Kraujo biocheminių rodiklių panaudojimas naujagimių

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Domas Valentinas

Kraujo biocheminių rodiklių panaudojimas

naujagimių veršelių viduriavimo profilaktikos

efektyvumo vertinimui

The use of biochemical blood indicators in evaluation of

neonatal calf diarrhea prevention efficiency

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Doc. dr. Ramūnas Antanaitis

KAUNAS 2015

2

Turinys

Turinys ........................................................................................................................................ 2

Sutrumpinimai ............................................................................................................................ 4

Santrauka .................................................................................................................................... 5

Summary ..................................................................................................................................... 6

Įvadas .......................................................................................................................................... 7

Tikslas: .................................................................................................................................... 7

Uždaviniai: .............................................................................................................................. 7

Viduriavimas .............................................................................................................................. 8

Osmosinis viduriavimas .......................................................................................................... 9

Uždegiminis ir infekcinis viduriavimas .................................................................................. 9

Viduriavimas dėl sutrikusios peristaltikos ............................................................................ 10

Veršelių viduriavimas ........................................................................................................... 10

Požymiai ir pasekmės ........................................................................................................... 11

Priežastys (sukėlėjai) ................................................................................................................ 12

Escherichia coli ..................................................................................................................... 12

Salmonella ............................................................................................................................ 13

Rotavirus ............................................................................................................................... 13

Korona virusai ....................................................................................................................... 15

Cryptosporidium Parvum ...................................................................................................... 16

D-laktatai .................................................................................................................................. 16

Hiperkalemija ........................................................................................................................... 18

Profilaktika ............................................................................................................................... 20

Gydymas ................................................................................................................................... 22

Kriptosporidiozės gydymas ir profilaktika ........................................................................... 22

Biocheminiai kraujo rodikliai ................................................................................................... 24

Kalcis .................................................................................................................................... 24

3

Fosforas ................................................................................................................................. 24

Šlapalas ................................................................................................................................. 25

Magnis .................................................................................................................................. 26

Metodika ................................................................................................................................... 27

Tyrimo atlikimo laikas, vieta, tiriamųjų laikymo sąlygos. ................................................... 27

Tyrimas ................................................................................................................................. 28

Rezultatai .................................................................................................................................. 31

Rezultatų aptarimas .................................................................................................................. 36

Kraujo biocheminiai rodikliai ............................................................................................... 37

Išvados ...................................................................................................................................... 40

Literatūros šaltiniai ................................................................................................................... 41

4

Sutrumpinimai

AMP- Adenozin monofosfatas

ATP- Adenozin trifosfatas

C. parvum- Cryptosporidium parvum

DNR- Deoksiribonukleorūgštis

E. coli- Escherichia coli

IgG- Imunoglobulinas G

PTH- Paratiroidinis hormonas

5

Santrauka

Darbo tikslas - nustatyti ankstyvojo veršelių viduriavimo poveikį keletui kraujo

biocheminių rodiklių. Tikslui įvykdyti, iškelti šie uždaviniai: identifikuoti galimus veršelių

viduriavimo sukėlėjus ūkyje; nustatyti ir įvertinti veršelių viduriavimo metu apatiškumo,

viduriavimo intensyvumo ir kūno temperatūros kitimus; nustatyti pagrindinius veršelių

viduriavimo sunkumą apsprendžiančius faktorius; nustatyti ir įvertinti viduriuojančių veršelių

kraujo kalcio, fosforo, magnio ir šlapalo koncentracijų pokyčius; panaudojant anksčiau

minėtus parametrus, įvertinti ūkyje atliekamos veršelių viduriavimo profilaktikos efektyvumą.

Kiekvieną tyrimo dieną, visiems tiriamiesiems veršeliams buvo matuojama kūno

temperatūra, sekamas viduriavimo intensyvumas ir veršelio apatiškumas. Kūno temperatūra

buvo matuojama po rytinio girdymo praėjus valandai. Prieš kiekvieną matavimą termometras

buvo dezinfekuojamas, nusausinamas ir patepamas vazelinu. Kiekvieno veršelio temperatūra

buvo matuojama apie 5 minutes, laukiant kol nustos kisti elektroninio termometro parodymai.

Viduriavimo intensyvumas buvo nustatomas įdėmiai apžiūrint veršelio gardelį, ieškant skystų

išmatų, bei apžiūrint veršelio uodegą, ar ji nėra sudrėkus ar sutepta skystomis išmatomis.

Veršelių viduriavimas buvo vertinamas trijų balų sistema. Kraujo biocheminiams tyrimams

kraujas buvo imamas du kartus. Pirmą kartą- pirmą viduriavimo dieną, antrą kartą – nustojus

viduriuoti.

Nutatyta, kad ūkyje dažniausi viduriavimo sukėlėjai buvo kriptosporidijos;

temperatūros pokyčiai viduriavimo eigoje parodė, kad veršelio organizmas sureaguoja į

kriptosporidijas (pakilimas pradžioje), tačiau nekovoja su jomis (išlieka pakilusi tik trumpam

laikui); veršelių apatiškumo ir viduriavimo intensyvumo palyginimas parodė, kad veršelių

viduriavimo intensyvumas pilnai neapsprendžia ligos sunkumo; pagrindiniai veršelių

viduriavimo sunkumą apsprendžiantys faktoriai, tai: amžius, kuriame veršelis susirgo (kuo

jaunesnis, tuo sunkesnė), viduriavimo intensyvumas ir suteiktas gydymas; dėl gydymo kalciu,

nebuvo galima tinkamai įvertinti kaip viduriavimas paveikė kalcio apykaitą; dėl viduriavimo

labiausiai paveikta magnio ir šlapalo apykaita, fosforo pakitimai po viduriavimo buvo

nežymus kaip ir kalcio; dažni veršelių viduriavimo atvejai parodo, kad ūkyje taikoma

netinkama profilaktika, tai galimai parodo ir sumažėjusios magnio ir šlapalo koncentracijos.

Raktažodžiai: veršelis, viduriavimas, kriptosporidiozė.

6

Summary

The purpose of this work was to determine the impact of neonatal calf diarrhea

to couple of biochemical blood parameters. To accomplish this purpose, following tasks were

established: indentify possible agents of neonatal calf diarrhea on the farm; determine and

evaluate changes in apathy, tensity of diarrhea and body temperature during the period of

calves diarrhea; evaluate the most significant factors, that affect the severity of calf diarrhea;

determine changes in calf‘s blood calcium, phosphorus, magnesium and urea concentrations;

evaluate the efficiency of calf diarrhea‘s prophylaxis that was used on the farm by using

parameters mentioned before.

Body temperature, tensity of diarrhea and calfs apathy were determined on every

calf under observation, on every day of the trial. Body temperature was measured 1 hour after

calfs morning feeding. Termometer was sanitized, dried up and covered in vaseline before

every measuring. Temperature of every calf was measured for about 5 minutes, waiting till

display of electronic termometer doesn‘t change. The tensity of diarrhea was determined by

carefully visually inspecting its stall, looking for liquid faeces and also by visually inspecting

calf‘s tail, if its not moistened or unclean with liquid faeces. Calf diarrhea was evaluated in 3

point system. Blood for the biochemical blood parameters was taken 2 times. First time at the

first day of diarrhea, second time when the calf stopped to scour.

It was found, that the most frequent agents of diarrhea were cryptosporidiae;

changes of the body temperature in the period of diarrhea show that calf‘s organism reacts to

cryptosporidiae (rise at first), but doesn‘t fight them (temperature stays elevated just for a

short period of time); calf‘s apathy and tensity of diarrhea comparison has shown, that calfs

diarrhea‘s tensity doesn‘t fully determine the severity of the disease; the main factors that

determine severity of calf‘s diarrhea are: age, at which calf got sick (the younger the calf, the

more severe is the disease), tensity of diarrhea and the treatment that was given; because of

the treatment with calcium it was not possible to properly determine how diarrhea affected

metabolism of calcium; magnesium and urea metabolism were affected the most, changes in

blood phosphorus after diarrhea were not significant as with calcium; often cases of calf

diarrhea show, that prophylaxis that was used on the farm was inadequate, that is probably

shown by magnesium and urea concentrations also.

Keywords: calf, diarrhea, cryptosporidiosis.

7

Įvadas

Naujagimių veršelių viduriavimas tai viena didžiausių sveikatos problemų tiek

pieninių, tiek mėsinių galvijų bandose.(De la Fuente et al., 1999) 2010m. Bartels duomenimis

naujagimių veršelių viduriavimo paplitimas ir pasitaikymo rizika Amerikoje sudarė 19,1% ir

21,2%. Naujagimių veršelių viduriavimas vis dar yra svarbi veršelių sergamumo ir

mirtingumo priežastis.(Constable, 2004) Tačiau ankstyvasis veršelių viduriavimas sukelia

didelius nuostolius ne tik dėl neatjunkytų veršelių galimų mirčių, tačiau taip pat dėl

sulėtėjusio augimo, gydymo kainos bei laiko praleisto gydant veršelius.(Anderson et al. 2009)

(Smith, 2009)

Nors ir paplitimas skiriasi priklausomai nuo geografinės padėties, dažniausi

minėtos ligos sukėlėjai yra E. coli, rotavirusai, korona virusai, salmonelės ir kriptosporidijos.

(Garcia et al., 2000) (Haskel, 2008) Specifinių mikroorganizmų sukeltas viduriavimas

dažniausiai, bet ne visada, pasireiškia tam tikro, tam sukėlėjui būdingo, amžiaus. (Haskel,

2008) Rotavirusai dažniausiai pasireiškia 4-14 dienų, korona virusai 4-30 dienų,

kriptosporidijos 7-28 dienų, E. coli 1-4 dienų amžiaus veršeliams. (Haskel, 2008) Taip pat

veršelių viduriavimą gali sukelti ir neinfekcinės priežastys pavyzdžiui: sutrikęs virškinimas,

pašaro pakeitimas ar žalieji pašarai.(Heather, 2009)

Nustačius kaip pakinta biocheminiai kraujo rodikliai galima efektyviau gydyti,

ne tik sumažinant viduriavimo trukmę, nes veršeliui suteikiamos trūkstamos medžiagos, taip

padedant greičiau atsistatyti jo organizmui, bet ir sumažinant viduriavimo padarytą žalą

veršelio augimui, taigi sumažinama ilgalaikė žala.

Tikslas:

Nustatyti ankstyvojo veršelių viduriavimo poveikį keletui kraujo biocheminių

rodiklių.

Uždaviniai:

1. Identifikuoti galimus veršelių viduriavimo sukėlėjus ūkyje.

2. Nustatyti ir įvertinti veršelių viduriavimo metu apatiškumo, viduriavimo

intensyvumo ir kūno temperatūros kitimus.

3. Nustatyti pagrindinius veršelių viduriavimo sunkumą apsprendžiančius

faktorius.

4. Nustatyti ir įvertinti viduriuojančių veršelių kraujo kalcio, fosforo,

magnio ir šlapalo koncentracijų pokyčius.

5. Panaudojant anksčiau minėtus parametrus, įvertinti ūkyje atliekamos

veršelių viduriavimo profilaktikos efektyvumą.

8

Viduriavimas

Normaliomis sąlygomis žarnos absorbuoja beveik tokį patį kiekį vandens, koks

susidaro ėdant, geriant ir išsiskiriant virškinimo sultims. Viduriavimas prasideda kai

sutrikdomas jautrus balansas tarp absorbcijos ir sekrecijos procesų, o tai pasireiškia

padidėjusiu dienos išmatų tūriu ir/arba padažnėjusia defekacija. Tai vienas dažniausių

gastroenterito klinikinių požymių, tačiau tai gali būti ir nesusijęs su virškinimo trakto

sutrikimais požymis. Sutrikimai paveikiantys plonąjį ir storąjį žarnyną gali sukelti

viduriavimą. (Bowen, 2006

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html) Padidėję

vandens kiekiai, išplečia žarnas ir dirgina jas, tokiu būdu pagyvindami žarnyno peristaltiką,

padidina žarnyno turinio judėjimo greitį, dar labiau sumažina absorbciją, taip dar labiau

paūminant viduriavimą. (Sjaastad et al., 2010)

Gali būti daug viduriavimo priežasčių, tačiau beveik visais atvejais, tai vieno iš

keturių esminių mechanizmų pasekmė. Tie keturi mechanizmai tai: osmosinis, sekrecinis,

infekcinis ir uždegiminis viduriavimas bei viduriavimas dėl padidėjusios peristaltikos. Taip

pat viduriavimas gali būti pasekmė kelių, veikiančių vienu metu, mechanizmų. (Bowen, 2006

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html)

Sekrecinis viduriavimas

Normaliomis sąlygomis plonosios žarnos išskiria didelius kiekius vandens į

žarnų spindį, tačiau didžioji dalis šio vandens einant per žarnyną absorbuojama atgal į kraują.

