9

ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2005 68

Kultûros fi losofi ja

M. FOUCAULT „FILOSOFINIS JUOKAS“IR BEVILTIÐKAS NENORAS BÛTI ÞMOGUMI

Krescencijus A. Stoðkus

Vilniaus universiteto Filosofijos katedraUniversiteto g. 9/1, LT-01513 VilniusTel. (370 5) 266 76 17Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedraStudentø g. 39, LT-08106 VilniusTel. (370 5) 275 49 30

Mëginama iðsiaiðkinti þmogaus mirties sampratos pasikeitimà nuo F. Nietzsche’s iki M. Foucault ir jossantyká su modernybës pabaiga. Pirmiausia aptariama Dievo marinimo technologija, toliau svarstomasaukðtesnio þmogaus vaidmuo ir paskutiniøjø þmoniø statusas. Iðryðkinamas silpnasis ir stiprusis nihilizmaskaip kultûros irimo indikatorius. Nemaþa dëmesio skiriama apokaliptinës kultûros simptomams ir Homoconsumens epochos bruoþams apraðyti. Pabaigoje formuluojama moderniojo þmogaus mirtiespripaþinimo problema ir nusakomos troðkimo bûti þmogumi galimybës.

Reikðminiai þodþiai: Dievo nuþudymas, pasiðlykðtëjimas, nihilizmas, paskutinis þmogus, homoconsumens.

Savo „Humanitariniø mokslø archeologijos“(Ôóêî 1977: 438) prieðpaskutiná skyriøM. Foucault uþbaigia tokiais þodþiais: „Visiemstiems, kas dar nori kalbëti apie þmogø, apie jokaralystæ ir jo iðsilaisvinimà, visiems tiems, kuriedar kelia klausimus apie tai, kas savo esme yraþmogus, visiems tiems, kas ieðkodamas tiesos noriiðeities pozicija pasirinkti þmogø, ir, atvirkðèiai,visiems tiems, kas bet koká paþinimà suveda ápaties þmogaus tiesas, visiems tiems, kas neprita-ria formalizacijai be antropologizacijos, mitolo-gizacijai be mistifikacijos, kas apskritai nenorimàstyti be minties apie tai, kad màsto bûtent þmo-gus, – visoms ðioms beprasmiðkoms ir paikomsrefleksijos formoms galima prieðprieðinti tik fi-losofiná juokà, kitaip sakant, nebylø juokà.“ Ðátriuðkinantá sugëdinimà, skirtà visokiems huma-nistams, þinomas XX a. intelektualas pateikë po

savo didþiausio atradimo: þmogus mirë. Jis ne-slepia ðios iðvados ryðio su Nietzsche’s Dievo mir-timi, prieðingai, jis tiesiog iðveda pirmàjà ið antro-sios. Tai pradëkime nuo Nietzsche’s.

Ið tikrøjø Nietzsche’i þmogus – ne kantiðka-sis tikslas, o tik pereinamasis etapas, tiltas á ant-þmogá, kai pereinantieji „jauèias tarsi þlungan-tieji“ ir „neþino, kaip èia gyventi reikia“ (Nyèë1991: 26). Jeigu jie norá, kad þemë priklausytøantþmogiui, jie turá jam aukotis ir geisti savoþlugimo1. Vartojamas vokiðkas þodis Untergang

1 „Ðtai taip Zaratustra kalbëjo“ lietuviðkojo vertimo„Zaratustros áþanginës prakalbos“ ketvirtojo poskyrioketvirtoji pastraipa perteikta netiksliai: „verta þmogujemylëti ëjimà jo per tiltà, o ne þlugimà paikà“, vokiðkameoriginale paraðyta: „was geliebt werden kann am Mens-chen, das ist, daß er ein Übergang und ein Untergangist“ (Nietzsche 1927: 16).

10

èia nëra visai tas pat kas mirtis, o greièiau nuos-mukis, saulëlydis. Pirmiausia èia kalbama apienuosmukio þmones, dekadentus, kurie, þinoma,turëtø bûti ir paskutinieji þmonës ateities ant-þmogio mitologijoje. Kadangi èia veikia grai-kiðkas àpoκat@stasiV (amþinojo sugráþimo mi-tas), paskutiniøjø þmoniø valia lyg ir nieko ne-turëtø reikðti: dievai áveda tokià pasaulio tvar-kà, kurioje viskas cikliðkai kartojasi. Bet Niet-zsche’s Dievas mirë, ir todël nëra visai aiðku,kodël dabar gyvenantys þmonës turëtø bûti pas-kutiniai, o tuo labiau norëtø savo þûties ir ant-þmogio atëjimo? Jeigu toji bûtybë, kuri vadina-ma antþmogiu, bûtø tik þmogus, toká aukojimà-si nebûtø sunku suprasti, bet tikslas èia – ant-þmogis, þmogaus neigëjas, naikintojas, þmoniøprieðas. Ir tas nekenèiamas prieðas praðo auko-tis, remdamasis tuo þmoniðkumu, kurio jis ne-kenèia ir dël kurio niekina visus minios þmo-nes. Maþa to: ið Zaratustros kalbos atrodytø, jog„paskutinieji“ yra bukoki bandos, minios þmo-nës, kurie telkiasi prekyvietëse ir be jokiø áro-dymø iðmoksta tikëti (vieni mostai juos átiki-na), kurie á „maþa viskà verèia“, apie rûpinimà-si savo artimu, vargðu, kenèianèiu kalba, darbð-tumà, gailestingumà, atsidavimà, atsiþadëjimàskelbia, gerumà ðlovina. Galø gale tai – men-kos, smulkios ir silpnos vidutinybës, patenkin-tos savo ribotumu, sveikata ir kasdieniais malo-numais, neturinèios idëjø, nepakenèianèios tø,kurie kitaip jauèia, kuria ir „vertybiø skalæ lau-þo“. Negi ið tø þmoniø Zaratustra laukia pasiau-kojimo? Þinoma, ne; juk jie ðaukë: „Tad duokmums ðità þmogø paskutiná (...) tu mus þmo-nëm tais paskutiniais padaryki!“ (Nyèë 1991:29). Nupieðdamas paskutiniojo þmogaus pa-veikslà, Zaratustra norëjo klausytojus atgrasintinuo bandos, o ið tikrøjø tik parodë bandai josportretà ir paskatino jà su tuo portretu tapatin-tis. Minios þmonës buvo savimi visai patenkin-

ti. Juk jie buvo tikrieji ðiø dienø ðeimininkai irlaidavo ðio gyvenimo stabilumà. Ne save áveiktijie norëjo, bet iðlikti tuo, kuo jau yra.

Þinoma, galima sakyti, jog mitologija numatëantþmogio atëjimà, – ir ðiuo atþvilgiu visi dabargyvenantys þmonës tapo ciklo pabaigos þmonë-mis. Bet tada „pasiaukojimas“ yra tik likimo duo-tas, visai nesàmoningas mirties troðkimas2: taietapas prieð herojinës epochos atëjimà, arba Dio-niso sugráþimà. Bet kam tada tos visos pastan-gos telkti niekintojus ir puldinëti gana sutarti-nai veikianèià minià?

Atrodytø, kad þemiðkasis Dionisas ateina uþ-imti dangiðkojo Dievo vietos, o jo atëjimo apað-talas Zaratustra skelbia Naujàjà evangelijà. Betjuk toji vieta jau buvo seniai uþimta þmogaus (irvien dël to jis daþnokai didþiavosi pasiraðinëda-mas didþiàja raide: „Þmogus“), ir uþimta ne þo-dþiais: matydamas ir ásisàmonindamas, kaipsmarkiai jo praktinë veikla keièia jo gyvenimà,jis seniai ëmë jaustis priklausomas tik nuo savæspaties. Net jo susikurtas vaizduotës (kartais netatskiro individo subjektyvusis) pasaulis pavirtopasauliu, realesniu uþ tà, kuriame jam fiziðkailemta gyventi. O Dievas, suprantama, tolygiaisilpo ir nyko net tose vietose, kuriø savo pam-fletais niekaip nepajëgë pasiekti agresyviausiprancûzø ðvietëjai. Jo pagalba imama vis reèiaupasikliauti, pamaþu jis virto gryna hipoteze, bekurios Þmogus jautësi galás apsieiti.

Atsimenate, nuo tokio arogantiðko nusitei-kimo kadaise þmogø atkakliai gynë ðventasis Au-gustinas, ir ankstyvaisiais viduramþiais jam bu-vo nesunku átikinti, kiek netoli tesiekia þmo-gaus pastangos. Bet kà jis bûtø galëjæs pasakyti

2 Manoma, kad toks Nietzsche’s perskaitymas ir lë-më θ@natoV instinkto atsiradimà S. Freudo psichoanali-tinëje teorijoje.

11

naujøjø laikø þmogui, vieninteliam ir jo akysetikrajam pasaulio uþkariautojui, savo paties pa-sidarytais laivais apiplaukusiam Þemës rutulá,lengvai apskaièiavusiam nematomø dangaus kû-nø egzistavimà ir jø judëjimà, perpratusiam þmo-gaus, kaip ir kiekvieno kito organizmo, mecha-nikà, sukûrusiam garo maðinà, traukiná, o vë-liau ir vidaus degimo variklá, automobilá, ávyk-dþiusiam didþiàjà pramonës revoliucijà? Trum-pai sakant, istorinë mokslo ir technikos simbio-zë privertë perkainoti vertybes, t. y. apvertë te-ocentriná pasaulá, o gal reikëtø sakyti – atvertëjá, atskleisdama grynai þmogiðkàjá mûsø civili-zacijos turiná. Nuo Renesanso laikø modernu-sis þmogus pagyrûniðkai skelbë savo triumfà irseniai ásiðaknijo Dievo karalystëje. Tai matoNietzsche ir kalba apie masiø þmogaus ásivieð-patavimà.

Kà jam daryti su savo antþmogiu? Aiðku, pir-miausia reikia ávykdyti rûmø perversmà ir pa-ðalinti masiø þmogø ið jo uþimamos vietos3. Betkam to reikia? Argi jis pats, tas masiø þmogus,be Nietzsche’s pagalbos jau netapo antþmogiu,kai savo pastangomis, áveikdamas tradicijà irgamtà, nuo kuriø visiðkai priklausë, ásirengë sa-vo nuosavà pasaulá ir pavertë já ne tik gyvenimosàlyga, priemone, bet ir gyvenimo tikslu. Kartu,þinoma, jis ir pats pasikeitë, t. y. save patá áveikë,kaip to reikalauja Zaratustros evangelija. Ko jisdar nori? Taèiau ðitas þmogus kaip tik jo neten-kina: jis – susivienijusios minios valia valdyti,neleidþianti vieðpatauti stipriesiems. Minia – taivolas, lyginantis visus pagal savo vidutinybës,daugumos matà. Jos þmogus – smulkus ir men-kas. Stiprus jis tik savo gimtoje vietoje, t. y. mi-

nioje. Tokio karaliavimo minioje ir per miniànaujausiosios evangelijos skelbëjas negali pakæstiir, vadinasi, nelinkæs jo pripaþinti. Kitaip sakant,jam gëda minios þmogaus moralumo, padoru-mo, teisingumo, kurá jis daþniausiai tapatina sukrikðèioniðkumu. Jis já niekina ir tuo niekini-mu savaip didþiuojasi. Bet kadangi Þmogø val-dovo soste palaiko jo paties ágytos galios ir ið jøkylantis autoritetas, vadinasi, reikia sunaikintità jo galià ir autoritetà, vadinamà humanizmoarba gailestingumo ir filantropijos vardu.

Naujasis valdovas yra reali istorinë jëga, su-gniuþdþiusi luominæ visuomenæ, ir, be to, uþ jàliberalesnë, demokratiðkesnë, teisingesnë, vadi-nasi, ðiø dienø þmogui patrauklesnë. Kaip sujuo galëtø grumtis toks abstraktus, labai tamsiaisavo ateitá teásivaizduojantis kalnø atsiskyrëlis,gamtos garbintojas, savo luomà palikæs gentil-homme, gerokai pavëlavæs uþgimti kilmingasis,aristokratas? Kaip tik pirmiausia jis nemàstodaugumos ir istorijos masteliais, bet mëgina at-sistoti ðalia jø ir orientuotis á rinktinæ maþumà.Aristokrato lemtis – priklausyti elitui. Be to,masiø á periferijà iðstumtas aristokratas ar jø ne-suprastas ir nepripaþintas dvasios aristokratas,humanitaras yra jø þmogaus neigëjas ir niekin-tojas, bet ne revoliucionierius. Ðiuolaikinis ma-siø þmogus yra mylëtojas, humanistas, o jis noribûti valingas, ðaltas ir stoiðkas antihumanistas.Savo padëtimi jis – áproèiø lauþytojas, niekinto-jas, nihilistas; neapykanta yra pati stipriausia jojëga. „Pikèiausia reikalinga, kad antþmogis ge-riausias bûtø.“ Po lauþymo turëtø bûti uþduo-damos valios gyventi vertybës. Bet pirmiausiareikia sulauþyti, ir daug kam, Nietzsche’s many-mu, uþtenka vien to pirmojo veiksmo. Vertybiølauþymas – ne fizinis naikinimas, ne plëðikavi-mas ar siautëjimas (nors kartais stovima labairizikingai arti to), – bet asmens laikysena, ávai-riausiais bûdais reiðkiama neapykanta, kuri at-

3 „Jûs juos áveikite, o broliai mano, – kreipiasi á aukð-tesniuosius þmones Zaratustra, – ðituos maþuosius þmo-nes, tuos valdovus ðitos dienos: tai jie sudaro antþmogiuipavojø, pavojø ið visø didþiausià“ (Nyèë 1991: 276).

