1

LIETUVOS GEOGRAFŲ DRAUGIJA

GAMTINIO KARKASO

NUSTATYMO IR PRAKTINIO TAIKYMO METODIKA

VILNIUS, 2016-2017

2

Užsakovas: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Vykdytojas: Lietuvos geografų draugija

Rengėjai: dr. R. Skorupskas

dr. D. Veteikis

dr. J. Volungevičius

TURINYS

ĮVADAS

1. EKOLOGINIŲ TINKLŲ SAMPRATOS RAIDA

2. EKOLOGINIO KOMPENSAVIMO TERITORIJŲ SAVYBĖS IR JŲ IDENTIFIKAVIMAS

3. GAMTINIO KARKASO SISTEMOS SUDĖTINIŲ (METAFUNKCINIŲ) DALIŲ

IDENTIFIKAVIMAS

4. PAGRINDINĖS GK TERITORIJŲ IR JŲ RIBŲ NUSTATYMO PRINCIPAI BEI

TAISYKLĖS

5. GK RIBŲ TRANSFORMACIJOS YPATUMAI

6. GAMTINIO KARKASO TERITORIJŲ GEOEKOLOGINIO POTENCIALO LYGIO

NUSTATYMAS

7. OPTIMALAUS GAMTINIO KARKASO SANTYKIO SU URBANIZUOTOMIS

TERITORIJOMIS FORMAVIMO PRINCIPAI.

8. GAMTINIO KARKASO TERITORIJOS DALIŲ TVARKYMO TIPŲ NUSTATYMAS.

LITERATŪRA

3

3

8

13

19

26

36

42

45

54

3

Ivadas

1. Ekologinių tinklų sampratos raida

Vilniaus universiteto profesorius P. Kavaliauskas yra pristatęs gamtinio karkaso idėjų

raidą (Kavaliauskas, 1990), išskirdamas anksčiausias utopines idealaus miesto vizijas, kurtas nuo

XVIII a. vidurio (Ž. Morelio „miestas pagal gamtos kodeksą“, E. Hovardo „miestas sodas“). XX a.

antrosios pusės ekologinė krizė, palietusi technokratine kryptimi pradėjusias žengti tiek

kapitalistinės, tiek socialistinės santvarkos šalis, paskatino ieškoti ekologinę kompensaciją

užtikrinančių teritorinio planavimo ir krašto tvarkymo sprendimų. Jų pavyzdžių randama tiek

kalnakasybos ir pramonės (Rūro Vakarų Vokietijoje, Čeliabinsko Sovietų sąjungoje), tiek didžiųjų

miestų (Londono, Maskvos) planuose. Rusijos mokslininkas B. Rodomanas 8-ajame deš. pasiūlė

poliarizuoto kraštovaizdžio koncepciją, padėjusią pamatus šiuolaikinei kraštotvarkinei zonavimo

teorijai. Teorinė konstrukcija, atskyrusi urbanistines ir gamtines erdves (kraštovaizdžio „polius“),

praktiškai buvo realizuota trimis variantais skirtingose sovietinėse respublikose.

Vienas variantas, „urbobuferinis“, kai intensyviausios ūkinės veiklos urbanistinius arealus siekiama

projektiškai apriboti gamtiniais plotais, tai yra, kai stengiamasi atlikti „kompensaciją vietoje“, nėra

pilnai ekologiškai pagrįstas.

Antrasis variantas, biomigracinis, iš esmės dabar išsivystęs į ekologinio tinklo koncepciją, jungia

teritorijoje egzistuojančius miškų masyvus, upių slėnius, o tuo pačiu jų pagrindu sukurtas saugomas

teritorijas ir tarnauja gyvųjų organizmų migraciją užtikrinančiu tinklu.

Trečiasis, fitostruktūrinis modelis, pritaikytas estų, apima visas natūralios augalijos naudmenas –

miškus, krūmynus, pelkes, pievas – kurios atlieka įvairias ekologines kompensacines funkcijas

(akumuliuoti, regeneruoti, transportuoti, izoliuoti, balansuoti). Pirmasis variantas atstovauja

architektūriniam, antrasis ir trečiasis – biologiniam požiūriui į ekologinės kompensacijos teritorijas

kraštovaizdyje (Kavaliauskas, 1990).

Ekologinių tinklų koncepcija iš pradžių buvo sukurta daugiausia sausumos ekosistemoms, remiantis

salos-matricos-koridoriaus modeliu, išvystytu Formano (1995) (Boitani et al., 2007, Jongman et al.,

2004), ir salų biogeografijos teorija, kurią iš pradžių MacArthuras ir Wilsonas (1967) pritaikė

Šiaurės Amerikai. Estija buvo pirmoji šalis, pritaikiusi šią koncepciją formaliai, 1970 m. sukūrusi

Estijos ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, dabar žinomą kaip Estijos Žaliasis Tinklas

(Bennett ir Wit 2001, CBD 2010). Nuo tada buvo suformuota daug kitų saugomų teritorijų tinklų

nacionaliniu arba tarpvalstybiniu lygiu, o nuo 1990 m bendradarbiavimas įgyvendinant ekologinio

tinklo idėją Europoje žymiai išaugo (Bennett ir Wit 2001, EEE 2012 Boitani ir kt., 2007, Jongman,

1995). Tą stipriai skatino Europos Sąjungos teisės aktai, būtent ES gamtos direktyvos (Paukščių ir

Buveinių), kurios įkūrė Natura 2000 tinklą (EEA, 2012) ir suteikė svarbų postūmį aplinkosaugai

regione. Politinį svorį taip pat pridėjo Pan-Europos ekologinio tinklo startas 1995 metais (Boitani et

al., 2007, ELK 2012). 2001 m. skaičiuojamos net 150 įkurtų arba planuojamų ekologinių tinklų

programos (Bennet ir Wit, 2001). Nuo tada šis skaičius išaugo į daugiau nei 250 programų, iš kurių

daugelis derina gamtos apsaugą su darnaus vystymosi tikslais 2010. Jos labai skiriasi apimtimi (nuo

vietos iki žemyno mastelio) ir tikslais (Ecological Networks, 2014).

4

Šiuo metu dauguma tinklo principų apibrėžimų ir strategijų susiję su antžeminiais tinklais ar

migruojančių paukščių skrydžių maršrutais. Fiziškai daugiau homogeniškas vandenynų pobūdis daro

tokius sausumos kraštovaizdžio modelius mažiau tinkančius jūrų aplinkoje (Bennett ir Mulongoy,

2006).

Ankstyvosiose ekologinių tinklų plėtros stadijose daug dėmesio buvo skiriama paprastam atskirų

saugomų teritorijų sumontavimui pagal a priori apibrėžtas schemas vertybių, laikomų vertomis

apsaugos. Ekologiniai tinklai buvo plačiąja prasme apibrėžiami kaip komplektai teritorijų, sujungtų

siekiant sustiprinti biologinės įvairovės apsaugą (Boitani et al., 2007). Tada šios sritys yra aprašomos

atsižvelgiant į jų vaidmenį platesniuose tinkluose, pavyzdžiui, Natura 2000, Emerald Network arba

Pan-Europos ekologinis tinklas. Tačiau tai sukuria sąrašą saugomų teritorijų, kurios gali nebūtinai

prisidėti prie ekologine prasme nuosekliai veikiančios visumos (Pritchard, 2006, Boitani et al.,

2007).

Labiau holistiniu apibrėžimu, pasiūlytu Bennetto (2004), siekiama papildyti ankstesnes koncepcijas,

kurios orientuojasi į izoliuotas (sališkas) saugomas teritorijas vis labiau alinamame kraštovaizdyje.

Prie pirminių idėjų apie šerdinius arealus ir koridorius jis prideda daugiau daugiafunkcinę

perspektyvą, skiriant didesnį dėmesį ekologiniams, politiniams, socialiniams ir kultūriniams

aspektams (Boitani et al., 2007), kurie visi yra svarbūs aplinkosaugos tikslams (Ecological Networks,

2014).

Ekologinių tinklų sukūrimas gauna palaipsniui didesnį dėmesį, įskaitant daugiašalius aplinkosaugos

susitarimus (Lausche ir Burhenne, 2011). Koncepcija yra aiškinama įvairiais būdais, atsižvelgiant į

erdvinį mastelį arba į įgyvendinančią instituciją, o terminologija tapo panašiai įvairi, inicijuojant

tokius projektus kaip „rezervatų tinklas“, „bio-regioninis planavimas“, „eko-regionais grindžiamas

išsaugojimas“, „biologiniai/apsaugos koridoriai“, „Žalieji koridoriai (greenways)“ ir „connectivity

conservation areas“ (Bennett and Wit, 2001, Bennett, 2004, Jongman et al., 2004, Bennettas ir

Mulongoy, 2006).

Nors yra įvairių modelių, visus sieja bendrasis „ekologinio tinklo“ apibrėžimas, vartojamas

Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN), Biologinės įvairovės konvencijoje (BĮK) ir

Pasaulio viršūnių susitikime dėl tvaraus vystymosi: „nuosekli sistema natūralių ar pusiau natūralių

kraštovaizdžio elementų, kuri yra formuojama ir tvarkoma siekiant palaikyti arba atkurti ekologines

funkcijas kaip priemones išsaugoti biologinę įvairovę, o taip pat teikia tinkamų galimybių tausiai

naudoti gamtos išteklius“ (Bennett ir Wit, 2001).

Biologinės įvairovės konvencijos kontekste, siekis suderinti išsaugojimą ir tausų naudojimą yra

toliau apibūdintas taip: „sukurti infrastruktūrą, kuri palengvintų ekologinį funkcionavimą, tuo pačiu

leidžiant visuomenės ūkinę veiklą kraštovaizdyje, jei ji suderinama su arba prisideda prie biologinės

įvairovės išsaugojimo“ (Bennettas ir Mulongoy, 2006).

Atspindint koncepcijos ištakas sausumos kraštovaizdžių išsaugojime, dauguma ekologinių tinklų

sudaryti iš keturių pagrindinių elementų: šerdiniai arealai, koridoriai, apsauginės (buferinės) zonos ir

atkūrimo sritys. Koridoriai gali būti linijiniai elementai, arba jie gali būti sudaryti iš „atspirties

arealų“ („stepping stones“) tinklo arba kitaip erdviškai susijusių plotų. Ši jungiamumo savybė yra

5

gyvybiškai svarbi palaikant migracijos sistemas, kurias kitaip vis labiau pažeidžia buveinių

fragmentacija (Ecological Networks, 2014).

Krašto racionaliam, tvariam vystymui būtina sąlyga yra urbanizacijos procesų ekologinis

kompensavimas, pagrįstas moksliniais principais. Per daugelį metų Lietuvoje susiklostė situacija, kai

turime įteisintą nacionalinio masto ekologinio kompensavimo priemonę – gamtinį karkasą, kurio

idėją išvystė Vilniaus universiteto kraštotvarkos grupė (vad. prof. P. Kavaliauskas), pradėjusi skelbti

savo darbus šia tema pereito amžiaus 9-o deš. antrojoje pusėje. Stebint užsienio pavyzdžius, kur

kuriami taip vadinami ekologiniai tinklai, matyti, kad gamtinis karkasas nėra vienintelis

pasirinkimas, tačiau nėra sukurta metodikos įvertinti, kuri ekologinio kompensavimo priemonė

veikia efektyviau. Galima atsekti tik jų kūrimo principus ir bandyti įrodinėti, kuris teritorinis tinklas

padeda spręsti daugiau ekologinių problemų.

Teisinis pagrindas projektuoti ir įgyvendinti ekologinius tinklus buvo sukurtas 1979 m.

Europos šalims pasirašius Berno konvenciją, dar vadinamą Europos laukinės gamtos ir natūralių

buveinių apsaugos konvencija, kuri įsigaliojo nuo 1982 m. Idėjos žmonių gyvenamoje erdvėje įvesti

vientisą urbanizacijos struktūras atsveriantį gamtinį polių, buvo siūlomos jau nuo XVIII a.

Vakaruose, nors Rytų civilizacijose žmogaus ir gamtos (kartais suabstraktinamos iki visatos) sąjunga

buvo įgyvendinama ir nuo seniausių laikų. Racionalizuotas urbanistinių ir gamtinių polių atskyrimas

teritoriniame planavime, tuo pačiu sureikšminant kiekvieną jų atskirai, pradėtas ypač aktyviai siūlyti

prasidėjus pasaulinei ekologinei krizei XX a. antrojoje pusėje. Čia galima įžvelgti skirtingų profesijų

formuojamų paradigmų skirtumus.

Ekostabilizacinis požiūris, daugiausia kildinamas iš Rusijos (Rodomano poliarizuoto

kraštovaizdžio teorija, 1974) Lietuvoje rado atgarsį P. Kavaliausko gamtinio ir urbanistinio karkasų

koncepcijoje. Biologinės pakraipos specialistai pirmiausia siekė išsaugoti gyvojo pasaulio rūšinę

įvairovę, todėl būtent dėl jų iniciatyvos iškelta idėja apie teritorinį tinklą, padedantį išlikti laukinėms

rūšims. Įgyvendinant 1989 m. Berno konvencijos vykdomojo komiteto rezoliuciją ir rekomendacijas,

daugumoje šalių buvo pradėtas kurti Emeraldo ekologinis tinklas, Lietuvoje atlikta tokio tinklo

sukūrimo galimybių studija. 1995 m. Europos šalių aplinkos ministrų konferencijoje buvo patvirtinta

Pan – Europos biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės strategija, pagal kurią buvo numatyta

suformuoti Pan – europos ekologinį tinklą, 1999 m. – priimtos šio tinklo vystymo rekomendacijos.

Daugelyje šalių, pvz., Olandijoje, Čekijoje, Lenkijoje, buvo formuojami nacionaliniai ekologiniai

tinklai. Lietuvoje 1999–2000 metais buvo parengtas Lietuvos ekologinis tinklas ir pristatytas

Aplinkos ministerijai (Mierauskas, 2009). Biologinė įvairovė, žinoma, nors yra svarus pagrindas

kurti ekologinio kompensavimo tinklus, vis dėlto nėra vienintelis kraštovaizdžio komponentas,

patiriantis destruktyvią žmogaus veiklą.

Lietuvos geografų-kraštotvarkos specialistų pasiūlytas gamtinio karkaso sprendimas yra

unikalus ir moksliškai pagrįstas įvairių kraštovaizdžio komponentų (tarp jų ir biotos) ekologinės

apsaugos tinklas, nes yra grindžiamas skirtingos geokologinės svarbos arealų (geosistemos įeigos-

takoskyros, migracijos koridoriai, geosistemų buferiai-gamtiniai filtrai) išskyrimu. Kita vertus, iki

šiol niekas nėra įvertinęs minėtų tinklų suteiktos ekologinės paslaugos ekonomine prasme, nei yra

kokių nors ekologinių tinklų efektyvumo palyginimų tarp valstybių.

6

Vis dėlto, nepaisant to, kad egzistuoja principiniai skirtumai, kaip buvo sukurti

ekologiniai tinklai vienoje ar kitoje šalyje, jų realizacija valstybės viduje yra panašios problematikos

reikalas, nes susiduriama su veiklos apribojimais skirtingos juridinės priklausomybės teritorijose.

Europos šalys skirtingai žiūri į ekologinių tinklų poreikį, o tos, kurios mato tame prasmę, nevienodai

juos kuria, planuoja bei įgyvendina (1lentelė).

1 Lentelė. Kai kurios ekologinių tinklų ir žaliųjų kelių (greenways) sistemos Europoje bei jų įgyvendinimo

situacija (apibendrinta pagal R. H. G. Jongmaną ir kt., 2004 bei papildyta). Paaiškinimai: X – ekologinis

tinklas šalyje yra gamtosaugos įstatymų šerdis; PP – planavimo politikoje ekologinis tinklas suderintas tarp

politinių ir planavimo institucijų; GP – gamtosaugos politikoje ekologinio tinklo prioritetinė funkcija yra

gamtos apsauga, gamtos vertybių išsaugojimas, ekologinis kompensavimas; „-„ – ekologinių tinklų

įgyvendinimo priemonės nesuformuoja ryškių nacionalinių prioritetų.

Tinklo

pavadinimas

Pagrindinės

funkcijos

Metodai, koncepcijos ir tikslai Įgyvendini

mo

priemonės

Įgyvendini

mo padėtis

Belgija:

Flandrijos

ekologinis

tinklas

Ekologinė Nuosekli teritorijų struktūra, kurioje gamtos

apsaugos politika yra pagrindinis

tikslas siekiamas tinkle ir jį papildančiame

tinkle

X, PP, GP R, L/P, I

Belgija:

Valonijos

ekologiniai

tinklai

Ekologinė Vietos planai bendruomenių lygmeniu

remiantis regioninėmis gairėmis, masteliu

1:25000.

PP, GP L/P, I

Čekijos

respublika:

Kraštovaizdži

o ekologinio

stabilumo

teritorinė

sistema

Ekostabilizacij

os, ekologinė

Ekologiškai svarbių kraštovaizdžio segmentų

tinklas, remiantis funkciniais erdviniais

kriterijais, kuriais siekiama išsaugoti

biologinę įvairovę, gamtą ir

remti daugiafunkcinį žemės naudojimą

X, PP, GP S, N, R,

L/P, I

Danija:

Ekologiniai

tinklai/

Naturverbinds

ele

Ekologinė,

upių tinklo

Šerdiniai arealai ir ekologiniai koridoriai,

sukurti kaip dalis daugiafunkcinio apskričių

(counties) planavimo. Siekiama sukurti

nuoseklią struktūrą, palengvinančią rūšių

sklaidą

PP, GP R/P, I

Estija:

Kompensacini

ų plotų tinklas

Ekostabilizacij

os

Planavimas ir valdymas siekiant optimalios

kraštovaizdžio įvairovės ir ekologinės

infrastruktūros regionų erdviniuose planuose

X, PP, GP N, R, L/P,

I

Ispanija:

Katalonijos

gamtinių

saugomų

teritorijų

tinklas (PEIN)

Ekologinė Kaip Katalonijos biologinės įvairovės

strategijos vykdymo pasekmė kai kurie

projektai bando sujungti PEIN gamtines

saugomas teritorijas kaimo vietovėmis į tai,

kas gali būti laikoma ekologiniu tinklu

PP, GP R/P

Italija:

Ekologiniai

tinklai (Reti

Ecologiche)

Ekologinė Kuriami provincijos lygio projektai,

nustatantys ekologinius tinklus;

iš dalies kaip dalis ES-Life projekto

GP R/D

Jungtinė

karalystė:

Ekologinė 12 projektų visoje Anglijoje, skirtų įkurti

vientisus ir elastingus ekologinius tinklus

PP, GP R, L/D

7

Anglijos

Gamtos

pagerinimo

teritorijos

(Nature

Improvement

Areas)

skirtingose grafystėse.

(https://www.gov.uk/government/publication

s/nature-improvement-areas-improved-

ecological-networks)

Lenkija:

Nacionalinis

ekonetas

Ekostabilizacij

os, ekologinė,

upių tinklo

Šerdinių arealų tinklas, jungiamas daugiausia

upių slėniais, pasiūlytas šalies mokslininkų.

PP, GP S, N, R,

L/D

Lietuva:

Gamtinis

karkasas

Ekostabilizacij

os, geosistemų

stabilizacijos,

upių tinklo,

ekologinė

Kraštotvarkos sistema, skirta išsaugoti ir

sukurti abiem aplinką tiek gamtos apsaugai,

ekologinei kompensacijai, tiek gamtinių

sistemų atkūrimui.

X, PP, GP N, R, L/P,

I

Nyderlandai:

Nacionalinis

ekologinis

tinklas

Ekologinė,

upių tinklo

Politikos dokumentas, kuriuo siekiama rūšių

išsaugojimo vientiso ploto struktūroje

regioniniu lygmeniu. Nacionalinis planas yra

parengtas 12 provincijų, koordinuojančių jo

įgyvendinimą per provincijų planus.

X, PP, GP S, N, R/P,

I

Portugalija:

Žaliųjų kelių

sistema

Lisabonos ir

Porto

metropolinei

zonai

Ekologinė,

rekreacinė,

upių tinklo

Saugomų ir saugotinų teritorijų trūkumo

(gap) analizė tiek biologinės įvairovės

išsaugojimo, tiek kultūrinės ir rekreacinės

vertės požiūriu, inicijuota universitetų ir

NVO bendradarbiaujant su miestų valdžios

institucijoms.

- L/D, P

Rusija:

Saugomų

gamtinių

teritorijų

sistema

Ekologinė Skirtingų paskirčių saugomų teritorijų

sistemos (valstybiniai gamtiniai rezervatai,

nacionaliniai parkai, draustiniai ir pan.)

suformuoja kelias nepriklausomas

posistemes, prižiūrimas skirtingų ministerijų

ir įvairių regioninių institucijų.

- R/D

Slovakija:

Ekologinio

stabilumo

teritorinė

sistema

Ekostabilizacij

os, ekologinė

Ekologiškai svarbių kraštovaizdžio segmentų

tinklas, sudarytas remiantis funkciniais

erdviniais

kriterijais, kuriais siekiama išsaugoti

biologinę įvairovę, gamtą ir

remti daugiafunkcinį žemės naudojimą.

X, PP S, N, R,

L/P, I

Ukraina:

Ekologinis

tinklas

Ekostabilizacij

os

Tinklas, sukurtas remiantis gamtos apsaugos

įstatymu, parengtu Aplinkos ministerijos,

įskaitant esamas saugomas teritorijas,

buferines zonas ir ekologinius koridorius,

kaip teisiškai privalomas strateginis planas

X, PP, GP N, R/D, P,

I

Vokietija:

biotopų

sistemų

tinklas

(Vernetzter

Biotopsystem

e, Rheinland

Pfalz)

Ekologinė,

upių tinklo

Planavimo koncepcija išsaugoti gamtos ir

natūralių bendrijų įvairovę, šerdinių arealų ir

koridorių kūrimas siekiant išsaugoti rūšis

PP, GP R, L/P, I

8

2. Ekologinio kompensavimo teritorijų savybės ir jų identifikavimas

Pateikiama keletas pavyzdžių iš Europos valstybių (Nyderlandų, Estijos, Vokietijos), iš

kurių matyti, kad skirtingų šalių ekologinio kompensavimo teritorijų identifikavimas vykdomas jau

egzistuojančių gamtinių arba sub-gamtinių teritorijų analizės ir tinkamumo ekologiniam tinklui

įvertinimo keliu. T. y., vadovaujamasi principu, kad saugotinų teritorijų pasiskirstymą diktuoja

natūralios atrankos būdu išlikusių natūralių elementų karkasas, kurį siūloma ekologinio

kompensavimo sistema išsaugotų, praplėstų, patobulintų.

Nyderlandai.

Nacionaliniame ekologiniame tinkle planuojamos tokios Žaliosios infrastruktūros teritorijos:

Saugomos teritorijos – dideli homogeniški rezervatai;

Atkuriamosios zonos – kur rezervatai yra per maži arba jų nėra, juos planuojama

sustiprinti sukuriant „tinkamas sąlygas“

Natūralūs jungiantieji koridoriai

Dirbtiniai jungiantieji koridoriai, skirti padėti gyvūnams įveikti tokias kliūtis kaip

keliai ar užtvankos

Tvaraus naudojimo/ekosistemų paslaugų teritorijos: kur žemės naudojimo tipas

žymiai prisideda prie teritorijos bioįvairovės vertės

Ekologinio tinklo teritorijos Nyderlanduose ištiriamos aplinkos kokybės požiūriu (vandens lygio

pelkėse, paviršinio vandens kokybės, azoto kaupimosi ir rūgštėjimo požiūriu). Taip pat vertintina yra

rūšinė sudėtis.

Estija.

Estijos žaliasis tinklas jungia ekologinės kompensacijos teritorijas. Pagrindiniai tikslai yra šie:

užbaigti saugomų teritorijų tinklą, sujungiant juos į išbaigtą gamtinių teritorijų

sistemą;

apsaugoti vertingas natūralias buveines ir išsaugoti laukinių gyvūnų migracijos

kelius bei vertingus kraštovaizdžius;

skatinti gamtos apsaugą už saugomų teritorijų ribų.

Papildomi daugiafunkciniai tikslai yra šie:

formuoti gamtinių teritorijų erdvinę struktūrą labiausiai priimtinu būdu atsižvelgiant į

ekologinius, aplinkos apsaugos, ekonominius ir socialinius aspektus;

sušvelninti, kompensuoti ir užbėgti už akių antropogeniniam poveikiui gamtai, prisidėti prie

darnaus vystymosi strategijos;

pasiūlyti gamtai draugiškas valdymo galimybes, gyvenimo būdą ir rekreacijos priemones

užtikrinant teritorinį prieinamumą prie natūralių vietovių;

9

sumažinti būsimus interesų konfliktus, įtraukiant įvairius sektorius (miškų ūkio, žemės ūkio,

transporto, rekreacijos) į teritorijų planavimą;

kontroliuoti užstatymą ir žemės naudojimą;

išsaugoti aplinkos natūralios savireguliacijos gebą;

remti tarptautinį ir pasienio regionų bendradarbiavimą.

Estijos žaliosios infrastruktūros elementai:

Tarptautinio rango, nacionalinio rango šerdiniai arealai, saugomos teritorijos;

Natūralaus ryšio teritorijos;

Tvaraus naudojimo sritys;

Žalieji miestų plotai.

Saugomos teritorijos (didžiąja dalimi atitinka šerdinius arealus) ir koridoriai yra pagrindiniai

žaliosios infrastruktūros elementai, aplink kuriuos sukonstruotas estų Žaliasis tinklas. Kiekvienas jų

turi keturis lygius (1.2.2 lentelė). Nepriklausomos saugomos teritorijos, įkurtos įstatymų, yra

laikomos pagrindiniais (kertiniais, šerdiniais) ekologinio tinklo arealais (Remm et al., 2004).

Priklausomai nuo jų vietos ir panaudojimo intensyvumo, ariamos žemės bei kaimo vietovių plotai

miestų pakraščiuose, taip pat parkai, priemiesčio sodai ir gyvenamųjų rajonų dalys miestuose gali

būti iš dalies įtraukti į tinklą. Be to, ilgalaikėje Estijos strategijoje 2010 numatyta į ekologinį tinklą

įtraukti pakrančių ruožą iki 6 m gylio.

Erdvinio planavimo hierarchijos sistema yra organizuota pagal Estijos pagrindinius administracinius

vienetus (t.y. šalis, apskritys ir savivaldybės). Žaliasis tinklas yra realizuojamas visuose trijuose

planavimo lygiuose (Kylvik, 2014).

Pagal Estijos planavimo įstatymą, Žaliąjį tinklą privaloma įgyvendinti kiekvienos savivaldybės

bendrajame plane, kur nustatomos jo ribos bei ekologinės sąlygos ir apribojimai. Estijos Aplinkos

apsaugos Veiksmų planas 2007-2013 metams numatė apibrėžti ir įgyvendinti priemones Žaliajam

tinklui įdiegti visose savivaldybėse iki 2013 m.

Estijoje pasiūlyta vieninga metodika, kaip perkelti Žaliąjį tinklą į apskričių lygį. Teritorijos, kurios

atrenkamos į šį tinklą, yra įvertinamos pagal buveinių ekologinį vertingumą (vertę), o pačios

buveinės paimamos iš žemės dangos klasifikacijos, kiekvienai dangai skiriant vertės balą (2 lentelė).

10

2. lentelė. Estijos ekologinio tinklo buveinių vertingumo balas (pagal Sepp, Jagomagi, 2002).

Statybvietės 0,01

Durpynai 0,05

Priemiesčių zonos 0,1

Laukai 0,2

Kompleksinė žemdirbystė 0,3

Plantacijos, sodai 0,4

Mišku apaugusi žemės ūkio žemė 0,6

Krūmynai 0,9

Retos augalijos plotai 1,0

Vidaus vandens telkiniai 1,2

Spygliuočių miškai ant durpių 1,3

Viržynai 1,4

Kiti žolynai 1,5

Plačialapių ir mišrūs miškai ant durpių 1,8

Pakrančių lagūnos 1,9

Spygliuočių miškai ant mineralinės dirvos 2,0

Druskingos pakrančių pelkės 2,2

Pelkės 2,4

Drėgnos pievos 2,6

Plačialapių ir mišrūs miškai ant mineralinės dirvos

3,0

Miškingos pelkės 3,4

Paupiai 3,5

Pakrančių šlapynės 3,6

Pelkynai 4,0

Pakrančių kopos 4,5

Žemyninės kopos 5,0

Borealinės pakrančių pievos 6,0

Struktūrinių elementų priskyrimo ekologiniam tinklui kriterijai yra šie:

Gamtosauginė vertė bei grėsmė išlikimui

Morfometriniai elementų rodikliai:

o Šerdinių arealų – teritorinė apimtis

o Koridorių – plotis

Ekologiniai, aplinkosauginiai, socio-ekonominiai kraštovaizdžio ypatumai

Rūšys ir jų buveinės

Panaudojant GIS duomenų bazes (tarp jų CORINE, kraštovaizdžio žemėlapius ir kt.) buvo parengti

Žaliojo tinklo planai nacionaliniu mastu (1:200 000) ir apskričių mastu (1:50 000). Lygiagrečiai su

Žaliuoju tinklu buvo vystomas ir Pilkasis (urbanistinis, infrastruktūros) tinklas. Buvo numatyti

apribojimai bei sąlygos šerdiniuose arealuose bei koridoriuose (draudimai, taisyklės, aplinkosaugos

priemonės, režimai ir pan.). Visos 15 Estijos apskričių parengė žaliuosius tinklus apskričių

lygmenyje, o taip pat 2013 m. apie 90 savivaldybių (apie 40%) buvo parengusios planus savajame

lygmenyje. Egzistuoja tam tikra laisvė rengiant planus savivaldybių ir komunų lygmenyse.

11

3 lentelė. Estijos ekologinio tinklo hierarchiniai lygiai ir planavimo aspektai (Bennet, 2010).

Administraciniai

lygmenys

Ploto intervalas

(km)

Žaliojo tinklo

centriniai

arealai

Šerdinių arealų

skersmuo (km)

Koridorių plotis

(km)

Atstumas tarp

tinklo

elementų, kilpų

dydis (km)

Regionai, kelios

apskritys,

gyvenviečių

grupės sistema

100-150 Nacionaliniai

dideli

30-50 10-20 Min 10-15

Max 30-50

Apskritis, didelė

grupė valdų

30-50 Nacionaliniai

maži

10-20 3-5 Min 3-5

Max 10-15

Maža grupė

valdų, didelis

miestas

10-15 Apskrities

dideli

3-5 1-2 Min 1-2

Max 3-5

Valda

(savivaldybė),

didelio miesto

dalis, didelė

grupė kaimų

3-5 Apskrities maži 1-2 0,3-0,5 Min 0,3-0,5

Max 1-2

Vokietija.

Teritorijų planavimas Vokietijoje yra labai formalizuotas ir žymiai skiriasi atskirose

Žemėse, ypač organizaciniu požiūriu. Federalinis teritorijų planavimo aktas apibrėžia du tipus

erdvinių planų: Žemės (Länder) privalo parengti teritorijos vystymo planus, t.y. bendruosius planus,

pilnai apimančius jų teritorijas. Stambios žemės, apimančios kelias aukščiausios eilės vietoves t.y.

didžiuosius miestus – privalo parengti ir regioninio vystymo planus, kurie išvedami iš bendrojo

žemės plano (Leibenath, 2008).

Ekologiniai tinklai užima svarbią padėtį Vokietijos federalinėje gamtosaugos politikoje.

Ekologinių tinklų klausimas taip pat yra svarbus elementas Vokietijos federalinės valdžios

formuojamoje nacionalinėje biologinės įvairovės strategijoje. Iš federacijos ir žemių atstovų sukurta

darbo grupė sukūrė rekomendacinio pobūdžio techninę koncepciją kaip kurti ir įgyvendinti

ekologinius tinklus. Darbo grupė pabandė nustatyti kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar

teritorija arba vietovė tinka ekologiniam tinklui, ar ne. Tai pirmiausia, struktūrinio jungiamumo

kriterijai (atstovavimas vertingai buveinei, fragmentacija, bendras dydis ir padėtis kitų teritorijų

atžvilgiu), o taip pat funkcinio jungiamumo kriterijai (pvz., tam tikros rūšies vyravimas) (Leibenath,

2008).

Yra dviejų tipų ekologinio tinklo planavimas: ekologinio tinklo planai arba koncepcijos

kaip indėlis į formaliojo, oficialaus planavimo procesą ir grynai neformalūs ekologinių tinklų planai

ar koncepcijos, kurios ilgainiui gali tapti neformalių tinklų įgyvendinimo projektais (Leibenath,

2008).

Vokietijoje surinkta palyginti daug žinių apie rūšis ir buveines. O horizontalus

ekologinių tinklų tarp Vokietijos ir kaimyninių šalių koordinavimas dar yra ankstyvojoje stadijoje.

Europos sąjungos, pan-Europinio ir pasaulinio lygio politiniai sprendimai ar instrumentai vaidina

daugių daugiausia netiesioginį vaidmenį planuojant Vokietijos ekologinius tinklus, nors yra daug

praktinių sąveikų su Natura 2000 ir tokiomis ES programomis kaip LIFE arba INTERREG. Išimtis –

Europos vandenų direktyva. Šis svarbus Europos politinis dokumentas, siekia pagerinti ekologinį

jungiamumą, apibrėžiant „upių tęstinumą“ ir „upių pakrančių zonos struktūrą“ kaip kokybinius

ekologinės būklės klasifikavimo elementus (Leibenath, 2008).

12

Vokiečių planuotojai įžvelgia, kad kuriant ekologinius tinklus, būtinas

bendradarbiavimas su teritoriniu planavimu, nes pastarasis yra vienintelis būdas formaliai planuoti ir

nustatyti ekologinius tinklus šioje šalyje. Kai ekologinio tinklo struktūra įkūnijama erdviniame plane,

ji taip pat gali paskatinti ir kitus, neformalius ekologinių tinklų formavimo metodus. Teritorijų

planavimas, savo ruožtu, gauna naudos iš ekologinių tinklų, nes ekologinio tinklo koncepcija gali

toliau remti siekius apsaugoti gamtos išteklius ir išsaugoti atviras erdves, kurie vis tiek turi rasti savo

vietą teritorijų planuose (Leibenath, 2008).

Vis dėlto pagrindinės kliūtys, susijusios su teritorijų planavimu ir ekologiniais tinklais

Vokietijoje yra ne duomenų prieinamumas ar tik dalinė sąsaja tarp dviejų sferų (teritorinio

planavimo ir ekologinių tinklų įgyvendinimo). Sunkiausios problemos kyla dėl privalomų techninių

standartų stokos ir neišbaigtos federalinės kraštovaizdžio programos, teisinių įsipareigojimų trūkumo

rengti ir atnaujinti ekologinio tinklo sampratą bei ribota teritorijų planavimo taikymo sritis

(Leibenath, 2008).

13

3. Gamtinio karkaso sistemos sudėtinių (metafunkcinių) dalių identifikavimas

Gamtinis karkaso, kurio funkcionavimas paremtas geoekologine koncepcija struktūra

suformuota iš eilės sudėtinių dalių, iš kurių kiekviena turi aiškia apibrėžiamą padėtį reljefo

gravigeninės padėties, bei funkcinės paskirties atžvilgiu. Tradiciškai yra išskiriami trys baziniai GK

komponentai arba metafunkcinės dalys:

1) Geoekologinės takoskyros (T1;T;t);

2) Vidinio stabilizavimo arealai (S1;S;s);

3) Migracijos koridoriai (M1;M;m).