(Bowen, 2006

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html) Jeigu

žarnyno gleivinė, dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui toksinų, pradeda sekretuoti per didelius

kiekius skysčių, išsivysto sekrecinis viduriavimas (White, Jenkins, 2012). E. coli gaminamas

karščiui jautrus toksinas stipriai aktyvuoja adenylyl ciklazę, kuri sukelia pailgėjusią

intraceliulinės ciklinės AMP koncentracijos padidėjimą plonosiose žarnose. (Bowen, 2006

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html) Dėl AMP

koncentracijos padidėjimo atsidaro chlorido kanalai, kurių veikimo pasekoje prasideda

nekontroliuojama vandens sekrecija iš kriptų. Tokiu būdu prasideda sekrecinis viduriavimas,

jei nėra intensyviai gydoma ir atstatoma hidratacija toks viduriavimas gali baigtis mirtimi. Šio

viduriavimo metu absorbciniai mechanizmai, net ir normaliai funkcionuojantys, dažnai yra

tiesiog nepakankamai pajėgūs absorbuoti visą sekrecijos pasekoje susidariusį skysčių

perteklių (White, Jenkins, 2012).

Sekrecinį viduriavimą gali sukelti ne tik bakteriniai toksinai, bet ir daugelis kitų

medžiagų, kurios aktyvuoja šį mechanizmą, tai: kai kurios žarnyną laisvinančios medžiagos,

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html




9

tam tikrų auglių išskiriami hormonai, didelis spektras vaistų, kai kurie metalai, augalų

metabolitai ir organiniai toksinai. (Bowen, 2006


Osmosinis viduriavimas

Vandens absorbcija žarnyne priklauso nuo atitinkamos tirpalų absorbcijos. Jeigu

per dideli kiekiai tirpalų sulaikomi žarnyno spindyje, vanduo neabsorbuojamas, to pasekoje

pasireiškia viduriavimas. Osmosinis viduriavimas pasireiškia kai žarnyno spindyje susikaupia

osmosiškai aktyvių dalelių perteklius, dėl kurio vanduo pasyviai difunduoja į žarnų spindį

pagal osmosinį gradientą (White, Jenkins, 2012). Osmosiškai aktyvių dalelių perteklius

žarnyne gali susidaryti dėl kelių priežasčių:

Malabsorbcija, tai nesugebėjimas absorbuoti medžiagos. Nesugebėjimas

absorbuoti karbohidratų yra dažniausia šios kategorijos viduriavimo priežastis. Jeigu

organizmas neturi tam tikro fermento ar jo yra per mažai, medžiaga nesuskaidoma, o

nesuskaidyta ji negali pereiti į kraują ir lieka žarnų spindyje, kai tokių medžiagų būna per

daug tirpalai pasyviuoju būdu juda osmosinio gradiento link į žarnų spindį, jeigu šis tirpalų

kiekis peržengia storųjų žarnų absorbcijos galimybių ribas pasireiškia viduriavimas. Lygiai

toks pats mechanizmas išsivysto, jei organizmas neturi baltymų ar kitų medžiagų, skirtų

norimai medžiagai “pernešti” per membraną. (Bowen, 2006,


Jeigu praryjama medžiaga, kuri negali būti absorbuota arba gali adsorbuoti daug

vandens, dėl osmosinio slėgio vanduo ne absorbuojamas iš žarnų spindžio į kraują, o

atvirkščiai. Tai gali būti laktulozė, karbohidratai ar dvivalenčiai jonai(White, Jenkins, 2012).

Šis viduriavimas pasižymi tuo, kad jeigu sergantysis badauja ar nustoja gauti

medžiagas, kurios adsorbuoja vandenį, viduriavimas baigiasi. (Bowen, 2006,


Uždegiminis ir infekcinis viduriavimas

Virškinamojo trakto epitelis apsaugotas nuo pažeidimų daugeliu mechanizmu,

kurie sudaro virškinamojo trakto barjerą, tačiau kaip ir daugelį kitų barjerų, jį galima pažeisti.

Epitelio pažeidimai, sukelti virusinių ar bakterinių patogenų, labai dažna viduriavimo

priežastis visoms rūšims. Epitelio naikinimo pasekmė ne vien serumo ir kraujo eksudacija į

žarnų spindį, bet susiję ir su tolimesniu absorbuojančio epitelio žuvimu. Tokiais atvejais tiek

padidėja skysčių sekrecija į žarnų spindį, tiek sumažėja skysčių absorbcija atgal į kraują, viso

to pasekmė- viduriavimas. (Bowen, 2006,






10

Imuninis atsakas, sukeliant uždegimą žarnyne, tik prisideda prie viduriavimo

vystymosi. Baltųjų kraujo kūnelių aktyvacija, priverčia juos išskirti citokinus ir uždegiminius

mediatorius, kurie stimuliuoja sekreciją, taip sukeliant dar ir sekrecinį viduriavimą jau prie

esančio uždegiminio viduriavimo. Leukocitų reaktyvusis deguonis sunaikina arba pažeidžia

žarnų epitelines ląsteles, kurios pakeičiamos nesubrendusiomis epitelinėmis ląstelėmis, kurios

turi nepakankamą fermentų ir nešiklių kiekį, reikalingą mitybinių medžiagų ir vandens

absorbcijai. (Bowen, 2006,

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html) Tokiu būdu

prisideda osmosinis viduriavimas, kadangi žarnų epitelis negali absorbuoti medžiagų, jos

pakeičia osmosinį santykį.

Viduriavimas dėl sutrikusios peristaltikos

Tam kad maistinės medžiagos ir vanduo būtu efektyviai absorbuojami, žarnų

turinys turi atitinkamai kontaktuoti su žarnų epiteliu bei būti pakankamą laiko tarpą išlaikytas

žarnose tam kad būtų spėtas absorbuoti. Peristaltikos sutrikimai, kurie padidina žarnų turinio

pasišalinimo greitį, gali sumažinti absorbcijos efektyvumą, netgi jei absorbcijos greitis per

sekundę yra pakankamas ir fiziologiškai normalus. (Bowen, 2006,


Padidėjęs žarnų turinio pasišalinimas ir žarnų peristaltikos greitis gali būti

pastebimas įvairiuose viduriavimo tipuose. Tačiau sudėtinga nustatyti sutrikusi peristaltika,

tai- viduriavimo priežastis ar pasekmė. (Bowen, 2006,


Viduriavimas nebūtinai yra patologija, tai gali būti normalus fiziologinis

procesas siekiant kuo greičiau iš organizmo pašalinti toksines medžiagas. Taip pat galimas

stresinis viduriavimas, kuris gali pasireikšti tiek žmonėms tiek gyvūnams dėl didelės

emocinės įtampos. Toks viduriavimas pasireiškia dėl stiprios parasimpatinės nervų sistemos

aktyvacijos, kuri padidina tiek sekreciją, tiek peristaltikos greitį kaudalinėje storųjų žarnų

dalyje. (Sjaastad et al., 2010)

Veršelių viduriavimas

Veršelių viduriavimas, tai dažna, dažniausiai pirmosiomis veršelių gyvenimo

dienomis, pasireiškianti liga (Bicknell, Noon, 1993). Veršeliams skystas išmatas gali sukelti

sutrikęs virškinimas, pašaro pakeitimas ar žalieji pašarai(vyresniems), tačiau dažniausia

viduriavimo priežastis yra žarnyno infekcija, kurią gali sukelti virusai, bakterijos, pirmuonys

ar keli iš jų vienu metu(Heather, 2009). Veršeliai šiais patogenais gali užsikrėsti praryjant

sukėlėją, kai veršelis suėda užkrėstą maistą, žindo nešvarų tešmenį ar laižo nešvarų užkrėstą




11

kailį (Heather, 2009). Todėl didžiausią tikimybę pasireikšti ir didžiausius nuostolius ši liga

sukelia kai veršeliai laikomi netinkamai ir tankiai, nes tokiu atveju ligos sukėlėjai lengviau

perduodami, nes jie kaupiasi aplinkoje, taigi veršeliai užsikrečia didesne sukėlėjų doze ir

dažnesni ligos atvejai (Bicknell, Noon, 1993). Liga pasireiškia dėl veršelio kontakto su

pakankamu kiekiu sukėlėjų ir dėl predisponuojančių faktorių, tokių kaip krekenų trūkumo,

krekenų antikūnų blogo pasisavinimo, prastos mitybos ir aplinkos veiksnių (Bicknell, Noon,

1993).

Požymiai ir pasekmės

Naujagimiui veršeliui pasireiškia viduriavimas, kuris pereina į

progresyvuojančią dehidrataciją ir, jei negydoma, galiausiai mirtį (Divers, Peek, 2008).

Viduriavimas gali būti pastebimas apžiūrint veršelio užpakalinę dalį ir uodegą, kurie gali būti

sutepti skystomis išmatomis arba apžiūrint ar garde nėra skystų išmatų. Pradžioje veršelis gali

atrodyti sveikas, budrus, aktyvus, tačiau greitai nustoja ėsti, tampa apatiškas, silpnas ar visai

negalintis atsistoti (Bicknell, Noon, 1993).

Dėl viduriavimo metu prarandamų skysčių išsivysto dehidratacija, kuri

pasireiškia akių įdubimu, sausa oda ir silpnumu. Dehidratacija gali būti nustatoma įvertinant

akies obuolio įdubimą bei patikrinant odos tamprumą. (Smith, 2009) Dėl dehidratacijos bei

natrio, kalio, chloro ir bikarbonatų praradimo, negydant, veršelis gaišta (Bicknell, Noon,

1993). Kūno temperatūra gali skirtis priklausomai nuo ligos eigos ir veršelio būklės, tačiau

esant terminalinei būklei temperatūra visada būna subnormali (Bicknell, Noon, 1993).

Iš skysto žarnų turinio, veikiant plonųjų ir storųjų žarnų sienelės epitelinėms

ląstelėms, absorbuojant vandenį susidaro normalaus tankio išmatos (Bicknell, Noon, 1993).

Kai ši sistema pažeidžiama, o storoji žarna nesugeba absorbuoti skysčių pertekliaus,

pasireiškia viduriavimas (Bicknell, Noon, 1993). Tai įvyksta dėl sukėlėjų sukelto tiesioginio

pažeidimo, kurio metu žūsta žarnų epitelinės ląstelės, silpnėja virškinimo ir absorbcijos

funkcijos bei kyla uždegimas (Bicknell, Noon, 1993). Kiti sukėlėjai gali gaminti toksinus, dėl

kurių epitelinės ląstelės pradeda gaminti skysčius, o ne absorbuoja juos (Bicknell, Noon,

1993).

12

Priežastys (sukėlėjai)

Yra daug įvairių ankstyvojo veršelių viduriavimo sukėlėjų, dažniausi iš jų yra

Salmonella, Escherichia coli, rotavirusai, korona virusai, dar gali pasitaikyti kitų virusų ar

bakterijų, kriptosporidijų ar neinfekcinio tipo priežasčių, tokių kaip: netinkamas racionas,

šėrimo technika ar prastos kokybės pieno pakaitalai (Bicknell, Noon, 1993).

Escherichia coli

E. coli yra labai dažna bei rimta ankstyvojo veršelių viduriavimo priežastis

(Bicknell, Noon, 1993). E. coli gali sukelti kelias ligos formas, kurios gali skirtis

simptomatiškai, nes yra daug E. coli kamienų (Bicknell, Noon, 1993). Kai kurie iš kamienų

yra patogeniški, galintys sukelti ligą, o kai kurie nepatogeniški, nesukeliantys ligos, taigi labai

svarbu išskirti patogeniškus kamienus ir juos identifikuoti, kad nustatyti teisingą diagnozę

(Bicknell, Noon, 1993). Nėra aiškių simptomų pagal kuriuos E. coli sukeltą viduriavimą

galima būtų skirti nuo kitų sukelėjų sukelto viduriavimo (Bicknell, Noon, 1993). Kai kurie E.

coli kamienai gamina toksinus, kurie priverčia žarnų gleivinę, vietoj absorbcijos, gaminti

skysčius. E. coli sukelia itin didelę mirties riziką veršeliams iki savaitės amžiaus (Bicknell,

Noon, 1993). Rezistentiškumas prieš E. coli gaunamas veršeliui sugirdžius pirmąsias

krekenas, dėl to tinkamas krekenų sudavimas yra ypatingai svarbus E. coli sukelto

viduriavimo profilaktikai (Bicknell, Noon, 1993).

