EUROPOS SĄJUNGAEuropos socialinis fondas KURKIME ATEITĮ DRAUGE!

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Aplinkos institutas

Aplinkos taršaMokomoji knyga

Vida Marija Rutkovienė, Nomeda Sabienė

Akademija, 2008

UDK 504 (075.8)

Ru 206

Vida Marija Rutkovienė, Nomeda Sabienė

APLINKOS TARŠAMokomoji knyga

Recenzavo:

Prof. habil. dr. Vida STRAVINSKIENĖ, Vytatuto Didžiojo universitetas

Doc. dr. Rimantas VAISVALAVIČIUS, Lietuvos žemės ūkio universitetas

Aprobuota:

Ekologijos katedra, 2007-12-19, Nr. 11,

Miškų fakulteto metodinė komisija, 2008-01-21, Nr. 1 (60)

Universiteto metodinė komisija, 2008 -05-27, Nr. 25

Kalbą redagavo Vitalija Bėčienė

Maketavo Birutė Bilotienė

Mokymo priemonė išleista BPD projekto “MAISTO ŽALIAVŲ IR AGRARINĖS APLINKOS

STUDIJŲ TOBULINIMAS (MAST)“ Nr. ESF/2004/2.5.0-03-396/BPD-167/25/2006 lėšomis

© Vida Marija Rutkovienė, Nomeda Sabienė, 2008

© Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2008

http://www.lzuu.lt/nm/l-projektas/-Aplinkos_tarsa/titlas.htm

2

TURINYS

PRATARMĖ.............................................................................................................................................................4

1. APLINKOS IR JOS TARŠOS SAMPRATA......................................................................................................5

2. APLINKOS TARŠOS IR TERŠALŲ KLASIFIKACIJA.................................................................................7

2.1. TARŠOS KLASIFIKACIJA PAGAL TERŠALŲ PAPLITIMO MASTĄ ..........................................................................................92.2. TARŠOS KLASIFIKACIJA PAGAL TERŠALŲ PRIGIMTĮ.....................................................................................................13

2.2.1. Biologinė tarša .....................................................................................................................................132.2.2. Cheminė tarša .......................................................................................................................................162.2.3. Fizikinė tarša.........................................................................................................................................272.2.4. Mechaninė tarša....................................................................................................................................352.2.5. Vizualioji tarša.....................................................................................................................................36

3. PAGRINDINIAI APLINKOS TARŠOS ŠALTINIAI.....................................................................................39

3.1. ENERGETIKA......................................................................................................................................................413.2. PRAMONĖ..........................................................................................................................................................433.3. TRANSPORTAS....................................................................................................................................................463.4. KOMUNALINIS ŪKIS.............................................................................................................................................493.5. ŽEMĖS ŪKIS ......................................................................................................................................................493.6. ATLIEKOS..........................................................................................................................................................52

4. TARŠA ABIOTINĖS APLINKOS KOMPONENTUOSE..............................................................................58

5. TERŠALŲ MIGRACIJA....................................................................................................................................68

6. MOKSLINIAI TYRIMAI...................................................................................................................................76

6.1. APLINKOS MONITORINGAS....................................................................................................................................79

2.ASMENYS RYŠIAMS (ĮMONĖS PAVADINIMAS (JEI PLANAS PARENGTAS VEIKLOS VYKDY-TOJĄ ATSTOVAUJANČIOS ORGANIZACIJOS), ASMENS, GALINČIO SUTEIKTI INFORMACIJĄ APIE MONITORINGO PLANĄ, VARDAS IR PAVARDĖ, PAREIGOS, TELEFONO NUMERIS, FAKSO NUMERIS, EL. PAŠTO ADRESAS)......................................................................................................90

INFORMACIJA APIE NAUDOJAMUS MATAVIMO BŪDUS KURO IR MEDŽIAGŲ (VEIKLOS DUO-MENIMS) SRAUTAMS ĮVERTINTI (TARŠOS ŠALTINIO NR., MATUOJAMAS SRAUTAS, MATAVIMO BŪDAS (PRIETAISO TIPAS IR NUMERIS), MATAVIMO PRIETAISO PAKLAIDA (+/- %), MATAVIMO PRIETAISO ĮRENGIMO VIETA.........................................................................................91

MATAVIMO METODO APRAŠYMAS (TARŠOS ŠALTINIO NR., MATUOJAMAS SRAUTAS, MATA-VIMO BŪDO APRAŠYMAS, MATAVIMO INTERVALAS)...........................................................................91

INFORMACIJA APIE NAUDOJAMAS EMISIJŲ FAKTORIŲ VERTES. TURI BŪTI PATEIKIAMAS NAUDOJAMAS INFORMACINIS ŠALTINIS ARBA PATEIKIAMAS EMISIJŲ FAKTORIŲ NUSTATYMO BŪDAS (6.2 LENTELĖ), NURODANT EMISIJŲ FAKTORIŲ NUSTATYMO DAŽNĮ, NAUDOJAMĄ LABORATORIJĄ, JOS ATITIKIMĄ STANDARTAMS IR VERTINTOJO ATESTACIJĄ (JEI TAIKOMA).....................................................................................................................................................92

6.2 LENTELĖ. EMISIJŲ FAKTORIŲ VERTĖS (ŠALTINIAI: NATIONAL GREENHOUSE GAS EMIS-SION INVENTORY REPORT OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA, REPORT 2003; 2004 M. SAUSIO 29 D. KOMISIJOS SPRENDIMAS, NUSTATANTIS ŠILTNAMIO DUJŲ IŠMETIMO MONITORINGO IR ATASKAITŲ TEIKIMO GAIRES, VADOVAUJANTIS EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2003/87/EB).....................................................................................................................................93

7.ATSAKOMYBIŲ PASISKIRSTYMAS, ATLIEKANT CO2 EMISIJŲ MONITORINGĄ IR ATA-SKAITŲ TEIKIMĄ.................................................................................................................................................94

6.2. APLINKOS TARŠOS PROCESŲ MODELIAVIMAS............................................................................................................956.2.1. Teršalų migracijos ežere modeliavimas................................................................................................966.2.2. Skaitmeniniai teršalų migracijos modeliai..........................................................................................1036.2.3. Teršalų migracijos modelių tikslumo vertinimas.................................................................................1056.2.4. Teršalų migracijos dirvožemyje modeliavimas...................................................................................1066.2.5. Teršalų migracijos geosistemose modeliavimas..................................................................................111

7. APLINKOS TARŠOS RIZIKOS VERTINIMAS IR VALDYMAS.............................................................125

7. 1. APLINKOS TARŠOS RIZIKOS VERTINIMAS...............................................................................................................125

3

7.1.1. Rizikos veiksniai..................................................................................................................................1277.1.2. Aplinkos taršos rizikos vertinimo etapai.............................................................................................1287.1.3. Palyginamasis rizikos veiksnių vertinimas..........................................................................................135

7.2. APLINKOS TARŠOS RIZIKOS VERTINIMO TAIKYMAS PRAKTIKOJE.................................................................................1367.2.1. Kompleksinio užterštos teritorijos rizikos vertinimo metodika...........................................................1377.2.2. Užterštos teritorijos pavojų identifikavimas........................................................................................1397.2.3. Teritorijos taršos lygio ir taškinio šaltinio poveikio vertinimas..........................................................1417.2.4. Teršalų migracijos rizikos veiksnių identifikavimas............................................................................146

RIZIKA ŽMONIŲ SVEIKATAI IR APLINKAI UŽTERŠTOSE VIETOVĖSE PRIKLAUSO NUO TER-ŠALŲ MIGRACIJOS YPATUMŲ, MASTO IR GREIČIO. SVARBIAUSIAS VEIKSNYS, KURIS TURI BŪTI ĮVERTINTAS, YRA TERŠALŲ SKLAIDA IŠ PASTATŲ IR KITŲ STATINIŲ; DIRVOŽEMYJE IR GRUNTINIUOSE VANDENYSE; Į PAVIRŠINIUS VANDENIS; PAVIRŠINIUOSE VANDENYSE; DUGNO NUOSĖDOSE (7.13 LENTELĖ)..........................................................................................................146

TIRIANT TERŠALŲ MIGRACIJĄ BŪTINA ĮVERTINTI TERŠALŲ SKLAIDĄ TIRIAMUOJU MOME-NTU, PAVEIKTOS TERITORIJOS GEOLOGINES IR HIDROLOGINES SAVYBES, DIRVOŽEMIO CHEMINIUS PROCESUS, PASTATUS IR KITUS STATINIUS, TERŠALŲ ELGESĮ APLINKOJE .....146

7.2.5. Užterštos teritorijos rizikos sveikatai ir aplinkai vertinimas ............................................................1477. 3. APLINKOS TARŠOS RIZIKOS VALDYMAS................................................................................................................147

8. APLINKOS APSAUGA....................................................................................................................................150

8. 1. POLITINĖS-TEISINĖS APLINKOS APSAUGOS PRIEMONĖS.............................................................................................1518.2. VALSTYBINĖ APLINKOS APSAUGOS KONTROLĖ........................................................................................................1578.3.TECHNINĖS–TECHNOLOGINĖS APLINKOS APSAUGOS PRIEMONĖS..................................................................................1598.4. EKONOMINĖS APLINKOS APSAUGOS PRIEMONĖS......................................................................................................1678.5. VISUOMENĖS INFORMAVIMAS IR DALYVAVIMAS APLINKOS APSAUGOJE .....................................................................170

9. PRAMONINĖ (INDUSTRINĖ) EKOLOGIJA..............................................................................................176

9.1. BŪVIO CIKLO VERTINIMAS (BCV)......................................................................................................................1799. 2. APLINKAI PALANKIOS („ŽALIOSIOS“) TECHNOLOGIJOS ...........................................................................................1819. 3. BEATLIEKĖS TECHNOLOGIJOS.............................................................................................................................185

10. DARNUS VYSTYMASIS IR APLINKOS TARŠA.....................................................................................191

LITERATŪRA.......................................................................................................................................................199

21.EEA REPORT N7 (2005).................................................................................................................................200

22.EEA REPORT N8 (2006).................................................................................................................................200

23.EEA TECHNICAL REPORT N10 (2007)......................................................................................................200

24.ENTREPRENEURSHIP IN EUROPE: EUROPEAN COMMISSION GREEN PAPER (2003) THE STATIONERY OFFICE (TSO), UK, 107 P........................................................................................................200

PRATARMĖ

Žmonija nuėjo ilgą kelią jos vystymosi istorijoje, bet žmonijos istorija - tai tik laiko

mirksnis pasaulio istorijoje. Žemės vystymosi istorija apima apie 4,6 mlrd. metų, gyvybės – 3,5

mlrd. metų, žmogaus (Homo habilis) – apie 1,5 mln. metų, o dabartinio protingojo žmogaus

(Homo sapiens) – tik apie 40 tūkst. metų. Tačiau per šį trumpą egzistavimo laikotarpį Homo

sapiens iš esmės pakeitė jį supančią aplinką.

Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo

įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje -pačioje gyvenvietė-

je ir aplink ją. Atsiradus žemdirbystei, pasireiškė pirmieji dirvos degradacijos požymiai: kuo

intensyviau buvo dirbama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama. Mokslo bei technikos pažan-

ga, gyventojų skaičiaus augimas tik dar labiau gilino prieštaravimus tarp žmogaus gamybinės 4

veiklos ir gamtos. Dėl gamybos plėtros, nekontroliuojamo gamtos išteklių naudojimo blogėja

aplinkos kokybė, pažeidžiama natūrali medžiagų apykaita, dėl aplinkos taršos kenksmingomis

medžiagomis sutrinka gamtos natūralių procesų vyksmai. Iškyla ekologinės problemos, ribo-

jančios visuomenės galimybes išsaugoti ją supančią aplinką.

Žmogaus dominuojantis vaidmuo Žemės ekosistemose sukėlė tokius padarinius, kad jo

veiklos įtakoje pasikeitė žemės paviršius, anglies dioksido koncentracija nuo industrinės revo-

liucijos pradžios atmosferoje padidėjo apie 30 %, antropogeninė azoto fiksacija tapo didesnė

nei natūrali visų žemės šaltinių, žmogus naudoja daugiau nei pusę gėlo vandens atsargų, apie

trečdalis paukščių rūšių yra prie išnykimo ribos.

Visa tai nuo mažiausio iki didžiausio aplinkos pokyčio vyksta dėl žmonijos veiklos. Šiuo

metu vykstančių pokyčių greitis ir mastas visiškai skiriasi nuo pokyčių, vykusių bet kuriuo

kitu istoriniu periodu. Mes keičiame žemę daug greičiau nei patys galime suvokti. Tačiau, kaip

tik nuo suvokimo, kad pasaulis yra mūsų rankose, priklauso tolimesnis mūsų planetos likimas.

Norėdami, kad Žemės ekosistemos būtų tinkamos gyventi žmogui, mes turime žinoti, ko-

kia mūsų planetos sveikata, kaip ekosistemos funkcionuoja, kaip žmogaus veikla įtakoja jų

gyvybingumą, kodėl ir kuo aplinka teršiama, kaip sumažinti neigiamus žmogaus veiklos pada-

rinius.

Šios mokymo knygos tikslas – supažindinti studentus su aplinkos tarša ir teršalais, jų

migracija ir akumuliacija, taršos šaltiniais, antropogeninės veiklos įtaka aplinkos kokybės po-

kyčiams, aplinkos taršos kontrolės ir valdymo būdais. Aplinkos tarša nagrinėjama sisteminiu

požiūriu, nes daugelį aplinkoje kylančių problemų išspręsti galima tik kompleksiškai suvokiant

joje vykstančius procesus.

1. APLINKOS IR JOS TARŠOS SAMPRATA

Aplinka yra gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir

gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antro-

pogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos.

Šis aplinkos apibrėžimas sako, kad aplinka yra labai sudėtinga gyvosios ir negyvosios gamtos

elementų, susietų tiesioginiais ir netiesioginiais ryšiais, visuma. Tačiau čia neatskleidžiama,

kaip suprantame ir vertiname aplinką, koks žmogaus vaidmuo aplinkoje, ar žmogus yra aplin-

kos dalis, ar aplinka yra tai, kas yra aplink žmogų. Egzistuoja keli aplinkos vertinimo principai,

kurie kyla, daugelio autorių nuomone, iš skirtingo požiūrio į aplinką (1 pav).

5

(1) (2)

1 pav. Aplinkos vertinimo principai: išorinis (1) ir sisteminis (2).

Vienas iš aplinkos vertinimo principų yra taip vadinamas „išoriniu“, kai žmogus nėra

aplinkos dalis. Tuo atveju žmogus atskirus aplinkos elementus vertina iš išorės, o jų visumą su-

pranta kaip šių elementų sumą. Egzistuoja ir kitas požiūrio į aplinką principas – holistinis arba

sisteminis, funkcinio vientisumo principas, kai žmogus vertinamas, kaip neatsiejama aplin-

kos dalis, o aplinka – tai sistema, kurios visuma yra daugiau nei atskirų sistemos dalių suma.

Holistinis aplinkos suvokimas reikalauja sisteminio, kokybinio ir multiperspektyvinio vertini-

mo požiūrio. Pripažįstant funkcinio vientisumo principą, vyrauja nuomonė, kad sistema yra pa-

žeidžiama laike ir erdvėje, jos savybės keičiasi ir šie pokyčiai dažnai priklauso nuo sistemos

ankstyvesnių sąlygų ar turės įtaką ateityje. Nuo aplinkos suvokimo ir vertinimo principų pri-

klauso žmogaus ryšiai su aplinka ir aplinkos taršos vertinimas.

Žmogaus ryšiai su aplinka yra labai sudėtingi ir keitėsi įvairiuose žmonijos evoliucijos

laikotarpiuose: jei anksčiau žmogus bijojo gamtos, saugojosi, stengėsi ją priversti jam tarnauti,,

tai vėliau žmogus pradėjo ją išnaudoti, neracionaliai naudodamas jos turtus, keisdamas aplinką,

vis labiau ir labiau ją teršdamas, trikdydamas ekologinę pusiausvyrą, sukeldamas pokyčius, ku-

rie sudaro pavojų paties žmogaus egzistavimui.

Aplinkos tarša – bet kokių medžiagų ar energijos, kurios gali sukelti trumpalaikį arba il-

galaikį Žemės ekologinės pusiausvyros pažeidimą, emisijos į biosferą. Aplinkos tarša laikomi

cheminiai, fiziniai ir biologiniai aplinkos pokyčiai, kurie neigiamai veikia žmogų ir kitus gyvus

organizmus bei fizinius aplinkos komponentus.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Kuris aplinkos vertinimo principas, jūsų požiūriu yra teisingesnis. Pagrįskite savo nuo-

monę.

2. Pateikite aplinkos cheminių, fizinių ir biologinių pokyčių pavyzdžių.

6

2. APLINKOS TARŠOS IR TERŠALŲ KLASIFIKACIJA

Susipažinę su taršos apibrėžimu, mes gal ne visada pilnai suvokiam, kas tai yra, nes jos

neįsivaizduojame, ar vertiname tik tada, kai ji yra akivaizdi. Bet iš tikrųjų teršalus galima ma-

tyti ir justi. Dideliuose miestuose automobilių, autobusų ir sunkvežimių išmetamosios dujos

griaužia akis, mes jaučiame jų kvapą, matome dūmus, mums sunku kvėpuoti. Galima matyti

paviršinio vandens taršą: srutos iš gyvulininkystės fermų, naftos dėmės vandens paviršiuje ir t.

t.

Dažniausiai kylantys klausimai: kodėl atsiranda tarša, kaip ji atsiranda, kas ją sukelia.

Tarša atsiranda todėl, kad nei vienas procesas aplinkoje nevyksta iki galo pavyzdžiui, mūsų kū-

nas negali įsisavinti visą maistą, kurį mes vartojame. Fermentai suskaido maistą į medžiagas,

kurios patenka į kraujotakos sistemą. Kraujas išnešioja maisto medžiagas į organus, bet organai

nesunaudoja visų maisto medžiagų ir dalis jų pasišalina su šlapimu, kaip atliekos. Skaidulinės

medžiagos iš virškinamojo trakto yra pašalinamos kaip kietos atliekos. Mūsų organizmas nega-

li visą potencialią maisto energiją paversti į naudingą mums energiją, dalis energijos taip pat

yra atliekos. Joks natūralus ar antropogeninis procesas nėra pilnai efektyvus, kiekvieno proceso

metu susidaro atliekos ir energijos nuostoliai. Priklausomai nuo proceso ar technologijos, at-

liekų kiekis, o kartu ir teršalų kiekis gali būti labai skirtingas.

Kad aplinka būtų sveika, turi būti palaikoma ekologinė pusiausvyra biosferoje, jos kom-

ponentuose ir ekosistemose, o visuomenės veikla turi būti pagrįsta tausojančio naudojimo

principais. Dabartiniu metu aktualiausia problema yra likviduoti arba sumažinti aplinkos taršą.

Kokios medžiagos teršia aplinką? Aplinkoje esančios medžiagos ar medžiagų mišinys,

kuris natūraliai ar dėl žmonių veiklos patenka į aplinkos orą, vandenį, dirvožemį, veikdamas at-

skirai ar su kitais aplinkos komponentais, galinčios pakenkti žmonių sveikatai bei jį supančiai

aplinkai, vadinamos teršalais. Šių medžiagų tiesioginis ar netiesioginis, žmogaus veiklos sąly-

gotas, patekimas į aplinką yra teršimas. Tarša sukelia pavojų žmonių sveikatai, gamtinėms

ekosistemoms, taip pat daro žalą materialiajam turtui. Teršalų pasiskirstymas aplinkoje pri-

klauso nuo teršalų kiekio, jų specifinių savybių ir vietos gamtinių sąlygų.

Kas yra teršalai, aiškiai ir vienareikšmiškai apibūdinti gana sudėtinga. Tai gali būti gyvų-

jų organizmų medžiagų apykaitos produktai, natūraliai gamtoje vykstančių procesų metu susi-

darę junginiai, technologinių įrengimų ir gamtinių šaltinių skleidžiama spinduliuotė, žmonijos

gamybinės veiklos produktai, kurie staiga ar palaipsniui sutrikdo gyvųjų organizmų gyvybinės

veiklos procesus ir to pasėkoje prastėja gyvųjų organizmų gyvenimo kokybė, mažėja jų gali-

mybės išgyventi bei sėkmingai daugintis ir perduoti palikuonims būdingas rūšiai savybes. Skir-

tingų gyvųjų organizmų grupių poreikis ir jautrumas įvairioms medžiagoms ir abiotinių fakto-

7

rių lygiui yra nevienodas: kas vieniems organizmams yra žalinga, kitiems gali neturėti įtakos ar

net būti naudinga. Pavyzdžiui, dėl žmogaus veiklos pasikeitus šilumos režimui ežere (šiluminė

tarša), gali keistis gyvūnijos ir augalijos rūšinė sudėtis – atsiranda šilumamėgės rūšys. Gam-

tinėje aplinkoje nuolat vyksta įvairūs procesai, ekosistemų atsakomosios reakcijos į kintančias

sąlygas ir žalingus veiksnius, vienų junginių virtimas kitais ir tai sąlygoja atitinkamai kintančią

jų koncentraciją aplinkoje. Gyviesiems organizmams būdinga savybė – gebėjimas prisitaikyti

prie gyvenamosios aplinkos pakitimų, kuriuos gali įtakoti svetimų tai aplinkai medžiagų pate-

kimas, būdingų tai aplinkai medžiagų koncentracijos padidėjimas ar abiotinių faktorių lygio

pokytis. Be to, aplinkoje veikia kompensacijos mechanizmai, kurių pagalba išbalansuotos (iki

tam tikro lygio) ekosistemos gali vėl sugrįžti į tokią būseną, kurioje jos sėkmingiausiai geba

funkcionuoti.

Ar teršalų apibrėžimas taikytinas tik tiems veiksniams bei jų koncentracijoms, kurios su-

siję su žmonijos veikla, kurių poveikiui kontroliuoti ar neutralizuoti yra būtinas žmonijos są-

moningas įsikišimas, perorganizuojant ūkinę veiklą, kuriant draugiškas aplinkai gamybos tech-

nologijas, mažinant atliekų kiekius ?

Galima būtų teigti, kad įvairių medžiagų ir veiksnių priskyrimas teršalams priklauso nuo

jų poveikio gyviesiems organizmams ir gyvenamosios aplinkos kokybei. Poveikį lemia che-

minių junginių prigimtis, fizinės savybės, koncentracija, neutralizavimo galimybės, skilimo

produktų pavojingumas, migracijos aplinkoje ypatumai, taršos šaltinių stiprumas, gyvųjų orga-

nizmų atsparumas, klimato pokyčiai ir pan. To paties junginio ar veiksnio pavojingumas gali

priklausyti nuo sąveikos su kitais junginiais bei abiotiniais veiksniais., pavyzdžiui, kai kurių

sunkiųjų metalų junginiai stiprina vieni kitų poveikį, amoniako garavimą skatina aukšta tem-

peratūra bei drėgmės trūkumas; šiluma skatina mikroorganizmų dauginimąsi ir t.t. Sunkiausia

prognozuoti pavojingumą ir valdyti srautus tų teršalų, kurių poveikis stiprėja priklausomai nuo

sąveikos su kitais junginiais ar abiotiniais veiksniais. Taigi, teršalais įvairios medžiagos, veiks-

niai ar objektai tampa tada, kai jų tam tikras kiekis aplinkoje sutrikdo energijos ir/ar medžiagų

apykaitą tarp biotinės ir abiotinės aplinkos dalies, kai gyviesiems organizmams kenksmingų

medžiagų sklaidos lygis viršija aplinkos pajėgumą jas absorbuoti, sunaudoti ir (ar) nukenks-

minti. Svetimi gyviesiems organizmams arba nebūdingi jų gyvenamajai aplinkai cheminiai jun-

giniai,, patenkantys į organizmus ar jų aplinką dideliu, gamtiniam fonui nebūdingu kiekiu, dar

vadinami ksenobiotikais (lot. xenos – svetimas). Tai kenksmingos gyviesiems organizmams

medžiagos, kurias jie stengiasi neutralizuoti, pašalinti, nuo jų išsivalyti

Aplinkos tarša ir teršalai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: kilmę, prigimtį,

stabilumą, poveikį gyviems organizmams, gebėjimą migruoti ir kauptis aplinkoje, vartojimo

paskirtį, šaltinį ir t.t.

8

2.1. Taršos klasifikacija pagal teršalų paplitimo mastą

Pagal teršalų paplitimo mastą tarša skirstoma į vietinę (lokaliąją), regioninę ir globalią-

ją (pasaulinę). Aplinkos apsaugos teisinai dokumentai reglamentuoja atskirai oro, vandens, dir-

vožemio taršą, tačiau teršalai gali migruoti per visus aplinkos komponentus. Teršalai retai lie-

ka taršos vietoje, jie juda ore, dirvožemyje, gali migruoti su vandeniu, užteršti maistą, patekti į

žmogaus organizmą. Paprastai tarša yra didesnė arčiau taršos šaltinio, bet teršalai migruoja ir jų

poveikis gali būti pasireikšti ir toli nuo šaltinio.

Vietinė( lokalioji) tarša - tai tarša, kai vienas ar keli teršalai pasklinda apie taršos šaltinį.

Nuo vietinės taršos priklauso regioninės ir globaliosios taršos laipsnis. Vietinė tarša priklauso

nuo išmetamų teršalų kiekio, atstumo nuo taršos šaltinio, emisijos aukščio, nuo vietos gamtinių

sąlygų (reljefo, vėjo greičio, rūkų), regiono infrastruktūros. Vietinė tarša ypač būdinga dide-

liems miestams. Čia susiformuoja savitas mikroklimatas, todėl virš didmiesčių iki 700 m aukš-

čio nuo žemės paviršiaus susidaro šilumos gaubtas. Šiame šilumos gaubte teršalai kaupiasi ir

yra ypač pavojingi žmogui, augmenijai, gyvūnijai, materialiajam turtui.

Regioninei taršai būdinga teršalų sklaida didelėse teritorijose. Regioninės taršos pavyz-

džiu gali būti rūgštūs krituliai, susidarantys iš į atmosferą patenkančių sieros ir azoto junginių.

Patekę į atmosferą dujiniai sieros ir azoto oksidai išbūna joje nuo kelių valandų iki kelių parų

ir nukeliauja per tą laiką dešimtis, šimtus ar net tūkstančius km. Į Lietuvą iš Europos šalių su

oro srautu patenka daugiau rūgščius kritulius sukeliančių junginių nei iš Lietuvos į kitas šalis.

Globalioji(visuotinė, pasaulinė) tarša veikia visus planetos gyventojus ir visą aplinką

nepriklausomai nuo taršos šaltinio vietos. Dėl globaliosios taršos gali pakisti atmosferos sudėtis

ir klimatas. Ji sukelia pasaulinės reikšmės reiškinius. Šiuo metu nėra pakankamai tikslių duo-

menų galimoms globaliosios taršos pasekmėms nustatyti, tačiau galima vertinti, kad grėsmin-

giausios pasekmės gali būti dėl anglies dioksido ar ozono sluoksnį ardančių junginių kiekio di-

dėjimo atmosferoje.

Didėjant užterštumui, vietinė ar regioninė tarša gali virsti globaliąja. 1 pavyzdyje patei-

kiame Baltijos jūros taršos problemas.

2.1 pavyzdys. Baltijos jūros tarša – regioninė problema jau tampa globaline problema

Remiantis Baltijos jūros aplinkos būklės stebėsenos duomeni-

mis, išskiriamos kelios pagrindinės Baltijos jūros taršos proble-

mos galinčios regioninę problemą paversti globaline. Viena svar-

biausių – eutrofikacija, dėl kurios ,,žydi“ vanduo, jame ima trūkti

deguonies, dūsta žuvys, mažėja vandens telkinio biologinė įvairo-

vė. Nerimauti verčia didžiuliai eutrofikaciją sukeliančių maistinių

9

medžiagų kiekiai. Pavyzdžiui, per metus į Baltijos jūrą patenka

daugiau kaip mln. t azoto. 75 %. šių teršalų atpluk-

doma vandeniu, o likusieji atkeliauja per atmosferą. Didelė dalis maistinių medžiagų į Baltijos

jūrą atplukdoma upėmis iš kaimyninių valstybių - Baltarusijos, Ukrainos, Čekijos. Daugiau

kaip pusė visų maistinių medžiagų (azotas, fosforas), kurios sukelia eutrofikaciją, į jūrą patenka

dėl žemės ūkio veiklos. Kasmet į jūrą patenka 814 000 t azoto ir 42 010 t fosforo (2000m. duo-

menys). Azoto ir fosforo junginiai, patekę į paviršinį sluoksnį, greitai plinta Baltijos jūroje. Šis

kiekis nesumažėjo pastaraisiais 30 m., nors Helsinkio komisija dirba Baltijos jūros aplinkos iš-

saugojimui ( EEA Report, N 7,2005)

Kita aktuali problema - pavojingosios medžiagos. Nors per pastaruosius 20–30 metų šių

medžiagų išmetimai gerokai sumažėjo (kadmio – 46 %., gyvsidabrio – 62 %., švino – 61 %),

tačiau jų koncentracijos Baltijoje tebėra 20 kartų didesnės nei Šiaurės Atlante. Sugaunama

žuvų, kuriose sunkiųjų metalų ar dioksinų koncentracijos viršija leistinas normas. Jūros dugne

yra visiškos mirties zonų – kur taršos koncentracija tokia didelė, kad ten neišgyvena joks gyvas

organizmas. Tai pripažįsta ekspertai, jau daugelį metų tyrinėjantys Baltijos dugną ir suteikę šiai

jūrai ypatingai jautrios taršai jūros statusą. Jie pažymi, kad šimtai tūkst. t cheminio ginklo yra

išbarstyta visame Baltijos jūros dugne. Netgi Vokietijos ir Rusijos ekspertai yra pripažinę, kad

cheminio ginklo neįmanoma iškelti, jo „nepažadinus”. Baltijos jūra dėl neatsakingos žmogaus

veiklos yra tapusi didžiuliu cheminio ginklo kapinynu. Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų

kiekiai, kurie naudojami kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. Pesticidai patenka į

Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o polichlorintibifenilai – su pramonės, ypač elektrotech-

nikos, kurioje jie naudojami kaip transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuote-

komis. Didžiausias PCB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys. Kaip pesticidai, taip ir

PCB gali patekti į vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi

– kinta nuo dešimtųjų iki kelių tūkst. ng/g. Kartu su minėtaisiais teršalais ir sunkiaisiais meta-

lais jūrų vandenyje egzistuoja dirbtinės kilmės radionuklidai. Pagrindinis Baltijos jūros radio-

aktyviosios taršos šaltinis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo atominio ginklo bandymai

atmosferoje ir jų pasekmės – globalinės iškritos. Pavojingiausi Baltijos jūroje yra ilgaamžiai ra-

dionuklidai 137Cs ir 90Sr, kurių skilimo pusamžis – apie 30 metų. Baltijos jūros savivala nuo

dirbtinių radionuklidų prasidėjo 1963 metais. Tais metais TSRS, JAV ir Didžioji Britanija

10

Maskvoje pasirašė Tarptautinę sutartį dėl atominio ginklo bandymų atmosferoje, po vandeniu

ir kosmose nutraukimo. Retkarčiais radioaktyvioji jūros tarša didėdavo dėl nepasirašiusių šios

sutarties Kinijos ir Prancūzijos atominio ginklo bandymų. Ilgainiui tarp atmosferos ir hidrosfe-

ros nusistovėjo radioaktyvioji pusiausvyra ir Baltijos jūros savivala vyko dėl natūralių procesų.

Šis procesas liovėsi po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės ava-

rijos. Baltijos jūra gavo papildomą radioaktyviąją apkrovą - į ją pateko dideli įvairių radionu-

klidų kiekiai, kurių dauguma greitai suskilo. Didžiausias Baltijos jūros teršėjas po Černobylio

AE avarijos tapo radionuklidas 137Cs. Kitas ilgaamžis radionuklidas 90Sr beveik nedalyvavo at-

mosferinėje pernašoje iš Černobylio. Radionuklido 137Cs koncentracija paviršiniame vandenyje

vidutiniškai išaugo daugiau nei dešimteriopai buvusio radioaktyviojo fono atžvilgiu, kurį sufor-

mavo globalinės iškritos. VGTU Branduolinės hidrofizikos laboratorijos duomenimis, iki Čer-

nobylio AE avarijos vidutinė radionuklido 137Cs koncentracija Baltijos jūros paviršiniame van-

denyje buvo 20 Bq/m3. Netolygiai pasiskirsčiusios šio radionuklido iškritos Baltijos jūros pa-

viršiuje sukūrė nevienalytę radionuklido 137Cs koncentracijos lauko struktūrą Ilgainiui pavirši-

niame vandenyje šio radionuklido koncentracija išsilygino ir 1989 m. jos vidutinė reikšmė

buvo apie 150 Bq/m3. Reikia pabrėžti, kad dirbtinės kilmės radionuklidai ne tik daro žalą apli-

nkai, bet, kad ir kaip paradoksalu, teigiamai atsiliepia mokslo plėtrai. Pavyzdžiui, susidaro uni-

kali galimybė tirti globalinius hidrofizinius procesus jūroje. Antra vertus apskaičiuota, kad

Baltijos jūra visai išsivalys nuo černobylinio radiocezio tik 2020 metais. Tik tada radioaktyvioji

tarša pasieks globalinių iškritų sudarytą foną ir tik tuo atveju, jei į Baltijos jūrą nepateks papil-

domi dirbtinių radionuklidų kiekiai. Žinoma, kad Baltijos jūroje buvo oficialiai įteisintos kelios

radioaktyviųjų atliekų laidojimo vietos Neatmetama galimybė, kad papildomi radiocezio kie-

kiai vandenyje gali patekti ir iš ten. Juodojoje jūroje, kur pateko apytiksliai toks pat radionukli-

do 137Cs kiekis savivala nuo černobylinio radionuklido 137Cs paviršiniame vandenyje pasibaigė

1991 metais. Šis palyginimas rodo, kokia jautri atropogeniniam poveikiui yra Baltijos jūra.

Baltijos jūros paviršinių vandenų savivalos trukmė 6-7 kartus ilgesnė nei Juodojoje jūroje. Ne-

reikia pamiršti, kad Baltijos jūros dugne guli konteineriai su nuodingomis medžiagomis. Jie

buvo paskandinti po Antrojo pasaulinio karo. Jei šios toksiškos medžiagos pateks į vandenį, tai

jūros savivala nuo jų tikriausiai užtruks taip pat ilgai, kaip ir nuo radionuklido 137Cs, t.y. apie

30–35 metus (EEA Technical Report N10, 2007).

Dar viena skaudi Pasaulinio vandenyno problema –intensyvėjanti laivyba. Dėl to daugėja

avarinių naftos ir kitų kenksmingų medžiagų išsiliejimų, neteisėtai iš laivų išpilamų teršalų, ku-

rie susidaro jų eksploatacijos metu. Atliekant stebėjimus lėktuvais, per metus nustatoma apie

400 tokių neteisėtų naftos išpylimo iš laivų atvejų. Kasdien dvidešimtyje Baltijos jūros uostų

nafta ar jos produktais pakraunama 150-200 tanklaivių. Didėja ne tik laivų skaičius, bet ir jų

11

talpa. Jau dabar Baltijoje plaukioja laivai, gabenantys 100-150 tūkst. t naftos. Prognozuojama,

kad 2015 metais naftos transportavimas Baltijos jūra išaugs 40 %. Tarša naftos produktais vei-

kia ekologinę Baltijos jūros būklę taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje.

Nafta greitai sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir energetinę

apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems organizmams. Nustatyta, kad į Baltijos

jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. t naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje

svyruoja nuo 0,3 iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro rezer-

vuarų plovimo. Realų pavojų Baltijos jūros ekologinei būklei sudaro visi minėtieji teršalai

drauge.

Šiuo metu Baltijos jūros tarša tiesiogiai nėra pavojinga gyviesiems organizmams ir žmo-

nių sveikatai. Bet pagrindinis uždavinys saugant Baltijos jūrą yra įvairių teršalų išmetimų maži-

nimas, ekologinės būklės kontrolė ir jos pokyčių prognozė bei apsauga. Tačiau regioninės tar-

šos problema tampa pasauline problema.

12

2.2. Taršos klasifikacija pagal teršalų prigimtį

Tarša pagal savo prigimtį gali būti:

1) biologinė,

2) cheminė,

3) fizikinė,

4) mechaninė,

5) vizualioji.

2.2.1. Biologinė tarša

Biologiniams teršalams gali būti priskiriamos įvairių organizmų dalys (žiedadulkės, sėk-

los, sporos), išskyros, patys organizmai (dulkių erkutės, erkės, kraujasiurbiai vabzdžiai, įvairūs

augalų kenkėjai, graužikai), genetiškai modifikuoti organizmai. Specifinė biologinių teršalų

grupė yra mikrobiologiniai teršalai. Mikrobiologinė tarša – aplinkos tarša mikroorganizmais,

jų apykaitos produktais, baltyminės kilmės medžiagomis, kurios dėl žmogaus veiklos patenka į

aplinką ir gali sukelti pavojų žmonių sveikatai. Tai bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai

(pelėsiniai ir kiti grybeliai, pirmuonys, patogeniniai mikroorganizmai, pavyzdžiui, amebiuazės,

bruceliozės, grybelinių ligų, Rozenbacho erizipeloido, stabligės ligų sukėlėjai ir kt). Pagal ke-

liamos infekcijos rizikos laipsnį biologiniai veiksniai skirstomi į keturias rizikos grupes: 1) me-

džiaga, kuri negali sukelti ligų; 2) medžiaga, kuri gali sukelti ligas ir būti pavojinga; mažai

tikėtina, kad ji plistų visuomenėje; paprastai yra efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos

sėkmingai gydomos;3) medžiaga, kuri gali sukelti sunkias ligas ir būti labai pavojinga; kyla ri-

zika, kad ji gali išplisti visuomenėje; paprastai yra efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos

sėkmingai gydomos; 4) medžiaga, kuri sukelia sunkias ligas ir yra ypač pavojinga; gali kilti di-

delė rizika, kad ji išplis visuomenėje; paprastai nėra efektyvių profilaktikos priemonių ir ligos

neišgydomos.

Biologinių teršalų aptinkama ore, vandenyje, dirvožemyje, ant augalų, maisto produk-

tuose. Šios rūšies tarša gali pasireikšti tam tikrais momentais, pavyzdžiui, staiga padidėjus

graužikų populiacijai, nukenčia žemės ūkio augalų pasėliai; užteršti vandens telkiniai gali tapti

pavojingų infekcinių ligų (dizenterija, cholera, hepatitas ir kt.-) židiniais. Taip pat ji gali būti ir

sezoninė, pavyzdžiui, pavasarį, masiškai sužydėjus augalams, padidėja žiedadulkių koncent-

13

racija ore, kas alergiškiems žmonėms sukelia alergijos priepuolius. Biologinės taršos mastams

įtakos gali turėti ir klimatas, pavyzdžiui, esant lietingam ir šiltam orui susidaro palankios sąly-

gos veistis kraujasiurbiams vabzdžiams. Ypač aktuali problema – dirvožemio, vandens ir

maisto produktų tarša patogeniniais mikroorganizmais. Su geriamu ar maudyklų vandeniu, ne-

plautomis daržovėmis arba per pažeistą odą patekę į žmogaus organizmą negalavimus ir ligas

gali sukelti tiek patys mikroorganizmai, tiek jų gaminami toksinai.

Biologiniais teršalais kartais vadinamos ir iš kitų šalių introdukuotos augalų ir gyvūnų rū-

šys, dėl kurių invazijos nukenčia natūralios vietinės augalų ir gyvūnų bendrijos. Invazinės sve-

timos rūšys laikomos viena pagrindinių biologinės įvairovės mažėjimo priežasčių ES ir visame

pasaulyje. Toliau (2 pav.) aptariama svetimų rūšių introdukavimo akvakultūroje, kuri yra spar-

čiai augantis sektorius ir kuriame ieškoma naujovių ir naujų rinkų, ekologinės problemos.

14

2.2 pavyzdys. Biologinė tarša – svetimų rūšių introdukavimas akvakultūroje

Praeityje akvakultūrai ekonomiškai buvo naudingas svetimų

introdukcijai rūšių (pvz., vaivorykštinio upėtakio, didžiosios aus-

trės ir lašišos) ir rūšių, kurių dėl biologinių ir geografinių kliūčių

tam tikroje teritorijoje nebuvo, auginimas. Knygoje „Invasive aqu-

atic species in Europe“, 2002m („Invazinės vandens organizmų rūšys Europoje) minimos 69 svetimos rūšys, nuo XIX a. pabaigos introdukuotos

Europoje akvakultūros arba žuvininkystės išteklių atkūrimui. Iš jų 28 yra dvigeldžių kiaukutų

rūšys, 27 – žuvų rūšys, 10 – dumblių rūšių, 3 - pilvakojų moliuskų rūšys ir viena – žydinčių

augalų rūšis. Dvi iš tų rūšių – vaivorykštinis upėtakis ir didžioji austrė – jau tapo vienomis po-

puliariausių Europos akvakultūrai naudojamų rūšių, o tai rodo, kad reguliuojama svetimų rū-

šių introdukcija gali būti naudinga žuvininkystei. Didžioji austrė šiuo metu yra tokia paplitusi

rūšis, kad sudaro apie 80 % pasaulio austrių derliaus.Didžioji austrė plinta, o kai kuriose teri-

torijose jų yra daugiau nei paprastųjų midijų (Mytilus edulis). Todėl tikėtina, kad siekiant pa-

tenkinti rinkos poreikius naujos rūšys ir toliau bus naudojamos akvakultūrai. Tačiau introdu-

kavimas sukelia nepageidautinas ekologines problemas. Į uždaras akvakultūros sistemas int-

rodukuota arba perkelta rūšis gali patekti į artimiausią aplinką. Introdukuota arba perkelta rū-

šis, ištrūkusi arba išsisklaidžiusi, sėkmingai apsigyvena numatytoje zonoje ir išsaugo populia-

ciją ar ištrūksta arba pasklinda už numatytos introdukcijos zonos. Dėl genetinio susimaišymo

su vietinėmis populiacijomis mažėja genetinė įvairovė. Konkurencija (dėl maisto, erdvės) su

vietinėmis populiacijomis arba puldinėjimas lemia jų išnykimą Kai kurie iš minėtų pasekmių

išlieka net ir pašalinus introdukuotą rūšį. Kartu su introdukuotais arba perkeltais vandens or-

ganizmais įvežama netikslinė rūšis. Introdukuota netikslinė rūšis netikėtai patenka į jautrią bu-

veinę arba susiduria su užkrėstais organizmais, vietinėmis populiacijomis arba jas puola taip

išnaikindamos. Dėl genetinio netikslinių rūšių susimaišymo su vietinėmis populiacijomis pra-

randama genetinė įvairovė. Europos Bendrijos komisija 2006-04-04 pateikė pasiūlymą Tary-

bos reglamentui „Dėl svetimų ir vietovėje nerandamų rūšių naudojimo akvakultūrai“. Pagrin-

dinis šio pasiūlymo tikslas – atsieti ekonominį augimą nuo svetimų rūšių keliamos galimos

grėsmės ekosistemoms, numatant ir užkertant kelią neigiamai biologinei sąveikai, įskaitant

genetinius pokyčius, su vietinėmis populiacijomis ir apribojant netikslinių rūšių paplitimą bei

kitokį neigiamą poveikį.

15

2.2.2. Cheminė tarša Cheminė tarša – aplinkos teršimas cheminėmis

(sprogstamosiomis, oksiduojančiomis, ypatingai degio-

mis, labai degiomis, degiomis, labai toksiškomis, toksiš-

komis, kenksmingomis, ardančiomis (ėsdinančiomis),

dirginančiomis, jautrinančiomis (sensibilizuojančiomis),

kancerogeninėmis, mutageninėmis) toksiškomis medžia-

gomis, kurios natūraliai ar dėl žmogaus veiklos patenka į

aplinką ir gali sukelti pavojų žmonių sveikatai.

Jei apie piktžolę galima pasakyti, kad tai „ne vie-

toje augantis augalas“, tai cheminę taršą sukelią „ne vie-

toje esanti cheminė medžiaga“. Nafta esanti talpykloje

nėra teršalas, bet aplinkoje ji sukelia pavojų ir tai

daugiau nei buvimas ne vietoje. Priklausomai nuo teršalo kiekio jo poveikis gali būti labai įvai-

rus: maži kiekiai gali būti ir nepastebėti, o dideli - sukelti paukščių ir gyvūnų žūtį.

Bet kuri cheminė medžiaga, nepriklausomai nuo to ar ji yra natūrali, ar sintetinė, gali

teršti aplinką. Aplinką teršia tokios cheminės medžiagos, kaip pelenai, chloras, anglies dioksi-

das ir kitos, kurios yra natūralios kilmės ir išsiskiria į aplinką vykstant gamtiniams procesams,

pavyzdžiui, išsiveržus vulkanui, degant miškui ir pan.. Nors visos medžiagos gali teršti aplinką,

bet didžiausią susirūpinimą kelia sintetinai ir pramoniniai chemikalai.

Cheminės taršos grupei priklauso ne tik įvairūs cheminiai elementai ir medžiagos, bet ir

junginiai, susidarantys jiems sąveikaujant tarpusavyje ar veikiant įvairiems biosferos veiks-

niams. Tokia tarša ypač pavojinga, nes susidarantys junginiai kartais būna toksiškesni ir pavo-

jingesni negu pirminiai į aplinką patenkantys teršalai.

Bendriausiu cheminiu požiūriu cheminiai aplinkos teršalai gali būti skirstomi į neorgani-

nius ir organinius (anglies junginių pagrindu susidariusius) junginius arba jų mišinius. Orga-

ninės medžiagos, net ir sunkiai skylančios, esant tam tikroms sąlygoms, suskyla. Neorganiniai

junginiai gali būti paversti kitais junginiais, bet jie nesuskyla, pavyzdžiui, geležis gali oksiduo-

tis į geležies oksidą, kurio savybės visiškai skiriasi nuo elementų, kurie sudaro šį junginį. Iš

geležies oksido mes vėl galim gauti šiuos elementus, tačiau pastarieji neskyla.

16

Neorganiniams teršalams priskiriami sunkiųjų metalų junginiai, neorganiniai azoto jun-

giniai, fosforo junginiai, chloras, chloridai, fluoridai, sulfitai, sulfatai ir pan.

Virš 40 cheminių elementų, kurių santykinė atominė masė didesnė kaip 40, sudaro sun-

kiųjų metalų grupę. Kaip mikroelementai, sunkieji metalai gyviesiems organizmams yra bū-

tini, tačiau, priklausomai nuo rūšies ir kiekio gali turėti skirtingą toksinį poveikį. Iš nuodingų

sunkiųjų metalų aplinkoje dažniausiai sutinkami švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg).

Kalbant apie sunkiuosius metalus ir jų junginius, paprastai turima omenyje didesnes jų

koncentracijas, pavojingas žmonėms, augalams ir gyvūnams, kurios gali turėti tiek ūminį, tiek

lėtinį poveikį. Tiriant sunkiųjų metalų kiekius aplinkoje svarbu ne kiek vieno ar kito elemento

randama joje, bet kokiais tarpusavio santykiais cheminiai elementai susiję ir koks jų bendras

kiekis. Daugumos sunkiųjų metalų poveikis sveikatai gali būti kompleksiškas: jie gali sukelti

apsinuodijimą, turėti kancerogeninį, mutageninį, teratogeninį, embriotoksinį, hemotoksinį po-

veikį. Ypač pavojingas metalų sinergetinis poveikis, kai žalinga įtaka organizmui pasireiškia

net neviršijus leistinų atskirų metalų koncentracijų reikšmių.

Į aplinką sunkieji metalai patenka su įvairiais oro teršalais, atliekomis, pasikeitus dirvo-

žemio reakcijai gali išsiplauti iš uolienų. Jie kaupiasi dirvožemyje, vandens telkinių dugno nuo-

sėdose, augaluose, gyvūnuose, žmonių organizmuose. Kaupimasis dirvožemyje priklauso nuo

to, kiek yra šių metalų dirvožemio tirpale, koks dirvožemio rūgštingumas (pH) bei sorbcijos

galia, kiek dirvožemyje yra organinės medžiagos. Sunkiųjų metalų kaupimosi intensyvumą au-

galuose nusako santykis tarp sunkiųjų metalų koncentracijos augaluose ir jų koncentracijos dir-

vožemyje. Intensyviausiai augaluose kaupiasi kadmis, vidutiniškai intensyviai, mažėjančia

tvarka – cinkas, gyvsidabris, varis, švinas, o silpnai – manganas, nikelis, chromas. Intensyvų

gyvsidabrio, švino, kadmio, arseno, cinko kaupimąsi galima paaiškinti tuo, kad ši grupė turi

didelį panašumą su fiziologiškai augalams labai svarbiais junginiais ir gali juos išaktyvuoti

( Aplinkos sveikata, 2005).

Į žmonių organizmus švinas gali patekti įkvėpus švino turinčių dulkių, su augaliniu

maistu arba per mitybos grandines (su mėsa ar pienu). Nuolat gaunant švino galima susirgti ch-

roniškomis ligomis. Švinas patogeniškai veikia raudonuosius kraujo kūnelius, lygiuosius rau-

menis ir nervų sistemą, kenkia inkstams, dauginimosi organams, kraujotakos sistemai. Švinas

slopina eritrocitų gamybos fermentus ir gali sukelti hipochrominę anemiją. Veikdamas krauja-

gyslių ir žarnų lygiuosius raumenis, švinas kenkia kraujagyslėms ir žarnynui. Sutraukdamas

smegenų ir jų dangalų kraujagysles, sukelia psichikos sutrikimus. Švinas ypač pavojingas vai-

kams, nes gali pereiti per hematoencefalinį barjerą. Suaugusiųjų organizme šis barjeras trukdo į

smegenis patekti pašalinėms medžiagoms, o vaikams jis būna dar ne visai išsivystęs. Organi-

niai švino junginiai yra nuodingesni už neorganinius ir veikia išimtinai neurotoksiškai.

17

Kadmis yra cinko gamybos šalutinis produktas, taip pat naudojamas dažų gamyboje.

Žmogaus organizme kaupiasi kepenyse ir inkstuose. Į organizmą daugiausia patenka su maistu

ir cigarečių dūmais. Ilgai kvėpuojant dulkėmis, kuriose yra kadmio, pakenkiama tarp krauja-

gyslių ir plaučių alveolių esančioms membranoms. Dėl to sutrinka kvėpavimas, gali atsirasti

plaučių edema. Kadangi kadmis kaupiasi inkstuose, gali sutrikti inkstų funkcijos. Be to kadmis

išstumia kalcį iš kaulinio audinio, veikia kancerogeniškai, teratogeniškai ir mutageniškai.

Gyvsidabris laikomas nuodingiausiu sunkiuoju metalu. Visi jo junginiai yra nuodingi,

ypač nuodingi gyvsidabrio organiniai junginiai. Jis sukelia labai įvairias ligas, gali kauptis sme-

genyse, dėl to ypač pavojingas vaikams, nes sutrikdo psichiką ir stabdo vystymąsi.

Azoto ir fosforo junginiai yra labai svarbūs augalų gyvenime, nes jie dalyvauja visuose

augalų biocheminiuose procesuose. Tačiau dideli azoto ir fosforo junginių kiekiai, kurių auga-

lai nepajėgia panaudoti, tampa teršalais, kurie gali suardyti ekosistemų pusiausvyrą bei padary-

ti žalos žmonių sveikatai. Taigi, viena iš didžiausių problemų, susijusių su tarša azoto jungi-

niais, yra geriamojo vandens kokybės blogėjimas ir su tuo susijęs pavojus žmonių sveikatai. Ne

mažesnė problema - paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Eutrofikacijos problemos apta-

riamos 3 pavyzdyje.

2.3 pavyzdys. Eutrofikacija

Eutrofikacija – cheminių maisto medžiagų (dažniausiai tirpių

azoto ir fosforo junginių pertekliaus) sukeltas ekosistemos kitimas.

Eutrofikacijos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „ge-

rai pamaitintas, išpuoselėtas. Paprastai eutrofikacijos procesas pasi-

reiškia paspartėjusiu augalijos augimu, sąlygojančių į rūšių įvairovės

nykimą, nes sparčiai auga tik kai kurios rūšys, sutrikdomiįprasti ekosistemos trofiniai (maistiniai) ryšiai ir ilgainiui skatinamas augalų bei nuo jų pri-

klausančių gyvūnų rūšių nykimas arba migracija. Eutropijos stadijoje vandens telkinio produk-

tyvumas ypatingai sustiprėja, dėl ko sunaudojamas deguonis, pradeda nykti augalai ir gyvūnai,

skatinamas anaerobinių bakterijų dauginimasis, kurios savo ruožtu skaido organines medžiagas

išskirdamos vandenilio sulfidą. Šie procesai ilgainiui paverčia vandens telkinį pelke Eutrofika-

cija yra pastebima dėl padidėjusio drumstumo, kaip matoma šioje Kaspijos jūros nuotraukoje iš

kosmoso.

Eutrofikacija vyksta kaip natūralus procesas, tačiau ją neretai paspartina žmogaus veikla:

nesaikingas tręšimas (žemės ūkyje naudojamos trąšos), pramoninė oro tarša (į atmosferą dujų

pavidalu išleidžiamos cheminės medžiagos, kurios į dirvožemį su krituliais,) nevalytos komu-

nalinės nuotekos. Žmogaus sukelta eutrofikacija vadinama antropogenine. Ekologiniu požiūriu

18

eutrofikacija reiškia sumažėjusią rūšių įvairovę, pokyčius rūšių santykiuose ir toksiškumą. Tai

turi įtakos ir žmogui, nes lieka mažiau galimybių tokiai veiklai kaip žvejyba, medžioklė ar este-

tinis gėrėjimasis aplinka, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, telkiniuose padaugėjus nuodingas

medžiagas išskiriantiems dumbliams, kyla grėsmė žmogaus sveikatai.

Eutrofikacija kaip taršos problema buvo identifikuota XX a. viduryje, nuo to laiko ši

problema tik aštrėja. Tyrimai rodo, kad Azijoje 54 proc. ežerų, Europoje 53 %., Šiaurės Ameri-

koje 48 %, Pietų Amerikoje 41 %, Afrikoje 28 % yra eutrofikuoti. Eutrofikacijos procesas inte-

nsyviai vyksta ir Lietuvos vandens telkiniuose. Vien tik Nemunas į Kuršių marias kasmet at-

plukdo apie 400 tūkst. t nešmenų su gausiu biogeninių elementų (azoto, fosforo, kalio ir kt.)

kiekiu. Marios seklėja. Jose vyksta eutrofikacija, spartus dumblių dauginimasis. Toks pat pro-

cesas būdingas kitam dideliam mūsų krašto vandens telkiniui – Kauno marioms. Siekiant su-

stabdyti eutrofikaciją, taikomas vandens valymas, trąšų ir taršos kontrolė.

Organiniai teršalai

Ypatingai pavojingi aplinkai ir žmogui organiniai junginiai, žinomi kaip patvarieji or-

ganiniai teršalai (POT). Šie junginiai pasižymi ilgalaikiu neigiamu poveikiu sveikatai ir apli-

nkai, todėl dabar yra uždrausti gaminti ir naudoti daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje.

Patvariųjų organinių teršalų (POT) grupei priskiriama:

pesticidai – aldrinas, chlordanas, chlordekonas, dichlordifeniltrichloretanas

(DDT), dieldrinas, endrinas, heksachlorbenzenas (HCB), heksachlorciklohek-

sanas (HCH), įskaitant lindaną, heptachloras, mireksas, toksafenas;

pramonėje naudojamos medžiagos - heksachlorbenzenas (HCB), polichlointii

bifenilai (PCB)

netikslinio susidarymo medžiagos – heksachlorbenzenas (HCB), heksabrom-

bifenilas, polichlorinti dibenzo-p-dioksinai (dioksinai), polichlorinti dibenzofu-

ranai (furanai), polichlorinti bifenila( PCB), policikliniai aromatiniai angliavan-

deniliai (PAH).

Pastoviai išaiškinamos ir papildomai įtraukiamos į kontroliuojamų patvariųjų organinių

teršalų sąrašus naujos cheminės medžiagos, turinčios patvariųjų organinių medžiagų savybes.

Daug metų šie junginiai buvo naudojami žemės ūkyje, plastikų ir sintetinių medžiagų

pramonėje, elektros transformatoriuose ir kt. Dalis POT – dioksinai ir furanai – susidaro netiks-

lingai degimo metu. POT yra ypatingai nuodingi ir pavojingi žmonių sveikatai, sutrikdo žmo-

nių bei gyvūnų vystymąsi, sukelia vėžinius susirgimus, pažeidžia imuninę, hormoninę, lytinę,

nervų sistemas. POT į žmogaus organizmą patenka per odą, burnos ertmę su maistu bei kvėpa-

vimo takus.

19

Organizme susikaupęs didesnis jų kiekis gali sukelti įvairias ligas ir sutrikimus, vėžinius

susirgimus, nervinės sistemos sutrikimus, kepenų ligas, ūmines alergines reakcijas, vaisingumo

sutrikimus bei kūdikių išsigimimus. Per besilaukiančios motinos organizmą ir žindymo metu

POT persiduoda kūdikiams, kurie yra veikiami šių teršalų labiausiai pažeidžiamu periodu – kai

jų kūnai, nervų, imuninė sistemos dar tik vystosi. POT sutrikdo vaisiaus vystymąsi, dėl to gimę

kūdikiai gali turėti motorikos, psichikos, elgesio, mąstymo, augimo sutrikimus, susilpnėjusį

imunitetą.

POT yra pavojingi dėl tam tikrų jiems būdingų savybių: toksiškumo, patvarumo, kaupi-

mosi gyvuosiuose organizmuose (bioakumuliacijos), ilgalaikio (lėtinio) neigiamo poveikio or-

ganizmams, mobilumo (pernešimų dideliais atstumais) galimybės.

POT pasižymi labai lėtu skilimu aplinkoje normaliomis sąlygomis. Jie ypatingai patva-

rūs, patekę į aplinką ilgai išlieka nesuirę dešimtimis metų. Kai kurie POT skilimo produktai

gali būti dar toksiškesni negu patys teršalai.

POT gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose ir riebaluose, todėl, patekę į žmogaus ar gyvū-

no organizmą, kaupiasi jų organuose, ypač riebaliniame audinyje, mitybos grandinėje jų kiekis

didėja. Pavyzdžiui, žuvyse POT koncentracija gali būti net tūkstančius kartų didesnė negu vė-

žiagyviuose, kuriais jos minta, ir net šimtus tūkstančių kartų didesnė nei koncentracija vande-

nyje. POT likučiai, nors ir neviršijantys leistinų normų, randami vištų skerdienoje, žuvyje,

kiaušiniuose, jūriniuose gyvūnuose, kaip dvigeldžių moliuskų dreisenų minkštuosiuose audi-

niuose.

Būdami lakūs POT gali būti nunešti dideliais atstumais. Šių cheminių medžiagų lakumas

didesnis tropinio klimato negu vidutinio ar šalto klimato regionuose, todėl ilgainiui jie kaupiasi

šalto klimato regionuose.

Per orą, vandenį ir migruojančius gyvūnus (paukščius, žuvis) POT gali būti pernešami

toli nuo jų patekimo į aplinką vietos. Su oro masėmis jie gali nukeliauti didelius atstumus, to-

dėl aptinkami regionuose, kur jie niekada nebuvo gaminami ar naudojami, pavyzdžiui, Arkties

zonoje.

20

2.4 pavyzdys. Patvariųjų organinių teršalų sklaidos problemos Lietuvoje

Daugiausia problemų kelia PCB naudojimas

atvirose sistemose, kadangi atvirų sistemų

PCB labiausiai plinta ir šio plitimo kontrolė

yra sudėtinga. Atvirose sistemose PCB buvo

naudojami tepimui – mikroskopų imersinėje

alyvoje, stabdžių sistemose, pjaustymo, tepi-

mo alyvoje; paviršiaus apsauginėsedangose – apatinės laivų korpusų dalies dažuose, paviršiaus apdirbimui tekstilės pramonėje,

kopijavimo kalkės gamyboje.

Patys pavojingiausi patvarieji organiniai teršalai – dioksinai ir furanai negaminami, tačiau

jie susidaro netikslingai degimo procesų metu. Palankios sąlygos dioksinams/furanams susida-

ryti yra laisvų chloro ir organinės anglies buvimas deginamose medžiagose, nepilnas degimas,

ultravioletiniai spinduliai. Pagrindinis rodiklis vertinant, kiek deginant vienos ar kitos rūšies

kurą išsiskirs dioksinų/furanų, yra chloro junginių kiekis tame kure. Kuo daugiau chloro, tuo

didesnė tikimybė, kad susidarys dioksinai/furanai.

Lietuvoje aktualūs šie pramoniniai dioksinų/furanų šaltiniai: pavojingų atliekų deginimas;

medicininių atliekų deginimas; gyvūnų kaulų deginimas; liejyklos; iškastinį kurą deginančios

jėgainės ir katilinės; biomasę deginančios jėgainės; cemento gamyba; kalkių gamyba; plytų ir

keramikos gaminių gamyba; stiklo gamyba; asfalto paruošimas; popieriaus gamyba iš antrinių

žaliavų; mėsos gaminių rūkyklos.

Labai pavojinga žmonių sveikatai būti arti atliekų deginimo vietų ar didelių gaisrų, dega-

nt pesticidų sandėliams, transformatorinėms, chemijos pramonės įmonėms. Nuo tokių nuodin-

gų medžiagų susidarymo vietų būtina saugoti vaikus, nes jų organizmai yra daug jautresni.

Kadangi Lietuvoje sunkioji pramonė nėra plačiai išvystyta, pagrindiniai dioksinų/furanų

šaltiniai yra privatūs namų ūkiai. Didžiausias dioksinų/furanų išsiskyrimo šaltinis yra lauke ar

buitinėje krosnyje deginamos buitinės atliekos, plastmasė, padangos, seni baldai, impregnuota

mediena.

Kūrendami namus įvairiu „pigiu“ kuru, gyventojai to net nejausdami teršia savo pačių

gyvenamąją aplinką. Esant netvarkingiems dūmtraukiams ir kūrenant užterštą medieną bei įvai-

rias degias buitines atliekas, gyventojai užteršia savo gyvenamųjų patalpų orą ne tik suodžiais

ir kitais įprastiniais degimo produktais, bet ir ypatingai kenksmingais žmogaus sveikatai

dioksinais/furanais. Kadangi gyvenamųjų namų kaminai yra neaukšti ir visi iš jų išmetami de-

gimo produktai, tarp kurių yra ir dioksinai/furanai, nusėda to paties namo ar netolimų kaimynų

kiemuose, kur dažniausiai auginamos daržovės, uogos, auga vaismedžiai, tad visi šie teršalai

21

pačiu trumpiausiu keliu per kvėpavimo organus ar su maisto produktais patenka ant žmonių

valgių stalo.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kelios dešimtys šeimų, deginančių tokias atliekas, užter-

šia orą bei aplinką labiau negu dešimtis tūkstančių gyventojų aptarnaujanti specialiai įrengta

šiukšlių deginimo krosnis. Jokia kontroliuojanti institucija nėra pajėgi užtikrinti, kad kiek-

vienas gyventojas elgtųsi taip, kaip privaloma. Tiktai kiekvienas žmogus suvokdamas, kad jis,

nesilaikydamas paprasčiausių aplinkos apsaugos reikalavimų, kenkia ne tik sau ir kaimynui, bet

ir ateinančioms kartoms, gali sąmoningu elgesiu padėti, kad šių POT į aplinką patektų kaip ga-

lima mažiau.

Kadangi patvarieji organiniai teršalai turi savybę ilgai išlikti nesuirę ir plinta dideliais at-

stumais, todėl labai svarbu šių medžiagų tvarkymo klausimus spręsti tarptautiniu mastu. Stok-

holmo konvencijos reglamentuojamų daugelio POT gamyba Lietuvoje, kaip ir visoje Europos

Sąjungoje (ES), yra uždrausta. Kai kurių šių medžiagų naudojimas laikinai dar leidžiamas,

nustatant reikalavimus palaipsniam išėmimui iš apyvartos iki 2010 m. Tačiau pavojus užteršti

aplinką POT jiems netikslingai susidarant degimo procesų metu išlieka.

Kadangi didžiausi kiekiai pačių pavojingiausių patvariųjų organinių teršalų susidaro ne-

leistinai deginant buityje susidarančias nerūšiuotas atliekas, svarbų vaidmenį mažinant ir (arba)

šalinant išmetamus į atmosferą arba su nuotekomis išleidžiamus patvariuosius organinius terša-

lus gali atlikti privatus sektorius ir nevyriausybinės organizacijos. Labai svarbus visuomenės

supratimas apie patvariųjų organinių teršalų savybes, daromą ilgalaikę žalą aplinkai ir žmonių

sveikatai. Labai svarbus ir valstybinis požiūris į patvariųjų organinių teršalų tvarkymo reikala-

vimus. Lietuvos Respublika 2002 m. gegužės 17 d. pasirašė Stokholmo konvenciją dėl patva-

riųjų organinių teršalų (POT), kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką

nuo patvariųjų organinių teršalų poveikio.

Lietuvoje galioja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas

(EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų organinių teršalų, iš dalies keičiantis Direktyvą 79/117/EEB,

nustatantis patvariųjų organinių teršalų tvarkymo reikalavimus, taikant draudimus bei apriboji-

mus gaminant, tiekiant rinkai, naudojant medžiagas, vykdant išmetamų į aplinką POT monito-

ringą, taip pat atliekų, turinčių šių teršalų, tvarkymo reikalavimus. Reglamente pabrėžta pre-

vencinė nuostata draudžianti naudoti ir teikti rinkai naujas chemines medžiagas ir pesticidus,

turinčias POT savybes.

Reglamento nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 3

d. nutarimu Nr. 239 „Dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento

(EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų organinių teršalų ir iš dalies keičiančio direktyvą 79/117/EEB

įgyvendinimo“ (Žin., 2005, Nr. 32-1039) Aplinkos ministerija paskirta kompetentinga instituci-

22

ja, atsakinga už administracinių užduočių, kurias reikia atlikti pagal Reglamentą, vykdymą.

Įgyvendinant Reglamento nuostatas, Lietuvos institucijos įpareigotos atlikti darbus pagal ko-

mpetenciją.

Pagrindinės Lietuvoje sprendžiamos problemos dėl patvariųjų organinių teršalų:

1. Viena svarbių Lietuvos problemų buvo sovietiniais laikais sukauptų senų pesticidų

tvarkymas. Nenaudojami seni pesticidai buvo sandėliuojami ilgus metus, todėl iškilo jų sau-

gaus sandėliavimo bei aplinkinių teritorijų užteršimo problema. Lietuvoje identifikuoti 954

sandėliai, kuriuose buvo saugomi pesticidai (tarp jų ir POT grupės). Šis sovietmečio palikimas

aptiktas visoje Lietuvos teritorijoje, šalia ežerų ar upių buvusiose kolūkių teritorijose, jautriose

aplinkos užterštumo požiūriu vietose. Todėl šios vietos gali būti potencialūs taršos šaltiniai, ku-

rie gali kelti pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Didžioji dalis senų pesticidų (apie 3200 t)

2002-2005 m. iš įvairių Lietuvos rajonų buvo išvežta nukenksminti į užsienį. Dabar Lietuvoje

draudžiama gaminti, naudoti bei į šalį įvežti visus POT grupės pesticidus. Todėl naujų pestici-

dų, turinčių POT, atsargų susikaupimas mažai tikėtinas.

2. Kaip viena iš aktualių Lietuvos problemų pažymėtina elektros įrangos, turinčios užterš-

tos polichlorintais bifenilais alyvos, sutvarkymas.

3. Didelį susirūpinimą kelia aplinkos teršimas tokiais pavojingais teršalais kaip dioksinai

ir furanai. Pagrindiniai taršos šiomis pavojingomis medžiagomis šaltiniai Lietuvoje yra biokuro

naudojimas namų šildymui, neleistinas atliekų deginimas namų ūkyje bei gaisrai sąvartynuose.

Labai svarbu yra tinkamai tvarkyti medicinines atliekas, kurių deginimas yra vienas iš poten-

cialių dioksinų/furanų susidarymo šaltinių.

4. Nepakankama patvariųjų organinių teršalų tvarkymo kontrolė ir atsakomybė už nereg-

lamentuotą jų tvarkymą

5. Visuomenės, įmonių darbuotojų, nevyriausybinių organizacijų informuotumo lygio kė-

limas apie tokių pavojingų medžiagų, kaip patvarieji organiniai teršalai, susidarymo galimybes,

jų savybes, žalingą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, jų paplitimą gamtinės aplinkos sfero-

se, nustatytus kiekius maisto produktuose, yra viena iš svarbių problemų Lietuvoje. Spren-

džiant šią problemą, būtina parengti ir kuo plačiau skleisti informacinę medžiagą apie POT

naudojant įvairias informacines priemones, organizuojant tikslines aplinkosaugines akcijas.

Nanodalelės buvo atrastos 1985 m.. Taip vadinamos anglies nanodalelės (ar nanovamz-

deliai), t.y. konstruotos anglies molekulės, keleto bilijoninių metro dalių dydžio, turinčios ka-

muolio ar vamzdelių formą; tai gali būti ir aukso nanodalelės arba vaistų pramonėje numato-

mos naudoti, o kosmetiniuose kremuose jau naudojamos titano dioksido/cinko oksido nanoda-

lelės, metalų organinių junginių, keraminių oksidų ir kitų medžiagų dalelės, dėl savo neįprastų

cheminių savybių vadinamos „stebuklingomis dalelėmis“. Nanodalelės yra bandomos ir mano-

23

ma, kad jos ypatingai pagerins kosmetinių preparatų efektus, vaistų tikslingą pasiskirstymą (pa-

tekimą į vietas–taikinius) organizme, patobulins kuro ir saulės baterijų darbą. Daug masinio

vartojimo prekių, turinčių savo sudėtyje nanodalelių, turėtų greitai pasirodyti rinkoje. Galima

prognozuoti, kad tiesiogiai, ar vėliau, po panaudojimo, nanodalelės pateks į vandenį ir dirvože-

mį. Kol kas nanodalelių naudingas ir žalingas poveikis nėra pilnai ištirtas, todėl sunku pasakyti,

kokio pobūdžio ir masto teršalais jos gali tapti

Pagal kilmę cheminius teršalus galima suskirstyti į gamtinius (natūralius) ir antropogeni-

nius.

Gamtiniai (natūralūs) teršalai – gaisrų ir ugnikalnių dujos, iš vandenynų garuojančios

druskos, kosminės ir žemės dulkės, augalų dalys, mikroorganizmai ir kt.

Antropogeniniai teršalai yra medžiagos, kurios į aplinką tiesiogiai ar netiesiogiai paten-

ka dėl žmogaus veiklos. Antropogeninės taršos šaltiniai yra pramonė, energetika, transportas,

komunalinis ir namų ūkis, žemės ūkis.

Reikia atkreipti dėmesį, kad tie patys teršalai gali būti gamtinės ir antropogeninės kilmės.

Kai kurių medžiagų kiekiai, patenkantys į biosferą natūraliu būdu, yra didesni nei dėl žmonių

veiklos. Gamta buvo teršiama natūraliais teršalais visais žemės evoliucijos etapais ir tai ati-

tinkamai veikė gyvybės raidą. Tačiau didėjant antropogeninei taršai, yra suardoma nusistovėju-

si gamtos pusiausvyra. Dalis teršalų yra sintetiniai – naujos, gamtoje neegzistuojančios medžia-

gos, kurių poveikį ekosistemoms sunku prognozuoti ir vertinti. Tokių teršalų pavyzdžiais gali

būti įvairūs lakūs organiniai junginiai, chlorfluorangliavandeniliai ir kt. Be to, natūralūs teršalai

yra labiau pasiskirstę ore, o antropogeniniai - koncentruoti žmonių gyvenamose vietovėse. Ap-

linkos teršalų natūralios ir antropogeninės emisijos į atmosferą palyginamieji dydžiai pateikti

2.1 lentelėje.

24

2.1 lentelė. Aplinkos teršalų natūralios ir antropogeninės emisijos į atmosferą (Jacobson,2002)

Aplinkos teršalas Emisija į atmosferą (% nuo bendrosios emisijos)Natūrali Antropogeninė

Kietosios dalelės 89 11Sieros oksidai (SOX) 50 50Anglies monoksidas 91 9Azoto oksidas (NO2) - Beveik visasAngliavandeniliai (CXHY) 84 16

Pagal agregatinį būvį aplinkos teršalai skirstomi į dujinius, skystus ir kietus.

Dujinės toksinės medžiagos – atmosferos teršalai, iš kurių išskiriami keturi pagrindiniai

teršalai: anglies monoksidas (sudaro 52 % visų emisijų), sieros oksidai (18 % emisijų), anglia-

vandeniliai (12 % emisijų) ir azoto oksidai (6 % emisijų). Šių teršalų pagrindiniai šaltiniai yra

transportas (60 %), pramonė (18 %), elektros srovės gamyba (13 %), šildymas (16 %), atliekų

panaudojimas (3 %).

Pagal teršalų patekimo į aplinką mechanizmą skiriami du pagrindiniai oro teršalų

tipai: pirminiai ir antriniai teršalai. Toliau aptarsime atmosferos teršalus.

Pirminiai teršalai – teršiančios medžiagos, patenkančios į atmosferą tiesiogiai iš taršos

šaltinio. Šie cheminiai junginiai susidarantys dėl nepilno anglies sudegimo (sieros dioksidas,

dūmai, anglies monoksidas). Jie gali būti natūralios ar antropogeninės kilmės, pavyzdžiui, pele-

nai, po vulkano išsiveržimo; anglies monoksidas iš autotransporto ir pan.

Antriniai teršalai – medžiagos, kurios susidaro ore reaguojant pirminiams teršalams su

natūraliais oro komponentais arba pirminių teršalų tarpusavio sąveikos dėka. Kai kurie teršalai

gali būti ir pirminiai ir antriniai, t.y. išmetami tiesiogiai ir susidarę iš kitų pirminių teršiančių

medžiagų..

Pirminiai teršalai skiriasi nuo antrinių tuo, kad pirminiai teršalai išmetami tiesiogiai iš tar-

šos šaltinio, o antriniai - susiformuoja atmosferoje fizinių ar cheminių procesų metu kintant pir-

miniams teršalams. Pirminiai atmosferos teršalai yra CO, CO2, SO2, NO, NO2, angliavandeni-

liai ir kt. Antriniai teršalai – SO3, HNO3, H2SO4, H2O2, O3, azoto ir sieros rūgšties druskos, per-

oksiacetilnitratai(PAN) ir kt.

Pirmasis taršos tipas dėl savo cheminės prigimties yra vadinamas redukciniu taršos tipu,

o antrasis – oksidaciniu taršos tipu arba fotochemine oro tarša

Pirminiai oro teršalai, kaip azoto oksidai, nesudegę angliavandeniliai, kietosios dalelės,

anglies monoksidas, benzenas ir kitos toksiškos išmetamosios dujos, dėl kurių susidaro antri-

niai teršalai, kaip ozonas, yra dideliais kiekiais išmetami su transporto priemonių išmetamais

deginiais ir dėl to kelia didelę tiesioginę ir netiesioginę riziką žmonių sveikatai ir aplinkai

Žmonių sveikatai labai pavojingas anglies monoksidas (CO), nes jis veikia širdies –krau-

jagyslių sistemą: pasunkėja stenokardijos eiga, sumažėja fizinio krūvio toleravimas serga-25

ntiems periferinių kraujagyslių ir plaučių ligomis. Galimi centrinės nervų sistemos funkciniai

sutrikimai. Didelis anglies monoksido kiekis kenkia širdies veiklai, didina kraujo krešulių susi-

darymo tikimybę ir kelia pavojų nėščių moterų vaisiaus vystymuisi. Anglies monoksido kon-

centracija ore, sudaranti daugiau kaip 0,08 mg/l gali paveikti centrinę nervų sistemą per 3,5 – 5

val. laikotarpį .

Sieros dioksidas (SO2) gali išprovokuoti bronchų spazmas, dusulį, apsunkinti kvėpavimą.

Azoto oksidų (NOx) poveikyje pasunkėja kvėpavimo takų susirgimų simptomai, pakinta

plaučių audinio sandara. Esant 0,095 mg NOx /l oro, suerzinamos gleivinės, o esant 0,12 mg/l –

jau po 15 min. pasireiškia dusinimas

Esant angliavandenilių koncentracijai ore 0,001 – 0,0095 mg/l stebimas gleivinių suerzi-

nimas. Kvėpavimas 10 min. oru, kuriame yra 1 % propano arba butano dujų, nesukelia jokių

apsinuodijimo simptomų. Kai ore yra 10 % propano arba butano dujų, jaučiamas galvos svaigi-

mas.

Itin svarbus atmosferos elementas, formuojantis planetos klimatą, yra ozonas, nors jis te-

sudaro milijoninę atmosferos dalį. Daugiausia jo būna 20 – 30 km aukštyje. Nuo ozono sluoks-

nio priklauso optimalus Žemės paviršiaus apšvietimas ir terminis režimas, tinkamas gyviesiems

organizmams gyventi. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dide-

liuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugė-

ja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamas, kraujyje ardo

hemoglobiną . Ozonas gali sukelti plaučių funkcijos pablogėjimą, kvėpavimo takų jautrumo

padidėjimą, kvėpavimo sistemos ligų (bronchitų, pneumonijų, astmos) paūmėjimą, padidėjimą

hospitalinio sergamumo ir mirtingumo dėl kvėpavimo sistemos ligų.

26

2.2.3. Fizikinė taršaFizikinė tarša – aplinkos tarša triukšmu, vib-

racija, jonizuojančiąja ir nejonizuojančiąja

spinduliuote, radioaktyviąja medžiaga, kuri pa-

tenka į aplinką ir gali sukelti pavojų ir pakenki-

mus gyviems organizmams tuoj pat arba po

tam tikro veikimo laikotarpio. Fizikinės taršos

sąvoka apima ultragarsą, infragarsą, infrarau-

donąją, ultravioletinę, elektromagnetinę, j ra-

diaciją, šiluminę spinduliuotę, lazerio spindu-

liavimą, atmosferos slėgį (padidėjęs ir sumažė-

jęs), netinkamos mikroklimato sąlygos (oro

temperatūra, drėgmė, oro judėjimo greitis), ap-

švietimas. Kai kada prie šių veiksnių priskiria-

mas ir padidėjęs oro užterštumas nenuodingo-

mis dulkėmis, tačiau dažniausiai dulkės priski-

riamos mechaninei taršai. Fizikinė aplinkos tar-

ša gali būti gamtinės ir antropogeninės kilmės.

Radiacija, elektromagnetiniai laukai, šiluminė

tarša ir triukšmas – labiausiai pasireiškianti

fizikinė tarša, kurios poveikis aplinkai yra pastebėtas ir nustatytas. Šiluminė tarša veikia

žmones, gyvūnus, augalus. Šios taršos poveikis vandens gyvūnams pateikiamas 2.5 pavyzdyje.

2.5 pavyzdys. Šiluminės taršos poveikis vandens gyvūnams

Šiluminė tarša paprastai mažina deguonies kiekį vandenyje. Su-

mažėjus ištirpusio deguonies kiekiui, gali žūti žuvys, amfibijos ir kt.

vandens gyvūnai. Šiluminė tarša taip pat didina vandens gyvūnų

metabolinių procesų greitį, pavyzdžiui, enzimų aktyvumą, o tai reiškia,

kad šie gyvūnai sunaudos daugiau maisto per trumpesnį laiką.Tuo atveju, maisto gali pritrūkti ir populiacijos kiekis gali sumažėti arba organizmai gali mig-

ruoti į kitą labiau tinkamą aplinką. Šiluminės taršos rezultate gali mažėti biologinė įvairovė.

Šviesos tarša – piktnaudžiavimas šviesa, per ryškus apšvietimas, astronominiai trik-

džiai. Šviesa yra elektromagnetinis spinduliavimas, kurio bangos ilgis yra matomas akiai arba,

bendresne prasme, elektromagnetinis spinduliavimas nuo infraraudonųjų iki ultravioletinių

27

spindulių. Matoma šviesa yra spektro dalis tarp 380 nm 750 nm bangų ilgio. Šviesa yra dviejų

rūšių: natūrali ir dirbtinė.

Natūrali šviesa yra naudinga žmogui, tačiau per daug saulės ir jos atspindžių žmogui taip

pat žalingi. Dirbtinė šviesa – tai lyg natūralios saulės šviesos simbolis, todėl patalpų apšvieti-

mas kiek įmanoma turi būti artimesnis natūraliam, svarbiausia – harmoninga ir subalansuota

apšvietimo aplinka. Apšvietimo kokybė ne mažiau svarbi kaip oro ar vandens. Iš šviesos žmo-

gus gauna būtina organizmui energetiką, saulės šviesa yra vienintelis natūralus vitamino D šal-

tinis, šviesa atneša į mūsų gyvenimą gyvybės Geras apšvietimas žmogui yra būtinas, turi didelę

įtaką jo psichikai. Tyrimai atlikti Lietuvos mokyklose 2004 m. rodo ( 2.1. pav.), kad ne visada

apšvietimas čia atitinka keliamus reikalavimus.

2.1 pav. Mokinių darbo vietų apšvietimo atitikimas reikalavimams Lietuvos mokyklose

( Sveikatos ministerijos duomenys)

Šviesos tarša yra piktnaudžiavimas šviesa. Ši tarša veikia ekosistemas, sukelia neigiamą

poveikį sveikatai, užtemdo miestų gyventojams žvaigždes, .trukdo observatorinius stebėjimus

ir švaisto energiją.Tarša skirstoma į ekstensyvią (paprastai patalpose), kuri sukelia diskomfortą

ir neigiamai veikia sveikatą ir intensyvi šviesa, kuri yra ryškesnė nei natūrali ar nedidelio inte-

nsyvumo šviesa. Intensyvi šviesa- per daug ryški, akinamai spindinti, chaotiška šviesa, ar taip

vadinamas „dangaus švytėjimas“, kurį lemia miestų apšvietimas. Šviesos tarša yra pramoninės

civilizacijos padarinys. Ji dažniausiai yra labiausiai industrializuotuose, tankiausiai apgyven-

dintose Europos, Amerikos ir Japonijos teritorijose, tačiau ir nedideli šviesos šaltiniai gali su-

kelti problemų. Paveiksle pateikta , kaip keitėsi „dangaus švytėjimo“ intensyvumas virš Los

Angelo miesto 1908, 1988 ir 2002 m. Šis pavyzdys aiškiai rodo šviesos taršos augimo mastus

ir būtinybę imtis priemonių taršai mažinti.

28

56,3

55,7

51,1

50,1

45,5

45,4

34

32,4

30,4

27,6

0 20 40 60 80 100

Šiaulių

Klaipė dos

Alytaus

M arijampolės

Ute nos

Vilniaus

Te lš ių

Kauno

Pane vė žio

Tauragė s

Atitinka

2.2 pav. Los Angelo miesto apšvietimas 1908 m., 1988 m., 2002 m.

Daugelyje šalių yra parengti standartai ir rekomendacijos šviesos taršai mažinti, šviesos

ribojimai nakties metu.. Pavyzdžiui, Roma yra vienas didmiesčių, kuriame, siekiant mažinti

šviesos taršą ir energijos taupymo sumetimais, buvo nutarta sumažinti gatvių apšvietimą. Gat-

vių apšvietimui Romoje yra įrengta 170 tūkst. lempų. Jas prislopinus, pavyktų sutaupyti iki 40

% miesto išleidžiamų mokesčiams už elektros energiją lėšų. Vėliau ruošiamasi išjungti naktį

apšviestus parduotuvių ir viešbučių ženklus ir reklamas, o ir šiaip jau pritemdytas paminklų ap-

švietimas bus dar sumažintas.

Akustinė tarša – nepageidaujami arba žmogui kenksmingi išoriniai garsai, kuriuos suku-

ria žmonių veikla. Garsas – žmogaus ausies jaučiami oro virpesiai. Garso intensyvumas pri-

klauso nuo slėgio lygio, kuris matuojamas decibelais (dB) ir išmatuojamas triukšmomačiu.

Triukšmas ir vibracija susidaro įvairiose situacijose: žmonių darbo, laisvalaikio ar gyvenamoje

aplinkoje. Tai yra įvairaus stiprumo ir dažnio bangos, kurios priklausomai nuo intensyvumo

gali trukdyti žmonėms dirbti, ilsėtis ir gali sutrikdyti sveikatą. 2.2 lentelėje pateiktos įvairių

triukšmo šaltinių garso vertės.

2.2 lentelė. Įvairių triukšmo šaltinių garso vertės decibelais

Ei-l.Nr. Triukšmo šaltiniai Decibelai (dB)

1. Savos širdies plakimas 10 dB2. Kišeninio laikrodžio tiksėjimas 20 dB3. Lapų šlamėjimas 30 dB4. Žmonių šnabždesys 40 dB5. Miesto ir buitinis triukšmo lygis 40 - 100 dB

Triukšmo tarša yra šalutinis techninės pažangos, technikos raidos, automatizacijos, me-

chanizacijos ir transporto produktas. Triukšmą kelia geležinkelių ir miestų tramvajų bildesys ir

švilpesys, lėktuvų ir įvairios pramonės įmonių bei statybos technikos gaudesys ir dundesys,

įvairiausių namų ūkio buities aparatų ūžesys. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomeni-

29

mis, didžiausi triukšmo šaltiniai yra gatvės, autostrados, oro uostai, geležinkeliai, automobilių

stovėjimo aikštelės, buitinis ir pramoninis triukšmas, komerciniai ir kariniai rajonai, šventės,

ceremonijos, žaislai, ausinukai ir pan. Pagrindinis triukšmo šaltinis, dabar ne tik miestuose, bet

ir kaimo vietovėse – automobilis. Jam tenka apie 80 % viso miestuose sukeliamo triukšmo.

Triukšmas poveikyje pasireiškia klausos pažeidimas ir kalbos nesupratimas, miego sutrikimai,

psichikos sutrikimai, socialiniai ir elgsenos pakitimai (dirglumas,agresyvumas ir pan.). Angli-

joje kas ketvirtas, Prancūzijoje kas penktas žmogus dėl nuolatinio triukšmo poveikio serga neu-

rozėmis, kitomis nervų sistemos ligomis. Žinomas prancūzų ekologas Filipas Šen Markas su

prancūzams būdinga ironija tvirtina, kad vienas reaktyvinis lėktuvas skrisdamas sukelia didesnį

triukšmą, negu 50 mln. prancūzų tarpusavio pokalbis.. Nuo nuolatinio triukšmo žmogaus orga-

nizme atsiranda įvairių funkciniu pakitimų: didėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, dažnai

pasireiškia jos aritmija, sutrinka seilių sekrecija, skydliaukės ir antinksčių funkcijos, mažėja

smegenų aktyvumas. Triukšmas ir vibracija ardo pastatus, žaloja augalus, gyvūnus, kenkia

žmonėms ( www.sveikas-zmogus.lt). 2.3 lentelėje pateiktas poveikis organizmui, priklausomai

nuo jo intensyvumo.

2.3 lentelė. Triukšmo pagal jo intensyvumą poveikis organizmuiEi-l.Nr. Laipsniai Kitimai

1. I laipsnis (40-50 dB) Atsiranda psichinės reakcijos2. II laipsnis (60-80 dB) Atsiranda vegetacinės nervų sistemos pakitimų3. III laipsnis (90-110 dB) Išsivysto klausos netektis4. IV laipsnis (daugiau negu 120 dB) Išsivysto klausos organo pakenkimas

Siekiant gyventojus apsaugoti nuo neigiamo aplinkos triukšmo poveikio, triukšmą būtina

vertinti, valdyti, prognozuoti ir mažinti. LR Triukšmo valdymo įstatyme (2004 m. spalio 26 d.

Nr. IX-2499) pateikta pagrindiniai triukšmo valdymo principai ir priemonės.

Pagrindiniai triukšmo valdymo principai: žmogaus apsauga nuo triukšmo – joks asmuo

neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai; žmo-

gaus gyvenimo kokybės užtikrinimas; visuomenės informavimas; veiklos, kuria siekiama, kad

triukšmo problema būtų visuotinai suprasta, rėmimas; valstybės parama valdant triukšmą.

Pagrindinės triukšmo valdymo priemonės: transporto srautų planavimas; teritorijų plana-

vimas, projektų ekspertizė ir statinių priežiūra; žemėtvarka; techninės priemonės triukšmo šal-

tiniuose (mažesnį triukšmą skleidžiančių šaltinių parinkimas, triukšmo mažinimas šaltinyje,

triukšmo mažinimas poveikio vietoje); garso perdavimo mažinimas; ūkinės veiklos sąlygų reg-

lamentavimas ir triukšmo normavimas; triukšmo kontrolė; planuojamos ūkinės veiklos po-

veikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimas, visuomenės sveikatos saugos ekspertizė,

30

triukšmo poveikio visuomenės sveikatai vertinimas; produktų atitikties vertinimas; strateginis

triukšmo kartografavimas ir triukšmo lygio ribojimo zonų nustatymas.

Ultragarsas yra žmogaus ausiai negirdimi, dažnesni kaip 15–20 kHz svyravimai. Sąlygi-

nai ultragarsas gali būti skirstomas į žemo dažnio (20–100 kHz) ir aukšto dažnio (100 kHz –

1000 MHz.) Jo šaltiniai yra mechaniniai – garso signaliniai įrenginiai, elektromechaniniai,

magnetostrikciniai ir pjezoelektriniai. Sistemingas ultragarso poveikis sukelia nervų sistemos,

širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos ir vestibiuliarinio aparato funkcinius sutrikimus.

Infragarsas – iki 20 Hz dažnio virpesiai. Skirtingai nuo girdimo diapazono ir ultragarso,

infragarso bangos ilgis yra didelis, o dažniai žemi. Infragarsą skleidžia laivų, raketų, malūns-

parnių varikliai, ventiliacijos įrengimai, autotransportas. Infragarso poveikis yra nespecifinis,

labiausiai veikiantis nervų, širdies ir kraujagyslių sistemą. Tai palyginti naujas ir nepakankamai

ištirtas aplinkos veiksnys.

Atmosferos slėgio svyravimai sveikiems žmonėms didelės įtakos neturi. Sumažėjusio

slėgio poveikis yra svarbus lakūnams, oreiviams, alpinistams, kalnuose dirbantiems bei gyve-

nantiems žmonėms. Mažėjant atmosferos slėgiui, mažėja deguonies parcialinis slėgis kvėpuo-

jamajame bei plaučių alveoliniame ore. Dėl nepakankamo kvėpavimo centro dirginimo gali su-

stoti kvėpavimas ir ištikti mirtis. Organizmo reakcija į gerokai sumažėjusį atmosferos slėgį ir

atsiradę patologiniai simptomai vadinami aukštumų liga. Su padidėjusiu atmosferos slėgiu su-

siduria metro, povandeninių tunelių darbininkai, narai, akvalangistai, gilių šachtų darbininkai.

Padidėjusio slėgio sukelti pakitimai vadinami kesonine liga.

Elektromagnetinė spinduliuotė. Mūsų aplinkoje visomis kryptimis sklindantys įvai-

riausio ilgio (dažnio) elektromagnetiniai laukai neša aktyvią energiją – elektromagnetinę spin-

duliuotę. Radiacijos (lot. radiatio – spinduliavimas) keliamas pavojus organizmui gali būti jo-

nizuojantis ir nejonizuojantis.

Pagal elektromagnetinių virpesių dažnį skiriamos tokios elektromagnetinės spinduliuotės

sritys: kosminių dalelių – spindulių; jonizuojančių spindulių (α, β dalelių, neutronų, γ spindu-

liuotės ir Rentgeno spindulių); optinė spinduliuotė (100 nm – 1000 μm, skirstoma į regimąją

šviesą (380 - 780 nm), ultravioletinius spindulius (100–380 nm) ir infraraudonuosius spindu-

lius (780 nm – 1000 μm); radijo dažnio spinduliai (skirstomi į labai aukšto dažnio, mikroban-

gas, žemų dažnių elektromagnetinius laukus, o taip pat elektrostatinius ir magnetostatinius lau-

kus).

Didžioji dalis visų šių spinduliuočių rūšių yra sukuriamos dirbtiniu būdu.

Elektromagnetinę spinduliuotę skleidžia gamtiniai (saulės spinduliai, kosminė radiacija,

atmosferos elektros išlydžiai, geomagnetiniai žemės laukai) ir technogeniniai (žmogaus sukurti

įrenginiai: elektros perdavimo linijos, radijo, televizijos stotys, elektroterminės krosnys, ko-

31

mpiuteriai, televizoriai, mobilieji telefonai, kitos ryšio priemonės,TV ir radijo lokacijų stotys,

namuose naudojama buitinė technika) šaltiniai.

Pirminis energijos šaltinis, kuris skleidžia elektromagnetinę spinduliuotę – Saulė. Saulės

fotosfera (apie 5600°C) skleidžia į Žemę 200 - 3400 nm (0,2 – 3,4 µm) ilgio bangas, kurios yra

matomos žalios šviesos spektro dalyje. Žemės atmosfera dalį jų absorbuoja arba išsklaido, ir tik

dalis prasiskverbia iki Žemės paviršiaus. Žemės paviršius taip pat spinduliuoja infraraudonuo-

sius spindulius. Tarp šių procesų turi būti balansas. Kintant jam, kinta Žemės klimatas. Saulės

spinduliai veikia visus biologinius objektus. Dėl padidėjusio jos aktyvumo („magnetinių

audrų“) žmogus greičiau pavargsta, sunkiau susikaupia, paūmėja širdies ligos ir kt. Saulės

energinių procesų aktyvumui būdingas 2, 11 metų, 27 parų ir paros periodiškumo ciklas.Oro

judėjimas atmosferoje ir kosminės radiacijos jonizuojantis efektas aukštesniuose atmosferos

sluoksniuose (jonosferoje) sukuria nuolatinį elektrinį lauką tarp Žemės paviršiaus ir jonosferos.

Esant normalioms oro sąlygoms, elektrinio lauko stiprumas ties Žemės paviršiumi yra 100-500

V/m, o per audras jis gali padidėti iki 20 kV/m. Gamtinio kintamo elektrinio lauko stiprumas,

esant 50 Hz dažniui yra tik 0,1 mV/m. Stiprios atmosferinės elektros iškrovos (109 J energijos

ir iki 100 kA elektros srovės) sukuria 6-10 kHz dažnio elektromagnetines bangas, dėl viršįtam-

pių susidarymo sukelia sutrikimus elektros perdavimo linijose, imtuvuose, jonizuoja orą, didina

elektrinio lauko stiprumą aplinkoje iki 200-250 V/m.

Statinis Žemės magnetinis laukas veikia kompaso rodyklę. Jis beveik visada pastovus

(42 µT Vokietijoje). Jį sukuria Žemės plutos cikliniai procesai. Labai didelis magnetinio lauko

stiprumas gali pasireikšti žaibo apylinkėse (virš 1 T), kuris gali iššaukti širdies sutrikimus. Sau-

lės vėjo sukeliami srauto tankio pokyčiai deformuoja žemės magnetinius laukus dėl įelektrintų

dalelių srauto. Žemės uraganų veikla sukelia aukšto dažnio magnetinio lauko svyravimus.

Tačiau jis toks mažas, kad esant 50 Hz, kintamas magnetinis laukas yra vos 10-6 µT.

Tyrimais nustatyta, kad ilgalaikis buvimas atitinkamose žemės spinduliavimo zonose su-

kelia įvairių sveikatos sutrikimų – nuo funkcinių iki rimtų onkologinių. Gerai žinomos pražū-

tingų namų, pražūtingų stulpų, mirties zonų, o keliuose – mirties kilometrų zonos, vadinamos

geopatogeninėmis zonomis. Geopatogeninių zonų struktūra iki galo neišaiškinta, nes šiuo metu

turimomis technikos priemonėmis jų negalima nustatyti. Geopatogeninio spinduliavimo šal-

tiniai šiuo metu nustatomi tik subjektyviais tyrimo metodais, pagal kuriuos matavimo sistemos

dalis yra žmogus–radiostezininkas (biolokatorius). Mokslininkai nustatė, kad geopatogeniniai

spinduliavimo laukai yra aukštų dažnių (decimetrinio diapazono) bangos, turinčios savitą

struktūrą su žiedine poliarizacija ir tuo skiriasi nuo kitų žinomų spinduliuočių. Nustatyti šie

pagrindiniai geopatogeninių spinduliuočių šaltiniai: požeminiai vandens srautai; vandens

srautų, tekančių skirtinguose žemės lygiuose, susikirtimo zonos; geologiniai žemės lūžiai; po-

32

žeminių vandens srautų ir geologinių žemės lūžių susikirtimo zonos bei jose susidarantys vadi-

namieji indukciniai kryžiai; tinkliniai koordinaciniai tinklai; dvigubo veikimo zonos.

Elektromagnetinius laukus sukuria ir technogeniniai (žmogaus sukurti) įrenginiai – elekt-

ros perdavimo linijos, elektros varikliai, būsto elektros instaliacija, buitiniai elektros prietaisai,

kompiuteriai, komunikacijos linijos. Šis reiškinys vadinamas elektrosmogu. Elektrosmogas –

aplinkos tarša elektromagnetiniais laukais. Skirtingai nuo matomo ar betarpiškai jaučiamo

smogo, elektrosmogas yra nematomas ir nejuntamas. Žmogaus jutimo organai nereaguoja į

elektromagnetinį lauką 20–300 MHz dažnio diapazone, todėl žmogus neįvertina slypinčio spe-

cifinio pobūdžio poveikio pavojaus. Elektrosmogo intensyviai veikiama aplinka sukelia įvai-

rius negalavimus, prastą savijautą, kraujo sudėties pokyčius, biocheminių procesų sutrikimus ir

kt.. Dėl to padažnėja vėžiniai susirgimai, leukemija, Alzhaimerio ir Parkinsono ligos.

Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai gali būti gamtiniai ir dirbtiniai (2.3 pav.)

45

35

19

1

Mediciniai tyrimai ir gydymas

Radonas gyvenamosiose patalpose

Natūralioji aplinkos spinduliuotė

Kiti šaltiniai

proc.

2.3 pav. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai ( Environmental protection against radioacti-

ve pollution, 2003)

Gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai: žemės uolienos, vandenyje ir ore

esantys radionuklidai, kosminiai spinduliai ir pan. Žemės paviršiuje daugiausia spinduliuoja ra-

donas, radioaktyvusis K, U, Th. Jų spinduliuotė sudaro radiacijos foną, kurio intensyvumas pri-

klauso nuo saulės aktyvumo, uolienos sudėties, metų laiko. Žemės spinduliuotė labai skiriasi ir

priklauso nuo vietovės. Regionai, kuriuose padidintas radiacijos lygis, priklauso nuo juose

esančių uolienų sandaros: urano telkiniai Kolorado aukštikalnėse, granito klodai Naujojoje An-

glijoje, fosfatai Floridoje, smėlio sąnašos Atlanto vandenyno pakrantėse. Vienas Lietuvos

gyventojas vidutiniškai per metus gauna 0,5 mSv apšvitos dozę dėl grunto spinduliuotės. Netgi

geriamojo vandens sudėtyje gali būti radioaktyviųjų medžiagų, visų pirma radono, todėl vande-

nį iš gręžinių būtina kontroliuoti. Natūralus radiacijos fonas sveikatai nepavojingas.

33

Dirbtiniai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai: pramoninės veiklos atliekos, medicini-

niai įrenginiai, branduolinės ginkluotės bandymai ir t.t. Jonizuojančiosios radiacijos šaltiniai

plačiai naudojami daugelyje pramonės šakų (metalų struktūrai, susidėvėjimui ir patvarumui

vertinti, naujų medžiagų sintezei ir jų paieškoms, energetikoje), branduolinėje ginkluotėje, me-

dicinoje ir biologijoje (radioaktyvūs izotopai naudojami molekuliniams medžiagų apykaitos ty-

rimams, sterilizacijai, ligų diagnostikai ir gydymui, moksliniams tyrimams). Jų yra kontrolės,

signalizacijos ir kituose įrenginiuose, radioaktyviosiose atliekose. Lietuvoje Ignalinos atominė

elektrinė į aplinką išmeta inertinių radioaktyviųjų dujų (jose vyrauja trumpaamžis Ar-41), ilga-

amžių radionuklidų aerozolių ir radioaktyvaus jodo. Ribinis šių teršalų aktyvumas yra 2,5·104

GBq per metus. Ignalinos atominės elektrinės atliekose 2000-2001 m. jis sudarė 1,25-3,69

GBq. Dirbtinės išorinės apšvitos didelę dalį gali sudaryti medicinos poreikiams panaudojamų

Rentgeno spindulių poveikis (iki 1,5 mSv per metus).

Jonizuojančios radiacijos poveikis organizmui priklauso nuo spindulių rūšies, spindulia-

vimo dozės, poveikio trukmės, organų ir audinių specifinio jautrumo. Specifiniam jautrumui

įvertinti naudojama kritinio organo sąvoka. Kritiniu organu vadinamas organas ar kūno dalis,

kurios apšvitinimas gali sukelti didžiausią žalą žmogaus sveikatai arba jo palikuonims.Pagal ra-

diacinį jautrumą kritiniai organai skirstomi į 3 grupes su skirtingomis pagrindinių dozių ribų

reikšmėmis. Jeigu organizmas apšvitinamas tolygiai, tai žala sveikatai įvertinama pagal viso

kūno apšvitinimą. Kritinių organų grupės yra šios: I grupė – visas žmogaus kūnas, lytinės liau-

kos ir kaulų čiulpai; II grupė – raumenys, skydliaukė, riebaliniai audiniai, kepenys, inkstai,

blužnis, virškinimo traktas, plaučiai; III grupė – oda, kaulai, riešai, žąstas, blauzdos, pėdos.Jo-

nizuojančios radiacijos sukelti bendri organizmo pažeidimai vadinami spinduline liga. Spindu-

linė liga būna ūminė ir lėtinė.Ūminę spindulinę ligą sukelia trumpalaikis intensyvus jonizuo-

jančių spindulių poveikis. Lėtinę ligą sukelia organizmą veikiančios mažos (iki 1 Sv-ziverto)

jonizuojančios radiacijos dozės. Radiacijos pažaidų pasireiškimui būdingas latentinis (slapta-

sis) periodas, tad įvairūs negalavimai, odos pakenkimai atsiranda ne iš karto, o po tam tikro lai-

ko. Jei į žmogaus organizmą nuolat patenka nedidelis radioaktyviųjų medžiagų kiekis, tai il-

gainiui spinduliuotės dozės kaupiasi ir tampa kenksmingos organizmui.

Letalinė radiacijos dozė nėra griežtai nustatyta. Naudojamas rodiklis LDT dozė – visą

kūną paveikusi dozė, po kurios galima laukti, kad pusė apšvitintųjų asmenų mirs per T dienų.

Daugumai žinduolių LD60 dozė gali būti didesnė kaip 5 Sv. Spindulinės ligos simptomai pa-

stebimi esant 0,75 Sv lygiavertei dozei. Naujaisiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad susirgti

leukozėmis ir vėžiu galima ir tik kartą tolygiai apšvitinus visą kūną 1 rado (0,01 Gy-grėjaus)

sugertąją spindulių doze.

34

2.2.4. Mechaninė taršaMechanine tarša – aplinkos tarša tik mechani-

nį poveikį turinčiomis medžiagomis (pvz.,

mechaninė vandens tarša, kai į vandenį paten-

ka smėlis, žvyras, dirvožemis). Prie mechani-

nės taršos priskiriamos dulkės ir kietosios da-

lelės.Dulkės – kietosios 1–150 μm dydžio dalelės. Jos susidaro daugelio pramonės ir žemės

ūkio procesų metu: kalnakasyboje, metalurgijoje, mašinų gamyboje, metalų apdirbime, teksti-

lės pramonės įmonėse, atliekant žemės ūkio darbus, keliais riedant transporto priemonėms.

Namų dulkės – negyvosios žmogaus odos ląstelės, nutrupėję plaukai, audinių siūleliai, augalų

nuotrupos, žemių smiltelės, maisto trupiniai ir kt. Jose veisiasi dulkių erkės, pelėsiai, grybeliai.

Dažniausiai sutinkami taršos smulkiomis kietosiomis dalelėmis šaltiniai yra katilinės,

naudojančios iškastinį kurą (išmeta pelenus ir suodžius), pramoniniai procesai (metalo, audinių

dulkės), dirvos erozija bei transportas, kuris ne tik tiesiogiai išmeta kietąsias daleles, bet ir jas

pakelia nuo kelio dangos. Degimo metu susidariusios kietosios dalelės būna mažesnės už 1 mi-

krometrą, o industrinės ir dirvos dalelės - didesnės už 1 mikrometrą.. Atsižvelgiant į dulkių fi-

zines savybes, cheminę sudėtį, jos gali būti skirstomos į neorganines, organines ir mišrias.

Neorganinės dulkės – mineralų (kvarco, asbesto, cemento ir kt.) ir metalų (cinko, aliuminio,

geležies, vario, švino, mangano ir kt.) dulkės. Organinėms priskiriamos medvilnės, linų, me-

džio, miltų, tabako dulkės ir pan.. Mišriomis dulkėmis vadinamos suvirinimo elektra metu susi-

darantis aerozolis, žolės miltų ir smėlio (SiO2) dulkės, taip pat turinčios kvarco ir metalų.

Kietosios dalelės sudaro apie 10 % oro teršalų emisijų. Jos susidaro smulkinant, sijojant,

gabenant birias medžiagas bei šlifuojant ir poliruojant metalus. Kietosios dalelės („smulkiosios

dulkės“) yra daug problemų sveikatai keliantys teršalai. Jų poveikis yra įvairus – nuo nedidelio

poveikio kvėpavimo sistemai iki ankstyvos mirties. Jos gali turėti įtakos bronchinės astmos pa-

ūmėjimams, lėtinių bronchitų vystymuisi, plaučių funkcijos susilpnėjimui, akių dirginimui, vi-

dutinės būsimo gyvenimo trukmės sumažėjimui. Dulkės sukelia uždegimines reakcijas kvėpa-

vimo takuose, plaučiuose per 10–20 metų gali išsivystyti pneumokonjozė (būdinga plaučių au-

dinio sklerozė ir lėtinis bronchitas). Dulkės kaip alergenai veikia odą, užkemša prakaito liau-

kas, kas sąlygoja pūlinių procesų susidarymą. Dulkės dirginančiai veikia akių gleivinę, sukelia

akies junginės (konjunktyvos) uždegimą. Virškinamojo trakto dirginantis poveikis yra gana

retas. Organinės dulkės (dažniausiai medvilnės) sukelia bisinozę. Daugiausia sveikatos sutriki-

mų sukelia dalelės, mažesnės už 1 mikrometrą (µm). Dulkės taip pat neigiamai veikia augalų

vystymąsi ir augimą. Jos sukelia įvairių medžiagų pažeidimus (pvz., metalų koroziją, namų ir

35

audinių taršą. ir kt.). Šias daleles yra sunkiausia išvalyti iš pramonės įmonių išlakų, ir di-

džiausia dalis jų iš oro pašalinama lyjant. Didelės dulkių koncentracijos aplinkos ore saulės

spinduliavimo ir drėgmės poveikyje gali įtakoti klimatines sąlygas ir sumažinti matomumą.

Smulkiosios dalelės dalyvauja debesų formavimosi procesuose, ir esant intensyviems išmeti-

mams gali padidinti debesuotumą ir kritulių kiekį tam tikroje vietovėje. Dalelės, kurių skers-

muo yra tarp 0,1 ir 1,0 µm efektyviai išsklaido matomąją šviesą, taip sumažindamos matomu-

mą. Esant dideliam oro drėgnumui, susiformuoja migla.

2.2.5. Vizualioji taršaVizualioji (regimoji) tarša – kraštovaizdžio estetinę vertę

mažinančių statinių (neišvaizdžių, nederančių kraštovaizdyje ar-

chitektūriniu stiliumi) ar želdynų, užstojančių gamtos ir kultūros

paveldo objektus, vaizdingas panoramas atsiradimas vertingose

ir vaizdingose teritorijose. Senaisiais ikiistoriniais laikais, kai

žmogus tebuvo medžiotojas ir rinkėjas, jo įtaka kraštovaizdžiui

buvo gana nežymi. Vykstant progresui, vystantis technikos pa-

žangai, daugėjant išradimų ir atradimų, žmogaus veiklos rezul-

tatai darėsi vis labiau pastebimi. Stengiantis bet kokia kaina

gauti kuo daugiau produkcijos, nebuvo kreipiamas dėmesys į

tai, kur ir koks objektas bus įrengtas ar pastatytas. Tokio neatsa-

kingumo pasekme tapo sudarkyti natūralūs kraštovaizdžiai:

arimai, ganyklos, dykvietės, skurdžiažolės ir mažai produkty-

vios stambiastiebių žolių pievos, iškirsti miškai, išeksploatuoti

karjerai, nusausintos pelkės.

Urbanizuotame kraštovaizdyje pastatai, inžinieriniai įren-

gimai ir linijos, keliai, atliekų sąvartynai dažnai nustelbia gam-

tinį pagrindą, jei nėra užstatymo organinio ryšio su gamtine

aplinka.

Kraštovaizdį ypač darko apleisti statiniai ir kiti objektai. Nenaudojami karjerai, pradėti

ir nebaigti statyti statiniai, nenaudojamos aikštelės, žemės ūkio gamybiniai centrai bei kiti ap-

leisti statiniai vizualiai teršia šalies kraštovaizdį, mažina rekreacinį potencialą, patrauklumą.

Pastaruoju metu kraštovaizdis tampa dėmesio centru ne tik Europoje, bet ir visose besivystan-

čiose šalyse, bandoma sekti daugiausia pasiekusių toje srityje valstybių patyrimu. Dar 1954 m.

JAV Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad grožio, kaip ir sveikatos, klausimai yra teisės ob-

jektas. Tai reiškia, kad grožis, kaip ir kitos savybės, gali būti apibūdinamas teisinėmis katego-

36

rijomis, reguliuojamas. Gražus kraštovaizdis juridiškai pripažįstamas vertybe, tam tikros rūšies

preke, kurios išteklius saugoti, didinti ir naudoti suinteresuota ir visuomenė, ir privatūs asme-

nys.Vienas iš svarbiausių dabarties uždavinių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra urbanizuo-

tos aplinkos kokybės tyrimai bei kokybės valdymo problemos. Žmogaus veiklos įtakos, gyve-

namosios aplinkos kokybės prognozavimui, miesto plėtros planavimui kuriamos integruotos

aplinkosaugos informacinės sistemos. Nors šie modeliai padeda identifikuoti ekologines prob-

lemas, fiksuoti vadinamuosius karštuosius taškus, tačiau jie nepateikia integruoto urbanizuoto

kraštovaizdžio būklės vertinimo, įgalinančio prognozuoti aštriausios socioekologinės įtampos

laukus bei išvengti kraštovaizdžio taršos. Socioekologinė aplinkos kokybė tikslinga būtų ver-

tinti psichologinio komforto ir estetiniu požiūriu.

Pagal Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatas kraštovaizdis – svarbi žmonių gyve-

namosios vietos sudedamoji dalis, gamtos ir paveldo įvairovės raiška, jų savasties pagrindas.

Pagrindinės kraštovaizdžio politikos kryptys: užtikrinti kraštovaizdžio formavimo socialines,

ekonomines ir ekologines funkcijas, užtikrinti jo apsaugą, naudojimą, tvarkymą, planavimą ir

krašto saviraiškos bruožus, palaikyti kraštovaizdžio erdvinę struktūrą ir jo potencialą, optimi-

zuoti kultūrinio kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę kompoziciją. Kraštovaizdžio apsaugos

nuostatos integruojamos į kitas politikos sritis (tame tarpe ir gamtinės aplinkos) galinčias turėti

poveikį kraštovaizdžiui (2.6 pavyzdys).

37

2.6 pavyzdys. Lietuvos kraštovaizdžio problemos

Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, ap-

imantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, su-

darantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai. Jis yra tautinio

identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio

savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant

ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetiniusvisuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus

vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d.

nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029) ir kituose strateginiuose dokumentuose. Aplinkos

ministerijos iniciatyva Vilniaus universiteto mokslininkai parengė išsamią šalies kraštovaizdžio

erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studiją. Čia pateiktos metodologinės

kraštovaizdžio supratimo ir jo erdvinės struktūros pažinimo nuostatos, šalies kraštovaizdžio

struktūros ir jos kartografinės raiškos analizei, pristatyta integruotų geografinių kraštovaizdžio

kompleksų bei vizualinės struktūros elementų teritorinė sklaida, išnagrinėti ir žemėlapiuose pa-

teikti specifiniai kraštovaizdžio struktūros vienetai. Remiantis šio mokslinio darbo išvadomis,

numatoma peržiūrėti ar patikslinti dabartines kraštovaizdžio išsaugojimo, tobulinimo, atkūrimo

ir formavimo priemones. Numatoma parengti Lietuvos teritorijos kraštovaizdžio planą, kuris

nustatys kraštovaizdžio tipų erdvinių struktūrų ir probleminių šalies arealų apsaugos, tvarkymo,

naudojimo ir planavimo reikalavimus. Šalies kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos

tipų identifikavimo studija – vienas iš principinių dokumentų, būtinų įgyvendinant Europos

kraštovaizdžio konvenciją.

Negalima teigti, kad Lietuvoje nesirūpinama kraštovaizdžiu Sukurta plati saugomų terito-

rijų sistema – rezervatai, net 10 rūšių draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, kuriuose

saugomi gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksai bei objektai, kultūros vertybės. Tačiau kra-

štovaizdžio vaizdingumo kaita juose reguliuojama labai sunkiai. Maža to, Lietuvos Respubli-

kos aplinkos apsaugos teisiniuose dokumentuose teritorijų vaizdingumas neišskiriamas į atskirą

vertybių kategoriją, neįvardijamas kaip valstybiniai ištekliai. Kraštovaizdžio grožio apsauga

nėra nė vienos saugomos teritorijos tiesioginė paskirtis, reikalaujanti specialių apsaugos būdų

bei tvarkymo sąlygų. Tiesa, LR Saugomų teritorijų įstatyme numatytos vizualinės (regimosios)

apsaugos zonos saugomose teritorijose neleidžia statyti statinių, jeigu statiniai blogina paveldo

objektų eksponavimo sąlygas, didina teritorijos vizualinę taršą. Kraštovaizdžio vaizdingumas

susijęs su ekologiniu tvarumu. Kraštovaizdžio vizualinės kokybės neišsaugos vien kraštovaiz-

džio sandaros ar jo komponentų saugojimas, jos neišsaugos architektų, projektuojančių pastatus

38

gražiose vietose, geri norai ir profesionalumas. Būtina sudaryti kur kas geresnes kraštovaizdžio

apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo sąlyga, įteisinti kraštovaizdžio vizualinę kokybę

kaip vertybę, kaip valstybinius išteklius, kuriems reikia specialių apsaugos ir tvarkymo priemo-

nių.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Aplinkos būklę ir pokyčius nulemiantys veiksniai.

2. Teršalų klasifikacijos principai.

3. Kuri taršos rūšis , jūsų nuomone, yra pavojingiausia žmogui?

4. Kuo skiriasi cheminė ir biologinė tarša?

5. Kuo skiriasi fizikinė ir mechaninė tarša?

6. Pasinaudoję pateiktu cheminių dujinių teršalų aprašymo pavyzdžiu, pateikite skystų ir

kietų aplinkos teršalų charakteristikas.

7. Kuri taršos pagal prigimtį rūšis yra globališkiausia?

8. Pasiūlykite būdus taršai mažinti.

3. PAGRINDINIAI APLINKOS TARŠOS ŠALTINIAI

Didėjanti žmonijos populiacija per pastaruosius 50 m užteršė 2/3 pasaulio ekologinių sis-

temų, pradedant švariu oru ir baigiant vandeniu. Beveik pusė pasaulio gyventojų gyvena urba-

nizuotose vietovėse - pradedant mažais miesteliais ir baigiant megamiestais. Pasaulio miestų

ekonominė sistema auga labiau nei komunikacijos, gamyba ar prekyba. Ši sistema su informa-

cijos, energijos, komercijos ir žmonių srautais sudaro pagrindą nacionalinei plėtrai.Miestų atei-

tis priklauso nuo vietos urbanizacijos nacionalinėje ir tarptautinėje sistemoje.Praėjęs šimtmetis

buvo urbanizacijos revoliucijos šimtmetis. Didelė tarša sietina ne tik su žmonių skaičiaus au-

gimu miestuose, bet didelės įtakos tam turėjo ir gamybos plėtra. Gyventojų skaičius miestuose

augo daug greičiau nei kaimo vietovėse, ypač besivystančiose šalyse, sukeldamas daug aplin-

kosaugos problemų (3.1 pavyzdys).

3.1 pavyzdys. Aplinkos taršos problemos besivystančiose pasaulio šalyse

Indijoje iš 3119 miestų tik 209 turi dalinius ar pilnus nuotekų valymo įrengimus .Ant

Gango upės kranto 114 miestų , kiekviename iš jų gyvena 50tūkst ir daugiau gyventojų . Čia

nevalytos nuotekos išleidžiamos kasdien į upę. Popieriaus, kaučiuko gamyklos, naftos ir trąšų

kompleksai ir kt tiesiogiai atliekas išmeta į upę .Hoogly upės žiotys ( netoli Kalkutos) dusta

nuo nevalytų atliekų iš daugiau kaip 150 gamyklų, esančių apie Kalkutą. 60 %. Kalkutos gyve-

ntojų kenčia nuo pneumonijos, bronchito ir kitų kvėpavimo ligų, sukeltų oro taršos.

39

Kinijos pramonė, kuri daugiausia naudoja anglį, yra sukoncentruota apie 20 miestų ir ter-

šia orą. Mirtingumas nuo plaučių vėžio Kinijos pramonės miestuose yra 4-7 kartus didesnis nei

šalyje ir tai sąlygoja didelė oro tarša.

Malaizijoje urbanizuotame Klang slėnyje oro tarša 2-3 kartus didesnė nei pagrindiniuose

JAV miestuose, o Klang upė yra labai užteršta žemės ūkio ir pramonės teršalais ir nuotekomis

(Environmemtal science, 2003).

Ankstyvesniuose skyriuose buvo aptarta teršalų skirstymas pagal kilmę, prigimtį, būvį.

Šiame skyriuje aptariame antropogeninių teršalų šaltinius. Antropogeninių aplinkos teršalų šal-

tiniai gali būti stacionarieji ir mobilieji. Stacionarieji taršos šaltiniai yra nekintamose buvimo

vietose – tai pramonės įmonės, energetikos objektai. Mobilieji taršos šaltiniai yra motorinės

transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, naudojantys degalus.

Potencialūs pagrindiniai taršos šaltiniai pateikti 3.1. lentelėje.

3.1 lentelė. Pagrindinai taršos šaltiniai ir teršalai

Taršos šaltinis Pagrindinės teršalų grupėsŽemės ūkis laukų ir cheminės atliekos

trąšospesticidainaftos produktai (dyzelinis kuras, tepalai)pašarų atliekospieno ūkio atliekos

Pramonė gaminiai iš metalometalų nuosėdosnemetalinės atliekoselektrinių prietaisų atliekosdetergentai (valymo priemonė)/ šampūnai/ valik-liaimetalų padengimastirpikliainuotekospesticidaipirminiai rūgščių lietų ir smogo junginiai

Kalnakasyba kasyklų atliekosrūdos plovimo atliekos (cianidas)rūgščių drenažasanglislydymo atliekos dalelės

Energetika naftos produktų atliekostirpikliaidujų ir garų emisijosbranduolinės atliekospirminiai rūgščių lietų ir smogo junginiai

Nustatyta, kad energetika, statybinių medžiagų pramonė, juodoji ir spalvotoji metalurgi-

ja, transportas labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonė – vandenį.

40

3.1. Energetika

Vienas iš didžiausių antropogeninės oro taršos šaltinių yra energe-

tika. Daugiausia energijos sunaudoja pramonė, antroje vietoje yra žemės

ūkis. Nuo 2000 m. pramonės srityje pastebėtas didesnis energijos gamy-

bos efektyvumas ir mažėjantis energijos poreikis, tačiau vartotojų ir pa-

slaugų sektoriuje energijos suvartojimas padidėjo.Tyrimai rodo, kad elektros prietaisai, palikti budėjimo režime, dabar sudaro 3-13 %

elektros sunaudojimo namų ūkiuose.Prognozuojama, kad 2030 m. Europoje energijos poreikiai

išaugs beveik 20 %. Nors pastaruoju metu bandoma panaudoti vėją, jūrų potvynių ir atoslūgių,

bangų jėgą elektros energijai gaminti, Žemės gelmių šilumą – pastatams šildyti, tačiau tokiais

keliais prieštaravimo tarp augančių energijos poreikių ir mažėjančių tradicinių kuro atsargų,

kaip rodo šiuolaikinė patirtis, negalima likviduoti. Nuolatinės investicijos į atsinaujinančius

energijos šaltinius, energijos efektyvumą ir vandenilį, kaip energijos šaltinį, galėtų padėti su-

mažinti Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro.

Saulė – pagrindinis biosferos energijos šaltinis. Saulės energija vis plačiau panaudojama

energijos poreikiams žmogaus veikloje tenkinti. Saulės jėgainės neišskiria į aplinką žalingų ter-

šalų ir tai yra jų didžiausias privalumas prieš šilumines elektrines. Tačiau saulės jėgainės kol

kas didesnės reikšmės energijos ūkiui neturi, nes tokiu keliu gauta energija yra brangesnė negu

šiluminių arba hidroelektrinių, be to, naujų jėgainių darbo efektyvumas labai priklauso nuo

klimato, saulėtų dienų skaičiaus, metų ir paros laiko, jos užima didelius plotus, o šitokias terito-

rijas rasti tankiai apgyvendintose teritorijose nėra taip paprasta.

Galingos šiluminės ir atominės elektros stotys, kokso gamybos fabrikai, aukštakrosnės,

kitos energiją ir šilumą tiekiančios bei naudojančios įmonės išskiria į aplinką daug šilumos. Dėl

to sutrinka nusistovėjusios ekosistemų pusiausvyra, vandens augalija pradeda blogiau vystytis,

greičiau auga žalingi dumbliai. Paprastai elektrinių agregatams vėsinti naudojamas natūralių

gamtinių telkinių vanduo, kuris vėliau į juos ir grąžinamas. į tuos pačius telkinius išleidžiamas

šiltas vanduo, o jei jame esti biogeninių, toksinių ir kitų medžiagų, jos trikdo ekosistemų bio-

loginę pusiausvyrą: prisiveisia patogeninių, pavojingų infekcijų sukėlėjų. Lietuvoje didžiausią

antropogeninį poveikį patiria atominių (Ignalina) ir šiluminių (Elektrėnai) elektrinių aušinimo

baseinais tapę vandens telkiniai.

Degimo procesuose susidaro dujinės, skystos ir kietosios medžiagos, per kaminus pate-

nkančios į atmosferą. Svarbiausi energetikos pramonės teršalai, yra CO2 kietos dalelės, anglia-

vandeniliai, azoto ir sieros oksidai. Didžiausi CO2 kiekiai visame pasaulyje išsiskiria deginant

kurą, kuris išgaunamas iš Žemės gelmių (akmens anglis, nafta bei gamtinės dujos) ir sudaro

apie 80 % viso antropogeninės kilmės CO2. Akmens anglis savo sudėtyje turi daugiausiai ang-

41

lies atomų, lyginant su kitomis iš Žemės išgaunamomis kuro rūšimis, todėl degdamas išskiria į

aplinką didžiausius CO2 kiekius. Šiltnamio dujų emisijos 25 ES šalyse 2003 m. sudarė 4925 Mt

CO2 ekvivalentų (82,5 % CO2, 8,2 % CH4, 7,9 % N2O, likusi dalis

chlorfluorangliavandeniliai). 33 % šių emisijų susidarė energijos gamybos (26,7 %.) ar jos nau-

dojimo srityje (3.1 pav.).

Tyrimai rodo, kad anglies išlaidos, tenkančios pasaulio visuomenei dėl į atmosferą išme-

tamų teršalų (anglies junginių), sudaro apie 60 EUR už toną. Kituose tyrimuose nurodoma, kad

išlaidos dar didesnės. Šias išlaidas galima vertinti, atsižvelgiant į tai, kad ES valstybėse narėse

šiltnamio dujų CO2 išmetimai svyruoja nuo 5 iki 25 t anglies vienam gyventojui (300 EUR –

1500 EUR asmeniui).

EU-25Bendros emisijos = 4 925 Mt CO2 -ekvivalentais

Nesusiję su energija

18.5%

Paslaugų sektorius

5.5%

Kom unalinis ūkis

10.1%

Transportas 19.3 %

Pram onė 14.0 %

(26.7 %)

Energija 32.6%

3.1 pav. Šiltnamio dujų emisijų šaltiniai ES ( EEA Report, 2006)

Didelės žalos aplinkai padarė ir avarijos, įvykusios atominėse elektrinėse. Viena iš

pagrindinių Ignalinos AE problemų – naudoto branduolinio kuro atliekų laikymas. Jos kaupia-

mos elektrinės teritorijoje, todėl dalis radionuklidų patenka į gruntą. Ši atominė elektrinė pasi-

žymi kompleksiniu teršiančiuoju poveikiu viso regiono aplinkai. Šiluminė, cheminė ir radiaci-

nė tarša ypač juntama Drūkšių ežere bei priekrantėje

Vienas pagrindinių papildomos jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis – branduolinių

ginklų bandymai. 1945–1981 m. buvo susprogdinta per 400 branduolinių įtaisų. Dėl to į atmos-

ferą pateko 12,5 t radioaktyviųjų medžiagų, kurios palaipsniui nusėdo ant žemės paviršiaus.

42

3.2. Pramonė

Pramonės įmonių tarša labai priklauso nuo gaminamos

produkcijos ir technologijų.

ES šalių plieno pramonė kasmet pagamina apie 184 mln. t

plieno ir sukuria apie 100 mlrd. EUR metinę apyvartą. Vien tik

plieno konstrukcijų naudojimas statybose ir transporto priemo-

nių gamyboje15 ES šalių sukuria apie 1,3 mln. darbo vietų, todėl plieno gamybos ir naudojimo pramonė yra

gyvybiškai svarbi visai Europai. Ką reiškia pasauliniame kontekste plieno gamyba, rodo kad ir

toks skaičius – trijų didžiausių pasaulio plieno gamintojų jūrų transporto poreikis (rūdos, meta-

lo laužo, kokso, gatavos produkcijos transportavimui) sudaro 70 % visų pasaulio pervežamų

prekių jūros transportu. Beveik 95 % energijos, reikalingos plieno gamybai, gaunama deginant

kietą kurą, daugiausia koksą.

Pagaminant 1 t plieno į aplinką išmetama 1,8 t CO2 dujų, todėl Europos antropogeninėje

CO2 taršoje plieno pramonės tarša CO2 dujomis sudaro apie 6 %. Plieno gamyba ir vartojimas

yra glaudžiai susiję. Didžiausi plieno produktų vartotojai yra transportas ir statybos. Statybos

pramonei tenka beveik 45 % visos Europoje sunaudojamos energijos. Dar 5–10 % sunaudoja-

ma medžiagų ar gaminių transportavimui ir apdorojimui. Statybos sektoriuje dirba apie 28 %

visos Europos pramonės sektoriaus darbuotojų, o dar 6 mln. darbo vietų priklauso nuo statybos

sektoriaus užsakymų. Plienas yra labai svarbi konstrukcinė medžiaga, sėkmingai konkuruojanti

su kitomis medžiagomis ir mokslinių tyrimų dėka randanti vis naujas panaudojimo statybose

galimybes

Tekstilės pramonė yra viena iš labiausiai gamtinius išteklius naudojančių ir aplinką ter-

šiančių pramonės šakų. Pagrindinės tekstilės pramonės aplinkosauginės problemos – tai ne tik

didelis vandens sunaudojimas ir jo užteršimas, didelė naudojamų chemikalų įvairovė ir jų ke-

nksmingumas, bet ir didelis energijos poreikis. Tekstilės žaliavos ir gaminiai keliauja tūkstan-

čius km sausuma ir jūra, o tai – didelė transporto tarša ir milijonai konteinerių įpakavimui. Me-

dvilnės auginimui sunaudojama daugiau kaip 25 % visų pagaminamų insekticidų bei didelis

kiekis pesticidų. Didžiulė problema – tekstilės gaminių atliekų utilizavimas. Vien tik Europos

Sąjungoje (ES) per metus suvartojama daugiau kaip 5 mln t. tekstilės gaminių, kurių atliekas

reikia perdirbti ar utilizuoti. Iš kitos pusės vandens trūkumas ar jo užterštumas mažina natūralių

pluoštų kokybę ir jų išeigą.

Aplinkosauginių įstatymų vaidmens didėjimą ES tekstilės pramonėje apsprendžia ne tik

laikmetis, t.y. bendra politika bei santykinai didelė šios pramonės šakos tarša, bet ir svarba

43

tekstilės pramonės išlikimui. ES aplinkosauginiai teises aktai paprastai apima visas pramonės

šakas. 3.2 lentelėje pateikti pagrindiniai ES įstatymai, svarbūs tekstilės pramonės taršai regla-

mentuoti. Didžioji dauguma aktu susijusi su chemikalais ir jų įtaka aplinkai.

Pakuočių ūkis, polimerų pramonė ir mokslas vystosi labai sparčiai. Visa, kas paliekama

pakelėse, išliks ir po metų, ir po trijų, ir net po trisdešimties. Net mūsų vaikaičiai dar galės pa-

sižiūrėti, iš kokių butelių gėrėme „kokakolą“.

3.2 lentelė. Pagrindiniai aplinkosauginiai teises aktai, taikomi tekstilės pramonei

Eil.Nr. Teisės aktas Objektas tekstilės pramonėje

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

82\242\EEC

73\404\EEC

73\405\EEC

288A1031(01) Vienos konvencija

288A1031(02) Monrealio protokolas

398Y1217(01) ES rezoliucija

ES tarybos sprendimas 96\737\EEC

96\76\EEC

93\389 EEC

ES direktyva 2000\80\EC

ES direktyva 96\61\EC Dėl integruotos taršos prevenci-

jos ir kontrolės

1836\93 EEC

761\201 EC Europos aplinkosaugos ir vadybos reglame-

ntas

793\93 EC, 1999/178/EC)

1980\2000 EC , 880/92/EE ES aplinkosauginio ženklo

suteikimo schemos

85\337 EEC

ES direktyva 1999\13\EC

75/442/EEC, 91/156/EEC,

94/62 EC Direktyva dėl pakuočių ir pakuočių atliekų

199\31\EC Direktyva dėl atliekų kompostavimo

Detergentai

Detergentai

Detergentai

Ozono sluoksnis

Ozono sluoksnis

Energijos naudojimas

Energijos taupymas

Energijos taupymas

Šiltnamio reiškinys

Vandens taupymas

Taršos prevencija ir kontrolė

Ekovadybos sistemos

Ekovadybos sistemos

Pavojingos medžiagos

ES aplinkosauginis ženklinimas

Projektų įtakos aplinkai vertini-

mas

Lakūs organiniai junginiai

Pakuotės

Atliekos

Naujos celiuliozės įmonės dabar statomos atokiau nuo gyvenviečių ir prie didelių vande-

ns telkinių. Nors ir būtų sukurta nemažai darbo vietų, tačiau nereikia pamiršti, kad statybai Lie-

tuvoje siūlytas celiuliozės fabrikas kasmet išmestų per 2 mln. t kenkmingų atliekų, kurios už-

terš gruntinius vandenis, orą.

44

Pasaulio chemijos pramonė iš žaliavų ( dujų, oro, vandens, metalų, mineralų ) pagamina

apie 70000 įvairių produktų. Plastikai ir plastmasė sudaro apie 80 % pasaulinės pramonės ga-

minių. Chemijos pramonė sunaudoja pati apie 26 % savo pagamintos produkcijos. Tradiciškai

chemijos pramonė koncentruojasi Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Japonijoje.

JAV yra 170 didžiausių chemijos kompanijų, kuriose dirba 1 mln. darbuotojų, jų

apyvarta yra 400 mlrd. JAV dolerių per metus. Europoje chemijos pramonėje dirba apie 3,2

mln. darbuotojų. Čia chemijos pramonė sukuria 12 %.pramonės pridėtinės vertės. Chemijos

pramonė sparčiai augo pastaraisiais 50 m., ypač. plastikų, pluoštų ir elastomerų gamyba.

Chemijos pramonė yra svarbi Lietuvos ekonomikos plėtrai. Tarpukario metais Lietuvoje

chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis.

Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo

suformuota po II Pasaulinio karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų

gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos

žemės ūkio poreikius. Chemikalų, chemijos pramonės produktų ir cheminių pluoštų gamyba

yra vidutinių-aukštų technologijų sektorius, apimantis pagrindinių cheminių medžiagų gamybą,

dažų, trąšų ir azoto gaminių gamybą, vaistų pramonės, medicininių preparatų gamybą, muilo,

kitų tualeto priemonių gamybą ir kt. Nors Lietuvos chemijos pramonės lyginamasis svoris

ekonomikoje yra panašus į ES šalių, tačiau struktūra skiriasi. Lietuvos chemijos pramonėje

dominuoja trąšų gamintojai. Trys pagrindiniai gamintojai – AB „Achema", AB „Lifosa" ir

UAB „Arvi" parduoda apie 75 %. visos sektoriaus produkcijos.

Kitas labai svarbus Lietuvos chemijos pramonės komponentas – plastikų gamyba. Iš visų

apdirbamosios pramonės sektorių plastikų gamyba pastaraisiais metais augo sparčiausiai.

Plastikų gamybos srityje veikia tokios įmonės kaip UAB „Putokšnis“, UAB “NEO Group”,

kuri 2008 m. planuoja pasiekti iki 462 tūkst. t per metus pajėgumą ir tapti didžiausia Europoje

bei viena iš trijų didžiausių gamyklų pasaulyje. Artimiausiu metu pradėti gamybą planuoja

UAB „Orion Global Pet“. Viso Lietuvos plastikų gamintojų sektoriaus pajamos 2004 m. sudarė

1 638 018 tūkst. Lt. Iš šios sumos 115 151,6 tūkst. Lt buvo UAB „Putokšnis“ pajamos. Iš

chemijos pramonės įmonių į aplinką patenką dideli įvairių teršalų kiekiai

Odų pramonė yra viena seniausių, tačiau ir viena labiausiai aplinką teršiančių pramonės

šakų. Odų išdirbimas yra sudėtingas vyksmas, apimantis daugiau nei 15 skirtingų procesų, ku-

riuose naudojamos dešimties pavadinimų cheminės medžiagos. Išdirbant odas sunaudojamos

žaliavos, elektros energija, vanduo, cheminės medžiagos, į aplinką patenka įvairių teršalų. At-

mirkymas, nuplaukinimas ir chromavimas – vieni taršiausių procesų išdirbant odas. Į nuotekas

patenka vandenyje netirpių baltymų, dermos ir plaukų irimo produktų, taip pat proceso metu

naudojamų cheminių medžiagų (sulfidų, kalkių). Kalkės efektyviai purena odos dermą, tačiau

45

sukelia problemų valant nuotekas. Odų išdirbimo pramonės emisijos į orą, vandenį bei kieto-

sios atliekos kelia grėsmę aplinkai.

Daugelyje pramonėje vykstančių procesų yra deginamos iškasenos savo sudėtyje turin-

čios metalų. Tokiu būdu pramonėje vykstančių procesų metu išsiskiria suodžiai, sulfatai, dul-

kės, metalai. Sunkiųjų metalų šaltiniai – pramonės gamybos ir energetinės įmonės, automobilių

transportas, techninių statinių korozija, gamybos atliekų saugojimas.

Technogeninė tarša Lietuvos dirvožemiuose ypač ryški Jonavos, Naujosios Akmenės,

Mažeikių, Šiaulių miestų įmonių teritorijose. Taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos

profilio. Iš pramonės objektų į aplinką patekusios cemento dulkės, dervos, aldehidai, pelenų,

kalkių, aliuminio bei geležies smulkios dalelės ir kt. teršia aplinką.

3.3. Transportas

Didžiausią įtaką oro kokybei daro mobiliųjų taršos šal-

tinių emisijos. Transportas, ypač automobilių, šiuo metu yra di-

džiausias aplinkos taršos šaltinis. Transporto priemonės, teršian-

čios aplinką – automobiliai, geležinkelių transportas, laivai bei

aviacija. Pasaulio automobilių kelių tinklas – dešimtys mln. km,

dar keli mln. geležinkelių, apie 5 mln. km avialinijų. Žemės paviršiumi ir po žeme lekia šimtai mln. automobilių, greitųjų traukinių, oro erdvėse

daugybė lėktuvų ir sraigtasparnių, o jiems reikia vis daugiau gerų kelių, pakilimo ir nusileidi-

mo takų, laivybai tinkamų neaudringų jūrų, upių ir kanalų, nes nuo to priklauso transporto

efektyvumas. Anksčiau mechaninių transporto priemonių išsivystymas įtakojo miesto teritorijų

plėtimą ir gyventojų gausėjimą. Šiandien šis procesas, ypač lengvųjų automobilių daugėjimas,

pasidarė vienu iš priešingo reiškinio priežasčių: dalis didmiesčių gyventojų apsigyvena prie-

miesčiuose, kurie neretai yra už 80-100 km nuo centro. Dėl to miestų teritorijos plečiasi, o

gyventojų centriniuose rajonuose mažėja. Didžiųjų miestų centriniuose rajonuose sukoncen-

truoti prekybos centrai, buitinio aptarnavimo įmonės, bankai, administraciniai ir kultūriniai ce-

ntrai, net reikalingiausios pramonės įmonės išlieka. Tai dar labiau didina transporto srautus. ES

transportas yra viena iš didžiausių tranzito šalių pasaulyje. 1990–2003 m. keliaujančių žmonių

skaičius ES išaugo penktadaliu. Pusė ES gyventojų turi nuosavus automobilius. Kiek tai pavo-

jinga, galime spręsti kad ir iš tokio pavyzdžio. Prancūzijos vyriausybė ėmėsi labai radikalių

priemonių automobilių eismui sostinėje sutvarkyti, kadangi 1995 m. Paryžiuje dėl automobilių

išmetamų dujų poveikio mirė daugiau kaip 3000 žmonių.

Dėl pasenusių ir neefektyvių eismo reguliavimo sistemų bei didėjančio automobilių skai-

čiaus dalyje miestų, o ypač jų centrinėse dalyse, stebima padidinta NO2 ir dulkių koncentracija.

46

Benzinu varomi vidaus degimo varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, ang-

liavandenius. Žalingų vidaus degimo variklių išskiriamų medžiagų kiekis ir jų toksiškumas pri-

klauso nuo variklio techninės būklės, darbo režimo, kuro rūšies, kelio važiuojamosios dalies

dangos. Nesureguliuota degimo sistema ne tik mažina variklio darbingumą, bet ir neleidžia vi-

siškai sudegti kurui, gali net iki 10–15 kartų padidėti toksinių medžiagų išmetimas. Daugiausia

oras teršiamas starto metu, stabdant ir lėtai važiuojant. Nustatyta, kad pradėjus automobiliui ju-

dėti, oro teršimas yra 50 kartų didesnis už bendrąjį vidutinį. Padidėjus greičiui iki 90 km/h, su-

naudojama mažiau kuro ir išskiriama dvigubai mažiau aplinką teršiančių medžiagų. Automobi-

liai turi ir dar vieną neigiamą poveikį – judėdamos transporto priemonės sukelia sūkurius, pa-

kelia dulkes kartu su pavojingais sveikatai mikroorganizmais

Autotransporto teršalai planetoje sudaro apie trečdalį, Lietuvoje – daugiau nei pusę, la-

biausiai automobilizuotuose miestuose – net iki 70 % atmosferos teršalų. Automobilių gausa

neišvengiama. Blogiausia tai, kad į šalį dažniausiai įvežami jau padėvėti automobiliai, kurie

ypač teršia orą. Didiesiems Lietuvos miestams gresia smogai, sergamumo bei mirtingumo pa-

didėjimas .

Aviacija labai veikia atmosferos sudėtį. Oro transporto priemonės juda aukštai ir plačiai

išsklaido teršalus. Pastovūs taršos židiniai prie pat žemės susidaro tik aerodromuose. Aviacijos

neigiamas poveikis daugiausia pasireiškia fizine atmosferos tarša – lėktuvai kelia didelį triukš-

mą

Geležinkelio tarša pasireiškia daugiausia oro tarša, nes sunkiųjų dyzelių emisijose vyrau-

ja sieros oksidai. SOx sunkieji dyzeliai išmeta (skaičiuojant efektyvaus darbo vienetui) 5-20

kartų daugiau nei karbiuratoriniai varikliai, NOx – 2 kartus daugiau, o CO – priešingai, apie

1000 kartų mažiau.

Skirtingų transporto rūšių palyginamosios emisijos pateiktos 3.2 pav.

47

Skirtingų transporto rūšių taršos palyginamosios emisijos

0,360,01

0,60,030,17

2,6

0,010,070,020,070,60,54

0,9

3,79

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

LĖKTUVAI SUNKVEŽIMIAI LAIVAI

3.2 pav. Skirtingų transporto rūšių taršos emisijos (EEA Report N8, 2006)

Palyginamųjų skirtingų transporto emisijų analizė rodo, kad aviacijos transporto emisijos

yra didesnės nei automobilių ar vandens transporto, ypač lėktuvai teršia orą azoto oksidais ir

anglies monoksidu.

Lėtai plečiama biotransporto (dviračių, riedučių) infrastruktūra, beveik nediegiamos šiuo-

laikinės multimodalinės transporto srautų reguliavimo struktūros, kas irgi didina centrinių

miestų dalių oro užterštumą. Miestuose nepakankamai išvystyta oro kokybės monitoringo sis-

tema, daugelyje mažesnių miestų oro kokybė iš viso nekontroliuojama. Parengus projektus, su-

sidarytų galimybė be valstybinių ir municipalinių lėšų pasinaudoti ES struktūriniais fondais tra-

nsporto keliamai oro taršai mažinti (aplinkelių, dviračių takų tiesimui, transporto sistemų

plėtrai ir pan.).

Transporto sistemoje vis labiau įsitvirtina vamzdynai. Vamzdynų transportas pigesnis net

už jūrų transportą. Naftą ir jos produktus transportuoti vamzdžiais 12–15 kartų pigiau, negu ga-

benti traukiniais ar automobiliais. Vamzdynų transportas turi didelę ateitį, nes užima palyginti

mažai vietos, netrukdo antžeminiam transportui, neteršia aplinkos.

48

AZOTO OKSIDAI ANGLIAVANDENILIAI KIETOS DALELĖS

ANGLIES MO-NOKSIDAS SIEROS OKSIDAI

3.4. Komunalinis ūkisKomunalinis ūkis – bendro intereso arba viešųjų paslaugų sritis,

kuriai priskiriamos visuotinos ir būtinos žmogui bei jo veiklai paslau-

gos. Aplinkos ministerijos kompetencijoje yra šios bendro intereso pa-

slaugos: vandens tiekimas nuotekų ir atliekų tvarkymas, laidojimo

klausimai bei kitos veiklos, susijusios su bendro visuomenės turto ir te-

ritorijų naudojimu.Miesto oro baseino švara priklauso ne vien nuo pramonės įmonių ir transporto veiklos.

Daug orą teršiančių medžiagų išsiskiria deginant kurą namuose, butuose ir visuomeniniuose

pastatuose, pakyla į orą dulkių pavidalu statybose kasant tranšėjas, judant mechanizmams, per-

kraunant statybų aikštelėse birias medžiagas, nemažai teršalų pasklinda atvirame ore deginant

šiukšles .

Namų ūkio atliekos gali būti labai įvairios: maisto atliekos, popierius ir laikraščiai, bute-

liai, metalinės skardinės, baterijos, visos kiemo atliekos, drabužiai, baldai, dažai ir kiti namuose

naudojami chemikalai. Prie aplinkos taršos šaltinių galima priskirti ir ligonines, mokyklas,

karinius poligonus, kalėjimus.

Žmogus negali įsivaizduoti savo gyvenimo be vandens. Lietuvoje centralizuotam geria-

mojo vandens tiekimui naudojamas požeminis vanduo, kurio atsargų turėtų pakakti arti-

miausiems 20 metų. Tačiau kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 % gyventojų. Panaši

situacija yra ir nuotekų tvarkyme – centralizuotai surenkamos ir valomos nuotekos tik 66 %

gyventojų. Tačiau ne kiekviena gyvenvietė turi prieigas prie vandens valymo įrenginių, o jei ir

turi, tai dažnai susiduriama su įvairiomis problemomis. Šiuo metu daugumą nuotekų surinkimo

tinklų reikia renovuoti, nes didelės dalies nuotekyno amžius siekia 30–50 metų. Su nevalytomis

nuotekomis į paviršinius vandenis patenka detergentai, organinės medžiagos, fosforas ir kiti

teršalai. Vandens valymo įrenginiuose susidaro nuotekų dumblas, kuris deponuojamas specia-

liose dumblo kaupimo aikštelėse ar naudojamas žemės ūkyje. Ši situacija gerėja ir ateities ten-

dencijos rodo, kad nuotekų tarša bus sumažinta naudojant ES paramą.

3.5. Žemės ūkis Žemės ūkis yra vienas svarbiausių kiekvienos šalies ekonomi-

kos sektorių ir viso pasaulio kaimo vietovių pajamų šaltinių.

Žemės ūkio veikla vykdoma 35 % Žemės rutulio sausumos plo-

to (11 % sudaro ariama žemė, 24 % - ganyklos) ir ja užsiima

apie 50 % dirbančių žmonių). Lietuva visada buvo žemės ūkio

kraštas. Šiuo metu 54 % jos teritorijos yra naudojama žemės

49

ūkio tikslams. Be to, žemės ūkis yra viena seniausių veiklos rūšių, kuria žmonės pritaiko aplin-

ką savo gerovei.

Nors žemės ūkyje ir buvo siekiama ilgalaikio agrarinių ekosistemų produktyvumo, tačiau

žemės ūkio gamybos pokyčiai per pastaruosius 50 metų sukėlė esminę aplinkos taršą.

Žemės ūkio taršą sukelia medžiagos, kurios:

- sąmoningai paskleidžiamos aplinkoje – žemės ūkio cheminės medžiagos

(pesticidai, trąšos), nuotekų dumblas ir kt.;

- žemės ūkio gamybinių procesų atliekos (siloso arba fermų nuotekos);

- atsiranda suaktyvėjus gamtiniams procesams (azoto oksidai ariamose dirvo-

se).

- kitos į aplinką pakliūvančios medžiagos gali būti kenksmingos, jei jos:

• sudaro didelius kiekius;

• pasirodo „netinkamu laiku netinkamoje vietoje“;

• pavirsta kenksmingais antriniais teršalais dėl cheminių procesų aplinkoje

arba organizme.

Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra aplinkos tarša nitratais. Jų natūraliai yra visuose dir-

vožemiuose, ir jie būtini augalams. Jie tampa kenksmingais teršalais, kai:

- jų kiekis aplinkoje padidėja dėl žemės ūkio veiklos (pvz., naudojant neorgani-

nes trąšas), arba kai dėl žemės dirbimo paspartėja dirvožemio organinės medžiagos mineraliza-

cija);

- jie iš dirvožemio patenka į aplinką

Ypač aktuali nitratų, šachtinių šulinių vandenyje problema. Pagrindinis gruntinio vandens

teršimo šaltinis – vertikali teršalų infiltracija nuo žemės paviršiaus (žemės ūkis, buitinė tarša,

užterštos pramonės teritorijos). Teršalai, patekę į požeminį vandenį, sukelia nepageidaujamus

procesus, turinčius įtakos geriamojo vandens kokybei.

ES vykdoma žemės ūkio politika 1970–1980 m. labai pakeitė žemės ūkio gamybos būdus

ir turėjo neigiamą įtaką aplinkai, labai išaugo žemės ūkio tarša. Šiuolaikinės žemės ūkio politi-

kos tikslas – skatinti palankesnį aplinkai žemės ūkį.

Išvardinsime keletą dabartinių problemų, susijusių su žemės ūkio tarša:

- požeminio ir paviršinio vandens tarša pesticidais, nitratais, fosfatais, organinė-

mis atliekomis, dėl kurių suardomos gėlųjų vandenų ir jūrų ekosistemos, atsiranda pavojus

žmonių sveikatai;

- agroekosistemos suardymas dėl pesticidų naudojimo, įskaitant florą ir fauną pa-

sėliuose bei pusiau natūralius biotopus žemės ūkio ar gretimuose plotuose;

50

- dirvos ir žemės ūkio augalų tarša sunkiaisiais metalais ir kenksmingomis me-

džiagomis, naudojant gyvulininkystės atliekas bei nuotekų dumblą;

- atmosferos tarša amoniaku, metanu ir azoto oksidais, kurie turi didelę įtaką for-

muojantis rūgštiesiems lietums, globaliniam atšilimui ir ozono sluoksnio nykimui.

Azotas į dirvą patenka su atmosferos iškritomis, trąšomis, gyvulių išmatomis, dėl bio-

loginės azoto fiksacijos. Europoje žemės ūkis yra didžiausias atmosferos taršos šaltinis amonia-

ku. Žemės ūkio dirvožemiuose dideli NO3- kiekiai prarandami jiems išsiplaunant iš dirvožemio

į vandens telkinius.

Pesticidai (lot. pestis – maras, užkratas; caedo – žudau) – or-

ganinė ar neorganinė nuodinga cheminė ar biologinė medžiaga, įvai-

rių augalų kenkėjams, ligų sukėlėjams, naminių gyvulių parazitams

taip pat nereikalingai augalijai ir gyvūnijai naikinti. Jie, sumažinda-

mi kenkėjų ir ligų daroma žalą, piktžolių konkurenciją dėl šviesos,

vandens bei maisto medžiagų, gali padidinti žemės ūkio produkcijos derlių, kokybę bei ekono-

minį efektyvumą. Tačiau naudojant pesticidus, neišvengiamas ir jų neigiamas poveikis apli-

nkai. Jie dažnai yra toksiški, kaupiasi ekosistemose ir gali jas pažeisti, per mitybines grandines

gali patekti į kitus organizmus, užteršia požeminius ir paviršinius vandenis.

Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik teršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus,

nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai

mažos jų dozės, nes per visą ligšiolinę evoliuciją su tokiomis cheminėmis medžiagomis (ypač

jų metabolitais) nebuvo susidurta, todėl gyvūnų adaptavimosi galimybės yra mažos. Pesticidai,

kaupdamiesi gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia

vėžį. Dėl to daugelis naudotų pesticidų jau uždrausti. Sumažėjus pesticidų naudojimui bei pra-

dėjus griežčiau reglamentuoti jų naudojimą, dirvožemio ir gruntinio vandens užterštumas pesti-

cidų likučiais žymiai sumažėjo.

Apie kitus žemės ūkio teršalu paprastai yra mažiau kalbama, bet jie taip pat gali būti ne-

mažiau svarbūs, pavyzdžiui, antibiotikų naudojimas gyvuliams gydyti.

Nemažai teršalų į aplinką pasklinda deginant šiaudus, po derliaus nuėmimo paliktus lau-

kuose. Dar didesnė žala gamtai daroma deginant išdžiūvusias pievas. Tai ne tik užteršia aplin-

ką, bet taip pat sunaikina gyvūniją, esančią pievose.

Specifinė cheminė tarša (padidėję P, Cu kiekiai) būdinga įvairaus profilio fermoms.

Tačiau technogeninės taršos horizontali sklaida nežymi, paprastai yra lokali, apima tik taršos

židinių - fermų teritorijas.

Žemės ūkio fizinės taršos pavyzdys – dirvos suslėgimas, kai naudojama sunki žemės ūkio

technika. Dirvožemio dirbimo, erozijos pasėkoje dulkės, susidedančios iš organinių bei minera-

51

linių dalelių, esančių dirvožemyje, vėjo „pakeltos“ į orą, pernešamos atmosferoje dideliais at-

stumais.

Organinės žemės ūkio atliekos yra srutos, kietas mėšlas, nešvarus vanduo, siloso nuote-

kos. Šių atliekų tarša yra vietinė, pavyzdžiui, vandens telkiniai (ežerai, tvenkiniai, upės), esan-

tys šalia organinių atliekų susidarymo, saugojimo ar panaudojimo vietų. Ši tarša skiriasi nuo iš-

sklaidytos taršos, kai dėl mikroorganizmų veiklos panaudotas mėšlas skaidomas, o azotas ne-

patenka į augalus, bet išsiplauna. Neigiamą įtaką aplinkai daro žemės ūkio organinėse atliekose

esantys patogeniniai organizmai. Gyvulių atliekose esantys veterinarinių vaistų likučiai taip pat

gali užteršti aplinką. Mėšlas gali būti sunkiųjų metalų (daugiausia Cu ir Zn) šaltinis dirvožemy-

je. Fermų organinių atliekų išskiriamos dujinės medžiagos sukelia nemalonu kvapą bei dujinio

amoniako emisijas.

Nuotekų dumblu ir kitomis organinėmis atliekomis galima pagerinti dirvožemio fiziki-

nes, chemines ir biologines savybes. Nepaisant teigiamo poveikio žemės ūkio produkcijos ko-

kybei, kai kurios organinės atliekos ilgainiui gali turėti žalingą poveikį tiek dirvožemio derlin-

gumui, tiek ir visai agroekosistemai. Pagrindinė priežastis, ribojanti nuotekų dumblo naudoji-

mą dirvožemio tręšimui, yra jo užterštumas azotu, fosforu, sunkiaisiais metalais, organiniais

mikroteršalais bei patogenais. Todėl daugelyje šalių nuotekų dumblo naudojimas yra riboja-

mas. Daugelis išsivysčiusių šalių yra įdiegę nuotekų dumblo, naudojamo žemės ūkio naudme-

nų tręšimui, naudojimo taisykles.

3.6. Atliekos

Šiuo metu pavojingiausia aplinkos taršos forma yra pri-

pažinta tarša atliekomis. Šią taršą galima pavadinti ateities tar-

ša, kurios neutralizavimo kaštai guls ant būsimų kartų pečių.

Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: pa-

vojingąsias ir nepavojingąsias atliekas.

Nepavojingosios atliekos skirstomos į: organines, mine-

ralinių žaliavų, buitines, statybinių medžiagų ir kitas nepavo-

jingas atliekas, antrines žaliavas, gatvių bei kelių sąšlavas.

Pavojingosios atliekos pagal numatomus jų tvarkymų

būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas chemi-

niais ir fizikiniais būdais bei deponuotinas. Šiai grupei priskiriamos naftos ir emulsijų atliekos,

odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, dervos, klijai latekso ir kitos atliekos.

52

Dauguma sąvartynų Lietuvoje neatitinka ES reikalavimų. Atliekų sąvartynuose kaupia-

mos iš esmės tik didžiausiuose miestuose susidarančios komunalinės atliekos.

Kai kurios pavojingos atliekos nėra tvarkomos taip, kad nebūtų teršiama aplinka. Dalis

naftos produktais ir dažais užterštų medžiagų, automobilių plovimo dumblo, įvairiomis che-

minėmis medžiagomis užteršto grunto, gyvulinės kilmės riebalų, tepalų ir kitų pavojingų at-

liekų patenka į buitinių atliekų sąvartynus. Lietuvoje susidarančios odų ir kailių apdirbimo at-

liekos su chromu deponuojamos odų pramonės sąvartyne Šiaulių r. Aukštrakių kaime. Atsi-

žvelgiant į kritinį sąvartyno pavojingumą aplinkai, parengtas Aukštrakių odų pramonės atliekų

sąvartyno sutvarkymo techninis projektas.

Bet kuriame mieste ar gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų,

birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus, šildymo sistemos, visuomeninio

maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo, komunalinės tarnybos darbo, taip pat nuo klimatinės

zonos, pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo. Išsivysčiusiose ir vidutinio ekonominio

išsivystymo šalyse vienam gyventojui per metus vidutiniškai tenka apie 200 kg atliekų. Šis

kiekis gali svyruoti priklausomai nuo šalies, konkretaus miesto. JAV miestuose vien buitinių

šiukšlių per metus surenkama daugiau kaip po 700 kg vienam gyventojui. Tai yra, 3,5 karto

daugiau nei pasaulio vidurkis. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų. Tai

automobiliai, baldai, šaldytuvai, šildytuvai, televizoriai ir radijo aparatai, virtę nereikalingu

šlamštu, atliekomis arba paprasčiausiai pakeičiami kitais, naujesniais modeliais. Be to, kiek-

vienais metais naujos prekės vis įmantriau įpakuojamos. Pakavimo medžiagas taip pat tenka

pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų.

3.3 pav. Atliekų kiekiai pagal jų rūšis( Waste managament, 1997)

Atliekomis aplinką žmonės teršdavo ir anksčiau, bet teršimo pobūdis buvo kitoks: tada

buvo kalbama apie dūmus, suodžius, organines atliekas. Atliekų deponavimui buvo naudojama

atmosfera, litosfera ir vandenynai, kurie atliko atliekų skiedimo ir dispergavimo funkcijas. Kol

atliekų kiekiai buvo nedideli, aplinka šias funkcijas sugebėjo atlikti be žymių pokyčių. Tačiau

53

padidėjus atliekų kiekiams pasireiškė žymus jų poveikis aplinkai. Dabartinės atliekos visai

kitokios prigimties – tai radioaktyviosios medžiagos, asbestas, įvairūs chemikalai, mineralinės

trąšos, pesticidai ir kitokios kovos su augalų kenkėjais priemonės, kurios dėl ilgo ir netvarkin-

go sandėliavimo gali užsidegti, sudaryti, pavojingus žmonėms ir gyvuliams cheminius jungi-

nius. Gamta pati dar neprisitaikė prie plastmasinių medžiagų, sintetinės gumos, aliuminio skar-

dinių, automobilių laužo ir kitokių „gėrybių" sudorojimo, negali jų perdirbti, sunaikinti ar bent

sumažinti jų kenksmingumo. Deponuojamos aplinkoje, atliekos tampa taršos šaltiniu, sukelda-

mos tokias pagrindines aplinkos problemas:

1. Gruntinio vandens tarša.

2. Negrįžtami aplinkos pokyčiai dėl dirvožemio taršos patvariais teršalais.

3. Išteklių, kurie galėtų būti perdirbti, švaistymas

4. Pavojingų medžiagų kaupimasis gyvuosiuose organizmuose.

5. Toksiškų medžiagų mutageninis, kancerogeninis, gonadotropiniu, embriotoksinis

poveikis žmonių sveikatai.

Atliekos – nepageidaujamos medžiagos, kurios dažniausiai susidaro dėl žmogaus veik-

los. Jos yra nenaudingos, dažnai pavojingos ir neturi ekonominės ar kitos vertės. Tačiau pasau-

lio mokslininkai tvirtina, kad gamtoje nėra nieko nenaudingo, o atliekos - naudinga medžiaga,

tik mes nežinome, kaip ją panaudoti.

Atliekos klasifikuojamos pagal agregatinį būvį, buvusią paskirtį, pagal jas sudarančias

medžiagas, chemines savybes, buvusio panaudojimo sritį (3.3. pav., 3.3 lentelė). Tokia atliekų

klasifikacija leidžia ieškoti naujų perdirbimo, antrinio panaudojimo ar saugaus deponavimo

būdų.

Šiandien plačiausiai naudojami kietųjų atliekų šalinimo būdai – deginimas ir gabenimas į

sąvartynus – turi didelių trūkumų. Pirma, grunto paviršius, ant kurio suverčiamos atliekos, ribo-

tas, antra, prižiūrint šį grunto paviršių reikia griežtai laikytis sanitarinių reikalavimų, kitaip jos

nuolat kels pavojų. Atliekų deginimas, kad ir pačiomis moderniausiomis priemonėmis, taip pat

turi trūkumų.

Lietuvoje yra apie 680 mažų, iki 1 ha ploto, komunalinių atliekų sąvartynų/šiukšlynų,

apie 120 vidutinių, 1-5 ha ploto, sąvartynų ir 35 dideli (>5 ha) sąvartynai. Atliekų deponavi-

mas – atliekų laikymas kontroliuojamame sąvartyne su specialiomis paviršinio ir požeminio

drenažo sistemomis, dviguba membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrengi-

niais, kurių paskirtis – kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką pavojų.

54

3.3 lentelė. Atliekų klasifikacija

Atliekų klasifikacija PavyzdžiaiPagal agregatinį būvį:

dujos, skysčiai, kietos medžiagos

Buteliai – kietos atliekos,

Chlorfluorangliavandeniliai (CFCs) – dujinės atliekos,

Nuotekos – dujų, skysčio ir kietųjų medžiagų mišinį sudaran-

čios atliekosPagal buvusią paskirtį Buteliai – pakuočių atliekos,

Obuolių žievelės – maisto atliekosPagal medžiagos tipą Buteliai – stiklo atliekos,

Laikraščiai – popieriaus atliekos,

Skardinės – aliuminio atliekos.Pagal chemines savybes Laikraščiai – degios atliekos,

Obuolių žievelės – kompostuojamos (biodegraduojančios) or-

ganinės atliekosPagal poveikį sveikatai CFCs – netoksiškos žmogui atliekos,

Kadmio atliekos – toksiškos žmogui atliekosPagal panaudojimo sritį Obuolių žievelės – buitinės atliekos,

Buteliai – buitinės atliekos,

CFCs – buitinės ir pramoninės atliekos

Lietuvoje nėra nė vieno tinkamai įrengto buitinio ar pramoninio sąvartyno, todėl jie yra

potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Atliekų tvarkymo politika pateikta 3.2 pavyzdyje.

3.2 pavyzdys. Atliekų tvarkymo politika Lietuvoje ir kitose ES šalyse

Bendrojoje atliekų direktyvoje (75/442/EEC) atliekos apibūdinamos kaip „bet kokios

medžiagos ar objektai, kurių turėtojas atsikrato ar yra įpareigotas atsikratyti“. Kasmet ES pa-

gaminama daugiau kaip 2 mlrd. t atliekų, iš kurių 200 mln. t yra komunalinės atliekos. Euro-

pos Komisijos duomenimis per pastaruosius 6 metus atliekų kiekis padidėjo daugiau kaip 10

%. Atliekų kalnai ima kelti pavojų ne tik aplinkai, bet ir žmonių sveikatai.

Sąvartynai darosi vis pilnesni, iš jų į atmosferą išsiskiria toksiškos ir sprogios dujos, į

dirvožemį ir gruntinius vandenis patenka sunkiųjų metalų junginiai ir kiti toksinai. Nelegalių

sąvartynų keliamo pavojaus neįmanoma netgi nusakyti. Deginant atliekas susidaro toksinai ir

sunkiųjų metalų junginiai, kurie pasiskleidžia atmosferoje. Netgi įdiegti brangūs filtrai ga-

liausiai užsiteršia ir patys patenka į atliekas drauge su sudegusių atliekų likučiais.

Prioriteto skyrimas vien tik atliekų saugojimui neišspręs atliekų problemos. Pagrindinė

problema yra atliekų perdirbimas, kuris glaudžiai susijęs su vartojimo struktūra, gyvenimo

būdu, užimtumu ir pajamų lygiu, taip pat su daugybe kitų socialinių, ekonominių ir kultūrinių

faktorių. Tad į atliekų tvarkymą reikėtų žiūrėti platesniu socialinės, ekonominės plėtros ir iš-55

teklių valdymo požiūriu. Svarbiausia efektyvaus atliekų tvarkymo prielaida yra atliekų maži-

nimas: juk to, kas nėra pagaminta, nereikia ir šalinti. Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp

prioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komu-

nalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, sąvartynų tvarkymui bei pavojingų

atliekų tvarkymo sistemos kūrimui. Yra įvertinta, kad didžiuosiuose miestuose susidaro apie

300 kg, mažesniuose – apie 220 kg, o kaimo vietovėse iki 70 kg komunalinių atliekų vienam

gyventojui per metus. Atliekų kiekis kasmet didėja. Lietuvoje yra daugiau nei 800 sąvartynų,

iš jų apie 300 dar eksploatuojami. Į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3 mln. t įvairių at-

liekų, beveik pusė jų – nerūšiuotos komunalinės atliekos.

Sąvartynų sutvarkymui parengta nacionalinė programa, kurios įgyvendinimas bus fina-

nsuojamas iš valstybės biudžeto ir ES finansinių fondų. Strateginiame plane įvertintas lėšų po-

reikis naujų sąvartynų statybai ir esamų sąvartynų uždarymui penkiolikai metu siekia apie 470

mln. Lt. Pagal Aplinkos ministro patvirtintą Vandensaugos tikslų nustatymo tvarką (Žin., 2003,

Nr. 92- 4179) Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos pavesta iki 2006 m. va-

sario 1 d. nustatyti požeminių vandens telkinių būklės vertinimo kriterijus, iki 2007 m. vasario

1 d. – vandens telkinių būklę ir ne vėliau kaip iki 2008 m. sausio 10 d. – vandensaugos tikslus

požeminio vandens telkiniams. Kaip numatyta PVD 5 straipsnyje, ,,siekiant palaipsniui suma-

žinti požeminio vandens taršą, valstybės narės, vykdydamos Direktyvos 2000/60/EB 11

straipsnyje nurodytą priemonių programą, turi mažinti tendencijas, keliančias didelį žalos pa-

vojų vandenų ar sausumos ekosistemų kokybei, žmonių sveikatai arba teisėtam, realiam ar po-

tencialiam vandenų naudojimui“. Todėl visi esami sąvartynai turi būti ištirti ir įvertintas jų gali-

mas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai, įvertinta jų projektų, statybos ir eksploatavimo ko-

kybė, užpildymo laipsnis ir kitos sąlygos. Pirmiausiai turi būti uždaryti saugomose teritorijose

ir geologiniu požiūriu jautriose (pažeidžiamose) vietose esantys bei dideli, jau užpildyti atlie-

komis sąvartynai.

Įgyvendindama Atliekų sąvartynų direktyvoje (1999/31/EC) nustatytas užduotis Aplin-

kos ministerija parengė Strateginį nepavojingų (komunalinių) atliekų sąvartynų tinklo planą.

Plano tikslas – numatyti esamų sąvartynų uždarymo, jų sutvarkymo bei naujų regioninių sąvar-

tynų įrengimo (sukuriant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas) tvarką ir kaštus

artimiausiems 15 metų. Šiuolaikinių sąvartynų įrengimas (tyrimai, projektavimas, statyba,

technikos įsigijimas) reikalauja didelių investicijų. Esamų sąvartynų uždarymo ir rekultivavimo

kaštai priklauso nuo sąvartyno dydžio, nuo jame pašalintų atliekų sudėties, sąvartyno vietos,

sąlygų bei nuo pasirinktos rekultivavimo technologijos. Sąvartynuose, kuriuose deponuojamas

didelis kiekis organinių atliekų ir nesibaigęs biodegradavimo procesas, gali tekti įrengti drena-

56

žines sistemas sąvartyno filtrato ir dujų surinkimui, pastatyti ir eksploatuoti filtrato valymo ir

dujų apdorojimo įrengimus. Jei sąvartynų būklės tyrimai parodytų, kad filtratas teršia pože-

minius eksploatuojamo horizonto vandenis, reikia imtis daug kainuojančių priemonių pože-

minio vandens kokybei gerinti ir taršai likviduoti. Tokių problematiškų sąvartynų 1 ha rekulti-

vuoti reikia apie 1 mln. Lt. Visų esamų sąvartynų rekultivavimo kaštai sudaro apie 270 mln.

litų. Po rekultivavimo, kol sąvartynas potencialiai kelia pavojų, reikalingas priežiūros periodas

po jo uždarymo. Tas periodas gali trukti apie 30 metų ir reikalauja nemažai lėšų, kurios sudaro

maždaug 45 % sąvartyno statybos kainos.

Dar viena problema – atominės energetikos atliekos. Radioaktyviųjų atliekų negalima su-

naikinti ar perdirbti įprastais būdais. Kol kas žmonijai žinomas bene vienintelis patikimas bū-

das apsisaugoti nuo branduolinių atliekų - griežtai jas kontroliuoti, laikyti gerai izoliuotoje ir

kuo mažesnėje uždaroje patalpoje. Tai dar vadinama „amžinuoju saugojimu", nes taip izoliuo-

tos radioaktyvios medžiagos praranda savo kenksmingas savybes labai lėtai.

Aplinkos taršą atliekomis galima sumažinti laikinai sustabdant gamybą ar sumažinant ga-

mybos proceso atliekų kiekį, taip sudarant sąlygas aplinkai natūraliai apsivalyti. Galima naudo-

ti efektyvesnius atliekų praskiedimo aplinkoje būdus arba atliekas valyti prieš jų deponavimą

aplinkoje, tačiau tokie problemos sprendimo būdai yra trumpalaikiai, ekonomiškai neraciona-

lūs. Kitas atliekų problemos sprendimo būdų yra jų vertės atkūrimas ir pašalinimas iš atliekų

srauto, tuo būdu sumažinant poveikį aplinkai. Tačiau šią galimybę apsunkina tai, kad daugelis

atliekų yra įvairių medžiagų mišinys. Santykis tarp atliekų cheminės sudėties, jų surinkimo ir

koncentravimo būdų bei vertės yra labai svarbi atliekų savybė, dažnai apsprendžianti jų panau-

dojimo ir perdirbimo būdus, nes atliekų medžiagų identifikavimas ir atskyrimas reikalauja di-

delių finansinių išlaidų, o kai kurias medžiagas surinkti ir koncentruoti neįmanoma techniškai.

Naujausi išradimai gali padėti pramonės ir net buitines atliekas panaudoti iš naujo. Be-

veik 80 % atliekų galima perdirbti arba sudeginti ir paversti energija. Dalis nesudegusių me-

džiagų – metalas, stiklas, sulydytos įvairių plastmasių dervos, gali būti išskirtos ir panaudoja-

mos iš naujo. Atrasti mikroorganizmai, kurie skaido įvairiausias plastmases, cheminį šlaką,

dulkėmis paverčia net statybinius blokus, o jų likučiai gali būti naudojami žemės ūkio trąšų ga-

mybai. Efektyviam atliekų perdirbimui pirmiausia būtina įgyvendinti cikliškumo idėją. Tam

būtina suvienyti biologų, inžinierių, ekologų, sociologų, medikų pastangas. Reikia taikyti eko-

nominio pobūdžio priemones, galinčias suinteresuoti atskiras žinybas bei įmones atliekas rink-

ti, rūšiuoti ir pristatyti perdirbimui. Austrijoje jau daug metų veikia atliekų birža, kuri, naudo-

damasi šiuolaikinės elektronikos priemonėmis, renka duomenis apie atliekas, jų rūšį, laikymo

vietą ir sąlygas. Tai palengvina darbą šių žaliavų perdirbėjams.

57

Žmonių populiacijos augimas ir industrializacija sukėlė nuolat didėjantį produkcijos ir

paslaugų poreikį, o tuo pačiu ir jų gamybą. Tai sąlygojo didėjantį gamtinių išteklių naudojimą,

atliekų susidarymą ir aplinkos taršą. Didėjanti aplinkos tarša ir išteklių mažėjimas sukėlė po-

reikį mažinti atliekų kiekį gamybos procese, ieškoti būdų atsinaujinančių medžiagų ir energijos

išteklių panaudojimui, atliekų perdirbimui. Šios priemonės leidžia mažinti išteklių eksploatavi-

mo mastus, siekti atsinaujinančių išteklių naudojimo ir perdirbimo pusiausvyros. Šiuo metu

efektyviausias atliekų problemos sprendimo būdas, leidžiantis sumažinti aplinkos taršą ir ištek-

lių naudojimą, yra gamybos proceso, siekiant sumažinti aplinkos tašą, tobulinimas. Produkto

gamybos poveikį aplinkai galima sumažinti įvairiais budais: keičiant gamybos būdus, perve-

žimo priemones ar vartojimo būdą. Tačiau šiuos pakeitimus reikia atlikti, atsižvelgiant į visą

produkto būvio ciklą, siekiant, kad patobulinimas viename būvio ciklo etape nepadidintų

produkto poveikio aplinkai kitame etape. Norint sumažinti pramonės įtaką aplinkai, pirmiausia

reikia išnagrinėti, kaip procesų grandinė, naudojama gaminant produktus, veikia aplinką.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Nurodykite pagrindinius taršos šaltinius Lietuvoje ir palyginkite su kitomis šalimis.

2. Išvardinkite būdus mažos taršos visuomenei kurti ir nurodykite 3 individualias prie-

mones taršai mažinti.

3. Surinkite informaciją apie žemės ūkio poveikį aplinkai ir mažinimo būdus Lietuvoje.

4. Nurodykite taršos atliekomis mažinimo būdus

5. Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite pagrindinius įstatymus ir norminius dokumentus,

reglamentuojančius taršą. Nurodykite, kaip juos galima patobulinti.

4. TARŠA ABIOTINĖS APLINKOS KOMPONENTUOSE

„Aš egzistuoju, reiškia aš teršiu“. Šis priežodis gali būti taikomas bet kuriai medžiagai,

bet kokiam procesui. Aplinkos tarša nėra naujas fenomenas. Praeityje atskirais atvejais buvo

priimami aplinkos ir gyvosios gamtos apsaugos įstatymai. Gamtą teršė dar pirmykštis žmogus,

o visuomenės gyvenamoji aplinka niekada nebuvo idealiai švari. Tais laikais pagrindiniai gam-

tos teršėjai buvo patys gamtos procesai. Vulkanų išsiveržimai, savaimingi miškų gaisrai, žemės

drebėjimai ir kitos stichinės nelaimės sudarydavo daugiau ar mažiau vienokių ar kitokių terša-

lų. Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėjo ir žmonių ūkinės

veiklos poveikis gamtai, aplinkai. Kai žmogus dar ganė gyvulius ir primityviais įrankiais dirbo

žemę, jo naudojimosi gamta atliekos buvo lengvai absorbuojamos natūralaus gamtos ciklo

metu. Dabartinės pramonės epochoje jis labai aktyviai keičia aplinkos sudėtį, kurioje kenks-

mingos medžiagos diena iš dienos koncentruojasi, pažeidžia natūralią medžiagų apykaitą. Taip

58

palaipsniui negrįžtamai praėjo laikai, kada gamta sugebėdavo pati neutralizuoti žmogaus ūki-

nės veiklos sukeltus negatyvius padarinius. Pastaruoju metu aplinka teršiama tiek, kad gamta

pati savaime apsivalyti negali. Dėl to sutrinka joje nusistovėjusi pusiausvyra, atsiranda sunkiai

sprendžiamos ekologinės problemos. Kai kuriose net labai išsivysčiusiose šalyse dėl didelio už-

terštumo nuodingais teršalais, dujomis jau džiūsta miškai, rūgštūs lietūs ir kartu su krituliais iš-

krentančius nuodingos medžiagos pražudo nemažą žemės ūkio produkcijos dalį: žūsta ištisi pa-

sėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o neretai net subrendę ir nuimti

javai, daržovės ir vaisiai kenkia ne tik žmonių sveikatai, bet netinka net pašarui. Ganomi už-

terštose ganyklose ir šeriami netinkamais pašarais gyvuliai taip pat duoda nekokybišką ar net

kenksmingą žmogui produkciją. O tai sukelia ne tik ekonominius nuostolius, bet turi neigiamą

globalinę ekologinę reikšmę: žūsta miškai, kenčia visa augalija, upės ir ežerai, dirvožemiai.

Taigi, šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba ir atitinkamos sąnaudos.

Kai kuriose pasaulio šalyse buvo imtasi energingų priemonių, nepagailėta didelių lėšų ir eko-

loginė pusiausvyra buvo atstatyta. Tačiau kitose šalyse, nors ir gerai suvokiamas gamybos pra-

gaištingas poveikis aplinkai ir žmogui, vis dar nesiimama reikiamų priemonių. Pasaulio stebėji-

mo instituto duomenimis Lenkijoje daugiau kaip ketvirtadalis visų žemės ūkio gamybai naudo-

jamų plotų užteršta nuodingais cheminiais junginiais.Panašių dalykų yra ir kitose Vidurio Eu-

ropos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kuriose ekonomika buvo vystoma nepaisant ekologinių

reikalavimu, tarsi imdama iš aplinkos „ekologinį kreditą".

Klimatologai tvirtina, kad penki šilčiausi XX a. metai neatsitiktinai vienas po kito teko

aštuntojo dešimtmečio laikotarpiui. Šio atšilimo priežastis – aplinkos tarša, neracionalaus gam-

tos išteklių naudojimo rezultatas. Deginant iškastinius neatkuriamus gamtos išteklius, kasmet į

atmosferą patekdavo per 5 mlrd. t anglies dvideginio (CO2). Buvo apskaičiuota, kad žmonijai

kiekvienais ateinančiais metais tų išteklių sudeginimą padidinus tik trimis procentais, kaip tai

buvo daroma iki šiol, CO2 emisijos į atmosferą padvigubėtų jau XXI a. pradžioje. Jeigu tai tęsis

ir toliau, tai, mokslininkų požiūriu, Žemės atmosferos oro vidutinis atšilimas dviem laipsniais

sukeltų didžiulių permainų. Pradėtų tirpti poliariniai ledynai ir gana greitai pakiltų pasaulio

vandenynų lygis. Žemė netektų labai didelės sausumos teritorijos. Tokio užtvindymo pasekmės

butų katastrofiškos. Tokios daugiau kaip pesimistinės prognozės orientuoja pasaulio visuomenę

neatidėliotinai imtis operatyvių, veiksmingų ir efektyvių aplinkos apsaugos priemonių.

Europiečiai vertina aplinką – didžioji dalis Eurobarometro vykdomoje apklausoje dalyva-

vusių respondentų (70 %.) nori, kad būtų vienodai vertinti aplinkosaugos, ekonomikos ir politi-

kos klausimai. Europiečiai yra pasirengę imtis aplinkos apsaugos veiksmų, jei jie būtų geriau

informuoti apie situaciją ir aplinkos apsaugos priemones. Taigi, kokia mūsų aplinka, žemė,

59

vandenys ir oras? Paanalizuokime susidariusią ekologinę situaciją pagal šiuos gamtinės aplin-

kos komponentus.

Žemės pluta – litosfera – laikui bėgant labai keičiasi. Žmonės vis giliau skverbėsi į že-

mės gelmes, iš kur buvo iškasami, išsiurbiami, išpumpuojami jos turtai. Žmogui vis giliau besi-

skverbiant į žemės gelmes, iš jų iškasama neišpasakytai daug mineralinių žaliavų - daugiau

kaip po 20 t kiekvienam planetos gyventojui per metus. Nemažą šio kiekio dalį sudaro vadina-

moji tuščioji uoliena, kurios sankaupos užima didelius žemės paviršiaus plotus ir teršia aplinką,

keičia natūralius elementų biogeocheminius ciklus.

Žemės paviršiuje intensyviai keičiasi relje-

fas: kasami kanalai ir tuneliai, statomos užtvan-

kos ir kriokliai, dideli žemės plotai užliejami ar

atkovojami iš jūrų ir įsavinami, sukuriami dirb-

tiniai ežerai ir marios, salos ir pusiasaliai, nekal-

bant jau apie aerodromų, uostų, prieplaukų, kelių

ir kitų stambių inžinerinių statinių statybą. Dėl to buvo suardomi ir teršiami milžiniški dirvožemių plotai. Didžiuliai že-

mės ūkio produktų gamybos plotai tapo besiplečiančių ir naujai statomų miestų, pramonės ob-

jektų teritorijomis.

Tokiu būdu kasmet žmonija netenka po 50-70 tūkst. km2 žemės. Dirvožemio degradaci-

jos pasėkoje erozija pasiglemžia naujus, dar neseniai derlingus dirvožemius, kurie tampa antro-

pogeninės kilmės dykumomis. Kasmet netenkama beveik po 6 mln. ha žemės ūkio naudmenų.

Tai neracionalaus žemės išteklių naudojimo tragiškas rezultatas.

Pastaruoju metu ypač aktualios litosferos taršos problemos - dirvožemių tarša pesticidais,

tirpikliais, švinu ir kitais sunkiais metalais. Svarbiausieji dirvožemio taršos šaltiniai ir teršalai:

• angliavandeniliai iš nesandarių degalų saugyklų(benzenas, etilbenzenas, toluolas, ksile-

nas, alkenai, alkanai),

• tirpiklių ir sauso valymo reagentų nutekėjimai ir nuotekos (acetonas, tricloretilenas,

formaldehidas, percloretilenas),

• atliekų sąvartynų nuotekos (švinas, gyvsidabris, kadmis, chromas, bakterijos, anglia-

vandeniliai),

• lietaus vanduo, kuris neša teršalus ir gali juos atnešti į sunkimosi vietą,

• pesticidų naudojimas (įvairios cheminės medžiagos tame tarpe DDT, lindanas, organiai

chloro, fosforo junginiai, karbamatai, cikladienai),

• dulkės iš metalurgijos gamyklų ar šiluminių elektrinių (zinkas, kadmis, švinas, gyvsi-

dabris),

60

• transformatorių nuotekos (polichorbifenilai PCB).

Neigiamos žmogaus veiklos pasekmės dirvožemiui gali būti skirstomos į dvi grupes:

1) dirvožemio sunaikinimas;

2) dirvožemio degradacija.

Dirvožemis sunaikinamas tiesiant kelius ir statant miestus (per pastaruosius kelis dešimt-

mečius miestų plotai Lietuvoje padidėjo dvigubai), įrengiant žuvininkystės tvenkinius bei

sausinamosios melioracijos metu, ypač sausinant atvirais grioviais, taip pat atviruose karje-

ruose eksploatuojant naudingąsias iškasenas (žvyrą, molį, smėlį). Atliekant šiuos darbus, pa-

prastai būtina išsaugoti derlingąjį dirvožemio sluoksnį. Tai numato LR Žemės įstatymas ir kiti

teisiniai aktai. Svarbiausios dirvožemių degradacijos priežastys yra netikusi žmogaus ūkinė

veikla: miškų kirtimas nesilaikant gamtosaugos reikalavimų, prasta sausinamoji melioracija,

netinkamas trąšų, pesticidų naudojimas, blogas žemės dirbimas, aplinkos tarša. Dėl to daž-

niausiai suintensyvėja dirvožemių erozija, padidėja jų rūgštingumas, tarša ir maisto medžiagų

išsiplovimas. Dėl dirvožemio degradacijos sumažėja jo derlingumas. Dirvožemio erozija pagal

ją sukeliančias priežastis, skirstoma į vėjinę (defliaciją), vandeninę ir mechaninę. Nuo defliaci-

jos pasaulyje nukenčia apie 27 % sausumos teritorijos. Ją didina žemdirbystė, o mažina želdi-

niai, sėjomainos su didesniu daugiamečių žolių plotu, tinkamas tręšimas, retesnis dirvožemio

purenimas. Lietuvoje kasmet iš 1 ha ploto į upes nuteka vidutiniškai 1750 t paviršinio vandens,

kuris ardo dirvas, upių krantus, teršia vandens telkinius, išneša didelį kiekį augalams reikalingų

maisto medžiagų.

Intensyvėjant žemės ūkiui, t.y. gausiai naudojant trąšas ir pesticidus, didele kliūtimi

racionaliai naudoti dirvožemį tampa jo tarša toksinėmis medžiagomis - sunkiaisiais meta-

lais, pesticidais ir radionuklidais. Toksiškos medžiagos ima ardyti natūralius sistemos „dir-

vožemis-augalas" ryšius, mažina biologinį dirvožemio aktyvumą. Be to, jos su augaliniu

maistu patenka į žmonių bei gyvūnų organizmus ir gali sukelti apsinuodijimus ar turėti mu-

tageninį ar kancerogeninį poveikį.

Didžiausias sunkiųjų metalų kiekis dirvožemyje dažniausiai aptinkamas miestuose,

pramoniniuose soduose, pakelėse prie geležinkelių. Pesticidų gamybos ir naudojimo pradžia

laikomi 1940 m., kai šveicarų biochemikas P. Muleris pasiūlė išbandyti chlororganinį insektici-

dą DDT. Po 30 metų naudojimo DDT buvo uždraustas. Paaiškėjo, kad chloro organiniai jungi-

niai toksiški ne tik kenkėjams, augalams, bet ir žmonėms. Jie labai patvarūs, sunkiai skyla ir

kaupiasi dirvožemyje. DDT likučių Lietuvos dirvožemiuose dar randama iki šiol, nors nuo

1970 m. šis pesticidas Lietuvoje nebenaudojamas. 1993-1998 m. atlikti tyrimai rodo, kad DDT

„pėdsakų" rasta 12,8 % iš visų analizuotų dirvožemio mėginių. Dabar didžiausią pavojų apli-

61

nkai kelia triazininiai herbicidai, ypač simazinas ir atrazinas. Paprastai pesticidų likučiai Lietu-

vos dirvožemiuose neviršija DLK.

4.1 pavyzdys. Chloro organinių pesticidų likučiai ispaniškuose sūriuose

Chloro organiniai pesticidai – lindanas, DDT, chlordanas anksčiau buvo

plačiai naudojami nuo įvairių kenkėjų ir ligų. Tačiau dėl jų lipofiliškumo

(lengvai tirpsta riebaluose) ir patvarumo aplinkoje jie kaupėsi mitybinėse

grandinėse. Chloro organiniai junginiai į žmonių vartojamą maistą gali

patekti įvairiais keliais. Vienas tokių nelabai pastebimų kelių yra per

galvijus, kurie ganomi užterštose ganyklose. Galvijai besiganydami praryja dirvožemio dale-

lių, kurios gali sudaryti iki 20 % sausos pašarų masės. Avys gali praryti iki 30 %. dirvožemio

dalelių. Jeigu galvijai ganosi ganykloje, kuri buvo apdorota chloro organiniais pesticidais,

tada juose bei jų produktuose, ypač riebiuose pieno produktuose – sūryje, svieste, nenugrieb-

tame piene, gali kauptis chloro organiniai junginiai.

Chloro organinių pesticidų tyrimai labiausiai vartojamuose sūriuose Ispanijoje parodė,

kad iš 146 paimtų sūrių pavyzdžių 94,5 % buvo užteršti chlordanu, kurio naudojimas buvo

uždraustas jau 1977 m.. Taip pat daugelyje pavyzdžių buvo rasta ir DDT, kurio vidutinė kon-

centracija buvo rasta ir DDT, kurio vidutinė koncentracija buvo 55 mg/kg, o maksimali siekė

406 mg/kg. Rizika žmonių sveikatai buvo įvertinta apskaičiuojant vidutinį sūrio suvartojimą

vienam žmogui. Gauti skaičiai buvo mažesni už leistinus, tačiau labai mažai yra žinoma apie

ilgalaikį chloro organinių junginių poveikį ( Žemės ūkis ir tarša, 2001).

Gamtinį dirvožemio radioaktyvumą daugiausia lemia tarša 288U, 232Th, 226Ra ir 40K radio-

nuklidais. Pavojingiausi yra ilgaamžiai izotopai 90Sr ir l37Cs. Didelis šių izotopų kiekis į aplinką

gali patekti branduolinių reaktorių avarijos metu. Pavyzdžiui. po Černobylio AE avarijos 1996

m. l37Cs kai kuriose vietose padidėjo iki 4,5 karto (Lubytė, 2001). Daugiausiai 137Cs pietiniuose

ir pietvakariniuose Lietuvos rajonuose.

Negatyvų žmonijos veiklos poveikį vis labiau

junta ir hidrosfera. Litosferos teršalai milžiniškais

kiekiais suplaunami į vandens telkinius. Dažnai eže-

rai, upės, jūros ir vandenynai tampa įvairių atliekų

išmetimo vieta.

Kasmet į pasaulio vandenynus patenka dešim-

tys tūkst. t pesticidų, gyvsidabrio ir jo junginių, įvairių metalų ir jų junginių, milijonai tonų naftos ir jos produktų, labai dideli kiekiai kitų terša-

lų. Šios medžiagos patenka į medžiagų apykaitos ciklus, kenkdamos ekosistemų būklei.62

Lietuvos upėms yra būdinga gana didelis užterštumas organinėmis ir biologinėmis medžiago-

mis. Pagal naudotą iki 2005m vandens kokybės klasifikaciją, kuri remiasi organinių me-

džiagų (BDS), azoto ir fosforo koncentracija bei bakteriologiniu užterštumu (Koli indek-

su), apie 10 % Lietuvos upių priskiriamos sąlyginai švarioms (1-11 kokybės klasės), apie

70 % - vidutiniškai užterštoms (III-IV klasės) ir apie 20 % - labai užterštoms IV-VI kla-

sės) upėms. Didžiausią teršalų kiekį kasmet plukdo Nemunas. Didelė jų dalis vėliau per

Klaipėdos sąsiaurį patenka į Baltijos jūrą. Per metus iš Nemuno baseino į Kuršių marias

patenkantis tarsiu medžiagų kiekis sudarė beveik 70 tūkst. t organinių medžiagų (pagal

BDS). Pagal fitoplanktoną kiekį apie 90 % tirtų vietų vanduo buvo vidutiniškai užterštas,

apie 10 % - užterštas. Valstybinio ežerų monitoringo duomenimis, ežerų vanduo yra daug

švaresnis nei upių. Skaidriausi Platelių, Dusios, Švento bei Alnio ežerai (skaidrumas sie-

kia net 5-7 m), o mažiausiai skaidrus — Rėkyvos ežeras. Didžiausia fitoplanktono rūšinė

įvairovė ir biomasė - Vištyčio ir Platelių ežeruose. Kuršių marios apibūdinamos kaip

eutrofinis telkinys. Gausi maisto medžiagų (azoto ir fosforo) prietaka į Kuršių marias, pa-

lankios deguonies sąlygos lemia gausaus fitoplanktono atsiradimą ir didelį vandens telki-

nio produktyvumą. Vertinant daugiamečius planktono pokyčius pastebėta, kad Kuršių

mariose iki šiol gausėja planktono ir mezozooplanktono (tai būdinga maisto medžiagomis

užterštiems vandenims). Todėl Kuršių marios yra vienas žuvingiausių vandenų Baltijos

regione. Šiltomis vasaromis jose dėl didelės vandens taršos gausūs žaliadumbliai. Lietu-

vos teritorijoje esantys Baltijos jūros priekrantės vandenys labai priklauso nuo atitekančio

Kuršių marių vandens ir yra 3-4 kartus labiau prisotinti biogeninių medžiagų. Baltijos jū-

roje aktyvios dinamikos sluoksnis (iki 70-80 m) pakankamai prisotintas deguonies, o gilu-

miniai vandenys silpnai aeruoti. Centrinės jūros dalies priedugnio sluoksnyje vasarą de-

guonies koncentracija kartais siekia vos 1,5-2,0 mg/l (Aplinkos būklė 2005, 2006.)

.

Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose geriamojo vande-

ns šaltinis yra požeminis vanduo. Dalis gyventojų naudoja centrali-

zuotai tiekiamą vandenį iš artezinių šulinių, kita dalis iš kastinių šach-

tinių šulinių. Trečdalis Lietuvos gyventojų kaimo ir priemiesčių vie-

tovėse vartoja kastinių šulinių vandenį iš seklių vandeningų sluoksnių,

esančių 2 – 5 m gylyje. Apie 40-50 % šulinių vanduo užterštas nitratais (nitratų koncentracija kai kada viršija 2-

4 kartus leistiną kiekį). Įvertinus taršą kitomis cheminėmis medžiagomis bei mikrobiologinius

ir fizinius parametrus, neleistinai užterštų šulinių skaičius dar padidėtų. Gruntinis vandeninga-

sis horizontas geriamajam vandeniui gauti daugiausiai naudojamas kaimo vietovėse, o vanden-

63

vietės, kurios centralizuotai tiekia geriamąjį vandenį gyventojams, jį išgauna iš gilių spūdi-

minių vandeningųjų horizontų, santykinai apsaugotų nuo paviršinės taršos. Gilių spūdinių van-

deningųjų horizontų vanduo tinka geriamajam vandeniui tiekti pagal visus rodiklius. Išimtį su-

daro tik geležis bei manganas. Geležies koncentracija, viršijanti didžiausią leistiną, aptikta 64

miestuose, amonio jonų koncentracija -36, mangano koncentracija - 10, nitritų - 3 miestuose.

Todėl daugelyje stambesnių vandenviečių taikomos geležies ir mangano šalinimo technologi-

jos. Ši problema aktuali visos Lietuvos požeminiam vandeniui. Dabar geležies šalinimo tech-

nologijos jau veikia 42 miestų vandens ruošimo sistemose. Ateityje planuojama geležies šalini-

mo technologijas įdiegti dar 64 miestų geriamojo vandens ruošinio įmonėse (tai sudaro 50 %

viso tiekiamo vandens kiekio). Sprendžiant vandens taršos mažinimo bei kokybiško vandens

tiekimo problemas per pastarąjį dešimtmetį buvo padaryta didelė pažanga, tačiau užteršto van-

dens nuotekų valymas ir ypač azoto bei fosforo šalinimas bei geriamojo vandens kokybės geri-

nimas ir toliau lieka vienomis aktualiausių Lietuvos aplinkosaugos problemų.

Stambūs gyvulininkystės kompleksai priskiriami potencialiems požeminio vandens terši-

mo objektams. Neigiama įtaka požeminiam ir drenažiniam vandeniui susidaro todėl, kad dau-

gelyje gyvulininkystės ūkių neįrengtos mėšlidės, srutų ir nuotekų kauptuvai bei nėra modernių

technologijų skystam mėšlui bei srutoms skleisti žemdirbystės laukuose. Požeminio vandens

telkiniams kelia grėsmę ir nesutvarkyti sąvartynai. Lietuvos geologijos tarnybos duomenų ba-

zėje užregistruoti 484 naftos produktų objektai, laikomi potencialiais aplinkos teršėjais, ku-

riuose vykdomas gruntinio vandens monitoringas. Tai degalinės, naftos produktų bazės, naftos

gavybos aikštelės, įmonės. Tyrimo duomenys rodo, kad 60 degalinių fiksuota gruntinio vande-

ns tarša naftos produktais, o dar 120 degalinių gruntiniame vandenyje nustatytos padidintos ni-

tratų, nitritų, chloridų, mangano koncentracijos. Nors naftos objektų poveikis aplinkai yra dide-

lis, šiandieną nėra nacionalinės užterštų teritorijų sutvarkymo strategijos.

Iš viso LGT duomenų bazėje yra 484 objektai – potencialūs teršėjai naftos produktais,

kuriuose vykdomas gruntinio vandens monitoringas. Tai degalinės, naftos produktų bazės, naf-

tos gavybos aikštelės, įmonės. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB tar-

ša fiksuota 179 objektuose: 128 objektuose fiksuota tarša naftos produktais (pagal benzeno ir

naftos produkto koncentracijas); 89 objektuose stebima tarša metalais (varis, švinas, nikelis, ci-

nkas, kadmis, chromas).Dažnai tai yra sena, paveldėta tarša. Šie taršos židiniai dažniausiai kon-

centruojasi urbanizuotose teritorijose. Daugumoje atvejų tarša yra lokali, už objekto ribų neiš-

plinta. Taškiniai taršos šaltiniai paveikti požeminio vandens kokybę gali tik intensyvios mity-

bos zonose ir didelių vandenviečių įtakos zonose.

Paviršinio ir požeminio vandens kokybę įtakoja ir išsklaidyta tarša, kurią lemia žemės

ūkyje naudojamos trąšos ir pesticidai.

64

Ne mažiau aktuali ir atmosferos taršos problema. Pasaulio

sveikatos organizacija (PSO) atmosferos taršą apibrėžia taip:

„Oras teršiamas tuomet, kai viena ar kelios orą teršiančios me-

džiagos atvirame ore yra tokį laiką, kad pradeda kenkti žmo-

nėms, gyvūnams,

augalams ar nuosavybei, skatina nuostolius arba pernelyg žaloja sveikatą ir nuosavybę". Dėl at-

mosferos taršos ne tik blogėja oras, bet ir užteršiamas dirvožemis, vanduo, žalojama gyvoji

gamta, t.y. blogėja visų aplinkos išteklių kokybė. Vėjas greit sumaišo didžiules oro mases, ku-

rios imlios įvairiems teršalams, lengvai užkrečia aplinką ir tuo žalingai veikia žmonių sveikatą.

Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie 65%

viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečioje – energetika, sudaro 10-

15% oro užterštumo. Daugelis medžiagų, kurias šiandieninė pramonė ir transportas taip gausiai

išmeta į aplinką, yra labai žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms. Nemaža jų dalis

ore išlieka ilgą laiką, nepripažindama valstybinių sienų keliauja iš vienos vietos į kitą. Nuo už-

teršto oro visų pirma kenčia didelių miestų ir pramonės zonų gyventojai.. Pavojingiausias at-

mosferos tašos šaltinis - degimo procesas, dėl kurio atmosferoje gausėja anglies oksidų.. At-

mosferos tarša apsunkina ne tik visą žmonijos gyvenimą, bet ir daugelio gamybos šakų plėtoji-

mąsi, pradedant precizinių įrankių, optinių prietaisų, ultragrynųjų medžiagų ir net lėktuvų,

automobilių ir kitų transporto mašinų gamyba ir baigiant tūkstančių tonų cemento, vario, įvai-

rių metalų, taip pat retųjų ir brangiųjų metalų bei kitų vertingų medžiagų išbarstymu. Dujos ir

priemaišos, kurios patenka į aplinką ne tik užteršia orą, bet ir be paliovos gadina metalines

konstrukcijas, namų stogus ir sienas, drabužius ir avalynę. Ši tarša daug žalos padaro ir žemės

ūkiui: užteršia dirvožemį, veikia augalus, gyvūnus, nuo jos džiūsta miškas.

Oro teršalai gali būti natūralūs ir antropogeniniai. Natūraliems oro teršalams priskiriamos

alergiją sukeliančios žiedadulkės, spygliuočių medžių terpenai, ugnikalnių išmetamos dulkės

bei dujos, organinių medžiagų irimo komponentai, žmogaus kūno išskiriamos dujos ir kt. Ant-

ropogeniniai teršalai dažniausiai yra susiję su miestų plėtra, pramonės, transporto ir žemės ūkio

vystymu. Pagrindinę antropogeninių teršalų dalį sudaro sieros, azoto ir anglies oksidai, kieto-

sios dalelės (cementas, asbestas, metalai ir kt.), amoniakas, įvairūs angliavandeniliai ir kiti la-

kūs organiniai junginiai, fotocheminiai oksidatoriai, išskiriami ūkinės veiklos rezultate.

Europos Aplinkos agentūros duomenimis oro teršalų emisijų pagrindiniu šaltiniu buvo

energijos gamyba. Į atmosferą patekę 66 % rūgščiųjų kritulių, 77 % ozono pirmtakų ir 81 %

suspenduotų dalelių susidarė energijos gamybos metu. Pav. 4.1 ir 4.2 pateikta atmosferos tar-

šos rūgščiaisiais krituliais ir ozono pirmtakais taršos šaltiniai.

65

Rūgštieji krituliai

Kiti5.6%

Pram onė10.8%

Transportas20.6%

Energija29.3%

Nesusiję su enrgija33.7 %

4.1 pav. Rūgščiųjų kritulių (SO2, NOX, NH3) šaltiniai

Ozono pirmtakai

Kom unalinis ir žem ės ūkis

9,4 %Pram onė

8.7 %

Transportas44.7 %

Ene rgijos gam yba 14.2 %

Nesus iję su ene rgija

23.0 %

4.2 pav. Ozono pirmtakų (CO, NOX, CH4, angliavandeniliai) šaltiniai( EEA Report, N 8,2006)

66

Dėl oro taršos kasmet žūva 2,7 – 3 mln. žmonių ir tai sudaro 6 % visų mirčių atvejų. 9

mirtys iš 10 įvykusių dėl oro taršos vyksta trečio pasaulio šalyse, kur gyvena 80 % žmonių.

Apie 2,5 mlrd. žmonių kenčia dėl didelės patalpų oro taršos. Per didelė aplinkos oro tarša suke-

lia problemų daugiau nei 1,1 mlrd. žmonių, daugiausiai gyvenančių mieste. Pasaulinė sveikatos

organizacija nustatė, kad galima būtų išvengti kasmet apie 700 tūkst. mirčių besivystančiose

šalyse, jei 3 svarbiausių oro teršalų: anglies monoksido, suspenduotų dalelių ir švino kiekis

būtų sumažintas iki leistinų.

Oro teršalai gali pažeisti viršutinius kvėpavimo takus, plaučių audinį - sukelti plaučių

dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus; susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens tel-

kinių ir dirvožemio pH, gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizmuose, ilgainiui juos

intoksikuodami; sudaryti miestuose rūkus ir t.t.

Pagrindiniai oro teršalai ir jų šaltiniai pateikti 4.1 lentelėje.

4.1 lentelė. Oro teršalai ir jų šaltiniai Oro teršalas Svarbiausi taršos šaltiniai

Kietosios dalelės Pramoninės gamybos procesai, kuro deginimasSieros oksidai (SOX) Kuro deginimas, gamybos procesaiAnglies oksidai Automobilių transportas, biomasės skilimas/deginimasAzoto oksidai (NOX) Automobilių transportas, kuro deginimasOzonas (O3) Su automobilių išmetamomis dujomis išsiskiriantys angliavandeniliai

ir NO2 žemesniuose atmosferos sluoksniuose dalyvauja fotocheminio

smogo susidarymo reakcijose, kurių metu susiformuoja ir ozonasAngliavandeniliai (CXHY) Automobilių transportas, gamybos procesai, organinių tirpiklių ga-

ravimas, biomasės skilimas/deginimas

4.2 pavyzdys. Europos išmetamų teršalų registras

Europos išmetamų teršalų registras– pirmasis Europinio masto

registras, kuriame sukaupti duomenys apie išmetamus į orą ir

vandenį teršalus iš stambių ir vidutinių pramonės įmonių.

1992 m. Rio de Žaneire pasaulio viršūnių susitikime pasirašy-

ta Rio Deklaracija apie Aplinką ir plėtrą iškėlė idėją, kad

viena iš priemonių informuoti visuomenę apie aplinkos taršą - sukurti emisijų aprašą. Ši idėja galutinai

buvo realizuota 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje Nr.96/61/EB dėl taršos integruotos

prevencijos ir kontrolės. Vadovaujantis šia direktyva, Europos Komisija 2000 m. liepos ) 17 d.

sprendimu Nr.2000/479/EB nustatė visas būtinas procedūras Europos išmetamų teršalų regi-

strui įsteigti.

Pagal šį Komisijos sprendimą, visos ES šalys narės privalo kas tris metus teikti ata-

skaitas Europos Komisijai apie pramonės įmonių išmetamus į orą ir vandenį teršalus. Visus 67

reikalaujamus duomenis savo šalies atsakingoms institucijoms turi teikti tik tos įmonės, kurios

patenka į Komisijos sprendimo Nr.2000/479/EB A3 priede išvardintas veiklos rūšis. Įmonės

turi teikti informaciją tik apie tuos teršalus, kurie yra nurodyti to paties Komisijos sprendimo

A1 priede ir kurių tame pačiame priede nustatyti slenkstiniai dydžiai yra viršijami. Slenkstinių

dydžių vertės buvo pasirinktos taip, kad apimtų apie 90 % pramonės įmonių išmetamų teršalų

ir tuo pačiu buvo siekiama išvengti reikalavimo teikti ataskaitas visoms be išimties pramonės

įmonėms. Registre galima surasti visų ES šalių duomenis. Registre yra surinkti duomenys iš

beveik 12 000 įmonių, ir visi jie šiuo metu yra patalpinti internete bei prieinami plačiajai visuo-

menei adresu: http://www.eper.cec.eu.int.

Duomenis apie Lietuvos įmones ir teršalus galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros

internetiniame tinklalapyje, adresu http://aaa.am.lt

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Surinkite informaciją apie Lietuvos oro, dirvožemio ir vandens būklę

2. Lietuvos išmetamų teršalų registre raskite labiausiai atmosferą ir vandenį teršiančias

įmones

3. Pagrindiniai hidrosferos taršos šaltiniai ir taršos sumažinimo galimybės.

4. Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai ir poveikis kitiems aplinkos komponentams.

5. Aktualiausios litosferos taršos problemos ir jos taršos sumažinimo galimybės.

5. TERŠALŲ MIGRACIJA

Jei teršalai, išsiskiriantys į aplinką suirtų per santykinai trumpą laiką, neiškiltų pavojaus

aplinkos taršos cheminėmis, fizikinėmis ar biologinėmis medžiagomis. Tačiau problemiška yra

tai, jog aplinkos teršalai pasižymi gana dideliu stabilumu bei ilgaamžiškumu aplinkoje. Per

savo egzistencijos laikotarpį aplinkos tarša migruoja įvairiuose aplinkos komponentuose, kol

galiausiai yra akumuliuojama biosferoje ar vienoje iš abiotinių sferų. Teršalų, patenkančių į ap-

linką, sklaida priklauso nuo daugelio fizikinių ir geocheminių procesų. Aplinkos teršalų pasi-

skirstymą nusako ne tik įvairūs aplinkos procesai, tačiau ir fizikinės bei cheminės medžiagų sa-

vybės.

Pagrindinius procesus, kuriuose dalyvauja aplinkos teršalai galima santykinai išskirti į

kelias grupes: teršalų migracija, akumuliacija ir transformacija.

Teršalų migracija – aplinkos teršalų patekimas į aplinką, jų sklaida ir migravimas

vienoje sferoje ar tarp sferų. Migracijos svarba pasireiškia tuo, jog šio proceso metu sumažėja

68

tiesioginis intensyvus poveikis ekosistemai, todėl lengviau atsistato ekosistemų pusiausvyra.

Migruodami teršalai tolygiau pasiskirsto, dėl to sumažėja jų koncentracija.

Teršalų migracija aplinkoje yra nulemta daugybės veiksnių. Visus juos būtų galima iš-

skirti į dvi grupes :

1. Vidiniai migracijos veiksniai;

2. Išoriniai migracijos veiksniai.

Vidiniai migracijos veiksniai susiję su pačių aplinkos teršalų savybėmis, t.y. teršalų che-

minėmis savybėmis, ryšiais tarp atomų ir kt. Išoriniai migracijos veiksniai apibrėžiami aplin-

kos, kurioje vyksta migracija termodinaminėmis savybėmis (terpės chemine sudėtimi, sorbcine

galia, temperatūra ir kt.).

Teršalų akumuliacija – procesas, kurio metu aplinkos teršalai kaupiasi tam tikroje sfe-

roje ir tokiu būdu bent laikinai yra pašalinami iš teršalų migracijos proceso. Gamtoje galioja

kaupimo dėsnis. Jo esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų išsaugota gyvy-

bė.

Aplinkos teršalams migruojant ar akumuliuojantis vienos medžiagos virsta kitomis, susi-

daro nauji junginiai ir pan. Šis teršalų kitimas erdvėje ir laike apibrėžiamas sąvoka – teršalų

transformacija. Transformacija – aplinkos teršalų kitimas fizikinių, cheminių bei biologinių

procesų metu. Ji gali būti išskiriama į fizikinę, cheminę, fotocheminę, branduolinę ir biologinę

(mikrobiologinę) aplinkos teršalų transformaciją.

Fizikinių procesų metu iš smulkesnių dalelių susidaro stambesnės, vyksta jų aglomeraci-

ja.

Cheminės transformacijos metu aplinkos teršalai kinta cheminių reakcijų metu. Šiose re-

akcijose nedalyvauja mikroorganizmai. Mikroorganizmų poveikis gali būti tik netiesioginis,

pavyzdžiui veikiant aplinkos rūgštingumą ir pan. Cheminės transformacijos metu cheminių re-

akcijų eigoje vienos medžiagos kontaktuodamos su kitomis sukuria naujus cheminius jungi-

nius. Nors cheminės transformacijos procesai yra kompleksiniai, dažniausiai vyksta oksidacijo-

s-redukcijos, hidrolizės ir fotocheminės reakcijos. Dažnai fotocheminės reakcijos išskiriamos į

atskirą aplinkos teršalų transformacijos grupę, kaip pakankamai didelę ir svarbią cheminių re-

akcijų formą.

Fotocheminių reakcijų metu veikiant saulės energijai yra skaidomos teršalų molekulės.

Šie procesai pasireiškia atmosferoje bei hidrosferoje. Fotocheminės reakcijos ypač svarbios

smogo formavimuisi.

Branduolinės reakcijos susijusios su atomų branduolių pokyčiais.

69

Biologinės reakcijos susijusios su mikroorganizmų veikla. Mikroorganizmai savo veiklai

katalizuoti, t.y. pagreitinti naudoja tam tikrus fermentus (natūralius katalizatorius). Paprastai

tam tikro teršalo degradacijos procese dalyvauja ne viena, o kelios mikroorganizmų grupės.

Reikia pabrėžti, jog pirminio aplinkos teršalo transformacijos/degradacijos procesas ne-

būtinai gali būti naudingas aplinkai. Pasitaiko atvejų, kai pirminis aplinkos teršalas transforma-

cijos reakcijų metu virsta į daug pavojingesnius, antrinius, teršalus; pavyzdžiui, nitrobenzeno

redukcija iki anilino arba anglies tetrachlorido virsmas vinilo chloridu.

Teršalai gali migruoti vienos sferos ribose ir/ar tarp sferų. 5.1 pav. patekti taršos ciklai

tarp sferų.

ORASFitolizė

Teršalai

DIRVOŽEMISFitolizėErozija

VANDUOFitolizė, hidrolizė,

mikrobiologinė degradacija , oksidacija

BIOTAMetabolizmas

Bio -akumuliacija

Garavimas

Sausi & drėg

ni

krituliai

Gar

avim

as

Krit

ulia

i

Išsiplovimas: lietaus

nuotekos

AbsorbcijaDesorbcija

Išskyrimas

5.1pav. Taršos ciklai aplinkoje (Baird ,1995)

Pavyzdžiui, į vandenį patekusi medžiaga gali judėti jame nepriklausomai nuo to, ar yra

tirpale, ar adsorbavosi ant suspenduotų dalelių. Į atmosfera patekusi medžiaga yra pernešama

oro srautų. Jos judėjimo greitį sąlygoja atitinkami meteorologiniai reiškiniai. Panašiai vyksta ir

biosferoje, kur medžiagos pasiskirstymas augmenijos ir gyvūnijos pasaulyje priklauso nuo per-

nešimo procesų mechanizmo organizmuose. Medžiagų migracija kiekvienoje sferoje pasižymi

specifinėmis savybėmis, pavyzdžiui,.migracija dirvoje skiriasi nuo kitų sferų tuo, kad dirvoje ji

vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, kurio judėjimą ap-

sprendžia kitos jėgos.

Panagrinėkime atskirus migracijos, akumuliacijos ir lygiagrečiai vykstančios transforma-

cijos procesus įvairiose abiotinės aplinkos sferose (5.1 lentelė) ir visoje ekosferoje.

70

5.1 lentelė. Abiotinės aplinkos sferos, jose vykstantys procesai

Sfera Migracija Transformacija

AtmosferaMeteorologinė migracija: difuzija, dis-persijaNusėdimas/iškritimas

FotolizėOksidacija

Hidrosfera GaravimasBiologinis sunaudojimas

FotolizėHidrolizėOksidacijaMetabolizmas/biodegradacija

Litosfera

Sorbcija ir sedimentacijaNutekėjimasGaravimasIšplovimasBiologinis sunaudojimas

HidrolizėOksidacijaFotolizėRedukcijaMetabolizmas/biodegradacija

Teršalų migracija atmosferoje priklauso nuo pernašos proceso charakteristikos toje sfe-

roje ir daugelio meteorologinių veiksnių: vėjo, globalios atmosferos cirkuliacijos, slėgio, vie-

tinių meteorologinių sąlygų, kt. Šio proceso metu teršalai, orui sūkuriuojant ir maišantis, pasi-

skirsto ore, jų koncentracija mažėja, jie tartum prasiskiedžia. Specifinis teršalų pasiskirstymas

priklauso nuo atmosferos cirkuliacijos ir žemyno ar paviršiaus sąveikos.Oro teršalai patenka į

pažemio atmosferą ir pirmąsias valandas čia lieka. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų šis

sluoksnis būna nuo kelių šimtų metrų iki 2 km ir vadinamas maišymosi sluoksniu. Taigi, tuo

metu teršalai sklinda palyginti tik nedidelėje atmosferos dalyje (2–20 % atmosferos). Tuo pačiu

metu dėl horizontalaus transporto judėjimo šie teršalai nukeliauja dešimtis ir šimtus kilometrų

nuo taršos šaltinio. Atmosferos transporto reiškiniai apima sausas bei šlapias iškritas, dujų difu-

ziją, aplinkos teršalų dispersiją, horizontalų maišymąsi troposferoje bei vertikalų maišymąsi

tarp troposferos ir stratosferos. Šios migracijos metu teršalai gali transformuotis cheminių reak-

cijų metu ar nusėsti kaip šlapios ar sausos iškritos. Sausos iškritos gali būti absorbuojamos že-

mės paviršiuje augalų ar vandens, ar pan. Tų teršalų, kurie gerai tirpsta vandenyje ar yra reak-

tyvūs, egzistencija atmosferoje gali būti tik kelios valandos, kitų ilgesnė. Vėliau (po vienos ar

kelių dienų) teršalai maišosi jau aukščiau maišymosi sluoksnio (jo storis dieną ir naktį yra ne-

vienodas), dalelės patenka į “laisvąją” troposferą. Čia vyksta dauguma fotocheminių reakcijų.

Teršalai per ilgesnį laiką (nuo kelių mėnesių ar metų) gali patekti į stratosferą. Tai būdinga

inertiniams teršalams, kurie išlieka atmosferoje ilgesnį laiką.

Teršalų išsklaidymo ir pašalinimo procesus lemia dalelių dydis bei fizinė teršalų forma

(aerozoliai, kietos dalelės ar skysčiai adsorbuoti ant kietų dalelių paviršiaus), o judėjimo greitį

– meteorologiniai reiškiniai. Šios migracijos metu teršalai gali transformuotis į kitus junginius.

Teršalų transformacija atmosferoje dažniausiai vyksta fotocheminių reakcijų metu vei-

kiant saulės energijai bei kataliziniams cheminiams junginiams. Transformacijos reakcijos gali

71

būti išskiriamos į dvi dideles grupes: hidrolizės reakcijos ir cheminių junginių reakcijos su

kitais junginiais ( Davis, 2002).

Krituliai, o kartu ir atmosferos apsivalymas nuo teršalų pasireiškia mažesniame nei 5 km

troposferos sluoksnyje. Pagal apytikrius vertinimus, globaliu mastu sausų ir šlapių teršalų

srautai į žemės paviršių yra panašūs, tai yra sudaro po 50 % bendro teršalų srauto. Tačiau skir-

tingo užterštumo vietose šis santykis skiriasi. Labai užterštose vietose sausas teršalų srautas su-

daro 70 %, o sąlyginai švariuose – apie 30 % bendrų iškritų. Teršalų srauto į žemės paviršių in-

tensyvumas priklauso ir nuo teršiančių medžiagų bei paviršiaus, ant kurio jos nusėda, savybių.

Kuo stambesnės teršalų dalelės ir kuo šiukštesnis ir chemiškai aktyvesnis paviršius, tuo, esant

tai pačiai teršalų koncentracijai, intensyvesnis sausas teršalų srautas. Kadangi mišku apaugusių

plotų paviršius pasižymi didžiausiu šiurkštumu ir didžiausiu nusėdimo paviršiumi, miškingose

vietose sausas, o kartu ir šlapias teršalų srautas yra gerokai intensyvesnis nei atviroje vietoje.

Eksperimentiniais tyrimais patvirtinta, jog miškingos teritorijos šlapių iškritų kiekį gali padi-

dinti iki 10 % Teršalų koncentraciją atmosferoje didina didelis smulkių dalelių (nedidelio

skersmens dulkių) kiekis, kurio paviršiuje adsorbuojasi įvairios teršiančios medžiagos( Booker,

1995)

Gamtinės aplinkos tvarumo komplekse atmosferos oras užima ypatingą vietą - atmosfera

nepalyginamai dinamiškesnė už kitas gamtos sferas. Pernašos iš kitų šalių dažniausiai vaidina

lemiamą vaidmenį teršiančių aplinką priemaišų lygių susidarymui virš Lietuvos teritorijos. At-

mosferoje savaiminio apsivalymo procesai taip pat žymiai spartesni, negu vandens telkiniuose

ar dirvožemyje. Svarbu, kad per atmosferą teršiamos visos kitos sferos. Oro taršos perėjimo į

kitas sferas būdai labai įvairūs ir sudėtingi, dauguma iki šiol dar neištirti, o svarbiausia, pačiai

atmosferai, kaip bene labiausiai pažeidžiamai ekosistemos daliai, gresia rimtas pavojus. Aki-

vaizdus pavyzdys – rūgštieji lietūs, kurių susidarymą lemia nepaprastai padidėjęs sunaudojamo

kuro kiekis, išaugę metalo lydymo mastai ir nepakankamai efektyvios gamybos procese susida-

rančių teršalų valymo sistemos. Į atmosferą išmetami įvairūs sulfatai ir nitratai grįžta atgal

rūgščiųjų lietų pavidalu, padarydami didžiulių nuostolių aplinkai, kenkdami žmonių sveikatai.

Labai pakitus atmosferos fizinėms ir cheminėms savybėms atsirastų griūtinis procesas, kuris

pereitų per visas kitas ekosistemos grandis. Jau dabar atsiranda tam tikri tokios katastrofinės

griūties simptomai. Padidėjus anglies dioksido kiekiui atmosferoje, atsiranda šiluminio reiški-

nio padariniai. Padidėjus aerozolio dalelių kiekiui atmosferoje gresia klimato atšalimas. Veik-

dami šie abu procesai vienas kito nekompensuoja, kadangi įvairiose Žemės vietose jie veikia

skirtingai. Todėl padidėja atmosferos dinamika: dažniau kartojasi uraganai ir kitos stichinės ne-

laimės.

72

Teršalų migraciją hidrosferoje lemia teršiančių medžiagų tirpumas vandenyje. Gerai

vandenyje tirpstantys junginiai aktyviai reaguoja su kitomis medžiagomis, sudarydami naujus

junginius. Teršalų pasiskirstymą vandens ekosistemose įtakoja daugybė sąveikaujančių mig-

racijos procesų – garavimas, kritulių iškritimas, nutekėjimas, išplovimas. Kai kurie procesai,

tokie kaip garavimas sumažina teršalų koncentracijas vandenyje, kiti (kritulių iškritimas, nute-

kėjimas, išplovimas) – atvirkščiai, jas padidina. Hidrosferoje vykstančių procesų eiga priklauso

nuo krintančios saulės energijos bei jos spindulių spektro, temperatūros, vandens masių cirku-

liacijos, vandens prisotinimo deguonimi ir kt.

Šiltuoju metų sezonu, ypač vasarą, susidaro palankios sąlygos bakteriologinės aplinkos

taršos sklaidai. Trūkstant deguonies ir esant pakankamai aukštai oro, o kartu ir vandens tem-

peratūrai, suintensyvėjus žmonių srautams prie paviršinių vandens telkinių, vandenyje tarpsta

patogeniniai mikroorganizmai, kurie į vandens telkinius patenka su gyvųjų organizmų ek-

skretais, organinėmis trąšomis, nepakankamai išvalytomis buitinėmis nuotekomis.

Cheminių ir biologinių teršalų biotransformacija ir biodegradacija dalyvaujant mikroor-

ganizmams (bakterijoms, grybams, pirmuonims ir dumbliams) yra svarbus procesas, kurio

metu į vandenį patekę teršalai pašalinami iš ekosistemos. Šie procesai priklauso nuo teršalų

molekulinės struktūros ir koncentracijos, mikroorganizmų prigimties, aplinkos sąlygų bei tem-

peratūros .

Litosfera vaidina ypatingą reikšmę aplinkos teršalų transportavimo ir šalinimo procese.

Dirvožemis tarnauja kaip galingas sorbcinis paviršius, taip pat veikia kaip buferinė sistema.

Teršalų migracija litosferoje skiriasi nuo kitų sferų, nes dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių

pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, o pastarojo judėjimą apsprendžia gravitacijos jė-

gos.

Difuzija sąlygoja dujų ir lakių aplinkos teršalų judrumą dirvožemyje. Tuo tarpu tirpūs

cheminiai junginiai migruoja vandeninių tirpalų pavidalu. Šį procesą savo ruožtu įtakoja dirvo-

žemio poringumas, tankis, skystosios fazės tekėjimo greitis ir pan.

Svarbiausi dirvožemyje vykstantys procesai, nulemiantys cheminių medžiagų migraciją

yra adsorbcija ir desorbcija. Adsorbcija turi didelę reikšmę aplinkos teršalų migracijai dirvoje,

kartu išgaravimui iš jos ir net patekimui į augalus, nes stabdo cheminių medžiagų judrumą. Ap-

linkos teršalai, adsorbuoti smulkiųjų dirvožemio mineralų nebegali dalyvauti migracijos proce-

se iki to laiko, kol jie vėl bus desorbuoti. Veiksniai, įtakojantys adsorbcijos procesus dirvože-

myje yra: teršalų struktūrinė charakteristika, organinių medžiagų kiekis dirvožemyje, aplinkos

rūgštingumas, dirvožemio dalelių dydis, jonų mainų reakcija bei temperatūra. Desorbcija dir-

vožemyje nebūna pilna, tai reiškia, jog dalis adsorbuotų medžiagų niekada nebus desorbuotos.

73

Aplinkos teršalų migraciją dirvožemyje stipriai įtakoja dirvos drėgnumas. Drėgname dir-

vožemyje pernašos procesai intensyvesni nei sausame, nes vanduo desorbuoja dirvožemio da-

lelių adsorbuotas chemines medžiagas, pervesdami jas į migracijos stadiją. Panašiai veikia ir

dirvožemio rūgštingumas. Daugelio cheminių junginių migracija intensyviausia silpnai rūgš-

tiniuose dirvožemiuose.

Aplinkos teršalų migracija dirvožemyje užsibaigia jiems patekus į gruntinius ar pavirši-

nius vandenis, difundavus į atmosferą ar įsijungus į trofinę grandinę, kai cheminės medžiagos

yra akumuliuojamos gyvųjų organizmų. Biotransformacijos procesai dirvožemyje priklauso

nuo teršalų koncentracijos, dirvos temperatūros, drėgmės, anaerobinių sąlygų bei organinių

medžiagų kiekio

Atskirai būtina panagrinėti ir dirvožemio įtaką mikrobiologinės taršos migracijai. Dirvoje

randama nepalyginamai daugiau mikroorganizmų, tame tarpe ir patogeninės mikrofloros nei

kitose aplinkos sferose. Natūraliai dirvožemyje vyrauja saprofitiniai mikroorganizmai. Patoge-

niniai mikrobai į dirvą patenka kartu su organinėmis trąšomis, gyvulių ekskretais ir pan. Nepa-

lankiomis sąlygomis ligų sukėlėjai žūva arba netenka virulentiškumo. Įvairių bakterijų išgyve-

nimo dirvožemyje laikas yra nevienodas, pavyzdžiui choleros sukėlėjai išgyvena iki 15 parų,

vidurių šiltinės – iki 400 parų, tuo tarpu kai sporinių bakterijų, tokių kaip juodligės, botulizmo

ir kitų ligų sukėlėjų, egzistencijos laikas gali išsitęsti iki metų ar net dešimtmečių. Patogeniniai

mikroorganizmai į trofines grandis patenka vartojant apkrėstą žemėmis vandenį ar neplautus,

dirvožemyje išaugintus, augalinius produktus. Dažnai patogeniniai mikroorganizmai patenka į

aukščiausią trofinės piramidės grandį – žmogaus organizmą, tačiau neretai ligų sukėlėjai gali

keliauti iš vienos trofinės grandies į kitą. Pasitaiko atvejų kai žemesnės grandies organizmai

neužsikrečia ligomis, o tik perduoda patogeninius mikroorganizmus į aukštesnę trofinę grandį,

pavyzdžiui, grandinė: askaridė – galvijas – žmogus.

Radioaktyvios taršos migracija bei transformacija dirvožemyje yra nulemta pernašos me-

chanizmų bei branduolinių reakcijų. Radioaktyviai taršai patekus į dirvą, pradžioje vyrauja

trumpaamžiai radionuklidai. Juos intensyviai akumuliuoja gyvieji organizmai, ypač dumbliai.

Daugelis radionuklidų, patekę į organizmą, gali išbūti jame ilgą laiką ir tuo pačiu įsijungti į tro-

fines grandis. Praėjus keliems mėnesiams, trumpaamžiai radionuklidai suskyla, lieka ilgaam-

žiai. Šie radionuklidai migruoja į kitas sferas – hidrosferą, biosferą. Tačiau kasmet ilgaamžių

nuklidų koncentracija palaipsniui mažėja

Teršalų migracija biosferoje prasideda jiems difundavus pro membranas ir patekus į ląs-

telę. Transportavimo biotoje procesai apima pasyvią difuziją, filtraciją, aktyvų transportavimą

ir pinocitozę. Aplinkos teršalų kaupimosi, o kartu ir koncentracijos didėjimo, mechanizmas pri-

74

klauso nuo biosferos komponentų gebėjimo pasisavinti teršalus ir išsaugoti juos savo biomasė-

je.

Teršalai iš aplinkos gali būti pasisavinami tiesiogiai (gyviesiems organizmams kontak-

tuojant su supančia aplinka) ar netiesiogiai (per trofines grandis). Procesas, kurio metu teršalai

į organizmą patenka tiesiogiai, vadinamas bioakumuliacija. Procesas, kuomet teršalai akumu-

liuojami per trofinius ryšius, apibrėžiamas sąvoka biologiniu teršalų koncentracijos didėjimu

(biomagnification). Tai reiškia, jog mitybos grandinės gale teršalų koncentracija didėja.

Teršalų išsilaikymo biomasėje trukmė priklauso nuo jų biologinio gyvavimo pusperio-

džio. Per trofines grandis dažniausiai perduodamos medžiagos, pasižyminčios ilgais gyvavimo

pusperiodžiais. Natūralioje aplinkoje teršalų koncentracijos didėjimas įvairiuose trofiniuose ly-

giuose, priklauso nuo daugybės veiksnių: trofinių grandžių skaičiaus, trofinių grandžių organiz-

mų rūšių, bioakumuliuojamų teršalų savybių, teršalų koncentracijos, kontakto su aplinkoje

esančio teršalo trukmės.

Cheminės aplinką teršiančios medžiagos, pradedant pirmąja mitybos grandimi (augalais),

kaupiasi tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, augalų stiebuose ir lapuose dėl intensyvios medžiagų

apykaitos yra daug mažiau teršalų nei šakniagumbiuose; tuo tarpu aukštesnieji organizmai lipo-

filinius junginius kaupia savo riebaluose. Skirtingų sferų organizmų akumuliacijos procesai

skiriasi. Pavyzdžiui, vandens organizmai daugiausiai cheminių medžiagų akumuliuoja iš aplin-

kos (t.y. vandens), sausumos organizmams pagrindinis cheminių medžiagų kaupimo šaltinis

yra maistas, o aukštesnieji sausumos augalai daugiausiai teršalų kaupia iš dirvožemio

Paprastai aplinkos teršalų biotransformacijos procesai skiriami į metabolinių medžiagų

(pirminių medžiagų) formavimosi bei junginių transformacijos į mažiau toksinius hidrofilinius

junginius (antrines medžiagas) procesus. Kartais, ekskrecijos būdu, junginiai gali būti pašalina-

mi iš organizmo nepraėję šių dviejų fazių.

Dažniausiai organizmai ksenobiotikus paverčia mažiau toksiniais junginiais, tačiau pasi-

taiko atvejų, jog pirminiai teršalai chemiškai reaguodami su ląstelių makromolekulėmis, tokio-

mis kaip DNR ir RNR, sudaro metabolinius junginius, kurie įvardijami kaip pirminiai mutage-

nai, karcenogenai ir citotoksinai. Teršalų išmetimo į aplinką procesas daugiau priklauso nuo

metabolizmo bei ekskrecijos dažnio nei trofinės piramidės grandies. Verta paminėti, jog gyvū-

nai, lyginant su augalais, konjungatus paverčia tirpesniais vandenyje junginiais nei pirminiai

teršalai, todėl jie lengviau išsiskiria į aplinką

75

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1.Kokie veiksniai lemia teršalų migraciją?

2.Teršalų migracijos aplinkos sferose ypatumai.

3. Teršalų poveikis migracijos ir transformacijos procesams.

6. MOKSLINIAI TYRIMAI

Moksliniai tyrimai vaidina labai svarbų vaidmenį nuola-

tinei ekonominei, socialinei, ekologinei ir kultūrinei gerovei.

Lemiamą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros reikš-

mė Lisabonos — vėliau taip pat Geteborgo ir Barselonos —

tikslams įgyvendinti buvo pabrėžta sukuriant ,,Europos

mokslinių tyrimų erdvę“. Ši sąvoka tapo raktine sąvoka ir

Europos Bendrijų mokslinių tyrimų politikos srityje.

Bendri mokslinai tyrimai ir jų plėtra turi sukurti europinę pridėtinę vertę, subsidiarumo

prasme perimti uždavinius, kurie viršytų pavienių valstybių narių pajėgumą, bei apjungti, stip-

rinti ir atskleisti Europos mokslinį potencialą. Moksliniai tyrimai tarnauja konkurencingumo ir

nuolatinio veiksmingumo tikslams. Mokslas ir tyrinėjimai yra esminiai Europos kultūros ele-

mentai.

Aplinkos moksliniai tyrimai yra svarbi mokslinių tyrimų sritis, sprendžianti aktualius ap-

linkos ir visuomenės santykius, problemas, ieškanti problemų sprendimų ar jų išvengimo būdų,

padedanti įgyti daugiau žinių ir gilesnį aplinkos problemų supratimą. Pradinėje šio mokslo sta-

dijoje tyrimų tikslas buvo tik įvertinti aplinkos būseną, bet dabar tyrimų sritis daug platesnė.

Tyrimai pateikia ne tik specifinius ir konkrečius duomenis apie problemas, bet teikia pasiūly-

mus, kaip tos problemos turi būti sprendžiamos, o taip pat nustato techninius ir socialinius-eko-

nominius rodiklius, įgalinančius koordinuoti darnios plėtros įgyvendinimą. Aplinkos tyrimams

yra teikiamas prioritetas, nes jie palengvina aplinkos dabarties problemų sprendimą bei leidžia

parengti strateginius planus ateičiai. Aplinkotyros mokslinių tyrimų specifika pateikta 6.1 pav.

76

Teoriniai ir metodologiniai darbai

Fundamentiniai moksliniai tyrimai

Strateginiai moksli-niai tyrimai

Problemų aplinka- visuomenė tyrimas

Aplinkos problemų tyrimai

Aplinkos problemų analizė

Aplinkos problemų sprendimai

Praktiniai atvejai

6.1 pav. Aplinkos mokslinių tyrimų dimensijos

Prieš pradedant vertinti svarbiausius mokslinius aplinkos tyrimus, reikia įvertinti ir iš-

skirti 2 skirtingus mokslinių tyrimų tipus. Pirmiausia tyrimai skiriasi pagal tyrimų objektą. Iš

vienos pusės tyrimų tikslas yra pačių problemų tyrimas, t. y. empiriniai tyrimai. Iš kitos pusės

šių tyrimų tikslas - problemų sprendimas t.y. normatyviniai ar sprendimams orientuoti tyrimai.

Šios dvi tyrimų kryptys matomos paveikslo abscisių ašies galuose. Kitas skirtumas tarp tyrimų

yra jų rezultatų svarbumo laipsnis, kuris išreikštas kitoje koordinačių ašyje. Viename ašies gale

yra tyrimai, turintys tiesioginį pritaikymą, kitame – teoriniai, metodologiniai tyrimai, kurių pri-

taikymas yra daug platesnis t.y. fundamentiniai ir strateginiai tyrimai. Šios dvi tyrimų dimensi-

jos yra susietos tarpusavyje, kaip parodyta 6.1 pav.

Koordinačių ašys dalina mokslinius tyrimus į keturis laukus – keturias mokslinių ty-

rimų sritis. Trumpai apžvelgsime jas.

Pirmoji tyrimų sritis – bendrosios koncepcijos ir metodai. Aplinkos moksle yra dvi

pagrindinės koncepcijos – darnus vystymasis ir aplinkos kokybė. Dauguma tyrimų yra dabar

skirti tolimesniam šios abipusės koncepcijos vystymui ir apima tokias temas, kaip atsinaujinan-

čių enegijos šaltinių naudojimas ir mažinimas neatsinaujinančių, siekiant sumažinti kenksmin-

gų medžiagų emisijas iki tokio lygio, kad aplinka sugebėtų absorbuoti jas be pavojaus jai; bio-

loginės įvairovės apsauga ir kt.

Antroji tyrimų sritis – žaliavų analizei skirti tyrimai. Tai yra ekonominė veikla, kuri

gali būti suskirstyta į gamybą, vartojimą ir atliekų tvarkymą. Svarbu įvertinti šių procesų įtaką

aplinkai, nustatyti skirtumus tarp žaliavų atsinaujinimo, kenksmingų medžiagų emisijos ir at-

liekų kiekio susidarymo šiuose procesuose.

Trečioji tyrimų sritis – poveikiui aplinkai vertinti skirti tyrimai. Pagrindinis dėmesys

skiriamas aplinkai, atskiruose jos komponentuose (oras, vanduo, dirvožemis, biota) vyksta-

ntiems procesams. Tuo požiūriu aplinka gali būti vertinama kaip atskirų jos komponentų suma

arba ekosistema, kur svarbiausi yra santykiai tarp jos komponentų. Dėmesys ekosistemų ty-

rimams vis didėja. Specifiniai šios rūšies tyrimai yra, pavyzdžiui, metodų ir modelių, numatan-

čių ir leidžiančių vertinti visuomenės poveikį aplinkai vystymas; aplinkos kokybės parametrų

77

standartų pagrindimas ir kt. Šie tyrimai gali būti vertinami kaip išplėstiniai sveikatos ir taršos

kontrolės, ekologiniai lauko tyrimai.

Ketvirta tyrimų sritis – visuomenės veiklos ekologinis suderinamumas. Šie tyrimai su-

sieti su ankstyvesnėmis tyrimų sritimis, įvertinant sritį po srities. Šios srities temų pavyzdžiai:

ekologinių problemų identifikacija priklausomai nuo vykdomos veiklos; ekologinių problemų

socialinio pagrindo analizė (ekonominė struktūra, technologinė plėtra ir kultūrinis paveldas) ir

kt.

Aplinkotyros tyrimus galima apibrėžti kaip tarpdisciplininius, kuriuos vykdo glaudžiai

bendradarbiaudami įvairių sričių (socialinių, gamtos, technikos ir kitų mokslų) mokslininkai.

Ypatingą vietą aplinkos tyrimuose užima su žmonijos sveikata susieti tyrimai, kuri didele

dalimi priklauso nuo aplinkos taršos. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis,

žmogaus sveikatą 50 % lemia gyvensena, 10 % - medicininė priežiūra ir po 20 % - paveldimu-

mas bei aplinkos tarša. Ypač didelį poveikį, net 80-90 % aplinkos taršos, žmogaus sveikatai

turi maisto tarša. 5 skyriuje aptarėme, kaip teršalai migruoja aplinkoje, o per mitybos grandines

bei kitus kelius patenka į žmogaus organizmą. Todėl norint apsaugoti žmogų, reikia vertinti

oro, vandens ,maisto produktų kokybę. Tam turi būti skirti ateities moksliniai tyrimai. Pateikia-

me kai kurias mokslo tyrimų darbų prioritetines kryptis ( Pepper, 2006).

Oro kokybės srityje labai svarbu atlikti tyrimus, kurie leistų įvertinti oro teršalų mišinių

poveikį, pavyzdžiui, ozono ir žiedadulkių, cheminių medžiagų ir patogeninių mikroorganizmų,

patogeninių mikroorganizmų mišinių, cheminių medžiagų mišinių, metalų mišinių ir kt.

Maisto produktų kokybės srityje labai svarbu įvertinti cheminių medžiagų, kurios į orga-

nizmą patenka nedideliais kiekiais per maisto grandinę, ilgalaikį poveikį, pavyzdžiui, arseno

poveikį; metalų suminį poveikį; įvairių metalų formų vaidmenį dirvožemyje, sąlygojantį jų pa-

tekimą į augalus, gyvūnus ir žmogaus organizmą ir kt.

Vandens kokybės srityje svarbu ištirti vandens, skirto antriniam naudojimui po nutekamų-

jų vandenų išvalymo kokybę; įvertinti vaistų pokyčius vandenyje; įvertinti gamtinių medžiagų,

pavyzdžiui, arseno patekimą ir paplitimą vandenyje; staiga atsirandančių patogeninių mikroor-

ganizmų nedezinfekuotame, pavyzdžiui, šulinių vandenyje paplitimą ir kt.

78

6.1. Aplinkos monitoringasLR Aplinkos monitoringo įstatyme pateiktas toks

aplinkos monitoringo apibrėžimas:

Aplinkos monitoringas (stebėsena) – sis-

temingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir

kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio ver-

tinimas ir prognozė.

Vykdant aplinkos monitoringą, stebima,

vertinama ir prognozuojama:

1) fizikinio, radiacinio, cheminio, biologinio

ir kitokio antropogeninio poveikio šaltiniai bei jų

poveikis aplinkai;

2) oro ir kritulių, paviršinio vandens (upių,

ežerų, tvenkinių, Kuršių marių, Baltijos jūros),dirvožemio, žemės gelmių, biotos būklė;

3) natūralių ir antropogeniškai veikiamų gamtinių komponentų (pelkių, natūralių ir kultū-

rinių pievų, miškų ir kt.) būklė;

4) aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos (rūgštieji krituliai, ozono

sluoksnio kitimas, šiltnamio reiškinys ir kt.).

Aplinkos monitoringo duomenys naudojami matematiniam modeliavimui ir prognozei.

Remiantis modeliais apskaičiuojamos kritinės antropogeninio poveikio apkrovos - didžiausios

teršalų dozės, kurioms veikiant dar neatsiranda negrįžtamų ekosistemų ir jų elementų pokyčių.

Sukurti modeliai yra tikslinami, kad galima būtų juos palyginti ir nustatyti prognozių tikslumą,

nes sąlygos keičiasi, o atskiros šalys turi savo modelius.

Aptarsime pagrindinių aplinkos komponentų, aplinkos taršos poveikio sferų, monitoringą

Lietuvoje.

Aplinkosaugos politikos prioritetai oro kokybės srityje neatsiejami nuo Lietuvos darnaus

vystymosi prioritetų – pagrindinių ūkio šakų poveikio aplinkai bei pavojaus žmonių sveikatai

mažinimo, pasaulio klimato kaitos ir jos padarinių švelninimo. Nacionalinė darnaus vystymosi

strategija numato tobulinti aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo sistemą, siekiant užtik-

rinti nekenksmingą žmonių sveikatai ir ekosistemoms oro kokybę visoje šalies teritorijoje. Pa-

staruoju metu Lietuvoje aktualios šios oro kokybės problemos: vietinių oro taršos šaltinių – tra-

nsporto ir energetikos pramonės – išmetami teršalai miestuose, ypač naujų gyvenamųjų namų

kompleksuose ir pramonės centruose; galimas taršos padidėjimas iš šiluminių elektrinių, pradė-

79

jus vykdyti Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbus; Lietuvos oro baseino tarša terša-

lais, atnešamais iš kitų regionų. Siekiant efektyviai reguliuoti į aplinką patenkančių teršalų

kiekį, svarbu turėti objektyvią informaciją apie sieros dioksido (SO2), azoto oksidų (NOx), la-

kiųjų organinių junginių (LOJ), sunkiųjų metalų (SM), patvarių organinių (POT) ir kitų teršalų,

šiltnamio dujų bei ozono (O3) sluoksnį ardančių medžiagų, išmetamų į atmosferą, kiekio ir

koncentracijos dinamiką bei kitus veiksnius, lemiančius klimato kaitą, aplinkos rūgštėjimą ir

eutrofizaciją. Būtina stebėti radionuklidų tolimosios pernašos poveikį pažemio atmosferos būk-

lei bei radiacinį foną Lietuvoje.

Aplinkos oro kokybei stebėti ir vertinti skirtas valstybinis aplinkos oro monitoringas Lie-

tuvoje vykdomas nuo 1967 m. (Girgždys, 2000). Didžiuosiuose miestuose ir pramonės cent-

ruose matuotos pagrindinių ir kai kurių specifinių teršalų, būdingų tai vietovei, koncentracijos:

bendrosios dulkių, SO2, CO, sulfatų (SO42-), formaldehido (H2CO), fenolo (Girgždys, 2000),

sieros vandenilio (H2S), fluoro vandenilio (HF), NOx, SM ir benz(a)pireno koncentracijos. Oro

taršos, arba atmosferos ir oro kokybės, monitoringas atliekamas tiek stacionariose oro kokybės

stebėjimo stotyse bei punktuose, tiek ir mobiliose laboratorijose. Ypač aktualus oro kokybės

monitoringas miestuose, gyvenvietėse bei pramonės centruose. Oro teršalų matavimai daž-

niausiai atliekami didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei tokiuose pramonės centruose kaip Kė-

dainiai, Jonava, Naujoji Akmenė, Venta, Mažeikiai. Po Černobylio AE avarijos aktualūs tapo

radioaktyviosios taršos stebėjimai. Nuo 1983 m. penkiose meteorologinėse stotyse atliekami

pirminės gama dozės galios bei bendro beta aktyvumo matavimai, o nuo 1992 m. - Cs-137, Sr-

90 matavimai). Ypatingas dėmesys skiriamas ir pažemio O3 bei bendro atmosferos O3 kiekio

(sluoksnio storio) stebėjimams.

2004 m. miestų aplinkos oro kokybės monitoringo tinklą sudarė 13 automatizuotų oro

kokybės tyrimo stočių, nepertraukiamai matuojančių NOx, SO2, CO, kietųjų dalelių, O3, benze-

no, tolueno koncentracijas bei meteorologinius parametrus (Girgždys, 2000). Pusiau automa-

tiniu būdu matuojamos bendrosios dulkių, policiklinių aromatinių angliavandenilių (PAA), SM

pažemio oro sluoksnyje.

Įgyvendinant ES Direktyvų 96/62/EB, 1999/30/EB, 2002/3/EB, 2000/69/EB reikalavi-

mus, LR Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje 2205-2010 m. numatytas aplinkos oro

kokybės vertinimas aglomeracijose ir zonose, išskirtose atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir už-

terštumo lygį, pagal tuos pačius kriterijus parenkant ir vertinimo būdus, stočių skaičių ir išdės-

tymą. Programoje atsižvelgta ir į esminius Ketvirtosios dukterinės oro kokybės direktyvos nuo-

status, reikalaujančius tobulinti žmonių sveikatai kenksmingų teršalų, tokių, kaip SM ir PAA,

matavimus, analizę ir vertinimą.

80

Iš kitų šalių atnešamai oro taršai bei bendram – foniniam – šalies oro baseino užterštumo

lygiui, jo pokyčiams ir juos lemiantiems veiksniams analizuoti skirta foninio oro monitoringo

stočių sistema. Pirmoji stotis buvo įrengta 1980 m. Preiloje, o 2004 m. funkcionavo 3 stočių

tinklas. Šiose stotyse stebimos O3, SO2, NO2, SO42-, SM, NO3

- ir NH4+, į Lietuvą intensyviausiai

atnešamų su tolimosiomis oro pernašomis, koncentracijos ore, taip pat stebima kritulių che-

minė sudėtis. Preiloje veikianti stotis dirba pagal tarptautines Tolimųjų pernašų Europoje moni-

toringo ir įvertinimo (EMEP) ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) progra-

mas, kitos stotys (Aukštaitijos ir Žemaitijos) – pagal Tarptautinę bendradarbiavimo sąlygiškai

natūralių ekosistemų kompleksiško monitoringo srityje programą (ICP IM). Kadangi šios sto-

tys jau priklauso tarptautinių stočių tinklų sistemai, jų stebėjimai griežtai reglamentuoti ir

vieningi Europos mastu (Sąlygiškai natūralių ekosistemų..., 2006).

Meteorologiniai duomenys būtini vertinant oro teršalų koncentracijos pasiskirstymą erd-

vėje, planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkos orui bei įvairių scenarijų, skirtų numatomų

priemonių efektyvumui įvertinti, modeliavimui, o taip pat oro kokybės vertinimui modeliavimo

būdu ten, kur jos išmatuoti nėra galimybių. Lietuvos teritorijoje veikia 18 meteorologinių sto-

čių, užtikrinančių meteorologinių duomenų kiekį, būtiną sekti klimato pokyčius ir sudaryti tiks-

lesnius teršalų sklaidos žemėlapius, naudojant teršalų emisijos duomenų bazes ir matematinius

modelius.

Stratosferos O3 epizodiniai tyrimai Lietuvoje buvo pradėti dar 1976 m., o nuo 1992 m.,

įgyvendinant Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos reikalavimus, vykdomi sis-

temingi nuolatiniai matavimai Girgždys, 2000).

Aplinkos oro radiologinio monitoringo tinklas sudarytas taip, kad užtikrintų radioakty-

viųjų aerozolinių priemaišų sudėties nustatymą Ignalinos AE eksploatavimo ir jo nutraukimo

metu, į Lietuvą patenkančių ir išnešamų radionuklidų srautų sekimą bei teritorijos, kur galima

didžiausia gyventojų kolektyvinė dozė – Vilniaus miesto – radiologinės aplinkos vertinimą.

ES politika dirvožemio apsaugos atžvilgiu iki šiol nėra galutinai teisiškai sureguliuota.

ES valstybėse dirvožemio apsauga buvo įgyvendinama netiesiogiai (per ES direktyvą

91/676/EEB ir kitas direktyvas, reglamentuojančias aplinkos apsaugą nuo dumblo, atliekų ar

integruotos taršos). 2003 m. Europos Komisijos pranešime dėl kompleksinės dirvožemio ap-

saugos strategijos formavimo akcentuojami ES valstybėms aktualūs pavojai dirvožemiui, o

Lietuvai šiuo požiūriu aktualiausios organinės medžiagos mažėjimo, pasklidosios taršos, dirvo-

žemio uždengimo ir erozijos grėsmės.

Nuolatiniai dirvožemio stebėjimai Lietuvoje pradėti 1992–1993 m. Miškų dirvožemio

monitoringas, sudedamoji Tarptautinės bendradarbiavimo programos miškų būklei vertinti

(ICP Forests) dalis, vykdomas nuo 1992 m. (Lietuvos miškų būklė..., 1999). 1993–2002 m. lai-

81

kotarpiu buvo atlikti du 5 m. laukų dirvožemio kokybės pokyčių stebėjimų ciklai, kurių metu

(kaip ir miškų dirvožemiams) įvertintos bendros dirvožemio savybės: rūgštingumas; humuso,

bendroji ir judriųjų elementų – fosforo (P), kalio (K), kalcio (Ca), magnio (Mg), sieros (S),

aliuminio (Al) ir SM koncentracijos, mainų katijonai skirtinguose dirvožemio sluoksniuose.

Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje 2005-2010 m. numatoma daugiausia dėmesio

skirti rūgštėjimo, pasklidosios taršos, dirvožemio plotų užstatymo, erozijos problemoms, orga-

ninės medžiagos, rūgštingumo stebėjimams, metalų, apibūdinančių pasklidąją taršą, matavi-

mams.

Lietuvos vandens išteklių monitoringo sistema dar nėra visiškai susiformavusi, nors kai

kurie meteorologiniai ir hidrologiniai stebėjimai pradėti daugiau nei prieš 200 m.. Vandens iš-

teklių monitoringas, būdamas sudėtine aplinkos monitoringo dalimi, apima paviršinio (upių,

ežerų, marių, Baltijos jūros) ir požeminio vandens monitoringų sistemas. Jis paremtas kiekybi-

nių ir kokybinių rodiklių registravimu. Tarp kiekybinių rodiklių paminėtini vandens lygis, nuo-

tekis, tarp kokybinių – vandens temperatūra, pH, cheminė ir mikrobiologinė vandens sudėtis ir

kt.

Pirmosios 4 hidrometrinės upių monitoringo stotys Lietuvoje buvo įrengtos dar XIX a.

pr., o pirmieji upių vandens kokybės tyrimai pradėti vykdyti 1951 m. (Girgždys, 2000). 2004

m. vandens kokybės tyrimai atlikti 107 vietose (50 upių). Vandens kokybė vertinama pagal

daugiau kaip 70 rodiklių. Vandens ėminiai imami didelių ir mažų upių antropogeninės taršos

poveikio zonose (prieš ir už didelių miestų, intensyvios žemdirbystės rajonuose), ypač mažų

upelių žiotyse, keliose gamtinės foninės aplinkos upėse bei pasienio upėse ties valstybės riba

— tarpvalstybinei taršai įvertinti. Reguliarūs ežerų stebėjimai pradėti 1993 m. Nuo 1999 m.

stebėjimų tinklas apėmė 13 ežerų ir Kauno marias. Įgyvendinant ES direktyvą 2000/60/EB,

reikalaujančią iki 2015 m. pasiekti gerą vandens telkinių būklę, daugiausia dėmesio skiriama

biologiniams paviršinio vandens telkinių kokybės rodikliams. Valstybinėje aplinkos monitorin-

go programoje 2005-2010 m. numatyta kur kas daugiau stebėjimo vietų, numatoma visur atlikti

hidrobiologinius ir hidromorfologinius tyrimus, patikslintas hidrocheminių parametrų sąrašas ir

matavimų dažnumas.

Kuršių mariose 1954 m. pradėti hidrometeorologiniai stebėjimai, nuo 1959 m. vykdomi

reguliarūs vandens kokybės hidrocheminiai tyrimai, o nuo 1977 m. – ir hidrobiologiniai

(Girgždys, 2000). Baltijos jūroje vandens stebėjimai vykdomi nuo 1964 m. Nuo 1979 m. Lietu-

va Baltijos jūros būklės stebėjimus atlieka pagal HELCOM programą. 2004 m. Kuršių mariose

buvo 12, Baltijos jūroje – 22 monitoringo vietos. Valstybinėje aplinkos monitoringo programo-

je 2005- 2010 m. atsižvelgiant į ES direktyvos 2000/60/EB reikalavimus nurodytos naujos van-

dens telkinių kategorijos – pakrantės ir tarpiniai vandenys. Baltijos jūros monitoringą sudarys

82

atviros jūros ir pakrantės vandenų monitoringas. Tarpinių vandenų – Kuršių marių ir gėlojo bei

jūros vandens susimaišymo zonos Baltijos jūros pakrantėje – būklės monitoringo tinklui sukur-

ti papildomai skirtos 8 stebėjimo vietos. Atsižvelgta ir į galimų grėsmių iš stambiųjų sutelkto-

sios taršos šaltinių – naftos platformos D-6, Būtingės naftos terminalo, dampingo zonos ir che-

minio ginklo sąvartyno – išsidėstymą.

Pagal LR vandens įstatymo reikalavimus vandens telkinių būklei įvertinti turi būti vyk-

domas telkinių priežiūros ir veiklos monitoringas, o pagal poreikius – tiriamasis monitoringas.

Priežiūros monitoringas vykdomas tam, kad būtų gauta informacijos apie bendrą šalies vandens

telkinių būklę ir ilgalaikius pokyčius. Jos reikia formuojant pagrindines priemones, turinčias

užtikrinti vandens telkinių apsaugą ateityje, papildant ir užtikrinant vandens telkinių suskirsty-

mą pagal tipus, nustatant vandens telkinių tipų etalonines sąlygas. Veiklos monitoringu bus iš-

tirta vandens telkinių, kuriuose numatyti vandensaugos tikslai gali būti nepasiekti (rizikos van-

dens telkinių), būklė ir įvertinti jos pokyčiai dėl įgyvendintų priemonių. Šis monitoringas bus

vykdomas ir Baltijos jūros pakrantėje, nes būtina užtikrinti naftos platformos D-6, Būtingės

naftos terminalo ir dampingo vietų galimo poveikio Baltijos jūrai stebėjimą ir įvertinimą. Tar-

pinių vandenų veiklos monitoringas leis nepriklausomai vertinti ūkinės veiklos jūrų uoste po-

veikį Baltijos jūrai ir Kuršių marioms. Kontinentinėje zonoje veiklos monitoringas bus vykdo-

mas upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, kuriems grės pavojus nepasiekti nustatytų vandensaugos

tikslų.

Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje pradėtas dar 1947 m., kai Sereikiškių parko

vandenvietėje buvo išgręžti 3 vandens lygio stebėjimo gręžiniai. 2001 m. požeminio vandens

monitoringas buvo vykdomas 268 vietose ir šis tinklas yra plečiamas. Be bendrosios cheminės

sudėties (anijonų ir katijonų), atliekami periodiniai pesticidų ir organinių junginių, mikrokom-

ponentų bei azoto junginių (nitratų) koncentracijų stebėjimai.

Gyvosios gamtos komponentų būklės stebėjimai iki 1993 m. Lietuvoje buvo fragmentiš-

ki, tik nuo 1988 m. sistemingiau buvo vykdomi miškų būklės stebėjimai pagal ICP Forests

programą (Lietuvos miškų būklė..., 1999). Nuo 1993 m. pagal pirmąją Ekologinio monitoringo

programą pradėti vykdyti sistemingi atskirų gyvosios gamtos komponentų stebėjimai nebuvo

reprezentatyvūs nacionaliniu lygiu, jie apėmė tik nedidelę dalį buveinių ir rūšių įvairovės, dau-

giausia dėmesio tradiciškai buvo skiriama miškams. Stebėjimų parametrai buvo orientuoti į tar-

šos poveikį gyvajai gamtai, dalis gyvosios gamtos komponentų stebėti tik papildant fizikinius

ir cheminius kitų aplinkos sričių būklės rodiklius. 1999–2004 m.buvo sukaupta bazinė informa-

cija apie svarbiausių gyvosios gamtos komponentų būklės pokyčius. Daugelį Valstybinės apli-

nkos monitoringo programos 2005-2010 m. priemonių, skirtų gyvosios gamtos būklei vertinti,

sudaro stebėjimai, skirti Europos Bendrijai svarbių rūšių, buveinių ir paukščių migracijos susi-

83

telkimo vietų būklei vertinti. Šiose priemonėse nurodyti parametrai bus stebimi daugiau kaip

500 teritorijų. Tai leis sukaupti informaciją, kuri sudarys sąlygas identifikuoti jautriausias Eu-

ropos biologinės įvairovės sritis ir užkirsti kelią jos nykimui. Įgyvendinant ES direktyvos

93/53/EEB nuostatas, nurodančias, jog būtina kontroliuoti žuvų užkrečiamąsias ligas natūra-

liuose vandens telkiniuose, numatyta vykdyti žuvų užkrečiamųjų ligų monitoringą. Atsižvel-

giant ir į Europos strategijos dėl invazinių nevietinių augalų ir gyvūnų rūšių projekto nuostatas,

2005-2010 m.Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje patikslinta probleminėms rūšims

skirta dalis; įtraukti svarbiausių invazinių augalų ir gyvūnų rūšių plitimo stebėjimai. Įvertinus

šių rūšių plitimo vandens transportu veiksnio svarbą, jų stebėjimai suderinti su vandens būklės

stebėjimo priemonėmis.

Kompleksiškas sąlygiškai natūralių ekosistemų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo

1993 m. pagal ICP IM programą (6.1 pavyzdys).

6.1 pavyzdys. Kompleksiško sąlygiškai natūralių ekosistemų monitoringo stotys (KMS)

(pagal Sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksišką monitoringą, 2006)

Šiaurės šalių Ministrų Tarybai 1992 m. pasiūlius nepriklausomybę atkūrusioms Baltijos

šalims prisijungti prie tarptautinės kompleksiško(integruoto) monitoringo programos ICP IM,

pagrindiniuose Lietuvos kraštovaizdžiuose buvo įkurtos 3 KMS mažiausio antropogeninio

poveikio vietose, kurios buvo derinamos prie nacionalinių parkų infrastruktūros. 1993 m.

buvo įsteigtos Aukštaitijos ir Dzūkijos KMS, o 1994 m – Žemaitijos KMS. Visos stotys įkur-

tos nacionalinių parkų rezervatinėse zonose. Jos įsteigtos tuose regionuose vyraujančiuose

miško tipuose ir būdingiausiose geomorfologinės struktūros augavietėse. Tai gerai repreze-

ntuoja pagrindinius Lietuvos žemėvaizdžių tipus, geomorfologinę struktūrą ir augalines ben-

drijas (6.2 pav.)

84

6.2 pav. Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos KMS vietos

KMS sudaro ekosistemos komponentų kompleksiško stebėjimo stotis, steigiama uždarų

upelių baseinuose, bei oro ir kritulių stebėjimo stotis. Aukštaitijos KMS (LT01) oro ir kritu-

lių stebėjimo stotis įkurta Aukštaitijos NP Rūgšteliškio km., LŽŪU Miškų monitoringo labo-

ratorijos filiale, o miško ekosistemų kompleksiškų tyrimų stotis – Ažvinčių sengirės užda-

rame Versminio upelio baseine (6.3 pav).

6.3 pav. Aukštaitijos KMS

85

Dzūkijos KMS (LT02) oro ir kritulių stebėjimo stotis įkurta Dzūkijos nacionalinio

parko Dubininkų km., o kompleksiškų tyrimų stotis – Skroblaus rezervato Duburių upelio

baseine (6.4 pav.). Nuo 1999 m. tyrimai šioje stotyje buvo sustabdyti. Tačiau dėl ypatingos

geomorfologinės struktūros, biotopų įvairovės, tinkamų sąlygų miško ekosistemos tyrimams

panaudoti šiuolaikišką nuotolinio zondavimo ir Saulės spinduliuotės po laja techniką, Dzūki-

jos KMS veiklą tikslinga atnaujinti.

6.4 pav. Dzūkijos KMS

Žemaitijos KMS (LT03) oro ir kritulių tyrimų stotis įkurta 1994 m. Žemaitijos na-

cionalinio parko Plokštinės rezervate, o kompleksiškų tyrimų stotis – šio rezervato upelio

Juodupio baseine (6.5 pav.). Ši stotis išsiskiria iš kitų ypatingomis klimatinėmis sąlygomis,

sudėtinga geomorfologine baseino struktūra, biotopų gausa.

86

6.5 pav. Žemaitijos KMS

Šiose stotyse kompleksiškai stebimi beveik visi gamtinės aplinkos komponentai ir

juos jungiantys medžiagų srautai. Mažų upelių baseinų koncepcija, pagal kurią hidrogeologi-

niu požiūriu pakankamai gerai izoliuoti mažų upelių baseinai traktuojami kaip lauko labora-

torijos, leidžia stebėti teršalų srautus, kontroliuoti jų balansą ir stebėti bei vertinti jų sąlygoja-

mus biotos pokyčius. Stebėjimų metodika ir stebimi parametrai gerai atspindi pagrindinius

Lietuvos regionus, sudaro palankias sąlygas panaudoti kaupiamą informaciją regioninių ir

globalinių procesų poveikį ekosistemoms vertinti bei modeliuoti.

Per pirmuosius 10 m. šiame globalaus foninio monitoringo tinkle daugiausia dėmesio

buvo skirta atmosferos teršalų ir iškritų, dirvožemio, gruntinio ir paviršinio vandens, dirvože-

mio cheminės sudėties, taip pat elementų akumuliacijos biotoje ir išplovimo stebėjimams. Tai-

koma baseino koncepcija leido kiekybiškai vertinti cheminių junginių srautus ekosistemose, jų

masės balansus ir poveikį biotai, gauti informacijos apie skirtingų ekosistemos komponentų po-

kyčius, jų priežastinius ryšius ir sąlygojančius veiksnius. Per minėtąjį 10 m. laikotarpį nustaty-

tas sieros junginių koncentracijos ore sumažėjimas, lėmęs šių junginių kaupimąsi dirvožemyje,

bendrosios S ir SO42- koncentracijos dirvožemio tirpale, gruntiniame ir paviršiniame vandenyje

sinchronišką kaitą. NO3- koncentracijos ore, dirvožemio, gruntiniame ir paviršiniame vandeny-

je per visą laikotarpį išliko stabilios. Taigi sąlygiškai natūralių ekosistemų būklės stebėjimai

nacionaliniu lygiu suteikia duomenų apie teršalų, kuriuos tolimosios oro pernašos atneša iš Va-

karų ir Vidurio Europos valstybių į Lietuvą, ir klimato pokyčių poveikį silpnai antropogenizuo-

87

tų teritorijų vandenų ir dirvožemio kokybei, biologinei įvairovei ir miško būklei. Be to, šie

duomenys sudaro sąlygas fiksuoti galimą nacionalinių taršos šaltinių poveikio aplinkai pokytį.

Dėl pastaruoju metu pakitusių sunkiųjų metalų kiekio biotoje normų Valstybinėje aplinkos mo-

nitoringo programoje 2005-2010 m. sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksinį monitoringą

numatyta papildyti sunkiųjų metalų poveikio aplinkai vertinimu, pradėti vykdyti sunkiųjų me-

talų iškritų atviroje vietovėje, koncentracijos lapijoje ir samanose matavimus, taip pat ištirti

rūgščiųjų iškritų poveikį augalams per dirvožemį ir tiesiogiai (vykdant lapijos cheminius mata-

vimus). Sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksiško monitoringo visapusiškas įgyvendini-

mas leidžia spręsti uždavinius, susijusius ne tik su Tolimųjų oro teršalų pernašų konvencijos ir

jos protokolų reikalavimais, bet ir su tarpvalstybinių vandentakių ir ežerų apsaugos bei naudo-

jimo konvencijos, JT klimato kaitos konvencijos bei Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio

apsaugos reikalavimais.

Kompleksiškas agroekosistemų monitoringas sudaro sąlygas įvertinti pasklidąją taršą,

apskaičiuoti išplaunamų maisto medžiagų kiekį, nustatyti, kokio masto poveikį vandens telki-

niams lemia ūkininkavimas baseino teritorijoje, o dirvožemio savybių, žemės naudojimo ir

maisto medžiagų balanso duomenys, sugretinti su šių medžiagų išplovimo duomenimis, leidžia

nustatyti taršos šaltinius ir parinkti veiksmingiausias priemones žemės ūkio taršai mažinti.

Agroekosistemų monitoringas Lietuvoje pradėtas vykdyti 1994–1995 m. Daugiausia dėmesio

buvo skiriama hidrologinių, cheminių vandens ir makrozoobentoso parametrų stebėjimams, jie

buvo derinami su žemės ūkio veiklos, sėtinių pievų bendrijų struktūros, produktyvumo ir dir-

vožemio savybių pokyčių monitoringu. Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje 2005-

2010 m. akcentuojami maisto medžiagų išplovų į upes, šachtinių šulinių būklės, makrozoobe-

ntoso rūšių gausumo, sėtinių pievų produktyvumo stebėjimai. Šis monitoringas, vykdomas ne-

atsiejamai su vandens būklės stebėjimo priemonėmis, sudarys sąlygas įgyvendinti ES direktyvų

2000/60/EB ir 91/676/EEB reikalavimus, HELCOM 1988 m. Ministrų deklaracijos, reikalau-

jančios iki 2010 m. sumažinti N ir P išmetimą į Baltijos jūrą 50 % pagal 1990 m. lygį, nuo-

statas ir Valstybinę vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą, patvirtintą LR

Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1076 (Žin., 2003, Nr. 83-3792).

Sistemingų kraštovaizdžio būklės stebėjimų, kurie leistų kaupti naujausią informaciją

šioje srityje, įvertinti aplinkosaugos veiksmų tikslingumą ir efektyvumą iki šiol Lietuvoje ne-

buvo. Nuo 1999 m. žemės dangos duomenys sistemingai kaupiami tik valstybės lygiu, vykdant

tarptautinę Žemės dangos (CORINE LandCover) programą. Vietiniu lygiu buvo kaupiama in-

formacija apie vidinius ekosistemų kaitos aspektus, tačiau jos nepakanka kraštovaizdžio poky-

čiams analizuoti ir prognozuoti. Regioniniu lygiu informacija apie kraštovaizdį, žemės dangą ir

žemėnaudą nebuvo kaupiama. Buvusi kraštovaizdžio monitoringo sistema nesudarė sąlygų tik-

88

slingai formuluoti valstybines kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo kryptis, nesuteikė išsamios

informacijos, būtinos skirtingo lygio teritorijų planavimo dokumentams rengti, šios informaci-

jos nepakanka kraštovaizdžio formavimo, tvarkymo, apsaugos ir atkūrimo darbams pagrįsti.

Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje 2005-2010 m. kraštovaizdžio būklės vertinimo

priemonės parinktos taip, kad būtų įvertinti kraštovaizdžio regioniniai ypatumai skirtinguose

žemėvaizdžiuose, ekologinis jautrumas, tipas, problemiškumas ir teritorinės aplinkosaugos

priemonės. Joms įgyvendinti planuojama parinkti bent 10 teritorijų, atsižvelgiant į kraštovaiz-

džio tipą, žemėnaudos intensyvumą ir struktūrą, melioracinę būklę, kokybinius žemės paramet-

rus. Kraštovaizdžio monitoringas bus derinamas su dirvožemio būklės stebėjimais. Specialių

kraštovaizdžio monitoringo priemonių, skirtų ypatingos svarbos teritorijų būklei stebėti ir ver-

tinti tikslas - užtikrinti pajūrio juostos, karstinio regiono ir saugomų vertingiausių kraštovaiz-

džio kompleksų darnią plėtotę ir racionalų naudojimą, laiku parinkti jiems aplinkosaugos prie-

mones.

Aplinkos monitoringo sistemą sudaro valstybinis, savivaldybių ir ūkio subjektų aplin-

kos monitoringas, kuriuos vykdant kaupiama ir analizuojama informacija apie visos gamtinės

aplinkos elementų būklę ir jos pasikeitimus lokaliu, regiono ir valstybės mastu.

Valstybinis aplinkos monitoringas yra vykdomas visoje valstybės teritorijoje. Jis apima

visas natūralias ir antropogeniškai veikiamas gamtines sistemas. Kaip bendro valstybinio aplin-

kos monitoringo dalis yra vykdomas specialus aplinkos monitoringas (miškų, žemės gelmių),

kuris apima vieną tam tikrą aplinkos elementą (miškus, žemės gelmes).

Savivaldybių aplinkos monitoringas vykdomas joms priskirtose teritorijose siekiant

gauti detalesnę informaciją apie savivaldybių teritorijų gamtinės aplinkos būklę ir, remiantis

objektyvia informacija, planuoti bei įgyvendinti vietines aplinkosaugos priemones.

Ūkio subjektai vykdo taršos šaltinių ir jų poveikio aplinkai monitoringą informuodami

apie ūkinės veiklos įtaką aplinkai, teikdami monitoringo informaciją valstybės bei savivaldos

institucijoms. Aplinkos apsaugos ministerija Gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo ir

gamtos išteklių naudojimo limitų bei išleidžiamų į aplinką teršalų normatyvų nustatymo taisyk-

lėse nustatyta tvarka sudaro privalančių vykdyti monitoringą įmonių sąrašą. Viena iš šiuo metu

aktualiausių globalinių aplinkos taršos problemų yra klimato šiltėjimas, jį sukeliančių dujų

emisijų kontrolė ir mažinimas. Siekiant šių uždavinių ypač svarbus ūkio subjektų „šiltnamio

dujų“ emisijų monitoringas (6.2 pavyzdys).

6.2 pavyzdys. Reikalavimai ūkio subjekto CO2 emisijų monitoringo planui

89

(pagal Nacionalinio apyvartinių taršos leidimų (ATL) paskirstymo plano rekomendacijas)

Ūkio subjekto CO2 emisijų monitoringas atliekamas pagal EK sprendimo 29/01/2004,

skirto įgyvendinti ES direktyvos 2003/87/EC reikalavimus ir rekomendacijas (www.europa.e-

u.int/comm/environment/climat/pdf/c2004_130_en.pdf).

Ūkio subjekto CO2 emisijų monitoringo planą sudaro šios pagrindinės dalys:

1. Įrenginys (įrenginio identifikacijos numeris nacionaliniame ATL paskirstymo plane,

įrenginio pavadinimas nacionaliniame ATL paskirstymo plane, įrenginio veiklos vykdytojo

pavadinimas, įrenginio adresas).

Nacionaliniame ATL paskirstymo plane naudojamas platus įrenginio apibrėžimas, ati-

tinkantis ES direktyvoje 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės naudojamą

įrenginio apibrėžimą:

Įrenginiu apibrėžiami visi kurą deginantys pajėgumai, esantys vienoje vietoje ir turintys

vieną TIPK leidimą, nepriklausomai ar deginant kurą gaunamas produktas yra energija, ar

gaunama energija naudojamas tiesiogiai gamybos procesuose, jei bendras visų kurą deginan-

čių pajėgumų instaliuotų galių suma viršija 20 MW arba jei celiuliozės, popieriaus, cemento,

keramikos, stiklo, metalo instaliuoti gamybos pajėgumai viršija prekybos ATL direktyvoje nu-

matytas ribas.

Kaip įrenginys ar įrenginio dalis nėra laikomas gamtinių dujų ar kitokio kuro naudojimo

(tame skaičiuje ir oksidacijos būdu) cheminių medžiagų gamybai priemonės, jei pagrindinė to-

kių gamybos priemonių paskirtis nėra šilumos ar elektros gamyba.

2. Asmenys ryšiams (įmonės pavadinimas (jei planas parengtas veiklos vykdytoją at-

stovaujančios organizacijos), asmens, galinčio suteikti informaciją apie monitoringo planą,

vardas ir pavardė, pareigos, telefono numeris, fakso numeris, el. pašto adresas).

3. Planuojamos apytikslės ateinančių metų CO2 emisijos (kilotonomis). Pateikti pla-

nuojamas emisijas reikia nurodant vieną reikšminį skaičių (pavyzdžiui, 1 arba 4, arba 10, arba

30, arba 200, arba 600, arba 1000). Planuojamas skaičius reikalingas vėliau nustatant naudoja-

mas tikslumo ir patikimumo pakopas CO2 emisijų vertinimui pagal išmetamųjų šiltnamio dujų

monitoringo (stebėsenos) ir ataskaitų teikimo gaires C(2004) 130 (2004/156/EB).

4. Taikomas monitoringo būdas (skaičiavimu pagrįstas arba matavimu pagrįstas).

5. Informacija apie taršos šaltinius įrenginyje:

Taršos šaltinių sąrašas (taršos šaltinio numeris, pavadinimas, stebėtini kuro ir

medžiagų srautai). Kaip atskiras taršos šaltinis vertinamas kiekvienos skirtingos kuro rūšies

deginimas, kuro deginimas skirtingo tipo įrenginiuose, turinčiuose atskirą kuro apskaitą, kiek-

vieną skirtingą procesą, kiekvieną skirtingą medžiagą cheminio proceso metu sudarančią CO2

90

dujas arba CO2 skilimo metu susidarančias kitas medžiagas, pagal kurių kiekį galima nustatyti

CO2 emisijas.

Informacija apie naudojamus matavimo būdus kuro ir medžiagų (veiklos duome-

nims) srautams įvertinti (taršos šaltinio Nr., matuojamas srautas, matavimo būdas (prietaiso

tipas ir numeris), matavimo prietaiso paklaida (+/- %), matavimo prietaiso įrengimo vieta.

Matavimo metodo aprašymas (taršos šaltinio Nr., matuojamas srautas, matavimo

būdo aprašymas, matavimo intervalas).

Informacija apie naudojamas kuro žemutines šilumines vertes. Naudojama kuro

šiluminė vertė (tiems taršos šaltiniams, kur vyksta kuro oksidacijos procesas). Turi būti patei-

kiamas naudojamas informacinis šaltinis arba pateikiamas šiluminės vertės nustatymo būdas,

nurodant šiluminės vertės nustatymo dažnį, naudojamą laboratoriją, jos atitikimą standartams

ir vertintojo atestaciją (jei taikoma). 6.1 lentelėje pateikiamos kuro šiluminės vertės iš Statisti-

kos departamento patvirtintos kuro ir energijos balanso sudarymo metodikos.

91

6.1 lentelė. Kuro šiluminės vertės (Statistikos departamento 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymas

Nr. DĮ-228, V.Žin., 2004, Nr.172-6363)

Naudojamas kuras Kuro šiluminė vertė TJ/ktŽalia nafta 42,64Mazutas 39,98Orimulsija 27,63Dyzelinis/krosninis kuras 42,78Suskystintos dujos 46,46Tepalai 41,90Durpės 11,72Akmens anglis 25,12Mediena 8,20

Naudojamas kuras Kuro šiluminė vertė TJ/Mnm³Gamtinės dujos 33,90

− Informacija apie naudojamas emisijų faktorių vertes. Turi būti pateikiamas nau-

dojamas informacinis šaltinis arba pateikiamas emisijų faktorių nustatymo būdas (6.2 lentelė),

nurodant emisijų faktorių nustatymo dažnį, naudojamą laboratoriją, jos atitikimą standartams ir

vertintojo atestaciją (jei taikoma).

92

6.2 lentelė. Emisijų faktorių vertės (šaltiniai: National greenhouse gas emission inventory rep-

ort of the Republic of Lithuania, report 2003; 2004 m. sausio 29 d. Komisijos sprendimas,

nustatantis šiltnamio dujų išmetimo monitoringo ir ataskaitų teikimo gaires, vadovaujantis

Europos parlamento ir tarybos direktyva 2003/87/EB)

Naudojamas kuras Emisijų faktorius [tCO2/TJ]Žalia nafta 78Mazutas 78Orimulsija 81Dyzelinis / krosninis kuras 74Suskystintos dujos 65Tepalai 95Durpės 102Akmens anglis 95Gamtinės dujos (sausos) 56,9Metanas 54,9Vandenilis 0,0Biokuras 0,0

Naudojamos medžiagos Emisijų faktorius [tCO2/t]CaCO3 0,440MgCO3 0,522Na2CO3 0,415BaCO3 0,223

Išeiga Emisijų faktorius [tCO2/t]Klinkeris 0,525CaO 0,785MgO 1,092

- Informacija apie koeficientus:

Informacija apie naudojamus kuro oksidacijos koeficientus. Turi būti pateikiamas naudoja-

mo oksidacijos koeficiento vertės dydis arba oksidacijos koeficiento nustatymo būdas, nu-

rodant oksidacijos koeficiento nustatymo dažnį, naudojamą laboratoriją, jos atitikimą stan-

dartams ir vertintojo atestaciją (jei taikoma).

Informacija apie naudojamus konversijos koeficientus. Turi būti pateikiamas

naudojamas konversijos koeficiento vertės dydis arba konversijos koeficiento nustatymo

būdas.

Informacija apie naudojamus medžiagų sudėties nustatymo būdus. Turi būti

pateikiamas naudojama medžiagų sudėtis arba medžiagų sudėties nustatymo būdas, nuroda-

nt medžiagų sudėties nustatymo dažnį, laboratoriją, atitikimą standartams ir vertintojo ates-

taciją (jei taikoma).

Planuojami naudojamo kuro sudėties ir kuro apskaitos pokyčiai.

6. Taikomos tikslumo ir patikimumo pakopos CO2 emisijų vertinimui. Prie kiek-

vieno egzistuojančio taršos šaltinio būtina pateikti informaciją apie reikalingiems duome-

93

nims naudojamas tikslumo ir patikimumo pakopas CO2 emisijų vertinimui bei M&ATG

gairių rekomendacijas šių pakopų taikymui išmetamųjų šiltnamio dujų monitoringui ir ata-

skaitų teikimui (6.3 lentelė).

6.3 lentelė. CO2 emisijų vertinimo tikslumo ir patikimumo rodikliai ir jų rekomenduoja-

mos gairės pagal C(2004) 130 (2004/156/EB).

Taršos šal-

tinio Nr.

Veiklos duo-

menys

Žemutinė šilu-

minė vertė

Emisijos

faktorius

Medžiagų su-

dėties nustaty-

mas

Konversijos ok-

sidacijos koefi-

cientasDuomenys VD ŽŠV EF MS KK

Taik

omas

M&

ATG

Taik

omas

M&

ATG

Taik

omas

M&

ATG

Taik

omas

M&

ATG

Taik

omas

M&

ATG

M&ATG - CO2 monitoringo ir ataskaitų teikimo gairės.

Taip pat būtina nurodyti priežastis, dėl kurių naudojama žemesnė vertinimo ir tikslumo

pakopa CO2 emisijų įvertinimui, lyginant su reikalavimais išmetamųjų šiltnamio dujų moni-

toringo ir ataskaitų teikimo gairėse C(2004) 130 (2004/156/EB).

7.Atsakomybių pasiskirstymas, atliekant CO2 emisijų monitoringą ir ataskaitų teiki-

mą.

94

6.2. Aplinkos taršos procesų modeliavimas

By Jim Baumann,ESRI, November 15, 2004

Ką reiškia žodis ,,modelis"? Kodėl vienu

žodžiu ,,modelis" apibūdinama tiek įvairių

sąvokų? Todėl, kad modeliu gali tapti žmo-

gaus dirbtinai sukurtas abstraktus arba ma-

terialus objektas, kurį tiriant, sužinoma

apie realiai egzistuojantį (dažniausiai daug

sudėtingesnį) objektą, vadinamą prototipu

arba originalu. Galima pasakyti, kad

modelis – tam tikro objekto, proceso arba

reiškinio analogas, atspindintis mus do-

minančias originalo savybes ir charakte-

ristikas, galintis tam tikromis sąlygomis

pakeisti originalą.Be to modelis, palyginus su originalu, turi esminius privalumus ir patogumus (vaizdingu-

mas, galimybė atlikti su juo eksperimentus, lengva operuoti ir t.t.). kitaip sakant, modelis –

analogas arba tam tikras supaprastintas pakaitalas realiai egzistuojančių arba įsivaizduojamų

objektų, procesų, reiškinių. Paprasčiausi modelio pavyzdžiai – kelių žemėlapis, cheminės reak-

cijos lygtis.

Matematinis modeliavimas apima įvairias mokslo ir gyvenimo sritis. Bet kuri žmogaus

veikla, bet kurio modelio kūrimas skirtas pasiekti tam tikrą tikslą. Tikslas – vaizdas to, ką mes

norime pasiekti, t.y. būsimos sistemos būklės modelis. Nuo modeliavimo tikslo priklauso, ko-

kias objekto savybes įtraukti į modelį, kokias ne. Aplinkos taršos matematinių modelių tikslas

– prognozuoti teršalų migracijos procesus, vykstančius aplinkoje ir jų poveikį.

Matematiniai modeliai gali būti aibės, lygtys arba lygčių sistemos, tinklai arba įvairios

šių elementų kombinacijos. Aplinkoje vykstantys procesai yra labai sudėtingi, priklauso nuo

daugelio įvairių veiksnių. Kuo daugiau veiksnių modelis apima, tuo tiriamo proceso prognoza-

vimo rezultatai gaunami tikslesni (Vaitiekūnas ir Špakauskas, 2003). Paprasčiausias ir leng-

viausiai suprantamas yra linijinis matematinis modelis. Tiesinio matematinio modelio pavyz-

džiu gali būti kalibracinės kreivės, naudojamos fizikinės-cheminės analizės prietaisuose. Jos

parodo medžiagos koncentracijos ir matuojamo fizikinio parametro priklausomybę. Šį matema-

tinį modelį galime pritaikyti ir aplinkos sistemoms masės judėjimo greičio ir laiko priklauso-

mybei nustatyti. Pavyzdžiui, kai vandens tėkmės greitis yra 2 m/s, pagal tiesinės lygties modelį

mes galime apskaičiuoti, kad vanduo per 10 s nutekės 20 m. Linijinius modelius lengva su-

95

prasti, tačiau daugelis aplinkos procesų vyksta ne pagal linijinius, o daug sudėtingesnius, dina-

minius modelius (Landscape simulation modeling..., 2004).

Čia aptarsime kai kuriuos matematinius modelius, jų sudarymo principus ir sprendimo

bei vertinimo būdus.

6.2.1. Teršalų migracijos ežere modeliavimas

Sudarant teršalų migracijos ežere modelius, priklausomai nuo modelio tikslo, pirmiausia

reikia surinkti duomenis apie ežero susiformavimo istoriją ir geologinius ypatumus, klimatiniu-

s-sezoninius bruožus, taršos šaltinius, teršalo patekimo į ežerą kelius, fizikinius ir cheminius

maišymosi bei medžiagų transformacijų procesus, ežero vandens terminės stratifikacijos (susis-

luoksniavimo) dėsningumus.

Vienas potencialių ežero vandens taršos šaltinių gali būti jame suspenduota medžiaga ir

dugno nuosėdos. Kietosios dalelės vandenyje gali adsorbuoti daug įvairių organinių ir neorga-

ninių teršalų. Daugelis šių dalelių stovinčiame vandenyje nusėda ant dugno. Tačiau vandeniui

natūraliai maišantis, siaučiant audroms ar valant ežero dugną, šios dalelės resuspenduojamos ir

teršalai gali būti desorbuoti sąlygiškai švariame vandenyje, jį užteršdami. Vandenį nuolat mai-

šo ir vandens gyvūnai. Tokį vandens maišymą galime laikyti pastoviu, o audrų ar dugno valy-

mo poveikis teršalų desorbcijai bus momentinis. Kai ežero vandens maišymasis nežymus, o de-

guonies patekimas iš atmosferos į jį ribotas, ežere susidaro palankios sąlygos eutrofikacijai,

kuri turi įtakos ežero terminiam ir cheminiam režimui bei stratifikacijai.

Modeliuojant teršalų srautus ežero ekosistemoje būtina įvertinti terminės stratifikacijos

reiškinį. Monociklinio metinio stratifikacijos modelio atveju vandens temperatūra per visą eže-

ro gylį yra vienoda. Toks stratifikacijos modelis būdingas ežero sistemai šaltuoju metų laiku -

rudenį, žiemą (jeigu ežeras neužšąla) ir pavasarį, kai vyksta nuolatinis vandens maišymasis.

Tačiau vasarą, kai vandens paviršius įšyla, vanduo susisluoksniuoja. Giliau susidaro šaltesnio ir

didesnio tankio, o paviršiuje - šiltesnio ir mažesnio tankio vandens sluoksniai. Tokiu būdu eže-

re susidaro 3 skirtingi sluoksniai, kuriuose skiriasi vandens temperatūra, tankis, deguonies reži-

mas, hidrocheminės charakteristikos, maišymosi ypatumai ir cheminių reakcijų eiga: paviršinis

sluoksnis (epilimnionas), pereinamasis (metalimnionas) ir dugno (hipolimnionas). Siekiant tik-

sliau įvertinti stratifikuotų ežerų vandens būklę, vandens ėminiai turi būti imami paviršiuje –

epilimniono sluoksnyje (0,5 m gylyje), metalimniono sluoksnyje (gylis kinta priklausomai nuo

ežero savybių ir metų laiko), hipolimniono viršutinėje dalyje ir priedugnėje (hipolimnione).

Kai ežeras žiemą užšąla, per metus susiformuoja net du stratifikacijos ciklai. LR Aplinkos

ministerijos duomenimis tarp šilto ir šalto ežero vandens sluoksnių net 75 % tirtų 16 Alytaus

96

rajono ežerų birželio pradžioje susiformuoja temperatūrinis šuolis (metalimnionas), kuriam bū-

dingas staigus temperatūros, taip pat deguonies, nitratų ir nitritų koncentracijų kitimas (6.6

pav.).

6.6 pav. Metalimniono diagramos (pagal Dunnivant, 2006): (a) temperatūrinis šuolis ežero

vandens sluoksniuose; (b) pereinamojo sluoksnio gylio kitimas vasaros eigoje; (c) deguonies

koncentracijos kitimas ežero vandens sluoksniuose vasaros eigoje (d) nitratų koncentracijos

kitimas ežero vandens sluoksniuose vasaros eigoje; (e) amonio jonų koncentracijos kitimas

ežero vandens sluoksniuose vasaros eigoje. Eh – oksidacijos–redukcijos potencialas

Metalimnionas užkerta kelią šilumos patekimui į gilesnius sluoksnius ir biogeninių me-

džiagų migracijai į paviršinį ežero sluoksnį. Jis išsilaiko apytikriai iki spalio mėn., vėliau, šąla-

nt orui ir vandeniui, vandens temperatūra homogenizuojasi. Vėjas padeda ežero vandens

sluoksniams susimaišyti ir galiausiai jų ribos išnyksta, temperatūra ir medžiagų koncentracijos

per visą ežero sluoksnį suvienodėja.

Sudarant teršalų migracijos modelius svarbu įvertinti ir vandens (teršalo) užsilaikymo

ežere laiką, maišymosi faktorių, chemines teršalo transformacijos reakcijas, sedimentacijos

procesą.

Daugelis aplinkos procesų modelių priklauso diferencialinių lygčių klasei (Deaton and

Winebrake, 1999). Kuriant čia nagrinėjamus teršalų migracijos ežere modelius diferencialinių

lygčių pagrindu, pirmiausia sudaromos pagrindinės lygtys, paremtos į ežerą patenkančių ir iš jo

pasišalinančių teršalų srautų balansu. Modeliai sudaromi tokia tvarka (Dunnivant, 2006):

1. Į formulę įvedami visi į ežerą patenkantys vieno tiriamojo teršalo srautai.

Pavyzdžiui,

W = QwCw+ QiCi+QtribCtrib+PAsCp+VCs; (6.1)97

čia W – per tam tikrą laiką į ežerą patenkančio teršalo masė (kg per laiko vienetą); Qw –

nuotekų įtekėjimo srautas (m3 per laiko vienetą), Cw – teršalo koncentracija nuotekose (kg/m3);

Qi – ežerą maitinančios upės įtekėjimo srautas (m3 per laiko vienetą); Ci – teršalo koncentracija

ežerą maitinačioje upėje (kg/m3); Qtrib – bendras intakų įtekėjimo srautas (m3 per laiko vienetą);

Ctrib – bendra teršalo koncentracija intakuose (kg/m3); P – metinis kritulių kiekis (m per laiko

vienetą); As – ežero plotas (m2); Cp – bendroji teršalo koncentracija krituliuose (kg/m3); V – eže-

ro vidutinis tūris (m3); Cs – vidutinis teršalo desorbcijos srautas iš suspenduotų vandens dalelių

ir dugno nuosėdų (kg/m3 per laiko vienetą).

Šiuo atveju iš formulės Ctrib , P ir Cs eliminuojami, nustačius, kad jų srautai menki ir tiria-

miems procesams nereikšmingi. Tuomet supaprastintas teršalo patekimo į ežerą modelis bus:

W = QwCw+ QiCi. (6.2)

2. Į modelį įjungiami iš ežero pasišalinantys teršalo srautai. Pasišalinantys srautai yra

analogiški patenkantiems. Čia priimamos sąlygos, kad nėra papildomų teršalų šaltinių ir kad

cheminis teršalo degradavimas, ekvivalentiškas teršalo pasišalinimui iš ežero, yra pastovus.

Tokiu atveju, teršalo masių balansas bus:

Masės pokytis = Į ežerą patenkančio teršalo masė – iš ežero pasišalinančio teršalo

masė + teršalo patekimas iš taršos šaltinių – teršalo imobilizavimas ežero nuosėdose. (6.3)

VdC = (QwCwdt + QiCidt) –QeCdt + 0 – VCk dt, arba VdC = Wdt –QeCdt– VCk dt; (6.4)

čia dC – teršalo koncentracijos pokytis ežere, dt – laikas, per kurį įvyko šis pokytis; Qe –

iš ežero ištekančio ar pasišalinančio vandens kiekis (m3 per laiko vienetą); C – vidutinė teršalo

koncentracija ežere (kg/m3); k – teršalo pirmos eilės pasišalinimo greitis (1/laiko vienetas).

3. (6.4) lygtį pertvarkius ir įstačius kintamuosius gauname:

QeC – W(t) + V dC = -VCkdt. (6.5)

V dC/dt + (Qe + kV)C = W(t). (6.6)

čia : Qe, k ir V – ežero parametrai, todėl (Qe + kV) – konstanta.

Vidutinis vandens (teršalo) užsilaikymo ežere laikas t0 bus:

98

t0 = V/Qe. (6.7)

(6.6) lygtį pertvarkius ir įstačius kintamuosius gauname:

VdC/dt + CV (1/t0+k) =W. (6.8)

(6.8) lygtis yra pirmos eilės linijinė diferencialinė lygtis, nusakanti teršalo koncentracijos

kitimą laike. Ji parodo, kaip teršalo koncentracija ežere kinta laike priklausomai nuo ežero tū-

rio, teršalo patekimo į ežerą ir pasišalinimo iš ežero greičių.

4. (6.8) lygtis sprendžiama priklausomai nuo teršalo patekimo į ežerą pobūdžio (vien-

kartinio ar periodiško, nuolatinio ar intervalinio). Vienkartinio teršalo patekimo (avarijos) atve-

ju W(t) = 0. Norint apskaičiuoti C(t), (6.8) lygtis integruojama Laplaso metodu:

C(t) = C0 e-(Qc/V +k)t arba C(t) = C0 e-(1/t0 +k)t ; (6.9)

čia C0 – pradinė teršalo koncentracija.

Šio modelio grafinė išraiška pateikta 6.7 pav., o užduoties sprendimas – 6.3 pavyzdyje.

C0=12,25 mg/l ; k=5,776 per metus; t0= 5,56 metai; v= 250 000 m3; B=5,956 per metus6.7 pav. Teršalo koncentracijos kitimo po vienkartinio jo patekimo į ežerą diagrama (pagal

Dunnivant, 2006)

6.3 pavyzdys. Teršalo koncentracijos kitimo laike modeliavimas

99

Ežeras kaimo vietovėje yra 5000 m2 ploto (S) ir 50 m gylio (l). Maišymosi procesai visame

ežero gylyje vienodi. Iš jo per metus išteka vidutiniškai 45 000 m3 vandens. Prieš metus į

ežerą pateko insekticidas (vienkartinis atvejis), kurio gyvavimo pusamžis 43,8 dienos. Ap-

skaičiuokite insekticido koncentracijos ežere priklausomybę nuo laiko. Po kiek laiko insek-

ticido koncentracija bus lygi nustatymo ribai (0,100 mg/l)?

Sprendimas.

V = S·l = 5000 m2 ·50 m = 250 000 m3

Sulaikymo laikas = 250 000m3/45 000 m3 per metus = 5,56 metai

Pusiausvyrinei koncentracijai apskaičiuoti pirmos eilės teršalo gyvavimo pusamžio lai-

ką paverčiame į greičio koeficientą k:

43,8 dienos = 0,12 metų.

ln C/C0 = -k·t

ln (0,5) = -k·(0,12 metų)

k = 5,78 per metus

C= W/βV(1-e-βr), čia β=1/t0 + k;

β=1/t0 + k = 1/5,56 + 5,78 = 5,96

C= W/βV(1-e-βr)

C= (18,250 kg per metus)·(1000 g/kg)·(103 mg/g) / (5,96)·(250 000 m3)·(1000 l/m3)·(1-

e-5,96 ·1)

C=12,25 (1-e-5,96·1)

C = 12,25-12,25·(2,58·10-3)

C=12,2 mg/l

Toliau apskaičiuosime insekticido koncentracijos priklausomybę nuo laiko pagal (9)

formulę:

C(t) = C0· e-(Q/V +k)t arba C(t) = C0· e-(1/t0 +k)t,

C(t)/C0 = e-(1/t0 +k)t

0,100 mg/l : 12,2 mg/l = e-(1/5,56+5,78)t

4,80=5,96·t

t=0,81 metai

Nuolatinio intervalinio teršalo patekimo į ežerą atveju C0 ir W (t) nėra lygūs 0. Jeigu eže-

re vyksta 2 prieštaringi procesai – teršalo koncentracijos mažėjimas dėl natūralaus apsivalymo

ir koncentracijos didėjimas dėl nuolatinio intervalinio patekimo iš taršos šaltinio, o iš taršos

100

šaltinio į ežerą patenkančio teršalo koncentracija yra pastovi, pagal Laplaso integravimo meto-

diką, gausime lygtį:

C(t) = W/βV·(1- e-βt)+ C0 · eβt ; (6.10)

čia β = 1/(t0+ k), C0 – foninė teršalo koncentracija ežere. Jei foninė koncentracija labai maža,

lygtis supaprastėja:

C(t) = W/βV·(1-e-βt) (6.11)

Šios lygties grafikas pavaizduotas 6.8 pav., o užduoties sprendimas – 6.4 pavyzdyje.

W=50 kg per dieną; k=5,776 per metus; t0=5,56 metai; v=250 000 m3; B=5,956 per metus6.8 pav. Teršalo koncentracijos kitimo po nuolatinio intervalinio jo patekimo į ežerą diagrama

(pagal Dunnivant, 2006)

6.4 pavyzdys. Teršalo koncentracijos prognozavimas pagal migracijos modelį

Į tą patį ežerą (6.3 pavyzdys) insekticidas patenka laukų purškimo metu. Iš atmosferos ir su

paviršinio vandens nuotekiu per dieną į ežerą patenka 50 kg teršalo. Teršalo gyvavimo pus-

amžis 43,8 dienos, o foninės koncentracijos nežymios. Koks yra vandens (teršalo) ežere su-

laikymo laikas? Kokia yra pusiausvyroji insekticido koncentracija ežere? Kokia bus jo kon-

centracija po 0,010 metų?

Sprendimas.

V = S·l = 5000 m2 ·50 m = 250 000 m3

Sulaikymo laikas = 250 000m3/45 000 m3 per metus = 5,56 metai

101

Pusiausvyrajai koncentracijai apskaičiuoti pirmos eilės pusamžio laiką paverčiame į

greičio koeficientą k:

43,8 dienos = 0,12 metų.

ln C/C0 = - k·t

ln (0,5) = -k·(0,12 metų)

k = 5,78 metai-1

C= W/βV;

β=1/t0 + k = 1/5,56+5,78 = 5,96

C= W/βV = (50 kg per dieną)·(365 dienos per metus) / 5,96·(250 000 m3) = (1,26 ·10-2

kg/m3)·(1000 g/kg)·(103 mg/g)·(1m3/1000 l) = 12,5 mg/l

Toliau, sudarant grafiką, numatoma, ar pirmos eilės skilimo procesas yra reikšmingas,

ar ne (6.9 pav.)

6.9 pav. Teršalų koncentracijos kitimo diagramos po nuolatinio intervalinio teršalo patekimo į

ežerą įvertinus (1) ir neįvertinus (2) pirmos eilės skilimo procesą (pagal Dunnivant, 2006)

Iš grafiko (6.9 pav.) matome, kad pirmos eilės insekticido skilimo procesas yra reikš-

mingas. Galiausiai apskaičiuojame teršalo koncentraciją po 0,010 metų:

C= W/βV· (1-e-βr)

102

β=1/t0 + k = 1/5,56+5,78 = 5,96

C= W/βV (1-e-βr)= (18250 kg per metus)·(1000 g/kg)·(103 mg/g) / (5,96 per metus)·(250

000 m3)· (1000 l/m3)· (1-e-5,96·0,010)

C= 12,25·(1-e-5,96·0,010)

C=12,25-12,25·(0,94)

C=0,71 mg/l

6.2.2. Skaitmeniniai teršalų migracijos modeliaiSkaitmeniniai teršalų migracijos modeliai sudaromi ne lygčių pagrindu, o remiantis ke-

liomis žinomomis koncentracijomis. Žinomi du skaitmeninių modelių sudarymo metodai –

baigtinių skirtumų ir baigtinių elementų.

Sudarant skaitmeninius teršalų migracijos modelius baigtinių skirtumų metodu, sudaro-

mas tinklelis (6.10 pav.)

6.10 pav. Teršalo koncentracijų kitimo aplinkoje skaitmeninio modelio sudarymo baigtinių

skirtumų metodu pavyzdys (pagal Dunnivant, 2006)

Kiekvienas tinklelio langelio kampinis taškas, vadinamas mazginiu tašku, turi fiksuotas x

ir y koordinates ir gali turėti vienintelę lygtį teršalo koncentracijai apskaičiuoti. Kvadrato pavir-

šiaus plotas yra apibrėžtas kokiu nors vienu parametru, pavyzdžiui, vandens ar oro srautu, grei-

čiu, maišymusi, teršalų pasiskirstymo koeficientu ar pan. Skirtingi mazginiai taškai gali turėti

skirtingas šio parametro reikšmes. Tai leidžia sukurti realistiškesnį aplinkos sistemos matema-103

tinį modelį. Skaitmeninės analizės tikslas – nustatyti teršalo koncentraciją kiekvieno langelio

centriniame mazge. 6.9 pav. pavaizduotas skaitmeninis modelis yra supaprastintas. Aplinkos

sistemoje tokio modelio tinklelį gali sudaryti šimtai ar net tūkstančiai langelių.

Panagrinėsime tos pačios teršalo migracijos ežere situacijos (6.3 pavyzdys) modeliavimą,

tik šiuo atveju nepriimsime prielaidos, kad teršalo maišymasis visame ežere yra pastovus. Tar-

kime, vanduo į ežerą patenka taške (1.1), o išteka – taške (5.5). Tinklelis uždedamas ant ežero

žemėlapio ir pritaikomas prie ežero krantų ribų. Supaprastindami tikslą, šiuo atveju laikysime,

kad ežeras yra kvadratinis, o ribos atitinka tinklelio mazginius taškus. Sakykime, mes norime

nustatyti teršalų koncentracijas taškuose (1.4); (2.2); (3.5) ir (4.3). Skaičiavimui naudosime

(6.8) lygtį. Kadangi kiekvienas tinklelio langelis gali turėti tik vieną (6.8) lygties sprendinį,

skirtingo maišymosi faktoriui įvertinti teršalo koncentracijos reikšmę skaičiuosime atskirai

kiekviename tinklelio langelio centre. Toks procesas vadinamas iteratyviniu (kartotiniu). Jį

lemia viena ar kelios ribinės sąlygos. Mūsų atveju ribinė sąlyga yra žinomas bendras į sistemą

patenkančio teršalo kiekis. Kai baigtinių skirtumų modelio skaičiavimai kiekviename langelyje

užbaigti, į sistemą įvedame teršalo masę ir patikriname, ar bendras į sistemą patenkančio terša-

lo kiekis sutampa su modeliniu. Jeigu ne, į matematinį modelį reikia įvesti pataisas (šiuo atve-

ju – maišymosi proceso). Procedūra kartojama tol, kol bus pasiektas į ežerą patenkančių ir ište-

kančių masių balansas.

Baigtinių elementų skaitmeniniame modelyje (6.11 pav.) teršalo koncentracija visoje

kiekvieno trikampio srityje nustatoma interpoliuojant, o ne kiekviename atskirame taške, kaip

baigtinių skirtumų modelyje.

104

6.11 pav. Teršalo koncentracijų kitimo aplinkoje skaitmeninio modelio sudarymo baigtinių

elementų metodu pavyzdys (pagal Dunnivant, 2006)

Šiame modelyje teršalo koncentracijai kiekviename tinklelio langelyje apskaičiuoti taiko-

ma (6.8) lygtis, kol pasiekiamas reikiamas masių balansas. Baigtinių elementų metodas teršalų

migracijos modeliavime vartojamas dažniausiai.

6.2.3. Teršalų migracijos modelių tikslumo vertinimas

Sudarant bet kokį modelį priimamos vienokios ar kitokios prielaidos, į modelį įvedamos

ne visos sąlygos, todėl matematiniai modeliai visada yra riboti. Ar modelis yra pakankamai

tikslus, tyrėjas įvertina eksperimentiniais tyrimais.

Vienas iš modelio tikslumo vertinimo metodų yra jo jautrumo analizė. Tam modeliuoto-

jas sudaro kelias bazinio modelio parametrų sekas tam, kad nustatytų kokį poveikį matuojamo-

jo parametro paklaida turi teoriniams modelio rezultatams. Pavyzdžiui, baziniame matema-

tiniame modelyje buvo nustatytas teršalo pasišalinimo iš ežero greičio koeficientas, lygus 5,78

per metus (6.4 pavyzdys, 6.8 pav.). Modelio jautrumui patikrinti buvo sudaryta teršalo pasišali-

nimo iš ežero greičio koeficientų seka: 0,578; 2,58; 5,78; 28,9 ir 57,8 per metus. Modelio jaut-

rumo analizės rezultatai pateikti 6.12 pav.

105

6.12 pav. Insekticido pasišalinimo iš ežero greičio koeficiento jautrumo analizės rezultatai (pa-

gal Dunnivant, 2006)

Grafikas (6.12 pav.) aiškiai iliustruoja, kad matematinio modeliavimo rezultatai labai pri-

klauso nuo teršalo pasišalinimo iš ežero greičio koeficiento. Ši priklausomybė, kaip ir galima

buvo tikėtis, yra eksponentinė. Panašiai modelio jautrumo analizė gali būti atliekama ir su

kitais bazinio modelio parametrais.

Taikant jau sukurtus modelius teršalų migracijos procesams prognozuoti, visuomet reikia

įvertinti modelio ribotumą, gerai išsiaiškinti modelio sudarymo ir skaičiavimo principus, įsi-

tikinti įvedamų parametrų teisingumu.

6.2.4. Teršalų migracijos dirvožemyje modeliavimasPirmą kartą dirvožemyje vykstantiems procesams aiškinti V. Dokučiajavas (1846-1903)

pasiūlė labai paprastą, aiškią, bet iki šiol perdėm sudėtingą išspręsti formulę:

D = f (d.u., b., k., r., ž.ū.v.)·t; (6.12)

čia D – dirvožemyje vykstantys procesai; d.u. – dirvodarinė uoliena; b – biota; k – klima-

tas; r – reljefas; ž.ū.v. – žmogaus ūkinė veikla; t – laikas.

Visapusiško teršalų migracijos dirvožemyje matematinio modelio sudėtinėmis dalimis

turėtų būti medžiagos masės tvermės dėsnis kiekvienam teršalui, masių pasiskirstymo dirvože-

106

mio fazėse (kietosiose dalelėse, dirvožemio tirpale, biomasėje ir vandenyje) dėsniai, teršalų

migracijos srautų dėsniai bei reakcijų laikas. Vienas plačiai taikomų matematinių modelių sun-

kiųjų metalų sąveikai su dirvožemiu tyrinėti yra MINTEQA2/PRODEFA2 ir jo modifikacijos

(Landner and Reuther, 2004).

Teršalų srautus ir migraciją dirvožemyje apibūdina jų sorbcijos, arba pasiskirstymo tarp

dirvožemio tirpalo ir jo kietosios fazės koeficientai Kd ir Kp reakcijų pusiausvyros sąlygomis.

Teršalų sorbcija dirvožemyje priklauso nuo pH, organinės medžiagos kiekio ir kokybės, bend-

rosios teršalų koncentracijos dirvožemyje ir kitų veiksnių. Kiekybiškai Kd išreiškiamas šiuo

santykiu:

s

kd M

MK =

čia Kd – pasiskirstymo koeficientas; Mk – metalo masė dirvožemio kietojoje fazėje; Ms –

metalo masė dirvožemio tirpale.

Organinių (hidrofobinių) teršalų pasiskirstymo dirvožemio organinėje medžiagoje ir tir-

pale koeficientas KOC koreliuoja su teršalo tirpumu vandenyje:

log (KOC) = 4,273 – 0,686 log (S); (6.14)

čia S – teršalo tirpumas vandenyje mg/l.

Tokiu atveju

Kp = KOC ·organinės medžiagos masės dalis (6.15)

Žinant teršalo tirpumą vandenyje (informaciją galimą surasti duomenų bazėje internetiniu

adresu http://ibmlc2.chem.uga.edu/sparc/), galima apskaičiuoti jo pasiskirstymo dirvožemio fa-

zėse (komponentuose) koeficientą (6.5 pavyzdys).

6.5 pavyzdys. Teršalo pasiskirstymo aplinkos komponentuose modeliavimas

Iš eksperimentinių duomenų apskaičiuokite PCB pasiskirstymo koeficientus KOC ir Kp

dugno nuosėdose, kuriose yra 2,05 % organinės medžiagos. 40 ml 2,05 mg/l PCB tirpalo

užpilta ant 0,102 g sausų nuosėdų. Po 3 dienų nuosėdos nucentrifuguotos ir nufiltruotos.

Tirpale liko 0,506 mg/l PCB. Kontroliniame mėginyje be nuosėdų PCB koncentracija buvo

1,88 mg/l.

Sprendimas:

1. Apskaičiuojame PCB masę mėgintuvėlyje: 2,05 mg/l · 0,04 l = 0,0820 mg.

107

; (6.13)

2. Realiai mėgintuvėlyje yra 1,88 mg/l · 0,04 l = 0,0752 mg PCB. Nuostoliai galėjo

susidaryti dėl išgaravimo.

3. Mėgintuvėlyje su nuosėdomis tirpale yra 0,506 mg/l· 0,04 l = 0.0202 mg PCB.

4. PCB masė nuosėdose: 0,0752 – 0,0202 = 0,0550 mg/1,02 · 10-4 kg = 539 mg/kg.

5. KOC apskaičiuojame pagal PCB koncentracijos santykį nuosėdose ir tirpale: 539

mg/kg : 0,506 mg/l = 1068 l/kg.

6. Kp apskaičiuojame sudaugindami KOC su organinės medžiagos kiekiu: 1068 l/kg

0,205 = 219 l/kg.

Sunkiųjų metalų pasiskirstymo koeficientas Kd nėra pastovus ir priklauso nuo elemento

savybių bei dirvožemio kietosios ir skystosios fazių charakteristikų, nuo metalo koncentracijos

dirvožemyje, karbonatų kiekio, Fe ir Al oksohidroksidų, organinės medžiagos, molio mineralų,

dirvožemio terpės pH. Siekiant prognozuoti sunkiųjų metalų poveikį aplinkai, įvairiais labora-

toriniais ir lauko tyrimais ieškomos koreliacijos tarp sunkiųjų metalų bendrųjų ir judriųjų jonų

koncentracijų įvairiuose ekstrahentuose bei augaluose.

Sunkiųjų metalų sorbcijos procesus dirvožemyje galima nagrinėti ir pagal katijonų mainų

modelį. Kiekybinė sorbcijos procesų išraiška – sorbcijos izotermės (linijinė Henrio, Freundli-

cho, Langmiuro, dviejų paviršių Langmiuro, konkurencinė Langmiuro ir kitos), išreiškiančios

pasiskirstymo koeficiento Kd pobūdį esant reakcijų pusiausvyrai pastovioje temperatūroje.

Visos izotermės paremtos termodinaminiais dėsniais.

Langmiuro adsorbcijos izotermė 1918 m. buvo sukurta dujų molekulių adsorbcijai nagri-

nėti, kai viena paviršiaus molekulė gali adsorbuoti vien1 dujų molekulę. Su tam tikrom pa-

taisom ši izotermė buvo modifikuota dirvožemio adsorbcijos procesams aiškinti:

ГA=Гmax·K· [A] / (1+K·[A]); (6.16)

čia ГА – adsorbuoto teršalo masė ant adsorbento (dirvožemio) masės vieneto; [A] – teršalo kon-

centracija; K – konstanta, nurodanti adsorbuojamo teršalo surišimo jėgą.

Grafinėje Langmiuro modelio išraiškoje (6.13 a pav.) parodyta pagrindinė izotermės for-

ma (šiuo atveju L), o 6.13 b pav. pateiktas 1/ГA priklausomybės nuo 1/[A] grafikas. Гmax reikš-

mė yra ant y ašies.

108

6.13 pav. Langmiuro adsorbcijos izotermė (pagal Dunnivant, 2006)

Freundlicho sorbcijos izotermė (6.14 pav.) – empirinis matematinis modelis, išreiškiantis

santykį tarp adsorbuotos ir tirpale esančios medžiagos koncentracijos:

ГA = K·[A]n; (6.17)

čia K ir n – empiriniai koeficientai, konstantos.

6.14 pav. Langmiuro ir Freundlicho izotermės (pagal Dunnivant, 2006)

Rothmando-Kornefeldo izotermė – Freundlicho izotermės atmaina:

ГA/ГB=K·([A]/[B])n; (6.18)

čia A ir B - skirtingų to paties krūvio jonų žymėjimas.

109

Г А

Pagal šią formulę 1918 m. buvo nustatyti Na/Ag, K/Ag, Rb/Ag, Li/Ag mainų procesai,

kai 1/n = 0,39-0,69.

Vėliau į klasikinę Freundlicho izotermės lygtį buvo pasiūlyta įvesti organinės medžiagos

ir pH veiksnius:

ГА =K·[H+]·[OM]b·[A]n;; (6.19)

čia [H+] – vandenilio jonų koncentracija; [OM] – organinės medžiagos koncentracija, b – empi-

rinis koeficientas.

Dar vėliau buvo pasiūlyta į lygtį įvesti ir tirpios organinės medžiagos, bendros organinės

anglies, pK, jono radiuso ir kitus veiksnius. Izotermių lygtys buvo apskaičiuotos daugiafaktori-

nės regresinės analizės metodu įvedus dirvožemio terpės pH, katijonų mainų talpą, bendrąją

metalo, organinės medžiagos ir įvairių pedogeninių oksidų koncentracijas bei molio, dulkių

masės dalis:

Г =K·x1a·x2

b.......xnz·[A]n arba lgГ = lgK + algx1 +blgx2+....zlgxn+ n·lg[A]; (6.20)

čia x1, x2, .....xn – minėtų veiksnių parametrai, a, b, ....z – empiriniai koeficientai.

Sorbcijos izotermės plačiai naudojamos tiriant cheminių medžiagų judrumą ir įmobiliza-

vimą dirvožemiuose. Iš modelinių laboratorinių eksperimentų išvestos sorbcijos izotermės yra

patogios nagrinėjant sunkiųjų metalų pasiskirstymą dirvožemio tirpale ir kietojoje fazėje. Jų

svarbą iliustruoja faktas, kad jos įtrauktos į svarbias aplinkos tyrimų matematines programas,

tokias, kaip MINTEQA2 (Landner and Reuther, 2004). Freundlicho izotermės buvo panaudo-

tos ir skaičiuojant normatyvines nuotekų dumblo panaudojimo reikšmes, prognozuojant nepa-

vojingą sunkiųjų metalų taršos lygį dirvožemiui keliems šimtams metų, įvertinant dirvožemio

sorbcines savybes ir jo kokybės veiksnius.

Dirvožemis yra heterogeninė sistema, todėl pilnas reakcijų ir jų poveikio sorbcijos proce-

sams rinkinys nėra pakankamai aiškus. Ši problema apsunkina sorbcijos izotermių taikymą ter-

šalų poveikio aplinkai tyrimuose. Sorbcijos izotermių informacija yra nepriklausoma nuo eks-

perimento metodo, kaip, pavyzdžiui, sorbuotų sunkiųjų metalų jonų masės procentas, kuris

dažniausiai naudojamas sunkiųjų metalų migracijos modeliavimui. Daugelio matematinių

modelių taikymas dirvožemiams ir panašioms į dirvožemį sistemoms yra ribotas. Dažnai su-

kurti modeliai tikrovėje nepasitvirtina. Šių modelių patikimumui užtikrinti reikalinga daugiau

110

eksperimentinių duomenų, nes gamtoje procesai yra daug sudėtingesni, ne visada idealiai ati-

tinka modeliuojamus termodinaminius mainų ir tirpumo procesus.

6.2.5. Teršalų migracijos geosistemose modeliavimas

Pastaraisiais metais geosistemų modeliavimo mokyklose ypač suintensyvėjo gamtinių

vandenų kokybę lemiančių procesų modeliavimas. Leisdamiesi į detalesnius medžiagų srautų

geosistemose tyrimus, privalome nagrinėti ir cheminių elementų bei junginių judėjimą (įskaita-

nt vandens pernešamas medžiagas) geosistemose. Pakankamai gerų rezultatų galima tikėtis tik

kompleksiškai naudojant kelis ar netgi keliolika geosisteminių modelių (Wadsworth and Tre-

week, 1999; Geo-spatial technologies..., 2005). Naudojantis WINSOIL bei WATBAL hidrodi-

naminiais modeliais ir juos tinkamai kalibravus, galima gauti patikimų duomenų apie medžiagų

srautus geosistemose. Tačiau šie modeliai daugiausia nagrinėja tik vandens, kaip įvairiausių

medžiagų nešiklio, bei šilumos srautus geosistemose.

Atmosferos iškritų cheminės sudėties bei kiekio poveikiui paviršinio vandens kokybei ir

režimui Lietuvos integruoto monitoringo stočių teritorijose modeliuoti siūloma taikyti fizikinė-

mis priklausomybėmis paremtą modelį SMART, kurio parametrai apibendrina erdvinius fiziki-

nius ir cheminius procesus baseine (Posch et al., 1993). Tačiau prognozuojant į sistemą pate-

nkančių teršalų poveikį dirvožemio vandens cheminei sudėčiai, SMART modelį reikėtų papil-

dyti kitu, distribuciniu modeliu, kurio parametrai nusako erdvinį fizikinių savybių pasiskirsty-

mą, nes dirvožemio sistemos hidrologines ir chemines savybes lemia dirvožemio granuliomet-

rinė sudėtis ir morfologija (Samuila, 1996). Distribuciniuose modeliuose, kurie galėtų būti tai-

komi regioniniu mastu, iš įvairių hidrologinių, biocheminių ir geocheminių procesų, vykstančių

dirvožemiuose, reikia išskirti svarbiausius, kurie lemia dirvožemio sistemos savybes, arba

šiuos procesus agreguoti į kelias grupes. Elgiantis priešingai modelis pasidaro labai komplek-

siškas, juo galima detaliai paaiškinti sistemos savybes, tačiau jis tampa netinkamu regioni-

niams aplinkos tyrimams. Sėkmingam matematiniam modeliui sukurti reikia surinkti pakanka-

mai patikimų duomenų (6.4 lentelė, 6.15 pav.).

6.4 lentelė. Tiriamųjų teritorijų ypatybės (pagal Samuilą, 1996)

Teritorijos ypatybės LT01 LT02 LT03

Geografinė padėtis

Teritorija yra Aukštaičių aukš-tumos šiaurinėje dalyje, Aukš-taitijos nacionalinio parko Ažvinčių gamtiniame rezerva-te, Versminio upelio baseine. Geografinės baseino koordina-

Teritorija yra Dzūkų aukštu-mos pietinėje dalyje, Dzūkijos nacionalinio parko Skroblaus gamtiniame rezervate. Geo-grafinės baseino koordinatės: 24015‘55“ - 24018‘02“ r. ilg.,

Teritorija yra Žemaičių aukš-tumos šiaurinėje dalyje, Že-maitijos nacionalinio parko Plokštinės gamtiniame rezer-vate, Juodupio upelio baseine. Geografinės baseino koordi-

111

tės: 26003‘20“ - 26004‘50“ r. ilg., 55026‘00“ - 55026‘53“ š. pl. Baseino plotas – 1,015 km2. Žemiausia baseino vieta – 159,5 m, aukščiausia – 188,6 m. a. j. l.

54003‘40“ - 54005‘38“ š. pl. Baseino plotas – 3,800 km2. Žemiausia baseino vieta – 80,0 m, aukščiausia – 134,5 m. a. j. l.

natės: 21051‘56“ - 21053‘10“ r. ilg., 56000‘19“ - 56001‘05“ š. pl. Baseino plotas – 1,473 km2. Žemiausia baseino vieta – 147,0 m, aukščiausia – 180,1 m. a. j. l.

Klimatas

Daugiametė vidutinė oro tem-peratūra – 5,8oC. Daugiametis vidutinis kritulių kiekis – 682 mm. Daugiausiai kritulių iš-krenta birželį (78 mm), o ma-žiausiai (33 mm) būna vasarį. Kietųjų kritulių kiekis - 12% bendrojo metinio kritulių kiekio. Vegetacija trunka 189 dienas. Saulės švytėjimo truk-mė - 1699 val. per metus.

Daugiametė vidutinė oro tem-peratūra – 6,0oC. Daugiametis vidutinis kritulių kiekis – 625 mm. Daugiausiai kritulių iš-krenta liepą (82 mm), o ma-žiausiai (28 mm) būna vasarį. Kietųjų kritulių kiekis - 9% bendrojo metinio kritulių kiekio. Vegetacija trunka 195 dienas. Saulės švytėjimo truk-mė - 1583 val. per metus.

Daugiametė vidutinė oro tem-peratūra – 5,9oC. Daugiametis vidutinis kritulių kiekis – 788 mm. Daugiausiai kritulių iš-krenta rugpjūtį (92 mm), o mažiausiai būna vasarį (34 mm). Kietųjų kritulių kiekis - 8% bendrojo metinio kritulių kiekio. Vegetacija trunka 187 dienas. Saulės švytėjimo truk-mė - 1810 val. per metus.

Dirvožemiai

Vyrauja jauriniai silpnai pa-jaurėję smėlio dirvožemiai.

Dirvožemiai susiformavę smė-lingose ledyninės kilmės lygu-mose. Vyrauja nederlingi jau-riniai šilaininiai silpnai pajau-rėję dirvožemiai.

Vyrauja smėlingi jauriniai ši-laininiai dirvožemiai.

AugalijaVyrauja spygliuočių daugiaar-džiai medynai, daugiausia pu-šynai su eglių priemaiša.

Vyrauja gryni pušynai, retai aptinkami eglynai ir pušynai.

Vyrauja spygliuočių medynai - eglynai su nedidele (iki 20 - 30%) pušų priemaiša.

112

6.15 pav. Tiriamųjų teritorijų dirvožemių cheminių ir fizikinių savybių pasiskirstymas jų profi-

liuose (pagal Samuilą, 1996)

SMART modelis yra paprastas, dinaminis, į procesą orientuotas modelis. Jis skirtas re-

gioniniams aplinkos tyrimams. Juo galima analizuoti ilgalaikę dirvožemio reakciją į atmosferos

iškritas, naudojant net labai mažą pirminių duomenų kiekį. Šis modelis, sudarytas remiantis

procesų agregavimo principu, naudojamas priimant dvi prielaidas:

113

1) įvairūs ekosistemos procesai nagrinėjami apsiribojant keliais pagrindiniais paramet-

rais. Dirvožemio tirpalo cheminė sudėtis glaudžiai susijusi su bendra elementų prietaka iš at-

mosferos (atmosferos iškritų kiekis - augalų absorbuotas kiekis - imobilizacija dirvožemyje) ir

geocheminiais vyksmais dirvožemyje (CO2 pusiausvyra, karbonatų, silikatų ir (arba) aliuminio

hidroksidų dūlėjimas, katijonų mainai). Modelyje neatsižvelgiama į šiuos veiksnius bei proce-

sus: laja ir joje vykstantys procesai; maisto medžiagų ciklai (paklotės susidarymas, šaknų ap-

mirimas, mineralizacija); sieros transformacijos (absorbcija augalų šaknimis, imobilizacija ir

redukcija); azoto transformacijos (azoto fiksacija ir amonio adsorbcija); organinių rūgščių tra-

nsformacijos;

2) nagrinėjami konceptualizuoti procesai. Dirvožemyje vykstantys procesai apibrėžti

dvejopai – paprastomis mažiausio tempo reakcijomis (absorbcija augalų šaknimis ir silikatų

dūlėjimas) arba pusiausvyros reakcijomis (karbonatų ir aliuminio hidroksidų dūlėjimas, katijo-

nų mainai). Aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, pH, poveikis reakcijų vyksmui nenagrinėjamas.

Metinis vandens srautas, prasisunkiantis pro nagrinėjamą dirvožemio sluoksnį, prilyginamas

metiniam kritulių pertekliui (kritulių kiekis - intercepcija - suminis garavimas). Kadangi

SMART yra vieno dirvožemio sluoksnio modelis, vertikalus sluoksnio heterogeniškumas čia

ignoruojamas. SMART modelis prognozuoja dirvožemio vandens, praėjusio pro šaknų zoną,

koncentraciją.

Modelio struktūra, atsižvelgiant į medžiagų balanso principą, yra pagrįsta anijonų judru-

mo koncepcija. 6.16 pav. pateikta modelio struktūra ir jo elementų santykiai, išreikšti dia-

grama. Būsenos kintamieji išreiškia cheminių elementų (dedamųjų dalių) kiekį mineraluose

(karbonatuose, silikatuose ir hidroksiduose) ir mainų komplekse, taip pat jonų koncentracijas

dirvožemio tirpale. Išvestiniai kintamieji vaizduoja procesų, turinčių įtakos būsenos kinta-

miesiems, greitį. Šie procesai apima bendrąją elementų prietaką (iškritų kiekis - bendrasis au-

galų absorbuotų medžiagų kiekis - bendrasis įmobilizuotos medžiagos kiekis ir vandens prieta-

ka (kritulių kiekis - augalų įsisavintas vandens kiekis - suminis garavimas) bei įvairias neutrali-

zacijos reakcijas, t.y. karbonatų, silikatų ir (arba) aliuminio hidroksidų tirpimas (dūlėjimas),

taip pat katijonų mainai.

114

6.16 pav. Modelio struktūros konfigūravimas ir parametrų parinkimas (pagal Samuilą,

1996)

Medžiagų jonų, kuriuos nagrinėja SMART modelis, balansas atrodo taip:

[H+]+[NH4+]+[BC2+]+[NaK+]+[Al3+] = [SO4

2-]+[NO3-]+[Cl-]+[HCO3

-]+[RCOO-]; (6.21)

čia [BC2+] reiškia pagrindinių dvivalenčių katijonų (Ca+Mg) koncentracijų sumą; [NaK+] – Na

ir K jonų koncentracijų sumą; [RCOO-] – organinių anijonų koncentraciją.

SMART modelį sudaro trys lygčių sistemos:

1. Medžiagų balanso lygčių, nusakančių katijonų (Al3+, BC2+, K+, Na+, NH4+) ir stiprių

rūgštinių anijonų (SO42-, NO3

-, Cl-) prietaką ir nuostolius dirvožemyje, sistema.

2. Pusiausvyros lygčių sistema, nusakanti pusiausvyros sąlygomis dirvožemyje vykstan-

čius cheminius procesus.

3. Kinetinių lygčių, nusakančių dirvožemyje vykstančių procesų greitį, sistema.

115

SMART modelio struktūra yra stabili ir jos formavimo pasirinkimas individualiam nau-

dotojui yra gana ribotas. Modelyje parinktas laiko žingsnis – mėnuo. Taip padaryta siekiant

gauti detalesnius modeliavimo rezultatus, nors patikimesnis yra metų žingsnis, kadangi tada

gaunami labiau apibendrinti modeliavimo duomenys. Vėliau, modelį kalibravus, buvo atliktas

prognozinis modeliavimas kiekvienoje integruoto monitoringo stoties teritorijoje pagal teorinį

scenarijų, ir tada modelyje naudotas laiko žingsnis pakeistas į metų, nes modeliuojamas laiko-

tarpis buvo pakankamai ilgas. Modelio struktūroje nurodyta, koks dirvožemyje vyksta procesas

– nitrifikacija ar denitrifikacija. Modelio įeities duomenys pateikti 6.5 lentelėje. Atskirose įei-

ties duomenų kompiuterinėse bylose pateikti kritulių bei bendrieji atmosferos iškritų kiekiai.

Visi šie duomenys surinkti tiriamosiose teritorijose, o kritulių kiekiai nustatyti pagal WINSOIL

modelio modeliavimo rezultatus. Pagrindinių katijonų mobilizacijos bei jų absorbcijos augalų

šaknimis dydžiai parinkti pagal modelio autorių duomenis kaip konstantos. Laukiami modelio

išeities duomenys aprašomi kiekvienos modeliavimo procedūros pradžioje.

6.5 lentelė. Įeities parametrai SMART modeliui (pagal Samuilą, 1996)

Parametras LT01 LT02 LT03Modeliuojamo dirvožemio sluoksnio storis, m 1 1 1Dirvožemio tūrinis svoris, g/cm3 1,43 1,54 1,25Vidutinis dirvožemio drėgnumas, m3/m3 0,1252 0,0865 0,0221Pradinis karbonatų kiekis dirvožemyje, meq/kg 0 0 0Efektyvioji mainų katijonų talpa, meq/kg 91,31 71,71 76,69Organinės medžiagos kiekis dirvožemyje, kg/kg 0,015 0,011 0,068Pradinis C:N santykis organinėje medžiagoje 12,17 10,87 22,75Pradinis dirvožemio pasotinimas bazėmis 0,8616 0,9020 0,8494Pradinė Al koncentracija dirvožemyje, meq/kg 6,417 3,292 8,490Bendra organinių (fulvo ir humusinių) rūgščių koncentracija

dirvožemyje, eq/m3

1,24 8,68 8,85

SMART modelis buvo kalibruojamas remiantis tiriamosiose teritorijose surinktais duo-

menimis apie dirvožemio vandens pH rodiklius. Jį kalibruojant buvo operuojama organinių

rūgščių disociacijos dirvožemyje parametrais. Iš esmės tai trys koeficientai (a, b ir c), kurie

naudojami organinių rūgščių disociacijos lygtyje:

Ka=a + b·(pH) - c·(pH)2 ; (6.22)

čia Ka – disociacijos konstanta.

Skirtingų tiriamųjų teritorijų parametrai skyrėsi, todėl buvo nustatytos koeficientų a, b ir

c reikšmės (6.6 lentelė), kuriomis naudojantis gaunami geriausi modeliavimo rezultatai.

116

6.6 lentelė. SMART modelio kalibracijos parametrai (pagal Samuilą, 1996)

Tiriamoji teritorija Parametraia b c

LT01 1,00 1,10 0,000LT02 0,96 0,90 0,039LT03 0,96 0,79 0,039

Modelis tikrintas pagal tai, kaip modeliavimo rezultatai atitiko dirvožemio tirpalo pH

reikšmes, išmatuotas integruoto monitoringo stočių teritorijose 3–5 metų laikotarpyje. Taip

buvo daroma todėl, kad dirvožemio tirpalas į rūgščiųjų kritulių apkrovą sureaguoja greičiau nei

jo kietoji fazė. Modelio rezultatų tikrinimas tik pagal vieną kintamąjį (pH rodiklį) pakankamas,

nes modelis nagrinėja atmosferos iškritų determinuojamus dirvožemio rūgštėjimo procesus ir

juos kompleksiškai reprezentuoja analizuojamas kintamasis (pH rodiklis). 6.7 lentelėje pateikti

duomenys rodo, kad SMART modeliu, parinkus anksčiau aptartus kalibravimo parametrus, ga-

lima sumodeliuoti patenkinamas duomenų eiles. Modeliavimo rezultatai yra ganėtinai nuosek-

lūs (nedidelis paklaidos vidurkis). Matuotų ir modeliuotų reikšmių sutapimas taip pat patenki-

namas (nedideli standartiniai nuokrypiai), o modelio efektyvumas – didesnis už 0 (6.7 lentelė).

Individualių duomenų porų palyginimo statistinė išraiška gera – normuotas absoliučios paklai-

dos vidurkis artimas nuliui.

6.7 lentelė. Modeliavimo ir matavimo rezultatų palyginimo statistinis įvertinimas (pagal Sam-

uilą, 1996)

Parametras

Tiriamo-

ji terito-

rija

Matavimo

rezultatų

vidurkis

Koreliacijos

koeficientas

Paklaidos

vidurkis

Standartinis

nuokrypis

Modelio

efektyvumas

Normuotas

absoliučios

paklaidos

vidurkis

pHLT01 5,75 0,46 -0,00 0,10 0,01 0,08LT02 4,59 0,55 -0,11 0,08 0,16 0,06LT03 4,48 0,36 -0,02 0,04 0,10 0,03

Maži koreliacijos koeficientai (tik LT02 viršija 0,5 ribą) demonstruoja atsitiktinumą

modelyje kaip sistemoje, tačiau taip turbūt yra dėl per trumpo modeliuoto laikotarpio. Tai pa-

tikrinti Lietuvos sąlygomis kol kas nėra paprasta, nes reikėtų surinkti vienos vietos bent pen-

kiasdešimt metų laikotarpio nuoseklius duomenis apie dirvožemio cheminę sudėtį.

Šioje studijoje SMART modeliu, remiantis hipotetiniu ateities procesų vystymosi scena-

rijumi, sumodeliuoti kai kurie tikėtini dirvožemio ir dirvožemio tirpalo rodiklių pokyčiai tiria-

mosiose integruoto monitoringo stočių teritorijose. Ateities aplinkos rūgštėjimo tendencijos

modeliuotos pagal iš anksto sudarytą hipotetinį scenarijų. Jį sudarant buvo numatoma, kad ne-

117

sikeis tiriamųjų teritorijų žemėnauda, nebus vykdoma jokia ūkinė veikla, nesikeis kritulių

kiekis ir upelio nuotekis. Vienintelė kintanti ateities sąlyga buvo kritulių cheminė sudėtis.

Modeliavimo rezultatų aptarimo pradžioje reikia išnagrinėti vieną kompleksinį rodiklį,

rodantį modeliuojamų teritorijų cheminių medžiagų apkrovą – bendrąją rūgštinančių medžiagų

prietaką į baseiną. Bendroji rūgštinančių medžiagų prietaka su atmosferos iškritomis į baseinus

skyrėsi, nes pagal scenarijaus sąlygą skyrėsi atmosferos iškritų cheminė sudėtis. LT01 ir LT03

teritorijose bendroji rūgštinančių medžiagų prietaka didesnę modeliuojamojo laikotarpio dalį

buvo teigiama – svyravo apie 0,02 eq/m2 per metus (6.17 – 6.19 pav.). LT02 teritorijoje bend-

roji rūgštinančių medžiagų prietaka visą modeliuojamąjį laikotarpį buvo neigiama, t.y. kritu-

liuose esančių rūgštingumą neutralizuojančių medžiagų ekvivalentinis kiekis buvo didesnis už

rūgštinančių medžiagų kiekį. Bendroji rūgštinančių medžiagų prietaka į baseinus lėmė progno-

zuotus dirvožemio ir dirvožemio tirpalo pokyčius.

Kritulių cheminės sudėties pokyčiai lemia ir dirvožemio tirpalo cheminės sudėties kiti-

mus modeliuojamo laikotarpio pradžioje, kai pagal scenarijų apibūdinami gana dideli kritulių

cheminės sudėties pokyčiai visose teritorijose. Kritulių šarmėjimas 1994–1998 m. LT01 ir

LT02 teritorijose bei 1996–1998 m. LT03 teritorijoje, taip pat jų rūgštėjimas 1999–2001–2003

m. ryškiai atspindi ir dirvožemio tirpalo cheminės sudėties pokyčius tais pačiais metais. Tuo

laikotarpiu LT01 teritorijoje sumažėja sulfatų bei amonio koncentracijos dirvožemio tirpale o

dvivalenčių bazinių katijonų - išauga (6.17 pav.). Modeliu prognozuota, kad nitratų jonų kon-

centracija LT01 teritorijos dirvožemio vandenyje turėtų būti nykstamai maža (kaip, beje, ir

kitose tiriamosiose teritorijose), nes visą nitratų kiekį, patenkantį į baseiną su krituliais, absor-

buoja augalai. Stipriai rūgštiniai anijonai ir dvivalenčiai baziniai katijonai savotišką pusiausvy-

rą LT01 teritorijoje įgauna apie 2010 m.. Tai rodo, jog dirvožemio tirpalo cheminė sudėtis, kri-

tuliams pasiekus žemės paviršių, akimirksniu nesikeičia, t.y. dirvožemio tirpalas į kritulių che-

minės sudėties pokyčius sureaguoja tik po gana ilgo laiko tarpo. Kadangi stipriai rūgštinių ani-

jonų ekvivalentiniai kiekiai krituliuose visą modeliuojamą laikotarpį nuolat viršija bazinių kati-

jonų ekvivalentinį kiekį, dirvožemyje po kurio laiko atsiranda negrįžtamieji pokyčiai.

118

6.17 pav. LT01 teritorijos dirvožemio tirpalo ir dirvožemio sudėties pokyčiai, prognozuoti

SMART modeliu (pagal Samuilą,1996)

119

6.18 pav. LT02 teritorijos dirvožemio tirpalo ir dirvožemio sudėties pokyčiai, prognozuoti

SMART modeliu (pagal Samuilą, 1996)

120

6.19 pav. LT03 teritorijos dirvožemio tirpalo ir dirvožemio sudėties pokyčiai, prognozuoti

SMART modeliu (pagal Samuilą, 1996)

Dirvožemio pH reikšmė pradeda mažėti, nes mažėja dirvožemio pasotinimas bazėmis, o

prognozuota sumažėjusi dvivalenčių bazinių katijonų koncentracija dirvožemio tirpale vertin-

tina kaip reakcija į šį pokytį. Per modeliuotą 52 metų laikotarpį dirvožemio vandens pH reikš-

mės sumažėja maždaug 0,08 pH vieneto, o dirvožemio pasotinimas bazėmis sumažėja nuo 86

% iki 81 %. LT02 teritorijoje prognozuoti ateities procesai šiek tiek skiriasi nuo prognozių

LT01 teritorijai. Šiame baseine modeliuojamo laikotarpio pradžioje bendra rūgštinančių me-

121

džiagų prietaka irgi sumažėja, panašiai kaip ir LT01, tačiau čia sulfatų ir kitų stipriai rūgštinių

anijonų koncentracijos išauga. Šį iš pirmo žvilgsnio nelogišką ryšį galima paaiškinti tuo, kad

bazinių katijonų koncentracijos krituliuose sumažėja daug labiau, nei rūgštinių anijonų koncen-

tracijos. Ši koncentracijų dinamika po kelerių metų aiškiai matyti prognozuotos dirvožemio

vandens cheminės sudėties grafikuose (6.18 pav.). LT02 teritorijoje, kaip ir LT01 teritorijoje,

ryškūs dirvožemio tirpalo cheminės sudėties pokyčiai nulemti santykinai dideliu tirtų rodiklių

koncentracijų krituliuose kitimu sumažėja apie 2010 metus, rodydami panašų reakcijos laiką,

kaip ir anksčiau aptartame baseine. Tačiau rūgštėjimo procesai per prognozuojamą laikotarpį

LT02 teritorijoje pažengia daug toliau – pH rodiklis per tą pati laiką čia nukrinta net 0,18, o

dirvožemio pasotinimas bazėmis sumažėja apie 10 %. Tai galima paaiškinti mažesniu dirvože-

mio bazingumu. Prognozavimo rezultatai LT 03 teritorijoje iš esmės kartoja ateities procesus

LT01 teritorijoje (6.19 pav.). Tik rūgštėjimo tempai čia kur kas spartesni. Tirtųjų rodiklių kon-

centracijos šios teritorijos dirvožemio tirpale turėtų stabilizuotis jau 2007 m.. Tiesa, tai gali būti

trumpesnio scenarijaus modeliavimo poveikis rezultatams. Dirvožemio pasotinimas bazėmis

per 52 metus LT03 teritorijoje turėtų sumažėti net 20 %, o pH rodiklis - nuo 5,40 nukristi iki

5,15. Intensyvesnį rūgštėjimo procesą LT03 teritorijoje pagal scenarijaus sąlygą lemia didesnė

bendroji rūgštinančių medžiagų prietaka į baseiną, kurią sąlygoja LT03 teritorijos geografinė

padėtis ir dėl šios priežasties čia su krituliais patenkantys didesni stipriai rūgštinių anijonų kie-

kiai.

SMART modelio modeliavimo rezultatai yra svarbūs tuo, kad vėliau tose pačiose terito-

rijose upelio vandens cheminę sudėti modeliuojant MAGIC (Model of Acidification of

Groundwater in Catchments) modeliu, modelius būtų galima kalibruoti tarpusavyje. Ši kalib-

racija yra įmanoma dėl dviejų priežasčių: pirma, dirvožemyje vykstantys procesai abiejuose

modeliuose aprašomi tuo pačiu būdu; antra, dirvožemio tirpalo cheminė sudėtis iš principo le-

mia upelio vandens cheminę sudėtį.

Apibendrinant modeliavimo SMART modeliu patirtį tenka pripažinti, jog šiuo modeliu

labai patogu prognozuoti rūgštėjimo ir atvirkštinių (atsistatymo) procesų tendencijas. Norint

gauti patenkinamus modeliavimo rezultatus svarbu sudaryti kiek galima artimesnį realybei pro-

cesų vystymosi ateityje scenarijų. Sąlygos, nurodytos scenarijuje, praktiškai lemia modeliavi-

mo rezultatų kokybę. Didžiausias modelio privalumas – nedideli reikalavimai modeliavimo įei-

ties duomenims bei nedidelis parametrų skaičius, įgalinantis gana greitai atlikti kalibracijos

procedūrą. Didžiausias modelio trūkumas – dideli erdvės bei laiko masteliai, tačiau darbo re-

zultatus Lietuvos sąlygomis galima vertinti teigiamai (Samuila, 1996).

122

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Kokius žinote globalinių problemų vertinimo ir prognozavimo projektus? Aptarkite jų

svarbą.

2. Pateikite čia pateiktų prioritetinių mokslo darbų žmogaus sveikatos saugos srityje ver-

tinimą.

3. Išnagrinėkite Valstybinę aplinkos monitoringo programą, apibūdinkite jos tikslus, už-

davinius ir įgyvendinimo priemones.

4. Pagal 2 pavyzdyje pateiktus ATL reikalavimus sudarykite pasirinkto ūkio subjekto CO2

emisijų monitoringo planą.

5. Kokie duomenys, sąlygos ir lygtys bus reikalingi pasirinktam teršalų migracijos mode-

liui sudaryti?Kokie laukiami rezultatai?

6. Iš prakiurusios degalų talpyklos kasdien į ežerą patenka po 5 kubinius colius ksileno

(degalų komponento). Kadangi ksilenas yra labai lakus, o biodegradacijos tempas vi-

dutiniškas, daroma prielaida, kad jo skilimo pusamžis vandenyje yra 18 val. Sudarykite

ksileno koncentracijos ežere priklausomybės nuo laiko grafiką. Nustatykite, per kiek

laiko ežere bus pasiekta pusiausvyrinė ksileno koncentracija, jeigu ežero tūris 313 348

796 m3, ksileno sulaikymo ežere trukmė 10 metų, o srauto iš ežero greitis – 44 650 012

m3 per metus.

7. Ežeras yra apsuptas dirbamų laukų. Juose naudojamas pesticidas malationas, kurio

skilimo pusamžis 6,5 dienos. Purškiant laukus dideli pesticido kiekiai patenka į ežerą.

Nustatykite, kokia bus malationo koncentracija po metų, jeigu pradinė koncentracija

buvo 13 mg/l, sulaikymo laikas – 5,75 metų, srauto iš ežero greitis - 3,65 ·103 m3 per

metus, ežero tūris – 2,08·104 m3. Atlikite modelio jautrumo analizę, naudodami dvigu-

bai ilgesnį ir dvigubai trumpesnį skilimo pusamžį.

8. Į Ontario ežerą per atmosferą iš chemijos gamyklų Pietų Amerikoje kasmet patenka vi-

dutiškai po140 kg DDT, arba po 0,384 kg per dieną. Ontario ežero tūris yra 1638 km3.

Iš ežero į upę St. Laurence išteka 7990 m3 vandens per metus. DDT skilimo pusamžis

31,3 metai. Kokia bus DDT koncentracija po 6 mėnesių? Apskaičiuokite ir nubraižykite

koncentracijos ir laiko priklausomybės grafiką laiko intervalui nuo 0,00 iki 1,5 metų.

9. Daugelį metų chromavimo įmonė prie ežero dirbo nesukeldama pastebimo poveikio

ežero ekosistemai, bet vienais metais žvejai pastebėjo, kad žuvų ežere sumažėjo. Buvo

nustatyta, kad žuvų kauluose yra padidėjęs Cr (III) kiekis. Tai leido padaryti prielaidą,

kad įmonės talpa prie ežero yra prakiurusi. Jeigu prielaida teisinga, kokia Cr3+ koncen-

tracija turėtų būti ežere po 10 mėnesių prakiurus talpai?

Ežero tūris 6,70 106 m3

123

Ištekėjimo iš ežero srautas – 8,9·106 m3 per metus

Cr3+ į ežerą patenka 0,150 kg per dieną.

Cr nedegraduoja, todėl jo skilimo greičio konstantos nėra. Skaičiuojant reikia naudoti

labai didelį skilimo pusamžio laiką (rekomenduojama 1 000 000).

10. Užduočių sprendimus patikrinkite su Fate (R) programa (CD - Dunnivant F.M. and El-

liot A. A basic introduction to pollutant fate and transport, USA, 2006).

11. Sukurkite elektroninę skaičiuoklę (programą), kuri atliktų tokius pačius skaičiavimus,

kaip ir Fate (R) abiems – intervaliniam ir vienkartiniam teršalų patekimui su kintamais

parametrais.

12. Sukurkite daugiau užduočių apie taršą Lietuvos ežeruose.

13. Knygoje Dunnivant F.M. and Elliot A. A basic introduction to pollutant fate and trans-

port, USA, 2006 išnagrinėkite matematinio modeliavimo principus kitose aplinkos sis-

temose ir atlikite užduotis.

14. 20 a. Vakarų Montanos Uolėtuosiuose kalnuose vyko kalnakasybos darbai. Pagrindinis

aukso ekstrakcijai naudojamo tirpalo komponentas buvo cianidas. Vienoje vietoje į ša-

lia esantį ežerą pateko keli bareliai HCN. Pradinė HCN koncentracija buvo 17,5 mg/l.

Ištekėjimo iš ežero srautas – 2,92·107 m3 per metus. Ežero tūris – 4,00·106 m3. HCN

skilimo pusamžis – 334 dienos. Kokia bus HCN koncentracija ežere po 1, po 5 metų?

15. Dėl užšąlusio geležinkelio ant tilto per ežerą įvyko traukinio, gabenančio radioaktyvųjį

Cs, avarija. Po avarijos ežere Cs koncentracija buvo 6,00 μg/l. Teršalo užlaikymo eže-

re laikas – 5,56 metų. Priimdami sąlygą, kad ežere yra pilnas maišymasis, apskaičiuo-

kite Cs koncentraciją po 20 metų. Cs pusamžis – 30,17 metų. Po kiek metų Cs koncent-

racija taps nebenustatoma (nustatymo ribos – 10-12 M)?

16. Įtariama, kad sąvartyno filtrate gali būti didelė Cd2+ koncentracija. Atliekant Cd2+ mig-

racijos monitoringą svarbu nustatyti Cd2+ pasiskirstymo tarp dirvožemio kietosios fazės

ir tirpalo koeficientą. Tyrimui buvo paimti 2l vandens. Vanduo nufiltruotas ir nuosėdos

išdžiovintos. Jos svėrė 10,0 g. Bendras suspenduotų dalelių kiekis buvo 5000 mg/l. Dir-

vožemio nuosėdų mėginys (250 mg) paruoštas tokiu pačiu būdu. Į kiekvieną mėgintuvė-

lį įdėta po 0,375 mg Cd2+ ir 50,0 ml vandens. Po 3 dienų mėginiai nufiltruoti per 0,20

μm membraninį filtrą ir ištirti atominės absorbcinės spektrometrijos (AAS) metodu.

Pusiausvyrinė koncentracija vandeniniame tirpale buvo 5,00 mg/l. Apskaičiuokite Cd2+

pasiskirstymo koeficientą Kd dirvožemyje.

17. Aldrinas (polichlorintas pesticidas) iki 1970 m. buvo naudojamas naikinti termitams.

Šis patvarus junginys pateko į gėlo vandens ekosistemą, apnuodijo organizmus. Kad

nustatyti aldrino sorbciją ežero dugno nuosėdose buvo paimti ežero dugno ėminiai.

124

Eksperimentui 0,1147 mg aldrino buvo įdėta į kolbą su 100 ml vandens ir 4,26·10-4 kg

ežero dugno nuosėdų. Chromatografiniu metodu vandenyje buvo nustatyta 0,0180 ppm

aldrino. Apskaičiuokite aldrino masę vandens ir kietojoje fazėse bei Kp.

18. Chlordekonas (keponas) – kancerogeninė, balkšva, vandenyje tirpi medžiaga buvo nau-

dojama kaip insekticidas, fungicidas bananų, tabako ir kitų kultūrinių augalų apsaugai.

Nuo 1975 m. JAV uždraudė naudoti šį preparatą, bet kai kurios šalys jį naudoja iki

šiol. Daug šio pesticido pateko į James upę, pakenkė gyvūnams, gruntiniams vande-

nims. Siekiant nustatyti kepono poveikį aplinkai reikėjo nustatyti Kp upės vandenyje ir

dugno nuosėdose. Tam buvo paruoštas 0,02453 mg/l kepono tirpalas. 100 ml tirpalo

užpilta ant 0,000100 kg sausų dugno nuosėdų. Po 3 dienų mišinys nufiltruotas per 0,20

μm membraninį filtrą. Kepono koncentracija vandenyje, nustatyta dujų chromatografi-

niu metodu, buvo 0,02108 mg/l. Tuščiajame mėginyje (tirpale be nuosėdų) nustatyta to-

kia pati koncentracija. Nustatykite kepono Kp.

19. Gautas pranešimas, kad aptiktas nedidelis nelegalus švino akumuliatorių sąvartynas,

įrengtas ant kalvos netoli upės. Jūsų užduotis – prognozuoti galimą Pb poveikį upei pa-

gal jo pasiskirstymo koeficientą vandenyje ir upės dugno nuosėdose. Užduočiai atlikti

jūs į mėgintuvėlį įdėjote 0,100 g dumblo, įpylėte 0,1000 l vandens ir 0,04976 mg Pb2+.

Nusistovėjus reakcijos pusiausvyrai (po 3 dienų) AAS metodu nustatėte, kad Pb2+ kon-

centracija vandeniniame tirpale buvo 0,500 mg/l. Tuščiojo mėginio analizė parodė, kad

Pb nuostolis dėl adsorbcijos ant indo sienelės yra 0,01000 mg/l. Apskaičiuokite Pb pa-

siskirstymo koeficientą Kd.

20. Paaiškinkite, kokį vaidmenį vaidina teršalų Kd ir Kp, adsorbcija ir desorbcija tiriant jų

migraciją natūraliose vandens sistemose?

21. Parenkite 3 puslapių apžvalgą apie pasirinkto metalo cheminius procesus, turinčius

įtakos jo migracijai vandens sistemoje. Koks procesas padidins (sumažins) migraciją?

22. Parenkite 3 puslapių apžvalgą apie pasirinkto hidrofobinio teršalo cheminius procesus,

turinčius įtakos jo migracijai vandens sistemoje. Koks procesas padidins (sumažins)

migraciją?

23. Išanalizuokite Auto-oil II programą (http://autooil.jrc.cec.eu.int/Documents/AQ

%20Modelling%20METHODOLOGYv4.pdf), apibūdinkite urbanizacijos poveikio aplinkai

modeliavimo principus, reikalingus duomenis, sąlygas, lygtis ir rezultatus.

7. APLINKOS TARŠOS RIZIKOS VERTINIMAS IR VALDYMAS

7. 1. Aplinkos taršos rizikos vertinimas

125

© Copyright 2007, CSIRO Australia

Jau daugelį metų keliamas klausimas,

kaip įvertinti aplinkos taršos riziką. Šiai prob-

lemai spręsti buvo sukurta aplinkos taršos ri-

zikos vertinimo sistema. Ji yra aplinkos taršos

mokslo sudėtinė dalis, kurios tikslas – atsakyti

į klausimą, ar tiriamoji teritorija yra saugi.

Aplinkos taršos rizika vertinimas dviem as-

pektais: rizikos sveikatai ir rizikos aplinkai.

Kalbant apie rizikos aplinkai vertinimą pir-

miausia turime išsiaiškinti šias sąvokas:− Kas yra rizikos veiksnys?

− Kas yra pavojus?

− Kas yra rizika?

− Kodėl ir kaip reikėtų atlikti rizikos aplinkai vertinimą?

Rizikos veiksnys – bet koks fizikinis, cheminis ar biologinis veiksnys, galintis sukelti pa-

vojų sveikatai arba aplinkai.

Pavojus – bet kurio rizikos veiksnio būdinga savybė sukelti žalą. Veiksniai gali paveikti

aplinką, žmones, turtą, procesus, sukelti nelaimingus atsitikimus, susirgimus, pažeisti ekosis-

temas ir pan.. Pavojų, kuris gali sukelti žalą, sudaro rizikos veiksniams būdingos savybės (fizi-

kinės-cheminės, toksikologinės ir kt.), jų naudojimo arba buvimo tam tikroje vietoje, būdas

(Poveikio aplinkai vertinimo vadovas, 2001).

Rizika – žalos, atsirandančios esant pavojui, tikimybė ir sunkumo lygis. Tai – tikimybė,

kad kenksmingas rizikos veiksnių poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai atsiranda pagrįstai nu-

matomomis jų naudojimo sąlygomis.

Rizikos vertinimas – tiesioginės arba netiesioginės, greitos arba uždelstos rizikos, kurią

žmonių sveikatai ir aplinkai gali kelti rizikos veiksniai, įvertinimas. Rizikos vertinimas gali būti

atliekamas atskirai įvertinant kiekvieno veiksnio riziką, arba palyginamuoju metodu.

Rizikos vertinimas apima du kintamuosius – žalą ir tikimybę, kad ji bus padaryta, t.y. pa-

vojų ir riziką. Todėl vertinant riziką turi būti nustatyta rizikos veiksniui būdinga kenksminga

savybė bei jo naudojimo ir tvarkymo sąlygos, įskaitant esamas prevencijos ir apsaugos priemo-

nes. Galime sakyti, kad sieros rūgšties buvimas visada kelia pavojų. Tačiau rizikos lygio iš es-

mės gali ir nebūti, jei sieros rūgštis yra pakuojama vandens nepraleidžiančiose saugiose talpo-

se, jei procesas yra izoliuotas ir pan. Pagrindinis rizikos vertinimo tikslas yra apsaugoti aplinką

ir užtikrinti jos saugą. Rizikos vertinimas padeda sumažinti pakenkimo aplinkai dėl žmonių

veiklos galimybę.

126

7.1.1. Rizikos veiksniai

Visi aplinkos teršalai, galintys sukelti pavojų žmogui ar aplinkos komponentams, gali

būti vertinami kaip rizikos veiksniai (žr. 2 skyrių).

Pagrindiniai aplinkos taršos rizikos veiksniai yra šie:

− fizikinis veiksnys – veiksnys, kurio pagrindą sudaro fizikinių substancijų kitimai

aplinkoje;

− cheminis veiksnys – cheminis elementas ar junginys, grynas ar mišinyje, egzistuo-

jantis natūraliai arba pagamintas, naudojamas arba išskiriamas, įskaitant atliekas, bet kokio

proceso metu, pagamintas tikslingai ar ne, teikiamas rinkai ar ne;

− biologinis veiksnys – veiksnys, kurio pagrindą sudaro biologinės kilmės medžia-

gos, mikroorganizmai, įskaitant genetiškai modifikuotus, ląstelių kultūras bei žmogaus endopa-

razitus.

Fizikiniai veiksniai, keliantys didžiausią pavojų aplinkai ir žmogui yra triukšmas, vib-

racija bei elektromagnetiniai laukai (spinduliuotė). Norint išvengti neigiamo dirbtinių fizikinių

reiškinių poveikio, svarbu juos normuoti, reglamentuoti valstybiniais aktais bei standartais ir

jais vadovautis projektuojant naujas mašinas, mechanizmus, įvairią įrangą, išdėstant darbo vie-

tas ir t.t.

Cheminis veiksnys reiškia bet kokį cheminį elementą arba junginį, gryną arba sumaišytą

(preparatą), esantį gamtoje, gaminamą, naudojamą arba išleidžiamą į aplinką (ir kaip atlieką)

bet kokio gamybos proceso metu, nepriklausomai nuo to, ar jis gaminamas tikslingai ar ne, ar

jis pateiktas rinkai ar ne. Dažnai manoma, kad cheminių medžiagų naudojimas ir su jomis susi-

jusi rizika yra būdinga tik chemijos ir su ja susijusioms pramonės šakoms, pavyzdžiui, farmaci-

jai arba naftos perdirbimui, nes jose labai efektyviai pasireiškia cheminiai veiksniai. Toks įsi-

tikinimas yra neteisingas, nes šiuo metu cheminės medžiagos naudojamos labai plačiai - ne tik

darbe, bet ir buityje, mokymo ir rekreacinėje veikloje, valymo priemonių, klijų, kosmetikos ir

panašiomis formomis. Todėl cheminių medžiagų rizika aplinkai gali kilti daugelyje įmonių,

tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje ar paslaugų srityje:

− statybose (stalių darbai, dažymas, vandens, dujų ir elektros instaliacijų įrengimas

ir pan.);

− profesionaliose valymo paslaugų įmonėse (ypač pramonėje ir kai kuriose paslau-

gų srityse, kur valymo kokybė turi lemiamą reikšmę ir cheminiai veiksniai yra specialiai įtrau-

kiami į procesą tam, kad būtu pasiekti norimi rezultatai);

− ligoninėse, kuriose naudojamos labai įvairios cheminės medžiagos (anestetikai,

sterilizavimo medžiagos, citostatiniai preparatai ir pan.);

127

− atliekų perdirbimo įmonėse, kuriose pačios atliekos labai dažnai yra cheminiai

veiksniai arba gali jų turėti savo sudėtyje;

− žemės ūkyje, ypač intensyviajame, cheminių medžiagų naudojimas augalų ir

gyvulių auginimui bei apsaugai;

− metalo apdirbimo ir mechanikos pramonėje, spaustuvėse, vaistinėse, laboratorijo-

se, atliekant meno kūrinių restauravimo darbus, kirpyklose ir pan.

Biologiniai veiksniai - mikroorganizmai, įskaitant genetiškai modifikuotus, ląstelių kul-

tūros bei žmogaus endoparazitai, galintys sukelti bet kokią infekciją, alergiją ar apsinuodijimą.

Pagal keliamos infekcijos rizikos laipsnį biologiniai veiksniai skirstomi į keturias rizikos

grupes:

1. medžiaga, kuri negali sukelti ligų;

2. medžiaga, kuri gali sukelti ligas ir būti pavojinga; mažai tikėtina, kad ji plistų

visuomenėje; paprastai yra efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos sėkmingai gydomos;

3. medžiaga, kuri gali sukelti sunkias ligas ir būti labai pavojinga; kyla rizika, kad

ji gali išplisti visuomenėje; paprastai yra efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos sėkmin-

gai gydomos;

4. medžiaga, kuri sukelia sunkias ligas ir yra ypač pavojinga; gali kilti didelė rizi-

ka, kad ji išplis visuomenėje; paprastai nėra efektyvių profilaktikos priemonių ir ligos neišgy-

domos.

7.1.2. Aplinkos taršos rizikos vertinimo etapai

Siekiant nuosekliai ir visapusiškai atlikti aplinkos taršos rizikos analizę, darbas atlieka-

mas tokiais 4 etapais:

1. Pavojų identifikavimas. Šiame etape surenkama informacija, kokį pavojų kelia tiria-

masis aplinkos taršos rizikos veiksnys (mokslinės literatūros, valstybinių institucijų ataskaitų,

kitų šaltinių analizė). Tiriant cheminių veiksnių riziką, šiame etape svarbu surinkti informaciją

šiais klausimais: kaip tiriamoji medžiaga veikia eksperimentinių gyvūnų organizmus (nervų

sistemą, kvėpavimo sistemą, reprodukcinę funkciją, apsigimimus, imuninę sistemą); kokį po-

veikį ji turi augalams ir gyvūnams; kokie medžiagos patekimo į organizmą keliai: per odą, pra-

rijus, įkvėpus?

Ypač svarbu numatyti kancerogeniškos medžiagos galimo kancerogeniškumo priežastis.

Pavyzdžiui, ar tiriama medžiaga panaši į žinomą kancerogeną? Kokie eksperimentai su gyvū-

nais jau atlikti? Ar yra epidemiologinės informacijos? Ar medžiaga gaminama dideliais kie-

kiais? Ar daug žmonių patiria jos poveikį? Teigiami atsakymai gali pateisinti brangius ilgalai-

kius tyrimus. Priešingu atveju tyrimų daryti neapsimokės. Kai kurių medžiagų (benzeno, vinilo

128

chlorido, asbesto) kancerogeniškumas pirmiausia buvo nustatytas žmonėms, todėl tyrimai

gyvūnams nebuvo daryti visai. Tačiau dažniausiai naujų medžiagų poveikį aplinkai ir žmonių

sveikatai siekiama ištirti prieš jas naudojant.

1 etape atliekamas preliminarus tiriamojo objekto aprašymas. Pavojingo objekto aprašy-

me turėtų būti nurodyti šie duomenys: trumpa objekto charakteristika; potencialūs pavojai;

trumpas technologinių procesų aprašymas; pavojingų medžiagų kiekiai objekte; didžiausią pa-

vojų keliančių medžiagų charakteristikos, jų tarpusavio sąveika; objekto situacinis planas, ku-

riame būtų nurodyta, kokiu atstumu nuo jo yra artimiausi svarbūs aplinkos objektai; objekte

dirbančių darbuotojų skaičius, jų kvalifikacija; galimi įrangos gedimai, personalo klaidos, gam-

tos jėgų poveikis; nukrypimai nuo normalių gamybinių režimų, galintys sutrikdyti normalų ob-

jekto darbą ir sukelti avarinę situaciją; galimi nekontroliuojami įvykiai, galintys sukelti gaisrą,

sprogimą ar pavojingų medžiagų išsiveržimą (išmetimą) į aplinką.

Pavojų ir jų šaltinių identifikavimas yra pagrindinis uždavinys, siekiant tiksliai ir pilnai

įvertinti riziką. Cheminiai pavojai nustatomi įvairiais metodais: ekotoksikologiniais tyrimais,

fizikine-chemine analize, iš statistinių epidemiologinių duomenų ir kt. (Kihlström, 1992; Balt-

rėnas ir Ščiupakas, 2007). Cheminio veiksnio buvimas aplinkoje pats savaime dar nėra pavo-

jus. Daug svarbesnis klausimas yra, ar cheminė medžiaga gali tiesiogiai paveikti gyvuosius or-

ganizmus, kokie jos patekimo į organizmą keliai. Cheminių medžiagų poveikis priklauso ir nuo

junginių patvarumo, kaupimosi mitybinėje grandinėje dėsningumų, toksiškumo. Pavojingiausi

yra patvarūs cheminiai teršalai – sunkieji metalai, dioksinai, chlororganiniai pesticidai (pvz.,

DDT), kurie linkę kauptis mitybinėje grandinėje ir yra toksiški. Priklausomai nuo cheminių

veiksnių numatomos kategorijos (kancerogeniškas, nekancerogeniškas), rizikos sveikatai ver-

tinimas šiek tiek skiriasi. Kancerogeniškų medžiagų rizikos vertinimas užtrunka 4-6 metus,

kainuoja keletą mln. dolerių. Tai apsunkina kancerogeniškų medžiagų rizikos vertinimą. Iki

šiol rizikos vertinimas yra atliktas tik apie 500 kancerogeniškų medžiagų (Dunnivant, 2006).

2. Poveikio vertinimas. Šiame etape nustatomas aplinkos taršos veiksnio poveikio inte-

nsyvumas, dažnumas, trukmė, mastas, teršalų patekimo keliai, teršalų šaltiniai, susidarymo bū-

das, migracija, transformacijos. Tam labai svarbu žinoti teršalų migracijos procesų dėsningu-

mus. Teršalo poveikio, patekimo į organizmą ir galimos dozės priklausomybė gali būti išreiš-

kiama šių 3 kintamųjų lygtimis:

1) Cheminių medžiagų ar mikroorganizmų koncentracijų aplinkoje;

2) Poveikio dažnumo (vidutinio, dažno, nuolatinio);

3) Receptorių biologinių charakteristikų (kūno svorio, absorbcinės talpos, imuni-

teto lygio).

129

Atskirai apibūdinamas galimas rizikos veiksnių poveikis vaikams. Kai informacijos apie

aplinkos taršos rizikos veiksnio poveikį nepakanka, rizikos vertinime laikomasi prevencijos ir

didžiausio poveikio numatymo principų.

3. Dozės – poveikio vertinimas. Dozė, arba į organizmą patekęs medžiagos kiekis pri-

klauso nuo medžiagos koncentracijos ir poveikio laiko. Pastarasis rodiklis nustatomas tiriant

profesinių ligų, klinikinius, epidemiologinius duomenis, atliekant toksikologinius eksperime-

ntus su gyvūnais. Toksikologinių eksperimentų rezultatai apibendrinami dozės-poveikio krei-

vėmis (7.1 pav.).

7.1 pav. Dozės – poveikio kreivės ir ribinės vertės (pagal Dunnivant, 2006)

Nekancerogeniškų teršalų dozės-poveikio vertinimui vartojamos įvairios poveikio lygio

(dozės) ribinės vertės (7.1 pav., 7.1 lentelė).

130

Poveikio lygis, dozė (mg·kg-1 per dieną) RfD NOAEL LOAEL

PF

Poveikis →

Nekancerogenas

Kancerogenas

7.1 lentelė. Poveikio lygio (dozės) ribinės vertės

Nepastebimo poveikio lygis (NO-

AEL)

Didžiausia dozė arba poveikio lygis, kurį organizmas gali atlai-

kyti be pastebimų pokyčių.Mažiausio pastebimo poveikio ly-

gis (LOAEL)

Mažiausia dozė arba poveikio lygis, kai pastebimi mažiausi or-

ganizmo veiklos pokyčiai.Leistinasis poveikio lygis (dozė)

RfD

Maksimali leistinoji dienos dozė arba poveikio lygis.

Leistinoji poveikio vertė (PEL) Medžiagos koncentracija, kuri gali veikti darbuotoją nesukelda-

ma organizmo pakitimų per 8 val. darbo dieną ir 40 val. darbo

savaitę.Slenkstinė leistinoji vertė (TLV) Medžiagos koncentracija ore, kuri darbuotojams nesukelia po-

kyčių per 8 val. darbo dieną ir 5 dienų darbo savaitę.

TVL taikoma oro teršalų poveikiui odai ir akims vertinti.Svorinis laiko vidurkis (TWA) Medžiagos koncentracija, kuri gali veikti darbuotojus tam tikrą

laiką be žymaus poveikio sveikatai.Tiesiogiai pavojingas gyvybei ir

sveikatai poveikio lygis (IDLH)

Maksimalus poveikio lygis (dozė), kurį individas gali atlaikyti

30 min. be pakenkimų sveikatai.

Vertinant saugią per visą gyvenimą žmonėms gaunamą dienos dozę (RfD), NOAEL dali-

nama iš neapibrėžties arba saugos koeficientų (VF). Pirmiausia įvertinama, kad žmogus yra vi-

dutiniškai 10 kartų jautresnis už gyvūną, o kai kurie žmonės - dar 10 kartų jautresni nei vidu-

tiniškai. Jeigu eksperimento rezultatai nepakankamai patikimi, neapibrėžties koeficientas (VF)

dar kartą dauginamas iš 10 arba 100:

RfD = NOAEL / VF1 ·VF2..........·VFn (7.1)

7.1 pavyzdys. Leistinojo poveikio lygio apskaičiavimas pagal toksikologinio eksperimento

rezultatus

Nustatyta, kad toksiškos medžiagos nepastebimo poveikio lygis NOAEL žiurkėms yra 1

mg/kg per dieną.

Esant kokybiškiems eksperimento rezultatams, leistinasis poveikio lygis žmonėms bus:

RfD = NOAEL / 10·10 = 0,01mg/kg per dieną.

Teršalų RfD maisto produktuose ir gėrimuose nustatoma 1000-10000 kartų mažesnė už

NOAEL. Ypač toksiškiems, kancerogeniškiems teršalams ribinė vertė nenustatoma (7.1 pav.),

131

nors kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Olandijoje) laikomasi nuomonės, kad

kancerogeniškos medžiagos taip pat turi ribines dozės vertes (Dunnivant, 2006). Esant tiesinei

dozės-poveikio priklausomybei, kai kancerogeno koncentracijos nedidelės, su amžiumi susirgti

vėžiu rizika didėja pagal lygtį:

Rizika = CDI · PF; (7.2)

čia CDI – chroniška kancerogeno dienos dozė, gaunama kasdien per visą poveikio laikotarpį,

mg·kg-1 per dieną; PF – kancerogeno dozės-poveikio potencijos koeficientas (arba dozės-po-

veikio kreivės pasvirimo kampas), atvirkščiai proporcingas dienos dozei, 1/mg·kg-1 per dieną

(7.1 pav.).

Kai kurių oraliniu būdu į žmogaus organizmą patenkančių kancerogenų PF: dioksino

2,3,7,8-TSDD – 1,56·105, aflatoksino B1 – 2,9·103, dieldrino – 30, As – 15, PCB – 7,7, Cd –

6,1, benz[a]pireno – 5,8, vinilo chlorido – 2,3, Ni – 1,05, DDT – 0,34, CCl4 – 0,13, benzeno –

2,9·10-2, CHCl3 – 6,1·10-3 mg·kg-1 per dieną. Iš šių duomenų matyti, kad kancerogeniškiausias

yra dioksinas 2,3,7,8-TSDD. Jis 100 mln. kartų pavojingesnis už mažiausiai kancerogenišką

metileno chloridą CHCl3. Daugiau duomenų apie įvairių cheminių medžiagų dozės-poveikio

rodiklius galima rasti JAV Aplinkos apsaugos agentūros (USEPA) Integruotos rizikos informa-

cijos (IRIS) tinklapyje (www.epa.gov/iris).

Toksikologijoje vartojami ir kiti dozės–poveikio rodikliai (7.2 lentelė).

7.2 lentelė. Dozės–poveikio rodikliai (pagal Connel and Miller, 1984)

Efektyvioji dozė -50 (ED50) Dozė, kuri paveikia 50 % tiriamųjų gyvūnų (dažniausiai taiko-

ma vaistų teigiamam poveikiui vertinti)Letalioji dozė -50 (LD50) Dozė, kurios pasėkoje miršta 50 % tiriamųjų gyvūnųToksiškoji dozė- 50 (TD50) Dozė, sukelianti toksiškumo požymius 50 % tiriamųjų gyvūnų

Efektyvioji dozė ED50 priklauso nuo poveikio lygio. Paprastai, kuo poveikis mažesnis,

tuo efektyvioji dozė ED50 yra didesnė.

Letalioji dozė LD50 – daugelio toksikologinių testų vidutinė vertė, dažniausiai išreiškia-

ma cheminės medžiagos koncentracija mg/kg gyvūno svorio. Kuo medžiagos letalioji dozė

LD50 yra mažesnė, tuo ji yra toksiškesnė. Labai toksiškų medžiagų LD50 ≤ 2 mg/kg, o netoksiš-

kų - LD50 > 1000 mg/kg. LD50 priklauso nuo medžiagos, gyvojo organizmo rūšies, medžiagos

patekimo į organizmą būdo ir kt. Skirtingoms gyvūnų rūšims LD50 yra skirtinga.

4. Rizikos vertinimas. Rizikos vertinimas apima visos informacijos, surinktos pir-

muosiuose 3 etapuose, apibendrinimą. Įvertinus visus pavojus, jų poveikį, dozės-poveikio pri-

klausomybes, apskaičiuojamas rizikos koeficientas. Jeigu aplinkoje yra keli pavojai, jeigu gali-132

mi keli teršalo patekimo į organizmą keliai, įvertinama visų jų bendra (suminė) rizika. Kance-

rogeniškų medžiagų keliamos rizikos sukelti vėžį žmogui tikimybė apskaičiuojama pagal dozė-

s-poveikio rodiklius per visą poveikio laikotarpį (7.2 pavyzdys).

7.2 pavyzdys. Aplinkos taršos kancerogeniška medžiaga rizikos vertinimas

Ūkininkas dirbdamas laukuose buvo veikiamas pesticido trifluralino. Apskaičiuokite

šio pesticido riziką, jeigu 25 metus šis pesticidas veikė ūkininką 8 val. per darbo dieną, 7

dienas per darbo savaitę, 4 mėn. per metus. Per 8 val. darbo dieną 70 kg svorio organizmas

įkvepia 20 m3 oro. Trifluralino PF yra 8,4·10-1 1/mg·kg-1 per dieną.

Sprendimas.

CDI (mg·kg-1 per dieną) = CA · IR · ET · EF · ED / BW · AT = 0,010 mg/m3 ·20 m3 per

dieną · 29 dienos per mėnesį · 4 mėnesius per metus · 25 metai / 70 kg · 25 metai · 365 dienos

per metus = 9,08·10-4 mg·kg-1 per dieną

čia CA – teršalo koncentracija ore, mg/m3; IR – įkvėpimo srautas, m3 per dieną; ET –po-

veikio laikas, dienos; EF – poveikio dažnumas, dienos per metus; ED – poveikio laikotarpis,

metai; BW – kūno svoris, kg; AT – poveikio laikas.

Pagal (7.2) formulę apskaičiuosime riziką:

Rizika = CDI · PF = 9,08·10-4 (mg·kg-1 per dieną) · 8,4 ·10-1 (1/ mg·kg-1 per

dieną = 7,63 ·10-4 ·106 = 763 vėžio atvejai iš 1 mln. žmonių.

Tai yra ženkli rizika, todėl atitinkamos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, respi-

ratoriai, turi būti taikomi rizikos sumažinimui.

Vertinant kancerogeninės medžiagos riziką, priimamos įvairios prielaidos: kancerogenas,

pažeidžiantis gyvūno organizmą, bus pavojingas ir žmogui; gyvūnų dozės-poveikio rodikliai

ekstrapoliuojami į žymiai mažesnes vertes žmogui; visi kancerogenai yra ląstelių augimo ini-

ciatoriai, nors žinoma, kad kai kurie jų yra aktyvatoriai; kancerogenais laikomos visos medžia-

gos, kurios sukėlė auglio vystymąsi bent vienai gyvūnų lyčiai ar rūšiai. Tokios prielaidos įgali-

na riziką įvertinti patikimiau.

Be to, vėžio rizika yra kumuliacinė. Tai reiškia, kad bendra aplinkos taršos vėžio rizika

yra visų kancerogeniškų teršalų keliamos rizikos suma. Pavyzdžiui, jeigu vieno taršos šaltinio

skleidžiamos taršos rizika yra 0,00004, antrojo – 0,00008, trečiojo – 0,000005, suminė (bendra)

visų teršalų keliama rizika bus jų suma – 0,000125 arba 125 atvejai iš 1mln. žmonių.

Kompleksinis aplinkos taršos rizikos vertinimo modelis apibendrintas 7.2 paveiksle.133

7.2 pav. Aplinkos taršos rizikos vertinimo kompleksinis modelis (pagal EPA, JAV)

Pavojų identifikavimas

Sveikatai Aplinkai ir sveikatai Aplinkai

Poveikio vertinimas

Teršalų migracijos aplinkoje modelių sudarymas

Teršalų koncentracijų aplinkoje nustatymas

Dozės-poveikio vertinimas

Sveikatai Aplinkai ir sveikatai Aplinkai

Rizikos vertinimas

Potencialus poveikis buveinėms

Potencialus poveikis populiacijoms

Vartojamoms maistui

Kitoms

Ekotoksiškumo tyrimai

Potencialus poveikis žmogui

Toksikologiniai tyrimai

Rizikos aplinkai vertinimasRizikos sveikatai vertinimas

134

7.1.3. Palyginamasis rizikos veiksnių vertinimasSiekiant įvertinti vienų ar kitų teršalų aplinkai keliamų pavojų rizikos laipsnį, parengti

efektyviausius prevencijos planus, suderinant ekonominius, socialinius ir ekologinius aspektus

aplinkos politikos kūrėjai, ekonomistai dažnai naudoja palyginamąjį rizikos veiksnių vertinimo

metodą. Pavyzdžiui, keliant klausimą, ar mokesčių mokėtojų pinigai panaudojami efekty-

viausiai, t.y., ar jie panaudojami didžiausių pavojų prevencijai. Ar yra reali pavojaus, dėl kurio

keliama panika, grėsmė? Kokia rūgščiųjų lietų korozinio poveikio kultūrinėms vertybėms svar-

ba? Koks vandens žydėjimo, sukelto maisto medžiagų prietakos į vandens telkinį, rekreacijai?

Šiuo metodu galima įvertinti aplinkos taršos poveikį įvairiems aplinkos pokyčiams, pa-

vyzdžiui, biologinės įvairovės mažėjimui, šiltnamio reiškiniui ir pan. Tačiau vertinant įvairių

veiksnių keliamą riziką palyginamuoju būdu visuomet kyla neadekvataus įvertinimo grėsmė.

Palyginamasis rizikos vertinimas atliekamas tokiais etapais:

1. Rizikos veiksnių parinkimas. Pirmiausia labai svarbu tinkamai parinkti rizikos

veiksnius, pavyzdžiui., biologinės įvairovės mažėjimas, ozono sluoksnio nykimas, klimato

kaita, aplinkos tarša pesticidais, rūgštieji krituliai, atmogeninės kilmės toksiškos medžiagos,

vandens tarša maisto ir toksiškomis medžiagomis, naftos išsiliejimai, gruntinio vandens tarša,

radioaktyvioji tarša, teršalų prietaka į paviršinius vandenis, šiluminė tarša, geriamojo vandens

tarša, pažemio oro tarša, patalpų oro tarša, buitinių atliekų kaupimasis, toksiškų atliekų kaupi-

masis, didėjantis energijos naudojimas, žinių trūkumas naudojant chemines medžiagas, dirvo-

žemio tarša mineralinėmis trąšomis ir sunkiaisiais metalais, žmonių populiacijos augimas, že-

mių degradavimas, miškų nykimas, žuvų išteklių mažėjimas.

Rizikos veiksnių parinkimas priklausys nuo sprendžiamos problemos, jos svarbos.

Vieni pavojai gali būti aktualūs pasauliniu, kiti - regioniniu ar vietos mastu.

2. Ekspertų parinkimas. Ekspertai turi surinkti informaciją apie nagrinėjamų aplin-

kos taršos rizikos veiksnių keliamus pavojus ir su jais susijusią riziką. Sprendžiant šią užduotį,

galima vadovautis šiais klausimais:

1) Poveikio apimtis. Pavyzdžiui, koks plotas, sritis yra paveikta nagrinėjamos ap-

linkos taršos problemos (regionas, šalis ar pasaulis)?

2) Poveikio mastas. Pavyzdžiui, kiek žmonių gali būti paveikta (keli ligos atve-

jai, ar keli tūkstančiai)? Ar rūgštieji lietūs krinta ant šarminės reakcijos dirvožemio ar

rūgštaus?

3) Poveikio pasekmės. Pavyzdžiui, ar žmonės nuo Pb poveikio nepatirs aiškių li-

gos požymių, ar vaikams pasireikš žemesnis intelekto koeficientas (IQ)? Ar žuvys

blogiau augs ir veisis tik vieną sezoną, ar milijonai jų žus?

135

4) Teršalo koncentracijos kitimo tendencijos. Pavyzdžiui, ar nuolat didėjanti CO2-

koncentracija, ar mažėjanti dioksinų koncentracija išsivysčiusiose šalyse?

5) Teršalo patvarumas. Pavyzdžiui, ar tai troposferos ozonas, kuris suyra per

porą savaičių, ar metalas, kuris negali suirti?

6) Teršalo bioakumuliacijos ypatumai. Pavyzdžiui, ar cheminė medžiaga lengvai

pasišalina iš organizmo, ar jame kaupiasi?

7) Poveikio tendencijos. Pavyzdžiui, ar aplinkos komponentai aplinkos taršos po-

veikyje toliau degraduoja, ar situacija stabilizuojasi? Pavyzdžiui, ar pelkės ir toliau

nyksta, ar nuostoliai kontroliuojami?

8) Atstatymo laikas. Pavyzdžiui, ar naftos produktų išvalymui vietovėje reikės 10

metų, ar CO2 sumažinimui atmosferoje - 100 metų?

3. Ekspertų informacijos įvertinimas. Vertinant ekspertų informaciją kiek-

vienam nagrinėjamam klausimui reikia išsiaiškinti, ar informacija yra kokybiška; gal dar ko-

kios nors svarbios informacijos trūksta; kaip galima būtų palyginti riziką tarpusavyje nesusiju-

sių veiksnių, pavyzdžiui, buveinių nykimas ir ozono sluoksnio nykimas, arba oro tarša ir grun-

tinio vandens tarša.

Išklausiusi ekspertų nuomonę, grupė turi priimti sprendimą. Jeigu grupę sudaro įvai-

rių veiklos sričių (pramonės, aplinkosauginių organizacijų, vyriausybės, akademinių instituci-

jų) atstovai, kiekvienas narys tą pačią informaciją gali interpretuoti skirtingai. Be to priimti

sprendimai nėra galutiniai. Ateityje jie gali būti peržiūrėti ir pakeisti kitų nagrinėjamu klausimu

suinteresuotų asmenų ar grupių. Dėl šių palyginamojo rizikos vertinimo aspektų jo rezultatai

gali būti subjektyvūs.

7.2. Aplinkos taršos rizikos vertinimo taikymas praktikojeAplinkos taršos rizikos vertinimas dažniausiai taikomas šiose srityse:

− normatyvinių dokumentų rengimui, didžiausių leistinųjų koncentracijų nustaty-

mui;

− prioritetų aplinkos apsaugos politikoje nustatymui;

− naujų ir esamų prevencijos, kontrolės, ar pavojų rizikos sumažinimo priemonių

įvertinimui;

− užterštų teritorijų rizikos įvertinimui ir sprendimų dėl valymo ar apsaugos priėmi-

mui.

Čia pateiksime užterštos teritorijos rizikos vertinimo pavyzdį pagal Švedijos Aplinkos

apsaugos agentūros SEPA (1999) rekomenduojamą kompleksinio užterštos teritorijos rizikos

vertinimo modelį.

136

7.2.1. Kompleksinio užterštos teritorijos rizikos vertinimo metodikaUžteršta teritorija vadinama taškinio šaltinio užteršta dirvožemio, gruntinio vandens ar

vandens telkinio dugno nuosėdų vieta, kurioje teršalų koncentracijos daug didesnės už terito-

rijos aplinkos fonines koncentracijas, pavyzdžiui, sąvartynas ar kt. Tokioje vietoje rizika apli-

nkai ir žmonių sveikatai priklauso nuo šių veiksnių:

− teršalų keliamo pavojaus;

− teritorijos taršos lygio (teršalų koncentracijų);

− teršalų migracijos potencialo (jis gali priklausyti nuo dirvožemio savybių, gruntinio

vandens lygio ir kt.);

− teršalų poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.

Visi šie veiksniai yra užterštos teritorijos rizikos vertinimo kriterijai.

Kiekvienam teršalui sudaroma atskira rizikos vertinimo diagrama. Taršos šaltinio po-

veikis teritorijai sudaro keturių lygių (nuo nežymaus iki labai didelio) skalės pagrindą. Pagal

teršalo koncentraciją, teritorijos taršos lygis skirstomas į 5 klases. Toliau taršos šaltinio po-

veikio teritorijai skalė kombinuojama su taršos lygio skale (7.3 lentelė).

7.3 lentelė. Užterštos teritorijos rizikos vertinimo kombinuota keturių taršos šaltinio poveikio

teritorijai lygių ir penkių teritorijos taršos lygio klasių skalė (pagal SEPA, 1999)

Poveikio nėra arba jis nežymus Vidutinis Didelis Labai didelisLeistinas Vidutinis Aukštas Labai aukštas

Po to į užterštos teritorijos rizikos aplinkai vertinimo modelį įjungiamas dar vienas krite-

rijus - migracijos potencialas (7.3 pav.). Diagramoje pavaizduotas plotas suskirstomas į skirtin-

gos rizikos (nuo mažos iki labai didelės) sritis pagal trijų riziką lemiančių veiksnių – poveikio

lygio, taršos lygio ir migracijos potencialo - sąveiką. Matome, kad didėjant poveikio lygiui, tar-

šos lygiui ir migracijos potencialui, rizika didėja. Kai vienas iš šių veiksnių, pavyzdžiui, mig-

racijos potencialas, nedidėja arba mažėja, rizika nedidėja, arba didėja mažiau.

137

7.3 pav. Kombinuota 3 kriterijų užterštos teritorijos rizikos vertinimo diagrama (pagal SEPA,

1999)

Sekančiame etape diagramoje atskiromis horizontaliomis linijomis pažymimas teršalo

migracijos potencialas atskiruose aplinkos komponentuose:

− dirvožemyje ir gruntiniame vandenyje (pvz., labai didelis);

− dugno nuosėdose (pvz., didelis);

− statybinėse konstrukcijose (pvz., vidutinis);

− paviršiniuose vandenyse (pvz.,mažas).

Ant kiekvienos linijos taškais pažymimas teršalo pavojingumo lygis (H), taršos lygis (L),

poveikio žmonių sveikatai potencialas (S), poveikio aplinkai, kuris priklauso nuo vietovės at-

sparumo teršalams, potencialas (P). Skirtingi rizikos veiksniai jeigu jie nėra identiški, paženkli-

nami atskirais taškais. Pavyzdžiui, teršalo poveikio žmonių sveikatai potencialas dirvožemyje

nežymus, o gruntiniame vandenyje – labai didelis (7.4 pav.).

138

Nežymus Vidutinis Didelis Labai didelis

Než

ymus

V

idut

inis

Did

elis

Lab

ai d

idel

is

Migracijos potencialas

Maža rizika

Vidutinė rizika

Didelė rizika

Labai didelė rizika

7.4 pav. Kompleksinio užterštos teritorijos rizikos vertinimo diagrama (pagal SEPA, 1999)

Taškų išsidėstymas diagramoje parodo užterštos teritorijos rizikos lygį kiekviename apli-

nkos komponente. Jeigu taškas priklauso keliems rizikos lygiams, būtina nustatyti, kurį lygį jis

charakterizuoja geriau. Pagal suminį visų taškų pasiskirstymą rizikos lygiuose matyti, kad tiria-

mojo teršalo rizika aplinkai ir sveikatai tiriamojoje užterštoje teritorijoje yra labai didelė.

7.2.2. Užterštos teritorijos pavojų identifikavimas

Užterštoje teritorijoje gali būti įvairių cheminių medžiagų, kurių poveikis aplinkai ir

žmogaus sveikatai gali būti labai įvairus (Ašmenskas ir kt., 1997; Aplinkos sveikata, 2005).

Vertinant pavojaus lygį, susijusį su įvairiais teršalais, galima remtis kenksmingų medžiagų kla-

sifikacija pagal Europos tarybos direktyvos 67/548/EEC reikalavimus (7.4 lentelė).

139

Nežymus Vidutinis Didelis Labai didelis H- pavojus,

L- taršos lygis, S – poveikis žmogaus sveikatai,

P – poveikis aplinkai

Než

ymus

V

idut

inis

Did

elis

La

bai d

idel

is

Migracijos potencialas

Maža rizika

Vidutinė ri-zika

Didelė rizi-ka

Labai didelė rizika

(gruntinis vanduo) (dirvožemis)

Dirvožemis/gruntinis vanduo

Dugno nuosėdos

Statybinės konstrukcijosPaviršiniai vandenys

7.4 lentelė. Pavojų lygiai pagal kenksmingų medžiagų klasifikaciją (67/548/EEC)

Pavojaus lygis Medžiagų klasifikacija (ženklinimas)mažas vidutiniškai kenksmingos sveikatai (V)

vidutinis

kenksmingos sveikatai (Xn)

dirginančios (Xi)

kenksmingos aplinkai (-)

didelis

toksiškos (T)

ėsdinančios (C)

kenksmingos aplinkai (N)

labai didelislabai toksiškos (T+)

draudžiamos medžiagos

Kai kurių medžiagų ir junginių pavojaus lygiai pateikti 7.5 lentelėje.

7.5 lentelė. Kai kurių medžiagų ir junginių pavojaus lygiai (pagal SEPA, 1999)

Mažas Vidutinis Didelis Labai didelisGeležis

Kalcis

Magnis

Manganas

Popierius

Medis

Aliuminis

Metalo laužas

Acetonas

Alifatiniai an-

gliavandeniliai

Medžio pluoš-

tas

Medis

Cinkas

Kobaltas, Varis

Chromas (III)

Nikelis

Vanadis

Amonio junginiai

Aromatiniai angliavandeniliai

Fenoliai

Formaldehidas

Glikolis

Konc. Rūgštys

Konc. Šarmai

Tirpikliai

Stirolas

Degalų suodžiai

Naftos produktai

Aviacinis kuras

Skystas kuras

Mašininė alyva, Dyelinis kuras

tepamoji alyva, medžio derva

Vandenilio peroksidas

Dažai

Benzinas

Arsenas

Švinas

Kadmis

Gyvsidabris

Chromas (VI)

Natris (metalinis)

Benzenas

Cianidai

Kreosotas (senas)

Anglies derva

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai

(PAH)

Dioksinai

Chlorobenzenas

Chlorofenoliai

Chlorinti tirpikliai

Polochlorinti bifenilai (PCB)

Tetrachloroetilenas

Trichloroetanas

Trichloroetilenas

Pesticidai/herbicidai Chloro organiniai

junginiai

Lietuvoje cheminės medžiagos ir preparatai klasifikuojami pagal LR Aplinkos ministe-

rijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2000 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 532/742 „Dėl pa-140

vojingų cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo tvarkos (V. Žin., 2001,

Nr. 16-509).

7.2.3. Teritorijos taršos lygio ir taškinio šaltinio poveikio vertinimasTiriamos teritorijos taršos lygis vertinamas lyginant pavojingų cheminių medžiagų kon-

centracijas dirvožemyje (vandenyje, kt.) su didžiausiomis leistinosiomis koncentracijomis

(DLK) ir foninėmis koncentracijomis.

Medžiagų DLK aplinkos komponentuose reglamentuojamos čia nurodytuose ir kituose

Lietuvoje galiojančiuose norminiuose dokumentuose:

− HN 60:2004. Pavojingų cheminių medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos

dirvožemyje (V. Žin., 2004, Nr. 41-1357).

− HN 24:2003. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai ( V.Žin., 2003, Nr.

79-3606).

− Dėl kai kurių aplinkos ministro įsakymų, reglamentuojančių nuotekų tvarkymą. (V.

Žin., 2002, Nr.62-2533).

− LAND 9-2002. Grunto ir požeminio vandens užteršimo naftos produktais valymo bei

taršos apribojimo reikalavimai (V. Žin., 2005, Nr. 48-1592).

7.6 ir 7.7 lentelėse pateiktos kai kurių toksiškų medžiagų DLK dirvožemyje ir gruntinia-

me vandenyje, reglamentuojamos Lietuvos norminiuose dokumentuose ir Švedijos Aplinkos

apsaugos agentūros užterštos teritorijos rizikos vertinimo rekomendacijose.

141

7.6 lentelė. Teršalų DLK dirvožemyje

Metalai, mg/kg s.m.LR

HN 60:2004

Švedijoje

SEPA, 1999Arsenas (As) 10 15Švinas (Pb) 100 80Kadmis (Cd) 3 0,4Kobaltas (Co) 30 30Varis (Cu) 100 100Chromas (Cr III) 100 120Chromas (Cr VI) 100 5Gyvsidabris (Hg) 1,5 1Nikelis (Ni) 75 35Vanadis (V) 150 120Cinkas (Zn) 300 350Kitos neorganinės medžiagos, mg/kg s.m.Cianidai (bendroji koncentracija) 5 30Cianidai (judriųjų jonų koncentracija) 1Organinės medžiagos, mg/kg s.m.Pentachlorfenolis 0,1Pentachlorbenzenas 1Heksachlorbenzenas 0,05Bendroji PCB koncentracija 0,1 0,02Dioksinai, furanai (TCDD* ekvivalentas) 10-6

Dichlormetanas 2Anglies tetrachloridas 1 0,1Trichloretilenas 2 5Tetrachloretilenas 0,5 32,4-dinitrotoluenas 0,5Benzenas 0,5 0,06Toluenas 0,1 10Etilbenzenas 5 12Ksilenas 0,1 15Kancerogoneniniai PAA ( 7) 0,3Kiti PAA (9) 20Alifatiniai angliavandeniliaiC6-C16 100C17-C35 100Aromatiniai angliavandeniliaiC9-C10 30 40C11-C35 50 20*TCDD - tetrachlorodibenzodioksinas

** PAA – poliaromatiniai angliavandeniliai

7.7 lentelė. Teršalų DLK gruntiniame vandenyje142

Degalinių vietose, µg/lLietuvoje

LAND 9-2002

Švedijoje

SEPA, 1999Alifatiniai angliavandeniliai 100C6-C10 50C10-C28 15Mišinys C6-C28 50> C28 1Aromatiniai angliavandeniliai 100Benzenas 10Toluenas 60Etilbenzenas 20Ksilenas 20Kancerogeniniai PAA (7) 0.2Kiti PAA ( 9) 10Švinas (Pb) 101,2-dichloretanas 301,2-dibromometanas 1

Geriamajame vandenyje, μg/lLietuvoje

HN 24:2003

Švedijoje

SEPA, 1999Stibis (Sb) 5 10Arsenas (As) 10 50Švinas (Pb) 25 (nuo 2013 m. 10) 10Cianidai (judrūs) 50 50Kadmis (Cd) 5 5Varis (Cu) 2000 2000Chromas (Cr) 50 50Gyvsidabris (Hg) 1 1Nikelis (Ni) 20 50Selenas (Se) 10 10Sidabras (Ag) 10

Kiekvienu konkrečiu atveju taikomi skirtingų norminių dokumentų reikalavimai. Kai LR

norminio dokumento nėra, galima vadovautis ES ar kitų šalių nacionaliniais reglamentais arba

DLK įvertinti pagal toksiškumo rodiklius – žemiausią tiriamosios medžiagos koncentraciją, ku-

riai esant ilgalaikio tyrimo metu pastebimas statistiškai patikimas žalingas poveikis (LOEC)

arba vidutinės (medianinės) tiriamosios medžiagos koncentracijos, kuriai esant per tyrimo lai-

kotarpį žūva 50 % tiriamųjų organizmų (letaliosios dozės) tūkstantąją dalį (LC50/1000).

Lyginant cheminės medžiagos koncentraciją dirvožemyje ar kuriame nors kitame aplin-

kos komponente su DLK nustatomas jo užterštumo šia medžiaga koeficientas K0:

K0 = c/DLK, (7.3)

143

čia c – cheminės medžiagos koncentracija tiriamajame mėginyje, DLK – cheminės medžiagos

didžiausia leistinoji koncentracija.

Pagal K0 nustatomas tiriamosios teritorijos taršos lygis (7.8 lentelė).

7.8 lentelė. Teritorijos taršos lygiai (pagal HN 60:2004)

Taršos lygis K0

Leistinas < DLKVidutinis (1-3) · DLKAukštas (3-10) · DLKLabai aukštas > 10 · DLK

Taškinio šaltinio poveikis aplinkai vertinamas pagal koncentracijos koeficientą Kk (7.9

lentelė). Kk yra lygus teršalo koncentracijos tiriamojoje teritorijoje ir jo foninės koncentracijos

teritorijos aplinkoje santykiui:

Kk = c/cf, (7.4)

čia c – nustatyta teršalo koncentracija tiriamajame mėginyje, cf – foninė cheminio elemento

koncentracija tiriamosios teritorijos atitinkamame aplinkos komponente.

7.9 lentelė. Aplinkos taršos vertinimas pagal koncentracijos koeficientą

VertinimasLietuvoje

HN 60:2004

Švedijoje

SEPA, 1999Kk Kk

Nėra taršos šaltinio poveikio <2 < 1Galimas taršos šaltinio poveikis >2 1-5Didelis taršos šaltinio poveikis >10 5-25

Labai didelis taršos šaltinio poveikis >100 > 25

Fonine koncentracija vadinama natūraliai aplinkoje esančios cheminės medžiagos kon-

centracija (7.10 ir 7.11 lentelės).

7.10 lentelė. Teršalų foninės koncentracijos dirvožemyje

Metalai,

mg/kg s.m.

Lietuvoje

HN 60:2004

Švedijoje

SEPA, 1999Smėlio ir pries-

mėlio

Priemolio ir

molioMoreninės kilmės Nuosėdinės kilmės

Arsenas (As) 2,5 3,6 10 7Švinas (Pb) 15 15 25 25Kadmis (Cd) 0,15 0,2 0,3 0,15

144

Kobaltas (Co) 4,3 6,4 10 15Varis (Cu) 8,1 11 25 30Chromas (Cr) 30 44 30 45Gyvsidabris (Hg) 0,075 0,1 0,1 0,2Nikelis(Ni) 12 18 25 30Vanadis (V) 32 49 40 60Cinkas (Zn) 26 36 70 100Alifatiniai angliavandeniliai 80Aromatiniai angliavandeniliai 30Nepoliniai alifatiniai angliavandeniliai 13Toluenas 0.51.1,1-trichloroetanas 0.3Trichlorometanas 0.9Chlorinti alifatiniai angliavandeniliai 1Fenantrenas 0.5Benz(a)pirenas 0,4Pirenas 0,6Chrizenas 0,5PAA (16) 5Kancerogeniniai PAA (7) 2,5Kiti PAA ( 9) 2,7

7.11 lentelė. Gruntiniame vandenyje esančių medžiagų foninės koncentracijos

Metalas, µg/lŠvedijoje

SEPA, 1999Aliuminis 300Arsenas 10Švinas 5Kadmis 5Varis 4000Cinkas 700Kitos medžiagosEGOM (org. C/l) 1HEGOM (Cl/l) 0.1PAH (PAH equiv./l) 10EOX (ekstrahuojamieji organiniai halogenidai) (Cl/l) 1

Dirvožemio užterštumo pavojingomis cheminėmis medžiagomis pavojingumo laipsnis

priklauso ir nuo taršos šaltinių specifikos bei dirvožemio granuliometrinės sudėties. Švedijos

aplinkos apsaugos agentūra aplinkos taršos lygį vertinti rekomenduoja ir pagal teršiančios me-

džiagos kiekį (7.12 lentelė).

7.12 lentelė. Aplinkos taršos vertinimas pagal teršiančios medžiagos kiekį (pagal SEPA, 1999)

145

Svoris/tūrisMažas Vidutinis Didelis Labai didelis

Labai žalingi teršalai keletas kg dešimtys kg

Žalingi teršalai keletas kg dešimtys kg šimtai kgVidutinio žalingumo

teršalaikeletas kg dešimtys kg šimtai kg tonos

Teršalų tūris < 1 000 m3 1000 - 10 000 m3 10 000 - 100 000 m3 > 100 000 m3

7.2.4. Teršalų migracijos rizikos veiksnių identifikavimasRizika žmonių sveikatai ir aplinkai užterštose vietovėse priklauso nuo teršalų migracijos

ypatumų, masto ir greičio. Svarbiausias veiksnys, kuris turi būti įvertintas, yra teršalų sklaida iš

pastatų ir kitų statinių; dirvožemyje ir gruntiniuose vandenyse; į paviršinius vandenis; pavirši-

niuose vandenyse; dugno nuosėdose (7.13 lentelė).

7.13 lentelė. Teršalų migracijos rizikos vertinimo kriterijai (pagal SEPA, 1999)

Migracijos rizika Maža Vidutinė Didelė Labai didelėIš pastatų ir kitų sta-

tinių

Nėra sklaidos < 5 % išsiplovimo

per metus

5-50 % išsiplo-

vimo per metus

> 50 % išsiplovi-

mo per metusDirvožemyje ir grun-

tiniame vandenyje

Nėra sklaidos < 0,1 m per metus 0,1-10 m per

metus

> 10 m per metus

Iš dirvožemio ir grun-

tinių vandenų į pavir-

šinius vandenis

Per > 1000

metų

Per 1000-100

metų

Per 100-10

metų

Per < 10 metų

Paviršiniuose vande-

nyse

Nėra, arba labai

didelis pra-

skiedimas

< 0,1 km per me-

tus

0,1-10 km per

metus

> 10 km per metus

Dugno nuosėdose Nėra sklaidos < 0,1 m per metus 0,1-10 m per

metus

> 10 m per metus

Tiriant teršalų migraciją būtina įvertinti teršalų sklaidą tiriamuoju momentu, paveiktos te-

ritorijos geologines ir hidrologines savybes, dirvožemio cheminius procesus, pastatus ir kitus

statinius, teršalų elgesį aplinkoje

Paprastai didėjant teršalų migracijos rizikai aplinkoje didėja ir jų rizika sveikatai ir apli-

nkai. Tačiau kai kuriais atvejais dėl labai intensyvios migracijos teršalai labai praskiedžiami ir

tampa aplinkai ir sveikatai nepavojingi.

Nelaidžiuose, drėgme neprisotintuose, nedrenuojamuose dirvožemiuose su giliai slūgsan-

čiu gruntiniu vandeniu, tokiuose, kaip keleto metrų storio molio dirvožemyje, moreniniame

priemolyje be plyšių ir porų, suspaustame durpiniame dirvožemyje teršalų migracijos rizika

maža. Vidutinė teršalų migracijos rizika yra pusiau laidžiuose, nedrenuojamuose dirvože-

miuose kurių gruntinis vanduo slūgso vidutiniame gylyje, pavyzdžiui, smulkiame smėlyje,

146

smėlio-dulkių morenose, maišytose ir smulkiagrūdėse morenose bei dulkių morenose. Didelė

teršalų migracijos rizika yra poringuose dirvožemiuose su sekliu gruntiniu vandeniu, nelygia-

me reljefe, pavyzdžiui, stambiose dulkėse, smėlyje, žvyre, žvyro morenose. Net nelaidžiame

dirvožemyje gali būti didelė teršalų migracijos rizika, jeigu įrengtas drenažas arba aukštas

gruntinio vandens lygis, jeigu molio dirvožemis supleišėjęs arba jo podirvio sluoksnis yra smė-

lingas. Didelė teršalų migracijos rizika kyla uolų supleišėjimo zonose, dirvožemiuose su aukštu

ar kintamu gruntinio vandens lygiu, su stambių dulkių, smėlio ar žvyro sluoksniais.

7.2.5. Užterštos teritorijos rizikos sveikatai ir aplinkai vertinimas Užterštos teritorijos poveikio sveikatai rizika priklauso nuo teršalo poveikio laipsnio ir

trukmės, arba jautrumo (7.14 lentelė).

7.14 lentelė. Užterštos teritorijos rizikos sveikatai vertinimo kriterijai (pagal SEPA, 1999)

Jautrumas Vietovės tipasMažas Nėra žmogaus (uždara teritorija, kurioje nėra pramoninės ar kitos veiklos).

Vidutinis Trumpalaikis žmogaus buvimas teritorijoje. Gruntinis vanduo gėrimui nenaudoja-

mas.Didelis Žmogaus buvimas darbo valandomis. Trumpalaikis vaikų buvimas. Gruntinis

vanduo naudojamas gėrimui. Žemė naudojama žemės ūkio reikmėms, rekreaci-

jai. Labai didelis Nuolatinė žmonių gyvenamoji vieta. Ilgalaikis vaikų buvimas. Gruntinis vanduo

naudojamas gėrimui gyvenamosiose patalpose, vaikų įstaigose.

Vertinant užterštos teritorijos riziką aplinkai, svarbu įvertinti ir jos apsaugines (savivalos)

funkcijas (7.15 lentelė).

7.15 lentelė. Užterštos teritorijos rizikos aplinkai vertinimo kriterijai (pagal SEPA, 1999)

Apsaugos (savivalos)

lygis

Vietovės tipas

Mažas Labai užteršta. Natūralios ekosistemos sunaikintos antropogeninės veiklos,

pvz., sąvartynai, keliai.Vidutinis Pažeistos ekosistemos. Įprastinės regionui ekosistemos, pvz., miškas, dir-

bami laukai.Didelis Atskiroms rūšims ar ekosistemoms, pvz., krantinėms, jautrioms upėms, re-

kreaciniams plotams ar miesto parkams taikoma mažiau įprastinių regionui

ekosistemų apsauga.Labai didelis Atskirų rūšių ar ekosistemų apsauga, pvz., saugomos teritorijos, nacionali-

niai parkai, gamtos draustiniai, jūros draustiniai, gyvūnų rezervatai ir kitos

biotopo apsaugos formos.

7. 3. Aplinkos taršos rizikos valdymas

147

Naudodami aplinkos taršos rizikos vertinimo duomenis rizikos valdymo specialistai ieško

būdų ir priima sprendimus, kaip ją sumažinti. Rizikos valdymo specialistai dirba aplinkos ap-

saugos agentūrose, PSO, rengia norminius dokumentus, įstatymus. Pagrindinis jų tikslas – su-

mažinti aplinkos taršos riziką. Priimdami sprendimus jie atsižvelgia į įstatymų reikalavimus,

technologijas, planuojamų priemonių kainą, visuomenės interesus, politinius interesus. Rizikos

valdymo priemonės: įstatymai ir normatyvai; visuomenės švietimas; valstybės, mokslo ir

pramonės bendradarbiavimas; ekonomiškų taršos mažinimo būdų skatinimas, pavyzdžiui, hib-

ridinių automobilių, kurie vartoja mažiau benzino, taupo išteklius ir mažiau teršia aplinką, kūri-

mas ir gamyba; nevyriausybinių visuomeninių organizacijų iniciatyva.

Efektyviam rizikos valdymui būtina surinkti kuo daugiau informacijos. Tam tikslui vyk-

domos įvairios monitoringo programos, gamyboje naudojamų medžiagų rizikos vertinimas, to-

bulinama ženklinimo sistema, kuri leistų vartotojui apsispręsti dėl preparato naudojimo. Kita

svarbi sąlyga – pakankamas šalies ekonominio išsivystymo lygis. Trečiojo pasaulio šalys neturi

pakankamai ekonominių išteklių įstatymams įgyvendinti, jose labai trūksta žinių, aplinkos ap-

saugos standartų. Dažnai reiškiama nuomonė, kad aplinkosauginės priemonės mažina piliečių

ekonomines galimybes.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Kokius pavojus kelia šios medžiagos: kadmis, nitratai, asbestas, vario sulfato ir

švino sulfido tirpalai?

2. Kokia yra Cr (III) ir Cr (VI) bei jų junginių keliama rizika?

3. Pietų Amerikoje auksas ekstrahuojamas ir gryninamas su Hg. Kokius pavojus ir

riziką aplinkai kelia toks aukso gavybos būdas?

4. Kuo skiriasi cheminių ir mikrobiologinių pavojų keliama rizika?

5. Socialinė ir ekonominė naftos transportavimo nauda viršija jo pavojus ir riziką.

Kaip paaiškintumėte šį požiūrį?

6. Kokį pastebite ryšį tarp žmonių sveikatos ir (bet kokios, pasirinktos) vietovės tar-

šos šaltinių?

7. Kokie yra patogeninių mikroorganizmų patekimo į organizmą keliai, įskaitant

prarijimo ir įkvėpimo galimybę, deponuojant nuotekų dumblą vandenyne? Kaip galima būtų

sumažinti tą riziką?

8. Jūs gyvenate šalia didelės pramonės įmonės, kuri naudoja trichloretileną. Šio or-

ganinio tirpiklio buvo rasta geriamajame vandenyje. Kokiu būdu jis ten galėjo patekti? Jūs bu-

vote informuotas, kad ši teršalo koncentracija nepavojinga, tačiau Jūs nutariate veikti. Kokių

veiksmų Jūs imsitės?

148

9. Geriamajame vandenyje nustatytos pavojingos sveikatai herbicido atrazino kon-

centracijos. Ūkininkai paprastai naudoja didelius atrazino kiekius, todėl daug jo patenka į pa-

viršinius vandenis su paviršiniu nuotekiu. Kokiais būdais riziką galima sumažinti? Atsakydami.

atsižvelkite į galimas ūkininko, savivaldybės, asmenines, valstybines priemones.

10. Vietiniuose tvenkiniuose ir pelkėse buvo nustatytas atrazinas. Mokslininkai

nustatė, kad tai gali būti varlių vystymosi sutrikimų priežastis. Kokiais būdais riziką galima su-

mažinti šiuo atveju?

11. Hamburgerių mėsoje nustatytos labai mažos toksiško dioksino 2,3,7,8–TCDD

koncentracijos. Jūs vis tiek nutariate pirkti hamburgerius. Kokios rūšies hamburgerius pasiri-

nksite, siekdami sumažinti dioksino dozes? Jeigu hamburgeris jau nupirktas, kokių veiksmų im-

sitės, siekdami sumažinti dioksino dozę? Ką Jūs dar galėtumėte padaryti pirkdami hamburge-

rį greito maisto restorane, kad sumažinti dioksino poveikį?

12. Kodėl skirtingų valstybių norminiuose dokumentuose pateikiamos skirtingos ter-

šalų DLK, foninės koncentracijos?

13. Apibrėžkite dozės-poveikio sąvokas, išskirdami ūmų ir chronišką poveikį bei ūmų

ir chronišką poveikį.

14. Nubrėžkite dozės-poveikio kreives, išskirdami linijinį ir slenkstinį dozės-poveikio

modelius. Nurodykite, kokiais atvejais jie taikomi?

15. Pagal IRIS (www.epa.gov/iris) duomenis nustatykite Hg, Cr, CHCl3 kritinio efek-

to, neapibrėžties (saugos) koeficiento, NOAEL, LOAEL ir RfD vertes.

149

8. APLINKOS APSAUGANeigiamos žmonių ūkinės veiklos pasekmės buvo

pastebėtos dar XIX a.. Antrojoje XX a. pusėje išsi-

vysčiusios ekonomikos šalyse buvo nustatytas

tiesioginis aplinkos taršos ir žmonių sveikatos sa-

vitarpio priklausomybės ryšys. Tai privertė imtis

veiksmingų priemonių, negailint lėšų, detaliai išsi-

aiškinti šių gyvenimo kokybę menkinančių veiksnių

priežastis. Žmonija buvo priversta peržiūrėti nusisto-

vėjusius savo veiklos prioritetus ir ieškoti tarp jų vie-

tos aplinkos apsaugai.

Aplinkos apsaugos problemos kyla dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, iš fizikos visi

žinome, kad niekas iš niekur neatsiranda ir visiškai išnykti negali: geriausiu atveju gali virsti

kuo nors kitu. Pavyzdžiui, nafta, virsdama šiluma, išskiria dūmus ir suodžius, o perdirbama

cheminiu būdu - pavirsta, tarkime, plastmase, bet niekados ji neišnyks be pėdsako. Antra, mes

dar neatsikratėme vadinamojo „pastatų komplekso" fenomeno, pagal kurį visa, kas gali būti su-

kurta naudojant buldozerį, būtinai yra pažangu. Ir juo didesnis ir įspūdingesnis statinys, juo ge-

riau. Ir dar viena labai svarbi priežastis: ekonominės žalos atlyginimas, kurį moka teršėjai, pa-

prastai jiems patiems ekonomiškai nelabai juntamas, todėl jie nesuinteresuoti mažinti teršimo

masto.

Aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizikinio, cheminio, biologinio ir kitokio

neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūki-

nę veiklą ar naudojant gamtos išteklius (Šešelgis, 1991; Baltrėnas ir kt., 1996; Majauskienė ir

Paulikas, 2004). Ji gali būti vykdoma įvairiomis priemonėmis, kurios klasifikuojamos į šias

grupes:

1. Politinės-teisinės valstybių valdžios institucijų priemonės: reglamentai, direktyvos,

sprendimai, įstatymai, kiti teisės aktai;

2. Tiesioginė (valstybinė) aplinkos kokybės kontrolė, kai atsakingi valstybės organai sis-

temingai ją kontroliuoja;

3. Techninės-technologinės aplinkos apsaugos priemonės;

4. Ekonominės aplinkos apsaugos priemonės;

5. Visuomenės savanoriškos pagalbos programos - negrąžinami indėliai taršos kontrolės

įrenginiams, vartotojų pagalbą rūšiuojant atliekas ir pristatant jas į surinkimo vietas;

6. Ekologinis auklėjimas ir švietimas.

150

Kiekvienas iš paminėtų būdų yra savitas, tačiau tik visų jų kompleksinis panaudojimas

gali tapti efektyvia aplinkos apsaugos priemone. Atskirai paimtos aplinkos apsaugos prog-

ramos gali būti paruoštos gana greitai, tačiau jos yra silpnos ir sunkiai įgyvendinamos, nes

praktiškai firmos, dalyvaudamos šiose programose, išeikvoja daugiau lėšų, negu gauna realios

naudos.

8. 1. Politinės-teisinės aplinkos apsaugos priemonės

© USA, EPA

© Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija

Svarbios priemonės, įgalinančios mažinti

oro taršą, yra valstybės politika (tiek už-

sienio, tiek ir vidaus) ir ekonominiai svertai

(Gražulevičienė, 2004; Ragulskytė-Marko-

vienė, 2005; Venckus, 2007). Politikai

įstatymais gali uždrausti vieno ar kito kuro

naudojimą šalyje, senų automobilių eksplo-

atavimą ir pan. Tai buvo mėginama daryti

jau nuo senų laikų. Dar 500 m.pr.m.e. At-

ėnuose buvo išleistas įstatymas reikalaujantis šiukšles mesti į nustatytą vietą už miesto sienų. 1885 m. saugant popu-

liaciją nuo vandens kilmės ligų, tokių kaip cholera ir vidurių šiltinė, Niujorko valstybės depar-

tamentas įteisino Geriamo vandens šaltinių apsaugos taisykles ir reglamentą. Šios ir panašios

aplinkos apsaugos priemonės buvo pavienės ir atsitiktinės iki II Pasaulinio karo, kai susirūpini-

mas aplinkos apsauga ir pramonės vystymosi įtaka žmonių sveikatai tapo ypač plačiai paplitę.

Dabartinė ES aplinkos apsaugos politika grindžiama nuostata, kad aukšti aplinkosaugos

standartai skatina inovacijas ir atveria verslo galimybes (ES aplinkos apsaugos politika...,

2002). Ekonomikos, socialinė ir aplinkos politika yra glaudžiai susijusios. ES aplinkos politi-

kos kertinis akmuo yra 6-oji aplinkosaugos veiksmų programa „Aplinka 2010: Mūsų ateitis –

mūsų pasirinkimas“. Šios programos tikslai:

– klimato kaita ir visuotinis atšilimas;

– natūralios buveinės ir laukinė gamta;

– aplinkos ir sveikatos klausimai;

– gamtos ištekliai ir atliekų valdymas.

Įvairių sričių klausimai sprendžiami pagal tokias strategijas: Atliekų prevencijos ir per-

dirbimo; Gamtos išteklių darnaus naudojimo; Taršos integruotos prevencijos, intervencijos ir

rizikos gamtinių, pramoninių bei kitų ekstremalių situacijų valdymo; Dirvožemio apsaugos;

Taršos gyvsidabriu mažinimo; Pesticidų panaudojimo; Jūrinės aplinkos apsaugos; Aplinkosau-

gos technologijų veiksmų planas.

151

Be to, 6-ojoje veiksmų programoje pabrėžiama, jog svarbu:

– įgyvendinti esamus aplinkos teisės aktus;

– kad visose susijusiose ES politikos kryptyse (pvz., žemės ūkis, užsienio šalių vys-

tymasis, energetika, žuvininkystė, pramonė, vidaus rinka, transportas) būtų atsižvel-

giama į poveikį aplinkai;

– sprendžiant su aplinka susijusias problemas glaudžiai bendradarbiauti su verslo

įmonėmis ir vartotojais;

– piliečiams teikti informaciją, kurios jiems reikia tam, kad galėtų priimti ekologiš-

kus sprendimus;

– atkreipti dėmesį į tai, kad labai svarbu naudmenas naudoti racionaliai siekiant iš-

saugoti natūralias buveines ir kraštovaizdžius bei sumažinti miestų taršą.

Per šią ir ankstesnes penkias veiksmų programas ir po to, kai 30 metų buvo nustatomi

standartai, ES sukūrė išsamią aplinkos apsaugos sistemą. Sprendžiamos problemos yra įvairaus

pobūdžio: triukšmas, atliekos, cheminės medžiagos, automobilių išmetalai, maudyklų vanduo,

ES kovos su stichinėmis nelaimėmis, kaip antai naftos nuotekos arba miškų gaisrai, tinklas.

Bendrasis programos tikslas - užtikrinti kaip galima vienodesnį apsaugos lygį visoje ES

ir būti lankstiems siekiant atsižvelgti į vietos aplinkybes. Be to, reikia sukurti pusiausvyrą tarp

aplinkos apsaugos ir verslo įmonių poreikio išlikti konkurencingomis tarptautinėje rinkoje. Re-

miantis šiuo požiūriu išsamiai persvarstytos atskiros taisyklės, siekiant sukurti vieną cheminių

medžiagų registravimo, vertinimo ir leidimų išdavimo sistemą (REACH) , kurią turėtų valdyti

nauja Helsinkyje įsikūrusi Europos cheminių medžiagų agentūra. Tikslas yra vengti oro, van-

dens, dirvožemio ir pastatų tašos cheminėmis medžiagomis ir taip užtikrinti biologinę įvairovę

bei geresnę ES piliečių sveikatą ir saugą, neprislegiant įmonių taisyklių našta.

Visos aplinkos apsaugos politikos kryptys grindžiamos principu „teršėjas moka“. Už žalą

gali būti atlyginama investicijomis, kurių reikia norint pasiekti aukštesnius standartus, gali būti

reikalaujama atsiimti, perdirbti ar sunaikinti panaudotus produktus arba iš verslo įmonių ar var-

totojų gali būti imami mokesčiai už neekologiškų produktų (pvz., tam tikros pakuočių rūšių)

naudojimą.

Kai pavojus aplinkai yra daugiau spėjamas nei tikrai įrodomas, Europos Komisija taiko

vadinamąjį atsargumo principą, t. y. jei manoma, kad gali kilti realus pavojus, netgi jei tai nėra

moksliškai įrodyta, ji siūlo apsaugos priemones.

Daugelis aplinkos problemų yra ne vien ES, bet ir viso pasaulio rūpestis. Todėl ES pasi-

rašo tarptautines programas ir konvencijas, padedančias spręsti daugelį problemų, kaip antai

rūgštieji lietūs, biologinė įvairovė, klimato kaita bei šiltnamio dujos, dykumėjimas, pavojingos

152

atliekos, naftos nuotekos, patvarūs organiniai teršalai, didžiųjų upių bei ežerų apsauga ir ato-

grąžų miškai.

Viena iš ES kovos su klimato kaita strategijos dalių pagal Kioto protokolą – pirmoji pa-

saulyje teršalų išmetimo leidimų prekybos sistema. ES vyriausybės pramonės ir energetikos

įmonėms skiria kvotas, kuriomis siekiama apriboti į aplinką išmetamo anglies dvideginio

(pagrindinių šiltnamio dujų) kiekį. Savo kvotos neišnaudojusios įmonės gali likusią jos dalį

parduoti įmonėms, kurios viršija nustatytas ribas ir kurioms gresia didelės baudos už išmetamų

teršalų kiekio viršijimą. 2011 m. Europos Komisija planuoja teršalų išmetimo leidimų sistemą

imti taikyti skrydžiams ES, o 2012 m. – skrydžiams į ES ir iš jos. Oro transporto priemonės iš-

meta 3 % visų šiltnamio dujų, bet jų kiekis sparčiai didėja. Jei nebus imamasi veiksmų, Kioto

protokole daugiausiai energijos naudojančioms ES valstybėms nustatytas reikalavimas suma-

žinti išmetamų teršalų kiekį bus įvykdytas tik trimis ketvirtadaliais. Kioto protokole nustatytos

prievolės galioja iki 2012 m., tačiau konsultacijos dėl klimato kaitos politikos po 2012 m. jau

prasidėjo.

ES aplinkos apsaugos teisės aktų visumą sudaro daugiau kaip 350 įvairių teisės aktų: apie

70 pagrindinių direktyvų, daugiau nei 20 reglamentų, sprendimai, rekomendacijos, nuomonės.

Bendrieji (horizontalieji) aplinkos apsaugos valdymo teisiniai dokumentai yra: Poveikio apli-

nkai vertinimo direktyva (85/337/EEB); Informacijos apie aplinką prieinamumo visuomenei

direktyva (90/313/EEB), keičia Direktyvą (2003/4/EB); Ataskaitų apie aplinkos apsaugos di-

rektyvų įgyvendinimą teikimo direktyva (91/692/EEB); Tam tikrų planų ir programų pasekmių

aplinkai vertinimo direktyva (2001/42/EB); Visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su ap-

linka susijusius planus ir programas nustatanti direktyva (2003/35/EB); Rengiamos Atsakomy-

bės už žalą aplinkai Teisės kreiptis į teismus aplinkos apsaugos klausimais direktyvos (Planų ir

programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo vadovas, 2006). Kiti esami ir naujai kuriami

teisiniai dokumentai reglamentuoja aplinkos apsaugos politiką atskirose aplinkos apsaugos sri-

tyse: oro kokybės, atliekų tvarkymo, gamtos apsaugos, pramoninės taršos kontrolės ir rizikos

valdymo, cheminių medžiagų, genetiškai modifikuotų organizmų, triukšmo valdymo, vandens

apsaugos.

Svarbiausi planuojami LR veiksmai, siekiant įgyvendinti ES direktyvas ir Lietuvos aplin-

kos apsaugos prioritetus aplinkos kokybės srityje yra:

– Mažinti aplinkos oro taršą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių, diegiant ES ap-

linkos oro kokybės reikalavimus (benzinas, dyzelinas aukštos kokybės, biokuro panau-

dojimas, išmetimų iš didelių kurą deginančių įrenginių mažinimas bei kt.)

153

– Gerinti geriamojo vandens kokybę, valyti nuotekas iki ES vandens kokybės nor-

matyvų, įgyvendinti požeminio vandens apsaugos direktyvos reikalavimus (8.1 pavyz-

dys).

– Valdyti vandens išteklius pagal upių baseinų rajonus – pagal Master planus numa-

toma įsteigti 5 stambius upių baseinų rajonus (2 Nemuno, Ventos, Mūšos-Nemunėlio

(Lielupė) ir Dauguvos).

8.1 pavyzdys. Požeminio vandens apsaugos direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje (pagal Po-

žeminio vandens apsaugos nuo taršos direktyvos įgyvendinimo pasekmių vertinimo ataskaitą,

2005)

Vienas pagrindinių požeminio vandens apsaugą reglamentuojančių dokumentų ES yra

naujai rengiama Direktyva “Požeminio vandens apsauga nuo taršos”. Požeminio vandens ap-

saugos nuo taršos direktyva (PVD) yra dukterinis Bendrosios vandens politikos direktyvos

2000/60/EB dokumentas, kurio paskirtis – užtikrinti požeminio vandens apsaugos nuo taršos

priemones. Vandens apsaugą nuo taršos dalinai reglamentuoja keletas direktyvų:

− Nitratų direktyva 91/676/EEB;

− Augalu apsaugos produktų direktyva 91/414/EEB;

− Atliekų sąvartynų direktyva 1999/31/EEB;

− Miesto nuotekų valymo direktyva 91/271/EEB;

− Žmonėms vartoti skirto vandens kokybės direktyva 98/83/EB.

Lietuvai Požeminio vandens apsaugos nuo taršos direktyva yra ypatingai aktuali, nes

požeminis vanduo mūsų šalyje yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gilūs vandeningi

sluoksniai yra pakankamai gerai apsaugoti nuo ūkines veiklos poveikio. Planuojama, kad ur-

banizacijos įtaka vandens ištekliams bus sumažinta įgyvendinus Žmogaus vartojamo vandens

kokybės ir Miestų nuotekų valymo direktyvų nuostatas. Požeminio vandens monitoringas

vykdomas pagal norminių aktų reikalavimus, o paskutinė tikslinė požeminio vandens, skirto

geriamojo vandens tiekimui, programa Lietuvoje buvo sudaryta tik 1980 m.. Atkūrus nepri-

klausomybę ir pasikeitus ekonominei šalies sanklodai, taip pat įsigaliojus ES vandens direk-

tyvoms (geriamojo vandens - 98/83/EB ir bendrosios vandens politikos - 20/60/EB) pože-

minio vandens išteklių tyrimai ir sprendžiami klausimai turi būti siejami su integruotu

baseininiu vandenų valdymu. Be to, per praėjusius 25-ius metus susikaupė ne tik daug naujų

hidrogeologinių duomenų, bet ir neišspręstų gyventojų aprūpinimo geros kokybės geriamuo-

ju vandeniu problemų, tarp kurių aktualiausios yra padidintos fluoridų, chloridų, amonio, ni-

tratų ir kai kurių kitų cheminių komponentų koncentracijos atskirose Lietuvos teritorijose.

Todėl, naudojantis nauja hidrogeologine informacija, moderniais matematinio modeliavimo

154

metodais ir atsižvelgiant į ES reikalavimus geriamojo vandens kokybei, būtina iš naujo įver-

tinti turimus požeminio vandens išteklius ir parengti gyventojų aprūpinimo tinkamos kokybės

geriamuoju vandeniu programą. Be monitoringo ir išteklių įvertinimo, turi būti išvalytos

visos šiuo metu žinomos užterštos teritorijos, o gyvenvietėse, kur vandens kokybė neatitinka

higienos normų reikalavimų, turi būti išžvalgytos ir įrengtos naujos vandenvietes, tiekiančios

geros kokybės požeminį vandenį. Neabejojama, kad detalizavus tyrimus, ateityje užterštų te-

ritorijų skaičius, o tuo pačiu ir jų išvalymo kaštai, padidės. Tačiau šiuo metu sunku numatyti

darbų ir kaštų didėjimo tendencijas. Našta dėl veiklos monitoringo, žvalgybos ir naujų gręži-

nių įrengimo susijusių savivaldybių gyventojams svyruoja nuo 4-5 centų per mėnesį Klaipė-

doje ir Vilniuje iki 27 centų per mėnesį Joniškio rajone. Šis rezultatas labai akivaizdžiai pa-

rodo masto ekonomijos poveikį.

Teigiama aplinkosauginė PVD įgyvendinimo nauda yra akivaizdi: pagerės vandens iš-

teklių ir dirvožemio kokybė, sumažės vis dar vykstančių gaisrų pavojus naftos ir pesticidų

taršos židiniuose ir tuo pačiu pagerės Lietuvos žmonių sveikata. Tai ir bus pati didžiausia di-

rektyvos įgyvendinimo nauda.

Šiuo metu eilėje Lietuvos teisės aktų yra nustatytos didžiausios leidžiamos koncentraci-

jos medžiagoms, kurių patekimas į vandenį turi būti kontroliuojamas, pavyzdžiui, HN

24:2003. Lietuvos norminiai dokumentai dažniausia yra suderinti su ES reglamentais. Kaip

minėta, svarbiausia vandens išteklių būklę reglamentuojanti ES direktyva yra Bendroji van-

dens politikos direktyva (BVPD).

Užterštų teritorijų sutvarkymui (išvalymui) valstybės institucijos bei ūkiniai subjektai

privalo skirti didelį dėmesį ir nemažus finansinius išteklius. PVD nustato griežtesnius reika-

lavimus požeminio vandens apsaugai nei kitos direktyvos, kuriose yra reglamentuojama po-

žeminio vandens tarša tam tikromis pavojingomis medžiagomis. Nitratų direktyva

(91/676/EEB) nustato ribą, iki kurios galima paveikti požeminio vandens kokybę. Pagal Ni-

tratų direktyvą požeminiame vandenyje galima nitratų koncentracija neturi viršyti 50 mg/l. Ją

pasiekus turi būti imamasi priemonių taršai mažinti. Tai pasakytina ir apie direktyvos

91/414/EEB reikalavimus, kuriais nustatyta, kad tarša pesticidais negali viršyti 0,1 µg/l. Tuo

tarpu PVD yra įteisinama sąlyga, kad požeminio vandens tarša privalo būti mažinama, ren-

giant atitinkamas taršos mažinimo programas, jeigu požeminio vandens monitoringo duome-

nys patvirtina, jog tarša pasiekė 75 % teršiančios medžiagos leidžiamos vertės.

PVD nustato griežtesnius reikalavimus ir geriamojo vandens kokybės išsaugojimui. Tai

tiesiogiai susiję su PVD I priede nurodytais standartais ir šalims - narėms palikta teisė nusi-

statyti ribines vertes medžiagoms, kurios požeminio vandens telkinį gali „paversti“rizikos

grupės telkiniu. Tokiu atveju, laikantis geriamojo vandens direktyvos reikalavimų, geriamas

155

vanduo gali būti tinkamos kokybės, bet pagal PVD reikalavimus būtina imtis kokybės išsau-

gojimo/atstatymo, jeigu atitinkamos medžiagos ar junginio koncentracija viršija 75 % geria-

mojo vandens standarto vertės.

PVD įgyvendinimas neabejotinai pagerins vandens išteklių kokybę, dirvos kokybę,

turės įtakos oro kokybei per galimų gaisrų sumažėjimą likvidavus naftos ir pesticidų taršos

židinius ir tuo pačiu pagerins Lietuvos žmonių sveikatą. Tai ir bus pati didžiausia direktyvos

įgyvendinimo nauda. Priėmus ir įgyvendinus požeminio vandens direktyvą ši nauda pasi-

reikštų ne tik Lietuvos, bet visos ES sandraugos gyventojams.

Požeminio vandens apsaugos nuo taršos direktyvos netinkamas įgyvendinimas arba jos

reikalavimų ignoravimas gali turėti neigiamą poveikį šalies ūkiui ir vandens vartotojams:

1. Nereglamentuojant netiesioginių teršiančių medžiagų išleidimų į požeminius vande-

nis bei nevalant užterštų teritorijų (istorinės taršos objektų), geriamojo vandens kokybė pras-

tės. Didės rizika užteršti paviršinio vandens šaltinius ir su jais susijusias sausumos ekosis-

temas.

2. Kai kurių Lietuvos regionų gyventojai vartos prastos kokybės vandenį.

3. Nebus įvykdytas BVPD reikalavimas pasiekti gerą požeminių vandens telkinių būklę

iki 2015 m, o už tai yra numatytos ekonominės sankcijos.

Nespręsdama problemos (palikdama status quo) valstybė trumpalaikėje perspektyvoje

„sutaupys“ lėšas. Tačiau ateityje ji turės skirti gerokai didesnį finansavimą vandens kokybės

gerinimui.

Viena iš efektyviausių racionalaus vandens išteklių naudojimo ir apsaugos priemonių

laikoma nutekamųjų vandenų valymas. Ženklų poveikį mažinant urbanizacijos įtaką vandens

ištekliams turės Miestų nuotekų valymo direktyvos 91/271/EEB įgyvendinimas. Nuotekų va-

lymo įrengimų statybos ir nuotekų tinklų atnaujinimo reikalavimai:

− Statybinės konstrukcijos, senesnės nei 30 metų, bus atnaujinamos;

− Mechaninė, elektros ir automatikos įranga, senesnė nei 15 metų, bus keičiama;

− Atnaujintinų vamzdynų ilgiai nustatomi pagal iš savivaldybių gautą informaciją,

o senesnių nei 50 % vamzdynų bus keičiami naujais;

− Visos siurblinės ,senesnės nei 30 metų, bus atnaujinamos;

− Visi, senesni nei 15 metų, siurbliai bus keičiami;

− Iki 2009 metų visose gyvenvietėse, didesnėse kaip 2000 gyventojų/ekvivalentų

turi būti įgyvendinti ES direktyvų reikalavimai dėl vandens gerinimo ir nuotekų tvarkymo;

− Visose gyvenvietėse, didesnėse kaip 500 gyventojų 2020 m. bus pasiektas 100 %

gyventojų prijungimas prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų sistemų.

156

Preliminarūs direktyvos įgyvendinimo kaštai sudaro 994 mln. Lt. Tai investicijos,

reikalingos nuotekų valyklų bei nuotekų surinkimo sistemų statybai ir rekonstrukcijai gyven-

vietėse, kuriose gyvena daugiau negu 2000 gyventojų /ekvivalentų.

8.2. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė

Valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę reglamentuoja LR aplinkos

apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Šis įstatymas nustato ap-

linkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdan-

čias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius

pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, regla-

mentuoja aplinkos apsaugos valstybinės

kontrolės procesą.

Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – specialių valstybės įgaliotų institucijų ir pa-

reigūnų veikla, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos

išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą regla-

mentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių

pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Valstybi-

nės aplinkos apsaugos kontrolės priežiūros funkcijas vykdo Aplinkos ministerijai pavaldi Vals-

tybinė aplinkos apsaugos inspekcija (VAAI) ir regioniniai aplinkos apsaugos departamentai

(RAAD). Pagrindinės VAAI veiklos kryptys:

– Bendras aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės Lietuvos Respublikoje koordinavi-

mas, metodinis vadovavimas ir priežiūra;

– Miškų kontrolės priežiūra;

– Gyvūnijos naudojimo kontrolės priežiūra;

– Ekstremalių situacijų bei avarijų atvejų ir jų padarinių likvidavimo valdymas bei pre-

vencija;

– Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo kontrolė.

Vien 2006 m. už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus nustatyta žala aplinkai ir pateik-

ti ieškiniai teršėjams už 2 426,7 tūkst. Lt. Intensyvinant atliekų tvarkymo kontrolę, pastaraisiais

metais didėja ne tik šioje srityje nustatomų pažeidimų skaičius, bet ir taikomų ekonominių

sankcijų suma.

2005 m. buvo sukurta Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos interneto svetainė, ku-

rioje nuolat teikiama informacija visuomenei apie vykdomą aplinkos apsaugos ir gamtos ištek-

lių naudojimo kontrolę ir šios veiklos rezultatus. Interneto svetainėje talpinama informacija

157

apie aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės reikalavimų pažeidimus, gyvūnijos naudojimo

reikalavimų pažeidimus, kontrolės rezultatų suvestinės, durpynų gaisringumo informacinė sis-

tema, atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių/turėjusių teisę išduoti pažymas,

sąrašas, įmonių, turinčių pavojingų atliekų tvarkymo licencijas, sąrašas; informacija apie išduo-

tas licencijas, leidimus, pažymėjimus, sertifikatus gyvūnijos naudojimo

kontrolės srityje.

Labai svarbi aplinkos kokybės kontrolės priemonė yra aplinkos taršos monitoringas (žr.

6.1 skyrių).

2006 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pagal 2004–2006 m.

Bendrojo programavimo dokumento 1 prioriteto 1.3 priemonę „Aplinkos kokybės gerinimas ir

žalos aplinkai prevencija” pasirašė sutartį dėl paramos skyrimo projektui „Aplinkos monitorin-

go ir prevencijos stiprinimas”. Projekto vykdytojas – Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija,

įgyvendinančioji institucija – Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra. Lie-

tuvai stojant į ES, aplinkos monitoringas, aplinkos teršimo kontrolė, racionalus gamtos išteklių

naudojimas ir kontrolė, taršos incidentų ir avarijų prevencija yra sritys, kuriose turi būti įdiegta

ES teisė ir geriausia patirtis. Atlikus esamos situacijos analizę konstatuota, kad pajėgumai

minėtais aspektais dar yra nepakankami ir būtina juos stiprinti. Taršos prevencijos, integruotos

kontrolės srityje svarbiausias vaidmuo tenka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės instituci-

joms, todėl būtina siekti, kad visi aplinkos kontrolės ir aplinkos įstatymų vykdymo užtikrinimo

padaliniai atitiktų ES standartus, būtų mobilūs, sugebėtų operatyviai reaguoti į situacijų poky-

čius, skundus ir kitą operatyvią informaciją, o viršnormatyvinės taršos ir aplinkosauginių inci-

dentų bei avarijų atvejais sugebėtų nedelsdami atvykti ir imtis priemonių apsaugoti aplinką nuo

žalojančių poveikių, įvertinti taršos mastus, nustatyti pažeidėjus, atlikti efektyvią priežiūrą kaip

vykdomos priemonės taršai likviduoti ir kaip šalinami incidentų padariniai.

158

8.3.Techninės–technologinės aplinkos apsaugos priemonėsPagrindinės atmosferos apsaugos techninės–technologinės

priemonės – oro valymas nuo kenksmingų medžiagų bei

dulkių, pažangių, mažiau teršiančių ir mažai atliekų išski-

riančių gamybos technologijų diegimas, ekologiškai šva-

raus kuro naudojimas. Orui valyti sukurta daugybė techno-

loginių įrenginių (Baltrėnas, 1996, Baltrėnas ir kt., 1996).

Vienais jų iš oro išvalomos kietosios dalelės, kitais – duji-

niai teršalai. Kietųjų dalelių valymo įrenginiai pagal taiko-

mą metodą skirstomi į sausuosius ir šlapiuosius. Plačiau

taikomi sausieji oro valymo įrenginiai, įgalinantys surinktas dulkes panaudoti kaip žaliavą.Tai ypač svarbu įmonėms, kurios naudoja brangias me-

džiagas (pvz., spalvotuosius metalus), bei iš oro valyti lipnias dulkes (cementą, kalkes ir kt.).

Šlapiuoju būdu oras valomas veiksmingiau, tačiau, eksploatuojant šlapiuosius oro valymo įren-

ginius, didėja valymo kaštai (reikia daug vandens, vandens valymo įrenginių, šildomų patalpų,

daugiau darbuotojų ir pan.). Kadangi smulkiosios kietosios dalelės (dulkės) gali būti naudoja-

mos kaip žaliava tolimesniame gamybos procese, dėl to dulkėto oro valymas plačiai taikomas

pramonės įmonėse - sulaikoma ir utilizuojama iki 90 – 95 % dulkių. Daug sudėtingiau valyti

dujinius teršalus. Kai kuriose šalyse išvaloma vos 30 – 40 % išmetamo dujų kiekio. Dujiniams

teršalams iš oro valyti dažniausiai naudojami absorbcinis, adsorbcinis ar oksidacinis dujų terša-

lų valymo metodai. Absorbcinis metodas pagrįstas kai kurių skysčių (absorbentų) savybe su-

gerti atskirus dujų komponentus. Adsorbcinis oro valymo metodas sukurtas remiantis kai kurių

kūnų savybėmis adsorbuoti atskirus dujų komponentus ir juos kaupti paviršiuje. Plačiausiai

naudojami adsorbentai yra aktyvioji anglis, silikagelis, ceolitai, jonitai. Oksidacinis metodas,

arba teršalų deginimas aukštoje temperatūroje (350 – 1100 °C), yra pats veiksmingiausias bū-

das iš oro valyti tirpiklių garus (oksiduojama iki 99 % teršalų).

Taršą iš stacionarių šaltinių galima sumažinti įdiegus pažangias, mažai atliekų turinčias

gamybos technologijas. Svarbi priemonė oro taršai mažinti – mazuto ir anglies pakeitimas

„ekologiškesniu" kuru – gamtinėmis dujomis, taip pat geriau išnaudojami hidroenergetiniai,

vėjo, saulės, žemės šilumos ir kiti atsinaujinantys energijos ištekliai. Oro tarša sumažėtų, jei

automobiliuose būtų įrengti išmetamųjų dujų neutralizatoriai. Efektyvi priemonė yra ir eko-

logiškai švaresnio kuro naudojimas (Biokuro ir bioenergijos gamyba..., 1999). Vietoje benzino

vis plačiau naudojamas dyzelinis kuras, suskystintos dujos, spiritas, vandenilis, elektra.

Iš techninių–technologinių dirvožemio apsaugos priemonių vienos svarbiausių yra prie-

šerozinės agropriemonės ir apsauginiai želdiniai. Pagrindinės priešerozinės agropriemonės:

159

priešerozinės sėjomainos, kontūrinis žemės dirbimas, žemės dirbimo mažinimas, optimalus že-

mės dirbimo ir sėjos laikas, tręšimas ir kalkinimas bei melioracija (Brazauskienė, 2004).

Vienos ar kitos dirvožemio priešerozinės priemonės pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiks-

nių. Svarbiausi iš jų, be ekonominių, yra vietovės šlaitų statumas ir dirvožemio granuliometrinė

sudėtis. Pavyzdžiui, lygiuose laukuose gali būti rekomenduojama diegti priešerozinę sėjo-

mainą, vengti auginti kaupiamuosius augalus ir linus, o stačiuose šlaituose – sodinti mišką.

Tačiau lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvose, net jei šlaitas ir status (pvz., 7-10°), gali

būti rekomenduojama auginti ilgaamžes daugiametes žoles, o sunkesnėse - diegti priešerozinės

sėjomainas arba agrotechnikos priemones (8.1 lentelė).

Įvairūs agrotechninių, melioracinių ir organizacinių priemonių žemei naudoti, jos

derlingumui atkurti ir didinti deriniai vadinami žemdirbystės sistemomis.

8.1 lentelė. Priešerozinės ūkio teritorijos suskirstymas ir priešerozinių priemonių taikymas (pa-

gal Ozolinčių, 2005)

GrupėGranuliometrinė su-

dėtis ir šlaitų statumasŽemės

naudmenų tipas

Grupės išskyrimo reikalavimai

Rekomenduojamos priešerozi-nės priemonėsS, Ps, Ž P,P1,P2,M

I

Daugiau kaip 10o

Daugiau kaip 15o

Miškas Išskirti statesnius kaip 10o ir 15o šlaitus.

Apsodinti mišku. Kol jis paaugs – puoselėti žolinę augaliją. Ne-melioruoti statesnių kaip 10o sun-kios ir 5o granuliometrinės sudė-ties šlaitų.

II

7-10o 10-15o Ž. ū. naud-menos (ža-lienos)

Prie nurodyto statumo šlaitų pridėti lygesnius nepatogius dirbimui ariamos žemės plotus ir įrengti kalvų ganyklas ir pievas. Numatyti įva-žiavimą.

Apželdinti ilgaamžėmis daugia-metėmis žolėmis, atnaujinti kitos sudėties mišinius. Antsėlis – vienametės žolės.

III

5-7o 7-10o Ariamoji ar žalienos

Taip pat kaip II grupėje, tik išskirtas masyvas turi būti žemei dirbti tinkamos formos.

Diegti priešerozinę žolių ir javų sėjomainą ir priešerozines agro-technikos priemones.

IV

2-5o 3-7o Ariamoji ir žalienos

Taip pat kaip III grupė-je. Leidžiama įtraukti iki 10% statesnių (iki 7o) lengvos granulio-metrinės sudėties šlaitų.

Diegti priešerozinę javų ir žolių sėjomainą. Taikyti priešerozines agrotechnikos priemones. Vengti kaupiamųjų ir linų.

V

Iki 2o Iki 3o Ariamoji Į kitas grupes neįtraukti apylygiams laukams dirbti tinkamos formos masyvai.

Diegti intensyvias lygių laukų sėjomainas. 2 – 3o šlaituose tai-kyti priešerozines agrotechnikos priemones.

*S – smėlio, Ps – priemolio, Ž – žvyro, P – lengvo, P1 – vidutinio, P2 – sunkaus priemolio ir m – molio dirvože-mio.

Visas žemdirbystės sistemas galima suskirstyti į dvi stambias grupes: primityvią-

sias ir racionaliąsias. Primityviosios sistemos Lietuvos teritorijoje buvo labai ilgai – nuo III

tūkstantmečio pr.m.e. iki XIX a. vidurio. Racionaliosios žemdirbystės sistemos labiau ėmė pli-

sti panaikinus baudžiavą, kai buvo imta auginti daugiau įvairių kultūrų, prireikė jas kaitalioti, 160

pradėtos gaminti mineralinės trąšos, patobulinti žemės dirbimo padargai. XX a. 7-ojo dešimt-

mečio pabaigoje ir 8-ajame dešimtmetyje žemės ūkis darėsi vis labiau prekinis, žemdirbystė

buvo plėtojama, specializuojama, mechanizuojama, chemizuojama, labiau intensyvinama –

pereita prie vadinamo pramoninio ūkininkavimo.

Intensyviojoje (pramoninėje) žemdirbystės sistemoje nelaikoma juodojo pūdymo (daž-

niausiai jis apsėjamas mišiniais, kukurūzais arba apsodinamas ankstyvosiomis bulvėmis); dau-

giametės žolės laikomos vienerius arba pusantrų metų, iš kaupiamųjų auginami daugiausiai pa-

šarinių vienetų ir virškinamųjų baltymų iš hektaro duodantys runkeliai, bulvės, kukurūzai; nau-

dojama daug beicų ir kitų augalų apsaugos priemonių, nemažai įvairių mineralinių bei organi-

nių trąšų. Veikiai žmonės suvokė, kad taikant intensyviosios žemdirbystės sistemą išauginti au-

galai gali būti sukaupę sveikatai žalingų medžiagų. Todėl JAV, Vakarų Europos šalyse 1970-

1980 m. ėmė plisti ekologinė žemdirbystė.

Ekologinės žemdirbystės esmė – natūralią organinių medžiagų apykaitą dirvoje siekia-

ma išlaikyti nenaudojant cheminių priemonių (todėl kartais ekologinė žemdirbystė vadinama

organine arba natūraliąja). Tai galima įgyvendinti plačiai naudojant organines trąšas, plečiant

sideralinių pūdymų ir ankštinių augalų plotus, laikantis racionalių sėjomainų, laiku ir kokybiš-

kai atliekant žemės ūkio darbus, taikant kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminių naikinimo meto-

dų įvairovę, atsisakant sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimo.

Geriausia, kai sudaromas uždaras medžiagų ir energijos apykaitos ciklas (8.1 pav.).

161

8.1 pav. Medžiagų ir energijos apykaitos ciklas ekologinės žemdirbystės sistemoje (pagal Ozo-

linčių, 2005)

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad tokie ūkiai privalo

laikytis tam tikrų taisyklių, o jų produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produkcija laikoma

ekologiška, jeigu ji pagaminta pagal minėtas taisykles ir yra sertifikuota. Daugelyje valstybių

vyriausybės ėmė kontroliuoti ekologinių produktų kokybę, kad vartotojai tikėtų jų vertingumu.

Suprantama, kad perėjimas iš chemizuotos į ekologinę žemdirbystę yra sudėtingas: didėja

darbo sąnaudos, mažėja derlius, o drauge – ir pajamos. Todėl daugelyje šalių ekologinė žem-

dirbystė (ekologiniai ūkiai) pradžioje yra subsidijuojami, o ekologinių produktų kaina paprastai

būna 20 – 30 % didesnė. Nustatyta, kad vartotojai didžiausią kainų priedą moka už daržoves

(60 – 70 %.).

Kitas pažangus žemės dirbimo būdas – agromiškininkystė – medžių auginimo, žemės

ūkio kultūrų bei gyvulininkystės vystymo suderinimas tame pačiame žemės plote, siekiant gauti

įvairios produkcijos trumpalaikių pajamų (iš žemės ūkio kultūrų ar gyvulininkystės), susietų su

ilgalaikiu pelnu (pardavus kokybišką medieną). Skirtingi augalai užima skirtingas ekologines

nišas tiek dirvožemyje, tiek ir antžeminėje dalyje, todėl agromiškai efektyviau išnaudoja aplin-

GALVIJAI

MaistasAugalai

Biologinė augalų

produkcija

Ūkyje gaminami pašarai

Augalų liekano

s

Org. liekanos kompostas

Org. trąšos

Dirvožemis

Mažiau pirktinių ir jokių importinių pašarų

Be sintetinių pesticidųBe sintetinių trąšų

162

kos sąlygas. Be to, agromiškai mažina dirvožemio degradaciją: sumažėja vandens ir maisto

medžiagų naudojimas iš tų pačių dirvožemio horizontų; kai kurios augalu rūšys atlieka azoto

fiksatoriaus vaidmenį - „ima" azotą iš oro, ir ,kaupia" jį dirvoje; medžiai meta lapus, organinė-

mis medžiagomis turtindami dirvožemį. Didesnės rūšinės įvairovės gamtinės sistemos, o agro-

miškai tokie ir yra, mažiau nukenčia nuo ligų ir kenkėjų. Šios aplinkybės lemia didesnį žemės

ūkio kultūrų derlių bei didesnes pajamas (Ozolinčius, 2005).

Dirvožemio valymo technologijos gali būti fizikinės, cheminės, biologinės, terminės

(8.2 pav.). Pagal valymo proceso atlikimo vietą dirvožemio valymo technologijos skirstomos į

in-situ, kai dirvožemis valomas užterštoje vietoje ir ex-situ, kai dirvožemis valomas nukasus

užterštą dirvožemio sluoksnį ir išvežus jį į specialias aikšteles (Žemės ūkis ir tarša, 2001).

Fizikiniai procesai skirti atskirti teršalus nuo dirvožemio remiantis skirtingomis fizi-

kinėmis, cheminėmis ir terminėmis savybėmis. Jie nesuardo teršalų ir skirti pirminiam apdo-

rojimui: flotacija, plovimas, grunto garų ekstrakcija.

Cheminiai procesai suardo, fiksuoja ar neutralizuoja toksiškus junginius (neutraliza-

cija, oksidacija (O2, O3, UV spinduliai, Cl2, H2O2), redukcija, hidrolizė, elektrolizė, ozonavi-

mas). Vis plačiau naudojamas elektrokinetinis dirvožemio valymas.

Biologiniai metodai grindžiami gyvosios gamtos gebėjimu ardyti arba absorbuoti ter-

šalus (Aplinkos biologinis valymas, 2003).

Terminiai metodai naudojami suketi fizikinius ar cheminius pokyčius pakeliant tem-

peratūrą ir taip suardant ar pašalinant teršalus: garinimas, terminė desorbcija; deginimas (oksi-

dacija) 870 – 1200oC temperatūroje specialiose krosnyse; pirolizė; įstiklinimas, išlydant dirvo-

žemį su teršalais ir teršalus fiksuojant inertiškos masės lydinyje.

163

8.2 pav. Dirvožemio taršos analizės ir valymo technologijų principinė schema

Mėginių paėmimas

Dirvožemio taršos analizė

Pastovios valymo priemonės

Laikinos valymo priemonės

Valymas (dirvožemio, gruntinio vandens) Teršalų įmobilizavimas (tik dirvožemyje)

In-situ Ex-situIn-situ Ex-situ

Teršalų suardymas

Bioremediacija

Teršalų ekstrahavimas

Elektrokinetiniai metodaiCheminiai metodai

Valymas Kitos technologijos

Teršalų atskyrimas

Mikro burbuliukų srovinis metodasDirvožemio plovimasDirvožemio plovimas ir flotacijaTerminis metodasChloravimas

Teršalų suardymas

Katalitinis oksidavimasValymas UV spinduliaisTerminis valymasMikrobiologinis valymas

Teršalų suardymas žema temperatūraDirvožemio remediacija panaudojant kalkesLakiųjų chlorintų junginių suardymas

Horizontalūs ir vertikalūs barjerai,PraskiedimasĮstiklinimas

164

Užteršto grunto valymui naudojami metodai turi savų trūkumų ir privalumų (Baltrėnas ir

kt., 2005). Paskutiniame dešimtmetyje grunto valymui dažnai taikomas biologinis metodas

(Aplinkos biologinis valymas, 2003). Tai efektyvus, nebrangus metodas, tačiau tam reikalingos

specialiai pritaikytos aikštelės. Dažniausiai gruntas valomas vietoje (in-situ), kai yra užteršti di-

deli žemės plotai ir neįmanoma grunto sutalpinti į valymo aikšteles arba jos yra toli nuo įvyku-

sios avarijos. Šiuo metu pradedama taikyti anaerobinė biodegradacija, tačiau jos pritaikymas

sudėtingesnis, reikalauja daugiau įrenginių, į orą išsiskiria metanas (CH4), kurį reikia nukenks-

minti, nes turi neigiamą poveikį aplinkai. Be to anaerobiniai mikroorganizmai pavojingi hi-

gieniniu požiūriu. Mažiau kenksmingas yra grunto plovimas, tačiau susiduriama su antrinės

taršos problema, nes plovimui naudojamos sintetinės paviršiaus aktyviosios medžiagos nedeg-

raduoja, teršia nuotekas. Cheminių medžiagų (oksidatorių) panaudojimas nesulaukia platesnio

pritaikymo dėl didelių kaštų ir kenksmingo poveikio aplinkai.

Teisingo valymo metodo parinkimas reikalauja daug žinių. Šioje srityje dirba inžinieriai,

bioinžinieriai, mikrobiologai, chemikai. Neteisingai parinkus grunto valymo metodą ar vietą

galima papildomai užteršti aplinką.

Vandens telkinių apsaugos technologinis būdas – apsauginės zonos, apsauginiai želdi-

niai. Vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose draudžiama įrengti galvijų vasaros aikšteles,

neišsprendus nuotekų surinkimo ir nukenksminimo klausimų, statyti pramonės įmones, chemi-

kalų, trąšų sandėlius, degalines, technikos aikšteles, steigti kapines, įrengti sąvartynus; plynai

kirsti medžius ir krūmynus šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10° (išskyrus piliakalnių

šlaitus, tvarkomus pagal specialius projektus). Šiose zonose ir juostose ribojama srutų ir skysto

mėšlo, trąšų naudojimas bei gyvenamųjų namų ir vasarnamių statyba.

Geriausiai vandenį apsaugo miškai. Apsauginės miškų funkcijos teisiškai buvo „įteisin-

tos" dar prieš 300 metų. 1703 m. Petras Pirmasis išleido įsaką apie upių krantų apsauginius

miškus. Upių apsauginiuose miškuose pagal dideles upes buvo ribojami kirtimai 50, o pagal

mažas — 20 varstų atstumu (l varstas prilygo 1,067 km). Juose buvo draudžiama kirsti ąžuolus,

klevus, gluosnius, maumedžius, taip pat pušis, kurių skersmuo didesnis nei 12 verškų (52,8

cm).

Nustatyta, kad tirpstančio sniego vandens infiltracija miške yra 5 kartus didesnė nei lau-

kuose, todėl miškas gali sulaikyti netgi šlaitu atitekantį paviršinio nuotėkio vandenį. Paupių

miškai turi didesnį vandens reguliavimo koeficientą VK - vandens imlumo ir maksimalaus pa-

ros kritulių kiekio santykį. Vidutinis miškų VK yra 1,92, pievų - 1,67, o eroduojamų šlaitų -

mažiau kaip 1,0. Be to, miškų dirvožemiai absorbuoja 1,2-4,8 k. daugiau biogeninių medžiagų

(N, P, K ir kt.) nei pievos. Vandens telkinių apsaugos zonų efektyvumas priklauso ir nuo augalų

rūšies. Eglynai prasčiau nei kitų rūšių medynai apsaugines funkcijas atlieka prasčiau. Juose

165

maža vandens infiltracija (net 3,7 karto mažesnė nei ąžuolynuose), manoma, dėl gilesnio ir il-

gesnio įšalimo.

Apie požeminio vandens vandenvietes paprastai išskiriamos sanitarinės apsaugos zonos,

kurias sudaro trys juostos. Pirmojoje – griežto režimo juostoje (paprastai 50 m nuo gręžinio)

draudžiama statyti pastatus, gyventi žmonėms, naudoti chemikalus ir trąšas, plynai kirsti miš-

ką, o trečiojoje juostoje - draudžiama statyti mineralinių trąšų, tepalų, nuodingųjų medžiagų

sandėlius, įrengti sąvartynus, naudoti chemikalus, kurie gali sąlygoti vandenvietės taršą.

Nutekamieji vandenys valomi mechaniniu, biologiniu ir cheminiu būdais. Dažnai šie

būdai sujungiami į vieną procesą ir vadinami atitinkamais valymo etapais (Arundel, 2000).

Mechaniniu būdu apvalytas vanduo sumaišomas su aktyviuoju dumblu – organiniu

dumblu su bakterijomis ir infuzorijomis. Nuotekų ir aktyviojo dumblo mišinys patenka į ae-

racijos rezervuarą, kuriame yra nuolat maišomas ir aeruojamas. Per tarpinio valymo rezervuarą,

kuriame pašalinami nusėdę aktyviojo dumblo dribsniai, valomasis vanduo patenka į biofiltrus.

Biofiltras – rezervuaras, pripildytas akmens skaldos, keramzito arba kitų medžiagų, pavyz-

džiui, plastmasinių blokelių. Rezervuaro dugne dedami didesni gabaliukai (50-70 mm), ant jų –

mažesni (20-40 mm), o viršuje – mažiausi (10-20 mm). Nešvarus vanduo tolygiai lyg lietus iš

viršaus teka į biofiltrą. Ant filtro dalelių paviršiaus pradeda daugintis organizmai, kurie sudaro

biologinę plėvelę. Viršutiniuose biofiltro sluoksniuose maisto medžiagų daugiau, tačiau čia

greičiau susidaro biologinė plėvelė. Viršuje dominuoja mintantys ištirpusiomis organinėmis

medžiagomis organizmai: bakterijos, grybai, kai kurie bespalviai žiuželiniai; apačioje -kirmė-

lės, ypač apvaliosios ir šeriuotosios, o grybų ir siūliškų bakterijų beveik nėra. Bakterijos ardo

organines medžiagas, pirmuonys minta bakterijomis, dumbliai išskiria deguonį ir fitoncidus,

kurie žudo mikroorganizmus. Kirmėlės purena nuosėdas, biologinę plėvelę, smulkina detritą.

Biofiltrais nutekamieji vandenys išvalomi per 1–2 val.. Tačiau visiškai jų išvalyti nepasiseka –

lieka organinių medžiagų ir mikroorganizmų. Todėl pro filtrus pratekėjęs vanduo chloruoja-

mas. Stambūs biologinės kilmės apnašų gabalai perkeliami į galutinio biologinio valymo rezer-

vuarą, o dalis aktyviojo dumblo grąžinama į aeracijos rezervuarą. Dumblo perteklius perdirba-

mas dumblo pūdymo įrenginiuose. Čia anaerobinėse sąlygose saprofitai stambiamolekulines

medžiagas suskaido į H2S, CO ir tarpinius produktus, pavyzdžiui,., alkoholį, organines rūgštis,

kuriuos iki galo suskaido metano bakterijos. Galutiniai produktai – 70 %. CH4 ir 30 % CO2.

NH3 ir H2S būna ištirpę vandenyje. Pūvant susidariusios CH4 dujos gali būti deginamos šildy-

mui. Dumblo likučiai nusausinami, po to sudeginami arba deponuojami. Pastovėjusiu deponuo-

tu dumblu siūloma tręšti energetines plantacijas.

Biologiškai valytame vandenyje lieka daug P ir N junginių. Šios medžiagos stimuliuoja

vandens augalų vystymąsi bei vandens telkinių–imtuvų eutrofikaciją. Todėl biologiškai išvaly-

166

tas vanduo dar gali būti valomas ir cheminiu būdu. PO43- gali būti nusodinamas naudojant Fe+3

ir Al+3 druskas, o NH4+ mažinamas dviem etapais: pirmajame etape nitrifikuojačiosios bakte-

rijos transformuoja NH4-N į NO3- ir NO2

-, o antrajame - anaerobinės denitrifikuojančiosios bak-

terijos denitrifikacijos rezervuare skaido NO3- ir NO2

-. Galiausiai į aplinką išsiskiria laisvas mo-

lekulinis azotas.

8.4. Ekonominės aplinkos apsaugos priemonėsKaip taikliai yra pastebėta, nulinis poveikis

gamtai, aplinkai galimas tik esant nulinei ga-

mybai. Dar būtų galima pridėti, kad net ir

esant šiai prielaidai, žmogus veikia gamtą jau

savo paties egzistavimu. Suprantama, kad tai

tik grynai teoriniai samprotavimai, o realiame

gyvenime būtina išsiaiškinti žmonių ūkinės

veiklos poveikį aplinkai, nustatyti aplinkos

taršos ir gyvenimo kokybės ryšius.Tik išanalizavus tokią informaciją, gali būti panaudojamos įvairios priemonės aplinkos taršos

poveikiui sumažinti. Šioje veikloje ypač svarbi vieta priklauso ekonominiams metodams, ku-

rie rinkos ekonomikos sąlygomis yra bene patys efektyviausi. Lietuvos ekonominio vystymosi

nuosmukio metu pramonės gamybai sumažėjus beveik perpus, maždaug tiek pat sumažėjo ir

pramoninė aplinkos tarša. Tos pačios priežastys, dėl kurių sumažėjo tarša žemės ūkyje ir

pramonėje, tam tikru mastu sumažino ir Nemuno, Nėries, kitų Lietuvos upių ir ežerų, taip pat ir

Kuršių marių ir Baltijos jūros taršą. Tačiau tokiu pat mastu buvo teršiama aplinka buitinėmis

atliekomis, o didėjančio senų, susidėvėjusių, techniniu ir ypač ekologiniu požiūriu netinkamų

eksploatuoti vakarietiškų automobilių kiekio išmetamosios dujos pradėjo dominuoti pačių pa-

vojingiausių aplinkos teršalų tarpe.

Suprantama, kad visuomenės egzistavimas neišvengiamai sukelia tam tikrus gamtinės ap-

linkos nuostolius, kurių visiškai sumažinti ar visiškai išvengti neįmanoma. Tačiau galimas toks

aplinkos apsaugos variantas, kai žala aplinkai sumažinama iki galimo minimumo. Kai kurių rū-

šių teršalų maži kiekiai greitai išsisklaido, nepadarydami didelio poveikio aplinkai ir nereika-

lauja daug sąnaudų, norint pašalinti jų neigiamą poveikį gamtai. Galima ir tokia situacija, kada

infrastruktūros objektų statyba bus kur kas svarbesnė, nei atitinkamų teršalų, darančių nedidelį

poveikį aplinkai, valymo įrenginių statyba. Dėl šios priežasties vartojama optimalios taršos

normos sąvoka. Nustatant optimalias taršos normas, reikia palyginti visuomeninę ribinę naudą,

kuri bus gauta papildomai padidinus gamtos apsaugos kontrolę, su visuomeniniais ribiniais ka-

štais, atsirandančiais papildomai didinant gamtos apsaugos išlaidas.

167

Didžiausi aplinkos taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis ir transportas. Dėl minėtų

šakų įmonių veiklos susidarančios žalingos tiek žmogui, tiek kitiems aplinkos komponentams

medžiagos per orą, vandenį, dirvožemį įsitraukia į ekologines sistemas. Siekiant išvengti arba

bent iki minimumo sumažinti aplinkos taršą, reikia labai daug lėšų. Išsivysčiusios ekonomikos

šalyse ekologinės paskirties fondai sudaro žymią bendros gamybinių fondų struktūros dalį, o

mūsų šalyje šių fondų dalis siekia tik keletą procentų bendros įmonių fondų vertės, dar daug

įmonių neturi valymo įrenginių, nebaudžiamai teršia aplinką. Funkcionuojanti aplinkos taršos

kontrolės sistema daro nepakankamą poveikį aplinkos kokybei gerinti. Kiekvienam aišku, kad

sąnaudos aplinkos apsaugai žymiai didina bet kokios gamybinės ir paslaugų įmonės išlaidas ir

produkcijos savikainą. Tačiau aplinkos būklės gerėjimas teigiamai veikia gyvenimo kokybę,

kurio efektyvumą apskaičiuoti daug sunkiau ir sudėtingiau, negu gamybos ar paslaugų išlaidas.

Siekiant optimalaus ekonominių ir ekologinių interesų suderinimo, būtina kurti naujus efekty-

vius skaičiavimų modelius. Aplinkos taršos mažinimo priemonių efektyvumas daug priklauso

ir nuo tinkamai atliktų išankstinės išlaidų ir pajamų analizės, kuri įvertintų ekologinės paskir-

ties kapitalinius įdėjimus, esamas sąnaudas bei gaunamą efektą. Tai ir mirtingumo bei serga-

mumo mažėjimas, darbo ir gyvenimo sąlygų gerėjimas. Tokia analizė neginčijamai įrodė, kad,

pavyzdžiui, kapitaliniai įdėjimai į aplinkos taršos mažinimo priemones duoda kur kas didesnį

efektą, nei tos pačios lėšos, tiesiogiai investuotos į sveikatos apsaugą. Ekonominius nuostolius

dėl aplinkos taršos ir dėl to pablogėjusią gyvenimo kokybę galima įvertinti ir kaip atitinkamo

nacionalinių pajamų kiekio sumažėjimą, sukeltą darbo našumo mažėjimo, taršos pasekmių ko-

mpensavimo ir kitų išlaidų. Atlikti skaičiavimai ir šioje srityje patvirtina, kad šiuo metu aplin-

kos taršos daroma žala savo vertine išraiška yra keleriopai didesnė nei išlaidos taršos dydžiams

mažinti iki įmanomo minimumo (Jakutis ir kt., 2000).

Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį buvo parengta nemažai studijų ir atlikta įvairių tyrimų,

kurių tikslas - parengti bendrą nacionalinę aplinkos taršos mažinimo ir gyvenimo kokybės geri-

nimo programą, ypač bendrą nacionalinę pavojingų atliekų tvarkymo sistemą visoms Lietuvoje

susidarančioms atliekoms. Bene geriausias būdas yra nuoseklus planavimas ir programa, nu-

kreipta į perspektyvą, kad būtų daug dėmesio skiriama pačių atliekų mažinimo metodams, nes

tai dažnai reikalauja daug mažiau investicijų, nei pats pavojingų atliekų tvarkymas, kad būtų

ekonomiškai skatinamas švarių technologijų įdiegimas, tobulinami antrinių medžiagų perdirbi-

mo savo ar kitose įmonėse metodai ir technologijos.

Rinkos ekonomikos sąlygomis vis didesnę reikšmę įgauna tokie ekonominiai taršos regu-

liavimo metodai, kaip ekonominiai mokesčiai, subsidijos, taršos leidimai (kvotos). JAV aplin-

kos apsaugos agentūros duomenimis, rinkos svertų panaudojimas vien tik oro taršos kontrolės

srityje leidžia kasmet sutaupyti per 4 mlrd. JAV dolerių, išvengiant neigiamo poveikio apli-

168

nkai. Mokesčių sistema – pagrindinė ekonominio aplinkos taršos reguliavimo priemonė. Dau-

guma ekonomistų mano, kad negalima visiškai pasitikėti tiesiogine aplinkos kontrole ir dauge-

liu atveju siūlo remtis mokesčiais bei baudomis, kurie visada veikia efektyviau ir ekonomiškiau

(8.2 pavyzdys).

8.2 pavyzdys. Mokesčiai už oro taršą

Veiksminga aplinkos oro apsaugos priemonė yra mokesčiai už oro taršą. Mokesčių tari-

fai atmosferos teršalams pagal nukrypimo dydį skirstomi į pagrindinį ir padidintą bei lengva-

tinį. Neviršijus nustatyto taršos normatyvo, apmokestinama pagal pagrindinį tarifą T :

To = k·Ai (8.1)

čia k – koeficientas, nustatomas pagal teršalų pavojingumą ir pasklidimą; Ai — „i" medžiagos

(teršalo) santykinio agresyvumo rodiklis.

Didžiausia Ai verte įvertinti tokie teršalai kaip benz[a]pirenas bei gyvsidabrio ir švino

neorganiniai junginiai. Anglies oksido Ai = l,0, azoto oksidų (perskaičiavus į NO2) - 41,2,

ozono - 212,2, sieros oksidų - 22,0, cemento gamyklos dulkių - 112,5 .

Viršijus nustatytą taršos normą, skaičiuojamas padidintas mokesčių tarifas Tp:

Tp=T(1+F:N), (8.2)

čia F — faktinis išmetamųjų teršalų kiekis, N — normatyvo reglamentuojamas išmetamųjų

teršalų kiekis.

Faktinis išmetamųjų teršalų kiekis F dažniausiai apskaičiuojamas netiesiogiai, t.y. jis

nustatomas pagal sunaudotą kurą arba perdirbtą medžiagų kiekį ir rūšį. Yra sudarytos specia-

lios metodikos kenksmingų medžiagų (teršalų) kiekiui nustatyti.

Teršalų normatyvas N nustatomas atsižvelgus į didžiausią leistinąją teršalų koncentraci-

ją (DLK). DLK nustatoma patirties, stebėjimų bei eksperimentų pagrindu ir įvairiose šalyse

yra skirtinga.

Įstatymais gali būti uždrausta gaminti ir eksploatuoti įrenginius kurių išmetamųjų terša-

lų kiekis viršija nustatytus normatyvus. Įvedus atitinkamą koeficientą atskirais atvejais Tp gali

būti padidintas.

Lengvatinis tarifas skaičiuojamas taip:

169

T=To[l-2(N-F):N] (8.3)

Jei įmonė savo lėšomis sumažina atmosferos teršimą, tai ji tam tikram laikui gali būti

atleista nuo mokesčių, o priešingai, nuslėpus teršalų kiekį, taikomos ekonominės sankcijos,

keleriopai viršijančios minėtą mokestį.

Svarbiausia dėl to, kad firmoms leidžiama teršti kiek jos nori, tačiau visa tai jos privalo

apmokėti pagal taip pat privalomai įrengtų taršos fiksavimo įrenginių parodymus. Tokiu būdu,

kuo daugiau teršėjas išmeta teršalų, tuo daugiau jis turi mokėti. Sumažinti mokesčius jis gali tik

sumažindamas taršos apimtį. Mokesčiai veikia daug efektyviau ir patikimiau nei tiesioginė

kontrolė.

8.5. Visuomenės informavimas ir dalyvavimas aplinkos apsaugoje Efektyvūs aplinkosaugos sprendimai demokratinėje

visuomenėje negali būti įgyvendinti be piliečių teisė

laisvai gauti informaciją ir visuomenės dalyvavimo

priimant sprendimus. Siekiant užtikrinti, kad visuome-

nė, pilietinės institucijos aktyviai dalyvautų formuoja-

nt aplinkosaugos politiką ir priimant sprendimus, labai

svarbu kuo plačiau ir intensyviau skleisti informaciją,

naudojant patrauklias ir skatinančias pilietinę iniciaty-

vą priemones (Maarleveld, 2003). Informacijos apie

aplinką teikimą. visuomenei ir visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus bei teisės kreiptis į teismus aplin-

kos apsaugos klausimais tvarką reglamentuoja ES Direktyvos 2003/4/EB ir 2003/35/EB, Or-

huso konvencija. Šie teisės aktai remiasi esminėmis žmogaus teisių ir demokratijos nuostato-

mis:

– prigimtinėmis žmogaus teisėmis į švarią ir sveiką aplinką, užtikrinant žmonių

gerovę ir pagrindines žmogaus teises, įskaitant ir teisę gyventi;

– pripažinimu, kad kiekvienas asmuo privalo individualiai ir kartu su kitais saugo-

ti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų;

– būtinybe užtikrinti darnų ir aplinkai palankų vystymąsi;

– valstybės atsakomybe sukurti būtinas galimybes ir sąlygas piliečiams gauti

reikalingą informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkosau-

gos klausimais.

Orhuso konvencijos ir ES direktyvų nuostatos ir reikalavimai yra perkelti į nacionali-

nius LR teisės aktus. Aplinkos ministerija pažymi, kad Konvencijos nuostatų įgyvendinimas

170

turėtų paspartinti demokratijos proceso plėtrą Lietuvoje, stiprinti visuomenės narių ir valstybės

institucijų bendradarbiavimą, paskatinti visuomenę bei visuomenines organizacijas aktyviau

dalyvauti aplinkos apsaugos procese. Aplinkos ministerija yra viena pagrindinių institucijų, at-

sakingų už prieinamumo prie informacijos apie aplinką įgyvendinimą – ji disponuoja di-

džiausiu informacijos kiekiu, atsako į visuomenės paklausimus, nuolat kaupia, sistemina ir

skelbia informaciją apie aplinką. Be to ministerija ir jai pavaldžios institucijos, įgyvendinda-

mos jų kompetencijai priskirtas funkcijas bei tarptautinius įsipareigojimus, vykdo visuomenės

aplinkosauginį švietimą.

Aplinkos kokybė labai priklauso nuo to, kaip atsakingai kiekvienas pilietis žiūri į jos

apsaugą. Viešosios konsultacijos yra bendrų visoje ES taikomų procedūrų, kai vertinamas vie-

šojo sektoriaus politikos ir programų bei investicijų projektų poveikis aplinkai, dalis. Siekiant

profesionaliau informuoti visuomenę ir įgyvendinti ekologinio švietimo tikslus, labai svarbu,

kad valstybės bei savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir visuomenė

glaudžiau bendradarbiautų. Svarbus politikų uždavinys - aktyviau skatinti visuomenę dalyvauti

formuojant aplinkos politiką, remti NVO bei gerinti informacijos apie aplinką teikimą visuo-

menei priimtinomis priemonėmis.

Vietos organizacijų darbą tiek Europos Komisija, tiek įvairūs pasauliniai bei nacionali-

niai fondai pirmiausia skatina skirdami lėšas. Lietuvoje nuo 2001 m. veikia Pasaulio aplinkos

fondo Mažųjų projektų programa (8.3 pavyzdys)

8.3 pavyzdys. Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa (PAF MPP)

PAF MPP buvo įkurta 1992 m., siekiant paremti bendruomenės iniciatyvas, kurios

siekia apsaugoti pasaulinės biologinės įvairovės išteklius, sumažinti klimato kaitos problemą

arba pagerinti tarptautinių vandenų kokybę, mažina patvarių organinių teršalų poveikį ir už-

kerta kelią žemės degradacijai, tuo pačiu darniai gerina gyvenimo sąlygas. Šiuo metu, pabai-

gus bandomąjį etapą (1992–1996m.) bei pirmąjį (1996–1998m.) ir antrąjį (1999-2004m.) eta-

pus, vykdomas trečiasis PAF MPP plėtros etapas (2005-2008m.).

PAF MPP papildydama įprasto ir vidutinio dydžio PAF projektų finansavimą, suteikia gali-

mybę tiesiogiai dalyvauti nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) ir vietinėms bendruome-

ninėms organizacijoms (BO). NVO ir BO gali gauti finansinę paramą iki 50 000 JAV dolerių

vienam projektui. Nuo 1992 m. PAF MPP jau suteikė 117,37 mln. JAV dolerių finansinę pa-

ramą 4000 BO ir NVO projektų.

Principiniai PAF MPP tikslai:

Suteikti galimybę NVO ir BO dalyvauti pasaulio aplinkos apsaugos ir savo gerbūvio prob-

lemų sprendime;

171

pademonstruoti ekonomiškas bendruomenės lygmens strategijas ir technologijas, kurios

pakartotos gali sumažinti grėsmę pasaulinei aplinkai;

skatinti darnų vystymą, integruotai sprendžiant aplinkos apsaugos ir vietos socialines

-ekonomines problemas;

stiprinti suinteresuotų grupių bendradarbiavimą, siekiant paremti ir sustipinti NVO pajėgu-

mus ir pastangas spręsti aplinkosaugos problemas.

PAF MPP yra aplinkosaugos programa, kuria taip pat siekiama subalansuotos gyve-

nsenos, skurdo mažinimo, pilietinės bendruomenės ir NVO stiprinimo, sąmoningumo lygio ir

pajėgumų PAF MPP interesų srityse didinimo.

Lietuvoje programa veikia nuo 2001 m. balandžio mėnesio. Pirmųjų dviejų metų tikslas

buvo supažindinti visuomenę su PAF MPP misija bei stiprinti NVO sektoriaus pajėgumus

siekiant užtikrinti projektų kokybę ir jų atitikimą PAF MPP interesų sritims ir norimą poveikį

šalies aplinkai.

Per Antrąjį vykdomąjį periodą 2001-2004 m. programa parėmė 54 projektus, skirdama

1 230 166 JAV dolerius ir pritraukdama 3 176 346 JAV dolerių (72 %) papildomo finansavi-

mo. Daugiausia papildomo finansavimo pritraukta iš savivaldybių ir kitų donorų programų,

atitinkamai 12 % ir 11 %. Daugiausia projektų buvo orientuota į biologinės įvairovės sritį (43

%).

Šalies programos strategija buvo paruošta prasidėjus programai 2001 m. Spartus šalies

ekonomikos vystymasis bei politinių krypčių kitimas stojant į ES, paskatino 2004 m. peržiū-

rėti PAF MPP strategiją, atsižvelgiant į naujas tendencijas nacionalinėje aplinkosaugos politi-

koje bei NVO sektoriaus vystymesi.

2005 m. kovo 1d. prasidėjo Trečiasis PAF MPP vykdomasis periodas. Jo metu įvyko

esminių pakeitimų pasauliniuose PAF ir MPP dokumentuose bei atsirado naujos tendencijos

ir reikalavimai, siekiant pagerinti pasaulinį programos valdymą, atsiskaitymą ir patirties

sklaidą. Svarbiausiais iš naujų pakeitimų – projektų poveikio ir visos programos poveikio ša-

lies ir pasauliniu mastu planavimas ir stebėjimas.

2006 m. gegužės mėnesio duomenimis, PAF MPP šiuo metu Lietuvoje yra didžiausia

tarptautinės paramos programa NVO praktinės aplinkosaugos ir kaimo plėtros srityse. Ben-

dradarbiaudama su kitais finansiniais partneriais, PAF MPP per penkerius metus suteikė virš

5,4 mln.Lt subsidijų daugiau nei 80-čiai projektų, kurių bendra vertė siekia 20 mln.Lt

Kito, nacionalinio Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) veiklos tikslas

– remti visuomeninį ir privatų sektorių, įgyvendinant aplinkos apsaugos projektus, mažinančius

172

neigiamą ūkinės veiklos įtaką (taršą) aplinkai. Investiciniai projektai LAAIF lėšomis finansuo-

jami teikiant lengvatines paskolas ir subsidijas.

Sąmoningiausi Lietuvos piliečiai, besirūpinantys tautos ir Pasaulio ateitimi, aplinkos ap-

sauga buriasi į įvairias nevyriausybines ir vietines bendruomenines organizacijas.

Vienas nevyriausybinės organizacijos, veikiančios Lietuvoje pavyzdys - 1987 m. Kaune

įkurta savarankiška visuomeninė aplinkosauginė bendrija „Atgaja“, kurios tikslai - aplinkosau-

ginių problemų sprendimų paieškos, siekiant sumažinti žmogaus neigiamą įtaką aplinkai;

visuomenės aplinkosauginis švietimas ir informavimas; kultūros ir istorijos paminklų apsauga.

Bendrija savo veiklą vykdo šiose srityse: energetikos ir transporto įtaka aplinkai; biotransporto

vystymas ir populiarinimas Lietuvoje; seminarų, konferencijų, parodų, stovyklų, talkų ir kt.

renginių gamtosaugine tematika organizavimas; ekologinis švietimas ir visuomenės informavi-

mas; tarptautinės finansinės institucijos, jų įtaka aplinkai ir visuomenei. „Atgaja“ yra Lietuvos

aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos, tarptautinėje nevyriausybinės organi-

zacijoje „CEE Bankwatch Network“. Ji yra viena iš Lietuvos žaliųjų judėjimo įkūrėja ir akty-

vus dalyvis 1988-2003 m. jo veikloje (8.4 pavyzdys).

8.4 pavyzdys. Lietuvos žaliųjų judėjimas (LŽJ)

LŽJ yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija. LŽJ įsteigė

gamtosauginiai klubai „Atgaja” (Kaunas), „Žemyna”(Vilnius),

„Žvejonė”(Klaipėda), „Aukuras” (Šiauliai) ir žmonės iš visos Lie-

tuvos 1988 m.. LŽJ turėjo didelę įtaką kovojant už šalies nepri-

klausomybę, keliant patriotizmą, formuojant visuomenės pilietinį

sąmoningumą.

Pagrindinės Lietuvos žaliųjų judėjimo veiklos sritys: Baltijos jūros ir jos baseino apsau-

ga; saugomų teritorijų, miškų ir natūralių kraštovaizdžių apsauga; visuomenės ekologi-

nis švietimas; energija ir aplinka; transportas ir aplinka; tarptautinės finansinės institu-

cijos ir aplinka; parama aplinkosauginėms NVO ir aktyvistų grupėms.

• ŽALIEJI pasisako prieš branduolinę energetiką, skatina gamtosauginių įstatymų leidybą.

• ŽALIEJI dalyvauja ES plėtros ir Lietuvos regioninės plėtros procesuose.

• ŽALIEJI kovoja prieš korupciją, pasisako už socialinį teisingumą ir žmogaus teises.

• ŽALIESIEMS rūpi ateitis, todėl jie perspėja apie neatsakingas žmogaus veiklos pasekmes,

ieško žmogaus ir aplinkos darnos.

• ŽALIEJI siūlo studijuoti istorinę praeitį, kitų tautų kultūras, siūlo gerbti tradicijas, saugoti

etninę patirtį ir išmintį.

• ŽALIEJI kviečia burtis ieškančius tiesos, dvasios darnos, besisielojančius dėl mūsų Žemės

ir Kultūros ateities bei pasiruošusius dirbti jų labui.

173

• ŽALIASIS – tai žmogus, jaučiantis atsakomybę už Tėvynę ir besirūpinantis ja. Tai žmogus,

siekiantis suprasti ir pažinti Pasaulį, ugdyti Meilę, Tiesą ir Grožį.

• ŽALIEJI TURI IŠ KO MOKYTIS: mūsų liaudies dainos, papročiai, tikėjimas atspindi pro-

tėvių pasaulėjautos darną. Mums reikia atgaivinti S. Daukanto apdainuotą lietuvišką Būdą,

pažadinti A. Baranausko Širdgėlą, atskleisti M.K. Čiurlionio Sielą, ugdyti Vydūno Išmintį.

Mums reikia žalios Lietuvos! Mums reikia sustabdyti gamtos ir žmogaus žalojimą!

Per visą veiklos laikotarpį įvykdyta daug įvairių tarptautinio, respublikinio ir vietinio masto

projektų, renginių ir akcijų: 1988 m. Ekologinis protesto žygis; 1989 m. Taikos žygis; 1990-96

m. Žemės Dienos renginių organizavimas Kaune; 1991 m. Tarptautinis žygis dviračiais "Bike

tour 91";1994-96 m. masiniai aplinkosauginiai žygiai dviračiais po Lietuvą; 1991-2005 m. Ig-

nalinos AE problemų analizė, apžvalgos, studijos, straipsniai dėl Ignalinos AE poveikio apli-

nkai, uždarymo, IAE regiono socialinių pasekmių švelninimo; 1992-2003 m. Energijos ir oro

taršos informacinio centro projektas, energijos taupymo ir efektyvaus vartojimo parodos, ap-

žvalgos, projektai; 2005 m. projektas "Atviras žvilgsnis į ES fondus. ES fondų monitoringas ir

visuomenės dalyvavimas naujose šalyse narėse"; 2005 m. bendradarbiavimas su Rusijos ir Vo-

kietijos aplinkosaugininkais dėl D6 naftos platformos poveikio aplinkai ir kt..

Nors visuomenės dalyvavimas yra pakankamai gerai reglamentuotas – jį numato įvairūs

teisės aktai, konvencijos bei direktyvos, plačioji visuomenė dar nėra gerai informuota aplinkos

apsaugos klausimais ir yra palyginti pasyvi, kai priimami sprendimai, turintys įtakos aplinkai.

Lietuvoje svarbiausios aktyvaus visuomenės dalyvavimo aplinkosaugoje kliūtys yra susijusios

su jos sąmoningumu, suinteresuotumu bei pajėgumu dalyvauti:

– visuomenė nežino esamos būklės, ūkio plėtros, kuri gali turėti poveikį aplinkai,

planų;

– visuomenė nėra aktyvi ir dažnai nepasinaudoja jai suteiktomis galimybėmis, ka-

dangi nežino savo teisų, nemoka tinkamai suformuluoti paklausimo, skundo ir pan.;

– visuomenė nėra tinkamai informuota apie sprendimų priėmimo procesus – proce-

dūros organizuojamos gana formaliai, neoperatyviai, informacija teikiama per sunkiai

žmonėms prieinamas visuomenės informavimo priemonės;

– žmonės nesidomi aplinkosaugos problemomis, į sprendimų priėmimą įsijungia

pavėluotai arba visai nedalyvauja;

– visuomenė aplinkosaugą laiko per daug specializuota sritimi, todėl sprendimų pri-

ėmimą palieka specialistams;

– visuomenė turi per mažai galimybių naudotis internetu, spauda;

174

– visuomenė nepajėgia suprasti informacijos dėl sudėtingos teisės aktų kalbos, in-

formacijos gausos ir pan.

Siekiant spręsti šias problemas, aktyviau įjungti visuomenę į NVO veiklą, koordinuoti

NVO veiksmus veikiant valdžios sprendimus 2005 m. birželio 6 d. buvo įsteigta aplinkosaugi-

nių NVO koalicija. Mintis steigti aplinkosauginių NVO koaliciją Lietuvoje jau kuris laikas tvy-

rojo ne vienoje visuomeninės aplinkosauginėje organizacijoje, nes buvo jaučiamas stiprus tar-

pusavio bendradarbiavimo ir informacijos apsikeitimo poreikis NVO tarpe, aplinkos apsaugai

teikiama nepakankamai dėmesio, nepakankamai atsižvelgiama į aplinkosaugos interesus lei-

džiant įstatymus ir priimant politinius sprendimus, dažnai atskiroms NVO reiškiant nuomonę ir

pastabas, tai priimama kaip atskirų organizacijų lyderių nuomonė, o ne kaip organizacijų pozi-

cija. Todėl kelioms organizacijoms susibūrus buvo vieningai nutarta, tokio junginio steigimą

realizuoti. Įsteigta aplinkosauginių NVO koalicija siekia šių pagrindinių tikslų:

• Siekti aplinkosauginių NVO Koalicijos narių tarpusavio bendradarbiavimo ir bendrų

veiklų įgyvendinimo;

• Aktyviai dalyvauti aplinkos apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo procesuose;

• Formuoti ir atstovauti aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų pozicijas aplinko-

saugos klausimais;

• Tarpusavio sutarimu atstovauti viešuosius interesus aplinkosaugos srityje;

• Bendrauti su valstybės, savivaldybių, verslo institucijoms sprendžiant aplinkos apsau-

gos problemas;

• Stiprinti aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų pajėgumus;

• Skatinti ir koordinuoti NVO Koalicijos narių tarpusavio bendradarbiavimą ir bendrą

veiklą;

NVO koalicijos veikla yra apibrėžta konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo principu.

Viena iš svarbių nuostatų yra tai jog visi koalicijos nariai aktyviai dalyvauja veikloje. Vykdy-

dama veiklą NVO Koalicija formuos pozicijas įvairiais aktualiais aplinkosaugos klausimais,

inicijuos susitikimus ir dalyvaus įvairiuose susirinkimuose sprendžiant aplinkosaugines proble-

mas.

NVO koalicija administruoja interneto portalą www.Aplinkosauga.lt. Portalas su-

kurtas „SGP informacinio ir aplinkosauginių NVO telkimo” projekto rėmuose. Projektą fina-

nsavo Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa. Projektą įgyvendina nevyriausybinė

organizacija „Baltijos aplinkos forumas”. Pagrindinis portalo tikslas – supažindinti lankytojus

su naujausia informacija aplinkos apsaugos srityje bei suteikti aplinkosaugininkams galimybę

patiems skelbti informacija, komentuoti ją, inicijuoti diskusijas ir dalyvauti jose. Nors šis po-

rtalas ir yra skirtas daugiausia nevyriausybinėms ir bendruomeninėm organizacijom, kurios sie-

175

ja savo veiklą su aplinkos apsauga, tačiau jis turėtų būti įdomus ir aplinkosaugos srityje dirba-

ntiems ekspertams, saugomų teritorijų darbuotojams ir valdininkams, nes keičiantis informacija

ir diskutuojant tarpusavyje visi galime daugiau sužinoti apie aktualias aplinkos apsaugos prob-

lemas, aplinkosaugos raidą, nevyriausybinio sektoriaus galimybes dalyvauti, tame tarpe ir fina-

nsavimo galimybes remiančias aplinkosaugines veiklas.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Kokie dirvožemio apsaugos būdai taikomi Lietuvoje. Kokius naujus metodus reko-

menduotumėte?

2. Kokius oro taršos mažinimo būdus siūlytumėte Kauno senamiestyje, „Akmenės ce-

mento“ gamykloje ir pan.

3. Kaip vyksta azoto apykaitos ciklas nuotekų valymo įrenginiuose? Koks jo poveikis

nuotekų kokybei įvairiose azoto apykaitos stadijose?

4. Kaip pasiūlytumėte didinti studentijos pilietinį aktyvumą aplinkos apsaugoje?

5. Kodėl kyla bendradarbiavimo problemos tarp nevyriausybinių aplinkosauginių or-

ganizacijų; visuomenės ir valdžios institucijų?

6. Pagal Aplinkos ministerijos ataskaitas ir kitus šaltinius surinkite informaciją apie

aplinkos apsaugos priemones, taikomas Lietuvoje, jų mastą ir efektyvumą.

9. PRAMONINĖ (INDUSTRINĖ) EKOLOGIJA

Copyright (c) Hitachi Cable, Ltd

Šiame skyriuje apžvelgsime aplinkos

apsaugos priemones, kurias gali tai-

kyti visuomenė, siekdama apsaugoti

aplinką. Šiuo klausimu pagrindinį

vaidmenį vaidina aplinkos apsaugos

teisė. Tačiau daugelis teisės aktų reg-

lamentuoja jau susidariusios aplinkos

taršos mažinimą. Manoma, kad išsi-

vysčiusių Amerikos ir Vakarų Euro-

pos šalių piliečių gyvenimo būdas yra nedarnus, kad vienam asmeniui sunaudojama 10 kartų daugiau išteklių nei rei-

kia.Naujas požiūris – pramoninė (industrinė) ekologija - taršos vengimas, diegiant naujas

beatliekes, atliekų perdirbimo ir kitas išteklius taupančias technologijas. Belgijos pramoninkas

Gunter Pauli yra pasakęs: „jau atėjo laikas, kai žmonija turi siekti iš Žemės ne kuo daugiau iš-

gauti, o kuo daugiau padaryti su tuo, ką Žemė jau davė“.

176

Kaip nauja sąvoka, pramoninė ekologija aiškaus apibrėžimo dar neturi. Kartais ji vadina-

ma darnaus vystymosi mokslu. Jos tikslas – įtraukti industrinę, vartotojišką visuomenę į aplin-

ką – sukurti sistemą, kurioje industrinė visuomenė ir ekosistemos funkcionuotų kartu, holistiš-

kai. Išsiaiškinus ir suprantant medžiagų ir energijos srautus, galima kurti naujas aplinkai drau-

giškas technologijas. Pagrindinis industrinės ekologijos principas – medžiagų ir energijos apy-

kaitos cikliškumas pramonės technologijose, atitinkantis gamtinį (natūralų) medžiagų apy-

kaitos modelį (9.1 pav.)

TRADICINĖ PRAMONINĖS GAMYBOS SISTEMA:LINIJINIS MEDŽIAGŲ IR ENERGIJOS SRAUTAS

9.1 pav. Gamtinio (natūralaus) ir tradicinės pramoninės gamybos medžiagų ir energijos srautų

schemos (pagal Hill, 2004)

Ar galime kalbėti apie beatliekes technologijas, jeigu žinome, kad gamybos procesuose

šimtaprocentinio efektyvumo nėra? Atsakyti būtų galima, jeigu sakytume, kad beatliekė gamy-

ba yra filosofija, kuri aiškina, kad tai, ką mes vadiname atliekomis arba teršalais, nėra atliekos,

o yra naudingos žaliavos. Aplinkoje nenaudingų medžiagų nėra. Yra tik žinių stoka, kaip jas

panaudoti.

Klasikinė aplinkos inžinerija apėmė vandens apsaugą ir vadybą, vėliau jos sritis buvo

praplėsta, įjungiant oro, dirvožemio ir atliekų vadybą. Šiandien aplinkos inžinerija apima ir

Maisto medžaigų mobilizavimas žuvus organizmui

GYVASIS ORGANIZMAS

Maisto medžiagos

imobilizuotos gyvajame organizme

GAMTINIS (NATŪRALUS) MEDŽIAGŲ APYKAITOS CIKLAS

PRODUKTASUtilizavimas

arbaperdirbimas

Medžiagos+

Energija

177

technologinius procesus, mažinančius atliekų kiekius ir aplinkos taršą, materialių ir energijos

išteklių naudojimą. Dabar inžinieriai, projektuodami naujus produktus ar procesus, turi atsi-

žvelgti į jų sąveiką su aplinka ir įvertinti poveikį aplinkai per visą produkto ar proceso gyvavi-

mo laiką. Visi technologiniai procesai turi poveikį aplinkai, todėl aplinkos inžinerija vaidina

svarbų vaidmenį visuose technologinio proceso etapuose, pradedant kūrimu, gamyba ir bai-

giant stebėsena (monitoringu) bei apsauga (prevencija). Pagrindiniai aplinkos inžinerijos užda-

viniai - technologijų kūrimas, išteklių vadyba, emisijų ir taršos vadyba, atliekų vadyba (Staniš-

kis ir Arbačiauskas, 2003). Inžineriniai metodai, susiję su aplinkai draugiškomis technologijo-

mis, yra taršos prevencija, išteklių vartojimo mažinimas ir taršos kontrolė. Juos apjungia pla-

tesnė sąvoka – švari gamyba ir atliekų mažinimas (Masters, 1997).

ES Direktyva 96/61/EC dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) reglame-

ntuoja leidimų išdavimo tvarką pramonės įmonėms. Jos tikslas – pasiekti aukštą aplinkos ap-

saugos lygį, taikant integruotas taršos prevencijos ir kontrolės įvairiose pramonės įmonėse prie-

mones arba, kur tai nepraktiška, mažinant pramoninių oro, vandens ir dirvožemio teršalų,

įskaitant ir atliekas, emisijas. Kita šioje direktyvoje reglamentuojama inovacija – geriausios ga-

limos technologijos koncepcija, apjungianti visą eilę procesų, technikų, technologijų ir kitų sri-

čių, kaip pavyzdžiui, techninė priežiūra, standartų diegimas, įmonių veiklos stabdymas, energi-

jos ir efektyvumo auditas ir kt., susijusių su poveikiu aplinkai plačiąja prasme: nuo tradicinių

medžiagų iki šiluminės taršos, triukšmo ir vibracijos bei kitų sferų.

Poveikio aplinkai vertinimo direktyva 85/337/EEB ir tam tikrų planų ir programų pa-

sekmių aplinkai vertinimo direktyva 2001/42/EB įtvirtina reikalavimą prieš pradedant naują

ūkinę ar kitą aplinkai turinčią poveikį veiklą (programą) nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą

tiesioginį ir netiesioginį planuojamos veiklos (programos) poveikį aplinkai ir užtikrinti, kad į

aplinkos apsaugos aspektus bus atsižvelgta iki šios veiklos pradžios; optimizuoti planavimo ir

projektavimo procesą, siekiant išvengti aplinkos apsaugos požiūriu nepalankių vietos parinki-

mo, techninių, statybos ir eksploatacijos sprendimų; numatyti planuojamos ūkinės veiklos al-

ternatyvas bei sudaryti prielaidas tinkamiausiai alternatyvai parinkti.

178

9.1. Būvio ciklo vertinimas (BCV)Pramoninės ekologijos holistinei idėjai įgyvendinti

reikalingos priemonės. Viena jų – būvio ciklo ver-

tinimas (BCV) – visuminis požiūris į gaminį, kai

vertinamas gaminio poveikis aplinkai per visą jo

būvio ciklą, pradedant žaliavų išgavimu, transpo-

rtavimu, perdirbimu ir baigiant atliekų surinkimu

(9.2 pav.). Kiekvienas iš būvio ciklo etapų yra susijęs su didesniu ar mažesniu poveikiu aplinkai.

Tai – vandens ir energijos sąnaudos, įvairiais chemikalais užterštos nuotekos, transporto tarša

pervežant žaliavas ir gaminius, atliekos. Todėl projektuojant gaminį siekiama įvertinti, kokį po-

veikį jis darys aplinkai įvairiuose gamybos etapuose, o taip pat eksploatacijos ir produkto per-

dirbimo metu.

9.2 pav. Būvio ciklo vertinimo principinė schema (pagal Pepper et al., 2006)

Energijos sąnaudos

Medžiagų sąnaudos

Žaliavų išgavimas

Žaliavų perdirbimas

Produkto gamyba

Produkto naudojimas (vartojimas)

šalinimas

Tran

spor

tavi

mas

Ant

rinis

pan

audo

jimas

Prod

ukto

per

dirb

imas

Med

žiag

ų gr

ąžin

imas

į ap

yvar

tą

Energijos emisijos

Atliekos

179

Gaminio būvio ciklo analizė duoda visuminį požiūrį į jo poveikį aplinkai ir leidžia priimti

sprendimus, kaip gaminti švaresnį produktą (Karaliūnaitė ir kt., 2002). Būvio ciklo duomenų

analizė leidžia palyginti tarpusavyje keleto tam pačiam tikslui naudojamų gaminių poveikį ap-

linkai.

Būvio ciklo vertinimas (BCV) – procedūrų rinkinys, skirtas medžiagų ir energijos są-

naudų/atliekų duomenų, kurie gali būti tiesiogiai priskirti produkto funkcionavimui per visą jo

būvio ciklą, surinkimui ir poveikio aplinkai vertinimui. Pagrindinis BCV privalumas, palyginti

su kitais poveikio aplinkai vertinimo metodais, pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimu ar apli-

nkosauginiu auditu, yra sistemos ribų išplėtimas, įtraukiant produkto būvio ciklo metu daromą

poveikį aplinkai, neapsiribojant emisijomis ir atliekomis, susidariusiomis tik įmonėje.

Pastaruoju metu sparčiai vystosi įvairios BCV metodikos, kuriamos kompiuterinės prog-

ramos surinktų duomenų apdorojimui, vis plačiau taikomi ekologinio projektavimo metodai

(Pepper et al., 2006). BCV naudojami tarptautinės standartizacijos organizacijos rengiami ISO

14040 serijos standartai. ISO14040 serijos standartuose BCV dalijamas į keturis komponentus:

1) tikslo ir taikymo srities apibrėžimas, kuris aiškiai suformuluoja analizės paskirtį ir ri-

bas;

2) inventorizacinė analizė, kuri remiasi energijos, žaliavų ir emisijų į orą, vandenį ir dir-

vožemį nustatymu ir kiekio apskaičiavimais;

3) būvio ciklo poveikio vertinimo metu inventorizacijos rezultatai perskaičiuojami į po-

veikį žmogaus sveikatai, aplinkai, gamtinių šaltinių nykimą ir kt.;

4) interpretacijos metu įvertinamos galimybės daromo poveikio aplinkai sumažinimui.

Šie komponentai gali būti naudojami visi kartu arba atskirai ir nebūtinai vienas po kito.

BCV gali būti naudojamas lyginant kelis produktus, atliekančius tą pačią funkciją. Pa-

vyzdžiui, kuris iš produktų – polistireno puodukas ar popierinis puodukas; tekstilinė šluostė ar

vienkartinė; automobilis, naudojantis dyzelinį kurą ar propano dujas - turi mažesnį poveikį ap-

linkai? Produktų lyginimas visuomet yra įdomus ir naudingas, tačiau neišvengiama neapibrėž-

tumų, netikslumų: vienas produktas gali būti gaminamas iš perdirbtų žaliavų, tačiau išskirti

daugiau teršalų gamybos metu; kitam produktui pagaminti reikia mažiau energijos, tačiau dau-

giau toksiškų medžiagų; dar kito produkto gamybos metu gali susidaryti mažiau teršalų, tačiau

jo perdirbimas sudaro keblumų.

180

9. 2. Aplinkai palankios („žaliosios“) technologijos BCV atskleidžia gaminamo produkto poveikį aplinkai,

leidžia numatyti jo sumažinimo būdus kiekviename bū-

vio ciklo etape. „Žaliųjų“ technologijų tikslas – sukurti

produktus, kurie per visą būvio ciklą sunaudotų kuo ma-

žiau išteklių (medžiagų, energijos, vandens, toksiškų me-

džiagų), būtų lengvai perdirbami ar pakartotinai naudo-

jami (9.3 pav.).

ES teisės aktai orientuoti skatinti gamintojus tobulinti technologijas, siekiant jas daryti

palankesnes aplinkai. Pavyzdžiui, įvedus atliekų tvarkymo principą „teršėjas moka“, gamin-

tojai pradėjo gaminti mažiau pakuočių, kurti jų perdirbimo technologijas (Morkevičius, 2000).

9.3 pav. Tradicinių ir „žaliųjų“ technologijų principinės schemos (pagal Pepper et al., 2006)

Atliekos deponavimui sąvartyne ar sudeginimui

Tradicinės technologijos

„Žaliosios“ technologijos

Apima gaminio ilgaamžiškumo, pakartotinio panaudojimo, perdirbimo, emisijų ir atliekų mažinimą visuose etapuose

Efektyvus žaliavų, energijos ir vandens naudojimas visuose būvio ciklo etapuose

Saugus atliekų deponavimas, kompostavimas ar deginimas

Produkto gamyba Produkto

naudojimas

Taršos prevencija ir pramonės simbiozė

181

ŽaliavosEnergijaVanduo

Produkto gamyba

Pramoninės atliekos

Produkto naudojimas

Dabar ES gamintojai turi priimti perdirbimui įvairius elektronikos prietaisus – kompiute-

rius, televizorius, šaldytuvus, muzikinius prietaisus, kai kuriuos žaislus. Gamintojai turi per-

dirbti ar pakartotinai panaudoti 80 % naudotų automobilių. Iki 2015 m. šį skaičių reikės padi-

dinti iki 85 % (Prof. Arthouros Zervos, 2007). Tokie įstatymai skatina gamintojus tobulinti

technologijas ne tik Europoje, bet ir kituose regionuose. Pavyzdžiui, nors JAV tokio įstatymo

dar nėra, kompanija „Ford“ pradėjo gaminti ES reikalavimus perdirbimui atitinkančius auto-

mobilius ES rinkai, IBM pradėjo kurti aplinkai draugiškas elektronikos prietaisų perdirbimo

technologijas. Tačiau dažnai gamintojai nenoriai imasi produktų perdirbimo technologijų kū-

rimo, nes jų deponavimas sąvartynuose būna pigesnis. Daugelis naudingųjų iškasenų gavybos

įmonių gauna valstybės subsidijas, todėl antrinių žaliavų perdirbimas dažnai jiems yra branges-

nis nei pati naudingųjų iškasenų gavyba. BCV dažnai užima daug laiko ir yra brangus. „Žalių-

jų“ technologijų šalininkai tiki, kad visuomenės ir gamintojų švietimas, atkaklumas ir kantrybė

padės išspręsti šias problemas. Viena veiksmingiausių priemonių yra skatinti stambius vartoto-

jus (valstybę, savivaldybes, universitetus, visuomenines organizacijas) rinktis gaminius, paga-

mintus aplinkai palankiais būdais.

Gamintojus vykdyti BCV, ieškoti efektyvesnių technologijų skatina ir vartotojų poreikių

gaminio kokybei didėjimas. Įsivaizduokite, kad Jūs esate dažų gamintojas, realizuojantis juos

rinkoje. Jums aktualu parduoti kuo didesnį dažų kiekį. Tačiau jeigu automobilių gamintojai Jus

samdo dažyti jų gaminius? Jiems aktualu ne sunaudotas dažų kiekis, o dažymo kokybė. Tuo-

met Jūs priversti ieškoti dažų gamybos technologijos tobulinimo būdų. Tokio abipusio tikslų

siekio rezultatas – sumažėję išteklių sąnaudos ir atliekos. Pavyzdžiui, „Navistar“ sunkvežimių

gamybos ir „Castrol Chemical“, gaminančios valiklius, priedus ir aušiklius įmonių bendradar-

biavimo išdavoje, aušiklių sunaudojimas nuo 1987 m. sumažėjo 50 %, o atliekos – net 90 %.

Be medžiagų sunaudojimo ir atliekų kaupimosi problemų, daugeliui produkto gamybos

technologijų iškyla ir toksiškų medžiagų naudojimo ar susidarymo, jų patvarumo ir kaupimosi

ekosistemų mitybinėse grandinėse problemos (Staniškis ir kt., 2001; Staniškis ir kt., 2002). Pa-

vojingų cheminių medžiagų naudojimo mažinimo technologijose galimybes nagrinėja „žalioji“

chemija, kurios pagrindinis tikslas – sukurti nepavojingas chemines medžiagas ir jų gamybos

procesus. Šiam tikslui pasiekti taikomos tokios pagrindinės priemonės: cheminių medžiagų pa-

keitimas (visiškas arba dalinis) aplinkai draugiškesnėmis, technologinio proceso pakeitimas ap-

linkai draugiškesniu, kitos priemonės, pavyzdžiui, atliekų mažinimas (Strategy for a future che-

micals policy, 2001).

Cheminių medžiagų pakeitimas (visiškas arba dalinis) yra susijęs su dviem pagrindinė-

mis problemomis:

1) nelengva surasti chemines medžiagas, kurios būtų techniškai tinkamais pakaitalais;

182

2) techniškai tinkami pakaitalai taip pat gali būti pavojingi aplinkai.

Pirmuoju atveju problemos sprendimas priklauso nuo proceso techninių charakteristikų.

Antrąją problemą galima išspręsti, įvertinant pakaitalo riziką pagal BIA (Berufsgenos-

senschattliches Institut für Arbeitssicherheit) pakaitalų įvertinimo metodiką. BIA metodas yra

pagrįstas cheminės medžiagos ir pakaitalo pavojingumo įvertinimu, naudojantis medžiagoms

priskirtomis rizikos (R) frazėmis LR Aplinkos ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos

2000 m. gruodžio 19 d. įsakyme Nr. 532/742 „Dėl pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų

klasifikavimo ir ženklinimo tvarkos (V. Žin., 2001, Nr. 16-509).

Priklausomai nuo rizikos (R) frazių, naudojama cheminė medžiaga ir jos potencialus pa-

kaitalas įrašomi į atitinkamą kiekvieno lentelės stulpelio langelį (9.1 lentelė).

9.1 lentelė. Rizikos vertinimo pagal BIA metodiką lentelė (pagal Dunnivant, 2006)nuotek

Rizikos lygisŪmus pavojus

sveikatai

Lėtinis pavo-

jus sveikatai

Gaisro ir

sprogimo pa-

vojus

Potencialus

poveikis

Pavojai susiję

su procesu

Labai didelisBenzenas

(R45)

Didelis

Benzenas

(R25)

Benzenas,

toluenas (R11)

Benzenas

(garų slėgis:

100 hPa)

VidutinisToluenas

(R20)

Toluenas (garų

slėgis: 29 hPa)

Benzenas,

toluenasMažas

Pakaitalas bus tinkamas, jei jo rizikos lygis kiekviename stulpelyje bus mažesnis nei pro-

cese naudojama cheminė medžiaga. Pavyzdžiui, analizuojama galimybė konkrečiame gamybos

procese pakeisti benzeną toluenu. Procesas yra uždaras, bet yra poveikio aplinkai pavojus at-

liekant ėminių paėmimą. Pagal pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimą benze-

nui taikomos R frazės yra R11, R45, R48/23/24/25, o toluenui R11; R63, R48/20-65, R38,

R67. Suvedus duomenis į lentelę, matome, kad toluenas būtų tinkamas benzeno pakaitalas, ka-

dangi jo rizikos lygis yra mažesnis arba lygus nei benzenas visuose stulpeliuose (26 lentelė).

Pasaulinis technologijų vertinimo centras (WTEC) paskelbė, kad daugelis stambių įmo-

nių, ypač tarptautinių organizacijų Europoje, Amerikoje ir Japonijoje vis labiau atsižvelgia į

technologijų poveikį aplinkai. Aplinkai draugiškų technologijų diegimas įmonėse sudarė sąly-

gas technologijų, ekonominės motyvacijos, kontrolės ir verslo praktikos integracijai. Daugelis

įmonių supranta, kad jų ilgalaikės sėkmės pagrindas – darnus vystymasis ir aplinkai draugiškų

technologijų diegimas.

183

9.1 pavyzdys. Cheminių medžiagų pakeitimas

Darbo higienos pramonės istorijoje yra gausybė sėkmingų cheminių medžiagų pakeitimo

pavyzdžių. Vienas iš klasikinių pavyzdžių yra baltojo fosforo pakeitimas raudonuoju fosforu

degtukų gamyboje, tačiau reikia pažymėti, kad šis pakeitimas buvo padarytas dėl ekonominių,

o ne dėl cheminių veiksnių rizikos sumažinimo paskatų, nors didžiąja dalimi šis efektas buvo

pasiektas.

Nuriebalinimo technologijų srityje atlikta visa serija gerai žinomų pakeitimų: ligroinas

buvo pakeistas anglies tetrachloridu, vėliau – halogenintais angliavandeniliais, kurie savo

ruožtu buvo pakeisti fluoro angliavandeniliais.

Abrazyvinių medžiagų srityje irgi yra atlikta labai sėkmingų pakeitimų, kai kristalinis

kvarcas buvo pakeistas sintetiniais junginiais, pavyzdžiui, karborundu, kuris yra žymiai ma-

žiau kenksmingas. Tą patį galima pasakyti ir apie dažų sritį, kur daugelyje operacijų tirpikliai

palaipsniui yra keičiami vandeniu, kuris yra ne tik mažiau toksiškas, bet ir žymiai pigesnis.P-

ramonėje SF6, ozoną ardančioji medžiaga, buvo naudojama naktį matomų įrenginių gamybai.

Vėliau SF6 buvo pakeistas N2, kuris veikia neblogiau, neturi neigiamo poveikio aplinkai, yra

pigesnis.

Pasaulinė polimero poliakrilato prekyba sudaro apie 1 mln. t per metus. Poliakrilatai pla-

čiai naudojami pramonėje ir žemės ūkyje bei buityje. Jie nebrangūs, lengvai pagaminami,

tačiau jie labai patvarūs, atliekos ilgam užteršia aplinką. Donlar ir Bayer korporacijų chemikai

prieš keletą metų pastebėjo, kad gamtinis poliasparto rūgšties polimeras cheminėmis savybė-

mis panašus į poliakrilatą. Jį naudoja vėžiagyviai kalcio-karbonatiniam kiautui gaminti. Ši me-

džiaga yra lengvai biodegraduojanti, gali būti susintetinta iš aplinkai nepavojingos medžiagos

– asparto rūgšties. Nors rinkos potencialas yra milžiniškas, tačiau šis polimeras yra žymiai

brangesnis negu poliakrilatas. Nepaisant šių sunkumų, keletas įmonių jau diegia šio polimero

gamybos technologijas.

Kompanija RevTech Inc. (New Jersey, JAV) gėrimų etikečių gamybai dažus, turinčius

Cd ir Cr (VI) pakeitė organiniais biodegraduojančiais dažais, taip pat sumažino etikečių klija-

vimo prie butelių energijos sąnaudas, o butelius pradėjo perdirbti.

Technologinio proceso pakeitimo aplinkai palankesniu pavyzdžiu galėtų būti termitų

cheminės kontrolės gyvenamuosiuose kvartaluose metodika. Dabar ji atliekama tik specialia

sistema identifikavus termitų buvimą.. Tai sumažino toksiško pesticido heksaflumurono su-

naudojimą ir patekimą į aplinką.

Labai naudingas, bet ypač pavojingas chemikalas – chloro dioksidas buvo pradėtas ga-

minti mažuose reaktoriuose tik tuomet ir tik ten, kur jo reikia. Todėl nebereikia šios toksiškos

medžiagos kaupti. Mažos chemijos gamyklos – ateities perspektyva. Cheminių medžiagų ga-184

myba mažuose reaktoriuose ten, kur medžiagos reikalingos leis atsisakyti medžiagų kaupimo

talpyklose, padės išvengti didelių ekologinių avarijų.

Kitas pavyzdys – natūralus produktų gamybos būdas, naudojant mikroorganizmus ir fer-

mentus. Dalis produktų (actas, alkoholis) jau seniai gaminami fermentacijos būdu, tačiau atei-

tyje produktų asortimentas bus plečiamas. Natūralūs fermentacijos procesai leis sumažinti

energijos sąnaudas. Pavyzdžiui., benzino gamybai cheminiu būdu reikia aukštos temperatūros

ir didelio slėgio, dažnai pavojingų metalų cheminei reakcijai katalizuoti. Gamybos metu susi-

daro pavojingos atliekos. Mikrobiologinė fermentacija vyksta aplinkos temperatūroje ir slėgy-

je, reakcijas katalizuoja fermentai, kuriuos gamina patys mikroorganizmai. Mikroorganizmų

atliekos yra biodegraduojančios. Šio gamybos būdo trūkumas yra tas, kad mikroorganizmai

gamina jiems, o ne žmogui reikalingas medžiagas. Tačiau, mes galime valdyti reikiamų

produktų gamybą, sudarę palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai. Kitas būdas – genetinis

modifikavimas (bioinžinerija). Milijonai tonų butano-1,4-dikarboksilinės rūgšties (C6H10O4),

naudojamos nailono ir kitų naudingų cheminių medžiagų gamybai, gaminama fermentacjos

būdu iš nepavojingo monosacharido gliukozės, panaudojant genetiškai modifikuotas E.colli

bakterijas. Anksčiau šis junginys buvo gaminamas iš benzeno arba tolueno. Tačiau šios me-

džiagos yra pavojingos aplinkai, iš jų susidaro pavojingos atliekos. Gliukozė gaminama iš

kukurūzų krakmolo, tačiau kuriami metodai panaudoti žemės ūkio atliekas, pavyzdžiui, kuku-

rūzų stiebus. Žemės ūkio atliekos vis plačiau panaudojamos naudingų medžiagų gamybai. Pa-

vyzdžiui, mėšlas, nuotekų dumblas jau naudojami metano gamybai. Dabar kuriami jų panau-

dojimo fermentacijos procesuose metodai, gaminant acto, propiono, etilacto rūgštis. Atliekų

naudojimas gamyboje sumažina žaliavų kaštus.

Gamybos proceso atliekų kiekius sumažinti galima mažinant gamybos etapų skaičių. Ko-

mpleksinių junginių, pavyzdžiui, vaistų sintezė atliekama daugiapakopiu būdu. Kiekviename

etape susidaro nemažai atliekų. Vienas atliekų minimizavimo būdų – mažinti gamybos etapų

skaičių. Pavyzdžiui, Zoloft, gerai žinomas ir plačiai vartojamas medikamentas, anksčiau buvo

gaminamas 3 etapais. Dabar jis pagaminamas per 1 etapą. Taip žaliavų kiekis buvo sumažintas

nuo 227 tūkst. l/t produkto iki 6 tūkst. l/t. Naujos technologijos įdiegimas sumažino Ti dioksi-

do-metilamino hidrochlorido atliekas 440 t, 35 % HCl atliekas – 150 t ir 50 % NaOH atliekas

-100 t.

9. 3. Beatliekės technologijos

185

Kalundborg (DK) © 2003 Indigo Development

Beatliekių technologijų pavyzdys yra

Kalundborg mieste (Danija) taikoma taip

vadinama „pramonės simbiozė“: vienų

pramonės įmonių antriniai produktai (me-

džiagos, energija, vanduo) parduodami (ar

teikiami) šalia esančiai įmonei (9.4 pav.)

Įmonė Asnaes naudoja karštus garus elekt-

ros gamybai. Atvėsę garai, kurie yra poten-

cialūs šiltnamio reiškinį didinantys

teršalai, naudojami 5 tūkst. namų šildymui, taip pat tiekiami į Statoil ir Novo Nordisk įmones.

Asnaes įmonėje deginimo metu iš akmens anglies išsiskiriantis SO2 specialiais įrenginiais sure-

nkamas ir paverčiamas į CaSO4.

Ši medžiaga parduodama Gyproc įmonei statybinių medžiagų gamybai. Anksčiau ši

įmonė CaSO4 pirkdavo iš Ispanijos kasyklų. Dabar įmonė iš Asnaes atliekų patenkina 2/3 po-

reikių. Pelenai ir šlakas sunaudojami kelių statybai ir cemento gamybai.

Statoil – naftos distiliavimo įmonė vietoj to, kad sudegintų gamtines dujas, išsiskiriančias

iš degalų, pumpuoja jas į Gyproc ir Asnaes, kurios sunaudojamos pečių kūrenimui. Gamtinėse

dujose esanti S pašalinama gaminant karštą skystą S, kuri transportuojama apie 20 km į Kemi-

ra, kur gaminama sieros rūgštis.

186

9.4 pav. Pramonės simbiozės Kalundborg mieste schema (pagal Hill, 2004)

Kalundborge yra geriamo vandens trūkumas. Statoil tiekia vandenį į Asnaes, kur jis nau-

dojamas įrenginių plovimui, aušinimui, boileriui. Tokiu būdu mieste vandens sunaudojimas su-

mažėjo 25 %.

Novo-Nordisk – farmacijos įmonė, fermentacijos produktams gaminti naudoja mikroor-

ganizmus iš dumblo. Garai, tiekiami iš Asnaes, naudojama išlikusiems organizmams naikinti.

Dumblas tiekiamas į 1000 aplinkinių ūkių dirvų tręšimui.

Kiti „pramonės simbiozės“ pavyzdžiai (Eco-efficiency and cleaner production case stu-

dies by industry type, 2007):

1. Pasaulyje:

− Los Andželo aerouostas (JAV) iš 19 tūkst. t maisto atliekų 17 tūkst. 300 t panau-

doja, t.y. siunčia į nuotekų valyklą, kur mikroorganizmai gamina metaną, kurį degina elektrinė.

Taip sutaupomos atliekų deponavimo išlaidos, parduodamas metanas, taupomi energijos ištek-

liai;

− Tarptautinis popieriaus fabrikas (Jay, Meinas, JAV) garo gamybai nadojo skystą

kurą, kuriame buvo 1,8 % S ir kitų teršalų. Įmonės nuotekos dėl užterštų žaliavų (rūgščių ir

šarmų) buvo užterštos Hg. Įmonė garus pradėjo pirkti iš gamtines dujas, kurios išskiria mažiau

GYPROCStatybinių plokščių

gamykla

Pelenai ir šlakas

Kelių statybai ir cementui

Patalpų šildymui

Garai

Panaudotas vanduo ir gamtinės dujos

SO2 emisijos (CaSO

4)

NOVO NORDISK Farmacijos įmonė

DumblasSTATOIL

Naftos perdirbimo įmonė

Siera

187

KEMIRASieros rūgšties gamykla

Trąša žemės ūkyje

ASNAESAnglimi kūrenama

elektrinė

CO2 ir kitų teršalų, deginančios įmonės, taip pat pakeitė kitų žaliavų tiekėjus. Rezultate suma-

žėjo nuotekų tarša Hg. 1988 m. per dieną įmonėje susidarydavo 1256 m3 atliekų. 2001 m. per-

dirbimo, taršos prevencijos, deginimo, pakartotinio panaudojimo priemonių dėka įmonė atliekų

kiekius sumažino iki 91 % (114 m3 per dieną). Dabar įmonė perdirba medį, metalus, popierių,

presuoja neperdirbamą popierių į briketus, gamybos procese sunaudoja visą kalkių skiedinį

(anksčiau jo dalis buvo išmetama), šlakus parduoda įmonei, kuri naudoja juos kraštovaizdžio

rekultivavimui, degina medžių žieves ir dumblą, o pelenai panaudojami naujų produktų gamy-

bai. Į sąvartynus dabar patenka tik komunalinės atliekos. Epson ir Oregon spausdintuvų gamin-

tojai perdirba 90 % atliekų. Likusias – degina energijai gaminti.

− Xerox įgyvendina beatliekės gamybos programą. Šiuo metu panaudoja 96 % at-

liekų ir šį procentą siekia padidinti iki 100 %.

− Fetzer vynininkystės ūkis Kalifornijoje sumažino atliekų kiekius 93 % ir iki 2009

m. žada pasiekti beatliekę gamybą. Įmonė kompostuoja vynuogių ir kamščio atliekas, superka

ir perdirba pakuotes, pasigamintos Saulės energijos pakanka įmonei elektrifikuoti ir užpildyti

1,2 mln. butelių per metus. Fetzer pavertė savo vynuogynus ekologiniais ūkiais, nenaudoja pes-

ticidų.

2. Lietuvoje:

− Nuotekų valymo įmonėje „Kauno vandenys“ biologinio nuotekų valymo metu su-

sidariusios metano dujos panaudojamos aplinkinių teritorijų patalpų šildymui.

− LŽŪU prof. P. Janulio vadovaujama mokslininkų grupė sukūrė biotrąšų gamy-

bos iš kalakutų fermoje susidarančių atliekų technologinę schemą, kuri jau diegiama praktikoje

(9.5 pav.)

188

9.5 pav. Technologinė biotrąšų gamybos iš kalakutų fermos atliekų schema (pagal Janulį ir kt.,

2003)

Procesas pagrįstas medžiagos ir energijos apykaitos cikliškumu ir darna. Šiame perdirbi-

mo procese numatytos 3 dezinfekcijos stadijos: organinių atliekų apdorojimas su fosforo rūgš-

timi, anaerobinis procesas biodujų reaktoriuje, anaerobiniu būdu perdirbto produkto džiovini-

mas. Gamybos procese išsiskirianti energija (biodujos ir karštas vanduo) panaudojami energi-

jos ir biotrąšų gamybai.

Ar įmanoma visus žmogaus pagamintus produktus, atliekas ir teršalus įmaišyti į natūra-

lias ekosistemas nepažeidžiant jų? Kad įsivaizduoti šį klausimą daugiau nei fantaziją, mes

turime ieškoti būdų pakeisti atliekų ir teršalų prigimtį, kilmę, paverčiant juos naudingais ar ne-

pavojingais. Mes turime sukurti sistemas, kuriose visos bioatliekos, įskaitant nuotekas, taptų

žaliava naudingoms medžiagoms gaminti.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Kokį „pramonės simbiozės“ modelį pasiūlytumėte kompiuterių gamyboje? Kad

galėtumėte išnagrinėti klausimą, atsakykite į klausimus:

− Kokios atliekos ir teršalai susidaro išgaunant ir perdirbant žaliavas, reikalingas

kompiuterių gamybai?189

11

22

33

− Kokios atliekos ir teršalai susidaro panaudojus kompiuterius?

− Ar yra galimybės panaudotus kompiuterius išmontuoti ir visus komponentus pa-

naudoti pakartotinai?

2. Kokias įžvelgiate „pramonės simbiozės“ galimybes jūsų vietovėje? Kokie veiks-

niai – geografinė padėtis, finansinės aplinkybės, prievolės ar pan. padėtų įgyvendinti šią

idėją?Kokie veiksniai gali trukdyti?Kaip perdirbimui ir deponavimui sąvartyne surinktos ko-

munalinės atliekos galėtų būti įjungtos į šią schemą?Kaip vietinės žemės ūkio gamybos atlie-

kos galėtų būti įjungtos į šią schemą?

3. Kokiais būdais galima būtų 10 kartų sumažinti išteklių suvartojimą išsivysčiusio-

se šalyse?

4. Kokių produktų suvartojimą galėtumėte sumažinti nepaveikdami gyvenimo būdo?

5. Sumažėjęs vartojimas gali pažeisti ekonomiką. Kokie veiksniai galėtų sušvelninti

šį poveikį?

6. Kokias atliekas jūs netiesiogiai gaminate apsipirkdami maisto prekių parduotu-

vėje, prekybos centre, degalinėje, naudodamiesi autoserviso, drabužių valyklos, gydytojo, sto-

matologo, restorano paslaugomis? Ar jūs dėl to turite kokią nors atsakomybę? Atsakymą pa-

grįskite.

7. Kuo skiriasi „žaliosios“ technologijos nuo tradicinių?

8. Kokie galimi energijos (metalų ir pan.) išteklių taupymo būdai?

9. Kokį poveikį aplinkai turės automobilių (buitinių valymo priemonių ir pan.) ga-

myba?

10. Kokia principo „teršėjas moka“ prasmė? Kokiais ES ir LR dokumentais jis įtei-

sintas?

11. Kokiose žmogaus veiklos srityse naudojamas chromas (ar kita medžiaga)? Ko-

kias savybes turi turėti naujos medžiagos, kad galėtų jį pakeisti?

12. Sudarykite stiklinio (plastikinio) butelio gamybos būvio ciklo schemas, nurody-

kite jose galimus energijos ir žaliavų sutaupymo būdus. Kokios galimos stiklinio (plastikinio)

butelio būvio ciklo poveikio aplinkai pasekmės?

13. Pagal Cu išgavimo iš rūdos pavyzdį (Wright J. Environmental chemistry. USA,

2003, p. 132-139) išnagrinėkite Fe (ar kitos medžiagos) išgavimo procesą, nurodydami:

a) išteklius, paplitimą ir vartojimą;

b) tradicinį Fe (ar kitos medžiagos) rūdos kasimo ir perdirbimo procesą;

c) Pažymėkite, kokios aplinkos taršos problemos kyla kasant ir perdirbant šią

rūdą;

190

d) Pasiūlykite aplinkos taršos mažinimo būdus Fe (ar kitos medžiagos) gamybos

procese.

14. Išnagrinėkite LST ISO 14040 serijos standartus, nurodykite BCV principus.

15. Surinkite informaciją apie „žaliąsias“ technologijas ir cheminių medžiagų pakei-

timą aplinkai palankesnėmis įvairiose pramonės šakose.

10. DARNUS VYSTYMASIS IR APLINKOS TARŠA

Darnaus vystymosi koncepcija yra dar platesnė nei

pramoninė ekologija. Ji apjungia tris pagrindinius

globalinės žmogaus ir gamtos santykio problemos as-

pektus: techninį - ekonominį, susijusį su gamtos iš-

teklių naudojimu Žemės rutulyje; ekologinį, neatsie-

jamą nuo aplinkos taršos ir egzistencinės pusiausvy-

ros sistemoje „žmogus - gyvoji gamta"; socialinį -

politinį, susijusį su visuotiniu iškilusių problemų

sprendimu (10.1 pavyzdys).

10.1 pavyzdys. Darnaus vystymosi koncepcijos suformulavimo istorija (pagal Begon et al.,

1997)

Išsivysčiusioms Pasaulio šalims pasiekus spartaus ekonominio augimo piko būseną,

1968 m. žinomas Italijos prmonininkas A.Pečejis įkūrė „Romos klubą". Jis pabrėžė, jog

„baisiausia, kad mes stengiamės ir toliau telkti dėmesį į periferines problemas ir nepastebi-

me, kad tuo pačiu metu mus vis stipriau spaudžia globalinių problemų gniaužtai". Pirmajame

neoficialiame „Romos klubo“ posėdyje apie trisdešimt mokslininkų, visuomenės veikėjų,

verslininkų pasikeitė nuomonėmis dėl žmonijos ateities. Šis klubas vienijo įvairių profesijų

narius, atstovaujančius skirtingiems nacionaliniams ir socialiniams visuomenės sluoksniams.

Pasaulio visuomenė apie Romos klubą sužinojo, kai pasirodė jo parengti pirmieji

projektai, nagrinėjantys globalines problemas. Bene didžiausią susidomėjimą sukėlė 1972 m.

išleistas projektas „Augimo ribos", kurio autorius D. Nidouzas nagrinėja penkias svarbiausias

globalines problemas: sparčios industrializacijos, gyventojų skaičiaus didėjimo, maisto

produktų trūkumo, gamtinių išteklių išsekimo ir gamtinės aplinkos taršos. Pasitelkę galingą

skaičiavimo techniką, pritaikę naujus matematinius problemų tyrimo metodus, apdoroję mil-

žinišką statistinės medžiagos kiekį, Romos klubo nariai akivaizdžiai įrodė, kad žmonijai nesi-

ėmus efektyvių priemonių, prieštaravimai tarp gamtos išteklių ir nepaprastai spartėjančių jų

naudojimo tempų, didėjanti gamtinės aplinkos tarša bei spartus gyventojų gausėjimas gali su-

191

kelti globalinę krizę dar XXI a. viduryje ir kaip vienintelę išeitį siūlė vadinamąją globalinės

pusiausvyros koncepciją, kurios esmę sudaro būtinybė stabilizuoti gyventojų skaičiaus didėji-

mą, apriboti gamybą ir sumažinti gamtos turtų naudojimą. Ši koncepcija susilaukė nemažos

kritikos: kas lengvai sutiks su gamybos, o kartu ir pelno mažėjimo perspektyva, kas iš besi-

vystančių šalių vadovų ar verslininkų norės „globalinės pusiausvyros" vardan sumažinti iš-

teklių gavybą ir sužlugdyti šia ūkinės veiklos forma pagrįstą savo šalies ekonomiką?

Nuo 1977 m. Romos klubas reguliariai ruošdavo pranešimus, skirtus aktualiausioms

globalinėms problemoms: „Už eikvojimo amžiaus ribų", „Žmonijos tikslai", „Nėra ribų la-

vintis", „Trečiasis pasaulis - du trečdaliai pasaulio", „Maršrutai, vedantys į ateitį", „Vandeny-

nų ateitis" ir kt. Projekte „Dialogas apie turtą ir gerovę", A. Pečejis rašė: „naujosios ekonomi-

kos branduolys yra ekonomikos ir ekologijos sintezė".

Romos klubo projektai sukėlė JTO ir kitų įtakingų pasaulio organizacijų susidomėjimą.

1983 m. rudenį JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje nurodyta, jog būtina

sukurti globalinių pokyčių programą. Ją turėjo sudaryti tokie uždaviniai:

- pasiūlyti ilgalaikę gamtinės apsaugos strategiją, kuri sąlygotų stabilų vys-

tymąsi iki 2000 m. ir vėliau;

- rekomenduoti būdus, kaip glaudžiau bendradarbiauti skirtingo socialinio

ekonominio išsivystymo lygio šalims aplinkos apsaugos srityje;

- nustatyti tikslus, kuriuose būtų atsižvelgta į ryšius tarp gyventojų skai-

čiaus, gamtos išteklių, aplinkos ir ekonomikos vystymosi;

- įvertinti efektyvaus gamtinės aplinkos problemų sprendimo visos pasaulio

visuomenės mastu būdus ir priemones;

- padėti išsiaiškinti ir suvokti svarbiausias gamtinės aplinkos problemas, su-

formuluoti ilgalaikę artimiausių dešimtmečių pasaulio visuomenės gamtinės aplinkos koky-

bės gerinimo programą.

Šiems klausimams spręsti buvo sudaryta speciali nepriklausoma komisija, kuriai vado-

vavo Norvegijos visuomenės veikėja S.H. Bruntland. 1984 m. Ženevoje įvyko pirmoji šios

komisijos sesija, kurioje buvo pažymėta, jog organizacija įkurta ypatingu žmonijos raidos lai-

kotarpiu, kai žalingas pasaulio visuomenės ūkinės veiklos poveikis gamtai beatodairiškai di-

dėja. Šioje sesijoje pateiktoje medžiagoje pažymėta, jog vis dėlto galima nukreipti pasaulio

visuomenės veiksmus ir tolesnę jos raidą nepažeidžiant stabilumo reikalavimų. To reikia im-

tis kardinaliai. Buvo kreiptasi į įvairias viso pasaulio organizacijas, atskirus asmenis, raginant

prisidėti prie komisijos veiklos, susijusios su Ženevos sesijoje suformuluotais aštuoniais

pagrindiniais klausimais: pasaulio gyventojų, gamtinės aplinkos ir stabilaus vystymosi per-

spektyvos; energetika: gamtinė aplinka ir vystymasis; pramonė: gamtinė aplinka ir vysty-192

masis; apsirūpinimas maisto produktais; žemės ūkis; miškų ūkis: gamtinė aplinka ir vysty-

masis; gamtinės aplinkos valdymo, sprendimų įgyvendinimas; tarptautinis bendradarbiavi-

mas.

Diskusiniai pasitarimai, vykdavę įvairiose šalyse, padėjo komisijos nariams įsitikinti,

kad visuomenė pradėjo labiau domėtis globalinėmis problemomis, ir pasitarimų metu

sukaupta medžiaga, o ypač nepaprastai gausi informacija yra reikalinga.

1987 m. 42-jai JTO Generalinės asamblėjos sesijai buvo pateiktas Tarptautinės gamtos

aplinkos ir vystymosi komisijos pranešimas „Mūsų bendra ateitis". Jame buvo suformuluota

darnaus vystymosi koncepcija, kurioje pabrėžta, kad darnaus vystymosi strategija siekia

tiek žmonių, tiek visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos. Pranešime pabrėžta,

kad darniam vystymuisi, kuris yra pasaulio ateities garantija, būtinos tokios visuomenės sis-

temos:

- politinė sistema, užtikrinanti plačiųjų visuomenės sluoksnių dalyvavimą priimant

sprendimus;

- ekonominė sistema, laiduojanti išplėstinę reprodukciją ir techninę pažangą savo

bazės pagrindu;

- socialinė sistema, laiduojanti įtampos minimizavimą priėmus neharmoningą eko-

nominį sprendimą;

- technologinė sistema, užtikrinanti nenutrūkstamą naujų sprendimų paiešką;

- tarptautinė sistema, įgalinti palaikyti stabilius prekybinius ir finansinius ryšius;

- administracinė sistema, pakankamai lanksti ir operatyviai save koreguojanti.

Šiandien visai pasaulio visuomenei iškyla gyvybiškai svarbus klausimas - dilema: ar ir

toliau plėtoti dabarties energetiką ir kartu pasaulio ekonomiką pritaikyti prie pakitusio klimato,

ar mažinti tradicinių energetinių išteklių vartojimą? Pirmasis kelias neišvengiamai pareikalautų

milžiniškų išlaidų užtvankoms, pylimams ir kitokiems įrenginiams statyti, galintiems apsaugoti

žmones nuo potvynio, o tiksliau tvano. Ne visų šalių ekonomika galėtų atlaikyti tokias išlaidas.

O gal geriau tas užtvankas, pylimus statyti naujoms hidroelektrinėms? Labiau tinkamas galėtų

būtų antrasis kelias. Alternatyvių energetinių, pirmiausia atkuriamų išteklių naudojimas, tradi-

cinių išteklių naudojimo apribojimai ir ekonominiai suvaržymai, daugybės naujų, dar nenaudo-

tų, mažai žinomų ir dar nežinomų ekologinių ir ekonominių aplinkos apsaugos priemonių tai-

kymas, specialistų apskaičiavimais, sumažintų energetinių išteklių sunaudojimą du - tris kartus

(Čiegis, 2002; Staniškis ir kt., 2004; Wright, 2008).

Vertinant pasaulinį ūkį darnaus vystymosi požiūriu, tampa būtinybe spręsti daugelį eko-

nominių problemų globaliniu mastu, nors kai kurios iš jų, vertinant paviršutiniškai, yra lokali-

193

nės. Suprantama, kad ir mūsų šalies gyventojai savo veiklą gali vystyti tik derindami ją su

gamtoje vykstančiais procesais, su gamtos galimybėmis, su jos realijomis, nes mūsų bendra

ekologinė sistema mus visus jungia vis tvirčiau. Ir kaip mes benorėtumėm taupyti, esame

priversti užtikrinti, kad šiandieninė ekonomika būtų ekologiška. Ši aplinkybė nepaneigia bū-

tinumo veikti taip, kad ir ekologija vis labiau taptų ekonomiška (Staniškis ir kt., 2005).

Mūsų šalies vyriausybė ir mokslo darbuotojai supranta, kad kiekviena regioninės sis-

temos gyvybinė grandis turi savus reikalavimus ir prioritetus darniam vystymuisi palaikyti, kad

regioninė ekosistema bus gyvybingesnė, jeigu bus pasiekta pusiausvyra tarp antropogeninio

poveikio sukeliamo gamtinių procesų pažeidimo ir dirbtinio bei natūralaus tų procesų atstaty-

mo. Šiai koncepcijai realizuoti ruošiami konkretūs siūlymai kiekvienos aplinkos sferos eko-

loginei būklei gerinti, o iš viso kuriamas ekonominis ir teisinis mechanizmas grindžiamas bazi-

niais ekonominiais interesais.

Darnaus vystymosi siekis yra įvardintas svarbiausiuose Jungtinių Tautų (JT), ES ir Balti-

jos jūros regiono strateginiuose dokumentuose. Darnaus vystymosi principai tarptautiniu mastu

buvo patvirtinti JT Aplinkos ir vystymosi viršūnių susitikimo deklaracijoje 1992 m. Rio de

Žaneire. Šiame susitikime buvo priimta ir išsami veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“, ku-

rioje buvo pabrežta, kad visos šalys turi bendradarbiauti vystymo ir aplinkosaugos srityje, su-

siejant tai su gyventojų socialinėmis reikmėmis, ir turi pradėti sėkmingai įgyvendinti šią prog-

ramą.

Po dešimties metų, 2002 m., visų pasaulio šalių atstovai vėl rinkosi į

aukščiausiojo lygio susitikimą Johanesburge, kur buvo konstatuota, kad

per praėjusius 10 metų darnaus vystymosi srityje buvo pasiekta daug ma-

žiau, nei planuota (Brazauskienė, 2004). Todėl šio susitikimo moto buvo

– „Nuo planų prie darbų“ ir visos šalys buvo įpareigotos parengti ir pradė-

ti įgyvendinti nacionalines darnaus vystymosi strategijas. Lietuvos Vyriausybė Nacionalinę

darnaus vystymosi strategiją patvirtino 2003 m. (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija,

2003).

Šioje strategijoje nurodoma, kad Lietuvos darnaus vystymosi siekis – pagal ekono-

minio ir socialinio vystymosi bei išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 m. pasiekti

dabartinį ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis

tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos teršimą ir indėlį į globalinę klimato kaitą, reikala-

vimų.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje pateikti tokie Lietuvos darnaus vystymosi

prioritetai:

– Nuosaikus, tarp ūkio šakų ir regionų suderintas ekonomikos vystymas.

194

– Socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų ir regionų viduje mažinimas, iš-

saugant jų savitumą.

– Pagrindinių ūkio šakų (transportas, pramonė, energetika, žemės ūkis, būstas, turiz-

mas) poveikio aplinkai mažinimas.

– Efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas.

– Pavojaus žmonių sveikatai mažinimas.

– Pasaulinės klimato kaitos ir jos pasekmių švelninimas.

– Efektyvesnė biologinės įvairovės apsauga.

– Efektyvesnė kraštovaizdžio apsauga ir racionalus tvarkymas.

– Užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas.

– Švietimo ir mokslo vaidmens didinimas.

– Lietuvos kultūrinio savitumo išsaugojimas.

2006 m. buvo pateikta LR Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo ata-

skaita ir strategija atnaujinta. Ataskaitoje buvo pabrėžta, kad pastaraisiais metais itin sparčiai

augant ekonomikai kyla rimta grėsmė, kad spartus ekonomikos augimas bus realizuotas aplin-

kos kokybės sąskaita. Todėl vienas svarbiausių 2006 m. atnaujintos Nacionalinės darnaus vys-

tymosi strategijos uždavinių yra atsieti spartų ekonomikos augimą nuo neigiamo poveikio apli-

nkai ir pasiekti, kad energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimas bei aplinkos tarša augtų bent

dvigubai mažiau nei gamyba. Aplinkos tarša neviršijant leistinų poveikio aplinkai ribų – būtina

darnaus vystymosi sąlyga. Norint užtikrinti spartų ekonominį ir socialinį augimą neviršijant

leistinų poveikio aplinkai ribų, kertiniu uždaviniu tapo gamybos ekologinio veiksmingumo di-

dinimas. 2003-2004 m. pramonės sektoriuje sukuriamas BVP išaugo beveik 30 %, o sunaudo-

jamas galutinės energijos kiekis padidėjo tik apie 10 %., t.y. beveik tris kartus mažiau negu ga-

myba, ir tai gerokai viršija Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje prisiimtus įsipareigoji-

mus (10.1 pav).

195

Ekonomikos augimo, energijos naudojimo ir aplinkos teršimo pokyčiai (1990=100%)

0

20

40

60

80

100

120

1990 1995 2000 2001 2002 2003 2004

Proc

enta

i

Bendrasis vidaus produktas Galutinės energijos sąnaudosBendra teršalų emisija į orą

10.1 pav. Gamybos ekologinio veiksmingumo rodikliai (Nacionalinės darnaus vystymosi stra-

tegijos ataskaita, 2006 m.)

Vandens naudojimas pramonės sektoriuje, nežiūrint spartaus pastarųjų metų gamybos au-

gimo, praktiškai nedidėja ir darnaus vystymosi požiūriu tai labai teigiamas reiškinys.

Sparčiai keičiant Lietuvos automobilių parką vakarietiškos gamybos automobiliais ir pa-

laipsniui jį atnaujinant, 1995-2004 m. energijos intensyvumas transporto sektoriuje kasmet

mažėjo vidutiniškai 2,8 %, o 2003-2004 metus – 2,6 %. Transporto sektoriaus išmetamų teršalų

kiekis iki 2001 m. mažėjo ir, palyginus su 1995 m., į orą jų pateko 42 % mažiau. Nuo 2002 m.

teršalų emisija į orą pradėjo didėti, tačiau 2003-2004 m. transporto sektoriaus BVP išaugus

16,2 %, patenkančių į orą teršalų kiekis padidėjo 8,3 %, t.y. augo dvigubai lėčiau.

Darnaus vystymosi požiūriu labai teigiama yra tai, kad galutinės energijos sunaudojimas

Lietuvoje auga žymiai lėčiau nei sukuriamas BVP. 2003-2004 m., energijos sąnaudos augo 2,6

karto lėčiau nei BVP. Biologinių degalų dalis bendrame transporto sunaudotų degalų balanse

sparčiai auga, nors 2004 m. sudarė tik 0,06 %. 2004 m. buvo patvirtinta nauja Biodegalų gamy-

bos plėtros programa, pagal kurią Lietuvos įsipareigojimai padidinti biodegalų dalį transporto

degalų balanse 2010 m. iki 5,75 % turėtų būti įgyvendinti laiku.

Vienas darnaus vystymosi koncepcijos principų yra „mąstyti globaliai, veikti - lokaliai“.

Todėl labai svarbus yra kiekvienos įmonės požiūris darnaus vystymosi klausimu. Pavyzdžiui,

korporacija „Interfacei“ (www.interfaceinc.com), gaminanti kilimines dangas, įmonės darnaus

vystymosi programoje teigia: „Mes tikime, kad yra pelningas, kūrybingas ir praktiškas bet ko-

kių atliekų panaudojimo būdas. Mūsų tikslas - sukurti kompaniją, kuri tenkintų visuomenės ir

196

aplinkos poreikius, kurdama ir vystydama pramoninės gamybos sistemą, kuri sumažintų mūsų

išlaidas ir naštą ekosistemoms, vertingus išteklius padarytų prieinamais milijardams žmonių.

Tai, ką mes vadiname naująja industrine revoliucija yra staigus mūsų pasaulėžiūros, santykio

su Pasauliu, supratimo kurios sistemos išliks ir kurios pasmerktos žlugti, poslinkis. Mūsų vizija

- kelias į naująją industrinę revoliuciją“.

Filosofas Erichas Fromas (1900–1980) savo veikale „Turėti ar būti?” analizuoja bū-

tinybę pereiti iš vartotojiškos – turėjimo visuomenės į buvimo visuomenę, kurioje išsiskleis vi-

dinės žmogaus galios, dings susvetimėjimas, atsiras džiaugsmas dalytis, duoti, aukotis. Šią iš-

keltą alternatyvą „turėti ar būti” šiandien, globalinės ekologinės krizės akivaizdoje, galime

traktuoti ir taip: turėti kuo daugiau tik šiandien ar būti, išlikti ir rytoj. Dažnai teigiama, kad

ekologinę krizę sukėlė dvasinė žmogaus degradacija. Darnaus vystymosi siekis – užtikrinti

tinkamą asmens gyvenimo kokybę, siekti visuomenės gerovės ir saugumo, išmintingai suderi-

nus ekonomikos, visuomenės plėtotės bei aplinkos apsaugos reikmes. Žmogaus ir visuomenės

kompetencijas veiksmingai spręsti daugialypes darnaus vystymosi problemas lemia išsilavini-

mas bei vertybinė orientacija. 2002 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė „Darnaus vystymosi

švietimo dešimtmečio programą 2005-2014 m., kurios svarbiausi tikslai yra:

– Visuomenės suvokimas apie principus, kurie "slepiasi" už darnumo sąvokos. Dar-

naus vystymosi švietimo svarbiausia funkcija yra ne tik skatinti diskusiją apie darnos palaiky-

mą, bet ir pačios koncepcijos evoliucionavimą nuo vizijos prie praktinio jos taikymo kultūriš-

kai ir lokaliai tinkamomis formomis.

– Visą gyvenimą trunkantis mokymasis visiems. Visuomenė turi priprasti ir prisitai-

kyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias - universiteto laipsnio įgijimas yra aktualus maždaug

penkeriems metams – nuolatinis patirties įgijimas ir galimybė asmenims ir organizacijoms nuo-

lat mokytis ir tobulintis yra svarbiausia vertybė ateičiai.

– Darnaus vystymosi švietimas yra aktualus visoms valstybėms. Įsisąmoninimas, kad

didžiausias grėsmes planetos ateičiai kelia labiausiai išsilavinusios valstybės, esamų ugdymo

programų perorientavimas, siekiant socialinių, aplinkosauginių, ekonominių žinių, įgūdžių, po-

žiūrių ir darnos principų ir vertybių ugdymo, yra pagrindinė darnaus vystymosi švietimo prog-

ramos ašis.

– Specializuotų ugdymo programų kūrimas ir įgyvendinimas siekiant užtikrinti visų

visuomenės sektorių gebėjimus veikti vadovaujantis darnos principais ir vertybėmis. Verslas ir

pramonė yra svarbūs sektoriai, kuriose turi vykti nuolatinis profesinis mokymas, įgalinantis

visus darbo jėgos sektorius įgyti sprendimų priėmimui reikalingų žinių ir įgūdžių ir veikti dar-

niai.

2007 m. patvirtinta LR Nacionalinė darnaus vystymosi švietimo strategija 2007-2015 m.

197

Žmogus niekada nesustos savo raidos kelyje. Pasiektos naujos aukštumos kelia naujų

problemų. Ir nors Žemė ir jos ištekliai yra riboti - žmogaus mintis ribų nežino. Mūsų civilizaci-

jos ateitis priklauso nuo visuomenės minties, kuri nušviečia tolesnius vystymosi kelius.

Klausimai ir temos savarankiškam darbui, diskusijoms ir savianalizei:

1. Paaiškinkite sąvoką „darnus vystymasis“?

2. Kai kurie žmonės atsargiai vertina sąvokas „ekonomika“ ir “darnus vystymasis“. Ko-

dėl, Jūsų nuomone, taip yra?

3. Ar pasaulio ekologinę krizę galėjo sukelti dvasinė žmogaus degradacija? Jeigu taip,

kokiu būdu?

4. Kaip susiję sąvokos „darnus vystymasis“ ir“ teisingumas“ ?

5. Kokia turėtų būti medžiagų tvarkymo strategija siekiant darnaus vystymosi? Apibūdin-

kite bent keturis būdus? Ar Jūs taikote bent vieną iš jų?

6. Kokia turėtų būti energijos tvarkymo strategija siekiant darnaus vystymosi? Apibūdin-

kite bent keturis būdus? Ar Jūs taikote bent vieną iš jų?

7. Kokiais bent dviem būdais galima būtų padidinti transporto sektoriaus darnų vystymą-

si?

8. Išanalizuokite Darbotvarkę 21, nurodykite jos taikymo principus vietiniame lygmenyje

(savivaldybėje).

198

LITERATŪRA

1. Aplinkos biologinis valymas (2003) [moksliniai redaktoriai ir sudarytojai: Karolis Jankevi-

čius, Rapolas Liužinas]; Viešoji įstaiga Grunto valymo technologijos. Vilnius:Apyauš-

ris, 343 p.

2. Aplinkos būklė 2005. Tik faktai (2005). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Vil-

nius, 2006, 26 p.

3. Aplinkos sveikata. Nuodingosios medžiagos (2005): monografija [Erikas Mačiūnas ir kt.]

Vilnius: Valstybinis aplinkos sveikatos centras,172 p.

4. Arundel J. (2000) Sewage and industrial effluent treatment. Wiley-Blackwell, 270 p.

5. Ašmenskas J., Baubinas A., Obelinis V., Šimkūnienė B. (1997) Aplinkos medicina. Vil-

nius, Avicena, 487 p.

6. Baird C. (1995) Environmental Chemistry. New York: W.H. Freeman and Co, 304 p.

7. Balčiauskas L. (2004) Sausumos ekosistemų tyrimo metodai. Vilnius:VUL, 183 p.

8. Baltrėnas P. (1996) Technosferos užterštumo ir mažinimo analizės pagrindai. Vilnius:

Technika., 166 p.(rusų k.)

9. Baltrėnas P., Lygis D., Mierauskas P., Oškinis V., Šimaitis R. (1996) Aplinkos apsauga.

Vilnius, Enciklopedija,. 288 p.

10. Baltrėnas P., Ignatavičius G., Idzelis R., Greičiūtė K. (2005) Aplinkos apsauga kari-

niuose poligonuose. Vilnius: Technika, 302 p.

11. Baltrėnas P., Ščupakas D. (2007) Technogenezė ir visuomenės sveikata, 328 p.

12. Begon M., Harper J.L., Townsend C.R. (1997) Ecology. Blackwell Science, 1068 p.

13. Bilitewski B., Klaus G. H. (1997) Waste Menagement .Muenchen: dtv , 462 p.

14. Biokuro ir bioenergijos gamyba ir panaudojimas Lietuvoje (1999) Mokslinis technologi-

nis parkas "Nova", Kaunas, 125 p.

15. Boeker E.,van Grondelle R. (1995) Environmental Physics. John Willey & Sons, New

York, 394 p.

16. Brazauskienė D. M. (2004) Agroekologija ir chemija. Naujasis LANKAS, 208 p.

17. Connell D.W., Miller G.J. (1984) Chemistry and ecotoxicology of pollution John Wiley &

Sons, New York, 263 p.

18. Čiegis R. Čiegis R. (2002) Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. Vilnius: Aldorija, 692 p.(2002) Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. Vilnius: Aldorija, 692 p.

19. Davis E.J., Schweiger G. (2002) The airborne microparticle. Its physics, chemistry, optics

and transport phenomena. Springer- Verlag Berlin, 833 p

20. Deaton M.L., Winebrake J.J. (1999) Dynamic modeling of environmental systems. New

York, New York, Springer-Verlag, 194 p

199

Dunnivant F.M., Anders E. (2006) A basic introduction to pollutant fate and transport: an

integrated approach with chemistry, modeling, risk assessment, and environmental legi-

slation. John Wiley & Sons., 504 p. EEA Technical Report,. N10,2007

21. EEA Report N7 (2005).

22. EEA Report N8 (2006).

23. EEA Technical Report N10 (2007).

24. Entrepreneurship in Europe: European Commission Green Paper (2003) The

Stationery Office (TSO), UK, 107 p.

25. Environmental protection against radioactive pollution (2003) Nato Science Series: IV:

Earth and Environmental Sciences. Ed. by N. Birsen and Kairat K Kadyrzhanov, Sprin-

ger; 248 p.

26. Environmental science (2003) Ed. by Ryden L., Migula P. and Andersson M. The Baltic

University Press, Uppsala, 824 p.

27. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika ir jos įgyvendinimas Lietuvoje. (2002) Red.

Bubnienė R., Dudulytė Z. ir kt. Vilnius, 85 p.

28. Geo-spatial technologies in urban environments (2005) Ed. by Jensen R.R., Gatrell J.D.,

McLean D. Berlin, Springer, 176 p.

29. Girgždys A. (2000) Aplinkos monitoringas. Vilnius: Technika, 120 p.

30. Gražulevičienė R. (2004) Aplinkos politika. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto lei-

dykla, 183 p.

31. Hill M.K. (2004) Understanding environmental pollution. Cambridge University Press,

UK, 484 p.

32. HN 24:2003. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai, Valstybės žinios, 2003,

Nr. 79-3606

33. Jacobson M.Z. (1999) Fundamentals of atmospheric modeling. Cambridge University

Press, UK, 656 p.

34. Jacobson M.Z. (2002) Atmospheric pollution: history, science, and regulation. Cambridge

University Press, UK, 532 p.

35. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. (2000) Ekonomikos

teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla, 344 p.

36. Janulis P., Makarevičienė V., Paulauskas V. (2003) Biofertiliser from sewage sludge

and meat-bone mass. Materials of International Conference „EcoBalt-2003", book N.2.

- Riga, p.19-21.

200

37. Juknys R., Černiauskas S., Laurinavičienė D. (2004) Kauno miesto ekologinis monito-

ringas: aplinkos tyrimai ir vertinimas, 1993-2003. Kaunas: Vytauto Didžiojo universite-

to leidykla, 65 p.

38. Juknys R. (2005) Aplinkotyra. Bendrasis vadovėlis. Kaunas: VDU leidykla. 334 p.

39. Kadūnas V. (1998) Technogeninė geochemija. Vilnius: Geologijos institutas, Vilniaus uni-

versitetas.145 p.

40. Kalenda Č. (2006) Ekologinė etika. Rosma, 171 p.

41. Karaliūnaitė I., Žaliauskienė A., Bergqvist P.A. (2002) Odų išdirbimo poveikio aplinkai

tyrimai naudojant būvio ciklo vertinimą // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, 2002,

Nr.4(22), p. 11-17.

42. Kazakevičiūtė G. (2002). Tekstilės pramonė ir aplinkosauginė politika. Lietuvos tekstilės

institutas. Kaunas, 42 p.

43. Kihlström J.E. (1992) Toxicology – the environmental impact of pollutants. Abstract. The

Baltic Sea environment ; session 6, Uppsala University. Baltic University Programme,

30 p

44. Klibavičius A. (2003) Transporto neigiamo poveikio aplinkai vertinimas. Vilnius: Techni-

ka, 36 p.

45. LAND 20-2005. Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui bei rekultivavimui reikalavimai.

Valstybės žinios, 2005, Nr. 142–5135.

46. Landner L., Reuther R. (2004) Metals in society and in the environment: a critical review

of current knowledge on fluxes, speciation, bioavailability and risk for adverse effects

of copper, chromium, nickel and zinc. Dordrecht etc. : Kluwer academic publis-

hers, 2004. 406 p.

47. Landscape simulation modeling: a spatially explicit, dynamic approach (2004) Series:

modeling dynamic systems. Ed. by Costanza R., Voinov A. New York : Springer, 2004,

330 p.

48. Lietuvos miškų būklė ir ją sąlygojantys veiksniai : monitoringas (1999) Sudaryt. ir ats.

red. R. Ozolinčius. Lietuvos miškų inst. Kaunas: Lututė, 308 p.

49. Ludwig C., Hellweg S., Stucki S. (2003) Municipal Solid Waste Management. Strategies

and Technologies for Sustainable Solutions. Springer Verlag, 534 p.

50. Luhr J.F. (2004) Žemė. Vilnius: Alma littera , 351 p.

51. Maarleveld M.(2003) Social environmental learning for sustainable natural resource ma-

nagement : theory, practice, and facilitation. Wageningen: WUR, published doctoral

dissertation, 54 p.

201

52. Majauskienė N., Paulikas V. (2004) Aplinkosauga Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Vil-

nius, 235 p.

53. Marcinonis A., Paukštys B. (1999) Naftos produktai – pavojingas gėlo požeminio vande-

ns taršos šaltinis. Lietuvos mokslas. 23 knyga. Geomokslai. Vilnius: Academia, 1999,

256–268 p.

54. Masters G. M. (1997) Introduction to Environmental Engineering and Science. Prentice

Hall, USA, .651 p.

55. Morkevičius A. (2000) Antrinių žaliavų naudojimo ekonomika ir organizavimas. Vilnius,

41 p.

56. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (2003) Valstybės žinios, 2003-09-19, Nr. 89-

4029.

57. Ozolinčius R. (2005) Aplinkos ištekliai: Oras, dirvožemis, vanduo / Vytauto Didžiojo uni-

versitetas. Gamtos mokslų fakultetas. Aplinkotyros katedra, Lietuvos miškų institutas.

Ekologijos skyrius, 2005, 211 p.

58. Pikūnas A. (2000) Lietuvos kelių transporto materialinių ir energinių sąnaudų žalingo po-

veikio aplinkai bei visuomenei mažinimo problemos. Vilnius: Technika, 335 p.

59. Pepper I.L., Gerba Ch.P., Bruseeau M. L (2006) Environmental and pollution science.

Academic Press, Elsevier, 552 p.

60. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo vadovas (2006). LR Aplinkos

ministerija, Suomijos aplinkos institutas, 92 p.

61. Posch M., Reinds G. J., Vries W.(1993) Smart – a simulation model for acidification’s re-

gional trends: model description and user manual. Mimeograph series of the national

board of the waters and the environment 477, Helsinki, Finland, 43 p.

62. Požeminio vandens apsaugos nuo taršos direktyvos įgyvendinimo pasekmių įvertinimas

tyrimo ataskaita (2005) Aut. Paukštys B., Semenienė D. Vilnius, 73 p.

63. Poveikio aplinkai vertinimo vadovas (2001) LR Aplinkos ministerija, Suomijos aplinkos

institutas, 76 p.

64. Ragulskytė-Markovienė R. (2005) Aplinkos teisė: mokymo priemonė: Lietuvos teisės de-

rinimas su Europos Sąjungos reikalavimais. Vilnius:Eugrimas, 362 p.

65. Reeve R.N. (2002) Introduction to environmental analysis. John Wiley & Sons Ltd, USA,

320 p.

66. Samuila M. (2002) Smart modelio taikymas lietuvos integruoto monitoringo teritorijoms.

Geografijos metraštis, 35 t., Vilnius, p. 253-265.

67. Sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksiškas monitoringas: dešimtmečio rezultatai

(2006 ) [leidinį rengė Algirdas Augustaitis ir kt.], Kaunas: Lututė, 111 p.

202

68. Seinfeld J. H., Pandis S. N. (1997) Atmospheric chemistry and physics. From air pollution

to climate change. John Wiley, New York, 1323 p.

69. SEPA, 1999. Metodik för inventering av förorenade områden, [Contaminated sites, Envi-

ronmental Quality Criteria]. Report 4918. Swedish Environmental Protection Agency,

79 p. (in Swedish).

70. Smailys V. (1995) Sunkiųjų dyzelių teršalų emisija į atmosferą // Aplinkos tyrimai, inžine-

rija ir vadyba. 1995, Nr. 1, p. 39-46.

71. Social Costs of Energy: Present Status and Future Trends (1994) Proceedings of an Inter-

national Conference, Held at Racine, Wisconsin, September 8-11, 19, Springer, 430 p.

72. Spruogis A., Jaskelevičius B. (2000) Atliekos ir jų tvarkymas. Vilnius: Technika, 212 p.

73. Staniškis J. K., Stasiškienė Ž., Arbačiauskas V..(2001) Švaresnės gamybos koncepcija ir

jos taikymas. Mokomoji knyga. Kaunas, 164 p.

74. Staniškis J.K., Stasiškienė Ž., Kliopova I.. (2002) Švaresnė gamyba: sisteminis požiūris.

Monografija. Kaunas, 366 p.

75. Staniškis J. K., Arbačiauskas V. (2003) Prevencinė aplinkos vadyba. Mokomoji knyga.

Kaunas, Technologija, 216 p.

76. Staniškis J. K., Stasiškienė Ž., Kliopova I. (2004a) Subalansuotos pramonės plėtros stra-

tegija: teorija ir praktika. Monografija. Kaunas, 506 p.

77. Staniškis J. K. ir autorių kolektyvas. (2004b) Integruota atliekų vadyba. Mokomoji knyga.

Kaunas, Technologija, 368 p.

78. Staniškis J. K., Stasiškienė Ž., Jasch Ch. (2005) Aplinkos apsaugos kaštų vertinimas sie-

kiant subalansuotos pramonės plėtros. Monografija. Kaunas, 265 p. (anglų k.)

79. Strategy for a Future Chemicals Policy (2001) White Paper. COM 88 final, 27 February

2001, 32 p.

80. Subalansuotos plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita. (2002). LR Aplinkos ministe-

rija. Leidykla „Lututė“, 149 p.

81. Šešelgis K. (1991) Aplinkos apsauga. Vilnius: Mokslas, 208 p.

82. The European environment. State and outlook 2005 (2005). EEA, Copenhagen, 27 p.

83. Transport and the Environment, Issues in Environmental Science and Technology 20

(2004) Ed. by Hester R.E. and Harrison R.M., Royal Society of Chemistry, 160 p.

84. Vaitiekūnas P., Špakauskas V. (2003) Šilumos ir masės pernašos procesų aplinkoje

modeliavimo principai. Vilnius: Technika, 209 p.

85. Venckus Z. (2007) Aplinkos apsaugos politika ir teisė: mokomoji knyga.Vilniaus Gedimi-

no technikos universitetas. Vilnius:Technika, 210 p.

203

86. Wadsworth R., Treweek J. (1999) Gis for Ecology: An Introduction. Longman, London,

183 p.

87. Wright J. (2003) Environmental chemistry. London New York : Routledge, 419 p.

88. Žemės ūkis ir tarša (2001) Red. Redman M. K., 2001

Internetiniai šaltiniai

89. Aplinka. Aplinkos ministerijos metinis informacinis leidinys.

http://www.am.lt/LSP/list_metines_apzvalgos.php3

90. Eco-efficiency and cleaner production case studies by industry type (2007)

http://www.environment.gov.au/settlements/industry/corporate/eecp/industry.html

91. Wright R.T. (2008) Environmental science: Towards sustainable future, 9-th edition

http://wps.prenhall.com/esm_wright_envisci_9/

92. Prof. Arthouros Zervos Speech. Opening of Seminar Renewables 2020 – towards Lisbon,

11th July 2007 (2007)

http://www.erec.org/documents/2007_EREC_Policy_Conference/AZspeach290107.pdf

93. ES Struktūrinės paramos panaudojimo strategijos įgyvendinimo veiksmų programų stra-

teginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita. Vad. Gavėnienė I. (2006)

http://www.alytus.aps.lt/stotisFiles/uploadedAttachments/SPAV_ataskaitos_proj20073

1211541.pdf

94. The auto-oil II programme. Methodology for urban-impact assessment modelling in the

frame of auto-oil II / Skouloudis A. N. and Suppan P. Environment Institute – Air

quality unit. EUR Report No EUR 19556 EN (2000)

http://autooil.jrc.cec.eu.int/AQ_methodology.htm

95. The auto-oil II programme. A report from the services of the Europian Commission

(2000)

http://ec.europa.eu/environment/autooil/auto-oil_en.pdf\

96. Vėbra E. (2006) Darnus vystymasis: pasiekimai ir verslo galimybės. http://www.investors-

forum.lt/uploads/Darnus%20vystymasis-verslo%20galimybes.ppt#256,1,DARNUS

VYSTYMASIS: PASIEKIMAI IR VERSLO GALIMYBĖS

97. WTEC (World technology evaluation center) panel report on environmentally be-

nign manufacturing. International Technology Research Institute, USA (2001)

http://www.wtec.org/loyola/ebm/ebm.pdf

204