Teritorijų planavimo praktikoje dažni neįprasti atvejai, kuomet baziniu pagrindu išskirtų GK

dalių neįmanoma pilnai adaptuoti teritorijose. Tai ką galima išskirti – tai dažniausiai daliniai vieno ar

kito GK komponentų atliekamų funkcijų raiškos ir padėties aplinkoje atvejai. Tokie atvejai

dažniausiai pasireiškia urbanizuotoje aplinkoje, kur gamtinis karkasas sąveikauja su urbanistiniu

karkasu, ir todėl autorių nuomone šioje vietoje yra būtini tarpiniai arba daliniai išskirtų

metafunkcinių dalių variantai. Jie gali galėtų būti traktuojami kaip potipiai susieti su pagrindinėmis

išskirtomis GK sistemos dalimis (1pav):

2a) Ekologinio kompensavimo arealai (S‘;s‘)

3a) Autonominiai šlaitai (M‘;m‘)

1pav. Vidinė gamtinio karkaso sistemos struktūra.

Visos šios dalys formuoja planuojamos teritorijos gamtinį karkasą, iš kurių kiekviena

naudojant kodavimo sistemą skirstomos pagal svarbą į nacionalinės, regioninės iki vietinės. Tiesa,

reikėtų pastebėti, kad išskirtų GK potipių tarpe realiai galimi tik du skirstymo pagal svarbą variantai:

regioninės ir vietinės.

14

2pav. Gravigeninė gamtinio karkaso sistemos metafunkcinių dalių struktūra.

1) Geoekologinės takoskyros (T1;T; t ) – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei

jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus,

pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos

15

skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę

pusiausvyrą.

2.) Vidinio stabilizavimo arealai (S1;S;s) – santykinai didelės gamtinės teritorijos (dauguma atveju

intensyviai urbanizuotas teritorijas supantys miškų masyvai) užstatytų teritorijų pakraštinėje dalyje

arba kiek toliau nuo jų, intensyviai generuojančios gamtinius medžiagų ir energijos srautus

(deguonies produkavimas), kurie dažniausiai vyraujančių vėjų kryptimi migracijos koridoriais

patenka į miesto vidinę dalį. Išoriniai ekologinio stabilizavimo arealai yra ypač reikšmingi

urbanizuotose teritorijose generuojamo antropogeninio poveikio ekologiniam kompensavimui,

vidinės miesto teritorijos dalies ekologinio stabilumo išlaikymo požiūriu.

2.a.) Vidiniai ekologinio kompensavimo arealai (S‘, s‘) Išorinai ekologinio kompensavimo

arealai (s‘) – intensyviai urbanizuotų teritorijų vidinėje dalyje esantys atskirieji želdynai, arba

miškų plotai kurie dažniausiai pasižymi santykinai nedideliu natūralumu (yra dirbtinės kilmės,

stipriai transformuoti ir dažniausiai su inžinerinės infrastruktūros elementais). Pastarieji arealai

nors ir neturėdami didelio ekologinio potencialo, tankiai užstatytos teritorijos vidinėje dalyje

bent dalinai transformuoja (slopina) antropogeninį poveikį. O taip pat yra reikšmingi palaikant ir

gausinant gyvenvietės aplinkos biologinę įvairovę. Intensyviai urbanizuotoje teritorijoje vidinio

ekologinio stabilizavimo arealus formuoja įvairios paskirties intensyviai ir ekstensyviai

naudojami želdynai: parkai, skverai, aikštės, memorialiniai želdynai, kapinės, memorialiniai

parkai. Šios miestelių bei kito tipo gyvenviečių vidinėje dalyje esančios teritorijos dalinai

kompensuoja - sušvelnina antropogeninį poveikį, optimizuoja jų centrinės dalies gyvenamąją

aplinką.

3.) Migracijos koridoriai (M1;M;m) – didesni ar mažesni upių ir kitų vandentėkmių slėniai, kanalai,

nedidelės užpelkėjusios dubumos suskaidytos natūraliomis ar dirbtinėmis vandentėkmėmis, ežerų ar

tvenkinių virtinės, rinos, sauslėniai ir kitos teritorijos, kurių dėka palaikoma intensyvi medžiagų,

energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita (teršalų išsklaidymas, švaraus oro pritekėjimas ir

kt.) tarp urbanizuotos teritorijos vidinės dalies ir jos periferijoje esančių išorinių ekologinio

stabilizavimo arealų.

3.a.) Autonominiai šlaitai (M‘ m) – Tai migracijos koridorių sudėtinė dalis apimanti

lokalius slėnių ir aukštumų šlaitus kuriais vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės

informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija. Jie yra atsietai (autonomiškai)

nuo kitų GK metafunkcinių dalių funkcionuojantys komponentas. Bet, pagal savo morfologiją ir

funkcinę paskirtį jie labiausiai artimi migracijos koridoriams. Praktiškai jie labiausiai atitinka

migracijos koridoriaus dalis – šlaitus, ir dažniausiai vienpusius šlaitus, kurie yra kaip reljefo

pakopos, bet ne pailgų slėnio pavidalo pažemėjimų šlaitai.

4lentelė. Gamtinio karkaso metafunkcinių dalių išskyrimo prikausomybė nuo planavimo lygmens.

1)

GEOEKOLOGINĖS

TAKOSKYROS

2)

VIDINIO

STABILIZAVIMO AREALAI

2a)

Ekologinio

kompensavimo arealai

3)

MIGRACIJOS

KORIDORIAI

3a)

Autonominiai

šlaitai Terit. Plan.

Dok. Tipas

Darbinis mastelis

Valstybės

(Nacionalinio

lygmens)

M 1:100 000

– M 1:400 000 T1;T;t S1;S;s - M1;M;m -

Savivaldybės

(Regioninio

lygmens)

M 1:20 000

–M 1:50 000 T1;T;t S1;S;s S‘ M1;M;m; M‘

Vietovės M 1:500 T1;T;t S1;S;s; S‘s‘ M1;M;m; M‘m‘

16

(Lokalaus

lygmens)

–M 1:10 000

Lietuvos teritorijos ekologinio kompensavimo sistema suformuota remiantis geoekologine

koncepcija, pagal kurią gamtinio karkaso teritorijos lokalizuojamos pagal principą „ten kur reikia“, o

ne pagal daugelyje Europos valstybių egzistuojantį ekologinio tinklo lokalizavimo principą „ten kur

liko“ dėl to, formuojant gamtinio karkaso sistemą, svarbiais laikomos ne tik esami gamtinės ir

biologinės įvairovės židiniai, bet ir tos vietos, kuriose dėl esamos pagrindo įvairovės, atsiradus ar

sudarius palankias sąlygas įgyja galimybę suformuoti biologinę įvairovę tuo pačiu padidindamos

savo geoekologinį potencialą. Dėl tos priežasties GK formuojamo pagal geoekologinę koncepcija,

išskyrimo požymiai yra labiau kompleksiški lyginant su bioekologinės koncepcijos požymių sistema.

GK sistemos dalių identifikavimas ir teritorijų išskyrimas glaudžiai susietas su dvejomis požymių

grupėmis. Pirmoji požymių grupė susijusi su gamtinio karkaso teritorijų išskyrimu, o antroji su jų

ribų nustatymu ir koregavimu. Tiek vienas tiek kitas teritorijų planavimo metu realizuojamas

veiksmas grindžiamas suformuota grupe principų ir taisyklių, kurios subordinuotos pagal planavimo

lygmenis.

5 Lentelė . Gamtinio karkaso komponentų (metafunkcinių dalių) išskyrimą pagrindžiančių požymiai

skirtinguose planavimo lygmenyse: P – prioritetinis požymis; S – Šalutinis požymis; Pl – papildomas požymis

Ter

it.

Pla

n.

Do

k.

Tip

as

Geoekologinės takoskyros

T1;T;t

Vidinio

stabilizavimo arealai

S1;S;s

Migracijos koridoriai

M1;M;m

Val

stybės

(N

acio

nal

inio

lygm

ens)

Reljefas (Stambios iškiliosios

geomorfologinės struktūros)

Hidrografinis tinklas (upių

aukštupių, pelkynų, ežerynų,

priekrančių plotai)

Hidrogeologinės sąlygos

(požeminių vandenų intensyvaus

maitinimo ir karsto reiškinių

paplitimo plotai)

Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai

natūralių žemės naudmenų

plotai: pelkės, miškai, ežerai,

pievos)

Žemėveikslių

struktūra (natūralių ir

(arba) santykinai

natūralių žemės

naudmenų plotai:

pelkės, miškai, ežerai,

pievos)

Reljefas (Stambios

tarpinės

geomorfologinės

struktūros)

Hidrografinis tinklas (upių, ir kitų

vandentėkmių vagos, ar

stovinčių vandens

telkinių virtinės);

Reljefas (Stambios

dubiosios

geomorfologinės

struktūros)

Sav

ival

dybės

(Reg

ionin

io

lygm

ens)

Reljefas (Stambios iškiliosios

geomorfologinės struktūros)

Hidrografinis tinklas (upių

aukšupių, pelkynų, ežerynų,

priekrančių plotai)

Hidrogeologinės sąlygos

(požeminių vandenų intensyvaus

maitinimo ir padidinto

ekogeologinio jautrumo plotai)

Žemėveikslių

struktūra (natūralių ir

(arba) santykinai

natūralių žemės

naudmenų plotai:

pelkės, miškai, ežerai,

pievos)

Reljefas (Stambios

tarpinės

Hidrografinis tinklas (upių, upelių ir kitų

vandentėkmių vagos, ar

stovinčių vandens

telkinių virtinės);

Reljefas (Stambios ir

smulkesnės dubiosios

geomorfologinės formos)

17

Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai

natūralių žemės naudmenų

plotai: pelkės, miškai, ežerai,

pievos)

Dirvožemiai (natūralių ir

(arba) arba kai kuriuos

natūralumo bruožus išlaikiusių

durpžemių dirvožemių paplitimo

plotai)

geomorfologinės

struktūros)

Dirvožemiai (natūralių

ir (arba) arba kai

kuriuos natūralumo

bruožus išlaikiusių

dirvožemių paplitimo

plotai)

Dirvožemiai (kai

kuriuos natūralumo

bruožus išlaikiusių

salpžemių dirvožemių

paplitimo plotai)

Vie

tovės

(L

okal

aus

lygm

ens)

Reljefas (Stambios ir smulkios

iškiliosios reljefo formos )

Hidrografinis tinklas (laikinų

ar pastovių vandentėkmių

ištakos, aukštupiai, papelkėję

takoskyrų šlaitų plotai)

Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai

natūralių žemės naudmenų

plotai: pelkės, miškai, ežerai,

pievos)

Dirvožemiai (natūralių ir

(arba) arba kai kuriuos

natūralumo bruožus išlaikiusių

durpžemių dirvožemių paplitimo

plotai)

Augalija

Padidintos augalijos įvairovės

plotai natūralios ar santykinai

natūralios mažai

antropogeniškai pakitusios

augalų buveinės su retai

saugotinais biotopais ir augalais.

(ekotoninės pereinamosios

zonos tarp kontrastingų

žemėveikslių)

Žemėveikslių

struktūra (nedideli

netolygiai išsidėstę

natūralių ir (arba)

santykinai natūralių

žemės naudmenų

plotai: pelkės, miškai,

ežerai, pievos)

Padidintos santykinai

natūralių žemėveikslių

sąskaidos ir didesnio

mozaikiškumo plotai.

Reljefas (stambių ir

smulkių reljefo formų

šlaitų dalys, ir (arba)

tarpinės reljefo formos

(terasinės aukštelės,

nuolaidūs paviršiai))

Dirvožemiai

(žemdirbystei mažai

tinkami, mažo

derlingumo arba

nepalankių savybių

dirvožemių plotai )

Augalija

Padidintos augalijos

įvairovės plotai

(ekotoninės

pereinamosios zonos

tarp kontrastingų

žemėveikslių)

Padidinto ekologinio

jautrumo, mažesnio

atsparumo

antropogeniniam

poveikiui plotai.

Hidrografinis tinklas (upių, upelių, kanalai,

grioviai, ar stovinčių

vandens telkinių

virtinės);

Reljefas (Stambios ir

smulkios dubiosios

reljefo formos (slėniai,

slėniukai, sauslėniai,

dubakloniai griovos,

raguvos, tarpusavyje

susisiekiantys gilūs ir

seklūs pailgi

pažemėjimai )).

Dirvožemiai (kai

kuriuos natūralumo

bruožus išlaikiusių

salpžemių dirvožemių

paplitimo plotai)

Augalija

Esamos ar potencialiai

didesnės biologinės

įvairovės plotai

pereinamosios zonos

tarp kontrastingų

žemėveikslių.

Gyvūnija

Egzistuojantys ar

potencialūs, natūralūs ar

dirbtiniai gyvųjų

organizmų migracijos

takai, koridoriai, vagos.

1. bendrasis ribų tikslumas yra nustatomas ir apsprendžiamas gamtinio karkaso kartografinės

raiškos mastelio techninių reikalavimų. Rekomenduojamas tikslumas – leistinos paklaidos

ribos: max. – 3mm, min. – 1mm.

18

6. Lentelė. Leistinos GK komponentų ribų nustatymo paklaidos žemėlapyje ir vietovėje.

Žemėlapio mastelis Leistina paklaida

žemėlapyje

Leistina paklaida vietovėje

maksimali minimali maksimali minimali

M 1:5000 3mm 1mm 15m 5m

M 1:10 000 3mm 1mm 30m 10m

M 1: 25 000 3mm 1mm 75m 25m

M 1:50 000 3mm 1mm 150m 50m

M 1:100 000 3mm 1mm 300m 100m

M 1:250 000 3mm 1mm 750m 250m

M 1:500 000 3mm 1mm 1500m 500m

M 1:1 000 000 3mm 1mm 3000m 1000m

M 1:2 500 000 3mm 1mm 7500m 2500m

Lentelėje nurodytas leistinas gamtinio karkaso ribų nustatymo tikslumas, kurio ribose atsiradus

konfliktinei situacijai tarp gamtinio karkaso funkcinio prioriteto zonos ir subjekto interesų, jie

sprendžiami subjekto naudai.

Gamtinis karkasas savo esme yra gamtinių, kultūrinių vertybių koncentratas, arba

pagrindas šiam koncentratui formuotis. Jis savyje integruoja visą eilę gamtiniu ir kultūriniu požiūriu

vertingų, arba potencialiai vertingų teritorinių sistemų, teritorijų ar tiesiog pavienių objektų. GK

planavimo proceso metu būtina atkreipti dėmesį į vertingus ekologinio kompensavimo sistemą

formuojančius ir ją papildančius vertingus objektus: Vieni iš jų fiziškai egzistuojantys pavieniai

objektai ar ekosistemos neturinčios aiškiai apibrėžto teisinio statuso, kitu atveju - teisinį egzistavimo

pagrindą turintys teritoriniais dariniais, kurie savo ruožtu apima GK sistemai vertingą fiziškai

egzistuojančių objektų turinį (3 pav).

Pati pagrindinė gamtinio karkaso sistemos integruojamų dalių, tai ekotinklas. Jis yra

bioekologiniu pagrindu suformuota teritorinė sistema apimanti ekologiniu ir biologinės įvairovės

požiūriu vertingas Lietuvos teritorijos dalis (bioekologinius branduolius, jų buferines zonas) per

ekologinius koridorius sujungianti sistema. Ekotinklas, galima sakyti, kad yra gamtinio karkaso

sistemos bioekologiniu požiūriu vertingiausioji dalis turinti aukščiausią geoekologinį potencialą. Tai

savotiška GK „šerdis“ „stuburas“ arba ašis, kuri ateityje, tikslingai formuojant ir laikantis GK

politikos, turėtų „apaugti“ jai lygiavertėmis teritorijomis. Teritorijų planavimo proceso metu

ekotinklas privalo būti visas integruojamas į gamtinio karkaso struktūrą.

Saugomos teritorijos – kaip teisinį statusą turintys specializuotos ar kompleksinės

apsaugos teritorijos privalo būti integruojamos į gamtinio karkaso sudėtį taip kad saugomos

teritorijos apsaugos statuso griežtumas turėtų loginį ryšį su GK komponento svarbą. (t.y.

nacionalinės svarbos rezervatai negali būti vietinės reikšmės gamtinio karkaso dalimi). Taigi, visa

LR nacionalinė saugomų teritorijų sistema, NATŪRA 2000, ir miškuose identifikuotų kertinių

buveinių tinklas būti integruotas į gamtinio karkaso sistemą ir tapti jos dalimi tuo pačiu dubliuojanti

ir perdengianti aukščiau paminėtą ekotinklą.

19

3pav. Planavimo procese į gamtinį karkasą integruojami geoekologinį potencialą stiprinantys ir silpninatys

komponentai: 1.) gamtinis karkasas; 2.) saugomos teritorijos; 3.) ekotinklas; 4.) atskirieji želdynai; 5.) dvarų

parkai – pavienės sodybos; 6.) gamtos paveldo objektai; 7.) urbanizuotos teritorijos.

