Lietuvos istorijos studijos - Vilniaus universitetas · Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H) Prof. habil. dr

ISSN 1392-0448

Lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392–0448

VILNIUS UNIVERSITY

Studies of Lithuania’s History2009

Vol. 23

Research papers

Published since 1992

Vilnius University Publishing House

2009

ISSN 1392–0448

VILNIaUS UNIVERSITETaS

Lietuvos istorijos studijos2009

23 tomasMokslo darbai

Leidžiami nuo 1992 metų

Vilniaus universiteto leidykla2009

Redaktorių kolegija (Editorial Board)Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief)Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)

Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)Nariai (Editors):Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)Prof. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05 H) – Göteborg University (History 05 H) Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H) Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – RusijosmokslųakademijosRusijosistorijosinstitutas, Rusija (Istorija 05 H) – Institute of Russian History, Russian academy of Sciences (History 05 H) Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo Europos universitetas, Rusija (Istorija 05 H) European University at St. Petersburg (History 05 H) Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Józef Maroszek – Balstogėsuniversitetas,Lenkija(Istorija05H) – UniversityofBiałystok(History05H)Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05 S) – Vilnius University (Sociology 05 S) Doc. dr. Edmundas Rimša – Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05 H) – Institute of Lithuanian History (History 05 H) Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – TorunėsMikalojausKopernikouniversitetas, Lenkija (Istorija 05 H) NicolausCopernicusUniversity,Toruń(History05H)Prof. dr. Genadz Saganovič – Europos humanitarinis universitetas, Lietuva (Istorija 05 H) – European Humanities University, Lithuania (History 05 H)

Redakcijos adresas (Address):Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas(Vilnius University Faculty of History)Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius. LithuaniaEl. paštas (e-mail): [email protected]@if.vu.lthttp://www.lis.lt

StraipsniaivertintidviejųrecenzentųThe articles were reviewed by two experts

Included in:Historical abstracts (ESBSCOhost)Humanities International Index (EBSCOhost)Humanities International Complete (EBSCOhost)TOC Premier (EBSCOhost)CEEOL

© Vilniaus universitetas, 2009© Vilnius University, 2009

5

TURINYS

LIE TUVOS TŪKSTANTME TIS : PRASMĖS IR REIKŠMĖS

Nuo„Lietuvosistorijosstudijų“redkolegijos ....................................................................... 9Alfredas Bumblauskas. LietuvosTūkstantmetis–MilleniumLithuaniae.

ArbakąLietuvašiaprogagalipasakytipasauliui .......................................................... 10

STRAIPSNIAI IR PRANEŠIMAI

Edvardas Gudavičius. ŠventojoBrunonomikrohagiografijosklausimas .......................... 19Zenonas Norkus. KadasenojiLietuvosvalstybėtapoimperijairnustojojabūti?

Atsakymasįlietuviškąklausimą,naudojantisestiškumetodu ..................................... 35Rimvydas Petrauskas.VėlyvųjųviduramžiųEuropairLietuvosDidžiosios

KunigaikštystėsvisuomenėsirkultūrosraidaXIV–XVIamžiuje ................................. 69Loreta Skurvydaitė. KeliospastabosapiesostovaizdavimąXIVamžiauspabaigos–

XVamžiausvidurioLietuvosvaldovųsfragistikoje ...................................................... 85Eugenijus Saviščevas. ŽemaitijairLietuvaXIII–XVIIIamžiuje:

regioninės(provincinės)savivaldosspindesysirskurdas .............................................. 94Arūnas Streikus. KatalikųBažnyčiaLietuvoje1940–1990metais:

tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo ...............................................................................111Alfredas Bumblauskas. LietuvosTūkstantmetis:dviatmestosalternatyvos ..................... 127

KNYGŲ LENT YNOJE

Tomas Čelkis. Pabaltijoregionasprancūziškosiosistoriografijosakiratyje.–Rec.:Sylvain Gouguenheim. Les Chevaliers teutoniques. Paris: Tallandier, 2007. 775 p. ................ 159

MOKSLINIS GY VENIMAS

Kristina Burinskaitė. Išeivijosorganizacijos:šaltojokaroginklaiaraukos? .................... 164Arūnas Vyšniauskas. PenktiejiTorunėsdidaktiniaiskaitymai–

V Toruńskie spotkania dydaktyczne .............................................................................. 169Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas. Fotografijųparoda

„Dubingiai. Radvilų tėvonija“ ...................................................................................... 174Daiva Luchtanienė.ŽvilgsnisįtolimąjįAfganistaną ........................................................ 177

6

L I T h UA N I A’S M I L L E N N I U M : S E N S E A N d I M P O R TA N c E

Inbehalfofthe„Lietuvosistorijosstudijos“EditorialBoard .............................................. 9Alfredas Bumblauskas. Lithuania’sMillennium–MillenniumLithuaniae.

Or What Lithuania Can Tell the World on this Occasion .............................................. 10

AR TIcLES ANd REPOR TS

Edvardas Gudavičius. TheQuestionofSt.Bruno’sMicrohagiographia ........................... 19Zenonas Norkus. When ancient Lithuanian State Became an Empire and

CeasedtoBeIt?AnAnswertoLithuanianQuestionUsinganEstonianMethod ........ 35Rimvydas Petrauskas. EuropaintheLateMiddlAgesandDevelopment

of Society and Culture of Grand Duchy of Lithuania ................................................... 69Loreta Skurvydaitė. Several Remarks on the Throne Based on the Sphragistics

EvidencesofLithuanianRulersfromtheEndoftheXIVtotheMiddle oftheXVCenturies ....................................................................................................... 85

Eugenijus Saviščevas. Samogitia and Lithuania in 13–18th Centuries: the Splendour and the Poverty of Regional (Provincial) Self-Governing ..................... 94

Arūnas Streikus. The Catholic Church in Lithuania in 1940–1990: between Resistance and adaptation ............................................................................ 111

Alfredas Bumblauskas.TheMilleniumofLithuania: Two Eliminated alternatives ...................................................................................... 127

BOOK ShELF

Tomas Čelkis. Baltic Region in the View of French Historiography. – Rec.: Sylvain Gouguenheim. Les Chevaliers teutoniques. Paris: Tallandier, 2007. 775 p.. .............. 159

ScIENTIFIc L IFE

Kristina Burinskaitė. Emigrant Organisations: Secret Weapons or VictimsoftheColdWar? ............................................................................................ 164

Arūnas Vyšniauskas. The 5th Didactics Readings in Torun – VTorunskiespotkaniadydaktyczne ............................................................................ 169

Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas. Photo Exhibition “Dubingiai–Radziwill’sPatrimony” ......................................................................... 174

Daiva Luchtanienė. Sight on the Faraway afganistan ...................................................... 177

CONTENT

7

ТЫС ЯЧЕ ЛЕТИЕ ЛИТВЫ: С Y ТЬ И З Н АЧ И M O c ТЬ

Отредкoллeгии„Lietuvosistorijosstudijos“ ....................................................................... 9Альфредас Бумблаускас. ТысячелетиеЛитвы–MillenniumLithuaniae.

ИличтопоэтомуслучаюЛитваможетсказатьмиру .............................................. 10

С ТАТЬИ И СООБЩЕНИЯ

Эдвардас Гудавичюс. Квопросугагиографиисв.Брунона .......................................... 19Зенонас Норкус. Когдадревнеелитовскоегосударствосталоимпериейи

докакихпорeюоставалось?Ответналитовскийвопрос поэстонскомуметоду..................................................................................................35

Римвидас Петраускас. ЕвропапозднегосредневековьяиразвитиеобществаикультурыВеликогоКняжестваЛитовскоговXIV–XVIвв......................................69

Лорета Скурвидайте. НесколькозамечанийпоповодуизображенияпрестолавсфрагистикелитовскихгосударейконцаXIVв.–серединыXVв. .......................85

Эугениюс Савищевас. ЖмудьиЛитваXIII–XVIIIвека:блескиубожестворегионального(провинциального)самоуправления ................................................94

Арунас Стрейкус. КатолическаяЦеркоьвЛитвев1940–1990гг.:междусопротивлениемиприспособничеством ................................................................. 111

Альфредас Бумблаускас. ТысячелетиеЛитвы:двеотклоненныеалтернативы ........127

НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕТомас Челкис. Прибалтийскийрегионвкругозорефранцузской

историографии.–Рец.:Sylvain Gouguenheim. Les Chevaliers teutoniques. Paris: Tallandier, 2007. 775 p. .....................................................................................159

НАУЧНАЯ ЖИЗНЬ

Кристина Буринскайте. Эмигрантскиеорганизации:секретноеоружие илижертвыХолоднойвойны ...................................................................................164

Арунас Вишняускас. 5-ыеторуньскиедидактическиечтения ....................................169Индре Руткаускайте, Рамунас Шмигельскас. Фотовыставка

«Дубингяй.ВотчинаРадзивиллов» .........................................................................174Дайва Лyхтанене.ВзгляднадалекийАфганистан ......................................................177

СОДЕРЖАНИЕ

9

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2009 23

Lietuvos Tūkstantmetis: prasmės ir reikšmės

Nuo „Lietuvos istorijos studijų“ redkolegijos

LietuvaminisavoTūkstantmetį.Todėlvi-sasžurnalonumerisyraskirtasapibendri-namiesiemsstraipsniams. Irvisdėlto, re-gis,visuomenėjepermažaidiskutuojamaapiešioapvaliausiojubiliejausprasmę.Ojeidiskutuojama,LietuvosTūkstantmečioidėja traktuojama perdėm supaprastintai(susikuklinamaiki„vardopaminėjimo“)arnetantikrikščioniškai–arba taibaimėdėlkriminalo,matanttiktragiškąšv.Brunono-Bonifacijausmisijosbaigtį,arba„barbariš-kas“pasitenkinimas„kraštoapgynimu“nuo„svetimšalių kryžiuočių“. Vienas iš mūsųredkolegijos narių prof. dr. (HP)AlfredasBumblauskas yra ne kartą grindęs mintį,kad Tūkstantmečio idėja yra kildintina iškrikščioniškosiosMillenniumoidėjos,savoruožtuaptinkamosŠv.Rašte.Krikščionims

tūkstantmetispoKristaus–taiPasaulioteis-mo, kai visi bus teisiami pagal Gyvenimo knygą,laukimas.Šiidėjagrindėviduramžiųkrikščioniškąsiasmisijasirmilenaristinįsą-jūdį,kuriamtiesiogiaipriklausėirpirmasisLietuvos misionierius šv. Brunonas-Bonifa-cijus.ModerniaisiaislaikaiskrikščioniškojiTūkstantmečio idėja buvo supasaulietinta,dažnai pritaikyta nacionalinei ideologijaiformuoti. Tačiau neatsisakyta svarbiau-sio–apmąstytisavošalieslikimovingius,okartu–ateitiesvizijas.

Siekdami išplėsti Lietuvos Tūkstant-mečio apmąstymų idėjų lauką ir spaus-dinamenaujausiąprof.dr.(HP)A.Bum-blausko eseistinį tekstą, kurį inicijavoLietuvos Respublikos užsienio reikalųministerija.

10


Lithuania’s MiLLenniuM – MiLLenniuM Lithuaniae Or What Lithuania Can tell the World on this OccasionProfessor alfredas Bumblauskas

Beginning of Lithuania’s second Millennium or what can we remind the world about from Lithuania’s recent history?

Let us hope that the almost thirty member states of the European Union have been aware of Lithuania as a member of the EU and NaTO since 2004. Lithuania is an or-dinary small country with its capital in Vil- nius, the easternmost capital of all EU states. Awalkthroughthecityatfirstglancewillreveal nothing extraordinary: an ordinary city in the post-communist sphere, with Stalinist symbols and Soviet architecture, whichisnowdefinedasthe“aestheticsofboredom”,nexttoBaroquechurchtowers.On the other hand, it seems that the world knows about the confrontation between Georgia and Russia and other tensions in Eastern Europe: the fate of democracy in Belarus,theissueofTransnistriainMoldo-va, the Orange Revolution in Ukraine, and the problem of gas supplies to the West. This is the reality of the post-communist sphere, the legacy of breaking out of the Commu-nist empire. and then, mention must be madeofthe“paradeofsovereignty”,whenthe world heard not only about Latvia and Estonia, the other two Baltic States, but also about more than ten other countries that

were little known or completely unheard of in the post-communist sphere, that started in Vilnius. It was here that the decision to leavetheKGBandGulagsystemscreatedbyLenin,StalinandDzerzhinskywasmade.The singing revolutions in the Baltic States, the declaration of Lithuania’s independence, the tragic events of 13 January 1991 when protestors were killed, these dramatic events attracted the world’s attention to Vil-nius like a falling meteor. The Lithuanian poet Tomas Venclova wrote at that time: “For all of us, even for determined libe- rals and cosmopolitans, Lithuania was and still is the centre of the world. During recent months, however, it has become the focus of the world for others too. Never in its his-tory has it been as important for mankind as it is today… Lithuania has become one of the essential symbols of freedom for all time.” Is this just the poet’s rhetoric?Butit really was Lithuania that was the firstto challenge another colonial empire, the firsttobreakoutofthecommunistcitadel,which, according to the historian Edvardas Gudavičius,was“notanordinarybrick inthe building of velvet revolutions, but its supporting column”.Therefore, the decla-rationof independenceon11March1990was the beginning of a chain reaction which

11

demolished the Soviet empire. This was recognised not only by historians. In 2000, on congratulating Lithuania on the tenth anniversary of the reestablishment of its independence from the former Soviet Un-ion, the US Congress said in its resolution: “…thedeclarationonMarch11,1990,ofthe reestablishment of full sovereignty and independence of the Republic of Lithuania led to the disintegration of the former So- vietUnion.”ThenfollowedtheAugust1991coupinMoscow(whichturnedintoarevo-lution across the whole of Russia), which wasfirstofallbasedonLithuania’sexpe-rience, and which made further changes to the balance of power in the world. World democracy won a great victory. This was thefirst timethatLithuaniafounditselfatthe centre of the world’s attention and be-came a factor in world history.

The demise of the communist empire not only opened the way to the east for the enlargement of the European Union and Nato. It also made it possible for Lithuania to take a different look at its history, to dis-cover the Lithuania of 1009, which in its turn led to Vilnius becoming the 2009 Eu-ropean Capital of Culture. One of the most important reasons for granting the city this honour was that Lithuania is marking its thousandth anniversary this year.

What happened in 1009?

In the annales Quedlinburgenses, an eleventh-century German chronicle, there is an entry about an event that took place in 1009: “Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rus-ciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos.”

TheEnglishtranslationreads:“St.Bru-no of Querfurt, who is known as Boniface, archbishop and monk, eleven years after becoming a monk, on the border of Russia and Lithuania, was hit on the head, along with his eighteen companions, and depar- tedtoheavenon9March.”

Thissentencecontainsthefirstmentionof Lithuania’s name. For a long time, only the mention of the country’s name in this record was considered important. It was thought that St. Bruno’s mission was not to Lithuania, and that Lithuania was men-tioned by chance. This determined that a modest formula was chosen from the start (as early as 1990): “the thousandth anni-versaryof thefirstmentionofLithuania’sname”.

Later basing themselves on new re-search, historians came round to believing that St. Bruno’s mission had really been to Lithuania, rather than to Prussia or Russia, as other sources had said. In this case, it was possible that it was not by chance that Lithuaniawasmentioned.In1009,thefirstChristian missionary, Bruno of Querfurt (c. 974–1009), the son of a Saxon count, arrived in Lithuania and was killed there. Lithuania appeared on the map of Chris-tian missions. It can be said that Columbus discovered america, while St. Bruno found Lithuania, which means that in that year Lithuania was discovered, and this was the firstrealeventinitshistory.Nevertheless,if other sources are discounted, and if it is overlooked that more than one Christian mission came to a tragic end, the entry in the Quedlinburg annals is too short to make us feel comfortable. Is it really pos-sible that Lithuania wants to mark a bar-bariancrime,andremindEuropeaboutit?

12

Other sources, however, revealed that St. Bruno’s mission had a more successful start than what was recorded in the an-nals.Themissionarywastakento“king”Netimeras, who turned out to understand the essence of Christianity, and was even capable of discussing theological issues. Moreover,Netimeras letSt.Bruno throwhis idols into a fire, converted, and wasbaptised, together with his people. The “king” even intended to delegate powerto his son and join St. Bruno in his work. However, the mission which had started so successfully ended just as tragically as that of another missionary, St. adalbert. Netimeras’ brother beheaded the missionary and killed almost all his companions. These facts, however, made it possible to claim that the year 1009 was not only the time when a crime was committed and a countrywasnamed,butitwasalsothefirstcase of a baptism in Lithuania.

By modern standards, Netimeras was not a king and not even a duke: he only ruled one of the Lithuanian tribes. He had three hundred men, which is too few for a state, buttoomanyforatribe.Butthefirststeptowards statehood was taken: Netimeras’ rule was hereditary (he intended to transfer power to his son), the area where the tribe lived was his estate (patria), and it was clearlydefinedandguarded,whichwouldshow that the right to land of the tribal chief was being established. The house where he livedwascalleda“palace”,andhehadhisown idols. Obviously, there must have been a pantheon of gods of a sort, as well as a temple ruled over by the chief. and it was Netimeras himself who talked to the mis-sionaries, not a tribal council. although he is not to be considered a head of state, he

was more than a chief. If his Lithuania was notatribe,thenwhatwasit?Historianscallthe transitional stage between a tribe and a state a chiefdom. Lithuania, taking a step towards statehood in 1009, stood out in the region which is nowadays called the Baltic area. Therefore, Lithuania was not only dis-covered; it came into being, and it would be no mistake to mark the thousand years sincethefirstmentionofitsname,butalsoits millennium.

The Idea of the Christian Millennium

There is one more respect in which the mission of St. Bruno did not take place by chance. It was a part of a series of missions which were directly connected to the idea of the millennium of Christian Europe.

The millennium idea is very important in the Revelation of St. John. Over the thou-sand years since the birth of Christ, only thosewerebornagainwhowere“beheadedforthewitnessofJesus”,onlythey“shallbepriests of God and of Christ, and shall reign withhimforathousandyears”.Buttherestof the dead “… lived not again until thethousandyearswerefinished”.Attheendofathousandyears“Satanshallbeloosedoutofhisprison”and“shallgoouttodeceivethe nations which are in the four quarters of theearth”andthentheDayofJudgementwill come and only those whose names are in“thebookoflife” will be resurrected. are any other references needed to see where the missionaries’ motivation came from (in-cidentally, this allows us to look upon the death of St. Bruno not as a crime) and where themillenniumideacamefrom?

Therefore, the millennium was a threshold on which to wait for the Day of Judge-

13

ment.Soattheendofthefirstmillenniumsince the birth of Christ, a millennium move-ment was born. Christian missions and the baptism of new countries or parts of them spread through the regions of Central, Eas- tern and Northern Europe. a chain of events may be mentioned: the baptism of Poland’s rulerMieszko (966), and ofVladimir theruler ofKievanRus’ (988), St.Adalbert’smission to Prussia which ended in his mar-tyrdom (997), Norway’s Christianisation started by the country’s ruler Olaf (997), the decision taken by alting, Iceland’s parlia-ment, to baptise the people (1000), the rai- singofSt.Stephen,thefirsttrueChristian,to the throne of Hungary (1000), the bap-tism of the Duke of Southern Sweden Olaf (1008),and,finally,thebaptismofLithua-nia’s“king”Netimeras(1009).

Some of these events received great attention, the closest to Lithuania being Tysiąclecie Polski, Poland’s millennium, which was marked in 1966 and contested by the country’s communist authorities and the Catholic Church. Russia marked its mil-lennium in the nineteenth century, while the thousandth anniversary of the baptism of KievanRus’duringthetimeofperestroikawas commemorated with great ceremony. In 2000, the thousandth anniversaries of the baptism of Iceland and the coronation of St. Stephen of Hungary were marked.

Moderntimeshavedemonstratedthat,even though made rather secular, the idea of the millennium is still strong.

In the context of these historic events, Lithuania’s millennium is no less impor-tant than the millennium that austria ce- lebrated in 1996. The austrian people ce- lebrated the mention of the country’s name Ostarrichi (in a land deed issued by Em-

peror Otto III) and called the anniversary theTausendJahreÖsterreich(theMillen-nium of austria).

all of this makes it possible to claim that it is not so important that the Lithua-nian state was not to be formed until the thirteenth century, and that the country’s baptism became an uninterrupted process only in 1387. What matters is that Lithua-nia’s millennium enables us to recall the millennium idea of Christian Europe, and to consider what has been and what has not been achieved on the threshold of the millennium, and to think of the past, the present and the future. It has even more meaning for Lithuania, as it was on the threshold of the thousandth anniversary that important changes took place: at the end of the twentieth century, the country re-established its independence, returned to Europe and became a member of the Euro-atlantic community.

The fate of 1009

In the mid-eleventh century, Kievan Rus’marched into Lithuania, conquered it and made it pay tribute. It seems as though Lithuania’s fate was encoded in the 1009 scenario: we rose, fell and rose again. Two hundred years later, we created a new state, the Grand Duchy of Lithuania, which, with thecoronationofMindaugas,itsfirstking,in 1253, was a kingdom for a short time. Even though it rejected Christianity, it was the only nation in the Eastern Baltic region to withstand the attacks by the German or-ders. Later, for a long time, Vilnius was the main, or even the only (especially after the Tartars were weakened), political and mili-taryrivalofMoscowinthevastexpansesofEastern Europe. During the time of its great-

14

estexpansionintheearlyfifteenthcentury,it spread from the Baltic to the Black Sea (its area covered a million square kilometres), where today we see Belarus and Ukraine. Having been baptised in 1387, Lithuania finally put an end to the attacks from theWest under Vytautas the Great (1392–1430) attheBattleofŽalgirisin1410andestab-lished itself as part of Eastern Central Eu-rope and Latin Western civilisation. In the sixteenth century, with the growing threat from the east, the Grand Duchy of Lithuania concluded a union with Poland, creating the Commonwealth of the Two Nations, which existed until 1795 when it was partitioned by neighbouring countries. In the twentieth century, however, the Lithuanian people twice, in 1918 and 1990, created a modern state, the Republic of Lithuania.

What can Lithuania remind the democratic world?

Putting aside the Singing Revolution, we will mention only events about which the world knows very little. Lithuania reached theyear1990throughthelong“warafterthewar”,thearmedresistanceagainsttheSoviets between 1945 and 1953, which is completely unknown in the West. (Some-times it is considered Lithuania’s greatest contribution to the history of Europe in thetwentiethcentury.)Thefreedomfight-ers fought not only against communism, but also for the country’s independence: Lithuania was an independent state from 1918 until 1940. In its turn, it had been created out of the nineteenth-century up-risings against Imperial Russia, while the Constitutionof3May1791ofthePolish-Lithuanian state was the source of these uprisings. The Constitution was defended

during the 1794 uprising, which was led by Tadas Kosciuška, who had fought inthe american War of Independence. It was drafted only a little later than the american Constitution of 1787, thus becoming the world’s second, and the earliest constitution in Europe, and it is several months older than the French Constitu-tion. There was a direct link with the lat-ter, as its first draftwaswritten after theDeclaration of theRights ofMan and ofthe Citizen of 1789, which was adoptedduring the French Revolution. It turned out that, even though for a short time, the Polish-Lithuanian state, which was orien- ted towards France, was an island in a sea of autocracy. Several uprisings which de-fended the Constitution and freedom from Russia gave birth to two phenomena on a European level: Vilnius Romanticism and Messianism,whose greatest poets,AdamMickiewiczandJuliusSłowacki,weretwopersonalities who are important to all na-tions living in Vilnius, witnessing, at the same time, that poetry and the struggle for freedom walked side by side in the city.

What can Lithuania remind the Western Christian world?

Sometimes the concept of Europe is deter-minedbytheidentificationoftheoldmem-ber states of the European Union in the twentieth century with the Western Chris-tian space which was formed only in that part of Europe. The origins of Europe are thenlookedforintheEuropeoftheMid-dle ages, and Charlemagne is considered its symbolic father. Even then, Lithuania occupies an exceptional position: it be-longs both to Western civilisation and the easternmost part of Central Europe. again,

15

Lithuania is different, as it was the last to join this chain.

There is a fresco in the Church of St. Pierre le Jeune in Strasbourg depicting the nations of Europe marching towards thecross. It isapersonificationofChris-tianisation, and of early-fifteenth centuryEuropegenerally.Thereareseveralfiguresin the fresco. Germania is leading the way on horseback (Strasbourg was part of the German lands at the time that the fresco was painted), then come Galia (France), Italy, England, and so on. What interests us mostistheendofthecolumn.Thelastfig-ure on horseback is Polonia (Poland), with twofiguresfollowingitonfoot.Litaviaisbringing up the rear, giving way politely tothe“Orient”.Here,LithuaniaiscountedamongotherEuropean states for thefirsttime. Its conversion to Christianity in Eu-rope between 1387 and 1417 had brought it this place and honour.

This is what distinguishes Lithuania fromother countries.WernerConzes be-lieves that it was precisely about 1400 that the formation of Europe was completed. If we think that Latin Western Europe of that time andByzantineEasternEuropewerefully formed regions, then Lithuania’s Christianisation is the end of the formation not only of Central Europe, or Western Eu-rope, but also the end of the formation of Christian Europe generally.

What can Lithuania remind the Catholic Baroque world?

Czesław Miłosz, the winner of the 1980NobelPrizeforLiterature,saidinhisaccep- tancespeech:“Itisablessingifonereceivesfrom fate school and university studies in suchacityasWilno.AbizarrecityofBa-

roque architecture transplanted to northern forestsandofhistoryfixed ineverystone...”ThisiswhathesaidaboutVilniusUni-versity, his alma mater, which was founded in 1579. For several centuries, it was the northernmost institution of higher educa-tion in the network of Western universities. Famous professors from across Europe, from Spain to Norway, from England to Croatia and austria, taught there. The work ofMotiejusKazimierasSarbievijusofVil- nius was part of the European cultural heritage in the seventeenth century. This tradi-tionofpoetry andpoetics reachedMiłoszthroughAdamMickiewicz, andwas laterthe foundation of nonconformist poetry and art throughout the Soviet period.

although Vilnius has northern master-pieces of Gothic and Classical architecture, it is the Baroque style which dominates its skyline. Vilnius is the northernmost point inthechainofcitiesofthe“Baroquefrin- ges”ofCentralEurope,beguninLjublja-naandSalzburginthesouth.Thestartofthe construction of the Baroque Church of St. Casimir on Town Hall Square in Viln-ius in 1604 started a period which lasted for two centuries. at the beginning, it was influenced by architects from Italy andother European countries. In the eighteenth century, Lithuanian architects created a form of Baroque which had no rivals in the world. an unusual and independent school ofBaroquewas formed,whose influencewas felt from Samogitia to the Dnieper in Belarus.JohanasKristupasGlaubitzas,theschool’s main architect, left many Baroque masterpieces, which allows us to call him one of the most distinguished European architects of the time, although his work has not been fully appreciated yet, and has

16

not yet entered the context of the history of European architecture.

What can Lithuania remind the whole Christian world?

There is not only a “Western”but also a“Christian”conceptofEurope.The latterdefinesEuropeasageographically largerarea, to include the countries of Eastern Christianity, and which is chronologically older. The genesis of Europe is seen in times of antiquity. In this case, the role of the Christian Roman Empire (since Con-stantine, especially from the end of the fourth century, when Christianity became theofficialreligionoftheempire)becomesmore important, and the traditions of both Latin and Greek Byzantine civilisationsare considered its legacy. Consequently, the capital city of this Christian Europe is Jerusalem. Catholic Rome and Orthodox Constantinople inherited the idea.

The dimension of Eastern Christianity in thedefinitionsofEuropemakes the legacy of the Grand Duchy of Lithuania very important: it was the only European state which was faced on a large scale with the is-sue of confronting and integrating two cul-tural traditions in theMiddleAges.At thebeginningofthefifteenthcentury,Vytautasthe Great, the ruler of the Grand Duchy of Lithuania, raised the issue of a union of the Church. Gregory Tsamblak, the Orthodox metropolitan of the grand duchy, whom he sent to the synod in Constanta in 1417, celebratedanecumenicalMass.Therefore,the Grand Duchy of Lithuania was a state whichtriedtofindacompromisebetweenthe two traditions, forming not only a union of the Church but also of civilisation, Greek CatholicismandByzantineGothic.Iteven

proposed the idea of a common house of worship for both liturgies.

On the whole, Vilnius became the only Europeancapital in thefifteenthand six-teenth centuries where the border between the Greek civitas ruthenica and the Latin city went through its heart. So Vilnius, with its Gothic and Baroque Catholic and Russian Orthodox churches, is a symbol of the intersection and interaction of the two traditions of European civilisation, with saints of over ten different religions.

The legacy of Lithuania and Vilnius as a mosaic of European culture

There is an old maxim that not only Chris-tianity but also Roman law and Greek phi-losophy are the foundations of European culture. The Judaic tradition is also seen at the heart of Europe, which is important for Islam, and this in turn allows us to imagine even non-Christian regions in Europe.

In the eighteenth century, because of its role in world Jewish culture, Vilnius was called the Lithuanian Jerusalem. Even today, however, Jerusalem is not only the city of Judaism, but also of various Chris-tian religions, as well as Islam. So Vilnius can be called the Jerusalem of the North not only because of its role in Jewish cul-ture, but also because the interaction and attraction of civilisations gave it a multi-religious character that no other European capital had. In the Grand Duchy of Lithua-nia and in Vilnius, in the sixteenth and seventeenth centuries, there were over ten religions.Inthe“Greek”spaceofVilnius,Uniates or Greek Catholics and Old Be-lieversappeared,whileinthe“Latin”spacethere were various branches of Protestan- tism (Lutheranism, Calvinism, anti-Trini-

17

tarianism, as well as armenian Catholics andJews,withKaraitesandevenMuslimTartars in the suburbs (the Grand Duchy of Lithuania and Vilnius was historically the northernmost Islamic region). Religious tolerance was documented as early as 1563, when religious hatred dominated Western Europe (the St. Bartholomew’s Day massa-cre in Paris occurred in 1572). In different religious communities, individual thinkers who were known across Europe appeared. In the sixteenth century a book written by theKaraiteIzaokasTrakikiswasknowntothe authorities of tolerance in Europe. The leaders of the anti-Trinitarian and Calvinist schools of thought in the grand duchy par-ticipated in discussions with John Calvin. The grammar written by the Russian Or-thodox Meleti Smotritsky was knownacross the whole Slavic world; while stu-dents in some English universities studied theCatholicMartynasSmigleckis’Logics. Rabbi Eliyahu ben Shlomo Zalman, a great scholar of the Torah and spiritual authority, who earned himself the name the “VilnaGaon”, brought considerable fame to theGrand Duchy of Lithuania and Vilnius.

Here it is also worth mentioning Oska-rasMilašius(OscarMiloszdeLubicz),thetwentieth-century French poet of Lithua-nian descent, who predicted that Vilnius would become the athens of the North. The variety of the cultural life of Vilnius is a miniature of European culture, at the same time as making it a European capi-tal of culture. In his Nobel Prize accep- tance speech, Czesław Miłosz also said:“It isgood tobeborn ina small countrywhere Nature was on a human scale, where various languages and religions cohabited for centuries. I have in mind Lithuania, a countryofmythsandofpoetry.”

What can Lithuania say to the world of art and freedom?

Nowadays, the rock band Enigma intro-duces old polyphonic Lithuanian folk songs into its music. Mikalojus Čiurlionis, themost famous Lithuanian painter and com-poser, also considered them a source for his work. The world knows about Enigma, but very little about Čiurlionis, althoughhe worked in Vilnius at almost the same time as Chaim Soutine and Jacques Lip-chitz.AlthoughsomeencyclopaediascreditČiurlionis with painting abstract picturesseveralyearsearlier thanWassilyKandin-sky, it seems that his work is more impor-tant in another respect: for the synthesis of art and music, or the attempt to express music through painting. Is not the Fluxus movement a later version of such a synthe-sis?ThisNewYork-bornanti-abstractionistmovement used different artistic and social means of expression at the same time, try-ing to unite art, music and wit. The move-ment’s theoretician, and one of its most im-portant creators (besides Joseph Beuys and DickHiggins),wasGeorgeMaciunas,whowas of Lithuanian descent, and whose work is returning to Vilnius, just like the work of another American Lithuanian, Jonas Me-kas, who is known as a maker of alternative cinema.Čiurlionis,Fluxus, and,paradoxi-cally, big politics, were brought together by Vytautas Landsbergis, the main researcher intoČiurlionis’work,whoisnowknowntothe world as one of the architects of Lithua-nia’s independence. Nam June Paik, one of the most outstanding Fluxus artists, said in 1993 that Landsbergiswas a true “flu- xist”,thattheSąjūdismovement,whichledLithuaniatoindependencemeant“fluxus”,and that it was Fluxus that demolished the

18

Soviet Union. This could be taken as a joke, andoversimplifiesthecauseofthegreatestevent in the world at the end of the twen-tieth century, the demise of the communist citadel. But the so-called rock marches in 1987and1988pavedthewayforSąjūdis,and the songs performed then became the movement’s spiritual expression. What was probably the greatest cultural event to take place in Vilnius since 1990 sounds like a joke, which arose out of the spirit of rock orjazz.EveryoneexpectedamonumenttoM.K.Čiurlionis,but itwasFrankZappa,the american rocker, who never visited Vil-nius, who had a monument erected to him, adding a witty joke that he was going to write a new anthem for independent Lithua-nia. In only a short time, the memorial be-came one of the signs by which Vilnius is most often recognised.

The “ideal Lithuania” or the scattered names of the country’s millennium

Lithuania was not able and had no time to attach much importance to the names of those whom waves of emigration took far into the world, but whose names are better recognised than that of Lithuania.

Let us imagine an “ideal Lithuania”,where those who came from here or whose parents had emigrated work and create here. Business empires were created by the descendants of those who learned busi-ness in the Lithuanian markets: MichaelMarks, the founder ofMarks&Spencer,Eli Broad, who is ranked forty-fifthamongthe richestAmericans, orMontagueBur-ton (MosheDavidOsinski),thefounderofBurton’s (which dictated men’s fashions in Europe in the inter-war period), Wil-

liam Lawrence (Jehuda Leiba Wolf Ziv) andDavidFrank-Kamienecki,RobertOp-penheimer’s assistants in the ManhattanProject, who participated in constructing the atomic bomb and not only Vytautas Sirvydis, who transplants hearts, but also the surgeon Christian Barnard of Cape Town,whowas thefirst todo it.Next tothemaretheNobelPrizewinnersinmedi-cine Bernard Lown (Boruchas Lacas), Gertrude Elion and Sydney Brenner, while other winners of the Nobel Prize,AaronKlugandDavidLee,madediscoveriesinbiochemistry and biophysics.

Our imagination takes us further: arvy-das Sabonis and the pioneer of women’s basketball S. Berenson-abbott represent Lithuania, the boxer Jack Sharkey (Juo-zasŽukauskas),thestarofAmericansoc-cer Johnny Unitas (Jonas Jonaitis), and the tennis player Vitas Gerulaitis in sport. Chaim Soutine, Jacques Lipchitz andGeorgeMaciunas all have exhibitions oftheir work. Then there is the designer of the american cent, the sculptor Victor David Brenner,andVytautasKasiulis,whomadehisnameinFrance.ThereisOscarMiloszand Romain Gary, Emmanuel Levinas and algirdas Julius Greimas.

Let us go on: not only Eimuntas Nekro-šius, but also Robert Zemeckis directs playsandfilms,starringSirJohnGielgudandCharlesBronson(KarolisBučinskis),Laurence Harvey and Joanna Shimkus, Norma Shearer and Ruta Lee. Bob Dy-lan plays a guitar made by Toni Zemaitis. There is also Leonard Cohen, and anthony KiedisoftheRedHotChiliPeppers.

These are just some of the discoveries ofthemillennium.Moremayfollow.

19


Straipsniai ir pranešimai

ŠventOjO BrunOnO MikrOhagiOgrafijOs kLausiMasedvardas gudavičius

Profesorius emeritashumanitarinių mokslų habilituotas daktarasVilniaus universiteto Istorijos fakultetoIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraTel. 241 63 08 El. paštas: [email protected]

BrunonoKverfurtiečiohagiografinęlegen-dą sudaro keli šventojo kankinystei (lot.passionis) ar jungtiniai gyvenimui ir kan-kinystei (lot. vitae et passionis)skirtikū-riniai1. Šiame straipsnyje mikrohagiogra-fijos (daugiausia naraciniuose šaltiniuoseesančiųhagiografiniopobūdžioelementų)klausimas keliamas labiausiai telkiantis įšv.Brunonožūtieslokalizaciją.

Brunono legendos versijų ištakų klausimas

Tikėtina,kad1009m.2Magdeburgonekro-logiumebuvopažymėtaBrunonomirtis3.

1 Šiai temai skirtas darbas šiuo metu yra pareng-tasspaudaipavadinimu„Dutūkstantisdevintieji“(galipasikeisti).NuorodosejisbusžymimasDTD(prireikus,darnurodantirskyriauspavadinimą).

2 1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija.Sudarė, šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografijąparengėIngaLeonavičiūtė(Vilniausuniversitetas).Vil-nius, 2006 (toliau – 1009 metai), p. 75.

3Tenpat,p.76:„VII.IdusMart.Brunoarchiepis-copusobiit.“Linkstamamanyti,kadtaibuvopadaryta1009m.antrojojepusėje–MonumentaGermaniaeHis-torica. Libri memoriales et necrologia. Hannover, 1983, nova series, Bd. 2. Die Totenbücher von Merseburg,

Išmumsžinomųšaltinių taibeneseniau-siasjožūtiesužfiksavimas.VienalaikisartruputįvėlesnisKvedlinburgoanalųįrašasnurodo tokią pačią Brunonomirties datą(žr.1-oslentelės1-ąjąpoz.).Titmarokro-nikosžinutė4, sukomponuota kaip trumpu-tėgyvenimo ir kankinystės santrauka, kai kuriosevietosekartojaKvedlinburgoana-lųtekstą(1-alentelė).

Giminingi tekstai 1-oje lentelėje iš-spausdinti paryškintu kursyvu. Paprastas kursyvas rodo pažodinį kartojimą, arbaneprincipinius (labiausiai stilistinius) pa-keitimus5.Mūsųtemaisvarbusparyškintukursyvupažymėtasperredagavimas:Kve-dlinburgoanalų„Lietuvą“Titmaraspakeitė„Prūsija“.Žinant,kadikitolapieLietuvąnebuvoužsiminta(bentjauTitmaroregoslauke), jo korekcija nestebina. Ji pasako ir kai ką daugiau:Titmarui ši naujai atsira-

Magdeburg und Lüneburg. Hrsg. Von G.Althoff undJ.Wollasch,p.XXXI.

4Žr.spaudaiparengtąpranešimą:Gudavičius E. Tit-maroMerzeburgiečio kronikosBrunonoKverfurtiečiožinutė(toliau–TMŽ).

5TaiaptartaTMŽ.

20

1 lentelė6

Poz. Leidinys Tekstas 1 1009 metai,

p. 72Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII,VII.Id.Martiipetiit coelos.

2 1009 metai, p. 82, 84

Fuit quidam Brun nomine, contemporalis et conscholasticus meus, ex genere clarissimoeditus,seddivinamiserationeprecaeterisparentibusinterfiliosDeielectus. Hic ab Ida venerabili matre sua unice dilectus magisterio Geddonis philosophi traditur, et omne, quod habere debuit, cum habundancia suggeritur. Huius pater erat Brun, senior egregius et per cuncta laudabilis; amicus mihi consanguinitate et omnibus erat proximus familiaritate. Filius autem eius et equivocus, cum mane ad scolam ire debuisset, antequam ab hospicio exiret, veniam petiit et ludentibus nobis in oratione is fuit. Ocio negocium preposuit et sicfructificansadmaturitatempervenit.AterciodesideraturOttoneetsuscipitur,quem non longe post deserens solitariam quesivit vitam et de opere suo vixit. Is vero post mortem gloriosissimi imperatoris, regnante tunc secundo Dei gratia Heinrico, ad Mersburg veniens benediccionem cum licencia domini papae episcopalem ab eo peciit et eius iussione ab archiepiscopo Taginone consecracionem et, quod ipse detulit huc, pallium ibidem suscepit. Dehinc ob lucrum animae laborem subiit diversae ac grandis viae, castigans corpus inedia etcruciansvigilia.MultaaBolizlavocaeterisquedivitibusbonasuscepit,quaemox aecclesiis ac familiaribus suis et pauperibus nil sibi retinendo divisit. [...] In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare, sed spinis pululantibus horrida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cum predicaret,primoabincolisprohibeturetpluseuvangelizanscapiturdeindequeamoreChristi,quiaeclesiaecaputest,XVI.Kal.Martiimitisutagnusdecollatur cum sociis suimet XVIII. Corpora tot martirum insepulta iacuerunt, quoad Bolizlavus id comperiens eademmercatur ac domui suae futurum acquisivitsolatium.

3 1009 metai, p. 100

Brun episcopus et monachus a Prucis multis suppliciis afflictus, et manibuspedibusque abscisis, postremo capite plexus, caelos petiit.

dusinežinomybėyraPrūsijosdalis.Paribį(lot. confinium)Titmaraspalieka.Kvedlin-burgoanalistas(-ė)tiesiogiainepasakė,ku-rioje ribos pusėje (Rusijoje ar Lietuvoje)žuvo Brunonas. Tokio uždavinio Titma-ras lyg ir nesprendžia, bet tai pasakytinatikbūtentapiešiątekstovietą(paryškintąkursyvą).Jauanksčiaujisbuvopažymėjęs,kadBrunonasvykoįPrūsiją,irparyškintušriftuišspausdintosatkarpospradžiojeapiejąkalbamakaipapievisoįvykiovietą(lot.

61-oslentelės1-ojojepozicijojepateikiamasKv-edlinburgoanalų,2-ojoje–Titmaro.3-iojoje–Viurcbur-go kronikos, tekstas (šrifto keitimai mano – E. G.).

praedictam regionem). Geriausiai Titmaro sprendimąatskleidžiatolesnisjopasakoji-mas(žr.1-ąlentelę):nužudytųmisionieriųkūnusišpirkoLenkijosvaldovas,tairodojointeresųzonąirkartunerodoRusijosbeijos interesų (apiekuriuosXIa.pradžiojeiki šiol dar nieko nepasakė ieškantieji jųporeiškio Lietuvoje).

Pirmojo Lietuvos paminėjimo požiū-riuXI–XIII a. vokiečių naratyvistika darnėragalutinaiapžvelgta.Remiantistuo,kąšiuometužinome,galimakonstatuoti,kad„kvedlinburginė“ (Titmaro pakoreguota)Prūsijaplito:jąnaudojaiki1057m.tęsia-

21

maViurcburgokronika(žr.pabrauktą1-oslentelės3-iosiospoz.tekstą),išpastarosiosjau vėliau perimaFrutolfas irEkehardas7. Šių kronikų tekste esantys Titmaro nepa-naudoti Kvedlinburgo analų žodžiai (plg.1-ą lentelę) leidžiamanyti,kad jųautoriaitais analais ir naudojosi, bet tai jau siejasi ir suklausimu, ar jiemechaniškaiperkėlėTitmaro Prūsiją, ar patys taip analogiškai koregavo,bettaispręstibūtųdarperanksti.Titmaro korekcija logiškai kyla iš to meto vokiečiųPrūsijossampratosirnepamirština,kad savo laiške Henrikui II Brunonas sakosi keliausiąsįPrūsiją8.Visataileidžiatvirtin-ti,kadjauXIa.viduryjegalimakalbėtiapieVokietijoje(labiausiaijosnaracinėjeraštijo-je)susiklosčiusiąBrunonomikrohagiogra-fiją, lokalizuojančią šventojo žūtį Titmaro Prūsijospagrindu.Kartugalimakonstatuo-ti,kadyraužfiksuotaBrunonoKverfurtie-čiolegendosplitimotokiupavidaluatvejų.Visa tai galima pavadinti ir legendos versija (nors apskritai versijų peržiūrėjimo, ge-riaunesusipažinęs sumilžiniškuvokiečių,irnetikjų,šaltiniųpalikimu,kolkasnesulinkęsskatinti).Jeijautekoužsimintiapieversiją, tai, nepamirštant tokio įvardijimosąlyginumo,prisimintina,kaddviejųXIa.hagiografinių šaltinių (Viperto pasakojimoir Petro Damianio „Šv. Romualdo gyveni-mo“fragmento)jaipriskirtinegalime.Ne-kalbantapiekitką,tailabiautikkankinystės tipometmenys(ypačVipertopasakojimas).Vienintelis nepriekaištingas hagiografinisšaltinis yra vėlyvas „Šv. vyskupo ir kan-kinio Brunono gyvenimas ir kankinystė“(nepretenduojupateiktisutrumpintąjoįvar-dijimą;darbotvarka,žinodamasgrynaisą-

71009metai,p.99–101,103–105.Tąpatįrandameirpo1197m.surašytojeKelnokarališkojojekronikoje– ten pat, p. 136.

8Plačiauapietaižr.DTD,Vietojeįvado.

lyginįjopobūdį,naudojauirnaudojuKver-furto rankraščio pavadinimą9). Kverfurtorankraštis yra vokiečių (labiausiai saksų),bent jau Lietuvoje netirtos, šv. Brunono mi-krohagiografijos sudėtingos ir ilgos raidosrezultatas.Šios raidos ištakos siekiaXI a.pradžią,vokiečiams(vakarų)slavųetninia-me masyve dar tik pradedant skirti lenkus irčekus;otoliauširaidavykonutrūkusŠv.Romos imperijos atnaujinimui, nesiklostant šv. Brunono ar jo relikvijų kultui, ne tiekfiksuojant galimą informaciją apie jo žūtį,kiek pamirštant šios informacijos esmę10. Anksčiausiasžinomasišjossusikūręstikrashagiografiniskūrinysyrašaltiniuosemini-ma,betneišlikusi„Brunonodarbųknyga“.ApiejądukartusužsimenaNinburgoabatoArnoldo1134–1142/4m.parašyti„Magde-burgoarkivyskupųdarbai“11. Trys šio vei-kalo paragrafai, kuriuose kalbama apie šv. Brunoną, pateikia kai ką apie šią „Darbųknygą“pasakantįtekstą(2-alentelė).

2-os lentelės 1-oji ir 3-ioji pozicijos(10-asis ir 15-asis paragrafai) tarpusavyje nedaugskiriasi.Juoseirrandamežodžius(išskirtus kursyvu), mininčius Brunono darbų knygą.Vienodais žodžiais čia api-brėžiamas ir pats Brunono nužudymas.TokiąformuluotęužtinkamedarXIa.aš-tuntajame–devintajame dešimtmetyje su-rašytoje Marijono Škoto kronikoje12 (ja XIIa.pradžiojesekaSigebertasŽamblie-tis13)irSenųjųKrokuvosanalųXIIIa.re-dakcijoje14. Labai tikėtina, kad arnoldas,

9 DTD, Hippolyte’ąDelehayepasklaidžius(toliau–HD), passim.

10 Ten pat, §5a-l.11 1009 metai, p. 107, 108, 110.12Tenpat,p.91,92:„Brunepiscopusmartirizatus

est.“13 Ten pat, p. 95, 96: „Bruno episcopus marty-

rizatur.“14Tenpat,p.147,148:„Brunoepiscopusmartiriza-

tusest.“

22

Poz. Leidinys Prgrf. Tekstas 1 1009 metai,

p. 108 §10 Inter quos et regie stirpis Wogitech, ed et ab ipso archiepiscopo

equivoco nomine dictus adelbertus, emicuit, qui postea Pragensis episcopus glorioso martirio coronari meruit. Cuius consodalis sanctus Bruno, qui et Bonifacius, nobilitate et meritis illi per omnia simillimus, dum passionem et actus ipsius scribendo miratus est, ipse nichilominus archiepiscopus gentium pari agonis triumpho subsequenter in confinio Ruscie et Litue regionum laureatus est. Hic sanctus Bruno, qui et cognomento Bonifacius dictus est, de castro Querenvorde oriundus, sicut pater eius Bruno dicebatur, mater Yda, frater Gevehardus, prius quidem sanctiMauriciiMagdeburgensiscanonicus,posteaveroinpallacioregisassumptus, sed fugiens seculum cumdeliciis suis, ut sibi lucrificaretChristum, apud Ytalie heremum cum beatis consociis Benedicto atque Iohanne in monastica religione perfectissime conversatus, deinde a Romano pontifice ad regem Hinricum [!] et archiepiscopum Daghenonem [!] directus, ab ipso archiepiscopo in archiepiscopum gencium est consecratus; quibus dum fidem Christi predicaret, ab ipsis gentibus est martirizatus, sicut indicat liber gestorum eius.

2 1009 metai, p. 108, 110

§14 Hoc eciam tempore sanctus Bruno, nobilis de Quernforde oriundus, in MagdeborgsacrislitteriseruditusetaregeetpopuloinarchiepiscopumTreverensem ordinatus, causa devocionis limina sanctorum... a Leone papa Ungariam predicando fidem mittitur; ubi felici itinere Pragecivitatem Bohemie divertens, per byennium Christum euvangelizansibidem in ignem intrans pro vera fide stetit integrum diem et noctem; secundo die primo mane corpore et vestimentis illesus quasi de rore flante progreditur, et populus multus ad Christum convertitur. Post hec in Ungaria veniens et multos convertens, missam celebrans, miles barbarorum ei manum, qua sacrificium benedixit, abscidit, que moxpendens in aereut divinitusultra signa faciens super sancta16.Kal.Marciicapitetruncaturetsicmartiriocoronatur.

3 1009 metai, p. 110

§15 Hic [Tagino] in tempore desiderabili sui sacerdotii consecraverat episcopos, Havelbergensi ecclesie Ericum quartum, MerseburgensiWipertum tercium, eoque defuncto Thietmarum venerabilem, doctissimum atque nobilissimum, quartum sanctum quoque Brunonem, cognomento Bonifacium, prius quidem Sancti Mauricii Magdeburgcanonicum, postea vero in palatio regio assumptum, sed fugientem cum deliciis suis seculum, ut sibi lucri faceret Christum, sicque apud Italie eremum cum beatis sociis Benedicto atque Iohanne in monachica religione perfectissime conversatum, deinde a Romano pontifice ad regem Heinricum et eundem archiepiscopum directum, consecraverat archipresulem gentium eique, quod [ab] apostolico detulit, circumposuerat pallium; qui post hec signis clarus pro Deo ab ipsis gentibus cum suis est martirisatus, sicut indicat liber gestorum eius veraci relatione conscriptus. Iste beatus, sicuti premisimus, de castro Querenvorde fuit oriundus, pater eius Bruno dicebatur, mater Ida, frater Gevehardus.

2 lentelė

23

užsimindamasapieBrunonodarbųknygą,cituojairjosžodžiusapienužudymą.TaipnesakoneiKvedlinburgoanalistas(-ė),neiTitmaras(plg.1-ąlentelę).Kvedlinburgie- čio(-tės)pėdsakąrodytų15-ojoparagrafocum suis (išskirta paryškintu šriftu; Titma-rasčia rašocum sociis – žr.1-os lentelės2-ąją poz.). Neabejotinai Kvedlinburgoanalai kartojami 10-ajame paragrafe (2-os lentelės1-ojipoz.,paryškintasšriftas),ta-čiaupakutinisšiosgrupėsžodis(regionum) jau rodytų ir Titmaro (plg. 1-os lentelės2-ąją poz.) įtaką. Svarbios (žūvant) laikoirbūdoaplinkybės„kaiskelbė“sutapimas(1-os lentelės 2-oji ir 2-os lentelės 1-ojipoz.; pabrauktas paryškintas šriftas) irgisakytų,kadTitmarasnaudotas,betperim-tane leksika,omintis.Todėlbiografiniaiduomenys (tėvo irmotinos vardai,Kver-furto paminėjimas) į „Magdeburgo arki-vyskupųdarbus“galėjopatektiirneišTi-tmaro(čiaminimiBrunonobrolisGebhar-das,Kverfurtas,nurodomasbuvimasMag-deburgo arkivyskupijos kanauninku, o to nerasimeTitmarokronikoje).Matomesniuskirtumu reikėtų laikyti Titmaro nepami-nėtąvienuoliškąBonifacovardą,ko,beje,nepamiršo padaryti net lakoniškasis(-oji) kvedlinburgietis(-ė). Ypač pažymėtinasMendzirečės eremitų Benedikto ir Jonoįtraukimas į „Magdeburgo arkivyskupųdarbus“ (žr. 2-os lentelės 1-ąją ir 3-iąjąpoz.). Tai pagrindiniai Brunono „Penkiųbrolių gyvenimo“ herojai15. Brunono pa-

15Vienaiškūriniovietų,geraiparodančiųgiluminiusautoriausjausmussavoslaviškųjųmisijųbendražygiams– Pomniki dziejowe Polski (toliau – PDP),Warszawa,1993,ser.now.,t.4,cz.3,s.39:„Ethocnonnegligenterualde metuendum est, quia cum sicut uirtus culpam sic sepe culpa soleat generare uirtutem, quod me spiritus ua-gationis cogitare uel suadere iussit, illum spiritus sanc-titatis me relicto in Scauoniam direxit, secundum illud psalmiste:Longeapeccatoribussalus.“

skyrimas genčių (misijų) arkivyskupugeraiparodo,kad tąpatįdalykąTitmarasir Arnoldas mato savaip (žr. paryškin- tąpabrauktąkursyvą1-oslentelės2-ojojeir2-os lentelės1-ojojebei3-iojojepoz.).Pirmojo teigimu Brunonas, gavęs popie-žiaus sutikimą, atvyko pas karalių, pasi-prašėįšventinamasvyskupuir,karaliuilie-pus, arkivyskupas jam suteikė šventimusbei įteikė jopatiesatsineštąpalijų.Pasakantrojo,popiežiuskandidatąnukreipėpaskaraliųirarkivyskupą,opastarasisįšventi-nojįgenčiųarkivyskupu.Titmarasaprašorealią situaciją: popiežius siūlo, karaliusskiria.Arnolduipopiežius skiria, karalius(ne)pritaria: jo laikams tai reali (po Vorm-so konkordato) situacija, bet juk Brunono laikais taip nebuvo.

„Šv. Brunono darbų knygos klausimas“

IrTitmaras, irArnoldas rašėminiatiūrinįšventojo gyvenimą (konstatuodami ir kan-kinystės faktą). Abiem atvejais tai buvodienos aktualijos improvizacijos, skirtosdidesnės apimties veikalui.Tas pats aba-tas Arnoldas (žinomas ir kaip AnalistasSaksas) parašė vad.Analisto Sakso kro-niką(XIIa.penktojodešimtmečiopirmo-ji pusė) irMagdeburgo analus (baigti iki1148 m.)16. Šiuose darbuose esančiuosešv. Brunono gyvenimo aprašymuose ne vienojevietojeTitmarastiesiogpažodžiuinurašinėjamas,otaigeraiparodoimprovi-zacinį tokių tekstų pobūdį.Tačiau nepai-sant suartėjimosuTitmaru, ir šiuosedar-buose išlieka Lietuvos ir Rusijos paribys, kaip ir „Magdeburgoarkivyskupųdarbų“10-ajame paragrafe:

16 1009 metai, p. 113, 114, 116, 119, 120.

24

„Magdeburgo arkivyskupų darbuo-se“todarnedaręs(žr.2-ąlentelę),Sakso1106 m. ir Magdeburgo analų įrašuose (3-ioslentelės2-ojiir3-iojipoz.)Arnoldasrašo apie nukirstas Brunono rankas ir ko-jas.1009m.įrašetodarnėra(3-ioslente-lės1-ojipoz.).Rankųirkojųpaminėjimaskartoja Viurcburgo ir ją sekusias kroni-kas(plg.1-os lentelės3-iąjąpoz.).Sakso1106m.įrašeBrunonopalydovųskaičius(manipuliuojantpustuzinioseka)padidėjaiki24(3-ioslentelės2-ojipoz.).„Taisomi“KvedlinburgoanalaiirTitmaras.„Magde-burgoarkivyskupųdarbuose“skaičiusne-nurodomas(2-alentelė),oSakso1009m.įraše ir Magdeburgo analuose paliekama18(3-ioslentelės1-ojiir3-iojipoz.).Lygi-nantAnalistąSaksąirMagdeburgoanalus,kurių Titmaras tiesiog nurašinėjamas, su10-uojuir15-uoju„Magdeburgoarkivys-

kupųdarbų“paragrafais(galimakalbėtitikapienedidelįjopoveikįjiems),reikiaprisi-minti,kadkaiptikšiojetųparagrafųtekstovietojepaminima„Brunonodarbųknyga“(žr.2-oslentelės1-ąjąir3-iąjąpoz.).To-dėl pastabą „kaip nurodo“ (sicut indicat) galimataikytiskaičiausnenurodymuišioje„Knygoje“bent jaukaipsvariąalternaty-vą(juolabiautaipasakytinaapierankųirkojųnenurodymą).Darytitokią„Knygos“prielaidą kitoms šių tekstų vietoms, bentjau šiuo metu, dar būtų rizikinga (beje,Sakso kronikoje irMagdeburgo analuoseArnoldasapie„Knygą“neužsimena).La-baitikėtina,kad„Brunonodarbųknygoje“nebuvo nurodyta ir šventojo žūties data:„Magdeburgoarkivyskupųdarbų“10-asisir 15-asis paragrafai jos nemini (žr. 2-oslentelės 1-ąją ir 3-iąją poz.).Datą randa-me14-ajameparagrafe,kuriame„Knyga“

3 lentelė

Poz. Šaltinis Leidinys Tekstas 1 analistas

Saksas, 1009 m.1009 metai, p. 114, 116

Cum igitur in confinio Ruscie et Litue predicaret, primo abincolisprohibetur,etplusewangelizanscapitur,etamoreChristi, qui eclesie caput est, 16. Kal. Martii mitis ut agnus decollatur, cum 18 sociis suis.

2 analistas Saksas, 1106 m.

1009 metai, p. 116

Dehinc in 12 conversionis ac inclite conversationis sue anno ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare, sed spinis pullulantibus, horida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predicte regionis et Ruscie et Litue cum predicaret, primo ab incolis prohibetur, et plus ewangelizanscapitur;deindea paganis manibus ac pedibus precisis, ac tandem capite plexus, cum suis 24 inclitus martir 16. Kal. Marcii celos petiit.

3 Magdeburgoanalai, 1009 m.

1009 metai, p. 120

Dehin 12 conversionis ac conversationis sue anno in Pruciam pergens, steriles agros semine divino studuit fecundare, sed spinis pullulantibus, horida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predictae regionis Rusciae et Lituae cum predicaret,primoabincolisprohibetur,setplusęwangelizanscapitur, deinde a paganis primo manibus ac pedibus precisis tandem capite plexus cum sociis suis numero 18, 7. Idus Marcii martir inclitus coelos petiit.

25

neminima (2-os lentelės 2-oji poz.). TaiTitmaro nurodoma vasario 14-oji. arnol-dastaippatjąįrašoSaksokronikoje(3-ioslentelės 1-oji ir 2-oji poz.; lentelės datosišskirtos kursyvu).

Reikėtų atskirai paminėti patį vėliau-siąArnoldo –Magdeburgo analų – įrašą(žr. 3-ios lentelės 3-iąją poz.). Čia benedaugiausia panaudota Kvedlinburgo ana-lų teksto (plg. 1-os lentelės 1-osios poz.ir 3-ios lentelės 3-iosios poz. kursyvus).Išlaikytidaugkurkitur„nutrupėję“irca-pite plexus ar petiit coelos.Šiuopožiūriuprisimintina ir Viurcburgo kronika (1-os lentelės3-iojipoz.)beijossekiniai,tačiaučiadar„atsirado“kankiniogalūnės.Mag-deburgo analuose jos irgi aprašomos, ta-čiausugrįžtamairprierealaus18palydo-vųskaičiaus(žr.pabrauktus3-ioslentelės3-iosios poz. žodžius). Labiausiai įsidė-mėtinasdatavimas:vėliausiamesavoįrašeArnoldasgrąžinaprimirštąkovo9-ąją.

Brunono žūties lokalizacija Arnoldodarbuose aptartina atskirai. Labiausiai čianaudojamasTitmarotekstas,tačiau„Mag-deburgo arkivyskupų darbų“ 10-ojo paragrafo (2-os lentelės 1-oji poz.) irSaksokronikos1009m.įraše(3-ioslentelės1-ojipoz.)PrūsijaatkeičiamaLietuvaarbavirs-taRusija,oSaksokronikos1106m.įrašeir Magdeburgo analuose Lietuva atsiran-dagretaRusijosirPrūsijos(3-ioslentelės2-oji ir 3-ioji poz.).Arnoldasnėranuose-klus, bet darosi aišku, kad Lietuvos pašali-nimas jo netenkina ir jam, ko gero, svarbiau yranurodyti ją,onePrūsiją.Mininčiuose„Brunonodarbųknygą“„Magdeburgoar-kivyskupų darbų“ 10-ajame ir 15-ajameparagrafuosenurodomostik„gentys“(10-ojo paragrafo Rusijos ir Lietuvos paribys – Titmarotekstokartojimopadarinys),tačiau

suvisašialokalizacijųsekanedera14-asisparagrafas: čia Brunonas žūvaVengrijoje(2-oslentelės2-ojipoz.).

„Magdeburgo arkivyskupų darbų“ paragrafai – geriausias fragmentiško kompi-liavimopavyzdys.Gramatiškaisusietassugentimis (pagonimis)„Brunonodarbųkny-gos“paminėjimas(2-oslentelės1-osiosir3-iosiospoz.kursyvas)leidžiamanyti,kadjojejomisirlokalizuojamakankiniožūtiesvieta. Ji (įrašo ribose), atrodo, netrukdo(koreguoto) Titmaro lokalizacijai. 14-aja-me paragrafe „Knyga“ neminima. Aki-vaizdu,kadšisparagrafasfiksuojakitokiosšventojo žūties vietos mikrohagiografinęversiją.JospagrinduirsusiklostėKverfurto rankraštis17. Būtent su 14-uoju paragrafupirmiausiareikiasietiH.Kauffmannonu-rodymą,kadpirminė Kverfurto rankraščio redakcija atsirado sujungus „Magdeburgoarkivyskupųdarbus“sušventojokankinys-tės aprašymu (parodomu „Šv. Romualdogyvenimo“ ar panašaus kankinystės siu-žeto teksto)18, taigi lyg ir nevestinu iš tos mikrohagiografijos, kurią atspindi 10-ojoparagrafoirSaksokronikosarMagdebur-goanalųįrašai.Tačiauįvardijantisšventojožudikaisgentis 15-asis paragrafas mini ir „Brunonodarbųknygą“.O10-ajamepar-agrafe„telpa“irRusijos–Lietuvosparibis,ir gentys. Nenorint laikyti arnoldo 10-ojo paragrafoprieštaraujančiupačiamsau,rei-kia sutikti,kadčia irpagonys (gentys), ir lietuviailaikomiBrunonožudikais.Arga-lėjoArnoldasžudikaislaikytikitojeparibiopusėjebuvusiusrusus?Nepamirškime,kadtai vyko jauXII a.Kad ir kaip ten būtų,

17 DTD, HD, §5i-l.18 Vita et passio sancti Brvnonis episcopi et mar-

tyrisqverfordensis.Ed.H.Kavffmann(toliau–HK)//Monumenta Germaniae Historica, Scriptorum series,t. 30, prs. 2, fasc. 3. Lipsia, 1934, p. 1357.

26

kaiprodo2-osir3-ioslentelėstekstai, taibūta įdėmiai (fragmento ribose)dirbančiožmogaus.

Nors Arnoldo įrašai nerodo genčių ir lietuvių priešpriešos, Kverfurto rankrašty-jetaippažymėtųjaunerandameneivienų,neikitų.Čiabuvopasirinktas„Magdebur-goarkivyskupųdarbų“14-asisparagrafas,tačiau negalime tvirtai pasakyti, kad tokįpasirinkimąlėmė(arjonelėmė)„Brunonodarbųknyga“.Vienuarkituatvejulietuviai,prūsaiirrusaiįKverfurto rankraščio užuo-mazgą, vis dėlto, nepateko, tačiau supas-taraisiais taip atsitiko tik iš dalies, nes „Šv. Romualdogyvenimas“(arjamgiminingastekstas) Brunono žūtį kaip tik lokalizuojaRusijoje.Vadinasi, tokiu atveju kažkuriuoetapu redaguojant Kverfurto rankraštį rei-kėjonuspręsti, ar lokalizuoti šventojožūtį„Magdeburgoarkivyskupųdarbų“nurodo-mojeVengrijoje(galČekijoje),arkažkienonurodomojeRusijoje.Pastarojilokalizacijabuvo atmesta. 1235 m.–XV a. pirmojojepusėjesurašyta„Kverfurtokolegijosbažny-čiosfundacija“užsimenaapieŠv. Brunono kankinystės istoriją19, iš to galime spręsti,kad joje buvopanaudotas kažkuriokanki-nystės tipohagiografiniokūriniotekstas.Išžinomų„pusinių“hagiografiniųkūrinių(arkūriniais laikomųpasakojimų)Rusijąnu-rodo tik Petras Damianis.

Jaubuvopažymėta,kadreikiaskirtidvi„Šv.Romualdogyvenimo“Rusijas:26-ojoparagrafo krikščioniškąją ir 27-ojo – pa-goniškąją20. Brunono mikrohagiografijossiužete(išbandymaslaužu,krikštas,nužu-dymas) susiduriame su pastarąja. BūtenttokiąRusijąlokalizuodamasatmetėpirmi-

19 1009 metai, p. 151, 156: „sicut passionis eius referthistoria.“

20 DTD, DH, §5b.

nėsKverfurto rankraščio redakcijos, atsi-radusios tikXII a.21, autorius ar kažkurisvėlesnis perredaguotojas. Jis irArnoldas,žinoma,matėXIIa.ardarvėlesnęRusiją.Betlygiaitaippatjiegalėjomatyti(jeiaps-kritaimatė)irXIIa.,t.y.nekvedlinburgie- čio(-ės),Lietuvą.Atitinkamai reikėtų kal-bėti ir apieLietuvos irRusijos paribį, ta-čiau čia iškyla Lietuvos priklausomybėsklausimas. Chronologiškai šią priklauso-mybę„įrėmina“1040(1044)m.Jaroslavožygio(-ių) paminėjimas(-ai), paremtas(-i)nurodymu, kad XII a. pradžioje renkamaduoklė,ir1131/2m.nesėkmingurusųžy-giuįLietuvą,rodančiujosišsivadavimą22. Aržinojošių įvykiųir jųpadariniųatgar-siusArnoldas ir jeigu(kada irkiek)žino-jo, tai kiek šios žinios lėmė jo autoriniussprendimus?Kolkastegalimakonstatuoti,kad redaguojant Kverfurto rankraštį lokali-zacinįpasirinkimągalėjolemtinetikšiossubtilybės, bet ir „Magdeburgo arkivys-kupų darbų“ 14-ojo paragrafo atspindima šv.Brunonomikrohagiografijosversija.

Lokalizuodamas Rusijoje išplėstinįBrunono kankinystės (išbandymo laužu,vado krikšto, nužudymo) siužetą, PetrasDamianispadarotai trimisdešimtmečiaisvėliaupomisionieriausžūtiesiršimtmečiuanksčiauužobjektyviaiatmetusįjolokali-zacijąArnoldą.NelaikantVipertopasako-jimotikruhagiografiniukūriniu23, 27-asis „Šv.Romualdogyvenimo“paragrafasyrapirmas,norsgalutinaiirneišplėtotas,tokiopobūdžiodarbas.Visdėlto,pravartutarpu-savyjepalygintivisustrisišplėstiniuslau-žostebuklopasakojimus:

21HK,p.1359.22 Gudavičius E.Mindaugas.Vilnius,1998,p.130–

131.23 DTD, HD, §5g.

27

4-oslentelėstekstaiaptariatąpatįsiu-žetą,betjoįvykiaiperteikiamiskirtingaisvaizdais. Apie leksines jų bendrybes išpirmo žvilgsnio nelengva kalbėti. Gali-marastivienodosprasmėsfrazeologizmų(1-ojoje ir 2-ojoje poz. pažymėta paryš-kintu, 2-ojoje ir 3-iojoje poz. – kursyvi-niu šriftu). Bendra yra ilgas išbuvimas ugnyje(pabrauktižodžiai1-ojoje–3-iojojepoz.)24.Tokiosdetalėskiek labiaukarto-jasi1-osiosir2-osiospozicijostekstuose,bet tai nedidelis skirtumas, be to – para-lelių parinkimo kriterijai nėra labai ryš-

24 Čia galima pridurti laužo sąrangos bendrumus,sietinussu1-osiosir2-osiospozicijųtekstais–žr.DTD,HD, §6.

kūs.Atsižvelgtinairįstereotipųgalimybękiekviename tekste (ordalinį laužo atvejįjau teko aptarti25). Vis dėlto, pusiau tie-sioginę, pusiauprasminęleksinę1-osiosir 2-osios pozicijos paralelę (paryškintaspabrauktas šriftas) galima nurodyti. Visi šie požymiai leidžia kalbėti apie, gal irneintensyvų, „Šv.Romualdo gyvenimui“būdingotekstopanaudojimąsudarantpir-minęKverfurto rankraščio redakciją.Poraleksiniųparalelių4-oje lentelėjeneaptar-tose „Šv. Romualdo gyvenimo“ irKver-furto rankraščio vietose26 paremtų tokią

25 1009 metai, p. 34–35.26 DTD, §5l (414 nuor.).

4 lentelė

Poz. Šaltinis Leidinys Tekstas 1 Kverfurto

rankraštis1009 metai, p. 174

... sanctus vir Dei Bonifatius non clipeo aut galea protectus, sed signo sancte crucismunitus intrepidus igniumflammas intravit,stetit ac immobilis permansit diem integrum et noctem totam, quasi in loco frigido, ita ut nec pars saltim vestimentorum eius ardoris signo lassaretur. at vero cum secunda die primo mane de flamma quasi de rore flante illesus progredietur, illud Daviticum psallens:„Probasticormeum“,Domine,„etvisitastinocte,igneme examinasti et non est inventa in me iniquitas“, omnes quiinenarrabili rei intererant, flexis genibus mundi salvatorem in eo glorificaveruntsimulquesalutare baptismum ab eo devotissime postulavere. Sed et rex et omnes primates sui se sacre fideicommendantes ablutionem sacri fontis leti perceperunt.

2 Šv. Romual-do gyvenimas

1009 metai, p. 198

... Bonifatius ita vestitus velut missarum solemnia celebraturus, prius cum sanctificata aqua et incenso ture undique perlustransignem,deindestridentesflammarumglobos ingressus, itaexivit illesus ut nec minimus capitis eius capillus videretur exustus. Tunc rex et ceteri qui huic spectaculo interfuerunt, catervatim se ad pedes beati viri proitiunt, indulgentiam lacrimabiter petunt, baptizari se instantissima supplicatione deposcunt.

3 Viperto pasakojimas

1009 metai, p. 186, 188

Tunc iussit rex ignem accendi validissimum, et in illum proici episcopum. Episcopus autem indutus vestimento episcopali suam sedem in ignem fecit portare, et in igne super eandem tam diu sedit, quo usque a capellanis septem psalmi fuerunt decantati. Rex vero hoc videns factum mirabile cum trecentis viris credidit Deo velociter et accepit baptismum penitentiae.

28

išvadą. Galima tvirtinti, kad redaguojant Kverfurto rankraštį versija, jog veiksmas vyko Rusijoje, mikrohagiografinės Bru-nono legendos raidoje tikrai buvo atmesta antrą kartą (pirmą jos atmetimą atspindidar„Magdeburgoarkivyskupųdarbai“).

Pirma atmesta lokalizacija (veikiau –josgalimybė)RusijojeišplaukėišTitmaro(žinoma, ir Kvedlinburgo analų) Rusijosir Lietuvos (ar Prūsijos) paribio.Antrąjąmatome „Šv. Romualdo gyvenime“. 26-ojo paragrafo krikščioniškos ir 27-ojo –pagoniškosRusijospriešpriešagalėjobūtiviena lokalizacijos atmetimo priežasčių.PastarajameparagrafeįBrunonąirįRusi-josvaldovąžiūrimaiš1009m.perspekty-vos.Oiškokios26-ajame?Apievaldovąten, tiesa, tiesiogiai neužsimenama, betkaip galima įsivaizduoti šalies Bažnyčiąbe jo, juo labiau šiuo atveju, be valdovo – krikštytojo? Gal jau nereikia čia kartoti,kad tai valdžiusio šalį ir 988, ir 1009m.Vladimiro įvaizdis. O kaip su BrunonuKverfurtiečiu? Apie savo 1008 m. vizi-tą Kijeve jis pats kalba laiškeVokietijoskaraliui, ir kalba ne apie krikščioniškosRusijoskrikštą, o apiemisijų tikslais ap-lankytuspečenegus.Aiškuviena:1008m.(žinoma,ir1009)BrunonassuVladimiruapie jo irRusijoskrikštąnekalbėjo,o jeisavo 27-ajame paragrafe Petras Damia-nis miniRusijąapkrikštijusįvaldovą, taikokį kunigaikštį ir kokią chronologiją jisturi omenyje? Nežinau, ar tokius klausi-musitalųhagiografassaukėlėir,jeikėlė,kaipįjuospatssauatsakė.Tiesioginioat-sakymo „Šv. Romualdo gyvenime“ nėra.Tačiau šiame kūrinyje pasakyta kitkas:Brunonui pakrikštijus valdovą ir valdovobroliuijįnužudžius,Dievoužtainubausti

žudikai taip pat apsikrikštijo27. Labai gerai žinodamas hagiografijos kanonus, PetrasDamianisvoskeliaisžodžiais teužsimenaapieantkankiniopalaikų(rusų)pastatytąbažnyčią ir, kažkodėl pabrėždamas savoretoriniųsugebėjimųmenkumoiršvento-jonuveiktųdarbųmastoneatitikimą,kaiptik dailia retorine tirada išaukštindamas šventąjįRomualdąjomokiniųnuopelnais,užbaigiapasakojimą.Šįepilogąpalyginki-me su JonoKanaparijaus „Šv.Vaitiekausgyvenimo“ paskutiniosios redakcijos pa-baiga,kaiautoriusjaužinojoapiesavohe-rojauskanonizaciją(5-alentelė).

„Šv.Romualdogyvenimo“epilogekaiptiktrūkstašventojopalaikųteikiamusste-buklus (pagrindinė kanonizavimo sąlyga)nurodančiųžodžių(„Šv.Vaitiekausgyve-nime“jieišskirtiparyškintušriftu).OkaipBrunonasgalėjobūtipalaidotasRusijojeirten tie stebuklai vykti, jeigu Titmaras labai aiškiaipasakė,kadkankiniopalaikus įsi-gijoBoleslovasNarsusis?PetroDamianio,turbūt, nereikėjo mokyti, kokia retorikaapeitišįkeblųklausimą(juolabiaukadjodarbas buvo skirtas mokytojui, o ne vienam išparodančiųjonuopelnusmokinių).Nuokanonizacijos kabliuko ir reikia pradėtikalbą,kodėlmikro-armakrohagiografamsgalėjoužkliūtiRusijosvaldovoirBrunonoKverfurtiečio bendravimo erdvės ir laikoneatitikimai Petro Damianio užfiksuotoješventojo legendos veiksmo perkėlimo įRusijąversijoje.PetrąDamianįapieBru-nonądaugiausiainformavošv.Romualdoeremųvienuoliai(vienątokį informatoriųjis pats nurodė28). Kas jį informavo apie

27 1009 metai, p. 200: „Nam continuo poenitentiam sui criminis flebiliter expetunt, baptismi sacramentacummagnaalacritatesuscipiunt…“

28 1009 metai, p. 194: „Retulit mihi quidam senex monachus,quieumilluccomitatusdeRavennaefinibusfuerat…“

29

27-ojo paragrafo rusų karalių, sunku pa-sakyti,betDamianisnežinonet jovardo.Svarbiausia,jis„priverčia“Brunoną(priešpat jo žūtį!) šitąkaralių apkrikštyti, nors taiištikrųjųįvykoprieš20metų.

Lokalizacijos Rusijoje ir Vengrijoje santykis

Kadirkąsakytumeapiemaždaug1040m.parašytą29 „Šv. Romualdo gyvenimą“,akivaizdu,kadtuometujauplitošv.Bru-nonožūtieslokalizacijosRusijojeversija.Tuoįsitikinus,reikėtųgrįžtiprie18-osiosnuorodos ir su ja sietino „Magdeburgoarkivyskupų darbų“ 14-ojo paragrafo,geriausiai patvirtinančio H. Kauffmannoapibrėžtą Kverfurto rankraščio genezėsmodelį.Palyginkime2-os ir4-os lentelės

29 Ten pat, p. 191.

2-ąsiasbei4-os1-ąjąpozicijas:joseranda-meleksinęprasminębendrybę (pabrauktižodžiai paryškintu šriftu), siejančią „Šv.Romualdogyvenimą“su„Magdeburgoar-kivyskupų darbais“ irKverfurto rankraš-čiu, o du pastaruosius tarpusavyje sieja kurkasilgesnėžodžiųseka(4-oslentelės1-osiospoz.kursyvasbeipabrauktižodžiaipaprastušriftuir2-oslentelės2-osiospoz.pabraukti žodžiai). Išbandymą laužu ran-dametik14-ajame„Magdeburgoarkivys-kupųdarbų“paragrafe,kuriameneminima„Brunono darbų knyga“ (žr. 2-ą lentelę).Labai atsargiai vertintini, bet lygia greta neleidžiantysirkategoriškaineigtikažko-kių„Šv.Romualdogyvenimo“bei„Mag-deburgoarkivyskupųdarbų“14-ojopara-grafo(arjošaltinių)kontaktų,ryšiaiverčiamanyti, kad su įvykių lokalizavimo Ru-sijoje klausimu (jį atmetant) jau susidūrė

5 lentelė Poz. Šaltinis Leidinys Tekstas

1 Šv. Romualdo gyvenimas

1009 metai, p. 200

... super corpus quoque beatissimi martiris ecclesiam construunt. Verumtamen ego si de hoc mirabili viro cuncta, quae dici veraciter possunt, virtutum dona referre temptarem, deficeret forsitan lingua non deficiente materia. Dum igiturBonifatii virtus proprio indigeat stilo, idcirco tamen illum cum aliis Romualdi discipulis summotenus hic memorare curamus, ut ex eorum laude quam magnus vir gloriosus magister eorum fuerit demonstremus, quatinus dum celsitudo clientium auribus fideliuminsonat,quamexcelsusdoctoreorumfueritexscolaquam tenuit innotescat.

2 Šv. Vaitiekaus gyvenimas

Žr.28nuor.28 Inde uero indicio fulgide columne super corpus eius in celum usque porrecte manifestatum est corpus eius discipulis, et uenientes cum multis christianis abstulerunt corpus eius, et coniungentescaputcorporihonorificesepelierunt,etdignamecclesiam nomine eius construcserunt, ubi merita et uirtutes eius exhuberant usque in hodiernum diem. Passus est autem beatissimus Christi martyr et pontifex adelbertus octauo KalendasMaias, scilicet ut qua dieDominus IesusChristuspro homine, eadem die ipse pro eius nomine pateretur. Ipso adiuuante, cui est honor cum eterno patre et spiritu sancto et nuncetperinfinitaseculorumsecula.Amen.

30

tiek pats arnoldas (visoje šv. Brunono le-gendoje),tiektiežmonės,kuriųnuomonėirgigalėjolemti„vengriškąjįpasirinkimą“šitame paragrafe. Tai darbo sprendimas, kurio dar negalima laikyti galutiniu, kol aptartų šaltinių tarpusavio santykisnebusištirtasvisajųapimtimi.TačiaujaudabargalimapasinaudotidviemI.Leonavičiūtėssprendimaisarpastebėjimais:1.„Vengriškasis“ siužetas, kurį mato-

me „Magdeburgo arkivyskupų darbų“14-ajameparagrafe,yranevisuoseži-nomuosejųnuorašuoseirsietinassuin-tarpais,kuriųanksčiausiasdatuojamas1445–1464 m.30Vadinasi, lokalizacijaVengrijoje,kuriąmatomedabartiniameKverfurto rankraštyje, tikrai neatsirado jopaskutinėje redakcijoje ir jągalimeneabejodami„pasendinti“ (tieka quo, tiek ad quematveju)–manytijąesantbentjauXVa.vidurio.

2. Tradicines šv. Brunono legendos ver-sijas (saksų,bavarų ir italų) I.Leona-vičiūtėdarpraplėtėakvitanųversija31. TaiAdemaro Šabaniečio kronikos in-tarpas. Tiek priskiriant šį intarpą pa-čiamAdemarui (kaip daroK.F.Wer-neris),tieklaikantvėlesniu(G.Waitzonuomonė)32, jis palygintinas su Rudol-foPlikojo„Penkiųistorijosknygų“iš-trauka(6-alentelė).Ademarokronikoje (6-os lentelės1-oji

poz.) kalbama apie Prahą, Čekiją ir Ven-griją, kaip „Magdeburgo arkivyskupųdarbų“ 14-ajame paragrafe (2-os lentelės

30 1009 metai, p. 215–217.31 Leonavičiūtė I. Trys ar keturios šv. Brunono

šaltinių versijos (toliau – Trys…) // Tarp istorijos irbūtovės. SudarėA. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vil-nius, 1999, p. 19–25; 1009 metai, p. 207–213.

32 Ten pat, p. 207, 212–213; Leonavičiūtė I. Trys…, p. 21.

2-oji poz.), ir apie Rusiją, kaip „Šv. Ro-mualdogyvenime“.Sekdami(žr.33nuor.)G.Waitzu,gaunameankstesnįužžinomus„Magdeburgoarkivyskupųdarbų“intarpus,maždaugvienalaikį(XIIa.)supradinešioveikalo redakcija šv. Brunono „apsilanky-mą“ čia minimose šalyse, o laikydamiesiK.F.Wernerionuomonės,–maždaugchro-nologiškai sutampantį su Petro DamianiolokalizacijaRusijoje.Čianespręsime,iškurAdemarasgavotokiąinformacijąirkiekjiklaidinga.Akivaizdu,kadgretaromaniško-sios(PetroDamianio)hagiografijosturimeirromaniškąjąBrunonomikrohagiografiją,beje, irgi lokalizuojančią jo palaikų kapa-vietęRusijoje. „Šv.Romualdo gyvenime“apie stebuklus kalbama aptakiai, o adema-rokronikojetaidaromaužtikrintai.Iraps-kritaičiaapieRusijąžinoma daugiau, kaip rodytųbarzdotojograikųvyskupopasažas.Betarnėrašisžinojimastolygusmūsųdai-nųbarzdotų vyrų iš jūrų marių apšaukimui vikingais:jukšiojekronikojeBrunoną„nu-kankina“pečenegai.

Ademaro kronika leidžia visų trijų„Magdeburgoarkivyskupųdarbų“paragra-fų(žr.2-ąlentelę)versijaslaikytivienalai-kėmis ir reprezentuojaBrunonomaršrutoperČekiją irVengrijąpratęsimą įRusiją.BetjukįRusijąBrunonasiratvykoišVen-grijos33. Brunonas savo laiške Henrikui II sakosi išVengrijos vykęs pas pečenegus,tikmėnesį(pakeliui)pabuvęsKijeve34. Ši

33 Meysztowicz W. Szkice o świętym Brunonie-Bonifacym // Sacrum Poloniae millennium, t. 5, 1958, p. 454, 488–490.

34 Témoignage d’vn contemporain svr saint Vladi-mir pvbliè povr la premiére fois en François par le prince AvgvstinGalitzin.Paris,1861(toliau–Témoignage…),p. 26: „Ungros dimisimus et ad omnium paganorum crudelissimosPezenegosviamarripuimus.SeniorRu-torum, magnus Regno et divitiis rerum, mensem retinuit me…“

31

Poz. autorius Lei dinys Tekstas 1 adema-

ras Šaba-nietis

1009 metai, p. 208, 210

Ea tempestate Hotone [!] secundo mortuo, Hoto [!]filiuseius,terciusactuetnomine, imperio potitus est. [...] Etenim erant ei duo episcopi reverentissimi, sanctus videlicet adalbertus, archiepiscopus de civitate Pragra [!], quae est in provincia Bevehem, sanctus etiam Brunus episcopus de civitate Osburg, quae est in provintia Baioarie, consanguineus eiusdem imperatoris. Nam sanctus adalbertus parvus statura, sanctus Bruno procero corpore erant. [...] Quod exemplum eius [adalberti] secutus Brunus episcopus, petiit imperatorem, ut pro eo iuberet consecrare in sede suo episcopum quem elegerat, nomine Odolricum. Quo facto, et ipse humiliter abiit in provinciam Ungriam, quae dicitur alba Ungria ad differentiam alteri Ungrie Nigre, pro eo quod populus estcolorefuscovelutEtiopes.[...]SanctusautemBrunusconvertitadfidemUngriamprovintiam,aliam,quevocaturRussia.RegemUngriebaptizavit,qui vocabatur Gouz, et mutato nomine in baptismo Stephanum vocavit,quem Oto in natali protomartiris Stephani a baptismate excepit, et regnum ei liberrime habere permisit, dans ei licentiam ferre lanceam sacram ubique, sicut ipsi imperatori mos est, et reliquias ex clavis Domini et lancea sancti Mauriciieiconcessitinproprialancea.Rexquoquesupradictusfiliumsuumbaptizare iussit sanctoBruno imponenseinomensicut sibiStephanum.EtipsifilioeiusStephanoOtoimperatorsororemEenrici,posteaimperatoris,inconiugio dedit. at vero sanctus Brunus cum ad Pincenates properavisset, et Christum praedicare cepisset illis, passus est ab eis, sicut passus fuit sanctus adalbertus. Nam Pincenati diabolico furore sevientes, viscera omnia ventris per exiguum foramen lateris ei extraxerunt, et fortissimum Dei martirem perfecerunt. Corpus eius Russorum gens magno precio redemit, et in Russia monasterium eius nomini construxerunt, magnisque miraculis coruscare cepit. Post paucos dies quidem Grecus episcopus in Russiam venit, et medietatem ipsius provintiae, quae adhuc idolis dedita erat, convertit, et morem Grecum in barba crescenda et ceteris exemplis eos suscipere fecit. Odolricus autem, qui sancto Bruno succeserat, ad Dominum migrans, magnis virtutibus clarere meruit. Ideoque monasterium foris civitatem Osburg eius nomini construxit episcopus item Brunus, successor eius, frater Eenrici [!] imperatoris.

2 Rudolfas Plikasis

Žr.34nuor.*

Ipso igitur in tempore mortuus est predictus Otto imperator, suscepitque filiuseius,secundusvidelicetOtto,eundemimperium,quodsatisstrenuedum adviveret rexit. Eodem ergo imperante venerabilis pontifex adalbertus ex provintia quae lingua sclavorum vocatur Bethem, in civitate Braga regens ecclesiam Sancti martiris Vitisclodi, egressus ad gentem Bruscorum ut eis verbum salutis predicaret, dumque apud eos plurimam egisset predicationem, multique ex eis converteruntur ad fidem Christi, predixit suis quoniamin eadem regione martirii coronam esset accepturus, ac ne paverent eis pariter indicavit quia preter ibidem nemo ex eis erat perimendus. Contigit enim ut die quadam, precipiente eodem episcopo, quedam profana arbor, sita iuxta fluvium, cui etiam superstitiose immolabat universum vulgus,videlicet excisa convelleretur. Constructoque ac sacrato in eodem loco altare missarum solempnia per se episcopus explere paravit. Qui, dum in ipsis sacramentis peragendis esset constitutus, ictibus iaculorum ab impiis perfossus, tandemque sacrum sollempne peractum simulque presentis vite imposuit terminum. Denique discipuli eius, accepto corpore sui domini, illud secum ferentes in propriam sunt reversi patriam. Cuius etiam meritis usqueinpresenslargiunturhominibusplurimabeneficia.

6 lentelė

* Imta iš: Dąbrowska E.Clunyaśw.Wojciech.RelacjaHistoriae libri quinqueRudolfaGlaberaomęczęństwieśw.Wojciecha//KwartalnikHistoryczny.2003,roczn.110,zesz.3,s.5.

32

„smulkmena“neatsispindiAdemarokroni-koje, lygiai kaip nematome kokio nors po-veikio,laiškoautoriuiužsiminusapiesavosusitikimąsukaraliausbroliu(irgiBruno-nu35; ademaras vietoj jo augsburgo vys-kupu„paskiria“šv.Brunoną).Irvisdėlto,laiškeužsimintaapieVladimiroturtus36, o „Šv.Romualdogyvenimo“rusųvaldovassiūlosigausiaiapdovanosiąsmisionierių37. Galima tai gretinti?Pritarus prisimintina,kad Brunonas sakosi raginamas Boleslovo pamokslautiprūsams38, bet Damianis kal-ba apie rusus. ademaro intarpe veikiausiai kažkas siejasi su Brunono laišku, tačiaunesiryžtuspręsti,kastailemia.Aiškuvie-na:įvykiolokalizacijaČekijojeirVengri-jojesusipinasulokalizacijaRusijojeiršissusipynimasatsekamasnevėliaukaipnuoXIIa.vidurio.

Ademaras sugretina šv. Vaitiekų iršv. Brunoną kaip imperatoriaus misionie-riusirpabrėžiaBrunononorąsektiVaitie-kaus pėdomis. Kverfurto rankraštyje jau-čiama Jono Kanaparijaus „Šv. Vaitiekausgyvenimo“įtaka39. Trys paskutiniai Rudol-foPlikojotekstosakiniai(6-oslentelės2-ojipoz.) faktiškai sutraukia šio „Gyvenimo“pabaigą40. Bet šis tekstas antruoju sakiniu „veda“Vaitiekų pas prūsus tiesiai iš Pra-hos. ar sueina šios Vaitiekaus ir Brunono Prahosparalelėsįvieną„Magdeburgoarki-vyskupųdarbų“Prahos liniją?Labai tikė-

35 Ten pat, p. 30: „Erat vester optime carus epis-copud Bruno, cum moram facerem in terra Ungro-rum…“

36Žr.36nuor.37 1009 metai, p. 196: „ipse paupertatem eius largis-

simadivitiarumliberalitateditaret.“38Témoignage…, p. 56: „Bolezlavus, qui viribus

animietcorporisconsolarimeadconuertendosPruzoslibentissimevoluit…“

39 DTD, HD, §5l-n.40PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.83–84.

tina,kadRudolfoPlikojotekstoatsiradimąlėmėtai,kadčekaišv.Vaitiekauspalaikusatsivežė į Prahą ir bandė XI a. ketvirtojodešimtmečiopabaigojeįsteigtičiaarkivys-kupiją41.Galšiųįvykiųatgarsiuoseirglūdišv.BrunonomaršrutoperČekijąirVengrijąištakos? RudolfasPlikasismirė 1047m.,aptariamas jo pasakojimas yra pirmoje jo kronikos knygoje, naujausia jo kronikos re-dakcija buvo surašyta 1041 m.42 Tai ta pati kaip„Šv.Romualdogyvenimo“atsiradimochronologija.Nuošiosdatosgalimakalbė-ti apie „Magdeburgo arkivyskupų darbų“14-ojoparagrafoversijosužuomazgą.Apiepačiąšiuometususiformavusiąversijądarnesiryžčiautaipmanyti.Ji,kogero,„veikė“jauXII a.Nebentneabejotinai teisusbūtųK.F.Werneris.

PetruiDamianiuišiversijaneturėjoįta-kos, pasak jo, Brunonas pas rusų karalių patekokeliaudamasperPrūsiją.TitmarasrašoeidamasperPrūsijąpatekęsįRusijos ir Lietuvos paribį. Brunonas buvo kanoni-zuotasneanksčiaukaip1019m.43, bet ne šikanonizacijalėmėžūtiesversijųklosty-mąsi.Kiekatrodo,nuošalyjenuovisošioklostymosi liko Viperto pasakojimas arba Tegerno rankraštis. Kankinystės siužetoelementai(išbandymaslaužu,vadokrikš-tas,šventojonužudymas)jametokiepatys,tačiau savo savybėmis skiriasi nuo visųversijų.VipertasnurodoįvykiusPrūsijoje,norspatijoasmenybėnėraaiški.2009m.birželio antroje pusėje atsitiktinai nukly-dau į Lietuvos istorijos forumo svetainęir ten perskaičiau vieną jo dalyviomintį.Keliama prielaida nepadarė įspūdžio, betliepos pradžioje kažkodėl ją prisiminiau

41 Dąbrowska E.Min.veik.,p.5–13.42 Ten pat, p. 5–6.43Žr.DTD,HD,483nuorodairjosaptarimas.

33

ir dabar manau, kad ji yra verta dėme-sio.PrielaidadaromadėlVipertominimovado vardo Nethimer: Tegerno tekstas yra nuorašas, kuriame klaidingai užsifiksavoprotografo Vlethimer.TrysKarolingųma-juskulo lazdelės iš tikrųjųgalėjobūtine-grabiaiparašytosarklaidingaiįskaitytosiršiuo atveju iš principo nesu linkęs tokiaiprielaidai prieštarauti, nors prielaida ir lie-katikprielaida.AbejoniųgalisukeltipatsV majuskulas.Jisnebūtinaigalėjobūtipa-rašytas.Beto,tokiuatvejulabiautikėtinasmajuskulas W, o ne V44,taigireikiakalbėtineapietris,oapiepenkiaslazdeles.Tačiau,šiaip ar taip, iškyla Vladimiro, taigi ir rusų nusiklausymo prūsų (perteikėjo, Tegernobenediktinų irpan., irpan.)klausimas.Okodėl,net irgerainusiklausiusprūsų,čianegalėjo būti minimas Vladimiras? JukPetrasDamianisnežinotokiovardo,norsrašoapieRusiją.Tiesa,tailabaimįslingaRusija,bettaijuolabiaugalėjonulemtiirmįslingoVladimiro atsiradimą labaimįs-lingoperteikėjopasakojime.

Priėmus aptartąją prielaidą, sustiprėtųRusijostikimybėKvedlinburgoanalųRu-

44 Titmaro kronikoje rašoma Wlodemirus – Thiet-mari merseburgensis episcopi chronicon. Hannovera, 1889, p. 96, 236,

sijos ir Lietuvos paribyje. Bet tokiu atveju iškarto iškiltųkitasklausimas:kamaps-kritaireikėjominėtikažkokiąniekamne-žinomąLietuvą.Titmarastaipirpasielgė,tikvertindamasneRusiją,oPrūsiją.Otaibuvolabailogiška:jukkalbėtaapieLenki-jos (nors irmenamų) interesųzoną.TadavėlreikėtųpradėtivisąkalbąnuoBrunonopalaikųirjolaiškoHenrikuiII.

Apibendrinanti išvada

Brunono Kverfurtiečio žūties lokaliza-cijos versijos analizuotinos tik susiejushagiografinius kūrinius ir mikrohagio-grafiją. Būtent tai padarę galime kalbėtiapiepradinęprūsiškąją(slepiančiąsavyjelietuviškąją), dokumentuojamą nuoXI a.antrojo ketvirčio rusiškąją ir neabejotinainuo XII a. pirmosios pusės paliudijamąvengriškąjąversijas.Dvipastarosios„ati-trūksta“nuopradinėsir taimažinajųpa-tikimumą.Atliktąversijųapžvalgągalimalaikyti tik preliminaria, nes apžvelgti tikBrunono Kverfurtiečio problematiką api-mantysšaltiniųtekstai.Platesnesirtvirtes-nes išvadas bus galima padaryti tik išana-lizavus šaltinių informacijos santykį visašiųšaltiniųapimtimi,otaipareikalausnevienosistorikųkartosdarbo.

Die Hagiographie des heiligen Bruno bilden drei Werke. Zwei von ihnen gehören dem Marterungs-typus (Passio): der Wipertsbericht (die 1. Hälfte des 11.Jh)und“DasLebendesheiligenRomuald”vonPeter Damiani (die 40. Jahre des 11. Jh.). Das dritte – ein Gesamtwerk der Lebens- und Marterungsbe-schreibung (Vita et Passio) – ist nur in einer späten Querfurter Redaktion (die Wende des 15. und 16. Jh.) erhalten. Die Ortsfesstellung der Ereignisse Wiperts

DIE MIkRohAgIogRAphIEfRAgE DEs hEILIgEN BRuNo

Edvardas gudavičius Z u s a m m e n f a s s u n g

bezeugtPreußen,“DasLebendesheiligenRomuald” – Russland, die Querfurter Redaktion – Böhmen und Ungarn.AußerderHagiographiewerkenspiegelndieLegende auch ihre Bruchstücke in den Chroniken und Traktatenab.SiebildendiesogenannteMikrohagio-graphie, welche die Gesamtansicht der Legende in ihrenOrtsfeststellungsversionendarbringt.MansiehtinderChronikThietmarsvonMerseburg(1018)dieŰbergabe derAnfangserzählung, wo man über die

34

EreignisseinPreußenspricht.ThietmarschreibtüberdenMartertoddesHeiligenimGrenzgebietRusslandsundPreußensundberichtetüberdenLoskaufseinesLeibes durch den Polenfürsten (ohne die Ernennung des Landnamens) Boleslaw den Tapferen. Dabei be-nutzte Thietmar dieAnmerkung der QuedlinburgerAnnalen (etwa 1009),welche über dasGrenzgebietRusslands und zum ersten Mal ernanntes Litauenssprach,hataberihmunbekanntesLitaueninsPreußenumgewandelt. Die Mikrohagiographie entwickeltesich weiter in Sachsen auf dem Grund des Thietmar-berichtes, hat doch die Ortsereignisse schon in Böh-men und Ungarn festgestellt. Darüber können wir aus “Den Werken der Magdeburger Erzbischöfe” (daszweiteVierteldes12. Jh.)erfahren.DieVerschmel-zung der Tradition beider großenMissionare OttosIII – des böhmischen Bischofs adalbert und Brunos vin Querfurt – verursachte solche Umwandlung (der Pole Boleslaw wurde später als der Böhme Boleslaw angenommen). Endgültige Schöpfung dieser Ent-wicklungsrichtung ist die Querfurter Redaktion. Die EntwicklungderselbstpreußischenVersionistindemBerichtWipertsfestgestellt,daranaberkamsiezum

Ende.In“DemLebendesheiligenRomualds”sehenwir die Ortsfeststellung Russlands (ohne Namenbe-zeugung“desRussenkönigs”).MantaufthierdiesenHerrscher und sein Land, was schon vor zwanzigJahre ohne die Teilnahme des (damals sehr) jungen Brunos geschehen wurde. alle drei Hagiographie-werke der Brunolegende haben dieselbe Tatsachen-fabel: die Scheiterhaufenerprobung – die Taufe des Häuptlings – die Ermordung des Heiligen. Es ändert aber überall die Ortsfeststellung. Man spricht vonder Leibesbestattung, von den darüber errichteten KirchenoderKlöstern,vondenHeilungswundern–vonallem,was fürdieKanonisationunentbehrlichist. Es gibt aber keine Spur solcher Einrichtungen in Sachsen, Böhmen, Ungarn und Russland, denn hat-tendasLeibdiePolenlosgekauft.Mancheglaubens-würdigeSpurefindetmaninPolen.Esistaberbisherunmöglichsiezubestätigen:alleshatdieHeidenre-volte der 30. Jahre des 11. Jahrhunderts vernichtet. Der Bericht Thietmars bleibt aber unverneinbar: alles ereignete sich in demAnmaßungenraum vonBoleslaw dem Tapferen, was damals als Preußenverstanden wurde.

Įteikta 2009 07 10Priimta spaudai 2009 07 15

35


kada senOji LietuvOs vaLstyBė taPO iMPerija ir nustOjO ja Būti? atsakyMas į LietuviŠką kLausiMą, naudOjantis estiŠku MetOdu*

Zenonas norkus

Profesorius habilituotas socialinių mokslų daktarasVilniaus universitetoFilosofijos fakulteto Sociologijos katedraEl. paštas: [email protected]

Įvadas

Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus,sukuriaisneišvengiamaisusiduriatezė,kadsenojiLietuvosvalstybė–LietuvosDidžio-jiKunigaikštystė (LDK) – buvo imperija:kadaprasidėjoirkadabaigėsiimperinislai-kotarpisjosistorijoje?Straipsnistęsiaauto-riaus straipsnius, kuriuose senosios Lietu-vosvalstybingumoistorijanagrinėjamaly-ginamosiosimperijųsociologijospožiūriu1.

* AutoriusdėkojaAleksandrovonHumboldtofonduiuž stipendiją stažuotei Berlyno Europos lyginamosiosistorijos kolegijoje (Berliner Kolleg f�r vergleichen��r vergleichen-de Geschichte Europas); Šis straipsnis ir yra vienas tos stažuotėsvaisių.UžsvetingumątaippatdėkojaBerlynolaisvojo universiteto (Freie Universität Berlin) profeso-riamsArnduiBauerkämperiuiirJürgenuiKockai.

1Žr.Norkus Z.ApieantrąjįKijevą,kuriotaipirnebu-vo:LietuvosDidžiojiKunigaikštystėlyginamosiosistori-nėsimperijųsociologijosirtarptautiniųsantykiųteorijosretrospektyvoje // Politologija: 2007, Nr. 1 (45), p. 3–78; jo paties. The Grand Duchy of Lithuania in the Retrospec-tive of Comparative Historical Sociology of Empires // World Political Science Review. 2007, vol. 3 (4), http://www.bepress.com/wpsr/vol3/iss4/art4/; jo paties.ArLDKbuvo imperija? // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijostradicija ir paveldo ‘dalybos’. SudarėA.Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko. Vilnius, 2008, p. 205–261; jo pa-ties.ArLietuvosDidžiojiKunigaikštystėbuvofederaci-ja?//Lietuvosistorijosstudijos.2008,t.22,p.9–38.

Tradicinės hermeneutinės metodologijospožiūriuatsakytiįklausimą,kadakurinorsvalstybėtapoimperija,labaipaprasta:tada,kaitosvalstybėsvaldovasvainikavosiim-peratoriumi. Lyginamajai imperijų socio-logijai, ieškančiaiiraptinkančiai imperijųiružVakarųcivilizacijos,kuriojeimperijosvienaip ar kitaip siejasi su simboliniu seno-vės Romos paveldu, ribų, toks atsakymasnetinka. Imperija jojevadinama ir,pavyz-džiui,XV–XVIa.pradžiosactekųvalstybėdabartinės Meksikos teritorijoje, nors josvaldovai nei ką girdėjo, nei galėjo girdėtiapieRomosimperijąirjosimperatorius.

Iškitospusės,argivainikuotisimpera-toriumipakanka,kadpolitijataptųimperi-ja?1804m.sukilęHaičiojuodaodžiaiim-peratoriumi(Napoleonopavyzdžiu)paskel-bėsavovadąJeaną-Jacques’ąDessalines’ą(valdė1804–1806).Haičioistorikai(aiškiailabainuoseklūsistoristai)jįtokiutebelaiko,oJ.-J.Dessalines’oatminimashaitiečiamstoks pat brangus, kaip mums Traidenio2 ar

2 Haitiečių Mindaugas buvo sukilėlių vadasFrançois-Dominique Toussaint-Louverture’as (1743–

36

VincoKudirkos.Galimapaprieštarauti,kadjokiakitavalstybėHaičioimperijanepripa-žino.BetštaijauXXa.dievinęsNapoleo-nąpirmasisCentrinėsAfrikosRespublikosdiktatorius Jeanas-Bedellis Bokasa 1976 m. paskelbėsavošalįimperija,opatsvainika-vosiimperatoriumi,iškilmėmsišleisdamassumą, lygiąpuseimetiniosavošaliesbiu-džeto.Keletąmetų(iki1979-ųjų)pasauliopolitiniamežemėlapyjeegzistavoCentrinėsAfrikos Imperija.Tokia japripažino irki-tosšalys,visųpirmaPrancūzija.Atmintyjeįstrigo programos „Vremia“ siužetas, kaipatskridęsįMaskvąCentrinėsAfrikosImpe-rijosimperatoriusglėbesčiuojasisuvienuištuometinėsSovietųSąjungosvadų.Bet arjošalisbuvo„tikra“imperija,ojosvaldo-vas–„tikras“imperatorius?

Bendriau reikia klausti: jeigu gali būtinepripažintųvalstybių(pvz.,Čečėnija1996–2000m.,kuriosnepripažinonetgiLietuva),taikodėlnegalibūtinepripažintųimperijųirnevainikuotų imperatorių?Straipsnioauto-riausnuomone,galibūtinetiknepripažintųvalstybių,betirimperijų.Tadareikėtųaiš-kintis, pagal kokius kriterijus skirti imperi-jasnuotokiųpolitijų3,kuriosnėraimperijos(net jeigu tokiomis skelbiasi)? Autoriausnuomone, kurią jis susidarė nagrinėdamas

1803). Prancūzams sučiupus Louverture’ą, jo bendra-žygisDessalines’as sėkmingaiužbaigėkovąužHaičionepriklausomybę.

3 Čia ir toliauArvydo Šliogerio lietuvių kalbojelegalizuotas(žr. joverstąknygąBerman H. J.Teisėirrevoliucija.Vakarų teisės tradicijos formavimasis.Vil-nius,1999,p.16,688,695)žodis„politija“vartojamasangliškam žodžiui „polity“ versti. „Politijos“ – tai nevientikvalstybės,betirįvairūsžmoniųjunginiai(pvz.,gentys,genčių sąjungos, žemės),kariaujantys tarpusa-viokarus irrengiantys teismussavonariųkonfliktamsspręsti.Šisstraipsnispertrumpas,kadbūtųgalimabentšiektiekaptartipolitijos,valstybėsirimperijossąvokųskirtumus bei santykius.

margą imperiologinę literatūrą, geriausiasimperijos apibrėžimas būtų toks: imperijayra didelio ploto suvereni politija, kuri turi betkuriuostris(betgaliturėtiirvisusketu-ris)požymiusištoliaupateikiamų:1)vykdoplačiąteritorinęekspansiją;2)yrahegemo-nėtarptautinėjesistemojearbasiekiajatap-ti;3)yraetniškaiirkultūriškaiheterogeniš-kairturipolitiškaivyraujančiąetninęgrupę; 4)josteritorijadalijasiįdominuojančiąme-tropolijąirjaipajungtąperiferiją.

Šiame apibrėžime tik suverenumas irdydistraktuojamikaipbūtiniimperijospo-žymiai, o likusieji gali vienas kitą atstoti,norsjųturibūtipakankamaidaug,kadsuda-rytų„kritinęmasę“.Tokiotipoapibrėžimaspagrįstas LudwigoWittgensteino šeiminiųpanašumų idėja4. Mėginimas paaiškinti,kodėl būtent šis apibrėžimas atrodo esąstinkamiausias,paverstųšįstraipsnįnelabaitinkamuistoriniožurnalopuslapiams.Todėltai padarysiu kur nors kitur (nors svarbiausi dalykai jau pasakyti pirmiau nurodytose au-toriaus publikacijose), o šiame straipsnyje skirsiudėmesįtikvienamišdviejųbūtinųjųimperijospožymių:teritorijosdydžiui.

Kodėlteritorijosdydisyratokssvarbusimperijos požymis, gerai paaiškina ame-rikiečių tyrėjas Peteris Turchinas: „Svar-biausias kintamasis (key variable) yra dy-dis.Kaivalstybėsyrapakankamaididelės,joms priklauso etniškai skirtingi žmonės;tai daro jas daugiaetninėmis valstybėmis.Odėlkomunikacijossunkumųikiindustri-niais laikaisdidelėsvalstybės turėjonau-dotis daugeliu ad hocbūdų,susietitolimas

4Žr.Norkus Z.Apieklasikinęirneklasikinęsąvokųdarybąsocialiniuoseirkultūrosmoksluose:minimalūsirmaksimalūsapibrėžimai,šeiminiaipanašumai irne-ryškiosaibės//Problemos.2009,Nr.75,p.94–111.

37

teritorijassucentru.Vienaištipiškųprie-monių buvo inkorporuoti kaimynus kaipuždarusvienetus(self�contained units), ap-dėtijuosduokleirperimtijųtarptautiniussantykius,tačiauvidausklausimuspaliktispręstijiemspatiems.Dėltokiopalaipsniokaupimoprocesovaldžiosgrandinėsbūnasudėtingos, o vienoje valstybėje koegzis-tuojaheterogeniškosteritorijos.“5

Tačiaukokiogidydžioturibūtipolitija,kadgalėtumepripažintijąimperija?Didelėlaimė,kadatsakydamiįšįklausimąturimekuopasiremti.Taiestų(draugeiramerikie-čių) politologo ReinoTaageperos tyrimai.Jievertinginetiktuo,kadpateikiaišplėtotąkliometrinęmetodiką,kaippagalteritorijosdydį atpažinti imperijas. Šiojemetodikojeformuluojamiirpagrindžiamikriterijai,lei-džiantysidentifikuotisvarbiausiasimperijųistorijos gaires: kada imperijos atsiranda, pasiekiabrandąiržlunga?Ištikrųjų,netgiRoma nebuvo imperija nuo pat savo atsira-dimolaikų,ojatapotikpoilgųšimtmečių,kaibuvotikvienaišItalijospolių(miestų-valstybių).Imperijosžlugimas–tainebūti-naiirvalstybėsžlugimas.Nustojusiosbūtiimperijos, Prancūzija, Didžioji Britanija,Nyderlandai tebeegzistuoja kaip „norma-lios“ar„paprastos“tautinėsvalstybės(galkada nors taip atsitiks netgi su Rusija).

Įtaręs,kadgalLDKbuvoimperija,ty-rėjaslietuvistiesiogneturiteisėsignoruo-ti R.Taageperos kliometrinėsmetodikos.Šimetodikairyratas„estiškasmetodas“,minimas straipsnio antraštėje.Vadinti šiąmetodiką „estiška“ šioks toks pagrindasyradarirdėlto,kadjau sovietiniais laikais

5 Turchin P. War and Peace and War. The Life Cycles of Imperial Nations. New York, 2006, p. 3.

estųistorikaipasižymėjoirišgarsėjokaipkliometrijospionieriai–jątaikėagrarinėjeistorijoje6.Skaitytojodėmesiuisiūlomamestraipsnyje kliometriniai metodai, kuriuos tuopatmetuemigracijojegyvenęsjųtau-tietisišplėtojoimperijųistorijaitirti,pritai-komiLDKimperineiistorijai.Šiems„es-tiškiems“ metodams išaiškinti skirta pirmoji straipsnio dalis.

Kaip pamatysime, pats kliometrinėsimperiologijos pionierius į savo empiri-nęmedžiaga įtraukė irLietuvos istoriją.Deja, jis ją nagrinėja tik kaip Lietuvos–Lenkijos imperijos istorijos dalį. Be to,joduomenysedaugfaktiniųnetikslumųirnetgiklaidų,opati analizėneišsamiarbavisi jos rezultatai taip ir likonepaskelbti.Matnetgi„jungtiniam“Lietuvos–Lenkijosatvejuijisnepateikiavisųtųdydžiųirdatų,kurias būtų galima apskaičiuoti pagal jometodiką.Tadantroješiostraipsniodalyjeautoriusdėstosavopaties„estiško“tyrimorezultatus.Šiame tyrimeLietuvos istorijaatskirta nuo Lenkijos, o faktiniai R. Taage-peros netikslumai bei klaidos – ištaisytos. Straipsniopabaigojepateikiamospraktinėsišvados,kadaturėtumeargalėtumeminėtiLietuvos imperijos sukaktis.

1. kodėl (teritorijos) dydis yra svarbus (imperijai) dalykas? Reino Taageperos hologeistinės imperijų kliometrijos idėjos

Lietuvoje R. Taagepera (g. 1933 m.) daug kam žinomas kaip kartu su RomualduMisiūnuparašytosknygos „Baltijosvals-tybės:priklausomybėsmetai1940–1980“

6Žr.,pavyzdžiui,Кахк Ю.Ктипологиикрестьян-скиххозяйстввЭстонииXIXвека.Таллин,1975.

38

autorius7.Politikosmokslųspecialistaige-raižinoirlabaivertinaR.Taageperosty-rimus, skirtus kurti ir tobulinti kiekybinius indeksus, matuojančius įvairius rinkimųsistemųaspektus,taippatanalizuotitųsis-temųskirtumųįtakąpolitikosprocesams8. Nuo 1991 m. R. Taagepera gyvena Estijo-je, aktyviai dalyvauja šalies akademiniame ir politiniame gyvenime: jis dirbo politikos mokslųprofesoriumiTartuuniversitete(iki1998m.),1992m.kandidatavoprezidentorinkimuose(surinko23%balsų),buvovie-nasnaujospolitinėspartijosRes Publica, 2003 m. parlamento rinkimuose gavusios daugiausia balsų, įkūrėjų.Bet veikiausiaimažai kas žino, kad jis yra ir kiekybiniųimperiologinių tyrimų pionierius ir (kogero) ligi šiol nepranoktas lyderis9.

BaigęsfizikosstudijasJAVirKanadojeirkurįlaikądirbęsDuPont Co korporaci-jojepramonėstechnologijos(angl. indus-trial research)tyrėju,R.Taageperatoliaustudijavo tarptautinius santykius ir galiau-siai tapo politikos mokslų profesoriumiKalifornijos universitete Irvine. Nesunkunuspėti, kas jauną mokslininką estą, ku-ris, būdamas vienuolikos, 1944m. turėjopaliktigimtinę,paskatinosusidomėtipoli-tikosmokslais irpamėginti imperijų tyri-

7Žr.Misiūnas R., Taagepera R.Baltijosvalstybės:priklausomybėsmetai. 1940–1980.Vilnius, 1992.Pir-masknygosleidimas(anglųkalba)išėjo1983m.

8 Taagepera R., Shugart M. S. Seats and Votes: the Effects and Determinants of Electoral Systems. New Haven, 1989; Taagepera R.PredictingPartySizes:theLogic of Simple Electoral Systems. Oxford, 2007; jo paties. Making Social Sciences More Scientific. TheNeedforPredictiveModels.Oxford,2008.

9 Žr. taip pat: http://www.ut.ee/teaduskond/Sot-siaal/Politoloogia/cv/taageperae.htm [žiūrėta 2009 m.balandžio24d.].

mamspritaikytitiksliųjųmokslųstudijoseįgytasžinias.Išvisųimperijųjįlabiausiaidomino ir tebedomina vienos, kuri vadino-si taiRusija, tai Sovietų Sąjunga, ateitis.Tai rodo ir jau Estijoje parašyta nuodugni studija „Finougrų respublikos ir Rusijosvalstybė“10, kurią persmelkia viltis, kadRusijos imperijos dezintegracijos proce-sas1991m.nepasibaigė, bet tęsis toliau,atskeldamasnuovalstybės,kuridabarva-dinasi „Rusijos Federacija“, vis naujasteritorijas. Šiame darbe estų tyrinėtojas įjam rūpintįklausimągilinasi, taikydamaskokybinįatvejotyrimometodą.Mumsšia-mestraipsnyjeįdomiausijoankstyvesniejidarbai, kuriuose taikomi kiekybiniai (klio-metriniai) metodai.

Pirmąjį mėginimą taikyti kliometri-nius metodus aptinkame pačioje pirmojeR. Taageperos politologinėje publikaci-joje – 1968 m. paskelbtame straipsnyje „Imperijųaugimokreivės“,kuriamelygi-namosketuriosimperijos:senovėsRoma,Osmanųimperija,JAVirMoskovija–Rusi-ja11.Pagrindinėstraipsnioišvada–imperi-jųteritorinėsekspansijosprocesątiksliau-siaivaizduojavadinamojilogistinėfunkci-ja T(t) = 1/1 + e–t,kuriosgrafikasprimenaSraidę–vidurinėjedalyjenesiskirianuorodiklinėsfunkcijosgrafiko,oviršutinėje,kai jos vaizduojamasprocesas artėja prie„prisotinimoribos“,„išsitiesia“12.

10 Taagepera R. The Finno-Ugric Republics and the Russian State. London, 1999.

11Žr.Taagepera R. Growth Curves of Empires // General Systems. 1968, vol. 13, p. 171–176.

12Tpateiktoje formulėje reiškia teritoriją, t – lai-ką, o e yra vadinamasis Eulerio skaičius – natūralausalgoritmofunkcijospagrindas,kurioreikšmėapytiksliailygi 2,71828.

39

Dėlribototiriamųatvejųskaičiausgau-torezultatonegalimastatistiškaireikšmin-gubūduapibendrinti.Beto,R.Taageperaiimperijųteritorinėsekspansijosdinamikarūpėjonepatisavaime,otikkaipvienasišgalimųpagrindųnumatytiimperijųgyva-vimotrukmę–taigiirpagrįstibentjauti-kimybinęprognozę,kiekirkadatikėtinassovietinėsimperijosgriuvimas,kuriovie-naspadariniųgalėtųbūti irBaltijosšaliųnepriklausomybės atkūrimas. Todėl estųtyrinėtojassavotyrimąpraplėtėirpratęsė,mėgindamasįtiriamųatvejųaibęįtrauktivisaskadanorsegzistavusiasimperijas.

Šiuo užmoju R. Taageperos tyrimaiįsilieja (ir ją ryškiai reprezentuoja) į tąlyginamųjų socialinių tyrimų, kuriuos Raoulis Narollis siūlė vadinti hologeis-tiniais (angl. hologeistic) kryptį13. Prieš-dėlis „holo“ žodyje „hologeistinis“ sako,kad tai tyrimai, kuriuosekiekybinės (sta-tistinės) analizės objektas yra duomenysapiekultūriniųirsocialiniųmakrosistemųsavybes. Kintamieji, apie kurių įverčiusieško informacijos tyrinėtojas, yra savy-bės,kuriasgalimapredikuoti tikvisaivi-suomenei, kultūrai, imperijai (pvz., plo-tas, gyventojų skaičius, bendrasis vidausproduktas, trukmė ir pan.). Šaknis „geis-tinis“ (nuosenosiosgraikųkalbosžodžioΓαîα–Žemė)rodo,kadgeneralinętyrimopopuliaciją sudarovisiŽemėjekadanorsegzistavętyrinėtojądominančiųkultūriniųirsocialiniųmakrosistemųatvejai.

13 Naroll R. a Holonational Bibliography // Com-parative Political Studies. 1972, vol.5 (2), p. 211–230. Žr.taippatNorkus Z.Kokiademokratija,kokskapita-lizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lygi-namosiosistorinėssociologijospožiūriu.Vilnius,2008,p. 112–113.

Tiesa,tyrinėtojas,pasišovęsatliktiho-logeistinįtyrimą,neprivaloanalizuotivisųšiospopuliacijosatvejųduomenų.Jisgaliatsitiktinės atrankos ar kitokiu statistinėsmetodologijos toleruojamubūduišsocia-linių ir kultūriniųmakrosistemų visumosatrinkti imtį, surinkti duomenis apie į jąpatekusius atvejus ir atlikti jų statistinęanalizę, kuria siekia patikrinti tam tikrąhipotezęarhipotezesapiekintamųjų,nu-sakančiųvisuomenių, kultūrų ar imperijųsavybes, ryšį. Jeigu imtispakankamaidi-delė,jogautikoreliacijosirregresijosko-eficientai gali būti statistiškai reikšmingivisai generalinei populiacijai.

Hologeistiniai tyrimai savo aukso am-žių išgyveno kaip tik septintajame ir aš-tuntajameXXa.dešimtmetyje.Plačiausiaijiebuvodaromikultūrinėjeantropologijo-je. Šio dalyko atstovai tokiems tyrimams dažniausiai naudojo ir tebenaudoja tarp- universitetiniokonsorciumo„Žmoniųsan-tykiųsritieslaikmenos“(Human Relations Area Files (HRAF)) duomenų bazes. Šityrimųorganizacija1949m.buvoįsteigtaprieYale’iouniversiteto(JAV)tarpkultūri-niams ir tarptautiniams duomenims kaupti ir sisteminti. Sociologijoje ir politologijoje garsiausitokiųtyrimųpavyzdžiaiyraRo-bertoB.Textoro, RobertoMarsho,TedoGurro, Rudolpho J. Rummelio darbai14.

Nekeliaabejonių,kadšiedarbaiirbuvoR. Taageperos lyginamųjų hologeistiniųimperiologinių tyrimų įkvėpimo šaltinis.

14Žr:Textor R. B. a Cross-Cultural Summary. New Haven, 1967; Marsh R. M. Comparative Sociology. a Codification of Cross-Societal Analysis. New York,1967; Gurr T. R. Why Men Rebel. Princeton, 1970;Rummel R. J. The Dimensions of Nations. Beverly Hills, 1972.

40

Tiesioginiai jo pirmtakai buvo Roberto L. Carneiro15,LouisoA.Marano16, Raou-lio Narollio17 hologeistiniai statistiniai tyrimai. Juose statistiškai analizuojamipolitinių darinių Žemėje dydžio ir skai-čiaus kaitos duomenys. Daroma išvada,kadper ilgą laikąplečiasididžiausių tamtikru laikuŽemėjeegzistuojančiųpolitijųteritorijos,didėjagyventojųskaičius,ma-žėja bendras jų skaičius ir augavidutinispolitijos dydis.

Romos imperija stulbino amžininkussavodydžiu(apie5mln.km2didžiausioiš-siplėtimovaldantimperatoriuiTrajanuilai-kais)irgyventojųskaičiumi(apie88mln.tuopatmetu).Tačiautieskaičiainėralabaidideli,palygintisušiųdienųdidžiausiųpa-sauliovalstybiųteritorijųdydžiaisir(ypač)gyventojų skaičiais. Šiuo metu pasauly-je egzistuojančių valstybių skaičius (apie200)18yramažesnisužvien tik šiuolaiki-nės Vokietijos teritorijoje XVII–XVIII a.egzistavusiųbeveikvisiškaisuverenių(po1648m.Vestfalijostaikos)politijųskaičių.Jis yra labaimažas, jeigu jį lyginsime su

15 Carneiro R. L. Political Expansion as an Expres-sion of the Principle of Competitive Exclusion // R. Cohen, E. R. Service. (Eds.). Origins of the State: the anthropology of Political Evolution. Philadelphia, 1978, p. 205–223; jo paties.The PoliticalUnificationof the World: Whether, When, and How – Some Spe-culations // Cross-Cultural Research. 2004, vol. 38 (2), p. 162–177.

16 Marano L. A.AMacrohistoricalTrendTowardWorld Government // Cross-Cultural Research. 1973, vol. 8 (1), p. 35–40.

17 Naroll R. Imperial Cycles and World Order // Pe-ace Research Paper. 1967, vol. 7, p. 83–101.

18 Tikslų skaičių nurodyti keblu, nes ne visi fak-tiškai nepriklausomi politiniai dariniai yra tarptautiš-kaipripažinti,okaikuriospripažintosvalstybės(pvz.,Somalis)egzistuoja„tikpopieriuje“–yrasuskilusiosįkelisištikrųjųnepriklausomusirtarpusavyjekariaujan-čiusdarinius.

tais laikais ar teritorijomis, kur ordos, gimi-nės,gentys,genčiųsąjungosbuvovienin-telėspolitinėsorganizacijos formos,kartubūdamosirjosvienetai.

Ekstrapoliuodamas didžiausių politijųdidėjimoirbendrojųskaičiausmažėjimotendencijasįateitį,L.Maranonumatė,kadpolitinis pasaulio suvienijimas, kai visa Žemės sausuma atsidurs vienos pasauliovyriausybėsvaldžioje,įvyksapie3500-uo-siusmetus. R. L. Carneiro teigė, kad taiįvyks2300m.,o„optimistiška“R.Narol-lio nuomone, yra 50% tikimybė, kad taiatsitiks jauapie2200m.Vienaprielaidų,kuria šis amerikiečių tyrinėtojas grindėsavo„optimizmą“,buvotokia:„Taigi,nuošiol Žemėje visada bus mažiausiai tokiopatdydžiokaipSovietųSąjungavalstybė.Numatomoje ateityjenėra jokiopagrindotikėtis, kad Sovietų Sąjunga sumažėtų arsuskiltųįgabalus.“19

Epitetą„optimistiška“rašomekabutėse,nesmažostautosatstovui–arjisbūtųestas,ar lietuvis – tokios prognozės gali pasiro-dytilabiaupesimistinės,neguoptimistinės.Dar pesimistiškesnės jos turėjo atrodytiaštuntajamedešimtmetyje,kai,ėmęsisho-logeistiniųpolitinėsunifikacijos ir teritori-nėskoncentracijosprocesųŽemėsrutulyjetyrimų,tyrėjasestasgalėjotiksvajotiapiegimtosios šalies nepriklausomybės atkūri-mą.ŠiųtyrimųrezultatusR.Taageperaiš-dėstė trijuose vienas po kito paskelbtuosestraipsniuose, kurie aprėpia laikotarpį nuo3000m.pr.Kr.iki600m.20

19 Cit pagal: Taagepera R. Expansion and Contracti-on Patterns of Large Polities: Context for Russia // Inter-national Studies Quarterly. 1997, vol. 41, p. 487–488.

20 Taagepera R. Size and Duration of Empires:Systematics ofSize //SocialScienceResearch. 1978,vol. 7, p. 108–127; jo paties. SizeDurationofEmpi-

41

Straipsnį, kuriame aptariamas 600m.pr. Kr.–600 m. laikotarpis, estų moksli-ninkas baigė pažadu netrukus paskelbtijo tęsinį, kuriame būsiąs nagrinėjamas600–1200 m. laikotarpis21. Šio pažadoR.Taageperaneištesėjo22.Tikpo20metųjis grįžo prie kliometrinės imperiologi-josproblematikos–aptarė laikotarpįnuo600m. ikiXXa.pabaigos.Šisstraipsnisturi jau kitą inspiracijos šaltinį. Tai nebeklausimasapieSovietųSąjungosateitį,betRusijostrupėjimoiržlugimo,kurisatvertųatgimimo galimybę ir nykstančioms es-tams giminingoms Rusijos tautoms (chan-tams ir mansiams, komiams, mordviams, mariamsirkt.),perspektyva.Kaiptiktuometu,1996m.,RusijaipralaimėjuspirmąjįkarąsuČečėnija,Baltijosšaliųmokslinin-kų irpolitikųviltys,kadRusijabyrės to-liau,buvoypačstiprios.

Kurgiestųtyrinėtojasradoirteberandavilties šaltinį? Jisneneigia,kad teritorinėkoncentracija (politinių darinių teritorijosdidėjimas ir bendro jų skaičiaus mažėji-mas)yravienasišilgalaikiųglobaliosisto-rijosprocesų.Mažato,jispatsteigia,kadyra50%tikimybė,jogpasaulisbuspolitiš-kai suvienytas apie 380023. Tokia pat tiki-mybėesąyra,kad3400m.pasaulyjelikstik du politiniai vienetai. Taigi, R. Taage-perosrezultataiartimesninetųfuturologų,

res: Growth-Decline Curves, 3000 to 600 B.C. // So- cial Science Research. 1978, vol. 7, p. 180–196; jo pa-ties.SizedurationofEmpires:Growth-DeclineCurves,600 B.C. to 600 a.D. // Social Science History. 1979, vol. 3, p. 115–38.

21Žr.Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Growth-Decline Curves, 600 B.C. to 600 a.D. // Social Science History. 1979, vol. 3, p. 137.

22Žr.Taagepera R. Expansion and Contraction Pat-terns of Large Polities: Context for Russia.

23Žr.tenpat,p.487.

kurie laiko politinį pasaulio suvienijimąartimaateinančių2–3šimtmečiųperspek-tyva,bettų(kaipantaiL.A.Marano),ku-rie jįnukeliakokiusporą tūkstantmečių įateitį(tiesagalibūtipervidurį)teiginiams.Bet kuo gi tokia prognozė gali paguostiestų (ar lietuvių) patriotą, nekantraujantįsulauktiRusijossubyrėjimo?

R. Taagepera pateikia kelis kiekybi-nius indeksus tam tikru laiko momentu pasiektam teritorinės koncentracijos laips-niui matuoti. Vienas jų yra Herfindahlio–Hirschmano indeksas HHa =∑Ai

2/a2;čiaA yra visuminis sausumos Žemės rutulyjeplotas, o ai – i-tosios šalies plotas. Taiky-dami šį indeksą šiuolaikiniam pasauliui,turėtumevisųšiuometuŽemėjeegzistuo-jančiųvalstybiųplotųkvadratųsumąpada-lytiišbendrosausumosploto.Neįskaičiusantarktidos (taip R. Taagepera ir daro), jis lygus133milijonamskvadratiniųkilome-trų. Didžiausia Herfindahlio–Hirschmanoindekso reikšmė yra 1. Kuo daugiau pa-saulyjepolitiniųdariniųirkuojiemažesni,tuošioindeksoreikšmėarčiaunulio.Skai-čiuodamišiasreikšmes,galimenaudotinevalstybių plotus, bet jų ploto procentinesdalisŽemėssausumoje,dalydamijųkva-dratųsumąiššimto.Jeigupasaulįpolygiaibūtųpasidalijusiosdvisupervalstybės,taiHHa =0,5. Jeiguviena jųbūtųužgrobusi75%sausumos,okitailiktų25%,taiHHa = 0,625;pirmosiosdaliaipadidėjusiki90%,oantrosios–sumažėjusiki10%,joreikš-mėpadidėtų iki0,82.Jeigu liktųketuriospo lygiaipasidalijusiospasaulįvalstybės,tai HHa = 0,25; jeigu jų kontroliuojamossausumos„porcijos“būtų50%,15%,15%,20%, tai HHa = 0,2925. Pirmosios „porci-jai“padidėjus iki90%,okitomstrimsli-

42

kusiąsausumąpasiskirsčiuspo3%,3%ir4%, HHa šoktelėtųiki0,8134,nedaugbe-siskirdamas nuo HHa,kaidvivalstybėsturi90%ir10%„porcijas“.

Nesunkupastebėti,kaddidesniųpoliti-jųpasaulinėssausumosprocentinėsdalysturi HHa įverčiams didesnę įtaką, paly- gintisumažųpolitijųprocentinėmisdali-mis.Šią aplinkybęypač reljefiškai išryš-kina lygiavertis Herfindahlio–Hirschma-no indeksui Laakso–Taageperos indeksas N a= a2/∑Ai

2 (jo autorystę nurodo patspavadinimas). Parlamentinės demokrati-jos tyrinėtojams jis žinomas efektyviojoparlamentinių partijų skaičiaus (EEPS)pavadinimu24.Taikant jį partijoms,man-datųskaičiauskvadratasdalijamasišpar-tijoms tekusių mandatų kvadratų sumosarba 1002dalijamasišatskirųpartijųman-datų procentinių dalių sumos. Taikant jįteritorinei koncentracijai matuoti (kai vi-sosŽemėssausumoskvadratasarba1002

dalijamasišpolitijųplotųarplotųprocen-tinių dalių kvadratų sumos), jis gali būtitraktuojamas kaip efektyvusis politiniųdariniųŽemėjeskaičiuspagalplotą(Na). KadangitaiatvirkštinisHHaatžvilgiudy-dis,joreikšmesgalimegauti,padaliję1išatitinkamųHHa įverčių:Na = 1/HHa. Jei visą pasaulį kontroliuotų viena valstybė, Na = 1; jei dvi po lygiai pasidalijusios – Na =2;jųprocentinėmsdalimsesant75%ir 25%, Na = 1,6 ir t. t. Taageperos apskai-čiavimu, 1995 m. Žemės Na buvo lygus 24. „Šis skaičius nereiškia, kad dvide-šimt keturios pačios didžiausios politijosyra vienodai svarbios, o likusios visiškai

24Žr.,pavyzdžiui,Krupavičius A. ir Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas,p. 256.

nesvarbios; jis veikiau yra abstraktus fra-gmentacijosindikatorius“25.

Nors ilgalaikėje perspektyvoje Na vis mažėja, šią tendenciją išryškina cikliškišių skaičių svyravimai: kartkartėmis jųreikšmėssmarkiaišokteliaukščiaudydžio,kurį tam tikram laiko momentui numa-to regresijos lygtys, apibendrinančios Na sklaidospokyčiusperilgąlaiką,opaskuinukrinta žemiau jo. Šiuose svyravimuoseatsispindi labai didelių imperijų, kuriosturi ypač didelę įtaką Na reikšmėms, su-sidarymas ir suirimas.Nors laikuibėgantimperijosdarosivisdidesnės,visosikišiolbuvusiosimperijossuirdavo.Kodėlkitaipturėtų būti su šiuo metu gyvuojančiomisimperijomis?R.Taageperamano,kadRu-sijasmarkiaiprašokabūdingąsavolaikui„normalų“imperijosdydįiregzistuojail-giau,neguegzistavodaugumaankstesniųlaikųimperijųirjosamžininkių.Todėljisužbaigiaviltingaišvada,kad„Rusijašiuometugalėtųtoliausmarkiaimažėtinuopa-kraščių,sekdamasavogeografinėspirmta-kėsAuksoordospavyzdžiu.Atsižvelgusįvisą šią prieštaringą informaciją, tolesnislėtasmažėjimas atrodo labiausiai tikėtinaRusijos perspektyva. Nors naujas Rusijos plotopadidėjimasyragalimas,yramažiautikėtinas.Politiniaidariniai(polities), pra-radęimpulsą,retaijįatgauna“26.

Kadangi broliškų baltų tautų Rusijossudėtyje nėra (nebent tokia tauta laikytu-meKaliningradosritiesgyventojus),sušiaestų tyrinėtojoišvadalabiausiaipraverstųsusipažinti tiems tautiečiams, kurie einagulti su baime, kad atsibus jau vėl rusų

25 Taagepera R. Expansion and Contraction Pat-terns of Large Polities: Context for Russia, p. 485.

26 Ten pat, p. 492.

43

okupuotojeLietuvoje.Šiojeknygojemūsųsvarstomais klausimais įdomesnė ta lygi-namojiperspektyva,kuriąatveriaR.Taa-geperosmintysapieimperijųaugimodina-miką.Kaipistorijosraidojekeitėsiimperi-jųdydis?Kaipsavoamžininkiųfoneatro-doLDK?Arjikuoypatinga,palygintisukitomis, savo gyvavimo trukme, iškilimo, nuosmukio iržlugimodinamika–kiek jiatsispinditeritorijospokyčiųstatistikoje?

Kadbūtųgalimaatsakytiįšiuosklau-simus, reikia spręsti keletą problemų,susijusių su imperijų gyvavimo trukmėsmatavimu. Tačiau pirma, žinoma, reikiaišsiaiškinti, kas gi yra imperija. Savo pir-mojeimperiologinėjepublikacijojeR.Ta-ageperaapibrėžė imperijąkaip„valstybę,kuriaibūdingatendencijapalaipsniuiirdi-deliumastuperaugtisavoetninįarpolitinįbranduolį“27. Vėliau ji apibrėžiama kaip„didelis suverenus teritorinis darinys (lar-ge sovereign political entity), kurio kom-ponentai nėra suverenūs, nesvarbu,kokiašio darinio vidinė struktūra ir oficialuspavadinimas“28.

Tokio apibrėžimo pasirinkimą padik-tuoja estų politologo naudojami duome-nys.Žiniosapieteritorijosdydį(plotą)yrabenevienintelėpatikimakiekybinė infor-macija,kuriąmesišvisoturimeapiedau-gybę senovės politijų. Informacijos apiepolitijųplotąirjokaitąNaujaisiaislaikaisR.Taageperasėmėsiišstatistikosžinynų.Pagrindinisankstesnių laikotarpiųšaltinisestųtyrėjuibuvoistoriniaiatlasai,kuriuo-se skirtingos politijos tradiciškai vaiz-

27 Taagepera R. Growth Curves of Empires, p. 171.

28 Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Sys-tematicsofSize,p.113.

duojamos skirtinga spalva nuspalvintais plotais. R. Taagepera juos tiesiog matavo matininkų ir braižytoju naudojamu prie-taisu – planimetru, vedamąja svirtele ap-vesdamasmatuojamos teritorijos kontūrąžemėlapyje,ogautusskaičiusperskaičiuo-damas pagal žemėlapio mastelį. Matuotigalima ir paprastesniu prietaisu – palete. Taipermatomosmedžiagosplokštelė,ku-riojeišbraižytaskvadratųtinklas29.

Čiairiškylaklausimas,kokioplotopa-kanka,kadsuvereniąvalstybępripažintu-meimperija?Tievalstybiniaidariniai,ku-riuosnevienestųtyrinėtojaslaikosenovėsRytų imperijomis (pvz.,Egiptas),nebuvodidesni už mūsų dienų valstybes, kuriosimperijomisnevadinamos(pvz.,ArgentinaarPrancūzija).Problemątyrinėtojasspren-džia,sureliatyvindamas„didelėspolitijos“sąvokątamtikrosistorinėsepochosatžvil-giu,opačiastasepochas,kuriasjispavadi-naimperijų„istorijosfazėmis“,skirdamaspagal tai,kokieyradidžiausių tam tikrosfazėsvalstybiųdydžiai.

Pirmojifazėapimalaikotarpįnuo3000iki 600 m. pr. Kr. Ji prasideda senovėsEgipto valstybės susikūrimu, kai, suvie-nijusŠiaurės irPietųEgiptą,atsiradopo-litinis darinys, kurio teritorija buvo apie 250 000 km2.Patiesdidžiausioišsiplėtimo(apie1450m.pr.Kr.)laikais,kaiEgiptaspajungėNubiją, Palestiną ir Siriją, jo te-ritorija neprašoko 1 ± 0,3 mln. km2.Me-sopotamijoje (dabartinio Irako teritorijoje) atsiradusios valstybės buvo kur kas ma-žesnės. IšskyrusXXIV–XXII a. pr.m. e.

29Žr.,pavyzdžiui,Atkocevičienė V.Žemėsnaudme-nųplotųskaičiavimometodiniaipatarimai.Kaunas,2008.http://www.lzuu.lt/file.doc?id=22219 [žiūrėta 2009 m.balandžio25d.].

44

egzistavusiąAkado politiją, nė vienos jųteritorijanepriartėjoprie1mln.km2 ribos. Užtatbūtentčiaatsiradopolitija,kuritapopirmosios fazės rekordininke.TaiAsirija,kuriVIIIa.pr.Kr.pabaigoje–VIIa.pr.Kr.pradžiojepajungėsavovaldžiaivisusAr-timuosiusRytus.Apie670m.pr.Kr.už-kariavusiEgiptą,Asirijatrumpamišsiplė-tė iki 1,4±0,3mln. km2. Tolimuosiuose RytuosepanašųdydįXXII–XIIa.pr.m.e.galėjopasiektišiuolaikinėsKinijosterito-rijojeegzistavęsSiairŠangųdinastijųval-domas politinis darinys.

Minėtirekordaibuvopasiektitiktrum-pam.DaugelisMesopotamijojeperdusupuse tūkstančiometų egzistavusių politi-niųdariniųkaipstaigiaiišsiplėsdavo,taippradingdavoišistorijosžemėlapių.R.Ta-ageperaįtikinamaisamprotauja,kadimpe-rijosistorinęreikšmęlemianetiekplotasdidžiausio išsiplėtimo metu, kiek maksi-malusstabilusplotasirgyvavimotrukmė.Kas tai yra, jis apibrėžia panaudodamasnaujądydį–dydžio/laikointegraląI.Jo

matas yra km2C;čiaCreiškiašimtmečius(angl. century). Tas dydis nustatomas pla-nimetruarbapaletematuojantgeometrinėsfigūros, kurią apibrėžia kreivė P(t), vaiz-duojanti imperijosplotokaitą laike,plotą(žr. 1 pav.) Toliau estų tyrinėtojo garbeivadinsimejįTaageperosintegralu(TI).

Maksimalus stabilus imperijos plotasM–taiimperijosplotas,kuriamesantdy-džio/laikointegralasIbūtų5%mažesnisužfaktinįjodydį.1pav.jįvaizduojakreivėsP(t) atribotos erdvės dalis, esanti žemiaupunktyrinės tiesės. Imperijos atsiradimoE (angl. emergence) data estų tyrinėtojassiūlolaikytitąlaikomomentą,kaipolitinisdarinioplotaspirmąkartąpasiekia20%joM.Šįlaikomomentągalimalaikytiirtuoslenksčiu,kurįperžengęspolitinisdarinystampaimperija.Tąlaikomomentą,kaiim-perijos dydis pasiekia 80% jos maksima-laus stabilaus dydžio, jis siūlo laikyti josbrandos data a (angl. adulthood date). Lai-kotarpis tarp imperijos atsiradimo E ir jos brandos a laikytinas jo iškilimu R (angl.

1 pav. Imperijos ploto dinamika ir raidos slenksčiai remiantis R. Taagepera (panaudotas fiktyvus pavyzdys)

Plotas(mln. km2)

M

80%M

50%M

20%M

E a ImperijosgyvavimotrukmėD

Imperijos iškilimas R Laikas F

45

rise):R=A–E.ImperijosžlugimodataFlaikytinas tas laiko momentas, kai jos plo-taspoApirmąkartąsumažėjaiki50%josmaksimalausstabilausdydžio.LaikotarpąnuoimperijosbrandosikižlugimoR.Ta-agepera apibrėžiakaip jos gyvavimo tru-kmęD(angl.duration): D = F – a30.

Šiuossavosiūlymusestųmokslininkaspagrindžia, apeliuodamas į nusistovėju-sias technologijos ir biologijos moksluose terminologines konvencijas, kai tokio pat pavidalo kreivės naudojamos organizmų,jųpopuliacijųarkitokiųsistemųkaitosdi-namikailaikepavaizduoti.Remdamasiskątik aptartais apibrėžimais jis pateikia pa-siūlymą,kaip išspręstikeblumą,sukuriuodažnai susiduria imperijų tyrinėtojai: kaipatskirtiimperijųžlugimąnuojųkrizių,kaiimperijosplotasstaigiaisumažėja,betpas-kuivėlsugrįžtaprieankstesniodydžio.Tojeteritorijoje, kuri yra imperijos branduolys, krizių metu gali pasikeisti valdančioji di-nastija, politiškai vyraujantis etnosas, netgi politinėirekonominėsistema.

Kaip atskirti tuos atvejus, kai imperijažlunga,ovietoj jossusikurianauja(nors,galbūt,tuopačiupavadinimuirpretenduo-damaįjospaveldą),nuotų,kaitebegyvuo-jatapatiimperija,sėkmingaiįveikusikrizę(nors, galbūt, netgi pakeitusi pavadinimąir simboliškai atsiribojusi nuo praeities)?Konkrečiau,arSovietųSąjungayraRusijosimperijostąsa,arnaujaimperija?Arvaldan-čiųjų dinastijųkaitaKinijojereiškėnaujųimperijųatsiradimą,žlugusanksčiauegzis-tavusioms,artospačiosimperijostąsą?

R. Taagepera šią problemą sprendžiasiūlydamas laikyti du politinius dariniustoje pačiojeteritorijoje skirtingomis impe-rijomis, jeigu properša laike tarp pirmojo

30Žr.Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Growth-Decline Curves, 3000 to 600 B.C., p. 192.

žlugimo ir antrojo iškilimo, matuojama pirmojo darinio maksimalaus stabilaus ploto lygiuM, yra ilgesnėkaip 30%pir-mojodariniogyvavimotrukmės, t.y. jei-gu G/D > 0,3. Tai reiškia, kad atsakymas įklausimąapieimperijostęstinumąsusie-jamas su josgyvavimo trukme. Ilgaamžėimperija yra pajėgi atgimti ir po ilgesnėskrizės,o ta,kuriegzistavo trumpai,–ne.Tačiaujeigukrizėtrunkaganailgai, ir il-gaamžės imperijos istoriją reikia laikytibaigta,otojepačiojeteritorijojesusikūru-siąpolitijąlaikytinaujaimperija.

Taikant šį kriterijų, carinęRusiją,So-vietų Sąjungą ir šiuolaikinęRusiją reikialaikytitapačiaimperija.Vadovaudamasistuo pačiu kriterijumi estų politologas ne-laikoAchemenidųvalstybėsirAleksandroMakedoniečio valdžioje atsidūrusios teri-torijos dviem skirtingomis imperijomis: tai ta pati imperija, kuri pateko svetimšalio užkariautojo valdžion, o paskui suskilo:didžiojijosdalisperėjoAleksandroMake-doniečiokarvedžioSeleukoįkurtosdinas-tijosvaldžion,okitojesusikūrėPtolemajųEgiptoimperija.NorsVIIa.pr.Kr.Egiptądešimčiaimetų buvo užkariavusiAsirija,šis laiko tarpas pernelyg trumpas, kad asi-rųnugalėtojąfaraonąPsametichąI(valdė663–610m.pr.Kr.)irjoįpėdinius(XXVdinastija) laikytume naujos imperijos pra-dininku.TačiautokiaisturėtumelaikytiXIIdinastijos faraonus (valdė 1938–1700m.pr.Kr.),nesnuosenosiosEgiptovalstybės(apie 2650–2150 pr.Kr.) iki naujo Egip-tosuvienijimojųvaldžiojepraėjodaugiaunegu200metų,otai,R.Taageperosskai-čiavimu,sudaro54%senosiosEgipto vals-tybėstrukmėsD=F–A31.

31Žr.tenpat,p.192.

46

Kalbant apie imperijos tęstinumą Ki-nijoje, Čino ir Hanų dinastijų valdomaKinija (III a. pr.Kr.–III a. pradžia) buvota pati imperija.O štai poHanų žlugimoketurisšimtmečiusbuvusiojejųvaldųteri-torijoje trumpam iškilusios ir pranykusios politijos–taijaunaujosimperijos(jissiū-lo atsižvelgti tik į tasHan valstybės įpė-dines, kurios sugebėjo išsiplėsti iki 50%Hanmaksimalaus stabilausplotoM).Taigaliojairtaiimperijai,kurisusidarėVIIa.Tangų dinastijai pajungus savo valdžiaikadaiseHanųdinastijosvaldovųvaldytasžemes32.

Matuodamas ką tik aptartomis sąvo-komis 3000–600 m. pr. Kr. laikotarpiovalstybes, estų tyrinėtojas aptinka, kaddidžiausiąTaageperos integralą (TI) turė-joSiairŠangųimperija(6,2mln.km2C). Jį pranoksta tik visų Egipto imperijų TIsuma (9,3 mln. km2C).Dėlpalygintimen-kostrukmėsvisųMesopotamijosimperijųTI tėra 5,4mln. km2C.Kaipminėta, pa-galdidžiausiąteritorijosplotąabsoliučioji

32 1997 m. paskelbtame tekste R. Taagepera tru-kmęapibrėžiakiekkitaip,negubuvokątikpaaiškinta:„Prisiminkime,kadtrukmėslaikasbuvoapibrėžtaskaiptrukmė pasiekus daugiau negu 50% politinio dariniomaksimalausstabilausploto“(Taagepera R. Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia,p.490).Jeigutaipasiūlymasprisimintiapibrė-žimąankstesniamestraipsnyje(plg.Taagepera R.Sizeand Duration of Empires: Growth-Decline Curves, 3000 to 600B.C., p. 191–192), tai belieka padaryti išvadą,kadpatsestųmokslininkas jįpamiršo.Betgalibūti irtaip,kadjisjįpakeitė.Jeiguimperijostrukmelaikytųtąlaikotarpį, kai josplotaspranoksta50% josmaksima-laus stabilausplotoM, tai ankstesniuose straipsniuosenurodomasimperijųgyvavimotrukmesreikėtųpailginti(ypač tų imperijų, kurios kilo lėtai). Pailgėtų ir nepa-naikinantisimperijostęstinumoteritoriniosusitraukimolaikas,dėlkogalitektiperskaičiuotiirpačiasimperijas(kiekjųbuvo).

pirmosios imperijų istorijos fazės rekor-dininkė buvo naujojiAsirijos imperija33, kuribrandąpasiekėapie700m.pr.Kr.irnetrukus po to maksimaliai išsiplėtė iki1,4 ± 0,3 mln. km2.JosdidžiausiustabiliuplotuMestųpolitologaslaiko1mln.km2, otrukmęDvertina80metų.Tačiaudėlpa-lygintitrumpoegzistavimojosTaageperosintegralasTItėra1,7mln.km2C34.

Antros imperijų istorijos fazės, truku-sios iki XVI a., pradžią estų politologassieja su Achemenidų imperijos iškilimuVII–VIa.pr.Kr.Pagrindątokiamteiginiuisuteikia faktas, kad nuo nurodyto laikotar-pio pradžios staigiai padidėja didžiausiųimperijųmaksimalūsir,svarbiausia,mak-simalūsstabilūsdydžiai.Nettaisšiosfazėslaikotarpiais, kai labai didelių (matuojantjosfazėsaratskirųtarpsniųmasteliais)im-perijųnebelieka,pačiųdidžiausiųšiųfra-gmentacijos laikųimperijųplotasgerokaipranoksta pirmosios fazės „čempionių“plotus jų maksimalaus išsiplėtimo mo-mentais.Per90–120metų iškilusi irapie540m.pr.Kr.brandąpasiekusiAchemeni-dų–Aleksandro Makedoniečio–Seleukidųimperijagyvavoapie320metų,turėdama4,2 mln. km2 stabilųmaksimalų plotą, odidžiausio išsiplėtimometu (apie 500m.pr.Kr.) apėmė apie 5,5mln. km2 35.Dėl

33 Vadovaudamasis G/D > 0,3 kriterijumi, R. Taa-geperaskiriatrisAsirijosimperijas–senąją(IItūkstant-mečiopr.Kr.pirmapusė),vidurinę(XIV–XIa.pr.Kr.)irnaująją(IXa.pr.Kr.–605m.pr.Kr.).

34 Taagepera R. Size and Duration of Empires:Growth-Decline Curves, 3000 to 600 B.C., p. 191–192.

35 DidžiausiasAleksandroMakedoniečio valdžiaipajungtos teritorijosplotasbuvokiekmažesnis– apie5,2 mln. km2. Žr.Taagepera R. Size andDuration ofEmpires: Growth-Decline Curves, 600 B.C. to 600 a.D., p. 121.

47

ilgosgyvavimotrukmėssolidusirjosTaa-geperos integralas TI =17 mln. km2C (de-šimt kartų didesnis užAsirijos naujosios(trečiosios)imperijosTI).

Antrąjąimperijųistorijosfazęestųty-rinėtojasdarpadalija į tris eras,kurių iš-skyrimą motyvuoja tuo, kad kiekvienosšioserospabaigojevykstadidžiausių ligitolegzistavusiųimperijųfragmentacija,opradžioje–naujųimperijų,savomaksima-liudydžiuirkitaisrodikliais(visųpirma,M ir TI) pranokstančių savo pirmtakes,radimasis. Pirmoji era apima tūkstantme-tį tarp 600m. pr.Kr.–600m.Antrąją jisdatuoja 600–1200m. pr.Kr. ir vadina jąislamoera,nesjospradžiąpaženklinanau-josimperijosrekordininkės–musulmonųKalifato–iškilimas.Trečiąjąjistuopačiupagrindu vadinamongolų era, ją datuoja1200–1600m.Nuo 1600m. estų polito-logas skaičiuoja trečios imperijų istorijosfazės(britų–rusų)pradžią.

Skirdamas šias fazes ir eras, R. Taa-gepera neišsiverčia vien tik kiekybiniudidžiausių imperijų (arba trijų didžiausiųimperijų) ploto kriterijumi. Matuojantšiuokriterijumi,tarpantrosirtrečiosfazėsnėratokiodidelioskirtumo,kokįmatomeantros fazėspradžioje arba tarp antrosiosfazėspirmosiosirantrosioserų.UžMon-golų imperiją, kurios plotas ekspansijosviršūnėje pasiekė 24 mln. km2, didesnėbuvo tik Didžiosios Britanijos imperi-ja (35 mln. km21925m.).Tačiaudydžioskirtumasnėratoksdidelis,koksMongolųimperijąkaipsavo(antrosios)erosrekor-dininkęskyrėnuoankstesnėserosčempio-noKalifato(apie11mln.km2),ojįpatį–nuo Hanų Kinijos, kuri buvo didžiausiastabili600m.pr.Kr.–600m.erosimperija

(apie 6 mln. km2)36.Todėlkiekybinįperio-dizacijos kriterijų jis papildo etiologiniu(priežastiniu), nurodydamas tam tikrusimperijųkūrimoirvaldymotechnologijosskirtumus,kuriuos įžvelgiaužkiekybiniųirchronologiniųriboženkliųtarpimperijųistorijosfazių.

Pirmosios imperijų istorijų fazėsmetu neįveikiamą ribą imperijų plėtraiir vidinei konsolidacijai nubrėžė primi-tyvi transporto ir ryšių technologija. Iki600 m. pr. Kr. „maksimalus imperijosdydis (1,3 mln. km2) atitinka vidutiniš-kai 650 km (tarus, kad šalies teritorija yra apskrita) kontrolės spindulį. Maksimalusinformacijos perdavimo greitis (naudojant raiteliusirnesantpaštostočių,kurbūtųga-limakeistižirgusarbaperduotilaiškusto-liaugabentikitiemsžygūnams)galėjobūtidaugiausia 100kmper dieną.Tad centrokontrolėišblėsdavo,kaikomunikacijossusostinelaikasviršydavosavaitę“37. Ši riba buvoįveikta(arba,tiksliau,apeita)Ache-menidųvaldovams„išradus“biurokratiniovaldymopradmenis–valdžiosdelegavimąasmenims (satrapams), kurie nėra valdo-vošeimosargiminėsnariaiirtodėlnegalibūtivaldovokonkurentai.Norsšiirkitosnaujovės,kaipantaivaldžiosvietosepada-lijimasįcivilinęirkarinę,greitacentrinėsvaldžios atstovų vietose rotacija, kelių ir

36Tiesa,Hunųimperijosplotasvienumetugalėjosiekti nuo 6,5 iki 9,6 mln. km2,tačiautoksbuvoneil-giaukaip20metų(žr.Taagepera R.SizeandDurationof Empires: Growth-Decline Curves, 600 B.C. to 600 a.D., p. 127; jo paties. Expansion and Contraction Pat-terns of Large Polities: Context for Russia, p. 481.

37 Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Sys-tematicsofSize,p.121.R.Taageperaatmetagalimybęcentralizuotaivaldytididelęteritorijąneturintsostinės–valdovui ir jo palydai be paliovos keliaujant.

48

paštotarnybossukūrimas,neleidovisiškaineutralizuotifragmentacijosirfeodalizaci-jos tendencijų,sudarėsąlygas jasgerokaisusilpninti. Todėl tiek maksimalus, tiekypač maksimalus stabilus didžiausių im-perijųplotasantrojefazėjesmarkiaipadi-dėjo.

Remdamasis savo surinktais duome-nimis ir skaičiavimų rezultataisR.Taage-pera atskleidžia ir kritikuoja kai kuriuosprietarus,giliaiįsigėrusiusnetikįplačiąją,betirįprofesionaliųistorikųsąmonę.Patssvarbiausias iš jųyra„europocentrinis“,okonkrečiau – „romocentrinis“ mąstymasapie imperijas,kurioapraiškosyra įsitiki-nimas,kadimperijayraromėnųišradimasarbakadRomabuvopatididžiausiaseno-vės imperija. Iš tikrųjų, Romos imperijanetgi nepatenka į pačių didžiausių (pagalmaksimalų plotą) kada nors egzistavusiųimperijų dvidešimtuką38. Jeigu kalbėtu-me tik apie jos epochą (pirmąją antrosiosfazės erą, t. y. 600m. pr.Kr.–600m.), jitebuvo tik trečia tarp savo amžininkių.Maksimaliu stabiliu dydžiu M (4,2 mln.km2)jąpranokonetikHsiungNuimperijaII–III a. (7 ± 1 mln. km2)39, bet irČino–Hanų(5,2mln.km2)beitiurkųVIa.(5±1 mln. km2)imperijos.Tokįpat,kaipRoma,M turėjo irAchemenidų–AleksandroMa-kedoniečio–Seleukidųimperija.Tiesa,Ro-mosimperijagyvavoypačilgai(4šimtme-čiaipagalR.Taageperosmetodiką).Todėljos TI (21 mln. km2C)kurkasdidesnisužkątikminėtųefemeriškųklajokliųimperijų


39TaineIV–Va.Europąužplūdęhunai,betjųpro-tėviai ir pirmtakaiVidurinėje irRytųAzijoje.Žr. apiejuos Barfield Th. J. The Perilous Frontier: Nomadic Em-piresandChina.Cambridge:Mass,1989.

TI(HsiungNuirTiurkųkaganatoTIbuvopo 4 ± 1 mln. km2C).Tačiaujisnėradides-nisuždviejųjosamžininkiųTI.Čino–Hanųimperijos TI buvo 22 mln. km2C.TokįpatTIturėjoirPartų–Sasanidųimperija,kuri,nors irbuvokiekmažesnėužRomos im-periją(M=3,1mln.km2),pranokojąsavogyvavimotrukme(7šimtmečiai).

Prielaidas europocentrinei istorijos, ko-kiajibuvoikiXVIIa.,vaizdodeformacijaisudarė tamešimtmetyjeprasidėjusigloba-li Europos ekspansija,XIX a. užsibaigu-si pasaulio pasidalijimu. Šį europietiškosekspansijos proveržįR.Taagepera aiškinakeliems šimtmečiams Europos šalių įgytuabsoliučiu technologiniu pranašumu, lei-dusiu joms projektuoti savo galią erdvėjeanksčiauneregėtaismastais.Nors tik išra-dustelegrafą(XIXa.viduryje)buvoįveiktiankstesniųkomunikacijostechnologijųap-ribojimai centralizuotam didelių teritorijųadministravimui, europiečių jūreivystėspranašumassudarėsąlygasjauXVIIa.su-kurti užjūrio imperijas, plotu galinčias ly-gintissudidžiausiomisankstesniųlaikųim-perijomis. Kitaip nei dauguma ankstesniųlaikų imperijų (darant dalinę išimtį toms,kurioskūrėsiViduržemiojūrosperimetru),šiosimperijosbuvonežemyninės,bet„ta-lasokratinės“–pagrįstoskarinegaliajūroje.DidžiojiBritanija,XIXa.pradžiojelaimė-jusiEuroposvalstybiųkovądėlviešpatavi-mojūroje, sukūrė irpačiądidžiausiąkadanorsegzistavusiąimperiją(kaipminėjome,didžiausias jos plotas apie 1925 m. buvomaždaug35mln.km2).

R. Taagepera samprotauja, kad kaip ir bet kuris technologinis pranašumas, kurįkas nors kada nors buvo įgijęs istorijoje,šis europiečių pirmavimas buvo laikinas.

49

Būtenttodėl,kadlaikuspėjoperimtibentjau Europos karo technologijos naujoves, Maskvosvalstybė tapone imperinėseks-pansijosobjektu,betvienaišjosčempio-nių.Kaip jau nurodėme, estų politologasMaskvos carų, Peterburgo imperatorių,SSKPgeneraliniųsekretoriųirpo1991m.jau„prezidentų“valdomąvalstybęlaikotapačiaimperija.Kitaipneidaugeliskitųim-periologų, jis poAntrojo pasaulinio karoSovietųSąjungoskontrolėnpatekusiųVi-durio ir Rytų Europos šalių nelaiko šiosimperijos dalimi, „nes jos išliko formaliai atskiritarptautinėsbendrijosnariai(kitaipneiChiva irBuchara carinėjeRusijoje irindų kunigaikštystės Britų Indijoje)“40. Todėl didžiausiu jos išsiplėtimo laikotar-piu jis laiko1895m.,kaicarinėsRusijosplotaspasiekė22,8mln.km2.

Estų politologas teigia, kadXX a. an-troji pusė buvo „besileidžianti“ XVII a.prasidėjusio eilinio pasaulio politinės te-ritorinės koncentracijos ciklo fazė. Apiešiąpermainą ryškiausiai liudijaNa dydžiokaita.Ikivisųlaikųminimumo(Na = 9) jis smuko 1925m. Suirus Europos valstybiųtalasokratinėms kolonijinėms jūrų imperi-joms,1990m.jisbuvopadidėjęsiki19,ožlugus Sovietų Sąjungai šoktelėjo iki 24.R.Taageperapabrėžia,kadšiuolaikiniamepasaulyjedaugtokiųvalstybių,kurioseke-bluįžvelgtikokįnorsvidinįfragmentacijospotencialą(pvz.,Australija,Brazilija,JAV),nors jos savo dydžiu (jau nekalbant apiegyventojų skaičių) gerokai pranoksta pa-čiasdidžiausiaspirmosiosimperijųistorijosfazės (iki600m.pr.Kr.)beiantrosios fa-

40 Taagepera R. Expansion and Contraction Pat-terns of Large Polities: Context for Russia, p. 482–483.

zėspirmosioseros(600m.pr.Kr.–600m.)valstybes.Todėltikėtinuateitiesscenariju-mijislaikonaująteritorinėskoncentracijosbangą.Tačiaudaro išimtįRusijai,nes ji irsavodydžiu,irgyvavimotrukmesmarkiaipranoksta kitas savo laiko imperijas ir turi aiškų fragmentacijospotencialą.Tai lemiane tik jos etninis heterogeniškumas, bet ir daugeliopakraščių(visųpirmaRusijosTo-limųjų Rytų) ekonominė trauka Ramiojovandenynoerdvėslink.

ToliaugilindamiesiįR.Taageperospro-gnozesiratskirųimperijųistorijosfaziųbeierų istorinės analizės detales, toli nukryp-tume nuo šios knygos temos. Šiuo požiū-riuįdomiausiosestųmokslininkopastabosapieantrosiosfazėsantrąją(mongolų)erą,kuriai priklauso ir LDK imperinė istorija,taippat tai,kąjis josetiesiogiaisakoapiepačiąLDK.ŽinantR.Taageperosimperijosapibrėžimą visiškai nestebina, kad jis ne-svyruodamasLDKlaikovienaišmongolųerosimperijų,nesbūtentLDKXIV–XVa.buvodidžiausiasavoplotuEuroposvalsty-bė.2pav.pateiktiR.Taageperosnubraižytimongolų eros imperijų teritorinės dinami-kosgrafikai,leidžiantys„išakies“palygintiLDKsukitomisjoslaikųimperijomis.

R. Taageperai, kaip ir kitiems impe-riologams, daugiausia keblumų kyla dėlLDKkaipimperijos,kaijisudarėunijąsuLenkija,tapatumo.„Kaidvivalstybėssusi-lieja, kaip buvo su Lietuva ir Lenkija apie 1500m.,kuriąišjųmesturimelaikytiab-sorbavusia kitą?“41 Šia proga reikia pasa-kyti,kad,kogero,būtentšiskazusasdau-gelįimperijųtyrinėtojųirskatinaneįtraukti


50

Lietuvos ar jungtinės Lenkijos–Lietuvosvalstybėsįimperijųsąrašus.Konceptualausproblemos sprendimo, palyginamo su anks-čiauaptartuimperijųtęstinumoproblemossprendimu, R. Taagepera taip ir nepateikia. Kaipmatyti iš 2 pav., konkrečiuLietuvosir Lenkijos atveju jis ad hocsprendžia,kadtaiLenkija„absorbavo“Lietuvą.Tačiaupošio „absorbavimo“ gyvavusios imperijos(R.Taagepera ją vadina „Lietuvos–Lenki-josimperija“)istorijospradžiąestųtyrinė-tojasskaičiuojanenuokokiosnorsLenki-

jos istorijos datos, bet nuo 1263 m. (sic!), kai„Lietuvasusivienijo“42.

Šiądatąbūtųgalimalaikyti„sudrebėju-sio“pirštoklaida(1263vietoj1236m.,ku-riedažnainurodomikaipLietuvosvalsty-bingumopradžia).Estųtyrinėtojasnurodo,kad jo šaltinis yra alleno F. Chew „Rusijos istorijos atlasas“43 ir Ramsay’aus Muiro


43 Chew A. F. an atlas of Russian History: Eleven Centuries of Changing Borders. New Haven, 1967.

Afrika ir Amerika

actekai

Inkai

Europa

Viduržemio jūra

aukso orda

Lietuva

Maskva

Lenkija

Ispanija

Osmanai

MameliukaiBizantija

Mongolai

Juanai

Delis

Azija

TimūroimperijaMogolai

Mingųimperija

2 pav. Mongolų eros imperijų ekspansijos ir susitraukimo kreivėsPastaba.Žr.Taagepra R. Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia, p. 483.

5

0

5

0

5

0

20

15

10

5

0

1200 1300 1400 1500 1600

1200 1300 1400 1500 1600

1200 1300 1400 1500 1600

1200 1300 1400 1500 1600

Mandžiūrai

Metai

Plotas (mln. km2)

Čagatajaus ulusas

Ilchanai

Malis Songai

51

„Senosiosirklasikinėsistorijosatlasas“44. Kelia abejoniųR.TaageperosnurodomasLietuvos plotas (100 000 km2): 1263 m. jis permažas,o1236(jeitikraisusimaišėpirš-tai)–perdidelis(žr.kitąšiostraipsnioskirs-nį).1345m.Lietuva,pasakR.Taageperos,prisijungėBaltarusiją,dėltojosplotaspa-didėjoiki300000km2.Kai1380m.buvusiprijungtaŠiaurėsVakarųUkraina,Lietuvosplotaspasiekęs700000km2 45.Toliau au-torius išskiria 1425 m., kai LDK plotaspasiekęs 800 000 km2. Uniją su LenkijaR. Taagepera datuoja 1520 m. (sic!). Po jos valstybės plotas šoktelėjęs iki 1mln.km2, 1580m.padidėjęsiki1,05mln.km2, oabsoliutųmaksimumąpasiekęs1650m.(1,1 mln. km2). 1670 m. plotas sumažė-jęs iki0,9mln.km2.Praėjusšimtuimetų(1770m.)jissudaręs0,9mln.km2. Po pir-mojopadalijimo1772m.plotassumažėjęsiki 650 000 km2.PaskutinėR.Taageperosnurodomašiosvalstybėsistorijoschrono-logijosdata–1795m.,kaiįvykęs„antrasisirtrečiasispadalijimas“46.

Daugelis R. Taageperos nurodomųLDK,ovėliau–AbiejųTautųRespublikos(ATR) ploto dinamikos rodiklių skiriasi(švelniai tariant) nuo tų, kuriuos galimaaptiktiistorinėjeliteratūroje.Todėlgalimanetgiįtarti,kadistoriniaižemėlapiaibuvovienintelis žinių apie seseriškos šalies is-toriją šaltinis.Betnuo tokio tipokritikosmokslininkas stengiasi iš anksto apsi-drausti. „Joksmokslas, pagrįstasmatavi-mu,negalibūtitikslus.Matavimuivisada

44 Muir R. atlas of ancient and Classical History. New York, 1961.

45Kaipžinoma,VoluinėprieLDKbuvoprijungtagerokaianksčiau.


būdinga paklaida. Fizikos, kaip ‘tikslausmokslo’, pavadinimas yra neteisingas, jis išliko tik dėl to, kad visi fizikai žino, kąjis iš tikrųjų reiškia,obūtent–kiekybinįmokslą, kuris siekia tiek tiksliaimatuoti,kiektaileidžiaesamosgalimybės(state of art).“47NustatantimperijųplotąR.Taage-peros taikomu metodu, paklaida neišven-giama,neskuotoliauįpraeitį,tuomažiaupatikimų orientyrų istorinei kartografijaigalima aptikti istorijos šaltiniuose. Todėldažnai pasitaiko, kad skirtingi atlasai tuopačiulaikotarpiunurodoskirtingątospa-čiosšaliessienoskontūrą.Tadmokslinin-kas išsilygsta, kad visiems tiems jo nuro-domiemsplotoduomenims,kuriųšaltinisyra žemėlapių matavimai, galioja ±10%paklaida(jeigunenurodomadidesnė).

Kur kas labiau profesionalų istorikągali įžeisti šio tyrėjo, išėjusio tiksliųjųmokslųmokyklą,maniera datas apvalinti(1580 vietoj 1582 ir 1670 vietoj 1667 m., kai buvo sudarytos atitinkamai Zapolskij JamoirAndrusovopaliaubossuMaskvosvalstybe) ir sujungti (1795 m. vietoj atski-rų1793 ir1795m.atitinkamai antrojo irtrečiojoATRpadalijimodatų).Šiaisatve-jais„paklaida“atsirandabejokioreikalo.Lietuvįskaitytoją,beabejo,labiausiaigaliįskaudintitai,kadseseriškosestųtautosat-stovasnežinovienossvarbiausiųLietuvosistorijosdatų–1569m.,kaibuvosudarytaLiublinounijasuLenkija.Visdėltonebū-tų teisingaminėtasklaidasirnetikslumussieti su tradicine estų arogancija lietuviųatžvilgiu. Jos įdomios kaip pamokantispavyzdys, kokie pavojai tyko fiziko ar


52

chemiko, kai jis savo žinias mėgina pri-taikyti istorijai ar kitam humanitariniam dalykui „sumokslinti“, niekinamai nepai-sydamasšiųdalykųatstovųįdirbio.JeiguR. Taagepera daro tiek klaidų, pateikda-mas pamatinius seseriškos šalies istorijos chronologijosfaktus,taikiekgalimatikėtifaktiniaisestųmokslininkoteiginiaisapieegzotiškassenovėsRytųarstepiųklajokliųimperijas?

Šias kritines pastabas reikia papildyti dviemišlygomis.Pirma,tokiotipoklaidų,kokiasdaroR.Taagepera,varguargalėtųišvengti ir labai gerai „pasikaustęs“ tyri-nėtojasistorikas.Josyrabūdingosdaranthologeistinius statistinius tyrimus, kurie neišvengiamai susiduria su gylio ir plo-čiodilema:kuodaugiauatvejųtyrinėtojasįtraukia, tuo labiau rizikuoja suklysti dėltų,kuriuosmenkaižino.Antra,net jeigutokių klaidų naudojamuose duomenyseyra daug, būdamos atsitiktinės (nesiste-minės),josnesugriaunaišvadų,padaromųstatistiškai tuos duomenis analizuojant.R. Taageperos išvada apie teritorinę po-litinių vienetų koncentraciją kaip pasku-tiniųjų5tūkstantmečiųžmonijosistorijostendenciją nekelia abejonių, kad ir kiek„triukšmo“(faktiniųklaidų)būtųjoduo-menyse.Vertidėmesioirjosiūlomiimpe-rijųiškilimo,brandos,žlugimoirtrukmėskriterijai.Juoskitameskirsnyjepamėgin-siupritaikyti,nagrinėdamasLDKistorijosmedžiagą.Deja, pats estų tyrinėtojasne-nurodosavogautųLDK(kadirsujungtossu Lenkija) TI,M, E, F, R, D reikšmių.Mėginsiujuosapskaičiuotisavarankiškai,kartu ištaisydamas R. Taageperos duome-nųklaidas.

2. Lietuvos imperijos teritorijos kaitos kliometrinė analizė

MėgindamipritaikytiR.Taageperosmeto-dus Lietuvos istorijai, tuojau susiduriame sutiksliųjų(kliometrinių)metodųtrūkumu,kuris yra išvirkščioji jų pranašumų pusė:jiegerai tinka,kaiesamapatikimųir tiks-liųduomenų.OdaugelissenosiosLietuvosvalstybės teritorinėsekspansijoschronolo-gijosklausimųtebėradiskusijų,kuriosvar-gu ar kada nors baigsis vienareikšmiškomis išvadomis,objektas.DaugiausianeaiškumųyradėlXIIIa.antrospusės–XIVa.pradžioschronologijos. Bene daugiausia keblumųkelia „Kijevoproblema“: istorikųnurodo-mas Kijevo žemės prijungimo prie LDKdatasskiriaiki40metų48. Neaiški ir Poloc-ko prijungimo chronologija49.

TačiaušiuoatžvilgiuLDKnėraišimtis.Su tokiomis pat problemomis susiduriama irieškantduomenųapieankstyvuosiuskitųsenovėsimperijųistorijoslaikotarpius.Matstebėtojai amžininkai yra mažiau atidūspolitijoms, kurios (kol kas) niekuo labiau neišsiskiriaiškitųpolitijų,negukaimynųsugrėsminamoms („saugumizuojamoms“)didvalstybėms. Todėl pirmuosius šaltiniųpranešimus dažniausiai turime tik nuo tolaiko, kai kylanti imperija jau yra didelėgalybė,oankstyvojijosistorijataipirlie-ka prieblandoje.

Vertaatskiraipažymėti,kadtiksliai nu-statytidaugumossenoviniųimperijųplotąneįmanomaišprincipo.Pirma, todėl,kaddauguma senovės politijų apskritai netu-

48Žr.Batūra R.Lietuva tautųkovojepriešAuksoOrdą.Vilnius,1975,p.176–210.

49Žr.Володихин Д. M., Александров Д. Н.Борь-базаПолоцкмеждуЛитвойиРусьювXII–XVIвв.Москва,1994.

53

rėjotiksliainubrėžtųsienų.Pakankapasi-žiūrėtiįMindaugoraštus(šiuoatvejunėrasvarbu,kuriejųtikri,okurie–kryžiuočiųklastotės),kuriaisLivonijosordinuiužra-šomosvienos ar kitos žemės50. Jeigu ne-skaitytume vienos (dalinės) išimties (tai1261m.rugpjūčio17d.Mindaugoraštasdėl Sėlos dovanojimo), bent kiek tiksles-nėsdovanojamųžemiųribosniekurnenu-rodomos.Antra,imperijostokiųsienų,kolnesibaigia jų teritorinės ekspansijos fazė,apskritai negali turėti. Jos turi ne sienas,betneapibrėžtasribas(angl. limes) – pla-čius, judrius pakraščių ruožus, kurių pa-valdumasyraneapibrėžtas.

LDKatvejušiebruožailabairyškūs51. IkipatXVa. jąbeveik išvisųpusiųnuokaimynų skyrė arba dykros, arba kondo-miniumai. Ypač plačios neapibrėžto pa-valdumodykros ją skyrėnuoKryžiuočiųordinovaldųirLivonijos–sienassujomisganatiksliainustatėtik1422m.Melnotai-kos sutartis. Dvigubo pavaldumo valsčiųruožas, kurio teisinį statusą nuodugniaiištyrėValentinas Janinas52, skyrėLDK irDidžiojoNovgorodovaldas.Nebuvotiks-liaiapibrėžtosLDKribosOkosaukštupioruože,kurkuotoliauįRytus,tuodaugiaubuvo rusėnų kunigaikščių, „tarnavusiųabiempusėms“–irLietuvos,irMaskvosvaldovams.LabaineapibrėžtosbuvoLDKribospietuose irpietryčiuose.Lietuvos ir

50 Žr. Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apieLietuvoskaralių.Ats. sud.A.Dubonis.Vilnius, 2005,p. 69–70, 79–85.

51Žr.Čelkis T.Nuo teritorinio ruožoprie linijos:sienų sampratos pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kuni-gaikštystėjeXIV–XVIamžiuje//Lietuvosistorijosstu-dijos. 2008, t. 22, p. 58–73.

52Žr.Янин B. Л.НовгородиЛитва:пограничныеситуацииXIII–XVвеков.Москвa,1998,c.48–59.

Aukso ordos kondominiumo statusą ilgąlaikąturėjoKijevožemė,taippatPodolėirVoluinė53.Susitarimųdėldykrųpietuoseir pietryčiuosepasidalijimosutotoriųchanaisiš viso nebuvo, nes pati tokio pasidalijimo idėjabuvosvetimaklajokliųtautųužsieniopolitikos„politineikultūrai“.Paradoksalu,bet apibrėžtą ir stabilią pietų sieną LDKįgijotik1569m.priešpatLiublinounijossudarymą praradusi savo pietines žemesdabartinėjeUkrainoje.Dėlvisųšiųaplin-kybiųR.Taageperosmetodikos taikymasLDKimperineidinamikaigaliduotitikla-baiapytikriusrezultatus.

TačiaušiuoatžvilgiuLDKatvejisvėlginėrakuonorsišskirtinis,lyginantjąsuki-tomissenovinėmisimperijomis.Dėltovi-somstoliaupateikiamomsLDKplotonuo-rodomsikipatXVIa.irnetvėliautiesioggalioja R. Taageperos nurodoma ±10% paklaida. Išskirtinis yra keblumas, kuris kyladėldaugeliuatžvilgiųunikaliosLDKsantykiųsuLenkijaistorijos.Visųpirma-meskirsnyjeišaiškintųimperijųteritorinėsdinamikosslenksčių(E,A,F)skaičiavimaisukasiaplinkTaageperosintegraląirišjoišvestąmaksimalųstabilų imperijosplotąM.Jųdydžiaipriklausonetiknuoto,kaipdatuosimeimperinėspolitijosistorijospra-džią,betirkurdėsimejospabaigostašką.

LDKatvejuyradvipagrindinės tokiodatavimoalternatyvos.Pirma,LDKistori-jągalimaužbaigti1569m.Liublinounija,kuriabaigėsijos,kaipatskirotarptautiniųsantykiųsistemosveikėjo(subjekto),isto-rija.Kaipžinoma,kelerimetaiikiLiublinounijos(1561m.)LDKprisijungėdidžiąją

53Žr.Šabuldo F. Lietuvos ir Ordos kondominiumas UkrainosžemėseXIVa.//Lietuvosistorijosmetraštis.2004, Nr. 2, p. 2–26.

54

Livonijosdalį,otuojpoto1563m.(norstik de facto, bet ne de jure) prarado Po-locką. 1561 m. šovusi į viršų, TI kreivė1569m.staigiainutrūktų.LDKišnyktųišimperijų istorijos,nespėjusi „susitraukti“,kaipbūnasudaugumaimperijų,kuriospožlugimo (kaip jį apibrėžia R. Taagepera)dargaliilgaiegzistuotitoliaukaippalygin-tinedidelėsneimperinėspolitijos.

Antra, kartu su dauguma LDK istori-kųgalimetarti,kadLDKvalstybingumasniekur nedingo, kai ji federacijos ar konfe-deracijosryšiaissusisaistėsuLenkijoska-rūna54.Tokiu atvejuLDK istoriją galimapratęsti iki1791m.(kai tųmetųgegužės4 d. ATR Ketverių metų seimas priėmėnaują jos konstituciją) ar 1795 m., kaipįprasta LDK istoriografinėje tradicijoje55. DėlšiokeblumoTaageperosintegraląirjoišvestiniusdydžius(E,A,F,taippatLDKkaipimperijosiškilimoiregzistavimotru-kmesRirD)skaičiuosimedukartus:pir-ma, remdamiesi prielaida, kadLDKkaipvalstybėnustojoegzistuoti1795m.;antra,kadtaiįvykojau1569m.Taipadarę,ga-lėsimepatikrinti,arpakeitusprielaidasrei-kiaišesmėskeistiirišvadas.

NebūdamasLDKistorinėsgeografijosspecialistas,skaičiuodamasirvertindamaspagalR.TaageperosmetodikąLDK teri-torijospokyčiusautoriusnegalinesiremtiLDKistorinėsgeografijosautoritetais.TaiKazio Pakšto „Lietuvių enciklopedijos“

54Žr.,pavyzdžiui:Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija(XIVa.vid.–XIXa.pr.).Vilnius,2000;Vansevi-čius S.FeodalinėsLietuvosvalstybingumaspoLiublinounijos. Vilnius, 1988.

55Žr.,pavyzdžiui:Bumblauskas A. Senosios Lietu-vos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005; Kiaupa Z., Kiau-pienė J., Kuncevičius A.Lietuvosistorijaiki1795metų.Vilnius, 2000.

15-am tomui parašytas straipsnis „Lietuvos valstybėsplotai irsienos“56 irViačeslavoNasevičiaus baltarusiškajai „LDK enci-klopedijai“parašytasstraipsnis„Teritorija,administracinissuskirstymas“57.Tačiaujųnurodymuoseyratiekproperšųirpriešta-ravimų,kadautoriustiesiogvarguarbūtųgalėjęs nubraižyti TI matuoti reikalingassenosios Lietuvos valstybės teritorijospokyčiųkreives, jeigunebūtųpapildęsarpatikrinęs (prieštaravimams spręsti) savopatiesmatavimų rezultatais.Matuota vo-kiečiųfirmosHAFFelektroniniuplanime-tru„Digiplan305“58.MatavimamsnaudotiVilniaus universitetoKartografijos centrosudarytižemėlapiai,kurieyraE.Gudavi-čiaus „Lietuvos istorijos“59 priedas, taip pat garsiosios adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ kartografiniai prie-dai60. apsiriboti vien pirmojo veikalo kar-tografine medžiaga nebuvo įmanoma jauvien todėl, kad (deja) ligi šiol paskelbtas

56 Pakštas K. Lietuvos valstybės plotai ir sienos //Lietuviųenciklopedija.Boston,1968,t.XV,p.450–464.

57 Насевiч В. Л. Тэрыторыя, адмiнiстрацыйныпадзел//ВялiкаекнястваЛiтоускае:Энцыклапедыя.Т. 1. Абаленскi–Кадэнцыя. 2-е выд. Мiнск, 2007,c. 34–39.

58 Visais atvejais teritorijos plotas matuotas tris kartus,tolesniemsskaičiavimamsnaudojanttrijųmata-vimųvidurkį irapvalinant jį ikidešimtųjųkvadratiniocentimetrodalių.Nesantdidesniųskirtumųtarpatskirųmatavimorezultatų,galimabūtitikram,kadmatavimasatliktas tiksliai, o paaiškėjus, kad „tikrasis“ teritorijosplotasyrakitoks,„kaltę“priskirtineprietaisuiarma-tuotojui,betžemėlapiosudarytojams.Matavimųvidur-kis dauginamas iš faktoriaus (n/100)2;čianyražemėla-pio mastelis centimetrais. Gaunamas teritorijos plotas kvadratiniais metrais, kuris toliau nurodomas kvadrati-niaiskilometrais,suapvalinusikitūkstančiokvadratiniųkilometrų.Skaitytojasneturėtųpamirštiirapiepirmiaunurodytą10%paklaidą,kurituridušaltinius:žemėlapiomatavimonetikslumusirpatiesžemėlapionetikslumus.

59 Gudavičius E.Lietuvosistorijanuoseniausiųlai-kųiki1569metų.Vilnius,1999.

60 Lietuvos istorija. Red. a. Šapoka. Vilnius, 1989.

55

tikpirmasisE.Gudavičiausveikalotomas,kurischronologiškaiaprėpiaLDKistorijąiki Liublino unijos (imtinai).Atsižvelgtairįžemėlapius,skelbiamusbaltarusiškojeLDKenciklopedijoje61.

Didžiausių neaiškumų kyla dėl Lietu-vosvalstybės ribųankstyvuoju jos raidoslaikotarpiu. V. Nasevičius nurodo tokįXIII a. Lietuvos plotą: „tikroji“ Lietuva(dabartinėAukštaitija,Dzūkijairtuometulietuvių gyvenamos dabartinės VakarųBaltarusijos žemės) 64 000 km2, Žemai-tija 27 000 km2, Juodoji Rusia (Naugar-dukas, Slanimas, Valkaviskas, Gardinas) 23 000 km2 – iš viso 114 000 km2 62. Ti-kriausiaišieduomenysatspindiMindaugovalstybėsribųvaizdą,kurįpateikiabaltaru-siųistorikotinklalapyjeskelbiamasžemė-lapis „LietuvaXIII a. viduryje“63 – jame jaitaippatpriskiriamosskalvių,nadruviųteritorijos, didžioji dalis jotvingių žemės,taip pat sėlių teritorija iki patDauguvos.Skaičiuodami Lietuvos imperijos Taage-peros integralą, pasikliausime šiuo balta-rusių istoriko pateikiamu skaičiumi, juopažymėdami pirmąjį jos teritorijos plotodinamikosgrafikotašką1250m.

Panašų„tikrosiosLietuvos“(jaipriskir-damasirJuodąjąRusią)plotą(120000km2)

nurodo ir K. Pakštas64. Ten pat jis teigia,

61 Вялiкае княства Лiтоускае: Энцыклапедыяу2т.Рэдкал.:Г.П.Пашкойiiнш.2-евыд.Мiнск:БелЭн,2007.

62Žr.Насевiч В. Л.Тэрыторыя,адмiнiстрацыйныпадзел,c.34.

63 Žr. http://vn.belinter.net/map7.html [žiūrėta2009m.balandžio16d.]. Matavimamsšisžemėlapisnetinka, nes jame nurodytas mastelis 1 : 4 000 000 ne-atitinka faktinio: vietoves, kuriose dabar yra Vilnius ir Kaunas,pagalbaltarusių istorikožemėlapį tiesia linijaskiria net 140 km. .

64 Pakštas K. Lietuvos valstybės plotai ir sienos,p. 451.

kadMindaugovaldymopabaigojeLietuvosvaldžioje jaubuvo irPolockobeiMinskožemės(70000km2) ir „kraštas tarp Bugo ir Narevo, viso apie 20 000 km2“irbaigiatokia išvada: „Mindaugo laikais maksi-malinisLietuvosplotasgalėjo apimti apie200 000 km2“65,norsvisųjonurodytųskai-čiųsumayra210000km2. Veikiausiai visi šie teiginiaipagrįstikitugarsiuLDKisto-rinėskartografijospaminklu–XIII–XVa.LietuvospolitiniužemėlapiuA.Šapokosre-daguotojeknygoje,kuriojePolocko,Mins-kožemėsbei„kraštastarpBugoirNarevo“(būsimoji Palenkė) pažymėtos kaip Min-daugo valstybės sudedamosios dalys. Že-mėlapyjeE.GudavičiausknygojePolockoirMinskožemėsvaizduojamoskaip„LDKįtakojebuvusiosžemės,galutinaiprijungtosVytenio“, oDrohičino krašto (Palenkės)66 prijungimas datuojamas pomindauginiais laikais. Polocko ir Minsko žemių plotaipagal šios knygos autoriaus matavimus gerokai mažesni (47 000 km2). Mažes-nis irDrohičinokraštoplotas–8100km2 (naudotas žemėlapisA. Šapokos redaguo-tojeknygoje).TadirmaksimalųMindaugovalstybėsplotą (1263m.) turėtume laikytibuvus 175 000 arba 183 000 km2 (su Drohi-činokraštu)67.PirmasisiššiųdviejųdydžiųtoliauirnaudojamasskaičiuojantLDKTa-ageperosintegralą(175000±17500km2).

Vidaus kovų po Mindaugo mirtiesmetais Lietuvos valstybė plėstis negalė-jo.Labainegausūsistoriniaišaltiniaiapie

65 Ten pat. 66Taidalisjotvingiųteritorijos.Juospačiusbendro-

mispastangomisišnaikinorusėnai,lenkaiirkryžiuočiai.67Panašiamvertinimuinuteikia irMindaugoLie-

tuvosžemėlapisZigmoKiauposknygoje.Žr.Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. 2-asis leid. Vilnius, 2006,p. 26.

56

Traidenio, Butigeidžio ir Butvydo valdy-molaikusliudija,kadjiveikiaupatyrėte-ritoriniųnuostolių,neguišsiplėtė.Išpietųją spaudėVoluinė, kuri 1275m. atsiėmėtrumpam Traidenio užimtą Drohičiną, o1289m. – užvaldėValkaviską.Vakaruo-se kryžiuočiai 1274–1277 m. užkariavoNadruvąirSkalvą,kuriųligtolinėpriklau-somybė Lietuvai dėl palyginti silpnos joscentrinėsvaldžiosreakcijosįšiuosOrdinoveiksmus apskritai kelia abejonių. Šiaurė-je 1290–1291 m. Livonijos ordinas baigėužkariauti tik kiek ilgiau negudešimtmetįLietuvos valdžioje buvusią Žiemgalą, bet1281m.LietuvaipavykoužvaldytiDaug-pilį(iki1313m).Darantprielaidą,kadpervisą tą laikąLietuvosvaldovaiPolocko irMinsko žemėse buvo siuzerenai,Lietuvosvalstybėsplotą1290m.galimaapskaičiuotibuvus 160 000 ± 16 000 km2(pagalžemė-lapįE.Gudavičiausknygoje).XIVšimtmetįLietuvapasitiko,prisijungusiCeklį(dabar-tiniaiPlungės,Kretingos,Skuodorajonai),bet dėl Livonijos ordino intrigų trumpam(iki1307m.)praradusiPolockokontrolę.Dėltobendrasvalstybėsplotasmažaipa-sikeitė(151000±15000km2).

Dar nepasibaigus Vytenio valdymui (1296–1316),Lietuvosplotasvėlpradėjodidėti–visųpirmaDauguvos(VakarųDvi-nos)irVolgosaukštupiųkryptimi,kurlie-tuviųekspansijaitotoriaiirjųrusėniškiejisatelitai galėjo pasipriešinti mažiausiai.JauminėtiV. Janino tyrimai leidžia teig-ti, kad Lietuva Dauguvos ir Volgos takos-kyros regione įsitvirtino dar Vytenio lai-kais68.Taireiškia,kadtuopatmetumažų

68Žr.Янин В. Л.НовгородиЛитва:пограничныеситуацииXIII–XVвеков,c.53.

mažiausiaiLietuvoshegemonijossritisjaubuvo irVitebskožemė,galutinaiprijung-ta 1320 m. Vadinasi, tuometinis (1320 m.) Lietuvos valstybės plotas galėjo būti jauapie 218 000 ± 21 800 km2.KitameGedi-mino valdymo (1316–1341) dešimtmetyje (iki1330m.)Lietuvosvaldžiojegalutinaiatsidūrė Klecko, Slucko, Turovo, Pinskožemės, kurios su neilgomis pertraukomisbuvojoshegemonijossferojenuoMindau-golaikų.Tuopatmetutaspatsatsitikosužemėmis,kuriaspojosegyvenusiųjotvin-giųišnaikinimovaldėVoluinė,betkoloni-zavoišeiviaiišMozūrijos–pavertėjasPa-lenkėspavadinimužinomukraštu.SušiaisnaujaisplotaisLDKteritorijaapie1330m.pasiekė282000±28200km2.

Didžiausias Gedimino laikų teritori-nėsekspansijoslaimėjimas–taiVoluinėsužvaldymas 1340 m., kai jos kunigaikš-čiu tapo Gedimino sūnus Liubartas. Josplotas pagal E. Gudavičiaus knygos že-mėlapiomatavimoplanimetru rezultatą–69 000 km2. Liubartas kurį laiką galėjovaldyti irHaličą, kuriodalisViktoroCe-muševo sudarytame LDK 1345–1430m.politiniamežemėlapyje,skelbiamamebal-tarusiškojeLDKenciklopedijoje,pažymė-ta kaip teritorija, dėl kurios kovojoLDKir Lenkija69.VisdėltosprendimasįtrauktiHaličą į LDKvaldas nebūtų pakankamaipagrįstas. E. Gudavičius nurodo, kad šiolaikotarpioHaličopriklausomybėnėraiš-aiškinta70. Svarbiausia, net jeigu Haličasir buvo pavaldus LDK, tas pavaldumasbuvo trumpas ir veikiau nominalus (reali

69Žr.ВялiкаекнястваЛiтоускае:Энцыклапедыяу2т.,т.1,c.11.Josplotas–33000km2.

70Žr.Gudavičius E.Lietuvosistorijanuoseniausiųlaikųiki1569metų,p.126.

57

valdžia priklausė vietos rusėnų diduome-nei). Jau 1349 m. Lenkija, naudodamasi LDKnesėkmeStrėvosmūšyje(1348m.),užpuolėLietuvąiružėmėnetikHaličą,betirdidžiąjąVoluinėsdalįbeiPalenkę.Ko-vosdėlšiųžemiųsupertraukomisirper-maininga sėkme vyko du dešimtmečius.Pagal1366m.taikossutartįLDKvaldžio-je likusios Voluinės dalies plotas sudarė39 000 km2.1370m.kaikuriasšiųžemiųlietuviaiatsiėmė.TaigiLDKvaldžiojelikodaugiau negu du trečdaliaiVoluinės teri-torijos (45 000 km2), o riba tarp Lenkijai tekusios vakarinės bei Lietuvos užvaldy-tosrytinėsjosdalieslikonepakitusiikipatLiublino unijos71 .

Pridėję prie pirmiau nurodyto282 000 km2plotovisąVoluinėsteritoriją,gauname skaičių351000±35000km2, kurį galime laikyti LDK teritorijos dy-džiu Gedimino valdymo pabaigoje. Jissutampa su tuo, kurį nurodo K. Pakštas(350 000 km2),irkiekmažesnisužtą,kurįgauname išmatavę Gedimino valstybėsribas(įskaitantteritorijas,apiekuriaspa-sakyta,kadtai„ginčijamosžemės“),pažy-mėtasA.Šapokos redaguotosknygosže-mėlapyje(317000km2).Tačiauskirtumonebelieka,jeigu,kaipirV.Janinas,įtasri-basįtraukiameDauguvosaukštupiožemesTverės, Smolensko irDidžiojoNaugardovaldųsandūroje(dar31000km2).

LDKplotąXIVa.penktojodešimtme-čio pradžioje turėtume gerokai padidinti,priėmę tą „Kijevo problemos“ sprendi-mą, kuriame senosios Rusios sostinės iraplinkinio krašto prijungimas prie LDK

71 Čiairtoliaumatavimamsnaudotas(jeigunepasa-kytakitaip)žemėlapisE.Gudavičiausknygoje.

datuojamastrečiuojuarketvirtuojuXIVa.dešimtmečiu. Šiais dešimtmečiais tikėti-niausiasAuksoordosirLDKkondominiu-masKijeve72.KijeveįsikūręsGediminaitisveikiausiaibuvo tokspat totoriųvaldžiospatikėtinis(„vasalas“),kokiečiaanksčiaubuvoRiurikaičiai.VisąvaldžiąKijevože-mėjeLDKvarguargalėjoįgytiikiperga-lėsprieMėlynųjųvandenų(1363m.),lei-dusiosužvaldytiirPodolę.

AnkstinantKijevoužvaldymochrono-logiją,yranuoseklu tąpatįdarytisu teri-torijos palei kairįjįDniepro krantą (šiuo-laikinėjeBaltarusijoje ten yraMogiliavo,Babruisko,Rogačiovo,Rečycosmiestai)irnetanapusjoprijungimoprieLDKchro-nologija,nestvirtąLietuvosvaldžiąKije-vekebluįsivaizduotibeįjįvedančiųvan-denskeliųkontrolės.ŠiePadnieprėsplotaisudarėdalįLDKteritorijos, jos istorinėjegeografijoje žinomos Padnieprės valsčiųpavadinimu (49 000 ± 4900 km2 pagal straipsnio autoriausmatavimus).Žemėla-pyje E. Gudavičiaus knygoje ji pažymė-takaip įėjusi įLDKsudėtį jauGediminolaikais,ožemėlapiaiA.Šapokosknygojeir baltarusiškoje LDK enciklopedijoje ją(kaip ir Kijevo žemę) identifikuoja kaipįsigytąAlgirdo(1345–1377)laikais.

Nors ankstyva LDK hegemonija Pa-dnieprėje abejonių nekelia, šios teritori-jos dalijimas į valsčius, priklausančiusVilniaus ir Trakų kunigaikščiams, liudijają buvus galutinai užvaldytą veikiausiaiAlgirdo ir Kęstučio diarchijos pradžio-je (XIV a. viduryje). Priėmus šią prie-laidą, LDK teritorija apie 1350 m. būtų

72Žr.Šabuldo F. M. Lietuvos ir Ordos kondominiu-masUkrainosžemėseXIVa.

58

400 000 ± 40 000 km2 73.Įšįplotąneįskai-čiuojamenedidelėsMstislavliokunigaikš-tystės,išSmolenskokunigaikščiųatimtosapie 1358 m., ploto (5000 km2)74. Beveik tuopačiumetu (1355m.)LDKribospa-sistūmėjoiršiaurėsrytųkryptimi,kurjosvaldžioniki1377m.perėjoteritorijosVol-gosaukštupyje,DidžiojoNaugardoirTve-rės valdų sandūroje (11 000 km2). Taigi, baigiantis šeštajamXIV a. dešimtmečiui,LDKplotąskaičiuojamebuvus416000±41600 km2.

Po pergalės prie Mėlynųjų vande-nųLDK teritorijapadidėja iki611000±61 000 km2. Šį prieaugį sudaro didelėsKijevo (132 000 km2) ir Podolės žemės(63 000 km2). Dėl Podolės žemės tuojprasidėjo kovos su Lenkija75. antrojoje Algirdo valdymo pusėje dar buvo įsigy-tas Brianskas (24 000 km2; apie 1370 m., kaiAlgirdas jame kunigaikščiu pasodinosavosūnųDemetrijų)76 ir tuo pat metu ar galkiekvėliauužvaldytosČernigovobeiSeverų Naugardo žemės (45 000 km2). SkaičiuojantvisąLDKplotąAlgirdoval-

73V.Nasevičius teigiaLDKplotąXIVa.vidury-je buvus „daugiau nei 300 000 km2“ (Насевiч В. Л. Тэрыторыя,адмiнiстрацыйныпадзел,c.34).Ištikrų-jųjįgalėtumelaikytididesniu(400000km2),atsižvelg-damiįLDKkondominiumąKijevo,ogalbūtirPodolėsžemėms.

74MatuotažemėlapyjeE.Gudavičiausknygoje.Pa-galjauminėtąV.Cemuševožemėlapįjosplotaskurkasdidesnis – 20 000 km2.

75MatuotapagalžemėlapįE.Gudavičiausknygoje.VisosPodolėsplotasyra63000km2.Lenkijosvaldžion1366m.patekusivakarinėjosdalissudaro15000km2. 1411m. ji grįžo LDK valdžion, o 1430m. vėl buvoprarasta,Lenkijainugvelbusdarir1366–1413m.LDKturėtąPietųBugoupėsištakųsritį(išviso21000km2). LDK valdžioje 1430–1569 m. likusios Rytų Podolėsplotas yra 42 000 km2.

76Žr.Горский А. А.Брянскоекняжествовполи-тическойжизниВосточнойЕвропы(конецXIII–на-чалоXVв.)//СредневековаяРусь.Вып.1.Москва,1996, c. 89–91, 96.

dymopabaigoje,reikiaatsižvelgtiįterito-riniuspokyčiusVoluinėje– iš josbendro 69 000 km2 ploto 24 000 km2 po 1370 m. liko Lenkijos valdžioje, ir Podolėje, kurLietuva prarado 15 000 km2josvakarinėjedalyje.Taigi,LDKplotasAlgirdovaldy-mo pabaigoje buvo 640 000 ± 64 000 km2. Taimažiaunegu„net700000km2 su vir-šum“, kuriuos nurodo K. Pakštas77, bet kiekdaugiau,negunurodoV.Nasevičius(630 000 km2).Skirtumąveikiausiaigali-ma paaiškinti tuo, kad lietuvių geografastikriausiai orientavosi į žemėlapį A. Ša-pokosknygoje(juoiliustruotasK.Pakštostraipsnis),kuriameLDK teritorijapasie-kiaJuodąjąjūrąjauAlgirdolaikais.

Vidaus nestabilumo laikotarpį tarpAl-girdo mirties ir Vytauto įsitvirtinimo val-džiojelydėjoirteritoriniaipraradimai.LDKvisiems laikams neteko 1355–1377 m. val-dytųžemiųVolgosaukštupyje(11000m2). Taiįlenkųrankaspatekdavo,taivėlLDKsugrįždavo Rytų Podolės žemės. 1391m.kovų suVytautu įkarštyje JogailamainaisužkarinępagalbąMozūrijoskunigaikščiuiperleido Palenkę, kurios didžiąją dalį (beDrohičino)JogailagrąžinoLietuvai1408m.Po Zigmanto I nužudymo ji vėl trumpamatitekoMozūrijai,o1444m.(jausuDro-hičinu) sugrįžo LDK. Į šias trumpalaikesvakariniųLDKribųperturbacijasskaičiuo-damiTaageperos integralą ir jo išvestiniusdydžiustoliaunekreipsimedėmesio,tačiauatsižvelgsime įŽemaitijos (23300km2)78 netektį1382–1409m.79


78PateikiameK.PakštonurodomąŽemaičiųseniū-nijosXVI a. plotą. Žr.Pakštas K. Lietuvos valstybėsplotai ir sienos, p. 457.

79 Dažnus Žemaitijos politinės padėties pokyčius

59

Žemaitijanekartąbuvopaaukota,kadLDKvaldovaiturėtųlaisvasrankasatnau-jintiteritorinęekspansijąrytuose.Ištikrų-jų, dar nesibaigusXIV šimtmečiui, LDKpasiekėnaujųlaimėjimų.1398m.josval-dospasiekėJuodąjąjūrą,kurnetoliDnie-prožiočiųbuvopastatytaTavanėspilis80. Po pralaimėjimo prie Vorsklos Lietuvosvaldžiadideliame,beveiknegyvenamameplote prie Juodosios jūros tarp DnieproirDniestro žemupių (Edisane) galėjoku-riam laikui susilpnėti ar pavirsti LDK irtotorių kondominiumu. Tačiau neatrodo,kadtaigalėtųbūtipakankamaisvaruspa-grindasnukelti šios teritorijosprijungimąprieLDKįvėlesniuslaikus,nesirtųlaikųšaltiniuosekeblurastilabaiaiškiųirtvirtųchronologiniųorientaciniųtaškų.

Smolensko žemės kunigaikščiai LDKsiuzerenitetąkurįlaikąpripažinojauvaldantGediminui81.VėliaujietaikartusuAlgirdužygiuodavo prieš Maskvą, tai ieškodavoMaskvojeparamospriešLietuvą.GalutinįSmolenskoprijungimądatuosime1404m.Keblu prieštarauti ir ankstesnei, 1395 m.datai, kai Vytautas vietoj nušalintų Smo-lensko kunigaikščiųmieste pasodino savovietininkus.Visdėltokovadėl jo tadadarnebuvobaigta,nesvienaspralaimėjimoprieVorsklospadariniųbuvomaištas1400m.,

po 1382m., kai Lietuvos valdovai pirmą kartą ją už-rašėordinui,nuodugniaiištyrėVytenisAlmonaitis,įro-dydamas, kad kai kuriais laiko tarpsniais tarp 1382 ir 1410m.Žemaitijabuvofaktiškainepriklausomaspoli-tinisvienetas,nepavaldusneiOrdinui,neiLDK.Žr.Al-monaitis V.Žemaitijospolitinėpadėtis1380–1410me-tais.Kaunas,1998.


81 Žr. Горский А. А. Русские земли в XIII–XIVвеках:Путиполитическогоразвития.Москвa,1996, c. 40.

trumpam sugrąžinęs į valdžią SmolenskeJurgįRiurikaitį,sukuriuosusidorotipavy-kotikpokeliųkariniųkampanijų.

Pergalė prie Žalgirio ne tik visiemslaikams sugrąžino Lietuvai Žemaitiją(23 300 km2)82, bet ir leido sustiprinti bei įtvirtintiLietuvosvaldžiąrytuose.Veikiau-siaiantruojuXVa.dešimtmečiureikiada-tuoti LDK įsitvirtinimą Okos aukštupyje.JispirmąkartąpatekoįLDKhegemonijossritįdarAlgirdolaikais.Įjąvėlgrįžogalu-tinaiužkariavusSmolenską.IlgainiuiLietu-vos atramos taškais Okos aukštupyje tapo tiesiogiai valdomi Liubutskas ir Mcens-kas83.Po1408m.taikossuMaskvairper-galės prie Žalgirio labai pakilus Vytautoautoritetui,LDKvaldovastapovyriausiuo-ju arbitru smulkių šių žemių kunigaikščiųRiurikaičių kivirčuose dėl vis mažėjančiųtėvoninių valdų paveldėjimo.Tai jau reiš-kiapriklausomybęnetikhegemonijos,betirmažųmažiausiaineformaliajaiimperijosperiferijai84. Vienas iš labai sustiprėjusiosXVa.trečiajamedešimtmetyjeVytautoįta-kostotoriųvidauspolitikaipadariniųturėjobūtiLDKribųpasislinkimasįrytusdabar-tinėjekairiakrantėjeUkrainojeikiSamarosirOskoloupių,kuriosnuoMatviejausLiu-bavskiolaikųistoriografinėjetradicijojenu-rodomoskaipLDKrytinėsribosdabartinėskairiakrantėsUkrainosteritorijoje85.

82Tuo patmetu (1411m.) Lietuvai grįžoVakarųPodolė(15000km2).


84Žr.Norkus Z.Apie antrąjįKijevą, kurio taip irnebuvo, p. 28–32.

85Žr.Pakštas K.Lietuvosvalstybėsplotaiirsienos,p.452,taippatLDKpolitinįžemėlapįfundamentiniameM.K.Liubavskioveikale:Любавский М. К.Областноеделение и местное управление литовско-русскогогосударстваковремениизданияПервогоЛитовскогостатута:историческиеочерки.Москва,1892.

60

Sprendžiant pagal matavimo plani-metru rezultatus (naudotas žemėlapisE. Gudavičiaus knygoje), Edisano plo-tas buvo 88 000 km2, Smolensko žemės49 000 km2, Okos aukštupio kunigaikštys-čių 45 000 km2, o stepių ploto tarp Psio-lo upės vakaruose, Samaros – pietuose irOskolo – rytuose 102 000 km2. Taigi visas LDKplotas paskutiniaisVytautovaldymometais (apie 1425–1430) sudaro 928 000 ± 93 000 km2.Šisskaičiusbeveiknesiskirianuoto,kurįnurodoK.Pakštas:„Įnešusrei-kalingaspataisas,tikrasisvytautinėsimpe-rijos plotas 1430 turėtųbūti 930000km2 artruputįdaugiau“86.ApvalesnįK.Pakštoskaičiųtoliauirnaudosime.Jisgerokaidi-desnis už tą, kurį nurodoV.Nasevičius –687 000 km2 87.SkirtumągalimapaaiškintiistorikosprendimuneįskaičiuotiįLDKte-ritorijąstepiųprieJuodosiosjūros,nesjosbuvusios„beveiknegyvenamos“88.

V. Nasevičiaus argumentas neįtikina,nestokiuatvejuirišdabartinėsRusijosarKanadosteritorijųturėtumeišskaičiuotijųužpoliarinėstundros,oAustralijosarLibi-jos–dykumųplotą.Beto, liekaneaišku,kaip baltarusių istorikas, nurodydamasLDKplotątūkstančiokilometrųtikslumu,įsigudrino nubrėžti liniją, skiriančią „be-veiknegyvenamas“teritorijasnuotų,ku-rios yra pakankamai tankiai gyvenamos, kadjaugalėtųbūtilaikomosLDKvalsty-bėsteritorija.PastūmėjusLDKsienąOkosaukštupio rajone, kur ji niekada nebuvo vi-siškaiaiški(Tula,kuriosneįskaičiuojame,



88 Ten pat.

kurįlaikąpriklausėLietuvai),toliauįrytus(iki Dono ištakų), ar juolab įtraukę į josvaldasRiazanėskunigaikštiją,kuriVytau-tovaldymopabaigojepripažinoLDKsiu-zerenitetą,galėtumedidžiausiąLDKplotą„ištempti“iriki1000000km2.

Bet tai jau būtų toks pat arbitralusžingsnis, koks yraV.Nasevičiaus spren-dimasatimtiišLDKgarbębentkeletąde-šimtmečių pabūti valstybe, besidriekian-čia nuoBaltijos iki Juodosios jūrų. „Pa-sitenkinsime“ K. Pakšto nurodytu plotu.Arbitralumoišvengti(irrastikompromisątarp skirtingų nuomonių dėl didžiausioLDK ploto) leidžia R. Taageperos nu-rodyta 10%paklaida, už kurios slypi iki100 000 km2 ploto. Taigi, galime sakyti, kadLDKgalėjobūti„milijonierė“,betne-galime teigti, kad tokia tikrai buvo. Lieka tikėtis,kadtolesniuoseLDKistorinėsge-ografijostyrimuosebusrastabūdųsuma-žintišiąpaklaidą.

Užtat baltarusių istorikas veikiausiaiteisus, paskutiniojo Vytauto valdymo de-šimtmečio LDK teritorijos plotą laikyda-masdidžiausiu. IškartpoVytautomirties(1430 m.) LDK prarado Vakarų Podolę(21 000 km2).TadLDKplotaskeliemsde-šimtmečiamsstabilizavosiirbuvomaždaug910 000 km2.Nuonedidelių irkaikuriaisatvejais tik laikinų LDK vakarinės sienospokyčių Lenkijos naudai šiuo laikotarpiugalimaabstrahuotis.Pietuose1485m.LDKpraradoEdisaną–Juodosiosjūrospakran-čiųžemes,kuriųTurkijossultonuiprireikėsusisiekimuisausumasu1475m.jųvasalutapusiuKrymochanatuužtikrinti89.

89Žr.Pakštas K.Lietuvosvalstybėsplotaiirsienos,p. 454.

61

Rytų ribos ilgą laiką buvo stabilios.Naudodamasi vidaus karuMaskvos vals-tybėje ketvirtajame–penktajame XV a.dešimtmetyje, LDK kai kurias smulkiasvaldas,kuriųpriklausomybėnebuvoaiški,netgi prisijungė.Didesni konfliktai prasi-dėjoMaskvai užgrobus Didįjį Naugardą,nesjinepaisė,kadLDKdarXIVa.buvoįgijusifiskalinesteisesvalsčiuosepasieniosu sunaikintąja šiaurės rusėnų respublikaruože90.DarikiLenkijoskaraliausirLDKdidžiojo kunigaikščio Kazimiero mirties(1492 m.) Okos aukštupyje ruseno nepa-skelbtas pasienio karas, 1493 m. virtęsatviruir1494m.pasibaigęskapituliantiš-kasutartimi,kuriMaskvaipripažinovisasjosužgrobtasžemes(87000km2)91 ir pa-skatinojątęstitokiąpolitiką.

ToliaupateiksimetiksausąLDKterito-riniųnuostoliųstatistiką:iki1503m.LDKprarado dar 210 000 km2, bet 1508 m. susi-grąžinoLiubečą.1514m.netekoSmolens-ko ir dar 56 000 km2–taiužfiksavo1522m.paliaubų sutartis su Maskva. Bendras te-ritoriniųnuostoliųkaruose suMaskvady-dis – 353 000 km2 (daugiaunegutrečdalisvytautinėsteritorijos).ĮskaičiavusOsmanųužgrobtąEdisaną(K.Pakštasmanojoplotąbuvus 92 000 km2, o ne 88 000 km2, kaip gavo šio straipsnio autorius), ir daug anks-čiauprarastąVakarųPodolę(21000km2), Lietuvai iš didžiausios teritorijos –930 000 km2 – 1522 m. liko 470 000 km2

(pasakV.Nasevičiaus,–496000km2, o pa-sakK.Pakšto,–485000km2). Per nelabai sėkmingą Starodubo karą 1534–1537 m.LDKprarado Sebežą ir Zavoločę, bet su-

90 Янин В. Л. Новгород и Литва: пограничныеситуацииXIII–XVвеков,c.48–59.

91Čiairtoliau(jeigunenurodomakitaip)jaupatei-kiamineautoriausmatavimų,betK.Pakštoduomenys.

sigrąžinoGomelį ir gana didelę aplinkinęteritoriją,todėljosbendrasplotaspadidėjoirLivonijoskaroišvakarėsegalėjosudaryti490 000 km2.

Toliau ėjo lietuviškojo imperializmo„gulbės giesmė“: Livonijos užvaldymas.Po to kai 1561 m. Zigmantui augustui pa-sidavėLivonija,LDKpriklausėvisadabar-tinėLatvijairbentpusėEstijos.K.Pakštoskaičiavimu, tai sudarė 85 000 km2 92.Vadinasi, LDK teritorija trumpam padi-dėjoiki575000km2.Tačiauvėliauištikokatastrofa: 1563 m. Lietuva (iki 1579 m.) prarado Polocką ir aplinkines teritorijas.Pagal autoriausmatavimus (naudotas že-mėlapis E. Gudavičiaus knygoje), tai tik12 000–15 000 km2. Tačiau maskvėnaispaudė LDK kariuomenę ir Livonijojebeiveržėsi įLDKmetropoliją. Išsigelbė-jimotekoieškotisudarantunijąsuLenki-ja,betprieštaiLDKdarpraradoPalenkęir ukrainietiškąsias provincijas – iš viso170 000 km2 (K.Pakštoskaičius).

K. Pakšto skaičiavimais (490000–170000),LDKliko320000km2. V. Nasevi - čiusnurodomažesnįskaičių:292000km2 93. KaipgalimaspręstipagalK.Pakštostraips-nioiliustracijas,geografassavoskaičiavi-muosevadovavosiLietuvosXVI–XVIIa.politiniu žemėlapiuA. Šapokos redaguo-toje knygoje94. Šį skirtumą tarpV.Nase-

92Žr.Pakštas K.Lietuvosvalstybėsplotaiirsienos,p. 457.

93Žr.Насевiч В.Л.Тэрыторыя,адмiнiстрацыйныпадзел,c.38.

94MatuodamasLDKplotą pagal šį žemėlapį, au-torius gavo 304 000 km2. Rezultatas pagal žemėlapįE.Gudavičiausknygoje–308000km2. abiem atvejais įšįplotąįskaičiuotanetikPolockožemė,betir1582m.pagalZapolskij Jamosutartį suMaskvaLDKatitekęsVeližo kraštas (apie 3000 km2), nes jis žemėlapyjeA.Šapokosredaguotojeknygoje(klaidingai)įtrauktasįkontūrą,kurįapveda1569–1582m.sienoslinija.

62

vičiausirK.Pakštoskaičiųgalimaaiškintituo, kadV.Nasevičius veikiausiai nurodofaktiškai LDK teritoriją 1569m. beMas-kvostuometuužgrobtųžemių(Polocko),oK.PakštasgalįskaičiuojairdalįLivonijos95. Manome,kad į ilgai trukusiąPolockone-tektįtikslingaatsižvelgti.TadaLDKplotasiškartpoLiublinounijosbūtų305000km2 (490 000–170 000–15 000 km2). Faktiškai LDK 1569 m. kontroliuojama teritorijabuvodidesnė,nestuometujaidarpriklau-sė didžioji Livonijos dalis. 1572–1576m.ATR pajėgos maskvėnų buvo nustumtosikiDauguvos,tačiauenergingomisnaujojovaldovo Stepono Batoro (1576–1586) pa-stangomiskarolaimėsugrįžo.

Atsižvelgti į visus LDK kontroliuoja-mosteritorijosplotoLivonijojepokyčius,judant Livonijos karo frontams, nėra neigalimybės, nei reikalo (Taageperos inte-gralui apskaičiuoti). Laikysime, kad iki1569m. LDK kontroliavo visą Livoniją,išskyrusRygosmiestą,Hyjumos ir Sare-mos salas bei šiaurinę jos dalį prie Tali-no, kurią pačioje karo pradžioje užvaldėšvedaiirmaskvėnai.TaisudaroK.Pakštonurodomus 85 000 km2 96. Po 1569 m. Li-vonijatapoLenkijosirLDKkarūnoskon-dominiumu97.Todėlpriepirmiaunurodytų

95K.Pakštasnurodojįbuvus15000km2.Žr.Pakš-tas K.Lietuvosvalstybėsplotaiirsienos,p.458.

96MatuodamasplanimetruATRvaldasLivonijoje,kaipjospažymėtosžemėlapyjeA.Šapokosknygoje,au-toriusgavotokįpatskaičių.

97Skaitytojasgalipaklausti,kodėltaippatnepada-rėmesuKijevo irVoluinėsžemėmis,kurios ikimūšioprieMėlynųjųvandenųbuvoLDKirAuksoordoskon-dominiumas.TačiauLDK irLenkijoskondominiumasLivonijoje ir LDK bei Aukso ordos kondominiumasPietųRusioje–labaiskirtingidalykai,nesLivonijąLie-tuvairLenkijavaldėkaipdufederacinioarkonfedera-ciniopolitiniodariniosubjektai,oLDKirAuksoordavienopolitiniojunginionesudarė.

305 000 km2tikslingapriskaičiuotiirapiepusę(42000km2) to Livonijos ploto, kuris poLivonijoskarąužbaigusių sutarčiųsuMaskvairŠvedijalikoATRvaldžioje.Sušia nauja imperine periferija LDK plotasiškart po Liublino unijos (kai dar nebuvo susigrąžintasmaskvėnųokupuotasPoloc-kokraštas)būtų347000km2, o pasibaigus Livonijos karui (su Polocku ir MaskvosvalstybėsatiduotunedideliuVeližokraštu)– 365 000 km2.

1618m.LDKLenkijospadedamasusi-grąžinoSmolenskąirdaugelįkitųXVIa.pradžiojeprarastųžemių.Bendrasjųplo-tas pagal Deulino paliaubų sąlygas buvoiki 74 000 km2 (matavimo planimetru žemėlapyjeA. Šapokos redaguotoje kny-goje rezultatas). Tai reikštų LDK plotopadidėjimą iki 440 000 km2, o jeigu ne-skaičiuotume (pusės)ATR priklausiusiosLivonijos teritorijos – 397 000 km2. Pana-šų(380000km2) LDKteritorijosdydįpo1618m.DeulinopaliaubųnurodoirV.Na-sevičius.LivonijojeATR jau1629m. ponesėkmingųkarųsuŠvedijapraradoPietųEstiją, Vidžemę bei Rygą. Dėl to, auto-riausvertinimu,LDKplotassumažėjoiki405 000 km2.Nurodydamišįskaičių,priepagrindinėsLDKteritorijos(įskaitantirišMaskvoslaikinaiatsiimtasžemes)priskai-čiuojame tik pusę (7000 km2) Livonijos vaivadijos (Infliantų) ploto98. Nebeskai-čiuojameKuršohercogystės,nesnomina-liai tebebūdama bendroLDK irLenkijosvaldovovasalė,jipo1629m.tapofaktiš-kai nepriklausoma buferinė valstybė tarp

98K.Pakštasnurodojįbuvus15000km2. autorius, skaičiuodamaspagalžemėlapįA.Šapokosredaguotojeknygoje,gavomažesnį(13000km2).

63

aTR iš Švedijos99.Kuršohercogystėnetikvisiškai savarankiškai tvarkė vidaus rei-kalus,bet ir vykdė savarankiškąužsieniopolitiką,kuriostikslasbuvoneutralitetoiš-saugojimasATRirŠvedijoskonfliktuose.Šihercogystėnetgi įgijoužjūriokolonijų(Tobago saląpriePietųAmerikos šiaurėsrytųpakrantėsirGambijąAfrikoje),kurias(pusę jų ploto) irgi turėtume įskaičiuoti įLDK teritoriją, jeigu nuspręstume laikytiKuršąLDKdalimi.

Po 1632–1634 m. karo su Maskva irsienos„ištaisymų“rytiniokaimynonaudaiLDK vėl patyrė teritorinių nuostolių (Ser-peiskas, Trubčevskas, Severų Naugardas),kurių bendrą plotą V. Nasevičius vertinanet 30 000 km2 100.TurbūtK.Pakštasjuosjau iš anksto išskaičiuoja, nes teigia, kadLDK 1618m. padidėjo tik 56 000 km2 – nuo 320 000 km2 (priminsiu,kadtokįplotąLDK,jonuomone,turėjoiškartpoLiublinounijos) iki 376 000 km2 101.Tačiauįšįjopa-teikiamąskaičiųaiškiainepatenkabendrossu Lenkija valdos Livonijoje. 56 000 km2

skaičiuspriimtinastikkaipLDKvaldžioje1654–1667m. karo suMaskva išvakarėselikusios antrajame XVII a. dešimtmetyjeatsikariautosteritorijosdaliesplotoįvertini-mas.TokiuatvejuvisąLDKplotą1654m.galima apskaičiuoti, sudedant LDK plotą1582 m. (320 000 km2),pusęLatgalosploto(7000 km2)irK.PakštonurodomąXVIIa.antrajame dešimtmetyje rytuose atsikariau-

99Žr.Bues A.DasHerzogtumKurlandundderNor-den der polnisch-litauischen adelsrepublik im 16. und 17.Jahrhundert.MöglichkeitenvonIntegrationundAu-tonomie. Giessen, 2001.


101Žr.Pakštas K.Lietuvosvalstybėsplotai irsie-nos, p. 457.

tosteritorijosdydį–56000km2. Viskąsu-dėję,gaunameskaičių,labaiartimątam,kurįnurodo geografas (apie 381 000 km2)102.

Po Andrusovo paliaubų su Maskvosvalstybe 1667 m. K. Pakštas LDK plotą1667 m. nurodo buvus 320 000 km2. Ne-aišku,arjisatsižvelgiaįsienostarpLDKir Lenkijos valdų Padnieprėje korekcijas,taippatįAndrusovopaliaubomisnustaty-tos sienospataisasLDKnaudai1678m.,kai jai buvo sugrąžinti Sebežo, Nevelio,Veližo valsčiai, kaip tai daro V. Nasevi-čius. Jis teigia, kad 1678m. plotas buvo306 000 km2 103.Šisskaičiussvarbusma-tuojant Taageperos integralą, nes paskuiLDKsienosvisąšimtmetįnebesikeitė.Pa-matavęLDKsienasžemėlapyje išA.Ša-pokos redaguotos knygos taip, kad Livo-nijos (Infliantų) vaivadija liktų už LDKsienų,gavome299000km2.Pridėjępusętosvaivadijos teritorijos,gaunametąpatįskaičių,kurįnurodobaltarusiųistorikas.Jįirmanomeesantteisingą.

K.Pakštoteigimu,popirmojoATRpa-dalijimoLDKprarado85000km2 (pasak V.Nasevičiaus,–87000km2), o jai liko 250 000 km2 104.V. Nasevičiaus tvirtini-mu, likęsLDKplotas turėtųbūti gerokaimažesnis–219000km2 105. Su tuo sutin-kame. Per pirmąjį padalijimą LDK pra-

102 Šį skaičių taip pat vertėtų papildyti paklaida,nors ir ne tokia didele kaip ikivytautiniams ir netgi vy-tautiniams laikams.


104Žr. Pakštas K.Lietuvosvalstybėsplotaiirsie-nos,p.458.Lietuviųgeografasveikiausiai įskaičiuojaKuršą,kurtuometujaušeimininkavoRusija.

105V.Nasevičiaus irK.Pakštonurodomų skaičiųskirtumai tikriausiai atsirado dėl to, kad K. Pakštas įLDK teritoriją 1772 m. įskaičiavo Kuršą. Tačiau tuometuKuršohercogystėjaubuvofaktinėjeRusijosval-džioje.

64

radoLatgalą,kartunebelikodėl jos,kaipbendros LDK ir Lenkijos valdos, statusokylančių keblumų vertinant LDK plotą.BaltarusiųistorikasnebenurodoLDKplo-topoantrojo(1793m.)padalijimo,bet jįpateikiaK.Pakštas:132500km2.

Visusšiuos toligražuneišsamiaisumi-nėtussenosiosLietuvosvalstybėspokyčiusatspindi milimetriniame popieriuje nubrai-žytasLDKplotodinamikosgrafikas,kuria-mehorizontaliašisreiškialaiką,overtika-li–plotą1000km2 (žr.3pav.).Grafikasnu-braižytas,linijasujunguskątikpaaiškintusatskaitostaškus.Kaipsakyta,ikiXVa.LDKplėtimasisįrytusbuvonenutrūkstamas(norsirsu„atoslūgiais“)procesas,kuriamekebluišskirtiaiškiustaikosirpaliaubųsutarčių,nu-statančiųaiškiasirtiksliassienas,sudarymodatomisapibrėžtuschronologiniustaškus.Ojeigutokiųsutarčiųbūta,taijosarbaneišli-

ko, arba sienos jose nebuvo tiksliai nustaty-tos.Todėlbrėžiantgrafikolinijąšiamlaiko-tarpiuinaudotostiesės,tiesiogsujungiančiospirmiauaptartustaškus.Toliaugrafikolinijadarosikampuota,nes tokias sutartis,nužy-minčias tarptautine teise įteisintus LDKsienųpokyčius, jau turime.VisdėltoplotostatistikaikipatXVIIa.pabaigosyralabaiapytikslė.Liekatikviltis,kadnereikėsilgailaukti,kolLDKistorikaispecialiaistyrimaispašalinstątiksliųžiniųapieLDKsienųis-torinę geografiją trūkumą, kuris išryškėja,mėginanttaikytijosistorijostyrimamsklio-metrinius(„estiškus“)metodus.

PlanimetruišmatavęplotąpoLDKte-ritorijosdinamikos1250–1795m.grafiku(apie 250 cm2)irperskaičiavęjįpagalgra-fikomastelį(1cm2 = 0,01 km2C) gauname senosios Lietuvos valstybės Taageperosintegralą (TI): 2,5 mln. km2C. Skaityto-

3 pav. Senosios Lietuvos valstybės ploto kaita 1250–1795 m.

65

jui, kuris nustebtų dėl staiga atsiradusiomilijono (juk teigėme, kad LDK plotasveikiausiai nepasiekė 1 mln. km2), gali-metikpatartidarkartąperskaitytipirmąjįstraipsnio skirsnį arba (dar geriau) patiesestųmokslininkodarbus.Taidarantbūtinaatkreipti dėmesį, kad trumpai gyvavusiosdidelėspolitijosTIyramažas,opalygintinedidelė,bet tvari (ilgą laikąegzistavusi)politijagali„užsidirbti“didelįTI106.

Palyginęgautąrezultatąsuestųmoks-lininko nurodomais skaičiais107, galime konstatuoti,kadLDKTIpranokstabeveikvisas pirmosios imperijų istorijos fazės(3000–600m.pr.Kr.)imperijas(išskyruspusiaulegendinęSiairŠangųimperijąKi-nijoje (6,2 mln. km2C) ir naująją Egiptoimperiją (4,4 ± 1,3mln. km2C). Jis nėraįspūdingas palyginti su Romos imperijosTI (21 mln. km2C)108.Tačiau jeiguLDKlygintumenesuantrosiosfazės(600m.pr.Kr.–600m.)„rekordininkėmis“,jitoligra-žunebūtųpačiojesąrašopabaigoje–pri-lygtųPtolemajųEgiptui(2,5mln.km2C) irpranoktųBaktriją(2,4mln.km2C).

Žinoma,žvelgiant į senosiosLietuvosimperiją hologeistinių palyginimų pers-pektyvoje, ją reikėtų visų pirma lygintisu amžininkėmis – trečiosios fazės (po600 m.) antrosios eros (1200–1600 m.)109 imperijomis,kaiptaidaropatsestųmoks-lininkas (žr.2pav.).Deja, šio laikotarpio

1061000metųegzistavusios100000km2 politijos ploto TI yra 1 mln. km2C.TokįpatįTIturėtų10mln.km2aprėpusi,bettik10metųtegyvavusimilžiniškapo-litija.

107Žr.Taagepera R. SizeandDurationofEmpires:Growth-Decline Curves, 3000 to 600 B.C., p. 191.

108Žr.Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Growth-Decline Curves, 600 B.C. to 600 a.D., p. 134.

109Priminsime,kadtyrinėtojasjąpakrikštija„Mon-golųera“.

imperijųTIsavoskaičiavimųduomenųjisnepateikia, tad tenka apsiriboti teiginiu, kuriampagrįstipakankažvilgsnioįjopa-teikiamusšiolaikotarpioimperijųteritori-nėsplėtrosvienasantkitouždėtusgrafikus(žr.2pav.):LDKpriklausopriemažesnių-jųšiolaikotarpioimperijų.

AtėmęišTIintegralo5%joploto,gau-namedidžiausiąstabilųLDKplotodydįM:apie 740 000 km2.TokįplotąjiturėjoXVa.pradžioje,užvaldžiusižemesprieJuodosiosjūros bei Smolenską (bet dar nesusigrąži-nusiŽemaitijos).20%,80%ir50%šiody-džioyraatitinkamai148000(E),592000(a) ir 370 000 (F) km2 110. Pirma svarbi išvada, kurią turime padaryti remdamiesišiais skaičiais, yra ta, kad senojiLietuvosvalstybė ėmė virsti imperija jau Mindau-go laikais, nes jos plotas jau tada pranoko 148 000 km2. NepaisantXIII a. antrosiospusės teritorinių nuostolių, jos plotas vei-kiausiainiekadanebuvomažesnisužšįpir-mąjįištrijųR.Taageperosišskiriamųimpe-rijųistorijosslenkstiniųdydžių.

Antrąjį(brandos)slenkstįLDKperžen-gėtarp1360ir1365m.užvaldžiusiKije-vo ir Podolės žemes. Šios chronologinėsišvados veikiausiai nepakeistų ir kitoks(ankstinantis) „Kijevo problemos“ spren-dimas,nesreikalingąApasiektiteritorijosplotągaunameskaičiuodaminetikKijevo,bet irPodolės žemiųplotą.Laikydamiesiestųtyrinėtojosiūlomoimperijosiškilimolaikotarpio (angl. rise time) apibrėžimo (A–E),galimekonstatuoti,kadšifazėLDKistorijoje truko 100 ± 10metų.O „bran-džios“arsusiformavusiosLDKimperijosgyvavimo trukmę apskaičiavę gauname

110Visiemsšiemsskaičiamsgalioja10%paklaida.

66

buvus200±10metų(F–A).1569m.ištiesyraLDKimperijosžlugimoar„nesėkmės“metai,nestokįžlugimąkonstatuotipakan-kapirmojoteritorijossumažėjimoiki50%maksimalaus stabilausdydžio (M).Tai irįvyko1569m.,kaiLDKplotassumažėjoiki 320 000 km2(K.Pakštas),292000km2

(V.Nasevičius),305000ar347000km2 (priskaičiavuspusęLivonijos).

Ar pasikeistų šios išvados, nusprendus1569 m. laikyti Lietuvos valstybingumo pa-baiga?Išmatavęatitinkamąplotą3pav.gau-name,kadLDKTIbuvo1,71mln.km2C111. Maksimalus stabilus plotas padidėja iki790 000 km2 (toks jis galėjo būti apie1415–1420m.),Epadidėjaiki158000,Aiki 632 000, o F iki 395 000 km2. Šie nauji skaičiai gali skaitytoją nustebinti. Tai yragerai, nes kliometrinė analizė nedaug koverta, jeigu nepateikia pastebėjimų ar įž-valgų,kuriosišpirmožvilgsnioatrodokon-traintuityviai.Ištikrųjųjokioparadoksočianėra: trumpaamžės imperijos maksimalusstabilus plotas padidėja, bet pats laikotar-pis,kaiimperijaturitokįplotą,sutrumpėja.Tokį didesnį plotą ilgiau trunka pasiek-ti, tačiau jisgreičiau irprarandamas,ką irreiškiadidesnibrandosiržlugimoslenksčiųdydžiai112.

111 Kiekvienas, įdėmiai skaitęs pirmą straipsnioskirsnį,pastebės,kadtokspatbuvoirplačios,betpaly-gintitrumpaiegzistavusiosnaujosiosAsirijosimperijosTI.KitospatekusiosįBiblijospuslapiusVakarųcivili-zacijosistorinėjeatmintyjeįamžintos(norsirtiktrum-paiegzistavusios–naujosiosBabilonoimperijos–TIdar menkesnis: tik 0,4 mln. km2C.Žr.Taagepera R.Sizeand Duration of Empires: Growth-Decline Curves, 3000 to 600 B.C., p. 191.

112Mažaikaspasikeistų,netjeiguimperijosbrandosslenkstįApažemintumeikipusėsM,kaipgalTaageperayralinkęsdarytisavo1997m.paskelbtamestraipsnyje.KaiM=740000km2,brandaireikėtų370000km2 plo-to,okaiM=790000km2, a slenkstis yra 395 000 km2.

Nauji skaičiai nereikalauja atsisakytiišvados, kad senosios Lietuvos valsty-bės kaip imperijos istorija prasideda jauMindaugo laikais: vadovaujantis R. Ta-ageperos kriterijais, faktas, kad vėliauLDK teritorijos plotas buvo smuktelėjęsžemiaupirmojoslenkstiniodydžio,neturireikšmės.BrandątenkadatuotijauAlgirdovaldymopabaiga.Dėltošiektiekpailgėja(iki 110± 10metų)LDKkaip imperijoskilimolaikasiratitinkamaisutrumpėja(iki190±10metų)josgyvavimotrukmė.Pa-lyginęgautusrezultatussukitaisatvejais,kuriems R. Taagepera pateikia savo skai-čiavimųrezultatus113,aptinkame,kadLDKpriklauso prie tų imperijų, kurių kilimastruko palyginti ilgiau (antai Roma kilo 140 metų,oHunųimperija–tik60±20metų),bet užtat (ir gal todėl) ir buvo tvaresnės.Šviesusarne,LDKimperijanebuvomete-oras114,kokiosbuvo,pavyzdžiui,daugumastepiųklajokliųsukurtųimperijų.

3. (praktinės) išvados: apie LDk imperijos gimimo, brandos ir mirties datas

Kaiviršininkaipaliepia,statistiniųžinybųdarbuotojaikažkaipvisainesunkiaisugebaaptikti, kuris naujagimis yra 600 000-asis vilnietis ar 3 500 000-asis lietuvis. Vil-čių,kadistorikams,taikantR.Taageperosmetodus, kada nors pavyks apskaičiuoti

Nėratikėtina,kadšieslenksčiaigalėjobūtiperžengtijauGediminolaikais,nebentpriimtume„ankstinantį“Kije-voproblemossprendimą.

113Deja,jistaidarotik600m.pr.Kr.–600m.laiko-tarpiui.Žr.Taagepera R.SizeandDurationofEmpires:Growth-Decline Curves, 600 B.C. to 600 a.D., p. 134.

114 „Vytautinė imperija nuėjo praeitin lyg šviesusmeteoras.“TaiprašėZenonasIvinskis(LietuvosistorijaikiVytautoDidžiojomirties.Roma,1978,p.6).

67

Lietuvosimperijosgimimodieną,kurkasmažiau(nebentpatikėtišiąužduotįpačiamestų mokslininkui). Pirmiau pateikti iki-vytautinėsirnetvytautinėsLietuvosplotodinamikosskaičiaigalibūtinesunkiaiuž-ginčyti,todėlneįveikiamakliūtisjosgim-tadienio (dienos, kai jos teritorija pirmąkartą viršijo 20% josmaksimalaus stabi-lausploto)liekairliksdidžiulėspaklaidos,kurios neleidžia to gimtadienio nustatytinedidesniukaip10metųtikslumu.Auto-riuiliekaapsiribotikątikpateiktaisišaiš-kinimais,kaipapskaičiuotiLietuvosimpe-rijosgimimodienąirkokiųduomenųtamreikia.

KitaprogaprisimintiLietuvosimperijągalėtųbūtijospilnametystė:metaiardie-na,kaijipasiekė„pilnametystę“(80%M).ŠiaišventeigeraitiktųKijevoišvadavimoištotoriųvaldžiosarbapergalėsprieMėly-nųjųvandenųmetinės.Deja,netgišiomū-šiometus specialistai nurodo su vieneriųmetųpaklaida115,oKijevoperėjimoLDKvaldžion aplinkybes gaubia dar tirštesnisūkas.Aiškutiktiek,kadta„pilnametystė“buvo pasiekta algirdo valdymo laikais, to-dėlLietuvosimperijągalėtumeprisiminti,minėdamijomirtiesdieną.Deja,žinome,rodos,tikmėnesį(1377m.gegužė).

KurkaslengviaususenosiosLietuvos„mirties“data.Taigalėtųbūtikovo28-oji.Tą dieną (1569m.) paskutinis LDK val-dovas ir Lenkijos karalius Gediminaitis

115R.Batūrateigia,kadmūšisprieMėlynųjųvan-denųgalėjoįvykti1362m.rudenįarba1362m.Žr.Ba-tūra R.LietuvatautųkovojepriešAuksoOrdą,p.310.

ZigmantasAugustas pasirašė Palenkės irVoluinėsprijungimoprieLenkijosprivile-gijas116.PoporosmėnesiųLDKnetekoirKijevobeiBraclavovaivadijų,pasirašyda-maLiublino unijos aktą jau beUkrainosžemių.

TačiaunusprendusgedėtidėlLietuvosimperijos, geriausia tai daryti liepos 14 d., Žalgirio mūšio minėjimo išvakarėse. Tądieną 1471m.Maskvos kariuomenėprieŠelonės upės sumušėDidžiojoNaugardopajėgas. Mūšio lauke nekrito nė vienasLDKkarys,betjamesenojiLietuvosvals-tybė pralaimėjo taip pat skaudžiai, kaiptriuškinamai prieš 51 metus (be vienos dienos) laimėjoŽalgirio lauke. PrijungusDidįjįNaugardą prieMaskvos, jėgų san-tykis Rytų Europoje pasikeitė Maskvosvalstybėsnaudai,užtaiLDKturėjosumo-kėti virtine skaudžiųpralaimėjimųXVa.pabaigos–XVIa.pradžioskaruose,kurieirtaposenosiosLietuvos imperijossaulėly-džiu.LDKtątolimąvasarąveikėnetaip,kaip derėjo veikti imperijai, šimtmečiusvadavusiaiRusiąnuototoriųirjųpakalikųMaskvoskunigaikščiųjungo.Jaiatsisakiusatlikti tas pareigas, kurias jai uždėjo tuometu jos dar turėtas didžiosios Rytų Eu-ropos valstybės statusas, ilgiems ilgiemsšimtmečiams (o gal ir visiems laikams)mūšiolaukebuvosunaikintakitokios,de-mokratinėsRusijosalternatyva.Bettaijaune šio straipsnio tema.


68

The article introduces an Lithuanian reader into the ideas of distinguished american-Estonian political scientist Rein Taagepera on comparative cliometrics of empires and uses them to detect main thresholds in the imperial history of the ancient Lithuania. For thisgoal, its size-time integral (called in thepaperTaagepera integral) was measured. It is used to cal-culate the maximum stable size (M), emergence(20% ofM), adulthood (80% ofM), failure (50%ofM)dates, rise andduration timesof theancientLithuanian empire. according to author’s calcula-tions, ancient Lithuania emerged as empire already

WhEN ANCIENT LIThuANIAN sTATE BECAME AN EMpIRE AND CEAsED To BE IT? AN ANsWER To LIThuANIAN QuEsTIoN usINg AN EsToNIAN METhoD

Zenonas NorkusS u m m a r y

underMindaugasrule(before1263),anditsrisetimewas about 100 years. Its adulthood came in the early sixthies of theXIV century, and it failed in 1569,when just before Lublin union Poland annexed the Southern provinces of the Grand Duchy of Lithua-nia. So its duration time was slightly more above 200 centuries. These chronological conclusions are made under assumption that old Lithuanian state survived untill 1795. If this assumption is exchanged for an-other that says that 1569 was also the endpoint of the ancient Lithuanian state, only slight changes are to be made in these conclusions.

Įteikta 2009 04 27Parengta skelbti 2009 05 15

69

Pastarųjų dešimtmečių visuomenės disku-sijomsLietuvos stojimo į Europos Sąjun-gą, „grįžimo įEuropą“ ar „tilto tarpRytųir Vakarų“ temomis nemažą įtaką daro iristoriniųparaleliųpaieškos.Istorikaiirpo-litologai, aptardami Lietuvos vietą Euro-poje,gausiaisėmėsipavyzdžiųišsenesnėsarnaujesnėsLietuvosistorijos,mėgindamišiojetradicijojeatpažintieuropiniųtradicijųkontūrusirnusakytiistorinėsraidostęstinu-mo ar diskontinuiteto apraiškas. Šiose dis-kusijoje buvo naujai aktualinta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) praei-tis1.Kalbantapie„LietuvąEuropoje“istori-niuose tyrimuose ir publicistikoje paprastai vyrauja lietuviška tematika ir aktualijos, o Europa neretai traktuojama kaip savotiška duotybė, nemėginant atidžiau panagrinėtiLDKirEuroposraidostendencijųatskiraisistorijoslaikotarpiais.Kitavertus,LietuvosDidžioji Kunigaikštystė kartais vertina-mairkaipsavitascivilizacinisfenomenas,

1 Plg. Gudavičius E.Lietuvos europėjimokeliais:istorinėsstudijos.Vilnius,2002;EuroposidėjaLietuvo-je:istorijairdabartis/Sud.D.Staliūnas.Vilnius,2002,p.17–32;LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicijairpaveldo„dalybos“/Sud.A.Bumblauskas,Š.LiekisirG. Potašenko. Vilnius, 2008.


vėLyvŲjŲ viduraMŽiŲ eurOPa ir LietuvOs didŽiOsiOs kunigaikŠtystės visuOMenės ir kuLtūrOs raida Xiv–Xvi aMŽiujerimvydas Petrauskas

docentas, daktarasVilniaus universiteto Istorijos fakultetoSenovės ir vidurinių amžių istorijos katedraEl. paštas: [email protected]

teigiant, kad jos atžvilgiu taikyti įprastusEuropos istorijos periodizavimo kriterijus(kurie,kaipžinoma, ir taipyra sąlyginiai)bei klasikinę trinarę schemą (Antika–Vi-duramžiai–Naujieji laikai) yra sudėtinga2. Nekeliaabejonių,kadLDKišgyvenoganasavitąistoriją,tačiauturbūtakivaizdu,kadkiekvienas istorinis regionas visuomet išsi-skiriadaugiauarmažiausavaimingaisrai-dosypatumais. „Prasilenkiantys socialinėsraidos ritmai“, „priartėjanti ir nutolstanticivilizacija“, pagaliauReinhartoKosellec-ko taip sėkmingaiapibendrintas„neviena-laikiškumasvienalaikiškume“3 – visos šios metaforos apie istorijos judėjimą „skirtin-gais greičiais“ gali kuo puikiausiai ilius-truotiLDKistoriją.

ŠiamestraipsnyjeXIV–XVIa.pradžiosLDKistorijanagrinėjamakaipvėlyvųjųVi-duramžiųEuroposdalis,suvokiant tokios

2ĮsvarbiausiasLDKirViduramžiųEuroposchro-nologinioirdalykiniogretinimoproblemaspagrįstaidė-mesįatkreipiaAlfredasBumblauskas,vietoj„LietuvosViduramžių“siūlydamasvartoti„Lietuvoseuropėjimo“kategoriją (Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 140).

3 Koselleck R.ModerneSozialgeschichteundhisto-rische Zeiten // Theorie der modernen Geschichtsschrei-bung. FrankfurtamMain,1987,S.173–190.

70

istorinėsprojekcijos problemas: chronolo-gines(„kadaprasideda irkadabaigiasi“),geografines (pagoniškos / katalikiškos irstačiatikiškosLDKdualizmas),socialinespolitines(visuomenėsraidosirvalstybinėsorganizacijos formų skirtumai).Vis dėltožvelgiant į Lietuvos Didžiąją Kunigaikš-tystęvėlyvųjųViduramžiųEuroposcivili-zacijossklaidoskonteksteatsiveria reikš-mingijosraidosbruožai,nesXIII–XVIa.LietuvosvisuomenėirvalstybėformavosiirrutuliojosiperimdamabeiplėtodamaEu- ropos visuomenės bruožus. Ir taip buvonuopatšiosistorijospradžios:juktikšioskrikščioniškos civilizacijos sklaidos kon-tekstegalima įvertinti valstybiniodariniotapsmąirkartu„Lietuvos“istoriškumoge-nezę.LietuvosKaralystėMindaugolaikaisirvėlesnėLietuvosDidžiojiKunigaikštys-tėkūrėsiglaudžiaibendraudamasugreti-maiskrikščioniškoscivilizacijoskraštais4. Tai,kadLDKbranduolys irpolitinioeli-to dauguma ilgą laiką išliko pagoniška,nulėmė tam tikras specifines tendencijas(raštokultūrosstoka,valstybiniųstruktūrųneišplėtojimas ir pan.), tačiaunenutraukėužsimezgusiųpolitinių irsocialiniųryšių.XIIIa.„užgriebta“krikščioniškosciviliza-cijos,Lietuva iš šios civilizacijosnebeiš-nyko.Pervisą„pagonišką“ar„ikikrikščio-nišką“XIIIa.pabaigosirXIVa.Lietuvosistorijos laikotarpį regime nuolatinę civi-lizacinę įtaką šalies politinei struktūrai,ekonomikai, kilmingųjų pasaulėžiūrai, okrikščioniškos Europos kraštuose – sti-prėjantį interesą tolimu, bet vis dažniau

4Lietuvosvalstybėssusikūrimaseuropiniamekon-tekste/Sud.R.Petrauskas.Vilnius,2008.Plg.klasikinęiraktualumonepraradusiąstudiją:Łowmiański H. Stu-djanadpoczątkamispołeczeństwaipaństwalitewskie-go. T. 1–2. Wilno, 1931–1932.

pasiekiamu civilizacijos pakraščiu. TodėlistoriškaikintantisLDKirvėlyvųjųVidu-ramžiųEuropossantykisyrasvarbiistorinėproblema. Suprantama, kad šis straipsnis negalipretenduotiįišsamųšiossudėtingosdaugiabriaunės problemos išnagrinėjimą.Straipsniotikslasyraveikiaupagrįstitokiolyginamojopožiūriosvarbąirpateiktike-letąmetodologiniųpastabų.

Universalus krikščioniškųjų Viduram-žiųepochospobūdislemia,kadšiolaiko-tarpioproblemųnegalimaanalizuotipasi-telkusnacionalinęistorijąaristoriografiją.Todėl vienas pagrindinių medievistikosmetodųyralyginamasis(komparatyvinis),skirtastiekvienalaikiųprocesųVakarųEu-ropoje irLDKpalyginimui, tiek tipologi-niam (asimetriniam) nevienalaikių reiški-niųsugretinimui5.Lietuvosistoriografijojeeuropinėvienoarkitoprocesokontekstu-alizacija dar netapo savaime suprantamuuždaviniu, nors jau tarpukaryje pasirodėJuozapoStakausko,ZenonoIvinskioirkaikuriųkitųtyrinėtojųraginimųneapsiribo-tiLDKgeografija6. Jau pats bendriausias

5 Komparatyvinio požiūrio būtinybė medievisti-niuosetyrimuosepabrėžiama:Bloch M. Toward a Com-Toward a Com- a Com-a Com- Com-Com-parative History of European Societies // Enterprise and Secular Change. Readings in Economic History / Ed. by F. C. Land and J. C. Riemersma. Homewood, Il., 1953, p. 494–521; Borgolte M. Europos lyginamosios medievistikosbūklė irperspektyvos //Lietuvos istori-josmetraštis2003/1.Vilnius,2004,p.135–147.LDKistorijos problemų analizė lyginamosios sociologijosir politologijos požiūriu:Norkus Z. Lietuvos DidžiojiKunigaikštystėlyginamosiosistorinėsimperijųsociolo-gijosirtarptautiniųsantykiųteorijosretrospektyvoje//Politologija. 2007, Nr. 1, p. 3–78; jo paties. ar Lietuvos DidžiojiKunigaikštystėbuvofederacija?//Lietuvos is-torijos studijos. 2008, t. 22, p. 9–38.

6 Stakauskas J. LietuvairVakarųEuropaXIII-meamžiuje.Kaunas,1934(2leid.–Vilnius,2004);Ivins-kis Z. KrikščioniškosiosVakarų Europos santykiai supagoniškąja Lietuva. Kaunas, 1933 [atspaudas iš At-henaeum. 1933, t. 4]; jo paties. Senosios Lietuvos vai-dmuoEuroposistorijoje//Židinys.1936,Nr.5–6.

71

palyginimasatskleidžiastruktūrinįVakarųEuropos ir Lietuvos nevienalaikiškumąvėlyvaisiais Viduramžiais, kai europinėssocialinės ir kultūrinės įtakos reiškėsi ki-tokiosstruktūrosLDKvisuomenėje.Tamtikrais aspektais XIII–XV a. lietuvių vi-suomenėbuvopanašiįankstyvųjųirbran-džiųjųViduramžiųVakarųEuroposkraštųvisuomenes,todėlgalimapastarųjųstruk-tūrą lyginti su lietuvių socialine struktū-ra. Palyginimo tikslas yra ne tik atskleisti vakarietiškos civilizacijos plitimą LDK,bet ir atpažinti regioninį jos savitumą.Viena LDK skirtingumo priežasčių buvokonfesinis, kalbinis ir tautinis nevienodu-mas–katalikiškovalstybėsbranduolio irstačiatikiškų bizantiškai civilizacijai pri-klausančiųrusėnųžemiųderinys.Šiapras-megalibūtiįdomuLDKpalygintisukitaisperiferiniais ir daugiakultūriais Europoskraštais–pavyzdžiui,VengrijaarIspanijairPortugalija.Tai,kadtamtikrišiųkraštųpanašumaibuvoreflektuotijautaislaikais,liudija1412m.gegužės1d.didžiojoku-nigaikščioVytauto Kaune rašytas laiškasKastilijosinfantuiFernandui,kuriameuž-simenamaapie„tolimosepasauliosrityse“gyvenančių šalių bendrumą kovojant sutikėjimopriešais7.

Komparatyvistikos požiūriu viena sė-kmingiausių Lietuvos istoriografijoje yra„vėlavimoteorija“,kuriaiškinavėluojančioLDKpritapimopriebesiklostančioseuropi-nės socialinės ir kultūrinės tvarkos eigą irpadarinius8.Šiteorijadavėdaugybęvertin-gųįžvalgųirleidogeriausuvoktiLDKisto-rinėsraidosypatybes.Visdėltoji,kaipirvi-

7 Rowell S. C.DuEuropospakraščiai:LietuvosDi-džiosiosKunigaikštystėsirispanųkaralysčiųryšiai1411–1412 ir 1434 m. tekstuose // Lietuvos istorijos metraštis 2003/1.Vilnius,2004,p.149–188(čiap.171–172).

8 Konceptualiausiai ši teorija išplėtota: Gudavi-čius E.Lietuvoseuropėjimokeliais (kaip 1 nuor.).

sosapibendrinančiosteorijos,yranepakan-kama labiau diferencijuotam ir dinamiškam požiūriuiįsocialiniųbeikultūrosreiškiniųsklaidą.Šalia„vėlavimo“,„įtakų“,„veiks-nių“ reikia ir tokių kategorijų kaip „apsi-keitimas idėjomis“ arba „visuomeninių irkultūriniųnormųtransferas“,„pavyzdžiųarmodeliųadaptacija“irpan.Istoriografijojevis dar vyrauja požiūris, kad įvairių įtakų(lenkų,rusų,Vokiečiųordino,čekųirpan.)atskyrimasgalipadėtigeriausuprastisocio-kultūrinius procesus. Tačiau kritiškai pa-žvelgęįkonkrečiustokiųstudijųrezultatus,juosenerasimedaugįtikinamųišvadų9. Is-toriniamstyrimamsdidesnęįtakądarėben-dresnėEdvardoGudavičiausistoriografinėlenkų veiksnio reikšmėsLDKeuropėjimogenezėje koncepcija10. Prie metodologi-nės „įtakų“ problemos vėliau dar grįšiu iriliustruosiukonkrečiaispavyzdžiais,čiagipakaks pasakyti, kad socialinių ir kultūri-niųnormųsklaidavyko labai įvairiaisbū-dais–žmoniųirknygųjudėjimu(atvykėliaikunigaiirteisininkai,rankraštinėsknygos),asmeniniais ryšiais, komunikacija pasienio regione11 (pasienis kaip intensyvioskultūri-nėskomunikacijoszona).Aišku,tasklaidaturėjopagrindineskryptisartendencijas,bet

9 Pavyzdžiui, rusų arVokiečių ordino įtakos anks-tyvosios LDK socialinei ir politinei struktūrai tyrimai:Ochmanskis J.RusiškojomodelioįtakaLietuvosvalsty-bėsorganizacijaiXIV–XVa.//jo paties. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996, p. 88–96; Kamieniecki W.Rozwójwłas-nościnaLitwiewdobieprzed IStatutem //RozprawyAkademiiUmiejętności.Wydziałhistoryczno-filozoficz-ny.1914,t.57.Plg.vienakrypčiųįtakųieškojimųkritiką:Dubonis A.KaimyniniųkraštųįtakosLietuvosvalstybėsformavimosi laikotarpiu // Lietuvos valstybės susikūri-mas europiniame kontekste (kaip 4 nuor.), p. 74–96.

10 Plg. atitinkamus straipsnius cituotame rinkiny-je: Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais (kaip 1 nuor.).

11 Pavyzdžiui, Palenkės reikšmė LDK istorijoje:Maroszek J. PograniczeLitwyiKoronywplanachkró-laZygmuntaAugusta.ZhistoriidziejówrealizacjimyślimonarszejmiędzyNiemnemaNarwią.Białystok,2001.

72

visuometbuvodaugiasluoksnėirdaugialy-pė. Be to, kultūrinė sąveika visuomet yraabipusė. Kraštas, skleidžiantis kitam tamtikrasįtakas,neišvengiamaikeičiasiirpats.Todėllyginamasisaspektasleidžiaatpažintinetik„vėluojančios“valstybėsirvisuome-nėsadaptaciniusprocesus,betirvienalaikiųreiškinių,vykstančiųskirtinguoseEuroposregionuose,susipynimą.Taigiryškėjavisotokultūriniokomplekso,iškuriosėmė,betįkurįirkąnorsįnešėvisiEuroposkraštai,taip pat LietuvosDidžiojiKunigaikštystė,kontūraiirturinys.

Kitasvarbimetodologinėprieigayrasu-sijusisusąvokųistorija.Vertinantskirtingųšaliųistoriografijas,įakiskrintanevienodostų pačių istorinių terminų reikšmės arba,priešingai,skirtingaspanašiųaranalogiškųreiškinių įvardijimas. Iš dalies tokius skir-tumuslemiaįvairiųkraštųsocialinėsraidosypatybės, tačiaunemažesnįvaidmenįvai-dinairistoriografijostradicija.Todėlvienasistorinės komparatyvistikos pasiekimų yrareikalavimas pažinti kuo platesnį aktualiųistoriografijųdiapazonąirtaipsudarytiprie-laidas adekvačiam moksliniam dialogui. Įsąvokų pažinimą orientuota medievistinėmetodologinė kryptis tiria atskirų istoriniųsąvokų semantinį lauką, kintančias žodžiųreikšmes ir taip padeda išvengti nesusiprati-mų,kuriuosgalisukeltipernelyglaisvasvie-nųarkitųterminųvartojimasarvertimas.

Pagaliau dar vienas universalus tyrimo metodas yra prozopografinis, padedantissistemintimedžiagąapiesocialiniuose,po-litiniuose ar kultūriniuose procesuose vei-kiančius žmones. Būtent prozopografinistyrimas12 nutiesia sąsajas tarp pavienių ir

12 Stone L. Prosopography // Dedalus. Winter 1971, p. 46–79; Prosopographie als Sozialgeschichte?Mün-chen, 1978.

dažnai išpirmožvilgsniomenkai tarpusa-vyjesusijusiųfaktųirįkeliajuosįtamtikrąsocialinįkontekstą.Tiriantatskirųasmenųlikimus, ieškant jų tarpusavio ryšių, inter-pretuojantpasirodymąįvairiosesituacijose,galima formuluoti bendresnes išvadas apie vienos ar kitos socialinės grupės padėtį irsukurti savotišką jos „kolektyvinę biogra-fiją“: kunigaikščių ir bajorų, pirklių, ku-nigų, raštininkų, notarų, dvaro personalo.Nagrinėjant (kad ir negausius) istoriniusduomenis apie senosios Lietuvos gyven-tojus, čia ilgesniamar trumpesniam laikuipasirodančius svetimšalius arba į užsieniokraštusišvykusiųlietuviųlikimus13, galima geriauįsivaizduotikelius,kuriaisįLietuvąėjonaujos socialinio arkultūriniogyveni-mo formos. Lietuvos istoriografijoje permažai dėmesio sulaukė ankstyvojo „vidu-ramžiško“valstybingumokitoniškumo,pa-lygintisuinstitucinenaujųjųlaikųvalstybe,problema.XIIIa.–XVa.pradžiosLietuvosvalstybė funkcionavo ne kaip institucijųvaldomateritorinėvalstybė,betkaipžmo-nių tarpusavio ryšių pagrindu kuriamaspolitinis darinys14. Ir apskritai ikimoderno laikotarpiu „žmogiškasis faktorius“ buvofundamentalesnis nei biurokratinėje Nau-jųjųlaikųsantvarkoje(giminystėsryšiai irkilmės reikšmė aristokratinėje visuomenė-

13 Tokių tyrimų pavyzdžiai iš XIV–XV a. LDKistorijos: Rowell S. C. Pious Princesses or the Daugh-ters of Belial: Pagan Lithuanian Dinastic Diplomacy 1279–1423 //MedievalProsopography.1994,vol.15,p. 3–80; Szybkowski S. Polish Staff as a Social Group in theChanceryofGrandDukeWitold//QuaestionesMe-dii aevi Novae. 1998, t. 3, p. 75–94; Petrauskas R. Di-džiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimasLietuvoje(XIVa.pabaigoje–XVa.viduryje)//Lietuvosistorijos metraštis 2005/1. Vilnius, 2006, p. 5–38.

14 Plačiau žr.Petrauskas R. ankstyvosios valsty-binės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje–XV amžiauspradžioje // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 16,p. 19–30.

73

je, mecenatystėsvaidmuomene,asmeniniaikontaktaiprekybojeirt.t.).Todėlvienąarkitą to meto problemą tirti metodologiš-kai verta pradėti ne tieknuo institucijų arstruktūrų, kiek nuo asmenų.VėlyviejiVi-duramžiai kaip tik žymėjo procesų, kuriesavo vidine struktūra ganėtinai įvairius irmenkai institucionalizuotus Europos kraš-tus ilgainiui atves prie pakankamai unifi-kuotosNaujųjųlaikųinstitucinėsvalstybėssantvarkos,pradžią.

***Pati sąvoka suponuoja, kadViduram-

žiai15kiloišjųraidądaugiausialėmusiosAntikos.Tokiu atveju ši sąvoka griežtąjaprasmegalibūtitaikomatikRomosimpe-rijostiesioginęįtakąpajutusiaiVakarųEu-roposdaliai,kuriojepervisusViduramžiusbuvovartojamalotyniškojikultūrairšitaiptapo įmanomas Renesansas (-ai). Tačiauplintanti lotyniškos Europos ViduramžiųcivilizacijaapėmėdaugelįVidurioRytųirŠiaurėsEuroposregionų,priėmusiųkatali-kiškąkrikštąirperėmusiųlotyniškąjąkul-tūrą16.XIIIa.šicivilizacijaėmėskverbtisirįLietuvą17.Mindaugokrikštasirvaini-

15 Sąvokos raida ir turinys:Huizinga J. Zur Ges-chichte des BegriffsMittelalter, jo paties. Geschichte und Kultur. Stuttgart, 1954, S. 213–222; Voss J. Das MittelalterimhistorischenDenkenFrankreichs.Unter-suchungen zur Geschichte desMittelalterbegriffs undder Mittelalterbewertung von der zweiten Hälfte des16.biszurMittedes19.Jahrhunderts.München,1972; Goetz H.�W. ModerneMediävistik.StandundPerspekti-venderMittelalterforschung.Darmstadt,1999.Žinoma,čianevietaleistisįkomplikuotusginčusdėlViduram-žiųsąvokosprasmingumo.

16 Fried J. Die Formierung Europas 840–1046. München,1991.

17Žr.plačiauPetrauskas R.Viduramžiai//LietuvosDidžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaiz-dai.Vilnius,2001,p.753–762.Taippatžr.Kiaupienė J. XVI a. LietuvosDidžiojiKunigaikštystė: viduramžiaiarankstyviejiNaujiejilaikai?//jos pačios. „Mes,Lie-tuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijaXVIa.(viešasisirprivatusgyvenimas).Vilnius,2003,

kavimas, lotyniškieji dokumentai, valdo-voantspaudasleidžiaįžvelgtiViduramžiųcivilizacijos pradmenis.Lietuva yra ypačbūdingas „nevienalaikiškumo“ modeliopavyzdys. Patekusi į Europos lotyniškąjącivilizacijąbrandžiųjų(išdaliesvėlyvųjų)Viduramžių laikais, jineturėjogalimybėsnueiti viso logiško kultūros brandinimokelioirturėjoperimtijaususiformavusioskultūroselementus.Ojossocialinėstruk-tūradaugeliuatžvilgiųbuvopanašiįanks-tyvųjųViduramžiųvisuomeniųstruktūrą.

BandantLDK suvokti vėlyvųjųVidu-ramžiųVakarųirVidurioRytųEuroposrai-doskontekste,svarbuatkreiptidėmesįįtai,nuokadairkiekLDKpradedareikštisben-driejišiosepochosreiškiniai–monarchinėsideologijos formavimasis ir šalies teritorijos „įsisavinimas“, naujasis apgyvendinimas(vidinė kolonizacija), krikščioniškos rite-rijos samprata kaip kilmingųjų ideologija,luomųidėjairluominiaisusirinkimai,mies-to ir kaimo savivalda, naujasis pamaldumas ir reformųsąjūdžiai,kultūrinė įtampa tarpraštijostautinėmiskalbomisplitimoirloty-niškosioskultūrosrenesanso.Kokiosbuvošiosrecepcijoskryptys?Kaipgiliaijoskei-tėLDKvisuomenėsgyvenimą?Betkartu– kaip perimami socialiniai ir kultūriniaifenomenai transformavosi LDK teritori-joje,kokiepastebimianalogiškųstruktūrųraidosskirtumai?

Šiuolaikinėsmedievistikosperiodizaci-jos modeliuose ypatingas vaidmuo priski-riamas XII ir XIII a. prasidėjusiai visuo-menės transformacijai Europoje18. Tiesa,

p.26–37.Archeologinėperspektyva:Zabiela G. Vidu-ramžių archeologija Lietuvoje // Lituanistika. 2001,Nr. 3, p. 20–30; Kuncevičius A. Lietuvos viduramžiųarcheologija. Vilnius, 2005.

18Čiairtoliauišgausiosmedievistinėsliteratūroscituojami tik aktualesni ir naujesni darbai: States and RulersinLaterMedievalEurope/Ed.byB.Guenéeand

74

pirmasis svarbus lūžis Europos istorijojepoKarolingųlaikųįvykodarX–XIa.TuometulotyniškojiEuropagalutinaiatsiskyrėnuoBizantijos,prietosEuroposprisijungėSkandinavijosirVidurioRytųEuroposša-lys, taip sukurdamos „naujosios Europos“dariniusšalia„senosios“postkarolingiško-sios, antikinės civilizacijos tradiciją plėto-jusios Vakarų Europos. Svarbūs pokyčiaivyko ir „senosios Europos“ vidaus gyve-nime:feodalinėstvarkoskaipvyraujančiossocialiniogyvenimo formos įsitvirtinimas,luomųdiferenciacija, žemėvaldoskonsoli-dacijairpiliesfenomenoatsiradimas,riteriųkultūra, naujos technologijos žemės ūkyje(ariamasisplūgas,trilaukėsėjomaina,van-dens ir vėjo malūnai), naujų žemės plotųįdirbimas(vidinėkolonizacija),miestųau-tonomijairsavivaldospradžia,Romostei-sės recepcija, raštokultūrosplitimas.Nuošio laiko prasideda tai, ką galima vadintilotyniškosios Europos ekspansija: politinė(kryžiaus žygiai Pirėnuose ir ŠventojojeŽemėje,onetrukus irdarkeliomiskrypti-mis),ekonominė(pagrindiniųprekyboske-liųperkėlimasįVakarųEuropą),kultūrinė(lotynųkalbosirsujasusijusioskultūrinėstradicijosįsitvirtinimas)19.

J.Vale.Oxford,1988;EuropaimspätenMittelalter.Po-litik–Gesellschaft–Kultur/Hrsg.vonR.C.Schwin-ges,Ch.Hesse, P.Moraw.München, 2006;Czaja R., Dygo M., Gawlas S., Myśliwski G., Ożóg K. Ziemie polskiewobecZachodu.Studianadrozwojemśrednio-wiecznej Europy / Red. S. Gawlas.Warszawa, 2006. Taippatžr.:Ле Гофф Ж.Снебесназемлю (ПеременывсистемеценностныхориентацийнахристианскомЗападеXII–XIIIвв.)//Одиссей.Человеквистории.Москва,1992,c.25–44;Epstein S. R. Regional fairs, institutional innovation, and economic growth in Late Medieval Europe // The Economic History Review.1994, vol. 47, p. 459–482.

19 Bloch M. La société feodale. T. 1–2. Paris, 1939–1940; Bartlett R. The making of Europe. Con- quest,colonizationandculturalchange.London,1993,p. 950–1350; Borgolte M. Europa entdeckt seine Viel-fahlt 1050–1250 (Handbuch der Geschichte Europas. Bd. 3). Stuttgart, 2002.

Vėlyvaisiais Viduramžiais politiniųir socialinių permainų apimta lotyniškojiEuropa iš esmėspasiekė savogeografinėsplėtrosribas(Suomijos,Prūsijos,Livonijos,Lietuvos krikščioninimo pradžia). Norssienos Europos viduje nenustojo keistis, krikščionių pasaulis nuo to laiko nepaki-to.Kolonijinėekspansijadarbuvoateitiesreikalas.IšnykoirišorinėgrėsmėEuropai.Paskutinieji ilgą laikąEuropąvarginękla-jokliųantpuoliai(mongolųXIIIa.viduryje)Vakarų Europos jau nepasiekė, o vėlesnėturkųekspansijagrėsėtikpietineijosdaliai.Tuo metu galutinai susiformavo pagrin-diniai Europos regionai –Vakarų Europa,Vidurio Rytų Europa, Pirėnų pusiasalis,Skandinavija. Šiuose regionuose pastebimi socialiniaiirkultūriniaiskirtumai,tačiaunetokieesminiai,kadšiųregionųnebūtųgali-malaikytivienoscivilizacijosdalimi.Tiesa,buvo nemažai išskirtinių paribio teritorijų(Pietų Italija, arabų tebevaldoma Ispanijosdalis, pagoniška Lietuva, Transilvanija), ta-čiaudaugelisbendraeuropiniųprocesųpa-mažuapėmėirjas.

Pagrindiniai Europoje vykę pokyčiaivėlyvaisiais Viduramžiais buvo valstybiųcentralizacija (tautinės teritorinės monar-chijos),socialinėstabilizacija(luomųkon-solidacija ir atstovavimo luomų susirinki-muoseužuomazgos)20, naujojo apgyvendi-nimo/vidinėskolonizacijospabaiga(ypačVidurioRytųEuropojeirSkandinavijoje)21,

20NobilitiesinCentralandEasternEurope:Kins-hip,PropertyandPrivilege/Ed.byJ.M.Bak.Budapest,1994; Rösener W.ValstiečiaiEuroposistorijoje.Vilnius,2000; Hechberger W.Adel,Ministerialität undRitter-tum imMittelalter.München, 2004;Blockmans W. A. TypologyofRepresentativeInstitutionsinLateMedie-valEurope//JournalofMedievalHistory.1978,vol.4,p. 189–215.

21 Körmendy A. Melioratio terrae. VergleichendeUntersuchung über die Siedlungsbewegung im östlichen

75

miestų (savivaldos) irprekybosplėtojima-sis22, mokymo ir dvasingumo permainos (universitetas ir scholastika, elgetaujan-tieji vienuolių ordinai, naujasis pamaldu-mas / devotio moderna), savimonės indi-vidualizacija(portretiniožanroatsiradimasmene bei autobiografinio – literatūroje)23. Svarbu buvo tai, kad daugelis šių naujo-viųEuropojeatsiradovienumetu.Tai,kasanksčiausiejo tik siaurąkultūrinį ir išda-lies politinį skirtingų Europos kraštų elitą(lotynų kalba kaip Bažnyčios, kultūros iradministracijos kalba, tarpdinastinės ve-dybos), nuo šiol tampa kur kas platesnis socialinis vyksmas. Europos regionų ben-dravimas tapo intensyvesnis: tarptautiniai kilmingųjųirmiestiečiųkelioniųmaršrutaistiprinotarpusavioryšiusirkėlėpriklausy-movieningamkilmingųjųarmiestiečiųpa-sauliuipojūtį.Taipasireiškėvaldovųdvarųir miestų sudėties, taip pat matrimoniniųryšių internacionalizacija, bendros kilmėsteorijomis. Keliones lengvino atsirandantividuramžiškų „pasų“ (garantinių ar reko-mendacinių laiškų) sistema24, o keitimąsiidėjomis skatino knygų perrašymo kultū-rosintensyvėjimas,jųatpigimasirraštingųžmoniųskaičiausdidėjimas.

Mitteleuropa im 13.–14. Jahrhundert. Poznań, 1995;Historiographicalapproaches tomedievalcolonizationof East Central Europe. a comparative analysis against the background of other European inter-ethnic coloni-zationprocessesintheMiddleAges/Ed.byJ.M.Pis-korski. New York, 2002.

22 Bogucka M. The towns of east-central Europe from the 14th to the 17th century // East-Central Europe in transition: from the 14th to the 17th century / Ed. by A.Mączak,H.Samsonowicz,P.Burke.Cambridge,1985;L�ck H.SachsenspiegelundMagdeburgerRecht.Euro-päischeDimensionenzweiermitteldeutscherRechtsquel-len. Hamburg, 1998; EuropeancitiesofMagdeburglaw.Tradition,heritage,identity.Kraków,2007.

23 Gurevič A.IndividasViduramžiųEuropoje.Vil-nius, 1999.

24 Groebner V. Der Schein der Person. Steckbrief, AusweisundKontrolleimMittelalter.München,2004.

Vis dėlto, nepaisant politinės stabili-zacijos irkultūriniųpermainų,XIVšimt-metis buvokrizės amžius25.Krizę sukėlėpasikeitusi ekonominėkonjunktūra irDi-dysis maras26. XIII a. pabaigoje VakarųEuropoje baigėsi vidinė kolonizacija irprasidėjoatvirkščiasprocesas–dirbamosžemėsapleidimas.Taibuvotamtikrapras-me šalutinis ankstesnio pakilimo padari-nys.Daugėjant gyventojų, didesni žemėsplotaisuskiloįsmulkiusūkius,kuriųsavi-ninkainuskurdo.O1347–1348m.išRytųį Europą atėjo maro epidemija. Pradėjomasiškai nykti gyvenvietės, valstiečiaikėlėsi įmiestus, kur po epidemijos buvojaučiamasdarbojėgostrūkumas.Agrarinėkrizėlabaisumažinožemvaldžiųpajamas.Ypač nukentėjo mažesnius dvarus valdęsmulkiejibajorai.Odidesnėmisvaldomisdisponavę teritoriniaikunigaikščiainebu-vo taippriklausominuovalstiečių įmokų(nemažądalį savopajamų jie gaudavo išmuitųirmiestųmokesčių),todėlekonomi-nėkrizėjuopalietėkurkasmažiau.

DemografinėkrizėEuropojeganagrei-taibuvoįveikta,tačiauiškilonemažainau-jųiššūkių.XIVa.išmirėbentkeliostradi-cinėsdinastijos(ŠventosiosRomosimpe-rijoje Štaufenai, PrancūzijojeKapetingai,Čekijoje Pšemislai, Vengrijoje Arpadai,LenkijojePiastai),otailėmėpolitiniųjėgųpersigrupavimą27. Politinio atskirumo lai-

25 Įvairūs jos aspektai nagrinėjami: Europa 1400.DieKrisedesSpätmittelalters/Hrsg.vonF.SeibtundW. Eberhard. Stuttgart, 1984.

26 Bergdolt K.Der SchwarzeTod in Europa.DieGroße Pest und das Ende desMittelalters. München,1995.

27 Gawlas S.MonarchienundStände indenLän-dern Mittelosteuropas an der Wende vom MittelalterzurNeužeit//Ostmitteleuropaim14.–17.Jahrhundert–eineRegionoderRegionderRegionen/Red.M.Dygo,S.Gawlas,H.Grala.Warszawa,2003,p.21–40.

76

kais atgijo unijų paieškos: Vidurio RytųEuropajaukurįlaikągyvenotokiojesitu-acijoje(Čekijaimperijossudėtyje,Vengri-josirLenkijos,vėliauLenkijosirLietuvosdinastinėsunijos),1397m.Kalmarounijapanašią struktūrą bandyta sukurti Skan-dinavijoje. Lig tol politinį universalumąužtikrinančiosirtautinėmisribomissavęsnesaistančiospolitinėsgalios(Romospo-piežius ir Šv. Romos imperatorius) taippat išgyveno krizę. „Avinjono nelaisvė“(1309–1378) trukdė popiežiams vykdytiaktyviąplačiąjąpolitiką,ovėliauprisidė-joBažnyčiosskilimasirnaujųreformato-riškų judėjimųplitimas (DžonasViklifas,husitai).ŠventosiosRomosimperijojeįsi-tvirtinęs valdovo rinkimo principas siau-rino atskirų imperatorių interesus ir ska-tinojuosspręstivisųpirmasavodinastijų(Liuksemburgų, Habsburgų, Vitelsbachų)reikalus.AnglijairPrancūzijaįsivėlėį il-gąjįŠimtametįkarą (1337–1453),visdarnesuvienytos ispanų karalystės niekaipnegalėjo užbaigti Rekonkistos Pirėnuose,oApeninuosevis labiaudidėjo skirtumaitarpŠiaurėsirPietų.

TačiauvėlyvųjųViduramžiųkrizėturė-joirkitąpusę.KrizėilgainiuipagerinoVa-karųEuroposvalstiečiųpadėtį.Dėlvalstie-čiųkonkuruojantysžemėssavininkaiturė-jojiemssuteiktivisdaugiaunuolaidų.Kaikuriegyventojaiįsiliejoįmigracinįsrautą,kurįsukėlėVidurioRytųEuroposarPirėnųpusiasalioirSkandinavijosteritorijųapgy-vendinimas.Todėlšiolaikotarpiopabaigo-jeagrariniaisantykiaivakarinėjeEuroposdalyjetapolaisvesni.KitaipbuvoVidurioRytųirPirėnųpusiasalioregionuose.Juosenepastebimagilesnėsekonominėsirdemo-grafinėskrizėspožymių,okiekvėliauat-sigaunantiVakarųekonomikaatvėrėnaujų

galimybiųįsitrauktiįprekybiniusmainus.Tai savo ruožtu skatino didinti produkci-joseksportuigamybąirstiprintivalstiečiųįbaudžiavinimą.Todėlnuošiolaikotarpiovis labiauryškėjoVakarųirVidurioRytųEuropos socialinės ir ekonominės raidostendencijųišsiskyrimas28.

Ypačsvarbūspokyčiaivyko„valstybi-niu“lygmeniu.Ekonominisfeodalųnusil-pimas lėmėstambiųsiuzerenųstiprėjimą,o tai vedė valstybių centralizacijos link.Nepaisant tam tikrų raidosbendrybių, tainebuvo homogeniškas procesas. Prancū-zijoje,Anglijoje, Ispanijoje valdžią susti-prino viešpataujančios dinastijos, o Vo-kietijoje ir Italijoje įsitvirtino teritoriniaikunigaikščiai. Kai kuriuose regionuosemiestams pavyko sukurti stiprias, valsty-bių ribas peržengusias sąjungas (pavyz-džiui,HanzossąjungaŠiaurėsRytųEuro-poje) arba atsiradopolitinęvaldžią turin-čiųmiestųtipas(ŠiaurėsItalijosmiestai,išdalies prie jų galimapriskirti netŠiaurėsRusios Naugardo ir Pskovo miestus). Ta-čiau ekonominis miestų potencialas darbuvo nepakankamas, todėl į pirmą planąbesikeičiančiojeEuropojeišėjoteritorinėsmonarchijos.AktualintaRomosteisėsavoprigimtimibuvoglaudžiaisusijusisu im-peratoriausvaldžia,tačiauilgainiuijibuvopriderinta prie naujos valstybių sistemos.PrancūzųOrleanomokyklosjuristaisufor-mulavotezę,kuriaprašėteritoriniųvaldo-vųkaraliųirkunigaikščiųvaldžią: rex est imperator in regno suo. Taip formavosi nauja monarchinės valdžios koncepci-

28 Małowist M. The problem of the inequality of economicdevelopment inEurope in theLaterMiddleage // The Economic History Review. 1966, vol. 19, p. 15–28; jo paties.WschódaZachódEuropywXIII–XVIwieku.Konfrontacjastrukturspołeczno-gospodar-Konfrontacjastrukturspołeczno-gospodar-czych.Warszawa,2006(1leid.–Warszawa,1973).

77

ja, kuriospagrindą sudarėmokymasapieišskirtines valdovo teises (regalijas), jąvaizdavoįvairiaisženklais išaukštintasu-verenovaldžiossimbolikairceremonialai,ojoskūrimoirplėtojimoerdvėbuvovisųpirma institucinis valdovo dvaras, kuriame svarbųvaidmenįvaidinokanceliarijojesu-sitelkęišsilavinętarėjaiirjuristai.

Vėlyvųjų Viduramžių reformos visųpirmapasireiškėkaip struktūrinis „sutan-kinimas“:tolesnėteritorizacijairvaldymo(administracijos) stiprinimas29. Šiuo laiko-tarpiuvykstainstitucinisviešosiosvaldžiosstiprėjimas:modernesnės administracinėsstruktūroskūrimas,naujafinansųpolitika(naujo tipo mokesčių įvedimas), kariuo-menėsreformos(samdomojikariuomenė),rašytinėsteisėssistematizacijairkodifika-cija. Baigiantis Viduramžiams, baigėsi irdaugelio karalysčių teritorijų formavimoprocesas:XVa.pabaigojebuvopanaikin-tosdvipaskutinėsPrancūzijoshercogystės(BurgundijairBretanė),galutinaisujung-tos Ispanijos karalystės. Teritorinių kara-lysčių sampratos stiprėjimas buvo ryškusirŠiaurės, irVidurioRytųEuroposkara-lystėse30. Tiesa, sąvoka „valstybė“, kuriavėliaušiviešojivaldžiabuvoapibrėžiama,tuometudarbuvomažaikonceptualizuota,o apibūdinant valstybinę santvarką toliauvartojami papildiniai: status rei publicae, status regni ir pan.

