Lietuviškoskolekcinėsmonetos

50 litų moneta, skirta Dionizo Poškos baublių 200 metų sukakčiai

50 litų moneta, skirta Dionizo Poškos baublių 200 metų sukakčiai

lius, dalį senoviškų ginklų). Vilniaus universiteto pro-fesorių i. loboiką įpareigojo įvairių senovės ginklų, šarvų ir kitų istorinių dalykų rinkinį atiduoti Vilniaus imperatoriškajam universitetui. senoviški medaliai, monetos, seni sviediniai ir knygos buvo perduoti kražių gimnazijai. nežinoma, ar i. loboika Vilniaus universitetui perdavė kitas senienas.

su nepaprastu užsidegimu ir pasišventimu rinktos senienos paties jų tvarkytojo valia pasklido po pa-saulį, kartu nusinešdamos ir baublio šlovės dalį. ir dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1847 m. jį nupirko garsus Žemaitijos dvarininkas eustachijus Volmeris ir valdė ligi Pirmojo pasaulinio karo.

išblėso ir baublio šlovė. tik XiX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, sustiprėjus lietuvių tautinio atgimimo judėjimui, buvo atkreiptas dėmesys į D. Poškos kūrybą, prisiminti ir jo baubliai. apie 1900 m.

tuometinis baublių savininkas e. Volmeris naujai juos apdengė, padėjo cementinį pamatą. tuo metu, tikriausiai, buvo restauruoti ir įrašai baublio duryse. siūlyta 1906 m. gegužės ar birželio mėn. surengti lietuvišką vakarą su dainomis ir spek-takliu. Jis galėtų tapti „tautiška Žemaičių švente“. tas vakaras neįvyko, tačiau beveik kas metai prie baublių vyko įvairūs meniniai renginiai.

1930 m. baubliai apdengti lentiniais gaub tais, o netoli jų supiltos dvi pilaitės su įrašais: viena – mi-nint Vytauto Didžiojo 500 metų, antra – D. Poškos 100 metų mirties metines.

Pačiu muziejumi tarpukario metais vis dėlto ne-buvo rimtai pasirūpinta. Dauguma eks ponatų, prisidengiant apsaugos idėja, 1924 m. išgabenti į tauragės mokytojų seminarijos muziejėlį. iš jo jie ir dingo.

Po antrojo pasaulinio karo bijotuose įsteigtas isto-rinis memorialinis D. Poškos muziejus, savarankiš-kai veikęs ligi 1962 m. baubliai 1956 m. konservuoti, 1957 m. sutvirtintas šlaitas ir cementiniai pamatai. Pakartotinai konservuoti 1967 m. ir paskelbti lietuvos paminklų apsaugos fondo objektu. Pagal architektų n. lagunavičienės ir V. Gabriūno projektus iš stiklo ir plieno konstrukcijų pastatyti nauji gaubtai baubliams. 1962 m. D. Poškos dvarvietė perduota šiaulių „auš-ros“ muziejui ir tapo jo filialu. 1990 m. spalio 27 d. čia iškilmingai atidengtas skulptoriaus V. krutinio pa-minklas D. Poškai, ant Vyšniakalnio pasodinta ąžuolų giraitė. 2008 m. baublius ir visą kompleksą perėmė

šilalės rajono savivaldybė kaip Vlado statkevičiaus muziejaus filialą. 2009–2011 m. baubliai restauruoti europos sąjungos lėšomis, iš naujo sutvarkyta visa aplinka.

baubliai jau prastovėjo du amžius, išgyvendami paki-limus ir nuopuolius. Vieni paveldėtojai juos saugojo ir turtino muziejų, kiti tuos turtus išgraibstė. bet jie byloja apie pagarbą savo tautai, jos kultūrai ir jų sta-tytojo D. Poškos darbus. Jie 2012 m. išdidžiai atšvęs 200 metų jubiliejų.

