Upload
others
View
3
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
Byla Nr. 8/2015
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2015 M. KOVO 24 D.
REZOLIUCIJOS NR. XII-1560 „DĖL SUTIKIMO LIETUVOS
RESPUBLIKOS SEIMO NARĮ RIMĄ ANTANĄ RUČĮ PATRAUKTI
BAUDŽIAMOJON ATSAKOMYBĖN, SUIMTI AR KITAIP SUVARŽYTI
JO LAISVĘ“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTUI
2016 m. balandžio 27 d. Nr. KT11-N7/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų
Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio,
Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2016 m.
balandžio 21 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 8/2015 pagal pareiškėjos Lietuvos
Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-8/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos
Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2
1. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Seimą
prašydamas sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo narį R. A. Ručį, jį suimti ar
kitaip suvaržyti jo laisvę. Seimas, reaguodamas į šį prašymą, sudarė Seimo laikinąją tyrimo
komisiją. Ši komisija savo parengtoje pažymoje ir pateiktame atitinkamos rezoliucijos projekte
pasiūlė Seimui nenaikinti Seimo nario asmens neliečiamybės. Komisijos vertinimu, atsižvelgiant
tiek į paties R. A. Ručio, tiek į prokurorų išsakytas pozicijas, nebuvo teisinio pagrindo panaikinti
Seimo nario asmens neliečiamybę.
2. Prieš pat šio klausimo svarstymą Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje R. A. Ručiui
susijaudinus ir patyrus nervinę įtampą netikėtai pablogėjo sveikata, sutriko širdies darbas, dėl to jis
buvo reanimobiliu išvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Tai, kad
R. A. Ručys dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo dalyvauti Seimo posėdyje, žinojo visi jame
dalyvavę Seimo nariai, taip pat buvo žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalėjo įgalioti kito
Seimo nario atstovauti jo interesams. Nepaisydamas nenumatytų aplinkybių, nepriklausiusių nuo
R. A. Ručio valios, Seimas 2015 m. kovo 24 d. priėmė rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo
Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti
ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ (toliau – ir Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija), kuria sutiko, kad
Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų
suvaržyta jo laisvė.
3. Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys
negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo
laisvė, davimo procedūra yra reglamentuota Seimo statute. Pagal Seimo statuto 23 straipsnio 6 dalį
diskusijoje dėl rezoliucijos, kuria Seimas sutinka arba nesutinka, kad Seimo narys būtų patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, projekto dalyvauja Seimo
narys, kurio klausimas sprendžiamas, ar kitas jo įgaliotas Seimo narys. Susidarius tokiai situacijai,
kad Seimo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Seimo nario R. A. Ručio asmens neliečiamybės
panaikinimo klausimas, nedalyvavo nei jis pats, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys, manytina, jog
Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62
straipsniui.
4. Seimas, nesuteikęs Seimo nariui R. A. Ručiui galimybės kalbėti, pažeidė jo teisę į gynybą
ir teisę būti išklausytam, kartu ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių
apsaugos, teisinio tikrumo principus. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, prieš imantis tam
tikrų neigiamo poveikio priemonių prieš jį, privalo būti išklausytas, turėti galimybę apsiginti nuo
jam metamų kaltinimų. Juo labiau kad Seimo laikinoji tyrimo komisija, išklausiusi R. A. Ručį,
laikėsi nuomonės, jog nėra pagrindo sutikti jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę.
3
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo
Seimo nario Andriaus Palionio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose suinteresuoto asmens atstovas
nesutinka su pareiškėjos prašyme išdėstytu aplinkybių vertinimu. Suinteresuoto asmens atstovo
pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Iš Seimo plenarinio posėdžio stenogramos neįmanoma spręsti, ar pareiškėjos prašyme
išdėstyti teiginiai yra teisingi: ar prašyme nurodytas aplinkybes iš tiesų žinojo visi posėdyje
dalyvavę Seimo nariai, ar R. A. Ručys iš tiesų negalėjo įgalioti kito asmens ir Seimo nariams tai
buvo žinoma, ar iš tiesų Seimo nariai ir posėdžiui pirmininkavęs Algirdas Sysas tęsė Seimo posėdį
ir priėmė sprendimą nepaisydami prašyme nurodytų aplinkybių.
2. Taip pat nėra žinoma, ką Seimo plenarinio posėdžio pirmininkas A. Sysas turėjo omenyje,
teigdamas, kad „buvo praktika, kai mes ir be Seimo narių svarstėme šituos klausimus“. Jeigu turėtas
omenyje atvejis, kai Seimo 2013 m. balandžio 9 d. rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos
Seimo narę Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos
laisvę“ priimta Seimo narei nedalyvaujant, suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad tame Seimo
plenariniame posėdyje dalyvavo ir kalbėjo kitas jos įgaliotas Seimo narys.
3. Be to, Seimo plenariniame posėdyje priimant ginčijamą rezoliuciją Seimo nariai nei savo,
nei frakcijų vardu neprotestavo ir neprašė Seimo statuto 109 straipsnio 1 dalyje numatytu ar kitu
pagrindu daryti klausimo svarstymo pertraukos arba atidėti klausimo svarstymo, nors ir turėjo tokią
teisę.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti: Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto
ligoninės Santariškių klinikų Informacijos skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 31 d. raštas Nr. SR-
1628 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad R. A. Ručys 2015 m. kovo 24 d.
greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų Priėmimo–skubios pagalbos skyrių; Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
2016 m. balandžio 4 d. raštas Nr. S-2016-2193 „Dėl duomenų pateikimo konstitucinės justicijos
byloje Nr. 8/2015“, prie kurio pridėtas inter alia Seimo medicinos punkto 2015 m. lankytojų
registracijos žurnalo 2015 m. kovo 24 d. išrašas.
IV
Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nei pareiškėjos Seimo narių grupės, nei
suinteresuoto asmens Seimo atstovai į Konstitucinio Teismo posėdį neatvyko.
4
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį
Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjos prašymo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad ji prašo ištirti Seimo 2015 m.
kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui pagal priėmimo tvarką, tačiau iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jai
abejonių kilo ne dėl šios rezoliucijos turinio, bet dėl jos priėmimo tvarkos atitikties Konstitucijai.