12

kakliai ir iðtvermingai ugdoma turëtø peraugti ápozityvø neigimà, t. y. tvinstanèià gyvenimo ga-lià, jo gausà, pertekliø, pasireiðkiantá dþiaugs-mu, ðokiu, daina, juoku, þaidimu. Ji tokia agre-syvi ir naikinanti, kad kultûroje gyvenanèiamþmogui gali atrodyti toks pat neigimas, kaip irpaprastas nihilizmas. Kaip panaðu á atskiràmums be galo gerai þinomos klasinës neapykan-tos variantà, iðtvertà sovietiniais laikais, ir kartuá tuos ðiø dienø masinius raginimus nesigëdyti,nesidrovëti, natûralizuotis. Þinoma, Nietzsche’snatûralizacija, net labiausiai alpëdama dël grá-þimo á gamtà ir þemæ, vis dëlto nenueina iki to-kio kontrkultûrinio neobarbarizmo, – fiziolo-gizmo, seksualizmo, brutalumo ir vulgarumo,kuris taip iðlaisvinamas ir populiarinamas ðiødienø kultûroje. Nietzsche’s valios aristokratiz-mas tam gráþimui á gamtà uþdeda toká kietà apy-nasrá, kad jis, filosofo þodþiais tariant, virsta pa-kilimu „aukðtyn á didingà, laisvà, net baisià gamtàir gamtiðkumà, tokià gamtà, kuri þaidþia dide-liais uþdaviniais, gali þaisti“ ( Nyèë 1991: 576).Aiðkaus èia, þinoma, jis nieko nepasako, bet suRousseau moralumu jam nepakeliui. Tokio ben-drakeleivio pavyzdys – Napoleonas Bonapartas.

Be abejo, jam labai sunku vienoje doktrinojesujungti tai, kas ið principo negali bûti sujungta,t. y. Zaratustros ëjimas á antþmogá ir, vadinasi,paþangà, su jo gráþimu á gamtà ir amþino sugrá-þimo mitologija: daug kur savo Zaratustroje jistiesiog beviltiðkai trypia vietoje, iðsekindamasir savo mintá, ir vaizduotæ. Bet vis dëlto patspoetinis atkaklumas ir verbalinis uþsispyrimaspakankamai parodo, kad paèiam Zaratustrai irjo kûrëjui neapykantos iðlaisvinimas dar tiek ma-þai tereiðkia, jog kartais nuo jos tenka gintis laz-da. Suniekindamas savo paties karikatûras(savo paties ðeðëlá, savo „beþdþionæ“, burtinin-kà ir kt.), jis nori átikinti, kad yra nihilizmas irnihilizmas.

Natûralizuotas neoaristokratizmas sugràþinaNietzschæ prie nykstanèios luominës visuome-nës rudimentø, atgaivina ið esmës gana primity-vià, bet savo brutaliu atvirumu imponuojanèiàstipriojo teisæ, iðliaupsintà antikos sofistø.K. Marxas ta teise grindë klasiná vieðpatavimà irproletarinæ revoliucijà, o Nietzsche – naujø ver-tybiø kûrëjo atëjimà. Abu pradëjo nuo tam tikrosniekintojø mobilizacijos ir jø ugdymo: tik vienasburþuaziniame liberalizme pasigedo laisvës beilygybës ir dël to telkë „svieto lygintojus“ bei ren-gë revoliucijà, o antrasis, pasigesdamas jame kil-niø, stiprios valios asmenybiø, medþiojo ir selek-cionavo niekintojus, tikrino jø brandà ir ruoðëjuos antþmogio atëjimui. Abiem jiems buvo rei-kalingos destruktyvios, kontrkultûrinës jëgos –pasaulio ardytojai. Vienas rëmësi realiai egzis-tuojanèiu proletariatu, kuris turëjo palaidoti bur-þuazijos vieðpatavimà, o kartu ir save patá kaipklasæ, antras – aukðtesniaisiais þmonëmis4, kuriejo Zaratustrai buvo tik „beformë masë, medþia-ga, bjaurus akmuo, dar reikalaujantis skulpto-riaus“ (Íèöøå 1990: 753). Marxo mitologi-joje, pretendavusioje á mokslo teorijà, proleta-riatas, sunaikindamas klases, turëjo iðsigelbëtipats ir kartu iðgelbëti þmonijà beklasës visuome-nës pavidalu. Nietzsche’s mitologijoje, pretenda-vusioje á pranaðystæ ir naujàjá ðventraðtá, Zaratust-ra, ið aukðto þiûrëdamas á visus þmones ir juosniekindamas, skatino jø paèiø pasiaukojamàjá su-sinaikinimà5 (Äåë¸ç 1997: 67).

4 A. Tekorius höhere Menschen á lietuviø kalbà ver-èia didþiøjø siekiø þmonës. Galëtø susidaryti áspûdis,kad èia kalbama apie kokius idealistus, ypaè stipriosdvasios þmones. Bet ið tikrøjø tai tik ávairiausio plaukoniekintojai, skirtingos patirties nihilistai, laisvamaniai,minios iðstumiamas kultûrinis elitas: „...Prekyvietëj to-kiais þmonëm nerasi tikinèio në vieno“ (Nyèë 1991: 274).

5 G. Deleuze’as ðià keblià situacijà aiðkina taip, lygNietzsche, be aukðtesniojo þmogaus, bûtø iðskyræs darvienà, pereinamàjà, bûsenà tarp paskutiniojo þmogaus irantþmogio – þmogø, kuris pats nori savo þûties.

13

Nietzsche èia nebuvo naujokas. Jau roman-tikai buvo sukaupæ nemaþà neigimo, ironijos irneapykantos patirtá, nukreiptà prieð didþiàjà mo-derniosios epochos þmoniø masæ ir savotiðkaigráþæ prie senosios mitologijos, prieðistoriniø lai-kø ir galingø herojiðkø asmenybiø. G. Hegelis,tas pirmasis meno mirties pranaðas, bene giliau-siai buvo aptaræs kultûros dramà, prasidëjusiàþmogui ið jos iðstûmus dievus. Jis liudijo tokiàistorinæ bûklæ, kuri, anot Heideggerio, reiðkë,jog „anas antjuslinis tikslø ir pavyzdþiø pasaulisnebeskatina ir nebepalaiko gyvenimo. Anas pa-saulis tapo nebegyvas: jis mirë! Krikðèioniðkastikëjimas tai ðen, tai ten dar egzistuoja. Taèiautokiame pasaulyje gyvuojanti meilë nëra tas veik-lusis principas, kuris nulemia tai, kas dabar vyks-ta. Antjuslinio pasaulio antjuslinis pagrindas, su-prantamas kaip visos tikrovës tikrumo garan-tas, tapo nebetikroviðkas“ (Heideggeris 1992:205). Atrodo, kiek vienspalviðkai Heideggerispieðia XIX a. dvasinæ bûklæ Vakarø Europoje irpernelyg galutinai. Spalvà jis, aiðku, ima ne iðminios, ne ið daugumos, o ið jausenos tø þmo-niø, kurie sudarë opozicijà masëse dominuojan-èiam progresizmui. Ir senàjá pasaulá marina sku-botai. Ið Heideggerio samprotavimø atrodytø,kad Dievo sostas liko tuðèias. Jeigu toji mirtisbûtø galutinai ávykæs faktas, nesuprantamos bû-tø Zaratustros pastangos parengti dirvà antþmo-gio atëjimui. Nietzsche’i ypaè nepakenèiamasbuvo masiø ásivieðpatavimas („minios karalys-të“): „Ðiandienà juk maþieji þmonës valdovaispasidarë: visi atsidavimà skelbia, atsiþadëjimà,gudrybæ, darbðtumà ir gailestingumà ir daug dardaug maþø dorybiø. Kas bobiðka, kas vergiðkokilimo, ir ypaèiai minios ta kratalynë: tai norilemt dabar visø þmoniø likimà – o, kaip bjauru!Koktu! Ðlykðtu be galo!“ (Nyèë 1991: 276).Áveikti ðiuos smulkius þmogelius ir jø dekadan-sà, jø þmoniðkumà, „didájá nuovargá“– toks aukð-

tesniøjø þmoniø uþdavinys. Bet patys vieni jie topadaryti negali. Jiems reikalingas ypatingas ved-lys: pranaðas (mesijas), save áveikiantis atsisky-rëlis, iðtvermingas klajûnas, stoiðkas iðminèius,koheletas, riteris. Zaratustra ir buvo tas geriau-siai apginkluotas ir disciplinuotas neapykantosriteris, kuriam pakako dràsos, valios ir iðmin-ties áveikti savo pirminá pasibjaurëjimà, ágyti se-nø vertybiø lauþytojo autoritetà ir pasirengti to-kiam etapui, kuris priartintø antþmogio atëjimà(atsiradimà), naujos diduomenës gimimà ir ver-tybiø perkainojimà. Pats bûdamas þmoniø pa-saulio niekintojas, turëjo áveikti pasaulio nie-kintojus, nihilistas – negatyvø nihilizmà, t. y.„nugalëti savyje savo laikà“, save patá kaip nei-gimo galià. Tas tikslas reikalavo atitrûkti nuosavo laiko, pasidaryti sau paèiam svetimu, atðal-ti sau paèiam. Bet tai ir buvo pats Nietzsche,supratæs savo nihilizmà ir pasiryþæs já pergalëti(Íèöøå 1990: 526).

Jis absoliuèiai svetimas miniai, bet kartu ab-soliutus autoritetas visiems þmogaus, Dievo irpasaulio niekintojams, vadinamiems aukðtes-niaisiais þmonëmis. Taèiau pats neapykantos ri-teris þvelgia á juos su nemaþa doze paniekos irjuos paèius traktuoja kaip tiltus ir laiptus, ku-riais turësià kopti vertingiausieji. Taigi, kaip irMarxo proletariatas, jie patys turësià susinaikinti.Tik proletarai turëjo sunaikinti savo proletari-næ padëtá, bet patys, kaip þmonës, iðsigelbëti.Nietzsche’s aukðtesnieji þmonës patys savaimepranoksta minios þmones: jie jau nëra visai þmo-nës, vien savo buvimu jie padaro minios þmo-nes paskutiniaisiais þmonëmis. O jie patys, bû-dami geresni ir kilnesni, turëtø aukotis dar aukð-tesniam antþmogiui. Trumpai Nietzsche juos taipapibrëþia: „Þmogus yra pabaisa (Unthier) irdaugiau negu gyvulys (Überthier), aukðtesnysisþmogus yra neþmogus (Unmensch) ir antþmo-gis (Übermensch), – taip viena su kita susijæ“

14

(Nietzsche 1901: 479). Tas Unmensch èia turibûti paaukotas ir sunaudotas Übermensch gi-mimui. Arèiausia prie antþmogio, þinoma, jopranaðas Zaratustra, áveikiàs nuogà neapykantàjos neigimu, juoku, gyvenimo dþiaugsmu, t. y.vaisingo kûniðko gyvenimo teigimu. Ne taip re-tai ir já patá sutrikdo gailestingumo „nuodëmë“,o akys paplûsta aðaromis, taèiau stoiðkumo de-monas greitai susitvardo, pasiekia aukðtesnæ ne-gailestingumo pakopà ir galø gale sulaukia þen-klo, perspëjanèio, kad kaþkas turi ávykti, – pri-artëja Dioniso sugráþimas.

Ar tai nëra tas pats pagonybës ilgesys, kurájautë ne vienas praeitimi apsirgæs romantikas?Ið dalies taip. Pagonybæ jis priskyrë kylanèio gy-venimo tipui, kuriame dominuoja ponø mora-lë, kaip ir Renesanso epocha. Bet Zaratustra –bedievis, kuris nenori savæs tapatinti su tikin-èiuoju, t. y. visada sakanèiuoju „taip“. O jo „taip“visada turi atsiremti á „ne“, turi bûti perëjime,prieðprieðos áveikoje, þodþiu, valios akte.

Zaratustra lyg ir lûkuriuoja þemiðkos pago-nybës ir politeizmo atgimimo, bet kai iðvystastabmeldiðkas asilo ðventës apeigas, jis gëdijasiir kvailina jos dalyvius: jam pagonybë arèiau þe-mës uþ dangiðko Dievo krikðèionybæ, bet jeiguji neigimà iðverèia tik á grynà teigimà, laimëji-mas esàs èia menkas. Nietzsche’i rûpi gyveni-mas, kuriame prieðybës heraklitiðkai sueina vie-na á kità ir kuriame tik galima tà gyvenimà tei-gianti kûryba.

Bet jeigu kûryba duoda naujoviø, kaip tadaèia ámanomas atgimimas ir amþinas sugráþimas,kuriuos Nietzsche taip atkakliai deklaruoja?Naujovës yra iðskirtinis moderniojo þmogaus ge-bëjimas iðeiti uþ savo paties ribø, arba jo trans-cendavimas, jo realioji vieðpatavimo, vadinasi,ir jo dieviðkumo galia, nenoras bûti tik paèiusavimi, verèiantis gëdytis savo atsilikimo, áveik-ti save patá, be perstojo skatinantis bëgti nuo sa-

vo ribotumo, sutapti su kuo nors modernesniuarba bent juo prisidengti, svetimà kaukæ uþsidë-ti. A’ποκατ@στασιV – ið tradicinës kultûros iðau-gæs principas, iðreiðkiantis tikëjimà, kad visi ðiopasaulio arba iðtisø pasauliø kitimai vyksta nelinijiðkai, o cikliðkai, t. y. kad jie taip pat kaip irpatys þmonës turi tik savo baigtinius, bet amþi-nai pasikartojanèius gyvenimus (uþgimsta, uþ-auga, subræsta ir mirðta), taèiau èia ið esmës nie-ko nauja neatsiranda ir neávyksta, o tik iðsivysto,arba iðrieda tai, kas paèioje pradþioje jau yra duo-ta6. Paèia radikaliausia forma Nietzsche’s ewi-ge Wiederkehr, arba Wiederkunft, yra bûtis betikslo ir prasmës, visad sugráþtanti, bet neperei-nanti á Nieká. Nietzsche’i nelengvai sekasi tà am-þinàjá sugráþimà suklijuoti su naujø vertybiø kû-rëju. Nors, tiesà sakant, jam ir gerai, kad tie da-lykai nesiklijuoja: pasidaro lengviau atriboti ku-riantájá antþmogá nuo paliegusio nekûrybiðkomasiø þmogaus.