Be saugomų teritorijų į gamtinio karkaso teritorinę struktūrą, esant fizinei galimybei

(esant glaudesniam fiziniam ryšiui tarp integruojamo objekto ir jį integruojančios teritorijos), turėtų

būti integruojami gamtos, o kai kuriais atvejais ir kultūros paveldo objektai (dvarų parkai, istoriniai

želdynai, kapinės), lygiai taip pat kaip ir etniniams regionams būdingus architektūrinius ir

apželdinimo bruožus išlaikius sodybos, sodybvietės, kaimai ir kaimavietės, formuojančios organiškai

susiformavusius konkrečioms gamtinės sąlygoms būdingus etaloninio kraštovaizdžio arealus. Visi

šie komponentai didina GK teritorijos ir atskirai jos dalių įvairovę ir geoekologinį potencialą. Kiti

kartu su gamtinėmis teritorijomis automatiškai integruojami antropogeninės kilmės komponentai

(keliai, pavieniai pastatai, jų grupės, masyvai, intensyvios ūkinės veiklos, pramonės ir sandėliavimo

teritorijos) įvairiu laipsniu silpnina GK geoekologinį potencialą. Nors juos sumaniai integruojant

prisilaikant iš anksto nustatytų reikalavimų poveikis GK teritorijoms gali būti labai minimalus 3pav.

GK apima ne išlikusias vertingas teritorijas, bet tokias teritorijos dalis, kuriose

potencialiai gali reikštis didesnė edafinių ir bioekologinių sąlygų įvairovė. Vienareikšmiškai tai

kontaktinės ekotoninės zonos.

4. Pagrindiniai GK teritorijų ir jų ribų nustatymo principai bei taisyklės.

Nacionalinio lygmens gamtinio karkaso planavimo dokumentai yra apžvalginio – strateginio

pobūdžio, nusakantys nacionalinius prioritetus ekologinei kraštovaizdžio pusiausvyrai užtikrinti, bei

parodantys jų teritorinę diferenciaciją. Šiame lygmenyje įtvirtintos gamtinio karkaso ribos negali būti

tiesiogiai perkeliamos į žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Jos turi būti tikslinamos

atsižvelgiant į žemesniame planavimo lygmenyje, stambesnio mastelio pagrindo diktuojamus

reikalavimus.

20

1. Geoekologinių takoskyrų ribos brėžiniuose formuojamos apjungiant upių aukštupius,

geomorfologiniu požiūriu raiškių, mažiau raiškių ir neraiškių vandenskyrų teritorijas (aukštumų -

kalvagūbrių ir plynaukščių miškingus ir mažai miškingus ežerynus bei pelkynus, miškingus ir mažai

miškingus lygumų pelkynus, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus) į

santykinai plačius ruožus.

1.1.ribos vedamos pastarąjį GK komponentą formuojančių žemės naudmenų (žemėveikslių)

komponentų pakraščiais ir nesunkiai pastebimomis reljefo lūžio linijomis.

1.2.miškingame, miškingame – pelkingame ir ežeringame kraštovaizdyje geoekologinių

takoskyrų ribos vedamos atsivelgiant į reljefo lūžio linijas. Tie miškų masyvai, kurie

nepatenka į geoekologines takoskyrų plotus, gali būti priskiriami prie vidinio

stabilizavimo arealų ploto.

1.3.agrariniame kraštovaizdyje į geoekologinių takoskyrų plotus be melioruotų ir

nemelioruotų agrarinių teritorijų, integruojamos išlikusios želdinių grupės, juostos,

apleistos ir nenaudojamos, apželdinimui numatytos ūkiniu požiūriu nenašios žemės ir

kitos žemės ūkio naudmenos patenkančios į upių baseinų takoskyrines juostas.

Lyguminiame kraštovaizdyje geoekologinių takoskyrų ribų išskyrimo požymiu turėtų būti

paviršiaus reljefo lūžio linijos, o joms nesant arba esant neryškioms – su viena iš izolinijų

susieta linija.

1.4.Jei visa urbanizuota teritorija, ar jos dalis patenka į identifikuotą geoekologinės

takoskyros plotą, jį yra į ją integruojama optimizuojant urbanizuotos teritorijos vidinę

struktūrą - sukuriant vientisą, tarpusavyje besijungiančių, natūralumo požymių turinčių

viešojo naudojimo teritorijų tinklą.

4. pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo kalvotame kraštovaizdyje principinė schema

21

1.5.Intensyvaus naudojimo pobūdžio, ištisine technogenine danga padengtos pramoninio,

sandėliavimo ir infrastruktūros paskirties teritorijos pagal suformuotų kadastrinių sklypų

ribas, gali būti eliminuojamos iš GK kompoenento sudėties suformuojant įvairaus dydžio

ne GK salas.

2. Vidinio stabilizavimo arealų ribos brėžiniuose formuojamos integruojant teritorijas galinčias

pakeisti, stabilizuoti ar transformuoti šoninį nuotėkį, ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip

pat biologinės įvairovės požiūriu vertingas ar potencialiai vertingas teritorijas: miškų

masyvus, miškelius, atskirų medžių grupes, natūralias pievas ir (arba) pelkėtus plotus.

2.1.jei esamą ar potencialų vidinio stabilizavimo arealą formuoja vienas kompaktiškai

išsidėstęs natūralus žemės naudmenų komponentas (žemėveikslius), arealo riba vedama

išorine jų riba, kuri vietiniame planavimo lygmenyje turėtų būti tapatinama su

kadastrinių sklypų ribomis (esant gretimiems kontrastingiems žemėveiksliams), arba

maksimaliai stačiu kampu kirsti sklypą.

2.2.jei esamą ar potencialų vidinio stabilizavimo arealą formuojantiems santykinai

natūraliems komponentams yra būdingas fragmentiškumas, jie tarpusavyje jungiami

mažiausio atstumo principu agrarinėse teritorijose, arba atsižvelgiant į greta esančių

gamtinių teritorijų kontūrų ypatumus.

2.3.į vidinio stabilizavimo arealo apimamus plotus gali būti įtraukiamos žemo geoekologinio

potencialo teritorijos, kurios yra praradusios savo natūralumą, numatant jų vertės

atstatymo priemonės (apmiškinimas, hidrologinio rėžimo atstatymas, karjerų

rekultivavimas ir t.t..). Tokiu atveju mozaikiškas (fragmentuotas) vidinio stabilizavimo

arealas formuojamas ribas vedant esamų, ir numatomų į šį arealą įjungti degradavusių

teritorijos dalių išorinėmis ribomis.

22

5 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo banguotame kraštovaizdyje principinė schema

2.4.jeigu visa ar dalis urbanizuota teritorija patenka į vidinio stabilizavimo arealų apimamus

plotus, ji pilnai turi būti integruojama į GK sistemą optimizuojant šių dalių vidinę

struktūrą, t.y. gamtinių komponentų atžvilgiu sukuriant vientisą, tarpusavyje

besijungiančių gamtinių teritorijų tinklą.

3. Migracinių koridorių ribos brėžiniuose formuojamos pailgų neigiamų reljefo formų (slėnių,

raguvų, dubaklonių ir kitų panašaus pobūdžio pažemėjimų), ar nuolydį turinčių paviršių

viršutinėmis dalimis ribą susiejant su izolinijomis.

3.1.nacionalinio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai išskiriami

upių ir kanalizuotų upių slėniuose, tarpusavyje susisiekiančiuose bei uždarose

ežeringuose, pelkinguose ir sausuose duburiuose ar jų sistemose.

3.2.regioninio ir rajoninio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai

išskiriami visiems likusiems darbinio mastelio žemėlapyje pavaizduotiems

hidrografiniams elementams (natūralioms ir kanalizuotoms stambesnių upių ir upelių

aukštupio dalims, smulkiems kanalizuotiems upeliams, nuvedamiesiems kanalams),

(išskyrus tas jų atkarpas, kurios patenka - integruojasi į kitų gamtinio karkaso

komponentų teritorijas), senklonius, klonius, raguvynus, lokalinius šlaitus.

3.3.lokalinio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai išskiriami

palei visus darbinio mastelio topografiniuose planuose pavaizduotus hidrografinius

elementus (absoliučiai visos natūralios ir dirbtinės vandentėkmės, ežeringi, pelkėti ir

sausi tarpusavyje besijungiantys nuotakūs, kaskadiški, tarpukalvių pažemėjimai). Taip

pat detalizuojamos migracijos koridorių dalys esančios kitų detalizuojamų GK

komponentų paribyje.

6 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo lygumų kraštovaizdyje principinė schema

23

3.4. Ant dirbtinių vandentėkmių, esančių lyguminiame paviršiuje, kur nepastebimi slėniams

būdingi paviršiaus reljefo bruožai, migracijos koridoriaus riba formuojama lygiagrečiai

vandentėkmės vagai, riba vedant atstumu ne mažesniu nei vandentėkmės apsaugos

juostos plotis, atstumą skaičiuojant nuo kanalo griovio šlaito viršutinio lūžio linijos.

Urbanizuotose teritorijose GK juostos plotis turėtų būti dvigubai didesnis, o nesant fizinei

galimybei ribotis su užstatytomis kadastrinių sklypų dalimis.

3.5. Jei dirbtinė vandentėkmė kerta platesnes neigiamas reljefo formas (įlomes, lobus),

migracijos koridoriaus ribos išplečiamos ir pravedamos jas siejant su neigiamos reljefo

formos pakraščiais, arba jos žemiausia dalimi.

3.6. Urbanizuotose teritorijose migracijos koridorių ribos išskiriamos remiantis aukščiau

aprašytais principais, t.y. ribos pravedamos viršutinėmis reljefo lūžio linijomis.

3.7. Tuo atveju jei planuojamas migracijos koridorius siejamas su santykinai nedidele

vandentėkme ir jos slėniu, arba slėnis nėra gerai išreikštas, ribos gali būti pravedamos ir

koreguojamos atsižvelgiant į kadastrinių sklypų ribas, ir (arba) užstatytas jų dalis. Visais

suformuojant fizinį neurbanizuotos aplinkos koridorių, kurio centrinė dalis turėtų įgyti

atskirųjų želdynų statusą.

3.8. Jeigu visa arba dalis urbanizuotos teritorija patenka į migracijos koridorių apimamus

plotus, jį yra integruojama į gamtinį karkasą numatant jos vidinės struktūros

optimizavimo priemones, nustatančias minimalaus sklypo dydžio ir priklausomų želdynų

parametrus, ribojančias sklypų užstatymo tankumą, taip pat numatant tarpusavyje

gamtiniais ryšiais susietų atskirų želdynų sistemos formavimą ar esamos išlaikymą.

7 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo kalvotų aukštumų slėniuose principinė schema

24

8 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo banguotų lygumų slėniuose principinė schema

9 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo lygumų slėniuose principinė schema

25

Pagrindiniai gamtinio karkaso teritorijų ribų optimizavimo (tikslinimo) principai:

4. Ribų pravedimo ypatumai išraiškingame (kalvotame) reljefe (4pav.):

4.1. Išraiškingame reljefe geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių ribos vedamos

prisilaikant reljefo lūžio taškus jungiančios linijos, kuri dažnai sutampa su vienodo

aukščio linija (izohipse). Tai pirmoji izolinija, už kurios prasideda akivaizdus izohipsių

sutankėjimas.

4.2.Brėžiamų ribų koregavimas sklypų ribų atžvilgiu leistinas žemėlapyje iki +\-1mm.

5. Ribų pravedimo ypatumai mažai išraiškingame (lyguminiame) reljefe (5pav., 6pav.):

5.1.Lyguminiame reljefe geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių ribos vedamos

polinkio kampo kaitos taškais – menama vidurio linija esančia tarp dviejų izolinijų, tarp

kurių atstumas yra bent 1,5 karto didesnis nei greta esančių, reljefo žemėjimą ar

aukštėjimą žyminčių izolinijų.

5.2.Brėžiamų ribų koregavimas leistinas žemėlapyje +\-5mm, arba iki 1-2% kadastrinio

sklypo, patenkančio į GK ploto.

6. GK ribų optimizavimas kelių ir kitų inžinerinės infrastruktūros objektų atžvilgiu.

6.1.Jei gamtinio karkaso funkcinių dalių ribos sutampa su kelių ir kitų techninės

infrastruktūros elementų ribomis, jos turi būti vedamos tuo jų pakraščiu (apsaugos zonos

pakraščiu), iš kurios pusės GK komponentas su jais ribojasi.

6.2. Detalizuojant GK ribas stambesniame mastelyje, riba tarp GK elementų ir greta esančių

kelių, bei kitų infrastruktūros elementų tikslinama atsižvelgiant į infrastruktūros objekto

apsaugos zonos plotį (GK riba pravedama išorine objekto apsaugos zonos riba), bei

prisilaikant darbinio mastelio tikslumo reikalavimų (išskyrus tuos atvejus, kuomet

infrastruktūros objektas ribojasi su natūraliu žemėnaudos komponentu).

6.3.Tuo atveju, kuomet kelio atkarpa iš abiejų pusių užstatyta, gamtinio karkaso elemento

riba vedama nugarinėje užstatytos sklypo dalies pusėje.

7. Gamtinio karkaso ribų optimizavimo principai kadastriniuose sklypuose. (principai taikomi

lokaliame planavimo lygmenyje).

7.1.Gamtinio karkaso elementų ribos kadastriniuose sklypuose nustatomos vadovaujantis

bendrais GK metafunkcinių dalių ribų nustatymo principais.

7.2.Jei aukštesniame planavimo lygmenyje nei vietinis lokalizuotas gamtinis karkasas

patenka į kadastrinį sklypą, jo ribos sklypo teritorijoje turi būti tikslinamos atsižvelgiant į

aukščiau pateiktus GK elementų išskyrimo ir ribų vedimo principus.

7.3.Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba sutampa su išraiškingo

reljefo lūžio taškais, o jos pravedimas tenkina tam planavimo lygmeniui taikomus

brėžinio mastelio tikslumo reikalavimus – riba negali būti keičiama nepriklausomai nuo

GK užimamo ploto dydžio sklype.

7.4.Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba nesutampa su

išraiškingo reljefo lūžio taškais, o GK elementų užimamas plotas neviršija 1% nuo bendro

sklypo ploto, GK riba gali būti tikslinama ją pravedant kadastrinio sklypo riba

besiribojančia su GK.

26

7.5. Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba nesutampa su lėkšto

reljefo lūžio taškais, o GK užimamas plotas neviršija 5% nuo bendro sklypo ploto, GK

riba gali būti tikslinama ją pravedant kadastrinio sklypo riba besiribojančia su GK.

7.6.Jei gamtinio karkaso plotas, patenkantis į kadastrinį sklypą išraiškingame reljefe viršija

1%, o lėkštame - 5% nuo jo ploto, jo riba gali būti tikslinama nustatomos vadovaujantis

bendrais GK metafunkcinių dalių ribų nustatymo principais.

8. Saugomų teritorijų integravimas į gamtinį karkasą.

8.1.Jei Saugoma teritorija ribojasi ar, vadovaujantis dalinai patenka į GK teritorijas – visa ji

turi būti laikoma GK sistemos dalimi, o joje GK teritorijos ribos lokalizuojamos remiantis

ST ribomis, jei teritorijos reljefo pobūdis neįpareigoja koreguoti ribų.

8.2.Jei saugoma teritorija nepatenka į GK teritorijas, ir yra nuo GK ribos nutolusi atstumu ne

didesniu kaip ½ savo pločio, ji turėtų būti įjungta i GK sistemos sudėtį formuojant

gamtines jungtis.

8.3.Tokio pobūdžio ST turėtų būti suteikiamas vidinio stabilizavimo arealų statusas (išskyrus

tuos atvejus, kai vadovaujantis reljefo principu, atskiros saugomų teritorijų dalys jau yra

priskirtos migracijos koridoriams ir/ar geoekologinėms takoskyroms).

5. GK ribų transformacijos ypatumai

GK yra objektyviai teritorijoje egzistuojanti ir funkcionuojanti struktūra, kuri dėl

skirtingo jos dalių įsavinimo ir pažeistumo laipsnio, funkciškai yra nevienodai aktyvi. Gamtinio

karkaso teritorijų planavimas ir lokalizavimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastu veiksmu. Iš

tiesų šios ekologinio kompensavimo struktūros formavimas yra daugiapakopis ir su kiekvienu

žemesniu planavimo lygmeniu sudėtingėjantis procesas reikalaujantis didesnio tikslumo ir

pagrįstumo, ypač gamtinio karkaso teritorijų santykyje su urbanistinio karkaso elementais. GK dalių

plotų ir tuo pačiu ribų transformacija labiausia yra susijusi su vienu planavimo procese įprastiniu ir

kryptingai pasireiškiančiu kartografinio pobūdžio procesu priešingu generalizacijai. Teritorijų

planavimo darbus atliekant vis labiau lokalesniame lygmenyje, kuris tiesiogiai susietas su stambesnio

mastelio ir tuo pačiu tikslesne kartografine medžiagą, neišvengiamas gamtinio karkaso ribų, o tuo

pačiu ir plotų transformavimas. Pastarasis procesas nėra natūralus kaip daugumoje gamtinių savaime

funkcionuojančių sistemų, tad GK koreagavima, ribų tikslinimą ir koreagavimą būtina atlikti pačiam

planuotojui vadovaujantis nustatytais principais (10 pav.). Dirbtinių ekologinio kompensavimo

teritorinių sistemų transformavimo principai galėtų būti jeigu ne visiškai tapatūs, tai panašūs į

natūralių savaime besivystančių struktūrų (augalų ar gyvūnų rūšių paplitimo arealų) natūralios raidos

ir kaitos principus, kurie apibrėžiami ekologijoje (Tiknius, 2000 Forman,1995). Pagal tai galima

identifikuoti seriją tarpusavyje nuoseklų pereinamumo ryšį turinčių procesų, kurie esamu atveju

reiškiasi ne savaime - natūraliai, bet atliekami realizuojami dirbtinai sąmoningo ir tikslingo

planavimo veiksmo metu, ir kurie subordinuoti (susieti) su skirtingais planavimo lygmenimis bei

planuojamos teritorijos natūralumo pobūdžiu (11 pav.): I. Vingėjimas; II. Skylėjimas; III.

Korėjimas; IV. Tinklėjimas; V. Salėjimas.

27

10 pav. GK teritorijų ir ribų transformacijos pavyzdys keičiantis planavimo lygmeniui ir

darbiniam masteliui: A – Nacionalinis planavimo lygmuo (iškarpa iš nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo

planao); B – Regioninis planavimo lygmuo (iškarpa iš Utenos raj. bendrojo plano); C - Lokalus planavimo

lygmuo.

28

Visi išvardinti procesai apima GK priskiriamų plotų virsmą nuo abstraktaus strateginio

jos lokalizavimo teritorijoje aukštesniame planavimo lygmenyje be jokių erdvinių apribojimų, iki

konkretaus ir detalaus GK išskyrimo bei jo nykimo procesų lokaliame lygmenyje esant gerai

išreikštiems erdviniams apribojimams.

11 pav. GK teritorijų planavimo proceso metų taikomi procesiniai veiksmai subordinuoti planavimo

lygmenims ir teritorijos natūralumo pobūdžiui: I. Vingėjimas; II. Skylėjimas; III. Korėjimas; IV. Tinklėjimas;

V. Salėjimas

I. Vingėjimas – Galima sakyti, kad tai pagrindinis GK sistemos planavimo metu

taikytina priemonė ir procesas padiktuotas elementarios kartografinės logikos, kuomet brėžinyje

žymimas kartografinis objektas, stambėjant masteliui gausėjant informacijai padedančiai tiksliau

identifikuoti plotus ir ribas, savotiškai deformuojasi, įgyja kiek kitokią, ne tokią taisyklingą ir aptakią

formą kaip aukštesniame planavimo lygmenyje. Šio proceso metu teritoriniame darinyje, pirminės

formos atžvilgiu atsiranda neigiami „įlinkiai“ ir teigiami „išsigaubimai“. Tokiu būdu vyksta ar

vykdomas aukštesniame lygmenyje suformuotos teritorinės struktūros ribų vingiuotumo didėjimas,

kuris savo maksimumą pasiekia vietos planavimo lygmenyje. Pastarasis procesas daugiapakopis ir

glaudžiai susietas su planavimo lygmenimis bei darbiniu masteliu. Jis privalo būti iš naujo

pakartojamas kiekviename žemesniame planavimo lygmenyje, tokiu būdu vis labiau konkretizuojant

ir patikslinant GK ribas. Vingėjimo procesas iš principo ženkliai GK struktūrų ploto nekeičia, nes

padidėjimas dėl išsigaubimai yra kompensuojamas praradimais dėl įlinkių. Vingėjimo procesas

būdingas ir privalomai taikytinas visuose planavimo lygmenyse, visose gamtinio karkaso dalyse ir

esant skirtingam struktūrų natūralumui. Išskirtina tik tai, kad vingėjimas natūraliuose ar santykinai

natūraliose žemėveiksliuose yra plastiškas, o antropogenizuotose teritorijose reguliarus, laužytas ir

aštriabriaunis.

II. Skylėjimas – Nepagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina priemonė ir

procesas kurio taikymas iš vienos pusės yra susijęs su elementaria kartografine logika, iš kitos pusės

padiktuotas geoekologiniu požiūriu nepatenkinamos konkrečios teritorijos dalies būklės. Šio proceso

metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti skylės arba taip vadinami

langai, kurie išimami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad neegzistuoja

fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis užstatymo

tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti geoekologinį

potencialą. Reikėtų pastebėti tai kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose ir subnatūraliuose

žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose lokaliame planavimo

lygmenyje, bei išimtinais atvejais subnatūraliuose žemėveiksliuose.

III. Korėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina

priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo proceso rezultatas ir tęsinys,

29

iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama labai išretėjusi gamtinio karkaso struktūra,

kurios viduje teritorijų salos ne GK sudėtyje užima didesnę dalį nei jam priklausantys plotai. Šio

proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti, didelės skylės,

kavernos, kurie eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad

neegzistuoja fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis

užstatymo tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti

geoekologinį potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose ir

subnatūraliuose žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose regioniniame ir

lokaliame planavimo lygmenyje.

IV. Tinklėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina

priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo ir trečiojo proceso rezultatas

ir tęsinys, iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama itin išretėjusi gamtinio karkaso

struktūra, kurios viduje teritorijų salos ne GK sudėtyje užima beveik visą teritoriją, o GK

priklausantys plotai yra atstovaujami įvairaus pločio tarpusavyje įvairiais kampais besijungiančių

juostų teritorijoje formuojančių tinklinę struktūrą. Tai kažkas panašaus į gamtinio karkaso „karkasą“

Šio proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti, didelės skylės,

kavernos ir netgi ištisi plotai kurie eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties,

dėl to, kad neegzistuoja fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus

plotas, didelis užstatymo tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose)

padidinti geoekologinį potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose

ir subnatūraliuose žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose regioniniame

ir lokaliame planavimo lygmenyje, kur tinklinio pobūdžio struktūra suformavimas galimas

integruojant miesto žaliąsias jungtis ir pavienius parkus į GK teritorijas.

V. Salėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina

priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo, trečiojo ir ketvirto proceso

rezultatas ir tęsinys, iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama degraduota gamtinio

karkaso struktūra, kurios viduje absoliučiai dominuoja ne GK teritorijos, o jai priklausantys plotai

yra atstovaujami pavienių atsitiktinai, nereguliariai miesto teritorijoje išsibasčiusių viešųjų želdynų

teritorijų nesiejamų žaliosiomis jungtimis. Tai kažkas panašaus į gamtinio karkaso „trupinius“ Šio

proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu atsiranda ištisi plotai kurie

eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad neegzistuoja fizinės

galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis užstatymo

tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti geoekologinį

potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose

lokaliame planavimo lygmenyje, kur sališko pobūdžio struktūra suformavimas galimas į gamtinio

karkaso sudėtį įtraukiant atskirųjų želdynų teritorijas (parkus skverus, kapines, ir kitas žaliąsias

erdves).

Aukščiau paminėtų dirbtinai realizuojamų procesų raiška ir vieno kaita kitu galima ne

tik regresuojant gamtinio karkaso teritorijoms (nykstamai mažėjant jo plotui urbanizuotose

teritorijose), bet ir priešinga kryptimi – progresuojant gamtinio karkaso teritorijoms urbanizuotų

teritorijų atžvilgiu (sąmoningai performuojant miesto urbanistinę struktūrą, atlaisvinant plotus

želdynų formavimui).

30

Gamtinio karkaso planavimo pobūdis skirtingo tipo teritorijose:

7. Lentelė GK transformavimosi dėsningumai, principai keičiantis darbiniam masteliui ir teritorijos

pobūdžiui.

Teritorijų

pobūdis

Planavimo

lygmuo

N

SN

A

Nacionalinis lygmuo I I I

Regioninis lygmuo I I I; II; III

Vietinis lygmuo I I; II I; II; III; IV; V

N – natūralios; SN - subnatūralios A - antropogenizuotos

8 Lentelė. Rekomenduojama standartizuotų gamtinio karkaso ribų ženklinimo ir plotų spalvinimo parametrų

sistema.

Spalvos kodas (RGB) Ženklinimo parametrai

GEOEKOLOGINĖS TAKOSKYROS

(T1; T; t)

Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (T1)

(Nacionalinio

lygmens)

R27 G71 B14

Triguba linija: pirma ir

trečia linijos po 1 mm

storio, vidurinė – 0,3 mm

storio. Tarpai tarp linijų –

0,6 mm

Savivaldybės (T)

(Regioninio

lygmens)

Dviguba linija: išorinė – 1,4

mm storio, vidinė – 0,7 mm

storio. Tarpai tarp linijų –

0,7 mm

Vietovės (t)

(Lokalaus lygmens)

Vienguba linija, kurios

storis – 0,7 mm.

Geopotencialo

ribos R0 G0 B0

Vienguba linija, kurios

storis – 0,5 mm.

31

Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas

(T11,T1,t 1 ) R56 G117 B2

Ribotas

(T12,T2,t 2 ) R89 G184 B6

Silpnas

(T13,T3,t 3 ) R114 G245 B0

Pažeistas

(T14,T4,t 4 ) R218 G255 B163

Stipriai pažeistas

(degraduotas)

(T15,T5,t 5 )

Pagrindinė spalva:

R218 G255 B163

Štrichas:

R252 G131 B131

MIGRACIJOS KORIDORIAI

(M1; M; m)

(M’; m’)

Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (M1)

(Nacionalinio

lygmens)

R27 G10 B107

Triguba linija: pirma ir trečia

linijos po 1 mm storio,

vidurinė – 0,3 mm storio.

Tarpai tarp linijų – 0,6 mm

32

Savivaldybės (M)

(Regioninio

lygmens)

Dviguba linija: išorinė – 1,4

mm storio, vidinė – 0,7 mm

storio. Tarpai tarp linijų – 0,7

mm

Vietovės (m)

(Lokalaus lygmens)

Vienguba linija, kurios storis

– 0,7 mm.

Geopotencialo

ribos R0 G0 B0

Vienguba linija, kurios storis

– 0,5 mm.

Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas

(M11,M1,m1) R0 G87 B219

Ribotas

(M12,M2,m2) R84 G148 B232

Silpnas

(M13,M3,m3) R140 G226 B250

Pažeistas

(M14,M4,m4) R214 G255 B255

33

Stipriai pažeistas

(degraduotas)

(M15,M5,m5)

Pagrindinė spalva:

R214 G255 B255

Štrichas:

R252 G131 B131

Migracijos koridorių lokaliniai šlaitai

Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Savivaldybės (M‘)

(Regioninio

lygmens)

R27 G10 B107

Vienguba linija, kurios storis

– 0,7 mm.

Vietovės (m‘)

(Lokalaus lygmens)

Geopotencialo

ribos R0 G0 B0

Vienguba linija, kurios storis

– 0,5 mm.

Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas

(M‘1,m‘1) R140 G43 B76

Ribos storis tarp

geopotencialo kategorijų

Ribotas (M‘2,m‘2) R168 G77 B107

Silpnas (M‘3,m‘3) R191 G122 B145

Pažeistas (M‘4,m‘4) R237 G187 B204

34

Stipriai pažeistas

(degraduotas)

(M‘5,m‘5)

Pagrindinė spalva:

R237 G187 B204

Štrichas:

R252 G131 B131

VIDINIO STABILIZAVIMO AREALAI

(S1; S; s)

(S’; s’)

Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (S1)

(Nacionalinio

lygmens)

R99 G37 B13

Triguba linija: pirma ir trečia

linijos po 1 mm storio,

vidurinė – 0,3 mm storio.

Tarpai tarp linijų – 0,6 mm

Savivaldybės (S)

(Regioninio

lygmens)

Dviguba linija: išorinė – 1,4

mm storio, vidinė – 0,7 mm

storio. Tarpai tarp linijų – 0,7

mm

Vietovės (s)

(Lokalaus lygmens)

Vienguba linija, kurios storis

– 0,7 mm.

Geopotencialo

ribos R0 G0 B0

Vienguba linija, kurios storis

– 0,5 mm.

Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas

(S11,S1,s1) R171 G128 B0

35

Ribotas (S12,S2,s2) R227 G176 B25

Silpnas (S13,S3,s3) R235 G216 B111

Pažeistas (S14,S4,s4) R252 G243 B189

Stipriai pažeistas

(degraduotas)

(S15,S5,s5)

Pagrindinė spalva:

R252 G243 B189

Štrichas:

R252 G131 B131

Ekologinio kompensavimo arealai

Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Savivaldybės (S‘)

(Regioninio

lygmens)

R103 G105 B0

Dviguba linija: išorinė – 1,4

mm storio, vidinė – 0,7 mm

storio. Tarpai tarp linijų – 0,7

mm

Vietovės (s‘)

(Lokalaus lygmens)

Vienguba linija, kurios storis

– 0,7 mm.

Geopotencialo

ribos R0 G0 B0

Vienguba linija, kurios storis

– 0,5 mm.

36

Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas (S‘1,s‘1) R183 G186 B15

Ribotas (S‘2,s‘2) R237 G240 B82

Silpnas (S‘3,s‘3) R253 G255 B150

Pažeistas (S‘4,s‘4) R254 G255 B201

Stipriai pažeistas

(degraduotas)

(S‘5,s‘5)

Pagrindinė spalva:

R254 G255 B201

Štrichas:

R252 G131 B131

6. Gamtinio karkaso teritorijų geoekologinio potencialo lygio nustatymas

Teritorijų geoekologinis potencialas – išskirtame teritoriniame vienete esančių (arealo)

žemėveikslių gebėjimas atlikti bioprodukcines ir ekologinio kompensavimo funkcijas, kurių raiškos

intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo žemėveikslių natūralumo. Tai reiškia, kuo natūralesnių

37

žemėveikslių dalis areale didesnė, tuo geoekologinis potencialas aukštesnis, ir priešingai – kuo arealą

formuojančių žemėveikslių natūralumas mažesnis, tuo geoekologinis potencialas žemesnis. Taigi,

geoekologinis teritorijos potencialas tiesiogiai siejasi su teritorijos paviršiaus natūralumu.

Tikslinga pabrėžti, kad geoekologinio potencialo išskaičiavimas yra ganėtinai

sudėtingas procesas. Pirmiausia teritorijų planavimo dokumentuose lokalizuotame GK plote būtina

išskirti teritorinius vienetus, kurių pagrindu ir bus atliekamas geoekologinio potencialo vertinimas.

Savo viduje santykinai vienodo teritorinio vieneto išskyrimas atliekamas lokalizuoto gamtinio

karkaso teritorijų viduje (GK linijų ribojamame plote), atskiriant vienalyčius skirtingų žemėveikslių

plotus viena nuo kito, arba išskiriant skirtingo pobūdžio žemėveikslių (žemės naudmenų) mozaikos

masyvus, kur kiekvienas žemėveikslių mozaiką formuojantis komponentas gali turėti savo vidinės

struktūros skirtumus. (skirtingo tipo pelkės, skirtingos pievų bendrijos, skirtingo amžiaus ir (arba)

pažeistumo miškai ir t.t.). Gamtinio karkaso dalių išskirimas žemėveikslių mozaikos pagrindu yra

įprastas nacionaliniame ir regioniniame planavimo lygmenyje, o retesniais atvejais galimas ir vietos

lygmens bendrojo planavimo dokumentuose, kuomet žemėveiksliai arealo viduje formuoja tolygiai

pasiskirsčiusią panašaus stambumo dviejų ar daugiau žemėveikslių mozaika (pvz. miškų – pelkių – ir

dirbamų laukų ar pievų plotų derinys) Vienalyčiai arealai, pereinant iš nacionalinio į lokalų

planavimo lygmenį – stambėjant masteliui iš principo (tuo atveju jei tai natūralūs žemėveiksliai) –

nekinta, Tuo atveju, jei stambėjant masteliui ir detalizuojantis situacijai atsiranda tos teritorijos dalies

mozaikiškumas, galimas aukštesniame planavimo lygmenyje išskirto pirminio arealo smulkėjimas.

Teritorijos arealų išskyrimas skirtinguose planavimo lygmenyse turi specifinių

momentų, kurie yra susiję su vaizdo detalizavimu ir informacijos gausėjimu kartografuojamo objekto

atžvilgiu. Žemėjant planavimo lygmeniui didesnė dalis arealų išskyrimo principų išlieka tokie patys,

keičiasi tik mozaikiškų arealų dydžio suvokimas ir traktavimas. T.y. tai kas nacionalinio ar

regioninio smulkaus mastelio planavimo dokumente išskirta kaip mozaikiškas (kelių žemėveikslių

variacija) arealas, žemesniame planavimo lygmenyje kiekvienas kokybiškai skirtingas mozaikos

komponentas gali būti traktuojamas ir skiriamas kaip atskiras vienarūšis arealas, kuriam nustatomas

kitokio lygio geoekologinis potencialas. Lokaliame planavimo lygmenyje, siekiant geoekologinį

potencialo lygi nustatyti ne santykinėmis kategorijomis bet absoliučiomis reikšmėmis (%), gali būti

atsižvelgiama į vidinius - struktūrinius konkretaus žemėveikslio ypatumus. T.y. kuomet konkretus

žemėveikslis savo viduje skaidomas ir atskirai įvertinamas remiantis vidiniais kokybiškai

išreiškiamais skirtumais (miškų geoekologinis potencialas gali būti diferencijuojamas pagal amžiaus

klases, rūšinę sudėtį, brandumo grupes, antropogeninio pažeidimo laipsnį). Tiesa, tokio detalumo

teritorijos geoekologinio potencialo įvertinimas reikalauja aktualių ir atnaujintų duomenų, o ir

rezultatų galiojimo laikas yra neilgas. Dėl to, tikslus geoekologinio potencialo nustatymo būdas

labiau naudotinas moksliniuose tyrimuose, bet ne sprendiniams planavimo dokumentuose pagrysti.

Vienodo geoekologino potencialo teritorijos – tai santykinai vienalytės teritorijos

apimančios vienodo mozaikiškumo, iš vieno žemėveikslio (žemės naudmenos), arba ir jų derinio

suformuotą plotą. Tai gali būti vienalyčiai teritoriniai dariniai apaugę mišku, užimti ežeru ar pelke,

arba mozaikiški geomorfologinio pagrindo ir vyraujančios ūkinės veiklos padiktuoti smulkūs

vienodo mozaikiškumo arealai. (pvz. ritmiškai panašaus dydžio plotais besikaitaliojantys miškai,

pelkės ir dirbamos žemės lopai).

38

9 Lentelė Geoekologinio potencialo arealų išskyrimo principai ir taisyklės skirtinguose planavimo

lygmenyse.

Terit. Plan.