Be to, nors pareiškėja prašo ištirti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį inter alia
visam Konstitucijos 62 straipsniui, iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad ji
abejoja, ar ši rezoliucija pagal priėmimo tvarką neprieštarauja tik Konstitucijos 62 straipsnio
2 daliai, kurioje nustatyta: „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.“
3. Taigi Konstitucinis Teismas šioje byloje pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą
tirs, ar Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos
62 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Seimas 2015 m. kovo 24 d. priėmė rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos
Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę“, kuri įsigaliojo 2015 m. kovo 26 d.
Šioje rezoliucijoje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 ir
23 straipsniais ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Dariaus Valio
pranešimą, sutinka, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys Rimas Antanas RUČYS būtų patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė.“
Taigi ginčijama rezoliucija išreikšta Seimo valia (sutikimas) dėl Seimo nario R. A. Ručio
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo.
2. Iš su šios rezoliucijos priėmimu susijusių dokumentų (inter alia Seimo 2014 m. gruodžio
23 d. nutarimo Nr. XII-1536 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl
sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę sudarymo“, šios komisijos 2015 m. kovo 13 d.
pažymos ir pateikto Seimo rezoliucijos projekto), taip pat bylos medžiagos matyti, kad:
5
– generalinis prokuroras 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Seimą prašydamas sutikimo
Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę;
Generalinės prokuratūros 2014 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 17.2-16907 nurodyta, kad Seimo narys
R. A. Ručys galimai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir
226 straipsnio („Prekyba poveikiu“) 4 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą ir šio kodekso
25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalyje numatytą
apysunkį nusikaltimą;
– Seimas 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-1536 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę sudarymo“ nutarė sudaryti
Seimo laikinąją tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę (toliau – ir Komisija) (1 straipsnis) ir pavesti jai iki
2015 m. kovo 18 d. atlikti tyrimą (3 straipsnis);
– Komisija 2015 m. kovo 13 d. posėdyje, išnagrinėjusi minėtame Generalinės prokuratūros
rašte nurodytą informaciją, išklausiusi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir
korupcijos tyrimo departamento prokuroro pateiktą informaciją, atsakymus į Komisijos narių
klausimus, taip pat šiame posėdyje dalyvavusio Seimo nario R. A. Ručio ir jo atstovų advokatų
paaiškinimus bei atsakymus į Komisijos narių klausimus, padarė išvadą, kad generalinio prokuroro
prašymas dėl sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę nėra pakankamai pagrįstas, ir, vadovaudamasi inter alia Seimo statuto
23 straipsniu, pasiūlė Seimui tokio sutikimo neduoti (Komisijos 2015 m. kovo 13 d. pažyma);
– Komisija 2015 m. kovo 16 d. pateikė Seimo rezoliucijos „Dėl nesutikimo Lietuvos
Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę“ projektą;
– šio projekto svarstymas buvo įtrauktas į Seimo 2015 m. kovo 17 d. posėdžio darbotvarkę,
tačiau, jo nepradėjus svarstyti, tikslinant šio posėdžio darbotvarkę iš jos išbrauktas; per Seimo
2015 m. kovo 19 d. posėdį buvo padaryta projekto svarstymo pertrauka, o po jos projekto
svarstymas atidėtas kitam posėdžiui (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m. kovo 17 d. posėdžio
Nr. 219 stenograma, 2015 m. kovo 19 d. rytinio posėdžio Nr. 220 ir vakarinio posėdžio
Nr. 221 stenogramos);
– Seimo rezoliucijos „Dėl nesutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ projektas svarstytas ir dėl
jo priėmimo balsuota Seimo 2015 m. kovo 24 d. rytiniame posėdyje, kuriame kalbėjo Komisijos
pirmininkas ir kai kurie Seimo nariai; Seimo narys R. A. Ručys minėtame Seimo posėdyje
6
nedalyvavo, taip pat nebuvo kito jo įgalioto Seimo nario (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m.
kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenograma, nuo 11 val. 54 min.);
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo
priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra
jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m.
kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenograma);
– minėtame Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje už Komisijos pateiktą Seimo rezoliucijos
projektą, kuriame buvo siūloma neduoti sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, balsavus 32, o prieš – 78 Seimo nariams, šie
balsavimo rezultatai, laikantis atitinkamos parlamentinės tradicijos, buvo traktuojami kaip
reiškiantys, kad yra priimta alternatyvi rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį
Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“, kuria
patenkintas generalinio prokuroro prašymas.
3. Apibendrinant nurodytas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas ginčijamos
Seimo rezoliucijos parengimo ir priėmimo aplinkybes, pažymėtina, kad:
– Seimo narys R. A. Ručys ir jam atstovaujantys advokatai buvo išklausyti Seimo
laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę 2015 m. kovo 13 d. posėdyje; Komisija pasiūlė
Seimui neduoti sutikimo patraukti Seimo narį R. A. Ručį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar
kitaip suvaržyti jo laisvę;
– Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje, kuriame svarstytas klausimas dėl Seimo sutikimo
Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę ir
priimta ginčijama rezoliucija, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, nedalyvavo nei pats Seimo
narys R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys;
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo
priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra
jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriant Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria
Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas
ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, svarbu išsiaiškinti
Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo
laisvę davimo procedūrą. Ši procedūra reglamentuojama Seimo statute.
7
2. Seimo statuto 23 straipsnyje (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) „Seimo nario asmens
neliečiamybės atėmimas“ nustatyta:
„1. Išklausius generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, Seimo posėdyje daroma ne trumpesnė negu
vienos valandos, bet ne ilgesnė negu dviejų valandų pertrauka. Po pertraukos Seimas priima vieną iš
dviejų sprendimų:
1) sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn,
suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę;
2) pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus – toks sprendimas svarstomas ir
priimamas tik tuo atveju, jeigu yra šio statuto 230 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų siūlymas.
