Lietuvos mūro istorija

Vytautas Levandauskas

Lietuvos mūro istorija

V Y T A U T O D I D Ž I O J O U N I V E R S I T E T A S

Kaunas 2012

UDK 72(474.5)(091) Le365

MONOGRAFIJOS RENGIMĄ PARĖMĖ:

1993–1998 m. – LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO MOKSLINIS CENTRAS

(dab. Kultūros paveldo departamento Kultūros paveldo centras)

2010–2011 m. – LIETUVOS MOKSLO TARYBA (vykdant projektą pagal sutartį MIP-15/2010)

MONOGRAFIJOS LEIDYBĄ PARĖMĖ:

2012 m.– LIETUVOS MOKSLO TARYBA

(vykdant projektą pagal sutartį LIT 5-5)

RECENZENTAI:

habil. dr. ALGĖ JANKEVIČIENĖ,

prof. Ph. D. KĘSTUTIS PAULIUS ŽYGAS

REDAKTORIUS PETRAS KIMBRYS

DAILININKAS DAINIUS KAIRAITIS

NUOTRAUKŲ IR REPRODUKCIJŲ AUTORIAI:

VYTAUTAS LEVANDAUSKAS (V. L.),

NIJOLĖ TALUNTYTĖ (N. T.),

kiti nurodyti prie iliustracijų

ISBN 978-9955-12-835-9

© Vytautas Levandauskas, 2012

© Dainius Kairaitis, 2012

Skiriu Mamos – Halinos Lechavičiūtės-Levandauskienės atminimui ir visiems artimiesiems, kurie su manimi dalijosi namų šiluma

66

PRATARMĖ 9

ĮVADAS 11

Mūro tyrimų istoriografija 13

Užsienio šalyse 13

Lietuvoje 13

Mūro istorijos šaltiniai 23

Kai kurios terminų ir savokų problemos 30

PIRMAS SKYRIUS. MŪRO STATYBOS PRADŽIA LIETUVOJE 32

ANTRAS SKYRIUS. MŪRO IR MEDŽIO SĄSAJOS 43

Statybos įranga 43

Pastoliai 43

Medžiagų kėlimo įranga 49

Medžio armatūra 54

Fachverkas 56

TREČIAS SKYRIUS. AKMUO LIETUVOS ARCHITEKTŪROJE 59

Vietinių akmenų naudojimas ir paruošimas statyboms 59

Atsivežtinės medžiagos 68

Akmens mūro raida 70

KETVIRTAS SKYRIUS. PLYTŲ ISTORIJA IR MŪRAS 101

Plytų gamybos technologijos raida 102

Žaliavų gavyba ir paruošimas 103

Formavimas 113

Džiovinimas 126

Degimas 130

Išdegtų plytų rūšiavimas 143

Technologinės savybės 147

Archeomagnetinės savybės ir datavimas 150

Vizualinės savybės 153

Braukos 153

Plytų ženklai ir įrašai 156

Dydžiai ir formatų kaita 162

Profilinės plytos 182

Turinys

7

Plytų mūro raida ir savitumai 194

Plytų rišimo kaita laikui bėgant 194

Arkos, nišos ir angos 231

Mūrinės stogo konstrukcijos 241

Skliautai ir kupolai 247

Plytų apdaila ir dekoras 281

Aptvarinių pilių apdaila 281

Gotikinių pastatų puošyba 282

Plytų puošybos moratoriumas XVII–XVIII a. 296

Romantinės plytų medžiagiškumo raiškos paieškos 298

Plytų dekoras istorizmo architektūroje 300

„Plytų stiliaus“ raiška 307

PENKTAS SKYRIUS. KALKĖS, MŪRO SKIEDINIAI, TINKAS 318

Kalkių gamybos technologijos raida 318

Kalkakmenių gavyba ir paruošimas 319

Degimas 320

Gesinimas 328

Mūro skiediniai nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios 333 Tyrimų metodika 333 Mūro skiediniai įvairiais laikotarpiais 337