VėlyvaisiaisViduramžiaisvisojeEuro-pojereikšmingųpermainųįvykoiržmoniųsavimonėje.Pasaulietiniaiirdvasiniaireiš-

29 Moraw P.VonoffenerVerfassungzugestalteterVerdichtung:dasReichimspätenMittelalter.FrankfurtamMain–Berlin,1989.

30 Modernizacja struktur władzy w warunkachopóźnienia.EuropaŚrodkowaiWschodnianaprzełomieśredniowieczaiczasównowożytnych/Red.M.Dygo,S.GawlasiH.Grala.Warszawa,1999.

kiniai buvo neatsiejamai susipynę, todėlnaujasis pamaldumas, religinių praktikųirsielovadosstruktūrospokyčiaivertintinikaiptopatiesankstyvosiosmodernizacijosproceso komponentai. Nors lavinimasis tarpkilmingųjųirtoliaubuvosuprantamasvisųpirmakaipriteriškokariavimoirdva-ropapročiųpamokos,visdėltonuoXIVa.pabaigosEuropos kilmingos jaunuomenėsgyvenimobūdodalimitapoužsieniokelio-nės, į kurių maršrutus laikui bėgant šaliaužsieniodvarųbuvoįtrauktiiruniversitetai(Grand Tour)31.Mobilumasirišsilavinimaskūrė naujas krikščioniškų Europos tautųbendrumosuvokimoformas.Taiatspindė-jovienodokilmėsmodeliomitai(Europostautų kilmės teorijos iš senovės trojėnų irromėnų)32, lotyniškosios kultūros atgimi-mas socialine prasme platesniu lygmeniu, vienalaikiųmadųarįpročiųplitimas.

Arvisataigalimapavadintieuropinėssavimonės atsiradimu, yra keblus klau-simas. Tačiau vienaip ar kitaip Europoskraštai, nepaisant karų ir vėlesnio konfe-sinio susiskaldymo, tapo artimesni tiek kultūrinės raidos, tiek socialinės struktū-ros požiūriu. Teisingo karo samprata ne-sustabdė tarpusavio konfliktų, tačiau su-

31 Paravicini W. Von der Heidenfahrt zur Kava-lierstour.ÜberMotiveundFormenadligenReisensimspätenMittelalter//WissensliteraturimMittelalterundinderFrühenNeuzeit (Wissensliteratur imMittelalterBd. 13) / Hrsg. von H. Brunner und N. R. Wolf. Wies-baden, 1993, p. 91–130; Grand Tour. adeliges Reisen undeuropäischeKulturvom14.biszum18.Jahrhun-dert/Hrsg.vonR.BabelundW.Paravicini.Ostfildern,2005.

32 Borst A. Der Turmbau von Babel. Geschichte der Meinungen über Ursprung und Vielfalt der Sprachenund Völker. Bd. 1–4. Stuttgart, 1957–1963; Kersken N. Geschichtsschreibung imEuropader„natines“.Natio-nalgeschichtliche Gesamtdarstellungen im Mittelalter.Köln–Weimar–Wien,1995;Borgolte M. Europas Ges-chichten und Troia // Troia. Traum und Wirklichkeit. Stuttgart, 2001.

78

kėlė karo įteisinimo reiškinį. TarptautinėEuropos monarchijų politika balansavotarpvalstybiniointeresoirkrikščioniškojouniversalumo.Kilusturkųgrėsmei,Euro-posvalstybėsbandėkonsoliduotis.Popie-žių ir imperatorių iniciatyvas palaikė kaikurie karaliai33. Tiesa, kaip rodo aktyviųkryžiausžygiųprieš turkusorganizatorių,Burgundijos hercogų, pavyzdys – tai jiedarėvisųpirmavedamipragmatiniųtiks-lų, siekdami įtvirtinti savo kunigaikštiš-ką suverenumą. Tačiau „bendro reikalo“propaganda kūrė priklausomybės vienaibendruomenei viziją. Taigi vėlyvaisiaisViduramžiais„Europa“bentjauintelektu-alų raštuose tampapolitiškai, konfesiškaiirkultūriškaiaiškiauapibrėžiamaidėja34.

***Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į šį

pasaulįįsiliejojamjaubaigiantformuotis,tačiaugreitaitapointegrali,norsirperife-rinė, jodalis.Krikščioniškoscivilizacijos„priartėjimas“XIIIa.vienumetuišvakarų(VokiečiųordinasPrūsijoje irLivonijoje)irrytų(santykiaisuKijevoRusiospaveldokraštais), stiprėjantys ryšiai su krikščio-niškais kraštais atvėrė kelius plistiVidu-ramžių kultūros reiškiniams: lotyniškajai(netrukus ir rusėniškajai bei graikiškajai)raštijai,gotikosarchitektūrai,vienuolystei,riteriųideologijai,opolitiniamegyvenime

33 Plg. Baczkowski K. Próby włączenia państwJagiellońskich do koalicji antytureckiej przez papieżaAleksandraVI na przełomieXV/XVIwieku // Naszaprzeszłość.1994,t.81,s.5–50.

34 Burke P.DidEuropeexistbefore1700?//Historyof european ideas. 1980, vol. 1, p. 21–29; Hiestand R. „Europa“ im Mittelalter – vom geographischen Be-griffzurpolitischenIdee//Europa–BegriffundIdee.HistorischeStreiflichter /Hrsg.vonH.Hecker.Bonn,1991, S. 33–48; Oschema K. Der Europa-Begriff im Hoch- und Spätmittelalter // Jahrbuch für europäische Geschichte. 2001, Bd. 2, S. 191–235.

– santykiams su vis dar svarbiomis univer-saliosiomispolitinėmis jėgomis–RomospopiežiumiirŠventosiosRomosimperato-riumi.Europinėsstruktūrosirpolitinėsbeisocialinėskategorijosnuopatpradžiųdarėįtaką valstybingumo procesams Lietuvo-je.Monarchijos idėja galutinai įsitvirtinoLietuvojeMindaugolaikais,kai jodvarą,Livonijosordinuitarpininkaujant,pasiekėpopiežiaus Inocento IVbulės irkaraliauskarūna35.ValdovokarūnacijaVidurioRytųEuropos ir Skandinavijos valstybėse žy-mėjo sėkmingą politinės konsolidacijosproceso pabaigą. Vakarų krikščioniškaja-mepasaulyjejaunuoKaroliųlaikųgaliojokrikščioniškosmonarchijos samprata, kaipopiežiaussankcionuotasbažnytinispate-pimasirkarūnacijosceremonialastapdavotarptautiniokaraliausvaldžiospripažinimosąlyga, o sykiu ir jos išskirtinumo vietoskilmingųjų visuomenėje išraiška. Ir norsvėlesnėjeLietuvos istorijojeeuropinėka-ralystėatkurtanebuvo,ošalisatkritoįpa-gonybę,veikianteuropinėmskategorijomssukurtamonarchinėvaldymoformabuvoišlaikyta36.

Kiti ankstyvi krikščioniškos EuroposirLietuvos ryšių pavyzdžiai iš dalies yra„negatyvūs“,tačiautaippatgeraiiliustruo-jaeuropinėscivilizacijossklaidąikikrikš-čioniškojeLietuvoje.XIVa.žygiaiįPrū-siją/Lietuvą(Preussenreisen, Litauerrei-sen) tapo svarbiuVakarų Europos riteriųkultūros elementu37.Karaliai, hercogai irkiti kilmingieji faktiškai iš visų krikščio-niškosEuroposšaliųvyko įPrūsijądaly-

35 Gudavičius E.Mindaugas.Vilnius,1998.36 Dubonis A.Traidenis.Monarchovaldžiosatkūri-

mas Lietuvoje (1268–1282). Vilnius, 2009.37 Paravicini W. Die Preußenreisen des europäis-

chen adels. Bd. 1–2. Sigmaringen, 1989–1994.

79

vautikryžiausžygiuosepriešpagonislie-tuvius. Iš periferinio krašto Lietuva staiga virto Europos kilmingųjų susidomėjimoobjektu. Šie žygiai reikšmingai prisidėjoprie bendros europinės riterių kultūros irjos savimonės susiformavimo. Europoskilmingiesiems žygiai į Lietuvą buvo netiek tam tikrų karinių užduočių sprendi-mas, kiek proga pademonstruoti savo rite-rystę,savotiškasįsvetimąkraštąišplėstasriterių turnyras. Savo ruožtu Ordino va-dovybė sugebėjo sukurti šiems žygiamsorganizuotipritaikytąirišjųgyvuojančiąekonomiką(žygeiviųaptarnavimas,ūkinisbelaisvių panaudojimas, išpirkos).Tačiaune mažiau šių žygių epochoje pasikeitėir Lietuva. Lietuvių valdantysis elitas netik dalyvavo toje pačioje kryžiaus žygiųekonomikoje,bet irperėmėnemažairite-riškų europinės bajorijos papročių, kaipantairaiteliųkariuomenėskariavimotech-nikos ir taktikos elementus, elgesį sube-laisviais,valdžiosženklus38. Nenuostabu, kadjauVytautolaikaisLDKtapovienuiškryžiausžygiųjudėjimocentrų,saupritai-kydamaVengrijojeirLenkijojepaplitusiąkrikščionybėsgynimodoktriną39. Riteriš-ki motyvai buvo naudojami tiek kovose su totoriais, tiek vėlesniuose karuose suMaskva.Kryžiaus žygių, teisingo karo ir„krikščionybėspylimo/priešpilio“(ante-murale christianitatis)idėjosliudijaLDKįsijungus įkatalikiškosEuroposdiskursą.XVa.antrojepusėjevisąkatalikiškąEuro-pąapėmęs„žygiųpriešturkusjudėjimas“

38 Petrauskas R.RiteriaiLietuvosDidžiojojeKu-nigaikštystėjeXIV a. pabaigoje –XVI a. pradžioje //Istorijosšaltiniųtyrimai.Vilnius,2008,t.1,p.91–113.

39 Rowell S. C.Lietuva– krikščionybės pylimas?VienosXVamžiausideologijospasisavinimas//Euro-pos idėjaLietuvoje: istorija ir dabartis (kaip 1 nuor.),p. 17–32.

pamažuįtraukėirLietuvosdidikus.Didi-kaigaudavojiemskryžiausžygiųrengimoproga adresuotas popiežių bules, patyssavo laiškuose ėmė vartoti kryžeiviškąretoriką,odidžiojokunigaikščiodvarąsupasiūlymais prisidėti prie bendros kovossu kitatikiais pasiekdavo net tolimosios Gruzijosvaldovųpasiuntinybės40. Ir nėrataipsvarbu,kadšiežygiaipaprastaitaipirlikdavo politiniais planais bei vaizduotėskūriniais, jų atgarsiaiLDKpolitinio elitosavimonėje atspindi stiprėjantį europiniųpasaulėžiūrosformųirkategorijųperėmi-mą.Panašiaikaipriteriškikaraiklostėsiirkitassutarptautiniumobilumususijęsreiš-kinys – vidaus apgyvendinimas Lietuvoje. Pirmosios naujų žmonių apgyvendinimoiniciatyvos, sekant gretimų krikščioniš-kų kraštų pavyzdžiais, nuskambėjo darXIVa.pirmojepusėjeGediminolaiškuo-se. Tiesa, jos liko be didesnio atgarsio, nes sutapo suVakarųEuropą apėmusia agra-rine ir demografine krize.Tačiau ši idėjanebuvo pamiršta ir naują postūmį įgavoXV–XVIIa.,apgyvendinantLDKatiteku-siądykrąpasienyjesuPrūsijairMazovija.

NuoXV a. vidurio tarp Lietuvos kil-mingųjų pradeda plisti kelionių poEuro-pos dvarus mada (aleksandras Soltanas, Mykolas Glinskis)41, o nuo XVI a. pra-

40 Plg. Petrauskas R. LietuvosdiduomenėXIVa.pabaigoje–XVa.:sudėtis–struktūra–valdžia.Vilnius,2003, p. 149; Rowell S. C.DuEuropospakraščiai:Lie-tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir ispanų karalysčiųryšiai (kaip 7 nuor.), p. 153.

41 Paravicini A. und W. „alexander Soltan ex Lithu-aniaritumgrecorumsectans“.Eineruthenisch-polnischeReise zu denHöfen Europas und zumHeiligen Land1467–1469 // Zwischen Christianisierung und Europäi-sierung:BeiträgezurGeschichteOsteuropas inMitte-lalterundFrüherNeuzeit.FestschriftfürPeterNitschezum65.Geburtstag/Hrsg.vonE.Hübner,E.KlugundJ. Kusber. Stuttgart, 1998, S. 367–401; Rowell S. C. Noliteconfidereinprincipibus:MikhailGlinsky,Sigis-

80

džiosdiduomenėjeatsirandairuniversite-tiniolavinimosiapraiškų.KazimierosūnūsbuvopirmiejiJogailaičiai,mokėjęskaitytiirrašyti,maždaugnuotolaiko(XV–XVIa.sandūra)raštingumastampairdiduomenėsvaikų lavinimo dalimi. Todėl pradedantšiuolaikotarpiuatsirandaprivatididikųko-respondencija42,didikaiimainicijuoti,už-sakinėti,okartaisirpatysrašyti/diktuotirašytiniustekstus(Lietuvosmetraščiai,ku-riuoseišdėstytaromėniškalietuviųkilmėsteorija, alberto Goštauto laiškas Bonai ir kiti tekstai, panegirikos)43. Tai, kad šiuose raštuose vartotos net keturios kalbos (loty-nų,rusėnų,lenkų,vokiečių),geraiatspindikultūriniųorientacijųdiapazoną.Norsko-respondencijojepaplinta(„liaudiška“)len-kųkalba,kartuaiškiaimatyti,kad lotynųkalbaįgyjanaująstatusą(MykolasLietu-vis, augustinas Rotundas, antrojo Lietu-vos Statuto lotyniška redakcija)44. TodėlirdidėjantisrusėniškųdokumentųskaičiusXVirXVIa.LDKkanceliarijosdarbeėjolygiagretasuišpirmožvilgsniopriešingudaugeliodidikųnorusvarbiasprivilegijasverstiįlotynųkalbą.RusėniškasLDKSta-tutas ir lotyniškos didžiųjų kunigaikščiųžemėsprivilegijos,rusėniškimetraščiaiirlotyniškajųistorijossamprata,lenkiškidi-dikųlaiškaiirlotyniškapolitinėpublicisti-ka–taiskirtingostopatiesreiškiniopusės

mund the Old and the Council of Lords // Faworyci i opozycjoniści.Król ielitypolitycznewRzeczypospo-litejXV–XVIIwieku/Red.M.MarkiewicziR.Skow-ron.Kraków,2006,p.77–100.

42 Ragauskienė R., Ragauskas A. Barboros Radvi-laitės laiškai ŽygimantuiAugustui ir kitiems. StudijaapieXVIa.LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsmote-rųkorespondenciją.Vilnius,2001.

43 Svarbiausi tekstai: Šešioliktojo amžiaus raštija(SenojiLietuvosliteratūra,kn.5).Vilnius,2000.

44 Bardach J.Statuty litewskieapraworzymskie.Warszawa,1999.

irįvairiakalbiaitųpačiųasmenųintelektu-alinėsveiklospėdsakai.Liaudies(tautinių)ir lotynųkalbųsantykiaibuvodinamiški,visojeEuropojeraštijostautinėmiskalbo-mis plitimas abipusiais priklausomybėsryšiais buvo susijęs su dar vienu lotynųkalbos atgimimu45.

Toliau nebetęsdamas atskirų vėlyvųjųViduramžių civilizacijos formų sklaidosLDKapžvalgosirgrįždamasprieanksčiaupasakytųmetodologiniųpastabų,jaskon-kretinsiu analizuodamas kelių europiniųkultūrinių elementų perėmimą. Kaip mi-nėta,vėlyvaisiaisViduramžiais ryškėjantiEuropos šalių kultūrinė vienovė, be kitako,atsiskleidėįvairiųvienalaikiųmadųirpapročiųplitimubei lotynųkultūrosatgi-mimu platesniu socialiniu lygmeniu. Vyks-tančios kultūrinės integracijos pavyzdysgali būti tautų ar atskirų dinastijų kilmėsteorijos.EtnogenetinėslegendosEuropojebuvo žinomos jau nuo ankstyvųjų Vidu-ramžių, bet tik vėlyvaisiaisViduramžiaistapo įvairių (etno)socialinių grupių, o netiknegausiųintelektualųsavastimi46. Šia-mekontekstelietuviųkilmėsišromėnųte-orija,nuosenokeliantisusidomėjimąisto-riografijoje,ilgąlaikąbuvopernelyg„po-litizuojama“,ieškanttariamųantilenkiškųar antimaskvietiškų šaknų. Bergždžiaiieškota irkonkrečiųšios teorijos šaltinių,kūrėjųarįtakų.Kurkassvarbesnisyrašio

45 Łacinajakojęzykelit/Red.J.Axer.Warszawa,2004.

46Plačiaužr.Rowell S. C.Amžinospretenzijosarbakaipturimeskaitytielitinęliteratūrą?//Seminarai.Vil-nius, 1998, p. 7–30; Petrauskas R. Socialiniai ir istorio-grafiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai //Literatūrosistorijairjoskūrėjai(SenojiLietuvoslitera-tūra.Kn.17).Vilnius,2004,p.270–285;Gudmantas K. Vėlyvųjų Lietuvosmetraščių veikėjai ir jų prototipai:„romėnai“//Istorijosrašymohorizontai(SenojiLietu-vosliteratūra.Kn.18).Vilnius,2005,p.113–139.

81

reiškinioidėjiniskontekstas,„išcentrinio“istorinio mąstymo schema, kuri įvairiastometo„nationes“drąsiaikildinoiškeliųraštijojepaplitusiųarchetipų–Trojos,Ro-mos, Sarmatijos. Lietuvoje aptinkame tąpatįpasakojimomodelį,kuristuopatmetubuvopaplitęs skirtingoseEuropos šalyse,kai kuriais atvejais net Romos senatoriųgiminės, iš kurių kildinami Lietuvos ku-nigaikščiai ir didikai, buvo tos pačios.Kita vertus, šis bendras istorinio mąsty-mo modelis Lietuvoje buvo perimtas tuo metu(XVIa.pradžioje),kaiįtakingiausiosLDKdiduomenėsgiminėsgaliosviršūnėjesiekėsukurtipolitinęiridėjinęerdvęsavovaldžiaiįtvirtinti.Tamtikruistorijoslaiko-tarpiuperimtateorijavėliaubuvodarkartąperkurta ir išplėtota.ŽymiausiasLDKis-torikas,išMazovijoskilęsMotiejusStryj-kovskis47pritaikėjąnaujiemssocialiniams(įtraukė įšią išpradžių labaiaristokratiš-kaikoncipuotąteorijąplatesniusbajorijossluoksnius), politiniams (suderino su sar-matiškalenkųteorija)irkonfesiniams(sta-čiatikių bajorijos integracija) poreikiams.Taigimatome,kaipšibendraeuropinėtra-dicija buvo Lietuvoje priimta, adaptuota, permąstyta ir laikuibėgantkūrybiškai iš-plėtota,odėlsavouniversalumoilgainiuitapovienu iš svarbiausiųLDKkultūriniųreiškiniųikipatXIXa.

Tai, kad„vėlavimo / įtakų“koncepci-janegalibūtinaudojama,neatsižvelgiantįvietosvisuomenėspasirengimąadaptuotis,rodoirkitaspavyzdys.XVa.pabaigojeįVilnių kartu su naujo valdovo Aleksan-dro Jogailaičio dvaru iš Lenkijos atvykojaunas magistras Erazmas Ciołekas (Vi-

47 Wojtkowiak Z. Maciej Stryjkowski dziejopisWielkiegoKsięstwaLitewskiego.Poznań,1990.

telijus), kuris jau pirmais savo gyvenimo Lietuvojemetaisinicijavoįvairiųpokyčių,kurie turėjo svarbių kultūrinių padarinių.Jam vadovaujant LDK kanceliarijoje iš-ryškėjonaujosdokumentųrašymoirtvar-kymo tendencijos, pradėtos vesti dvaro(iždo)sąskaitųknygosirkartu–reguliuotivaldovo finansai48.Kiek vėliauE.Ciołe-kas savo garsiajai pasiuntinybei į Romąparuošėkalbą–traktatą,kuritapopavyz-džiuLDKdiplomatijai ir dar tik besifor-muojančiai Lietuvos politinei publicisti-kai.Taigilygirgalėtumešįasmenįlaikytitipišku„aukštesnės“kultūrosatstovu,pa-dedančiunebrandžiamkraštuipriaugtitamtikruscivilizacijosstandartus.Betarade-kvačiai suprasime visas šias iniciatyvas,neatsižvelgęįvietinęsociokultūrinęaplin-ką, kurioje staiga atsidūrė ir turėjoveiktiE.Ciołekas.Aleksandrovaldymopradžio-jebuvoatnaujintasnuolatinistarptautinėssudėtiesdidžiojokunigaikščiodvaras,ku-rispradėjonemažaipokyčiųšalyje49. Vy-tauto,AleksandroirnettrumpoŽygimantoAugusto rezidavimoLietuvoje irVilniujepavyzdžiailiudija,kokiusimpulsusgalėjosuteiktiirilgalaikiųpadariniųturėtinuola-tinisvaldovodvarobuvimas šalyje.Kaiptik tokia padėtis susiklostėXV irXVI a.sandūroje,kaikraštasirjosostinė,nepai-santkarosuMaskva,išgyvenodinamiškosraidoslaikotarpį.Būtenttokiojeaplinkojeir radosi tinkama dirvamagistro Erazmo

48 Lietuvos didžiojo kunigaikščioAleksandro Jo-gailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504) / Par.D.AntanavičiusirR.Petrauskas.Vilnius,2007.

49 Pietkiewicz K.Dwór litewskiwielkiegoksięciaAleksandra Jagiellończyka (1492–1506) // Lietuvosvalstybė XII–XVIII a. Vilnius, 1997, p. 75–131; Pe-trauskas R. Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio:didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro tęstinumo pro-blema // Lietuvos didysis kunigaikštis aleksandras ir jo epocha. Vilnius, 2007, p. 47–55.

82

sugebėjimams ir žinioms. Popiežiui skir-tame jo traktate galime skaityti apie idėjąįsteigtiLietuvoje riteriųbroliją,kuri turėtųpadėtikovotisukitatikiais.Šiidėjaistorio-grafijojenėrarimtai traktuojama,nestokiabrolija taip ir nebuvo įkurta. Ir apskritairiterių kultūra Lietuvoje yra nuvertinamakaip „pavėluota“, „fragmentinė“, o tai ne-leido istorikams ištirti jos reikšmės LDKkilmingųjų visuomenei. Iš tikrųjų riteriųkultūrosformųraidosLDKanalizė50 rodo, kad takultūra turėjo savovidinę logiką,okai kuriais laikotarpiais, kaip antai Vytauto ir vėliau Aleksandro Jogailaičio valdymometais, išgyveno savotišką klestėjimą, to-dėlAleksandrobandymaskurtisavoordiną(šiaip jauvienintelis tokiopobūdžione tikLietuvoje, bet ir Lenkijoje) neatrodo toks jauekscentriškas iratsitiktinis.Todėlvėlgiturimekalbėti apiebūtinybę tirti visuome-nės (ar tam tikrų jos grupių) pasirengimąpriimtinaujaskultūrosarsocialinesformas.

Vietiniosocialinioirkultūriniogyveni-mo ritmo ir aktualiųporeikių įvertinimaspadeda suprasti, kodėl kartais tam tikrireiškiniai vystosi „pagreitintai“. Pavyz-džiui,teisėkūrossrityjeXVIa.LDKlenkėgretimuskraštus ir iš čia pavyzdžių savoreformoms sėmėsi Lenkijos ar Livonijosteisininkai51. Dokumentinis LDK archy-vas–LietuvosMetrika–taippatsusifor-mavomaždaugtuometukaipirLenkijosKaralystėje52.Todėl diferencijuotas ir di-

50 Petrauskas R.RiteriaiLietuvosDidžiojojeKuni-gaikštystėjeXIVa.pabaigoje–XVIa.pradžioje(kaip38 nuor.).

51 Bardach J.Statutylitewskiewichkręguprawno-kulturowym // jo paties. O dawnej i niedawnej Litwie. Poznań,1988,s.9–71.

52 Plg. Karalius L.LietuvosMetrikosknygųvaid-muoAleksandro Jogailaičio kanceliarijoje // Istorijosšaltiniųtyrimai.Vilnius,2007,t.1.p.175–217.

namiškas kultūrinio proceso suvokimaslyginamosios istorijos kontekste leidžiaaptiktiįvairiopų,neretaiišpirmožvilgsnionet prieštaringai atrodančių reiškinių.Taisavo ruožtu skatina laisviau interpretuotiistorinęmedžiagą,atsiribojantnuotamti-krųišankstiniųschemų.

Šalia vakarietiškos lotyniškos civiliza-cijosLDKnuopat josatsiradimoveikė irBizantijosfaktorius,taippatnekrikščioniš-kųetnokonfesiniųgrupiųįsikūrimas.Todėltiriant LDK visuomenę ir kultūrą kompa-ratyvinis aspektas yra dar sudėtingesnis.LDK teritorijoje vykstanti tautų ir kultūrųsąveikasubrandinotokiusfenomenuskaiprusėnųkalbasurašytąirįvairiomsetnokon-fesinėmsgrupėmsperduotąRomosteisęirlotyniškąistorijossampratąargotikosbruo-žusstačiatikiųirunitųcerkvėse53. Lietuvoje gyvenętotoriaisavoreliginiustekstus(vad.kitabus) toliaurašėarabiškais rašmenimis,betjaurusėnų,ovėliauirlenkųkalba54. Vy-tauto rezidenciniamemieste Trakuose ap-gyvendintitiurkųkilmėsjudaistinęreligijąišpažįstantyskaraimaisavo„galui“miestegavo paprastai tik krikščioniškiems mies-tamssuteikiamąsavivaldą55.

VienaXVIIa.rusėniškaistorijosinter-pretacija, kurioje sekant Motiejumi Stryj-kovskiuirrusųmetraščiaissėkmingaisude-

53 Jankevičienė A. Lietuvos periferijos gotikiniųbažnyčių architektūros bruožai // Lietuvos DidžiosiosKunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė.Vilnius, 2002, p. 150–166; jos pačiosStiliųsąveikaLie-tuvosDidžiosiosKunigaikštystės sakralinėje architek-tūroje//tenpat,p.7–12.

54OrientasLietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsvi-suomenėstradicijoje:totoriaiirkaraimai/Sud.T.Baira-šauskaitė,H.Kobeckaitė,G.Miškinienė.Vilnius,2008.

55 Kiaupa Z.DwuczłonowemiastoTrokiwXV–XVIwieku //Zdziejówkulturyprawnej.PraceofiarowaneprofesorowiJuliuszowiBardachowiwdziewięćdziesię-ciolecieurodzin.Warszawa,2004,s.345–352.

83

rinama romėniškakilmės teorija ir vietinėKijevoRusiostradicija56, atspindi svarbius LDK raidos aspektus: kultūrinės integra-cijos, daugiasluoksniškumo, adaptacijos, asimiliacijos, simbiozės. Kultūrinės sinte-zės LDK teritorijoje atvejai verčia kritiš-kai žiūrėti į tą vis dar gają istoriografijosdalį, kuri atsietai nagrinėja katalikiškos irstačiatikiškos kultūros fenomenus. Nepai-santpastaruojumetudažnaipasigirstančiųraginimų suvokti socialinius ir kultūriniusprocesusLDKvisojegeografinėje iretno-konfesinėje jos pilnatvėje, tokie atskirasgeografinesirkonfesijųribasperžengiantystyrimai dar netapo norma. Net ir palyginti geraiištirtaLDKkanceliarijosveikla57 šiuo aspektuvisdar tebėra terra incognita: ne-aiškuslotyniškosirrusėniškosdaliessanty-kis, įvairiakalbio raštinėspersonalo ryšiai,dokumentų tarpusavio įtaka (dokumentųstruktūra, formuliaras, terminija). OskarasHaleckis, analizuodamas Bažnytinės uni-jos problemą, parodė, kaip šią konfesinęirkultūrinęproblematikągalimasuvoktiišskirtingųperspektyvų58.Tačiauikišiolnėraišsamių studijų apie katalikiškos ir stačia-tikiškos Biblijos interpretacijos ir Šventojo Raštovertimųtarpusavioįtakas,norsirži-noma, kad kai kurios Supraslio ir Ostrogo Biblijosknygosbuvoverčiamos išVulga-tos.Beje,šisSuprasliopavyzdysišXVIa.pradžios gerai tinka iliustruoti tradicinio

56 Niendorf M.DasGroßfürstentumLitauen.Stu-dienzurNationsbildunginderFrühenNeuzeit(1569–1795). Wiesbaden, 2006, S. 64–65.

57 Kosman M. Kancelaria wielkiego księcia Wi-tołda//StudiaŹródłoznawcze.1969, t.14,p.91–119;Груша А. I.КанцылярыяВялiкагакнястваЛiтоускага40-хгадоуXV–першайпаловыXVIст.Мiнск,2006;Čapaitė R.GotikiniskursyvasLietuvosdidžiojokuni-gaikščioVytautoraštinėje.Vilnius,2007.

58 Halecki O.Oduniiflorenckiejdouniibrzeskiej.T. 1–2. Lublin, 1997.

„uždaro“ stačiatikiškos kultūros nagrinė-jimo nepakankamumą. Šio vienuolynovaidmensLDKkultūrainepavykssuvokti,neatsižvelgusįfundacinęChodkevičių,ku-riesavoruožtu–formuodamisavogiminėskultūrinį ir politinį centrą – sekė kitų, betjau katalikiškų LDK diduomenės giminiųpavyzdžiu,politiką59.

Tai,kadžmoniųirkultūrųkomunikacijagalėjoįgautiištiesplatųmastątiekgeogra-finiu, tiekkonfesiniupožiūriu, išraiškingaibylojabiografijavienoXVa.antrojepusėjeKijevegyvenusiožydųknygininko,galbūtatvykėlioišProvanso(perBizantiją),kurisvertėSenojoTestamentoknygasišsenosiosžydųkalbos tiesiai į rusėnųkalbą(ruska / prosta mova), o jo perrašyti astrologiniai traktataikiekvėliautaippattapovietosru-sėnų raštijos dalimi60. Tie traktatai galėjodarytiįtakąirastrologiniųkūriniųplitimuikatalikiškoje visuomenėje. Taigi mato-me tradiciją, kuri Provanso Prancūzijoježydųkrikščioniųkultūrinį pasaulį siejo sustačiatikiškai katalikiška Supraslio ir Vil-niaus aplinka. Turint prieš akis šiuos ir ki-tuskultūrųsąveikospavyzdžius,nestebinaXVIa.pradžiojegyvenęslietuviųkilmėsirkatalikų tikėjimoLDKdidikas,kurissavoprivačioje bibliotekoje turėjo katalikiškųir stačiatikiškų liturginių knygų, lotyniškąpasaulio istorijos kompendiumą, lenkiškąAleksandro Makedoniečio istoriją ir ru-siškąKijevometraštį,kildinosaveirkituslietuviųdidikusišRomos,tačiaubuvove-dęsrusųkunigaikštytę,susavogiminaičiaisir draugais bendravo lietuviškai, rusiškai,

59 Kirkienė G.Suprasliovienuolynokonfesinėspri-klausomybėsirpobūdžioklausimas//Lietuvosistorijosstudijos. 2006, t. 18, p. 39–50.

60 Темчин С.СхарияиСкорина:обисточникахВиленского ветхозаветного свода // Senoji Lietuvosliteratūra.Kn.21.Vilnius,2006,p.289–314.

84

lenkiškai ir vokiškai, aistringai kovojo su lenkų politine įtaka, bet pats laiškus rašėlenkiškai,ogaliausiaibičiuliavosisužydųpirkliuirprisidėjopriejonobilitacijos61.

Viduramžiai buvo trumpa Lietuvosistorijos epocha. Europinės civilizacijosdaigaičiapradėjoskleistis tuometu,kaiVakarųEuropojeViduramžiųkultūra jauišgyveno savo rudenį62. Vis dėlto XIV–

61 Kai kurieAlbertoGoštauto gyvenimo aspektaiaptariami: Kuźmińska M.OlbrachtMarcinowiczGaszto-łd//AteneumWileńskie.1927,t.4,p.349–391;1928,t. 5, p. 120–174. Plg. Gudmantas K. alberto Goštauto biblioteka ir Lietuvos metraščiai // Knygotyra. 2003,t. 41, p. 9–24; Petrauskas R.Titulasirvaldžia:LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsdidikųsavimonėspokyčiaiXVIamžiauspirmojepusėje//PirmasisLietuvosStatu-tasirepocha/Sud.I.ValikonytėirL.Steponavičienė.Vilnius, 2005, p. 35–46.

62 Viduramžių rudens metaforos:Huizinga J. Vi-duramžiųruduo.Vilnius,1996(orig.1919);Samsono-wicz H.Złotajesieńpolskiegośredniowiecza.Warsza-Złotajesieńpolskiegośredniowiecza.Warsza-wa, 1971.

XVIa.pradžiojeLietuvosDidžiojojeKu-nigaikštystėje vyko europinių vėlyvųjųViduramžių civilizacijosplėtotė.Monar-choirviešpataujančiosgiminėssamprata,krikščioniškųjųluomųidėjairriteriųide-ologija, bažnyčių fundacijos, patronatasiršventųjųkultai,ankstyvasisbajorųpar-lamentarizmasirmiesto,kaimobeietno-konfesinių grupių savivalda, stambiojižemėvalda ir naujasis apgyvendinimas,dalykinė,politinėirkultūrinėraštija,tei-sėskodifikacijairistorijossamprata–taibūdingųtoscivilizacijosbruožųrinkinys,kurisperšiuosamžiussusiklostėLietuvo-je.NorstuometuLDKteritorijojegalirnebuvo sukurta europinio masto origina-liųkūrinių,osocialinėsirpolitinėsstruk-tūros dar neįgavo tobulų formų, reikš-mingas pats sociokultūrinės adaptacijosprocesas, nulėmęs gilias permainas Lie-tuvos visuomenėje ir jos pasaulėžiūroje.


The article aims to discuss the history of the Grand DuchyofLithuania (GDL) inXIV–XVIcc. in thelightof thespreadingof latemedievalcivilization.Thefirst part presentsmethodological assumptionsof such approach. The second part describes the most important social, political and cultural trends in the history of late middle ages in Europe. The third part analyses individual aspects of GDL’s involve-ment into the European medieval civilization. InXIII–XIVcc.LithuaniansocietyandstatehoodwereemerginganddevelopingundertheinfluenceofEu-ropean Christendom. The very emergence of state-like formation in themiddle ofXIII century dem-onstrated the decisive impact of European structures and notions on the historical genesis of Lithuania. Therefore the changing relationship between late medieval Europe and GDL is an important histori-cal issue. The falling back of the core territories of

ThE LATE MEDIEVAL EuRopE AND ThE soCIAL AND CuLTuRAL DEVELopMENT IN ThE gRAND DuChy of LIThuANIA IN XIV–XVI CC.

Rimvydas petrauskasS u m m a r y

the Lithuanian state to paganism and their belated CatholicChristianization,incorporationoftheChris-tian Orthodox lands and the eastward territorial ex-pansion of Lithuania shaped the distinct features of GDL’s development. Nevertheless throughout the whole period in question one can observe gradual spreading of elements of the late medieval European civilizationinGDL–conceptsofamonarchandtheruling house, idea of Christian estates and nightly ideology, church foundations, patronage and the cults of saints, the early noble parliamentarianism, the urban and rural self-government as well as self-government of ethnic and confessional groups, large landownershipandcolonization,politicaland liter-arywritings, codification of the law and historicalthinking. This process of socio-cultural adaptation has resulted in deep change in Lithuanian society and worldviews of its different social groups.

85


keLiOs PastaBOs aPie sOstO vaiZdaviMą Xiv aMŽiaus PaBaigOs–Xv aMŽiaus viduriO LietuvOs vaLdOvŲ sfragistikOjeLoreta skurvydaitė

Lektorė, daktarėVilniaus universiteto Istorijos fakultetoIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraTel. 268 72 88El. paštas: loreta.skurvydaitė@if.vu.lt

Valstybės valdovo valdžios simbolika irideologija buvo išreiškiama monarchųinsignijomis1. Valdovų insignijos vaidi-noesminįsimbolinį ir sakralinįvaidmenįmonarchų karūnavimo ir intronizavimoceremonijoje2.Insignijosbėgantamžiamsįvairiosešalysešiektiekkeitėsi,vienosjųišnykdavo išmonarcho valdžios simboli-nės išraiškos sistemos, kitos neretai atsi-rasdavo,tačiauvisatainekeisdavopačios

1 Plačiai apie monarchijos insignijas rašė – Schramm P. E.HerrschaftszeichenundStaatssymbolik,Schramm P. E. Kaiser, Könige und Päpste. Stuttgart,1968–1971, t. 1–4; Lord Twinning. European Regalia. London, 1967; KantorowichE.H.TheKing’sofTwoBodies. Princeton university press, 1997; Гофф Ле. Средневековыймирвоображаемого.Москва, 2001;Гофф Ле. Людовик IXСветой.Москва, 2001,Ley-ser K. Communications and Power in Medieval Eu-rope // The Carrolingian and Ottonian Centuries. Lon-don, 1994, vol. 1, p. 189–213.Regalijųir„sodinimoįsostą“ceremonialo formavimąsiRusijojeXIV–XVIa.tyrinėjoБычкова М. Е.Московские самодержавцы.Историявозведениянапрестол.Обрядыирегалии.Москва,1995etc.

2 Insignijos buvo naudojamos ne tik karūnavimoceremonijoje. Buvo gaminami keli karaliaus insignijų komplektai: karūnacijos insignijos, homagialinės in-signijos, laidotuvių insignijos, insignijos, dedamos įkarstą,–Maisel W.ArcheologiaprawnaPolski.Warsza-ArcheologiaprawnaPolski.Warsza-wa,Poznań,1984,s. 218.

monarchovaldžiosišraiškosesmės3. Len-kijosvaldovųinsignijasmumsatskleidžiakeli šaltiniai,pavyzdžiui, išlikękarūnavi-mo ceremonialų aprašymai, vadinamiejiOrdo ad coronandum regem Polonie4, ka-rūnosiždoaprašymai,vaizduojamiejišal-tiniai(miniatiūros,raižiniai,portretaietc.)ir,beabejo,valdovųantspaudai,ypačma-jestotiniai bei monetos5. Tačiau nagrinė-jantvaldžiossimbolikąnederėtųapsiribotivien insignijomis, kurios, nors ir buvo ne-abejotinaisvarbiosvaldžioskonstatavimoprocese, nėra vieninteliai objektai, susijęsuvaldžiossimboliais6.Tyrinėjantinsigni-

3 Gieysztor A.OrnamentaRegia//Sztukaiideolo-giaXVwieku.Warszawa,1978,s. 155–156.

4 Dalewski Z.CeremoniałkoronacyjnykrólówPol-skichwXVipoczątkachXVIwieku//KwartalnikHi-storyczny.1995, rocznik102,z.3–4, s. 37–59; Kutrze-ba S.OrdocoronandiregisPoloniae//ArchivumKomisjiHistorycznej. 1909–1913, t. 11, p. 161–174 (karaliaus karūnavimas)irp.212–216(karalienėskarūnavimas).

5 Haczewska B. Insygnia koronacyjne na monetach polskichwokresierozbiciadzielnicowego//NumusetHistoria.Warszawa,1985,s. 119–129; Piech Z.Mitraksiążęcawświetleprzekazówikonograficznychodcza-sów rozbiciadzielnicowegodokońcaepoki jagielloń-skiej //KwartalnikHistoriiKulturyMaterialnej.War-szawa,1987,rocznik35,nr.1,s. 3–48.

6 Piech Z.Monety, pieczęcie i herbyw systemie simboliwładzyJagiellonów.Warszawa,2003,s. 9.

86

jas, lyg nuošalyje paliekamas valdovo sos-toklausimas,kuris,norsirnėratiesiogiaipriskiriamasprievaldovoinsignijų,yranemažiau įdomi monarcho karūnavimo ce-remonialo detalė. Majestotiniai valdovųantspaudai, būdami vieni iš vizualiausiųvienalaikių šaltinių, galėtų mums padėtinors truputį pakelti uždangą ir pažvelgti,koks buvo valdovo sostas.

XIV a. pabaigos–XV a. pradžios di-džiojidalislietuviškosvaldovųsfragistikospriklausovienamantspaudųtipui–portre-tiniamsantspaudams,–otiksliau,trimsjųpogrupiams:majestotinių, pėsčio kario irraitelio.Nėraabejonių,kadLietuvosval-dovųantspaudaibuvonetikasmensrepre-zentacija, kuri apėmė oficialią simboliką,betirvaldžiossiekimoišraiška.TačiauargalijiemumskąnorspasakytiapieXIVa.pabaigos–XVa.pradžiosLietuvosvaldo-vųsostą?

Valdovo vaizdavimo majestotiniame antspaude tradicija

Valdovo vaizdavimas majestotiniuoseantspauduose neabejotinai yra kilęs iškrikščioniškosios ikonografijos, o tiks-liau–Kristaus,kaipdangiškojovaldovo,vaizdavimotradicijos(Maiestas Domini)7. Valdovas, nesvarbu, karalius ar imperato-rius, yra Dievo pateptasis, pasaulietinėsvaldžios reprezentantas. Valdovo vaizda-vimas in maiestatae atspindiDievo siųs-

7 Šis motyvas kildinamas iš Senojo Testamento (Izaokas6, 1–4,Ezekielis1, 4–28), vėliau jį išplėtojoIrenėjas (Adv.Haer. II. 11, 8).Krikščioniškoji ikono-grafija visagalio valdovo sosto simboliką perėmė išAntikos.ApieIVa.Kristųimtavaizduotikaipvaldovą,sėdintį soste. Lexikon der christlichen Ikonographie.Rom–Freiburg–Basel–Wien, 1990, t. 3, p. 139, t. 4, p. 304–305.

tosvaldžios suvokimą irperimapanašiasvaizdavimo tradicijas.Valdovas sėdi sos-tesu jamsuteiktosvaldžios insignijomis:karūna, skeptru ir obuoliu8. Šitokią že-miškojovaldovodidybęįkūnijaOtonoIIIvaizdavimasEvangelijųknygoje: impera-torius–taiKristusžemėje9.KaipKristausvietininką Otoną III apibūdino ir jo var-totas titulas servus Iesu Christi – JėzausKristaustarnas10.

Tokiavaldovovaizdavimomeninefor-mapirmąkartąpasinaudojoVakarųfrankųkaraliusKarolisPlikasisXa.,tačiauneabe-jotinaiOtonoIIIdėkavaldovovaizdavimoin maiestate tradicijaįgavotęstinumą11.

Tokiųpačiųvaldovovaizdavimotradi-cijųbuvolaikomasiirsfragistikoje.Ji,norsirturėdamamažiaugalimybių,neiminia-tiūra,išreikštidieviškosiosiržemiškosiosvaldžios santykio ir perimamumo ypatu-mus,išlaikėpagrindiniusvaldovovaizda-vimo atributus: insignijas, neretai ir patįvaizdavimostilių–valdovą,sėdintįsoste.

8 Beje, pastarosios gali varijuoti. Neretai vietoj skeptro matomas kalavijas.

9 Tokio imperatoriaus valdžios suvokimo šaltinisneabejotinai buvo Bizantija. Tačiau „joks Bizantijosimperatorius nebuvo taip pavaizduotas, kaip OtonasIII“–Beckwith J.Ankstyvųjųviduramžiųmenas.Vil-nius, 1999, p. 105–106, il. 87. Imperatorių valdžiosdieviškumoprigimtįvaizduojanevienaminiatiūra,kaipantaidaugdiskusijųsukėlęsvienoišKarolingųvaldovųportretastarpdviejųvyskupų(ibid.,il.59),miniatiūra,vaizduojanti Henriką II, vainikuojamąKristaus (ibid.,il. 94, 95) etc.Tačiau tikOtonas III buvo pavaizduo-tas kaip „Kristaus įasmenintojas irKristaus vaidmensatlikėjas“ – ibid., p. 106.

10 Michałowski R.Przesłankiideowezjazdugnieź-nieńskiego//HominesetSocietas.CzasyPiastówiJa-giellonów.Poznań,1997,s. 47–52.TitulasbeiminiatiūraįkūnijairOtonoIIIpolitinėsprogramosidėją.Evange-lizacijosprocese,kurįOtonasIIIlaikėsavopašaukimu,pagrindinėatsakomybėtenkakaraliamsirimperatoriui,o vyskupams skiriamas pagalbinis vaidmuo – op. cit.

11 Bumke J. HöfischeKultur.LiteraturundGesell-schaft im hohenMittelalter.München, 1990, Band 2,S. 389–390.

87

OtonoDidžiojoIantspaudesostodarne-matyti, jame vaizduojamas imperatoriausportretas iki juosmens su karūna ant gal-vos, dešinėje rankoje imperatorius laikokalaviją, o kairėje – obuolį12, Otono III karaliausantspaudetaippatvaizduojamasvaldovo portretas iki juosmens su skeptru dešinėjeirobuoliukairėje,oimperatoriausmatomevisąfigūrą,imperatoriusstoviantŽemėsrutulio,dešinėjerankojelaikoietį,kairėje – obuolį13; imperatorius Konra-das II jau vaizduojamas sėdintis soste suskeptru dešinėje ir obuoliu kairėje14 etc. Nereikiapamiršti,kadminiatiūrapaklūstakrikščioniškosiosikonografijostaisyklėmsirneprivaloatspindėtiistorinėstiesos.An-tai, aachene esantis imperatoriaus sostas, kuriame buvo vainikuotas Otonas I ir tris-dešimt kitų Šentosios Romos imperijosimperatorių, nė iš tolo neprimena OtonoIIIsostojauminėtojeminiatiūroje15.

Kiekvienai epochai būdinga savitamajestotinių antspaudų forma bei stilius,meninės„mados“iratlikimotechnika.To-dėlįvairauslaikotarpiomajestotiniaiants-paudai,ganavienodiikonografineprasme,skyrėsi atlikimu. Pagrindiniai valdžią re-prezentuojantysatributaibūdavotiepatys,

12 Iегер O. Всеобщаяистория.Историясреднихвеков.С.Петербург,1894,т.2Naujasleidimas2002, p.123.NuoOtonoIlaikųvokiečiųimperatoriųirkaraliųvaškiniuose antspauduose imamas vaizduoti valdovoportretas iki juosmens, atsisukęs veidu, o ne profiliu,kaipbuvoanksčiau.Metaliniuoseantspauduosetradic-ijavaizduotivaldovąprofiliuišlikoiki1078m.Ewald W. Siegelkunde.MünchenundBerlin,1914,S. 188.

13 Ewald W. Siegelkunde, Tafel. 17, nr. 4, 5. Nors obuolysOtonoDidžiojoIirOtonoIIIantspauduosene-turikryžiuko.

14 Iегер O.Всеобщаяистория,т. 2, c. 152.15 Maxwell-Stuart P. G. Chronicle of the Popes.

London,1997,il.p.67.Susiklosčiusiistorinėtradicijaskelbia, kad tai Karolio Didžiojo sostas, nors iš tiesųnėra žinoma, kaip atrodė Karolio Didžiojo sostas, jokarūnaarskeptras.

osostoforma,skeptrovaizdavimas,karū-naneretaiskyrėsi.KoksgibuvoXIVa.pa-baigosirXVa.pradžiosLietuvosvaldovųsostas?

sostas majestotiniuose antspauduose

Sostas, valdovo reprezentacinė sėdėjimovieta,dažniausiaivaizduojamaskaipkrės-las aukšta atkalte, ranktūriais ir atramakojoms, neretai su baldakimu, dažnai iš-puoštas brangiais akmenimis16. Pradžiojesostasbuvoveikiaupanašusįsuoliukąarsuolą ir tik vėliau įgavo ornamentuotoskėdėsformą.Terminas„sostas“buvovar-tojamas ne vien karaliaus ar imperatoriaus krėslui apibūdinti. Juo buvo vadinama irvyskupuiskirtapuošnikėdėsuaukštaat-kalteirranktūriais17.

Ankstyvuosiuose Europos valdovųantspauduoseneretaimatomesostą,prime-nantįsuolą18.Kartaissuolasišabiejųpusių

16 Ankstyvoji krikščionybė iš romėnų perėmėkatedrą (cathedra), krėslą su išlenkta atkalte, kuriojesėdėdavo aukštesni pareigūnai. Pats žodis kathedra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia krėslą, rezidenciją, paaukštintąvietą,skirtąskaitytipaskaitoms.Taipbuvovadinamasirvyskupųsostas.

17 Žodis thronos reiškė ne tik karaliaus, bet irvyskuposostą–Chadwick O. a history of Christianity. London, 1997, p. 32. Jau nuo II a. vyskupo sostas buvo katedrossimbolis,vyskupovaldžiossimbolis–Lexikon,t.4,p.305.Graikiškasžodisthronos,reiškiantiskėdę,antkuriossėdėjomokytojas,dėstantispaskaitą,vėliaubuvo vartojamas įvairiose kalbose: anglų – throne, prancūzų– trône,vokiečių–Thron,čekų–trůn,lenkų–tron,rusų–трон.

18 Šv. Romos imperatorius Otonas IV (1174–1218, imp. 1209–1218), Vengrijos karalius Bela IV (1206–1270, karalius 1235–1270),KarolisIAnžu(1226–1285, Sicilijos karalius 1266–1285),Karolis IIAnžu (1248–1309, Sicilijos karalius 1285–1309), Robertas IAnžu(1278–1343, Sicilijos karalius 1309–1343), KarolisIV Liuksemburgietis (1316–1378, Šv. Romos karalius 1346–1378, Bohemijos karalius 1347–1378, imper. 1355–1378, imperatoriškas antspaudas) – publikuoti I

88

buvo dekoruojamas laukinių žvėrių figū-romis19. antspauduose neretai pasitaiko ir sostas su aukšta atkalte20.Yražinomas

Sigilli D’oro dell’ archivo Segreto Vaticano. a cura di AldoMartini.Conun anota storica diMons.MartinoGiusti.PrefazionediAlessandroPratesi.Milano,1984, nr. 6, 9a-9E, 11B, 15G, 16D, 21; Šv. Romos impera-Šv. Romos impera-v. Romos impera-toriaiKonradasII(1024–, imper. nuo 1027), Henrikas IV (1050–1106, imper. nuo 1212), Lotaras (1070–1137, imper. nuo1355),Karolis IV (1316–1378, imper. nuo 1355), anglijos karalius Henrikas III (1207–1272, ka-–1272, ka-1272, ka-ralius nuo 1216) – publikuoti – Iегер O. Всеобщаяистория, m. 2, c. 152, 198, 260, 434, 350; Lenkijos karaliai Pšemislas (1279–1296); Vladislovas Lokietka (1260/61–1333,karaliusnuo1320);KazimierasDidy-–1333,karaliusnuo1320);KazimierasDidy-1333,karaliusnuo1320);KazimierasDidy-sis (1310–1370, karalius nuo 1333). Publikuota. – Gu-mowski M. Pieczęcie królówpolskich.Kraków, 1939,tab. 1, 5, 6; Vladislovas, Opolės kunigaištis (XIV a. pab.); Henrikas I Lenkijos paveldėtojas Głogowokunigaikštis (XIIIa.pradžia).–Piekosiński F.Pieczęciepolskie wieków średnich. Kraków, 1899, część I, nr. 500, 277, s. 261, 172.

19 Toks vaizdavimo būdas buvo labiau paplitęsVakarų Europoje. Frydrichas II (1194–1250, Sicilijos karalius 1196–1250, Šv. Romos karalius 1212–1250, imper.1220–1250;antspaudasvaizduojajįkaipSicili-–1250;antspaudasvaizduojajįkaipSicili-1250;antspaudasvaizduojajįkaipSicili-vaizduojajįkaipSicili-jįkaipSicili-joskaralių),LeonasII(m.1219,Armėnijosvaldytojas1187–1199, Armėnijos karalius 1199–1219, antspau-–1199, Armėnijos karalius 1199–1219, antspau-1199, Armėnijos karalius 1199–1219, antspau-–1219, antspau-1219, antspau-dasreprezentuoja jįkaipArmėnijoskaralių),HenrikasVII Liuksemburgietis (1275–1313, Šv. Romos karalius 1308–1313, imper. 1313–1313, imperatoriškas antspau-–1313, imper. 1313–1313, imperatoriškas antspau-1313, imper. 1313–1313, imperatoriškas antspau-–1313, imperatoriškas antspau-1313, imperatoriškas antspau-das), Frederikas III iš aragono (1342–1377, Trinakrijos karalius 1355–1377), Ferdinandas I iš aragono (1431–1494, Neapolio karalius 1458–1494). I Sigilli D’Oro, nr.3,8D,17A,20,25B;PrancūzijoskaraliaiLiudvikasIXŠventasis (1214–1270, karalius nuo 1226), Pilypas IV Gražusis (1293–1350, karalius nuo 1285) – pub-likuota Iегер O. Всеобщая история, т. 2, c. 352, 405.

20 Henrikas VI (1165–1197, Šv. Romos ka-–1197, Šv. Romos ka-1197, Šv. Romos ka-ralius 1190–1197, imper. 1191–1197, Sicilijos karalius 1195–1197, imperatoriaus antspaudas), Fridrichas II (1194–1250, Sicilijos karalius 1196–1250, Šv. Romos karalius 1212–1250, imper. 1220–1250, imperatoriaus antspaudas), Otonas IV (1174–1218, Šv. Romos ka-–1218, Šv. Romos ka-1218, Šv. Romos ka-ralius 1198–1212, imper. 1209–1218), Otokaras I (m. 1230, Bohemijos kunigaikštis 1192–1193; 1197–1198; Bohemijos karalius 1198–1230, karaliaus antspaudas), Rudolfas I Habsburgas (1218–1291, Šv. Romos karalius 1273–1291),KarolisIIAnžu(1248–1309,Sicilijoska-–1291),KarolisIIAnžu(1248–1309,Sicilijoska-1291),KarolisIIAnžu(1248–1309,Sicilijoska-–1309, Sicilijos ka-1309, Sicilijos ka-ralius 1285–1309),JoanaIAnžu(1326–1382, Neapolio karalienė 1343–1381), alfonsas V iš aragono (1396–1458, aragono karalius 1416–1458, Neapolio karalius 1442–1458). I Sigilli D’Oron, nr. 2, 4B, 5, 7, 12, 14, 19B, 24B;Čekijos, Lenkijos irVengrijos karaliusVaclovas

sudedamasis sostas feldestolium, kuriuo valdovai naudodavosikelionėse.Jisbuvopanašus į sudedamąją kėdę. Tokį sostągalima matyti ir majestotiniuose antspau-duose21.Veikiausia tai buvopaprastesnėsformossostasnei„pagrindinis“22.

Kaikurievaldovainaudodavosikeliaisantspaudais, kuriuose buvo vaizduojamiskirtingopavidalosostai.Pavyzdžiui, im-peratoriusFrydrichasII,valdęsikiXIIIa.vidurio, turėjomajestotinį antspaudą,ku-riame sostas buvo dekoruotas laukiniųžvėriųgalvomis,irantspaudą,kuriovidu-ryje pavaizduotas sostas turėjo aukštą at-kaltę.Tiesa,pirmąjįantspaudąjisnaudojobūdamasSicilijoskaraliumi,oantrąjį–jautapęsšv.Romosimperatoriumi23. Impera-toriusOtonasIV,valdęsXIIa.pabaigoje–XIIIa.pradžioje,naudojokelismajestoti-nius antspaudus: viename jų sostas buvovaizduojamas be atkaltės, kitame – su24. Sicilijos karaliusKarolis IIAnžu, valdęsXIIa.pabaigoje–pačiojeXIVa.pradžioje,taip pat naudojo kelių tipų majestotiniusantspaudus,juosesostaibuvovaizduojamitiek suolo, tiek krėslosuaukštaatkaltepa-vidalo25. Šie antspaudai beveik nesiskyrė

II (1271–1305,Čekijosnuo1383,Lenkijosnuo1300,Vengrijos nuo 1301, antspaudas reprezentuoja jį kaipČekijoskaralių),VengrijosirLenkijoskaraliusLiudvi-kas (1326–1382, Vengrijos karalius nuo 1342, Lenkijos nuo 1370 – publikuota Piekosiński Fr.Pieczęciepolskiewiekówśrednich,nr.209,s.139.

21 Kopera F.Dzieje skarbca koronnego, czyli in-signiów iklejnotówkoronnychPolski.Kraków,1904,p. 10.

22 Vladislovas III, Lenkijos karalius, 1436 m. kovo 26d.priimdamasMoldavijosvaivadospriesaiką,pasakJ. Dlugošo, sėdėjo in maiestate Lvovo miesto turgaus aikštėjesucorona et omnibus induviis regalibus insigni-tus – Długosz J. Historiae Polonicae. 1878, t. IV, p. 373.

23Žiūrėtiišnašasnr.19,20.24Žiūrėtiišnašasnr.19,22.25 Ibid.

89

dydžiu,menkaiskyrėsijųlegendos,koro-boracinėse dokumentų dalyse jie taip patbuvo minimi vienodai26. Galima pateikti ir daugiaupavyzdžių,rodančių,kadnebuvotam tikrų griežtų sosto vaizdavimo ma-jestotiniuose antspauduose reikalavimų.Arrealistiškasbuvoantspaudovaizdulyjematomasvaizdas?Kiekvienasantspaudasbuvogaminamaskonkrečiamvaldovui.Taimatyti ir atidžiau pažvelgus į portretiniusvaldovų bruožus – jie vaizduojami jauniarba seni, ilgais arba trumpais plaukais, ski-riasijųapranga,neretaiskeptroforma.Ski-riasiirsostai.Galimatikėti,kadankstyviejiantspaudaibuvorealistiškesni,neivėlesni,kai atsiranda vis daugiau puošybos elemen-tų,neabejotinaiirankstyvesniejisostaisavoišvaizdaskyrėsinuovėlyvesniųjų.Todėlirsostai veikiausiai buvo vaizduojami, atsi-žvelgiantįesamasrealijas.Valdovaiturėjokelissostus:„kelioninius“iresančiusnuo-latinėje rezidavimo vietoje. Sostas keitė-si ir valdovui keičiant rangą. Pavyzdžiui,FrydrichasIIkaraliausrangąpakeitėįim-peratoriaus.Galbūtkaip tik su šiuo faktugalima sieti skirtingus šio valdovo sostus majestotiniuose antspauduose27.

Kaip matome iš to laiko miniatiūros,LenkijoskaraliaiXIa.taippatsėdėjoantsuolą primenančio sosto28. Lenkijos ka-

26 Otono IV antspaudas, kuriame sostas vaizduo-kuriame sostas vaizduo-sostas vaizduo-as vaizduo-jamas su atkalte, vadinamas [...] maiestatis nostrae aurea bulla […],antspaudas,kuriovaizdulyjematomeimperatorių,sėdintįantpaprastosuolo[…],sigilli nostri […],KarolioIIAnžuantspaudassusostu,primenančiusuolą,vienodokumentokoroboracinėjedalyjeminimaskaip […] aurea bulla regie maiesatis […], kitame […] aurea bulla dicti regis munita [..] arba [..] aurea bulla meo[…] – I Sigilli D’Oro, p. 201–202, 214–216.

27 Jau renkant Frydrichą Vokietijos karaliumibuvo numatyta imperatoriškojo rango perspektyva, tai atsispindėjotitulatūroje(coronandum).

28 Lileyko J. Regalia polskie. Warszawa, 1987,s.17.TaiMieškoII.

ralių ankstyvieji majestotiniai antspaudaidažniausiai vaizduoja valdovą, sėdintįant suolo pavidalo sosto29. Vėlesniuoseantspauduose matome sostus su aukšto-misatkaltėmis.PirmasisLenkijoskaraliusBoleslovas I Narsusis iš Šv. Romos impe-ratoriausOtonoIIIrankųgavęsvainikąiršv.Mauricijaus ietieskopiją ir taipbuvęspriimtas„įkaraliųšeimą“30, taip pat gavo auksinioKarolioDidžiojo sosto kopiją31. Pasak legendos, Otonas III dovanojo auksi-nįKarolioDidžiojosostąLenkijoskaraliuiatsidėkodamasužšv.Vaitiekausrelikvijas,kurias gavo iš Boleslovo I Narsiojo32.

Lenkijoskaraliųsostaimajestotiniuoseantspauduose irminiatiūrose akivaizdžiairodo sosto kitimo procesą nuo paprastosuoloikipuošnausgotikiniokrėslosubal-

29 Lenkijos karaliai Pšemislas (1279–1296), Vla-–1296), Vla-1296), Vla-dislovas Lokietka (1260/61–1933, karalius nuo 1320), Kazimieras Didysis (1310–1370, karalius nuo 1333). Publikuota – Gumowski M.Pieczęciekrólówpolskich,tab. 1, 5, 6.

30 […] Et accipiens imperiale dyadema capitis sui, capiti Bolezlavi in amicitiae feodus imposuit, et pro ve-xillo trumphali clavum ei de cruce Domini cum lancea sancti Mauricii dono dedit […].–KronikaGalla.WydałA.Bielowski,wMPH.Warszawa,1960,t.1,p.401.KaikurieautoriaiOtonąIIIvaizduojančiojeminiatiūrojeišLiutaro evangelijos (apie 1000m.). vienąminiatiūrosapačiojestovinčiųkaraliųfigūrų tapatina su Boleslovu I Narsiuoju – Fried J. Otto III. und Boleslaw Chro-bry. Das Widmungsbild des aachener Evangeliars, der „AktvonGnesen“unddas frühepolnischeundunga-AktvonGnesen“unddas frühepolnischeundunga-“unddas frühepolnischeundunga- und das frühe polnische und unga-rischeKönigtum. Stuttgart, 1989,S. 83, cituota pagal Mularczyk J. TradycjakoronacjikrólewskichBolesławaIChrobregoiMieszkaII.Wrocław,1998,s.35.

31 Kopera F.Dzieje skarbca koronnego, p. 9–10. GalasAnonimassavokronikojeBoleslovąINarsųjįpri-lygino Lenkijos karaliuiKaroliuiDidžiajam–KronikaGalla.WydałA.BielowskiwMPH.Warszawa,1960,t. 1, s. 399. apie tai: Grabski A. F.Polskawlegendziekarolińskiej//RocznikiHistoryczne. 1961, t. 27, s. 55; Kętrzyński S.KarolWielkiiBolesławChrobry//Przę-glądHistoryczny.1946,t.36,s. 19–25.

32 apie tai kalba vienas iš „ademar De Chaban-„ademar De Chaban-ademar De Chaban-nes“kronikosnuorašų,esantisParyžiuje,Nacionalinėjebibliotekoje (Ms. Lat 5926). Plačiau apie tai: Grab-ski A. F.Polskawlegendze,p.56.

90

dakimu Jogailos majestotiniame antspau-de.Tadveikiausiaisostovaizdavimasturisąsajųsukiekvienovaldovonaudotusostuiratspindiistorinę„sėdėjimo“tradiciją33.

Lietuvos valdovų sostas: realija ar meninė išmonė?

Šio laikotarpio Lietuvos valdovų sfragis-tika pateikia mums tik kelis pavyzdžius,kuriaisgalimeremtisbandydamiatsakytiįklausimą,koksbuvovaldovosostas.

Gediminas antspaude, kuris žinomastik iš aprašo, pavaizduotas sėdintis sos-te vienplaukis, dešinėje rankoje laikantiskarūną,okairėjeskeptrą–„…ymaginem viri capillati residentis in cathedra con-tinentis in manu dextra coronam et scep-trum in sinistra…“34.Šikarūna,„corona“, laikoma rankoje, veikiausiai yra karaliaus karūna–tai,koGediminasnegalėjonešio-tiantgalvos,betgalėjosiekti.Jeitaibūtųvadinamoji kunigaikščio mitra, nebūtųjokio politinio ar ikonografinio pagrindolaikytijąrankoje.Šiąhipotezępatvirtintųir kita insignija – skeptras, kuris taip pat priklauso karaliaus rango asmenims35. Ge-dimino mėginimai krikštytis, kurie būtųatvėrękeliąįvalstybėsrangokeitimą,taip

33IkiXVIa.Lenkijoskaraliųkarūnavimoceremo-niale sostas apibūdinamas kaip priklausantis naujajamvaldovuipaveldėjimoteise.NuoXVIa.,dėlkaraliųelek-cijos,šiformulėnenaudojama–Maisel W. archeologia prawna,p.313.PasakJ.Bardacho,XirXIa.Lenkijojesostas,kaipaukščiausiosvaldžiossimbolis,turėjonetdi-desnę reikšmęneikarūna–Bardach J. L’Etat polonais auxXeetXIe siècles. L’EuropeauxIXe–XIe siècles. aux origines des Etats nationaux. Varsovie, 1968, p. 292. Ci-. 292. Ci-tuota pagal Maisel W. archeologia prawna, p. 313.

34 Liv-, Est- und Curländisches Urkundenbuch. F. G. von Bunge. Reval, 1855 t. 2, s. 149.

35 Lenkijoje skeptras, kaip karaliaus insignija, pirmą kartąminimasXIII a. šv. Stanislovo gyvenimoaprašyme, kalbant apie karaliaus Boleslovo Narsiojo in-signijas. Kopera F.Dziejeskarbcakoronnego,p.18.

pat neprieštarauja prielaidai, kad majesto-tiniameantspaudebūtakaraliausinsignijų.Šiame aprašeminima, kad valdovas sėdiin cathedra, t. y. soste36. Cathedra reiškia krėsląsuišlenktaatkalte.Argalimedarytiišvadą,kadGediminosostasturėjoaukštąatkaltę? Kaip minėjome, Gedimino ants-paudo spaudas buvo veikiausiai pagamin-tasRygosmeistrų, kurie buvo susipažinęsu europinėmis valdovo vaizdavimo tra-dicijomis.Tometogretimųšaliųvaldovaiturėjomajestotinius antspaudus, vaizduo-jančius sostą su aukšta atkalte ir ranktū-riais, pavyzdžiui,Čekijos ir Lenkijos ka-ralius Vaclovas II (1271–1305), Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas Vengras (1326–1382)37. Šie faktai neprieštarauja tokiaiprielaidai,tačiaujosirnepatvirtina.JuolabkadneturimetiksliųistoriniųžiniųapieGediminorezidenciją.

Vytauto majestotinis antspaudas vėlleidžiapažvelgtiįLietuvosvaldovosostą.Šiuo atveju tai ne karaliaus, bet kunigaikš-čio rango valdovas, tačiau vaizdavimobūdas išlieka taspats– in maiestate. Vy-tauto majestotiniame antspaude matome jauvisaikitospolitinėsprogramosišraiškąir kitas valdovo insignijas. Tai pirmiausia kalavijas ir kunigaikščio mitra, apsiaus-tas irskydassuraiteliofigūra38. Vytautas pirmasisišLietuvoskunigaikščiųpasinau-dojo šia kunigaikščio valdžios insignijų–mitrosirkalavijo–simbolikairperkėlė

36 Urkundenbuch. Reval, 1855, t. 2, p. 149.37Žr.išnašąnr.20.38 Vytauto majestotinį antspaudą aprašė Gu-

mowski M. Pieczęcie książąt litewskich // AteneumWileńskie. 1930, rocznik 7, zeszyt 1–4, s. 720–72, tab. V 34. Jonynas I.Vytauto ženklas // Vairas. 1930, nr. 4, p. 33–34; Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda. Od-Od-bitka z Wiadomości Numizmatyczno-Archaeologicz-nych,t.13,rocznik1930.Kraków,1931,nr. 6, s. 19–21; Piech Z.Monety,pieczęcieiherby,p.93–98.

91

jas į antspaudą39. Vytauto mitra primena to meto kunigaikščiųmitras40.Wł. Sem-kovicziusjąvadinadvidalemitra,Z.Pie-chas–kunigaikščiomitra.M.Stryjkovskisją mini rašydamas apie Vytauto pakėli-mą41.Valdovassėdiantsuoląprimenančiososto,kurioapatinėdalistaupiaidekoruotaarkų ornamentu.Ant sosto padėta pagal-vėlė42.Vytautas turėjo labaigražųpavyz-dį–Jogailosmajestotinįantspaudą,kuria-me matomas puošnus gotikinis sostas su baldakimu43,tačiaunepasinaudojojuo.Šįfaktągalėtųpaaiškintidviprielaidos.Pir-ma – Vytautas buvo kunigaikštis, nors ir didysis, bet ne karalius, kaip jo pusbrolis, irjorangasneleidojamnaudotistapačiavaizdavimotradicija44.Tačiaušiąprielaidąbūtųgalimadarytituomet,jeiištiesųbūtų

39 I. Jonynas vietoj kalavijo Vytauto antspau-de.mato skeptrą.Ar tai skeptras, arkalavijas, abejoja M.Gumowskis,norslabiaulinkstamapriekalavijo.Jo-nynas I.Vytautoženklas, nr. 4, p. 33–34; Gumowski M. Pieczęcieksiążąt,s.720–721, tab. V 34. Piech Z.Mone-ty,pieczęcieiherby,p.93–98.

40 Piech Z. Mitra książęca w świetle przekazówikonograficznychodczasówrozbiciadzielnicowegodokońca epoki jagiellońskiej //KwartalnikHistoriiKul-tury Materialnej. Warszawa, 1987, rocznik 35, nr. 1,s.35–44.PlačiauapiekarūnųtipusHauptmann F. Wap-Wap-penkunde.MünchenundBerlin,1914,S. 48–50. apie LenkijoskaraliųkarūnasrašėGieysztor A. „Nos habe-„Nos habe-Nos habe-mus caesarem nisi regem“ Korona zamknięta królówpolskichwkońcuXVwiekuiwwiekuXVI//Muzeumitwórca.Studiazhistoriisztukiikulturykuczciprof.StanisławaŁorentza.Warszawa,1968,s. 277–292.

41 Stryjkowski M.Kronikapolska,litewska,żmudz-kaiwszystkiejRusi,t.2,s. 97.

42 Gumowski M.Pieczęcieksiążąt,tab.V34;Zbiórprawlitewskichodroku1389doroku1529tudzieżroz-prawysejmoweotychżeprawachodroku1544doroku1563.ZebrałiwydałT.Działyński.Poznań,1841,tab.I a.; Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda, nr. 6.

43Zbiórprawlitewskich,tab.V;Gumowski M. Pie-częciekrólówpolskich,tab.IX,nr.13etc.

44Karaliausrangasviduramžiaispakeldavoasmenįįtąsakralumolygmenį,įkurįnegalėjo pretenduoti jokio kito rango valdovai. Bloch M.Społeczeństwofeudalne.Warszawa,1981,s. 560–566.

egzistavusiosgriežtosimperatorių,karaliųir kunigaikščių sostų vaizdavimo tradici-jos.Labaitikėtina,kadVytautoantspaudasatspindi istorinį faktą. Lietuvos valdovasištiesųgalėjosėdėtianttokiososto,kurisyraganaarchajiškasXVa.pradžiai.Tikė-tina,kadmajestotinisantspaudas,vaizda-vęskunigaikščiorangoinsignijas,taippatvaizduojatikrąVytautosostą45.

Žygimantas Kęstutaitis, kuris perėmėVytautomajestotinio antspaudo idėjinę irikonografinę išraišką, taip pat vaizduoja-massėdintisantsuoloberanktūriųiratkal-tės46, tiesa, pats sostas yra kiek didesnis nei tas, kuris matome Vytauto antspaude47.

Derėtų prisiminti vieną ikonografinįšaltinį, kuris netiesiogiai susijęs sumūsųnagrinėjamuklausimu.TaiTrakųsalospi-liessienųtapyba.Daugumosautoriųjiyrasiejama su Vytautu48. Naujausioje ir išsa-miojeTrakųsienų tapybosanalizėjeGie-drėMickūnaitėteigia,kadnorsdėlšaltiniųtrūkumo negalime Trakų pilies tapybojematomo valdovo tapatinti su Vytautu, kita vertus,valdžiospaveikslas,kurisyraper-teiktasšiojetapyboje,leidžiadarytiišvadą,„kadTrakųtapybojeužfiksuotisvarbiausididžiojokunigaikščiovaldžiosvaizdiniai,tiesiogiai ir alegoriškai sietini su Vytauto valdžia“49. Prisiminus, kad Trakai buvo

45Tačiaunegalimepasakyti,kokiosenumoši tra-kokio senumo ši tra- ši tra-dicija, jei jibuvo.Neaišku,antkokiosostosėdėjoAl-jei jibuvo.Neaišku,antkokiosostosėdėjoAl-buvo.Neaišku,antkokiosostosėdėjoAl-girdas.

46 Gumowski M.Pieczęcieksiążąt litewskich, tab.VII 48, 49.

47 Piech Z. Monety,pieczęcieiherby,p.100–101.48 Adomonis T.Trakųsalospiliesrūmųsieninėta-

pyba//LietuvosTSRaukštųjųmokyklųmokslodarbai.Menotyra. 1969, t. 2, p. 135–159. Trakų salos piliesfreskųtyrinėjimoistorijąaprašėJurginis J. Salos pilies sienųtapyba//Lietuvospilys.Vilnius,1971,p.145–153 ect.

49 Mickūnaitė G.Vytautasdidysis.Valdovoįvaizdis.Vilniausdailėsakademijosleidykla.2008,p.88–132

92

svarbi tėvoninė Vytauto rezidencija, jossienų tapyba gali tapti nors ir netiesiogi-niu, bet šaltiniu.

Ši tapyba datuojama XV a. pirmuojuir antruoju dešimtmečiu, o freskų siuže-tai buvo pasaulietiniai ir religiniai50. Nors šios freskos, kaip teigiaMickūnaitė, yra,jos žiniomis, vienintelis dokumentuotasbizantinėsrūmųsienųtapybospavyzdys51, jos iki šiol sulaukėnedaug tyrinėtojųdė-mesio52. Įdomu,kad tasbaldas,antkuriosėdivaldovas,didysiskunigaikštis,prime-nasuolotiposostą,įrengtąanttrijųpakopųpakylos53.SąsajatarpšiosuoloirVytautobei Žygimanto Kęstutaičio antspauduosematomosuololeistųmumsformuluotitei-ginį, kadpastarieji antspaudai atskleidžiaLietuvos valdovų „sėdėjimo tradiciją“,

50 Mickūnaitė G. Trakų salos pilies rūmų sieninėtapyba, p. 13.

51 Mickūnaitė G. Trakų salos pilies rūmų sieninėtapyba, p. 100–101.

52 Svarbiausia laikytino Smokowski W. Wspo-mnienieTrokw1822r. //AteneumWileńskie.Wilno,1841, s. 154–181. Piešinių įklija gale tomo.Różycka�Brzyek A. Niezachowanemalowidła ‘Graeco opere’ zczasówWładysławaJagiełły //AnalectaCracoviensia.1989, nr. 19, s. 307–317.

53FreskųpavyzdžiųpateikiamaMickūnaitė G. Tra-kųsalospiliesrūmųsieninėtapyba,p.9–37;Bumblaus-kas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 159.

kuriąatspindi irXVa.Trakųpiliessienųtapyba.

Reikėtų paminėti ir XVI a. ArsenalobibliotekojeParyžiujesaugomąJ.Dlugo-šo herbyno „Klejnoty“ variantą, kuriamedidysiskunigaikštisvaizduojamassėdintis„na majestacie“54. Šis suolą primenantisbaldasneturiatkaltės,tiesa,matominedi-deliranktūriai.LenkųmokslininkėHelenaPolaczkówna,tyrinėjusišįherbyną,teigia,kad šis piešinys veikiausiai buvo nupieštas remiantis majestotiniu antspaudu.

Šiekelipavyzdžiai,bejokiosabejonės,neleidžia mums vienareikšmiškai teigti,kad majestotiniuose XIV a. pabaigos–XVa. vidurioLietuvosvaldovųantspau-duosematomas sostas atspindėjo istorinętikrovę,bet,kitavertus,ši,norsirnegau-si, vizualinė medžiaga leidžia teigti, kadVytauto ir vėliau Žygimanto Kęstutaičiomajestotiniuose antspauduose matomas „archajiškas“, palyginti su kitais tometoeuropiniais,kartu irLenkijospavyzdžiaissostasliudijarealųistorinįfaktą.

54 Polaczkówna H. Stemata Polonica: RękopisNr.1114KlejnotówDługoszawBiblioteceArsenałuwParyżu//PracesekcyihistoryisztukiikulturyTowarzy-stwanaukowegoweLwowie.Lwów,1929,t.1,s. 235.

Gediminas used majesty seal which reflected theruler’s political objective. Gediminas majesty seal is know only from the description which reveals that the ruler is sitting in cathedra. This description does not give us much space for consideration. We know that this seal was most probably made by Riga’s gravers

sEVERAL REMARks oN ThE ThRoNE BAsED oN ThE sphRAgIsTICs EVIDENCEs of LIThuANIAN RuLERs fRoM ThE END of ThE XIV To ThE MIDDLE of ThE XV CENTuRIEs

Loreta skurvydaitėS u m m a r y

who were acquainted with the traditions of European rules presentation on majesty seals. In the picture the ruler holds the sovereign crown in his hand. Gedimi-nas’ attempts for christening, which would open the way to the change of the state rank don’t contradict the presumption that the majesty seal contained royal

93

insignias although do not any information about the throne.

ThemajestysealsofVytautasandlaterŽygimantasKęstutaitisshowtheruler’sthrone,whichisquitear-chaicforthebeginningoftheXVcentury.Thiscould


be explained by two presumptions: either the seals ofVytautasandŽygimantasKęstutaitisreflectedthereal throne of that period, or his rank of the grand duke didn’t allow him to use the same pictorial tradi-tion, which is visible in Jogaila’s majesty seal.

94


ŽeMaitija ir Lietuva Xiii–Xviii aMŽiuje:regiOninės (PrOvinCinės) savivaLdOs sPindesys ir skurdaseugenijus saviščevas

Lektorius, daktarasVilniaus universiteto Istorijos fakultetoSenovėsirviduriniųamžiųistorijoskatedraTel. 268 72 97El. paštas: [email protected]

Žemaičiai šiuolaikinėje Lietuvoje išsi-skiria savita regioninės praeities jausena,besiremiančia ilgaamže Žemaitijos savi-valdos Lietuvos valstybėje tradicija. Šijausena nėra natūraliai paveldėta, o dau-giausia „išskaityta“, t. y. dirbtinai atkurtairtebekuriama.Kaipirkiekvienamekūry-bosprocese,čiagausuapsirikimų,klaidin-gųinterpretacijų,nesusipratimų,okartaisir piktavališkumo apraiškų. Dažniausiaivisuomenei pateikiamas socialiniu požiū-riu nediferencijuotos žemaičių istorijosvaizdasnesiaiškinant,kamirkaiptarnavožemaičių savivalda. Spekuliuoti paskirais„savo“ praeities fragmentais juo labiaulengvanematantžemaičiųir lietuviųsan-tykiųvisumos1. Šiame straipsnyje siekia-maišskirtibūdingusŽemaitijosirLietuvos

1Svarbiausiasbandymassukurtišiąvisumą:Butri-mas A., Žulkus V., Nikžentaitis A., Aleksandravičius E. Žemaitijos istorija. Vilnius, 1997. Žemaitijos istorijosspecifikątrumpaiišryškinoirBumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 216, 217. a. Bum-blauskasyranurodęsirmanipuliavimo„sava“praeitimipavojus – to paties.LietuvosDidžiosiosKunigaikštijospaveldo„dalybos“ir„Litva/Lietuva“distinkcijoskon-certas//LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicijairpaveldo„dalybos“.Vilnius,2008,p.15–66.

santykiųlaikotarpiusirnusakytiesminiusjųraidosbruožusXIII–XVIIIa.

1. Žemaitija iki Lietuvos valstybės susidarymo

Kalbininkų pastangomis suformuota že-maičių kalbos genezės rekonstrukcijanesulaukė daugiau istorikų ir archeologųprieštaravimų: žemaičiai – lietuvių kil-tiesatšaka,kuriosgenezei(atotrūkiuinuoaukštaičių tarmių)nemažą reikšmę turėjožemaičių protėvių ryšiai su aplinkinėmisbaltų gentimis: žiemgaliais, skalviais irypačkuršiais2.Tuopačiulaikotarpiuaukš-taičiųraidąsmarkiaiveikėryšiaisuslavais(ypač krivičiais). Istorikams adaptuojantšiąschemą,visdėltonevertapamiršti,kadžemaičiųsavivaldosbylojereikiadomėtisnedialektų,ojųgyvybingumąužtikrinan-čiųsocialiniųstruktūrųraida.

Europosankstyvųjųviduramžiųistori-jostyrimairodo,kadgentyskilmėspožiū-riunebūtinaibuvovienalytės, ogentiniaidariniai dažniausiai buvo permanentiniai

2 Zinkevičius Z. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius,2006, p. 207–253.

95

kariniaipolitiniaijunginiai,kuriųsegmen-tai retai išvirsdavo į tvarias ilgalaikesstruktūras3.Genčiųerdves stabilizuodavotik valstybinių struktūrų (valdovų dome-no)atsiradimas.Todėlkalbininkųirarche-ologų nustatytos kultūros užimtos erdvėsribosnegalibūtitraktuojamoskaipneabe-jotinas argumentas, nes kultūrą sudaran-čiųsegmentų (lokaliniųkultūrų)erdvinėsplėtros ir chronologijos paklaidos visadayra nemažos.Todėl pagrindinęmedžiagąšiomskultūromsvertinti teikia tik rašyti-niai šaltiniai, interpretuojami vienalaikiųistoriniųfenomenųkontekste.Betirtaine-suteikia istorikuigalimybėsdrąsiai švais-tytis visuomenes kategorizuojančiomisetiketėmis. Taigi, negalime tvirtinti, jogŽemaitijaegzistavoikipirmojojospami-nėjimo šaltiniuose, nes tvirtai nežinome,ar,pavyzdžiui,XIIa.Žemaitijosteritorijanebuvoįjungtaįkitaipbesivadinusįgenti-nįdarinį.KartuankstyviausiasŽemaitijospaminėjimasreiškiatiktamtikrąsocialinę,gentiniupožiūriunehomogeniškąstruktū-rą,kurioježemaičiųelementasvyravopo-litiškai.

Pirmojo Žemaitijos paminėjimo šal-tiniuose istorija – kiek mįslinga. JuozasJurginis manė, kad pirmą kartą Žemaiti-ja minima Lauryno metraštyje. Kartu su1113m. įvykiaismetraštininkas išvardijošiauriečiųkiltis:Lietuvą,Žiemgalą,Kuršą,Neromą,Lyvę.Visos josnevakilusios išJefetogiminėsir„turisavokalbas“.PasakJ.Jurginio,čiaminimaNeroma–žemutinėžemė,t.y.Žemaitija4.NeabejotinaiŽemai-tijosvardaspirmąkartąminimasHipatijaus

3 Modzelewski K. BarbarųEuropa.Vilnius, 2007,p. 307–377.

4 Jurginis J., Lukšaitė I.Lietuvoskultūrosistorijosbruožai (Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo am-žiaus).Vilnius,1981,p.22,23.

metraštyje,aprašantgarsiąją1219m.baltųkunigaikščiųsutartįsuVolynėskunigaikš-čiais.Tiesa,tenminimanežemaičiųžemė,odužemaičiųkunigaikščiai.IšHipatijausmetraščioinformacijosgalimesuprastitrissvarbiusfaktus:1.žemaičiainėralietuviai;2.žemaičiainėravieningi;3.jeitikėtumeEdvardoGudavičiausBulioniųvaldųloka-lizacijaŠiauliųžemėje,taišiauliškiai–nežemaičiai5.

Dviejųžemaičiųkunigaikščiųvaldųiš-siskyrimą reikėtų aiškinti nekaipgentiesvienybėsardymą,oatvirkščiai,kaipnaujotipo stabilesnių protovalstybinių valdžiosstruktūrų kūrimą. Erdvinius šių struktūrųpavidalusrekonstravoE.Gudavičius6. Va-dovaudamiesi jo pasiūlytu žemėlapiu ne-turėtumepamiršti, kad vargu ar išryškin-toskunigaikščiųįtakųzonosištisaiapėmėdabartinėsLietuvosteritoriją.Matyt,būtairbaltųdėmių–t.y.minėtiemskunigaikš-čiamsnepavaldžiųbendruomenių.

Volynėskunigaikščiųsutartiessudary-mosumargarytųbaltųkunigaikščiųben-drija faktas rodo egzistavus baltų genčiųkoaliciją. Žinoma, tai buvo laikina kuni-gaikščiųsąjunga,matyt,atsiradusidėlgeo-politinėskonjunktūros.NuoXa.pabaigosišryškėjo agresyviKijevoRusiospolitikarytų baltų atžvilgiu.Galbūt todėl rytuoseformavositvirtesnėskunigaikščiųvaldžios

5 „Бяху же имена Литовских князеи: се старшеи – Живинъбуд, Довьят, Довъспрунк, брат его Миндог, брат Довъялов, Виликаил; а Жемоитьскыи князи – Ердвил, Выкынт; а Рушьковичев – [...]; а се Булевичи – [...]; а се князи из Дяволтовы –[...].“Ci-tuoju pagal Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998,p. 118.

6 Gudavičius E.Bandymas lokalizuotiXIIIa. lie-tuvių kunigaikščių valdas // Lietuvos TSR moksloakademijos darbai, Serija a, 1984, t. 3 (88); to paties. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuvoje XIII amžiuje.Vilnius, 1989, p. 32, 33; to paties.Mindaugas.Vilnius,1998, p. 137–175.

96

struktūros.Minėtojesutartyjejasreprezen-tuojavadinamiejivyresniejikunigaikščiai.Svarbiausiasbūdas,kuriuojiekitasgentisįtraukdavoįkarineskoalicijas,buvotarp-gentinės didikų vedybos. Naudodamiesivedybomisužmegztaisryšiaislietuviųku-nigaikščiaigalėjoįkovąsurusėnaispasi-kviestižemaičius.PastariesiemsIX–XIIa.daugiaunerimoturėjokeltiaktyvūsirga-lingi kuršiai.Tad lietuvių parama žemai-čiamsirgibuvoreikalinga.

2. Žemaitija ir Lietuvos valstybė (1251–1283 m.)

Po1251m.krikštoMindaugonesutarimaisubaltųgenčiųdiduomeneįgijokultūrinįatspalvį.Dėl topasipriešinimoMindaugovaldžiai židiniai turėjo įsiplieksti visosesąjungininkų žemėse. Tad nėra pagrindokalbėtiapie„automatišką“MindaugoLie-tuvoskrikštoperkėlimąįŽemaitiją.Paski-rosžemaičiųbendruomenėsgalėjotiktiekpasiduotiMindaugui,kiekbuvopriverstos,arbatiktiek,kiekįsąjungąsuLietuvosval-dovujasstūmėjųpačiųaristokratija.KaipteigiaE.Gudavičius, būtent tokiomis są-lygomispietryčiųžemaičiaipaklusoMin-daugui.Tačiaudėlpirmiauminėtųpriežas-čiųšispaklusnumasnegalėjobūtistabilus.Mindaugogaliųbazę sudarė tikLietuvosžemė,kuriąsuponestabiliaisryšiaispriš-lietosbuferinėssąjungininkųžemės.

Kokias gi valdžios atramas Mindau-gasturėjoŽemaitijoje?Tuometiniaigalioscentraibuvopilys.Neturimežinių,kadŽe-maitijojeMindaugasjųbūtųturėjęs.Todėltikėtina,kadvisosžemaičiųpilystebebuvokontroliuojamos gentinių aristokratų. Jiebuvo per silpni priešintis Mindaugui tiktol,kolnesudarydavoplatesnėssąjungos.Taigi, žemaičių pavaldumas Mindaugui

turibūtiaiškinamaskaippolitinėkonjunk-tūra,neardžiusigentiniųstruktūrų.Ošiosgalėjogreitaipersikonfigūruotiirtaptine-bekontroliuojamos. Kokios galingos josbūdavo,rodožemaičiųir,matyt,jųsąjun-gininkų pergalės prie Šiaulių ir Durbės.Tai kėlė nerimąMindaugui ir, galiausiai,privertėjįgabalaisišdalytiŽemaitijąOrdi-nui ir Lietuvos vyskupui. Ordino ištekliai buvodidesni,ojėgos–geriauorganizuo-tos:jauXIIIa.žemaičiųžemiųparibiuoseišdygovokiečiųpilys(Klaipėda,šv.Jurgiopilis)7.

XIIIa.viduriokilmingųjųpersonalijosdaug ką pasako ir apie socialinę tometoŽemaitijosorganizaciją.Giliausiuspėdsa-kus istorijoje paliko kunigaikštis Vykintas. SumušęsvokiečiusprieSaulėsiratsilaikęspriešMindaugą, jis tapo žemaičių nepri-klausomybės simboliu. Ši šlovė dažnaitrukdosuprasti tikrąjįVykintogaliųdydį.JeitikėtumejovaldasbuvusapieTverus,turėtume sutikti, kad tai buvęs žemaičiųžemėspakraštys.Įdomu,kadtaineatsitik-tinisreiškinys.XIIIa.žemaičių–kuršiųže-miųparibysišryškėjokaipaktyviųkariniųveiksmų epicentras. Tiksliau jį apibrėžtileidžia šaltinių užuominos apie žemaičiųkunigaikščiųAlgmino irMažeikio įtakoserdvesbeikarožygiųkryptys:Medininkųžemė (Tverai irLaukuva) ir iš dalies su-žemaitintosaržemaičiųužvaldytoskuršiųteritorijos,galbūtnet ikiMažeikių8. Iš to aiškėjakeli svarbūsŽemaitijos raidosas-pektai.

7Apiepastarąjąžr.Gudavičius E.Dėlšv.Jurgiopi-lies // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 15, p. 9–16.

8Žr.Nikžentaitis A.Žemaičiųkunigaikščiai //Že-maičių praeitis. Vilnius, 1993, t. 2, p. 77–82. Plg. to paties. Kunigaikščiai XIII amžiaus Baltijos kraštų vi-suomenėse//Lietuvairjoskaimynai.NuonormanųikiNapoleono. Prof. Broniaus Dundulio atminimui. Vil-nius, 2001, p. 67–81.

97

Nėvienoišminėtųžemaičiųkunigaikš-čiųnegalimevadintivisosŽemaitijoskuni-gaikščiu.NorsAlvydasNikžentaitis,rem-damasis šaltiniais, ir bando priešinti kuni-gaikščių(ypačVykinto)socialinępadėtįsuplatesnėsgentinėsaristokratijosatstovais,iš tikrųjų nepateikia nė vieno svaraus ar-gumento tokią atskirtį įrodyti. Šie kuni-gaikščiai geriausiu atveju buvo nedideliųbendruomeniųautoritetai,išrinktikarova-dai,pergiminystėsryšiusgalėjępatrauktiįsavopusęgretimųžemiųirgenčiųvadus,betneturėjęneipaveldimosvaldžiosgen-tyse,neiišplėtotosžemėvaldos.

Neturimepagrindoneigtivakarųbaltųgenčiųpopuliacijųintegracijąįvadinamųjųžemaičiųkarinessocialinesstruktūras.Šal-tiniųklijuojamaistautovardžiaisnegalimaaklaipasitikėti,nesmetraštininkamsbuvosvarbupateiktineetninįpolitiniusįvykiusveikiančiųjėgųapibrėžimą,otųjėgųpoli-tinępriklausomybę9.PerXIIIa.žemaičiai,matyt,dažnaivienijosisužiemgaliais,kur-šiais, skalviais ir net jotvingiais.

Todėl nereikėtų tikėti žemaičių kuni-gaikščiųišnykimuarišnaikinimu.Greičiauvertėtųkalbėti apie jų potencialomažėji-mą,kurįlėmėOrdinoirLietuvosvalstybėsplėtra.Šiosdvi jėgos,pajungdamosbaltųgentissavovaldžiai,siaurinožemaičiųsą-jungininkų ratą, tuomažindamos jų gali-mybes savarankiškai veikti.