2. Jeigu Seimas nusprendžia sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, komisija sudaroma šio statuto
71 straipsnyje nustatyta tvarka. Komisija, nagrinėdama klausimą dėl Seimo nario neliečiamybės
atėmimo, privalo į komisijos posėdį pakviesti ir išklausyti Seimo narį, kurio klausimas
sprendžiamas, arba kitą jo įgaliotą Seimo narį, taip pat prokuratūros atstovą. Jeigu kviečiamas
Seimo narys arba kitas jo įgaliotas Seimo narys neatvyksta į komisijos posėdį be svarbios
priežasties arba atsisako pateikti komisijai paaiškinimus, komisija turi teisę priimti sprendimą
nedalyvaujant Seimo nariui ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui. Svarbiomis priežastimis, dėl kurių
Seimo narys ar kitas jo įgaliotas Seimo narys neatvyksta į komisijos posėdį, yra laikomos
priežastys, nurodytos Baudžiamojo proceso kodekso normose, reglamentuojančiose asmenų, kurie
turi dalyvauti procese, atvykimo privalomumą.
<...>
5. Kai tyrimo komisija parengia ir paskelbia savo pažymą bei rezoliucijos projektą, Seimo
nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimas įrašomas į Seimo artimiausio posėdžio
darbotvarkę.
6. Svarstant šį klausimą, taip pat pateiktame rezoliucijos projekte apsiribojama tik teikime
nurodytų faktų interpretavimu, vertinimu arba patikslinimu. Diskusijoje dėl rezoliucijos projekto
dalyvauja komisijos pranešėjas, Seimo narys, kurio klausimas sprendžiamas, ar kitas jo įgaliotas
Seimo narys ir ne daugiau kaip po 2 Seimo narius, pasisakančius „už“ ir „prieš“. Jeigu rezoliucijos
projekte numatoma patenkinti generalinio prokuroro teikimą, ji gali būti priimta, kai už projektą
balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių.“
Taigi pagal Seimo statuto 23 straipsnį (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) Seimo sutikimo
Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo
procedūra vyksta dviem etapais: Seimo nario neliečiamybės atėmimo klausimo pirminio
8
nagrinėjimo Seimo sudarytoje tyrimo komisijoje ir galutinio šio klausimo svarstymo Seimo
posėdyje.
Pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalį pirmiausia
klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę nagrinėjamas Seimo sudarytoje tyrimo komisijoje, kuri aiškinasi, ar yra
pagrindas patenkinti generalinio prokuroro prašymą. Ši komisija turi pareigą pakviesti ir išklausyti
Seimo narį, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kitą jo įgaliotą
Seimo narį, taip pat prokuratūros atstovą. Pažymėtina, kad pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su
2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalį Seimo sudaryta tyrimo komisija gali priimti sprendimą
neišklausiusi Seimo nario, kurio klausimas sprendžiamas, arba kito jo įgalioto Seimo nario tik tuo
atveju, jei jie komisijos posėdyje nedalyvauja be svarbios priežasties (svarbias priežastis suprantant
taip, kaip jos apibrėžtos Baudžiamojo proceso kodekse) arba atsisako pateikti paaiškinimus.
Pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 5 dalį tyrimo komisija
parengia atitinkamą pažymą ir Seimui teikiamą rezoliucijos projektą, kurio svarstymas turi būti
pradėtas artimiausiame Seimo posėdyje, šį klausimą įrašius į jo darbotvarkę.
Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatyta, kokia
tvarka Seimo posėdyje svarstomas ir baigiamas nagrinėti klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Šioje konstitucinės
justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad šioje dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu
diskusija dėl Seimo rezoliucijos projekto, rengiama Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens
neliečiamybės atėmimo klausimą, be išlygų (nesant eksplicitiškai nustatytų išimčių) siejama su inter
alia būtent to Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kito
jo įgalioto Seimo nario dalyvavimu šioje diskusijoje. Tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinama
galimybė tam Seimo nariui būti išklausytam (tiesiogiai ar per kitą jo įgaliotą Seimo narį) prieš
galutinai išsprendžiant jo asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, taip pat sudaromos prielaidos
kitiems Seimo nariams tinkamai apsispręsti (inter alia užduodant tam Seimo nariui ar kitam jo
įgaliotam Seimo nariui tam tikrus klausimus, galinčius nulemti jų valią balsuojant) prieš galutinį
balsavimą dėl to Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo.
3. Kaip minėta, Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalyje
nustatyta ir tai, kad „svarbiomis priežastimis, dėl kurių Seimo narys ar kitas jo įgaliotas Seimo
narys neatvyksta į komisijos posėdį, yra laikomos priežastys, nurodytos Baudžiamojo proceso
kodekso normose, reglamentuojančiose asmenų, kurie turi dalyvauti procese, atvykimo
privalomumą“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso 37 straipsnyje „Svarbios
asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys“ (2014 m. kovo 13 d. redakcija) nustatyta:
9
„Svarbiomis asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimis laikomos šios: <...>
ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos
formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą“ (1 dalis);
„Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimu svarbia
asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis“ (2 dalis).
4. Apibendrinant Seimo statute nustatytos Seimo sutikimo Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūros teisinį
reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal Seimo
statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą
Seimo nariui, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, ar kitam jo įgaliotam
Seimo nariui turi būti užtikrinama galimybė dalyvauti ir būti išklausytam tiek asmens neliečiamybės
atėmimo klausimą nagrinėjančios Seimo sudarytos tyrimo komisijos posėdyje, tiek Seimo posėdyje,
kuriame svarstomas tos komisijos parengtas ir pateiktas rezoliucijos projektas.
IV
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria
Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas
ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktis Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
2. Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:
„Seimo nario asmuo neliečiamas.
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.“
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinių Seimo nario darbo Seime bei kitos
parlamentinės veiklos garantijų sistema inter alia apima Seimo nario imunitetus (2004 m. liepos
1 d. nutarimas). Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis yra įtvirtintos Seimo nario
asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos jo, kaip Tautos atstovo,
pareigoms tinkamai atlikti; Seimo narių, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas
pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Seimas galės nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas
funkcijas (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas); Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybė jo
kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama tik Seimo sutikimu (2001 m. sausio 25 d. nutarimas).
3. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas,
turintis įstatymo galią. Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros
reglamentavimą (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Seimas,
nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2005 m.
10
sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Seimą saisto ne tik
Konstitucija, bet ir jo paties priimti įstatymai (2002 m. liepos 11 d. nutarimas).
4. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą pažymėta, jog Konstitucijos 76 straipsnio
nuostata, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, yra susijusi su Konstitucijos
69 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos
procedūros.
Aiškindamas abi šias nuostatas kartu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leidžiant
įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai
įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas (2008 m. vasario 22 d. nutarimas);
Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi
būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos
69 straipsnio 1 dalyje (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 20 d.
nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog esminiai
įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra
pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis
įstatymo nustatytos procedūros (2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d.
nutarimai).
5. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime, ne tik įstatymai, bet
ir Seimo poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute apibrėžtų teisės aktų
priėmimo taisyklių.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog įstatymai Seime
priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą,
pažodžiui, esą tik įstatymai turi būti priimami laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros.
Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo
konteksto, atsižvelgiant inter alia į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, paskirtį ir
funkcijas, be kita ko, į tai, kad Seimas priima ne tik įstatymus, bet ir kitus Seimo aktus
(Konstitucijos 67, 105 straipsniai). Viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant
Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos
bet kurių Seimo priimamų teisės aktų (inter alia Seimo poįstatyminių teisės aktų) priėmimo
procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis.
6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės
principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros
subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos inter alia reiškia, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti
11
priimami remiantis įstatymais (inter alia 2007 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m.
vasario 20 d. nutarimai).
Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime, tai, kad Seimas,
priimdamas poįstatyminius teisės aktus, nesilaiko Konstitucijos ir Seimo statuto, reiškia, jog yra
pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją.
7. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto
Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūra gali būti nustatyta Seimo
statute. Ją nustatydamas Seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Seimo statute
nustatyta Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti
jo laisvę davimo procedūra saisto Seimą: spręsdamas, ar duoti tokį sutikimą, Seimas privalo laikytis
Seimo statute nustatytos procedūros. Jei Seimas, įgyvendindamas savo įgaliojimus duoti tokį
sutikimą arba jo neduoti, inter alia priimdamas atitinkamą teisės aktą, kuriuo išreiškiama jo valia,
padarytų esminį Seimo statute nustatytos procedūros pažeidimą, būtų nesilaikoma ne tik
Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, bet ir Konstitucijos
62 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė tik Seimo sutikimu.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos
nuostatos, kuriomis atskleisti kitos parlamentinės procedūros – apkaltos procese taikomi
konstituciniai teisingo teisinio proceso reikalavimai:
– vienas iš esminių teisinės valstybės požymių – asmens teisių ir laisvių apsauga; normos,
kuriomis reguliuojama apkalta, turi ne tik sudaryti galimybę pašalinti asmenį iš pareigų ar
panaikinti jo mandatą, bet ir užtikrinti asmens, kuriam apkalta vykdoma, teises; kad apkaltos
procesą būtų galima pripažinti atitinkančiu teisinės valstybės principus, jis turi būti teisingas; tai
reiškia, kad įstatymui ir apkaltą vykdančiai institucijai asmenys turi būti lygūs, jie turi turėti teisę
būti išklausyti ir teisiškai garantuotą galimybę ginti savo teises; jei vykdant apkaltą būtų
nesilaikoma teisingo teisinio proceso principų, tai liudytų, kad prasilenkiama su teisinės valstybės
reikalavimais (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas);
– apkaltos konstitucinė samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas
teikiamas asmens teisių apsaugai; asmens teisių apsauga garantuojama tik jei procesas yra viešas,
šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam
asmeniui teisę ir galimybę jas ginti (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2014 m. birželio 3 d. išvada);
– iš teisingo teisinio proceso reikalavimo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį
reguliavimą, sudarantį sąlygas Seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta
apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose; teisingo teisinio proceso reikalavimas
12
suponuoja valstybės valdžios institucijų, turinčių konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese –
Seimo ir Konstitucinio Teismo, pareigą įgyvendinant atitinkamas funkcijas apkaltos procese
sudaryti galimybes asmeniui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, realizuoti savo teises apkaltos
procese (2014 m. birželio 3 d. išvada).
9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Seimas savo
prigimtimi ir esme yra politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių
daugumos politinė valia ir jie grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais
(2004 m. kovo 31 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas), pažymėtina, kad Seimo nario
asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimas yra parlamentinė procedūra, kuri negali būti
laikoma teisiniu procesu sensu stricto, jos metu nėra sprendžiamas klausimas dėl Seimo nario kaltės
ir baudžiamosios atsakomybės realizavimo. Kartu pažymėtina, kad Seimo sprendimas panaikinti
Seimo nario asmens neliečiamybę siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip
suvaržyti jo laisvę sukelia Seimo nariui teisines pasekmes ir tam tikrais atvejais lemia jo teisinio
statuso pasikeitimą: priėmus sprendimą panaikinti jo asmens neliečiamybę, jis gali būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis įtvirtintos Seimo nario asmens
neliečiamybės papildomos garantijos, būtinos jo pareigoms tinkamai atlikti, yra nustatytos tam, kad
Seimo narys būtų apsaugotas nuo persekiojimo dėl politinių ar kitų motyvų dėl jo, kaip Seimo
nario, veiklos, o ne tam, kad būtų sudarytos prielaidos Seimo nariui, įtariamam padarius
nusikaltimą, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Seimas, nustatydamas ir vykdydamas Seimo
nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūrą, yra saistomas ir to, kad
nusikaltimais, inter alia tais, kuriuos padaręs Seimo narys įtariamas, gali būti „šiurkščiausiai
pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai“ (1993 m. gruodžio 13 d.