Prof. Stasys Skrodenis

sidabras ag 925kokybė „proof“

skersmuo 38,61 mmmasė 28,28 g

monetos briaunoje yra užrašas:Vaistinė Proto yra Po tuo stoGu

monetos dailininkai rūta ničajienė ir Giedrius Paulauskis

tiražas 4 000 vnt.išleista 2012 m.

informacija lietuvos banketel. (8 5) 268 0316

Faksas (8 5) 268 0314www.lb.lt

monetos nukaldintosuab lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos

© lietuvos bankas, 2012leidinyje spausdinamos nuotraukos

iš eltos ir asmeninių V. Parulskio, a. zdanavičiaus archyvų

Dizaineris klaudijus Gelžinis

išleido lietuvos bankas, Gedimino pr. 6, lt-01103 Vilniusspausdino uab „loDVila“, sėlių g. 3a, lt-08125 Vilnius

Ar gyvAS dAr BAuBlyS,

kurio liemenS

drūtumAS

SenAtvėj tAiP išPurto,

lyg erdviAuSiAS rūmAS?

ten dvylikA žmonių

Prie StAlo SėSt gAlėjo, –

tokiais žodžiais poetas adomas mickevičius poemoje „Ponas tadas“ (1834) paminėjo šį nepaprastą statinį, kai jau nebebuvo gyvo jo šeimininko. Praėjo du šimtai metų, o baublys tebėra gyvas, atlaikęs daugybę gyve-nimo negandų, ir iš po samanotos kepurės žvalgosi pro stiklo langą į naujas kartas, bylodamas apie ąžuo-lų stiprybę ir jį stačiusio švie suolio žemaičio Dionizo Poškos (1764–1830) kilnų darbą ir patriotinius siekius. XiX a. pradžios Žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvis

D. Poška buvo užsidegęs lietuvių tautinės kultūros puoselėjimo idėjomis: jis garsėjo kaip poetas, istori-kas, senienų rinkėjas ir gimtosios kalbos žinovas, leksi-kografas. D. Poška plačiai reiškėsi visuomenės ir kultū-ros gyvenime, palaikė ryšius su šviesuoliais žemaičių bajorais, lietuvių, rusų ir lenkų mokslininkais (ksaveru bogušu, tadu čackiu, Piotru kepenu, Joachimu lele-veliu ir kt.).

norėdamas ateities kartoms išsaugoti lietuvos pra-eities liekanų, skatinamas romantinių tendencijų, D. Poška įkūrė pirmąjį lietuvoje istorinių senienų muziejų. ne Vilniuje, ne raseiniuose ar kražiuose, o Žemaitijos pakraštyje savo bardžių–bijotų dvaro so-dyboje. Dvaro lauke, ant Vyšniakalnio, 1812 m. nukir-to tūkstantmetį baubliu vadintą ąžuolą. nupjovęs jo kamieno gabalą ir jį išskaptavęs pastatė altaną. Joje ir sudėjo muziejines senienas, apie 200 knygų bibliote-kėlę, įsirengė sau darbo vietą. baublyje D. Poška laikė istorinę ir archeologinę me džiagą.

ypač daug turėjo iškasenų iš milžinkapiais vadintų žemaičių kapų, riterių šarvų, šalmų, kardų, iečių, kilpi-nių, grandinių. buvo jo rinkinyje ir vėlesnių laikų ginklų

(šautuvų, pistoletų), įvairių papuošalų, monetų ir medalių, etnografinės medžiagos (skrybėlių, bal-nų, stiklinių, taurelių), liaudies meistrų ir meni ninkų dirbinių (tabokinių, lauko altorėlių, dėžučių, statulė-lių ir kt.). Įvairių senienų rinkinys buvo ir pagalbinė medžiaga jam pačiam kaip istorikui ir maža lietuvos istorijos bei buities nuo trupėlė kitiems, nes, jo giliu įsitikinimu, kiekvienas tautinį jausmą turįs bet kurio krašto pilietis, nors šiandien savo žemės pėdos netu-rįs, vis dėlto nori žinoti apie savo protėvius.

D. Poška prof. ivanui loboikai rašė: „altaną pastačiau po gyvu vidutinio dydžio ąžuolu, kuris, išpuoštas mano bičiulių monogramomis ir eilėraščiais, įrėžtais žievėje mano paties ranka, kupliomis savo šakomis velionio savo protėvio palaikus dengdamas ir nuo dar ganų, lietų, bjauračių tankiais lapais saugodamas, tarytum kalba į jautrias širdis ir savo pavyzdžiu rodo, kaip vaikai privalo gerbti savo tėvus ir senolius, ir ne tik juos pačius gyvus, bet ir jų mirusių palaikus.“ apie

1824 metus D. Poška pastatė antrą mažesnę altaną, pavadinęs ją baublio broliu. Ji tebestovi ir dabar.

nuo tada bardžiai–bijotai tapo reikšmingu ir plačiai žinomu kultūros židiniu, o baublys – D. Poškos kul-tūrinių interesų ir lietuvos istorinės patirties bei jos atminties simboliu .

baublio vardą rašytojas siejo su lietuvių ir žemaičių bičių dievo bubilo vardu. baublio viduje virš durų ąžuolo „biografiją“ persakė lietuviškai eilėmis:

Bardžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu; tikras vards mano Baublys, dievu garbints buvau, nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau. ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos, o dabar many gyven dionizas Poškas.

baublys poetui buvo ne tik darbo, bet ir atokvė-pio vieta. Jo sienoje užrašė: „o ąžuole mielas, brangus tik tu vienas. / už rūmus mielesnės man tavosios sienos“. Jis kvietė atsilankiusius pagerbti šią „kaimo šventovę“, nes šis „žemės stebuklas čia šimtmečius stovi“. kai baublį aplankiusios ponios pasigedo paauksuotų ir puošnių daiktų, supykęs poetas ant durų užrašė:

vaistinė proto yra po tuo stogu, gal palinksminti su nuomone žmogų, išmintingas ir mokyts atras ką matyti, Bet jau durnius ateis – netur ką daryti.

D. Poškos baublys greitai susilaukė ir spaudos dė-mesio. 1815 m. laikraštis „kurier litewski“, o 1817 m. ir „Dziennik Wileński“ pateikė žinių apie baublį ir jo šeimininką. tačiau po metų Vilniuje leidžiamame sa-tyriniame šubravcų (nenaudėlių) laikraštyje „Gatvės žinios“ („Wiadomości brukowe“, 1818, nr. 101) pasi-

rodė kandus straipsnis. Jame pasijuokta iš D. Poškos ir baublyje esančių senienų. tai užgavo D. Pošką, nes pasišaipyta iš jo triūso ir bene svarbiausio gyvenimo tikslo – parodyti žmonėms garbingą lietuvos praei-tį. kita vertus, toji kritika buvo kaip savotiška baublio reklama: apie šį keistą muziejų ir jame saugomas se-nienas paskelbė straipsnių Vilniaus ir Varšuvos laikraš-čiai. Juo susidomėjo Vilniaus universiteto profesoriai ivanas loboika, Joachimas lelevelis, universiteto stu-dentai žemaičiai. Į baublį bene porą kartų buvo atvy-kęs i. loboika, užsuko ir poetas adomas mickevičius.

bėgo metai ir baublys su savo senienomis, šeimi-ninko raštais ir kitu turtu laukė paveldėtojo, nes D. Poška vaikų neturėjo. nujausdamas artėjančią mirtį, 1830 m. vasario 5 d. parašė galutinį testamento tekstą. Jame bardžių dvarą „su viskuo, kas jam pri-klauso“, jis padovanojo savo broliui raseinių žemės teismo teisėjui norbertui Paškevičiui. kražių gimna-zijai paskyrė numizmatus (senovės pinigus ir meda-

lingių pradžios mokyklos mokytojas stasys baltrimas su agronomu stanislovu Parulskiu ir jo vaikais prie baublio 1913 m. (v. rubavičiaus nuotr.)