Áprasta Nietzsch’æ vaizduoti Dievo mirtiesskelbëju. Bet toká praneðimà paskelbë jau L. Feu-erbachas prieð pusðimtá metø anksèiau: „Dabar-tinio pasaulio tikëjimas yra iðties tik tikëjimoregimybë, tai tikëjimas, kuris netiki tuo, kuo ta-riasi tikás, tai svyruojantis, pusiau sàmoningas,pusiau nesàmoningas netikëjimas (...); taigi tai,kas religijoje jau nebeegzistuoja, turi dar egzis-tuoti kaip þmoniø nuomonë, kas liovësi buvæsðventas pats savaime, ið tikrøjø turi dar bent ðven-tai atrodyti“ (Fojerbachas 1985: 43). Parodyda-

6 Graikø kultûroje jis lengvai siejosi su atgimimu(παλιγγενχεσ%α), o kartais ir su sielø persikëlimu(µετεµψ&χωξσιV), arba reinkarnacija. Origenas amþinàjásugráþimà traktavo kaip gyvenamojo pasaulio pabaigà,kurioje bûsianti atkurta ta jo pradinë bûsena, kai þmo-gus dar nebuvo atitrûkæs nuo Dievo: visos þmoniø nuo-dëmës bûsianèios atleistos, jø sielos apvalytos. Bet ka-dangi dvasios liksianèios laisvos, vël jos tikriausiaiatkrisianèios, kaip atkrisdavusios iki ðiol ir yra buvæ kitipasauliai (Îðèãåí 1993: 77–83).

15

mas, kad Dievas yra tik susvetimëjusio þmogausesmë, su kuria pats þmogus jau nelabai nori skai-tytis, jis aiðkino, kaip tà esmæ susigràþinti, kadpats þmogus taptø sau Dievu. Dievo numarini-mà èia galëjo reikðti tiek tikëjimo nusilpimas,tiek paties þmogaus sudievëjimas. Transformuo-damas teologijà á filosofinæ antropologijà, jis ga-lutinai áteisino þmogaus ásivieðpatavimà pasau-lyje. Nietzsche’i Dievo mirtis reiðkë visai prie-ðingà dalykà – paties þmogaus galà, kurá vëliauFoucault pradëjo traktuoti kaip moderniojoþmogaus pabaigà. Artimo meilë Feuerbachuibuvo laimingesnio gyvenimo viltis, o Nietzsche’iþmogaus galiø iðsekimo simptomas, suþadinàsaukðtesniøjø þmoniø niekinimo instinktà. Ge-riausias bûdas atmesti fanatiðkà moderniojoþmogaus tikëjimà geresne þmonijos ateitimi bu-vo àpoκatàotasiV. Beveik be perstojo jis galëtøantrinti þydø koheletui: „Kas buvo, vël bus;/ kasávyko, vël ávyks./ Po saule nëra nieko nauja!/ Kar-tais yra dalykas,/ apie kurá sakoma: ‚Þiûrëk, taiðis tas nauja!‘/ Betgi tas dalykas jau buvo/ ðimt-meèiais prieð mus./ Kaip dabar neatsimenama/buvusiø dalykø,/ taip pat ateities dienomis/ bû-sianèiø dalykø/ neatsimins vëliau gyvensiantys/þmonës“ (Ðventasis Raðtas, Koh1, 9–11). Bet iððios laikysenos paprastai plaukia dvi gyvenimostrategijos: pasaulietiðkas pesimizmas (visosþmogaus pastangos neturi jokios prasmës, ki-taip sakant, „umsonst!“) arba judaistiðkas atsi-davimas Dievo malonei („þmogus negali jam dëlko nors skøstis“. Ðventasis Raðtas, Koh7, 14).Zaratustra ir jo antþmogis yra lyg mëginimasatsistoti tarp ðiø abiejø strategijø. Tai modernausþmogaus (progresisto) áskiepis á amþinojo su-gráþimo (tradicijø nekintamumà palaikanèiokartojimosi) mitologiná poskiepá.

Modernaus þmogaus atakai Nietzsche pasi-renka gana tiesmukà taktikà: diskredituoja þmo-gaus dieviðkàjà moralæ, kaip minios vieðpatavi-

mo bûdà, ir marina Dievà, kaip to vieðpatavimogarantà, kad visa nuo jo atskirta dionisiðkoji ga-lia atitektø projektuojamam naujosios diduome-nës antþmogiui. Pagoniðkasis Dionisas turëjo pa-þeminti (nuleisti ant þemës) krikðèioniðkàjá Die-và, bet demonizuoti þmogø, tiksliau sakant, iðþmogaus iðauginti jo demoniðkà negatyvà. Më-ginama ávykdyti kaþkada Diogenui Sinopieèiuinepavykusá kontrkultûriná „vertybiø perkaino-jimà“ ir þmogaus natûralizavimà. Aristokratið-kas ambicijas gaivinantis filologas marina dan-giðkàjá aristokratø dievà Apolonà ir prisiekia ið-tikimybæ þemiðkajam demoso dievui, kad dis-kredituotø liaudies iðtikimybæ dangaus Dievui.Atskirdamas þmogø nuo Dievo, jis siekia dis-kredituoti ir Dievà, ir þmogø, kad jø abiejø vie-toje ásteigtø karalystæ antþmogiui.

Bet jeigu tebûtø buvæs tik jo siekimas... Patsþmogus diskreditavo save. Nietzsche apèiuopëpirmuosius nihilizmo epidemijos poþymius irtapo XX a. dvasinës bûklës pranaðu. Nusivyli-mas þmogumi (jo protingumu, jo mokslu, tech-nine galia ir apskritai gamtos „valdymu“) augokartu su minios ir turtiniø interesø vieðpatavi-mu. Bet ilgainiui iðryðkëjo ir nauji dalykai:þmogus pats sau pasidarë daug kartø pavojin-gesnis, negu buvo galima ásivaizduoti XIX a.pabaigoje. Þodþiu, þmogus buvo vertas rûsèioskritikos.

Nietzsche’s charakteris reikalavo neigimo,diskreditacijos, niekinimo, pajuokos. Sàjungi-ninkø jis galëjo tikëtis nemaþai: keièiasi laikai,ir visuomenës atstumtieji, nuskriaustieji, prie josnepritapusieji, ja nusivylusieji paprastai tampajos niekintojais. Bet jo ataka griebë giliau. Niet-zsche, kaip ir Marxas, apskritai begëdiðkai ap-nuogino þmogø, iki tol daugiausia rodytà ið fa-sadinës, gerosios, idealiosios pusës. Marxas ap-nuogino jo turtinius interesus, Nietzsche – gy-vybës instinktus.

16

Per visà þinomà istorijà þmogus bëgo nuosavo juodojo ðeðëlio, á altoriø statydamas pavyz-dþio vertus ir gerokai retuðuotus iðskirtinius as-menis bei jø puoselëtas vertybes. Jis vadino jánusikaltëliu (vagimi, plëðiku), pabaisa (kaniba-lu, kraugeriu, þudiku, budeliu), nusidëjëliu (ap-gaviku, sukèiumi, iðtvirkëliu), piktojo (demo-no) apsëstàja dvasia arba tiesiog ðëtonu, kad pa-þymëtø savo pranaðumà, atsiribotø nuo jo kelia-mø grësmiø ir be perstojo rodytø jam savo ne-apykantà, prieðiðkumà ir nepaliaujamai su juokariautø. Èia irgi niekinimas, tik dorovës tarny-boje. Nietzsche padaro radikalià inversijà: á blo-gio niekintojø vietà jis pastato gërio niekintojus,o kartu pasitraukia „anapus gërio ir blogio“.Bent jis taip tà procesà ásivaizduoja. Be abejo,tai buvo iððûkis iðtisus amþius palaikomai per-skyrai, t. y. kovai prieð blogá, ir begëdiðkas advo-katavimas velniui. Suprantama, jam reikëjo drà-sos (kurià jis ypaè akcentuoja), bet jis nebuvovienas: uþ savo nugaros juto ne tik atstumtuo-sius, ten stovëjo ir tie, kurie matë visø didþiøjøidealø atitrûkimà nuo realybës, vieðpataujanèià„gerøjø“ dviveidystæ, kadaise taip aistringai ap-raðytà J.-J. Rousseau. Bet Rousseau toje dvivei-dystëje áþvelgë istoriná gero þmogaus paklydi-mà ir sugedimà, o Nietzsche, matyt, buvo kietaiásidëjæs á galvà mokyklos pamokas apie þmo-gaus prigimtiná menkumà ir nuodëmingumà, to-dël èia pamatë dorybiø nuvertëjimà ir þabojamàagresyvià þmogaus prigimtá, arba valià vieðpa-tauti. Paprastai buvo manoma, jog þmogus kar-tais priartëja prie Dievo, bet kaip daþnai jis –ðëtonas. Nietzsche iðdráso pasakyti, kad pasau-lyje nëra ir ásivaizduoti neámanoma baisesnionusikaltëlio ir kanibalo, juodesnio vampyro, di-desnio iðdaviko ir niekðo, ðlykðtesnio padaro uþþmogø. Bent jau tokià medþiagà jis laikë tinka-miausia naujø vertybiø kûrëjui ugdyti. Ðiuo at-þvilgiu jis atsidûrë vienoje partijoje su Kantu,

Hegeliu ir Marxu, kurie blogá laikë pagrindiniupermainø ir paþangos veiksniu7.

Ádomiausios ðio rûmø perversmo detalës pa-prastai tyrinëtojø lengvai apeinamos, bet èia kaiptik geriausiai atsiveria visa Dievo numarinimo,taigi ir þmogaus diskreditavimo, technologija.Ið pradþiø vien paskelbiama, kad Dievas mirë.

Anot K. Jasperso, apskritai Nietzsche tik pa-teikia epochos diagnozæ: „Jis nesako „Dievo në-ra“, nesako „Netikiu á Dievà“. Jis neapsiribojair psichologine auganèio netikëjimo konstata-cija. Ne, jis stebi bûtá ir randa stulbinantá faktà irtuo pat metu aiðkina pavienius epochos bruo-þus kaip ðio svarbiausio fakto padarinius...“8

(ßñïåðñ 1988: 342). Tikra tiesa, krikðèionið-kojo Dievo smerkimas dar nëra bedievystë, betir jo proteguojamas literatûrinis Dionisas nëravisai tikras dievas. O jis pats, kaip ir jo atviraiaukðtinamas Zaratustra, atkakliai skelbia savobedievystæ ir pats yra tiesioginiai ásipainiojæs áDievo ir þmogaus mirties bylà. Nors literatûri-në kalbos maniera gerokai uþtuðuoja postu-luojamø teiginiø vienareikðmiðkumà, bet visdëlto Nietzsche savo nihilistiná santyká su Die-vu ir þmogumi nusako gana aiðkiai. Dievà triuð-kinæ XVIII amþiaus prancûzø ðvietëjai stiprinoþmogaus vieðpatavimà pasaulyje, Feuerbachasmëgino uþbaigti ðità darbà, parodydamas, kaipnesunkiai Dievas redukuojamas á þmogø. Niet-sche su Dievo mirtimi susieja ir þmogaus mirtá.Jis yra Dievo mirties liudytojas, vertintojas irskatintojas. Dël Dievo mirties daugiausia kalti-nami aukðtesnieji þmonës. Deleuze’as juos iðri-

7 Naujaisiais laikais þmoniø prieðiðkumo (antagoniz-mo) kultûrinis vaidmuo bene pirmàsyk buvo giliau ap-tartas I. Kanto veikalo „Idee zu einer allgemeinen Ges-chichte in weltbürgerlicher Absicht“ ketvirtajameteiginyje (Þr.: Kant 1993: 55).

8 Nuo ateizmo Nietzschæ mëgina apsaugoti ir Hei-deggeris (Ì. Õàéäåããåð 1988: 342).

17

kiuoja tokia „logine tvarka“: paskutinis popie-þius, du karaliai, bjauriausias þmogus, dëlë, el-geta, burtininkas, ðeðëlis, þynys. Bet ar nereikë-tø á pirmàjà vietà èia statyti bjauriausiàjá þmogøkaip „tobulo nihilisto“ ávaizdá? Zaratustroje jisvienintelis asmeniðkai paskelbtas þudiku (lyg taibûtø savotiðkai sintezuotas biblinio Jobo, iðti-kimiausiojo tarno, ir Judo, iðdaviko, variantas).Jis nekentæs Dievo uþ tai, kad tas viskà kiauraimatàs, viskà sekàs ir vis gailestingumà rodàs.Toji globa, matyt, uþgauna laisvamanio ambici-jas. Ðis simboliðkas ir hiperboliðkai iðkalbingaspersonaþas ákûnija radikaliausià ir esmingiau-sià neapykantà, lydimà ðlykðèios, sunkiai nusa-komos iðvaizdos ir didþiausio kaltinimo. Pir-miausia jis, þinoma, jau ne þmogus: gal kiek pa-naðus á þmogø, bet „þmogumi jo nepavadinsi“.Ir kalba jis mirties balsu, sunkiai „glergëdamas“lyg uþsikimðæs vamzdis. Jis tiek bjaurus, kad Za-ratustrai, já iðvydus, gëda pasidaro, o po jo pir-møjø þodþiø ið gailesèio jis net pargriûva. Apiejo dvasinio pasaulio skurdà kalba kraðtovaizdis,kuriame jis surandamas. Þmoniø sekamas ir per-sekiojamas jis apsigyvena „mirties dykroje“, ku-rioje nëra nei þolës, nei medþio, nei paukðèiobalso, visur tik raudonos ir juodos uolos ir mirð-tanèios „storos, þalios, siaubingos“ gyvatës. Vi-sur, kur jis tik praeina, lieka gëdos ir mirtiespëdsakai. Kas jis: Untier, Übertier, Unmensch,o gal net Übermensch? Ið iðvaizdos bûtø tikraspabaisa, verta siaubingiausios mitologijos, pa-gal galimybæ apsispræsti, kilmæ ir vardà – þmo-gus, nors þmogumi jo ir nepavadinsi, pagal di-dþiulæ neapykantà Dievui, troðkimà atimti ið Die-vo jo teisëtà galià – jis jau iðsiskyræs ið þmoniøtarpo, pasitraukæs nuo jø ir, atrodytø, jø prakeik-tas, vadinasi, jau ne þmogus, o pagal tai, kiekiðtikimai vykdo Zaratustros nuostatas, jis jau yragerokai priartëjæs prie antþmogio. Dievo þudi-kas gali bûti traktuojamas ir kaip dràsus niekin-

tojas, ir kaip to niekinimo auka, t. y. atstumtasis,pasmerktasis, ir (kas paradoksaliausia) kaip sa-vo paties nuteistasis. Jis supranta savo bjaurastáir pats savo noru pasirenka tremtá. Vieniems jisgali bûti þemiau, o kitiems aukðèiau uþ þmogø.Humaniðkam minios þmogui jis, aiðku, – pabai-sa; matyt, toks ir Zaratustrai, kiek jis dar þmo-gus. Bet Zaratustrai, niekintojø mokytojui, jis –daugiau negu þmogus, skatinantis já patá bëgtinuo savo gailestingumo. Zaratustrai patinkaDievo þudikas uþ tai, kad sugeba save patá nie-kinti, o tai ir esanti jo aukðtybë.

Su bjauriausiuoju þmogumi galëtø bûti gre-tinamas Zaratustros ðeðëlis, nebijàs jokio drau-dimo, sulauþæs visas dorybes, patyræs visus nu-sikaltimus, bet ir pats palûþæs, gyvenimo tikslàpraradæs. Taèiau paskutinis popieþius jau nepri-klauso prie tø, kurie þmoniø vertybes lauþo. Jispats yra netekæs tarnybos, vadinasi, veikiau nu-kentëjæs ir lyg vien tuo Dievo apgautas, nekal-bant jau apie tai, kad savo tarnyboje paèiam Die-vui nemalonias biblines tiesas turëjæs nutylëti.Labiausiai jis reikðmingas tuo, kad paskelbia vi-sai prieðingà Dievo likimo versijà: esà dël savogailestingumo jis iðsekæs, susenæs ir pats numi-ræs. Tai kas galø gale atsitiko su Dievu? Matyt,èia taikoma pirmojo sofisto Protagoro episte-mologinë nuostata: kaip kam atrodo, taip ið tik-røjø ir yra. Todël visai nereikia stebëtis, kad popaskutinës vakarienës ir asilo ðventës paaiðkëja,kad niekas tikrai neþino, kas yra tikrasis þudi-kas: bjauriausias þmogus ar Zaratustra. Maþato: dabar net niekas tikrai neþino, ar Dievas dargyvena, ar yra numiræs, ar vël prisikëlæs. Atro-dytø, kad Dievo mirtis yra tik savotiðkai plin-tantis gandas. Neabejotina tik viena: Dievas da-bar nëra toks tikras kaip anksèiau ir dël to jobuvimas dabar gali bûti kvestionuojamas.

Argi tik tiek apie Dievo mirtá norëta Niet-zsche’s pasakyti? Þinoma, ne.

18

Linksmajame moksle, kur pirmàsyk prabil-ta apie Dievo nuþudymà, kalba pamiðëlis, – vëldviprasmybë. Jis ten savo nusikaltimà dalijasisu kitais þmonëmis: „Mes já nuþudëme – jûs irað! Visi mes esame jo þudikai!“ Ten net kalba-ma apie peilius ir pralietà kraujà, apie kapø rû-siais virtusias baþnyèias. Heideggeris klausia:„Kaip galëjo atsitikti, kad þmonës pajëgë nuþu-dyti Dievà?“ (Heideggeris 1992: 210). Anot jo,lengviau bûtø suprasti, kad Dievas pasitraukë,bet visai neátikëtina, kad jis bûtø nuþudytas.Klausimas teisëtas, bet Nietzsche’i nëra visai ne-tikëtas: aukðtesnieji þmonës, nusivylæ „gerojo“masiø þmogaus dorybëmis, panoro duoti valiailaisvæ, pasiryþo „su minia nebûti lygûs“, iðdrásonetikëti tuo, kuo pasitiki minia. Kaipgi tiemsþmonëms galëjo Dievas pats savo valia pasitrauk-ti? Taip darë Dievas tik Ðventajame Raðte, reli-ginio raðytojo traktate: tai galëjo bûti viena ið jobausmiø, skirtø nusidedanèiam þmogui pamo-kyti. Nietzsche’s Dievas yra regimas greièiauProtagoro akimis, ir jis yra tuose paniekos ak-tuose, kuriuos jam rodo aukðtesnieji þmonës.Èionai nuosprendá priima tik þmogus. Ir patsHeideggeris nurodo, kad paskutinëje to patiesLinksmojo mokslo dalyje vëliau Nietzsche yrapridëjæs, jog tikëjimas á Dievà þmonëms pasida-rë „neátikimas“.

Painesnis, man rodos, kitas klausimas: jeigupatikëtume Heideggeriu, kad „anas pasaulis ta-po nebegyvas“ ir Dievas tikrai nuþudytas, kaipsuprastume Zaratustros begaliná atsidëjimà telk-ti niekintojus ir kovoti su to Dievo ádiegta sil-pnøjø morale? Kam reikalingos tos didelës pa-stangos ir aukos? Bet ðitokie klausimai nesun-kiai atkris, jeigu atskirsime masiø Dievà nuo nie-kintojø Dievo: niekintojai – Dievo þudikai, omasës yra jo saugotojos. Bet Heideggeris kaiptik to ir nenori pripaþinti. „Nihilizmas yra isto-rinis procesas, o ne koks nors kieno nors atsto-

vaujamas poþiûris ar koncepcija, – sako jis. –(...) Nihilizmas yra istorijos variklis. Todël nihi-lizmas nëra tik vienas istorinis reiðkinys ðaliakitø: jis nëra tik viena dvasios apraiðka, randa-ma Vakarø pasaulio istorijoje ðalia kitø – ðaliakrikðèionybës, ðalia humanizmo ir ðalia ðvieti-mo. Esmingai apmàstytas nihilizmas veikiau yraVakarø pasaulio istorijos pamatinis procesas. Jotëkmë tokia gili, kad jo iðsklaidos padarinys te-gali bûti tik pasaulinës katastrofos. Nihilizmasyra pasaulinis istorinis procesas, vykstantis nau-jøjø amþiø dvasia iðauklëtø Þemës rutulio tautøveiklos arenoje. Todël visø pirma tai nëra neimûsø amþiaus reiðkinys, nei XIX ðimtmeèio –tiesa, turëjusio gilià nihilizmo áþvalgà ir varto-jusio ðá pavadinimà – produktas“ (Heideggeris1992: 175–176). Taip màsto Heideggeris, trauk-damasis nuo Nietzsche’s, kuris nihilizmà laikoið esmës dviejø pastarøjø ðimtmeèiø reiðkiniu,nors ið jo samprotavimø gali atrodyti ir kitaip.Neteikia Heideggeris didesnës reikðmës nei nie-kintojø hierarchijai, nei amþinojo sugráþimo mi-tologijai.

Ið tikrøjø nihilizmas nëra tik koncepcija. Taigreièiau laikysena ir bûsena, sukeliama kultû-ros bûklës, dël to Nietzsche nemàsto nihilizmobe nihilistø, juos be perstojo rûðiuoja ir hierar-chizuoja. Gandas apie Dievo mirtá kyla ne vieð-pataujanèioje minioje, o aukðtesniøjø þmoniø,t. y. aktyviøjø niekintojø, aplinkoje. Jis juos su-sieja Zaratustros oloje, ir jie ten – pagrindiniaiátariamieji. Tik jø rankose Dievo nuþudymaságyja kovos prieð masiø vieðpatavimà prasmæ:be Dievo masës turëtø netekti jas vienijanèiosbei iðlaikanèios galios, ir sostas liktø laisvas. Ga-lø gale jie mokomi net þudymo meno: „kas nu-þudyt kà nors geidauja, tas juokà ðaukiasi pagal-bon“.

Be negi Dievo mirtis yra tik juokavimas, pri-menantis balandþio pirmosios pokðtà, o Niet-

19

zsche’s skaitytojai – tik to pokðto aukos? Þino-ma, ne. Per daug jo darbuose rimtumo, ákarðèio,sveikatos, þodþiu, ne literatûros ádëta, kad viskasbaigtøsi paprastu pokðtu. Be to, ten pat greta rûs-èiai pakartotas Zaratustros „ástatymas“: „Juoku,o ne pykèiu þudyti reikia“ (Nyèë 1991: 302). Arjuoko sujungimas su þudymu nëra pakankamasatsakymas Heideggeriui, „kaip galëjo atsitikti,kad þmonës pajëgë nuþudyti Dievà?“ Tai buvo jøDievas, – ir jie já dabar juokdamiesi paniekino,padarë neveiksnø. Prie ðios tradicijos, matyt, ðlie-jasi ir Foucault „filosofinis juokas“.

Èia atidengta svarbiausia nihilisto procedû-ra. Paprastas pokðtas yra tik tam tikras triukas,þaismas, trumpalaikis tariamo reikðmingumoátampos sukëlimas ir atpalaidavimas nuo jos. Oèia – sukilimas prieð ásiðaknijusias tûkstantme-tes, o gal net amþinas visuomenës vertybes. Me-nas pakeltas á kovà prieð moralæ, Dionisas – prieðSokrato demonà. Pagimdytas tikras monstras,„kuris ir statydamas, ir griaudamas, ir gëryje, irblogyje vienodai siekia patirti savo dþiaugsmàir tai, koks jis pats puikus; kuris, kurdamas pa-saulius, iðsivaduoja ið gausos pertekliaus bëdø,ið jame netelpanèiø prieðtaravimø kanèiø“ (Niet-zsche 1997: 25). Ir visai sofistine dvasia màsto-ma apie pasirinkimà þudymo priemonës, gal-bût ekvivalentiðkos maginio màstymo prakei-kimui. Ne apie partneriðkas diskusijas ir kritikàkalba èia eina, kur partneriai turi turëti lygiasteises ir galimybes panaudoti sugebëjimus, kurgalioja taisyklës ir leista tarpusavyje tartis, ben-dradarbiauti ir siekti bendrø tikslø, bet apie fi-losofavimà kûju, jëgos naudojimà, diskreditavi-mà, kaip mokëjimà kariauti, naudotis padëtimi,uþpulti, uþklupti, ir, þinoma, imtis naikinimo.Diskusijos galimos tik ten, kur yra lygiateisið-kumas, teisingumo kriterijai, mokslas ir demo-kratija, kur pripaþástama tiesos ir jà patvirtinan-èiø argumentø galia. „Tik remiantis naujøjø lai-

kø Europos metafiziniu pasitikëjimu, kad pa-þástantis subjektas dël jo atliekamo nustatinëji-mo metodinio taisyklingumo ið principo yra pa-jëgus uþvaldyti bûties tiesà, galëjo atsirasti ir tap-ti lemianèia jëga ðiuolaikinis mokslas ir techni-ka, o paskui juos – pasaulëþiûrinë ideologija irsocialinë inþinerija“ (Õàéäåããåð 1988: 309), –teigia Heideggeris. Kur veikia tik valios galia,ten vyksta jëgos iðbandymas ir, þinoma, þudy-mas. Nietzsche’s þudymas – literatûrinis diskre-ditavimas, tiksliau sakant, juokaujantis pasmer-kimas, gerokai primena romantinæ ironijà, arbanuolatiná apsimetinëjimà, su kuriuo paprastainelengva klausytojui ir skaitytojui suspëti9. Þiû-rëkite, apie Dievo nuþudymà pirmiausia paskel-bia pamiðëlis, paskui – Zaratustra, toliau – bjau-riausias þmogus. Visi jie iðgalvoti, nerimti lite-ratûriniai personaþai, nepajëgûs tiesiogiai nusi-kalsti, be to, dar savotiðkai nenormalûs. Bet pa-nieka, neigimu, nihilizmu jie vis dëlto sau pa-tiems Dievà panaikina ir net reprezentuoja visàlaisvamanystæ bei atðalimà ne prasèiau kaip irrealûs asmenys. Ávykis dar labiau surealinamas,kai tas pats personaþo skelbimas apie Dievo nu-þudymà áterpiamas á Nietzsche’s teoriná tekstà.Paskutinis popieþiaus paaiðkinimas vël trans-

9 Ironija „nieko neturi klaidinti, iðskyrus tuos, kurielaiko jà iliuzija ir dþiaugiasi ðiuo nuostabiu gudravimu,reiðkianèiu ðaipymàsi ið viso pasaulio, arba ðirsta, átarda-mi, kad ir jiems tuo nedaroma iðimtis. Ironijoje viskasturi bûti juokavimas ir viskas turi bûti rimta, viskas atla-paðirdiðkai atvira ir viskas giliai paslëpta. Ji atsiranda,kai susijungia gyvenimo meno nuovoka su mokslo dva-sia, kai tarpusavyje sutampa iðbaigta gamtos ir menofilosofija. (...) Tai yra didþiausia ið visø laisviø, nes josdëka þmogus gali pakilti virð savæs paties, ir kartu patidësningiausia, nes ji besàlygiðkai bûtina. Reikia laikytigeru þenklu, kad harmoningieji menkystos neþino, kaipreaguoti á ðá nuolatiná savæs paties parodijavimà, kai pa-kaitomis reikia tai tikëti, tai netikëti, kol nesusisukagalva ir jie neima juokavimà priimti rimtai, o rimtumàlaikyti juoku“ (Øëåãåëü 1983: 286–287).

20

formuoja situacijà: padaromi lygiaverèiais duskirtingi praneðimai – „Dievas mirë“ ir „Dievasnuþudytas“. Abu jie reiðkia visai tà patá faktà:praneðëjø gyvenimà be Dievo. Ir galø gale – pas-kutinë metamorfozë: tariamas Dievo atgaivini-mas.

Toká pasirinkimà Nietzsche priskiria stip-riesiems, valingiesiems, dràsiesiems ir aktyvie-siems. Kiti – tik juos aklai mëgdþioja, treti –apsimetinëja ir vaidina. Pastariesiems atstovau-ja burtininkas, bene toliausiai nuo neapykantosnutolæs personaþas; kadangi jis tik vaizduojaDievo niekintojà, Zaratustra já net apkula lazda.

Dviejø karaliø neapykanta jau lyg nieko ben-dra su Dievu neturi: ji nukreipta prieð þmones –melagingà tamsuoliø minià, verteivas – ir supu-vusius paproèius. Þmogum nenori bûti ir sava-noris elgeta. Ðlykðtëdamasis turtingaisiais, jis at-sisakæs turtø, o paskui, supratæs, kad visi pri-klauso tai paèiai niekingai miniai, galø gale at-sidûræs karviø bandoje. Dar kitaip niekintoju ta-pæs dëliø smegenø tyrinëtojas. Tai modernausmokslo þmogus, niekinàs viskà, kas yra uþ siau-ro ir grieþtai apibrëþto jo tyrinëjimø lauko.

Ðiuos niekintojus (nihilistus) Zaratustros bur-tininkas taip iðvardija: „nesvarbu ið viso, kada irkokius sau garbës vardus jûs susiteikiat, ar ‘lais-vamaniais’ jûs save vadinat, ar ‘teisingaisiais’, ‘at-gailaujanèiaisiais dvasioj’ ar ‘panèius nusimetu-siaisiais’, arba ‘troðkimø kupinaisiais’...“ Visi jiepriklauso aukðtesniesiems þmonëms, visus juoskankinàs tas pats pasibjaurëjimas, visiems jiems„senasis Dievas miræs, o naujas dar ir vystykluoslopðy neverkia“ (Nyèë 1991: 285).

Èia nëra þenklø, kad patys aukðtesnieji þmo-nës bûtø ið anksto pretendavæ á numirusiojo Die-vo vietà. Nurodoma tik tiek, kad Dievas jiemsbuvæs pavojingas tol, kol buvæs gyvas, o po Die-vo mirties aukðtesnysis þmogus prisikëlæs ir da-bar pasidarysiàs valdovu. Bet èia pat paaiðkëja,

kad toji vieta skirta antþmogiui, o ne patiemsaukðtesniesiems þmonëms, jie net tiek nëra pri-augæ, kad galëtø tapti paskutiniu tiltu ateinan-èiam antþmogiui. Apskritai aukðtesnieji þmo-nës visi daugiau ar maþiau paþenklinti dykros,t. y. pykèio, pagieþos, susierzinimo, nevilties,praradimo, tuðtumos. Zaratustrai jie kaip tik tuoir ádomûs. Jis ieðko tokiø, kurie moka ir drástaniekinti ar net nenori gyventi. Bet tas jø niekini-mas esàs pernelyg asmeniðkas ir rimtas, be ðo-kio, be juoko, be þaidimo, kitaip sakant, be dio-nisiðkojo gyvenimo svaigulio. Net tada, kai Za-ratustra paskelbia apie jø galimybæ tapti valdo-vais, jie iðsigàsta: ar pasaulio ir Dievo niekinto-jai apskritai gali tokià padëtá uþimti?

Deleuze’as visus juos laiko visiðkais nihilis-tais, panaðiais á Zaratustros „beþdþionæ“10

(Äåë¸ç 1997: 64). Bet tai ne visai tiesa: pir-ma, idealiausias nihilistas yra bjauriausias þmo-gus, kuriam patikëtas Dievo þudiko vardas; an-tra, Zaratustros mëgdþiotojas – „apsiputojæskvailys“, jo primityvi karikatûra, pats Zaratust-ra já nutildo ir iðplûsta, kai ðis pabando retorið-kai pilti srutas ant savo miesto, o aukðtesniøjøþmoniø jis geidþia ir ieðko, galø gale sukvieèia ásveèius; treèia, jø panieka kaip tik labai skirtin-ga ir atsiradusi dël skirtingø prieþasèiø. Veikiaujuos reikëtø laikyti ið ligos pakylanèiu Zaratust-ra, kurio bûsena svyruoja. Pagaliau jie labiau pa-naðûs ir á Zaratustros vakarykðtæ dienà – jo ðeðë-lá skirtingais gyvenimo etapais. Svarbiausia, vi-sø jø neapykanta per daug rimta ir asmeniðka. Ásveèius atvykusiems aukðtiesiems þmonëms Za-ratustra tiesiai sako: „að didesniø uþ jus èia lau-kiu ir stipresniø, labiau savim pasitikinèiø, ir

10 „Zaratustros beþdþione“ Nietzsche vadina Zara-tustros kalbëjimo manieros ir jo minèiø mëgdþiotojà,savo elgesiu darantá ið savo mokytojo karikatûrà. Deleu-ze’as já vadina Zaratustros juokdariu.

21

linksmesniø, ir dar tokiø, kas taisyklingai suræs-ti siela ir kûnu: kvatojantys ateiti liûtai turi!“(Nyèë 1991: 271). Vadinasi, në vienas ið aukð-tesniøjø þmoniø dar negali tapti paskutiniu laip-teliu antþmogiui kopti.

Bet turbût didþiausias nesusipratimas yra De-leuze’o mintis, kad aukðtesnieji þmonës reiðkiapastangà þmogø pastatyti á Dievo vietà ir dievið-kàsias vertybes pakeisti þmogiðkosiomis (Äåë¸ç1997: 63). Pirma, minios þmonës ir yra ðiølaikø þmonës, o jie jau yra tà vietà uþëmæ; antra,Zaratustrai rûpi ne þmogø á Dievo vietà paso-dinti, o jos labiau vertà antþmogá, – tam ir ski-riamos visos jo pastangos; treèia, niekintojai yragriovëjai, geriausiu atveju jie gali tik parengtivietà kûrybai, bet patys nëra jokiø vertybiø kû-rëjai. Paveikti Zaratustros, jie virto stabmel-dþiais, asilo garbintojais, t. y. aklais teigëjais, betne kûrëjais, dël to Zaratustros liûtas visus juossugena á urvà, o pats Zaratustra ima vël lauktistipresniø, linksmesniø, taisyklingiau suræstø.Didþiausias nihilistas, bjauriausiasis þmogus,pasirodo uoliausias asilo garbintojas: Dievo þu-dikas bene vël já prikelia ið numirusiøjø.

Galima sakyti, kad Dievo mirties paskelbi-mas, kai Dievo vieta uþimta, jau buvo Nietzsche’slauþimasis pro atviras duris, taèiau jo pasirink-tas paskelbimo bûdas sudarë galimybes labaiprieðingoms interpretacijoms: prisidëti prie nie-kintojø, tarpusavyje dalytis kaltæ uþ ðià mirtá arnet iðgyventi pakartotiná biblinio Kristaus nu-þudymà. Tai buvo ne tiek filosofija, kiek litera-tûra, ir ne tiek literatûra, kiek savotiðka Dievomirties mitologija. Nietzchæ paprastai skaitë aut-saideriðki intelektualai, bëgantys nuo miesèio-niðko gyvenimo bûdo, norintys iðsiskirti ið vi-dutinybiø apsupties ir pilkos minios. Antþmo-gio mitas, glostydamas stipriojo teisæ iðpaþástan-èiø, nepripaþintø arba menkai tepripaþintø ge-nijø ðirdis, lengvai gràþino þmones prie heroji-

nës epochos vaizdiniø: kiekvienas intelektua-las, ið virðaus þiûrëdamas á bandà, galëjo savetapatinti su antþmogiu. Jø per daug neðokiravonet pilkas paskutinysis minios þmogus, taip leng-vai aukojamas antþmogiui. Jis manë tokios au-kos nusipelnæs ir nepastebëjo, kad èia paskelbtair þmogaus mirtis. Ji slypëjo ásisàmonintame irneásisàmonintame nihilizme, t. y. gyvenime betikslo ir prasmës, jo dykroje. Svarbiausia tamepaskelbime buvo imoralizmas, atsistojimas ana-pus gërio ir blogio, atsisakymas rûpintis þmo-gaus iðlikimu ir atsidëjimas tam, kas já turi su-naikinti: þmogus buvo akinamas tapti pasaulioniekintoju ir naikintoju, o tas naikintojas patsturëjo bûti sunaikintas, kad ið jo iðaugtø paslap-tingasis antþmogis.

Nietzsche’i Dievo mirtis ið esmës reiðkë pa-baigà visos Vakarø Europos civilizacijos, kuriprasidëjo bene su Sokratu. Jo netrikdë ypatin-gas tos civilizacijos istoriðkumas ir progresyvu-mas. Remdamasis amþinojo sugráþimo mitolo-gema, jis tiesiog lengva ranka jà sulygino su ki-tomis senosiomis civilizacijomis. Apie visai ki-tokià epochà, kitoká galà ir kitoká þmogø kalbaFoucault.

Ið pirmo þvilgsnio sudaromas áspûdis, kadjis tik prisijungia prie Nietzsche’s. Jo jis nedaili-na. Jam akivaizdu, kad Nietzsche paskelbia netik Dievo, bet ir jo „þudiko“, paskutiniojo þmo-gaus (kitur tokiu þudiku jis vadina tiesiog patáNietzschæ), mirtá, iðnykimà, suirimà. Tuo jis lygir iðpranaðavæs reikðmingà pasikeitimà: XX am-þiuje ávykæs neþymus poslinkis nuo þmogiðko-sios bûties baigtinumo á þmogaus þûtá, ir dabarjau esanti labiau teigiama ne Dievo, o þmogausmirtis.

Galbût Foucault galëjo pasakyti ir atsargiau:Dievo mirtis buvo þmogaus mirties pradþia –pasitvirtino Feuerbacho mintis, kad Dievo sa-vybës yra ir aukðèiausios þmogaus vertybës. Nie-

22

ko stebëtina, kad èia liberalus antropologas irkrikðèioniø teologas pradeda kalbëti viena kal-ba. Taèiau Foucault, atrodo, taiko á Nietzsche’spëdas, jo kalbëjimas gerokai dviprasmiðkas. Jissako þodþius apie þmogaus mirtá, bet konteks-tas nurodo, kad èia turima galvoje vis dëlto nefizinë þmogaus mirtis ir ne jo dvasinis iðseki-mas, o tik jo iðëjimas ið kalbinës apyvartos. Ikiðios vietos panaðu á Nietzsche’æ: tas irgi Dievàdaugiausia kalba marina. Bet toliau Foucaulttraukia vienas: jam þmogaus mirtis yra ganatrumpos, bene porà ðimtø metø trukusios epo-chos pabaiga. O ji savo ruoþtu siejama su mo-derniosios humanitariniø þiniø struktûros (epis-temos) suirimu. Ðià struktûrà jis iðveda ið trijøXVIII amþiaus pabaigoje susiklosèiusiø moks-lø – biologijos, ekonomikos ir lingvistikos, –kurie tyrinëja svarbiausius konkreèios þmogausbûties aspektus: gyvà organizmà, darbà ir kalbà.Tik ðioje struktûroje, jo manymu, þmogus pra-dëtas màstyti santykyje su jo baigtine bûtimi, irbûtent ji padariusi þmogø „visai nauju tvariniu“,neþinomu jokiems ankstesniems laikams. Jojesusiklostæs ásitikinimas, kad þmogus, kurá api-brëþia jo organinis kûnas, jo darbas ir kalba, jaunegali kitaip egzistuoti kaip tik „baigtinës þmo-gaus bûties vaizdo pavidalu“ (Ôóêî 1977: 409).O tai reiðkia, kad suirus tai struktûrai jau yranegalimas ir joje màstytas þmogus. Su didþiulesimpatija jis kalba apie Nietzsche’s iðmintá irmokytumà, matyt, jam daug reiðkë ir Stabø sau-lëlydyje lakoniðkai suformuluota bei jo cituoja-ma mintis: „Að bûgðtauju, kad mes neatsikraty-sime Dievo, nes vis dar tikime gramatika“ (Ny-èë 1991: 517).

Foucault jau negali iðkilti Heideggerio klau-simas, „kaip galëjo atsitikti, kad þmonës pajëgënuþudyti Dievà?“: tai moderniosios epistemosgriuvimo faktas. Jis nesunkiai perðoka nuo Die-vo prie þmogaus mirties, nes jø abiejø bûties pa-

grindai tie patys. Nietzsche’s doktrinoje gerokaikitaip: èia þmogus taip paprastai nenumarina-mas.

Visomis valdþiomis anksèiau ar vëliau nusi-viliama. Nuo Nietzsche’ës nihilisto iki Foucaultnykstanèio þmogaus yra platus diapazonas my-riop pasmerktøjø þmoniø, kurie visai neblogaisimbolizuoja visuose postmoderniosios visuo-menës sluoksniuose iðplitusià ligà, kilusià ið nu-sivylimo kadaise Dievo vietà uþëmusiu þmogu-mi. Ðià ávairiausiais vardais krikðtytà XX am-þiaus ligà (dehumanizacija, krizë, nihilizmas, ci-nizmas, absurdas, beprotnamis, ðleikðtulys, neu-rozë, ðizofrenija, patologija, spektaklis, simuliak-rø produkavimas ir pan.) bene geriausiai galëtøiðreikðti S. Kierkegaard’o parafrazë: beviltiðkasnenoras bûti þmogumi. Didþiausius civilizaci-jos „stebuklus“ sutvëræs ir kol kas tebetveriàsþmogus jau beveik nieko nebegali nei ákvëpti,nei þavëti. Tik gàsdinti...

Foucault, þinoma, nebijo to þmogaus, ir jomirtis nesukelia tragedijos: juk jis tik vaizdas,kuris iðsisklaido juoko sudraskytas, arba iðdylakaip nupieðtas veidas pakrantës smëlyje. Gàsdi-na nebent tik ateitis: kaip uþtikrinti apsaugà pa-saulyje, kuriame nëra dievø. Kitaip jauèiasi Niet-zsche. Jis – piktas, agresyvus, nepatenkintas ma-siø vieðpatavimu, bijo jø keliamos grësmës irðalinasi. Pasitraukdamas á kalnus, Nietzsche’sZaratustra jas tiesiog nuraðo kaip medþiagà, ne-tinkamà svarbiausiam tikslui. Vadinasi, masësjam nëra tik màstomas vaizdas, kurá galima pa-tvarkyti pasitelkus gramatikà ar juokà, bet realigalia, su kuria reikia skaitytis. O jos, matyt, Die-vo mirties linkusios nepripaþinti; gal jos ir ne-buvo jam labai iðtikimos, bet tebegyveno su sa-vo Dievu. Net tada, kai uþëmë Dievo vietà, sujuo nedráso nesiskaityti. Dël to Zaratustros dë-mesys perkeliamas á aukðtesniuosius, t. y. dau-giau negu á þmones, á ne-visai-þmones. Ið jø tu-

23

rëjo bûti gaminamas naujasis valdovas. Jam ne-rûpëjo istoriniai masiø nuopelnai, nesvarbu, kadjos iðsaugojo ateièiai demokratijà ir liberaliz-mà, – Nietzsche’i tai buvo tik „kolektyvinis su-gyvulëjimas bandoje“ (Nyèë 1991: 567).

Bet tas „sugyvulëjimas bandoje“ XX amþiujesusidorojo su Europos ðaliø politiniais lyderiais,kurie praktikavo totalitarinæ stipriojo teisæ val-dyti ir þavëjosi jo antþmogiu. Èia, aiðku, Niet-zsche’s korta muðta: demokratiðki, teisingumu,susitarimais, interesø derinimu savo santykius re-guliuojantys paskutinieji þmonës buvo gerokai gy-vybingesni, galingesni ir paþangesni, negu juospieðë Nietzsche. Bet tam tikra prasme pasitvirti-no ir Nietzsche’s nuogàstavimai, kai jis, apraðæssilpnøjø padermæ, pripaþino, kad masës gyvybin-gos „kaip spragës“. Kad ir kaip paradoksaliai at-rodytø, jam labiausiai paþeidþiami buvo stiprie-ji, aristokratai. Ar tai nereiðkë, kad der Wille zurMacht – ne tik individo valia, bet ir visuomenësgalia modernizuotis, transformuotis, sukurti nau-jas iðgyvenimo formas. Laukinëje gamtoje tai ypaèefektyvus reiðkinys... Ne, jis mieliau sutiko pai-niotis stipriojo teisës doktrinoje negu atsisakytineapykantos miniai. Ne syká Nietzsche kartoja,jog silpnieji skaitlingesni, stipresni, gausesni, dva-singesni (t. y. atsargesni, kantresni, labiau susi-tvardantys, mokantys apsimetinëti, prisitaikyti irpan.) ir nuolat áveikia stipriuosius.

Persikeldami á ðiuos laikus su Nietzsche’sintelektiniu bagaþu, pirmiausia turëtume „in-ventorizuoti“ ir sugretinti visas septynias tiesio-giai ar netiesiogiai paminëtas mirèiø atmainas:þmogaus vaizdo suirimà, Dievo nuþudymà, pas-kutiniojo þmogaus nusilpimà, stipriojo nihilis-to (pesimisto) dykrà, silpnojo nihilisto (pesimis-to) dekadansà, moderniojo þmogaus galà ir da-bartinio þmogaus supuvimà.

Buvo minëta, kad, Foucault poþiûriu, nëraesminio skirtumo tarp Dievo ir paskutiniojo

þmogaus mirties, – abi jos reiðkia tam tikros is-torinës màstysenos suirimà; Nietzsche’i niekastaip savaime nesuyra, – Dievas greièiau yra nu-marintas, galbût net nuþudytas. Paskutiniojo po-pieþiaus praneðimas apie jo iðsekimà gali bûtitik atsargesnis to paties fakto nusakymas. Jis kon-statuoja mirtá lyg neutralus stebëtojas: ðtai kaippasikeitë þmogaus santykiai su jo Dievu. Dël toèia reikalinga neapykanta, artistinis „gyvenimouþtarimo instinktas“ (Nietzsche 1997: 27), ne-turintis prasmës ten, kur vyksta savaiminis iri-mas.

Paskutiniojo þmogaus mirèiai neuþtenka nëaukðtesniøjø þmoniø neapykantos. Já palaiko pa-èiø silpnøjø solidarumas. O kas já galëtø sulau-þyti? Pats mitinis θ@νατοV, arba verþimasis á pa-baigà, iðsekimas, nuovargis, nuskurdimas? Betèia pat sakoma, kad tas nuovargis juos vienija,stiprina ir daro gyvybingiausia paderme, vadi-nasi, verþimasis á pabaigà visai á mirtá neveda.Þodþiu, þinome tik tiek, kad jie turi mirti, nessostas reikalingas antþmogiui. Bûdingas á pabai-gà einanèio þmogaus (krikðèionio, budisto)bruoþas – neásisàmonintas nuosmukis. Ásisàmo-nindami já jie taptø ðopenhaueriðkais pesimis-tais. Pats Nietzsche tà skirtumà trina kiek áma-nydamas, nors kartu jis ið atvirøjø nihilistø noriuþverbuoti imoralius aukðtesniuosius þmones,tiesianèius tiltus antþmogiui. Stiprieji nihilistaiturëtø bûti lyg kamikadzës, pasiaukojantys ant-þmogio atëjimui. Jø gyvenimo triumfas tarsi tu-rëtø tapti jø þûtimi: „Ir vis daugiau ir geresniøturës á praþûtá nueiti, – ir jums kaskart sunkiauir vis blogiau darytis turi. (...) Tik taip þmoguspasiekia aukðtá, kur þaibas já pataiko ir nutren-kia: pakankamai aukðtai jisai iðkyla, kad þaibà ásave atkreiptø!“ (Nyèë 1991: 277). Kitas þûtiesmomentas atitektø silpnajam, bet atvirajamSchopenhauerio tipo pesimistui. Jeigu sutiksi-me, kad atviras nihilistas yra neásisàmoninto ni-

24

hilizmo iðvieðinimas, padedantis áveikti laimin-gà masiø þmogø, vadinasi, turësime pripaþinti,kad jis yra arèiau þûties uþ laimingà minios þmo-gø, bet toliau uþ stiprøjá nihilistà.

Apie moderniojo (porenesansinio naujøjølaikø) þmogaus nihilizmà ir jo þûtá Nietzscheneturi jokio supratimo, kitaip sakant, jis jo neat-skiria nuo sokratiðkojo-krikðèioniðkojo-budis-tinio masiø þmogaus. Pastebimas tik vienas ðioþmogaus bruoþas: jis yra uþëmæs Dievo vietà irvienvaldiðkai karaliauja pasaulyje. Bet to kara-liavimo pagrindai jam tamsûs ir neaprëpiami.Nepalyginti geriau tà þmogø mato Foucault, betir jis tepastebi siaurà, epistemologiná, jo susifor-mavimo pamatà, dël to ten toks silpnas moder-niojo þmogaus ásitvirtinimas savo karalystëje irtoks lengvas jo iðgaravimas. Jis visai neuþkliudotø dramø, kurios visose gyvenimo srityse (moks-le, mene, filosofijoje, religijoje, gyvenimo stiliu-je, bendravimo formose, gamyboje ir vartojime,ekologijoje ir t. t.) uþgriuvo þmogø, palauþë jobesàlygiðkà tikëjimà þmonijos paþanga ir dabarkiekvienas didesnis jo iðradimas daugiau priver-èia þmogø krûpèioti negu dþiûgauti. Èia padëtislabai panaði á tà, kurià Schopenhaueris yra pri-skyræs antrajai individualaus þmogaus gyveni-mo pusei: „...Pirmosios gyvenimo pusës ypaty-bë yra nepatenkintas laimës ilgesys, o antràjàcharakterizuoja nuogàstavimas dël gresianèiønelaimiø“ (Øîïåíãàóýð 1992: 406). XIX am-þiaus viduryje vieðpatavo jaunatviðkos ateitiesutopijos ir vizijos, XX amþiuje – antiutopijø, ar-ba distonijø, epocha. Dël to taip patogiai, kaipsavo namuose, èia jauèiasi Schopenhaueris irNietzsche. Neiðnykusi në prieðprieða: Schopen-hauerio tipo pesimistas daug kalba apie mirtá irneslepia nebûties baimës, o minios þmogus –apsimestinai laimingas optimistas, uþmirðtan-tis savo bûties baigtinumà, lengvai iðsisukantisnuo màstymo apie nemalonius dalykus, gyve-

nantis ðia diena arba viltimis ir iliuzijomis. Sun-ku pasakyti, ar nihilizmas dabar gali bûti tikraisàþiningas ásitikinimas. Tas, kuris galutinai su-vokia gyvenimo beprasmybæ, paprastai ne savopoþiûrá propaguoja, o tiesiog pasitraukia arbasunaikina savo galvojimà (suranda uþsimirðimobûdà). A. Camus galëjo raðyti Sizifo mità tiksuradæs pasiprieðinimà iðgyventam absurdui.Kas praneðinëja apie savo neviltá, visada meluo-ja: kiekvienas praneðimas yra jo vilties signalasarba pagalbos ðauksmas. Dauguma raðiniø apieneviltá yra tik koketavimas. Þinoma, ne visadalengva atskirti, kiek nihilizmas yra mados fir-minis þenklas, banali frazë, kiek juo atsibudæsþmogus provokuoja kitø reakcijas, kad sulauktømoralinës paramos, kiek savo dràsos iðbandy-mas. Bet galø gale mûsø svarstomam klausimuitai në nesvarbu. Pagrindinis dalykas, kad ta lai-kysena, màstysena, jausena, maniera ir poza apë-më XX amþiaus (èia ji daþniau krikðtijama ab-surdu) þmones ir sublimavosi visose jo kultûrossrityse.

XIX amþiuje nihilizmas ið esmës buvo eliti-nio gyvenimo tendencija . Dionisà Nietzsche pa-grobë ið dirbanèiø masiø, kad pritaikytø po kal-nus vaikðtinëjanèiø aristokratø skoniui. Dabarjá susigràþino jo nekenèiamos masës. Ir já lydin-tis nihilizmas tapo masinës kultûros reiðkiniu.Gal tai ir buvo gráþimas á praeitá... Bet senovësGraikijoje dionisijø siautëjimas buvo tik masiøreliginio atsipalaidavimo ðventës, simbolizavu-sios gamtos gyvybiniø galiø atbudimà. Dabar jostapo sparèiai plintanèia profaniðkojo gyvenimosrove. Ilgà laikà nihilizmas daugiausia buvo sais-tomas su meno avangardu (J. Joyce’u, F. Kafka,M. Duchamp’u, A. Camus, J. P. Sartre’u, S. Bec-kettu ir kt.): jis apèiuopë ðià dvasià gerokai anks-èiau, negu ji iðsiverþë á pavirðiø. Bet vëliau ðlykð-tumas ir ðleikðtulys virto gyvenimo realybe: per-simetë á masinæ kultûrà, jaunimo judëjimus, ma-

25

nieras, áproèius, pomëgius ir daugybæ kitø XXamþiaus gyvenimo apraiðkø. Nietzsche’s nihi-listas dar tik pratino savo akis prie bjaurumo,darësi literatûriniu personaþu; dabar ðlykðtumas,brutalumas, vulgarumas tapo madingu polinkiu,mëgdþiojama maniera. Atsirado noras imituotivalkatas, gangsterius, paliegëlius, pusproèius,autsaiderius, deklasuotas bûtybes, daryti ið sa-væs parodijas, karikatûrø pavidalais vaikðèiotididmiesèiø gatvëmis ar grësmingai lakstyti stau-gianèiais motociklais, vulgariai gestikuliuoti,krutëti ir spazmiðkai trûkèioti primityvø ritmàroko apeigose, kelti laukiniø orgijas pasibaigussporto varþyboms: „Þiûrëkite, kokie mes pabai-sos, padraikos, iðkrypëliai, nevaleikos!“

Civilizacijos istorija – be galo prieðtaringasprocesas, bet ji iðliko kaip iðradimø, vertingøkeitimø, graþinimo ir puoðimosi istorija, dabarji, rodos, vis labiau tyèiojasi ið savæs, kuria savopaties monstrus ir tarytum virsta gyvenimo nor-mø naikinimo, atliekø darymo, bjaurybiø áteisi-nimo epocha. Galbût tai pajuoka ið savæs ir kitø,kurie turi vilèiø, bet ne ironija, greièiau isterið-kas juokas po visko, kai nieko negali pakeisti.Ar tai nëra þenklas, kad ðioje padëtyje þmogusneþino, kà daryti, kad moderniojo þmogaus mir-tis11 netaptø ðiø dienø þmogaus þûtimi?

Bet kas èia per kalbos, negi ðiandien groþionëra? Yra, tik jis visas prekiø lentynose, áskai-tant ir sveiko, proporcingo kûno groþá. Visa, kasgraþiausia, iðstatyta reklaminiø plakatø, kioski-niø þurnalø ir didþiøjø prekybos centrø altoriuo-se. Graþiausi, puoðniausi ir didþiausi dabar pre-kybos namai ir bankai. Tai mûsø dievø ðventyk-los, mûsø akropoliai. Jie simbolizuoja ðiuolai-kinæ valdþià ir dominuojantá vartotojo tikëjimà.Didieji prekybos namai kartu su elektroninë-

mis ryðio priemonëmis ir estradiniais renginiaisperëmë maldyklø ir aukojimo namø funkcijassu savo tikëjimo tiesomis, apeigomis ir naujai-siais þyniais, þvaigþdëmis vadinamais. Þmoniøminios ten meldþiasi, aukoja savo gyvenimà, jolaikà ir prasmæ naujai Dievo vietà uþëmusioþmogaus manifestacijai – Vartotojui. Lotynið-kas consumo daug geriau negu lietuviðkas „var-tojimas“ nusako to naujojo Dievo atributus: ið-eikvoti, iððvaistyti, iðsekinti, panaudoti, suvar-toti, susidëvëti, suvalgyti, sunaikinti. Taip, taitikrasis nihilizmo laikø Dievas. Nuëjo á praeitáhomo sapiens ir homo creator epochos. Priepastarosios savo antþmogá dar bandë priðlietiir Nietzsche. Apie vartotojà jis dar nieko neþi-nojo.

Dabar homo consumens klestëjimo laikai.Formaliai jis – valdovas, suverenas, dël jo dirbavisa ûkinë sistema, valdþios ástaigos, teismai, betjauèiasi silpnas, nes nieko nevaldo, iðskyrus daik-tus. Tiesà pasakius, ir jø jis nevaldo; per daiktusjá valdo reklama, o reklamà – prekyba ir gamy-ba. Uþ já ir jo vardu valdo finansai. Jis yra tapæspaprastu fragmentu vis sparèiau, beprotiðkiaujudanèio gamybos ciklo, kurá sudaro investici-jos-gamyba-reklama-vartojimas-atliekos. Ið ða-lies jam uþduotas gero gyvenimo standartas: var-tok, eikvok, bûk godus, nepasotinamas. Þodþiu,valgykim, gyvenimo laimë – bulimija. Geriau-sios prekës – vienkartinës. Gyvenimo paskirtis– kuo daugiau jø iðpirkti ir suvartoti, vadinasi,iðeikvoti, suneðioti, sunaikinti, kad kuo greièiausugráþtø jø gamybai iðleisti pinigai, bûtø padidi-namos investicijos, kad kitas prekiø judëjimociklas bûtø dar spartesnis. Èia niekas neklausia,kam to reikia. O jeigu kas paklausia – tas neat-rodo visai normalus (net jeigu tai ir garsusis Ro-mos klubo ekspertas), todël niekas á tokius ne-taktiðkus klausimus rimtai neatsakinëja. Dievoneklausiama, kodël jis toks.

11 Vienà ið geriausiai motyvuotø naujøjø laikø pabai-gos apraðymø yra palikæs R. Guardinis (Gardini 1954).

26

Þmogui vis dar atrodo, kad jis pasirenka, kadjis dar sprendþia ir valdo, jam sunku pripaþinti,kad uþ já jau seniai valdo kiti. Mat toji valdþiadaþnai depersonalizuota, sunkiau atpaþástama,nes remiasi ne iðorine jëga, o gundymu. Norshomo crerator ir neatsisakë savo teisiø á sostà,bet noriai pasiversdamas pabaisa, padraika iriðkrypëliu, kad labiau suspindëtø naujasis var-tojimo Dievas, jis jau sudeda savo ginklus: prisi-paþásta esàs niekas prieð tà naujàjá Dievà, tapusátikràja masiø esme.

Kol nihilizmas buvo elitine laikysena, nie-kintojas dar galëjo ir pajëgë atsiriboti nuo savæspaties ir niekinamojo, t. y. sugebëjo ðiaip ar taipironizuoti, bet kai tik jis tapo masiniu reiðkiniu,distancija iðnyko, ribos galutinai iðsitrynë ir nie-kintojas tapo savæs paties naikintoju, pats saunieku ir galø gale eiliniu saviþudþiu. Pati savi-þudybë – ir visai nesvarbu, kokia ji, staigi (drà-si) ar ilgalaikë (neryþtinga), kruvina ar narkoti-në – virsta paskutine ir radikaliausia paniekosforma. Ar jà dar galima laikyti juoku? Nebenttik juoko grimasos, „glergëjimas“, t. y. mirtiesgargaliavimas („gurgelnd und röchelnd“). Ðiostendencijos plitimui, ásiðaknijimui á visus visuo-menës sluoksnius bei visas gyvenimo sritis pa-vadinti galbût ir nëra geresnio termino uþ tà,kurá siûlo A. Parfreyus: tai „apokalipsës kultû-ra“ (Parfrey 2001). Tuo pavadinimu iðleistojeknygoje jis yra surinkæs daugybæ neutraliø liudi-jimø apie paèius niekingiausias ðiuo metu Ame-rikoje ir kitame civilizuotame pasaulyje prakti-kuojamas ir savaip áteisinamas þmogaus irimo,nykimo, iðsigimimo, demoralizacijos formas,prieð kurias apraðyti Romos imperijos þlugimosimptomai atrodo tik vaikiðki þaidimai.

Nors, tiesà sakant, jø në nereikia Amerikojeieðkoti: uþtenka mûsø komercinës televizijosnaktiniø seansø, ir ne tik naktiniø. Skiriasi èiatik þmogaus puvësiø koncentracijos laipsniai.

Simptomai visur tie patys. Kai tik susiduri sujais, pasijunti bjauriai: patiriamas slegiantis ne-ðvarumo jutimas, dvasinis pasiðlykðtëjimas, fi-ziologinis ðleikðtulys ir uþklumpa noras mau-dytis. Rodos, tik dabar imi suprasti fundamenta-lià archajiniø apsivalymo ritualø prasmæ ir vertæ.Tik kà jie gali padëti dabartiniam þmogui? Negiðitas padaras, tasai gyvø làsteliø gniutulas tikraikaþkada buvo vadinamas homo sapiens!? Ir tupats, kaip þmogus, negali nepatirti begalinës gë-dos, pikto nenoro daugiau juo bûti ir negali nesi-imti nesëkmingø bandymø nuo savæs pabëgti. Ma-tyt, vienas ið tokiø atvejø kaip tik buvo Nietzsche’santþmogis, kitas – Camus Sizifas...

Bet ar galima tikram nihilistui padëti? Jis,kaip sakyta, maþiausiai terodo nusivylimo þen-klø, o kas juos rodo, neabejotinai dar turi vilties.Pagalbos galëtø sulaukti nebent netikrieji nihi-listai: madø vëliavneðiai, snobai, praeiviai, „ak-toriai“, lengvatikiai? Tik pirmiau reikëtø atsa-kyti á kità klausimà: ar apskritai jiems reikiapadëti, ar jie pasigenda tos pagalbos? Jeigu jiepaklûsta nihilizmo madai, matyt, jie në nenorikitokie bûti. Nihilizmas – geriausias kultûrosirimo indikatorius. Ne jie sukuria degradacijà,o tik jà liudija. Liudija ne tik þodþiais, bet paèiossavo dykros atidengimu. Tiesiai sakant, juo kal-ba pati dykra. Kaip masës suprastø savo bûklæ,jei nebûtø to indikatoriaus, o humanistai vis pri-denginëtø figos lapais jos raupsuotàsias vietas?O dabar ji gali pasiðlykðtëti ir bëgti nuo savæspaèios.

Bet kà duoda organizmui temperatûra, jeijame nesiformuoja antikûnai? Pats nihilizmasnëra neutralus ligos indikatorius, bet organiz-mo irimo simptomas, skatinantis patá ligos pro-cesà. Jis padeda pasveikti, kol visuomenë daryra pakankamai normali, gyvybinga, kol ji pajë-gi generuoti humanizmo antikûnus paèia pla-èiausia ðio þodþio prasme, t. y. kol dar yra galiø

27

palaikyti þmogaus gyvenimà jo bûties ribose, obûtá neribotai transcenduoti, iðplëtoti uþ gyve-nimo ribø. Kai tos galios iðsenka, nihilizmas tam-pa laikysena, naikinanèia paèià pasveikimo vil-tá. Beviltiðkas nenoras bûti þmogumi tampa le-mianèiu jo þûties veiksniu.

Kaip þinoma, XIX ðimtmeèio viduryje Li-goje mirèiai Kierkegaard’as nustatë tris esminiusasmens identifikacijos sutrikimo momentus:1) beviltiðkà neásisàmoninimà, kad mes turimesave Patá, 2) beviltiðkà nenorà bûti savimi Paèiuir 3) beviltiðkà norà bûti savimi Paèiu (Kierke-gaard 1997: 39). Ten jam rûpëjo abstraktus as-muo santykiuose su paèiu savimi per santyká suDievu. Bet jo skirstymo pagrindas galëtø bûtitinkamas iðreikðti ir asmens identifikacijai susavo þmogiðkumu. Perfrazuodami Kierkega-ard’o modelá, galëtume gauti tokià triadà: 1) be-viltiðkà neásisàmoninimà, kad esame þmonës,2) beviltiðkà norà bûti þmogumi ir 3) beviltiðkànenorà bûti þmogumi. Identifikacijø paþeidimotvarka èia kiek pakeista, kad geriau atitiktø isto-rinæ chronologijà, pagal kurià formavosi tos lai-kysenos. Suprantama, identifikacijø chronolo-gizavimas neturëtø suponuoti minties, kad josyra vien tik skirtingas epochas charakterizuo-janèios nuostatos. Anaiptol. Ðiais laikais jas lais-vai renkasi patys asmenys, ir èia jos priklausonuo asmeninës biografijos, gyvenimo etapø, si-tuacijø, á kurias þmonës patenka. Bet geriausiaiðios nuostatos vis dëlto atsiskleidþia per skirtin-gus kultûros tipus.

Beviltiðkas neásisàmoninimas, kad esameþmonës, labiausiai bûdingas ilgai þmonijos prie-ðistorei. Daþnai manoma, kad pats archajiðkiau-sias asmens identifikacijos su þmogumi faktasyra fiksuotas etnoso pavadinimu, kuriuo saveávardija pirmykðtës bendruomenës þmonës: pa-vyzdþiui, vokieèiø deutsch, turkø tiurk, nencønienec, indënø hopi, Sachalino salos nivchgu,

Kalimantano salos dajak ir pan. Kadangi etno-so pavadinimas ðiø kultûrø þmonëms reiðkia„mes – tikrieji þmonës“, pavirðutiniðkai þvel-giant, gali susidaryti áspûdis, kad visø etnosøþmonëms yra þinoma identifikacija „að – þmo-gus“. Bet tai apgaulinga regimybë. Realybë vi-sai prieðinga. Uþdaroje lokalinëje ciklinio laikokultûroje gyvenanèiam þmogui tokia identifika-cija kaip tik neturi jokios prasmës. Jau pats ási-vaizdavimas „mes – tikrieji þmonës“ daro já sa-votiðku antþmogiu, atsiribojanèiu nuo visø kitøetnosø, ir liudija, kad su kitø kultûrø þmonëmisjis neturi jokio pagrindo savæs tapatinti. Jam vi-sai pakanka kasdien aktualizuojamos etninës,gimininës identifikacijos. Jis jà mato savo aki-mis kaip savo kartos gyvenimà, ribojamà ið vie-nos pusës jos protëviø, o ið kitos – palikuoniø,kurie gyvena kartu ir kuriuos keièia kitos kar-tos. Ji turi savo mitologiná pasaulio suskirsty-mà, savo pasaulio centrà, savo panteonà ir t. t. Jijam yra gyvybiðkai reikðminga ir visiðkai pakan-kama. Bet jeigu mes esame tikrieji þmonës, aretninë identifikacija kartu neatstoja ir bendraþ-mogiðkosios identifikacijos?

Tai tuðèias, anachroniðkas klausimas. Papro-tiniam þmogui egzistuoja tik savos kultûros þmo-giðkumas, kitos kultûros nëra tikrai þmogiðkos,ir jis neturi jokio intereso siekti tokios identifika-cijos. Apskritai identifikavimas nëra nei papras-tas kultûrø sutapimas, nei grynas saviþinos ar sa-vimonës (refleksijos) aktas, bet siekimas bûti tuo,kas áprasmina asmens ar þmoniø grupës egzista-vimà, kuo þmogiðkoji bûtybë save apsibrëþia. As-muo gali siekti bûti þmogumi taip pat, kaip jistrokðta karjeros, nori bûti krepðininku arba No-belio premijos laureatu. Nors þmogus gimstaþmogiðko kûno pavidalu, bet jo þmogiðkumo ver-të nëra iðsyk uþgimusi su jo kûnu, – toji vertërealizuojama kultûros formomis. Sàmoninga as-mens identifikacija su þmogumi yra galima tik

28

tuo atveju, jeigu þmogiðkumas jam ágyja vertës,jis jos siekia ir þino, kaip tà siekimà realizuoti.Paprotinëje kultûroje jam svarbiausia identifi-kuotis su savo protëviais, kurie toli graþu ne vi-sada bûna þmonës; toteminëje kultûroje tai galibûti augalai, kartais gyvûnai ar net daiktai. Kolkultûra iðlieka uþdara, kol ji orientuojasi tik ásavo paèios neginèijamà tradicijà, tol ði identifi-kacija yra absoliuti. Nesunku suprasti, kad etni-në identifikacija, palaikoma nuolatiniø susidû-rimø su kitomis gentimis, ið tikrøjø reiðkia atsi-ribojimà ir beviltiðkà genties þmoniø neásisà-moninimà, kad jie visi yra þmonës. Etnosas èianeturi ir nepasigenda tokio mastelio, kuris rei-kalautø perþengti savo kultûros normas. Þino-ma, dël to visai nëra „kalta“ kultûra, nei patsetnosas: etnoso kultûra yra jam visai pakanka-ma, nes joje slypi visos þmogiðkumo galimybës,kurias gali paprotinis þmogus ásivaizduoti, odaugybës svetimø etnosø patirtis jam neturi po-zityvios prasmës. Etnosas neturi galimybiø ási-sàmoninti to, kas perþengia jo kultûros ribas, irintereso sutapti su tuo, kas jam svetima.

Troðkimas bûti þmogumi atsiranda ten ir ta-da, kur ir kada þmogus, kaip þmogus, ágyja ypa-tingà, iðskirtiná reikðmingumà savo paties akyseir atsiranda galimybë su tuo reikðmingumu savetapatinti. Jis prasideda nuo to momento, kai per-þengiamas gimininës bendruomenës uþdarumasir pradedami áþvelgti kitø kultûrø pranaðumai,kai vienos ðalies þmonës pradeda vaþinëti á kituskraðtus mokytis iðminties ir susiklosto bendra-þmogiðkà patirtá akumuliuojanèios gyvenimo for-mos, suteikianèios þmonëms ypatingø civilizuo-tumo (graikiðkumo, mokytumo, raðtingumo, kil-mingumo, kilnumo, dorovingumo, mandagumouniversalumo, orumo ir pan.) galiø. Tada tø au-ganèiø galiø visuma ar atskiros apraiðkos tampapaties þmogaus vertës matu ir atsiranda noras bûtiþmogumi, kuris tomis galiomis disponuoja. Uþ-

siangaþavimas tokiam þmogui ir þmonijai, pasi-ryþimas jam tarnauti, solidarizavimasis su juo,palankumas ir pasiryþimas jam nepakenkti, vi-sus jo gyvenimo reiðkinius matuoti þmogiðkais(t. y. bendraþmogiðkais, þmonijos, individo ir vi-suomenës, ateities ir dabarties suderinimo) inte-resais ir kartu siekimas bûti tokiu þmogumi pa-prastai vadinamas humanizmu.

Demokratizacijos procesai gerokai iðplëtëpirminá þmogiðkojo reikðmingumo matà iki as-mens autonomijos ir jo nelieèiamumo, kurá Kan-tas nusakë orumo terminu. Humanizmas èiaëmë reikðti paisymà tos absoliuèios ir neginèi-jamos þmogaus vertës, kuri kyla ið jo autonomi-jos neákainojamumo, skirtingo nuo rinkos kai-nos. Toká humanizmà, sakysime, Sartre’as áþvel-gia J. Cocteau apsakyme Apie pasaulá per 80valandø, kur herojus, skrisdamas virð kalnø, su-ðunka: „Þmogus nuostabus!“ Sunku pasakyti,kà turi bendra ðitas Cocteau personaþo nustebi-mas su Kanto draudimu þmogø traktuoti tik kaippriemonæ, bet aiðkiai Sartre’as nepritaria huma-nizmui, kuris reiðkia tik tai, jog að, kaip þmogus,në kiek neprisidëjæs prie lëktuvo sukûrimo, betnaudodamasis jo patarnavimais galiu sau pri-skirti atsakomybæ ir garbæ uþ kitø þmoniø atlik-tus darbus. Tokia karikatûriðka personaþo susi-þavëjimo interpretacija jis nori parodyti „klasi-kinio“ humanizmo absurdiðkumà, ir mintis bai-giama visai banaliu pajuokavimu: „tik ðuo arbaarklys galëtø duoti bendrà þmogaus charakte-ristikà ir pareikðti, kad þmogus nuostabus“(Ñàðòð 1994: 457). Panaðiu stiliumi bûtø ga-lima atsakyti: kadangi savo susiþavëjimà perso-naþas iðreiðkia ne ðuns, o þmoniø akyse, dël totokia ðuns charakteristika reikðtø visai kà kitanegu þmogaus susiþavëjimà technikos galia. Betsvarbiausia ne tai.

Pirma, ne ðuo ar arklys, bet tik þmogus nu-stato savo ir jo prijaukinto ðuns darbø vertæ jam,

29

kaip þmogui. Antra, susiþavëjimas kito þmogauspadarytu darbu, kaip þmogaus pasiekimu, visainesuponuoja nei garbës, nei atsakomybës daly-bø, o tik nusilenkimà jo gabumams, mokëjimui,talentui. Treèia, jeigu tà susiþavëjimà galima in-terpretuoti kaip identifikacijà, per kurià þmo-gus norëtø ágyti talentingo aviatoriaus gebëjimø,tai ir tuo atveju þmogaus noras nebus svetimosgarbës dalybos, bet saviugda, artinanti þmogøprie sektino pavyzdþio. Þinoma, kartais identi-fikacija gali turëti ir tokià nepagrástà pasipûti-mo prasmæ („ðtai kà mes, þmonës, galim!“), apiekurià kalba Sartre’as, bet ji humanizmui ne tikneprivaloma, bet greièiau jam prieðtarauja. Hu-manizmas yra ne piktnaudþiavimas kitø pasiti-këjimu, bet uþsiangaþavimas bûti jiems patiki-mu þmogumi.

Sartre’ui nepriimtinas ir abstraktus A. Com-to humanizmas, „kaþkokios þmonijos“ garbini-mas, nes jis atvedàs prie... faðizmo. Keista, kaitokiam màstytojui vietoj argumentacijos reikiaimtis panaðiø gàsdinimø. Kà tada reikëtø kalbë-ti apie Nietzsche’s neapykantà? Korektiðkiau,teisingiau bûtø sakyti, kad po Dievo mirties irnihilizmo iðplitimo idealizacijos pasidarë sil-pnos, neágalios, verbaliðkos, blankiai patetiðkos.Ir taip ávyko ne dël to, kad bûtø sugedusios ver-tybës ir pasidaræ pavojingesni idealai, bet kadpats gyvenimas pateko á krizæ, kuri apskritai ver-tybiø propagavimu neáveikiama. Ðiai ligai rei-kalingi stipresni vaistai: paèiø gyvenimo formøpasikeitimai. Bet kol tokiø nëra, vartojama tai,kas yra ámanoma, prieinama, pasitaiko po ran-ka. Didþiausias nusilpusiø idealizacijø trûku-mas tas, kad jos nekelia pasitikëjimo. Dël to ide-alistai iðnyksta, iðmirðta, traukiasi á nuoðalæ. Jøbeveik niekas negirdi ir beviltiðkai nesupranta.Kai paskutiniai idealistai dar iðtaria graþius þo-dþius, patys susigësta: jie nori iðkelti ðventus da-lykus, bet iðeina tik monotoniðkos frazës, kuriø

nesiseka patvirtinti veiksmais ir kuriomis dël toniekas netiki. Taip atsitrenkia kakta á sienà tasgraudþiai beviltiðkas noras bûti þmogumi, kitusmatyti þmonëmis, tarnauti þmonëms. Rodos,taip reikalingas Sokratas, kuris galëtø uþ tuosþodþius numirti. Bet negi tokiø þmoniø nëra,negi po jo niekas taip ir nebandë pasiðvæsti? Kadir A. Schweitzeris? O kas já suprato? Negi nesu-prato, jis gavo Nobelio premijà. Taigi premijà,bet jis nebuvo nuþudytas: nuopelnai be tragedi-jø masiø neveikia. Negi kas rimtai þiûri á jo „pa-garbos gyvybei“ etikà? Geriausiu atveju filoso-fiðkai juokiasi, o daþniau tyèiojasi arba tyli. Kàgali ðiandien paveikti mirtys, kai apskritai tiekdaug pasaulyje þmoniø ir tiek nedaug verta þmo-gaus gyvybë, kai kasdien lengvai laistomas visainekaltø þmoniø kraujas gatvëse ir... ekranuose?Kas gali norëti bûti þmogum ir kà pats norasgali galëti? Todël jis ir beviltiðkas. Bet ar dël tojis pasidaro blogas? – èia centrinis klausimas.Jis tik donkichotiðkas, – tai tiesa, uþtat ir juo-kingas. Tik èia visai kitas juokas, neámanomasnei Zaratustrai, nei jo autoriui. Tai atlaidi, puti-niðka12 negalios ir kartu iðtikimybës ðypsena,þenklinanti beviltiðkà norà bûti þmogumi. Betta ðypsena palieka galimybæ rastis vilèiai: ji su-taiko humanistà su savo naivumu ir saugo tamenaivume iðtikimybæ idealaus þmogaus regimy-bei, svajonei. Tai jau bûtø beviltiðkai viltingasnoras bûti þmogumi, kurio ákainoti neámano-ma, kaip ir paties noro.

12 Vienas ið bûdingiausiøjø V. Mykolaièio-Putino po-ezijos ávaizdþiø ir konfliktø galutinio sprendimo bûdø –„atlaidus ðypsnys“. 1961 m. spalio 6 d. paraðytame eilë-raðtyje Nebûk tu juokingas á katastrofiðkà civilizacijosvaizdà lydinèià piktà pagieþà ir raginimà nebûti juokin-gam su „eilëm apie meilæ draugystæ“ jis atsako: „Bûsiujuokingas? Tegu!../ Lydëkit mane paðaipos juoku!/ Jûsþûsit, pamëlusiom lûpom/ Likimà piktai keikdami, – /Að þûti geidþiu/ Su ðypsniu burnoj atlaidþiu/ Ir meilësþodþiu.“ (Mykolaitis-Putinas 1990: 276).

30

Kol gyvename neásisàmonindami, kad esameþmonës, gyvename ðia akimirka, matome tik sa-vo pasaulá, veikiame partikuliariðkai, ðaliðkai, beobjektyvaus þvilgsnio, be bendraþmogiðkø prin-cipø, normø ir kitø vertybiø, nesuprantame, kaipámanoma atsistoti á kiekvieno þmogaus vietà irpamatyti save ið ðalies. Kai iðaiðkëja sàlygos, ku-riose tas ásisàmoninimas yra neámanomas arbaneturi prasmës ir negali bûti vien tik gera valiaáveiktas, tada jis pasidaro beviltiðkas. Noras bûtiþmogumi padeda individui tapti idealistu, gyventikitø labui, pasiaukoti ateièiai, uþsiangaþuoti þmo-nijos paveldo apsaugai, rûpintis jos iðlikimu, siek-ti sutarimo, solidarumo, bendradarbiavimo su vi-sais þmonëmis ir pan. Kai civilizacija patenka ákrizæ, visos geradarystës atsimuða lyg á sienà, imanesulaukti pritarimo, noras bûti þmogumi tam-pa beviltiðkas. Ateina nusivylimas, paprastai gim-dantis nenorà bûti þmogumi, o nenoras bûti þmo-gumi – tik stiprina nusivylimà. Bet ir nenorasbûti þmogumi turi ribas: kol gyvenama þmoniøkultûroje ir ja naudojamasi (net jeigu ji ir supras-tinama, vulgarizuojama „natûralizuojama“),þmogus visai nepaneigiamas, o veikiau tas neigi-mas tik simuliuojamas: vaizduojamas, imituoja-mas, pozuojamas. Vadinasi, ðia prasme nenorasbûti þmogumi yra beviltiðkas.

Humanizmas yra þmogaus vieðpatavimo, jotriumfo epochos atributas. Kad ir kaip nemalo-niai atrodytø humanistui, ðios epochos þmogusbuvo ir tebëra (kiek jis dar yra) Þemës rutuliouþkariautojas, kolonizatorius, ekspansyvus josribotø iðtekliø eikvotojas, ðvaistytojas, naikin-tojas. Jo visas gamybos ir vartojimo ciklas ásuk-tas á tà iracionalø eikvojimo procesà, jau netu-rintá nei tikslo, nei prasmës. Ligi ðiol jis gyvenataip, lyg Þemë ir visas þmogaus gyvenamasis pa-saulis bûtø beribis ir neiðsemiamas. Bet toji epo-cha sparèiai eina á galà. Yra ir to galo oficialuspolitinis pripaþinimas – Jungtiniø Tautø Orga-

nizacijos dokumentas Mûsø bendroji ateitis (OurCommon Future 1987): tai „subalansuotos plët-ros“ politikos formavimo pradmenys, reikalau-jantys transformuoti visà ðiuolaikinës civiliza-cijos kryptá. Atrodo, vartotojas yra paskutinëÞmogaus vieðpatavimo fazë. Nesunku ásivaiz-duoti himnà þmogaus protui ir kûrybai, bet kaipámanomas himnas masiniam vartotojui? Tuo la-biau kad jis pats save taip purvina ir sparèiaitraukiasi nuo altoriaus, uþleisdamas vietà savoprekëms. Jeigu himnus dar galima kam nors ra-ðyti, tai tik reklamuojamiems naujiems daik-tams. Tik skaitykite: „Ákvepianti tobulybë –skystø kristalø televizoriai“13.

Bet kà reiðkia epochos galas? Já galima pripa-þinti kaip neiðvengiamà katastrofà ir mokytis eu-tanazijos: pratintis su ja susitaikyti ir ið þûties pa-sidaryti jei ne seksualiná malonumà, tai bent geràspektaklá. Visai pakeliui patogu kiekvienà pato-loginá reiðkiná – liguistumà, nukrypimà nuo nor-mos, iðsigimimà, gedimà – ne tiek gydyti, kiekáteisinti kaip paprastà kitoniðkumà, reikalaujan-tá tolerancijos ir pilietiniø teisiø. Pagaliau galimatiesiog nusisukti á kità pusæ, uostyti klijus, þiûrëtikomercinæ televizijà arba nuo ryto iki vakaro suk-ti galvà, kaip tapti politiniu lyderiu ar matininku.Tik ne þmogum. Bet yra ir viltingas galvojimas,kad turime reikalà su viena ið istoriniø kriziø,reikalaujanèiø aktyvaus gydymo ir sutelktø pa-stangø, bet neárodomø patogiai uþprogramuo-tiems þmonëms, kurie þiûri atviromis akimis irnieko nemato. Aiðku tik viena: ne visada þmogusbuvo uþkariautojo vaidmenyje. Ar neateina lai-kas pereiti prie kuklesnio: tapti ûkiðku savo ma-þuèio Þemës bûsto ðeimininku? Prieðingu atvejugali likti tik... keiksmai arba paskutinis juokas,vieniems – sarkastiðkas, kitiems – filosofinis.

13 Ilgà laikà Vilniaus gatvëse kabëjusio, regis, Sam-sung reklaminio skydo uþraðas.

31

The article starts with the discussion of the techno-logy used to kill God. The consideration of the roleof the higher human being and that of the status oflast men follows. The strong and the weak nihilism asindicators of culture’s destruction are distinguished.Considerable attention is paid to signs of apocalypticculture and features of the times of Homo Consumens.

L I T E R A T Û R A

Fojerbachas, L. 1985. Krikðèionybës esmë. Vilnius:Mintis.

Guardini, R. 1954. Das Ende der Neuzeit. Leipzig.Heidegeris, M. 1992. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis.Kant, I. 1993. „Visuotinës istorijos idëja pasaulio

pilietijos poþiûriu“, Naujasis Þidinys 7/8.Kierkegaard, S. 1997. Liga mirèiai. Vilnius: Aidai.Nietzsche, F. 1901. Der Wille zur Macht. Versuch

einer Umwerthung aller Werthe. Leipzig: Vlg. vonC. G. Naumann.

Nietzsche, F. 1927. Also sprach Zarathustra. EinBuch für Alle und Keinen. Leipzig: Alfred Kröner Vlg.

Nietzsche, F. 1997. Tragedijos gimimas. Vilnius:Pradai.

Nyèë, F. 1991. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis.Our Common Future. 1987. World Comission on

Environment and Development. Oxford, New York: Ox-ford University Press.

Parfrey, A. 2001. Apocalypse Culture. Feral House.

Äeë¸ç, Æ. 1997. Íèöøe. Caíêò-Ïeòepáypã: Ax-èoìa.

Íèöøe, Ô. 1990. Co÷èíeíèÿ â äâyx òoìax,ò. 2. Ìocêâa: Ìûcëü.

Opèãeí. 1993. O ía÷aëax. Caìapa: PA.Capòp, Æ.-Ï. 1994. Toøíoòa: èçápaííûe ïpoèç-

âeäeíèÿ. Ìocêâa: Pecïyáëèêa.Xaéäeããep, M. 1988. Eâpoïeécêèé íèãèëèçì /

Ïècüìo o ãyìaíèçìe, â êí. Ïpoáëeìa ÷eëoâeêa âçaïaäoé ôèëocoôèè. Cocò. Ï. Ãypeâè÷a. Ìocêâa:Ïpoãpecc.

Øoïeíãayýp, A. 1992. Câoáoäa âoëè è ípaâ-còâeííocòü. Ìocêâa: Pecïyáëèêa.

Øëeãeëü, Ô. 1983. Ýcòeòèêa, ôèëocoôèÿ, êpè-òèêa. Ìocêâa: Ècêyccòâo.

Ôyêo, M. 1977. Cëoâa è âeùè. Apxeoëoãèÿ ãy-ìaíèòapíûx íayê. Ìocêâa: Ïpoãpecc.

ßcïepc, K. 1994. Íèöøe è xpècòèaícòâo.

Ìocêâa: Meäèyì.

PHILOSOPHICAL LAUGHTER BY M. FOUCAULT AND

HOPELESS UNWILLINGNESS OF BEING HUMAN

Krescencijus A. Stoðkus

S u m m a r y

Áteikta 2005 07 27

The paper closes with the discussion of the problemwhether the death of modern human being is accep-table.

Keywords: God extermination, human death, re-pugnance, nihilism, last human, killing laugh, homoconsumens, willingness of being human.