Šiaurėsvakarų regionopolitinioakty-vumo XIII a. antrojoje pusėje nevertėtųsuvokti kaip Žemaitijos branduolio susi-darymo.Šio regiono aktualumąprovoka-voįsisenėjusižemaičiųkovasukuršiais,ovėliau–sučiaįsiveržusiuOrdinu.

9 Plg. Gudavičius E.Mindaugas,p.280,283.Visaitikėtina,kadXIII a.metraštininkaižemaičiuspainiojonetiksulietuviais,betirsužiemgaliais.Šiuopožiūriužr.Бредис М., Тянина Е.КрестовыйпоходнаРусь.Москва,2007,c.24.

AtskiroaptarimovertasXIIIa.žemaičiųteritorijosklausimas.Tyrinėtojai,norskieksusidūrę suXIII–XIV a.Žemaitijos istori-ja, buvo priversti ieškoti tikslesnio termino regionuiapibūdinti:tikroji Žemaitija, etninė Žemaitija, etnografinė Žemaitija ir pan. Vi-sosšiossąvokos–komplikuotos,nespasižy-miistorikųsuteikiamuvertybiniuatspalviu.Čia siūlau XIII–XIV a. žemaičių politinęvisumąvadintiMažąjaŽemaitija,jąprieši-nantDidžiajaiŽemaitijai,kuribuvosukurtaXV a. pradžioje. Pabrėžiu: nemanau, kadXIII–XIV a.Mažoji Žemaitija buvusi ho-mogeniškas gentinis (etninis) darinys.

Rekonstruojant Mažosios Žemaitijoserdvę galima remtis dvejopa informaci-ja: rašytiniais šaltiniais irkartografinėmisrekonstrukcijomis. XIII–XV a. rašytiniaišaltiniai pateikia gana stabilų svarbiausiųŽemaitijos bendruomenių centrų sąrašą:Raseiniai, ariogala, Betygala, Laukuva, Kražiai,Viduklė, Knituva, Karšuva,Me-dininkai,Tendžiogala10.ŠissąrašaslabiaupailgėjotikXVIa.pradžioje.NuotolaikomumstiksliaužinomosirŽemaitijosvals-čiųribos.JosstabilizavosiXVIa.viduryjeirišlikodaugmažnepakitusiosikiXVIIIa.pabaigos. Bene svarbiausia, kad valsčiųribos nebuvo nustatytos „iš viršaus“ po-litinėmis priemonėmis, o susiformavonatūralios žemaičių bendruomenių raidosprocese.TodėlXVIa.vidurioŽemaitijosadministracinįžemėlapįgalimepanaudotikaipšaltinįMažajaiŽemaitijairekonstruo-ti11.XVIa.pakraštiniaiŽemaitijosseniū-

10XIV–XVa.sandūrosšaltiniųplatesnęanalizęžr.Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410metais. Vilnius, 1998, p. 25–44.

11Vadovaujuosidviemžemėlapiais:Jakubowski J. MapaWielkiegoKsięstwaLitewskiegowpołowieXVIwieku. I częśćpółnocna.Kraków, 1928;Błaszczyk G. ŻmudźwXVII–XVIIIwieku. Zaludnienie i strukturaspołeczna.Poznań,1985.

98

nijos(išskyrusRytųŽemaitiją)valsčiaipa-sižymiištemptaforma:išcentrinėsdaliesį išorę. Tai – kolonizacijos padarinys. Ocentriniaivalsčiai(Ariogala,Tendžiogala,Raseiniai,Viduklė,Kražiai,Karšuva)nėrasiaurų juostų pavidalo. Akivaizdu, kadXV a. dykrų kolonizacija vyko iš senųjųbendruomenių.Todėlpriešiųvalsčiųjun-giniovertėtųpridėtiplatokąišoriniopari-biojuostą,kurijauXVa.buvoganatankiaiapgyvendinta12.ApytiksliaisskaičiavimaisMažojiŽemaitijabūtųapie7600km²plo-to,t.y.maždaug⅓DidžiosiosŽemaitijos.Maždaug tokią Žemaitiją reikia įsivaiz-duotikalbantapieXIII–XIVa.

XIII a. Mažoji Žemaitija netapo vie-ningu„kūnu“–Žemaitijoskunigaikštyste.Mindaugoapostazė reiškė jo susitaikymąsubaltųgenčiųdiduomenėmis ir grįžimąprienetvirtųkonfederaciniųryšių.Žemai-tijapo1260m.vėltapopotencialiLietuvosvalstybėssąjungininkė,betremtiLietuvosvaldovus ar jiems pasipriešinti vis dėltosprendėpatysžemaičiai.

3. Žemaitija nuo Vytenio iki kazimiero Jogailaičio (1283–1441)

ŠiuolaikotarpiužemaičiųpadėtįlėmėOr-dinoirLietuvosvalstybės(vėliau–Lietu-vosDidžiosiosKunigaikštystės)kovadėlįtakos Žemaitijoje. Laikotarpio pradžiasietinasu1283m.,kaiOrdinasišėjoįŽe-maitijos paribius, o baigiasi jis – ne tiek suOrdinopretenzijųįŽemaitijąatsisaky-

12KreivęreikėtųvestiTendžiogalosvalsčiausšiau-rėsrytųribalinkKurtuvėnų,šiauriauMažųjųDirvėnų,Luokės, Viešvėnų, ties vakarine Medingėnų ir Tverųsiena,kiekvakariauRietavo,KvėdarnosirtoliauJūrosupe,jaupagalšiaurinęJurbarkoirVeliuonossienąbeivakarinesVilkijos,JosvainiųirLiaudossienas.

mupagalMelnotaiką(1422m.)13, kiek su Žemaitijos padėties teisiniu sureguliavi-mu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje1441m.Esminislaikotarpiobruožas–že-maičiųdecentralizacijosryškėjimas.

WilliamasUrbanas beveik visą šį lai-kotarpįapibūdinokaipKryžiausKarąŽe-maitijoje14,tačiaukarasvykonetikjojeirne tik su žemaičiais. Beje, pastarieji pervisą XIV a. silpo. Jeigu ne Lietuvos pa-stangossustabdytivokiečius,vienižemai-čiai, kaip ir vakarųbaltų gentys,Ordinuinebūtų galėję pasipriešinti. Žinant vokie-čiųvaldomųprūsų likimą,šįkarągalimapavadintikarudėlžemaičių išlikimo.BetXIVa.žemaičiamskilęiššūkiaibuvokurkas proziškesni: išgyventi, nepaisant Or-dinoinvazijos irbesikeičiančiosLietuvosvaldovųpolitikos.Susiklosčius tokiaipa-dėčiaižemaičiai,norsirbūdamisilpni,visdėltodažniausiaibuvosavarankiška jėga,galėjusi rinktis, su kuo sieti savo ateitį.Tiesa, pasirinkimas nebuvo lygiavertis: Ordinas reikalavo ne tik pavaldumo, bet iratsisakytiprotėviųpapročių,nusistovė-jusiossocialinėssandaros,oLietuvosval-dovams ilgainiui užteko lojalumo. Todėlnetaipirsunkupaaiškinti,kodėlžemaičiaiglaudėsiprieLietuvos,atgręždaminugarąOrdinui.Žinoma,aplinkybiųišprovokuotipavieniaižemaičiųkilmingiejiarnetpas-kiros bendruomenės kartais pasiduodavoOrdinoglobai:nepadėdavoarnetveikdavoprieš lietuvius, tačiau, Ordino spaudimuiatslūgus,vėllinkdavoįLietuvos,sukuria

13Tokiaperiodizacijaturisavošalininkųistoriogra-fijoje:Krumbholtz R. Samaiten und der Deutsche Orden biszumFriedenamMelno-See.Königsberg,1890;Nik-žentaitis A.ŽemaitijaXIII–XVa.//Žemaitijosistorija,p. 55.

14 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje.Vilnius,2005.

99

žemaičiussiejopanašuskultūroslygis,pa-našireliginėjausenairišesmėstapatikal-ba,pusę.Visdėltošissantykisbuvolabaisubtilus ir klystume manydami, kad Ordi-nospaudimasvertėžemaičiussusilieti sulietuviais.BūtentXIII–XIVa.lietuvio–že-maičiodistinkcijaįgijogyvybingąistorinįpavidalą,kurįpaveldėjovėlesnės lietuviųir žemaičiųkartos.Čia lietuviaibuvosu-vokiami ne tiek kaip tautovardis, kiek kaip Lietuvos valdovų pavaldiniai, o žemai-čiai–kaiplaisvibendruomenininkai15.

Nesigilindamiįkaroeigąsudėliokimešiam laikotarpiui būdingus lietuvių ir že-maičiųsantykiųkomponentus.Gindamie-si nuo Ordino žemaičiai įsileido lietuviųkunigaikščius su jų kariaunomis, statybi-ninkais, gal net valstiečiais; savo žemiųparibiuose leido statyti pilis (ankstyviausia siejama su Vytenio vardu). Be to, bent jau kartkartėmisžemaičiųbendruomenėsrėmėlietuviųpiliųįgulasmaistu,patysdalyvavostatantirginantpilis.TačiaulietuviųpilysŽemaitijojevykdėirpolicinesfunkcijas–pamažu atimdavo savivaldos teisę iš vie-tos kilmingųjų ir taip formavo Lietuvosdidžiojokunigaikščioprievartosmonopolį(t.y.valstybinęvaldžią).Tradicinisžemai-čių gyvenimas svyravo ekvilibriume – irlietuviųkunigaikščiųstiprumas,irsilpnu-masjiemsbuvopražūtingi.

Pasak A. Nikžentaičio, dramatiškasPilėnų – lietuvių pilies Žemaitijoje – su-naikinimas1336m.reiškėnaująlietuviųiržemaičiųsantykiųetapą16. Nemanau, kad

15 Tiesa,Artūras Dubonismano ne visai taip: žr.Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai išLietuvos ankstyvųjų valstybės struktūrų praeities.Vil-nius, 1998, p. 57–59.

16 Nikžentaitis A. Žemaitija XIII–XV a. pirmojo-jepusėje //Žemaitijos istorija,p.84.Plg. Baronas D. PilėnaiirMargiris:faktaiirfikcijos//Istorijosšaltiniųtyrimai. Vilnius, 2008, t. 1, p. 27–66.

pošioįvykiožemaičiųirlietuviųsantykiai„atšalo“. Ko gero, po šio pralaimėjimolietuvių kunigaikščiai turėjo ribotų gali-mybių daryti įtaką žemaičių gyvenimui.Apie keturis dešimtmečius veikusi Lie-tuvių pilių sistema Mažosios Žemaitijosparibiuosebuvosugriauta.PaskuipadėtiskomplikavosiiraplinkŽemaitiją.1348m.vokiečiaisunaikinolietuviamspavaldžiasŠiauliųžemėspilis17,o1362m.–Kaunopilį.KarassparčiaiveržėsiįLietuvą,todėllietuviai nebepajėgė ginti žemaičių. Pas-tarieji, likę vieni, iš esmės net nekariavo(vengė atvirų mūšių, nė nebandė statytididesnių pilių), tačiau Ordinui nepasida-vė.Atrodo,kadXIVa.viduryježemaičiųbendruomenės dar labiau dezintegravosi:kiekvienajųstengėsiišgyventipati,atsiri-bodamaužkardomis,neretaisavarankiškaibendraudama tai su Ordinu, tai su Lietuva. Kuriam laikui nebeliko stabilios žemai-čiusvienijančiosjėgos.Regis,padėtįapie1349m.bandėpakeistiTrakųkunigaikštisKęstutis,vesdamasžemaitęBirutę,tačiaušių,lietuviųsavimonėjekonesakralizuotų,vedybųreikšmęsunkuįvertinti.

Šiandienos istorikams jau aišku, kad, nepaisant Lietuvos metraščio užuominųapie net kelių Lietuvos valdovų kilmę išŽemaitijos, XIII–XIV a. ryšys tarp Lie-tuvos sosto ir žemaičių nebuvo stiprus18. XXa.lietuviųistorikainebepagrindonei-gėGediminaičiuskilus išŽemaitijos.Ta-

17 Jurgaitis R. Šiaulių žemė viduramžiais. Sunai-kintų pilių lokalizacijos problema // Darbai ir dienos.2005, t. 44, p. 63–80.

18Šiuoklausimužr.Nikžentaitis A. Gediminas. Vil-nius,1989,p.5–7.Čiapateikta irXXa. istoriografijaapieGediminaičių kilmės iš Žemaitijos versiją.Auto-ritetingiausias šios šeimos genealogijos tyrėjas JanasTęgowskistuoklausimuaiškesnėsnuomonėsnepareiš-kė.Tęgowski J.PierwszepokoleniaGiedyminowiczów.Poznań–Wrocław,1999,p.15–20.

100

čiaušitendencijaneišprovokavoabejoniųKęstučioiržemaitėsBirutėsvedybomis.Ojuk jas mini tas pats Lietuvos metraštis19. PlačiuskomentarusmetraščiuiparašęsRi-mantasJasasirBirutėsklausimudomėjęsiE.GudavičiusbeiStephanasRowellasne-abejojometraščio informacijos patikimu-mu20.Tačiausenesniejiautoritetainebuvotokie optimistiški. Abejotinas metraščioteikiamų žinių grandis vis dar aktualiaiapnuogina Henriko Łowmiańskio Biruteiskirtabiograma.Šisautoriussunepasitikė-jimužiūrėjoįtariamąBirutės,kaippago-niųšventikės(vaidilutės),statusą,nesLie-tuvosistorijojenėratokiostatusoanalogų;abejojo,argalimaKęstučiožmonąirVy-tautomotinąvadintiBirute,nesjokskitasšaltinis tokio vardo nemini, ir ar tariamąBirutęgalimasietisuPalanga,nesXIVa.šiteritorijabuvopavaldivokiečiams21.

Naujojiistoriografija,nepateikdamaat-sakymųįH.Łowmiańskioiškeltusklausi-mus,Birutėsbylosfonąužpildopolitizuo-taisVytautoteiginiaisapieŽemaitiją,kaipLietuvos didžiojo kunigaikščio tėvoniją,ir vieningą lietuvių tautą, susidedančią išžemaičių ir aukštaičių.Bet vertinant visąVytauto gyvenimą jo žodžiais pasikliautinevertėtų,juolabiaukadjispolitizavonetmotinos mirties klausimą22. Prie BirutėsistorinioįvaizdžiosuformavimolabiausiaiprisidėjoLietuvosmetraščio žinias adap-

19 Lietuvos Metraštis. Bychovco kronika / Vertė,įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas. Vilnius, 1971,p. 72, 73.

20 Ten pat, p. 222, 223, 238, 239; Rowell S. C. Gedi-minaičiųdinastinėpolitikaŽemaitijoje1350–1430m.//Žemaičiųpraeitis.Vilnius,1994,t.3,p.125–136.Gu-davičius E.Birutė.Visuotinėlietuviųenciklopedija.Vil-nius, 2003, t. 3, p. 228–229.

21 Łowmiański H.Biruta //Polskisłownikbiogra-ficzny.Krakόw,1936,t.2,p.108.

22Apietaižr.nepasirašęsautorius.Birutė//Lietu-viųenciklopedija.Bostonas,1954,t.3,p.13–14.

tavęsMotiejusStryjkovskis. Jis rašė,kadpatslankėsiPalangoje,kurmatėžemaičiųir kuršių garbinamą Birutės šventvietę ir girdėjo,kadtąvietąlankąskatalikųkuni-gas23.Tadplačiosiosvisuomenėssavimo-nęšilegendaveikialabaiseniaiiristorijosmokslui jai atsispirti – labai sunku.

Populiarioji pasakojimo apie Birutęversija sulipdyta iš dviejų komponentų:Lietuvos metraščio pasakojimo apie Pa-langos „mergelę“ Birutę irM. Strijkovs-kio – apie jos kapą Palangoje. Pastarojiversija atrodo labiausiai kritikuotina. Jei pritartume jai – turėtume sutikti, kad pomirties kunigaikštienės kūnas turėjo būtiatgabentas į Palangą sumaištingoXIV a.pabaigoje,kaižemaičiainekontroliavoPa-langospajūrio juostos.Ordinas ten turėjoįsitvirtinti XIV a. viduryje (gal net prieš1349-uosius – Kęstučio ir Birutės vedy-bųmetus) ir iš jonebuvopasitraukęsdar1422 m.24

Suvokdami, kad Lietuvos metraščioautoriai ar perrašinėtojai galėjo supainio-ti ar klaidingai interpretuoti faktus, dar negalime neigti Birutės egzistavimo.Tadšaliaįsitvirtinusiosnuomonėsgalimekeltitrislygiagrečiashipotezes.Birutė–palan-giškė,betnežemaitė;žemaitė,betnepa-langiškė;neižemaitė,neipalangiškė.Tre-čioji hipotezė mums neaktuali, todėl josnesvarstysime. Pirmąją hipotezę galimeparemti pirmiau pareikštomis abejonėmisdėl žemaičių santykio su pajūriu.XIV a.

23 Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska,ŻmódzkaiwszystkiejRusi.Warszawa,1846,t.2,p.44.Birutėsvardokoplyčia,priklausiusiPalangosparapijai,minima1715m.Skuododekanatovizitacijoje.Žr.Vil-niausuniversitetobibliotekosrankraščiųskyrius(toliau–VUBRS),fondas1,byla38.Užnuorodąesudėkingasdr. Liudui Jovaišai.

24 Dundulis B. Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros.Vilnius, 1985, p. 71.

101

tenturėjogyventikuršiai,tadBirutėgrei-čiausiai buvo kuršė. Tam neprieštaraujaM. Stryjkovskio žinios.Be to, tokia ver-sijagalėtųpaaiškinti,kodėlžemaičiųaris-tokratijos kolektyvinėje atmintyje nelikojokiųBirutėspėdsakų25.Tačiau šiversijaneišblaškytųabejoniųdėlBirutėskapo.

Jeilaikytumėsantroshipotezės,taiVy-tauto motinos pėdsakų turėtume ieškotiMažojoje Žemaitijoje. Šaltiniai neleidžiasietiBirutėsneisujokiaMažosiosŽemai-tijos vietove, nei su kuria nors žemaičiųkilmingųjų gimine. Lietuvos metraštyjeminima, kad Jogaila įsakė išžudyti Kęs-tučioaplinkojebuvusiusBirutėsgiminai-čius.TačiauvarguarvisibuvopasiektiJo-gailoskeršto.Jeitikėtume,kadkaikurieišjųišgyveno,taijųreikėtųieškotitarpVy-tauto ir Žygimanto Kęstutaičio svarbiau-siųjų rėmėjų Žemaitijoje. Čia spekuliaci-joms – plati dirva. Po 1409m. žemaičiųpajungimoLietuvosvaldžiaisvarbiausiaisVytautoagentaisregionetapolietuviųkil-mės,betišmotinospusėsžemaičiųkraujoturėjęRumbaudas irKęsgailaValmantai-čiai.GalbūtjųsenelisMazginas(arMaž-ginas)priklausėBirutėsgiminei26?Yrairkitakandidatūra–turtingiausiojoirįtakin-giausiojo XV a. žemaičių kilmės bajoro

25XVIa.Žemaičiųpašauktinėsbajorųkariuomenėssurašymairodo,kadPalangos,kaipirŠiaulių,apylinkė-sebeveiknebuvobajorų.Nevertapamiršti ir 1425m.VytautodeklaruotųketinimųatiduotiOrdinuiPalangą.Atiduoti motinos kapą?! Bet ir šiuo atveju negalimetvirtinti,kadVytautasbuvopasiryžęsvykdytisavopa-žadus.

26MazginasturėjogyventiKęstučioirBirutėslai-kais.Atrodo,buvokilęsišViduklėsbendruomenės(jovaldosminimosprieApusinoupės).Beje, iš tenbuvokilęsirvienoaktyviausiųdidžiojokunigaikščioVytautorėmėjoGalminotėvasNadabas.XVa.ValmantaičiamsatitekodidelėBatakiųvalda,kuriosapylinkėseistorikaidažnai lokalizuoja garsiąsiasXIV a. lietuvių pilis Že-maitijoje:Aukaimį,Pilėnus.

Kantautogiminė27.Pastarosiosneapibrėžtiryšiai su Vytautu yra užsilikę ir giminėskilmės legendoje, kuri mus veda į kiekplatesnįsvarstymųkontekstą.

A.Nikžentaitis,opojoirMathiasNien-dorfas tikino, kad žemaičiams nepavykosuformuoti atskiros tautos, nes, tarp kit-ko,nėranetatskirosžemaičiųkilmėsteo-rijos28. Šis teiginys teisingas tik iš dalies. Nenuginčijama, kad jauXVI a. žemaičiųbajorija„prisijungė“prielietuviųkilmėsišromėnųteorijos.Bettuometudarbuvoirnelietuviškosžemaičiųkilmingųjųkilmėssupratimo likučių. Pasak Jono Lasickio,žemaičiųkilmingiejisavekildinoišvieti-niųpagoniškųdievybių29. Tokia kilmingu-moanatomijaplačiaipraktikuotagentiniųvisuomenių.Ji–labaiarchajiška.Tadtikė-tina,kadchronologiškaijiyraankstyvesnėuž lietuvių kilmės iš romėnų teoriją.Vė-liauantšitosteorijosnaujusluoksniugulėžemaičių ir lietuvių susiliejimąmenančiųbajorųšeimųkilmėslegendos.JųatgarsiųXVIIa.viduryjepateikiaAlbertasKojala-vičius.Jotvirtinimu,bentjaudužemaičiųbajorai – Žadeika ir Kromultas (teisin-giau–Kantautas,nesišjotoliauvedama

27Kantautotėvas,matyt,1390m.suVytautuPrūsi-jojebuvęsEikutis(ar(G)Eitutis?).Beje,Kantautoiški-limasįŽemaitijosseniūnopostąsutampasuŽygimantoKęstutaičiovaldymu.Galbūt, taivaldovoprotegavimožymė?Beje,giminėsreikšmęparyškinairtai,kadKan-tauto brolis Birialas 1440 m. buvo žemaičių tijūnas.Apie Valmantaičius ir Kantautą plačiau žr. Petraus-kas R.LietuvosdiduomenėXIVa.pabaigoje–XVa.:sudėtis–struktūra–valdžia.Vilnius,2003,p.250,251,256, 257, 306.

28 Nikžentaitis A.ŽemaitijaXIII–XVa.pirmojojepusėje // Žemaitijos istorija, p. 80. Niendorf M. Das Großfürstentum Litauen: Studien zur NationsbildunginderFrühenNeuzeit(1569–1795).Wiesbaden,2006,S. 179–199.

29 Lasickis J.Apiežemaičių,kitų sarmatųbeine-tikrų krikščionių dievus, paruošė J. Jurginis. Vilnius,1969, p. 20, 40.

102

Šemetųgiminė)–buvovedęVytauto se-seris30. Vytauto šeimos tyrimai rodo, kad A. Kojalavičiaus informacija neatitinkatikrovės. Bet ar už jos neslypi užuominaapietolimesnįgiminystėslaipsnį?

Šiaipartaip,1382m.žuvusKęstučiuiirjožmonai,dinastiniairyšiaitarpLietuvosir Žemaitijos susilpnėjo. 1380–1409 m.žemaičiaiišgyvenoaudringųpermainųlai-kotarpį,perkurįLietuvosvaldovaižongli-ravonevaprigimtinėmisteisėmisįŽemai-tiją.Taibuvo tikstipriojo teisė,kursčiusiprovokiškosiosirprolietuviškosiospartijųsusidarymątarpžemaičiųkilmingųjų.Bettokių partijų sudėtis buvo labai kaiti, operbėgimaiišvienospusėsįkitą–įprastasdalykasTaisuvokėirvokiečių,irlietuviųpolitikai,todėlžemaičiųkilmingiejijiemsneatrodėpatikimipartneriai irnėvieni jųneskubėjopriimtiįvaldančiuosiussluoks-nius.Tačiaušiosaplinkybėsnulėmėatski-ro,norsirnepakankamaikonsoliduoto,že-maičiųelitoiškilimąirtamtikrąjopolitinębrandą31.

Tik1409–1441m.ėmė ryškėtinaujasŽemaitijos integracijos į Gediminaičiųvalstybę pobūdis. Šį procesą inspiravoLietuvosmonarchija, o žemaičiai po tru-putįpasidavėjosspaudimui.Jau1409m.Vytautas įsakėŽemaitijojeatstatytikeliaspilis; įkurdino jose savo įgulas; išpatiki-mųžmoniųsuformavoadministraciją;su-rinkoįkaitusišįtariamųkilmingųjųšeimų,oneutraliems–pradėjodalytivalstiečius.Tik paskui prasidėjo žemaičių christiani-

30 Kojałowicz W. Herbarz rycerstwa Wielkiego KsięstwaLitewskiego,takzwanyCompendium/WydałF.Piekosiński.Kraków,1897,s.3,120,166,167.

31DarVytautolaikaisžemaičiųelitasnebuvointe-gruotasįLietuvosdiduomenę:žr.Saviščevas E.XVa.pirmosiospusėsžemaičiųaristokratijossocialinėtrans-formacija//KonstantinasJablonskisiristorija.Vilnius,2005, p. 171–196.

zacija. Kaip tik tada potenciali žemaičiųtautasuskiloįneprivilegijuotądaugumą–valstiečius – ir privilegijuotą mažumą –bajorus.Būtentįšįkontekstąreikiatalpinti1413m.žemaičiųbajorųdeklaracijąapiepasidavimąLietuvos valdovams32. Ją pa-diktavopolitinėsaplinkybės.Taipatvirtinair įvykiaiŽemaitijoje:1409m.Ariogalosbendruomenėpriešinosivietostijūnopos-to suteikimui Vytauto agentui; 1418 m. žemaičių sukilimas, kuriometu sukilėliainusiaubėnetikVytautuipavaldžiųbajorųkiemus,betiratakavovokiečiųKlaipėdospilį; XV a. trečiajame–ketvirtajame de-šimtmetyježemaičiųkilmingiejiirOrdinopareigūnaikonenuolatrezgėplanusišvytilietuviųadministraciją.1418m.žemaičiųsukilimo pralaimėjimas reiškė žemaičiųatsisveikinimą su ankstesniu gyvenimobūdu.Tiesa,savarankiškadvasiadarpasi-reiškė1440m.,kaižemaičiaiatsisakėpa-klustiKazimieruiJogailaičiui.Tačiaušiuokartu pasipriešinimas jau buvo bajoriško pobūdžio: žemaičiams nuraminti užtekokaralaičioKazimieroišduotosprivilegijos,garantavusiosbajorųekonominesirpoliti-nesteisesrinktisauseniūnąirtijūnus.Tai

32 Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum /Ed.Z.Celichowski.Poznań,1892,t.2, p. 150. „Itemdicimus,quodabannisX,XX,XXX,XL,L, C et per tantum tempus, cuius contrarii memoria ho-minum non existit in terra Samaytharum non fuit aliquis princeps et dominus terre, sed erat una comunitas sub certis legibus, gubernacionibus et iure gencium vivens, usque ad tempora predictorum dominorum regis Polonie et ducis Lithwanie, quorum gubernacioni propter certos inimicorum insultus, non tamquam obnoxii, sed liberi, quamduiipsisplacuissetsesubmiserun.“Tikėtina,kadši deklaracija vėliau išvirto į privilegijų žemaičiamspirmąjįstraipsnį:„Itemnullusillisobiceredebet,quodgladio et armis essent expugnati ad nostramque reducit obedientiam,sedquianobisbenivoleadhaeserunt.“Lie-tuvosMetrika.KnygaNr. 25 (1387–1546).Užrašymųknyga25.ParengėD.Antanavičius,A.Baliulis.Vilnius,1998, p. 77–80.

103

buvopaskutinisžemaičiųgentiesiškovoji-mas, kurio atgarsiai bangomis ritasi iki pat šiųdienų.

Garsiosiosžemaičiųprivilegijos turinįplačiau aptarti čia neverta. Atkreipkimedėmesį tik į dvi svarbesnes aplinkybes,kurios dažniausiai pamirštamos. Vienavertus, Žemaitija pasidavė neLietuvai, oją valdančiai dinastijai, taip tapdama darvienu Gediminaičių valdomu regionu.Kita vertus, Kazimiero Jogailaičio privi-legija, vėliau tapusi svarbiausiu žemaičiųbajorijossavimonėsramsčiu,nurodo,kadXVa.viduryjeŽemaitijanebuvovieningasdarinys: 1441–1442 m. privilegijos buvo dalijamos paskiriems žemaičių kraštams(vėliau tapusiemsvalsčiais), atsižvelgiantįjųraidosspecifiką33.

Šiuo laikotarpiu iš esmės pasikeitė irŽemaitijosišorinispavidalas–buvosufor-muotaŽemaitijosseniūnija,arbaDidžiojiŽemaitija (su Palanga, Šiauliais ir Užne-mune). Įdomiausia, kad ją sukūrė ne že-maičiai,oLietuvairOrdinas34.

33NorsJ. Jakubovskis,opaskui jį irkiti istorikaitikino, kad žemaičių privilegijos kilmė sietina suVy-tauto vardu, aš tuo netikiu. Якубовский И. ЗемскиепривилеиВеликогокняжестваЛитовского// Журналминистерства народного просвещения. 1903, т. 4,c.256–263.Vytautolaikais,matyt,egzistavotamtikraneaprašytaŽemaitijosvaldymotvarka.Tokiopobūdžiotradicijos rusėniškuose šaltiniuose vadinamos senove(storyna).Bet verbalinė tradicija – ne privilegija.An-tai, apieVitebsko senovę, vėliau įtvirtintą šios žemėsprivilegijose, užsimenama viename laiške KazimieruiJogailaičiui.„Што твоя м(и)лость пишешъ, г(оспо)д(а)ръ мой, до мене ω тыхъ людех ω Брушанех, ω пошлинахъ, ино яг(оспо)д(а)ру,Ѡлькирда не помню, помню кн(я)зя великого Витовъта, дядю твоего. И то […] – старына жъ...“ Беларускі архіу.Менск,1928,т.2.c.40,41.

34AiškiausiaitaimatomerytinėsŽemaitijossienosatveju. Ši siena aktualinta po 1398 m., kai Vytautas Sa-lynosusitarimuOrdinuiatidavėŽemaitijąikiNevėžio.Upėsvaganereiškėjokiosgentinėsribos,nesprieštaiJogaila žemaičiusOrdinui buvo pažadėjęs atiduoti ikiDubysos.1411m.TorunėssusitarimuOrdinasŽemaiti-

4. Žemaitija Jogailaičių monarchijoje (1441–1566)

Šiuo laikotarpiu Žemaitijos padėtį lėmėtrys vidinės jėgos: privilegijuota vietinėbajorija; ne vietinės kilmės, bet iš daliesvietiniais ištekliais besiremianti diduome-nė (Žemaitijos seniūnai –Kęsgailos,Ra-dvilos, Chodkevičiai); nominalūs kraštovaldovai– Jogailaičiai35.Galiųpasiskirs-tymastarpšiųjėgųkonenuolatkito.XVa.penktajame dešimtmetyje vis dar galime kalbėti apie neseniai subajorintų gentiniųaristokratų persvarą, vertusią svarbiausiąLietuvos atramą Žemaitijoje – seniūną –jaustis nesaugiai. Tačiau XV a. antrojojepusėjeregioneKęsgailųgiminėįsivyravo.Norsužtikrintaikalbėtinegalima(šaltiniailabai skurdūs), regis, seniūnaujant JonuiKęsgailaičiui (1450–1486 m.), nusistoviseniūnų ir žemaičių bajorų sutarimo gai-rės, kurios Stanislovo JonaičioKęsgailosvaldymometais peraugo į seniūnųdomi-navimą viešajame gyvenime. KazimierasJogailaitisdažniausiaibuvoužsiėmęsLen-kijos reikalais ir retai kada pasirodydavo Lietuvoje,oŽemaitijos–niekadanematė.Tad antrojoje jo karaliavimo pusėje Že-maitija buvo valdoma ne iš Vilniaus ar Trakų,oišprivačiųKęsgailųpilių:KražiųirPlatelių.Teisinius ir išdaliespolitinius

jąperdavėLietuvaitikikiJogailosirVytautogyvosgal-vos,todėlNevėžiovagatapoadministracineŽemaitijossiena,sukurianegalėjonesiskaitytiVytautas,nesteisiš-kaiŽemaitija turėjo grįžtiOrdinui.OrdinopretenzijaspašalinusMelnosutartimi(1422m.),Žemaitiją,matyt,imtašlietiprieTrakųvaivadijos,kaipdarvienąseniūni-ją.ŠiosribosįteisinimasKazimieroJogailaičioprivile-gijarodo,kadžemaičiaisujajaubuvosusigyvenę.

35 Plačiau žr. Saviščevas E. Kęsgailų Žemaitija.Kelios pastabos apie Kęsgailų valdymą Žemaitijoje(1442–1527). Lituanistica. 2004, t. 2 (58), p. 1–21; to paties.XVIa.pirmosiospusėsžemaičiųvaldžioselitas:kilmėirtapatumas//Žemaičiųistorijosvirsmasiš750metųperspektyvos.Vilnius,2004,p.173–182.

104

klausimusKęsgailos dažniausiai spręsda-vo kartu su įtakingiausiais žemaičių ba-jorais. Tačiau Žemaičių seniūnijos (t. y.Didžiosios Žemaitijos be didžiojo kuni-gaikščio domeno) mokesčių administra-vimąKęsgailos buvo linkę vykdyti savonamųūkio(tarnųirtarnybininkų)pajėgo-mis.Apiešiuosžmonesturimenegausiųirlabaivėlyvųžinių.Josrodo,kadtaidaž-niausiaibuvęnežemaičiai.Galibūti,kadaptariamojolaikotarpiopradžiojeKęsgai-loms tarnauti perėjo ir žemaičių kilmėsasmenys,tačiautainekeičiaesminiover-tinimo:pakliuvęįponovaldžiąjierūpino-si ne savivaldos, o savo pono interesais. 1522m.seimežemaičiųtijūnaiapskundėseniūnąvaldovui.Dabardaugkamšiak-cijaatrodokaipkovosdėlŽemaitijossa-vivaldosmomentas,tačiauištikrųjųbuvokitaip.Žemaičių tijūnaisukilopriešsavoseniūnąne todėl,kad tasnepaisėŽemai-tijaiduotųprivilegijų.Svarbiaubuvo tai,kad seniūnas bandė iš jų paveržti paja-mas.Be to, skundo įkvėpėjasgalėjobūtivaldovas,turėjęssavųinteresų.IkiXVIa.pradžios valdovo nuosavybę ŽemaitijojetesudarėkeliNemunoirNevėžiokrantuo-seįkurtidvaraibeivalsčiai.VisalikusiojiŽemaitija, matyt, buvo eksploatuojamavietinių administratorių ir ypač seniūno.ŽygimantasSenasis,vossėdęsįsostą,jau1507m.pasiuntėsavožmonessurašytiŽe-maitijoje esančiųvaldovopavaldinių.Taisukėlėseniūno,tijūnųirnetvalstiečiųpa-sipriešinimą.Pirmosiosdidesnės išmokosišŽemaitijosįvalstybėsiždąįplaukėvos1509m., o visuotinis valstybinių valstie-čiųsurašymasbuvoįvykdytastik1537m.Taireiškia,kadoficialiaimonarchijaipri-klausantysištekliaiikitolplaukėįŽemai-tijos seniūno ir tijūnųkrepšius.Net irpo

1522 m. skundo ši sistema buvo pakeista neiškarto.Didesnėspermainosbuvoati-dėtos iki Stanislovo Jonaičio Kęsgailosmirties.1527m.josūnų, irgiStanislovą,skiriantŽemaitijosseniūnubuvoįgyven-dinta administracinė reforma: išskirtosvaldovo ir seniūno valsčių kategorijos,o 1529m. žemaičių valstiečiams įvestasžagrės mokestis. Nuo to laiko seniūnasgaudavopajamųtikišjampaliktųvalsčių,kuriųtijūnusjisgalėjoskirtisavonuožiū-ra.Valdovovalsčiųpajamosplaukėįvals-tybėsiždą,ojųtijūnusskirdavovaldovas,teikiant jųkandidatūras seniūnui ir bajo-rams.Taigi, Žemaitijos savivaldos teisėsbuvo smarkiai susiaurintos ir išteklių, irpolitinio savarankiškumo prasme, o elitas buvo prišlietas prie valdovo dvaro36.

Tačiaužemaičiųsavivaldavisdėltoiš-liko:niekasneatšaukėjųprivilegijų.Netgiatvirkščiai – didžiojo kunigaikščioAlek-sandrovaldymopradžiojepaskirųŽemai-tijos kraštų privilegijos buvo sujungtosį vieną – žemaičių privilegiją, kurią tvir-tino kiekvienas naujas valdovas. Tačiauprivilegija netapo „apsauginiu vožtuvu“,gelbėjančiu regionąnuocentrosavivalės:valdovas tijūnus skyrė savo nuožiūra, beapribojimų įkeisdavo valsčius. Adminis-tracinėtijūnųreikšmėėmėmažėtisteigiantnaujas valstybines struktūras: muitines,pilių revizorių tarnybą, valakųmatininkųpareigybes irpan.XVIa. šeštajame–sep-tintajame dešimtmetyje žemaičių bajorijajaususiaubustebėjo,kaipdidėjakitatau-čiųvaldytojųskaičius.Taisukėlėseimuo-se peticijų teikimo valdovui bangą (nuo1542m.).Betpadėtistikblogėjo:1545m.

36NeatsitiktinaibeveikvisiXVIa.trečiojo–septin-tojodešimtmečiožemaičiųtijūnai,priešgaudamiparei-gas, buvo valdovo dvarionys.

105

valdovas atsisakė patvirtinti seniūnu že-maičių išrinktą Stanislovą Kęsgailą; pra-sidėjusLivonijoskarams,ėmėŽemaitijo-je dosniai dalyti valstybines valdas karo veteranams ir funkcionieriams. Seniūnųir tijūnų renkamumas, buvę kertiniai že-maičių savivaldos akmenys, tapo teisinioformalizmoapraiškomis.Tačiaubajoraiirtoliau jas brangino37, o valdovams privile-gijos leido išlaikyti pilietinio konsensuso regimybę.

5. Tarp senosios ir naujosios savivaldos saulėlydžių (1566–1795)

Kazimiero Jogailaičio privilegija teisiškaisureguliavo Žemaitijos autonominę padė-tį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje,o XVI a. vidurio teisinė administracinėreforma suteikė šiai autonomijai luominįpavidalą.Iršiuoatvejugalipasirodyti,kad1566 m. permainos nebuvo kardinalios, matbajorijajauXVa.įsivyravoviešajameŽemaitijos gyvenime.Tačiau tikroji refor-mųreikšmėatsiskleidžianetiekgilinantis,kokiepokyčiaivykoŽemaitijoje,kiekver-tinantpermainasvisojeLietuvosDidžiojojeKunigaikštystėje.Trumpai jas galime api-būdintikaipvisosvalstybėsbajorų luomi-nės integracijos ryškėjimą (spartų bajorųtautos formavimąsi) ir regioninių bajorųsavivaldos organizacijų (pavietų) struktū-rinęunifikaciją.Vienavertus,taireiškėnetikgentinės,betirpartikuliarinėsžemaičiųbajorų savimonės silpimą, užleidusį vie-

37Apie tijūnų rinkimusniekonežinome.Seniūnaidažniausiaibuvorenkami.XVIa.pirmosiospusėsšal-tiniuoseapietaitikužsimenama.Ankstyviausiasžemai-čiųseniūnorinkimusliudijantisdokumentasdatuojamas1595m.rugsėjo18d.Išjoaiškėja,kadrinkimuoseda-lyvavodaugbajorųirjiekėlėkandidatuireikalavimus.VUB RS, f. 7, 1595 m. Žemaičių žemės aktų knygaNr. 14600, l. 299.

tąbendromsbajorų tautosvertybėms;kitavertus, Žemaitijos teisinė administracinėsistemavisosvalstybėskontekstenebepasi-žymėjoryškesnespecifika.Įdomiausia,kadreformos tiesiogiai nebuvo nukreiptos prieš Žemaitijossavivaldą.TiesiogAntruojuLie-tuvosStatutupavietųbajorijospolitinėstei-sėsbuvo sulygintos: regioniniųprivilegijųneturėjusiai bajorijai buvo suteiktos teisėsrinktivietospareigūnus,ovisaibajorijai–atstovusįRespublikosseimą.

Pertvarkius politinės tautos organi-zaciją pasikeitė ir Žemaitijos santykio suLietuva pobūdis. Santykis su valdančiąjadinastija,XIII–XVIa.buvęssvarbiausias,prarado didžiąją dalį reikšmės. Svarbes-ni tapo regionobajorų ryšiai suLietuvosDidžiosios Kunigaikštystės bajorų savi-valdos organizacijomis – pavietais, o darlabiau– su centrinęvalstybėsvaldžią re-prezentuojančiomis jėgomis – LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsministerijomis(ypačetmonų).Pavietai,norsirturėjoteisędaryti įtakąvalstybės gyvenimui, nebuvoišsiugdę politinės valios ir beveik visiš-kai neturėjo ekonominių išteklių vykdytisavarankišką politiką. Todėl jų balsamsseimuose dažniausiai diriguodavo diduo-menė, savo įtaką skleidusi ir formaliais,ir neformaliais kanalais38. Diduomenėspersvara prieš bajoriją buvo didesnė, nesXVI–XVIIIa.jikonsolidavosivisosRes-publikos mastu39.

38 Kai kurie istorikai mano kitaip: tiki XVI a.vidurio deklaracijomis apie plačių bajorijos sluoks-nių emancipaciją. Pavyzdžiui, Лойка П. А. Шляхтабєларускіх зямєль у грамадска-палітычным жыціРэчыПаспалітайдругойпаловыXVI–пєршайтрэціXVIIст.Мінск,2002.

39 Mclean P. D. Widening access while tightening control:Office-holdding,marriages,andeliteconsolida-tion in early modern Poland // Theory and Society. 2004, t. 33, p. 167–212.

106

O Respublikos monarchija dar XVI–XVIIa.sandūrojepralaimėjodiduomeneikovądėlpatronatogalimybių.Išesmėstaibuvo kova dėl ekonominių išteklių per-skirstymo. Šioje srityje monarchija patir-davovienąsmūgįpokito:1564m.Žygi-mantasAugustasatsisakėLietuvosDidžio-siosKunigaikštystės tėvonio teisių,nepa-likdamas jų ir savo įpėdiniams; 1589m.valstybinėirvaldovonuosavybėsgalutinaibuvo atribotos, valdovo žinioje paliekanttik kelias ekonomijas (tarp jų ir Šiaulių);jau Zigmantui Vazai seimas ėmė draustiįsigytiprivačiųvaldų40.XVIIa.monarchopajamųdydiskardinaliainebesiskyrėnuodidikųpajamų.Šiaplinkybėneleidoišvys-tyti monarcho patronato sistemos smulkio-sios bajorijos sluoksniuose ir, galiausiai, prisidėjoprienesveikospolitinėsstruktū-ros susiklostymo, kai valdovai, kovodami su diduomene, vis dažniau paramos savoplanams ieškojonevisuomenėsviduje,oišorėje,kurdamidinastiniusplanus,neretainumačiusius Respublikos teritorijos pasi-dalijimąsugretimomisšalimis41.

Vieningos Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės bajorų tautos susiklostymuididžiulęreikšmęturėjoteisėsraida.XVa.pradžioje žemaičių visuomenė tebebuvogentinio pobūdžio, joje vyravo paprotinėteisė–socialinėatskirtistarpvisuomenėssluoksnių nebuvo ryški. Lietuvos valdo-

40 Augustyniak U.Wazowie i „królowie rodacy“.Warszawa,1999,s.134–135.

41Paminėsiutikduatvejus,tiesiogiaisusijusiussuŽemaitija.1569m.,Lietuvosdidikamstebesispyriojantdėlunijossudarymosąlygų,garsiaikalbėtaapieŽemai-tijosperdavimąPrūsijai.Археографическийсборникдокументов, относящихся к истории Северо-за-паднойРуси.Вильна, 1870, т. 7, p. 38–39. 1699m.sklidogandai,kadAugustasIIplanavoLietuvąatiduotiRusijai,oŽemaitiją–Švedijai:Olszewski H. Doktryny prawno-ustrojowe czasów Saskich, 1697–1740.Wars-zawa,1961,s.35,36.

vai, suteikdami žemaičių kilmingiesiemsLietuvosbajorų teises, juoskartu irbajo-rino,ir„lietuvino“.TaigiKazimieroJogai-laičioprivilegijažemaičiamsreiškėnetikgentinėsaristokratijosregioninėsvaldžiosmonopolioįtvirtinimą,betiržemaičiųpo-litinės potautės teisinio pagrindo išlaiky-mą42.IkiXVIa.viduriožemaičiųbajoraiturėjolabiauišplėtotasteisesneilietuviai:naudojosiirsavo,irlietuviųbajorųprivi-legijomis43.Antai, apie asmeninesbajorųlaisvesprivilegijosežemaičiamsvisaine-kalbama: josbuvosurašytosvaldovųpri-vilegijose Lietuvos bajorams. Savo laisves žemaičiai dažniausiai aiškino tik jiemsduotomis privilegijomis, tačiau įvairiemsbajorų sluoksniams privilegijos nebuvovienodai svarbios.Vietos pareigybių ren-kamumas, deklaruotas privilegijos, faktiš-kai tarnavone regionobajorams,o tik jųelitui.Betjeipareigosbūdavosuteikiamosne žemaičių gentainiui, tai galėjo sukeltiplatų viso regiono bajorijos nepasiten-kinimą, nes ir elito teisė į pareigybes, irbajorų ekonominės teisės buvo surašytos

42Įdomu,kad1441m.privilegijosŽemaitijaigavė-jaisįvardijamoskraštųbendruomenės:„Significamus te-nore presentium, quibus expedit universis et omnibus et singulis boiaris, nobilibus, kmethonibus, viris, senibus et juvenibus ac toti communitati districtus Mednicen-sis...“Rowell S. C.RusenakarasŽemaičiuose:keletaspastabų apie 1442m. privilegijos genezę // Žemaičiųpraeitis. 1998, t. 8, p. 28.

43 Apie Lietuvos bajorijai duotų privilegijų su-teikimą žemaičių bajorams užsimenama 1492 m. di-džiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje. Žr. tenpat, p. 26, 27 „И тежъ всимъ бояромъ, шляхте и всему поспольству въ повете Кнетовскомъ такъ же дали есмы черезъ нинейший листъ и даемъ вси права и вольности хрестянский, яко есмо дали земли литовской, и яко отецъ нашъ речоный ихъ продкомъ, бояромъ, […] далъж а тыи боярове и тыи шляхты того повету у томъ першомъ осмотреню будемъ держати, яко освецоный королъ Владиславъ, и освецоный князь Витовтъ, и тежъ отецъ нашъ мелъ и трималъ...“

107

tame pačiame dokumente. Pažeidus vie-nąprivilegijos skyrių,buvo formuojamaspačiosprivilegijospažeidimoprecedentas.Iš toaiškėja,kadprivilegijosžemaičiamsužtikrino teisinį Žemaitijos bajorų kor-poracijos vientisumą, o bendrosLietuvosDidžiosios Kunigaikštystės bajorų teisėsklostymasisreiškėteisiniopartikuliarizmosilpnėjimą.

Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) pavieto lygio pareigybių klausimai nebu-voaptarti.TodėlStatutoiržemių(regionų)privilegijųteiginiaigalėjosugyventibedi-desnėskonfrontacijos44. 1564–1566 m. re-formasįteisinęsAntrasisLietuvosStatutas(1566m.)numatėnetikŽemaitijos,betirkitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėspavietųlygiopareigūnųrenkamumąišvie-tosbajorųžemvaldžių.Todėlžemaičiųpri-vilegijapraradodidžiąjądalįsvarbos(aktu-alus liko tik privilegija įtvirtintas seniūnorenkamumas45): žemaičiams ginant savointeresus užteko motyvuoti skundus Sta-tutu, o ne privilegijomis. Taip silpo atskira žemaičiųteisinė,okartuirpolitinėsavimo-nė.Lūžinislaikotarpis,turbūt,buvoAntro-jo Lietuvos Statuto galiojimo laikai. Bene aiškiausiaitairodoprivilegijosžemaičiamstekstųraida.Kardinaliaužemaičiųprivilegi-jos tekstas buvo pertvarkytas 1565 m.: tei-sinėsnuostatospaliktostokios,kokiosbuvo

44XVIa.viduryježemaičiųbajoraikartaistvirtinoniekonežinąapiePirmąjįLietuvosStatutąirteisminiuo-seginčuosetebesistengėremtispaprotineteise(senove).Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Rankraščiųskyrius (toliau – LMAB RS), f. 256. Beje, yra buvęatvejų,kai,remdamiesiprivilegijomis,žemaičiųbajoraibandydavo bylų svarstymą iš valdovo teismo perkeltiį Žemaitiją. Žr. LietuvosMetrika (1540–1543), 10-ojiTeismųbylųknyga.ParengėS.Lazutka,I.Valikonytėirkt. Vilnius, 2003, p. 70.

45 Rachuba A.WielkieKsięstwoLitewskiewsyste-mieparlamentarnymRzeczypospolitejwlatach1569–1763.Warszawa,2002,s.52.

irdidžiojokunigaikščioAleksandroprivile-gijoje,tačiauišesmėspertvarkytalotyniškaprivilegijos leksika. Regis, šis tekstas be pa-kitimųbuvotvirtinamasXVIIa.Respublikąvaldžiusiųkaralių.Jissmarkiaikontrastuo-jasuHenrikoValua1574m.balandžio4d.rusėniškaisurašytuprivilegijostekstu.Pas-taroji privilegijanumatėkurkasplatesnesteises:įjąbuvoįtrauktoskaikuriosXVIa.penktajame–septintajame dešimtmečiuo-se seimuose išsikovotos teisės. Gali būti,kad šiame dokumente atsispindi žemaičiųpastangoskurtisavoteisiųsąvadą.Neatsi-tiktinai žemaičiai priešiškai sutikoAntrąjįLietuvosStatutą46,opaskuibandėsteigtiirsavoatskirąTribunolą.Kodėlvisotobuvoatsisakyta – nėra aišku. Galime tik spėti,kadTrečiasisLietuvosStatutas(1588m.)ir1589m.ZigmantoVazosnaujaipatvirtintasŽygimantoAugusto1565m.duotasprivi-legijosžemaičiamstekstas–susijęįvykiai.JiežymiŽemaitijosteisiniopartikuliarizmopabaigą.Tai,kaddarirXVIIIa.Žemaitijospavietopolitiniamegyvenimedažnaimini-mossenosprivilegijos,niekonereiškė:josbuvosvarbiosdėlekonominiųlaisvių,osa-vivaldaiturėjotiksimbolinęreikšmę47.

Beje, ekonominės laisvės netapo aks-tinu klostytis atskiram ekonominiam že-maičiųelitui.Didesniųmiestųregionene-

46Beje,konekarščiausiaižemaičiaipriešinosinau-jųpavietopareigybių(kaštelionoirpan.)įvedimui.Taiatsispindi ir 1574 m. HenrikoValua privilegijoje Že-maitijai.LietuvosvalstybėsIstorijosarchyvas,LietuvosMetrika,knyga30(mikrofilmas),l.58v–63v.

47DarŽygimantasAugustas suteikėžemaičiųba-jorams teisę išsirinkti išsavo tarpovienąbajorąprivi-legijoms saugoti, kuris buvo atleidžiamas ir nuo karoprievolės.Yraišlikęsirsaugotųprivilegijųbeisvarbiųdokumentųsąrašas,datuojamas1692m.Jameminimosir kelios Kazimiero Jogailaičio privilegijos žemaičiųbendruomenėms. Žr. Buszyński I. Opisanie historycz-no-statystyczne powiatu rossieńskiego gubernii ko-wieńskiej.Wilno,1874.LMABRS,f.256,Nr.3535.

108

buvo, tad ekonominis ir valdantysis elitas visiškaisutapo.Čiagimių(indigenų)teisėstik teoriškai teikė pirmenybę vietiniams(t. y. dažniausiai žemaičių kilmės) bajo-rams.Ištikrųjųirvaldovas,irdiduomenė,skirstydamiŽemaitijoje žemėvaldą, paja-masirpareigybesnečiagimiams,teisiniusapribojimus be vargo apeidavo48. Todėlvaldančiojoekonominioelitogiminiųsu-dėtisŽemaitijojekonekasamžiųatsinau-jindavo. Jos sąrašo viršuje visada buvoįtakingiausiųjųLietuvosDidžiosiosKuni-gaikštystės giminių atstovai: XV–XVI a.pradžioje–Kęsgailos;XVI–XVIIa. san-dūroje – Chodkevičiai; apie 1655 m. –Radvilos; 1667 m. – Sapiegos; 1775 m. – Čartoriskiai49.

Ir,visdėlto,Žemaitijossavivaldosor-ganizacijanuoXVIa.vidurioįgijostabi-lesnę struktūrą. Pavieto centras pagaliauišsirito iš seniūnų privačių valdų ir nusi-stovėjo Raseiniuose. Tiesa, miestelis neiXVI a., nei XVIII a. netapo tikrąja Že-maitijos sostine, galėjusia konsoliduotiapiesavepolitines,religines,kultūrinesirekonominesvisuomenėsgalias.Žemaitijo-je visos šios galios buvo išsklaidytos: nuo XV a. pradžios religinis Žemaitijos cen-trasįsikūrėVarniuose;švietimoirkultūroscentru nuoXVII a. pradžios tapoKražiųjėzuitų kolegija; žemaičių ekonominį pa-saulįgreičiauvaldėKaunas,Karaliaučius

48 Drungilas J. Etnosocialinis mobilumas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Gruževskių giminės pa-vyzdys(XVIa.antrojipusė–XVIIIa.pradžia)//Lie-tuvos istorijos metraštis. 2004 metai. Vilnius, 2005, t. 2, p. 53–75.

49 Ochmanskis J.ŽemaitijosbajorijaXVIIa.//Se-noji Lietuva. Vilnius, 1996, p. 246–248; Truska L.Že-mėvaldosirfeodalųklasėsstruktūraLietuvojeXVIIIa.pabaigoje(2.Žemaitija1775–1790m.)//LietuvosTSRmokslų akademijos darbai. SerijaA, 1982, t. 4 (81),p. 71–81.

arRyga.XVIIIa.antrojojepusėjepadėtistikdarlabiaupablogėjo.Respublikojeki-lęsbajorųvajusreformuotivalstybępalie-tė irŽemaitiją.1764m. ji faktiškaibuvosuskaidyta įdu,o1791m.– į trispavie-tus,kuriųcentraiatitinkamaibuvoRasei-niai, Šiauliai ir Telšiai50.Toksvisuomenėsgalių subalansavimas galėjo būti įveiktasŽemaitijoje atsiradus vidinei, ilgą laikąvisuomenę galinčiai veikti politinei jėgai(pvz.,vietoskunigaikščiųdinastijai,kon-soliduotam vietiniam elitui), atsiribojan-čiainuoLietuvosmonarchijos.Bettokiosjėgosnebuvo.

Žinoma, kai kas gali prieštarauti: že-maičiai irgi turėjo kunigaikštystę! Tai –tiesa.Betšikunigaikštystėbuvo„popieri-nė“,nesniekadaneturėjosavoatskiroku-nigaikščio.Šiuoatvejukunigaikštystėspa-vadinimas tik klaidina. atrodo, kad jis kilo iššnekamosiosXVa.kalbos,kaikiekvienaLietuvosDidžiąjąKunigaikštystęsudariu-si žemė buvo traktuojama kaip „mažoji“kunigaikštystė51. Tai nebuvo koks nors iš-

50 Błaszczyk G.ReformyadministracyjnenaŻmu-dziwdrugiejpołowieXVIIIwieku//Czasopismopraw-no-historyczne.1984,t.36,zesz.2,s.195–206.Beje,irXVIIIa.Telšiųiškilimasbuvopakankamaikurioziškas:XVIIIa.viduryježemaičiųbajoraiėmėskųstis,kaddau-gumaijųnepatogukeliautiįRaseiniustvarkytiteisiniųreikalų.TodėlprašėįsteigtidarvienąteismųkanceliarijąVarniuose.Tačiautaibuvęsvyskupomiestelis,todėlpa-saulietiniaiteismaičianegalėjoveiktiirjuostekoper-keltiįdidžiausiąšaliaesantįmiestelį–Telšius.

51 Istorikai dažniausiai šią problemą aiškina rem-damiesiLietuvosdidžiojokunigaikščiosudėtiniotitulogeneze.Išties,LietuvosvaldovotitulatūrojeŽemaitijoskunigaikščiovardasnusistoviKazimieroJogailaičiolai-kais.Iščiakylapagundatituloatsiradimąsietisu1441–1442m.privilegijažemaičiams.TačiausporadiškaiŽe-maitijoskunigaikščiuvadinosijauVytautas.Kitavertus,XV–XVIa.lygiagretasukunigaikščiotitulunefunkcio-navoŽemaitijoskunigaikštystėstitulas.G.Błaszczykonuomone, pastarasis pamažu prigijo po to, kai pirmąkartąbuvopaminėtas1611m.seimokonstitucijoje.Žr.Błaszczyk G.ŻmudźwXVII–XVIIIwieku.Zaludnieniei struktura społeczna. Poznań, 1985, s. 6.Tačiau toks

109

kovojimas,kurįžemaičiaibuvopasiruošęginti. 1791 m., dar vieno administracinio pertvarkymometu,Žemaitijoskunigaikš-tystėstitulasbuvopakeistasįvaivadijąirniekasdėltoneprieštaravo.ArneLietuvosdidžiojo kunigaikščio kepurė užvožta antŽemaitijos žemės herbo?Kas galėjo val-dovuiuždraustielgtissusavoregalijomistaip,kaipjisnori?

Išvados

1.XIIIa.pirmojojepusėjeŽemaitijaeg-zistavokaipheterogeniškagentiniopo-būdžiovisuomenė,kuriosraidaiturėjoįtakossantykiaisugretimaisbaltųgen-čių junginiais. Lietuvos kunigaikščiųformuojamos visuomeninės organiza-cijosbuvotikvienasišžemaičiųpart-nerių.

2.Susidarius Lietuvos valstybei, žemai-čiaiįjąnebuvointegruoti,otikprišlietiLietuvos valdovų įtakos. MindauguinepavykoŽemaitijojesukurtiLietuvosvalstybėsstruktūrų,todėlžemaičiųvi-suomenėirlikoorganizuotagentiniaisgimininiais principais. Žemaitijai taireiškėneklasinėsirneluominėsvisuo-menės išlikimą. Gentinė aristokratijabuvo politiškai aktyvi, bet menko po-tencialo.Šiosvisuomenėskariniamak-

datavimas nėra tikslus, mat, Žemaitijos kunigaikštys-tėspareigūnus(officiales et caetera) nobilitas Ducatus Samogitiensis)minibentjau1574m.dokumentas.Žr.Akta zjazdów stanówWielkiego Księstwa Litewskie-go, t. 1: Okresy bezkrólewi.OpracowałH. Lulewicz.Warszawa,2006,s.118.Žemaičiųkunigaikštystėmini-mair1589m.Žr.VoluminaLegum,Petersburg,1859,t. 2, p. 303. Nepaisant to, Žemaitijos pavieto teismųaktųpaantraštėsebeveikpervisąXVIIa.pirmąjąpusętebevyravo senas Žemaitijos žemės pavadinimas. Tad kolkasnegalimesusietišioŽemaitijoskunigaikštystėsterminoatsiradimosukonkrečiaisįvykiaisarteisiniaispotvarkiais.

tyvumuididžiausią reikšmę tebeturėjogalimybė jungtissugretimomisgenti-misirvalstybėmis.

3.XIIIa.pabaigoje–XIVa.Žemaitijaat-sidūrėkarųzonoje.Taipaspartinopas-kirųjosbendruomeniųdezintegracijąirbendrą silpimą.TačiauOrdino ir Lie-tuvos valstybių spaudimas suvaidinoirpozityvųvaidmenį.Atrodo,kadšiuolaikotarpiu išryškėjo šaltiniuose „že-maičiais“vadinamųgentiniųsegmentų(žemaičių,kuršių,žiemgalių,galskal-vių?) savimones jungiantieji bruožai.Nepriklausomi baltai, pagonys buvo suprantami kaip „savieji“, o lietuviaiirvokiečiaitraktuotikaip„svetimieji“.Tai formavo savitąpereinamąjąneho-mogeniškųŽemaičių(oneŽemaitijos;plg. Samagitarum, Samogitia) vieny-bės jausmą, kurio nesutvirtino bendrapastoviaukščiausiosvaldžiosstruktūra.Lietuvosmonarchijosbandymaiužimtišią poziciją žemaičių buvo suvokiamikaipmažesnisblogis,leidęstoliaueg-zistuoti tradicinėmsgentinėmsorgani-zacijoms.

4.XIV a. antrojoje pusėje Lietuvą val-dantidinastija savovaldžios struktūrųpralaimėjimą Žemaitijoje bandė kom-pensuoti dinastiniais ryšiais. Jais nau-dojantisŽemaitijojebuvosuformuotosstabilesnės prolietuviškos žemaičiųkilmingųjų grupuotės, vėliau tapusiosžemaičiųbajorijospamatu.

5.OrdinoirLietuvoskarodėlŽemaitijoslaikotarpiususiklostėpatogiossąlygossuaktyvėti valdančiajam žemaičių eli-tui.Tačiauišoriniųveiksniųvyravimasregionovisuomenėsgyvenimeneleidošiam elitui nei konsoliduotis, nei pa-rengtibendrųveiksmųprogramą.

110

6.Žemaitijosseniūnijosribosnusistovėjone dėl gentinių ar kalbinių, o dėl po-litinių veiksnių (Lietuvos valdovo irOrdinosantykių1380–1422m.)įtakos.XV–XVIII a. administracinį Žemaiti-josatskirumągarantavo1441m.privi-legija.

7.XVa.antrojojepusėjeišaugusinefor-mali seniūno galia Žemaitijos visuo-menę veikė dvejopai. Viena vertus,seniūnassavinosivaldovuipriklausiu-siasprerogatyvas(išteklius).Kitaver-tus,integravobajorųelitąįsavonamųūkiostruktūras.XV–XVIa.sandūrojeKęsgailų giminė buvo priartėjusi prieŽemaitijos kunigaikščių (ar tėvoniniųvaldytojų)statuso.

8.XVI a. pradžioje Lietuvos valdovuipavyko palaužti Kęsgailų valdžią Že-maitijoje ir sustiprinti regiono ryšius suvalstybėscentru.Vienasvarbiausiųvaldovopergaliųbuvovaldovo,valsty-

bės (pareigūnų) ir čiagimių bajorų iš-tekliųatribojimas,leidęsvaldovuiįgytipolitinę ir ūkinępersvarą.Ši persvaraturėjo įtakosŽemaitijos valdžios elitosudėčiai (jį gausiai papildė nevietinėskilmėsbajorai) ir stipriaipaveikėvie-tinėsbajorijossavimonę.

9. Paskutinių dviejų Jogailaičių laikaissukurta Žemaitijos valdymo siste-ma XVI–XVII a. sandūroje išsisėmė.Respublikos seimams ribojant renka-movaldovo galias, regionų gyvenimevėl įsivyravo diduomenė. Ji kartu suvidutinio rango bajorais sparčiai inte-gravosiįbendrąLietuvosbajorųtautą.Todėl XVII–XVIII a. išlikęs teisinisŽemaitijos partikuliarizmas nebebuvoveiksmingas: jo pagrindu nesusidarėpolitinėssrovės,siekusiosperimtivie-tinių ištekliųkontrolę.Žemaičiųbajo-rijanebeturėjoatskirospolitinėsvaliosaratsijungimonuoLietuvosvizijos.

This article deals with the development of Samogitia’s relationship with Lithuania since the middle of the 13th century to the end of the 18th century. In the course of this period Samogitia experienced dif-ferent patterns of relationship towards Lithuania: hostilewesternculturalpressureintheMiddleages;legitimate agreement on the part of Samogitians with Lithuanian monarchy which provided for the auto-

sAMogITIA ADN LIThuANIA IN 13–18Th CENTuRIEs: ThE spLENDouR AND ThE poVERTy of REgIoNAL (pRoVINCIAL) sELf-goVERNINg

Eugenijus saviščevasa b s t r a c t

nomy of Samogitia in 15–16 c.; the merge of Samo-gitian nobles with the nobility of Grand Duchy of Lithuania at the end of 16 c. to 18 c. The latter merge meant the decline of the power of regional ruling eli-te, having blocked the way to form a separate Samo-gitian political identity. all this hindered the rise of more forceful regional trends of separatism.


111


kataLikŲ BaŽnyčia LietuvOje 1940–1990 Metais: tarP PasiPrieŠiniMO ir PrisitaikyMO

arūnas streikus

docentas, daktarasVilniaus universitetoIstorijos fakulteto Naujosios istorijos katedraTel. 268 72 86El. paštas: [email protected]

Įvadas

Sovietųrežimoįtvirtinimasirjopastangossukurti totalitarinęvaldymosistemą lėmėdrastiškąįprastųLietuvospolitinio,socia-linio ir kultūrinio gyvenimo formų lau-žymą.Vienas svarbiausių sovietų režimotikslų buvo sunaikinti tradicines religijasirsukurtivisuomenę,besąlygiškaiįtikėju-sią komunistinės ideologijos teisingumu.TokianuostatareiškėradikaliųBažnyčiosveiklosapribojimų ir tikėjimo laisvės su-varžymų įvedimą. Lietuvoje buvo vyk-doma ankstesne sovietų režimo patirtimiparemta antireliginės politikos veiksmųprograma,kuriospradinisuždavinysbuvoatimtiišBažnyčiosbetkokiastikėjimotie-sų aiškinimo ir sklaidos galimybes, tole-ruojanttiklaisvęatliktireliginįkultą.

Posovietinės istoriografijos baruosejauesamanemažai tyrimų,kuriuose ana-lizuojamasovietųLietuvojevykdytosan-tibažnytinėspolitikostechnologija1. Juose gana išsamiai apibūdintos sovietų režimo

1 Streikus A.Sovietųvaldžiosantibažnytinėpoliti-ka Lietuvoje (1944–1990). Vilnius, 2002; Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius,2003.

pastangossugriautiinstitucinesBažnyčiosstruktūrasirsumažinti jos įtakąvisuome-nei,tačiaudažniausiainetnemėginamaat-sakytiįklausimus,kiekšieveiksmaibuvorezultatyvūs,kaip jiekeitėBažnyčiospa-dėtįbendrųsocialiniųirkultūriniųprocesųkontekste ir kokią įtaką tai turėjo visuo-menėsraidai.Atsakymaiįšiuosklausimusypačsvarbūs,norintgeriausuprastivėly-vuojusovietmečiuvyravusiasvisuomenėsnuotaikųtendencijasirkaikuriasposovie-tinio laikotarpio problemas. 1998 m. prof. EgidijusAleksandravičius ragino naujau-siųlaikųistorikusdrąsiautyrinėtiaktualiasvėlyvojosovietmečioistorijosproblemas.Kaippavyzdįjisiškėlėikišiolpagrįstoat-sakymonesulaukusįklausimą,koksbuvoBažnyčiosvaidmuoišsivadavimoišsovie-tų priespaudos procese2. Įvairiapusiškassovietinės praeities pažinimas, leidžian-tisatpažinti jos įtakasmūsųdabarčiai,E.Aleksandravičiaus manymu, yra būtinasąlyga įveikti šiąpraeitį,padaryti ją tikrapraeitimi.Kadsovietmečiopatirtiesnašta

2 Aleksandravičius E. Vėlyvojo sovietmečio isto-riografinėsproblemosir,,LietuvosKatalikųBažnyčiosKronika“//LKMAMetraštis.1998,t.XII,p.67–73.

112

turididelęįtakąBažnyčiosbūkleiposovie-tinėjeLietuvoje,neabejojairKęstutisGir-nius, vienas pirmųjųpamėginęs atskleistišiassąsajas3.

apibendrinant iki šiol atliktus tyrimus, kuriuose nagrinėtos Bažnyčios veikimosovietmečiusąlygos,irremiantisdaugiau-siažinomaisfaktaisšiamestraipsnyjebusmėginama rekonstruoti Bažnyčios padė-ties Lietuvos visuomenėje kaitą. Mūsųmanymu, tai padėtų ir atsakyti į prof.E.Aleksandravičiaus iškeltą klausimą, irrasti papildomų,K.Girniaus nepastebėtųBažnyčiospatirtiessovietmečiuirdabarti-nėsjospadėtiessąsajų.SovietųokupuotosLietuvosistorijąpagalvisuomenėjevyra-vusiąlaikysenąrežimoprimestossistemosatžvilgiugalimaskirstytiįtrisnevienodostrukmėslaikotarpius:1)atmetimoreakci-ja (1944–1949 m.); 2) prisitaikymas prie sovietinės tikrovės (6–7 dešimtmetis);3) balansavimas tarp prisitaikymo ir pasi-priešinimo (1972–1987 m.). Taikant tokįperiodizacijos modelį bus siekiama nu-statyti,kokieBažnyčiospadėtiespokyčiaikiekvienu išskirtu laikotarpiu buvo svar-biausiirkaipjieveikėbendrasvisuomenėsnuotaikas.

Bažnyčia ir pasipriešinimas (1944–1949 m.)

Į Lietuvą grįžtančius sovietus Bažnyčiapasitiko jau gerokai nukraujavusi. Dėl1940–1941m.patirtųrepresijųirmasinioegzodoįVakarus1944m.vasarąBažny-čiane tiknetekokeliųšimtųdvasininkų,bet ir didžiosios dalies aktyvių katalikų

3 Girnius K.KatalikųBažnyčiaLietuvojepokomu-nistinių permainų procesuose pasauliečio žvilgsniu //LKMAMetraštis.2001,t.XVIII,p.291–305.

pasauliečių. Jauni katalikų intelektualai,įgiję išsimokslinimą Lietuvos ir Vaka-rų Europos universitetuose, okupacijosišvakarėse turėjo didžiausią įtaką šalieskultūriniam ir intelektualiniam gyveni-mui,odėlokupacijossubyrėjus tautinin-kų režimui faktiškaiperėmė ir atstovavi-mo tautos politinei valiai funkcijas. Šios atramospraradimas,žinoma,buvodidelisnuostolis Bažnyčiai, smarkiai sumažinęsjos atsparumą sovietų režimo atžvilgiu.Į Vakarus pasitraukus trims vyskupams,buvopažeistosirorganizacinėsBažnyčiosgalios,ypačturintgalvojetai,kadišvykovisametropolijoscentro–Kaunoarkivys-kupijos–vadovybė.

Nepaisantšiųpraradimų,Bažnyčialikovienastipriausiųįprastųgyvenimoirsocia-linėstvarkosformų,kuriasbrutaliaigriovėsvetima jėga, atramos taškų.Nors libera-lizmo,socializmoirnacionalizmoideolo-ginėsprogramosdar iki sovietųokupaci-jos gerokai išklibino socialinį Bažnyčiosautoritetą,penktojodešimtmečioviduryjejis buvo pakankamai didelis, kad galėtųlemiamaiveiktivisuomenėslaikysenąso-vietų režimo atžvilgiu. Kita vertus, oku-pacijos pradžioje stimuliuoti pasipriešini-moLietuvoje nereikėjo, nes nusiteikimaspriešintis ir taip buvo pakankamai stiprus. Bažnyčiospožiūris įLietuvojevienuror-ganizuotai, kitur spontaniškai prasidėjusįginkluotąpasipriešinimąnebuvovienpras-miškas.Bažnyčioshierarchai,žinoma,ne-galėjoviešaipritartipartizanųkovai,tačiaudaugumajųsugebėjoatsispirtisovietųval-džiosspaudimuipasmerktipasipriešinimą.Svarbiausia,kadrežimuipriimtinųpareiš-kimųšiuoklausimunepadarėnėvienasišLietuvojelikusiųvyskupų,kuriųautorite-tasbuvodidžiausias.Beto,nemažaieilinių

113

kunigų, ypač pradiniame pasipriešinimoetape,padėjokurtiorganizacinespartizanųstruktūras,atlikoryšininkųfunkcijas,rėmėpartizanusmaterialiaiirdvasiškai4.

Kaikurievyskupainetikatsisakėvie-šaipareikštiparamąokupaciniamrežimui,bet ir savo ganytojiškuose laiškuose, kurie liko vienintelis būdas komunikuoti su ti-kinčiaisiais,ganadrąsiaikomentavoaktu-alius kasdienio gyvenimo reiškinius ir ver-tinojuosiškrikščioniškųpozicijų.Totali-tarinėssistemossąlygomistaibuvovienasiš nedaugelio alternatyvios informacijos šaltinių, be to, paremtas didžiulio mora-linio autoriteto, todėl efektyviai griovęspasitelkuspropagandąirmeląformuotąiš-kreiptąpasauliovaizdą.AntaiTelšiųvysk.V.Borisevičius1945m.gegužės10d.da-tuotameganytojiškamelaiškeiškrikščio-niškosocialiniomokymopozicijųvertinosovietųvaldžiospolitikąkaime,nukreiptąprieš stambesnius ir labiau pasiturinčiusūkininkus. Pažymėjęs, kad jų nuosavybėyra kruvinu prakaitu uždirbta, vyskupasnetiesiogiai davė suprasti, kad Bažnyčiajosatėmimąvertinakaipsocialinėsnetei-sybėsaktą.Negalėdamastamkaipnorspa-sipriešinti, jis ragino bent jau nepasiduoti komunistųkurtainepakantumoatmosferaiir pagelbėti į sunkią padėtį patekusiemsūkininkams,iškuriųatimtažemė.Anotjo,tainetikartimomeilės,betirteisingumopareiga, ypač tiems, kurie naudojosi val-džiosatimtuturtu5. Tokios vysk. V. Bori-

4DaugiauapieBažnyčiossantykįsuginkluotupa-sipriešinimužr.:Streikus A.LietuvosKatalikųBažnyčiairginkluotasispasipriešinimosąjūdisLietuvoje//Geno-cidasirrezistencija.1997,Nr.2,p.32–37;Streikus A. Kunigų dalyvavimas ginkluotojo pasipriešinimo sąjū-dyje//LKMAMetraštis.2005,t.XXVI,p.653–657.

5 Vyskupas V. Borisevičius. Ganytojiški laiškai.Vilnius, 2004, p. 126–139.

sevičiausmintys,aišku,negalėjonesikirstisu sovietų režimopastangomis sukurstytisocialinę nesantaiką kaime ir taip palen-gvintisavoįsitvirtinimąLietuvoje.

Bažnyčios hierarchų pasipriešinimassovietų režimo pastangoms paversti juospolitiniu valdžios įrankiu iš esmės buvopalaužtas 1949 m. pabaigoje, kai po an-trosiossuėmimųbangos(taismetaisbuvosuimti Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan.VincasVizgirda,Kaišiadoriųvyskupi-josvaldytojasprel.BernardasSužiedėlisirTelšiųvyskupijosvaldytojaskan.JustinasJuodaitis), visas vyskupijas administravo režimui priimtini valdytojai. Iki 1949m.pabaigosbuvoizoliuotiirrežimuipavojin-gieiliniaidvasininkai–1949m.pasiekęsaukščiausiątašką,represinisdvasininkijosspaudimas pradeda slūgti. Nevienareikš-miškų padarinių turėjo ir 1949m. baigtavienuolynųlikvidavimoakcija.Vienaver-tus,jųuždarymasbuvodidelėnetektis,nesvienuolynaipokariometaistaposąlyginaisaugesnio ir laisvesnio gyvenimo salomis. Jų prieglobsčiu neretai naudojosi ir pasi-priešinimo dalyviai ar valdžios persekio-jamiasmenys.Kitavertus,sovietųrežimosąlygomis vienuolynai greitai būtų buvęvisiškaiizoliuotinuovisuomenės,oužda-rius vienuolynus nemažai vienuolių pas-klidovisuomenėje,kur jųveiklavaldžiosbuvosunkiaukontroliuojama.Pavyzdžiui,nemažaibuvusiųmoterųkongregacijųna-rių pavyko įsidarbintimedicinos,moksloar kultūros įstaigose, kur jos, pernelygnesiafišuodamos,galėjo liudytisavo tikė-jimą.

PasiryžusivisiškaiišstumtiBažnyčiąišviešojogyvenimo,sovietųvaldžiauždarėvisas katalikiškas pasauliečių organiza-cijas, kurių platus tinklas iki okupacijos

114

buvo viena svarbiausių socialinės inte-gracijos priemonių.Katalikiškos jaunimoorganizacijosmėgino tęsti veiklą pogrin-dyje,tačiaudėlsovietųsaugumovykdytopersekiojimo tai padaryti nebuvo lengva. 1945–1950m.LSSRMGBatskleidėma-žiausiai 9 įvairiuose miestuose veikusiaskatalikiškas jaunimoorganizacijas6, buvo nuteisti72jomspriklausęasmenys.Penk-tojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje,sovietųsaugumuilikvidavusVilniujevei-kusiąjaunimoorganizaciją,,AušrosvartųMarijosvaikai“,buvoišesmėsnutrauktasikitolganaaktyvusslaptasateitininkųvei-kimas.TaipbuvosustabdytasXXamžiauspirmojojepusėjesėkmingaivykęsBažny-čios veiklos atnaujinimo procesas, pasi-reiškęsdidesniupasauliečių į(si)traukimuįapaštalinęBažnyčiosmisijąirBažnyčiospastangomis aktyviai dalyvauti visuome-nėsgyvenime.

Siekdami sukurti visiškai kontroliuoja-mąviešąjąerdvę,sovietaistengėsiizoliuotivisuomenęnuobetkokiųalternatyviosin-formacijosšaltinių.Vienasišaktualiausiųrežimouždaviniųbuvoirreliginėspasau-lėžiūros sklaidos kanalų uždarymas.Nuopat okupacijos pradžios Lietuvoje buvonutraukta religinės literatūros ir periodi-nėsspaudosleidyba,religiniaileidiniaiišbibliotekųišimtiirsunaikintiarbaperkel-tiįuždarusfondus.Visdėltoikipenktojodešimtmečiopabaigoskaikuriosebažny-čiose veikė savotiški knygynai, kuriuosebuvo galima gauti ne tik niekur kitur ne-prieinamųreliginioturinio,betirdraudžia-mųknygųsąrašuosebuvusiųkitokiožanroleidinių.Pavyzdžiui,1949m.vasarąapie

6 Bagušauskas J. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. Vilnius, 1999,p. 321–346.

kaikuriosePanevėžiobažnyčioseaptikusantisovietinio pobūdžio literatūros rinki-nius LKP vadovus informavo šio miestoKPkomiteto sekretorė7. Po tokių signalųišvietosGlavlitas,tuometukaiptikbaigęsviešųjųbibliotekųvalymą,pradėjotikrintiirbažnyčiosesaugotųknygųfondus.

Dar vienas svarbus įvedimo į sąmo-ningą tikėjimą kelias buvo uždarytas poto,kaibuvopanaikintastikybosdėstymasmokykloseirnuo1948m.pradėtasvaržytijaunimoreliginisauklėjimasužmokyklossienų. Religinės literatūros ir švietimotrūkumasbuvobenedidžiausias iš sovie-tinėspriespaudosmetaisBažnyčiospatir-tų nuostolių.Visų pirma, tai neabejotinaibuvo viena svarbiausių priežasčių, lėmu-sių didžiosios visuomenės dalies religinįneišprusimą, kurio neigiamas poveikisjuntamasikišiol.Daugumavyresnėsirvi-duriniosioskartostikinčiaissavelaikančiųlietuviųtikėjimąištėvųpaveldėjotikkaiptradicinesformas,kuriosturimažaiįtakosjų gyvenimui, nes kitados nebuvo pripil-dytos gyvo turinio. Reikiamo religinio auklėjimonebuvimasirreliginiųklausimųišstūmimasišviešojodiskursoprisidėjoirprie to, kad Lietuvoje beveik visiškai su-nykoprieš okupaciją gana sėkmingai be-siplėtojusi krikščioniškoji intelektualinėkultūra.

Bažnyčia ir prisitaikymas (šeštasis–septintasis dešimtmetis)

1949–1950m. sovietų režimas Lietuvojeįsitvirtino: gyventojų dauguma prisitai-kėprienaujos tvarkos,kaimoekonominė

7 KP Panevėžio apskrities komiteto sekretorėsTaurinskienės raštas LKP CK ideologijos sekretoriuiV. Niunkai // Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYa), f. 1771, ap. 52, b. 46, l. 100.

115

nepriklausomybė buvo likviduota, gin-kluotas pogrindis, nepaisant sėkmingocentralizacijosproceso,išesmėsjaubuvopalaužtas. Prie sovietų režimo primestųveikimosąlygųbuvopriverstaprisitaikytiir Bažnyčia. Dauguma dvasininkų ne tikviešainekvestionavopolitiniorežimotei-sėtumo, bet ir nedrįso priešintis religiniogyvenimo suvaržymams. Vyskupijų val-dytojai, antrindami sovietų propagandostvirtinimams,kadSovietųSąjungoje reli-gijanėrapersekiojama,viešaikalbėjo,jogLietuvojeBažnyčiaturivisiškainormaliassąlygas veikti. Tikėdamiesi sušvelnintivaldžios spaudimą Bažnyčiai, vyskupijųvaldytojai gana aktyviai įsitraukė ir į va-dinamąjį taikos šalininkų sąjūdį, kuriuosovietaimėgino pridengti agresyvią savoužsieniopolitiką.Lietuvojekalbomisapietaiką turėjo būti demoralizuojami irmiš-kuoselikępartizanai,kuriųviltyssulauktiVakarųpagalbosatgijo1950m.prasidėjuskaruiKorėjoje.

Kitavertus,sovietųrežimoatstovaila-baijautriaireaguodavoįdvasininkųargu-mentacijąšiuoklausimu,pastebėdaminetmenkiausias dviprasmiškos interpretacijos galimybes. Pavyzdžiui, Religinių kultųreikalų tarybos (toliau RKRT) įgaliotinįsmarkiai užrūstino Kauno arkivyskupijosir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo kan. J.Stankevičiaus1952m.rugsėjo14d.Ši-luvoje pasakytas pamokslas, kuriame, be kitųvietų,ypačužkliuvošieteiginiai(pa-brauktadokumente): ,,Jeigu lietuviųgen-timsirlietuviųtautaipraeityjenebūtųrei-kėję kariauti, šiandien lietuvių tauta būtųdidelėnacija.Okasdabarišlietuviųtautosbelikę?Iršiuometuyrasprendžiamasga-lutinislietuviųtautoslikimas.Jeigumūsųtauta trokš karo, karo mašina sumals lie-

tuviųtautoslikučiusirmeskaiptautajaudaugiaugalirvisainebeegzistuosime.Jei-gutąbaisųjįtroškimąsavyjesunaikinsime,Dievasmussaugos,Marijaglobosirmumsbuslemtagarbingaigyventitoliau.“8

SiekdamaizoliuotiBažnyčią–įspraus-tijąįsiaurusreliginiokultorėmus,sovietųvaldžianesitenkinovienpagrindiniųtikėji-mosklaidosvisuomenėjekanalųuždarymu,betiragresyviaikišosiįjosvidausgyveni-mą. Vyskupijų valdytojai negalėjo priimtijokio svarbesnio sprendimo iš anksto nesu-derinęjosusovietųvaldžiosinstitucijomis,sukurtomiskontroliuoti religiniųorganiza-cijųveiklą.Kunigopareigųatlikimoerdvėbuvoapibrėžta joaptarnaujamosparapijosribomis,kuriųjisnegalėjoperžengtibespe-cialaus pasaulietinės valdžios atstovų lei-dimo.Vienas svarbiausių režimo rūpesčiųbuvo suformuoti jam visiškai lojalių, sie-lovadiniu uolumu nepasižyminčių Bažny-čiosvadovųireiliniųdvasininkųsluoksnį,kuriuobūtųgalimaremtisįtvirtinantprisi-taikymoprienaujostvarkosnuostatąnetikBažnyčioskaipinstitucijosviduje,betirdi-desnėjevisuomenėsdalyje.

Galimybės papildyti okupacijos pra-džioje smarkiai išretintą Lietuvos dvasi-ninkųkontingentąbuvolabaimenkos,ka-dangisovietųrežimasleidotoliauveiktitikvienaikunigųseminarijaiKaune.SovietųsaugumasirRKRTįgaliotinisnuošeštojodešimtmečio pradžios ėmė skirti kur kasdaugiau dėmesio stojančiųjų į seminari-ją atrankaibei agentūrosverbavimui tarpklierikųirdėstytojų.Klierikųskaičiausri-bojimasiršiurkštuskišimasisįjųatranką,kvalifikuotųdėstytojųirtinkamųmokymo

8 Kan. J. Stankevičiaus pamokslo, pasakyto1952m. rugsėjo14d.Šiluvoje,konspektonuorašas //LYa, f. 1771, ap. 133, b. 14, l. 47.

116

priemoniųtrūkumaslėmė,kadšisemina-rija negalėjo užtikrinti reikiamo būsimųkunigųauklėjimo lygio.Be to,vyskupijųvaldytojainevisuometgalėjosavonuožiū-ra skirstyti kunigus po parapijas ir neretai buvo priversti paklusti sovietų valdžiosinstitucijų nurodymams. Dėl to dažniau-siaipajėgesni iraktyvesnidvasininkaiat-sidurdavo nuošaliose kaimo parapijose, o didesniuosemiestuose dirbo valdžiai pri-imtini, jos įvestų apribojimų nedrįstantysperžengtikunigai.KGBpastangosverbuo-tisavobendradarbiustarpkunigųtaippatturėjodemoralizuojantįpoveikį.

Nuosekliai siekiant izoliuoti kunigąnuo tikinčiųjų bendruomenės, šeštojo de-šimtmečio pradžioje buvo pradėta kovotisudaugumojeparapijųtoliauveikusiomisreliginėmisbrolijomis,tikrinamaparapijųkomitetų sudėtis. Tokiomis priemonėmisaiškiai siekta sunaikinti parapijos aktyvą,kartuirpaskutinęjungtįtarpdvasininkųirtikinčiųjų bendruomenės. Režimui žlug-dantparapijosvidausgyvenimą, ilgainiuiblėso tikinčiųjų bendrumo jausmas, jiedarėsivislabiauizoliuotivienasnuokito,tenkindamiesi dalyvavimuMišiose ir sa-kramentų priėmimu.Viena iš nedaugelioprogų, teikusikatalikųbendruomenės so-lidarumopatirties,buvoparapijųatlaidai.Šeštojodešimtmečioviduryjenetirvieti-nio masto atlaidai sutraukdavo dideles mi-niastikinčiųjųirfaktiškaiparalyžiuodavokaimoūkiniogyvenimoritmą.Pavyzdžiui,1955m.rugpjūčio15d.įŽolinėsatlaidusŽasliuosesusirinkoapie10tūkst.žmonių(nors buvo pirmadienis, aplinkiniuose ko-lūkiuoseniekasnėjoįdarbą)9. Dar daugiau

9RKRTįgaliotinioįstaigosinspektoriausI.Petraus-kopažyma//LCVA,f.R-754,ap.13,b.536,l.7–9.

žmoniųsutraukdavoatlaidaisvarbiausioseLietuvossakralinėsevietose:VilniausKal-varijoseirŽemaičiųKalvarijoje,Šiluvoje.Pirmiejivaldžiosmėginimaiadministraci-nėmis priemonėmis sunaikinti šias giliaiįsišaknijusias liaudiespamaldumoformaspatyrėvisiškąfiasko.Tąakivaizdžiaiparo-dė1953m.vasarosįvykiaiŽemaičiųKal-varijoje,kaiatvykęįatlaidusmaldininkaisavavališkai nuėmė spynas nuo koplyčiųdurų ir, nepaisydami milicijos mėginimųjuos sustabdyti, ėjo Kryžiaus kelią. Tikseptintojo dešimtmečio pradžioje sovietųrežimui pavyko laikinai sumažinti svar-biausiųpiligriminiųobjektųlankymą10.

Pasibaigus ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžiui,Bažnyčia,nepaisantrežimopa-stangųpaverstijądarvienasavotarnaite,sugebėjo išlaikyti bent dalį autonomijos.TokiomissąlygomisBažnyčialikovienin-telė sovietinės tikrovės nepersmelkta er-dvė,netikreliginiųvertybiųgynėja,betirnacionaliniųvisuomenėslūkesčiųatrama.1954m.RKRT įgaliotinis taip apibūdinoKatalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje:,,Pati reakcingiausia religinė organizacijayra katalikai, kurie nacionalinį klausimąsusieja su religija. Lietuviu nelaikomas tas,kurisneinaįbažnyčią.YpačtairyškuVilniuje ir Kaune, kur masinis bažnyčiųlankymas yra tam tikra demonstracija.“11

Ypač jautriai sovietų Lietuvos politiniaiveikėjai reagavo į Bažnyčios pastangasišsaugotirežimokryptingaideformuojamątautosistorinęatmintį.LSSRKGBatidžiaistebėjo ir laiku ėmėsi būtinų priemonių,

10Daugiauapietaižr.Laukaitytė R. Lietuvos šven-tųjų vietų likvidavimo kampanija // Naujasis židinys-aidai. 1999, Nr. 11–12, p. 545–550.

11RKRTįgaliotinioataskaitaapiedarbąper1954m.pirmąjįpusmetį.LYA,f.1771,ap.192,b.21,l.15.

117

kad grupės iš lagerio grįžusių inteligentųir dvasininkų inicatyva pagaminto vysk.antano Baranausko biusto atidengimo iškilmės, surengtos 1957m. liepos 28 d.Anykščių bažnyčioje, nevirstų antisovie-tine demonstracija12. Telšių vyskupijoskapitulos1957m.rudenįpuoselėtiplanaiTelšių katedroje panašiai įamžinti pirmo-jo šios vyskupijos ordinaro vysk. Justino Staugaičio atminimą sukėlė dar dides-nį valdžios atstovų pasipiktinimą. LSSRKGB pirmininko pavaduotojas šią akcijąvertinokaipryškųpavyzdį,kad,,reakcin-gai nusiteikusi dvasininkijos dalis ieško naujų,geriauužmaskuotųbūdųkovaiprieštarybinę santvarką“13. Minėti Bažnyčiosmėginimaidalyvautikuriantalternatyviusistorinėsatmintiesvaizdiniusįsiliejoįben-drąLietuvoskultūriniogyvenimokonteks-tą,kuriame1956–1957m.netrūkorežimonepageidaujamosistorinėsatmintiesgaivi-nimoatvejų.

Išlageriųgrįžędvasininkai,ypačvys-kupaiTeofilisMatulionisirPranciškusRa-manauskas, mėgino kvestionuoti Bažny-čiojeįsitvirtinusiąprisitaikymodvasią,ra-gindami konfratrus aktyviau išnaudoti ,,at-šilimo“teikiamasgeresnesgalimybes.Ta- čiaudidesnioatgarsiošiospastangosnesu-kėlė–daugumaJ.StalinolaikusLietuvojepergyvenusių dvasininkų nenorėjo erzintivaldžios,tenkinosipaliktusiauruveikimoplotu. 1956m. į Lietuvą grįžęs kun.Al-fonsas Svarinskas laiške lageryje likusiam

12LSSRKGB1957m.rugpjūčio8d.pažymaLKPCKsekretoriuiB.Šarkovui//Lietuvoskultūrasovieti-nės ideologijosnelaisvėje1940–1990:dokumentų rin-kinys, sud. a. Streikus ir J. Bagušauskas. Vilnius, 2005, p. 242–247.

13 LSSR KGB pirmininko pav. L. Martavičiaus1958m.kovo17d.pažyma //LYA, f.1771,ap.193,b. 26, l. 44.

kun. Kazimierui Vaičioniui apgailestavodėltėvynėjevyraujančiopasyvumo:,,Meskartu gyvendami ir susitikdami vis tiek ne-randamebendroskalbosirvienikitųnesu-prantame.Jiems,,pelėspošluota“taktikaevangelinis priesakas, mums – tik pasigai-lėjimo vertas vaikiškas naivumas. Buvausutikęs daug konfratrų, tačiau nei vienasnepasakė,kadtėvynėjejauaklimatizavosi.Visigyvenapraeitimiarbaateitimi.“14Dėltosovietųrežimuišeštojodešimtmečiovi-duryjedarganalengvaipavykolokalizuotipirmuosiusmėginimusperžengti leistinasribas:kaikurieaktyviausiejibuvogrąžintiįlagerius,kitiišstumtiįatokiasparapijasiratidžiaiprižiūrimisovietųsaugumo.

