Narnijos kronikosC. S. LEWISPASKUTINIS

MŪŠIS

Iliustravo Pauline Baynes Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

Alma [ittera

UDK 821.111-93 Lc384

Serija „Narnijos kronikos“ leidžiama autoriaus rekomenduota chronologine tvarka:

Burtininko sūnėnasLiūtas, ragana ir drabužių spintaŽirgas ir jo berniukasPrincas Kaspianas„Aušros užkariautojo“ kelionėSidabrinis krėslasPaskutinis mūšis

„Narnijos kronikų“ svetainė internete www.narnia.com

ISBN 978-609-01-0470-5

The Chronicles of Narnia, Narnia and all book tides, characters and locales original to The Chronicles of Narnia arc trademarks of C.S. Lewis Pte. Ltd. Use without permission is strictly prohibited.Published by Alma littera in Lithuanian under licence from the CS Lewis Company Ltd.The Last BattleCopyright © CS Lewis Pte Ltd 1956Inside illustrations by Pauline Baynes copyright © CS Lewis Pte Ltd 1956 © Vertimas į lietuvių kalbą, Aurelija Jucytė, 2012 © Leidykla „Alma littera“, 2012

1 SKYRIUS

Prie Katilo ežero

<€*d>

Anomis paskutinėmis Narnijos dienomis toli toli vakaruose, net už Žibinto tyrų, prie pat didžiojo

krioklio, gyveno beždžionė. Tai buvo patinas, toks se­nas, kad niekas nebeprisiminė, kada jis apsigyveno tuose kraštuose, be to, jis buvo pati gudriausia, pati negražiau­sia, pati raukšlėčiausia beždžionė, kokią tik jums pavyks įsivaizduoti. Milžiniško medžio kamieno išsišakojime glaudėsi jo iš šakų sukrautas, lapais dengtas būstelis; o vardu beždžionė buvo Gudris. Aname gūdžiame miš­ke beveik nebegyveno kalbantys žvėrys, neužklysdavo žmonės ar nykštukai, bemaž nebuvo jokios gyvasties, bet vieną draugą ir kaimyną Gudris turėjo - asilą, vardu Glumius. Tikriau, nors jiedu abu tvirtino esą draugai, iš visko sprendžiant, Glumių turbūt reikėtų vadinti labiau Gudrio tarnu nei draugu. Jis nudirbdavo visus darbus. Prie upės jiedu traukdavo drauge, ir Gudris pripildavo didžiulius odinius butelius vandens, bet namo juos par­tempdavo Glumius. Jeigu jie užsigeisdavo ką nors įsigyti viename ar kitame atokesniame miestelyje, paupiu pa-

* Pas kuti ni s mūšis *

sroviui su tuščiomis pintinėmis ant nugaros traukdavo Glumius; jas, kaupinas ir sunkias, jis vienas parvilkdavo ir atgal. Tačiau visi gardžiausi kąsniai atitekdavo Gu- driui, mat šis sakydavo:

- Juk tu supranti, Glumiau, aš negaliu pasisotinti žole ir dagiais, kaip tu, tad man, savaime aišku, reikia dau­giau kitokio maisto.

O Glumius į tai visuomet atsakydavo:- Na, žinoma, Gudri, žinoma. Puikiausiai suprantu.Glumius niekada nesiskųsdavo, mat žinojo, kad Gu-

dris nepalyginamai protingesnis už j j, tad netgi džiaugė­si, jog šis yra toks malonus ir išvis su juo draugauja. O jei Glumius kada nors dėl ko nors ir mėgindavo ginčytis, Gudris visada jam sakydavo:

- Klausyk, Glumiau, juk aš tikrai geriau už tave nu­manau, ką reikia daryti. Pats žinai, Glumiau, ne toks tu jau ir protingas.

Glumius irgi visada atsakydavo vienodai:- Tai jau taip, Gudri. Tavo teisybė. Ne toks aš jau ir

protingas.Tada tik atsidusdavo ir padarydavo viską, ką Gudrio

lieptas.Vieną pavasario rytą jiedu vaikštinėjo Katilo ežero

pakrante. Katilas yra didelis ežeras, skalaujantis uolų papėdes vakariniame Narnijos pakraštyje. Į jj, griaudė­damas lyg niekad nesiliaujanti perkūnija, garma vande­ningas krioklys, o kitoje pusėje iš ežero išteka Narnijos

• 6 •

❖ P rie Kati lo ežero ❖

upė. Galingai krintantis krioklys šiaušė visą ežerą, van­duo čia nuolat kunkuliavo, burbuliavo ir teliūskavo, lyg užkaistas virti ant ugnies - kaip tik dėl to, žinoma, eže­ras ir buvo vadinamas Katilu. Gyvybingiausias būdavo ankstyvą pavasarį, kai krioklys grumėdavo itin vande­ningas - kai neaprėpiamuose vakariniuose tyruose kita­pus Narnijos sienos stūksančių kalnų, kur ir buvo upės ištakos, šlaitais žemyn plūstelėdavo tirpstančio sniego lavinos. Jiems taip bestovint, besidairant Katilo ežero pakrantėje, Gudris staiga dūrė rudu kaulėtu pirštu ir šūktelėjo:

- Pažvelk! O kas gi tai?- Kas gi kas? - paklausė Glumius.- Nagi toji geltona dėmė, ką tik nukritusi į ežerą su

krioklio srautu. Žiūrėk, žiūrėk! Štai ji! Tai kažkoks daik­tas, ir jis plūduriuoja. Reikia išsiaiškinti, kas tai yra.

- Negi tikrai reikia? - suabejojo Glumius.- Aišku, kad reikia, - patikino Gudris. - O jeigu tai

koks naudingas daiktas? Nagi, būk gerutis, šok į ežerą ir ištrauk tai! Tada jau deramai apžiūrėsime.

- Šokti į ežerą? - pakartojo Glumius; ilgos jo ausys sutrūkčiojo.

-Jeigu nešoksi - kaip mes tai pasieksime? - tarė bež­džionė.

- Bet... bet... - bandė prieštarauti Glumius. - Ar nebūtų geriau, jei į ežerą šoktum tui Juk iš tikrųjų tau knieti sužinoti, kas tai yra, o man - nelabai. Negana to,

• 7 •

* Paskuti ni s mūšis ♦

juk tu, žinia, turi rankas. Kai prireikia ką nors sugriebti, tavo rankos tam tinka ne prasčiau nei žmogaus ar nykš­tuko. O aš galiu pasigirti tik kanopomis.

- Nagi, Glumiau, - nusiskundė Gudris, - niekad ne­būčiau pamanęs, kad tu gali šitaip pasakyti. Na, iš tikrų­jų nesitikėjau šito iš tavęs sulauksiąs!

- O ką jau tokio pasakiau? - nesuprato asilas, tiesa, kiek nusižeminęs, mat sumojo, kad Gudris jaučiasi už­gautas iki širdies gelmių. - Aš tik turėjau omeny...

. 8 •

❖ P rie Kati lo ežero ❖

- Niekad nebūčiau pamanęs, jog įsigeisi, kad aš lįs­čiau į vandenį, - paaiškino beždžionė. - Tarsi kuo pui­kiausiai nežinotum, kokie silpni daugumos beždžionių plaučiai ir kaip lengvai jos persišaldo! Ką gi, tegul bus taip. Nersiu aš į tą vandenį. Mane jau dabar krečia šal­tis, košiant šitokiam nuožmiam vėjui. Bet vis tiek šoksiu į ežerą. Tiesa, už tai tikriausiai teks sumokėti gyvybe. Tada jau tu pasigailėsi. - Užbaigė Gudris visai gailiai, atrodė, tuojau apsipils ašaromis.

- Ak, prašau, nereikia, prašau, prašau, nereikia! - be­maž visai asiliškai subliuvo Glumius. - Visai apie tai ne­pagalvojau, Gudri, tikrai. Pats žinai, koks aš kvailas, net nesugebu galvoti daugiau nei apie vieną dalyką vienu metu. Visai užmiršau tavo silpnus plaučius. Aišku, kad aš šoksiu į ežerą. Tau jokiu būdu nevalia to daryti, net nekalbėk apie tai. Prižadėk, kad tikrai nešoksi į vandenį, Gudri.

Gudris maloningai prižadėjo, o Glumius nukaukšėjo savo keturiomis kanopomis uolėtu ežero krantu, ieško­damas patogesnės vietos bristi į vandenį. Net jei nebūtų stingdžiusi žvarba, nerti į putojantį, sūkuriuojantį van­denį anaiptol nebuvo jauku, ir Glumius gerą minutę sto­vėjo visas tirtėdamas ir niekaip negalėdamas pasiryžti. Bet čia jam už nugaros išdygo Gudris ir pareiškė:

- Turbūt man vis dėlto teks imtis šito pačiam, Glumiau.Tai išgirdęs, Glumius suskato prieštarauti:- Oi ne, ne. Juk pažadėjau. Viskas, neriu.

• 9 •

❖ Paskuti ni s mūšis ❖

Ir šoko j vandenį.Jį apakino tiesiog į akis siūbtelėjęs debesis purslų, nas­

rus užliejo vanduo. Kelias sekundes Glumius paniro po vandeniu, o galiausiai išnėręs susizgribo atsidūręs visai kitoje ežero vietoje. Čia pat jį pagavo verpetas ir ėmė nešti ratu vis greičiau ir greičiau, kol nustūmė po pačiu kriokliu, ir krintančio vandens srautas nugramzdino jį taip giliai, kad Glumius jau pamanė niekaip neįstengsiąs taip ilgai sulaikyti kvapo. Galiausiai vis dėlto išsikapstė paviršiun, bet, vos šiek tiek priartėjo prie to daikto, kurį taip stengėsi pačiupti, dabar jau šį sūkurys bloškė po krioklio srove: laimikis prasmego iki pat dugno, o išniro dar gerokai toliau nei buvęs.

Vis dėlto galų gale, jau kone alpėdamas nuo išsekimo, visas apsidaužęs ir sustiręs, Glumius pastvėrė daiktą dan­timis. Iš ežero išbrido stumdamas radinį pirma savęs - Glumiaus priekinės kojos vėlėsi jame, mat laimikis buvo didumo sulig geru kilimėliu prie židinio, be to, įmirkęs, baisiai sunkus, šaltas ir apgliaumijęs.

Glumius nudrėbė radinį Gudriui po kojų ir liko sto­vėti visas tirtėdamas, srūdamas vandeniu, mėgindamas atgauti kvapą. Tačiau beždžionė net nedirstelėjo į jį, ne­siteikė paklausti, kaip jis jaučiasi. Mat tuojau pat įniko į kitą veiklą: ėmė slampinti apie laimikį, išskleidė jį, vis tapšnojo ir uostinėjo. Galiausiai Gudrio akyse blykstelė­jo negeri žiburėliai. Jis tarė:

- Juk tai liūto kailis.

. 10 •

❖ P rie Kati lo ežero *

- Eee... kche, kche... tikrai? - sugaikčiojo Glumius.- Kažin, o jeigu... o jeigu... o jeigu... - murmėjo Gu-

dris sau po nosimi, nes mąstė, ir netgi labai įtemptai.- Kažin, kas galėjo nudobti tą vargšą liūtą? - galiau­

siai vėl prasižiojo Glumius. - Reikėtų jį palaidoti. Dera surengti laidotuves.

- O, tai tikrai nebuvo kalbantis liūtas, - pasakė Gu- dris. - Dėl šito gali nesukti galvos. Anapus krioklio, vakarinėse plynumose, kalbantys žvėrys išvis negyvena. Tai, reikia manyti, - kvailo, laukinio liūto kailis.

Gudris, beje, ir nesuklydo. Kažkur vakarinėse plynėse liūtą prieš keletą mėnesių sumedžiojo žmogus ir nudyrė kailį. Bet ši istorija - ne apie tai.

- Vis viena, Gudri, - laikėsi savo Glumius, - net jei tai kvailo, laukinio liūto kailis, argi neprivalu deramai jį palaidoti? Noriu pasakyti, liūtai juk tokie... didingi, argi ne tiesą sakau? Na, dėl pats žinai ko. Negi nesupranti?

- Tik nepradėk sukti galvos, Glumiau, - subarė jį Gudris. - Na, kaip pats turbūt žinai, mąstymas - ne ta sritis, kurioje galėtum pasigirti ypatingais pasieki­mais. Iš šio kailio pasiusime tau puikius šiltus žiemi­nius kailinius.

- Ak, nelabai norėčiau dėvėti tokius kailinius, - pa­prieštaravo asilas. - Juk atrodytų... na, kiti žvėrys dar pamanytų... tai yra aš nesijausčiau...

- Ką tu čia pliurpi ? - pertraukė jį Gudris, kasydama­sis atbula ranka, kaip įprasta beždžionėms.

. 11 .

❖ Paskuti ni s mūšis ❖

- Manau, tai būtų baisi nepagarba pačiam didžiajam liūtui Aslanui, jei koks asilas, kad ir toks kaip aš, vaikšti­nėtų apsitaisęs liūto kailiu, - paaiškino Glumius.

- Na jau, būk toks malonus, tik nepradėk ginčytis, - pareiškė Gudris. - Ką asilas, toksai kaip tu, gali išmany­ti apie šitokius dalykus? Pats žinai, kad nesugebi rimtai mąstyti, Glumiau, tad kodėl neleidi man pamąstyti už tave? Kodėl nesielgi su manim taip, kaip aš elgiuosi su tavimi ? Juk iš tikrųjų aš nemanau, kad pats sugebu vis­ką. Yra tokių dalykų, kuriuos tu gali padaryti geriau už mane, ir aš tai žinau. Štai kodėl leidau tau šokti j eže­rą - žinojau, kad tau pavyks geriau nei man. Bet argi ne mano eilė dabar, kai atėjo metas nuveikti šį tą, ką aš sugebu, o tu - ne? Nejaugi man nevalia nieko daryti? Nagi, būk teisingas. Kiekvienam - savo.

- Na, kai viską šitaip išdėstai, atrodo, iš tikrųjų taip, - sutiko Glumius.

- Štai ką tau pasakysiu, - tarė Gudris. - Būtų visai neblogai, jei tuojau nurisnotum paupiu iki Skaldinėlio Brastos - galbūt ten gausi apelsinų ar bananų.

- Bet aš toks pavargęs, Gudri... - bandė skųstis Glumius.- Teisybė, bet tu dar permirkęs ir sušalęs, - priminė

jam beždžionė. - Tad tau išties būtų neprašai apšilti. Va­dinasi, kiek pabėgioti bus pats tas - niekas geriau tavęs nesušildys. Be to, Skaldinėlio Brastoje šiandien - tur­gaus diena.

Glumius, savaime aišku, tuojau pat sutiko keliauti.

• 12 •

♦ Prie Kati lo ežero *

Vos likęs vienas, Gudris ir pats nukerėplino sau, tai dviem kojomis, tai visomis keturiomis, kol pasiekė savąjį medį. Tada, tarškėdamas, išsiviepęs iki ausų, pasisiūbuo­damas nušokčiojo nuo šakos ant šakos į savo trobelę. Susiieškojo adatą ir siūlų, ir dideles žirkles: jis buvo iš­ties sumani beždžionė, o nykštukai buvo išmokę jį siūti. Siūlų kamuolį (tokių storų, kad tai veikiau buvo virvutė, ne siūlas) įsibruko į nasrus - skruostas taip išsipūtė, kad galėjai pamanyti, jog jis čiulpia itin didelį tąsiuką. Adatą suspaudė lūpomis, o žirkles laikė kairiąja letena. Susi­rinkęs reikiamus daiktus, nusiropštė kamienu žemyn ir grįžo prie liūto kailio. Ir pritūpęs kibo į darbą.

* Pas kuti ni s mūšis *

Gudris iš pirmo žvilgsnio pastebėjo, kad patsai kailis Glumiui bus per ilgas, užtat kaklas - per trumpas. Tad atitirpęs plačią juostą sukurpė iš jos apykaklę ilgam d u ­rniaus kaklui. Paskui nurėžė galvą ir įsiuvo apykaklę tarp jos ir pečių. Tada iš abiejų pusių prie kailio pritvirtino virvutes - taip, kad būtų galima surišti po pilvu ir krūti­ne. Protarpiais virš galvos purptelėdavo koks paukštis ir Gudris, skubiai metęs darbą, sužiurdavo aukštyn. Visai nepageidavo, kad kas nors matytų, ką jis daro. Tačiau nė vienas iš praskrendančių paukščių nebuvo kalbantis, tad nebuvo ko ir baimintis.

Vakarėjant sugrįžo Glumius. Tik ne guvia risčia, o kan­triai plumpindamas koja už kojos, kaip įprasta asilams.

- Apelsinų nebuvo, - pranešė jis. - Nebuvo ir bana­nų. Labai pavargau.

Tai taręs, jis tuojau atsigulė.- Eik šen, pasimatuok savo naująjį gražųjį liūto kailio

apsiaustą, - pakvietė Gudris.- Et, bala nematė to seno kailio, - atsiliepė Glumius. -

Pasimatuosiu iš ryto. Šįvakar aš pernelyg pavargęs.- O tu išties kietaširdis, Glumiau, - papriekaišta­

vo Gudris. - Jei tu esi pavargęs, ką tuomet sakyti apie mane ? Ištisą dieną, kol vaikštinėjai po slėnį, aš triūsiau iš peties - tau, ne kam kitam, siuvau kailinius. Taip nuil­sinau rankas, kad vos benulaikau žirkles. Ir kokios sulau­kiu padėkos? Nei ačiū, nei išgraužk... tu net nedirstelėjai į naujuosius kailinius... tau visiškai nerūpi... tu... tu...

. 14 •

❖ P rie Kati lo ežero *

- Ak, brangusis Gudri, - Glumius kaipmat pašoko ant kojų. - Meldžiu man atleisti. Išties elgiuosi siau­bingai. Žinoma, pasimatuosiu kailinius, su didžiausiu malonumu. Atrodo tikrai nuostabūs. Padėk man juos apsivilkti, tučtuojau. Prašau.

- Ką gi, tuomet tik pastovėk ramiai, - paliepė bež­džionė. Kailis buvo labai sunkus, Gudris vos įstengė jį pakelti, bet galiausiai, ilgai trūkčiojęs ir timpčiojęs, šniokštavęs ir pūkštęs, užtempė siuvinį asilui ant nuga­ros. Tada surišo virveles Glumiui papilvėje, kailio kojas pritvirtino jam prie kojų, uodegą - prie uodegos. Deja, per atvirus liūto galvos nasrus liko kyšoti geras pilko asilo snukio galas. Niekas, bent kartą gyvenime matęs tikrą liūtą, nebūtų apsirikęs nė akimirką. Vis dėlto tas, kuriam liūto savo akimis neteko regėti, dirstelėjęs į kai-

❖ Paskuti ni s mūšis *•

liniuotą Glumių gal ir būtų palaikęs šį liūtu - su sąlyga, jei neprieitų pernelyg arti, jei šviesa nebūtų pernelyg ryš­ki, jei Glumius susilaikytų neužbliovęs ir netreptelėjęs kanopomis.

- Atrodai nuostabiai, tiesiog nuostabiai, - pagyrė beždžionė. - Jei kas nors dabar tave pamatytų, tikrai pa­laikytų tave pačiu Aslanu, didžiuoju liūtu.

- Koksai tai būtų siaubas! - pašiurpo Glumius.- Visai ne, - paprieštaravo Gudris. - Visi darytų tai,

ką jiems lieptum.- Bet aš nieko nenoriu jiems liepti!- O tu tik pagalvok, kiek gero galėtume nuveikti! -

ėmėsi įtikinėti Gudris. - Juk turi mane, pats žinai, o aš visada galiu tau patarti. Išmintingai pasiūlyčiau, ką jiems įsakyti. Ir visi privalėtų mums paklusti, netgi patsai kara­lius. Pasirūpintume, kad Narnijoje vėl viskas būtų taip, kaip turi būti.

- Argi Narnijoje kas nors ne taip, kaip turi būti? - sutriko Glumius.

- Ką? - šūktelėjo Gudris. - Manai, viskas taip, kaip turi būti, jei nėra nei apelsinų, nei bananų?

- Na, tiesą sakant, - pasakė Glumius, - tikriausiai nedaug esama tokių, kurie šių gardėsių norėtų... turbūt išvis tik tu vienas.

- O ką pasakytum apie cukrų? - paklausė Gudris.- Hmm... taip, - teko sutikti asilui. - Būtų tikrai ge­

rai, jei būtų daugiau cukraus.

• 16 •

* P rie Kati lo ežero ❖

- Taigi, sutarta, - pareiškė beždžionė. - Tu apsimesi Aslanu, o aš pasakysiu tau, ką paliepti kitiems.

- Oi ne, ne, ne, - nesutiko Glumius. - Nekalbėk to­kių baisybių. Taip būtų neteisinga, Gudri. Gal aš ir ne kažin koks protinguolis, bet šitiek dar gebu suprasti. Kas mus ištiktų, jei staiga pasirodytų tikrasis Aslanas ?

- Manau, jis būtų didžiai patenkintas, - atsakė Gu- dris. - Galbūt tai jis ir pasiuntė mums tą kailį, kad ap- siimtume viską sutvarkyti. Šiaip ar taip, pats, žinok, jis niekad nebepasirodo. Šiais laikais niekas nėra jo matęs.

Tą akimirksnį tiesiog virš galvų siaubingai sugrumėjo, viską aplinkui krestelėjo nelabai stiprus žemės drebėji­mas. Abu gyvūnai neteko pusiausvyros ir plojosi žemėn.

- Oje! - aiktelėjo Glumius, vos kiek atgavęs kvapą. - Juk tai ženklas... perspėjimas. Taip ir žinojau, kad tai, ką darome, - labai, labai bloga! Tučtuojau nuimk nuo ma­nęs tą nelemtą kailį!

- Ne, ne, - tuoj pat paprieštaravo beždžionė (jos pro­tas kartais veikdavo itin mitriai). - Tai iš tikrųjų ženklas, bet suprasti jį reikia visai priešingai. Kaip tik žiojausi sa­kyti, kad, jei tikrasis Aslanas pritaria mūsų sumanymui, lai atsiunčia griaustinį ir sudrebina žemę. Žodžiai jau sukosi ant liežuvio galo, bet ženklo sulaukėme anksčiau, nei spėjau juos ištarti. Taigi dabar tau nori nenori teks šito imtis, Glumiau. Tik malonėk nebesiginčyti. Juk pats žinai, kad tokių dalykų nesupranti. Ir ką asilas gali išmanyti apie ženklus ?

2 SKYRIUS

Beatodairiškas karaliaus poelgis

Maždaug po trijų savaičių paskutinysis Narnijos karalius sėdėjo po išlakiu ąžuolu, augančiu prie

pat medžioklės namelio durų, - pavasarį, sulaukęs gra­žių orų, karalius mėgdavo atvykti čionai kokioms dešim­čiai dienų. Žemas, šiaudais dengtas namelis stovėjo ne­toli rytinio Žibinto tyrų pakraščio, kiek aukščiau dviejų upių santakos. Karaliui patiko apsistoti čia, pagyventi atsipalaidavus, be jokių prašmatnybių, atokiau nuo kara­liškosios sostinės Kair Paravelio tviskesio. Karalius buvo vardu Tirianas, bemaž dvidešimt penkerių metų: jau tvirtas ir plačiapetis, stiprių, raumeningų rankų ir kojų, bet jo barzda dar buvo skysta. Atvirame, apie narsą ir są­žiningumą bylojančiame jo veide švietė mėlynos akys.

Tą pavasario rytą šalia karaliaus nebuvo nieko, išsky­rus jo artimiausią bičiulį, vienaragį, vardu Brangakme­nis. Jiedu mylėjo vienas kitą kaip tikri broliai ir ne kartą gelbėjo kits kitam gyvybę karuose. Didingas žvėris sto­vėjo šalia karaliaus krėslo ir, perkreipęs kaklą, svidino mėlyną savo ragą į grietinėlės baltumo kailį ant šono.

• 18 •

♦ Beatodai ri škas karali aus poelgi s ♦

- Šiandien niekaip negaliu susitelkti anei darbui ko­kiam, anei kūną pramankštinti, Brangakmeni, - prašne­ko karalius. - Negaliu net galvoti apie ką norint kita, išskyrus nuostabias žinias. Kaip tu manai, ar šiandien dar ką nors apie tai išgirsime ?

- Išties tai tikras stebuklas, puikesnių naujienų nete­ko sulaukti ne tik mums patiems, bet ir mūsų tėvams, ir seneliams, valdove, - sutiko Brangakmenis. - Jeigu tik tai yra tiesa.

- O kaipgi dar gali būti kitaip, kad ne tikriausia tei­sybė? - tarė karalius. - Gera savaitė jau bus praslinkusi, kai viršum mūsų praskrido pirmieji paukščiai su žinia: Aslanas čia, Aslanas ir vėlei atkeliavęs į Narniją. Paskum dar ir voverės. Pačios jo nemačiusios, bet tvirtino: tikrai, tikrai jis esąs giriose. Paskum - dar ir elnias. Tasai jau regėjęs jį savo akimis, tiesa, iš didžio tolio, mėnesienos užlietuose Žibinto tyruose. O dar paskum anas tamsaus gymio barzdotas vyras, pirklys iš Kalormeno. Kalor- menams Aslanas - nė motais, ne taip, kaip mums, bet žmogus šnekėjo apie tai kaip apie neabejotiną dalyką. Ir vakar vakare prisistatė opšrus, anas irgi regėjęs Aslaną.

- Tatai iš tikrųjų tiesa, valdove, - sutiko Brangakme­nis. - Ir aš tuomi tikiu. O jeigu atrodo, kad ne, tai tik todėl, kad džiaugsmas mano pernelyg didelis, tik jis ir trukdo patikėti. Tai pernelyg gražu, kad būtų teisybė.

- Taip, - karalius atsidūsėjo iš visos širdies, mažne krečiamas beribio džiugesio. - Tai pranoksta viską, ko gyvenime drjsau tikėtis.

• 19 -

❖ Pas kuti ni s mūšis ❖

- Klausykis! - staiga įspėjo Brangakmenis, pasukęs galvą į šalį ir kryptelėjęs pirmyn ausis.

- Kas yra? - paklausė karalius.- Kanopų bildesys, valdove, - atsakė Brangakme­

nis. - Atšuoliuoja žirgas. Labai sunkus žirgas. Veikiau­siai kentauras. Ak taip, pažvelk, štai jis.

Tiesiog priešais karalių iššoko didžiulis auksabarzdis kentauras, žmogaus prakaitu išpilta kakta, žirgo prakai­tu žvilgančiais tamsrudžiais šonais; jis sustojo lyg įbestas ir žemai nusilenkė.

- Būk pasveikintas, karaliau! - subaubė žemu lyg jau­čio balsu.

* Beatodai ri škas karali aus poelgi s *

- Ei, jūs! - šūktelėjo karalius, dirstelėjęs per petį me­džioklės namelio pusėn. - Neškite čionai vyno kilnia­jam kentaurui! Sveikas, Runvitai. Atsikvėpk ir sakyki, kokis reikalas tave atgina.

Iš namelio atskubėjo pažas, nešinas didžiule medine, įmantriai drožinėta taure, ją padavė kentaurui. Kentau­ras pakėlė taurę ir tarė:

- Pirmiausia geriu už Aslaną ir tiesą, valdove, o pas­kui - už jūsų didenybę.

Jis vienu mauku ištuštino taurę (nors vyno joje būtų pakakę šešetui tvirtų vyrų) ir grąžino pažui.

- O dabar sakyki, Runvitai, - tarė karalius, - bene neši daugiau žinių apie Aslaną?

Runvitas, kiek suraukęs kaktą, atrodė labai rimtas.- Valdove, - prašneko jis, - tau gerai žinoma, kaip

ilgai aš gyvenau ir tyrinėjau žvaigždes, mat mes, ken­taurai, gyvename ilgiau nei jūs, žmonės, netgi ilgiau nei tavoji padermė, vienaragi. Ir kaip gyvas esu, dar niekad man neteko regėti tokių baisybių, išrašytų danguje, kai­po tosios, kurias kasnakt matau nuo pat šitų metų pra­džios. Žvaigždės ničnieko nebyloja apie Aslano atėjimą, anei apie taiką, anei apie džiugesį. Savojo meno dėka įžvelgiu, kad šitokio pikta lemiančio planetų išsidėsty­mo nebūta jau penkis šimtus metų.

Jau kuris laikas ramybės nedavė mintis, kad reikėtų šuoliuoti čionai, perspėti jūsų didenybę apie šiurpų blogį, grėsmingai pakibusį viršum Narnijos. Ir šit pra­

• 21 •

* Pas kuti ni s mūšis *

ėjusią naktį pasiekė mane girdas, neva Narnijoje pasi­rodęs Aslanas. Tik nesikliauki šitomis pasakomis, val­dove. Iš tiesų šitaip negali būti. Žvaigždės niekuomet nemeluoja, užtat meluoja tiek žmonės, tiek žvėrys. Jei­gu Aslanas būtų įžengęs į Narniją, žvaigždės tatai būtų išpranašavusios. Jeigu jis iš tikrųjų ateitų, danguje visos palankiausios žvaigždės įsižiebtų jo pasveikinti. Netie­sa visa šitai.

- Netiesa! - karštai sušuko karalius. - Argi rastųsi Narnijoje, o ir visame pasaulyje, toksai padaras, kursai ryžtųsi apie tokį dalyką meluoti? - Jis nė pats nepajuto, kaip apgniaužė kardo rankeną.

- Šito aš nežinau, pone karaliau, - atsakė kentau­ras. - Užtat žinau, kad tik žemėje esama melagių, tarpu žvaigždžių - nėra.

- Ašen svarstau, - prabilo Brangakmenis, - ar tikrai negalėjęs Aslanas ateiti, nepaisydamas žvaigždynų, an­traip bylojančių? Anas juk nėra žvaigždžių tarnas, jis - jų kūrėjas. Juk visi senieji pasakojimai mini: anas - ne prijaukintas liūtas.

- Gerai sakai, gerai sakai, Brangakmeni! - sušuko karalius. - Kaip tik tokie ir yra žodžiai: ne prijaukintas liūtas. Daugėj istorijų juos aptinki.

Runvitas kilstelėjo ranką ir palinko į priekį, rengda­masis kažką labai primygtinai sakyti karaliui, bet čia visi trys kryptelėjo galvas ir įsiklausė, mat iš miško atsklido aimana, ji sparčiai artėjo. Giria į vakarus nuo jų buvo

• 22 •

*• Beatodai ri škas karali aus poelgi s ❖

tokia tanki, kad jie kol kas nematė, kas artinasi. Bet ne­trukus jau galėjo suprasti žodžius.

- Aiman, aiman, aiman! - šaukė balsas. - Vargas mano broliams, vargas mano seserims! Vargas šventie­siems medžiams! Kad žinotumėt, kaip niokojami miš­kai! Kirvis netramdomas įsisukęs tarp mūsų! Mus kerta! Virsta išlakūs medžiai, virsta, virsta, virsta!

Sulig paskutiniu „virsta“ pasirodė ir kalbėjusioji. Ji buvo panaši j moterį, tik labai aukšto ūgio, sulig kentau­ru, bet kartu priminė ir medį. Apibūdinti ją nelengva, jei niekad nesate matę driadės, bet jei esate matę - su niekuo nesupainiosite: kažkuo ne žmogiški jos ir plau­kai, ir odos spalva, ir balsas. Karalius Tirianas ir abu žvė­rys akimoju atpažino, kad tai - bukmedžio nimfa.

- Meldžiu teisin­gumo, pone kara­liau! - sušuko ji. - Atskubėk mums pa­galbon! Apsaugok savo valdinius. Mes

kertami Žibinto ty­1] /V viI r v ruose. Keturiasdešimt

ji mano brolių ir sesių ka­t \ mienų jau guli nuversti1 J žemėn!

u , - Ką tu kalbi, ponia?Kažkas kėslauja iškirsti Ži-

• 23 •

❖ Paskuti ni s mūšis *

binto tyrus? Kažkas žudo kalbančius medžius? - Kara­lius pašoko ant kojų ir išsitraukė kardą. - Kaip jie drįsta? Ir kas gi tie jie, kas išdrįso? Prisiekiu Aslano karčiais...

- A-a-ach, - pratisai suaimanavo driadė, lyg kęsdama baisų skausmą, ir sudrebėjo, paskui - dar kartą ir dar, ta­rytum būtų kritęs vienas smūgis po kito. O paskui griu­vo - staiga, it kas būtų pakirtęs jai kojas. Kokią akimirką dar gulėjo žolėje negyva, o paskui išnyko. Karalius ir abu žvėrys suprato, kas atsitiko. Jos medis, augęs už daugelio mylių, buvo nukirstas.

Valandėlę karalių surakino toks sielvartas ir įtūžis, kad jis neįstengė žodžio ištarti. O paskui paragino bičiulius:

- Eime, mano draugai. Privalu keliauti upės krantu prieš srovę ir kuo skubiniausiai surasti nedorėlius, šito­kių baisybių pridariusius. Anei vieno iš jų ašen pats ne­paliksiu gyvo.

- Valdove, mielai ir aš prisidedu, - atsiliepė Brang­akmenis.

Tačiau Runvitas pamėgino juos atvėsinti:- Valdove, tegul ir visiškai teisingas tavo įtūžis, atsar­

gumo verčiau nepamirštumei. Keisti išties dalykai deda­si. Jeigu ten, slėnio gilumoj, įsiveisę ginkluoti maištinin­kai, mūsų trijų bus per maža duoti jiems tinkamą atkirtį. Jei tik malonėtum palaukti, kol...

- Nelauksiu anei dešimtosios sekundės dalies, - per­tarė jį karalius. - Mudu su Brangakmeniu tuojau pat traukiame ten link, užtatai tu šuoliuoki kiek kojos neša

• 2 4 -

❖ Beatodai ri škas karali aus poelgis ❖

j Kair Paravelį. Imkis šit mano žiedą, juomi paliudysi, kad mano atneši žodį. Man reikės raitelių - dviejų de­šimčių vyrų ant geriausių žirgų, taip pat dviejų dešimčių kalbančių šunų, dar sutelk dešimt nykštukų (lai būnie visi geriausieji iš lankininkų), dar - leopardą ar ką iš jo padermės ir milžiną Akmenkojį. Ir su visais jais kaip įmanydamas spėriau paskui mus seki.

- Klausau, valdove, - atsakė Runvitas. Nieko nebe­laukęs tuojau apsigręžė ir nušuoliavo slėniu rytų pusėn.

Karalius plačiais žingsniais drožė pirmyn, protarpiais kažką murmėdamas sau po nosimi, protarpiais gniaužy­damas kumščius. Greta jo žengė Brangakmenis, suvis ty­lėdamas, tad buvo girdėti tik storos auksinės grandinės, juosiančios vienaragio kaklą, žvangčiojimas ir dviejų batų bei keturių kanopų gurgždėjimas.

Netrukus jie priėjo upę ir patraukė žolėtu pakrantės keliu: upė sroveno jiems iš kairės, iš dešinės stūksojo gi­ria. Gan greitai pasiekė nelygią, smarkiai raižytą vietovę, tankaus miško medžiai mažne brido į vandenį. Kelias, ar veikiau vos įžiūrimas takas, toliau driekėsi pietiniu kran­tu, tad, norint juo keliauti, reikėjo persikelti per upę. Nors čia buvo brasta, bet gili, vanduo siekė Tirianui pažastis, tačiau Brangakmenis (kuris keturiomis kojo­mis į dugną rėmėsi tvirčiau nei karalius - dviem) laikėsi šiam iš dešinės, kiek užtverdamas srovę; Tirianas stipria ranka apglėbė tvirtą vienaragio kaklą ir abu sėkmingai išbrido į kitą krantą. Karalius vis dar kunkuliavo tokiu

• 25 •

* Paskut i ni s mūšis *

įtūžiu, kad beveik nė nepajuto, koks šaltas upės vanduo. Bet kardą, savaime aišku, vos išlipęs iš vandens net labai kruopščiai nušluostė į apsiausto petį - tik pečiai ir buvo likę sausi.

Dabar jie pasuko į vakarus - upė tekėjo dešinėje pu­sėje, o Žibinto tyrai driekėsi tiesiog priešais. Neįveikus nė mylios, abu vienu metu sustojo lyg įbesti, abu vienu metu prašneko.

- Kas gi tai ? - tarstelėjo karalius.O Brangakmenis šūktelėjo:- Tik pažiūrėk!- Plaustas, - tarė karalius Tirianas.Ogi tikrai - tai buvo plaustas. Pro šalį, upės srovės

nešamas, sparčiai plaukė šešių draugėn surištų rąstų - šešių ką tik nukirstų medžių ką tik nukapotomis šako­mis - plaustas. Pirmagalyje įsitaisiusi vandens žiurkė vis atsistumdavo ilgu mietu, neleisdama jam užstrigti.

❖ Beatodai ri škas karali aus poelgis ❖

- Ei! Vandens žiurke! Ir ką gi tu darai? - sušuko ka­ralius.

- Gabenu rąstus į žemupį parduoti kalormenams, val­dove, - atsakė žiurkė paliesdama ausį - šitaip būtų galė­jusi paliesti kepurę, jei tik būtų buvusi su kepure.

- Kalormenams! - sugriaudėjo Tirianas. - Ką šitai reiškia? Kieno įsakymu kertami medžiai?

Tuo metų laiku upė būna labai srauni, tad plaustas, praplaukęs pro karalių ir Brangakmenį, sparčiai tolo. Bet vandens žiurkė dar grįžtelėjo per petį ir sušuko:

- Liūto įsakymu, valdove. Paties Aslano. - Žiurkė pridūrė dar kažką, bet tuodu ant kranto nebeišgirdo.

Karalius ir vienaragis įsistebeilijo į kits kitą, nusigan­dę labiau nei pačiame nuožmiausiame mūšyje.

- Aslanas... - galiausiai ištarė karalius, bet tylut tylutė­liai. - Aslanas. Ar gali tatai būti teisybė ? Ar gali būti, kad ta­tai jo įsakymu kertami šventieji medžiai, žudomos driadės ?

- Na, nebent driadės būtų kuo nors labai jau šiurpiai prasikaltusios... - prasižiojo Brangakmenis.

- Bet - parduoti rąstus kalormenams! - sušuko kara­lius. - O šitaip ar gali būti?

- Nežinau, - nusiminęs prisipažino Brangakmenis. - Juk jis - ne prijaukintas liūtas.

- Ką gi, - galiausiai nutarė karalius, - dera mudviem traukti toliau pasitikti to, kas mūsų laukia.

- Nieko kita mums ir nelieka, valdove, - sutiko viena­ragis. Tuo metu jam ir į galvą neatėjo, kaip kvailai jiedu

• 2 7 -

❖ Paskut i ni s mūšis ❖

elgiasi beatodairiškai puldami pirmyn vienu du, nepa­galvojo apie tai ir karalius. Įniršis aptemdė jiems protą. Tik štai vėliau tas skubėjimas labai skaudžiai atsirūgo.

Staiga karalius užsikvempė bičiuliui ant kaklo ir pa­narino galvą.

- Brangakmeni, - ištarė, - kas mūsų laukia priešaky­je ? Širdis man kužda visokias baisybes. Verčiau jau vakar būtume numirę ir šios dienos nesulaukę.

- Taip, - sutiko Brangakmenis. - Gyvenom mes per ilgai. Ir dabar užgriuvo mus pragaištis baisiausia, kuriai lygios nėra pasauly.

Šitaip jiedu pastovėjo valandžiukę, o paskui patraukė pirmyn.

Netrukus jau išgirdo ir pokšt! Pokšt! Pokšt! - medį ka­pojančių kirvių pokšėjimą, - bet vis dar nieko nematė, mat tiesiog priešais stūksojo kalvelė. Užsiropštus į jos keterą, prieš akis atsivėrė Žibinto tyrai. Išvydęs, kas ten dedasi, karalius pabalo.

Senąjį mišką - tą, kur kadaise augo aukso ir sidabro medžiai, kur andai mūsų pasaulio vaikas pasodino Ap­saugos medį, - jau kirto plati proskyna. Proskyna kraupi pažiūrėti, lyg perplėšta žaizda, išvagota pažliugusių pro­vėžų, likusių ten, kur nuleisti medžiai buvo tempiami prie upės. Čia vibždėjo visas pulkas darbininkų, pliauk­šėjo botagai, šnarpštė arkliai, įsiręžę traukiantys rąstus. Pirmiausia tiek karaliui, tiek vienaragiui krito į akis, kad bene pusė susirinkusiųjų buvo žmonės, ne kalbantys žvė­

• 28 •

❖ Beatodai ri škas karaliaus poelgis ❖

rys. Tik paskui jie atkreipė dėmesį, kad tie žmonės - ne šviesaus gymio narnai. Tai buvo juodbruviai, barzdoti vyrai, atkakę iš Kalormeno - didelės ir nuožmios šalies, įsikūrusios piečiau Arčenlando, kitapus dykumos.

Žinoma, nebuvo jokios priežasties nustebti sutikus Narnijoje vieną kitą kalormeną - pirklį ar ambasado­rių, - mat anuomet tarp Narnijos ir Kalormeno viešpa­tavo taika. Bet Tirianas niekaip negalėjo suprasti, kodėl jų čia tiek daug, juo labiau - kodėl jie kerta Narnijos mišką. Jis tvirčiau sugniaužė kardą, apsiaustą užsimetė ant kairės rankos. Abu nedelsdami nuskubėjo kalvos šlaitu žemyn ir įsimaišė tarp kirtėjų.

Du kalormenai ginė pirmyn arklį, įkinkytą į virves, pririštas prie rąsto. Kaip tik tuo metu, kai prisiartino karalius, rąstas įstrigo dumble.

- Nagi pirmyn, tinginio panti! Trauk, parše, ką dykai stoviniavęs! - rėkaliojo kalormenai, pliaukšėdami bota­gais. Arklys stengėsi išjudinti rąstą, įtempęs visas jėgas: akys buvo pasruvusios krauju, visas apsiputojęs.

- Darbuokis, tingus gyvuly! - užmaurojo vienas ka- lormenų ir perliejo arklį botagu. O tada atsitiko iš tiesų baisus dalykas.

Iki šiol Tirianui atrodė savaime suprantama, kad rąs­tus kalormenams tampo jų pačių arkliai - kvaili, nemąs­tantys gyvūnai, tokie kaip mūsų pasaulio arkliai. Tiesa, jam visiškai nepatiko regėti šitaip nuvarytus arklius, net jeigu jie ir nekalbantys, bet dar labiau rūpėjo žudomi

• 29 •

❖ Paskuti ni s mūšis *

medžiai. Karaliui ir į galvą neatėjo, kad kas nors ryžtųsi įkinkyti kokį kalbantį Narnijos arklį, o jau apie tai, kad išdrįstų perlieti botagu, negalėjo būti ir šnekos. Tačiau vos tam žiauruoliui šmaukštelėjus rimbu, arklys stojosi piestu ir sušuko:

- Kvailas despote! Ką, nematai, kad stengiuos iš pas­kutiniųjų?

Vos Tirianas sumojo, kad tasai arklys - čionykštis, iš Narnijos, jį užvaldė toks įsiūtis, kad pats nebežinojo, ką darąs; tas pat ištiko ir Brangakmenį. Karaliaus kardas šovė aukštyn, vienaragio ragas - žemyn. Abu petys pe­tin puolė į priekį. Dar akimirksnis - ir abu kalormenai tysojo negyvi: vienam Tirianas kardu nuritino galvą, ki­tam širdį pervėrė Brangakmenio ragas.

3 SKYRIUS

Beždžionė maudosi šlovės spinduliuose

Ponaiti arkly, ponaiti arkly, - pratrūko Tirianas, skubomis rėždamas pakinktus. - Kaip atsitiko,

kad šit vergauji atėjūnams? Ar Narnija jau užkariauta? Buvo kautynės ?

- Ne, valdove, - sušniokštavo arklys. - Čion vėl pa­sirodęs Aslanas. Ir visa šitai vyksta su jo žinia. Tatai jis įsakęs...

- Pasisergėk, karaliau, telkias pavojus, - staiga įspėjo Brangakmenis.

Tirianas pakėlė galvą ir išvydo, kad iš visų pusių teki­ni jau artinasi kalormenai (o įsimaišę tarp jų - ir keletas kalbančiųjų žvėrių). Abu nelaimėliai krito nė neriktelė­ję, tad visiems kitiems prireikė valandžiukės susizgribti, kas atsitiko. Bet netrukus jie viską suprato. Daugumos kalormenų rankose blykčiojo apnuoginti scimitarai.

- Greičiau! Šok man ant nugaros! - riktelėjo Brang­akmenis.

Karalius nedelsdamas apsižergė senąjį bičiulį, o šis ap­sisuko ir pasileido šuoliais. Vos pradingęs persekiotojams

• 31 •

❖ Paskuti ni s mūšis *

iš akių, du ar tris kartus pakeitė kryptį, perbrido upokš­nį, o paskui sušuko, nėmaž nelėtindamas žingsnio:

- Kur linkui dabartės, valdove? Į Kair Paravelį?- Sustoki tučtuojaus, bičiuli, - paprašė Tirianas. -

Leisk man nulipti žemėn.Nuslydęs nuo vienaragio nugaros, karalius stojo prie­

šais jį.- Brangakmeni, - tarė, - baisus tatai yra dalykas, ką

padarėme.- Išprovokuoti buvome, ir dar kaip, - atsakė Brangak­

menis.- Bet šitaipos šokti ant jų iš pasalų... anei jokio iššūkio

nemetus... kolei anie beginkliai... Fui! Mudu - niekingi žudikai, Brangakmeni. Nešlovę užsitraukiau amžiną.

Brangakmenis panarino galvą. Jam irgi buvo gėda.- Ir dar, - kalbėjo karalius, - arklys tvirtina, neva visa

šitai - Aslano įsakymu. Ir žiurkė sakė tą pat. Visi byloja: Aslanas čia. O kas, jeigu tatai teisybė ?

- Bet, valdove, nejaugi Aslanas galėtų tokius siaubin­gus priesakus dalyti ?

- Juk jis - ne prijaukintas liūtas, - atsakė Tirianas. - Argi mums žinoti, ką anas darytų, ko nedarytų? Mums, šit net patapusiems žudikais. Brangakmeni, ašen grįžtu atgalios. Padėsiu žemėn kardą, o pats atsiduosiu į rankas aniems kalormenams ir paprašysiu, kad leistų stoti Asla­no akivaizdom Tegul jis man paskelbs teisingą ištarmę.

- Žinoki, kad trauksi tiesiai mirčiai į nasrus, - įspėjo Brangakmenis.

• 32 -

* Be ž dž i onė maudosi šlovės sp i ndul i uose

* Paskuti ni s mūšis ❖

- Negi manai, kad sielosiuos, jeigu Aslanas pasmerks mane mirti? - tarė karalius. - Niekis tatai jau būtų, vi­siškai niekas. Ar ne verčiau jau mirties sulaukti, nekaip kentėti šiurpią baimę, kad pas mus atėjęs Aslanas, bet visiškai ne tas Aslanas, kuriuo tikėjome, kurio ilgėjo­mės? Tas pat juk būtų, jei saulė vieną rytą patekėtų, tik ne skaisti kaip dera - juodut juodutėlė.

- Suprantu, - pasakė Brangakmenis. - Arba jei atsi- gertum vandens ir paaiškėtų, kad tai - sausas vanduo. Tavo tiesa, valdove. Tai yra visa ko pabaiga. Eiva, pasi­duosime.

- Visai nereikia eiti mums abiem.- Jei mudu kada mylėjome vienas kitą, tuomet leisk

man dabar eiti su tavim, - paprašė vienaragis. - Jei tavęs nebebus tarp gyvųjų ir jei Aslanas - nebe Aslanas, koks gyvenimas tuomet liks man? f

Juodu drauge patraukė atgal, liedami karčias ašaras.Vos jiems grįžus į kirtavietę, kur virė darbas, kalorme-

nai pratrūko šaukti ir puolė artyn su ginklais rankose. Tačiau karalius ištiesė jiems savo kardą rankena pirmyn ir šitaip tarė:

- Ašai, kurs buvau Narnijos karalius, o dabar - tiktai šlovės netekęs riteris, pasiduodu jums, ir tekrinta man ant galvos Aslano teisingumas. Veskite mane pas jį.

- Pasiduodu ir aš, - paantrino Brangakmenis.Tamsiaveidžiai vyrai, prašvinkę svogūnais ir česna­

kais, apsupo juos glaudžiu ratu, ruduose jų veiduose

• 34 .

* Be ž dži onė maudosi šlovės s p i ndul i uose

grėsmingai blykčiojo akių baltymai. Jie užnėrė virvę Brangakmeniui ant kaklo. Paėmė karaliaus kardą, ran­kas jam surišo už nugaros. Vienas kalormenų, regis, visų jų vyresnysis, su šalmu vietoj turbano, nuplėšė auksinį lankelį Tirianui nuo galvos ir skubiai paslėpė kažkur savo rūbo klostėse. Paskui jie nusivedė abu belaisvius aukštyn, ten, kur plytėjo erdvi laukymė. Ir štai ką be­laisviai ten išvydo.

Pačiame laukymės viduryje - tai buvo ir kalvos vir­šūnė - glaudėsi nedidelė trobelė, labiau panaši į pašiū­rę su šiaudais dengtu stogu. Jos durys buvo sandariai uždarytos. O priešais duris žolėje kėpsojo beždžionė. Tirianas ir Brangakmenis, tikėjęsi išvysti Aslaną ir kol kas ničnieko negirdėję apie beždžionę, gerokai suglumo. Beždžionė, savaime suprantama, buvo ne kas kitas, o tas pats Gudris, tik atrodė dar bene dešimtkart bjauriau nei anuomet, kai dar gyveno prie Katilo ežero, mat dabar buvo išsipustęs. Vilkėjo raudoną švarką, kuris toli gra­žu jam netiko, juk buvo siūtas nykštukui. Užpakalines letenas buvo susibrukęs į brangakmeniais nusagstytas šlepetes, kurios irgi kadaravo nei šiaip, nei taip, nes, kaip žinome, beždžionės užpakalinės letenos labiau primena žmogaus plaštakas, ne pėdas. Negana viso to, ant galvos jam kėpsojo karūna, pažiūrėti - iš popieriaus. Salia buvo suberta didžiulė krūva riešutų: Gudris triauškino juos dantimis ir spjaudė kevalus. Be to, vis timpčiojo savo raudoną švarką, kad galėtų po juo pasikasyti.

• 35 •

❖ Paskuti ni s mūšis ❖

Priešais jį buvo susibūrusi gausi kalbančių žvėrių mi­nia, ir bemaž visi atrodė apniukę, susirūpinę ir suglumę. O išvydę atvestus belaisvius, visi pratrūko verkšlenti ir aimanuoti.

- O, valdove Gudri, kurio lūpomis byloja Aslanas, - prabilo kalormenų vyresnysis. - Atvedame šit du belais­vius. Nestokodami mitrumo ir narsos, taip pat didžiojo dievo Tašo valia, sučiupome šiuos du apgailėtinus žmog­žudžius gyvus.

- Duokite šen to žmogaus kardą, - paliepė beždžionė.Kalormenai paėmė karaliaus kardą ir įteikė jį beždžionei drauge su diržu ir visa kuo. Beždžionė pasikabino jį po kaklu ir dabar atrodė dar kvailiau. S

- Šitais dviem pasirūpinsime vėliau, - tarė Gudris, spjaudamas riešuto kevalą belaisvių pusėn. - Pirmiau reikia sutvarkyti dar keletą dalykėlių. Šitie gali ir palauk­ti. O dabar visi paklausykite, ką pasakysiu. Pirmiausia - apie riešutus. Kurgi prašapo voverių vyresnioji ?

- Aš čia, pone, - ruda voverė žingtelėjo pirmyn ir nervingai palenkė galvą.

- A, tai tu, ar ne? - beždžionė tulžingai įsistebeilijo į ją. - Tad dabar klausykis, ausis ištempus. Noriu - tai yra Aslanas nori - daugiau riešutų. Tiek, kiek jau at­nešėte, toli gražu neužtenka. Privalote atnešti daugiau, aišku tau? Dukart tiek! Pristatyti juos reikia rytoj iki saulėlydžio, ir tarp jų neturi būti nei smulkių, nei su-

Į

• 36 •

❖ Bež dži onė maudosi šlovės s p i ndul i uose ❖

Kitos voverės nejaukiai sušurmuliavo, o vyresnioji su­telkusi drąsą tarė:

- O gal Aslanas malonėtų pats su mumis pasikalbėti apie tai ? Jei tik mums būtų leista su juo susitikti...

- Ne, šito jums nebus leista, - atrėžė beždžionė. - Gal jis bus toks maloningas (nors dauguma to nesate nusi­pelnę) ir šiąnakt pasirodys kelias minutes. Tik jau ne­sitikėkite, kad galėsite jį apspisti ir užversti klausimais. Viską, ką norite jam pasakyti, perduosite per mane, o aš jau nuspręsiu, ar verta dėl jūsų įgeidžių kvaršinti jam galvą. O dabar jūs, voverės, verčiau pasirūpintumėte rie­šutais. Žiūrėkite, kad rytoj vakare jų būtų pristatyta kiek reikia, antraip jums smarkiai atsirūgs!

Vargšės voverės iškriko į šalis, lyg tarp jų būtų įsisu­kęs koks šuo. Si naujoji tvarka kėlė joms siaubą. Žiemai uoliai išslapstytų riešutų atsargos baigė išsekti, voverėms

• 3 7 .

* Paskuti ni s mūšis ❖

ir pačioms ėmė stigti maisto, o iš menkų likučių jos jau buvo atidavusios beždžionei daugiau, nei išgalėjo.

Paskui minioje pasigirdo kitas balsas, žemas ir so­drus - prašneko stambus šernas šiurkščiais šeriais ir atsi­kišusiomis iltimis:

- Kodėl gi mums nevalia pamatyti Aslano iš arti ir pa­sikalbėti su juo pačiu? Anais laikais, kai jis pasirodydavo Narnijoje, kiekvienas galėjo kalbėtis su juo akis j akį.

- Tik jau netikėkite šnekomis, kad taip iš tikrųjų ir buvo, - atsakė beždžionė. - O net jeigu ir buvo, laikai pasikeitė. Aslanas sako anksčiau elgęsis su jumis perne­lyg švelniai, negi neaišku? Taigi, nuo šiol jis nebebus toks minkštas. Šįsyk auklės jus bizūnu. Žinosite, kaip laikyti jį kokiu prijaukintu liūtu!

Žvėrys patyliukais sugaikščiojo, suaimanavo, o pas­kui stojo mirtina tyla, pritvinkusi dar beviltiškesnio liūdesio.

- Jums dera įsikalti į galvas dar vieną dalyką, - vėl prašneko beždžionė. - Girdžiu, kai kurie kuždatės, neva aš - beždžionė. Taigi - visai ne. Iš tikrųjų esu žmogus. O jeigu ir atrodau kaip beždžionė, tai tik todėl, kad esu jau labai labai senas, gyvenu daugelį šimtmečių. Dėl to, kad esu toks senas, esu didžiai išmintingas. O dėl to, kad esu toks išmintingas, su manimi vieninteliu Aslanas lin­kęs kalbėtis. Juk neimsite reikalauti, kad jis šnekėtųsi su kiekvienu to įsigeidusių paiku gyvuliu. Jis pasakys man, ką privalote padaryti, o aš persakysiu jums visiems. Siū­

• 38 •

❖ Be ž dži onė maudosi šlovės sp i ndul i uose ❖

lau pasinaudoti mano patarimu: kad ir ką jis palieptų, stenkitės apsisukti kuo sparčiausiai, mat jokio dykinėji­mo jis nepakęs!

Jam atsakė gūdi tyla; buvo girdėti tik vieno mažylio opšriuko verksmas ir tykus jj raminančios motinos balsas.

- Dar vienas dalykas, - beždžionė kalbėjo toliau, jos skruostas išsipūtė nuo dar vieno riešuto. - Girdėjau, kai kurie arkliai šitaip kalbasi tarpusavyje: „Paskubėkime, sutampykime tuos rąstus kaip įmanoma greičiau, tuo­met vėl būsime laisvi!* Tad štai, tokias mintis verčiau iškart meskite iš galvos. Ir ne vien tik arkliai. Ateityje kiekvienas, galintis dirbti, privalės dirbti. Aslanas dėl to susitarė su Kalormeno karaliumi - tisroku, kaip jį vadi­na patys mūsų tamsiaveidžiai draugai kalormenai. Jūs, arkliai, taip pat jaučiai ir asilai, keliausite į Kalormeną, ten užsidirbsite pragyvenimui - traukdami vežimus, ne­šiodami krovinius, kaip tai daro arkliai ir panašūs gyvu­liai kitose šalyse. O jūs, kasti sugebantys gyvuliai, - kur­miai, triušiai, nykštukai, - trauksite darbuotis į tisroko kasyklas. O...

- Oi ne, ne, ne, - vienu balsu sustaugė susirinkę žvė­rys. - Šitaip negali būti. Aslanas niekuomet neparduotų mūsų vergauti Kalormeno karaliui.

- Ką čia šnekate! Prikąskite liežuvius! - sušnypštė beždžionė. - Bene kas nors bent žodeliu užsiminė apie vergiją? Nebūsite jokie vergai. Jums bus mokamas atly­ginimas - ir net labai dosniai. Tai yra jūsų atlyginimas

• 3 9 -

❖ Pas kuti ni s mūšis ❖

keliaus tiesiai į Aslano iždą, o Aslanas savo nuožiūra naudos jį visų labui.

Tai taręs, jis pažvelgė j kalormenų vyresnįjį ir mažne mirktelėjo.

Kalormenas nusilenkė ir prašneko išpūstomis frazė­mis, kaip paprastai ir kalba kalormenai:

- O išmintingasai, katro lūpomis byloja Aslanas! Tis- rokas (lai gyvuoja jisai per amžius) visa širdimi pritaria jūsų ponybei ir palaiko šiuosius giliai apmąstytus keti­nimus.

- Na štai! Dabar aišku? - tarė beždžionė. - Dėl vis­ko sutarta. Ir visa tai - tik jūsų pačių labui. Už jūsų už­dirbtus pinigus Narniją paversime tokia šalimi, kurioje vertės gyventi. Apelsinų ir bananų čia bus nors vežimu vežk, be to, bus kelių ir didelių miestų, ir mokyklų, ir įstaigų, ir botagų, ir antsnukių, ir balnų, ir narvų, ir ap­tvarų, ir kalėjimų - o, visko!

- Bet mes visų tų dalykų nenorime, - įsiterpė senas lokys. - Mes tenorime laisvės. Ir dar norime išgirsti kal­bant patį Aslaną.

- Tik nepradėkite ginčytis, - sudraudė jį beždžionė, - nes šito aš nepakęsiu. Aš esu žmogus, o tu - tik nutukęs kvailas senas lokys. Ką tu išmanai apie laisvę? Manai, kad laisvė yra daryti ką nori. Štai tu ir klysti. Tai anaiptol ne tikroji laisvė. Tikroji laisvė yra daryti tai, ką liepiu aš.

- Hnrrr, - urgztelėjo lokys ir pasikasė pakaušį; tokius dalykus jam buvo nelengva suprasti.

• 40 •

❖ Be ž dži onė maudosi šlovės sp i ndul i uose ❖

- Malonėk, malonėk pasakyti dar kai ką! - atsklido laibas balselis - prašneko ėriukas, ir dar toks mažas, kad visi gerokai nustebo, kaip jis išvis drįso prasižioti.

- Kas dar? - suirzo beždžionė. - Klausk, tik grei­čiau!

- Malonėk man pasakyti, nes nesuprantu, - ėmė pra­šyti ėriukas. - Kas gi mus sieja su kalormenais? Mes - Aslano globotiniai. Jie garbina Tašą. Tašas yra jų dievas. Kaip patys sako, jis turi keturias rankas ir grifo galvą. Jam ant altoriaus aukojami žmonės. Aš pats netikiu, kad

• 41 •

* Paskuti ni s mūšis ❖

iš tikrųjų esama tokio dievo kaip Tašas. Bet jeigu jis toks yra, kaip Aslanas galėtų su juo draugauti?

Žvėrys pakreipė galvas ir sužibusiomis akimis paskers- akiavo į beždžionę. Visi sumojo, kad iki šiol dar nė vie­nam nepavyko taip sumaniai paklausti.

Beždžionė pašoko ir spjovė ėriuko pusėn.- Mažvaiki! - sušnypštė. - Tu, paikas pienburni! Bėk

namo pas mamą pažįsti pienelio! Ką tu išmanai apie tokius dalykus ? O visi kiti - paklausykite. Tašas yra tas pats Aslanas, tik kitu vardu. Ir tasai senas įsitikinimas, neva mes teisūs, o kalormenai klysta - gryniausia kvai­lystė. Dabar jau žinome, kaip yra iš tikrųjų. Kalormenai tiesiog vartoja kitus žodžius, bet visi mes kalbame apie tą patį. Tašas ir Aslanas - tik du skirtingi Patys Žinote Kieno vardai. Dėl to, aišku, tarp jų nė negali būti jokios nesantarvės. Jūs, kvaili gyvuliai, įsikalkite tatai į galvas: Tašas yra Aslanas, Aslanas yra Tašas.

Tikriausiai esate matę, koks liūdnas kitąsyk atrodo jūsų šunelio snukis. Tad štai, prisiminkite jo liūdesį, o tada pagalvokite apie visų kalbančių gyvūnų - visų tų sąžiningų, kuklių ir sutrikusių paukščių, lokių, opš­rų, triušių, kurmių, pelių - išraišką, apie neaprėpiamą liūdnumą jų akyse. Visos uodegos vilkosi žeme, visi ūsai nukaro. Išvydus tokius sielvartingus jų snukius, jums širdys krauju lietųsi iš gailesčio. Tarp visų žvėrių buvo tik vienas vienintelis toks, kuris, regis, nėmaž nenusiminė.

• 42 .

* Be ž dži onė maudosi šlovės sp i ndul i uose ❖

Tai buvo rudas katinas - didelis, stambus, pačiame jėgų žydėjime; jis tupėjo uodega aprietęs priešakines le­tenas pirmoje žvėrių eilėje. Visąlaik jis įdėmiai spigino į beždžionę ir vyriausiąjį kalormeną, nė kartelio net ne­mirktelėdamas.

- Adeiskite, - galiausiai prašneko katinas, labai man­dagiai, - bet šitai man iš tikrųjų įdomu. Ar tavasai bičiu­lis iš Kalormeno pasakytų tą patį?

- Dėl to negali būti anei kokios abejonės, - užtikri­no kalormenas. - Išmintingiausioji beždžionė - tai yra, norėjau pasakyti, žmogus - byloja gryną tiesą. Aslanas reiškia ne daugiau ir ne mažiau negu Tašas.

- O ypačiai - Aslanas reiškia nė kiek ne daugiau negu Tašas? - pasitikslino katinas.

- Nė kiek ne daugiau, - patvirtino kalormenas, žvelg­damas katinui tiesiai į akis.

- Ar šitoks atsakymas tave tenkina, Rudi? - paklausė beždžionė.

- O taip, žinoma, - ramiai patikino katinas. - Kuo didžiausiai jums dėkoju. Aš tik norėjau viską iki galo iš­siaiškinti. Dabar jau, rodos, pradedu suprasti.

Ligi šiol karalius ir Brangakmenis nė neprasižiojo: laukė, kol beždžionė kreipsis tiesiai į juos, mat kištis į jos postringavimus nematė prasmės. Tačiau dabar, nu­žvelgęs suniurusius namus ir sumojęs, kad visi patikės, jog Aslanas ir Tašas iš tiesų yra tas pat, Tirianas tiesiog nebeištvėrė.

. 4 3 •

* Pas kuti ni s mūšis *•

- Beždžione, - suriko didžiu balsu, - tu meluoji! Pa­sibjaurėtinai meluoji! Meluoji kaip kalormenas! Meluo­ji kaip tikra beždžionė!

Jis ketino paklausti, kaip šiurpusis dievas Tašas, min­tantis savosios tautos krauju, gali būti tas pat, kas ir gera­sis liūtas, kurio krauju buvo išgelbėta visa Narnija. Jei tik jam būtų buvę leista kalbėti, galbūt beždžionės valdžia su ta diena ir būtų pasibaigusi, galbūt žvėrys būtų per­pratę tiesą ir išvertę beždžionę iš sosto. Tačiau daugiau jis nesuspėjo nė žodžio pratarti, mat du kalormenai iš visų jėgų šėrė jam per veidą, o trečias pargriovė iš už­nugario spyręs j kojas. Dar jam begriūvant, beždžionė suspiegė, apimta siaubo ir įniršio:

- Tempkite jį šalin! Tempkite jį šalin! Ten, kur jis mūsų negirdėtų, o mes negirdėtume jo! Ten ir pririški­te jį prie medžio! Aš... tai yra, norėjau pasakyti, Aslanas nubaus jį vėliau!

4 SKYRIUS

Kas nutiko tą naktį

Apdujęs nuo smūgių karalius dorai nė nesusigaudė, kas vyksta, kol kalormenai atrišo jam riešus, nulei­

do rankas prie šonų ir atrėmė jį nugara į uosio kamieną. Tada pririšo virvėmis prie medžio per čiurnas, kelius, juosmenį bei krūtinę ir taip paliko. Tuo metu užvis la­biausiai jį erzino tai - mat dažnai nutinka taip, jog užvis sunkiausia būna ištverti smulkmenas, - kad iš prakirstos lūpos sunkėsi kraujas, o jis negalėjo nusišluostyti kute­nančios srovelytės.

Iš ten, kur buvo pririštas prie medžio, jis vis dar matė sukiužusią pašiūrę kalvos viršūnėje ir priešais ją sėdin­čią beždžionę. Girdėjo ir vis dar šnekančios beždžionės balsą, protarpiais - ir susirinkusių klausytojų atsaką, bet žodžių suprasti nepavyko.

„Kažin, ką jie padarė Brangakmeniui?“ - susirūpino karalius.

Galiausiai žvėrių minia sujudo ir ėmė skirstytis į visas puses. Keletas jų praėjo beveik pro pat Tirianą. Dirste­lėjo į jį, regis, tuo pat metu ir išsigandę, ir gailaudami,

. 45 •

* Paskuti ni s mūšis ❖

kad jis štai stovi pririštas, bet nė vienas netarė nė žodžio. Netrukus visi išsivaikščiojo, miške įsiviešpatavo tyla. Praslinko valanda, antra, trečia; Tirianą ėmė kamuoti troškulys, paskui - ir alkis, o vakarėjant pradėjo smelkti šaltis. Karaliui nepakenčiamai įsiskaudėjo nugarą. Saulė nusileido, sutemos vis labiau tirštėjo.

Jau beveik visiškai sutemus, Tirianas išgirdo lengvą kojyčių tapsėjimą ir tuojau pat išvydo keletą jo link at­skubančių padarėlių. Trejetas jų buvo pelės, per vidu­rį - triušis, o greta jo - dar du kurmiai. Šie, užsivertę ant pečių, nešėsi maišus, dėl to jų pavidalai tamsoje atrodė keistai, karalius iš pradžių net nusistebėjo, kokie gyviai tatai galėtų būti. Dar akimirka - ir visi susibūrė prie jo, atsistojo ant užpakalinių letenėlių, priekinėmis rem­damiesi jam į kelius, ir ėmė baksnoti snukučiais - to­kie buvo žvėrelių bučiniai. (Žmogaus kelius jie pasiekė, mat Narnijos kalbantys gyvūnai paprastai būna gerokai stambesni už savo paprastus giminaičius, gyvenančius Anglijoje.)

- Ak, valdove karaliau! Brangusis valdove karaliau! - sučiepsėjo laibi balseliai. - Mums taip tavęs gaila! Bet atrišti nedrįstame, nes gali užsirūstinti Aslanas. Vis dėl­to atnešėme tau šio to vakarienei.

Viena pelė mitriai užsikeberiojo aukštyn ir įsitaisė ant virvės, juosiančios Tirianui krūtinę; bukas jos snukutis atsidūrė tiesiog priešais Tiriano veidą. Tada ropštis aukš­tyn suskato kita pelė, ji pakibo kiek žemėliau pirmosios.

. 4 6 .

❖ Kas nut i ko tą naktį ❖

Visi kiti susispietė apačioje ir ėmėsi joms perdavinėti, ką atnešę.

- Atsigerk, valdove, tada galėsi ir kąsnį nuryti, - įkal­binėjo viršutinė pelė; Tirianas susizgribo, kad jam prie lūpų prikištas medinis puodelis. Tiesa, vos kiaušinio lukšto dydžio - karalius ištuštino jį, beveik nė nepaju­tęs vyno skonio. Bet pelė tuojau pat pasiuntė puodelį žemyn, ir šis netrukus grįžo jai vėl pripiltas, o Tirianas išgėrė ir antrą. Taip siuntinėjo puodelį, kol jis atsigėrė iki soties, ir buvo juo geriau, kad vyno gavo po lašelį, mat gerdamas mažais gurkšniais greičiau numalšini troškulį, nei nugurkęs skystį vienu mauku.

- Štai kąsnelis sū­rio, valdove, - kalbėjo pirmoji pelė. - Tie­sa, atnešėme nedaug, baiminomės, kad nuo sūrio tik dar labiau ka­muos troškulys.

Paskui ji įdėjo jam į burną avižinių pa­

plotėlių, aptep­tų šviežiu sviestu, ir galiausiai vėl pagirdė vynu.

• 4 7 •

❖ Paskuti ni s mūšis ❖

- Dabar paduokite vandens, - paliepė pirmoji pelė. - Nuprausiu karaliui veidą. Jis visas kruvinas.

Tirianas pajuto, kaip prie veido prisilietė kažkas, lyg ir mažutėlė kempinė. Nušluosčius kraują, jis pasijuto ge­rokai atsigavęs.

- Mano mažieji bičiuliai, - tarė Tirianas, - kaip jums už visa tai atsidėkosiu?

- Nereikia, nereikia mums dėkoti, - sučiauškėjo laibi balseliai. - Ką kita galėjome daryti ? Nereikia mums jo­kio kito karaliaus. Mūsų valdovas - tu. Ir jei prieš tave būtų stojusi tiktai beždžionė su kalormenais, mes būtu­me kovoję; pirmiau visus mus anie būtų turėję sudras­kyti j skutus, tik paskiau gavę tave surišti. Tikrai, tikrai būtume tave gynę. Bet priešintis Aslano valiai mes ne­galime.

- Manote, tai iš tikrųjų Aslanas ? - paklausė karalius.- O taip, taip, - patvirtino triušis. - Praėjusią naktį

jis buvo išėjęs iš pašiūrės. Visi jį regėjome.- O kaip jis atrodė? - pasidomėjo karalius.- Kaip didžiulis ir baisus liūtas, žinoma, - atsakė jam

viena pelių.- Taigi, sakote, kad tai išties Aslanas žudo miško nim­

fas, o jus visus siunčia vergauti Kalormeno karaliui ?- Ak, išties baisu, ar ne? - atsiliepė antra pelė. - Ver­

čiau jau būtume galą gavę, kol šitai dar nebuvo prasidė­ję! Bet viskas taip ir yra, be menkiausios abejonės. Visi tvirtina: šitaip įsakęs Aslanas. O ir patys jį matėme. Nie­

• 48 -

♦ Kas nuti ko tą naktį *•

kad nebūtume pamanę, kad Aslanas gali šitaip su mu­mis elgtis. Nagi, juk mes... mes troškome, kad jis grįžtų į Narniją!

- Atrodo, šįsyk jis grįžo smarkiai įpykęs, - vėl pra­šneko pirmoji pelė. - Tikriausiai, nė patys nežinodami, kažkaip labai jau nusikaltome. Reikia manyti, jis mus už kažką baudžia. Bet juk galėtų bent pasakyti už ką!

- Ko gero, ir dabar elgiamės nederamai, - spėjo triušis.- Jeigu ir taip, man vis viena, - pareiškė vienas kur­

mių. - Antrąsyk pasielgčiau lygiai taip pat.Tačiau kiti tuojau suskato jį tildyti.- Cit, cit, - sudraudė vienas.- Pasisaugok! - įspėjo kitas.O paskui jau prapliupo visi:- Atleisk, mūsų brangusis karaliau, bet mums reikia

traukti atgalios. Nekas bus, jei būsime pričiupti čia.- Tučtuojau ir eikite sau, mielieji žvėreliai, - paragino

Tirianas. - Net dėl visos Narnijos nesutikčiau įstumti kurį jūsų į pavojų.

- Labanakt, labanakt, - sušurmuliavo žvėreliai, trin­damiesi nosimis į jo kelius. - Mes būtinai grįšime - jei tik galėsime.

Tai tarę, jie nušiugždėjo sau, o miškas pasirodė dar tamsesnis, šaltesnis ir gūdesnis, nei buvo iki jiems pasi­rodant.

Viena po kitos žiebėsi žvaigždės; laikas slinko neap­sakomai lėtai - jūs tik įsivaizduokite, kaip lėtai, - o pas­

• 49 *

4* Paskuti ni s mūšis 4*

kutinysis Narnijos karalius stovėjo pririštas prie medžio, išsitempęs, sustiręs, maudulių varstomas. Bet galų gale šis tas atsitiko.

Toli toli įsižiebė raudonas žiburėlis. Paskui akimirkai užgeso, bet tuojau vėl sušvito, didesnis ir ryškesnis. Ne­trukus Tirianas įžiūrėjo tamsias figūras, slimpinėjančias šen ir ten šiapus žiburio, nešiojančias kažkokius ryšu­lius ir metančias juos žemėn. Dabar jis susigaudę, ką matąs. Kažkas užkūrė laužą, o tamsiosios figūros nešė glėbelius žabų ir krovė į ugnį. Laužas greitai įsidegė, ir Tirianas įžvelgė, kad ugnis kūrenasi pačioje kalvos vir­šūnėje. Gana aiškiai įžiūrėjo ir pašiūrę, dunksančią be­maž iškart už laužo, užlietą rauzganos pašvaistės, ir di­džiulę minią žvėrių bei žmonių, urduliuojančią tarp jo ir laužo. Figūrėlė, tūnanti susikūprinusi prie pat ugnies, reikia manyti, buvo beždžionė. Ji kažką kalbėjo miniai, tik žodžių karalius negirdėjo. O paskui prisiartino prie pašiūrės durų ir triskart nusilenkė iki pat žemės. Išsitie­sė, tada atidarė duris. O pro jas išėjo kažkas - kažkas keturiomis kojomis, šiek tiek susikaustęs ir nevikrus - ir stojo priešais minią.

Siūbtelėjo graudus riksmas ir kaukimas, toks garsus, kad Tiriano ausis pasiekė keletas žodžių.

- Aslanai! Aslanai! Aslanai! - stūgavo žvėrys. - Pasa­kyk mums ką nors! Paguosk mus! Nebepyk ant mūsų!

Tirianas iš taip toli gerai nematė to keturkojo pada­ro, bet įžiūrėjo, kad jis geltonas ir gauruotas. Karalius

• 5 0 .

Kas nut i ko tą naktį *

kaip gyvas nebuvo regėjęs didžiojo liūto. Tiesą sakant, išvis nebuvo matęs jokio liūto. Tad negalėjo ir pasakyti, ar tasai žvėris prie laužo - tikrasis Aslanas, ar ne. Tiesa, nemanė, kad Aslanas turėtų stypsoti štai toks pastiręs ir dar nepratarti nė žodžio. Bet kaipgi įsitikinti? Valandėlę galvoje kunkuliavo išties šiurpios mintys, bet paskui ka­ralius prisiminė anuos kliedesius, neva Tašas ir Aslanas yra tas pat, ir sumojo, kad visa tai, kas dabar vyksta, tu­rėtų būti viena didelė apgavystė.

Beždžionė prikišo galvą prie pat geltonojo padaro galvos, tartum įdėmiai klausydamasi, ką šis jai kužda. Paskui atsigręžė ir kreipėsi į susirinkusiuosius, o tie ir

• 51 •

* Paskuti ni s mūšis ❖

vėl pratrūko aimanomis. Tuomet geltonasis nerangiai apsisuko ir nupėdino - bemaž, galėtum sakyti, nukry­pavo - atgal į pašiūrę, beždžionė uždarė jam iš paskos duris. Jam pradingus, laužas, reikia manyti, buvo užge­sintas, mat šviesa išnyko gana staigiai, ir Tirianas vėlei liko vienui vienas tamsoje, šalčio smelkiamas.

Jis susimąstė apie kitus karalius, gyvenusius ir miru­sius Narnijoje senaisiais laikais, ir nusprendė, kad lig šiol nė vieno iš jų nelydėjo šitokia pragaištis. Pagalvojo apie savo prosenelio prosenelį, karalių Rilianą, kurį, dar vi­sai jauną princą, buvo pagrobusi ragana ir ilgus metus slapstė tamsiuose požemiuose po šiaurinių milžinų gy­venamais kraštais. Bet Rilianui viskas baigėsi gerai, mat netikėtai iš anapus pasaulio krašto pagalbon atskubėjo du paslaptingi vaikai - jie išgelbėjo Rilianą, ir šis, grįžęs namo, į Narniją, valdė ilgai ir laimingai.

- Man, regis, šitai neskirta, - tarstelėjo pats sau Ti­rianas.

Pagalvojo jis ir apie dar tolimesnę praeitį, apie Riliano tėvą Kaspianą Jūrininką, kurį klastingasis dėdė Miražas kėsinosi nužudyti, bet Kaspianas paspruko į girią, pas nykštukus, ir liko gyvas. Šios istorijos pabaiga galiausiai irgi buvo laiminga, mat ir Kaspianui pagelbėję kažkokie vaikai - tik jų tąsyk būta keturių, ne dviejų, - atkeliavę iš kažkur užu pasaulio krašto; jie iškovojo didžią pergalę mūšyje ir pasodino Kaspianą į jo tėvo sostą.

- Bet visa tai įvyko taip seniai, - tarė sau Tirianas. - Dabar šitaip nebenutinka.

• 5 2 -

«*► Kas n u t i ko tą naktį *

O paskui jis prisiminė (mat būdamas vaikas itin do­mėjosi istorija), kaip tie patys keturi vaikai, padėję Kas- pianui, lankėsi Narnijoje dar gerą tūkstantmetį anks­čiau, ir anuomet nuveikė išties neįtikėtinų dalykų. Tada, prieš tūkstantmetį, jie įveikė nuožmiąją Baltąją Raganą, jų pastangomis galiausiai baigėsi Šimtametė žiema, o paskui jie (visi keturi drauge), įsikūrę Kair Paravelyje, valdė Narniją, kol užaugo, tapo nebe vaikais, o didžiais karaliais ir žaviomis karalienėmis, o jų valdymo laiko­tarpis iki šiol vadinamas Narnijos Aukso amžiumi. Pasa­kojimuose apie aną metą nuolatos minimas ir Aslanas - dabar Tirianas aiškiai tai prisiminė.

„Aslanas ir kito pasaulio vaikai, - pagalvojo Tiria­nas. - Jei pasidarydavo visai prastai, jie atskubėdavo mums padėti. Ak, jei taip jie ateitų ir dabar!“

Taip pamanęs, jis garsiai sušuko:- Aslanai! Aslanai! Aslanai! Atskubėk į pagalbą dabar!Tačiau jam niekas neatsakė, ničniekas nesutrikdė

tamsos, šalčio ir tylos.- Tegul aš žūsiu ir pražūsiu! - vėl suriko karalius. -

Sau aš nieko neprašau! Tiktai išgelbėk Narniją!Nei naktyje, nei miške vis dar niekas nepasikeitė, ta­

čiau kažkokią permainą Tirianas pajuto savyje. Nė pats nesuprato kodėl, bet širdies gilumoje įsižiebė menkutė vilties kibirkštėlė. Pasijuto stipresnis.

- Ak, Aslanai, Aslanai, - sukuždėjo. - Jei negeidau­ji ateiti pats, bent jau atsiųsk pagalbos iš užu pasaulio

• 53 •

* Paskuti ni s mūšis ❖

krašto! Arba leisk man gelbėtojus prisišaukti. Lai mano balsas sklinda anapus pasaulio!

O paskui, nė pats dorai nesuvokdamas, ką darąs, stai­ga suriko didžiu balsu:

- Vaikai! Vaikai! Narnijos draugai! Greičiau! Ateiki­te pas mane! Per platųjį pasaulį jus šaukiu - ašen, Ti- rianas, Narnijos karalius, Kair Paravelio valdovas, Salų Atsiskyrėlių imperatorius!

Ir tą pat akimirksnį jis paniro į sapną (jei tikrai į sa­pną) - tokį gyvą ir ryškų, kokio kaip gyvas dar nebuvo sapnavęs.

Jis tarytum stovėjo skaisčiai apšviestame kambaryje, prie stalo čia sėdėjo septyniese. Atrodė, kad jie ką tik pabaigė valgyti. Du iš to septyneto buvo jau tikri kar­šinčiai: senukas su balta barzda ir senutė linksmomis, išmintingomis, kibirkščiuojančiomis akimis. Senukui iš dešinės sėdėjo jaunas vaikinas, dar netgi ne visai suaugęs, jaunesnis už patį Tirianą, bet jau tauriu kaip tikro kara­liaus ir kario veidu. Bemaž tą pat galėjai pasakyti ir apie kitą jaunikaitį, sėdintį dešiniau senutės. Už stalo, veidu į Tirianą, buvo įsitaisiusi šviesiaplaukė mergaitė, jaunes­nė už tuodu, o abipus jos - berniukas ir mergaitė, dar jaunesni. Visi vilkėjo tokiais drabužiais, kurie Tirianui pasirodė baisiai keisti.

Bet kvaršinti galvos tokiomis smulkmenomis nebuvo kada, mat jauniausiasis berniukas ir abi mergaitės staiga pašoko, kažkuris jų riktelėjo. Senutė su švilpesiu įkvė­

• 5 4 .

4* Kas nu t i ko t ą naktį ❖

pė. Senukas veikiausiai nejučia krustelėjo dešinę ranką, mat vyno taurė, stovėjusi šalia jos, nusirito žemėn - Ti- rianas girdėjo, kaip ji duždama terkštelėjo, atsitrenkusi j grindis.

Ūmai Tirianas sumojo, kad tie žmonės jj mato: visi įsistebeilijo j jį, lyg išvydę šmėklą. Vis dėlto tasai kara­liškos išvaizdos vaikinas, sėdįs senoliui iš dešinės, nė nekrustelėjo (tiesa, labai išbalo), tik stipriai sugniaužė kumštį. O paskui prabilo:

-Jeigu tu ne vaiduoklis ir ne sapnas - kalbėk! Pažiū­rėti tu panašus į Narnijos gyventoją, o mes - septynetas Narnijos bičiulių.

Tirianas karštai troško prašnekti, bandė surikti esąs Tirianas iš Narnijos, bandė sakyti, kad jam labai reikia pagalbos. Bet tuojau įsitikino (kartais sapnuose šitaip atsitinka ir man) negalįs ištarti nė žodžio.

Tas pats vaikinas, kuris kreipėsi į jį, atsistojo.- Šešėli ar dvasia, ar kas tu būtum, - tarė įsmeigęs akis

tiesiai į Tirianą. - Jei tu tikrai iš Narnijos, Aslano vardu tau prisakau: kalbėk! Aš - Didysis Karalius Piteris.

Kambarys Tirianui prieš akis ėmė lietis. Jis dar gir­dėjo tų septynių žmonių, ūmai sušnekusių vienu metu, balsus, tik vis labiau ir labiau tilstančius, o bylojo jie maždaug štai ką:

- Žiūrėk! Jis blunka.- Tirpsta tiesiog ore!- Jis baigia išnykti.

• 55 •

❖ Paskut i ni s mūšis *

Dar akimirksnis - ir Tirianas, visiškai budrus, pasiju­to tebestovįs pririštas prie medžio, dar labiau sušalęs ir sustiręs. Mišką buvo užliejusi baugi, blyški apyblanda - tokia, kokia būna tamsai skystant prieš aušrą. Tirianas buvo permirkęs nuo rasos; atėjo rytas.

Tokios nykumos, kokia užgriuvo tą pabudimo aki­mirksnį, jis dar niekad nebuvo patyręs.

5 SKYRIUS

Kaip karalius sulaukė pagalbos

Tačiau ši kankynė netruko ilgai. Bemaž iškart pasi­girdo pokštelėjimas, paskui - dar vienas, ir priešais

karalių radosi du vaikai. Prieš akis miške dar ką tik ne­buvo nė gyvos dvasios, vaikai negalėjo ir išnirti iš už ko­kio medžio - belaisvis būtų išgirdęs. Iš tikrųjų jie tiesiog išdygo lyg iš po žemių.

Karalius iš pirmo žvilgsnio pastebėjo, kad abu nepa­žįstamieji vilki tokius pat keistus, nušiurusius drabužius kaip ir anie, regėtieji sapne; dirstelėjęs antrą kartą atpa­žino: juk tai jauniausieji berniukas ir mergaitė iš anų septynių.

- O, kad tave! - sušniokštė berniukas. - Net kvapą užgniaužė! Jau pamaniau...

- Nagi greičiau, atriškime jj, - paragino mergaitė. - Pasikalbėti galėsime ir paskui. - Grįžtelėjusi į Tirianą ji pridūrė: - Adeisk, kad taip užtrukome. Prisistatėme iškart, kai tik galėjome.

Kol ji kalbėjo, berniukas nieko nelaukęs išsitraukė iš kišenės peiliuką ir suskato džyrinti virves; perpjovė jas,

• 57 •

* Paskuti ni s mūšis *

tiesą sakant, net pernelyg mitriai: vos nukritus paskuti­nei kilpai, sustiręs, nutirpusiu kūnu karalius neišsilaikė ant kojų ir susmuko keturpėsčias. Atsistoti įstengė tik kurį laiką smarkiai trynęs ir žnaibęs kojas, kad atsikurtų kraujotaka.

- Kaip kažin ką! - šūktelėjo mergaitė. - Juk tai tu, ar ne ? Tai tu pasirodei mums aną vakarą prieš kokią savai­tę, kai visi drauge vakarieniavome ?

- Sakai, prieš savaitę, dailioji mergele? - nustebo Ti- rianas. - Manding, praslinko vos dešimt minutėlių po to, kai sapnas buvo nubloškęs mane į jūsąjį pasaulį.

- Amžinai ta sumaištis su laiku, Poul, - tarė ber­niukas.

- Ak taip, prisimenu, - pritarė Tirianas. - Apie tai irgi užsimenama visose senosiose legendose. Jūsų tolio­joje šalyje laikas slenka kitaip nei mūsiškėje. Bet jeigu jau užsiminėme apie laiką, žinokite: pats metas mums nešdintis kuo toliausiai, nes mano priešai jau visai čia pat. Eisite su manim?

- Žinoma, - atsakė mergaitė. - Juk tau, ne kam ki­tam, ir atkakome padėti.

Tirianas atsistojo ir skubiai nusivedė juos kalvos šlai­tu žemyn, į pietus, tolyn nuo pašiūrės. Pats labai gerai žinojo, kur link nori traukti, bet pirmiausia siekė atsi­durti ant akmenuoto grunto, kad neliktų pėdsakų, o antra - perbristi kokį upokšnį, kad persekiotojai pa­mestų kvapą.

• 58 •

♦ Kaip karalius sulaukė pagalbos *

Dėl to jie gerą valandą rabždinosi akmenimis ir bri­do vandeniu, tad gerokai pridusę nė nebandė šnekėtis. Tačiau Tirianas vis tiek neiškentė protarpiais vogčia ne­dirsčiojęs į palydovus. Regėti greta savęs kito pasaulio vaikus buvo taip neįtikėtina, kad svaigo galva, kita ver­tus, visos senosios legendos dabar atrodė tokios tikroviš­kos, kaip dar niekada iki šiol... ir dabar jau galėjo nutikti bet kas.

- Na štai, - tarė Tirianas, jiems išnirus į siaurą slė­nį, nusidriekusį priešais tarp jaunų berželių. - Kolei kas saugu, nuo tų nevidonų atitrukome, galime žingsniuoti nebe taip sparčiai.

Saulė jau buvo patekėjusi, medžių šakos žaižaravo ra­sos lašeliais, pragydo paukščiai.

• 59 -

❖ Paskut i ni s mūšis *

- Ar nevertėtų ko nors perkąsti... turiu galvoj - tau, pone? - pasiūlė berniukas. - Mudu tai papusryčiavę.

Tirianas visiškai nesuprato, ką jam reikėtų perkąsti, bet tuojau pat ir paaiškėjo, ką berniukas turėjo omeny, mat jis atidarė išsipūtusią kuprinę ir iš jos ištraukė tau­kuotą ir gana sužliurgusj ryšuliuką. Tirianui žarna žarną rijo, tik jis iki šiol pats nesumojo, koks yra alkanas.

Ryšulėlyje buvo du sumuštiniai su kietai virtais kiauši­niais, du - su sūriu ir dar du - pertepti paštetu. Jei Tiria­nas nebūtų buvęs toks alkanas, paštetas veikiausiai būtų jstrigęs gerklėje, mat Narnijoje tokių produktų niekas nenaudoja maistui. Bet išbadėjęs sudorojo visus šešis su­muštinius, o kol baigė, jie priėjo žemutinį slėnio galą, o ten aptiko samanotą uolą ir iš jos trykštantį šaltinėlį. Visi trys iki valiai atsigėrė ir nusiprausė užkaitusius veidus.

- O dabar, - tarė mergaitė, braukdama nuo kaktos šlapius plaukus, - gal pasakytumei, kas tu toks, dėl ko buvai pririštas prie medžio ir kas išvis čia dedasi?

- Būtinai viską išklosiu, panele, - patikino Tirianas. - Tik sustoti nevalia, turime traukti pirmyn.

Jie nuėjo toliau, o Tirianas ėmėsi pasakoti, kas esąs ir kas jam atsitiko.

- O dabar, - pridūrė baigdamas, - traukiu į tokį bokš­tą, vieną iš trijų, pastatytų mano senelio sergėti Žibinto tyrų nuo grėsmingų, įstatymo nepaisančių atskalūnų, gyvenusių jo viešpatavimo laikais. Tame bokšte rasime ginklų ir šarvų, ir šiokio tokio maisto, tiesa, vargu ar ko

• 60 •

❖ Kaip karali us sulaukė pagalbos *

geresnio už paprasčiausius džiūvėsius. Be to, ten bent kurį laiką būsime saugūs, tad galėsime pagalvoti, ką da­rysime toliau. O dabar, jei tik malonėsite, patys pasisa­kykite, kas tokie esate ir kaip šičion atsidūrėte.

- Aš - Eustacijus Ražas, - prisistatė berniukas, - o ji - Džilė Poul. Kartą, prieš amžių amžius, mes čia jau lankėmės - daugiau nei prieš metus mūsų laiku. Gyve­no čia toksai vyrukas, vardu princas Rilianas, tad štai, jis buvo įkalintas po žeme, o tada Balaniūra...

- Aha! - šūktelėjo Tirianas. - Vadinasi judu - tas pats Eustacijus ir ta pati Džilė, kurie išvadavo karalių Rilianą nuo ilgus metus kausčiusių apžavų?

- Taigi, tai mes, - patvirtino Džilė. - Tai jis dabar - jau karalius Rilianas? Ak taip, žinoma, taip ir turėtų būti. Visai užmiršau, kad...

- Ne, - pertarė ją Tirianas. - Aš - septintosios kartos karaliaus Riliano palikuonis. Jis pats mirė daugiau nei prieš du šimtus metų.

Džilė susiraukė.- Brrr, - nusipurtė. - Va dėl šito grįžti į Narniją kitą­

syk - tikras siaubas.Bet Eustacijus jau kalbėjo toliau:- Ką gi, pone, dabar jau žinai, kas mes tokie. Taigi,

štai kas įvyko. Profesorius ir tetulė Polė susikvietė mus, visus Narnijos bičiulius, draugėn...

- Šie vardai nėra man girdėti, Eustacijau, - tarė Ti­rianas.

• 61 •

* Paskuti ni s mūšis 4*

- Tai tuodu, kurie atkeliavo j Narniją pradžių pra­džioj, tą dieną, kai žvėrys išmoko kalbėti.

- Tegul mane liūto karčiai! - sušuko Tirianas. - Tuodu! Lordas Digoris ir ledi Polė! Iš paties pasaulio priešaušrio! Norite pasakyti, jie vis dar tebegyvena jūsų pasaulyje? Kokia šlovė, stebuklai neregėti! Pasakokite, papasakokite viską!

- Iš tikrųjų ji mums ne teta, - pasakė Eustacijus. - Tai panelė Plamer, bet mes vadiname ją tetule Pole. Taigi, jiedu ir susikvietė mus visus - ir šiaip sau, dėl smagu­mo, kad galėtume iki valiai pasikalbėti apie Narniją (turbūt supranti, kad niekam kitam apie tokius dalykus nė neprasižiojame), bet drauge ir dėl to, kad profesorių apniko nuojauta, neva ten mes dėl kažkokių priežasčių esame pageidaujami.

Tada ėmei ir pasirodei tu, lyg kokia šmėkla ar dar ga- laižin kas, mes vos kojų nepakratėme, taip persigando- me, o paskui ir išgaravai, neprataręs nė žodžio. Tad kitas rūpestis buvo sumąstyti, kaip mums čionai patekti. Ne­gali pakliūti j Narniją vos užsigeidęs, taip nieko neišeina. Tai mes ir ėmėme tartis, svarstėme ir šiaip, ir taip, kol galiausiai profesorius nusprendė, kad vienintelis įmano­mas būdas - pasinaudoti stebuklingaisiais žiedais. Tik užsimovę tuos žiedus čia atsidūrė jis pats ir tetulė Polė, tiesa, labai labai seniai, kai patys buvo dar vaikai, daugy­bę metų prieš gimstant mums.

• 62 •

4* Kaip karali us sulaukė pagalbos ❖

Tačiau žiedai jau daugelį metų užkasti Londone (tai didelis mūsų pasaulio miestas, karaliau), tokio namo sode, o namas buvo parduotas. Dėl to negalėjome tiesiog nueiti jų išsikasti. Niekada neįspėtum, ką mes galų gale padarėme! Piteris su Edmundu (Piteris - tai tasai pats Didysis Karalius Piteris, kuris bandė tave kalbinti) nu­važiavo į Londoną ir pro užpakalinius vartelius įsibrovė į sodą - paryčiais, kol visi dar miegojo. Apsirengę buvo darbininkų drabužiais, kad, jei kas pastebėtų, pamany- tų, jog jie atėję remontuoti kanalizacijos vamzdžių. Ak, kaip gaila, kad negalėjau prie jų prisidėti, smagumėlis turėjo būti neapsakomas! Reikia manyti, žygis buvo ne veltui, nes jau kitą dieną Piteris telegrama - na, tai toks lyg ir laiškas, karaliau, bet paaiškinsiu kitą kartą - mums pranešė turįs žiedus rankose. O dar kitą dieną mudviem su Džile reikėjo grįžti į mokyklą - iš mūsų visų tik mudu dar mokomės mokykloje, beje, toje pačioje. Taigi susita­rėme su Piteriu ir Edmundu susitikti stotyje pakeliui į mokyklą, ten jie turėjo atiduoti mums žiedus. Supran­ti, į Narniją teko keliauti mums, nes vyresnieji nebegali čionai lankytis.

Tad štai, sėdome į traukinį - o traukinys tai toks daik­tas, kuriuo mūsų pasaulyje žmonės keliauja: daugybė vienas paskui kitą sukabintų vagonų. Profesorius, tetulė Polė ir Liusė važiavo su mumis. Norėjome kuo ilgiau pa­būti kartu. Taigi, kaip sakiau, sėdėjome traukinyje. Jau įvažiavome į stotį, kurioje turėjome susitikti su kitais, aš

• 63 •

❖ Pa s k u t i n i s m ū š i s *

dairiausi pro langą, ar nepamatysiu jų perone, tik staiga kad trūktelės, kad sudžeržgės! Triukšmas buvo šiurpus, o mes - tik žybt ir atsidūrėme Narnijoje, ir išvydome jūsų didenybę pririštą prie medžio.

- Tai žiedų taip ir neužsimovėte? - paklausė Tirianas.- Ne, - atsakė Eustacijus. - Negavome jų net pamaty­

ti. Aslanas viską sutvarkė savaip, be jokių žiedų.- Bet Didysis Karalius Piteris juos tebeturi, - tarė Ti­

rianas.- Taip, - patvirtino Džilė. - Tik pats turbūt negali

jais pasinaudoti. Kai anąsyk čia buvo kiti du Pevensiai - tai yra karalius Edmundas ir karalienė Liusė, - Aslanas pasakė, kad jie daugiau niekada nebepaklius j Narniją. Kažką panašaus jis sakė ir Didžiajam Karaliui, tik dar seniau. Gali neabejoti: Didysis Karalius atlėktų čionai žaibo greičiu, jei tik jam būtų leista.

- O, kad tave, - išsprūdo Eustacijui. - Saulėkaitoje darosi gana karšta. Ar dar toli eiti, karaliau?

- Pažvelkite, - Tirianas parodė ranka. Netoliese virš medžių viršūnių kilo pilki dantytų sienų mūrai; dar po kelių minučių jie išėjo j atvirą, žole apaugusį lauką. Vi­dur jo gurgėjo upeliukas, o kitame krante stūksojo ne­aukštas ketvirtainis bokštas su vos keletu labai siaurų langelių ir pažiūrėti masyviomis durimis į juos atgręžto­je sienoje.

Tirianas skubiai dirstelėjo j vieną pusę ir j kitą, norė­damas įsitikinti, kad netoliese netyko koks priešas. Pas-

• 6 4 •

* K a i p k a r a l i u s s u l a u k ė p a g a l b o s ❖

kui nudrožė tiesiai prie bokšto, ten sustojo ir valandėlę stovėjo nekrustelėdamas, traukdamas raktų kezulą - šį, pasikabinęs ant sidabrinės grandinėlės, nešiojo po kaklu, pridengtą medžioklės apdaru. Raktai, kuriuos galiausiai iškrapštė iš po drabužių, išsyk traukė akį, mat du buvo gryno aukso, o daugelis kitų - išpuošti įmantriais orna­mentais: iš pirmo žvilgsnio galėjai pasakyti, kad jie skirti atverti prabangioms rūmų menėms ar slaptiems kamba­rėliams, arba saldžiai kvepiančios medienos skrynioms ar dėžutėms su karališkosiomis brangenybėmis. Tačiau raktas, kurį jis išsirinko ir įkišo į durų spyną, buvo visai paprastas, didelis, ne tokio dailaus darbo. Spyna buvo užrūdijusi, ir Tirianas jau spėjo nusigąsti, kad rakto taip

• 65 •

* P a s k u t i n i s m ū š i s ♦

ir nepavyks pasukti, bet galiausiai šis pasidavė ir durys, niauriai girgždėdamos, atsidarė.

- Prašom užeiti, bičiuliai, - pakvietė Tirianas. - Tik, baiminuosi, jokių prašmatnesnių rūmų Narnijos kara­lius šiuo metu negali jums pasiūlyti.

Tirianas pradžiugo įsitikinęs, kad abu nepažįstamieji išties gerai išauklėti. Jiedu vienas per kitą suskato tikinti, kad to neverta nė minėti ir kad bokšte, jų manymu, bū­sią net labai jauku.

Iš tikrųjų labai jauku ten nebuvo. Viduje tvyrojo prietema, trenkė drėgme. Bokšte buvo viena vienintelė patalpa, o jos lubos buvo ir akmeninis viso pastato sto­gas; mediniai, kampe įtaisyti laiptai vedė iki antvožo, kurį atkėlęs galėjai išlipti prie šaudymo angų. Buvo čia ir keletas paprasčiausių gultų išsitiesti ir numigti, taip pat - gausybė skrynių bei ryšulių. Dar - židinys, tačiau atrodė, kad jame jau daugelį metų niekas nekūreno ugnies.

- Ko gero, pirmiausia reikėtų traukti atgal laukan pa­sirinkti malkų, ar ne? - pasiūlė Džilė.

- Nesiskubink, bičiule, - nesutiko Tirianas. Jis buvo tvirtai pasiryžęs nesileisti užpuolamas beginklis, tad ne­delsdamas kibo naršyti skrynias; dabar liko tik džiaugtis, kad neapleido šių įgulos bokštų: kartą per metus jie bū­davo tikrinami ir aprūpinami viskuo, ko galėjo prireikti. Lankų templės buvo riebaluoto šilko įmovose, kardai ir iečių antgaliai - ištepti taukais, kad neįsimestų rūdys,

• 66 •

❖ K a i p k a r a l i u s s u l a u k ė p a g a l b o s ❖

šarvai tvaskėjo įvyniokliuose. O, be viso šito, buvo kai kas ir dar geriau.

- Jūs tik pažvelkite! - šūktelėjo Tirianas ištraukda­mas ilgas, neregėto pynimo žiedmarškes ir mostelėda­mas jomis vaikams prieš akis.

- Keistokos žiedmarškes, karaliau, - tarė Eustacijus.- Tai jau taip, vaikine, - patvirtino Tirianas. - Tikrai

ne Narnijos nykštuko kaldintos. Tai svetimšalių šarvai, kalormenų. Keletą tokių nuolat laikau paruoštų, mat niekad negali žinoti, kada pačiam, o gal kam iš draugų, gali prireikti neatkreipti niekieno dėmesio tisroko kraš­te. Antai, yra ir akmeninis butelis. Jis pripiltas ypatingų sulčių - įsitrynę jų į veidus ir rankas, tapsime tokie pat rudaodžiai, kokie esti kalormenai.

- O, šaunu! - šūktelėjo Džilė. - Maskuotė! Man pa­tinka.

Tirianas parodė jiems, kaip įsipilti šlakelį sulčių į sau­ją ir įsitrinti delnus, paskui - veidus ir kaklus iki pečių bei rankas iki alkūnių. Tą pat padarė ir jis pats.

- Kai sultys išdžius, - paaiškino, - spalva vandeniu nenusiplaus. Tik alyva su pelenais galėsime ją nuvalyti, kad vėl taptume šviesiaodžiais namais. O dabar, mano mieloji Džile, žiūrėkime, kaip tau tiks žiedmarškes. Tie­sa, ilgokos, bet ne taip labai, kaip baiminausi. Be jokios abejonės, priklausė kurio nors tarkano pažo mokiniui.

Pasidabinę kalormeniškomis žiedmarškėmis, jie užsi­dėjo ir kalormeniškus šalmus: nedidelius, apskritus, pri-

• 6 7 •

* P a s k u t i n i s m ū š i s *

❖ K a i p k a r a l i u s s u l a u k ė p a g a l b o s *

glundančius prie galvos, su smaigaliu viršugalvyje. Pas­kui Tirianas iš spintelės paėmė kelis ritinius kažkokios baltos medžiagos ir apvyniojo ja šalmus taip, kad šie virstų turbanais - tiktai plonytis plieninis smaigas liko styroti per vidurį. Abu su Eustacijumi pasiėmė po lenk­tą kalormenišką kardą ir nedidelius apskritus skydus. Tokio mažo kardo, kad jį suvaldytų Džilė, čia nebuvo, bet jai teko ilgas, tiesus medžioklinis peilis, būtiniausiu atveju galįs atstoti kardą.

- Gebėtum šaudyti iš lanko, mergele? - paklausė Ti­rianas.

- Tokių gebėjimų neverta net minėti, - rausdama su­murmėjo Džilė. - Štai Ražas šaudo visai neblogai.

- Tik netikėk ja, karaliau, - užginčijo Eustacijus. - Kai anąsyk grįžome iš Narnijos, abu miklinome ranką šaudyti iš lanko, tad dabar ji šaudo nė kiek ne prasčiau už mane. Tiesa, abu mes - ne kažin kokie šauliai.

Tirianas padavė Džilei lanką ir strėlinę su strėlėmis. Galiausiai atėjo metas užsikurti ugnį, mat bokšto vidus labiau priminė kokį urvą nei kambarį, nuo drėgmės krėtė drebulys. Bet visi trys apšilo, kol prisirinko žabų - saulė jau plieskė tiesiai virš galvos, - o kai židinyje suūžė ugnis, ir bokšte iškart tapo gerokai smagiau.

Pietauti vis dėlto jiems teko labai kukliai, mat spin­telėse rado tik kietų džiūvėsių - šiuos sutrupinę ir už- pylę verdančiu vandeniu su druska, pasigamino šiokios

• 69 •

❖ P a s k u t i n i s m ū š i s ❖

tokios košės. Atsigerti, savaime aišku, irgi nebuvo nieko, tik vanduo.

- Kaip gaila, kad atkeliaudami neužgriebėme dėžutės arbatos, - pasiskundė Džilė.

- Arba skardinės kakavos, - paantrino jai Eustacijus.- Neprašai bokšte būtų ir statinaitė kita gero vyno, -

pridūrė Tirianas.

6 SKYRIUS

Neblogai šiąnakt padirbėta

Po kokių keturių valandų Tirianas išsitiesė ant vieno gulto nusnausti. Abu vaikai jau pūtė į akį: Tirianas

įtikino juos atsigulti anksčiau, mat žinojo, kad didžiąją nakties dalį teks praleisti ant kojų, o tokio amžiaus vai­kai niekaip negali apsieiti be miego. Negana to, karalius kaip reikiant juos nuvargino. Pirmiausia drauge su Džile treniravosi šaudyti iš lanko ir įsitikino, kad ji, tegul ir ne Narnijos lygio, bet visai pakenčiama šaulė. Jai net pavyko pašauti triušį (savaime aišku, ne kalbantį - vakariniuose Narnijos pakraščiuose apstu paprastų triušių) - šis jau kabojo išdarinėtas, nudirtu kailiu. Tirianas patyrė, kad abu vaikai puikiausiai susidoroja su šiuo nešvariu ir dvo­kiu darbu, mat įgūdžių jiems nestigo - daugybę kartų teko darinėti skerdieną keliaujant per milžinų kraštus princo Riliano laikais.

Paskui jis mėgino pamokyti Eustacijų, kaip elgtis su kardu ir skydu. Eustacijus per ankstesnius apsilankymus Narnijoje buvo pramokęs švytruoti kardu - bet tiktai tiesiu, namišku. Lenkto kalormeniško scimitaro jam iki

• 71 •

❖ P a s k u t i n i s m ū š i s *•

šiol neteko net rankoje laikyti, tad buvo nelengva: tiek užsimoti, tiek kirsti reikėjo kitaip, teko atsikratyti ir kai kurių įgūdžių, įgytų kautynėse ilgu tiesiu kardu. Tiria- nas guodėsi bent tuo, kad Eustacijus turėjo žvitrią akį, be to, buvo itin judrus ir vikrus. Karalių stebino ir abie­jų vaikų jėga: abu atrodė sustiprėję ir ūgtelėję, gerokai labiau suaugę, nei buvo vos prieš kelias valandas, kai pir­mąsyk juos išvydo. Kažkas, tvyrantis pačiame Narnijos ore, dažnai šitaip paveikia svečius iš mūsų pasaulio.

Visi sutarė, kad pirmiausia jiems reikia grįžti į Pašiū­rės kalvą ir pamėginti išvaduoti vienaragį Brangakmenį. O jau paskui, jei pavyks, traukti į rytus pasitikti karių būrio, kentauro Runvito atvedamo iš Kair Paravelio.

Toks patyręs karys ir medžioklis kaip Tirianas vi­suomet gali nubusti, kada sumanęs. Prisakęs sau atsi­kelti devintą vakaro, jis išmetė iš galvos visus rūpesčius ir tuojau pat užmigo. Pabudo, kaip jam atrodė, vos po akimirkos, bet pasikeitusi šviesa ir pati vakaro nuotai­ka neabejotinai bylojo: jis išmiegojo tiek, kiek buvo nusistatęs. Tirianas atsikėlė, užsivožė ant galvos šalmą su turbanu (miegojo nenusivilkęs žiedmarškių), tada papurtęs pažadino abu vaikus. Nusiritę nuo gultų šie, tiesą sakant, atrodė gerokai suniurę ir apduję, ir niekaip negalėjo liautis žiovavę.

- Taigi, - prašneko Tirianas. - Iš čia trauksime tiesiai į šiaurę - naktis žvaigždėta, tad galime viltis sėkmės, - tik kelias bus trumpesnis nei rytą, nes tada ėjome lanks­

• 7 2 *

*• N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a ❖

tu, o dabar keliausime tiesiai. Jei kas nors mėgins mus sustabdyti, judu savitvardos nepraraskite, o aš kaip išma­nydamas mėginsiu kalbėti lyg tikras bjaurybė, žiaurus ir pasipūtęs kalormenas. O jei išsitraukčiau kardą, tuomet ir tau, Eustacijau, derės pasielgti taip pat, Džilė tada lai šoka užnugarin ir guldo strėlę ant templės. Bet jei tik šūktelėčiau: „Namo!“ - judviem abiem tai reikštų: bėg­te ir kuo greičiau atgal į bokštą. Žinokite tiktai: jeigu sušuksiu trauktis, nė vienas jūsų lai nebebando kautis, anei vienintelio kirčio, mat šitokia klaidinga karžygys- tė ne vieną sykį yra sugriovusi pačius gudriausius mūšio planus. O dabar, bičiuliai, Aslano vardu - pirmyn!

Jie išėjo iš bokšto j žvarbią naktį. Virš medžių viršū­nių jau tvieskė visos didžiosios šiaurės žvaigždės. To pa­saulio šiaurinė žvaigždė vadinama Ieties Antgaliu, ji kur kas ryškesnė už mūsiškę Siaurinę.

Kurį laiką jie netrukdomi traukė tiesiai Ieties Antga­lio linkui, bet netrukus įklampojo į tokį tankumyną, kad neišvengiamai teko apeiti jį lankstu, tad ir iškrypti iš tie­saus kelio. Dėl to vėliau - mat virš galvų vis dar raizgėsi šakų tankumynas - buvo ne taip ir lengva susigaudyti, kur jie atsidūrę ir kur eiti toliau. Ne kas kitas, o Džilė pirmoji rado teisingą kryptį. Anglijoje ji buvo skautė ir mokėjo orientuotis giriose. Daugel keliavusi laukiniais šiaurės kraštų tyrais, ji, savaime aišku, puikiai pažinojo Narnijos žvaigždes, tad susiorientuoti gebėjo ir pagal ki­tus šviesulius, net kai Ieties Antgalio nebuvo matyti.

•73 •

* P a s k u t i n i s m ū š i s *

Vos susivokęs, kad geriausia vedlė iš jų trijų yra ji, Tirianas pasiuntė Džilę j priekį. Ir vis tiek negalėjo at­sistebėti regėdamas, kaip tyliai, beveik nepastebima, ji slenka pirmyn.

- Prisiekiu karčiais! - kuštelėjo jis Eustacijui. - Toji panaitė - tikra girių mergelė! Kad driadžių kraujas jos gyslomis tekėtų, ir tai vargu ar susidorotų su užduotimi dar geriau!

- Ji mažuliuke, dėl to jai taip gerai ir išeina, - suniur­nėjo Eustacijus.

Bet Džilė, tykinanti priekyje, tuojau grįžtelėjo ir jį su­draudė:

- Tššš, netriukšmauk.Aplink juos dunksančiame miške viešpatavo kurti

tyla. Tiesą sakant, buvo pernelyg tylu. įprastą naktį Nar- nijos miškai kupini įvairiausių garsų: tai koks ežys kam nors smagiai palinki labos nakties, tai pelėda suūbauja virš galvos, tai iš tolumos atsklinda fleitų trelės - tikras ženklas, kad kažkur šoka faunai, tai pajunti virpesį, iš­girsti dundėjimą, kur po žeme darbuojasi nykštukai. Tačiau dabar tų įprastų garsų neliko, į Narniją atslinko niūrumą ir baimė.

Netrukus trijulė jau ropštėsi gana stačiu kalvos šlaitu aukštyn, medžiai čia praretėjo. Tirianas įžiūrėjo net per- nelyg gerai pažįstamą kalvos viršūnę ir tamsoje dūluo­jančią pašiūrę. Džilė slinko pirmyn dar atsargiau, rankos mostais vis ragindama bendražygius elgtis taip pat. Stai­

. 74 .

❖ N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a *

ga mergaitė sustojo lyg įbesta, o po akimirkos Tirianas išvydo, kaip ji be garso nugrimzdo žolėje. Tuojau pat vėl pakilo ir prikišusi lūpas Tirianui prie pat ausies beveik negirdimai sukuždėjo:

- Gulk. Geriau matyfi.Ji tyčia pasakė matyfi, ne matysi - tik ne dėl to, kad

būtų šveplavusi, o dėl to, kad žinojo: kuždant šnypščia- mąjį „s“ lengviausiai gali nugirsti kas nors pašalinis.

Tirianas tučtuojau pats sudribo žemėn, bemaž, tačiau ne visai, taip pat tyliai kaip Džilė, nes buvo vyresnis ir sunkesnis. Atsigulęs jis išsyk atkreipė dėmesį, kad, įsitai­sius tokia poza, kalvos kontūras matyti ryškiai, lyg nu­brėžtas žvaigždėmis nubarstyto dangaus fone. Viršum briaunos kyšojo du juodi šešėliai: vienas - pati pašiūrė, o kitas - per kelias pėdas priešais ją - sargybinis kalorme- nas. Tiesa, budėjo jis ne itin uoliai: ne tik nevaikštinėjo

•75 •

♦ P a s k u t i n i s m ū š i s ❖

šen ir ten, bet netgi nestovėjo - sėdėjo užsimetęs ietį ant peties, smakrą įrėmęs į krūtinę.

- Puikiai sumanei, - šnipštelėjo Tirianas Džilei. Mat ji parodė kaip tik tai, ką jam ir reikėjo žinoti.

Jie pakilo, ir dabar jau pirmas žengė Tirianas. Labai lėtai, nedrįsdami nė kvėptelėti, jie nuslinko prie medžių guoto, nuo kurio iki sargybinio liko įveikti ne daugiau nei keturiasdešimt pėdų.

- Palaukite čia, kol grįšiu, - sukuždėjo Tirianas ben­dražygiams. - Jeigu man nepavyks - sprukite.

Tai taręs, jis, nė nemėgindamas slėptis, narsiai nužings­niavo pas priešą. Sargybinis net krūptelėjo jį išvydęs ir jau buvo bepašokąs ant kojų - išsigando, jog netoliese išdygęs žmogus gali būti vienas iš jo viršininkų ir dabar gerai išskalbsiąs jam kailį už tai, kad sėdinėja sargyboje. Bet atsistoti jis taip ir nespėjo, Tirianas suklupo greta jo ant vieno kelio ir tarė:

- Ar tik nebūsi tu tisroko - lai gyvuoja jisai per am­žius - karys ? Širdis pradžiunga tave išvydus tarpu visų šitų Narnijos žvėrių ir kitų nelabųjų. Duoki man ran­ką, bičiuli.

Sargybinis nespėjo susigaudyti, kas dedasi, o jo de­šinė ranka jau atsidūrė tvirtuose gniaužtuose. Dar aki­mirka - ir kažkas keliais prispaudė jam kojas, o į kaklą įsirėmė durklas.

- Išleisi bent garsą - ir tu lavonas, - tiesiai į ausį per­spėjo jį Tirianas. - Sakyki, kur yra vienaragis, ir gyvastį tau paliksiu.

• 7 6 *

❖ N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a ♦

- U...už pašiūrės, ponuli, - springdamas pralemeno nelaimėlis.

- Aišku. Dabar stokis ir vesk mane pas jį.Kalormenas atsistojo, bet durklo smaigalys nė sekun­

dei neatsitraukė nuo jo kaklo. Tiktai nuslydo (šaltas ir kiek kutenantis) kaklu į kitą pusę, mat Tirianas stojo jam už nugaros, kol pagaliau jaukiai prigludo patogioje vietelėje už ausies. Visas tirtėdamas sargybinis nusivedė Tirianą už pašiūrės.

Net ir tamsoje karalius puikiai įžiūrėjo balzganą Brangakmenio pavidalą.

- Cit! - perspėjo. - Nemėginki žvingauti! Taip, Brangakmeni, tai aš. Kaip jie tave surišo?

- Supančiojo visas keturias kojas ir pririšo vadelėmis prie žiedo pašiūrės sienoje, - atsiliepė Brangakmenis.

- Stokis čionai, sargybini, remkis nugara į sieną. Ši­taip. O dabar tu, Brangakmeni, nukreipk rago smaigalį šitam kalormenui į krūtinę.

- Mielai taip ir padarysiu, valdove, - atsakė vienaragis.- Jeigu tik krustelės, perverk jam širdį, - paliepė Ti­

rianas ir kibo pjauti virves. Po kelių sekundžių darbas buvo baigtas. Atlikusiomis virvėmis karalius surišo sar­gybiniui rankas ir kojas. Paskui pražiodė jį, prikimšo burną žolės ir dar vienu virvagaliu parišo smakrą, kad negalėtų rėkti. Galiausiai vėl pasodino, atrėmęs į sieną.

- Šiurkštus tatai yra mano poelgis, kary, - tarė Tiria­nas. - Bet šitaip su tavim pasielgiau tik reikalo prispir­

• 7 7 .

* P a s k u t i n i s m ū š i s *•

tas. Jei nutiktų mums vėl susitikti, galbūt dar pasisteng­siu viską geriau pakreipti. O dabar, Brangakmeni, eime sau, tik patyliukais.

Kaire ranka jis apglėbė vienaragio kaklą, pasilenkęs pabučiavo į nosį; didis jiems abiem tai buvo džiaugsmas. O paskui kaip įmanydami tyliau nutykino atgal, ten, kur Tirianas buvo palikęs vaikus. Medžių paunksnėje tamsa tvyrojo dar tirštesnė, ir karalius vos neįsirėžė į Eustacijų, jo nepastebėjęs.

- Viskas gerai, - sukuždėjo Tirianas. - Neblogai šią­nakt padirbėta. O dabar - namolio.

Nuėjus vos kelis žingsnius, Eustacijus staiga subruzdo:- Poul, o kurgi tu?Atsakymo nesulaukė.- Ar Džilė šalia tavęs iš kitos pusės, karaliau? - pa­

klausė Eustacijus.- Ką? - sunerimo Tirianas. - Tai ji ne šalia tavęs iš

kitos pusės?Valandėlė buvo išties siaubinga. Šūkauti jie, žinoma,

nesiryžo, tad pasitenkino kuždėdami jos vardą, bet taip garsiai, kaip tik įmanoma kuždant. Niekas neatsiliepė.

- Ar ji buvo atsitraukusi nuo tavęs, kol aš buvau nuė­jęs? - paklausė Tirianas.

- Nei mačiau, nei girdėjau, kad būtų kur nuslinku- si, - atsakė Eustacijus. - Bet ji moka prašapti taip, kad nė nepajunti. Sugeba tykinti be garso, kaip katė, pats ga­lėjai įsitikinti.

• 7 8 •

❖ N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a ❖

Tą akimirksnį kažkur tolumoje sudundėjo būgnai. Brangakmenio ausys kryptelėjo pirmyn.

- Nykštukai, - ištarė jis.- Klastūnai nykštukai, galbūt draugai, o gal ir prie­

šai, - sumurmėjo Tirianas.- Dar girdžiu dusliai dunksint kanopas, kur kas ar­

čiau, - pridūrė Brangakmenis.Du žmonės ir vienaragis sustingo nė nekvėptelėdami.

Iš visų pusių pakibo tiek galimų pavojų, kad jie nebeži­nojo nė ką daryti. Kanopų dunksėjimas vis labiau artėjo.

Staiga iš visai netoli atsklido kuždesys:- Ei! Visi čia?Dėkui Aukščiausiajam, tai buvo Džilė.- Kurgi tave velniai nešiojo? - tūžmingai sušnypštė

Eustacijus, mat buvo kaip reikiant išsigandęs.- Buvau pašiūrėje, - sugaikčiojo Džilė, bet šitaip gaik-

čioja nebent tas, kas labai stengiasi užgniaužti juoką.- O, - mažne suurzgė Eustacijus, - ir tau šitai atrodo

juokinga, ką? Galiu tau pasakyti nebent tiek...- Ar suradai Brangakmenį, karaliau? - paklausė Džilė.- Taip. Štai jis. O kokį čia žvėrį atsivedei tu?- Tai jis, - pareiškė Džilė. - Bet verčiau nešdinkimės

iš čia, kol dar niekas nepabudo. - Ji ir vėl tyliai suprunkš- čiojo, iš paskutiniųjų stengdamasi nesijuokti garsiai.

Kiti nedelsdami pakluso jos žodžiui, nes šioje pavo­jingoje vietoje ir šiaip jau užsibuvo per ilgai, negana to, nykštukų būgnai tarsi dar kiek priartėjo.

• 7 9 -

❖ Pa s k u t i n i s m ū š i s *

Tik tada, kai jie nužingsniavo galiuką pietų pusėn, Eustacijus ryžosi paklausti:

- Tai jis} O ką tai reiškia?- Netikras Aslanas, - paaiškino Džilė.- Ką? - šūktelėjo Tirianas. - Kur tu buvai? Ką padarei?- Buvo taip, karaliau, - ėmė pasakoti Džilė. - Vos

pamačiusi, kad pašalinai iš kelio sargybinį, ir pagalvojau sau: kodėl gi man neužmetus akies į pašiūrę ir nepaban­džius sužinoti, kas ten yra iš tikrųjų? Patyliukais pri­šliaužiau artyn. Atitraukti sklendę buvo visiškai lengva. Žinoma, viduje buvo tamsu, nors akin durk, trenkė kuo tikriausia arklide. Užsižibinau žiburį, ogi žiū - nepatikė­si! - nieko toje pašiūrėje nėra, tik šitas štai senas asilas, apmuturiuotas liūto kailiu. Tada išsitraukiau peilį ir pa­liepiau jam eiti su manim. Iš tikrųjų turbūt nė nereikėjo grasinti jam tuo peiliu. Pašiūrė vargšui asilui buvo įkyrė­jusi iki gyvo kaulo, tad jis nė neketino prieštarauti - juk tiesą sakau, ar ne, mielas Glumiau?

- O, kad tave plynios! - išsprūdo Eustacijui. - Tegul mane... tegul velniai griebia! Žinai, dar prieš minutę bu­vau baisiausiai ant tavęs perpykęs, dar ir dabar manau, kad pasielgei bjauriai, taip patyliukais išgaruodama nie­kam nė žodžio nesakiusi, bet turiu pripažinti... na, norė­jau pasakyti... geras! Ką tu padarei - jėga. Jei ji būtų vai­kinas, tuojau pat būtų pakelta į riterius, tiesa, karaliau?

- Jeigu ji būtų vaikinas, - atsakė Tirianas, - tuojau pat būtų nuplakta rykštėmis už tai, kad nepakluso įsa­

• 80 •

❖ N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a ❖

kymui. - Tamsoje niekas taip ir neįžiūrėjo, ar tai sakyda­mas jis suraukė antakius, ar nusišypsojo. Dar akimirka - ir sudžeržgėjo metalas.

- Ką darai, valdove? - skubiai paklausė Brangakmenis.- Traukiu iš makštų kardą - tuojau nurėšiu galvą tam

nelabam asilui, - šiurpiu balsu sugriaudėjo Tirianas. - Pasitrauk nuo jo, mergaite.

- O ne, nereikia, prašau, nereikia, - ėmė melsti Dži- lė. - Iš tiesų jokiu būdu neturėtum to daryti. Juk jis ne­kaltas. Viskas - tos beždžionės darbas. Jis tiesiog pats nesuprato, ką darąs. Ir dabar labai gailisi. Jis tikrai mielas asiliukas. Jo vardas Glumius. Ir aš abiem rankomis apsi­kabinusi jo kaklą.

- Džile, - tarė Tirianas, - iš visų mano valdinių tu pati narsiausia, geriausiai gebi orientuotis miške. Bet taip pat - pati neklusniausia ir didžiausia akižara. Ką gi, tegul bus taip: lai gyvena tasai asilas. Ką pasakysi pats, asile?

- Aš, valdove? - atsiliepė asilas. - Iš tikrųjų aš labai labai gailiuosi, jei padariau ką negera. Beždžionė sakė, neva Aslanas norįs, kad apsivilkčiau tą kailį. Maniau, ji žino, ką sako. Aš juk ne toks sumanus kaip ji. Padariau, kas buvo liepta, štai ir viskas. Man pačiam gyventi toje pašiūrėje visai nebuvo smagu. Net nežinau, kas dėjosi lauke. Beždžionė juk manęs neišleisdavo, nebent kokiai minutei, gūdžią naktį. Būdavo dienų, kai man netgi pa­miršdavo atnešti vandens.

• 81 •

❖ P a s k u t i n i s m ū š i s ❖

- Valdove, - įsiterpė Brangakmenis, - tie nykštukai vis labiau artėja. Sakyk, ar norėsi su jais susitikti?

Tirianas valandėlę susimąstė, bet tuojau pat skambiai nusijuokė. O kai prabilo, kalbėjo nebe pakuždomis.

- Prisiekiu liūtu! - tarė. - Bene man protas blausiasi? Ar noriu su jais susitikti ? Žinoma, mes su jais susitiksi­me. Dabar jau galime susitikti akis į akį su bet kuo. Juk asilas štai su mumis, visiems jį ir parodysime. Lai pasi­žiūri, kokio padaro baiminosi, kam lankstėsi. Visiems atversime akis, tegul perpranta šlykščius beždžionės kėslus. Paslaptis atskleista. Viskas pasikeitė. Rytoj tą beždžionę pakarsime ant aukščiausio Narnijos medžio šakos. Daugiau jokių kalbų pašnibždomis, jokio sėlini- mo, jokių maskuočių! Kurgi tie dorieji nykštukai? Pra­nešime jiems gerą žinią!

Kai ištisas valandas šnekėjaisi tik pakuždomis, jau vien normaliai prakalbusio žmogaus balso skambesys nuostabiai išjudina. Visas būrelis ėmė garsiai kalbėtis ir juoktis; netgi Glumius pakėlė galvą ir džiaugsmingai užbliovė - beždžionė jau kažin kada buvo užgynusi jam tai daryti.

Patraukė jie tiesiog dundėjimo pusėn. Būgnas gaudė vis garsiau, netrukus jie išvydo ir švysčiojant žibintą. Ka­ralius su palyda išniro į vieną Žibinto tyrus vagoj ančių keliukų (tiesa, Anglijoje tokio gruoblėto tako tikriausiai nė nevadintume keliu). Ir čia išvydo gal trisdešimties

• 82 •

❖ N e b l o g a i š i ą n a k t p a d i r b ė t a *

nykštukų vorą - jie traukė pirmyn tvirtu žingsniu, už- simetę ant pečių kastuvus ir kirtiklius. Voros priešakyje žengė du ginkluoti kalormenai, iš paskos sekė dar du.

- Stot! - sugriaudėjo Tirianas, vos jiems išėjus į ke­lią. - Sustokite, kariai. Kur vedate tuos Narnijos nykš­tukus ir kieno įsakymu?

7 SKYRIUS

Beveik vien tik apie nykštukus

Du kalormenų kariai voros priekyje, pamanę, kad susitiko tarkaną ar šiaip didžiūną su dviem gin­

kluotais pažais, tučtuojau sustojo ir išreikšdami pagarbą kilstelėjo ietis.

- O, mano pone, - tarė vienas jų, - šiuos trumpulius mes varomės į Kalormeną dirbti tisroko, lai gyvuoja jisai per amžius, kasyklose.

- Didysis dievas Tašas liudininkas: labai jau jie pa­klusnūs, - tarė Tirianas. Ir staiga grjžtelėjo j pačius nykštukus. Gal kas šeštas jų nešėsi žibintą, ir toje siū­buojančioje šviesoje karalius įžiūrėjo jų barzdotus, niau­raus užsispyrimo kupinus veidus.

- Bene tisrokas bus užkariavęs jūsų žemę didžiame mūšyje, nykštukai? - paklausė Tirianas. - Antraip ko­dėl taip kantriai traukiate į tikrą mirtį Pugrahano drus­kos kasyklose?

Abu kariai apstulbę įbedė akis į jį, o nykštukai pra­pliupo vienas per kitą:

• 8 4 .

❖ B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s *

- Aslano įsakymas, Aslano įsakymas. Tai jis mus par­davė. Ką mes galime padaryti prieš jo valią?

- Tisrokas mus užkariavo? - pridūrė vienas ir nusi­spjovė. - Kad tu nesulauktum! Tegul tik pamėgina - norėčiau tai pamatyti!

- Nutilk, šunie! - užriko kareivių vyresnysis.- Žiūrėkite! - sušuko Tirianas tempdamas Glumių

pirmyn, į šviesą. - Visa tai buvo melas! Aslanas į Narniją neatėjo. Beždžionė jus apgavo. Tai šitą padarą ji išleisda­vo iš pašiūrės jums parodyti. Jūs tik pasižiūrėkite į jį!

Dabar, išvydę apsimetėlį iš visai arti, nykštukai patys nebesuprato, kaip galėjo šitaip apsigauti. Per visą tą laiką, kol Glumius kalėjo uždarytas pašiūrėje, kailis gerokai su-

❖ P a s k u t i n i s m ū š i s *

čiuro, negana to, keliaujant per tamsų mišką, beviltiškai susilamdė. Didžioji jo dalis tiesiog susimetė į pasišiaušu­sį kezulą ant vieno peties. Galva, kadaruojanti viename šone, nuslydo bemaž ant nugaros, tad dabar iš pirmo žvilgsnio buvo matyti iš po jos kyšantis kvailas, doras asi­lo snukis. Iš nasrų net karojo žalėsių kuokštas, mat Glu- mius žingsniuodamas nepraleisdavo progos kur buvęs, kur nebuvęs papešti žolės. Jis patyliukais marmaliavo:

- Ne aš dėl to kaltas. Nesu toks jau protingas. Niekad taip ir nesakiau.

Kokią sekundę nykštukai tik dėbsojo į Glumių plačiai išsižioję, o paskui vienas karių griežtai paklausė:

- Gal tau protas pasimaišė, mano pone? Kam kiršini vergus?

Kitam čia pat parūpo:- O išvis kas tu toks ?Jų ietys jau nebebuvo pakeltos pagarbai išreikšti -

antgaliai styrojo atkišti pirmyn, parengti smeigti.- Sakyk slaptažodį, - pareikalavo karių vyresnysis.- Štai jums mano slaptažodis! - sušuko karalius,

traukdamas iš makštų kardą. - Jau melas sudraskytas, jau aušta rytas! O dabar ginkis, niekše, nes aš - Tirianas, Narnijos karalius!

Jis užgriuvo karių vyresnįjį tartum žaibas. Eustacijus, išvydęs, kad karalius traukia kardą, skubiai išsitraukė savąjį ir puolė antrą karį; berniukas buvo išblyškęs it šmėkla, bet aš dėl to jo nekaltinčiau. Laimė, jį lydėjo

• 86 •

❖ B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s *

sėkmė - naujokams kartais šitaip atsitinka. Jam išrū­ko iš galvos viskas, ko tą popietę jį mokė Tirianas, tad tiesiog puolė, švaistydamasis kardu j visas puses (net nesiryžčiau tvirtinti, kad nebuvo užsimerkęs), ir staiga, nemenkai savo paties nuostabai, pamatė, kad kalorme- nas voliojasi prie jo kojų negyvas. Karalius sugaišo kokią sekundę ilgiau, bet priešininką galiausiai nukovė ir jis, ir šūktelėjo Eustacijui:

- Yra dar du!Bet kitus du kalormenus sudorojo patys nykštukai.

Priešų nebeliko.- Puikus smūgis, Eustacijau! - pagyrė Tirianas, plekš­

nodamas jam per nugarą. - Taigi, nykštukai, dabar jūs laisvi. Rytoj vesiu jus išlaisvinti visos Narnijos. Triskart valio Aslanui!

Tačiau šio raginimo pasekmės buvo išties apgailėti­nos. Keletas (gal kokie penki) nykštukų bandė šūktelėti, bet tuojau nutyko, dar keletas tik niauriai suurzgė. Dau­guma išvis neprasižiojo.

- Nejaugi jie ko nors nesuprato? - Džilė ėmė stigti kantrybės. - Kas jums darosi, nykštukai ? Negirdėjote, ką pasakė karalius? Viskas baigta. Beždžionė Narnijos nebevaldys. Visi vėl galėsite gyventi kaip anksčiau. Vėl galėsite linksmintis. Negi nesidžiaugiate?

Po gerokai užtrukusios tylos vienas ne itin draugingos išvaizdos nykštukas juodutėliais it suodžiai plaukais ir barzda paklausė:

• 8 7 *

♦ P a s k u t i n i s m ū š i s ♦

- O tu, panelyt, kas tu tokia?

- Aš - Džilė, - pri­sistatė ji. - Ta pati Džilė, kuri išgelbėjo karalių Rilianą iš ap­žavų vergovės. O štai čia - Eustacijus, ka­ralių mudu išvada­vome drauge. Ir dabar, praslin­kus šimtme­čiams, mes vėl atkeliavome čionai iškito pasaulio. Mus siuntė Aslanas.

Nykštukai tik susižvalgė, jų veiduose pasirodė ne ti­kros, linksmos šypsenos, o pašaipūs vypsniai.

- Ką gi, - vėl prašneko juodasis nykštukas (vardu Griflis). - Nežinau, vyručiai, ką manote jūs, bet aš apie Aslaną jau prisiklausiau tiek, kad šiam gyvenimui man pakaks j valias.

- Teisybė, teisybė, - sušurmuliavo kiti nykštukai. - Visa tai apgaulė, apgaulė makaulė.

- Ką šitai reiškia? - nesuprato Tirianas. Jis nepabalo, kai reikėjo stoti j kovą, užtat išblyško dabar. Vylėsi paar­siąs džiaugsmingą pergalės akimirką, bet ji, regis, žadėjo virsti košmaru.

• 88 •

❖ B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s *•

- Jūs, regis, manote, kad mes - kokie tešlagalviai, taip, tikrai šitaip manote, - pareiškė Griflis. - Sykį jau buvome apmulkinti, o jūs dabar tikitės apmulkinsią mus dar kartą? Gana jau mums istorijų apie Aslaną, akių ne- beapdumsite! Jūs tik pasižiūrėkite j jj! Iškaršęs ilgaausis asilėkas!

- Tegul jus galas, išvarysite mane iš proto! - sušuko Tirianas. - Kuris iš mūsų jums sakė, kad šitas yra Asla- nas? Šitą jums pakišo beždžionė, privertusi apsimesti Aslanu. Negi dar nesuprantate?

- O jūs, spėju, pakišite kokią tobulesnę klastotę, ar ne? - atrėžė Griflis. - Na jau ne, dėkui. Sykį leidomės apkvailinami, antro sykio nebus!

- Neketinu jums kišti jokios klastotės! - supyko Ti­rianas. - Aš tarnauju tikrajam Aslanui.

- O kurgi jis? Kas jis toks? Parodyk j j mums! - sula- lėjo bent keli nykštukai.

- Negi manote, kad nešiojuosi jį kišenėje, bukagal­viai? - atsiliepė Tirianas. - Kas aš toks, kad priversčiau Aslaną pasirodyti, vos man paliepus? Jis - ne prijaukin­tas liūtas.

Vos šie žodžiai nusprūdo nuo liežuvio, Tirianas iškart susivokė smarkiai prašovęs. Nykštukai tuojau pat pasi­gavo: „Ne prijaukintas liūtas, ne prijaukintas liūtas!“ - traukė kaip kokią pašaipią giesmelę.

- Anie mums irgi nuolat kalė į galvą tą patį, - teikėsi pasakyti vienas.

• 89 •

❖ Pa s k u t i n i s m ū š i s ❖

- Norite pasakyti, dabar nebetikite ir tikruoju Asla- nu? - apstulbo Džilė. - Bet aš mačiau jj savo akimis! Ir tai jis atsiuntė mudu čionai iš kito pasaulio!

- Aha, - Griflis išsišiepė iki ausų. - Žinai, ką pasakyti. Gerai tave išmokė, ką? Beri kaip žirnius, ką išmokusi!

- Prasčioke tu! - užriko Tirianas. - Kaip drįsti kal­tinti damą meluojant, ir dar tiesiai į akis ?

- Mandagiau, mandagiau, ponuli, arba verčiau išvis pri- kąstum liežuvį, - atsakė nykštukas. - Net jeigu tu iš tiesų Tirianas, nors nė kiek į aną nepanašus, karalių mes sotūs iki kaklo taip pat, kaip ir Aslanų. Nuo šiolei gyvensime tik patys sau ir prieš nieką nekelsime kepurės. Aišku?

- Teisybę sako, - iškart pritarė kiti nykštukai. - Da­bar gyvensime tik patys sau. Jokių Aslanų, jokių karalių, jokių kvailų poringių apie kitus pasaulius. Kas nykštu­kų - tas nykštukams, ir niekam anie nebetarnaus.

Tai tarę, jie vėl ėmė rikiuotis į gretą, pasiruošę žygiuo­ti atgal ten, iš kur atėję.

- Ei jūs, žvėriūkščiai! - neištvėrė Eustacijus. - Negi nenorėtumėte bent padėkoti už tai, kad jus išgelbėjome nuo druskos kasyklų?

- O, mes matome jus kiaurai, - mestelėjo Griflis at­sigręžęs per petį. - Norėjote mumis pasinaudoti, tik dėl to ir gelbėjote. Žaidžiate kažkokius savo žaidimėlius. Nagi, vyručiai, eime.

Jo paraginti nykštukai užtraukė savo keistąjį žygio maršą būgnų gausmo ritmu, ir vora nužygiavo į tamsą.

. 90 •

❖ B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s ♦

Tirianas su bičiuliais valandėlę žvelgė jiems pavymui. Paskui karalius ištarė vienintelį žodį: „Eime“, ir jie pa­traukė į kelią.

Tai buvo labai tylus keliauninkų būrelis. Glumius vis dar jautėsi pakliuvęs kitų nemalonėn, negana to, jis nela­bai suprato, kas iš tiesų atsitiko. Džilei, rimtai pasibjau­rėjusiai nykštukais, didžiulį įspūdį padarė Eustacijaus pergalė dvikovoje su kalormenu, tad mergaitė jo dabar truputį drovėjosi. Savo ruožtu paties Eustacijaus širdis vis dar daužėsi krūtinėje.

Tirianas su Brangakmeniu nusiminę žingsniavo pa­skutiniai. Karalius laikė delną vienaragiui ant peties, o šis savo minkšta nosimi protarpiais pabaksnodavo ka­raliui į skruostą. Jiedu net nebandė guosti kits kito žo­džiais. Iš tiesų ir nebuvo lengva rasti paguodos žodžių. Tirianui nė į galvą nebuvo atėję, kad beždžionės suma­nymas pakišti netikrą Aslaną galiausiai paakins kitus ne­betikėti ir tikruoju. Dar neseniai buvo tvirtai įsitikinęs: vos vaizdžiai įrodysiąs nykštukams, kaip jie buvo ap­gauti, šie tuojau pat stosią po jo vėliava. Ketino jau kitą naktį nusivesti būrį ant Pašiūrės kalvos ir visiems susi­rinkusiems parodyti Glumių - vylėsi, kad tuomet visi kaip vienas nusigręš nuo beždžionės, o paskui, galbūt po trumpo susirėmimo su kalormenais, viskas vėl stos į senas vėžes. Tačiau dabar jau atrodė, kad tuščia dėti į ką nors viltis. Ar nenutiks taip, kad ir kiti narnai pasielgs taip pat, kaip nykštukai?

• 91 •

❖ P a s k u t i n i s m ū š i s ❖

- Man rodos, kažkas seka mums iš paskos, - staiga pasakė Glumius.

Visi sustojo ir įsiklausė. Ogi tikrai: užnugaryje buvo aiškiai girdėti nedidelių kojyčių šlepsėjimas.

- Kas eina? - užriko karalius.- Čia tik aš, valdove, - atsiliepė balsas. - Aš, nykštu­

kas Poginas. Tik dabar pavyko nemačiomis atsiskirti nuo kitų. Aš pasiryžęs tarnauti tau, valdove, - tau ir Aslanui. Jei tik įduosi kardą į mano kumštį, aš džiugiai kirsiu smūgį už teisiuosius, kol viskas pagaliau bus baigta.

Iškart susispietę aplink keliauninkai patikino mielai priimą jį į savo draugę, negailėjo jam pagyrimų, plekš­nojo per nugarą. Žinoma, vienas vienintelis nykštukas negalėjo ko nors iš esnpakeisti, ir vis dėlto bu išties džiugu, kad ben vienas prisidėjo prie jų. Būrelis susyk pra­linksmėjo. Bet Džilė ir Eustacijus atkuto neilgam: jiedu jau žio­vavo neužsičiaupdami - buvo tokie pavargę, kad nebeįstengė galvoti apie nieką kita, išskyrus lovą.

. 92 •

* B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s ❖

Pačią žvarbiausią apyaušrio valandą jie sugrįžo į bokš­tą. Jei būtų radę paruošto maisto, kažin ar būtų atsisakę užkąsti, bet maistu teko rūpintis patiems, tad niekas nė nemanė vargintis ir gaišti. Jie pasitenkino atsigėrę van­dens iš upelio ir nusiprausę veidus, tada išsyk griuvo ant gultų miegoti - išskyrus Glumių ir Brangakmenį, kurie pareiškė, esą jiems jaukiau likti lauke. Gal ir gerai: jeigu į bokšto vidų būtų susigrūdę dar ir vienaragis bei riebus suaugęs asilas, ten būtų buvę išties gana ankšta.

Narnijos nykštukai, augumo nesiekiantys nė keturių pėdų, pagal savo ūgį yra nepaprastai tvirti ir stiprūs, tad Poginas, nors vėlai gulęs po sunkios dienos, pabudo pats pirmas ir visiškai pailsėjęs. Pasiėmęs Džilės lanką, jis iš­ėjo laukan ir greitai sumedžiojo porą karvelių keršulių. Paskui atsisėdo ant slenksčio jų nupešti, o kartu ir paple­pėti su Brangakmeniu bei Glumium.

Glumius tą rytą atrodė, o ir jautėsi, nepalyginamai geriau. Brangakmenis, kadangi buvo vienaragis, taigi - vienas tauriausių ir jautriausių gyvūnų, elgėsi su juo labai maloniai, kalbėjo apie tokius dalykus, kuriuos suprasti galėjo jie abu: apie žolę ir cukrų, apie tai, kaip prižiūrėti kanopas.

Kai apie pusę vienuoliktos iš bokšto pagaliau išlindo Džilė ir Eustacijus, vis dar žiovaudami ir mėgindami prasikrapštyti akis, nykštukas parodė jiems plotus, ap­augusius žole, Narnijoje vadinama laukine fresne, - šis žolynas pažiūrėti primena mūsiškius kiškiakopūsčius,

•93 •

* P a s k u t i n i s m ū š i s ❖

tik deramai sutaisytas būna kur kas gardesnis. (Ypač skanu juos valgyti su trupučiu sviesto ir pipirų, bet šių produktų jie neturėjo.) Tad sudėjus ir šį, ir tą, paaiškėjo, kad galima pasiruošti išties neblogo troškinio - pusry­čiams, o gal pietums, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tirianas, pasiėmęs kirvį, paėjėjo kiek tolėliau į mišką ir pakapojo šakų malkoms.

Kol troškinys pukšėjo ant ugnies - atrodė, nepaken­čiamai ilgai, juo labiau kad vis gardžiau kvepėjo, net seilė tįso, - karalius surado nykštuko dydžio aprangą ir gin­kluotę Poginui: žiedmarškes, šalmą, skydą, kardą, diržą ir durklą. Paskui apžiūrėjo Eustacijaus kardą ir susiraukė išvydęs, kad berniukas, užkapojęs kalormeną, įkišo kar­dą į makštis visą kruviną. Karalius išbarė jį už tokį apsi­leidimą ir paliepė ginklą nuvalyti ir nublizginti.

Džilė tuo tarpu vaikštinėjo šen ir ten, protarpiais pa­maišydama viralą, o kartais pavydžiai dirsčiodama į asi­lą ir vienaragį, kurie ramiausiai ganėsi. Tą rytą jai teko nuoširdžiai pasigailėti, kad negali parupšnoti žolės!

Vis dėlto, kai troškinys galiausiai baigė virti, visi supra­to: laukti vertėjo. Nė vienas neatsisakė antros porcijos.

Visiems prisikirtus iki valiai, trejetas žmonių ir nykš­tukas susėdo ant slenksčio, keturkojai atsigulė žolėje atsigręžę į juos, nykštukas (tiek Džilei, tiek Tirianui lei­dus) prisidegė pypkę, ir galiausiai karalius prašneko:

- Bičiuli Poginai, regėt man, kad apie priešą žinių turi daugiau nei mes. Tad kloki viską, ką žinai. Pirmiausia

• 94 •

❖ B e v e i k v i e n t i k a p i e n y k š t u k u s ❖

pasakyk: kokią istoriją jie surietė, aiškindami mano pa­bėgimą?

- Klastingai sukurptas tas paaiškinimas, valdove, gu­driau ir nesugalvosi, - atsakė Poginas. - Paporino tai katinas Rudis, veikiausiai pats ir bus surietęs visą isto­riją. Tasai Rudis, valdove, - o, tai suktas gudragalvis, kur tokį kitą katiną rasi, - pasakojo ėjęs pro aną medį, prie kurio tie nevidonai buvo pririšę jūsų didenybę. Štai ką jis sakė (tatai jo žodžiai, meldžiu atleisti): neva tu rėkavęs ir keikęsis, ir plūdęs Aslaną - „tokiais žodžiais, kokių nenorėčiau kartoti“, šitaip jis bylojo, pats toks išsičiustijęs, toks dorybingas, žinai, kaip panorėjusios gali atrodyti katės. O tada, pasak to Rudžio, su žaibo tvyksniu apsireiškęs patsai Aslanas ir vienu kąsniu pra­rijęs jūsų didenybę.

Visi žvėrys sudrebėjo tatai išgirdę, buvo ir tokių, ku­rie čia pat susmuko nualpę. Žinoma, tuojau pat savo trigrašį įkišo ir beždžionė. Na štai, pareiškė, dabar žino­site, kaip pasielgia Aslanas su tais, kurie jo negerbia. Lai būna tatai visiems jums perspėjimas. Ir visi nelaimingieji padarai pratrūko ūbauti ir sriūbauti, ir sakė: taip, tai bus mums perspėjimas, bus mums perspėjimas. Tokia tat tavo pabėgimo išdava: užuot ėmę svarstyti, ar tik tu ne­turįs kokių ištikimų bičiulių, suskubusių pagalbon, visi tik dar labiau įsibaimino, tik dar nuolankiau ėmė klau­syti beždžionės.

• 95 •

* Pa sk u tinis mūšis *

- Ak, pragaištinga klasta! - sušuko Tirianas. - Šitas Rudis, reikia manyti, sėkmingai prisiplakęs prie bež­džionės.

- Tik štai pačiai beždžionei valdžia, ko gero, jau slys­ta iš nagų, valdove, - atsakė nykštukas. - Mat ji įjunko gurkšnoti. Manding, kėslus dabar labiausiai rezga tasai Rudis ir dar Rišda - tai kalormenų vadas. Ir dar manau, kad Rudžio tarp nykštukų skleidžiamos žinios ir yra ta priežastis, dėl kurios susilaukei tokio apgailėtino dėkin­gumo. Tuojau paaiškinsiu, kodėl taip manau.

Užpraeitą naktį visi skirstėsi po dar vieno pasibaisėtino sambūrio, ir aš pats jau buvau galiuką paėjėjęs namolio, tik staiga susizgribau pamiršęs pypkę. Gera tatai pypkė, sena, mano mėgstamoji, tad grįžau jos ieškoti. Bet taip ir nesuspėjęs nueiti ten, kur anksčiau sėdėjau (o juodymė buvo, nors akin durk), staiga išgirdau miauktelint katiną, o tuojau pat ir kalormeno balsą: „Cit... kalbėk tyliau..? Tad aš taip ir sustingau lyg druskos stulpu virtęs. O buvo tie du, žinoma, Rudis ir Rišda - tarkanas, kaip jį vadina.

„Prakilnusis tarkanai, - tepė katinas šilkiniu balse­liu, - aš tik norėjau labai tiksliai išsiaiškinti, ką mudu abu šiandien turėjome omeny, sakydami, esą Aslanas reiškia nė kiek ne daugiau negu Tašas?

„Be jokios abejonės, o įžvalgiausiasai tarp kačių, - at­sakė tasai, - mano žodžių prasmė tau gerai suprantama?

„Norėjai pasakyti, - vėl katinas, - kad tokių iš viso nėra: nei vieno, nei kito?“

• 9 6 .

❖ Beveik vien t ik apie nykštukus ❖

„Kiekvienas mokslingas vyras tai žino“, - patvirtino tarkanas.

„Tuomet mes viens kitą puikiai suprasime, - saldžiai sumurkė katinas. - Galbūt tau, kaip ir man, jau šiek tiek pakyrėjo toji beždžionė?“

„Kvailas, godus gyvulys, - sutiko kalormenas. - Bet kol kas pravartu juo naudotis. Mudviem dera abiem pla­nus aptarti, o paskui žiūrėti, kad beždžionė darytų, kas mūsų sumanyta.“

„Pagalvok šit, juk būtų dar geriau, - bylojo Rudis, - jei tartis j savo tarpą priimtume ir vieną kitą iš mokslin- giausiųjų narnų - po vieną kviestume, tik įsitikinę, kad tinkamas. Mat bet kurią akimirką žvėrys, kurie iš tikrųjų tiki Aslanu, gali nuo mūsų nusigręžti - šitaip būtinai at­sitiks, jei beždžionės paslaptis per jos pačios kvailumą bus atskleista. Tačiau tiems, kuriems nė motais ir Tašas, ir Aslanas, kurie galvoja tik apie naudą ir kokiomis ma­lonėmis juos apipils tisrokas, kai Narnija taps Kalorme- no provincija, - tie tikrai nesusvyruos!“

„Puikus sumanymas, katine, - pagyrė kalormenų va­das. - Tik rinkis tokius itin įžvalgiai!“

Nykštukui bepasakojant, diena netikėtai persimainė. Kai jie susėdo pasikalbėti, kaitriai švietė saulė. O dabar Glumius ūmai sudrebėjo. Brangakmenis neramiai kres­telėjo galvą. Džilė pakėlė akis.

- Niaukstosi, - ištarė ji.- Ir smarkiai atšalo, - pridūrė Glumius.

• 9 7 -

* Pask u tinis mūšis ❖

- Vardan liūto, išties atšalo, dar ir kaip! - šūktelėjo Tirianas, kvėpsniu šildydamasis rankas. - Fui! O kas gi čia taip dvokia?

- Fe! - gaiktelėjo Eustacijus. - Tarsi būtų kas nugai­šęs. Gal kur voliojasi kokio paukščio gaišena? Tik kodėl neužuodėme to anksčiau?

Brangakmenis ūmai atsistojo visu ūgiu ir dūrė ragu.- Pažiūrėkite! - suriko. - Jūs tik pažiūrėkite! Žiūrė­

kite! Žiūrėkite!Dabar jau tai išvydo visi šeši - ir visų šešių veidus per­

kreipė neapsakoma baimė.

8 SKYRIUS

Kokių žinių atnešė erelis

Medžių šešėlyje kitapus laukymės kažin kas judėjo.Labai labai lėtai slydo j šiaurę. Iš pirmo žvilgs­

nio galėjai palaikyti jj dūmų tumulu, mat buvo pilkas ir kiaurai permatomas. Bet nuo jo sklindantis tvaikas nepriminė nei dūmų, nei gaisro. Be to, jo pavidalas ne­šimame, jis nesirangė kaip dūmas ir nesidraikė. Kūno apybrėžos šiek tiek priminė žmogaus, tiktai su paukščio galva - plėšrūno su aštriu lenktu snapu. Rankas tasai turėjo keturias, ir visas laikė iškėlęs virš galvos, tiesda­mas šiaurės pusėn, lyg pasigviešęs sugriebti visą Narniją. Pirštai - visi dvidešimt - buvo lenkti kaip ir snapas ir baigėsi ilgais, smailėjančiais paukštiškais, o ne žmogiš­kais nagais. Padaras ne žengė, o tartum plaukė per žolę, o ši, regis, vyto jam po kojomis.

Glumius, vos dirstelėjęs j jj, tik išgąstingai subliuvo ir nėrė į bokštą. Džilė (kuri, kaip jums žinoma, tikrai ne­buvo bailė) užsidengė delnais veidą, kad nieko nematy­tų. Visi kiti stebėjo padarą gal kokią minutę, kol šis nu-

• 99-

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

vinguriavo į tankmę dešinėje pusėje ir dingo iš akių. Vos jam išnykus, vėl sušvito saulė, vėl pragydo paukščiai.

Prireikė šiek tiek laiko, kol būrelis atgavo kvapą ir su­judo. Kol padaras šmėžavo netoliese, jie stovėjo nekrus­telėdami, lyg suakmenėję.

- Kas gi tai? - vos girdimai sukuždėjo Eustacijus.- Kartą jau esu tokį matęs, - pasakė Tirianas. - Tik­

tai anas buvo išskaptuotas iš akmens, padengtas auksu, su deimantais vietoj akių. Amžiaus buvau dar jauno anuomet, ne vyresnis nei tu dabar, ir svečiavausi tisro- ko rūmuose Tašbane. Tisrokas nusivedė mane į didžiąją Tašo šventyklą. Ten jį ir mačiau - viršum altoriaus.

- Vadinasi, šitas... šitas padaras... yra Tašas? - prale­meno Eustacijus.

. 100.

* Kokių žin ių atnešė erelis *

Bet Tirianas, užuot atsakęs jam, apglėbė Džilf per pe­čius ir paklausė:

- Ar nebūsi pernelyg nusigandusi, panele?- Ne...e, - atsiliepė Džilė atitraukdama rankas nuo

blyškaus veido ir mėgindama šypsotis. - Viskas gerai. Tik atrodė, kad tuojau supykins.

- Regis, - tarė vienaragis, - vis dėlto esama ir tikro Tašo.- Taip, - patvirtino nykštukas. - Tai kvaišai beždžio­

nei, netikinčiai Tašu, bus duota ir dribtelėta: daugiau, nei tikėjosi. Ji šaukėsi Tašo - Tašas ir prisistatė.

- O kur jis... na, tasai... tas padaras nukeliavo? - pa­klausė Džilė.

- Į šiaurę - j pačią Narnijos gilumą, - atsakė Tiria­nas. - Jis dabar apsigyvens tarp mūsų. Anie jo šaukėsi, jis ir prisistatė.

- Cho cho cho! - suprunkščiojo nykštukas, trinda­masis plaukuotus delnus. - Nieko sau staigmenėlė bež­džionei! Niekam nevalia šauktis demonų - nebent iš ti­krųjų ir norėtų juos išsikviesti.

- Nežinia, ar Tašas beždžionei išvis bus matomas, - suabejojo Brangakmenis.

- O kur prašapo Glumius? - parūpo Eustacijui.Visi suskato šaukti Glumių vardu, Džilė net nuėjo kita­

pus bokšto pažiūrėti, galbūt Glumius bus nuklydęs ten.Jiems buvo jau gerokai pakyrėję jo ieškoti, kai asilas

galiausiai atsargiai iškišo pro bokšto duris didelę pilką galvą ir paklausė:

• 101 .

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

- Ar to jau čia nebėra?Kai bendražygiai galiausiai iškrapštė jį laukan, asilas

visas drebėjo, panašiai kaip šuo prieš perkūniją.- Dabar jau suprantu, - prisipažino Glumius, - kad

buvau iš tiesų labai labai negeras asilas. Nė už ką nerei­kėjo klausyti Gudrio. Nepagalvojau, kad ims dėtis šito­kie dalykai.

- Jei mažiau kartotum, kad nesi protingas, o verčiau pamėgintum būti tiek protingas, kiek sugebi... - užsi­puolė asilą Eustacijus, bet Džilė jį pertraukė.

- Ak, nesikabinėk prie vargšo Glumiaus, - sudrau­dė. - Juk jis paprasčiausiai suklydo. Ar ne tiesą sakau, Glumiuk? - Ir ji pabučiavo jį į nosį.

Nors vis dar priblokšti prieš akis prašmėžavusio regi­nio, jie ir vėl susėdo tartis.

Brangakmenis beveik nieko negalėjo papasakoti. Pakliuvęs į nelaisvę, jis beveik visą laiką praleido su­pančiotas ir pririštas už pašiūrės, tad, žinoma, nieko naudinga negalėjo nugirsti ir apie priešo planus nenu­manė. Buvo apspardytas (tiesa, ir pats pavaišino prie­šus keliais spyriais) ir apdaužytas; jam buvo prigrasin­ta būtiniausiai patvirtinti, kad naktį išvestas prie laužo ir visiems parodytas padaras tikrai esąs Aslanas - ki­taip sulauksiąs garantuotos mirties. Tad, jei bičiuliai nebūtų suskubę jo išgelbėti, veikiausiai jau tą pat rytą būtų atsisveikinęs su gyvybe. Vienaragis nežinojo, kas ištiko ėriuką.

• 102 -

❖ KOKiy ŽI NI Ų ATNEŠĖ ERELI S *

Dabar jiems reikėjo apsispręsti: ar tą pat vakarą grįžti ant Pašiūrės kalvos, parodyti namams Glumių ir bent pamėginti priversti juos suprasti, kaip buvo apgauti, - ar patyliukais traukti rytų pusėn pasitikti pagalbos, kurią iš Kair Paravelio turėjo atsivesti kentauras Runvitas, ir tik tuomet, su pastiprinimu, užgriūti beždžionę ir ka- lormenus.

Tiriano širdis linko prie pirmojo varianto: jį purtė vien nuo minties palikti beždžionę bauginti jo valdinių bent valandėlę ilgiau, nei visiškai neišvengiama. Kita vertus, vakarykščias nykštukų elgesys buvo rimtas per­spėjimas. Regis, neįmanoma iš anksto numatyti, kokių pasekmių susilauksi, viešai visiems parodęs Glumių. Ne­derėjo užmiršti ir kalormenų kareivių. Pogino manymu, jų galėjo būti apie trisdešimt. Tirianas neabejojo: jeigu tik narnai jį paremtų, jis drauge su Brangakmeniu, vai­kais ir Poginu (iš Glumiaus vargu ar vertėjo tikėtis sva­resnio indėlio) kalormenus sumuštų. Bet... o kas, jei gera pusė narnų - įskaitant visus nykštukus - tiesiog sėdės ir žiūrės? Arba - dar blogiau - stos priešo pusėn? Tirianas negalėjo leisti sau šitaip rizikuoti. Nevalia buvo pamiršti ir to drumsto pavidalo, Tašo. Ką gali padaryti jis?

Poginas atkreipė kitų dėmesį į dar kai ką: juk nieko bloga, jei beždžionei dar dieną kitą teks galynėtis su ne­tikėtai užklupusiais rūpesčiais. Juk Glumiaus ji nebetu­ri, vadinasi, naktį nebeturės ko parodyti susirinkusiems žiūrovams. Jie net nemėgino spėlioti, kokią istoriją bež­

. 103 •

❖ Pa s k u t in is mūšis ❖

džionė - ar Rudis - suries, kad tai paaiškintų. Bet jeigu žvėrys vieną ir kitą, ir trečią naktį prašys pasimatyti su Aslanu, bet joks Aslanas taip ir neišeis, anksčiau ar vė­liau net patiems paikiausiems turėtų sukirbėti šioks toks įtarimas.

Galų gale planui pritarė visi: geriausia būsią traukti pasitikti Runvito.

Vos apsisprendę, visi staiga nepaprastai pralinksmėjo. Sakau visiškai nuoširdžiai: nemanau, jog taip nutiko dėl to, kad kuris nors (na, išskyrus nebent Džilę ir Eustacijų) būtų bijojęs kautis. Vis dėlto drįstu tvirtinti, jog kiek­vienas širdies gilumoje prasidžiugo, kad - bent jau kol kas - nereikės artintis prie tos siaubingos paukščiagal- vės baidyklės, net nežinia, matomos ar nematomos, šiuo metu veikiausiai jau šmėkliojančios kažkur apie Pašiūrės kalvą. Šiaip ar taip, aišku viena: galų gale apsisprendęs, visada pasijunti geriau.

Tirianas pasiūlė verčiau nusigremžti maskuotę, mat jiems visai nebereikėjo, kad juos kas nors palaikytų ka- lormenais, - žiūrėk, koks sutiktas ištikimas narnas dar ims ir užpuls. Nykštukas sumaišė saują pelenų iš židinio su taukais, skirtais kardams ir iečių antgaliams svidin- ti, - šių pasisėmė iš puodynėlės. Išėjo labai jau nepatrau­kliai atrodanti pliurė. Tada jie nusimetė kalormeniškas žiedmarškes ir patraukė prie upokšnio.

Bjaurioji pliurė suputojo ne prasčiau už geriausią muilą; reginys buvo išties šiltas ir jaukus: Tirianas ir

• 104 •

* Kokių žin ių atnešė erelis ❖

du vaikai, pritūpę upelio pakrantėje, trinasi sprandus, pūkšdami ir spjaudydamiesi taško j šalis putas. Paskui jie grįžo prie bokšto švytinčiais, įraudusiais veidais - atrodė lyg išsiruošę į kokį pokylį ir dėl to itin uoliai nusiprausę. Jie vėl apsiginklavo, šįsyk - kaip įprasta namams: tiesiais kardais ir trikampiais skydais.

- Na štai, pagaliau savas apdaras, - tarė Tirianas. - Šitaip kur kas geriau. Vėl jaučiuosi žmogumi.

Glumius net labai primygtinai meldė išvaduoti jį iš liūto kailio. Guodėsi, kad jam gerokai per karšta, o ir labai nepatogu su tokiu apsmukusiu, be to, ir atrodąs baisiai kvailai. Tačiau kiti nesutiko, paaiškino: kurį lai­ką dar teksią pavargti, mat jie vis dar norėsią parodyti jį su šituo apdaru kitiems žvėrims, nesvarbu, kad pirmiau traukią pasitikti Runvito.

Karvelienos ir triušienos likučių neštis nebevertėjo, bet į kelionę jie pasiėmė šiek tiek džiūvėsių. Tirianas už­rakino bokšto duris - jų viešnagė čia tuo ir baigėsi.

Iškeliavo jie truputį po antros valandos. Tą pavasarį tai buvo pirmoji iš tiesų maloni diena. Išsprogę medžių lapai atrodė gerokai ūgtelėję tiesiog per naktį; snieguo­lės buvo jau nužydėjusios, bet šen ten jie išvydo gelto­nuojant prasiskleidusias raktažoles. Pro medžių šakas skverbėsi įkypi saulės šviesos pluoštai, giedojo paukš­čiai, keliautojus visąlaik lydėjo vandens gurgėjimas (nors upės beveik nebuvo matyti). Sunku buvo net pagalvoti apie tokias baisybes kaip Tašas. Vaikai patyliukais džiau­

. 105 •

❖ Pa sk u t i n i s mūšis ❖

gėsi: „Na štai, pagaliau regime tikrąją Narniją!“ Pragie­drėjo ir Tirianas, žengiantis visų priešakyje, jis netgi ėmė niūniuoti seną namišką žygio dainą, kurios priedainis skamba taip:

Dunda tai dunda, dunda tai dunda,Dunda būgnas, tai dunda!

Karaliui iš paskos traukė Eustacijus su nykštuku Pogi- nu. Poginas rodė Eustacijui Narnijos medžius, paukščius, žolynus, pasakydavo ir pavadinimus, jei berniukas kokio nežinodavo. Savo ruožtu ir Eustacijus kartais papasako­davo jam apie panašius Anglijos paukščius ar augalus.

Paskui šiuos kėblino Glumius, o paskutiniai, kone susiglaudę, - Džilė ir Brangakmenis. Mat Džilė, turbūt galime sakyti ir šitaip, bemaž įsimylėjo vienaragį. Mer­gaitė manė - ir neklydo, - kad iki šiol kaip gyva nebuvo susidūrusi su tokiu žavingu, tauriu ir grakščiu žvėrimi; kalbėjo jis tokiu maloniu balsu, kad, jei nežinotum, ti­kriausiai nė nepatikėtum, koks nuožmus ir negailestin­gas gali būti mūšyje.

- Ak, kaip miela! - šūktelėjo Džilė. - Kaip smagu štai šitaip paprasčiausiai eiti. Tikrai norėčiau, kad tai nutiktų dažniau ir truktų ilgiau. Visa bėda, kad Narni- joje amžinai dedasi tokia daugybė visokių dalykų!

Ne, ji klystanti, paprieštaravo vienaragis. Ir paaiški­no, kad Adomo ir Ievos sūnūs bei dukterys į Narniją iš

• 106 -

4* Kokių žin ių atnešė erelis 4»

svetimo pasaulio atbloškiami tik tada, kai čia užslenka liūdesys ir prasideda sumaištis. Tačiau nieku gyvu nerei­kėtų manyti, kad šitaip Narnijoje būna visą laiką. Tarp kito pasaulio svečių apsilankymų čia praslinkdavo šim­tai ir tūkstančiai ramybės metų, kuomet vienas taikus karalius keisdavo kitą - jų buvo tokia gausybė, kad nei suskaičiuosi, nei visų vardus įsiminsi, - nebūdavo ir jo­kių įvykių, kuriuos vertėtų aprašyti istorijos metraščiuo­se. Paskui vienaragis papasakojo apie senovės karalienes ir didvyrius, apie kuriuos Džilė nieko nebuvo girdėju­si. Apie karalienę Baltąją Gulbę, gyvenusią anksčiau už Baltąją Raganą, dar prieš Ilgąją žiemą, - ji buvusi tokia graži, kad, sykį jai pažvelgus į kokį miško ežerėlį, nak­timis jos atspindys vandenyje šviesdavo it žvaigždė dar ištisus metus ir vieną dieną. Apie kiškį Mėnesėtį, turė­jusį tokias ausis, kad, tupėdamas prie Katilo ežero, kur viską stelbia grumančio krioklio šniokštimas, girdėdavo, ką žmonės kuždasi Kair Paravelyje. Apie karalių Štor­mą, pirmojo karaliaus Franko devintąjį palikuonį, kur­sai išplaukęs į Rytų jūras ir išvadavęs nuo drakono Salas Atsiskyrėles, o šios savo ruožtu visiems laikams prisi­jungusios prie Narnijos ir tapusios karališkųjų Narnijos valdų dalimi. Apie ištisus šimtmečius, kai Narnija buvo toks laimingas kraštas, kad patys įsimintiniausi įvykiai buvo nebent prabangūs pokyliai su šokiais ar įvairiausi turnyrai, o viena palaimingo gyvenimo savaitė sekda­vusi kitą. Vienaragis vis pasakojo, ir visų tų laimingų

. 107 •

* Pa s k u t in is mūšis ❖

dienų paveikslas liejosi Džilei prieš akis, kol ji pasijuto tarytum stovinti aukštos kalvos viršūnėje ir žvelgianti j priešais nusidriekusį nuostabų klestintį slėnį su miškais ir upėmis, ežerais ir kviečių laukais - jis tęsėsi tolyn, kiek akys aprėpė, kol neryškus, pasimiglojęs išnyko tolybėse. Galiausiai Džilė tarė:

- Ak, viliuosi, netrukus mums pavyks susitvarkyti su ta beždžione, ir tuomet vėl grįš įprasti geri laikai. Ir tada jie, tikiuosi, netrikdomi tęsis ir tęsis amžinai. Mūsų pa- šauliui kada nors ateis pabaiga. Galbūt šitam - ne? Ak, Brangakmeni, argi nebūtų nuostabu, jei Narnija šitaip gyvuotų amžinai - tokia, apie kokią pasakojai ?

- Ne, šitaip nebus, sesute, - atsakė Brangakmenis. - Pasaulio galas neišvengiamas, taip yra visur, išskyrus ne­bent paties Aslano šalį.

- Ką gi, - pasakė Džilė, - tikiuosi, šio pasaulio pa­baigos dar reikės laukti bent kokius milijoną milijonų metų. Ei! O dėl ko jie sustojo?

Karalius, Eustacijus ir nykštukas išties buvo sustoję ir užvertę galvas žvelgė į dangų. Džilė net nusipurtė prisi­minusi, kokių siaubų jau teko regėti. Bet šįsyk padangėje neišvydo nieko baisaus. Skraiduolis buvo nedidelis, visai juodas žydrumos fone.

- Regėdamas jo skrydį, - tarė vienaragis, - drįstu tvirtinti: tai - kalbantis paukštis.

- Ir man taip atrodo, - sutiko karalius. - Kažin, ar draugas, ar koks beždžionės šnipas?

• 108 •

❖ Kokių žin ių atnešė erelis *•

- Jei akys neapgauna, - pasakė nykštukas, - man ro­dos, tai bus erelis Toliaregis.

- Gal vertėtų pasislėpti po medžiais ? - pasiūlė Eus- tacijus.

- Ne, - paprieštaravo Tirianas. - Geriau stovėkime nekrustelėdami, kaip akmenys. Jeigu tik sujudėsime, jis tikrai mus pastebės.

- Žvelkite! Jis jau suka ratą, vadinasi, pastebėjo, - pa­sakė Brangakmenis. - Jis leidžiasi plačiu lankstu.

- Tvirtinki strėlę ant templės, mano ponia, - tarė Ti­rianas Džilei. - Tiktai nieku gyvu nešauki, kol nepaliep­siu. Galbūt tai draugas.

* Pa s k u t in is mūšis ❖

Jeigu ne slegianti nežinia laukiant, kas bus, veikiau­siai būtų buvęs vienas malonumas stebėti, kaip lengvai ir grakščiai didžiulis paukštis sklendžia žemyn. Jis nutūpė ant stačios uolos per kelias pėdas nuo Tiriano, palenkė kuoduotą galvą ir prakalbo keistu erelišku balsu:

- Būki pasveikintas, karaliau.- Būki pasveikintas, Toliaregi, - atsakė jam Tiria-

nas. - Kad jau kreipiesi j mane „karaliau“, manyt galiu, kad nesi anei beždžionės, anei netikrojo Aslano sekėjas. Džiaugias mano širdis tave išvydus.

- Valdove, - tarė erelis, - kai išgirsi mano atneštą ži­nią, mane išvydęs gailausi labiau nei užmatęs patį nuož­miausią priešą.

Tirianui, tai išgirdus, kraujas sustingo gyslose, bet jis tvirtai sukando dantis ir iškošė:

- Sakyk.- Du reginius man teko regėti, - pasakė Toliaregis. -

Pirmas - regėjau Kair Paravelyje kauges kritusių narnų ir knibždant baisybę gyvų kalormenų: tisroko vėliava jau plaikstos virš karališkojo bokšto dantytos sienos, o tavo valdiniai bėga iš miesto, kas šen, kas ten, skuba slėptis miškuose. Kair Paravelis paimtas iš jūros pusės. Dvidešimt didžiulių Kalormeno laivų užvakar priplau­kė prie kranto, prisidengę nakties tamsa.

Niekas neįstengė pratarti nė žodžio.- Antrasis reginys, mano regėtas per penkias lygas ar­

čiau nei Kair Paravelis, toks: kentauras Runvitas miršta

. 110 •

* Kokių žin ių atnešė erelis ❖

su šone įsisiurbusia kalormeno strėle. Paskutinę jo va­landą praleidau su juo, ir jis prisakė nunešti jūsų dideny­bei tokią žinią: atmink, kad kiekvienam pasauliui ateina pabaiga ir kad ori mirtis - toks lobis, kurį įpirkti gali net didžiausias varguolis.

- Vadinasi, - po ilgos tylos ištarė karalius, - Narnijos jau nebėra.

9 SKYRIUS

Didysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos

Ilgai ilgai jie tiesiog negalėjo kalbėti, net ašaros neį­stengė nuvarvinti. Galiausiai vienaragis treptelėjo ka­

nopa, krestelėjo karčius ir prašneko:- Valdove, tartis nebėra jokios prasmės. Regime

dabar, kad beždžionės kėslai siekė toliau, nei kada galėjome pamanyti. Be jokios abejonės, ji jau seniai slapčia prekiavo su tisroku, o kai tik surado liūto kai­lį, pasiuntė tisrokui žinią, kad tasai ruoštų laivyną ir plauktų užimti Kair Paravelio, o kartu - ir visos Narnijos. Tad mums septyniems nieko kita nelieka, tik traukti atgal prie Pašiūrės kalvos, garsiai paskelb­ti tiesą ir be baimės pasitikti viską, kad ir ką mums siųstų Aslanas. O jei nutiktų toks didis stebuklas, kad sumuštume tuos trisdešimt kalormenų, susispietusių apie beždžionę, tuomet mums tektų apsisukti ir vėl stoti į mūšį, ir padėti galvas kaunantis su gerokai gau­sesnėmis jų pajėgomis, netrukus atžygiuosiančiomis iš Kair Paravelio.

Tirianas linktelėjo. Bet vaikams pasakė štai ką:

• 112-

*• D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos *

- Bičiuliai, jums jau pats metas grįžti j savąjį pasau­lį. Čionai jūs turbūt jau padarėte viską, ką buvote siųsti nuveikti.

- B...bet juk nieko mes nenuveikėme, - sumeknojo Džilė drebėdama, tik ne iš baimės, o dėl to, kad viskas taip siaubinga.

- Netiesą sakai, - nesutiko karalius. - Jūs mane, pri­rištą prie medžio, išvadavote, tu praeitą naktį vinguria­vai it gyvatė pirma manęs mišku, tu išsivedei Glumių - o tu, Eustacijau, nukirtai priešą. Tačiau judu dar per jauni sulaukti tokio kruvino galo, koks mūsų, likusiųjų, laukia šiąnakt, o kad ir ne šiąnakt, tai po trejeto dienų. Tad meldžiu jūsų - ne, prisakau jums - tuojau pat grįžti ten, kur jūsų namai. Užsitraukčiau amžiną nešlovę, jei leisčiau šitokiems jauniems kariams už mane paguldyti galvas mūšyje.

- Ne, ne, ne, - išbėrė Džilė (prašneko labai išblyškusi, paskui tvykstelėjo staigiu raudoniu ir tuojau vėl nublyš- ko). - Niekur mes negrįšime, ir man tas pat, ką dabar sakai. Nesitrauksime nuo tavęs nė per žingsnį, kad ir kas nutiktų, tiesa, Eustacijau?

- Tiesa tai tiesa, bet tu visai be reikalo taip strykčio- ji, - atsakė Eustacijus susibrukęs rankas į kišenes (jis nė nepagalvojo, kaip keistai atrodo susikišęs rankas į kišenes vilkėdamas žiedmarškes). - Na, mes juk neturime iš ko rinktis. Kas iš tų šnekų apie grįžimą namo ? O kaip mes grįžtume? Nežinome jokių burtų, kurie mus sugrąžintų!

. 113 •

* Pask u tinis mūšis ❖

Su jo logika negalėjai ginčytis, bet Džilei tą akimirką jo žodžiai labai nepatiko. Eustacijus mėgdavo prašnekti baisiai dalykiškai, kai kiti pasiduodavo jauduliui.

Supratęs, kad namo svetimšaliai iškeliauti negali (ne­bent juos iš čia vienu mostu ištrauktų Aslanas), karalius panūdo išsiųsti juos kitapus Pietinių kalnų, j Arčenlan- dą, kur jie gal ir galėtų jaustis saugūs. Bet jie nežinojo ke­lio, o palydėti nebuvo kam. Be to, kaip pasakė Poginas, užėmę Narniją, kalormenai per kokią savaitę įkels koją ir į Arčenlandą - tisrokas visada geidęs prisijungti šias dvi šiaurines šalis prie savo valdų. Galiausiai Eustacijus ir Džilė suskato taip primygtinai maldauti, kad Tirianui neliko kitos išeities, tik pasiimti juos su savimi į tikrą pražūtį, ar veikiau - gerokai taiklesniais Brangakmenio žodžiais - „pasitikti visko, kad ir ką siųstų Aslanas“.

Pirmiausia karaliui dingtelėjo mintis, kad prie Pašiū­rės kalvos - vien išgirdus šį pavadinimą jiems jau darėsi bloga - iki sutemstant nėra ko traukti. Nykštukas nesu­tiko: tvirtino, kad, jei grįžtų prie kalvos vidur šviesios dienos, ten veikiausiai nerastų nė gyvos dvasios, nebent kokį kalormenų sargybinį. Žvėrys buvo taip įbauginti beždžionės (ir Rudžio) šnekų apie naująjį piktąjį Asla- ną - tikriau, Tašlaną, - kad vengė prie kalvos net artintis, kol nebūdavo sušaukiami į baisiuosius vidurnakčio susi­rinkimus. O kalormenai niekada negarsėjo gebėjimais susigaudyti miškuose. Tad, Pogino nuomone, net dienos šviesoj jiems veikiausiai pavyktų nemačiomis nuslinkti

• 114.

4- D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos *

j kitą kalvos pusę, anapus pašiūrės. Naktį, tegul ir tam­soje, tai padaryti būtų kur kas sunkiau, nes beždžionė veikiausiai telktų žvėris draugėn, o ir kalormenai gerokai sustiprintų sargybą. Susirinkimui prasidėjus, būtų gali­ma palikti Glumių paslėptą už pašiūrės - ten jo išvis nie­kas nepastebėtų - tol, kol ateitų metas parodyti viešai. O taip, žinoma, ir būtų geriausia, mat jie siekė staigiu ne­tikėtumu priblokšti namus - tai buvo vienintelė viltis.

Visi pritarė, ir būrelis patraukė kita kryptimi nei ligi šiol - į šiaurės vakarus, nepakenčiamosios kalvos linkui. Erelis kartais pakildavo į padangę, skraidydavo šen ir ten jiems virš galvų, o kartais įsitaisydavo Glumiui ant nugaros. Niekam - netgi pačiam karaliui, nebent tiktai primygtam mirtino reikalo, - net į galvą nebūtų šovę joti vienaragiu.

Šįsyk jau Džilė ir Eustacijus ėjo greta kits kito. Kai prašėsi priimami eiti drauge, abu jautėsi labai narsūs, bet dabar narsa kažkur išgaravo.

- Poul, - sukuždėjo Eustacijus, - pasakysiu teisybę: man iš baimės jau širdis kulnuose.

- Na jau, Ražai, visai neatrodai išsigandęs, - atsiliepė Džilė. - Tu bent gali kautis. O aš... aš visa drebu, jei nori žinoti.

- Ką jau tas drebulys, - atsakė Eustacijus. - Aš, man atrodo, tuoj vemsiu.

- Dėl Dievo meilės, tik nekalbėk apie tai, - paprašė Džilė.

. 115 •

* Pa sk u t in is mūšis *

Kokią minutę jiedu žingsniavo tylėdami.- Poul, - galiausiai vėl ištarė Eustacijus.- Ką? - atsiliepė ji.- O kas bus, jei mus čia nužudys?- Tikriausiai mirsime.- Ne, turėjau galvoj, kas bus mūsų pasaulyje? Ar mes

lyg niekur nieko atsipeikėsime tame pačiame traukinio vagone ? O gal pradingsime, ir niekas mūsų niekada ne­beras? O gal Anglijoje irgi mirsime?

- Kad tave galas... nė nepagalvojau apie tai.- Piteris ir kiti išvirs iš padų, jei pamatę, kaip mojuo­

ju pro langą, traukiniui sustojus, niekur nebegalės mūsų rasti! Arba jeigu ras du... na, norėjau pasakyti, jei mes mirsime ir Anglijoje.

- Ui! - nusipurtė Džilė. - Kaip siaubinga.- Mums - nei siaubinga, nei ką, - paprieštaravo Eus­

tacijus. - Mūsų ten tikriausiai nebus.- Zinai, tikriausiai būtų geriau, jei... nors ne, visai ne

geriau, - pratarė Džilė.- O ką ketinai sakyti?- Ketinau sakyti: tikriausiai būtų geriau, jei išvis ne­

būtume čia atsidūrę. Bet ne. Visai visai ne geriau. Net jeigu tektų žūti. Jau verčiau paguldysiu galvą kovodama už Narniją, nei liksiu namuose, susensiu ir sukvailėsiu, galiausiai, žiūrėk, dar teks sėsti j invalido vežimėlį, o pas­kui vis vien reikės mirti.

• 116 •

* D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos ❖

- Arba: verčiau paguldyti galvą už Narniją nei gele­žinkelio katastrofoje Anglijoje.

- Kodėl tu taip sakai ?- Prisimeni trenksmą, kuris, regis, ir pamėtėjo mus į

Narniją? Man tikrai pasirodė, kad mūsų traukinys j kaž­ką rėžėsi. Tad išties apsidžiaugiau ištrūkęs iš vagono ir nusviestas čionai.

Kol Džilė ir Eustacijus šnekėjosi, visi kiti aptarinėjo artimiausius planus, ir juos apėmęs nykus liūdesys po truputį sklaidėsi. Taip buvo dėl to, kad dabar jie visą dė­mesį sutelkė į tai, ką būtina nuveikti artimiausią naktį, taigi mintys apie Narniją ištikusią pragaištį - apie tai, kad visos šlovingosios ir džiugios jos dienos jau likusios praeityje, - buvo sėkmingai nustumtos į pašalį. Pakaktų jiems liautis kalbėjus, ir jos tą pat akimirksnį vėl išnirtų į paviršių, vėl nugramzdintų į sielvartą, tad jie, tai žinoda­mi, kalbėjosi toliau. Poginas netgi gana linksmai tratėjo apie naktį laukiančius darbus. Jis neabejojo, kad šernas ir lokys, ir, ko gero, visi šunys tuojau pat stos jų pusėn. Be to, nenorėjo patikėti, kad visi nykštukai atkakliai laikysis įsikibę Griflio. O tokios kautynės, kai grumtis teks mir­gančioje laužo šviesoje, tai išneriant iš medžių šešėlio, tai vėl išnykstant tankmėje, palankios kaip tik silpnesnie­siems. Ir dar, jei šiąnakt pavyktų laimėti, ar tikrai būtina vos po kelių dienų susiremti su didesnėmis kalormenų pajėgomis ir neišvengiamai atsisveikinti su gyvybe ?

• 117 •

* Pa sk u t in is mūšis *

Kodėl gi nepasislėpus kur nors miškuose, galbūt net vakariniuose tyruose už didžiojo krioklio - šitaip jie ga­lėtų ir gyventi už įstatymo ribų. O ilgainiui - ir telkti jėgas, juk kasdien prie jų jungtųsi vis daugiau kalbančių žvėrių ir bėglių iš Arčenlando. Ir pagaliau ateitų tokia diena, kai jie užgriūtų iš savo slėptuvės ir nušluotų kalor- menus (kurie jau būtų praradę budrumą), o išvarius ka- lormenus, Narnija atgimtų. Juk labai panašiai kartą jau viskas buvo susiklostę kadaise, karaliaus Miražo laikais!

Tačiau Tirianas, klausydamasis tokių kalbų, galvojo: „Kodėl niekas nė neužsimena apie Tašą?“ Pačiomis kau­lų smegenimis jautė: to, apie ką šneka bičiuliai, tikrai nebus. Bet garsiai jis to nepasakė.

Žinoma, priartėjus prie Pašiūrės kalvos, visi nutyko. Ir čia jau teko pasitelkti tikro girios gyventojo sugebė­jimus. Nuo tos akimirkos, kai išvydo priešais dunksan­čią kalvą, iki tol, kol atsidūrė kitapus jos, pašiūrės už­nugaryje, praslinko geros dvi valandos. Tokio sėlinimo net neįmanoma deramai apsakyti, nebent ryžtumeis prirašyti ištisus puslapius. Kiekviena įveikta atkarpėlė nuo vienos užuoglaudos iki kitos savaime buvo atskiras žygis, kaskart, norint įveikti dar vieną kelio dalį, tekda­vo lūkuriuoti, bent keletą kartų jie jau manė pakliuvę į žabangas, laimė, pavojus pasirodydavo netikras. Jeigu jūs - patyrę skautai, reikia manyti, patys žinote, kaip visa tai atrodė. Šiaip ar taip, saulei leidžiantis, būrelis jau saugiai tūnojo bugienių guote už pašiūrės, nuo kurios

. 118 •

❖ D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos *

juos skyrė gal penkiolika jardų. Sugulę jie dar sužiaumo- jo po kelis džiūvėsius.

Dabar teko susidoroti su pačia sunkiausia užduoti­mi - laukti. Vaikai, savo laimei, sugebėjo porą valandų numigti, bet nakties žvarba juos, aišku, pažadino, dar blogiau, pabudo jie kamuojami troškulio, o galimybės atsigerti nebuvo jokios. Glumius tiesiog stovėjo virp- čiodamas nuo įtampos ir nieko nesakė. Tik Tirianas, pasidėjęs galvą Brangakmeniui ant šono, kietai mie­gojo lyg savo karališkojoje lovoje Kair Paravelyje, kol jį galiausiai pažadino gongo dūžis; karalius tuojau pat atsisėdo ir, išvydęs laužo atšvaitus kitapus pašiūrės, su­mojo: metas.

• 119 •

❖ Pa sk u t inis mūšis 4-

- Atsisveikinkim, Brangakmeni, - paprašė. - Mat ši naktis - jau turbūt paskutinė mudviem šioje žemėje. O jei kada esu tave užgavęs, ar dėl ko didžio, ar dėl kokio nieko, meldžiu man atleisti.

- Brangusis karaliau, - atsakė vienaragis, - mažne gai­lauti tenka, kad nesi užgavęs, jei būtum, dabar galėčiau bent atleisti. Sudie. Didį džiugesį mudviem teko drauge pažinti. Jeigu Aslanas man leistų rinktis, nė nesirink- čiau kito gyvenimo, nekaip pragyvenau, ir kitos mirties, katropi tuojau žengsime.

Tada jie pažadino Toliaregį, kuris miegojo pasikišęs galvą po sparnu (pažiūrėjęs galėjai pamanyti, kad išvis neturi galvos), ir patyliukais nuslinko arčiau pašiūrės. Glumių jie paliko prie pat galinės jos sienos (nepagailėję ir gero žodžio, mat niekas ant jo nebepyko), prisakę ne­pajudėti iš vietos, kol kas nors neateis pakviesti, o patys prigludo prie pašiūrės šoninės sienos.

Laužas buvo užkurtas dar neseniai, tad malkos tik įsi­degė. Nuo karaliaus ir jo palydos laužą skyrė vos kelios pėdos, o didžiulė Narnijos gyventojų minia spietėsi ki­tapus jo, tad Tirianas jų iš pradžių gerai neįžiūrėjo, tik, žinoma, matė ugnies atšvaitus daugybėje porų žibančių akių. Vos Tirianui spėjus įsitaisyti slėptuvėje, gongas nutilo, o iš šešėlių kairėje pusėje išniro trys pavidalai. Vienas - tarkanas Rišda, kalormenų vadas. Kitas - bež­džionė. Si viena letena laikėsi įsikibusi tarkano rankos ir verkšlendama be paliovos murmėjo:

. 120 •

❖ D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos ❖

- Neskubėk taip, ak, neskubėk taip, aš iš tikrųjų ne­sveikuoju. O, vargšė mano galva! Vis tie vidurnakčio susirinkimai... šito man jau per daug. Beždžionės - ne naktiniai gyvūnai, beždžionėms naktį reikia miegoti. Juk aš - ne kokia žiurkė ar šikšnosparnis. Ak, vargšė mano galva...

Greta beždžionės iš kitos pusės nepaprastai minkš­tai ir oriai žengė katinas Rudis tiesutėle, aukštai iškelta uodega. Trijulė ėjo prie laužo ir atsidūrė taip arti Tiria- no, kad būtų išsyk jį pastebėję, jei būtų bent dirstelėję reikiama kryptimi. Laimė, ten link jie nesižvalgė. Užtat Tirianas išgirdo, kaip Rišda šnipštelėjo Rudžiui:

- Nagi, katine, eik į savo vietą. Žiūrėk, kad vaidmenį attiktum kaip reikiant.

- Miau miau! Gali manim pasikliaut! - patikino Rudis.Tai taręs, katinas pasitraukė kitapus laužo ir įsitaisė

pirmoje susibūrusių žvėrių eilėje, beveik gali sakyti - pirmojoje žiūrovų salės eilėje.

Visa tai iš tikrųjų gerokai priminė teatrą. Gausiai susirinkę narnai buvo tarsi krėsluose sėdintys žiūrovai, pievelė priešais pašiūrę, kur liepsnojo laužas ir stovė­jo beždžionė bei kalormenų vadas, pasiruošę kreiptis į minią, atstojo sceną, pati pašiūrė buvo lyg galinė scenos dekoracija, o Tirianas ir jo draugai, gali sakyti, stovėjo užkulisiuose ir žvalgėsi iš už dekoracijų. Pozicija buvo bemaž tobula. Jei bet kuris iš jų žengtų vos porą žings­nių, atsidurtų šviesos rate ir visų akys iškart smigtų į jį;

. 121 •

❖ Pas kuti ni s mūšis ❖

* D idysis susirinkimas ant Pašiūrės kalvos *

kita vertus, kol jie stovėjo nekrustelėdami šoninės pašiū­rės sienos šešėlyje, tikimybė, kad juos kas nors pastebės, siekė ne daugiau nei vieną iš šimto.

Tarkanas Rišda nusitempė beždžionę prie pat laužo. Abu atsigręžė j žiūrovų minią, o tai, savaime aišku, reiš­kė, kad dabar stovėjo nugara j Tirianą ir jo draugus.

- Nagi, beždžione, - pusbalsiu paragino tarkanas Rišda. - Kloki žodžius, kuriuos išmintingesnės galvos sudėjo tau į lūpas. Ir nepanarink galvos. - Tai sakyda­mas, vogčia spirtelėjo beždžionei iš užnugario.

- Atstok nuo manęs! - sumurmėjo Gudris. Bet vis dėlto išsitiesė ir prašneko garsiau: - O dabar paklau­sykite manęs, visi. Atsitiko vienas labai baisus dalykas. Tikrai siaubingas. Šitokios nedorybės Narnijoje dar nie­kad negirdėta. Ir Aslanas...

- Tašlanas, kvaily, - sukuždėjo tarkanas Rišda.- Žinoma, turėjau galvoj - Tašlanas, - pasitaisė bež­

džionė, - dėl to labai smarkiai rūstauja.Stojo kurti tyla - visi žvėrys kantriai laukė, kol išgirs,

kokia nauja bėda ritasi jiems ant galvų. Būrelis bičiulių, prigludusių prie pašiūrės sienos, sulaikė kvapą. Ką, po šimts, anie dar sugalvojo?

- Taip, - svariai tarė beždžionė. - Kaip tik dabar, kai Rūstusai yra tarp mūsų - visai čia pat, pašiūrėje man už nugaros, - vienas nedoras gyvulys ryžosi tam, ko niekas neišdrįstų net tuomet, kai Jis būna už tūkstančių mylių. Tasai gyvulys užsimaukšlino liūto kailį ir slankioja po aplinkinius miškus, apsimetęs Aslanu.

• 123 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

Džilei vieną akimirksnį šmėkštelėjo, kad beždžionė, ko gero, bus staiga kuoktelėjusi. Nejaugi taip ims ir išklos visą tiesą? Apimti siaubo žvėrys tūžmingai užmaurojo.

- Grrr! - suurzgė kažkuris.- Kas jis toks ? - paantrino kiti. - Kur jis ? Mielai su-

leisčiau į jį dantis!- Vakar naktį jis buvo pastebėtas! - suspiegė beždžio­

nė. - Bet išsprūdo! Tai asilas! Pats paprasčiausias apgai­lėtinas asilas! Ir jei kuris iš jūsų tą asilą pamatysite...

- Grrr! - maurojo žvėrys. - Jeigu tik pamatysime... jei tik jį pamatysime... oi, pasigailės pasipainiojęs mums po kojų!

Džilė dirstelėjo į karalių. Jo burna buvo pravira, akys tvieskė siaubu. Tik dabar Džilė perprato, koks velniškai klastingas priešo planas. Atmiešę melą lašeliu tiesos, anie tik dar labiau jį sustiprino. Ką dabar peši atskleidęs žvė­rims, neva asilas buvęs apmuturiuotas liūto kailiu vien tam, kad juos apmulkintų? Beždžionė iškart ir paaiškin­tų: „Juk taip aš ir sakiau!“ Tad kas iš to, jei ir parodysi visiems Glumių su liūto kailiu? Žvėrys juk sudraskytų jį į skutelius.

- Štai ir subliūško mūsų burės, - sukuždėjo Eustacijus.- Regis, jie sėkmingai išmušė pagrindą mums iš po

kojų, - atsiliepė Tirianas.- Nelemta, nelemta suktybė! - nesitvėrė pykčiu Pogi-

nas. - Galvą guldau: ne kas kitas, o Rudis bus sukurpęs šį naują pramaną.

10 SKYRIUS

Kas išdrįs žengti į pašiūrę ?

D žilė pajuto, kad kažkas kutena ausį. Tai vienaragis Brangakmenis, prisikišęs prie jos, tylutėliai kuždė­

jo, plačiu arklišku kvėpsniu šildydamas ausį. Supratusi, ką jis sako, Džilė tik linktelėjo ir ant pirštų galiukų nuti­peno pas Glumių. Paskubomis ir kuo tyliausiai perpjovė virveles, vis dar prilaikančias apsmukusį liūto kailį. Kai beždžionė pranešė tokią pribloškiančią žinią, vargšui asi­lui būtų išties riesta, jei kas pričiuptų jį su tais kailiniais! Džilė mielai būtų paslėpusi kailį kuo giliau, bet šis buvo pernelyg sunkus kur nors tempti. Tad pasitenkino nuspy- rusi į patį tankiausią krūmokšnį. Paskui mostu paragino Glumių sekti jai iš paskos, ir abu drauge grįžo pas kitus.

Beždžionė ir vėl prakalbo:- Po šitokios nedorystės Aslanas - tai yra Tašlanas -

rūstauja netgi dar labiau. Sakosi buvęs pernelyg geras, kasnakt išeidavęs jums pasirodyti, aišku? Taigi daugiau nebesirodys.

Išgirdę tai žvėrys pratrūko kaukti, kniaukti, čiepsėti ir urzgauti, bet visą šį triukšmą staiga užgožė smagus kaž­kieno juokas ir pasigirdo visai kitoks balsas.

• 125 •

❖ Pa sk u tinis mūšis *

- Daugiau paisykite, ką zaunija ta beždžionė! - su­riko. - Puikiausiai žinome, kodėl nebeišleis savo bran­giausiojo Aslano jums pasižiūrėti. Norite sužinoti? Aš pasakysiu jums kodėl: ogi todėl, kad jokio Aslano ji ne­turi. Niekad ir neturėjo, buvo priglobusi tik seną asilą, apmuturiuotą liūto kailiu. Netekusi to asilo, štai ir ne­bežino, ką daryti!

Tirianas gerai neįžiūrėjo veidų kitapus laužo, bet įta­rė, kad prabilo ne kas kitas, kaip nykštukų vadas Griflis. Paskutinės abejonės išsisklaidė po akimirkos, kai savo vadui choru pritarė kiti nykštukai:

- Nebežino, ką daryti! Nebežino, ką daryti! Nebeži­no, ką daryti-ryti-ryti!

- Tylos! - sugriaudėjo tarkanas Rišda. - Tylos, jūs, purvabridžiai! O jūs, kiti narnai, įdėmiai manęs pa­klausykite, jeigu nenorite, kad tuojau liepčiau savo ka­riams paauklėti jus kardo ašmenimis. Lordas Gudris ką tik papasakojo jums apie nedorėlį asilą. Nejau manote, kad dėl to, jog būta apsimetėlio, pašiūrėje nebesama ir tikrojo Tašlano? Tikrai taip manote? Saugokitės, sau-

j- Ne, ne, visai mes taip nemanome! - subūbavo minia.Tiktai nykštukai pareiškė ką kita:- Tikrai taip, juoduk, supratai teisingai. Nagi, bež­

džione, rodyki, kas yra ten, toje pašiūrėje. Paregėsim - patikėsim.

Sulaukusi, kol visi vėl kiek pritils, beždžionė tarė:

• 126-

❖ Kas išdrįs že n g ti į p a šiū r ę? ♦

- O jūs, nykštukai, laikote save didžiais gudročiais, ar ne ? Neskubėkit. Juk aš nesakiau, kad išvis negalėsite pa­matyti Tašlano. Galės - kiekvienas panorėjęs.

Susirinkusieji staiga nutilo. Praslinkus gerai minutei, prabilo lokys - suglumęs ir iš lėto:

- Viso šito aš gerai nesuprantu, bet tu, mano galva, sakei...

- Tavo galvai - pakartojo beždžionė. - Galima pa­manyti, kad tavo galvoje yra bent krislas protol O jūs, visi kiti, paklausykite. Tašlaną valia pamatyti kiekvie­nam. Bet jis pats laukan nebeišeis. Tai jums teks eiti į vidų, pas jį.

* Pa sk u tinis mūšis *

- O, ačiū, ačiū, ačiū! - sulalėjo dešimtys balsų. - Kaip tik šito mes ir troškome! Dabar galime įeiti pas jį, susi­tikti su juo akis į akį! Jis ir vėl bus mums geras, vėl viskas bus kaip buvę!

Paukščiai sučerškėjo, jaudriai suambrijo šunys. Mi­nia subruzdo, suskato stotis; dar akimirka - ir visi būtų puolę pirmyn ir mėginę visi iš karto susigrūsti pro pa­šiūrės duris.

Tačiau beždžionė juos sudraudė.- Atgal! - užriko. - Ramiau! Neskubėkite!Žvėrys sustojo; daugelis - su viena letena pakibusia

ore, daugelis - vizgindami uodegas, visi - pakreipę gal­vas į šoną.

- Mano galva, tu sakei... - pradėjo lokys, bet Gudris jį pertraukė.

- Įeiti vidun galėsite visi, - pasakė. - Bet tik po vieną. Na, kuris pirmas? Jis anaiptol nesakė esąs geraširdiškai

❖ Kas išdrįs že n g t i į pa š i ū r ę? ❖

nusiteikęs. Kai aną naktį surijo nedorėlį karalių, iki šiol vis dar laižosi. O šįryt urzgė ir urzgė. Net ir aš pats šią­nakt pernelyg nesiveržiu žengti į pašiūrę. Bet jūs gali­te daryti, kaip panorėję. Nagi, kas pirmas? Tik paskui nekaltinkite manęs, jei praris jus nekramtęs ar dėbtelės taip, kad vien iš siaubo čia pat virsite krūvele pelenų. Jūsų valia. Nagi! Kas pirmas? Gal kuris nors iš jūsų, nykštukai ?

- Tralia bum, tralia bum, nori žūti - eik vidun, - nu­sišaipė Griflis. - Ar mes žinom, ką jūs laikote tenai pa­slėpę ?

- Cho cho! - krioktelėjo beždžionė. - Vadinasi, po truputį jau imate tikėti, kad kažko ten vis dėlto esama? Nagi, nagi, žvėrys, vos prieš minutę buvote kaip reikiant įsitriukšmavę. Ko dabar visi amą praradote ? Tai kas iš­drįs žengti vidun pirmas?

Tačiau žvėrys, dar valandėlę stoviniavę ir dirsčioję vie­ni į kitus, nejučia ėmė šlyti tolyn nuo pašiūrės. Dabar jau tik nedaugelis vizgino uodegas. O beždžionė krypa­vo šen ir ten tarp jų pašaipiai krizendama:

- Cho cho cho! O maniau, visi tik ir veržiatės susitik­ti akis į akį su Tašlanu! Negi persigalvojote?

Tirianas palenkė galvą, kad išgirstų, ką Džilė mėgina pakuždėti jam į ausį:

- Kaip manai, kas iš tikrųjų slepiasi toje pašiūrėje?- Ką gali žinoti ? - atsiliepė Tirianas. - Tikėtina - du ka-

lormenai su apnuogintais kardais abipus durų, o gal ir ne.

• 129 •

* Pa sk u tinis mūšis 4*

- Ar nemanai, - pratarė Džilė, - kad ten... kad ten gali būti... na, žinai, tas... tas siaubūnas, kurį matėme?

- Patsai Tašas ? - sukuždėjo Tirianas. - Šito niekaip neįspėsi. Bet nesibaugink, vaike: visi mes esame tarpu tikrojo Aslano letenų.

O tada nutiko vienas išties stulbinantis dalykas. Ka­tinas Rudis ramiai ir aiškiai, tarsi nė kiek nesijaudinda­mas, ėmė ir pareiškė:

- Jei norite, vidun eisiu aš.Visi, kas gyvas, sužiuro į katiną.- Tai bent apsukruoliai, valdove, - pasakė Poginas

karaliui. - Tas prakeiktas katinas - pats tikriausias są­mokslo dalyvis, ką ten, vienas iš sumanytojų. Kad ir kas slėptųsi toje pašiūrėje, katinui nė plaukas nenukris, pa­minėsi mano žodį. Rudis sveikas ir gyvas išeis laukan ir praneš regėjęs ką nors stebuklinga.

Atsakyti Tirianas nesuspėjo. Beždžionė pasikvietė ka­tiną artyn.

- Cho cho! - sukleksėjo beždžionė. - Tai šelmis kati­nas, panūdo susitikti su Juo akis į akį. Ką gi, gerai! Eikš čionai, atidarysiu duris. Tik paskui nekaltink manęs, jei tau iš siaubo ūsai susiraitys. Tavo valia.

Katinas, tupėjęs tarp žiūrovų, atsistojo ir nucimpino pirmyn, pabrėžtinai dailus ir tvarkingas, aukštai iškėlęs uodegą; žvilgantis jo kailis buvo lygut lygutėlis, nepa- sišiaušė nė vienas plaukelis. Netrukus jis atsidūrė šiapus

• 130 *

* Kas išdrįs že n g ti į p a š i ū r i ? *•

laužo ir taip arti Tiriano, petimi atsišliejusio j šoninę pašiūrės sieną, kad šis visiškai aiškiai matė katino snukį. Didelės žalios akys nė nemirktelėjo.

- Ramus kaip agurkėlis, - sau po nosimi burbtelėjo Eustacijus. - Puikiausiai žino, kad jam tikrai nėra ko bijoti.

Kikendama ir maivydamasi beždžionė atlingavo prie katino, kilstelėjo leteną, atitraukė skląstį ir atidarė duris. Tirianui net pasigirdo, kad katinas įžengė vidun mur­kuodamas.

- Aiii! Aiii! Auuu-miauuuu! - Visi net pašoko, išgir­dę kraują gyslose stingdantį kniauksmą. Reikia manyti, ir jus yra kada pažadinusios ant stogo susipjovusios ar besi­mylinčios katės, tad tokį šiurpų kniaukimą esate girdėję.

Tik šįsyk buvo dar baisiau. Rudis, neįtikėtinu greičiu išpuolęs iš pašiūrės, užkliudė beždžionę ir parbloškė že­mėn. Jei nebūtum žinojęs, kad tai katinas, ko gero, bū­tum palaikęs jį rusvu žaibo tvyksniu. Peršvilpęs pievelę, katinas bloškėsi į minią. Žinoma, susidurti su šitokios būklės katinu nepageidavo niekas. Buvo matyti, kaip žvėrys skubiai traukiasi į kairę ir į dešinę, duodami jam kelią. Katinas dryktelėjo į medį, vikstelėjo uodega ir pa­kibo žemyn galva. Išsipūtusi uodega buvo bemaž tokio pat storumo, kaip ir visas kūnas, akys priminė žalios liepsnos kupinas lėkšteles, visas kailis ant nugaros iki menkiausio plaukelio stovėjo piestu.

. 131 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

5®

- Nepagailėčiau barzdos, - sukuždėjo Poginas, - kad tik galėčiau sužinoti, ar tasai bjaurybė tik vaidina, ar pa­matė kažką, kas iš tikrųjų šitaip jį išgąsdino!

- Tyliau, bičiuli, - sudraudė jį Tirianas, mat kalor- menų vadas šnibždėjosi su beždžione, ir karalius norė­jo išgirsti apie ką. Vis dėlto nieko nepešė, nugirdo tik kaip beždžionė darsyk suaimanavo: „Mano galva, vargšė mano galva!“ - bet jam rodėsi, jog katino elgesys anuo­du suglumino ne ką mažiau nei jį patį.

- Klausyk, Rudi, - tarė kalormenų vadas. - Gana triukšmauti. Papasakok visiems, ką matei.

- Aiii... aiii... miauuu... miaaaau!.. - sukliegė katinas.- Bene nesi iš kalbančių žvėrių? - pasipiktino kalor-

menas. - Gal pagaliau liausies kniaukti ir prašneksi kaip pridera?

Tai, kas dėjosi toliau, buvo išties siaubinga. Tirianas (kaip ir visi kiti) beveik neabejojo: katinas labai stengėsi

• 132 -

♦ Kas išdrįs že n g ti į pa š i ū r ę? ♦

kažką pasakyti, bet iš nasrų veržėsi tik išgąsdinto ar įsiu­tinto katino miaukimas - panašiai plyšotų bet koks An­glijos katinas. Ir kuo ilgiau jis šitaip žviegė, tuo mažiau priminė kalbantį žvėrį. Kai kurie kiti jau irgi pratrūko nerimastingai virkčioti ir slopiai kvyksėti.

- Žiūrėkit, žiūrėkit! - visi išgirdo lokio balsą. - Jis nebegali kalbėti. Jis užmiršo kalbą! Dabar jis - vėl kvai­las, bežadis žvėriūkštis! Jūs tik pažvelkite į jo snukį!

Visi kaipmat suprato, kad tai tiesa. Ir jau tuomet namus apėmė didžiausias siaubas. Mat kiekvienas iš jų - būdamas vos išsiritęs paukščiukas, mažylis šunytis ar lokiukas - buvo daugybę kartų girdėjęs pasakojimą, kaip Aslanas pirmosiomis pasaulio dienomis Narnijos žvėris pavertęs kalbančiais ir perspėjęs, kad, jei nesielg­sią kaip pridera, vieną gražią dieną galį atvirsti tokiais, kokie buvę - vargšais neprotingais žvėrimis, kokių apstu kitose šalyse.

- Dabar ir užslenka ši pragaištis! - suaimanavo jie.- Pasigailėk! Pasigailėk! - pratrūko rypuoti žvėrys. -

Ak, lorde Gudri, būk maloningas, užstok mus prieš Aslaną! Tu, tu turi visuomet eiti vidun, mus žodeliu užtarti, mūsų vardu kalbėti. Mes patys nedrįstame, mes nedrįstame.

Rudis šastelėjo dar aukščiau į medžio lają. Ir jau nie­kas daugiau jo nebematė.

Tirianas stovėjo uždėjęs delną ant kardo rankenos, panarinęs galvą. Jautėsi visai apkvaitęs nuo nakties siau­

• 133 •

* Pa sk u t in is mūšis *

bų. Kartais jam šmėkštelėdavo: būtų geriausia tuojau pat traukti kardą iš makštų ir užgriūti kalormenus. Bet po akimirkos kita mintis j j sulaikydavo: verčiau luktelėti ir pažiūrėti, kaip įvykiai klostysis toliau. Kad ir dabar - viskas vėl pasuko nauja linkme.

- Mano tėve, - suskardėjo aiškus, skambus balsas kaž­kur kairėje. Tirianas iškart suprato, kad prabilo kažkuris iš kalormenų, mat tisroko armijos eiliniai kareiviai krei­piasi į vyresniuosius „mano pone“, o jaunesnieji vadai į vyresniuosius vadus - „mano tėve“. Džilė ir Eustacijus šito nežinojo, bet apsidairę pastebėjo, kas prakalbo, nes, savaime aišku, minios pakraščiuose veidus įžiūrėti buvo lengviau nei per vidurį, kur skaisčiai tvieskė laužo lieps­nos ir viskas už jų atrodė juoda. Tai buvo jaunas vaikinas, aukštas ir liaunas, netgi savaip gražus - tamsaus gymio, išdidus kaip tikras kalormenas.

- Mano tėve, - kreipėsi jis į vadą, - mano širdis taip pat geidžia žengti vidun.

- Nutilk, Emetai, - sudraudė jį vadas. - Bene kas pra­šė tavo patarimo? Bene vaikiščiui dera aušinti burną?

- Mano tėve, - neadyžo Emetas. - Tiesą byloji: jau­nesnis aš esmi nei tu, bet mano gyslomis teka toks pat tarkano kraujas kaipo ir tavosiomis, taipgi kaip tu ašen tarnauju Tašui. Ir dėlei to...

- Tylėt! - riktelėjo tarkanas Rišda. - Ar ašen nesu tavo vadas ? Tau lįst į tą pašiūrę anei kokio nėr reikalo. Pašiūrė - narnams.

• 1 3 4 -

* Kas išdrįs ž e n g ti j pa š i ū r ę? *

- Netiesą byloji, o mano tėve, - laikėsi savo Emetas. - Paties lūpomis juk sakyta: anų Aslanas ir mūsasis Tašas yra viena. O kad jau šitai yra tiesa, vadinasi, tai paties Tašo esama čionais. Kaip tuomet tu gali sakyti, kad su Juomi aš neturiu anei kokio reikalo? Jei tik galėčiau bent viena akim pažvelgti Tašui į veidą, paskum tūks- tantį kartų žūti sutikčiau.

- Esi kvailys, kursai dar nieko nesupranta, - pareiškė tarkanas Rišda. - Tatai yra aukštosios materijos.

Emeto veidas sugriežtėjo.- Tai gal tatai nėra tiesa, kad anų Aslanas ir mūsasis

Tašas yra viena? - paklausė vaikinas. - Gal beždžionė mums pamelavo ?

- Aišku, kad jie yra tas pat, - skubiai patvirtino bež­džionė.

- Prisiek, beždžione, - pareikalavo Emetas.- O varge! - suaimanavo Gudris. - Už ką man šitokia

kankynė? Galvą baisiausiai skelia. Taip, taip, kad nori - prisiekiu.

- Tuomet, mano tėve, - tarė Emetas, - ašen tvirtai pasiryžęs žengti vidun.

- Kvaily, - vėl prasižiojo tarkanas Rišda, bet j j perrėkė pratrūkę gerklingieji nykštukai:

- Nagi, nagi, juoduk! Kodėl dabar neleidi jo j vidų? Kodėl narnus kvieti užeiti, o saviškiams bandai užginti peržengt slenkstj? Ką tolų laikai ten užslėpęs, kad taip nenori, jog tavo vyrai su juo susidurtų?

• 135 •

❖ Pa sk u t inis mūšis ♦

Tirianas ir jo draugai matė tik tarkano Rišdos nugarą, tad nežinojo, su kokia veido išraiška jis gūžtelėjo pečiais ir tarė:

- Visi paliudysit: nėra anei kokios mano kaltės dėl šito jauno kvailio kraujo. Eik vidun, lengvapėdi vaikėze, ir pasiskubink!

Emetas lygiai taip pat, kaip pirmiau - Rudis, žengė j atvirą pievelę tarp laužo ir pašiūrės. Jo akys žėrėjo, veidas

buvo labai rimtas, ranka gulėjo ant kardo ranke­nos; jis ėjo oriai, aukš­

tai iškelta galva. Džilė kone susigraudino pažvelgusi jam j veidą. O Brangak­

menis sukuždėjo ka­raliui į ausį:

- Vardan liūto kar­čių, tegul ir kalorme- nas, man šitas jaunas

karys beveik patinka. Jis tikrai nusipelnęs vertes­

nio dievo nei Tašas.- Kaip gaila, kad nežinome, kas iš tikrųjų yra ten, vi­

duje, - pratarė Eustacijus.Emetas atidarė duris ir žengė vidun, į pašiūrėje tvy­

rančią juodumą. Įėjęs uždarė duris sau už nugaros. Pra­

. 136 •

♦ K a s I ŠDRĮ S Ž E N GT I J P A Š I Ū Rą ? ♦

slinko vos kelios akimirkos, - nors atrodė gerokai il­giau, - ir durys vėl atsilapojo. Laukan išsverdėjo žmogus su kalormeniškais šarvais, čia pat griuvo aukštielninkas ir liko gulėti be žado; durys tuoj pat užsitrenkė. Prišo­kęs kalormenų vadas pasilenkė ir įsistebeilijo į kritusiojo veidą. Net krūptelėjo iš nuostabos. Bet tuojau atitoko ir atsisukęs į minią suriko:

- Tasai begalvis vaikiščias gavo, ko norėjo! Pažvelgė Tašui į veidą ir krito negyvas. Tebūnie šitai visiems jums perspėjimas!

- Taip ir bus, taip ir bus, - suošė vargšai žvėrys. Bet Tirianas ir jo draugai pirmiausia sužiuro j nebegyvą ka- lormeną, o paskui susižvalgė tarpusavyje. Mat jie, būda­mi taip arti, įžiūrėjo tai, ko nematė kiti, esantys tolėliau ir dar kitapus laužo: numirėlis buvo ne Emetas. Netgi nepanašus į jį: vyresnis ir stambesnis, bet ne toks aukš­tas, su vešlia barzda.

- Cho cho cho, - sukrizeno beždžionė. - Gal dar kas nors? Dar kas nors pageidauja eiti vidun? Ką gi, jei visi drovitės, kitą išrinksiu aš. Štai, tu, šerne! Nagi, vikriau į pašiūrę. Paraginkite jį, kalormenai. O, jis paregės Tašla- no veidą!

Šernas nevikriai pakilo ant kojų ir suniurzgė:- Gerai gerai, eikit šen. Išmėginsit mano ilčių aštrumą.Išvydus, kad narsusis žvėris pasiryžęs kautis dėl gyvy­

bės ir kad kalormenai artinasi prie jo su nuogais scimi- tarais rankose, bet niekas nė neketina pulti pagalbon,

• 137 -

♦ Pa sk u t in is mūšis 4-

Tirianui tarytum kažkas sprogo krūtinėje. Jis nebekvar- šino sau galvos svarstymais, ar dabar palankiausias me­tas įsikišti, ar dar ne.

- Kardus iš makštų! - sukuždėjo kitiems. - Strėlę ant templės! Paskui mane!

Dar akimirksnis - ir prieš apstulbusių narnų akis iš už pašiūrės iššoko septynios figūros, keturios jų - su tvas­kančiomis žiedmarškėmis. Laužo atšvaitai sublykčiojo kardo ašmenyse - karalius, mosuodamas kardu virš gal­vos, sušuko didžiu balsu:

- Aš, Tirianas, Narnijos karalius, stoju prieš jus Asla- no vardu, kad savo kūnu {rodyčiau: Tašas yra nelaba dvasia, beždžionė - kiaurai pergedusi išdavikė, o šitie kalormenai - nusipelnę mirties. Pas mane, visi tikrieji narnai! Ar verčiau lauksite, kol naujieji jūsų šeimininkai išžudys jus visus, vieną po kito?

11 SKYRIUS

Įvykiai įsisiūbuoja

Mitrus it žaibo tvyksnis tarkanas Rišda atšoko ata­tupstas, kad jo nepasiektų karaliaus kardas. Jis

toli gražu nebuvo bailys ir prireikus būtų vienas kovojęs su Tirianu ir nykštuku. Bet tuo pat metu atremti dar ir erelio bei vienaragio antpuolio jau negalėjo. Žinojo, kad erelis geba pulti tiesiai j veidą, kapoti akis, apakinti plasnodamas sparnais. O iš tėvo (kuriam teko susiremti su narnais ne viename mūšyje) pasakojimų žinojo, kad vienaragiui nepasipriešins joks žmogus, nebent būtų ginkluotas ilga ietimi ar lanku laidytų strėles, mat vie­naragis puldamas stoja piestu, negana to, vienu metu reikia apsiginti ir nuo jo kanopų, ir nuo rago, ir nuo dantų. Tad Rišda tekinas puolė j minią, ten stabtelėjo ir garsiai suriko:

- Pas mane, pas mane, kariai tisroko, lai gyvuoja jisai per amžius! Pas mane, visi ištikimieji narnai, kad nekris­tų ant jūsų Tašlano rūstybė!

Kol visa tai vyko, nutiko dar du dalykai. Beždžionė nesuskubo suvokti gresiančio pavojaus taip greit, kaip

• 139 •

♦ Pa sk u t inis mūšis ♦

tarkanas. Ji sudelsė gerą sekundę: kėpsojo prie laužo spoksodama į atvykėlius. Tirianui pakako laiko pripulti prie nelaimėlės. Karalius pastvėrė ją už pakarpos ir nu­vilko prie pašiūrės šaukdamas:

- Atidarykite duris!Poginas jas atidarė.- Krisk pats j duobę, kurią kitam kasei, Gudri! - suri­

ko Tirianas ir bloškė beždžionę j tamsą. Bet vos nykštu­kui spėjus vėl užtrenkti duris, iš vidaus plūstelėjo akinan­tis žalzganai melsvas tvyksnis, žemė suvirpėjo, o paskui atsklido kažkoks keistas garsas - lyg kleketavimas, lyg krykimas, primenantis gargždų galaižin kokio siaubūno paukščio balsą.

Žvėrys pratrūko aimanuoti ir stūgauti: „Tašlanas! Paslėpkite mus nuo jo!“ Daugelis krito žemėn, dauge­lis suskato dangstytis akis letenomis ar sparnais. Nie­kas, išskyrus erelį Toliaregį, kuriam regos aštrumu joks gyvas padaras negali prilygti, nematė, koks tą akimirką buvo tarkano Rišdos veidas. Užtat Toliaregis matė ir su­prato: Rišda apstulbo, kaip ir visi kiti, ir bemaž taip pat nusigando.

„Juk tai šitas, dingtelėjo Toliaregiui, šaukėsi dievų, kuriais pats netiki. Kažin, kas jo laukia dabar, jei jie ap­sireiškė iš tikrųjų?“

Trečias dalykas - taipgi nutikęs tuo pačiu metu - buvo bene vienintelis tos nakties įvykis, kurį galima pavadin­ti gražiu. Visi tarp susirinkusių žvėrių buvę kalbantys

• 140 •

[vykiai įsisiū b u o ja ❖

šunys (iš viso penkiolika) džiaugsmingai skalydami ati­dundėjo pas karalių. Dauguma jų buvo didžiuliai šunys, stambių pečių, masyvių žandikaulių. Jie plūstelėjo lyg kokia jūros banga į krantų, taip galingai, kad galėjo ir pargriauti. Nors ir kalbantys, jie buvo net labai šuniški: atbėgę stojosi ant užpakalinių kojų, priekines dėjo žmo­nėms ant pečių, vis taikėsi lyžtelėti veidą ir ambrijo visi iš karto:

- Ir mes kartu. Ir mes kartu. Padėsime tau, tik sakyk, kaip, sakyki, kaip, kaip, kaip? Sakyki, kaip padėti tau? Kaip padėti tau tau, au-au-au?

Tai buvo taip miela, kad bemaž spaudė ašarą. Ir dar, maždaug

šito jie visi vylėsi. Dar akimirka, ir atvirvė-

jo keletas smulkių gy­vūnėlių (pelių ir kurmių, ir viena ar dvi voverės); džiaugsmingai cypčioda- mi jie skelbė: „Tik žiū, tik žiū, ir mes kartu!“,

paskui prisidėjo lo­kys ir šernas, ir Eustacijui jau ėmė rodytis, kad

viskas dar galbūt baigsis gerai. Bet Ti-

• 141 •

* Pa sk u t inis mūšis *

rianas apsidairęs įsitikino, kad tik labai nedaugelis žvė­rių pasijudino iš vietos.

- Pas mane! Pas mane! - dar sykį sušuko jis. - Bene man karaliaujant visi virtote bailiais ?

- Mes nedrįstame! - sugaikčiojo bent kelios dešimtys balsų. - Tašlanas užsirūstins. Apgink mus nuo Tašlano!

- O kurgi visi kalbantys arkliai? - paklausė Tirianas šerno.

- Mes matėme, mes juos matėme, - viena per kitą su- čiepsėjo pelės. - Beždžionė apkrovė juos darbu. Visi jie supančioti - ten, kalvos papėdėje.

- Tuomet jūs, visi mažyliai, - tarė Tirianas, - visi gebantys krimsti ir graužti, ir riešutus gliaudyti, sku­binkitės kiek įkirsdami tenai ir sužinokite, ar kalbantys arkliai mus parems. O jeigu taip - suleiskite dantis į vir­ves, pergraužkite pančius, išlaisvinkite arklius ir atsives­kite čionai.

- Mielai taip ir padarysime, valdove, - suskardeno laibi balseliai, tada tik vikstelėjo uodegos, ir visi žvitria- akiai aštriadančiai nuvirvėjo vykdyti įsakymo. Tirianas, meiliai šypsodamasis, nulydėjo juos akimis. Bet buvo jau pats metas pagalvoti ir apie kitus dalykus. Tarkanas Riš- da dalijo įsakymus į kairę ir į dešinę.

- Pirmyn, - ragino saviškius. - Jei tik pavyks, paim­kite juos gyvus ir meskite į pašiūrę, arba varu įvarykite. Kai suginsime ten visus, pašiūrę padegsime - bus puiki auka didžiojo dievo Tašo garbei.

• 142 •

4* {vykiai įs isiū b u o ja 4»

„Cha! - pagalvojo sau Toliaregis. - Štai kaip jis viliasi pelnyti Tašo atleidimą už netikėjimą!“

Priešo gretos - maždaug pusė Rišdos pajėgų - paju­dėjo pirmyn, ir Tirianui beveik neliko laiko sugrupuoti saviškiams.

- Džile - kairėn, pasistenk strėlėmis pakloti jų tiek, kiek pavyks, kol dar nepasiekė mūsų. Šerne su lokiu - greta jos. Poginai, stok man iš kairės, Eustacijau, - iš dešinės. Brangakmeni, laikyk dešinį kraštą. Glumiau, padėk jam, darbuokis kanopomis. Toliaregi, tu kirsi iš viršaus. Šunys - paskui mus! Įsimaišysite tarp jų, kai su­kryžiuosime kardus. Tepadeda mums Aslanas!

Eustacijaus širdis spurdėjo it padūkusi, berniukui liko tik be paliovos kurstyti viltį, kad nepraras drąsos. Iki šiol jam dar niekad šitaip nestingo kraujas gyslose (nors buvo matęs ir drakoną, ir jūrų gyvatę), kaip da­bar, regint tų tamsiaveidžių, skaisčiaakių vyrų gretą. Be

• 143 •

* Pa sk u t inis mūšis *

penkiolikos kalormenų prieš juos stojo dar ir kalbantis Narnijos jautis, lapinas Pasalūnas ir satyras Ringis. Stai­ga Eustacijus visai greta išgirdo: brungzt ir čekšt! - ir vienas kalormenų susmuko. Tuojau pat vėl: brungzt ir čekšt! - ir krito satyras.

- Puikus šūvis, dukra! - Tiriano balsas.Ir tada juos užgriuvo priešas.Kas dėjosi kelias minutes vėliau, Eustacijus niekaip

nebegalėjo prisiminti. Jautėsi lyg sapne (tokiame, kokie kartais apninka karščiuojant, kai temperatūra pakyla virš 38 laipsnių), kol kažkur tolumoje išgirdo plyšojant tarkaną Rišdą:

- Trauktis! Atgal čionai, persigrupuoti!Atitokęs Eustacijus išvydo, kad kalormenai traukia­

si atgal pas saviškius. Bet ne visi. Du tysojo nebegyvi: vienas persmeigtas Brangakmenio rago, kitas - Tiriano kardo. Prie jo paties kojų voliojosi lapės maita - ar tik ne pats žvėrį bus nudėjęs? Kritęs buvo ir jautis: akyje styro­jo Džilės strėlė, šonas - perplėštas šerno ilties. Vis dėlto Tirianas su bičiuliais irgi neišvengė nuostolių. Trys šu­nys buvo užmušti, dar vienas gailiai unkšdamas kepėsta- vo užnugaryje ant trijų kojų. Paslikas gulėjo ir lokys, jis vis dar vos vos krusčiojo. Paskui, visai suglumęs, dusliu gomuriniu balsu suniurzgė: „Aš... visai... nesuprantu..“ tykiai, it mingantis vaikas, nuleido galvą ant žolės ir daugiau niekad nebesujudėjo.

• 144 •

❖ Įvykiai įs isiūbuoja ❖

Pasirodo, pirmasis antpuolis priešui nepavyko. Bet Eustacijus net nepajėgė apsidžiaugti: pernelyg kamavo troškulys, skausmai varstė ranką.

Vos tik atmušti kalormenai grįžo pas savo vadą, nykš­tukai suskato traukti juos per dantį.

- Na ką, gavot į skudurus, juodukai? - plyšojo vienas per kitą. - Patiko? Kažin, kodėl jūsų didysis tarkanas pats nestoja į kovą, užuot siuntęs į pražūtį jus? Vargšai juodukai!

- Nykštukai! - sušuko Tirianas. - Eikite čionai, trau­kite kardus, užuot makalavę liežuviais! Dar ne vėlu! Narnijos nykštukai! Žinau, kaip puikiai sugebate kau­tis! Vėl stokite kovoti greta savo karaliaus!

- Taip, žinoma! - nusišaipė nykštukai. - Kad tu nesu­lauktum. Tu toks pat apgavikas, kaip ir anų padermė. Ne­reikia mums jokių karalių. Nykštukai - patys sau. Ehe!

Staiga sudundėjo būgnas, bet šįsyk - ne nykštukų, o didysis kalormeniškas jaučio odos būgnas. Vaikams jo gausmas nepatiko iš karto. Bum, bum, ba-ba-bum! - tratėjo būgnas. Vaikams šie garsai būtų nepatikę dar la­biau, jei būtų žinoję, ką tai reiškia. Tirianas žinojo. Tai reiškė, kad kažkur netoliese esama ir daugiau kalormenų būrių, ir tarkanas Rišda šaukėsi juos pagalbon. Tirianas ir Brangakmenis liūdnai susižvalgė. Jie jau buvo bepra­dedą tikėtis, kad bent šią naktį dar pavyks laimėti, bet, jei pasirodys gausesnės priešo pajėgos, nebeliks nė men­kiausios vilties.

• 145 •

❖ Pask u tinis mūšis ❖

Tirianas neviltingai apsidairė. Keletas narnų šliejosi prie kalormenų - nežinia, ar persimetėliai, ar nuošir­džiai pabūgę „Tašlano“. Kiti tebetupėjo nekrustelėdami, tiktai spoksojo, kas dedasi, nelinkę prisidėti nei prie vie­nų, nei prie kitų. Šiaip ar taip, minia jau buvo gerokai praretėjusi. Matyt, ne vienas, pasinaudojęs kautynių su­maištimi, patyliukais nusliūkino sau.

Bum, bum, ba-ba-bum! - vis tratėjo tas šiurpinantis būgnas. O paskui jam ėmė antrinti kitas gaudus garsas.

- Klausykite! - šūktelėjo Brangakmenis.- Žiūrėkite! - bemaž tuoj pat atsiliepė Toliaregis.Dar akimirka, ir išsisklaidė paskutinės abejonės, kas

tai galėtų būti. Dundėdami kanopomis, atmetę galvas, išplėtę šnerves ir kratydami karčius kalvos šlaitu aukš­tyn šuoliavo gal dvi dešimtys Narnijos kalbančių arklių. Aštriadančiai graužikai savo darbą padarė.

Nykštukas Poginas ir vaikai prasižiojo džiaugsmin­gai šūktelėti, bet šūksnis taip ir neišsiveržė iš burnos. Sudūzgė, subrunzgė lankų templės, sušnypštė orą skro­džiančios strėlės. Šaudė nykštukai ir - Džilė iš pradžių net nepatikėjo savo akimis - taikėsi jie j arklius. Nykštu­kai - neprilygstami lankininkai, mirtinai pavojingi. Vie­nas po kito arkliai griuvo ir ritosi žemyn nuo šlaito. Nė vienas iš tų taurių gyvulių taip ir nepasiekė karaliaus.

- Ak jūs, nupiepusios kiaulės! - netverdamas pyk­čiu suspiegė Eustacijus. - Šlykštūs bjaurybės, suskretę išdavikai!

• 146 •

* Įvykiai įs is iū b u o ja ❖

Neiškentė net Brangakmenis:- Gal man pulti tuos nykštukus, valdove ? Sulig kiek­

vienu mostu po dešimtį pamaučiau ant rago.Bet Tirianas rūsčiu, lyg iš akmens iškaltu veidu šitaip

atsakė:- Nė iš vietos, Brangakmeni. Jei veržias ašaros, širdele

(tai Džilei), pasuk galvą, žiūrėk, kad nesudrėktų lanko templė. Ramiau ir tu, Eustacijau. Nesiplūsk lyg kokia virtuvės merga. Kariui nedera burnoti. Jo šneka viena: žodžiai tik mandagūs, o šiurkštūs lai būna smūgiai.

Bet nykštukai jau patys kliūstelėjo Eustacijui pašaipų srautą:

- Šiokia tokia staigmenėlė, bernaiti, a? O jau manei, kad jūsų pusėn stosime, tiesa? Kad jau ne, tai ne! Nebe­reikia mums jokių kalbančių arklių. Jūsų pergalės trokš­tame nė kiek ne labiau nei anų! Mūsų plikomis ranko­mis nebepaimsite. Nykštukai - patys sau!

Tarkanas Rišda kalbėjosi su savo kariauna, be jokios abejonės, ruošdamas antrą antpuolį ir galbūt gailėda­masis, kad nepasiuntė visų savo vyrų į pirmąjį. Būgnas tebedundėjo. O paskui, didžiam savo siaubui, Tirianas su draugais išgirdo atsaką - gerokai tylesnį, iš tolo at- sklindantį kito būgno gausmą. Dar viena kalormenų gauja išgirdo Rišdos šaukimą ir dabar skubinosi jam pagalbon. Tačiau Tiriano veide nekrustelėjo nė raume- nėlis, niekaip nebūtum įspėjęs, kad jis jau palaidojo pa­skutinę viltį.

• 147 •

* Pa sk u tinis mūšis ❖

- Paklausykite, - sukuždėjo visai dalykiškai. - Pulti mums privalu dabar, kolei šitieji piktadariai nesulaukė pastiprinimo.

- Apie šit ką dar siūlyčiau pagalvoti, valdove, - at­siliepė Poginas. - Mūsų užnugaris dabar tvirtas - pati­kima medinė pašiūrės siena. O jei žengsime pirmyn, ar nenutiks taip, kad anie mus apsups ir susmeigs kardus mums tarpu menčių?

- Nėmaž nedelsdamas pritarčiau tau, nykštuk, - at­sakė Tirianas, - jeigu anų kėslas nebūtų aiškus - jėga suvaryti mus į pašiūrę. Tad juo atokiau atsidursiva nuo pragaištingų jos durų - juo geriau.

- Tiesą byloja karalius, - įsiterpė Toliaregis. - Bet ko­kia kaina reikia atsiplėšti nuo prakeiktos pašiūrės ir ano nelabojo, kur joje įsiveisęs.

- Taip ir padarykime, - iškart sutiko Eustacijus. - Vien į ją pažvelgus jau bloga darosi.

- Taip ir padarysime, - patvirtino Tirianas. - O da­bartės žvelkite antai ten, į kairę. Matote aną didelę uolą, kur laužo apšviesta švyti baltai lyg marmurinė? Pirma užgriūsime tuos kalormenus. Tu, mergele, stosi kairiau mūsų visų ir kaip įmanydama tankiau laidysi strėles į jų tirštumą; tu, ereli, kapok jiems veidus iš dešinės. O mes, visi kiti, tiesiai juos pulsim. Džile, kai prisiartinsim prie jų tiek, kad nebegalėsi šaudyti baimindamasi pataikyti į katrą iš savų, traukis prie baltosios uolos ir lauki ten. Jūs, visi kiti, net kovos įkarštyje ausylai klausykit. Turi-

. 148 •

4* Įvykiai įs isiū b u o ja 4*

me įvelti juos į kautynes per kelias artimiausias minutes, vėliau nebevertės nė mėginti, mat mūsų - mažiau negu jų. Kai tiktai riktelėsiu: „Atgal!“, visi susyk - bėgte pas Džilę prie baltosios uolos, tuomet vėlei bus apsaugo­tas mūsų užnugaris ir galėsime valandžiukę atsikvėpti. O dabartės, Džile, šok kairėn.

Staiga pasijutusi siaubingai vieniša, Džilė pabėgėjo gal dvidešimt pėdų, sustojo, dešine koja tvirtai įsirėmė į žemę, kairę atstatė priekin ir įrėmė į templę strėlės galą. Tik būtų buvę geriau, jei rankos nebūtų taip drebėjusios.

- Ko šaudai Dievui į langus! - aprėkė pati save, kai pirmoji paleista strėlė prašvilpė priešams virš galvų. Bet po akimirkos ant templės gulė ir antra: Džilė puikiai su­prato, kaip svarbu šaudyti kuo greičiau. Išvydo, kaip kaž­kas didelis ir juodas bloškėsi kalormenams į veidus. Tai buvo Toliaregis. Iš pradžių vienas, paskui ir kitas priešas metė šalin kardą ir kilstelėjo rankas, dangstydamas akis. Dabar jau žmogų pervėrė ir jos paleista strėlė, kita pa­klojo Narnijos vilką, regis, nutarusį perbėgti pas priešą.

Bet šaudyti ji galėjo vos kelias sekundes, paskui turėjo liautis. Blykčiodami kardais, šerno iltimis, Brangakme­nio ragu, lydimi balsingo šunų skalijimo, Tirianas ir jo pajėgos siūbtelėjo priešo link tarsi bėgikai, besivaržan­tys, kas greičiau įveiks šimto jardų nuotolį. Džilė apstul­bo išvydusi, kokie nepasiruošę šitokiam puolimui atrodė kalormenai. Ji nesuprato, kad šitai nulėmė jos ir dar ere­lio pastangos. Kariai tiesiog negali žvelgti tiesiai pirmyn,

• 149 •

* Pa sk u tinis mūšis *

kai jų dėmesį nuolat blaško strėlės, atlekiančios iš vienos pusės, ir erelis, besitaikantis iškapoti akis iš kitos.

- O, puiku! Tiesiog nuostabu! - suriko Džilė. Kara­liaus būrys lyg pleištas rėžėsi į priešo pajėgas. Vienara­gis ragu švaistė karius į šalį, panašiai kaip mes šakėmis kabiname šieno plakus. Džilei (kuri, tiesa, apie kovos kardais meną ne kažin kiek teišmanė) rodėsi, kad net Eustacijus kaunasi tiesiog neprilygstamai. Šunys kibo kalormenams į gerkles. Vis dėlto išdegs! Pergalė, pergalė jau beveik rankose...

Čia pat, stingstančia iš siaubo širdimi, Džilė pastebėjo vieną keistenybę. Nors su kiekvienu narnų kardo mostu kalormenų karys paslikas krisdavo žemėn, jų gretos kaž­kodėl nė kiek neretėjo. Tiesą sakant, dabar jų buvo netgi daugiau nei vos prasidėjus kautynėms. Ir vis daugėjo su kiekviena sekunde. Kalormenai plūdo iš visų pusių. Bet tai jau buvo ne tie patys kalormenai. Šie, naujieji, buvo ginkluoti ietimis. Ir jų buvo tiek daug, kad Džilė vargiai beįžiūrėjo savo draugus.

Paskui ji išgirdo Tiriano šūksnį:- Atgal! Prie uolos!Priešas sulaukė pastiprinimo. Būgnas atliko tai, kas

jam buvo skirta.

❖ {vykiai įsisiūbuoja ❖

12 SKYRIUS

Anapus pašiūrės durų

D žilė jau kadai turėjo būti prie baltosios uolos, bet kautynių įkarštyje stebint kovotojus šis įsakymas

visai išrūko iš galvos. Užtat dabar prisiminė. Mergai­tė apsisuko ir tekina nukūrė ten link, uolą pasiekė vos akimirka anksčiau už kitus. Tad nutiko taip, kad kokią sekundę visi buvo atgręžę priešui nugarą. Ir visi, vos pri­bėgę uolą, vienu metu atsisuko. Jiems prieš akis atsivėrė siaubingas reginys.

Pašiūrės durų linkui skuto kalormenas, nešinas kaž­kuo, kas iš paskutiniųjų spurdėjo ir spardėsi. Jiems atsi­dūrus tarp uolos ir laužo, Tiriano kariai aiškiai įžiūrėjo ir kalormeną, ir jo nešulį. Tai buvo Eustacijus.

Tirianas ir vienaragis puolė jo gelbėti. Bet kalormenas jau buvo gerokai arčiau durų negu jie. Jiems nesuspėjus įveikti nė pusės nuotolio, tasai bloškė Eustacijų vidun ir užtrenkė duris. Jam iš paskos jau skubinosi dar kokie šeši kalormenai. Jie kaipmat išsirikiavo tankia greta atviroje erdvėje priešais pašiūrę. Prisiartinti prie jos pasidarė ne­beįmanoma.

• 152 •

* Anapus pašiūrės durų ♦

Netgi tokiomis aplinkybėmis Džilė sugebėjo prisimin­ti, kad reikia nusigręžti ir nevarvinti ašarų ant lanko.

- Net jei niekaip negaliu nustoti žliumbti, templės vis tiek nesušlapinsiu, - sumurmėjo ji.

- Pasisaugokit strėlių! - ūmai perspėjo Poginas.Visi krito žemėn ir užsitraukė šalmus iki pat nosies.

Šunys susigūžė užnugaryje. Bet, nors keletas strėlių prašvilpė visai netoliese, netrukus paaiškėjo, kad šaudo­ma ne j juos. Lankų vėl griebėsi Griflis ir jo nykštukai. Tik šįsyk strėlėmis jie vaišino kalormenus.

- Ir toliau taip, vyručiai! - ragino juos Griflis. - Visi drauge. Atidžiai taikykit. Juodukų mums reikia nė kiek ne labiau nei beždžionių - ar liūtų - ar karalių. Nykštu­kai - patys sau!

Kad ir ką manytumėte apie nykštukus, viena yra visiš­kai aišku: narsos stygiaus jiems niekas negali prikišti. Jie visai lengvai būtų galėję vogčia pasitraukti į kokią saugią vietelę. Tačiau nutarė likti ir išguldyti tiek abiejų pusių kovotojų, kiek tik pajėgs, - nebent šie patys teikdavosi padaryti jiems paslaugą ir išvaduodavo nuo to vargo, ga­labydami vieni kitus. Nykštukai troško, kad visa Narnija atitektų jiems vieniems.

Vis dėlto j vieną dalyką jie, ko gero, neatsižvelgė: arkliai buvo be jokios apsaugos, o kalormenai vilkėjo žiedmarškes. Negana to, jie turėjo ir vadą. Tuojau pat suskardėjo tarkano Rišdos balsas:

• 153 •

* Pa sk u t in is mūšis ♦

- Trisdešimt karių - nenuleiskit akių nuo anų pus­galvių prie baltosios uolos. Visi kiti - paskui mane! Pats metas pamokyti tuos purvabridžius!

Tirianas su draugais, vis dar sunkiai gaudydami kvapą po kautynių ir džiaugdamiesi galimybe kelias minutes atsikvėpti, tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip, tarkano vado­vaujami, kalormenai ėmėsi doroti nykštukus. Reginys buvo keistokas. Laužas baigė degti, tad liepsnos šoko nebe taip aukštai, šviesa nusidažė tamsesniu raudoniu. Kiek buvo įmanoma įžiūrėti, kalvos keteroje nebeliko nieko, tik kalormenai ir nykštukai. Vis labiau tirštėjan­čioje tamsoje matyti buvo ne kažin kas. Sprendžiant iš garsų, nykštukai priešinosi kaip pasiutę. Tirianas girdėjo Griflio prakeiksmus - šis plūdosi taip, kad ausys linko; savo ruožtu tarkanas protarpiais surikdavo:

- Kiek pavyks, imkite gyvus! Imkite juos gyvus!Kad ir kas dėjosi mūšio lauke, kautynės truko neilgai.

Netrukus triukšmas nutyko. Tada Džilė išvydo tarka- ną, traukiantį prie pašiūrės; iš paskos sekė vienuolika jo vyrų, tempiančių vienuolika surištų nykštukų. (Ar visi kiti žuvo, ar kai kurie sėkmingai pasipustė padus - šitai taip ir lieka neaišku.)

- Meskite juos į Tašo šventyklą! - paliepė tarkanas Rišda.

Visi vienuolika nykštukų buvo įstumti ar nuspirti į tamsią angą; tada durys vėl užsivėrė, o tarkanas Rišda žemai nusilenkė pašiūrės pusėn ir tarė:

• 154 •

* Anapus pašiūrės durų ♦

- Šiuosius taip pat paaukosime tau sudegindami, o mano viešpatie Tašai.

Visi kalormenai suskato žvanginti kardų plokštumo­mis į skydus šaukdami:

- Tašas! Tašas! Didysis dievas Tašas! Nepermaldau- jamasai Tašas! (Visi paistalai apie „Tašlaną“ jau buvo užmiršti.)

Prie baltosios uolos susispietęs būrelis stebėjo, kas vyksta, ir patyliukais kuždėjosi tarpusavyje. Jiems pavy­ko aptikti uola virvantį vandens siūlelį, tad visi godžiai atsigėrė - Džilė, Poginas ir karalius vandenį sėmė rieš­kučiomis, o keturkojai gėrė iš mažyčio klanelio, susitel­kusio uolos papėdėje. Visi buvo taip ištroškę, kad jiems rodėsi, jog gardesnio gėrimo niekad gyvenime nėra ra­gavę, ir, kol malšino troškulį, jautėsi tokie laimingi, kad nepajėgė net pagalvoti apie ką kita.

- Kaulų smegenimis jaučiu, - prašneko Poginas, - dar rytui neišaušus visi, vienas po kito, pakliūsime tenai, į tamsą anapus tų durų. Pasistengęs sugalvočiau bene šimtą malonesnių būdų numirti.

- Durys iš tiesų šiurpios, - sutiko Tirianas. - Labiau primena kažkieno nasrus.

- Nejaugi nieko nebeįmanoma padaryti, kad to iš­vengtume ? - stringančiu balsu paklausė Džilė.

- Jau nebe, geroji bičiule, - atsakė Brangakmenis, švelniai bakstelėdamas jai nosimi. - Bet juk gali būti ir

• 155 •

* Pa sk u t inis mūšis ❖

taip, kad mums tatai - durys j Aslano šalį, galbūt jau šj pat vakarą visi susėsime prie jo stalo.

Tarkanas Rišda nusigręžė nuo pašiūrės ir prisiartinęs lėtu žingsniu sustojo priešais baltąją uolą.

- Klausykitės ir išgirskite, - prabilo. - Jei šernas ir šunys, ir vienaragis nusilenks man ir paprašys malonės, jų gyvybių bus pasigailėta. Šernas bus apgyvendintas narve tisroko, lai gyvuoja jisai per amžius, soduose, šu­nys - jojo šunidėse, o vienaragis, kuriam, savaime aišku, nupjausiu ragą, bus pakinkytas j vežimą. Tačiau erelis, vaikai ir tasai, kuris buvo karalius, šią pat naktį bus pa­aukoti Tašui.

Vienintelis atsakas jam buvo urzgimas.- Pirmyn, kariai, - paragino tarkanas. - Užmuškite

žvėris, bet dvikojus paimkite gyvus.Čia ir prasidėjo paskutiniojo Narnijos karaliaus pa­

skutinis mūšis.Kovoti buvo beviltiška - ir ne tik dėl to, kad priešo

pajėgos buvo daug gausesnės, bet dar ir dėl iečių. Ka- lormenai, prisidėję prie beždžionės beveik nuo pat pra­džių, nebuvo ginkluoti ietimis, mat į Narniją atkeliavo po vieną ar po du, apsimetę taikingais pirkliais, tad, ži­noma, iečių su savimi neturėjo, nes ietis - toks ginklas, kurio nepaslėpsi. Tačiau kiti, matyt, prisistatė vėliau, kai beždžionės galia jau buvo išaugusi ir jie galėjo žygiuoti nesislapstydami. Ietys mūšio eigą keičia iš esmės. Turė­damas ilgą ietį, be to, jei esi pakankamai vikrus ir nepa­

. 156 •

❖ Anapus pašiūrės durų ♦

meti galvos, šerną gali nudurti anksčiau, nei jis pasieks tave iltimis, ar vienaragį - nei šis pasieks tave ragu. Ir štai dabar ietys į priekį atkištais antgaliais artėjo prie Ti- riano ir paskutinių jo draugų. Dar akimirka - ir užvirė žūtbūtinis mūšis dėl gyvybės.

Iš tiesų netgi nebuvo taip blogai, kaip gali pamanyti. Kai dirba kiekvienas kūno raumenėlis, - kai tenka čia pranerti po ieties antgaliu, o ten jį peršokti, tai pasvirti į priekį, tai atsilošti, tai apsisukti, - tiesiog nelieka laiko tokiems dalykams kaip baimė ar liūdesys.

Tirianas gerai žinojo niekuo nebegalįs padėti ki­tiems - visų jų dabar tykojo ta pati lemtis. Lyg per mi­glą jis matė, kaip jam iš vienos pusės krito šernas, kaip įnirtingai kaunasi Brangakmenis iš kitos. Akies kraštu pastebėjo, - bet tik tiek, nieko nedarė, - kaip stambuo- lis kalormenas velka už plaukų Džilę. Bet susimąstyti apie tai nebuvo kada. Galvoje liko viena vienintelė min­tis: pasirūpinti, kad priešas už jo gyvybę sumokėtų kuo brangiau. Blogiausia, kad jam nepavyko išlaikyti pozi­cijos baltosios uolos papėdėje, kur prasidėjo kautynės. Žmogus, kovojantis su bene dešimčia priešų, privalo naudotis kiekviena menkiausia pasitaikiusia proga, turi pulti ir smogti kaskart, kai pastebi nepridengtą krūtinę ar kaklą. O šitaip kaunantis pakanka kelių kirčių, kad atsidurtum gana toli nuo to taško, kur viskas prasidėjo. Tirianas greitai susizgribo vis labiau krypstąs į dešinę, vis labiau artėjąs prie pašiūrės. Miglotai lyg ir prisiminė,

• 157 •

* Pa sk u t inis mūšis ❖

kad dėl kažkokios svarios priežasties prie jos geriau ne­siartinti. Bet kokia ta priežastis - šito nebeprisiminė. Be to, vis tiek nieko nebūtų galėjęs pakeisti.

Viskas atsiskleidė per vieną akimirką. Tirianas sumo­jo, kad dabar jau kaunasi su pačiu tarkanu. Laužas (jau beveik visiškai užgesęs) silpnai žioravo tiesiog priešais. Iš tiesų Tirianas kovėsi pačiame pašiūrės tarpduryje, mat durys buvo plačiai atlapotos, ir du kalormenai jas prilai­kė, pasiruošę užtrenkti tą pat akimirksnį, kai tik jis įkels koją vidun. Dabar jis prisiminė viską ir suprato, kad priešas tyčia lyg nejučiomis stūmė jį prie pašiūrės nuo pat kautynių pradžios. Galvodamas apie visa tai, jis vis dar įnirtingai grūmėsi su tarkanu Rišda.

Staiga Tirianui šovė į galvą mintis. Jis bloškė šalin kardą, šoko pirmyn, niurktelėjo po atšvilpiančiais scimi- taro ašmenimis ir, abiem rankomis pastvėręs tarkaną už diržo, atatupstas šoko pro duris vidun šaukdamas:

- Ženk vidun ir susitik su Tašu pats!Pratrūko pragariškas triukšmas. Kaip ir anąsyk, kai

vidun buvo įstumta beždžionė, žemė suvirpėjo, plykste­lėjo akinanti šviesa.

- Tašas, Tašas! - sustugo lauke likę kalormenų ka­riai ir su trenksmu uždarė duris. Jei Tašas pageidaująs jų vado - lai ir pasiimąs jį. Šiaip ar taip, patys susidurti su Tašu jie nėmaž netroško.

Kokią akimirką Tirianas nesusivokė nei kur, nei netgi kas esąs. Paskui kiek atitoko, prasimirksėjo ir apsidai­

. 158 •

❖ Anapus pašiūrės durų ♦

rė. Pašiūrėje nebuvo taip tamsu, kaip tikėjosi. Priešin­gai - tvieskė netgi labai ryški šviesa, štai dėl ko jam teko markstytis.

Jis atsigręžė į tarkaną Rišdą, bet šis nė nedirstelėjo jo pusėn. Rišda gūdžiai suaimamavo ir kažką parodė pirš­tu, paskui suglaudęs delnus krito kniūbsčias ant žemės. Tirianas pažvelgė ten link, kur rodė tarkanas. Ir viską suprato.

Jų link artėjo kraupi būtybė. Tiesa, gerokai mažesnė už aną, kurią jie buvo matę prie bokšto, bet gerokai au­gesnė už žmogų ir niekuo daugiau nuo anos nesiskyrė. Grifo galva, keturios rankos. Pražiotas snapas ir tvies- kiančios akys. Iš snapo plūstelėjo gargždus balsas:

- Patsai šaukeis manęs ing Narniją, tarkanai Rišda. Šit ir čionais ašen. Ką pasakyti man geidauji ?

Tačiau tarkanas neišlemeno nė žodžo, net galvos ne­kilstelėjo nuo žemės. Tik visas tirtėjo, lyg ištiktas neval­domo žagsulio priepuolio. Mūšyje jis buvo išties narsus, bet gera dalis jo narsos išgaravo kiek ankstėliau, kai pir­mąsyk krustelėjo įtarimas, kad Tašo galbūt iš tikrųjų esa­ma. O dabar jis prarado ir paskutinius drąsos likučius.

Staiga kaptelėjęs - šitaip višta kapteli kirminą - Tašas sugriebė nelaimėlį Rišdą ir pasikišo po viršutine dešinią­ja pažastimi. Paskui kryptelėjo galvą paskersakiavo į Ti- rianą viena siaubinga paukščiagalvio akimi.

Bet čia Tašui už nugaros prabilo balsas, galingas ir ra­mus kaip jūra vasarą:

• 159 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

* Anapus pašiūrės durų *

- Nešdinkis, baidykle, neškis j savo irštvą ir teisėtą savo grobį, prisakau tau Aslano ir didžiojo Aslano tėvo, užjūrio imperatoriaus, vardu.

Šiurpioji pabaisa išnyko su visu tarkanu, paspaustu po pažastimi. O Tirianas grįžtelėjo pažiūrėti, kas toks kalba. Ir nuo to, ką išvydo, širdis ėmė daužytis taip, kaip nesidaužė jokiame mūšyje.

Priešais jį stovėjo septynetas karalių ir karalienių, visi - su karūnomis, visi pasipuošę žėrinčiais drabužiais, tačiau karaliai vilkėjo dar ir dailias žiedmarškes, o ran­kose laikė apnuogintus kardus.

Tirianas pagarbiai nusilenkė ir buvo jau beprašnen- kąs, bet jauniausioji iš karalienių staiga prajuko. Tiria­nas įsmeigė akis jai į veidą ir net aiktelėjo apstulbęs, mat atpažino ją. Tai buvo Džilė, - bet ne ta Džilė, kokią jis matė paskutinėmis akimirkomis: apsipylusią ašaromis, murzinu veidu, su senomis apsmukusiomis žiedmarškė- mis. Dabar ji buvo gaivi ir gyvybinga, tokia gaivi, lyg ką tik švariai išsipraususi. Iš pradžių jis pamanė, kad ji at­rodo vyresnė, paskui nusprendė, kad jam tik pasirodė, o galiausiai taip ir nesugebėjo suvokti, kaip yra iš tikrųjų. Tuojau pat jis atpažino ir jauniausiąjį karalių - tai buvo Eustacijus, bet pasikeitęs taip pat, kaip ir Džilė.

Tirianas staigapasijuto nejaukiai, atsidūręs tarp šitų žmo- nių tiesiai iš mūšio: kruvinas, sudulkėjęs, permirkęs prakai­tu. Bet jau po akimirkos susizgribo, kad anaiptol taip nėra. Jis ir pats jau buvo švarus ir atsigavęs, ir apsirengęs tokiais

. 161 •

* Pa sk u tinis mūšis ❖

drabužiais, kokius būtų ne gėda vilkėti ir Kair Paravelyje, per didžią puotą. (Reikia pridurti, kad Namijoje puošnūs drabužiai niekad nebūna nepatogūs. Šalies meistrai moka pasiūti tokius, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir malonūs vil­kėti: išnaršyk Namiją skersai išilgai, nerasi nei iškrakmoly­tų apykaklių, nei flanelės, nei elastinių audinių.)

- Valdove, - tarė Džilė žingtelėjusi pirmyn ir grakš­čiai tūptelėjusi, - leisk supažindinti tave su Didžiuoju Karaliumi Piteriu - visų Narnijos karalių karaliumi.

Tirianui nė nereikėjo klausti, kuris iš jų yra Didysis Karalius, mat prisiminė jo veidą (nors čia jis atrodė daug tauresnis) iš sapno. Tad žengė pirmyn, priklaupė ant vie­no kelio ir pabučiavo Piteriui ranką.

- Didysai Karaliau, - ištarė, - man labai malonu tave regėti.

* Anapus pašiūrės durų *

Didysis Karalius pakėlė j j ir išbučiavo į abu skruostus, kaip Didžiajam Karaliui ir dera. O paskui nusivedė prie vyriausios iš karalienių - tik net ir ji nebuvo sena: nė vienos sidabrinės gijos plaukuose, nė raukšlelės skruos­tuose - ir tarė:

- Valdove, tatai yra ledi Polė, aplankiusi Narniją tą pirmąją dieną, kai Aslano valia užaugo medžiai, o žvėrys prakalbo.

Paskui jie prisiartino prie vyriškio, kurio vešli auksinė barzda vilnijo ant krūtinės, o veidas švietė išmintimi.

- O tatai, - pasakė Didysis Karalius, - yra lordas Di- goris, tasai pats, kursai tą dieną buvo ten su ledi Pole. O šitasai - mano brolis, karalius Edmundas, o ši - mano sesuo, karalienė Liusė.

- Valdove, - tarė Tirianas, pasisveikinęs su visais, - aš skaičiau metraščius, ir jeigu neapgauna atmintis, many­čiau, kad turėtų būti dar viena. Argi jūsų didenybė ne dvi seseris turėjai? Kurgi karalienė Susana?

- Mano sesuo Susana, - atsakė Piteris trumpai ir griežtai, - jau nebėra Narnijos draugė.

- Taigi, - įsiterpė Eustacijus. - Tik pamėgink prisi­kalbinti ją pasišnekėti apie Narniją ar ką nors nuveikti, ji iškart ir sako: „Na ir atmintis! Tiesiog neįtikėtina, kad iki šiol tebegalvojate apie anuos juokingus vaikystės žai­dimus!*

- A, Susana, - atsiduso Džilė. - Niekas jai neberūpi, tik nailoninės kojinės, lūpų dažai ir kvietimai į vakarė-

• 163 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

liūs. Ji visada mėgo pasistaipyti prieš veidrodį ir troško kuo greičiau suaugti.

- Taigi, suaugti, - atsiliepė ledi Polė. - Būtų gerai, jei ji išvis kada nors suaugtų. Visus mokyklinius metus paleido vėjais, verždamasi greičiau pasiekti tokį amžių, kokio yra dabar, o visą likusį gyvenimą iššvaistys, steng­damasi tokio amžiaus ir likti. Toks tatai jos supratimas: kuo skubiau prasibrauti į tą laikotarpį, kuomet žmogus esti paikiausias, ir kuo ilgiau jame užsibūti.

- Et, gal nešnekėkime dabar apie tai, - pasiūlė Pite­ris. - Pažvelkite, kokie vaismedžiai. Gal paragaukime vaisių?

Tirianui tik dabar pagaliau dingtelėjo apsidairyti, ir jis sumojo, kad iš tiesų atsitiko kažkas itin keisto.

13 SKYRIUS

Kaip nykštukai atsisakė būti paimti

Tirianas manė - tikriau, būtų manęs, jei išvis būtų turėjęs laiko apie tai susimąstyti, - atsidūręs ankš­

toje, šiaudais dengtoje pašiūrėje, gal dvylikos pėdų ilgio ir šešių - pločio. Bet iš tikrųjų visi jie stovėjo žalioje pie­voje, virš galvos plytėjo sodriai mėlynas dangus, veidus glostė lengvas vasaros pradžios vėjelis.

Netoliese augo itin lapuotų medžių guotas, bet iš po kiekvieno lapo kyščiojo vaisius - auksinis ar blyškiai gelzganas, violetinis ar skaisčiai raudonas - tokių mūsų pasaulyje niekas nėra regėjęs. Išvydęs vaisius Tirianas pamanė, kad čia turėtų būti jau ruduo, bet kažkas va­sariško tvyrojo pačiame ore - toks būna nebent birželį. Visi patraukė medžių linkui.

Kiekvienas pakėlė ranką ir nusiskynė labiausiai pati­kusį vaisių, bet, taip ir neparagavę, visi akimirką sustin­go. Vaisiai buvo tokie neapsakomai gražūs, kad visus aplankė ta pati mintis: „Ne, negali būti, kad tai skirta man... tikriausiai mums nevalia jų skinti?

• 165 •

* Pa sk u tinis mūšis *•

- Viskas gerai, - tarė Piteris. - Žinau, ką visi galvoja­me. Bet esu tikras, na, beveik visai tikras, kad dvejojame be reikalo. Nuojauta man kužda, kad atsidūrėme tokia­me krašte, kur niekas nieko nedraudžia.

- Tuomet nėra ko laukti! - pareiškė Eustacijus. Ir visi suleido dantis j vaisius.

Koks gi buvo tų vaisių skonis? Gaila, bet skonio dar niekam nepavyko aprašyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad, palyginti su tais vaisiais, pats šviežiausias greip­frutas jums pasirodytų apvytęs, sultingiausias apelsi­nas - sudžiūvęs, burnoje tirpstanti kriaušė - kieta ir sprangi, o saldžiausios miško žemuogės - rūgščios. Vaisiai buvo be sėklelių ar kauliukų, niekur nematy­ti nė vienos vapsvos. Kartą paragavus tų vaisių, patys gardžiausi mūsų pasaulio valgiai atrodytų kartūs lyg vaistai. Bet nusakyti jų skonio tiksliau aš negaliu. Tad jūs ir nesužinosite, nebent pakliūtumėte į tą šalį ir pa­ragautumėte patys.

Visiems iki valiai prisikirtus, Eustacijus tarė karaliui Piteriui:

- Tu taip ir nepapasakojai, kaip čia atsidūrėte jūs. Kaip tik buvai bepradedąs, kai pasirodė karalius Tirianas.

- Ne kažin kiek tėra to pasakojimo, - atsakė Pite­ris. - Mudu su Edmundu stovėjome perone, jau matė­me artėjant jūsų traukinį. Prisimenu, dar pagalvojau, kad jis pernelyg dideliu greičiu bando įveikti posūkį. Ir dar, menu, pagalvojau, kaip tatai juokinga: mūsų seno­

• 166 •

♦ Kaip nykštukai atsisakė būti pa im ti ❖

liai veikiausiai važiuoja tuo pačiu traukiniu, tik Liusė to nežino...

- Jūsų senoliai, Didysai Karaliau?.. - nesuprato Ti- rianas.

- Turėjau omeny, mūsų tėtis ir mama: Edmundo, Liusės ir mano.

- O kodėl jie važiavo tuo traukiniu? - dabar jau nesu­prato Džilė. - Turbūt nenori pasakyti, kad jie žino apie Narniją?

- Ne, ne, su Narnija tai niekaip nesusiję. Jie žadėjo va­žiuoti j Bristolį. Tik tą pat rytą ir sužinojau, kad mama su tėčiu irgi išvažiuoja. Edmundas ir pasakė, kad jie tur­būt įsės į tą patį traukinį. (Edmundas buvo iš tų vyrukų, kurie nusimano apie traukinių eismą.)

- Kas atsitiko paskui? - paragino jį Džilė.- Na... tai nusakyti ne taip jau paprasta, tiesa, Edmun­

dai? - tarė Didysis Karalius.- Iš tikrųjų nelabai, - sutiko Edmundas. - Buvo visai

ne taip, kaip anąsyk, kai burtais buvome išplėšti iš savojo pasaulio. Kažkas siaubingai sužviegė, sudundėjo, o tada pajutau smūgį, tik visiškai neskaudėjo. Net nelabai išsi­gandau, veikiau apėmė... na, jaudulys. Ak taip, ir dar viena keistenybė. Man gerokai skaudėjo kelį... vienas toks įspyrė per regbio rungtynes. Ir staiga supratau - nebeskauda. Ir dar pasijutau tarsi besvoris. O paskui - žiū, mes jau čia.

- Mes sėdėjome traukinio vagone, ir viskas nutiko la­bai panašiai, - pasakė lordas Digoris, purtydamas iš auk­

• 167 •

♦ Pa sk u t inis mūšis ❖

saspalvės barzdos paskutinius vaisių sulčių lašus. - Tik mudu, Pole, pasijutome tarsi... nebe tokie sustingę. Jūs, jaunikliai, šito nesuprasite. Mes nustojome jaustis seni.

- Taigi, jaunikliai! - šyptelėjo Džilė. - Kažin, ar judu tikrai daug vyresni už mus.

- Net jei ir nebesame, tikrai tokie buvome, - tarė ledi Polė.

- O kas dėjosi tada, kai atsidūrėte čia? - paklausė Eustacijus.

- Na... - nutęsė Piteris. - Gana ilgai (ar bent jau man atrodė, kad gana ilgai) išvis nieko neatsitiko. O paskui atsidarė durys...

- Durys? - pakartojo Tirianas.- Taip, durys, - patvirtino Piteris. - Tos pačios, pro

kurias tu įėjai... o gal išėjai. Negi nebeprisimeni?- Kurgi jos?- Štai, žiūrėk, - Piteris parodė ranka.Tirianas pažvelgė ten link ir išvydo patį keisčiausią,

patį absurdiškiausią dalyką, kokį tik galima įsivaizduoti. Vos už kelių jardų saulėkaitoje riogsojo aiškiai įžiūrimos nedailios medinės durys su visa stakta, bet nebuvo nieko daugiau: nei sienų, nei stogo. Suglumęs Tirianas nužings­niavo prie jų; visi kiti nusekė iš paskos smalsaudami, ką anas darys. Tirianas priėjo prie durų, apėjo iš kitos pusės. Bet nieko ypatinga nerado ir ten - vien tik atviras laukas, saulėtas vasaros rytas. Durys tiesiog stovėjo pievoje vie­nos pačios, tarsi būtų čia išaugusios lyg koks medis.

• 168 •

❖ Kaip nykštukai atsisakė būti paim ti *

- Prakilnusai pone, - tarė Tirianas Didžiajam Kara­liui, - tatai yra didis stebuklas.

- Tatai tos pačios durys, pro kurias tu podraug su ka- lormenu įėjai prieš kokias penketą minučių, - nusišyp­sojo Piteris.

- Argi nebuvo taip, kad aš iš miško įėjau į pašiūrę? Ogi pro šias duris, regėt, patenki iš niekur į niekur.

- Tikrai taip atrodo, jei apeini aplink jas, - pasakė Pi­teris. - Bet tu verčiau prikišk akį prie plyšelio tarp dvie­jų lentų ir dirstelėk pro duris.

Tirianas prigludo prie plyšio. Iš pat pradžių nepama­tė nieko, tik juodumą. Paskui, kai akys kiek apsiprato su tamsa, įžvelgė blausiai rauzganą bebaigiančio užgesti laužo žioravimą, o viršum jo plytinčiame juodame dan­guje - spingsančias žvaigždes. Dar kiek vėliau įmatė ir juodas figūras, judančias ar stoviniuojančias tarp jo ir laužo, išgirdo ir balsus - atrodė, kad šnekasi kalormenai. Ir suprato Tirianas žiūrįs pro pašiūrės duris į Žibinto ty­rus - ten, kur grūmėsi su priešu paskutiniame mūšyje. Vyrai anapus tarėsi, ar mėginti lįsti vidun ieškoti tarka- no Rišdos (tik šito daryti niekas nesiveržė), ar geriau iš­kart pašiūrę padegti.

Atsitraukęs nuo durų Tirianas dar sykį apsidairė ne­tikėdamas savo akimis. Virš galvos driekėsi dangaus žy­drynė, po kojomis - pievos žaluma, į visas puses, kiek tik akys įstengė aprėpti, o greta smagiai juokėsi naujieji draugai.

• 169 •

❖ Pa sk u t in is mūšis ❖

- Ką gi, - Tirianas ir pats nusišypsojo, - regis, pa­šiūrė iš vidaus ir pašiūrė iš išorės - du visiškai skirtingi dalykai.

- Taip, - sutiko lordas Digoris. - Ir viduje ji gerokai didesnė nei iš išorės.

- Taigi, - atsiliepė ir karalienė Liusė. - O mūsų pa­saulio viename tvartelyje kartą būta kai ko, didesnio už visą pasaulį.

Ji prašneko pirmą kartą, ir Tirianas, tik išgirdęs jos vir­pantį balsą, pagaliau suprato kodėl. Ji viską dėjosi į širdį

• 170 •

* Kaip nykštukai atsisakė būti paim ti *

giliau nei kiti. Buvo pernelyg laiminga, kad daug kalbė­tų. Norėdamas dar sykį išgirsti jos balsą, jis paprašė:

- Gal malonėtum, ponia, pasakoti toliau? Viską, kas jums nutiko?

- Iškart, kai išgirdome dundesį ir pajutome smūgį, - ėmė pasakoti Liusė, - mes atsidūrėme čia. Šitos durys mus nustebino ne mažiau nei tave. Bet paskui jos atsida­rė - pirmą kartą (matėme iš tarpdurio plūstančią tamsą) - ir vidun įžengė toks stambus vyras su apnuogintu kardu rankoje. Iš šarvų ir ginkluotės atpažinome - kalormenas.

Jis atsistojo prie durų, iškeltą kardą atrėmęs į petį, pasi­rengęs kirsti kiekvienam, įėjusiam pro duris. Mes prisiar­tinome, bandėme jį kalbinti, bet jis mūsų, regis, nei matė, nei girdėjo. Nė kartelio neapsidairė, nedirstelėjo į dangų, saulės šviesą, žolę - jų, ko gero, irgi nematė. Paskui teko išties ilgai palaukti. Galiausiai išgirdome, kaip girgžtelėjo kitoje durų pusėje atitraukiamas skląstis. Bet sargybinis su kardu neskubėjo kirsti nepamatęs, kas žengia vidun. Dėl to spėjome, kad jam visgi paliepta vienus kirsti, bet pagailėti kitų. Tačiau, vos durims atsivėrus, tą pat aki­mirksnį čia atsirado Tašas - šiapus durų, tik nė vienas taip ir nepastebėjome, iš kur jis atsidangino. Pro duris įsėlino toks stambus katinas. Vos sykį dirstelėjo į Tašą - ir skuto laukan, ir pačiu laiku, mat Tašas buvo jį bestve­riąs, bet tiktai užsitrenkiančios durys pokštelėjo jam per snapą. Sargybinis prie durų Tašą matė. Baisiausiai išbalo ir nusilenkė siaubūnui, tačiau tas tuoj pat išnyko.

. 171 •

* Pa sk u t inis mūšis ❖

Paskui ir vėl ilgai laukėme. Galų gale durys atsivėrė trečiąsyk ir čionai įžengė jaunas kalormenas. Man jis patiko. Sargybinis net krūptelėjo, taip apstulbo. Man regis, tikėjosi sulauksiąs visai ko kito...

- Dabar jau viskas aišku, - pareiškė Eustacijus (turėjo bjaurų įprotį įsiterpti į kito pasakojimą). - Pirmasis į pa­šiūrę turėjo įžengti katinas, o sargybiniui buvo prisakyta šio neliesti. Katinas, grįžęs pas kitus, būtų pranešęs, jog regėjo tą jų iš piršto laužtą Tašlaną, būtų apsimetęs esąs persigandęs, kad išgąsdintų ir kitus žvėris. Tačiau Gudris nė manyt nepamanė, kad gali pasirodyti tikrasis Tašas, tad Rudis persigando iš tikrųjų. Paskui juk Gudris būtų siuntęs vidun tuos, kurių troško atsikratyti, ir sargybinis būtų juos vieną po kito užkapojęs. Ir...

- Bičiuli, - švelniai pertarė jį Tirianas, - tu sutrukdėt damai užbaigti pasakojimą.

- Taigi, - vėl ėmė pasakoti Liusė, - sargybinis apstul­bo. įėjusiajam kaip tik pakako laiko susivokti, kad teks gintis. Jie susikovė. Jaunasis kalormenas užmušė sargybinį ir išmetė pro duris. O paskui lėtai patraukė mūsų link. Jis matė, tikrai matė ir mus, ir viską aplinkui. Bandėme jį kal­binti, bet jis buvo apkvaitęs, lyg apimtas transo. Ir vis kar­tojo: „Tašas, Tašas, kur yra Tašas? Aš atėjau pas Tašą.“ Tad mes numojome ranka, o jis patraukė tolyn, kažkur ten. Man jis visai patiko. O paskui... tfu! - Liusė susiraukė.

- Paskui, - perėmė Edmundas, - kažkas pro duris bloškė beždžionę. Čia pat vėl prisistatė Tašas. Mano

• 172 •

* Kaip nykštukai atsisakė būti paim ti *

sesuo tokios jautrios širdies, net nenori pasakoti, kaip Tašas tik sykį kaptelėjo snapu - ir beždžionės neliko nė padujų!

- Taip jai ir reikia! - šūktelėjo Eustacijus. - Vis dėlto ti­kiuosi, kad Tašui nuo tokio skanėsto sutriks virškinimas.

- Paskui, - pridūrė Edmundas, - čionai pateko Eus­tacijus, paskui gal dvylika nykštukų, o galiausiai Džilė ir tu pats.

- Viliuosi, nykštukus Tašas taip pat surijo, - pareiškė Eustacijus. - Nelemti paršigaliai.

- Ne, nesurijo, - pasakė Liusė. - Nebūk pats toks pabaisuoklis. Nykštukai vis dar čia. Gali juos pamatyti. Taip stengiausi su jais susidraugauti, bet nieko nepešiau.

- Susidraugauti! - sušuko Eustacijus. - Jei taip žino­tum, ko tie nykštukai pridirbo!

- Nagi, liaukis, Eustacijau, - sudraudė jį Liusė. - Eikš, tik pažvelk į juos. Karaliau Tirianai, galbūt tu galėtum ką nors padaryti jų labui ?

- Bent šiandien nykštukams tikrai nejaučiu karštos meilės, - pareiškė Tirianas. - Bet tavo paprašytas, po­nia, dar ir ne tokiems žygiams ryžčiaus.

Liusė nužingsniavo pirma, ir netrukus visi išvydo nykštukus. Tik elgėsi šie kažkaip keistai. Nei vaikštinė­jo, gėrėdamiesi aplinka (nors virvės, kuriomis buvo su­rišti anksčiau, dabar, regis, buvo išnykusios), nei gulėjo ir ilsėjosi. Visi susigrūdę sėdėjo glaudžiu ratu, veidais į rato vidurį. Nė kartelio neapsidairė, net nepastebėjo

• 173 •

Pa sk u t in is mūšis *

žmonių tol, kol Liusė su Tiriami nepriėjo taip arti, kad ištiesę ranką būtų juos palietę. Tada visi nykštukai staiga pakreipė galvas, tarsi ničnieko nematydami, tik įdėmiai klausydamiesi ir mėginę iš garsų nuspėti, kas dedasi.

- Nežiopsok! - šiurkščiai riktelėjo vienas. - Žiūrėk, kur rioglini! Dar kiek, ir būtum užrėpliojęs man ant galvos!

- Gerai, gerai! - pasipiktino Eustacijus. - Mes ne akli. Turim akis kaktoj, jei nepastebėjai.

- Labai jau geras akis turi kaktoj, jei šitoj urkštynėj ką nors įžiūri, - atrėžė tas pats nykštukas, Diglis vardu.

- Šitoj urkštynėj? - pakartojo Edmundas.- Aišku, kad šitoj urkštynėj, kur daugiau, bukagalvi

tu, - drėbė Diglis. - Šitoj ankštoj pašvinkusioj pašiūrėj be menkiausio žiburėlio.

- Bene tu aklas? - nustebo Tirianas.- Argi ne visi mes akli šitokioj tamsybėj ? - atsiliepė

Diglis.- Juk čia nėra tamsu, jūs vargšai kvaili nykštukai! -

sušuko Liusė. - Negi nematote? Pakelkite galvas! Apsi­dairykite! Negi nematote dangaus, medžių, gėlių? Negi nematote manęsi

- Kokia dar čia apgaulė ? Kaip, sakyk, man pamatyti tai, ko nėra? Ir kaip aš pamatysiu tave šitoj juodoj tam­sybėj ? Matau tave nė kiek ne aiškiau nei tu - mane.

- Bet aš tave matau! - neatlyžo Liusė. - Galiu net įrodyti. Matau, kad esi įsikandęs pypkę.

• 174 •

♦ Kaip nykštukai atsisakė būti paim ti 4*

- Bet kas, pažįstantis tabokėlės kvapą, tą pasakys, anokia čia gudrybė, - pareiškė Diglis.

- Ak, vargšiukai! - šūktelėjo Liusė. - Tai iš tiesų siau­binga.

Staiga jai šovė j galvą mintis. Pasilenkusi nuskynė ke­letą laukinių našlaičių.

- Klausyk, nykštuk, - tarė. - Jei akys tau ir aptemo, gal bent nosis neužsikimšo? Štai - užuodi?

Ji pasilenkė ir pakišo šviežias, rasotas gėles tiesiog po bjauria Diglio nosimi. Bet turėjo tuoj pat atšokti, kad išvengtų smūgio kietu kumštuku.

- Šalin! - suriko Diglis. - Kaip tu drįsti! Ką sau ma­nai, kišdama man po nosimi kažkokių tvarto pakratų? Dar ir su dagiais! Na ir įžūlybė! Ir išvis, kas tu tokia?

- Žemini, - tarė Tirianas, - ji karalienė Liusė, Asla- no atsiųsta čionais iš giliausios praeities. Tiktai jai vienai privalai dėkoti, kad ašen, Tirianas, teisėtas tavo karalius, tučtuojau nenuritinu visiems jums galvos nuo pečių, jūs išdavikai ir dukart išdavikai!

- Nagi, šito jau pervirš! - sušuko Diglis. - Ir kaip tau liežuvis apsiverčia vis zaunyti tą patį per tą patį ? Juk tavo nuostabusis liūtas prireikus nepuolė traukti tavęs iš bė­dos, ką? Aišku, kad ne, taip ir maniau. Bet dabar - netgi dabar! - sutriuškintas ir įmestas į šitą juodą skylę drauge su mumis visais, tu vis dar atkakliai porini senąsias pasa­kėles. Ir dar bandai sukurpti naują melą! Neva mes visai

• 175 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

neuždaryti, visai ne tamsoje ir dar galaižin ką mėgini mums įbrukti!

- Nėra jokios juodos skylės, nebent tavo galvoj, kvai­ly! - suriko Tirianas. - Nagi, išlipk iš jos!

Tai taręs, jis pasilenkė, pastvėrė Diglį už diržo bei gobtuvo ir plėšte išplėšė iš nykštukų rato. Bet, vos spėjo nuleisti žemėn, Diglis galvotrūkčiais puolė atgal į savo vietą ir užkaukė trindamasis nosį:

- Ai! Ai! Už ką tu šitaip? Kodėl tvojai mane veidu į sieną? Vos nesulaužei man nosies!

- O varge! - sušuko Liusė. - Tai ką mums su jais daryti ?

- Turbūt geriausia būtų palikti juos ramybėj, - atsa­kė Eustacijus, bet nė nespėjus jam baigti sakinio, žemė sudrebėjo. Kvapus oras užkvipo dar gaiviau. Už nugarų tvykstelėjo kažkas akinančiai ryškus. Visi atsigręžė. Ti­rianas - paskutinis, nes jį kaustė baimė. Ir štai - prie­šais stovėjo įsikūnijęs karščiausias jo širdies troškimas, milžiniškas ir tikrų tikriausias auksinis liūtas, patsai Aslanas, visi kiti jau klūpojo apspitę priekines jo lete­nas, veidus ir rankas panardinę į karčius, o jis, nulenkęs didingą galvą, lyžčiojo kiekvieną iš eilės. Paskui jo akys nukrypo į Tirianą, ir šis prisiartino visas virpėdamas, ir sukniubo prie liūto kojų, o liūtas pabučiavo jį ir šitaip prabilo:

- Būki pagirtas, o paskutinysis Narnijos karaliau, ne- susvyravęs net pačią juodžiausią valandą.

• 176 •

❖ Kaip nykštukai atsisakė būti paimti *

- Aslanai, - ištarė Liusė pro ašaras, - gal tu galėtum... gal kaip nors padėtum tiems vargšams nykštukams?

- Brangiausioji, - atsiliepė Aslanas, - parodysiu jums ir ką galiu, ir ko negaliu padaryti.

Prisiartinęs prie pat nykštukų, jis tylutėliai suurzgė - visiškai tyliai, bet, rodės, pats oras suvirpėjo. Nykštukai tuojau sušurmuliavo:

- Girdėjot ? Tai anie, kitame pašiūrės gale. Stengiasi mus įbauginti. Kažkokį prietaisą ten turi, ne kitaip. Nekreipkit dėmesio. Antrąsyk mūsų plikom rankom nepaimsi!

Aslanas pakėlė galvą, papurtė karčius. Ir tą pat aki­mirksnį tiesiog nykštukams ant kelių pasidengė tikras puotos stalas: radosi pyragėlių su mėsa ir liežuvio su drebučiais, ir keptų karvelių, ir saldėsių su plakta grie­tinėle, ir ledų, o dešinėje kiekvieno nykštuko rankoje - puikaus vyno taurė. Tik štai džiugesio iš viso to buvo ne kažin kiek. Nykštukai gana godžiai kibo valgyti ir gerti, bet plika akimi buvo matyti: tikrojo skonio jiems taip ir nepavyko pajusti. Jiems rodėsi, kad deda į burną tokius dalykus, kokius aptiktum tvarte. Vienas pasiskundė mė­ginąs žiaumoti šieną, kitas pasisakė graužiąs suvytusią ropę, trečias pranešė aptikęs žalią kopūstlapį. O vos pa­kėlę prie lūpų auksines kvapaus raudonojo vyno taures, visi kaip vienas suskato burnoti:

- Fui! Tik pamanykit - gerti pašvinkusį vandenį, iš to paties lovio, iš kurio žlebeno asilas! Ir kas galėjo tikė­tis, kad šito susilauksime?

• 177 •

❖ Pa sk u t inis mūšis *

Vis dėlto labai greitai kiekvienas nykštukas ėmė įtar­ti, kad visi kiti aptikę kažką gardesnio nei jis pats, tad netrukus visi susipešė, mėgindami atimti maistą iš kits kito, bardamiesi ir nepasidalydami kąsnio; dar kelios minutės - ir peštynės užvirė kaip reikiant, o visi skanės­tai buvo išdrabstyti, suminti po kojomis, jais išterlioti veidai ir drabužiai.

Galiausiai išsikvėpę jie vėl susėdo - laižytis žaizdų, šluostytis sugurintų kraujuojančių nosių, ir visi vienas per kitą kalbėjo tą pat:

- Ką gi, bent jau joks apsimetėlis prie mūsų čia nelįs. Visiems parodėme, kad mūsų plikom rankom nepaimsi. Nykštukai - patys sau.

- Dabar matote, - tarė Aslanas, - jie mums neleidžia padėti. Patys vietoj tikėjimo pasirinko suktybę. Jų kalė-

■* Kaip nykštukai atsisakė būti pa im ti ❖

jimas - jų pačių galvose, bet išlįsti iš ten jie negali: taip saugosi, kad kas neapvyniotų apie pirštą, jog baiminasi nosį iš ten iškišti. Bet dabar jau eime, vaikai. Aš turiu ir kitų darbų.

Jis žengė prie durų, o visi kiti nusekė iš paskos. Liūtas pakėlė galvą ir suriaumojo:

-Jau laikas!Paskui - dar sykį, dar garsiau:- Laikas!Ir galiausiai - taip garsiai, kad sudrebėjo net pačios

žvaigždės:- LAIKAS!Durys atsilapojo.

14 SKYRIUS

Ant Narnijos uzslenka naktis

Visi susibūrė Aslanui iš dešinės ir sužiuro pro atviras duris.

Laužas buvo jau užgesęs. Visą pasaulį sėmė neperžvel­giama juoduma; iš tiesų nė nebūtum įspėjęs, kad priešais stūkso miškas, jei nebūtum įžiūrėjęs ribos, skiriančios tamsias medžių viršūnes nuo žvaigždėmis nužertos dan­gaus plynės. Bet kai Aslanas ir vėl suriaumojo, kairėje pu­sėje visi išvydo dar vieną juodą pavidalą. Tikriau, išvydo dar vieną bežvaigždį lopinį, juodumos skiautę, kylančią vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai įgijo žmogaus apy- brėžas, tik tasai žmogus buvo didesnis už bet kokį milžiną. Visi pakankamai gerai pažinojo Narniją, kad susigaudytų, kur jis turėtų stovėti. Veikiausiai - aukštumų viržynuose, nusidriekiančiuose šiaurės pusėn kitapus Sriblio upės.

Tuomet Džilė ir Eustacijus prisiminė, kaip kartą, jau labai seniai, giliame urve po tais viržynais regėjo mie­gantį milžinų milžiną, Tėvu Laiku vadinamą; prisiminė ir tai, kad paskutiniąją dieną prieš pasaulio pabaigą jis turėtų nubusti.

. 180 •

* Ant N arnijo s užslenka naktis *

- Taip, - atsakė Aslanas į jų taip ir neištartą klausi­mą. - Kol jis miegojo, jo vardas buvo Laikas. Bet dabar jis nubudo ir nuo šiol vadinsis kitu vardu.

Milžinų milžinas pakėlė prie lūpų ragą. Jie tai supra­to matydami, kaip sujudėjo ir pasikeitė juodosios dėmės kontūras žvaigždžių fone. O paskui - po valandėlės, nes garsas sklinda gana lėtai, - visi išgirdo rago gausmą: aukštų tonų, bauginantį, bet kartu kupiną keisto, kraują stingdančio grožio.

Dangus tuoj pat užsiplieskė krintančiomis žvaigždė­mis. Net ir viena krintanti žvaigždė - įstabaus grožio reginys, o čia jų krito dešimtys, paskui - šimtai, kol iš dangaus prapliupo ištisinis sidabro lietus, kuris niekaip nesiliovė. Po kurio laiko stebėtojams danguje ėmė rody­tis dar vienas juodas lopinys. Tiktai ne ten, kur juodavo milžinas, o tiesiai virš galvos, gali sakyti - pačiame dan­gaus skliaute. „Tikriausiai debesis“, - dingtelėjo Edmun­dui. Šiaip ar taip, tame sklype nežibėjo nė žvaigždelė - vien išsiliejusi juoduma. Bet aplinkui vis dar nesiliovė žvaigždžių liūtis. O paskui bežvaigždis lopas ėmė augti, iš dangaus vidurio sklido vis plačiau ir plačiau. Netrukus pajuodo bene ketvirtis dangaus, paskui - jau pusė, o ga­liausiai žvaigždžių lietus ėmė sekti - jos krito nebe taip gausiai, ir tik tolumoje, žemai, prie pat horizonto.

Apstulbę (bet nuostaba buvo atmiešta ir bauguliu) visi ūmai sumojo, kas iš tikrųjų vyksta. Plintanti juoda dėmė buvo anaiptol ne debesis, o tuštuma. Dangus juo-

• 181 •

* Pa sk u t in is mūšis *

do dėl to, kad jame nebeliko žvaigždžių. Nukrito visut visos žvaigždės - Aslanas pašaukė jas namo.

Paskutinės kelios žvaigždžių lietaus akimirkos buvo išties jaudinančios. Žvaigždės ėmė kristi aplink juos. Mat žvaigždės aname pasaulyje, ne taip, kaip mūsiškia- me, yra ne milžiniški liepsnojantys rutuliai. Ten jos yra kaip žmonės (Edmundui ir Liusei kartą teko su viena susitikti). Tad dabar iš aukštybių sruvo žaižaruojantys žmonės - visi ilgaplaukiai, švytintys lyg išsilydęs sida­bras, su ietimis tarytum iš baltai įkaitusio metalo; jie švilpė žemyn per tvyrančią juodumą greičiau, nei kristų akmenys. Jiems nusileidus pasigirsdavo šnypštimas, po kojomis gruzdėjo žolė. Visos žvaigždės praskriejo pro juos ir susitelkė už nugaros, kiek dešiniau.

Sitai jiems iš tiesų nepaprastai pravertė, mat kitaip, nebelikus žvaigždžių, visut viskas būtų buvę aklinai juoda ir ničnieko nebūtų matyti. Tačiau užnugaryje susibūrusios žvaigždės skleidė ryškią baltą šviesą, kuri atvykėliams per pečius sroveno tolyn. Tad jie aiškiai regėjo mylių mylias prieš akis nusidriekusių Narnijos miškų, tarsi šie būtų užlieti prožektorių šviesos. Kiek­vienas krūmokšnis, bemaž kiekvienas žolės stiebelis metė juodą šešėlį. Kiekvieno lapo briauna atrodė to­kia aštri, kad pažvelgęs pamanytum, jog prilietęs gali įsipjauti.

Priešais juos žolėje driekėsi jų pačių šešėliai. Ir pats di­džiausias iš jų - Aslano. Sis klojo žemę kiek kairiau nuo

• 182 .

An t Narnijos užslenka naktis *

visų, iš tiesų milžiniškas ir labai baisus. Ir visa tai - po dangumi, kuriame per amžius nebesužibs jokia žvaigždė.

Iš užnugario (ir šiek tiek iš dešinės) tvieskianti švie­sa buvo tokia stipri, kad siekė netgi šiaurinių viržynų šlaitus. Ten kažin kas judėjo. J Narniją šliaužė ir ropojo milžiniški gyviai: didžiuliai drakonai ir gigantiški drie­žai, ir beplunksniai paukščiai plikais tarsi šikšnosparnių sparnais. Jie pradingo miškuose, ir tuomet kelioms mi­nutėms įsiviešpatavo ramybė.

O paskui pasigirdo - iš pradžių labai labai tolima - kažkieno aimana; netrukus jau visur, kur tik pasisuksi, kažkas šnarėjo ir trepeno, šniokštė plakantys sparnai. Šie garsai vis labiau artėjo. Ilgainiui jau galėjai atskir­ti mažų kojyčių tapsėjimą nuo minkšto stambių lete­nų žingsnio, mažų kanopėlių caksėjimą - nuo didelių trenksmo. O dar šiek tiek vėliau tamsoje sužibo tūks­tančiai porų akių. Ir galiausiai iš po medžių šešėlių iš­puolė tūkstančiai, milijonai įvairiausių būtybių ir kiek įkirsdamos pasileido kalvos šlaitu aukštyn: kalbantys žvėrys, nykštukai, satyrai, faunai, milžinai, kalormenai, Arčenlando gyventojai, monopodai ir begalė keistų, ne­regėtų padarų iš atokiausių salų bei nepažįstamų vakari­nių žemių. Ir visa ši gausybė skubinosi prie durų, kur jų laukė Aslanas.

Iš visų ano meto įvykių vien tiktai šitas užvis labiausiai priminė sapną, tik jį paskui nelengva buvo prisiminti aiš­kiai. Ypač sunku buvo pasakyti, kiek laiko viskas truko.

. 183 •

* Pa sk u t inis mūšis ❖

Kartais atrodydavo - vos kelias minutes, o kartais - bene ištisus metus. Nežinia, ar nepaprastai išplatėjo durys, ar visi padarai staiga susitraukė ir tapo smulkūs it mašalai, bet viena ar kita būtinai turėjo nutikti - kitaip šitoks pulkas niekaip nebūtų prasmukęs pro siaurą angą. Bet tuo metu niekam ir j galvą neatėjo apie tai susimąstyti.

Padarai kurnėjo įkalnėn, ir juo labiau artėjo prie su­sispietusių žvaigždžių, juo skaisčiau žibėjo jų akys. Bet, vos prisiartindavo prie Aslano, tuojau šis tas jiems nutik­davo. Visi pažvelgdavo jam tiesiai j akis - gal ir ne visai savo noru, mano manymu, tiesiog negalėjo nepažvelgti. Kai kurių, vos dirstelėjusių, išraiška ūmai siaubingai per­simainydavo - virsdavo baimės ir neapykantos kauke, tik štai kalbančių žvėrių snukiuose ta baimės ir neapykan­tos išraiška užsibūdavo sekundės dalelę, ne ilgiau. Plika akimi buvo matyti: šie tučtuojau virsdavo jau nebe kal­bančiais žvėrimis. Pačiais paprasčiausiais. Visi tie, kurie j Aslaną pažvelgdavo šitaip, sukdavo nuo durų dešinėn, iš Aslano pozicijų - kairėn, ir ištirpdavo jo milžiniškame juodame šešėlyje, kuris (kaip jau girdėjote) klojo žemę į kairę nuo durų. Vaikai daugiau niekada jų nebematė.

Aš nežinau, kokia lemtis juos ištiko. Užtat kai kiti pa­žvelgdavo j Aslaną, jų akyse įsižiebdavo meilė, nors kai kurie tuo pat metu netvėrė baime. Visi šie žengė pro du­ris dešiniau Aslano. Tarp jų buvo keletas ir labai keistų būtybių. Eustacijus atpažino netgi vieną nykštuką - iš tų, kurie iššaudė arklius. Bet susimąstyti apie tokius da-

• 184-

❖ Ant N arnijo s užslenka naktis ❖

lykus jis neturėjo kada (šiaip ar taip, tai buvo ne jo reika­las), mat plūstelėjęs beribis džiaugsmas visa kita tiesiog iššlavė iš galvos. Tarp daugybės džiūgaujančių padarų, susispietusių aplinkui Tirianą ir jo draugus, buvo ir visi

. 185 •

♦ Pa sk u t i n i s mūšis *

tie, kuriuos jie laikė žuvusiais. Kentauras Runvitas ir vie­naragis Brangakmenis, ir dorasis šernas, ir gerasis lokys, ir erelis Toliaregis, ir mielieji šunys, ir arkliai, ir nykštu­kas Poginas.

- Dar toliau ir dar aukščiau! - sušuko Runvitas ir šuoliais nudundėjo vakarų pusėn. Kiti nesuprato, ką jis pasakė, bet nuo tų jo žodžių visi pajuto malonų dilgčio­jimą. Šernas linksmai kriuktelėjo. Lokys jau buvo be- burbąs sau po nosimi, kad vis dar nieko nesupranta, bet pastebėjo vaismedžius. Tad kiek pajėgdamas sparčiau nukrypavo prie jų ir jau ten, savaime aišku, aptiko kai ko, ką suprato kuo puikiausiai. Tik šunys niekur nesi­traukė, vizgindami uodegas strapinėjo aplinkui; pasiliko su jais ir Poginas - jis visiems spaudė rankas, o dorą jo veidą puošė plati šypsena. Brangakmenis palenkė sniego baltumo galvą karaliui prie peties, karalius kažką sukuž­dėjo jam į ausį. O paskui visi vėl sužiuro j tai, kas buvo matyti pro duris.

Visa Narnija jau buvo likusi drakonams ir milžiniš­kiems driežams. Didžiuliai gyviai šliūžinėjo šen ir ten, raudami medžius su šaknimis ir triaukšdami juos lyg rabarbarų stiebus. Miškai nyko tiesiog bežiūrint. Netru­kus apsinuogino visas kraštas, ir dabar jau galėjai įžiūrėti visus paviršiaus nelygumus - visus kauburius ir įdubas, - kurių anksčiau nebuvo matyti. Tiesiog akyse geibo ir vyto žolė. Netrukus Tirianas susivokė žvelgiąs į plikus akmens ir žemių tyrus. Sunku buvo ir patikėti, kad dar

• 186 •

* Ant N arnijos užslenka naktis ♦

visai neseniai kažkas ten gyveno. Patys siaubūnai gana greit suseno, sudribo žemėn ir išleido kvapą. Jų oda susi­raukšlėjo, kūnai išdžiūvo, pasirodė kaulai; netrukus ant negyvų uolų liko barkšoti tik skeletai, atrodantys taip, lyg būtų pragulėję ten ištisus tūkstantmečius. Po to ilgai ilgai buvo visiškai tyku, niekas nejudėjo.

Galiausiai pasirodė kažkas balta - ilga tiesi baltumos linija, tvaskanti žemėje stovinčių žvaigždžių šviesoje; ji

slinko iš rytinio pasaulio krašto jų linkui. Tylą sutrikdė vis labiau plintantis triukšmas: iš pradžių tykus šniokš­timas, paskui - ūžiantis gaudesys ir galiausiai - griaus­mas. Dabar jau visi įžiūrėjo, kas tai yra ir kaip sparčiai artėja. Tai buvo putojanti vandens banga. Plūdo jūros vandenys. Tame dykame, be jokio medelio pasaulyje viskas matėsi net labai aiškiai. Regėjai, kaip vis labiau tvinsta upės, vis plačiau liejasi ežerai, ten, kur dar ką tik

. 187 •

* Pa sk u t in is mūšis *

būta kelių ežerėlių, tyvuliavo vienas didelis, ežerais vir­to slėniai, o kalvos - salomis, paskui ir salos išnykdavo po vandeniu. Viržynais apaugusios aukštumos kairėje ir dar aukštesni kalnai dešinėje ėmė irti ir trupėti, griaus­mingai dundėdami garmėjo j vis labiau kylantį vandenį, kuris, apsėmęs pasaulį, atplūdo iki pat durų slenksčio (tiesa, jo neužliejo), o purslai tiško Aslanui apie letenas. Galiausiai nuo pat slenksčio, prie kurio stovėjo jie, iki horizonto, kur susitiko jūra ir dangus, tyvuliavo vien tik plynas vanduo.

Tenai, tolyje, ištryško šviesa. Horizonte nusidrie­kė šiurpios, liguistos aušros rėžis, jis platėjo ir ryškėjo; galiausiai užnugaryje stovinčių žvaigždžių spindesys gerokai priblėso, liko beveik nebepastebimas. Pagaliau patekėjo ir saulė. Ją išvydę, lordas Digoris ir ledi Polė tik susižvalgė ir linktelėjo vienas kitam - jiedu, tik vi­sai kitame pasaulyje, sykį jau buvo matę mirštančią sau­lę, tad dabar išsyk suprato: ši saulė irgi miršta. Ji buvo triskart - dvidešimt kartų - didesnė, nei turėtų būti, ir labai tamsiai raudona. Kai jos spinduliai pasiekė milži­ną Laiką, šis irgi nusidažė raudonai, o beribis vanduo be menkiausio sausumos lopinėlio po ta saule plytėjo lyg kraujo vandenynas.

Paskui patekėjo ir mėnuo, tik ne ten, kur paprastai, o visai prie pat saulės; jis irgi atrodė raudonas. Vos mėnuliui pasirodžius, saulė supliūpčiojo liepsnomis, tamsraudoniai ugnies liežuviai tarytum gyvatės ar tigro ūsai nutįso jo

• 188 •

❖ A nt N arnijo s užslenka n aktis *

pusėn. Atrodė, tarsi koks milžiniškas aštuonkojis, pastvė­ręs mėnulį čiuptuvais, mėgina prisitraukti artyn. O gal iš tikrųjų taip ir buvo. Šiaip ar taip, mėnulis ėmė slinkti ar­tyn prie saulės, iš pradžių lėtai, paskui - vis greičiau, kol liepsnos ėmė j j liežti, ir abu susidūrę šviesuliai virto vienu milžinišku žioruojančių anglių rutuliu. Liepsnos skivytai pažiro j jūrą, aukštyn siūbtelėjo debesys garų.

Ir tada Aslanas tarė:- Tebūnie pabaiga.Milžinas nusviedė ragą į jūrą. Ir ištiesė ranką, - ne­

perregimai juodą, tūkstančių mylių ilgumo, - ir pasiekė saulę. Paėmė ją j saują ir sugniaužė, kaip jūs sugniaužtu- mėte apelsiną. Ir tada akimoju stojo aklina tamsa.

Visi, išskyrus Aslaną, atšlijo nuo stingdančio šalčio gūsio, įsiveržusio pro duris. Durų stakta išsyk apkibo varvekliais.

- Piteri, Didysis Narnijos Karaliau, - tarė Aslanas, - užtrenk duris.

Piteris, drebėdamas nuo šalčio, persisvėrė per slenks­tį į tamsą ir trūktelėjo duris. Šių briaunos sugurgždėjo į apšarmojusią staktą. O paskui gana nevikriai (mat pa­kako netgi to trumpo tarpsnio, kad rankos sugrubtų ir pamėltų) išsiėmė auksinį raktelį ir duris užrakino.

Visokių keistenybių jie prisižiūrėjo pro tas duris. Bet užvis keisčiausia buvo atsigręžus išvysti skaisčią ir šiltą dieną, mėlyną dangų virš galvos, pievoje žydinčias gėles, juoko kibirkštį Aslano akyse.

• 189 •

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

Liūtas staigiai apsisuko, pritūpė, mostelėjo uodega ir ūmai nušvilpė tolyn lyg auksinė strėlė.

- Eime dar toliau! Eime dar aukščiau! - sušuko per petį. Tik kas galėjo suspėti drauge su juo, lekiančiu ši­tokiu greičiu? Visi kiti lėtesniu žingsniu patraukė jam įpėdžiui, į vakarus.

- Taigi, - prabilo Piteris, - ant Narnijos užslinko naktis. Na jau, Liuse! Nejau verki? Kai priekin mus veda Aslanas ir visi esame čia?

- Tik nepradėk manęs raminti, Piteri, - pasakė Liu- sė. - Aslanas to tikrai nedarytų. Nė kiek neabejoju: ge­dėti Narnijos nėra blogai. Pats pagalvok apie visa tai, kas liko už tų durų - sušalę ir nebegyva.

- Taigi, - pritarė Džilė, - o aš taip vyliausi, kad visa tai gyvuos amžinai. Žinojau, kad mūsų pasaulis niekaip negali būti amžinas. Bet tikėjau, kad Narnija - gali.

- Savo akimis mačiau, kaip viskas prasidėjo, - įsiterpė ir lordas Digoris. - Manyt nenumaniau, kad teks išvysti ir viso to mirtį.

- Ponai, - pridūrė Tirianas, - ponios vertai lieja aša­ras. Žvelkite, ir pats verkiu. Kadai regėjau savo motinos mirtį. Be Narnijos, anei jokio kito pasaulio man neteko pažinti. Neapraudoti Narnijos didi šiurkštybė būtų, o ne dorybė.

Jie žingsniavo tolyn nuo durų, palikę nykštukus, vis dar susigrūdusius įsivaizduojamoje pašiūrėje. Eidami kalbėjosi apie senųjų laikų karus ir taikingus laiko-

• 190 •

* Ant Narnijos užslenka naktis *■

tarpius, apie senovės karalius ir visą šlovingą Narnijos praeitį.

Drauge su jais keliavo ir šunys. Kartkartėmis ir jie prisidėdavo prie pokalbio, bet nelabai dažnai, mat be paliovos zujo tai pirmyn, tai atgal, vis šniukštinėjo, vis uosdavo įvairiausius kvapus žolėje, kol imdavo čiaudėti. Netikėtai jie užuodė kažką, kas juos, regis, labai sujaudi­no. Šunys čia pat aršiai susiginčijo:

- Taip, tikrai taip... Visai ne... Juk taip ir sakiau... Bet kas užuostų, kas tai... Patrauk į šalį savo gremėzdišką nosį, leisk pauostyti ir kitiems!

- Kas gi tai, giminiečiai? - pasiteiravo Piteris.- Kalormenas, valdove, - suambrijo bent keli šunys

iš karto.- Tuomet ir veskite mus pas jį, - paragino Piteris. -

Ar draugingai, ar priešiškai jis mus sutiktų, vis tiek bus mums pageidaujamas.

Šunys šovė pirmyn, o po akimirkos jau kuduliavo at­gal, lyg nuo to būtų priklausiusi jų gyvybė, vienas per kitą skalydami: taip, iš tikrųjų kalormenas. (Kalbantys šunys dažnai elgiasi kaip patys paprasčiausi - tarsi ma­nydami, kad tai, ką daro šią akimirką, yra nepaprastai svarbu.)

Visi kiti nusekė paskui šunis ir netrukus aptiko ka- lormeną, sėdintį po kaštainiu skaidraus upokšnio pa­krantėje. Tai buvo Emetas. Jis iškart atsistojo ir oriai nusilenkė.

• 191 •

❖ Pa sk u t inis mūšis *

- Pone, - kreipėsi į Pite­rį, - aš nežinau, ar draugas esi man, ar priešas, bet aš ir vie­na, ir kita laikysiu sau garbe.Juk vienas poetų yra pasakęs: kilnus draugas yra geriausia dovana, kilnus priešas - ne ką prastesnė.

- Pone, - at­sakė Pite­ris, - iš tie­sų nežinau, ar esama kokios tatpriežasties nedraugingumui tarpu paties ir mūsų.

- Verčiau papasakotum, kas tu toks ir kas tau nuti­ko, - pasiūlė Džilė.

- Jeigu teks pasakojimo klausytis, pirmiau atsigeria­me ir patogiai įsitaisykime, - suambrijo šunys. - Mes jau visiškai nusivarę.

- Ir nenuostabu, jei šitaip duodatės pirmyn atgal, - pareiškė Eustacijus.

Žmonės išsyk ir susėdo į žolę. Sūnys pirmiausia triukš­mingai palakė vandens, tada sutūpė klausytis pasakoji­mo - dvėsuodami, iškorę liežuvius, šiek tiek pakreipę galvas. Stovėti liko tik Brangakmenis, įnikęs blizginti į šoną ragą.

15 SKYRIUS

Dar aukščiau ir dar toliau

Ž inokite, o narsieji karaliai ir damos, kurių gra­žumas nušviečia visatą, - pradėjo Emetas, - esu

ašen Emetas, septintasis tarkano Harpos sūnus iš Tehiš- bano miesto, katras stūkso į vakarus nuo čia, anapus dykumos. Neseniai atkeliavau ašen Narnijon podraug su dar devyniais ir dvidešimčia karių, vedamų tarkano Rišdos. Kai pirmąsyk išgirdau apie žygį Narnijon, pra­džiugo mano širdis, mat apie jūs kraštą daugel buvau girdėjęs ir geidžiau didžiai susidurti su jumis mūšio lau­ke. Bet paskum, kai sužinojau, kad keliauti teks paslap­čiomis, pirklio rūbą apsivilkus (o tatai nešlovingas ap­daras kariui ir tarkano sūnui), ir kad apgaulė bei klasta bus mūsų ginklas, tuomet suvis džiugesys mane aplei­do. Dar gūdesnis liūdesys apniko sužinojus, kad laukti teks, kol kažin ką darys beždžionė, o paskum, kai jie pradėjo sakyti, neva Tašas ir Aslanas yra tas pat, pasau­lis taip ir aptemo man akysna. Mat nuo pačios mažystės tarnavau Tašui ir didis buvo mano troškimas kuo dau­giausiai apie jį sužinoti, o jeigu pasisektų - ir pažvelgti

• 193 •

❖ Pa sk u tinis mūšis *

jam j veidą. Užtat Aslano vardas nepakenčiamas buvo mano ausims.

Šitaipos, patys matėte, kasnakt vis susiburt mums tekdavo prie tokios lūšnos šiaudiniu stogu; ten būdavo pakurtas laužas, o beždžionė iš lūšnos išsivesdavo kaž­ką keturiomis kojomis, jo nė įžiūrėt gerai neįžiūrėjau. O visi žmonės ir žvėrys tajam lankstėsi ir jį garbino. Bet galvojau pats sau: beždžionė mulkina tarkaną, padaras tasai iš pašiūrės nėra anei Tašas, anei kokis kitas dievas. Tik paskum, tarkano veidą stebėdamas ir įdėmiai ausim gaudydamas kiekvieną žodį, ką tasai sakė beždžionei, pagalvojau kitaip, mat supratau, kad tarkanas nė pats anei kuom netiki. O dar vėliau supratau, kad jis nė pa­čiu Tašu anei kiek netiki, juk jeigu tikėtų, ar drįstų iš jo tyčiotis?

Kai šitai supratau, kaitrus pyktis užvirė man širdy, tik liko paslaptis, kodėl tikrasis Tašas ugnimi iš dangaus ne­nutrenkia tiek beždžionės, tiek tarkano. O vis viena pyk­tį laikiau pažabojęs, o liežuvį - prikandęs, mat paregėt norėjau, kuom viskas baigsis. Betgis praeitą naktį, kaip kai kuriems iš jūsų yra žinoma, beždžionė jau nebeišvedė ano geltono padaro į lauką, užtat pasakė, neva kiekvie­nas, panūdęs savomis akimis pažvelgti į Tašlaną, - anie abu vardus suplakė krūvon, kad visi manytų, jog tuodu yra vienas, - privaląs patsai įeiti į pašiūrę. Tad ir tariau sau: anei kokios nėra abejonės - tatai bus tik dar viena apgaulė. Bet kai anas katinas vidun įlindo ir tuoj aus iš­

• 194 .

* Dar aukščiau ir dar toliau *•

lėkė laukan iš siaubo paklaikęs, tada šitaipos sau tariau: dabartės jau tikrasis Tašas, katrą anie prisišaukė anei tikėdami, anei žinodami, ką daro, yra apsireiškęs tarpu mūsų ir keršys už visas užgaules. Ir nors kraujas gyslose man skystu vandeniu virto dėlei Tašo didybės ir siaubo, mano troškimas j j išvysti pergalėjo net baimę, tad iš visų jėgų prisakęs keliams netirtėti, dantis sukandęs, kad ne­kalentų, nusprendžiau trūks plyš pažvelgti Tašui j veidą, tegul anas ir mirtinai mane nudaužtų. Tad ir pasisiūliau eiti į tą lūšną, ir tarkanas, tegul nenoriai, man leido.

Vos tiktai įkėlus koją per slenkstį, ištiko mane didi nuostaba, mat atsidūriau šitoj skaisčioj saulėkaitoj (kur dabartės visi esame), nors iš lauko žvelgiant rodėsi, kad viduj lūšnos - visiška tamsybė. Tik kad didžiai gėrėtis nebuvo kada, mat tuojaus pat ginklu gyvastį teko ginti, o užpuolė mane vienas iš mūsiškių. Kai tik paregėjau jį, susyk perpratau: beždžionė ir tarkanas čionais pastatė jį nukirsti kiekvieno įėjusio, jei tasai nebus anų patikė­tinis, žinantis paslaptis. Vadinasi, užpuolikas irgi buvo melagis ir pašaipūnas, ne tikras Tašo tarnas. Mano ran­kon stiprybės daugiau teko, tad užmušiau tą nevidoną ir išmečiau kūną atgalios pro duris.

Tada jau ir apsidairiau, ir dangų paregėjau, ir laukų platybes, ir gaivumos kvapą užuodžiau. Ir šitaipos ta­riau: dievais prisiekiu, juk tatai nuostabi vietelė, gali dar būti ir taip, kad Tašo šalin esmi pakliuvęs. Ir žengiau tada vis tolyn į tą nežinomą kraštą Tašo ieškoti.

• 195 •

❖ Pa sk u t inis mūšis ❖

Daugel žingsnių nužengiau per žolę, tarpu daugybės gėlių, tarpu medžių dailių ir ištekinių ir - anava! Tokioj siaurymėj tarpu dviejų uolų mane sutiko dideliausias liūtas! O greitumas ano nelyg stručio buvo, o didumas - nelyg dramblio, kailis iš grynėliausio aukso, o jau akių šviesumas - nelyg aukso, kur skystas teka krosny įkai­tęs. Baisesnis anas buvo nekaip Liepsnojantis Laguro kalnas, o gražumu pranoko viską, kas esti šitam pasauly, nelyg prasiskleidęs rožės pumpuras kad pranoksta dyku­mos dulkes.

Tuomet kniubau ašen paslikas jam po kojų ir šitaipos maniau: šit ir atėjo tikroji mano mirties valanda, mat liūtas (pagarbinimo dideliausio vertas) žinos - ašen per visą gyvenimą Tašui, ne jam tarnavau. Ir vis viena geriau jau yra liūtą paregėti ir mirti, nekaip būti viso pasaulio tisroku ir gyventi, ir niekados jo neregėti. Tačiau šlovin- gasai nulenkė savo auksinę galvą, paliežė man kaktą ir šitaipos tarė: „Sūnau, būki pasveikintas!“ O ašen atsa­kiau jam: „Aiman, viešpatie, ne tavas sūnus esmi, o Tašo tarnas.“ O jis tada man sako: „Vaike, visą tavo tarnystę, ką Tašo labui esi padaręs, kaip darbus mano labui {skai­tysim Tuomet, apimtas didžio geismo įgyti išminties ir supratimo, aš įveikiau savo baimę ir šitaipos šlovingojo paklausiau: „Sakyki, viešpatie, ar tai yra tiesa, ką bylojo beždžionė: kad tu ir Tašas esą viena?“ Liūtas, tatai išgir­dęs, taip suriaumojo, kad susipurtė žemė (tiktai ne man jo rūstis buvo skirtas), ir šitaip man atsakė: „Tai netiesa.

• 196 •

❖ D ar aukščiau ir dar toliau ❖

Ir ne dėl to, kad ašen ir tasai yra viena, o dėl to, kad ašen ir tasai esam priešingybės, - aš priimu visą tarnystę, ką ano labui esi nuveikęs. Mat ašen ir tasai esam tokie skir­tingi, kad anei jokia niekinga tarnystė negali būti man skirta, kaip jam negali būti skirta anei jokia, kuri nėra niekinga. Todėl jeigu koksai žmogus Tašo vardu prisie­kia ir tvirtai žodžio laikosi, iš tiesų būna lyg man pri­siekęs, nors pats šito nežino, ir atlygis paskum iš manęs jojo laukia. O jeigu koks žmogus žiaurybes mano vardu daro, nėra svarbu, kad taria Aslano vardą, mat tuomet Tašui anas tarnauja, ir Tašas jo tarnystę priima. Vaike, ar supranti, ką tau sakau?“ Tariau tada jam: „Viešpatie, tu geriausiai žinai, kiek aš suprantu.“ Bet pasakiau dar šitaip (mat tiesa veržėsi byloti mano lūpomis): „Bet per visas savo dienas aš Tašo ieškojau.“ „Mylimasai, - tada tarė man šlovingasis, - kad ne manęs būtai geidęs, nebū­tai taip ilgai ir atkakliai ieškojęs. Mat kiekvienam skirta surasti tai, ko anas iš tikrųjų ieško!“

Tada liūtas tik kvėptelėjo j mane, ir tirtulys apleido mano kojas, ir atsistojau ašen lyg niekur nieko. O pas­kum jau nieko daug nesakė, tik tiek, kad mes dar susi­tiksim ir kad dar aukščiau ir dar toliau man privalu ke­liauti. Tuomet apsisuko lyg auksu žaižaruojantis audros sūkurys ir staiga išnyko.

Ir nuo pat tos akimirkos, o karaliai ir damos, ašen kla­joju su viltim vėl jį sutikti, ir tokis didis yra mano džiu­gesys, kad netgi silpnina mane nelyg žaizda. Stebuklas

• 197 •

♦ Pa sk u t inis mūšis ❖

neregėtas, anas juk pavadino mane mylimuoju, nors kas aš toks, tik šuo...

- Kas ? Kaip dar šitai suprasti ? - pertarė jį vienas iš šunų.- Pone, - atsakė Emetas, - tai yra tik pasakymas, kokį

vartojame mes Kalormene.- Reikia pripažinti, jis mane ne itin žavi, - pareiškė šuo.- Nieko pikta jis neturėjo galvoj, - įsiterpė vyresny­

sis šuo. - Šiaip ar taip, juk mes šunyčius irgi pavadinant berniukaisy kai pernelyg išdykauja.

- Tai jau taip, - sutiko pirmasis šuo. - Arba mergai­tėmis.

- Cit! - sudraudė jį vyresnysis šuo. - Juk tai negražu. Neužmiršk, kur esi.

❖ Dar aukščiau ir dar toliau ❖

- Žiūrėkite! - staiga šūktelėjo Džilė.Kažkas prie jų artėjo, gana droviai: dailus keturkojis

padarėlis sidabriškai pilku kailiuku. Visi sužiuro į jį, bettik po kurio laiko penki ar

šeši balsai aiktelėjo:- Nagi, senasis gera­

sis Glumius!Jie niekad nebuvo

matę jo dienos šviesoj be liūto kailio, ir skirtu­mas buvo pribloškian­tis. Dabar jis buvo toks, koks buvo iš tikrųjų: mielas asiliukas švelniu minkštu kailiuku ir to­

kiu maloniu, doru snu­kučiu, kad, jį išvydę, ir jūs

veikiausiai pasielgtumėte taip pat, kaip pasielgė Džilė

ir Liusė: pribėgo, apkabino kaklą, pabučiavo į nosį, pa­glostė ausis.

Visiems supuolus klausinėti, kur buvęs iki šiol, Glu­mius paaiškino atėjęs prie durų kartu su visais kitais, bet... na, tiesą sakant, kaip išmanydamas stengęsis nie­kam nepasipinti po kojomis, o ypač - nepakliūti po akių Aslanui. Mat, išvydus tikrąjį liūtą, jį užgriuvusi tokia baisi gėda dėl to kvailo sumanymo dangstytis liūto kai­

• 199*

❖ Pa sk u tinis mūšis ❖

liu, kad nebežinojęs, kaip išvis kam nors pažvelgti j akis. Vis dėlto pamatęs, kad visi jo draugai traukia j vakarus, be to, papešęs žolės („Šitokios sultingos žolės kaip gyvas nesu ragavęs“, - prisipažino Glumius), galiausiai sutel­kęs drąsą ir nusekęs iš paskos.

- Bet jeigu teks susidurti su Aslanu akis j akį, tikrai nežinau, ką reikės daryti, - pridūrė.

- Pamatysi, kai iš tikrųjų taip nutiks, viskas bus ge­rai, - patikino karalienė Liusė.

Visi drauge jie patraukė tolyn - į vakarus, mat atrodė, kad būtent tą kryptį turėjo galvoj Aslanas šūktelėdamas: „Dar aukščiau ir dar toliau!“ Ton pačion pusėn pamažė­le slinko ir daugybė kitų padarų, bet tasai lankų kraštas driekėsi toks platus, kad nebuvo jokios grūsties.

Atrodė, kad metas tebėra gana ankstyvas, oras dvel­kė ryto gaivumą. Keliautojai, kur buvę, kur nebuvę, vis stabtelėdavo apsidairyti: iš dalies dėl neapsakomos regi­nio grožybės, bet iš dalies ir dėl to, kad jautė čia esant kažką, ko niekaip neįstengė suprasti.

- Piteri, - paklausė Liusė, - kaip tu manai, koks tai kraštas, kur dabar esame?

- Nežinau, - atsakė Didysis Karalius. - Kažką šios vietos man primena, tik negaliu įvardyti. Galbūt kadaise kokioje panašioje vietoje atostogavome, kai buvome dar visai maži ?

- Nieko sau atostogėlės turėjo būti! - atsiliepė Eusta- cijus. - Galvą guldau: šitokių vietų mūsų pasaulyje nėra

• 200 •

❖ D ar aukščiau ir dar toliau *

niekur. Tik pažvelkite j spalvas! Šitokio mėlynumo kaip antai tų kalnų mėlis mūsų pasaulyje tikrai niekur nerasi.

- Argi tai ne Aslano šalis? - paklausė Tirianas.- Visai nepanašu į Aslano šalį ano kalno viršūnėje

anapus rytinio pasaulio krašto, - pasakė Džilė. - Ten aš buvau.

- Jei paldaustumėte manęs, - tarė Edmundas, - pa­sakyčiau, kad tai labai panašu j Narnijos pasaulį. Jūs tik pažvelkite į tuos kalnus priekyje - ir į anas snieguotas viršūnes dar toliau. Argi nepanašu į tuos kalnus, kuriuos matydavome Narnijoje? Tuos, stūksančius vakaruose, anapus krioklio?

- Taip, iš tikrųjų panašu, - sutiko Piteris. - Tik šitie dar aukštesni.

- Na, šitie man neatrodo tokie jau panašūs į Narnijos kalnus, - tarė Liusė. - Bet jūs tik pažvelkite štai ten. - Ji mostelėjo kairėn pusėn, į pietus; visi sustojo ir atsigrę­žė. - Tos kalvos, - rodė Liusė, - artimesnės, apaugusios miškais, ir tolimesnės, kur atrodo mėlynos, - ar jums ne­primena pietinės Narnijos sienos kalvų?

- Ar neprimena? - po valandėlės tylos šūktelėjo Eus- tacijus. - Juk iš tikrųjų jos visai tokios pat! Štai, žvelki­te - dvigalvis Piro kalnas, o ten - perėja, kuria patektum į Arčenlandą... ir visa kita!

- Ne, ne visai tokios pat, - nesutiko Liusė. - Kažin kuo skiriasi. Spalvos ryškesnės... ir atrodo toliau, nei prisi­menu... ir dar labiau... labiau... nė nežinau, kaip pasakyti.

• 201 •

❖ Pa sk u t inis mūšis *■

- Atrodo tikresnės, - pusbalsiu įsiterpė lordas Digoris.Erelis Toliaregis staiga išskleidė sparnus, pakilo trisde­

šimt ar keturiasdešimt pėdų, apsuko ratą ir vėl nusileido žemėn.

- Karaliai ir karalienės! - sušuko. - Kokie akli lig šio­lei buvome! Tik dabar pradedame regėti, kur atsidūrę. Iš aukštybių man atsivėrė viskas: Etinsmuras, Bebrų už­tvanka, Didžioji upė ir Kair Paravelis, vis dar tvaskantis didybe Rytų jūros pakrantėje. Narnija nežuvo. Tai ir yra Narnija.

- Bet kaipgi šitaip gali būti? - nustebo Piteris. - Juk mums, vyresniesiems, Aslanas sakė, kad jau niekad ne- begrįšime į Narniją. Ir še tau - mes vis dėlto čia.

❖ Dar aukščiau ir dar toliau ♦

- Taip, - sutiko Eustacijus. - Ir savo akimis matėme, kaip viskas buvo sunaikinta, net užgesinta saulė.

- O čia vis tiek viskas kitaip, - pridūrė Liusė.- Erelis tiesą sako, - tarė lordas Digoris. - Paklausyk,

Piteri. Sakydamas, kad jau niekad nebegrįši į Narniją, Aslanas turėjo omeny tą Narniją, kurią pažinojai tu. Bet tai nebuvo tikroji Narnija. Toji - su pradžia ir su pabai­ga. Ji tik šešėlis, o gal atspindys tikrosios Narnijos, kuri visada buvo ir visada bus - taip pat, kaip ir mūsų pasau­lis, ir Anglija, ir visa kita jame tėra vieno ar kito, esančio tikrajame Aslano pasaulyje, šešėlis ar atspindys. Neverta gedėti Narnijos, Liuse. Viskas, kas senojoje Narnijoje buvo brangu, visi mieli jos padarai įžengė pro duris į ti­krąją Narniją. O jei sakai, kad čia viskas kitaip - aišku, kitaip: skiriasi panašiai, kaip tikras dalykas skiriasi nuo savo šešėlio ar kaip gyvenimas pabudus - nuo sapno.

Jam visa šitai kalbant, jo balsas supurtė kitus lyg trimi­to gausmas, bet kai paskui jis sau po nosimi burbtelėjo: „Juk visa tai parašė dar Platonas, viską gali rasti Plato­no raštuose, ir ko juos šiais laikais moko tose mokyklo­se?“ - vyresnieji vaikai pratrūko juoktis. Mat nuskam­bėjo visiškai taip pat, kaip jie jau buvo daugybę kartų iš jo girdėję - kadaise, aname kitame pasaulyje, kur jo barzda buvo žila, ne auksinė. Lordas Digoris suprato, ko vaikai juokiasi, ir neatsiliko pats. Bet labai greitai visi vėl surimtėjo: kaip žinote, esama ir tokios laimės bei ste­buklų, kuriuos patirdamas visai nenori juoktis. Pernelyg

. 203 •

❖ Pa sk u t in is mūšis ❖

gilus būna tasai palaimos jausmas, kad tuščiai eikvotum jį pokštams.

Paaiškinti, kuo šis saulės nužertas kraštas skyrėsi nuo anos, senosios, Narnijos, taip pat nelengva, kaip ir apibū­dinti tos šalies vaisių skonj. Išmėginkime vieną pavyzdį, gal jis padės jums bent apytikriai suprasti. Įsivaizduoki­te, kad esate kambaryje su langu, pro kurį matyti puikus vaizdas: ribanti jūros įlanka ar žalias slėnis, vingiuojantis tarp kalnų. O ant sienos priešais langą pakabintas veid­rodis. Vos nusigręži nuo lango, akis nejučia užkliūva už to paties įlankos ar slėnio reginio - tik šįsyk jo atspin­džio veidrodyje. Toji veidrodžio jūra, tasai veidrodžio slėnis lyg ir visai tokie pat, kaip ir tikrieji, bet kažkuo ir skiriasi: tarytum sodresni, labiau kerintys, lyg ne visai tikri, lyg reginiai iš pasakos - tokios, kurios dar niekad nesate girdėję, bet labai norėtumėte pasiklausyti.

Maždaug taip pat senoji Narnija skyrėsi nuo naujo­sios. Naujoji atrodė paslaptingesnė, lyg čia būtų daugiau gelmės: kiekvienas akmuo, gėlės žiedas ar žolyno stie­belis, atrodė, reiškia kažin ką svarbiau. Nusakyti viso to suprantamiau man nepavyks, bet jeigu kada nors ten at­sidursite, iškart patys suprasite, ką turėjau galvoj.

Vienaragiui pavyko žodžiais įvardyti tai, ką jautė visi. Jis smarkiai treptelėjo dešiniąja priekine kanopa ir bal­siai sužvingo:

- Pagaliau aš namie! Čia yra tikroji mano tėvynė. Čia jaučiuosi savas! Šios šalies aš ieškojau visą gyvenimą,

• 2 0 4 •

❖ Dar aukščiau ir dar toliau -i*

nors iki šiol nė pats to nesuvokiau. O senąją Narniją taip mylėjome dėl to, kad ji šiek tiek panaši j šį kraštą. I-ho- ho! Keliaukime ir dar aukščiau, ir dar toliau!

Jis papurtė karčius ir pasileido šuoliais - mūsų pa­saulyje šitaip šuoliuojantis vienaragis per kelias minutes būtų pradingęs iš akių. Bet čia nutiko išties keistas da­lykas. Bėgte pasileido ir visi kiti, ir patys apstulbo įsiti­kinę, kaip greitai gali bėgti - nėmaž neatsilikdami nuo vienaragio: ne tik šunys ar žmonės, bet ir storuliukas Glumius, ir trumpakojis nykštukas Poginas. Vėjas plakė­si jiems į veidus tarytum lekiant automobiliu be prieki­nio stiklo. Vaizdai slydo pro šalį lyg regimi pro greitojo traukinio langus. Greičiau, vis greičiau jie skuodė, bet nei supluko, nei nuvargo, nei užduso.

16 SKYRIUS

Sudie šešėlių viešpatijai

Jei taip galėtum bėgti ir bėgti, ir niekada nepavargti, kažin ar kam norėtųsi veikti ką kita. Tačiau kartais gali pasitaikyti labai svarių priežasčių sustoti. Kaip tik

viena tokia ir lėmė Eustacijaus šūksnį:- Ei, visi! Atsargiau! Žiūrėkite, kur atsidūrėme!Ne šiaip sau perspėjimas. Tiesiog priešais jie išvydo

Katilo ežerą, kitame jo krante aukštyn šovė neįkopia­mos uolos, o šiomis galingu srautu, po kelis tūkstančius tonų vandens per sekundę kliokė Didysis krioklys: čia sodriai žalias, čia tyškantis žaižaruojančiais it deimantai purslais. Nuo jo grumėjimo jau užgulė ausis.

- Nesustokite! Dar aukščiau ir dar toliau! - sušuko Toliaregis, skriedamas virš jų.

- Bepigu jam, - tarstelėjo Eustacijus.Tačiau sušuko ir Brangakmenis:- Nesustokite! Dar aukščiau ir dar toliau! Nelėtinki­

te žingsnio!Per kurtinantį vandens šniokštimą jo balsas buvo vos

vos girdėti, bet jau po akimirksnio visi išvydo, kaip jis

• 2 0 6 •

* Sudie šešėlių viešpatijai *

pūkštelėjo į ežerą; visi kiti, taškydami purslus, sumišai pasekė jo pavyzdžiu. Vanduo nebuvo geliančiai šaltas, kaip tikėjosi dauguma jų (ypač Glumius), o švelniai vė­sus ir maloniai putotas. Visi netrukus susizgribo plaukią tiesiog krioklio link.

- Visiška beprotybė, - tarstelėjo Eustacijus Edmundui.- Žinau, - atsiliepė Edmundas. - Ir vis dėlto...- Argi ne nuostabu? - sušuko Liusė. - Ar pastebėjo­

te, kad čia niekaip neišsigąsi, net ir norėdamas? Pamė­ginkite.

- Kad tave kur, ogi tikrai nejuntu jokios baimės, - pa­sakė Eustacijus iš tiesų pabandęs.

Brangakmenis pasiekė krioklio papėdę pirmas, nuo jo beveik neatsiliko Tirianas. Džilė liko paskutinė, tad ji viską matė geriau nei kiti. Mergaitė išvydo kažką bal­ta, tolygiai slenkantį krioklio srauto paviršiumi aukštyn. Toji balta dėmė buvo vienaragis. Neįmanoma buvo įspė­ti, ar jis plaukia, ar kopia aukštyn, bet, šiaip ar taip, jis judėjo - aukščiau, dar aukščiau... Rago galiukas skrodė vandenį jam virš galvos ir dvi vaivorykštės spalvomis mirguliuojančios čiurkšlės sruvo abipus jo pečių. Vos vos žemėliau vienaragio Džilė matė ir karalių Tirianą. Sis judino rankas ir kojas tartum plaukdamas, bet slinko tiesiai aukštyn - lyg būtų gebėjęs užplaukti aukštyn sta­čia namo siena.

Užvis juokingiausiai atrodė šunys. Skuosdami pir­myn jie nė truputėlio neužduso, bet dabar, būriu ran-

• 2 0 7 •

❖ Pa sk u tinis mūšis *

gydamiesi aukštyn, be paliovos springo ir čiaudėjo - taip buvo dėl to, kad nė akimirkos nesiliovė skaliję, o vos sulojus nasrus ir nosį užpildavo vanduo. Tačiau kaip reikiant apžvelgti reginio Džilė nesuspėjo, nes po akimirksnio ir pati jau plaukė kriokliu aukštyn. Mūsų pasaulyje tatai būtų visiškai neįmanoma. Net jeigu ne- nuskęstum, vandens srautas, grumantis per nesuskai­čiuojamus uolų kyšulius, tave tuoj pat sutrintų į košę. Bet šiame pasaulyje tai gali padaryti. Slysti aukštyn, vis aukščiau ir aukščiau, lydimas begalės nuo vandens tyš­kančių atspindžių, regėdamas vandenyje blykčiojančius įvairiaspalvius akmenėlius, kol galiausiai ima atrodyti, jog ropštiesi pačios šviesos srautu - vis aukščiau, aukš­čiau, jau taip aukštai, kad vien nuo paties aukščio apim­tų siaubas, jei tik galėtum jausti siaubą, o kadangi nega­li, jauti tik neapsakomą, džiaugsmingą svaigulį. Galiau­siai pasieki lygų, žalią vandens išlinkį ten, kur srautas liejasi per skardžio briauną, ir, jį įveikęs, atsiduri upėje viršum krioklio. Srovė po tavimi šniokščia žemyn, bet tu - toks nuostabus plaukikas, kad be vargo įstengi irtis prieš srovę. Ir jau netrukus visi išlipo į krantą - kiaurai permirkę, bet laimingi.

Prieš akis atsivėrė ilgas slėnis, o užu jo, įsirėžusios dan­guje, bolavo snieguotos aukštikalnės - dabar jau gerokai priartėjusios.

- Dar aukščiau ir dar toliau! - sušuko Brangakmenis, ir visi vėl pasipustė padus.

. 208 •

* Sudie šešėlių viešpatijai *

Čia Narnijos šalis baigėsi ir prasidėjo Vakarų tyrai, kurių savo akimis nebuvo regėję nei Tirianas, nei Pite­ris, nei netgi erelis. Užtat juos buvo matę lordas Digoris ir ledi Polė. „Prisimeni? Prisimeni?“ - klausinėjo jiedu vienas kito - ramiais, nėmaž nestringančiais balsais, - jiems neprireikė gaudyti kvapo, nors visas būrys jau skuodė greičiau už lekiančią strėlę.

- Ką tu sakai, milorde? - paklausė Tirianas. - Nejau­gi tiesą byloja senosios legendos? Nejaugi judu keliavote šiais kraštais aną pačią dieną, kai buvo sukurtas pasaulis ?

- Taip, - patvirtino Digoris. - Tik rodosi man, tary­tum tai buvo vos vakar.

- Keliavote raiti ant sparnuoto žirgo? - dar paklausė Tirianas. - Tas irgi tiesa?

- Žinoma, - atsakė Digoris.O šunys suamsėjo:- Greičiau! Dar greičiau!Jie pasileido dar greičiau, ir dar greičiau, netrukus

jau veikiau skriejo, nei bėgo, ir net erelis virš galvų ne­begalėjo jų aplenkti. Vienu po kito švilpė vingiuotais slėniais, stačiais kalvų šlaitais aukštyn, o įveikę keteras, kitapus - net dar greičiau - žemyn, skuodė upės pa­krante, retsykiais persikeldami į kitą krantą, perlėkdavo kalnų ežerėlius lyg kokios gyvos motorinės valtelės, kol galiausiai vieno ilgo, taip skaidriai mėlyno, kad priminė didžiulį brangakmenį turkį, ežero gale pasiekė žalią kal­vą glotniais šlaitais. Šie buvo statūs lyg piramidės sienos,

• 209 •

* Pask u tinis mūšis *

o kalvos viršūnę juosė žalia tvora; viršum šios kyšojo vaismedžių šakos: jų lapai atrodė sidabriniai, o vaisiai - gryno aukso.

- Dar aukščiau ir dar toliau! - paragino vienaragis, ir niekas iš jų nesulėtino žingsnio. Visi nukūrė j kalvos papėdę, o po akimirkos jau lėkė šlaitu aukštyn, bemaž kaip dužusios pakrantės bangos vanduo siūbteli aukštyn {lankos uola. Nors šlaitas buvo status kaip stogo kraigas ir labai glotnus, nė vienas jų nei kluptelėjo, nei paslydo.

Žingsnį jie sulėtino tiktai pasiekę pačią viršūnę - ir tai tik todėl, kad atsidūrė priešais milžiniškus auksinius vartus. Nė vienam jų nepakako narsos šiuos paklabinti, bene atsidarys. Visi galvojo tą pat, ką andai - apie vai­sius: „Ar mums valia? Ar tai gerai? Nejau tai gali būti skirta mums?

Bet jiems šitaip bestoviniuojant ir belūkuriuojant, iš tvora apjuosto sodo atsklido rago gausmas - garsus ir malonus ausiai. Ir tuojau pat vartai atsilapojo.

Tirianas net sulaikė kvapą laukdamas, kas pasirodys pro vartus. O pasirodė padaras, kokio jis nieku gyvu ne­sitikėjo išvysti: mažučiukė daili kalbanti pelė žvilgančio­mis akutėmis, su raudona plunksna, užkišta už juostos ant galvos, kairę letenėlę uždėjusi ant ilgo kardo ranke­nos. Pelė nusilenkė, nepaprastai grakščiai, ir sucypė šai­žiu balseliu:

- Liūto vardu sveikinu jus atvykusius. Eikite dar aukš­čiau ir dar toliau.

. 210 •

4 Sudie šešėlių viešpatijai 4

Nespėjęs atitokti Tirianas išvydo, kaip karalius Piteris, karalius Edmundas ir karalienė Liusė galvotrūkčiais puo­lė prie pelės, sutūpė aplink ją, vienas per kitą šaukdami:

- Ripičipai!Tirianas žvelgė į juos tankiai alsuodamas iš jaudulio,

mat jau susigaudę: regjs ne ką kitą, o vieną garsiausių Narnijos didvyrių, pelę Ripičipą, kovojusį didžiajame Berunos mūšyje, o vėliau plaukusį iki pat pasaulio kraš­to su karaliumi Kaspianu Jūrininku. Bet pagalvoti apie tai neturėjo kada: staiga jį apglėbė dvi stiprios rankos, į skruostus cvaktelėjo du šiurkštūs, barzda kutenantys bučiniai, o taip giliai atmintyje įsirėžęs balsas suriko:

- Nagi, vaikine! Gerokai aukštesnis ir drūtesnis nekaip anąsyk, kuomet paskutinįkart gavau tave pačiupinėti!

• 211 •

♦ Pa sk u tinis mūšis ❖

Tai buvo jo tėvas, dorasis karalius Erlianas, - bet vi­sai ne toks, kokį Tirianas matė jį paskutinį kartą, blyškų ir sužalotą po kautynių su milžinu, netgi ne toks, kokį Tirianas atsiminė iš anksčiau - žilagalvį karį. Sis buvo iš tiesų jo tėvas, bet jaunas ir linksmas, toks, kokio Tiria­nas beveik nė neprisiminė, išsaugojo tik kelias nuotru­pas iš anų laikų, kai buvo dar visai mažas berniukas ir vasaros vakarais, prieš pat miegą, žaisdavo su tėvu Kair Paravelio pilies soduose. Užtat iškart prisiminė duonos ir pieno, kurių dažniausiai gaudavo vakarienei, kvapą.

Brangakmenis, į juos pažvelgęs, tarė sau: „Paliksiu juos vienus valandžiukę pasišnekučiuoti, o paskui pats eisiu pasveikinti gerojo karaliaus Erliano. Kiek sykių jis yra vaišinęs mane, dar visišką jauniklį, gardžiausiais obuoliais!“ Tačiau po valandžiukės jo dėmesį užgožė kai kas kita: pro vartus išėjo žirgas, toks didingas ir taurus, kad jo akivaizdoje drovu buvo net vienaragiui, - didžiu­lis ir sparnuotas. Jis pažvelgė į lordą Digorį ir ledi Polę ir džiugiai sužvingo:

- Ogi tai mano giminiečiai!- Plunksnius! Senasis gerasis Plunksnius! - vienas

per kitą suriko tie du ir nuskubėjo pabučiuoti žirgo.Pelė jau vėlei ragino juos užeiti vidun. Tad visi žengė pro

vartus, tiesiai į plūstantį iš sodo saldų kvapą, į vėsius, saulės lopiniais pamargintus šešėlius medžių paunksnėje, žengė rasota žalia velėna, nusagstyta baltais žiedeliais. Visiems krito į akis, kad sodas iš tiesų kur kas didesnis, nei atrodė

• 212 •

* Sudie šešėlių viešpatijai *

iš išorės. Bet susimąstyti apie tai nebuvo kada, mat iš visų pusių jau skubinosi visokiausi padarai sutikti atvykėlių.

Atrodė, čia susirinkę visi, apie kuriuos jums teko gir­dėti (jeigu tik žinote šių kraštų istoriją). Buvo čia ir pel­ėda Sviesiaplunksnis, ir liūnarangis Balaniūra, ir kara­lius Rilianas Atkerėtasis, ir jo motina, žvaigždės dukra, ir tėvas, pats didysai Kaspianas. Greta jo stovėjo lordas Drinianas ir lordas Bernas, ir nykštukas Trumpkinas, ir dorasis opšrus Triufeliautis su kentauru Slėniaudriu, ir šimtai kitų didžiojo Išsivadavimo karo didvyrių. Iš kitos pusės artinosi Koras, Arčenlando karalius, su tėvu kara­liumi Lunu ir su žmona, karaliene Aravise, ir jo brolis, narsusis princas Korinas Griausmakumštis, ir žirgas Bri- nis, ir kumelaitė Žvingė. O paskui - Tirianui tai buvo stebuklų stebuklas - pasirodė du gerieji bebrai ir faunas Tumnusas iš dar žilesnės praeities. Visi suskato sveikin­tis ir spausti vieni kitiems rankas, buvo begalė bučinių, atgijo gausybė senų pokštų (Jūs net neįsivaizduojate, kaip puikiai suskamba koks senas pokštas, atgaivintas po kokių penkių ar šešių užmaršties šimtmečių!), o pas­kui visas būrys patraukė į sodo vidurį; čia visus nužvel­gė medyje tupintis feniksas, o po tuo medžiu stovėjo du sostai, sostuose sėdėjo karalius ir karalienė, tokie gražūs, tokie didingi, kad visi nejučia nulenkė galvas. Ir išties vertėjo jiems nusilenkti, mat buvo tai karalius Frankas ir karalienė Helena - visi seniausieji Narnijos ir Arčenlando karaliai buvo jų palikuonys. Tirianas pa-

. 2 1 3 •

* Pa sk u t inis mūšis *

sijuto taip, kaip pasijustumėte jūs, stoję Adomo ir Ievos visoje didybėje akivaizdom

Gal po kokio pusvalandžio - o gal ir po pusšimčio metų, mat laikas ten slenka ne taip, kaip čia - Liusė kar­tu su savo mielu draugu, pačiu seniausiu iš visų Narnijo- je įgytų draugų, faunu Tumnusu, dairėsi per sodo tvorą j apačioje išsidriekusią Narniją. Tačiau, vos pažvelgęs žemyn, iškart išvysdavai, kad toji kalva - nepalygina­mai aukštesnė, nei manei: uolėti skardžiai smego žemyn tūkstančius pėdų, o medžiai apatiniame pasaulyje atro­dė ne didesni už žalios druskos kristalėlius. O paskui Liusė apsisuko nugara j tvorą ir nužvelgė sodą.

- Taigi... - nutęsė susimąsčiusi. - Dabar suprantu. Šitas sodas - visai kaip pašiūrė. Viduje - didesnis nei iš išorės.

- Na, žinoma, Ievos dukra, - patvirtino faunas. - Juo aukščiau ir juo toliau keliauji, juo visa ką randi didesnį. Vidus daug erdvesnis už išorę.

Įdėmiai dairydamasi po sodą, Liusė galiausiai įžvelgė, kad tai - anaiptol ne sodas, o visas pasaulis, su upėmis ir miškais, ir tyvuliuojančia jūra, ir stūksančiais kalnais. Tačiau šis reginys nebuvo jai svetimas - ji atpažino kiek­vieną kampelį.

- Šitaip... - ištarė ji. - Juk tai - irgi Narnija, tik dar gražesnė, dar tikresnė už aną Narniją, likusią apačioje, taip pat kaip anoji buvo gražesnė ir tikresnė už Narniją, likusią anapus pašiūrės durų! Dabar man aišku... pasau­lis pasaulyje, Narnija Narnijoje...

• 2 1 4 •

❖ Sudie šešėlių viešpatijai ♦

- Taip, - pasakė ponas Tumnusas. - Tai nclyg svogū­nas, tiktai kiekvienas vidinis sluoksnis - vis didesnis už išorinį.

Liusė pažvelgė į vieną pusę, į kitą, ir greitai įsitikino sulaukusi dar vienos permainos - iš tikrų jų ji įgijo vieną nuostabią savybę. Kad ir kur žiūrėjo, kad ir į kokius to­lių tolius, sutelkus žvilgsnį viskas buvo matyti labai aiš­kiai, iš gana arti, lyg žiūrėtų per teleskopą. Liusė galėjo apžvelgti visą pietuose plytinčią dykumą, matė ir didį Tašbano miestą kitapus jos; rytų pusėje matė jūros pa­krantėje stūksantį Kair Paravelį, įžiūrėjo netgi langą to kambario, kuris kadaise buvo jos.

O jūros tolybėje ji išskyrė salas - vieną po kitos iki pat pasaulio krašto, ir net už pasaulio krašto - didžiulį kalną, kurį jie vadino Aslano šalimi. Bet dabar ji pama­tė, kad tai - ne vienišas kalnas, o ištisa kalnų grandinė, juosianti visą pasaulį. Tiesiog priešais ją kalnai atrodė nelabai toli.

Paskui Liusė pažvelgė kairėn ir išvydo kažką pana­šaus į plačiai išsidriekusį įvairiaspalvį debesį, kurį nuo jų skyrė spraga. Vis dėlto įsižiūrėjusi įdėmiau suprato: tai anaiptol ne debesis, o tikra žemė. O tada ji sutelkė žvilgsnį į vieną tašką ir neiškentė nešūktelėjusi:

- Piteri! Edmundai! Eikite šen, pažiūrėkite! Greičiau!Jiedu atskubėjo ir sužiuro, ir jų akys tapo tokios pat

kaip ir jos.

• 21 5 •

* Pa sk u t inis mūšis 4*

- Oho! - sušuko Piteris. - Juk tai Anglija! O tasai trobesys - juk tai senieji profesoriaus Kerko namai kai­me, tie patys, kur ir prasidėjo visi mūsų nuotykiai!

- O aš maniau, kad tas namas nugriautas, - pasakė Edmundas.

- Taip ir buvo, - patvirtino faunas. - Bet jūs dabar žvelgiate j Angliją Anglijoje, tikrąją Angliją, kaip kad ši yra tikroji Narnija. O toje vidinėje Anglijoje niekas, kas gera, nebūna sunaikinama.

Staiga jų žvilgsniai kryptelėjo j dar kitą tašką, ir visi trys: Piteris, Edmundas ir Liusė - net aiktelėjo iš nuo­stabos, ėmė šūkčioti ir mojuoti, mat išvydo savo mamą ir tėtį, mojančius iš kitos plataus ir gilaus slėnio pusės. Panašiai pamatai žmones, mojančius nuo didžiulio laivo denio, kai lauki prieplaukoje, atėjęs jų pasitikti.

- Kaip mums pas juos nueiti? - paklausė Liusė.- Tai visai nesunku, - atsakė ponas Tumnusas. - Ano­

ji šalis ir ši šalis - kaip ir visos tikrosios šalys - tėra ky­šančios didžiojo Aslano kalnyno atšakos. Jei trauktume kalvagūbriu vis aukštyn, vidinėn pusėn, prieitume vietą, kur jos susisiekia. Ei, paklausykite! Tai karaliaus Franko ragas. Visus mus kviečia aukštyn.

Tuojau pat visi drauge - visa didžiulė margaspalvė procesija - nuvingiavo linkui kalnų, aukštesnių, nei galėtum išvysti mūsų pasaulyje, net jei šitokių ten išvis būtų. Bet šitų kalnų neklojo sniegas: visur ošė miškai ir vešėjo pievos, gaiviai kvepėjo sodai, purslais spindė­

• 2 1 6 •

❖ Sudie šešėlių viešpatijai ❖

jo kriokliai - vienas po kito aukštyn kopė žaliuojantys šlaitai, vis aukščiau ir aukščiau, į begalybę. Žemės juosta, kuria jie traukė, vis labiau siaurėjo, abipus jos vėrėsi gi­lūs slėniai, o toji šalis kitapus slėnio, tikroji Anglija, vis labiau artėjo.

Vis ryškėjo ir šviesa tiesiog priešais. Liusė išvydo aukštyn vedančių įvairiaspalvių uolų atbrailų virtinę, ta­rytum kokius milžinų laiptus. Ir ūmai ji užmiršo bet ką kita, nes tomis akmeninėmis pakopomis, grakščiai per­šokdamas nuo vienos ant kitos, leidosi patsai Aslanas, lyg koks gyvas grožio ir jėgos krioklys.

Patį pirmąjį Aslanas pasišaukė ne ką kitą, o asilą Glu- mių. Vargu ar jums kada teko regėti labiau apgailėtiną, kvailiau atrodantį asilą nei vargšas Glumius, kai šis kiūti­no prie Aslano, greta kurio pasirodė toks mažas, lyg jau­niklis kačiukas - greta senbernaro. Liūtas palenkė gal­vą ir kažką sukuždėjo Glumiui: ilgos šio ausys kaipmat nulinko, bet paskui Aslanas sukuždėjo jam dar kažką, ir po akimirksnio ausys vėl styrojo stačios. Tik žmonės nenugirdo nei vieno, nei kito.

Paskui Aslanas atsisuko į juos ir šitaip prašneko:- Kol kas dar neatrodote tokie laimingi, kokius jus

padaryti norėjau.Jam atsakė Liusė:- Mes baiminamės, kad ir vėl išvarysi mus iš čia, Asla-

nai. Juk tu taip daugel kartų išsiuntei mus atgal į mūsiškį pasaulį.

• 2 1 7 .

❖ Pa sk u t inis mūšis -I*

- Šito baimintis visai nereikia, - patikino Aslanas. - Negi dar patys nejspėjote ?

Jų širdys suplastėjo, siūbtelėjo svaiginanti viltis.- Geležinkelio katastrofa įvyko iš tikrųjų, - tyliai

kalbėjo Aslanas. - Jūsų mama ir tėtis, ir visi jūs - kaip pasakytumėte ten, šešėlių viešpatijoje - žuvote. Mokslo metai baigėsi - prasideda atostogos. Baigėsi sapnas - jau aušta rytas.

Šitaip kalbėdamas jis jau rodėsi jiems nebe liūto pa­vidalu, bet tai, kas dėjosi paskui, buvo taip gražu ir taip didinga, kad negaliu aprašyti. O mums tatai yra visų pa­sakojimų pabaiga, ir galime drąsiai tvirtinti, kad visi jie ilgai ir laimingai gyveno. Tačiau jiems patiems tai tebu­vo tikrosios istorijos pradžia. Visas jų gyvenimas šiame pasaulyje ir visi Narnijoje patirti nuotykiai tebuvo kny­gos viršelis ir antraštinis lapas, o dabar pagaliau jie atsi­vertė Didžiosios istorijos pirmąjį skyrių, bet tos istorijos žemėje niekas nėra skaitęs, o ji amžina ir kiekvienas jos skyrius - vis nuostabesnis už ankstesnįjį.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

T urinys

Prie Katib ežero 5

Beatodairiškas karaliaus poelgis 18

Beždžionė maudosi šlovės spinduliuose 31

Kas nutiko tą naktį 45

Kaip karalius sulaukė pagalbos 57

Neblogai šiąnakt padirbėta 71

Beveik vien tik apie nykštukus 84

Kokių žinių atnešė erelis 99

Didysis susirinkimas

ant Pašiūrės kalvos 112

Kas išdrįs žengti į pašiūrę? 125

Įvykiai įsisiūbuoja 139

Anapus pašiūrės durų 152

13 Kaip nykštukai atsisakė būti paimti 165

14 Ant Namijos uzslenka naktis 180

15 Dar aukščiau ir dar toliau 193

16 Sudie šešėlių viešpatijai 206

Lewis, Clive StaplesLe384 Paskutinis mūšis / C.S. Lewis ; iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė ;

iliustravo Pauline Baynes. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 220 p. : iliustr. - (Namijos kronikos; 7)

ISBN 978-609-01-0470-5

Narnijoje dedasi keisti dalykai: į kraštą patyliukais skverbiasi kalor- menai, o iš pašiūrės ant kalvos naktimis degant laužui išeina padaras, kurį parsidavusi priešams beždžionė liepia garbinti kaip liūtą Aslaną ir klausyti jo įsakymų. Bet kad tie įsakymai tokie, jog narnų žvėrys ir žmonės savo ausimis negali patikėti...

Ir po nuožmaus ir beviltiško paskutinio mūšio su apgavikais ir įsi­brovėliais ant Narnijos užslenka tamsa, tačiau dorasis karalius Tirianas su ištikimų bičiulių būreliu patenka į kitą nuostabią šalį, panašią į prarastąją, ir Didžioji istorija prasideda iš naujo...

UDK 821.111-93

C. S. LewisPASKUTINIS MŪŠIS

Narnijos kronikos

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

Redaktorė Bronė Balčienė Korektorė Rasa Praninskienė Maketavo Zita Piktumienė

Tiražas 1500 egz.Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius

Interneto svetainė: www.spauda.com

PASKUTINIS MŪŠIS - DIDŽIAUSIAS IS VISŲ MUSIŲ

NARNIJA... kur apgaulę lydi baimė... kur susvyruoja ištikimybė... kur, regis, gęsta paskutinė viltis.

Paskutinėmis Narnijos dienomis krašto laukia pats rūsčiausias išmėginimas - ne svetimšaliai įsibrovėliai, o priešas, ardantis

šalį iš vidaus. Iškeroja melas ir išdavystė, ir vien tiktai karalius Tirianas su negausiu ištikimų bičiulių būreliu gali sutrukdyti

sunaikinti viską, kas jiems brangu, - apie tai šis įstabus baigiamasis Narnijos kronikų pasakojimas.

Cover art by Cliff Nielsen, copyright © 2002 by C.S. Lewis Pte. Ltd. knygų

klubas

Tapkite Knygų klubo nariu!

N em okam as knygų ka ta logas

N au jaus ios ir pop u lia ria u s io :

Y pa ting i p as iū lym a i

K nygų p r is ta ty m a s j narr

www.knyguklubas.lt