r

1

Nuo tautinio kostiumorekonstrukcijø –prie jo gamybos

Su dailës istorike Terese JURKUVIENE kalbasi Dalia RASTENIENË

Teresë JURKUVIENË. Tautinio kostiumo gamybosproblema ðiandien tikrai nemenka. Koká já gaminti?Kur? Kaip? Kokià jo gamybos sistemà sukurti? Visa, kasbuvo sukurta prieðkariu ir sovietiniais metais, sakykim,„Dailës” kombinatai, suiro. Taèiau poþiûris á kai ku-riuos dalykus iðliko: dar ir dabar daugelis þmoniø ma-no, kad tautinis kostiumas nebrangus, pagal dabarti-nes kainas, jam pasisiûdinti neva pakaktø trijø keturiøðimtø litø. Toks poþiûris – atgyvena. Mat maþdaug pen-kiasdeðimt metø tautinio kostiumo gamyba pas musbuvo kitokia negu visame pasaulyje. Uþuot tautiná kos-tiumà daræ pamaþële, kiekvienas sau asmeniðkai, ar-ba kolektyvais, uþuot uþsakinëjæ brangius, solidþius,nelengvai pasiuvamus ir ilgalaikius kostiumus, kuriuosbûtø paskui dëvëjæ saugodami ir net perdavæ kitai kar-tai, pas mus tautiná kostiumà gamino centralizuotai,prieð Dainø ðventæ, net ne „Dailës” kombinatai, o di-dþiuliai tekstilës fabrikai, siuvo stambiausios siuvyk-los. Milþiniðki stilizuoto, iðkreipto „tautinio kostiumo”tiraþai bûdavo iðdalijami prieð pat Dainø ðventæ, kiekpadëvëti ar jø likuèiai bûdavo perduodami silpnes-niems kolektyvams, o prieð kità Dainø ðventæ vël siû-dinami nauji… Na ðtai, valstybinio uþsakymo, kaip so-vietiniais laikais, neliko, ir mes sëdime prie suduþu-sios geldos… O unikalaus, kokybiðko tautinio kostiu-mo poreikis atsirado. Pas mus dabar situacija tokia,kaip daugelyje pasaulio ðaliø – þmonës pageidauja tu-rëti gerà kostiumà, ir niekas jo pigiai ar didþiuliais ti-raþais neaudþia. Niekas jo taip, kaip anksèiau, ir ne-beuþsakinëja, be to, valstybë tokiø uþsakymø nebere-mia. „Dailës” kombinatai nunykæ ir nebeveikia, audë-jos iðsivaikðèiojusios ir susiradusios kitokius darbus,daug vyresnio amþiaus audëjø ir mirusios… Taigi tau-tinio kostiumo gamintojø beveik kad ir neturime…

Skirtingai nuo Latvijos, Estijos, kitø kaimyniniø ða-liø, mes iðgyvenome ne vienà metamorfozæ; nors pasjuos irgi vyko raida, jie irgi gamino ir stilizuotus, ir ne-

stilizuotus kostiumus, taèiau negamino didþiatiraþiø,proginiø, specialiai prieð Dainø ðventæ uþsakytø neko-kybiðkø kostiumø, todël dabar sëdi ne prie suduþusios,o tik prie áskilusios geldos… Jie turi visai neblogus kos-tiumëlius, kuriuos reikia tik atnaujinti. Suprantama, turiir jie problemø, nes darbas imlus, sunkus, daug jauni-mo á ðià sferà neateina. Ðtai sakoma, kad tautinis kos-tiumas yra brangus. Taèiau su kuo lyginsi? Palyginti subent kiek þymesnio dizainerio pasiûtu eiliniu kostiumë-liu, tautinis kostiumas yra pigesnis. Turint omeny nami-ná audimà, daugybæ rankdarbiø, tautinis kostiumas ne-atrodo brangus. Kita vertus, mûsø pajamos yra tokiosmenkos, kad kokiam nors mokytojui, tuo labiau moki-nukui mokëti tà tûkstantá litø yra daug. O svarbiausia, –áproèio nëra. Lavinimuisi, pramogoms reikia daugybësdalykø, bet á tà sàraðà tautinis kostiumas neáeina.

Dalia RASTENIENË. Vis dëlto, o kodël taip atsitiko,kad Sàjûdþio metais bandymai dëvëti tautiná kostiumàvieðumoje, per ðventes neprigijo ir nunyko…?

T. J. Manyèiau, dël dviejø prieþasèiø. Pirmiausia,kostiumai, kuriais apsirengusios vaikðèiojo tuomet mo-terys, nebuvo graþûs. Dauguma buvo sukomplektuotiið Dainø ðvenèiø kostiumø likuèiø, gauti ið ansambliø,daþnai neskoningi, pagaminti neiðmanant. Kai kuriosið spintø iðsitraukë prieðkario kostiumus… kurie tik kaipmuziejiniai eksponatai turi vertæ. Gaila, bet, pagal ðiuo-laikiná supratimà, kas yra tautinis kostiumas, tos pa-triotiðkai nusiteikusios moterys nebuvo susibûrimøpuoðmena… Kita vertus, jau minëjau, kad tai palygin-ti brangus drabuþis. Kai kas norëjo já pasigaminti grei-tai, o greitai, tuètuojau toks dalykas nepadaromas…O kai negreitai, ir dar kainuoja, aiðku, norinèiøjø skai-èius nebuvo didelis…

D. R. O kas nori já ásigyti?T. J. Ir ðiuo poþiûriu Lietuva yra unikalus kraðtas. Ðiaip

jau daugelyje pasaulio ðaliø tautinis kostiumas ir „savi-veikla” – dainavimas, ðokimas, folkloras – tai du atskiri

l

2

dalykai, kurie gali sutapti, bet gali ir nesutapti. Pavyz-dþiui, Skandinavijoje ypaè daug þmoniø turi tautiniuskostiumus. Labai svarbu, kad jie yra privati nuosavy-bë. Didþioji þmoniø, kurie siûdinasi tautiná kostiumà,dalis visiðkai nelanko jokiø, kaip mes sakytume, menokolektyvø. Jie turi juos sau, savo asmeniniam naudoji-mui, kaip vienà ið vakarinio, iðeiginio, ðventinio dra-buþio, kuris turi tam tikrà savo erdvæ, variantø. Pir-miausia jis dëvimas valstybiniø ðvenèiø progomis, ki-tomis progomis, kai reikia pasirodyti kaip valstybës at-stovui ir pan. Pavyzdþiui, Norvegijoje buvo rengiamaþiemos olimpiada, na, norvegai ir iðsitraukë savo tau-tinius kostiumus, kuriuos daugelis tiesiog turëjo, ir jaisapsirengæ dalyvavo ðventëje. Tose ðalyse, kuriose tau-tinis kostiumas dar yra kultûrinëje apyvartoje, juo ren-giamasi per ðeimos ðventes, pirmiausia – vestuves, kar-tais – per jubiliejus, kartais – per krikðtynas ar per di-delius giminës susibûrimus. Apskritai, kiek man yra þi-noma, pakvietime gali bûti nurodyta, kad reikia atvyk-ti apsirengus tautiniu kostiumu, visai taip, kaip bûnaparaðyta: frakas, juoda suknelë ir pan. Pasaulyje yratokiø ðvenèiø, kurios keliamos ypatingø ávykiø progo-mis. Sakykim, Jungtinëse Valstijose áþymus etninës kul-tûros muziejus rengia didþiulá tarptautiná renginá – sim-poziumà, konferencijà, parodà, mugæ ar pan., á kurásuvaþiuoja meistrai, galerijø savininkai ir kt. ir ta pro-ga, pavyzdþiui, pas valstijos gubernatoriø vyksta pri-ëmimas, o pakvietimuose nurodyta oficiali apranga –tautinis kostiumas. Mes tokios praktikos neturime. Dau-gumoje ðaliø tautinis kostiumas, kaip minëjau, yra as-meninë nuosavybë, ávairioms iðkilmingoms progomsskirtas apdaras. Dalis þmoniø, be abejo, lanko kokiasnors meno grupes ir ta proga taip pat rengiasi tautiniukostiumu. Kai kurios, ðiaip jau su etnine kultûra niekobendra neturinèios organizacijos kaip pas mus prieðkarà Ðauliø (moterø) organizacija, taip pat oficialiu dra-buþiu gali pasirinkti tautiná kostiumà. Pas mus viskasprasideda nuo pabaigos. Mes turime rimtas koncertuo-janèias grupes – ðokëjus, folkloro ansamblius, kuriønariai pirmiausia uþsiangaþuoja kaip atlikëjai ir tik pas-kui pradeda rûpintis, kaip apsirengti. Dël to noras pa-sigaminti tautiná kostiumà visai kitoks. Tapæ kurios norsgrupës nariais, jie pradeda laukti paramos. Sovietme-èiu tai buvo kaip dukart du. Á bet koká gamyklos choràsusibûræ þmonës sukneliø nei kostiumø patys nepirk-davo. Gamykla chorinæ aprangà jiems paprastai átai-sydavo. Visi kolektyvai priklausë kokiai nors organi-zacijai, ir toji organizacija liesiau ar riebiau juos fi-nansuodavo, pagal tà finansavimà jie kaþkà ir siûdin-davosi. Kontrolinis tautinio kostiumo kokybës mecha-nizmas buvo Tautinio kostiumo meno taryba, kuri tvir-tindavo projektus, tuos, kuriuos jai pateikdavo. Visið-

kai aiðkiai ápareigojanèio ástatymo lyg ir nebuvo. Sa-kykim, „Dailës” kombinatas nepatvirtinto projekto ne-vykdydavo, taèiau jei kokio kaimo kolektyvas suma-nydavo pasisiûdinti kà nors, tai jokio projekto në ne-reikëdavo – susirasdavo koká vietiná „þinovà”, tas kokáeskiziukà nupieðdavo ir vietinë siuvyklëlë pigiai pa-siûdavo. Ðtai jie ir atvaþiuodavo taip apsirengæ á ðven-tæ; pagyvenusiø þmoniø kolektyvai ypaè daþnai taipapsirengdavo. Tokia tradicija tebegyvuoja ir dabar. Pir-miausia atsiranda kolektyvas, o tada já reikia aprengti.Taip pat vis dar iðlikæs noras nesirengti uþ savus pini-gus. Noras apsirengti savo tautiniu kostiumu, pasiû-dintu uþ savo pinigus, pradeda ásitvirtinti kai kuriuosemiesto folkloro kolektyvuose, taèiau dauguma preten-duoja bûti aprengti.

Man atrodo, kad jau maþdaug dvideðimt metø, tur-bût nuo 1985 m. Dainø ðventës centralizuota tautiniokostiumo gamyba nebebuvo vykdoma. O nepriklauso-mybës metais ði tradicija visai nutrûko. Kolektyvai gel-bëjosi savarankiðkai, ðá ar tà pasisiûdindavo jau be jo-kios kontrolës, na, o didþioji dalis neturëjo nieko. Taigikokioje mes esame padëtyje? Mûsø þmonës sau, ne sce-nai, kostiumø beveik nesisiûdina. Vienas kitas tautinákostiumà ásitaiso valstybinëms ðventëms, vienas kitas –vestuvëms, kelios aukðtø pareigûnø þmonos tautiniaiskostiumais pasipuoðia Vasario 16-osios proga, bet jos –pirmosios kregþdës. Didþiuma vilkinèiøjø tautiniais kos-tiumais – meno kolektyvø atstovai, ið jø tik folkloro an-sambliai daþnai siûdinasi uþ savus pinigus, nes ðis þan-ras reikalauja didelës individualizacijos. Ðokiø grupësdëvi stilizuotà tautiná kostiumà.

Sakiau, kad materialinës bazës jau nëra. Atsirandan-èios viena kita nedidelë firma daþniausiai ilgiau neiðsi-laiko. Iðimtis bûtø prof. Vidos Kulikauskienës maþdaugdvideðimt metø egzistuojanti personalinë ámonë. Ji at-gimsta ir persiregistruoja vis naujais pavadinimais. Tuotarpu naujai atsiradæ kostiumø gamintojai greitai tà veik-là mesdavo. Be to, dauguma egzistavusiø tautinio dra-buþio gamybos ámoniø buvo prastos.

Bet susikuria ir tokiø ámoniø, kurios jau dþiugina.Pavyzdþiui, viena ið pirmøjø kregþdþiø – Vilkijoje ási-kûrusi nedidelë Dalios ir Zigmo Kalesinskø aukðtes-nioji amatø mokykla. Tiesa, tiesiogiai ji neplanuoja uþ-siimti tautinio kostiumo gamyba, taèiau ruoðia meist-rus. Gal net pernelyg gerai parengia, nes ðios mokyk-los absolventës á tautinio kostiumo gamybà paprastainepasuka. Jos lengvai ástoja á Vilniaus dailës akade-mijà ir pasirenka kità kelià. Kita perspektyvi tautiniokostiumo ámonë – Panevëþyje ásikûrusi Kæstuèio Si-manavièiaus personalinë ámonë, gerai ásisavinusi aukð-taitiðko tautinio kostiumo variantø gamybà ir pajëgipasiûdinti jø nemaþà kieká. Toliau, turime pavienes

r

3

audëjas, gebanèias iðausti, pasiûti visà kostiumà arbanors pavienes jo dalis. Taèiau paèiai vienai audëjai ne-labai apsimoka austi ir siûti iðtisà kostiumà. Manau,kad ateitis bus tokia, kokia jau ir klostosi. Pavienësaudëjos buriasi á nedideles vietines organizacijas, pa-vyzdþiui, Palangoje. Priëmusios uþsakymà, sakykim,pasiûti dvylika kostiumø kokiam nors ansambliui, josdarbus pasidalija ir greièiau, daþnai ir kokybiðkiau, pa-daro. Yra ir Vilkaviðkyje Maþoji audimo artelë. Minëtinedideli centrai yra sukurti kaip pelno nesiekianèiosámonës. Pirminë jø paskirtis buvo saugoti regiono et-ninës tekstilës tradicijas, t.y. pasistatyti keletà stakliø,suburti po vienu stogu garbaus amþiaus, todël jau ma-þai dirbanèias arba visai nebedirbanèias geras apylin-kës audëjas ir moteris, norinèias iðmokti audimo me-no. Pastaràsias paakinti perimti regiono tekstilës tradi-cijas ir uþsiimti ðiuo amatu kaip pragyvenimo ðaltiniu.Á ðiuos centrus mes dedame daug vilèiø ir tikimës, kad,kaip ir kituose kraðtuose, jie taps pagrindiniai tautiniokostiumo gamintojai.

D. R. Ar minëti centrai tautinius kostiumus gaminaremdamiesi Jûsø rekonstrukcijomis, na, bent jau turi pa-naðià tautinio kostiumo gamybos sampratà?

T. J. Að minëjau tik tas ámones, kurios dirba remda-mosi tais metodais, pagal kuriuos ir mes atlikome tauti-nio kostiumo rekonstrukcijas. Kitos ámonëlës, galvojan-èios apie pelnà, bet negalvojanèios apie etnines tradi-cijas, paprastai suka galvas, kaip uþsidirbti paprastes-niais bûdais daugiau pinigø, todël jos mûsø nedomina.

D. R. Tokiø pelno siekianèiø tautinio kostiumo ga-mintojø daug?

T. J. Ne, palyginti jø yra nedaug. Taip dirba pavienësaudëjos, iðnyra viena kita ámonëlë. Nenorëèiau pirðtaisbadyti ir juos vardyti. Jose dirba ávairiø kartø þmonës –pavyzdþiui, septintajame deðimtmetyje audusi stilizuo-tus, kartais net penkiasdeðimt metø senumo „mados” arapskritai uþuolaidas primenanèius ðilko siûlais ataustusaudinius audëja, dar ið sovietiniø laikø prisikaupusi irþaliavos, audþia pagal senus pavyzdþius. Jos ir staklëstokiam audimui pritaikytos, kitaip ji ir nemoka; á mu-ziejø ji neina, autentiðkø liaudies kostiumø ji nepaþástair paþinti nenori. Deja, tokiø kostiumø kartais tenkapamatyti ir prestiþiniø parduotuviø, esanèiø senamies-tyje ar oro uoste, vitrinose. Beje, turint omenyje jø prastàkokybæ, jie kainuoja pasakiðkus pinigus. Matyt, atsiran-da iðsiþiojëliø, kurie juos perka. Tai baisus dalykas vi-sais atþvilgiais

D. R. Tai gal èia nieko baisaus? Juk iki ðiol daugumaþmoniø apie toká tautiná kostiumà, koká Jûs rekonstra-vote, neturi në menkiausio supratimo…

T. J. Be abejo… nors tie þydrai geltoni kostiumai…na, tokiø baisiø net Dainø ðventëse pastaraisiais deðimt-

meèiais neteko regëti… Nebent ið Amerikos atvaþiavu-siøjø tokie kostiumai buvo…

D. R. Maniau, kad ið Amerikos atvaþiuoja su A. Ta-moðaièio rekonstruotais drabuþiais…

T. J. Neþinau, kas ten atsitiko… Antano Tamoðaièiorekonstrukcijos albumuose ir tie drabuþiai, kuriuos te-ko matyti sugràþintus ið Amerikos A. Tamoðaièio „Þidi-nio” galerijoje, nëra tokie baisûs… Tarp kitko, labai ádo-mu – matyt, tai ir epochos átaka. Tie ið Amerikos par-plaukiantys þydrai geltoni tokiais baisiais diminiais rað-tukais atausti kostiumai yra panaðûs á Lietuvoje apie ðe-ðiasdeðimtuosius metus pagal Vytauto Palaimos projek-tus austus tautinius kostiumus. Mes tà etapà jau iðgyve-nom. Paskutinëse ðventëse net ir stilizuoti, net ir perfabrikus „varyti” drabuþiai vis dëlto buvo geresni.

Stilizuotas kostiumas pas mus yra tapæs „blogo” kos-tiumo sinonimu. Betgi stilizuotas kostiumas visai ne-reiðkia, kad jis yra nekokybiðkas, prastas ir smerktinas.Tiesiog jis pagamintas bûtent tokia maniera. Stilizuotaskostiumas taip pat gali bûti meno kûrinys kaip ir auten-tiðkas kaimo drabuþis ar pagal autentiðkà drabuþá pada-ryta kopija. Bet èia prasideda… „tik” ir „bet”… Taip jaususiklostë, kad stilizuoto kostiumo vardu mes dangsto-me nekvalifikuotai, pigiai, nesistengiant, ið kokios pa-kliuvo þaliavos, nesilaikant spalvø deriniø ar pasiuvi-mo ypatumø pagamintus kostiumus…

D. R. Tai matot kaip… O að ir galvoju: þiûri þiûri irnesupranti, kaip èia yra, ar taip ir TURI BÛTI?

T. J. Bet baisiausia, kad beþiûrëdamas þmogus pri-pranta… Papasakosiu, kaip pas mus atsirado vyro kos-tiumas: ne já aprengiant, o nurengiant… Pirmieji XX a.tautiniai kostiumai Lietuvoje buvo iðimtinai moteriðki,Vydûno, pirmøjø Dainø ðvenèiø laikais, kol ðventësevyravo choristai, apie vyriðkà kostiumà net ir negalvo-ta. Moterys apsivilkdavo tautinius drabuþius, vyrai dë-vëjo klasikinius savo meto kostiumus ir prie jokio tau-tiðkumo nesitaikë. Bet, kai atsirado toks þanras kaip ðo-kiai, kostiumuoto vyro pastatyti ðalia tautiniu drabuþiuapsirengusios merginos nebuvo kaip. Ðis klausimas ge-rai atspindëtas tarpukario spaudoje. Buvo susirûpinta:kà daryti? Medþiagos apie vyriðkà liaudiðkà kostiumànesurinkta, jo sukirpimas nenustatytas. Bandë ir sermë-gà, ir surdutà. Jie atrodë ir sunkûs, ir nepatogûs, todëllabai skubiai nueita paèiu lengviausiu keliu: imta ir nu-spræsta sermëgos nerengti, to nerengti, ano nerengti irpaliko vyrui tik kelnes ir marðkinius, na, uþriðo juostà,o kad kelnës neatrodytø visai ðiuolaikiðkos, uþmovë spor-tiðkas vilnones kojines…

D. R. O liemenës?T. J. Ið pradþiø net liemenës nevilko… Tik marðki-

niai, kelnës, kaþkokios kojinës uþtemptos ant tø kelniø,na ir dël ðiokio tokio kolorito uþdëjo ðiaudinæ skrybëlæ.

l

4

Ðiaudinës skrybëlës kaime prie darbø dar buvo dëvi-mos. Tai ðtai maþdaug taip aprengtà vyriðká ir paleido áaikðtæ ðokti…

D. R. Á aikðtæ kaip á pievà?T. J. Taip! Taip ir buvo ávertinta! To meto spaudoje

apie pirmàsias ðokiø ðventes taip ir raðydavo: á aikðtæpriguþëjo tautiniais drabuþiais apsirengusiø merginø irvaikinø, apsirengusiø kaip bernai, ðienà pjaudami… Þo-dþiu, ávertino absoliuèiai tiksliai, bet – vienas renginys,kitas renginys, ir publika priprato: taip ir turi bûti. Ðiektiek vëliau buvo sugalvota tam nurengtam vyrui pridëtiliemenæ, o ta liemenë turëjo derëti prie moters lieme-nës spalva ir audiniu. Liaudiðkame kostiume liemenëatliko panaðø vaidmená kaip ir dabar: ji buvo vilkimapo sermëga ar surdutu. Kadangi ið po trumpos liemenësðokëjams iðsipeðdavo marðkiniai, tai ji buvo pailginta…Bet ir prie tokiø metamorfoziø daugelis greitai priprato.Dar daugiau: teko nemaþai pakovoti siekiant árodyti,kad liaudiðkame vyro kostiume pagrindinis drabuþis yrasermëga, surdutas ir kad su darbine ðiaudine skrybëleniekas á þmones nevaikðto.

D. R. Manyèiau, tas pripratimas gero nedavë, tik dau-geliui vëlesniø kartø suformavo nuomonæ, ákalë á gal-vas kliðæ neva lietuviai taip skurdþiai ir vaikðèiojo apsi-rengæ kaip paskutiniai kaimo ubagai… Todël, iðvydæ2003 m. Lietuvos liaudies kultûros centro Tautodailësskyriaus, kuriam Jûs ir vadovaujate, rekonstrukcijas, dau-guma apstulbo, sakyèiau, – tiesiog þado neteko: koksgroþis, kokia ávairovë, koks turtingumas to mûsø tauti-nio drabuþio, tiesiog akys atsivërë… Ir svarbiausia – juogalima apsirengti, pasirodo, ávairiais metø laikais, á lau-kà iðeiti þiemà. Tai visai kas kita negu kad ankstesnisscenai ar vidaus patalpoms skirtas kostiumas.

T. J. Sceninis kostiumas apskritai yra visai kas kita.Jis sukurtas stebëti ið tolo. Niekada jo niekas nenagri-nës taip, kaip vakarinës suknelës ar oficialaus kostiu-mëlio, nesidomës siûlëmis, klostëmis ar pan., kai visossubtilybës matyti, tad turi bûti padarytos graþiai ir ðva-riai. O sceninis kostiumas visada yra butaforinis. Jameturi kas nors „rëkti”, iðryðkëti, já turi kurti scenografas, one kostiumo dizaineris. Sceniná, butaforiná kostiumàlengviau ir padaryti, jis pigesnis. Juk penkias dideles sky-les apsiuvinëti greièiau negu penkiasdeðimt maþø sky-luèiø… Ir tai turëjo átakos mûsø tautinio kostiumo rai-dai. Sakyèiau, daugelis ne tik kad priprato prie to, betgina ðá etapà kaip liûtai… Þmonëms, toká kostiumà vil-këjusiems dvideðimt trisdeðimt metø, mûsø siûlomos re-konstrukcijos atrodo kaip erezija… Pasakykite kokiamnors baletmeisteriui, kad vyras kuo puikiausiai gali ðok-ti su vilnone sermëga, tai iðgirsite: kà jûs, karðta, prakai-tu apsipilsime… Teisingai, bet vilnoniais rûbais apsi-rengæ, juodu bajumi apsivyniojæ ðoka kur kas karðtes-

nio klimato ðaliø atstovai – turkai, portugalai, marokie-èiai ar gruzinai, ir tokius ðokius, iki kokiø lietuviamstoli… Ir jie kaþkodël lieka gyvi, o mûsø þmonës, mano-ma, – numirs… Nieko nepadarysi, mûsø puoðniausi rû-bai vilnoniai… Verta pagalvoti… Ðtai Romos laikais Ita-lijoje pagrindinis audinys buvo vilna. Reprezentaciniaismomentais vilkëjo sunkius klostytus apsiaustus. Juk irðiuolaikiniai reprezentaciniai rûbai nëra labai patogûs.Në viena moteris nepasakys, kad apsiavusi aukðtakul-nius batelius, ásispraudusi á labai gerai pasiûtà, gulintákaip nulietà kostiumëlá, su vakarine ðukuosena ji jau-èiasi labai patogiai…

D. R. Kaip Jûs vertinate tà átakà, kurià padarë Jûsøatliktos liaudiðko kostiumo rekonstrukcijos? Ar nebuvotai perversmas?

T. J. Pavadinèiau ðliauþianèiu perversmu… Tauti-nio kostiumo istorijoje vyko daug metamorfoziø. Ið jøbene pati ryðkiausia XX a. treèiojo deðimtmeèio, kuo-met vyko judëjimai „tautiná kostiumà – á gyvenimà”.Specialiai kaþkas buvo keièiama, kad jis bûtø prieina-mesnis platesnei publikai, kad bûtø pigesnis, praktið-kesnis, nes iðeiginis liaudies kostiumas turëjo labai daugdetaliø, kurioms pagaminti reikëjo ir daug darbo, irlëðø. Iðeiginis kostiumas bûdavo ásitaisomas gal vienàkartà gyvenime, ir á darbus su juo neidavo. Ið tiesø taibuvo daromos liaudiðko kostiumo stilizacijos. Daugu-moje ðaliø tokios stilizacijos pasiteisino trumpam ar-ba visai nepasiteisino. Taèiau kai kuriose ðalyse na-cionalinio atgimimo epochos stilizacijos iðlaikytos ikiðiol ir yra ágijusios simbolinæ tos epochos vertæ. O poAntrojo pasaulinio karo, XX a. septintàjá deðimtmetá,kai dideliø laimëjimø pasiekë etnologija, pradëta ki-taip, kruopðèiau tyrinëti ir vertinti ávairias etnines kul-tûras, labai smarkiai pasikeitë poþiûris á liaudies dra-buþius ir kaip su jais derëtø elgtis. Kaip pagrindinistautinio kostiumo modelis ásivyravo tiksli XIX a. iðeigi-niø drabuþiø kopija. XIX amþius pasirinktas dël to, kadankstesnës medþiagos beveik niekas neturi. Be to, tuolaikotarpiu liaudiðkas kostiumas suklestëjo, nes daþ-noje ðalyje valstieèiø luomas praturtëjo, pradëjo ge-riau maitintis, geriau gyventi, atliekamø pinigø dau-giau turëti, todël ir drabuþiai puoðnesni pasidarë. Ðian-dien stengiamasi atspindëti to laikotarpio liaudies dra-buþiø savitumus, „keistenybes”, sakykim, kokias norslabai plaèias kelnes ar pan. Tos ðalys, kuriø valstietiðkikostiumai jau ir XIX a. buvo labai sueuropinti, kaip tikieðko savo pavelde kuo didesniø keistenybiø, egzotið-kesniø detaliø ir jomis bando iðsiskirti ið kitø tautø.Meistrai, uþsiimantys tautinio kostiumo gamyba, pri-klauso ávairioms draugijoms, jie suinteresuoti saugotietniná paveldà, jo tradicijas, vertingus vietinius bruo-þus, nes ðio pobûdþio programas remia ir valstybë. Mes

r

5

gi iki to dar tik augame. Mûsø uþdavinys – pasiekti,kad susiklostytø normaliai veikianti, valstybës remia-ma tautinio kostiumo gamybos sistema. Mûsø proble-ma, kad kai kuriø dalykø neturime net ið ko mokytis.Pas mus daug didesnis poreikis, daugiau kolektyvø noripasisiûdinti gerus tautinius kostiumus negu Latvijojear Estijoje.

D. R. Tautinio kostiumo rekonstrukcijà kaip LLKCvykdytà programà, á kurià reikëjo ádëti daug tiriamojo iratkuriamojo darbo, pirmøjø kopijjø pagaminimo orga-nizavimà að puikiai suprantu. Bet kas toliau? Dabar Jûspradëjote uþsiimti gamybos organizavimu, vadinasi, ne-vyks tolesnis tyrinëjimas, kol kas nebus daugiau ið mu-ziejø prikeltø tautinio kostiumo variantø. Man visai ne-aiðku, ar bûtina paèiam LLKC uþsiimti tolesne tautiniokostiumo gamyba? Gal reikëtø tik teikti konsultacijas irrengti metodikas, o gamyba galëtø uþsiimti Jûsø minëticentrai, gal galëtø atsirasti dar vienas centras, kuis bûtøglaudþiai susijæs su Jûsø poskyrio atlikta programa irJûsø skleidþiamomis idëjomis? Kà Jûs apie tai manote?

T. J. Mûsø siekiamas idealas – susiformavæ kostiumogamybos centrai regionuose ir galbût didþiuosiuosemiestuose. Pastaruosiuose turi bûti bent stiprûs konsul-taciniai centrai, nes bûtent miestuose daug kostiumøuþsakoma. Manau, kad Vilniuje, uoliai dirbant Lietu-vos liaudies kultûros centrui ir Tautinio kostiumo tary-bai, turi vykti besiformuojanèiø regioniniø centrø kon-sultavimas, valstybës remiamø uþsakymø nukreipimas.Kurá laikà – mes norëtume, kad jis neuþtrauktø perne-lyg ilgai – neiðvengiamai teks uþsiimti praktinës tauti-nio kostiumo gamybos organizavimu. Að turiu galvoje,kad teks labai stipriai remti pavienes audëjas ir nedide-lius jø sambûrius regionuose, kad bûtø ásisavintos ga-mybos technologijos, vietose sukauptos duomenø ba-zës, ásigijamos tinkamos þaliavos, galø gale – suvedamiuþsakovai ir jiems tinkantys gamintojai. Beje, labai tiki-mës, kad, kaip buvo þadëta, LLKC gaus tam darbui pa-stiprinimà – galbût visà nedidelá, atskirà nuo Tautodai-lës poskyrio, poskyrá.

Taigi sistemos uþuomazgos yra: kontrolës mecha-nizmas, metodinë informacija, gamintojai ir, na, ne-bûkim kuklûs, visa tai atsiranda mums iki devinto pra-kaito plûðant. Vëliau gamybos centrai turëtø tapti vissavarankiðkesni: atsiras siuvyklø, kurios bus gerai ási-savinusios savo pasirinktus modelius. Turëtø veikti (irdabar kai kur jau veikia) audimo mokymo centrai, ku-rie parengs audëjas. Taigi, sistema jau kuriasi. Kol kasmes koreguojame jø veiklà, taèiau ateityje sistema tu-rëtø funkcionuoti savaime. Koks bûtø mûsø vaidmuo?Mes turëtume toliau uþsiimti tiriamuoju darbu ir kos-tiumø rekonstrukcija. Yra dar netyrinëtos medþiagos,yra dar rajonø, kuriuose bûtø galima parengti naujø

kostiumø variantø. Vietiniai centrai retai turës specia-listà dailëtyrininkà, kuris visiðkai savarankiðkai, be nie-kieno pagalbos galëtø uþsiimti savo vietovës drabuþiørekonstrukcijomis. Mums reikëtø dalyvauti tokiuose re-gionø projektuose.

D. R. Kiek dar bûtø galima pildyti ávairiais variantaisJûsø parengtà tautinio kostiumo kolekcijà? Jei visus Lie-tuvos meno mëgëjus aprengtume vien tik pagal pareng-tas rekonstrukcijas, ar nepasidarytø perdaug neávairu,ar ákyriai nesikartotø tie patys variantai?

T. J. Þinoma, galima pildyti. Parengtos aðtuoniasde-ðimt septyniø kostiumø rekonstrukcijos. Padalijus ið et-nografiniø srièiø, kiekvienai netenka net po dvideðimtkostiumø. Taèiau mûsø sukomplektuoti kostiumai nëravienintelis ámanomas variantas. Ið rekonstruotø daliø ga-lima ir kitaip sukomplektuoti kostiumà. Tada variantøpadaugëja. Kita vertus, kai kurios kostiumo dalys, daþ-niausiai liemenë, siuvamos ið pirktiniø audiniø, tad irnorëdamas jø nekartosi, nes negausi nusipirkti tokio pataudinio.

D. R. Að pasuksiu truputá á ðonà, – man labai keis-tos tos ðilkinës, auksu sidabru ataustos moterø lieme-nës. Na, patvirtinkite dar kartà, kad tikrai kaime taipneðiojo…

T. J. Taip, lama, aksomas, damastas… Ir ne tik pasmus. Tarpukario laikais buvo siekiama „apvalyti” tau-tiná kostiumà nuo bet kokiø kaimyniniø átakø, tauti-niam kostiumui stengtasi rasti kaþkà, ko niekas dau-giau neturi, pasikartojanèiø elementø stengtasi atsisa-kyti. Ir A. Tamoðaitis laikësi tokios nuostatos. Bûtentnuo tø laikø ir ákaltas stereotipas, kad tautinis kostiu-mas turi bûti kuo „unikalesnis”, kuo nepanaðesnis ákaimyniniø tautø kostiumus. Dabar gi atvirkðèiai – sie-kiama pamatyti kultûrø jungtis, vienos kultûros átakàkitai, tad ir tautinis kostiumas suprantamas kaip ávai-riø idëjø lydinys, ir bûtent dël to vertinamas. Pagalvo-kime ir apie tai, kad XIX a. gyvenantis pasiturintis vals-tietis nebûtinai turëjo absoliuèiai viskà iðsiausti namie.Jis apskritai bûtø buvæs labai nustebintas, jei jam kastuo metu bûtø pasakæs, kad jis vilkás nacionaliná dra-buþá. Ne, jis rengësi, kaip kaime buvo madinga, beje,siûdindamasis sermëgà, valstietis net neslepia, kad nori,jog jo sermëga bûtø kuo panaðesnë á pono dëvimà dra-buþá, nors lygiai toks pat neiðeina, nes pono ir vilnaplonesnë, ir ðilkas geresnis, taèiau…

D. R. Rûta Guzevièiûtë daug raðë apie drabuþiø mo-deliø, dëvësenos „keliones” per socialinius sluoksnius,daþniausiai – ið virðaus á apaèià, taèiau kartais – ir at-virkðèiai…

T. J. Ið virðaus... Beje, labai lengvai. Jei tik valstieèiuileisdavo piniginë ir nedrausdavo koks nors ástatymas,jis tuoj pat nusikopijuodavo savo pono drabuþá. Aiðku,

l

6

visada atsirasdavo diedukø, kurie bambëjo, bet jauni-mas tai jau stengësi… Bet kuriuo laiku formuodavosiávairiø elementø lydinys. Aiðku, kur nors stepëse, kurtik retkarèiais koks prekeivis pasirodydavo, be karoliu-kø ar keliø ðilko skiauèiø, ne kà ir rasi, taèiau Europoje,kur klestëjo prekyba, kur net maþø miesteliø parduotu-vëse galëjai rasti visko – nuo lino iki brangiausiø audi-niø, kuriuos pirko ir bajoraitës, ir dvarininkaitës, ir mies-tietës, – nusipirkdavo ir lietuvaitës valstietës, ir kokiosnors izoliacijos nebuvo ámanoma pasiekti. Be to, o kasgi tarnavo dvaruose? O kam gi dvarininkaitës atiduoda-vo padëvëtas ar ið mados iðëjusias sukneles, ið kuriøbuvo galima pasisiûti kokià liemenæ ar pan.? Kaime uþ-silikdavo brangûs audiniai ir tapdavo natûralia kostiu-mo dalimi.

Gráþkime prie gamybos. Bûtø idealu, kad pavieniaimeistrai ir jø susivienijimai, individualios ámonës bûtøpagrindiniai tautinio kostiumo gamintojai. Ámonës tu-rëtø bûti nedidelës, kai kuriais dirbiniais jos galëtø vie-na su kita keistis. Gyvenimas tai diktuoja: neapsimokajungtis á didelius susivienijimus, nes, kai apyvarta dide-lë, ir mokesèiai didesni, kai mokesèiai didesni, meist-ras uþ tà patá darbà gauna maþiau…

Pavieniai gamintojai kostiumo gamybos turëtø ið-mokti. Gali atsirasti pavieniø labai gerø specialisèiø, ku-rios bûtø pasirengusios gaminti kelis variantus – ar pa-sirinktus, ar savo regiono, netgi vietovës. Að ateitá ási-vaizduoju taip: sakykim, Maþeikiuose gyvena moterið-kë, kurios specializacija – Ðiaurës Þemaitijos tautiniskostiumas. Ji, pavyzdþiui, Tautinio kostiumo tarybai yrapristaèiusi savo dirbinius, gavusi sertifikatà. Ji gali pa-gaminti visà kostiumà.

D. R. Nuo galiono iki batø?T. J. Batø, aiðku, ji negamins. Ir apskritai ji gali visko

negaminti. Taèiau ji yra kvalifikuota meistrë, supran-tanti, kaip turi bûti pagaminta ir kai kà uþsakanti ki-tiems. Ji gali bûti smulkios ámonëlës direktorë, gali bûtimeistrë, dirbanti pagal verslo liudijimà. Ji yra ásisavinu-si Ðiaurës Þemaitijos kostiumà. Sakykim, ji buvo atva-þiavusi pas mus, pasinaudojo mûsø parengta metodinemedþiaga…

D. R. Tuo labiau, kad ðtai ið spaudos iðëjo Jûsø pa-rengtas tautinio kostiumo rekonstrukcijø albumas ir dis-kelis su brëþiniais…

T. J. Taip, tai turëtø labai padëti. Be to, meistrai yragodûs þiniø. Pasitvirtinusi tris kostiumus, meistrë pasi-tvirtina tris kostiumo tipus, ir aiðku, kad ji ieðkos dau-giau medþiagos, pildys tuos tipus, kad galëtø sukurtidaugiau variantø, tiek pavieniø kostiumo daliø varian-tø, tiek, logiðkai, viso kostiumo. Kaip ji sukasi toliau,jau yra jos reikalas. Sakiau, kad vienam þmogui ga-minti paèiam visà kostiumà brangu ir neapsimoka. Ma-

tau, kas darosi jau dabar. Ðtai, þemaitë audëja gavouþsakymà pagaminti suvalkietiðkà kostiumà. Ji viensdu iðaudë þemaitiðkomis staklëmis suvalkietiðkà sijo-nà, nes metimas panaðus, jai iðeina. Bet yra dalykø,kurie jos regionui nebûdingi. Tai prijuostë. Ji mokëtøjà iðausti, bet, kadangi tai – visai kito pobûdþio audi-mas, jai dël vienos prijuostës neapsimoka stakliø„terðt”. Ir neapsimoka siuvinëti suvalkietiðkus marðki-niø raðtus. Tad ji daro taip: uþsakymà priima, skambi-na savo suvalkietei kolegei, jai uþsako tam tikras dalisir jas nusiperka. Ir atvirkðèiai, kai ko nors tokio nebû-dingo prireikia suvalkietei, ji skambina kolegei þemai-tei… Taip jau daroma. Kodël man tai patinka? Gráþtaregioninis savitumas. Kur tokioje situacijoje mûsø vaid-muo? Toks centras kaip mûsø, taip pat panaðûs dides-niø miestø etninës kultûros centrai gali tapti tam tikro-mis koordinuojanèiomis, uþsakovus nukreipianèiomisbazëmis. Mûsø darbas bûtø skelbti informacijà inter-nete, leisti lankstinukus, padëti organizuoti, padëti ko-operuotis. Nes mes þinom, kas kuo ir kur uþsiima, netkiek kuri audëja yra uþimta, kuriai iki metø pabaigosneverta nieko daugiau ir siûlyti…

D. R. Bet kol kas, atrodo, yra kitaip… Girdëjau, kolkas jûs paèios vaþinëjate po Lietuvà su verpalø neðuliais...

T. J. Ne visai taip… Be to, tokia mûsø pagalba yralaikina, nes verpalø nesusikooperavus sunku ásigyti dëltechniniø dalykø. Kostiumui skirti verpalai turi bûti spe-cialiai nudaþyti, o fabrikai nebûtinai tais metais daþomums reikalingomis spalvomis, o visø reikalingø spal-vø verpalø dar niekada nesame gavæ… Norëdamas tu-rëti reikiamø verpalø, vaþiuoji á atitinkamà fabrikà, iðsi-aiðkini, ar jie verpia tokià vilnà, kokios tau reikia, o jeineverpia, tai irgi ne problema, dabar fabrikai ne sovie-tiniai, gali susitarti, kad tau specialiai suverptø. Toliauuþsakai specialø daþymà, ir ðtai èia jau stop… Saky-kim, esu viena audëja, man reikia maþiausiai dvylikostrylikos spalvø siûlø, o pats maþiausias kiekis, koká ga-lim fabrike oficialiai uþsisakyti, yra dvideðimt kilogra-mø. Dabar dvideðimt kilogramø padauginkime ið kelio-likos, kiekvienà kilogramà – ið maþdaug ðeðiasdeðimtlitø ir paskaièiuokime, kokià sumà turiu investuoti. Beto, visai neaiðku, ar að tuos dvideðimt kilogramø vienosspalvos per visà gyvenimà sunaudosiu. Vilna ilgai ne-guli. Tai dël to ir reikia kooperuotis. Kol kas mes, Cen-tras, atliekame tà organizaciná vaidmená, dalyvaudamivalstybës finansuojamose programose, pasitelkdami sa-vivaldybes ir pan. Tenka sutapdinti kelis uþsakymus, kadbûtø galima ásigyti þaliavos, paskui jà iðskirstyti ga-mintojams ir t.t. Taigi manau, kad tokià ûkinæ veiklàmes galbût galëtume vykdyti. Galbût prie mûsø galëtøveikti ir kaþkokios specialios mokomosios mûsø kon-troliuojamos dirbtuvës. Bent jau kol kas reikalinga vieta

r

7

galutinai sukomplektuoti kostiumams, kuriø atskiras da-lis gamina pavienës meistrës.

D. R. Gal kaip atskira ámonë?T. J. Atskira ámonë ir yra atskira ámonë, ir að nelabai

suprantu, kuo ji bûtø geresnë uþ kitas jau esamas ámo-nes. Kiekviena ámonë visø pirma siekia pelno, o mûsødarbas – þiûrëti, kad tas siekis nepasireikðtø kostiumoprastëjimu. Pusiausvyra tarp verslo pelningumo ir dir-biniø kokybës – trapi ir subtili. Jà padeda iðlaikyti pro-tinga paramos, propagandos ir kontrolës sistema.

Þiûrëdama á dabartinæ situacijà, matau reikalingu-mà rasti efektyvià sistemà, leidþianèià dirbti tautiniokostiumo gamyboje ir pavienëms meistrëms, galbût su-sijungusioms á kaþkokius kooperatyvus ar kitokius ûki-næ veiklà galinèius plëtoti susivienijimus. Tautinio kos-tiumo meistrës daþniausiai yra moterys, jos ðito darboimasi todël, kad, dël ávairiø prieþasèiø, nori dirbti na-mie. Vienos turi ûkelá, kitos jau sunkiai beiðvaþiuoja,jaunos vaikus augina. Be to, kai kuriuose regionuose,turiu omeny nacionalinius parkus, tokia veikla ganaperspektyvi, nes galima gauti paramos ið kuo ávairiau-siø fondø, net gamtos apsaugos. Mes galëtume imtistø iðsibarsèiusiø audëjø organizavimo, koordinavimo,metodikos teikimo.

D. R. Kokio pobûdþio tas „iðsibarstymas”? Ar pabi-rai po visà Lietuvà, ar vis dëlto pagal regionus ir juoseesanèius branduolius?

T. J. Ir taip, ir taip. Kol kas nemaþa dalimi juos koor-dinuojame, nes mes taip padarëme – lyg koks voras nu-rezgëme voratinklá ir sëdime vidury, susirinkæ medþia-gà, parengæ metodikà, susidëjæ pasiûtus drabuþius, o iðmûsø dabar po truputá viskas persikelia á vietinius cen-trus. Kai kas perima daugiau, kai kas maþiau, pavyz-dþiui, Panevëþys, Palanga, Vilkaviðkis perëmë daug irdar patys papildo. Beje, dël regioniðkumo. Viena ver-tus, dþiugu matyti universalià visa galinèià audëjà, betman visada neramu, kai niveliuojasi regionai. Taip atsi-tinka, kai dzûkei uþsako þemaitiðkus audinius ar þemai-tei suvalkietiðkus… Kadangi siekiame ne tik prigamintikostiumø, bet ir iðsaugoti regioninës tekstilës tradicijas,tai dël to labai ðirdá skauda. Viena ranka tarsi statome, okita – griauname. Taèiau, uþsakymø daugëjant, viskasstojasi á savo vietas: þemaitës nori austi tik þemaitiðkus,aukðtaitës – aukðtaitiðkus ir t.t.

D. R. Minëjote, kad Panevëþyje uþsiimama galionøgaminimu. Ar tik aukðtaièiams, ar visai Lietuvai?

T. J. Galionas kaþkada apskritai buvo uþsieninë pre-kë, áveþama ið Karaliauèiaus. Plito beveik visoje Lietu-voje. Jis nebuvo dëvimas tik Klaipëdos kraðte ir maþaidëvimas didelëje Þemaitijos dalyje. Pats pagrindas, ga-liono juosta, yra vienoda, tik pasiuvimas ir dëvësënaágijo regioniniø bruoþø. Ðiuo metu Panevëþio verslinin-

kas K. Simanavièius, nesuradæs Lietuvoje, kas galëtø ið-austi galiono juostà, savo iniciatyva surado maþà fabri-këlá uþ Lietuvos ribø, nusiuntë jam XIX a. galiono audi-nio pavyzdá, o tas fabrikëlis iðaudë jiems nemaþà kiekáreikiamos medþiagos, ir Panevëþyje dabar siuvami ga-lionai. Ðiais globalizacijos laikais koks vienas uþsilikæstradicinës tekstilës fabrikëlis tenkina visos Europos po-reikius. Labai graþu, kad verslininkas ëmësi iniciatyvos,bet manau, kad panaðiais atvejais bûtent mûsø uþdavi-nys ir bûtø padëti centrams ir ámonëlëms, nukreipti vals-tybës paramà.

D. R. LLKC daug padaryta, kad bûtø galima rekonst-rukcijas eksponuoti – parûpinta ir suremontuota nedi-delë salë, árengtas kambarëlis drabuþiams sukabinti, darvienas kambarëlis lankytojams priimti. Taèiau Jûsø ka-binetas, kai sukabinate kà tik pasiûtus pagal uþsakymàkostiumus, man kelia siaubà… nes ten akivaizdþiai ne-beuþtenka erdvës elementariai dirbti… Kaþkà reikia da-ryti dël papildomø patalpø…

T. J. Mums labai reikëjo ekspozicijos salës, ir mes jàturime. Jos mums pakanka, taèiau labai reikëtø patal-pos, kurioje galëtume laikyti pagamintus uþsakymus,þaliavà. Mums nereikalingos itin didelës patalpos, nesnemanau, kad mes uþsiimsime milþiniðka gamyba. Irmums jas þada ið esamø patalpø.

D. R. Vis dëlto ar nereikëtø Jums kokio nedidelionamuko dirbtuvëms netoliese?

T. J. Kodël gi ne? Bûtø patogu. Apie tai galima pa-svajoti: kaþkur netoliese pastatas, jame bûtø komplek-tuojamos kostiumø dalys, suveþtos ið atskirø meistrø,kostiumai bûtø laikomi, kol juos atsiims uþsakovai. Gal-bût ten galëtø stovëti ir vienos kitos staklës bei kitokieárankiai; tà árangà bûtø galima panaudoti seminarams,kitokiems mokymams ar amato populiarinimo rengi-niams. Galbût ten norëtø austi ir viena kita meistrë, gy-venanti Vilniuje ir neturinti tam darbui savø patalpø.

D. R. Kiek ðiais metais gavote uþsakymø?T. J. Negalëèiau tiksliai pasakyti, taèiau, remiantis

mûsø kolekcija ir kita papildoma medþiaga arba turimavietose medþiaga, gamintojams jau nukreipëme kelisðimtus kostiumø uþsakymø. Kai buvo pristatyta kolek-cija, þmonës teiravosi, kaip galëtø tokius kostiumus ási-gyti, ir mes jiems padëjome. Ðis mûsø darbas vadinasikonsultacijomis. Apskritai, mûsø konsultacijos suside-da ið dviejø komponentø: pirmiausia, suteikiama in-formacija apie tautiná kostiumà, tada, jei þmogus noritokio pobûdþio drabuþius ásigyti, jam nurodoma, á kàkreiptis, duodami netgi pavieniø detaliø gamintojø te-lefonai ir kt. Valstybës lygiu pernai pasiûdinom apie ðim-tà trisdeðimt kostiumø folkloro grupëms, uþpernykðèiams„Aukso paukðtës” laureatams. O ðiais metais sumany-ta jungti Kultûros ministerijos ir savivaldybiø lëðas per

l

8

The problems of the productionof the national costume

Dalia Rastenienë talks to Teresë Jurkuvienë abouthow to create a system of making the folk or nationalcostume. The reconstructions of the national costumethat have been implemented by members of the FolkCulture Centre of Lithuania for more than ten yearshave given such results – based on models of museumexhibits the total of 87 nineteenth-century peasant holi-day dresses for women, men and children have beenreconstructed on the grounds of which there was anoffer to make folk costumes in order to meet thepresent-day needs. An album of reconstructions re-flecting characteristic features of the national costumeof all the regions of Lithuania as well as a CD repre-senting the drafts of cutting dresses have been pub-lished. The reconstructions of the national costume isa significant stage of the history of creating the na-tional costume that has brought the national costumenears to the authentic folk dress.

pusæ. Turësime suorganizuoti maþdaug apie 800 kos-tiumø pagaminimà. Darbas áveikiamas, bet uþgriûvan-tys papildomi planavimo ir skaièiavimo darbai labaidaug atima laiko ir mes jau manome, kad reikia darbent vieno darbuotojo mûsø grupei…

D. R. Tai ko Jums reikëtø – buhalterio, vadybininko?T. J. Ne, jokiu bûdu. Mums reikëtø dar vieno kostiu-

mininko, kuris suprastø, kaip ir ið ko gaminamas tauti-nis kostiumas, surastø, kur, kà, kam uþsakyti. Tai yradidelis darbas.

D. R. Tai gal apibendrinkime?T. J. Mûsø vaidmuo turëtø bûti toks: mokslinis tiria-

masis darbas ir rekonstravimas; padëties analizavimasir ryðiø su gamintojais palaikymas; kontrolës palaiky-mas, sertifikatø teikimas drauge su Tautinio kostiumotaryba.

Mes domëjomës Estijos patirtimi. Atëjæs klientas gau-na lankstinukà, kuriame suraðyta visi tautinio kostiumogamintojai, jis iðsirenka jam tinkamà, drauge su juo ap-taria savo kostiumo komplektà, o jeigu nori pasitikrinti,ar jam kostiumas pagamintas kokybiðkai, gali kreiptis ákostiumo konsultantus. Tuo atveju, jei kostiumas ar jodalys padarytos netinkamai, meistras privalo savo sà-skaita perdaryti, kitaip gali kilti didelis skandalas, jis galinetgi netekti savo sertifikato. Dël to ir meistras privers-tas pagalvoti, ar vykdyti kokio neiðmanëlio kliento uþ-gaidas, ar ne…

D. R. Kad Jûsø knyga albumas „Tautinio kostiumorekonstrukcijos” turi savaiminæ vertæ, að neabejoju. Betkokia jos praktinë vertë? Kiek ji prisidës prie rekonst-ruoto tautinio kostiumo gamybos?

T. J. Albumas paþintinio pobûdþio. Parodëme visusrekonstruotus kostiumus. Ið to þmonës galës susidarytiáspûdá, koks kiekvieno regiono tautinis kostiumas galibûti. Tekstas gana paprastas, suprantamas ir paprastamþmogui. Pabaigoje – tikslûs sàraðai, pagal kà kostiumairekonstruoti. Knyga yra recenzuota, vadinasi, turi moks-linës knygos statusà. Praktiniu poþiûriu svarbesnis dis-kelis. Elektroninë versija nuo knygos skiriasi tuo, kadjame yra didelis kiekis brëþiniø, ir to pakanka mëgëjui,savadarbiui, kuris norëtø kà nors pats pasisiûti. Aiðku,iðsiausti jis negali, bet gali pasitikrinti dydá, atsispaus-dinti pavyzdá ir nuneðti audëjai. Be to, tai geras pagrin-das ir pradedanèiam kostiumo gamintojui. Taèiau vis-ko, kà turime, nesudëjome, tik reikalingiausius brëþi-nius – ið viso ðeðiasdeðimt keturis. O nesuskaitmenintøturime per ðimtà. Be abejo, muziejuose yra drabuþiø,kuriø mes dar „neiðardëme” ir brëþiniø nepadarëme…Rimtas gamintojas, ypaè dirbantis regione ir besispe-cializuojantis savo kraðto kostiumø gamyboje, turëtø pa-sipildyti brëþinius, þinoti, kas turima vietiniame muzie-juje ir tomis þiniomis pasinaudoti.

D. R. O regionuose yra tokiø specialistø?T. J. Vienas kitas yra. Manau, atsiras ir daugiau. Pa-

langoje dirba Zita Baniulaitytë, kai kuriø Þemaitijos vie-toviø kostiumà ji iðmano tikrai geriau negu að. Kituoseregionuose tokiø stipriø meistrø gal ir nëra, bet vëlgi,pavyzdþiui, Suvalkijoje dirba Valë Babinskienë, labaipatyrusi ir gabi audëja. Jei ji toliau taip domësis suval-kietiðko kostiumo dalimis, uþ poros metø suvalkietiðkøprijuosèiø pavyzdþiø ji turës daugiau negu bet kas ki-tas. Nemaþai audëjø, pradëjusiø dirbti pagal mûsø pro-gramà, tiesiog atsigauna – pavyzdþiui, Jiezne gyvenantiBronë Urlikienë. Tarytum bûtø atgijæs jos genetinis ko-das. Muziejuje pamaèiusi originalias dzûkiðkas prijuos-tes ji net rankos sudreba, – taip patinka specifiniai dzû-kiðki kaiðymai ir kiti dalykai. Ji pradëjo kurti tokias ge-ras dzûkiðkø prijuosèiø variacijas, kad net muziejinin-kas neatskirtø nuo autentiðkø. Tokie þmonës ir gali taptitradicijos tæsëjais.

D. R. Bet tai ne Dailës akademijos Tekstilës katedrosiðauginti þmonës?

T. J. Ne. Meistrø amatininkø gretas sëkmingiau galë-tø papildyti sistema „ið meistro – meistrui”, tebeegzis-tuojanti ir ðiuolaikiniame pasaulyje. Tikiuosi, greitai pra-dës funkcionuoti ástatymais ir poástatyminiais aktais átei-sinta etninio paveldo globos sistema, kurioje numatytiir meistro bei pameistrio santykiai. Mokinio „krepðelis”turëtø labai paskatinti meistrus imtis pedagoginio dar-bo ir perduoti savo meistrystæ jaunesniems.

Tautinio kostiumo gamybos sistemos vizijà matau.Tai turëtø bûti individualiu meistrø darbu ir paveldo stu-dijomis paremta, aukðtos kokybës siekianti, valstybësremiama, o per tai – ir kontroliuojama, sistema.

r

9

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/3 (108)

Kai kurie lingvistikos bei folkloristikossàlyèiai su archeologija

Bernd GLIWA

Tyrimo objektas – folkloro bei kalbos duomenys, ypaèvietovardþiai, susijæ su archeologijos bei istorijos temomis.Konkreèiau – þodþio ragana ir vietovardþiø su sandu ra-gan- analizë tautosakos kontekste bei raganos, kaip miti-nio personaþo, kilmë. Svarstoma ir vietovardþio Spiginoragas (prie Birþulio eþero, kur esama neolito kapø) etimo-logija. Nuskendusio Raigardo klausimas nagrinëjamas ry-ðium su laidosena vandenyje (pelkëje). Tikslas – paska-tinti tarpdisciplininius lingvistikos, folkloro bei archeolo-gijos tyrimus, diskusijai pateikiant keletà naujø hipoteziø.Metodai: istorinë lyginamoji kalbotyra, vidinë rekonstruk-cija; semiotinë, naratyvinë teksto analizë. Iðvados: Raga-ninës – tai greièiausiai vietos, vardà gavusios dël laidoji-mo paproèiø. Spigino ragas gali bûti giminiðkas latviø ra-ganos pavadinimui spîgana. Rekonstruojamas laidosenoselementas: lauþo liekanos po kremacijos uþakëjamos. Taigalëtø paaiðkinti, kodël kai kuriose rytø baltø kultûrose ne-randama kapiniø arba kaulø degintiniuose kapuose. Iðke-liama prielaida Raigardo slënio pelkëje buvus laidojama.

1. Straipsnyje norima pristatyti ávairiuose Lietuvojesunkiai prieinamuose leidiniuose skelbtus lingvistikos beifolkloro tyrinëjimus, lieèianèius baltø laidojimo bûdusbei vietas. Kartu iðkeliami klausimai, á kuriuos atsaky-mus galëtø duoti baltø archeologija. Be to, siûloma naujøgalimybiø interpretuoti turimà medþiagà. Nustaèius sà-sajas su konkreèiais archeologiniais objektais, tiksliaugalima bûtø datuoti ir kai kuriuos tautosakos siuþetusbei kalbos faktus.

Straipsnyje lieèiami klausimai buvo aptarti su prof.dr. S. Karaliûnu, prof. dr. W. Smoczyñskiu, dr. D. Ðeð-kauskaite ir ypaè su dr. V. Vaitkevièiumi. Jiems nuoðir-dþiai dëkoju.

2. RaganaPlaèiai paplitusia nuomone, esà ragana buvusi „re-

gëtoja”,1 suabejojo jau Greimas2 – dël prieðtaravimo tau-tosakai. Alternatyvià nuomonæ – raganà buvus „raguo-tàjà” – plaèiausiai pagrindë J. Otkupðèikovas.3 Remda-masis tautosaka, istorijos dokumentais bei kitø kalbøduomenimis, savà etimologijà yra pateikæs ir ðio straips-nio autorius.4

Mano siûloma etimologija neatmeta þodþio ragana gi-minystës su ragas bei regëti, taèiau pradinæ jo reikðmæ re-konstruoja ne kaip „reginèiàjà”, o kaip „regimàjà, pasi-rodanèiàjà” < *„kas iðkilæ, iðkilu, matoma” (analogiðkaitraktuoju ir rusø ved‘ma „ragana” < *„kas matoma, at-paþástama”). Semantinë raida remiasi ðaknimi ide. *regh-„iðkilti, atsistoti”5 > „bûti iðkilusiam ir todël matomam”> „regëtis, rodytis”. Kita svarstyta etimologija gretinaraganà su keltø deivës vardu Rigani, lotynø þodþiu regi-na „karalienë”6 ir, vadinasi, kildina jà ið ide. H3reg‘-„ið(si)tiesti”7. Bet pastaroji maþiau tikëtina ir negrindþia-ma lietuviø tautosakos.

Taigi ragana < „kuri regisi, rodosi” suprantama kaipðmëkla, vaiduoklis, bûtent kaip „sugráþtantis numirëlis”,ir gretintina su protëviø vëlëmis, pasirodanèiomis per kaikurias kalendorines ðventes, kaip Velykos, Joninës, Kalë-dos. Galima manyti, kad bendravimas su ðiomis mitinë-mis bûtybëmis kitados vertintas teigiamai, þinoma, jau-èiant atitinkamà religinæ pagarbà ir baimæ.

Vaiduokliai ir ðmëklos, kaip ir nepatenkinti sugráþtan-tys numirëliai, savo pretenzijas paprastai pareiðkia persapnus. Kontaktai su jais, iðskyrus nustatytà laikà po lai-dotuviø ar per kalendorines ðventes, laikyti pavojingais irvengtinais. Tam, kad nustotø vaidenæsis ar sapnavæsis, la-vonà, pasak sakmiø, kartais mëginama iðkasti, sudeginti,arba nukirsti jam galvà ir perlaidoti.

Palyginimui verta atsiþvelgti ir á vok. Hexe „ragana”etimologijà, kildinanèià þodá ið sen. vok. aukðt. hagzus-sa < vakarø germanø *haga-tusjo, maþdaug „patvoriodvasia” (haga – tai vieta uþ ar prie tvoros, patvorys).8

Tai dvasia, esanti ties riba, eþia, t. y. anapus savos er-vës. Nei Hexe, nei ragana pradþioje nereiðkë þmogaus,o bûtent dvasià. Teismo aktuose, vadinamosiose raganøbylose, daþnai vartojamas lotyniðkas terminas maleficia,ypaè vokiðkuose tekstuose. Lietuvos teismø bylose, ra-ðytuose lenkø ar kanceliarine rytø slavø kalba, minimosczarownica, koldun‘ja ir kt. – pasakose vartojamø raga-nos pavadinimø wiedma ar jaga èia nepasitaiko.9 Pava-dinimai Hexe bei ragana kaltinamosioms imti taikytitik vëliau – atitinkamai nuo XVI ir XVII a. Literatûro-je pasitaikantis vertimas czarownica = ragana10 laikyti-nas netikslumu, paskatintu áprasto mums raganos (kaip

l

10

MOKSLO DARBAI

moters „regëtojos”) supratimo, teisingiau bûtø verstitiesiog kerëtoja. Sàvokø Hexe, jaga bei ragana nevartoji-mas tesimø bylose lengvai paaiðkinamas kaip tik tuo,kad jos tuomet dar þymëjo ne þmogø, o dvasinæ, ar mi-tinæ, bûtybæ.

Baþnytinë demonologija, pagrindusi raganø medþiok-læ, daug elementø pasiskolino ið Europos tautø folklo-ro.11 Nëra abejonës, kad demonologija savo ruoþtu vëlveikë folklorà. Todël kartais nelengva atskirti, kas tauto-sakoje yra ið ankstesniø laikø, o kas – baþnytinës demo-nologijos átaka. Ðiaip ar taip, tikëjimas velnià esant raga-nø „virðininku” neprieðtarauja èia siûlomai raganos eti-mologijai: ragana, kaip mirusiojo vëlë, kaip tik patektøvelnio, kaip mirusiøjø valdovo, þinion.12

Atitinkamai galima bûtø traktuoti vietovardþius su san-du ragan-. Tokius vietovardþius nagrinëjo Vaitkevièius.13

Remdamasis ankstesne prielaida raganà buvus „regëto-jà”, religiniø kompetencijø turintá asmená, tyrinëtojas tei-gia, kad vietose, vardu Raganinë ar pan., þmonës rinkda-vosi ðvæsti senosios religijos kalendoriniø ðvenèiø, mau-dydamiesi upëje. Jei þodþiu ragana iki XVII a. gyvas þmo-gus nebuvo vadinamas, abejotina, kad ðitaip bûtø pramin-tos kulto vietos, kuriose moterys – tariamos raganos – at-likdavo pagoniðkà ritualiná maudymàsi. Su raganø bylo-mis toks vietovardis siejasi tik pavieniais atvejais. Bet ka-dangi ragana – religinis terminas, prielaida Raganines bu-vus tam tikras kulto vietas vis dëlto neatmestina: galimaspëti, kad tai buvo vietos, kur vienaip ar kitaip apsireikð-davo raganomis vadinamos dvasinës bûtybës. O kadangimirusiøjø vëlës daþniausiai pasirodo ten, kur jie palaido-ti, tai – iðkeliu prielaidà – ir Raganinës gali bûti susijusiossu senomis kapavietëmis ar kremacijos vietomis. Turimiduomenys tokiai prielaidai neprieðtarauja: Raganvietë/Ra-ganiavietë ties Rokiðkiu yra bûtent senkapis (nors vëles-

nis padavimas jau sieja jà su raganø bylomis14); Raganukalns Obeliø saloje Dauguvoje, netoli Jekabpilio, – bû-tent ankstyvojo geleþies amþiaus kapinynas.15

Apie kalvà upën griûvanèiu skardþiu Raganinë prie Ðe-tëkðnos, tarp Salø ir Taraldþiø, pasakojama, esà èia vai-denasi, randama þmoniø kaulø. Keliø ðimtø metrø atstu-mu, jau ne prie upës – Guèiûnø kaimo Raganø kalnas (1pav.).16 Ten sudegintos seserys Mulvinaitës, átartos raga-navimu.17 Ðiø dviejø panaðiai vadinamø vietø tarpusavioryðys nëra aiðkus, neatmestina galimybë, jog èia bûta vie-nos didesnës taip vadinamos vietovës. Vietos smarkiaiapardytos melioracijos, archeologø lankytos.18

V. Vaitkevièius Raganines sieja su Joniniø bei Velykøðventimu.19 Per ðias kalendorines ðventes pasirodanèiosraganos, ir tam tikru ritualiniu bûdu pasirengus jas gali-ma nesunkiai atpaþinti; bet per ðias ðventes pasirodo irprotëviø vëlës.20 Mintis Raganines esant laidojimo (kre-macijos) paminklus neprieðtarauja jø kaip kulto vietø su-pratimui, nes þinoma, kad baltai kapinëse rengdavo ritu-alines puotas.21 Bliujienë pagal Uþpelkiø kapinyno arche-ologinius duomenis patvirtina ten buvus keltas puotas.22

Prisiminkime þinomà tautosakos motyvà apie raganø sà-skrydþius ir puotas kokiame nors kalne, kuriø liudininkutampa „raganø tepalu” pasitepæs ir ið paskos atskridæsbernas.23 Abejotina, ar iðvis kada bûta tokiø puotø, ku-rias bûtø këlæ ir jose dalyvavæ gyvos moterys „raganos”.Nustatytas „raganø tepalo” psichotropinis, regëjimus su-keliantis poveikis.24 Regëjimo turinys, nors ir veikiamasvartoto „tepalo” sudëties, pirmiausia priklauso nuo kul-tûrinio konteksto: regima tai, ko laukiama, ko tikimasi.Galimas dalykas, kad psichotropinës medþiagos buvo var-tojamos apeigose, skirtose susisiekti su protëviø vëlëmis.Neatsitiktinai narkotiniai augalai – drignë, durnaropë, (vë-liau) tabakas – priklauso velniui, vëliø valdovui.25 Kitavertus, jeigu kurios nors kalendorinës ðventës proga no-rëta susisiekti su tam tikromis vëlëmis, vadintomis raga-nomis, tai ðios irgi turëjo atkakti á tà paèià ðventës vietà,kurioje susirinko þmonës. Akivaizdu, kad tokia situacijasukelia nemaþai painiavos.

3. Pastaba dël vietovardþio Spigino ragas.Latviðkas raganos pavadinimas spîgana, daþnai taiko-

mas ir klystþvakei, siejamas su „spindesiu”:26 la. spîguïot„mirguliuoti, blykèioti”, spîgulis „jonvabalis”, lie. spigu-liuoti „menkai, silpnai ðviesti, spingsëti; silpnai matytis,marguoti”, spygsoti „silpnai ðviesti, vos matomai spindëti,þibëti” (taip pat „stovëti, dungsoti, stûgsoti”, pavyzdþiui:Visais padusiais spygsojo ir dabar dar tebespygsoja didelimilþinkapiai, Krokialaukis, Alytaus r.), su-spigti „suðvis-ti, suspindëti”, spyguolë „spingsulë”, spingëti „spindëti,þvilgëti, blizgëti; silpnai ðviesti, spygsoti” (LKÞ XIII,400–401, 402, 413, 416, 406) ir kt. Liaudies tikëjimu,

1. Raganø kalnas Guèiûnuose (Salose), Rokiðkio r.V. Vaitkevièiaus 1999 m. nuotrauka.

r

11

Bernd GLIWA. KAI KURIE LINGVISTIKOS BEI FOLKLORISTIKOS SÀLYÈIAI SU ARCHEOLOGIJA

klystþvakës daþnai siejamos su numirëliø sielomis, klai-dinanèiomis þmones ir áviliojanèiomis juos á pelkæ.27

Spîgana tad irgi gali bûti „matoma” vëlës apraiðka.28 Pertokià prielaidà galima paþvelgti á lietuviø vietovardá Spi-ginas – sala Birþulio eþere, kurioje aptikta neolito kapø.29

Visai tikëtina, kad vietovardis irgi susijæs su raganomisbei klystþvakëmis. Kapø datavimas leidþia kalbëti apie in-doeuropieèiø laikø palikimà.30 Jauniausias kapas datuo-jamas 2130 ± 120 m. pr. Kr. ir priskiriamas virvelinës ke-ramikos bei laiviniø kovos kirviø kultûrai.31

Kapai senesni uþ baltiðkuosius. Senesniø ir jaunesniøkapø palyginimas neleidþia kalbëti apie nenutrûkstamàtradicijà. Bet kaip tik tai yra labai ádomu: kodël laidoji-mui renkamasi vis ta pati vieta?32

Pavadinimas Spiginas formaliai yra bûdvardþio *spigi-nas „spiginantis, spingsintis, spindintis, þibantis” vedinys.33

Sàsajoms su raganomis, regis, prieðtarautø þinia Spiginoragà nuo seno esant þvejø pamëgtà naktinës þûklës ato-kvëpio vietà.34 Todël neatmestina galimybë Spiginà supras-ti kitaip: kaip „spingsinèià” vietà dël þvejø naktimis èiakûrenamos ugnies. Ir vis dëlto kapavietë poilsio vieta virstigalëjo tik jà uþmirðus. Arba gal kitados kapai lankyti sà-moningai, protëviø praðant sëkmës þûklëje? Jei tokia in-terpretacija teisinga, turëtø bûti þinoma padavimø apievaidenimàsi Spigino rage, bet jø iki ðiol nepavyko aptikti.

4. Kremacija ir kremuotø palaikøiðbarstymas laukuoseÞinomos lietuviø pasakos pabaigoje ragana (pikta pa-

motë, laumë, laumë ragana) prilimpa prie nusmaluotoarklio, ir ðis jà nutàso laukais, po laukus „iðbarsto jos kau-lelius”. Uþtat sakoma: kai þiemà saulëje blizga sniegas,tai esà raganos kaulai arba laumës taukai.35

Motyvo kilmæ galima mëginti susieti su laidojimo apei-gomis: kremuoti kaulai ið lauþo surenkami; jie ar bent dalisjø, o gal ir pelenai, prilipinami prie nusmaluotø akëèiø(manytina, tiesiog velkant nusmaluotas akëèias per lauþoliekanas); akëèios velkamos laukais. Hipotezës argumen-tai: pasakoje ragana prie arklio prilimpa paeiliui atskiro-mis kûno dalimis (rankos, kojos, kartais dar galva, pil-vas); gyvas þmogus, pasmerktas tokiai mirèiai, manytina,bûtø prie arklio tiesiog pririðtas;36 kûno daliø prilipdy-mas atskirai primena kremuotø kaulø prilipdymà.

Viename ið pasakos variantø sakoma:Liepë atvesti þirgà ir iðtepti já su smala, paskui paðaukë

þynæ ir sako:– Muðk já su ranka! Þynë sudavë su deðine – prilipo.Vël liepia:– Muðk su kita!Prilipo.– Dabar su koja!Ir koja prilipo. Kaip jau abi koji prilipo, pabaidë þirgà

– þirgas nubëgo tiesiog á Ðuðvæ maudytis ir teip tik paskan-dino þynæ.37

Ðis variantas pasiþymi nebûdinga pasakai raganosmirties vieta (paskandinimas vandeny) ir paèios raga-nos pavadinimu þynë. Kad prie arklio ðitaip prilipæs þmo-gus, ðiam panërus, nuskæstø, aiðku. Kitaip su valkiojimulaukais: norint gyvà raganà „iðbarstyti po laukus”, ar-klys turëtø ilgai voliotis ar brautis per brûzgynus, ir taivargu ar jam pavyktø raganos „kaulø” nusikratyti. Prag-matiðkiau atrodo bûtent kaulø lipdymas ir valkiojimaspo laukus akëèiomis. Apdegæ kaulai, prieð galutinai su-irdami á pelenus, tampa trapûs ir tikrai galëtø ðitaip val-kiojami po laukus nubyrëti.

Kodël motyvas daþniausiai siejamas su þiema – bliz-ganèiu saulëje sniegu, neaiðku. Galbût reikëtø apsvarsty-ti tiesioginæ raganø sàsajà su sniegu, ryðkià, pavyzdþiui,þinomoje vokieèiø pasakoje „Frau Holle”.

Faktas, kad ragana daþnoje pasakoje suvoktina kaipvelionis,38 neprieðtarauja èia siûlomai etimologijai ir galibyloti uþ laidojimà. Keliuose tekstuose jos prilipimas ávyks-ta bûtent po kremacijos: kaip antai pasakoje apie hero-jaus iðkepimà (AT 327).39 Viename variante turime visàveiksmà su aktualizuotu rekvizitu: …ugná sukûrë ir sude-gino raganà. Pasiuntë traktoriø ir iðbarstë tà ugná. Ir dar kaisniegti, tai tø raganø kaulai laksto.40

Toks laidojimo bûdas sietinas su derlingumo skatini-mu, uþ kurá þemdirbiø kultûrose pirmiausia atsakingi mi-ræ protëviai.41 Èia mitologija ir praktinë patirtis savaipsutaria, nes kremacijos liekanos – pelenai – yra tràðos.Ádomiø uþuominø ðiuo atþvilgiu galima rasti sakmëje: Die-vas senelis eina per ariamà laukà ir sako artojui: Ale kadtavo þemë iðdirbta, kad Dievas duos, tai èia gali bûti labaigeri rugiai. Artojas atsako: Að ir be tavæs, seni, þinau, kadbus geri. Senelis, nieko nebepasakæs, nueina tiesiai perlaukà. Kitais metais tame lauke rugiai visai neuþderëjo, otik ten, kur buvo praëjæs senelis. Artojas ir sako: Kad bû-èiau þinojæs, tai bûèiau tà sená po visà dirvà iðvalkiojæs.42

Ðiaip jau senelis ðioje sakmëje laikomas Dievu, bet keti-nimo já „valkioti” tai nepaaiðkina. Be to, „Dievas senelis”– ikikrikðèioniðka figûra – kartais imasi sielø vedlio ar val-dovo vaidmens, taigi archajiðkojo Velnio funkcijø. Nere-tai jis pasirodo kaip elgeta, o elgeta – irgi tarpininkas tarpðio ir ano, protëviø pasaulio.43

Kalbamas laidojimo bûdas, glaudþiai susijæs su þem-dirbyste, ir istoriðkai galëtø bûti siejamas su ankstyvàjaþemdirbyste. Svarstytina, ar juo galima bûtø paaiðkinti sà-lygiðkà kapiniø trûkumà kai kuriose rytø baltø archeolo-ginëse kultûrose.44 Turimi duomenys apie þemdirbystësbûklæ regione45 tam irgi neprieðtarauja. V. Vaitkevièiausteigimu, „daþniausiai geleþies laikotarpio Rytø Lietuvoskapuose degintiniø kaulø trûksta. Jø per maþai. Lauþa-vietës, kuriose jie buvo sudeginti, vis dar neþinomos ar

l

12

MOKSLO DARBAI

neaptiktos. Á kapus daþnai atneðdavo tik dalá kaulø. Beto, kartais ir ðie bûna tokie balti, ðvarûs, kad svarstoma,ar jie nebuvo perplauti, persijoti”46 (2 pav.). Tai nesunkupaaiðkinti kalbamu laidojimo bûdu: lauþavietës galëjo bûtiárengiamos tiesiog dirvoje, stambesnius kaulus iðrinkda-vo, o smulkesnius kartu su pelenais tiesiog uþakëdavo.Vis dëlto lieka problema, kad toks laidojimas praktiðkaineárodomas.

Taèiau bûtø galima patyrinëti minëto pasakos motyvoapie po laukus „iðbarstomà” raganà paplitimà: gal jis dau-giau maþiau sutampa su kalbamos laidosenos paplitimu?Nors nuo geleþies amþiaus pradþios motyvas galëjo mig-ruoti. Preliminariai, remiantis vien spausdintais tekstais,galima teigti, kad dauguma tekstø su raganos prilipimuprie arklio, reèiau pririðimu prie arklio ir paguldymu antakëèiø, uþfiksuoti kaip tik Rytø bei Pietø Lietuvoje. Va-karinë riba, regis, eina per Trumpaièius,47 Panevëþá,48 Èe-kiðkes,49 Oþkabalius.50 Paplitimui gali daryti átakà ir pa-èiø tø pasakø, kuriose kalbamas motyvas pasitaiko (AT450-452, reèiau AT 403, 405, 327, 511 tipas), buvimas arnebuvimas areale.51

Dar kitas klausimas, kà reikia priskirti motyvui? Artai negali bûti tik neþabota þmogaus fantazija, sugalvo-jant kuo þiauresná „piktos raganos” nugalabijimo bû-dà? Pavyzdþiui, ar priskirtinas motyvui toks prieðo nu-galabijimo bûdas ið pasakos, uþraðytos Telðiø kraðte:reiktø já iðvesti uþ miesto ant dirvono ir su dvyleka arkliøsutraukyti?52 Norëèiau tai paneigti, nes ir „auka” èia yravisai ne ragana ar koks nors jos pakaitalas, ir ji neval-kiojama po laukus, o tik sudraskoma (tai nereta mirtiesbausmë). Trûksta ðiame tekste ir bûdingo sniego bliz-gesio paaiðkinimo.

Blizgantá sniegà nusakantys frazeologizmai laumiø tau-kai, raganos kaulai ir kt. þinomi ypaè ið rytinio ar pietinio

Lietuvos pakraðèio bei ið Baltarusijos, raganos taukai –dar ið Kazlø Rûdos.53 Minëtas B. Jasiûnaitës sàraðas në-ra iðsamus, ir neaiðku, ar tokie frazeologizmai pasitaikotik pasakose, ar, pavyzdþiui, keiksmø formulëse, ar jie var-tojami ir iðvis be naratyvo. Vis dëlto jø paplitimas pana-ðus. Be abejo, dël pilno vaizdo reikëtø surinkti duomenisapie atitinkamo motyvo paplitimà Baltarusijoje, Latvijo-je, Lenkijoje.

5. Raigardas5.1. Neseniai pasirodþiusioje knygoje „Ar Raigardas

tikrai prasmego?”54 esama ádomiø straipsniø ið ávairiø su-sijusiø srièiø. Taèiau á pavadinime iðkeltà klausimà auto-riai lyg ir neatsako. Atrodo, pavadinimas labiau retorinisir pasirinktas tik dël skambesio. Þinoma, vienareikðmioteigiamo atsakymo a priori niekas ir nelaukia. Raigardoteritorija pelkëta, bent jau maþdaug 7000 pastarøjø me-tø,55 todël lyg ir netinkama þmonëms ásikurti, o jeigu mies-to èia nebûta, tai negalëjo jis ir prasmegti. Galimybë èiabuvus statiniø ant stulpø, þinomø ið Vidurio ir Vakarø Eu-ropos nuo mezolito iki geleþies amþiaus,56 nesvarstoma.

Nepaisant ádomios slënio geologinës sandaros, „esantaktyviai morfostruktûrai su neþymaus neotektoniniogrimzdimo tendencija”,57 su ja Raigardo prasmegimas visdëlto nesietinas. Regis, paslaptis ne geologijoje. Padavi-mà tad reikëtø iðvis atmesti kaip nesàmonæ ar bent jauspëti já atkeliavus, tarkim, ið Birþø kraðto su daugybe atsi-vërusiø karstiniø smegduobiø.

Padavimo turinys visai aiðkus: èia stovëjo Raigardas irprasmego. Padavimas nesako èia stovëjus ir prasmegusmiestà. Manytina, jis kalba apie kà kita. Pirmiausia derë-tø apsvarstyti, kas ið tikrøjø yra Raigardas. Savaiminë prie-laida Raigardà buvus paprastu miestu, kadaise stovëju-siu þemës pavirðuje, nebûtinai yra teisinga. Kai kuriø gy-ventojø teigiama: Raigardas – ne prasmegusio miesto vieta(ði vadinama Raistu), o bûtent prasmegusio miesto var-das.58 Informacijà siûlau suprasti taip: þemiau pelkëtosvietos, vardu Raistas, esama kaþko, vardu Raigardas. Tau-tosakoje pastebima tendencija keisti rekvizitus pagal kul-tûrà, gamtinæ aplinkà ar technikos lygá. Taip vietoj lietu-viø pasakos vilko atitinkamoje indø pasakoje atsirandatigras arba, prisiminus aukðèiau pateiktà pavyzdá, arklysvirsta traktoriumi. Situacijà ir veiksmà pasakojamoji tau-tosaka stengiasi vaizduoti aktualiame kultûriniame kon-tekste. Taigi pasakotojas, þinodamas siuþetà apie po rais-tu esantá miestà Raigardà, nesunkiai paaiðkina já pasken-dus. Kitas klausimas, kodël miestas paskendo? Atsaky-mas irgi bemat randamas: jis buvo prakeiktas arba nu-baustas. Tai bûdinga naratologinë teksto raida, neturintinieko bendra su paèia padavimo kilme.

Miestas atsiranda tada, kai pakankamai daug þmoniøatsikelia gyventi á vienà vietà. Á klausimà, kaip po raistu

2. Santakos (Vilniaus r.) 4-o pilkapio 2-asis degintinis kapas,datuojamas V a. pabaiga–VI a. V. Vaitkevièiaus 2002 m.

tyrinëjimø metu daryta nuotrauka.

r

13

Bernd GLIWA. KAI KURIE LINGVISTIKOS BEI FOLKLORISTIKOS SÀLYÈIAI SU ARCHEOLOGIJA

atsirado Raigardas, alternatyviai galima bûtø atsakyti, kadjo „gyventojai” skendo ten po vienà tol, kol susidarë iðti-sas „miestas”. Kitaip sakant, Raigardas – tai „mirusiøjømiestas”, kurio „gyventojai” – raiste sulaidotøjø palaikai.

K. Bûga vardà Raigardas gretina su kaðubø raja „pel-kë, raistas”, latviø Ruoja (gyvenvietës pavadinimas), râja„stovintis geleþingas vanduo”.59 Bûgai pritarë V. Toporo-vas, paminëdamas ir geologà A. Seibutá, mëginusá toká Bû-gos aiðkinimà susieti su tolimoje praeityje èia buvusiaistektoniniais „prasmegimais”.60 Nors kaðubø râja „pelkë,raistas” kilmë neaiðki,61 svarstyta skolinimosi ið ugrofinøgalimybë,62 nors ir maþai tikëtina.

Kito Raigardo esama uþ 80 km, Lenkijoje – tai Rajgródðalia eþero tuo pat vardu. Vietovardis paliudytas jau XIIIa. „Ipatijaus metraðtyje”, kurio ðàé – ið jotvingiø *Rôja-s;teigiama miestà gavus vardà nuo eþero.63

Mano siûloma Raigardo etimologija ðtai kokia: laiky-damas sandà liet. rai- kilusiu ið balt. *re®- < ide. reH2-®-,gretinu já su liet. rôti, rainóti „ryti”, rajùs „ëdrus”, rãjus„masalas þuvims gaudyti”, prarytis „praraja; akivaras;prapultis”.64 Poþemiuose, apaèioje esantis mirusiøjø pa-saulis daþnai vadinamas ne tik þodþiais, þyminèiais smu-kimà þemyn (paskanda : paskæsti „pasinerti, nugrimzti ádugnà”; pragarmë : garmëti „grimzti, skæsti”), bet ir tie-siogiai susijusiais su rijimo vaizdiniu: pavyzdþiui, praga-ras, pagal vienà ið populiariausiø etimologijø, yra vie-nos ðaknies su þodþiais gerklë, gerti, pirmine reikðme –„ryti”. Taigi nauja etimologija pagrásta ir semantiðkai,semasiologiðkai. Toliau siûlau ir þodá raistas átraukti á rôti,rainóti giminæ, atsisakant tradicinio gretinimo su rãibas,rãimas, rãinas.65 Nors semasiologinë motyvacija pelkë :pilkas ir bala : baltas apskritai teisinga, ðiuo atveju jaiprieðtarauja þodþiø daryba. Daiktavardþiai su dëmeniu-stas visada daromi ið veiksmaþodþiø, o ne ið bûdvardþiø.Tokio dëmens -s- arba priklauso kamienui (kamiengalis-d- ar -t- prieð priesagà -tas virsta -s-, pavyzdþiui, vaistas: *vaid-), arba priklauso priesagai, atsiradusiai ið incho-atyviø veiksmaþodþiø su esamojo laiko III asmens -staarba ið kauzatyvø su –styti66 (pavyzdþiui, glaistas : glais-tyti; laistas : laistôti : lieti; saistas : sãistyti : sieti). Todëlraistas reikëtø sieti su *raistyti „rydinti, daryti, kad pra-rytø”. Kaip minëta, pelkëta vieta virð Raigardo kaip tikvadinasi Raistas.

5.2. Tokia interpretacija leidþia daryti prielaidà, jogRaiste buvo laidojama. Ir bûtent taip mirusieji patekdavoá Raigardà. Ðià prielaidà turëtø bûti galima patikrinti ar-cheologiðkai: kadangi kiminø ir durpiø cheminës ir anti-biotinës savybës uþtikrina gerà palaikø, iðskyrus kaulø,iðsilaikymà, tai jei èia bûta palaidojimø, jie turëtø bûti ið-likæ. Raigardo slënis melioruotas, iðkasti grioviai. Dur-piø sluoksnis vietomis siekia 6,4 m, vyraujant 2,5 m storio

sluoksniui (3 pav.). Pelkës plotas virðija 400 ha.67 Durpësdideliu mastu nekastos, bandomieji ðurfai prognozuotøradiniø neparodë. Dël didelio ploto ir gylio klasikinis ar-cheologinis kasinëjimas èia vargu ar prasmingas. Gal tadbûtø galima taikyti geofizikos metodus?

Kà galima pasakyti apie chronologijà? Vietovardþiaibaltiðki, todël laikotarpis datuotinas po indoeuropieèiøatvykimo á ðá kraðtà (vëliausiai I tûkstantmetyje pr. Kr.).Pabrëþtina, kad tokios sàvokos kaip pragaras, paskanda,prarytis, menanèios kryptá þemyn, kadaise þymëjusios po-mirtiná pasaulá po þeme ar vandeniu, pastarøjø ðimtme-èiø paprastai vertinamos neigiamai. Vis dëlto jos nebûti-nai turëjo bûti vertinamos neigiamai visada. Pasaulëþiû-ros pokyèiai, „geràjá” pomirtiná pasaulá perkëlæ á dangøar á abstraktø horizontalø tolá, galëjo ávykti dar prieð áve-dant krikðèionybæ.

Þinomi padavimai apie ðëlstanèius eþerus, nusilei-dþianèius þemën áspëjus jø vardà, neretai pasibaigiantysvardà áspëjusio asmens nuskendimu. Gal jie byloja pie au-kà eþerui arba palaidojimà eþere? Atvykëliai, apgyven-dindami naujus kraðtus, suteikia vietovëms – kalnams, eþe-rams ir t. t. – vardus. Pasiaukojæs ar paaukotas tokiu at-veju þmogus galëjo virsti eþero ðeimininku, palankiu savogenèiai. Panaðià funkcijà galëjo atlikti medinës figûrëlës,gan daþnai aptinkamos vakarø slavø apgyventos teritori-jos eþeruose, datuojamos I tûkstantmeèio viduriu, slavøatsikraustymo laiku.68

3. Raigardo slënio Raisto durpiø storio (metrais) schema:1) Raigardo slënio ðlaitas; 2) iðtisinio durpiø klodo ploto riba;

3) durpiø storio izolinija; 4) 1957 m. zondavimo taðkai; 5) 1970 m.græþiniø vietos; 6) 1999 m. græþinio vieta (pagal V. Baltrûnà, 2001).

l

14

MOKSLO DARBAI

V. Vaitkevièiaus nuomone, „kapinës Raigardo slëny-je buvæ ákurtos dël mitinëje sàmonëje tuo metu dar gy-vavusiø ryðkiø vaizdiniø apie slënyje po þeme ir vande-niu lokalizuojamas paskandas – lietuviðkàjá mirusiøjø pa-saulá”.69 Èia galima prisiminti ir padavimus apie pasken-dusias baþnyèias.

Padavimai apie Kleboniðkyje paskendusià baþnyèià ga-lëtø reikðti tose vietose esant panaðø palaidojimà. Kitavertus, vietovardis Kleboniðkës galëjo atsirasti dël to, kadsklypas kadaise priklausë Baþnyèiai, o padavimai – bûtiperkelti liaudiðkai aiðkinant vietovardþio kilmæ þinomupadavimo motyvu. Tam tikromis progomis, per kalendo-rines ðventes ar mirusiøjø metines, stengtasi susisiekti suprotëviais. Apie kalbamus ankstyvus laikus istoriniø duo-menø, þinoma, nëra, bet jei lavonai skandinti pelkëje, to-kios kapinës tikrai netinkama vieta susirinkimams. Tamtikslui, matyt, bûtø skirta vieta netoliese – gal kaip tiktokia vieta ir buvo minëtos Kleboniðkës ar, pavyzdþiui,Perescelsai,70 mitiniame kontekste tapæ kapinëmis.

Jau anksèiau buvo parodytas struktûrinis panaðumastarp padavimø apie paskendusius miestus, dvarus, baþ-nyèias, varpus, ðventuosius71 ir sàsajos tarp paskendusiøbaþnyèiø ir senøjø kulto vietø.72 Padavimuose bandymaiiðkelti paskendusá miestà ar baþnyèià visada baigiasi ne-sëkme.73 Manau, bandymas iðkelti baþnyèià yra naujas,áterptas motyvas, o senasis ir tikrasis – laikinas mirusiøjøprisikëlimas, ágalinantis bendravimà su protëviais, tarkim,per Velykas, po kurio, sudalyvavus apeigose – „miðiose”ir suskambus varpams, jie gráþta atgal á paskandas.74 Patsiðkëlimo motyvas naratyve logiðkai atsiranda kartu su min-timi apie prakeikimà ar bausmæ.

Ar gali mitinis mirusiøjø pasaulis bûti lokalizuoja-mas konkreèioje vietoje? Sàvoka „mitinis” daþnai trak-tuojama kaip fikcija. Taèiau kas teisinga Homero beikitiems ankstyvosios literatûros kûriniams, nebûtinaitaikytina originaliems mitams. Taigi mitinæ paskandà ga-lima suvokti ne kaip abstrakèià mirusiøjø buveinæ, o kaiprealiai tikëtà vietà.

Kodël anapusinis pasaulis tampa artimas? Archeo-logai daþnai pabrëþia, kad ákapës reiðkia tikëjimà kûnið-ku pomirtiniu gyvenimu. Vëlyva ákapiø forma, pavyz-dþiui, miniatiûriniai árankiai, gali bûti jau tik sustabarë-jæs paprotys. Jei kûniðkas mirusysis galëjo naudotis kon-kreèiais daiktais, reikia manyti, kad ir jo gyvenimas ne-buvo abstraktus. Esama tikëjimo pomirtiná sielos likimàglaudþiai siejantis su laidojimo bûdu. Antai sakmëse, sie-kiant nutraukti vaiduoklio lankymàsi ar sapnavimàsi, pa-tariama lavonà perlaidoti, sudeginti ar nukirsti jam gal-và. Tokie tikëjimai þinomi ir kitur, pavyzdþiui, senovësGraikijoje.75 Tad átikëtina, kad palaidojimo vieta ir po-mirtinë buveinë sutampa, juolab kai ta buveinë yra gy-viesiems netinkamoje pasaulio srityje, o jos riba grieþtai

nubrëþta, taip sumaþinant pavojingo gyvøjø ir mirusiøjøsusitikimo galimybæ. Toks pomirtinis pasaulis bei laido-jimo vieta ir bûtø Raistas, tiksliau, raisto dugnas, kur lo-kalizuojamas Raigardas.

Padavimai apie paskendusá Raigardà nëra unikalûs.Esama daug padavimø apie nuskendusius miestus, dva-rus, baþnyèias, varpus, „veseles” ir kt. Sakmëse bei pasa-kose esama duomenø apie atsitiktiná ar tyèiná apsilanky-mà kitame pasaulyje, á kurá kelias veda per vandená (lai-vu, tiltu) arba ir per skylæ þemëje (ðuliná). Apie tai ne kartàraðyta.76 Viename savo straipsnyje77 mëginau tokius pa-davimus susieti su sakmiø bei pasakø siuþetais ir anali-zuoti kaip galimas uþuominas á atitinkamà laidojimà. Dau-gybë eþerø, liûnø, sietuvø galëjo bûti laidojimo vietomis:eþerai Bedugnis, Pragarinis, klampynës Prapulduobë, Pra-ryjos duobë ir pan. Pasitaiko, kad eþeras ið Bedugnio per-vadinamas á Raganà.78 Paminëtini tokie mikrotoponimaikaip Begalinë sietuvë ir jau aptartos Raganinës.

Ragana tad gali bûti suvokiama kaip á namus sugráþ-tantis ir besivaidenantis numirëlis. Tada pasiteisina ink-vizicijos raganoms taikytas iðbandymas vandeniu: No-rintiems paþinti raganas, reikia jas skandyti: jeigu paskan-dyta grimzta á dugnà, tai reiðkia, kad yra teisinga mote-riðkë, o jeigu plaukia, tai yra ragana.79 Paprastas þmo-gus, palaidotas vandenyje, paskæsta ir negráþta,80 o kasgráþta, gráþta kaip ragana. Kas ið pirmo þvilgsnio atrodokaip istorinio raganø persekiojimo palikimas, nepriekaið-tingai ásiterpia á tautosakos kontekstà. Ir kaip tik tauto-sakoje pirmiausia reikëtø ieðkoti tikrøjø raganø perse-kiojimo prieþasèiø. Biblijoje nëra duomenø apie raganøiðbandymus vandeniu, èia teminimas sudeginimas antlauþo (Kunigø 20.14). O sakmëje patariama sudegintibesivaidenanèio numirëlio lavonà ir pelenus iðbarstytipo laukus (LTR 1770/20).

Pagal padavimus ir vietovardþius galima aptikti dau-giau tikëtinø laidojimo vietø. Reikëtø tad jas apþiûrëti irpamëginti susieti su þinomais archeologijos paminklais.Taèiau iðkyla klausimas, kodël iki ðiol tokiø laidojimo vietøneaptikta? Be galimo trivialaus atsakymo – „autorius klys-ta,” norëèiau paminëti tokias galimas prieþastis:

1) Lietuvoje bûta daug pelkiø, nemaþai jau sunaikin-ta, o dauguma likusiø tebëra neliestos; 2) palaikai randa-mi durpes kasant rankomis, o kasant technika, sunku to-kius radinius pastebëti, taigi jie tiesiog sunaikinami; 3)durpëse palaikai gerai iðsilaiko, todël nespecialistas, juosaptikæs, në neátaria tikrojo jø amþiaus, o laiko kurio norskaro ar nusikaltimo auka (Ðiaurës Vokietijoje ar Danijo-je durpëse palaikai randami gan daþnai, konservuojamiir laikomi muziejuose; Lietuvoje apie tai reikëtø teirautisdurpiø kasëjø); 4) gan daþnas pavadinimas Bedugnis by-loja apie laidojimus itin giliuose, sunkiai patikrinamuosevandens telkiniuose.

r

15

Bernd GLIWA. KAI KURIE LINGVISTIKOS BEI FOLKLORISTIKOS SÀLYÈIAI SU ARCHEOLOGIJA

Raistui pavadinimas Bedugnis ypaè tinka, nes jisiðties tarsi neturi dugno. Kitas dalykas, kai taip pavadi-namas eþeras. Padavimuose pasakojama apie bandymusiðmatuoti arba pamëginti suþinoti sapne eþero gylá, norsspëjanèiajam uþ tai gresia mirtis.81 Ðie padavimai pana-ðûs á padavimus apie kasinëjimus piliakalniuose ar pil-kapiuose. Tikëjimas eþerà neturint dugno kelia klausi-mà: kas tuomet yra vietoj jo dugno arba kur patenkamapro eþero „kiaurymæ”? Galima prielaida, kad gelmëjeeþeras susijungia su poþeminiais kosmologiniais vande-nimis. Padavimas pasakoja Kakðbalio pelkës dugneesant arklio kaukolës pavidalo kamðtá. Jei kas kamðtáiðtrauktø, plûstelëtø vandenys ir uþlietø visà kraðtà.82

Vadinasi, vanduo ne iðbëgtø ir pelkë iðdþiûtø, o prieðin-gai – vanduo ið bedugnës plûstelëtø. Daugelyje „Nað-laitë ðulinyje” (AT 480A) tipo pasakø pro ðuliná paten-kama á anà pasaulá. Ðio tipo broliø Grimmø pasakoje„Frau Holle” mergaitë pas Frau Hollæ pakloja ir purtopatalus, ir þemëje ima snigti. Taigi poþeminis „anas pa-saulis” perkeliamas á dangø.

Ásivaizduokime toká pasaulio modelá: þemë plokðèia,jà ið visø pusiø supa vandenys, kurie susijæ su dangausvandenimis, ið kuriø lyja lietus.83 Tokiame pasaulio mo-delyje anapus galima patekti skirtingais bûdais, nors vi-sad per vandená: horizontaliai (laivu, tiltu) ir vertikaliai(ðuliniu, grimztant á eþerà ar pelkæ – arba dangaus van-denimis).

5.3. Ðiaip jau pelkëse palaikø aptinkama. Gümbeliosukompiliuotame sàraðe esama 16 atvejø ið Rytø Prûsijosir vienas radinys ið Pabaltijo.84 Ið jø tik trys datuoti: XIVa., apie 400 m. po Kr. ir 500 m. pr. Kr., pastarasis – 12–14metø amþiaus asmens palaikai.

Kaip leidþia spëti jau 1965 m. pasenusi geografija,ne visi duomenys patikimi,85 matyt daug medþiagos irarchyvø dingo karo metu. Jau Dieckas remiasi nepatik-rintais ðaltiniais. Vis dëlto Diecko 1965 m. skaièiai – apie700 þinomø palaikø pelkëse Europoje – kartojami.86

Apytikslë – „apie 2000”,87 – regis, tëra ekstrapoliacija iðpaskutiniø Diecko duomenø, kaip teigia Gümbelis.88 Va-dinasi, visai patikimø skaièiø neturime – esami atrodokiek perdëti.

Koelbjergo moteris, datuota 8000 pr. Kr.,89 – seniausipelkëje rasti palaikai. Keliø radiniø90 esama ið kitø tûks-tantmeèiø, bet dauguma datuoti nuo I tûkstantmeèio pr.Kr. pabaigos iki viduramþiø.

Nors ritualinis þmoniø aukojimas ar bausmë paskan-dinant pelkëje neabejotinai árodyti ir pagrásti radiniais beiTacito liudijimu („Germanija” 12), tokia interpretacijamûsø atveju vis dëlto atrodytø nepagrásta.91 Kitos ámano-mos mirties prieþastys – nelaimingas atsitikimas, nuþudy-mas, karo veiksmai.92

Lietuvoje Turlojiðkiø durpyne aptikti palaikai datuo-jami apie 1900 m. pr. Kr;93 jie prastai iðsilaikæ, galimasdalykas, todël, kad þmogus ar jo lavonas ne paskandintaspelkëje, o tik palaidotas á posausæ durpingà þemæ.

Ádomus ðiuo atþvilgiu toks padavimas: ...Ðitie velniûkð-èiai yra daug þmoniø, kurie per balà arba pabaliais keliavo,nudobæ. Yra pasakojama, kad daugsyk radæ negyvus þmo-nes ir balo[j], ir pabalij baisingai sugnaibytus, lyg kaip su-kandþiotus, teipkad visa mësa nuo kaulø buvo nuplëðta, priegtam jø drabuþius visur samanoms prikimðtus, ir teip toksþmogus biedningai ir iðgàstingai turëjo pasibaigti.94 Tai ga-lëtø sietis su pelkiø palaikais.

5.4. Raigardo apylinkiø radiniai ið vëlyvojo neolito irankstyvojo þalvario amþiaus negausûs. Daugiau duome-nø ið vëlyvojo þalvario ir ankstyvojo geleþies amþiø (IItûkst. pr. Kr. pab. – I tûkst. pr. Kr. pradþia). Stinga radi-niø ið I–II tûkst. po Kr. – teigiama kraðtà tuomet buvusretai apgyventà.95 Taigi archeologijos duomenys neprieð-tarautø siûlomai chronologijai.

Gausûs radiniai ið nurodyto periodo pr. Kr. ir galëtøliudyti laidojimà pelkëje. Galima net spëti neigiamai (galkintant religinëms paþiûroms) vertinamos „paskandos”Raigardo slënyje átakà vëliau kraðtà apleidþiant.

Butrimas ir Kazakevièius96 uþsimena, kad, palygintisu virvelinës keramikos kultûros gyvenvieèiø skaièiumi,to periodo kapavieèiø þinoma gana maþai. Laidojimusvandenyje bandoma priskirti brûkðniuotosios keramikoskultûrai,97 nors kol kas trûksta tai patvirtinanèiø duome-nø, arba jie nepatikimi.98 Nauji aptikti palaidojimai van-denyje galëtø paneigti arba patvirtinti èia iðsakytas min-tis, kurios savo ruoþtu galëtø savaip pakreipti archeolo-gines paieðkas.

NUORODOS:

1. Bûga K. Rinktiniai raðtai, II. - Vilnius, 1959. - P. 257t; Fraen-kel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, II. - Heidel-berg, Göttingen, 1965. - P. 684.

2. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. - Vilnius, Chicago,1990. - 142–143.

3. Otkupðèikov J. V. O proizchoþdenii lit., ltð. ragana „ved‘ma” //Baltistica, 13 (1). - Vilnius, 1977, p. 271–275. - Rusø k.

4. Gliwa B. Witches in Baltic fairy tales // Onomasiology Online 4(www.onomasiology.de). - 2003. - P. 1–14; Gliwa B. Ar lietuviøragana „ved’ma; witch; Hexe” buvo „regëtoja”? // Leksikografi-jos ir leksikologijos problemos. - Vilnius, 2003. - P. 159–169;Gliwa B. Etymologische Bemerkungen zu lit. kamanos, kamie-nas, kumelë // Acta Linguistica Lithuanica, 49. - 2003. - P. 13.

5. Rix H. ir kt. Lexikon der indogermanischen Verben. - Wiesba-den, 2001. - P. 496.

6. Gliwa B. Witches in Baltic fairy tales. - P. 7–8.7. Rix H. ir kt. Lexikon der indogermanischen Verben. – P. 304;

plg. Maþiulis V. Prûsø kalbos etimologijos þodynas, IV. - Vil-nius, 1997. - P. 8.

l

16

MOKSLO DARBAI

8. Kluge F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache/ Bearbeitet von E. Seebold. - Berlin, New York, 1999. - P. 373.

9. Gliwa B. Etymologische Bemerkungen zu lit. kamanos, ka-mienas, kumelë. - P. 4–5 (su klausimo literatûra).

10. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, III / Sudarë NorbertasVëlius. - Vilnius, 2003. - P. 388, 390 ir kt.

11. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, II / Sudarë NorbertasVëlius. - Vilnius, 2001. - P. 429.

12. Dël þinomos paèiø þodþiø vëlë ir velnias giminystës papildomaiþr.: Smoczyñski W. Hiat laryngalny w jæzykach baùto-sùowiañskich. - Kraków, 2003. - P. 153.

13. Vaitkevièius V. Raganinës – nauja Lietuvos ðventvieèiø grupë// Tautosakos darbai, XVI (XXIII). – 2002, p. 165–172.

14. Kerbelytë B. Lietuviø pasakojamosios tautosakos katalogas,III. - Vilnius, 2002. - P. 368, 406

15. Ozols J. Die baltische Steinkistengräberkultur // Vorgeschich-tliche Forschungen, XVI. - 1969, p. 84-86.

16. Uþ informacijà esu dëkingas Salos bibliotekininkei Rasai K.(2005 rugpjûèio mën.).

17. Rokiðkio kraðtas, padavimai, legendos, vietovardþiai / SudarëV. Leðèiova. - Rokiðkis, 1999. - P. 112.

18. Vaitkevièius V., Zabiela G. Þvalgomosios ekspedicijos RytøLietuvoje 1999 m. // Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1998ir 1999 metais. - Vilnius, 2000. - P. 538.

19. Vaitkevièius V. Raganinës – nauja Lietuvos ðventvieèiø grupë.- P. 166–167.

20. Þr. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës. - Vilnius, 1993.21. Pavyzdþiui, Guagninio 1611 metø liudijimas: Baltø religijos ir

mitologijos ðaltiniai, II. - P. 488.22. Bliujienë A. Investigations at the Uþpelkiai Cemetery // Ar-

chaeologia Baltica, III. – 1998, p. 280.23. Kerbelytë B. Raganos joja þirniauti // Augalø ir gyvûnø simbo-

lika. - Vilnius, 1999. - P. 237–247.24. Rätsch Ch. Enzyklopädie der psychoaktiven Pflanzen. - Aarau,

1998. - P. 749–754.25. Vëlius N. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis. - Vilnius

1987. - P. 40.26. Karulis K. Latvieðu etimoloìijas vârdnîca. - Rîga, 1992. - T. II.

- P. 263.27. Kerbelytë B. Lietuviø pasakojamosios tautosakos katalogas,

III. - P. 117–120.28. Gliwa B. Witches in Baltic fairy tales. - P. 10t.29. Butrimas A. Spigino mezolito kapai: paminklo tyrinëjimai //

Lietuvos archeologija, VIII. - Vilnius, 1992. - P. 4-10.30. Þr.: Kulikauskas P., Kulikauskienë R., Tautavièius A. Lietuvos

archeologijos bruoþai. - Vilnius, 1961. - P. 76-86; Butrimas A.,Kazakevièius V. Ankstyvieji virvelinës keramikos kultûros ka-pai Lietuvoje – archeologiniai tyrimai // Lietuvos archeologi-ja, IV. - Vilnius, 1985. - P. 14–18.

31. Kapas nr. 2, þr.: Butrimas A. Spigino mezolito kapai – pamin-klo tyrinëjimai. - P. 6.

32. Pakartotiná apleistø kapiniø naudojimà mini: Bliujienë A. In-vestigations at the Uþpelkiai Cemetery. - P. 278, 287; Urbana-vièius V., Urbanavièienë S. Archeologiniai tyrimai // Lietuvosarcheologija, VI. - Vilnius, 1988. - P. 9.

33. Gliwa B. Baltiðkieji pirties pavadinimai // Onomasiology Onli-ne, 5. - P. 9 <www.onomasiology.de>.

34. Butrimas A. Spigino mezolito kapai: paminklo tyrinëjimai. -P. 5.

35. Jasiûnaitë B. Dël vienos keiksmo formulës kilmës // Tautosakosdarbai, XV (XXII). - Vilnius, 2001. - P. 137; Gliwa B. Die Hexeund der Junge (AT 327F) und Der Junge im Sack des Freßdämo-

nen (AT 327C), ein kulturgeschichtlicher Deutungsversuch li-tauischer Märchen // Fabula, 3/4, vol. 44. – 2003, p. 282t.

36. Þr., pavyzdþiui: Basanavièius J. Lietuviðkos pasakos, II. - Vil-nius, 2003. - P. 440, 455.

37. Ten pat. - P. 283.38. Toporov V. Baltø mitologijos ir ritualo tyrimai: Rinktinë / Su-

darë N. Mikhailov. - Vilnius, 2000 - P. 207–211.39. Gliwa B. Etymologische Bemerkungen zu lit. kamanos, kamie-

nas, kumelë. - P. 282; Dovydaitis J. Lietuviø liaudies pasakos sudainuojamaisiais intarpais. - Vilnius, 2000. - P. 104: Nr. 25.

40. Lietuviø tautosaka, III: Pasakos. - Vilnius, 1965 - P. 295: Nr. 122.41. Beresnevièius G. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. -

Vilnius, 2001. - P. 153–155.42. Balys J. Rinktiniai raðtai, III. - Vilnius, 2002. - P. 296.43. Vëlius N. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis. - P. 165–167.44. Luchtanas A. Rytø Lietuva I tûkst. pr. m. erà // Lietuvos ar-

cheologija, VIII. - Vilnius, 1992. - P. 71; Volkaitë-Kulikauskie-në R. ir kiti. Lietuviø etnogenezë. - Vilnius, 1987. - P. 95; Ur-banavièius V. Laidojimo paproèiai Lietuvoje XIII –XVI a. //Lietuviø liaudies paproèiai. - Vilnius, 1991. - P. 48.

45. Luchtanas A. Rytø Lietuva I tûkst. pr. m. erà. - P. 70.46. Ið asmeniðko susiraðinëjimo, 2005-03-01.47. Ðiaurës Lietuvos pasakos / Surinko Matas Slanèiauskas. - Vil-

nius, 1974. - P. 427: Nr. 111 (AT 450).48. Lietuviø raðytojø surinktos pasakos ir sakmës / Parengë Bro-

nislava Kerbelytë. - Vilnius, 1981. - P. 339: Nr. 67 (AT 451).Galima nebent pridurti, kad ten pat aptartas pasakos tipo pa-plitimas – nelygu kalbamo motyvo paplitimui.

49. Dovydaitis J. Lietuviø liaudies pasakos su dainuojamaisiais in-tarpais. - P. 148: Nr. 32 (AT 452).

50. Basanavièius J. Lietuviðkos pasakos, I. - Vilnius, 2001. - P. 170:Nr. IV 26 (AT 451).

51. Plg. Kerbelytë B. Raganos joja þirniauti. - P. 211–216.52. Basanavièius J. Lietuviðkos pasakos, II. - P. 311: Nr. 36 (AT 300).53. Jasiûnaitë B. Dël vienos keiksmo formulës kilmës. - P. 137.54. Ar Raigardas tikrai prasmego? / Parengë V. Baltrûnas ir kiti. -

Vilnius, 2001.55. Ten pat. - P. 22, 28.56. <http://de.wikipedia.org/wiki/Pfahlbau>, apsilankyta 2005-06-01.57. Ar Raigardas tikrai prasmego? - P. 13.58. Vaitkevièius V. Gyvensenos ypatumai prie Raigardo (pasaulë-

þiûrinis aspektas) // Ar Raigardas tikrai prasmego? - P. 72. Norstai nepakeièia fakto, kad Raigardo vardu vis dëlto daþniau va-dinami slënis ir pelkë, o tikrinis vardas Raistas átartinai sutam-pa su atitinkamu bendriniu þodþiu.

59. Bûga K. Rinktiniai raðtai, I. - Vilnius, 1958. - P. 476.60. Toporov V. N. Ob odnoj gotsko-rumynsko-juþnobaltijskoj pa-

ralleli (Motiv ljudej i skota pod zemlej) // Balto-slavjanskijeissledovanija 1985. - Moskva, 1987. - P. 166. - Rusø k.

61. W. Smoczyñskio informacija, suteikta 2004 m. rugpjûèio me-nesá asmeniðkai.

62. Vanagas A. Lietuviø hidronimø etimologinis þodynas. - Vil-nius, 1981. - P. 383 (su klausimo literatûra).

63. Bûga K. Rinktiniai raðtai, I. - P. 476; Ar Raigardas tikrai pra-smego? - P. 9t (su klausimo literatûra).

64. Gliwa B. Einige litauische Ortssagen, bodenlose Gewässer undFrau Holle (KHM 24, AaTh 480) // Studia Mythologica Slavi-ca, VIII. - Ljubljana. - Spaudoje; plg. Smoczyñski W. Hiat la-ryngalny w jæzykach baùto-sùowiañskich. - P. 36–37.

65. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, II. - P. 689.66. Plg. Smoczyñski W. Neopierwiastki litewskie na -s- // Acta Lin-

guistica Lithuanica, 49. - 2003. - P. 103–129.

r

17

Bernd GLIWA. KAI KURIE LINGVISTIKOS BEI FOLKLORISTIKOS SÀLYÈIAI SU ARCHEOLOGIJA

Some links of linguistics and folkloristicswith archaeology

Bernd GLIWA

The object of the research is the data of folkloreas well as of the language, particularly place namesbeing linked with the subjects of archaeology andhistory, more precisely – the analysis of the wordragana (witch) and of the place names with the ele-ment ragan- in the folkloristic context, as well as theorigin of the witch as the mythic personage. Also,the etymology of the place name Spigino ragas (theSpiginas horn) (nearby lake Birþulis, where burial-ground of the Neolithic is present). The question ofthe sunk Raigardas has been investigated with ref-erence to the way of burrying the dead in the water(in a bog). The aim is to encourage interdisciplinaryresearch on linguistics, folklore and archaeology bypresenting for the discussion some new hypotheses.Concludingly Raganinës (the witch places) are mostprobably the ones that got their names because ofburial rites. The Spigino ragas may be related to thename of the Latvian spîgana (a witch). The elementof burying the dead being reconstructed: thesurvivals of the pile used to be harrowed up. By thisfact the explanation could be made why in some cul-tures of the Eastern Balts burial-grounds or bonesin the cremated graves can not be found. Suppos-edly, the tradition of burying the dead in the bog ofthe Raigardas Valley ought to have existed.

el. p. berndgliwa@yahoo.de

Gauta 2006 01 31, áteikta spaudai 2006 07 31

67. Ar Raigardas tikrai prasmego? - P. 21.68. Gliwa B. Einige litauische Ortssagen, bodenlose Gewässer und

Frau Holle.69. Vaitkevièius V. Gyvensenos ypatumai prie Raigardo (pasaulë-

þiûrinis aspektas). - P. 70, 76.70. Vaitkevièius V. Gyvensenos ypatumai prie Raigardo (pasaulë-

þiûrinis aspektas). - P. 70.71. Gliwa B. Einige litauische Ortssagen, bodenlose Gewässer und

Frau Holle.72. Vaitkevièienë D., Vaitkevièius V. Naujojo Daugëliðkio padavi-

mai // Tautosakos darbai, V (XII). - 1995. - P. 171–173.73. Kerbelytë B. Lietuviø liaudies padavimai. - Vilnius, 1970. - P.

140-177; Vaitkevièienë D., Vaitkevièius V. Naujojo Daugëlið-kio padavimai. - P. 171–180.

74. Vaitkevièius V. Gyvensenos ypatumai prie Raigardo (pasaulë-þiûrinis aspektas). - P. 74–76; Gliwa B. Einige litauische Orts-sagen, bodenlose Gewässer und Frau Holle.

75. Schnaufer A. Frühgriechischer Totenglaube. - Dissertation Uni-versität Tübingen, 1970. - P. 12, 177.

76. Kerbelytë B. Lietuviø liaudies padavimai; Vëlius N. Chtonið-kasis lietuviø mitologijos pasaulis; Seselskytë A. Lietuviø ste-buklinës pasakos apie pamotæ ir podukrà. - Vilnius, 1985; Be-resnevièius G. Dausos. - Vilnius, 1990.

77. Gliwa B. Einige litauische Ortssagen, bodenlose Gewässer undFrau Holle.

78. Vietovardþiø, uþraðytø ið gyvosios kalbos, kartoteka Lietuviøkalbos institute.

79. Basanavièius J. Lietuviðkos pasakos, II. - P. 263.80. Ðiaip jau lavonas pûdamas savaime iðkyla á vandens pavirðiø.

Kaip tam galëjo bûti uþkertamas kelias? Gal verta atsiþvelgti ábroliø Grimmø pasakà „Raudonkepuraitë”, kurioje vilkui ápilvà prikiðama akmenø?

81. Gliwa B. Einige litauische Ortssagen, bodenlose Gewässer undFrau Holle.

82. Basanavièius J. Ið gyvenimo vëliø bei velniø. - Vilnius, 1998. -P. 484.

83. Vandens sugràþinimà á dangø paaiðkina plaèiai þinomas tikëji-mas já siurbiant vaivorykðtæ, nors patirtis turëtø rodyti, kadvaivorykðtë atsiranda lyjant, taigi vandeniui krintant þemyn, one kylant aukðtyn.

84. Dieck A. Die europäischen Moorleichenfunde (Hominiden-moorfunde), I. - Neumünster, 1965, cituojama: Gümbel D. Eu-ropäische Moorleichenfunde. - Hausarbeit Universität Tübin-gen, 2004: <www.david-guembel.de/Hausarbeit_Europaeis-che_Moorleichenfunde.pdf>.

85. Eisenbeiß S. Berichte über Moorleichen aus Niedersachsenim Nachlaß von Alfred Dieck // Die Kunde, 45. - 1994. - P. 91–120, cituojama: Gümbel D. Europäische Moorleichenfunde.

86. Þr.: <http://www.discovery.de/de/pub/specials/mumienwoche/home/moorleichen.htm>, lankyta 2003-10-10.

87. Chamberlain A., Pearson M. Earthly Remains: The Historyand Science of Preserved Human Bodies. - London, 2001, ci-tuojama: Gümbel D. Europäische Moorleichenfunde.

88. Dieck A. Der Stand der europäischen Moorleichenforschungim Jahr 1986 sowie Materialvorlage von anthropologischenund medizinischen Sonderbefunden // Telma, XVI. - 1986. -P. 131-158, cituojama: Gümbel D. Europäische Moorleichen-funde. - P. 9.

89. <www.archaeology.org/online/features/bog/koelbjerg.html>,lankyta 2004-12-08.

90. <www.archaeology.org/online/features/bog/violence2.html>,lankyta 2004-12-08.

91. Pavyzdþiui, Noiverseno lavono perpjauta gerklë, vadinamasisRaudonasis Frankas (dabar Hanoverio muziejuje, Vokietijo-je) rodo, kad tai galëjusi bûti eutanazija dël sunkaus kûno su-þalojimo, visai nebûtinai aukojimas ar bausmë. Juk germanaimirtá ant ðiaudø laikë gëda: Vries J., de. Altgermanische Reli-gionsgeschichte, I. – Berlin-New York, 1970. - P. 188.

92. Þr.: <http://www.utexas.edu/courses/wilson/ant304/projects/projects97/dentep/dentep.html>, lankyta 2004-12-04.

93. <http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/akzalap/08.htm>,lankyta 2005-06-07.

94. Basanavièius J. Ið gyvenimo vëliø bei velniø. - Vilnius, 1998. -P. 484: Nr. 189.

95. Ostrauskas T. Akmens amþiaus ir ankstyvojo metalø laikotar-pio gyvenvietës // Baltrûnas 2001. - P. 42–54.

96. Butrimas A., Kazakevièius V. Ankstyvieji virvelinës keramikoskultûros kapai Lietuvoje. Archeologiniai tyrimai. - P. 15.

97. Þr.: Beresnevièius G. Dausos. - P. 111.98. Luchtanas A. Rytø Lietuva I tûkst. pr. m. erà. - P. 71.

l

18

Neogotikos átaka Þemaitijosmediniø koplytëliø architektûrai

(XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusë)

Ilona BURINSKAITË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/3 (108)

Straipsnio objektas: XIX a. pabaigos –XX a. pirmosios pusës mediniø, ant þemëspastatytø koplytëliø architektûra. Straips-nio tikslas: atskleisti mediniø koplytëliø ar-chitektûrinius neogotikos raiðkos ypatu-mus. Metodas: stilistinë analizë. Remian-tis archyvinës ikonografinës medþiagos ty-rimais1 analizuojamos neogotikos apraið-kos XIX a. pabaigos – XX a. pradþios Þe-maitijos mediniø koplytëliø architektûro-je, aiðkinamas teritorinis ðiø statiniø pa-plitimas regione, monumentaliojoje sak-ralinëje architektûroje ieðkoma jø fasadøsprendimo prototipø. Iðvada: mediniøkoplytëliø architektûroje neogotikiniai ele-mentai daþniausiai naudoti tiktai kaip fa-sadus paávairinantys dekoro motyvai, ne-keièiantys tradicinës statinio tûrio sanda-ros. Neogotikiniø koplytëliø, kuriø iðvaiz-da liudija tiesioginæ ðios stilinës kryptiesátakà, þinoma nedaug. Jø fasaduose daþ-nai atkartojama konkretiems stiliniamsprototipams bûdinga kompozicija.

Apibûdindami ant þemës pastatytasmedines koplytëles, maþosios sakralinësarchitektûros tyrinëtojai ne kartà jas yrapavadinæ miniatiûrinëmis baþnyèiomis. To-kiu iðorinëmis asociacijomis pagrástu su-gretinimu buvo paþymimas ne tik ðiø sak-raliniø pastatø dvasinës paskirties pana-ðumas, bet ir tam tikri architektûros bruo-þai, suteikiantys jiems panaðià iðvaizdà. Sti-liø elementais praturtintos koplytëliø for-mos patraukë tyrinëtojø dëmesá, taèiau jøraiðkos savitumas XX a. pirmojoje pusëjenebuvo giliau tyrinëjamas. Paulius Galau-në pabrëþë ryðkià baroko ir neogotikos for-mø átakà jø meninei raiðkai ir pateikë ke-letà stilingø koplytëliø pieðiniø.2 JuzefasPerkovskis (Józef Perkowski), neabejoda-

1. Nevarënø miestelio kapiniø koplytëlë su centruotos kompozicijos bokðteliu(1949 m.).Telðiø r. LIIES 7523. 1958 m. V. Miliaus nuotrauka.

r

19

Ilona BURINSKAITË. NEOGOTIKOS ÁTAKA ÞEMAITIJOS MEDINIØ KOPLYTËLIØ ARCHITEKTÛRAI

mas monumentaliosios ir maþosios sakralinës architektûros de-koro sàsajomis, stiliø átakà liaudies menui iliustravo Þemaitijoskryþiø ir koplytëliø pavyzdþiais.3 Jonas Grinius teigë: „Apie kop-lytëles ant mûriniø pamatø ir ant akmenø negalima pasakyti nie-ko reikðmingo dël jø formø. Uþteks priminti, kad jos atrodë, kaipminiatiûrinës baþnytëlës […]. Ðitø koplytëliø ant kietø pamatøarchitektûrinës formos buvo daþniausiai pasiskolintos ið baroki-nio ir neogotikinio stiliø […]”.4 Savo nuomonës autorius neargu-mentavo, taèiau tikëtina, kad jà formavo ribotas koplytëliø meni-nës ávairovës paþinimas. Pastabø apie stilinës architektûros átakàmemorialiniams paminklams nedetalizavo ir Jurgis Baltruðaitisbei Klemensas Èerbulënas, savo darbuose minëjæ baroko ir ne-ogotikos átakà ðiems sakraliniams statiniams.5

Liaudiðkumo ir profesionalumo santykio medinëje sakralinë-je architektûroje problemà iðsamiausiai Lietuvos medinei sakra-linei architektûrai skirtoje monografijoje atskleidë Algë Jankevi-

èienë.6 Nors ðiame solidþiame darbe nei kryþiai, neikoplytëlës tiesiogiai nenagrinëjami, monografijojepateikti pastebëjimai gali bûti taikomi taip pat irðiems maþiesiems sakraliniams paminklams.

Ðio straipsnio autorës darbe, apibendrinanèia-me ant þemës pastatytø mediniø koplytëliø archi-tektûrà, yra paminëti ir stiliniai ðiø paminklø ele-mentai.7 Straipsnyje pateikta ávairiø stiliniø kryp-èiø koplytëliø pavyzdþiø, taèiau nustatyti ðiø stati-niø paplitimo arealus ir áþvelgti galimus prototi-pus nebuvo bandyta.

Koplytëliø architektûros tyrimams itin reikðmin-ga Algës Jankevièienës ir Marijos Kuodienës mo-nografija „Lietuvos mûrinës koplytëlës”.8 Joje daugdëmesio skirta ðiø statiniø architektûros tipologijai,tradiciniø ir stiliniø statiniø meninës raiðkos anali-zei. Monografija yra puikus pavyzdys ir medinës ma-þosios sakralinës architektûros studijoms.

Stiliø raiðka medinëjesakralinëje architektûroje

Mediniø baþnyèiø architektûrà profesionalusispradas veikë dvejopai: tiesiogiai, primesdamasðiems pastatams stiliaus kompozicijos principus, ir

3. Dvibokðtë koplytëlë ant akmens, vadinamo„Dievo stalu” (XX a. pr.). Plungës r., Þlibinø apyl.,Ðaðaièiø k. LLKC. 2001 m. R. Virkuèio nuotrauka.

(Ið: Liaudies kultûra. 2001, - Nr. 4, p. 10.).

2. Koplytëlë su kryþminës formos stogelio centre iðkeltu neogotikiniustulpu (1928 m. pastatë I. Milaðius). Telðiø r., Lieplaukës mstl. ASI,

A. Krutulienës fondas. B. Leliuko nuotrauka.

l

20

MOKSLO DARBAI

netiesiogiai – papildydamas tradicinius tûrius naujomis formomis irpavieniais stiliaus elementais.9 Lietuvos medinëje sakralinëje archi-tektûroje pëdsakus paliko beveik visi istoriniai stiliai, o XIX a. pabai-goje – XX a. pradþioje didelë neostiliniø formø ir elementø ávairovëpapildë ne tik liaudiðkø mediniø baþnyèiø, koplyèiø, bet ir maþøjø sak-raliniø statiniø (kryþiø, koplytstulpiø, stogastulpiø bei koplytëliø) ar-chitektûrà. Stiliniais elementais praturtinti miniatiûriniø mediniø kop-

lytëliø tûriai ágydavo ypatingà iðraiðkingumà,todël Paulius Galaunë teigë, kad „tokio su-manaus ir grakðtaus ávairiø stiliø dekoraci-niø lyèiø traktavimo, kaip bûta medinësekoplytëlëse, nei mûsø medinëse baþnyèiose,nei koplyèiose nëra”.10 Taèiau ðiuo palygini-mu buvo pabrëþtas ne detalus stiliniø kom-pozicijos schemø ir elementø atkartojimas,o esminis jø traktavimo bruoþas – dekoraty-vumas, kuris ypaè bûdingas neogotikos ele-mentais praturtintiems statiniams. Mediniøkoplytëliø architektûroje neretai galimaáþvelgti ðios stilinës krypties netiesioginës áta-kos poþymiø.

Neogotikiniai koplytëliøelementai ir jø paplitimas

XX a. pradþioje Þemaitijoje neogotiki-niø baþnyèiø pastatyta daugiau nei orderi-niø ar eklektiðkø.11 Ðios stilinës krypties pa-statams bûdingas formø verþlumas ir deko-ratyvumas traukë ne tik architektø profe-sionalø, bet ir liaudies meistrø dëmesá, pa-stebimai veikdamas liaudiðkø mediniø baþ-nyèiø, koplyèiø bei ávairiø maþøjø sakrali-niø statiniø (kryþiø, koplytstulpiø ir koply-tëliø) architektûrà. Mediniø koplytëliø ar-chitektûroje pavieniø neogotikos elementøir formø galima pastebëti itin daug. PaplitæXIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje, jie nau-doti iki XX a. vidurio.

Siekiant koplytëlëms suteikti neogotiki-nio statinio áspûdá daþniausiai taikyta viena-bokðtë kompozicija. Neogotikiniais elemen-tais praturtintas bokðtelis daþniausiai bûda-vo komponuojamas virð frontono plokðtu-mos, retai – iðkiðamas fasado priekyje, tokiubûdu itin sustiprinant stilingo pastato ávaiz-dá. Bokðteliai kartais statyti kryþminio ar dvi-ðlaièio stogelio kraigo centre – tai bûdingaNevarënø, Þarënø (Telðiø r.) ir Þlibinø(Plungës r.) apylinkiø koplytëlëms (1, 2 pav.).Taèiau ði padëtis iðduoda ne profesionalià, oliaudiðkà kompozicijos kilmæ. Dvibokðtëskompozicijos Medingënø, Þlibinø (Plungësr.), taip pat ir Barstyèiø, Notënø (Skuodo r.)apylinkiø koplytëliø bokðteliai iðkeliami antstogelio ðlaitø arba priglaudþiami pagrindi-nio fasado ðonuose (3 pav.).12

Neogotikos átakà akivaizdþiai atspindi irbokðteliø formos bei dekoras. Ðiai stilinei

4. Budriø baþnytkaimio ðventoriaus koplytëlë (XX a. pr.). Kretingos apskr.,Kartenos vls. ÈDM 19449. 1932 m. V. Kuprevièiaus nuotrauka.

r

21

Ilona BURINSKAITË. NEOGOTIKOS ÁTAKA ÞEMAITIJOS MEDINIØ KOPLYTËLIØ ARCHITEKTÛRAI

krypèiai bûdingà verþlumà kartais mena tik kuklios, aukð-tos ir aðtrios smailës, puoðianèios Þalgirio apylinkiø (Kre-tingos r.) koplytëliø stogelius ir bokðteliø virðûnes (4 pav.).Labiau iðvystyti keliatarpsniai, lygiasieniai ar aþûriniaibokðteliai bûdavo uþbaigiami iðraiðkingais pinakliais, bû-dingais Babrungo, Kuliø, Nevarënø, Plateliø, Þlibinø(Plungës r.), Þarënø (Telðiø r.), Barstyèiø, Notënø, Mo-sëdþio (Skuodo r.) apylinkiø koplytëlëms. Nedidelëmispinakliø smailiukëmis puoðiami ir koplytëliø stogeliø ðlai-tai, árëminamos langeliø angos, frontonai. Bokðteliø briau-nos, stogeliø ðlaitai, o kartais ir koplytëlës sieneliø kertësdekoruojamos pumpurø spurgeliais, smailiø virðûnës uþ-baigiamos neogotikiná kryþiaþiedá primenanèiais motyvais.Plateliø apylinkës (Plungës r.) koplytëliø bokðteliø kom-pozicija kartais buvo papildoma ir labai supaprastintais,

arkbutanus primenanèiais elementais. Nuotraukose ma-tome Gintaliðkës (Plungës r., Plateliø apyl.) koplytëlës pi-naklius jungiantá skydà su raiðkia, arkbutano arkà prime-nanèia briauna (5 pav.).

Siekiant sukurti neogotikiná sienos plokðtumos skai-dymo áspûdá monotoniðkos koplytëliø ðoniniø ir galiniøfasadø sienelës bûdavo pagyvinamos siaurø arkuèiø ar-katûras ar arkadas primenanèiomis aplikacijomis.

Iðraiðkingumo koplytëlëms suteikdavo ir neogotikaibûdingos smailiaarkës langeliø ar durø niðø sàramos.Smaila sàramos arka itin iðryðkindavo sienø plokðtumojeir taip dominuojanèias statinio angas, kadangi virðutinëjos dalis daþniausiai uþimdavo ir visà pagrindinio fasa-do skydà (6, 7 pav.). Koplytëliø langø rëmuose, fronto-nuose ir bokðteliø sienø dekore imituojami neogotikiná

5. Koplytëlë ant þemës prie kelio. Kretingos apskr., Plateliø vls., Gintaliðkës bþk. ÈDM 6484. 1938 m. J. Timuko nuotrauka.

l

22

MOKSLO DARBAI

masverkà primenantys motyvai. Kartais jo elementai bû-na labai iðraiðkingi, pavyzdþiui, Berþoro baþnytkaimyje(Plungës r.) stovëjusios koplytëlës langø ir frontono de-koras (7 pav.), taèiau daþniau – supaprastinti ar papildytitradiciniais ornamento elementais. Nevarënø miestelio(Telðiø r.) kapiniø koplytëlës frontonà juosë plati, verti-kaliomis padalomis suskaidyta juosta (1 pav.). Tai medi-niø koplytëliø architektûroje labai retai naudojamas neo-gotikinis elementas.

Ikonografinës medþiagos analizë atskleidë, kad ne-tiesioginæ neogotikos átakà patyrusiø koplytëliø daugiau-sia bûta Plungës (Babrungënø, Medingënø, Plateliø, Ða-teikiø, Þlibinø apyl.), Telðiø (Lieplaukës, Nevarënø, Þa-rënø apyl.) ir Skuodo (Barstyèiø, Notënø, Mosëdþioapyl.) rajonuose. Minëtose Þemaitijos vietovëse nema-þa iðraiðkingø mûriniø bei mediniø neogotikiniø baþny-èiø ir koplyèiø, kuriø eksterjero formos ar interjerø api-pavidalinimas galëjo padaryti átakà koplytëles kûrusiemsmeistrams. Pavieniai stiliniai elementai ir formos kop-lytëlëms suteikdavo dekoratyvumo ir pagyvindavo silu-età, taèiau retai kada bûdavo sutelkiami vientisose, pa-gal stiliaus principus sukurtose kompozicijose. Todël tie-sioginæ neogotikos átakà patyrusiø koplytëliø pavyzdþiøþinoma labai nedaug.

6. Pakelës koplytëlë su smailiaarkiu langeliu. Plungës r.,Þemaièiø Kalvarijos apyl. LIIES 81956. 1987 m. V. Miliaus nuotrauka.

7. Koplytëlë ant þemës. Kretingos aps., Plateliø vls., Berþoro bþk. ÈDM 5604. 1937 m. A. Lauþadþio nuotrauka.

r

23

Ilona BURINSKAITË. NEOGOTIKOS ÁTAKA ÞEMAITIJOS MEDINIØ KOPLYTËLIØ ARCHITEKTÛRAI

Neogotikinës koplytëlës

Apie tiesioginæ neogotikos átakàmediniø koplytëliø architektûrai ga-lima kalbëti tik sàlygiðkai, kadangi ðistilinë kryptis paveikë tiktai koplytë-liø fasadø iðraiðkà, nekeisdama tra-dicinës jø tûrio formos ir sandaros.Ðià átakà patyrusiø koplytëliø proto-tipais neretai tapdavo tos paèios argretimø apylinkiø neogotikiniai sak-raliniai pastatai. Jø iðvaizda bûdavostebima, imituojama ir gana laisvaiinterpretuojama mediniø koplytëliøfasaduose. Taèiau kryþius bei koplytë-les dirbusiø meistrø biografijose ne-maþa faktø, liudijanèiø apie jø paèiødalyvavimà mediniø ar mûriniø baþ-nyèiø, koplyèiø statyboje, interjero ap-dailos darbuose. Tokiø faktø galima

8. Neogotikinë Vaièaièiø ðventoriaus koplytëlë (XX a. IV deð.).Skuodo r., Paðilës apyl. LIIES 89587. 1999 m. V. Miliaus nuotrauka.

9. Mosëdþio-Prialgavos kryþkelës koplytëlë (XX a. III-IV deð./restauruota 1982 m.). Skuodo r., Notënø apyl. LIIES 80833. 1985 m.

V. Miliaus nuotrauka.

10. Mûrinë Ylakaièiø senkapiø koplyèia (XIX a. pab.–XX a. pr.).Skuodo r., Ylakiø apyl. LLKC. 2000 m. R. Virkuèio nuotrauka.

l

24

MOKSLO DARBAI

11. Ðv. Jurgio koplytëlës bokðtas. Plungës r., Kuliø mstl. LIIES 10587. 1959 m. V. Miliaus nuotrauka.

r

25

Ilona BURINSKAITË. NEOGOTIKOS ÁTAKA ÞEMAITIJOS MEDINIØ KOPLYTËLIØ ARCHITEKTÛRAI

rasti daugelio Þemaitijos staliø, dailidþiø ar dievdirbiøkûrybinëse biografijose.13 Neabejotina, kad stambesniøkulto pastatø statybose ar árangoje ágytà patirtá jie galë-jo pritaikyti ir kurdami koplytëles bei kryþius, suteikda-mi jiems rafinuotesnes formas bei iðvaizdà. Neogotikoselementø pastebëta meistrø B. Groso, J. Kvedaro, D.Lenkðo, I. Milaðiaus, I. Stonkaus, P. Vaitkaus sukurtøkoplytëliø architektûroje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje Skuodo ir Pasva-lio rajonuose buvo pastatyta keletas panaðios iðvaizdosvienabokðèiø neogotikiniø koplytëliø. Vaièaièiø baþnyèiosðventoriuje (Skuodo r., Paðilës apyl.) stovinèios koplytë-lës pagrindiniame fasade dominuoja pinakliais árëmintaskeliatarpsnis bokðtelis, iðkylantis virð atviro, nuo sienosplokðtumos iðsikiðanèio prieangio (8 pav.).14 Prialgavos–Mosëdþio (Skuodo r., Ðaèiø apyl.) kryþkelës koplytëlësfasado sienos plokðtumoje ákomponuotas arkinis lange-lis, kurá rëmina kolonëlës, laikanèios nuoþulnius stoginë-lius (9 pav.). Virð jø kyla vimpergø pavidalo skydeliai, ási-spraudæ tarp dekoratyviø pinakliukø porø. Nuo sienosplokðtumos iðsikiðanèio, konsolëmis paremto staèiakam-pio bokðtelio svorá palengvina arkiniai langeliai ir laibøpinakliø smailës. Abiejø koplytëliø ðoniniø sieneliø plokð-tumas puoðia aklinos arkados, kuriø niðose ákomponuotismailiaarkiai langai.