Mūro skiedinių raidos tendencijos 338

Tinko savybės ir panaudojimas 352

PABAIGA 373

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 377

PRIEDAI 389

Svarbiausi mūro terminai 389

Tyrimų duomenys 390

Šaltinių publikacijos 418

History of masonry in Lithuania. Summary 432

Rodyklės 447

Asmenvardžiai 447

Vietovardžiai 451

8

9

Šis veikalas su pertraukomis kurtas daugiau kaip keturis dešimtmečius – nuo pat pirmų mokslinių žingsnių anuometinio Statybos ir architektūros instituto aspirantūroje. Gilintis į mūro istoriją paskatino problemiška architektūros istorijos situacija. Sovietmečio „atšili-mo“ metais atsirado daug romantiško tikėjimo senosios Lietuvos mūro nepaprastumu ir labai ankstyva (kone romėnų laikų) pradžia. Vienas tokių XX a. 7 dešimtmečio mokslininkų romantikų buvo a. a. prof. Juozas Baršauskas. Stoka mokslo metodais pagrįstų duomenų, galinčių patvirtinti jo hipotezes, skatino tyrinėti senovės mūro technikos istoriją. Nuošir-dus ačiū disertacinio darbo vadovei dr. Algei Jankevičienei, neleidusiai nukrypti į roman-tiką, suteikusiai daug idėjų, medžiagos ir mokslinio darbo pradmenų. Padėkos nusipelno taip pat dr. Bronius Vektaris ir a. a. doc. Vincas Jasiukevičius, konsultavę mūro medžiagų technologijos klausimais, pirmi recenzentai – menotyrininkas a. a. dr. Klemensas Čerbu-lėnas, inžinierius a. a. Mindaugas Tomonis, oficialieji disertacinio darbo oponentai – ar-chitektūros istorikas a. a. doc. Stasys Abramauskas ir pasaulinio lygio rišamųjų medžiagų istorikas a. a. prof. Leonidas Značko-Javorskis (Sankt. Peterburgas).

Tai, ką pavyko atlikti disertaciniame darbe Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietu-vos XIII – XVII a. vidurio statybose, iš dalies paskelbta mokslo darbuose ir konferencijose. Tyrimai sudomino daug ką (architektus, istorikus, archeologus, kraštotyrininkus) ne tik Lietuvoje, bet ir artimajame užsienyje: Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Autorius, ne kar-tą ragintas išleisti disertaciją atskira knyga, buvo įsitikinęs, jog ne laikas tai daryti, kol neišnagrinėta Lietuvos mūro istorija iki naujausiųjų laikų – XX a. pradžios. Tačiau tam nebuvo nei lėšų, nei laiko. Teko darbuotis kituose architektūros istorijos baruose, rengti Lietuvos architektūros istoriją, Kultūros paminklų sąvadą, kitus leidinius. Mūro istorija tyrinėta epizodiškai, fragmentiškai ir tik laisvalaikiu. Tyrimai labiau pajudėjo tik 1992 m., Lietu-vos kultūros paveldo moksliniam centrui (dab. Kultūros paveldo departamento Kultūros paveldo centras) paskelbus viešą konkursą moksliniam darbui panašia tema. Konkursą pavyko laimėti šios monografijos autoriaus vadovaujamai privačiai mokslo įstaigai. Cent-rui finansuojant atsirado galimybė ištirti pagal specialią programą atrinktų XVII a. – XX a. pradžios architektūros objektų statybos techniką ir atlikti mūro skiedinių cheminę anali-zę. 1999–2001 m. iš Architektūros ir statybos institutui skirtų valstybinių subsidijų atlikta dalis istorinių ir ikonografinių tyrimų.

Lemiamai reikšminga monografijos užbaigimui buvo Lietuvos mokslo tarybos pa-rama vykdant projektą „Lietuvos mūro architektūros paveldo tyrimai ir restauravimas“. 2010–2011 m. surinkta trūkstama istorinė ir ikonografinė medžiaga, atlikti natūros tyrimai, fotofiksacija, parašytas monografijos tekstas.

Šioje monografijoje „ištirpo“ prieš 40 metų rašyta disertacija. Atsirado naujų objektų, tyrimo metodų, išsiplėtė tyrimų laukas. Tai, kad sudėtingame darbe pavyko suderinti įvairias mokslo kryptis – menotyrą, istoriją, medžiagotyrą, mokslo istoriją ir kitas, lėmė, viena vertus, autoriaus dvejopas išsilavinimas (keramikos technologijos ir architektūros istorijos specialy-bės), kita vertus, nesavanaudiška daugelio specialistų pagalba. Padėjo istorikai dr. Algirdas Baliulis ir Romas Firkovičius, nurodę svarbių archyvinių šaltinių, naudingas buvo bendradar-biavimas su Lietuvos pilių tyrėjais – dr. Napaliu Kitkausku, a. a. dr. Stanislovu Mikulioniu, chemikais Elvyra Telksniene, dr. Violeta Leškevičiene, architektais Dalija Zareckiene, Žibartu

Pratarmė

10

Simanavičiumi (nuo 1994 m. – Simonaičiu), restauratoriumi Petru Kanevičiumi, archeologais doc. dr. Alegu Trusavu (Baltarusija) ir doc. dr. Mindaugu Bertašiumi. Ačiū paveldo globėjams, naudotojams, savininkams (įstaigų vadovams, klebonams, ūkvedžiams, muziejų ir bibliotekų darbuotojams) ir visiems tiems, kurie suprato šio darbo reikšmę, leido tyrinėti, padėjo arba rėmė. Autorius dėkingas Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijai bei ambasadai Lietuvoje už 2 stažuotes (2000 m. ir 2002 m.), suteikusias galimybes Paryžiaus bibliotekose perskaityti dau-gelį retų ir senų mūro istoriografijos veikalų. Taip pat dera padėkoti Baltarusijos nacionalinės bibliotekos, Hagos Meermanno ir Westreeneno muziejaus atsakingiems darbuotojams, leidu-siems nemokamai skelbti jų fonduose saugomų ikonografijos šaltinių skaitmeninius vaizdus.

Autorius dėkingas Lietuvos mokslo tarybai ir Kultūros paveldo centrui, finansavusiems konkursuose laimėtus projektus ir taip suteikusiems galimybes šį darbą įgyvendinti. Taip pat ačiū recenzentams habil dr. Algei Jankevičienei ir prof. Ph. D. Kęstučiui Pauliui Žygui.

Ypač nuoširdžios padėkos nusipelnė žmona Nijolė Taluntytė, 1992–1998 m. ir 2010–2011 m. ekspedicijose padėjusi ieškoti senojo mūro slėpinių dažnai sudėtingomis, o kartais net pavojingomis sąlygomis: dirbant bokštuose, pastogėse, rūsiuose ir griuvėsiuose, kopiant sutręšusiais laiptais ir siūbuojančiais pastoliais, šliaužiant per užvirtusius rūsius, matuojant ir fotografuojant yrančius fragmentus po nukarusiais elektros laidais. Ji lydėjo tolimose ir artimose archyvinių dokumentų paieškose, skaitė ir vertė rankraščius vėsokose pirmųjų At-gimimo metų bibliotekose ir archyvuose.

Rengiant šį darbą, stengtasi tyrinėti autentišką, mažiausiai pakeistą mūrą. Daugiausia jo rasta ne fasaduose, o sunkiai pasiekiamose vietose, nesunaikintose atmosferos poveikio, nepaveiktose rekonstrukcijų, nepakeistų konservuojant ar restauruojant. Iš to, kas tyrinėta 4 dešimtmečius, daug ko šiandien jau nebelikę: prarasta, pakeista, perstatyta, paslėpta re-novuojant ir apšiltinant pastoges, pertvarkant rūsius ir t. t. Šioje knygoje stengtasi perteikti kiek galint daugiau autentiškos istorinės senojo mūro gyvasties auros.

Pratarmė

11

Lietuvos mūro architektūros istorija, palyginti su daugelio pasaulio šalių, gana kukli, ne-apimanti nė tūkstančio metų. Mūsų krašte daugelį šimtmečių vyravo medžio statyba, to-dėl manyta, jog ji geriausiai atskleidžianti etninius bruožus ir lietuviškąjį mentalitetą. Tai tiesa, tačiau mediniai statiniai greitai nyksta drėgno ir permainingo klimato sąlygomis, o per gaisrus žūva be pėdsakų. Apie seniausius medinius statinius žinoma tik iš archeologi-nių radinių. Mūro istorija, nors ir trumpesnė, labiau pažini dėl geriau išlikusių pastatų ir jų fragmentų. Tačiau joje sudėtingiau apčiuopti vietinius savitumus. Medinės statybos, kuri daug paprastesnė, įgūdžių lietuviai galėjo išmokti patys, o mūrininkystės meno dažniausiai teko mokytis iš kitų kraštų, pirmiausia perimti jų patirtį bei naujoves ir tik tada kurti sa-vas tradicijas. Ilgainiui Lietuvoje susiformavo savitų mūro statybos bruožų, paženklinusių krašto mentalitetą. Tokie mūro raidos požymiai, kaip statyboms naudotų medžiagų estetinė raiška, savybės, įvairių konstrukcijų pokyčiai, atskleidžia vietinių tradicijų savitumus peri-mant pasaulines meno ir mokslo naujoves. Jų atpažinimui kol kas dar mažai dėmesio skirta mokslininkų darbuose, ši sritis dar per mažai išgvildenta. Todėl mūro raidos tyrimai svar-būs pirmiausia dėl savo mokslinio ir teorinio reikšmingumo, dėl galimybės geriau pažinti mūsų krašto praeities materialinę kultūrą. Mūro medžiagų techninių savybių, gamybos ir panaudojimo raidos tyrimai praplečia mokslo ir technikos istorijos lauką. Tokie tyrimai itin svarbūs Lietuvos architektūros istorijai, kuri iki šiol daugiausiai nagrinėta tik kaip meno sritis. Jai skirti akademiniai leidiniai apima meninių stilistinių formų, plano ir tūrių raidą, beveik nesigilinant į mokslinę architektūros pusę – statybos techniką, kurią turėjo gerai iš-manyti praėjusių epochų architektai.

Mūro istorijos tyrimai svarbūs ne tik mokslui, bet ir praktikai, o pirmiausia – pavel-dotvarkai. Mūro medžiagų ir jų panaudos tyrimų rezultatai reikalingi datuojant ištisus pas-tatus ir atskiras jų dalis, ypač tuo atveju, kai trūksta duomenų apie statinio architektūrines formas, nesama istorinių žinių, išlikę tik fragmentai. Tokiu atveju gali padėti kompleksinis visų parametrų vertinimas – ne tik pagrindinės statybinės medžiagos (plytų ar jų rišimo būdo), bet ir mūro struktūros, skiedinio ir tinko sudėties. Neįvertinus visų faktorių, padaro-ma datavimo klaidų, ypač tada, kai pastatai mūryti iš senų plytų, imtų iš šalimai stovėjusių ir išardytų statinių. Remiantis mūro tyrimais, galima nustatyti nagrinėjamo objekto staty-bos laikotarpius, išsiaiškinti, kuri statinio dalis senesnė, o kuri – naujesnė. Mūro savitumus būtina žinoti ne tik architektams restauratoriams, bet ir archeologams bei istorikams.

Tiriant šimtmečiais išsilaikiusių statybinių medžiagų fizines savybes gauti duomenys gali praversti kuriant naujas šiuolaikines medžiagas – cementą, betoną, keraminius gami-nius, siekiant jų ilgaamžiškumo.

Svarbiausias ir pagrindinis šio darbo tikslas – atskleisti Lietuvos mūro architektūros statybos technikos savitumus pasauliniame kontekste nuo seniausių laikų iki Pirmojo pa-saulinio karo, nustatyti mūro medžiagų ir konstrukcijų specifinius bruožus atskirais isto-riniais stilistiniais laikotarpiais, gautus duomenis pritaikyti architektūros paveldosaugos reikmėms (datavimui bei restauravimui) ir tyrimo rezultatus paskleisti paveldotyros speci-alistų bei kultūros istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose.

Pasirinktasis tyrimų laikotarpis yra nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukario laikotarpiu į statybas jau pradėjo skverbtis naujos medžiagos: betonas, silikatinės

Įvadas

12

plytos ir kt. Tradicinės statybos nenutrūko, tačiau medžiagų gamybą ir mūro darbus gana griežtai ribojo normatyviniai reikalavimai bei standartai. Kadangi jie jau aprašyti ir gerai žinomi, tyrinėti XX a. mūrą tais pačiais metodais kaip senųjų laikų nebuvo tikslinga. Darbui panaudoti tik tarpukario ir sovietmečio keraminių plytų dydžių standartiniai duomenys.

