MaržinalizmasW.S.Jevons’as, C.Menger’is F.

Von Wieser’is, J.B.Clark’as

Doc. A. Maldeikienė2010/2011 m.m.

2010 rugsėjo 27 d.

2

Maržinalizmas (1871- ...)

1871 metais nepriklausomai vienas nuo kito trys tyrėjai suformulavo pagrindinius maržinalizmo postulatus, kurie dabar sudaro esminį modernios mikroekonomikos turinį ir siejami su neoklasikine teorija.

William Stenley Jevons ”The Theory of Political Economy” (Anglija)

Carl Menger “”Grundsätze der Volkwirtschaftslehre” (Austrija)

Léon Walras “Éléments d’économie politique pure” (Šveicarija, Lozana)

3

Istorinės maržinalizmo šaknys (1)Net po kelių šimtų metų nuo pramonės revoliucijos

pradžios liko daugybė neišspręstų ekonominių ir socialinių problemų:

darbo našumas labai padidėjo, bet skurdas buvo labai paplitęs ir itin gilus;

žmonės nebegalėjo savo jėgomis įveikti vis labiau aštrėjančių verslo ciklų pasekmių;

itin mažas darbo atlygis, labai liberalios darbo sąlygos (ilgos darbo valandos, pavojingos darbo sąlygos, etc.)

Taigi, reikėjo peržengti siaurus klasikinės teorijos rėmus.

4

Istorinės maržinalizmo šaknys (2)Atsakant į kylančius socialinius iššūkius formavosi 3 prieigos (jos visos prieštaravo klasikų priesakams):

1. Skatinti socializmą;2. Paremti profsąjungas;3. Reikalauti vyriausybės, kuri reguliuotų ekonomiką,,

naikintų piktnaudžiavimus ir perskirstytų pajamas, įsikišimo.

Maržinalizmas prieštaravo visoms šitoms kryptims. Jis teigė, kad nors klasikų darbo ir paskirstymo teorijos klaidingos, jų pasiūlyta vyriausybės nesikišimo politika tinkama.

Maržinalistai pasisakė už rinką, kaip vienintelį išteklių paskirstymo mechanizmą, smerkė vyriausybės įsikišimą, demaskavo socializmą ir siekė atkalbėti nuo profsąjungų, kurios esančios neefektyvios ir kenksmingos.

5

Pagrindiniai maržinalizmo postulatai (1) 1. Esminė idėja — ribos samprata. Tyrimas susitelkia taške,

kur įvyksta pokytis, priimamas sprendimas. 2. Racionalus ekonominis individų elgesys. Žmonės daro

sprendimus racionaliai, pasverdami naudą ir sąnaudas, bei vertindami dabartines ir būsimas reikmes.

3. Mikroekonominė prieiga. Sprendimai visada tikslingi, juos darbo asmuo arba įmonė, makropriega nėra svarbi.

4. Remiasi abstrakčiu, dedukciniu metodu.5. Akcentuojama tobula konkurencija. Jų tyrimas paprastai

pradedamas tobulos konkurencijos prieiga ir analizuojamas nedidelių, nepriklausomų, individualių verslininkų, daugybės pirkėjų, homogeniškų gaminių, vienodų kainų pasaulis, kuriame nėra jokios reklamos. Čia niekas neturi pakankamai galios paveikti kainas ar kitaip esmingiau iškreipti rinką.

6

Pagrindiniai maržinalizmo postulatai (2)6. Akcentuojama subjektyvi nauda. Pasak maržinalistų,

paklausa priklauso nuo ribinės naudos, kuri yra subjektyvus, psichologinis fenomenas. Gaminio sąnaudos apima visus varginančio darbo, verslo valdymo ar pinigų taupymo kapitalo forma nuostolius (aukas).

7. Pusiausvyros prieiga. Maržinalistai tiki, kad ekonomikos procesai iš esmės juda pusiausvyros — priešingų jėgų balanso link. Jei kokie nors trukdžiai tolina nuo tinkamo išteklių pasiskirstymo, atsiranda jėgos, kurios stumia į pusiausvyrą.

8. Žemė prilyginama kapitalo ištekliui. Maržinalistai teigė, kad palūkanos, renta ir pelnas yra išteklių grąža.

9. Minimalus valstybės įsikišimas. Daugeliu atveju didžiausia socialinė nauda gaunama netrukdant natūraliems ekonomikos dėsniams.

7

Taigi, kas rodo revoliucinį šuolį?1. Redukuojama ekonominio augimo problematika

(klasikai, Marx’as) ir tyrimas kreipiamas alternatyvių esamų išteklių paskirstymo link — neoklasikinės sistemos centre yra statinė pusiausvyros sistema, kur nagrinėjama remiantis universaliu įteisintu principu. A.Samuelson’as vėliau pasakys, kad visų ekonominių problemų ašis yra matematinė maksimizavimo funkcija esant apribojimams.

