Lietuviškoskolekcinėsmonetos

50 LITŲ MONETA, SKIRTA LIETUVOS GAMTAI

50 LITŲ MONETA,SKIRTA LIETUVOS GAMTAI

Sidabras Ag 925Kokybė „proof“

Skersmuo 38,61 mmMasė 28,28 g

Monetos briaunoje yra užrašas: LIETUVOS GAMTAI

Monetos dailininkas Gediminas KaraliusTiražas 3 000 vnt.Išleista 2012 m.

Informacija Lietuvos bankeTel. (8 5) 268 0316

Faksas (8 5) 268 0314www.lb.lt

Monetos nukaldintosUAB Lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos© Lietuvos bankas, 2012

Fotografai Rolandas Ginaitis ir Selemonas Paltanavičius

Dizainerė Nora KeraitėIšleido Lietuvos bankas,

Gedimino pr. 6, LT-01103 VilniusSpausdino UAB „LODVILA“

www.lodvila.lt

gamtos fondas kartu su Lietuvos zoologijos sodu gelbėja pažeidžia-mose vietose sudėtas dėtis  – iš su-rinktų kiaušinių išperina jauniklius, juos paaugina ir paleidžia į laisvę.

Lietuvos baliniai vėžliai – ilgaam-žiai, daugelis jų gyvena 50–100 me-tų. Patinėliai subręsta būdami 10, patelės 15–20 metų.

Kai Lietuvos raudonoji knyga buvo pirmą kartą išspausdinta (1981 m.), Lietuvoje gyveno apie 200–300 ba-linių vėžlių. Prieš 20 metų jų buvo 300 ar daugiau. Dabar jų populiacija išaugusi, mūsų šalyje yra ne mažiau kaip 500–600 šių retų ilgaamžių.

Balinis vėžlys  – „geležinė var-lė“ – bėgant amžiams patyrė didelių skriaudų ir mūsų krašte vos neiš-nyko. Tačiau dabar visų mūsų di-deliu rūpesčiu rūšis išsaugota ir vis gausėja, grįžta į senąsias ir sukurtas naujas buveines. Matyt, vėžliams iš tikrųjų lemta gyventi amžinai.

Selemonas Paltanavičius

gyvendavo kūdrose, ežerų pakraš-čiuose ir keliaudavo iš vieno van-dens telkinio į kitą. Dzūkai pasako-davo, kad šienpjoviai į jų kaulinius šarvus netgi nulauždavo dalgius...

Pradėjus sausinti laukų vandens telkinius, naudoti daugiau pesti-cidų, balinių vėžlių ėmė mažėti. Septintajame XX  a. dešimtmetyje profesorius Ričardas Kazlauskas kreipėsi į Lietuvos žmones, klausda-mas – gal kas nors dar matė „geleži-nę varlę“. Šiuo kreipimusi prasidėjo rūšies būklės tyrimas, iš visos Dzū-kijos sulaukta daugelio pranešimų apie vis dar gyvuojančius vėžlius.

Kaip nykstanti rūšis, balinis vėžlys buvo įrašytas į 1976 m. pirmą kartą sudarytą Lietuvos raudonąją kny-gą. 1976  m. vėžlių apsaugai Lazdi-jų rajone įsteigti 3 herpetologiniai

draustiniai: Juodabalės, Kučiuliškės ir Stračiūnų. Pradėta taikyti akty-vias apsaugos priemones  – tinklu pridengti dėtis, taip jas apsaugant nuo plėšrūnų, valyti, švarinti kūdras, šienauti ir tvarkyti pakrantes, kurio-se vėžliai deda kiaušinius. Dar viena svarbi vėžlių apsaugos priemonė  – ant kelių ir kitose pažeidžiamose vietose esančios dėtys surenkamos ir perinamos inkubatoriuje, vėliau pa-auginti jaunikliai išleidžiami į laisvę.

Saugomų teritorijų direkcijų, Lie-tuvos gamtos fondo ir kitų orga-nizacijų pastangomis už Lietuvos Respublikos biudžeto ir Europos Sąjungos fondų lėšas įgyvendinti vėžlių apsaugos projektai – iškastos naujos ir atnaujintos senos užpelkė-jusios kūdros, išvalytos kiaušiniams dėti tinkamos pašlaitės. Lietuvos

protėviai Žemėje gyveno jau prieš 200 milijonų metų, triaso perio-de. Tai – vieni iš seniausių šiandien gyvenančių stuburinių gyvūnų. Ne be reikalo daugelis tautų vėž-lį laiko ilgaamžiškumo, stabilu-mo ir išminties simboliu. Tiesa, tai netrukdo šių gyvūnų vartoti maistui, naudoti tradicinėje medi-cinoje, kosmetikos pramonėje, iš jų šarvų gaminti įvairius dirbinius.

Pasaulyje gyvena apie 360 vėžlių rūšių. Europos sausumoje gyvena 3 augalėdės jų rūšys, 3 gėlavandenės ir 5 jūrinės. Vėžliai – šiltojo klimato zo-nos šalių gyventojai, retai pasiekian-tys Lietuvos geografines platumas.

Lietuvos gamtoje vėžlys atrodo neįprastai  – metų laikų ciklai čia per daug griežti, vasarai tenka ne-daug saulėtų dienų, žiema trunka 3–4 mėnesius, sniego danga išbū-na apie 120, o ledo – nuo 120 iki 140 dienų. Nepaisant tokių sudė-tingų sąlygų, mūsų krašte gyvena baliniai vėžliai. Prieš 200 metų jie buvo įprasti visoje pietinėje šalies dalyje, gausūs Vilniaus apylinkėse. Dabar čia jų neaptinkama, tačiau baliniai vėžliai gyvena Lazdijų, Aly-taus ir Druskininkų savivaldybėse. Tai  – šiaurinė rūšies paplitimo ri-ba; tik kai kur pavienių individų randama Latvijoje. Balinis vėžlys paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, Vakarų Azijoje ir Šiaurės Afrikoje.

VĖŽLIŲ

Balinis vėžlys – vandens gyvūnas, nuo ežerų, kūdrų ar raistų jis nuklys-ta tik dėti kiaušinių ar ieškoti naujų buveinių. Nors šie gyvūnai pakanka-mai judrūs sausumoje, kojų pirštus jungianti plaukiojimo plėvė rodo jų prisitaikymą plaukioti ir nardy-ti. Vėžliai kvėpuoja plaučiais, tačiau panirę po vandeniu ant dugno, po šaknimis, dumble nekvėpavę gali išbūti keletą valandų; žiemą, sulėtė-jus gyvybiniams procesams, ropliai kvėpuoja pro odą. Tokios būsenos, glūdėdami vandenyje, nesimaitin-dami, Lietuvoje jie išbūna nuo spa-lio iki kovo–balandžio mėnesio.

Baliniai vėžliai mūsų krašte išauga iki 15–20 centimetrų ilgio, patelės sveria iki 1 kilogramo, patinėliai bū-na mažesni. Vėžlių šarvo viršutinė

dalis tamsi, su retais šviesiais dryžiais, apatinė – juoda su geltonom dėmėm. Kojos ir uodega rudos ar juosvos.

Gegužės gale ar birželio pradžio-je balinių vėžlių patelės keliauja į smėlėtas pakrantes dėti kiaušinių. Paprastai pasirenkamos įsaulyje esančios, gerai įšylančios atviros vie-tos, kurios nuo vėžlių buveinės gali būti net už kilometro. Vėžlio patelė įveikia šį atstumą ir naktį užpaka-linėmis kojomis iškasa iki 10 centi-metrų gylio duobutę. Dėtyje būna 10–20 kiaušinių, jie pailgos formos, padengti kieta luobele, ne lukštu. Patelė duobutę su kiaušiniais užžeria žeme ir palieka. Kiaušiniai „perisi“ 2–3 mėnesius. Rugpjūčio gale ar rugsėjo pradžioje išsiritę vėžliukai lizdo duobutės paprastai neskuba

palikti, joje ir žiemoja. Pavasarį jie išsiropščia iš duobutės ir keliauja ilgą kelią iki vandens telkinio. Iš pradžių jie nemoka plaukti, todėl tinkamiau-si vandens telkiniai  – gėlavandenės kūdros ar jų atabradai, seklumos.

Baliniams vėžliams gamtoje ne-lengva – per jų gyvavimą Žemėje pa-sikeitė ne tik gamtinės sąlygos, bet ir aplinka. Per paskutinį šimtmetį sumažėjo gyventi tinkamų kūdrų, plėšrūs žvėrys (ypač lapės ir man-gutai) sunaikina daug vėžlių dėčių. Neganomose ir nešienaujamose pa-šlaitėse mažėja atvirų, saulės šildo-mų vietų, kuriose vėžliai galėtų dėti kiaušinius. Neradusios tinkamų liz-daviečių, vėžlių patelės duobutes dė-tims rausia ant kelių, dirvose ir taip kiaušinius pasmerkia sunaikinimui.

Balinis vėžlys mūsų krašte ge-riausiai žinotas XIX  a. pradžioje, kai Vilniaus universiteto profeso-rius Liudvikas Heinrichas Bojanus (Ludwig Heinrich Bojanus) išleido knygą „Europos vėžlio anatomija“. Iliustruota autentiškomis graviū-romis, gausi išsamios informacijos knyga tapo įsidėmėtinu mokslo bendruomenės reiškiniu ir visiems priminė apie balinius vėžlius. Vėž-liams nykstant, jais ilgai niekas ne-sidomėjo ir jų netyrinėjo. Iki XX a. vidurio vėžlių neliko didelėje anks-tesnio paplitimo dalyje; gausesni jie buvo tik Pietvakarių Lietuvoje.

Dzūkijoje balinius vėžlius vadin-davo geležinėmis varlėmis, čia jie visada žinoti, jais niekas nesistebė-davo. Vėžliai šiame regione dažnai

Laboratorijoje išperinti vėžliukai išleidžiami į laisvę

Vos 4–5 centimetrų ilgio vėžliukui tenka įveikti kelią iki vandens telkinio