Dok. Tipas

Darbinis

mastelis

Arealų išskyrimo

principai

Arealų tipai Arealų išskyrimo

požymiai

Valstybės

(Nacionalinio

lygmens)

1:100 000 –

1:400 000

Savivaldybės

(Regioninio

lygmens)

M 1:20 000 –

M 1:50 000

Vietovės

(Lokalaus

lygmens)

M 1:500 –

M 1:10 000

Teritorijos geoekologinį potencialą formuoja natūralūs žemėveiksliai (žemės

naudmenos), kurios savarankiškai ir maksimaliai efektyviai (maksimaliai išnaudodamos vietos

hidrotermines sąlygas) atlieka bioprodukcinę ir tuo pačiu ekologinio kompensavimo funkciją. Prie

tokių žemėveikslių, atsižvelgiant į Lietuvos teritorijos gamtinės sąlygas, tikslinga priskirti šiuos

santykinai natūralius žemėveikslių tipus (miškai, pelkės, vandens telkiniai, natūralios pievos,

krūmynai). Kuo didesnis miškų, pelkių, vandens telkinių, natūralių krūmuotų pievų plotas bendrai ar

kiekvieno iš šių komponentų atskirai (tuo atveju jei kitų nėra) tiriamojoje teritorijoje, tuo

geoekologinis potencialas didesnis.

Teoriškai galimi du santykinai vienalyčių arealų geoekologinio potencialo (GP)

nustatymo variantai :

1) žemės naudmenų, kurie nėra miško ir kiti natūralūs (pelkės, ežerai), žemėveiksliai

pervedimas į miško (ežero ar pelkės) ekvivalentą. Tokiu būdu apskaičiavus natūralių - santykinai

natūralių žemėveikslių plotus, nustatoma arealo priklausomybė geoekologinio potencialo

kategorijai.

2) arba tiesioginis arealo priskyrimas kuriai nors geoekologinio potencialo kategorijai

pagal skirtingą natūralių, subnatūralių ir antropogeninių žemėveikslių ploto dalies santykį.

Antrasis variantas praktiškai paprasčiau realizuojamas, ypač tuomet, kai suformuoja

atskiras geoekologinio potencialo kategorijas apibūdinančių analizuojamoje teritorijoje esančių

žemėveikslių mozaikos ribinių reikšmių (min. privalomos, ar max. leistino ploto dalies % ) sistema.

Belieka tik tiriamajame plote apskaičiuoti natūralių, subnatūralių, ir antropogeninių žemėveikslių

ploto dalį % ir palyginti ją su skirtingas geoekologinio potencialo kategorijas apibūdinančia sistema,

kuri grafine išraiška pateikiama žemiau. Skirtingo geoekologinio potencialo kategorijų nustatymo

sistema suformuota iš trijų skirtingas funkcijas atliekančių segmentų (dalių), kurios sistemoje gali

būti nustatomos minimalios reikalaujamos, ir maksimaliai leistinos reikšmės:

39

1. Geoekologinį potencialą didinanti dalis

(Privalomoji dalis ) Vienas iš natūralių (santykinai natūralių) žemės naudmenų (žemėveikslių)

komponentų, arba šių komponentų deriniai įvairiais santykiais.

2. Geoekologinį potencialą didinanti arba mažinanti dalis

(Pakaitinė dalis ) Vienas iš natūralių (santykinai natūralių) žemės naudmenų (žemėveikslių)

komponentų, arba šių komponentų deriniai įvairiais santykiais. Pastarosios grupės komponentai gali

būti dalinai ar pilnai pakeičiami lydinčiosios dalies komponentais.

3. Geoekologinį potencialą mažinanti dalis

(Lydinčioji dalis ) Subnatūralių ir dirbtinių žemės naudmenų komponentų deriniai įvairiu santykiu

neviršijant konkrečiam žemės naudmenų tipui nustatytos maksimalios ribos. Šios grupės

komponentai gali dalinai ar pilnai pakeisti pakaitinės dalies komponentus.

12 pav. Kraštovaizdžio teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių

struktūros požymiai.

40

13 pav. GK teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių struktūros

požymių grafinė išraiška.

Identifikavus pagrindinius geoekologinio potencialo apskaičiavimo principus, tikslinga būtų

pateikti patikslintus kiekvieną iš geoekologinio potencialo kategorijų apibūdinančius paaiškinimus.

Patikimo geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gp) – teritorijų planavimo

dokumentuose teritoriškai apibrėžti maksimaliai natūralūs labai miškingi, pelkėti, vandeningi arealai

esantys atokiau nuo urbanizuotų teritorijų labai gerai atliekantys bioprodukcinę ir ekologinio

kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose natūralūs ir (arba) santykinai

natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 70% nuo visos

teritorijos ploto, likusią dalį (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės,

vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės)

mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs ir dirbtinai sukurti, transformuoti ir palaikomi žemėveiksliai (Pv;

D; U) (lydinčioji dalis).

41

Riboto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gr) – teritorijų planavimo

dokumentuose teritoriškai apibrėžti natūralūs miškingi, pelkėti ir vandeningi plotai, bei santykinai

natūralūs - dėl antropogeninio poveikio pakitę, ar dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami

laukai, urbanizuotos teritorijos) nedideliais plotais įsiterpę natūralių žemėveikslių fone, gerai

atliekantys ekologinio kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose

natūralūs ir santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau

kai 40% nuo visos teritorijos ploto, dar 30% (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai

(miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos

maksimalios reikšmės) mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs ir dirbtinai sukurti, transformuoti ir

palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto (30%) formuoja lydinčiosios

dalies žemėveikslai

Silpno geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gs) – teritorijų planavimo

dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs vidutiniškai arba mažai miškingi, pelkėti ir

vandeningi plotai, bei antropogeniškai pakesiti dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami laukai,

urbanizuotos teritorijos) formuojantys didelius tarpusavyje susisiekiančius plotus tarp salų pavidalo

natūralių žemėveikslių, silpnai atliekantys ekologinio kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio

potencialo tipo teritorijose natūralūs ir santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji

dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 30% nuo visos teritorijos ploto, dar 10% (pakaitinė dalis) gali

sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis

(ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės) mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti,

transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto

(60%) formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai

Pažeisto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gpž) – teritorijų planavimo

dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs, mažai miškingi, pelkėti ir vandeningi

plotai, bei antropogeniškai pakeisti dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami laukai,

urbanizuotos teritorijos) formuojantys didelius beveik ištisinius masyvus, į kuriuos įsiterpę mažų ir

pavienių salų pavidalo natūralių žemėveikslių, silpnai arba itin silpnai atliekantys ekologinio

kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose natūralūs ir santykinai

natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 10% nuo visos

teritorijos ploto, dar 10% (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės,

vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės)

mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti, transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv;

D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto (80%) formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai

Stipriai pažeisto (degraduoto) geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gd)

– teritorijų planavimo dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs, beveik nemiškingi,

nepelkėti ir nevandeningi plotai, bei antropogeniškai stipriai pakeisti dirbtinių žemėveikslių plotai

(pievos, dirbami laukai, urbanizuotos teritorijos) formuojantys ištisinius masyvus, į kuriuos tik

vietomis įsiterpę mažų ir pavienių salų pavidalo natūralių žemėveikslių, itin silpnai atliekančios arba

neatliekančios ekologinio kompensavimo funkcijos. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose

natūralūs, santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) nėra išskiriami. Pakaitinė

dalies žemėveiksliai (miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau

nei nustatytos maksimalios reikšmės) stambiai mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti,

42

transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) gali sudaryti iki 20%. Likusią dalį ploto

(80%) skirtingu ploto santykiu taip pat formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai

GK teritorijų skirtingo geoekologinio potencialo arealus tikslinga būtų laikyti pagrindu

formuojant šių teritorijos dalių tvarkymo strategines kryptis ir numatant konkrečias tvarkymo

priemones. T.y tvarkymo priemonės numatomos ir tvarkymo tipų kategorijos priskiriamos būtent

geoekologinio potencialo arealų pagrindu.

7. Optimalaus gamtinio karkaso santykio su urbanizuotomis teritorijomis formavimo

principai.

Gamtinio karkaso teritorijų geoekologiniam stabilumui didelę svarbą turi gamtinių

bioprodukcinę funkciją vykdančių teritorijų santykis su urbanizuotomis arba planuojamomis

urbanizuoti teritorijomis. Todėl teritorijoje lokalizuotos GK sistemos apsaugai ir vystymui yra svarbu

nustatyti minimalius leistinus sklypų dydžius, rekomenduojamą užstatymo intensyvumą, užstatymo

procentą ir natūralios dangos pobūdį, bei galimus alternatyvius problemų sprendimo būdus,

netenkinat keliamų reikalavimų. Taip pat svarbu minėtus parametrus diferencijuoti pagal kiekvieną

GK metafunkcinę dalį ir svarbiausia skirtingo esamo ir pagal planuojamo urbanizacijos intensyvumo

teritorijas.

Remiantis daugiamete teritorijų planavimo praktika galima būtų teigti, kad bet kokio

pobūdžio GK teritorijų kontaktas su užstatytomis teritorijomis, arba kitaip tariant urbanistinio

karkaso (UK) ašimis yra potencialus aplinkosauginio pobūdžio konflikto židinys. Akivaizdu tai, kad

GK ir UK susikirtimo teritorijoje praktiškai nepavyksta išvengti, ypač tais atvejais, kuomet GK

plotai lokalizuojami miestuose, priemiesčiuose. Siaurų GK ašių ir urbanistinio karkaso koridorių

sankirtos formuojamas aplinkosaugines problemas teoriškai nesunkiai galima išspręs inžinerinių

statinių pagalba (tiltai, plačios pralaidos, žalieji viadukai, tuneliai) tačiau tos priemonės itin brangios

ir atsiperkančios tik per ilgą laiką. Urbanistinio karkaso mazguose vienintelis būdas išlaikyti

gamtinio karkaso potencialą yra nestatyti, o jei statyti, tuomet numatyti minimalaus leistino sklypo

dydžio parametrus, maksimaliai leistino užstatyti (padengto technogenine danga) sklypo dalies

norma. Minimalų efektyvios dangos kiekio (ploto dalies) parametrus. Pastarieji parametrai iš

principo diferencijuojasi į priklausomai nuo probleminės teritorijos padėties miesto centro atžvilgiu

ir nuo priklausomybės tam tikrai gamtinio karkaso metafunkcinei daliai.

Pastebėtina tai, kad aukščiau paminėti kriterijų reikšmės kinta nuo miesto centro einant

jo periferijos link ir atvirkščiai. Lygiai taip pat kriterijų reikšmės keičiasi kintant GK

metafunkcinėms dalims. Čia greičiausiai reikėtų kalbėti apie kiekvieną parametrą atskirai. Jeigu

analizuotume minimalaus sklypo dydžio parametrų pokyti, svarbu pastebėti, kad jis didėja einant

periferijos link ir didžiausias žemės ūkio, ar mišraus miškų ir žemės ūkio paskirtis teritorijose

patenkančios į gamtinį karkasą, kurios palanuojamos, ar jau suplanuotos mažo intensyvumo

užstatymui.

Minimalus nustatytas sklypo dydis – tai žemėtvarkinė - teisinė priemonės sudaranti

galimybes ir formuojanti prielaidas mažinti GK priskiriamų teritorijų fizinę sąskaidą, išlaikyti

didesnį teritorijų natūralumą. Žinant tai, kad didesniuose sklypuose užstatytos – technogenine danga

43

padengto paviršiaus dalis yra mažesnė, galima daryti prielaida, kad jie santykinai yra natūralesni,

išlaikę ar galintys išlaikyti daugiau natūralumo bruožų, bei svarbiausia – vykdantys bioprodukcinę ir

ekologinio kompensavimo funkciją. Mažuose sklypuose, dėl didelio užstatymo tankio visa tai

realizuoti yra sunku.

Kitas svarbus parametras yra minimali bioekologiniu požiūriu efektyvios dangos dalis

nuo viso sklypo ploto. Pirmiausia tai yra technogenine (kieta) danga nepadengti paviršiai, kurie gali

efektyviai ir pilnavertiškai vykdyti bioprodukcinę funkciją, absorbuoti biogenus, drėgmės perteklių ir

kitokiais būdais atlikti ekologinio kompensavimo funkcijas. Pagal šį parametrą bioekologiniu

požiūriu efektyvios dangos ploto dalis didėja miesto periferijos link. Pastarieji plotai praktiškai turėtų

būti tapatinami su natūraliu įvairiarūšiu žolynu, įvairiarūše ekstensyvaus eksploatavimo veja,

krūmais ir medžiais (lajų projekcijos plotyje) apaugusiais ir ekstensyviai tvarkomais plotais, bei

vandens telkiniais, pelkėmis ir papelkėjusiais plotais. Jeigu šio parametro reikšmingumas užmiesčio

teritorijoje dėl mažo kietos dangos ploto yra menka, tai miesto centre jis vaidina lemiamą vaidmenį

optimizuojant miesto mikroklimatą ir mažinant ekstremalių reiškinių poveikį urbanizuotų teritorijų

inžinerinei infrastruktūrai ir gamtinei aplinkai. Deguonies produkavimas ir kritulių vandens

absorbavimas jų susiformavimo vietoje yra pirmaeilis uždavinys sprendžiant miesto aplinkos

kokybės klausimus. Siekiant optimizuoti gamtinio karkaso būklę urbanizuotose teritorijose, vienas

efektyviausių sprendimų būtų sklypų kietos dalies viršijančios maksimalų leistiną ploto dalį

apmokestinimas, dėl to, kad neprodukuojami gamtinio pobūdžio medžiagų srautai ir gamtinės

medžiagos (atmosferos krituliai, organinė medžiaga) neabsorbuojamos jų susiformavimo vietoje, o

sumaišomi su nešvariais ir apkraunami miestų inžineriniai tinklai. Nesant galimybei išpildyti sklypo

struktūros parametrams keliamų reikalavimų, gali būti siūlomos ir įdiegiamos papildomos -

alternatyvios priemonės, kurios atlieka tą pačią funkciją tik kitoje padėtyje (vertikalus ir horizontalus

apželdinimas), arba veikia mažesniame plote bet ženkliai efektyviau (infiltracijos į gruntą baseinai,

laidi paviršiaus danga ir t.t.).

Užst_t. – (užstatymo tankis) užstatyta ir (arba) kitokio pobūdžio technogenine danga padengta (jei

nėra užstatytos) sklypo dalis (%) mažinanti geoekologiniu požiūriu efektyviai veikiančio paviršiaus

plotą.

Skl_d. – Minimalus leistinas sklypo dydis gamtinio karkaso teritorijose diferencijuojamas pagal jo

metafunkcines dalis ir pagal padėtį urbanizuotų teritorijų atžvilgiu – pagal esamą arba numatomą

užstatymo intensyvumą.

Pr_ž_d. – Priklausomų želdynų dalis susijusi su sklype esančiomis arba formuojamomis įvairaus

pobūdžio bioprodukcinę ir geoekologinę funkciją atliekančiomis pusiau natūraliomis ar

antropogeninėmis teritorijomis. Fiksuota dalis (%) priklausomųjų želdynų teritorijos turi būti

geoekologiniu požiūriu efektyvi, t.y. įmanomai natūralesne danga, kuri pasižymi paviršiaus

šiurkštumu, didesnėmis absorbcinėmis savybėmis, didesniu asimiliaciniu paviršiumi. (medynas,

krūmynas, įvairiarūšė pieva, dekoratyvinis medynas su mulčiuotu paviršiumi, sodas ir pan.).

Visa tai kitaip įvardinama kaip efektyviąja priklausomų želdynų dalimi, arba

efektyviausiai želdynais. Efektyviųjų želdynų, kurie aktyviai atlieka ekologinio kompensavimo

(kritulių, biogenų, toksiškų taršių medžiagų absorbavimo) ir bioprodukavimo funkciją kiekvieno

naujai formuojamo ir planuojamo užstatyti sklypo priklausomų želdynų tarpe turėtų sudaryti ne

44

mažiau kaip 38% t.y, dydis atitinkantis dinaminės pusiausvyros principus, kuomet aktyvesnis ir

geriau bei efektyviau atliekantis numatytas funkcijas komponentas sudaro mažesnę dalį lyginant su

pasyviuoju.

Lygiai toks pat dydis taikytinas kvartalinės urbanizacijos atveju, kuomet nuo viso

formuojamo masyvo atidalinama 38% teritorijos dalis, kuri tvarkoma kaip atskirųjų želdynų teritorija

naujai suformuotame sklype. Pastaroji nuostata gali būti netaikoma miškingose teritorijose (kuomet

formuojamą plotą išvisų pusių juosia miškas) esančiose prie gyvenviečių siekiant išlaikyti optimalias

estetiškos ir jaukios aplinkos savybes. Tačiau formuojamas kvartalinės statybos plotas neturėtų

užimti didesnio kaip 2 ha ploto. Esant didesniam užstatomam plotui būtinas atskirųjų želdynų

formavimas didinantis atviro ploto sąskaidą.

14 pav. GK teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių struktūros

požymių grafinė išraiška.

45

Gamtinio karkaso tvarkymo urbanizuotose teritorijose normos diferencijuojamos ir

pritaikomos tiek pavieniams sklypams tiek ir kvartaliniam užstatymui. Kvartalinio užstatymo viduje

esantiems atskiriems sklypams taikomos tapačios normos kaip ir atskiriems sklypams.

Reglamentų lentelėje išskiriamos kelios pozicijos susijusios su GK esamomis

urbanizuotomis ir planuojamomis naujai urbanizuoti arba planuojamomis naujai konversijai.

Pirmuoju atveju nustatomos normos urbanizuotose teritorijose numato minimalų sklypo

dydį, šiuo specifiniu atveju neleidžiantis esamų išlikusių sklypų skaldymo į dalis smulkesnes kaip

numatytos, o esamų mažesnių nei nustatytos normos esamos situacijos išlaikymas siekiant užtikrinti

priklausomų želdynų normą, neviršyti max. Leistino sklypo užstatymo tankio. O netenkinant

reikalavimų tvarkant sklypą taikyti alternatyvias priemones.

8. Gamtinio karkaso teritorijos dalių tvarkymo tipų nustatymas.

Nevienalytė gamtiniam karkasui priskiriamų teritorijų žemėveikslių struktūra sąlygota

skirtingo teritorijos kraštovaizdžio įsavinimo laipsnio, kuris dažniausiai yra priklausomas nuo

analizuojamos teritorijos padėties urbanizuotų bei kitų aktyvios žmogaus veiklos teritorijų atžvilgiu.

GK, tiek ir kitų teritorijų žemėveikslių struktūros nevienodumas rodo skirtingą jų raidos istoriją,

nevienodą įsavinimo laipsnį, o taip pat ir skirtingą geoekologinį potencialą. Nustatytas GK dalių

geoekologinis potencialas išreikštas skirtingomis jo kategorijomis, tarnauja kaip savotiškas pagrindas

nustatant ir priskiriant konkretų GK teritorijos dalies kraštovaizdžio tvarkymo tipą, kuriame būtų

numatomas pagrindinės leistinos ir galimos prioritetinės kryptys, bei jas įgyvendinančių teisinių ir

fizinių priemonių - veiksmų kompleksas. Pirmiausia reikėtų akcentuoti tai, kad pats patogiausias

pagrindas GK teritorijų tvarkymo tipų identifikavimui yra GK teritorijų suskaidymas pagal

geoekologinio potencialo kategorijas. Tie arealai kaip taisykle vienas nuo kito besiskiriantys

žemėveikslių (žemės naudmenų) struktūra, geoekologiniu potencialų reikalauja skirtingų tvarkymo

priemonių susijusių su esamo geoekologinio potencialo palaikymu - didinimu, atitinkamų

kraštovaizdžio savybių suformavimo, išlaikymo, atkūrimo. Todėl, moksliškai pagrįstas ir praktiškai

racionaliausias GK teritorijų tvarkymo tipų skyrimo pagrindas yra jo suskaidymas pagal

geoekologinio potencialo kategorijas, kur kiekvienam arealui priskiriamas skirtingas tvarkymo tipas

ir nustatytų tvarkymo tipų komplekso.

Antra identifikuojant GK teritorijų tvarkymo tipus reikėtų akcentuoti tai, kad egzistuoja

dvi savo esme skirtingos GK teritorijų dalys, kuriose tvarkymo strategijos jei ne radikaliai, tuomet

labai ryškiai skiriasi pagal savo pobūdį. Tai yra gamtinis karkasas miestų ir jų įtakos zonose

(urbanizuotame kraštovaizdyje), bei GK teritorijos kaimiškame (santykinai natūraliame, ar

natūraliame kraštovaizdyje). GK teritorijų tvarkymas tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su teritorijos

dalies geoekologinio potencialo padidinimu iki foninio (maksimalaus galimo esamomis gamtinėmis

sąlygomis), t.y. kuo geoekologinio potencialo kategorija žemesnė (potencialas mažesnis), tuo

rekomenduojamos ir privalomos tvarkymo priemonės intensyvesnės ir plačiau apimančios. Visų šių

teritorijų tikslas yra ekosistemų bioprodukcinių funkcijų atstatymas sudarant sąlygas savaime reikštis

natūraliems potencialą atkūriantiems procesams, jį atkurti dirbtinai arba taikant hibridinę atkūrimo

priemonių strategiją. Prie viso to tikslinga pastebėti, kad priemonių kompleksas iš principo irgi

46

turėtų būti diferencijuojamas atsižvelgiant į teritorijos padėtį litomorfinių (nevienodos

geomorfologinių - reljefo) kompleksų atžvilgiu. Nes tai, kas tikslinga, racionalu ir protinga viename

reljefo tipe ir įsavinimo lygio teritorijoje, tampa mažai parsminga ir tikslinga kitame. Dėl tos

priežasties GK tipų kategorijas tikslinga detalizuoti išskiriant GK tvarkymo tipų potipius (kryptis

arba pobūdžius) siejamus su pagrindiniais Lietuvos teritorijos litomorfiniais kompleksais, kurie savo

ruožuose turi skirtingą vyraujantį geoekologinį ir estetinį potencialą, antropogeninio įsavinimo

laipsnį, savitą esamą ir būsimą naudojimo pobūdį. Tvarkymo potipiu identifikavimo ir tvarkymo

priemonių numatymo pagrindu galėtų būti šie reljefo morfologiniai kompleksai: kalvotųjų aukštumų,

banguotų ir lygių žemumų, bei plynaukščių ir slėnių kompleksais, kuriems vienas kito atžvilgiu

būtinas kitas tvarkymo priemonių kompleksas.

Šiuos tvarkymo tipus ir potipius būtų tikslinga sieti su teritorijų tame tarpe ir GK

planavimo lygmenimis. Nacionaliniame planavimo lygmenyje numatomos pragrindinės GK teritorijų

tvarkymo kryptys, regioniniame lygmenyje diferencijuojama iki potipių lygmens, o lokaliame

lygmenyje turėtų būti išskiriamos ir potipių dalys siejamos su išskirtų morfologinių kompleksų

litomorfine struktūra (pagrindo litologine struktūrą), kuri dažnai ir lemia organiškai besivystančio

kraštovaizdžio įsavinimo lygį ir dabartinio naudojimo intensyvumą.

Būtina pabrėžti dar ir tai, kad bet kokios iš paminėtų strategijų taikymas santykinai

gamtinių GK teritorijų atžvilgiu turi būti neatsiejamas nuo esamų kraštovaizdžio estetinių savybių

išlaikymo, jų formavimo natūralizuojant ar savaime atsistatant augalijos sluoksniui, bei esamo

organiškai susiklosčiusios teritorijos apgyvendinimo sistemos išlaikymu ir vienkieminio tipo

apgyvendinimo skatinimu GK planavimo dokumentuose ir reglementuose nustatytų parametrų

ribose.

Kiek kitokia situacija su GK teritorijomis patenkančiomis į urbanizuotų teritorijų sudėtį

(esančių gyvenviečių centrinėse arba periferinėse dalyse). Šiose vietose esančioms gamtinio karkaso

teritorijoms keliami ne tik geoekologinių funkcijų išsaugojimo ir stiprinimo reikalavimai, dažniausiai

ne mažesnės svarbos yra socialinė funkcija, kuri realizuojama ne tik per gyvenamosios aplinkos

kokybės gerinimą, bet ir rekreacinių poreikių patenkinimą. Būtent šie poreikiai urbanizuotų teritorijų

centrinėse branduoliuose generuoja papildomus GK teritorijų tvarkymo tipus dėka kurių teritorijoje

realizuojamos tvarkymo priemonės užtikrinančios aplinkosauginių – socialinių funkcijų išpildymą.

Didesnioji dalis pagal skaičių miestų teritorijoje identifikuotų ir išskirtų GK komponentų, dėl

intensyvaus antropogeninio poveikio pasižymi ribotu, silpnu ir ypač silpnu (degraduotu)

geoekologiniu potencialu, kurio atstatymo galimybės iki patikimo lygio taip pat dažnai yra ribotos.

Dėl šių priežasčių formuojama galima sakyti atskira GK tvarkymo tipų grupė kuri integruojama į

bendrą GK tvarkymo tipų sistemą. Šios grupės tvarkymo tipai išimtinai orientuoti į įvairaus

geoekologinio potencialo teritorijas su aiškiai išreikšta socialine - rekreacine funkcija, t.y. tos GK ir

tuo pačiu urbanizuotų teritorijų dalys, kurios yra faktiškai ir teisiškai arba tik faktiškai naudojamos

miesto gyventojų rekreacinių poreikių tenkinimui, arba planuojamos taip naudoti. Pastarieji

tvarkymo tipai užtikrina urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių integravimą į gamtinio karkaso sistemą

ir tokį tvarkymą, kuris užtikrintų integruotą aplinkosauginių ir socialinių funkcijų realizavimą.

Gamtinio karkaso dalių teoriškai galimi septyni skirtingi Gamtinio karkaso teritorijų

tvarkymo krypčių tipai (A;B;C;D;E;F;G;H;I), kurie skaidosi į dvi kokybiškai skirtingas grupes

(A;B;C;D) ir (E;F;G;H:I):

47

Pirmąją grupę apima žmogaus įsavinti, tikslingai suformuoti ir skirtingu laipsniu įrengti

įvairios paskirties želdynai kurie surikiuoti į eilę įrengtumo ir potencialaus naudojimo intensyvumo

mažėjimo linkme.

Antroji tvarkymo tipų grupė siejasi su gamtinėmis ar santykinai gamtinėmis skirtingu

laipsniu antropogeniškai paveiktomis teritorijomis, kur tvarkymo tipai sudėlioti gamtinio karkaso

teritorijos dalių geoekologinio potencialo mažėjimo ir atitinkamai teritorijų natūralumą atstatančių

priemonių intensyvėjimo linkme.

Viso derinyje su pagrindinėmis gamtinio karkaso funkcinėmis dalimis, teoriškai įmanomi 28

tvarkymo tipų variantai, nors faktiškai vykdant teritorijos planavimo procedūrą gali būti nustatyta tik

dalis potencialiai galimų tvarkymo tipų.

10 lentelė. Gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo tipų ir potipių išskyrimo priklausomybė nuo planavimo

lygmens.

Tvarkymo tipai Planavimo lygmenys

Nacionalinis Regioninis Vietinis A --- --- + B --- --- + C --- --- + D --- --- + E: + + + F: + + + F1 --- + + F2 --- + + F3 --- + + G: + + + G1 --- + + G2 --- + + G3 --- + + H + + + I + + +

+ - išskiriamas tvarkymo tipas; --- - neišskiriamas tvarkymo tipas

A. Naujo želdyno įrengimas. Gamtinio karkaso ir (ar) į jį patenkančios urbanizuotų teritorijų

želdynų sistemos dalys, kuriose prioritetas teikiamas naujos rekreacinių želdynų sistemos

formavimui esamų natūralių (miškų ūkio paskirties žemės sklypuose), pusiau natūralių

želdynų (žemės ūkio ar kitos paskirties žemės sklypuose) arba antropogeniškai įvairiu

laipsniu pažeistų teritorijų vietoje. Šiam tvarkymo tipui priskiriamų teritorijų geoekologinis

potencialas gali būti labai plataus spektro nuo degraduoto iki patenkinamo, bet, tiek vienu

tiek kitu atveju įgyvendinus tvarkymo priemones (suformavus rekreacinės infrastruktūros

elementus) jis įgyja tarpines reikšmes ir dažniausiai pakyla ar pažemėja iki žemo

geoekologinio potencialo lygio.

Pastaruosius arealus tikslinga įvardinti kaip tankiai apgyvendintų teritorijos dalių želdynų plėtros

ir vystymo teritorinį rezervą, kurių nedidelė dalis jau ir šiandien yra minimaliai įrengti (nors teisinis

statusas gali būti dar neįtvirtintas), ir naudojami vietos gyventojų rekreaciniams poreikiams. Tai visų

48

pirma teritorijos, kurios ateityje investavus į jų įrengimą, galėtų esminiai realizuoti joms priskirtas

tiek socialinio, tiek aplinkosauginio pobūdžio funkcijas.

Šio tipo GK reglamentavimo arealams būtinas esamos želdinių sistemos pritaikymas lankytojams

ar naujų želdinių įrengimas, esamos infrastruktūros tobulinimas ar naujos kūrimas, ir atitinkamai,

lyginant su žemiau paminėtais reglamentavimo arealais, ženkliai didesnės investicijos. A. tipo

arealams būtinas didžiausias dėmesys ir investicijos, nes jie turėtų užtikrinti socialinės želdinių

funkcijos realizavimą ir tankiai apgyvendintų dalių gyventojų rekreacinių poreikių patenkinimą

ateityje. Šio tipo GK tvarkymo arealų išskyrimas tikslingas tik vietinio (miestų ir miestelių

bendruosiuose planuose), ir kai kuriais atvejais regioninio lygmens planavimo dokumentuose,

kuriuose, atsižvelgiant į darbinį mastelį galima identifikuoti ir pažymėti dažniausiai nedideles šio

tvarkymo tipo teritorijas.

B. Esamo želdyno įrengimo lygio ir būklės gerinimas. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos

dalys, kuriose prioritetas teikiamas esamos (jau suformuotos) viešųjų (atskirųjų) želdynų

sistemos gerinimui ir vystymui.

Šio tipo želdynų arealai, būdami ypatingoje padėtyje tankiai urbanizuotų planuojamos teritorijos

dalių atžvilgiu, pasižymi padidintu antropogeniniu spaudimu, kuris pasireiškia dvejopai:

a. ženklus rekreacinių išteklių naudotojų poveikis teritorijoms, kuris yra nesunkiai

išsprendžiamas gerinant želdynų plotų įrengimą ir priežiūrą;

b. ženklus urbanistinės plėtros spaudimas ir poveikis teritorijoms pasireiškiantis dėl apsunkinto

asmeninių ir visuomeninių interesų suderinamumo.

Šio tipo želdynų teritorijos miesto centrinėje dalyje atlieka itin svarbias funkcijas:

socialinę ir ekologinę, kurias, vykdant želdynų tvarkymo darbus, būtina suderinti apsaugant ir

gausinant analizuojamo tipo arealuose išlikusius natūralių želdinių intarpus. Šio tipo GK tvarkymo

arealų išskyrimas taip pat tikslingas tik vietinio (miestų ir miestelių bendruosiuose planuose), ir kai

kuriais atvejais regioninio lygmens planavimo dokumentuose, kuriuose, atsižvelgiant į darbinį

mastelį galima identifikuoti ir pažymėti dažniausiai nedideles šio tvarkymo tipo teritorijas.

C. Esamo želdyno įrengimo lygio ir būklės palaikymas. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų

sistemos dalys, kuriose prioritetas teikiamas išlikusių dažniausiai memorialinės paskirties

(kapinės, memorialai), retesniais atvejais istorinių parkų ir kitų sutvarkytų miesto teritorijoje

esančių želdynų sistemos intarpų palaikymui bei atnaujinimui.

Šiam tvarkymo tipui priskiriami gamtinio karkaso arealai teritorijose apima du skirtingo

pobūdžio objektus: memorialinės paskirties želdynus – kapines, ir istorinius želdynus – dvarų

sodybas bei parkus, bei kitus anksčiau įrengtus ir iki šiol eksploatuojamus želdynus. Paminėtoms

teritorijoms būtinas esamos želdynų struktūros išlaikymas, atliekant einamosios priežiūros darbus ir

būtinuosius rekonstrukcijos ir tvarkymo darbus. Šio tipo GK tvarkymo arealų išskyrimas tikslingas

49

tik vietinio (miestų ir miestelių bendruosiuose planuose), ir kai kuriais atvejais regioninio lygmens

planavimo dokumentuose, kuriuose, atsižvelgiant į darbinį mastelį galima identifikuoti ir pažymėti

dažniausiai nedideles šio tvarkymo tipo teritorijas.

D. Degraduotos teritorijos rekultivacija ir natūralumo atstatymas. Gamtinio karkaso ir (ar)

potencialios želdynų sistemos dalys, kuriose atstatomi sunaikinti biologinę įvairovės raišką

skatinantys kraštovaizdžio komponentai.

Šis tvarkymo tipas taikomas kuomet atkuriamą teritoriją nenumatoma integruoti į bendrą

urbanizuotų teritorijų želdynų sistemą, t.y. tuomet kai rekultivuoti ir natūralizuoti plotai (dažniausiai

buvusios pramoninės paskirties, kasybos ar atliekų deponavimo teritorijos, retesniais atvejais

komunikacijos linijų užimtos teritorijos, kurias natūralizavus) tampa į miesto teritorijoje esančių

miškų ūkio paskirties žemių dalimi. Degraduotų teritorijų rekultivacija ir jų konversija į atskiruosius

želdynus tapatinama A tvarkymo tipui.

E. Natūralus kraštovaizdžio pobūdžio palaikymas ir saugojimas. Gamtinio karkaso teritorijų

dalys, kuriose išlaikomas ir stiprinas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis.

Pastarojo tipo GK teritorijų tvarkymo arealų plotai tiesiogiai koreliuoja su natūraliausiomis

(miškais apaugusiomis), mažiausiai antropogeniškai pažeistomis teritorijos dalimis turinčiomis

patikimą arba retesniais atvejais ribotą geoekologinį potencialą.

Šiuos arealus ištisai ar su maža dalimi sumedėjusia augmenija neapaugusių plotų intarpais dengia

natūrali sumedėjusių augalų danga. Pastariesiems arealams būdingi mažiausi priežiūros ir

planuojamų pokyčių mąstai. Jiems būtinas esamos augalijos dangos struktūros ir jos natūralumo

išsaugojimas, vėlinant kirtimo amžių ir parenkant kirtimo būdus mažiau įtakojančius miško

ekosistemos pokyčius. Pastarieji tvarkymo tipo arealai – teritorijoje esančio gamtinio karkaso „aukso

fondas“, kurios perspektyvoje susijusios su racionalaus subalansuoto miškų ūkio vedimu, miškų

regeneracinio potencialo išsaugojimu, rekreacinio naudojimo reguliavimu bei nustatyto režimo

užtikrinimu šiose zonose įsteigtoms saugomoms teritorijoms. Pastarąsias zonas reikėtų įvardinti

patikimo geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijomis.

Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Pagrindinė šių teritorijų naudojimo kryptis yra

tausojantis miškų ūkis, keičiant kirtimų pobūdį iš plynų į atvejinius ir atrankinius grupinius, tuo

pačiu formuojant įvairiaamžę ir brandumo grupių atžvilgiu racionalią struktūra (jaunuolynai,

vidutinamžiai, pribręstantys, brandūs ir perbrendę medynai turi sudaryti po 20% viso miškų ploto

tvarkomame areale). Taip pat leistina veikla susijusi su racionaliu šalutinių miško išteklių

panaudojimu. Poilsinis, pramoginis turizmas rekreaciniu požiūriu atraktyviose vietose, veiklos ir

naudojimo pobūdį derinant su konkrečiu miškingos teritorijos naudojimo reglamentu. Mišku

neapaugusiose teritorijos dalyse, pavienės vienkieminio tipo sodybų išlaikymas ir formavimas, bei

ekologinio - tausojančio žemės dirbimo sistemos diegimas (smulkiasklypė daržininkystė,

sodininkystė, bei kiti alternatyvūs su miškingu kraštovaizdžiu susijusi veikla ir verslai būdingi

planuojamos vietos etnografinio regiono specifikai.

50

F. Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo

palaikymas ir stiprinimas). Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas

natūralių kraštovaizdžio komponentų atstatymas ir gausinimas.

Šio tipo gamtinio karkaso reglamentavimo ir tvarkymo teritorijos, tai dažniausiai riboto

geoekologinio potencialo arealai apimantys mišrios žemės naudmenų mozaikos plotus, kuriose

kaitaliojasi miškų, pelkių, vandenų atskirai ar skirtingomis dalimis su žemės ūkio naudmenomis

(žemėveiksliais). Arba pereinamosiose juostose tarp gamtinių požiūriu degraduotų agrarinių ir

natūralių miško naudmenų, taip pat smarkiai pakeistos arba pažeistos gamtinės struktūros miškuose.

Daugumoje atveju, tai labiau suskaidyti stambesnių miškų masyvų pakraščiai. Šiuos arealus reikėtų

laikyti silpnai arba itin silpnai urbanizuotais, tačiau dėl šiuo metu vykdomos ar kadaise vykdytos

žemės ūkio veiklos jie yra netekę sumedėjusios augmenijos arba ji išlikusi tik fragmentiškai. Šių

teritorijų tvarkymas yra kur kas sudėtingesnis, nes reikalingas tiek esamų funkcijų suderinimas, o

taip pat ir atkuriamosios priemonės gamtinės struktūros galioms stiprinti. Čia būtini dideli

performavimo mąstai susiję su santykinai nedidelėmis materialinėmis sąnaudomis – t.y. pirminės

natūralios augmenijos struktūros atkūrimas – medžių įveisimas, savaiminės renatūralizacijos

skatinimas, didinant sumedėjusios augmenijos plotus ir tuo pačiu žemės ūkio naudmenų sąskaidą.

Sumedėjusios augmenijos plotų gausinimą būtina derinti su kraštovaizdžio estetinių savybių

formavimu ir išlaikymu. Šį GK teritorijų tvarkymo tipą tikslingą diferencijuoti į potipius siejamus su

skirtingos litomorfologinės struktūros teritorijomis: (F1; F2; F3;)

F1 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo

palaikymas ir stiprinimas) kalvotų aukštumų ruožuose.

Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Gerinant riboto geoekologinio potencialo

teritorijų būkle kalvotų aukštumų ruožuose, būtinas perėjimas prie vidutinio stambumo ir smulkios

žemėnaudos struktūros, propaguojant vidutinio stambumo ir smulkius polifunkcinius ekstensyvaus

pobūdžio (ekologinius) ūkius su prioritetine ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės

specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant maistines, technines ir

energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant

nereguliarios konfigūracijos kintančio pločio želdinių juostas (karolių pavidalo), kurios sujungtų

tarpusavyje susisiekiančias neigiamas reljefo formas, dėl melioracijos poveikio degraduotus

durpingus pažemėjimus įsiterpiančius į žemėvaldas, o kartai ir ribojančius ją. Taip pat tikslingas

želdynų grupių ar masyvų formavimas vandens ir vėjo erozijos paveiktuose kalvų dalyse, stačiuose

šlaituose, akmeningose plotuose, papelkiuose ir paežerėse. Taip pat būtinas hidrologinio rėžimo

optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos įrenginių teritorijas

sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Būtinas dirbtinių pelkių ir vandens telkinių

(pratakių kūdrų) formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją. Upių vagų fragmentų

vingiuotumo atstatymas. Bendrais bruožais kalbant būtinas teritorijos miškingumo (želdynų ploto)

didinimas dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu (sudarant palankias sąlygas

savaiminių procesų raiškai), naudojamų mažai našių, ir nenaudojamų (apleistų) žemių sąskaita, jei

tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai zonai būtini

didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės naudojimo sistemos perorientavimo ir estetinės

kokybės pokyčių mastai.

51

F2 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo

palaikymas ir stiprinimas) banguotų ir lygių žemumų ruožuose.

F3 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo

palaikymas ir stiprinimas) slėnių ir senslėnių ruožuose.

Šias zonas tikslinga įvardinti riboto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijomis.

Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Svarbiausia šių teritorijų naudojimo kryptis yra vidutinio

stambumo ir smulkus ūkis su ganyklinės žemdirbystės (pieno ūkiai ir galvijų auginimas),

daržininkystės, sodininkystės specializacijomis. Esami ūkiai palaipsniui turėtų būti orientuojami į

ekologinius ar pereinamojo tipo tvaraus ūkininkavimo (agroturizmo ūkius) ūkius,. Dalis dirbamų

žemių laipsniškai verčiamos į pievas ir ganyklas. Didinama stambių dirbamų laukų masyvų sąskaida

įveisiant apsaugines želdinių grupes bei juostas, formuojant dirbtines pelkes (biogeninių medžiagų

kaupimo baseinus). Galimas miškingumo didinimas mažiau našių, taip pat didelio drėgnumo (su

silpnai funkcionuojančia ar nefunkcionuojančia sausinimo sistema) žemių sąskaita, apželdinant ir

savaiminės renatūralizacijos keliu, jai tai pagerintų ekologines ir estetines kraštovaizdžio savybes.

G. (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų gausinimas (agrarinėse teritorijose)).

Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas natūralių kraštovaizdžio

komponentų gausinimas

Pastarojo tipo gamtinio karkaso tvarkymo ir reglamentavimo arealai užimą vidurinę padėtį tarp

urbanizuotų ir natūralių teritorijų. Jis dažniausiai taikytinas žmogaus veiklos žymiai pakeistose

gamtinio karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl netolygaus žemės naudojimo, pažeidžiant

ekologinę pusiausvyrą, nesilaikant racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai intensyvaus žemės

dirbimo rezultatas visoje U_zonos teritorijoje palietusi itin didelę dalį migracijos koridoriams

priskirtų teritorijų. Šiose GK tvarkymo zonose kraštovaizdžio formavimas susijęs su natūralios

gamtinės aplinkos atkūrimu ir nauju ekologizuoto požiūrio taikymu naudojant teritorijas. Šias zonas,

konstatuojant esamą situaciją galima būtų įvardinti silpno geoekologinio potencialo gamtinio

karkaso teritorijomis.

Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie

vidutinio stambumo ir smulkus ūkio su ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės

specializacijomis. Skatintinas ekologinių – agroturizmo ūkių kūrimas. Šiose teritorijose būtinas

žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant įvairaus dydžio želdinių juostas bei grupes ar masyvus,

taip pat dirbtinių pelkių ir vandens telkinių formavimas. Būtinas teritorijos miškingumo didinimas

dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu, naudojamų mažai našių ir nenaudojamų

žemių sąskaita, jei tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai

zonai būtini didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės dirbimo sistemos perorientavimo

mastai.

52

H. (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas (agrarinėse

teritorijose)). Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas natūralių

kraštovaizdžio komponentų atstatymas.

Pastarojo tipo gamtinio karkaso tvarkymo ir reglamentavimo arealai užimą vidurinę padėtį tarp

urbanizuotų ir natūralių teritorijų. Jis dažniausiai taikytinas žmogaus veiklos žymiai pakeistose

gamtinio karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl netolygaus žemės naudojimo, pažeidžiant

ekologinę pusiausvyrą, nesilaikant racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai intensyvaus žemės

dirbimo rezultatas. Šiose GK tvarkymo zonose kraštovaizdžio formavimas susijęs su natūralios

gamtinės aplinkos atkūrimu ir nauju ekologizuoto požiūrio taikymu naudojant teritorijas. Šias zonas,

konstatuojant esamą situaciją, galima būtų įvardinti pažeisto geoekologinio potencialo gamtinio

karkaso teritorijomis.

Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie

vidutinio stambumo ir smulkus ūkio su ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės

specializacijomis. Skatintinas ekologinių – agroturizmo ūkių kūrimas. Šiose teritorijose būtinas

žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant įvairaus dydžio želdinių juostas bei grupes ar masyvus,

taip pat dirbtinių pelkių ir vandens telkinių formavimas. Būtinas teritorijos miškingumo didinimas

dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu, naudojamų mažai našių ir nenaudojamų

žemių sąskaita, jei tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai

zonai būtini didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės dirbimo sistemos perorientavimo

mastai.

Atsižvelgiant į tai, kad žemo geoekologinio potencialo teritorijų GK sudėtyje yra daug, o šių

teritorijų morfologinė struktūra labai įvairi, yra tikslinga jose numatyti ir taikyti skirtingas

geoekologinio potencialo didinimo priemones. Šį GK teritorijų tvarkymo tipą tikslingą diferencijuoti

į potipius siejamus su skirtingos litomorfologinės struktūros teritorijomis: (H1; H2; H3;)

H1 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). kalvotų

aukštumų ruožuose (agrarinėse dykrose).

Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų

teritorijų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie vidutinio

stambumo ir smulkios žemėnaudos, propaguojant vidutinio stambumo ir smulkiu monofunkcinius ir

polifunkcinius intensyvaus ir ekstensyvaus pobūdžio (ekologinius) ūkius su ganyklinės žemdirbystės,

daržininkystės, sodininkystės specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant

maistines, technines ir energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos

didinimas įveisiant nereguliarios konfigūracijos kintančio pločio želdinių juostas (karolių pavidalo),

kurios sujungtų tarpusavyje susisiekiančias neigiamas reljefo formas, dėl melioracijos poveikio

degraduotus durpingus pažemėjimus įsiterpiančius į žemėvaldas, o kartai ir ribojančius ją. Taip pat

tikslingas želdynų grupių ar masyvų formavimas vandens ir vėjo erozijos paveiktuose kalvų dalyse,

stačiuose šlaituose, akmeningose plotuose, papelkiuose ir paežerėse. Taip pat būtinas hidrologinio

rėžimo optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos įrenginių teritorijas

sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Būtinas dirbtinių pelkių ir vandens telkinių

(pratakių kūdrų) formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją. Upių vagų fragmentų

vingiuotumo atstatymas. Bendrais bruožais kalbant būtinas teritorijos miškingumo (želdynų ploto)

didinimas dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu (sudarant palankias sąlygas

savaiminių procesų raiškai), naudojamų mažai našių, ir nenaudojamų (apleistų) žemių sąskaita, jei

tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai zonai būtini

didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės naudojimo sistemos perorientavimo ir estetinės

kokybės pokyčių mastai.

53

H2 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). banguotų ir

lygių žemumų ruožuose (agrarinėse dykrose).

Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų

teritorijų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie vidutinio

stambumo žemėnaudos, vystant vidutinio stambumo monofunkcinius intensyvaus ir ekstensyvaus

pobūdžio (ekologinius) ūkius su ariminės žemdirbystės, daržininkystės arba sodininkystės

specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant maistines, technines ir

energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant fiksuoto

pločio linijinio pobūdžio želdinių juostas smulkesnių žemėvaldų ribose, palei nuvedamuosius

melioracijos griovius, (esant galimybės ir palei surenkamuosius melioracijos griovius), kanalizuotus

upelius. arba įsiterpiančias į stambesnes žemėvaldas. Esant palankioms sąlygoms papelkiuose ir

paežerėse, ir sunykusių melioracijos sistemų plotuose formuoti želdynų grupes ir masyvus. Taip pat

būtinas hidrologinio rėžimo optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos

įrenginių teritorijas sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Šiam tvarkymo potipiui

priskiriamose teritorijose ypač svarbus yra dirbtinių pelkių ir vandens telkinių (pratakių kūdrų)

formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją, užtikrintų gerą sureguliuotomis upėmis

tekančio vandens kokybę. Pagrindus poreikį ir ekologinę naudą taikytinas sureguliuotų upių ir

upelių fragmentų renatūralizavimas. Bendrai kalbant būtinas teritorijos kraštovaizdžio horizontalios

ir erdvinės sąskaidos didinimas, tuo pačiu siekiant sukurti uždaresnį, įvairesni estetiniu ir ekologiniu

požiūriu priimtinesnį kraštovaizdį, tuo pačiu padidinant jo geoekologinį potencialą ir išsaugant

dabartinio veiklos pobūdžio pagrindus.

H3 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). slėnių ir

senslėnių ruožuose (agrarinėse dykrose).

Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų

upių slėnių dalių ir fragmentų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis prie vidutinio

stambumo ir smulkios žemėnaudos, vystant vidutinio stambumo ir smulkius monofunkcinius ir

polifunkcinius ekstensyvaus pobūdžio (ekologinius) ūkius su prioritetine ganyklinės žemdirbystės,

daržininkystės arba sodininkystės specializacijomis, bei kitomis alternatyviomis specializacijomis

susijusiomis su maistinių, techninių ir energetinių kultūrų auginimu. Šiose teritorijose būtinas

žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant kintamo pločio linijinio pobūdžio želdinių juostas

svarbiausiose slėnio ir terasų pakopų šlaitų dalyse (viršutinės ir apatinė vandens erozijos poveikiui

jautriausiose šlaitų dalyse), kurios slėnio tysojimo krypties atžvilgiu būtų orientuojamos išilgai.

Taip pat turi būti užtikrinamas sumedėjusia augmenija neapaugusių reljefo formų ar vandens

erozijos židinių, šaltiniuotų ir užmirkusių šlaitų ir terasų dalių, upės pavagio juostos stabilizavimas

fito melioracinėmis priemonėmis. Taip pat linijinio ar grupinio pobūdžio želdinių formavimas ties

žemės naudmenų ribomis, ar jų viduje.

Bendrai kalbant būtinas slėnių teritorijų teritorijos kraštovaizdžio horizontalios ir erdvinės

sąskaidos didinimas, tuo pačiu siekiant sukurti mažų erdvių, estetiniu požiūriu įvairesnį ir ekologiniu

požiūriu priimtinesnį kraštovaizdį, tuo pačiu didinant jo geoekologinį potencialą ir keičiant

dabartinio teritorijų naudojimo pagrindus.

54

I. Kraštovaizdžio natūralumą ir gyvybingumą atstatančių elementų integravimas ir atkūrimas

degraduotose (urbanizuotose) teritorijose. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys,

kuriose būtinas natūralių kraštovaizdžio komponentų atstatymas ir gausinimas.

Stipriai pažeisto (degraduoto gamtinio karkaso teritorijos) - probleminiai gamtinio karkaso

plotai – tai gamtinio karkaso užimamos teritorijos dalys kurios persidengia su urbanistinio karkaso

ašimis ir branduoliais, ar yra užimtos kompaktiškai urbanizuotomis (ne sodybinio užstatymas)

teritorijomis.

Potipiai:

I1 – Žaliųjų urbanizuotų teritorijų (erdvesnio užstatymo (mažo užstatymo intensyvumo ir tankio

didesnių sklypų) urbanizuotose teritorijose).

I2 – Pilkųjų urbanizuotų teritorijų (kompaktiško užstatymo (didelio užstatymo intensyvumo ir

tankio mažesnių sklypų) urbanizuotose teritorijose).

U zonos šiaurinės ir pietinės dalies teritorijoje lokalizuotos gamtinio karkaso dalys nustato

svarbiausius teritorinius gamtinio kraštovaizdžio išsaugojimo prioritetus, pagrindines kraštotvarkos

kryptis ir priemones, kurių sėkmingas įgyvendinimas būtinas bendrai planuojamos teritorijos

ekologinei pusiausvyrai palaikyti. Gamtinio karkaso funkcinėse dalyse išskirtų tvarkymo zonų

nuostatas sunkiausia realizuoti sankirtose su urbanizuotomis, planuojamomis urbanizuoti ar

intensyvaus žemės ūkio teritorijomis. Tokiais atvejais reikėtų ieškoti alternatyvių sprendimų

tenkinančių skirtingų funkcinių zonų nuostatas.

Literatūra

Ecological Networks. (2014). Case studies, challenges and lessons learned. Convention of Migratory

Species:11th MEETING OF THE CONFERENCE OF THE PARTIES.

Jongman Rob H.G., Mart Külvik, Ib Kristiansen. (2004). European ecological networks and

greenways. Landscape and Urban Planning 68 (2004) 305–319.

Külvik M. (2014). Implementation of Green Network Plan in Estonia: assessing delivery of

biodiversity services. Presentation at „Green Infrastructure preserving our natural capital: Policy and

Practice.

Leibenath M. (2008). SPEN – Interactions between Policy Concerning Spatial Planning and

Ecological Networks in Europe. Country Study for Germany. Leibniz Institute of Ecological and

Regional Development, Dresden.

Liro Anna, Irmina Glowacka, Wojciech Jakubowski, Jacek Kaftan, Aniela J. Matuszkiewicz, Jakub

Szacki (1995). National Ecological Network EECONET – Poland. Foundation IUCN Poland,

Warsaw.

Mierauskas P. (2009). Gamtotvarka. Vilnius.

Sepp K., Jagomagi J. Kaasik A., Gulbinas Z., Nikodemus O. (2001). National ecological networks in

the Baltic countries. In.: The NEBI YEARBOOK 2001/2002: North European and Baltic Sea

Integration, Eds. Lars Hedegaard, Bjarne Lindström, 103-121.

Sepp Kalev, Tuuli Veersalu, Mart Külvik. (2013). Green network applications in Estonia.

Presentation at IUCN.