2. Nuosekliai priima utilitarinį principą (vertė siejama su nauda). Žmogus elgsena redukuojama į racionalų naudos maksimizavimą, skaičiuojant naudą ir sąnaudas.

8

Kam atstovauja maržinalistai?Aiškindami, kaip rinkos sistema efektyviai paskirsto išteklius ir

skatina ekonominę laisvę, maržinalistai manė atstovaujantys visai žmonijai.

Esant konkurencijai, darbo užmokestis yra lygus darbuotojų indėliui į sukurtą gaminį — taip jie atrėmė Marx’o išnaudojimo teorijos iššūkį.

Jie taip pat atstovavo tuos, kurie tiesiog troško išlaikyti status quo.

Tokio tipo teorijos gerai atitinka darbdavių (net jei daugelis nieko apie tas teorijas neišmano) interesus kovojant su profsąjungomis ir aiškinant, kad nedarbą pagimdo dirbtinai išpūsti ir nelankstūs (ypač jei ekonomika krenta) darbo užmokesčiai.

Mokykla taip pat atstovauja turtinguosius, nes labai griežtai neigia vyriausybės vykdomą pajamų perskirstymą.

9

Kiek konkrečiu momentu maržinalistų idėjos buvo vertingos, naudingos ir teisingai atspindėjo

tikrovę?1. Išplėtojo stiprią tyrimų techniką (grafinė analizė, matematika), aiškino,

kas lemia individų sprendimus (analizė buvo teisinga pasaulyje , kur tokie spendimai lėmė ekonominį aktyvumą), aptarė prielaidas, kurios leidžia kurti teoriją. Sugebėjo atskirti norminius (priklausančius nuo vertybių) ir pozityvius (verifikuojamus) teiginius.

2. Pusiausvyros modelis leido abstrahuotis nuo daugelio veiksnių ir labai sudėtingoje tikrovėje rasti esmines priklausomybes, vienu metu nagrinėjant tik vieno kintamojo pokyčius.

3. Mikroekonominis požiūris gerai papildė makroekonominį, kuris neretai nepastebi procesų, žvelgdamas pernelyg bendrai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali tapti labai neturtingi, nors ekonomika auga; verslo ciklas itin svarbus vertinant didelės automobilių gamyklos sėkmę, bet gerokai mažiau svarbus bakalėjininkui, kuriam daug didesnę reikšmę turi duris atvėręs prekybos centras; visuminė analizė rodo, kad investicijos į žmogiškąjį kapitalą (pvz. aukštąjį mokslą) duoda didesnę grąžą nei į fizinį kapitalą, vis dėlto bankai gali neskolinti studijoms, nei neturės vyriausybės garantijų.

10

Kurie maržinalistų suformuluoti principai dabar atmesti?

1. Užimtumo teorijos problemos: Jei viena įmonės sumažina savo darbuotojų atlyginimus, ji gali išplėsti rinką ir parduoti daugiau gaminių mažesnėmis kainomis. Mažai tikėtina, kad sumažėję jos darbuotojų atlyginimai paveiks pačios įmonės veiklos rezultatus (įmonės darbuotojai paprastai įsigyja labai mažą savo įmonės gaminių dalį). Vis dėlto, jei įmonės mažina darbo užmokestį jos bemaž visada pamato, kad rinka traukiasi.

2. Grynos, tobulos konkurencijos situacija gal ir gali būti pateisinama iki 1870 metų, bet po to laiko ji yra pernelyg grubi arba iš esmės klaidinga.

3. Istorija parodė, kad teiginys, jog geriausia valstybė ta, kuri mažiausiai įsiterpia į ekonominį gyvenimą, yra nepagrįstas.

4. Daugybė tyrimų parodė, kad istoriniai ir instituciniai faktoriai individų elgsenoje itin dažnai nusveria racionalų apskaičiavimą.

5. Maržinalistų tyrimai jau iš pat pradžių buvo pernelyg statiški, pakibę virš istorinės realybės, nepagrįsti empiriniais faktais.

6. Indukcinė teorijų verifikacija buvo labai reta ir dažniausiai jau pati tyrimo logika suponavo atsakymą, o ne jį testavo.

7. Verslo ciklai buvo ignoruojami remiantis prielaida, kad pasiūla kuria sau paklausą, tad visiškas užimtumas yra taisyklė.

8. Nesugebėjo paaiškinti ekonominio augimo.

11

Kurie maržinalistų suformuluoti principai išlaikė laiko išbandymus?

Šią kryptį absorbavo neoklasikinė mokykla, kuri dabar, kartu su įvairiomis keinsistinėmis makroekonomikos įžvalgomis ir yra vyraujanti ekonominė teorija.

Esminis indėlis:• Matematinė ekonomika;• Bazinis monopolijos modelis;• Dupolijos teorija;• Mažėjančio ribinio naudingumo teorija;• Racionalaus vartotojo pasirinkimo teorija;• Paklausos dėsnis;• Mažėjančios ribinės grąžos dėsnis;• Masto grąžos koncepcija;• Darbo-laisvalaikio pasirinkimų analizė;• Išteklių grąžos ribinio našumo teorija; ir t.t., ir t.t.

12

William’as Stanley Jevons’as (1835-1882)

Anglų ekonomistas.. Logikos, politinės ekonomijos ir filosofijos profesorius.

13

Jevons’o “Politinės ekonomijos teorija” (1871)

Vertės teorija. Vertė priklauso išimtinai nuo naudingumo (o ne nuo darbo, kaip sakė klasikai).

Mažėjančio ribinio naudingumo teorija. Naudingumas negali būti išmatuotas tiesiogiai, subjektyvus pasitenkinimo ar malonumo jausmas gali būti įvertinamas tik stebint individo elgseną bei jo preferencijas.

Racionalus pasirinkimas. Vartotojas, trokštantis maksimizuoti naudą, pinigines pajamas turi išskirstyti taip, kad ribinė paskutiniojo piniginio vieneto, išleisto visoms prekėms, nauda būtų vienoda.

14

W.S.Jevons’as apie viešąją ekonomiką (public policy)

Palankus nemokamiems muziejams, koncertams, bibliotekoms bei švietimui. Tikėjo, kad turi būti uždraustas vaikų darbas.

Manė, kad profsąjungos teikia naudą, nes mažina visuomenės skausmą, bet jos negali veikti darbo užmokesčio, kuris priklauso natūralių dėsnių erdvei. Jei profsąjungos sugeba “išmušti” didesnius darbo užmokesčius, tai tik kitų darbininkų ar visos visuomenės, kurie priversti už prekes mokėti brangiau, sąskaita: “Konfliktas tarp darbo ir kapitalo yra iliuzija. Tikrasis konfliktas vyksta tarp gamintojų ir vartotojų”.

15

C.Menger’is, (1840-1921)

Gimė Galicijoje (Ukraina). Studijavo Vienoje ir Prahoje, daktaratas Krokuvoje.

Vienos universiteto profesorius.

1987 metais “Ekonomikos principai”. Itin didelis dėmesys metodologijai.

Austrų mokyklos pradžia.

16

Menger’io vertės teorija (1)Suvartoti vienetai

Ribinio pasitenkinimo laipsnisMaistas Tabakas

I II III IV V

1 žings. 5 4 3 2 12 žings. 4 3 2 1 03 žings. 3 2 1 04 žings. 2 1 05 žings. 1 06 žings. 0

17

Menger’io vertės teorija (2)Vertės teroiją pagrindė naudingumo principu. Nesirėmė

matematika, o verbaliniu modelio, kuris pateiktas ankstesnėje skaidrėje, aiškinimu.

Lentelėje parodytos hipotetinės įvairaus kiekio 5 skirtingų gėrybių (gėrybių klasių nuo I iki V) ribinio naudingumo vertės. Vienas po kito einantys skaičiai rodo papildomą malonumą, kurį suteikia augantys tos ar kitos gėrybės vartojimas. Pvz., svarbiausias dalykas yra maistas, tad pirmos suvartoto maisto porcijos naudingumas siekia 5, tačiau vartojimui augant malonumas mažėja ir vertė krenta. Kažkokiame taške tolesnis maisto vartojimas jau nesuteiks jokio malonumo (taigi, nauda bus nulinė).

18

Menger’io vertės teorijos prielaidos ir išvada

Menger’io teorija remiasi eile išankstinių prielaidų, kurių svarbiausios dvi:

• Kiekvienas kiekvienos gėrybės vienetas čia atstovauja arba vienodą išleistų pinigų kiekį, arba tokios pat apimties pastangas, arba tą patį paaukoto malonumo kiekį.

• Individas pajėgus ne tik reitinguoti gėrybių teigiamus malonumus, bet ir juos kiekybiškai įvertinti.

Menger’is daro įdomią išvadą:Ribinė paskutinio gėrybės vieneto teikiama nauda yra lygi

padaugina

19

Friedrich’as von Wieser’is (1851-1926)

Antrasis iš vadinamojo “Austrų trio” — be jo Menger’is ir Eugen’ius von Böhm-Bawerk’as.

Aristokratas, teisininkas, perskaitęs Menger’io knygą susidomėjo ekonomika ir ją studijavo Vokietijoje, po to dėstė Prahos vokiečių universitete. Po to Viwenos universiteto profesorius, Austro-Vengrijos prekybos ministras.

Būtent jis įvedė terminą ribinė nauda.

20

Von Wieser’io alternatyviųjų sąnaudų koncepcija

Alternatyviųjų sąnaudų koncepcija leidžia gamybos kainą transformuoti į subjektyvias psichologines sąnaudas. Taigi, šis principas leidžia paaiškinti pagrindinę ekonominę problemą, su kuria susiduria visi individai, įmonės bei valstybės.

Vis dėlto negalima teigti, kad tokia idėja iš tiesų paaiškina esminį mainomosios vertės turinį. Ji kelia prielaidą, kad gėrybės vertė yra apibrėžiama prarastos (negautos, paaukotos) gėrybės verte, bet kas nustato šių alternatyvių gėrybių vertes?

21

John’as Bates’as Clark’as (1847-1938)

Amerikietis.Nepriklausomai apie

1880 metus irgi suformulavo ribinės naudos principą, kurį ištobulino kaip mažėjančios ribinės grąžos teoriją, kurią pritaikė visiems gamybos veiksniams.

22

Ribinio našumo paskirstymo teorija“Turto paskirstymas” (The Distribution of Wealth: A Theory of Wages,

Interest and Profits), New York, 1899Visuomenės pajamų paskirstymas esant tobulai konkurencijai yra

valdomas natūralių dėsnių ir kiekvienas gamybos agentas gauna lygiai tiek, kiek sukūrė. Priimama prielaida, kad visi dalykai ir ypatingai technologija, nekinta, bet vienas iš veiksnių kinta. Taigi, jei kapitalas, žemė ir verslumas yra pastovūs ir pridedame papildomą darbo vienetą, tai ribinis ir vidutinis darbo gaminys krenta, net jei bendra gaminių vertė kyla. Taip įvyksta todėl, kad turime per daug atitinkamo išteklio (šiuo atveju darbo). Pavyzdžiui, jei darbas yra kintamasis, tai darbininkams gali tekti laukti, kol atsilaisvins mašina. Arba jei kapitalas — kintamasis, tai yra laisvų mašinų, bet nėra tinkamų darbininkų. Beje, esant stitinei situacijai pelno nėra, verslininkas gauna tik tiek, kiek jis įdėjo, kaip dirbantis asmuo ir iįteklio kapitalo savininkas, o gaminiai parduodami ta kaina, kuri yra lygi gaminio sukurimo vertei.

Realiame gyvenime pelną verslininkui sukuria monopolija.

23

Clarko’o paskirstymo teorijos etinės išdavos

Clarko’o teorijos išvada akivaizdi: jei visuomenės pajamos pasiskirsto į darbo užmokestį, palūkanas ir pelną iš esmės teisingai, lygiateisiškai, tai visuomenė neturi jokios teisės nustatyti kokias nors paskirstymo taisykles. Jei visi gauna tai, ką sukuria, tai visos visuomenės klasės gyvena absoliučioje harmonijoje ir negali niekam turėti pretenzijų. Privati nuosavybė yra etiškai pateisinama, nes remiasi etiniu pajamų paskirstymu.

Kritikai akcentavo, kad realiame monopolijų ir monopsijų pasaulyje, gamybos veiksmai negali būti prilyginti jų ribiniam našumui. Dar daugiau — didesnė nuosavybės dalis yra paveldima, o ne įgyjama asmeninėmis pastangomis. Taigi, etinė teisingumo problema išlieka.

Iš esmės dauguma dabartinių ekonomistų mano, kad ribinio našumo teorija gali paaiškinti, kaip kapitalistinėje visuomenėje paskirstomos pajamos, bet ji iš esmės netinkama kaip etinis stebimo pajamų paskirstymo pateisinimas.

24

Clark’as, ribinis našumas ir aukščiausių vadovų atlyginimai

Auščiausi didelių korporacijų vadovai JAV (ir kitus, tame tarpe Lietuvoje) gauna labai didelius atlyginimus. Pavyzdžiui, 1998 metais mažiausias pajamas iš 10 solidžiausiai apmokamų vadovų per metus gavo per 50 mln. JAV dolerių (darbo užmokestis, premijos, išmokos akcijomis).

Ar šis kosminis atlygis gali būti pateisintas J.B.Clark’o ribinio našumo paskirstymo teorija? Jei taip, ar šie užmokesčiai parodo tų vadovų indėlį į įmonės gamybos apimtis, taigi ir jos pajamas?