Į šio darbo tyrimų lauką pateko seniausi objektai ne tik iš šiuolaikinės Lietuvos terito-rijos, bet ir iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) vakarinių (etni-nių) žemių (Gardino, Lydos, Krėvos ir kitų vietovių). Jie papildyti Baltarusijos pilis tyrinėju-sių archeologų Alego Trusavo, Nikolajaus Voronino ir kitų duomenimis. Klaipėdos miesto ir krašto mūro technika vertinta remiantis Vlado Žulkaus ir Jono Tatorio darbais. Siekiant nustatyti Lietuvos mūro genezę ir savitumus, komparatyvistinės analizės metodais in situ tyrinėti užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Italijos) objektai.

Lietuvos mūro raidos tyrimų laukas sunkiai aprėpiamas ir sudėtingas. Jame kryžiuo-jasi įvairių mokslo sričių kryptys ir šakos: meno istorija ir mokslo istorija, statyba ir architek-tūra, keramikos ir rišamųjų medžiagų technologija. Tai nulėmė ir šiame darbe taikytą kom-pleksinį tyrimą bei metodų įvairovę. Atrinkti objektai tyrinėti in situ. Mūro medžiagų fizinės ir iš dalies cheminės savybės nustatytos laboratorijose. Gauti rezultatai gretinti ir jungti su duomenimis iš archyvinių dokumentų, senųjų traktatų, literatūros, vietinės ir užsienio šalių ikonografijos. Plytų dydžių raidai ir kalkių skiedinių sudėties pokyčiams įvertinti sukurtos originalios metodikos. Jos aprašytos kituose atitinkamuose monografijos skyriuose.

Šio darbo siekis panaudoti rezultatus paveldosaugoje lėmė specifinę netradicinę istorinio pobūdžio monografijos struktūrą. Mūro istorija pateikiama ne aprašant jos visumą kiekvienoje stilistinėje epochoje, o atskirais skyriais chronologiškai pristatant mūro medžiagų, įrangos, konstrukcijos raidos pokyčius. Tokiu būdu aprašyti lauko rieduliai, keraminių plytų gamybos procesai (žaliavų gavyba ir paruošimas, pusgaminių formavimas, ruošinių džiovinimas, ply-tų degimas, išdegtų plytų rūšiavimas), technologinės, archeomagnetinės, vizualinės savybės (braukos, ženklai bei įrašai, formatai, profilių formos), kalkių gamybos procesai (kalkakmenių gavyba ir paruošimas, degimas, gesinimas), mūro skiedinių ir užpildo savybės. Atskiruose skyriuose pristatyta mūro statybos įranga, akmens panauda Lietuvos architektūroje, plytų mūro raida (plytų rišimai, arkos, nišos ir angos, mūrinės stogo konstrukcijos, mūro ir medžio sąsajos, fachverkas, skliautai ir kupolai, plytų apdaila ir dekoras, tinko savybės). Taigi įvairių mūro dalių požymiai nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo gvildenti daugiau kaip 20 kartų. Toks komparatyvistinis chronologinis gretinimas akivaizdžiau atskleidžia mūro is-torijos permainas, jas patogiau pastebėti ir pritaikyti paveldosaugos reikmėms.

Kiek žinoma, panašios struktūros ir taip įvairiapusiškai mūrą aprėpiančių veikalų iki šiol nebūta nei Lietuvoje, nei kitose šalyse.

Įvadas

455

Monografijos autorius Vytautas Levandauskas – architektūros istorikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius – mūro istoriją pradėjo tyrinėti pačioje mokslinės karjeros pradžioje, dar studijuodamas Architektūros ir statybos instituto aspirantūroje.

1975 m. apgynė disertaciją tema Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. pirmos pusės statybose. Vėliau dirbo tame pačiame institute vyresniuoju moksliniu bendradar-biu. Tyrinėjo Lietuvos renesanso, klasicizmo ir kt. stilių architektūrą, kultūros paminklus (daugiausia dvarų sodybas, bažnyčias), architektūros mokslo istoriją, ikonografiją. Vadovavo Kauno miesto teritorijų istoriniams urbanistiniams ir kultūrologiniams tyrimams.

Su bendraautoriais arba vienas parašė fundamentalių architektūros istorijos veikalų (Lietuvos architektūros istorija, 3 t., Vilniaus architektūra, Kauno architektūra), monografijų (Archi-tektas Karolis Podčašinskis, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūriniai peizažai), knygų (Vilniaus miesto gynybinė siena, Kauno Rotušės aikštė, Vilniaus Pilies skersgatvis, Šiaulių renesanso paminklas, Šiaulių katedra). Moksliniuose, enciklopediniuose ir periodiniuose leidiniuose pa-skelbė daugiau kaip 200 straipsnių architektūros istorijos, paveldosaugos ir kt. klausimais.

Nuo 1993 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, nuo 1997 m. – Menotyros katedros vedėjas, 2000–2010 m. metų vadovavo tam pačiam fakultetui. Periodi-nio mokslo leidinio Meno istorija ir kritika vyriausiasis redaktorius.

Stažavosi Varšuvoje, Lenkijos mokslų akademijos Meno institute (1988), Paryžiuje, Aukštojoje dailiųjų menų mokykloje (2000) ir Sorbonos universiteto André Chastelio meno istorijos tyrimų centre (2002).

Lietuvos mūro istorijai autorius rinko medžiagą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos bibliotekose ir muziejuose, rankraščių fonduose, sukaupė lyginamosios ikonografi-nės medžiagos iš daugelio užsienio šalių saugyklų. Mūrą in situ tyrinėjo Lietuvoje, Baltaru-sijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Italijoje.

Autorius manymu, senoji Lietuvos architektūra daugiausiai tyrinėta kaip menas, tarsi pamirštant, jog tai kartu ir menas, ir mokslas. Praėjusių epochų architektūros moksle vyravo statybos technika. Jai ir skirta naujausia autoriaus knyga.

Levandauskas, Vytautas

Le365 Lietuvos mūro istorija / Vytautas Levandauskas. − Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

2012. − 456 p.: iliustr. Santr. angl. − Bibliogr.: p. 377−388. Asmenvardžių ir vietovardžių r-lės: p. 447−454.

ISBN 978-9955-12-835-9

Monografijoje nagrinėjama Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istorija nuo seniausių laikų iki Pirmo-

jo pasaulinio karo. Medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai aprašyti atskirais istoriniais-stilistiniais

laikotarpiais. Įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų

savitumai. Atskirus skyrius sudaro keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos techno-

logijos raidos tyrimai. Plytų formatų ir skiedinio sudėties chronologiniai pokyčiai nustatyti pasitelkus

autoriaus sukurtus originalius metodus. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų

eksterjero ir interjero puošyboje.

Tyrimų rezultatai pateikti plačiame pasaulio (nuo romėnų Antikos iki carinės Rusijos) kontekste, parodant, kaip

ir kodėl Lietuvoje susiklostė saviti mūro bruožai. Remiantis darbo išvadomis, sudaryta chronologinė

mūro medžiagų ir konstrukcijų pokyčių lentelė. Gauti rezultatai gali būti pritaikomi architektūros paveldo

apsaugos reikmėms (datavimui ir restauravimui).

Monografija skiriama architektams, archeologams, restauratoriams ir visiems, besidomintiems materialinės

kultūros, architektūros ir technikos istorija.

UDK 72(474.5)(091)

V Y T A U T A S L E V A N D A U S K A S

LIETUVOS MŪRO ISTORIJA

Redaktorius Petras KIMBRYS

Dailininkas Dainius KAIRAITIS

Priedų archyvinius dokumentus vertė Nijolė Taluntytė ir Aurelija Gražina Rukšaitė

Santrauką į anglų kalbą vertė Jurga Dovydėnaitė, redagavo Stephen John Dean

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas

Tel.: +370 37 327980, www.leidykla.vdu.lt, el. p.: info@leidykla.vdu.lt