Panaðios á minëtàsias yra ir Aleksandrijos, Virðilø(Skuodo r., Aleksandrijos apyl.) bei Gulbinø (Pasvalior.) koplytëlës.15 Akivaizdu, kad ðiuos statinius sukûru-siam meistrui turëjo átakos Ylakaièiø (Skuodo r., Yla-kiø apyl.) kapiniø eklektiðka mûrinë vienabokðtë ðv. Ro-ko Iðpaþinëjo koplyèia (10 pav.). Neogotikos ir orderi-niø elementø turinèià koplyèios iðvaizdà atkartoja mi-nëtosios medinës koplytëlës, taèiau jø kompozicijose ryð-kiau ir subtiliau nei mûre iðryðkëja neogotikos bruoþai.Tikëtina, kad minëtosios koplyèios ir koplytëliø auto-rius galëjo bûti tas pats asmuo. Juozo Mickevièiaus et-nografiniuose uþraðuose minima, kad minëtàjà koplyèiàprie Ylakiø pastatë Domas Malakauskas (gimæs 1849 m.Kretingos aps., Skuodo vls.), kuris taip pat padirbo irYlakiø baþnyèios altorius, klausyklas bei sakyklà, Vai-èaièiø baþnyèios vargonus ir altoriø.16 Galbût ðis meist-ras yra ir minëtøjø koplytëliø autorius.

Ðv. Jurgio koplytëlës, stovëjusios Kuliø miestelio cen-tre (Plungës r.), autorius Pranas Vaitkus akivaizdþiaikartojo Ðateikiø (Plungës r.) ðv. Morkaus Evangelistobaþnyèios pagrindinio fasado iðvaizdà (11, 12 pav.).17

Rankraðtinëje etnografinëje medþiagoje minima, kad ðismeistras, gimæs Alksniø kaime, netoli Plungës, pagal uþ-sakymus dirbæs skulptûrëles ir koplytëles, Kuliø koply-tëlës pagrindiná fasadà sukûrë pagal Ðateikiø baþnyèios,kurià „nuëjo ir nusipieðë”, pavyzdá.18 Plokðèiafasadëskoplytëlës kompozicijoje dominavo aukðtas ir grakðtus

13. Neogotikinë Skuodo kapiniø koplytëlë.ÈDM poz. 401. 1923 m. I. Piðèiko nuotrauka.

12. Ðateikiø Ðv. Mato Evangelisto baþnyèios bokðtas.Plungës r. LIIES 33795. 1969 m. V. Miliaus nuotrauka.

l

26

MOKSLO DARBAI

14. „Koplyèialë” prie Aleliûno sodybos (1921 m., autorius Justas Kazonas).Plungës r., Babrungo apyl., Surbliø k. LIIES 157/75–76.

1963 m. R. Rozytës pieðinys.

Efektinga, rafinuotø formø, dvibokðtëskompozicijos neogotikinë koplytëlë stovëjoSkuodo kapinëse (13 pav.). Stiliui bûdingograkðtumo statiniui suteikë vertikalios propor-cijos, verþlumo áspûdá ir dinamiðkà siluetà –aukðti bokðteliai ir prie jø prigludusios liau-nos smailiukës. Neogotikos átakà liudijo ne tikpagrindinio fasado kompozicija, bet ir jo ap-dailoje panaudoti arkuèiø motyvai, pasikarto-jantys langø ir niðø formose, bokðteliø plokð-tumø reljefuose. Koplytëlës durys papuoðtosmasverkà menanèiu ornamentu.

Savita Surbliø k. (Plungës r., Babrungoapyl.), Aleliûno sodyboje, 1921 m. pastatytos,neogotikos bruoþø turinèios koplytëlës kom-pozicija (14 pav.). Jos pagrindinio fasado ðo-nuose ákomponuoti du liaunesni staèiakampiaibokðteliai, o treèias masyvus uþkeltas ant trið-laièio stogelio kraigo. Tokia tribokðtë kompo-zicija neogotikiniams pastatams yra nebûdin-ga, be to, ji maþai palengvina ir nestilingai kres-nas statinio proporcijas. Koplytëlës pagrindi-nio fasado apdailoje taip pat persipina tradi-ciniai ornamento motyvai (frontono vëjalen-tës) ir supaprastinti neogotikiniai elementai:triforinës arkos formos niðos, keturlapë roze-të, pumpurai ir kryþiaþiedþiai, puoðiantys bokð-teliø smailes. Ðoniniø statinio sieneliø plokð-tumos belangës ir be puoðmenø. Jas skaido tiklentø sudûrimus dengianèios dailylentës. Ðisstatinys – „neogotikos dvasia” stilizuotos tra-dicinës koplytëlës pavyzdys.

Pavieniai neogotikiniai elementai, formosir apibendrintos stilinës kompozicijos koply-tëlëms suteikdavo subtilià iðvaizdà ir iðraiðkin-gà siluetà, bet jos, amþininkø vertinimu, itiniðsiskirdamos ið kasdieninës kaimiðkos aplin-kos, atrodë ðaltos ir svetimos.20 Taèiau ði pa-staba në kiek nemenkina þavesio, kurá ðie ne-gausûs statiniai suteikë mediniø koplytëliø ar-chitektûros ávairovei.

Iðvados

Neogotikos elementai mediniø koplytëliøarchitektûroje buvo traktuojami laisvai ir eg-zistavo kaip kûrybinga, efektyvi ir galima in-terpretuoti estetinë priemonë. Pavieniai sti-liaus elementai daþniausiai naudoti kaip de-koro motyvai, suteikiantys statiniui stilinæ ið-vaizdà, taèiau nekeièiantys tradicinës tûrio for-mos. Neogotikiniø koplytëliø, kuriø fasadø ið-

penkiatarpsnis bokðtas, kuris gana tiksliai atkartojo ne tik Ða-teikiø baþnyèios bokðto formas ir proporcijas, bet ir pavienesneogotikines detales: laibus pinaklius, smailiaarkes angas, baliust-radà, net arkbutanus ir kontraforsus. Apatiná laiptuoto fasadotarpsná uþëmë smailiaarkë durø anga ir dvi siauros langø niðos.Rafinuotas ir iðtaigus koplytëlës pagrindinis fasadas ryðkiai sky-rësi nuo asketiðkai kuklaus viso tûrio sprendimo, taèiau ði koply-tëlë – puikus istorizmo dvasia modifikuotos medinës koplytëlëspavyzdys.19

r

27

The impact of neo-Gothic on thearchitecture of Samogitian wooden chapels(the late 19th – early 20th centuries)

Ilona BURINSKAITË

On the basis of the research of the archival icono-graphic material the manifestations of neo-Gothicin the architecture of Samogitian wooden chapels ofthe late 19th and early 20th centuries have beenanalyzed in the article. The analysis of the icono-graphic material revialed the fact that the trend ofthis style mostly influenced chapels in Plungë (theenvirons of Babrungënai, Medingënai, Plateliai,Ðateikiai, Þlibinai), Telðiai (the environs of Lieplaukë,Nevarënai, Þarënai) and Skuodas (the environs ofBarstyèiai, Notënai, Mosëdis) districts. There hasbeen ascertained that in the effort to give them theimpression of the neo-Gothic construction one tow-ered or two–towered compositions were most fre-quently applied, single elements that had impressivemarks of decorativeness were used. These elementsused to impart a stylish appearance to the construc-tion, however, they never changed the traditionalvolumetric form. Therefore the impact upon the ar-chitecture of the chapels mostly appears as indirect.

It has been known a scanty number of chapels rep-resenting the noticeable direct impact of neo-Gothicin their forms and decor. It appeared in their facadeswithout changing their tradicional volumetric formand structure. Neo-Gothic church buildings of thesame district or district in the vicinity not rarely be-came the prototypes of the chapels on which this im-pact was made. Their appearance was imitated andfreely enough interpreted in compositions of woodenchapels. Several examples of such imitation has beenpresented in the article. Forms and elements in thearchitecture of neo-Gothic chapels that were wide-spread in the late 19th and early 20th centuries wereemplayed up until the mid – 20th century.

Kauno technologijos universitetas, Architektûros irstatybos institutas, Tunelio g. 60, LT-44405 Kaunas,

el. p. ilonaburinskaite@takas.lt

Gauta 2005 12 10, áteikta spaudai 2006 07 31

Ilona BURINSKAITË. NEOGOTIKOS ÁTAKA ÞEMAITIJOS MEDINIØ KOPLYTËLIØ ARCHITEKTÛRAI

vaizda liudija tiesioginæ ðios stilinës krypties átakà, þino-ma nedaug. Jø fasaduose neretai atkartojama konkre-tiems stiliniams prototipams, kuriais tapdavo tos paèiosar gretimø apylinkiø neogotikiniai sakraliniai pastatai,bûdinga kompozicija.

NUORODOS:

1. Darbui naudota ikonografinë medþiaga ið: Lietuvos istori-jos instituto Etnologijos skyriaus (LIIES), Nacionalinio M.K. Èiurlionio dailës muziejaus Liaudies meno skyriaus(ÈDM), Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos sky-riaus (LNM), KTU Architektûros ir statybos instituto Ar-chitektûros istorijos ir paveldo sektoriaus (ASI) ir Lietu-vos liaudies kultûros centro (LLKC) archyvø.

2. Galaunë P. Lietuviø liaudies menas. - Kaunas, 1930. - P.135-137; 64-65 pieð.

3. Perkovskis J. Þemaièiø liaudies meno ornamentas: formair simbolika. - Vilnius, 1999. - P. 31, 251-253.

4. Grinius J. Lietuvos kryþiai ir koplytëlës // Lietuviø katalikømokslo akademijos metraðtis. T. 5. - Roma, 1970. - P. 114-115.

5. Baltruðaitis J. Kryþiai ir koplytëlës [vertë G. M. Martinai-tienë] // Menotyra, 1994, Nr. 1, p.71; Èerbulënas K. Liau-diðkø memorialiniø paminklø kilmë ir jø architektûrinë-meninë charakteristika // Lietuvos TSR architektûros klau-simai. T. 3. - Vilnius, 1966. - P. 115.

6. Jankevièienë A. Lietuvos medinë sakralinë architektûra. -Vilnius. 1998.

7. Burinskaitë I. Lietuviø liaudies medinës koplytëlës // Lie-tuviø katalikø mokslo akademijos metraðtis. T. 16. - Vil-nius, 2000. - P. 299-345.

8. Jankevièienë A., Kuodienë M. Lietuvos mûrinës koplytë-lës. - Vilnius, 2004.

9. Jankevièienë A. Min. veik. - P. 8.10. Galaunë P. Min. veik. - P. 137.11. Jankevièienë A. Min. veik. - P. 197.12. „Dievo stalo” koplytëlës bokðtø tûriai, kompozicija ir ele-

mentai apibendrintai atkartoja 1912 m. pastatytos medi-nës neogotikinës Þarënø (Plungës r.) baþnyèios pagrindi-nio fasado iðvaizdà.

13. Pvz.: Urbonienë S. Dievdirbiai. Þemaitija // Liaudies kul-tûra. - 2001, Nr. 1, p. 42-47; Urbonienë S. Dievdirbiai. Þe-maitija // Liaudies kultûra. - 2001, Nr. 5, p. 45-53; Urbonie-në S. Ðiaurës ir vidurio Lietuvos dievdirbiai // Lietuviø ka-talikø mokslo akademijos suvaþiavimo darbai. T. XVIII. -Vilnius, 2003. - P. 239-258.

14. Á Vaièaièiø ðventoriø koplytëlë atkelta ið Sedos apylinkiø,kur buvo pastatyta apie 1935 m. Pagal: Ðverebas P. Buvu-sios Sedos parapijos kultûros vertybiø ir paminklø sàraðas-apraðas. // Seda. Þemaièiø praeitis. 5. - Vilnius, 1997. - P. 293.

15. 2000 m. R. Virkuèio padarytos Aleksandrijos ir Virðilø kop-lytëliø nuotraukos publikuotos: Liaudies kultûra. - 2001,Nr. 4 (prieðlapyje); Poèiulpaitë A. Lietuvos kryþdirbystësfenomenas // Liaudies kultûra. - 2001, Nr. 5, p. 5; Gulbinøkaimo koplytëlë: ASI, A. Krutulienës fondas. 1962 m. M.Sakalausko nuotrauka.

16. J. Mickevièiaus uþraðai: Amatai. Inform. J. Mickevièienë. -LIIES. - B. 904. - Apr. 9. - L. 18 - 20.

17. Ðv. Jurgio koplytëlës pagrindinio fasado nuotrauka publi-kuota: Lietuvos architektûros istorija. T. III. - Vilnius, 2000.- Pav. 273.

18. Etnografiniai uþraðai. 1959 m. V. Milius. - LIIES. - B. 93. -Apr. 42. - L. 68-70.

19. Lietuvos architektûros istorija. T. III. - Vilnius, 2000. - P. 288.20. Konèius I. Þemaièiø kryþiai ir koplytëlës. - Chicago, 1965. -

P. 107.

l

28

Moterø veiklos specifika liaudies medicinoje:Rytø Lietuva ir Vakarø Baltarusija

Veronika GRIBAUSKAITË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/3 (108)

Tyrimo objektas: moterø veikla Rytø Lietuvos ir Vaka-rø Baltarusijos liaudies medicinoje XIX a. pabaigoje – XXa. pirmojoje pusëje. Tikslas: iðskirto arealo ribose aptartimoters veiklos sferas pagal konkreèias liaudies „gydyto-jø” kategorijas. Lyginamasis metodas. Iðvada: nustatytiRytø Lietuvos ir Vakarø Baltarusijos liaudies medicinospanaðumai leidþia traktuoti ðiuos regionus kaip vientisà,tyrinëjamoje sferoje grieþtos takoskyros neturintá kultûri-ná arealà. Ðios teritorijos tradicinëje kaimo bendruome-nëje plaèiausiu moters „gydytojos” veiklos lauku tapo kai-mo vaistininkystës sritis, priklausanti kasdienio patyrimosferai. Aukðtesniame kultûrinës kompetencijos lygmenyjeveikë þiniuoniø grupës – þolininkai, uþkalbëtojai bei raga-niai. Pirmoji kategorija buvo glaudþiai susijusi su kasdie-niu patyrimu, ji taip pat gali bûti vertinama kaip moterø„monopolija”. Antroje grupëje veikë ir vyrai, ir moterys.Tuo tarpu treèioje kategorijoje kaip „gydytojai” daþniau-siai reiðkësi vyrai.

ÁvadasIlgà laikà mokslas maþai dëmesio kreipë á moterø gy-

venimà, vaidmenis, jø indëlá á visuomenæ ir kultûrà. Dau-giausia tyrinëta vyrø kultûrinë veikla ir, beje, remiantisbeveik vien jø poþiûriu. Padëtis keitësi augant moterø po-litiniam aktyvumui Vakaruose XIX a. 7-ojo deðimtmeèiopabaigoje ir 8-ojo deðimtmeèio pradþioje. Vadinamoji ant-roji lytis ásitraukë á ávairiø mokslø sritis, stiprëjo ðiuolai-kinis moterø judëjimas. Atsiradus idëjoms, kad moterysesanèios pavergtos ir bejëgës kultûriniu poþiûriu, iðkilotikslas parodyti, jog jos turëjo atskiras galios sritis. Pasi-rodë etnografinës studijos, apraðiusios moterø ritualus,gamybos bûdus ir jø átakà ávairiems gyvenimo aspektams.1

Taèiau liaudies medicinos tyrinëjimuose vis dar daug „bal-tø dëmiø”. Ne iðimtis ir Lietuva.

Dauguma Lietuvos tyrinëtojø savo darbuose apie liau-dies medicinà apsiriboja tik tokiais teiginiais: „Nuo seno-vës ligonius gydë moterys. Jos þinojo daugybæ gydomøjø þo-liø, ðaknø, taip pat burtø, magiðkø priemoniø”.2 Arba:„Kiekviena kaimo moteris paþásta vaistaþoles ir moka ávai-riø gydymo bûdø” 3 ir pan. Apskritai Lietuvoje vis dar trûks-ta iðsamiø moksliniø darbø liaudies medicinos tematika.Taip pat dar nebuvo bandyta lyginti lietuviø liaudies me-dicinos su kitø kraðtø tradicijomis.

Bûtent dël to, pasitelkusi lyginamàjà analizæ, pamë-ginsiu atskleisti Rytø Lietuvos ir Vakarø Baltarusijos re-gionams4 bûdingus tam tikrus liaudies medicinos bruo-þus, apþvelgsiu iðskirto arealo tradicinëje kaimo bendruo-menëje gydymu uþsiimanèiø asmenø klasifikacijà bei kon-kretizuosiu moters veiklos sferas pagal iðskirtas „gydyto-jø” kategorijas.

Chronologiniu aspektu darbas apima XIX a. pabaigàir XX a. pirmàjà pusæ. Tiriamojo arealo pasirinkimà lë-më istorinis kontekstas. Atsiþvelgiant á ilgalaikius RytøLietuvos bei Vakarø Baltarusijos kultûrinius kontaktus,galime iðkelti prielaidà, jog etniðkai miðriame regione mi-nëtø liaudies medicinos elementø sklaida atspindi ávairiøetniniø grupiø sàveikà.

Straipsnis parengtas remiantis ávairaus pobûdþio me-dþiaga, kurià sàlyginai galima suskirstyti á dvi grupes: ap-raðomuosius bei analitinius darbus. XIX a. pabaigos – XXa. pirmosios pusës liaudies medicina nagrinëjama pasi-telkus ávairiø etnografø paskelbtus ðaltinius. Ðiuo laiko-tarpiu pirmenybë buvo teikta etnografinës medþiagos rin-kimui bei publikavimui, todël autoriai apsiribodavo tikgausios informacijos pateikimu.5 Siekiant suteikti straips-niui platesná empiriná bei teoriná kontekstà, darbe panau-doti nauju metodologiniu poþiûriu iðsiskiriantys tyrinëji-mai. Tai lenkø autoriaus Zbignewo Liberos studija „Me-dycyna ludowa. Chlopski rozsàdek czy gminna fantazja?”bei Ramûno Trimako daktaro disertacija „Þmogaus svei-katos samprata lietuviø folklore”.6 Nagrinëjant Rytø Lie-tuvos liaudies medicinà svarbiu tyrimo ðaltiniu tapo et-nografiniø ekspedicijø metu surinkti duomenys.7 Ðià me-dþiagà rinko VPU IF istorijos specialybës studentai mo-komøjø praktikø metu pagal D. Gricevièiûtës ir J. Ðukiosudarytà klausimynà „Liaudies medicina”.8 AnalizuojantVakarø Baltarusijos padëtá panaudota ir straipsnio auto-rës Aðmenos apylinkëse surinkta informacija.9

Nuo kasdienio patyrimokultûrinës kompetencijos linkLietuvos ir Baltarusijos kaimo bendruomenëje egzis-

tavusios vertybës, elgesio normos tiesiogiai veikë ir svei-katingumo sferà. Ði tradicija savitai vertino ligà, susiejantá bendrà visumà numanomà ligos prieþasèiø kilmæ, simpto-mø apibûdinimà, specifinius elgesio modelius iðtikus ligai,

r

29

Veronika GRIBAUSKAITË. MOTERØ VEIKLOS SPECIFIKA LIAUDIES MEDICINOJE: RYTØ LIETUVA IR VAKARØ BALTARUSIJA

1 pav. Kompetencijos sritys liaudies medicinoje.

Liaudies chirurgijos srityje, matyt, taip pat galima iðskirti„gydytojø” grupes, veikianèias kultûrinës kompetencijos sferoje.Taèiau ekspedicijø metu apie tokius asmenis surinkta nedaugduomenø, liaudies chirurgijos tema nepakankamai analizuotair mokslinëje literatûroje. Norint ðá reiðkiná iðanalizuoti plaèiau,reikëtø atlikti iðsamesnius tyrimus.

sprendimus, lemianèius vieno ar kito gydymo bûdo pasi-rinkimà, vyraujanèià gydymo praktikà bei terapijos pa-sekmiø vertinimà. Anot mokslininkø, teoriðkai bendruo-menës nariai turi galimybæ rinktis vienà ið dviejø alterna-tyviø gydymo bûdø – oficialøjá arba liaudiðkàjá. Oficialio-ji, arba profesionalioji, medicina praktikuoja mokslinius,oficialiai áteisintus gydymo metodus. Liaudiðkojo gydy-mo bûdai „neprofesionalûs”, t. y. oficialiai nepripaþinti.10

Ið surinktos medþiagos matyti, jog tiriamojo arealo kai-mo bendruomenëje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojojepusëje vyravo liaudiðkoji medicina.

Medicinos þinios Rytø Lietuvos bei Vakarø Baltarusi-jos tradicinëje kaimo visuomenëje buvo prieinamos kiek-vienam bendruomenës nariui: gydydavo vyrai ir moterys,seni þmonës ir vaikai, kaimynai ir giminës bei kt. Kiekvie-noje ðeimoje buvo disponuojama gausesnëmis ar menkes-nëmis gydymo priemoniø bei metodø taikymo þiniomis. Ðiàliaudies medicinos sritá galima apibûdinti kaip kasdieniopatyrimo sferà, kurioje taikomi ir racionalûs, ir maginiaigydymo bûdai, prieinami plaèiajai bendruomenei.

Ðalia ðios sferos visose kultûrinëse sistemose egzis-tuoja ir tam tikri su sveikatos apsauga susijæ bendruo-meniniai institutai: þiniuonys – þolininkai, uþkalbëtojai,raganiai, ðamanai ir pan., atstovaujantys kultûrinës kom-petencijos srièiai.

Kultûrinës kompetencijos terminas gali bûti traktuo-jamas ávairiai. Daþniausiai jis suvokiamas kaip þmogaus,priklausanèio tam tikrai kultûrai, fiziniø bei protiniø ga-limybiø potencialas. Ðiuo atveju kultûrinë kompetencijatampa mechanizmu, leidþianèiu ne tik naudotis jau iðplë-totais gebëjimais, bet ir generuoti naujus elgesio mode-lius, kombinuojant ásisavintus elementus.Kultûrinë kompetencija siejama su ávairio-mis kultûrinës veiklos sritimis, taip pat irsu tomis sferomis, kurios palaiko þmogausbuitá. Tarp pastarøjø, priskiriamø buitieskultûrai, aptinkame ir sveikatos apsaugossferà. Kadangi ji yra kultûriðkai diferen-cijuota, vienoje bendruomenëje matytitam tikras jos nariø susiskirstymas: egzis-tuoja visiems bendros taisyklës ir normosbei atskirø grupiø praktikuojami elgesiomodeliai.11

Rytø Lietuvos bei Vakarø Baltarusijosliaudies medicinos sferoje kultûrinës kom-petencijos lygmenyje veikë grupë „gydy-tojø”, kuriuos apibûdinsime sàlyginiu „þi-niuoniø” terminu. Tokie gydymu uþsii-mantys asmenys kitø visuomenës nariø bu-vo suvokiami kaip didesnëmis galiomis irþiniomis disponuojantys individai, turin-tys atitinkamà autoritetà kaimo bendruo-

menëje. Taèiau þiniuoniø grupë nebuvo vienalytë, nevie-nareikðmiðkai jos atstovai buvo traktuojami ir likusiø ben-druomenës nariø. Todël pirmiausia apþvelgsime visos gru-pës struktûrà, tada konkreèiai aptarsime moterø veiklosspecifikà jos viduje. (1 pav.)

Remiantis tiriamojo regiono etnografine medþiaga, va-dinamuosius þiniuonis galima suskirstyti á tris gydymu uþ-siimanèiø þmoniø kategorijas: þolininkus; uþkalbëtojus;raganius. Þolininkais buvo laikomi apie vaistinguosius au-galus daugiau nei kiti bendruomenës nariai iðmanæ as-menys, gerai þinomi aplinkiniø, suteikiantys pagalbà á juosbesikreipiantiesiems. Pavadinimas „þolininkai” ðiuo atvejuyra gana sàlyginis, nes daþnai, be vaistaþoliø, ðie þmonësiðmanë ir kitokius gydymo bûdus.

Kita grupë – asmenys, gydymo procese uþsiimantys irávairia magine praktika bei veikiantys „su Dievo pagal-ba”. Kadangi daþniausiai gydymo procese jie naudojo tamtikrà verbalinës magijos rûðá, sàlyginai ðios kategorijos at-stovus pavadinsime „uþkalbëtojais”. Kaimo bendruome-nëje jie dar buvo þinomi ðeptûnø (baltar. øåïòóí), þadë-tojø vardais. Neretai specializavosi gydydami tam tikrussusirgimus: gyvatës ákandimà, roþæ ir kt. Tokie asmenysbûdavo plaèiai þinomi apylinkëse, á juos pagalbos kreip-davosi ne tik kaimyniniø, bet ir tolesniø kaimø gyvento-jai. Nors tokie þiniuonys daug padëdavo þmonëms, buvogerbiami visuomenës ir gydë Dievo vardu, oficialûs baþ-nyèios atstovai juos vertino neigiamai.

Treèioji grupë – galingi burtininkai, raganiai, ávaldæmagijos technikas per sandërá su blogio jëgomis. Daþniau-siai buvo þinomi kaip egzorcistai, dar vadinami èernak-nyþnikais (baltar. ÷îðíàêíèæíèê), èeraunykais (baltar.

l

30

MOKSLO DARBAI

÷àðà¢íèê), iðvarantys ið þmoniø, gyvuliø piktàsias dva-sias. Ramûno Trimako teigimu, Lietuvos vadinamosiosjuodosios knygos labiausiai buvo paplitusios Lietuvos ry-tinëje dalyje.12 Stebuklingos galios, nepriklausomai nuoto, kokiu pagrindu buvo suteiktos, susiedavo jø savinin-kus su tariamai neþemiðkomis jëgomis, kurioms padedantjie burdavo, kerëdavo ir gydydavo. Anot Michalo Fede-rowski’o, visoje tyrinëtoje Baltarusijos teritorijoje buvopaplitæs tikëjimas, kad kiekvienas ið tokiø þmoniø „su vel-niu þinosi” („z czortam znajeãúe”).13 Varënos rajone teig-ta, kad raganius, bendraudamas su antgamtiniu pasauliu,„tur bût stipresnis uþ velnià”.14 Ðie asmenys tradicinëje vi-suomenëje buvo vertinami ambivalentiðkai: jie pelnyda-vo þmoniø pagarbà bei padëkà uþ suteiktà pagalbà, antravertus, stengtasi vengti panaðiø kontaktø, kadangi tokieburtininkai savo galias naudodavo tiek geriems, tiek pik-tiems tikslams.

Moteris: tarp gamtos ir kultûrosTaigi apþvelgæ gydymu uþsiimanèiø asmenø kategori-

jas, galime pereiti prie moters veiklos specifikos liaudiesmedicinos srityje. Rytø Lietuvoje bei Vakarø Baltarusijo-je daugelyje kasdienio patyrimo srièiø bûtent moteris tam-pa þiniø iðsaugojimo bei tolesnio perdavimo garantu. Liau-dies medicina kaip ypatingas etnokultûrinis reiðkinys ne-atsiejama nuo bendros kultûrinës sistemos. Todël galimeteigti, jog tokie nagrinëjamo objekto elementai kaip ligosir sveikatos samprata, susirgimø prevencijos bûdai bei te-rapija susideda ið iðmoktø minties ir veiksmo modeliø.Anot Georgo Peterio Murdocko, ðie konkreèioje visuo-menëje paplitæ modeliai su palyginti nedidelëmis modifi-kacijomis perduodami kiekvienos kartos kitai.15 Sutinkantsu teiginiu, kad kultûra yra paveldima, jos iðmokstama irtaip ji yra perduodama, ðiuo atveju iðkyla moters kaip tar-pinës, kai kuriø kultûros elementø gyvavimà uþtikrinan-èios, grandies vaidmuo. Tai patvirtina ir apklausø metusurinkta informacija: dauguma tiek Lietuvos, tiek Balta-rusijos respondentø nurodë, jog naminio gydymo þiniaságijo ðeimos viduje, konkreèiai perëmë ið ðeimos moterø– motinø bei seneliø.

Taigi ryðkiausias vaidmuo moteriai tekdavo naminia-me gydyme, priklausanèiame kasdienio patyrimo sferai.Tai paaiðkinama tuo, jog vidinë namø erdvë buvo priski-riama moteriðkai erdvei.16 Vienas ið modernios sociolo-gijos pradininkø G. Simmelis namus, kaip gyvenimo ka-tegorijà, laiko pagrindine moterø veiklos sritimi bei di-dþiausiu jø nuopelnu kultûrai.17 Jo nuomone, „namamsbûdingas realus ir simbolinis ryðys su moters esme ágalinamoters didþiàjà kultûrinæ veiklà”.18

Ðeimos nariø gydymas, labiausiai siejamas su þolinin-kystës tradicija, laikytas moterø prerogatyva, o vaistiniø au-galø rinkimas, apdorojimas, saugojimas bei vaistø paruo-

ðimas – natûralia moters veikla. Pastaroji sritis daþniausiailaikyta „ne vyrø reikalu”, „bobø darbu” ir panaðiai.19 Èiagalime áþvelgti ryðá su kai kuriø mokslininkø iðkelta kultû-ros ir gamtos santykio problematika. Kultûra daþniausiaiyra traktuojama kaip vyrø kûrinys. Tuo tarpu moterims,dël giminës pratæsimo funkcijos, priskiriamas stipresnis ry-ðys su gamta.20 Savaime suprantama, kad gamtos iðtekliø,t. y. vaistaþoliø, paþinimas bei panaudojimas gydymui bu-vo suvokiamas kaip moteriðkas uþsiëmimas.

Gydymas augalinëmis priemonëmis tiriamajame regio-ne buvo labiausiai paplitæs. Jis daþniausiai mokslininkø yravertinamas kaip racionalusis liaudies medicinos branduo-lys.21 Taèiau ir gydant vaistaþolëmis neretai tarpusavyje bu-vo derinami abu – racionalusis bei iracionalusis – pradme-nys. Apskritai mokslininkø liaudies medicinos praktikøskirstymas á gydymà racionaliais bei maginiais bûdais yrasàlyginis, nes tradicinëje kultûroje jie paprastai bûna tar-pusavyje glaudþiai susipynæ. Egzistuoja netgi nuomoniø,jog racionaliø (moksliniu poþiûriu) bei maginiø praktikøkoegzistencija ir sudaro liaudies medicinos specifikà.22 Ta-èiau ðiuo atveju toks gydymo bûdø suskirstymas gali padë-ti geriau suvokti moterø veiklos pobûdá kiekvienoje iðskir-toje liaudies medicinos srityje bei rasti sàsajø su atskiromisgydymu besiverèianèiø asmenø kategorijomis.

Taigi mokslininkø racionaliai sferai priskiriamà kai-mo vaistininkystës sritá (vaistø gavimo, apdirbimo, laiky-mo ir naudojimo tradicijas) galime apibûdinti kaip mote-rø „monopolijà”. Tai paèiai sferai ið dalies priskiriama liau-dies chirurgija (t.y. ligø gydymas mechaniðkai, rankomisar instrumentais) laikyta labiau vyriðku uþsiëmimu.23 Ta-èiau XX a. pirmojoje pusëje ði sritis jau nebuvo plaèiaipraktikuojama. Apklausø metu respondentai nurodyda-vo, jog rimèiau susiþeidus buvo kreipiamasi á profesiona-lius gydytojus, apie kraujo nuleidimà arba dëliø panau-dojimà gydymui jie buvo tik girdëjæ.

Nagrinëjant tiriamojo regiono etnografinæ medþiagàpastebima, kad ypatingas vaidmuo moteriai tekdavo gy-dant vaikus. Natûralus psichologinis motinos ir vaiko ry-ðys buvo sustiprinamas tikëjimu, jog dar ðeðias savaitespo gimdymo abu nenutraukë ryðiø su kitu pasauliu, tuopaèiu metu priklausydami ir ðiam pasauliui. Plaèiai gydy-mo praktikoje buvo paplitæ tikëjimai, jog gydant vaikà ypa-tingos gydymo galios ágauna motinos kûnas (prakaitas,seilës, pienas ir kt.) bei drabuþiai.24 Pavyzdþiui, vaikui su-sirgus odos liga, motina nukerpa truputá savo plaukø irplauna jais paþeistas vietas.25 Michalas Federowski’s mi-ni Baltarusijoje daþnai sutinkamà gydymo bûdà – átarusinuþiûrëjimà, motina nuðluostydavo vaikui veidà savomarðkiniø padalkomis.26 Toks pat paprotys lauko tyrimømetu uþfiksuotas Vilniaus bei Ðalèininkø rajonuose.

Artimai su kasdienio patyrimo sfera bei kaimo vaisti-ninkystës tradicija yra susijusi þolininkø „gydytojø” grupë.

r

31

Veronika GRIBAUSKAITË. MOTERØ VEIKLOS SPECIFIKA LIAUDIES MEDICINOJE: RYTØ LIETUVA IR VAKARØ BALTARUSIJA

Ðie asmenys daþniausiai traktuoti ne kaip maginiø savy-biø ir priemoniø turintys, o kaip eiliniai kaimo bendruo-menës nariai, þinias pagilinæ uþsiimdami kasdien gydymopraktika. Jie nelaikë gydymo savo profesine veikla ir uþpatarimus daþniausiai nereikalavo jokio atlygio, taèiaubendruomenëje pelnydavo gan aukðtà statusà. Pavyzdþiui,F. Verenko, rinkæs etnografinæ medþiagà Baltarusijoje,mini tokias bobas-liekarkas (baltar. áàáû-ëåêàðêè), apiekurias þmonës pasakodavo, kad jos „daug þino ir nemaþaiþmonëms padeda”.27 Zarasø, Vilniaus ir Ðalèininkø rajo-nuose kalbama apie bobutes, þinanèias daug naminiø gy-dymo bûdø bei noriai padedanèias þmonëms. Svarbus ðiømoterø „gydytojø” bruoþas yra tai, kad jos nelaikë savogydymo patirties paslaptyje ir noriai ja dalijosi.

Antroje – uþkalbëtojø – kategorijoje aktyviai galëjoreikðtis tiek vyrai, tiek moterys. Tokià situacijà greièiau-siai lëmë gydymo þiniø perdavimo specifika. Uþkalbëji-mas kaip ypatinga verbalinës magijos dalis buvo susijæssu tam tikrais tabu – uþkalbëjimo formulæ perduoti gali-ma tik prieð pat mirtá vyriausiam arba jaunesniam ðeimosvaikui, nepriklausomai nuo jo lyties. Toliau veikë kiti veiks-niai: konkretaus asmens gabumai, noras perimti þinias,pasiryþimas visada padëti kitiems bendruomenës nariamsir kt. Taèiau kai kurie tyrinëtojai teigia, jog daþniausiaiuþkalbëdavo moterys.28 Tai matyti ir ið lauko tyrimø me-dþiagos. Respondentai, nurodydami konkreèius asmenis,uþkalbanèius nuo ligø, daþniausiai minëjo moteriðkas pa-vardes. Vyriðkos lyties uþkalbëtojai palyginti minëti retai(Vilniaus, Zarasø r.). Pasakojimai apie garsø uþkalbëtojàuþfiksuoti Lydos kraðte, Pelesos apylinkëse.29

Kalbant apie treèiàjà – raganiø – kategorijà, reikiagrieþtai skirti moters ir vyro padëtá. Kaimo bendruome-nës nariø manymu, moterys-raganos skaièiumi þymiai pra-lenkdavo vyrus-raganius. Tai lëmë moteriðkos esybës kaipsilpnesnës, lengviau pasiduodanèiai velnio átakai, suvoki-mas. Buvo teigiama, kad moterys labiau negu vyrai linku-sios pykti, meluoti, kerðtauti ir pan. Net visai neseniai Vil-niaus ir Ðalèininkø rajonuose rinktoje etnografinëje me-dþiagoje gausu panaðiø teiginiø. Vaizdingiausias posakisuþfiksuotas Rukainiø apylinkëse „Gdzie czart nie dojdzietam kobieta doskoczy” (Kur velnias nepasieks, ten moterisnuðoks).30 Nepaisant to, kad raganiø bûdavo kur kas ma-þiau negu raganø, pastebimas vyriðkosios lyties atstovøkaip „gydytojø” pranaðumas.

Ið ávairiais laikotarpiais tiriamajame regione rinktosetnografinës medþiagos matyti egzistavus tikëjimus, kadraganos daugiausia uþsiima kenkëjiðka veikla: atima kar-vëms pienà, naikina pasëlius ir susargdina þmones.31 Pa-vyzdþiui, Gardino apylinkëse uþfiksuotas tikëjimas, jog ra-gana „gali pasiøsti þmogui ligà ir në vienas daktaras jos ne-iðgydys”.32 Dieveniðkiø apylinkëse teigta, jog pagrindinisraganø uþsiëmimas – kenkti gyvuliams.33 Panaðius teigi-

nius patvirtina ir lietuviø liaudies kalendoriniø ðvenèiø,apeigø komplekse paplitæs raganos vaizdinys, kurio pa-grindinis akcentas yra negatyvios raganos funkcijos.34

Mûsø nagrinëjamoje sferoje ragana gali tik panaikintisavo burtus bei „atðaukti” ligà, o apskritai apie gydymàiðmano maþai arba iðvis neiðmano.35 Tuo tarpu vy-rai, pasiþymëdami ypatingomis galiomis, veikdami kaipegzorcistai, gydo antgamtiniø jëgø sukeltas ligas, kuriønegali áveikti net antrosios kategorijos „gydytojai”, besi-naudojantys Dievo pagalba. Pavyzdþiui, Aðmenos r. res-pondentë pasakojo, kad jos ðeimoje á raganiø buvo kreip-tasi broliui susirgus ypatingai sunkia liga – epilepsija, ku-rià, kaip buvo manoma, sukelia piktosios dvasios. Ðiospriemonës buvo griebtasi kaip paskutinio ðiaudo, nepa-dëjus jokiems uþkalbëtojams.36

Skirtingas poþiûris á vyrus ir moteris, uþsiimanèiusraganystëmis, puikiai atsispindi Gabrielës Petkevièaitës-Bitës pateiktoje etnografinëje medþiagoje: tarp asme-nø, kaip manoma, turinèiø antgamtiniø galiø, raganosbei raganiai minimi kaip atskiros grupës.37 Grieþtai ra-ganos bei vyriðkosios lyties burtininkai skiriami ir Ker-navës apylinkëse. Þmoniø teigimu, tik pastarieji þino,kaip kovoti su raganomis. Konkretus atvejis apklausosmetu buvo uþfiksuotas Rukainiuose. Respondentës tei-gimu, jà dël asmeniniø nesutarimø uþbûrë kaimynë-ra-gana: „Kai að ateidavau á savo laukus, nenorëjau po to eitinamo, man kojas atimdavo”. Pagalbos nukentëjusiojikreipësi á raganiø, kuris nurodë, kaip atsikratyti neigia-mo raganos poveikio.38

Taigi pirmøjø dviejø – þolininkø ir uþkalbëtojø – kate-gorijø atstovai veikë bendruomenës viduje, o jø veikla bu-vo visuotinai priimtina bei skatinama. Treèioji – raganiø– grupë nepasiþymëjo didele bendruomenës tolerancija,ypaè tie, kurie gydymà pasirinko kaip pagrindiná pragy-venimo ðaltiná. Taèiau duomenø aptikta tik apie tokius„gydytojus” vyrus. Tuo tarpu moteris tarsi lieka uþ ðiosþiniuoniø grupës ribø. Neteikianti naudos visuomenei beipavojinga ragana tampa nepageidaujama bendruomenësnare. Todël savaime suprantama, kad kaltinimas ragana-vimu moterims tapdavo didþiausiu áþeidimu.

Gráþdami prie kultûros ir gamtos prieðprieðos bei pir-mosios neabejojamo pranaðumo, turime pastebëti, kadartimesnës gamtai moterys yra ir kultûrinës tvarkos daly-vës. Jos tarsi uþima dviprasmiðkà, neapibrëþtà padëtá tarpkultûros ir gamtos. Ðià situacijà liaudies medicinos sfero-je galime apþvelgti Sherry Ortner nagrinëto modelio kon-tekste. T. y. gydymo veiklos priskyrimas moteriðkai sferaigali bûti suvokiamas kaip perëjimas ið gamtos á kultûrà.Tada turime priskirti moters veiklà kultûros kategorijai.Taèiau kai liaudies medicinoje atsiranda srièiø, kurios yraprieðinamos kasdieniam patyrimui, jose aukðèiausià pa-dëtá uþima vyrai.39

l

32

MOKSLO DARBAI

Specific character of feminine activitiesin the field of folk medicine:East Lithuania and West Belarus

Veronika GRIBAUSKAITË

On the basis of the factual similarities in folkmedicine we are permitted to treat the regions of eastLithuania and West Belarus as an integral cultural areathat have no strict divide with respect to the sphere beinginvestigated.

Summarily, we are able to single out the sphere ofthe day-to-day experience covering the total of rationaland magic ways of treatment that is accessible to all themembers of the village community. The field of thevillage medicine belonging to this sphere has beencharacterized in the village community as the widestsphere of the occupation of the woman – “healer”.

Beside the sphere of the daily experience within thecultural competence of a higher level a group ofprophetesses is working. It comprises herbalists,exorcists as well as magicians. The first category is closelyrelated to the everyday experience, and it is treated as a“monopoly” of women. It is marked by its frankness andcan be characterized as an intermediate link betweenthe sphere of the day-to-day experience and the field ofthe cultural experience. Both men and women wereactive in the second group. Otherwise, the third categoryis mostly characteristic of male “physicians”.

Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, Vilnius,el. p. v.gribauskaite@gmail.com

Gauta 2006 04 27, áteikta spaudai 2006 07 31

NUORODOS:

1. Gruodis K. Sherry Ortner // Feminizmo ekskursai. Moterssamprata nuo antikos iki postmodernizmo. Antologija. - Vil-nius, 1995. - P. 303.

2. Dundulienë P. Lietuviø etnologija. - Vilnius, 1991. - P. 191.3. Boduen de Kurtenë-Erenkroicova C. Kelios pastabos apie

Vilniaus vaivadijos etnografijà // Etnografija. - (1994-2000),nr. 4-10, p. 98.

4. Lauko tyrimø medþiaga, spausdinti ðaltiniai bei literatûraatspindi Lietuvos Vilniaus, Ðalèininkø, Ðirvintø, Zarasø, Va-rënos r. bei Baltarusijos Aðmenos, Gardino, Lydos r. padëtá.

5. Federowski M. Lud Biaùoruski na Rusi Litewskiej: Materiaùydo etnografii sùowiañskiej. - T. 1. - Warszawa, 1897; WereñkoF. Przyczynek do lecznictwa ludowego // Materiaùy antropo-logiczno-archeologiczne i etnograficzne. - T. 1. - Kraków, 1896;Ðîìàíîâ Å. Ìàòåðèàëû ïî ýòíîãðàôèè Ãðîäíåíñêîé ãó-áåðíèè. - T. 1. - Âèëüíà,1911; Ïåòêåâè÷ Ã., Ìàòåðèàëûïî íàðîäíîé ìåäèöèíå ëèòîâöåâ. - Ñàíêò-Ïåòåðáóðã, 1911.

6. Libera Z. Medycyna ludowa. Chlopski rozsàdek czy gminnafantazja? - Wrocùaw, 1995; Trimakas R. Þmogaus sveikatossamprata lietuviø folklore. Daktaro disertacija. - Vilnius, 2003.

7. 47 apraðai ið Vilniaus, Ðalèininkø ir Zarasø rajonø, saugomiVPU Baltø proistorës katedroje.

8. Apie metodikà ir metodines priemones: medþiaga etnogra-finei praktikai. Sud. J. Mardosa. - Vilnius, 2002.

9. 15 apraðø, asmeninis archyvas.10. Trimakas R. Lietuvos kaimo vaistininkystës tradicijos XIX

a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusëje // Liaudies kultûra. -2001, nr. 3 (78), p.19.

11. Zioùkowski M. Kompetencja kulturowa // Sùownik etnologic-zny. Terminy ogólne. - Warszawa - Poznañ, 1987. - P. 172-174.

12. Trimakas R. Folk Healing Nowadays in the LithuanianCountryside and the Images of Folk Healers // Identity ofperipheries: minorities, orderlands and outskirts. - Tartu,1997. - P. 100.

13. Federowski M. Min. veik., p. 101.14. Trimakas R. Folk Healing Nowadays in the Lithuanian

Countryside and the Images of Folk Healers // Identity ofperipheries:minorities, orderlands and outskirts. - Tartu,1997. - P. 100.

15. Murdock P. Kultûrinio kitimo dinamika // Kultûros prigim-tis. - Vilnius, 1993. - P. 243.

16. Libera Z. Min. veik., p. 240.17. Simmel G. Moteriðka kultûra // Feminizmo ekskursai. Mo-

ters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Antologija.- Vilnius, 1995. - P. 262, 269.

18. Ten pat. - P. 266.19. Trimakas R. Þmogaus sveikatos samprata lietuviø folklore.

Daktaro disertacija. - Vilnius, 2003. - P. 142.20. Ortner Sh. Ar moters ir vyro santykis toks kaip gamtos ir

kultûros? // Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo an-tikos iki postmodernizmo. Antologija. - Vilnius, 1995. - P.323-324.

21. Trimakas R. Lietuvos kaimo vaistininkystës tradicijos XIXa. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusëje // Liaudies kultûra. -2001, nr. 3 (78), p. 20; Libera Z. Min. veik., p. 7.

22. Libera Z. Min. veik., p. 7-12.23. Dundulienë P. Min. veik., p. 191.24. Libera Z. Min. veik., p. 240.25. Federowski M. Min. veik., P. 388.26. Ten pat. - P. 402;

27. Wereñko F. Min. veik., p. 101.28. Libera Z. Znachor w tradicjach ludowych i popularnych

XIX–XX wieku. - Wroclaw, 2003. - P. 122.29. Balkutë R. Pelesos kraðto liaudies medicina // Lydos kraðto

lietuviai. - T.1. - Kaunas, 2002. - P. 363.30. Danileviè Þ. Tikëjimas bloga akimi Vilnijoje // Istorija. -

2004, LIX-LX, p. 150.31. Trinkûnas J. Senieji tikëjimai // Kernavë. - Vilnius, 1972. - P.

381; Libera Z. Medycyna ludowa. Chlopski rozsàdek czygminna fantazja? - Wrocùaw, 1995. - P. 240-242; Wereñko F.Min. veik., p. 102; Ðîìàíîâ Å. Min. veik., p. 46.

32. Ðîìàíîâ Å. Min. veik., p. 46.33. Vëlius N. Senøjø tikëjimø liekanos // Dieveniðkës. - Vilnius,

1968. - P. 285.34. Tatariûnaitë R. Raganos vaizdinys lietuviø liaudies kalen-

dorinëse ðventëse bei apeigose // Liaudies kultûra. - 2000,Nr. 3, p. 15-19.

35. Trinkûnas J. Min. veik., p. 381-382; Libera Z. Medycynaludowa. Chlopski rozsàdek czy gminna fantazja? - Wrocùaw,1995. - P. 240-242; Wereñko F. Min. veik., p. 102; ÐîìàíîâÅ., Min. veik., p. 46-47.

36. Respondentë ið Þiuproniø k., Aðmenos r.37. Ïåòêåâè÷ Ã. Min. veik., p. 170.38. Respondentë ið Rukainiø k., Vilniaus r.39. Ortner Sh. Min. veik., p. 324-325.

r

33

Pasaulëvaizdþio skirtumai bulgarø ir serbøgroþinës literatûros vertimuose á lietuviø kalbà

Laima MASYTË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/3 (108)

Objektas – su kraðtovaizdþiu susijusiø sàvokø atspin-dþiai bulgarø bei serbø groþiniuose kûriniuose ir jø verti-muose á lietuviø kalbà. Tikslas – parodyti, kad groþiniamekûrinyje glûdintys giluminiai tautos pasaulëvaizdþio ele-mentai verèiant literatûros kûriná pakinta ir yra pritaiko-mi prie priimanèiosios kultûros atitinkamø pasaulëvaiz-dþio elementø. Metodas lingvistinis lyginamasis. Iðvada:analizuojant vertimus ryðkëja transliuojanèiosios ir pri-imanèiosios kultûrø pasaulëvaizdþio skirtumai. Specifinëoriginalo erdvës samprata vertime pakinta ir ágauna pri-imanèiajai kultûrai bûdingø erdvës suvokimo bruoþø, ki-taip sakant, yra transformuojama á priimanèiosios kultû-ros erdvës sampratà.

Pastaruoju metu Lietuvoje padidëjo susidomëjimas Bal-kanø, pietø slavø kultûra: literatûra, muzika, teatru, kinu.Kita kultûra paprastai traukia savo ypatumu, savitumu, ki-toniðku pasaulio matymu. Kultûriniai skirtumai ir nesuta-pimai geriausiai iðryðkëja susidûrus skirtingoms kultûroms.Vienas tokios kultûrø sàveikos atvejø – groþinës literatû-ros vertimai. Meniniame vertime aiðkiausiai matyti áprastøþodþiø suþadinamø vaizdiniø skirtumai [Gudavièius 1992,5], todël èia ryðkiau atsispindi ir skirtingas tautø mentalite-tas, pasaulëþiûra, skirtingas aplinkos lingvistinis kategori-zavimas, jos faktø fiksavimas kalboje. Vertimà galima su-prasti kaip viena kalba uþkoduotos informacijos perkoda-vimà kita kalba. Todël vertimo tekstas priimanèioje kultû-roje gali nesutapti su originalo tekstu transliuojanèioje kul-tûroje, nes abi jos tekste palieka savo atspaudà.

Tokiai analizei itin parankios lingvistikos moksle ásivy-raujanèios antropocentristinës nuostatos, kai á kalbà þvel-giama ne kaip á uþdarà „sistemà savyje”, o stengiamasiáþvelgti joje þmogaus, jo mentaliteto atspindá. Per kalbà më-ginama atskleisti nekalbinius dalykus, konceptualøjá, sàvo-kiná lygmená, parodyti, kaip atskira tauta interpretuoja, su-vokia pasaulá, t.y. koká ji turi pasaulëvaizdá. Antai vienasamerikieèiø antropocentristinës lingvistikos pradininkøE. Sepiras teigia, jog kalba, kaip simboliø sistema, atspindiþmoniø domëjimàsi jø gyvenamosios aplinkos plaèiausiaprasme savybëmis, o ne atskirai fauna ar reljefo ypatumais[Sepir 1993, 272]. Pasak autoriaus, viskas priklauso nuo in-tereso, dëmesio atskiriems aplinkos reiðkiniams: kuo di-desnis poreikis iðskirti supanèio pasaulio reiðkinius, tuo ma-þesnë tikimybë, kad kalboje esama juos apibendrinanèios

sàvokos; ir atvirkðèiai: kuo maþiau reikðmingi atskiri aplin-kos elementai, tuo didesnë tikimybë, kad kalboje bus ben-dresnæ reikðmæ turintis þodis [ten pat, 273].

Bulgarø ir serbø groþinës literatûros kûriniuose ir jø tie-sioginiuose vertimuose á lietuviø kalbà kaip sudedamoji pa-saulëvaizdþio dalis ádomus kraðtovaizdis, nes transliuojan-èiosios ir priimanèiosios etniniø bendrijø gamtinë aplinkaryðkiai skiriasi. Bulgaras profesorius S. Kazandþijevas pa-brëþia, jog supanti gamta, kraðtovaizdis labai veikia þmo-gaus psichikà, jausmø, emocijø sferà, tiesiog tampa tautosiðgyvenimø simboliu: „Landðaftas daro átakà tautos psichi-kai ne tik kaip gamta, bet ir kaip vieta, kurioje reiðkiasijausmai, iðgyvenimai, skirtingais tautos gyvavimo laikotar-piais su juo glaudþiai susisiejantys. Per tuos jausmus ir ið-gyvenimus kraðtovaizdis áprasminamas kaip istorinë tikro-vë ir istorinë sàmonë” [Nedelèev 1995, 231]. Ðtai, pavyz-dþiui, A. J. Greimas ir S. Þukas apraðo mums gerai paþás-tamà tipiðkà lietuviðkà gamtovaizdá: „Klimatà, kurá galimalaikyti vidutiniu, atitinka ir peizaþas – tai lygumos, vieto-mis paávairintos kalvø, niekur nevirðijanèiø 300 metrø, irgausûs vingiuotais kraðtais eþerai. […] Bendrà kolorità pei-zaþui teikia ir miðkai” [Greimas, Þukas 1993, 18–19]. Emo-cingiau ir impulsyviau tipiðkà lietuviðkà peizaþà straipsny-je Apie muzikà tapo M. K. Èiurlionis: „Paimkime koká ne-þinomà Lietuvos kampelá. Tokia liûdna lyguma, maþos kal-velës kur-ne-kur stûkso, èia kadugys iðsiplëtæs, ten palin-kusi sena koplytëlë su vieðpaties Jëzaus kanèios paveikslu,prie jo ðalies glaudþiasi berþas ir tarytum visomis ðakelë-mis aðaroja. Aplinkui, kur paþvelgsi, þemë, þalia puðø juos-ta apjuosta, tyla ir pilku dangum pridengta” [Landsbergis1971, 139]. Menininkas tapybiðkai paryðkina visas detales,tarsi iðrikiuotas ant lygaus pavirðiaus, þvilgsnis slysta ho-rizontalia linija, aprëpia platø vaizdà. Dar viena iðkalbin-ga citata: „Nëra èia kalnø, debesis remianèiø, nei kaska-dø ûþianèiø; paþvelk tik aplink! – koks graudus paprastu-mas tame reginyje. Laukas kaip didelis ðilkinis kilimas sutamsiai ir ðviesiai þaliais langeliais; per laukà juokingaivingiuoja kelias ir pranyksta kaþkur grioviuose […]. Tolihorizonte mëlynuoja miðkas” [ten pat, 141]. Vaizduojamaplati erdvë, toliai, pabrëþiamas kraðtovaizdþio lakoniðku-mas, paprastumas, neámantrumas, prieðprieðinamas kalnuo-tam gamtovaizdþiui. Ryðkëjantis erdvës platumo, net ne-apibrëþtumo pojûtis atskleidþia „lyguminá” màstymà [plg.Jakovleva 1994, 31]. Literatûroje, ypaè poezijoje, esama

l

34

MOKSLO DARBAI

pavyzdþiø, kai tam tikras kraðtovaizdis gali bûti suvokia-mas kaip tipiðkai lietuviðkas, pavyzdþiui, J. Aisèio eilërað-tyje: „Laukas, kelias, pieva, kryþius, / Ðilo juosta mëlyna /Debesëliø tankus iþas” ir t.t. [Þuperka 2001, 61]. Ryðki, ti-piðka lietuviðko gamtovaizdþio ypatybë yra þemës pavirðiausbanguotumas [Ëringis 1999], t.y. ðvelnûs, uþapvalinti þe-mës pavirðiaus perëjimai.

Kitoks vaizdas iðkyla paþvelgus á Balkanø erdvæ. Jos struk-tûra ryðkiai padalyta á vidø ir iðoræ: pusiasalio iðorinë konfi-gûracija, su beveik ðeðis kartus ilgesne jûros nei sausumosriba, – iðraiþyta, su aibe salø saleliø, o vidinë pusiasalio struk-tûra – stûksantys kalnø masyvai [Toporov 1989, 68]. Iðryðkë-ja taðkiniai, aðtrûs virðukalniø smaigaliai [Civjan 1990, 71].Balkanø pusiasalis „iðmargintas aukðtø kalnø, kurie já su-skaido á daugybæ daliø. Einant ið rytø á vakarus, ðis eiþëjimasvis tankëja. […] Svarbus Balkanø pusiasalio pavirðiaus bruo-þas tas, kad aukðtas, sunkiai pasiekiamas virðukalnes jungiageros perëjos. Iðoriniai uþpuolikai lengvai prasibrauna á vi-sus ðalies kampelius, o pakankamai erdvës, kad bûtø galimasukurti galingà valstybæ, èia nëra” [Kinèov 1996, 1 – 2]. Pa-brëþiamas Balkanø erdvës suspaustumas, todël daugybësmargø detaliø kupinas peizaþas ávardijamas kaip miniatiû-riðkas [Gaèev 1988, 122], jame kompaktiðkai iðsidëstæ kal-nai, siauri tarpekliai, maþos, vingiuotos upës…

Bulgarø poetas A. Dalèevas pastebi, kad jeigu ið klasikoCh. Botevo eilëraðèio „Chadþis Dimitras”, kuriame apdai-nuojamas Balkanø kalnuose þûstantis didvyris, eilutësÆåòâàðêà ïåå íåéäå â ïîëåòî „Pjovëja dainuoja kaþkurlaukuose” iðmestume þodá íåéäå „kaþkur”, vaizdas praras-tø balkaniðkàjá peizaþo kolorità – erdvës skaidrumà ir gilu-mà [Dalèev 1998, 127]. Èia pabrëþiama vertikalë. Toks po-liariðkumas iðreiðkia bulgarø poezijoje ásigalëjusá kalnø aukð-tybiø ir þemumø dialogo epiná motyvà [Nedelèev 1995, 236].

Kaip matyti ið pateiktø apraðymø, tautos gyvena skirtin-gose (net prieðingose) gamtinëse aplinkose, o tai tiesiogiaiveikia specifiná pasaulio, erdvës suvokimà. Akivaizdu, jogBalkanø gamtovaizdþiui bûdingas kontrastiðkas, intensyvusreljefiðkumas, ryðki virðaus–apaèios opozicija (ið èia kalbojedaþna vertikalës eksplikacija), tuo tarpu lietuviðkas kraðto-vaizdis yra ramus, plaèiai besidriekiantis (horizontalë), toly-gus. Ðios fizinës aplinkos ypatybës formuoja bûdingà pasau-lëvaizdá, atsispindintá kalboje ir perteikiamà groþinëje lite-ratûroje, kur tautinës kalbësenos savitumas ryðkiausias [Þu-perka 1997, 94]. Tad, verèiant groþinius kûrinius, kraðtovaiz-dis, peizaþo detalës gali tapti vertëjui rimta kliûtimi.1 Verti-me susiduriame su dviguba interpretacija, arba kalbiniu erd-vinio vaizdo kodavimu. Mat vertëjas visada turi reikalà sutikrove, uþfiksuota tekste, ir á „uþtekstinæ” tikrovæ gali pra-sibrauti tik per tekstà [Popoviè 1980, 54].

Verèiant gali nesutapti ir kultûrinës þodþio konotaci-jos, kurioms irgi daro átakà supanti gamta. Eksperimentasparodë, jog skirtingose Afrikos dalyse þodþiai „þalias” ir„þydras” turi netgi prieðingas konotacijas: dþiunglëse „þyd-ras”, dël asociacijos su giedru, saulëtu dangumi, turi kono-

tacijà „gyvenimas, palaima” (pozityvas), o „þalias” asoci-juojasi su „drëgme” (negatyvas), tuo tarpu Afrikos dyku-mose – atvirkðèiai [Nida, Taber 2003, 93].

Kraðtovaizdis pirmiausia yra regimas vaizdas, taigi ðioerdvinio vaizdo perteikimas kalba yra tam tikra vizualinësinformacijos interpretacija [Kobozeva 2000, 153]. O inter-pretacija visuomet perteikia ne tik plikà faktà, ne objekty-vià informacijà, bet ir interpretuojanèiojo patirtá, þinias, in-tencijas, jo kultûrai bûdingas konotacijas, asociacijas.

Tai puikiai matyti ið bulgarø bei serbø groþinës literatû-ros kûriniø ir jø vertimø á lietuviø kalbà. Antai serbø raðy-tojo P. Koèièiaus apsakyme „Per pûgà” randame fragmen-tà: i sve propade, iðèeznu, svega nestade osim hude i vrletnezemlje [paþodþiui – „tik skurdi ir skardinga þemë”], kojunemaðeðe niko viðe obraðivati i ziratiti [Koèiã, 131–132] – irviskas prapuolë, praþuvo, nebeliko þmoniø, tiktai laukai, ku-riø nebuvo kam dirbti ir priþiûrëti [Koèièius, 93]. Serbiðka-me tekste vaizduojama áprastinë aplinka – reljefo statumas,skardingumas. O vertime ði ypatybë dingsta. Kadangi kal-bama apie þemës dirbimà, vertime pabrëþiama þemdirbys-të, aktualizuojama þodþiu „laukai”, o dirbamas laukas lie-tuvio sàmonëje paprastai yra lygus.

Pasitaiko atvejø, kai vertime landðafto ypatumai trans-formuojami per priimanèiosios kultûros „lyguminæ” priz-mæ. Ryðkø tokios transformacijos pavyzdá aptinkame bul-garø prozininko J. Radièkovo apsakyme „Daili spiralë”:Áÿëàòà ðàâíèíà ëåêî ñå èçòåãëÿøå è çàâúðòàøå êðàéíàñ, ñìúë÷àíàòà ãîðà ñå èçìúêâàøå íà ïðúñòè íàçàä[Radièkov, 212] – Priekyje driekësi balta lyguma, vinguriuo-dama ir glaustydamasi prie mûsø, pirðtø galais bëgo atatups-tas, pritilæs miðkas [Radièkovas, 272]. Iðkyla lygumos vaiz-das. Atidþiau paþvelgus matyti, jog bulgariðkas kraðtovaiz-dis panaðesnis á hermetiðkà, uþdarà erdvæ, kurià tekste kon-struoja þodþiø junginiai ëåêî ñå èçòåãëÿøå „palengva ið-sitempë / iðtáso” ir çàâúðòàøå êðàé íàñ „sukosi / uþsisu-ko / susisuko ðalia mûsø”. Lyguma iðtásta, iðsitempia (veiks-mas atliekamas su pastanga) ir galiausiai vël susisuka, susi-traukia. Taip pati erdvë susispaudþia, gûþiasi, ágauna „uþ-apvalinto bulgariðko kosmoso” [Gaèev 1989, 123] pavida-là. Lietuviðkame vertime lygumos vaizdas atsiskleidþia kiekkitaip: ji driekiasi, plyti, akys mato perspektyvà, siekia tolá,slysta horizontale (plg. panaðaus bulgariðko pavyzdþio ver-timo á rusø kalbà analizæ [Gaèev 1988, 123]).

Dar akivaizdesnis dviejø tautø pasaulëvaizdþio skirtu-mus iliustruojantis pavyzdys aptinkamas bulgarø raðytojoE. Stanevo apsakyme „Vilkas” ir jo lietuviðkame vertime.Èia vaizduojamas gamtovaizdis su miðku. Gerai þinoma,kad lietuviui miðkas (giria) yra itin svarbus ne tik kaip gam-tinës aplinkos dalis, bet ir savo kultûrinëmis konotacijomis(prisiminkime kad ir chrestomatiná A. Baranausko „Anykð-èiø ðilelá”). Pirmiausia miðkas asocijuojasi su gûduma, ne-iðbrendama tankme. Tai milþiniðkas, ið visø pusiø apsupan-tis, paslaptingas, margas pasaulis. Tai ir prieglobstis, ir bau-ginanti ðventa vieta [Kelertienë 1988, 43]. Paþymëtina, kad

r

35

Laima MASYTË. PASAULËVAIZDÞIO SKIRTUMAI BULGARØ IR SERBØ GROÞINËS LITERATÛROS VERTIMUOSE Á LIETUVIØ KALBÀ

„lietuvio ir girios santykiai turi nacionalinio savitumo ir dëlto, kad jo teikia pati kalba” [Barauskaitë 1994, 5]: lietuviøkalboje esama specifiniø miðko, medþiø skleidþiamà vëjuipuèiant garsà nusakanèiø veiksmaþodþiø: oðia, ðlama, ðna-ra… Minëtame bulgarø apsakyme yra fragmentas:Ñòàðåöúò ñå ñìúêíà îò áúðäîòî è íàâëåçå â åäðàòàãîðà. Ïîñðåùíàõà ãî çàíåìåëè ïîëÿíêè […].Ïî÷óêâàøå êúëâà÷, îáàæäàøå ñå ñîéêà, ïèñóêàøåñèíèãåð÷å. […] Ïóøêàòà ïàê âèñè íà ðàìîòî ìó,ïàê ìó å ëåêî è ñâåòëî â äóøàòà è âúëêúò ëåæèíÿêúäå â òîçè ãîðñêè ìàñèâ, êîéòî ñòúð÷è ñðåäïîëåòî [ðiame miðko masyve, kuris dunkso vidur lauko]êàòî ðóíòàâ êàëïàê [Stanev, 290] – Senis nusileido þe-myn, pasuko á miðkà. Já pasitiko beþadës laukymës […]. Su-tukseno genys, atsiliepë ðarka, suèiepsëjo sniegenos. […] Vëlðautuvas svarina petá, vël lengva ir smagu, vël kaþkur netolie-se tûno vilkas paèioje miðko tankynëje, dunksanèioje uþ lau-kymës nelyginant gauruotas kailis” [Stanevas, 95]. Bulgarið-kame tekste kuriamas miniatiûriðkas vaizdas, kuriame su-talpinama daug objektø: áúðäî „kalva”, ãîðñêè ìàñèâ„miðko masyvas”, ïîëÿíêè „laukymës”, ïîëå „laukas”. Tuotarpu lietuviðkame vertime turime miðkà ir laukymes, vaiz-das lakoniðkesnis. Nors apsakymo veikëjas jau nusileido þe-myn ir pasuko á miðkà, „kaþkokio neávardyto stebëtojo” [Ap-resian 1986, 22] þvilgsnis lieka iðkilumoje ir ið virðaus aprë-pia visà vaizdà: miðko masyvas atrodo tarsi gauruota kaili-në kepurë (maþas daiktas), styrantis lauko viduryje. Tuotarpu vertime iðkyla kitas vaizdas: miðko tankynë – tarsigauruotas kailis (didelis daiktas, palyginti su kepure) – pra-sideda uþ laukymës, taigi þvilgsnis neapima miðko visumos.Miðkas suvokiamas kaip didelis, þmogaus þvilgsniui neap-rëpiamas objektas, o èia jau ryðkëja kultûrinë konotacija:miðkas – tai didingas kosmosas, kuriame þmogus esi tik da-lelë.2 Bulgariðkajame tekste ryðkëja vertikalumas, vertika-lus þvilgsnis (ið virðaus á apaèià) á kraðtovaizdá, lietuviðkaja-me vertime – þvilgsnis slysta horizontale. Ið ðio pavyzdþiomatyti, jog vertime áprastas, savas gamtovaizdis sudëlioja-mas pagal lietuviui bûdingà ásivaizdavimà, pagal lietuviðkàmiðko modelá.

Svarbu paþymëti, kad groþiniame tekste kraðtovaizdisstruktûruojamas veikiau pagal mitinës/mitopoetinës erdvësorganizavimo principus nei pagal geometrinæ erdvës sam-pratà. Literatûros kûriny vaizduojamo kraðtovaizdþio atskai-tos taðkas visada yra þmogus, kitaip sakant, erdvë yra antro-pocentriðka. Erdvës antropocentriðkumas pasireiðkia tokio-mis struktûrinëmis opozicijomis kaip sava/svetima, artima/tolima, prijaukinta/neprijaukinta, vidus/iðorë ir t.t. Groþiniokûrinio erdvë, kaip ir mitopoetinë, visada pilna daiktø, ku-rie suteikia jai struktûrà; ði erdvë nëra visa apimanti, savai-minë duotybë, nes be erdvës (kosmoso) dar yra ne-erdvë(chaosas) [Toporov 1983, 234], t.y. uþribis, anapusis.

Maþne svarbiausias Balkanø pasaulio modelyje erdvësstruktûros principas yra prieðprieða sava/svetima. Nepaliau-jami sienø keitimai (tiesiogine ir perkeltine prasme), mig-

racijos bangos, pasirodanèios ir dingstanèios gentys, etno-sai, religinës bendruomenës, panaðiø ir grieþtai skirtingøtradicijø susidûrimai paliko giliø pëdsakø Balkanø pasau-lio modelyje [Civjan 1990, 78]. Ir visi jie vienaip ar kitaipatspindi archetipinæ opozicijà: „Tradicinëms visuomenëmsyra bûdinga jø gyvenamosios teritorijos ir nepaþástamos jàsupanèios erdvës prieðprieða: pirmoji – tai „pasaulis” (tiks-liau: „mûsø pasaulis”), kosmosas; visa kita – nebe kosmo-sas, bet savotiðkas „kitas pasaulis”, svetima, chaotiðka erd-vë” [Eliade 1997, 21].

T. Civjan pastebëjo, kad tautosakos tekstà galima apra-ðyti pagal já sudaranèiø semantiniø laukø kompleksà; taipatsiranda savotiðkas þodynas, kuriame konkreèius aplinkosobjektus ávardijantys þodþiai (pavyzdþiui, namas, bokðtas,dvaras, kaimas, miestas, kelias, miðkas, ðulinys, kalnas irt.t.) ágyja abstrakèià, simbolinæ reikðmæ ir tam tikroje uþ-daroje sistemoje ágauna naujø valentiniø galimybiø. Kartutyrinëtoja paþymi, jog toks analizës principas yra universa-lus ir gali bûti taikomas ne tik folkloriniams tekstams [Civ-jan 1973, 13, 17].

Nagrinëjamuose bulgarø ir serbø groþinës literatûroskûriniuose erdvës modelá ákûnija topografiniai objektai: kal-nai, kalvos, tarp jø ásispraudæ slëniai, þemumos. Pavyzdþiui,kalnuose vyksta kova uþ laisvæ, èia randa sau prieglobstáþmoniø visuomenæ palikæ haidukai.3 Tai iðorinë, neprijau-kinta erdvë. Ið uþ kalnø taip pat ateina karai, grësmingospermainos ir sumaiðtis. Tuo tarpu kalva, kalvelë kaip tikákûnija humanizuotà, apgyventà, saugià, vidinæ erdvæ. Tai– kosmosas, namai, þmogaus gyvenimo vieta.

Taip, suprieðinant sava ir svetima, erdvë konstruojamaI. Andrièiaus romane „Drinos tiltas”. Romano erdvës cen-tre – Viðegrado miestas, kuris yra ir romano veiksmo vieta.Ið pradþiø ðis „nedidelis ir susikimðæs kaimelis” [Andrièius,16] yra chaoso, netvarkos galioje, „kur þmogus yra galin-gos stichijos nelaisvëje ir, gëdydamasis savo bejëgiðkumo,dar aiðkiau mato ir suvokia savo ir kitø nedalià” [Andri-èius, 18]. Viðegradas ágauna formà, kitaip tariant, tampakosmosu, tik pastaèius tiltà: „Drinos tiltas ir prie jo pasta-tyti namai ëmë veikti prekybà ir susisiekimà, miestelio gy-venimà ir visà apylinkæ […]. Miestas greitai pradëjo leistisnuo kalnø prie upës, plëstis ir augti, vis labiau spiesdama-sis apie uþeigos namus” [Andrièius, 57]. Tiltas romane në-ra vien paprastas statinys, interjero detalë, – jis simboli-zuoja visa ko pradþià, tiltas tampa upës, erdvës ir to, kasjoje egzistuoja, pradmeniu [Dþadþiã 1992, 148]. „Jeigu iðtolo þiûri á slëná, atrodo, kad ið po plaèiø balto tilto arkøliejasi ir teka ne tik þalioji Drina, bet ir visas tas saulëtas,þaliuojantis kraðtas su viskuo, kas ten yra, su visu pietø dan-gumi” [Andrièius, 7]. Viðegrado miesto ir jo apylinkiø suaxis mundi – tiltu erdvës struktûra primena amfiteatrà. Tailemia visø pirma pats vietovës reljefas, mat miestas ásikû-ræs dauboje, aplinkui ant ðlaitø iðsibarstæ kaimai, uþ kuriøstûkso kalnø siena: „miestas tarytum suspaustas dviejø upiø,Drinos bei Rzavo, ir apsuptas ávairaus aukðèio bei ávairios

l

36

MOKSLO DARBAI

formos kalnø vainiko” [Andrièius, 247]. Taip landðafto ypa-tumai lemia savos ir svetimos erdvës ribas. Erdvë romanevisuomet atsiveria ið viðegradieèio þiûros taðko, þvilgsnis tar-si kopia aukðtyn per kalvas á kalnus, á dangø (vertikaliai), ouþ kalnø – jau kitas pasaulis, kurio viðegradietis nemato,su kuriuo nesusiduria. Apie „anà” pasaulá Viðegrado þmo-nës þino tik ið tarpininkø – prekeiviø, svetimtauèiø ir tøpermainø, kurias jie atneða. Kûrinio erdvæ struktûruoja ið-kilumas þymintys þodþiai: breþuljak „kalvelë”, breg „kalva”,brdo „aukðtesnë kalva”, planina „kalnas”. Ryðkëja gradaci-ja pagal aukðtá: kuo toliau nuo þmogaus, nuo apgyventoserdvës, tuo aukðèiau, arèiau dangaus. Gradacija yra vienaspagrindiniø romano erdvæ struktûruojanèiø elementø. Ap-tarsime dvi pirmàsias jos pakopas, breg ir brdo, ir kaip jostransformuojamos vertime.

Þodþiai breg ir breþuljak romane þymi þemiausià „amfi-teatro” pakopà, humanizuotà erdvæ, kurioje, pirmiausia,stovi þmogaus namai: Na desnoj obali reke, poèinjuãi od sa-mog mosta, nalazi se glavnina kasabe, sa èarðijom, delom uravnici a delom na obroncima bregova [Andriã, 8] – Deði-niajame upës krante, tuojau pat uþ tilto, dalis slënyje, o dalis– kalnø ðlaituose, yra miestelio centras su turgaviete” [Andri-èius, 7]. Fragmente vaizduojamas tipiðkas Viðegrado relje-fas: tiltas, miesto centras ir periferija, slënyje ir kalvø ðlai-tuose iðsibarstæ pastatai – visa tai sudaro þmogaus erdvæ.Vertime ði sava, vidinë erdvë, kurià serbiðkame tekste nu-þymi þodþiai na obroncima bregova „kalvø ðlaituose”, virstaþodþiais kalnø ðlaituose. Taip ið pagrindø paþeidþiama ro-mano erdvës gradacija, iðreiðkianti perëjimà nuo savo priesvetimo. Lietuviðkas vertimas panaikina þemiausià pakopàir perteikia tik bendrà vaizdà.

Vidinë erdvë susijusi ir su ávairia þmogaus veikla, pa-vyzdþiui, su þemdirbyste: u samom onom sklopu strmih bre-gova „paèiame staèiø kalvø sudûrime” […] ima uska po-vlaka dobre, rodne zemlje na senovitoj obali reke. To je na-nos […]. Na njemu su njive i baðte, a u strani strme livade„staèiame ðlaite pievos” sa tankom travom [Andriã, 113] –staèiø kalnø papëdëje […] yra siauras geros, derlingos þemësruoþas. […] Èia yra laukai ir sodai, o kalnø ðlaituose laiba-þolës pievos [Andrièius, 85]. Lietuviðkame vertime dviejosevietose minimi kalnai, todël atsiranda ryðki prieðprieða: pa-pëdë (þemai), kalnø ðlaitai (aukðèiau). Nelieka originalenubrëþtø tikslesniø riboþenkliø, tarpiniø pakopø, nuosek-liai struktûruojanèiø romano erdvæ: kalvelës, aukðtesnëskalvos ir kalnai. Taigi lietuviðkame vertime vël gaunamebendresná vaizdà.

Suþmoginta, saugi vieta romane gali virsti ir spàstais,savaip gniauþti. Taip atsitinka, kai ið anapus kalnø miestàuþgriûna negandos, karas, apsiaustys: nikad se viðe neãe vra-titi lepi i veseli dani kakvi su joð lane osvitali nad kasabom;nikad niko od naðih neãe uspeti da se spase iz ovog krugamrkih bregova, ni da vidi tu Ameriku, ni da ovde ostvari zemlj[Andriã, 323] – niekada jau negráð graþios ir linksmos die-nos, kokios dar pernai buvo mieste; niekas ið jos tautieèiø

neástengs iðtrûkti ið to niûriø kalnø þiedo ir niekas nepamatysAmerikos, taip pat nesukurs ir èia valstybës [Andrièius, 238].Fragmente vaizduojama beviltiðka situacija: þmonës tam-pa savo siauros erdvës („niûriø kalvø”) ákaitais, svajoniøðalis ta Amerika („toji Amerika”) tampa dar nepasiekia-mesnë, virsta tiesiog utopija. Iðryðkëja dvi prieðprieðos: pir-moji – tarp ankstesnio miesto, kuriame dar pernai buvo„graþios ir linksmos dienos”, ir dabartinio miesto-spàstø;antroji – tarp miesto ir likusio nebepasiekiamo pasaulio.Vertime randame niûriø kalnø þiedà ir taip netenkame pir-mosios originalo prieðprieðos.

Þodis brdo „aukðtesnë kalva”, antroji „amfiteatro” pa-kopa, romane nuþymi ribinæ erdvæ, ji gali bûti ir prijaukin-ta, sava, ir neprijaukinta, svetima, taigi ji ambivalentiðka.Viena vertus, tai naða brda „mûsø kalvos”: Srbi su moliliBoga da taj spasonosni plamen, koji je istovetan sa onim kojioni oduvek nose i briþno sakrivaju u duði, proðiri i ovamo nanaða brda [Andriã, 87] – serbai meldë dievà, kad iðganingojiliepsna, kurios dalelæ jie visada neðiojosi giliai ðirdyje, persi-mestø ir èia, á jø kalnus [Andrièius, 67]. Viðegrado serbaipuoselëja viltá, jog uþ kalnø prasidëjusios jø tautai palan-kios permainos persikels ir á jø kalvas, t.y. á miestà, kuria-me jie gyvena. Tuo tarpu vertime randame þodá „kalnai”,kuris paþeidþia romano erdvës struktûrà ir vël perteikia tikbendresná vaizdà.

Kita vertus, brdo gali reikðti ribà, ið uþ kurios á Viðegra-dà ateina grësmë: A kad je èovek zaista otiðao, oni su bilisreãni ðto mogu da se vrate svojim navikama i da i dalje sedemirno na kapiji, bez tih razgovora od kojih dolazi èoveku þi-vot nemio i buduãnost straðna, ostavljajuãi vremenu da ubla-þi i olakða teþinu dogaðaja koji se iza brda valjaju [Andriã,102] – O kai þmogus ið tikrøjø iðvyko, jie dþiaugësi, kad galisenu áproèiu vël ramiai sëdëti kapijoje, nesileisdami á tokiaskalbas, nuo kuriø gyvenimas darosi nebemielas, o ateitis bai-si, palikæ laikui suðvelninti ir palengvinti tuos sunkius ið ana-pus kalnø artëjanèius ávykius [Andrièius, 77]. Ðiame tekstofragmente brdo áprasmina sienà, uþ kurios vyksta baisûs da-lykai. Á Viðegradà blogas þinias apie permainas Osmanøimperijoje atneða jedan od veletovskih Turaka, ozgo sa gra-nice „nuo virðutinio pasienio” [Andriã, 100] – kaþkoks Ve-letovo turkas ið pasienio [Andrièius, 76], taigi ir nuo valsty-binës, oficialios ribos. Originalo tekste iðryðkinta vertikalë,ji nurodo á viðegradieèiams tolimà, svetimà vietà; iðlaiko-mas pagrindinis romano erdvës parametras – gradacija: kuoaukðèiau, tuo toliau nuo Viðegrado ir jo tikrovës, kasdie-nio gyvenimo. Lietuviðkame vertime vertikalë paðalinama,pasireiðkia „lyguminis” erdvës suvokimas. Viðegradieèiaipajunta grësmæ, kuri jau nebe tokia tolima realybë (papa-sakota ið pirmø lûpø), ji jau èia pat – uþ kalvø. Vertimevëlgi þodis kalnai, sustiprinantis, paryðkinantis tolimàjà,abstrakèià ribà tarp savos, saugios ir svetimos, grësmingoserdvës. Lietuviðkas þodis kalnai panaikina pakopas: tiek sa-vos, „mûsø kalvos”, tiek kalvos, uþ kuriø jau vyksta per-mainos, vertime virsta „kalnais”.

r

37

Laima MASYTË. PASAULËVAIZDÞIO SKIRTUMAI BULGARØ IR SERBØ GROÞINËS LITERATÛROS VERTIMUOSE Á LIETUVIØ KALBÀ

Þodis brdo, konstruojant „amfiteatrà” aplink miesto aðá– tiltà, yra pamatinis: Isturena i uzviðena petnaestak metaraiznad zelene, huène reke, ta sofa od kamena lebdi u prostoru,nad vodom, izmeðu tamnozelenih brda sa tri strane, sa ne-bom i oblacima ili zvezdama nad sobom, a sa stvarnim vidi-kom niz reku kao uskim amfiteatrom koga u dubini zatvara-ju modre planine „gilumoje uþdaro mëlyni kalnai” [Andriã,15] – Iðlinkusi, pakibusi penkiolika metrø virð ðniokðèianèiosþalios upës, ði akmeninë kanapa tarsi sklando ore, ið trijø pu-siø supama trijø tamsiai þaliø kalnagûbriø; virðuje dangus,debesys arba þvaigþdës, o paþvelgus pasroviui, atsiveria lygsiauras amfiteatras, tolumoje uþdarytas mëlynø kalnø gran-dinës [Andrièius, 13]. Serbiðkame originale aiðki amfiteat-ro gradacija: ið pradþiø eina tamsiai þalios kalvos, o paskui,gilumoje (vertikalë), erdvæ uþdaro mëlyni kalnai. Lietuvið-kame vertime amfiteatro gradacija iðtirpsta, bet pabrëþia-mas iðtæstumas, tásumas – ilgas kalnuotas ruoþas, kalna-gûbriai, kalnø grandinës, ir dargi uþtvirtina horizontalæ þo-dis tolumoje.

Nobelio premijos laureato I. Andrièiaus romane „Dri-nos tiltas” konstruojamas iðraiðkingas pasaulio modelis.Iðryðkëja viena svarbiausiø Balkanø erdvæ struktûruojan-èiø prieðprieðø – sava/svetima, pasireiðkianti ir tokiomisopozicijomis kaip virðus/apaèia, vidus/iðorë, prijaukinta/neprijaukinta.

Kiek kitokius pietø slavø ir lietuviø erdvës suvokimoskirtumus randame bulgarø apsakymuose ir jø vertimuo-se á lietuviø kalbà. Èia daþnas landðafto ypatumas – relje-fo dinamika. Vyksta nuolatinis judëjimas tai aukðtyn – ápriekalnes, kalnus, tai þemyn – nuo kalnø, á þemumas, slë-nius: Kopë á paèius staèiausius skardþius, leidosi á giliausiustarpeklius [Jovkovas, 84]. Taèiau lietuviðkuose vertimuosetoks intensyvus originale vaizduojamas þemës pavirðiauskitimas, bûdingas Bulgarijos gamtovaizdþiui, atsispindianaiptol ne visada.

Lietuviðkame vertime veikiau iðryðkëja „lietuviðkos”kraðtovaizdþio detalës. Toká atvejá aptinkame N. Chaitovoapsakyme „Gryna sàþinë”: Ïî÷àêàõ äà ñå ìðúêíå, ñëÿçîõîò áîðèêàòà è çàäíåì, çàäíåì – ïðåç äåðåòà è áàèðè,ïðåç ïîëåòî „per daubas ir kalvas, per laukus” è óòðèíòàîñúìíàõ â ãðàäà [Chaitov, 166] – Palaukiau, kol sutems,iðlipau ið puðies ir ðliauþte ðliauþte per daubas, per kelmynusnaktá pasiekiau miestà [Chaitovas, 138]. Veiksmas vykstamiðke, kuris lietuvio pasaulëvaizdyje paprastai nesiejamassu kalnais, jis driekiasi lygumoje. Taip bulgariðkos „kalvos”vertime virsta kelmynais – pakinta reljefas, prislopinama jodinamika, o laukai dingsta iðvis (plg. atvejá ið E. Stanevoapsakymo „Vilkas”, kur bulgariðkà vaizdà sudaro daugiauobjektø, o lietuviðkà jo vertimà – maþiau, iðkyla lakonið-kesnis paveikslas). Þodþiu kelmynai vertime sudaromas ið-kirsto miðko ploto áspûdis, paryðkinamas padarytos þalosmastas (kontekstas: neteisëtai kertami girininkijos medþiai).Taip pakeièiamas originale vaizduojamas tipiðkas Bulgari-jos topografinis paveikslas.

Su reljefo dinamika susijusi ir Balkanø pasaulio mode-liui reikðminga l a b i r i n t o sàvoka. Jà ákûnija vingiuo-jantis kalnø kelias – serpantinas. Balkanø erdvëje keliasnetenka poþymio „tiesus” [Civjan 1990, 72], sklandi, tolygitrajektorija virsta vingriu, lauþytu zigzagu [ten pat, 73–74](plg. meandro ornamentà). Judëjimo Balkanø erdvëje tra-jektorijà nustato ir diktuoja serpantinas. Pavyzdá randameJ. Jovkovo apsakyme „Stirna”: Êîãàòî îòèâàøå íàâîäåíèöàòà, òîé íå ñå îòáèâàøå íèòî íàëÿâî, íèòîíàäÿñíî, îáèêàëÿøå è êðèâîëåøå òúé, êàêòî êðèâîëèè ñàìàòà ïúòåêà „kaip kreivoja pats takelis” [Chaitov,162] – Eidamas á vandens malûnà, ið takelio nepasukdavonei deðinën, nei kairën, neaplenkdavo në vieno jo vingio [Chai-tovas, 31]. Bulgariðkame tekste yra du veikëjai: takelis irþmogus. Pastarasis leidþiasi vedamas takelio, atkartoja jovingius, zigzagus, jis „eina ir kreivoja taip, kaip kreivojapats takelis”. Tuo tarpu lietuviðkame tekste veikëjas vienas– tik þmogus, ir jis veikia savo valia: tyèia neaplenkia nëvieno tako vingio, nors, regis, galëtø juos kirsti ir eiti tie-siomis. Tokios galimybës áspûdis susidaro dël vertime pra-leisto segmento „kaip kreivoja pats takelis” – pradingstapagrindinis veikëjas, diktuojantis judëjimo trajektorijà.

Kitame pavyzdyje, N. Chaitovo apsakyme „Miðko dva-sia”, vaizduojama konkreti tako trajektorija, tiksliai atkar-tojanti landðafto nelygumus: Åäíà êðèâà ïúòåêà ñàèçíèçâàøå îò ñåëî âúç áàèðà – íèç áàèðà – âúç áàèðà– íèç áàèðà „á kalvà – nuo kalvos – á kalvà – nuo kalvos”÷åòèðè äåíà, äîêàòî ñòèãíåø ãðàä è ïàíàèð [Chai-tov, 70] – Ið kaimo vingiavo takelis, èia kildamas ðlaitu, èialeisdamasis þemyn, èia vël kildamas ir vël leisdamasis – ketu-riø dienø prireikdavo miestan, á turgø, nueiti [Chaitovas, 61].Bulgariðkame tekste kreivas (!) takelis zigzagais varsto kal-vas, pakartojimai âúç áàèðà – íèç áàèðà – âúç áàèðà –íèç áàèðà eksplikuoja trajektorijos lauþytumà, aðtrumà.Tuo tarpu lietuviðkame vertime takelis tik kyla ir leidþiasiðlaitu, taigi fiksuojamas tik judëjimas nuoþulniosiomis rel-jefo dalimis, visà já, kaip toká, iðleidþiant ið akiø. Be to, pa-kartojime praleisti þodþiai ðlaitu ir þemyn, lieka tik èia vëlkildamas ir vël leisdamasis – trajektorijos lûþiai minimali-zuojami, ðiek tiek patiesinami, atsiranda lietuviðkam pei-zaþui bûdingas lengvas bangavimas.

To paties autoriaus apsakyme „Vyrø laikai” vaizduoja-ma, kaip þmogus juda ið vieno taðko á kità, áveikia atstumà:È ïàê íàäîëó, íàäîëó „þemyn, þemyn”, òà äî Ãðîõîò-íåíñêàòà ðåêà. Òðÿáâàøå äà ìèíåì ðåêàòà, òà ñåòíåäà âúçâèåì ïðåç Õàìàì áóíàð çà Äüîâëåí [Chaitov,20] – Vël patraukëme tolyn, nusileidome prie upës. Reikëjopasiekti kità krantà, kad paskui per Chamambunarà galëtu-me keliauti á Djovlenà [Chaitovas, 8]. Originalo tekste pa-kartojimu íàäîëó, íàäîëó sustiprinamas vertikalus judë-jimas, o veiksmaþodis âúçâèÿ þymi sukimàsi, vijimàsi aukð-tyn, iðeina tarsi judëjimas spirale. Upë skiria ir pabrëþiaskirtingus judëjimus: ið pradþiø þemyn, o perëjus upæ, –aukðtyn. Tuo tarpu vertime pirmiausia ryðkëja perspektyva

l

38

MOKSLO DARBAI

– tolis (horizontalë), o veiksmaþodþiu keliauti paðalinamasoriginalo atspindimas reljefiðkumas, vertikalumas, lieka tie-siog judëjimas tam tikro taðko link.

Aukðèiau nagrinëtame kûrinyje „Miðko dvasia” vaizduo-jama labirinto atmaina – kelio serpantinas: Íå ùåø ëè,âçåõà, ÷å ïðîâúðòÿõà äîëó øîñå „apaèioje prasuko plen-tà”, ãëàâíîòî øîñå! [Chaitov, 73] – Bet sumanë valdþiakiek þemiau nuo mûsø kaimo plentà tiesti, ko gero, patá di-dþiausià plentà [Chaitovas, 64]. Fragmentas rodo „kalnie-tiðkà” erdvës sampratà – veiksmaþodis ïðîâúðòÿ nukrei-pia judëjimà spirale: plentas vos „prasisuka” tarp kalnø,paryðkindamas erdvës kompaktiðkumà, ankðtumà; kelio spi-ralë nejuèia mena verþimàsi á virðø, suintensyvinama bal-kaniðkos erdvës dominantë – vertikalë. Tuo tarpu vertime,kurio skaitytojui bûdinga „lyguminë” erdvës samprata,plentas „nutiesiamas” (nutásta horizontalë). Lietuviðkai ið-vis neiðeina pasakyti „prasuko plentà” (nors kelias kaip toksðiaip jau gali vingiuoti, raitytis). Vadinasi, pati kalba lemiaatitinkamo veiksmaþodþio pasirinkimà.

Bulgarø pasaulëvaizdþio erdvæ formuoja kalnai. Jie në-ra tik fizinës aplinkos duotybë, bet ir kultûros reiðkinys,turintis simboliniø konotacijø. Pirmiausia, Balkanø kalnai– tai haidukø kosmosas [Gaèev 1989, 71], erdvë, ákûnijantiLaisvës troðkimà. Haidukas, palikæs þemæ ir pakilæs á kal-nus, pavadinamas paukðèiu [ten pat, 73], jis persikelia á ki-tà bûtá, atsiduria anapus gërio ir blogio (plg. haiduko verti-nimo dviprasmiðkumà: viena vertus, tai kovotojas uþ bul-garø tautos laisvæ, kita vertus, – plëðikas, vagis). Virðukal-niø erdvë yra atðiauri, nepatogi gyventi, uþsiimti áprastaveikla, þemdirbyste ar amatais. Nors, be haidukø, ji pri-klauso ir piemenims, piemenys, tradiciniu liaudies ásivaiz-davimu, – „ypatingi” þmonës, jie laikomi burtininkais, ge-banèiais bendrauti su anapusiniu pasauliu ir turinèiais ant-gamtiniø galiø [Mencej 2000, 115]. Tradiciniame Balkanøpasaulyje piemenystë uþima itin svarbià vietà, yra susijusisu giliausiàja, pamatine, archetipine pasaulëvokos plotme[Civjan 1990, 81, 83].

Ypaè iðraiðkingai svetimà, laukinæ ir neprijaukintà erdvækalnai ákûnija bulgarø raðytojo J. Jovkovo apsakymø cikle„Balkanø legendos”. Panaðiai kaip I. Andrièiaus romane at-siranda opozicija tarp gradacijà sudaranèiø reljefo iðkilumø(kalva vs kalnas), èia randame pavyzdþiø, kai susidaro opo-zicija tarp haidukø erdvës (kalnai) ir kaimo erdvës (kalvos).Vertime ðie erdvës riboþenkliai sukeitinëjami vietomis, t.y.neiðsaugoma originalo seka. Antai apsakyme „Boþura”:Áîæóðà […] ñòàíà è ïî íàé-êðàòêèÿ ïúò èçëåçå âúíîò ñåëî. Áåøå ðàííà ïðîëåò, ïîëåòî ñå çåëåíååøå,íàñðåùà ïëàíèíèòå ñå çà÷åðâÿâàõà îò çàëåçà íàñëúíöåòî [Jovkov, 198] – Boþura […] atsistojo ir tiesiausiukeliu iðëjo ið kaimo. Buvo ankstyvas pavasaris, þaliavo laukai,prieðais matësi saulëlydþio nurausvintos kalvos [Jovkovas, 70].Herojus palieka savà erdvæ, kaimà ir leidþiasi á svetimà erd-væ, kurios poþymis – kalnai, tuo tarpu vertime „kalnus” pa-keièia „kalvos”, kurios, kai saulëlydþio nurausvintos, prie-

ðingai kalnams, sukuria ramaus, be átampos, áprasto peizaþoáspûdá. Taèiau kai kuriama grësminga atmosfera, kyla átam-pa, saviþudybës nuojauta, atsiranda kalnai ir vertime: O pa-vakary, kai patamsëjo kalnai ir slënius uþgoþë sutemos [Jovko-vas, 70]. Vertime eksplikuojama, sustiprinama apsakymo kul-minacija: prieblanda (laiko ávaizdþiu iðreikðta tarpiðkumo,tarpo, padëties tarp idëja), visa apimanti prieblanda: sute-mos apniaukia ir slënius, ir kalnus.

Kitame J. Jovkovo apsakyme, „Indþë”, atvirkðèiai: pri-jaukintos erdvës poþymis áàèð „kalva” vertime pakeièia-mas neprijaukintos erdvës poþymiu – kalnu: Ïðåç ðàçñå-÷åíèÿ øàðàìïîë âëåçå Èíäæå ñ äðóæèíàòà ñè […]Ïî êàëäúðúìåíèòå óëèöè çàòðàêàõà ïîäêîâèòå íàëóäèòå êúðäæàëèéñêè êîíå. […] Èçíåíàäàíè ìúæåòå,êîèòî áðàíåõà øàðàìïîëà […] Íå çíàåõà êàêâî äàïðàâÿò: äà áÿãàò ëè, èëè äà âúðâÿò êúì êúùèòå ñè,ãäåòî áÿõà æåíèòå è äåöàòà èì. […] È êîãàòî ïî-ñëåäíèòå ãúðìåæè íà îíèÿ, êîèòî áÿõà óñïåëè äà ñåñïàñÿò ïî áàèðèòå, çàìëúêâàõà, ðàçâèäåëè ñå è ñúìíà.Ïîêàçàõà ñå õóáàâèòå êúùè, çàãðàäåíè ñ âèñîêè äó-âàðè, ñ ãîëåìè ïîðòè [Jovkov, 230] – Pro pralauþtà uþ-tvarà prasibrovë Indþë su savo bûriu […] Gatviø grindiniusudundëjo paklaikusiø kirdþalijø þirgø kanopos. […] Kai-mo gynëjai, ið netyèiø uþklupti […] neþinojo, kà daryti: arbëgti kiek ákerta, ar gráþti á namus, kur gûþësi jø þmonos irvaikai. […] Kai nutilo paskutiniai uþ kalnø pasislëpusiø so-dieèiø ðûviai, iðauðo rytas. Ásibrovëliai iðvydo graþius namus,aptvertus aukðtomis tvoromis su plaèiais vartais [Jovkovas,9]. Iðtraukoje vaizduojamas turkø plëðikø ásiverþimas á gy-venvietæ: jie pralauþia uþtvarà, sauganèià kaimà, t.y. kaimoribà ir pasileidþia gatviø grindiniu, t.y. gyvenvietës vidumi.Netikëtai uþpulti gynëjai iðsislapsto po aplinkines kalvas(ïî áàèðèòå). Iðauðus rytui, ásibrovëliai iðvysta graþius na-mus – savo grobá (kosmoso griovimas). Veiksmas vyksta vi-dinëje gyvenvietës erdvëje, kurià tekste paþymi þodþiaiêàëäúðúìåíèòå óëèöè „grástos gatvës”, õóáàâèòå êúùè„graþûs namai” ir áàèðèòå, paþodþiui „kalvos”. Vertimasuþ kalnø, viena vertus, paþeidþia savos ir svetimos erdvëssantyká originale, o kita vertus, sustiprinama gynëjø bai-më, jauèiama kraugeriams ásibrovëliams.

Iðvados

Iðnagrinëti bulgarø prozininkø N. Chaitovo ir J. Jovko-vo apsakymai atskleidë bûdingà bulgarams erdvës suvoki-mà. Erdvë kûriniuose konstruojama pagal labirinto princi-pà, iðreiðkiamà kelio serpantino bei kitais judëjimo spiraleávaizdþiais ir per archetipinæ, taèiau Balkanø pasaulio mo-deliui itin esmingà opozicijà sava–svetima.

Ið palygintø serbø bei bulgarø groþiniø kûriniø ir jøvertimø á lietuviø kalbà matyti kalboje, meniniame teksteesant galima uþèiuopti ir atskleisti giluminio, nesàmonin-go tautos pasaulëvaizdþio atspindþius. Vertimas, kaip uni-versalus kultûrø, tradicijø kontakto bûdas, apraðydamas,perteikdamas svetima, kartu iðryðkina ir tai, kas yra sava

r

39

Differences of the world-view betweenBulgarian and Serbian literature andits Lithuanian translations

Laima MASYTË

The landscape surrounding the ethnic communityis one of the many factors influencing the world-view.The Lithuanians (target culture) and the Southern Slavs(original culture) inhabit quite different regions: theBaltic (plane landscape) and the Balcans (mountainouslandscape). Direct translations of Bulgarian and Ser-bian prose into Lithuanian show that some elements ofthe original, especially connected with the concept ofthe landscape, are transformed and ordered accordingto the Lithuanian world-view.

Vilniaus universitetas, Universiteto 5, Vilnius,el. p. slavufilologija@flf.vu.lt

Gauta 2006 01 05, áteikta spaudai 2006 07 31

Laima MASYTË. PASAULËVAIZDÞIO SKIRTUMAI BULGARØ IR SERBØ GROÞINËS LITERATÛROS VERTIMUOSE Á LIETUVIØ KALBÀ

[Civjan 1990, 37]. Bulgarø ir serbø groþiniø tekstø ir jø ver-timø lyginamoji analizë atkleidë atitinkamus transliuojan-èiosios ir priimanèiosios kultûrø pasaulëvaizdþio skirtumus.Specifinë originalo erdvës samprata vertime nejuèia pakintair ágauna priimanèiajai kultûrai bûdingø erdvës suvokimobruoþø. Taigi originale atspindëta savita erdvës sampratavertime transformuojama á priimanèiosios kultûros erdvëssampratà. Vadinasi, vertimas yra puiki tautø pasaulëvaiz-dþio skirtumø tyrinëjimo priemonë.

NUORODOS:

1. Ðtai, pavyzdþiui, vertëjos ið graikø kalbos pastebëjimas: „Klaidin-ga manyti, kad tai, kà graikai vadina dasos ‘miðkas’, lietuvis tikraipavadins miðku (geriausiu atveju – giraite ar sodu)” [Staponkutë2001, 43].

2. Analogiðkai I. Vazovo apsakyme „Nesvetingas kaimas” pavaizduo-tas „bemiðkis laukas” (p. 1) vertime tapo „bekrûmiais laukais” (p.18), vëlgi dël skirtingo bulgarø ir lietuviø miðko ir lauko erdviniosantykio suvokimo.

3. Sukilëliai, nacionalinio iðsivadavimo judëjimo prieð turkø jungàdalyviai.

ÐALTINIAI:

Andrièius I. Drinos tiltas / Vertë S. Sabonis. - Vilnius, 1988.Andriã I. Na Drini ãuprija. - Beograd, 1945.Chaitovas N. Laukiniai apsakymai / Vertë V. Raèkaitis. - Vilnius, 1981.Õàéòîâ Í. Äèâè ðàçêàçè. - Ïëîâäèâ, 1989.Jovkovas J. Balkanø legendos / Vertë V. Raèkaitis. - Vilnius, 1971.Éîâêîâ É. Ñòàðîïëàíèíñêè ëåãåíäè. - Òîì 2. - Ñîôèÿ, 1983.Koèièius P. Per pûgà // Serbø novelës / Vertë S. Sabonis. - Vilnius, 1992.Koèiã P. Kroz meãavu // Izabrana dela. - Beograd, 1998.Radièkovas J. Daili spiralë // Bulgarø novelës / Vertë B. Þelvytë. -

Vilnius, 1987.Ðàäè÷êîâ É. Ðàçêàçè è íîâåëè. - Òîì 1. - Ñîôèÿ, 1989.Stanevas E. Vilkas // Bulgarø novelës / Vertë B. Þelvytë. - Vilnius, 1987.Ñòàíåâ Å. Ñúáðàíè ñú÷èíåíèÿ. - Òîì 1. - Ñîôèÿ, 1981.Vazovas I. Nesvetingas kaimas // Bulgarø novelës / Vertë B. Þelvytë.

- Vilnius, 1987.Âàçîâ È. Íåãîñòîëþáèâî ñåëî // <www.slovo.bg>.

LITERATÛRA:

Apresian 1986 – Àïðåñÿí Þ. Ä. Äåéêñèñ â ëåêñèêå è ãðàììàòè-êå è íàèâíàÿ ìîäåëü ìèðà // Ñåìèîòèêà è èíôîðìàòèêà. -Ìîñêâà, 1986. - Âûï. 28.

Barauskaitë 1994 – Barauskaitë J. Giria ir lietuvis apsakymuose //Tautos vaizdas kalboje. - Ðiauliai, 1994.

Civjan 1973 – Öèâüÿí Ò. Â. Ê ñåìàíòèêå ïðîñòðàíñòâåííûõ èâðåìåííûõ ïîêàçàòåëåé â ôîëüêëîðå // Ñáîðíèê ñòàòåé ïîâòîðè÷íûì ìîäåëèðóþùèì ñèñòåìàì. - Òàðòó, 1973.

Civjan 1990 – Öèâüÿí Ò. Â. Ëèíãâèñòè÷åñêèå îñíîâû áàëêàí-ñêîé ìîäåëè ìèðà. - Ìîñêâà, 1990.

Dalèev 1998 – Äàë÷åâ À. Ôðàãìåíòè // À. Äàë÷åâ. È ñúðöåòîíàé-ñåòíå óìèðà. - Ñîôèÿ, 1988.

Dþadþiã 1992 – Dþadþiã P. Mitsko u delu Ive Andriãa: Hrastova gra-na u kamenoj kapiji. - Beograd, 1992.

Eliade 1997 – Eliade M. Ðventybë ir pasaulietiðkumas. - Vilnius, 1997.Ëringis 1999 – Ëringis K. Kraðtovaizdþio paveldas ir aktualijos // Liau-

dies kultûra. - 1999, Nr. 1.

Gaèev 1989 – Ãà÷åâ Ã. Áàëêàíû êàê êîñìîñ õàéäóòñòâà // Ñîâåòñ-êîå ñëàâÿíîâåäåíèå. - 1989, Nr. 4.

Gaèev 1991 – Ãà÷åâ Ã. Íàöèîíàëüíûå îáðàçû ìèðà. - Ìîñêâà, 1991.Greimas, Þukas 1993 – Greimas A. J., Þukas S. Lietuva Pabaltijy:

Istorijos ir kultûros bruoþai. - Vilnius, 1993.Gudavièius 1992 – Gudavièius A. Kalbos tautiðkumas // Gimtoji kal-

ba. - 1992, Nr. 6.Jakovleva 1994 – ßêîâëåâà Å. Ñ. Ôðàãìåíòû ðóññêîé ÿçûêîâîé

êàðòèíû ìèðà (ìîäåëè ïðîñòðàíñòâà, âðåìåíè è âîñïðèÿ-òèÿ). - Ìîñêâà, 1994.

Kelertienë 1988 – Kelertienë V. Gamta ir kultûra lietuvio sàmonëje:keliø prozos tekstø analizë // Metmenys. - 1988, Nr. 54.

Kinèov 1996 – Êúí÷îâ Â. Ìàêåäîíèÿ. Åòíîãðàôèÿ è ñòàòèñòèêà.- Ñîôèÿ, 1996.

Kobozeva 2000 – Êîáîçåâà È. Ì. Ãðàììàòèêà îïèñàíèÿ ïðî-ñòðàíñòâà // Ëîãè÷åñêèé àíàëèç ÿçûêà: ßçûêè ïðîñòðàíñòâ.- Ìîñêâà, 2000.

Landsbergis 1971 – Landsbergis V. Uþmirðtas Èiurlionio straipsnis //Pergalë. - 1971, Nr. 3.

Mencej 2000 – Mencej M. Pastirji – èarovniki // Studia mythologicaslavica. - 2000, Nr. 3.

Nedelèev 1995 – Íåäåë÷åâ Ì. Ãîëåìèÿò èñòîðè÷åñêè ñþæåò íàÉîâêîâ // É. Éîâêîâ. Ðàçêàçè. - Âåëèêî Òúðíîâî, 1995.

Nida, Taber 2003 – Nida E. A., Taber Ch. R. The Theory and Practi-se of Translation. - Brill–Leiden–Boston, 2003.

Popoviè 1980 – Ïîïîâè÷ À. Ïðîáëåìû õóäîæåñòâåííîãî ïåðåâî-äà. - Ìîñêâà, 1980.

Sepir 1993 – Ñåïèð Ý. Èçáðàííûå òðóäû ïî ÿçûêîçíàíèþ èêóëüòóðîëîãèè. - Ìîñêâà, 1993.

Staponkutë 2001 – Staponkutë D. Vertimas: ámanoma ir neámanoma(ið patyrimo verèiant Nikos Kazantzaká) // Kultûros barai. - 2001,Nr. 3.

Toporov 1983 – Òîïîðîâ Â. Í. Ïðîñòðàíñòâî è òåêñò // Òåêñò:ñåìàíòèêà è ñòðóêòóðà. - Ìîñêâà, 1983.

Toporov 1989 – Òîïîðîâ Â. Í. „Áàëêàíñêîå” è åãî èñòîêè: äðåâ-íåáàëêàíñêàÿ íåî-ýíåîëèòè÷åñêàÿ öèâèëèçàöèÿ // Ñîâåòñêîåñëàâÿíîâåäåíèå. - 1989, Nr. 4.

Þuperka 1997 – Þuperka K. Stilistika. - Ðiauliai, 1997.Þuperka 2001 – Þuperka K. Tëvynës erdvë kaip stiliaus tautiðkumo

veiksnys // Tautinio tapatumo ir tautinës kultûros problemos. -Vilnius, 2001, Nr. 5–6.

l

40

Þmogaus kûno samprata:tarp Kinijos ir Vakarø,

arba kodël lietuviams prireikë „taidzi”?

Loreta POÐKAITË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/3 (108)

Tyrimo objektas – þmogaus kûno samprata kinø kultû-roje ir lyginamuosiuose sinologijos tyrinëjimuose, vakarie-tiðkøjø màstymo stereotipø átaka jai. Tikslas – parodyti du-alistinio pasaulëvaizdþio netinkamumà kûno sampratai ki-nø kultûroje suvokti; taip pat uþèiuopti naujus ðiuolaikinëjeVakarø kultûroje besiformuojanèius poþiûrius á þmogaus kû-nà, kurie galëtø padëti kitaip, ávairiau paþvelgti ir á kûnàkinø kultûroje, o kartu savaip paaiðkintø rytietiðkø psicho-fiziniø praktikø populiarumo Vakaruose prieþastis. Tyrimometodai: analitinis, kritinis, naratyvinis, lingvistinis. Iðva-dos: viena svarbiausiø kûno sampratos ypatybiø, pabrëþia-mø ir tradicinëje kinø, ir ðiandieninëje Vakarø kultûrose,yra jo transformatyvumas, kitaip sakant, poþiûris á já ne kaipá duotybæ, o kaip á galimybæ – taigi kaip á tobulesnio, visa-vertiðkesnio gyvenimo siekio atspirties taðkà.

Daugiau nei prieð metus Lietuvos visuomenëje irspaudoje buvo ásiplieskusios diskusijos dël Vilniaus val-dþios sprendimo paremti kinø iniciatyvà mokyti lietu-vius vienos ið kûno gyvybinës energijos (qi) ugdymo beiorganizmo stiprinimo meno (qigong) atmainø – „taidzièiuan” (taiji quan).1 Bene arðiausiai ðiai iniciatyvai prie-ðinosi Lietuvos katalikø dvasininkijos atstovai, iðsigandæ,kad svetimas religinis ðios fizinës ir dvasinës saviugdospagrindas gali bûti nepriimtinas, o gal net pavojingas ka-talikiðkajai pasaulëþiûrai. Vis dëlto Vilniaus parkuose gy-ventojai pradëjo uþsiiminëti taiji, ir, kiek man þinoma, nie-kas ið jø dar neákûrë kokios nors religinës daoistø ben-druomenës, kuri keltø pavojø katalikiðkoms vertybëms.

Vienas ið atsakymø, kodël taip neatsitiko (ir turbût ne-atsitiks), yra tas, kad ði tradicinë praktika, atgimusi Kini-joje XX a. 7–8 deðimtmeèiais ir ilgainiui tapusi masiniureiðkiniu, buvo gerokai apvalyta nuo bet kokiø „religiniøprietarø”, arba „sumokslinta”, ir ðiandien paèioje Kinijo-je gyvuoja gerokai racionalizuotu bei „supopsintu” pavi-dalu.2 Antai japonø tyrinëtojas Kunio Miura pastebi, jognorint praktikuoti qigong nûdien visai nebûtina tapti dao-istu ir siekti ypatingø religiniø tikslø: á ðià saviugdos tech-nikà dabar þiûrima tiesiog kaip á vienà ið sveikatos gerini-mo ir neformalaus bendravimo bûdø, savotiðkà naujà ma-sinio sporto rûðá, kuri, be kita ko, yra „naudinga ðeimai ir

tëvynei”.3 Galbût kaip tik tai buvo ir jos paplitimo uþ Ki-nijos ribø prielaida, skyrium – ir Lietuvoje.

Ðios praktikos adaptacija ir bumas Kinijoje pirmiau-sia sietinas su postmaoistinës visuomenës pragmatiðkëji-mu bei utilitariðkëjimu, atitinkamai pritaikant sau ir tra-dicines vertybes, ðiuo atveju – daoistinius nemirtingumoidealus, kuriø religinis turinys buvo perkeistas á medici-niná, moksliná, o pats daoizmas paskelbtas gyvybingumomokslu bei menu, galinèiu padaryti malonesne kasdieny-bæ. O paplitimui Vakaruose átakos turëjo pakitæs ðiuolai-kinis poþiûris á þmogaus kûnà, jo „emancipacija” bei „re-abilitacija” (kaip vienas ið klasikiniø vakarietiðkojo màs-tymo paradigmø permainos padariniø), lydima rytietiðkøegzotizmø mados, taip pat orientalistika, skyrium sinolo-gija, supaþindinusi Vakarus su visai kitokiomis kûno sam-pratomis bei jo lavinimo praktikomis.

Taèiau daugelyje þmogaus kûno problemai skirtø sino-loginiø lyginamøjø studijø,4 kuriose nagrinëjama jo seman-tika, svarba ir funkcijos kinø ir Vakarø kultûrose, papras-tai buvo vadovaujamasi klasikiniais vakarietiðkojo dualis-tinio màstymo stereotipais, skatinusiais þvelgti á kûnà pir-miausia santykyje su jo amþinàja ir neiðvengiama prieðin-gybe – dvasia (arba sàmone). Tokio pobûdþio tyrinëjimuo-se paprastai bûdavo prieinama prie dviejø bendrø, beveikstereotipinëmis tapusiø ir tarpusavyje susijusiø iðvadø: pir-ma, esà klasikinis vakarietiðkasis màstymas (pradedant to-kiais didþiaisiais graikø filosofais kaip Platonas) grindþia-mas dvasios ir kûno prieðingumu, o kinø (kaip ir japonø) –jø vieningumu – idëja, kuri sinologinëje literatûroje daþ-nai perteikiama psichosomatikos terminu; ir antra, esà Va-karø tradicijoje kûnas paprastai ignoruojamas ar net men-kinamas (t.y. laikomas menkavertesniu, þemesniu uþ dva-sià), o kinø tradicijoje, ypaè daoizme, jis yra svarbus ir puo-selëtinas kaip visaverèio gyvenimo pagrindas, kaip kelias áDao bei nemirtingumà, padedantis pranokti egoistiðkos eg-zistencijos ribas ir susitapatinti su kosmosu.

Vis dëlto manau, kad ði vakarietiðka dualistinë para-digma ðiandien ne tik nepadeda geriau suvokti kinø kûnosampratos savitumo, bet yra tapusi nebeaktuali ir Vaka-ruose. Todël ðio straipsnio tikslas – aptarti pagrindiniusminëtojo dualistinio modelio paveiktus kinø kûno sam-

r

41

Loreta POÐKAITË. ÞMOGAUS KÛNO SAMPRATA: TARP KINIJOS IR VAKARØ, ARBA KODËL LIETUVIAMS PRIREIKË „TAIDZI”?

pratos motyvus bei akcentus, nurodyti ðiandieninio jo me-todologinio netinkamumo prieþastis ir pasiûlyti naujasperspektyvas bei poþiûrio taðkus, kurie leistø pagrástai ly-ginti kinø bei vakarietiðkàjà þmogaus kûno sampratas irieðkoti ne tik jø skirtumø, bet ir panaðumø. Tai ið daliespadëtø atsakyti á klausimà, kodël rûpinimasis savo kûnogroþiu bei sveikata, sporto klubø bei rytietiðkos saviug-dos uþsiëmimø lankymas ðiandien Vakaruose tampa ko-ne tokia pat pareiga ir bûtinybe, kaip kadaise muziejø,baþnyèiø ar bibliotekø.5

Prieðinant klasikines Vakarø ir kinø kûno sampratas,daþnai pasitelkiama paèiø kûnà þyminèiø þodþiø etimo-logija. Kaip nurodo autoritetingi rusø ir amerikieèiø tyri-nëtojai (A. Kobzevas, R. Amesas), viena ið „kraðtutiniø”graikiðkojo þodþio sôma (kûnas) reikðmiø yra bedvasis la-vonas. Tai þadina kûno asociacijas su kapu, nejuèia skati-na laikyti kûnà tarsi „dvasios kapaviete”, graikiðkai sçma,kuriø semantiná tarpusavio ryðá palaiko ir artima foneti-ka. Panaðiai, pasak jø, anglø kalbos body „kûnas” susijæssu kubilà, statinæ, rëèkà reiðkianèiais þodþiais (kaip kadvokieèiø Bottich). Minëti tyrinëtojai pabrëþia, jog ðie kû-nà reiðkiantys europietiðki þodþiai ávardija tam tikras tal-pas – fizinius daiktus, indus, kuriuose „patalpinama” ne-mari siela, protas ar dvasia. Dël to kûnas vëliau ir imtassuvokti kaip daiktas, kurá galima turëti, arba kaip kliûtisgyvai psichei pasireikðti.6

Tuo tarpu visi kinø kûnà þymintys þodþiai – shen [ðen]„kûnas kaip individas, asmuo”, ti „kûnas kaip á(si)kûniji-mas”, xing [sing] „kûnas kaip pavidalas” mena ne tai, kasturima, bet tai, kas daroma, kas vyksta, kuo reiðkiamasi.7

Neatsitiktinai viena ið simboliniø kûno sampratø, pasitel-kiamø konfucianistø ir daoistø saviugdos, – tai valstybë (iratvirkðèiai, valstybë – tai kûnas), teigiant, jog kas gerai val-do savo kûnà, tas tinkamai valdys ir valstybæ. Kitaip tariant,minëti kinø kalbos kûno pavadinimai mena psichosomati-ná procesà, kuriame „kûnas” ir „dvasia” yra neatskiriamaiabipus susijæ ir gali bûti apibûdinami tais pat poþymiais –abu gali bûti apvalûs, kampuoti, tvirti, silpni.

Lyginant klasikinæ kinø ir Vakarø filosofijas, pirmosios„psichosomatiðkumas” sinologinëje literatûroje daþnaiprieðinamas antrojo „antisomatiðkumui”. Sinologai daþnaipabrëþia, jog svarbiausias ir iðskirtinis kinø filosofijos bruo-þas yra teorijos ir praktikos vienybë, geriausiai iliustruoja-ma paèios dao hieroglifo (jis reiðkia kelià, principà, meto-dà, tikrovës ir kosmoso pradà, autentiðkà bûtá, tiesà ir pan.)etimologijos: kairysis ir deðinysis jo piktografai reiðkia ati-tinkamai „ëjimà” ir „galvà”, taigi veiksmo ir màstymo ne-dalomumà. Beveik stereotipu (nors pakankamai ir ávairiaipagrindþiamu) yra tapæs teiginys, jog vietoj loginës, iðmàs-tytos, „proto” tiesos kinai renkasi patyrimo, egzistencinæ –„kûno” tiesà, neatskiriamà nuo tikrovës ir suvokiamà kaipgyvenimo bei saviraiðkos bûdas. Kitaip tariant, tiesa turi

bûti ákûnijama konkreèiais veiksmais; ir atvirkðèiai, tik kon-kreti, „kûniðka” patirtis gali suteikti tikrà þinojimà, nesu-vedamà á jokià abstrakèià, iðprotautà tiesà.8 Tuo tarpu ki-niðkajai prieðingà klasikinæ Vakarø nuostatà, pasiþyminèiàracionalizmu bei spekuliatyvumu, grindþia ásitikinimas tik-ràjà bûtá, arba tiesà, esant transcendentiðkà jusliniam pa-sauliui ir pasiekiamà tik grynu màstymu, protu. Jos siekti –reiðkia stengtis nusimesti sielà gaubiantá kûnà su visu efe-meriðku jo jutimø pasauliu ir prasiverþti á kità, „tikràjá” idë-jø, dvasios pasaulá.9

Minëtàjá kinø màstymo bruoþà bene iðsamiausiai kom-paratyviai iðnagrinëjo þymus kinø sinologas Kuang-mingWu savo kultûrinëje-hermeneutinëje studijoje „Kinø kû-niðkas màstymas”, arba „màstymas kûnu” (body-thinking),prieðindamas já vakarietiðkam teoriniam, „protiniam”màstymui, arba màstymui protu (mind-thinking).10 Kinið-kàjá màstymà jis pabrëþia esant ne màstymà apie kûnà,bet „màstymà kûno poþiûriu, jo perspektyvoje ir jo sàvo-komis”. Pirmiausia tai konkretus, „patyriminis” (experien-tal) màstymas, pasireiðkiantis dviem bûdais – konkreèiapagava ir figûratyviniu argumentavimu. Pasak jo, kinømàstytojai, uþuot universalizavæ, abstrahavæsi nuo tikro-vës bei teoretizavæ, – „metaforizuoja”, ironizuoja, teigianeigdami. Jø tikslas – „pagauti” esmæ, kurià, neiðsako-mà, nurodyti galima tik netiesiogiai, palyginimais, kon-kreèiais vaizdiniais; kitaip sakant, norint pagauti þuvá (es-mæ), nereikia pernelyg susitelkti á tinklà (sàvokas).11

Toká kiniðkojo ir vakarietiðkojo màstymo skirtumà, pa-sak autoriaus, lemia tai, kad vakarieèiai màsto galva – pro-tu, atribotu nuo jausmø, norø, jutimø, kuriuo daugiausiategalima pasiekti þinojimo apie daiktus. Tuo tarpu kinaimàsto ðirdimi (xin), persmelkta jausmø, intencijø, jutimø,kuri daiktus iðgyvena tiesiog ir ágalina jais smelkte persi-smelkti (to go through things).12 Toká màstymà pavadinèiauir estetiniu, nes jis neatsiejamas nuo garsø (muzikos) gir-dëjimo, mësos ar sriubos skanavimo, skerdienos kapojimoar sëdëjimo sukryþiavus kojas – ávaizdþiai, paimti ið þino-mø istorijø ir tapæ konkreèiomis estetinëmis alegorijomis(„iðtaromis”, koutou chan), nesëkmingai bandomomis ið-versti á abstrakèias vakarietiðkas sàvokas.13 Ðiais ávaizdþiais,ar „iðtaromis”, daþniausiai apibûdinami tobulieji, ikûnijan-tys Dao, tiksliau, jø veiksmai ir iðmintis, arba veikimas ið-mintyje, kylanèioje ið ðirdies (xin) sutelktumo tiesiogineipasaulio pagavai. Ðtai kodël daoistinei saviugdai mokiniuisvarbiau yra ne mokytojo þinios, o jo ágûdþiai – jis moko neþodþiais, o savo „kûnu”; ir mokinys jo perduodamas pa-slaptis ásisavina visu kûnu, o ne tik smegenimis.14

Ði nuostata stipriai paveikë ir Kinijoje prigijusá budiz-mà, tapdama pagrindiniu èan budizmo (vienos ið pagrin-diniø kinø budizmo ðakø) mokymo metodu, grindþiamutiesiogine perdava „ið ðirdies á ðirdá”. Daugelis tyrinëtojøpabrëþia, jog pagarbus ir holistinis kinø poþiûris á kûnà

l

42

MOKSLO DARBAI

lemë ir tai, kad neiðkilo poreikis atsirasti psichologijai kaipsavarankiðkam mokslui (ypaè lyginant su jo reikðme beirafinuotumo lygiu Indijoje), taip pat skatino kinø, ypaèkonfucianistø, pasiprieðinimà budistiniam celibatui ir vie-nuolystës institutui apskritai. Ðis poþiûris kaip tik ir su-trukdë kinams priimti indiðkàjá budizmo variantà su itindetalia sàmonës tobulëjimo pakopø gradacija.15

Kûnas ne maþiau svarbus ir konfucianistø lavinimuisibei saviugdai, nes ir èia mokytojas moko ne þodþiais, betpaèiu savo elgesiu, moralinio bei ritualinio elgesio pavyz-dþiu, kokiu buvo pats Konfucijus.16 Èia esama net termi-no „mokymas pavyzdþiu”, paþodþiui – „mokymas kûnu”(shenjiao), kurá Konfucijus vertino labiau nei „mokymàþodþiais” (yanjiao). Net ir vadinamieji ðeði menai (liu yi)– ritualai, muzika, skaièiavimas, raðyba (kaligrafija), ðau-dymas ið lanko ir vadelëjimas, iki Konfucijaus ir jo laikaisbuvæ asmenybës ugdymo pagrindu, – pirmiausia yra nu-taikyti á kûno ágûdþius ir paremti pratimais. Tai rodo irpaties hieroglifo „menas” (yi) etimologija, susijusi su þem-dirbyste: ankstyvoji jo reikðmë buvo „ádirbtø laukø apso-dinimas”. Todël vienas þymiausiø ðiuolaikinio konfucia-nizmo atstovø bei tyrinëtojø Tu Weiming, ákvëptas ðiosmetaforos, konfucianistø asmenybës saviugdà laiko nevien paprasta socializacija, bet „aktyviu ásigyvenimu á vi-suomenæ, diegiant savyje daigus ir puoselëjant pumpu-rus”.17 Jo manymu, kaip tik dël to kinø filosofinë antro-pologija, ypaè konfucianistø mokymas apie þmogaus pri-gimtá tapo idëjiniu ðaltiniu kinø estetikai bei meno teori-joms ir neleido atsieti meninës kûrybos nuo saviugdos.Joje pabrëþiama, kad pagrindinë meninës kûrybos sàlygakaip tik yra savæs perkeitimas (pasitelkiant tokius meto-dus kaip valios sutelkimas, ðirdies nuskaistinimas bei nu-rimdymas, apsivalymas nuo minèiø ir „didþiojo kûno” ið-auginimas) ir kad tikrasis groþio ðaltinis meninëje kûry-boje ar estetiniame suvokime yra ne kalbos ar vaizdø gra-þumas, o vidinis patyrimas, ðirdies dþiaugsmas, gyvybinësgalios transformacija.18

Konfucianistø pagarbà kûnui atskleidþia ir sûniðkojonuolankumo (xiao) dorybë, kurios vienas ið principø yratausoti savo kûnà – ir ne vien dël to, kad jis yra bûtinasàlyga þmoniðkumui savyje ugdyti, bet ir dël to, kad jisduotas tëvø. Kaip tik dël to kinai negalëjo priimti dauge-lio krikðèionybës idëjø, pavyzdþiui, nekalto pradëjimo, nu-kryþiavimo – jos reiðkë jiems kûno iðniekinimà. Kita ver-tus, atrodo paradoksalu, kad pagrindinës bausmës Kini-joje buvo kûniðkos (pradedant þymiø iðdeginimu veide irbaigiant linèu). Taèiau, kaip pastebi A. Kobzevas, kinø ti-këjimas kûniðkø bausmiø efektyvumu ir baudþiamoji ki-nø teisës prigimtis gali bûti paaiðkinama visai ne „barba-riðkumu”, o kaip tik savitu, holistiniu ir „personalistiniu”poþiûriu á kûnà, kurá atspindi ir vienas ið minëtø kûnà þy-minèiø kinø þodþiø – shen: ir „kûnas”, ir „individas, as-

muo”. Vakarieèiø poþiûriu, tokios bausmës nëra efekty-vios dël to, kad tiesiogiai „nepalieèia” þmogaus esmës,sielos, o kinai, prieðingai, laikë jas kaip tik tiesiogiai vei-kiant þmogaus ego, asmená, kaip neatsiejamà nuo kûno.19

Manau, kad ðiandien jau nebëra reikalo aiðkintis kinøkûno sampratos savitumà pasitelkiant kûno ir dvasios (sà-monës) dualumo modelá. Tai neproduktyvu dël keleto prie-þasèiø. Pirma, ðis modelis yra pernelyg supaprastintas, abst-raktus ir stereotipiðkas, ir pirmiausia jis supaprastina pa-èià vakarietiðkàjà kûno sampratà. Nes, kaip matyti ið klasi-kinës Vakarø filosofijos (pradedant graikø) tyrinëjimø, kû-no–dvasios problema joje spræsta labai ávairiai jau vien dëlto, kad nebuvo pakankamai aiðkiai suformuluota.20 Paga-liau net ir Platono poþiûrá á kûnà kaip á sielos prieðingybægalima laikyti pakankamai nevienareikðmiu: viena vertus,jis traktavo kûnà kaip didþiausià kliûtá tiesai pasiekti, nesjis esà iðblaðko þvilgsná ir uþtemdo jà ávairiais troðkimais,meilëmis ir baimëmis, ðitaip iðkraipydamas tikrovës vaiz-dà. Kita vertus, Platonas laikë kûnà ne vien sielos kalëji-mu, bet ir jos tarnu, taigi áþvelgë jo, kaip tarpininko ir prie-monës, pozityvià reikðmæ. Kûnas ne tik atskiria þmogø nuosielos, bet ir sujungia su ja, o jo apvaldymas padeda nu-skaistinti sielà, taigi já dera saugoti.21 Galima aptikti ir dau-giau graikø bei kitø Vakarø filosofø teiginiø, artimø kinøkûno sampratai (ar atskiriems jos aspektams). Pagaliau an-glø body irgi gali reikðti ne tik „kûnà”, bet ir „individà, as-mená” (plg. anybody, somebody), todël á susidaranèius lygi-nant stereotipus reikia þiûrëti atsargiau.

Antra, ði kûno–dvasios, ar kûno–sàmonës, prieðprie-ða, bûdama eurocentristinë, iðkraipo kinø kûno sampra-tà. Kaip minëta, kinai suvokia kûnà neatsiejamai nuo dva-sios, kitaip sakant, kûnà–dvasià suvokia kaip ontologináviená. Kyla klausimas, ar iðvis galima, ar pakankamai tiks-lu atskirus ðio vienio dëmenis vadinti tokiais vakarietið-kais terminais kaip psychç ir sôma ar net jø junginiu –psichosomatikos terminu, turint omeny, kad paèios ðiossàvokos daþnai neleidþia paþvelgti á jomis ávardijamà reið-kiná ið kitokios perspektyvos ir kad jø tiksliø atitikmenøkinø kalboje nëra.

Psichikos ir kûno fiziologijos vienybës paèioje kinø, opirmiausia daoizmo tradicijoje ávardijimai gana ávairûs, ta-èiau svarbiausi, mano nuomone, yra du. Pirma, tam pasi-telkiama gyvybinës energijos qi [èi] sàvoka ávairiais jos lyg-menimis ar aspektais, nurodanèiais jos „subtilumo” laips-ná – ðviesioji ir tamsioji, lengvoji ir sunkioji qi (yinqi – yangqi),esminë qi (jingqi), tiesiog qi ir dvasinë, arba subtilioji, qi(shenqi), ðirdies qi (xinqi), – ir ðie lygmenys ar aspektai vi-suomet yra tarpusavyje susijæ, nes persimaino vienas á kità.Kitaip tariant, gyvybinë energija qi uþpildo, daoistø þodþiaistariant, „ðeðis vidinius organus ir septynias kiaurymes, ke-turias galûnes ir ðimtà sujungimø” ir paverèia juos „vienudaiktu” (tong wei yi wu). Daoizmo veikale Liezi ði vienybë

r

43

Loreta POÐKAITË. ÞMOGAUS KÛNO SAMPRATA: TARP KINIJOS IR VAKARØ, ARBA KODËL LIETUVIAMS PRIREIKË „TAIDZI”?

apibûdinama kaip keturiø pakopø kelias: pirmiausia kû-nas (ti) susijungia su ðirdimi (xin), paskui ðirdis susilieja sugyvybine energija (qi), gyvybinë energija susilieja su dvasia(shen) ir galiausiai dvasia susilieja su nesatimi (wu).22 Pa-siekus paskutinæ pakopà, bet koks aplinkos dirgiklis pati-riamas jau ne kuriuo nors atskiru jutimo organu, o visaesybe, arba visu „kûnu”, kuris ir tebëra tas pats, ir kartuperkeistas, kokybiðkai kitas kûnas, praradæs savo, kaip at-skirai kûno, reikðmæ, savo materialujá kûniðkumà ir tapæssavotiðku „kosminiu kûnu”, savotiðku psichikos susitelki-mo laidu, visuotinës gyvybinës energijos sroviø laidininku.Jis tampa atviras visatos begalybei (kaip pasakytø Zhuangzi,atviras visiems virsmams, kintantis kartu su visais daiktais)ir nebesulaiko savimi pasaulio tëkmës.

Antras kûno holizmo apibûdinimas remiasi „iðorës”(wai) ir „vidaus” (nei) sàvokomis, kurias kartais galima sietisu „forma” ir „turiniu”, ar „esme”, vëlgi turint omeny tikskirtingus vieno ir to paties kûno aspektus. Apie tai, kadnegalima ignoruoti në vieno ið jø ir kad jie vienodai svar-bûs, vaizdþiai byloja Zhuangzi istorija apie du þmones, DanBao ir Zhang Yi. Pirmasis vienui vienas gyveno miðke, gë-rë ðaltinio vandená ir rûpinosi savo vidumi, todël net ir su-laukæs septyniasdeðimt metø atrodë kaip berniukas. Taèiaunetrukus já miðke uþpuolë ir sudraskë alkanas tigras. Tuotarpu antrasis mëgavosi visais gyvenimo malonumais, uþ-tat anksti paliego ir keturiadeðimties metø mirë nuo ligos.Taigi vienas puoselëjo savo vidø, bet tigras sudraskë já iðiðorës, o kitas rûpinosi tik iðore, ir liga pakirto ji ið vidaus.23

Tik ar tai reiðkia, kad vienas puoselëjo savo dvasià, igno-ruodamas kûnà, o antrasis – atvirkðèiai? Manau, kad „vi-dus” ir „iðorë” èia, kaip ir daugelyje kitø Zhuangzi istorijøbei didþiumoje kinø filosofinës literatûros, yra veikiau kurkas talpesnës metaforos, itin daugiasluoksnës ir situatyvios,t.y. priklausanèios nuo konteksto.

Yra dar ir kita kûno–dvasios vienio problemos pusë,kurià labai taikliai pastebëjo japonø tyrinëtojas YuasaYasuo, – tai pats vakarietiðkojo ir rytietiðkojo poþiûriotaðkø arba metodologijø skirtumas. Vakarieèiai traktuo-ja kûno ir dvasios santyká analitiðkai, klausdami, „koksyra jø tarpusavio ryðys?”, tuo savaime teigdami juoduesant atskirus. Tuo tarpu rytieèiai ið saviugdos pozicijøklausia „koks turëtø bûti jø ryðys?” ir savo tiesioginiu pa-tyrimu patvirtina jø vienybæ.24 Kitaip tariant, kûno ir dva-sios vienybæ kinai ir japonai traktuoja ne kaip duotybæ arfaktà, bet kaip sieká. Nes, skirtingai nuo Vakarø màstyto-jø, jie daugiau domisi ne áprastomis, kasdienëmis þmo-gaus bûsenomis, bet ypatingomis, iðskirtinëmis, kurias galipaliudyti tik tobulybæ pasiekæs þmogus.

Todël nesuklysiu pasakiusi, kad ir kinø konfucianiz-mas, ir daoizmas ið esmës yra mokymai apie tobulus þmo-nes – kilnø vyrà (junzi), tobulà þmogø (zhiren), integraløþmogø (chengren), autentiðkà þmogø (zhenren), ðviesuolá

iðminèiø (shengren), – kurie gali atstovauti labai ávairiemspsichosomatinio integralumo bei integravimosi á kosmo-sà lygmenims.25 Jie daþnai apibûdinami (ypaè Zhuangzi)gana máslingomis, fantastinëmis metaforomis: kaip suge-bantys þiûrëti ausimis ir girdëti akimis; leidþiantys savoakims ir ausims patirti tai, kas viduje; klausantys ne ausi-mis, bet paèia gyvybine energija; uþmirðtantys save ir vis-kà aplinkui, dël to primenantys bukagalvá kvailá; niekoneveikiantys ir nieko nesiekiantys, bet keliaujantys vie-ningos energijos (yiqi) keliais; besilankantys Niekieno kai-me ar bekraðtëse plynëse ir pan.26 Tuo norima pasakyti,kad ðios vienio bûsenos, daoistinëje literatûroje traktuo-jamos dar ir kaip „dangiðkumo” (tian) ir „þmogiðkumo”(ren) vienybë, negali bûti apibrëþiamos racionaliai ir ne-leidþia þiûrëti á þmogaus kûnà nei kaip á ko nors kita prie-ðingybæ, nei skaidyti jo á sudedamàsias dalis. Tokie nepa-prasti þmonës tiesiog ákûnija Dao (ti Dao) arba paverèiasavo „dangiðkà” iðmintá bei Dao patyrimà nematomu, na-tûraliu ágûdþiu, ið paþiûros primenanèiu nemokðiðkumà.

Treèia prieþastis, kodël reikëtø atsisakyti dvasios–kûnodualizmo, yra ta, kad ir Vakaruose jau nuo M. Merleau-Ponty laikø jis atrodo iðsisëmæs ir postmodernizmo situa-cijoje komparatyvistiniams tyrinëjimams yra nebeaktualus.Minëtas prancûzø màstytojas, susiejæs kûniðkajà ontologi-jà su lingvistinio patyrimo analize bei þodþio fenomenolo-gija, veikiausiai kaip tik ir pastûmëjo kûno emancipacijosprocesà iðkart dviem viena kità paaiðkinanèiomis krypti-mis – kûno „tekstualizavimo” ir kûno iðaukðtinimo link.Abiem atvejais kûnas tampa tarpininku, arba priemone(media), kuri, kita vertus, kaip tokia, yra savaime vertinga.Kitaip tariant, ðiandieninëje Vakarø kultûroje þmogaus kû-nas paradoksaliu bûdu yra ir iðstumiamas priemoniø, ir patstampa priemone bei tiesioginiu dëmesio objektu.

Ðià paradoksalià situacijà nagrinëja ne vien uþsienio,bet ir Lietuvos kultûrologai. Antai R. Rakalas, remdama-sis asmenine internetinio bendravimo patirtimi, teigia, jogkomunikuodamas virtualiame pasaulyje þmogus jauèiasiesàs tik tekstas, neturintis kûno, ir „mano að skleidþiasitik tol, kol að komunikuoju”. Kita vertus, kaip jis pastebi,viena populiariausiø tokio „bekûniø bûtybiø” bendravi-mo temø yra seksas, virstantis á „virtualø seksà”, kuris yrane tik saugus, bet ir ypatingai áaistrinantis, iðlaisvinantispaèius slapèiausius troðkimus, kadaise uþslopintus Vaka-rø kultûroje vyravusios kûno priespaudos.27

Toks bekûniø interneto „gyventojø” susitelkimas á kû-nà, kaip malonumo ir aistros objektà, reiðkia ne vien iðsi-laisvinimà ið minëtos kûno priespaudos ir jo pavertimà„suvieðinta privaèia erdve”.28 Jis byloja ir apie norà iðsi-vaduoti ið virtualios kalbiniø struktûrø lavinos ir gyventinatûralø, autentiðkà gyvenimà, kurá gali garantuoti tik sa-vas kûnas. Kitaip tariant, kûnas pirmiausia suvokiamaskaip priemonë: kitados (pavyzdþiui, Platonui) buvæs tik

l

44

MOKSLO DARBAI

intrumentu, ðiandien jis tapo „centrine priemone”, o pertai – ir savaimine vertybe bei tikslu, savojo „að” ir tikro-vës isikûnijimu.29 Toks jo suabsoliutinimas, tiesiog kul-tas, viena vertus, gali reikðtis ekshibicionistiniu kûno „ðou”(„mano kûnas, kà noriu, tà su juo ir darau”) ar meniniu„performensu” (kûnas kaip autentiðkiausia iðraiðkos prie-monë, pasiduodanti kardinaliausioms transformacijomsir itin paveikianti þiûrovà). Kita vertus, atsiranda galimy-bë paþvelgti á kûnà ið kur kas ávairesniø perpektyvø, t.y.ne vien ið religinës-filosofinës (kuri didþiàja dalimi for-mavo „klasikiná” vakarieèiø poþiûrá á já), bet ir ið politi-nës, socialinës, etinës, estetinës, lingvistinës. Tà byloja irðiandieninis kûno tyrinëjimø protrûkis Vakaruose, nûnaipasiekæs ir Lietuvà, gimdantis vis daugiau kûno sampra-tø bei poþiûrio á já galimybiø: kûnas kaip tekstas, kaip þen-klas, kaip subjekto tapatybës pagrindas, kaip autentiðkopatyrimo laidas, kaip priemonë pademonstruoti galià ar-ba patirti malonumà, kaip vieðos ir privaèios erdviø ri-ba.30 Ðios kûno sampratos, kaip multidisciplininës meto-dologijos árankiai, gali bûti pasitelkiamos ir lyginamie-siems, ðiuo atveju – sinologiniams kûno tyrimams, nes dau-gelis jø tinka ir kinø kultûrai.

Kinø kultûroje kûnas irgi buvo traktuojamas kaip prie-monë, ankstyvuosiuose atnaðavimo ritualuose atlikusi tar-pininko tarp þmoniø ir dvasiø vaidmená, o vëliau, Laozimokyme, tapæs tarpininku tarp Esaties ir Nesaties. Svar-biausia kûno ypatybe Laozi (ir jo pasekëjai) laiko „tuðtu-mà”, arba atvirumà kuo ávairiausiam turiniui, visam pa-sauliui, neprisiriðant nei prie kûno pastovumo (jo „es-mës”), nei prie jo kintamumo. Kûnas kinø kultûroje su-voktas ir kaip riba tarp „vidaus” ir „iðorës”, atskirais at-vejais – tarp privaèios ir vieðos erdvës. Ðiuo poþiûriu bûtøádomu patyrinëti, kokià reikðmæ nustatant ðià ribà, o kar-tu ir asmens tapatybæ, kinø kultûroje turëjo atskiri „kûnokodai”: apdarai, ritualai, simboliai (ypaè atsiþvelgiant árengimosi metaforas erotiniame kinø mene), taip pat ly-tinë orientacija.31

Pirmiausia turiu omeny vyrø homoseksualizmà, kurisatskirais Kinijos istorijos laikotarpiais buvo ne tik tole-ruojamas, bet ir aukðtinamas, vaidino reikðmingà vaid-mená politikoje, visuomenëje bei mene ir kuris itin ðoki-ravo pirmuosius krikðèioniø misionierius Kinijoje, palai-kiusius jà dël to „naujàja Sodoma”. Tiesa, kaip pastebiðio kinø kultûros reiðkinio ir þmogaus kûniðkumo aspek-to tyrinëtoja B. Hinsch, èia irgi esama pavojaus primestikinø kultûrai savàsias, europietiðkas nuostatas, jau viendël to, kad tokios sàvokos kaip „homoseksualizmas” kla-sikinëje kinø kalboje (nei medicinos, nei mokslo termi-nologijoje) nebuvo. Homoseksualus asmuo buvo apibû-dinamas visiems þinomomis poetinëmis metaforomis ar-ba jo socialinæ padëtá nurodanèiais terminais (pavyzdþiui,imperatoriaus „favoritas”), pabrëþiant ne tiek þmogaus

vidinæ lytinæ nuostatà, kiek jo iðorinius veiksmus ar keti-nimus.32 Taigi net ir ðis reiðkinys, tapæs ryðkia skiriamàjalinija tarp Vakarø ir Kinijos kultûrø, prisideda prie adek-vatesnio þmogaus kûno suvokimo kinø tradicijoje.

Lyginamieji kûno, kaip ribos tarp „vidaus” ir „iðorës”,tyrinëjimai gali bûti siejami ir su kita – kûno kaip tekstosamprata, pabrëþiama Vakarø postmodernizmo, kurià ki-nø kultûroje perteikia antropomorfinë hieroglifo wen (jisreiðkia puoðybà, dekorà, ornamentà, raðtà, literatûrà, ap-skritai kultûrà) interpretacija, tuo savaime susiejanti tar-pusavyje tekstà ir þmogaus kûnà.33 Dar vienà ádomià kom-paratyvinio kûno tyrinëjimo perspektyvà atveria kûno kaippriemonës galiai pademonstruoti samprata, kurià Vaka-ruose plaèiausiai atskleidë (þinoma, pirmiausia Vakarøkultûroje) M. Foucault. Tradicinëje kinø kultûroje esa-ma puikiø pavyzdþiø, kaip gaminami „paklusnûs kûnai”,tiek imperatoriaus kulte, tiek baudþiamojoje teisëje, ku-rioje ástatymas ir bausmë (fa) unikaliai dera su ritualu(li), taip ágalindami manipuliavimà þmoniø kûnais visaitiesioginiu bûdu.

Itin ádomi, unikali priemonë galiai pademonstruoti irvaldyti kitus kinø kultûroje buvo bintuotos moters kojos.Apie tai daug ir iðsamiai raðe Wang Ping, parodydama,kad tokios „lotoso kojytës” buvo ne tik ir netgi ne tiekvyriðkos galios demostravimo objektas, kaip kad stereo-tipiðkai manyta Vakaruose, bet kartu, o gal net veikiaumoters galios demostravimo ir vyrø valdymo priemonë,nes skatino kuo karðèiausias vyrø etorines fantazijas, geis-mus, poetinius polëkius ir teikë didþiausià – nes sunkiau-siai pasiekiamà – malonumà.34 Ðis kûno „estetizavimo”reiðkinys kinø kultûroje bene geriausiai atskleidþia, kaipgalios objektas kartu gali bûti ir jos subjektas. Tà patá bû-tø galima pasakyti ir apie kinø (daoistinæ) erotologijà, ku-rioje vyriðkos galios (yang) papildymas moteriðka galia(yin) nereiðkia nei „falocentrizmo”, nei „feminizmo”, kaipkad neretai supaprastinama Vakaruose, nes jis priklausokartu nuo vyro sugebëjimo suteikti moteriai malonumàir moters „malonës”, arba nuo abiejø pasirengimo mai-nytis savo „energijomis”.

Neatsitiktinai daoistinis meilës menas ðiandien yra itinpopuliarus ir Vakaruose, teikdamas peno ne vien femi-nistiniam diskursui, bet praturtindamas ir bendrà visuo-tiná rûpestá savo psichofizine bûkle, kuriame persipina irgeresnës savijautos, ir kokybiðkesniø lytiniø santykiø, ko-kybiðkesnio („dvasinio”) malonumo paieðkos. Jis pratur-tina paèià vakarietiðkà sekso sampratà, kuri krikðèiony-bës átakoje daþniausiai sieta su profaniðka, fiziologine mei-le (erosu) kaip prieðingybe ðventai, dvasinei meilei (aga-pei). Nes, kaip paþymi daugelis tyrinëtojø, pagrindinis ly-tinio akto tikslas, pagal daoistus, yra ne kûniðkas malo-numas ar palikuoniø gimdymas, taigi ne profaniðki tiks-lai, o „aktyvus ásijungimas á gyvybinius gamtos vyksmus

r

45

Loreta POÐKAITË. ÞMOGAUS KÛNO SAMPRATA: TARP KINIJOS IR VAKARØ, ARBA KODËL LIETUVIAMS PRIREIKË „TAIDZI”?

bei sudedamoji saviugdos dalis”.35 Jame abi pusës lygia-vertës ir lygiateisës, abi lygiai valdo ir gauna sau naudos.

Vis dëlto kas gi ðiandieniniame vakarietiðkame ir tra-diciniame kinø poþiûriuose á þmogaus kûnà yra bendra,kuo bûtø galima paaiðkinti „daoistinës meilës”, kovos me-nø ir taiji gimnastikos suveðëjimà Vakaruose? Manau, kadpirmiausia tai transformacijos samprata, ið struktûraliz-mo bei dekonstrukcijos þaidimø su tekstais (plaèia semio-tine prasme) perëjusi þmogaus kûnui. Kaip taikliai paste-bëjo A. Tereðkinas, „ðiuolaikinëje visuomenëje vis labiautelkiamasi ties kûno kaitumu: medicinos technologija, kos-metinë chirurgija, organø persodinimai, transseksualinësoperacijos paverèia þmogaus kûnà asmeniniu projektu,kurá galima nuolat tobulinti ir keisti”.36 Kitaip tariant, kû-nas nebelaikomas vien biologiniu organizmu („oda, krau-jas, seilës, ðlapimas, sëkla, aðaros, prakaitas”37), nors irðis aspektas teikia daug idëjø meniniams ieðkojimams.38

Kûnas nebëra vien duotybë, bet ir galimybë, arba poten-cija, tad jo tobulinimas tampa priemone kokybiðkesniamgyvenimui ir geresnei savijautai pasiekti (kà patvirtina irvisa kûno groþio industrija, vëlgi verèianti priminti, kadkûnas – tai ne vien þvilgantys plaukai, balti dantys, plonasjuosmuo ar kojos be celiulito þymiø).

Bûtent taip þmogaus kûnas ir buvo suvokiamas tradici-nëje kinø kultûroje – ir konfucianizme, ir daoizme, kurielaikë já savotiðku atskaitos taðku, vedanèiu link tobulybës,ir dël to skyrë ypatingà dëmesá jo lavinimui. Tiesa, ðis kû-no, o per já ir asmenybës perkeitimo procesas daoizme (di-dele dalimi ir konfucianizme) visuomet prasidëdavo ne nuoiðorës, o nuo vidaus ir reikalavo abi ðias puses sinchronið-kai derinti. Jis reikalavo pamirðti ir savo „að”, ir savo kûnà,arba panardinti juos abu á tuðtumà, kurioje iðtirptø visosprieðybës. Tai visai ne paikos pastangos „kûnà paversti dva-sia”, o veikiau jo kokybinë, dvasinë transformacija á kurkas subtilesná, erdvesná ir atviresná þmogaus bûties pagrin-dà, tik dël to atitinkamai ir ávardijamà.

Baigti vis dëlto norëèiau dviem retoriniais (ir ðiek tiekskeptiðkais) klausimais. Pirmasis: kiek tokia kûno sam-prata gali bûti priimtina ir pritaikoma vakarietiðkajai var-totojiðkai, utilitarinei kultûrai, kuri jau „uþkrëtë” ir paèiàKinijà, paèiø kinø poþiûrá á daoizmà bei jo saviugdos prak-tikas? Ir antrasis: kiek ðiandieninës vakarietiðkosios kû-no sampratos refleksija gali padëti sinologiniams lygina-miesiems tyrinëjimams iðvengti jos projektavimo á kinøkultûrà? Jei tik to iðvis galima iðvengti.

NUORODOS:

1. Kai kurie tyrinëtojai (C. Despeux’as, U. Engelhardtas) laikotaiji ávairiø qigong stiliø deriniu, jungianèiu kovos menus, kvë-pavimo technikà, ðoká ir gimnastikà. Japonø tyrinëtojas KunioMiura priskiria taiji vienai ið qigong praktikos sistemø – gydy-mo praktikai, kurià jis savo ruoþtu skirsto á gydymo metodus,

taikomus kitiems ir taikomus sau paèiam (jie dar skirstomi ásmulkesnes grupes), o tarp pastarøjø yra ir taiji. Tuo tarpu kitityrinëtojai (pavyzdþiui, Ma) apskritai atsisako sieti taiji su qi-gong. Á ðio straipsnio tikslus (ir autorës kompetencijà) neáeinaqigong ir taiji apibrëþimø paieðkos, juolab kad iki ðiol nëra aiðkinei pirmojo termino kilmë, nei tiksli reikðmë, XX a. antrojojepusëje gerokai pakitusi. Todël belieka remtis vieno ið qigongreiðkinio XX a. Kinijoje tyrinëtojø B. Penny’io pastebëjimu, kadnors tyrinëtojø nuomonës dël qigong reikðmës skiriasi, vis dël-to daugelis jø pripaþásta XX a. já ágavus þymiai platesnæ pras-mæ, aprëpianèià daugelá gyvybinës energijos ugdymo praktikø.Plaèiau apie qigong termino reikðmës pokyèius, jo santyká sutaiji quan þr.: Penny B. Qigong, Daoism and Science: Some Con-texts for the Qigong Boom // Modernization of the ChinesePast / Ed. A. Stefanowska. - The University of Sydney, 1993;Miura K. The Revival of Qi: Qigong in Contemporary China //Taoist Meditation and Longevity Techniques / Ed. L. Kohn. -The University of Michigan, 1989.

2. Tradicinëje Kinijoje ir oficialiojoje konfucianistø ideologijojedaoizmas daþniau buvo siejamas ne tiek su religiniais prieta-rais, kiek su heterodoksiniais arba „eretiðkais” tikëjimais (xie),prieðintais ortodoksaliajam, t.y. konfucianistø mokymui. TaèiauXX a. ðià sàvokà pakeitë neigiamà atspalvá turinti „ásitikini-mø” (mixin) sàvoka, vartojama dvejopai: kaip „religiniai ásiti-kinimai” (zongjiao mixin), prie kuriø priskiriami visi religiniaitikëjimai, bet pirmiausia – „svetimos” religijos (budizmas, isla-mas, krikðèionybë); ir kaip „feodaliniai ásitikinimai”, prie ku-riø priskiriamos kai kurios daoizmo praktikos formos. Pasta-ruoju atveju pagrindinis vertinimo kriterijus yra „moksliðku-mas” – visa, kas prieðtarauja mokslui, gali bûti pavadinta „feo-daliniais ásitikinimais”, kuriems galëjo bûti (ir buvo) taikomavalstybinë kontrolë bei draudimai.

3. Ið tikrøjø qigong suklestëjo Kinijoje ne 7–8 deðimtmetyje, kaipkad teigia K. Miura, bet kur kas anksèiau, 4–5 deðimtmetyje, nesbûtent tada ëmë gausëti literatûros apie qigong, pristatanèios jàkaip naudingà tradicinës kinø medicinos ðakà. Taèiau qigong prak-tika, kaip ir daugelis tradicinës kinø kultûros formø, buvo „rea-bilituota”, ágavo „naujà kvëpavimà” ir neregëtà mastà tik po Kul-tûrinës revoliucijos ir Mao Zedongo mirties (dël visiems þino-mø prieþasèiø), o 9-ajame deðimtmetyje ji jau pristatoma ne tikkaip nacionalinio kinø kultûros palikimo dalis, bet ir kaip inter-nacionalinis, arba „transkultûrinis”, reiðkinys. Plaèiau apie taiþr: Miura K. Min. veik. - P. 357–358 ; Penny B. Ten pat.

4. Turiu omenyje XX a. paskutiniø dviejø deðimtmeèiø tyrinëji-mus, kuriø ið tikrøjø nëra daug, ir ðià problemà jie daþniausiailieèia tik prabëgomis ar netiesiogiai. Tuo tarpu XXI a. pasiro-dæ tyrinëjimai jau byloja apie ryðkø poþiûrio bei metodologijøpokytá, netgi lûþá, tiek kiekybiná (savo gausa), tiek kokybiná.

5. Perfrazuoju R. Shustermanà, þr.: Shusterman R. Performinglive: Aesthetic Alternatives for the Ends of Art. - Ithaca andLondon: Cornell University Press, 2000. - P. 148.

6. Ames R. T. The Meaning of Body in Classical Chinese Thought// International Philosophical Quarterly. - 1984, t. 24, Nr. 1, p.44, 45, 48; Kobzev A. Filosofija kitajskogo neokonfucianstva. -Moskva, 2002. - P. 297. - Rusø k.

7. Ames R. T. Ten pat.8. Plaèiau apie teorijos ir praktikos vienybæ kinø filosofijoje þr.:

Cheng Chung-ying. Chinese Philosophy: a Characterization //Invitation to Chinese Philosophy / Ed. by Arne Naess and Alas-tair Hannay. - Oslo–Bergen–Tromso: Universitetsforlaget, 1987;Ames R. T. Confucius and the Ontology of Knowing // Inter-preting Across Boundaries. New Essays in Comparative Philo-sophy / Ed. G. J. Larson and E. Deutsch. – Delhi: Motilal Ba-narsidass Publishers, 1989; Li Chenyang. The Tao Encounters

l

46

MOKSLO DARBAI

The Concept of the Human body:between China and West,or why Lithuanian need taiji?

Loreta POÐKAITË

The article concentrates on the concept of the hu-man body in Chinese culture, as it is reflcted in the com-parative sinological studies and influenced by the stere-otypes of Western thinking, especcialy the dualisticalone, according to which the body is ussualy analized inopposition to the mind or spirit. The article demon-strates the inappropriateness of such dualistical attitudefor the analysis of human body in traditional Chineseculture and searches for the more appropriate possibleapproach to it as to be common to traditional Chineseand postmodern Western culture. One of the commonviews is the idea about the transformativity of the body,according to which the body is conceived of as a possi-bility or the way to the more perfect, integral andholistical life and experience.

Vilniaus universitetas, Orientalistikos centras,Universiteto 3, Vilnius, el. p. lposkaite@yahoo.com

Gauta 2006 01 10, áteikta spaudai 2006 07 31

the West. Explorations in Comparative Philosophy. – Albany:State University of New York Press, 1998.

9. Ðiuo atveju, kaip áþvalgiai pastebëjo M. Stepanianc ir kiti tyri-nëtojai, bûtina racionalizmà skirti nuo racionalumo: pastarasisyra universalus, bûdingas tiek vakarietiðkajam, tiek kinø màs-tymui, o pirmasis – pirmiausia ir beveik iðimtinai klasikiniamvakarietiðkajam, nes protas èia tampa ne vien paþinimo prie-mone, bet ir bûties atskaitos taðku, taigi kësinasi á dieviðkojoabsoliuto, bûties bei kosmoso prado statusà. Þr.: Stepa-nianc M. T. Vostoènaja filosofija. - Moskva, 1997. - P. 63.

10. Wu Kuang-ming. On Chinese Body Thinking: A Cultural Her-meneutics. – Leiden–New York–Köln: Brill, 1997.

11. Tinklo ir þuvies ávaizdis remiasi daþnai pasitelkiamu, kaip itintaikliai daoistiná màstymà atspindinèiu, Zhuangzi 26 sk. paskuti-niu fragmentu, kuriame teigiama, jog tinklas reikalingas þuviaipagauti, bet þuvá pagavus, tinklas tampa nebereikalingas, lygiaikaip ir þodþiai tampa nebereikalingi, kai pagaunama esmë.

12. Wu Kuang-ming. Min. veik. - P. 97.13. Pasak autoriaus, „Kinijoje kiekviena sàvoka yra trumpas litera-

tûrinis pasakojimas, konkreèià situacijà paaiðkinantis paveiks-las”, kurio neámanoma redukuoti á joká abstraktø terminà – kaipantai iðtara „nusimesti drabuþius, sukryþiuoti kojas” (jieyi pan-bo), apibûdinanti daugiau nei 60-ies hieroglifø pasakojimà iðZhuangzi apie dailininkø varþybas imperatoriaus rûmuose irVakaruose daþnai verèiama bespalve fraze „neþabota laisvë”.Þr. ten pat. - P. 330.

14. Plaèiau apie tai þr.: Torèinov A. Daosskije praktiki. - Sankt-Peterburg, 2001. - P. 10.

15. Plaèiau apie indiðkojo budizmo adaptavimà Kinijos kultûrojeir jo pritaikymà kinø þmogaus kûno sampratai þr.: Torèinov A.Vvedenije v buddologiju. - Sankt-Peterburg, 2000. - P. 181.

16. Konfucijø mokius savo elgesiu atsimena jo mokiniai, þr. trakta-tà Lunyu 10.5.

17. Tu Wei-ming. The idea of the Human in Mencian Thought: AnApproach to Chinese Aesthetics // Theories of the Arts in China/ Eds. S. Bush, Ch. Murck. - Princeton University Press, 1983. -P. 60.

18. Ten pat. - P. 57, 71.19. Kobzev A. Min. veik. - P. 304.20. Antai kai kurie tyrinëtojai iðskiria tris pagrindines jos sprendimo

paradigmas arba kryptis, susiformavusias Vakarø filosofijos isto-rijoje iki XX a.: aristoteliðkàjà (kurià perëmë Viduramþiø scholas-tikai), kartezijietiðkàjà ir mokslinæ-materialistinæ (fizikalistinæ).Þr. History of the Mind-Body problem / Eds. Tim Crane, SarahPatterson. - London and New York: Routledge, 2000. - P. 2.

21. Ðià kûno traktuotes dviprasmybæ Platono ir vëlesnëje, Viduram-þiø, filosofijoje nurodë Shustermanas R. Min. veik. - P. 145–146.

22. Liezi, 4 sk. (Zhongni). Ðias pakopas iðsamiai iðanalizavo Rur-bin Yang, beje, pabrëþæs, kad daoistinës saviugdos tyrinëjimaskûno–dvasios santykiø atþvilgiu toli graþu dar nëra iðsemtas irpalieka daug galimybiø. Þr.: Rur-bin Yang. From „Merging theBody with the Mind” to „Wandering in Unitary Qi”: A Discus-sion of Zhuangzi’s Realm of the True Man and Its CorporealBasis // Hiding the World in the World / Ed. Scott Cook. - StateUniversity of New York Press, 2003. - P. 96–105.

23. Zhuangzi, 19 sk.24. Yuasa Yasuo. The Body: Toward an Eastern Mind-Body Theo-

ry. - State University of New York Press, 1987. - P. 18.25. Apie tai plaèiai raðiau savo knygoje, þr.: Poðkaitë L. Estetinë

bûtis daoizme. - Vilnius, 2004. - P. 137–164.26. Tokiø tobulo þmogaus apibûdinimø apstu, pavyzdþiui, Zhuang-

zi 2-ame sk. („Apie daiktø lygybæ”), 5-ame sk. („Galios pilnat-vës þenklai”), 6-ame sk. („Didysis mokytojas”) ir 11-ame sk.(„Priëmimas ir puoselëjimas”).

27. Rakalas R. Gyvenimas tinkle: erdvës, identitetai, kûnas ir ko-munikacija // Vieði gyvenimai, intymios erdvës: kûnas, vieðu-ma, fantazija ðiuolaikinëje Lietuvoje / Sudarë A. Tereðkinas. –Vilnius: Baltos lankos, 2002. - P. 231, 234, 238.

28. Ten pat. - P. 234.29. Tokià kûno sampratos transformacijà bei jo statuso paradoksa-

lumà iðsamiai analizuoja R. Shustermanas, þr.: Shusterman R.Min. veik. - P. 144–147.

30. Èia neámanoma suminëti visø kûnà tyrinëjusiø autoriø Vaka-ruose. Nurodysiu tik pagrindinius darbus ðia tema Lietuvoje,kuriais rëmiausi pati. Primiausia tai A. Tereðkino knyga „Kûnoþymës: seksualumas, identitetas, erdvë Lietuvos kultûroje” (Vil-nius: Baltos lankos, 2001) ir jo sudaryta straipsniø rinktinë „Vie-ði gyvenimai, intymios erdvës: kûnas, vieðumas, fantazija ðiuo-laikinëje Lietuvoje” (Vilnius: Baltos lankos, 2002). Jose patei-kiamos ir mano minëtos kûno sampratos (Tereðkinas A. Min.veik. - P. 9-13; Rakalas R. Min. veik.).

31. Keletas darbø ðiais klausimais: Zito A. Silk and Skin: Signifi-cant Boundaries // Body, Subject and Power in China / Ed. A. Zi-to, T. Barlow). - The University of Chicago Press, 1994; Boun-daries in China / Ed. J. Hay. - London: Reaktion Books, 1994.

32. Hinsch B. Passions of the Cut Sleeve. - Berkeley: University ofCalifornia Press, 1990. - P. 7.

33. Wen etimologiðkai reiðkia „tatuiruotà kûnà”.34. Wang Ping. Aching for the Beauty: Footbinding in China. - Min-

neapolis, London: University of Minnesota Press, 2000.35. Clarke J. J. The Tao of the West. - London and New York: Rout-

ledge, 2000. - P. 129.36. Tereðkinas A. Min veik. - P. 10.37. Ten pat. - P. 9.38. Man paèiai didelá áspûdá padarë ðiuolaikinës kinø fotografijos

parodoje Prahoje prieð dvejus metus matytas dvylikos fotografi-jø ciklas „Dvylika gëliø”, kuriose meniðkai demonstruojami men-truojanèios moters lytiniai organai, visaip apipavidalinti gëlëmisir dël to atrodantys ne ðokiruojanèiai, o veikiau romantiðkai.

r

47

Adutiðkio ir Tvereèiaus apylinkiø(Antanø girios) partizanø,tremtiniø dainos, eilëraðèiai

Valdas STRIUÞAS

Buvusios Ðvenèioniø apskrities Adutiðkio, Tvereèiausapylinkiø lietuviai gal net labiau ilgëjosi laisvës nei ki-tur okupuotoje Lietuvoje. Juk jiems dar teko iðkæsti, ið-vargti ir þiaurià 1919–1939 metø Lenkijos okupacinæpriespaudà, o nuo 1939 m. rudens jau ásiverþë alkanie-ji bolðevikai. Paskiau naciø ir vël bolðevikø okupaci-jos. Nesibaigiantys prieðø grobimai, plëðimai, þudynës,svetimøjø valdymas dràsiausius, ryþtingiausius sutelk-davo prieðintis, kovoti.

Siekdami agresijos, persekiojimø iðkamuotà dvasià nu-raminti, nuðviesti, visus lietuvius suburti pasiprieðinimuiir kovai, poetiðkos sielos partizanai, ryðininkai, jaunimaskûrë eilëraðèius, dainavo savo sukurtas ir iðmoktas dai-nas. Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo „dainingi lai-kai”, neiðnykæs, nesunaikintas paprotys dainuoti, iðdai-nuoti giliai slypinèius jausmus, apdainuoti lemtingus var-gus, prieðo siautimus, jaunø vyrø þûtá, laisvës þygius irkovas. Tokiø balsingø, skardþiabalsiø jaunø dainininkødabar retai besutiksi.

Pabandysiu apþvelgti ir apibendrinti Lietuvos laisvëskovos sàjûdþio Vytauto apygardos Tigro rinktinës Adu-tiðkio ir Tvereèiaus kraðto partizanø, jø ryðininkø, kai ku-riø politiniø kaliniø ir tremtiniø poetinæ kûrybà – eilërað-èius, dainas, kadangi ðiose apylinkëse daugiausia daini-ninkø, poetø ir jø kûrybos iðlikæ.

Tai dainuojantys istoriniai dokumentai; giriø aidu,bunkeriø poezijos kalba – posmais á mus prabylantys lais-vës kovos broliai ir sesës. Turëtume iðgirsti jø dràsius,graudþius ir rûsèius, áspëjanèius balsus, ið nelaisvës at-skridusius á laisvà Lietuvà.

Neþinomo Tigro rinktinës poetopartizano dainos, eilëraðèiai

Kraðtotyrininkë Teresë Pivoriûnaitë (Adutiðkis) ðiuosdainø sàsiuvinius gavo ið Stasës Semënaitës (Linkoniø k.),kuriai prieð mirtá juos perdavë partizanas Vaclovas Vai-tekënas – Barzdënas.

Neþinomo Antanø girios partizano, pasiraðiusio sla-pyvardþiu ar pseudonimu Þaibûnas (Þiaurys), 1944–1946metais raðytuose dainø sàsiuviniuose yra: 1918–1921 m.

nepriklausomybës kovø dainø – 22; Lietuvos kariuome-nës (karo þygiø ir kt.) – 20 dainø; 1944–1946 metø parti-zanø dainø – 15; meilës romansø – 11; keletas liaudiesdainø; humoristiniø ir literatûriniø dainø – po vienà. Iðviso iðlikæ per 60 dainø, eilëraðèiø; kiti kûriniai neáskai-tomi. Gal Þaibûnas buvo tarnavæs Lietuvos kariuomenë-je, nes daugiau nei pusë – karo þygiø dainos?

Tai patvirtina, kad 1918–1920 metais lietuviø savano-riø sukurtos nepriklausomybës kovø, karo þygiø, Lietuvoskariuomenës 1920–1940 metø dainos tapo „klasikinëmis”,kurias dainavo laisvës kovos partizanai, jaunimas.

Dainoms nëra uþtvarø, sienø. Jau lenkø okupacijoslaikais, 1920–1939 metais, Ðvenèioniø kraðto jaunimasmokësi, ilgesingai dainavo ðias „aidu atskridusias” lais-vos Lietuvos karþygiø dainas. Buvo mëgstamos Vilniausiðvadavimo ir panaðaus turinio patriotinës dainos. Parti-zano Þaibûno sàsiuviniuose uþraðytos baladës-dainos„Partizano mirtis” pora posmeliø: „(…) Pakrûmiais ir grio-viais slenka partizanas, / Gedimino kalne – prieðo vëlia-va. / Tarsi kraujo upë ið pilies sruvena, / Pavergtojo Vil-niaus èia gili þaizda. (…) Saulë susimàsèius këlësi ið lë-to, / Partizanas sviro þaliu berþeliu./ Jis rankas iðtiesiaVilniui numylëtam / Ir paguldo galvà slëny tarp gëliø (…).”

Pagarsëjusi daina „Aukðtaièiø þalias kraðtas aidi”, tikÞaibûno sàsiuvinyje ji pakeista á „Þemaièiø þalias krað-tas”. Labai paplitæs kariø þygio marðas „Mes þengiamnarsiai, dràsiai, smagiai”. Lenkø uþgrobtam Vilniui iðva-duoti skirtai þygio dainai „Á kovà, á kovà visi, kas tik gali,/ Neþiûrint á skaièiø baltøjø arø” buvo pritaikyti kiti þo-dþiai – „Neþiûrint á skaièiø raudonø þvaigþdþiø” ir „Rau-donøjø gauja mus ðalá uþtvino, / Mums, broliams lietu-viams, uþdëjo panèius” bei kiti.

Pamëgto romanso melodija pritaikyta dainai „Uþ þa-lio ðilo, uþ miðkø, / Daug þuvo broliø lietuviø. / Ir aðten suþeistas buvau, / Tenai að jaunas praþuvau.” Kitosbuvo kariø dainos, tikusios ir laisvës kovai: „Atlikæs pa-reigas tëvynei, / Kovos laukuose tu þuvai” arba – „Bol-ðevikai tegul þino, / Kad dar kartà þygis bus. / Ið miðkøir ið berþynø / Vyrai jiems paruoð kapus.” Daina, ragi-nanti á kovà – „Á kovà, á kovà, á kovà, / Á kovà, á kovà,draugai. / Á kovà, aukðtaièiai, á kovà, þemaièiai, / Á kovà,

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

l

48

Antanø girioje 1944 m. spalio mën. pradëjo veiktiLLA Þalgirio bûrys, vadovaujamas Antano Gaidelio – Poð-kos; taip pat vienas pirmøjø partizanø bûriø, á kurá rinko-si prieðams nepanoræs tarnauti jaunimas, net Adutiðkiomokyklos vyresniøjø klasiø mokiniai, buvo ir AlfonsoGriðkëno – Karûþio bûrys. 1945 m. sausio 1-osios naktáiðdavikui ið to paties bûrio praneðus NKVD daliniui dupartizanø bunkeriai buvo apsupti. Besikaunant þuvo apie40 – 45 vyrø. Þuvo ir daugelis ið neseniai á bûrá atëjusiø18 Linkmenø, Kirdeikiø apylinkiø partizanø.

Skaudi ðio bûrio þûtis stipriai paveikë kitø bûriø kûri-màsi. 1945 m. pavasará (ir vëliau) sulaukus pastiprinimoið Tigro rinktinës vadovybës Karûþis, Svajûnas – J. Alek-sandravièius, Rokas – Vincas Þaliaduonis ir kiti vadai jaudaug atsargiau stebëjo, rinkosi á miðkà atëjusius naujo-kus; iðkasdavo kur kas geriau árengtas, nepastebimas,todël saugesnes slëptuves.

Miðko poetai kûrë eilëraðèius ir apdainavo ðià iðda-vystæ bei liûdnàsias kautynes. Þaibûno sàsiuviniuose yraeilëraðtis „Kai sulaukëm rudenëlio”. Pacituosiu kelis pos-melius: „Kai sulaukëm rudenëlio / giedriøjø dieneliø, /Tik staiga visi pamatëm / Lietuviø pulkelá. / (…) / O sek-madienio rytelá, / Auðrelei suðvitus, / Suskambëjo miðkeðûviai / Nuo rusø banditø. (…)”; ir paskutinis – „Miðketarp eglaièiø / Dienos tokios ramios, / Tik tarp kritusiøaikèiojo / Sesutës ir mamos.”

Piktiems prieðams negailima epitetø, smerkiamø pra-vardþiø: raudonøjø gauja; bjaurybës rusai; raudoni uba-gai; velniai; gyvatës komunistai; Azijos kvailiai ir kt. Bu-vo kuriami kritiðki, ironiðki eilëraðtukai: „Ið sovietø þe-mës komunistai ëjo, / Lietuvon atëjo, ubagus perëjo. /Atëjo be kelniø, visi apiplyðæ, / Nieko neturëjo, nei bul-vinio ryðio. / O tai jums ir rojus, ot graþu, lyg tyèia, / Kurkojas ákëlë, tuoj prakiuro gryèia”.

Smerkiamos prieðams (vokieèiams, rusams) parsidavu-sios, tarnaujanèios ar net juos ásimylëjusios merginos. Pri-taikyta dainos „Ar að tau, sese, nesakiau” melodija, rit-mas: „Atëjo prieðai ið rytø, / Paplûdo mus ðalis krauju. /Tik skausmà mûsø pamirðai, / Su prieðais meiliai flirtavai./ (…) Tu uþ ðilkines kojines, / Uþ kelias vyno taureles, /Parduodi garbæ Lietuvos, / Dël prieðo kraustais ið galvos.”

Pastabiai, ðmaikðèiai gyvenimiðki nutikimai apdainuo-jami ir humoristinëje dainoje: „Pas mus nelaimë kartàbuvo, / Semënas Jonas balon ágriuvo. / Oi drulia druliadrulia drulia, / Semënas Jonas balon ágriuvo / (…) Kartàprie upës jis maudës grynas / Ir velnias uþneðë èia tasmerginas. / Oi drulia drulia drulia drulia / Ir velnias uþ-neðë èia tas merginas” ir panaðiai. Taip paðmaikðtavuslyg ir paðviesëdavo nelaimiø, vargø kupini metai.

Áprasminama kova, tautos sûnø aukos: „Prisikelkit,skausmuose numiræ, / Nuþudyti sûnai Lietuvos. / Drebaþemë, uþauga ir girios, / Nuo aidø paskutinës kovos (…)”.Visoje Lietuvoje paplitusi, nelaisvës metais vieðai vaka-

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

visa Lietuva!”, „Ten toli toli ðalia kelio, / Pravirko moti-na sena. / Sûneli, tëvynë tave ðaukia / Ir vël bus laisvaLietuva.”. Kitoje skundþiamasi sunkia dalia: „Plaukiadebesys aptemæ, / Gailiai verkia mûsø þemë. / Raudo-nieji rengias mus / Suvaryti á kapus.”

Norëèiau atskirai paminëti ðio gabaus poeto dainuo-tà, turbût ir sukurtà, lietuvio kario atsisveikinimo su ka-reivine vienuolikos ketureiliø posmeliø dainà „Sudie, gra-þioji kareivine”, kurioje kietai kareiviðkai ir liûdnokai at-sisveikinama su kareivine, ðautuvëliu, durtuvëliu, su uni-forma, su kuprine, o ji vaizdþiai ir ðvelniai pavadinta re-ta pravarde „putpelë”. Keli posmeliai: „(…) Sudiev, tauplieno ðautuvëli, / Tu geras draugas man buvai, sudiev! /Tad atsakyki man, ko tyli; / Sudiev, tariu, ar supratai? /(…) / Sudie tau, „putpele” kuprine, / Nors daiktas gerasman buvai, sudiev! / Taèiau tegu to nieks neþino, / Kiektu mane prikamavai.(…)”.

Tigro rinktinës partizanø ryðininkës, ið kairës – GenëÞalnieriûnaitë-Mëta ir Salomëja Galatiltytë-Valantiejienë-Naðlaitë.

Antanø giria, 1945–1948 m. Leono Buroko nuotrauka.

r

49

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

ronëse pradëta dainuoti daina „Að verkiau parimus” (su-kurta pagal 1943 m. Vandos Panavaitës-Stankienës) ei-lëraðtá1). Tik neþymiai kai kur pakeisti þodþiai.

Uþraðyta ir iðlikusi daina lyg skundas, priekaiðtas lie-tuviams, nuo ðëtono Stalino siøstø komunistø antplûdþiopabëgusiems á Vakarus: „Kur tu, lietuvi, iðvykai,/ Kamtëviðkëlæ palikai. / Kur tu pabëgai ið savos / Brangios ða-lelës Lietuvos. (…) Tu neklûpojai ant kapø, / Prie nukan-kintøjø broliø. / Tu nematei, kaip rûsiuose / Lietuviai mi-rë kanèiose. // Sugráþk, lietuvi, nevëluok, / Tëvynës þe-mæ pabuèiuok. / Ji tavæs laukia taip karðtai, / Krauju pra-þydo jos laukai.”

Arba kreipiamasi tiesiog á Lietuvà – „Ðalie, dainø rû-pintojëliø”. „Krauju pasruvæs tavo veidas, / Aplinkui aða-ros, mirtis. / O geras Dieve, kam apleidai, / Kodël tokiailga naktis.”

Partizanas (ar partizanë), budëdamas sargyboje ir ma-tydamas þuvusio draugo kapà, kryþelá, sukuria eilëraðtá –dainà. „Vieniðas jo kapas, / Aplinkui miðkai, / Sargybojkryþelá / Tik baltà matai. / Oi lylia, oi lylia, oi lylia lia lia,/ Sargyboj kryþelá tik baltà matai. (…) Buèiuoja gëlelës /Jo kapà ðvelniai. / Jam gieda paukðteliai / Tyliai ir liûd-nai. / Oi lylia, oi lylia… (…).”

Baladëje – dainoje „Jis gyveno trobelëj prie upës”pasakojama apie ramø artojo gyvenimà, kurá sugriovënepraðyti sveèiai komunistai ið Rytø. Uþ sûnø, partiza-nà, uþdarë á kalëjimà: „Ir artojas uþ mûrø kankinos, /Nesuprasdamas kam ir uþ kà. / O jo sargas mongolas arkinas / Vis niûniavo strana ðiraka. // (…) / Prie duobësjie privaræ pastatë, / Dràsiai þvelgë jis jiems á akis. /Nebelauk, mano mielas artojau, / Jie tau nieko daugiaunesakys.(…)”.

Neþinomos Tigro rinktinës partizanës(spëjama, Marytës Galatiltytës-Gegutës) dainos

Ðias dainas perdavë Stasë Semënaitë ið Linkoniø k.Partizanë, ryðininkiø vadovë Marytë Galatiltytë-Ge-

gutë gimë 1925 m. Antanø k., Adutiðkio vls., Ðvenèioniøaps. Apytiksliai nuo 1945 m. partizanavo Antanø girio-je, Didþiagiryje, priklausë LLA Vytauto apygardos Tigrorinktinës Roko, Svajûno bûriams. Apsupus prieðams 1948m. pavasará þuvo kautynëse Antanø girioje, iðniekintaAdutiðkio aikðtëje ir uþkasta prie kapiniø.

Gautoje uþraðø knygelëje buvo 10 dainø. Devyniospartizanø ir viena – lietuviø kariø þygio marðas „Mes

Tigro rinktinës partizanai ir ryðininkës – ið kairës Bronius Gaidelis-Pipiras, Genë Þalnieriûnaitë-Martinienë-Mëta, Þibutë,Bronë Daktariûnaitë-Viltis, partizanas Bajoras (ið Kelpuèiø k.). Antanø giria, 1945–1948 m. Leono Buroko nuotrauka.

l

50

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

þengiam narsiai, dràsiai, smagiai”. Tarp kitø – vie-na labiausiai Adutiðkio apylinkiø partizanø mëgs-tamø dainø „Praþydo pirmos melsvos þibuoklës,/ Paukðteliø dainos skrieja linksmai. / Tëvynës gin-ti iðëjo broliai, / Tylûs, bet narsûs, kaip tie arai.(…)”. Apdainuojama broliø partizanø lemtis, sun-ki dalia, þûtis, jø, þuvusiø, turbût nemirtingos sie-los atsisveikinimas su mergele, draugais, tëvyne.

Kitoje dainoje „Auðta auðrelë, audringas rytas,/ Bëga partizanas ið namø iðvytas” pavaizduotasprieðø þiaurumas: „(…) Jam bebëgant á krûmus,pasigirdo ðûvis, / Krito partizanas, suþeistas lietu-vis. / Partizanas skausme juodà þemæ ardo, / Oprieðas pribëgæs kojomis já spardo.(…)”.

Tigro rinktinës partizanø ryðininkësGenës Martinënienës-Þalnieriûnaitës-Mëtos, g. 1929 m.. Petraðiûnø k.,Tvereèiaus vls., dabar gyvenanèiosDidþiasalyje, eilëraðèiai, dainos

1950–1952 m. sukûrë per 15 eilëraðèiø, dainøpartizanø kovø temomis. Genës Martinënienës at-mintyje lyg gyvi iðkyla þuvæ partizanai. Dainoje„Kaip graþu, kada saulutë leidþias” vaizduojami dai-nuojantys, bendriniais, maþybiniais kreipiniais ávar-dyti broliai partizanai juos priglobusioje þaliojojegirioje. Jos mëgstami ávaizdþiai – broliukai, broliaipartizanai, sesutë, bernuþëlis, mergaitë – artimi liau-dies dainoms. Mëgstama kalbëti pirmu asmeniu,tai daro net ir þuvæs partizanas. Prarastas ramus,jaukus gyvenimas – þuvusá mylimà bernuþëlá gat-vëje spardo ir dauþo skrebai – (dainoje „Kur dingograþios gëlës?”): (…) Bet jo ðirdis suðalus / Negirdë-jo skausmø. / O skrebai ánirtæ / Dauþë já batu. (…)Nustokit þydëti, gëlës/ Ir balti jazminai. / Nes bro-liø partizanø / Neleidþia puoðt skrebai (…)”.

Dainoje „Uþ medþio að stovëjau” verkianèiam,badaujanèiam, bet sàþiningam kolûkieèiui pata-riama sulaukus nakties eiti klojiman ir neðtis visøir niekieno turtà. Negi mirsi badu… „Ateis tamsinaktelë, / O jø kolûky daug. / Tad nieko negalvo-jæs / Tiesiog klojiman mauk.”

Kitas dainas (daugiau nei 20) Genë Martinë-nienë padainavo su seserim, irgi partizanø ryði-ninke Janina Umbraþiûniene–Þalnieriûnaite, gy-venanèia Didþiasalyje, Ignalinos r. (Pirmuoju bal-su – Genë, antruoju – Janina). Ið viso uþraðyta per40 dainø: per 25 partizanø, 12 kariø dainø, ro-mansø ir kt.; kaip antai daina Dariui ir Girënui„Skrenda per Atlantà du arai tautos”.

Iðplitusi daina „Tëvynës þaliojoj girelëj”. Apiemotinà, ieðkanèià þuvusio sûnaus, 13 posmeliø

baladë „Pûtë tyliai rudens vëjas” (ðià dainà atsiveþë Daujënø(Pasvalio r.) apylinkëse tarnavusi Janina Umbraþiûnienë).

Vaizdingai raiðki daina „Raudonas vabalas” – „(…) Atskridovabalas raudonas/ Á þydinèià Lietuvà. / Ir bjaurø lizdà jos þie-duose, / Susukæs jisai buvo. (…).” Ðioje dainoje apþvelgiamospirmoji, antroji bolðevikø ir naciø okupacijos. Rusai – raudonivabalai, vokieèiai – vabzdþiai rudais sparnais. „(…) Iðvijo va-balà raudonà / Rudais sparnais vabzdys. / Nukrito rusas mumsnuo sprando, / Uþsëdo vokietis. / (…) / Iðvijo rudàjá drugelá /Raudoni vabalai. / Nusimetëm nuo sprando prûsà, / Uþsëdovël draugai. (…)”.

Genë Martinënienë – kûrybinga dainininkë, todël blogiauásimenamus, neraiðkius, nelabai tinkanèius dainø þodþius ji per-kuria savaip, prikuria: tik jos dainoje „Auðta auðrelë, netoli die-na, / Ruoðiasi á kovà visa Lietuva.”. Ten, kur tëvynës gynëjairuoðiasi bûsimai Vilniaus iðvadavimo kovai, iðgirstame þodþius:„(…) Dràsiai, broliai, eikit, / bûkite tvirti. / Ruoðkitës á kovà, /

Tigro rinktinës partizanø ryðininkë, tremtinë, dainininkëPranë Vileitaitë. Adutiðkis, 1989 m. Valdo Striuþo nuotrauka.

r

51

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

Jau prieðai arti. / (…) Visa tai atminsiu mirties va-landoj, / Kad esu lietuvis, gimæs Lietuvoj.”

Lietuviø kariø dainai „Kaime uþaugom, / Kai-me vaikðtinëjom” prikurti þodþiai apie uþpuolu-sius rusus: „(…) Iðblaðkë mus rusai / Po miðkusþaliuosius. / Visi susibûrëm á pulkus didþiuosius. /Mes susibûræ ginklà pavartojom, / Uþ brangià të-vynæ gyvybæ aukojom.”

Genës Martinënienës brolis Jeronimas Þalnie-riûnas tarnavo Lietuviø savisaugos daliniuose (tenir þuvo). Jo iðmokytoje (o gal kai kurios ið dainøbuvo ir jo sukurtos) dainoje „Rytø fronte lietus ly-ja nuolatos” lietuvis karys prisimena tëviðkæ, my-limàjà, amþinà judviejø meilæ, atsisveikina prieðmirtá. Kitoje dainoje „Ateis pavasarëlis, kaip þy-dinti gëlë”, taip pat atsisveikinama su jauna mer-gele, brangiu tëveliu ir motinële, broleliu, sesutë-le, brangia tëvyne, iðvaþiuoja numirti á tolimus ry-tus. „Buvau að tenai, kur þuvo ðimtai” – apdai-nuojami þuvæ savisaugos daliniø kariai, vieniði jøkapai – toli nuo tëvynës.

Retesnë karo þygio daina „Oi ûþia ðvilpia blo-gas oras” – apie Þalgirio mûðá, Lietuvos Didájá ku-nigaikðtá Vytautà, Lietuvos bajorus, kryþiuoèius.

Istorinë 1944–1945 metø daina „Oi jûs dai-nos, jûs auksinës”, joje klausiama, kodël nutilodainos, raginama vël dainuoti, primenama, kaipseniau skambëjo laukai ir sodþiai: „Tai dël ko nû-nai dainelës, / Mûsø tos pranyko. / Ir dël ko nu-lauþtos skambios / Kanklës giesmininkø. (…). Arðventadieniais ilsëjos, / Ar ið darbo ëjo. / Visuo-met laukai ir sodþiai / Dainomis skambëjo.”

Dainininkës Genës Martinënienës, devyneriusmetus buvusios partizanø ryðininke, mëgstamiau-sios, jautriausiai dainuojamos – partizanø dainos.Be savo sukurtø, ji dainavo „Praþydo pirmos mels-vos þibutës” – apie sûnø, iðëjusá ginti tëvynës,jau þuvusio partizano kapà. Tai Adutiðkio apy-linkëse labai iðplitusi daina. „Nelinksmas mumspavasaris iðauðo” – apie barbarus okupantus, ken-èianèià Lietuvos þemæ, apie brolius, vargstanèiuskatorgoje.

Seserys Genë ir Janina Þalnieriûnaitës pasako-jo, kad bûrio vadas Svajûnas (J. Aleksandravièius,kilæs ið Utenos kraðto) graþiai dainuodavo. Jo mëgs-tamiausia daina buvo „Daug daug daineliø, mie-loji sese, / Tau padainuoti ðiandien galiu.” Prane-ðus iðdavikams Svajûnas þuvo 1946 m. spalio 17d. Tvereèiaus valsèiuje. Stribai já numetë Tvere-èiuje ant gatvës, vëliau kaþkur paeþerëje uþkasë.Liûdëdamos partizanø ryðininkës jauno vado þûtávëliau graudþiai apdainavo. Daina „Ko verki, se-se, pasirëmus” apie sesæ, liûdinèià dël bernelio,

gulinèio ant gatvës akmenø. Patariama neverkti, tik „nupintivainikà ir eiti tuo taku, kur ëjo jis.”

Ið sugráþusiø tremtiniø, politiniø kaliniø jos iðmoko dainø:„Neverki, sese, savo broliø, / Jei lûpas jø mirtis palies”; „Daþ-nai man vaidenas tëvynë”; „Prie kelio berþeliai þali”; „Kaukiarudens vëjas, staugia uþ langø” ir kitas.

Partizanø ryðininkës,tremtinës Pranës Vileitaitës dainos

Dainininkës balsas nestiprus, ðvelnus, jautrus, lyrinis. Ið vi-so padainavo per 50 dainø. Labiau þinoma daina „Atlikæs pa-reigà tëvynei” – apdainuojamas þuvæs karys: „(…) Tauta tauskyrë graþø vardà, – / Neþinomu kariu tapai / Garbingas vardastau, didvyri, / Per amþius lietuviu likai”. Dainoje „Uþ þalio ðilo,uþ miðkø” uþ tëvynæ þûsiantis suþeistas partizanas praðo apso-dinti jo kapà.

Partizanø mëgstama patriotinë karþygio daina „Neverk, mer-gele, neverk, jaunoji”. Daina „Auðta rytelis, teka saulelë” apieþuvusá kare brolelá, sûnelá, – þirgelis gráþta kruvinu balneliu,motulës rauda. Ji atkeliavusi ið senesniø istoriniø laikø: „(…)

„Apsodino rûtom kapà...” Linkoniø kaimo (Ðvenèioniø r.) merginos,ið kairës – Saliutë Vaitekënaitë, Julija Semënaitë, Juzë Semënaitë,

Stasë Semënaitë, Rufija Meðkelytë ir Misiulaitienë prie mylimø partizanøMindaugo Èapsko, Vilhelmo Semëno, Ipolito Meldþiuko kapo.

1945 m. Leono Buroko nuotrauka.

l

52

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

Sûneli mano, kaip tau auginau, / Kad þûsi karuþëj, nie-kad nemaniau”.

Mergaitë dainuoja prie partizano, mylimojo kapo: „Pri-sirinkau nuo tavo kapo / rudens priplëðytø þiedø. / O jietyliai tyliai praðneko, / Rodos, bûtum praðnekæs tu (…)”.

Ásimintinos Pranës Vileitaitës politiniø kaliniø, tremti-niø dainos. Lukiðkiø kalëjimo himne „Ûþia rudens vëjas,blaðkos uþ langø” – paguodþianti malda, tardymø kanèia,viltis sugráþti. Konkreèius istorinius 1941 m. birþelio trem-ties ávykius perteikia daina „Buvo graþus birþelio rytas”.Tyrà, auðtantá vasaros rytà sudrumsèia, sujaukia ásiverþæenkavëdistai, stribai, suimami tëvai, broliai, seselës: „(…)Buvo graþus birþelio rytas, / Gaili rasa nuo medþiø krito. /Saulutë ruoðiasi tekët, / O brolius iðveþa kentët. (…) At-skyrë tëvus nuo vaikø, / Brolius, seseles nuo draugø. / Iriðveþë toli toli, / Ið kur sugráþti negali (…)”.

Tremtiniø liûdesio, tëviðkës ir namø nostalgijos kupi-nos dainos „Tyliai plaukia mënulis virð þemës”, „Mes,Lietuvos sesës, Uralo kalnuose” – apie Uralo miðkuosekenèianèias dukras: „(…) O brangi tëvyne, protëviø þe-mele, / Kenèia tavo dukros, ar tu nematai (…)”. Tremti-nei merginai bûtø gera tiktai debesø padangëj, kur iðsi-vaduotø ið kankintojø budeliø: „(…) Norëèiau pakilti de-

besø padangëj, / Ten man bûtø gera, vëjas gal paguos. /Tie budeliø panèiai baigia jëgas semti, / Plakdami kasdienà þiauriàja ranka (…)”.

Kûèiø vakarà visos mintys gimtuosiuose namuose; trem-tinë praðo jos vietoje namuose prie stalo padëti eglës ðakà– „(…) Neliûdëk, mamyte, juk að ne viena, / Palikau tëvy-næ ir gimtus namus. / Daug dar kas nevalgys ðitos vakarie-nës,/ Ne tiktai tëvynëj, bet ir èia, pas mus (…)”.

Pranës Vileitaitës tremtyje iðmoktos tremtiniø ið kitøvietoviø dainos sugráþus paplito ir èia. „Þvaigþdëtà naktáant peèiø” – apie partizanà, nusileidusá miðke, uþklupu-sá prieðà, ir karþygio kapà. Gali bûti, kad ðioje dainojeapdainuojama partizanø vado Juozo Lukðos-Daumanto,antrà kartà gráþusio á Lietuvà ið uþsienio, þûtis. Kitos trem-tiniø dainos: „Praþydo pirmos melsvos þibutës”, „Prisi-rinkau nuo tavo kapo / Rudens priplëðytø þiedø”, „Vie-numoj giruþës sveikinai tu rytà”, „Kai tykus vakaras at-ëjo” – apie partizano Ryto þûtá, taèiau galëtø bûti ir apieKasèiukø miðke, netoli Ðvenèioniø, 1945 m. birþelio 20d. þuvusá ir ten palaidotà neþinomà partizanà, turëjusáslapyvardá Rytas.

Kiti dainininkai

Po keliolika dainø padainavo ir kiti dainininkai.Ið partizanø rëmëjos Stasës Semënaitës (g. 1923 m.,

gyvenusios Linkoniø kaime, Adutiðkio sen.) uþraðiau 11dainø. Þinomesnës – „Praþydo pirmos melsvos þibu-tës”, karo þygio daina „Mes þengiam dràsiai, narsiai,smagiai”, „Að verkiau parimus tarp rûtø darþelio”. Pri-taikë, prikûrë þodþius dainai, skirtai Vilniui iðvaduoti, –„Á kovà, á kovà visi, kas tik galit”. Melodija ta pati, þo-dþiai – prieð bolðevizmà, pasiprieðinimas, tikslas – lais-vë, o ne vergystë.

Stasë Semënaitë pasakojo, kad „lenkø kraðte (tai yraðioje, buvusioje lenkø okupuotoje Lietuvos dalyje) lietu-viø dainos mums labai brangios. Savisaugos daliniø ka-riai iðmokë lietuviðkø dainø. Buvæs partizanas, ryðinin-kas Zenonas Meldþiukas (vëliau nuðautas Ðilutës kalëji-me) mëgo dainuoti „Auðta auðrelë, audringas rytas” ir kt.

Retesnës, negirdëtos dainos. Apie partizano kapà „Vie-niðas jo kapas, aplinkui miðkai”. 1945 m. sausio 1 d.Antanø girios kautynëse su rusais þuvusio Karûþio bûriopartizano Vilhelmo Semëno daina „Plaukia debesys ap-temæ, / Verkia mûs’ lietuviø þemë” nukreipta prieð bolðe-vikus, vokieèius, tikima, kad partizanai iðvaduos. Liau-dies dainø stiliumi sukurta daina „Vëjas puèia, giria ûþia,/ Jûrø bangos siauèia” – apibendrintai pasakojama apie„þuvusius partizanus nuo rusø kulkeliø”. Dainoje „Jaugirdëti patrankø ûþimai”, sukurtoje artëjant karo frontui,sakoma: „(…) Jums, sesutës, – rûteliø darþeliai, / Lelijëlësir pievø þiedai. / Mums, vargdieniams, tëvynës sûneliams/ Amþinas miegas ir tylûs kapai. / Nebelaukit jûs mûsø,

Tigro rinktinës Roko kuopos partizanai Marytë Galatiltytë-Gegutëir Danys Ramelis-Sakalas. Leono Buroko nuotrauka.

r

53

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

sesutës, / Nebegráðim laisvais sakalais. / Nebepinsim gra-þiø sutartiniø / Ðienapjûtës tyliais vakarais.”

Labiausiai Stasei Semënaitei esame dëkingi uþ iðsau-gotas partizanø dainas – sàsiuvinius, dainynëlius. Þino-me daug atvejø, kai uþ ðià ir panaðià poetinæ kûrybà nuoenkavedistø tekdavo skaudþiai nukentëti, todël atsarges-nieji neretai tokius sàsiuvinius sudegindavo. Stasë Semë-naitë, taip pat ir Genë Martinënienë, laisvai Lietuvai ðir-dyje iðsaugojo ne tik dainas, bet ir krauju laistytus dainy-nëlius (kartu su nuotraukomis).

Partizanø rëmëja Irena Paukðtienë (g. 1936 m., gyve-nanti Adutiðkyje) padainavo 7 dainas. Þinomesnë, taèiaukiekvienoje vietovëje su prikurtais savitais þodþiais – „En-kavediste, ko blaðkais / Tu mano tëviðkës laukais. / Araðarota tau graþi, / Jei sesiø turtà griebi, veþi. // Iðveþeisesiø juosteles, / Mano moèiutës drobeles. / Mano pa-èios austø linø, / Veþi Katiuðai dovanø. / (…)”.

Karo þygio dainoje – „Bolðevikai tegu þino,/ Jog darkartà þygis bus./ Ið miðkø ir ið berþynø/ Vyrai jiems pa-ruoð kapus. / (…)” – ruoðiamasi kovai prieð bolðevikus,þadama juos „pavaiðinti ugnimi”, tikima, kad partizanaiiðvaduos Lietuvos sostinæ.

1945 m. sausio 1 d. partizanø kautynës apdainuoja-mos dainoje „Kur Kamaika teka, pagiry giruþës”; dainuo-jama apie tarp partizanø atsiradusá iðdavikà, partizanøpalaikus, draskomus plëðriø þvëriø. „Kur Kamaika teka,pagiry giruþës, / Ten apsigyveno laisvës neðëjai. / Neil-gai jiems teko taip linksmai gyventi, / Neilgai skambëjodainos vakarais. // (…) Tai vidury girios perverta krûtine,/ Krito partizanai ant þemës ðaltos.. / Nesulauks moèiutëmylimo sûnelio, / Prarymos rankeles, praþiûrës akis. (…)”.

Irena Paukðtienë dainavo ir gráþusiø tremtiniø dainas.„Ar þinai, kaip skæsta obelys þieduose” – tai ðiek tiekpakeista daina „Neliûdëk, motule, kad prie Kûèiø stalo”.Dainoje „Daþnai man vaidenas tëvynë” prisimenamagimtoji gryèia, motulë, praðoma þuvëdros graþinti Lietu-von. Daina „Saulutë nusileido, / Uþëjo vakarai” apie të-viðkëlæ brangià uþvaldþiusius ubagus, tikima, kad „(…)Iðbëgo ið èia prûsai, / Iðbëgs ir ubagai. / O tëviðkëlëj bran-gioj / Vaikðèios tik lietuviai.”

Daugeliui negirdëta, neseniai sukurta istorinë daina„Argi sapnavo Gediminas” – apie nuverstus Tris kryþius(komunistai ðiuos kryþius sunaikino jau gerokai po II pa-saulinio karo); kreipiamasi á Lietuvos Didájá kunigaikðtáGediminà, tikima Lietuvos laisve: „Argi sapnavo Gedi-minas, / Kad virs nuo kalno kryþiai trys. / Nuo skausmoaðarom patvino / Dukrelë Nemuno – Neris.(…)”.

Patriotiniø Vilniaus kraðto dainø padainavo Tigro rink-tinës Roko kuopos ir bûrio partizanas Povilas Lekerevi-èius-Putinas (g.1921 m.) su þmona Melanija ið Guntau-ninkø k. Dainoje „Sveikas, Vilniau, mano mieste” sugrá-þus sveikinamas Gedimino miestas Vilnius. Istorinius mo-

tyvus atspindinèioje dainoje „Ið rytø ðalelës saulutë tekë-jo” raginama pasiprieðinti vokieèiams, bolðevikams, iðeitiá miðkus, kritikuojami Amerikos ponai – „(…) Kai tik uþ-ëjo, dangø mums þadëjo, / O kai pagyveno badà mumssutvërë (…)” ir „(…) Miðkas tamsus aglinuotas / Priims jislietuvá biednà ir bagotà.(…)”. Þinomai tremtiniø dainai„Buvo graþus birþelio rytas” prikurtas naujas posmelis „(…)Mes èia geriam ir dainuojam, / O jie ten verkia ir dejuoja./ Visi ið vieno turim stot, / Vargstanèius brolius iðvaduot.”

Senesnë, liaudies dainø motyvø turinti yra nepriklau-somybës kovø kariø daina „Ateik, mergyte, kur kulkoskaukia”. Karys atsisveikina su mylima mergyte, apdai-nuoja savo kapà – „(…) Neapsës mano kapo / Seselësrûtelëm. / Tik apsës rudenio vëjai / Gelsvaisiais lapeliais.”

Poetës, kilusios ið Ignalinos rajono, Didþiasalio kai-mo, Liudgardos Savickaitës, eilëraðèiø atspausdinta ne-seniai iðleistoje Tvereèiaus kraðto rezistencijos dalyviø,politiniø kaliniø ir tremtiniø prisiminimø knygoje „Pa-linko liepa ðalia kelio”.1 Ásimintiniausi partizanø moti-noms skirti eilëraðèiai: Juzei Kiðkienei – „Neverk, moti-nële”. (…) Dangus apsiniaukë – lyg þemë pajuodo. / Irkraujas patvino plaèiais nemunais… / Jauni bernuþëliai– tëveliø paguoda – / Miðkuos apsiklostë puðø vëriniais.(…)”; Emilijai Kiðkienei – „Að maèiau, motule, kai ta-vuosius plaukus / Vienà gûdþià naktá apkrito ðarma. / Tauðirdis suvirpo, bet tikëjai, laukei – / gráð namo sûnelis,

Tigro rinktinës partizanø ryðininkëGenë Þalnieriûnaitë-Martinënienë-Mëta, Þibutë.

l

54

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

vël dainuos dukra. // (…) // Prarymojai langà – niekasnepaðaukia. / Tulpës ir lelijos neiðtirps lede. / Baltas Kû-èiø stalas, eglës ðakos laukia… / Taip liûdnai linguojavieniða këde…”; Juzefai Kulikauskienei – „(…) Iðblyðkælûpos ðnabþda: / O, dieve, neapleisk… / Að smilgele tap-siu / Sûneliui – patalais..(…)”; Pranciðkai Povilënienei –„Að pakalbinsiu þemelæ ðaltà, / Atsibus ji ir man pasakys/Apie sûnø, klastingai nuðautà. / Jo kapelá tik paukðèiailankys) (…)”; eilëraðtis Motinai „Sielvarto godos”: „Antgrindinio kieto, / Ant pilko arimo, / Miðkuose pelkëtuos /Ðirdelës nurimo. / Neuþdengë rankos / Akiø þiburiø. /Tik vëjai aplankë / Ðaliø keturiø. / Juos apverkë þolës /Jos þemën palinko: / Raudonus karolius / Iðbertus surinko./ Jau kraujas nukrito, auðra iðsiliejo… / Varpai ðv. Ryto /Tylët privalëjo. / Tik molis pajuodo – Jaunøjø gedëjo. / Iðsielvarto godø / Legendà sudëjo.”

Liudgarda Savickaitë sukûrë eilëraðèius daugeliui Di-dþiasalio kaimo ir apylinkiø partizanø: Albertui Kiðkiui –

„(…) Suþëravo ugnis – þemën krito jauni… / Net ir më-nuo ir þvaigþdës aptemo…”; Algirdui Këkðtui – „Maldo-se minim Tavàjá vardà. / Sesuo klausia: – Broleli, kur Tu?/ Juodas varnas neatneða gando, / Neprabyla Tavuoju var-du… (…)”; Antanui Bernotui, Juozui Sapliui – „Kur tuilsiesi, kur tavo kapas? / Net girios paukðèiai jo nesu-ras… / Medþiai iðsprogsta, nukrinta lapai. / Dangus nu-prausia kraujo þaras. (…)”.

Atsiðaukimai

Ið dalies prozos ir poezijos kûrybai priskirtini ir par-tizanø atsiðaukimai. Iðlikæ trys neþinomo partizano (tei-giama, kad Zenono Meldþiuko) atsiðaukimai, raginan-tys prieðintis, kovoti su okupantais rusais (juos taip patiðsaugojo Stasë Semënaitë). Ðtai kokios ugningos, pa-triotinës mintys ið kovon raginanèio atsiðaukimo: „Lie-tuviai! Iðmuðë garbinga valanda, kada turime visi kaipvienas eit ginti brangiosios Tëvynës. Palikime ateinan-èioms kartoms garbingà atminimà: be laisvës mes vistiek nematysim gyvenimo. Plëðikus rusus – bolðevikusið kiekvieno kaimelio ir griovio pasveikinkime ðvino kul-komis! Su prieðais mes dabar galim tik dvejopai pasi-elgti – turime kuo greièiausiai arba juos iðvyti ið Lietu-vos, arba jø kaulais átræðti þemæ! Prakeiktas bus tas, kursðià valandà atëjûnui bolðevikui paduos atsigerti van-dens! Visi vyrai uþ ginklo ir á kovà uþ Lietuvos laisvæ irnepriklausomybæ.”

Kito atsiðaukimo citata, ið kurios galima spëti, kad par-tizanauti iðëjo ir mokiniai: „(…) Ir að esu tikras, jei tiktëvynë paðauks eiti sargybos pareigø, mano draugai ir aðmetæ mokyklos suolà, plunksnas, imsimës ðautuvo. Kiek-vieno susipratusio lietuvio ðirdyje yra vienas ir tas patssiekimas – bûti laisviems ir rusams nevergauti. (…)”.

Treèiajame atsiðaukime iðkeliama tautinës kultûrosreikðmë Lietuvos likimui. Trumpa iðtrauka: „(…) Jaunojikarta turi stengtis iðlaikyti tautiðkàjà kultûrà. Tautiðkos kul-tûros stiprumas glaudþiai susijæs su tautos likimu. Nepa-mirðkime, kad ne svetima, bet savoji gimtoji kultûra ið-gelbëjo prieð penkiolika metø mûsø tautà nuo þuvimo.Kova dël tautiðkosios kultûros yra kova dël Lietuvos ne-priklausomybës (…)”.

Daugelis kitø, 1999 m. surastø tarp Tigro rinktinësðtabo dokumentø, atsiðaukimø, lapeliø, raginimø, atsiøstøið Vytauto apygardos vadovybës arba paèios rinktinës va-dø, yra konkretûs, nukreipti prieð okupacinës valdþios irjiems tarnaujanèiø stribø, iðdavikø informatoriø veiks-mus; poezijos juose maþiau, taèiau aiðku, kad paraðytiiðsilavinusiø, áþvalgiø karininkø, mokytojø, studentø.

Ðiame ðtabo archyve rasta ir viena karo þygio daina.Tai rodo, kad eilëraðèiai, dainos buvo gyvybingesnës, ga-lima sakyti – dràsesnës, nes jos nebuvo uþkastos þemë-se, o iðliko þmoniø atmintyje ir nesulaikomai paplito.

Tigro rinktinës partizanø ryðininkë Genë Þalnieriûnaitë-Martinënienë-Mëta, Þibutë. Antanø giria, 1945–1948 m.

Leono Buroko nuotrauka.

r

55

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

REGIONAL CULTURE

Poems and songs of the partisans andexiles in the locality of Adutiðkis andTvereèius (the Antanø woods)

Valdas STRIUÞAS

The article has been prepared according to the re-port presented at the conference “The resistance fightsin the region of Ðvenèionys in the years 1944–1953”held in the town of Ðvenèionys. The reader has beenprovided with a survey of the surviving poems, procla-mations and songs of the partisans, their signal-men andexilen from the environs of Adutiðkis and Tvereèius.

Apie Tigro rinktinës Leonardo Basio-Pavasario bûrioPlechavièiaus skyriaus partizanus, þuvusius 1948 m. Da-rinës k. slëptuvëje, eilëraðèius kûrë Ona Gimþiûnienë,dabar gyvenanti Ðvenèionyse.

Visoje buvusioje Ðvenèioniø apskrityje nedaug iðlikædainø. Partizaniniø dainø gausiau ten, kur slëpësi, kovo-jo, veikë stambesni partizanø junginiai. Juozo Buivydþio-Grafo, Antano Krinicko-Romelio kuopos veikë Labano-ro girioje ir iki pat Saldutiðkio, Linkmenø, Ginuèiø (pa-vyzdþiui, Labanoro daina-eilëraðtis).

Iðvados

Ðimtmeèiais ir deðimtmeèiais trukusios rusø (carinë),lenkø, vokieèiø, bolðevikø okupacijos suformavo savitailiûdnà, lyriná ir graudþiai rûstø lietuviø dainø stiliø. Liû-desio gaidos girdimos daugelyje dainø, bet nenumaldo-mai iðkyla laisvës vilties, tikëjimo nepriklausoma Lietu-va motyvai. Ypaè tuo pasiþymi atkurtos nepriklausomosLietuvos valstybës kariø savanoriø dainos.

1918–1940 m. buvo kuriamos tautinës patriotinës,linksmos ir skambios þygio dainos, kurios pamaþu kei-të graudingas liaudies dainas; poezija tampa vis realis-tiðkesnë.

Vilniaus kraðte antilenkiðkos, patriotinës lietuviø dai-nos buvo pritaikomos prieð naujus, bolðevikø, grobi-kus. Ðie dainø kitimo bruoþai, nauji motyvai bûdingi irTigro rinktinës Adutiðkio ir Tvereèiaus kraðto partizanødainoms.

Vietiniai lietuviai labai mëgo, gerbë lietuviø kariødainas. Jø iðmokë 1943–1944 metais Adutiðkyje dislo-kuoto lietuviø savisaugos daliniø 2-ojo bataliono kariai,taip pat Lietuvos kariuomenëje tarnavæ ið Adutiðkio irgretimø apylinkiø kilæ lietuviai. Naujø dainø iðmokë irvokieèiø okupacijos metais ten dirbæ mokytojai, gráþætëviðkën studentai.

Laisvës kovos sàjûdþio, tautos pasiprieðinimo bolðe-vikams rusams 1944 – 1953 metø partizanø dainos bu-vo kuriamos Lietuvos kariuomenës karo þygiø dainø pa-grindu. Iðplinta romansai, populiarëja tremtiniø dainos.Tikri, konkretûs ávykiai (kautynës, partizanø þûtys, nieki-nimai, darbðèiø, dorø lietuviø ûkininkø ðeimø iðdrasky-mas, tremtys) suformuoja naujà realistiná ir patriotiná ro-mantiná dainø stiliø.

Dainø poezija atspindi naujus istorinius ávykius, kryp-tinga. Vartojami vaizdingi palyginimai, epitetai, meta-foros. Eilëraðèiai daugiausia ketureiliai, aiðkaus, tikslausrimo; mëgstamas marðinis þygio ritmas.

Melodijos labai ávairios, daþniausiai pritaikytos pa-gal plaèiau þinomus, mëgstamus romansus ir liaudiesdainas. Talentingesni dainininkai, pavyzdþiui, GenëMartinënienë, dainoms sukurdavo ne tik þodþius, bet irmelodijas. Nesuþinosime, kurios dainos buvo sukurtos,

prikurtos, kurios iðmoktos ið jau mirusiø dainininkø: par-tizano Povilo Lekerevièiaus, Stasës Semënaitës, PranësVileitaitës. …Iðliks liaudies, tautos dainomis.

Reikëtø iðskirti daugiausia dainø padainavusià, ðvel-naus lyrinio balso, jautrios geros sielos buvusià partiza-nø rëmëjà, ryðininkæ, tremtinæ Pranæ Vileitaitæ. Taip patpartizanø ryðininkæ Genæ Martinënienæ-Mëtà, Þibutæ, kurisukûrë nemaþai puikiø Roko ir kitø bûriø partizanus, jøkovas apdainuojanèiø eilëraðèiø.

Neþinomø Adutiðkio apylinkiø partizanø ir jø ryði-ninkø (buvusiø mokiniø, gimnazistø) sukurti jaudinan-tys, poetiðki pasiprieðinimo rusø okupantams, kovon ra-ginantys atsiðaukimai.

Jau vëlesniu laikotarpiu, paveikta vaikystëje regëtøþiauriø partizanø niekinimo, þûties, motinø skausmo irtremties vaizdø, lyriniø tragiðkos nuotaikos eilëraðèiø su-kûrë literatë Liudgarda Savickaitë ir kiti.

Partizanø ir tremtiniø dainos apie pasiaukojanèià par-tizanø kovà, liûdnà pavergtos, draskomos ir niekinamostautos likimà gyvu priminimu, istoriniu, poetiniu liudiji-mu iðliks mums visiems. Ðimtmeèiais gyvavusi tautos tra-dicija – apdainuoti lietuviø karþygiø kovas uþ laisvæ, pa-siprieðinimo grobikams ávykius – buvo pratæsta. Laisvëskova, kautynës, tremtis þodinës kûrybos, tautosakos dë-ka iðkeliama á herojiná lygmená, atspindi tvirtà tautos ti-këjimà laisve.

Adutiðkio ir Tvereèiaus apylinkiø partizanø ir tremti-niø dainø, poezijos ávairovë, paèiø dainininkø ir poetøgausa árodo adutiðkënø, tvereèënø ir ðiø apylinkiø kai-mø lietuviø stebëtinai atkaklø norà laisviems gyventi ne-priklausomoje Lietuvos valstybëje.

Straipsnis parengtas praneðimo, skaityto konferencijoje„Pasiprieðinimo kovos Ðvenèioniø kraðte 1944–1953

metais”, vykusioje 2000 10 26 Ðvenèionyse, pagrindu.

NUORODOS:

1. Palinko liepa ðalia kelio (Partizanø dainos) / Parengë K. Alek-synas. - Vilnius, 1998.

l

56

Ásivaþiavimai tarp Lesèio,Salanto ir ApðosJuozas ÐORYS

Daug Þemaitijoje (tiek istorinëje, tiek ant kurðiø „uþva-þiuotose” jos dalyse) esama kultûros atmintimi nepakarto-jamø traukos centrø. Vos ne pusæ amþiaus praeina, kol tenávaþiuoji, ábrauki, ðuns pusriste áturseni... Svarbu kada, dëlko, kaip ir su kuo prie jø artësi, paþinsi, ásiveizësi, pajusi.Ðákart palaikiu autobusëliu nuo Salantø bildu á Platelius, ájau penkiolikinio pusbernio amþiaus iðtikto Þemaitijos na-cionalinio parko bûstinæ. Pravaþiuodamas jo vieðkeliais irðunkeliais patiri, kad ten pagal iðgales stengiamasi pagar-biai elgtis su senøjø amatininkø, akmentaðiø, statybos ið-manytojø, medþio meistrø, dievdirbiø darbo ir kûrybos pa-likimu. Antai nors senøjø koplytëliø skulptûrëlës neretai iriðvagiamos, bet stengiamasi jas vël atkurti, pakeisti kopijo-mis. Beveik sizifiðkas darbas, bet... O, pavyzdþiui, nuo ðiau-rinës Plateliø paeþerës kryþkelës pasukus Dovainiø link kop-lytëlës bent kiek „vietinëse realijose” susigaudanèiam pa-byloja ir primena, kad pelkëta plynë prieð tolumoje dunk-sinèià birþæ – buvæs savitas, deja, neseniai siautusiø „zima-gorø” su daugiakauðiais uþtvatintas Uþpelkiø kaimas... Á ðo-nà – Gegrënai, Mikytai... Ir nematomomis kreidelëmis nori-si nuþymëti ðio kraðto magiðko ribëjimo plotà, þemaitiðkàjákurðiðkàjá „kreidos ratà”, ástabø ir „nagus turinèiais” kûrë-jais, ir eþerynais, upokðniais, sengirëmis, ir kita reta gamtineaplinka, piliakalniais, alkakalniais, medinëmis baþnytëlë-mis, senkapiais ir kapeliais ant kalneliø, su kryþkeliø, pake-liø koplytëlëmis ant þemës arba ant medþiø kamienø iðkel-tais namø sargais. Natûraliai susiklosèiusiø vertybiø sinkre-tika, persisluoksniavimai. Pagarba ne tik liaudiðkai suvo-kiamam Dievui, bet ir visai gimus rastai dieviðkos iðmintiesir ilgaamþës tradicijos tvermës dermei. Jauku ir gera tarppaprastø, ramiø, neskubriø, savàjà gudrià mintá audþianèiøvietiniø þmoniø. Visa, kas sakyta, dar tarp daugelio – jøbûde, màstyme jauèiasi. Puiku ir tai, kad tarp parke besi-darbuojanèiøjø – dauguma saviðkiai, ten gimæ ir augæ arbaið ne itin tolimø sodþiø atkakæ þemaièiai bei jiems prijau-èiantieji. Toks artimø þmoniø sambûris gali daug nuveiktine tik pagal instrukcijas ir formuliarus, bet ir pagal ðirdiesbei proto balsà. Tai pajunti susidurdamas ne tik su ramiu,dalykiðku þemaièiu direktoriumi Giedriumi Norvaiðu, bet irsu kitais, regis, dirbanèiais pagal paðaukimà, lyg sau – Al-dona Kuprelyte, Auðrele Brazdeikyte, Marija Vyðniauskai-te-Jankauskiene, Danguole Ruzgaite-Maþeikiene, beje, ki-lusia ið minëtø Uþpelkiø, kurios pastabi akis ir taiklus sod-

rus þodis kaip padëtas. Apsineðus kelionës dulkëmis tai ið-kart atgaivina, paaðtrina þemaitiðkà sàmonæ bei nuolatinævidinæ ir (i)ðorinæ diskusijà apie tikràsias vertybes postmo-derno, globalizacijos amþiuje. Visi nepësti. Lieþuviais, skvar-bia mintimi, netikëtais pastebëjimais (ir ne tik) vaþiuoti. O„ákalta mintis” beveik lyg padis... O tas mintimis apmestasplotas, neþinau, ar sutaptø su parko ribomis, bet mano vaiz-duotëje apimtø þemes daugmaþ apie Notënus, Ðarnelæ, Bars-tyèius, Þemaièiø Kalvarijà, Alsëdþius, Vydeikius, Godelius,Berþorà, Gintaliðkæ. Þinoma, su Plateliø, Berþoro ir kitø eþe-rø akimis ir jø rainelëmis bei ágimtomis þaliomis dëmëmis –salomis. Pirmapradë þemë, miðkai, akmenys, vandenys, krað-tas su Stanislovo Riaubos, Liudo Truikio, Justino Mikuèio,Vytauto Maèernio ir kitø þymëlesniø kûrëjø gyvenimais, vir-tusiais kone legendomis, vietiniø kultûrininkø dvasine atra-ma. Aistringai, su pasiskonëjimu tebekuriantys medþio dro-þëjai, tapytojai Regina ir Justinas Jonuðai, Kazimieras Striau-pa, taip pat nemaþas tuntas „truopniø”, jiems prilygti sie-kianèiø meistrø, ðmaikðtus, gyvos pagavos ir reakcijos Vy-tas Jaugëla, miestelyje ðmëstelintis ir vël kantriai daþus uo-dþiantis, gyvenimà kaip kûriná, regis, iðgyvenantis tapytojasPranas Daugintis, savitas Plokðtinës eglynuose su vëjais,paukðèiais, þvërimis pasiûbaujantis akmens ir medþio skulp-torius Antanas Vaðkys. Jø daugybë ir visi „surokuoti” – tuogali ásitikinti per Plateliø dvaro svirne Aldonos Kuprelytësrengiamas ne tik Uþgavëniø kaukiø, bet ir kitas parodas,renginius, subuvimus.

Rengdamas straipsnius ar pokalbius neretai pajunti ben-draujàs su vis dëlto iðskirtiniais, kaþkuo likimiðkai paþen-klintais þmonëmis, tiesa, kartais patirdamas jø kûrybiná ði-ðà, magnetà, kartais atsitrenkdamas á juos tarsi á druskosluitus pievose, dar nenulieþtus besigananèiø karviø lieþu-viø ar vëjo, lietaus, kruðos ðuorø. Nelygu þmogus, jo porei-kis bendrauti ar „atskirauti”, ásileisti ar ne praðaleivio ilgànosá. Ir esama skvarbios ir jautrios sielos paprastuoliø – pri-gimties apdovanotø romumu, tiesiu þvilgsniu, neskubria tar-timi, esmingiausiame savaimingosios, tradicinës kultûros irdvasios peizaþe dunksanèiø lyg didieji nepajudinami ðvent-vieèiø akmenys, menhyrai.

Kol ávaþiuoji ir ásivaþiuoji... Ásidygsniuoji. Tarytum am-þinøjø namø prietemoje motinos rankose sidabruojanti, sto-røjø þarnø – kraujiniø vëdarø – lopus vilnoniu siûlu rau-kianti adata. Kol prieini prie susitikimo minutæ bûtino þmo-

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

r

57

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

gaus, stoji prieðais jo akis, kol paspau-di jo rankà, gal ir rodydamas, kad netu-ri jose jokio ginklo, net dabar jau ir antkokio seno varstoto numesto dicino par-ðui nurakti, kol pakrutini sodþiø kuni-gaikðèiø ðirdies spynø ðerdeles... Kol ási-dilgini jø patirties aitra tartum þydinèio-mis nuotrynëmis... Þinodamas, kad iðesmës kiekvienas þmogus, ypaè kurian-tysis, – nepaþini, kaþkur nelyg tautosa-kinio jauèio debesimi plûstanti, eþeruar rasa nusëdanti ir savo þaltiðkosioslemties uodegà ið lëto ryjanti paslaptis.Galinti norëti atsiverti, bet daþniausiai,bendravimo vyliaus uþliûliuota, atsiper-kanti siekiu patikti, virsti tik þmogiðkaneapskundþiama matrica. Tarsi gëdijan-tis kûrybos aukðtakrosnës lydiniø... Pa-naðiai bûna ir ið gerø pateikëjø renkanttautosakos ar etnologijos medþiagà. Su-krenta roda arba ne. Randi kontaktà,dvasiná ryðá arba ne. Aiðku, su daþnureiktø kur kas ilgesnës paþinties, drus-kos pûdo „valgymo” – tada mezgasi ki-tokie santykiai, kitokios atvertys, bet taiskubos amþiuje, gyvenant besisukanèiosostapilio vilkelio ritmu, daþnai bûnaper didelë prabanga.

Apie medþio droþëjà KazimieràStriaupà, paprastà, bet savità, „su cin-keliu” ir geru juokeliu þmogø, be abe-jo, pirmiausia iðgirdau ið Aldonos Kup-relytës, Þemaitijos nacionalinio parkoetnologës, kultûrologës, barbës devyn-darbës, galinèios dràsiai vadintis ðio (irgretimø) Þemaitijos kampo kultûros (suetno priedëliu ar be) palaikytoja, judin-toja, veiklia organizatore, tradicijø, pa-proèiø, folkloro þinove, vaikðèiojanèia(dabar jau ir vaþiuojanèia) kaimø irmiesteliø istorijos, kultûros, amatø, liau-dies menininkø ir ðiaip nepakartojamøasmenybiø enciklopedija. Ji ið tø, kuriàkaip pavadinsi – nepagadinsi. Kartaisbendradarbiø paerzinama kaip „ðven-toji”, bet jos gyvenimo bûdas intensy-vus, judrus, todël nëra kada irzti, svei-ka erzelá versti juokais ir pozityvia veik-la. Noro dirbti, keliauti per kaimus, do-mëtis ir paþinti jai turëtø pavydëti nevienas dël prasto gyvenimo, chroniðkaipagal atlyginimø koeficientus visuome-nës uodegoje, pastumdëliu besijauèian-tis, todël etatiðkai dûsaujantis ir priekanceliariniø staleliø besikankinantis

(etno) kultûrininkas. Va jums, kultûros sferos vadai, veiksniai, kultûros centrøstrategai, ir pagrindinis kozirinis „veiklos struktûravimo” kirtis. Kas sutvarkys? Iðkokiø kelmø iðsispiria asmenybës?

O Kazimieras Striaupa iðkilo pats – niekas jo neragino droþti, kurti... Kaippats sakë, nuolat kaþkà turëjo daryti, knebinëti, kitaip nemokëjo, o kai po darbokolûkyje vairuotoju iðëjo á pensijà, atsiriðo rankos, nuolat dariusios tai, kà reikë-jo, kas padëdavo ðeimai iðgyventi ir artimiesiems padëti. Juolab kad, pasirodo,visà gyvenimà galvoje kirbëjo mintis pabaigti mediná muzikantà, kurá jo namøkieme vaikystëje ið berþinës trinkos bandë iðgauti pakiemiui keliaujantis siuvë-jas. Kaip sakoma, pabandë ir nebegalëjo sustoti... Dirbo „pats ið savæs”, be pata-rëjø ir konsultantø, tiesiog taip, kaip mokëjo ir suprato, kaip diktavo savaimingai

Kazimieras Striaupa. Sodo nykðtukas.

l

58

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

prasiverþusi kûrëjo prigimtis. Ilgai jos rusenta, sakë, kad priemedþio já seniai traukë, bet buvo kà ir be jo daryti. Kol kar-tà nebetverdamas nusilauþë geleþinio pjûklelio galà, kitàgalà apsivyniojo skuduru, kad rankos nebrucintø, ir ëmëdroþti, pjauti, urbinti, kol „iðlaisvino”, atskyrë nuo medie-nos gabalo ilgai galvoje kaþkà grojusá muzikantà. Vëliauásitaisë peiliukø, skaptø, ilgà plonà geleþtæ smailiu galu, kadgalëtø dailiau pakrapðtinëti, ir dirbo tol, kol iðëjo ðio savito,nepakartojamo, natûraliai stilingo liaudies menininko pir-moji kûrybos paroda. Po to kita, treèia, nebesuskaièiuosi,kur, kada ir su kokiais kûriniais bûta, dalyvauta, laimëta,garbës, pinigø, áþymumo uþgyventa.

Ávaþiavom su Aldona á Kazimiero Striaupos sodybà Do-vainiø kaime (Plungës r.) graþià ankstyvo pavasario popietæ.Buvo perspëtas, kad lauktø trukdytojø. Tuo jo neiðgàsdinsi,pripratæs, ypaè nuo pavasario iki rudens pas já nuolat zuja netik meðkenomis dëvinèiø, miðkuose karaliaujanèiø þemaièiøtikintys pamatyti ne tik baltiðko kraujo piligrimai, bet ir ðve-dai, danai, vokieèiai, prancûzai ir visi kiti, ið Pandoros skry-nios paleisti ir nuo Babelio bokðto statybø pasitraukæ ávairia-kalbiai. Prie paties pasistatytos, nendrëmis uþsispyrusiai ap-sidengtos klëties bedroþiàs liûto kojà. Jau paryðkëjusi liûtogalva, gaurai, valdingas kaklo álinkis... Kà saugos? Sako, busið dviejø pusiø po tupintá liûtà suolelio atkaltëm, marti pra-ðiusi padaryti. Ko neiðdroþti, jei medienos, laiko, rankas irveidà glostanèios saulutës, geros, darbios nuotaikos netrûks-ta. Graþiai sugyvena su sûnumi Remigijumi, marèia Lina, jøvaikais Erika ir Daliumi. Anûkë reikliai priþiûri, kad boèius,pavalgæs veèeræ, jau devintà valandà kartu su ja bûtø lovoje,dar graþiai pakalba... O kai kartà kaþkas pasakë, kad boèiusnebelips ið maðinos, vaþiuos toliau ir negráð, beveik su aðaro-mis puolë jo vaduoti. Ir mûsø, „þilø jaunuoliø”, bûrelis, va-karop pasikvietæs kartu pakeliauti ir Kazimierà, buvo suneri-mæs, nes itin ádomiai ir turiningai aplëkæ didokà ðios apylin-kës ruoþà vos prieð devintà spëjome boèelá pristatyti valgytiveèerës ir prieð miegà pagurkliuoti.

O vaþiuoti ir visavertiðkai kultûriðkai ásivaþiuoti á ðaliaplytintá kultûros ir gamtos paveldo bei daug sakantá dabarti-nës esamybës kontekstà su Aldona, jos kolege Auðrele (na-mas stovi anapus vieðkelio prieðais Kazimiero sodybà) irKazimieru – reta atgaiva. Juolab kad Dovainiø kaime pasûkininkus Beniuðá ir Butkø prieð kokias septynias deðimtismetø tarnavo mano tëvas, gimæs Gintaliðkëje (buvome uþ-sukæ á kaimo Drûtgalyje buvusià Beniuðiø sodybà – dabarten kiti ðeimininkai, Raèkauskai, apie tai vëliau gráþæs átëviðkæ turëjau nuodugniai raportuoti kiekvienà þinià iðgimtøjø vietø gaudanèiam tëvui), be to, mano vaikystës irvëlesniais metais nuolat slëpiningai skambëjo jo minimi gre-timi kaimai – Gilaièiai, Pagilaièiai, Tuzai, Laiviai, Panotë-niai, Notënai, Zubielai, Uþpelkiai... Pësèiom (be paspirtu-kø ir motoroleriø!) su ganomais gyvuliais, ádirbanèiais dir-vas arkliais, su piemenimis, bernais, galgi pirmomis pano-mis jo apvaikðèioti. Ásivaþiavom kaip uþsukti, prie kiek-vieno posûkio, trobos, kalnelio, miðkelio, upelio vis ádo-mybës, o paðnekovai vienas uþ kità daugiau pasakyti gali,

rodos, vis ðirdys sutvaska ir akys suþiba nuo besiverianèioprieð akis konkretaus, realaus, egzistenciðkai motyvuoto re-ginio su, deja, jau daþnai buvusiø gyvenimø (sodybø) ir jøðeimininkø likimø atðvaitais. Antai nulëkëm á Pagilaièius,kad nuo traktoriø ir dþipø iðmaltos keliûtës kraðto, suartødirvø mirgesy pamiðkëje pamatytume apytikslæ buvusios dai-lininko Liudo Truikio tëvø sodybos vietà. Nebodami maði-nos karterio pramuðimo laukais „paðokome” á Notënus, jau-kiose kapinëse uþ Notës aplankëme Liudo Truikio motinosir vëlesnës sodybos tvarkytojos Petronëlës Gedgaudienëskapus, baþnyèios ðventoriuje buvusiose kapinëse – jo tëvo,gabaus medþio meistro, kapà. Provinciðkai jaukus mieste-lis. Gráþdami pro Ðliktinæ ásukome á lauko keliukà, einantá áZubielus, kirtome Bartuvos aukðtupá... Visa gimtøjø vietøpanosëje, bet dar nebûta, todël buvau ásikirtæs á peizaþàtartum pirmeivis Amazonës dþiungliø tako uþvaldytojas. Betgal dar labiau krito atmintin nuostabi, prie miðkingø kalve-liø ir daubø prisiglaudusi, sodu apsupta, apleista, bet darneparduodama senovinë Serapinø sodyba. Nuo jos uþ ke-liø ðimtø metrø – didþiulio ploto, puðimis ir àþuolais apau-gæs, nedrumsèiamos ramybës, regis, amþiams iðtiktas Gi-laièiø alkakalnis. Jo papëdëje bandëme padëti Kazimieruisurasti seniai nusiþiûrëtà labai smalingà puðelæ. Nors ir ne-radom, bet negráþom kaip grobà pûtæ – dui toliau, gal irintuityviai pajusdami, kad ðios apylinkës, romaus alkakal-nio artuma – ir Kazimiero Striaupos dvasinës valdos. O josodyba – paprasto, gero, kûrybingo þmogaus buveinë, ku-rioje prasimuðë galbût vieno ið natûraliausiø dabar kurian-èiø liaudies menininkø talentas.

Vakare Plateliuose kartu su Aldona daugiau nei po dvi-deðimt metø pertraukos susitikome su gamtininku ornitolo-gu Gintu Margiu, irgi po universiteto baigimo patekusiu ádaugiau nei dvejø metø rusiðkai sovietiðkus leitenantiðkusrekrûtus, ir kalbëjome ne tik apie tai, bet ir apie liaudiesdailës bei grynàjà, raðtiðkàjà poezijà. Sudaryk mat jiems,kaip filologas ir kultûrininkas, geriausiø visø laikø lietuviøpoetø deðimtukà... Gamtos priglobti, eþero, regis, mistiðkaiapjuosti miesteliø kultûrininkai tebeskaito poezijà... Norsapsistatæ elektronika, kompiuteriais, bet ilgisi nepraeinan-èiø vertybiø, tikrumo, tylos. Kaþkokia mistika. Keistëjausituo ir dþiaugiausi galás apie tai kalbëtis. Tokiems ir gyveni-me poezijos nepritrûksta. Paprastuose dalykuose. Pavyz-dþiui, iðdidintø paparèiø groþio, atspindëto nuotraukose, pa-jutime. Kur nori. Svarbi tik paprasta galia áþvelgti. Nepa-niekti. Gyvinti savimi. O deðimtukas? Gal apverskim klau-simà? Kur dabarties ir visø laikø liaudies menininkø deðim-tuke bûtø Kazimieras Striaupa? Aukðtai pleventø... Nes jomenas tikras, „nepritemptas”. Bet geriau be vietø. O poetørikiuotæ tà vakarà pagal nuotaikà ir gal ánorius pradëjomeNyka-Nyliûnu. Ir taip toliau, per kelis amþius ir visus pa-svieèius. Yra ið ko pasirinkti (kità dienà Ginto elektroninëþinutë jau praneðë, kad Nyka ir já jau „veþa”), o að jau vëliautëviðkëje per radijà prieð dvyliktà nakties klausydamasis Hen-riko Nagio poezijos kiek susikrimtau, kad tada uþmirðau jáátraukti á kaþkelintà deðimtukà, juolab kad anas buvo gimæs

r

59

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

Maþeikiø gelþkelio stotyje, o Gintas pasaulá iðvydo netolie-se – kaime nuo Viekðniø Pievënø (garsiø velyknakèio karei-viø tradicija) link vaþiuojant. Jau po dvyliktos Olegas Dit-kovskis aidþiai sprangiu balsu padainavo: „Tau neþinant ta-ve að mylëjau...”. Þodþiai kieno? Ir tada tarsi nemotyvuotaiprisiminiau kità kelionëje sutiktà meistrà Rimantà Laimà (pir-màkart iðgirsta unikali vyro pavardë!), kilusá ið Skuodiðkëskaimo (matyt, ákurto iðeiviø ið Skuodo) Tirkðliø apylinkëje.Vyras su þmona daugiausia ið droþiniø ir kitø meno bei gam-tos akcentø kuria savàjà gyvybinæ kûrybinæ erdvæ plynamelauke tarp miðkø – Skirpsèiø kaime. Sako, netoli esàs Alsë-dþiø miestelis... Jau dabar Laimø sodyboje – droþiniø mu-ziejus svirne, pavasaringai sprogstantys, neseniai pasodintimedeliai, lauþavietë lauke, obels stuobrys su veidu ir ðakørankomis... Tarsi bûtø atsivëræs kaþkuo apsivëlæs, apsigle-þiojæs baltiðkasis kosmosas – pirmasis sutiktas vyras Laimaimasi kurti savàjá laimës ir kûrybos kosmosà! Kaip ir Striau-pa! Þinia, pirminis deivës Laimos vardas – Laimë. O bûse-na ir jausena kuriant tikrà gyvenimà ir iðgyventus tvërinius?Gal irgi Laima. Palaima.

Kur Laima, ten meilë? Kurianèioji aistra? Man tai lyg irabejoniø nekelianti aksioma dar nuo pirmosios Skuodo vi-durinës mokyklos klasës. Buvau tada drovus vienkiemiovaikas, iki ëjimo á mokyklà miestelyje gal trejetà kartø te-buvæs. O ið „darþø” suëjæ atseit miesèioniukai arðûs kaipgaidþiukai... Po vienà á kampà uþspeitæ þioplelius „kaka-viniais” batais spirdavo á kinkas ir kur papuola ir ðnypðda-vo: „Ak tu, suka!” Nors niekur nesuko... Reikli, regis, per-dëm akyla mokytoja Èeslava Vaitelavièienë liepdavo cho-ru skanduoti „darþiniø” jau iðmoktus posmus ar daineles.Keistas nepasirenkamos kaimenës jausmas. Bet pamaþuapsipratom, apsiuostëm, radom draugø, nors kaimietukaidar ilgai tamsiu, kaþkuo apliurkðtu linoleumu iðklotamepradinukø koridoriuje jautëmës kaip sugauti. Kol pajutau,kad kai kurie ið gaidþiukø itin daþnai gretinasi ir tampo uþpereinanèiomis sruogomis mirganèiø paèios graþiausiosmergaitës plaukø, portfelio. Atseit juokais, bet su nuolati-niais galgi ir savininkiðkais uþmojais. Greièiau instinkty-viomis, nesàmoningomis reakcijomis (sako, kad ðeðiame-èiai moterø pirtyje jau perdaug mato...). O jau ir manoblozneliðkà gal savimonæ buvo iðtikæ neaiðkûs maudesiaiakimis susidûrus su Laima Butkute, milicininko dukra. Betyro mergaitiðko groþio, veikë ir iki tol negirdëtas vardas.Laima – kaþko paslaptingo kupinas, iðbaigtas, trumpas, betir miglotas, klampus greta straksinèios, atrodë, purienosarba kaþkokio laimës ðifro. Paþadas. Gleþnumo potyris.Pirmokëlio slaptos kanèios! Greièiau nuojautos nei tikre-nybë, bet dabar keista, kaip tada toks þioplas puoliau veikti.Juokai per visà pilvà! Per fizinio lavinimo pamokà, apsi-vilkæ „futbolkëmis”, susikibæ rankomis aktø salëje (!) eida-vome ratelius, þaisdavome. Sumeèiau, kad, atsistojæs tamtikroje berniukø rikiuotës vietoje, po to pagal mokytojoskomandà atsiduriu greta Laimos. Be þado priartëdavau irðlapiu nuo prakaito delnu gniauþdavau pirmosios myli-mosios rankà. Jai to ir dabar neþinant.

Ásivaþiavau jau! Ásidilgsëjau... Pavaþiavau netikëtai grá-þusiø minèiø ir jausmø ratais. Metas sukti ienas atgal. (Prieðdaug metø vasaros rytà dviraèiais su draugu Virgaudu pir-màkart taip toli ið Skuodo atmynæ á Platelius ir paslëpæ juospakelës mieþiuose prieð miestelá, vakare, po vadinamojoÞemaitijos festivalio, ðiaip ne taip susiradom uþmaskuotusdviraèius ir medinëmis kojomis parstyrinom daugiau nei ke-turiasdeðimt kilometrø). O dabar – nostalgiðkas, jau asfal-tuotas kelias ið Plateliø á Salantus. Paliekant ðone keistuoliofilosofo Justino Mikuèio tëviðkës Ðateikiø Rûdaièiø kaimelink vedantá keliukà, pro Gintaliðkæ, kurios dvaro kumety-ne, prie kryþkelës á Ðateikius, yra gimæs mano tëvas Ani-cetas (kurá jaunystëje pagal tëvà kartais vadindavo Ðora,Ðuoru, o jo senelá nuo Grûðlaukës – Ðvedu. Nuo ten silkiøkasinaliu iki jûros, iki vaizduotëje mirganèiø þuvëdø laivø– visai netoli), pro jo vëliau gyventà vienkiemá netoli ðiokaimo ir Tuzø ribos, kertant jau ir lentele (!) paþymëtà Bu-bonalës upelæ, pro gausiai archeologams derëjusius kurðiøkapinynus Salanto pakrantëse Laiviuose.

Be laivinio kirvio ir be savo laivo, bet á namus... Ir beþirgo, tik su kamanomis ant kupros pridþiûvusioje juodosodos neðliavoje – verðenikëje, o gal kiaulënikëje? Á namus, átëvynæ... Tikriausia ðio þodþio reikðme, nes tëvas – vienin-telis man likæs ið taip sunkiai uþgyvento naujojo Ðorynëskero. Ten, kur tarpsta ásaulyje tëvo (vëliau ir mano) sodintøberþø alëja, kaupia syvus senas sodas, kurio þiedus kaþka-da nuo ðalnos pilnaties mënesienos naktá gynëme lauþo dû-mais... Dabar ákniubæs lovoje toks visada mitrus ir stiprustëvas, Petronëlës Daukantaitës ið Reketës ir Juozapo Ðorosnuo Grûðlaukës sûnus, liesas ir buklus kaip ið portretø kny-gose átemptai þvelgiàs esà giminaitis Simonas Daukantas,sako, kad baigiasi amþelis... Ten, Narvydþiuose, pirmà kar-tà tarsi netyèia ant beveik perregimos, plevenanèios þalu-mos iðvydau ákypus, ryðkiai gelzganus Saulës spindulius.Tada su vos ðmëstelëjusiu sàmonës ledkalniu ir gimiau? Ko-dël bûtent tai turëjau iðgyventi? Ar tai ir buvo visø mûsøgelminë Saulës, dieviðkosios ðviesos vyda? Dilgsniai perðtiir kunkuliuoja kaip Bubonalë po lietaus. Ir nurimsta tarsipievas pavasará semianti Apða, vagà iðsigrauþæs, kilpuojan-tis Salantas.

P. S. Gal be ðitø pastabø ir komentarø visumos sunkiaubûtø suvokti, kodël bûtent tada, ten ir taip kalbëtasi su Do-vainiø meistru Kazimieru Striaupa.

Between Lestis, Salantas and Apða

Juozas ÐORYS

Before presenting his interview with the folk masterKazimieras Striaupa Juozas Ðorys in an esseystic form givesa brief review of the environs which the craftsman as wellas he himself have come from. The landscape of theSamogitian National Park has been described, and the waysof safequarding the ethnic consciousness and Samogitianworld concept have been discussed.

l

60

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

Kazimieras STRIAUPA. Visokiø þmoniø pas mane atva-þiuoja. Moterys vis nori ðventøjø pasiveizëti... O buvo atva-þiavusios tokios ðventos, jos greitai nuëjo prie to, kuris stoviplikas prie prûdelio... Kaip anos dþiaugësi tuo þmogumi!

Gal kokios tretininkës, pasaulietës vienuolës tos mote-rys buvo, kad jas taip prie iðdroþtø ðventøjø traukë?

Neþinau, bet, matyt, kad dideliai pabaþnos moterys.Anos ir klaupiasi, ir þegnojasi... Prie to plikojo dþiaugësidaugiau negu prie ðventøjø...

O kas tas yra, kuris ant prûdo kranto þuvá pasiëmæs sto-vi? Ir að ið pradþiø pamaniau, kad gal koks þûklautojas, vë-liau tapæs apaðtalu.

Þvejys. Seniau taip þvejodavo. Triusikø neturëdavo, pli-ki þvejodavo.

Nesigëdydavo?Na kad ne. Juk su moterimis kartu neþvejodavo. Vyrai

vieni. Ir mes, vaikai, pliki po upæ vaikðèiodavome þvejo-dami. Tada iðvis nebuvo jokiø triusikø, neturëjom. Kelnës,ir viskas.

Papasakokite, kokia buvo Jûsø tëviðkë, kà augdamas tenmatëte ir patyrëte? Kokie buvo Jûsø tëvai, kuo jie uþsiëmë?Ið kokiø giminiø jie buvo kilæ?

Gimiau Kubakiø kaime, netoli Þemaièiø Kalvarijos. Ikimiestelio keturi kilometrai. Bûrys ðeimos – aðtuoni vaikaibuvom. Tëvai dar buvo prisiëmæ augintiná. Iðeina, kad bu-vom jau devyni vaikai. Gerai visi sutarëm. Dar kartu su mu-mis nuolatos gyveno mamos sesuo, buvo ir senelë. Bûdavo,prie stalo susësim trylika valgytojø. Jiems jau reikëjo geràkatilà bulvynës iðvirti.

O kur ir kaip tà bulvynæ virdavo? Ar Jûsø gimtoji sodybabuvo su senoviniu kaminu, kurio iðplatëjusioje apaèioje,ant kietai suplûktos molinës aslos kurdavo atvirà lauþà irruoðdavo valgá, aukðèiau venzydavosi deðros ir kumpiai?

Mûsø sodyba buvo su senø laikø kaminu. Stogai buvoðiaudais dengti. Prisimenu, kaip stogo ðiauduose þiemà þvir-bliai nakvodavo. Álásdavo á ðiaudus... O mes, vaikai, tyko-davom, kur tas þvirblis pasislëps, norëdavom jø pasigauti.

Ar pavykdavo?Pagaudavom. Pamatydavom, kur álás, ir kai sutemdavo –

èiupdavom. Stogo ðiauduose naktá þvirbliams bûdavo ðilèiau.Kokiais ðiaudais tada dengdavo stogus?Ruginiais.O eþerø nendrëmis?Ne, tada nebuvo tokios mados. Rugius nupjaus, grûdus

nukuls, bet ne su spragilais tokiu atveju kuldavo – buvospecialûs árankiai ilginiams ðiaudams krësti. Ðvelniai dauþ-davo per varpas ir iðbarstydavo grûdus. Paskiau juos suly-gindavo, suriðdavo á didelius buntus, kad bûtø lygûs. Ðiau-dukai turi bûti tiesûs, nesulauþyti. Sulauþytais ðiaudais sto-go nepaklosi.

Ir Jûsø mama kasdien tame senoviðkame þemaitiðkamekamine ðeimynai virdavo didelá katilà karðto viralo?

Je, vasarà virdavo kamine. O prirûkdavo, o musiø kiekprilëkdavo!.. Ûþdavo kaip bitaulys. Tuomet vaistø joms „pa-gydyti” nebûdavo. Uþdegdavom ðiaudø kuðká ir paleisda-vom palei sienas. Kad zys! Didþiausias koncertas bûdavo!Nudegdavo sparnus... Kankindavosi musës, kol joms naujisparnai ataugdavo.

O kaip virdavo?

Dovainiø meistrasSu liaudies menininku, 2004 m. respublikinës konkursinës medþiodroþëjø parodos Rokiðkyje Lionginui Ðepkai atminti laureatuKazimieru STRIAUPA kalbasi Juozas ÐORYS

Kazimieras Striaupa.

r

61

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

Kamine buvo kablys katilui pakabinti. Katilas virdavoant atviros ugnies. Kablys nuleistas, ant jo katilas ir virë.

Ir kokius valgius daugiausia valgydavot?Pagrindinis valgis buvo bulvynë. Mësos ádëdavo (kar-

tais ir be mësos iðvirdavo – ne kiekvienam sykiui uþtekda-vo). Dar ðutynë (nusunktos ir paðutintos bulvës), burokynë,kopûstynë... Valgiai tokie patys, kaip ir dabar, tiktai kaipkas sugeba iðvirti. Ir dabar juk viena ðeimininkë tà patá ska-niau iðverda, o kita – ne. Iðeina kitaip, ir viskas.

Jûsø mama, kaip seniau buvo áprasta, aiðku, mokëjo dau-gybæ namø apyvokos ir lauko darbø, be to, girdëjau, buvoaudëja.

Viskà mokëjo. Ir audëja buvo. Ir siuvo, ir audë. Juk apa-tiniø rûbø niekas kriauèiams neneðdavo – kaip susiuvo, taipbuvo gerai.

O kà kriauèiams neðdavo?Kriauèiai siuvo virðutinius rûbus.Ar neðdavo jiems, ar patys á namus ateidavo?Bûdavo visaip. Daugiau á kiemà juos pasikviesdavo, nes

ðeima buvo didelë. Siûdavo, kol apsiûdavo, tada eidavo to-liau. Turës moterys prisiaudusios ir vilnoniø, ir marðkoniøaudiniø.

Ar Jûsø gimtoji sodyba buvo mamos tëviðkë?Tà sodybà tëvai buvo iðsimainæ. Anksèiau jie gyveno

Þemaièiø Kalvarijoje. Mamos trobelë buvo dûminë, peèiausdar iðvis nebuvo. Jie susësdavo apie ugná ir... Jø irgi buvodidelë ðeima – berods, septynios mergos, nebuvo në vienovaikelio... Susësdavo apie ugná ir ðildydavosi, valgydavo.Paskui, kai jau ugnis perdegdavo, sakë, buvo toks kamðtis,juo uþkimðdavo kaminà, kad neiðgaruotø ðiluma. Ir ðildy-davosi dar tuose po ugnies degimo likusiuose pelenuose.Visa trobelë buvo persisunkusi dûmais, jais kvepëjo ne tikrûbai, bet ir patys þmonës.

Kai tëvai apsivedë, su tokiu Rausèiu iðsimainë sodybo-mis ir þemëmis. Þemaièiø Kalvarijoje buvo gera þemë, betjos buvo nedaug, o Kubakiø kaime þemë buvo prastesnë,bet jos buvo daugiau. Tëvai norëjo turëti daugiau þemës,todël iðsimainë ir perëjo gyventi á Kubakiø kaimà. Ten þe-më buvo apëjusi krûmais, tëvas rovë juos, taip ðiek tiek pra-siplëtë þemës. Buvo daug pelkynø, uþmerkusiø pievas, nekaþin kokia þemë.

Mano tëvas buvo gimæs Pamedlinèiuose. Jo tëvas, ma-no boèelis, buvo sàþiningas þmogus, bet labai ðykðtus, tau-pus. Kai þenijosi jo vaikai – daliø nedavë. Mano tëvukasirgi nieko negavo, kai þenijosi. Parëjo niekuo neðinas. Ati-davë boèelis dalis tik tada, kai jau tapo naðlys, paseno. Ta-da jaunesniajam sûnui, tam, kuris pasiliko su juo gyventi,liepë visiems atiduoti dalis. Bet tik tada, kai pats nebegalë-jo dirbti. Mirdamas paliko testamentà, kad kiekvienam rei-kia duoti po tris karves, dar ten kaþkà... Mûsø tëvas po bo-èelio laidotuviø tam broliui pasakë: „Jei gali, atiduok tà të-vo karvæ... O jei ne – apsieisim... Visi jau turim tø karviø.”Kiti broliai, kurie buvo gobðesni, sakë – ne, turësi atiduotiviskà, kas paþadëta ir uþraðyta testamente. Bet paskui uþëjotarybø valdþia, jaunesnájá brolá iðveþë á Rusijà, o visus gy-vulius iðsivarë, nebegavo broliai në po kiek, gal todël, kad

per daug reikalavo... O mûsø tëvo gautoji karvë ne kaþinkokia tebuvo – davë tik po kelis litrus pieno. Dar ir dabarprisimenu tà karvæ – tokia ilgais ragais, plona, bet maþaipieno tedavë, netikusi.

O pinigø boèelis turëjo. Paliko perniek. Jei bûtø davæstada, kai buvo laikas, visiems po ûká bûtø nupirkæs. Vëliaupasirodë, kad turëjo daug seno pavyzdþio ðimtiniø. Sako, kaiboèelis mirë, jomis galëjo sienas iðklijuoti. Jis po septynias-deðimt metø buvo apsivedæs su tokia moteriðke, kuri, sako, jávëliau, susirgusá sloga, girdë ir girdë savo sutaisytomis þole-lëmis, kol nugirdë... Matyt, sugebëjo iðvilioti ir aukso gry-nuoliø. Po boèiaus mirties ta tëvo pamotë paskleidë po trobàdaugybæ ðimtiniø. Sako – imkit, pasidalinkit!.. Jau buvo ne-vertingi. Jei bûtø davæs, kai tos ðimtinës tebebuvo pinigai...

Sakët, kad boèelio kilmë ádomi, kad jis tarsi kildino sa-ve ið bajorø?

Buvo girdëti, kad jis tikriausiai ið bajorø buvo kilæs. Bo-èius turëjo visokiø popieriø, raðtø – bajoriðkø privilegijø.

K. Striaupa. Marija.

l

62

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

Matai, jis buvo ir miðkø sargu, eiguliu, valdiðku priþiûrëto-ju. Matyt, uþ tai gaudavo ir nemenkà atlyginimà, juk veltuinedirbo.

Kaip ðiuose kraðtuose atsirado þmoniø tokia reta pavarde?Nesutinku þmoniø, iðskyrus gimines, kurie turëtø tokià

pavardæ. Jei ir bûna panaðiø, bet ne tos. Sako, kad lyg bo-èius buvæs lenkas ar ið Lenkijos kilæs, taip girdëjau, bet tiks-liai negaliu pasakyti. Turëjo dvarà, o ið kur já buvo gavæs,neþinau. Kiek buvo girdëti, tà dvarà jis vëliau atidavë sene-liø namams arba prieglaudai, tas dvaras yra netoli uþ Þe-maièiø Kalvarijos, vaþiuojant Sedos link. Dar ten kaþkokssenas pastatas yra iðlikæs. Lyg tvartai, lyg klëtis... Boèius tu-rëjo pinigø, buvo nusipirkæs ir ûká Pamedlinèiuose, turëjodidelá ûká Ðarnelëje. Kas liko – atidavë maldos namams.Taip susitvarkë savo gyvenimà.

Ðiek tiek ir að pasidomëjau Jûsø gana retos pavardës kil-me. 1989 m. Vilniaus „Mokslo” leidyklos iðleistame „Lietu-viø pavardþiø þodyne” raðoma, kad þmonës, turintys Striau-pos pavardæ, gyvena Alsëdþiø, Plungës, Plateliø apylinkë-se. Dar yra uþfiksuota þmoniø, turinèiø pavardes Striaupas,Striaupis (Alsëdþiø, Laiþuvos, Maþeikiø, Sedos, Tirkðliø apy-linkëse). O Skuodo ir Palangos vietovëse pasitaikë ir þmo-niø su ið esmës ta paèia, bet latviðka pavarde – Striaupinie-kas (lat. Straupnieks). Pasak þodyno pastabø autorës Vitali-

jos Maciejauskienës, pavardës „kilmë ne visai aiðki”. Ma-noma, kad gal ji kilusi ið lietuviðko veiksmaþodþio striaubti„sriaubti, su garsu, ðlerpiant srëbti; siurbiant gerti; siurbti,traukti, miegoti knarkiant” (LKÞ XIII 954, 577–578). Be to,þinau, kad gretiname Skuodo rajone yra panaðios daryboskaimo pavadinimas – Sriauptai.

O kaip Jûs sutarët su boèeliu?Sutariau, kai maþas buvau. Tik jis man grûðø neskynë...

Buvo ruduo, ir boèelis atostogavo – pas mus pagyveno galporà savaièiø. Kaþkà lauke darbavosi. Neprisimenu, kà da-rë. Ir buvo toks neaukðtas, nesenas grûðas, ðakos nulinku-sios, noriu nusiskinti grûðà, bet nepasiekiu. Sakau – boèiau,tu man nuskink grûðà, toks jau pageltæs, atrodo, skanus bus...Sako – vakali, negaliu. Nuskink, praðau! Sako – ne manotëra, negaliu skinti, vakali, kaip nori, taip. Buvo netoli þiog-rinë tvora. Iðsitraukiau þiográ, plakiau plakiau juo grûðà, betvis pro ðalá, pro ðalá... Lapus nudauþiu, bet vaisiui nepatai-kau. Jis manæs nesudraudë, kad nedauþyèiau medelio, betir grûðo neskynë. Ásiminiau tada já. Uþ toká jo elgesá dabar játarsi ir gerbiu. Ne nuodëmë bûtø buvusi, jei vaikui bûtønuskynæs koká vaisiø, bet jis laikësi savo: kas ne jo, to nega-li imti. Neskynë. Tu plak kiek nori tas ðakas...

Tarsi ir nebûtø uþ tai atsakingas, nors stovëjo greta...O kaip praëjo Jûsø vaikystë, kuo uþsiimdavot namuose,

Medþio droþëjø stovykloje S. Riaubai atminti. Ið kairës: K. Striaupa, J. Jonuðas ir jaunieji droþëjai.

r

63

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

kaip sekësi bendravimas su broliais, sudraugais? Ar anksti tëvas prie darbøstatë?

Vaikystëje buvo taip. Kai buvau ma-þas – jau turëjau priveizëti maþus þà-siukus, kad varnos nesulestø. Tëvai lai-kë nemaþai þàsø, tai nuo ðeðiø metøturëjau jas ganyti. Þàsinas kad ásikibssnapu á drabuþius, o tada kad apmuðsparnais... Paskiau mane iðmokë ið me-dþio pasidaryti dviðaká. Kai tik þàsinas,kaklà iðtiesæs, eidavo prie manæs, jogalvà dviðakiu pagaudavau á praskilàir nustumdavau. Nebeprisileisdavauprie savæs. O jei anksèiau prisileisda-vau – skaudþiai lupdavo sparnais. Uþ-dauþia taip tarsi tvotø su medþiu. Þà-sino sparnø galai yra kieti, todël jisdauþia labai skaudþiai.

O ar neþnybdavo? Að vaikystëje la-biau bijojau þàsø snapø.

Þàsinas ásikanda drabuþá, grybðteliir odos – tada muðasi. Ásikimba ir deda.Skaudþiai ágnybia ir gnybte.

Vëlesniais metais pristatydavo gany-ti avis. Kai jau didesnis – karves. Kiekpajëgi. Basomis kojomis per vasarà. Pra-dësi pavasariais nuo ankstybës ir taipvarysi iki rudens. Nors ir ðalnos – vistiek basomis. Su klumpëmis – dauþo ko-jas. Jei karvë pasiðlapindavo – greitaibëgdavai pasiðildyti kojø.

O á karvës „tortà” lipdavot ðildytiskojø?

Stengëmës nelipti. Kojos smirdëda-vo. Ir taip prisibraidþiodavome. Ypaèkai reikëdavo jas paleisti ar pririðti – vi-sur jø bûdavo pridëta, prisimyniosi kieknenori.

Papasakokit, kaip tada draugavot suoþiu.

Sykiu su avimis ganiau ir karves. Pa-vasará tëvai sugalvojo ir ið tokios davat-kos parneðë oþelá ir oþkelæ. Sako – teganosi su avimis. Sako, paaugs. Buvovokieèiø laikas, reikëjo atiduoti mësosprievoles, sako, atiduosim uþ prievolestà oþá su oþka. Prie tokio krûmyno juosganiau. Prie krûmyno buvo tvora, o uþjos toliau – sodas. Tie oþiukai, jei tikgalvà ákiða, – tai ir patys iðlenda. Ir nau-jus ðiepelius, metûgëles, kurias tik pa-siekia, tuoj ir nuëda. Neiðganysi jø.Gaudavau barti uþ oþiø neiðganymà,bet nieko negalëdavau padaryti. Oþyspaaugo didesnis. Dar buvo dvi karvës.

Viena – dvejø metø, melþiama, o kità buvom atidavæ tokiam diedui á ganyklà,nes buvo nemelþiama. Rudená parvarë tà karvæ namo. Jos susirëmë. Seniau nu-galëdavo ta, kuri buvo melþiama, bet dabar ta, kuri nemelþiama, sustiprëjo. Kaiþolë atsipjovë, ir parsivarë tà karvæ. Ir ëmë jos grumtis, stumdytis, badytis. Ir tieoþiai ðalia. Þiûri á tas rungtynes ir lenda prie pat karviø. Oþys pamatë, kad busblogai, paðoko á ðalá, o oþka dar arèiau prilindo. Kai karvei susuko sprandà, tadrinkt ant oþkos ir prigulë jà. Oþys nubëgo kuo toliau ant kalno ir þiûri atsisukæs.Oþka liko sulauþyta – visus metus gavau jà neðioti, nebeatsikëlë.

Oþys iðaugo didelis, ëmë man durti ragais, nebeklausyti. Ragai buvo rauplë-ti, kai patraukdavo – ragai kruvini bûdavo. Be to, jis ëmë bëgti ir pas svetimusgyvulius. Tëvai davë lenciûgëlá ir mietelá, kad já bûtø ámanoma ar pridurti kurpievoje, ar su tuo lenciûgëliu parvesti namo. Rudená oþys jau buvo didelis. Uþ-lipdavau ant jo ir jodavau raitas. Prieð tai buvau jau davæs jam drausmës subotagu. Jei kiek man pasiprieðindavo – gaudavo botagu á pauodegá. Bijodavo irausá pajudinti, kai mane pamatydavo.

Rudená, kai atëjo Visi Ðventi, þemë ëmë gruodëti. Apsidarëme ðiltai, ugnárankoms pasiðildyti uþsikurdavom tokiam neðiojamam rendulyje. Jei ant þemëspasikursi, gyvuliai paeina á ðonà ir lieki su lauþu, o rendulá gali nusineðti susavimi. Po Visø Ðventø gyvuliø nuo svetimø þemiø jau taip smarkiai nebereikëjosaugoti, beveik viskas jau bûdavo nuimta. Susigindavom visi gyvulius prie kai-mynø piemenies – anas buvo samdytas. Palengva prie jo varausi gyvulius ir atsi-leidæs atjoju raitas ant oþio. Prijoju, anas sako – kaþin, ar durtø man tas oþys?Sakau, reikia pamëginti. Atsuko nugarà, oþys traukë traukë, kasë kasë, kol pakë-lë kailinius, kad galëtø pakiðti ragus. Kai pakiðo ragus, atsitraukë, ragai iðlindæ, irnuo apaèios iki nugaros iðvarë du dirþus. O tas piemuo gvalts ðaukia! Sako –jëzusmarija, ûkininkas man ið algos tuos kailinius iðskaièiuos, per metus tiekneuþdirbsiu. Kailiniai buvo neprasti. O oþys dar uþ kailiniø uþkabino. Ir uþ kel-niø – pastatë ant galvos. O að negaliu tvertis juokais! Apmiriau ið juoko! Kaiatsigavau, prilaikiau oþá ir nebeleidau jam badytis.

Ar piemenys turëdavo peiliukus? Kà droþdavot?Turëdavom ðiokius tokius. Padroþdavom koká ðvilpá ar kà. O didesne dro-

þyba uþsiimti nebuvo galvoj.

K. Striaupa. Gyvûnas.

l

64

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

O kada pirmà kartà pamatët meistro darbà?Kai pas mus buvo parëjæs siûti kriauèius, tada ir pamaèiau meist-

ro darbà. Jis atsipjovë berþinæ trinkà ir pradëjo droþti muzikantà.Jau buvo ðiek tiek apdroþæs dumples, bet droþinio neuþbaigë ir tàmedgalá numetë á patvorá. Veizëjau, kaip jis dirba, ir galvojau, kadgal ir man kada reiktø panaðiai padroþti. Gal kas ir iðeitø? Tamreikia aðtraus peilio – su maþu peiliuku prie tokios berþinës kala-dës nepasmarkausi. Taip tas muzikantas galvoje ir prabuvo iki tolaiko, kol neiðëjau á pensijà. Tada, sakau, reikia pamëginti, kasiðeis. Ðiek tiek pasisekë – nelabai kokybiðkà, bet vis tiek tà muzi-kantà iðdroþiau.

Ir tai buvo pirmasis Jûsø droþinys?

Taip, pats pirmasis droþinys. Tada turëjau nebe-naudojamà metalo pjûklelá, perlauþiau já ir pritaikiaukaip peilá ar kaip skaptelá. Galà apriðau skuduru, kadneþeistø rankos. Vëliau ásitaisiau gerà peilá. Daugiau-sia juo droþiau. Dar turëjau tokià geleþtæ plonu ga-lu, kad prieièiau iðkrapðtyti smulkius dalykus.

Paskiau iðdroþiau arklá dirvoje. Maèiau, kaip su-kumpæs kaimyno brolis vagojo bulves, o pats kaimy-nas sëdëjo ir sëdëjo ant arklio raitas ir dar traukëtabokà. O jo brolis nuðilæs – paskui þambá. Tada ið-droþiau tik arklá ir patá vagojimà, dar nemokëjau droþ-ti raito þmogaus. Dabar jau iðdroþèiau juos visus,reiks kada uþsiimti. Juokingai atrodë – kaimynas, pil-và iðvertæs, ant arklio rûko tabokà, o tas vargðas, áþambio rankenas ásikabinæs, ið paskos bëga... Tokslyg trûktinas ir buvo, todël kaip norëjo, taip anà irmuldijo. Gudresnysis joja raitas.

Kodël tik 1993 m. iðëjæs á pensijà ëmëtës droþy-bos? Pritrûkot kà veikti ar panorot iðbandyti naujàamatà?

Sûnus mokësi Klaipëdos universitete, bet vëliausugalvojo toliau nebesimokyti. Gal ir brolis sukurstë –sako, ko kvailioji, kam tau mokytis, daugiau uþdirbsiëmæsis verslo. Bet niekur gerai neuþsikabino, ir pomano þmonos mirties pasakë, kad norëtø pasilikti gy-venti mûsø sodyboje Dovainiuose. Pasakiau, kad ge-rai, tegu pasilieka. Sakau, negaliu atsakyti – jei tik no-ri ir pasilik. Ir viskà jam atidaviau. Sakiau, kad jaunori ir dirbk prie þemës, að tau nekomanduosiu, dirbk,kaip iðmanai. Jei ásakinësi, nenorës dirbti – sakys, aðtau dirbu. O dabar jis su þmona dirba sau – kiek uþsi-dirba, tiek ir turi. Viskà jam atidaviau, tik uþsitvëriaudarþelá, tiesa, vëliau dar pasistaèiau klëtá. Kai jau ne-maþai pridroþiau droþiniø, susidëjau juos troboje, betant sekcijos ir kitur jie pradëjo nebetilpti. Galvojau,kà daryti. Nuëjau á Berþorà pas girininkà Ðeðkø ir sa-kau – gal turi kokiø atliekamø drebuliø, gerø man ne-reikia. Sako, neturiu, negausi. Bet bekalbant atsimi-në, kad turi kurmalkiø ir popiermalkiø. Jos po miðkàiðmëtytos – jei nori, susirink, veþkis. Prikrovëm me-dþiø kaip ðieno veþimà, net maðinos padangos suploð-ko. Maniau, kad bevaþiuojant suðaudys padangas...Po to medienà iðsipjausèiau – lauko pusei palikau ap-valius medþius, o vidui supjoviau lygiai, be to, iðsi-pjoviau lentø grindims. Be to, apaèiai, pamatams ga-vau ilgesniø medþiø ið iðvartø, kitur sudursèiau ir taipsusilipdþiau klëtelæ. Joje dabar mano droþiniø muzie-jus, visi jie ten stovi pagal tai, kaip bedirbdamas klë-telæ juos ásivaizdavau.

Nendrëmis apdengiau klëtelës stogà. Jø gavau iðPakastuvës prûdo, prie buvusio malûno. Gal tris metusjas pjoviausi. O kokios bjaurios jos pjauti, per kelismetus suþëlusios. Pripjaunu visà krûvà, o iðsitraukiutik saujelæ. O sunkybë pjauti – sulauþiau kelis dalgko-èius. Kartais sukrisdavau iki paþastø – virðutinis sluoks-nis prasimindavo ir ðlumðt! Uþ paþastø bepasikabinsi,

K. Striaupa. Kristaus kanèios kelias.K. Striaupa. Pieta.

r

65

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

o paskui kol beiðsikarsi á virðø. Þodþiu, ilgai vargau, kol tasnendres iðpjoviau, bet padariau, kaip buvau sugalvojæs.

O kodël bûtinai nendrëmis sugalvojot dengti?Bûtinai. Girininkas Ðeðkus pamatë mane bepjaunantá,

sako, sunku tau bus ið jø stogà suræsti. Sako, gal skiedrøiðsipjauk ir uþsiklosi tà stogà. Sakau, juk esu þemaitis, jeisugalvojau, turiu padaryti, trûks plyð, kiek ir kaip kainuos.Ir padirbau, nes uþsispyriau padirbti. Ir pats apsiklojau sto-gà, nieko nesamdþiau, nes tada neturëjau pinigø, þmonaneseniai buvo mirusi, reikëjo paminklà daryti, be to, sûnusþenijosi, matyt, bijojo, kad kartais nesugalvoèiau parvestipamotës... Ir padariau, nes dar jëgos turëjau.

O ið ko iðmokot statybos ágûdþiø?Ið nieko – kai dirbi ir iðmoksti. Daugiausia pradirbau

vairuotoju, niekada prie statybø nebuvau dirbæs, iðskyrustada, kai staèiausi savo trobà Dovainiuose. Bet tada meskartu su kaimynais jà pastatëme per penkias dienas, nessuëjo ir daug nekviestø pagalbininkø. Taip þmonës norëjoman atsidëkoti uþ pagalbà, nes kai dirbau vairuotoju, viskoþmonëms prireikdavo, o að neatsisakydavau padëti. Yra þmo-nës, ir jiems reikia padëti. Tokia mano taisyklë. Nes þmo-gus yra þmogus. Yra þmonës, nei velniai, nei angelai. Tie-siog þmonës. Jei su þmonëmis elgiesi þmogiðkai, ir ið jø su-lauksi panaðaus atsako. Man taip visada, anksèiau ar vë-liau, bûdavo.

Ar dirbdamas klëtelæ turëjot iðankstiná planà, kas kaipten turës tilpti?

Be to nepadarysi. Nors projekto architektui nebuvau uþ-sakæs... Dariau jà dviejø aukðtø, nes norëjau, kad bûtø kuodaugiau vietos sudëti droþiniams. Tam dabar ir naudoju abuaukðtus. Ið galo atsitvëriau dirbtuvëlæ. Ten daugiau dirbu,kai ðilta. Kai bûna ðalta ir sugrumba rankos, medá neðuosi átrobà. Sëdu prie peèiaus ir ðiukðlinu virtuvæ. Kol dar martisu ðluota nëra pasiûliusi (juokauju, gerai sugyvenam).

Dirbtuvëje maèiau senà varstotà – panaðø á tà, kurá ma-no tëvas ið netoli nuo èia esanèios Gintaliðkës kaimo vien-kiemio arkliais atsiveþë á Narvydþius prie Skuodo.

Tas varstotas yra mano tëvø ágytas tada, kai jie mainësiþemëmis ir gyvenimais (sodybomis). Jis liko senøjø gyven-tojø neiðsiveþtas, o dabar man pasitarnauja. Jau tada buvosenas, vëliau juo dirbo mano tëvas, dabar að. Aptiþæs jau,bet galima dar pliauskæ medinëmis verþlëmis priverþti. Ma-no amþiui uþteks.

Kai uþlipau á antrà klëties aukðtà, pastebëjau, kad atko-piau laiptais, kurie yra tarsi ðarvonës ertmë, prie kurios ðo-nø iðdroþtos medinës þvakës ir prieðais paguldytas Kristus.Tai centrinë antrojo aukðto kompozicija. Be to, deðinëje antlentynø gana ankðtai iðdëstyta Jûsø sukomponuota visa Kris-taus gyvenimo istorija. Kaip tai sugalvojote?

Ëmiau ir sugalvojau iðdroþti Kristaus kelià nuo pradþios

K. Striaupa. Paskutinë vakarienë.

l

66

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

iki pabaigos. Kai tik klëtá pastaèiau, ëmiau tai daryti. Besta-tant buvo labai daug minèiø, kaip ir kà reiktø iðdroþti. Tikgalvojau, ar man seksis tai padaryti. Po truputá droþiau irpadariau Kristaus gyvenimo kelià.

Kaip atsiranda Jûsø kûrybinës mintys?Savaime atsiranda. Kai pradedi dirbti, minèiø kyla vis

daugiau ir daugiau. Bedirbant kartais vienà droþiná tik pra-dedi, jis lyg savaime droþiasi, o jau galvoji apie kità. Apietai, kas gali bûti. Taip jau kitam darbui planus darai.

Minëjot, kad daug kas paaiðkëja tarsi prieð miegà arbapusiau miegant, kartais sapnuojant.

Jei kà nors galvoji dirbti, naktá nedaug ir miegi. Tokiapusiaumiegë. Galvoji ir galvoji, nori nusikratyti tomis min-timis, bet negali ir negali. Turi galvoti ir galvoti – ir ne vienànaktá, o tankiai ir kelias. Turi galvoti apie vienà dalykà – kàir kaip droði. Tà bedroþdamas kartais jau apie kità galvoju.Taip ir bûna.

Kaip pradëjot, kaip sekësi darbas, ar viskas pagal sugal-vojimà iðëjo dirbant Kristaus gyvenimo istorijà? Juk tai dau-gybë nutikimø su nesuskaièiuojama gausybe dalyviø.

Tai Kristaus kelionë pagal tai, kaip giedamos „Kalnø”giesmës. Neturëjau jokiø pavyzdþiø, dirbau taip, kaip su-galvojau. „Paskutinei vakarienei” buvau pridroþæs bûrá ir

kitø veikëjø. Juk ir Kristaus motina, ir ðventasis Juozapas tenturëjo dalyvauti? Paskui pasiteiravau kunigø, sako, tegu tenbûna tik apaðtalai.

Kitose ciklo vietose tiesiog knibþda nuo veikëjø...Visø tos istorijos dalyviø neiðdroði. Reiktø tada droþti

visos Jeruzalës ir kitø vietø þmones... Bet nemaþai ir ið-droþiau.

Stengiatës, kad veikëjai bûtø su ryðkiais charakteriais,skirtingais bruoþais, ásimenanèiais veidais?

Bûtinai. Kiekvieno droþinio veikëjo veido iðraiðka yrakitokia. Stengiuos padaryti judantá þmogø. Kitaip droþinysbus uþmiræs, suðalæs, neturës gyvumo. Kiekvienas droþinysturi nuteikimà – veidas, judesiai turi atitikti veikëjø elgesá.

Kiek truko tas didþiulës apimties darbas?Ilgai. Greitai negali iðdroþti. Vienos figûros per dienà ne-

iðdroði, reikia bent poros. Jei dirbtum vienodai, padarytumgreitai. Reikia ir pagalvoti, kaip figûrà priderinti prie figûros.

Pastebëjau, kad ðiaip figûrø ir veikëjø nedaþot, o ðven-tuosius daþot. Kodël?

Ðventuosius daþau. Ðventieji be daþo neturi vaizdo, o ki-tus ir be spalvø gali pavaizduoti. Þydø spalvos buvo ryðkios– taip vaizduojama baþnytiniuose paveiksluose. Ir að pana-ðiai stengiuos, nes ðventuosius droþiu pagal paveiksliukus.

Gal turit ðventøjø, kuriuos labiau uþ kitus mëgstate ið-droþti?

Kad ne. Visus juos vienodai mëgstu. Visi man vienodi.Neþinau, kuris ið jø galëtø bûti geresnis ar blogesnis. Kaipsakiau, að ir þmones maþai teiðskiriu. Jei jau labai prastasþmogus, tai prastas, o jei ðiaip man visi þmonës geri, að jønesmerkiu. Taip ir ðventieji – man jie visi ðventi.

Atrodo, kad kita Jûsø mëgstama tema – istorijos ávykiai?Iðdroþiau Vytená. Laikraðtyje radau apraðymà, kad Vyte-

nis valdë Lietuvà dvideðimt metø, kovojo su kryþiuoèiais,buvo juos jau beveik nugalëjæs, tik trûko pribaigti. Ðaukësidar kariuomenës, ginklø, siuntinëjo pasiuntinius tuo reika-lu. Norëjo kryþiuoèius pribaigti, kad nebevargintø lietuviø.Uþëjo Perkûnas ir sako – negalima tautos þudyti. Vytenissusibarë su Perkûnu. Sako, turi ateiti mano uþsakyta kariuo-menë, ginklai, kitaip að negaliu. Susipyko galutinai, ir Per-kûnas Vytená nutrenkë. Visa tai ir iðdroþiau. O kaip þemai-èius krikðtijo – savo galva droþiná sugalvojau, kaip turëjobûti. Iðdroþiau kryþiuotá su kardu, o þemaitis su lazda joneásileidþia. Prieðinasi, gerai susikibo. O paskui – kieno jë-ga, to ir teisybë. Pasidavë jø kunigaikðèiai, nebeatsispyrë.

Esate iðdroþæs nemaþa etnografiniø vaizdø su buvusiaisdarbø, amatø prisiminimais.

Senoviniø dalykø jaunieji nëra savo akimis matæ. Ir ma-no sûnus su marèia dyvijasi, kai iðdroþiu koká senoviná ra-kandà ar kà panaðaus. Iðdroþiau kuliamàjà maðinà, sukamàketuriais arkliais. Ruzvelkis. Arba prietaisas linams minti.Linai ëjo per tokius kronkðlius arba volus. Irgi arkliais varo-mas. Turëjo mûsø kaimynai. Dar buvo mintuvai linams, darbrauktuvëmis juos braukdavo – spalius iðdauþydavo paèiøpasidarytomis lentomis.

Iðdroþiau senoviðkà sodybà – panaðià á tà, kokia buvomûsø tëviðkëje. Ten yra svirnas, darþinë, kûtë, gyvenamasisK. Striaupa. Ubagas.

r

67

namas, ðulinys, ðuns bûda... Ðiuos droþinius ið manæs nu-pirko Þemaitijos nacionalinis parkas.

Maèiau Jûsø iðdroþtà dabar visiðkai retà, bet seniau Þe-maitijoje kai kuriose vietovëse paplitusá etnografiná kiaulëspjovimo bûdà.

Seniau kiaulei pjauti sukviesdavo kaimynus – po ðeðis,septynis. Pasidëdavo kieme baèkà, ant jos pasikeldavo kiaulæ– ir taip jà papjaudavo. Vëliau jau suprato, kad nebereikiakiaulës kelti ant baèkos. Mano tëvai laikë veisliná kuilá, ið-augdavo toks didelis, kad jau nebegalëdavome uþkelti antbaèkos. Jei imtum uþ kojos, gali ir nuspirti. Sunkûs kuiliaibûdavo, ypaè tada, kai juos iðkastruodavo. Dar pripenëda-vo. Sverdavo toks kartais apie tris ðimtus kilogramø. Tokiamreikia daug vyrø, kad ant baèkos uþpraðytum, be to, ir pa-këlæs neiðturësi. Sulauþys baèkà ir dar pabëgs... Liuobdavouþ kojos tvarte kuilá prisirið, tà virvæ kur nors uþ medþiouþmesdavo, kai iðveda á kiemà – tada uþ nosies... Atsuksatgal prie medþio ir peiliu po kaklu... Vëliau ir maþesniustaip ëmë pjauti – kam kelti? Ir taip gerai numirðta, ir kraujovëdarams paimti galima. Stovi parðas iðsiþergæs, kol kraujasiðbëga... Jaunieji jau nebeþino, kaip kiaulæ ant baèkos pjauti,o senieji dar atmena.

O seno kuilio mësa ar derëjo valgymui? Sako, kad jiatsiduodanti kaþkokia specifine smarve, sutroðkimu, esantigelsva...

Jei po iðlyginimo (kastravimo) paðerdavo mënesá – derë-jo. Tik jau oda pastora – neákasi. Kailis kaip reikiant... Omësa, laðiniai – bûrys buvom, suvalgëm. Be to, dar rudenápapjaudavo valgymui kokià senà karvæ. Ið tos karvës kaulø,nors ir liesa bûtø, bûdavo daug riebalø. Kai kopûstai su to-

kiais kaulais iðvirdavo – pavirðiuje taukø bûdavo per pirðtà.Viralas toks net negaruodavo – padëdavo kà tik iðvirusá ka-tilà, bet garo nekildavo! Neþinodamas iðtvilksi ir burnà pa-sëmæs ðaukðtu. Taukas nepraleidþia garo.

O seno oþio mësa ar bûdavo valgoma? Net apie senber-ná sako, kad jis dvokia senu oþiu...

Nei oþio, nei oþkos mësos nesu ragavæs, negaliu pasa-kyti. Mes savo oþius vokieèiams kaip prievolæ atidavëm.

Prilaikot daug gero, sveiko jumoro, turit linksmus plau-èius... Tai matyti ir Jûsø darbuose.

Daugiau linksmi nutikimai bûna ið gyvenimo. Juk kar-tais, kai moterys susibara, sijonus susikelia ir uþpakalius vie-na kitai parodo. Tada jau ramu... Bet su tokiais dalykais rei-kia atsargiai, visko negali droþti – gali kaimynus uþgauti.Ne kiekvienam patinka teisybë. Uþ teisybæ nakvynës ne-gausi – senas posakis.

O kaip droþët garsøjá Þemaièiø Kalvarijos ubagà? Sakët,kad gerai já paþinojote.

Dar ir nepaaugæs buvau, bet já ypaè gerai ásidëmëjau. Jisbuvo turtingas þmogus, turëjo tris ûkius apie Þemaièiø Kalva-rijà, ten þemës neprastos. Turëjo gerus, tikrus ûkius, ne kokiusprastus... Ir jis, tas Rimkûnas, tuos ûkius iðarendavodavo (ið-nuomodavo). Veltui nedavë – uþ þemës naudojimà gaudavopinigø. Ir vienam ûkyje jis turëjo kambará (ar du?), kur kartaisgráþdavo nakvoti. Iðeidavo po savaitæ, po mënesá – nueidavoá Ðidlavà (Ðiluvà), dar toliau po visà Lietuvà, keliaudavo kurtik atlaidai bûdavo. Visur ëjo – terbà ant nugaros, batus á ran-kas... Visas nuskaræs, vienais lopais – kaip þiuþis... Taip ir trauk-davo – roþanèius ant kaklo, lûpa apatinë buvo didelë – einantkrutëjo... Kalbëjo poterius ar ne – bet lûpa visada plustëjo,

Su anûke Erika. Aldonos Kuprelytës nuotraukos

l

68

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

palûpys atkritæs... Lûpa kaip naginë. Visur jis dailinosi– ir prie baþnyèiø, ir prie kunigø. Per Þemaièiø Kalva-rijos atlaidus anas visur su jais dalyvaudavo, visur lin-do. Vieni priimdavo, kiti – ne, bet juk toks pamaldusþmogus... Tokiam kunigas negali vieðai atsakyti – norinenori turi turëti reikalø. Ir kas gali pasakyti – ar jis iðtiesø buvo pamaldus, ar vaidino? Sunku pasakyti. Þe-maièiø Kalvarijoje buvo daug davatkø – ðventa vietatraukë. Jei kokia davatka susirgdavo, Rimkûnas tuojprie jos pristos. Gal turi auksinëliø? Norëdavo, kadjam atiduotø, o jis þegnodamasis eidavo keliais, pote-rius kalbëdavo. Sakydavo, kad nuneð auksinëlius baþ-nyèiai, ne kunigui, o að, sakydavo, pasimelsiu, iðmel-siu tau dangø. Jei turi, atiduok man, neduok kunigams.Ir davatkos patikëdavo, atiduodavo jam paskutiná. Sa-ko, kad jis ant kaklo turëjæs pasiriðæs terbelæ, kai tikgaus auksinëliø – tuoj á terbelæ... Taip sutaisydavo pi-nigø ir ar ûká nusipirkdavo, ar dar kà sugalvodavo. Opats valgydavo gal savaitës senumo bulvynæ – kol vi-sos nesuvalgydavo, naujos nevirdavo. Ta jo bulvynënuolat su juo ðnekëjo, puðkëjo... Vis tiek deda á save...Maèiau já kaip gyvà, ástrigo jis man á galvà ir iðdroþiaujá toká, koks jis ir buvo. Ir apsirengimas toks, nuolatnuskuræs buvo, purvinas, nosis ilga kaip agurkas, lûpaatvipusi, þandai ákritæ... Labai negraþus. Buvo apþëlæs

– nekirpo plaukø, barzdos kur ne kur plaukas tebuvo, gal su peiliukartais ir nusipjaudavo, jei perdaug uþsiriesdavo...

Buvo ruduo, kaþkur jis keliavo. Nuo Alsëdþiø einant prieð Þe-maièiø Kalvarijà yra toks medinis tiltelis. Þmogus rytmety, beðvintantten ëjo prie gyvuliø ir rado já negyvà. Buvo numiræs, bet nei kienouþgautas, nei primuðtas. Tik vëliau Rimkûnà radæs þmogus iðmokogyventi. Iki tol vargingai gyveno, pastatai buvo aplûþæ, bet vëliauatsistatë naujus pastatus, gerai apsirengë... Pasisekë. Kai Rimkûnàapieðkojo, terbelës ant jo kaklo nebebuvo, kaþkur buvo prapuolusi.

Ir ubagà Rimkûnà ðiek tiek paspalvinot?Ðiek tiek. Matai, jo lopai buvo ið kitos spalvos medþiagos. Ap-

daras vienoks, lopai kitokie. Koká turëjo, toká uþdëjo. Reikëjo pa-spalvinti, kitaip nesimatys, kur uþdëti lopai.

Kartais kà nors pats sugalvoju, nebûtinai istorijà imu ið gyveni-mo. Iðdroþiau þmogø, kuris kartais per gërimà paklysta, nebeþino,nei kur jo namai, nei kur esàs. Iðdroþiau taip – norëjo þmogusnueiti pas panà, bet pataikë á tvartà pas kiaulæ. Apkabinæs ðnekina,siûlo ið butelio laðiukø... Taip juk kai kuriems gali atsitikti.

O kaip Jûsø sodyboje atsirado tiek daug kerø ir maþesniø keraliø?Netoli nuo Dovainiø yra toks eþeriukas. Anas pagal padavimus

atsirado ið nakties. Pirma buvo kaþkokie garsai, cypimai girdëti.Kiek ten cypë, sunku pasakyti, bet po nakties toje vietoje, kur anks-èiau buvo miðkas, atsirado eþeriukas. Nedidelis, gal kokiø dviejøhektarø ploèio. Sukrito miðkas, viskas prapuolë, ir atsirado eþeras.Matyt, vëliau medþiø kamienai nupuvo, o kerai pasiliko. Jø yravisame eþere, nei su tinklu, nei su kitkuo ten nepaþvejosi. Ir kitosþuvies, kaip karosai (tiesa, yra ir vëþiø), ten nëra. Sako, dar ir vëgë-liø pagavæ, o kitø þuvø nëra. Ar vanduo rûgðtus? Kartà sekmadienápas mus pasimaiðë jaunesniø vyrø. Sakau, einam á eþerà, padësitman kerø parauti. Visokiø ir valgiø, ir gërimø nusiveþëm, sakom,pavieðësim prie eþeriuko. Taip ir buvo – kaip ðernai po eþerà, pojo dumblus kapstëmës, maurojom... Atsistoti neiðeina, smengi ádurpþemæ, baimë ir pasileisti ant dugno. Ir per dienà prirovëm ne-maþai kerø. Vëliau sugalvojau juos sodyboje sustatyti tarp obelø.

Ypaè didelis keralis stovi prieðais trobà, arèiau vieðkelio...Tà buvo sunku iðrauti – jo viena ðaknis buvo áaugusi á eþero

ðlaità. Toks jaunas vyrukas su pjûkleliu palindo po vandeniu. Pa-pjauna ir iðlenda, papjauna ir vël galva kyðo... Ðiaip taip iðtraukëmtà kerà, kai ðakná atpjovë.

O kaip eþeralis vadinamas?Lestis.Kà jo vardas galëtø reikðti?Kad ne að krikðtijau – negaliu pasakyti. Turbût ið senovës tà

vardà turi.Esate ir geras kaukiø meistras. Girdëjau, kad nuo jaunumës ëjot

kartu su Uþgavëniø èeleda? Kaip Uþgavëniø „liga” apsirgot?Uþgavënes ið jauno mëgau. Mëgau ir kaukes pasidaryti. Seniau

daug kas eidavo taip – kailá akims ir nosiai iðkirpdavo ir tuo visakaukiø gamyba baigdavosi. Buvau pasidaræs meðkos galvà, pada-riau, kad ir jos þiaunos darinëtøsi, kad galëtø iðsiþioti. Kartais duo-davo degtinës, bet daug gerti vaikðèiodamas negali, todël sugalvo-jau padaryti taip, kad kai meðka iðsiþioja ir uþsiverti degtinæ, jisubëgdavo á guminæ pûslæ, skirtà kaitinimui, kurià buvau pritai-sæs prie pilvo. Kiti paragaudavo, duodavo ir meðkai, iðsiþioju ir –kliu kliu þemyn... Ðauks, kad perdaug iðgëriau, o degtinë pûslëje.Sakydavo, priðlapins meðka trobà, nebeiðvilksi jos, smirdës... Jei

Meistro senelis Pranciðkus Striaupa.

r

69

The master from the village of Dovainiai

A comprehensive conversation with the original woodcarver Kazimieras Striaupa, who is living in the village ofDovainiai (Plungë distr.), has been presented. The authorJuozas Ðorys touches the ground not only of the varietyof the values, and themes of the craftsman, who is creat-ing in a natural and spontaneous way, but also makes theforgotten traditions, jobs and customs pressing.

PAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYSPAÞINTYS

iðvarys, ir iðeidavom. Gaudavom kelias kapeikas, dar konors ir traukdavom toliau. Jau prieð vakarà silpnai bepaei-nu... Tiek apsilpau, o degtinës visai nenorëjau ir negëriau,bet veikë jos garai, kai pro meðkos þiaunas jà pildavau ápûslæ. Tas kvapas taip apsvaigina, o meðkos kaukës nusiim-ti negali, visa yra pririðta prie rankø. Kiti nusiima lengvàkaukæ ir eina per laukà, o að visàlaik turëjau su ja vargti.Galva sunkiausia, kailiu apdëta. Nagus kaip meðkos buvaupasidirbæs, galëjau su jais ir á medá álipti.

Kà dar meðka per Uþgavënes darydavo?Seniau meðkas vedþiodavosi po kiemus. Taip ir per Uþ-

gavënes – lenciûgu prisiriðæs þmogus eina vedinas meðka.Atëjæ kaip sugebëdavom, taip ir vaidindavom. Ðeimininkësir jø dukros bijojo meðkos, kad stipriau jø nepriglaustø. Ojei kas sugalvodavo eiti kibtis, nagais ðiek tiek paspausi,suspausi odà, ir greitai tokiam praeidavo noras eiti su með-ka kibtis. O jei dar supilsi butelá degtinës, ðaukdavo gvalts,kad tik greièiau meðkà iðvestø. Duos ir laðiniø, ir pinigø,kad tik meðka iðeitø, kad nebûtø klapato.

Kokios dar kaukës Uþgavëniø kompanijoj buvo ásidë-mëtinos?

Vienas buvo pasidaræs vadinamuoju skarijotu. Visus dra-buþius ið kitø drabuþiø susiuvinëjæs. Kai eidavo, vëjas pa-pûsdavo – skaros tik plûst, plevësuoja á visas puses. Kitaskoká kailá uþsidëjæs, kitas velnià pasidirbæs – ragelius, uo-degà prisidës. Velniuku paskirs toká, kuris nedidelis ir mit-rus. Jei kartais neáleisdavo á trobà, toks paðokdavo ir antstogo, kokiu kamðèiu uþkiðdavo kaminà. Kurdavo vëliau ðei-mininkë ugná ir neuþkurdavo. Visokiø ðposø pridarydavo.Einant su Uþgavëniø bûriu pirmiausia velnias atbëga priedurø, kad namiðkiai nespëtø jø uþskæsti, kad bûtø galimaáeiti. O jei visi eis kartu ir ið lëto, tai kartais nosimis atsimuðiá uþdarytas duris. Tada visko pridarydavo – ðunis iðgàsdin-davo taip, kad jie suviduriuodavo...

Kaip darydavotës kaukes – patys ar kam uþsakydavot?Kiekvienas pasidarydavo. Sau dariausi pats, o kitiems

nedariau. Juk irgi turi rankas... Sugalvojau ir kitais metaispo meðkos pasidariau arklá. Pasidariau arklio galvà, pasida-riau rëmà, pats lieki viduj, apsidengi aplinkui, átaisai uode-gà, turi vadeles – iðeina kaip tikras arklys. Kojoms turi ið-kamðà, iðdedi jas á virðø, apauni batais – atrodo, lyg jotum,lyg bûtum raitelis. Per dienà bevaikðèiojant ir ðonai pasida-ro kruvini, nugrauþia. Kai vaikðèiojau per Uþgavënes, mëg-davau pasidaryti kà nors ádomesnio, neidavau vien kailá nuoakiø nusikirpæs. Jei eini, turi bûti rimtai pasiruoðæs. Kas kàsugalvodavo Uþgavënëms, tas tà ir dirbo.

Vëliau ir veidui pridengti ið medþio ëmët kaukes droþti?Þemaitijos nacionalinis parkas ëmë ruoðti kaukiø paro-

das ir konkursus dvaro svirne, Aldona Kuprelytë pristojo, pra-ðë, kad dirbèiau. Kartais nebenoriu dirbti, bet neduoda ra-mybës. Ir negali atsisakyti. Uþ darbus esu gavæs medienos,àþuolø, kiekvienais metais nepaskutinëj vietoj likdavau. Esuir pirmà, ir antrà vietà gavæs, ðiemet vël pirmàjà laimëjau.

Esat gavæs ir kitø premijø – pavyzdþiui, 2004 m. tapotRokiðkyje rengiamo visos Lietuvos liaudies skulptoriø kon-kurso, skirto Liongino Ðepkos atminimui, laimëtoju.

Dël tø premijø – ne visuomet paèios aukðèiausios vietosbûna, bet be nieko beveik niekada nelieku.

Telðiuose praeitais metais apskrities „Aukso vainiko” kon-kurse pelnëte antràjà vietà.

Tas vainikas toks teiðëjo... Nebesudëjo ten gerai mano„þaislus”, ne taip, kaip reikëjo. Iðsimëtë jie. Kai paskui su-dëliojom, sako, iðkart taip reikëjo...

Á Islandijà buvo iðveþæ mano darbus, iðpirko visus, vie-nà tik parveþë, nes buvo nutrûkusios rankos. Ir á Vokietijàbuvo iðveþæ, ir kitur.

Darot ir ádomius papuoðalus – stebinat netikëtomis idë-jomis.

Ðiaip daug darbo su papuoðalais, nesinori uþsiimti. Bu-vau padaræs papuoðalø su arklio uodegos aðutais – iðpinijuos, jie turi ávairiø spalvø blizgesio, atspalviø. Kai juos su-pini, iðeina raðtas.

O pats ar kada dirbot su arkliais?Nuo pat maþens ariau dirvas, akëjau. Juk su arkliais se-

niau viskà ir darëm. Ir jodavau, ir raiðiodavau juos, ir vaþia-vau su ratais, rogëmis.

Kai buvau dar maþas, brolis jau dirbo su arkliais. Apsi-kumeliavo kumelë, turëjo ðirvà kumeliukà. Brolis mylëjoarklius. Kumeles tada vis tiek kinkë, jos visur buvo su ku-meliukais. Kai brolis dirvoje apsistodavo pailsëti, kumeliu-ko priekines kojas uþsidëdavo sau ant peèiø ir taip vaikð-èiodavo. Paskui kumeliukas ir pats iðmoko palipti ant pe-èiø. Rudená kumelys paaugo jau didokas, kai lipa ant bro-lio, ðis kanopomis kartais gaudavo ir per galvà. Jau nebeno-ri jo, bet tas vis tiek lipdavo... Per þiemà uþaugo visai dide-lis arklys – vis tiek lipdavo ant brolio, kai arklius iðleisdavoá aptvarà pasivaikðèioti. Kumelys norëjo pajoti ant þmogaus...Vëliau prie trobos bûdavo prirauta þiogriø – dël atsiginimonuo kumelio. Paaugæs iki dvejø metø buvo graþus, zbrai-nas erþiliukas. Brolis jam ir aviþëliø ápildavo, ir ðiaip, kurgalëdavo, pagerindavo maistà. Brolis já pavadino Karaliu-mi. Dël to, kad buvo toks protingas. Brolis, kai arklius ap-tvare paleisdavo laigyti, sakydavo: „Kaziau, bëk á trobà, tuojpaleis arklius pabëgioti.” Iki puskelio dar ðiek tiek pabëgda-vau, maþas vaikas tebebuvau, kai iðgirsiu, kad jau pravari-nes duris atidaro, kai iðgirsdavau jø kanopø bildesá, tada nërëplomis á trobà nebegalëdavau árëplioti, apmirdavau ið bai-mës, nes bijojau Karaliaus, kuris ðoka ant peèiø. Paskiauiðvedë tà arklá á jomarkà parduoti. Jis per ratus ðoko priekitø arkliø. Kol iðpainiojo... Já kaþkas nupirko, bet vëliau,uosdamas brolio pëdas, buvo parbëgæs á namus.

l

70

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

Siekdami susidaryti iðsamesnæ ir tikslesnæ pagonybëssampratà, suprasdami jà ir kaip religijà, ir kaip kultiná elge-sá, mes kartu turime suprasti pagonybæ kaip tam tikrà idea-lø teologijos tipà. Taèiau dël jos ypatingos prigimties, paly-ginti su kitomis pasaulinëmis religijomis, labiausiai pago-nybei tiktø tokie apibrëþimai kaip poli- ir ad hoc. Plaèiau-siai pagonybæ galëtume apibrëþti kaip „individo ar bendruo-menës interaktyvaus bei polimorfiðko ðvento santykio su visakuo, kas apèiuopiama, juntama ir/arba antjusliðka, teigimà”.Toks paaiðkinimas pasiûlytas „Gamtiniø religijø sàraðe”, sie-kiant ið dalies atskirti pagonybæ nuo gamtinës religijos iratsakyti á klausimà, ar kuri viena ið jø kità apima. Apibrëþi-mas aprëpia ne tik humanizmà bei natûrizmà/natûralizmà(gamtos garbinimà), bet ir tradicinius (poli)teizmus. Taigiðitaip suprantant pagonybæ, tasai dvejopas santykis, koká betkuris individas ar bendruomenë gali turëti su fiziniu pasau-liu, kitais þmonëmis, apskritai sàmoningomis bûtybëmis ir/arba su antgamtinëmis, maginëmis tikrovës dimensijomis,– jei tik tas santykis pagoniðkas, – turi bûti suvokiamas kaipsakralus, ðventas ir holistinis. Tuo pat metu nëra jokios vie-nos formos, prie kurios ðis santykis turëtø taikytis. Prieðin-gai: ámanoma daugybë skirtingø formø.

Vienas kritiniø priekaiðtø pateiktam apibrëþimui yra tas,kad já atitinka daugelis religijø, jau vien dël minëtos konjuk-cijos/disjunkcijos ir/ar, kuri leidþia vieniems pagal pageidavi-mà pasirinkti neantgamtinæ, gamtos religijà, o kitiems – ávai-rius transcendentinius gnosticizmus. Bet uþtat ðis apibrëþi-mas apima „senosios mokyklos” pagonybæ: pavyzdþiui, grai-kø-romënø klasicizmà, konfucionizmà, ðinto bei santerijà.

Kita vertus, kas skiria pagonybæ nuo daugelio stambes-niø ar smulkesniø pasaulio religijø, tai jo kraðtutinis poli-morfizmas. Pagonybei negali atstovauti joks vienas kano-nas ar autoritetas. Nors pagonybëje, kaip visumoje, ir galibûti atskirø grieþtai apibrëþtø formø, jos visa apimanti di-fuzija bei ávairovë pranoksta krikðèionybës, budizmo ir nethinduizmo ávairovæ. Aldousas Huxley’is teigë, kad „krikð-

èionybë, kaip ir hinduizmas ar budizmas, në nëra viena re-ligija, bet keletas religijø, pritaikytø skirtingo tipo þmoniøporeikiams”,1 o tai juoba teisinga pagonybei. Prieþastis ta,kad pagoniðkasis identitetas yra lokaliai apibrëþtas, tiek in-dividø, tiek bendruomeniø atþvilgiu. Pagonybë neturi neicentrinës administracijos, nei baþnytinio susirinkimo. Taèiaupagonybë yra polimorfiðka ne tik savo apibrëþtumu, bet irtuo, kaip ji suvokia dievybæ. Ðventybë ir dvasiðkumas savai-me gali ágauti skirtingas formas. Ðis dievybës daugiaformið-kumas gali bûti „visaformiðkas”, panteistinis, arba papras-èiausiai „ávairiaformiðkas”, politeistinis. Tuo pat metu, pa-gonybës poþiûriu, dieviðkosios tikrovës heterogeniðkumasgali bûti suprantamas kaip vienoks ar kitoks monistinis vie-nis arba bûti jame sutelktas. Bet netgi tokia perspektyva darnebûtinai yra pagoniðka. Ið esmës, pagonybë garbina tokiàávairovæ, kuri meta iððûká paèioms þmogiðkojo suvokimo beivaizduotës riboms.

Atvirkðèiai, pagonybë mena interaktyvø santyká tarp skir-tingø tikrovës poliø: pasaulio, þmonijos vienoje pusëje ir ant-gamtës kitoje. Pagonybë nei nusiþemina prieð dievybæ, kasbûdinga islamui, nei á gamtà þiûri savininkiðkai, kà pateisi-na Pradþios knyga. Nei jos dievybë yra taip nutolusi, kaipantai deistø, neortodoksø krikðèioniø ar vedantistø, kadvisai nebebûtø paveikiama þmogaus. Pagonybës dinamikatokia, kad pasaulá ar gamtà gali pakeisti þmonija, o dievus,kiek jø ið viso esama, – tiek þmonija, tiek jie vienas kità.Pagonybëje pagrindinës tikrovës pusës, kad ir kaip suvok-tos, yra ið esmës tarpusavy priklausomos.

Ði dieviðkøjø tikroviø sàveika kaip tik ir atmeta teologi-ná poþiûrá á ðvenèiausiàjá Vienà, kuris esà reiðkiasi daugiu,bet savo raiðkø lieka nesutrikdytas ir nepaliestas. Tokia yrateologinë gnosticizmo samprata, poþiûris, kuriuo dieviðkojitikrovë regima kaip grynai transcendentiðka, o materija –kaip blogis, tai, ið ko reikia iðtrûkti.2 Gnosticizmas – taiþinojimo (gnôsis) kelias, kuriuo eidamas individas atranda„tikràjà realybæ”, todël atsiriboja nuo fizinio pasaulio ir

Michaelis Yorkas (g. 1939) yra Etnoastronomijos bei etnoastrologijos tyrimø centro (SophiaCentre for the Study of Cultural Astronomy and Astrology) koledþo prie Bath Spa universitetovedantysis dëstytojas, taip pat Ðiuolaikiniø religijos klausimø archyvo (Archive for ContemporaryReligious Affairs) direktorius, Kultûros bei ðvietimo tyrimø akademijos (Academy for Cultural andEducational Studies) Londone vicedirektorius, Eurindikos tyrimø centro (Center for Eurindic Stud-ies) Amsterdame direktorius. Be ðios, kurios skyrius èia iðverstas, yra iðleidæs dar tris knygas: „NumosPompilijaus romënø ðvenèiø kalendorius”, „Dievai prieð Asurus: indoeuropieèiø kulto bei mito-logijos interpretacija” ir „Ryðkëjantis tinklas: naujojo amþiaus bei neopagoniø judëjimø sociologija”.Mums, be to, gali bûti ádomu þinoti ir tai, kad M. Yorko senelis, pavarde Jurkðaitis, á Londonàkadaise emigravo ið Lietuvos, nuo Tauragës.

Pagonybë kaip teologijaMichael YORK

r

71

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

gráþta prie pirminio Prado, ar tai bûtø Plotino Vienis, arPlatono Gëris arba Idëja, ar Ðankaraèarjos Brahmanas, arBudos Tuðtuma. Gnosticizmo gnôsis – tai ypatingas þinoji-mas, supratimas ar iðmintis, ir tai aiðkiai ne pagoniðka pa-þiûra, siekianti panaikinti patá màstymo dualizmà.

Pagonybë sudaro vienà idealø teologijos tipà, gnosticiz-mas – kità. Ið esmës skirtumai tarp bet kuriø religijø remiasipamatiniu pagonybës–gnosticizmo skyrimu. Kitaip sakant,visos religijos gali bûti padalytos á pagoniðkas ir gnostinesarba, geriausiu atveju, bûti suvokiamos kaip abiejø miðinys.3

Sekant Albanese’o religijø padalijimu á tas, kurios á gamtàþiûri kaip á tikrovæ, ir tas, kurios gamtà supranta kaip iliuzi-jà, – kaip idealias kategorijas,4 – pagonybë teigia materia-løjá pasaulá esant tikrà ir vertingà, o gnosticizmas já matokaip tai, pro kà reikia prasiskverbti, kaip kaþkà fiktyvaus,beverèio ar net blogo.

Ironiðka tai, kad nors pagonybë ir gnosticizmas ið esmësyra diametraliai prieðingi idealûs tipai, savo istorinëmis no-minaliomis apraiðkomis jie anaiptol nëra prieðai. Jau vientodël, kad abu buvo pasmerkti kylanèios krikðèioniø Baþ-nyèios susirinkimø, pagonybë ir gnosticizmas savaime taposàjungininkais. Be to, abu, nors ir skirtingais bûdais, pabrë-þia bûtinybæ mokytis bei studijuoti tekstus. Ðià fundamen-talià abiejø sàjungà ðiandien atspindi giminystë ir netgi mi-ðinys tarp daugiau gnostiðkai orientuoto Naujojo amþiaus(New Age) judëjimo ir neopagoniðko Deivës dvasingumokomplekso.5 Savo grynesnëmis formomis, artëjanèiomis prieidealiø tipø statuso, tiek pagonybë, tiek gnosticizmas tradi-cinës krikðèionybës buvo ir tebëra vertinami kaip erezijosar paklydimai.

Idealiø tipø tikrovëje, þinoma, nëra. Tai idealai, socio-logø daþnai naudojami konkretiems santykiams nusakyti.Jie tëra – ir naudojami kaip – standartai, kuriais tyrinëjamikonkretûs nukrypimai á vienà ar kità pusæ. Taigi kaip idea-lûs tipai, arba bendros kategorijos, pagonybë ir gnosticiz-mas sudaro binarinæ sistemà, kurios atþvilgiu galima áver-tinti bei klasifikuoti tikras pasaulio religijas.

Pagal kategorijà gnostiðkas, skiriant nuo istoriniø ar no-minaliø jo apraiðkø, bûtø oficialusis hinduizmas su jo ve-dantiðkàja bei brahmaniðkàja teologijomis. Nors daþnai api-bûdinamas kaip monistinis, spekuliatyvusis hinduizmas áve-da dualizmà tarp Brahmano (brahman) ir majos (mâyâ),tarp absoliuto ir iliuzijos, tarp esmiðkosios tikrovës ir pati-riamø reiðkiniø. Jo metafizika gali bûti ávairi, kaip kad jomitologinis korpusas bei religiniai tekstai, taèiau savo prak-tinëmis iðvadomis jis prilygsta manichëjizmui, pabrëþian-èiam bûtinybæ asketinëmis praktikomis iðvaduoti dvasià iðmaterijos gniauþtø.6 Manichëjizmas savo ruoþtu yra katarø– grupës viduramþiø krikðèioniðkø sektø, irgi pabrëþusiø du-alistinæ teologijà bei asketines praktikas, – pirmtakas.

Manichëjø bei katarø gnôsis ðiaip jau artimas budizmoiðminties tradicijai. Kaip daugiau ar maþiau „protestantið-ka” hinduizmo reforma, budizmas seka labai panaðia, jeine tokia pat metafizika. Nors, pavyzdþiui, theravados bu-dizmas fiziná pasaulá laiko realiu, ne mâyâ, bet jo siekis iðsi-

vaduoti ið pergimimø ið esmës reiðkia tà patá. Jo poþiûris ámaterijà ið esmës yra toks pat kaip manichëjø bei katarø.Taèiau kitais atþvilgiais theravados budizmas veikiau pri-mena ateistiná materializmà. Nors dievø buvimà jis pripa-þásta, bet neteikia jiems jokios vertës. Ðia prasme jis taippat primena epikûrizmà,8 nors pastarasis dar yra pagonið-kas, o theravada savo siekiais ir tikslais – gnostiðka. Ir ma-hajanos budizmas, nors savo ritualinëmis praktikomis, ide-alistine metafizika bei dievybiø panteonu atrodo toks skir-tingas, siekia tos pat nirvanos, kad ir atidëtos, prieð tai tam-pant bodhisatva.

Religijø kategorizavimas kaip gnostiniø ir pagoniðkø ap-sunksta pagoniðkosioms priskiriant pitagorizmà, platoniz-mà, neoplatonizmà, kabalizmà ir netgi teosofijà. Pagal ma-no siûlomà teologinæ klasifikacijà, visos jos yra gnostinës.Visos jos postuluoja aukðèiausiàjá Pradà, kuris tuo pat metuyra aukðèiausias tikslas. Jos teigia tikràjá Omega, kurá tapa-tina su Alfa. Evoliucija, ar progresas, nëra atviri, bet vykstaratu ir gráþta ten, ið kur prasidëjo. Ðioje dvasinëje perspek-tyvoje neretai ávedama reinkarnacijos samprata, ir gimimø–mirèiø–pergimimø ratas visuomet yra tai, ið ko reikia iðtrûkti,ið ko reikia iðsivaduoti. Pergimimas yra ne kosminio joie devivre [dþiaugsmo gyventi] iðdava, o Weltschmerz [pasauliokanèios] prieþastis.

Ðioje atodairoje mes irgi turime skirti nominalià ir gry-nàjà pagonybæ. Kitaip sakant, turime iðmokti skirti toká dva-singumà, kuris tëra pagoniðkas vien pavadinimu ar bent jauplaèiausia prasme, nuo tokio, kuris yra pagoniðkas ið esmës,ið tikrøjø. Atidi dekonstrukcija ágalina mus iðkelti aikðtënbet kurios teologinës orientacijos kryptá bei tikslus ir kur jipatalpina þemiðkàjà bûtá visuotiniame kosmoso vaizdinyje.Kai kuriais atvejais, kaip kad platonizmo, orfizmo ar teoso-fijos, ið karto tampa aiðku, kad nors nominaliai pagoniðkos,ðios religijos yra transcendentiðkos, gnostinës. Vadinasi, po-liteizmas, nors visuotinai laikomas pagonybës bruoþu, kaipjos poþymis yra nei bûtinas, nei pakankamas. Apulëjaus Isi-dës misterijø, Mitros misterijø ar Didþiosios Motinos mis-terijø panteoniðka dievybës samprata visai netrukdo ðiemstikëjimams ágauti gnostinæ orientacijà. Panaðiai naujøjø lai-kø Jëzaus Kristaus Baþnyèia, nepaisant jos ðventøjø poli-teizmo ir kûniðkos „dangiðkojo Tëvo” prigimties, nëra pa-goniðka. O stoikø ir epikûrieèiø monistinës atmainos, gard-neriðkosios bei aleksandriðkosios vikos dvidievystë, dianið-kosios vikos monizmas, jei ne monoteizmas, kita vertus, ne-trukdo ðiø religijø laikyti pagoniðkomis.

Gnosticizmo ir pagonybës kategorijos tampa dar sudë-tingesnës kalbant apie abraomiðkàsias religijas ar zoroast-rizmà. Mazdeizmas, ðiandien teiðlikæs tarp Indijos parsø beiIrano zoroastrieèiø, – tai palaikas kitados klestinèios religi-jos, Zarathuðtros ásteigtos Persijoje, kaip manoma, VI a. pr.Kr.9 Nepaisant jo politeizmo bei kosminës dichotomijos,skirtingai nuo dvasios–materijos dualizmo, anaiptol ne jopuritoniðka etika, bet teologinë inversija zoroastrizmà daronepagoniðku (nes panaðias paþiûras apie ritualiná susitepi-mà aptinkame ir ðinto). Senosios persø pagonybës reforma,

l

72

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

atlikta Zarathuðtros, dievus (daeva, senovës indø deva) pa-vertë velniais, o antidievus (ahura, senovës indø asura) pa-këlë á paèià garbinamo ðventumo virðûnæ.10 Nors grieþtaprasme zoroastrizmas negali bûti priskirtas gnosticizmui,pirminës indoeuropietiðkos perspektyvos, ið kurios iðsiru-tuliojo, poþiûriu jis yra „pagoniðkas nukrypimas”. Bet kaipagonybë tampa tam tikru mastu iðkreipta, ji liaujasi buvu-si pagonybe ir gali bûti laikoma gnosticizmo atmaina.

Judaizmo, krikðèionybës ir islamo vietà tarp gnosticiz-mo ar pagonybës irgi sunku tiksliai nustatyti. Tam tikra pras-me, kiekviena ið jø yra savotiðkas abiejø idealiø tipø hibri-das. Dviprasmybë kyla dël sutvertojo pasaulio padëties. Fi-zinis pasaulis èia suprantamas kaip Dievo (Jahvës, Alacho)dovana ir, kaip toks, jis turi bûti vertinamas, ne atmetamas.11

Biblinis priesakas pasaulá uþvaldyti ir pajungti sau savaimedar nedaro tokios nuostatos nepagoniðka. Antipagoniðko-mis visos trys religijos tampa tuo, kad radikaliai atmeta po-liteizmà ar bet koká henoteizmà, neparemtà Raðtu. Jø trans-cendentinës dievybës samprata, nepaisant ankstyvosios iz-raelitø religijos fizinio pobûdþio bei kai kuriø pusiau mate-rialiø Alacho bruoþø, ið esmës yra visiðkai gnostiðka. Ið tik-røjø, iki galo dekonstruota abraomiðkoji teologinë pozicijanedvejotinai veda prie gnostinës Dievo sampratos, nepai-sant asmeniðkos ar suasmenintos jo prigimties. Atidþiau pa-þvelgus, krikðèionybës atsiribojimas nuo gnosticizmo ir joatmetimas pasirodo ne taip teologinës skirtybës iðraiðka,kaip politinë manipuliacija siekiant uþsitikrinti ilgalaikæ val-dþios paramà. Trumpai tariant, krikðèionybës antignostinënuostata yra veikiau politinë nei teologinë.

Taigi siekdami suprasti pagonybæ mes turime jà suvoktine tik kaip tam tikrà religijà bei atitinkamà kultiná elgesá,bet ir kaip teologijà ar teologinæ kategorijà. Pagonybës api-brëþimas, kuriuo pradëjome, buvo skirtas tiek nominalio-sios, tiek grynosios pagonybës sekëjams. Taèiau norëdamiapraðyti pagonybæ visais religijos, elgesio bei teologijos at-þvilgiais nominaliàjà pagonybæ turëtume atmesti. Kitaip sa-kant, ið apibrëþimo turëtume paðalinti tà ir/arba konjunkci-jà/disjunkcijà, kad jis skambëtø taip: „Pagonybë – tai indivi-do ar bendruomenës interaktyvaus bei polimorfiðko ðventosantykio su visa kuo, kas apèiuopiama, juntama ir antjuslið-ka, teigimas”. Ðitaip pertarus, pagonybë suprantama kaippasisakanti uþ ryðá tarp fizinës ir antgamtinës tikroviø, taippat uþ þmogiðkàjà (o gal ir kitokià) sàmonæ. Antgamtæ jigali laikyti prieinama tik per metaforà (religiná ávaizdá arsimbolá) arba laikyti jà pasireiðkiant ir tampant prieinamaper stebuklus. Taèiau kartu su jos antgamtiðkumu ar polin-kiu á antjusliðkumà pagonybës humanizmas ir natûrizmas/natûralizmas sveria vienodai. Kitaip sakant, net jei pagony-bëje ar atskiroje jos atðakoje tai, kas ypatinga ir nepapras-ta, iðkeliama virð visumos, arba teizmas ar net politeizmasvirð panteizmo, vis tiek dievybë ir ðventumas bus aptinkamivisur. Taigi pagonybë leidþia dievybei pasireikðti materia-liame pasaulyje ir per já, kad ir kas ji bûtø kíta. Taèiau pago-nybë vengia nustatyti kokià nors ontologinæ hierarchijà tarplaikino ir amþino, tarp fiziðko ir dvasiðko ar tarp ðio ir ano

pasauliø. Pagonybëje visi bûties, o gal ir nebûties, atþvilgiaisueina á dinamiðkà partnerystæ, arba dalyvauja bendramepokalbyje kaip lygûs su lygiais.

Ðalia áprastø nesusipratimø, laikanèiø pagonybæ tai vel-nio garbinimu, tai bedieviu ateizmu, vadinasi, esama ir gali-mybës jà laikyti religija, verta savito teologinio supratimo.Vis dëlto ðis dvasinis pasirinkimas sukelia tam tikrø trikdan-èiø asociacijø, kuriø neiðeina lengva ranka nepaisyti, o á ku-rias, kalbant apie pagoniðkà orientacijà, reikia visuomet atsi-þvelgti. Jei tai, kas mano apraðyta, gali bûti laikoma esminepagonybës prigimtimi, tai ji tikrai nëra nei ateizmas, nei sa-tanizmas, kaip kad istoriðkai buvo tapæ áprasta jà aiðkinti. Visdëlto pagonybës trajektorijoje iðties bûta bendrø taðkø su po-litiniu tautos ar rasës aukðtinimu, dël ko nûdien daug kam jiatrodo þengusi koja kojon su faðizmu. Faðizmas, bûdamas ási-tikinæs savo neabejotinu teisumu, siekia centralizuotos auto-kratijos, socialinës bei ekonominës subordinacijos, o savo blo-giausiais kraðtutinumais – tiesiog neþmoniðkai represuoti iriðvis paðalinti prieðingai ar tik skirtingai màstanèiuosius. Iðesmës faðizmas gali bûti suprantamas kaip ypatingas funda-mentalizmas. Kaip bet kokia kita religija, pagonybë irgi galiágauti fundamentalistinæ orientacijà.

Peteris Bergeris apibrëþia findamentalizmà kaip „visaapimanèià tikëjimo sistemà, palaikomà uþkietëjusio ásitikini-mo savo teisumu ir savo moraline teise primesti já visiemskitiems”.12 J. Caputo fundamentalizmà laiko savotiðku sumai-ðymu – asmeninës nuomonës sumaiðymu su Dievo valia.13

Taèiau, kaip paþymi Bergeris, kad ir kokia jo teologinë nuosta-ta, fundamentalizmas visuomet yra religinës laisvës prieðas,ir, Bergerio þodþiais, kai fundamentalistai, „kad ir kokios re-ligijos, paima politinæ valdþià, religinë laisvë baigiasi”.14

Atskirais atvejais faðistinë pagonybë, ar pagoniðkas fa-ðizmas, buvo tapæ tikrove. Antai vokieèiø Völkstumsbewe-gung diegë „arijiðkà” poþiûrá á eugenikà bei rasiná grynumà.Buvo minimi ir „pagoniðki” teutonø dievai. Kai kurios ið tøidëjø bei praktikø iðliko ir ðiuolaikiniuose odinistø bei „tik-røjø asø” (Asatru) judëjimuose. Taèiau ðie pavyzdþiai tesu-daro niekingà, nereikðmingà maþumà viso nûdienos Vaka-rø pagoniø judëjimo Ðiaurës Amerikoje, Ðiaurës Europojebei Okeanijoje mastu. Ið tikrøjø ðiuolaikinë pagonybë pri-klauso veikiau kairiesiems centristams nei deðiniojo sparnokonservatoriams.

Pagonybë iðtvërë ilgalaiká jos asocijavimà su faðistinëmistendencijomis. Á tai negalima numoti ranka, juoba kad kaikuriais atvejais ðie kaltinimai deðiniojo sparno pagonybei yrapagrásti. Antai Kenas Wilberis pliekia senovës pagoniðkàsiasimperijas buvus diktatoriðkomis vergovës maðinomis.15 Mumsartimesniais laikais pagonybë tai ðen, tai ten vis nepastebi-mai ima tapatintis su nacionalizmu. XIX a. pabaigoje völkish[liaudiðkos] idëjos iðkyla Broliø Grimmø monumentalios stu-dijos „Teutonø mitologija” bei Richardo Wagnerio operø pa-grindu. Vokieèiø nacionalizmo dvasià itin paveikë Guido vonListo ir Jörgo Lanzo von Liebenfelso – raðytojø, suformula-vusiø „arijosofizmo”, t.y. „arijø iðminties”, sàvokà – darbai.

r

73

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

Populiarusis Völkstumsbewegung, arba „liaudies judëjimas”,apëmë tiek Tëvynæ, tiek ir pangermaniðkàjá iðskirtinumà ðlo-vinusias idëjas. Rasizmas bei antisemitizmas buvo kaip tikðio germaniðkojo liaudies judëjimo – ypaè tos jo formos, ku-rià Listas pavadino „armanizmu”, – padariniai.16

Ir ðiuolaikiniai odinistø bei Asatru judëjimai vienà kitàsyká yra pareiðkæ neperkalbamà ásitikinimà bûtinybe iðsau-goti ðiaurës tautø rasiná grynumà, pavyzdþiui, pasmerkda-mi miðrias santuokas bei kreolizacijà.17 Vis dëlto, nors kaikurioms grupëms ir bûdingos, tokios faðistinës doktrinos yraatmetamos kitø, atstovaujanèiø tai pat ðiaurës pagoniðkajaitradicijai, në nekalbant apie ðiuolaikinæ Vakarø pagonybæapskritai. Nors veikiau idiosinkratiðkos nei tipiðkos, ðios de-ðiniojo sparno pagoniø grupës lieka natûraliomis pagony-bës polinkio á lokalumà ðovinistinëmis apraiðkomis, ypaè kaitautinis identitetas suvokiamas kaip rasinis ir siejamas sutradiciniu ar net „pratradiciniu” gyvenimo bûdu, kuriam esàiðkilusi grësmë.

Ðiaip ar taip, svarbu suvokti, kad faðistinio konservatiz-mo bei gentinës eugenikos ataugà gali duoti bet kokia religi-në orientacija. Antai hinduizmas, ðiaip jau pasiþymintis tole-rancija, pastaraisiais laikais pagimdë ekstremistinius judëji-mus Viðna Hindu Pariðad bei Bharatija Dþanata Pariðad. Ro-mos Katalikø Baþnyèios suokalbis su faðistiniu diktatoriumiBenito Mussoliniu bei Rytø Europos antikomunistinëmis gru-puotëmis irgi atskleidþia konservatyvø polinká á deðinius krað-tutinumus. Slobodanà Miloðevièiø rëmusi serbø ortodoksøBaþnyèia, ið krikðèioniðkojo fundamentalizmo kilæ tapatybësbei antikultinis judëjimai, Talibanas Afganistane, Lakotos pro-testai Jungtinëse Valstijose – tai vis pavyzdþiai, liudijantys,jog karingus polinkius, susiklosèius tam palankioms aplinky-bëms, gali pademonstruoti bet kuri religija.

Taip pat svarbu suvokti, kad vokiðkoji Völkstumsbewegungdaugiau perëmë ið teosofijos nei ið tikrosios pagonybës lie-kanø. O armanizmui, nekalbant apie teosofines jo ðaknis, di-dþiausià poveiká yra padaræs krikðèioniðkasis vokieèiø pavel-das. Atidi dekonstrukcija bei analizë ið tikrøjø èia terandalabai maþai, jei iðvis randa, prigimto vokiðkojo dvasingumo,t.y. neiðkreiptos tradicinës pagonybës. Kraðtutinis faðizmas,koká mums daugeliu savo idëjø bei darbø demonstruoja te-osofijos atvaða Alise Bailey, galiausiai verèia manyti, kad ði-toks proto nelankstumas ir netolerancija apskritai yra ne ma-þiau, o gal net veikiau bûdingi gnostinei nei pagoniðkai min-èiai. Ðiaip ar taip, bet kuriuo, tiek pagonybës, tiek gnosticiz-mo, atveju pamatinë archetipinë nuostata bei perimtas pasà-moninis polinkis atitinkamam elgesiui veikiau sietini su kul-tûriniu bei kalbiniu rezonansu nei su genetiniu paveldu ir bio-loginiu nulemtumu. Apibendrindamas jo laikø visuotiná pa-goniðkàjá konsensusà oratorius Isokratas, kalbëdamas apieAtënus, iðreiðkë neeugeniðkàjà pagonybës raidos kryptá savo„Panegirike”: „Taigi mûsø miestas taip daug davë kitoms tau-toms protu ir kalba, kad jo mokiniai savo ruoþtu apðvietë ki-tus, ir helënø vardas dabar jau þymi ne giminæ, o dvasià, taipkad helënais vadinami ne tie, kurie su mumis vienos kilmës,o tie, kas perëmë mûsø iðsilavinimà”.

Toks minties iðsivadavimas ið kaustanèios provincialiospasaulëjautos ir yra tikrasis vaisius, kurá brandina pagonið-koji teologinë nuostata, sakralizuojanti pasaulá, kosmosà,þmonijà ir antjusliðkàsias vaizduotës erdves.

Að pats, tyrinëdamas religijà kaip religijà, kuo toliau, tuolabiau ásitikinu, jog greta kad ir kokiø kitø tikslø, kuriems jagali bûti pasinaudota, – visuomenës integravimas, socialinëshierarchijos pagrindimas, politinë átaka, – psichologiniu po-þiûriu, religija atveria vartus á iðsivadavimà ið empirikos kalë-jimo, taip sakant. Religijos atveria mums kaþkà daugiau neitik èia ir dabar, kaþkà daugiau nei mes suvokiame vien savojutimais, netgi tuo atveju, kai pagrindinis religinës praktikosuþdavinys yra visiðkas sàmoningumas èia ir dabar. Religijaiðveda mus uþ grynai mechaniðko prieþasèiø–padariniø pa-saulio; kitaip sakant, religija nubrëþia kryptá.

Suvokti pagonybæ kaip religijà su savitu teologiniu pa-matu – tai dalis platesnio pripaþinimo, kad religija per seyra tam tikra þiûra ir atitinkamas elgimasis. Bet kokia reli-gija suteikia mums operaciná rëmà, pro kurá mes interpre-tuojame pasaulá ir todël atitinkamai já regime bei elgiamësjame. Religija suteikia hermeneutinæ struktûrà, kuri ir le-mia tai, kaip mes dalykus matome ir, galiausiai, kà su jaisdarome. Daugeliu atvejø, jei ne visais, tai ir „þmogaus pa-stanga simbolizuoti ant-þmogiðkumà, kità”.18

Skirtingø didþiøjø, maþøjø, senøjø ir naujøjø pasaulioreligijø panorama – tai ávairiausiø pasaulëþiûrø, suteikian-èiø jø ðalininkams vienoká ar kitoká raison d’être, kaleido-skopas. Bet koks ðio tankaus religijø audinio tyrinëjimas musnuolat suduria su su skirtingomis perspektyvomis, skirtin-gais reikðmës nustatymo bûdais, pagaliau skirtingais siekiaisbei tikslais. Kai mûsø pasaulis tampa vis homogeniðkesnisdël globalizacijos ir visø kitø veiksniø, kurie palenkia musvienodumo logikai,19 tuo pat metu mûsø elektronikos am-þiaus transnacionalinës komunikacijos sistemos leidþiamums akivaizdþiau susidurti su skirtumais. Kaip visuma, mû-sø pasaulis iðties darosi vis labiau kosmopolitiðkas, uþtat ja-me vis labiau ásitvirtina pliuralizmas kaip kultûriniø bei re-liginiø skirtumø ðventë. Vis dëlto naujoviø ir nukrypimo nuonustatytø normø bei vyraujanèiø modeliø mastas, kurá mesgalime toleruoti, yra ribotas, bent jau regioniniuose ir vieti-niuose reikaluose. Vokietija pastaruoju metu savaip prieði-nasi scientologijai, kai ji jau iðstumiama Jungtinëse Valsti-jose, Kanadoje, Jungtinëje Karalystëje ir Australijoje. Pran-cûzijos Nacionalinë asamblëja padarë iðsamø „Parlamentopraneðimà apie sektas bei naujàsias religijas”, kuriame iðesmës bet koks religinis nonkonformizmas yra automatið-kai átariamas ir ribojamas valstybinëmis sankcijomis imti-nai iki likvidavimo. O garsioji dovidënø (Branch Davidian)apsiaustis Vake, Teksaso valstijoje, tik juolab paakina mus,kokio likimo gali susilaukti nonkonformizmas nesupratimoar iðkreipto supratimo atmosferoje.20

Norint susidaryti pilnà religijø vaizdà, dera þinoti, kaddidþiuma pasaulio gyventojø priklauso vienai kuriai ið ke-turiø plaèiø religiniø ðakø: abraomiðkajai, dharmiðkajai,

l

74

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

sekuliariajai ir pagoniðkajai.21 Pagonybë, kaip ir abraomið-kosios religijos, savo kilme ið esmës yra ar bent atrodo gen-tinës. Kita vertus, kaip kad sekuliarinë bei dharmiðkoji –ypaè budistinë – orientacijos, pagonybë daugelá patraukiane grasinimais, o neprievartiniu bûdu.

Kalbant apie „gentiðkumà”, niekas nëra savo branduo-liu ydinga tol, kol gali prisitaikyti prie konteksto ir gauses-nio bûrio þmoniø. Taèiau jei kokia nors religinë þiûra nebe-sugeba prisitaikyti prie situacijos, ji turëtø rimtai perþiûrëtisavo pagrindus. Dël globalizacijos sparèiai maþëjanèiamepasaulyje visos tautos privalo iðmokti gyventi ðalia kitø iriðdrásti su jomis laisvai bendrauti ir bendradarbiauti. Cor-ringtono þodþiais, mûsø pasaulá galima apibûdinti kaip „or-ganiðkai atsinaujinantá prigimtinës teisës… postpatriarcha-liná amþiø”.22 Religinë – visø religijø – laisvë yra pamatasþmonëms dirbti ir gyventi kartu konstruktyviai. Kaip kadiðkalbingai pasakë Bergeris, „slaptasis religinio liberalizmotikslas – apginti ðiame pasaulyje galimybæ juoktis”.23 Mesneprivalome nei mëgti, nei pritarti tam, kaip kiti daro tai,kà daro, bet privalome rasti sau toká modus vivendi, kuria-me bent jau paliktume kitiems erdvës.

Pavyzdþiui, ateistai turi teisæ neigti antgamtiðkumà, norsjie iki ðiol ir nesugebëjo árodyti, kad antgamtiðkumo neesti,kaip kad kitø tradicijø sekëjai dar nesugebëjo árodyti, kadjis esti. Taigi ateizmas irgi tëra tikëjimo nuostata. Ne ma-þiau nei bet kuriai kitai, jai turi bûti suteikiama teisë veiktitol, kol ji nepradeda riboti, kelti grësmæ, persekioti bei grieb-tis smurto prieð tuos, kurie laikosi kitokiø paþiûrø. Ateis-tiniame pasaulëvaizdyje antgamtiðkumui paprasèiausiai nëravietos. Mes visi prieðinamës tironiðkoms sistemoms – valdi-ninkijai, korporacijoms, klikoms, politinëms grupuotëms,siekianèioms primesti savo poþiûrá kitiems. Ðiuo atþvilgiupagonybë sutinka su kitomis religijomis dël to, kad þmonësgali bûti lavinami ir indoktrinuojami pagal kurià nors atski-rà hermeneutinæ sistemà, taèiau visos tokios sistemos pri-valo savo gretas papildyti tik pasiûlos, o ne prievartos bûdu.Nepaisant nuolatiniø ir nesiliaujanèiø paþeidimø, vis dëltoant ekologinës, ekonominës bei politinës bedugnës kraðtomûsø pasaulis iðsilaiko tik todël, kad sugeba pranokti pase-nusá gentiðkumà, iki ðiol skatinantá iðpuolius prieð kitus, kaipkad matome Izraelyje bei Palestinoje, Ðiaurës Airijoje, ÐriLankoje ir Balkanuose.

Britø gardnerieèio Zachary’o Coxo þodþiais, pagonys pri-sideda prie visø krikðèioniø, musulmonø, budistø, hindø beikitø, kurie, kaip „geros valios þmonës”, stoja prieð bet ko-kius „faðistus ir fundamentalistus, atmetanèius multirasinæ,multikultûrinæ visumà”.24 Ðiame pasauliniame poliloge pa-goniø pozicija aiðkesnë ir apibrëþtesnë. Corringtonas tai aið-kina tuo, kad „á neaprëpiamus tolius nuvilnijanèiose ðven-tosios gamtos klostëse, gamtos tarpekliuose, nesutramdo-moje gamtos prigimtyje, paèioje gamtos dvasioje visi dievaiir deivës, kad ir kokie amþini ir galingi, visuomet galø galelieka apgaubti bedugnës gamtos paslapties”.25 Vadinkimeðià paslaptá kaip tinkami, galime sutikti arba nesutikti su„Feuerbacho poþiûriu á religijà kaip þmogiðkàjà projekci-

jà”, vis tiek „teologiniam etnocentrizmui daugiau nebegalibûti jokio pateisinimo”.26

Nors að tebesu ásitikinæs pagonybæ esant religija (aukð-èiau mano apibrëþta prasme), pastaruoju metu man atro-do, jog tai ne tiek atskira religija kaip tokia, kiek pats vidi-nis dialogas tarp skirtingø, nors susijusiø, religiniø struktû-rø, taip pat dialogas jø paèiø viduje – viena vertus, teigiantorganiðkas ðaknis, glûdinèias þiloje praeityje, o kita vertus,þengiant koja kojon su ðiuolaikiniu augimo, pokyèiø bei at-radimø avangardu. Pats jos lankstumas bei sugebëjimas pri-sitaikyti leidþia jai jaustis kaip namie tiek civilizacijos be-veik nepaliestoje gamtoje, tiek kaimo bendruomenëje, tiekkosmopolitiðkame didmiestyje, pagaliau ir sparèiai plintan-èioje kibererdvëje, ir neaprëpiamose kosminës vaizduotëserdvëse. Pagonybë – tai, pirmiausia, teigiantis dialogas, ið-augæs ið pat gamtos ritmø bei ciklø ir juos atspindintis. Jisiekia ne iðtrûkti ið didþiojo gamtos rato ar iðvis já sunaikin-ti, bet dirbti jame ir já ðvæsti.

Jei esama kokios vienos sàvokos ar veiksmo, talpinan-èio savyje pagoniðkosios orientacijos esmæ bei pagoniðkàjáidentitetà, tai – ðventimas. Pamatinë Rytø nuostata yra iðsi-vadavimas, krikðèionybës – pasirengimas iðganymui, o pa-goniðkasis ðventimas reiðkia ðventiðkà dþiaugsmà, apimantáir tarnystæ, nes tarnystë – tai irgi þmogiðkumo, pasaulio irdieviðkumo teigimas. Þmonijà, gamtà ir visoká antgamtið-kumà, koks tik galëtø bûti ar nebûti, pagonybë regi kaip iðesmës dieviðkà. Kaip tik ði visa persmelkianèio dieviðkumoar bent jo galimybës áþvalga ir sieja tarpusavyje ávairiausiasindividualias pagoniðkojo religingumo apraiðkas. Vietoj ási-galëjusio, nors tolydþio krioðtanèio nusistatymo abejoti beineigti pagonybæ kaip religijà, að sakau, kad pagonybë – tai„ðakninë religija”. Galëtume jà net pavadinti „dvasiniu ra-dikalizmu”.27 Istoriðkai visos kitos religijos tëra ðios ðakni-nës religijos atþalos arba/ir nusiðakojimai nuo jos. Að netgidrástu teigti, kad jei mes iðvis norime perprasti kokià norsreligijà, pirmiausia turime perprasti pagonybæ – kaip ðakná,ið kurios auga visø religijø medis. Tuo pat metu ði ðakniesreligija, ðis dvasinis radikalizmas ðiuolaikinëje visuomenëjebei nûdienos istorinëmis aplinkybëmis reiðkia radikalø uþ-mojá perprasti dvasingumà – kartu ir pirmykðtëmis, ir pa-èiomis moderniausiomis jo dimensijomis.

O kadangi jau pagonybë yra religijø ðaknis, tai ji, vadi-nasi, susiduria su ankstyviausiais, tiesioginiais, maþiausiaiapdorotais ðventybës patyrimais. Bûtent á patyrimo lygme-ná pagonybë, tiek savo prigimtinëmis, tiek ðiuolaikinëmisformomis, ir telkiasi. Bet ðventybës sàvoka kelia ne tik te-ologinius bei filosofinius klausimus – ji mena ir etikà. Tik-roji ðventybës dorovinë ðerdis pagonims yra tai, kà geriau-siai iðreiðkia sàvokos garbë, pasitikëjimas ir draugiðkumas.Nors ðiø tikslø siekia visos religijos, paèios ðios sàvokos uþgi-më ankstyviausiais þmonijos laikais, kai visi dar buvo pago-nys. Kad ir kuo dar jos bûtø virtusios, garbë, pasitikëjimasir draugiðkumas yra pagoniðkos vertybës, ir jos mums atsklei-dþia, kad paèiu savo sutelktumu á ðventybæ pagonybë sa-vaime, „pagal nutylëjimà”, reiðkia bûtent etiná religingumà.

r

75

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

Individualiø pagonybiø ávairovë leidþia sekëjams prieiti prieðventybës ið kuo ávairiausiø pusiø, ir ðiandien pagonybë, ðipirmykðtë etinio sàmoningumo globëja, – ir kaip teologinisnusistatymas, ir kaip religinë praktika – yra dvasiðkai pasi-rengusi angaþuotis ne tik Motinai Þemei, bet ir visiems josvaikams, nepriklausomai nuo jø skirtingø ar net prieðingødvasiniø polinkiø. Kada nors pagonys gal angaþuosis visaikosminei gamtai su visomis jos gyvybës bei sàmonës formo-mis, taèiau kol kas mûsø rûpestis – mûsø ðventoji planeta irjos gyventojai, tarp kuriø – ir þmogus. Kuo toliau, tuo daro-si aiðkiau, jog etiðko santykio stygius ðiuolaikiniame pasau-lyje kyla ið tam tikro pamatinio atotrûkio tarp þmogaus irtiesioginio, neinstitucializuoto, netarpininkaujamo ðventy-bës patyrimo. Mano giliausia viltis – kad ið naujo paþinda-mi savo pagoniðkàsias ðaknis ir kultûrà, kultivavimà bei kul-tà, sugráþdami prie savo ðaknø bei iðtakø, mes gal ilgainiuiatgausime ir netarpiðkà ðventybës patyrimà – kaip pagrindàlygiateisei, visuotinei ir þmogiðkai pasaulio visuomenei, sa-vo kojomis tvirtai stovinèiai ant þemës, o galvà iðdidþiai, betkartu su atjauta iðkëlusiai á padanges.

Versta ið: York M. Pagan Theology: Paganism as a WorldReligion. - New York and London: New York University

Press, 2003. - P. 157–168 (III sk.).

Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

NUORODOS:

1. Huxley, Aldous. Ends and Means. - London: Chatto & Win-dus, 1937. - P. 227.

2. Pagrindinius gnostinius tekstus þr.: Grant, Robert McQueen.Gnosticism: A Source Book of Heretical Writings from theEarly Christian Period. - New York: AMS Press, 1978; Layton,Bentley. The Gnostic Scriptures. - Garden City, New York:Doubleday, 1987. Apie patá gnosticizmà þr. R. Granto ávadà(p. 13–19), taip pat: Bloom, Harold. Omens of Millennium:The Gnosis of Angels, Dreams, and Resurrection. - New York:Putnam, 1996; Smart, Ninian. The World’s Religions: Old Tra-ditions and Modern Transformations. - Cambridge UniversityPress, 1989. - P. 240; An Encyclopedia of Religion / Ed. Vergi-lius Ferm. - New York: Philosophical Library, 1945. - P. 300 t.

3. Apie treèiàjá religijos tipà, kurá, pasitelkæs racionalizmo pavyz-dá, pavadinau „astraliniu” (astral), þr. mano straipsná „NSO re-ligija ir gamta” rengiamoje enciklopedijoje Encyclopedia of Re-ligion and Nature. Kaip ir pagonybë, „astralizmas” pripaþástatikrove esant apèiuopiamà fiziná pasaulá, taèiau iðvis neigia betkokià antgamtinæ realybæ. Pagal „astralinæ” sampratà, antgam-tinës esybës – tai tiesiog neþemiðkos kilmës bûtybës. Taèiau ápagonybæ ir gnosticizmà galima þiûrëti kaip á prieðingus idea-lius tipus, o „astralizmui” prieðingas bûtø „infernalizmas”, kaiindividas visiðkai uþsisklendþia savo vidinëje tikrovëje. Pasta-rasis reikðtø tiesiog psichozæ, o ne bendrà su kitais religingu-mo formà.

4. Albanese, Catherine. Nature Religion in America from the Al-gonkian Indians to the New Age. - University of Chicago Press,1990. Þr. taip pat: York, Michael. New Age and the Late Twen-tieth Century / Journal of Contemporary Religion. - 1997, 12(October), p. 284.

5. Apie ðiuolaikinës Vakarø pagonybës ir Naujojo Amþiaus kon-trastus, panaðumus bei sutapimus þr. ten pat, p. 285–288; taip

pat: York, Michael. The Emerging Network: A Sociology ofthe New Age and Neo-Pagan Movements. - Lanham, MD: Row-man & Littlefield, 1995. - P. 45–177.

6. Smart, Ninian. The World’s Religions: Old Traditions and Mo-dern Transformations. - Cambridge: Cambridge UniversityPress, 1989. - P. 214, 222–224; An Encyclopedia of Religion /Ed. Vergilius Ferm. - P. 465–467.

7. Apie katarus þr.: An Encyclopedia of Religion / Ed. VergiliusFerm. - P. 129; Smart, Ninian. The World’s Religions: Old Tra-ditions and Modern Transformations. - P. 271. Puikø vieðà jødemaskavimà þr.: O’Shea, Stephen. The Perfect Heresy: TheRevolutionary Life and Death of the Medieval Cathars. - NewYork: Walker, 2000.

8. Stark, Rodney. Atheism, Faith, and the Social Scientific Studyof Religion // Journal of Contemporary Religion. - 1999, 14(January), p. 52.

9. The World’s Religions / Eds. Stewart Sutherland, Leslie Hol-den, Peter Clarke, and Friedhelm Hardy. - London: Routledge,1988. - P. 552–568; A Handbook of Living Religions / Ed. JohnR. Hinnells. - Harmondsworth: Viking, 1984. - P. 171–190.

10. York, Michael. The Divine versus the Asurian: An Interpreta-tion of Indo-European Cult and Myth. - Bethesda, MD: Inter-national Scholars Publications, 1995. - P. 64–184.

11. Þr. Smart, Ninian. Min. veik. - P. 242, kur pagrindþiamas krikð-èionybës „pozityvus poþiûris á pasaulá”.

12. Berger, Peter L. A Rumor of Angels: Modern Society and theRediscovery of the Supernatural. - New York: Doubleday, 1990.- P. 175.

13. Caputo, John D. On Religion. - London: Routledge, 2001. - P. 94.14. Barrett, David V. Sects, „Cults” and Alternative Religions: A

World Survey and Sourcebook. - London: Blandford, 1996. –P. 285. Daugiau apie fundamentalizmo istorijà þr.: AbingdonDictionary of Living Religions / Ed. Keith Crim. - Nashville,TN: Abingdon, 1981. - P. 268; An Encyclopedia of Religion /Ed. Vergilius Ferm. - P. 291.

15. Wither, Ken. A Brief History of Everything. - Boston: Shamb-hala, 1996. - P. 321.

16. Þr.: Ardvisson, Stefan. Aryan Mythology As Science and Ideo-logy // Journal of the American Academy of Religion. - 1999,67 (June), p. 327–54.

17. Þr. kad ir: York, Michael. The Emerging Network: A Sociologyof the New Age and Neo-Pagan Movements. - P. 124.

18. Berger, Peter L. Min. veik. - P. 119.19. Martin, Bill. Matrix and Line: Derrida and the Possibilities of

Postmodern Social Theory. - Albany: State University of NewYork Press, 1992. - P. 53, 59.

20. Þr., pavyzdþiui: Lewis, James R. From the Ashes: Making Sen-se of Waco. - Lanham, MD: Rowan & Littlefield, 1994. [1993metais dovidënø stovykla buvo dukart puolama Kovos prieðalkoholá, tabakà bei ðaunamuosius ginklus departamento (Bu-reau of Alcohol, Tobacco, Firearms and Explosives) pajëgø irantruoju kartu þiauriai sutriuðkinta, þuvo 86 þmonës, ið jø 17vaikø. – Vertëjo pastaba]

21. Þr. mano straipsná leidinyje: Pilgrimage / Eds. William H. Jr.Swatos and Luigi Tomasi. - London: Praeger, 2002. - P. 143;taip pat: Berger, Peter L. Min. veik. - P. 101.

22. Corrington, Robert S. Nature’s Religion. - Lanham, MD: Row-man & Littlefield, 1997. - P. 2.

23. Berger, Peter L. Min. veik. - P. 168.24. York, Michael. The Emerging Network: A Sociology of the New

Age and Neo-Pagan Movements. - P. 29.25. Corrington, Robert S. Min. veik. - P. 166.26. Berger, Peter L. Min. veik. - P. 51, 92.27. [Turint omeny, kad þodis radikalus paþodþiui kaip tik ir reiðkia

„ðakninis”: ið lotynø radix „ðaknis”. – Vertëjo pastaba.]

l

76

IN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAM

Profesorës Angelës Vyðniauskaitës netekus

Lietuvos etnologijos mokslas patyrë skaudþià netek-tá. 2006 metø liepos devintà dienà mirë viena iðkiliau-siø mokslininkiø, etnologø bendruomenës narë habili-tuota daktarë profesorë Angelë VYÐNIAUSKAITË. Iki patmirties ji aktyviai dalyvavo moksliniame gyvenime ir vi-suomeninëje veikloje. Dar keturias dienas prieð mirtá,gulëdama ligos patale, profesorë klausinëjo apie manodarbus, etnologijos skyriaus pastaruoju metu leidþiamasknygas, prieð kelias dienas ávykusá Lietuviø katalikømokslo akademijos suvaþiavimà, á kurá ir pati buvo pla-navusi bent trumpam uþsukti. Ir net nebuvo minties, kadtaip greitai jos neteksime.

Artimo þmogaus netektis visada priverèia paþvelgti ápaþinties ir bendravimo pradþià. Ðiandien sunku ásivaiz-duoti, kad profesorës nebepamatysime ir negirdësimekonferencijø metu, nebeneðime jai skaityti ir recenzuotisavo darbø. Daugeliui mûsø ji buvo ne tik mokslininkë,bet ir mokytoja – begalinio darbðtumo, pasiaukojimo iroptimizmo pavyzdys. Profesorë mus mokë, vëliau dþiau-gësi mûsø darbø rezultatais. Visada teiraudavosi apiemoksliná bei asmeniná gyvenimà, nepamirðdavo pasido-mëti artimøjø sveikata bei perduoti jiems linkëjimø.

O ir pati profesorë daug dirbo, raðë, recenzavo, skai-të praneðimus, publikavo straipsnius. Ir juokaudavo, kadjai iðëjus á „pensijà” darbø tik padaugëjo. Gyvenimasvirë, nes paskambinus profesorei visada galëdavai suþi-noti daug naujienø. Ji noriai pasakodavo apie savo dar-bus, susitikimus ir kviesdavo dalyvauti ávairiuose rengi-niuose. O uþëjus á sveèius visada rasdavai paruoðtà ka-vos puodukà. Prisëdus trumpam, greit negalëdavai pa-likti ðiø svetingø namø.

Profesorë Angelë Vyðniauskaitë gimë 1919 metø ge-guþës 15 dienà Marijampolës apskrities Veiveriø vals-èiaus Skriaudþiø kaime. Baigusi keturis pradþios mo-kyklos Sintautuose skyrius, gabi mokinë ástojo á gimna-zijà (ið karto á antrà klasæ) ir penkerius metus mokslustæsë Ðakiuose, o vëliau dvejus metus mokësi Marijam-polëje – Rygiðkiø Jono mergaièiø gimnazijoje. Èia atsi-skleidë ir bûsimos profesorës polinkis á humanitariniusmokslus.

1939 metais Angelë Vyðniauskaitë pasirinko mokytisVytauto Didþiojo universitete. Vëliau lietuviø literatû-ros studijas tæsë Vilniaus universitete, 1943 metais já uþ-darius, jau pogrindyje já baigë. Taèiau sovietinë valdþiaðio diplomo nepripaþino. Kà tik studijas baigusiai ab-solventei teko perlaikyti per 40 egzaminø Vilniaus pe-

dagoginiame universitete. Eksternu 1952 metais buvoágytas lietuviø kalbos ir literatûros mokytojos diplomas.

1948 metais A. Vyðniauskaitë pradëjo dirbti Moksløakademijos Istorijos institute. Netrukus, jau 1955 me-tais (suspëjusi iðmokti rusø kalbà), ji Maskvoje apgynëkandidatiná (dabar daktaro) darbà „Lietuviø kolûkieèiøðeimos buitis”. Ðiame darbe daug vietos buvo skirta ðei-mai, ir tai davë pradþià tolesniems lietuviø ðeimos tyri-nëjimams. Visà savo gyvenimà talentinga mokslininkëpaðventë Lietuvos etnologijai ir Lietuvos istorijos insti-tutui. Daug energijos A. Vyðniauskaitë atidavë vadovau-dama MA Istorijos instituto Archeologijos – etnografijossektoriaus etnografø grupei, o nuo 1961 m. iki 1968 m.– atskiram Etnografijos (dabar Etnologijos) skyriui.

1964 m. A. Vyðniauskaitë redagavo „Lietuviø etno-grafijos bruoþus” ir paraðë ðeimai, jos buièiai bei papro-èiams, bendruomeninëms ir kalendorinëms tradicijomsskirtus skyrelius, kurie sudaro apie treèdalá visos knygosteksto. Ði knyga siejama su Lietuvos etnologijos gimimuir iki ðiol cituojama etnologø, folklorininkø, istorikø, mie-lai skaitoma studentø. Tarptautiná mokslinës kvalifikaci-jos pripaþinimà rodo ir 1965 metais „Soviet Anthropo-logy and Archeology” leidinyje iðleista jos studija „Lie-tuviø kolûkieèiø ðeima”.

1967 metais buvo publikuota knyga „Lietuviø ðei-mos tradicijos”, pirmoji, skirta lietuviø gyvenimo ciklopaproèiø tyrinëjimams. Nors iðleista sovietmeèiu, vis dël-to daugiausia dëmesio joje skirta tradiciniams krikðty-nø, vestuviø, laidotuviø paproèiams. Pirðliai, svoèios irkiti vestuviø veikëjai, manau, joje iki ðiol randa medþia-gos besirengdami ðeimos ðventei. Ðeimos paproèiø ana-lizæ autorë tæsë publikuodama darbus knygø serijoje „Iðlietuviø kultûros istorijos” bei atskiruose Lietuvos regio-nø kaimo kultûrai skirtuose regioniniuose leidiniuose.

1981 metais pasirodë studija „Vestuvës Suvalkijos ko-lûkiniame kaime”, atspausdinta knygoje „Ðiuolaikinis Su-valkijos kaimas”. Joje iðsamiai ir kvalifikuotai iðnagrinë-ti ðio etnografinio regiono XX a. ðeðtojo – aðtuntojo de-ðimtmeèiø vestuviø paproèiai. 1985 m. publikuota nau-ja studija „Þemaièiø vestuvës” knygoje „Ðiuolaikinis Þe-maitijos kaimas”, kur detaliai iðnagrinëtos ne tik pasta-røjø deðimtmeèiø vestuvës, bet ir tradiciniai XVIII a. pa-baigos – XX a. pradþios vestuviø paproèiai.

Kità stambià profesorës Angelës Vyðniauskaitës moks-liniø interesø sritá sudarë lietuviø linininkystës tyrinëji-mai. Jau pirmoji didelë autorës studija „Lietuviø valstie-

r

77

IN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAM

èiø linininkystë” pasiþymëjo moksliniu brandumu (kny-goje „Valstieèiø linininkystë ir transportas”, 1977 m.).Savo verte nenusileidþia ir linininkystës paproèiams skir-ta studija „Lietuviø linininkystës paproèiai” (knygoje„Valstieèiø verslai”, 1985 m.). Tarptautiná linininkystëstyrimø pripaþinimà lëmë gerai Europos etnologø ben-druomenës ávertintas „Pabaltijo þemdirbystës atlasas”(1985 m.). Profesorë buvo skyriaus apie linininkystæ pa-grindinë autorë ir redkolegijos narë. Ðia tema 1993-iai-siais metais balandþio 16 d. buvo apginta habilituotodaktaro disertacija („Lietuvos linininkystë XVIII – XX a.pirmojoje pusëje: inventorius ir paproèiai”).

1995 metais vël gráþta prie vestuviø paproèiø. Profe-sorë kartu su dviem autoriais iðleido ðeimos tyrinëjimamsskirtà monografijà „Lietuviø ðeima ir paproèiai”. Didesnëðios knygos dalis raðyta profesorës. Joje pateikiama iðsa-mi kaimo ðeimos, vestuviø ir laidotuviø ðaltiniø bei tyri-nëjimø apþvalga. Pirmà kartà Lietuvoje iðsamiau aptaria-mos partizanø bei tremtiniø laidotuvës ir perlaidojimas.

Manau, jog didelæ reikðmæ nepriklausomybæ atkûru-sios Lietuvos visuomenei turëjo kalendoriniø paproèiø stu-dija „Mûsø metai ir ðventës” (1993 m.). Joje, be tradici-niø kalendoriniø ðvenèiø, aptartos ir valstybinës ðventës.

Lietuvos etnologijos istorijai vertingas ir iðkilus isto-riografinis darbas „Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istori-niuose ðaltiniuose” (1994 m.). Tai milþiniðkas darbas,kurá atliko profesorë pateikdama praeità beveik tûkstant-meèio tautos gyvenimo kelià.

Informatyvumu ir átaigumu populiari tapo 1999 me-tais iðleista knyga „Lietuvio namai”, skirta liaudies ar-chitektûros tyrinëjimams. Ðioje knygoje apimamas visaslietuvio namuose vykstantis gyvenimas.

Taèiau profesorës gyvenimo kelias – ne tik mokslinë,bet ir pedagoginë veikla. Savo mokytoja jà gali vadintinet kelios etnologø kartos. Profesorë taip pat buvo dau-gelio disertacijø oponentë ir doktorantûros bei habilita-ciniø komitetø narë. Daug savo neiðsenkanèios energi-jos ir meilës profesorë A. Vyðniauskaitë skyrë etnologi-jos puoselëjimui atgimstanèiame, jos þodþiais tariant,„gimtajame” Vytauto Didþiojo universitete.

Pastaraisiais metais profesorë buvo daþna vieðnia Lie-tuvos nacionaliniame muziejuje. Taip pat profesorë A.Vyðniauskaitë buvo ir stambiausio Lietuvos etninës kul-tûros leidinio – þurnalo „Liaudies kultûra” redakcinëskolegijos narë bei aktyvi autorë. Ne kartà ir mus ji ragi-no raðyti ir neuþmirðti ðio þurnalo. Profesorë daug laiko

l

78

IN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAM

„O dievai, mano dievai… Kokia liûdna vakaro apgaub-ta Þemë”, – raðë M. Bulgakovas baigdamas pasakojimàapie Meistrà ir Margarità ir iðvesdamas jø sielas á amþinopoilsio, Ramybës vietà. Kiekviena nugyventa diena, kiek-vienas saulëlydis iðtinka mus asmeninës netekties jaus-mu, verèia iðgyventi dar vienos praëjusio laiko atkarposuþbaigtumà, bet nesulyginami kasdieniðki saulëlydþiai sutuo vieninteliu, skaudþiu, kai praneðama apie globëjos,bendraþygës, dorinio autoriteto, mokslinës vedlës ir pa-tarëjos, kûrybinës veiklos atspirties taðko, pasitikrinimogalimybës, nuoðirdaus ir gyvo pokalbio, kuriø kasdieny-bë dovanoja tik retsykiais, vadovës ir partnerës, meilæ irrûpestá skleidþianèios bièiulës pasitraukimà ið þemiðkojogyvenimo. Ima ir nutrûksta dar viena nematoma sielosgija, – jau niekada ðiame gyvenime nesusitiksi, nepaskam-binsi, nepaklausi, kaip sveikata, ar galëtø paraðyti dar vie-nà recenzijà, o gal straipsná, kà mananti apie vienà arkità reikalà, nepasitarsi, kaip elgtis iðkilus nemaloniomsir neteisingoms realijoms, pagaliau – nepasiguosi, papras-tai, þmogiðkai… nebeiðgirsi gerø palinkëjimø sau ir ðei-mai… nieko nebus, nebebus tø svarbiø susitikimø… Irtau nebepaskambins, nebeuþeis…

Neþinau, kodël þmonës nusipelno Ramybës, o ne Ðvie-sos, kad ir kokie jie bûtø buvæ dori, kilnûs, Tëvynei irþmonëms daug gero nuveikæ, mylimi ir reikalingi… Jeibent kas nuo manæs priklausytø, palinkëèiau profesorës

Angelës VYÐNIAUSKAITËS sielai ne tik Ramybës, bet irÐviesos. Nes… nedaug man teko sutikti tokiø ðviesiø irgarbingø asmenybiø kaip Ji.

Ðeðiolika paþinties ir bendradarbiavimo su „Liaudieskultûros” þurnalo redakcine kolegija metø – beveik kaipviena diena… Kuriasi „Liaudies kultûros” þurnalas… su-dëtingomis iðorinëmis ir vidinëmis aplinkybëmis… spren-dþiama, koks jis bus, kokio pobûdþio, juk galejo tapti irkompiliaciniu, ir aktualias, bet praeinanèias reikmes ten-kinanèiu, tokiu informacinio vadybinio pobûdþio, galejobûti bet koks, tik ne toks, koks yra dabar, jei nebûtø sumumis buvæ amþinà atilsá profesoriaus Norberto Vëliaus,profesoriaus Vacio Miliaus, o dabar – ir profesorës Ange-lës Vyðniauskaitës… Mirusiøjø bendruomenë, jø aukðta-sis kalnelis didëja, mûsø, gyvøjø,… maþëja… kol susilie-sime á viena.

1990-øjø þiema… Skambinu Profesorei, tariuosi, pra-ðau á þurnalo kûrimà ásitraukti etnologus… „Ogi pas musðiandien posëdis, tai ateikit visa redakcija, paðnekësim”,– pasiûlo. Apie penktà vakaro traukiam visa rikiuote á Ant-akalná, á Istorijos institutà… Ðirdis dauþosi suprasdamamomento svarbà… bet iðoriðkai viskas atrodo ramu, ko-legos net nepajunta, koks jaudulys apëmæs, – bet kuo jodaugiau, tuo mintys ir þodþiai sklandþiau ir tvirèiau dës-tosi… Ir ðtai Profesorës klausimas: „O apie kà daugiaubus raðoma, kam bus skirtas þurnalas, lietuviø etninei kul-

ir jëgø skyrë rengiant ekspertizes Etninës kultûros glo-bos tarybai prie Lietuvos Respublikos Seimo. Ji buvo ðiostarybos leidþiamo leidinio „Etninë kultûra” redakcinëskolegijos pirmininkë. Nuoðirdþiai profesorës visuome-ninæ veiklà vertina ir Tëviðkei pagraþinti draugija. Pro-fesorë – viena pirmøjø moterø, tapusi aktyvia Lietuviøkatalikø mokslo akademijos nare.

Ir dar daugybë profesorës nuveiktø visuomeniniø dar-bø. „Þinijos” draugijos lektorë, ávairiø þiuri, tarybø, ko-misijø narë, Respublikinës ir Vilniaus miesto tradicijøtarybos narë, Pavadinimø komisijos narë, „Ethos” drau-gijos prezidiumo narë ir dar daug atsidavimo ir laikopareikalavusiø pareigø. Kad ir filmai – „Senovinës ku-piðkënø vestuvës”, „Vakar ir visados”, „Þolës ðaknys”.

2000 metø balandþio 15 dienà jos mokslinë kompe-tencija buvo patvirtinta Lietuviø katalikø mokslo akade-mijos akademikës vardu. 1996 metais ji apdovanota Lie-

Sielos bièiuliams iðeinant

tuvos Didþiojo kunigaikðèio Gedimino 4-ojo laipsnio or-dinu. 1998 metais profesorei Angelei Vyðniauskaitei su-teikta Jono Basanavièiaus premija. Profesorë ateities kar-toms paliko 11 monografijø ir daugiau kaip 700 moksli-niø publikacijø.

Darbai ir darbai – jie sugulë á popieriaus lapus, po-kalbius, diskusijas, nuoðirdø bendravimà ir pasiliko þmo-niø mintyse, tø, kurie paþinojo, tø, kurie skaitë jos dar-bus ir tø, kurie apie profesoræ tik girdëjo. Raðydama ðiaseilutes, að dar sunkiai galiu patikëti, kad profesorës jaunëra tarp mûsø – iðkilios mokslininkës, talentingos mo-kytojos, garbingos ir nuoðirdþios moters. Aèiû Jums uþviskà. Tebûnie Jums lengva gimtinës þemë.

Jûsø mokinëRasa PAUKÐTYTË-ÐAKNIENË

r

79

IN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAMIN MEMORIAM

IN MEMORIAM

Professor Angelë VYÐNIAUSKAITË, one of the mostfamous Lithuanian ethnologists, habil. Doctor and Pro-fessor passed away on 9 July 2006.

Angelë VYÐNIAUSKAITË was born on 15 May 1919in Skriaudþiai village (Marijampolë District, VeiveriøCounty). After a long and prolific academic career sheleft a vast ethnological heritage consisting of 11 mono-graphs and more than 700 articles.

In 1996 prof. Angelë VYÐNIAUSKAITË was awardedthe Order of the Great Lithuanian Grand Duke Gedi-minas.

In 1998 she was awarded the State Jonas Basanavi-èius Award. In 2000 she was elected a Lithuanian Catho-lic Academy Of Sciences academician.

Lithuanian ethnologists and other members of theculture community deemed her a talented and produc-tive scholar, but above all held her as a moral authorityand an exceptionally bright and noble personality.

tûrai, ar po lygiai visoms… ?”. Ir iðsiverþia spontaniðkaimintis bei þodþiai: lietuviø, pirmiausia lietuviø, gana jaubarstytis po tautø draugysèiø aruodus… Viskas. Man at-rodo, tai buvo lemiamas ir teisingas atsakymas egzami-no, kurá tàkart mums surengë etnologai, metu.

Paþadà mes tæsëjome, ir etnologai tæsëjo savàjá. Para-ginami Profesorës, þurnalo puslapiuose pradëjo straips-nius spausdinti pripaþinti mokslininkai, kuo toliau, tuodaugiau ir plaèiau, tuo naujau ir iðsamiau… Suprantama,plëtësi mûsø visø poþiûris, drauge su atgimstanèia nepri-klausomybe atsivërë neaprëpiami naujø, iki tol nepaþin-tø ar menkai, ið apþvalginiø tekstø þinomø teorijø, min-èiø, idëjø plotai… Bet tai jau kita ðneka. Tada mes tiknorëjome sukurti lietuviø liaudies, ar etninei, kultûrai nag-rinëti skirtà þurnalà, kaip sakoma, „atsigriebti” uþ ilguspriespaudos metus. Mes „atsigriebëme”, þurnalas, kad irbesiformuojantis, buvo aktualus ir graibstomas, be to, pir-masis toks, jau vëliau buvo atgaivinti „Tautosakos dar-bai”, susikûrë naujø moksliniø leidiniø, skirtø etnologijaiar ið dalies ir etnologijai.

Tada, apimti nenuslopinamo ryþto sukurti gerà etno-logijos þurnalà, kuris su tradicine lietuviø kultûra supa-þindintø ne tik kultûros darbuotojus, mokytojus, bet ap-skritai plaèiàjà visuomenæ, tada, kai tekdavo kai kadanegraþiai kai kam pasakyti lakø prieþodá „ðunys loja, o

karavanas eina tolyn”, mes net negalvojome, kad pasiti-këjimà gauname avansu, taip sakant. O dabar jau aiðku.Kas gi tada mes buvome? Kas gi esame dabar? Negi laips-niais ir vardais apsiðarvavæ daktarai, superintelektualai?Tik pasiðventëliai, tik pasiryþëliai, nebijojæ suklysti, at-kakliai ieðkojæ kelio, parklûpdami ir vël atsikeldami, irkuo daugiau pasiprieðinimo, tuo atkakliau palinkstantysties rankraðèiais… Tai buvo Profesorës esmë: pasitikëti,tikëti, leisti dirbti, padëti dirbti, paskatinti, pagirti, tikretkarèiais ir be galo ðvelniai, neáþeidþiamai pakritikuo-ti, paprotinti, bet niekada neuþkirsti kelio niekam, jeinet asmeniðkai Jai kas bûtø buvæ nesuprantama, neaið-ku… ar nereikalinga, ir niekada tuðèiai, ið pasipûtimoneimti valdþios á savo rankas, nors juk galëjo… Bet argiJai to reikëjo? Ne, nereikëjo… Ir mes be galo esame dë-kingi Profesorei, be abejo, ir kitiems redakcinës kolegi-jos nariams, iðëjusiems, esamiems, uþ LAISVËS, KÛRY-BOS ir PASITIKËJIMO atmosferà, kurià jie padëjo mumssukurti.. Nes tik taip galima dirbti ir tik tokiomis sàlygo-mis galima ðá bei tà nuveikti.

Dabar, iðgyvendami skaudø iðsiskyrimà, mes suvokia-me, kad turëtume susikaupti, sustiprëti, nes kasdienybëjuk atbukina net didþiausias ambicijas, pasiryþti bandytipakeisti iðeinanèià nuostabiø þmoniø kartà, doros autori-tetus, atkaklaus darbo ir lakios minties pavyzdþius, sektiJais. Dideliø þmoniø netektys ákvepia naujiems darbams,o ne apatijai. Gal taip mes atsidëkotume uþ tà „avansà”,gautà prieð ðeðiolika metø.

Dalia RASTENIENË,„Liaudies kultûros” þurnalo vyriausioji redaktorë.

l

80

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

Seminaro „Etninës kultûrosaktualizavimas valstybës ir visuomenëspastangomis” siekiniai

Vida ÐATKAUSKIENË

Jau dvyliktojo Lietuvos etnininkø suvaþiavimo (taipvadiname kasmetinius savivaldybiø, etninës kultûros cen-trø, nacionaliniø ir regioniniø parkø etninës kultûros spe-cialistø seminarus) temà prieð keletà metø buvome nu-matæ Lietuvos liaudies kultûros centro veiklos programoje– „Etninës kultûros modernizavimas”. Taèiau, rengdamiesijam, nusprendëme (kaip jau ne syká) neskubinti ávykiø,papildomai neskatinti savaime vykstanèiø procesø, „pa-stumti” toká nagrinëjimo aspektà á neapibrëþtà ateitá. Ki-ta vertus, suvokdami, kad ðie reiðkiniai plinta ir yra svar-bûs dabarties visuomenei, nusprendëme, kad vertëtø su-rengti ávairiø tradicinës kultûros srièiø modernizavimosampratà, raidà, principus, patirtá analizuojanèià konfe-rencijà, gráþti (kiek tik turësime galimybiø, dar, ko gero,ne kartà sugráðime) prie ilgaamþiø tautos iðpuoselëtø ver-tybiø, klasikiniø tradicinës kultûros formø, natûralaus jøtæstinumo apraiðkø (kuriø paþinimui ribø nëra), tik ëmë-mës jø ðiuolaikinio gyvavimo aptarimo per valstybës ins-titucijø ir paèios visuomenës sàmoningos, motyvuotosveiklos prizmæ. Taip „modernizavimà” pakeitë kitas sun-kiasvoris – „aktualizavimas”.

Þinia, bet kokia veikla – tyrimai, archyvavimas, kon-servavimas, visø rûðiø leidyba, kultûrinës meninës beiðvieèiamosios formos ir kita – savaip aktualizuoja etninækultûrà, jos sritis. Tad ir visi kiti iki ðiol vykæ seminarai*,

kuriuose kalbëdavomës apie etninës kultûros institucijøuþdavinius, veiklà, gilinomës á vienas ar kitas kultûrossritis, lyg ir sukosi apie tà patá. Tad kokie pastarojo suëji-mo akcentai?

Ðá syká aktualizavimà mes, seminaro rengëjai, ban-dëme suvokti (toká suvokimà pasiûlyti ir kolegoms) netiek kaip veiklà, bet kaip veiklos principà. Etninës kul-tûros aktualizavimas tokiu poþiûriu bûtø kaip jos su-reikðminimas, iðkëlimas, sàmoningas siekis priartinti jà,paveldëtàjà, prie ðiuolaikinës visuomenës sàmonës, pa-saulio ir vertybiø sampratos, poreikiø. Kad ji bûtø, pa-sak rusø antropologës Evgenijos Andrejevos vaizdingopasakymo, ne sustabarëjusiø, akmeniniø paminklø san-kaupa (lyg dabartinës mûsiðkos kapinës), bet gyva, in-tegrali dabarties gyvenimo dalis, susijusi su kitais kul-tûros ir gyvenimo reiðkiniais, juos akumuliuojanti. Tu-rint omeny visuomenës poreikius, bene svarbesnis as-pektas, ypaè kalbant apie etninës kultûros institucijøveiklà, bûtø ne tiek paisyti, pataikauti tiems poreikiams(ið mugiø, televizijos ðou bei kitos „rinkos” patirties þi-nome, kad labiausiai jai reikia pramogø, popso ir kièo),kiek, ið humanistiniø pozicijø suvokiant visuomenësproblemas, siekti poveikio negatyviems jos reiðkiniams,skauduliams (technokratëjimui, individualizmui, alko-holizmui, narkomanijai ir t.t.), iðkelti, siûlyti, diegti tai,

*1994 m. vasario 21–24 d. respublikos etninës kultûros centrø darbuotojø ir etninës kultûros metodininkø seminaras Vilniuje.1995 m. balandþio 25–27 d. respublikos etninës kultûros centrø darbuotojø ir etninës kultûros metodininkø seminaras Vilniuje.1996 m. balandþio 23–25 d. seminaras „Bendruomeniniø santykiø tradicijos” Vilniuje.1997 m. balandþio 24–27 d. seminaras „Tradicinës ir folkloro ðventës: tæstinumo, rekonstravimo ir gaivinimo aspektai”

Klaipëdoje, Palangoje.1998 m. seminaro nebuvo.1999 m. balandþio 28–30 d. seminaras „Gyvieji tradicinës kultûros þidiniai” Druskininkuose.2000 m. geguþës 3–5 d. seminaras „Etninës kultûros institucijø veikla ir valstybinës etninës kultûros programos” Plateliuose

(Plungës r.).2001 m. geguþës 2–4 d. seminaras „Etninës kultûros ðvenèiø specifika, jø organizavimas”. Konkurso apþiûros „Tradicija

ðiandien” rezultatø aptarimas Ignalinoje.2002 m. geguþës 8–10 d. seminaras „Etninës kultûros veikla ir ðvietimas” Viðtytyje (Vilkaviðkio r.)2003 m. geguþës 7–9 d. seminaras „Etninës kultûros veiklos programinis planavimas ir koordinavimas” Ðiauliø rajone.2004 m. geguþës 5–7 d. seminaras „Tradicijø perimamumas: uþdaviniai ir jø sprendimo bûdai” Veisiejuose, Lazdijø rajone.2005 m. seminaras „Etninës kultûros institucijø veiklos tradiciniø amatø, tautodailës srityse samprata, kryptys ir problemos”

Plinkðëse, Maþeikiø rajone.2006 m. seminaras „Etninës kultûros aktualizavimas valstybës ir visuomenës pastangomis” Naujasëdyje, Molëtø rajone.

r

81

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

ko jai trûksta – svarbiausiø, tinkamiausiø pamatinës pa-saulëþiûros, etiniø, estetiniø vertybiø, bendrabûvio nor-mø, kurias mums iðsaugojo tauta. Tai tam tikra mûsø,etnininkø, misija.

Seminaro programà padalijome á keletà temø ir pote-miø. Viena jø – Etninës kultûros sureikðminimas valsty-bës ir tarptautiniu mastu.

Lietuvos valstybë etninës kultûros reikðmæ deklaruo-ja Etninës kultûros valstybinës globos pagrindø ástatymu,Etninës kultûros plëtros valstybine programa, Etnografi-niø kaimø iðsaugojimo programa, Kultûros politikos nuo-statomis, UNESCO nematerialaus paveldo apsaugos kon-vencijos ratifikavimu, naujai rengiamais dokumentais,institucine sistema, finansavimo programomis. Vis labiauir solidþiau etninë kultûra ásitvirtina savivaldybiø kultû-ros politikos pamatuose. Tai sveikintina, nes visas krað-tas yra ðios kultûros terpë.

Labai svarbu, kad tradicinë kultûra, nematerialusispaveldas UNESCO pastangomis yra iðskiriamas, sureikð-minamas, aktualizuojamas tarptautinës visuomenës ly-giu. Turime omenyje tiek jau ir Lietuvoje þinomus, vei-kianèius dokumentus bei programas (Rekomendacijasdël tradicinës kultûros ir folkloro iðsaugojimo, Þmoni-jos þodinio ir nematerialaus kultûros paveldo ðedevrøsàraðo skelbimà, Þmonijos gyvøjø turtø programà ir svar-biausià – minëtà Nematerialaus paveldo apsaugos kon-vencijà), tiek ir naujà ratifikavimui rengiamà UNESCOkonvencijà dël kultûros raiðkos ávairovës apsaugos irskatinimo. Pastaroji deramai iðplëtoja ir átvirtina kultû-ros ávairovës svarbà, kurià deklaravo Nematerialaus pa-veldo apsaugos konvencija, jos iðsaugojimo visø labuibûtinybæ, dar syká átvirtina tradicinës kultûros kaip vie-no ið svarbiausiø kultûros ávairovës veiksniø reikðmæ(ðios nuostatos itin svarbios mums, kultûros ávairovës,jos regioniðkumo, lokaliðkumo, variantiðkumo puose-lëtojams ir, be kita ko, – visokio rango valdþiai, kuri,deja, vis neiðsivaduoja ið autoritarizmo, hierarchiðku-mo). Kita vertus, kultûros sàvoka ðiame dokumente ap-ima taip pat ir materialiàsias formas, raiðkà nuo indivi-dualios kûrybos iki nacionalinës kultûros. Atkreiptinasdëmesys ir á kitus konvencijos postulatus, kuriuos pra-vartu turëti omenyje (esant reikalui, pasinaudoti), pa-vyzdþiui: bûtinybë valstybëms kultûrà kaip strategináelementà integruoti á nacionalines bei tarptautines po-litikos sritis; kultûros ir vystymosi (visuomenës, valsty-bës) ryðio patvirtinimas; akcentavimas, kad kultûra, kul-tûros veikla, vertybës gali bûti savitikslis, turëti iðskirti-næ ir nebûtinai komercinæ vertæ, kadangi jos perteikiatapatumà, prasmæ, vertybes ir pan.

Etninës kultûros specialistams praktikams aktualiau-sias klausimø ratas sukasi ties temomis, susijusiomis sukultûros ir ðvietimo ástaigø vaidmeniu, plëtojant tautoskultûros paveldà. Dar kartà norëta pasidalyti nemate-

rialaus paveldo/tradicinës kultûros vertybiø gaivinimoir plëtojimo patirtimi, nes iki ðiø dienø iðlikusios gyvo-sios ðios kultûros apraiðkos, be abejo, yra pati svarbiau-sia visos mûsø tautos kultûros savitumo iðsaugojimoprielaida. Todël natûraliam tradicijø tæstinumui palai-kyti privalome kurti sàlygas visomis teisinëmis, finansi-nëmis priemonëmis, specialistø ir visuomenës pastan-gomis. Viena ið veiksmingiausiø tokiø priemoniø tebë-ra, deja, lëtokai (reikëtø, þinoma, sparèiau ir visuoti-niau) diegiamas „Tradicinës kultûros vertybiø sàvadas”.Jo pagrindu turëtø vystytis kita veikla – unikaliø lokali-niø tradicijø saugojimas; perëmimo skatinimas, „orga-nizavimas” specialiai ákurtomis mokyklomis, kursais, pa-teikëjø „átraukimu” á edukacines programas, pamokas,uþsiëmimus ðvietimo ástaigose; ið iðlikusiø nuotrupø at-gaivinimas, atkûrimas vertingø reiðkiniø, archyvinës,muziejinës medþiagos ir pan.

Meniniø, kûrybiniø etninës kultûros formø (liaudiesdainø, ðokiø, muzikavimo, pasakojimo, taikomosios irvaizduojamosios dailës, amatø ir kt.), bendruomeniniøtradicijø (kalendoriniø ðvenèiø, darbo paproèiø) skleidi-mas kultûros, ðvietimo, aplinkos (saugomø teritorijø) sis-temose jau susiklostë, susikaupë vertinga patirtis, vis la-biau turëtume atsigræþti á veiklos kryptá, kuri etnines ðei-mos vertybes, paproèius, ðvenèiø tradicijas skleistø ðiuo-laikinei ðeimai, visuomenei. Bûtina ieðkoti veiksmingiau-siø bûdø, kaip pavieðinti, paskleisti tautos, vietos þmo-niø „gyvenimiðkàjá” patyrimà apie namus, sveikatà, ðei-mos gyvenimà, ðventes (vaikø auginimo tradicijas, ðei-mos tarpusavio santykius, gimtuves, krikðtynas, vestuves,laidotuves), tradicinæ mitybà, ûkinæ veiklà, padëti for-muoti pasaulëþiûros, moralës normas.

Nuolat aktualu kalbëti, galvoti ir apie tai, kaip pavel-dëta kultûra sudominti, prusinti jaunimà, kokie tradici-nës kultûros aspektai jiems priimtiniausi, kaip panaudotiðiuolaikinës kultûros stilius, priemones, technologijas, kadtradicijos kuo natûraliau integruotøsi á jauno þmogausgyvenimà, kokiomis savybëmis, gebëjimais turi pasiþy-mëti mokytojai, kad praturtintø jomis jaunàjà kartà.

Koordinuojant veiklà, susijusià su etninës kultûrosdiegimu jaunajai kartai ðalies mastu, kryptingai orien-tuojanèià bei koordinuojanèià priemonæ Lietuvos liau-dies kultûros centro iniciatyva, pritariant LR kultûrosministerijai, Etninës kultûros globos tarybai, siûloma pa-rengti Etninës kultûros integravimo á vaikø ir jaunimougdymà priemoniø planà 2006–2009 m. (pradinis pro-jekto variantas buvo pristatytas seminare, jam pritarëbei savo pasiûlymus pateikti ásipareigojo ir seminarodalyviai). Juridinë ðio dokumento forma dar turi bûtitikslinama – ar tai bus savarankiðkas dokumentas, ardetalizuotas idëjinis koordinacinis sàvadas tikslø, ku-riø galima ir bûtina pasiekti, vadovaujantis kitais vals-tybës ir savivaldybiø dokumentais, pavyzdþiui: Etninës

l

82

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

kultûros valstybine plëtros programa, Regionø kultûrosplëtros programa, Kultûrinës edukacijos programa (Kul-tûros ministerija), Pilietinio ir tautinio ugdymo progra-ma, Vasaros poilsio organizavimo programa (Ðvietimoir mokslo ministerija). Ðiuo planu galës vadovautis stra-tegai, ekspertai, numatydami prioritetus, skirstydamiKultûros ir sporto rëmimo fondo, Etninës kultûros, Re-gionø kultûros, Leidybos, Nevyriausybiniø organizaci-jø kultûrinës veiklos rëmimo bei kitø programø, apskri-èiø ir savivaldybiø lëðas, formuodami savivaldybiø kul-tûros politikà ir etninës kultûros programas.

Dokumente ypatingas dëmesys turëtø bûti skirtas ug-dytojø, mokytojø rengimui ir tobulinimui (tinkamai pa-rengti specialistai – iki ðiol viena sunkiausiai sprendþia-mø problemø, ir situacija vis blogëja), etninës kultûrossrièiø programø formalaus ir neformalaus ugdymo ástai-gose diegimà, trûkstamø metodiniø ir tiesiogiai vaikamsorientuotø priemoniø, leidiniø, þaidimø, elektroniniøpublikacijø rengimà. Kita svarbi sritis – jaunosios kartosetninës kultûros tradicijø mokymosi ir veiklos skatinimas:mokyklëlës (pateikëjø, meistrø, mamos ir pan.), stovyk-

Aluntos priebëgojLiudvikas GIEDRAITIS

Nuo seno kirbëjo mintis, kad besirûpinantiesiems tau-tinio, etninio gyvybingumo reikalais prasminga bûtø vienàkartà sudurti galvas ir labai rimtai, svariai apsvarstyti, ap-tarti, akivaizdþiai paliudyti, kuo gi jie mûsø valstybei ið-ties bûtini, reikalingi, svarbûs, kuo ta jø darbø naðta galnet ðventa ne vien jiems, bet ir daugeliui, kur jø „pakan-kamas pagrindas” bûti ir iðklausomiems, ir gerbiamiems.Nes negi tik dël giesmelës sugiedojimo, ðokio patrepsë-jimo, klumpiø padëvëjimo ar kitokio iðorinio „pasirody-mo” esam: pabandykim ásivaizduoti ðio pasaulio tyloskiaurymæ – be mûsø... Kà girdim?! Taigi tuo dþiaugsmin-giau yra pasinerti á ðiø metø geguþës 3–5 dienomis Alun-toj (lûþtø rytø aukðtaièiui lieþuvis, iðtarus al... Dzûkailaimingesni uþ mus: nedingus dar jø Nedzingë!) AluntojLietuvos Respublikos kultûros ministerijos, Lietuvos liau-dies kultûros centro, Molëtø rajono savivaldybës kultû-ros centro suðauktà Lietuvos etninës kultûros centrø dar-buotojø, rajonø etninës kultûros metodininkø, naciona-liniø, regioniniø parkø etnografø (kultûrologø), tautodai-lininkø seminarà „Etninës kultûros aktualizavimas vals-tybës ir visuomenës pastangomis”. Etninës kultûros srity

ðitai vyksta kasdieniu þmoniø gyvenimu. Taèiau ðiandienvien to nepakanka, nes perdëm grësmingos jëgos net irsàmoningai ardo, griauna, nuvertina, niekina tradicinesvertybes (þvilgtelkit á neva Nidos Vasiliauskaitës „straips-ná” ðiø metø 19-ame „Ðiaurës Atënø” numeryje). Gyve-nam pasauly, kuris, pasak Molëtø rajono mero ValentinoSTUNDÞIO, praranda dvasines vertybes, tarp kuriø – iretnokultûrines, tradicines, o ásivyrauja pragmatinës. Da-liai visuomenës visa tai neskausminga, nes be moraliniøap(si)ribojimø, dvasiniø autoritetø, praeities pamokø nað-tos vartotojiðkoje visuomenëje, kur svarbiausia yra ne-varþoma asmens laisvë, – tuo lengviau. Tad kultûrinisdvasinis paveldas atsiduria muziejuje, etnokultûrinëseástaigose, bibliotekose, kartais randa prieglobstá mokyk-lose. Taip tradicinë kultûra tampa profesionalø reikalu.Todël ir svarbu kalbëti apie jø veiklà, kasdiená darbà, aið-kintis, pasak Vidos ÐATKAUSKIENËS, LLKC direktoriauspavaduotojos, kaip gyvuoja etninë kultûra, kaip jos ver-tybes priartinti prie ðiuolaikinio gyvenimo, suderinti suðiandienos poreikiais. O etnokultûrininkø paðaukimasturás bûti toks: skatinti atskirø tradicinës kultûros srièiø

los, ðventës, konkursai (kraðtotyrinës medþiagos rinkimo,tradicinës kultûros ðiuolaikinio interpretavimo ir t.t.).

Tikëtina, kad ðis priemoniø planas padës pasiektinuoseklaus, sistemingo poþiûrio á vaikø etniná ugdymàapskritai ir kiekvienà konkreèià programà, kuri prasi-dëtø pasirengimu, medþiagos paþinimu ir baigtøsi re-zultatø aptarimu bei paskelbimu (plano projektas buspaskelbtas Lietuvos liaudies kultûros centro svetainëje:www.lfcc.lt).

Treèiosios seminaro dalies tema – apie visuomenës,nevyriausybiniø organizacijø vaidmená gyvajam etninëskultûros perimamumui, nes ir ðiandien, kaip tradicinëjterpëj, kultûra tegali skleistis sociume: vietos bendruo-menëse, seniûnijose, kitose þmoniø bendrijose, jos, kaipir individai, tebëra kultûros vartotojai ir kûrëjai.

Etninës kultûros aktualumo pasieksime vis nuodug-niau jà studijuodami, labiau paþindami, remdamiesi ver-tybine atranka, pasaulëþiûriniu pagrindimu, ieðkojimu pa-aiðkinimo, motyvacijos, kaip ir kodël klostësi, tobulëjo,iðliko vieni ar kiti reiðkiniai, kuo jie prasmingi, reikalingimums ðiandien.

r

83

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

sklaidà, puoselëti bendrabûvio darnà, bendruomeniðku-mà, dorà, groþio pajutimà, tuo liudijant ir tradicinës kul-tûros vertybiø nemenkëjanèià svarbà mûsø dienomis.

Naujausi valstybës dokumentai, programos, sprendi-mai etninës kultûros srity, Irenos SELIUKAITËS, Kultûrosministerijos Profesionalaus ir mëgëjø meno skyriaus ve-dëjos, iðvada, liudija, kad tautinës kultûros iðsaugojimo,plëtros klausimais tebestokojam valstybinio poþiûrio.Stinga atskirø valdþios grandþiø etnokultûrinës veikloskoordinavimo. Apmaudu, ðiuo poþiûriu nesusikalba netdvi sesës, Ðvietimo ir Kultûros ministerijos, stinga kvali-fikuotø specialistø, edukaciniø programø (ið esamø „ið-krenta paaugliai”), informacijos apie jas... Ypaè neapib-rëþta savivaldybiø politika etninës kultûros srity, paini(daþnai skaudi) etnokultûros specialistø ir savivaldybiøvaldþios sàveika. Ðiandien tik 13 (ið 60-ies savivaldybiø)turi etninës kultûros plëtros programas, 15 – rengia, 5 –numato tai daryti. Taigi pusë – nei turi, nei rengia, nei

mato reikalà galvot apie tokias... Valstybinis etnokultûri-nës veiklos finansavimas pagerëjæs. Dabar tai sudaro apie6 mln. litø per metus. Deja, minëto koordinavimo, pri-oritetø, programø stygiø neiðvengiamai lydi lëðø iðdrabs-tymas. Tarp prioritetiniø dalykø ypaè teigtina: kas sukaup-ta ir dar gyvuoja ið etnokultûriniø vertybiø, – iðsaugoti,tyrinëti, perteikti jaunimui. Konkreèiai: reikia leidiniø,ávairesniø, ádomesniø, átaigesniø mokymo priemoniø,ávairiopø etnokultûrinës pakraipos stovyklø (lëðø jomsjau esà atsirastø), neblëstantá dëmesá reikëtø skirti etni-nës kultûros paþinimui, tautinës dvasios gyvastingumuimokyklose, folkloro ansambliø, kraðtotyrininkø, tautodai-lininkø sambûriams jose. Ðiandien tik 116-oje Lietuvosmokyklø etninë kultûra dëstoma kaip atskiras dalykas.Kitose – integravimo rûpesèiai ir pasiðventusiø, kvalifi-kuotø specialistø stygius. Taèiau Irena optimistë: „dirbamá pliusà”, neblogi tautinio kostiumo atgaminimo reikalai,atsirado „finansinë eilutë” Dainø ðventei, Seime rengiami

Nuotrauka atminèiai seminarui pasibaigus. 2006-05-05, Alantos dvaro rûmai (Molëtø r.).

l

84

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

Dainø ðvenèiø ir Tautinio paveldo produktø ástatymai, ðis galsuteiks etnokultûrininkams galimybæ teikti taikomojo pobûdþiopaslaugas („bizná ið to bus galima daryt”). UNESCO parengëkonvencijà „Dël kultûros raiðkos ávairovës skatinimo” – gal veiks-mingiau bus gelbstimi „pagalbos besiðaukiantys” kultûros ob-jektai. Taèiau kultûros ástaigos „sunkiai priimamos á infrastruk-tûros gerinimo projektus” ir, pasak Liberto KLIMKOS, Etninëskultûros globos tarybos pirmininko, – maþa visuomenëj atgar-sio á etnokultûrininkø veiklà... Kitaip gal ir nebebus, etninë kul-

tûra jau elito, reprezentavimo kultûra. Svarbiau-sioji etnokultûrininkø priedermë ðiandien – teigti,áteigti, kad pagrindinë nacionalinës valstybës pa-skirtis – tautos gyvasties iðlaikymas. Deja, Lietu-vos ðvietimo sistemoje, nuo kurios nemenka dali-mi priklauso vertybiniø nuostatø diegimas, gajusteiginys esà etninë kultûra prieðtarauja europietið-kumui, nesuvokiamas, nevertinamas tradicinëskultûros vaidmuo formuojant dorovës, elgesio nor-mas. Ugdymo kelias teigtinas toks: etniðkumas –tautiðkumas – pilietiðkumas. Be tautiðkumo nërapilietiðkumo ir në ásipareigojimø savo ðaliai, tikieðkojimas, kur soèiau (jau netekom bene pusësmilijono emigravusiøjø). Taigi itin svarbu augintilietuvá patriotà. Pasak Reginos KLIUKIENËS, Jur-barko rajono kultûros skyriaus vyr. specialistës, tiktaip iðugdomas pilietis. Vadovaudamosios Valsty-bine etninës kultûros plëtros programa, Jurbarkorajono seniûnijos parengë ir vietines, savàsias. Me-ro iniciatyva, jos ragintos teigti, puoselëti bûtentsavitumà, paveldà. Taip Seredþiuje prisiminta Pra-no Virako tautosakinë veikla, senosios to kraðtovestuvës, Raudonëj gajus marginimas, Girdþiuo-se garsus klojimo teatras, Smalininkuose – þvejøtradicijos, Erþvilke – bandonininkai (deja, ið senø-jø keturiolikos telikæ du, tad ákurta bandonininkømokyklëlë), Juodaièiuose – armonikininkai... Vie-tovëse puoselëjamos tos ðventës, kurios dar gy-vos: Uþgavënës, Atvelykis, vardinës, atlaidai, þiob-rinës, Kalëdos, Trys karaliai (ðie labai pamëgti Erþ-vilke). Mokyklose gaji etninës kultûros mokymo irintegravimo nuostata. Vilkijoje labai reikðmingasetnokultûrinës veiklos þidinys – A. Juðkos muzie-jus. Raudonëj jau ketveri metai suburiama etno-kultûrinio paveldo ðventë „Panemunës þiedai”.2003 metais rajone folkloro ansambliø buvo 22,dabar – 31, jø dalyviø nuo 301 padidëjo iki 397,etnokultûriniø renginiø – nuo 190 iki 230... Þmo-nëms visa tai atrodo kaip normalus dalykas: taipesà ir turi bûti. Ðaunu, kai Etninës kultûros globoskomisijai vadovauja pats meras, o dar ðauniau, kaito mero dvasia kupina ir tautiniø polëkiø!

Kitas sëkmingas etnokultûros veiklos rajonomastu pavyzdys – Lietuvos „uþpenty”, Ðvenèio-niø kraðte. „Nalðios” muziejaus etninës veiklos or-ganizatorës Violetos BALÈIÛNIENËS liudijimu, ge-rø sumanymø ágyvendinimo pirmoji sàlyga – val-dþios, mero pritarimas ir pagalba. Nuo to ir reikiàpradët: nuo savo veiklos graþumo, prasmingumo,naudingumo þmonëms ir kraðtui árodymo „galvai”.O tada jau nebesnausk! Renginiø dalyviams (þmo-nëms) reikià ne primest, kà veikti, bet siûlyti (ne-bent paèioj paèioj pradþioj esà galima ir pusiau

Per pertraukà – psichologinis pasitikëjimo kolega testas.

Þvejybos muziejuje.

r

85

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

prievartos prielaida), vëliau bûtinai turi atsirastiþmoniø noras, poreikis bûti ne ðiaip „þioplinëto-jais”, o savo srity – visaverèiais, oriais, gerbiamais,vertinamais... Tad nereikia bijoti paskatø, apdo-vanojimø, renginiø varþybinio prado, o lankyto-jams – tikros pagarbos. Ðvenèionyse suklestëjo„Rudens kermoðiai”, kai á ðio miestelio dabartináparkà (buvusià bûtent kermoðiø vietà) seniûnijøiniciatyva pradëti burti ávairiø liaudies amatø, me-nø ir veiklûs, ir gabûs: kalviai, pynëjai, vijikai, ver-pëjos, audëjos, þolininkës, virëjos, balanø skaldy-tojai, namø statytojai („susparø suvedinëtojai”), La-banoro verbø riðëjos, Pabradës karèemninkai, Adu-tiðkio linininkai ir Rugiø dienos „stilizuoti veikë-jai”, senieji miesto verslø mokovai – barzdaskuèiai,fotografai ir net geleþinkelio tiesimo meistrai, ir –pieðëjai, ir þolynø, gëliø, skoningø puokðèiø su-dëliotojos, iðradingiausiø sûriø slëgëjai, Labanoro(vël) bravorininkai, troðkintø cepelinø gaminimomokovai... Tø amatø ir amatininkø, tø menø ir me-nininkø – devynios galybës. Pasirodo, tereikia at-rasti, paskatinti, sutelkti, vertinti, gerbti... (Et, sa-kau, – tai jau tikra tiesa, kà paraðiau!) Betgi maþømaþiausiai – galima kaþkà doro imt ir paèiam pa-daryt: ðtai pasiaukot ir, tarkim, metus ar daugiau(jei kas duos pavalgyt) paskirti savo vietovës tauti-nio kostiumo savitumø paieðkoms, kaip tai „nuti-ko” Dianai TOMKUVIENEI, Kaiðiadoriø muziejausfondø vyr. saugotojai. Kruopðtus, „þvëriðkas” tasdarbas, pasak Teresës JURKUVIENËS, LLKC Tau-todailës poskyrio vadovës, – „atkast” tam tikrosvietovës istoriðkai teisingà tautinio kostiumo va-riantà – be „iðmislø”, be fantazavimo, remiantisþmoniø liudijimu, etnografine katalogø, muziejø,galerijø, archyvø medþiaga. Tai jau rimto moksli-nio darbo uþmojis... O D. Tomkuvienës patirtiestrumpas nusakymas (tikiuosi, ðiam tam ðiuo tuopadës) toks: pirmiausia, kaip minëta, reikia labaikruopðèiai surinkt, sukaupt á viena ið visø ðaltiniøvisas iðlikusias þinias, liudijimus apie vietovës tau-tinio kostiumo savitumus. Susidaro nemenka „by-la”. Ðiuo atveju vien pieðiniø susikaupë 150. Poto ateina „sisteminimo darbo” – apibendrinimø,iðvadø tarpsnis. O tada – suverpti, iðausti, nunerti,pasiûti... Liaudies tekstilë, tautinis kostiumas ðian-dien reikalingas tik kultûriniu, dvasiniu poþiûriu.Taèiau ir dël to prasminga visokeriopai rûpintis jotyrinëjimu ir atgaminimu. Lietuvoje ðioje srityjesituacija, T. Jurkuvienës liudijimu, tokia: 1. ðeimoseperimamumas nutrûkæs; 2. liaudies tradicijà pa-þinojusios paseno (80 ir daugiau metø); 3. au-dþianèiø vidutinio amþiaus moterø beveik nebër,o jø audiniai daþniausiai „paraliaudiniai”, kièiniai,

iðausti be tradicijos iðmanymo. Mëgstama rengti muges, paro-das, kuriose pagerbiami ir netradiciðkai kuriantys; daug svai-èiojimø apie raðtø simbolikà, atsiranda pretenzijø rekonstruotinet gentinius kostiumus, neturint sisteminio mokslinio pagrin-do... To, kas „trokðta” bûti atrastu, atgimti, – etnokultûrinin-kams pilni neiðsemiami praradimø ir atradimø aruodai. Ten ir– vestuvës. Ðiandien jaunimas (ypaè akademinis), tautosaki-ninkës Graþinos KADÞYTËS matymu (o ji mato plaèiai ir ge-rai!), jauèia poreiká, kad jø vestuvëse bûtø tradiciniø vestuviø

Ið vakaronës Alantos dvaro rûmuose.

Paskaitø metu.

l

86

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

elementø, tad ir tradicijà iðmanantys, praktiðkai mokan-tys atlikti apeigas èia gali bûti labai gerbiami, reikalingi.Dirva, kaip sakoma, naði! Juo labiau kad ir anksèiau, M.Èilvinaitës apraðymu, bûta vadinamøjø aèiuotojø – ves-tuviniø dainø, paproèiø, apeigø mokoviø, „sufleravusiø”tradicines vestuves. Prisirpo laikas ir tai puikiai atgaivint.Sumaniems (ir apsukriems) etnokultûrininkams èia ne tikvienas ið paþinimo, „rekonstravimo”, bet ir papildomouþdarbio (taip, taip) lobiø...

Jei praðnekom apie uþdarbá, pinigus (taigi – verslà),ne pro ðalá ásiklausyt á Rûtos STANKUVIENËS ið Ðiauliøuniversiteto Kultûrinës antropologijos centro balsà – „Et-ninës kultûros ir verslo sankirtos: problemos ir perspek-tyvos”. Taip, etnokultûrininkai turi árodyti savo naudà vi-suomenei, nors gal daugelis verslininkø ásitikinæ, kad iðjø, atsipraðau, – kiek ið ðnipðtalo virvës. Á galintájá suteiktifinansinæ paramà privalu kreiptis ne ið savo neturto, ne-galios, o atvirkðèiai – ið galios, árodyto savo visavertiðku-mo, vertingumo, gebëjimø, naudingumo ir tiems, á kàkreipiesi. Taigi privalai skaityti ir „Verslo þinias”, iðma-nyti ekonominius dalykus, iðmokti pateikti save, savo pa-stangø vaisiø kaip turinèius „tiesioginæ ir pridëtinæ” ver-tæ. Praktine kalba: jei kreipiesi á kà paramos festivaliui,ðventei, konkursui, turi jaustis nepësèias ne tik savo sri-ty, bet ir galimo rëmëjo reikaluose: tiesioginë nauda iðgalimos paramos tau esà bus ir jam – tokia ir tokia (re-

klama ir pan.), o netiesioginë: juk ir gamintojui, versli-ninkui naudinga jaustis visuomenës, kurioje gyvena, da-limi, juk ir ámonei naudinga turëti „savo veidà”, gerà var-dà... Taigi – aukðtasis naujojo (grindþiamo nauda) gyve-nimo pilotaþas! Ásisavintinas ir etnokultûrininkams. Lai-kai, kai tautiðkumo apraiðkos turëjo neprilygstamà vertæ,baigësi. O vis tiek – „reikia þmonëms savo kultûros”, liu-dija Kupiðkio kultûros centro etnografë, folkloro ansam-blio „Kupkëmis” vadovë Alma PUSTOVAITIENË. Dirbkiðmoningai, sumaniai – þmonës parems. Ir vaikams et-nokultûrinis ugdymas, jei ágyvendinamas pedagogiðkaiteisingai, nuoðirdþiai, – labai priimtinas. Tà ji liudija iðpatirties: nuo 1999 metø etninës kultûros dalykà dëstan-ti Salamiesèio mokykloje. Pradinukø dvasia geriausiai pa-siekiama per þaidimà, ðoká, dainà, muzikà, o nuo 5-osklasës – jau rimtesnë ðneka: ekspedicijos, bendravimosu þmonëmis pagrindai, surinktos medþiagos tvarkymas,vertybiø (elgesio, dorovës, iðminties) paþinimas – tiesio-giai, ið bendravimo su gyvenimo patirtá turinèiaisiais. Taipir pagarba þmonëms atsiranda, padorumo suvokimas, gy-vas gimtojo kraðto paþinimas, liaudies kûriniø groþio ver-tinimas, taip esà ir patys vaikai galiausiai dþiaugiasi pa-tyræ tradicinës kultûros átakà, kuri ir Artûro SINKEVI-ÈIAUS, þygeiviø, folkloro klubo „Gilë” Kaune vadovo,etninës kultûros mokytojo, patirtimi, labai keièia vaikus– net ir „nepataisomus”. Ið paties „vidaus” esà keièia. Jistai patyræs savo kailiu: „nesutvarkomas” buvo iki moky-tojas pakvietë á þygá... Dabar minëtame klube sumaniaijungiama þygeivystë su, sakytum, etnokultûriniu gyveni-mu, tautiniø vertybiø perëmimu, sklaida: liaudies ama-tai, vakaronës, kalendorinës ðventës, kûrybinës stovyk-los, ðokiai, dainos, muzikavimas... „Ávedant” á folkloropasaulá, pradþioj nevengiama ir tokiø „prieskoniø” kaipdainuojamoji poezija, skambinimas gitara – kol iðsiugdoporeikis „kaþko gilesnio”, subræsta dirva tradiciniams da-lykams skleistis. Per dvylika gyvavimo metø ið „Gilës”nebuvo iðgintas në vienas mokinys. Prieð porà metø su-bûrus ðokio klubà „Lipk ant sienø” – dabar ten tikras esà„folkloro fabrikas”, á salæ nebetelpa ðokiai... Taèiau „Gi-lë” iðleido du diskus ir laidotuvëms pritaikytø dainø! Ogeguþës tryliktà ðaukiamas þygeiviø sàskrydis Punioj: mi-nët Pilënø þygdarbá... Dariaus KUOLIO, Pilietinës visuo-menës instituto direktoriaus, pasiryþusio ðit etnokultûri-ninkams pasamprotauti apie „pilietiná ir tautiná jaunimougdymà”, iðvadomis, mes, lietuviai, vis „neágyjam tau-tos tapatybës matmens”, ir „valstybës dar nepasiëmæ”.Esam tik „etnografinës sàmonës þmonës”, mûsø patrioti-nis ugdymas grindþiamas esà tik „kultûriniu pagrindu”:neásisàmoninam laisvës sampratos, neávertinam tautoslaisvës laikotarpiø. Kovotojai dël laisvës vis iðtrinti ið mûsøtapatybës, kurià mums tesudaro kalba, tradicijos, pa-veldas, paproèiai, aplinka, istorinë atmintis, o Lietuvos– laisvos respublikos – samprata, „pilietinis valstybinisVakaronës metu – tradicinë polka.

r

87

ETHNIC REALITIES

Every year in the spring since 1994 Folk Culture Centre ofLithuania organizes seminars for cultural workers in a differentlocality of Lithuania each time. This year’s subject of the semi-nar – “Making the ethnic culture pressing through the efforts ofstate and society”. The seminar was held in Molëtai district. Itsobjectives and proceeding have been briefly presented by VidaÐatkauskienë and Liudvikas Giedraitis.

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

matmuo”, iðsakytas dar XIX a. „Lietuvio sukilëliokatekizme” (lietuvis – kuris myli laisvæ ir gerbiaLietuvos statutà, t.y. Konstitucijà) – „atmiræ”, de-ja, ir „aukðèiausiu lygiu”: net Sapiegø, mûsø par-lamentarizmo kûrëjø, rûmai, Lietuvos Seimo bal-savimu, – be skrupulø parduodami... Nevisaver-tiðkumo jausmas glûdi mûsø pasàmonëj. Puoselë-jam tik kultûrinæ etninæ tapatybæ, o valstybinë sa-vimonë tebemerdi. Taigi kalbantiesiems apie tau-tiðkumà derëtø nepamirðti: be teisës, laisvës pilie-tiniø kategorijø, jis nevisavertis. Sukompromita-vom ir demokratijà, ir paèià laisvæ – palaidumu,beveik beteisiðkumu. „Prigludæs prie þemës etno-sas” tebesam – tokia liûdna aukðtojo D. Kuolioiðvada, nematom net savo Konstitucijos, maþëjasusitapatinimas su lietuviðkumu (jis esà smukæs jaudvigubai), „aðtrëja” regionalizmo nuotaikos – ir tailabai blogai, nes taip ir pati valstybë gali bûti su-pjaustyta, nusavinta. Gilëja tapatybës krizë: pa-grindinë lietuvio savybë esà darbðtumas (90 proc.),taèiau laimëjimai darbðtumu – tik 20 proc., pro-tekcijomis (negi tiesa!?) – 80 proc. Taigi skaudþiaipaþeistas teisingumo, taip pat ir prasmës gyventiLietuvoje jausmas. Tad esam katastrofiðkai (antripo lenkø) emigruojantys. Tuo tarpu visa Lietuvosmokymo sistema „nesusikabina” su mûsø „bjau-ria tikrove”, nes bene visi vadovëliai – gerokai „pa-plagijuoti ið uþsienio”, o „vieðosios erdvës” veiki-mas (tai 30 proc. viso poveikio) paliktas savieigai,svetimas mums, ne mûsø naudai... Viltinga yra ne-bent ta prasme, kad 40 proc. lietuviø „eitø kaþkur,jei kas paragintø”, – á partijà, etnininkø renginá irt.t. (ta pati mintis, kaip ir iðsakytoji A. Pustovaitie-nës: sugebëk, iðmanyk, veik – þmonës parems).Þmonës, pasak Jono VAIÐKÛNO, lietuviø senojotikëjimo iðpaþinëjo, Molëtø kraðto muziejuje – sky-riaus vadovo, iðsiilgæ ir dvasinës kûrybos, dvasi-nës ðilumos, dvasiniø ðaltiniø paþinimo, simboli-niø, mitologiniø reikðmiø, siunèiamø materialauspasaulio, atvërimo, ilgisi aplinkos ádvasinimo, su-ðventinimo... Tad Lietuvoje esama ne tik ekono-minës, bet ir dvasinës emigracijos (á budistø vie-nuolynus ir pan.). Abi jos viena kità lemia. (Iðei-tis... – tai jau tik man vaidenasi, – iðeitis vis tapati: asmeniniu elgesiu, gyvenimu liudyti dorumà,sàþiningumà, bûti, kiek pajëgi, dvasingumo sklei-dëju. Nes pirmø pirmiausias þmogaus poreikisbendruomenëje – jaustis oriam, saugiam, neap-gaunamam, vertinamam. Nes kokia gi prasmë,pagaliau, tarkim, „èirðkint” kanklëmis, mokytliaudies dainø, aiðkint tradicijas, jei tau visai ne-svarbu neáþeist þmogaus, tesët paþadà, susitari-mà, nepasielgti nedorai... Lygiai prieð metus per

vasaros atostogas su dideliu pulku þygeiviø keliavau po Þe-maitijà: Varniø regioniniame parke su ten dirbanèiu vyruku kiekkà tariausi (dël pagalbos naktiniame þygyje, dël palydëjimo ákûlgrindà, neþinantiems kelio ten eit neámanoma) – kiek buvopaþadëta, tiek pat netesëta ir tiek pat neatsipraðyta, nepasijaus-ta „nekaip”, o vël susitikus, toliau ramiai þadëta ir ðio, ir to – irvël netesëta... Net iðsigandau tarp seminaro klausytojø iðvydæsir tà vyrukà: kokia gi tad prasmë klausytis ðtai ir tokiø kilniøseminarø aukðtu pavadinimu „... aktualizavimas...” ... siekiamsugràþint dvasines formas, nokint dvasinius vaisius (vël J. Vaið-kûno balsas), o „dvasinës praktikos” srity reikià ne geros infor-macijos, bet gero jausmo, graþaus iðgyvenimo, ásijautimo, dar-nos, bendrumo su visais pajutimo... Ir Dalios SAVICKAITËS, kul-tûrologës ið Aukðtaitijos nacionalinio parko, supratimu, etninëskultûros vertingiausi dalykai turi atsirasti pirmiausia ið pagar-bos, atjautos, supratimo, ðvelnumo, gerumo „uþtaiso”. Mûsøtradicinës ðventës – daugiausia ið ðeimos tradicijø. O ðeimoj,jei minëtos dvasios nër, – kokia gi ðventë... Taigi kultûros dar-buotojau, þmogaus „vidiniø galimybiø” þadintojau, iðjudinto-jau: savo kasdieniø rûpesèiø þagarinëj vis tiek neturi teisës pa-mirðti ir dvasios aukðtumo!..

Koncertuoja Kupiðkio kultûros centro folkloro ansamblis „Kupkëmis”.Vadovë Alma Pustovaitienë.

[

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA

LIETUVOS LIAUDIESKULTÛROS CENTRAS

LIAUDIES KULTÛRA 2006 Nr. 3 (108)

Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø,kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS:

Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniusel. p. liaudies.kultura@lfcc.lt

REDAKCINË KOLEGIJA:Prof. habil. dr. Leonidas DONSKIS, Politikos

mokslø ir diplomatijos institutas, VytautoDidþiojo universitetas, Gedimino g. 44,LT44261 Kaunas

Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbosinstitutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviøliteratûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, LT10308 Vilnius

Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,LT01124 Vilnius

Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË,Lietuvos muzikos akademija,Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius

Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniausuniversitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius

Dr. Þilvytis ÐAKNYS, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Vida ÐATKAUSKIENË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,LT01124 Vilnius

Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË,Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius

Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèéïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî-âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê,Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ,el. p. marija_z@mtu-net.ru

VYRIAUSIOJI REDAKTORË

Dalia RASTENIENË, tel. 261 34 12el. p. lkredaktore@lfcc.lt

SKYRIØ REDAKTORIAI:

Dainius RAZAUSKAS– bendrieji kultûros klausimai,mitologija, tel. 261 31 61

Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija,folkloras, etninës veiklos realijos,tel. 261 31 61

Juozas ÐORYS – etnologija,tautodailë, etninës veiklos realijos,tel. 261 31 61

Beatrièë RASTENYTË – korektorëMaketas Martyno POCIAUSReziumë á anglø kalbà vertë

Sigita JURKUVIENË

© ¥Liaudies kultûra´

Steigimo liudijimas Nr. 152Pasiraðyta spaudai 2006 07 31Tiraþas 800 egz.Formatas 60×90/8Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l.Kaina: prenumeratoriams 5,51 Lt.Pardavimui – sutartinë

Lietuvos liaudies kultûros centrasBarboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniushttp://www.lfcc.lt

Spausdino UAB ¥Grafija”, Sëliø g. 3a, Vilnius

VIRÐELIUOSE: I virðelis. Joninës Nemenèinës rajone. 2006 m.

IV virðelis. „Skamba skamba kankliai”. 2006 m.

Keiièi’o Kagi’o nuotraukos

Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.

TURINYS:

Teresë JURKUVIENË, Dalia RASTENIENË. Nuo tautiniokostiumo rekonstrukcijø – prie jo gamybos ..........................1•

MOKSLO DARBAI

Bernd GLIWA. Kai kurie lingvistikos bei folkloristikossàlyèiai su archeologija .........................................................9•

Ilona BURINSKAITË. Neogotikos átaka Þemaitijosmediniø koplytëliø architektûrai(XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusë) ..................................18•

Veronika GRIBAUSKAITË. Moterø veiklos specifika liaudiesmedicinoje: Rytø Lietuva ir Vakarø Baltarusija ...................28•

Laima MASYTË. Pasaulëvaizdþio skirtumai bulgarø ir serbøgroþinës literatûros vertimuose á lietuviø kalbà...................33•

Loreta POÐKAITË. Þmogaus kûno samprata: tarp Kinijosir Vakarø, arba kodël lietuviams prireikë „taidzi”? ..............40•

REGIONØ KULTÛRAValdas STRIUÞAS. Adutiðkio ir Tvereèiaus (Antanø girios)partizanø, tremtiniø dainos, eilëraðèiai ...............................47•

PAÞINTYSJuozas ÐORYS. Ásivaþiavimai tarp Lesèio,Salanto ir Apðos ..................................................................56•

Dovainiø meistras. Su liaudies menininkuKazimieru STRIAUPA kalbasi Juozas ÐORYS ......................60•

SKAITYMAIMichael YORK. Pagonybë kaip teologija ............................70•

IN MEMORIAM

Rasa PAUKÐTYTË-ÐAKNIENË. ProfesorësAngelës VYÐNIAUSKAITËS netekus ....................................76•

Dalia RASTENIENË. Sielos bièiuliams iðeinant ...................78•

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Vida ÐATKAUSKIENË. Seminaro „Etninëskultûros aktualizavimas valstybës irvisuomenës pastangomis” siekiniai .....................................80•

Liudvikas GIEDRAITIS. Aluntos priebëgoj ..........................82•