Stiprėjanti katalikybės ir nacionaliz-mosąjunga, žinoma,kėlė nerimą sovietųvaldžios atstovams, kita vertus, jie ir pa-tyskartaisnaudodavošiąkortąBažnyčiaigriautiišvidaus.SudedamojisovietųVil-niuje ir Vilniaus krašte vykdytos naciona-linės politikos dalis buvo ir nesantaikostarp lenkų ir lietuvių tautybės tikinčiųjųbei dvasininkų kurstymas. Pasaulietinėjesrityje Maskvos spaudžiama LSSR vy-riausybė stengėsi plėsti lenkų kalbos irkultūrosvartojimoerdvę15, okonfliktinė-se situacijose, kurios kildavo bažnytinėjeplotmėje,sovietųvaldžiapaprastairemda-vo lietuvius.Neva tautinių interesųgyni-mutokiaisatvejaisdažniausiaibuvomas-kuojamassiekisprastumti įVilniųproso-vietiškai nusiteikusius lietuvių kunigus irmažintiryšiussudauglaisvesneLenkijosKatalikųBažnyčiaišlaikiusiųlenkųtauty-

14 1957 m. liepos 9 d. kun. a. Svarinsko laiško kun. K.Vaičioniui nuorašas // LYA, f. K-1, ap. 45, b. 97,l. 383.

15 Streikus A. Sovietų režimo pastangos pakeistiLietuvosgyventojųtautinįidentitetą//Genocidasirre-zistencija.2007,Nr.1(21),p.23–24.

118

bėsdvasininkųįtaką.TokiapolitikaskaldėLietuvos katalikų bendruomenę, didinojosuždarumąirtrukdėpasijustivisuotinėsBažnyčiosdalimi.

Tokiomis sąlygomis, kai kitų būdųskleisti ir stiprinti tikėjimą visuomenėjebeveik nebuvo, kunigo sielovadinio dar-bokokybėirautoritetastapoypačsvarbūsBažnyčios ateities veiksniai. Suprasdamatai,sovietųvaldžianetiktoliaukišosiįku-nigųparengimoirskirstymoreikalus,betirkryptingaistengėsigriautijųautoritetą.Panaudojant režimo visiškai kontroliuo-jamą žiniasklaidą ir kitas viešojo diskur-so formavimo priemones, buvo kuriamas ypač atstumiantis kunigo tipažas, kuria-me dažniausiai akcentuoti tokie bruožaikaip politinis priešiškumas, materialinis interesas, veidmainiškumas. Kita vertus,sovietinė antireliginė propaganda siekėvisuomenės sąmonėje išlaikyti pasenusįBažnyčios,kaipišimtinaiklerikalinėsins-titucijos, įvaizdį, pabrėžti didžiulį atotrū-kį tarp dvasininkų ir paprastų tikinčiųjų,blokuodamaBažnyčios,kaipgyvostikin-čiųjų bendruomenės, sampratą. Sovieti-niame viešajame diskurse taip pat buvo formuojamastikinčiojokaipnevisavertės,dvasiniųarnetfiziniųproblemųturinčiosasmenybės įvaizdis, oBažnyčios aktyvaspaprastai sietas su senyvoamžiausmote-rimis arba davatkomis. Taip siekta sufor-muotistereotipą,kadBažnyčiaipriklausotikmarginaliosvisuomenėsgrupės.

Norssovietųkonstitucijapripažinore-liginiokultolaisvę,netirjibuvovaržoma.Taipasireiškėnevienbažnyčiųuždarymu,kuris buvo būdingesnis pirmajam okupa-cijosdešimtmečiui,betirvėlesniaisdrau-dimais atidaryti maldos namus naujai atsi-radusiosegyvenvietėse (NaujojiAkmenė,

Elektrėnai,Visaginas)arsmarkiaiišaugu-siuosemiestuose.Sovietmečiu,,įšaldytas“parapijųtinklasneleidoBažnyčiaiprisitai-kyti prie naujų demografinių tendencijų.Parapijostoliaufunkcionavoištuštėjusiuo-se kaimuose, o sparčiai didėjant gyven-tojų skaičiui svarbiais pramonės centraistapusiuosemiestuose,kaipantaiKlaipėda,Mažeikiai,Marijampolė(tuometuKapsu-kas),Kėdainiai,veikėtikpovienąkatalikųbažnyčią.Be to, kai kuriuose nemažuosemiestuose(Ignalinoje,Šalčininkuose,Ra-dviliškyje) tikintieji buvo priversti melstis akivaizdžiai per mažo ploto maldos na-muose,įrengtuosekapiniųkoplyčiosearbaprivačiuose gyvenamuosiuose namuose.Taip daugiausia iš kaimo atvykę naujie-ji miestų gyventojai atitrūko nuo jiemsįprastos religinio gyvenimo aplinkos, ku-riąanksčiauteikėgimtosiosparapijosbaž-nyčia,iratsidūrėvisiškaidehumanizuotojeurbanistinėjeerdvėje.Šisovietinėsurbani-zacijosspecifikaneabejotinaiprisidėjoprieakivaizdaus visuomenės sekuliarizacijostempopadidėjimo,sutapusiosuseptintaja-me dešimtmetyje Lietuvoje prasidėjusiossparčiosurbanizacijosprocesu.

ŠiojesituacijojeBažnyčiategalėjobūtipasyvistebėtojanetikdėlto,kadrežimopastangomis ji buvo beveik visiškai izo-liuota nuo visuomenės, bet ir dėl to, kadpersekiojimo sąlygomis pagrindiniu josrūpesčiutapopastangosapgintiesamąpa-dėtį nuogalimųnaujų režimopasikėsini-mų,visųpirma, išsaugoti turimas institu-cinesstruktūras.SuvokiantBažnyčiąkaipapsuptą tvirtovę,kuriossienossaugonuopriešiškos aplinkos, galvota pirmiausia apietųsienųstiprinimą,oneišėjimąužjų.TaibuvovienapagrindiniųBažnyčiosuž-darumo,vyresnėjedvasininkųirtikinčiųjų

119

kartoje juntamo iki šiol, priežasčių.Dau-gumaLietuvos kunigų ir vyresnės kartostikinčiųjų sunerimusutiko irVatikano IISusirinkimo nutarimus bei naujoves, ku-rios buvo pradėtos diegti Bažnyčioje pošio Susirinkimo. Baimintasi, kad sovietųrežimosąlygomisjosgalidaugiaupakenk-ti, neipadėtiBažnyčiai išlikti.Prie skep-tiško požiūrio į Vatikano II Susirinkimopradėtą Bažnyčios atsinaujinimo procesąprisidėjo ir tai, kad kelis dešimtmečiusKatalikųBažnyčiaLietuvojebuvoizoliuo-tanuo tųproblemų,sukuriomissusidūrėirkuriasmėginospręstiBažnyčiaVakarųpasaulyje,konteksto.Kitavertus, lėtesnistempas įgyvendinant Susirinkimo nutari-musir,visųpirma,liturgijosreformąleidoLietuvojeišvengtikaikuriųklaidųbeiper-lenkimų, sukėlusių nemažai pasimetimotarpVakarųkatalikų.

Bažnyčia tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo (aštuntasis– devintasis dešimtmetis)

Septintojoiraštuntojodešimtmečiųsandū-rojegretaBažnyčiosvidujeikitolvyravu-sios prisitaikymo ir išgyvenimo strategi-jospradėjostiprėtipasipriešinimorežimosuvaržymams srovė. Kai kurie aktyvesnikunigaiirpasauliečiai,matydamididėjantatotrūkįtarpBažnyčiosirvisuomenės,su-vokė,kad sustabdyti šį procesą įmanomatik nepaisant sovietų režimo įvestų reli-ginio gyvenimo apribojimų, kurie trukdėieškotinaujųkeliųįatitolusiųjųnuogyvotikėjimoširdis.Priešinimosiinciatyvapri-klausė daugiausia jaunosios dvasininkųkartos atstovams, kuriuos nuo vyresniųjųpašaukimobrolių,bekitųdalykų,skyrėirpožiūrisįsovietųvaldžiospajėgumą.Kar-

tai, subrendusiai stalininio teroro metais, sovietųrežimasatrodėgalingasirnepažei-džiamas.Po J.Stalinomirties subrendusikartatokiostrauminėspatirtiesnebeturėjo,be to, aštuntajame dešimtmetyje atidesnie-jijaugalėjoįžvelgtitamtikrųrežimokri-zėsženklų.Baimėssumažėjimasirvilties,kad režimas ilgai nebeišsilaikys, atsiradi-mas taip pat skatino pasiryžimą aktyviauveikti.

Pasipriešinimas režimovykdomaianti-religineipolitikai įgijokovosužtikinčiųjųteises sąjūdžio pavidalą. Pagrindiniu šiosąjūdžio ginklu tapo informacijos apie re-liginį diskriminavimą sklaida Lietuvoje iružsienyje.Tokiostaktikospasirinkimą,visųpirma, lėmė septintajame dešimtmetyjevisąpasaulįapėmusiossavotiškosžmogausteisių revoliucijos atmosfera. Ryškiausiosšios revoliucijos apraiškos Vakaruose, pa-vyzdžiui, kova prieš rasinę diskriminacijąJAV,kuriossimbolisbuvoMartinasLiute-ris Kingas, propagandiniu požiūriu sovie-tams buvo labai naudingos, todėl plačiainušviečiamos ir pozityviai vertinamos so-vietinėje žiniasklaidoje. Vakaruose prasi-dėjusios žmogaus teisių revoliucijos aidaigreitaipasiekėirSovietųSąjungossostinę,kurjaunuoseptintojodešimtmečioviduriožmogausteisiųšūkispradėtasnaudotikaipvaldžiospersekiojamųintelektualųgynimoįrankis. Žmogaus teisių revoliucijos kul-minacija tapo 1968 m., kuriuos JungtiniųTautųorganizacijapaskelbėžmogausteisiųmetais.Vakarųpasaulyješiemetaibuvopa-žymėtiM.L.KingonužudymuirstudentųriaušėmisParyžiuje, okomunistiniame la-geryje–,,Prahospavasariu“.

Norėdamas toliau sėkmingai naudotižmogaus teisių šūkį tarptautinėje areno-je, sovietų režimas buvo priverstas žaisti

120

,,demokratiją“ ir šalies viduje. Septintojodešimtmečio pradžioje pradėtas įstaty-minių procedūrų sunorminimas ir išvie-šinimas buvo tęsiamas ir L. Brežnevolaikais. Siekiant sukurti civilizuotos poli-tinės sistemos įvaizdį, bent jau išoriškai,valdžios veiksmus reikėjo pagrįsti viešaipaskelbtomis taisyklėmis. Šie pokyčiaiatsispindėjoirreliginiogyvenimokontro-lėssrityje.1966m.buvopaskelbtasLSSRAT Prezidiumo nutarimas ,,Dėl LietuvosTSRBaudžiamojokodekso143straipsniotaikymo“, kuriame buvo sukonkretintosbaustinosveikos,pažeidžiančiossovietinįbažnyčiosatskyrimonuovalstybėsirmo-kyklos – nuo bažnyčios įstatymą. RKRTįgaliotiniui,kurisikitoldaugiausiarėmėsislaptomis instrukcijomis, dabar jau buvo kurkassunkiauprimestisavovaliąkuni-gams, nes sovietiniai teismai, įsitraukę į,,socialistinio teisėtumo“ žaidimą, kartaisatsisakydavobaustikunigus,nepaklūstan-čiusviešainepaskelbtiems įgaliotinionu-rodymams.Pavyzdžiui,1971m.pavasarįLSSRAukščiausiasis teismas užprotesta-vo Varėnos rajono vykdomojo komitetoadministracinės komisijos sprendimą užnepilnamečių panaudojimą religinėse ap-eigosekun.AlgimantuiKeinaiskirti50ru-bliųbaudą,motyvuodamastuo,kadtokieveiksmaineįtraukti įbaustinųveikųsąra-šą,nustatytą įstatymu.Kunigamsvisuoti-nai nepaisant draudimo kviestis nepilna-mečius patarnauti religinėse apeigose, podešimties metų įgaliotiniui neliks niekokita, kaip siekti, kad šis draudimas būtųįtvirtintasįstatymu16.

16RKRTįgaliotinioparengtasLSSRATPrezidiu-moįsako,,Dėlreliginiųkultųįstatymųpapildymo“pro-jektas // LCVa, f. R-181, ap. 3, b. 108, l. 178–179.

Pagal minėtą LSSR AT Prezidiumonutarimą LSSR Baudžiamojo kodekso143 straipsnis turėjobūti taikomas ir taisatvejais,kaidėlpiliečiųpažiūrosįreligijąatsisakoma priimti juos į darbą arbamo-kymoįstaigą,atleidžiamaišdarboarbaišmokymo įstaigos, atimamos įstatymunu-statytos lengvatos ir pirmenybės, taippatdaromikitokieesminiaipiliečiųteisiųap-ribojimai.Kadangirealiaitokietikinčiųjųteisiųpažeidimaibuvovisuotinaipaplitęsreiškinys, viešas jų diskvalifikavimas su-teikė tikinčiųjų teisių gynėjams formalųpagrindą apeliuoti į sovietinę teisėsaugą.Todėlkai1970m.dėlreliginiųįsitikinimųiš darbo buvo atleista Vilkaviškio viduri-nėsmokyklosmokytojaOnaBrilienė,josgynėjaigalėjoremtisnetikVisuotinežmo-gausteisiųdeklaracija,betirkonkrečiomissovietiniųįstatymųnormomis.

O. Brilienės byla buvo pirmasis mė-ginimas kovoti su sisteminga prievartine ateizacija mokykloje, tikinčiųjų mokyto-jų,mokiniųirjųtėvųterorizavimą,vėliauišsiplėtęs į vieną svarbiausių tikinčiųjųteisių sąjūdžio veikimo sričių. Religiniodiskriminavimo atvejai buvo reguliariai fiksuojami ,,LKB Kronikoje“, kolektyvi-niuosebeipavieniuosetikinčiųjųskunduo-se.AštuntajamedešimtmetyjejauirRKRTįgaliotinisbuvopriverstasgesintikaikuriųpernelyg uolių pedagogų ateistinį įkarštį.Pavyzdžiui, 1974m. įgaliotinis sudraudėVilūnų(Kaišiadoriųr.)mokyklosmokyto-jus, kad šiepernelygatvirainepersekiotųbažnyčią lankančiųmokinių17.Bažnyčiosskatinama kova už tėvų teisę ir pareigąpagalsavoįsitikinimusauklėtivaikustuo

17 RRT įgaliotinio pažyma apie tikinčiųjų skun-dųnagrinėjimąper1974m.pirmąjįpusmetį //LCVA,f. R-181, ap. 1, b.197, l. 78.

121

metu buvo vienintelė alternatyva sovietųvaldžios pastangoms vaikų auklėjimą su-telkti išimtinai valstybės kontroliuojamo-je erdvėje.Taippatgalima teigti, kad šiskonfliktas žadino pilietiškumo dvasią irugdėasmensatsakomybėsjausmą,kuriuossovietinis totalitarizmas jau buvo beveikvisiškai užslopinęs. Tai buvo akivaizdusįrodymas, kad tikinčiųjųkova turi ir pla-tesnę prasmę nei vien tikBažnyčios vei-kimoribųplėtimas–jisiūlėvaistąsovietųideologijossužalotaivisuomenėssąmoneigydyti.

Kad naujas Bažnyčios pasipriešinimoetapasperžengiasiaurus institucinių inte-resų rėmus, gana anksti suprato ir geriausujosvidujevykstančiaisprocesaissusipa-žinęsovietųvaldžiospareigūnai.1971m.pabaigojeRKRTįgaliotinis,apibendrinda-maslabiausiaipaplitusiusaktyvesniųdva-sininkų veikimo būdus, tvirtino, kad jiesupinakatalikybęsulietuvybe,neteisingaiaiškina visuomenės ateizacijos priežastis,iškreipiaBažnyčiospadėtįLietuvoje,kaipateizacijos padarinius nurodo moralinį irsocialinį visuomenės nuopuolį18. BuvęsLKPCKideologijossekretorius iržurna-lo „Komunistas“ redaktorius akademikasVladas Niunka, motyvuodamas tuo, kad religinės organizacijos, politiškai prisitai-kiusiospriesocialistinėsvalstybėssąlygų,daugiausia dėmesio sutelkė į ideologinįpuolimą,taippatraginoLietuvosateistuspersiorientuoti: „Neretai pasitaiko, kad ateistinis darbas dirbamas gana siaura vaga: pasitenkinama lietuviškųjų klerika-lųantiliaudinėsveiklosbeiekstremistiniųdvasininkijos elementų demaskavimu.

181971m.lapkričio25d.RKRTįgaliotiniopažyma,,Apie kai kuriuos katalikų dvasininkijos prisitaikymofaktus“//LCVA,f.R-181,ap.3,b.84,l.107–108.

[…] permažai vietos skiriama argumen-tuotai katalikiškų ideologinių, filosofinių,etiniųbeisocialiniųkoncepcijųkritikai19“.Atsižvelgdama į naujas sąlygas, inertiškaantireliginėspropagandosmašinapamažukeitėsavoprioritetus.Aštuntajamedešimt-metyjekrikščionybėsideologinių,filosofi-nių,etiniųbeisocialiniųkoncepcijųkriti-kaibuvoskiriamakurkasdaugiaudėmesionei anksčiau – pavyzdžiui, septintajamedešimtmetyjetokiopobūdžiopublikacijossudarė vos 8 proc. ateistinio turinio pe- riodinėsspaudosstraipsnių,oaštuntajamedešimtmetyje jau 17 proc.20

Bažnyčios atsakas į stiprėjantį infor-macinį spaudimą buvo pogrindinė perio-dinė spauda,kurios simboliu tapobeveikdudešimtmečiusstiprųKGBpersekiojimąatlaikiusi ,,Lietuvos Katalikų BažnyčiosKronika“. Drauge su kitais katalikiškoskrypties pogrindiniais periodiniais leidi-niaisjipamažukūrėalternatyviosinforma-cijoserdvę,kuripradėjoklibinti išpirmožvilgsnio tvirtus režimo pamatus.Dažnaiteigiama,kadpogrindiniųperiodiniųleidi-niųintelektualinis lygisbuvožemas,o jųskaitytojųrataslabaisiauras.Tokiaismo-tyvais paprastai grindžiamas intelektuali-nioelitoatsiribojimasnuotokiopobūdžioveiklos.Kultūrininkainevapasirinkękitąkelią kovoti su režimu – pasilikti oficia-liajame diskurse, suteikusiame galimybępasiekti kur kas didesnę visuomenės dalįnei savilaida, ir, vartojant Ezopo kalbą,pamažuklibintisovietinėsideologijospa-grindusišvidaus.Tokiaipozicijaiišesmės

19 V. Niunkos 1974 m. rugpjūčio 26 d. pažymaP.Griškevičiui//LYA,f.1771,ap.249,b.249,l.60.

20 Streikus A.AteistinėspropagandospobūdisLie-tuvoje1975–1988m.//Genocidasirrezistencija.2003,Nr. 1, p. 7–21.

122

pritarė ir kai kurie išeivijos intelektualai,aktyviai įsitraukę į sovietų inicijuotąkul-tūriniųryšiųtarpkraštoirišeivijosprojek-tą21. Tačiau problemiškas Ezopo kalbospobūdis22kelianemažaiabejoniųdėlofi- cialausmeno lauke likusioskūrybospajė-gumoveiktivisuomenėssąmonęrežimone-pageidaujama linkme. Pusiau tiesa, juolab įvilktaįpatraukliosmeninėsraiškosapda-rą,režimui,atrodo,nebuvotokiapavojinga,nes nekvestionavo svarbiausių sovietiniomentalitetokoordinačių.Netiesairtai,kadneoficialispaudagalėjoveikti tiknedidelęvisuomenėsdalį.Peružsienioradijostočiųtransliacijas, kurių klausymas aštuntajamedešimtmetyje tampa vos ne visuotiniu reiš-kiniu,pogrindžioleidiniųinformacijagalė-jopasiektiganadaugžmonių.

Platesnėsintelektualinėsopozicijosne-buvimaslėmė,kadtikinčiųjųteisiųsąjūdistuometu buvo pagrindinė pasipriešinimojėgaLietuvoje,glaudžiaisusipynusisuki-tomispasipriešinimosrovėmis,kurioseak-tyvūskatalikaitaippatvaidinoreikšmingąvaidmenį.Tūkstančiaitikinčiųjųparašųpoatviromis peticijomis, kuriose iš valdžiosinstitucijų buvo reikalaujama gerbti reli-gijos laisvę, liudijo, kad nors ir smarkiaiaplamdyta, Bažnyčia išlieka gyvybingainstitucija,galintimobilizuotiprotestuipa-kankamaididelęvisuomenėsdalį.Pogrin-diniameBažnyčiosgyvenime,kurisgero-kaisuaktyvėjoaštuntajameirdevintajamedešimtmetyje, buvo galima įžvelgti tam

21 Streikus A.SovietųLietuvairišeivija:kultūriniųryšiųprojektas//Lietuvosistorijosstudijos.2007,t.20,p. 42–63.

22 Satkauskytė D.Ezopokalbakaipteorinėsąvoka,arba kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą //Metai.2007,Nr.5,p.107;Putinaitė N.Nenutrūkusisty-ga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietųLietuvoje.Vilnius, 2007, p. 182–194.

tikrų būsimo religinio atgimimo ženklų.Įvairesnėirkokybiškesnėreliginėsavilai-da – šalia iki tol daugiausia leistų prieš-karinių katekizmų, maldynų, pamokslųrinkinių pasirodydavo vis daugiau aktua-liųVakarų ir išeivijos autoriųknygųver-timų–sudarėprielaidas įtraukti į religinįgyvenimą jaunesnius ir geriau išsilavinu-sius žmones,kurievėliau sudarysnegau-saus naujo katalikų inteligentų sluoksniobranduolį.Dalyvaudamatuometususikū-rusio Eucharistijos bičiulių sąjūdžio vei-kloje ir neformaliuose katalikiško jaunimo sambūriuose,subrendojaunojisąmoningųkatalikųkarta,kuriavėliauBažnyčiagalėsremtis, gaivindama sovietmečiu sunykusįparapijų gyvenimą. Sukūrus alternatyviąkunigų rengimo sistemą, buvo išugdytasnemažasbūryspajėgiųdarbuotisnaujomissąlygomisdvasininkų,kurieikišiolužimasvarbiąvietąBažnyčiosgyvenime.Būtentnuošiolaikotarpiosavoatgimimopradžiąskaičiuojairdaugumašiandiensėkmingaiveikiančiųvyrųbeimoterųvienuolijų.

Palankią terpę religiniam atgimimuisukūrėsparčiaididėjantisvisuomenėssu-svetimėjimas sovietinio viešojo diskursoatžvilgiu.Religijabuvovienasišdvasiniųlaukų,kurtikėtasirastiprasmę,padėsian-čią išgyventi sovietinės tikrovės absurdą.Devintojo dešimtmečio pradžioje augantįsusidomėjimą religijafiksavo irkaikurieneortodoksinių pažiūrų kultūrologai. Fi-losofas Bronius Kuzmickas slapyvardžiupasirašytame straipsnyje išeivijos žurnale,,Aidai“taipapibūdinoplačiųjųinteligenti-jossluoksniųsantykįsureligija:,,Lietuvo-jeinteligentųtarpepaskutiniaismetaisyrapastebimasdvasiniogyvenimoirreliginėsmintiessuaktyvėjimas,kągalimapavadin-ti nebažnytiniu religingumu. Tai būdinga

123

daugiausia vidutiniajai inteligentijai, nes aukštoji inteligentija (profesūra, žymūsmenininkai, rašytojai), žinoma, ne visa,yra per daug prisitaikiusi, ne tik realiai, bet irdvasiškaipriesovietinio režimo.“23

Keletaslabiauišsilavinusiųirdialogone-vengiančių dvasininkų (Stanislovas Do-brovolskis,ČeslovasKavaliauskas, JonasLauriūnas,KazimierasVasiliauskas) tapodvasinėstraukoscentraisinteligentijosat-stovams, ieškantiems dvasinės atgaivos.Gana aktyvi katalikiškos nuostatos inte-lektualų grupė (VytautasAlišauskas, Pe-tras Kimbrys,Algirdas Patackas, PauliusSaudargasirkiti)susibūrėKaune.

Bažnyčios pasipriešinimą stiprino tai,kad nuo aštuntojo dešimtmečio viduriojosvidujemažėjotrintistarpprisitaikymotaktiką pasirinkusių vyskupijų valdytojųir pasipriešinimą organizuojančių kunigųgrupės. 1973m.Kauno arkivyskupijos irVilkaviškio vyskupijos koadjutoriumi pa-skirtas vysk. Liudas Povilonis ir 1975 m. Telšių vyskupijos kapituliniu vikaru iš-rinktas kun. Antanas Vaičius (nuo 1982m. vyskupas) pasižymėjo labiau nonkon-formistine laikysena, dėl kurios ne kartąsusilaukė RKRT įgaliotinio priekaištų.Pavyzdžiui,1975m. įgaliotiniuiužkliuvovysk. L. Povilonio pamokslai, pasaky-ti Joniškyje irKauno katedroje, kuriuosejis polemizavo su ateistinės propagandosteiginiais24. 1978 m. RKRT įgaliotinissiūlė neleisti vysk. L. Poviloniui vykti įEuropos vyskupų simpoziumą Romojemotyvuodamas tuo, kad jis kartais elgiasi nepageidaujamai, palaiko ryšius su ekstre-

23 Bočys J.KatalikybėirinteligentijašiuolaikinėjeLietuvoje // aidai. 1984, Nr. 6, p. 369.

24RKRTįgaliotinioataskaitaapiedarbą1975m.//LCVa, f. R-181, ap. 3, b. 92, l. 7.

mistais25.Dar labiausovietųrežimogali-mybes manipuliuoti nesutarimais tarp nuo-saikiųjųiraktyviųjųdvasininkųsumažinotai,kaddevintojodešimtmečiopradžioje,daugiausia Šv. Sosto iniciatyva, buvo pra-dėta savotiška tuometinės Lietuvos Ka-talikų Bažnyčios vadovybės liustracija.Spaudžiant Vatikanui, dar 1979 m. buvopriverstas atsistatydinti Vilniaus arkivys-kupijosvaldytojaskan.ČeslovasKrivaitis,1982m.įKaišiadorisgrįžovysk.Vincen-tasSladkevičius,o1983m.nuoPanevėžiovyskupijos valdymo popiežius nušalinovysk. Romualdą Krikščiūną. Vyskupijųvaldytojai ne tik nepasidavė valdžios at-stovų spaudimui patiems ,,susitvarkytisu ekstremistais“, bet ir vis drąsiau nau-dojosi pasipriešinimo vaisiais, plėsdamioficialaus veikimo ribas. Kita vertus, irpasipriešinimo dalyviai pradėjo atsargiauvertinti Bažnyčios hierarchų veiksmus,taipmažindamitarpusavionepasitikėjimą,tvyrojusįaštuntojodešimtmečiopradžioje.Pernelyg radikaliems pasipriešinimo daly-viųveiksmamsnepritarė iroficialūsVati-kano sluoksniai bei išeivijos dvasininkai, baimindamiesi, kad tai gali pakenkti besi-plečiantiemsLietuvosKatalikųBažnyčiosryšiams su išoriniu pasauliu.

Sovietų požiūriu pavojų kėlė ir pa-mažu atkuriama bendrystė su visuotineBažnyčia.Ypačdidelį nerimąsovietųval-džiosatstovamskėlėstiprėjantysryšiaisukaimynės Lenkijos Bažnyčia. DažnesnesLenkijos kunigų viešnages Vilniuje jievertinokaipvienąišVatikanonaudojamųbūdųstiprintiBažnyčiosveikląLietuvoje.Vilniaus arkivyskupijos kunigai, iškviesti

25 RKRT įgaliotinio 1978m. rugsėjo 29 d. raštasLKPCK//LCVA,f.R-181,ap.3,b.101,l.98.

124

buvusiųparapijiečių,taippatganadažnailankydavosiLenkijoje, iš tenatsiveždavoarba gaudavo paštu religinės literatūros.Tokia valdžios sunkiai kontroliuojamakomunikacija su Lenkija, kur Bažnyčiabuvo daug savarankiškesnė ir rodė tvir-tumopavyzdįkitomskomunistinioblokošalims,buvodarvienasveiksnys,didinęsBažnyčios pasipriešinimo sistemai gali-mybes. Šiuo laikotarpiu pamažu silpnėjolenkiškaikalbančiųLietuvoskatalikųben-druomenėsizoliacija.AnksčiauvengęstotiįKauno kunigų seminariją, 1982m. jojejaumokėsi4lenkųir2baltarusiųtautybėsklierikai, dauguma iš Vilniaus arkivyskupi-jos. Tiek lietuviškoje seminarijoje išugdyti jaunilenkųirbaltarusiųtautybėskunigai,tiek į lenkiškas parapijas skiriami lenkųkalbąmokantys lietuvių tautybės kunigai(tądarytivertėvisdidėjantislenkųkunigųtrūkumas), be abejonės, nemažai prisidė-jopriespartesnėsVilniausarkivyskupijosintegracijosįLietuvosKatalikųBažnyčiosgyvenimą.

Mažėjantis Lietuvos Katalikų Bažny-čiosetninisuždarumaspasireiškėirstiprė-jančiais ryšiais suBaltarusijosbeiUkrai-nos katalikais. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje oficialiai ir neoficialiai tendirbo nemažai lietuvių kunigų, iš ten at-vykęjaunuoliaimokėsipogrindžiokunigųseminarijoje. Šiuo laikotarpiu Lietuva taip pat tampa vienu iš svarbiausių pogrindy-je veikusios Ukrainos unitų bažnyčiosatramos centrų. Vilniuje valdžios perse-kiojamiunitųdvasininkai rasdavo laikinąprieglobstį, apie unitų vargus Ukrainojedažnai rašė ,,Lietuvos Katalikų Bažny-čiosKronika“ ir kiti pogrindžio leidiniai.1984m.netgioficialiaileistame,,Katalikųkalendoriuje-žinyne“ buvo išspaudintas

straipsnis apie religinę padėtį Ukrainoje,dėlkurioRKRTįgaliotinisturėjoaiškintissavoviršininkamsMaskvoje26.Stiprėjantįįvairiųtautybiųirkonfesijųbendradarbia-vimą kovojant už religijos laisvę puikiaiiliustruoja KGB agento Adamonio pa-teiktas rekolekcijų Mašiagalos parapijojeproga surengtų pietų aprašymas. Be šiosparapijosklebonokun.JuzefoObremskioir agentūrinio pranešimo autoriaus, priestalosėdėjoišVaršuvosatvykęsvienuolis(pavardėnenurodyta)kun.VladislavasZa-valniukas (1979m. valdžios reikalavimupašalintas išKišiniovo katalikų parapijosklebono pareigų, tuo metu dirbęs Latvi-joje), J. Stalino laikais sovietų lageryjekalėjęs kun. K. Vaičionis, neoficialiai J.Obremskiui talkinęs unitų dvasininkasZinovijusBandrovičiusirdvimerginosišPeterburgo, kurios, kaip paaiškėjo, dirbošio miesto viešojoje bibliotekoje ir platino užsienyjeleistąkatalikiškąreliginęlitera-tūrąrusųkalba27.

Katalikiškoje aplinkoje besiformuo-jančią atvirą kultūriniam dialogui, LDKistorinę tradicijągal irnesąmoningaigai-vinančiąlietuviųtapatybęsovietųrežimasmėginoblokuoti,toleruodamasarnetska-tindamasetnografinionacionalizmostere-otipų atgimimą. Dėl to humanitariniamediskurse remiamos pastangos sumenkinti arba iškreiptai vaizduoti katalikybės in-dėlį į lietuvių kultūros raidą: katalikybėsugriovusi neva turtingą pagonišką lie-tuvių kultūros paveldą, ilgą laiką buvusipagrindinis lenkų kultūrinės įtakos kana-

261985m.vasario27d.RRTįgaliotinioP.Anilio-nioraštasRRTpirmininkopavaduotojuiM.Rachman-kulovui // LCVa, f. R-181, ap. 3, b. 114, l. 152–153.

27 agento adomonio 1980 m. kovo 12 d. praneši-mas//LYA,f.K-1,ap.45,b.227,l.77–78.

125

las. Pavyzdžiui, 1979m.minintVilniausuniversiteto įkūrimo 400 metų jubiliejų,buvo vengiama minėti jėzuitinį jo praei-ties tarpsnį.Nors 1976m. išleistoje aka-deminėje universiteto istorijos sintezėjejėzuitiniouniversitetoveiklanušviečiamaganaplačiai,vizualinėjeuniversitetoisto-rijos įprasminimo programoje, kuri buvoįgyvendinta restauruojant universitetocentriniųrūmųansamblį,jėzuitųvaidmuobeveikneatspindėtas28.

Devintojodešimtmečiopradžiojedaugpastangų įdėta ir siekiant iš tautos kultū-rinės atminties ištrinti žinią apie lietuviųkilmėsšventuosius.Negalėdamasvisiškaiuždrausti 1984 m. minėti Šv. Kazimieromirties500-ąsiasmetines,sovietųrežimasėmėsiveiksmų,kurieturėjoužtikrinti,kadšisminėjimas nesukeltų didesnio susido-mėjimo Šv. Kazimiero asmenybe. Visųpirma,buvoribojamisujubiliejausminėji-mususijęBažnyčiosužmojai.Norsį„Ka-talikųkalendorių-žinyną“buvoleistaįdėtiganadaugmedžiagosapieŠv.Kazimierą,nebuvoatsižvelgtaįvyskupųpageidavimąpadidinti šio tomo tiražą. Be to, neleistaįdėti trumposšventojobiografijosjubilie-jausprogaišleistamekalendorėlyje-lanks-tinuke(išleistas20tūkst.egzemplioriųti-ražu, nors prašyta dešimteriopai didesniotiražo).Antravertus,jubiliejausišvakarėsesovietinėje spaudoje pasipylė straipsniai,kuriuose stengtasi suniekinti Šv. Kazi-mierą, paskleisti abejonių jo šventumu29.

28 Bumblauskas A. Vilniaus universiteto istorinėsatmintiesmodeliaiirpraeitiesreprezentacijosXIX–XXamžiuje//Lietuvosistorijosstudijos.2006.t.16,p.57.

29 Jurginis J. Kaip bažnyčia daro šventuosius //Tiesa. 1983, vasario 13; Stankevičiūtė S. Lietuviškasis šventasis//Valstiečiųlaikraštis.1983,vasario5;Jurgi-nis J.KaipkaralaitisKazimieraspatekoįšventuosius//Mokslasirgyvenimas.1984,Nr.4.

Pagaliauvisaiptrukdytairminėtijubiliejųbažnyčiose. Iškilmingos šv. Mišios buvosurengtos nebaigtoje remontuoti Šv. Petro irPovilobažnyčioje,kuriojetadaneveikėgarsiakalbiai. Plačiau pažymėti neleistair kitų krikščionybės istorijai Lietuvojereikšmingųdatų:1985m.pal.M.Giedrai-čio500-ųjųmirtiesmetinių,1987m.Lietu-voskrikšto600metųjubiliejaus30 ir Jurgio Matulaičiopaskelbimopalaimintuoju.

Simbolinęreikšmęšiamekontekstetu-rėjoVilniausarkikatedrosgrąžinimoklau-simas, kuris devintajame dešimtmetyje, artėjant svarbioms krikščionybės istorijaiLietuvoje sukaktims, vėl atsidūrėBažny-čiosirsovietųrežimosantykiųpirmajameplane.Grąžintikatedrąjaureikalavonetikaktyviaipasipriešinimoveiklojedalyvavędvasininkai ir tikintieji, bet ir vyskupijųvaldytojai, tačiau LKP vadovybė liko iš-tikima prieš tris dešimtmečius priimtamsprendimui.Norėdaminukreiptivisuome-nės dėmesį nuo katedros, kai kurie LKPCKlyderiaikurkaspalankiaureagavoįki-tas istorinėsmiesto širdies ,,sutvarkymo“idėjas.1987m.lapkričio13d.kalbėdamasDailininkųsąjungossuvažiavimeL.Šepe-tyspirmąkartąkaipoficialusasmuoviešaiiškėlė Žemutinės pilies atstatymo idėją,kuriaijau1988m.pavasarįpritarėirLKPCK biuras. Taip pasinaudojantA. Snieč-kauspatirtimi(Trakųpilis),kaipnaciona-linių simboliųmuliažais ramstyti sovietųvaldžią, buvo pakloti pamatai grandiozi-niam natūraliai susiklosčiusios istorinėsmiestoerdvėssudarkymoprojektui,kuriopadarinius matome šiandien.

30Daugiauapie tai žr.Streikus A.Sovietų režimopastangossužlugdytiLietuvoskrikštojubiliejausminė-jimą //Bažnyčios istorijos studijos. 2008, t. 1, p. 63–74.

126

Išvados

Nepaisant reokupacijos išvakarėsepatirtųnuostolių, Bažnyčia pirmaisiais sovietųvaldymo metais buvo vienas svarbiausiųLietuvos socialinio ir kultūrinio gyveni-mo sovietizavimo stabdžių. Tik penktojoir šeštojo dešimtmečių sandūroje sovietųrežimuipavykonukirstisvarbiausiusBaž-nyčiąsuvisuomenerišančiussaitus (reli-ginė literatūra, jaunimo religinis auklėji-mas,pasauliečiųdalyvavimas), tačiaunetir tokioje situacijoje Bažnyčia daugumailietuvių reprezentavo ne tik (tiek) religi-nes vertybes, bet ir (labiau) nacionalinius idealus. Po šia išorinės pagarbos skraisteslėpėsi didėjantis Bažnyčios skelbiamųtiesų nepažinimas ir abejingumas joms.Dėl ilgalaikės priespaudos ir izoliacijosnuo išorinio pasaulio ji užsisklendė kie-tame kiaute, patikimai saugojusiame nuo

totalitariniorežimoatakų,tačiaunepritai-kytame atviros visuomenės keliamiemsnaujiemsiššūkiams.

Kitavertus,iršiojenepalankiojeaugtiterpėje sugebėjo išlikti ir skleistis naujosgyvybėsdaigai, teikęvilčiųateičiai.Visųpirma, aštuntajame dešimtmetyje prasi-dėjęs naujas Bažnyčios pasipriešinimoetapas,įgijęstikinčiųjųteisiųsąjūdžiopa-vidalą, išugdė naują sąmoningų katalikųpasauliečių kartą.Antra, tikinčiųjų teisiųgynimas nebuvo vien kova už religijoslaisvę,betirugdėvisuomenėspilietinębeitautinę savimonę, kvestionavo asmenybęžlugdančios sovietinės moralės normas.Trečia,būtinybėsutelktijėgaspriešreligi-nęirtautinęsaviraiškąsunaikintisiekiantįrežimą Lietuvos katalikų bendruomeneipadėjo įveikti etnokonfesinį uždarumą irpasirengtitarpkultūriniamdialogui.


In spite of suffered lossies on the eve of the Soviet reoccupation the Catholic Church in Lithuania re-mained one of the most important actors that hin-dered sovietisation of the social and cultural life during thefirstyearsof theSoviet rule.Just in thebeginning of 1950’s the regime was able to cut off all ties connecting the Church with society (publication of religious literature, religious education of youth, involvement of lay people), but in spite of this the Church was representing further in the eyes of many Lithuanians not only religious contents, but also na-tionalvalues.Thismantleofsuperficial respecthi-ded lowering knowledge of the Church teaching and growing indifference towards it. Due to the long las-ting oppression and isolation from the outside world the Church retreated into a hard shell, which offered a reliable protection against attacks of the Soviet re-

ThE CAThoLIC ChuRCh IN LIThuNIA IN 1940-1990: BETWEEN REsIsTANCE AND ADApTATIoN

Arūnas streikusS u m m a r y

gime,buthardlyfitwhenfacingthechallengesofanopen society.

Nevertheless, even in these unfavourable condi- tions there managed to survive shots of a new life that led to cherish hopes for the future. Firstly, the new period of Church resistance in 1970’s, which has got the shape of believers rights movement, raised a new generation of conscious lay Catholics. Secon-dly, the defence of believers rights was not only the fightforreligiousliberty,butalsoraisedcivicaswellas national self-consciousness, questioned the norms of the Soviet ethics. Thirdly, the necessity to unit for-ces against the soviet regime, which was limiting the space of religious and national activities, helped to overcome etnoconfessional seclusion of Lithuanian Catholic community, thus opening the way for the inter-cultural dialogue.

127


LietuvOs tūkstantMetis: dvi atMestOs aLternatyvOs

alfredas Bumblauskas

Profesorius humanitarinių mokslų daktaras (hP)Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraTel. (8 5) 268 72 88El. paštas: [email protected]

Vietoj įvado: ar būta Lietuvos istorijoje kryžkelių?

Jei tūkstantmečio idėjos netraktuosimepaviršutiniškai – tik kaip „vardo jubilie-jaus“,turėsimeprisiminti,kadpasaulietinėtūkstantmečioidėjakylaiškrikščioniško-siostūkstantmečioidėjos.Millennium – tai slenkstis, ant kurio laukiama Visuotinio teismo1. Svarbu, kad Lietuvos Tūkstan-tmetis yra tiesiogiai susijęs su X–XI a.sandūroje kilusiumilenaristiniu sąjūdžiu,kurio atstovas ir yra Lietuvos atradėjasšv. Brunonas Bonifacijus. Taigi, ši idėjair teigia, kad ant tūkstantmečio slenksčiosvarbu apmąstyti, kas nuveikta, kas likonepadarytairkasgalėjobūtikitaip.

Taigi,arbūtaLietuvosistorijojekryž-kelių? „Šventinė“ Lietuvos istorijos lini-ja–tryskalendorinėsdatos:1253m.liepos

1PervisątūkstantįmetųpoKristausatgimėtiktaitie, „kuriemsbuvonukirstosgalvosdėl Jėzaus liudiji-mo“–būtent tik jiebus „Dievo irKristauskunigai irviešpataus su juo tūkstantįmetų“, ovisi kitimirusieji„neatgijo ikipasibaigiant tūkstančiuimetų“.Tūkstant-mečiogalebus trumpamišleistas iškalėjimoŠėtonas,kuris„išeissuvedžiotitautų,gyvenančiųketuriuoseže-mėskampuose“,irkaiptiktadaįvyksPasaulioTeismas,kurisirsuteiksgalimybęprisikeltiamžinamgyvenimuivisiems kitiems, įrašytiems į „gyvenimo knygą“. Žr.apr 20, 1–15.

6 d., 1918 m. vasario 16 d., 1990 m. kovo 11d.–tokiųkryžkeliųtarsineakcentuoja.Betvisdėltoprisiminkime–Mindaugąnetkaikurierimtiistorikailaikėžudiku,–va-dinasi, įsivaizdavo,kadvalstybėgalibūtikuriama kitaip. Vasario 16-osios aktas taip patgalėjobūtikitoks,nesmažumosradika-liospozicijos–nesisaistyti jokiaisryšiaissukitomisvalstybėmis–daugumagalėjoir nepriimti. Estų pavyzdys rodo, kad irKovo11-ojigalėjobūtikitokia,juolabiaukadturėjomesavo„žingsnispožingsnio“taktikosšalininkų.Irvisdėltošiomisdie-nomisšvenčiameirdžiaugiamės,kadnu-galėjomumsreikalingaalternatyva.

Tačiaukaiprisimenamakitakalendori-nė,tačiautragiškadiena–1940m.birže-lio15-oji,–pradedameklausti,okasbūtųbuvę, jeigu būtų iššauta? Juk svarstantbūtent tokį klausimą ir girdėti priekaištų1940-ųjųveikėjams.Sakoma–ne tikga-lėjo, bet ir turėjo iššauti (nors kažkodėlšiuose svarstymuose dažniausiai šneka-ma tikapiesimbolinį šūvį,užuot tyrus irsvarsčiusracionalųkariuomenėsvaidmenįvykdantikišiolmažaižinomąplaną„R“,pridengiant Vyriausybės pasitraukimą irapskritai egzilinėsVyriausybės sudarymo

128

galimybes). 1931 m. Kaišiadoryse buvoteisiamasJogaila,nuosprendispaskelbėjįišdaviku,nutekėjusiune tenkur reikia,osvarbiausia–kaipkraitį nusinešusiuvisąLietuvą. Laikant Jogailą už tai atsakinguaiškiai remtasi prielaida, kad jis turėjo irgalėjo pasielgti kitaip.Atvykęs į LietuvąžymusislenkųrežisieriusKrzysztofasZan-nussis, užuot kalbėjęs apie kiną, pasako:kodėldėlkazokijosatskilimonuoAbiejųTautų Respublikos (ATR) kaltinami tiklenkai– jūs, lietuviai, lygiai tiekpatkal-ti.Juokaisbandomeatsakyti–lenkai, jūsbuvotepasiglemžęUkrainą,oratifikuojantHadziačotaikossutartį,mesturėjometik-taitrečdalįbalsų.Atsakymasnerimtas,betklausimasištikrųjųyraapietai,kasateinaikišiandienosaktualijų.Betčiajauvertini-mųarnetteismosritis.„Objektyvūs“isto-rikairemiasiL.Rankėsteze,kadistorikasneteisia,otikaprašo,kaipištikrųjųbuvo,–nestiktaipirgalėjębūti.Antravertus,ži-nome,kadbetkokįfatalistinįobjektyvizmą,tiekistoriniomaterializmo,tiekidealistinioistorizmo forma, Johannas Gustavas Dro-ysenas yra pavadinęs „eunuchiniu objek-tyvizmu“. Juk, net atmetę istorinius nuos-prendžius,vistieksuprantame,kadVytautoheroizmointerpretacijavisųpirmaremiasiŽalgiriopergale, o šiospergalėsmastas irreikšmėįvertinamaįsivaizduojant,kasbūtųbuvę, jeiguŽalgiryjebūtųpralaimėta.Ly-giaitaippatalternatyviaimąstomaVorsklospralaimėjimą įvertinantkaip tragediją,ku-rios potenciali alternatyva–pergalė – ga-lėjopakeistiRytųEuroposistoriją.Daraiš-kesnispavyzdysyraneįvykusiVytautoka-rūnacija, į kurią sudėtosviltys tarpukariubuvopavertusiosTautos švente numatytąneįvykusios karūnacijos dieną 1430-ai-siais–Rugsėjo8-ąją.

Vadinasi,savaimeapieviskąmąstomeirvertiname alternatyviai, nors paprastai ma-noma,kadklausimokėlimas„kasbūtų,jei-gubūtų“yraspekuliacija,neleistinarimtamistorikui,privalančiamskaitytistiksuįvy-kusiais faktais.ŠiandienžymusisvokiečiųistorikasAleksanderis Demandtas apgynėnetikklausimą„kasbūtų,jeigubūtų“,betirapskritaisuformulavoidėją,kadalterna-tyvus mąstymas, galimybės ir tikimybėskategorijos yra istoriko darbo pamatas. al-ternatyviai mąsto kiekvienas veikiantis iristorijąsiekiantissuprastižmogus–irnetiknuteisdamas ar išteisindamas istorijos vei-kėjus,betirieškodamasistoriniųreiškiniųpriežasčiųhierarchijos.AnotDemandto,jeivartoji tokias sąvokas kaip „ketinimas“ ir„pasisekimas“,„proga“ir„bandymas“,„ri-zika“ir„pavojus“,visadaskaitaisisugali-mybėmisirtikimybėmis,kuriasreikiaįver-tinti2. Istorikus, kurie vengia su alternatyviu mąstymususijusiosintelektualinėsrizikos,Demandtasyrapavadinęs išReformacijoslaikų ateinančia sąvoka – „nikodemistais“(taipvadinti reformacijaiprijaučiantys, ta-čiauįkatalikųbažnyčiąeinantysžmonės).Tuo tarsi norima pasakyti – istorikas, kaip ir betkurisnormalusžmogus,gyvenimemąs-toalternatyviai,tačiaujeipritariaoficialia-jai „istorijos bažnyčiai“, kuri, rašant apiepraeitį, neleidžia kelti alternatyvių klausi-mų, jis–„dviveidis“.Tokiemsistorikams,anotDemandto, turi užtekti archyvavimo,registravimoirtipizacijos.Jomanymu,ap-siribojimas objektyvistiniu faktų kaupimuyra vertas pagarbos, tačiau to šalininkai

2 Demandt A. Ungeschehene Geschichte. Göttin-Ungeschehene Geschichte. Göttin-gen, 1986, p. 39: „Wervon„Absicht“und„Erfolg“,von„Gelegenheit“ und „Versuch“, von „Risiko“und „Ge-fahr“spricht,rechnetmitMölgichkemundWahrschin-ölgichkem und Wahrschin-lichem,dasesabzuschätzengilt.“

129

neturi trukdytikitiems iškeltą istorinęme-džiagą pertvarkyti į mąstymo konstrukci-jas. antikvarinis pasitenkinimas atskirais įvykiaisišsemiatikvienąistorijosinteresųsritį–kitaapimaįvykiųreikšmęirprasmę.Demandtas klausia: „Argi susidomėjimasistorijanesiremiajausmu,kadviskasgalėjobūtikitaip?Tikdėltomesgalimekeltiklau-simą,kodėlįvykotaip,onekitaip.Tiktaileidžiasukritikuotirėksnius,kurietvirtina,kadįvykstaip,kaipjienumato.Jeiguisto-rija gali apskritai ko nors pamokyti, tai tik šiuobūdu.“3 Įvisuspriekaištus,kadalter-natyvios istorijos klausimai yra „nemoks-liški“, Demandtas atsako: moksliškumas–tainetekstožanras,opastangossuprastiistoriją.

Mes griežtai nekelsime klausimo, kasbūtų buvę, jei 1792 m. liepos 23-iąją ir1921m. gruodžio 24-ąją būtų laimėjusiosaiškiaižinomoskitosalternatyvos.Mestikkonstatuosimetai,kąžinošiuoslaikotarpiustiriantysistorikai.Tačiaumumssvarbiausiabus, kodėl net XVIII a. pabaigą tiriantysspecialistai žino pirmąją datą, bet nežinoantrosios, ir atvirkščiai. Paklauskime jų –taip,kaipistorikųklausėR.J.Colingwoo-dasdėl„žirkliųirklijų“metodo,–padėkiterankąantširdiesirpasakykite,artikraiži-nojotešiasdatas,ojeinežinojote–kodėl?Manytume,kadšiasabidatassiejatai,kadjosabiyrapodukartusatmestos–pirmąkartąrealiai–likimodeiviųMoirų,oantrąkartą–istorijosiratmintiesdeiviųKlėjoirMnemosinės.Antravertus,prisiminusšiasdatas,kilsklausimas,kaipmūsųistoriogra-fijojeiristorinėjekultūrojeyrasuvokiamasLDKirmoderniųjųlaikųLietuvosistorijosryšys.

3 Demandt A. Ungeschehene Geschichte. Göttin-Ungeschehene Geschichte. Göttin-gen, 1986, p. 39.

Taigi, 1792 m. liepos 23-iosios ir 1921 m. gruodžio24-osiosdatųapmąstymas,įverti-nantLietuvosistorijosistoriografijosbūklę,ir yra šio teksto tikslas.

2. Vietoj problemos formulavimo: istorinės atminties vaizdinių paradoksai

Viena iš svarbiausių lietuviųdidžiojo isto-rinionaratyvotemųyratautinisatgimimasarba atbudimas. Jei atbudome XIX a., taikažkada–nuokrikšto(SimonasDaukantas),nuoVytautomirties(Maironis),nuoLiubli-no unijos (Adolfas Šapoka) – užmigome,ir šį užmigimą pavadinome „lenkmečiu“.TautanemiegojoGedimino,MargirioirAl-girdo,Kęstučio,Birutės irVytauto laikais.Nuotadapradedamesnūsti,vėlaiužmingatikSteponasBatoras,ovienosakiesneuž-merkęlikotikMikalojusDaukša,Konstan-tinasSirvydasirdarvienaskitas.Jeikažka-daužmigome,taikasvyko,kolmiegojome?JeiguprabudęatradomeišpuoštąbarokinįarklasicistinįVilnių,taikasjįišpuošė?Lenkaisako, kad jie. Vieni lietuviai klausia, o kas jūsų, lenkai,prašė taidaryti,kiti– staigiaiprisimenavokiečiųkilmėsVilniausliutero-nųbendruomenėsnarįJonąKristupąGlau-bitzą. Bet juk užsakovų klausimas (kamdirboGlaubitzas–lenkamsarlietuviams?)ir šiuo atveju lieka, juo labiau kad pagal ne kartąkartotąversijąmiegojomeirpoBaro-ko–jukirXIXa.toliautęsėsi„lenkmetis“.TadaveikęTadasKosciuška,AdomasMic-kevičius, Emilija Pliaterytė ir ZigmantasSierakauskas, kovoję prieš Jekateriną II irMuravjovąKoriką, kas jie tokie – svetimiarnemiegančios išimtys?Jie–„nudžiūvu-si tautos šaka“, kaip buvo įvardyti Lietu-vos lenkmečioepochosveikėjaiAtbudimo

130

epochoje arba, kaip kartais šiandien sakoma –kovojępriešlietuvybėsarchitektąMurav-jovąKoriką,arpriešingai–žmonės,vedęįšviesų1918-ųjųrytojų,užkąjiemsstatomipaminklaiirjųvardaispavadinamosgatvės?Jeipripažįstame,kadLietuvosbajorijanu-tautėjoirvirto„nudžiūvusiašaka“,taitadakeltinasklausimas:sukuo1920m.buvoJó-zefoPilsudskioautoritetasTadasKosciuškairkitišiostradicijosžmonės–suPilsudskiuarpriešPilsudskį?Jeisakome,kadirXIXa.miegojome, tai 1920 m. Vilnius pilnas „nu-džiūvusių šakų“–ką su jomisdaryti?Pa-laukti20metų,koliššluosStalinas?Atlietu-vinti,suvarantLietuvoslenkusį„gamtinėslietuvybės“modelį?

Tačiau gal nemiegojome nei XVII–XVIII a., nei perXIX a. sukilimus – jiemūsųsukilimaipriešMuravjovą,otie,ku-rieskelbėsi,kadatbudo,–yranevisilietu-viai,otikdalisjų–suvalkiečiaiaržemai-čiai („lietuvysai“,kaipnelabaidraugiškaijuosšiandienvadinaįLietuvosvardąpre-tenduojantysnedraugai)?Tačiaujeinemie-gojome,tainemiegančiųbuvoir1920-ųjųVilniuje.Jeitaip,taijiemūsiškiai,suku-riais reikia susikalbėti,nors jie irkalbėjolenkiškai. Taigi, miegojome ar nemiegojo-me,reikėjoatbustiarnereikėjo?

Konstatuokime:kolektyvinės istorinėsatmintiespožiūriuLietuvayraparadoksa-lausmąstymošalis–jisugebavienumetumąstytiremdamasidviemvienaskitąnei-giančiaisįvaizdžiais,kuriųištakosirskir-tis yra tautinio atgimimo ir Lietuvos Res-publikoskūrimosiepochoje.PrieštaringasšiosepochossantykissuLDKjauturiso-lidžią istoriografiją4 ir šį prieštaringumą

4NurodysimevisųpirmaRaimundoLopatosteks-tus: Lopata R. Lietuvių inteligentijos politinė veikla1914–1915metais//Lietuviųatgimimoistorijosstudi-

simbolizuoja jau vien tai, kad Lietuva iršiandiengyvenasuišLDKateinančiuVy-čiuirLDKheraldinestradicijasnutrauku-sia Trispalve5.Tačiaukaiptadasušiuone-nuoseklumu galima pretenduoti įVilnių?Tiktai guodžiantisKonstantinoBalmontožodžiais:„Atėjęlenkairadotenpirmykštęlietuvišką pilaitę. Lenkų triūsas išdailinoir papuošė tą miestą. Ką nors papuošęs,tuįgauniteisęį tai,kąpapuošei?Manau,kad ne.“6 Tačiau šios paguodos nenorėjosuteiktilenkai,pirmiejipradėjępretenduo-ti įVilnių7. Buvo piktinamasi Pilsudskio 1919m. balandžio 22 d. kreipimusiVil-niuje į buvusios LDK gyventojus8. Tuo kreipimusiPilsudskispripažino,kadLDKir jossostinėVilniusyraneLenkija.Hy-manso projekto svarstymo metu kai kurie

jos. Vilnius, 1991, t. 2, p. 231–251; Lopata R.Lietuviųpolitinių centrų sąveika 1915–1916metais //Ten pat,p. 253–269; Lopata R. antanas Viskantas ir bandy-mas atkurti LDK // Lietuvių atgimimo istorijos studi-jos. Vilnius, 1994, t. 7, p. 331–340; Lopata R. „Tipas apskritai labaidar įtariamas,bet reikalingas“:BaronasFriedrichas von der Roppas ir Lietuvos valstybingumo atkūrimoplanai//Lietuviųatgimimoistorijosstudijos.Vilnius, 1996, t. 8, p. 321–350; Lopata R. Lietuvos valstybingumo raida1914–1918metais //Lietuvių at-gimimo istorijos studijos. Vilnius, 1996, t. 9; Lopata R. AntrasisTautųpavasarisirMykoloRömerioLDKatkū-rimokoncepcija//Lietuviųatgimimoistorijosstudijos.Vilnius, 1996, t. 13, p. 46–53.

5 Žr.MstislavoDobužinskio argumentaciją, kuriaremdamasi Lietuva 1940 m. buvo pasiruošusi keisti Trispalvę: Kavaliauskas V. Pakeisti Lietuvos vėliavąsukliudė tik… okupacija // Veidas. 2000, liepos 27,p. 36–37.

6 Cit. pagal Venclova T. Vilniaus vardai. Vilnius, 2006, p. 221.

7 Vilnijos lenkų visų politinių pakraipų atstovai1917m.gegužės25d.laiškeVokietijoskancleriuirašė,kad„lietuviai,nežiūrintjųvardo,neturidaugiauteisėsįLietuvą,kaiplenkaiarbagudai“–Prazauskas A. Vil-niaus krašto problema (etnopolitiniai ir tarptautiniai as-pektai)//Darbaiirdienos.Kaunas,2004,t.40,p.11.

8 Prazauskas A. Vilniaus krašto problema…, p. 12; Łossowski P. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920.Warszawa,1966,s.76.

131

lenkų ideologai teigė, kadLietuvos vals-tybėneturiniekobendrasuLDK,VilniusbuvoLDKsostinė,betniekada–lietuviųtautos9. Lietuviams užuojautos nenorėjosuteikti net ir baltarusiai10, kaip ir lenkai manę, kad nėra jokio LDK ir LietuvosRespublikosryšio,ojeiiryra–LDKbuvolygiaitiekpatbaltarusiųvalstybėsujųraš-tija,oVilniusXXa.pradžiojeyraetnogra-finėsebaltarusių11žemėse.

Tiesa, prieštaringumu negalima apkal-tinti nuoseklų atsakymą į šį klausimą tu-rinčių šiandieninių neopagonių baltofilųirantikatalikų–jiemsištikrųjųvėlyvasisVilniussujėzuitais,universitetuirbarokuyranelietuviųkultūra,lietuviųkultūrąnuosulenkėjimoišgelbėjoJekaterinaIIirMu-ravjovas Korikas12. Paprastai Muravjovą

9„DzisiejszePaństwolitewskieniemanicwspól-nego z dawnem Wielkiem Księstwem Litewskiem“,„Wilno było stolicąWielkiegoKsięstwa Litewskiego,nigdyzaśstolicąnarodulitewskiego“–OWilno.Me-morjałdelegacjipolskiejprzedłożonykonferencjibruk-selskiej.Lwów,1921,s.13.

10 Мазько Эдуард А. Tautinio sąmonėjimo irvalstybingumo link (Vilnius ideologinėse baltarusiųkoncepcijose) // Darbai ir dienos. 2004, Nr. 40, p. 289: „Visos Baltarusijos politinės partijos vienareikšmiškaitraktavo,kadVilnius irVilniauskraštasyrabaltarusiųetnografinės žemės. Todėl visiškai suprantama, kodėlBaltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) Rada 1918 m. kovo25d.IIINuostatiniuraštuVilniųirVilniauskraštąprijungėprieBaltarusijosvalstybės.“

11 Žr. žemėlapį: Этнографическая карта бело-русскогоплеменисоставл.в1903г.//Карский Е. Ф. Белорусы. Введение в изучение языка и народнойсловесности.Варшава,1903,т.I.

12Tokiaiistorijossampratainuosekliai„šiurpąke-lia“irJogaila,ir„amoraliausiasvisųlaikųLietuvosisto-rijosveikėjasMindaugas,Lietuva,pagaltokiąsampratą,apskritaiyraatsiradusi„kilniuLeninogestu“,ošiandienji beatodairiškai „lenda“ kiekvienam vakariečiui, kąrodo irViljamso istorija, ir žeminančios Lietuvos na-rystėsEuroposSąjungojesąlygosetc.–Šarkanas G. ar JekaterinairMuravjovasišgelbėjoLietuvą?Prieigaperinternetą:http://www.lietuviais.lt/pirmoji-versija/ar-Je-katerina-ir-Muravjovas-isgelbejo-Lietuva.php [žiūrėta2009m.birželio15d.].

Koriką siejame su didžiausiomis repre-sijomis,o žymus lenkų istorikasFeliksasKoneczny jo politiką laikė Lietuvos su-lenkėjimopriežastimi–daliskatalikiškosvisuomenėsdėl represijų šliejosi prie sti-presnės besiformuojančios moderniosioslenkųnacijos13.Taigi,tradicinėlietuvybėssamprata yra tiesiogiai susijusi su prorusiš-kapolitinelaikysena,tačiauniekobendraneturi su šiuolaikiniu istorijos mokslu, ne-randančiu jokios „lietuvybės Atlantidos“epochoje,kurią„atbudino“JonasBasana-vičiussuMaironiu.VisdėltošisnuoseklusXVI–XVIIIa.LDKirVilniauspaveldoat-sisakymas aiškiausiai kildintinas iš kunigo JuozoTumo-Vaižgantosuformuoto„gam-tinio“ lietuvybės modelio.Anot tyrinėto-jų14, – tai gelminis psichinės ir kūniškosprigimtiesarchetipas,kuriokultūrairisto-rija negali pakeisti; tautinio atgimimo metu kaip tik šis prototipas ar archetipas iš nau-joiškylapropaviršineskultūrinesapnašas.LDKtradicijospriklausomybėsklausimasšiaipozicijainėraaktualus:kultūra išes-mės neveikė lietuvių tautinio natūralaus,„laukinio“prototipo,kuris, sveikas irkū-rybingas, atgimsta pagal gamtinio proce-so logiką. Laikydamasis šios pozicijos,Vaižgantas apie 1918–1920m. rašytuosetekstuose atsisako irVilniaus, lenkakalbęVilniaus visuomenę apibūdindamas taip:„Et,girdi,kątokiątautosgangrenąbeėmusatgal, velik visai juo nusikratyti. ar tas vie-

13 Koneczny F.PolskieLogosiEthos:Rozstrząsa-Rozstrząsa-nieoznaczeniuiceluPolski.Poznan,Warszawa,1921,t. 2, s. 122–140.

14 Kvietkauskas M.Tapatybėsvirsmoistorija:Vaiž-ganto Pragiedruliaiir1918–1920m.konfliktasdėlVil-niaus //Literatūra. 2006,Nr. 48 (5), p. 82-83.Žr. darV.Žaltauskaitė.ApielietuvybėsidėjąkunigoJuozoTu-mo-Vaižgantopažiūrose.Iki1904metų//Lietuviųatgi-mimo istorijos studijos. Vilnius, 1996, t. 8, p. 248–260.

132

nasmiestas–valstybėssveikatairišgany-mas?Bene[reikia]„širdies“,iškuriosvisaišaliai teka svetimas, dirbtinis, ne tos šalies gamtoskraujasirtegaminajaianemiją,kolnepabaigsvisiškaiužnuodyti!“15

Visiškai priešingą koncepciją pateikėtuopačiumetuVilniujeveikęsnuoseklusLDKatkūrimošalininkas,taippatkunigasAntanas Viskantas. Jis lenkakalbę Lietu-vosbajorijąvadinone„nudžiūvusiatautosšaka“,o„senalietuviais“,irmanė,kadbū-tina siekti „jaunalietuviško ir senalietuviš-kojudėjimųsutaikinimo“16. Tam jis Švei-carijojePirmojopasauliniokarometukūrėįvairiasorganizacijas,įkuriassiekėįtrauk-tibuvusiosLDKaristokratijosirbajorijosatstovus,savoprojektuosematėvisąbuvu-siąATRerdvę irnet siūlė įsteigtiStudijųdraugiją,kuriąsudarytųbuvusiosvalstybėstautųatstovaiir,pasitelkęnepriklausomusekspertus, ieškotų teisingų delimitacijosprincipų.ĮVilniųgrįžo1919m.pabaigoje,kūrėDidžiosiosnepriklausomosLietuvosatkūrimo partiją ir pradėjo leisti lenkų irlietuvių kalbomis „Suvienytąją Lietuvą“.Tendėstė1772m.Lietuvos,t.y.LDK,at-gaivinimokoncepciją.

Viskantui nepavyko. Akivaizdu, kadnugalėjoVaižgantojaunalietuviškapozici-jairpridurtume–Daukanto,Basanavičiausir Maironio „užmigimo-atbudimo“ kon-cepcija.Tačiau tikKaune.VilniujepirmužvilgsniunugalėjosenalietuviaiirPilsuds-kis.Šissakė:lietuviusreikiapastatytipriešfaktą,neskitaipnesusitarsime.Pilsudskionuomone,„lietuviai leisis įtikinami irpa-lenkiaminetiekargumentais,kiekįvykdy-

15 Cit. pagal: Kvietkauskas M. Op. cit., p. 82.16 Žr. Lopata R. antanas Viskantas ir bandymas

atkurtiLDK//Lietuviųatgimimoistorijosstudijos.Vil-nius, 1994, t. 7, p. 331–340.

taisfaktais“–taigipirmiausiaDidžiosiosKunigaikštystės sostinės užėmimu17. Tai jaunalietuviuspagrįstaidarlabiauįžeidė–bendrausimenesuįvykusiufaktu–Vilniu-mi,osuVaršuva.Tačiau,dargiliaužvel-giant, Vilniaus neteko ne tik jaunalietuviai, betirsenalietuviai–pastariejipralaimėjolenkųtautininkų,vadinamųjųendekų,su-formuotai pozicijai. Varšuvoje endekųlaikraštyjebuvo teigiama–kamžaisti suVidurio Lietuvos sąvoka, suprask, Lietu-vosvardasįžeidžiadoruslenkus:„Įsakytinekenčiantiems lietuviškumo vilniečiamsnors ir laikinai vadintis lietuviais tolygu paminti jų lenkišką dvasią, o priklijuotasepitetas„vidurio“pasmerkiajuosnepelny-taipajuokai.“18Tiesąsakant, tokiospozi-cijoslaikėsiirAšmenosbajorasLiucijanasŻeligowskis, tuo patvirtindamas, kad jis su J. Pilsudskiu tik manipuliavo Lietuvos vardu. Jie šiuo požiūriu yra ne Lietuvosokupantai,oLietuvosidėjosatsisakytojai,šiurkščiau tariant, išdavikai. Nuosekliaisenalietuvių poziciją gynusieji pyko antlenkųErelio, tačiau irpatysnevisidrįsosieti save su Lietuvos vardu, o vadino save „kraštiečiais“.Šiandienįžvalguslenkųty-rinėtojasKrzysztofasBuchowskispamato„Vidurio Lietuvą“ iš kelių perspektyvų.Vienas iš svarbiausių „Vidurio Lietuvos“irkraštiečiųvadovųWitoldasAbramowic-ziusjautuometukonfliktavosuVaršuva,kalbėdamasapie„silpnąlietuviškąVytįirplėšrųBaltąjįErelį“,–Lenkija,anotjo,iš-kreipėpirminęVidurioLietuvosidėją,nesgaliausiaipadarėpaprastąprijungimąprie

17 Suleja W. Lietuva Józefo Piłsudskio politinėjemintyje // Darbai ir dienos. 2004, t. 40, p. 65.

18 Wojdyło W.Įnirtęsnykštukas(tautiniųdemokra-tų politinės pažiūros) //Darbai ir dienos, 2004, t. 40,p. 141.

133

Lenkijos. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kadželigovskiada išvirs į visuotinį Lietuvossteigiamojosusirinkimosušaukimą,orin-kimai vyks visoje Lietuvoje ir su tuo sutiks Kaunas19.Naivu, bet ir praėjus daugeliuimetųW.Abramowiczius buvo įsitikinęs,kad Vidurio Lietuvos kūrėjai pirmiausiasiekėatkurtinepriklausomą,daugiatautęirstipriąLietuvą.Deja,Kaunopožiūris, at-seit,šiąkoncepcijąsužlugdęs,nesLietuvaneatsakingaisiekusisukurtiegoistišką,sil-pnątautinęvalstybę20.

Tiesa, ir po prijungimo prie Lenkijos Vilniuje buvo prisimenamos LDK tradi-cijos.Tačiaudaugiaukaipunijinėsvalsty-bėsdalis–nuoLiublinounijosirSteponoBatoro. Taigi, nuo ten, kur nuosekliai pa-baigdavoatminti„užmigimo“koncepcijosšalininkaiKaune – ikiVytauto, geriausiuatveju iki Stepono Batoro. Taigi, buvo pa-sidalytanetLDKatmintis.LiūdnaižiūrėjoįLDKpaveldoirVilniauserdvėsdalybasvienas nuosekliausių „kraštiečių“ JózefasMackiewiczius, formulavęs „peizažopat- riotizmo“sampratą.1940m.jisrašė:„Visistengiasi kuo didesnį gabalą pasigriebti,betvisumosniekamnereikia.“21Lietuviųpusėje likęs Viskantas, apie 1930-uosiusmetuspaklaustas,kaipmanėišspręstikal-bųklausimą,atsakė–„tikkantoninėtrijųkalbų(lietuvių,lenkų,gudų)Lietuva,ku-riai jos geopolitinė padėtis – pavojingadidžiųjų rusų ir vokiečių nacijų sandūra

19 Buchowski K.Realizuojantfederacijosidėją(Vi-durioLietuvosgenezė.Kitokiaversija)//Darbaiirdie-nos. 2004, t. 40, p. 134–135.

20 Ten pat.21 J.Mackiewicziausmintis išknygos„Prawdaw

oczynie kole“ (parašyta 1942m., bet tik 2002m. iš-leista) pateikta Malinauskas J. JuozapasMackevičius(JózefMackiewicz)–vilnietis,nemėgęsXXamžiaus//NaujasisŽidinys-Aidai.2007,Nr.8–9,p.373.

diktuoja dėtis į sąjungą su Lenkija“22. O nugalėjusiam Vaižganto Lietuvos įvaiz-džiui Vilnius buvo svetimas, todėl jo irnereikėjo1921m.gruodžio24-ąją.Šiamįvaizdžiui nereikėjo ir vėlyvosios LDK,todėljaibuvoneaktualiir1792m.liepos23-ioji.

Eikimepriešiųdatų.Betvisąlaikąpri-siminkime,kadžvilgsnis tiek į jas, tiek įbeveikvisąLietuvosistorijąpriklausonuopasirinktosoptikos–VaižgantoarViskan-to.Kadbūtųaiškiaušįtekstąskaitantiemsneistorikams, nusimanantiems tik apie da-bartieskultūrą,performuluočiau– taiyramanobičiuliųPetroRepšioirSigitoGedos„amžinoslietuvybės“beiTomoVenclovos„kosmopolitinio“žvilgsnioįlietuvybęop-tikos. Bent jauman pačiam, dirbant priešio teksto, alternatyvi istorijos samprata padėjogeriausuprastišiųmūsųšiandienosiškilių žmonių kūrybos šerdis.Vaižganti-nė lietuvybės samprata yra labai stipriaipaveikusi iškilius XX a. antrosios pusėsmenininkus, kuriems, Sigito Gedos prisi-pažinimu, Gudavičius vykdė „revoliucijągalvose“,oRepšysvienumetuprieštaravoir net tarstelėjo, kad pagal tokią istorijossampratąjisniekonebūtųsukūręs.Būtų–jo sukurtimedaliai, antepediumasVarniųkatedroje rodo, kad menas sukuriamas ir pagaleurocentrinįkrikščioniškąjįistorijosmodelį. Tačiau reikia pripažinti, kad abišios optikos konstruoja Lietuvos veidus irabijosyrapastarųjųdviejųšimtųmetųLietuvos istorijos versijos. Integralios ir neselektyviosistorijospožiūriu,racijabusįžvelgta Tomo Venclovos pusėje, kuris1997-aisiaispaskelbėtekstą„Prarastooru-mobeieškant“– jamedemandtinedvasia

22Žr.Lopata R. antanas Viskantas..., p. 340.

134

buvoteigiama:„išspręstiVilniausklausimątikriausiaibuvogalimataikingubūdu,bettasšansasbuvoprarastas“,irtoliau–„is-toriškaiVilniaus klausimas buvo išspręs-tas ne pagalHymanso projektą, o kitaip,žymiai sunkesniu ir skaudesniu keliu“23. BetVenclovaapieVilniųrašoištolo–išYale’io,oRepšysnetikamžinąjąlietuviųpaprotiją kaip kokį vaižgantinį želmenįfreskoje„Metųlaikai“,betirgrafikosciklą„SenasisVilnius“piešiaVilniuje,nenorė-damaspatikėti, kadVilnius – ne vien tikjo, o ir senalietuviųbei kitųVilniaus au-tochtonų.Tikdabarirjampranešame,kadbūta1792m. liepos23-iosios ir1921m.gruodžio24-osios alternatyvų, verčiančiųpermąstytitradiciniusLietuvosirlietuvy-bėsvaizdinius.

3. 1792 m. liepos 23-ioji

1792 m. liepos 23 d. Varšuvoje Lenkijos–Lietuvos valstybės (LLV) valdovas Sta-nislovas augustas Poniatovskis (toliau – SAP’as) posėdžiavo su dvylika (po šešisnuoLenkijosirLietuvos)dignitorių–mi-nistrų24. SAP’as laikėsi pozicijos, kadRusijos armijai, stovinčiai prieVaršuvos,priešintis nebereikia, reikia priimti liepos 21d. iš Jekaterinos II gautą notą. Septy-ni ministrai palaikė karalių, penki buvoprieš,siūlydamipriešintisirtoliauderėtis,siekiantkuopalankesniųsąlygųvalstybei.Kiekybiškaitai–nepaprastaimažapersva-ra,irtokiosnebūtųbuvę,jeinetikėtaivie-nasišvadinamosiosPatriotųpartijosvadųHugoKollontajusnebūtųparėmęsvaldovopozicijos.

23 Venclova T.Prarastoorumobeieškant//Kultūrosbarai. 1997, Nr. 8/9, p. 7–8.

24 Łojek J. Geneza iobalenieKonstytucji3Maja.Lublin, 1986, s. 411–413.

XX a. Lenkijos istoriografijoje susi-taikėliška SAP’o pozicija yra nuosekliaiir metodiškai pasmerkta. Šis vertinimas yraparemtassolidžiausiaisdarXXa.pra-džioje atliktais A. Wolanskio tyrimais25, pagalkuriuosLLVpriešinimosigalimybės1792m.gegužės–lieposkaresuRusijatoligražu nebuvo išsemtos. Tiesa, akivaizdipersvara buvo Rusijos pusėje – Lietuvosir Ukrainos frontuose ji turėjo 98 tūkst.karių, o Lenkijos–Lietuvos kariuomenėjejųbuvo55–56tūkst.26,tačiautraukdamasilinkVaršuvosjinepatyrėdidesniųnuosto-liųirčiaturėjodardaugiaukaip40tūkst.karių27.JeigukalbėtumeatskiraiapieLDKkariuomenę, ji turėjo daug problemų sukaro vadais (kitaip nei Lenkijos kariuo-menėUkrainoje,kuriaivadovavoJuzefasPoniatovskis), nebuvo iki galo pasiruošusi karui,tačiauvisdėltopasipriešinotiekprieMiro,tiekBrastojeirtaippatbedidesniųnuostolių atsitraukė prie Varšuvos. Iš 72pabūklų ji buvo praradusi tik 7, tačiau iriššovusibuvotiktai714užtaisų,oatsargo-jejųbuvolikę757628.

O prie Varšuvos viską lėmė SAP’opozicija,kuris taip irnepasirodė fronte irneišnaudojo visuotinės mobilizacijos irmiestiečiųmilicijossuformavimogalimy-bės.O ir iki to jo pozicija buvo daugiaunegu keista. Pavyzdžiui, LDK kariuome-nėsvadu,prasidėjuskarui,jisnetikėtaipa-skyrėsvetimšalįLiudvikąViurtembergietį(iki tol garsėjusį tik audringu asmeniniugyvenimu).Negabiųkarovadųbūtaviso-

25Žr.:Wolański A. [T. Soplica]. Wojna polsko-ro-syjska1792r.,t.1:Kampanijakoronna.Kraków,1906;Wolanski A. Wojnapolsko-rosyjska1792r.,t.2:Kam-panialitewska.Poznań,1922.

26 Łojek J. Op. cit., p. 299.27 Ten pat, p. 306. 28 Ten pat, p. 299.

135

se kariuomenėse, ne išimtis ir čia, tačiaupaaiškėjo,kadjispaprasčiausiasišdavikas.BuvoperimtijolaiškaiįBerlyną,kuriuosejisprašėpraneštirusamsapiesavolojalu-mąJekaterinai,todėlspecialiainekoncen-truojąsLDKkariuomenėsgynybai.TačiauSAP’as,užuotatidavęsgeneroląkariniamtribunolui, jį paleido su visais išdavystęliudijančiaislaiškaisįPrūsiją.

Šiandieninė lenkų istoriografija pui-kiaiparodovisiškąSAP’obejėgiškumąirnenorąkariauti–siektatikapeliuoti įJe-katerinos II širdį.Lietuvospusė1792m.liepos23d.posėdyjepasirodėnetgarbin-giauneiLenkijos–išpenkiųbalsų,pasi-sakiusiųužpriešinimąsi,3buvoLietuvos:LDKdidysismaršalkaIgnacijusPotockis,LDKrūmųmaršalkaStanislovasSoltanasir LLV Seimo lietuviškosios pusės mar-šalkaKazimierasNestorasSapiega.Taigi,situacija akivaizdžiai savo dramatiškumuprimena mums 1940 m. birželio 14–15naktiesLietuvosvyriausybėsposėdį,apiekurįšiandienjaunemažaižinome.Oapielemtingąjį1792m.posėdįlietuviųatmin-tyjeiristoriografijojebeveikikipatšiol–nieko29.

Kodėl?Todėl,kadlietuviųistoriografi-jojeLDKyrapalaidotajeinenuoLiubli-no unijos, tai tikrai 1791-aisiais30, o jei ir

29Plg.:Lietuvos istorija.Red.A.Šapoka.Kaunas1936, p. 436.

30PrieštaringosyrašiuopožiūriuAdolfoŠapokosidėjos.Vienavertus,jislabaisureikšminoKonstitucijo-jeLietuvosvardonepaminėjimąirklaidingaiteigė,kadLietuvosbajorija,,gegužės3d.konstituciją,spalių20d.įstatymą irbendrųjųkomisijų įkūrimąsutikovisdėltonepalankiai“(Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Kaunas, 1938, p. 302).Antra vertus,ten pat jis pripažino, kad „Konstitucija savarankiškaiLietuvos organizacijai kelio neužkirto, jos expressisverbisnepaneigė“(tenpat,p.295.).ŠiąidėjąA.Šapokadar išplėtojo vėlesniame tekste, kuriame sureikšmino1791m.spalio20-osiosdokumentąirteigė,kad,,Lie-

gyva, tai Lietuvos valstybingumo išlikimo alternatyva matoma kitoje fronto pusė-je–taigi,liepos23-iosiosposėdyjeposė- džiaujasvetimi.TodėlbendriausiameLie-tuvos istorijos vaizdinyje pasitenkinama1795-aisiais,kaipgalutiniuLDKpabaigosįvykiu. Tiesa, paradoksaliai pakankamaižinomas yra 1794m. sukilimas, bet tarsigriežčiau ir tiksliau nepasakant, prieš kąir už ką sukiloTadasKosciuška ir Jokū-bas Jasinskis. Tai lyg ir sukilimas prieš Rusiją – tarsi LLV nebebūtų – pradėjęsXIXa.–1831ir1863m.–sukilimųgran-dinę. Bet juk LLV tebėra.Tad jei Rusijapriešas,jeiTadasKosciuškakariaujapriešją – tai turėtų vadintis karu, bet ne suki-limu. Jei tai sukilimas, vadinasi, sukilta prieš savo valstybę, o jei taip, tai sukiltapriešSAP’ą, kuris būtent 1792m. liepos23d.atsimetėnuo1791m.Gegužės3-io-sioskonstitucijos.Vadinasi,sukilimas–užGegužės3-iosioskonstituciją.SAP’asvė-liau aiškino, kad jis atsimetė nuo konsti-tucijos siekdamas išgelbėti valstybę nuonaujo padalijimo.Neišgelbėjo – 1793-ai-siaisįvykdytasantrasispadalijimas.

Niekas neabejoja, kad 1792 m. LLV būtų pralaimėjusi karą. Bet pralaimėtaskaras nereiškia, kad pralaimėta valstybė.Šiandien,regis,visiškaipagrįstaiAleksan-dro Demandto dvasia galima kelti klausi-mą, kas būtų buvę, jeigu būtų nuspręstapriešintis.Pralaimėjusikarąvalstybėbūtų

tuvosatstovaipasiekėtai,kobuvoLietuvasiekusiper200suviršumbendrojosuLenkijasugyvenimometų“(Šapoka A.DidysisVaršuvosreformųseimas//Lietuviųenciklopedija. Boston, 1954, t. 4, p. 515). apie prieš-taravimus A. Šapokos koncepcijoje žr.: Jurgaitis R., Šmigelskytė�Stukienė R. Ketverių metų Seimo epochaadolfo Šapokos tyrimuose // adolfas Šapoka. Raštai, t.2:LietuvaReformųseimometu.Iki1791m.gegužės3 d. konstitucijos, p. 29–36.

136

buvusi apkarpyta ir gal dar ne kartą, betbūtų išlikusi. Šiandien Lietuvos istori-ja būtų kitokia. Ryžtingai besipriešinantivalstybėparodo,kadjiyraistorinissubjek-tas – Suomijos pasipriešinimas Žiemoskaretuo,regis,įtikinonetStaliną.OLLVnesipriešinimas, nulemtas SAP’o pozici-jos,tikvaizdžiaiparodėtai,dėlkošaipėsiApšvietos epochos veikėjai, nematydamiLLV raidos perspektyvos. Taigi, 1795-ieji yravisųpirmaSAP’ofiasko,oį tainuo-sekliai vedė visa jo ankstesnė biografijairasmenssavybės.Norėdamasįsitvirtintivaldžioje, jis žaidė suRusija, bet ne perLLV ambasadą Peterburge, o su Rusijosambasada Varšuvoje. Dėl savo ambicijųužsiėmėsmulkiomisintrigėlėmis,susipy-kosuvisasavoaplinka, todėl lemtingaismomentais buvo vienišas, o visuomenė,sudėjusi į šį valdovą tiek daug vilčių irGegužės 3-iosios konstitucija atsisakiusivaldovųelekcijos,buvonuviltairišduota.Taipapibendrintaigalimaapibūdinti len-kų istoriografijospoziciją,kuriaipamažupradeda pritarti irXVIII a. pabaigos siu-žetusatrandantinaujausialietuviųistorio-grafija31.

31 Žr. visų pirma: Mulevičius L. Lietuvos sava-rankiškumas irAbiejų tautų savitarpio garantijos įsta-tymas // Lituanistica. 1992, Nr. 4 (12), p. 70–78; Kas-peravičius A.1791m.LenkijosirLietuvosvalstybėsirPrancūzijoskonstitucijųlyginamojianalizė//Mūsųpra-eitis. 1995, Nr. 4, p. 19–31; Tumelis J.Gegužės3-iosiosKonstitucija 1791–2001 // Literatūra ir menas. 2001,gegužės11d.,p.1;1791m.gegužės3d.Konstitucija.VertėirsudarėE.Raila.Vilnius,2001;Rakutis V.LDKkariuomenė ketverių metų Seimo laikotarpiu (1788–1792). Vilnius, 2001; Glemža L.1791m.gegužės3d.konstitucija.Socialinisaspektas:pilietinėsvisuomenėsformavimosi užuomazgos // Trimitas. 2002, Nr. 11,p. 40–42; Šmigelskytė�Stukienė R.LietuvosDidžiosiosKunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla1792–1793 metais. Vilnius, 2003; Glemža L. Pilietines visuomenėsužuomazgos1791m.gegužės3d.Kons-titucijoje // Mūsų konstitucionalizmo raida. Straipsnių

Taigi lemtis nedavėLenkijai–LietuvaiXVIIIa.pabaigojepadoresniovaldovo,is-torijadviembalsaisatmetėkitokiosraidosgalimybę.Tačiaulietuviųistoriografijašiąalternatyvąatmetėdarkartą,paskelbdama,kadtai,užkąbuvokariautaarnekariauta1792-aisiais – Gegužės 3-iosios konsti-tucija – Lietuvai yra arba nereikšmingas, arba priešingai – labai reikšmingas, nes tragiškasįvykis.

Jekaterinai II irRusijaiGegužės3-io-sioskonstitucijabuvoreikšminga–Ketve-rių metų seimo reformose buvo įžvelgta„jakobinizmodvasia“,oPrūsijosužsienioreikalų ministras Hertzbergas tai vadinodidesne revoliucija nei prancūzų32. Len-kijaiGegužės3-čioji – nacionalinė šven-tė. Reikšminga ji ir visam pasauliui. Jautometotoliausiaidemokratijos irpiliečiųteisių apsaugoje pažengusios valstybės –

rinkinys.Sud.A.V.Bartkutė,A.Vaišnys.Vilnius,2003,p. 20–36; Kiaupa Z.SužlugdytospertvarkosmetasLie-tuvoje XVIII amžiaus pabaigoje // Laurynas Gucevi-čius ir joepocha.SudarėR.Butvilaitė,V.Jankauskas.Vilnius, 2004, p. 9–14; V. Rakutis. Keletas pastabųapie Lietuvos visuomenės nuotaikas 1792 metų karosu Rusija metu, ten pat, p. 19–21; Šmigelskytė�Stukie-nė R.LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsatstovaipas-kutiniajameAbiejųTautųRespublikosSeime.Politiniopasirinkimo problema // Parlamento studijos. 2005, t. 5, p. 79–106; Glemža L.Laisvės irpilietiškumosampra-taGegužės3d.konstitucijosįsigaliojimolaikotarpiu//Akiračiai.2007,Nr.7,p.4–5,12;Kuolys D.KovosdėlRespublikos:LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėssau-lėlydžio patirtis // Senoji Lietuvos literatūra, Vilnius,2007, t. 24, p. 163–262; Raila E.Apie1791Gegužės3-iosios konstituciją.Vilnius, 2007.Drįstumeprimintiir savo kuklius, bet santykinai ankstyvus tekstus: Bum-blauskas A.ApieGegužės3-iosiosKonstituciją//Kultū-ros barai, 1991, Nr. 4, p. 68–69; to paties.Конституция3-гомая.Вилнюс,1991,ноябрь,c.132–135.

32 Žr. Bardach J. 1791 metų Gegužės 3-iosiosKonstitucijairAbiejųTautųTarpusavioĮžadas//Kons-tytucja 3 Maja – 1791 Gegužės 3-osios Konstitucija–TheConstitution ofMay 3, 1791.Warszawa, 2001,p. 116–117; Kuolys D. Op. cit., p. 203.

137

Anglija, JAV, Prancūzija33 sutiko konsti-tuciją kaip svarbų laisvės ir žmoniškumolaimėjimą.Remkimėslenkųistoriografijosautoritetu Henryku Samsonowicziumi34, teigiančiu, kad XVIII a. pabaigoje tebu-vo trys pasaulinės reikšmės dokumentai:Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės de-klaracija, Žmogaus ir piliečio teisių de-klaracijaPrancūzijojeirGegužės3-iosioskonstitucija Abiejų Tautų Respublikoje.Pastarasis dokumentas atsirado valstybėssunaikinimo ir visos Vidurio Rytų Euro-posnuosmukiometu.VidurioRytųEuropaišnyko XIX a., tačiau, anot Samsonowi- cziaus,visosšioregionošalys(gallabiau-siaiLenkija)egzistavoEuropossąmonėjekaip kovos dėl aukštesniųjų idealų sim-bolis.Vadinasi,mažųmažiausiaikeista–visiems Gegužės 3-ioji yra reikšminga,išskyrusLietuvą.

Tad ar galima 1791-ųjų įvykių „nu-reikšminimu“ paaiškinti tas isterines gai-das, kuriomis buvo sutiktos pastangos sureikšminti35 1791 m. Gegužės 3-iosios

33 Konstitucija buvo išversta į anglų, prancūzų,vokiečių, lietuvių,ovėliauir į italųkalbas.Beje,būtaketinimųjąišverstiirįrusųkalbąirplatintiBaltarusijosteritorijoje,žr.Kocój H.UpadekKonstytucji3majawświetlekorespondencjiFryderykaWilhelmaIIzposłempruskimwWarszawieGirolamoLucchesinim.DepeszeFryderyka Wilhelma II od listopada 1791 r. do sierpnia 1792r.Kraków,2002,s.12.

34 Apie Gegužės 3-iąją kaip vieną iš svarbiausiųepochos pasaulinių dokumentų žr.: Samsonowiczius H. VidurioirRytųEuroposindėlisįEuroposcivilizaciją//Lietuvos rytas. Rytai Vakarai. 1994, spalio 15, Nr. 214, p. 13–14; Samsonowicz H. Wkład Europy Śródkowo--Wschodnej do cywilizacji europiejskiej // Lithuania:KwartalnikpoświęconyproblemomEuropyŚródkowo--Wschodniej.2(11)–3(12)’94.Warszawa,s.23–31.

35 Bumblauskas A.Gegužės3-iosiosKonstitucija:Lietuvos ir Lenkijos užmarštys // 1791m.Gegužės 3dienos konstitucijos ir trečiųjų Lietuvos ir LenkijosvalstybiųįstojimoįEuroposSąjungąmetiniųiškilmin-gominėjimoirkonferencijosmedžiaga.SudarėS.Pa-girienė. Vilnius, 2007, p. 79–99 (šioje konferencijoje

konstituciją ir šios konstitucijos 1791m.spalio 20 d. išaiškinimą – „AbiejųTautųtarpusavioįžadą“,parodantįLietuvosisto-rinį subjektiškumą?VytautasLandsbergistuometu pakeltų balsų autoriams taikliaiatsakė:„Tiesa,vienaneistorinėsLietuvosgynėjų tezėbuvoaiški irskambėjoąžuo-liniais trimitais, nustelbdama visa kita. Taiapie16–18a.AbiejųTautųRespubli-ką, kuri buvusi negera, kadangi AbiejųTautų,onetikvienosLietuvos.Negeriirjosdarbaisykiusu1791m.Konstitucija,nesštaišiąsudarėValdžios įstatymasbeiAbiejų Tautų tarpusavio pasižadėjimas –kodėlAbiejų,onevienosdidesniajaiarbatiksau.Lietuvosšviesuomenėtadamokėsiginti savo teises sandraugoje su Lenkija ir kartu su lenkais atsispirti Rusijai. Ir išmo-ko,irapgynėsavoteisesvidausdalykuose.Nubrėžtoji luominės santvarkos ir valdy-moreformaturėjosustiprintiabivalstybes.Tainepatikotrečiajaišaliai–Rusijai,kurivertino1791m.Konstitucijąkaipjakobi-niškų idėjų plitimą artimajame užsienyjeiružkirtošiainegeroveikelią.Radokons-titucijos priešininkų, sudarė Targovicossąmokslą, suskaldėAbiejų Tautų Respu-blikosjėgas,sugriovėjąirvisaipanaikino.Tai gal gerai padarė?Gaila, kad neišlikoVilniuje paminklo geradarei Jekaterinai. Šiandienprie topaminklonuneštumegė-lių. Radijo debatuose skambėjo ir tokiųminčių, kad be anosKonstitucijos ir jojepaskelbtųlaisviųlietuviamsbūtųbuvęge-

pranešimusskaitėplačiosgeografinėserdvėspolitikaiiristorikai, tarpkurių irAlvydasNikžentaitis,AndrzejusZakrzewskis,MathiasNiendorfasbeikiti).Internetešįmūsų tekstą žr.: http://www.mdl.lt/wp-content/upload/geguzes-3-iosios-konstitucija.pdf. Tekstą lenkų kalbažr.: http://www.iaa.lt/repository/projektai/Konstytu-cja%203-ego%20Maja.doc. Papildytas lietuviškas vari-antas: http://www.iaa.lt/lt/main/naujienos?id=17585

138

riau.Juolabkaitokssvarbusvalstybėsak-tas buvo skubotai verstas ir paskelbtas ne-taisyklingalietuviųkalba.Irkadpavojingabuvęparduoti „Mažeikiųnaftą“ lenkams,onerusams.Kotikžmogusneišgirsti,kaimarškinių draskymas nustelbia protą.“36 Laiatleidžiaskaitytojasužšiąilgącitatą,tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuolai-kinės nepriklausomybės architekto au-toritetu dažnai dangstosi įvairaus plauko„ura-patriotinės“jėgosirtada„trataplyštalietuviškimarškiniai,draskomiantnežiniakogynėjųkrūtinių…“37

Visdėltovėliauatgimėlietuviųraštijosžanras–skundaiaukščiausioms instituci-joms. Apeliuojant į senus autorius skel-biama, kad 1791-ųjų gegužės 3-ioji yraLietuvos „istorinio valstybingumo galuti-nėskapituliacijos“diena.Skųstisircituotiskundus–nerimta,todėlvertapaanalizuotirimtesnįtekstą.Rašoma:„KaipvalstybinęšventęįteisinusKonstitucijospaskelbimą,kuris reiškė lietuviškovalstybingumopa-baigą, valstybės mastu būtų švenčiamaskadaisegzistavusiosvalstybėssunykimas.Kažin ar tai nusvertų teisės akto reikšmęvalstybės modernizacijai. Simptomiškasyrasiekisįrodinėti,jogGegužės3d.kons-titucija Lietuvoje buvo sutikta skeptiškai, jai nepritarta. Regis, tai tas pats nenoras susitaikyti su objektyviais XVIII a. pab.politiniais tautiniais procesais, kurie reiš-kėlenkiškumopersvarąpriešlietuviškumąir nekokias perspektyvas tiek lietuviškam valstybingumui,tieketnosui.“38

36 Landsbergis V. Audra žinijos dykumoj (2007-04-24) // http://www.bernardinai.lt/index.php?url=ar-ticles/61532

37 Ten pat.38 Ragauskas A.KiekLietuvojebūta„respublikų“?

Valstybės kontinuiteto problema politinėje istorinėjesimbolikoje // Parlamento studijos, 2006. Nr. 6. Prieiga

Bet kas yra šie „objektyvūs politiniaitautiniai procesai“ XVIII a. pabaigoje?Manytina,kadčia turimigalvoje lietuviųkalbą ir „lietuvybę“ naikinantys poloni-zacijos procesai. Net jei tokiai pažiūraipritartume, turėtumepripažinti,kadpolo-nizacija prasidėjo neXVIII a. pabaigoje.Kaikassako–nuoJogailos,kaikas len-kų kalbos sklaidos pradžią įžiūriXVI a.,ooficialųįsitvirtinimą–1697-aisiais.Betkuriuo atveju Lietuvos valstybingumas nebuvoparemtaslietuviųkalba.Taiįrodorusėnų kalba surašyti Lietuvos metrika,metraščiaiirstatutai,okartutampaaišku,kad Lietuvos valstybingumo ir lietuviųkalbos istorinė raida, gaila, tiesiogiai ne-koreliavo. Lietuvos statutai, kaip Lietuvos valstybingumoženklasirtekstas,yrasura-šytivisomiskalbomis,tiknelietuvių.KaipsakoE.Gudavičius,Lietuvosstatutaitaipir nesutrukdė LDKXVII–XVIII a. virstiantrąja lenkų civilizacijos laida39. Hero-jiškos Abraomo Kulviečio ir MikalojausDaukšos pastangos liko šauksmas tyruose. Kaiptikšiuoaspektu„tautinioatbudimo“įvaizdislabiausiaiiryranutolęsnuoisto-rinių realijų ir mokslinio žvilgsnio į jas.Nebūtaraštingosirbendrinėslietuviųkal-bos„Atlantidos“.Jinegalėjo„atbusti“,nesnuoMažvydo tik kūrėsi, ir vienas reikš-mingiausių šiokūrimosi faktųyranekaskita, o būtent 1791 m. Gegužės 3-iosioskonstitucijos vertimas į lietuvių kalbą40. Tai pirmas politinis dokumentas lietuvių

per internetą: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr6/6_Politika_Ragauskas.htm#_ftn1

39 Gudavičius E.Kassavairkasskolintamūsųkul-tūroje//Kultūrosbarai.1993,Nr.11,p.68.

40 Tumelis J. Gegužės Trečiosios konstitucijos irKetverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas //Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai. Vilnius, 1978, p. 90–132.

139

kalba. Netgi vertinant modernizuojan-čiais istorijąkriterijais,matančiaispraeitįXIX–XXa.sandūros„tautinioatbudimo“žvilgsniu,vieninteliaitometolietuviakal-bėsraštijosirkultūrosautoriaibuvobūtentGegužės3-iosioskonstitucijospusėje.TairodoirAntanoKlementolietuviškoseilės,ir kunigo Mykolo Pranciškaus Karpavi-čiaus lietuviškipamokslai, raginantysdė-tis prie 1794 m. sukilimo.

Tačiaune lietuviųkalba lėmėtometoLietuvosveidą.LietuviaibuvoirLietuvai1792m.atstovavoirjosgarbępriešistori-ją apgynė būtent IgnacijusPotockis, Sta-nislovas Soltanas ir Kazimieras NestorasSapiega,betjielietuviškainekalbėjo.Sun-ku suvokti tokią lietuvybę Vaižganto arBasanavičiausžvilgsniu,bet jukSimonasDaukantas dar negimęs (g. 1793),Dioni-zasPoška(g.1757)dartikpradėjęsrengtiBaublius, o reikšmingesnius kūrinius lie-tuviųkalbasukūręsjauvėliau(betsuspė-jęs, kaip irAntanas Klementas, 1791m.prisiektiKonstitucijai).Vadinasi,„atbudi-mo“ kriterijais apibrėžiamos lietuvybėstuometu buvo tik želmenėliai.Net praė-jus pusamžiui po konstitucijos, 1863 m.lietuviškumas buvo suprantamas visiškai netaip,kaipmatoma„tautinioatbudimo“žvilgsniu.Tuometufunkcionavęs„Lietu-viųkatekizmas“apibrėžėlietuvioformulętaip:„Kasyralietuvis?Tas,kastikilaisveir laikosi Statuto; Be ko negali gyventi lie-tuvis?Belaisvėsirvienybėssulenkais.“41 Kur šioje formulėje svarbiausias „atbu-dusiolietuvio“apibrėžtieskriterijus–za-navykųkalba?Tačiausvarbiausia– jeigupriekaištaujama Gegužės 3-iajai, kad ji

41 Žr. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carųvaldžioje:XIXamžiausLietuva.Vilnius,1996,p.24.

teikia nekokias perspektyvas tiek lietuviš-kam valstybingumui, tiek etnosui – negi šiuo požiūriu daugiau lietuvybės turėjotargovitėnai? Logiškai antigegužininkaiturėtų apie tokią galimybę prabilti.Deja,tentonėsužiburiunerasime–Konstituci-jospriešųtekstųlietuviųkalbanežinome,oapietargovitėnųpažiūrasspręskimekadir iš Vinco Trumpos pacituoto vieno Tar-govicoskonfederatųLenkijospusėslyde-riųFeliksoPotockiolaiško,rašytotuojpo1795m.,vienamišsavovienminčių:„JaunebekalbuapiebuvusiąLenkijąirlenkus.Jaudingoirtavalstybėirtasvardas,kaipdingo tiek kitų pasaulio istorijoje. Kiek-vienas buvusių lenkų turi pasirinkti sautėvynę. Aš jau pasidariau rusas visiemslaikams.“42 Iškalbingas dokumentas, kurįperskaičiusnebereikiaaiškintis,kodėlTar-govicoskonfederataišaukėsiįpagalbąJe-katerinąII.ŠineveltuiSimonąKosakovs-kįirkitustargovitėnusapdovanojoRusijosordinais jau 1793 m. Gardine, o šie, kaip rodo naujausi tyrimai, atsidėkodami kaipvalstybinę šventę 1792m. šventė neGe-gužės3-iosioskonstituciją,oRusijos im-peratorėsKotrynosIIkarūnavimometines–spalį,ogruodžiomėnesį–josvardadie-nį43.Šiandieniniųantigegužininkųalterna-tyviorientacija įMasalskį ir targovitėnusnuosekliaiturisuponuotimintį,kadbūtentJekaterinaIIirMuravjovasKorikasišgel-bėjolietuvybę44.

Dabar svarbiausias klausimas: ar su-nyko1791m.Lietuvosvalstybė?Kaipži-noma,LiublinounijojeJ.J.Chodkevičius

42 Trumpa V.LietuvaXIXamžiuje.Chicago,1989,p. 67.

43 Kiaupa Z.ŠvenčiantiStanislovoAugustovaldy-molaikųLietuva…,p.156.

44Žr.10išnašą.

140

visiemssusukogalvasantspaudųklausimuir Lietuva išliko ne kaip Lenkijos provin-cija,ofederacinėsarkonfederacinėsLLVvalstybėsdalis.Gegužės3-iosioskonstitu-cijapagalPrancūzijos–Burgundijosanalo-gijąištikrųjųsiekėcentralizuotivalstybę,LDK idėją laikydamaViduramžiųdecen-tralizacijos liekana. „Tautinio atbudimo“dvasia išugdytam lietuviui – tai perdėmžiauru.TačiaujukšiuožvilgsniuLietuvosidėjosišdavikaisir„nudžiūvusiomšakom“turime paskelbti visus LDK miestus45, LDKkariuomenęremiančiusgyventojus46 ir bajorų pavietų seimelius, kurie 1792m. vasarį visi be išimties pritarė Konsti-tucijai (iš33 seimelių27 jaipriesiekė)47. Šiuo požiūriu Konstitucija Lietuvoje tu-rėjodaugiaušalininkųneiLenkijoje.Da-riusKuolys klausia, kodėl už tėvynę ko-vėsiPavlovovalstiečiai(beveikvisiLDKpriešakinės sargybos pulkuose), Lietuvaitarnavętotoriai,dalisžydų?Kodėlkarštasreformų priešininkas M. Zaleskis vėliaurašė, jog po 1791m. prasidėjo reikšmin-

45Žr.pavyzdžiui,ZigmantoKiaupos išvadasapieŠiaulių, Telšių, Palangos miestelių naują suklestėjimąirpilietinėsvisuomenėsformavimosiužuomazgasKe-tveriųmetųSeimoreformųįgyvendinimometu–Kiau-pa Z. Op. cit., p. 14.

46ValdasRakutisatkreipėdėmesįįdideliussavano-riškoLietuvosgyventojųaukojimokariuomeneimąstus.Jo nuomone, net negalima lyginti konstitucijos šalinin-kųirpriešininkų,nespirmųjųskaičiussiekėperšimtątūkstančių,oantrųjųnuokeliųdešimčiųikikeliųšimtųasmenų–Rakutis V.Keletaspastabų…,p.19–21.

47Žr.:Szczygielski W.Referendumtrzeciomajowe.Sejmiki lutowe 1792 roku. Łódź, 1994, p. 394–397.W. Szczygielskio tyrimo išvados pateikiamos: Bar-dach J. 1791 metų Gegužės 3-osios Konstitucija…,p. 116.PriešiškaiGegužės3-iajai konfederacijai, kaipparodėR.Šmigelskytės-Stukienėstyrimai,Lietuvosba-joraipradėjoprisiekinėtitikpo1792m.gegužės22d.Rusijos kariuomenės pradėtos intervencijos į LDK, okonfederatųskaičiussparčiaipradėjodidėtitikvaldovui1792m.liepos24-ąjąperėjusįkonfederatųpusę–Šmi-gelskytė�Stukienė R. Op. cit., p. 95–100.

giausiaLietuvosepocha,oKonstitucijąjisvadina šlovinga?48 atsakymas labai pa-prastas: nes tie, kai kam šiandien atrodan-tysnereikšminginutarimai,XVIIIa.pab.visuomenei buvo išties revoliucingi. Ke-tveriųmetųseimoįstatymaisudarėsąlygasluomamspamažujungtisįsolidariątautą,oHugoKolontajusbuvoįsitikinęs,kadperkeliolika metų evoliucijos būdu luomaigalėtųbūtipanaikinti.Kovertavienmies-tiečiams, o vėliau ir žydams garantuotaasmensneliečiamumoteisė.Kaipžinoma,konstitucija įteisino miestiečių luomą de jure.Jambuvosuteiktosdalinėspolitinėsteisės,kuriosleidomiestiečiamspajustiat-sakomybęužvalstybėslikimą.Būtentto-dėljieniekienoneverčiamimasiškaidėjęsiprie1794-aisiaisprasidėjusiosukilimo,taibuvusijųpilietiškumoišraiška49.

Šiandienmūsųanalizuojamasautoriusteigia, kad Gegužės 3-iosios konstitucijanet šiandien Lietuvoje buvo sutikta skep-tiškai ir jau vien atvirkštinio įrodinėjimoreikšmėyrasimptomiška–Lietuva,atseit,šiandien šios konstitucijos reikšmės ne-supranta. Tačiau juk dar simptomiškiau,kad Lietuva yra pasirinkusi Vaižganto,o ne Viskanto akinius. 1791 m. Lietuvos visuomenėbuvoapsisprendusi, jainekiloklausimasdėl„lenkiškumopersvarospriešlietuviškumą“, o kaip tik lietuviai ir len-kai,kaiplygūssulygiais–šešiLenkijosiršešiLDKatstovai–posėdžiavosuSAP’uminėtame posėdyje. Lietuvos vyriausybėir buvoVaršuvoje.Kitos vyriausybės ne-buvo,nebent–irvėlpakartojame–nebentieškotumetargovitėnųpusėje.

48 Kuolys D. Op. cit., p. 207.49 Brusokas E.Vilniaus tautinė gvardija 1794m.

sukilime//LaurynasGucevičiusirjoepocha,p.47;Ra-kutis V.Keletaspastabų…,p.17.

141

Šiuopožiūriuiratkreipiamasdėmesys,kad IgnotasMasalskis kovojęs už Lietu-vosbažnytinįsavarankiškumą,o1793m.Targovicoskonfederacijairsugrąžino„ge-rąją“ Liublino unijos tvarką.Targovitėnųšalininkai šiuo atveju paprastai užmiršta,kadatsistojusįantilenkiškąistorinępers-pektyvąjauLiublinounijayraįvertinamakaip„tragedija“(taipšisįvykisvertinamasnetikišVaižganto,betirišAdolfoŠapo-kosperspektyvos).Antravertus,įvertinantLiublino unijos tvarkos grąžinimą pripa-žįstama,kadtargovitėnaižiūriatgal,oneįpriekį,jiemsVasario16-osiosperspektyvayratikrainearčiaunegutiems,kuriekūrėGegužės 3-iosios konstituciją. Ieškan-tys Lietuvos valstybingumo alternatyvos Targovicoje vis dėlto neskaito „nereikš-mingų įvykių“ dokumentų. Jei Gegužės3-iąjąvykdoma tik ,,Lenkijospertvarka“,kodėlkonstitucijojeminimanetikbendrivaldovai, bet ir Lietuvos didysis kuni-gaikšis Vytautas ir jo privilegijos Lietu-vos bajorams?50Tačiau svarbiau kas kita–LietuvosDidžiojiKunigaikštystėmini-ma konstitucijoje tiek tiesiogiai (karaliaus titulatūroje), tiek netiesiogiai – nors kal-bamaapievienąpolitinįorganizmą,tautą,tėvynę, tačiau, nepaisant visų unitariniųtendencijų, konstitucijos teksto III ir IVskyriuose juodu ant balto parašyta ,,Res-publikosvalstybės“51.Kokiądarkitądau-giskaitągaliapimtišiformulė,jeineLen-kijąirLietuvą?NegiLenkijosirPovilavos(prieTurgelių įkurtosKsaveroBžostovs-kio)respublikas?Aišku,šiosdaugiskaitosLietuvai Didžiajame seime buvo mažai.Kadangi Gegužės 3-iosios konstitucija

501791m.gegužės3d.Konstitucija…,p.14.51 Ten pat, p. 17, 21.

buvo atviras dokumentas, kurį kas 25-erimetai ne tik galima keisti, bet ir numato-ma kurti jos dvasia jos vedinius – „eko-nominę-moralinękonstituciją“irduteisėskodeksus–civilinįirkriminalinį52.Todėljau1791m.gegužę,iškartpokonstitucijospriėmimo, prasidėjo diskusijos. LietuvaGegužės3-iąjąlaikėsavonuolaidavardanvalstybėsstiprinimo(užkonstitucijąbalsa-vo30iš50LDKseimūnų).Ikišiolmažo-kaitirtabalsavusiųjų„prieš“motyvai–jievisipasisakėapskritaiprieškonstitucijąartik dėl Lietuvos teisių nepaisymo, neap-saugančio valstybės dualizmo. Taigi, jaugegužės 16 dieną priimtas įstatymas dėlkiekvieno trečio seimoGardine ir atskirųLietuvos atstovų sesijų, o birželio 24-ąjągrįžtama prie istorinių Karūnos ir LDKterminų,AbiejųTautųRespublikossąvokaatsiranda komisijų įvardijimuose, atskiraivykstakodifikacijosdarbai.

Bet kuriuo atveju vėlesnių debatų pa-grindu ir gimė dokumentas, kurį Lenkijapavadino savo kompromisu53. 1791 m. spalio20d.LietuvosdelegacijaKetveriųmetųseimeišsireikalavokonstitucijospa-taisos, o tiksliau – konstitucijos išaiškini-mo,kurisbuvopavadintas„AbiejųTautųtarpusavioįžadu“.JįSeimuipristatėLDKdelegacijos vadovas, Seimo lietuviškosios pusėsmaršalka,mumsjaužinomasKazi-

52 Grochulska B.TradycjaKonstytucji3Maja.Za-rysogólny//Konstytucja3Maja.200lecietradycji,podred.B.Grochulskiej.Warszawa,1994,s.59.

53VienoiškonstitucijosautoriųHugoKolontajausteigimu:„Kilnus,ogreičiaubroliškasKarūnosprovinci-jųpasiaukojimaspalengvinoviską.VėlbuvoatnaujintaLietuvos irKarūnos šventosunijospriesaika,priimtasnutarimas,pagalkurįpusęvisųvaldymo įstaigųsuda-roLietuvos,okitąpusęKarūnospiliečiai,norsLietu-va, lyginant su Karūna, nei gyventojų skaičiumi, neiturtaisnet trečdalionesudaro“–cit.pagal:Bardach J. 1791metųGegužės3-osiosKonstitucija…,p.113

142

mieras NestorasSapiega,odėltekstoau-torių iki šiol istoriografijoje nėra tvirtosnuomonės54.PagalšįįžadąGegužės3-io-sioskonstitucijosįtvirtintosepagrindinėsebendrose centrinės valdžios institucijose– kariuomenės ir iždo komisijose –Len-kija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių,okomisijųpirmininkaiturėjobūtipaeiliuilenkaiirlietuviai.TačiaudėlbendrosIždokomisijos lietuviai sutiko tik po to, kai ,,AbiejųTautųtarpusavioįsipareigojimas“teisiškai įtvirtino LDK ir Karūnos lygia-teisiškumą.Irkonstitucijospataisosauto-riaibeiamžininkai,iršiandienosistorikaipripažįsta,kad taipbuvo toliau įgyvendi-namaLiublinounijos idėja, tikpritaikytanaujosvisuomenėsporeikiams.Taigi,tiekGegužės3-osioskonstitucija,tieksvarbiųlietuviams dokumentų priėmimas – taikonstruktyvus, galima sakyti, įprastas,parlamentinio lietuvių ir lenko darbo pa-vyzdys.Jaunekartąnetlenkųistoriogra-fijoje pabrėžta, kad lietuviai pasižymėjopartikuliarizmu, bet jis visada pasireikš-davosvarstantantraeilėsreikšmėsklausi-mus, bet niekada nebuvo pasisakoma prieš vieną valstybę55. Dar svarbiau tai, kad Konstitucijabuvo,kaipminėta,santykinailaikinas dokumentas, o spalio 20-osios ak-tas tapo vadinamųjųPacta Conventa da-limi, tai reiškia, kad Lenkijos ir Lietuvos įžadasiš tikrųjųyranekeičiamasiramži-

54A. Šapoka ir, juo sekdamas,L.Mulevičius pa-taisos autoriais laikė Naugarduko vaivadą Juzefą Ne-siolovskį,MstislavovaivadąFrancišekąKsaverąCho-minskį.(Žr.Mulevičius L. Lietuvos savarankiškumas…, p.73.)OE.Railaatrandanaujųautorių–Vilniausat-stovąTadąKorsakąirTrakųatstovąIgnotąSivickį.Žr.Raila E.Gegužės 3-iosios epocha // 1791m. gegužės3d.Konstitucija.Vilnius,2002,p.74.

55 Zakrzewski A. B.Paradoksyunifikacjiprawaius-trojuWielkiegoKsięstwaLitewskiegoiKoronyXVI–XVIIIw.,Czasopismo prawno�historyczne, t. LI, 1999, zesz.1–2.

nas56.Atkreiptinas dėmesys, kad irmūsųaptariamas liepos 23-iosios posėdis vyko„Tarpusavioįžado“dvasia,ogalnetpagaljo raidę–Lenkijos irLietuvosdignitoriųbuvo po lygiai.

Aišku, problemų dėl Lietuvos vardobuvo ir yra. Juk net Lietuvos ir Lenkijos teisiųsulyginimodokumentoįvadekalba-ma tik apie „LenkijosRespubliką“57. Tai iryradidysisbaubas„tautinioatbudimo“žvilgsnio lietuviams.Bet juk taiyranau-jadaras –Konstitucijoje nėra LDK pava-dinimo, tačiau nėra ir Lenkijos Karūnosbei buvusio Abiejų Tautų Respublikospavadinimo. Be to, jau senokai atkreiptas dėmesys,kadžodžiai„lenkas“,„Lenkija“funkcionavo dviem reikšmėmis: lenkas –kaip etninis lenkas (kaip rusas ar lietuvis) irlenkas–kaipAbiejųTautųRespublikospilietis58. Jau apgailestauta, kad, antrosios „lenko“ sampratos požiūriuAbiejųTautųRespublikoje nesusiformavo žodžio „bri-tas“ atitikmuo59. Vis dėlto senalietuviųsavimonė dar XX a. pradžioje ar net vi-duryjerodytų,kadkeltinasklausimas–ar1791-aisiaisspalio20-ąnesimatėAirijosirŠkotijos, Norvegijos ir Suomijos analogi-jos?Vaižgantiniu žvilgsniu, šios analogi-jos– tragedija.Bet žinome,kad lietuvia-

56 Bardach J. 1791metųGegužės3-osiosKonsti-tucija…, p. 112.

571791m.gegužės3d.Konstitucija…,p.55.58 „Dviejų Lenkijų“ koncepcijos pradininku lai-

komas: Sukiennicki W.Politycznekonsekwencjeblędusemantycznego//ZeszytyHistoryczne.Paryż,1985,nr.72, s. 19–33. (Pirmąkartątekstasspausdintas:StudiesinPolishCivilization: Selected papers presented at the firstcongressofthePolishInstituteofArts&Sciencesin america, November 25, 26, 27, 1966 in New York, ed.D.S.Wandycz.NewYork,1971).Užšiasnuorodasesudėkingasdr.AndrzejuiZakrzewskiui.

59 Widacki J.„Lietuva,Tėvyne...mano?“//Degu-tienė E. LenkijojeapieLietuvą:Santarvėslink.Vilnius,2004, p. 166.

143

kalbė lietuvybė, išdavusi nuosekliąVaiž-gantoidėją,paėmėišStalinorankųVilniųirkonevisaatsidūrėSibire.Irbūtųatsidū-rusi visa, jei ne Stalino mirtis – tai taip pat žvilgsnisalternatyviosistorijospožiūriu.

Taigi,lietuvybėsženklųtargovitėnųpu-sėje,kaipmatėme,nerasta,ovalstybingu-mo net ir Liublino unijos prasme jie neap-saugojo–ištiktiantrojoirtrečiojopadaliji-mųšoko,kaikuriejųgyvenimopabaigojeprašė užrašyti ant savo antkapių: „Stulta mens nobis non scelerata fuit“ („Kvailiaibuvome,betneniekšai“).KokiaLietuvosvalstybingumo perspektyva buvo pasirin-kusRusijos kelią, parodė visasXIX a. –1831m.sukilimas,pojoėjęsuniversitetouždarymasirkitosrepresijos,1863m.su-kilimasirpojoprasidėjusi„lietuvybėsžie-ma“–spaudosdraudimasetc.Taigi1792m.liepos23-iąjąLietuvairLenkijarinko-si,sukuo–sunetobuloslaisvėsLenkijaarsudespotineRusija?1791m.LLVsukūrėpažangiausias to meto idėjas atitinkan-čią vertybę – konstituciją.Rusijai net ikibandymosukurtikonstitucinęmonarchijądarreikėjodaugiaukaipšimtometų–tąjinesėkmingai bandė padaryti 1905-aisiais,sėkmingiau – 1917-aisiais, bet jau buvopervėlu–bolševikainušlavėvisus šiuosbandymus.KartaispriekaištaujamaGegu-žės3-iosioskonstitucijai,kadjinenaikinobaudžiavos.Tokiepriekaištaiyralabaise-ni60.Bet ji pirmą sykįLietuvos istorijoje

60Jau1885m.JAVleidžiamamelietuviųlaikraštyjerašyta:,,Lenkaigarbinęlenkiškąkonstitucijąužtai,kadjiponamsvalnybęirlygybępatvirtino,omesbuvomespaudžiamibaudžiavosvargdieniai.Irmesužtailenkųkonstitucijąturėtumegarbintiirgirti?Lietuvninkųjineiišlaisvino,neisulyginosuponais“,žr.Berenis V.LDKkultūros paveldo problema lietuvių nacionalinio judė-jimo ideologijoje (XIX a. pr. –XX a. pr.), p. 321; to paties.XIXa.:lietuviaiirlenkai//Metai.1997,Nr.11,p. 119.

suteikė politines teises miestiečiams, ovalstiečių ir dvaro santykius ėmė valsty-bėsglobon.1794m.sukilėliai judėjodartoliau. Vadinamieji Polaneco universalai numatė suteikti žemę tiems valstiečiams,kurie dėjosi prie sukilimo, – taigi tiems,kuriesupranta,kasyralaisvėirtėvynė.

Ar būta kažko panašaus targovitėnųstovykloje ir jų tėvynėjeRusijoje?Ši priebaudžiavosnaikinimojukprieistikposep-tyniųdešimtmečių–1861-aisiais.Nefanta-zuosime,kadaLietuvoje irLenkijojebūtųatsiradęgeležinkeliai–bet tikrai anksčiauneiRusijoje.EuroposXIXa.istorijaparo-dė, kadmodernizacijos procesai yra glau-džiai susiję su nacionalinės savimonės at-siradimuirnacionaliniaisjudėjimais.TaigiLenkijos–Lietuvosvalstybėsišlikimoalter-natyvateikėperspektyvųiršiaprasme.Po-tencialusmiestelėnų(matomųjau1791-ai-siais) ir valstiečių pakilimas būtų atvėręskurkasdaugiauateitieskeliųneiskambiaiapiesenosiosLietuvosvalstybės tradicijasšnekėję, tačiau socialinio laisvėjimo pro-cesui priešinęsi didikai targovitėnai, tapę„patriotais“tiktaitada,kaibuvopaliestijųretrogradiniaisocialiniai interesai.A.Kas-peravičiusyrapriėjęsprienedviprasmiškosišvados:,,Gegužės3-osioskonstitucijane-išvengiamaibūtųtapusisavotiškutolesnėsLenkijos irLietuvosvalstybėsmoderniza-cijospagrinduirkatalizatoriumi.“61

Taigi, palyginkime mūsų analizuotątekstą62 su Lenkijos istoriografijos grandoJuliuszoBardacho,sureikšminusio1791m.

61 Istoriografijojepastebėta,kadnuopatkonstitu-cijos priėmimo ji atliko dvejopą funkciją – egzistavokaip programa, bet tuo pat metu jos kūrėjai stengėsijai suteikti simbolinę rezultatyviai įvykdytos reformos(norsikitobuvodarlabaitoli)prasmę.Kasperavičius A. 1791m.LenkijosirLietuvosvalstybės…,p.29–30.

62Žr.38išn.

144

spalio 20-ąją, mintimis: „Galima manyti,kad, jei lietuvių tauta išliko, išsaugodamasavoatskirumosavimonęirsavovalstybin-gumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautųnepriklausomybę, tai šiame reikale buvodalelėnuopelnųir tų,kurieKetveriųmetųseimesėkmingaiveikė,siekdamiišsaugotiDidžiosiosKunigaikštijosatskirumąir tei-sesAbiejųTautųRespublikoje.“63ČiaGe-gužės 3-iosios epochai nepriekaištaujama,kad jojenebūta„lietuviškovalstybingumoiretnosoperspektyvų“,opriešingai–šio-jeepochojekaip tikmatomosXIX–XXa.sandūrosprocesų,atvedusiųį1918-uosius,ištakos.Tačiau jei likimas nebūtų atmetęs1792-ųjų alternatyvos, aišku, kad XX a.pradžioje nebūtų taip griežtai iškilusi Vil-niausproblema,nesjisirbūtųbuvęs„neuž-migusios“Lietuvossostinė.

1921-ųjų gruodžio 24-oji

1921m.gruodžio24d.LietuvosvyriausybėsavonotojeTautųSąjungaipranešė,jog„…išpamatų irvisomispusėmisapsvarsčiusiaukščiau minėtą Tautų Sąjungos Tarybospasiūlymą, Lietuvos vyriausybė jaučiasipriverstasugiliausiupasigailėjimupareikš-ti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto

63 Bardach J. Konstytucja 3 maja a „ZaręczenieWzajemneObojgaNarodów“ 1791 roku // Studia Iuri-dica.1992,t.24,p.26.1791m.epochosLLVdualizmoįžvalgojeBardachovaidmuoyrareikšmingiausias.Ta-čiaureikiapabrėžti,kadnuo1982m.,kaipasirodėJerzyMaleco straipsnis (Malec J. Problem stosunku Polski do Litwy w dobie Sejmu Wielkiego (1788–1792) //Czasopismo prawno-historyczne. 1982, t. 34, zesz. 1, s.31–50),skirtasnagrinėtiLietuvosirLenkijossantykįKetveriųmetųseimometu,lenkųistoriografijaatsisako,,Jogailaičiųidėjos“irkalbųapieLietuvossuverenitetonetekimą1387,1569ar1791metais.Žr.dar:Malec J. Szkicezdziejówfederalizmuimyślifederalistycznejwczasachnowożytnych.Kraków,1999,s.129;Ajnenkiel A. Konstytucje Polski w rozwoju dziejowym 1791–1997.Warszawa,2001,s.58–59.

susitaikymo“64. Čia buvo turimas galvojevadinamasis Pauliaus Hymanso65 projek-tas66,pateiktasderyboms1921m. rugsėjo8d.Ženevoje.Aišku,taibuvoKūčiųvakarobelaukiančiosVyriausybėsnoras„beskolų“sulauktiKalėdų.Esmingai apsipręstaporadienų anksčiau – 1921m. gruodžio 22 d.įvyko balsavimas Lietuvos Seime. VisospartijosvienubalsupasisakėpriešHyman-soprojektą67.

Ko buvo atsisakoma? Hymanso pro-jekte buvo pripažįstamos savarankiškosLietuvos irLenkijosvalstybės, tarpkuriųsienapradedantvadinamąjaCurzonolini-ja68eina ikiNemuno,aplenkiantGardinąvėlgiNemunuikiBerezinosįtakosirtoliautiesiaiįrytusikiRygossutartiminustaty-tossienos,valstybiųryšysyratikbendrosUžsienioreikalųbeiEkonominėstarybos,kuriosevalstybėsturipolygiainarių,šios

64Lietuva.1921,gruodžio31,Nr.294(822),p.1.65 Paulis Hymansas – Belgijos užsienio reikalų

ministras,TautųSąjungos pirmininkas 1920–1921m.,okartuTautųSąjungosįgaliotinisLenkijosirLietuvoskonfliktuidėlVilniausspręsti.

66ProjektotekstasprancūzųkalbaspausdintasLie-tuvos užsienio reikalų ministerijos leidinyje: ConflitPolono-Lithuanien. T. 1. Question de Vilna 1918–1924. Kaunas:Ministèredesaffairesétrangères,1924,p.250–256; Projekto tekstą anglų kalba Ženevoje leistame1921m.rugsėjo8d.TautųSąjungoskomunikate(So-ciete des Nations. Différent entre la Pologne et la Lithu-anie:Projectd’accordpréparéparM.Hymans= League of Nations. Dispute between Lithuania and Poland: Draft Agreement prepared by M. Hymans, Geneve, 1921), taippatrugsėjo14d.komunikatąsulietuviųdelegacijųsiūlomaredakcijaišJungtinėsKaralystėsNacionalinioarchyvoparūpinoAndriusGrodis.Užkopijasjamnuo-širdusačiū.Laikraštinėsprojektopublikacijos:Lietuva,1921,rugsėjo9,p.1;Laisvė.1921,rugsėjo11,p.1.

67 Grodis A. Lietuvos politinių partijų požiūris įLenkiją1920–1926metais:nuomodus vivendipaieškųikinuolatinėskonfrontacijos//Lietuvosistorijosstudi-jos. 2008, t. 21, p. 50.

68ŠiuoterminubuvoapibūdinamaLenkijosirLie-tuvos riba palei Seinus, nustatyta vokiečių diplomatųKaune irVaršuvoje 1920m. rugsėjį, siekiant sulaiky-ti lenkus nuo pakartotinio puolimo rytų kryptimi. Žr.Senn A. E.Dėlpavadinimo„Kerzonolinija“//Lietuvosistorijos studijos. 1992, Nr. 1, p. 19–20.

145

institucijos turės tik studijuoti klausimus,kurie domina abu kraštus, jos skirtos „pe-riodinėms vyriausybių konfederacijoms“,o karo reikaluose kalbama apie „koopera-ciją“.Lietuvosvalstybėje–dvioficialioskalbos: lenkų ir lietuvių.Vilnius–Lietu-vossostinė,Vilniauskraštas,norsirvadi-namas kantonu, yra Lietuvos dalis, turinti teritorinę autonomiją. Jo, o kartu ir Lie-tuvos, rytinėssienosbrėžiamospagalnu-statytasLenkijos irSovietųRusijos1921m. kovo Rygos sutartimi69. Tai reiškia, kad Lietuvos sienos eina dar 30–70 km ryčiauneinubrėžtos1920m.liepos12d.Lietuvos irSovietųRusijossutartyje.Pa-pildomame Hymanso projekto protokole teigiama,kad„visiVilniauskantonąoku-pavędaliniai,kilęneiššiosteritorijos,turibūtikiekgalintgreičiauatitraukti“.Taigi,LietuvąsuLenkijapagalšįprojektąjungianet ne federacija, o tik vyriausybių pasi-tarimai–„konfederacijos“,irkariuomenių„kooperacijos“. Vadinasi, šį projektą netnebūtinavadinti„federalistiniu“.

Atrodytų–VilniustiesiogantlėkštutėspateikiamasLietuvai.Žinant,kadLenkijosir netLietuvos lenkų radikalai kategoriš-kai prieštaravo šiam projektui70, bana-liu lietuvišku protu galėtume sakyti – jeilenkaipyksta,vadinasi,kažkokiosnaudosHymanso projekte Lietuvai yra. Juo labiau kad1920m.rugsėjo20d.TautųSąjungostaryba buvo priėmusi rezoliuciją – Hy-manso pasiūlytaLietuvos irLenkijos su-tartis yra galutinis sutarties projektas, o ne pagrindas diskusijoms71. Tai reiškia, kad

69Projectd’accordpréparéparM.Hymans…,p.1.70Žr.,pavyzdžiui,Gzella J. Svariausias argumentas –

ginkluotajėga(WładysławoStudnickiopolitinisradika-lizmas)//Darbaiirdienos.2004,Nr.40,p.145–155.

71 Žepkaitė R. Lietuvių tautos kova prieš impe- rialistųmėginimuspajungtiLietuvąHymansoprojektopagalba // LTSRmokslų akademijos darbai, serijaA,2 (13), 1962, p. 113.

ne tik lietuviai,bet ir lenkai turišį reika-lą „praryti“. Iš tikrųjų, Lenkijos atstovasTautų Sąjungoje Szymonas Askenazy’s1921m. rugsėjo 16 d. įVaršuvą praneša– Paryžius yra Londono verčiamas ne-beremtiVaršuvos, todėl gali tekti priimtiHymansoprojektą72,orugsėjo19d.TautųSąjungos tarybosposėdyjenetsiūlogrįž-ti priederybų remiantis ankstesniu–pir-muoju(apietai–vėliau)Hymansoprojek-tu73.Dabartikraigalimeįsivaizduoti,kadtaibuvopaskutinėprogaLietuvaiatgautiistorinęsostinęVilniųneišStalinorankų,okompromisobūdu,remiantVakarams,oypačtuometutikraiarįsivaizduojamaipa-saulio diplomatijos sostinei Londonui.

Kodėltaikelianuostabą1921-ųjųmetųnetiriantiems istorikams? Todėl, kad dar1921m. lapkričio 1 d. Lietuvos ambasa-dorių74 konferencija Kaune75 buvo kons-tatavusi,kadužgriežtąPauliausHymansoprojekto atmetimą nepasisako niekas76, o

72 Žepkaitė R.Diplomatijaimperializmotarnyboje:Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980, p. 152–153.

73Žr.Jegelevičius S. Ernestas Galvanauskas – Lie-tuvosūkiokūrėjas//LietuvosRespublikosministraipir-mininkai (1918–1940). Vilnius, 1997, p. 185.

74 Nesiveldami į diplomatinių rangų subtilybes,šiandienądaugiausakantį„ambasadoriaus“rangąsutei-kėme tometo „atstovams“. Konferencijoje, vykusiojespalio18–lapkričio5d.šaliaužsienioreikalųministroJuozoPurickio,viceministroPetroKlimo,departamen-tųdirektoriųirkitųšiosministerijospareigūnųdalyva-vo8„atstovai“.IšjųdiskusijosedėlHymansoprojektoaktyviausibuvopenki:TomasNorusNaruševičius(Di-džiojiBritanija), JurgisŠaulys (Italija),OskarasMila-šius – Liubicz-Miłosz (Prancūzija), Ignas Jurkūnas-Šeinius(Suomija),VaclovasSidzikauskas(Šveicarija).Spalio27d. įkonferencijąatvyko irderybųŽenevojedėlHymansoprojektodelegacijospirmininkasErnestasGalvanauskas.

75 Konferencijos posėdžių protokolus paskelbė:Tamošiūnas M.LietuvosužsienioatstovųkonferencijaKaune1921metais//Lietuvosistorijosmetraštis.1995.Vilnius, 1996, p. 241–266.

76 Tamošiūnas M. Op. cit., p. 257.

146

lapkričio5d.,regis,buvopadariusispren-dimą priimti Tautų Sąjungos pasiūlymą,tiesa,pasilikdama„sau teisędaryti rezer-vussutartįvykdant“77. Projektas jau buvo pristatytas anksčiau:Lietuvos derybų de-legacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovasErnestas Galvanauskas 1921 m. spalio 16 d. pranešime teigė: „Jei duosime tei-giamą atsakymą […] būsime apginti nuopriešininkokarožygiųpriešmus;tuotarpumūsųkovadėlteisingųreikalavimųgalėseiti toliau ir ji visada bus rišama tarptauti-nėjplotmėj.“78Reziumavo:Hymansopro-jektoatmetimasatnešLietuvaiužgrobimąkarinejėgairLietuvosvalstybėsžlugimą.Ambasadorių konferencijoje svarstant šįprojektą Lietuvos ambasadorius Helsin-kyje Ignas Šeinius kategoriškai teigė –Hymanso projekto atsisakymas reikštųLietuvai didžiausią tarptautinį smūgį ir„būtų suvoktas kaipo koks kontaktas subolševikais“79. Lietuvos ambasadoriaus Londone Tomo Naruševičiaus manymu,atsižvelgiant į pasaulyje „augančią anglųįtėkmę“80, „atmetimu supykintume net ir anglus, nustotume simpatijos ir visame pa-saulyje,otaibūtųmumspražūtis“,irtoliau:„Rusaigisumušęlenkusniekuomet,netirnesusidėjusmumssulenkais,nepagailėtųmūsųnepriklausomybės.Bettokiamkaruiatsitikus,mes gautumėmpagalbą iš San-tarvėsvalstybių,kadnorsirginklais.“81 Jo manymu, Hymanso projekto atmetimas –

77Taip suformuluotas siūlymas lapkričio 4 d. po-sėdyje– tenpat, p. 259.Tiesa,R.Žepkaitėmini, kadlapkričio 7-osios baigiamajame posėdyje nutarta ieš-koti, kaip atsisakyti Tautų Sąjungos pasiūlymų – žr.Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose(1918–1922 m.). Vilnius, 1973, p. 128–129.

78 Žepkaitė R.Lietuviųtautoskova…,p.113–114.79 Tamošiūnas M. Op. cit., p. 256.80 Ten pat, p. 249.81 Ten pat, p. 254.

taiišėjimasišSantarvėsvalstybiųorbitos,„o vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietu-vospatekusjųpolitikosreikalųsferon“82. Diplomatai konstatavo, kad absoliutus Hymansoprojektoatmetimas reikštų, jogLietuva atsisako Vilniaus: tai „pastatytųLietuvąbeteisėskeliuirpadarytųVilniausbylą lenkų vidaus klausimu, gi priėmi-masduotųgalimybękovotidėlvisiško išLenkijosįtėkmėsišsiliuosavimo“83. Tiesa, nuomonių būta įvairesnių – bene kritiš-kiausiasHymansoprojektoatžvilgiubuvoPetrasKlimas, labiaupabrėžiantis vidauspolitikos konsteliacijas, o ne tarptautinįkontekstą.GalšįkritiškumąlėmėgeresnisLietuvosrealijųsuvokimas,neitai,apiekąkalbėjo ambasadoriai?Betne–pasirodo,užprojektąbuvoirdaugumaVyriausybės,kuriąsudarėSeimedaugumąturintikrikde-mųirliaudininkųkoalicija,oVyriausybeivadovavo liaudininkasKazysGrinius.Jissavoprisiminimuoserašė:„Manokabinetonariai [...] nebuvo per daug priešingi Hy-mansoprojektui,bentjampriimtibūtųKa-binetesusidariusidauguma.“Toliau:„Manatrodė,kadHymansoprojektasreikėjopri-imti“, nes tuometu tai buvusi vienintelėir paskutinė galimybė atgautiVilnių. Pa-galiauirdėlartimesniobendradarbiavimosuLenkija–„Lietuvanebūtųnukentėjusi,greičiausustiprėjusi“84. Pasirodo, kad net partijosenebuvotaip,kaipkalbėtakonfe-rencijoje:Seimovaldančiojojekoalicijojeesančiųkrikdemųpažiūras atspindėjo jau1921m.rugsėjo10d.„Laisvėje“pasirodęskrikščioniodemokratoSteigiamojoseimo

82 Ten pat, p. 256.83 Ten pat.84Žr.Butkus Z.Dr.KazysGrinius//LietuvosRes-

publikos ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius, 1997, p. 243.

147

nario EliziejausDraugelio straipsnis, ku-riame raginama „susiderėt“ su Lenkija,„atgautšiokiojartokiojformojeVilniųirKlaipėdą“, užsitikrinti de jure pripažini-mą85, o rugsėjo20d.netkritiškiausiai iškrikščionių demokratų apie projektą atsi-liepęs JustinasStaugaitispasisakė: „NorsLenkijayradidžiausiasmūsųpriešininkas,tačiau mes turime su ja bendrų interesų,būtent, apsiginti nuo Rytų.“86 Netgi ūki-ninkųinteresams(apiejųsvarbąšiojeby-loje – toliau) atstovaujančios liaudininkųpartijos frakcijosSeimeposėdyje rugsėjo22d.MykolasSleževičiuspranašiškaikal-bėjo,kadsusitartisuLenkijareikiadėlVo-kietijosirSovietųRusijosgrėsmės–„vie-niirkitižiūriįmažąsiasvalstybes,kaipįkomediją,kuriąreikslikviduoti,okolkasnegalimaleistisusikalbėti“87.Sleževičiauspozicijašiandienapibūdinamataip:nega-lima pasikliauti Rusija ir Vokietija, nes jos dėlBaltijosšaliųgalitarpusavyjesusitarti.Mat abi didžiosios valstybės nori sunai-kintiLenkiją,otadalikviduosirmažąsiasvalstybes, Hymanso projekte nėra unijospožymių, o Lietuva dūsta be Vilniaus irKlaipėdos,taippatbetranzito88.

Taigi, apibendrinkime – 1921 m. rug-sėjį beveik visas Lietuvos politinis elitasbuvo už antrąjįHymanso projektą, o kaikasnetpranašiškainumatė–šioprojektoatsisakymas yra Vilniaus praradimas, kar-tu –Londono ir kitųVakarų sostinių pa-ramosnetekimasiratsidūrimasRusijosirVokietijosgniaužtuose.

85Žr.Grodis A. Op. cit., p. 48.86 Ten pat.87 Ten pat, p. 49.88 Butkus Z.FederalistiniųidėjųrecepcijaLietuvoje

1918–1922m.,p.8.ŠisZenonoButkaustekstas,įteik-tasprojektui„LDKpaveldodalybos“,yradarneskelb-tas. Už leidimą pasinaudoti jo rankraščiu nuoširdžiaidėkojame.

Kodėlšiųdalykųnėraistoriografijojeiristorinėje sąmonėje? Pirmas atsakymas –istoriografinės manipuliacijos: Hymanso projektai buvo du, o visa kritika yra skirta pirmam. Kaip žinoma, 1921 m. gegužės20 d. Briuselyje pateikto pirmojo Paulio Hymanso projekto Lietuva, regis, su pa-grindubijojo.Pagalšįprojektą:Lietuva–federacinė dviejų lygiateisių (savarankiš-kų)kantonų–VilniausirKauno–valstybė,norsVilniuspripažįstamasLietuvossosti-ne.LietuvairLenkijapripažįstavienakitosnepriklausomybę,betnumatomosbendrosLietuvos ir Lenkijos federacijos institucijos –ekonominėsiružsieniopolitikostarybos,kurioseabiejųšaliųatstovųskaičiusvieno-das.1921m.balandžiopabaigoje–gegužėspradžioje Lietuvos delegacijos Briuselyjeposėdžiuosepripažinta,kad,priėmuspro-jektą, padidėtų lietuvių lenkėjimo pavo-jus, ekonominisLietuvosgyvenimasbūtųpajungtasLenkijai,Lenkijagalėtųkištis įLietuvosvidausgyvenimą89. Jau tuo metu Antanas Smetona nerimavo, kad kantonųsistema pakirs savarankišką lietuvių poli-tinįveikimąVilniuje,KaunoSeimas ir jovyriausybė pavirs provincijos valdžia, oVilniuje lietuviųpartijos,negalėdamos iš-simušti priešakin, stos opozicijon90. Kan-toninis modelis iš tikrųjų labai priminėŻeligowskio konstruojamą „Vidurio Lie-tuvą“suVilniumi,prijunguspriejosKau-no ir Minsko Lietuvas. Taigi, tarpukariooficialioji interpretacija91matė tikpirmąjįHymanso projektą. Šią tendenciją kartojo

89Žr.Žepkaitė R. Diplomatija…, p. 154.90Žr.Kasperavičius A. alternatyvos ginklui (Tau-

tininkaiir„VidurioLietuva“)//Darbaiirdienos.2004,Nr. 40, p. 234.

91 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas,1928(fotografuotinisleidimas:Kaunas,1990),p. 108.

148

išeivijos istoriografija92. Įdomiausia, kadši pozicija išsiskleidė ir sovietinėje istori-ografijoje,amžinulietuviųtautosdrauguirpasauliniugėriocentrulaikiusiojeMaskvąirsiekusiojeparodytijos„nuopelnus“Kau-noLietuvai.Suplakusabuprojektusįvie-nąirvartojustikvienaskaitą,visaPauliausHymanso ir Tautų Sąjungos akcija, kaipskelbėnetvienotekstopavadinimas93, yra tik„imperialistųmėginimaipajungtiLietu-vąHymansoprojektopagalba“.

Vadinasi, virsmas prasidėjo tik griu-vus sovietijai ir pradėjus abejoti ne tiksovietinės, bet ir tarpukario bei išeivijoslietuvybėsmitais.Jau1992-aisiaisČeslo-vasLaurinavičiuspamato1920-ųjųliepos12-osios sutarties antrojo straipsnio slap-tąjį protokolą94 ir pradeda kritiškų Lie-tuvos diplomatijos ir užsienio politikossvarstymų tradiciją. 1994-aisiais Zeno-nasButkus išryškina tautininkų žaidimus1920–1924m. su Sovietų Rusijos amba-sadaKaune95. 1997-aisiais išeina kolekty-vinėmonografija,kuriojeSigitasJegelevi-čius,GediminasRudisirZenonasButkuspateikia reljefiškas Ernesto Galvanausko,Augustino Voldemaro ir Kazio Griniauspolitines biografijas96, iš kurių paaiškė-

92 Žr., pavyzdžiui,Daugirdaitė�Sruogienė V. Lie-tuvos istorija. Vilnius, 1990 (pirmas leidimas: Chicago, 1987), p. 326; Čepėnas P.NaujųjųlaikųLietuvosistori-ja. Vilnius, 1992, t. 2, p. 651.

93 Žepkaitė R.Lietuviųtautoskova…,p.113.94 Laurinavičius Č. Lietuvos–SovietųRusijos tai-

kos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema). Vilnius, 1992, p. 149–152.

95 Butkus Z.Jeiopozicijagaunaparamąišsvetur...//Kultūrosbarai.1995,Nr.8/9,p.80–84;to paties. SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920–1940 m. // Darbai ir die-altijos šalyse 1920–1940 m. // Darbai ir die-Darbai ir die- ir die-ir die- die-die-nos. 1998, Nr. 7, p. 140–161; to paties. Išorės fakto-riusvidauspolitikoje.Diskusijos //Lietuvos sovietinėistoriografija.Teoriniai ir ideologiniaikontekstai.Sud.a. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 37–55.

96 Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius, 1997.

ja antrojo Hymanso projekto šalininkai ir priešininkaiLietuvoje.TaispačiaismetaisTomas Venclova paskelbia pirmiau mi-nėtą straipsnį97, kur, pamačius Hymansoprojekto šalininkus, „demandtiškai“ su-formuluota Vilniaus likimo alternatyva98. 2002-aisiais„Darbaiirdienos“visąnumerįpaskiria Lietuvos diplomatijai, o algiman-tasKasparavičiuskalbaapie„iracionalią-ją“ Lietuvos diplomatiją Vilniaus klausi-mu iškalbingai pavadintame tekste „Don Kichotas prieš Prometėją“99. 2004-aisiais tiepatys„Darbaiirdienos“visątomąpa-skiria„VidurioLietuvos“problematikaiirskelbia įžvalgiusAlgimanto Prazausko irkitųnetikLietuvosautoriųtekstus.AlgisPovilasKasperavičiusšiamerinkinyjepa-rodo100, kad net Smetona, pasisakydamas priešHymansoprojektonumatytąteritori-nęVilniausautonomijąirkaipišeitįnuro-dydamasSuomijospavyzdį,buvoužlenkųkultūrinęautonomijąirdvikalbystę,oČes-lovas Laurinavičus pamato kokybinį an-trojoHymansoprojektoskirtumąLietuvosnaudai nuo pirmojo101.Irvisdėltodrįstu-me teigti, kad ir šiandien Hymanso projek-to byla tebesuvokiama fragmentiškai – tik Zenonas Butkus pradeda sistemiškiau tirti

97Žr.22išnašą.98 1921 m. Hymanso projekto šalininkai Ernestas

Galvanauskas, Oskaras Milašius, Vaclovas Sidzikaus-kas,TomasNaruševičiuslietuviųspaudojebuvoišplūstikaipnorįparduotilenkamsLietuvą.Žr.Venclova T. Pra-rasto orumo beieškant…, p. 7–8.

99 Kasparavičius A.DonKichotaspriešPrometėją:Tarpukario lietuvių–lenkų iracionalioji diplomatija //Prievartos vaisiai: Lietuvos–Lenkijos santykiai 1920–1940 metais (atspaudas iš: Darbai ir dienos. 2002, t. 30). Kaunas,2002,p.5–28.

100 Kasperavičius A. alternatyvos ginklui…, p. 229–230.

101 Laurinavičius Č.Kodėlabejota,bijotairatsiri-bota?//Darbaiirdienos.2004,Nr.40,p.257.

149

Hymansoprojektolikimą102.Tačiaunetirišvisųšiųdarbųtaipirneaišku,kasįvyko1921-aisiaispertuosnevisaidumėnesiustarp lapkričiopradžios irKalėdų?Kodėl,anot Klimo, „padorus pilietis nebegalėjohymansininkudėtis,[...]realiaigalvojantįpolitiką parbloškė ura-patriotiškai skery-čiojantisdemagogas“?Iškuratsirado„an-tihymansininkųlegionai“103?

Sovietinėjeistoriografijojekartaisbuvorašoma,kadviskąlėmė„liaudies“pasipik-tinimas104. Net šiandien pasakoma apie „tautos“arba„visuomenės“pasipiktinimobangą.Kasta„liaudis“,„tauta“ir„visuo-menė“?Kurirkokiųbūtaprotestomitingųir rezoliucijų? Kodėl „pilietinė visuome-nė“rengiaanoniminiusprotestusiriškurmažairaštingojevisuomenėjeatsiradotiekrašančiųjų?Ambasadoriųkonferencijajukbuvo konstatavusi, kad sodžius – pasy-vus105.Negiklydo?

Žinome vieną tikrą faktą – lapkričio25d.buvo įvykdytaspasikėsinimaspriešErnestą Galvanauską – naktį ant jomie-gamojo palangės padėtas sprogmuo nu-niokojobutą, opats šeimininkas stiklo irplytųskeveldrųsužeistasįpakaušį,nugarąirkojasbuvopaguldytasįligoninę106. Ne-paisant pasikėsinimo, pats Galvanauskasnenorėjo,kadVyriausybės taktikadėl šio

102Žr.71išnašą.103 Butkus Z.Dr.KazysGrinius…,p.243.104 Už „liaudį“ pateikiami argumentai apie du –

Tauragės ir Šiaulių – darbininkų mitingus ir protestorezoliucijasLietuvosvyriausybei–Žepkaitė R.Lietuviųtautos kova …, p. 112.

105 Minėtoje ambasadorių konferencijoje buvokonstatuota,kad„šalis,visųpirmasodžius,laikosipa-syviaiirindiferenčiai“,kad„priešingasnusistatymastaidaugiaupartijų ir jųvadųnesusistatymas“–Tamošiū-nas M. Op. cit., p. 250.

106 Jegelevičius S. Ernestas Galvanauskas – Lietu-vosūkiokūrėjas//LietuvosRespublikosministraipir-mininkai (1918–1940). Vilnius, 1997, p. 185.

pasikėsinimokeistųsi,netirsklandantgan-dams,kad„GalvanauskasparduosLietuvąLenkijai“107.Kaspasikėsino–netšiandiennežinome. Tai keista, juk pavyko ištirti ne vieną tometokriminalinęaferą.KadangiHymanso projektu piktinosi kariuomenėsvadai,šauliaiirtautininkai,dėltopapras-taipirštaisrodomaįšiąkompaniją.Tačiautolaikožmonėmstainebuvoaišku.PetrasKlimassavoatsiminimuoserašė:„Tikpo40metų teko išgirsti, kad atentatas buvosuruoštas kelių žmonių, tarp kurių buvęsrašytojasB.Sruoga,J.Strazdasirdukari-ninkai–KalmanovičiusirŠemeta.Betartaitikra?“108

atsiminimai atsiminimais, bet, regis, chronologiškai atentatui buvo labai artimas mįslingo„Lietuvosgelbėtojųkomiteto“at-sišaukimas, išplatintas lapkričio pabaigojeSeime, kuriame iš Seimo narių buvo rei-kalaujama nesutikti suVyriausybės nusis-tatymu priimti Hymanso sutarties projek-tą109.Ikišiolnežinome,kasšį„nacionalinįgelbėtojų komitetą“ sudaro. Tada įtarimaskrinta ant šaulių: 1921m. lapkričio 13 d.Kaunošauliųvisuotiniamesusirinkimedi-delio pritarimo susilaukė kalbos, kadHy-manso projektas pražūtingas Lietuvos ne-priklausomybei,irtas,kasprojektąpriimtųirpasirašytų,niekurnepasislėpsnuošauliųir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamainubaustas“110.Todėl net sovietinėje istori-ografijojebuvopareikšta:„Nacionalistiniaišauliai, demonstruodami savo zoologinį„patriotizmą“,1921m.lapkričio25d.įvyk-

107 Ten pat, p. 185–186.108 Klimas P. Išmano atsiminimų.Vilnius, 1990,

p. 322.109 Ten pat.110 Abromaitis A.KaipkitopožiūrisįLenkiją(Lie-ūrisįLenkiją(Lie-risįLenkiją(Lie-įLenkiją(Lie-Lenkiją(Lie-ą(Lie- (Lie-

tuvosviešojinuomonė1920–1923metais) //Darbai irdienos. 2004, t. 40, p. 219.

150

dėpasikėsinimąpriešE.Galvanauską“111. Tuo šiandien neabejoja ir Butkus – jo ma-nymu, duomenų apie pasikėsinimo rengė-jus ir vykdytojus yra Rusijos archyvuose, ir visi tie duomenys liudija, kad tai – šau-liai.Atentato ištakos – tarsi akivaizdžios:anoniminius laiškus grasindami atentatais Vyriausybės nariams siuntinėjo šauliai112. Bet reikia prisiminti ir kariuomenę. 1921 m.rugsėjo11d.kraštoapsaugosministrasJonas Šimkus, vyriausiasis kariuomenėsvadas Juozas Kraucevičius ir generalinioštabo viršininkasMaksimasKatche griež-taislaptameraštevyriausybeipranešėapiedidėjantį kariuomenės nepasitenkinimąderybomis Ženevoje ir įspėjo dėl galimųjo padarinių: „Karo konvencija su lenkaisbus kariuomenės priimta kaipomūsų val-džiossusilpnėjimoženklasirgalibūtimūsųvaldžiaiužmestakaipoišdavimas.“113 Nuo-monė ir nepasitenkinimas – jau po dviejųdienų nuo projekto paskelbimo tautininkųredaguojamoje „Lietuvoje“, dar iš tikrųjųnet nežinant, ką atsakys Lietuvos derybųdelegacija?!

Visdėltošiandienmanoma,kad antihy-mansinękampanijąsuorganizavotautinin-kai114. Juk lygiai taip pat, kaip ir kariuome-nėsvadųkreipimasis, po dienos nuo Hy-mansoprojektopublikacijosrugsėjo10d.jų dienraštyje „Lietuva“ buvo sakoma:„Netikatskirikurienorssiūlomoprojektostraipsniai,betbendrajopamatinėtenden-cijaverčiamusšiuometudarytikiekvie-ną žingsnį didžiausiu atsargumu, įtemptiištvermę, jei nenorime pradėti eit Liubli-

111 Ten pat.112 Žepkaitė R.Lietuviųtautoskova…,p.114.113 Ten pat.114 Rudis G.AugustinasVoldemaras – nemokėjęs

pralaimėti politikas // Lietuvos Respublikos ministraipirmininkai (1918–1940). Vilnius, 1997, p. 38.

no ir Horodlės keliais.“115 LDK istorijosinterpretacijos veiksnys įjungiamas visupajėgumu.LabiausiaibaiminamasiLenki-jos, o ne Rusijos, taip aiškiai pasirenkant ne Viskanto matymo alternatyvą. Juk ir anksčiautautininkaipropagavoorientacijąvienįRusiją.1920m.Berlyneišspausdin-toje savo brošiūroje „Lietuva ir Lenkija“AugustinasVoldemarasteigė:Rusijosjun-gasžinomas,todėlgeresnis.Oirvėliaujietvirtino, kad tikSovietųSąjungagali pa-dėtiLietuvaiatgautiVilniųirapsigintinuoLenkijos;užtaiKazysGriniusjuosvadino„rusofilais“116. Galėtume tai laikyti natū-ralia tautininkiškumo ideologijos sklaida – juk Lenkijos tautiniai demokratai taip pat didesniu priešu laikė Vokietiją, o neRusiją.Tačiaubūtairpapildomoveiksnio.ZenonasButkusatkreipėdėmesį įsubtilųaspektą:tautininkai1920–1924m.užsavoantilenkiškus straipsnius buvo apmokami „poštučno“ – po 100 dolerių už kiekvie-ną antilenkišką straipsnį117. antanas ne-pasirašinėdavo, o visiems žinoma Zofijaimdavo118. O gal ir už 1921 m. rudensanoniminiųskundų,ogaliratentatopriešGalvanauską slypi kažkas panašaus? Galšiuoatvejuviskaskainavopigiau,ogaluž„patriotines“paslaugasnetnereikėjomo-kėti,otikpatapšnotiperpetį?

115 Abromaitis A. Op. cit., p. 223 (16 išnaša). Pana-šiaisžodžiaisA.SmetonabaiminosipirmojoHymansoprojekto priėmimo – „projektas toliau veda Lietuvą įLenkijąneguLiublinounija“–Žr.Grodis A. Op. cit., p. 47.

116K.Griniusstraipsnyje„Mūsųrusofilai“(Lietu-vosžinios.1924,vasario26)irkitosepublikacijosenu-rodė,kadšieteiginiaiišpirštolaužti–SSRSneatsisakėcarinėsRusijosimperializmo,naivutikėtis,kad„gerojiRusija“visiškainesavanaudiškaiimsirperduosVilniųLietuvai.Žr.Butkus Z.Dr.KazysGrinius,p.250.

117Žr.78išnašą.118 Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš sve-

tur…, p. 84.

151

Visatai,aišku,liekaspėliojimai.Tačiaukadirkaiptenbūtų,SovietųRusijosužsie-nioreikalųkomisarasGeorgijusČičerinasderybųdėlHymansoprojektonutraukimąlaikėdidžiausiaSovietųRusijosdiploma-tijos sėkme – Sovietų Rusijos Užsienioreikalųliaudieskomisariatassavo1921m.darbo ataskaitoje, pateiktoje Rusijos IXTarybų suvažiavimui, Lietuvos poelgiusįvertinokaipvienąišdidžiausiųsavovei-klos nuopelnų119. Kaip to pasiekta? Darsovietinėjeistoriografijojebuvoatkreiptasdėmesys,kad1921m.pavasarįČičerinasperLietuvosatstovąMaskvojeJurgįBal-trušaitįpranešėLietuvosvyriausybei, jogLietuvosirLenkijossusijungimasbūtųišesmės priešingas patiems elementariau-siemslietuviųtautosinteresams,oTarybųRusijosatžvilgiureikštųmėginimąįjungtiLietuvą į priešišką Sovietų Rusijai blo-ką120. Šiandien surasti nauji dokumentai rodo, kad Sovietų Rusija ne dėl pasauli-nėsrevoliucijos,kaip1920-aisiais,betdėlbado1921-aisiaisvėlruošėsipultiLenki-ją.Čičerinas1921m.liepos20d.visiškaislaptu raštuSovietųRusijosatstovuiLie-tuvoje Semionui aralovui prašo pranešti, kokiais grūdų ištekliais disponuoja Lie-tuva121;nuo topriklausys–verta jąpultiar ne. Lietuvai, tiesa, pranešama, kad vis tiektekspulti–tačiaunedėlgrūdų,odėlHymanso projekto. Veikiama per Lietu-vos pasiuntinį Maskvoje Baltrušaitį. ŠisišMaskvos siuntė alarmuojančius ir gąs-

119 Butkus Z.Federalistiniųidėjųrecepcija…,p.8.120 Žepkaitė R.Lietuviųtautoskova…,p.111.121 „Поручаюнемедленновыяснитьидонести,

какоеколичествозапасовзернаимеетсянатеррито-рииЛит.Республики снастоящегоурожаяи какоеприблизительно количество сможет быть собраноприпредстоящемурожаевтекущемгоду.“Cit.pagalLaurinavičius Č.Kodėlabejota…,p.276.

dinančiuspranešimus.Jomanymu,RusijaruošiasipultiLenkiją,irnebetkaip,one-žmoniškubūduirbarbariškaismetodais,očekistaiprisiekę,kad„Lenkijabusiššluotageležinešluota“.Vadinasi,tokspatlikimasištiksirLietuvą,jeitikjipriimsHymansoprojektąir tokiubūdusudaryssąjungąsuLenkija,ojeinepriims–Rusijapadėsap-sigintinuoLenkijos.TainebuvoasmeninėBaltrušaičio nuomonė, o autentiškai pa-teiktaSovietųvadovybėspozicija.Sovietųpasiuntinys Lietuvoje aralovas Lietuvos vadovams karštligiškai aiškino iš esmėstuospačiusdalykus,kuriuosirSovietųpo-litikaiBaltrušaičiui122.

Taigi,arMaskvaapsiribojodarytipo-veikįtikdiplomatiniaiskanalais–nežino-me. Bet kuriuo atveju vis tiek visi iki šian-dienlaikosinuomonės–Hymansoprojek-tasatmestastautininkų,šauliųirkariuome-nėspastangomis.Visdėltokaikasabejojatautininkųgaliomisirpoveikiukariuome-nei ir šauliams – Jegelevičiausmanymu,šisryšysdažniausiaimatomasiš1926m.perversmo perspektyvos. Iš tikrųjų tauti-ninkų1921m.Seimenebuvo, nebuvo jųir 1920m. liepą.O jukbūtent tadabuvopradėtakoketuotisubolševizmu,taigi,tuoužsiėmė ne tik tautininkai. Atkreipkimedėmesį į esmingą per mažai interpretuo-jamąLaurinavičiaus atradimą–1920-ųjųliepos12d.LietuvosirSovietųRusijossu-tartiesantrojostraipsniopapildomąslaptą(ar bent jau neviešinamą) protokolą123. Šiuo protokolu – nors Lietuva deklaruoja neutralitetą–sutinkama praleisti per Lie-

122 Butkus Z.Federalistiniųidėjųrecepcija…,p.7.123Apiesutartiesantrostraipsniopapildomą(arbent

jauneviešinamą)protokoląplačiaužr.Laurinavičius Č. Lietuvos–SovietųRusijostaikossutartis(1920m.liepos12 d. sutarties problema). Vilnius, 1992, p. 149–152.

152

tuvosteritorijąbolševikųkariuomenękaresu Lenkija. Galima pasiguosti, kad toje te-ritorijoje (aiškiai turimas galvoje Vilniaus kraštas),kuriaRusijoskariuomeneileidžiapasinaudoti Lietuva, šiaip ar taip, yra Len-kijoskariuomenė.Pateisinama„tautiniu“,tačiaune tarptautinėsdiplomatijospožiū-riu.ŠįprotokoląSovietųRusijosužsienioreikalųministras Čičerinas sveikino kaiplietuviųirrusųarmijų„bendrusveiksmusprieš lenkų imperialistus“124, o Vakarųdiplomatijai tai buvo netikėtumas. Lietu-va koketuoja su bolševikais tuo metu, kai vyksta lemtingas Lenkijai Tuchačevskioarmijos atlaikymas 1920 m. rugsėjį, pa-vadintas„stebukluprieVyslos“,taiVaka-ramsbuvodidžiausiasLenkijosvaidmensfronte prieš bolševikinęRusiją įrodymas.O Lietuva ir šiandien šios pergalės neį-vertina,nematoto,kąpastebėjoČeslawasMiloszas: nugalėjus bolševikams,Vilniusbūtųtapęsdarvienossovietinėsrespubli-kos sostine. Kadangi minėtas protokolasbuvonuslėptasnuoLietuvosvisuomenės,jai tada buvo, o ir šiandien yra nesupranta-mi visi 1920 m. spalio 9-osios Pilsudskio ir Želigovskio akcijos motyvai užimantVilnių125. Lenkų istorinėje tradicijoje šisprotokolasyralaikomas„peiliuįnugarą“ir interpretuojamas dar platesniame – viso lietuviųtautinioatgimimo–kontekste.

Kaipžinoma,lietuviųtautinįatgimimąprorusiškumukaltinonetiklenkų„grynie-

124 Laurinavičius Č. Lietuvos–SovietųRusijostai-kos sutartis…, p. 150.

125Žr.Laurinavičius Č.Lietuvių–lenkųkonfliktasXXamžiujenekasdienybėspožiūriu//Darbaiirdienos.1997,t.4(13),Kaunas,1997,p.181–182.Č.Laurinavi-čiausteigimu,visoselietuviųparengtose1920m.liepos12 d.Maskvos sutarties publikacijose ligi šiol nėra IIstraipsniopriedo,osovietaišįpriedąpaskelbėnevisą.Plg.ДокументывнешнейполитикиСССР.Москва,1989,т.3,c.41.

ji“nacionalistai–endekai,betirdalisfe-deralistųbei „starolitvinų“126. Šiandien ir lietuvių istorikai mato Rusijos pareigūnųsiūlymus perimti etnolingvistinį lietuviųsąjūdįXIX a. antroje pusėje bei carizmodepolonizacinępolitiką,siekiantsunaikin-tiVilniųkaippolitinįLDK tradicijų cen-trą,kaspakeitėkultūriniųerdviųparame-trus127. XIXa.antrojepusėjelietuviakalbėskultūros, kartu tautinio atgimimo epicen-trutampaUžnemunė.Naujausi tyrimai128 rodo,kadįvairiaisRusijosadministraciniųpertvarkymų projektais buvo tiesiogiaisiekiamamažintiVilniaus,kaip„lenkišku-mo“bastionoregione,vaidmenį,remiantisetnokultūriniulietuviųsąjūdžiu,kuristuritaptiRusijosvaldžiosatramapriešlenkus.Paprastaiįsivaizduojame,kadpo1863m.sukilimo numalšinimo prasidėjo didysislietuvybės„įšalas“–spaudosdraudimasirknygnešiųheroizmas.Tačiaujau1864m.ėmus vykdyti „depolonizacijos“ ir „rusųpradų“Lietuvojeatkūrimoprogramą,Už-nemunėje, priklausiusioje Lenkijos kara-lystei, leidžiamasteigti lietuviškasmoky-klas,1866m.Veiveriuoseįkuriamimoky-tojųkursaiUžnemunėspradžiosmokyklųmokytojams rengti, o 1867-aisiais Mari-

126 Buchowski K. Min. veik., p. 89–91. Žr. dar:Górski K.Divideetimpera.Białystok,1995;Lossows-ki P. Po tej i tamtej stronie Niemna: stosunki polsko-litewskie1883–1939.Warszawa,1985,s.23–25,28.

127 Kulakauskas A.NuoDidžiosiosKunigaikštystėsikiRespublikos:LietuvosetnopolitinėsraidosXIXam-žiujebruožai//Kultūrosbarai.1995,Nr.1.

128 Сталюнас Д. Проблема административно-территориальныхграницвнациональнойполитикеимперскойвласти:КовенскаягуберниявсерединиеXIXвека//Российскаяимперия:стратегиистабили-века//Российскаяимперия:стратегиистабили-//Российскаяимперия:стратегиистабили-Российскаяимперия:стратегиистабили-:стратегиистабили-стратегиистабили-зациииопытыобновления.Воронеж, 2004. с. 147–166; Staliūnas D. an awkward City: Vilnius as a regio-nal centre in russian nationality policy (ca 1860–1914) // RosjaiEuropaWschodnia:„imperiologia“stosowana.Red.A.Nowak.Warszawa,2006,s.222–243.

153

jampolės irSuvalkųgimnazijose irSeinųprogimnazijoje kaip fakultatyvą leidžia-madėstytilietuviųkalbą,kuriospažymysatestateyrabūtinassiekiantgautiMaskvosuniversitete 10-čiai Suvalkų gubernijosabiturientųskiriamąstipendiją129. Tais pa-čiais1867m.išAugustavogubernijosiš-skiriamalietuviakalbėdalisSuvalkija,kuriesantilabiau„žemaitiška“neilenkiška130, ir įkuriamaSuvalkų gubernija. Šis faktastarsi įforminasąmoningąRusijospolitikąišnaudoti etnokultūrinius procesus Užne-munėje, kur tuoj ir atsiras jaunalietuviųsąjūdis.

Taigi, tautinio atgimimo suformuotoje mąstysenojenesunkuįžvelgtiRusijosma-nipuliacijas,kuriosobjektyviaiprisidėjonetikprietautininkų,betirkurkasplatesniųvisuomenėssluoksniųprorusiškosiranti-lenkiškos laikysenos. 1921 m. ruduo šiai laikysenai buvo kaip niekada palankus – visiems rūpėjo žemės reforma. 1921 m.rugsėjo25d.Seimoposėdyjebuvokelia-miargumentaipriešsusitarimąsuLenkija:nebūsią galima įvykdytiLietuvoje žemėsreformos, nes Lenkija ginsianti dvarinin-kųinteresus131.Žemėsreformagalėjobūtivykdomatiktaidvarininkųžemėssąskaita,ojoslaukėapie10tūkst.kariuomenėssa-vanorių. Lietuvos dvarininkų pavertimas„priešais lenkais“ turėjo išspręsti šiąpro-blemą.Niekasnekreipėdėmesio,kadže-mėsreformabuvovykdoma,tiesa,netokiaradikali, ir Lenkijoje bei Vilniaus krašte. Ir norsnettautininkaipasisakėpriešradika-

129 Aleksandravičius E., Kulakauskas A.Carųval-džioje:LietuvaXIXamžiuje.Vilnius,1996,p.92–94,273–282.

130 Staliūnas D. an awkward City, p. 227.131 Žepkaitė R.Diplomatijaimperializmotarnybo-

je: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980, p. 154.

liąžemėsreformą,galimapradėtisuprastikariuomenėslaikyseną.Taiprūpesčiaidėllietuviųkalbos, siekis įveikti lenkakalbėskultūros dominavimą susisiejo su žemėsklausimu.

Šiuo klausimu šiandien tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorikų nuomonės pradedabeveiksutapti.LenkųistorikoPiotroŁos-sowskio manymu, Lietuvos ir Lenkijos susitarimas neįvyko dėl Lietuvos pozici-jos – dėl lenkų įtakos kultūros srityje irlenkų dvarininkų veiksmų, priešiškų že-mėsreformai,baimės 132.Lietuviųkultūranebūtų galėjusi efektyviai konkuruoti subrandesnelenkųkultūranetikVilniuje,betirvisoješalyje,išskyruskaimą.Miestuosenorminėkultūrabūtųlikusilenkųkultūra,ir geriausiu atveju tik po kelių kartÿ gal būtų susiformavusi bikultūrė belgiškojotipovisuomenė.AmputavusVilniauskraš-tą, susidarėpalankesnės sąlygosnaciona-linei kultūrai ugdyti, tautinei „kultūrineirevoliucijai“.

Lietuvių istoriko Česlovo Laurina-vičiaus manymu, labiausiai valstietiškąlietuvių tautą veikė 1921 m. įsibėgėjusižemės reforma, įgaunanti aiškiai politi-nį–antilenkišką–pobūdį.MatjeiLietuvabūtųsusitaikiussuLenkija,daugeliolietu-viųviltys lengvaigautižemėsbūtųnuto-lusios.Istorikonuomonę,regis,suformavotautinioatgimimoirtometoįvykiųliudi-ninko Jono Vileišio svarstymai. Jis savo laiškuose Juozui Purickiui valstietiškoslietuviųtautosantilenkiškąkompleksąpri-lygino „žvėriškam nacionalizmui“, kuris,anot jo, vedė į „siaurą Lietuvą“ arba netįvalstybėspražūtį.Betčiapatabejojo–o

132 Łossowski P. Stosunki polsko-litewskie 1921–1939.Warszawa,1997,s.376.

154

galtas„žvėriškasnacionalizmas“tėratin-kamiausias kelias, kitaip nebūtų „savos“Lietuvos?133

Kadirkaiptenbūtų,poHymansopro-jektoatmetimo„sava“Lietuvasusipykosuvisais.ApiesusipykimąsuLenkijažinomevisi, juo labiau kad 1922 m. spalio 8 d. iš-rinktas Vilniaus seimas priima nutarimą:„Vilniauskraštasbejokiųsąlygųirišlygųyra Lenkijos Respublikos dalis“134. apie susipykimą su Vakarais žinome mažiau,tačiau, Grodžio duomenimis, Londonepo 1921 m. gruodžio 24-osios apie Lie-tuvą pradėta kalbėti negražiais žodžiais,kas vėliau išvirto į Lietuvos visuome-nės ir kultūros apibūdinimą „moderuotasbolševizmas“135. 1923 m. Ambasadoriųkonferencijos nutarimas Vilnių priskirtiLenkijai buvo to išvada. Lietuva galėjoįvardyti tai tik kaip „Antantės moralinįbankrotą“136. Naiviai viltasi, kad nesi-pykstamasuRusija.TačiauNaruševičiausir Sleževičiaus prognozės dėl Lietuvosateities išsipildė po 20metų – Smetonosbridimasperupelįyratosimbolis. Iki šiol abejojama,arbūtaplano„R“,norsapiejįfragmentiškai kalbama jau generolo Stasio Raštikio atsiminimuose137,oVytautasŽa-

133 Cit. pagal: Laurinavičius Č. Kodėl abejota…,p. 257.

134 Wojdyło W.Įnirtęsnykštukas(tautiniųdemokratųpolitinėspažiūros)//Darbaiirdienos.2004,t.40,p.142.

135 Laurinavičius Č.Lietuvių–lenkųkonfliktasXXamžiuje nekasdienybės požiūriu // Darbai ir dienos.1997,Nr.4(17),p.179:„norsvertadėmesiomintis,kadlietuvių–lenkųkonfliktenegalimaabsoliutintisocialiniofaktoriaus,visdėltomanneatrodokeistibeinepagrįstiVakarųšaliųdiplomatųatsiliepimaiapietarpukarioLie-tuvąkaipapie„moderuotąbolševizmą“.

136 Abromaitis A. Op. cit., p. 221.137 Žr.:Raštikis S. Išmano užrašų, t. 4: Lietuvos

likimo keliais. Chicago, 1982, p. 609–611; Kęstutis K. Girnius. Gen. Raštikio atsiminimai // aidai. 1983, Nr. 5, p. 344–345.

lysteigiajįmatęsValstybėsarchyve138. Jo pasakojimu, 1938 m. buvo numatyta, kad kariuomenėdieną„X“pridengsVyriausy-bėstraukimąsiįVokietiją.Betgituojsuda-rytasMolotovo–Ribbentropopaktasviskąsujaukė–vokiečiainerodėjokionoropri-imti Lietuvos vyriausybę.Kur dar trauk-tis? Į Švediją? Bet jos vėlesni veiksmaiparodė,kadniekasirtenLietuvosvyriau-sybės nelaukė – švedai labiausiai bijojoužsitrauktiSSRSnemalonę,todėlpirmiejiatidavėRusijaiLietuvosauksą.Taigi,netnežinota,kursudarytiegzilinęvyriausybę–sąjungininkaiLondoneirParyžiujebuvoprarasti dar 1921-aisiais.

O tada sulaukėme Stalino „šluotos“.1940 ir1944–1953m.Vilnius irnetMa-žoji Lietuva (Kaliningrado srities perda-vimoprojektai) turėjobūtiLietuvoje,betLietuva turėjobūtibe lietuvių– trėmimųperspektyva,jeiStalinasbūtųgyvasilgiau,yra rimtas alternatyvios istorijos svars-tymų objektas. Lietuvai atsidūrus tarpRusijos ir Vokietijos, natūraliai atsiradonacių formuotas ir išprovokuotas lietuviųžydšaudizmofenomenas,kurioLietuvaikišiolneatsikrato.Kotrūksta,kaiprodoAr-vydo anušausko tyrimai139,kaikamkaikąmėtėirgalbūttebemėtoRusijosslaptosiostarnybos.

Gal1921m.lapkričio–gruodžioproce-sas ir neprimena 1792 m. liepos 23-iosios, tačiauprisiminkimeDemandtosąvokas–buvo „proga“ ir „bandymas“, buvo „rizi-ka“ ir „pavojus“, buvo „ketinimas“ ir…

138Plano„R“egzistavimasatsispindėjo tikV.Ža-lio atsakyme žurnalistui V. Liauškai. Žr.: Liauška V. LietuviškojiManerheimolinija//KalbaVilnius.1989,Nr. 24, p. 12; Žalys V.KąbylojaLietuvoskariuomenėsštabodokumentai?//KalbaVilnius.1989,Nr.26,p.4.

139 Anušauskas A.KGBLietuvoje: slaptosiosvei-klosbruožai.Vilnius,2008,p.142–143.

155

nepasisekta. Nepasisekusiems – nesiseka. Apiejuosmažaikalbaistorikai,jųnėrais-torinėjeatmintyje.

5. Vietoj pabaigos. Nutylėjimai – didžiųjų naratyvų ir / ar nugalėju-sių alternatyvų darbas?

Ikišiolmanome,kadnutylėjimaiiryradi-džiųjųnaratyvųpaskirtis–juknegaliviskoprisiminti, tam ir konstruojamos atminties schemos. Iki šiol Lietuvos istoriografijamatomapersovietinėsirobjektyviostauti-nėsistoriografijosdistinkcijosprizmę.Ta-čiauirtautinėjeistoriografijojejausenokaiesamepastebėjęZenonoIvinskioskirtumąnuodominuojančiostautininkiškosmoky-klos, o sekant Barbara Christophe140, gali-makalbėtiapieeurocentrinįkrikščionišką-jį ir tautininkiškąjįnaratyvus.Nebekarto-simešiųnaratyvųskirtumų,juolabiaukadjie1930m.buvoišvirtęįpolitinįkonflik-tą–tautininkaiuždraudėgimnazijoseatei-tininkus. Zenono Ivinskio, kaip ir antano Viskanto, mąstymo alternatyvos iki šioliki galo nesuvoktos, o Edvardo Gudavi-čiaus performuluota permaina priimamakaip „istorijos juodinimas“. Tai natūralu,nes dominuojantys tautininkiški naraty-vai–„gamtinėslietuvybės“(Vaižgantas)ir„užmigimo–atbudimo“(J.Basanavičius,Maironis)–koncepcijosremiasipamatineprielaida,kadankstyvojojeLDKistorijojeegzistavopagoniškasisarlietuvybės„auk-soamžius“.Prielaidasatsisakytisušiuolai-kiniuistorijosmokslusunkiaisuderinamųnaratyvųirsudarėGudavičiauseuropeiza-

140 Christophe B.StaatversusIdentität:ZurKons-truktion von „Nation“ und „nationalem Interesse“ inden litauischen Transformationsdiskursen von 1987 bis 1995.Köln,1997,S.228–236.

cijosirjosšalutinėssąskaitos–natūraliospolonizacijos – koncepcija. Būtent tik jiir leidopamatytivėlyvąjąLDKistoriją irLDK istorinį subjektiškumąXVIII a. pa-baigoje.Įdominuojančiotautininkiškona-ratyvosistemąnetelpairXVIIIa.pabaigosprocesus kritiškai permąstantys EligijusRailairkiti,kaipnetelpaXXa.pradžiosirLietuvosRespublikos laikųprocesusper-mąstantys Česlovas Laurinavičius, Zeno-nas Butkus ir kiti.

Nutylint1791–1792m.įvykiusmatyti,kadtautininkiškasisnaratyvasyrasąlygo-tasnetikpraeitiespažinimolygioarnacio-nalizmonulemtųpraeitiessampratųkons-travimodėsningumų,bet ir politiškainu-galėjusiųalternatyvųistorinėsprojekcijos.Ateitiestyrimųperspektyva–kieknetpo-litiniussprendimus1921-aisiaislėmėbesi-formuojantis tautininkiškasis naratyvas ir kiekpolitiniai sprendimainulėmėšiona-ratyvoįsitvirtinimą.Kadirkaiptenbūtų,1921m.nutylėjimas–taiaiškusatsistoji-mas ant 1920 m. liepos 12-osios–1939 m. spalio 10-osios projekcijos. Vilniaus pro-blema išsprendžiama Stalino. Vadinasi,objektyviai sovietinis ir tautinis naratyvai išesmėsturisutapti,betreikiaatkreiptidė-mesį,kadšienaratyvaisutampairvertinant1791–1792m.įvykius,pateisinant1791m.gegužės3-iosiosatsisakymąiralternatyvalaikantTargovicąirRusiją.Betjukatkreip-tinas dėmesys, kad ši alternatyva logiš- kai baigiasi 1795-aisiais, kaip 1920-ųjų–1939-ųjų alternatyva atveda į 1940-ųjųbirželio15-ąją.ŠioslemtinguRusijosįsi-kišimu nugalėjusios alternatyvos verčiatirti, kaip nugalėtojų interesai formuojaistorinius nugalimųjų naratyvus. CarinėsRusijos istoriografijos ir Matvejaus Liu-bavskio, tautininkiškos propagoniškos

156

istoriografijos ir Juozo Žiugždos „juodo-sios“ LTSR istorijos naratyvų tipologinisartimumas,ypačantilenkiškumas,yrakurkas artesnis nei paprastai manoma. Į šiąistorinės sąmonės perspektyvą įtelpa tiek1921-ųjųantihymansininkai,tiek1791-ųjųiršiųlaikųantigegužininkai.Tačiaubūtinatoliautirti,kaipminėtinaratyvaiyrasusi-jęgenetiškai.1920–1924m.šisryšysjauapčiuoptas Zenono Butkaus. Ryškėja šisryšys ir 1867–1905m. (Dariaus Staliūnotyrimai). O gal dar svarbesnis yra instink-tas,išreikštas1940m.VincoKrėvės-Mic-kevičiauspozicija–galLietuvaiiružten-kaMongolijosstatuso.Taigi,arįmanomaLietuvos nepriklausomybė be Rusijosprotektorato?Visųantigegužininkųiranti-hymansininkųpasamonėjeglūdi teiginys:Rusijos visada reikia klausyti, tik tada bus šiokia tokia nauda. 1791m. neklausėme,supykinome Jekateriną – pralaimėjome,1920–1921 m. klausėme – laimėjomeKaunodvidešimtmetįirgalųgale–Vilnių.Tačiaujuktaipiružmirštama,kadXVIIIa.pabaigoje viskas pasibaigia 1795-aisiais, o Hymanso vakarietiškos alternatyvos atsi-sakymas – 1940-aisiais.

Šiandien gyvename 1990 m. kovo 11-osios dvasia. ar ir ši data bus pamatyta iš 1990 m. kovo 12-osios, o gal net nepavy-kusios 1991 m. sausio 13-osios alternaty-vos?Betjukyra2004-iejisuNATOirES.Kitaipnei1940-aisiais,turimekursudarytiegzilinęVyriausybę,ogalnettodarytine-reikia. Bet juk yra ir aleksandras Duginas – jis sako: „Lenkijoje ir Lietuvoje pagrin-diniu Eurazijos partneriu turi tapti jėgos,siekiančiosšiųšaliųnekatalikiškosorien-tacijos politikos, pasaulietinės „social-demokratijos“ šalininkai, „neopagonys“,„etnocentristai“, protestantų ir stačiatikių

religinės grupės, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų ir lietuvių san-tykiuose yra ypač vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir, pagal galimybes, gilinti“141 [pabrauktamūsų –A. B.]. Bet yrairDuginoneskaitantysantigegužinin-kai bei antihymansininkai. Jei skaitantys, tai nesuprantantys, nes nekomentuojantys –paklauskime,kurjųtekstaiapieDuginą?Armažatikimybė,kadjiesupranta,betap-simeta,kadnesupranta?Duginasnešiurpi-na tiktai tų,kuriemsMuravjovasKorikasišgelbėjolietuvybę…

Šiandiennebėra1921-aisiaisbuvusiosneilietuviųkalbosįsitvirtinimo,neižemėsproblemos.Sustokime.Arištikrųjųžemėsproblemos nėra? Daugiakultūris Vilniauspaveldas sunkiai tampa Lietuvos savasti-mi,tačiaužemėsaplinkVilniųreikiadaugkam.KasgiLietuvojesugalvojopasauliniumastu„novatorišką“nekilnojamiausioturto–žemės–kilnojimoįstatymą?Arneužgo-žiažemėsklausimasproblemos,kadvyrau-jančiailietuvybėsformuleiikišiolnereikianeivėlyvosiosLDKistorijos,neiVilniausbarokopaveldo,neiGegužės3-iosioskons-titucijos.ČeslawasMiłoszasklausė,arLie-tuvabandyskadanorsdvasiškaisusigrąžin-tiVilnių?TomasVenclova–arbandysimeatkurti Vilniaus „daugiakultūrį audinį“?SigitasGedaklausė,arLietuvakadanorsatkurssavometafizinędvasią?

Išvados

1. aleksanderio Demandto suformuluo-tos alternatyvios istorijos sampratos požiūriumanytina,kadyrasvarstytinos

141 Дугин А. Г.Основыгеополитики.Геополити-ческоебудущееРоссии.Мocквa,1997(Глава5:Уг-розаЗапада).Prieigaperinternetą:http://www.cprf.ru/library/3654.shtml

157

irdviXIX–XXa.Lietuvosistorijosda-tos: 1)1792-ųjų liepos23-iosios lem-tingas pasitarimas Varšuvoje, kuriame nutarta nebesipriešinti LLV–Rusijos kare. 2) 1921-ųjų m. gruodžio 24 d.Lietuvos Vyriausybė praneša TautųSąjungai,kadatsisakosiūlomoPaulioHymansoantrojoprojektodėlVilniaus.1792-ųjųliepos23-iojitotaliaiatitinkaalternatyviosistorijoskriterijus–viskąlėmėseptyniųbalsųpersvarapriešpen-kis.Išesmėsšiuoskriterijusatitinkairantrojidata,nesdar1921m.lapkričio4 d. Lietuvos politinis elitas pasisakėuž Hymanso projektą. Abi šias datassiejanetiktai,kadjosyrapralaimėju-siųistoriniųtendencijųatspindžiai,betirtai,kadjosabinefigūruojaLietuvosistorinėsatmintiesmodeliuose.

2. 1792-ųjųliepos23-iosiosvisainėraLie-tuvos istorijos istoriografijoje ir istori-nėjekultūroje,nesnėravisosXVIIIa.pabaigos istorijos, o 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija yra laikoma Lie-tuvos valstybingumo pabaiga, todėl ją1792m. gynęsLLVkaras yra neLie-tuvos karas. Tiek Gegužės 3-ioji, tiek1792-ųjųkarasyravertinamižvelgiantįjąmodernizuojančia,XIXa.pabaigostautinioatgimimosuformuota„užmigi-mo-atbudimo“optika.Sujaparadoksa-liai istorinė alternatyva pamatomaRu-sijos šalininkų Targovicos konfederatųpusėje,oLietuvosirlietuvybėsgelbėto-jai ir bus Jekaterina II beiMuravjovasKorikas.

3. 1921-ųjųgruodžio24-osiosirįjąvedu-siųprocesųsisteminiųtyrimųvisainėra.

Taipirneatsakytaįklausimąneidėl„vi-suomenės pasipiktinimo“ veiksnio, neidėlatentatopriešErnestąGalvanauską.Visasnutylėjimas aiškiai grįstas sovie-tinės istoriografijos maskvocentrinearba tautininkiškos istoriografijos kau-nocentrinepozicija.ŠitikdeklaratyviaisiekėVilniaus,okaip tik tuometu su-siformuoja nuosekliVaižganto „gamti-nėslietuvybės“,atsisakančiosVilniaus,koncepcija, o kartu atsisakoma antano ViskantoLDKatkūrimoprojekto.Šioseperspektyvose nutylimas Maskvos di-plomatijos veiksnys ir manipuliacijoms prielankus„antilenkiškas“žemėsrefor-mos kontekstas.

4.Tiek 1792-ųjų, tiek 1921-ųjų rudensreiškinių nepaisymas yra nulemtasdidžiojo nacionalistinio naratyvo, ta-čiau jis buvo veikiamas nugalėjusiosalternatyvos, t. y. Rusijos, veiksnio. Jis darėįtakątautinioatgimimoideologi-jai,o1920–1924m.prisidėjopriean-tilenkiškos ideologijos susiformavimo ir1921-ųjųvertinimoiš1920m.liepos12-osios–1939 m. spalio 10-osios pers-pektyvos. Tarpukario Lietuvoje susi-formavusiamdidžiajam tautininkiška-jam naratyvui nebuvo reikalingos nei 1921-ųjų, nei 1791-ųjų alternatyvos,kaip jos yra nereikalingos ir šiuolaiki-nėms „antigegužinėms“ tendencijomsistorinėje kultūroje. Tačiau atkreipti-nasdėmesys,kadneiGegužės3-iosioskonstitucijos, nei Pauliaus Hymanso antrojo projekto atmetimas Lietuvos neišgelbėjo,ogalnetvedėį1795-uo-siusir1940-ųjųbirželio15-ąją.

158

The article considers the following two events in the history of Lithuania of the 19th–20th century from the point of view of the conception of alternative history formulated by alexander Demandt: 1) the fatal mee-tingwiththelastKingandGrandDukeofthePolish-LithuanianCommonwealthStanisławAugustPonia-towski held in Warsaw on 23 July 1792 in which the decision was taken to put up no more resistance to the Russo-Polish War – everything was determined byseven-to-fivemajorityofvotes;2)on24Decem-ber 1921 the Government of Lithuania informed the League of Nations that it refused the proposed Paul Hymans’ second project on Vilnius though on the 4th of November 1921 the political elite of Lithuania spoke in support of that project. These two dates are relatednotonlybythefactthattheyarereflectionsof the defeated historical tendencies, but also by the fact that neither of them appears in the models of the historical memory of Lithuania. Therefore the pre-sent article is aimed at elucidating why these dates are not only excluded from the dominating models of the historical memory of Lithuania, but in essence they are not found even in historiography of Lithu-ania. The conclusion can be drawn that both events are treated as optics of the great national narrative

ThE MILLENNIuM of LIThuANIA – TWo ELIMINATED ALTERNATIVEs

Alfredas BumblauskasS u m m a r y

that formed during the epoch of the national rebirth, which,onthebasisofthe“fallingasleep”metaphor,refused the late history of the Grand Duchy of Lithu-ania, and in part regarded the integration of Vilnius intoLithuanianculture(TumasVaižgantas’concepti-onof“naturalLithuanianism”)withscepticism.No-netheless,thegreatnationalnarrativewasinfluencedby a realistically triumphant political alternative, thatis,theRussianfactor.Itinfluencedtheideologyof the national rebirth in the second half of the 19th century, and in 1920–1924 directly contributed to the formation of the anti-Polish ideology, as well as the evaluation of the year 1921 from the perspective of the 12th of July 1920 – the 10th of October 1939, that is, from the perspective of returning Vilnius to Lithu-ania from Stalin’s Russia. Hence, a typological, and partly genetic, connection between 1791, 1921 and themodernanti-Mayandanti-humanistictendenciesboth in political and historical culture is discovered. at the same time attention is drawn to the fact that rejectionofboththeConstitutionofThirdMayandPaul Hymans’ second project had a tragic outcome – the historical alternatives that triumphed led to the destruction of both the Grand Duchy of Lithuania in 1795 and the Republic of Lithuania in 1940.


159


Knygų lentynoje

PaBaLtijO regiOnas PranCūZiŠkOsiOs istOriOgrafijOs akiratyje rec.: Sylvain Gouguenheim. Les Chevaliers teutoniques.Paris: tallandier, 2007. 775 p.

2007m.PrancūzijojepasirodėistorikoSylvaino Gouguenheimo1sintetiniopobū-džioknygaVokiečių riteriai, išsamiai na-grinėjantiVokiečių ordino istoriją nuo joištakųŠv.Žemėjeikipanaikinimo1809m.Knygaparemtaturtingašaltiniųbaze,vo-kiška,lenkiška,prancūziškairangliškais-toriografija.TaivienasišnedaugelioPran-cūzijos istorinės medievistikos tyrimų,kuriame nagrinėjama Pabaltijo regiono

1 Prancūzijos medievistas, Liono École normale supérieure de Fontenay�Saint�Cloud (École normale supérieure lettres et sciences humaines) profesorius, autorius knygų ir studijų: La Sibylle du Rhin: Hilde-garde de Bingen, abbesse et prophétesse rhénane (Pa-ris,1996);AristoteauMont-Saint-Michel.Lesracinesgrecques de l’Europe chrétienne (Paris, 2008); Intro-duction à l’histoire de l’Ordre teutonique (XIIIe–XVesiècles) //Bulletind’informationde laMissionHisto-rique Française en allemagne, N° 38, 2002; L’Ordre teutonique en Prusse auXIIIe siècle: expansion de lachrétienté latine et souveraineté politique // L’expansion occidentale aux XIe–XVe sièckes. Formes et consé- quences (actes du congrès de la société des historiens médiévistes de l’enseignement supérieur, 33). Paris, 2003; Ernest Lavisse et l’histoire de l’Ordre teuto-nique // Francia. 3, Histoire contemporaine (Institut historique alleman), Bd. 31/3, 2004; L’Empereur, le grandmaîtreetlaPrusse:LaBulledeRiminienques-tion (1226/1235) // Bibliothèque de l’Ecole des Chartes, t. 162, N° 2, 2004; La Papauté a-t-elle voulu inféoder laPrusse?LabulledeRiétietsesaléas//Retourauxsources. Textes, études et documents d’histoire médié-vale offerts àMichelParisse, Paris, 2004;Par delà lePape et l’Empereur: la construction de l’État teutonique enPrusse//Bulletind’informationdelaMissionHisto-rique Française en allemagne, N° 40, 2004.

istorijaViduramžiais.Šiotyrimokonteks-teatsiduria irbaltųgenčiųbeiankstyvojiLietuvosDidžiosiosKunigaikštystės isto-rija. Svarbu pažymėti, kad ji šioje sinte-zėje aprašoma kaip integrali ViduramžiųEuropos istorijos dalis. Pirmasis Lietuvos istoriografijoje, susiejęs Vakarų EuroposirLietuvosXIIIa. istorijosproblematiką,buvoJuozapasStakauskas2, panašius tyri-mus vėliau plėtojoEdvardasGudavičius,AlvydasNikžentaitis ir kt.3 S. Gouguen-heimoVokiečiųordinosintezėvisųpirmaskirta svarbiausiam šio Ordino istorijos lai-kotarpiuiikiXVa.pabaigos(p.19–587),odaugiausiadėmesioteikiamaXIII–XIVa.įvykiams. XVI–XIX a. Ordino istorijaapžvelgiama bendrais bruožais (XXI sk.,p.589–617).Geografinėsknygosribosap-imaOrdinoistorijąŠv.Žemėje,vėlesniusmėginimusįsitvirtintiItalijoje,Vengrijoje,

2 Stakauskas J.LietuvairVakarųEuropaXIIIam-žiuje.Kaunas,1934.Antrasisleidimas–2004,Vilnius.ApieJ.StakauskoindėlįįLietuvosistoriografijąžr.Pe-trauskas R. JuozapasStakauskas irmedievistikospra-džiaLietuvoje//ibid.Vilnius,2004,p.283–286.

3 Gudavičius E.KryžiauskaraiPabaltijyje irLie-tuvaXIII amžiuje.Vilnius, 1989;Nikžentaitis A. Nuo DaumantoikiGedimino.IkikrikščioniškosLietuvosvi-suomenėsbruožai.ActaHistoricaUniversitatisKlaipe-densis,t.5.Klaipėda,1996.Paskutinisdarbasšiatema:Ščavinskas M. X a. pab. –XIII a. pr. krikščioniškųjųmisijųsklaidosklausimasbaltųchristianizacijospožiū-riu.Klaipėda,2009.

160

nors pagrindinė dalis, suprantama, skirtaOrdinovalstybeiPrūsijoje.

Knygą sudaroketuriosdalys.Pirmojo-je – Karinis ordinas–nagrinėjamosVokie-čiųordinoištakosŠv.ŽemėjeirkarinioOr-dinoįsteigimo1198m.aplinkybės.Svars-toma–arOrdinasįsteigtastęsiantbuvusiąpiligriminę vokiečių riterių špitolės veikląXIIa.,arsukurtas„ex nihilo“(Isk.,p.24–25).Autoriuslinkęspalaikytipastarąjąver-siją,norsistoriografijojedėltodiskutuoja-ma.ApžvelgiamosirlegendinėsOrdinokil-mėsversijos.AptartaOrdino„vokiškumo“samprata (1232 m. pirmas įrašas Ordinoantspaude: Sigillum fratrum domus Theuto-nicorum in Prusia,p.23),ryšiaisuvokiečiųžemėmis,kurios,kaippažymima,prisidėjoformuojantOrdinorytųpolitiką(p.38).Or-dinuifunkcionuotiirstiprėtineišvengiamaireikėjo teritoriškai įsitvirtinti Šv. Žemėjear Europoje. Šis procesas atskleidžiamasnagrinėjant XII–XIII a. Ordino politiniussantykius su popiežiumi ir imperatoriumi.IšsamiaianalizuojamasOrdinomėginimasįsikurtiVengrijoje1211–1225m.,iškuriosjis galiausiai buvo išvarytas (II sk.). S. Gou-guenheimaspažymi,kadšipatirtisskatinoOrdino vadovybę suprasti, jog mėginantįsikurti yra būtina, kiek įmanoma, atsiri-boti nuo „išorinių“ politinių jėgų įtakos.ŠiosOrdino pastangos įsikurti buvo puikivėlesnio įsitvirtinimo Prūsijoje „repetici-ja“ (p. 39). Atskirai autorius atskleidžiatuometinęOrdinonarių ideologiją,menta-litetą, kurio dvasia formavosi organizacija(III,Vsk.);nagrinėjamadvasingumoraida,hierarchija, pasaulietiškumo ir vienuolys-tės susipynimas. Pavyzdžiui, atkreipiamasdėmesysįtai,kad1244m.didysismagis-trasGerardasMalbergaspirmąkartąkrei-pėsi į popiežių Inocentą I prašydamas į

Ordino regulą įtraukti politinius punktus.Šiame kontekste dar kartą aiškėja XII– XIII a. Ordino santykių su popiežiumireikšmė (IV sk.). S. Gouguenheimo nuo-mone,popiežiaiOrdinąilgąlaikąrėmė,nesšiąinstitucijątraktavokaippotencialųįran-kį, realizuojant politinius tikslus ir užmo-jus.Šiesantykiaiatskleidžiamiplačiaiana-lizuojant šalių interesus reglamentavusiusdokumentus. Nurodoma, kad popiežiauspolitikosposūkisįvyko1208–1210m.,kaipradėtalabiaudomėtisPabaltijuirPrūsija.1220m.popiežiusHonorijus IIIdarkartąpatvirtino Ordino turėtas teises ir suteikėteisę naudoti karinę galią (p. 107). Popie-žius rėmė valstybės sukūrimą Prūsijoje,taip blokuodamas imperatoriaus politikos plėtrą.PlačiaOrdinoirpopiežiausinteresųanalizeautoriusatskleidėtometoeuropinėspolitikos, diplomatijos, Viduramžių teisėssampratas.

antrojoje knygos dalyje – Prūsijos nukariavimas – pristatomas Ordino vie-nuoliųatsikėlimoirįsitvirtinimoPrūsijojeprocesas (VI ir VII sk.). Išsamiai nagri-nėjamosprivilegijos irsutartys,kuriųpa-grindu vyko šis kūrimasis (imperatoriausFrydricho II 1226 m. Riminio privilegija; sutartys suMazovijos kunigaikščiuKon-radu; popiežiaus Grigaliaus IX 1234 m.Rieti privilegija Ordinui, kuri įteisinoPrūsijąkaip„Šv. Petro nuosavybę“irkt.).Prūsijos nukariavimą (VIII sk.) autoriusskiria į etapus. 1230–1260m. – pirminisOrdino įsitvirtinimas Prūsijoje (1242 m.pralaimima aleksandro Neviškio Nau-gardo kariuomenei; 1242–1249m. prūsųpasipriešinimas ir Christburgo sutartis); kitasetapas–1260–1283m.,apėmęsDi-dįjįprūsųsukilimą,nuo1283m.prasidėjoLietuvospuolimas.AnalizuojamaPrūsijos

161

nukariaujamojo karo mastas europiniame kontekste, karo strategija ir etika. Kelia-ma karo, kaip kryžiaus žygio sampratos,problema (IX sk.).Autorius pažymi, kad1215 m. Laterano IV susirinkime popie-žiuspaskelbėkryžiaus žygį įPrūsiją, betšiskarasnebuvęstokskaipankstesnikry-žiaus žygiai. Iš pradžių buvo numatyta,kad procesas vyks taikiai, su vietiniais su-darantsutartis.TačiauprasidėjusOrdinoirpagoniųkarui,1217m.popiežiuspaskelbėkryžiausžygįtokį,kokiajosampratabuvosusiklosčiusiŠv.Žemėje.

Trečiojoje knygos dalyje – Suverenu-mas – nagrinėjamasOrdino kaip teritori-nėsvalstybėstapsmas.Ordinolegitimumąsudarėimperatoriausirpopiežiaussuteiktiaktai ir privilegijos bei karas su pagonimis (p. 281). Pasak S. Gouguenheimo, Ordinas Prūsijojeradokompaktiškąirlaisvainuka-riautinąteritoriją.Jisvalstybinįsuverenu-mąkūrėpirmiausiapašalindamas„išorės“politikosįtaką(Xsk.).XIIIa.Ordinasperlojalius vyskupus kūrė kontroliuojamasvyskupijas, nors konfliktų su jais ir neiš-vengdavo. akcentuojamas Ordino centro –sostinės–perkėlimasišVenecijosįMa-rienburgą 1309m. (XI sk.), kuris, pasakautoriaus, žymėjo apsisprendimą kurtisPrūsijojeirerdvinįatsiribojimąnuopopie-žiausįtakos.Taibuvęsirpapildomasaks-tinascentralizuotivalstybę(XIIsk.).Tuometu pradėta kurti valdymo institucijas,pareigybiųsistemą,kontroliuoti teritoriją.S.Gouguenheimaspabrėžia buvus išvys-tytąOrdinokanceliariją,kuri,bekitako,gana anksti pradėjo valstybės turto sura-šymo procesą. Pamažu buvo prieita prieto,kadnuo1434m.surašinėtas išesmėskiekvienokaimoturtas(p.294).XIIIa.sukaimynais pradėti įgyvendinti teritorijos

delimitaciniai (sienų žymėjimo)procesai.Autorius,nagrinėdamas jovalstybęeuro-piniamekontekste,siūlonepervertintiOr-dino, kaipmodernios valstybės, išskirda-masjoarchajinį„dvasingumą“–valdantįjįdvasininkijos sluoksnį. Ordinas neturėjęsluominio susirinkimo kaip anglija ar Pran-cūzija,buvotikįjįpanašussusirinkimas–Ständetage (p. 321). Su tuo galima sutikti tikišdalies.Būtinaatsižvelgtiįchronolo-giją,rodančią,jogbetkuriuoatvejuOrdi-novalstybėscentralizacijabuvoankstesnė,spartesnėiraukštesniolygio,neidaugelioto meto Vakarų Europos valstybių. Sąs-tingis ją apėmė tik vėliau, o tai nulėmė1525m.Ordinosekuliarizaciją.

AutoriusatskirainagrinėjaOrdinovals-tybės ekonomiką (XIII sk.), parodydamasekonominiopajėgumoklostymosidinamiką.Pirmiausia apžvelgia XII–XIII a. vokiečiųkolonizacijosprocesąirdemografinįaugimą,stiprinusįpolitinęirkarinęgalią(p.331).Pa-sakS.Gouguenheimo,ekonominiupožiūriuOrdinas nebuvo „bažnytinė“ organizacija,nes pelnas buvo pagrindinis jo tikslas, Ordi-novadovybėgriežtaikontroliavomokesčiusirmuitus(p.341).XIVskyriujeS.Gougu-enheimasaptarė„žmonių kontrolę“,t.y.imi-gracijos procesą, imigrantų teisės tradicijųkoegzistavimą,prūsųasimiliaciją,visuome-ninę sanklodą. XV skyriuje intriguojančiupavadinimu – Dvasinė kontrolė –apžvelgtaOrdino„propaganda“.Aptariamiapologeti-niaikūriniai,pasakojimaiapieOrdinopra-eitį,didžiųjųmagistrųpanegirinėspoemos,autoreprezentacinė Ordino „propaganda“,skirtaVakarųEuropai.Autoriuspažymi,kaddaugiausia ji buvo naudota karui prieš Lietu-vąpateisinti(p.414).

Ketvirtojoje sintezėsdalyje–Didžioji europinė galia–nagrinėjamiOrdinosan-

162

tykiai su gretimomis šalimis (XVI sk.).autoriaus nuomone, Pabaltijyje Ordinas tapo jėga, dariusia didžiulę įtaką kaimy-nams. Daugiausia dėmesio skiriama Or-dino ir Lenkijos politiniams santykiams. Pasak S. Gouguenheimo, XIII a. Ordinopolitikasusipynėsuchristianizacija,todėljam neišvengiamai buvo reikalinga Lenki-josparama.Po1309m.didžiojomagistroatsikėlimoįMarienburgąirkaroPamary-je,keitėsiOrdinostrategija.Stiprėjant te-ritoriniam suverenumui, Ordino užsieniopolitika vis intensyviau buvo grindžiamakaru (p. 434). Nors Lietuva buvo bene pagrindinis Ordino karinių žygių tikslas,autorius šių šaliųpolitinius santykius ap-žvelgia gana paviršutiniškai. Deja, sinte-zėje neišvengta senesnei vokiškai ir len-kiškaiistoriografijaibūdingųnacionaliniųistoriografijųstereotipų.Lietuvosužsieniopolitikos samprata yra užgožta Lenkijos,kuriknygojevaizduojamakaippagrindinėatsvaraOrdino užmojams regione ir Lie-tuvos„gelbėtoja“.DėltoOrdinokaimynėLietuva nuvertinama kaip nelabai reikš-mingapolitinėjėga,norssintezėjenekartąteigta, kad Ordino politikos nukreipimas prieš Lietuvą buvo neišvengiamas jo pa-ties legalumui.

Lietuvos ir Ordino politinių santykiųaptarimą S. Gouguenheimas pradeda nuoMindaugolaikų(p.437).Žemaitijąlaikote-ritorija,dėlkurioskontrolėsOrdinasvaržėsisu Lietuva. Pirmu stipriu Ordino ir Lietu-vos susirėmimunurodomas1260m.Dur-bėsmūšis.S.Gouguenheimaslaikosinuo-monės,kadOrdinoirLietuvoskovostrukoiki1386m.,kaiLietuvatapokrikščioniška,taisiejamasuJogailosatėjimuįvaldžiąir1385m.Krėvosunija.IšskirtiniųOrdinoirLietuvospolitiniųsantykiųlaikotarpiuįvar-

dytiGediminolaikai,pažymint,jogjisLie-tuvąįtraukėį tarpvalstybinępolitinęareną(p.439).Pabrėžiamasvaldovosusirašinėji-massupopiežiumi,pirkliųkvietimas,netgireligijostolerancija(!).Gediminassintezė-je yra plačiausiai nušviestasLietuvos val-dovas, žinoma,po Jogailos.Vytautas ir josantykiai su Ordinu minimi tik fragmentiš-kai.S.GouguenheimasKrėvosunijąverti-nakaipsėkmingąprojektą,padėjusįįveiktiOrdiną. Jonuomone,nuo1386m. įtampatarpkaimyniųaugo,kolpasiekėaukščiau-siątaškąŽalgiriolaukuose.

KituoseskyriuoseapžvelgiamiOrdinopolitiniaisantykiaisuHanzairSkandina-vijosšalimis,nagrinėjant tarpvalstybiniusinteresus, aptarta Ordino diplomatijos samprata, sutarčių sudarymo procedūros.Atskirame skyriuje (XVII sk.) smulkiaiišdėstytakarinėOrdinostruktūra(kariuo-menės sudėtis, karyba, technologijos irkt.).IšskirtinisdėmesysteikiamasŽalgiriomūšiui.S.Gouguenheimaspažymi,kadšisdidelismūšįVakarųEuropos istoriografi-joje nušviestas menkai (p. 475), nepaisant jodidžiulėsreikšmėspolitiniųįvykiųklos-tymuisi regione. aptartas pasirengimas mūšiui ir jo eiga. Vytautas nurodomaskaipvadovavęslietuviams,žemaičiamsirtotoriams,ofaktiniumūšiovadulaikomasJogaila.Kartojamasenalietuviųpasitrau-kimoišmūšiolaukoversija.Reikiaapgai-lestauti, kad autorius, naudodamas Sveno Ekdahlio tyrimus, nepasinaudojo 1963 m. pastarojo paskelbtu straipsniu4,įrodžiusiu,jog tai buvo lietuvių taktinis manevras.Aptarta Žalgirio mūšio memoria, amži-ninkų vertinimai, Ordino vykdyta propa-

4 Ekdahl S. Die Flucht der Litauer in der Schlacht bei Tannenberg // Zeitschrift für Ostforschung. 1963, Bd. 12, Heft 1, S. 11–19.

163

gandinė akcija – pirmasis raštas Europaipomūšio–1410m.liepos21d.(p.490).Tolesniame skyriuje (XVIII sk.) sugrįž-tamaprieOrdino santykių supopiežiumiir imperatoriumi. Parodoma komplikuota Ordino padėtis Konstanco bažnytiniamesusirinkime.Autorius dėsto, kad po Žal-girio mūšio Ordino valstybėje prasidėjopokyčiai, klostėsi būsimos naujųjų laikųPrūsijos valstybės ir visuomenės bruožai(XIXsk.).

1382m.–XVa.vidurioOrdinoekono-mikos dinamiką autorius skirsto į laiko-tarpius: pakilimas – 1382–1400 m., pas-kui prasidėjo smukimas; 1411–1413 m.ypač sunki ekonominė padėtis; po 1435m.Bresto taikos ekonominėpadėtiskon-solidavosi, bet 1382-ųjų lygio nepasiekė(p.539);vėlesnėekonomikapriklausėnuokaroišlaidų.Moralinėkrizė–poŽalgirioVakarų Europos akyse Ordinas praradoteisėtumą(p.541),buvodraskomasvidausnesutarimųtarpriteriųgrupuočių(p.542).XVa.stiprėjoOrdinoiratitinkamųPrūsi-jos teritorijųkonfrontacija, toliauklostėsiluomai,valdymoformadarėsianachronis-tinė.Stiprėjomiestai,kaikuriejųpriklausėHanzai.Formavosibajorijos irmiestiečiųluomai, XV a. pirmojoje pusėje kurtosopozicinės Ordinui sąjungos (1440 m. –Prūsų sąjunga). Tačiau, nepaisydamassunkumų,OrdinasVakarųEuropaipropa-gandinėmis priemonėmis toliau mėginosaveparodytikaipperspektyviąirįdomiąvalstybę. XVI a. Ordino istoriją autoriussuliejaįbendrąXVI–XIXa.Ordinoisto-rijosskyrių(XXIsk.),kartuapžvelgdamasir josampratąXXa. istorinėjeatmintyje.KritiniaiOrdinoistorijosvingiai–1525m.valstybės sekuliarizacija, tapsmas pasau-lietine valstybe, tolesnisOrdino (ne Prū-

sijoje) likimas (jo panaikinimas 1809 m.) apžvelgiami fragmentiškai. Pasitaikosmulkiųneaiškumų,nevisadapreciziškaivartojamiterminai.Autoriusdrąsiaiimasiaptarti smulkesnes problemas, nesibaimin-damas apsiriboti problemos aktualinimu, išplėsdamas kūrinyje problemų spektrą.Iliustruoja įvairiomis intriguojančiomisdetalėmis,tometogyvenimąatskleidžian-čiaisniuansais,dėltoknygalengvaiskai-toma.Sintezėjeyrapriedų:žemėlapių,kaikuriųsvarbesniųmagistrųbiografijųirkt.,pateikti Prūsijos, Livonijos ir VokietijosmagistrųikiXVIa.viduriosąrašai.

Lietuvos skaitytojus labiausiai tu-rėtų dominti sintezės skyriai: Valstybės gimimas: suverenumas ir centralizacija (XIIsk.),Ordinas ir jo kaimynai(XVIsk.),kuriuose atskleista Ordino valstybingumo samprata,nagrinėjamosLietuvosistorijosproblemos. Įdomūs prancūziškos istorio-grafijostradicijaiartimimentalitetųistori-jos skyriai: Riteriai ir Šv. Mergelė Marija (V sk.), Žmonių kontrolė(XIVsk.),Dvasi-nė kontrolė(XVsk.).Žvelgiantišlietuviš-kosperspektyvos,darkartąišryškėjamen-kosužsienio autorių žinios apieLietuvosistoriografijos įdirbį. Lietuvos skaitytojaspastaruojumetuturivisnaujųprogųsusi-pažintisuįvairiomisVokiečiųordinointer-pretacijomis5, o to dar negalima pasakyti apieLietuvosistoriografijossklaidąvaka-rietiškomis kalbomis.

Tomas Čelkis

5 Boockmann H.Vokiečių ordinas.Dvylika jo is-torijosskyrių.VertėA.Nikžentaitis.Vilnius,2003;Ur-ban W.Žalgirisirkaspojo.Lietuva,LenkijairVokiečiųordinas – nemirtingumo beieškant.VertėO. Stokys ir A.Matulytė.Vilnius,2004.

164


Mokslinis gyvenimas

iŠeivijOs OrganiZaCijOs: ŠaLtOjO karO ginkLai ar aukOs?

Įšįklausimąbandytaatsakyti2008m.lap-kričio 13–15 d. Liubline vykusioje kon-ferencijoje „Šaltojo karo aukos ar slapti ginklai?“Vidurio irRytųEuropospolitinėemigracija“.JąorganizavoLenkųtautosat-minties institutas. Šioje konferencijoje da-lyvavo istorikai iš Lenkijos, Vengrijos, Bal-tarusijos, Danijos, JAV, Vokietijos, Kana-dos, Estijos, Lietuvos, Slovakijos, Latvijos, Belgijos, Ispanijos, Švedijos, Bulgarijos, Rumunijos, Čekijos. Intriguojantis konfe-rencijospavadinimasnulėmėjostematiką–kokiu aspektu bus nagrinėjamas išeivijosklausimas.BūtentišeivijosirSSRS,JAVirkitųvalstybiųvyriausybiųirspecialiųjųtar-nybųsantykiaišaltojokarometu.Norsišei-vijosorganizacijoskovojoužsavovalstybiųnepriklausomybęnuokomunistiniųrežimų,socialistinių šalių ir Vakarų specialiosiostarnybos siekė jomispasinaudotikaip šal-tojo karo ginklais kovodamos su priešinin-kais.Išeivijosirspecialiųjųtarnybųsanty-kiai ištiesyrapaini ir žadinanti smalsumątema,otyrinėtijąyraganakebliužduotis,nesžvalgybųarchyvaiyrasunkiaiprieina-mi, tad šioje srityje yra dar daug neatsaky-tųklausimųir„baltų“dėmių.Aptariamojekonferencijoje taip pat buvo gvildenti tokie politinėsemigracijosklausimaikaipsanty-kiaisušalimis,įkuriasbuvoemigruojama,SSRSirsocialistiniųšaliųvyriausybiųirjųspecialiųjų tarnybų bandymai emigrantus

susigrąžintiirišnaudotipolitiniams,propa-gandiniamsiragentūriniamstikslams.

Pirmą konferencijos dieną daugiau dė-mesio buvo skiriama repatriacijos klausi-mui. Slovakijos ir Baltarusijos istorikai pri-statėsudėtingąpokariorepatriacijos(slova-kųišVakarųdemokratiniųvalstybiųirlenkųišBaltarusijos)klausimą.Sovietinėvaldžiaėmėsi propagandinių akcijų susigrąžintižmones išužsienio,kadgalėtų juos išnau-dotipolitiniams iržvalgybiniams tikslams.Socialistinėsvyriausybėsbandėpaveiktinetikemigrantus,bet irvalstybių,kuriose jiebuvo apsistoję, vyriausybes, kad jos dary-tų spaudimą išeiviams išvykti, repatrijuoti.Pranešėjaiatskleidėdidžiulįišeivijosprieši-nimąsiprievartineirepatriacijai,nesžinojo,kaslaukiasugrįžus.Nepaskutinįvaidmenįsusigrąžinantrepatriantusvaidinoirspecia-liosiostarnybos.VengrijosirKanadosisto-rikaiskaitėpranešimusapieVengrijos tau-tinės ir religinėsemigracijos repatriaciją išVakarųvalstybiųirsudėtingusjossantykiussu socialistine valdžia. Vengrijos valdžiastengėsiįvairiomispriemonėmisemigrantussusigrąžinti.Jivykdėintensyviaspropagan-dinesakcijas,paskelbėamnestijąnelegaliaiparėjusiemssienąirkt.Visdėlto,nepaisanttokios palankios politikos, sugrįžę vengrainegalėjo jaustis visiškai saugūs, nes buvopersekiojami saugumo. Propaganda buvo tik vienas būdas patraukti asmenis grįžti.

165

Agentūrabuvoišnaudojamanetikparagin-tižmonessugrįžti,bet ir skaldyti, silpnintiišeiviųorganizacijasišvidaus.Svarbubuvonetikjuosparviliotiatga,betirsugrįžusiusužverbuotiirišnaudotižvalgybinėmsirpro-pagandinėmsužduotims.KanadosistorikasCh.Adamsas kalbėjo apieVengrijos emi-grantųbendruomenęKanadojeirVengrijosspecialiųjųtarnybųveikląšiojevalstybėje.Be to, Vengrijos komunistų partija finan-savoKanados komunistų spaudą ir per jąvykdėpropagandinesakcijas.TaippattarpvengrųišeiviųbuvoieškomaCŽVagentų.Tačiaupranešėjasdaroišvadą,kadvengrųžvalgybosveiklanebuvosėkminga.Jinusi-vylėišeiviaisirsavopastangųjuospalenk-ti į savopusę, net ir tuos, kurie emigravo1956–1957 m., rezultatais. Vengrų komu-nistamskėlėnerimąnetikpolitinėišeivijosveikla,betirvengrųemigrantųdvasininkųveikla Vatikane. Šiai problemai buvo skir-tas vengro andraso Tamaso Fejerdy prane-šimas.Vengrųkomunistųvaldžios,kaip irkitųkomunistiniųrežimų,santykiaisudva-sininkija ir bažnyčia buvo painūs ir kom-plikuoti.Vengrųkomunistamsypačkliuvodvasininkų veiklaVatikane, nes jie galėjoVatikanui, Vakarams pateikti informaci-ją apie tikrąjąpadėtįVengrijoje, be to, jiebuvo tarpininkai tarp Vatikano ir Vengrijos dvasininkų.SušvelnėjusVatikanopozicijaikomunistiniųrežimųatžvilgiu,savoveikląsustiprino irvengrųslaptoji tarnyba,nesė-kmingai bandė verbuoti išeivius kunigus.Vis dėlto kai kuriuos vengrų dvasininkuspavykoužverbuotiirjiemspavykopaveik-tiVatikaną ir sumažinti jo įtaką,nes jiemsnebuvo leista dalyvauti priimant Vatikano sprendimus.

Konferencijos pavadinimas užprogra-mavo,kaddaugiausiadėmesiobus skiria-

ma specialiųjų tarnybų veiklai prieš išei-vius, agentūros ir vadinamųjų „aktyviųpriemonių“,kaipantaigrobimai,žudymas,apnuodijimas, propaganda, kompromitavi-mas, naudojimui prieš išeiviją. Bulgarijosatstovas atkreipė dėmesį į tai, kaip buvoformuojama valdžios politika išeivijos at-žvilgiu,kaipjaidarėįtakąsaugumostruk-tūros,kokiefaktoriaiturėjoįtakossaugumoveiksmamspriešišeiviją.Saugumostruktū-rųveiksmaipriklausėirnuopokyčiųMas-kvoje,SSRSKGBpozicijos,irnuovietinėsvaldžios veiksmų. Apie slaptą Bulgarijossaugumo veiklą kalbėjoKanados atstovasChrisasKostovas Jis pabrėžė, kadBulga-rijos komunistinis režimas buvo vienasgriežčiausiųkomunistiniųrežimųirsaugu-masbuvovienasišjoįrankių,taiirgidarėįtaką taikomiems metodams. Saugumie-čiams buvo būdingas ideologizuotas išei-vijos traktavimas–kaippriešų iružsienioagentų,irtailėmėjųveiksmuspriešišeivi-ją.Pranešėjaspateikėporąpavyzdžių,kaipBulgarijos saugumas susidorojo su garsiais ir aktyviais išeiviais. Borisas arsovas buvo vienasišišeiviųorganizacijųvadų.Įjįnu-sitaikė Bulgarijos saugumas. B. ArsovasbuvosuimtasDanijoje,uždarytasįkoncen-tracijos stovyklą, bet paleistas su sąlyga,kad bus saugumo agentas. Nors jis ir sutiko, neteikė jokios informacijos, o toliau tęsėVakaruose savo veiklą prieš komunistinįBulgarijos režimą, tad buvo nuspręsta sujuo susidoroti. Kad prisiviliotų B.ArsovąįBulgariją,saugumiečiaisiekėpasinaudotiirjošeima.Grįžęsnamo,jisbuvosuimtas.Kalėjimebuvolaikomasbaisiomissąlygo-mis,betatsisakėišsižadėtisavoįsitikinimų.Vienądienąbuvorastasnegyvas,pasikoręs,norsšiosmirtiesaplinkybėslabaineaiškios.Dar vienas Bulgarijos susidorojimo su išei-

166

viaisatvejis–susidorojimassužymiurašy-tojuG.Markovu,kurįprotegavoT.Živko-vas,norsG.Markovasirnebuvokomunistųpartijosnarys.Septintojodešimtmečiopa-baigojeG.Markovas netikėtai emigravo įVakarusirperVakarųradijostotiskritikavoŽivkovorežimą.ŽivkovasnetprašėKGBpadėtijįsudorotiirjisbuvonužudytaspa-sitelkus„aktyviaspriemones“.G.Markovovardąšalyjedarilgaibuvouždraustaminė-ti.Ikišiolneaišku,kokiomisaplinkybėmisjis mirė, nes jo byla sunaikinta. Čekoslo-vakijosslaptųjų tarnybųveikląVakaruose,čekų ir slovakų emigrantų santykius suČekoslovakijoskomunistųpartijosvaldžiaatskleidžia Matejaus Medvecky (Slovaki-ja)pranešimas,očekųemigrantųveikląirslaptosios tarnybos agentūrinę veiklą Ka-nadoje–JanoRaško(Kanada)pranešimas.Kaipirkitikomunistiniairežimai,Čekoslo-vakijoskomunistai išeiviją laikėpotencia-liaagenteirbendradarbesuCŽV,tadvisospastangos buvo nukreiptos infiltruoti savoagentustarpišeiviųirtaipnaikintiišeivijosorganizacijasišvidaus,nesišeiviusverbuo-ti agentais sekėsi sunkiau. Daug dėmesiobuvo skirta Lenkijos emigracijos ir Lenki-josslaptųjųtarnybųveiklai.LenkųistorikasPleskopas Patrykas, remdamasis slaptosios tarnybosdokumentais,atskleidė,kiekirkąlenkųkomunistinisrežimasžinojoapielen-kųišeivijosveikląirkokiųveiksmųėmėsipriešjųpolitinęveiklą.Visdėltopranešėjaskonstatavo,kadkomunistinisrežimasgananedaugžinojoapielenkųišeiviųveiklą,jųlyderius, nes jie buvo pakankamai uždarabendruomenė ir nusiteikusi prieš bendra-vimą sukomunistineLenkija.Kitas lenkųistorikas – S. Lukascevichas – savo prane-šime bendrais bruožais pristatė saugumotarnybosskyrius,kurieveikėpriešišeivius,

struktūrinęraidąirpriešlenkųišeiviustaiko-musmetodus.Lenkųsaugumasnetikveikėprieš išeiviųorganizacijas,bet irbuvoke-liamiuždaviniaiįsiskverbtiįjas,paveiktiišvidausirtaipsusilpninti.JiedomėjosilenkųdiasporaVakaruoseapskritai.Išeivijaturėjobūtiveikiamanetikperagentusiroperaty-vinėmispriemonėmis,betirkitaiskanalais,pavyzdžiui,turizmas.Lenkųsaugumopriešgarsiuslenkųišeivijosatstovusveiklospa-vyzdį pateikė istorikas Pawelas Zietara.Vienasišgarsiausiųlenkųišeiviųbuvoge-nerolasW.Andersas.Kadangi jis lenkamsbuvo didžiulis autoritetas, kėlė didžiulęgrėsmękomunistiniam režimui.Kovoti sujuo, jo autoritetu pasitelkiamas ne tik sau-gumas,betkitosinstitucijos,kaipantaiUž-sienio reikalų,Vidaus reikalųministerijos,ambasados. Siekiant jį sukompromituotipradėtosšmeižtoakcijos.Lenkųlaikinosiosvyriausybės nariai buvo vadinami išdavi-kais.Saugumasstengėsirinkti informacijąapiegeneroląW.Andersą,jošeimą,sveika-tą,ryšius,kuojisdomėjosi,kadgautųme-džiagoskompromitavimoakcijoms.Jietaippat ieškojo iš joaplinkosžmonių,kuriuosbūtų galima užverbuoti. Jiems tai pavykotik 1964–1965 m. Šio generolo kompromi-tavimo,šmeižtoakcijosnesiliovėnetirpojomirties. Lenkijos valdžia stengėsi susi-grąžintiišeiviusirišŠvedijos.Švedijabuvoviena iš tųVakarųvalstybių,kuri,nenorė-dama gadinti santykių su SSRS, nebuvolinkusipriimtiirilgailaikytilenkųišeivių.Be to, Švedijoje lenkai nebuvo taip katego-riškai nusiteikę prieš socialistinę Lenkijąkaip lenkai Didžiojoje Britanijoje. Labaisudėtingas,kupinastragizmoyraVakarųirRytųVokietijos pabėgėlių, ypač tarpRytųirVakarų Berlyno, klausimas.Vyko judė-jimasne tik išRytųBerlyno įVakarų,bet

167

irįRytųBerlyną.VokiečiųistorikasTobiasWunschikasanalizuojašiosemigracijos,ju-dėjimopriežastis,tendencijas,sukokiomisproblemomis susidurdavo į Rytų Berlynąatvykęvokiečiaiirt.t.

Turbūtstipriausiairasmeniškaiautoreiįdomiausia buvo paskutinė konferencijosdiena,nestądienąbuvoskaitytiartimiausiir aktualiausi Lietuvai pranešimai. Buvo pa-liestiBaltijosišeivijos,užsienioradijosto-čių,Vakarųdemokratiniųvalstybiųpožiū-rio irsantykiosuRytų irVidurioEuroposšalių išeivija klausimai.Viena konferenci-josdalisbuvoskirtaBaltijosšaliųišeivijostematikai,ovienasišpranešimų–Švedijosvyriausybės pozicijai dėl Baltijos išeivių.SSRSjaidarėdidžiulįspaudimąsugrąžintiišeivius.Šiai,oficialiaineutralitetąpaskel-busiai šaliai, teko kebli užduotis laviruotitarpSSRSirVakarųdemokratiniopasaulio.Jiturėjolaikytistarptautiniųįsipareigojimų,betnenorėjogadintisantykiųsuSSRS,tadoficialiaideklaravosavoneutralitetą,oneo-ficialiaivistiekpalaikėVakarus,buvoganaglaudžiaisusijusisuJAV.VisdėltoŠvedijateikėSSRSURMinformacijąapieišeivius,netgi jųasmeniniusduomenis–kurgyve-na,kąveikiairt.t.TačiauŠvedijojenebuvoprievartinės repatriacijos ir Pabaltijo šaliųišeivijačiaganaaktyviaiveikėpervisąso-vietmetį.Latvijos(jaiatstovavoistorikė išJAV), Estijos ir Lietuvos istorikai pristatėtrispranešimus,kurieatspindėjokomunisti-niųrežimųnaudotaspriemonespriešišeivi-ją.Estųistorikasbendraisbruožaispristatėsovietinio saugumoveiklą išeivijos atžvil-giu (metodus, saugumo padalinius, atsakin-gusužišeiviją,irt.t.).Latviųistorikėspra-nešimasatskleidė,kaipkultūra,kultūriniairyšiai tarp sovietinės Latvijos ir išeivijosbuvo išnaudojami sovietinei propagandai.

Taibuvovykdomaperkultūrinių ryšių sutėvynainiaisorganizaciją(jiturėjoatitikme-nįirLietuvoje–„Tėviškė“),perkuriąveikėKGB. Latvių inteligentai, menininkai są-moningaiarnesąmoningaibuvoįtraukiamiįideologinękovąsu„liaudiespriešais“išei-vijoje.IrsovietinėsLietuvos,irLatvijosor-ganizacijabuvoglaudžiaisusijusisuKGB.Šiorganizacijabuvofasadinė,oficialūsjosuždaviniai vieni, o tikrieji – įslaptinti, ne-afišuojami.Jostikriejitikslainebuvotokiekilnūs,kaipdeklaruota,oskaldyti išeiviją,atitraukti jąnuoaktyviospolitinėsveiklosirypačpaveiktijaunimą.Lietuvaiatstova-vošiostraipsnioautorėirskaitėpranešimątema„KGB„aktyviųpriemonių“naudoji-maspriešlietuviųišeiviją“.Šiamepraneši-me trumpai apžvelgta kompromitavimo irpropagandos metodų taikymas prieš išei-vijos politinę veiklą. Nemažiau intriguo-jantiirįdomibuvokonferencijosdalisapieLaisvosiosEuroposradijoveiklą,joreikš-męišeivijaiirsocialistiniųšaliųspecialiųjųtarnybųveikląprieššiosradijostotiesLen-kijos, Čekoslovakijos sekciją. KGB, kitųsocialistinių šalių slaptųjų tarnybų veiklaprieššiąradijostotįatsispindėjojosbuvusiodarbuotojo,atsakingoužsaugumą,R.Cum-mingsopranešime.Jistrumpaipristatėšiosradijo stoties istoriją, struktūrą, santykiussuJAVvalstybinėmisstruktūromisirCŽV.Pranešėjas pabrėžė, kad socialistinių šaliųžvalgyboslabaiaktyviaiveikėprieššiosra-dijostotiesdarbuotojus.Trumpaiapibūdino,kokius metodus taikė slaptosios tarnybos.Agentūra, operatyvinė veikla, kompromi-tavimoakcijosbuvopagrindinėsžvalgybųnaudotos priemonės. Darbuotojams netgigrėsėfizinis susidorojimas. Išeivijos orga-nizacijasbendraiveiklaijungėnetikradijostotys,betirįvairiosorganizacijos,kaipan-

168

taiPavergtųjųtautųparlamentas.Vienasišpagrindiniųjotikslųbuvonetikkoordinuo-tiįvairiųokupuotųvalstybiųišeivijosorga-nizacijųveiklą,kasbuvonelengvadėlkaikurių tautųnesutarimų,bet irparodytipa-sauliui komunistinių režimų nusikaltimus.Tarsiapibendrindamikonferenciją,VakarųEuroposistorikaipristatėVakarųvalstybiųpozicijas išeivijos atžvilgiu, pamąstymusapie tolesnius galimus tyrimus šia tema. Kadangi lietuvių išeivių daugiausia buvoJAV, tadbuvo įdomiausiagarsaus JAV is-toriko Johno Earlo Hayneso, kuris domisi KGBveikla,vertinimai. Jomanymu, JAVpozicija išeivijos atžvilgiu buvo neviena-reikšmiška, nesisteminga. Išeivių teikiamainformacijairjųveiklabūtųbuvusinaudin-gaCŽV.Tačiauišeiviaiganaatviraidekla-ravosavosiekįbendradarbiauti,bettaibūtųpavojinga,nesKGBjuosgreitaiišaiškintų.InformacijosapieišeivijosirJAVspecialių-jų tarnybų bendradarbiavimą yra nedaug,nesCŽVarchyvaiįslaptinti.

Ši konferencija savo tematika, proble-matika Lietuvai labai aktuali ir artima, nes lietuviųišeivijospolitinėveiklabuvolabaiaktyvi,kaslėmėirnepaliaujamąKGBdo-mėjomąsi ja. Ši konferencija leidžia paly-gintiLietuvosirkitųšaliųišeiviųpadėtįirrepresiniųstruktūrųveikląprieš juos.Lie-tuvių išeiviai susidūrė su tokiomis pačio-misproblemomisirgrėsmėmiskaipirkitųRytųirVidurioEuroposvalstybiųišeiviai.Sisteminga, panaši socialistinių ir sovieti-nių respublikų represinių struktūrų veikla,analogiški metodai ir tikslai rodo, kad so-cialistinės šalys perėmė veikimo technikąišKGB,palaikėsujuoglaudžiussantykius.Baltijos išeiviai,kuriebuvosusitelkęJAV,

išvengė tokių „aktyvių priemonių“, kaipantai nuodijimas, žudymai, taikymo, norsLietuvoje tokių įtartinųmirties aplinkybiųpasitaikė – keista Bronislovo Laurinavi-čiausmirtis, JuozoZdebskio nudeginimascheminėmismedžiagomis.KGBpriešišei-vius apsiribojo agentūriniųoperatyvinių irpropagandinių priemonių naudojimu. Šioskonferencijos pranešimai atskleidžia platųrepresinių struktūrų taikytų metodų spek-trą. Su jais siejami agentūriniai, žvalgybi-niaiplanairodo,kadišeivijosorganizacijosbuvo šaltojo karo aukos, nes ne visada buvo teisingaiapkaltintosryšiaissuJAVžvalgy-ba ir tainulėmėaktyvią socialistinių šaliųspecialiųjųtarnybųveikląpriešjuos.Išeivi-josklausimasirproblemabuvosvarbūsnetik Sovietų Sąjungai, valstybėms, iš kuriųemigruota, bet ir emigrantus priėmusiomsšalims. Deja, išeiviai tose šalyse ne visada galėjo jaustis saugiai dėl šaltąjį karą vyk-džiusiųsupervalstybiųspaudimo.Šiasvals-tybes ir išeivius galima laikyti šaltojo karo įkaitais.

Šikonferencijanetikpadedasusipažintisukitųšaliųišeivijosproblemomis,kokiaspriemonespriešjastaikėsocialistiniųšaliųslaptosios tarnybos, bet ir prisideda prie bendro socialistinių ir sovietinių slaptųjųtarnybų veiklos ir išeivijos pažinimo su-pratimo,kokiabuvosunkiišeivijospadėtis,kailiekivienasprieštokįgalingą,klastingąpriešą.Lietuvių,kaip irkitų šalių, išeiviaibuvo šaltojo karo konfrontacijos įkaitai iraukos. Ši konferencija išryškino, kad išei-vijai ir specialiųjų tarnybų veiklai, ypač„aktyvių priemonių“ naudojimui, užsienioistorikaiskiriadaugdėmesio,otoLietuvojepasigendama.

Kristina Burinskaitė

169


Penktieji tOrunės didaktiniai skaityMai – V ToruńSkie SpoTkania dydakTyczne

Šiųeilučių autoriui praeitais metais Lenki-joje teko dalyvauti tradicinėje kasmetinėjeistorijos didaktikai skirtoje konferencijoje, kurivyko2008m.rugsėjo18–20d.Toru-nės mieste. Tai jau buvo penktoji iš eilėskasmetinėkonferencija,kuriospavadinimefigūruoja žodis „susitikimai“. O kadangikonferencijaorganizuojamaTorunėjeiryraskirta istorijos mokymo problemoms, tai pavadinimas „Torunės didaktiniai susitiki-mai“skambavisainatūraliaiirjauįsitvirtinoLenkijos mokslinio gyvenimo panoramoje. Toks nelabai griežtai akademiškas pavadi-nimasgalbūtpasirinktasneatsitiktinai,matį konferenciją kviečiami dalyvauti ne tikmokslininkai, bet ir istorijos mokymo prak-tikai–visųpirma,mokytojai.Daugeliskon-ferencijos dalyvių turi ne tik pedagoginiodarbopatirties,bet iryravadovėliųbeiki-tosmokomosiosmedžiagosautoriai.Taigi,kelias dienas vykstanti konferencija tampa svarbiuistorijosdidaktikosspecialistųLen-kijojeforumu,įkurįpastaraisiaismetaisat-vykstairpokeletąužsieniodalyvių.

Pagrindiniai konferencijos iniciatoriai ir organizatoriai yra šie:TorunėsMikalojausKoperniko universiteto Istorijos ir visuo-menėsmokslodidaktikoskatedra1, Istorijos mokytojųkvalifikacijos tobulinimocentrasTorunėje prie Lenkų švietėjų draugijos2, Lenkijos istorikų draugijos Torunės sky-

1ZakładDydaktykiHistoriiiWiedzyoSpołeczeń-stwieUniwersytetuMikołajaKopernika.

2 Ogólnopolskie Centrum Doskonalenia Nauczy-cieli Historii przy StowarzyszeniuOświatowców Pol-skich w Toruniu.

rius3. Taigi, pagal organizatorių ir dalyviųsudėtįkonferencijayramoksliniopraktiniopobūdžio.Osutelkusakademinių iršvieti-mo institucijų pastangas organizuoti tokiopobūdžiokonferencijasyra lengviau.Ypačtuo rūpinasi prof. Stanislavas Roszakas,minėtouniversiteto Istorijos irvisuomenėsmokslodidaktikoskatedrosvedėjas.

Kiekvienas dalyvis pabaigoje gaunagražiaiišspausdintąpažymėjimą,kaddaly-vavokonferencijoje,sukaligrafiškaiįrašytapavarde.Mokslininkamstaigalirnėrataipsvarbu, tačiau mokytojams, kurie turi rū-pintissavokvalifikacijos tobulinimu,ates-tacijomisirpan.,toksdalyvavimosolidžio-je konferencijoje pažymėjimas gali įgytisvarbausdokumentuotoliudijimoreikšmę.Kita vertus, akademiniams darbuotojamsyrasvarbuišgirstimokytojųpraktikųnuo-monęapieistorijosvadovėlius,moksleiviųsupratimo lygį, mokomosios medžiagosįsisavinimoproblemasirt.t.Svarbūsyrairneformalūs ryšiai, kurie visada užsimezgatokiųkonferencijųmetuirstiprinamivaka-rinėjedalyje...

Paskutinėkonferencijosdienabūnaski-riama kultūrinei programai, kurios metuaplankomi regiono miestai, miesteliai, kul-tūrospaminklai irpan.2008m.konferen-cijosdalyviamsbuvoorganizuota išvyka įChelmno, t.y. istorinįKulmomiestą,kurįįkūrėvokiečiaiXIIIa. ir iščiavykdėbal-tų ir slavų žemių kolonizaciją į rytus nuoVyslos.ChelmnomažainukentėjoAntrojopasaulinio karometais, išsaugojo vertingą

3 Polskie Towarzystwo Historyczne – oddział wToruniu.

170

senamiestįirpaliekageraitvarkomomies-to, kuriame rūpinamasi istoriniu paveldu,įspūdį. Į konferenciją suvažiuoja dalyviaiiš visos Lenkijos, taigi, regionomiestų iristoriniųkultūriniųobjektųlankymasbūnasvarbuspažintineprasmene tikkonferen-cijosdalyviams išužsienio,bet irpatiemslenkams, atvykusiems iš toliau.

O reikšmingą akademinę išliekamąjąvertę konferencijai suteikia reguliariai iroperatyviai išleidžiami jos metu perskai-tytų pranešimų pagrindu parengti analiti-niaistraipsniai,sudėtiįrinkinį.Kiekvienakonferencija yra skiriama vienai pagrindi-nei plačios apimties temai, dėl to paren-giami ir ganakonceptualūskonferencijosmedžiagosrinkiniai.Juosepaprastaibūnakeliasdešimtanalitiniųstraipsnių,kuriuosLenkijoje įprasta vadinti studijomis. To-liaupateikiamešiųrinkiniųbibliografiniusduomenis, nurodydami pagrindinę kie-kvienoskonferencijosirrinkiniotemą.

I–Tradicijairmitaiistorinėjeedukaci-joje reformos metu (2004)4.

II – Regionas istorinėje edukacijoje:mokslas – patarimai – praktika (2005)5.

III – Šaltiniai istorinėje edukacijoje(2006)6.

IV–Muziejaiirarchyvaiistorinėjeedu-kacijoje (2007)7.

V – Lenkija – Europa – Pasaulis moky-kliniuoseistorijosvadovėliuose(2008)8.

4 Toruńskie Spotkania Dydaktyczne I: Tradycja imitywedukacjihistorycznejwdobie reformy.Toruń,2004.

5Toruńskie SpotkaniaDydaktyczne II: Regionwedukacji historycznej: nauka-doradztwo-praktyka. To-ruń,2005.

6 Toruńskie spotkania dydaktyczne III: Źródła wedukacjihistorycznej.Toruń,2006.

7 Toruńskie Spotkania Dydaktyczne IV: Muzea iarchiwawedukacjihistorycznej.Toruń,2007.

8ToruńskiespotkaniadydaktyczneV:Polska–Eu-ropa–Światwszkolnychpodręcznikachhistorii.Toruń,2008.

Visistudijųrinkiniaiyrakruopščiaisu-redaguoti,aprobuotiredakcinėskolegijos,vadovaujamosS.Roszako.Be to, beveikvisi (išskyrus pirmąjį rinkinį) turi profe-soriaus lygio recenzentą, kurio pavardėoficialiai įrašomaleidinyje.Tokiedalykaisuteikia leidiniui solidumo. Šių eilučiųautoriuitekodalyvautiirtrečiuosiuoseTo-runėsdidaktiniuoseskaitymuose2006m.Dėltošiektiekžinauapiešiųstudijųrin-kinių, kuriuos jungia bendra konceptualiidėja,atsiradimomechanizmą.

Jaugavęskvietimąarsužinojęsiškiturinformaciją apie būsimą konferenciją beijos pagrindinę temą potencialus dalyvispraneša organizaciniam komitetui savosiūlomo pranešimo temą (paprastai taivyksta elektroniniu paštu). Jei pranešimo temaįtraukiamaįprogramą,tairuošiamaspranešimas, kurio pagrindu vėliau paren-giamas straipsnio tekstas. Taip buvo ir 2006 m., kai konferencijos tema buvo skir-tašaltiniųpanaudojimoistorinėjeedukaci-joje problematikai aptarti.Tai žinodamasparuošiau pranešimą, o vėliau ir straips-nį, aptariantį lietuvių autoriųparengtas irišleistas šaltinių publikacijas, skirtasmo-kymo tikslams. Straipsnis jau 2006 m. pa-baigoje buvo išspausdintas konferencijos darbųrinkinyje9.

Kadangimanostraipsnyjebuvoanali-zuojamosLietuvoje pasirodžiusios chres-tomatijos ir kiti mokymui skirti istorijos šaltinių rinkiniai, tai vėliau nutariau pa-teikti straipsnį ekspertizei į tarptautinęmokslinę duomenų bazę „Lituanistika“(interneto prieiga: <http://www.minfolit.lt/>). Po ekspertizės straipsnis 2008 m.

9 Vyšniauskas A. Źródła historycznew litewskichpublikacjach edukacyjnych //Toruńskie spotkania dy-daktyczneIII,s.192–199.

171

buvoįtrauktasįbazę.Šiosbazėskūrimas,kaipžinoma,yrapratęstasir,manosupra-timu, teigiamai veikia Lietuvos humani-tariniųmokslų raidą, už ką reikia pagirtiLietuvosmokslotarybą.

Beje,kalbantisTorunėskonferencijojesu lenkų kolegomis istorikais išryškėjo,kad jie, panašiai kaip ir Lietuvos huma-nitarai,mano,kadistorikųdarbaituribūtiskiriami visų pirma savo šalies visuome-nei.Tiksliųjųmokslų atstovams, žinoma,įsijungimas į tarptautinę mokslinę ben-druomenęirtyrimųpublikavimastarptau-tiniuose leidiniuose bei duomenų bazėseangliškaigaliatrodytilabiaupagrįstasneijųskelbimaslokaliaiestų,lietuviųarkitavietine kalba.Ką ten labai sudomins lie-tuviškassudėtingųcheminiųformuliųpri-kimštasakadeministekstasapiekokiąnorsspecifinęmolekulę?Osiaurossritiesspe-cialistui užsienyje tas straipsnis gali būtikaip tik labai vertingas...

Jei formaliai žiūrėtume vien citavimoindeksų, taiprastokaknygaapie JAVuž-sienio politikos raidą beveik visada turidaugiaugalimybiųbūtidažniaucituojamatarptautiniu mastu nei labai gera knyga apieEstijosužsieniopolitikosistoriją,netjeijibuspaskelbtaanglųkalba.Betartaireiškia, kad Estijos mokslininkai nekoky-biškaidirba?Atrodo,kadsupratimasapieypatingą humanitarinių mokslų padėtį irmisiją,apietai,kadmatematikųar,pavyz-džiui,biotechnologųmokslodarbųkoky-bės vertinimo kriterijų negalima automa-tiškai taikyti humanitariniams mokslams, stiprėjairLietuvoje.Lenkijoje–taisavai-me suprantamas dalykas.

2008m.Torunėjevykusioskonferenci-jos tema buvo „Lenkija – Europa – pasau-lis mokykliniuose istorijos vadovėliuose“.

Konferencijos metu perskaityta apie pus-šimtį pranešimų, o jų pagrindu parengtųstraipsnių konferencijos darbų rinkinyjepasirodė 45. Daugiausia tai lenkų autoriųdarbai,betbuvoirkeletasužsieniečių:1išPrancūzijos,2išČekijos,1išJungtinėsKa-ralistytės,1išJAV(betdirbantisVaršuvoje)iršiųeilučiųautoriusišLietuvos.Taileidorinkinio sudarytojui įvade teigti, kad kitųtautųįvaizdžiomatymasišlenkiškospers-pektyvos buvo praturtintas „prancūziška,angliška,lietuviškaarčekiškaoptika“10.

Konferencijos straipsnių rinkinys su-darytas iš trijų skyrių. Pirmasis vadinasi„Lenkija ir lenkai istorijos vadovėliuo-se“, antrasis – „Kraštai ir tautos istorijosvadovėliuose“, trečiasis – pats trumpiau-sias – skirtas konferencijos metu atskiroje sekcijojevykusiosdiskusijos anglųkalba„Discovering History“ medžiagai. Dau-guma pranešimų ir jų pagrindu parengtųstraipsniųbuvoskirtiistorijosvadovėliamsanalizuoti.T.y.imamakurinorssiauresnėvadovėlinė tema ar platesnė problema iranalizuojama,kaipjipateikiamavienosarkeliųšaliųvadovėliuose.

Kaip pavyzdį galiu nurodyti PiotroM. Ungero iš Varšuvos pranešimą, kurisvadinosi „Lenkiški turiniai lietuviškuose ir ukrainietiškuose mokykliniuose istori-jos vadovėliuose“11. Autorius ilgą laikąyradirbęsLenkijosšvietimoministerijoje(Ministerstwo edukacji narodowej) ir daly-vavo tiek Lenkijos ir Lietuvos, tiek Lenki-josirUkrainosvadovėliųkomisijųdarbe.Šiųkomisijų išvadosyra rekomendacinio

10 Roszak S.Wstęp //Toruńskie spotkaniadydak-tyczneV,s.8.

11 Unger P. M.Treścipolskiewlitewskichiukra-Treścipolskiewlitewskichiukra-ukra-ińskich szkolnych podręcznikach historii // ToruńskiespotkaniadydaktyczneV,s.75–79.

172

pobūdžio,tačiaušalys,leisdamosirapro-buodamosistorijosvadovėlius,vienaiparkitaipatsižvelgiaįdvišaliųkomisijųreko-mendacijas. Analizuodamas vadovėliniuspokyčiusautoriusatkreipėdėmesį,kadpo2000 m. leistuose lietuviškuose istorijos vadovėliuoselenkaiirjųistorijosreikalaiyravaizduojamipalankiauneiprieštai.

Nemažai lietuviški vadovėliai buvonagrinėjami ir prof. Adamo Suchonskioiš Opolės universiteto pranešime12. Pro-fesorius jau daugelį metų tiria lenkų irLenkijos istorijos įvaizdį įvairių pasauliošalių vadovėliuose. Jis taip pat pažymėjoteigiamus pokyčius lietuvių vadovėliuoselenkųatžvilgiu,pavyzdžiui,kadLietuvosmoksleiviams pateikiamas aiškiai geresnis J.Pilsudskioįvaizdis.

Kai kurie su Lietuva susiję klausi-mai buvo nagrinėjami ir Joannos Wo-jdon iš Vroclavo pranešime „Lenkijos įvaizdis šiuolaikiniuose Rusijos istorijosvadovėliuose“13. Autorė atkreipė dėme-sį, kad šiuolaikiniuose rusų vadovėliuoseankstyvoji Lietuvos valstybė traktuojamapalankiai, nevengiant parodyti jos konku-renciją su Maskva vienijant rusų žemes.TačiaukaitikpradedamarašytiapieJogai-los politiką: uniją suLenkija, katalikiškąkrikštopriėmimą,katalikiškosšlėktospri-vilegijavimą,iškartopasijunta,kadauto-riaiperėjoįnegatyviasvertinimųpozicijas.OVytautas,užsitikrinęsnepriklausomumąnuoJogailos,susilaukiarusųautoriųsim-patijų.Be to, rusiškivadovėliai sutartinai

12 Suchoński A. Polacy na kartach zagranicznychpodręcznikówdonauczaniahistorii//Toruńskiespotka-niadydaktyczneV,s.10–18.

13 Wojdon J.ObrazPolskiwewspółczesnychrosyj-skichpodręcznikachdohistorii //Toruńskie spotkaniadydaktyczneV,s.53–61.

pabrėžiarusųpulkųreikšmęsutriuškinantkryžiuočius Žalgirio mūšio lauke. Deta-liaušiųpastebėjimųautorėnekomentavo,tačiau,manosupratimu,čiamatyti,kadru-saigrįžtaprieschemų,kuriosbuvopopu-liariosjauXIXa.pirmosiospusėscarinėsRusijosistoriografijoje.Irtadakylaklausi-mas:kambuvonaudingaXXa.lietuviško-jeistoriografijojeirvadovėliuoseformuotineigiamąJogailos įvaizdį irkurtiVytautokultą(VytautasDidysis!)?

Šiųeilučiųautoriauspasisakymaskon-ferencijoje ir jo pagrindu paskelbtas straips-nisbuvoskirtasinternetotechnologijųtai-kymui istorijos mokymui ir studijoms. at-kreiptas dėmesys į internetinio gido idėją,šios idėjos įgyvendinimo perspektyvas14. Pateiktipavyzdžiai iššiųeilučiųautoriauskartu su Vilniaus universiteto Istorijos fa-kulteto studentųgrupe15 2008 m. vykdyto tarptautinio projekto, kuriame, pasitelkus Vilniauspraeities faktus,norėta integraliaiatskleisti ne tik miesto, bet ir Lietuvos bei Europos istorijos dalykus. Projektą finan-siškairėmėVokietijosfondas„Erinnerung, Verantwortung und Zukunft“,ojįrealizuo-jant dalyvavo ir studentai iš Vokietijos bei Lenkijos, koordinuojant Georgo Eckerto tarptautiniovadovėliųtyrimoinstitutui,įsi-kūrusiamVokietijosmiesteBraunšveige.

Tarptautinio bendradarbiavimo patir-tis rengiant istorijos vadovėlius ar kitąmokomąją medžiagą buvo analizuojamair kai kurių kitų konferencijos dalyviųpranešimuose. Štai Violetta Julkowska iš Poznanėsaptarėbendrovokiečiųir lenkų

14 Vyšniauskas A.Podręcznikimateriałyedukacyj-nejakoprzewodnikpointernecie//ToruńskiespotkaniadydaktyczneV,s.262–267.

15 Tai buvo magistrantai Norbertas Černiauskas,MindaugasŠapoka,VytautasVolungevičius.

173

istorijos vadovėlio kūrimo eigą16.OMa-riaKopsztejnirBarbaraNowakišLodzėsanalizavo lenkų ir čekų bendrą istorijosvadovėlį, skirtą regioninei edukacijaiRacibore (Lenkija) ir Opavoje (ČekijosRespublika)17. apskritai, visi pranešimai vienaiparkitaipbuvovertingi,ojųpagrin-du parengti straipsniai jau tapo prieinami didesniamskaitytojųbūriui.

Konferencijos metu aš nedalyvavaudiskusijojeanglųkalba„DiscoveringHis-tory“,nesbuvaukitojesekcijoje.Tačiauiškonferencijos rinkinio galėjau susipažin-ti ir su tuo, kas buvo kalbama angliškai. PateiksiutikvienąpavyzdįišamerikiečioScotto Schaffnerio, dirbančio American School of Warsaw, išspausdinto pasisa-kymoteksto:„If Iaskedyou,“WhendidWorldWarIIbegin”,youwouldprobablysay September 1, 1939. Of course that ans-wer is not wrong. But what if you were fromtheCzechRepublic,orChina?Cer-tainly your concept of the origin of World War II would be different... but not wrong! as an american, I learned that World War II started on December 7, 1941 when the JapanesebombedPearlHarbor!“18

16 Julkowska V. Wspólny podręcznik polsko-niemiecki do historiiw kontekście europejskiegowy-miaru edukacji //Toruńskie spotkania dydaktyczneV, s. 255–261.

17 Kopsztejn M., Nowak B.WspólneRaciborsko-Opawskiedziedzictwo–prezentacjapolsko-czeskiegopodręcznikadoedukacjiregionalnej//Toruńskiespot-kaniadydaktyczneV,s.314–327.

18 Schaffner S. Teaching history in international school // Toruńskie spotkania dydaktyczneV, s. 371–372.

Kaipmatome,požiūrisįkaikuriuoses-miniusvisuotinės istorijosdalykusužsie-niošalysegaliganėtinaiskirtisnuomumsįprastųvadovėliniųtiesų.ŠiuoaspektuyraįdomiS.Schaffneriopozicija:jisirnesiūlotuos požiūrius suvienodinti, o ragina pri-imti juos tokius, kokie yra – toleruoti. Yra juktoksdalykaskaip„kultūrųskirtumai“.Ir jei kinai pasaulio pusrutulius mokykli-niuose atlasuose spausdina taip, kad viena-me iš jųKinija atsiduria pasaulio centre,tai nereiškia, kad čia „įsivėlė“ klaida arįvyko kažkoks nesusipratimas. Nes gau-blįgalimapasuktitaip,kadmatytumpriešsavębūtentKiniją.Taigaltaipirpasaulioistorijągalima„sukinėti“?

Aptariamos konferencijos reikšmė po-zityviaipasireiškiadarirtuo,kaddalyviai,dalydamiesisavoidėjomis,kartugaunaidė-jųiškitų.Taipinspiruojaminaujidarbaiirprojektai,naujivadovėliaiaranalitinėisto-rijosdidaktika.Lietuvojeistorijosvadovė-lių jaunetrūksta (kaikas sako,kad jųnetperdaug),okritiškaituosvadovėliusanali-zuojančiųarpraktinęistorijosmokymo(si)patirtį apibendrinančių straipsnių, – ma-žoka.Šiojesrityjenemažaigalėtumepasi-mokytiiškaimynėsLenkijos,omokslinesar mokslines praktines istorijos mokymui ir studijoms skirtas konferencijas reikėtųdažniauorganizuotiirLietuvoje.Kartkartė-mis jos vyksta, tačiau tokio sistemiškumoir reguliarumokaipTorunėje pasmus darnėra...

Kiti Torunės susitikimai – šeštieji išeilės – turėtų vykti 2009-aisiais, tradiciš-kai–rugsėjį.

Arūnas Vyšniauskas

174


fOtOgrafijŲ ParOda„dubinGiai. radVilų TėVonija“

2009metai–Lietuvosvardopaminėjimorašytiniuosešaltiniuosetūkstantmetis.To-kiejubiliejaiverčiavėlapžvelgtivalstybėsistoriją,įvertintiirįprasmintisvarbiausiustūkstantmečio įvykius, vietoves, asmenis.ĮšiąsekąpatenkaDubingiai,RadvilosirjųkapavietėsatradimasXXIa.pradžiojebeiperlaidojimas jubiliejiniais tūkstantmečiometais.

Fotografijųparodos„Dubingiai. Radvi-lų tėvonija“ atsiradimąlėmėnetikLietuvosvardotūkstantmečiojubiliejus,betirsiekisvalstybėsinstitucijųatstovams,akademineiauditorijai bei plačiajai visuomeneiprista-tytiDubingių piliavietės,Radvilų giminėsistorijos ir atliktųmokslinių tyrimų, kuriebuvo pradėti 2003 m. viešosios įstaigos„Kultūros paveldo akademija“, Vilniausuniversiteto ir Lietuvos etnokosmologijos muziejauspastangomis,rezultatus.

Fotografijos irkitavaizdinėmedžiagabei aiškinamieji tekstai išdėstyti septy-niuose stenduose.FotografijoseDubingiųpiliakalniovaizdai(MariausJovaišosnuo-traukos), evangelikų reformatųbažnyčiosapsidė, bažnyčios pamatai (kasinėjimųmetu ir po tvarkomųjų paminklotvarkosdarbų), Radvilų palaikai, kiti bažnyčiojeaptiktipalaidojimaiirįvairūskitiradiniai;Radvilų rūmų pamatai kasinėjimų metubeipolaikinastogine,rūmųpirmojoaukš-toirrūsiofragmentai,rūmųkoklinėskros-niespadas, rūmųirkitiaplinkosradiniai;Lietuvos Respublikos Prezidento ValdoAdamkaus vizito bei studentų archeolo-

ginėspraktikosakimirkos.StenduosetaippateksponuotaRadvilųherbasirjųgimi-nės genealoginismedis, Radvilų portretųirantropologinėsmedžiagospalyginimas.Eksponuota ir Napoleono Ordos 1872 m. Dubingiųpiliavietėspiešiniokopija.

FotografijųparodavykoLietuvosRespu-blikosVyriausybėsrūmuose(20090128–2009 02 13) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (2009 02 26–2009 04 24).

DubingiųpiliavietėyraMolėtųrajone,Dubingiųmiestelyje,Asvejosežerokran-te. Dabar tai didelis, apie 500 m ilgio ir iki 200mpločiopusiasalis–kalva,seniaubu-vusisala.DubingiųpiliessvarbąkovųsuVokiečiųirLivonijosordinaismetumenane tikbenedidžiausiasLietuvospiliakal-nis, kurio puiki strateginė padėtis leidoužkirstikryžiuočiųpuolimuslinkVilniausirTrakų,bet ir tai,kad turimevoskeletąpiliakalnių,kuriuoseVytautaspastatėsavopilis ir fundavo bažnyčias, trumpam ap-sistodavo, keldavo puotas, pasikviesdavo Lenkijoskaralių.

Dubingiųpiliavietėyravienasįdomiau-siųirreikšmingiausiųarcheologinių,istori-nių irmemorialinių kompleksųLietuvoje,nesji–vienasišsvarbiausiųkovossukry-žiuočiais taškų,glaudžiaisusijusisufakti-niais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsvaldovais – Radvilomis – ir yra šios garbin-gosgiminėslaidojimovieta(panteonas).

ŠiojepiliavietėjetebėraišlikębuvusiųXVI–XVIIa.Radvilųrūmųirevangelikųreformatųbažnyčiosgriuvėsiai.

175

Dubingiųpiliavietėsmoksliniaiarche-ologiniaityrimaibuvopradėti1939m.Vy-tautoDidžiojokultūrosmuziejausarcheo-logų.Vėliau(1969,1979ir1987m.)taippatvykoarcheologiniaižvalgymai,tačiaujie buvo fragmentiškesni ir tik 2003 m. Vilniaus universiteto, viešosios įstaigos„Kultūrospaveldoakademija“irLietuvosetnokosmologijos muziejaus archeologaiAlbinasKuncevičius ir Rimvydas Lauži-kaspradėjonuosekliusDubingiųpiliavie-tėsmoksliniusarcheologiniustyrimus.

2003 m. archeologinių tyrimų metubuvo atidengtas Dubingių evangelikų re-formatųbažnyčiosšiaurinėssienospamatųfragmentas, nuvalytas bažnyčios apsidėspamatų viršus, aptikta 16 išlikusių griau-tinių kapų.Tais pačiaismetais tirtas kul-tūrinio sluoksnio intensyvumas pietvaka-riniamepiliavietėspakraštyjeiružfiksuotiXV–XVIIa.kultūriniaisluoksniai.

2004m.,tęsiantmoksliniusarcheologi-niustyrimusDubingiųevangelikųreforma-tų bažnyčioje, buvo tikrinamas kultūriniosluoksnio intensyvumas visoje piliavietėsteritorijoje,atidengtaDubingiųevangelikųreformatų bažnyčios presbiterija, kuriojestovėjo altorius.Būtent čia 2004m. buvosurasti antriniai palaidojimai, kurie labai aiškiaiskyrėsinuokitųaptinkamųpalaido-jimų.Taibuvogrupinispalaidojimas–kele-toasmenųkaulaitvarkingaisudėtiįmedinędėžę (aptiktamedienos liekanų).Atliekantišsamius antropologinius, istorinius ir iko-nografinius tyrimus buvo patvirtinta, kadtai yra vienų iš įtakingiausių Lietuvos di-dikų,Radvilų,giminėspalaikai,kuriepriešŠiaurės karą, bijant išniekinimo, buvo čiapaslėpti.

Radvilų pradžia, iškilimas, tėvoni-jos mums nežinomos, tačiau Dubingiai,

Radviloms tapus Dubingių ir Biržų ku-nigaikščiais, nuoXVI a. vidurio įvardytikaipoficialiRadvilųkunigaikštiškojotitu-lo dalis.

Radvilos, nors ir valdydami daugybęmiestų bei rezidencijų, patys pasirinko šiąvietąsavopanteonu.Rašytiniaišaltiniaiįvar-dija,kadDubingiuose,tuometinėjeevange-likų reformatų bažnyčioje, 1577–1627 m.buvopalaidoti:MikalojusRadvilaRudasis(1515–1584), Mikalojus Radvila Juodasis(1515–1565),RadvilosJuodojožmonaElž-bieta Šidlovecka-Radvilienė (1533–1562),MikalojausRudojosūnusMikalojusRadvi-la (apie 1546–1589),Mikalojaus RadvilosžmonaElenaHlebovičaitė(?–1583),Mika-lojaus Rudojo vaikaitis Jonušas VI Radvila (1579–1620), Kristupo Radvilos Perkūnopirmoji žmona Ona Radvilienė-Sobkovna(?–1578),MikalojausRudojovaikaitisMi-kalojausRadvila(1575–1577).Galibūti,kadDubingiuose buvo palaidoti ir kiti Radvilos. NeginčijamaitarppalaidotųjųDubingiuoseRadvilųgarbingiausiirlabiausiainusipelnęmūsųistorijaiyraMikalojusRadvilaRuda-sisirMikalojusRadvilaJuodasis.

2005m.prieDubingiųpiliavietėjedir-busiųarcheologųprisidėjoPiliųtyrimocen-tro„Lietuvospilys“archeologasGintautasStriška.BuvopradėtipirmiejiDubingiųpi-liavietėsRadvilųrūmųtyrimai,kuriųmetubuvosiektanustatytiišlikusiųmūrųbūklę.Ištirtas 54 m2plotas.Surastasrytinisrūmųkampas, aptiktas rūsys ir virš jo buvusiospatalposliekanos.Rūmųišorėjebuvoužfik-suotiXVa.–XVIIa.kultūriniaisluoksniaiiraptikti739radiniai,kuriųnemažądalįsuda-rėherbiniaiRadvilųgiminėskokliai.

2006–2007m.buvoištirtosDubingiųevangelikų reformatųbažnyčios liekanos.Atkreiptinasdėmesys,kad2007m.,prieš

176

pradedant mokslinius archeologinius tyri-mus, buvo atlikti nedestruktyvūs tyrimaigeoradaru, kurie lokalizavo šiaurinę Du-bingių evangelikų reformatų bažnyčiossieną ir šventoriaus tvoros pamatų lieka-nas. Tokia tyrimų metodika dar nebuvoplačiai taikoma Lietuvos archeologijoje.Taippatpažymėtina,kad išsamiai ištyrusDubingiųevangelikųreformatųbažnyčiospamatus, pirmą kartą Lietuvos archeolo-gijos istorijoje buvo atliktas trimatis ske-navimas, leidęs užfiksuoti šios bažnyčiospamatus 0,5 –1,0 cm tikslumu.

2008 m. moksliniai archeologiniai ty-rimai buvo tęsiami Dubingių piliavietėsRadvilų rūmųvietoje.Tyrimųmetubuvoatidengtasbeveikvisas šių rūmųperime-tras.Nustatyta, kad viena rūmų dalis yraXVIIa.,okita–ankstyvesnė,galintisiektiirXV a.Mokslinių archeologinių tyrimųmetubuvoaptiktidu rūsiai, atkastas įėji-masįvienąišjų,lokalizuotarūmųvirtuvėsvieta.Taippatpirmajamerūmųaukšteap-tiktasretaiLietuvojearcheologųrandamaskoklinėskrosniespagrindassuapskritimoformoskojelėmis.Aptiktadaugarcheolo-ginių radinių:koklių,buitinėskeramikos,XVa.rašymopriemonė–stilius–irkitųvertingųartefaktų.

Baigiant trumpą Dubingių piliavietėsmokslinių archeologinių tyrimų pristaty-mąnorėtųsipabrėžti,kadšiuosetyrimuosebuvo taikomi ne vien archeologiniai meto-dai(tokiustyrimusatlikoA.Kuncevičius,R. Laužikas,G. Striška,Daina Stankevi-čiūtė).Minimųtyrimųmetubuvotaikomiskaitmeninėmis technologijomis (geora-daras, infraraudonoji fotografija, trimatisskenavimas) paremti ir tarpdalykiniai tyri-mųmetodai.ŠiuostyrimusatlikoRiman-tas Jankauskas (antropologiniai tyrimai),

Raimonda Ragauskienė, Deimantas Kar-velis,R.Laužikas(istoriniaityrimai),To-janaRačiūnaitė,BirutėRūtaVitkauskienė(menotyriniaityrimai),JūratėJankauskie-nė,AgnieszkaKrzyzanska(DNRtyrimai),ElvyraVeronikaTelksnienė(cheminėana-lizė),R. Jankauskas (kaukolių ir protretųsugretinimas),DainiusMichelevičius(ge-oradaras),RenatasMažeika(trimatisske-navimas).

Dubingiųpiliavietėsmoksliniaiarcheo-loginiai tyrimai tapo Lietuvos Republikos valstybine programa. Jos atsiradimas ir pa-tvirtinimas tiesiogiai susijęs su DubingiųevangelikųreformatųbažnyčiosirRadvilųrūmų tyrimais,Radvilųpalaikųatradimu.Būtentšiprogramairleidoatliktiišsamiusistorinius, menotyrinius ir antropologinius tyrimus, kurie patvirtino surastus palaikus esantRadvilų.

Pabaigai norėtųsi pasidžiaugti, kadDubingiųevangelikųreformatųbažnyčiospamatai 2008 m. buvo užkonservuoti, oaplinkagražiaisutvarkyta.Buvusioskrip-tosvietojeįrengtasnaujaslaidojimorūsys,pagamintas naujas specialus, primenantis XVI–XVII a. naudotusmetalinis karstas,kuriame jau amžinam ir garbingam poil-siuiLietuvos vardo tūkstantmečiometaisatsiguls Radvilos. Šis Dubingių piliavie-tėjerastųRadvilųgiminėspalaikųperlai-dojimasbusvienasišsvarbiausiųLietuvosvardotūkstantmečioistorinioįprasminimoįvykiųirkartuįprasminsvienąįdomiausiųirreikšmingiausiųarcheologinių,istoriniųir memorialinių kompleksų Lietuvoje –Dubingiųpiliavietę–irvienusišdidžiau-siųbei svarbiausiųmokslinių archeologi-niųtyrimų.

Indrė Rutkauskaitė Ramūnas Šmigelskas

177


ŽviLgsnis į tOLiMąjį afganistaną

2007 m. spalio 1 d.–24 d. Lietuva išsiun-tėpirmąjąarcheologųekspediciją įAfga-nistaną, Goro provinciją. Archeologijospaminklų paieškų ekspedicija Lietuvosglobojamoje provincijoje surado ir pavie-šinopasauliui14kultūrospaveldoobjektų.antroji ekspedicija, vykdyta 2008 m. pa-vasarį,pradėjonuosekliąarcheologijospa-minklųregistraciją.ŠiuometuAfganistanoGoroprovincijosArcheologijospaminklųregistre yra 20 objektų.Tai numatyto di-džiuliodarbopradžia.

Žinią apie atrastas archeologijos ver-tybes Goro provincijoje buvo stengiamasi kuoplačiaupaskleisti.Vilniausuniversite-to bendruomenė apie atradimus buvo su-pažindintavienapatraukliausiųirįtaigiau-sių formų – nuotraukų paroda, atidaryta2008m. balandžio 4 d. Šioje parodoje –Afganistanasdviejųekspedicijosdalyvių–RamunėsButrimaitės irRobertoŽukovs-kio – akimis. Iš tūkstančių nuotraukų at-rinktakeliasdešimt, atspindinčių ekspedi-cijos kasdienybę, įspūdingusAfganistanoistorijosirarcheologijospaminklus,gamtąiržmones.Kiekvienasarcheologasmatėšįpaslaptingą kraštą, esantį pačiameAzijoscentre,savaip,tačiauvisipalikošiamerūs-čiųkalnųkraštedalįsavoširdies.

2008m. rugsėjo 22 d.Vilniausmies-tosavivaldybėjeLietuvosužsienioreikalųministerijos sekretorius Laimonas Tallat-Kelpša ir Kanados ambasadorius ScottasHeatheringtonasatidarėbendrądviejųša-lių parodą „Afganistano atkūrimas“. Lie-tuviškoje parodos dalyje – kultūrinisAf-

ganistanas.NuotraukosiliustruojapirmąjąLietuvos archeologų ekspediciją į Goroprovinciją,jųdarbą:senųirnaujųarcheo-loginiųobjektų registravimą ir aprašymą,bendravimąsuAfganistanoarcheologais.

2009m.balandžio15d.Lietuvos na-cionalinės UNESCO komisijos parodųsalėje(Šv.Jonog.11,Vilniuje)atidarytadaugiaplanėparoda„Naujaiatrastaseno-ji Ariana“. Parodoje yra pateikta abiejųLietuvosarcheologiniųekspedicijųAfga-nistano Goro provincijoje metu sukaupta vizualinėmedžiaga.Eksponuojamosnuo-traukos, ekspedicijos dalyvių suvenyrai,rodomas dokumentinis filmas. Šios dau-giaplanėsparodostikslasyrasupažindintiplačiąjąvisuomenęsuarcheologinėseks-pedicijos veikla ir Goro provincija. Nuo-traukose užfiksuoti tiek Lietuvos arche-ologų atrasti archeologijos objektai, tiekprovincijos gamta, architektūra, žmonės.Taip pat pristatomas Goro provincijoje esantis UNESCO globojamas pasauli-niogarsoDžamo (Jam)minaretas, staty-tasXII a. pabaigoje.Nuotraukų autoriai:Ramunė Butrimaitė, Daiva Luchtanienė,aleksiejus Luchtanas, Rokas Vengalis, RobertasŽukovskis.

Filmas „Goro provincija archeologėsakimis“, sukurtas ekspedicijos dalyviųmedžiagos pagrindu, padeda įsijausti įaplinkąirekspedicijosdarbosąlygas.Fil-mo autoriai Daiva Luchtanienė ir AlgisKuzmickas.

Eksponuojami suvenyriniai daiktai ir tautiniai drabužiai supažindina su Goro

178

provincijos kultūrinėmis tradicijomis.EksponatusekspedicijosdalyviaiįsigijoirgavodovanųlankydamiesiGoroprovinci-jossostinėjeČagčaraneirKabule.

Nuo2009m.gegužės12d.UNESCObūstinės Paryžiuje darbuotojai ir svečiaigalės susipažinti suGoroprovincijanuo-traukų parodoje „Afganistano Goro pro-vincijaarcheologųakimis“.

AkademinėvisuomenėsuGoroarche-ologijos paveldu supažindinama specia-liuose leidiniuose. Dvi publikacijos yra Vilniaus universiteto mokslo darbuose „Lietuvosistorijosstudijos“1. Informacija apie kultūros paveldą provincijoje, pro-blemų analizė yra pateikta leidinyje „Ar-cheologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007metais“2.LietuvosarcheologųpasiekimaiirpublikacijaapieikišiolnežinomusGoroprovincijos archeologijos objektus yra Lenkijos archeologų mokslo populiarini-možurnale„Archeologiażywa“3.

Ekspedicijosmoksliniairezultataibuvopristatyti Lietuvos archeologijos draugi-jos metinėje ataskaitinėje konferencijoje2007m. lapkritįTrakuose(A.Luchtanas,D.Luchtanienė)irRusijosmokslųakade-mijosMaterialinėskultūrosistorijosinsti-tutoCentrinėsAzijos irKaukazo archeo-logijos skyriuje Sankt Peterburge 2007 m. gruodį(R.Butrimaitė,A.Luchtanas).

1 Luchtanas A., Butrimaitė R. Pirmoji Lietuvos ar-cheologinėekspedicijaAfganistane//Lietuvosistorijosstudijos. 2008, t. 21, p. 121–130; Luchtanas A., Butri-maitė R.Arijų protėvynės beieškant (AntrojiLietuvosarcheologinėekspedicijaAfganistane)//Lietuvosisto-rijos studijos. 2008, t. 22, p. 163–177.

2 Butrimaitė R., Luchtanas A. Pirmojijungtinėlie-tuviųirafganųekspedicijaGoroprovincijoje,Afganis-tane // aTL 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 581–585.

3 Luchtanas A. Misja Afganistan // Archeologiażywa.2008,Nr.1(40),s.20–22.

NemažiausvarbusyraGoroprovinci-jos archeologijos ir istorijos paveldo pri-statymas tarptautinėje misijoje Afganis-tane dalyvaujantiems Lietuvos kariams. Populiaruspasakojimasapiepirmąjąeks-pedicijąyraperteiktasleidinyje„Karys“4. Suantrosiosekspedicijosrezultataissupa-žindinamažurnale„Kardas“5.

Informacija apie ekspedicijos darbą,rezultatus ir projekto sklaidą pateikiamainternetiniame puslapyje www.afgexpedi-tion.lt .

Pirmoji istorijoje Lietuvos archeologi-nėekspedicijaužsienyjedirbopagalpro-jektąvykdydamailgalaikęprogramą„Ar-cheologinė – paveldosauginė misija Af-ganistane, goro provincijoje 2007–2010 metais“. Projektas yra Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programos afganistano Goro provincijoje sudedamoji dalis. Vyk-dytojas –Archeologijos projektų centras„ANTIQUA“, projekto partneriai – Vil-niaus universitetas ir Lietuvos Respubli-kos krašto apsaugos ministerija.

Ekspedicijose dalyvavo: Vilniaus uni-versiteto profesorius archeologijos kate-drosvedėjasAleksiejusLuchtanas,šiouni-versitetoarcheologijosstudijųdoktorantaiRamunėButrimaitėirRokasVengalis,Ar-cheologijosprojektųcentro„ANTIQUA“archeologasRobertasŽukovskis.Ekspedi-cijųirilgalaikėsprogramosvadovėDaivaLuchtanienė(Archeologijosprojektųcen-tras„ANTIQUA“).

Daiva Luchtanienė

4 Luchtanienė D. Archeologinė ekspedicija Goroprovincijoje. Įspūdžiai ir faktai // Karys. 2008,Nr. 5, p. 34–37; Nr. 6, p. 34–37.

5 Luchtanienė D. afganistanas, Goro provincija – kultūrinėmisija//Kardas.2008,Nr.5(434),p.54–56.

179

ATMENA „LIE TU vOS IS TO RI jOS STU dI jŲ“ AU TO RIAMS

1.Straipsniuose irpranešimuose turibūtimoks lo darbamsbūdingosdalys: a) įvadas,kuriamenurodomastyrimotikslas,uždaviniai,objektas,metodas,problemostyrimobūklė(is-toriografija),šaltiniai;b)gautirezultatai,tyrimoap ra šy mas; c) iš va dos; d) iš na šos. Straips nio da lys galiturėtiantraštesirpaantraštes.

2.Prie straipsnių irpranešimųpridedamasantraukaanglųarkitapaplitusiaužsieniokal-ba.Straipsniaiirpranešimaigalibūtiparašytiužsieniokalba.Tadapridedamasantraukanetikanglų,betirlietuviųkalba.

3.Nuorodosįšaltiniusirliteratūrąįformi-na mos pa gal Lie tu vo je pri tai ky tas tarp tau ti nes taisykles (populiariai išdėstytamokomojojeknygelėje:Kas ta naus kai tė D.Bibliografinismokslo darbo apipavidalinimas:MokomojipriemonėKomunikacijosfakultetostudentams.Vilnius: VU lei dyk la, 1998. 92 p.).

4.Visi straipsniai, pranešimai, apžvalgos,publikacijosrecenzuojamianonimiškaidviejųrecenzentų.Rašiniųkalbątvarkoredaktorė.

5.Rašinių tekstaspateikiamaspopieriuje (1egz.dviejųintervalųeilėtarpiu).Jeitekstasrinktaskompiuteriu,reikiapridėtiirdiskelį.

6.Optimali įteikiamų rankraščių apimtis:straipsnių,pranešimųirpublikacijų–nedau-giau kaip 1 au to ri nis lan kas (40 000 spau dos ženklų), apžvalgų–0,5 autorinio lanko, re-cenzijų irmokslinio gyvenimo aprašymų–0,25autoriniolanko,kitųrašinių–0,1autoriniolanko. Santraukos apimtis – 30–50 eilučių(įskaitantautoriausvardąbeipavardę irant-raštę).Lentelėsspausdinamosantatskirųlapų.Straipsniuose,pranešimuose,apžvalgoseauto-riausvardas,pavardėirduomenysapieautoriųrašomipriešantraštę:

Pvz.:An ta nas An ta na vičiusProfesoriushabilituotashumanitariniųmokslųdak ta ras Vil niaus uni ver si te toFilosofijoskatedraDid lau kio g. 47LT-08303 Vil nius El. paštas: an ta nas.an ta na vi cius@au la.vu.lt

Kituoserašiniuosevardasirpavardėrašomipo teks to.

7.DiskelyjetekstasturibūtiparengtasMic-ro soft Word (6.0 ar ba 7.0) teks to re dak to riu mi, Ti mes LT, Ti mes New Ro man, Bal tic, ru siš kas teks tas – Ti mes RSšriftu.Autoriųpavardėsirinicialaiišnašoseirliteratūrossąrašuosespaus-di na mi kur sy vu.

8.Dėldidesnėsapimtiesrašinių,taippatdėliliustracijųreikiatartissuredaktoriųkolegija.

9.Straipsniuoseirpranešimuosepoišnašų,oapžvalgosebeipublikacijosepotekstudešinėjepusėje nurodoma teksto įteikimo redaktoriųkolegijaidata,okitojeeilutėjeužrašoma:Pa-reng ta skelb ti.

10.Redaktoriųkolegijaitinpageidaujare-cenzijųbeimoksliniogyvenimoaprašymų.

11.Prievisųrašiniųantatskirolapoauto-riaipridedarašinioantraštėsvertimąįanglų,vokiečių,lenkųbeirusųkalbas.

Re dak ci jos ad re sas:Is to ri jos fa kul te tas, Vil niaus uni ver si te tas Uni ver si te to g. 7LT-01122 Vil nius.El. paštas: ja ni na.le o nie [email protected]

„Lietuvosistorijosstudijų“ankstesniusto-musgalimaįsigytiIstorijosfakultetodekanate(be ant kai nio).

LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS 2009 23Mokslodarbai

KalbosredaktorėGražina IndrišiūnienėViršelio dailininkas Gediminas Markauskas

Tiražas200egz.IšleidoVšĮVilniausuniversitetoleidyklaUniversiteto g. 1, LT-01122 VilniusEl. paštas: [email protected]://www.leidykla.vu.ltSpausdinoUAB„POZICIJA“S.Žukausko49,LT-09131VilniusKainasutartinė

Documents

Lietuvos istorijos studijos - Vilniaus universitetas · Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H) Prof. habil. dr