Nacionalinis muziejus LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI  

BALANDŽIO 15‐OJI − PASAULIO KULTŪROS DIENA 

 

Lionello Spada (1576–1622), ,,Ludovisi koncertas“, Italija, XVII a. pradžia

 

KULTŪROS VAKARAS 

MUZIKA VALDOVŲ RŪMUOSE VARGONŲ PRISTATYMAS IR SENOSIOS MUZIKOS KONCERTAS 

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienį, 17.00 val. 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose  

Katedros a. 3, Vilnius 

Įėjimas su kvietimu iš Katedros aikštės pusės 

  

 

Kultūros vakare dalyvauja

Muzikologė prof. habil. dr. JŪRATĖ TRILUPAITIENĖ

Muzikologas, vargonų restauratorius RIMANTAS GUČAS

Atlikėjai dr. VIDAS PINKEVIČIUS (vargonai)

IEVA BAUBLYTĖ (fleita, arfa)

Skambės Andrea Gabrieli, Girolamo Frescobaldi, Jan Pieterszoon Sweelinck, Giovanni Battista Pergolesi ir Giuseppe Gherardeschi kūriniai

 

 

 

 

Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėta minėti Pasaulio kultūros diena. Kitose valstybėse ji minima jau nuo 1935 m., norint atkreipti dėmesį į istorijos ir kultūros vertybių reikšmę, pabrėžti atsakomybę už kultūros paveldo išsaugojimą. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai šia proga kviečia į kultūros vakarą, kuriuo siekiama atgaivinti bei aktualinti Lietuvos muzikinės kultūros paveldo tradicijas.

 

XVI a. koklis su grojančių amūrų atvaizdais

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje ištisus šimtmečius buvo valstybės politinio, visuomeninio, intelektualinio gyvenimo centras, taip pat svarbus muzikinės kultūros židinys. Lietuvos valdovo dvarą pasiekdavo Vakarų Europos muzikos tendencijos ir naujovės, jame nuolat skambėjo įvairių epochų kūriniai, buvo kaupiami atvežtiniai ir vietoje pagaminti instrumentai, muzikavo garsūs svetimų kraštų ir Lietuvos atlikėjai, formavosi savitos muzikinio gyvenimo tradicijos. Jos buvo žinomos Europoje, sklido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dvaruose, kėlė muzikinės kultūros lygį Lietuvoje.

XVI a. Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam vedus Milano kunigaikštytę Boną Sforcą, ypač sustiprėjo Lietuvos kultūriniai ryšiai su Italija. Valdovo ir didikų kvietimu į mūsų šalį atvykdavo italų menininkų, kurie perteikdavo Renesanso muzikos naujoves. Žinoma, kad ir Lietuvos didikai viešėdavo Italijoje, susipažindavo su jos kultūriniu gyvenimu, užmegzdavo glaudžius ryšius su žymiais to meto italų muzikais. Pastarieji solidžius savo kūrybos rinkinius yra dedikavę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams bei didikams. Šių unikalių leidinių fragmentai ir atskirų balsų partijos dabar saugomos Bolonijos, Paduvos, Romos, Florencijos, Veronos, Miuncheno, Berlyno, Gdansko, Krokuvos, Varšuvos, Londono ir kitų Europos miestų bibliotekose.

Lietuvos valdovų rūmuose kultūrinis gyvenimas ypač suintensyvėjo valdant Žygimantui Augustui. Vilniaus rezidencijoje nuolat buvo rengiami kameriniai koncertai, vykdavo muzikos ir šokių lydimos iškilmės bei karnavalai, muzika tapo neatsiejama rūmų viešojo gyvenimo dalimi. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare būta iš įvairių užsienio šalių kilusių muzikos instrumentų meistrų ir muzikantų. Tarp jų minėtinas Europoje pagarsėjęs iš Romos atvykęs vengrų kilmės liutnininkas Valentin Bakfark. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje 1551 m. muzikavo Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo atlikėjai, tarp kurių buvo ir penki italų smuikininkai.

 

Viduramžių muzikos instrumentai: liutnia (viršuje) ir portatyvas (apačioje): Stefan Lochner paveikslo „Madona tarp rožių“ fragmentas („Die Kunst der Gotik: Architektur. Skulptur. Malerei“, Köln, 1998, S. 431)

Abiejų Tautų Respubliką XVI a. pab.–XVII a. 1 p. valdžiusios Vazų dinastijos aplinkoje toliau rutuliojosi muzikinio gyvenimo tradicijos, įkūnydamos jau Baroko epochos dvasią bei kultūrines nuostatas. Europoje garsėjusio melomano Vladislovo Vazos kapela, kurią sudarė puikūs Italijos muzikai, grodavo valdovo rezidencijoje Vilniuje, koncertuodavo taip pat ir Lietuvos didikų rūmuose šiame bei kituose šalies miestuose. Lietuvą greitai pasiekė ir XVII a. pr. Italijoje suklestėjęs ryškiausias Baroko epochos žanras – opera. Dramma per musica spektakliai už Italijos ribų anksčiausiai buvo parodyti Prahoje (1627), Varšuvoje (1628) ir Vienoje (1633). 1636 m. jau ir Vilniuje buvo

atlikta opera ,,Elenos pagrobimas“ (Il ratto d’Elena). Po kelerių metų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose skambėjo „Andromedos“ (1644) ir „Apviltosios Kirkės“ (Circe Delusa) (1648) muzika. Kapelai tuo metu vadovavo garsus kompozitorius ir muzikos teoretikas Marco Scacchi, o operų libretus sukūrė valdovo sekretorius italas Virgillio Puccitelli. Iširus karališkajai Vazų kapelai, dalis muzikų pasklido po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dvarus. Jų profesinis meistriškumas, atliekamas repertuaras buvo reikšmingas tolesnei krašto muzikinės kultūros plėtrai.

ocha. Iki XVIII a.“, Vilnius, 1981, p

Virgilio Puccitelli operos „Andromeda“ (1644) programos, išspausdintos Vilniaus universitete, antraštinis puslapis (Jurginis J., Lukšaitė I. „Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo ep

. 330)

Svarbi Lietuvos nematerialiojo kultūros

paveldo dalis – vargonų muzika, kurios sklaidą mūsų krašte nulėmė katalikiškoji tradicija. Pažymėtina, kad šis instrumentas skambėjo ne tik bažnytinėje, bet ir pasaulietinėje erdvėje. Ankstyviausia mus pasiekusi žinia apie Vokiečių ordino magistro Vytauto žmonai dovanotą portatyvą siekia XV a. pradžią. Jis laikytinas kamerinių vargonų prototipu. Apie Lietuvos valdovų aplinkoje ilgainiui įsigalėjusius muzikavimo panašaus pobūdžio instrumentais įpročius liudija ir istorinės žinios.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje XVI a.−XVII a. turėti kilnojamieji vargonai (vadinamasis pozityvas), čia dirbo šių instrumentų meistrai. Analogiškus vargonus taip pat užsakydavo ir Lietuvos didikai. Žinoma, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Kristupas Radvila savo rūmuose Biržuose turėjo net kelis pozityvus, kuriuos perkėlė į giminės rezidenciją Vilniuje. Vieną šių instrumentų pagamino XVII a. 1 p. sostinėje gyvenęs garsus vargonų meistras Mauricio Wendt. Manoma, kad pirmasis Radviloms priklausęs pozityvas turėjo šešis registrus, o antrasis instrumentas, vadintas regalu, − tris. Tokie vargonai būdavo nedideli, lengvai kilnojami ir transportuojami, pritaikyti muzikuoti mažesn

vos visuomenei mūsų šalies muzikinės kultūros paveldą,

suderinamas ir transponuojamas.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Di

ncijoje Vilniuje bei Lietuvos didikų dvaruose, skleidę Europos muzikinę kultūrą Lietuvoje.

ėse, kamerinėse erdvėse.

Siekdamas atgaivinti ir puoselėti muzikinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare tradicijas, pristatyti LietuNacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai įsigijo pagal specialų užsakymą pagamintą penkių registrų (Gedackt 8’, Flöte 4’, Principalflöte 2’, Quinte 3’ (diskante) ir Regal 8’) pozityvą. Jį sukūrė žinomas meistras iš Latvijos Jānis Kalniņš. Jis naudojosi kilnojamųjų vargonų gamybos senosiomis technologijomis, rėmėsi XVI−XVII a. instrumentų prototipais. Šio pozityvo vamzdžiai padaryti iš medžio, instrumentas greitai

džiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pozityvas

Renginio metu žinomi muzikologai ir muzikos istorijos specialistai pasakos apie muzikinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei pristatys įsigytąjį pozityvą. Šiuo instrumentu bei arfa ir fleita bus atliekami senosios muzikos kūriniai, kadaise skambėję Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezide