1

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

KURSINIŲ IR BAIGIAMŲJŲ (BAKALAURO, LAIPSNIO NESUTEIKIANČIŲ STUDIJŲ, MAGISTRO) DARBŲ RENGIMO

IR GYNIMO METODINĖS REKOMENDACIJOS

Šiauliai, 2010

2

PRATARMĖ

Ugdant šiuolaikinius jaunuosius tyrėjus, ypač daug dėmesio skiriama savarankiškam tiriamajam darbui.

Šios metodinės rekomendacijos skiriamos Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto studentams, rašantiems kursinius ir baigiamuosius (bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų) darbus.

Leidinio tikslas – išsamiau atsakyti į esminius kursinių ir baigiamųjų darbų rengimo, jų įforminimo bei gynimo klausimus: kaip pasirinkti aktualią ir turinčią praktinę bei teorinę vertę mokslinių tyrimų temą, kokia kursinio ir baigiamojo darbo struktūra, kaip surinkti ir įvertinti mokslinę literatūrą, atlikti tyrimą, apiforminti darbą, pristatyti jį per gynimą.

Visiems kursiniams ir baigiamiesiems darbams taikomi vienodi mokslinio tyrimo, kalbos ir teksto struktūros bei darbo apipavidalinimo reikalavimai.

3

1. KURSINIŲ IR BAIGIAMŲJŲ DARBŲ RENGIMO TVARKA

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto bakalauro, magistro ir laipsnio nesuteikiančių

studijų programų studentai rengia kursinius, baigiamuosius darbus (bakalauro studijų studentai - baigiamąjį bakalauro darbą, laipsnio nesuteikiančių studijų studentai – baigiamąjį darbą, II pakopos magistro studijų studentai – baigiamąjį magistro darbą).

Kursinis darbas - tai studento savarankiškas problemos nagrinėjimas, turįs mokslinio tiriamojo darbo elementų. Jo tikslas - gilinti teorines specialybės (mokslo krypties) žinias bei formuoti (s) mokslinio tiriamojo darbo įgūdžius. Pagal struktūrą darbas turi atitikti pagrindinius moksliniams darbams keliamus reikalavimus, t.y turi būti sudarytas iš visų būtinų tiriamojo darbo struktūros elementų: įvado, literatūros apžvalgos, metodikos, tyrimo organizavimo aprašymo, tyrimo rezultatų analizės, išvadų, naudotos literatūros sąrašo.

Bakalauro darbas - tai savarankiškas tiriamasis darbas, parodantis autoriaus gebėjimą integruoti studijų metu įgytas žinias bei mokslinio darbo įgūdžius. Bakalauro darbo temos sprendimas ir turinys lyginant su kursiniu žymiai išsamesnis. Jame būtina tyrimo (teorinio ir empirinio) duomenų analizė. Išvados turi būti susijusios su tyrimo uždaviniais.

Įvykdžius studijų programą, parašius ir apgynus bakalauro darbą, suteikiamas bakalauro laipsnis.

Laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamasis darbas - tai savarankiškas analitinio ar projektinio pobūdžio darbas, skirtas pademonstruoti studento gebėjimą formuluoti pedagoginės veiklos tobulinimo problemas ir jas spręsti, taikant pedagoginės veiklos tyrimo metodus.

Įvykdžius studijų programą, parašius ir apgynus laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamąjį darbą, suteikiama mokytojo profesinė kvalifikacija. Magistro darbas - tai mokslinis darbas, atitinkantis mokslo darbams keliamus reikalavimus.

Jame apibendrinami magistranto atlikti tyrimai nagrinėjama tema, analizuojami mokslininkų darbai, susiję su analizuojama problema, remiamasi tyrimų metodologija, atliekama teorinės literatūros analizė, pateikiamos ginamos išvados.

Įvykdžius studijų programą, parašius ir apgynus magistro darbą, suteikiamas magistro laipsnis. Visi rašto darbai turi būti parašyti taisyklinga lietuvių kalba.

1.1. Bendrieji rašto darbų struktūros reikalavimai

Rengiant kursinius, bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamuosius darbus, siūloma tokia struktūra:

Pratarmė (pagal poreikį) Santrauka bakalauro, magistro ir laipsnio nesuteikiančių studijų darbo (lietuvių ir viena iš

užsienio kalbų (angIų, vokiečių, prancūzų)) Įvada.

• Tyrimo aktualumas • Tyrimo problema (bakalauro, laipsnio nesuteikiančių studijų ir magistro baigiamajame

darbe) • Tyrimo objektas • Tyrimo hipotezė (magistro darbe) • Tikslas ir uždaviniai • Tyrimo metodologija (magistro darbe) • Tyrimo metodai

4

• Tyrimo imtis ir organizavimas 1. • Tyrimo etapai (magistro darbe) • Darbo naujumas / reikšmingumas (magistro darbe) • Darbo aprobacija (visuose darbuose būtų privalumas) • Darbo struktūra

Literatūros apžvalga ir analizė Metodika ir tyrimo organizavimas Tyrimo rezultatai ir jų analizė

Diskusija (išskyrus kursinį darbą) Išvados Rekomendacijos Literatūra Priedai 1.2. Kursinių ir baigiamųjų (bakalauro, magistro ir laipsnio nesuteikiančių studijų) darbų

rengimo tvarka

Katedros ne vėliau kaip iki rugsėjo 10 d. paruošia aplankus, kuriuose įrašoma siūloma tema, vadovo pareigos, mokslo laipsnis, moksliniai interesai, vardas, pavardė.

Kursinių darbų temas, kurias siūlo katedros arba patys studentai, suderinę su vadovu, būtina pasirinkti per mėnesį nuo semestro, kuriame numatytas šis rašto darbas, pradžios.

Kursinio darbo apimtis - 6000-7500 žodžių, t. y. 15-20 kompiuteriu spausdintų puslapių (be priedų). Apimties pokyčiai esant reikalui derinami su vadovu.

Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamųjų darbų temas studentai renkasi likus vieneriems metams iki studijų pabaigos, o magistro -1 kurso pradžioje:

• ne vėliau kaip iki rugsėjo 15 d. – dieninio/nuolatinių studijų skyriaus bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų studentai;

• ne vėliau kaip iki spalio 15 d. – neakivaizdinio/ ištęstinių studijų skyriaus bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų studentai.

1,5 m. studijų studentai baigiamųjų darbų temas renkasi likus vieneriems metams iki gynimo, t. y. iki vasario 1 d.

Dekanui adresuotą ir mokslinio vadovo pasirašytą prašymą leisti rengti baigiamąjį darbą pasirinkta tema studentas atiduoda kuruojančios katedros administratorei:

• iki spalio 15 d. – neakivaizdinio/ištęstinių studijų skyriaus studentai; • iki spalio 10 d. – dieninio/ nuolatinių studijų skyriaus studentai; • iki spalio 15 d. – neakivaizdinio/ištęstinių studijų skyriaus studentai; • 1,5 m. studijų studentai - iki vasario 1 d.

Baigiamajam darbui vadovauja mokslinis vadovas. Jis studentą konsultuoja darbo rengimo klausimais, bet neteikia paruoštų sprendimų. Studentas su vadovu aptaria darbo rengimo planą ir terminus. Magistro darbui vadovauti gali magistrantūros mokslo krypties (šakos) mokslininkas. Jei moksliniu vadovu siūlomas ne magistrantūros krypties mokslininkas, tvirtinamas konsultantas, kuris yra tos magistrantūros krypties mokslininkas.

Darbo temą studentas pasirenka pats arba ją pasiūlo darbo vadovas. Baigiamojo darbo tema turi būti aktuali, problemiška, susijusi su studijų programa ar jos šaka.

1 Tyrimo organizavimas ir tyrimo instrumentas turi būti suderinti su institucijos, kurioje atliekamas tyrimas, vadovu. Rašomas prašymas ir jį vizuoja fakulteto dekanas ar prodekanas bei institucijos vadovas (nurodoma tyrimo atlikimo pradžia ir pabaiga). Tyrimo instrumentas privalo atitikti etinius reikalavimus. Institucijos vadovui pageidaujant, tyrimo rezultatai įteikiami ir institucijai, kurioje buvo atliktas tyrimas.

5

Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamajame darbe gali būti plėtojama kursinio darbo tema, apibendrinama studento per visus studijų metus atlikta mokslinė veikla, nagrinėjant konkrečią problemą ar temą. Magistro darbe gali būti gilinamasi į bakalauro darbe tirtas problemas.

Už darbo kokybę ir originalumą atsako pats autorius. Darbo vadovas stebi ir vertina studento įdirbį rašant baigiamąjį darbą.

Studentai, suderinę su vadovu, turi teisę tikslinti darbo temą iki paskutinių studijų metų gegužės 10 d. (1,5 m. studijų studentai – iki sausio 15 d.).

Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamojo darbo vadovą galima keisti tik iki paskutinio studijų semestro pradžios, magistro – iki pirmų studijų metų pabaigos, parašius argumentuotą prašymą fakulteto dekanui. Parengtas baigiamasis darbas ne vėliau kaip likus 1 mėn. iki gynimo preliminariai svarstomas

katedroje, kur sprendžiama, ar studento įdirbis yra pakankamas. Katedra iki gegužės 15 d. ( 1,5 m. studijų – iki sausio 20d.) pateikia dekanatui studentų, kuriems leidžiama ir kuriems neleidžiama ginti baigiamuosius darbus, sąrašus, studentų prašymus leisti ginti darbą su tikslia darbo tema lietu-vių ir užsienio kalbomis bei vadovo parašu.

Baigiamojo darbo apimtį iš dalies lemia darbo pobūdis bei problemos ištirtumas. Turinio požiūriu darbas turi būti mokslinis tiriamasis. Gali būti rašomi ir teorinio (pvz., istorinio) pobūdžio baigiamieji darbai.

Bakalauro darbo apimtis - 13000-17000 žodžių, t. y. apie 35-45 spausdinti kompiuteriu puslapiai (be priedų).

Laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamojo darbo apimtis – 17000 – 19000 žodžių, t. y. apie 45-50 spausdintų kompiuteriu puslapių (be priedų).

Magistro darbo apimtis - 21000-23000 žodžių, t. y. 55-60 spausdintų kompiuteriu puslapių (be priedų).

1.3. Mokslinių tyrimų etika Dėl savo specifikos moksliniai tyrimai (juose dažniausiai dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės, todėl privalu eliminuoti bet kokį neigiamą poveikį ugdytiniams, jų grupėms ar pačiam ugdymo procesui) turi būti atliekami ir skelbiami kvalifikuotai, laikantis etikos principų ir reikalavimų. Nors kiekvienu konkrečiu atveju neįmanoma numatyti visų galimų situacijų ir įvertinti visų kiekvieno tyrimo aplinkybių, remiantis įvairių mokslininkų idėjomis (C.M.Charles, 1999; P.Jucevičienė, 1997; B.Bitinas, L.Rupšienė, V.Žydžiūnaitė, 2008), galima skirti keletą svarbesnių mokslinės etikos principų. Pirmiausia ir labai svarbi tyrėjo nuostata edukaciniai tyrimai turi būti atlikti gerbiant asmenybę, jos žinias, demokratines vertybes ir pačių tyrimų kokybę. Žmonės turi dalyvauti tik savanoriškai, būtina ginti jų teises, saugoti nuo galimų neigiamų padarinių. Paprastai literatūroje etiniai principai detalizuojami pagal tris grupes: tyrėjų etika tiriamųjų požiūriu, tyrėjų etika užsakovų požiūriu ir užsakovų etika tyrėjų ir tiriamųjų požiūriu. Baigiamuosiuose darbuose daugiausia dėmesio reikėtų skirti tyrėjo elgesio su tiriamaisiais etikai. Aptarsime pagrindinius jos principus.

Savanoriškumas. Niekas negali versti respondento dalyvauti tyrime, be to, jis turi teisę bet kuriuo metu pasitraukti iš tyrimo. Tyrėjo, dalyvių ir edukacinės institucijos atstovų santykiai turi būti garbingi ir atviri. Tyrėjas turi būti dėmesingas kultūriniams, religiniams, lyties ir kitiems svarbiems tyrimo dalyvių skirtumams. Jei buvo pateiktas pageidavimas riboti tyrimo rezultatų skelbimą (pvz., neskelbti institucijos pavadinimo, neįvardinti asmenų ir pan.), tyrėjas privalo tai vykdyti. Jeigu tokiu atveju tyrimas netenka prasmės, tyrėjas turi ieškoti kitų respondentų arba atsisakyti tokio pobūdžio tyrimo. Sutikimas dalyvauti tyrime gali būti duodamas raštu, žodžiu, įrašytas į vaizdo arba garso juostą.

6

Apsauga. Tyrėjas visuose tyrimo etapuose turi stengtis apsaugoti tiriamąjį nuo galimos žalos. Jis privalo rūpintis, kad respondentas, vykstant tyrimui, nepakliūtų į rizikingas situacijas, nepatirtų psichologinės, materialinės, fizinės, finansinės, socialinės ar kt. žalos. Tyrėjas turi apsispręsti, kaip naudos tyrimo metu gautą informaciją, kad ji nepakenktų respondentams. Žalos jiems grėsmė gali kilti, kai tyrimo metu nustatyti būtini ar potencialūs pokyčiai gali būti nenaudingi ar net žalingi asmenims ar jų grupėms (pvz, kas naudinga visai organizacijai, gali kenkti pavieniams jos nariams). Jei tiriamųjų pa-teikta informacija gali pakenkti, tyrėjas privalo apie tai perspėti juos ir leisti patiems apsispręsti, ar dalyvauti tyrime.

Konfidencialumas. Tyrėjas turi garantuoti iš tiriamojo ir apie tiriamąjį gautos informacijos konfidencialumą. Dažnai žalos dėl dalyvavimo tyrime galima išvengti pasirūpinus, kad niekas, išskyrus tyrėją, be tiriamojo sutikimo negalėtų naudotis jo pateikta informacija.

Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad atliekant kokybinius tyrimus, kuriems būdinga glaudi tyrėjo ir tiriamojo sąveika, etikos problemos yra dar svarbesnės, nes: dalyvaudami kokybiniame tyrime respondentai jaučia nerimą (čia dažniau domimasi

jų įsitikinimais, nuomonėmis, gyvenimo aplinkybėmis, o tai gali būti nemalonu); šio tipo tyrimuose daugiau galimybių tiriamuosius išnaudoti, nes susidaro

neišvengiamas jėgos disbalansas (pvz. dalyvavimas tyrime iš pareigos, vengiant nemalonės ir pan.);

kokybiniais tyrimais siekiama kuo geriau pažinti tiriamuosius, o publikuojant rezultatus - detaliai aprašyti pačius tyrimo dalyvius (aišku, neminint konkrečių vardų ir pavardžių), tačiau tokiu atveju sudėtingiau išlaikyti konfidencialumą ir anonimiškumą, todėl padidėja galimos žalos respondentams rizika. Taip yra todėl, kad iš aprašytų gyvenimo aplinkybių, atskirų detalių (pvz. profesijos, darbo, šeimos, ištraukų iš pasisakymų, savito kalbėjimo stiliaus ir pan.) skaitytojai gali nustatyti tyrimo dalyvių asmenybes. Taip galima pakenkti respondentų reputacijai.

Ypač turi būti saugoma specifinė asmeninė informacija apie tiriamuosius, tikrieji jų vardai. Taip pat tyrėjas turi būti įsitikinęs, kad dalyvavimo tyrime nauda yra didesnė, negu galimos žalos rizika.

Anonimiškumas. Būtina garantuoti tyrimo dalyvių saugumą ir anonimiškumą. Anonimu tiriamasis lieka per visą tyrimą ir po jo. Atliekant tyrimus mokykloje, privalu pranešti mokyklos vadovybei (gauti leidimą). Tokiu atveju (ypač jei dalyvauja visa klasė) nebereikia apie tyrimą informuoti kiekvieno vaiko. Tyrime naudojant kokias nors neįprastas procedūras, metodikas, medžiagos rinkinius ar pan., kartais reikia gauti mokinių tėvų, mokyklos vadovų ar savivaldybių švietimo skyriaus vadovybės sutikimą raštu. Jei dėl tyrimo specifikos anonimiškumo išsaugoti neįmanoma, dalyviai turi būti apie tai informuojami iš anksto.

Geranoriškumas. Kadangi tyrimo paskirtis yra sukaupti žinių, plėsti supratimą, skatinti žmonių galimybes, pažangą ir pan., juo negalima siekti pakenkti atskiriems asmenims ar jų grupėms, apšmeižti ar apkaltinti juos, sumažinti ar atimti plėtros, tobulėjimo galimybes ir pan.

Sąžiningumas. Tyrimo duomenimis negalima manipuliuoti: jų nevalia falsifikuoti, ignoruoti, „pritempti“ prie tyrėjo keltų hipotetinių prielaidų ar kitaip kaip nors netinkamai pateikti. Tokie veiksmai ne tik darytų tyrimą beprasmį, bet netgi būtų klaidinantys, todėl neatleistini. Taigi, visus duomenis būtina skelbti tokius, kokie buvo gauti, nieko negalima nuslėpti ar keisti, būtina nenukrypti nuo metodikos, pagal kurią jie buvo rinkti. Tyrimą reikia pateikti metodologiškai ir procedūriškai tiksliai, kad visi kiti toje srityje dirbantys galėtų jį aiškiai suprasti ir interpretuoti.

7

Tikslus paaiškinimas. Respondentams (ugdytiniams, ugdytojams ir kt. asmenims) būtina tiksliai paaiškinti tyrimo temą, tikslą, būdą, užduotis, numatomą rezultatų publikavimą bei dalyvaujančių tyrime asmenų vaidmenį, gauti jų sutikimą. Tačiau respondentai neturi sužinoti visų tyrimo smulkmenų, nes tai didina paklaidų galimybę ar net kenkia tyrimui.

Tyrėjų etikos užsakovų požiūriu principai

Nešališkumas. Šališkumas neturėtų būti painiojamas su subjektyvumu, nes kiekvienas

tyrėjas neišvengiamai yra subjektyvus. Tai dažnai priklauso nuo tyrėjo kompetencijų, t.y. kuo jis kompetentingesnis, tuo mažiau bus subjektyvus. Tyrėjo šališkumas išryškėja, kai jis nepagrįstai sąmoningai palaiko kurią nors pusę, nuslepia kai kuriuos tyrimo faktus arba smulkmenas, bet nutyli pagrindinius dalykus.

Tikslingas tyrimo metodologijos taikymas, t.y. negalima rinktis neetiškų metodų ir procedūrų, šališkos tiriamųjų grupės, naudoti nevalidų tyrimo instrumentą, daryti neteisingas išvadas.

Tyrimo ataskaitos teisingumas. Tyrėjas negali sąmoningai iškreipti faktų, rengti išvadų vadovaudamasis kieno nors interesais ir pan.

Aptariant užsakovų etiką tyrėjų ir tiriamųjų požiūriu galima skirti tokius pagrindinius principus:

Tyrėjo laisvė ir atsakomybė. Tyrėjas turi teisę savarankiškai ar konsultuodamasis su moksliniu vadovu atsakingai pasirinkti tinkamą tyrimo metodologiją, nešališkai atlikti tyrimą, objektyviai analizuoti, vertinti tyrimo rezultatus ir kt. Tačiau kartais užsakovai gali siekti kontroliuoti tyrimus ir pačius tyrėjus. Jie gali nurodinėti, kokią metodologiją taikyti, kokias išvadas rašyti, kokią informaciją skelbti, kokią nuslėpti ir pan.. Toks elgesys neetiškas, nes riboja tyrėjo atsakomybę ir neleidžia jam profesionaliai atlikti tyrimą. Tinkamas informacijos naudojimas. Pasitaiko, kad užsakovai, nepagrįstai ar net neetiškai interpretuodami tyrimo rezultatus, daro griežtus vadybinius sprendimus (pvz., atleidžia darbuotojus, baudžia juos ir pan.). Rengdamas kursinį ir baigiamąjį darbą, studentas privalo dirbti savarankiškai. Plagijavimu pripažįstami tokie atvejai: Kitų asmenų parašyto darbo pateikimas vertinimo komisijai. Kitų autorių teksto dalių „supynimas“ su savu tekstu, nepateikiant nuorodų. Originalaus kitų autorių teksto (sakinių ar pastraipų) pateikimas be citavimo ženklų. Taigi, jei rengiant darbą nustatomi duomenų falsifikavimo ir neobjektyvaus interpretavimo atvejai, sąmoningai iškraipoma teorinė medžiaga, nutylimi tyrimo metu talkininkavę asmenys ar organizacijos, pažeidžiamos autorių teisės, studentas privalo ištaisyti šiuos pažeidimus. Jei jis to nepadaro iki darbo vadovo nurodyto termino, draudžiama darbą ginti. Jei etikos normų pažeidimas nustatomas tik per viešą gynimą, neigiamai vertinamas nesavarankiškai atliktas darbas.

1.4 Baigiamųjų (bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų) darbų gynimo tvarka

Tinkamas ginti baigiamasis (bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų) darbas turi būti svarstomas ir tvirtinamas katedros posėdyje.

Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamasis darbas iki balandžio mėn.

8

pabaigos (1,5 m. studijų – iki sausio 15 d.) svarstomas kuruojančios katedros posėdyje. Į katedrą jis pristatomas ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio, kad dėstytojai galėtų susipažinti su ginti teikiamu darbu. Katedros posėdyje įvertinama, ar baigiamasis darbas atitinka studijų programos kryptį, šaką bei

minimalius keliamus kokybės reikalavimus, ir leidžiama arba ne viešai ginti baigiamųjų darbų vertinimo komisijoje. Skiriamas recenzentas.

Magistro darbas iki balandžio mėn. pabaigos svarstomas kuruojančios katedros posėdyje. Magistrantas katedrai ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio turi pateikti darbą, kad susipažintų visi katedros nariai. Per posėdį darbui pristatyti skiriama iki 15 min. Magistrantas iš anksto parengia konkretų pranešimą apie atliktą darbą, atsineša ir eksponuoja reikalingas vaizdines priemones. Išklausius magistranto pranešimą ir jam atsakius į pateiktus klausimus, katedros nariai balsuoja dėl siūlymo magistro darbą ginti baigiamųjų darbų vertinimo komisijoje. Skiriamas recenzentas.

Studentas baigiamąjį darbą gali pateikti ginti kvalifikacinės komisijos posėdyje, kai: • išlaiko visus studijų programoje numatytus egzaminus; • katedra rekomenduoja ginti baigiamųjų darbų vertinimo komisijoje; • leidžia darbo vadovas.

Baigiamųjų darbų gynimo datą nustato dekanatas. Ne vėliau kaip 10 d. iki gynimo suredaguotą ir įrištą darbą (3 egzempliorius) su recenzija, vadovo atsiliepimu ir elektronine versija studentas įteikia baigiamųjų darbų vertinimo komisijos pirmininkui. Recenzentas pateikia atsiliepimą apie darbą raštu, siūlydamas konkretų vertinimą. Studentas turi teisę susipažinti su darbo recenzija. Recenzento dalyvavimas gynime neprivalomas.

Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamųjų darbų gynimo grupė sudaroma ne didesnė kaip 16 studentų, darbų vertinimo komisija - 3 nariai (edukologas, psichologas ir kuruojančios katedros dėstytojas). Magistro darbų gynimo grupę sudaro ne daugiau kaip 12 magistrantų, vertinimo komisiją - 5 nariai. Jeigu darbo vadovas gynime nedalyvauja, pateikia atsiliepimą raštu.

Sudarant baigiamųjų darbų vertinimo komisijas, pageidautina, kad jos nariu nebūtų studento darbo vadovas.

Gynimo pradžioje studentas išdėsto pagrindinius savo darbo teiginius. Bakalauro ir laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamojo darbo pristatymo trukmė - iki 10 min., magistro - iki 15 min.

Pranešimo turinį turi sudaryti tokie elementai: • darbo tema, autorius; • temos aktualumas ir problematika; • darbo tikslas, uždaviniai (magistro baigiamajame darbe - hipotezė); • tyrimo metodai, tyrimo imtis, organizavimas; • tyrimo rezultatai, išvados, rekomendacijos.

Studentams siūloma ne skaityti savo pranešimą, o laisvai pasakoti apie atliktą darbą. Po pristatymo absolventas atsako į komisijos narių ir recenzento pateiktus klausimus, kurie turi būti susiję su analizuota tema.

Į baigiamųjų darbų vertinimo komisijos posėdį studentas privalo atsinešti tyrimo metu sukauptus priedus (anketas, vaizdajuostes, įrašus ir t. t.).

Baigiamojo darbo gynimas yra viešas, todėl jame gali dalyvauti visi pageidaujantys. Komisijos nariai uždarame posėdyje 10 balų sistema įvertina darbą, jo gynimą, atsižvelgdami į

vadovo atsiliepimą bei recenzento siūlytą vertinimą. Apeliacijos dėl baigiamojo darbo įvertinimo įteikiamos universiteto studijų prorektoriui per 3

darbo dienas nuo rezultatų paskelbimo. Baigiamojo darbo gynimas nustatyta tvarka protokoluojamas. Darbų vertinimo komisijos

sekretorė per 5 darbo dienas apgintus baigiamuosius darbus pristato į fakulteto archyvą.

9

Baigiamųjų darbų vertinimo komisijos posėdyje neapgintas darbas pataisius gali būti ginamas pakartotinai ne anksčiau kaip po vienerių metų. Visi apginti magistro darbai turi būti paskelbti Lietuvos elektroninių tezių ir disertacijų (ETD) IS

duomenų bazėje.2 1.5. Baigiamųjų darbų vertinimo kriterijai ir rodikliai

Kriterijai Rodikliai

Problemos aktualumo pagrindimas Problemos ištirtumo analizė Probleminio klausimo formulavimas Tyrimo objekto išskyrimas Tyrimo uždavinių ir tikslo atitikimas Tyrimo tikslo ir uždavinių dermė su tema ir objektu Tyrimo aktualumo pagrindimas

Tyrimo problemos atskleidimas

Tyrimo problemos sudėtingumas, originalumas ir sąsajos su darbo autoriaus studijų programa, jos šaka Tyrimo imties ir tyrimo objekto, tikslo ir uždavinių atitiktis (validumas) Teorinių tyrimo nuostatų išskyrimas Tyrimo metodikos (instrumento) ir iškeltų tikslų (pagrįstumas) atitikimas Tyrimo instrumento validumas Trianguliacijos principo laikymasis tyrimo metodų ir tyrimo dalyvių grupių atžvilgiu Tyrimo metodikos pagrindimas Tyrimo instrumento pristatymas Tyrimo organizavimo aprašymas

Tyrimo metodologijos pagrindimas

Kokybinių ir kiekybinių metodų tikslingumas Informacijos šaltinių atrankos tikslingumas Problemos nagrinėjimo išsamumas Teorinio pagrindimo šiuolaikiškumas(šiuolaikinių edukacinių teiginių atitiktis) Tyrimo problemos teorinio pagrindimo tinkamumas Mokslinių informacijos šaltinių apimties ir situacijos atitiktis Asmeninės refleksijos analizuotos medžiagos pagrindu Interpretacijų vertinimų pateikimas teorijos analizės pagrindu Teorinio diskurso analizės išsamumas, kokybiškumas Analitinis medžiagos pateikimo pobūdis Interneto šaltinių panaudojimas

Teorinis nagrinėjamos problemos pagrindimas

Šaltinių užsienio kalba naudojimas Struktūrinių dalių apimties, išdėstymo logikos pagrįstumas Struktūrinis ir kalbinis darbo

pateikimas Darbo apipavidalinimo tinkamumas Mokslinis stilius Struktūrinių darbo dalių dermė

turinio, apimties ir kt. atžvilgiu Kalbos taisyklingumas Rašto kultūra (citavimas ir kt.) Studijų kryptį ir šiuolaikinę ugdymo paradigmą atitinkanti

terminija

10

Citavimo reikalavimų laikymasis Mokslinės etikos laikymasis Esminių mokslinės etikos principų laikymasis Tyrimo rezultatų pateikimo informatyvumas ir optimalumas Tyrimo rezultatų analizė (analitinis pateikimas) Tyrimo rezultatų lyginimas su kitų mokslininkų tyrimo rezultatais Tyrimo rezultatų interpretavimas

Empirinio tyrimo duomenų analizė

Interpretacijų pagrįstumas (informacijos šaltiniai, asmeninės refleksijos) Darbo išvadų aiškumas, išbaigtumas Darbo išvadų pagrįstumas, siejimas su probleminiais tyrimo klausimais Darbo išvadų siejimas su tikslu, uždaviniais, hipoteze Darbo rekomendacijų praktinis reikšmingumas Darbo rekomendacijų siejimas su tyrimo rezultatais ir išvadomis Darbo rekomendacijų teorinis reikšmingumas Tyrimo plėtotės, perspektyvos matymas, diskusinių klausimų kėlimas

Tyrimo apibendrinimas

Išvadų ir rekomendacijų konkretumas Stipriųjų ir silpnųjų (tobulintinų) darbo (tyrimo) aspektų išskyrimas Tyrimo (darbo) ribotumų skyrimas Darbo pristatymo gynimo metu glaustumas ir informatyvumas

Tyrimo pristatymas ir gynimas

Mokslinės diskusijos kokybė (kvalifikuoti atsakymai į komisijos, recenzento klausimus) Darbo rengimo sistemingumas ir nuoseklumas Studento darbo kryptingumas Savarankiškumas ir iniciatyvumas

Darbo rengimas

Reglamente numatytų terminų laikymasis 2. KURSINIŲ IR BAIGIAMŲJŲ DARBŲ STRUKTŪROS METODINĖS REKOMENDACIJOS

2.1. Pratarmė

Pratarmėje dažniausiai supažindinama su tyrimo problema, nusakomi bendriausi tyrimo tikslai, pristatomos svarbiausios darbe vartojamos sąvokos bei terminai, apibūdinamos darbo rašymo aplinkybės (pvz., kaip rinkta medžiaga ir pan.), pateikiama kita papildoma informacija (galima paminėti susitikimus su cituojamais autoriais, susirašinėjimus su jais ir pan.). Pratarmėje studentas gali savo darbą kam nors paskirti, padėkoti tiems žmonėms, kurie prisidėjo prie jo kokybės ir pan. Taip pat paprastai joje atskleidžiami temos pasirinkimo motyvai (pvz., problema aktuali konkrečiai organizacijai. Galbūt organizacija suinteresuota, kad studentas savo kursiniame ar baigiamajame darbe giliau panagrinėtų ją, pasiūlytų sprendimo būdus ir pan.). Rašyti kursinių ir baigiamųjų darbų pratarmę neprivaloma.