nutarimas), taip pat to, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekis bei Konstitucijos 28 straipsnyje išreikštas bendrasis pareigos
laikytis Konstitucijos ir įstatymų imperatyvas inter alia reiškia, kad nusikaltimams turi būti
užkirstas kelias, padaryti nusikaltimai turi būti išaiškinti, o kaltininkai patraukti atsakomybėn. Taigi
Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūros teisinis reguliavimas turi
būti toks, kad, esant pagrindui patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, nebūtų sudaryta
prielaidų Seimo nariui jos išvengti, antraip būtų užkertamas kelias vykdyti teisingumą. Seimas
pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 1, 2 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą,
privalo nustatyti tokį Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūros teisinį
reguliavimą, kad ši procedūra atitiktų tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kaip antai: klausimai,
susiję su Seimo nario teisėmis ir (arba) veiklos garantijomis, turi būti sprendžiami užtikrinant šiam
Seimo nariui teisę ir galimybę jas ginti; turi būti užtikrinta Seimo nario, dėl kurio asmens
13
neliečiamybės panaikinimo sprendžiama, teisė būti bent kartą išklausytam tiesiogiai ar per kitą
įgaliotą asmenį. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo sutikimas Seimo narį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę suteikia galimybę tęsti baudžiamąjį procesą, Seimas,
reguliuodamas tokio sutikimo davimo procedūrą, gali susieti Seimo nario asmens neliečiamybės
panaikinimo klausimo nagrinėjimo tvarką su baudžiamojo proceso principais (jų nulemtais
reikalavimais). Kaip minėta, Seimo statute nustatyta Seimo sutikimo Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūra saisto Seimą:
spręsdamas dėl tokio sutikimo davimo, Seimas privalo laikytis Seimo statute nustatytos procedūros.
V
1. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą paminėtinos Europos komisijos „Demokratija
per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija
konstitucionalizmo klausimais, nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualių dokumentų,
taip pat tarptautinės teisės aktų, susijusių su parlamento nario imunitetu, nuostatos.
2. Venecijos komisija 2014 m. kovo 21–22 d. 98-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Ataskaitą
apie parlamento nario imuniteto apimtį ir panaikinimą (toliau – Ataskaita). Siekiant išvengti
piktnaudžiavimo imunitetu ir atrankinio pobūdžio bei savavališkų sprendimų priėmimo, taip pat
užtikrinti reikiamą procedūros skaidrumą, Ataskaitoje suformuluoti parlamento nario imuniteto
panaikinimo kriterijai ir gairės (1 punktas).
2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Ataskaitos
nuostatos:
– parlamento nario imuniteto paskirtis – apsaugoti parlamentą nuo nepagrįsto vykdomosios
valdžios ir teismų spaudimo (127 punktas);
– parlamento nario neliečiamybę nustatančios taisyklės visais atvejais turi būti aiškinamos
siaurai; turi būti nustatytos jų taikymo sąlygos ir ribojimai (184 punktas);
– visais atvejais turi būti galimybė panaikinti imunitetą vadovaujantis aiškia ir nešališkumą
užtikrinančia procedūra (185 punktas);
– parlamento nario imuniteto panaikinimo procedūra turi būti aiški ir suderinama su
bendraisiais proceso principais, įskaitant abiejų šalių teisę būti išklausytoms (191 punktas);
– procedūra turi būti visapusiška, aiški, iš anksto žinoma, skaidri, visuomenė turi būti
supažindinta su ja; procedūra neturi būti panaši į teismo procesą, jos metu neturi būti svarstomas
kaltės klausimas, kurį vertinti gali tik teismai; visais atvejais turi būti laikomasi Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomo nekaltumo prezumpcijos principo (191 punktas);
– nacionaliniu lygmeniu reguliuojant parlamento nario neliečiamybės panaikinimo
procedūrą prašymas panaikinti parlamento nario neliečiamybę turėtų būti svarstomas atitinkamame
nuolatiniame arba specialiai sudarytame parlamento komitete, kurio sudėtis atitiktų politinę
14
parlamento sudėtį; parlamento nariui, kurio neliečiamybės panaikinimo klausimas svarstomas,
turėtų būti suteikta teisė būti atstovaujamam kito parlamento nario arba advokato, sudaryta
galimybė būti išklausytam ir pateikti dokumentus ar kitus duomenis, kurie jam atrodo reikšmingi;
komitetas turėtų pateikti pagrįsto sprendimo, ar panaikinti neliečiamybę, pasiūlymą ir paaiškinti
kriterijus, kuriais paremta išvada; komiteto pasiūlymas turėtų būti nedelsiant svarstomas ir dėl jo
turėtų būti sprendžiama parlamento plenariniame posėdyje; šis posėdis turėtų būti viešas, o
diskusijos turėtų apsiriboti argumentais „už“ ar „prieš“ pasiūlymą (194 punktas).
2.2. Taigi, vadovaujantis Ataskaitoje suformuluotais parlamento nario imuniteto
panaikinimo kriterijais ir gairėmis, parlamento nario neliečiamybė gali būti panaikinta laikantis
aiškios, iš anksto žinomos, skaidrios procedūros, inter alia tik išklausius parlamento narį, dėl kurio
neliečiamybės panaikinimo sprendžiama.
2.3. Šiame kontekste paminėtina ir Venecijos komisijos 2015 m. birželio 19–20 d. 103-
iojoje plenarinėje sesijoje priimta Nuomonė dėl Ukrainos Konstitucijos pakeitimo, susijusio su
parlamento narių ir teisėjų imunitetu, projekto, kurioje pabrėžta, kad parlamento nario asmens
neliečiamybė negali suponuoti apsaugos nuo ikiteisminio tyrimo tol, kol juo nėra siekiama
nepagrįstai persekioti konkretų narį. Ikiteisminis tyrimas gali turėti esminę reikšmę nustatant bylos
faktus ir turi būti atliktas, kol byla yra visiškai nauja, o ne praėjus keleriems metams, kai konkretus
asmuo netenka neliečiamybės.
2.4. Venecijos komisijos nuomone, su imuniteto panaikinimu susijusios taisyklės ir
procedūros, taikomos inter alia Europos Parlamento lygmeniu, atspindi Europos konsensusą dėl to,
kaip šie klausimai turėtų būti reglamentuojami, todėl į jas turėtų būti atsižvelgiama ir atitinkamą
klausimą reglamentuojant nacionaliniu lygmeniu.