Viduriavimą sukeliantys E. coli kamienai turi kolonizacijos arba prisitvirtinimo

antigenus, kurie ir duoda galimybę bakterijoms kolonizuotis plonosiose žarnose (Younis et

al., 2009). K99 skaidulų ekspresija yra atsakinga už beveik visus E. coli sukelto veršelių

viduriavimo atvejus. Šiuo metu yra daug būdų nustatyti E coli infekciją: Elisa testas, DNR

grandinių specifiškai koduojančių toksinų ir adhezinų genus nustatymas, grandininė

polimerazės reakcija skirta greitam E. coli toksinų nuskaitymui ir monokloninis antikūnų

agliutinacijos testas (Watterworth et al., 2005) (Varshney et al., 2007) (Woodward and Wray,

1990) (Younis et al., 2009)

E. E. Younis 2009m. duomenimis veršeliams, kuriuos pagimdė karvės, kurioms

užtrūkinimo metu pasireiškė mastitas, tačiau buvo duodamos ne jų motinų krekenos, nežymiai

skyrėsi E. coli infekcijų atžvilgiu nuo tų, kurių motinos nerodė mastito požymių, tačiau jeigu

tokiems veršeliams būdavo girdomos krekenos iš motinos, kuri sirgo mastitu, jie dažniau

užsikrėsdavo E. coli.

13

Salmonella

Salmonelių sukeltas viduriavimas veršeliams vis dar yra pasaulinio lygio

problema (Younis et al., 2009). Ekonominiai nuostoliai patiriami dėl padidėjusio sergančių

veršelių mirtingumo ir lėtesnio augimo, o taip pat ir galimos rizikos užsikrėsti žmonėms

(Younis et al., 2009). Salmoneliozė dažnesnė uždarai laikomiems veršeliams (Bicknell, Noon,

1993). Salmoneliozė sukelia karščiavimą, apetito praradimą, apatiją, viduriavimą,

dehidrataciją, dažnai ir kojų sąnarių patinimą (Bicknell, Noon, 1993). Salmoneliozė

pavojingiausia veršeliams iki mėnesio amžiaus. Šio sukėlėjo ligos diagnozei nustatyti

reikalingas salmonelių išskyrimas iš sergančių veršelių išmatų ar audinių (Bicknell, Noon,

1993).

Rotavirus

Rotavirusai yra Reoviridae šeimos nariai ir gali būti toliau sudėtingai

klasifikuojami giliau į grupes(serogrupes), serotipus ir subgrupes. Rotavirusai gali sukelti

viduriavimą kelioms rūšims įskaitant ir žmones (Divers, Peek, 2008). Nors ir rotavirusai turi

kelis bendrus antigenus bei su kai kuriomis grandimis pasitaiko kryžminė infekcija su kitomis

rūšimis, pagrinde rezistentiškumas prieš juos yra specifinis ir kryžminė apsauga prieš

heterologines grandis yra silpna (Divers, Peek, 2008).

Liga atsiranda staiga ir labai greitai plinta po visą veršelių bandą. Dažniausiai,

užsikrėtę rotavirusais, veršeliai suserga 1-7 dieną (Bicknell, Noon, 1993). Dažnesnė infekcija

A serotipo rotavirusais nei B serotipo virusais (Acton, 2013). Remiantis serologiniais tyrimais

Amerikoje rotavirusai paplitę galvijų populiacijose, vyresni veršeliai ir karvės yra,

nepertraukiamai išmatomis platinantys virusą, viruso nešiotojai. (Divers, Peek, 2008) Taip pat

virusą gali platinti iki 20% sveikų veršelių. Rotavirusais infekuoti veršeliai dažnai papildomai

turi ir kitų enteropatogenų tokių kaip E. coli ir C. parvum. (Acton, 2013) Eksperimentiškai

infekavus veršelius galvijų virusinės diarėjos virusu kartu su rotavirusais užkrėstiems

veršeliams buvo nustatyta daug ūmesnė viduriavimo eiga nei su bet kuriuo iš šių patogenų

atskirai. (Divers, Peek, 2008) Tai parodo, kad šioje patogenezėje egzistuoja sinergetinis

efektas. (Divers, Peek, 2008)

Naujagimiai veršeliai, iki 14 dienų amžiaus, turi didžiausią riziką būti infekuoti

enteropatogeniniais rotavirusais, o infekcija dažniausiai įvyksta dar per pirmąją gyvenimo

savaitę. (Divers, Peek, 2008) Tačiau P. R. Scott knygoje teigiama, kad infekcija dažnesnė

antrąją gyvenimo savaitę. Infekcijos pasireiškimo dažnis yra ypatingai didelis ūkiuose,

kuriuose virusas išplitęs, sergamumas gali būti tarp 50% ir 100%, o mirtingumas labai

varijuoja. (Divers, Peek, 2008) Klinikinės ligos išraiškos ir veršelių mirtingumas priklauso

14

nuo kelių faktorių: imuniteto virusui lygio, užkrato virulentiškumo dydžio, viruso serotipo,

konkuruojančių virškinimo trakto ir kitų sistemų infekcijų, streso ir kiek veršeliams skiriama

vietos. (Divers, Peek, 2008) Infekcija pasireiškia labai vandeningomis žaliomis/geltonomis

išmatomis, vidutine depresija ir salivacija.(Scott et al., 2011) Nuo bakterijų laisvi, rotavirusais

užkrėsti veršeliai turi tik iki tam tikro lygio sunkėjantį viduriavimą ir greičiau sveiksta. Lauko

sąlygomis infekuoti veršeliai gali turėti nereikšmingą, silpną, vidutinį ar mirtiną viduriavimą.

(Divers, Peek, 2008) Kaip ir su daugeliu kitų vidaus patogenų kuo jaunesnis pacientas, tuo

didesnė tikimybė, kad dėl vandens, elektrolitų ir maistinių medžiagų netekimo liga bus sunki.

(Divers, Peek, 2008)

Rotavirusų infekcija kolonizuoja tik plonąjį žarnyną ir jame naikina

plaukuotuosius enterocitus, kurie pakeičiami kamieninių ląstelių, tai ne iki galo subrendę

enterocitai, kurie labiau kubiški ir kilę iš žarnų kriptų. (Acton, 2013) Nors ir šios ląstelės jau

yra atsparios tolimesniai virusų destrukcijai, jos negali pilnai atlikti plaukuotųjų enterocitų

absorbcijos ir sekrecijos funkcijų dėl disacharidazės ir natrio-kalio ATPazės mažesnio

aktyvumo. (Divers, Peek, 2008) Beje kadangi subrendę enterocitai pakeičiami

nesubrendusiais, sumažėja plaukelių aukštis, taigi sumažėja žarnų absorbcijos paviršiaus

plotas.(Acton, 2013) Dėl to rotavirusų sukeltas viduriavimas gali būti charakterizuojamas

suprastėjusia absorbcija bei virškinamumu. (Divers, Peek, 2008) Dar labiau viską

komplikuoja žarnų kriptų ląstelės tęsdamos normalų savo sekrecinės funkcijos vykdymą, nors

absorbcija yra susilpnėjusi. (Divers, Peek, 2008) Padidėjęs viduspindinis osmosinis

spaudimas pritraukia dar daugiau vandens, nes laktozė ir kitos nesuvirškintos maisto

medžiagos keliauja iki gaubtinės žarnos, kur bakterijų fermentuojamos iki lakiųjų riebiųjų

rūgščių. (Divers, Peek, 2008) Bakterinė nesuvirškintos laktozės fermentacija prigamina tiek

L-, tiek D- pieno rūgšties izomerų, o D- pieno rūgšties izomerų, kurie yra lėtai

metabolizuojami, absorbcija galiausiai pasireiškia D-izomerų akumuliacija sisteminėje

cirkuliacijoje, taip prisidedant prie metabolinės acidozės vystymosi. (Divers, Peek, 2008)

Fermose, kuriose pasireiškia rotavirusinės infekcijos protrūkiai, dauguma

veršelių po gimimo gauna nepakankamą krekenų kiekį arba krekenas gauna per vėlai,.(Scott

et al., 2011) Vietinio pasyvaus imuniteto veršeliui suteikimas, sugirdant krekenas,

apsprendžia santykinį infekcijos sunkumą ir riziką. (Divers, Peek, 2008) Didelio virusus

neutralizuojančių antikūnų titro(≥1:1024) krekenų sugirdymas apsaugo nuo eksperimentinės

infekcijos. (Divers, Peek, 2008) Tačiau jeigu nustojama girdyti tokio didelio titro krekenas ar

krekenų ir pieno mišinį, ši vietinė apsauga per kelias dienas nuslopsta ir veršelis vėl tampa

jautriu infekcijai. (Divers, Peek, 2008) Jeigu tokių IgG titrų krekenos sugirdomos per

pirmąsias veršelio gyvenimo valandas, susidarys dideli cirkuliuojančių humoralinių antikūnų

15

prieš rotavirusus kiekiai. (Divers, Peek, 2008) Nors ir jie nepilnai apsaugos nuo rotavirusų

infekcijos, cirkuliuojantys IgG bus kartas nuo karto sekretuojami į žarnų spindį, taip

prisidedant prie vietinės apsaugos nuo infekcijos. (Divers, Peek, 2008)

Korona virusai

Paprastai užsikrečia veršeliai, kurie vyresni nei savaitės amžiaus. (Bicknell,

Noon, 1993) Viruso diferencijuoti pagal simptomus neįmanoma nuo kitų virusų, tai galima

padaryti tik nusiuntus sergančio veršelio išmatas ar audinius į laboratoriją. (Bicknell, Noon,

1993) Nors ir ne toks dažnas veršelių viduriavimo sukelėjas kaip rotavirusas, korona virusas

būna nustatomas veršelių viduriavimo protrūkių metu, ypač kai tuos protrūkius sukelia

maišytos, kelių sukelėjų vienu metu, infekcijos. (Divers, Peek, 2008) Veršeliai paveikiami

vėliau nei nuo enterotoksikogeninių E. coli ar grynos rotavirusų infekcijos. (Divers, Peek,

2008) Įprastai liga pasireiškia 7-10 veršelio gyvenimo dieną, o kartais pasireiškia ir 3 savaičių

amžiaus veršeliams. (Divers, Peek, 2008) Virusas sukelia sunkų enterokolitą, plonosiose

žarnose jis dauginasi ir naikina plaukuotuosius enterocitus, o storosiose žarnose pažeidžia

kriptas ir jų kraštus, taip pat gali daugintis ir kvėpavimo trakte. (Acton, 2013) Uždegimas,

suprastėjęs virškinimas ir absorbcija taip pat prisideda prie viduriavimo patofiziologijos.

(Divers, Peek, 2008) Virusas yra citolitiškas, kaip ir rotavirusų atveju, pažeisti plaukuotieji

enterocitai pakeičiami nesubrendusiomis kubinėmis ląstelėmis iš kriptų, tačiau skirtingai nuo

rotavirusų gaubtinėje žarnoje atsiradę patinimai palieka “apnuogintą” gleivinę pažeistose

gaubtinės žarnos vietose. (Divers, Peek, 2008) Šių pažeidimų sunkumas parodo, kodėl korona

virusas skirtingai nuo rotavirusų gali užmušti veršelį, net jeigu veršelis yra visiškai sterilioje

aplinkoje. (Divers, Peek, 2008) Taigi natūraliomis sąlygomis korona virusų sukeltas enteritas

pasireiškia ypatingai sunkiu viduriavimu ir gali būti atsakingais už didesnį kaip 50% veršelių

mirtingumą, kai veikia kartu su kitomis virusinėmis, bakterinėmis ar C. parvum infekcijomis.

(Divers, Peek, 2008)

Dėl tokio patofiziologinio veikimo, kai veršelis užsikrėtęs korona virusais,

išmatose galima dažniau rasti gleivių. (Divers, Peek, 2008) Taip pat kadangi korona virusas

randamas ir veršelių kvėpavimo trakte, tai veršeliams, kurie infekuoti šiuo virusu, gali

pasireikšti pneumonijos/enterito kompleksas. (Divers, Peek, 2008)

Taip pat galvijų žiemos dizenterija buvo susieta su galvijų korona virusu, ir tas

pats kamienas, kuris sukelia veršelių viduriavimą buvo panaudotas suaugusiems galvijams

sukelti žiemos dizenteriją. (Divers, Peek, 2008) Taigi didžiausia amžiaus riba kai veršelis dar

vis yra jautrus infekcijai yra gerokai didesnė nei manyta tradiciškai. (Divers, Peek, 2008)

16

Cryptosporidium Parvum

Kriptosporidijos priklauso kokcidinių pirmuonių šeimai Criptosporidiidae.

(Divers, Peek, 2008) C. parvum dažnai randama ir nustatoma, kaip veršelių viduriavimo

priežastis (Silverlas et al., 2013). Tai globaliai paplitęs zoonotinis parazitas. (Silverlas et al.,

2013) Viduriavimą sukelia nenujunkytiems veršeliams dažniausiai 1-3 savaičių amžiaus ir

sukelia vandeningą viduriavimą, apetito praradimą, depresiją ir kartais mirtį.(Santin, Trout,

2008) Kartu su kitais patogenais ar esant neinfekcinių viduriavimo priežasčių gali sukelti

ūmesnę ligą arba didesnę mirties tikimybę. (Silverlas et al., 2013) Tradiciškai nustatoma

mikroskopuojant ekskrementų tepinėlius ar sukoncentruotus mėginius, su ar be dažymo

(Silverlas et al., 2013) Tačiau kitos dvi rūšys: Cryptosporidium bovis ir Cryptosporidium

ryanae, naudojant oocistomorfologiją, kuri yra panaši į Cryptosporidium parvum, gali būti

identifikuojamos naudojant DNR analizę. (Silverlas et al., 2013) Mikroskopuojant šių trijų

rūšių diferencijuoti neįmanoma. (Silverlas et al., 2013) Cryptosporidium bovis ir

Cryptosporidium ryanae yra laikomos patogeniškomis ir dažniausios veršeliams virš 1-2

mėnesių amžiaus.(Fayer et al., 2007) Cryptosporidium parvum pripažintas kaip pagrindinis

sukėlėjas jaunuose veršeliuose, jis atsakingas už daugiau kaip 80% kriptosporidiozės

atvejų.(Broglia et al., 2008) Tačiau Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse Cryptosporidium

bovis yra dažniausia nenujunkytų veršelių viduriavimo priežastis(Wang et al.,2011).

Švedijoje, 50% infekcijų per antrą gyvenimo savaitę sudarė Cryptosporidium bovis ir buvo

dažniausia rūšis veršeliuose nuo dviejų savaičių amžiaus (Silverlas et al., 2013).

C. Silverlas 2013m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad 72 iš 82 bandų

viduriuojantiems veršeliams kartu su kriptosporidijomis dažniausiai buvo randama Eimeria

spp. Cryptosporidium parvum pavojingiausias 1-3 savaičių amžiaus veršeliams, iš kurių

dviejų savaičių amžiaus susirgimai dažniausi, o Cryptosporidium bovis dažnesni 3-5 savaitę.

D-laktatai

Per paskutinį dešimtmetį pasikeitė požiūris į ankstyvojo veršelių viduriavimo

patofiziologiją, nes buvo įrodyta, kad daugumą viduriavimo klinikinių požymių sukeldavo ne

metabolinė acidozė kaip tradiciškai buvo manoma, o D- laktatai. (Lorenz et al., 2005)

Neskaitant daugelio pasiekimų ankstyvojo veršelių viduriavimo prevencijoje,

įskaitant gerą ūkio valdymą ir efektyvių vakcinų nuo enterotoksiškos E. coli gaminimą, ši

problema yra vis dar svarbi daugelyje ūkių. (Ewashuck et al., 2014) Pagrindiniai sisteminiai

viduriavimo sukelti padariniai yra elektrolitų disbalansas, acidemija, hipovolemija.

Metabolinė acidozė yra svarbi viduriavimo komplikacija nepriklausomai nuo sukėlėjų.

17

(Omole, 2000) Kartu su viduriavimu pasireiškianti acidemija ilgą laiką buvo aiškinama kaip

bikarbonatų praradimo su išmatomis kartu su organinių rūgščių akumuliacija kraujyje

padarinys. (Ewashuck et al., 2014) L-laktatai taip pat prisideda prie acidemijos priežasčių ir

dar neseniai laikyti pagrindinėmis tuo metu kraujo plazmoje esančiomis organinėmis

rūgštimis. (Ewashuck et al., 2014) Tačiau D-laktatai yra atsakingi už apie 64% organinių

rūgščių, viduriuojančiuose veršeliuose, kuriems yra acidozė, kraujo plazmoje padidėjimą.

(Ewashuck et al., 2014) Tačiau O. O. Omole 2000m. atlikto tyrimo metu nustatė, kad D- kartu

su L- laktatais buvo atsakingi už 64% anijoninio tarpo padidėjimą. Kadangi D-laktatai yra

mikrobinės kilmės ir žinduolių ląstelės jų gaminti negali, manoma, kad jie susidaro laktozės

fermentacijos storosiose žarnose pasekoje. (Ewashuck et al., 2014) Rūgštims atsparūs

mikrobai, tokie kaip Lactobacilli, proliferuoja ir gamina D- ir L-laktatus, kurie vėliau

absorbuojami, tačiau kadangi D-laktatai yra sunkiai metabolizuojami žinduolių organizme, jie

kaupiasi kūno skysčiuose ir sukelia acidozę. (Ewashuck et al., 2014)(Omole et al., 2000)

D-laktinė acidozė taip pat viena pagrindinių acidozės priežasčių veršeliams,

kuriems nustatyta, kad pienas patenka į didįjį prieskrandį, o neteka ezofaginiu vamzdeliu.

(Ewashuck et al., 2014) Pieno patekimas į didįjį prieskrandį, nepriklausomai ar tai per didelio

pieno kiekio išgėrimo ar ezofaginio griovelio neveikimo pasekmė, sukelia laktozės

fermentaciją didžiajame prieskrandyje, o tuo pačiu ir D-laktinę acidozę. (Ewashuck et al.,

2014) Ezofaginio griovelio funkcija gali būti pažeista sergančiuose ar viduriuojančiuose

veršeliuose. (Ewashuck et al., 2014)

18

Hiperkalemija

Eksperimentiniuose tyrimuose nei dirbtinai sukeliant ūmią dehidrataciją (iki

20% kūno masės) nei dirbtinai sukeliant metabolinę acidozę su hidrochloridine rūgštimi

nebuvo sukelta bendra organizmo būklė, kuri būdinga viduriuojant veršeliams. (Trefz et al.,

2013) Tik intraveninės natrio D-laktato injekcijos leido mokslininkams atkurti daugumą

klinikinių simptomų, reguliariai matomų veršeliuose, kurie natūraliai susirgo viduriavimu ir

metaboline acidoze, tokių kaip pasikeitimai stovėsenoje, elgesys ir palpebralinio reflekso

susilpnėjimas (Trefz et al., 2013).

Hiperkalemija išsivysto nepriklausomai nuo to, kad viduriavimas sukelia ryškų

kalio jonų netekimą, nes dėl buferinių sistemų veikimo prieš acidemiją, kurią sukelia

viduriavimas, kalis išeina iš ląstelių, kad palaikyti viduląstelinį elektroneutralumą (Trefz et

al., 2013). Tai dar labiau pastiprina Na+/K+-ATPazės disfunkciją, kuri paskirsto K jonus tarp

viduląstelinės ir ekstraląstelinės terpės, bei sutrikdo inkstų K jonų ekskreciją dėl

hipovolemijos (Trefz et al., 2013).

Dėl veršelių nesugebėjimo stovėti ar stovėsenos pasikeitimo kaip simptomų

daugiausia įtakos turi hiperkalemija (Trefz et al., 2013). Šio simptomo pasireiškimui taip pat

įtakos gali turėti hipovolemija (Trefz et al., 2013). Hiperkalemija taip pat sukelia bradikardiją

ir širdies aritmijas (Divers, 2008). Šie simptomai pasireiškia dėl kalio sugebėjimo

depoliarizuoti elektriniu atžvilgiu aktyvias ląstelių membranas, įskaitant skeleto ir širdies

raumenis (Trefz et al., 2013). Šį efektą taip pat didina besitęsianti metabolinė acidozė bei

hiponatremija, tuo galima paaiškinti skirtingus klinikinius simptomus, nors ir kalio lygiai būtų

labai panašūs veršeliuose su skirtingais simptomais, tačiau panašiais kalio kiekiais (Trefz et

al., 2013).

Jeigu veršeliui pasireiškia bradikardija, veršeliui taip pat gali būti hipoglikemija,

nes ji taip pat prisideda prie bradikardijos. (Divers, 2008) Gydant veršelius, kuriems

pasireiškia simptomai būdingi hiperkalemijai ir dehidratacijai, būtina atsižvelgti į tai, kad

sugirdžius natrio bikarbonato ir gliukozės prieš baigiant pilną rehidrataciją, gali pasireikšti

stipri reakcija, tačiau pabaigus rehidratacijai natrio kiekiai pasiskirsto ir veršelio būsena grįžta

į normalią (Trefz et al., 2013). Jeigu nustatoma širdies aritmija būtina kuo greičiau pradėti

intraveninę rehidrataciją, nes Weldon ir kt. (1992) savo tyrimuose trims veršeliams, kurie

turėjo širdies aritmijas, elektrokardiografiškai nustatė prieširdžio sustojimą, kuris parodo

mirtinai pavojingą hiperkalemijos lygį.

19

Veršeliai su žema natrio koncentracija turi didesnę tikimybę pasiekti

hiperkalemiją (Trefz et al., 2013). Tačiau organizmo palaikomas tam tikras natrio ir kalio

santykis turi terapinį privalumą, nes padidinus organizme natrio koncentraciją ląstelės

išstumia kalį, taip sumažinant kalio sukeltą širdies stabdymą (Trefz et al., 2013).

Kadangi palpebralinio reflekso sutrikimas yra susijęs su D-laktatų koncentracija,

sutrikęs palpebralinis refleksas gali padėti kliniškai nuspėti hiperkalemiją (Trefz et al., 2013).

Balta ar cianotiška gleivinė taip pat susijusi su pakilusiomis kalio koncentracijomis ir gali būti

paaiškinama stiprėjančia hipovolemija, širdies funkcijos sutrikimu ir sumažėjusia kraujo

saturacija arterijose (Trefz et al., 2013).

Baptiste et al. 2000 metais nustatė, kad hipotermija taip pat gali būti rizikos

faktorius hiperkalemijos vystymuisi, tai paaiškino kaip patofiziologinį reiškinį kai sutrikęs

temperatūros reguliavimas paveikia ląstelių membranos Na/K ATF-azės (Trefz et al., 2013).

Tačiau šio mechanizmo priežasčių ir padarinių negalima tiksliai nustatyti, nes dehidratacija

turi daug įtakos kalio koncentracijai kraujyje bei gali įtakoti temperatūros homeostazę (Trefz

et al., 2013).

20

Profilaktika

Kiekvieną kartą pradedant veršelių ankstyvojo viduriavimo prevenciją reikia

pradėti nuo patvirtintos diagnozės ir nuosekliai atliktos fermos apžvalgos, įvertinant laikymo

sąlygas (Meganck et al., 2014). Duomenų surinkimas apie bandos valdymą, didžiausią dėmesį

suteikiant veršeliams, gali padėti surasti potencialius kritinius taškus (Meganck et al., 2014).

Pagrindiniai surenkami duomenys turėtų būti: veršelių girdymas, jo nuoseklumas, ar

kiekvienas veršelis pakankamai pagirdomas, girdymo kiekis, ar laikomasi higienos normų,

laikymo sąlygos ir higiena, krekenų sugirdymas, gydymui ir profilaktikai naudojami vaistai ir

periodai, kurių metu veršeliai patiria stresą. (Meganck et al., 2014)

Daugiausiai ankstyvojo veršelių viduriavimo pasireiškimas priklauso nuo

sukėlėjų taršos aplinkoje ir veršelių rezistentiškumo (Bicknell, Noon, 1993). Taigi geriausi

rezultatai bus pasiekiami kuo geriau apsaugant aplinką nuo taršos ir nuo teisingo veršelių

girdymo geros kokybės krekenomis (Bicknell, Noon, 1993).

Aplinkos užteršimo sukėlėjais mažinimas:

Uždarai laikomi veršeliai bent pirmąjį mėnesį turėtų būti laikomi individualiuose

gardeliuose (Bicknell, Noon, 1993). Geriausiai tinka nešiojami veršelių gardeliai, nes jie

izoliuoja ir jeigu prireikia gali būti perkeliami į švarią vietą (Bicknell, Noon, 1993).

Prieš uždarant kitą veršelį į gardelį, reikia jį gerai išvalyti (Bicknell, Noon, 1993).

Palaikyti sausus ir švarius gardelius (Bicknell, Noon, 1993).

Pasirūpinti, kad gardelyje būtų pastogė veršeliui (Bicknell, Noon, 1993).

Užsikrėtę veršeliai turi būti kuo greičiau izoliuojami ir girdomi bei šeriami paskutiniai

(Bicknell, Noon, 1993).

Tinkamai išvalyti šėrimo įrangą po kiekvieno šėrimo (Bicknell, Noon, 1993).

Nepergirdyti, per pirmąsias 7-10 gyvenimo dienų, veršelis per dieną turėtų gauti pieno

kiekį, kuris neviršija 10% jo paties kūno masės (Bicknell, Noon, 1993). Veršeliams turėtų

būti duodamas šviežias nenugriebtas pienas ar geras pieno pakaitalas (Bicknell, Noon,

1993). Prastesnės kokybės pieno pakaitalas ar pergirdymas gali sukelti patį viduriavimą ar

paūminti jį (Bicknell, Noon, 1993).

Veršelio rezistentiškumo didinimas:

Antikūnai, tai medžiagos atsakingos už veršelio pradinį imunitetą, kuriuos

gamina karvės imuninė sistema (Bicknell, Noon, 1993). Jų didžiausia koncentracija būna

pirmajame piene po veršiavimosi, o tas pienas vadinamas krekenomis (Bicknell, Noon, 1993).

21

Kadangi veršelis, kol negimęs, negauna jokio pasyvaus imuniteto iš karvės, veršelio

rezistentiškumas pirmosiomis jo gyvenimo dienomis priklauso nuo to kokias ir kiek krekenų

jis gavo (Bicknell, Noon, 1993). Idealiomis sąlygomis veršelis krekenas turėtų gauti per

pirmas 6-8 gyvenimo valandas (Bicknell, Noon, 1993). Kadangi veršelio virškinamasis

traktas antikūnus pasisavina tik per pirmąsias 24 valandas, o po gimimo pasisavinamumas

progresyviai mažėja, tai yra tiesiog privaloma kuo greičiau sugirdyti krekenas, kad jų būtų

kuo daugiau pasisavinta (Bicknell, Noon, 1993).

E. E. Younis 2009m. straipsnyje teigia, kad veršeliai iš fermų, kuriose jie gauna

krekenas tiesiogiai iš karvės rečiau užsikrėsdavo patogenišku E. coli kamienu, nei veršeliai,

kuriems krekenos suduodamos žmonių. Tačiau kai veršelis krekenas gauna iš karvės, karvės

turi būti švarios ir laikomos švarioje aplinkoje tiek prieš, tiek po veršiavimosi, kad veršeliai

nekontaktuotų su patogenais žįsdami nešvarų tešmenį(Heather, 2009).

Taip pat didelę reikšmę profilaktikoje turi vakcinavimas ir vitamino E su selenu

sušvirkštimas veršingoms karvėms (Younis et al., 2009). Suvakcinavus karves jų krekenose

padidėdavo specifinių rotavirusams, korona virusams ir E. coli antikūnų titrai, taigi sugirdant

tokias krekenas veršeliui jis gauna stipresnį imunitetą šiems sukėlėjams (Younis et al., 2009).

Taip pat pastebėta, kad veršeliai rečiau susirgdavo kvėpavimo ligomis, jeigu veršingoms

karvėms būdavo sušvirkščiama vitamino E su selenu (Younis et al., 2009).

22

Gydymas

Gydant veršelių viduriavimą, reikia sustabdyti infekciją, tai padaroma prieš

bakterinį viduriavimą naudojant antibiotikus, prieš kokcidijas- kokcidiostatikus, prieš

kriptosporidijas- halofuginono laktatą, tačiau svarbiausia yra pagalbinis gydymas- duodant

veršeliui skysčių su elektrolitais, kad atstatyti skysčių ir elektrolitų balansą, kuris dėl

viduriavimo pažeidžiamas. Jeigu veršelis yra tiek dehidratuotas, kad negali atsistoti oralinė

skysčių terapija nebus pakankama ir skysčius reikia leisti į veną. Kai veršelio kraujo apytaka

yra per daug pažeista dehidratacijos ar šoko ji nepakankamai aprūpina raumenis (tai parodo

šalti raumenys, nesugebėjimas atsistoti), tuo metu kraujo apytaka taip pat jau neaprūpina ir

žarnyno, taigi oraliai suduoti skysčiai nebus absorbuojami. Tokiu atveju vienintelis būdas

išsaugoti veršelį yra intraveniniai tirpalai(Heather, 2009).

Kriptosporidiozės gydymas ir profilaktika

Iki šių dienų dar vis nėra efektyvaus gydymo galvijų kriptosporidiozei (V.

Waelea et al., 2010). Šiuo metu kriptosporidiozė gydoma halofuginono laktatu (V. Waelea et

al., 2010). V. De Waele ir kitų 2010 metais atliktame tyrime veršeliai, kurie gavo placebo,

buvo infekuoti per pirmąją gyvenimo savaitę(4-8 dieną), o veršeliai, kurie gavo halofuginono

laktato, vidutiniškai susirgdavo 16 dieną. Veršeliai gaunantys placebo visi, kuriuo nors metu

galiausiai suviduriuodavo, o gaunantys halofuginono laktato 5 veršeliai nesuviduriavo (V.

Waelea et al., 2010). Iš to galima spręsti, kad jeigu ūkyje vyrauja kriptosporidiozė,

halofuginono laktatas duoda pakankamai gerus rezultatus, kadangi vienas iš pagrindinių

kriptosporidiozės pavojingumo rodiklių yra sergančių veršelių amžius, kuo jie vėliau suserga

tuo mažesnė tikimybė, kad jie nugaiš, o susirgus vėliau, pasekmės, tokios kaip prieauglio

sumažėjimas, bus mažesnės (V. Waelea et al., 2010). Taip pat šio tyrimo metu atlikta PCR ir

IFA rezultatų analizė parodė, kad halofuginono laktato vartojimas ryškiai sumažino

viduriuojančių ir užkrėstų veršelių kiekį bei jų išskiriamų oocistų kiekį (V. Waelea et al.,

2010).

Oocistų išskyrimo pikai negydomiems veršeliams pasireikšdavo 10 gyvenimo

dieną, jie išskirdavo didesnį bendrą oocistų kiekį per visą laiką, tačiau 21 dieną daugiau

veršelių, kurie buvo gydomi halofuginonu, vis dar išskyrinėjo oocistas nei veršeliai, kurie

gavo placebą (V. Waelea et al., 2010). Iš visų 21 dienos amžiaus veršelių tik vienas infekuotas

veršelis viduriavo (V. Waelea et al., 2010).

23

Veršeliai, kurie nebuvo gydomi ir gaudavo tik placebą, laikomi individualiuose

ir grupiniuose garduose neparodė ryškaus skirtumo tarp viduriuojančių ir infekuotų veršelių

kiekio, tačiau vienas veršelis, laikomas grupiniuose garduose, pradėjo išskyrinėti oocistas jau

2 gyvenimo dieną bei grupiniuose garduose išskiriamų oocistų kiekis buvo gerokai didesnis

nei laikomų individualiuose garduose (V. Waelea et al., 2010).

V. De Waele ir kiti savo tyrime nustatė, kad didžiausias kriptosporidiozės

rizikos faktorius yra veršelio amžius, o poto seka gydymas ir veršelių laikymas. Gydomų

veršelių, kurių amžius buvo tarp 7 ir 13 dienų, laikymas buvo didžiausias rizikos faktorius (V.

Waelea et al., 2010). Tačiau šio tyrimo metu nuo pat pradžių prieš atvedant veršelius į

paruoštus gardus, jie buvo tiriami, oocistos nerastos nei išmatų nei aplinkos mėginiuose, taigi

užsikrėtimas garde mažai tikėtinas, taigi veršeliai greičiausiai būna užsikrėtę nuo karvių joms

gimdant (V. Waelea et al., 2010). Taigi galima daryti išvadą, kad kol karvės ūkyje sirgs

kriptosporidioze, veršeliai turės didelę tikimybę ja užsikrėsti, o taikant gero laikymo praktiką,

gydymą galima tik sumažinti oocistų kiekį, pavėlinti veršelių infekciją ir viduriavimą, bet kol

karvės bus užsikrėtusios likviduoti šios ligos neišeis (V. Waelea et al., 2010).

24

Biocheminiai kraujo rodikliai

Kalcis

Sudaro apie 2% kūno masės ir 45% visų organizmo mineralų. (Ewing, Charlton,

2007) Apie 98-99% organizmo kalcio yra kauliniame audinyje. (Ewing, Charlton, 2007)

Kaulų mineralinis pagrindas- tai kalcio fosfatai hidroksiapatito kristalų formoje. Daugiausia

kalcio esančio ne kauluose (apie 1% viso kiekio), egzistuoja tirpioje formoje tarpląsteliniame

skystyje. Kalcio koncentracija kraujo plazmoje turėtų būti apie 2,5 mmol/l. Kraujo plazmoje

apie 40% kalcio susijungę su proteinais, daugiausia su albuminais. 10% kalcio yra tirpiuose

kompleksuose su negatyviais jonais, tokiais kaip bikarbonatai ar citratai. Likę 50% kalcio yra

jonizuotoje formoje. Jonizuoto ir tirpiuose kompleksuose esančio kalcio koncentracijos kraujo

plazmoje yra panašios į esančias tarpląsteliniame skystyje, tačiau kadangi tarpląsteliniame

skystyje yra mažai proteinų, susijungusio su proteinais kalcio yra daug mažiau. Tik jonizuota

kalcio frakcija yra biologiškai aktyvi ir sugeba atlikti reguliacijos funkcijas. (Sjaastad et al.,

2010)

Žarnyne kalcio absorbcija vyksta aktyviuoju transportu. Tai daugiausia

kontroliuoja kalcitriolis, aktyviausias vitamino D metabolitas. Kad padengti kalcio netekimą

dėl kaulų augimo jaunuose gyvūnuose ar laktacijos patelėse, žarnynas absorbuoja papildomus

kalcio kiekius. (Sjaastad et al., 2010) Absorbuojamas beveik visame žarnyne geriausiai

dvylikapirštėje ir tuščiojoje, absorbcija paprastai siekia 30-50%.(Ewing, Charlton, 2007)

Kalcis dalyvauja raumenų susitraukime, enzimų aktyvacijoje, nervinių impulsų

perdavime, hormonų sekrecijos reguliavime, krešėjime (reikalingas, kad iš protrombino

susiformuotų trombinas), ląstelių sienelės praeinamume bei įeina į jos struktūrą, kontroliuoja

širdies plakimą(didesnės kalcio koncentracijos spartina širdies susitraukimus, mažesnės

mažina). (Ewing, Charlton, 2007)

Fosforas

Fosforas sudaro apie 29% visų kūno mineralų. (Ewing, Charlton, 2007) O. V.

Sjaastad 2010m. duomenimis 85% organizmo fosforo yra kauluose. Tačiau pagal Wesley

Ewing, Sally J. Charlton 2007m. duomenis tik 80% fosforo yra kauluose. Daugiau nei 99%

likusio fosforo yra tarpląsteliniame skystyje ir daugiausia jo randama organinių fosfatų

pavidalu. (Sjaastad et al., 2010)

25

Nors ir fosforas absorbuojamas visame žarnyne, didžiausia jo dalis pasisavinama

dvylikapirštėje ir tuščiojoje žarnose. (Ewing, Charlton, 2007) Kai fosfatų koncentracija

plazmoje nukrenta, žarnose padidėja absorbcija, kurią stimuliuoja kalcitriolis. Fosforas iš

organizmo pagrinde šalinamas per inkstus, dauguma inkstuose išfiltruotų fosfatų

reabsorbuojama inkstų kanalėliuose. Fosfatų reabsorbcija yra mažinama paratiroidinio

hormono ir didinama kalcitriolio. (Sjaastad et al., 2010)

Fosfatai organizmui reikalingi kaip struktūriniai komponentai, proteinų

aktyvatoriai, nukleotidai ir nukleotidinės rūgštys, taip pat fosforas dalyvauja beveik visose

metabolinėse reakcijose, osmosinio ir rūgštinio balanso palaikyme, reikalingas didžiojo

prieskrandžio mikroorganizmams celiuliozės skaidymui ir mikrobinių baltymų sintezei.

(Sjaastad et al., 2010) (Ewing, Charlton, 2007) Fosfatų grupių perkėlimas vykstant

fosforilinimui ir defosforilinimui reguliuoja daugelio enzimų aktyvumą. (Sjaastad et al., 2010)

Tarpląsteliniame skystyje dažniausiai matuojama neorganinių fosfatų frakcija,

kuri pagrinde sudaryta iš H2PO4 ir HPO4 anijonų. Normali neorganinių fosfatų koncentracija

yra 0,7-1,5mmol/L, o apytikslines H2PO4 ir HPO4 koncentracijas nustato pagal kraujo pH.

Neorganiniai fosfatai reikalingi organinių fosfatų sintezei, taip pat jie svarbūs buferinei

sistemai. (Sjaastad et al., 2010)

Šlapalas

Šlapalas tai proteinų katabolizmo metu susidariusi azoto atlieka, kuri

suformuojama kepenyse. Atrajotojų organizme azotas, kurį reikia perdirbti į šlapalą, atsiranda

dviem būdais: endogeninių amino rūgščių deamininimo procese ir iš didžiojo prieskrandžio

absorbuotas azotas, amoniako pavidale. Kadangi amoniakas yra vidutiniškai toksiškas,

absorbuotas didžiajame prieskrandyje, jis nunešamas į kepenis kur yra verčiamas į sąlyginai

netoksišką šlapalą.(Cunningham, 2002)

Amoniako absorbcija iš didžiojo prieskrandžio yra proporciška didžiajame

prieskrandyje vykstančiai amoniako produkcijai, kuri priklauso nuo karbohidratų, proteinų ir

mikroorganizmų esančių didžiajame prieskrandyje.(Cunningham, 2002)

Kai šlapalo koncentracija pasidaro per didelė atrajotojai šlapalą gali ekskretuoti

ne tik per inkstus, bet ir per seiles ar tiesiai iš kraujo į didįjį prieskrandį. Taigi abiem atvejais

šlapalas galiausiai patenka į didįjį prieskrandį, kuriame yra greitai verčiamas į amoniaką iš

kurio sintetinami mikrobiniai proteinai. (Cunningham, 2002)

26

Magnis

60-70% organizmo magnio randama kauluose, 30% minkštuosiuose audiniuose

bei organizmo skysčiuose. Magnis randamas visose ląstelėse ir jo koncentracija organizme

yra didesnė nei bet kurio kito mineralo, išskyrus kalio. (Ewing, Charlton, 2007)

Mažomis koncentracijomis absorbuojamas aktyviaja absorbcija, o dideliais

pasyviaja difuzija. Pas atrajotojus pagrinde absorbuojamas tinklainyje. Absorbciją mažina

dideli kalcio, fosforo, kalio, geležies, riebalų kiekiai, didelis pH. Manoma, kad kalcis ir

magnis konkuruoja dėl tų pačių absorbcijos vietų. Absorbciją didina antibiotikai, augimo

hormonas, laktozė, proteinai, vitaminas D, jonoforai. (Ewing, Charlton, 2007)

Magnis yra struktūrinė skeleto sudedamoji dalis, o jo funkcijos yra glaudžiai

susijusios su kalcio ir fosforo. Magnis reikalingas kaulų ir dantų vientisumui, augimui,

enzimų aktyvacijai, karbohidratų, proteinų, riebalų metabolizmui, normaliam organizmo

jautrumui insulinui, neuromuskuliniam aktyvumui, gyvybiškai svarbus ląstelių kvėpavimui,

atpalaiduoja nervų impulsus, dalyvauja kūno audinių ir kaulų koregavime ir vystymesi.

Atrajotojams didina didžiojo prieskrandžio pH taip padidindamas pieno kiekį ir riebalus.

(Ewing, Charlton, 2007) Taip pat magnis įtakoja PTH tokiu pat būdu kaip ir kalcis tik daug

mažesniu efektu. (Ewing, Charlton, 2007)

Galvijams daugelis ligų, kurios sukelia ląstelių žūtį padidina kraujo serume

magnio koncentracijas. (Ewing, Charlton, 2007)

27

Metodika

Tyrimo atlikimo laikas, vieta, tiriamųjų laikymo sąlygos.

Tyrimas buvo atliktas 2014 metais Varėnos rajone esančiame X ūkyje. Tyrime

dalyvavo 9 viduriuojantys ir 10 kliniškai sveikų, kontrolinių, veršelių.

Telyčaitės vasarą laikomos lauko gardeliuose, kurie laikomi po stogu, po vieną,

žiemą veršiavimosi patalpose, o buliukai laikomi tvarte veršiavimosi patalpose

nepriklausomai nuo metų laiko. Gardeliai kreikiami šiaudais. Pakratai, veršelių garduose,

keičiami kai tą dieną prižiūrinčiam darbuotojui jie jau atrodo per daug nešvarūs arba kai į

gardą ateina naujas veršelis, taigi pakratai būdavo keičiami tik keičiantis veršeliams. Lauko

gardeliai buvo laikomi šiek tiek aukščiau žemės, tačiau stipriau palijus juos užtvindydavo

vanduo, sušlapdavo pakratai, tačiau kaip jau minėta prieš tai pakratai keičiami tik atvedant

naują veršelį į gardą, o kartais veršelis būdavo atvedamas ir į iš naujo nepakreiktą gardelį.

Buliukų gardai perpus trumpesni, grindys betoninės, sienos iš plytų. Kreikiami gardai tokiu

pat būdu kaip ir telyčių. Buliukų gardus nuo gardų, kuriuose laikomos karvės po veršiavimosi

bei sergančios karvės, skyrė mažiau nei pusės metro pločio praėjimas.

Gimus veršeliui jam buvo stengiamasi suzonduoti 4 litrus krekenų per valandą

nuo gimimo, tačiau dažniausiai tai buvo įvykdoma per 4 valandas. Gardai valomi tik

mechaniškai, jokių profilaktikos ar dezinfekcijos priemonių nebuvo naudojama. Veršeliai iki

mėnesio amžiaus girdomi pasterizuotu mastitiniu pienu. Veršeliai buvo girdomi du kartus per

parą, 8:00 ir 19:00 valandomis, pieno kiekis buvo duodamas “iš akies” sugirdant apie 4 litrus.

Vienas iš trijų darbuotojų stengdavosi pagirdyti net ir negeriančius pieno veršelius, kiti du

duodavo pieną kol geria, jei negeria tiesiog nueina. Vandens kibirėliuose ne visada būdavo ir

jis dažnai būdavo užterštas šiaudais ar šienu, kurie spėdavo ir supūti.

Suviduriavusiems veršeliams buvo skiriami antibiotikai-Enroxil 50mg/ml,

injekcinis tirpalas, veiklioji medžiaga-enrofloksacinas, po 1ml dešimčiai kilogramų veršelio

masės, jie skiriami pagal tai ar tą dieną veršelis viduriuoja ar ne. Nesistojantiems ar

negeriantiems veršeliams buvo suleidžiama kalcio ar vitaminų. Jokios kitos gydymo

priemonės nebuvo taikomos.

28

Tyrimas

Tyrime dalyvavo dešimt 1-21 paros amžiaus veršeliai, kuriems pasireiškė

viduriavimas. Kontrolei analogiškumo principu, atsižvelgiant į amžių, veislę, lytį, buvo

atrinkta 10 kliniškai sveikų veršelių.

Kiekvieną tyrimo dieną, visiems tiriamiesiems veršeliams buvo matuojama kūno

temperatūra, sekamas viduriavimo intensyvumas ir veršelio apatiškumas.

Kūno temperatūra buvo matuojama po rytinio girdymo praėjus valandai. Prieš

kiekvieną matavimą termometras buvo dezinfekuojamas, nusausinamas ir patepamas

vazelinu. Kiekvieno veršelio temperatūra buvo matuojama apie 5 minutes, laukiant kol nustos

kisti elektroninio termometro parodymai.

Viduriavimo intensyvumas buvo nustatomas įdėmiai apžiūrint veršelio gardelį,

ieškant skystų išmatų, bei apžiūrint veršelio uodegą, ar ji nėra sudrėkus ar sutepta skystomis

išmatomis. Veršelių viduriavimas buvo vertinamas trijų balų sistema (1 lentelė) (McGuirk et

al., 2009)

Viduriav

imo balas

Aprašymas

1 Išmatos standžios konsistencijos. Tuštinasi reguliariai.

2 Skystos išmatos. Dažna defekacija.

3 Išmatos vandeningos. Nereguliari, dažna defekacija.

1 lentelė. Veršelių viduriavimo intensyvumo vertinimas (McGuirk et al.,

2009)

Veršelio apatiškumas buvo įvertinamas apžiūrint veršelį ir įvertinant jo

apatiškumą trijų balų sistema (2 lentelė) (McGuirk et al., 2009)

Apatišku

mo balas

Aprašymas

1 veršelis neapatiškas, domisi aplinka, judrus,

žaismingas.

2 veršelis nesidomi aplinka, vangus.

3 veršelis nekreipia dėmesio į aplinka, nesistoja.

2 lentelė. Veršelių apatiškumo vertinimas. (McGuirk et al., 2009)

Kraujo biocheminiams tyrimams kraujas buvo imamas du kartus. Pirmą kartą-

pirmą viduriavimo dieną, antrą kartą – nustojus viduriuoti. Kraujas buvo imamas į

“Venosafe” mėgintuvėlius. Mėginiai buvo pristatyti tyrimui į LSMU VA Stambiųjų gyvulių

29

klinikų, klinikinių tyrimų laboratoriją, centrifuguoti 5 min 3000 apsisukimų per minutę

greičiu. Gautas kraujo serumas buvo tiriamas analizatoriumi „Hitachi 705“ (Hitachi,

Japonija), naudojant „DiaSys“ (Diagnostic Systems GmbH, Vokietija) reagentus, kalcio (Ca),

fosforo (P), magnio (Mg), urėjos (U) koncentracijų kraujo serume nustatymui.

Viduriavimo priežasčiai nustatyti, pirmą viduriavimo pasireiškimo parą,

veršeliai buvo ištirti “Biox” greituoju testu. Specialiu šaukšteliu buvo paimamos veršelių

išmatos tiesiai iš tiesiosios žarnos(jei išmatos kietos nubraukiamas perteklius, jei skystos

paimamas pilnas šaukštelis), šaukštelis įdedamas į mėginio mėgintuvėlį su specialiu skysčiu,

tada gerai suplakamas, kad šaukštelio turinys pasiskirstytų, mėgintuvėlis trinktelimas į kietą

paviršių, kad skystis susirinktų jo apačioje, o tada mėgintuvėlis įdedamas į specialią angą, į

kurią įsukamas iki pasigirs du spragtelėjimai. Tada palaukiama kol skystis pakils juostelėmis

ir galiausiai vertinamas rezultatas. Jeigu ant juostelės susidarė dvi juostos rezultatas buvo

vertinamas kaip teigiamas.

1 pav. “Biox” greitojo testo juostelių vertinimas.

(http://www.biox.com/UDTData/13/UDTEnglishInsert/Rainbow%20Calf%20Scour%204%2

0%28E%29%20alu.pdf)

Tyrimo metu taip pat buvo ištirtos 5 atsitiktinai pasirinktų karvių išmatos ieškant

parazitų kiaušinėlių.

30

Tyrimo duomenys apdoroti SPSS statistiniu paketu (SPSS for windows 15.0,

SPSS Inc., Chicago, IL, USA, 2006). Duomenis laikėme statistiškai patikimais, kai p<0,05.

31

Rezultatai

Kai veršeliai buvo ištirti greitaisiais testais nustatytas užsikrėtimas

kriptosporidijomis. ir visuose 5 mėginiuose, kurie buvo paimti iš suaugusių karvių, taip pat

buvo rąsta kriptosporidijų oocistų.

Veršelio nr. Gimimo data Viduriavimo

pradžia

Viduriavimo pabaiga Viduriavimo trukmė

1 2014.08.21 2014.09.03 2014.09.11 8 dienos

2 2014.08.23 2014.09.05 2014.09.11 6 dienos

3 2014.07.16 2014.07.22 2014.07.29 7 dienos

4 2014.07.23 2014.08.04 2014.08.11 7 dienos

5 2014.08.02 2014.08.05 2014.08.19 14 dienų

6 2014.08.05 2014.08.12 2014.08.25 13 dienų

7 2014.08.10 2014.08.12 2014.08.25 13 dienų

8 2014.08.05 2014.08.13 2014.08.19 6 dienos

9 2014.08.05 2014.08.13 2014.08.19 6 dienos

10 2014.08.10 2014.08.19 2014.08.25 6 dienos

3 lentelė Tyrimo metu viduriavusių veršelių gimimo data, viduriavimo

pradžios ir pabaigos data, trukmė.

Ilgiausiai viduriavo susirgęs trijų dienų amžiaus veršelis, jam viduriavimas

tęsėsi 14 dienų, o trumpiausiai viduriavo 8-13 dienų amžiaus veršeliai, kuriems viduriavimas

pasireiškė tik 6 dienas. Jauniausias susirgęs veršelis buvo dviejų dienų amžiaus, o vyriausi

susirgę du veršeliai buvo 13 dienų amžiaus. Ilgiausia viduriavimo trukmė 14 dienų,

trumpiausia 6 dienos.

2 pav. Veršelių kūno temperatūros kitimas viduriavimo eigoje.

32

Šioje diagramoje pavaizduotas temperatūrų kitimas ligos eigoje. 6-iems iš 10

veršelių per pirmąsias dvi viduriavimo dienas pasireiškė aukščiausia temperatūra per visą

ligos laikotarpį (p<0,05). Trims veršeliams temperatūra buvo pakilusi virš 400C . O keturiems

veršeliams per visą ligos laikotarpį temperatūra nebuvo pakilusi virš 390C. Taigi nebuvo

viršiję normos ribų. Pas keturis veršelius temperatūra per parą pakito(pakilo ar nukrito)

daugiau nei vienu laipsniu(p<0,05).

3 pav. Veršelių viduriavimo intensyvumo kitimas ligos eigoje.

Šioje diagramoje pateikiamas veršelių viduriavimo intensyvumo kitimas ligos

eigoje. Dviems veršeliams pasireiškė stiprus, vandeningas, 3 balais įvertintas

viduriavimas(p<0,05). 5 veršeliams ligos viduryje buvo sustojęs viduriavimas, tačiau poto

greitai atsinaujino(p<0,05).

33

4 pav. Veršelių apatiškumo kitimas viduriavimo eigoje.

Šioje diagramoje pateikiami veršelių apatiškumo vertinimo duomenys.

Dviems iš trijų ilgiausiai, 13-14 dienų, viduriavusių veršelių pasireiškė stiprus

apatiškumas(balai)(p<0,05). 4 veršeliai, vienas iš jų, kuris suviduriavo 2 dienų amžiaus ir

viduriavo 13 dienų, visą viduriavimo laikotarpį neparodė jokių apatiškumo požymių(p<005).

Šeštajam veršeliui buvo pastebėti didžiausi apatiškumo svyravimai iš visų.

5 pav. Kalcio koncentracijos veršelių kraujyje ligos pradžioje ir pabaigoje.

Kalcio koncentracijos norma galvijų kraujyje 2,37-3,37mmol/l.

5-iais iš 9-ių atvejų, kalcio koncentracijos kraujyje, viduriavimui pasibaigus,

buvo didesnės, nei prieš tai, viduriavimo pradžioje(p<0,05), o 4 veršeliams atvirkščiai pirmąją

viduriavimo dieną kraujyje buvo didesnė kalcio koncentracija nei viduriavimui

pasibaigus(p<0,05). Pas 5 veršelius kraujyje buvo didesnės kalcio koncentracijos nei norma

ligos pradžioje ir pabaigoje(p<0,05), pas 3 veršelius kalcio koncentracijos buvo didesnės nei

norma tik pabaigoje ir pas vieną tik pradžioje(p<0,05).

Kontrolinių veršelių kalcio koncentracijos kraujyje žymiai mažesnės nei

viduriavusių. Taip pat pas du kontrolinius veršelius kalcio koncentracijos kraujyje buvo

mažesnės, nei norma.

34

6 pav. Fosforo koncentracijos veršelių kraujyje ligos pradžioje ir pabaigoje.

Fosforo koncentracijos galvijų kraujyje norma 1,82-2,6mmol/l.

Dauguma atvejų, 6-iais iš 9-ių, fosforo veršelių kraujyje pirmąją viduriavimo

dieną buvo mažiau nei paskutinę viduriavimo dieną (p<0,05). Keturių veršelių kraujyje

fosforo koncentracijos viduriavimo pabaigoje buvo didesnės nei norma (p<0,05), o dviejų

veršelių kraujyje fosforo koncentracija viduriavimo pradžioje buvo didesnė nei norma

(p<0,05).

Trijų kontrolinių veršelių kraujo fosforo koncentracijos buvo didesnės nei

norma. Vieno kontrolinio veršelio kraujyje esančio fosforo koncentracija buvo žemesnė nei

norma.

7 pav. Magnio koncentracijos veršelių kraujyje ligos pradžioje ir pabaigoje.

35

Magnio koncentracijos kraujyje norma 0,6-0,9mmol/l.

Septyniems iš devynių veršelių lyginant paimtą viduriavimo pradžioje kraują su

paimtu viduriavimui pasibaigus, veršelių kraujyje ligos eigoje magnio sumažėjo (p<0,05).

Dviejų veršelių kraujyje ligos eigoje magnio koncentracija kraujyje padidėjo, tačiau jau pirmą

dieną ji buvo mažesnė nei norma(p<0,05). Paskutinę viduriavimo dieną nė vieno veršelio

kraujyje nebuvo pakankamos pagal normą magnio koncentracijos kraujyje ir tik 5 veršelių

kraujyje buvo pakankama pagal normą magnio koncentracija kraujyje pirmą viduriavimo

dieną (p<0,05).

5 kontrolinių veršelių kraujyje buvo didesnė magnio koncentracija nei pagal

normą.

8 pav. Šlapalo koncentracijos veršelių kraujyje ligos pradžioje ir pabaigoje.

Šlapalo koncentracijos kraujyje norma 3,6-8,9mmol/l.

Septyniems iš devynių veršelių šlapalo koncentracijos organizme viduriavimo

pradžioje buvo didesnės nei viduriavimo pabaigoje (p<0,05). Aštuonių iš devynių veršelių

kraujyje po viduriavimo šlapalo koncentracijos kraujyje buvo mažesnės nei norma (p<0,05) ir

trijų veršelių jau pirmą viduriavimo dieną koncentracija taip pat buvo žemesnė nei norma

(p<0,05).

Vieno kontrolinio veršelio šlapalo koncentracija kraujyje buvo aukštesnė ir

dviejų kontrolinių veršelių žemesnė nei norma.

36

Rezultatų aptarimas

Išanalizavus pateiktus rezultatus matoma ūkio ligos rotacija, nes tik gimę

buliukai yra užkrečiami kriptospordijomis nuo karvių, kurios neseniai apsiveršiavo ar tuoj

veršiuosis, nes būtent šiame ūkyje veršeliai laikomi patalpose, kuriose karvės veršiuojasi.

Veršeliai, kurie laikomi lauke, greičiausiai apsikrečia per pakratus, darbuotojus, veršelius

pamainomis girdo ir prižiūri melžykloje dirbantys darbuotojai, ar dėl netvarkingų ir neišvalytų

gardų.

Pasak C. Silverlas 2013m. duomenų, veršeliams kriptosporidijos pavojingiausios

1-3 savaičių amžiaus, o septyni iš dešimties veršelių susirgo 1-2 savaičių amžiaus.

Kadangi dviejų ir trijų dienų susirgę veršeliai sirgo ilgiausius laikotarpius 13-14

dienų, galima manyti, kad amžius, kuriame veršeliai susirgo, įtakoja ligos trukmę ir sunkumą,

kuo jaunesnis veršelis tuo liga ilgesnė ir sunkesnė, tačiau dviejų dienų amžiaus susirgusiam

veršeliui buvo tik vidutinio sunkumo viduriavimas ir jam per visą ligos laiką nepasireiškė

apatija. T. J. Divers ir S.F. Peek 2008m straipsnyje taip pat minima, kad kuo jaunesnis

pacientas, tuo didesnė tikimybė, kad liga bus sunki, dėl vandens, elektrolitų ir maistinių

medžiagų netekimo.

Taigi galima daryti išvadą, kad susirgus jaunesniam veršeliui jis ilgiau

adaptuojasi prie ligos sukėlėjo, nei susirgęs vyresnis, tačiau ligos sunkumą apsprendžia

užkrato kiekis.

Kadangi tik suviduriavus veršeliui jam iš karto buvo leidžiami antibiotikai,

galima manyti, kad būtent mišri infekcija sukelia temperatūros pakilimą. Kadangi pagrinde

ūkyje vyrauja kriptosporidiozė, jos antibiotikai neveikia, bet dėl kriptosporidijų padarytos

žalos veršelių žarnynui ir susilpnėjusio ir taip silpno imuniteto, žarnyne taip pat gali pradėti

veikti bakterijos, tačiau leidžiant antibiotikus jų veikla sustabdoma, taigi nukrenta

temperatūra, tačiau kriptosporidijos išlieka ir viduriavimas nesiliauja. Beje C. Silverlas ir kt.

2013m. teigė, kad kriptosporidijos kartu su kitais patogenais ar esant neinfekcinių

viduriavimo priežasčių gali sukelti ūmesnę ligą arba didesnę mirties tikimybę, tačiau šiame

ūkyje tyrimo metu vyravo tik kriptosporidijos ir nebuvo nei ypatingai sunkių, nei mirtinų

atvejų.

Kaip matoma iš 2 ir 3 pav. veršelių viduriavimo intensyvumas ir apatiškumas

gali labai skirtis. Nors ir pas daugumą veršelių buvo vidutiniškas, nestiprus viduriavimas, 4-

iems iš jų nepastebėta apatiškumo požymių. Pasak C. Silverlas 2013m. straipsnio

kriptosporidijos kartu su kitais patogenais sukelia ūmesnę ligą, kadangi kitų patogenų nerąsta,

37

iš to galima spręsti, kad nors ir jie viduriavo, viduriavimas buvo nepakankamai stiprus, kad

paveiktų veršelių savijautą. O remiantis M. Santin ir J.M. Trout 2008m knyga veršeliams

turėjo pasireikšti vandeningas viduriavimas, tačiau tik dviems veršeliams pasireiškė stiprus

vandeningas viduriavimas. Nei vienam dviejų stipriai viduriavusių veršelių nepasireiškė stipri

apatija, tai galima būtų paaiškinti tuo, kad jie viduriavo gana trumpai.

J. Wenge ir kitų tyrėjų 2014m. duomenimis veršeliai priklausomai nuo šėrimo

viduriuodavo 3-8 paras, 2-8 paras ar 3-12 parų, tačiau mano atlikto tyrimo metu veršelių

viduriavimo trukmė buvo 6-14 parų, taip parodo, kad taikytas gydymas ir laikymo bei

girdymo sąlygos buvo netinkami. Kadangi du iš trijų ilgiausiai, 13-14 dienų, viduriavusių

veršelių parodė stiprios apatijos požymius, iš to galima būtų daryti išvadą, kad ilgiau

viduriavusiems, kurie buvo pakankamai stipriai užsikrėtę, veršeliams buvo didesnis

apatiškumas, taigi didelę įtaką veršelių sveikatingume turi ligos trukmė, nes jauni veršeliai

greičiau išsenka, kadangi jau nuo ligos pradžios jie neturi rezervinių energijos ir maisto

atsargų ir yra ypač jautrūs viduriavimui, nes jis slopina ir trukdo veršelio apsirūpinimui

svarbiomis maisto medžiagomis bei energija. S.R.R. Scott 2008m. teigė, kad patogeniškumas

priklauso nuo imuniteto būklės, streso, kartu esančių kitų patogenų ir užkrato kiekio. O dviejų

dienų susirgęs veršelis, sirgęs taip pat labai ilgą laiką, 13 dienų, neparodė jokių apatijos

požymių, greičiausiai taip galėjo įvykti dėl to, kad jo viduriavimas buvo labai silpnas ir

nepakankamai stiprus bei nebuvo streso ir papildomų sukėlėjų, kad veršeliui pasireikštų

apatija. Tai parodytų, kad viduriavimo laikas nėra pakankama sąlyga veršeliui nusilpti, bet

taip pat reikalingas ir tam tikras viduriavimo intensyvumas.

Kraujo biocheminiai rodikliai

Kadangi veršelių kraujyje rąstos didelės kalcio koncentracijos, nors viduriavimo

pasekoje jos turėtų sumažėti, galima teigti, kad kai veršeliai pradeda viduriuoti suprastėja visų

maistinių medžiagų pasisavinimas iš pašarų, tuo pačiu ir kalcio, R. Marcus 2008m. teigė, kad

organizmas stengdamasis palaikyti kraujyje cirkuliuojančio kalcio koncentraciją, išsiskiria

paratiroidinį hormoną, kuris sukelia kalcio mobilizaciją iš kaulų ir didina jo absorbciją

žarnyne bei išsiskiria mažiau kalcitonino, to pasekoje lėtėja veršelių augimas bei silpnėja jų

kaulai, tačiau didėja kalcio koncentracija kraujyje, tai sukelia didesnę kaulų lūžių riziką. Taip

pat reikia nepamiršti, kad dėl to galėjo būti kaltos ir kalcio injekcijos. Tačiau šiuo atveju

kalcio injekcijos greičiausiai nepadėjo, nes magnio koncentracijos kraujyje buvo per mažos,

taigi kalcio injekcijos ir magnio netekimas dėl viduriavimo, kartu stipriai išbalansavo kalcio ir

magnio santykį organizme. Taip pat kadangi W. Ewing ir S.J. Charlton 2007m duomenimis

magnis gali įtakoti paratiroidinį hormoną kaip ir kalcis(tik mažesnis efektas), sumažėjusios

38

magnio koncentracijos padidino paratiroidinio hormono koncentraciją, kuri padidino kalcio

koncentraciją.

Kadangi kontrolinių veršelių kraujyje kalcio koncentracijos ryškiai mažesnės nei

viduriavusių veršelių galima teigti, kad kalcio apykaita yra greitai paveikiama, nes kraujas

pirmą kartą paimamas pirmą kartą pastebėjus, kad veršelis viduriuoja, bei kadangi kalcio

injekcijos buvo leidžiamos tik viduriuojantiems veršeliams, tai dar labiau padidino skirtumą.

Taip pat T. J. Divers ir S.F. Peek 2008m teigė, kad veršeliui dėl viduriavimo išsivysto

dehidratacija, tai taip pat galėjo turėti įtakos padidėjusioms viduriuojančių veršelių kalcio ir

fosforo koncentracijoms, nes sumažėjus kraujo tūriui, bet likus tiems patiems šių medžiagų

kiekiams, kraujo tyrimas rodo padidėjimą.

Kadangi pasibaigus viduriavimui padidėjo tik kalcio ir fosforo koncentracijos,

galima spręsti, kad viduriavimas buvo nepakankamai stiprus ir šios medžiagos vis dėl to buvo

pasisavinamos iš girdomo pieno.

Kadangi tiek kontrolėje, tiek viduriuojančių veršelių kraujyje esančios kai kurios

fosforo koncentracijos viršija ar yra žemiau normos ribų, galima teigti, kad tokiame amžiuje

fosforo koncentracijos kinta didelėje amplitudėje, dėl intensyvios medžiagų apykaitos,

kadangi veršelių medžiagų apykaita yra greitesnė, nei suaugusių galvijų.

Dėl 5 kontrolinių veršelių kraujyje buvusių magnio koncentracijų, kurios buvo

didesnės nei norma, galima manyti, kad veršelių organizme dėl aktyvesnės medžiagų

apykaitos nei suaugusiuose gyvūnuose, magnio koncentracija linkusi būti didesne. Tačiau

magnio koncentracijos viduriuojančių veršelių kraujyje buvo žymiai mažesnės nei kontrolinių

veršelių kraujo, tai parodo, kad dėl viduriavimo ryškiai sumažėjo magnio pasisavinimas ir kad

viduriavimas labiau įtakojo magnio absorbciją nei kalcio ar fosforo, tam galėjo turėti įtakos

pasisavinimo mechanizmas, nes remiantis Ewing ir Charlton 2007m. duomenimis kalcis

absorbuojamas aktyviaja pernaša, o magnis pagrinde pasyviaja, beje manoma, kad kalcis ir

magnis konkuruoja dėl tų pačių absorbcijos vietų, taigi didelės kalcio koncentracijos galėjo

papildomai slopinti ir taip paveiktą viduriavimo magnio absorbciją.

Iš ryškiai matomų sumažėjusių šlapalo koncentracijų viduriavimo eigoje galima

spręsti, kad veršelių organizme dėl viduriavimo, blogai absorbuojami baltymai ir

išbalansuojama jų apykaita, nes J.G. Cunningham 2002m teigė, kad šlapalas pagaminamas iš

amoniako gauto endogeninių aminorūgščių deamininimo procese ir iš didžiojo prieskrandžio

bakterijų, kadangi tai naujagimiai veršeliai jiems šlapalas parodo tik endogeninių

aminorūgščių deamininimo proceso intensyvumą. Kadangi veršelis gauna mažiau baltymų su

maistu, sulėtėja organizmo augimas, baltymų apykaita, o taip pat šlapalo gamyba, taigi

sumažėja ir šlapalo koncentracijos kraujyje. Baltymų apykaitos disbalansas ypač neigiamai

39

paveikia naujagimius veršelius dėl to, kad tokiu atveju nepatenkinamos jų augimui reikalingų

medžiagų poreikiai, taigi sulėtėja jų augimas. Tačiau palyginus viduriavusių veršelių šlapalo

koncentracijas su kontrolinių veršelių koncentracijomis, matoma, kad veršelių kraujyje

šlapalo koncentracijos labai nevienodos, todėl tiksliai nustatyti poveikį baltymų apykaitai

reiktų atlikti daugiau tyrimų, nes net sveikų veršelių kraujyje šlapalo koncentracijos labai

įvairios.

40

Išvados

1. Ūkyje nustatyti tik kriptosporidiozės sukėlėjai (100%).

2. Temperatūros pokyčiai viduriavimo eigoje parodo, kad veršelio organizmas

sureaguoja į kriptosporidijas (pakilimas pradžioje), tačiau nekovoja su jomis(išlieka

pakilusi tik trumpam laikui), veršelių apatiškumo ir viduriavimo intensyvumo

palyginimas parodė, kad veršelių viduriavimo intensyvumas pilnai neapsprendžia

ligos sunkumo.

3. Pagrindiniai veršelių viduriavimo sunkumą apsprendžiantys faktoriai, tai: amžius,

kuriame veršelis susirgo(kuo jaunesnis, tuo sunkesnė), viduriavimo intensyvumas ir

suteiktas gydymas.

4. Dėl gydymo kalciu, nebuvo galima tinkamai įvertinti kaip viduriavimas paveikė kalcio

apykaitą.

5. Dėl viduriavimo labiausiai paveikta magnio ir šlapalo apykaita, fosforo pakitimai po

viduriavimo buvo nežymus kaip ir kalcio.

6. Dažni veršelių viduriavimo atvejai parodo, kad ūkyje taikoma netinkama profilaktika,

tai galimai parodo ir sumažėjusios magnio ir šlapalo koncentracijos.

41

Literatūros šaltiniai

1. Acton Q. Ashton, Rotavirus, New insights for the healthcare professional, 35-36 psl. 2013.

2. Anderson, D.C., Kress, P.D.D., Bernardini, T.M.M., Davis, K.C., Boss, D.L., Doornbos, D.E.,

The effect of scours on calf weaning weight. Prof. Anim. Sci. 2003.

3. Bartels, C.J.M., Holzhauer, M., Jorritsma, R., Swart, W.A.J.M., Lam, T.J.G.M., Prevalence,

prediction and risk factors of enteropathogens in normal and non-normal faeces of 300 young

Dutch dairy calves. Prev. Vet. Med. 2010.

4. Bicknell E. J., Noon T. H., Neonatal calf diarhea, Animal care and health maintance, 1993.

5. Conrat H.F., Wagner R.R. The Viruses, The Coronaviridae, 406psl., 1995.

6. Cunningham James G. Textbook of veterinary physiology third edition, 2002.

7. De la Fuente, R., Luzón, M., Ruiz-Santa-Quiteria, J.A., García, A., Cid, D., Orden, J.A.,

García, S., Sanz, R., Gómez-Bautista, M., Cryptosporidium and concurrent infections 319

with other major enterophatogens in 1 to 30-day-old diarrheic dairy calves in central Spain.

Vet. Parasitol 1999.

8. De Waelea V., Speybroeckc N., Berkvensc D., Mulcahyb G., Murphya T.M., Control of

cryptosporidiosis in neonatal calves: Use of halofuginone lactate in two different calf rearing

systems. Preventive Veterinary Medicine 143-151psl, 2010.

9. Divers Thomas J., Peek Simon F., Rhebun’s diseases of dairy cattle. 2nd

edition 49psl., 213-

217psl. 2008.

10. Ewashuck Julia B., Naylor Jonathan M., Palmer Randi, Whiting Susan J., Zello Gordon A.,

D-lactate production and excretion in diarrheic calves, J Vet intern med, 744-777psl., 2004.

11. Ewing Wesley, Charlton Sally J., The minerals directory, 2nd

edition, 14,5,19 psl. , 2007.

12. Garcia, J., Sornmo, L., Olmos, S., Laguna, P., Automatic detection of ST-T complex changes

on the ECG using filtered RMS difference series: application to ambulatory ischemia

monitoring', IEEE Trans. Biomed. Eng., 2000.

13. Haskel Scott R. R., Blackwell’s five minute veterinary consult: ruminant, 606-608psl., 2008.

14. Heather Smith Thomas, The cattle health handbook, 182psl. 2009.

15. Ivanov Andrei I., Exocytosis and Endocytosis, 4 psl. 2008.

16. Johnson Leonard R., Barret Kim E., Merchant Juanita L., Ghishan Fayez K., Said Hamid M.,

Wood Jackie D., Physiology of the Gastrointestinal tract, 4th

edition, volume I, 1559-1560psl.,

2006.

42

17. Kahn C. M. and Line S. The Merck Veterinary Manual, 10th edition. Editorial Board: Allen

D. G., Constable P.D., Davies P. R., Quesenberry K. E., Reeves Ph.T., Sharma J.M., Smith

R.K.W., Treadwell T. Whitehouse station, N.J., USA, 2943 psl., 2010.

18. Lorenz I., Gentile A., Klee W., Investigations of D-lactate metabolism and theclinica l signs

of D-lactataemia in calves. Veterinary Record, 412–415psl., 2005.

19. Marcus R., Feldman D., Nelson D. A., Rosen C.J., Osteoporosis, volume 2, 3rd edition, 285-

286psl.,2008.

20. McGuirk Sheila, Sick calf protocols, Template that can be adapted to specific farm’s calves,

2009.

21. Meganck V., Hoflack G., Piepers S., Opsomer G., Evaluation of a protocol to reduce the

incidence of neonatal calf diarrhoea on dairy herds, Preventive Veterinary Medicine, 2014.

22. Omole Olutosin O., Nappert Germain, Naylor Jonathan M., Zello Gordon A., Both L- and D-

lactate contribute to metabolic diarrhea in diarrheic calves, 2000.

23. Santın, M., Trout, J.M., Cryptosporidium and Cryptosporidiosis. 2nd edition, 451-453psl,

2008.

24. Silverlas C., Bosaeus-Reineck H., Näslund K., Björkman C., Is there a need for improved

Cryptosporidium diagnostics in Swedish calves?, International Journal for Parasitology, 2013.

25. Sjaastad V., Sand O. and Hove K., Physiology of domestic animals. 2nd

edition. 260-262,596-

614psl., 2010.

26. Smith Bradford P., Large animal internal medicine., 327psl., 2009.

27. Trefz Florian M., Lorch Annette, Feist Melanie, Sauter-Louis Carola, Lorenz Ingrid, The

prevalence and clinical relevance of hyperkalaemia in calves with neonatal diarrhoea, 2013.

28. Varshney B.C., Ponnanna N.M., Sarkar P.A., Rehman P., Shah, J.H., Development of a

monoclonal antibody-based co-agglutination test to detect enterotoxigenic Escherichia coli

isolated from diarrheic neonatal calves. Journal of Veterinary Science, 57–64psl., 2007.

29. Watterworth L., Topp E., Schraft H., Leung K.T., Multiplex PCR-DNA probe assay for the

detection of pathogenic Escherichia coli. Journal of Microbiological Methods, 93–105psl.,

2005.

30. Weldon A.D., Moise N.S., Rebhun W.C., Hyperkalemic atrial standstill in neonatal calf

diarrhea. Journal of Veterinary Internal Medicine 294–297psl., 1992.

31. Wenge J., Steinhöfel I., Heinrich C., Coenen M., Bachmann L. Water and concentrate intake,

weight gain and duration of diarrhea in young suckling calves on different diets, 2014.

32. White L. A., Jenkins H. R., Pathophysiology of diarrhea, 2012.

43

33. Woodward, M.J., Wray, C., Nine DNA probes for detection of toxin and adhesin genes in

Escherichia coli isolated from diarrheal disease in animals. Veterinary Microbiology, 55–

65psl., 1990.

34. Younis Emad E., Ahmed Ashraf M., El-Khodery Sabry A., Osman Salama A., El-Naker

Yasser F.I., Molecular screening and risk factors of enterotoxigenic Escherichia coli and

Salmonella spp. in diarrheic neonatal calves in Egypt, 2009.

35. Bowen R., 2006,

http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/smallgut/diarrhea.html, prieiga per

internetą 2014.11.26.

36. http://www.biox.com/UDTData/13/UDTEnglishInsert/Rainbow%20Calf%20Scour%204%20

%28E%29%20alu.pdf, prieiga per internetą 2015.01.08.


Documents

Kraujo biocheminių rodiklių panaudojimas naujagimių