Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose75
Literatra ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 2019, vol. 61(3), pp.
75–85 DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2019.3.6
Menins reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpainimuose Mantas
Tamošaitis Anglistikos, romanistikos ir klasikini studij institutas
Vilniaus universitetas El. paštas
[email protected]
Anotacija. Straipsnyje nagrinjama menins reprezentacijos kritika
šv. Augustino Išpainimuose. Autorius siekia atskleisti Platono ir
Aristotelio tak Augustino mstymui apie menin reprezentacij ir
parodyti Augustino mstymo savitum. Straipsnyje skiriami trys
Augustino kritikos sluoksniai – ontologin, etin (psichologin)
intencijos ir pa- proi kritika. Teigiama, jog Augustino ontologins
kritikos pamat sudaro neoplatoniškas kno-sielos dualizmas ir iš
Platono perimama atvaizdo samprata, tad meno kriniai suvokiami kaip
nuo tiesos ir tikrovs nutol atvaizdai, o aukšiausiu estetiniu
išsipildymu laikoma Dievo patirtis. Autoriaus nuomone, Augustino
etin (psichologin) intencijos kritika apmsto men kaip savit
stabmeldysts form, projektuojani vidinius sielos poreikius (Dievo
troškim) išoriškus malonumus. Nors mstoma aristotelinio katarsio
paradigmoje, prieinama prie priešing Aristoteliui ir arti- mesni
platoniškai teatro psichologijai išvad – Augustinas teatro patirt
vardija ne kaip išlaisvinani nuo aistr, o jas skatinani.
Atkreipiamas dmesys, kad teorins kritikos fone esama priešiškumo
teatrui kaip pagoniškai praktikai. Bandoma rodyti, jog Augustinas
graik mstytoj poir papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos
kylania etine estetinio patyrimo kritika, atviru poiriu meno
fiktyvum bei pagonišk paproi kritika. Reikšminiai odiai: šv.
Augustinas, Aurelijus Augustinas, menin reprezentacija, mimez,
imitacija, Platonas, Aristotelis, meno teorija, literatros teorija,
reprezentacijos teorija, teatras, literatra, Išpainimai.
Augustine’s critique of representation in arts: Confessions
Summary. This article is concerned with the critique of
representation in art found in Augustine’s Confessions. The aim of
the author is not only to reveal the fundamental influence of Plato
and Aristotle on Augustine’s criticism, but to show the unique
aspects of Augustine’s thought. The article considers Augustine’s
critique of art in the Confessions to be three-fold: the
ontological critique, the ethical (psychological) critique of
intention and the critique of pagan ethos in art. The article
considers the ontological critique as based on the neoplatonic
dualism of body and soul as well as the platonic concept of image.
Therefore Augustine considers artistic representation to be
three-times remo- ved from reality and sees the experience of God
as the perfect aesthetical experience. Author states that the
ethical critique considers art as a form of idolatry, which
projects the innermost desires of the soul (the desire of God) onto
the material pleasures of the outer world. Even though Augustine’s
thinking is based on the Aristotelian concept of catharsis, the
conclusions are entirely different – in Augustine’s opinion the
aesthetical experience does not free the audience of its corporal
appetites. Quite the contrary, the appetites get more intense. It
should also be brought to the attention of the reader, that
Augustine holds a certain hostility towards theatre and pagan
literature as a pagan social practices. Augustine develops the
thought of these Greek philosophers from the Christian point of
view and bases his ethical critique of the aesthetic experience
along with the critique of aesthetic practices on it. Moreover, he
is more open to the concept of art as a fiction than Plato.
Keywords: Augustine of Hippo, Saint Augustine, representation,
imitation, mimesis, Plato, Aristotle, literary theory, literary
criticism, theatre, literature, Confessions.
Contents lists available at Vilnius University Press
Received: 08/10/2019. Accepted: 16/11/2019 Copyright © Mantas
Tamošaitis, 2019. Published by Vilnius University Press This is an
Open Access article distributed under the terms of the Creative
Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use,
distribution, and reproduction in any medium, provided the original
author and source are credited.
Svarstymuose apie reprezentacijos teorij, ypa literatros teorijos
rmuose, šv. Augustino figra pasirodo retai. Kaip centrin figra,
atstovaujanti antikinei mimetinei tradicijai, daniausiai aptariamas
Aristotelis, o šalia minimas Platonas, kurio filosofijoje slypi
Aristotelio mimetinio mstymo ištakos1. Taiau Augustinas svarbus
istoriškai – jis ne tik sieja Platono ir Aristotelio mstymo
perspektyvas, bet j pagrindu pltoja savit poir menin reprezentacij,
prie mint filosof apmstyt socialini, politini ir metafizini menins
reprezentacijos aspekt prijungdamas krikšionišk dmen.
Net platesniame filosofijos ir teologijos kontekste Augustino
poiris men aptartas negausiai – iki pat ši dien pamatiniu veikalu
išlieka 1978 m. pasirodiusi Roberto J. O’Connellio monografija Art
and the Christian Intelligence in St. Augustine. Kiti išsamesni
šios temos tyrimai arba atlikti dar anksiau (Chapman 1939), arba
velgia Augustino meno teorij gerokai platesniame kontekste
(Harrison 1992; Stock 1996; Dox 2004). Šiandien, kalbant apie meno
teorij Išpainimuose, kaip aktuals mintini Jameso K. A. Smitho
(2001) ir (iš dalies) Gene Fendto (1999) tyrimai.
Apskritai, dalis mokslinink link labai apibendrintai konstatuoti
Augustino kritikos ssaj su Platono mstymu (O’Connell 1978, 92–93;
Fendt 1999), nesiima detaliau aptarti j panašum ir (ypa) skirtum.
Smithas (2001) bene vienintelis detaliau imasi skirtum paieškos,
teigia, jog Augustino inkarnacijos samprata paneigia platonišk
atvaizd epis- temologin nuvertinim (Smith 2001, 132–133). Šioje
vietoje nortsi ginytis – Smitho bandymas prieštarauti yra gerokai
dirbtinas ir, atrodo, kyla iš autoriaus priklausymo radikalios
ortodoksijos grupei, kurios vienas pamatini teigini yra tai, jog
mogiški konstruktai (tarp j – kalba, kultra) tiesiogiai dalyvauja
Dievo buvime ir iš esms nra emèsns painimo formos negu dieviškasis
Apreiškimas (Milbank 2015). Abejotinas ir Smitho bandymas kaip nauj
valg pateikti tai, jog Augustinas savo ontologinje kriti- koje
atsiremia retorikos kritik Platono Faidre, o ne Valstyb (Smith
2001, 125–126). Panašaus pobdio sofizmo kritika yra persmelkusi
bene vis Platono korpus (Griswold 2016). Nagrinjant Valstybs
dialogo tak, III Valstybs knygos mimetinio pasakojimo kritik
velgiama kaip tapai X knygos mimezs savaime (μμησις λως) kritikai2
(Smith 2001, 126), todl neatsivelgiama platonišk teatro
psichologij. Svarstant Augustino teorin priešiškum menams,
pamirštamas jo teorinio mstymo fone esantis kultrinis priešiškumas
pagoniškiems paproiams.
Augustino meno kritika turi kelet pagrindini aši – Gene Fendtas
bria dvi pagrin- dines linijas: ontologin (platoniškj) kritik ir
etin intencijos kritik. Kaip jau minta, Smithas iš dalies ginija
Fendto ir O’Connellio poir, teigdamas, kad kritika ne tiek
ontologin platoniškja prasme, kiek inkarnacin ir kylanti iš
Augustino krikšioniškos kn prisiklimo sampratos. Veikiau dert
sakyti, kad Augustinas krikšioniškais aspek- tais papildo Platono
ontologin menins reprezentacijos kritik.
1 Pavyzdiui, Stephenas Halliwellas, jau kanoniniu tampaniame
mimetins reprezentacijos tyrime The Aest- hetics of Mimesis:
Ancient Texts and Modern Problems (Princeton University Press,
2002), krikšioniškj konteks- t leidiasi tik kalbdamas apie
neoplatonikus, o Augustin atkreipia dmes tik išnašose ir mini tik
kaip permus platonišk model.
2 Ši skirt išsamiau aptaria Elizabeth Belfiore straipsnyje „A
Theory of Imitation in Plato’s Republic“. Transactions of the
American Philological Association 114, 121–146.
77
Atsiremdami mintus tyrimus, šiame straipsnyje sieksime detaliau
apvelgti šv. Au- gustino Išpainim svarstymuose apie menin tikrovs
reprezentacij pasirodanius Pla- tono ir Aristotelio teorini
perspektyv aidus, ssajas su platoniškja teatro psichologija ir
atskleisti Augustino poirio savitum. Tyrime bandysime išskirti ir
graik filosof kontekste aptarti tris pagrindinius Augustino
kritikos sluoksnius: 1) ontologin kritik, 2) etin (psichologin)
intencijos kritik, 3) paproi kritik.
1. Ontologin kritika
Ontologin meno kritika yra visos Augustino menins reprezentacijos
kritikos pamatas. Ji nra nukreipta tiesiogiai paius menus (teatr,
literatr), bet, nors orientuota retorik ir manichj erezij, galioja
ir menams. Išpainim struktroje teatro, retorikos ir ma- nichjybs
erezijos temos glaudiai susietos – aptars teatr, Augustinas imasi
retorikos (Conf. 3.3.6) ir mintosios erezijos (Conf. 3.6.10)
kritikos.
Ontologin kritika leidia suvokti kiek anksiau tekste pasirodanios
etins teatro kritikos prielaidas, todl ši kritikos rš aptarsime
pirmiausia.
Augustino mstymo prielaidose slypi dualizmas – aiški kno ir sielos
perskyra, vedanti mogaus vidinio gyvenimo apmstym: patirtys, vykiai
smonje, pasak Augustino, negali bti redukuojami kniškus vykius ar
parametrus (Niederbacher 2014, 138–139). Ši perskyra prastai
vardijama kaip neoplatonistin, nors tam tikru pavidalu yra bdinga
ir manichj erezijai (Brown 1997, 51). Iš jos plaukia nuolatin
Augustino perskyra tarp to, kas „viduje“, ir to, kas „išorje“,
grindianti vis jo epistemologij, kurioje mogiš- kosios materialios
tikrovs painimas atskiriamas nuo dieviško inojimo (Dox 2004,
14).
Aukšiausi viet Augustino epistemologinje sistemoje uima Dievas.
emišk vaizdini, kaip ir paties emiško gyvenimo, tikslu laikoma
kelion dievop, Dievo pai- nimo link, o emiškas gris ar grois –
netobulais dangiško grio ir blogio atspindiais (Hollingworth 2013,
36), turiniais vesti mogaus siel vienov su Dievu. Apskritai,
Išpainimuose Augustinas nuosekliai laikosi nutarimo, grietai
išsakyto knygose Apie krikšioni banyios paproius ir apie manichj
paproius bei Apie krikšionišk moksl – tik Dievas yra aukšiausiasis
gris, o visi kiti (maesni) griai yra skirti vesti mogiškas sielas
dievop; tai, kas galioja grybms, galioja ir groiui (O’Connell 1978,
113; Hollingworth 2013, 74). Dievo patirt Augustinas laiko ir
aukšiausiu estetiniu išsi- pildymu („Vlai pamilau tave, groi, toks
senovinis ir toks naujas, vlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai
viduje, o aš lauke ir ten tavs ieškojau ir sudarkytas broviausi tas
groybes, kurias tu sukrei“, Conf. 10.28.38).
Menins reprezentacijos kritikai svarbi enklo (signum) svoka
Augustino mstyme apie kalb pasirodo gana anksti (Markus 1957, 65)
ir yra artima šiandieninje kalbotyroje vartojamai signifikanto
svokai. enklo svokos apibrties atskirai šiame straipsnyje
neaptarsime, taiau svarbu, jog kiekvienas enklas, kur randame
tekste, Augustinui, vis pirma, yra kniškas daiktas, išoriškai
patiriamas juslmis (Markus 1957, 81). Tad, skaitant tekst, dangiška
tiesa ir prasm randasi ne paiame tekste (išorje), ne egzegezs bdu
yra išgaunama iš teksto, o veikiau su Dievo malone atsiranda tekst
skaitant ir pamaldiai
78
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
mstant (viduje). Paradoksalu, kad tekstas, kaip jusliškai suvokiam
enkl visuma (net jei tai Šventasis Raštas), Augustino mstyme
pasirodo lyg tarpininkas tarp skaitytojo ir dieviško inojimo – jis
kartu yra ir kniška klitis, ir tai, kas leidia skaitytojui leistis
Dievo kontempliacij, taip priartjant prie tiesos (O’Connell 1978,
108). inoma, ta klitis neišvengiama dl ms mogiškos prigimties,
neleidianios tiesiogiai painti Diev: „‘juslinis mogus’, kuris yra
kaip ‘kdikis Kristuje’ ir ‘maitinasi pienu’, tol, kol nesutvirts
[tiek, kad gals] valgyti kiet maist, ir nesustiprins savo regjimo
[tiek, kad gals] irti saul, tegul nelaiko savo nakties apleista,
bet tegul bna patenkintas m- nulio ir vaigdi šviesa“ (Conf.
13.18.23).
mogaus prigimtyje slypinti btinyb bendrauti enklais ir simboliais
yra suvokiama kaip nuopuolio pasekm (O’Connell 1978, 102). XII
Išpainim knygoje, kalbdamas apie dangišk Jeruzal, Augustinas j
suvokia kaip bekni dvasini btybi betarpišk Dievo kontempliacij
kartu (O’Connell 1978, 101; Conf. 12.11.12; Conf. 12.12.15). Tad
enkliškas ms komunikacijos pobdis yra išvarymo iš rojaus pasekm –
šis bendravi- mas yra mediagiškas, kniškas, o ne dieviškas ir
betarpiškas: odi, enkl, simboli ir vaizdini mums reikia susikalbti,
nes esame išvaryti iš dangiškosios tikrovs emesnij. Ms siela yra
vidinis centras, kuris msto šiuos vaizdinius. Vaizdini paskirtis –
vesti ms siel link Dievo, kuris kadaise (rojuje) buvs ms sielos
kontempliacijos objektu (O’Connell 1978, 101).
Taigi mogišk, juslmis patiriam tikrov Augustinas suvokia kaip
vaizdinius, išorin tikrov, kuri yra kniška ir savo prigimtimi maai
gali pasakyti apie tikrj bt. Tikrojo – dieviško – inojimo reikia
ieškoti sielos viduje.
Atsiremdamas šias perskyras, Augustinas imasi retorikos kritikos –
ji kritikuojama kaip odio grakštumo menas, išminties imitacija,
kuria siekiama ne tiesos (Burton 2007, 71), o tam tikro socialinio
statuso: „Mane trauk ir tie usimimai, kurie laikomi garbin- gais:
svajojau apie odines kovas forume, tikdamasis jose pasiymti ir
susilaukti juo daugiau šlovs, juo melagingesns bt mano kalbos. Toks
yra moni aklumas: girtis savo aklumu“ (Conf. 3.3.6). Tokia retorika
priešinama su mokantis retorikos mokslo atrastu Cicerono
Hortenzijumi, kuriame Augustinas atranda filosofij: „ji ragino mane
pasirinkti ne vien ar kit filosofin mokykl, bet pai išmint“ (Conf.
3.4.8); „mok ne kaip kalbti, o k kalbti“ (Conf. 3.4.7). Minta
kritikos kryptis iš esms atitinka visame Platono korpuse matom
sofizmo kritikos linij (Smith 2001, 125–126): iškalbos menas
suvokiamas kaip kalbos formos, bet ne turinio menas, t. y. iškalbos
menas siekia ne tiesos, o tiesos spdio (pvz. Phaedr.
261a-262c).
Kritika manichjybei lieka toje paioje paradigmoje: „Jie sak:
‘Tiesa, tiesa’, ir daug kalbjo apie j, bet niekada jos nebuvo
juose“ (Conf. 3.6.10). Manichjybs tiesos va- dinamos „spindiniais
vaizdiniais“, „pramanais sielai, apgautai aki“, ir lyginamos su
sapnuose valgomu maistu: „Sapnuose valgomas maistas yra panašus t,
kuris valgomas nemiegant, taiau miegantysis jo nevalgo, nes miega“
(Conf. 3.6.10). Vaizdiniai lyginami su sapno tikrove, iš kurios
išsivaduoti galima tik nubudus – siel nukreipus dievop: ne išorin
tikrov, pastam juslmis, o vid – siel. Galiausiai pateikiama išsami
atvaizd ontologin hierarchija:
79
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv.
Augustino Išpainimuose
Tie pramanai jokiu bdu nebuvo panašs Tave, kaip dabar man kalbi,
nes anie buvo kniški vaizdiniai, netikri knai, u kuriuos tikresni
yra šitie, tikrieji knai, kuriuos matome kniškomis akimis tiek
danguje, tiek ir emje. Juos matome kartu su gyvuliais ir paukšiais,
ir jie yra tikresni negu tie, kuriuos sivaizduojame. Savo ruotu,
tie vaizdiniai yra tikresni negu spliojimai apie kitus, dar
didesnius ir begalinius dalykus, kuri iš viso nra. [...] Kaip tu
[Dieve – M. T.] esi toli nuo t mano vaizdini, nuo nereali kn, kuri
iš viso nra! Tikresni yra sivaizdavimai kn, kurie iš tikro yra, o u
juos dar tikresni patys knai, bet ir jie – tai ne tu. Ir nesi
siela, kuri teikia gyvyb knams – nors ta gyvyb yra geresn ir
tikresn nei patys knai; tu esi siel gyvyb, gyvybs gyvyb, gyvenanti
pati savimi ir nesikeiianti. (Conf. 3.6.10)
Matome ryškjant platonišk atvaizdo (εδωλον) samprat, randam X
Valstybs knygos svarstyme apie mimez, ir epistemologijos apmatus,
nubrtus Platono olos ir linijos analogijose (Smith 2001, 126).
Platono mstyme atvaizdas tra suvokiamas kaip treias lygmuo nuo
tikrovs: materialus daiktas yra daikto idjos reprezentacija, o
atvaiz- das – materialaus daikto reprezentacija, dar labiau
nutolusi nuo tikrosios tiesos (Resp. 597e; Moss 2007, 425). Tad bet
koki fizini kn atvaizdavimas suvokiamas kaip trimis ingsniais
nutols nuo tikrovs. Tikrov Augustino suvokiama kaip pats Dievas –
tik die- viškas painimas yra tikrasis painimas. sivaizdavimas apie
jusliškai patiriamus knus ir j atvaizdavimas suvokiamas kaip
formos, nutolstanios nuo tikrovs ir daikt esms. Ariau tikrovs yra
jusliškai patiriami fiziniai knai, taiau ir jie tra atspindiai
(„jie – tai ne tu“, Conf. 3.6.10). Augustinui dieviškasis painimas
prilygsta tikrajam inojimui, kur Platonas vardija kaip νησις,
pasiekiam dialektiškai, o juslinis patyrimas ir dalyk atvaizdai,
kaip ir Platono mstyme, pretenduoja tik nuomons arba tikjimo
(πστις) ir panašumu grstos vaizduots (εκασα) epistemologinius
lygmenis. Pats Augustino atsivertimo impulsas, skaitant Cicerono
Hortenzij, iš esms grstas šios epistemologins skirties suvokimu
(Smith 2001, 127).
Menins reprezentacijos – teatras, literatra – taip pat yra nuo
tikrovs nutol atvaizdai, taiau Augustinas meno klausim, nors msto
toje paioje epistemologinje paradigmoje kaip Platonas, sprendia
kiek kitaip. Atvaizdus Augustinas suvokia kaip nutolusius nuo
dieviškos tiesos ir tikrovs, taiau kur kas aiškiau negu Platonas
Valstybje apmsto tai, kad irovas ar skaitytojas suvokia meno krinio
fiktyvum. Btent todl eilrašius ir poemas Augustinas mato kaip
vertingesnius u manichjiškus mitus: „Nes eilrašius ir poemas aš
priskiriu tikram maistui. Net jei deklamavau eiles apie skraidani
Medj, nerodinju [kad tai tiesa]; jei girdjau deklamuojant,
netikjau“ (Conf. 3.6.11). Augus- tinui svarbu tai, kad menas
nepretenduoja faktin ties. Platonas, bent Valstybje, tai atkreipia
dmes tik labai sporadiškai, teigia, kad pasakos vaikams
(pasakojimai, μθοι) „apskritai – tai melas, bet jose yra ir dalis
tiesos“ (Resp. 377a). Taigi Platonas taip pat nereikalauja iš meno
paodins tiesos ir mato u fiktyvi pasakojim atpastamus bend- ruosius
principus (Halliwell 2002, 50), taiau imasi gana grietos Homero ir
Hesiodo diev vaizdavimo, kaip neatitinkanio filosofins tiesos,
kritikos, nepalikdamas irovui galimybs tuo nepatikti ar to
nepriimti paodiškai (Resp. 378a-379a). Augustinas toki galimyb
palieka.
80
ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143 LITERATRA 61(3), 2019
Augustinas taip pat pripasta, jog per laisvuosius menus (doctrinae
liberales) galima painti ne tik dalyk atvaizdus, bet ir tam tikrus
esinius (nec eorum imagines, sed res ipsas): „[...] kas yra
literatra, kas yra dialektika, kiek yra klausim rši“ (Conf.
10.9.16), lygiai kaip ir matematines figras ir skaiius, kaip
tokius, pastame per kniškus objektus, taiau „[atmintyje esanios]
linijos yra kitokios, tai nra vaizdiniai t, apie kurias man praneš
kno akis: jas pasta kiekvienas, kuris atpasta jas viduje visai
negalvodamas apie niek, kas kniška“ (Conf. 10.12.19). Platonas tai
priskirt δινοια sriiai, tam tikr intelektini form painimui,
kylaniam iš knišk objekt apmstymo.
Tad nuo neoplatoniško dualizmo atsispirianti Augustino ontologin
kritika parodo prielaidas, kuriomis remdamasis Augustinas velgia
meno krinius: jie atsiskleidia kaip trimis pakopomis nuo tiesos
(Dievo) nutol vaizdiniai. Pripastama, jog per laisvuosius menus
galima painti tam tikrus esinius, taiau Augustino mstyme menas
nepretenduoja tikrj ties, kuri gali suteikti tik tikjimas ir Dievo
kontempliacija.
2. Etin (psichologin) intencijos kritika
Meno kritikos Augustinas Išpainimuose imasi atsiremdamas asmenin
savo kaip i- rovo patirt. Neatsitiktinai prieš prabildamas apie
teatr Augustinas kalba apie savsias kniškas aistras (affectus) ir
polink malonumus. Augustinas pripasta, jog Kartaginoje buvo išalks
„vidinio maisto“, Dievo ir ši tuštum, apsuptas „gdingos meils“
(flagi- tiosorum amorum), band upildyti kniškais malonumais:
„Nebuvo sveika mano siela: išberta votimis ji versi išorn,
apgailtina, ji troško pasikasyti tuos, kurie teik jausmin malonum“
(Conf. 3.1.1). Tokia bsena vardijama kaip „malonum kaljimas“ (Conf.
3.1.1). Išoriniais jusliniais malonumais, Augustino nuomone,
bandoma patenkinti sielos poreikius, kuriuos gali patenkinti tik
pats Dievas, – malonumai yra netikras, pakaitinis maistas, kuris
neupildo šios tuštumos. Jie kreipia mus neteisinga linkme –
vidiniai sie- los poreikiai tokiu atveju yra projektuojami išor,
juslinio pasaulio link, o ne Diev ir siel. Vienas iš toki netikr
malonum – teatro spektakliai (Dox 2004, 13–14). Taigi Augustinui
meno patirtis pirmiausia rpi kaip tai, su kuo tapatinasi men
patiriantysis, ir kaip tai, kas veikia patirianiojo sielos bsen ir
krypt.
Šiandien, mstydami apie meno patirt, daniausiai mstome
aristoteliškai – kaip apie susitapatinim ir savo individuali
išgyvenim atpainim meno krinyje. Augustinas taip pat msto
Aristotelio katarsio (κθαρσις) paradigmoje. Aristotelis tragedij
apibdina kaip krin, imituojant baigt ir svarb tam tikros apimties
veiksm, kuris, suadindamas gailest ir baim, apvalo šiuos jausmus
(Poet. 1449b). Nors Augustinas mini tiek irovo patiriam gailest,
tiek scenoje matom aistr tapatinim su savosiomis („Mane patrauk
teatriniai vaidinimai, pilni mano nelaimi atvaizd ir kurstantys
mano degim“, Conf. 3.2.2), jis prieina prie visiškai kitokio
estetins patirties vertinimo: teatro vaizdai ne „ap- valo“ nuo
aistr, o „kursto degim“. Aristotelis katarsio patyrime mato
apsivalym nuo mogiškj aistr, o Augustinas – gilesn klimpim savo
emiškas aistras: „Klausyda- masis apie prasimanytas kanias tarsi
kasiausi šašus, o gramdant juos nagais, atsirasdavo udegimas,
pliavimas ir baisi aizda“ (Conf. 3.2.4).
81
STRAIPSNIAI / Mantas Tamošaitis. Menins reprezentacijos kritika šv.
Augustino Išpainimuose
Aristotelio mstymo prielaidos yra kitokios – jis, nors ir ne taip
eksplicitiškai kaip Platonas, msto apie men galutiniu tikslu
laikydamas piliei dorov ir polio gerov. Pilietis, atpalaidavs
savsias aistras, grta polio gyvenim švarus nuo j. Augustinui telos,
visa ko tikslas, yra kitoks – jam rpi kiekvienos sielos išganymas
ir jos kelion Dievo painimo link.
Kaip jau minjome anksiau, Augustino mstyme visi emiški griai ir
groiai yra laikomi vertingais tik tada, kai veda vienov su Dievu
(telos, galutin visa ko tiksl), todl Augustino rstyb teatras
usitraukia pirmiausia ne dl tiesioginio spektakli turinio, o dl
Augustino rpesio mogaus sielos išganymu.
Augustinui nepriimtina, kad teatro irovas (klausytojas) nra
kvieiamas padti – jis kvieiamas tik kartu kentti, o meno krinys
laikomas tuo geresniu, juo didesn kani irovas patiria: „Jeigu tos
moni nelaims, senos ar išgalvotos, taip vaidinamos scenoje, kad
nepriveria irov kentti, jis [klausytojas – M. T.] išeina, jausdamas
nepasitenkinim ir priekaištaudamas“ (Conf. 3.2.2). Augustinas
atkreipia dmes ir psichologin teatro patirties paradoksalum – mogus
nori kentti scenoje matydamas graudius ir tragiškus dalykus, taiau
pats j patirti nenori (Conf. 3.2.2). Tad ši irovo kartu su dramos
veik- jais patiriama kania nereikalauja imtis dorybing veiksm ir
demonstruoti krikšioniško gailestingumo – neskatina irovo
krikšioniškai veikti, todl gailestingumo, kaip dorybs, neugdo.
Veikiau atvirkšiai – savo buvimu auditorijoje irovas legitimuoja
krikšioniš- kai moralei nepriimtin elges, matom scenoje:
„Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais dalykais“
(Conf. 3.1.3).
Tiek spektaklio irov, tiek teatro kaip reiškinio vienintel
intencija Augustinui yra estetinis išgyvenimas ir iš to kylantis
malonumas savaime (irovas „diaugiasi beg- dystje“, „myli pat
skausm“, kai reikt mylti gailestingum; Conf. 3.2.3), o ne siekis
praturtinti savo siel ir vesti j dieviško painimo link (Fendt 1999,
173). Tai liudija ir X Išpainim knygoje, aptariant gundymo ršis,
randamas malonumo, grsto knišku painimu, aprašymas: „[…] Malonumas
vaikosi to, kas grau, skambu, saldu, skanu, minkšta, o smalsumas
išbandymo dingstimi [vaikosi – M. T.] net ir priešing šiems da-
lyk, taiau ne tam, kad patirt nemalonum, bet iš aistros patirti bei
painti. […] Net ir paioje religijoje išbandomas Dievas,
reikalaujant iš jo enkl ir stebukl, kuri trokšta- ma ne dl kokio
išsigelbjimo, bet tik dl [j] patyrimo“ (Conf. 10.35.55). Malonumas
dl malonumo paties savaime (vidini poreiki projektavimas išor)
virsta savotiška stabmeldysts forma (Smith 2001, 124).
velgdamas teatro patirtyje slypint pavoj sielos integralumui,
Augustinas domiai priartja prie platoniškosios teatro
psichologijos, išdstytos III Platono Valstybs knygoje. Platonas
teatre velgia galimyb suardyti vien svarbiausi platoniškosios
psichologijos ir etikos princip – sielos vienov ir darn. „Ašar ir
dejoni alk“ jis priskiria btent geidianiajam pradui (Resp. 606a).
Tapatindamasi su tragedijos veikjais, siela veriama dalytis
smulkias daleles ir praranda integralum (Gastaldi 2013, 39):
aistringas scenoje matomas elgesys vaidinaniojo (ar iriniojo) yra
perimamas, jis veikia mogaus prigimt, „virsta proiais ir prigimties
bruoais – jis paveikia kn, bals, dvasi“ (Resp. 395d). Toks
geidianiojo sielos prado sotinimas, pasak Platono, yra pavojingas,
nes sielai turt
82
vadovauti protingasis pradas, o geidiantysis ir aistringasis – bti
jam pavalds (Ferrari 2007, 199). Platonas kelyje mogaus prigimties
išsipildym mato dor gyvenim, polio gerov ir filosofinio painimo
siek; jis bando sujungti daugyb socialini praktik harmoning visum,
leidiani patenkinti mogaus prigimt.
Augustinas teatro pavoj mato panašiai, taiau jis iri iš
fundamentaliai kito taško – apie irov jis msto jau ne kaip apie
polio piliet ar bendruomens nar, o kaip apie individuali siel,
kurios prigimtis gali bti patenkinta tik siekiant vienovs su Dievu
– sielos išganymo. Šis išganymas tampa vieninteliu telos, kurio
link turi kreipti ir visi kiti, maesni griai, – nekalbama apie
teatro poveik bendruomenei, kalbama apie teatro poveik kiekvieno
mogaus sielai ir jos išganymui. Augustinui labiausiai kelia nerim
tai, kad teatras nukreipia mog nuo mstymo apie savo sielos vidin
kelion išganym link išorini aistr, emišk malonum ir, apskritai,
tolyn nuo telos. Tai galioja ne tik teatrui, bet ir pagoniškai
literatrai: „Buvau veriamas skaityti apie kakokias Enjo klajones,
umiršs savo paties klaidas, verkti dl mirusios Didonos,
nusiudiusios iš meils, bet nepraliejau n vienos ašaros pats dl
savs, vargšas, per anuos dalykus mirdamas be ta- vs, Dieve, mano
gyvenime“ (Conf. 1.13.20). Taigi teatre patiriamas malonumas, pasak
Augustino, yra malonumas dl malonumo, kylantis iš nuodmingo ir
betikslio smalsumo (curiositas; Conf. 10.35.55), o ne tai, kas veda
Dievo painimo link, todl – nepriimtinas. Tai emiški malonumai,
emišk aistr tarsi šaš „kasymasis“, atitraukiantis ms dmes nuo
dangiškosios kelions – tai malonumas dl malonumo, grois dl groio, o
ne grois, vedantis link dieviško groio painimo ir sielos
išganymo.
Vis dlto svarbu atkreipti dmes, kad tiek Platonas, tiek Augustinas
išskiria estetin patyrim kaip savarankišk fenomen ir konstatuoja,
jog toks patyrimas teikia malonu- mo. Aristotelis ir dauguma ms š
estetin patyrim šiandien laikome savaime vertingu dl jo teikiamo
malonumo ir aistr apvalymo. Taiau tiek Platonas, tiek Augustinas
ne- mato estetinio patyrimo kaip vertingo savaime: Platonas
mziškuosius menus velgia pirmiausia kaip ugdymo turin (παιδεα)
(Gastaldi 2013) ir vertina juos tik tada, kai jie pateikia ger
pavyzd, su kuriuo polio jaunuoliai galt tapatintis; o Augustinas
estetin meno patyrim traktuoja kaip distrakcij, siel nuo kelions
dievop nukreipiani juslin tikrov ir emiškus malonumus, netikr Dievo
pakaital, kuris negali patenkinti tikrj sielos poreiki, savotišk
stabmeldysts form.
3. Paproi kritika
Dauguma meno krini, su kuriais susiduria Augustinas, savo
prigimtimi yra pagoniš- kos kultros, priešinamos su krikšioniška,
dalis. Todl jo mstyme apie men nuolat pasirodo tam tikra pai
pagonišk paproi kritika. Augustinas ne tik Išpainimuose, bet ir
Dievo mieste, Apie mokytoj, Apie krikšionišk moksl usimena apie
teatr ir amfiteatruose vykusias aidynes, gladiatori kovas kaip apie
pagoniškos kultros dal (Dox 2004, 12): svarbu nepamiršti, kad
teatras kaip socialin praktika yra glaudiai su- sijs su romn
religija, festivaliais, dievybmis (Beacham 1991, 20) ar net atvira
satyra krikšionybs atvilgiu (Beacham 1991, 138). Apskritai, teatras
Augustino laikais buvo
83
viena iš atviriausi pagoniškos kultros demonstravimo form (Dox
2004, 13). Kita vertus, net inom tragedij ar komedij turinys toli
grau nra krikšioniškas – neat- sitiktinai, prieš prabildamas apie
teatrinius spektaklius, Augustinas prisipasta trošks pavydo,
tarinjim, baims, pykio ir gin (Conf. 3.1.1). Donalee Dox teigimu,
btent todl, kad teatro praktikas Augustinas laiko išimtinai
pagoniškos kultros dalimi, kitaip negu likusiai pagoniškos minties
daliai (poezijai, muzikai, iš dalies retorikai), jis neat- randa
teatrui vietos krikšioniškame mstyme: jis nemsto apie galimyb teatr
padaryti krikšionišk (Dox 2004, 24).
Nors Augustino kritikos pagrindins ašys yra ontologin ir etin
(psichologin) inten- cijos kritika, o turinio klausimas –
antraeilis, jis taip pat egzistuoja. Išpainimuose teatro kaip
pagoniško paproio kritika pasirodo tik epizodiškai ir uuominomis,
kad Augustinui, kaip krikšioniui, yra nepriimtina tai, k jis mat
scenoje: „Diaugiausi su simyljliais, kai jie mgavosi begdiškais
dalykais“ (Conf. 3.1.3). Tiesa, piktinamasi ne tik teatru, bet ir
pagoniškja literatra, kad tokie kriniai kaip Vergilijaus Eneida tap
socialinio prestio dalimi: „Tokia beprotyb yra laikoma
garbingesniais ir vaisingesniais mokslais, negu tie, dl kuri
išmokau skaityti ir rašyti“ (Conf. 1.13.21).
Šis kritinis sluoksnis nra teorizuojamas, taiau Augustino
priešiškum pagoniškai kultrai svarbu atsivelgti, bandant suvokti
Augustino kritikos, ypa išsakomos apie konkreius pagoniškos kultros
fenomenus, prielaidas.
Išvados
Augustino menins reprezentacijos kritikos pamatus sudaro ontologin
kritika, atsispirianti nuo neoplatoniško dualizmo: meno krinius,
kaip ir Platonas, Augustinas, velgia kaip vaizdinius. Juos mato
kaip trimis reprezentacinmis pakopomis nutolusius nuo tiesos ir
dieviškos tikrovs. Taiau Augustinas kur kas daugiau vilties velgia
irovo gebjime suvokti meno krinio fiktyvum: Augustinas pripasta men
esant vertingesn u erezij, nes menas nepretenduoja ties. Taip pat
pripastama, jog per laisvuosius menus galime painti tam tikrus
esinius. Taiau Augustino mstyme menas nepretenduoja nei tikrj ties,
nei tikrj gro, kur gali suteikti tikjimas ir Dievo kontempliacija –
Dievo pa- tyrimas Augustinui yra aukšiausias estetinis
patyrimas.
Augustinas kritikuoja meno irovo ir teatro kaip reiškinio intencij,
nukreipt ne vidin sielos pasaul ir Dievo kontempliacij, o kaip
malonum pat savaime. Teatras, pasak Augustino, sotina kniškas
mogaus aistras ir kanias, nereikalaudamas iš jo krikšioniško
veiksmo – jis sukelia gailest ir kani, bet nereikalauja praktikuoti
gailes- tingumo, tad vienintelis irovo tikslas – patirti malonum;
jis neveda nei dorybs, nei Dievo painimo link. Taigi Augustinas
atpasta estetinio patyrimo, teikianio malonum, fenomen, taiau
nelaiko jo savaime vertingu kaip Aristotelis. Kaip ir Platonas
savojoje teatro psichologijoje, Augustinas mato estetin malonum
pavojing sielos integralumui. Taiau, skirtingai negu Platonas,
kuris mene velgia pavoj sielos prad harmonijai ir polio
bendruomenei, Augustinas velgia estetin patyrim kaip distrakcij
individualios sielos emiškame kelyje išganym ir vienov su Dievu.
Teatras šioje kritinje perspek-
84
tyvoje pasirodo kaip aistr, kurias gali numalšinti tik Dievas,
tenkinimas, kreipiantis sielos vilgsn ne „vidun“, o „išorn“ – knišk
pasaul, kuris sielos niekada nepasotina. Teatro patyrimas,
projektuojantis vidinius sielos poreikius juslin tikrov, suvokiamas
kaip savotiška stabmeldysts forma.
Teorinio Augustino kalbjimo fone jauiamas kultrinis priešiškumas
romn kultros objektams. teatr kritiškai irima ne tik dl teorini
prielaid, bet ir dl tiesiogins teatro, kaip pagoniškos socialins
praktikos, ssajos su romn religija ir paproiais (apskritai, nra
mstoma apie krikšioniško teatro galimyb). Panašiai kritiškai irima
ir pagonišk literatros krini (tiek tragedij, tiek ep) turin.
Augustino menins reprezentacijos kritika Išpainimuose labai
glaudiai atsispiria nuo Platono ir Aristotelio nubrt mstymo
trajektorij, taiau jas papildo krikšioniška perspektyva ir iš jos
kylania estetinio patyrimo etine kritika, atviresniu poiriu meno
krinio fiktyvum ir kritika, nukreipta pagoniškus paproius.
Šaltiniai
Augustinas, Aurelijus. 2019. Išpainimai. Vert Eugenija Ulinait,
Vaidil Stalioraityt. Vilnius: Hubris. Augustine. 2014. Confessions.
Books 1–8. Ed. and trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard
Univer-
sity Press. Augustine. 2016. Confessions. Books 9–13. Ed. and
trans. Carolyn J.-B. Hammond. London: Harvard Uni-
versity Press. Platonas. 1996. Faidras. Vert Naglis Kardelis.
Vilnius: Aidai. Platonas. 2014. Valstyb. Vert Jonas Dumius.
Vilnius: Margi raštai.
Literatra
Beacham, Richard C. 1991. The Roman Theatre and its Audience.
Cambridge: Harvard University Press. Belfiore, Elizabeth. 1984. A
Theory of Imitation in Plato’s Republic. Transactions of the
American Philological
Association 114, 121–146, https://doi.org/10.2307/284143. Brown,
Peter. 1997. Augustinas iš Hipono. Biografija. Vert Darius Alekna.
Vilnius: Taura. Burton, Phillip. 2007. Language in the Confessions
of Augustine. Oxford: Oxford University Press. Chapman, Emmanuel.
1939. Saint Augustine’s Philosophy of Beauty. New York: Sheed &
Ward. Dox, Donnalee. 2004. The Idea of the Theater in Latin
Christian Thought. Augustine to the Fourteenth Century.
Michigan: The University of Michigan Press,
https://doi.org/10.3998/mpub.17485. Fendt, Gene. 1999. The (Moral)
Problem of Reading Confessions: Augustine’s Double Argument
against
Drama. American Catholic Philosophical Quarterly, Supplement:
Annual ACPA Proceedings, 171–184. Ferrari, G. R. F. 2007: The
Three-Part Soul. The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R.
F. Ferrari,
ed. Cambridge: Cambridge University Press,
https://doi.org/10.1017/ccol0521839637.007. Gastaldi, Silvia. 2013:
Poetry: paideia and mimesis. The Painter of Constitutions: Selected
Essays on Platos
Republic. Mario Vegetti, Franco Ferrari & Tosca Lynch, eds.
Sankt Augustin: Academia Verlag. Griswold, Charles L. 2016: Plato
on Rhetoric and Poetry. The Stanford Encyclopedia of
Philosop-
hy. Edward N. Zalta, ed. Stanford University: Metaphysics Research
Lab. Available at: <https://plato.
stanford.edu/archives/fall2016/entries/plato-rhetoric/>.
Accessed: 15 November 2019.
Halliwell, Stephen. 2002. The Aesthetics of Mimesis: Ancient Texts
and Modern Problems. Princeton: Princeton University Press,
https://doi.org/10.2307/j.ctt7rn67.
Harrison, Carol. 1992. Beaty and Revelation in the Thought of Saint
Augustine. Oxford: Clarendon Press. Hollingworth, Miles. 2013.
Saint Augustine of Hippo. An Intellectual Biography. London:
Bloomsbury. Markus, R. A. 1957. St. Augustine on Signs. Phronesis
2(1), 60–83.
Milbank, John. 2015. What Is Radical Orthodoxy? University of
Freiburg. Available at: <http://www.unifr.ch/
theo/assets/files/SA2015/Theses_EN.pdf>. Accessed: 1 November
2019.
Moss, Jessica. 2007: What Is Imitative Poetry and Why Is It Bad?
The Cambridge Companion to Platos Republic. G. R. F. Ferrari, ed.
Cambridge: Cambridge University Press, https://doi.org/10.1017/
ccol0521839637.015.
Niederbacher, Bruno, S. J. 2014: The human soul: Augustine’s case
for soul-body dualism. The Cambridge Companion to Augustine. David
Vincent Meconi & Eleonore Stump, eds. Cambridge: Cambridge
University Press,
https://doi.org/10.1017/cco9781139178044.012.
O’Connell, Robert J. 1978. Art and the Christian Intelligence in
St. Augustine. Cambridge: Harvard University Press.
Smith, James K. A. 2001. Staging the Incarnation: Revisioning
Augustine’s Critique of Theatre. Literature and Theology 15(2),
123–139, https://doi.org/10.1093/litthe/15.2.123.
Stock, Brian. 1996. Augustine the Reader. Meditation,
Self-Knowledge, and the Ethics of Interpretation. Cambridge: The
Belknap Press of Harvard University Press.
Anotacija
1. Ontologin kritika
3. Paproi kritika