3. Europos Parlamento nario imuniteto klausimai reguliuojami Protokolo Nr. 7 dėl Europos
Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, nuostatomis,
taip pat Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklėmis.
3.1. Minėtame Protokole Nr. 7 nustatyta, kad Europos Parlamento nariai negali būti
apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar
balsavimo (8 straipsnis); Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi savo valstybės teritorijoje
– imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams, visų kitų valstybių narių
teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn; joks
imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių
imunitetą (9 straipsnis).
3.2. Europos Parlamento nario imuniteto atšaukimo procedūra nustatyta Europos Parlamento
darbo tvarkos taisyklėse, kurių 9 straipsnyje inter alia nustatyta, kad:
15
– bet koks prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą, kurį Parlamento
pirmininkui pateikia valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, paskelbiamas per plenarinį
posėdį ir perduodamas atsakingam komitetui (1 dalis);
– komitetas pateikia pasiūlymą dėl pagrįsto sprendimo, kuriuo rekomenduojama patenkinti
ar atmesti prašymą atšaukti imunitetą (3 dalis);
– atitinkamam Parlamento nariui suteikiama galimybė pasiaiškinti; jis gali pateikti
dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, kuriuos mano esant svarbius, ir jam gali atstovauti kitas
Parlamento narys; Parlamento narys nedalyvauja diskusijose dėl prašymo atšaukti arba ginti jo
imunitetą, išskyrus patį jo paaiškinimo klausymą; komiteto pirmininkas pakviečia Parlamento narį,
kurio paaiškinimą ketinama išklausyti, ir nurodo datą ir laiką; Parlamento narys gali atsisakyti teisės
būti išklausytas; Parlamento nariui neatvykus į klausymą, į kurį jis buvo pakviestas, manoma, kad
jis atsisakė teisės būti išklausytas, nebent jis paprašytų leisti neatvykti į konkrečią dieną ir
konkrečiu laiku pasiūlytą klausymą ir nurodytų priežastis; komiteto pirmininkas, atsižvelgdamas į
pateiktas priežastis, nusprendžia, ar toks prašymas leisti neatvykti priimtinas; šis sprendimas
neskundžiamas; komiteto pirmininkui prašymą leisti neatvykti patenkinus, jis pakviečia Parlamento
narį atvykti į klausymą kitą dieną ir kitu laiku; Parlamento nariui neatsiliepus į antrą kvietimą
atvykti į klausymą, procedūra tęsiama neišklausius Parlamento nario paaiškinimo; tuomet nebegali
būti tenkinami jokie kiti prašymai leisti neatvykti ar pateikti paaiškinimą (5 dalis);
– komiteto pranešimas įtraukiamas į pirmo Parlamento posėdžio po jo pateikimo
darbotvarkės pradžią; negali būti teikiami jokie pasiūlymo (-ų) dėl sprendimo pakeitimai;
diskusijose apsiribojama tik motyvais „už“ ar „prieš“ kiekvieną pasiūlymą atšaukti, palikti ar ginti
privilegiją ar imunitetą; Parlamento narys, dėl kurio privilegijų ir imuniteto vyksta tyrimas, negali
dalyvauti diskusijose; dėl pranešime esančio (-ių) pasiūlymo (-ų) dėl sprendimo balsuojama pirmo
balsavimo po diskusijų metu; pasibaigus Parlamento svarstymui, atskirai balsuojama dėl kiekvieno
pranešime esančio pasiūlymo; jei kuris nors pasiūlymas atmetamas, laikomas priimtu priešingas jam
sprendimas (8 dalis).
4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Sąjungos Teisingumo
Teismo jurisprudencija, kurioje taikant minėtų dokumentų nuostatas nagrinėti su Europos
Parlamento nario imuniteto panaikinimu susiję klausimai.
Bendrasis Teismas, vertindamas sprendimo dėl Europos Parlamento nario imuniteto
panaikinimo teisėtumą, pabrėžė, kad nuostatos, kurios tikslas yra užtikrinti sklandžią Parlamento
vidaus veiklą, laikymasis nėra esminis Parlamento nario imuniteto atšaukimo procedūros
reikalavimas ir vien dėl to nėra pagrindo manyti, kad atitinkamas sprendimas yra neteisėtas
(2013 m. sausio 17 d. sprendimo sujungtose bylose T-346/11 ir T-347/11 Gollnisch / Europos
Parlamentas 140–142 punktai).
16
Toje pačioje byloje spręsdamas dėl Parlamento nario, kurio imuniteto atšaukimo klausimas
svarstomas, teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, užtikrinimo Bendrasis Teismas
priminė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam,
laikymasis bet kokioje procedūroje, kuri pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu
aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir turi būti užtikrintas net nesant jokių nagrinėjamą
procedūrą reglamentuojančių teisės aktų; sprendimas negali būti priimtas remiantis faktais ir
aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės veiksmingai išreikšti savo
nuomonės prieš priimant šį sprendimą. Vis dėlto, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, teisė būti
išklausytam nebūtinai reiškia, kad per kiekvieną procedūrą, kuri pradėta prieš asmenį ir gali
pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, būtina surengti viešą diskusiją, todėl teisės į gynybą ir
rungimosi principo laikymasis nereiškia, kad prieš Parlamentui priimant sprendimą dėl jo nario
imuniteto atšaukimo būtina surengti diskusijas plenariniame posėdyje. Sprendime konstatuota, kad
jei pagal nustatytą teisinį reguliavimą nėra numatyta išklausyti suinteresuotą Parlamento narį
plenariniame posėdyje, kuriame priimamas sprendimas dėl jo imuniteto atšaukimo, tačiau
suinteresuotas asmuo išklausytas atitinkamame komitete, kuriame buvo svarstomas su juo susijęs
klausimas, laikytina, kad jam suteikta pakankamai teisę į gynybą ir rungimosi principą užtikrinančių
garantijų, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista (minėto sprendimo
Gollnisch byloje 175–183 punktai).
5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje taip pat nagrinėti su parlamento nario imuniteto
panaikinimu susiję klausimai.
