Kazys Misius - Paveldasseinių apskrities dvarininkų globa. 1833 m. Antanas Gelgaudas pripažintas pirmojo, o jo brolis Jonas – antrojo laipsnio valsty-biniais nusikaltėliais,

Mokslo darbaiISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 17 2013

100

Kazys Misius

PANEMUNĖS PILIS

Straipsnio objektas – Panemunės pilies istorija nuo XVII a. iki šių dienų.

Tikslas – remiantis skelbtais rašyti-niais šaltiniais bei įvairiose saugyklose esančiais dokumentais apžvelgti kultūros paminklo – Panemunės pilies istoriją nuo XVII a. pradžios iki 2012 m.

Reikšminiai žodžiai: Panemunės pilis, Panemunės pilies istorija, konservavimas, restauravimas, Eperješai, Gelgaudai.

Panemunės pilis yra Skirsnemunės seniūnijoje, Pilies I kaime, 5 km į rytus nuo Skirsnemunės, Nemuno dešiniojo kranto aukštumoje. XVI–XVIII a. ji buvo vadinama Panemunės dvaru (pilimi), XIX a. pradžioje – Gelgaudų pilimi, po 1831 m. – Pilimi (Zamkumi). Vytėnų

pavadinimą kunigaikščio Vytenio garbei sukūrė 1925 m. Panemunės dvaro centrą nupirkęs kun. Antanas Petraitis. Nuo 1935 m. šiame centre įsikūrę vienuoliai saleziečiai vienuolyną ir pilį vadino Vytė-nais. Jokios oficialios Vytėnų gyvenvietės tose apylinkėse nebuvo.

XVII a. pradžioje statytos Panemunės pilies nesunaikino nei XVII–XVIII a. ka-rai, nei 1833–1869 m. ją administravę rusų valdžios skirti pareigūnai. Pagal reikalin-gumą ir galimybes atlikus būtiniausius gelbėjimo (konservavimo) darbus pilis nesugriuvo ir yra autentiškiausia Lietuvos rezidencinė pilis.

Apie Panemunės pilį yra paskelbta išsami menotyrininko Stasio Pinkaus stu-dija [1]. Pilies istorijos iki XX a. esminių naujų dokumentų nepavyko aptikti. Šiame straipsnyje patikslinami kai kurie XX a. pilies istorijos faktai, literatūroje priešta-ringai nurodoma pilies priklausomybė nuo XX a. pradžios iki 1935 m. Taip pat pami-nėti pilies pokyčiai 1971–2012 m. ir kt.

1535 m. balandžio 22 d. privilegija Žygimantas Senasis patvirtino Beržėnų ir Dirvėnų tijūno Jono Stankevičiaus-Bilevičiaus nuosavybėn jo tėvui Stankui-

1 pav. XVII a. švedų kariniame žemėlapyje pažymėta Panemunės pilis su keturiais bokštais. Žemėlapio kopija saugoma LVIA. Skelbiama pirmą kartą

101

Bilevičiui anksčiau duotus 10 žmonių ir 6 neapgyventus sklypus iš Skirsnemunės ir Raseinių dvarų [2]. Tikėtina, kad J. Stan-kevičius-Bilevičius dovanotose žemėse netrukus pasistatė dvarą, kurį pavadino Panemune. Jam mirus 1554 m. liepos 18 d. aktu sūnūs Mikalojus ir Kristupas pasidalijo tėvo dvarus [3]. Panemunė atiteko Mikalojui Stankevičiui-Bilevičiui, Žemaitijos pakamariui, Ariogalos tijūnui. Tai būtų pirmas Panemunės dvaro pami-nėjimas.

Apie 1580 m. M. Stankevičius-Bile-vičius mirė. Panemunės dvaras atiteko Mikalojaus sūnui, irgi Žemaitijos pakama-riui Stanislovui Stankevičiui-Bilevičiui. S. Stankevičius-Bilevičius 1595 m. Pane-munės dvarą už 4000 kapų grašių įkeitė vengrų kilmės bajorui Janušui Eperješui (Eperyaszu), kuriam 1597 m. už 14 tūkst. kapų grašių pardavė šią valdą kartu su Pamituvio dvareliu [4].

Menotyrininkas Stasys Pinkus surado 1608 m. kovo 5 d. Janušo Eperješo testa-mentą, kuriame žmona Uršulė įpareigo-jama baigti jo pradėtą statyti dvarą (pilį), kurį galima užbaigti per metus. Todėl S. Pinkus priėjo prie išvados, kad Pane-munės pilis pastatyta 1604–1610 m. Nuo 1955 m. rinkęs rankraštinę ir ikonografinę medžiagą apie Panemunės pilį, išnagrinė-jęs jos archeologinių bei architektūrinių tyrinėjimų ataskaitas Stasys Pinkus nurodo ir pilies statymų etapus.

Pirmiausia buvęs pastatytas dviaukštis stačiakampio plano, 29,9 x 13,3 m dydžio rytinis pilies korpusas, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos. Prie šio korpuso buvo statomas pietryčių bokštas. Šio bokš-to ir korpuso pamatai nesujungti. Rytinio korpuso pamatai apie 2 m gylio, mūryti iš plytų, pasitaiko ir šiek tiek akmenų. Tai buvo renesanso stiliaus statinys, tačiau jo architektūroje yra ir gotikos elementų. Rytinis korpusas įrengtas dar esant gyvam J. Eperješui, t. y. iki 1608 m. Kambariai apkūrenami renesanso stiliaus koklių krosnimis ir židiniais, kurie stovėjo prie išilginių vidaus sienų.

Pirmuoju statybos laikotarpiu pradėtas mūryti ir šiaurinis korpusas. Tyrimai pa-rodė, kad apie 10 m aukščio šio korpuso sienos mūrytos tuo pačiu skiediniu kaip ir rytinio korpuso. Šiaurinis korpusas buvo 62,6 x 6,7 m dydžio. Jo dalis prie rytinio korpuso buvo dviejų, o prie vakarinio – vieno aukšto. Šiauriniame korpuse buvo vartai, plokščiomis čerpėmis dengtas sto-gas. Šio korpuso paskirtis ūkinė ir iš dalies gynybinė. Pirminės statybos Panemunės pilies ansamblį sudarė jau minėti rytinis (gyvenamasis) ir šiaurinis (ūkinis) kor-pusai, vakarinė gynybinė siena ir pietinė gynybinė siena, prie kurios pristatyti du dviejų ir vieno aukšto pastatai, renesansi-nė arkada. Taip pat stovėjo keturaukščiai pietryčių ir pietvakarių gynybiniai bokštai. Liko nebaigtas šiaurinio korpuso antrasis aukštas, pietinio korpuso pastatai, arkada, išorės tinkavimo darbai.

Kas projektavo Panemunės pilį, neži-noma. Kadangi Baltarusijoje, netoli Be-nekainių statytas P. Nonharto Goiceniškių dvaras turi stilistinių ir konstrukcinių panašumų su Panemunės pilimi, o P. Non-hartas minimas J. Eperješo testamente, S. Pinkaus nuomone, jis galėjo parengti šios pilies projektą arba prižiūrėti jos sta-tybą. Architektas Petras Nonhartas buvo Vilniaus pilininkas. Jis Veliuonos valsčiuje turėjo tris kaimus.

Mirus J. Eperješui, jo turtus paveldėjo sūnūs: Jonas, Jurgis ir Kristupas. Broliams susitarus, Panemunės valda atiteko Kris-tupui Eperješui. Netiesioginiai duomenys rodo, kad K. Eperješas rekonstravo Pa-nemunės pilį. Apie tai liudija archeologų rasti herbiniai kokliai su Kristupo Eper-ješo inicialais ir 1649 m. data. Vykdant rekonstrukciją, pilis įgavo baroko stiliaus bruožų, buvo pakeisti langų ir durų dydžiai, jie išdėstyti taisyklingai, todėl dalis jų iškirsti kitose vietose. Prie rytinio korpuso pristatytas penkiakampis šiaurės rytų bokštas, taip pat sumūrytas šiaurės vakarų bokštas. Keturaukštis pietryčių bokštas buvo jau nugriuvęs. Pietvakarių bokštas paaukštintas, pristatyti dar trys jo

Kazys Misius. Panemunės pilis


102

aukštai. Abiejų bokštų aukštis iki stogo 26,5 m. Pietinis korpusas tapo centriniu pilies korpusu [5].

Iki 1667 m. Panemunės dvaras atiteko K. Eperješo sūnui Adomui Krizostomui Eperješui. 1667 m. Panemunės dvarui pri-klausė 122 dūmai (kiemai). 1690 m. dūmų tarifuose Eperješų Panemunės dvare nuro-dyta tiktai 30 dūmų. Tikėtina, kad didžioji dalis Panemunės dvaro buvo įkeista [6]. Nuo 1706 m. atsiranda įvairių piniginių ieškinių Panemunės dvaro savininkams. 1717 m. Panemunės savininku nurodytas Krizostomas Eperješas, o 1730 m. – An-tanas Eperješas. Jis buvo ir Skirsnemunės seniūnas, taigi turėjo papildomų pajamų.

Po 1741 m. Panemunės dvaras atiteko Jonui Eperješui, Maišiagalos ir Širvintų seniūnui. Pilies remontu jis taip pat ne-sirūpino. 1753 m. apleistą Panemunės dvarą J. Eperješas pardavė pulkininkui Leonui Igelstromui. Ta proga surašytame inventoriuje pilis išsamiau neaprašyta, tiktai nurodyta, kad jos krosnys suirusios. Buvę keturi išdžiūvę tvenkiniai, prie vieno jų malūnas. Į rytus nuo pilies stovėjo apgriuvęs, be stogo mūrinis namas. Prie pilies buvęs palivarkas irgi apleistas [7].

1759 m. L. Igelstromas Panemunės dvarą pardavė Antanui Gelgaudui. Parda-vimo proga surašytame inventoriuje pilis taip pat neaprašyta. Antanas Gelgaudas buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. Ištyręs įvairius dokumentus, archeologinių ir architektūrinių tyrimų ataskaitas, S. Pinkus priėjo prie išvados, kad Antanas Gelgaudas po 1782 m. re-konstravo Panemunės pilį. Renesansinis uždaro kiemo ansamblis buvo pertvarkytas į klasicistinę U plano pilį su pagrindiniu ir dviem šoniniais korpusais. Nugriautas šiaurinis korpusas, o jo vietoje pada-ryta tvora su dvejais vartais. Pastatytas naujas vakarų korpusas, nugriautas šio korpuso išorinės sienos trečiasis aukštas. Rytiniame korpuse pastatytos dvi naujos vidaus sienos, koplyčia perkelta į šiaurės rytų bokštą, barokiniai langai pažeminti, papuošti sandrikais. Reprezentaciniu tapo

perstatytas pietinis korpusas. Antrajame šio korpuso aukšte gyveno šeimininkai. Kai kurie šio aukšto kambariai buvo puošti antikinių figūrų sienine tapyba, išklotos parketo grindys. Buvo sumūrytos naujos baltų koklių krosnys, židiniai, petvakarių bokšto antrajame aukšte įrengta biblioteka. Liko nebaigta vakarinio korpuso vidaus rekonstrukcija [8].

1792 m. Antanas Gelgaudas turėtas valdas padalijo trims sūnums, o sau pasiliko Biliūnų ir Židikų dvarus. Pa-nemunės dvaras su pilimi atiteko sūnui Mykolui. 1796 m. lapkričio mėn. Antanas Gelgaudas įpareigojo sūnus Mykolą ir Liudviką sumokėti jo skolas, o pats ne-trukus mirė. Paaiškėjo, kad tėvas paliko daug skolų, broliai Mykolas ir Liudvikas Gelgaudai su skolininkais negalėjo atsi-skaityti. Mykolas Gelgaudas buvo susi-tuokęs su Eleonora Tiškevičiūte, susilaukė sūnų: Antano, Ksavero, Jono ir dukros Juzefos. Iš žmonos M. Gelgaudui atiteko Seredžiaus dvaras. Laiku nesumokėjus Antano Gelgaudo skolų, jos ženkliai pa-didėjo. Prasidėjo painios bylos ne tik dėl Gelgaudų skolų kitiems asmenims, bet ir tarp artimų giminaičių. 1820 m. taksacinis (eksdivizinis) teismas konstatavo, kad Mykolas Gelgaudas yra skolingas įvai-riems asmenims apie milijoną lenkiškų auksinų. 1822 m. pabaigoje eksdiviziniam teismui nusprendus išdalyti Mykolo Gelgaudo Seredžiaus ir Panemunės dvarus, jo sūnus, lenkų armijos brigados generolas Antanas Gelgaudas kreipėsi į caro brolį Konstantiną. A. Gelgaudas rašė, kad tėvas Mykolas perdavęs jam valdyti savo dvarus ir prašė nurodymo nevykdyti eksdivizinio teismo sprendimo. Pagaliau Vyriausiasis Vilniaus teismas 1825 m. paskyrė Mykolo Gelgaudo Sere-džiaus ir Panemunės dvarų taksaciją [9].

1826 m. inventoriniame apraše nuro-dyta, kad pilies mūrai sutrūkinėję, reikia remontuoti bokštus. Vienas jų buvo be sto-go ir perdengimų. Vakarinio pilies korpuso stogas buvo kiauras. Kaip tėvo sūnūs, An-tanas ir Jonas Gelgaudai pareikalavo savo

103

dalies. 1828 m. balandžio 19 d.(gegužės 1 d.) eksdivizinis teismas paskyrė jiems 72 valakų (apie 1539 ha), Panemunės dva-ro centrą su 22 valstiečių kiemais. Teismas pardavė visus Panemunės dvaro gyvulius ir dalį vertingesnio kilnojamojo invento-riaus. Ta proga sudarytame dokumente pilis detaliau neaprašyta [10].

Faktišku Panemunės dvaro savininku tapo Mykolo Gelgaudo sūnus Jonas Gelgaudas. Per 1830–1831 m. sukilimą Antanas Gelgaudas buvo pasiųstas su lenkų kariuomene į Lietuvą ir paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Sukilimui pralaimėjus, pasienyje su Prū-sija buvo lenkų karininko nušautas. Jonas Gelgaudas irgi kovojo sukilėlių gretose, pasitraukė į Prūsiją. Malšinant sukilimą Panemunės pilis nemažai nukentėjo. Dar neatvykus kariuomenei iš Lenkijos 1831-ųjų gegužės viduryje Panemunės

pilyje stovėjo Juliaus Gruževskio ulonų pulkas, Igno Bilevičiaus, Otono Daujoto pėstininkų būriai ir tik ką atvykęs Karolio Jautoko ulonų eskadronas. Juos puolė S. Malinovskio vadovaujamas rusų kariuo-menės dalinys. Įvyko atkaklios kautynės, sukilėliai buvo priversti apleisti pilį. Daug kovotojų už laisvę žuvo, tarp jų vadai I. Bilevičius ir O. Daujotas. Rusijos kariai apiplėšė ir nuniokojo pilį, sunaikino biblio-teką, daug kilnojamojo inventoriaus [11].

1832 m. Panemunės dvarą perėmė Ra-seinių apskrities dvarininkų globa. 1833 m. Antanas Gelgaudas pripažintas pirmojo, o jo brolis Jonas – antrojo laipsnio valsty-biniais nusikaltėliais, įsakyta konfiskuoti jų turtą. Atvykęs rusų valdžios paskirtas administratorius Aleksandras Rutkovskis rado pilyje gyvenantį senuką Mykolą Gelgaudą ir Kunigundą. Gelgaudienę, Jono žmoną. Ji teigė esanti Panemunės


2 pav. 1827 m. Panemunės pilies šiaurinis fasadas ir planas „Vilniaus gubernijos pilių atlase“. Iš leid. „Lietuvos pilys“. Vilnius, 1971


104

dvaro savininkė, tačiau Gelgaudai buvo iš pilies iškeldinti. 1833 m. rugsėjo 10 (22) d. valda buvo perimta valstybės turtų rūmų žinion. K. Gelgaudienė gavo pasą ir išvyko į Prūsiją, o M. Gelgaudas mirė 1834 m. Formaliai Panemunės dvaras buvo tik sekvestruotas, dėl buvusių Gel-gaudų skolų iki 1862 m. visiškon valstybės turtų žinion Panemunės dvaras nebuvo perimtas [12].

1833 m. Panemunės dvaras duotas valdyti Aleksandrui Vrangeliui, kuris administravo ir valstybinį Skirsnemunės dvarą. Pilyje rastas nemažas archyvas, 9 dideli dokumentų ryšuliai pasiųsti į Vilnių. 1837 m. surašytas ir įkainotas pilyje rastas kilnojamasis inventorius: įvairūs baldai, indai, kiti namų apyvokos daiktai, vežimai, rogės ir kt. Surašyti ir rasti paveikslai. Paveikslus paprašė grąžin-ti Gelgaudų giminaitis Jonas Puslovskis, Liudviko Gelgaudo dukros, Antano ir Jono pusseserės Onos vyras. Jam grąžinti trys Gelgaudų paveikslai. Iš gausaus kilnojamojo inventoriaus dvaro adminis-tratoriams palikta naudotis 202 daiktai, o 542 parduoti, likviduota ir oranžerija [13].

Perėmus valdžios žinion Panemunės pilį, jos stogas buvo senas, vietomis su-dužusios ir iškritusios čerpės. Administra-toriai remontuodavo tik tuos kambarius, kuriuose patys gyveno. 1840 m. jau grėsė

griūti rytinis pilies korpusas. Kai kuriuose nenaudojamuose kambariuose buvo iš-plėštos lubos, grindys, nugriautos krosnys, užmūryti langai. Iki 1857 m. pietinio ir ry-tinio korpuso kambariuose kai kur įgriuvo lubos. Šių korpusų antruose aukštuose kambariai buvo netinkami gyventi. 1837 m. būtiniausiam pilies remontui buvo skirti 347 rubliai, iš kurių turėjo būti uždengtas šiaudų stogas. Vietoje patikrinti darbų sąmatos atvykęs valdininkas pasiūlė stogo taisymui paimti čerpes iš nebaigto sta-tyti vakarinio korpuso, o šį uždengti šiaudų stogu, taip pat trūkstamas čerpes esą galima paimti iš skirto nugriauti ūkinio pastato.

Dėl pilies paskirties būta įvairių siūly-mų: įrengti audimo, cukraus ar popieriaus fabriką, įkurdinti kareivines. Nė vienas iš šių siūlymų neįgyvendintas. Faktiškai Panemunės dvarą valdžia už nustatytą kainą nuomojo įvairiems asmenims. Valdą išsinuomojęs Teodoras Rimkevičius už tą patį mokestį 1863 m. pradžioje perdavė administruoti Stanislovui Puslovskiui. Jo motina buvo Antano ir Jono Gelgaudų pusseserė Ona Gelgaudaitė. 1863 m. kilus sukilimui ir prasidėjus rusų valdžios re-presijoms Stanislovas Puslovskis laikytas politiškai nepatikimu, todėl netrukus nuo-mininkas pakeistas [14].

1864 m. sudarytas Panemunės dvaro (vadinamas ferma) inventorinis aprašy-mas. Abu bokštai buvo be stogų, durų, langų, gresiantys sugriūti. Pietinio pilies korpuso frontono pirmajame aukšte buvo 5 durys, 5 langai (iš jų vienas be rėmų), o antrajame aukšte – 15 langų, kurių 4 be rėmų. To korpuso kiemo pusės pirmajame aukšte buvo vienerios durys ir 5 langai (3 jų be rėmų), o antrajame aukšte – 14 langų (7 jų be rėmų). Rytinio ir vakari-nio korpuso stogai daugelyje vietų įgriuvę. Pastaboje teigiama, kad pilies vidaus nebuvo galima aprašyti, nes ten nesaugu užeiti. Susidaro įspūdis, kad pilyje niekas negyveno, nes iki 1857 m. valdytojas pa-statė naują palivarko gyvenamąjį namą. Iš ūkinių pastatų nurodyta: malūnas, svirnas, klojimas, ledainė, dvi daržinės, vežiminė,

3 pav. Alfredo Riomerio pilies piešinys apie 1863 m. „Tygodnik illustrowany“, 1864, Nr. 259, p. 336

105

keturi tvartai, arklidė. Dar buvo spirito varykla, kurios įranga neseniai parduota. Prie pilies buvo sodas, kuriame augo 200 vaismedžių. Nurodyti 3 tvenkiniai, iš jų vienas išdžiūvęs.

1862 m. gruodžio 6 (18) d. buvo pasi-rašytas caro manifestas, kuriuo 1831 m., sukilimo dalyvių turtai, neperimti į iždą paliekami jų paveldėtojams. Todėl vėliau S. Puslovskis, kaip artimiausias Antano ir Jono Gelgaudų turtų paveldėtojas, paprašė jam grąžinti Panemunės valdą su pilimi. Prasidėjo rusų valdžios institucijų aiškinimaisi, buvo ar nebuvo visiškai per-imtas iždo žinion Panemunės dvaras, šios valdos grąžinimą sprendė teismai, Rusijos senatas. 1867 m. Panemunės dvaras buvo perduotas S. Puslovskiui, tačiau nuosa-vybės grąžinimas valdžios institucijoms kėlė abejonių. Vyko ilgos ir painios bylos teismuose su Gelgaudų kreditoriais. Be to, Rusijos senatas nutarimuose dėl Antano ir Jono Gelgaudų sekvestro panaikinimo įsivėlė painiava. Pagaliau 1881 m. Rusijos senatas galutinai Panemunės dvarą pripa-žino S. Puslovskio nuosavybe [15].

Atgavęs pilį S. Puslovskis ėmėsi ją gelbėti nuo sugriuvimo, nors dar byla ne-buvo pasibaigusi. Rekonstruotas vakarinis korpusas, įdėti papildomi perdengimai, korpusas paverstas 4 aukštų grūdų sandė-liu. Tie darbai atlikti apie 1876 m. 1875 m. Napoleono Ordos dviejuose piešiniuose abu Panemunės pilies bokštai be stogų, įgriuvęs vakarų korpuso stogas. Pietinis korpusas buvo irgi remontuotas, jo pirma-jame aukšte liko keturios gyvenamosios patalpos ir trys antrajame aukšte. Atrodo, kad rytinis korpusas nebuvo remontuoja-mas ir toliau griuvo. 1907 m. abu pilies bokštai jau buvo uždengti.

Mirus Stanislovui Puslovskiui, 1905 m. jo turtų paveldėtoja tapo duktė Marija Puslovskytė, ištekėjusi už Aleksandro Tiškevičiaus. Aleksandras ir Marija Tiš-kevičiai gyveno Palangoje. Panemunės ir kitus jų dvarus valdė patikėtiniai.

1915–1918 m. pilis buvo vokiečių administracijos žinioje. 1915–1916 m.

vokiečiai vakarinį korpusą, jungiantį abu bokštus, pritaikė grūdų sandėliui. Vietoj dviejų buvusių aukštų padaryti keturi, užmūrytos senos langų angos ir iškirstos naujos, pakeistas vidaus planavimas, padaryta daug nedidelių patalpų. Apie 1919 m. nuardytas apgriuvęs šiaurės rytų pilies bokštas [16].

Kadangi Marija Tiškevičienė turėjo keletą dvarų, 1924 m. vasario 13 d. Zamkaus dva-ras (292 ha ploto) su 4 palivarkais perimtas valstybės žinion. Perimdama valdą Raseinių apskrities žemės reformos komisija Panemu-nės pilį paliko neįkainotą. Palivarkų žemės su visais sodybų pastatais buvo išdalytos naujakuriams. 1927–1928 m. Panemunės dvaro žemėje viena iš susidariusių gyven-viečių pavadinta Pilies kaimu [17].


4 pav. Panemunės pilis iš pietvakarių pusės. 1875 m. Napoleono Ordos pieš. Iš leid. „Napoleonas Orda“. Vilnius, 2006, p. 198 5 pav. Panemunės pilies kiemo vaizdas. Ten pat, p. 199


106

Panemunės (Zamkaus) dvaro centrą su 47,9 ha žemės nutarta parduoti iš varžyti-nių. Raseinių apskrities žemės tvarkymo komisija surašė pardavimui šiuos Zam-kaus dvaro pastatus: pilį, mūrinį kumetyną ir tvartą, gyvenamąjį namą, klojimą (abu mediniai). Komisija įvertino keturis pas-tatus, tačiau pilį paliko neįkainotą. Varžy-tinės įvyko Kaune, Žemės ūkio rūmuose. Kadangi neįvertintų objektų nebuvo gali-ma parduoti, todėl pilį reikėjo išskirti iš parduodamų dvaro centro pastatų. Pritrū-kus nustatytos formos protokolų, anksčiau parengtas tekstas buvo ištaisytas. Tačiau nepatyręs komisijos pirmininkas neįrašė pastabos „ištaisymu tikėti“. Visiems var-žytinėse dalyvavusiems asmenims buvo paskelbta, kad iš parduodamo dvaro centro pilis išskiriama. Tą centrą už 84 300 litų nupirko JAV gyvenančio kun. Antano Pe-traičio, kilusio iš Skirsnemunės parapijos, įgaliotinis kun. Konstantinas Olšauskas. Žemės reformos departamento direkto-rius pareikalavo pasitelkus specialistus įvertinti Panemunės pilį. Ji buvo įvertinta 22 500 litų. Kadangi pilis turėjo istorinę kultūrinę vertę, Žemės ūkio ministerija

dėl pilies pardavimo privačiam asmeniui atsiklausė generolo Vlado Nagevičiaus ir kun. J. Tumo-Vaižganto. Jie neprieštaravo pilies pardavimui kun. A. Petraičiui. Pilies pardavimui paprašytas ir gautas Ministrų kabineto leidimas su sąlyga, kad pilies remontas bus daromas su Valstybės archeologijos komisijos žinia. Tačiau 1927 m. kun. A. Petraitis pirkti pilį atsisa-kė. Tada Žemės reformos valdyba nutarė prie pilies išskirti apie 1 ha žemės ir pilį su sklypu perduoti globoti Lietuvos pagra-žinimo draugijai.

Tuo metu kun. A. Pertraičio įgaliotas Skirsnemunės klebonas Vincas Semena-vičius kreipėsi į prezidentą, prašydamas be papildomo mokesčio perduoti pilį kun. A. Petraičiui, kuris ją suremontuotų, įreng-tų observatoriją ir visa tai liktų Lietuvai. Žemės ūkio ministrui tarpininkaujant, Ministrų kabinetas pakeitė ankstesnį sprendimą ir leido pilį be papildomo atly-gio perduoti kun. A. Petraičiui su sąlyga, kad po jo mirties pilis lieka Lietuvos universitetui. 1927 m. Kaune išspausdin-toje knygelėje „Observatorijos istorija“ aprašytas ištaisymas varžytinių komisijos

6 pav. Panemunės pilis apie 1888 m. Elvyro Andriolio pieš. „Tygodnik illustrowany“, 1889, Nr. 344, p. 65

107

protokole. Kauno apygardos teismas pra-dėjo tyrimą dėl dokumento ištaisymo ir įsitikino, kad jokios blogos valios nebuvo, nes varžytinių dalyviams buvo paskelbta, kad su dvaro centru pilis neparduodama. Pagaliau 1929 m. vasario 5 d. aktu Pa-nemunės pilis perduota kun. A. Petraičio įgaliotiniui su sąlyga, kad po jo mirties atiteks valstybei. Kun. A. Petraičiui mirus, 1934 m. Panemunės pilį pasiūlyta perduoti Valstybės archeologijos komisijos žinion. Tai buvo padaryta 1935 m. pradžioje. Kun. A. Petraitis pirktą Panemunės dvaro centrą 1934 m. testamentu padovanojo vienuo-liams saleziečiams. Už pirkinį – Panemunės dvaro centrą jis liko nesumokėjęs valstybei 42 150 litų. Tos skolos 1940 m. pradžioje nebuvo sumokėję ir saleziečiai [18].

Švietimo ministerija, prie kurios veikė Valstybės archeologijos komisija, paprašė Raseinių apskrities antro rajono pradžios mokyklų inspektorių Antaną Giedraitį įpareigoti artimiausios pradžios mokyklos mokytoją prižiūrėti pilį. A. Giedraitis susi-tarė, kad pilį globos vienuoliai saleziečiai.

1936 m. panaikinus Valstybės archeo-logijos komisiją, jos funkcijas perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Jo žinion perėjo ir Panemunės pilis. 1938 m. balandžio mėnesį pilį apžiūrėti buvo pa-siųstas Vytautas Kazys Jonynas. Grįžęs apie pilies būklę jis raštu pranešė Vytauto Didžiojo muziejaus direktoriui. Pilies patalpos, kur vokiečiai buvo įrengę grūdų sandėlį, prieš kelerius metus (1927 m.) nukentėjo nuo gaisro, liko tiktai apgadin-tos sienos. Neseniai įgriuvęs pietų bokšto stogas, pietinė siena vietomis buvo atsi-skyrusi nuo skersinių sienų ir grėsė griūti. V. K. Jonynas pasiūlė gelbėti pilį nuo visiško sunykimo [19].

Tais pačiais metais buvo parengta pilies konservavimo darbų sąmata (26 500 litų). Konservavimo projektą parengė inžinie-rius Algirdas Mošinskis. Jis prižiūrėjo ir 1939 m. vykdytus darbus: buvo užtaisy-tos kai kurios išgriuvusios sienų dalys, malksnomis uždengtas bokštų, pietinio ir vakarinio korpuso stogas, abiejuose bokš-

tuose padaryti laiptai, sienos suveržtos geležinėmis stygomis, atstatytos kai kurios vidaus sienų dalys, bokštų vidus išvalytas nuo žemių. Žemės buvo persijotos, rasta koklių, puodas ir kt. Jau tada siūlyta pilyje paskirti patalpas muziejui, buvo įrengtas kambarys sargui. Pasamdytas stalius paga-mino ir įstatė 12 langų rėmus [20].

1940 m. pilyje įsikūrė raudonarmiečiai. 1941 m. rugsėjo 15 d. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos darbuotojai V. Zubovas, A. Nezabitauskis ir P. Šeštakauskas lankėsi Panemunės pilyje. Pilis nuo kariškių nu-kentėjo nežymiai, nurodyta išnešti pilies rūsiuose raudonarmiečių paliktas bulves ir burokus. Rytinė pilies siena buvo visiškai nugriuvusi, kitoms irgi grėsė griuvimai. Abiejų pilies bokštų stogai buvo kiauri, pratenkantys krituliai gadino bokštų mūrų vidų. Kareiviai ar vietos paaugliai išdaužė langus. Dar 1941 m. siūlyta uždengti bokštus [21]. 1939 m. malksno-mis buvo uždengti pilies bokštų stogai, taigi nesuprantama, kodėl 1941m. jie jau buvo kiauri, gal darbai tada liko nebaigti. 1941 m. spalio mėnesį Kultūros paminklų apsaugos įstaiga prašė iš Jurbarko miškų urėdijos sandėlių parduoti reikiamą kiekį rąstų. Matyt, tada medienos negauta. 1942 m. vasario mėnesį vėl pradėtas su-sirašinėjimas su Jurbarko miškų urėdija dėl medienos įsigijimo. Matyt, reikia-mas medienos kiekis buvo gautas, nes 1942 m. balandį Kalnėnų lentpjūvėje Kul-


7 pav. Panemunės pilis apie 1939 m. KPC PB, f. 3. ap. 1, b. 193


108

tūros paminklų apsaugos įstaiga užsakė išpjauti lentų, malksnų, nurodyto dydžio gegnių bokšto stogo konstrukcijoms, stulpų, karčių, antros rūšies lentų tvorai. 1942 m. birželį nuvykęs į Panemunės pilį A. Nezabitauskis iš sargo sužinojo, kad vokiečių valdžia lentpjūvėje užsakytą paruošti medieną konfiskavo karo reika-lams [22].

Dar 1944 m. prie LTSR Ministrų tarybos buvo įsteigta Architektūros reikalų valdy-ba, kuri vėliau rūpinosi ir architektūros paminklų apsauga. Iki 1952 m. Panemu-nės pilis paskelbta sąjunginės reikšmės architektūros paminklu. 1952 m. gruodžio 11 d. Jurbarko rajono vykdomasis komi-tetas įpareigojo vietos kolūkio pirmininką saugoti Panemunės pilį. 1953 m. patikri-nus pilies būklę paaiškėjo, kad išpjauta ir išgrobstyta dalis jos perdengimų, ąžuolinių sijų, laiptų, kitų medinių konstrukcijų.

Panemunės piliai liko neabejingi Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto dėstytojai. Minėtas fakultetas 1953 m. gruodžio mėnesį pranešė Architektūros reikalų valdybai, kad 1955 m. numatoma parengti Panemunės pilies rekonstravi-mo ir restauravimo projektą, todėl prašė leidimo 1954 m. kartu su studentais atlikti Panemunės pilies matavimus. 1954 m. vasarą 29 Statybos fakulteto studentai, va-dovaujami dėstytojo Stasio Abramausko, atliko Panemunės pilies fiksacijos ir apma-tavimo praktiką. Toje praktikoje dalyvavo ir vėliau tapęs žymiu paminklosaugininku Jonas Glemža, būsimas architektūros istorikas Antanas Pilypaitis. Pastarasis savo diplominio darbo temą pasirinko apie Panemunės pilį [23]. Inžinierius ar-chitektas Antanas Pilypaitis iki 1962 m. dirbo Valstybės architektūros ir statybos reikalų komitete Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovu.

1954 m. paaiškėjo, kad norint išsaugoti Panemunės pilį, ją būtina kuo skubiau ją konservuoti. 1939 m. sustiprinta inkarais pietinio korpuso siena galėjo nugriūti. Ry-tinis korpusas buvo be stogo ir perdangų, išlikusios trys sienos be karnizų, jų langų

angos apirusios. Vakarinis korpusas taip pat stovėjo be stogo ir vidaus perdangų, sienų viršus suaižėjęs. Reikėjo taisyti ir pietinio korpuso perdangas, stogą. Abu pilies bokštai neturėjo laiptų, perdangų, apirę bokštų stogai pratekantys. Iš parke buvusių 5 tvenkinių buvo likęs tiktai vienas, kitų tvenkinių vanduo išleistas išsprogdinus užtvankas [24].

Prie Architektūros reikalų valdybos įsteigtos Mokslinės restauracinės gamy-binės dirbtuvės darbuotojai architektai Justinas Šeibokas ir Algirdas Umbrasas 1954 m. vykdė pilies architektūrinius tyrimus. Jie atliko 20 pilies mūrų zon-davimų, iškasė 14 šurfų. 1955 m. sausio 10 d. minėti architektai įteikė Panemunės pilies konservavimo ir restauravimo pa-siūlymus. Pagal tuos pasiūlymus parengta konservavimo ir dalinio restauravimo dokumentacija, paskirta lėšų.

1955 m. vakarinis korpusas uždengtas čerpėmis, sienose atkurtos klasicistinės langų angos, pamūryti karnizai, inkarais sutvirtintos vakarinio ir pietinio korpuso sienos, suremontuoti pietinio korpuso dūmtraukiai ir pietvakarių bokšto karni-zas. Korpusų patalpos ir rūsiai išvalyti nuo griuvenų. Šiems darbams vadovavo inžinierius Žybartas Simonavičius [25].

1956 m. patvirtinta nauja pilies kon-servavimo užduotis, kuriai įvykdyti rei-kėjo surinkti daugiau istorinių duomenų, atlikti archeologinius ir architektūrinius tyrimus. Jau 1955 m. istorinių šaltinių apie Panemunės pilį ėmėsi ieškoti me-notyrininkas Stasys Pinkus. 1956 m. pilį tyrinėjo archeologas Karolis Mekas, buvo atkastos rytinio korpuso vidaus sienos ir šiaurės rytų bokšto liekanos. 1956– 1960 m. vakarinio korpuso aplinką tyrinė-jo archeologė E. Milčiūtė. Jos tyrinėjimų metu buvo atkasti šiaurinio korpuso rūsiai, nustatytas to korpuso plotis, jo jungtis su vakariniu korpusu, taip pat atkastos ryti-nio korpuso vidaus sienos ir šiaurės rytų bokšto liekanos.

1958–1959 m. pilies architektūrinius tyrimus vykdė architektai Ž. Simonavičius

109

ir A. Urbštas. Buvo atlikta 80 zondavimų, iškasti 25 šurfai, atlikti tikslūs pilies ma-tavimai, padaryti korpusų planai, bokštų brėžiniai ir kt. Ž. Simonavičius pateikė pi-lies restauravimo projektinius pasiūlymus.

1959 m. sumanyta Panemunės pilyje įrengti turistinę bazę. Tokiai pilies paskir-čiai 1959 m. Ž. Simonavičius parengė du pilies restauravimo ir pritaikymo turistinei bazei eskizinius projektus. Viename jų buvo siūloma atkurti pirminę renesansinę pilį, o kitame – palikti renesanso ir baro-ko architektūrą. Šiems Ž. Simonavičiaus projektams buvo atlikta kolektyvinė Stasio Abramausko, Vladimiro Zubovo ir Stasio Pinkaus ekspertizė. Kitą ekspertizę atliko architektūros mokslų kandidatas Eduardas Budreika [26]. 1960 m. šiuos projektus svarstė Mokslinė taryba, kurios išsakytos mintys pateiktos priede. Projekto koreguo-ti neteko, nes jo įgyvendinimui neskirta lėšų. 1959 m. buvo išvalyti pilies aplinkoje esantys tvenkiniai, pamūrytos užtvankos. 1961 m. pataisytas pietinio korpuso sto-gas, o 1962 m. – užkonservuotos rytinio korpuso sienos.

Ilgą laiką pilis neturėjo paskirties. 1981 m. buvo atlikti Panemunės pilies pamatų būklės ir aikštelės inžineriniai geologiniai tyrimai, parengta pilies viduje išlikusios sieninės tapybos konservavimo sąmata. Pokario metais kultūros pamink-lams tvarkyti paveldosaugos lėšos buvo skiriamas tik ūkiškai nenaudojamiems objektams. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje kilo idėja – pilį panaudoti aukštųjų mokyklų seminarų, konferencijų tikslams. Tada Kultūros bei Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms sutarus, pilis perduodama Vilniaus dailės institutui, tolesnius darbus jau finansuojant Aukštojo mokslo minis-terijai. Tai padaryta 1982 m. rugpjūčio 31 d. Ministrų tarybos potvarkiu. Iš pra-džių tiesiogiai Panemunės pilimi rūpintis buvo įpareigotas Vilniaus dailės instituto Dailės fakultetas Kaune, vėliau perėmė Vilniaus dailės akademija. Pasiūlyta pilyje įrengti aukštųjų mokyklų kūrybos

namus. Žinomas paminklosaugininkas Jonas Glemža kvietė aukštųjų mokyklų rektorius kooperuotis ir skirti lėšų restau-ravimo darbams. 1987 m. parengta pirmos svarbos restauravimo dokumentacija ir tais metais pradėti darbai. Buvo rekonstruo-jamas vakarinis korpusas, restauruojami kiti korpusai. 1991 m. parengta rytinio korpuso restauravimo dokumentacija – jis pritaikomas Vilniaus dailės akademijos kūrybos namams. Dėl lėšų stokos nuo 1993 m. kovo mėnesio pilies restauravimo darbai nutrūko.

1994 m. Algirdo Žalnieriaus archeolo-ginių tyrinėjimų metu išvalytos rytinio korpuso vidaus patalpos, 1998 m. atsta-tytas rytinis korpusas, uždengtas stogas. 2002 m archeologas Algirdas Žalnierius toliau vykdė pilies archeologinius tyrinė-jimus. 2004 m. pasiūlyta Panemunės pilį


8 pav. Panemunės pilis 2007 m. išleistoje atmintinėje 50 litų monetoje

9 pav. Panemunės pilies bokštas. 2008 m. Mariaus Iršėno nuotr.


110

pritaikyti turizmo poreikiams, parengta galimybių studija. Nuo 2005 m. neres-tauruotoje pilyje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, meno kūrinių parodos [27].

Yra parengtas projektas pritaikyti Pa-nemunės pilį kultūriniam turizmui. Tai tikimasi įgyvendinti keliais etapais. Vil-niaus dailės akademija, pateikusi pilies

pritaikymo kultūriniam turizmui projektinę dokumentaciją (projekto autorė – architektė-restauratorė Gražina Jarmalienė) 2009 m. pabaigoje iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų Panemunės pilies restauravimui gavo 6,57 milijonų litų.

2010 m. ruošiantis tiesti numatytas van-dentiekio, elektros, šilumines komunikaci-

10 pav. Panemunės pilis iš bokšto. 2011 m. Mariaus Iršėno nuotr.

11 Pav Vaizdas į Panemunės pilies kiemą iš viršaus. 2011 m. Mariaus Iršėno nuotr.

111

jas buvo atlikti papildomi archeologiniai tyrimai. Pilies kieme, būsimos šiluminės trasos vietoje, ištirta 29 m ilgio ir 2 m pločio perkasa. Kultūriniame sluoksnyje rasti radiniai priskiriami XVI a. I pusei. Priklausomai nuo rastų statinių liekanų, pakoreguotos komunikacijų trasų tiesimo kryptys [28].

Nuo Vilniaus dailės akademijos pilies restauravimo darbų pradžios architektūri-nę priežiūrą vykdė architektė-restauratorė Vida Povilauskaitė. Pagal šį etapą pilies vakariniame korpuse įrengtos nakvynės patalpos su kavine ir pietinio korpuso II aukšto salė, skirta konferencijoms ir par-odoms. Panemunės pilies vakarinio kor-puso restauravimo darbų I etapas baigtas 2012 m. rudenį.

Norisi palinkėti, kad pilis būtų lankoma, viešbutis galėtų išsilaikyti. Panemunės pilies restauravimo, jos pritaikymo šiuo-laikiniams poreikiams, pagaliau išlaikymo rūpesčiai yra nelengva, bet garbinga našta Vilniaus dailės akademijai, jos vadovybei.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. PINKUS S. Panemunės pilis. Lietuvos pilys. Vilnius, 1971, p. 201–224. 2. 1535–04–22 privilegija, LVIA, SA–14805, l. 1459–1460. 3. Опись документов Виленскаго центрального архива древних актовых книг (toliau – Опись), выпуск 3, с. 39. 4. Опись, выпуск 3, с. 123, 142. 5. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 201–211. 6. 1667 m. Žemaitijos dūmų surašymas, LVIA, SA–3319, l. 42; Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Ksi-ęstwo Żmudzkie 1690 r. Opracowal G. Błaszczyk. Warszawa, 2009, s. 58. 7. 1753–02–17 Panemunės dvaro pardavimo proga surašytas inventorius, LVIA, f. 1282, ap. 1, b. 9600, l. 3–6. 8. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 211–212. 9. Byla apie generolo Antano Gelgaudo dvarus, LVIA, f. 378, BS, 1823, b. 2. 10. 1828 m. teismo sprendimas dėl A. Gelgaudo skolų, LVIA, f. 447, ap. 24, b. 1367. 11. SLIESORIŪNAS F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. Vilnius, 1974, p. 252; PINKUS S. Pane-munės pilis, p. 216–217. 12. Ten pat, p. 217–218.

13. Byla dėl S. Puslovskio prašymo grąžinti Gel-gaudų paveikslus., LVIA, f. 378, BS, 1837, b. 105. 14. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 219–220. 15. Panemunės pilies grąžinimo S. Puslovskiui byla, LVIA, f. 525, ap. 14, b. 1216. 16. 1928–05–07 V. K. Jonyno raštas P. Galaunei, Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblio-teka (toliau – KPC PB), f. 3, ap. 1, b. 192, l. 39; J. Šeiboko ir A. Umbraso pilies konservavimo pasiūlymai, ten pat, 193, l. 36. 17. Panemunės dvaro nusavinimo byla, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 1248, ap. 17, b. 228. 18. Panemunės dvaro centro pardavimo byla, LCVA, f. 1248, ap. 6, b. 2038. 19. Žr. 16 nuorodą.20. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 221–222; 1939 m. Panemunės pilies konservavimo doku-mentai, Mokslų akademijos Vrublevskių biblio-teka, Rankraščių skyrius, f. 25, b. 199; Gelgaudų pilis reikalinga didesnių sustiprinimų, Lietuvos aidas, 1939 rugsėjo 14, Nr. 632, p. 5. 21. 1941–09–15 Panemunės pilies apžiūros aktas, KPC PB, f. 17 ap. 2, b. 41, l. 325–326. 22. 1941–1942 m. pranešimai ir susirašinėjimas dėl Panemunės pilies, KPC PB, f. 3, ap. 1. 240–255. 23. 1952–1954 m. Architektūros reikalų valdybos susirašinėjimas dėl Panemunės pilies, KPC PB, f. 3, ap. 1, b. 193, l. 18–26. 24. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 222; J. Šeibo-ko ir A. Umbraso pilies konservavimo pasiūlymai, KPC PB, f. 3, ap. 1, b. 193, l. 36. 25. PINKUS S. Panemunės pilis, p. 222. 26. Ten pat, p. 204–207; Ž. Simonvičiaus restaura-cinių pasiūlymų ekspertizės, KPC PB, f. 3, ap. 1, b. 193, l. 189–197, 221–223. 27. Panemunės pilies dokumentai, esantys Vilniaus dailės akademijos Ūkio direkcijoje. 28. VAILIONYTĖ N. Panemunės pilis ir jos aplinka. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais. Vilnius, 2011, p. 195–198.


12 pav. Panemunės pilie bokštas ir restauruojamas vakarinis korpusas. 2011 m. Mariaus Iršėno nuotr.


112

PRIEDAS

Mokslinės tarybos posėdžio protokolas*Vilnius 1960 m. balandžio mėn. 14 d.Posėdžio pirmininkas Antanas Pilypaitis

Dalyvavo:

1. S[tasys] Abramauskas Kauno politechnikos institutas2. S[tasys] Pinkus Vilniaus dailės muziejus3. A[lgė] Jankevičienė (Grinevičiūtė) MA Statybos ir architektūros institutas4. V[ladimiras] Zubvovas „ „ 5. J[uozas] Baršauskas „ „ 6. P[ranas] Kulikauskas MA Istorijos institutas7. A[dolfas] Tautavičius „ „8. E[duardas] Budreika Vilniaus dailės institutas9. T[eresė] Dambrauskaitė] Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė10. R[egina] Legaitė „ „ 11. I. Grikšaitė „ „ 12. S[tasys] Samalavičius „ „ 13. A[dolfas] Raulinaitis „ „ 14. V[ytautas] Jurkštas „ „

SUMMARY

Kazys MisiusCASTLE OF PANEMUNĖ

In 1597 a nobleman of Hungarian (Magyar) descent Janus Eperjes bought from Stanislovas Stankevičius Bilevičius a manor in Panemunė, at Nemunas river. In his property in 1604 he began to build a residence brick castle. Supposedly, the castle has been designed by the architect Petras Nonhartas. Before finishing the construction, in 1608 J. Eperjes died. It was pointed out in his testament that the construction can be finished in a year. The castle had a residential and an eco-nomic blocks, two four–storey towers and 2 defence walls. In the middle of 17th century the castle was reconstructed by his son, Kristupas Eperjes: it assumed some baroque elements, two more towers were built. In 1753 the estate with the derelict castle was sold by Jonas Eperjes to Jonas Igelstrom who in 1759 sold it to

Antanas Gelgaudas. After 1783 the castle was reconstructed in classicist style. The renaissance ensemble with a closed court became a U–form edifice. The nothern block was demolished, the facades and the interiors were changed. The owner of the estate Jonas Gelgaudas was taking part in the 1831 Uprising, his brother general Antanas was directing the insurgent Polish troops sent to Lithuania. In 1833 the estate with the castle was expropriated by the Russian government. In 1867 the estate with the castle was conveyed to Stanislo-vas Puslovskis, a relative of the Gelgaudai, although the ownership was established only in 1881. In 1905 the estate devolved on Marija Puslovskytė-Tiškevičienė. From 1934 the castle was under care of the state. In 1939, 1955 and 1961–1962 it was conserved. In 1982 the castle was con-veyed to Lithuanian State Institute of Art (Akademy of Art of Vilnius). It is aimed to accommodate the castle for educative tourism. In 2011–2012 the western block of the castle was restored and accommo-dated for a hotel.

113


15. V[ytautas] Parčiauskas „ „ 16. S[tefanija] Čerškutė „ „ 17. B[ronislovas] Krūminis „ „ 18. A. Kunigėlis „ „ 19. L[ionginas] Balčiūnas „ „ 20. A. Urbštas „ „ 21. R[omualdas] Kaminskas „ „ 22. Ž[ybartas] Simonavičius „ „ 23. J[onas] Glemža Valstybinė LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcija24. A[lgirdas] Baliulis „ „ 25. J. Volungevičius „Statybos“ redakcija

* Protokolo tekstas autoriaus redaguotas

Svarstyta:

Gelgaudų–Panemunės pilies restauracinių pasiūlymų svarstymas. Pranešėjas archit. Ž. Simonavičius.

Pasisakymai:

A. Pilypaitis. Koks laikotarpis paimtas už pagrindą? Kodėl nepateikta ikonografinė medžiaga?Ž. Simonavičius. Šiaurinio korpuso (rūsio) planą turime. Pastato aukštį duoda įėjimai (jų analizė). Šio

korpuso aukštį duoda vakarinio korpuso šiaurinė siena, taip pat rytinio korpuso. Siūlome pilnai atstatyti pilną renesansinio išsivystymo laikotarpį.

E. Budreika. Kaip dabar sprendžiamas centrinis šildymas? Ž. Simonavičius. Centrinis šildymas numatytas pietinio korpuso rūsyje. S. Abramauskas. Ar autorius galvojo apie šių laikų turistinės bazės poreikius, ar ši pilis tai patenkins?

Taip pat kaip su teritorijos panaudojimu, kuri nėra dėkinga? Ž. Simonavičius. Teritorijos projekto nedarėm, o pastatai imti pagal šiuolaikines normas. A. Jankevičienė. Kodėl autorius mano, kad I ir II Eperješų statybos teigiamos, o Gelgaudų rekonstrukcija

neigiama? Ž. Simonavičius. Gelgaudai iš pilies padarė rezidenciją, sunaikino senų angų formas, kai pilies tūriai

renesansiniai. Vakarų korpuso sienų pristatymas dekoratyvus. Langų išdėstymas tik pagražinimai kieme, čia gi vertingos tik detalės, kurias siūlome palikti pietiniame korpuse (šiaurinėje sienoje). Vakariniame korpuse niekas negyveno, net neįrengta.

S. Pinkus. Kaip autorius numato su II aukšto vidaus dekoratyvine tapyba pietiniame korpuse? Ž. Simonavičius. Klausimas paliekamas atviru. S. Abramauskas. Su turistine baze būtinas ir teritorijos išplanavimas. Teritorija visai neišspręsta. Gyve-

namųjų namų statybos vyksta toliau. Pirmas prašymas – reikia išspręsti apsauginės zonos klausimą. Siūloma per 15 metų nukelti visą nereikalingą užstatymą.

Dėl vakarinio korpuso ir visų griuvimų didelis klaustukas. Siūlau nieko negriauti, o atstatyti bokštus, išryškinant pilies visus trečios statybos etapus. Dėl šiaurinio

korpuso susilaikyti, kol nebus surinkta reikiamos ikonografinės medžiagos.Pilyje vyko net trys kasinėjimų etapai: I. Šeibokas.II. Mekas.III. Milčiūtė.


114

Tai nenormali padėtis. Ar sutvarkyta medžiaga? Reikia nuspręsti, koks galutinis pavadinimas. Reikia nutarti publikuoti medžiagą, nes tyrimai jau nuo 1954 metų.

A. Pilypaitis. Kaip dėl pilies pavadinimo?Ž. Simonavičius. Istoriškai Panemunės, eilėje dokumentų Eperješų Panemunės pilis. L. Balčiūnas. Ar pilis patenkina turistinės bazės poreikius?S. Abramauskas. Šiai paskirčiai pritariu, bet atlikta tik 50%, nes būtina išspręsti teritorijos sutvarkymo

klausimą. E. Budreika. Dėl pavadinimo. Tai siūlau taip pat Panemunės pavadinimą palikti, bet gali būti neaiškumų,

kokia Panemunės pilis (jų buvo daugiau).Siūlau be jokių griovimų, nes tai yra istoriškai susiklostęs kompleksas. Nematoma jokio reikalo griauti.

Būtina pirmiau išplanuoti vidaus kiemą ir aplinką. Dėl pietinio korpuso griovimo klausimas didelis. Rei-kėtų dar pakasinėti, atkasti šiaurinį korpusą ir atstatyti vertėtų, reikia palaikyti autorių. Kodėl neparodytas centrinio šildymo kaminas O jis būtinai bus. Iš viso kaminai projekte nerodomi.

S. Pinkus. Nuo seniausių laikų, kol dar nebuvo pilies, 1550 m. aprašymu pilis vadinama Panemunės pilimi, vėliau Eperješų Panemunės pilis, XVIII a. vidury – Panemunės Eperješų, XIX a. pradžioje – dar Panemunės, o vėliau, 1831 m. – Gelgaudų pilis arba tiesiog Pilis. Dabar prie Nemuno yra dvi Panemunės: 1) Kaune ir 2) žemiau pilies.

Vytėnai jau irgi lyg istorinė kategorija (nuo buržuazinės Lietuvos laikų). Todėl siūlau vadinti Panemunės pilis Vytėnuose. 1931 m. buvo švenčiama 100 metų sukilimo sukaktis ir pasirodo, kad Gelgaudai yra suki-limui davę tik žalą, o ne naudą.

Projektas – labai sunkus klausimas. [Aš] prieš griovimą. Dabar restauracijoje kryptis – neatstatinėti. Dabar atstatyti šiaurinį korpusą, kai nėra duomenų, nevertėtų. Gal tai kaip nors kompromisu išspręsti.

Vakarinio korpuso, vakariniame fasade norėtųsi turėti šaudymo angas ir atsisakyti esamų iškirstų angų (užmūryti). Esant turistinei bazei, neįmanoma bus atsisakyti pietiniame korpuse esamų angų. Angas, kurios yra pakeistos, iš kiemo (pietiniame ir rytiniame korpuse) reikėtų atstatyti renesansines.

Autoriai nori rytų korpusą padaryti pagal II fazę. Dėl šio korpuso laiptų narvelio dar ginčytinas klausimas, nes autoriai nori atstatyti laiptus, kurie neišlikę, o vėlesnius išlikusius nugriauti. Skaudu – išmuštos zondažo skylės vidaus frize. Atrodo, frizas gali būti iš XVIII a. pabaigos, vienintelis frizas – dekoras iš klasicizmo pradžios Lietuvoje. Šiaurinio korpuso atstatyti neverta, per mažai rasta atstatymui medžiagos.

Fasadai – klasicizmo neatsisakyti, bet kur galima [daryti] renesansines angas. Būtina atstatyti fasadus su baltomis juostomis ir pelenų tinku.

V. Zubovas. Ekspertizė: reikia parodyti ir palikti šią pilį, pasiekusią mūsų dienas, kaip turėjusią tris stambius statybų, perstatymų laikotarpius. Abejotinas stogų ir parapeto sujungimo mazgas pietų fasade, šalmai – varpo pavidalu – didelis klaustukas. Kompoziciniai imant, tai per maži bokštų stogai – varpai. Reiktų išryškinti vėliau padarytas angas, ar spalviniai, ar panašiai, kad nereikėtų ir „gidui“ aiškinti.

J. Baršauskas. Manau, Simonavičiaus kelias yra labai geras kelias. Vakarinė siena – būtina tai padaryti – at-statyti ankstyvesnį vaizdą ar čia, arba Raudonėje. Gal atlikti vakarinio korpuso nors dalinį griovimą atidengiant gynybinę sieną.

Prieštaraujama salės nugriovimui pietiniame korpuse, tačiau palaikoma korpuso dalinis sprendimas renesansu, o likusi klasicizmu, kaip siūlo Simonavičius. Šiauriniame korpuse reiktų bent vienu metru pakelti sienas. Su varpo forma bokštuose sutinkama, palaikoma.

A. Jankevičienė. Simonavičius jau anksti turėjo ekspertizės duomenis – nuomonę, o su ja visiškai nesi-skaitė. Todėl siūloma, kad autorius padarytų trečią variantą pagal autoritetingų ekspertų nuomonę, pastabas bei ekspertizės medžiagą.

A. Raulinaitis. Lenkai galvoja, kad renesansas persimetė iš Vengrijos, o iš Lenkijos į Lietuvą. Į Vengriją atėjo iš Italijos. Tai reikia išstudijuoti.

Siūloma šiai piliai būtinai išryškinti renesansą. Dėl griovimų paliekama atviras klausimas. Daugiau res-tauruoti, bet nerekonstruoti. Dėl architektūros paminklų sąrašo iškilo visa eilė klausimų. Kodėl išbraukti

115

istoriniai paminklų pavadinimai (kaip konkrečių didikų rūmai) ir būtina palikti istorinius vardus. Jeigu bus gauta iš Lenkijos medžiagos apie Eperješų genealogiją, gal kas dar daugiau paaiškės.

L. Balčiūnas. Dėl Abramausko pasisakymo. Argi atstatę bokštus suteiksime piliai gynybinį charakterį? Nesutinku su draugu Zubovu, kad palikti fasade ir klasicizmą, ir renesansą. Visiškai palaikoma draugą Simonavičių.

R. Kaminskas. Palikti klasicizmą ir renesansą negalima – mišinys. Reikia palaikyti Simonavičių sutei-kiant piliai renesansinį charakterį. Siūlau palaikyti II variantą. Būtina rinkti medžiagą šiaurinio korpuso atstatymui ir tai atstatyti.

A. Pilypaitis. Būtina atžymėti, kaip gerą pavyzdį, kad tyrimai vyksta prieš pagrindinės dokumentacijos sudarymą, prieš atstatymą.

Išryškėja šios mintys – teiginiai: labiausia saugoti rytinį ir pietinį korpusą. Vakariniame korpuse gal teks atsisakyti įdėtų lėšų ir stengtis išryškinti senas sienas, o naujus pristatymus pašalinti, tačiau dar patyrinėti ir neskubėti su griovimu. Šiaurinio korpuso atstatyti, atrodo, nebuvo galimybės, išskyrus planinės struktūros išryškinimą. Angas, atrodo, reikia pagal galimybes stengtis [palikti] ankstyvesnio charakterio. Yra abejonė dėl varpo formos bokštų užbaigimo. Šiems teiginiams vienbalsiai pritarė visi Mokslinės tarybos nariai.

S. Pinkus. Prisidedu prie draugo Raulinaičio nuomonės ir būtina susisiekti su Vengrijos renesanso žino-vais, nuvykstant į Vengriją.

Ž. Simonavičius. Šios pilies tyrimai yra užbaigti tik natūroje, tačiau istoriniai duomenys nepabaigti rinkti. Kaminų klausimas nebuvo spręstas. Kaminų klausimą, atrodo, bus galima gerai išspręsti. Palaikoma Baršauską, kad pilyje atidengti tik tam tikro laikotarpio bruožus.

Mokslinė taryba siūlo, kad šioje pilyje būtų numatyta tik turistinė bazė, o be jokios paskirties projekto nedetalizuoti.

El. paštas: [email protected]

Gauta 2012-11-13Įteikta spaudai 2013-03-19



116

Rasuolė Baleišaitė-Sabakonienė

VIENUOLIJŲ PLĖTOJAMI SENIEJI LIETUVOS VIENUOLYNAI VALSTYBINĖS IR EUROPINĖS PAVELDO APSAUGOS KONTEKSTE

Apibrėžiant senuosius Lietuvos vie-nuolynus kaip savitas funkcionuojančias struktūras straipsnyje bandoma išskirti svarbiausius teisinę vertę turinčius tarp-tautinio ir nacionalinio lygmens doku-mentus, formuojančius senųjų Lietuvos vienuolynų paveldosaugines plėtojimo galimybes.

Reikšminiai žodžiai: Lietuvos vienuo-lynai, paveldo plėtojimas, tarptautiniai paveldosaugos dokumentai, Lietuvos paveldosauga.

Kintant visuomenėms, keičiasi jų verty-bės, o kartu ir daugelis praktinių kasdienio gyvenimo aspektų, kurie tiesiogiai veikia ne tik bendrai sakralinį paveldą, bet ir savitą jo dalį – senąją vienuolinę architek-tūrą. Nors kintant laikotarpiams keičiasi ir vienuoliniams objektams priskiriamos reikšmės, vienuoliai, kaip savitą gyvenimo būdą propaguojantys visuomenės nariai, o ypač šiandieniniai vienuolynų valdytojai, priklausantys tiems patiems ordinams kaip ir jų pirmtakai, vykdo istorinės tradicijos tąsą. Ši gali potencialiai sukurti pridėtinių paveldo verčių, tačiau kartu ir apibrėžia tam tikrus šiandienės veiklos ribotumus.

Kito Lietuvos sakralinio paveldo kon-tekste senieji vienuoliniai objektai verčia atkreipti dėmesį į kontekstualumą (kadan-gi kiekvienas vienuolynas buvo, o kartais ir tebėra, suskirstytas į funkciniu aspektu atskiras architektūrines erdves) bei funk-cionavimą visuomenėje, nes vienuolynai nuo seno buvo ir dažniausiai yra tam tikros kultūrinės-visuomeninės veiklos židiniai.

Tyrimo objektas. Straipsnyje koncen-truojamasi ties iki XIX a. dabartinės Lietu-

vos teritorijoje pastatytais ir šiandien funk-cionuojančiais senaisiais LDK vienuolijų objektais, puoselėjamais vienuolijų bei pašvęstojo gyvenimo institutų.

Straipsnio tikslas ir uždaviniai. Trak-tuojant vienuolių puoselėjamus LDK vie-nuolijų architektūrinio palikimo objektus kaip funkcionuojančias socialines struktū-ras [1], išskirti svarbiausius teisinę vertę turinčius dokumentus, formuojančius jų paveldosauginio plėtojimo galimybes. Tikslo įgyvendinimui keliami tokie už-daviniai:

1. Išskirti potencialiai aktualiausias (senųjų Lietuvos vienuolynų funkcionavi-mui) tarptautinio bei nacionalinio lygmens teisinių dokumentų dalis;

2. Identifikuoti žymesnius europinio bei nacionalinio lygmens teisinių dokumentų taikymo savitumus Lietuvos sakralinio paveldo kontekste;

3. Apibrėžti vienuolijų turimas forma-liąsias paveldo puoselėjimo galimybes.

Tyrimo problema ir aktualumas. Nuolatinis lėšų stygius paveldo objektų puoselėjimui skatina ieškoti būdų, kaip racionaliausiai panaudoti turimus resursus. Vis dėlto šiandien Lietuvos kultūros pavel-do objektų plėtros pavyzdžiai neretai išryš-kina „fasadinio“ tvarkymo tendencijas, kai didelių investicijų pareikalavusius tvarky-mo darbus po kelerių metų tenka atnaujinti dėl netinkamos ar per pasyvios panaudos. Kadangi LDK vienuolijų ar joms statyti architektūros objektai sudaro nemažą, itin vertingą Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo dalį, o tarp jų tik nedidelė dalis veikia senuoju funkciniu pagrindu, būtina kuo aiškiau apibrėžti šiandien senuosiuose objektuose veiklą plėtojančių asmenų galimybes ir potencialą.

Kuriamomis plataus masto religinio bei kultūrinio turizmo programomis siekiama išnaudoti šio sektoriaus teikiamas pridė-tines vertes. Nors paskutiniame XX a. dešimtmetyje rengta „Vienuolynų kelio“ programa paliko tik vadovą po senuosius Lietuvos vienuolynus kaip savo veiklos išdavą, Europoje veikiančių „Kultūros

117

kelių“ programų pasiteisinimas verčia atkreipti dėmesį ir į mūsų šalyje esančius europinės istorijos ženklus.

Dauguma literatūros apie senuosius Lietuvos vienuolynus yra gana fragmen-tiška ir susijusi su istorine jų raida, tačiau temos aktualumą liudija Jono Pauliaus II piligrimų kelio, jungiančio vienuolinius bei nevienuolinius sakralinio paveldo objektus, lankomumas ir susidomėjimas Vilniaus dailės akademijos bei Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslininkų filmais apie senuosius (įsteigtus XV– XVII a.) Lietuvos vienuolynus.

Tyrimo būdai ir metodai. Straipsnyje dabartinė senųjų Lietuvos vienuolynų si-tuacija analizuojama tyrimo būdu, pagrįstu paveldosauginių dokumentų, įvairių socio-loginių duomenų analitine, komparatyvine bei statistine analize.

Senieji Lietuvos vienuolynai europinės paveldo apsaugos kontekste

Paveldo apsaugos pagrindai – visuome-nių vertybinės nuostatos – yra nuolatinių sociokultūrinių diskursų objektas, kurių etapiniais baigiamaisiais taškais galima laikyti teisės aktus. Svarbiausius tarptau-tinio lygmens teisinius dokumentus sa-kralinio paveldo atžvilgiu yra priėmusios UNESCO [2], ES Europos Taryba [3] bei ICOMOS[4].

Peržiūrėjus pagrindinius pasaulinio paveldo saugojimui ir puoselėjimui svar-bius dokumentus bei atsižvelgus į tai, jog Lietuva yra įsipareigojusi ES narė, galima būtų išskirti šiuos svarbiausius vienuolijų paveldo Lietuvoje atžvilgiu tarptautinius dokumentus:

1. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija [5], UNESCO, 1972;

2. Europos architektūros paveldo apsau-gos konvencija [6], Europos Taryba, 1985;

3. Tarptautinė kultūrinio turizmo char-tija [7], ICOMOS, 1999;

4. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija dėl turizmo skatinimo, siekiant puoselėti kultūros paveldą kaip tvarios raidos veiksnį [8], 2003;

5. Europos Tarybos Pagrindinė konven-cija dėl kultūros paveldo vertės visuome-nei [9], 2005.

Ne visų aukščiau išvardintų dokumentų teisinė svarba Lietuvoje vienoda, pvz., paskutinioji, vadinamoji Faro konvencija Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota, tačiau visuose galime rasti vertingų nuostatų, ga-linčių padėti puoselėti vienuolijų paveldą.

Tarptautinio lygmens dokumentai pade-da praplėsti senųjų Lietuvos vienuolynų, kaip paveldo objektų, sampratą. Seniau-siame dokumente – Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijoje – dar ryški paveldo, kaip išskirtinių paminklų, sam-prata, tačiau ja taip pat pabrėžta visuotinė objektų svarba visų pasaulio tautų atžvil-giu (6 str. 1 d.). Į minėtos konvencijos pagrindu (11 str. 2 d.) sudaromą UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktam Vilniaus senamiesčiui kaip visumai Lietuva įsipa-reigoja: (5 str. a) suteikti tinkamą vaidmenį visuomenės gyvenime, (27 str. 1 d.) ugdyti vertės supratimą ir pagarbą, o visų pirma (4 str.) išsaugoti (konservuoti). Tai reiškia, jog kaip visumos elementai senamiestyje esantys vienuoliniai objektai turėtų būti puoselėjami ne tik dėl jų vietinio lygmens savitumų, bet ir suvokimo, jog jie yra Europos, o kartu ir pasaulio paveldo dalis.

Santykiškai naują žvilgsnį į paveldą pateikia Europos Tarybos Pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei, kurioje šalia paveldo vaid-mens plėtros programose įžvelgiama ir jo svarba prisidedant prie taikios ir demokratiškos visuomenės kūrimo (1 str. d.). Šiame dokumente atsiranda sąvoka paveldo bendruomenė (heritage community), sugrąžinanti prie platesnio požiūrio į vienuolinį paveldą kaip nedidelę plataus Europos sakralinio paveldo dalį.

Kiekviena šalis turi savas paveldo puoselėjimo gaires, tačiau tarptautinio lygmens dokumentai padeda susivie-nodinti atskaitos taškus. Dokumentais koreguojami teoriniai mechanizmai gali tiesiogiai paveikti tai, kaip saugomi kon-kretūs objektai. Europos architektūros

Rasuolė Baleišaitė-SabakonienėVienuolijų plėtojami senieji Lietuvos vienuolynai valstybinės ir europinės paveldo apsaugos kontekste


118

paveldo apsaugos konvencijos pagrindu (6 str. 3 d.) kiekviena šalis įsipareigoja skatinti privačias iniciatyvas, kuriomis numatoma išsaugoti ir atnaujinti archi-tektūros paveldą. Šiuo dokumentu taip pat pabrėžiama, jog šalys turėtų įgyven-dinti integruotą konservavimo politiką, kuri (10 str. 1 d.) architektūros paveldo apsaugą apibrėžtų kaip esminį miesto ir kaimo vietovių planavimo tikslą, bei imtis visų reikiamų priemonių, kurios padėtų užtikrinti, kad galimybės lankytis objek-tuose sukūrimo padariniai (ypač bet kokia struktūrinė plėtra) neturės neigiamos įtakos architektūrinei ir istorinei objektų ir jų aplinkos specifikai (12 str.). Palyginti su ankstesnėmis konvencijomis, šioje greta vyravusių istorinės, archeologinės, meninės, mokslinės ir techninės verčių atsiranda dar ir socialinė [10].

Socialinės vertės paveldo objektams dažnai yra priskiriamos žmonių, vertinan-čių tam tikrus kultūros paveldo aspektus, kuriuos visuomeninio gyvenimo kontekste jie stengiasi išlaikyti ir perduoti ateities kartoms (cf. Europos Tarybos Pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei, 2 str. b d.). Bendras dokumen-tuose ryškėjantis aspektas – paveldas kaip kasdienio gyvenimo dalis, kurią būtina puoselėti visų pirma vietinėms bendruo-menėms ir ne retkarčiais, o nuolat, diena iš dienos.

„Globalaus kaimo“ fone vietinės bend-ruomenės sąvoka yra papildoma naujomis reikšmėmis bei bruožais, vienas ryškiausių – augantis turizmo sektorius. ICOMOS Tarptautinė kultūrinio turizmo chartija siūlo žvelgti į vietinio bei tarptautinio lygmens turizmą kaip į vieną svarbiau-sių kultūrinių mainų įrankių, kurio dėka įgyjama ne tik praeities reliktų, bet ir šiandienos gyvenimo patirtis. Tai reiškia, kad pridėtinės piniginės jo vertės turėtų būti kuriamos ne tik gerinant fizinio, bet ir intelektualinio bei emocinio prieinamumo galimybes (1 str. 1). Pažymima, kad ilga-laikiam kultūros paveldo išlikimui būtinas visuomeninis pažinumas bei parama, kurių

galima pasiekti interpretavimo ir reprezen-tavimo programomis (1 str. 3).

Daugybė kultūrinio turizmo potencia-lų bei keliamų iššūkių yra identifikuoti ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje dėl turizmo skatinimo, siekiant puoselėti kultūros paveldą kaip tvarios raidos veiksnį. Čia teigiama, kad suburdamas žmones toks turizmas ne tik skirtumais stiprina kultūros paveldo verčių pažinumą, bet ir prisideda prie tolerancijos, pagarbos kitiems skatinimo. Minėto dokumento 1 str. teigiama, kad kultūrinis turizmas turi tapti sistemingos plėtros dalimi (integral part of sustainable development), tačiau būtina sušvelninti turistų srautų įtaką kai kuriuose objektuose [11], stengiantis įvairinti galimybes. Iš dokumento visumos aiškėja ir tai, kad žmonių srautų reguliavimas turėtų būti ne objektų valdytojų rūpestis, o visų pirma bendrųjų plėtros programų dalis. Lietuvoje kilę visuomenės protestai dėl vienuolynų plėtros [12] verčia atkreipti dėmesį į 3 str. 2 d., kurioje teigiamas poreikis kurti pritaikytus maršrutus, siekiant sumažinti lankytojų poveikį vietų fiziniam audiniui bei kultūrinėms savybėms. Atsakomybė už objektų išsaugojimą ir plėtrą numatoma kaip politikų, paveldo specialistų, savi-ninkų ir valdytojų, turizmo profesionalų bei vietinių gyventojų rūpestis (5 str.). Tokiu idealiu atveju valdytojai neliktų vieni spręsti problemų, kurias tik pagilina nuolat augantys įvairių visuomenės grupių reikalavimai.

Siekiant pagerinti šiandieninę situaciją būtina atlikti konkrečių objektų turizmo potencialo ir jiems galimų padarinių analizę (8 str.), be sudėtingų edukacinių programų, kultūros paveldas turėtų būti matomas ir kaip galimybė atsipalaiduoti, pailsėti (11 str.).

Minėti ir daugelis kitų Europos šalyse galiojančių teisės aktų tapo ypač aktualūs Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir įgavus teisę į ES struktūrinę paramą, skirtą mažinti socialinius ir ekonominius skirtu-mus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų.

119

Europinė parama Lietuvai 2004– 2006 m. buvo skiriama Bendrojo progra-mavimo dokumento (BPD) [13] pagrindu. Kultūros paveldas jame priklauso trečia-jam – gamybos sektoriaus plėtros priorite-tui. Pačiame dokumente kultūros paveldas traktuojamas kaip nepanaudotas turizmo plėtros potencialas, o sakralinio paveldo atžvilgiu aktualiausia 3.4 priemonė Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos, 3.4.3 Viešųjų kultūros ir istorijos paveldo objek-tų ir nenaudojamų pastatų atstatymas, restauravimas ir pritaikymas viešiems turizmo poreikiams [14].

ES parama 2007–2013 m. teikiama pagal Lietuvos 2007–2013 m. ES struktū-rinės paramos panaudojimo strategiją [15] ir atskiras veiksmų programas, skirtas stra-tegijai įgyvendinti. Minėtoje strategijoje užsimenama, jog didelės dalies kultūros paveldo būklė nėra gera, tačiau daugiau-siai visame dokumente kalbama apie neišnaudotą kultūros paveldo potencialą skatinant turizmo sektoriaus bei visuminę vietos plėtrą. Prie „vidaus veiksnių” – silp-nybių – pateikiama nuostata, jog paveldo objektai nėra pritaikyti turizmo poreikiams. Tokie akcentai atsispindi 2007 m. balandžio 26 d. Europos Komisijos patvirtintame dokumente, nepaliekant vietos paveldo tvarkybos darbų prioritetams. Būtent pačios Lietuvos modifikuoti nuostatai, kuriuose pabrėžiama pritaikymo turizmui pirmeny-bė, užkerta kelią gauti finansavimą senųjų vienuolynų bei bažnyčių tiesioginiams tvarkybos darbams.

2007–2013 m. ES struktūrinė parama yra paskirstyta keturioms investicinėms sritims. Kultūros paveldo išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai priklauso Sanglaudos skatinimo veiksmų programai (antrai tarp keturių pagal skirtas lėšas). Tas pats Sanglaudos skatinimo veiksmų programos punktas apima vietinę, urba-nistinę plėtrą bei gamtos išsaugojimą ir pritaikymą turizmo plėtrai.

Apie ES lėšas, skirtas Lietuvos sakrali-niam paveldui (tiksline paskirtimi), infor-macijos visų pirma galima ieškoti inter-

nete [16]. Čia randame, kad tarp objektų, finansuotų iš ES struktūrinių fondų pagal 2004–2006 m. BPD, yra tik du vienuo-lynai; iš jų vienas yra senasis, šiandien puoselėjamas vienuolių (Vilniaus Bernar-dinų istorinio-architektūrinio ansamblio pritaikymas viešojo turizmo reikmėms (BPD2004–ERPF–3.4.3–04–06/0029; iš ES skirta 6128804,38Lt)).

Iš 2009 m. 47 gautų ir naujai vertintų paraiškų (Sanglaudos skatinimo veiks-mų programa; VP3–1.3–ŪM–02–V–01. Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas tu-rizmo reikmėms) yra 7 paraiškos sakra-liniams objektams. Iš minėtų paraiškų 4 yra tiesiogiai susijusios su objektais, plė-tojamais pašvęstojo gyvenimo institutų:

● Kauno Bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso sutvarkymas ir pritaiky-mas viešojo turizmo poreikiams (VP3– 1.3–ŪM–02–V–01–003; prašoma lėšų suma – 9 030 895,00 Lt);

● Kultūros paveldo objekto – Bernar-dinų vienuolyno ansamblio išsaugojimas ir pritaikymas turizmui (VP3–1.3–ŪM–02–V–01–009; prašoma lėšų suma – 9 999 573,00 Lt);

● Pažaislio kamaldulių vienuolyno svečių namo restauravimas ir pritaikymas turizmui (VP3–1.3–ŪM–02–V–01–013; prašoma lėšų suma – 9 500 000,00 Lt);

● Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos ir Marijonų vienuolyno pri-taikymas turizmo reikmėms (VP3–1.3–ŪM–02–V–01–022; prašoma lėšų suma – 4 500 000,00 Lt).

2012 m. iš minėtų projektų trys buvo įgyvendinti, viename pradėtas antrasis etapas, o trys tebėra tarp įgyvendinamų.

Analizuojant prieinamus statistinius duomenis galima pastebėti, jog kai kuriais atvejais, laimėjus projektams tvarkyti vie-šąsias erdves, šiek tiek lėšų skiriama ir į jas patenkančių sakralinių objektų fasadų bei aplinkos sutvarkymui [17], tačiau senųjų vienuolinių objektų tokiu būdu lėšos kol kas dar nepasiekia.


ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 17 2013

120

Papildomos informacijos apie europinę paramą Lietuvai gali suteikti Centrinė projektų valdymo agentūra, kuri adminis-truoja lėšas, skiriamas pagal EEE ir Norve-gijos finansinius mechanizmus. Pagal juos, siekiant mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje, taip pat skiriama lėšų Europos kultūros paveldo išsaugojimui. Tokia parama jau buvo skirta ir keletui Lietuvos projektų, susijusių su vienuoliniu paveldu, pvz., Pažaislio kamaldulių vienuolyno paveldo išsaugojimui ir jo tvariam naudojimui (2004–LT0072–IP–2EEE).

Senieji vienuolynai Lietuvos paveldo apsaugos kontekste

Visa europinė parama papildo Lietuvoje galiojančio teisinio reglamentavimo regu-liuojamą finansavimą vienuoliniam pavel-dui kaip savitai sakralinių objektų grupei. Analizuojamų objektų atžvilgiu galima išskirti šiuos svarbiausius dokumentus:

1. Nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos įstatymas, 2004 [18];

2. Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas (KM 2005–04–15 įsakymas Nr. ĮV–150) [19];

3.Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyk-lės (Vyriausybės 2006–05–29 nutarimas Nr. 486) [20];

4. STR 1.0.1.06:2002 „Ypatingi stati-niai“ [21];

5. STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifi-kavimas pagal jų naudojimo paskirtį [22];

6. STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų regla-mentai“ [23].

Nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos įstatyme ne tik apibrėžiama, kas yra nekilnojamasis kultūros paveldas (2 str. 20 d.), kaip jis skirstomas pagal san-darą ir reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį, bet ir išvardijamos visos tvarkybos darbų rūšys (2 str. 34 d.). Šiame dokumente kaip viena iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudarančių dalių

išskiriama pažinimo sklaida ir pats pažini-mas (4 str. 1.4 d.), kuriems, deja, didelės dalies vienuolijų paveldo atžvilgiu šiuo metu daug dėmesio nėra skiriama. 14 str. 1.2 dalyje teigiama, kad valdytojas, be kitų teisių, turi teisę gauti ir metodinę paramą objekto priežiūrai ir tvarkybai. Atlikus vienuolijų, plėtojančių senuosius LDK vienuolijų paveldo objektus, apklausą [24] paaiškėjo, kad ši parama prisimenama tik visuomenėje pasklidus informacijai apie padarytus nusižengimus.

Remiantis kultūros ministro patvirtintu „Nekilnojamųjų kultūros vertybių verti-nimo ir atrankos kriterijų aprašu“, padėti valdytojams puoselėti objektus turėtų identifikuojamos ir įrašomos vertingosios savybės ir remiantis Vyriausybės nutarimu nustatomos apsaugos zonos.

Atskirą statybos teisės dalį sudaro Sta-tybos techniniai reglamentai. Jie svarbūs sakraliniuose bei kituose kultūros paveldo objektuose, kadangi jais būtina vadovautis atliekant kultūros paveldo statinio tvar-komuosius statybos (kai šie apibrėžiami kaip numatyta LR Statybos įstatyme [25]) arba šių statinių teritorijose ar apsaugos zonose esančių statinių statybos darbus ir privaloma atsižvelgti norint keisti statinių paskirtį.

Įstatymuose numatytas valstybines lėšas sakraliniam paveldui galima atsekti remiantis VĮ „Lietuvos paminklai“ metinėmis [26] ataskaitomis. Peržiūrėjus 1998–2009 m. panaudotų lėšų ataskaitas buvo surinkta bei susisteminta medžiaga apie sakralinio paveldo tvarkybos darbų finansavimo kaitą ir sudaryta žemiau pa-teikiama lentelė.

Remiantis šia lentele buvo sudaryta žemiau pateikiama diagrama, kurioje vaizdžiai atsispindi ne tik bendroji asi-gnavimų, bet ir lėšų, skirtų vienuolijų paveldui, kaita.

Sakralinio paveldo tvarkybos darbai gali būti finansuojami pagal skirtingas progra-mas, kitusias kiekvienais metais. Ilgą laiką nuo 1998 m. sakraliniai objektai buvo finansuojami pagal bendrąją paveldotvar-

121

kos bei kilnojamųjų vertybių tvarkybos programą, o šiuo metu didžiausia lėšų dalis sakraliniams objektams skiriama pagal Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties bei Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007– 2013 m. programos pirmojo etapo kon-kretiems metams numatytas priemones. Šios programos atsiradimas geriausiai paaiškina nemažą asignavimų padidėjimą nuo 2006 iki 2007 m. lygio.

Priežastinio ryšių tarp bendrosios kiekvienų metų biudžeto sumos [27] ir asignavimų sakraliniam paveldui brėžti pagal turimus duomenis negalima, nors koreliacijos koeficientas tarp jų net

0,8354109. Jei didžiausią – 2007-ųjų pakilimą galima paaiškinti, tai reikėtų ieškoti ir ryškaus 2000-ųjų sumažėjimo priežasčių. Visų pirma pastebėtina, kad departamento dokumentų archyve yra pasimetus 2000 m. ataskaita, o tų metų VĮ „Lietuvos paminklai” ataskaitoje (kitaip nei kitų metų) pateikiami 2000 m. sausio–lapkričio duomenys. Trūkstami vieno mėnesio duomenys bet kokiu atveju negalėjo turėti ženklių panaudotų lėšų skaitinės išraiškos pakitimų. I. Baliulytės, kuriai Departamente priklauso sakralinio paveldo finansavimo klausimai, nuomone [28], pagrįsčiausia būtų teigti, kad 2000 m. visa kultūros paveldo sritis buvo laikyta neprioritetine – būtent tai akivaizdžiai

Lentelė. Valstybinių asignavimų sakraliniam paveldui kaita 1998–2009 m.

1 pav. Valstybinių asignavimų sakraliniam paveldui kaita 1998–2009 m.



122

rodo žymus asignavimų mažinimas, tačiau atidžiau analizuojant biudžeto bei asigna-vimų Departamentui apimtis pastebimas santykinis skiriamų lėšų tolygumas leidžia daryti prielaidą, kad dėl kažkokių priežas-čių 2000 m. ataskaitos nėra išsamios.

Norint detaliau išanalizuoti surinktus duomenis buvo pasitelkta statistinė pro-grama „R“. Atlikus skaičiavimus buvo gauti tokie duomenys:

Vidutinė vienuoliniam paveldui skirta suma kasmet – 2633772 Lt (kur min. 1 030 570 Lt; max. 3 971 097 Lt; stand. nuokr. 942 321.4Lt);Bendrai sakraliniam paveldui skiriamų lėšų vidurkis – 7256413 Lt (kur min. 1 966 676 Lt; max. 13 520 584 Lt stand. nuokr. 3 358 404 Lt).Koreliacijos koeficientas tarp vienuol. ir bendros sakr. paveldui skiriamos sumos: 0.7009405;Koreliacijos koeficientas tarp sakral. (ne vienuol.) ir bendros skiriamos sumos: 0.9703445;Koreliacijos koeficientas tarp sakral. (ne vienuol.) ir vienuol. paveld. skiria-mos sumos: 0.5077498.

Kadangi abiem atvejais suskaičiuoti standartiniai nuokrypiai sudaro mažiau nei pusę vidurkio sumos, galima teigti, kad kasmet išlieka tam tikras bendrai sakraliniam ir vienuoliniam paveldui ski-riamų sumų pastovumas. Suskaičiuotais koreliacijos koeficientais siekta nustatyti ne priežastinius ryšius tarp turimų duome-nų, bet įvertinti, ar apskritai esama ryšio. Nepaisant netipiškais turimoje duomenų grupėje galimais laikyti didžiausio kriti-mo ir pakilimo metų duomenis, jie ne itin iškraipo bendrąją korealiacijos koeficiento vertę. Taigi matoma, kad stipriausias ry-šys sieja sakraliniam (ne vienuoliniam) ir bendrąją sakraliniam paveldui skiriamų lėšų sumą (kintant bendrajai sumai, ryš-kiausių duomenų kaitos galime tikėtis

sakraliniam (ne vienuoliniam) paveldui skiriamoje sumoje). Žinant, kad kore-liacijos koeficietas yra standartizuotas dydis, kintantis intervale –1≤ kor. koef.≤ 1, gauta išraiška 0,9725237 rodo beveik tiesioginį ryšį.

Gauti atitinkamai 0,4837582 ir 0,6742167 koreliacijos koeficientai taip pat rodo sti-prius ryšius tarp duomenų. Taigi matyti, kad vienuoliniam paveldui skiriamų lėšų suma tikėtinai kinta kartu su nevienuoliniam sakraliniam paveldui skiriama suma – ne tik kintant bendrajai sumai. Vis dėlto trūkstant lyginamosios medžiagos sunku atsakyti, kiek vienuolinių paveldo objektų tarp minėtų gavo finansavimą būtent vienuolinių, o ne bendrųjų sakralinių aspektų išryškinimui.

Vienuolijų administruojami paveldo objektai nėra prioritetas, kadangi sprendi-mus priima diecezinė valdžia – galutinis Dvišalės nuolatinės komisijos sprendimas yra beveik visuomet tapatus Vyskupų konferencijos sprendimui. Taip pat reikėtų pastebėti (nesigilinant į priežastis), kad esama (pvz., Kultūros paveldo departa-mento Planavimo ir programų skyriuje) oficialių raštų, kurie liudija, jog Lietuvos vyskupų konferencija netgi priešinasi tam, kad būtų remiamas vienuolių plėtojamo paveldo tvarkymas ir pritaikymas. Suda-rius bendrąją sakralinio paveldo tvarkybos darbų finansavimo schemą (2 pav.), kyla klausimas dėl galimų vienuolinio paveldo finansavimo alternatyvų.

Atidžiau peržiūrėjus kasmetinį biudžeto paskirstymą pagal programas (atitinkamų metų Valstybės žiniose), buvo atkreiptas dėmesys į 90.900.1899 punktus. Tarp jų tikslinėmis paskirtimis skiriamų lėšų 1998–2009 m. galima rasti ne vieno paveldinio sakralinio objekto tvarkybos darbų finansavimą, o tarp šių – ir se-nųjų vienuolinių objektų, pvz., 2007 ir 2008 m. finansavimas skirtas Lietuvos jėzuitų provincijai priklausančių, Kaune esančių senųjų vienuolinių pastatų avari-nei būklei likviduoti.

Papildomas finansavimas pagal tikslines paskirtis taip pat gali būti skiriamas skirs-

123

tant Privatizavimo ir Rezervo fondų lėšas. Nors šiuo atveju būtina itin aktyvi savinin-kų/valdytojų, vienuolių iniciatyva, faktai rodo, jog tokiu būdu finansavimas buvo skirtas net keletui vienuolijų plėtojamų senųjų vienuolijų objektų, pvz., 2007 m. Departamentas buvo gavęs raštą iš Telšių vyskupo, kad „pataria nefinansuoti Kre-tingos bažnyčios tvarkybos darbų“, tačiau tų pačių metų gegužės 16 d. iš Rezervo fondo šiam projektui – bažnyčios bokšto remontui – buvo skirta 100 tūkst. litų [29].

Turint šiuos duomenis papildyta vals-tybinio finansavimo sakraliniam paveldui schema galėtų atrodyti kaip pateikta (3 pav.)

IŠVADOS

Vienuolijų plėtojami senieji Lietuvos vienuolynai sudaro nedidelę, tačiau svarbią dalį Lietuvos sakralinio paveldo, kuris taip pat priklauso ir bendram Europos paliki-mui. Ieškant sąlyčio tarp jų, senuosiuose vienuolynuose glūdintis kultūrinio dialogo

potencialas turėtų būti išskleidžiamas sie-kiant kurti taikią ir demokratišką visuomenę.

Globalėjanti pasaulinė visuomenė nelei-džia pamiršti, jog būtinas paveldo objektų naudojimo mechanizmas, kuris leistų kontroliuoti lankytojų srautus ir padėtų išvengti perteklinio turizmo, o tai, kaip patariama tarptautiniuose dokumentuose, turėtų būti daroma atrandant tinkamą jų vaidmenį kasdieniame gyvenime. Kadangi vienuolijų veiklą senuosiuose paveldo objektuose riboja konkretūs pašvęstojo gyvenimo institutų nuostatai veiklai bei erdvių paskirstymui, paveldosauginiam finansavimui reikiamos tarptautinės lėšos pagal pačios Lietuvos modifikuotus nuos-tatus tampa sunkiai gaunamos.

Vienuolijos, kaip specifinė senuosius vienuolinius paveldo objektus plėtojanti grupė, patenka į gana griežtai apibrėž-tą formaliųjų Lietuvos mastu paveldo puoselėjimo galimybių schemą, kurios konkretumas šiuo atveju reiškia ne tik aiškumą, bet ir galimybių ribotumą. Ypač didelės svarbos tampa Vyskupų konferen-

2 pav. Valstybinė sakralinio paveldo tvarkybos darbų finansavimo schema

3 pav. Papildyta valstybinė sakralinio paveldo tvarkybos darbų finansavimo schema



124

cijos sprendimai, kurie senojo vienuolinio paveldo plėtojamo vienuolijų neišskiria kaip prioritetinio. Tai taip pat reiškia, jog vienuolijos netiesiogiai tampa įpareigo-tomis ieškoti alternatyvių būdų paremti jų plėtojamų objektų paveldosaugines iniciatyvas.

Senieji Lietuvos vienuolynai saviti ne tik unikaliomis priskiriamomis vertybė-mis, bet ir puoselėjimo prieigomis, kurias patartina nuolat tobulinti ir atnaujinti. Būtent šių konkrečių objektų matymas platesniame paveldo kontekste bei aiškūs finansavimo mechanizmai gali padėti plėtoti dabar turimą potencialą.

NUORODOS

1. Kai socialinė struktūra apibrėžiama kaip socio-loginė sąvoka, nurodanti, kad objektų socialines aplinkas, o kartu ir juos pačius formuoja struktūri-zuojamos įvykių ar veiksmų aibės. 2. Pasaulinė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros tarpvyriausybinė organizacija.3. Europos Sąjungos teisėje privalomiems doku-mentams priskiriamos ne tik konvencijos, bet ir reglamentai, o į rekomendacijas ir rezoliucijas valstybėms narėms tik patariama atsižvelgti.4. Tarptautinė nevyriausybinė (paminklų ir vie-tovių) paveldosaugos specialistų ir restauratorių organizacija. ICOMOS chartijos bei rekomenda-cijos saisto tik jos narius. Cf. MARKEVIČIENĖ J. Kultūros paveldo samprata tarptautinėje teisėje: nuo Venecijos chartijos iki Europos Tarybos pa-grindinės konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei. Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius, 2006, p 16.5. Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvencija. Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

6. Europos architektūros paveldo apsaugos kon-vencija. Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

7. International Cultural Tourism Charter. Interak-tyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

8. Recommendation Rec (2003)1 of the Committee of Ministers to member states on the promotion of tourism to foster the cultural heritage as a factor for sustainable development. Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

9. Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society. Interak-tyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

10. Cf. MARKEVIČIENĖ J. Kultūros paveldo samprata tarptautinėje teisėje: nuo Venecijos char-tijos iki Europos Tarybos pagrindinės konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei. Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius, 2006, p 22.11. Stengiantis išvengti „perteklinio“ (excessive) turizmo.12. Pvz., VYŽINTAS A. Mamutų baletas, arba Trojos arklys Kauno senamiesčiui. Literatūra ir menas, 1996 spalio 5, p. 3; 1997 rugpj. 2, p 8.13. Apie BPD. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu:

14. Projektų duomenų bazė. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu:

15. Nacionalinė bendroji strategija: Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu:

16. Įgyvendinami projektai. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu: ;Gautos ir vertinamos paraiškos. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu: < http://esparama.lt/2007–2013/lt/statistikaonline/gautvertpar?sparams=761&pgsz=50>17. Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje atlikti darbai galėtų iliustruoti tokią situaciją. Cf. Pasira-šytos sutartys. Skvero prie Tauragės Švč. Trejybės katalikų bažnyčios (Stoties g.) viešųjų erdvių sutvarkymas (VP3–1. 1–VRM–01–R–71–002). Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu:

18. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Žin., 2008, Nr. I–733 (įsigaliojo 2008–05–24). Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu: 19. Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas. Kultūros ministro 2005–04–15 įsakymas Nr. ĮV–150. (Keitimai: 2008–12–12 įsakymas Nr. ĮV–620 (Žin., 2008,

125

Nr. 146–5890), 2009–09–22 įsakymas Nr. ĮV–506 (Žin., 2009, Nr. 115–4900, Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija). Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu: 21. Ypatingi statiniai: Aplinkos ministro 2002–04–16 įsakymas Nr.184. Žin., 2002, Nr.43–1639 (Keitimai: 2004–05–27, įsakymas Nr. D1–292 (Žin.,2004, Nr.88–3250); 2005–02–28 įsakymas Nr.D1–118 (Žin., 2005, Nr. 31–1015); 2005–11–24 įsakymas Nr. D1–568 (Žin., 2005, Nr. 140–5059); 2010–01–08 įsakymas Nr. D1–14 (Žin., 2010, Nr. 6–264). Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu:

22. Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį: Aplinkos ministro 2003–06–11 įsaky-mas Nr. 289. Žin., 2003, Nr. 58–2611. (Keitimai: 2008–10–17 įsakymas Nr. D1–547 (Žin., 2008, Nr. 123–4691), 2009–03–26 įsakymas Nr. D1–120 (Žin., 2009, Nr. 35–1350). Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=213265>23. Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai: Aplinkos ministro įsakymas Nr. D1–233. Žin., 2005, Nr. 60–2140. Interakty-vus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=255810>24. Plačiau: Baleišaitė-Sabakonienė R., 25. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (aktu-ali redakcija). Žin., 2009, Nr. I–1240. Interaktyvus, žiūrėta 2010–03–04. Prieiga internetu: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=360485&p_query=&p_tr2=>26. Taip pat ir Kultūros paveldo departamento metinių ataskaitų priedais.27. Duomenis apie pastarąsias galima rasti ne tik „Valstybės žinių“ publikacijose, bet ir Departa-mento veiklos metinėse ataskaitose.28. Konsultuotasi 2009 m. rugsėjo mėn.29. Lietuvos Vyriausybės Nutarimas dėl lėšų sky-rimo. Interaktyvus, žiūrėta 2009–09–10. Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3dokpaieska.showdoc_l?p_id=297864&p_query=&p_tr2=

SUMMARY

Rasuolė Baleišaitė-SabakonienėTHE OLD CONVENTS OF LITHUANIA IN ELABORATION BY MONASTIC ORDERSWITHIN THE CONTEXT OF NATIONAL AND EUROPEAN HERITAGE

Old monastic heritage objects represent a significant and very specific part of Li-thuanian sacral heritage. Thus the object of the study is concentrated on monastic heritage objects, which were built within the territory of today‘s Lithuania until the 19th century and are now developed by different Institutes of Consecrated Life.

In the article contemporary monastic heritage conservation problems and poten-tials in Lithuania are being uncovered by analytical, statistical and sociological–ant-hropological analysis, which should broa-den the prevailing perception of monastic heritage as physical objects by the concept of functional structure, characterized by conspicuous traits. Using several research methods several results are achieved:

Identified the most potentially relevant to the functioning of the old Lithuanian monastic heritage parts of the international and national documents;

Noted several substantial peculiarities of the international and national document employment in the context of Lithuanian sacral heritage;

Defined the nominal heritage develo-pment makings available by the Institutes of Consecrated Life as Lithuanian monas-tic heritage proprietors.

Collected data raises a presumption that seeing old monastic Lithuanian heritage in the wider context of heritage and conver-sance of financial mechanisms at function could unburden the development of the potentially pertained values.

El. paštas [email protected]

Gauta 2012-09-27Įteikta spaudai 2013-03-19



126

Rasuolė Baleišaitė-Sabakonienė

THE SALIENT VALUES OF LITHUANIAN MONASTIC HERITAGE PRESENTLY ENSHRINED AND PROMOTED BY CATHOLIC DEVOTIONAL-LIFE INSTITUTES

J. Jokilehto ir B. M. Feilden paveldo verčių sistemos pagrindu straipsnyje išskiriamos ryškiausios senųjų Lietuvos vienuolynų, plėtojamų įvairių pašvęstojo gyvenimo institutų, vertės. Analizuojant sukauptus duomenis stengtasi atsižvelgti tiek į nacionalinius, tiek ir konkrečių objektų paveldo puoselėjimo bei plėto-jimo savitumus. Atliktas tyrimas skatina atkreipti dėmesį ne tik į senųjų Lietuvos vienuolynų, bet ir viso Lietuvos sakralinio-kultūrinio paveldo verčių funkcionalumą.

Reikšminiai žodžiai: Lithuanian mo-nastic heritage; heritage values; heritage value attribution; sacral heritage; functi-oning monastic heritage values.

„.things that owe their existence exclusively to men nevertheless constantly condition their human makers.“

H. Arendt [1]

Contemporary society tends to overuse the notion of value. This issue becomes particularly apparent when common denominators have to be named in the variance of voices. Nonetheless, two main value-treatment postures could be subjectively designated: the first stance emphasizes moral attitude, the second accentuates existing or potential features of the objects. In this regard, the Lithuanian situation construing worth of sacral heritage is worsened by the scarcity of resources as well as by the lack of transparency in the distribution of responsibilities and historically set traditions. Thereby, this essay aims to

researchthe public values of 15 Lithuanian monastic heritage objects [2], which are presently enshrined and promoted by Catholic devotional-life institutes, while putting forward the querywhether these values exist objectively or are rendered,

Documents

Kazys Misius - Paveldasseinių apskrities dvarininkų globa. 1833 m. Antanas Gelgaudas pripažintas pirmojo, o jo brolis Jonas – antrojo laipsnio valsty-biniais nusikaltėliais,