11

2.2. Santrauka

Prieš įvadą baigiamajame (bakalauro, magistro, laipsnio nesuteikiančių studijų) darbe turi būti santrauka lietuvių ir viena iš užsienio (anglų, vokiečių ar prancūzų) kalbų. Santrauka - tai trumpas darbo esmės išdėstymas. Ji turi tilpti viename puslapyje.

Santraukoje turi būti akcentuojama: temos pavadinimas (didžiosiomis raidėmis); ar tai bakalauro, ar magistro, ar laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamasis darbas; tyrimo aktualumas (trumpai);

tyrimo objektas; tyrimo tikslas; tyrimo metodika, tyrimo instrumentas, imtis, tyrimo metodologija ir kt. gauti rezultatai išvadų forma.

Glaustai apibūdinami darbo skyriai, pateikiamos svarbiausios jų išvados.

2.3. Kursinių ir baigiamųjų (bakalauro, laipsnio nesuteikiančių studijų, magistro) darbų įvadas

Įvadas yra labai svarbi, bene labiausiai atspindinti darbo kokybę dalis. Jame turi būti pateiktos tokios dalys: tyrimo aktualumas, tyrimo problema, tyrimo objektas, tyrimo tikslas bei uždaviniai, tyrimo metodika, tyrimo imtis, darbo struktūra ir kt. (žr. 1.1. poskyrį). Kiekviena šių dalių rašoma iš naujos eilutės, bet nenumeruojama. Jų pavadinimai paryškinami. Kursinio darbo įvado apimtis turėtų būti iki 2, bakalauro, laipsnio nesuteikiančių studijų ir magistro baigiamųjų darbų - iki 3 puslapių. Įvadas turi būti parašytas taip, kad jį perskaičius galima būtų susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie tiriamos problemos esmę, aktualumą, ištirtumą, studento atliktą tyrimą, jo apimtį, originalumą. Kiekvieną įvado dalį aptarsime detaliau.

Aktualumas. Šioje dalyje reikia paaiškinti, kuo pasirinkta tema aktuali, kodėl tikslinga ją nagrinėti. Remiantis Lietuvos, Europos ir pasaulio švietimo dokumentais bei literatūros studijų pagrindu, reikia pagrįsti pasirinktą temą, kurios aktualumą aptardamas studentas demonstruoja savo teorinį ir metodologinį išprusimą (pastarasis ypač svarbus magistro darbe), gebėjimą bendrąsias žinias susieti su realiomis tyrimo organizavimo sąlygomis. Šioje dalyje reikia išryškinti tokius aspektus: darbo temos svarba teorijai ir / ar praktikai (ypač aktualu magistro baigiamajame darbe).

Labai svarbu šioje dalyje atskleisti temos ištirtumą, t. y. glaustai parodyti, kurie edukologijos bei kitų sričių mokslininkai tyrė pasirinktą ugdymo reiškinį (problemą), kokios svarbesnės išvados pasirinktos temos (problemos) aspektu jau padarytos, kada šie tyrinėjimai buvo vykdyti, su kokiu tiriamųjų kontingentu bei kokiomis sąlygomis buvo atlikti ir pan. Išsiaiškinus, kiek problema ištirta, lengviau pagrįsti, kuo pasirinkta tema dar yra aktuali, bei parodyti studento atlikto tyrimo vietą ir reikšmę pasirinktoje tyrimo erdvėje. Dažniausiai taip pagrindžiamas teorinis temos (problemos) aktualumas. Praktinis aktualumas (jį ypač svarbu išryškinti laipsnio nesuteikiančių studijų baigiamajame darbe) gali būti nagrinėjamas ugdymo rezultatų ir / ar ugdymo kokybės aspektu. Temos aktualumą pagrįsti tik dabartinės ugdymo praktikos trūkumais ar jų kritika nėra gerai, nes tyrėjas, ypač pradedantis, dėl objektyvių ( ugdymopraktikos kompleksiškumo ir pan.) bei subjektyvių (paties tyrėjo situacijos, kompetencijų, dalyvavimo ugdymo praktikoje ir pan.) priežasčių ne visada pajėgus pakeisti ugdymo praktiką. Atsižvelgus į aukščiau minėtas priežastis ir ugdymo dinamiškumą, temos aktualumą patartina grįsti visuomenės keliamais naujais ugdymo tikslais, pasikeitusiomis socialinėmis sąlygomis, nauja ugdymo institucijų sistema, jų funkcionavimo pokyčiais, kitų visuomenės mokslo sričių kaitos suponuotais reikalavimais ugdymui ir pan.

Magistro darbo įvade gali būti pateikti paaiškinimai dėl pasirinktos tyrimo krypties, jos teorinio pagrįstumo, atskirų klausimų nagrinėjimo išsamumo, medžiagos pateikimo logikos ir pan. Pageidautina, kad šios dalies apimtis būtų 1-2 puslapiai.

12

Problema (bakalauro, laipsnio nesuteikiančių studijų ir magistro baigiamajame darbe). Tyrimo problema - tai klausimas apie tyrimo objektą. Į jį ir siekiama atsakyti atliekamu tyrimu. Dažnai problema keliama norint išryškinti tiriamo ugdymo reiškinio raidoje ar struktūroje esančius prieštaravimus. Tyrimo problema nusako, kurie objekto teoriniai ar praktiniai aspektai, ypatumai, ryšiai ir pan. domina tyrėją, į kokius mokslinio pažinimo klausimus jis nori atsakyti. Ugdymo problemų ištakos gali būti įvairios: dėl įvairių priežasčių iki šiol neišspręstos arba naujos problemos; problemos, atsiradusios kartu su socialinės tikrovės kaita; teorinės ir praktinės (pastarosios gali būti ir trumpalaikės, situacinės, joms spręsti gali net ir nereikėti išsamaus mokslinio tyrimo); bendros edukologinės ir susijusios tik su dalinio objekto specifika. Apskritai tyrimo problemos pasirinkimas priklauso nuo tyrėjo kūrybiškumo. Tačiau pasirenkant ir formuluojant problemas, reikia vengti pernelyg bendros formuluotės, jos atsiejimo nuo objekto specifikos, neatsižvelgimo į jo pobūdį ir pan. Pasirinkta tyrimo problema turi būti edukologinė, o ne, pavyzdžiui, tik psichologinė ar socialinė. Taip pat būtina vengti pasirinkti neaktualią moksliniu ar praktiniu atžvilgiu tyrimo problemą arba problemą, kuri neatitinka tyrėjo galimybių. Darbe gali būti formuluojama ne viena problema. Jos pateikiamos klausimo forma ir rašomos iš naujos eilutės.

Tyrimo objektas - tai reiškinys, kurį siekiama ištirti. Plačiąja prasme edukologinių tyrimų objektas yra ugdymas.Jo formuluotė turi būti glausta, tiksliai įvardijamas tiriamas reiškinys. Tyrimo objektas glaudžiai susijęs ir sukonkretina tyrimo temą (tiesiogiai jos neatkartoja) bei problemą. Formuluojant tyrimo objektą, nuosekliai skiriama vis siauresnė ugdymo sfera. Tyrimo objektas turi atitikti tyrimo poreikius ir tyrėjo galimybes, t. y. iš formuluotės turi būti visiškai aišku, kuris ugdymo reiškinys ar jo aspektas bus tiriamas ir ar tyrėjas (studentas) pagal savo kompetencijas bei turimas priemones ir sąlygas (pvz., laiką, dalyvavimą ugdymo procese ir pan.) pajėgus jį tirti. Susipažinus su mokslinėmis publikacijomis, po konsultacijų su kitais kvalifikuotais tyrėjais ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, objektas tikslinamas.

Tyrimo hipotezė (magistro darbe) - remiantis literatūros ir / ar faktinės medžiagos preliminariais apibendrinimais, formuluojama (sukuriama) mokslinė prielaida (spėjimas), teiginys, kurį siekiama įrodyti, t. y. patvirtinti, iš dalies patvirtinti arba atmesti. Pasak K. Kardelio (2002), hipotezė - tai mokslinio pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų ir savybių numatymą. Joje visuomet glūdi spėjimas. Reikia atminti, kad net ir nepasitvirtinusi hipotezė yra reikšmingas mokslinis faktas, parodantis kitiems tyrėjams, ko neverta daryti. Ji dar labiau išryškina tyrimo koncepciją (pagrindinę idėją), sukonkretina tyrimų kryptį, padeda pasirinkti tyrimo metodus. Gali būti keliamos ir kelios hipotezės. Darbo įvade hipotezė gali būti rašoma po tyrimo objekto arba po problemos. Ji formuluojama iš bendro teiginio (dedukcinė) ar padaroma iš atskirų teiginių (indukcinė). Galima formuluoti ir nulinę hipotezę, t. y. teigti, jog nebus jokio poveikio ir pan. Nulinės hipotezės paneigimas galimas tik atlikus statistinę duomenų analizę. Hipotezių formuluotės gali būti aprašomosios (siekiama atsakyti į klausimą kaip?) ir aiškinamosios (bandoma atsakyti į klausimą kodėl?). Būtina vengti formuluoti trivialias hipotezes, t. y. tokias, kai atsakymai aiškūs net be mokslinių tyrimų. Atliekant kokybinius tyrimus, hipotezės galima neformuluoti.

Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Tyrimo tikslas- tyrėjo įsivaizduojamas (laukiamas, siekiamas) mokslinis rezultatas. Tyrimo uždaviniai - darbai, kuriuos reikia atlikti siekiant tyrimo tikslo. Dažniausiai formuluojamas vienas tyrimo tikslas ir keletas uždavinių (2-5). Tyrimo tikslas nurodo ty-rimo kryptį ir turi būti glaudžiai susijęs su tyrimo objektu bei tema. Uždaviniai nurodo, kaip, kokiu aspektu bus siekiama iškelto tikslo, paaiškina tyrimo struktūrą. Tačiau jie neturi atspindėti tyrimo procedūros: nenusako, kokie buvo tyrimo organizavimo žingsniai, etapai, todėl netinka rašyti, jog buvo studijuota mokslinė literatūra, o reikia nurodyti, ką išstudijavus literatūrą numatoma išsiaiškinti, pavyzdžiui: atskleisti pradinių klasių mokinių ekologinio ugdymo turinį, bet ne išstudijuoti mokslinę literatūrą apie ekologinį ugdymą. Tikslo formuluotė priklauso nuo to, į kokį klausimą reikia atsakyti sprendžiant problemą. Tyrimo tikslas bei uždaviniai formuluojami

13

bendratimi: rasti, aprašyti, atskleisti, apibūdinti, išnagrinėti, nustatyti, įrodyti, paaiškinti, numatyti, pagrįsti, parengti, sukurti, ištirti, palyginti ir pan. Tyrimo uždaviniai numeruojami. Jų sprendimo rezultatai turi būti pateikti išvadose. Nors tyrimo tikslas siejamas su numatomu rezultatu, tačiau realus rezultatas gali skirtis nuo tyrimo pradžioje formuluoto.

Tyrimo metodologija (magistro darbe). Tyrimo metodologija - visuma tyrimo principų, priemonių ir būdų, kurie padeda siekti tyrimo tikslo. Vis dažniau edukologijoje vartojamas tyrimo dizaino (nusakoma tyrimo technika ir technologija) terminas. Tačiau tyrimo metodologijos sąvokai mokslininkai priskiria ir ugdymo filosofijos idėjas, kuriomis tyrėjas vadovaujasi atlikdamas tyrimą bei interpretuodamas jo rezultatus ar darydamas išvadas. Nurodyti tyrimą grindžiančias filosofines idėjas reikia, nes išvados nedaromos neutralioje mokslinio pažinimo erdvėje -jos visada turi teorinį pagrindą. Be to, egzistuojanti ugdymo koncepcijų gausa skatina tyrėją rinktis. Tuo labiau, kad remiantis skirtingomis filosofinėmis teorijomis, tuos pačius tyrimo rezultatus galima interpretuoti kitaip. Taigi šioje dalyje nurodoma, kokiomis koncepcijomis vadovaujasi studentas, spręsdamas pasirinktą tyrimo problemą. Tačiau reikia ne tik įvardinti teorijas, bet nurodyti ir svarbiausias jų idėjas, pagrindžiančias darbo autoriaus poziciją tiriamos problemos aspektu. Tyrimo metodai. Šioje dalyje reikia nurodyti darbe naudotus konkrečius tyrimo metodus. Pageidautina juos ne tik išvardinti, bet ir sugrupuoti, pavyzdžiui, į teorinius, empirinius, statistinius ir pan. Taip pat būtina nurodyti ne paties tyrėjo (studento) sukurtų tyrimo metodikų autorius. Tyrimo metodika turi būti veiksminga, patikima ir tinkama pasirinktam tyrimo objektui bei pasiekti iškeltus tyrimo tikslus ir uždavinius. Atliekant kiekybinius tyrimus, būtina nurodyti statistinius duomenų apdorojimo būdus (pateikti statistines charakteristikas, gautas taikant kompiuterines programas ar be jų). Atliekant kokybinius tyrimus, reikia glaustai nurodyti klausimus, kuriuos tyrėjas tikisi išsiaiškinti pasinaudojęs gauta kokybine informacija, trumpai apibūdinti kokybinių duomenų analizės techno-logiją, išvadų teorinį interpretavimą, aptarti jų patikimumo problemą ir kt. Išvardijus darbe naudotus statistinius metodus, reikia nurodyti, kuria programa buvo apskaičiuoti tyrimo rezultatai. Dažniausiai studentai naudoja Exe! arba SPSS kompiuterių programas.

Tyrimo imtis ir organizavimas - būtinas empirinių tyrimų komponentas. Jis gali būti ir kiekybinis, ir kokybinis.Įvade reikia aprašyti tiriamuosius (respondentus), t. y. nurodyti bendrą jų skaičių ir pasiskirstymą pagal esmines tyrimo charakteristikas. Apibūdinant imtį, gali būti nurodomi pirminės informacijos rinkėjai (tyrėjas, tyrėjų grupė, jų padėjėjai), generalinė aibė, imties sudarymo būdas ir kt. Bendrais bruožais reikia nurodyti ir vietoves, kuriose vyko tyrimas. Kai tyrimas kiekybinis, nusakomas imties patikimumas (pagrindžiamas objektų kiekis) ir reprezentatyvumas (apibūdinama imties struktūra). Atliekant kokybinį tyrimą, pagrindžiama, kodėl nagrinėjami šie, o ne kiti konkretūs objektai, parodoma, kaip bus parinkti informacijos šaltiniai, apibūdinamas jų kompetentingumas. Detalesnė informacija apie respondentus pateikiama aprašant tyrimo metodiką arba analizuojant tyrimo rezultatus.

Tyrimo etapai (magistro baigiamajame darbe). Šioje dalyje nurodoma, kokia tvarka vyko tyrimas, t. y. tiksliai apibūdinama tyrimo eiga, nurodomas atlikimo laikas ir darbų apimtis, tyrimo vyksmo stadijos. Kiekvieną etapą reikia aprašyti iš naujos eilutės.

Darbo naujumas / reikšmingumas (magistro baigiamajame darbe). Tai svarbus darbo kokybės kriterijus. Šioje dalyje nurodoma, kuo darbas papildo mokslo teoriją ir / arba praktiką: pavyzdžiui, sukurtas koks nors teorinis / praktinis modelis, atskleisti veiksniai, lemiantys tiriamą reiškinį, naujai apibrėžta sąvoka, pakartotas tyrimas kitomis ar identiškomis ankstesnio tyrimo sąlygomis, išvados, parengtos rekomendacijos konkretiems praktikams, strategams, sukurtas tyrimo instrumentas ir pan. Galima skirti teorinį ir / ar praktinį tyrimo naujumą.

Darbo aprobacija ( visuose baigiamuosiuose darbuose būtų privalumas). Jeigu medžiaga buvo publikuota, įvade nurodant darbo aprobaciją reikia įvardinti visus straipsnio autorius ir pavadinimą, leidimo metus, vietą. Jei pranešimas buvo skaitytas, turi būti nurodyti visi pranešėjai bei pranešimo pavadinimas, įvardintas renginys, jo vieta ir laikas.

14

Darbo struktūra. Ją reikia nurodyti glaustai. Pavyzdžiui: darbą sudaro įvadas, X skyrių, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, X priedų. Darbe pateikiama X lentelių, X paveikslų.

2.4. Literatūros apžvalga ir analizė

Teorinė kursinio ir baigiamojo darbo struktūros dalis - sudėtingas, kūrybinis procesas, kurio

sėkmę lemia daug vidinių ir išorinių veiksnių. Čia parodoma erudicija, studento mokslinis brandumas, dalykinis pasirengimas. Kaip teigia O. L.Gudzinevičiūtė, L. Kardelienė, K. Kardelis ir L. Mykolaitienė (2006), „literatūros apžvalgos skyrius yra ta vieta, kurioje atsispindi dialogas tarp tyrėjo ir skaitytojo, paprastai kritiškai vertinančio tyrėjo argumentus. Tačiau literatūros apžvalga nėra faktų ir jausmų kompiliacija, o nuoseklūs argumentai, susiejantys tyrimo aprašymo dalis. Joje bandoma įtikinti skaitytoją, kad tyrėjo prielaidos yra teisingos, tam pasitelkiami loginiai ir empiriniai teiginiai" (p. 11). Svarbus analizuojamos problemos nagrinėjimo išsamumas, kuris įrodo autoriaus refleksijos, minčių ir idėjų svarumą, gebėjimą ieškoti, rasti ir suvokti medžiagą, padedančią atskleisti tiriamą aspektą, parodyti jo vietą kitų mokslo teorijų ir sampratų kontekste. Tikslinga labai kruopščiai, kritiškai atrinkti perskaitytus šaltinius, nes ne visi jie turi tiesioginį ryšį su tyrimo problema. Literatūros šaltinių apžvalgoje reikia rašyti tik tai, kas tiesiogiai susiję su nagrinėjama tema, ir pateikti tik esminę ir naujausią informaciją, išdėstyti įvairių terminų, sąvokų, tiriamų reiškinių sampratą. Studentų kursiniuose ir baigiamuosiuose darbuose dar neretai literatūros apžvalga būna perkrauta nereikšminga medžiaga, kurios didžioji dalis menkai susijusi (o kartais ir visai nesusijusi) su analizuojama tema.

Kursiniuose ir baigiamuosiuose darbuose visada naudojamasi pagrindinėmis sąvokomis, atspindinčiomis analizuojamos problemos (reiškinių ar procesų) būdingus požymius. Kartais tą pačią sąvoką skirtingai interpretuoja ne tik atskiri mokslai, bet ir skirtingi tyrėjai (Tidikis, 2003, p. 340). Darbe būtina aptarti, interpretuoti, t. y., paaiškinti, kokia prasme viena ar kita sąvoka vartojama.

Teorinės darbo dalies paskirtis - metodologiškai pagrįsti tiriamą problemą, suvokti jos ištirtumą, pateikti savo požiūrį, atskleisti analizuojamos problemos socialinį, istorinį ar kultūrinį kontekstą. Be to, ja remiantis keliamos hipotezės, kurių formulavimas reikalauja apžvelgti tas teorijas, su kuriomis susijusi nagrinėjama mokslinė problema, bei išryškinti pagrindinius principus ir susikoncentruoti prie tų aspektų, kuriuos norima patikrinti (Černius, Teresevičienė, 1996). Ši darbo dalis turi skyrius, o pastarieji gali būti suskirstyti į poskyrius, punktus ir papunkčius. Skyrių skaičius ir pobūdis priklauso nuo pasirinktos temos tyrinėjimo gilumo ir platumo. Poskyriai ir skirsniai turi būti rašomi nuosekliai. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamas trumpas apibendrinimas.

Studentas, pasirinkęs kursinio ir baigiamojo darbo temą, pirmiausia ieško su ja susijusios mokslinės literatūros (monografijų, knygų, straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis), susipažįsta su naujausiomis teorijomis, koncepcijomis, atskirų autorių pozicija analizuojama tema, numatomais kelti probleminiais klausimais. Literatūra studijuojama savarankiškai, konsultuojantis su darbo vadovu. Renkantis ją, patartina susidaryti bibliografinę kartoteką, vadovaujantis bibliotekų katalogais, kartotekomis, bibliografiniais leidiniais.

Ieškant literatūros pasirinkta tema, siūloma naudotis įvairiais bibliografiniais žinynais: Lietuvos valstybės bibliografijos rodyklėmis, abėcėliniu knygų katalogu, užsienio šalių literatūros šaltiniais ir kt. Naujausiai paieškai patartina naudotis internetu. Rekomenduojama naudotis ne tik nacionaliniuose tinklalapiuose ar duomenų bazėse esančia informacija, bet ir tarptautiniais informacijos ištekliais, teminėmis bazėmis ir portalais, specializuotomis edukologijos ir sporto mokslo duomenų bazėmis.

Literatūros analizė padeda suvokti, kad pripažinti mokslininkai tuo pačiu klausimu išsako skirtingus požiūrius, nevengdami vienas kito kritikos. Tad skaitoma literatūra padeda išvengti kritikos baimės - tai yra labai svarbu pradedančiam tyrėjui, bandančiam kritiškai analizuoti įvairius šaltinius. Studijuoti literatūrą reikia kryptingai, taikant medžiagos analizės ir sintezės metodus, pasižymint,

15

kas svarbiausia rengiamo darbo kontekste. Skaitant įvairius šaltinius, atliekant jų analizę, užsirašant įvairias pastabas ir išrašus, patariama iš anksto juos dėlioti pagal numatomus rengiamo darbo klausimus. Literatūros šaltinių analizėje turi atsispindėti Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų idėjos, pozicijos konkrečiu klausimu, tyrimo rezultatai, susiję su analizuojama problema. Literatūros apžvalgoje būtina plačiau supažindinti su dokumentais (pavyzdžiui, švietimą reglamentuojančiais įstatymais, valstybės programomis, vyriausybės nutarimais, norminiais aktais, statistikos rinkiniais ir kt.), tiesiogiai susijusiais su darbe sprendžiama problema. Studijuojant literatūros šaltinius, atrenkami ir formuluojami teoriniai modeliai, pagal kuriuos konstruojamas tyrimas, išaiškinami prieštaravimai ir informacijos stoka, išreiškiama sava nuomonė (sutinkama ar prieštaraujama ankstesnių tyrėjų mintims, išvadoms).

Pateikiama esminė naujausia mokslinė informacija, susijusi su rengiamu tyrimu ir skelbiama mokslo darbų leidiniuose bei specialiuose mokslo žurnaluose, interneto svetainėse. Nors kompiuterių tinkluose neretai skelbiama pati naujausia informacija, svarbu gebėti atsirinkti patikimus ir profesionalius šaltinius.

Terminų žodynėlis darbe turi būti pateiktas tik išimtiniais atvejais, kai vartojami itin specifiniai, nauji ir mažai žinomi.

Pagrindiniai literatūros šaltinių studijavimo būdai yra tokie (Tidikis, 2006, p. 572-573): • Preliminarus paviršutiniškas: greitas susipažinimas su atrinkta darbui knyga, straipsniu

(autorius, knygos anotacija, įvadas, skyrių, paragrafų turinys, bibliografija, leidimo vieta, metai, jei yra, - išvados ar baigiamasis skyrius).

• Atrankinis skaitymas: pagrindinių skyrių ir paragrafų peržiūra, svarbiausių vietų žymėjimas juostele ar kitu žymekliu.

• Ištisas šaltinio skaitymas, kurio tikslas - suprasti ir įsiminti per -skaityto teksto esmę, autoriaus požiūrį į nagrinėjamą problemą, pagrindines mintis.

• Perskaityto teksto turinio analizė, kritiškai įvertinant ir įprasminant. • Kartotinis skaitymas, atsirenkant tai, ką reikia išskirti nagrinėjama baigiamojo darbo tema. • Pagrindinių teiginių, dėsningumų, taisyklių išskyrimas ir išvadų formulavimas

perskaityto teksto pagrindu.Įsigilinimas į autoriaus samprotavimų eigą, jo dėstymo logiką ir „ diskusija" su autoriumi - jo samprotavimų, argumentų, įrodymų ir trūkumų ieškojimas, pateiktų idėjų apmąstymas ir pan. • Gautos informacijos susiejimas su anksčiau atrinkta medžiaga ir su gyvenimo bei

profesinės praktinės veiklos pavyzdžiais. Perskaitytą medžiagą siūloma užrašyti tokiais būdais:

• Sudaryti perskaitytos medžiagos planą (išnagrinėtą tekstą su-skirstyti į sudėtines logines dalis, suteikiant joms pavadinimą.

• Parengti tezes (trumpai formuluoti pagrindinius išanalizuotos medžiagos teiginius). • Parinkti knygos ar straipsnio autoriaus svarbiausias mintis, atspindinčias jo požiūrį į

problemą. • Referuoti - kūrybiškai formuluoti mintis, logiškai išdėstyti savo požiūrį. • Recenzuoti – kritiškai įvertinti perskaitytos medžiagos, autoriaus poziciją, nurodant teiginių

privalumus ir trūkumus. • Konspektuoti - perskaityto šaltinio pagrindinių idėjų kortelės, kuriose nurodoma išrašų,

citatų ir kt. medžiaga, šifras, autoriaus pavardė, vardo inicialai, knygos ar straipsnio pavadinimas, leidimo vieta ir metai, numeris, puslapis. Kortelėse trumpai galima užrašyti ir savo poziciją, požiūrį (Tidikis,2003, p. 573-575).

Teorinės dalies skyrius baigiamas apibendrinančiomis išvadomis, išryškinančiomis nagrinėjamos problemos esmę ir pagrindžiančiomis metodologinius jos tyrimo aspektus.

Teorinės dalies reikšmė planuojant ir atliekant tyrimą, interpretuojant gautus rezultatus): • Literatūros šaltinių analizė leidžia atskleisti jau atliktus tyrimus ir tuos aspektus, kurie

16

nagrinėti kitų mokslininkų. • Analizuojant kitų mokslininkų tiriamas problemas bei pateiktas tyrimo rezultatų išvadas ir

rekomendacijas, galima atrasti svarbių idėjų savam tyrimui. • Gilinantis į kitų tyrėjų darbus, ugdomas gebėjimas nustatyti ir formuluoti probleminius

klausimus ir apibrėžti tyrimo ribas. Literatūros apžvalgos skyrius gali būti rašomas keliais būdais:

• Chronologinis, kai skirtingų autorių nuomonės, susijusios suanalizuojama problema, dėstomos chronologine tvarka, pradedant nuo senesnių šaltinių ir baigiant naujausiais. Šis būdas taikomas, kai problema analizuojama istoriniu aspektu..

• Referatyvus, kai pateikiant įvairių mokslininkų nuomones (kas, kaip ir ką tuo klausimu rašo), jos grupuojamos, akcentuojama nuomonių įvairovė, išryškinami skirtumai bei panašumai, analizuojama, vertinama, apibendrinama.

• Probleminis, kai literatūros šaltinių analizėje pateikiamas savas požiūris, numatomos tolimesnės tyrimo problemos perspektyvos. Priklausomai nuo darbo pobūdžio rekomenduojama teorinės dalies apimtis - 1/2 arba 1/3 viso darbo.

2.5. Tyrimo metodika ir organizavimas

Pirmajame tyrimo rezultatų aprašymo skyriaus poskyryje nusakomas tyrimo tikslas(ai), kuris(ie) yra

siauresnis(i) nei viso darbo tikslas, numatomas bakalauro ir magistro darbuose, pristatoma ir pagrindžiama tyrimo metodika: naudoti mokslinio tyrimo metodai ir technologijos. Šiame poskyryje nurodoma, kaip buvo organizuotas tyrimas, kokie jo etapai, eiga ir procedūros - veiksmai, kuriais buvo siekiama tikslo. Atliekant eksperimentinio pobūdžio tyrimus, nurodoma eksperimento trukmė, vieta, etapai ir organizavimas. Būtina paaiškinti, kada, kur, kokiomis sąlygomis tyrimas buvo atliktas, apibūdinti tyrimo aplinką. Aprašant tyrimo instrumentą, svarbu nurodyti jo kūrėjo(ų) pavardę(es), šaltinį, pažymėti, kuo remiantis jis buvo adaptuotas. Jeigu tyrimo instrumentą kūrė pats darbo autorius, būtina detaliai apibūdinti jo konstravimo metodiką, rengimo principus, struktūrą, svarbiausių darbo teorinių teiginių atitikimą, ryšius su nagrinėjama problema ir tyrimo tikslais. Bakalauro ir magistro darbuose, siekiant tyrimo duomenų patikimumo, objektyvumo ir išvadų pagrįstumo, rekomenduojama taikyti ne tik kiekybinį, bet ir kokybinį tyrimą, ne vieną, o keletą mokslinio tyrimo metodų, parinkti jų optimalų derinį, leidžiantį išsamiai bei įvairiais aspektais išnagrinėti tiriamą objektą bei reiškinį. Atliekant edukacinius tyrimus gali būti taikomi tokie duomenų apie objektą rinkimo metodai: stebėjimas, pokalbis, interviu, anketinė apklausa, testavimas, content analizė, patirties aprašymas, ekspertų ir kiti metodai. Tinkamas tyrimo metodo(ų) parinkimas lemia ir gaunamų rezultatų vertę.

Kiekybiniai tyrimai orientuoti į kiekybinę surinktų duomenų analizę, todėl jiems būdinga didelė respondentų imtis (daugiau nei 100), duomenų reprezentatyvumas, statistinė gautų rezultatų analizė, duomenys paprastai pateikiami procentine išraiška, dažniais ir kitais statistiniais vienetais. Kiekybiniams tyrimams atlikti naudojami anketinės apklausos, ekspertų, delfų metodai, įvairūs klausimynai, testai. Šiame tyrime dalyvaujantys tiriamieji vadinami respondentais. Kokybiniai tyrimai yra fenomenologiniu požiūriu grindžiami tyrimai, skirti tiriamo objekto, reiškinio kokybiniams požymiams (elgesys, požiūriai, interesai, vertybinės nuostatos ir pan.) nagrinėti, taikant lanksčius, į interpretaciją orientuotus tyrimo metodus – stebėjimo (duomenys renkami stebint), pokalbio, interviu (duomenys renkami klausinėjant), dokumentų (content) analizė (duomenys atsispindi rašytiniuose tekstuose: rašiniuose, laiškuose, straipsniuose, kontroliniuose darbuose, įvairiuose dokumentuose, garso ir vaizdo medžiagoje) ir pan. Šių tyrimų metu vyrauja aprašomosios strategijos (atvejo, etnografinė, fenomenologinė, istorinė, veiksmo, ir pan). Kokybiniuose tyrimuose pažinimo instrumentas yra pats tyrėjas, o rezultatai siejami su aplinkos, materialinėmis, istorinėmis, politinėmis, socialinėmis, pedagoginėmis ir kitomis sąlygomis. Kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties reikalavimai, tačiau tai atsakingas

17

veiksmas, susijęs su tyrimo reprezentatyvumu, validumu, patikimumu bei pasirinkimu tokios generalinės aibės dalies, kuri leistų daryti pagrįstas išvadas. Asmenys, dalyvaujantys kokybiniame tyrime, vadinami informantais.

Taigi, aprašant ir kiekybinio, ir kokybinio tyrimo metodiką bei organizavimą, išsamiai apibūdinama ir pagrindžiama tyrimo imtis: tiriamieji, jų grupės (ar grupių) atrankos būdai, dydis. Nurodant ir pagrindžiant tyrimo imtį, pateikiama analizė reikšmingais nagrinėjamos temos aspektais: demografiniu, socialiniu, profesiniu, kvalifikacijos ir pan. Eksperimentinio pobūdžio tyrimuose nurodomas grupių (eksperimentinių ir kontrolinių) skaičius bei dydis, jų atrankos bei sudarymo kriterijai.

Pirmojo tyrimo rezultatų aprašymo skyriaus poskyrio pabaigoje nurodomos ir duomenims apdoroti naudotos kompiuterinės programos (Microsoft Exell, SPSS, „SKIBIS“) ar jų paketas bei matematiniai statistiniai metodai, pvz.: variacinė, koreliacinė, regresinė, faktorių analizė ir t.t., kurie leidžia nustatyti ryšius tarp kintamųjų, patikrinti rezultatų reikšmingumą, pagrįsti panašumus ir skirtumus, atskleisti esminius bei neesminius požymius ir pan. Magistro darbe remtis statistiškai apdorotais duomenimis ir jais operuoti yra privalumas.

2.6. Tyrimo rezultatų analizė

Atlikto tyrimo rezultatų aprašymas - svarbiausia empirinio pobūdžio kursinio, bakalauro ir magistro darbo dalis. Rezultatai pristatomi atskirame skyriuje, kurį priklausomai nuo apimties bei tiriamųjų ir jų grupių skaičiaus gali sudaryti keletas poskyrių. Šiame skyriuje aptariami atlikto tyrimo (kokybinio ar kiekybinio) rezultatai, pateikiama surinktų duomenų analizė, kiekybinis ir kokybinis jų įvertinimas. Čia turi būti išdėstyta faktinė medžiaga apie tiriamų požymių (indikatorių) raišką ir jų ryšius, apibūdintos esminės nagrinėjamo reiškinio raidos tendencijos. Kiekybinio tyrimo rezultatai atsispindi atliktos apklausos dokumentuose (anketose, klausimynuose, testuose ir pan.). Kokybinio tyrimo duomenys renkami ir saugomi naudojant įvairias strategijas, todėl jų esti įvairiausių formų: tekstai kompiuterio bylose, vaizdo ir garso įrašai, rašytiniai pokalbio ar individualaus bei grupinio (focus) interviu tekstai, stebėjimo aprašai ar protokolai, įvairūs informaciniai tekstai, atsakymai į anketos atvirus klausimus, ugdytinių rašiniai, autobiografiniai aprašai ir kitaip fiksuojama nestruktūruota medžiaga.

Kituose poskyriuose pristatomi surinkti duomenys ir gautų rezultatų kiekybinė bei kokybinė analizė, interpretavimas, vertinimas ir preliminarios išvados. Tokiu būdu mokslinio darbo rezultatai sudaro visumą, kurią apima tyrimo rezultatus iliustruojanti medžiaga, pateikta lentelėse ir paveiksluose, bei ją papildantis mokslinis tekstas, vertinantis tyrimo duomenis. Abi šios dalys turi papildyti viena kitą, svarbu išvengti lentelėse ir paveiksluose iliustruotų faktų kartojimo ir vardijimo tekste. Čia svarbiausia ne tik faktų konstatavimas, o jų priežasties – pasekmės bei esminių ryšių pastebėjimas, kaitos ir raidos tendencijų bei svarbiausių nagrinėjamos problemos aspektų išryškinimas. Rezultatų analizė tokiu būdu atliekama naudojant įvairius analitinius metodus: faktų grupavimo, lyginimo, apibendrinimo, sisteminimo, klasifikavimo ir pan. Svarbu, kad rezultatai būtų grindžiami teorinės dalies teiginiais ir išvadomis, lyginami su kitų autorių tyrimų duomenimis.

Kiekvienas poskyris turi būti baigiamas nedideliu apibendrinimu - tai rodo studento gebėjimą analizuoti ir kritiškai vertinti tyrimo rezultatus.

Bakalauro darbe rekomenduotina, o magistro darbe privaloma tyrimo rezultatų pagrindu pateikti informaciją (nebūtinai statistiškai pagrįstą) apie konkrečių duomenų nuokrypių ribas, įvertinti neapibrėžtumą ir ribotumus, nurodyti tolesnių tyrimų perspektyvų kryptis.

Empirinio (kiekybinio) tyrimo metu surinkti duomenys ir jų rezultatai pateikiami naudojant lenteles ir paveikslus, kuriuose kartu parodomi duomenų patikimumo rezultatai. Pristatant kokybinį tyrimą svarbiausias dėmesys skiriamas analitiškai apibendrintai autentiškai tyrimo metu gautai medžiagai – interviu tekstams, nuotraukoms, kategorijų lentelėms ir pan.

18

2.6.1. Kiekybinio tyrimo rezultatų pristatymas

Tyrimo rezultatų pristatymas lentelėmis

Aptariant kiekybinio tyrimo duomenis, naudojamos analitinės lentelės. Jos pateikiamos tada, kai norima susisteminti surinktą informaciją, atlikti lyginamąją analizę, atspindėti tiriamų reiškinių ir rodiklių kitimo perspektyvas arba kai dėl didelio informacijos kiekio jų neįmanoma pateikti diagramose. Lentelės turi būti korektiškos, rūpestingai sudarytos, informatyvios, suprantamos. Jų duomenys moksliniame tekste turi būti aptariami, paaiškinama faktų prasmė, rezultatai komentuojami. Kadangi lentelė paprastai atlieka „iliustracinę“ funkciją, pagrindiniame tekste turi būti paaiškinta, kokios informacijos ieškoti lentelėje, kokią tendenciją ar statistinį apibendrinimą lentelės informacija atspindi.

Paveiksluose įvardijamos įvairių rūšių diagramos, grafikai, brėžiniai, schemos, piešiniai, nuotraukos. Reikėtų naudoti tą tyrimo duomenų pateikimo formą (lentelę ar paveikslą), kuri informatyviausiai reprezentuoja konkretų tyrimo aspektą. Pristatant tyrimo rezultatus, būtina pasirinkti vieną iš duomenų pristatymo formų – lentelę arba paveikslą, jie neturi būti dubliuojami. Lentelių duomenys neturi pasikartoti paveiksluose ir, atvirkščiai, paveikslų duomenų neturi dubliuoti lentelės. Paveikslai labiau tinka išryškinti objekto ar reiškinio struktūrinėms dalims, jų visumai, apibendrintoms tendencijoms iliustruoti, parodyti elementų visumos sudėtį ir jų tarpusavio ryšius, palyginti požymių sumos rodiklį su atskirais požymiais. Pavyzdžiui, norint parodyti duomenų kitimo kryptį ar pobūdį, vaizdžiai ir apibendrintai atspindėti nagrinėjamą procesą, perteikti statistinės prigimties medžiagą, dažniausiai pasirenkami grafikai, kurie šiuo atveju daug informatyvesni. Lentelės naudojamos tada, kai reikia atlikti lyginamąją gautų duomenų analizę, tiksliai ir efektyviai išdėstyti duomenis, kai norima išryškinti kai kuriuos faktus, gretinti tarpusavyje pavienius lyginamų objektų įverčius, pateikti konkrečias skaitmenines požymių reikšmes. Lentelės numeruojamos iš eilės išlaikant nuoseklumą, t. y. lentelei numeris suteikiamas pagal jos eiliškumą tekste, pradedant teorinės dalies lentelėmis ir tęsiant iki darbo pabaigos (1 lentelė.....N lentelė). Ta pačia tvarka numeruojami ir paveikslai: 1pav. darbo pradžioje ir N pav. darbo pabaigoje. Atkreiptinas dėmesys, kad tyrimo rezultatų pristatymo kokybę atspindi gebėjimas apibendrinti, analizuoti, interpretuoti ir reflektuoti atlikto tyrimo duomenų bazę, o ne lentelių ir paveikslų kiekis tekste. Rekomenduojama pagrindinio teksto lentelėse ir paveiksluose pateikti ryškiausiai tyrimo objektą iliustruojančius tyrimo faktus. Kiti rezultatai ar detalūs duomenys gali būti pristatomi prieduose, kur jų numeravimo tvarka yra atskira.

Reikalavimai lentelėms. Lentelės sudaromos iš vertikalių ir horizontalių stačiakampių langelių, kurie grupuojami į eilutes ir stulpelius bei turi savo antraštes ir sudaro lentelės informacinę struktūrą bei atspindi jos turinį. Stulpelių antraščių pavadinimus lemia joje pateikiami duomenys, kurie lentelėje grupuojami ir pateikiami pagal išskirtinį(ius) požymį(ius) (kintamuosius, indikatorius) ir suteikia galimybę juos lyginti tarpusavyje. Kintamųjų dydžių vertės arba tekstinė informacija lentelėje rašoma į duomenų langelius, kurie išdėstomi pagal vertikalę ir horizontalę. Stulpelio antraštė neturi būti per ilga, užrašai antraštiniuose langeliuose – kiek įmanoma trumpi, bet aiškūs. Būna atvejų, kai lentelėms nepakanka vienos eilutės stulpelių antraščių, todėl galima daryti antrąsias antraščių langelių eilutes, vadinamas paantraštėmis. Rašant stulpelio antraštę be papildomo paaiškinimo galima naudoti visuotinai priimtus ne techninius sutrumpinimus (pvz.: Nr. vietoje numeris, % vietoje procentai). Lentelių stulpelių antraštes ir paantraštes rekomenduojama centruoti, eilučių antraštes – lygiuoti į kairę, o duomenų langeliuose esančią informaciją centruoti ir lygiuoti. Pateikiama skaitmeninė informacija duomenų langeliuose turi turėti vienodą skaičių dešimtainių ženklų po kablelio (t. y. vienodai suapvalinta). Duomenų langeliuose greta skaitmeninių reikšmių dimensijos nerašomos, jos nurodomos prie lentelės arba jos dalių antraščių pavadinimų (žr. 1 lentelė). Jei stulpelyje ar eilutėje jokio skaitmens įrašyti negalima (negauta jokių tyrimo rezultatų), jo vietoje dedamas brūkšnys arba jis paliekamas tuščias.

Lentelės pavadinimas turi būti suprantamas, prasmingas, aiškiai įvardijantis jos turinį ir pateikiamas virš lentelės. Lentelės pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis pradedant didžiąja tokiu pačiu, kaip ir pagrindinis tekstas, tik paryškintu šriftu. Pavadinimas centruojamas atsižvelgiant į lentelės kraštus. Po lentelės

19

pavadinimo taškas nededamas. Šalia pavadinimo rekomenduojama nurodyti ir kitą su tyrimu susijusią informaciją, tai yra imties dydį (N), matavimo vienetus (%) ir pan. Pateikiant visą lentelę, publikuotą kitame šaltinyje, šalia lentelės pavadinimo skliaustuose būtina nurodyti šaltinio pavadinimą arba autorių ir leidinio leidimo metus. Virš pavadinimo, dešiniame viršutiniame kampe, užrašomas lentelės numeris.

Tyrimo duomenų atspindėjimo lentelėje pavyzdys pateiktas 1 lentelėje. 1 lentelė

Respondentų nuomonė apie individualių vaiko poreikių tenkinimo galimybes mokykloje (%)

Nuomonės Mokiniai N =130

Mokytojai N = 54

Tėvai N = 96

Gali rinktis įdomią popamokinę veiklą 45,4 61,1 36,5 Gali rinktis įvairius būrelius 57,7 83,3 52,1 Gali bet kada dirbti kompiuterių klasėje 10,8 25,9 9,4 Bibliotekoje randa daug įvairių knygų 48,5 70,4 48,0

Jei lentelė spausdinama ne viename puslapyje ar pagal eilučių skaičių netelpa jame, ji gali būti

perkeliama į kitą puslapį, tuomet pavadinimas rašomas tik virš pirmosios jos dalies. Tokiu atveju kairiajame apatiniame pirmosios lentelės dalies kampe daromas prierašas „N lentelės tęsinys X puslapyje“, o virš antrosios lentelės dalies X puslapyje rašomas „N lentelės tęsinys“. Lentelėje, kuri pateikiama dvejuose puslapiuose, siekiant vientisumo, tikslinga stulpelius numeruoti ir antroje dalyje (kitame puslapyje) pakartoti tik jų numerius, o ne antraštes.

Jei lentelė dėl didelio stulpelių skaičiaus netelpa lape horizontaliai, ją galima pasukti išilgai lapo. Nors dažniausiai lentelėse pateikiami skaitmeninės (kiekybinės) prigimties duomenys, tačiau edukaciniuose tyrimuose, populiarėjant kokybiniams tyrimams, naudotinos ir kitokio pobūdžio lentelės. Atkreiptinas dėmesys į tekstines lenteles, kuriose pateikiami tekstiniai duomenys - žodžiai, frazės, sakiniai, teksto atkarpos ir kt. verbalinė medžiaga. Jas dažniausiai sąlygoja didelės apimties tyrimo rezultatai, gauti atliekant dokumentų turinio (content) analizę, apibendrinant duomenis, gautus interviu metu, atliekant atvejo studijas ir pan. Tekstinėse lentelėse pateikiami sujungti į kategorijas ir apibendrinti panašios prasmės tekstiniai duomenys bei autentiški tiriamųjų atsakymai ir pasakojimai. Jose gali būti nurodytas ir procentinis ar absoliutusis konkrečios kategorijos paplitimo dažnis, t.y. derinami tekstiniai ir skaitmeniniai duomenys.

Lentelių komentavimas. Lentelės darbe turi būti aptartos ir paaiškintos bei logiškai susietos su moksliniu tekstu. Jos komentuojamos atsižvelgiant, kokia yra nuorodos į lentelę prasmė. Skiriami du būdai. Pirmasis naudojamas, kai skaitytoją supažindinant su lentelėje pateiktais duomenimis nurodoma lentelėje esanti informacija. Tada rašoma: „Kaip parodyta n lentelėje, mokinių laisvalaikio poreikiai...“ arba „Mokinių laisvalaikio poreikių pasiskirstymas lyčių aspektu parodytas n lentelėje“. Antrasis būdas naudojamas, kai lentelėje pateikti duomenys interpretuojami, o tekste pateikiama nuoroda į konkrečią lentelę, kurioje tie duomenys pateikti. Pvz.: „Mergaičių ir berniukų laisvalaikio interesai nėra tapatūs“ (žr. N lentelę). Interpretuojant lentelių duomenis, pateikiama nuoroda, orientuojanti į konkretų lentelės numerį (lenktuose skliaustuose kartu su santrumpa “žr.“ nurodomas lentelės numeris). Neretai maketuojant tekstą lentelės vieta jame pasikeičia, persikelia į kitą puslapį ir pan., todėl aptariant duomenis nereikia vartoti tokių nuorodų, kaip „žemiau(aukščiau) pateikiamoje lentelėje“ ar „....puslapyje pateikiamoje lentelėje“.

20

Tyrimo rezultatų pristatymas paveikslais

Paveikslams priskiriama įvairios prigimties grafinė medžiaga: grafikai, diagramos, piešiniai, brėžiniai, schemos, fotografijos ir pan. Mokslinės ataskaitos tekste apipavidalinant tyrimo rezultatus jie įvardijami paveikslais.

Paveikslų sudarymo reikalavimai. Visi pagrindiniai metodologiniai reikalavimai, kurie keliami lentelėms apipavidalinti, galioja ir paveikslams. Juos sudarant būtina pateikti tik tą informaciją, kurios reikia konkrečiam tyrimo ypatumui pabrėžti, svarbesniems tyrimo rezultatams išryškinti, kuri yra suprantama ir įskaitoma

Parenkant paveikslo ir jo elementų dydį svarbu siekti informatyvumo. Paveikslas turi būti nei per daug didelis, nei per mažas. Jį sudarant reikia atkreipti dėmesį į elementų skaičių ir paskirtį. Jeigu paveikslas skirtas atspindėti elementų visumos struktūrą ir jų tarpusavio ryšius, tuomet jį reikia sudaryti taip, kad ta visuma ir būtų matoma. O jeigu paveikslu norima sugrupuoti konkrečius elementus, jie ir turi būti svarbiausi bei paveiksle išryškinti. Paveiksle rekomenduojamas mažiausias šriftas - 6 pt., didžiausias – 14 pt. Times New Roman.

Atkreiptinas dėmesys į paveikslų spalvas, atspalvius, tonus ir pustonius, kurie naudojami pateikiant esminę informaciją ir leidžia tyrimo metu gautus rezultatus sugrupuoti, išryškinti pagrindinę mintį, parodyti požymius, kriterijus, veiksnius ir pan. Sudarant paveikslus būtina įsidėmėti, jog tyrimo metu gautą informaciją reikia perteikti kuo paprasčiau bei estetiškai. Tokiu būdu rekomenduojama: vengti spalvų pertekliaus, suprasti, jog kiekviena spalva paveiksle susijusi su tam tikru informacijos kiekiu ir jos informatyvumu; spalvas parinkti taip, kad išspausdinus nespalvotai paveikslo informatyvumas iš esmės nepakistų; naudoti kuo mažiau papildomų vaizdinių priemonių (šešėliavimo, pereinamos ryškios spalvos, spalvų gausos, vengti netinkamo jų parinkimo, panašaus intensyvumo spalvų ir pan.), nenaudoti erdvinių efektų (diagramų pasukimo ir kt.), nes tai paveikslui suteikia nereikalingos informacijos; vengti paveikslo spalvinio pagrindo arba naudoti kuo mažiau jo spalvų ir atspalvių bei parinkti taip, kad padėtų greičiau įžvelgti svarbią informaciją.

Paveikslo pavadinimas rašomas po paveikslu tokiu pačiu šriftu, kaip ir tekstas, mažosiomis raidėmis pradedant didžiąja ir centruojamas atsižvelgiant į paveikslo kraštus. Prieš paveikslo pavadinimą toje pačioje eilutėje visuomet rašomas arabiškais skaičiais paveikslo numeris ir žodžio paveikslas trumpinys - „pav.“, (pvz. 1 pav.). Pavadinimas turi būti suprantamas, aiškiai įvardijantis paveikslo turinį, informatyvus, užrašytas paryškintai. Jei tekste pateikiama keletas vienas kitą pratęsiančių ir tarpusavyje susijusių paveikslų, jie gali būti numeruojami taip.: 1 pav., 1a pav., ir 1b pav. Paveikslų įvairovė. Paprastai, kaip jau buvo minėta, paveikslai skirstomi pagal grafinės informacijos techninę prigimtį :

a) Diagramos: - linijinės diagramos (grafikai); - plokštuminės diagramos (stulpelinės, juostinės, skritulinės, sektorinės, histogramos);

- taškinės diagramos; - voratinklinės diagramos ir kt.

b) Schemos c) Modeliai d) Piešiniai e) Žemėlapiai f) Fotografijos/ nuotraukos ir t.t. Mokslininkai (Merkys, Vaitkevičius, Urbonaitė – Šlyžiuvienė, 2004) pateikia paveikslų tipus,

atsižvelgdami į socialinio tyrimo struktūrą. Juos galima taikyti ir edukaciniuose tyrimuose: 1. Tyrimo teoriją ir metodologiją bei tyrimo procesą atspindintys paveikslai:

21

„teoriniai“ paveikslai, atspindintys tyrimo konceptualiuosius pagrindus; „metodologiniai“ paveikslai, atspindintys tyrimo dizainą bei technines tyrimo metodikos

detales. 2. Tyrimo rezultatus atspindintys paveikslai:

„autentiškieji“ paveikslai, atspindintys „autentišką“ tyrimo rezultato medžiagą; „statistiniai“ paveikslai, atspindintys statistinės analizės procesą bei rezultatus

(rekomenduojami naudoti magistro darbuose). Pristatydamas tyrimo rezultatus, darbo autorius turi atsakingai ir tinkamai pasirinkti paveikslo tipą.

Reikia atkreipti dėmesį į dažniausiai studentų rašto darbuose naudojamų paveikslų (diagramų) pasirinkimo ir konstravimo reikalavimus. Skritulinės diagramos. Jos naudojamos, kai norima parodyti reiškinio struktūrą, kurios visų duomenų dalį sudaro vienos ar kitos reikšmės, nominaline arba eiliškumų skale išmatuotų požymių pasiskirstymo struktūrą, vardų skalės kintamuosius ir kitus diagramos struktūrinę prigimtį atitinkančius duomenis atvaizduoti. Tai 100% (360 laipsnių) atitinkančios diagramos, skirtos parodyti procentines dalis arba proporcijas (žr. 1 pav.).

52,20%

23,30%

8,30%

16,20%

Tėtis dirba

Tėtis nedirba

Tėtis kartais dirba

Duomenų apie tėčiodarbą nepateikė

1 pav. Duomenų apie mokinių iš socialiai remtinų šeimų tėčio darbą pasiskirstymas (N = 86)

Konstruojant skritulines diagramas, skritulys, kompiuterine programa dalijamas į sektorius (jungiant

skritulio centrą su apskritimo lanko taškais), kurių plotas atitinka pateikiamų rezultatų vertes. Kiekvienas sektorius turi būti skirtingai spalvinamas (brūkšniuojamas, taškuojamas ar kitaip užpildomas). Pateikiant šias diagramas turi būti nurodoma kiekvieno sektoriaus vertė (skaitmenimis ar procentais) bei šalia diagramos užrašyti jų pavadinimai. Dažnai moksliniuose darbuose ar ataskaitose pateikiamas ir tūrinis šio tipo diagramos variantas.

Stulpelinės diagramos. Jas rekomenduojama taikyti tuomet, kai norima atkreipti dėmesį į atskiras tirtų parametrų vertes, palyginti vienarūšius reiškinius, pateikti vardų, tvarkos skalės kintamuosius, atskleisti reitingo ir struktūros dėsningumus, pavaizduoti reiškinio struktūros kitimą laiko atžvilgiu. Diagramos braižomos dvimatėje koordinačių sistemoje vertikaliais stulpeliais (vienodo pločio stačiakampiais). Stulpelių aukštis arba juostų ilgis proporcingas kintamojo požymio ar kito rodiklio vertei pagal vertikalioje (ordinačių) ašyje atidėtą skalę. Diagramoje stulpeliai gali būti išdėstomi vienodais atstumais arba vaizduojami greta vienas kito ir braižomi nuo pagrindo (horizontaliosios ašies) be pertrūkių. Stulpelių aukščiai sudaro galimybę lyginti vertes, pamatyti panašumus ar skirtumus, išskirti esminius ir neesminius požymius. Pavieniai stulpeliai vaizduoja vieno dydžio vertes, o grupėmis po kelis sugrupuoti stulpeliai atspindi kelių priklausomų kintamųjų vertes.

Stulpelinėse diagramose skirtingų rodiklių stulpeliai spalvinami kitokiomis spalvomis ar kitaip (brūkšniuojant, taškuojant ir pan.) grafiškai atskiriami. Rekomenduojama, kad ištisiniame moksliniame darbe

22

būtų vienodas spalvų tonas ar kitoks stulpelių žymėjimas. Stulpelinės diagramos gali būti pateikiamos neužrašant skaitinės vertės virš stulpelių (kai diagramoje

braižomas horizontalus koordinatinis tinklelis) arba stulpeliai pateikiami su skaitinėmis vertėmis (kai diagramoje nebraižomas koordinatinis tinklelis), arba kai norima atkreipti dėmesį į tikslias rodiklių vertes. Rekomenduojama skaitmenis išdėstyti taip, kad jie vienas kito neuždengtų, būtų aiškiai matomi ir perskaitomi. Mokslinėje ataskaitoje naudojamos ir tūrinės stulpelinės diagramos.

Skiriami du šios diagramos tipai – struktūrinės, kurios tinka kintamojo struktūrai parodyti ir turi skirtingos spalvos (ar skirtingai brūkšniuotus, taškuotus ir pan.) stulpelius, bei dinaminės, turinčios vienos spalvos stulpelius ir skirtos parodyti kintamojo (požymio) kitimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nominaline skale matuotus požymius stulpelinėje diagramoje reikia pateikti ne stichiškai, o reitingo tvarka.

Analogiškai kaip stulpelinės diagramos braižomos juostinės (linijinės) diagramos, kur stačiakampiai stulpeliai išsidėstę horizontaliai ant vertikalios koordinačių ašies. Stulpelio aukštis arba juostos ilgis turi atitikti pasirinktą mastelį, kurio skalė pradedama nuo nulio. Stulpelinėse ir juostinėse diagramose galima iš karto pavaizduoti keletą rodiklių, suskirstant stulpelius į grupes, juos skirtingai brūkšniuojant ar spalvinant.

Pateikiant kito autoriaus originalų ar adaptuotą paveikslą, po jo pavadinimo reikia pateikti nuorodą į šaltinį, nurodant autorių, kuriais metais jis išleistas ir puslapį, kuriame yra paveikslo originalas (žr. 2 pav.).

21,0 %

45,5 %

28,7%

3,0 %

1,8 %

0 10 20 30 40 50

visiškai pajėgios

pakankamai pajėgios

sunku pasakyti

beveik nepajėgios

visiškai nepajėgios

2 pav. Šeimų galimybės išmokyti vaikus tausoti gamtą (Paimta iš „Papildomasis ugdymas moksleivių socializacijos kontekste“, 2001)

Siekiant pavaizduoti reiškinio kitimą laiko atžvilgiu galima taikyti kitokį nei stulpelinės diagramos

būdą ir tyrimo duomenis pateikti naudojant taškines diagramas, kuriose gauti rezultatai atspindėti taškais.

2.6.2. Kokybinio tyrimo rezultatų pristatymas

Pristatant kokybinio tyrimo rezultatus svarbiausias dėmesys skiriamas analitiškai apibendrintai ir susistemintai autentiškai tyrimo metu surinktai medžiagai pateikti. Kadangi kokybinio tyrimo metu paprastai surenkama daug nestruktūruotos medžiagos, pirmas etapas pirminis duomenų sutvarkymas (kodavimas) taip, kad jie būtų transformuoti į nedidelės apimties patikimus teiginius. Dauguma kokybinių duomenų analizių remiasi nuolatiniu lyginimu, kuriam pritaikoma tokia seka: iš surinktų kokybinių duomenų visumos imama viena mintis (interviu, posakis, teksto ar sakinio dalis ir pan.), kuri tampa prasminiu kodavimo vienetu (vieneto idėja, teksto vienetu, pagrindiniu žodžiu, fraze, analizės vienetu, tema). Prasminis vienetas paprastai suprantamas kaip žodžiai, sakiniai ar pastraipos, apimančios aspektus, susijusius vienas su kitu

23

turiniu ir kontekstu. Svarbu juos sieti su tyrimo problemos klausimais. Lyginant sakinius ar jų dalis vienus su kitais nustatomas panašumas. Taip duomenų tekstus, atskirus atvejus lyginant tarpusavyje atskleidžiama konkrečios patirties esmė bei struktūra. Čia svarbus tyrėjo įžvalgumas, įsigilinimas, reflektyvus įsitraukimas ir gebėjimas išsamiai ir prasmingai aprašyti rezultatus, kurie atskleidžia giluminę konkrečią žmogaus patirtį (išgyvenimus, nuostatas, veiklos priežastis ir pan.). Kokybiniame tyrime tyrėjas atsiduria informantų išsakomų požiūrių kontekste, kuris, kaip ir sąlygos, aplinkybės ir situacija, yra svarbūs kokybinio tyrimo duomenų analizės kriterijai. Šio tyrimo duomenys ataskaitoje išreiškiami kategorijomis/ subkategorijomis arba temomis/ sutemomis, todėl duomenų kodavimas, kategorizavimas, tipologizavimas yra svarbiausia kokybinio tyrimo rezultatų apdorojimo veikla. Čia svarbu išvengti tyrėjo subjektyvumo, nes duomenų suskirstymas, sisteminimas, apibendrinimas ir interpretavimas yra susiję su tyrimo rezultatų patikimumu ir tyrėjo atsakomybe.

Kokybinį tyrimą reprezentuojantys autoriai (Žydžiūnaitė, 2005) rekomenduoja kokybinio turinio analizės rezultatus sisteminti ir apibendrinti naudojantis tokiais žingsniais:

1 žingsnis. Informantų aprašų skaitymas ir išskyrimas esminių aspektų, kuriuos atspindi fazės, sakiniai, žodžiai, tiesiogiai susiję su tiriamu fenomenu, bei kategorijų išskyrimas, remiantis pagrindiniais žodžiais.

2 žingsnis. Prasminių elementų nustatymas: kategorijų turinio skaidymas į elementus. 3 žingsnis Prasminių elementų suskirstymas į subkategorijas.

Pateikiant kokybinio tyrimo duomenų analizę naudojamos lentelės, kuriose dažniausiai išskiriami tokie skirsniai: įrodantis teiginys (ar įrodantys teiginiai), subkategorijos ir kategorijos. Lentelėse gali atsispindėti ir jas papildyti prasminių vienetų kiekybinė apimtis ( žr. 2 lentelę). 2 lentelė

Profesinio identiteto formavimosi patirtis ( Bubnys, Žydžiūnaitė, 2008)

TEMA 2 SUBTEMA 1 SUBTEMA Profesijos ateities vizijos susiformavimas

Savęs motyvavimas tobulėti

Susiformuotas idealaus pedagogo profesijos paveikslas

Specialisto profesinio vaizdinio kaita studijuojant „Paveldėta“ iš mamos meilė vaikams „Paveldėta“ iš mamos profesija Turima patirtis bendrauti su specialiųjų poreikių asmeniu

Profesinė meilė

Artimas santykis su vaikais Buvimas naudingu kitiems Meilė vaikams Inovacijų stoka profesinėje praktikoje

Pedagogų neprofesionalumas

Profesijos „perimamumas“ Poreikis padėti mamai Asmeninis profesinis pasitenkinimas

Profesinės pastangos kaip malonumo pasekmė

PROFESINIO IDENTITETO FORMAVIMASIS

Sėkmingas profesinis prisitaikymas

Profesinio pasirinkimo patvirtinimas sau

Kokybinio tyrimo rezultatų pateikimo lentelėse ar paveiksluose, pvz. schemose ir pan., reikalavimai

24

analogiški, kaip ir pristatant kiekybinio tyrimo duomenis (žr. 2.6.1 skyrelį). Kadangi kokybinių duomenų analizės atžvilgiu vyrauja požiūrių įvairovė, nėra tikslaus ir vienintelio kokybinės analizės būdo, todėl gilesnėms studijoms apie kokybinio tyrimo duomenų rinkimą, jų analizę ir pristatymą rekomenduojame remtis kitų mokslininkų ( B. Bitino, L.Rupšienės, V. Žydžiūnaitės) darbais.

Tyrimo rezultatų pristatymas fotografijomis ir piešiniais

Pagrindinė paveikslų, kuriuos sudaro fotografijos (nuotraukos) ar piešiniai, paskirtis - kaip galima tiksliau, teisingiau atkurti, iliustruoti tyrimo faktinę empirinę medžiagą, atspindėti eksperimento eigą, išryškinti jo metu įvykusius pokyčius, pateikti kokybinio tyrimo rezultatus. Šie paveikslai teikia galimybę kaupti veiklos tyrimo rezultatų dokumentus, atspindėti etnografinio tyrimo duomenis, kitą autentišką tyrimo rezultatų medžiagą.

G. Merkys ir kt. (2004) nurodo, jog edukacinės ir psichologinės diagnostikos tyrimuose dažnai naudojamos metodikos, kuriose tyrimo dalyviui tenka ką nors piešti. Vėliau šis piešinys (veiklos produktas) tampa diagnostinės informacijos šaltiniu, yra vertinamas pagal tam tikrus kriterijus, daromas diagnostinis sprendimas. Tokiu atveju tyrimo ataskaitoje paprastai pateikiami tipiški piešiniai, pasižymintys būdingomis detalėmis (indikacijomis), kurios: a) leidžia priimti konkretų diagnostinį sprendimą, priskirti tiriamąjį vienai ar kitai diagnostinei kategorijai ir b) leidžia skaitytojui suvokti bei įvertinti diagnostinių sprendimų priėmimo remiantis empiriniais požymiais logiką ir pagrįstumą.

Piešinys tinka ir ergonominėms charakteristikoms atskleisti, pvz., moksleivio sėdėsenos mokykliniame suole ypatumams akcentuoti, taisyklingam sportinių pratimų atlikimui, sportinės technikos elementams ir pan. iliustruoti. Piešiniu galima apibūdinti objektą naudojant kelių plokštumų vaizdą, taip parodant jo aplinkybių lemiamas savybes. Piešinys turi būti optimalaus dydžio, atliktas taip, kad suteiktų pakankamai informacijos, neperkrautas grafiniais elementais. Jame galima užrašyti trumpus paaiškinimus, dėti rodykles, išryškinti norimą vietą didesniu masteliu ir pan.

Nepriklausomai nuo to, kaip piešinys nupieštas, jis turi būti perkeltas į skaitmeninę (kompiuterinę) aplinką ir pateikiamas moksliniame tekste kaip iliustracinė medžiaga. Jei jis atliktas ne paties tyrėjo, būtina nurodyti autorių ar atitinkamą informacijos šaltinį, kuriame jis buvo panaudotas.

Fotografijoms keliami reikalavimai, susiję su jose pateikiamų vaizdų kontrastingumu ir kokybe. Jos turi būti parengtos taip, kad fonas aiškiai kontrastuotų su pristatomu objektu. Tyrimo eigą, aplinką bei rezultatus atspindi, iliustruoja ir nespalvotos, ir spalvotos fotografijos. Jas pateikiant taikomi analogiški reikalavimai, kaip ir piešinių. Autorius, norėdamas atkreipti dėmesį į nuotraukoje esančias detales, reikšmingus požymius ar ypatumus, gali ant fotografijos vaizdo pateikti nuorodas: rodykles, simbolius, užrašus, mastelį ir kt., tačiau tai turi būti aiškiai matoma fotografijos fone1.

1 Daugiau informacijos apie tyrimo rezultatų pateikimą lentelėse ir paveiksluose galima rasti knygoje G.

Merkys, S.Vaitkevičius, D. Urbonaitė – Šlyžiuvienė (2004). Užsakomųjų tyrimų ataskaitos rengimas: švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos tyrėjams. Vilnius – Kaunas. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/SMM_Rekomendacijos_tyrejams_050110.doc

25

Rekomendacijos

Rekomendacijų darbo pabaigoje gali nebūti, jei po tyrimo pristatymo rašomas atskiras

rekomendacinio pobūdžio poskyris apie nagrinėjamos problemos sprendimo ar jo tobulinimo galimybes. Rekomendacijų skyriuje pateikiami su nagrinėjama problema susiję siūlymai: įvertinama darbo praktinė ir / ar teorinė reikšmė, pateikiami klausimai diskusijai ar ateities tyrimams. Rekomendacijos turi būti praktiškai reikšmingos, tiesiogiai susijusios su darbo tema, tyrimo rezultatais ir išvadomis. Jose nereikia vartoti nekonkrečių bendro pobūdžio siūlymų gerinti, tobulinti, stiprinti, didinti ir pan. Svarbu kiek įmanoma konkrečiau nurodyti ne tik ką, bet ir kaip esamą situaciją tobulinti, tyrimo metu išryškėjusias problemas spręsti. Rekomendacijose neturi būti pateiktos visiems gerai žinomos tiesos. Rekomendacijas būtina numeruoti.

Apskritai išvados ir rekomendacijos yra svarbios ir reikšmingos mokslinio darbo dalys, kurios dar kartą parodo darbo autoriaus kompetenciją apibendrinti, sintetinti, išryškinti esminius dalykus ir tendencijas, interpretuoti, vertinti gautus rezultatus, atskleidžia gebėjimą spręsti analizuojamas problemas, modeliuoti ugdymo(si) ar kitos veiklos perspektyvą, prognozuoti nagrinėto objekto vystymosi tendencijas ir pan.

2.8. Diskusija

Šiame skyriuje pateikiami klausimai tolesnei diskusijai nagrinėjamu ar su juo susijusiu klausimu,

kai numatoma, kad atlikti darbai galėtų būti tęsiami. Tada pageidautina nurodyti, kas ir kodėl darbe liko neišspręsta bei kaip šį darbą galima būtų tęsti. Šioje dalyje siūloma susieti teorines prielaidas su gautais empirinio tyrimo rezultatais, kelti naujus mokslinius klausimus, siūlyti kritinius problemos sprendimus.

Darbo autorius gali lyginti: gautus tyrimo rezultatus su darbe atlikto teorinio tyrimo rezultatais bei išskirti panašumus,

skirtumus, prieštaravimus. Tokiu būdu pademonstruojama, kurie aspektai sutampa teorijoje ir praktikoje, o kurie nesutampa;

gautus tyrimo rezultatus su kitų tyrėjų atliktų tyrimų rezultatais, kai išskiriami panašumai ir skirtumai.

Siūloma pateikti argumentuotus pasiūlymus, pvz., kaip geriau organizuoti ugdymo procesą, tobulinti švietimo kokybę ir panašiai, priklausomai nuo baigiamojo darbo temos. Pasiūlymai neturėtų būti bendro pobūdžio, nekonkretūs, siūlantys „gerinti", „tobulinti", „stiprinti", „plėsti", „didinti" ir pan. Remiantis teorinėmis prielaidomis ir atlikto tyrimo rezultatais siūloma nurodyti, kaip tai daryti.

Atsižvelgiant į darbo pobūdį, siūloma atkreipti dėmesį ir atsakyti į šiuos klausimus: • Kaip gauti rezultatai susiję su ankstesniais tyrimais? • Kaip šis darbas patvirtina ar paneigia teorinius teiginius? • Kokia yra praktinė gautų rezultatų reikšmė? • Kokie etiniai aspektai išryškėjo ? • Kokie buvo tyrimo apribojimai? .

2.9. Literatūros sąrašas

Literatūros sąrašas pateikiamas teksto gale abėcėlės tvarka. Jame pirmiausia rašoma autoriaus pavardė, paskui vardo pirmoji raidė. Šaltiniai lotynišku šriftu išvardijami bendrame sąraše nepriklausomai nuo kalbos, šaltiniai rusų kalba pateikiami sąrašo gale.

26

Knyga, monografija Juodaitytė A. (2005). Vaikystės fenomenologija. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla. Jei knyga turi daugiau nei tris autorius, nurodomi pirmieji trys, o toliau rašoma „ir kt." Gurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L. Ir kt. (1998). Nojaus laivas: ekologinis ugdymas mokykloje.

Vilnius; Saulabrolis. Redaktorių ar sudarytojų parengta knyga Jucevičienė P. (Red.) (1998). Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo sistemos modernizavimui. Kaunas:

Kauno technologijos universiteto leidykla. Enciklopedijos, žinynai, žodynai Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Knyga be autoriaus ar redaktoriaus Lietuvos Respublikos Konstitucija (1996). Vilnius. Straipsnis žurnale Alifanovienė D., Šerytė R. (2006). Laikinosios vaikų globos plėtros galimybės specialistų požiūriu.

Specialusis ugdymas, 1 (14), p. 27-41. Straipsnis laikraštyje Januševičius A. (2007). Vaikai mokėsi elgtis su elektra. Šiaulių kraštas, 2007 m. kovo 24 d., p. 6. Interneto šaltinis Straipsnis iš elektroninio dokumento Jonikova V. (2000). Švietimo globalizacija ir Lietuva. Sociumas. [Žiūrėta 2007-02-05]. Prieiga

per internetą: <http://www.sociumas.lt/Lit/ nr 17/sviet_global.asp> Elektroninės knygos, duomenų bazės ir kiti elektroniniai dokumentai Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. Parengė Lietuvių kalbos institutas [Žiūrėta 2007-02-

05]. Prieiga per internetą: <http://www.autoinfa.lt/ webdic/> Konferencijos pranešimas Stanaitienė L., Zambacevičienė E. P. (2001). Brandumas mokyklai ir adaptacija. Mokslinė-metodinė

konferencija Pradinis ugdymas žengiant į III tūkstantmetį. Šiauliai, 2000 m. spalio 14 d. Asmeninis pokalbis Jonas Jonaitis, interviu su autoriumi, Šiauliai, 2006 m. spalio 5 d. Visi darbe minimi šaltiniai turi būti pateikti literatūros sąraše. Nuorodos įjuos tekste rašomos

skliaustuose, nurodant autoriaus (-ių) pavardę be vardo raidės ir publikacijos metus (Jonaitis, 2004). Jei autorius minimas tekste, rašoma jo vardo pirmoji raidė ir pavardė, pavyzdžiui:

J. Jonaitis (2004) teigė, kad... Pasak J. Jonaičio (2004), ... Kaip teigia J. Jonaitis (2004), Toje pačioje pastraipoje minint tą patį autorių, nurodoma tik jo pavardė ir inicialai, o metai

nebekartojami. Pateikiant nuorodą į kelių autorių skirtingus šaltinius, autorių pavardės, metai atskiriami

kabliataškiu, pavyzdžiui: {Jonaitis, 2004; Petraitis, 2004). Kai autorių yra daugiau nei trys, pateikiant nuorodą minimi ne daugiau kaip trys autoriai, šalia

rašoma „ir kt". Pateikiant tikslią autoriaus (-ių) citatą, reikia nurodyti dar ir šaltinio puslapį. Citata visada rašoma

kabutėse. Pavyzdžiui, „žinių ir sugebėjimo pasinaudoti jomis požiūrio ugdymo teorijoje galime stebėti požiūrių diferenciaciją" (Pūkelis, 1998, p. 238).

Cituoti kitų autorių mintis iš originalo reikia tiksliai, paliekant net tuos pačius skyrybos ženklus. Jei darbe iškyla būtinybė citatą šiek tiek sutrumpinti, tuomet praleisto teksto vietose įrašomas daugtaškis.

Kai cituojamo autoriaus žodžius pristato kitas autorius, citatos pabaigoje būtina nurodyti antrinį šaltinį, iš kurio cituojama. Pavyzdžiui, pasak U. Beck, „ bendrosios kompetencijos - tai kraujas ir

27

nervai, tuo tarpu specialiosios kompetencijos - tėra raumenys ir kaulai" (Laužac-kas, 2005, p. 46). Darbe gali būti naudojami antriniai šaltiniai - tie, kurie interpretuoja ar vertina pirminių šaltinių

medžiagą. Dar prie antrinių šaltinių galima priskirti institucijų administracinius raštus, įvairias ataskaitas, organizacijų pateikiamus duomenis, biografijas ir kita.

2.10. Priedai

Darbo pabaigoje pateikiami priedai: vertinimo skalių, anketų, testų, stebėjimo protokolų pavyzdžiai, lentelės, paveikslai ir kt. Priedai neįskaičiuojami į bendrą kursinių ir baigiamųjų darbų puslapių skaičių. Kiekvienas priedas pradedamas naujame lape. Žodis PRIEDAS rašomas didžiosiomis raidėmis viršutiniame dešiniajame lapo kampe be ženklo „Nr." (pvz.: 2 PRIEDAS). Gynimo metu būtina turėti atskirame segtuve surištus tyrimų duomenis.

3. KURSINIŲ IR BAIGIAMŲJŲ DARBŲ APIPAVIDALINIMAS

Kursiniai ir baigiamieji darbai turi būti spausdinti kompiuteriu. Siūloma naudoti šias programas: „Windows 95", „Windows 98", „Windows 2000", „Windows XP" bei programų paketus „Office", „Linux", „Mac OS", „Unix", „OS/2". Taip pat galima naudotis ir kitomis taikomosiomis programomis, kuriose yra numatytos lietuviškų, o prireikus ir kitų kalbų, teksto spausdinimo galimybės.

Spausdinamo lapo formatas - A4, paraštės - viršuje ir apačioje -2 cm, kairėje - 3 cm; dešinėje - 1,5 cm. Intervalas tarp eilučių- 1,5 eilutės. Raidžių aukštis 12 taškų {12 pt).

Rekomenduojama puslapių numeraciją pradėti nuo titulinio lapo ir puslapio numerį rašyti lapo apačioje dešinėje pusėje. Titulinis lapas nenumeruojamas.

Kiekvienos pastraipos pirmoji eilutė atitraukiama nuo kairės paraštės 10 mm. Pastraipoms nustatoma abipusė lygiuotė - tekstas sulygiuojamas ir pagal dešiniąją, ir pagal kairiąją paraštes. Darbas spausdinamas griežto stiliaus šriftu (pvz., Times New Roman, Times LT).

Skyrių pavadinimai rašomi paryškintomis didžiosiomis raidėmis ir simetriškai išdėstomi lapo plotyje, poskyrių ir skyrelių - paryškintomis mažosiomis ir pradedami kaip pastraipa. Skyrių pavadinimų raidžių aukštis turi būti 14 pt., poskyrių ir skyrelių - 12 pt. Be to, kiekvieną skyrių reikia pradėti naujame puslapyje, o poskyrius ir skyrelius - tame pačiame, pavadinimo žodžiai nekeliami. Po pavadinimo taškas nededamas.

Skyriaus antraštė rašoma viena eilute žemiau, negu prasideda puslapio teksto laukas, o poskyrio ir skyrelio pavadinimas išskiriamas iš prieš ją ir po jos eančio teksto vienos eilutės tarpeliu. Jeigu po skyriaus antraštės yra poskyrio antraštė, tarp jų taip pat paliekamas vienos eilutės tarpelis.

Lentelėse ir paveiksluose naudojami šriftai ir dydis gali skirtis nuo viso teksto šrifto, tačiau jis visame darbe turi būti vienodas. Dažniausiai naudojamas 10 pt raidžių aukštis.

4. KURSINIŲ IR BAIGIAMŲJŲ DARBŲ KALBOS MOKSLINIS STILIUS

Pagrindinės mokslinės kalbos stiliaus ypatybės: apibendrinimas, dalykinis tikslumas, minčių

dėstymo logiškumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Mokslo kalbos dalykinį tikslumą lemia terminų ir tiesioginės reikšmės žodžių vartojimas. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, išryškinančios dėstymo logiškumą (minčių

nuoseklumą, rišlumą). Sakiniai tiesioginiai (9-30 žodžių), sudėtiniai jungtukiniai. Mintys niekada nereiškiamos nei vienaskaitos, nei daugiskaitos pirmuoju asmeniu. Beasmenių

28

sakinių turinys reiškiamas dalyvio neveikiamąja rūšimi. Būdingi dabartinių mokslo tekstų stiliaus trūkumai: gremėzdiškos sakinių konstrukcijos, dažnas

frazės daiktavardinimas, sintaksinis perfrazavimas, nekonkrečios, neaiškios reikšmės šablonai {didelė, reikšmė, didelis vaidmuo, problemos gvildenimas, susilaukė didelio dėmesio...) minties šuoliai.

Stiliaus klaidos ir trūkumai: • fonetikos: nemotyvuoti sąskambiai, pvz., rašytojas aprašo, dainuoja dainas, pradėję bylą,

valstiečiai sukyla); • leksikos: nemotyvuotas žodžių kartojimas, nereikalingi, nemokslinio stiliaus, semantiškai

nesuderinti žodžiai, netinkamas įvardžių vartojimas. • morfologijos: netinkamas formų derinimas, įsiterpusios ilgos žodžių grupės, nesuderinti

veiksmažodžių laikai; Sintaksės: nemotyvuotos sintaksinės konstrukcijos, padrikos frazės, nesudarančios nuoseklios

minties, nemotyvuota žodžių tvarka. Logikos klaidos: tautologija, skirstymas ne vienu pagrindu, įvardijamas požymis, kurio sąvoka

neturi. Klaidų rūšys: rašybos, skyrybos, gramatikos (žodžių darybos, kaitybos, sintaksės), žodyno

(įskaitant terminologiją), stiliaus (kalbos logiškumas, tikslumas, aiškumas, glaustumas, skambumas, turtingumas, gyvumas).

29

LITERATŪRA

1. Ališauskienė R., Pocevičienė R., Malakauskas A. ir kt. (2004). Kursinių, bakalauro ir magistro darbų rengimo vadovas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

2. Bitinas B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius: Parama. 3. Bitinas B. (2006). Edukologinis tyrimas: sistema ir procesai. Vilnius: KRONTA 4. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Klaipėda: S. Jokužio leidykla. 5. Bobrova L., Ptašinskienė L, Pocevičienė R. (2008). Kursinių, bakalauro, magistro darbų rengimo ir gynimo

metodinės rekomendacijos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 6. Bončkutė R. (2001). Studentų mokslinių darbų metodinės rekomendacijos (lietuvių filologijos studentams).Metodinis

leidinys. Klaipėda: KU leidykla. 7. Bubnys R., Žydžiūnaitė V. (2008). Reflektuojančio būsimo specialiojo pedagogo profesinio apsisprendimo patirtys.// Mokytojų ugdymas Nr.11 (2), p. 71-78. 8. Černius V., Teresevičienė M. (1996). Kaip rašyti magistro studijų baigiamąjį darbą (tezes)!: patarimai socialinių mokslų studentams. Kaunas: VDU. 9. Daugirdienė A., Stanišauskienė A. (2005). Studentų mokslinių darbų rašymo bendrieji nurodymai. Vilnius: VPU. P. 17-18. 10. Gudzinevičiūtė O. L., Kardelienė L., Kardelis K. ir kt. (2006). Kūno kultūros ir sporto specialistų kompetencija: mokslo darbai ir profesinė kalba. Vilnius: Gimtasis žodis. 11. Kardelis K. (2000). Baigiamųjų darbų (kursinių, diplominių, magistro)rašymas ir įforminimas. Kaunas: LKKA. 12. Kardelis K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniai mokslai).Vadovėlis. 2-asis pataisytas leidimas. Kaunas:Judex. 13. Merkys G., Vaitkevičius S., Urbonaitė-Šlyžiuvienė D. (2004). Užsakomųjų tyrimų ataskaitos rengimas: Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos tyrėjams, [žiūrėta 2007-02-25]. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/SMM_Rekomendacįjos_tyrejams_050110.doc> 14. Mickus K.V. (2006). Mokslinių rezultatų pristatymas. [Žiūrėta 2007-02-14]. Prieiga per intemetą <http://www.mokom.lt/lmenu/mokymai/MRP> 15. Papildomas ugdymas moksleivių socializacijos kontekste (2001). [Žiūrėta2007-02-14]. Prieiga per internetą < http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimas_5.doc> 16. Pūkelis K. (1998). Mokytojų rengimas. Kaunas: Versmė. 17. Tidikis R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras. 18. Žydžiūnaitė V. (2005). Komandinio darbo kompetencijos ir jų tyrimo metodologija slaugytojų veiklos požiūriu/ Monografija. Kaunas: Judex.

30

PRIEDAI

31

1 PRIEDAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Jonas Jonaitis Pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos IV kurso studentas

BAKALAURO DARBO PAVADINIMAS

Bakalauro darbas

Darbo vadovas (ė) doc. dr. Petras Petraitis

doc. dr. Petrė Petraitienė

Šiauliai, 2010

Darbas originalus.......................................................................Jonas Jonaitis (studento parašas)

32

2PRIEDAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Jonas Jonaitis Edukologijos magistrantūros studentas

MAGISTRO DARBO PAVADINIMAS

Magistro darbas

Mokslinis vadovas (ė) doc. dr. Petras Petraitis doc. dr. Petrė Petraitienė

Šiauliai, 2010

Darbas originalus.......................................................................Jonas Jonaitis (studento parašas)

33

3 PRIEDAS

Darbo turinio pavyzdys PRATARMĖ ........................................................................... .............................. SANTRAUKA ........................................................................ .............................. ĮVADAS ................................................................................. ..............................3 1. SKYRIAUS PAVADINIMAS ............................................. ..............................6

1.1. Poskyrio pavadinimas .................................................... ..............................6 1.1.1. Skyrelio pavadinimas ........................................... ..............................8 1.1.2................................................................................ .............................12

1.2. Poskyrio pavadinimas ................................................... .............................18

2. SKYRIAUS PAVADINIMAS .............................................. ..............................23 2.1. Poskyrio pavadinimas ................................................... ..............................28

2.1.1. Skyrelio pavadinimas.............................................................................33 2.1.2................................................................................ ..............................39

2.2. Poskyrio pavadinimas .....................................................................................43

3. SKYRIAUS PAVADINIMAS .............................................. ..............................49 3.1. Poskyrio pavadinimas .....................................................................................53 3.2. Poskyrio pavadinimas .....................................................................................58

IŠVADOS ............................................................................... ...............................62 REKOMENDACIJOS ..............................................................................................64 LITERATŪRA ........................................................................ ................................66 PRIEDAI ...................................................................................................................69