Šio teismo praktika bylose dėl parlamento nario imuniteto rodo aiškią Konvencijos
6 straipsnio, kuriuo garantuojama inter alia teisė į teisingą teismą, taikymo parlamentinio imuniteto
procedūroms tendenciją (pvz., 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Tsalkitzis prieš Graikiją,
peticijos Nr. 11801/04).
Byloje, kurioje Turkijos parlamento narys pats ginčijo jam taikomą parlamento nario
imunitetą, EŽTT pabrėžė, kad valstybėms yra palikta plati vertinimo laisvė sprendžiant parlamento
nario imuniteto panaikinimo klausimus ir nustatant reikalingas procedūras. Šioje byloje taip pat
pažymėta, kad pareiškėjas, kaip parlamento narys, turi specialų statusą, kuris suteikiamas teisėtais
tikslais. Todėl parlamente ilgą laiką vykdyta jo, kaip parlamento nario, imuniteto panaikinimo
procedūra, nors ir turėjo įtakos jo teisei būti teisiamam per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vis
dėlto nepažeidė jo teisės į teismą esmės. Imuniteto taikymas tėra laikina procedūrinė priemonė,
taikoma, kol pareiškėjas yra parlamento narys, tačiau ji negali apskritai panaikinti pareiškėjo teisės į
teismą, kuris turi išnagrinėti jo bylą iš esmės (EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. gruodžio 3 d.
sprendimas byloje Kart prieš Turkiją, peticijos Nr. 8917/05).
17
VI
Dėl Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitikties Konstitucijai ir Seimo statutui
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria
Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas
ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktis Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
2. Pareiškėjos abejonės ginčijamo teisės akto atitiktimi Konstitucijai iš esmės grindžiamos
tuo, kad Seimo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Seimo nario R. A. Ručio asmens
neliečiamybės panaikinimo klausimas, nedalyvavo nei pats R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo
narys. Taigi buvo pažeista Seimo statute nustatyta Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo
procedūra.
3. Sprendžiant, ar ginčijama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką
neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame nutarime:
– pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą Seimo
poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo
taisyklių;
– Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys
negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo
laisvė, davimo procedūra gali būti nustatyta Seimo struktūrą ir darbo tvarką reglamentuojančiame
Seimo statute; spręsdamas, ar duoti tokį sutikimą, Seimas privalo laikytis Seimo statute nustatytos
procedūros; jei Seimas, įgyvendindamas savo įgaliojimus duoti tokį sutikimą arba jo neduoti, inter
alia priimdamas atitinkamą teisės aktą, kuriuo išreiškiama jo valia, padarytų esminį Seimo statute
nustatytos procedūros pažeidimą, būtų nesilaikoma ne tik Seimo statuto, bet ir Konstitucijos
62 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 2 dalį, Seimas privalo nustatyti tokį Seimo
nario asmens neliečiamybės panaikinimo procedūros teisinį reguliavimą, kad ši procedūra atitiktų
tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kaip antai: klausimai, susiję su Seimo nario teisėmis ir (arba)
veiklos garantijomis, turi būti sprendžiami užtikrinant šiam Seimo nariui teisę ir galimybę jas ginti;
turi būti užtikrinta Seimo nario, dėl kurio asmens neliečiamybės panaikinimo sprendžiama, teisė
būti bent kartą išklausytam tiesiogiai ar per kitą įgaliotą asmenį.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu Seimo
statute įtvirtinti didesni reikalavimai, susiję su Seimo nario asmens neliečiamybės užtikrinimu, nei
kyla iš Konstitucijos, – kaip antai: užtikrinti Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės panaikinimo
klausimas sprendžiamas, ar kito jo įgalioto Seimo nario teisę būti išklausytam daugiau nei vieną
18
kartą, inter alia būtent tame Seimo posėdyje, kuriame šis klausimas sprendžiamas, – tai pagal
Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, tokių Seimo statute nustatytų
reikalavimų ir turi būti laikomasi.
5. Vertinant Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo
tvarką, būtina išsiaiškinti, ar ją svarstant ir priimant nebuvo padaryta Seimo statute nustatytos
Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūros esminių pažeidimų.
5.1. Pažymėtinos šios minėtos nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje reikšmingos
Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos priėmimo aplinkybės:
– Seimo narys R. A. Ručys ir jam atstovaujantys advokatai buvo išklausyti Seimo
laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę 2015 m. kovo 13 d. posėdyje; Komisija pasiūlė
Seimui neduoti sutikimo patraukti Seimo narį R. A. Ručį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar
kitaip suvaržyti jo laisvę;
– Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje, kuriame svarstytas klausimas dėl Seimo sutikimo
Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę ir
priimta ginčijama rezoliucija, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, nedalyvavo nei pats Seimo
narys R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys;
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo
priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra
jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui.
5.2. Minėta, kad Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje
nustatytu teisiniu reguliavimu diskusija dėl Seimo rezoliucijos projekto, rengiama Seimo posėdyje
svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, be išlygų siejama su inter alia
būtent to Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kito jo
įgalioto Seimo nario dalyvavimu šioje diskusijoje; tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinama galimybė
tam Seimo nariui būti išklausytam (tiesiogiai ar per kitą jo įgaliotą Seimo narį) prieš galutinai
išsprendžiant jo asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, taip pat sudaromos prielaidos kitiems
Seimo nariams tinkamai apsispręsti prieš galutinį balsavimą dėl to Seimo nario asmens
neliečiamybės atėmimo.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ši Seimo statuto 23 straipsnio
(su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalies nuostata suponuoja, kad Seimo posėdyje svarstant
Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą turi būti užtikrinama reali to Seimo nario ar
kito jo įgalioto Seimo nario galimybė pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių
19
klausimus. Seimo rezoliucijos dėl Seimo nario neliečiamybės atėmimo projektas šiems asmenims
nedalyvaujant gali būti svarstomas tik tuo atveju, jei jie atsisako tokios galimybės arba jų
nedalyvavimo Seimo posėdyje priežastys nėra svarbios (nėra pateisinamos). Taigi Seimas turi
pareigą išsiaiškinti, kokios priežastys nulėmė (galėjo nulemti) Seimo nario, kurio neliečiamybės
atėmimo klausimas svarstomas ir sprendžiamas Seimo posėdyje, ar kito jo įgalioto Seimo nario
nedalyvavimą tame Seimo posėdyje, taip pat pareigą svarstyti ir spręsti, ar Seimo nario ar kito jo
įgalioto Seimo nario nedalyvavimo Seimo posėdyje sprendžiant minėtą klausimą priežastys yra
svarbios.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymų
leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka tais atvejais, kai Seimo narys apie savo nedalyvavimą
atitinkamame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (Seimo statute) nurodytai institucijai,
ši institucija galėtų spręsti, ar to Seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežastys buvo
ypač svarbios, pateisinamos (2005 m. vasario 10 d. sprendimas, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m.
birželio 3 d. išvados).
5.3. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad Seimo rezoliucijos dėl Seimo nario R. A. Ručio
neliečiamybės atėmimo projektas svarstytas ir atitinkama Seimo rezoliucija priimta nedalyvaujant
Seimo nariui R. A. Ručiui ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui, Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios
priežastys nulėmė R. A. Ručio nedalyvavimą, ar jos buvo svarbios, taip pat ar R. A. Ručys turėjo
realią galimybę įgalioti kitą Seimo narį jam atstovauti.
5.4. Iš bylos medžiagos ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d.
posėdyje, kuriame svarstyta ir priimta ginčijama rezoliucija, R. A. Ručys nedalyvavo dėl sveikatos
sutrikimo: po apsilankymo Seimo medicinos punkte greitosios medicinos pagalbos automobiliu
11 val. 33 min. jis buvo nuvežtas į Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo–
skubios pagalbos skyrių (Seimo kanceliarijos 2016 m. balandžio 4 d. raštas Nr. S-2016-2193, VšĮ
Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Informacijos skyriaus vedėjos 2016 m. kovo
31 d. raštas Nr. SR-1628). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Seimo VI (pavasario)
sesijos 2015 m. kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenogramos, dėl Seimo sutikimo Seimo narį
R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę buvo
diskutuojama ir dėl atitinkamos rezoliucijos priėmimo balsuojama Seimo posėdyje 11 val. 54 min.
Šioje byloje nėra duomenų, kad Seimo narys R. A. Ručys, siekdamas nedalyvauti minėtame
Seimo posėdyje, galėjo elgtis nesąžiningai, piktnaudžiauti galimybe Seimo nariui nedalyvauti
Seimo posėdyje dėl svarbių (pateisinamų) priežasčių, t. y. tame posėdyje nedalyvauti dėl kitų,
neobjektyvių priežasčių (ne dėl sveikatos sutrikimo ir išvežimo dėl to iš Seimo rūmų į sveikatos
įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobiliu).
20
5.5. Vertinant minėtų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad priimant Seimo 2015 m. kovo
24 d. rezoliuciją, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas, būtų kitaip suvaržoma jo laisvė, nepaisyta Seimo statuto 23 straipsnio (su
2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatytos Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali
būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė,
davimo procedūros reikalavimo, kad Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės
atėmimo klausimą šis Seimo narys arba kitas jo įgaliotas Seimo narys dalyvautų diskusijoje dėl
atitinkamos Seimo rezoliucijos projekto.
Atsižvelgiant į tai, kad nesilaikius šio reikalavimo neužtikrinta Seimo nario, kurio
neliečiamybės atėmimo klausimas spręstas, Seimo statute įtvirtinta teisė būti išklausytam Seimo
posėdyje, pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus, be to, nesiaiškinta,
kokios buvo jo nedalyvavimo priežastys ir ar jos laikytinos svarbiomis, konstatuotina, kad priimant
ginčijamą Seimo rezoliuciją padarytas Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d.
pakeitimais) 6 dalyje nustatytos procedūros pažeidimas vertintinas kaip esminis.
6. Kadangi pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 2 dalį, 69 straipsnio 1 dalį,
konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, duodamas sutikimą patraukti Seimo narį
baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę, privalo laikytis Seimo statute
nustatytos tokio sutikimo davimo procedūros, o padarytas esminis šios procedūros pažeidimas kartu
yra ir Konstitucijos nuostatų pažeidimas, šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad
Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje priimant ginčijamą Seimo rezoliuciją padarytas esminis Seimo
statuto 23 straipsnyje (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) nustatytos asmens neliečiamybės
atėmimo procedūros pažeidimas, konstatuotina, kad kartu pažeista Konstitucijos 62 straipsnio 2
dalis, 69 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d.
rezoliucija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio
1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos
3 d. pakeitimais) 6 daliai.
VII
1. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš
jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos
107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai
oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras
teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis)
atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m.
21
gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad
tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama,
kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: pagal
atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo
tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu
nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo
dalies) pagrindu, yra teisėtos (2011 m. spalio 25 d. nutarimas).
2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti
(2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Kaip
pažymėta Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime, iš Konstitucijos 102 straipsnio
1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų
pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės
viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios
konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį
teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius,
kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia
pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar
prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies)
taikymo padarinius.
3. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliuciją
pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, nėra pagrindo paneigti jos
konstitucingumo prezumpcijai galiojant atsiradusių teisinių padarinių teisėtumą. Šia rezoliucija nėra
iš esmės paneigiamos minėtos pamatinės konstitucinės vertybės, inter alia prigimtinis žmogaus
teisių ir laisvių pobūdis, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti antikonstituciniais šio Seimo akto
taikymo padarinius, inter alia kitų valstybės institucijų sprendimus, kurių priėmimo procesinė
prielaida (sąlyga) buvo ir yra Seimo sutikimas Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Tai, be kita ko, reiškia, kad visi kompetentingų
valstybės institucijų sprendimai (veiksmai), priimti (atlikti) Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos
pagrindu iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, Konstitucijos požiūriu laikytini
teisėtais (konstituciškai yra galiojantys).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
22
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija „Dėl sutikimo
Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti
ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ (TAR, 2015-03-25, Nr. 04280) pagal priėmimo tvarką prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos
3 d. pakeitimais) 6 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas