VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14605 2018-09-18 2018-07-27 2018-07-27 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-294-469/2018Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00107-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.2.4.8.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RG Medis“ ieškinį atsakovams K. T., J. K. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, tretieji asmenys V. R., M. T., K. R., J. R., D. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, kai vieni skolininkų yra įvykdę nusikaltimą, o kiti – civilinį deliktą.

2. Ieškovė UAB „RG Medis“ prašė panaikinti 2014 m. kovo 30 d. sudarytą žodinį pirkimo–pardavimo sandorį tarp atsakovų J. K. ir K. T. dėl 84 kub. m eglinių rąstų, buvusių ieškovei nuosavybės teisėmis priklausančiame miške Varėnos r., Kaniavos sen., Dalinos k., kurių rinkos vertė 5838,74 Eur, pardavimo atsakovui K. T.; priteisti iš atsakovo K. T. 5259,50 Eur padarytų nuostolių atlyginimo, negalint žalos atlyginti V. R., M. T., J. K. ir subsidiariesiems skolininkams K. R., D. S.

3. Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 pripažino M. T., V. R., J. K. įvykdžius 84 kub. m medienos vagystę iš ieškovei priklausančio miško. Teismas priteisė ieškovei 5259,50 Eur žalos atlyginimą solidariai iš M. T., V. R. ir J. K., o M. T. neturint pakankamai savarankiškų pajamų – subsidiariai iš D. S., V. R. neturint pakankamai savarankiškų pajamų – subsidiariai iš K. R. ir J. R.

4. Kadangi atsakovas nupirko vogtą medieną (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78, 1.80 straipsniai), todėl, ieškovės manymu, 2014 m. kovo 30 d. medienos pirkimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, o šio sandorio šalys jai turi atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovė mano, kad atsakovas turėjo patikrinti pardavėjo asmens dokumentus, leidimus kirsti mišką, miško nuosavybės dokumentus. Atsakovas K. T. tik J. K. ir tretiesiems asmenims neturint lėšų atlyginti žalą yra subsidiariai atsakingas už vogtos medienos įsigijimą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šilalės rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2014 m. kovo 30 d. atsakovų J. K. ir K. T. sudarytą žodinį pirkimo–pardavimo sandorį dėl 84 kub. m eglinių rąstų, kurių rinkos vertė 5838,74 Eur, priklausiusių ieškovei, pardavimo; priteisė iš atsakovo K. T. ieškovei UAB „RG Medis“ 5149,60 Eur už 2014 m. kovo 30 d. nupirktus 84 kub. m eglinių rąstų, pavogtų iš ieškovei UAB „RG Medis“ priklausančio miško, negalint žalą atlyginti J. K., V. R., M. T. (subsidiarioji atsakomybė).

6. Teismas nustatė, kad medieną atsakovas K. T. vežė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. D1-823 „Dėl apvaliosios medienos gabenimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. D1-313 „Dėl apvaliosios medienos, pagamintos privačiuose miškuose, gabenimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiais galios“ patvirtinto Apvaliosios medienos gabenimo tvarkos aprašo reikalavimų, t. y. be medienos gabenimo lapų, taip pat neprašė pardavėjo pateikti dokumentų, patvirtinančių medienos įsigijimo teisėtumą, pats surašė krovinio važtaraštį.

7. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 nenustatyta nusikaltimo (vagystės) sudėtis atsakovo veiksmuose, per se (savaime) nepaneigia deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovui galimybės. Teismas sprendė, kad K. T., pirkdamas medieną, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir tokiais veiksmais įsigijo vogtą medieną, todėl padarė žalos ieškovei.

8. Žalos dydis, kurio neginčija ir atsakovas, yra nustatytas baudžiamojoje byloje. Pagal įsiteisėjusio 2015 m. vasario 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio pagrindu ieškovei išduotus vykdomuosius raštus yra išieškota 109,90 Eur, todėl likusi neatlyginta žala sudaro 5149,60 Eur.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovo K. T. veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. ieškovei padaryta žala, nes jei K. T. būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų ir būtų patikrinęs, ar pardavėjas turi reikiamus parduodamos medienos dokumentus, būtų paaiškėję, kad J. K. nėra parduodamos medienos savininkas.

10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo K.  T. apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija sprendė, kad atsakovas baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 nebuvo kaltinamasis, tai ieškovė (nukentėjusioji baudžiamojoje byloje) neturėjo procesinės teisės reikšti civilinio ieškinio atsakovui baudžiamojoje byloje, nes asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį tik įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims. Kadangi civilinis ieškinys atsakovui K. T. reiškiamas pirmą kartą, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis civilinis ieškinys yra identiškas civiliniam ieškiniui, pareikštam baudžiamojoje byloje.

12. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pavogtos medienos vertė sudaro 5828,74 Eur, atsakovas K. T. už nupirktą medieną sumokėjo 3475,44 Eur, todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčijamas sandoris privalėjo būti sudaromas rašytine forma, o atsakovas šio reikalavimo nesilaikė (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Kolegija nurodė, kad atsakovo K. T. įmonė nuo 1994 metų užsiima miškininkyste, atsakovas pats patvirtino žinąs, jog perkant medieną reikalingi miško nuosavybės dokumentai, dažniausiai ir leidimas kirsti mišką, tačiau vis tiek įsigydamas ieškovei nuosavybės teise priklausančią medieną šių dokumentų nepaprašė iš atsakovo J.  K., todėl vertino, jog kaltė dėl kilusios civilinės atsakomybės yra įrodyta.

14. Kolegija pažymėjo, kad teismas neturi galimybės nustatyti, ar pagrindiniai skolininkai yra mokūs, šios aplinkybės bus nustatytos tik vykdymo procese, todėl konstatavo, kad teismo nustatyta civilinės atsakomybės (subsidiariosios) forma turės įtakos tik sprendimo vykdymo tvarkai, tačiau tai nėra pagrindas kilti civilinei atsakomybei. Atsakovo civilinė atsakomybė kyla iš deliktinės atsakomybės rūšies. Nustačius subsidiariąją atsakomybę, vykdymo procese antstolis visų pirma išieškojimą vykdys iš pagrindinių skolininkų V. R., M. T. ir J. K. ir tik nustatęs, jog šie skolininkai tapo nemokūs, išieškojimas bus nukreiptas į subsidiarųjį skolininką, t. y. atsakovą K. T. Žalą išieškojus iš atsakovo, šis įgautų teisę regreso tvarka patirtų nuostolių atlyginimą išsireikalauti iš pagrindinių skolininkų (CK 6.112 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovas K. T. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas, pripažinęs žodinę medienos pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ar niekine, turi taikyti CK 1.80

straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią restituciją, o ne konstatuoti, jog nuginčyto sandorio pasekmė yra rūšinės deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas subsidiariosios atsakomybės forma. Atsakovas K. T. yra nukentėjęs nuo atsakovo J. K. ir trečiųjų asmenų, nes, nuginčijamą sandorį pripažinus niekiniu, jam turi būti pripažinta teisė susigrąžinti visa tai, ką jis pagal pripažintą niekiniu sandorį prarado, t. y. priteisti 5838,74 Eur, įpareigojant J. K. ieškovei natūra grąžinti medieną, o ne atsakovui papildomai atlyginti ieškovei trečiųjų asmenų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

15.2. Teismai nepagrįstai nustatė naujus subsidiariosios atsakomybės, kuri privalomai atsiranda tik įstatymo arba sutarties pagrindu, subjektus, kai jie jau yra nustatyti įsiteisėjusiu ir vykdomu teismo nuosprendžiu, kuriame subsidiariosios atsakomybės tęstinumą (iki pilnametystės) ir pasibaigimą (tapus pilnamečiais) lėmė tik nepilnamečių nuteistųjų M. T. ir V. R. amžius.

15.3. Baudžiamojoje byloje ieškovės ieškinys buvo išnagrinėtas ir žalos išieškojimas subsidiariosios atsakomybės forma yra išspręstas, todėl antrą kartą priteisti jos atlyginimo, kai vyksta vykdymo procesas pagal įsiteisėjusį nuosprendį ir civilinio ieškinio klausimai yra išspręsti, nebegalima. Trečiųjų asmenų nemokumas negali būti deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga. Ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamajame procese buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. laikantis civilinio proceso normų, todėl, galiojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kai nuosprendžiu atmetus civilinį ieškinį civilinė teisena civilinio proceso tvarka dėl jo negalima, ir kai ieškinys išnagrinėjamas civilinio proceso tvarka, jo pareiškimas baudžiamojoje byloje nebegalima, darytina išvada, jog civilinio ieškinio nagrinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės abiejose teisenose nesiskiria.

15.4. Kadangi už parduodamą medieną buvo atsiskaitoma sandorio sudarymo metu, tai šis susitarimas neturi būti sudaromas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės keliami reikalavimai dėl medienos gabenimo tvarkos pažeidimo skirti medienos transportuotojai UAB „Augera“, kurią pasamdė atsakovas K. T., todėl atsakovui CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos už medienos transportavimo reikalavimų nesilaikymą netaikytinos.

16. Ieškovė UAB „RG Medis“ atsiliepimu į atsakovo K. T. kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Teismai teisingai laikė baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes prejudicinėmis šioje civilinėje byloje ir remdamiesi visais byloje esančiais įrodymais atsakovo K. T. elgesį perkant vogtą medieną pagrįstai įvertino pagal CK 6.236 straipsnio l dalies nuostatas. Vogtos medienos sandorio šalys, teismui sandorį pripažinus niekiniu, turi teisę (taip pat ir K. T.) kreiptis į teismą ir reikalauti iš vogtos medienos „pardavėjo“ atlyginti joms padarytus nuostolius.

16.2. Iš baudžiamojoje byloje esančių liudytojo K. T. apklausos protokolų matyti, kad jis pats nežinojo, ar jis medieną „perka“ kaip įmonės savininkas, ar kaip fizinis asmuo, nes juridinis asmuo medieną gali pirkti tik sudaręs rašytinį sandorį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl sandorio negaliojimo ir civilinės atsakomybės, kaip civilinių teisių gynimo būdų, santykio

17. Konstitucinės asmens teisės į teismą esmė – kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas teisių gynimo būdais, nustatytais CK 1.138 straipsnyje bei kituose materialiuosiuose įstatymuose. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus).

18. Pagal CPK įtvirtintą reglamentavimą (CPK 135 straipsnis) į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo ieškiniu reiškiamo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad jis nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą nustatyti nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir jų pagrindu įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Byloje pareikštas ieškinio ar priešieškinio reikalavimas negali būti teismo pripažintas pagrįstu ir tenkinamas, jeigu jis neatitinka CPK 5 straipsnio, t.y. juo nėra siekiama apginti pažeistos asmens teisės ar įstatymu saugomo intereso.

19. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ir civilinė atsakomybė (žalos atlyginimas) yra atskiri civilinių teisių gynimo

būdai, kurių taikymą reglamentuoja skirtingi CK institutai. Bendrosios sandorių negaliojimo nuostatos, be kita ko, negaliojimo pagrindai ir jo pasekmės, įtvirtintos CK 1.78–1.96 straipsniuose. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija, jeigu įstatymas nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145–6.153 straipsniai). Civilinės atsakomybės taikymą, be kita ko, jos atsiradimo pagrindus ir taikymo sąlygas, reglamentuoja CK 6. 245–6.304 straipsniai.

20. Kaip konstatuota ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija; kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017, 23 punktas). Šiame kontekste teisėjų kolegija išaiškina, kad civilinė atsakomybė nėra sandorio negaliojimo padarinys, o sandorio negaliojimas nėra civilinės atsakomybės taikymo pagrindas, todėl tais atvejais, kai asmuo prašo taikyti abu šiuos civilinių teisių gynimo būdus, bylą nagrinėjantis teismas turi atskirai įvertinti kiekvieno šių reikalavimų pagrįstumą atitinkamų jo taikymą reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimus panaikinti pavogtų rąstų pirkimo–pardavimo sandorį tarp atsakovų J. K. ir K. T., taip pat priteisti iš atsakovo K. T. 5259,50 Eur patirtų nuostolių atlyginimo. Taigi šiuo atveju ieškovė prašė taikyti du atskirus pažeistų civilinių teisių gynimo būdus, t. y. reikalavimą taikyti sandorio pripažinimą negaliojančiu ir reikalavimą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Bylą nagrinėję teismai pripažino rąstų pirkimo-pardavimo sandorį tarp atsakovų negaliojančiu, tačiau restitucijos netaikė, taip pat taikė deliktinę atsakomybę atsakovui K. T. ir priteisė iš jo žalos atlyginimą.

22. Atsakovas, ginčydamas teismų sprendimus, be kita ko, nurodo tai, kad teismai, pripažinę sandorį negaliojančiu, turėjo taikyti restituciją ir jam iš atsakovo J. K. priteisti už medieną sumokėtus pinigus, o ne deliktinę atsakomybę kaip sandorio negaliojimo pasekmę. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo argumentai dėl skirtingų civilinių teisių gynimo būdų taikymo padarinių iš dalies pagrįsti (nutarties 19–20 punktai), kadangi panaikinus sandorį prievolė atlyginti žalą savaime nekilo, be to, sandorio negaliojimas nagrinėjamoje situacijoje nesukelia teisinių padarinių ieškovei (CPK 5 straipsnis); kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nepakankami spręsti, jog žala iš atsakovo priteista nepagrįstai. Minėta, kad dėl kiekvieno civilinių teisių gynimo būdo taikymo teismas turi spręsti atskirai, atitinkamų jo taikymą reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Dėl to toliau teisėjų kolegija vertins, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai taikė deliktinę atsakomybę atsakovui.

Dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo

23. Antrąja kasacinio skundo argumentų grupe atsakovas iš esmės teigia, kad jo subsidiarioji deliktinė atsakomybė negalima dėl to, kad ieškovės reikalavimas dėl medienos vagyste padarytos žalos atlyginimo yra išnagrinėtas ir patenkintas baudžiamojoje byloje, priteisiant žalos atlyginimą iš vagystę įvykdžiusių asmenų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

24. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti esant įstatyme nustatytam pagrindui – civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltės (išskyrus griežtosios atsakomybės atvejį) visetui. Taigi, civilinės atsakomybės prievolė yra individuali, t. y. kiekvienam skolininkui kyla, jeigu jo atžvilgiu egzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas, žalos atlyginimo prievolės atsiradimas niekaip nesiejamas su aplinkybe, kad dėl to paties žalos fakto yra pagrindas civilinę atsakomybę taikyti ir kitiems asmenims. Dėl to faktas, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas nusikaltimą įvykdžiusių asmenų atžvilgiu, nereiškia, kad dėl tos pačios žalos fakto negalima kitų asmenų civilinė atsakomybė.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  – ir CPK) 182 straipsnio 3 punkto normą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas.

26. Šiuo atveju įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pasisakyta dėl pripažintų kaltais asmenų nusikalstamų veiksmų, tačiau atsakovo K. T. elgesio teisėtumas, jo priežastinis ryšys su ieškovės nuostoliais, kaltės vertinimas civilinės atsakomybės prasme nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kvalifikuojant šalių santykius pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas šie klausimai turi būti įvertinami šioje byloje savarankiškai.

27. Veiksmų neteisėtumas civilinės atsakomybės prasme gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 21 punktas).

28. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-915/2018, 26 punktas).

29. Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad atsakovo K. T. įmonė nuo 1994 metų užsiima miškininkyste. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino žinantis, kad perkant medieną reikalingi miško nuosavybės dokumentai, dažniausiai ir leidimas kirsti mišką. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovei priklausantys rąstai buvo sandėliuojami miško sklype, neaptvertoje teritorijoje; ši aplinkybė apdairiam asmeniui turėjo reikšti ir tai, kad patekimas prie medienos yra nekontroliuojamas, todėl vien tai, kad asmuo, esantis medienos sandėliavimo vietoje, siūlo ją parduoti, nepatvirtina jo elgesio teisėtumo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atsiliepęs į vagystę sumaniusių asmenų viešą skelbimą, pats pasamdė miškavežį, atvyko į sandėliavimo vietą ir išvežė rąstus. Vagystę vykdė ir parduodamų rąstų savininku prisistatė akivaizdžiai nepilnamečiai asmenys, atsakovas K. T. iš jų nepareikalavo jokių dokumentų, patvirtinančių teisę disponuoti mediena, be kita ko, leidimo kirsti mišką ir nuosavybės dokumentų. Įvertinusi visas byloje nustatytas medienos įsigijimo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis), ir konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą.

30. Teismai pagrįstai sprendė ir tai, kad konstatuotas neteisėtas atsakovo elgesys susijęs priežastiniu ryšiu su žalos kilimu, kadangi byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad jeigu atsakovas būtų pareikalavęs medienos nuosavybės dokumentų, jis būtų supratęs, kad medieną parduodantis asmuo neturi teisės jos parduoti, ir vagystė nebūtų buvusi įvykdyta. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė atsakovui kyla būtent už veiksmus (neveikimą), kuriais jis sudarė sąlygas padaryti nusikaltimą, o ne už vogtos medienos pirkimą.

31. Baudžiamojoje byloje buvo nustatytas ieškovei padarytos žalos dydis, jo nagrinėjamoje byloje iš esmės neginčijo ir atsakovas, todėl, kaip minėta nutarties 25 punkte, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl žalos dydžio yra reikšmingos šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. patenka į jos įrodinėjimo dalyką, todėl vertintinos kaip turinčios prejudicinę galią.

32. Taigi byloje yra nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo K.T. civilinei atsakomybei kilti ir jis yra atsakingas už padarytą žalą.

33. Jeigu žala padaryta kelių asmenų veiksmais, skolininkams kyla solidarioji deliktinė atsakomybė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).

34. Nagrinėjamoje byloje konstatuotos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tiek be baudžiamojoje byloje kaltais pripažintų asmenų veiksmų, tiek ir be atsakovo K. T. veiksmų nustatyta žala ieškovei nebūtų atsiradusi, taigi jų atsakomybė už bendrai padarytą žalą turėtų būti solidari (CK 6.6. straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).

35. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai tyrė ir vertino visas

sąlygas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, tačiau netinkamai nustatė prievolės pobūdį, vertindami, kad atsakovas atsako ne solidariai, bet subsidiariai. Kadangi ši kasacinė byla nagrinėjama tik pagal vienos iš šalių – atsakovo K. T. – kasacinį skundą, o kasacinis teismas tokiu atveju dėl kasacinį skundą padavusio atsakovo negali priimti blogesnio sprendimo, nei yra skundžiamas teismo procesinis sprendimas, tai apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl atsakovo subsidiariosios atsakomybės už ieškovei UAB „RG Medis“ padarytą žalą nekeistina, nes tai reikštų blogesnio sprendimo dėl kasatoriaus priėmimą (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

36. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą ji sumokėjo 400 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad ieškovės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.

40. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 23,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti UAB „RG Medis“ (į. k. 162543865) iš atsakovo K. T. (a. k. duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur

išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti valstybei iš atsakovo K. T. (a. k. duomenys neskelbtini) 23,18 Eur (dvidešimt tris Eur 18 ct) išlaidų, susijusių

su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14619 2018-09-18 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-4293-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01715-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 16.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno miesto savivaldybė ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio (toliau – ir Draustinis) specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ariamos žemės sklypo 0,3114 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsodinto l,7400 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir jis bei jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esanti teritorija buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Draustinio teritorijos planai nebuvo braižomi, nebuvo įvardijamos tikslios jo ribos, nebuvo patvirtinti Draustinio nuostatai. Asmenys, kurių nuosavybė patenka į paskelbtą Draustinio teritoriją, apie tai informuoti nebuvo, kadangi teritorija nebuvo pažymėta ir konkrečiai apibrėžta. 2004 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas įgijo ginčo miško žemę iš O. N., kuriai miškas buvo perduotas nuosavybėn pagal Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 02-01-5182. VĮ Registrų centro išraše 2004 m. vasario 27 d. ginčo sklypui nebuvo įregistruoti jokie draustiniui taikomi apribojimai. 2011 m. kovo 17 d. Kauno miesto savivaldybė, pažeisdama įstatymų reikalavimus dėl asmenų, kurių nuosavybės teisės disponuoti savo turtu bus apribotos, informavimo, jog sprendimu Nr. T-189 patvirtino Draustinio specialųjį planą, pagal kurį pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis 0,3114 ha ariamos žemės sklypas ir 1,74 ha žemės sklypas pateko į Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Pareiškėjas, sužinojęs apie pažeistas jo teises, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl Draustinio specialiojo plano sprendinių pakeitimo (koregavimo), neįtraukiant jam priklausančio žemės sklypo į Draustinio teritoriją. Tačiau iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gavo atsakymus, kad jo prašymai netenkinti, kad žemės sklypas nebus eliminuojamas iš Draustino teritorijos, nors jame nėra jokių vertingų augalų ir gyvūnų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – kraštovaizdžio draustinio teritorija – ginčo sklypui atsirado po to, kai pareiškėjas jam priklausantį sklypą padalino į du sklypus. Apribojimai nustatyti pagal Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus administracinį aktą, remiantis matininko dokumentais, sudarytais padalinant sklypą. Įrašas apie rekreacinius žemės naudojimo apribojimus yra neteisėtai įrašytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. A2041.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikta teise teikti pasiūlymus ir ginčyti sprendimus, rengiant Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, todėl negalėjo pasinaudoti savo, kaip žemės savininko ir piliečio, teise teikti pasiūlymus ir gauti konsultacijas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) nuostatas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyčia slėpė nuo jo informaciją apie steigiamą Draustinį, nors pagal įstatymą privalėjo apie tai pranešti pareiškėjui asmeniškai. Jei pareiškėjas būtų laiku informuotas ir apie specialiojo plano rengimą, būtų galėjęs kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsakovas neįvykdė įstatyme įtvirtintos privalomos pareigos dėl pareiškėjo – žemės savininko – informavimo apie veiksmus, atliekamus su jam priklausančiu žemės sklypu, todėl, pareiškėjo manymu, ginčo žemės sklypas įtrauktas į Draustinio teritoriją pažeidžiant privalomus

įstatymo reikalavimus ir atsakovo veiksmai yra neteisėti. Juo labiau, kad savininko teisių apribojimas yra konstitucinės teisės dalykas ir specialieji projektai nerengiami supaprastinta tvarka, todėl atsakovas ypač atidžiai privalėjo paisyti įstatymo reikalavimų ir savininko interesų.

5. Atsakovas, tinkamai neinformavęs pareiškėjo apie Draustinio įsteigimą, taip apribojo jo teisę disponuoti turtu ir vienašališkai nustatė bei įtvirtino specialiąsias žemės naudojimo sąlygas VĮ Registrų centro duomenų bazėje. Tokie atsakovo veiksmai yra priešingi teisei ir Draustinio suformavimą pareiškėjo nuosavybės ribose daro negaliojantį. Atsakovas šiuo atveju viršijo savo kompetenciją, nesilaikė įstatymų viršenybės principo, piktnaudžiavo teise, t. y. atsakovas neteisėtai, nesilaikydamas įstatymuose įtvirtintų procedūrų, įtraukė pareiškėjui priklausantį ginčo sklypą (mišką ir ariamą žemę) į Draustinio teritoriją, neteisėtai nustatė specialiąsias naudojimo sąlygas.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesiekė ir nesistengė gauti privalomo pareiškėjo sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į VĮ Registrų centro duomenų bazę, todėl darytina išvada, kad atsakovas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus, galiojančią teismų praktiką, todėl koreguojant specialųjį planą ginčo žemės sklypai turi būti eliminuoti iš Draustinio teritorijos.

7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė ir atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane ginčo žemės sklypai patenka į miškų funkcinę zoną. Tai patvirtina, kad atsakovo veiksmai ginčo situacijoje buvo nuoseklūs bei kompleksiški. Teritorijų planavimo įstatymas aiškiai numato, kad bendrasis planas bei jo sprendiniai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taigi, atliekant bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypų planavimu, pertvarkymu, paskirties keitimu, turi būti vadovaujamasi galiojančiu teritorijos bendruoju planu. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kad ginčijamu atsakovo sprendimu ar patvirtintu specialiuoju planu dėl kraštovaizdžio draustinio yra apribotos jo disponavimo ginčo sklypais teisės. Pareiškėjas neįrodė savo galimo teisių pažeidimo, t. y., kad ginčijamu sprendimu bei patvirtintu specialiuoju planu jo teisės buvo pažeistos, ypač vertinant tai, kad pareiškėjas įsigijo žemės sklypus 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo paskelbta Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniu. Priešingai, nei nurodoma pareiškėjo skunde, patvirtinto specialiojo plano sprendiniais nėra draudžiama naudoti ginčo žemės sklypus pagal jų pagrindinę naudojimo paskirtį.

9. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)R-2539, nurodo, jog jame nėra jokių motyvų dėl atsisakymo koreguoti ar visiškai panaikinti nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ginčo žemės sklypams. Tačiau, atsakovo nuomone, minėtas raštas buvo parengtas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, išsamiai atsakant į pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus, detaliai išanalizavus ir įvertinus esamą situaciją bei jos teisinį reglamentavimą. Be to, pareiškėjas neginčija sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialusis planas, o Draustinio riba nebuvo ir nėra šiuo metu keičiama (koreguojama). Ginčo sklypų atžvilgiu draustinio riba, 2011 m. patvirtinus specialųjį planą, nepakito.

10. Pažymėjo, kad Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis su konkrečiomis ribomis buvo įsteigtas įstatymuose nustatytais tikslais, siekiant išsaugoti teritorijos kraštovaizdžio unikalumą ir natūralumą bei Draustinio vientisumą, o jo specialiojo plano sprendiniuose bei nuostatuose buvo numatytos priemonės tam užtikrinti. Draustinio specialiuoju planu buvo įtvirtintas jo statusas, o jo ribose atliekant tam tikrus veiksmus (planavimo, projektavimo, statybų ir pan.) po jo įsteigimo turi būti laikomasi nustatytų konkrečių sąlygų. Vertinant Draustinio specialiojo plano brėžinį, akivaizdžiai matyti, kad nubrėžtos Draustinio ribos sudaro vientisą gamtos teritoriją (pagal ortofoto duomenis Draustinio ribos apima miškingą teritoriją). Tuo tarpu tenkinant pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų pažeisti Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių reikalavimai bei nesilaikoma saugomos teritorijos – draustinio – tikslų ir uždavinių.

11. Vadovaujantis žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą reglamentuojančiomis nuostatomis, pareiškėjo žemės sklypams buvo įrašytos visos taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Šiuos duomenis patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyrius. Be to, prašomų patvirtinti žemės sklypų kadastro duomenų bylose buvo pateikti ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktai, kuriuose pats pareiškėjas pasirašė, juose buvo nurodytos visos ginčo sklypams taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp kurių ir „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi, iš šių aplinkybių vienareikšmiškai darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie visas ginčo sklypams taikomas specialiąsias naudojimo sąlygas ir su jomis sutiko, todėl šioje ginčo situacijoje neįrodė savo teisių pažeidimo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Nurodė, jog Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas ir jo nuostatai patvirtinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451, įgyvendinant vieną iš savarankiškų savivaldybės funkcijų: kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad savivaldybių draustiniai steigiami savivaldybės teritorijoje, kuri savivaldybės arba regiono mastu turi gamtosauginę, kultūrinę, mokslinę, pažintinę arba visuomeninę vertę, svarbi kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimui, pažintinio turizmo plėtrai ir kuriai išsaugoti būtina nustatyti specialų apsaugos režimą. Ištrauka iš Saugomų teritorijų valstybės kadastro patvirtina, jog Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba įsteigus Draustinį) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis visada buvo Draustinio teritorijoje, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam priklausantis žemės sklypas niekuomet nepateko į Draustinio teritorijos ribas, neatitinka faktinės situacijos. Pažymėjo, kad apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje.

14. Pabrėžė, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kurio 8 straipsnis draustinius apibrėžia kaip saugomas teritorijas, įsteigtas išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Akcentavo, kad pareigą laikytis veiklos reikalavimų draustinyje nustato ne atitinkami žemėtvarkos skyriai, įrašydami ar neįrašydami specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju reikalavimus veiklai įtvirtino Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. įsteigdama Draustinį konkrečiose ribose, t. y. apribojimai nustatyti teisės aktu, kuris yra galiojantis ir juo turi būti vadovaujamasi. Norėdamas atlikti statybos, planavimo darbus ar imtis konkrečios veiklos sklype, patenkančiame į Draustinio teritoriją, pareiškėjas turi laikytis Draustinio specialiajame plane ir nuostatuose nustatyto reglamentavimo.

15. Kadangi pareiškėjas ginčo sklypą įsigijo 2004 m., t. y. jau po Draustinio įsteigimo, jam šie apribojimai turėjo būti žinomi. Tuo tarpu Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 punktas nustato, jog tuo atveju, jeigu suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas.

II.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539, teismas pažymėjo, kad skundo argumentai iš esmės yra susiję ne su ginčijamu raštu (sprendimu), o su Draustinio specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūra. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsniu bei 23 straipsnio 6 dalimi, Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 nusprendė Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esančią teritoriją paskelbti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniu bei patvirtino jo nuostatus. Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį, kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Tai unikali teritorija, kuriai nėra alternatyvos ir kuri saugoma, naudojama ir tvarkoma planais, parengtais vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklėmis, kitais teisės aktais. Nauja Draustinio nuostatų redakcija patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-190. Be to, Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-189 patvirtino Draustinio specialųjį planą, kuris yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, pareiškėjas jo neginčijo. Nustatyti šie specialiojo plano tikslai: patikslinti Draustinio ir jo buferinių apsaugos zonų ribas; nustatyti teritorijos tvarkymo principus bei kraštovaizdžio tvarkymo zonas; numatyti teritorijos bei jo buferinių apsaugos zonų

tvarkymo reglamentus ir priemones, užtikrinančius sieninio kraštovaizdžio išsaugojimą, pažeistų kraštovaizdžio kompleksų bei objektų atkūrimą; patikslinti teritorijos aplinkosaugos, kultūros paveldo, rekreacijos, miškų ūkio vystymo kryptis bei priemones; išnagrinėti žemėnaudas, numatyti jų transformavimo galimybes; numatyti reikiamą infrastruktūrą pažintiniam turizmui ir trumpalaikiam poilsiui gamtoje organizuoti.

18. Teismas nurodė, kad patvirtinto specialiojo plano metu galiojusios redakcijos TPĮ 16 straipsnio 2 dalis ir šiuo metu galiojančios redakcijos TPĮ 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina patvirtinto specialiojo plano privalomumą visiems į jo reglamentuojamą teritoriją patenkantiems nekilnojamojo turto valdytojams. Tuo tarpu specialieji planai, jų sprendiniai yra viešinami juos patvirtinusios institucijos tinklalapyje, taigi, viešai prieinami, o kiekvienas suinteresuotas asmuo turi galimybę su jais susipažinti ir įvertinti, kaip specialiojo plano sprendiniai yra susiję su jo turimu nekilnojamuoju turtu. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad įsigyjant ginčo žemės sklypus jokių apribojimų ar žymų, jog jie patenka į Draustinio teritoriją, nebuvo, nereiškia, kad sklypai nebuvo įtraukti į Draustinio teritoriją. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies nuostatomis, teismas pabrėžė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos į Nekilnojamojo turto registro duomenis gali būti įrašomos ir vėliau. Žemės sklypo kadastro duomenų keitimo galimybė, įrašant į juos specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jeigu formuojant žemės sklypą tam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, detalizuota ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 541 punkte. Taip pat šių nuostatų 32 punkte reglamentuota, kad nustatant žemės sklypo kadastro duomenis, kartografuojami objektai, kuriems nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kiti žemės naudojimo apribojimai, apskaičiuojami šių teritorijų plotai (32.1.4 p.), o 36.3 punkte nustatyta, kad žemės sklypo plane sutartiniais ženklais išbraižomos ir saugomos teritorijos, dėl kurių žemės sklypui(-ams) taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kiti žemės naudojimo apribojimai.

19. Taigi, vadovaujantis žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą reglamentuojančiomis nuostatomis, pareiškėjo žemės sklypams ir buvo įrašytos visos taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašus, įrašas „Kraštovaizdžio draustiniai“ pareiškėjo turimų sklypų duomenyse yra įrašytas 2014 m. lapkričio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 8SK-(14.8.100.)-766 pagrindu, kuris taip pat nėra nuginčytas ar ginčijamas. Sprendimas priimtas paties pareiškėjo A. K. 2014 m. spalio 17 d. prašymu (įrašas šio sprendimo preambulėje). Tuo tarpu pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, teismas akcentavo, kad ginčo žemės sklypų kadastro duomenų bylose buvo pateikti ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktai, kuriuos pats pareiškėjas pasirašė, bei kuriuose buvo išvardintos jo sklypams taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp kurių ir „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi, iš šių aplinkybių vienareikšmiškai darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie tokią taikytiną sąlygą jo sklypams bei pats prašė šiuos kadastro duomenis patvirtinti, todėl laikytina, kad su šiais duomenimis pareiškėjas sutiko.

20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. birželio 3 d. rašte Nr. S-3473 nurodyta, jog Draustinio riba iš esmės nebuvo keičiama. Rašte taip pat nurodyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos ir Draustinio riba nebuvo keičiamos (administracinė byla Nr. eI-161-505/2017). Ištrauka iš Saugomų teritorijų valstybės kadastro patvirtina, jog Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba įsteigus Draustinį) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis (šiuo atveju ginčo žemės sklypai) visada buvo Draustinio teritorijoje. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė svarbi, kadangi pareiškėjas įsigijo ginčo sklypus 2004 m., kai 2002 m. Draustinio statusas jau buvo paskelbtas. Taigi, šis faktas pareiškėjui turėjo būti žinomas ar galėjo būti žinomas. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog Draustinio ribos ir pastaraisiais metais nebuvo ir nėra keičiamos. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam priklausantis žemės sklypas niekuomet nepateko į Draustinio teritorijos ribas, teismo vertinimu, neatitinka faktinės situacijos.

21. Įvertinęs įstatyme įtvirtintus saugomos teritorijos tikslus bei Draustinio tikslus, teismas nurodė, kad pastarieji neprieštarauja įstatyme įtvirtintiems tikslams, o atsakovo sprendimai siekiant išlaikyti nustatytas Draustinio ribas būtent ir yra paremti tais pačiais tikslais, kuriais Draustinis ir buvo įsteigtas bei patvirtinti jo nuostatai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog pasikeitė faktinės ar teisinės aplinkybės, kurioms esant atsakovas, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas Draustinio ribas. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato pareigos keisti / koreguoti nustatytas Draustinio ribas, to paprašius nekilnojamojo turto, įeinančio į Draustinio ribas, savininkui, neįvertinus Draustinio steigimo tikslų, ypatumų ir faktinių aplinkybių. Be to, teismas pabrėžė, kad vertinant saugomos teritorijos tikslus, įtvirtintus įstatymo, galima teigti, jog tokio pobūdžio teritorijos turi ir viešojo intereso požymių. Teismo vertinimu, šiuo atveju akivaizdu, jog Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis su konkrečiomis ribomis buvo įsteigtas įstatymuose nustatytais tikslais, siekiant

išsaugoti teritorijos kraštovaizdžio unikalumą ir natūralumą bei Draustinio vientisumą, o jo specialiojo plano sprendiniuose bei nuostatuose buvo numatytos priemonės tam užtikrinti.

22. Teismas taip pat sprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė konkrečių ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindų. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje numatytų pagrindų, kada administracinis aktas naikinamas, todėl konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo, atitinkamai pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Draustinio specialųjį planą, į jo teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad saugomų teritorijų planavimo dokumentai rengiami vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir Aplinkos ministerijos patvirtintomis Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėmis, reglamentuojančiomis saugomų teritorijų specialiųjų planų struktūrą, jų rengimą, derinimą, tvirtinimą ir galiojimą. Pagal Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-24, 7.3 punktą, planavimo organizatorius – savivaldybės administracija arba kitas savivaldybės tarybos sprendimu įgaliotas juridinis asmuo – savivaldybių draustinių ar jų dalių dokumentų planavimo atvejais. Pagal minėtų taisyklių 39 punktą planavimo organizatorius, įvertinęs kiekvieną konkretų atvejį, dėl kurio reikia keisti specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius, priima sprendimą dėl viso dokumento keitimo ar jo koregavimo. Minėtų taisyklių 28 punkte, kurio turėtų būti laikomasi, rengiant saugomos teritorijos specialiojo plano keitimą ar koregavimą, pateikti reikalavimai, kurių privaloma laikytis nustatant ir brėžiant saugomų teritorijų ir jų zonų ribas. Viena iš šio punkto nuostatų: ribos turi būti brėžiamos taip, kad į saugomą teritoriją patektų visa gamtos ir (ar) kultūros paveldo vertybės teritorija.

24. Įvertinęs Draustinio specialiojo plano brėžinį, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, jog nubrėžtos Draustinio ribos sudaro vientisą gamtos teritoriją (pagal ortofoto duomenis draustinio ribos apima miškingą teritoriją). Priešingu atveju, t. y. tenkinant pareiškėjo reikalavimą, būtų pažeisti taisyklių reikalavimai bei nesilaikoma saugomos teritorijos – Draustinio – tikslų ir uždavinių, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo pradėti specialiojo plano koregavimo procedūrą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo pakoreguoti Draustinio specialųjį planą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ariamos žemės sklypo 0,3114 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsodinto l,7400 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dalyvaujant bylos šalims.

26. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl visų jo išdėstytų argumentų, neįvertino arba klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos, todėl priėmė nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia šiais argumentais:

26.1. Šioje byloje ginčijamas atsakovo raštas yra analogiškas jau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-161-505/2017 panaikintam atsakovo raštui, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė kardinaliai priešingą sprendimą.

26.2. Atsakovas tinkamai neinformavo pareiškėjo apie Draustinio steigimą ir ginčo sklypų įtraukimą į Draustinio teritoriją, taip apribodamas jo teises disponuoti turtu, ir vienašališkai, be pareiškėjo sutikimo, nustatė bei įtvirtino specialiąsias ginčo žemės sklypų naudojimo sąlygas, neteisėtai ir nepagrįstai įtraukdamas ginčo sklypus į Draustinio teritoriją. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neištyrė.

26.3. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neprašo teismo panaikinti visą specialųjį Draustinio planą, o tik prašo panaikinti specialiąsias naudojimo sąlygas būtent jo žemei arba jų apimtį suderinti abipusiu šalių susitarimu.

27. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą.

28. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai nustatė ginčui reikšmingas taikytinas teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojami tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai akcentuojamos šios aplinkybės:

28.1. Šioje byloje skundžiamo 2017 m. liepos 27 d. rašto (sprendimo) ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-161-505/2017 panaikinto atsakovo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo, negalima laikyti identiškais, kadangi šioje byloje ginčijamu sprendimu buvo pateikti išsamūs motyvai, argumentai bei teisiniai pagrindai, dėl kurių nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas koreguoti Draustinio specialųjį planą, o ankstesnėje administracinėje byloje buvo ginčijamas atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas nebuvo naujai nagrinėtas, nes dėl galimybės pareiškėjo žemės sklypą išbraukti iš Draustinio ribų išsamiai buvo atsakyta ankstesniu atsakovo 2016 m. sausio 19 d. raštu Nr. (33.205)R-324. Atitinkamai teismas ankstesnėje administracinėje byloje ginčytą raštą vertino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kadangi po atsakovo 2016 m. sausio 19 d. rašto Nr. (33.205)R-324 paaiškėjo nauja aplinkybė (papildomi argumentai dėl specialiojo plano koregavimo), kuri nebuvo apskritai nagrinėta ir į kurią nebuvo atsižvelgta, todėl teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo vadovautis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis ir atsisakyti nagrinėti prašymą, motyvuojant tuo, kad jis jau buvo išnagrinėtas. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, teismas ankstesnėje byloje nenustatė ir nekonstatavo atsakovo piktnaudžiavimo ir pažeidimų pareiškėjo žemę įtraukiant į Draustinio specialųjį planą, o tik konstatavo ginčyto sprendimo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Tuo tarpu teismui panaikinus ginčytą raštą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl specialiojo plano sprendinių koregavimo ir priimti dėl jo sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą ir atsižvelgdamas į jo motyvus, priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinamas kaip atitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kadangi jame išsamiai buvo atsakyta į pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus.

28.2. Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip planavimo organizatorius, priimdama ginčijamą sprendimą dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento keitimo ar koregavimo pagal pareiškėjo prašymą, įvertino saugomos teritorijos specialiojo plano tikslus bei uždavinius, dėl kurių Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas, bei skundžiamame rašte pateikė motyvus, kad nėra pagrindo keisti Draustinio ribas, todėl pradėti Draustinio specialiojo plano keitimo ar koregavimo procedūrą nėra tikslinga. Tuo tarpu pareiškėjas konkrečių argumentų, į kokius jo prašyme keliamus klausimus nebuvo atsakyta, nenurodė, o tai, kad atsakymas netenkina pareiškėjo, negali būti laikoma pagrindu pripažinti jį neteisėtu.

28.3. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, o pareiškėjas neginčijo Draustinio specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-189, todėl pareiškėjo skunde nurodomi neva atlikti teisės aktų pažeidimai, rengiant specialųjį planą, yra nevertintini, kadangi jų vertinimas nesukels jokių pasekmių, atsižvelgiant į skundo šioje byloje reikalavimus.

28.4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad 2004 metais jam įsigyjant ginčo žemės sklypus jie nebuvo Draustinio teritorijoje ir pareiškėjas apie tai nieko nežinojo. Kartu pabrėžia, kad iš byloje esančių įrodymų bei VĮ Valstybės žemės fondo, kuris buvo Draustinio specialiojo plano rengėjas, 2016 m. birželio 3 d. rašto Nr. S-3473 matyti, kad Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis (šiuo atveju ginčo žemės sklypai) visada buvo Draustinio teritorijoje, po 2011  m. kovo 17 d. sprendimo, kai buvo patvirtintas Draustinio specialusis planas, Draustinio ribos nebuvo koreguojamos ar keičiamos.

28.5. Teisės aktai nenumato pareigos keisti / koreguoti nustatytas draustinio ribas, to paprašius nekilnojamojo turto, įeinančio į draustinio ribas, savininkui, neįvertinus draustinio steigimo tikslų, ypatumų ir faktinių aplinkybių, o nagrinėjamu atveju tenkinti pareiškėjo prašymą sumažinti Draustinio ribas, nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų bei visuomenės poreikių, neįmanoma.

28.6. Nei specialiojo plano tiksluose, nei jo sprendiniuose nebuvo nustatytos kiekvienam sklypui, patenkančiam į Draustinio ribas, konkrečios specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Draustinio specialiuoju planu buvo įtvirtintas jo statusas, o jo ribose atliekant tam tikrus veiksmus (planavimo, projektavimo, statybų ir pan.) po jo įsteigimo turi būti laikomasi nustatytų konkrečių sąlygų. Šie konkretūs duomenys įrašyti į pareiškėjo sklypų registro duomenis, atliekant jų

kadastrinius matavimus ir parengus kadastro duomenų bylas bei šiuos duomenis patvirtinus.28.7. Pareiškėjo naujai pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad jo žemės dalis nepatenka į miško sklypą, nepaneigia

Draustinio statuso ginčo vietoje, kadangi į Draustinio teritoriją patenka įvairios paskirties žemės sklypai, teritorijos, o ne tik miško teritorijos.

28.8. Pareiškėjas praleido terminą skundui dėl 2017 m. liepos 27 d. sprendimo paduoti, todėl vien šiuo pagrindu jo skundas atmestinas.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Saugomų teritorijų tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Atsiliepime į apeliacinį skundą Saugomų teritorijų tarnyba iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Iš pareiškėjo teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų) turinio matyti, kad pareiškėjas, pareikšdamas reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio (toliau – Draustinis) specialųjį planą, iš esmės siekia, jog jam priklausantys žemės sklypai nebūtų įtraukti į Draustinio teritoriją, o tuo pačiu, kad šiems žemės sklypams nebūtų taikomos specialiosios sąlygos, kurias nustato kraštovaizdžio draustiniai.

31. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus“….

32. Byloje nustatyta, kad ginčo Draustinis buvo įsteigtas Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 11 07 sprendimu Nr. 451, o jo dabartinės ribos nustatytos Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 03 17 sprendimu Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“.

33. Pareiškėjui priklausančių žemės sklypų didžioji dalis patenka į šio draustinio teritoriją. Šiems žemės sklypams specialiosios naudojimo sąlygos, kurios yra skirtos kraštovaizdžio draustinių apsaugai, nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 8SK-(14.8.100.)-766.

34. Minėti administraciniai teisės aktai, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos, šioje byloje nustatyta tvarka nėra ginčijami. Tai reiškia, kad šių administracinių teisės aktų pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo skundų argumentai, kurie siejami su šių administracinių aktų teisėtumu bei pagrįstumu (pvz., dėl Draustinio ribų nebuvimo ar jų išplėtimo; pareiškėjo neįtraukimo į Draustinio ribų nustatymo procesą bei neinformavimo apie tai, neteisėtą specialiųjų sąlygų žemės sklypams nustatymą ir pan.) taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šie argumentai nėra analizuojami bei nėra teikiami atsakymai į juos.

35. Minėta, kad pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti Draustinio ribų koregavimo procedūrą, kurios rezultate jam priklausantys žemės sklypai nebepatektų į Draustino teritoriją.

36. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais.“

37. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui įstatymas suteikia teisę inicijuoti draustinio ribų keitimo procedūrą. Tačiau byloje nagrinėjamai situacijai aktuali yra Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti, kad „Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu.“

38. Iš šios teisės normos matyti, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir

sumažinti jo teritoriją , yra suteikta tik dviem atvejais: kai kompetentinga institucija  – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant valstybiniu draustiniu ir pan.. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta.

39. Byloje duomenų, kad egzistuotų aptartos sąlygos, suteikiančios teisę savivaldybės tarybai mažinti įsteigto Draustinio teritoriją, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

40. Tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atitinkamai sumažinti Draustinio teritoriją yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

42. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

44. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“

45. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinė procesinė forma, kuria vyksta apeliacija, yra rašytinis procesas, o žodinis procesas yra išimtis šios taisyklės, kuri gali būti taikoma, kai kyla būtinybė iš naujo įvertinti byloje jau surinktus įrodymus, surinkti naujus įrodymus, nustatant jų buvimo vietą, šaltinius ir pan..Pareiškėjas pateikė prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau motyvuotų argumentų, pagrindžiančių būtinybę bylą nagrinėti tokia tvarka nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir kolegija, dėl ko šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14610 2018-09-18 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-1580-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00941-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjunga) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. Z. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. PE_SP1-6126; 2) VSDFV 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2965; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių įtraukti į draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijos draudžiamųjų pajamų koeficientui apskaičiuoti pareiškėjo A. Z. gautas pajamas, jam dirbus 1984–1989 m. Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir 1989–1991 m. dirbus Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo 1984–1989 m. ir 1989–1991 m. gautos pajamos iš kūrybinės veiklos (kai jis dirbo Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“) neįskaičiuojamos į draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui pateikė duomenis apie tai, kad ginčo laikotarpiu mokėjo profsąjungos nario mokesčius tose darbovietėse. Būdamas dailininku – architektu atliko kūrybinius darbus ir mokėjo rinkliavą profesinei sąjungai privaloma tvarka, todėl visiškai pagrįsta būtų manyti, kad asmuo, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“, mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Dailininkų sąjungos profsąjungos komitetui. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada darytina iš Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 36, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo

ginčo laikotarpiu buvusi darbovietė, t. y. Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai. Pareiškėjo teigimu, jo mokama profsąjungos rinkliava teko būtent Dailininkų sąjungos profesiniam komitetui.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos

Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pagal šiuos teisės aktus skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 22 d. paaiškinime patvirtino, jog jis yra laisvas dailininkas ir Dailininkų sąjungai nepriklauso. 1984–1988 m. jis dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o nuo 1989 m. pristato tapybos darbus į Dailininkų sąjungos Kauno galeriją ir VšĮ galeriją „Meno parkas“. Atsakovo nuomone, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 36 įrodė, kad pareiškėjas nebuvo Dailininkų sąjungos nariu ir nemokėjo mokesčių Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. A. Z. priklausė ir mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai. Tai paneigė pareiškėjo skunde pateiktą išvadą, kad jis, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir „Dailininkų sąjungos Kauno galerijoje“, mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Tai, kad Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, kuris buvo pavaldus Dailininkų sąjungai nebuvo pagrindas teigti, kad pareiškėją kaip kūrybinį darbuotoją jungė Dailininkų sąjungos profesinis komitetas. Atsakovo teigimu, jis priėmė teisėtą sprendimą Nr. PE_SP1-6123, kuriuo paskirdamas pareiškėjui 175,26 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki gyvos galvos, neatsižvelgė į Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ gautą atlyginimą už kūrybinius bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos personalinės įmonės Kauno galerija“ 2016 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 210 nurodytus autorinius honorarus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. VSDFV atsiliepime nurodė, kad palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atsiliepime išdėstytus argumentus.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos dailininkų sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Lietuvos dailininkų sąjunga nurodytu laikotarpiu nebuvo susijusi su

LTSR Dailės fondo įmonės kombinato „Dailė“ veikla, todėl apie pareiškėjo mokėtus mokesčius tos įmonės profsąjungai žinių neturi. Pareiškėjas nebuvo Lietuos dailininkų sąjungos nariu, todėl profsąjungos mokesčio Lietuvos dailininkų sąjungai nemokėjo. Dėl pareiškėjo darbo Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ nurodė, kad pareiškėjas nebuvo etatinis šios įstaigos darbuotojas, todėl profsąjungos mokesčio šioje įmonėje negalėjo mokėti.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP1-6126 A. Z. buvo

paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki gyvos galvos. Šiame sprendime buvo nurodyta, jog į A. Z. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti 1984–1989 m. atlyginimo už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metų autorinio honoraro gavimo laikotarpiai, kadangi A. Z. draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas neatsižvelgiant į Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ gautą atlyginimą už kūrybinius darbus (Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 2718) bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ 2016 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 210 nurodytus autorinius honorarus (b. l. 42). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. gegužės 2 d. skundą (b. l. 39–40), VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. PE_SP1-6162 paliko galioti (b. l. 9). Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas buvo laisvas dailininkas ir Lietuvos dailininkų sąjungai nepriklausė, 1984–1989 m. dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o 1989–1991 m. pristatė tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b. l. 29–31).

11. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis teismas sprendė, kad šioje byloje pareiškėjui būtina įrodyti, kad jis, kaip kūrybinis darbuotojas, 1984–1989 m. dirbdamas kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o 1989–1991 m. pristatydamas tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ ir gaudamas už tai autoriaus honorarus, buvo susijęs su Lietuvos dailininkų sąjungos profesiniu komitetu. Pareiškėjas įrodinėjo, jog ginčo laikotarpiu mokėjo profesinės

sąjungos nario mokesčius tose darbovietėse, todėl, dirbdamas kūrybiniu darbuotoju Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ mokėjo profsąjungos nario mokestį būtent Lietuvos dailininkų sąjungos profsąjungos komitetui, nes Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai 1984–1989 m. dirbant kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ (b. l. 30), tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai 1989–1991 m. Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b. l. 31).

12. Teismas nurodė, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, o tuometinis LTSR Dailės fondas buvo pavaldus Lietuvos dailininkų sąjungai (b. l. 10), tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ surinkto profsąjungos mokesčio dalis atitekdavo tuometiniam LTSR Dailės fondui, o iš ten – Lietuvos dailininkų sąjungai. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas ir VSDFV Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nagrinėjamai situacijai aiškino taip, kad kitų kūrybinių darbuotojų kūrybinės veiklos laikas pagal minėtas įstatymo nuostatas gali būti prilygintas stažui tik tuo atveju, jei asmuo dokumentais patvirtintų, jog būdamas kūrybinių darbuotojų profesinės sąjungos nariu, priklausė vienos iš keturių minėtų kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui. Tačiau tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo ir jokių įrodymų į bylą neteikė.

13. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis į pareiškėjo draudžiamasis pajamas pensijai skirti pagrįstai neįskaičiuotas 2015 m. balandžio 29 d. archyvo pažymoje Nr. 24-4-2718 ir 2016 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 210 nurodytas autorinis honoraras (b. l. 30–31).

III.

14. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė duomenų apie 1984–1991 m. egzistavusią profsąjungos sistemą, todėl nei viena šalis negalėjo nurodyti reglamentuotos tvarkos. Pareiškėjo teigimu, priklausymas profsąjungai buvo visuotinis ir privalomas. 1984–1989 m. ir 1989–1991 m. pareiškėjas dirbo, gavo darbo užmokestį mažiausiai vienoje darbovietėje – kino teatre „Santaka“. Į pareiškėjo darbo stažą įskaitytas darbas kino teatre „Santaka“ nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d., todėl neginčytina, kad, dirbdamas kino teatre „Santaka“, jis mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai. Pareiškėjo nuomone, visiškai pagrįsta būtų manyti, kad dirbdamas ginčo laikotarpiu Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ ir gaudamas atlyginimą pareiškėjas privalomai mokėjo, tiksliau už jį mokėjo darbovietės, kultūros darbuotojų profsąjungai, nes kitos šakos profsąjungai Dailininkų sąjungos Kauno galerija mokėti negalėjo. Vertinant ginčo laikotarpio profsąjungos sistemą, pareiškėjas, kaip kūrybinis darbuotojas, buvo asmuo, už kurį atlyginimą jam mokėjusios institucijos privalėjo sumokėti (nuo darbo užmokesčio priklausančia sumą) profsąjungos mokestį. Aplinkybė apie tai, kad nėra išlikusių dokumentų apie pareiškėjo darbdavių mokėtas profsąjungų įmokas, turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai.

16. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nenurodė teisės aktų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą ginčo laikotarpiu. Atsakovo minimi Pensijų įstatymas ir Nuostatai, pareiškėjo teigimu, reglamentuoja jau Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pozicijas.

17. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad VSDFV Kauno skyrius nenurodė įstatymų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą vertinant ginčo laikotarpį (1984–1991 m.). Atsakovas pažymi, jog senatvės pensija skiriama ir skaičiuojama pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, o ne pagal aktus, galiojančius iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus skiriamų pensijų dydis priklauso nuo asmens įgyto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų.

19. Pareiškėjas priklausė ir mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai, tačiau jis nebuvo Dailininkų sąjungos nariu ir nemokėjo mokesčių Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas yra laisvas dailininkas. Tai, kad Dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“ priklausė Dailės fondui, kuris buvo pavaldus Dailininkų sąjungai nėra pagrindas teigti, kad pareiškėją, kaip kūrybinį darbuotoją,

jungė Dailininkų sąjungos profesinis komitetas. Pareiškėjas mokėjo mokesčius Dailės darbų gamybinio kombinato „Dailė“ profesinei sąjungai, bet ne Dailininkų sąjungos profesinei sąjungai. Pareiškėjas nebuvo etatinis „Dailininkų sąjungos Kauno galerijos“ darbuotojas, todėl ir profsąjungos mokesčio šioje įmonėje negalėjo mokėti. Asmenys, susiję su šia įstaiga pirkimo – pardavimo sutartimis jokių profsąjungos mokesčių šiai įstaigai nemokėjo.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d. jis, dirbdamas kino teatre „Santaka“ mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai, todėl šis laikotarpis įskaitytinas į jo darbo stažą. VSDFV Kauno skyrius šį laikotarpį į pareiškėjo darbo stažą įtraukė remdamasis jo darbo knygelėje esančiais įrašais, o ne remdamasis jo sumokėtais mokesčiais kino teatro „Santaka“ profsąjungai.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

22. VSDFV nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nenurodė įstatymų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą vertinant ginčo laikotarpį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Pensijų įstatymas ir Nuostatai reglamentuoja jau Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog pagal pareiškėjo darbo kortelės įrašus jis nuo 1982  m. birželio 30 d. buvo priimtas į kino teatro „Santaka“ dailininko pareigas, o 1990 m. gegužės 22 d. atleistas, todėl VSDFV Kauno skyrius A. Z. darbo kino teatre „Santaka“ laikotarpį nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d. į jo stažą įskaitė remdamasis pareiškėjo darbo knygelėje esančiais duomenimis, o ne pagal duomenis apie jo sumokėtus mokesčius profsąjungai.

24. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos dailininkų sąjunga atsiliepimas išdėstytas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamos bylos dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. PE_SP1-6126, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas – 0,7179 bei paskirta 175,26 Eur dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, tačiau neįskaityti 1984–1989 metų atlyginimo už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metų autorinio honoraro gavimo laikotarpiai, taip pat VSDFV 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2965, kuriuo patvirtintas minėtas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, sprendė, jog kitų kūrybinių darbuotojų kūrybinės veiklos laikas pagal minėtas įstatymo nuostatas gali būti prilygintas stažui tik tuo atveju, jei asmuo dokumentais patvirtintų, jog būdamas kūrybinių darbuotojų profesinės sąjungos nariu, priklausė vienos iš keturių minėtų kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui. Tačiau tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo ir jokių įrodymų į bylą neteikė, todėl konstatavo, jog pagrįstai pareiškėjui į draudžiamąsias pajamas nebuvo įskaičiuotas 1984–1989 metais gautas atlyginimas už kūrybinius darbus ir 1989–1991 metais gautas autorinis honoraras.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, jog į jo darbo stažą įskaitytas darbas kino teatre „Santaka“ nuo 1982 m. birželio 30 d. iki 1990 m. gegužės 22 d., kadangi jis mokėjo kultūros darbuotojų profsąjungai. Todėl, pareiškėjo nuomone, darbas ginčo laikotarpiu Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ bei Lietuvos dailininkų sąjungos personalinėje įmonėje „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ taip pat turi būti įskaičiuočiuotas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

28. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, iki 1991 m. birželio 1 d. prilyginamas rašytojų sąjungos, dailininkų sąjungos, kompozitorių sąjungos, kinematografininkų sąjungos narių bei kitų kūrybinių darbuotojų, kurie nebuvo šių kūrybinių sąjungų nariai, bet kuriuos jungė šių kūrybinių sąjungų profesiniai komitetai, kūrybinės veiklos laikas neatsižvelgiant į socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad į asmens draudžiamąsias pajamas iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiama asmenų, išvardintų Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte gautas autoriaus honoraras. Nuostatų 31 punkte nurodyta, kad asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos

valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos Nuostatų 5 priede. Minėto priedo 2 punkte įrašytas atlyginimas (autoriaus honoraras) už darbą pagal kūrybines (autorines) sutartis (išskyrus minėtų sąjungų narių gautas autoriaus honoraras).

29. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo laisvas dailininkas ir Lietuvos dailininkų sąjungai nepriklausė. Nuo 1984 m. iki 1989 m. dirbo kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“, o nuo 1989 iki 1991 m. pristatė tapybos darbus į Lietuvos dailininkų sąjungos personalinę įmonę „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ (b.  l. 29–31). Remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos Likviduotų įmonių archyvų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 24-4-2718 nustatyta, jog pareiškėjui dirbant kūrybinius darbus Dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ nuo 1984 iki 1989 m. nuo pareiškėjui išmokamų honorarų buvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai. Tačiau nėra duomenų, kad dalis surinkto profsąjungos mokesčio dalis atitekdavo Lietuvos dailininkų sąjungai. Taip pat pažymėtina, kad iš Lietuvos dailininkų sąjungos personalinės įmonės „Dailininkų sąjungos Kauno galerija“ 2016 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 210 matyti, kad nuo pareiškėjui išmokamų honorarų nebuvo atskaičiuojami mokesčiai profesinei sąjungai nuo 1989 iki 1991 m. (b. l. 31). Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad nuo pareiškėjui sumokėtų honorarų dalis mokesčių buvo atskaičiuojami Lietuvos dailininkų sąjungai.

30. Be to, pažymėtina, kad pats pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklausė vienai iš keturių kūrybinių sąjungų profesiniam komitetui, nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VSDFV Kauno skyrius, skirdamas senatvės pensiją, ginčijamu 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. PE_SP1-6162, pagrįstai į pareiškėjo stažą neįskaitė kūrybinės veiklos laikotarpio, o į ginčo laikotarpiu (nuo 1984 m. iki 1989 m. ir nuo 1989 m. iki 1991 m.) už kūrybinius darbus gautas pajamas neatsižvelgė apskaičiuodamas draudžiamųjų pajamų koeficientą.

31. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas nenurodė teisės aktų, kurie reglamentuotų senatvės pensijos skaičiavimą ginčo laikotarpiu. Valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama ir apskaičiuojama vadovaujantis po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo priimtais taisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, įsigaliojusiu 1991 m. birželio 1 d.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14612 2018-09-18 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-1408-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00204-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 19.3.6.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G.  V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja G. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. cspr1-292, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo bei atsisakyta priimti skundą (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą po šio sprendimo priėmimo dienos per įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, 2016 m. lapkričio 24 d. pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės ir priimti naują sprendimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas (prašymas) dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, taip pat atsisakyta priimti skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo buvo patikslinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio J. Č., kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre, nes skundas buvo paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. 2016 m. lapkričio 24 d. skunde pareiškėja Komisijos prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą procesinį terminą skundui pateikti. Ji nurodė, jog skundą laiku paduoti sutrukdė tai, kad turėjo suruošti procesinius dokumentus teismams. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija neišnagrinėjo pareiškėjos 2016 m. lapkričio 24 d. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, nors pagal kompetenciją privalėjo tai padaryti. Toks Komisijos atsisakymas, pareiškėjos vertinimu, nėra pagrįstas įrodymais ir bylos aplinkybėmis. Be to, Sprendimas nelaikytinas teisėtu, nes jame nėra nei Komisijos pirmininkės, nei Komisijos narių, priėmusių šį sprendimą, parašų.

3. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus bei įvertinus faktines

aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja 2016 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Centrinį registratorių, prašydama atnaujinti praleista terminą skundui paduoti dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo. Komisija skundžiamu Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi skundas buvo paduotas praleidus vieno mėnesio apskundimo terminą. Komisija padarė tinkamas išvadas, kad pareiškėja, sužinojusi apie teritorinio registratoriaus sprendimą ilgą laiką (daugiau nei 6 metus) įstatyme nustatyta tvarka jo neskundė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pareiškimas (prašymas) atnaujinti terminą skundui paduoti pirmą kartą buvo pateiktas 2016 m. sausio 21 d., tačiau Komisija 2016 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. csprl-29 jos skundą atmetė. Atsakovas nurodė, kad dėl minėto Komisijos sprendimo vyksta ginčas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme. Atsakovas pareiškėjos nurodytas aplinkybes laikė subjektyvaus pobūdžio, kurios nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Atsakovas taip pat nurodė, kad Centrinis registratorius, atmesdamas prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, nenagrinėjo skundo materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja apie VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010  m. kovo 29 d.

priimtą sprendimą sužinojo 2010 metais ir tai jau yra konstatuota Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3403-644/2016. Be to, 2011 m. liepos 4 d. pati pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą, prašydama išduoti J. Č. priklausančio žemės sklypo registro išrašą. Pareiškėja 2016 m. spalio 10 d. gavo VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. spalio 7 d. raštą Nr. (3.4.5.) KAS-1348 „Dėl žemės sklypo derinimo“, kuris yra informacinio pobūdžio ir jame nurodytos bendrosios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų planų patikros procedūras, neturėtų būti priežastimi atnaujinti terminą. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Komisija visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjos teiginiai apie paaiškėjusias naujas aplinkybes nepatvirtina objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių, priežasčių, sutrukdžiusių paduoti skundą nustatytu terminu.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos G. V. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad J. Č. nuo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosavybės teisė įregistruota į 0,0650ha ploto žemės sklypą,

esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo kadastro duomenys buvo patikslinti 2010 m. kovo 29 d. teritorinio registratoriaus priimtu sprendimu. Pareiškėja minėta sprendimą Komisijai pirmą kartą apskundė 2015 m. spalio 16 d. Komisija 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. csprl-219 atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes jis buvo paduotas praleidus nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą ir nebuvo prašomą šį terminą atnaujinti. 2016 m. sausio 21 d. pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau Komisija 2016 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. csprl-29 atmetė pareiškėjos prašymą ir atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą. Dėl šio Komisijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. csprl-29 Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą, kuris buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėja Komisijai 2016 m. lapkričio 24 d. pateikė naują skundą, vėl prašydama panaikini VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą, tačiau Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, jį atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus įrodymus, sprendė, jog Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą bei jo priedus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 31 ir 32 straipsniais, pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjos prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo bei atsisakė priimti skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. priimto sprendimo, kuriuo buvo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys nekilnojamojo turto kadastre.

10. Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog ji nuolat rengia procesinius dokumentus teismams, teismas nelaikė pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

III.

11. Pareiškėja G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti. Taip pat pareiškėja prašo įpareigoti Komisiją po šio sprendimo priėmimo dienos per įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir 2016 m. lapkričio 24 d. G. V. skundą išnagrinėti iš esmės ir priimti naują sprendimą.

12. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismai dėl tų pačių aplinkybių priėmė skirtingus sprendimus. Kauno apygardos administracinis teismas 2017  m. sausio 11 d. sprendime konstatavo, jog Komisija nenagrinėjo pareiškėjos 2016 m. lapkričio 24 d. prašymo, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendime nurodė, jog Komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei jo priedus.

13. Pirmosios instancijos teismas nevertino Komisijai 2016 m. sausio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. pareiškėjos skundų faktinių pagrindų ir nenustatinėjo skundo tapatumo kriterijų pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai jos 2016 m. sausio 21 d. skundą laikė tapačiu 2016 m. lapkričio 24 d. skundui, nors skiriasi šių skundų pagrindai.

14. Pirmosios instancijos tesimas nepagrįstai termino skundui pateikti atnaujinimą siejo su teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo diena. 2010 m. kovo 29 d. sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjos, o J. Č. atžvilgiu, apie jo priėmimą pareiškėjai nebuvo pranešta, todėl ji 2010 m. kovo 29 d. neturėjo objektyvių galimybių su juo susipažinti.

15. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji nepateikė objektyvių duomenų, sutrukdžiusių nustatytu terminu paduoti skundą Centriniam registratoriui. Pareiškėja nurodo, jog vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo sekančios dienos po 2016 m. spalio 10 d., t. y. po VĮ Registrų centro Kauno filialo direktoriaus 2016 m. spalio 7 d. rašto Nr. (3.4.5.) KAS-1348 „Dėl žemės sklypo plano derinimo“ gavimo dienos. Pareiškėja skundą Komisijai buvo pateikusi 2016 m.

lapkričio 11 d., t. y. praleidusi 13 dienų. Ji apie praleistą terminą buvo nurodžiusi 2016 m. lapkričio 24 d. skunde, skunduose Kauno apygardos administraciniam teismui bei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas, neatlikdamas įrodymų ir aplinkybių vertinimo, visiškai nenagrinėjo 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjos skunde nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų.

16. Pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydama, kad teismas ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, dėl ko pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus.

17. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.18. Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde pareiškėja esmės kartoja materialinio teisinio pobūdžio argumentus,

nors šiuo atveju ginčo objektas yra procesiniai teisiniai santykiai. Atsakovas pateikė išsamius paaiškinimus 2017 m. vasario 6 d. atsiliepime į skundą, taip pat pritaria VĮ Registrų centro Kauno filialo išsakytai nuomonei, todėl šių argumentų nebekartoja. Atsiliepime atsakovas papildomai pažymi, jog nesutinka su pareiškėjos pozicija dėl ginčų netapatumo. Abiem atvejais pagrindinis pareiškėjos reikalavimas buvo atnaujinti praleistą terminą dėl Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys, todėl, atsakovo nuomone, abiem atvejais keliamas reikalavimas yra tas pats, tačiau skiriasi tik nurodomos termino praleidimo aplinkybės. Pareiškėja savo skunduose kiekvieną kartą skirtingai aiškina apie Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo sužinojimą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsakovo nuomone, pagrįstai konstatavo, jog Centrinio registratoriaus diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. spalio 7 d. raštas Nr. (3.4.5.)KAS-1348 „Dėl žemės sklypo plano derinimo“, su kurio gavimu pareiškėja sieja termino praleidimą, yra informacinio pobūdžio, jame pareiškėjai nurodytos bendrosios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų planų patikros procedūros ir neturėtų būti priežastimi atnaujinti terminą.

21. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog teismas nevertino ir neanalizavo byloje esančių įrodymų. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nėra pasisakyta dėl visų pareiškėjos skunde išdėstytų aplinkybių, nereiškia, jog šios aplinkybės nebuvo vertintos. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės dėl pareiškėjos rengiamų procesinių dokumentų kituose teismuose negali būti laikomos teisėtu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis, be jokio teisinio pagrindo nuolat inicijuoja įvairias bylas teismuose. Toks pareiškėjos pasirinktas savo teisių gynimo būdas negali reikšti, jog ji dėl objektyvių bei nuo jos valios nepriklausančių priežasčių daugiau nei 6 metus praleido terminą apskųsti ginčijamą Sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja klaidingai interpretuoja Kauno apygardos administracinio teismo nutartį, nesuprasdama šio teismo procesinio dokumento esmės. Kauno apygardos administracinis teismas, išsiaiškinęs, kad Komisija 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. csprl-292 atmetė pareiškėjos pareiškimą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavo, kad tokiu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nenagrinėjo ginčo, t. y. nenagrinėjo 2016 m. lapkričio 24 d. prašymo panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą ir jo teisėtumo. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, tokie teismo teiginiai yra visiškai teisingi, kadangi Komisijai, neatnaujinus termino skundui paduoti, negalėjo būti nagrinėjamas G. V. 2016 m. lapkričio 24 d. prašymas panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas nenustatė, jog liko neišnagrinėtas pareiškėjos 2016 m. lapkričio 24 d. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

23. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. csprl-292, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos G. V. prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo bei atsisakyta priimti pareiškėjos 2016 m. lapkričio 24 d. paduotą skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo buvo patikslinti trečiajam suinteresuotam asmeniui J. Č. nuosavybės

teise priklausančio žemės sklypo kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre, pagrįstumas ir teisėtumas.24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog išankstinė bylos

nagrinėjimo ne per teismą tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų byloms yra įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje, kuris nustato, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Išankstinio nagrinėjimo ne per teismą institucijos atsisakymas nagrinėti skundą dėl to, jog buvo praleistas skundo padavimo terminas, sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

25. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka.

26. Nagrinėjant proceso šalių argumentus dėl Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne dėl to asmens, kuris paduoda skundą, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą (pvz., 2008 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-77/2008; 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas administracinėje byloje A502-2504/2011; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2571/2011).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015).

28. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas 2010 m. kovo 29 d. sprendimo pareiškėjai neįteikė ir neturėjo įteikti, nes šis sprendimas buvo priimtas dėl trečiojo suinteresuoto asmens J. Č. Žemės sklypo kadastrinių duomenų patikslinimo ir jų įregistravimo į Nekilnojamojo turto registrą.

29. Analizuodama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jos sužinojimo apie VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo priėmimą, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno rajono apylinkės teismas yra konstatavęs, jog pareiškėja apie skundžiamą VĮ registrų centro Kauno filialo sprendimą vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. rugsėjo 17 d., kadangi būtent šią dieną nagrinėjant civilinę bylą pareiškėjai G. V. tapo prieinama informacija apie esminius VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimo turinį sudarančius elementus, t. y. apie atliktą žemės sklypo kadastrinių matavimų tikslinimą, jų datą, sprendimu nustatomas teises ir pareigas. Aplinkybę, kad pareiškėja G. V. 2010 m. rugsėjo 17 d. buvo susipažinusi su atsakovo J. Č. atsiliepimu, taip pat patvirtino jos 2010 m. rugsėjo 17 d. prašymas Kauno rajono apylinkės teismui dėl teismo liudijimo išdavimo bei tos pačios dienos G. V. patikslintas ieškinys, kuriame vienu iš reikalavimų ji prašė pripažinti J. Č. priklausančio Žemės sklypo kadastrinius matavimus neteisėtais. Minėti dokumentai Kauno rajono apylinkės teisme buvo gauti 2010 m. rugsėjo 20 d. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-990-520/2018; Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-115-540/2012). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie VĮ Registrų centro filialo atliktą žemės sklypo patikslintų kadastrinių duomenų įregistravimą žinojo jau 2012 metais nagrinėjant civilinę bylą, todėl nepagrįstai delsė kreiptis į centrinį registratorių dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo panaikinimo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja nenurodė objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jai laiku kreiptis dėl minėto VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo panaikinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti termino skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

30. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad vieno mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. spalio 11 d., t. y. po VĮ Registrų centro Kauno filialo direktoriaus 2016 m. spalio 7 d. rašto Nr. (3.4.5.) KAS-1348 „Dėl žemės sklypo plano derinimo“ gavimo dienos. Minėtas sprendimas yra tik informacinio pobūdžio, jame nurodytos bendrosios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų planų patikros procedūras.

Kadangi pareiškėja G. V. nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kodėl vieno mėnesio apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo pareiškėjos nurodytos datos, todėl šis VĮ Registrų centro Kauno filialo direktoriaus raštas nelaikytinas priežastimi atnaujinti praleistą terminą.

31. Apibendrindama pirmiau aptartas bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo abejoti teismų nustatytomis aplinkybėmis ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.

32. Dėl teismų sprendimų tapatumo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai atsiliepime nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo – VĮ Registrų centro Kauno filialas, Komisija 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. csprl-292, atmesdama pareiškėjos prašymą ir atsisakydama priimti jos skundą, nenagrinėjo 2016 m. lapkričio 24 d. prašymo panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą ir jo teisėtumo. Kadangi Komisija neatnaujino termino skundui paduoti, todėl ji teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos G. V. 2016 m. lapkričio 24 d. prašymo panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14725 2018-09-20 2018-09-05 2018-09-05 -

Administracinė byla Nr. A-131-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04683-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 56(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio I. G. pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko (šiuo metu – Luminor Bank AB) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

AB DNB bankas (šiuo metu – Luminor Bank AB) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį imama vietinė rinkliava; 2) panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“; 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) ir leidimo priedą „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“; 4) įpareigoti Administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, t. y. remiantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9.3 punktu, o kiekvienos iš iškabų plotą skaičiuoti remiantis minėto Rinkliavos nuostatų 13 punkto antrąja dalimi, t. y. kaip suminį plotą trijų atskirų raidžių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo Luminor Bank AB (buvęs

pavadinimas – AB DNB bankas) apeliacinį skundą tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai) bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi. Nutraukė bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“.

Antstolis I. G. (toliau – ir antstolis) 2018 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo, prašydamas išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą.

Antstolis nurodė, kad sprendime nėra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 3 dalimi, turi išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 straipsnyje numatytas taisykles.

Antstolis 2018 m. liepos 28 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą antstolio pareiškimą dėl teismo įpareigojimo nevykdymo palikti nenagrinėtą. Antstolis nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu informavo antstolių kontorą, kad teismo sprendimas įvykdytas. Antstolis pažymėjo, kad pareiškimo atsisakymo pasekmės žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Antstolis I. G. 2018 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo, kuriuo, vadovaujantis CPK 771 straipsnio 3 dalimi, buvo prašoma išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą.

Antstolis 2018 m. liepos 28 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą antstolio pareiškimą

dėl teismo įpareigojimo nevykdymo palikti nenagrinėtą, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu informavo antstolių kontorą, kad teismo sprendimas įvykdytas. Antstolis pažymėjo, kad pareiškimo atsisakymo pasekmės žinomos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi antstolio iškeltą klausimą, kilusį vykdymo proceso metu, taip pat antstolio paminėtame prašyme išdėstytus argumentus, pareiškimą dėl teismo įpareigojimo nevykdymo palieka nenagrinėtą CPK 593 straipsnio pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 99 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 593 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Antstolio I. G. pareiškimą dėl teismo įpareigojimo nevykdymo palikti nenagrinėtą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14608 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. A-4691-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00162-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R.  B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir negauto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. PI-204 „Dėl R. B. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti ją į darbą; 2) priteisti jos negautą darbo užmokestį dėl priverstinės pravaikštos – 750 Eur per mėnesį nuo faktiškai negauto atlyginimo (po termino, kuriuo išmokėta išeitinė

kompensacija pagal skundžiamą įsakymą), iki bus įvykdytas teismo sprendimas; 3) priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje ėjo Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio (toliau – ir poskyris) vedėjos pareigas. Ginčijamas Įsakymas pagrįstas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T2-248 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T2-248). Tarybos Sprendimu Nr. T2-248 nuo 2018 m. kovo 1 d. panaikinta Administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vadovo pareigybė, vėliau buvo įsteigta Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė, kurio numatoma funkcija – vidinė komunikacija.

3. Pareiškėjos teigimu, pareigybės naikinimo priežastys yra dirbtinės ir tai aiškiai nurodyta pačiame Sprendimo Nr.  T2-248 aiškinamajame rašte (toliau – ir aiškinamasis raštas), t. y. iš esmės niekas nesikeis – 2 pareigybės liks skyriuje, tam pačiam tikslui – viešųjų ryšių organizavimui. Todėl buvo perskirstytas pavaldumas be aiškaus tikslo, kurio esmė buvo panaikinti pareiškėjos pareigybę.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad tikslas „sutrumpės vertikali hierarchijos grandis“ galėtų įvykti panaikinant Informavimo ir e. paslaugų skyrių, paliekant poskyrius skyriais, nes skyrių sudaro 3 poskyriai, o visiems jiems vadovauja iš vieno asmens susidarantis struktūrinis padalinys – skyrius, kuriam vadovauja V. V.-P.. Tokia struktūra buvo iki įkuriant minėtą skyrių. Taip pat atliekant struktūrinį pertvarkymą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos teisėtą interesą užimti iki šiol einamas pareigas. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamoje byloje be ginčijamo Įsakymo pagrįstumo turi būti sprendžiamas Tarybos Sprendimo Nr. T2-248 teisėtumas ir pagrįstumas.

5. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Administracijos direktorius nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu yra priskirtas prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos. Taryba Sprendimu Nr. T2-248 pakeitė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūrą. Administracijos struktūra buvo keičiama, nes esama struktūra nesudaro galimybės tinkamai organizuoti darbo Administracijoje. Aiškinamajame rašte buvo numatyta, kad Sprendimu Nr. T2-248 bus sumažintos 3 vadovaujančios pareigybės skyriuose, kuriuose tarpinė vadovaujama grandis tapo netikslinga. Atsakovo teigimu, pagrindinis visų struktūros pokyčių tikslas yra galimybė efektyviau organizuoti darbą. Administracijos struktūros pakeitimai atlikti pagal teisės aktų reikalavimus ir nėra jokių prielaidų struktūros pakeitimus laikyti prieštaraujančiais teisės aktams.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė įsteigta tam pačiam tikslui, kokiam buvo skirta jos pareigybė. Įsteigta nauja pareigybė pagrįsta ne valstybės tarnybos santykiais, o darbo sutarties pagrindu, šios pareigybės funkcijos nėra identiškos ar panašios. Be asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcijų šiai pareigybei taip pat priskirtos funkcijos, kurios padėtų Administracijos direktoriui atstovauti Administraciją Lietuvos ir užsienio institucijose, padėtų užtikrinti vidaus administravimą, pavedimų kontrolę, duomenų rinkimą ir teikimą Administracijos direktoriui. Didžioji dalis Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo pareigybės funkcijų yra susijusi su darbo poskyryje organizavimu, poskyrio veiklos ir lėšų planavimu, užduočių paskirstymu. Kadangi poskyris buvo sudarytas tik iš poskyrio vedėjo ir 2 specialistų, poskyrio vedėjo funkcijos, susijusios su vadovavimu poskyrio veiklai, iš esmės netikslingos ir vertintinos kaip perteklinės. Siekiant optimizuoti įstaigos veiklą, perteklinių funkcijų nuspręsta atsisakyti ir panaikinti vadovaujančio lygio pareigybę.

8. Administracijos direktorius pažymėjo, kad Administracija laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl valstybės tarnautojo įspėjimo apie atleidimą, informavimo apie laisvas esamas pareigybes, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą ir tenkinti kitus pareiškėjos skundo reikalavimus.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad Tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo“ buvo patvirtinta Administracijos struktūra (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Patvirtintą Administracijos struktūrą, be kita ko, sudarė Informavimo ir e. paslaugų skyrius, susidedantis iš 3 poskyrių – Informacinių technologijų, Vieno langelio ir e. paslaugų bei Viešųjų ryšių. Taryba Sprendimu Nr. T2-248

pakeitė Administracijos struktūrą. Pagal Tarybos Sprendimą Nr. T2-248 Informavimo ir e. paslaugų skyrius susideda iš 2 poskyrių – Informacinių technologijų bei Vieno langelio ir e. paslaugų. Viešųjų ryšių poskyris panaikintas. Pareiškėja ėjo minėto Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos pareigas, todėl Įsakymu nuo 2018 m. vasario 28 d. buvo atleista iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).

11. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atliktų funkcijų, patvirtinus naujas pareigybes ir Informavimo ir e. paslaugų skyriaus nuostatus, buvo atsisakyta, jos nebuvo pavestos kitai Informavimo ir  e. paslaugų skyriaus (jo poskyrio) pareigybei. Teismo vertinimu, lyginant pareiškėjos pareigybės aprašymą su Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymu, nepaisant pavienių funkcijų panašumo, akivaizdu, jog pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ir minėtame aprašyme nustatytos funkcijos yra kitokios. Be to, skiriasi ir pavaldumas. Todėl teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo.

12. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad atlikti Administracijos struktūriniai pokyčiai tiek, kiek jie susiję su Administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio panaikinimu, atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Teismas nenustatė Administracijos struktūroje atliktų pakeitimų neteisėtumo dėl Viešųjų ryšių poskyrio panaikinimo, nes Administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Teismas atkreipė dėmesį, kad neturi kompetencijos vertinti, ar vadovo parinkti pareigybių modeliai yra efektyvūs įstaigos skyriaus atžvilgiu.

13. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nustatyta, jog Administracijoje skyriais poskyrių skaičius buvo sumažintas nuo 3 iki 2, nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažinta pareigybių. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti Administracijos darbą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad, nustačius, jog Administracijos poskyrių bei darbuotojų skaičius sumažėjo, faktas, kad buvo naujai įsteigtos kelios pareigybės, esant sumažėjusiam darbuotojų skaičiui, pats savaime nepaneigia pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo realumo. Pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms atlikti po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, todėl teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja dėl pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigas galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir jos. Byloje nėra duomenų, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekse įvardytus pirmumo kriterijus pareiškėja būtų atitikusi nors vieną reikalavimą, todėl teismas vertino, kad pareiškėja kitų darbuotojų atžvilgiu pirmumo būti skiriama į kitas pareigas neturėjo. Atitinkamai atsakovas siūlyti užimti aukštesnės kategorijos pareigas pareiškėjai pareigos neturėjo, nes tai nėra įstatymo numatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji atitinka Darbo kodekso numatytus pirmumo skiriant į pareigas kriterijus, taip pat Administracijoje nesant laisvų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, pareiškėja iš einamų pareigų buvo atleista pagrįstai.

15. Dėl Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės teismas pabrėžė, kad ši pareigybė įsteigta, jos pareigybės aprašymas patvirtintas jau po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, todėl objektyviai atsakovas neturėjo galimybės tokias pareigas siūlyti pareiškėjai. Be to, minėtos pareigos yra ne karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį atsakovas pareiškėjai turėjo pareigą siūlyti to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

16. Nustatęs, kad Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo pareigybė buvo realiai panaikinta, pareiškėjai laikantis įstatymo reikalavimų buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą bei atitinkamai jai buvo suteikta informacija apie Administracijoje esančias laisvas atitinkamos kategorijos pareigas, teismas konstatavo, kad byloje ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra. Atsižvelgęs į tai, likusius pareiškėjos reikalavimus, susijusius su jos grąžinimu į tarnybą bei darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimu už visą priverstinės pravaikštos laiką, teismas atmetė kaip išvestinius iš pagrindinio reikalavimo. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas pareiškėjai nepriteisė ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

17. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus, reglamentuojančius valstybės tarnautojo atleidimą panaikinant pareigybę bei netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šioje byloje nagrinėjamais klausimais. Pareiškėjos nuomone, tikslą „sutrumpinti vertikalią hierarchijos grandį“ būtų galima pasiekti panaikinant Informavimo ir e. paslaugų skyrių, paliekant poskyrius skyriais, nes skyrių sudaro 3 poskyriai, o visiems jiems vadovauja iš vieno asmens susidarantis struktūrinis padalinys – skyrius, kuriam vadovauja V. V.-P.. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, faktinė situacija liko tokia – iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo dirbę 2 darbuotojai toliau liko dirbti ir atlikti tiek iki pareigybės panaikinimo jų vykdytas funkcijas, tiek ir perskirstytas funkcijas, kurios buvo priskirtos panaikinus pareiškėjos pareigybę, išskyrus tai, ko realiai nebuvo galima perskirstyti – vadovavimo funkcijos. Pareiškėja pabrėžia, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas buvo patvirtintas tik 2018 m. balandžio 4 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. PAD-35. Pareiškėjos nuomone, minėtas pareigybės aprašymas iš esmės neatitinka Tarybos Sprendimo Nr. T2-248 aiškinamojo rašto, kuris yra sudedamoji minėto sprendimo dalis, nes būtent šiuo raštu remiantis Taryba priėmė sprendimą dėl naujos Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės įsteigimo numatant tos pareigybės įsteigimo tikslus. Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės tikslas – vidinės komunikacijos užtikrinimas. Administracijos direktoriaus vyriausiasis padėjėjas bus atsakingas už vidinės komunikacijos užtikrinimą, konsultavimą ir informacijos keitimosi Administracijos viduje (vertikali ir horizontali komunikacija) organizavimą, už vidaus komunikacijos renginius. Tai atitinka pareiškėjos eitų pareigų esmę (komunikacinė veikla). Vien ta aplinkybė, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas buvo patvirtintas tik 2018 m. balandžio 4 d., patvirtina tai, kad buvo tyčia stengiamasi minėtos pareigybės aprašymą tvirtinti po pareiškėjos atleidimo. Taigi, pareiškėjos nuomone, šiuo atveju matyti, kad jos pareigybės nebuvo atsisakyta, o tik buvo perskirstytas pavaldumas,  t. y. 2 darbuotojai, kurie iki jos pareigybės panaikinimo ėjo savo pareigas, po pareigybės panaikinimo liko pavaldūs tiesiogiai Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėjui ir įsteigta Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė tam pačiam tikslui – komunikacijai.

19. Pareiškėja pažymi, kad teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią realią situaciją – nevertino aplinkybės, kad jos vadovaujamo poskyrio darbuotojams, kurie savo pareigas yra pradėję eiti daug vėliau, nebuvo pateikti pranešimai apie jų pareigybių panaikinimą. Pareiškėja, kuri iš visų poskyrio darbuotojų pradėjo pareigas eiti ankščiausiai, buvo atleista nepaisant to, kad naikinamas poskyris, o tai reiškia, kad iš poskyrio turėjo būti atleisti visi darbuotojai arba atleistas vienas darbuotojas, neatitinkantis reikalavimų, tarp kurių yra darbo stažas. Pareiškėjos nuomone, jau iš anksto buvo žinoma, kad nebus sudarytos vienodos sąlygos jai užimti laisvų pareigybių po struktūrinių pakeitimų, o struktūriniai pakeitimai sietini su jos personalija. Pareiškėjai nebuvo sudarytos vienodos sąlygos užimti vieną iš likusių 2 pareigybių po struktūrinio pertvarkymo, nors struktūrinis pertvarkymas panaikinant poskyrį turėjo reikšmės visoms 3 iki tol buvusioms pareigybėms. Todėl buvo pažeistos konstitucinės pareiškėjos teisės – teisė į darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), teisė nebūti diskriminuojamam (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis).

20. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Administracijos direktorius nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog Administracijos struktūros pokyčiai atlikti laikantis imperatyvių teisės normų, dėl jų nusprendė kompetentingas subjektas. Pažymi, kad aiškinamajame rašte įvardinti tikslai ir planuojami pokyčiai nesuvaržo Administracijos direktoriaus teisės naujai steigiamos pareigybės funkcijas papildyti ar modifikuoti, reaguojant į imperatyvių teisės aktų reikalavimus ir naujai iškilusius poreikius. Atsakovas nesutinka, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė įsteigta tam pačiam tikslui, kokiam buvo skirta pareiškėjos pareigybė, ir pasikeitė tik pavaldumas. Teismas išsamiai išnagrinėjo pareigybių skirtumus ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pareigybės ir naujai įsteigtos Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės funkcijos yra kitokios, skiriasi pavaldumas. Be to, nauja pareigybė yra įsteigta ne valstybės tarnybos pagrindu. Įsteigtai Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybei paskirta pagrindinė funkcija yra asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcija pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679) reikalavimus. Reglamentas (ES) 2016/679 pradėtas taikyti nuo 2018 m. gegužės 25 d. Administracijai nuo 2018 m. gegužės 25 d. yra pareiga turėti duomenų apsaugos pareigūną, tačiau bendras valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius nebuvo didinamas. Be asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcijų šiai pareigybei taip pat priskirtos funkcijos, kurios padėtų Administracijos direktoriui atstovauti Administraciją Lietuvos ir užsienio institucijose, padėtų užtikrinti vidaus administravimą, pavedimų kontrolę, duomenų rinkimą ir teikimą Administracijos direktoriui.

22. Atsakovas taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atleisti visi Viešųjų ryšių poskyrio darbuotojai.

Pagrindinis struktūros pokyčių tikslas yra galimybė efektyviau organizuoti darbą. Kadangi Viešųjų ryšių poskyris buvo sudarytas tik iš poskyrio vedėjo ir 2 specialistų, poskyrio vedėjo funkcijos buvo įvertintos kaip iš esmės netikslingos ir perteklinės. Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo pareigybės didžioji dalis funkcijų buvo susijusi su darbo poskyryje organizavimu, poskyrio veiklos ir lėšų planavimu, užduočių paskirstymu, jų kontrole, todėl, panaikinus poskyrį, pareigybės ir tokio pobūdžio funkcijų neliko. Buvusių poskyrio specialistų pareigybės funkcijos iš esmės nepasikeitė ir pagrindinis pokytis buvo tik pareigybės pavadinimo ir pavaldumo pasikeitimas. Kadangi specialistų pareigybės nebuvo panaikintos, o tik modifikuotos, nėra pagrindo teiginiams, kad šie specialistai turėjo būti atleisti.

23. Administracijos direktorius pabrėžia, kad pagal Darbo kodekso 57 straipsnio 3 dalį pirmenybės teisė taikoma tuo atveju, kai perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų. Šiuo atveju pertekline funkcija tapo poskyrio vedėjo funkcijos ir šias pareigas ėjo tik vienas asmuo. Net jeigu visus buvusio Viešųjų ryšių poskyrio tarnautojus ir darbuotojus būtų galima vertinti kaip atliekančius perteklinę funkciją, pareiškėja neturėtų pirmumo, numatyto Darbo kodekse, kitų darbuotojų atžvilgiu. Pareiškėja neatitinka nei vienos Darbo kodekso 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ir pirmenybę suteikiančio kriterijaus. Pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti taikoma darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikaciją (Darbo kodekso 57 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjos 2017  m. veikla tiesioginio vadovo buvo įvertinta patenkinamai (Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija įvertinti nespėjo dėl pareiškėjos nedarbingumo), pareiškėjos 2016 m. veikla Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos taip pat įvertinta patenkinamai. Atsakovas pabrėžia, kad Administracija tinkamai vykdė pareigą informuoti pareiškėją apie laisvas pareigas Administracijoje. Pareiškėjos pasyvumas negali būti pagrindu vertinimui, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie laisvas pareigas ir jai nesuteikta galimybė likti dirbti Administracijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. P1-204, kuriuo pareiškėja 2018 m. vasario 28 d. atleista iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo, grąžinimo į pareigas bei negauto darbo užmokesčio dėl priverstinės pravaikštos priteisimo.

25. Nustatyta, kad pareiškėja iš užimamų pareigų buvo atleista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pagrindu. Pagal šią teisės normą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „<…> valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama“.

26. Pareiškėjos užimta pareigybė buvo panaikinta vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T2-248 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. PAD-40 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. P1-221 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“.

27. Akcentuotina, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3386-520/2016). Iš esmės analogišką praktiką darbo ginčų bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nėra kompetentingas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą, bet gali tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007, 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Šiuo atveju nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas struktūrinius pertvarkymus vykdė viršydamas savo diskrecijos teisę.

28. Dėl šio tarnybos santykių nutraukimo pagrindo pirmiausia primintina, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios

instancijos teismas ir ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, šios bei to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatų taikymas pirmiausia reikalauja, kad atitinkama pareigybė būtų realiai (faktiškai) (pa)naikinama. Tai lemia, jog sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143 247/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63 2053/2011, 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 ir kt.).

29. Susipažinusi su anksčiau minėtais Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu bei kitais byloje esančiais duomenimis, juos vertinant pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių pirmosios instancijos teismo argumentų, kurie, be kita ko, yra išdėstyti ir šio baigiamojo teismo akto aprašomojoje dalyje, sutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų vertinimu, kad Administracijos struktūra nuo 2018 m. vasario 28 d. buvo pertvarkyta, įvyko realūs pokyčiai, lėmę kai kurių iki tol veikusių Administracijos padalinių sujungimą ir pareigybių (darbo vietų) Administracijoje sumažėjimą, o pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo atsisakyta, jos nebuvo pavestos vykdyti jokiai kitai Informavimo ir e. paslaugų skyriaus (jo poskyrio) pareigybei.

30. Įvertinusi pirmiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, jog atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, o fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su pareiškėja. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad priimdamas ginčijamą įsakymą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

31. Pareiškėja teigia, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas atitinka jos eitų pareigų esmę (komunikacinė veikla). Sutiktina, kad dalyje buvusio Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo pareigybės aprašymas sutampa su Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymu (nustatyti panašūs specialieji reikalavimai). Tačiau lyginant pareigybių aprašymuose išdėstytas funkcijas matyti, kad jos akivaizdžiai skiriasi (nustatyti labai nežymūs pavienių funkcijų panašumai). Nepaisant to, kad Administracijos direktoriaus padėjėjos pareigybių aprašyme ir Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos pareigybės aprašyme specialieji reikalavimai yra panašūs, tačiau funkcijų analizė rodo, jog pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo atsisakyta, jų neišliko ir jos nebuvo perkeltos į aptariamą vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymą. Apeliaciniame skunde pareiškėja cituoja aiškinamojo rašto prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto teiginius, kurie pareigybių aprašymų funkcijų tapatumo vertinimo aspektu nėra reikšmingi.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad <… pareiškėjai nebuvo sudarytos vienodos sąlygos užimti vieną iš likusių 2 pareigybių po struktūrinio pertvarkymo …>. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja negalėjo užimti Informavimo ir  e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, nes R. B. negalėjo būti vertinama kaip turinti aukštesnę kvalifikaciją nei minėto skyriaus vyriausioji specialistė M. M.. Bylos duomenimis pareiškėjos tarnybinė veikla kelis metus iš eilės buvo vertinama patenkinamai, yra skirta tarnybinių nuobaudų (viena iš nuobaudų buvo galiojanti). Tuo tarpu M. M. tarnybinė veikla buvo vertinama labai gerai, tarnybinių nuobaudų niekada neturėjo. Būtina pažymėti, kad Informavimo ir  e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme yra specifinių funkcijų (pvz. fotografavimas, kompiuterinis maketavimas), kurių nebuvo pareiškėjos pareigybės aprašyme, todėl M. M. vertinama kaip turinti didesnę patirtį ir didesnę kvalifikaciją atlikti Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat pažymėtina, kad M. M. yra įgijusi komunikacijos magistro kvalifikacinį laipsnį ir jos išsilavinimas suteikia galimybę kokybiškiau vykdyti pareigybės funkcijas. Tuo tarpu pareiškėjos turimas išsilavinimas (rusų kalbos ir literatūros) yra nesusijęs su vykdomomis funkcijomis. Taigi visuma anksčiau aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos kvalifikacinių gebėjimų lygis buvo žemesnis, todėl nesuteikė jai pirmumą užimti anksčiau minėtas pareigas.

33. R. B. apeliaciniame skunde pažymi, kad naikinamo Informavimo ir e. paslaugų Viešųjų ryšių poskyrio darbuotojams nebuvo įteikti pranešimai apie pareigybės panaikinimą ir vykdant struktūrinius pertvarkymus jie nebuvo atleisti iš pareigų. Byloje atlikus pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo teisėtumo tyrimą (pareigybė panaikinta realiai, funkcijos į kitus pareigybės aprašymus neperkeltos, žemesnis kvalifikacinių gebėjimų lygis ir pan.), vertintina, kad nagrinėjamu atveju R. B. teisės nebuvo pažeistos. Be to, atsakovo vykdytų pertvarkymų procedūrų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų plačiau neanalizuoja. Esant šioms

aplinkybėms taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, jog pareiškėja buvo diskriminuojama kitų valstybės tarnautojų/darbuotojų atžvilgiu atliekant minėtus pertvarkymus.

34. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat įvertino pareiškėjos argumentus dėl Informavimo ir e. paslaugų skyriaus pertvarkymo aiškaus tikslo nebuvimo ir neefektyvumo, pasisakė dėl jos pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigas bei dėl atsakovo suteiktos informacijos apie Administracijoje esančias laisvas atitinkamos kategorijos pareigas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

35. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo priteisti jos naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14614 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. AS-597-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00294-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.; 59.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja S. K. 2018 m. sausio 23 d. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–4), kuriuo prašė jį priimti, išnagrinėti visas skunde išdėstytas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Pareiškėjos skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti skundo trūkumus ir pateikti patikslintą skundą, kuriuo būtų patikslintas skundo reikalavimas, ginčo šalys, aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir pasisakyta dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja 2018 m. vasario 19 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0137/14/01204 (toliau – ir Taikos sutartis); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 8SK-721-(14.8.100) „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ (toliau – ir NŽT įsakymas); 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. A-2195 „Dėl numerio adreso objektui suteikimo“ (toliau – ir Administracijos direktoriaus įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti patikslintą skundą, kuriuo būtų patikslintas skundo reikalavimas, ginčo šalys, aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateiktas motyvuotas ir įrodymais pagrįstas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir papildomi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas skundžiamą sprendimą apskundė išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pareiškėja, tikslindama 2018 m. vasario 19 d. patikslintą skundą, pateikė 2018 m. kovo 5 d. patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog visi skundžiami veiksmai buvo išvardyti 2018 m. vasario 19 d. patikslintame skunde, todėl pareiškėja papildomai jų nekartos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjos S. K. skundą ir patikslintus skundus laikė nepaduotais (I t., b. l. 112–114).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo nurodyti viešojo administravimo subjekto, kuris byloje laikytinas atsakovu, ir trečiųjų asmenų duomenis. Pareiškėja 2018 m. kovo 5 d. patikslintu skundu nepašalino 2018 m. vasario 20 d. nutartyje nustatyto trūkumo ir atsakovu laikė Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), tačiau jos priimtų sprendimų ar veiksmų (neveikimo) pateiktuose teismui reikalavimuose neskundė. Pareiškėja teigė, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartis vykdomojoje byloje Nr. 0137/14/01204 turėjo būti panaikinta ir prašė atnaujinti praleistus terminus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepašalino 2018 m. vasario 12 d. patikslinto skundo trūkumų. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus turėjo būti nurodytas viešojo administravimo subjektas, kurio veiksmai ar priimtas aktas skundžiamas. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, pateiktame skunde teismui turėjo būti

nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, kuris pareiškėjai sukėlė tiesiogines teisines pasekmes, jo įvykdymo (priėmimo) data, aplinkybės, kuriomis pareiškėja grindė savo reikalavimą.

Pareiškėja prašė panaikinti 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0137/14/01204, tačiau teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-25935-429/2016 patvirtinta 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartis nėra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuris galėtų būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad skundžiamam aktui – NŽT įsakymui yra nustatyta speciali apskundimo tvarka. Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas skundą atsisakė priimti, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Pareiškėja prašė panaikinti Administracijos direktoriaus įsakymą, kuris pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsižvelgęs į tai, teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tačiau 2018 m. kovo 5 d. patikslintu skundu pareiškėja minėto skundo trūkumo nepašalino.

Pareiškėja 2018 m. kovo 5 d. patikslintame skunde nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog NŽT įsakymas buvo apskųstas išankstine nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl pagrindo priimti minėtą reikalavimą nebuvo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2018 m. kovo 5 d. patikslintą skundą, sprendė, kad pareiškėja nepašalino skundo trūkumų, t. y. nepatikslino skundo reikalavimo, ginčo šalių, nepateikė motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą bei papildomų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja skundžiamą sprendimą apskundė išankstine nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl pareiškėjos 2018 m. sausio 23 d. skundą ir 2018 m. vasario 12 d., 2018 m. kovo 5 d. patikslintus skundus laikė nepaduotais.

III.

Pareiškėja S. K. atskiruoju skundu (I t., b. l. 116–119) ir patikslintais atskiraisiais skundais (I t., b. l. 130–134; II t., b. l. 7–12) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir ginčą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjos nuomone, 2018 m. kovo 12 d. teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėja nurodo, kad patikslintą atskirąjį skundą surašė asmeniškai, nes jos atstovė dėl pernelyg didelio krūvio nespėtų pateikti patikslinto atskirojo skundo per teismo nurodytą terminą, o pareiškėja nenori vilkinti proceso prašymais dėl termino pratęsimo.

Pareiškėja nurodo, kad savo skundą iš esmės grindžia dvejomis teisės normomis – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsniu ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 1 punktu. Pareiškėja nurodo, kad ginčas prasidėjo nuo neįvykdyto Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-744-429/2012 (įsiteisėjo 2014 m. vasario 28 d.) pagal 2014 m. balandžio 14 d. vykdomąjį raštą. Pareiškėjos teigimu, neįvykdžius minėto teismo sprendimo, visi kiti juridiniai faktai yra neteisėti, atsiradę iš neteisėtų veiksmų, todėl turi būti panaikinti. Apskundusi neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Inspekcijai, pareiškėja gautų atsakymų pagrindu kreipėsi į teismą.

Pareiškėja mano, kad pateikė pakankamai daug dokumentų kaip įrodomosios medžiagos bylai pradėti ir jos skundas turi būti priimtas bei išnagrinėtas iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos pateiktą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. K. 2018 m. sausio 23 d. skundą ir 2018 m. vasario 12 d., 2018 m. kovo 5 d. patikslintus skundus laikė nepaduotais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str.

1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-724-502/2017; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-339-261/2018).

Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad asmeniui kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25, 35 straipsniuose nustatytų skundo turiniui ir formai keliamų reikalavimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis minėtomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, t. y. pareiškėjui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius teismo nurodymus pašalinti skundo trūkumus, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-724-502/2017). Akcentuotina ir tai, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama 2018 m. kovo 12 d. nutartimi nustatęs, kad ankstesnėmis teismo 2018 m. vasario 1 d. ir 2018 m. vasario 20 d. nutartimis nustatytų trūkumų pareiškėja neištaisė, sprendė, kad jos skundas laikytinas nepaduotu.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja S. K. pateikė teismui 2018 m. sausio 23 d. skundą ir 2018 m. vasario 12 d., 2018 m. kovo 5 d. patikslintus skundus, prašydama: 1) panaikinti 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0137/14/01204; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 8SK-721-(14.8.100) „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. A-2195 „Dėl numerio adreso objektui suteikimo“. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 1 d. ir 2018 m. vasario 20 d. nutartimis nustatė pareiškėjai terminą pašalinti skundo trūkumus ir pateikti motyvuotą bei objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2018 m. kovo 12 d. nutartyje, be kita ko, paaiškino, kad pareiškėja ir toliau atsakovu patikslintame skunde laiko Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, nors jos priimtų sprendimų ar veiksmų (neveikimo) pateiktuose teismui reikalavimuose neskundžia; Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusia 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-25935-429/2016 patvirtinta 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartis nėra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuris galėtų būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka; pareiškėja neįrodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 8SK-721-(14.8.100) „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ ji skundė išankstine nagrinėjimo ne teismo tvarka; ir pareiškėja nepateikė motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. A-2195 „Dėl numerio adreso objektui suteikimo“ panaikinimo.

Pareiškėja teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė motyvų „dėl dokumentų klastočių senaties terminų“. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, kadangi iš skundžiamos nutarties turinio aiškiai matyti, jog teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi šiuo atveju visiškai akivaizdu, kad pareiškėjos skundžiamam Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymui Nr. A-2195 „Dėl numerio adreso objektui suteikimo“ yra seniai suėjęs senaties terminas skundui paduoti (t. y. praleidus jį beveik 2,5 metų). Tačiau šis praleistas terminas nėra naikinamasis, todėl pareiškėja turi teisę pagal ABTĮ 30 straipsnio 1–2 dalis teikti teismui motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau nepadarė šioje byloje nei skunde pirmosios instancijos teisme, taip pat neįrodė svarbių termino praleidimo priežasčių ir apeliacinės instancijos teismui, motyvuodama vien teiginiu, jog „klastotės senaties terminų neturi“, kurį teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvų ir nepagrindžiantį ABTĮ

30 straipsnyje nurodytų sąlygų.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nustatyta, jog vienas iš pareiškėjos skundo reikalavimas yra panaikinti 2016 m.

rugsėjo 28 d. taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0137/14/01204, tačiau įsiteisėjusia Kauno apygardos teismui 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-637-436/2017 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, be to, ši patvirtinta 2016 m. rugsėjo 28 d. taikos sutartis nėra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuris galėtų būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjai nenurodžius kitų konkrečių skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą pagrindžiančių teisinę reikšmę turinčių argumentų, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis bei jų nekartodamas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos 2018 m. kovo 5 d. patikslintą skundą, pagrįstai, aiškiai ir išsamiai nurodė, jog pareiškėja nepašalino skundo trūkumų: nepatikslino skundo reikalavimo, ginčo šalių, nepateikė motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą bei papildomų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja skundžiamą sprendimą apskundė išankstine nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Be to, teismas, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 4 dalimi, skundžiamoje nutartyje išaiškino pareiškėjai, jog teismo atsisakymas priimti skundą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad iš pareiškėjos procesinių dokumentų matyti, jog ji rengia juos pati, tačiau primintina, kad esant galimybei galima pasinaudoti profesionalių teisininkų pagalba, be to, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas taip pat nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. K. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14606 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-616-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01480-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir

Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir Ko“

atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir Ko“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurio teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Atliekų tvarkymo tarnyba“) dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Virginijus ir Ko“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) 2018 m. birželio 8 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 3 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria patvirtinta išvada Nr. 2, numatanti, jog UAB „Virginijus ir Ko“ per 2016 m. už iš UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ gautas / priimtas atliekas, surinktas iš komunalinio atliekų srauto, išrašė du atliekų tvarkymą įrodančius dokumentus neteisėtai: Nr. 1612S10002-4584–7887 už 14,385 t (atl. k.15 01 02) ir Nr. 1615S10001-4584–7887 už 79,047 t (atl. k. 15 01 01); 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo galiojimą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. liepos 5 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo UAB „Virginijus ir Ko“ (toliau – ir Bendrovė) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti jo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjo teisės ir apsaugotų pareiškėją nuo būsimų galimų jo teisių pažeidimų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių kils didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės yra nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas UAB „Virginijus ir Ko“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas ginčo nutartį, neįvertino to, jog nesustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimo pareiškėjas bus įspėtas apie galimą jo išbraukimą iš Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas) ir pareiškėjas neturės teisės išrašyti atliekų tvarkymą įrodančių dokumentų tol, kol įspėjimas bus panaikintas. Bendrovė teigia, kad ji patirs nuostolius dėl gamintojams ir importuotojams panaikintos mokestinės lengvatos, dėl baudų ir delspinigių pagal sutartis, praras pajamas dėl atimtos galimybės išrašyti įrodančius dokumentus, reikšmingai pablogės įmonės finansinė padėtis, ji nebegalės toliau vykdyti veiklos ir jai gali grėsti bankrotas. Be kita ko, pareiškėjas prašo atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-6322-821/2017.

Atsakovo Šiaulių RAAD teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, remdamasis skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Šiaulių RAAD 2018 m. birželio 8 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 3, kuriuo patvirtinta išvada Nr. 2, numatanti, jog pareiškėjas UAB „Virginijus ir Ko“ per 2016 m. už iš UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ gautas / priimtas atliekas, surinktas iš komunalinio atliekų srauto, neteisėtai išrašė atliekų tvarkymą įrodančius dokumentus Nr. 1612S10002-4584–7887 ir Nr. 1615S10001-4584-7887, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <…> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Taigi teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, arba kad būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; 2018 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-492/2018). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo argumentų, pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimo gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi asmenys, kuriems buvo išduoti atliekų tvarkymą įrodantys dokumentai, turės reikalauti grąžinti iš valstybės biudžeto dėl pažymų panaikinimo sumokėtus mokesčius ir delspinigius už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, o pareiškėjas, atlyginęs dėl šiems asmenims atsiradusius nuostolius, turės reikšti reikalavimus grąžinti sumokėtas sumas atitinkamiems subjektams. Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo, Bendrovė bus įspėta apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo ir neturės teisės išrašyti atliekų tvarkymą įrodančių dokumentų, todėl ji praras pajamas ir patirs nuostolius dėl baudų

ir delspinigių pagal sutartis, reikšmingai pablogės įmonės finansinė padėtis, ji nebegalės toliau vykdyti veiklos ir jai gali grėsti bankrotas.

Išanalizavusi pirmiau aptartus faktinius bylos duomenis bei ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo išvadai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Sprendimas nesukuria atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, nes juo nėra apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, taip pat juo Bendrovė nėra įspėta apie galimą įmonės išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo. Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimo teismo sprendimui įvykdyti.

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjo teisės, kylančios iš byloje pareikšto materialinio pobūdžio reikalavimo. Teiginiai, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ateityje pareiškėjui gali kilti pareiga atlygini trečiųjų suinteresuotų asmenų patirtus nuostolius, taip pat kad Bendrovė bus įspėta apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo ir neturės teisės išrašyti atliekų tvarkymą įrodančių dokumentų, todėl ji praras pajamas ir patirs nuostolius, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad spręsdamas dėl prevencinių priemonių taikymo tikslingumo pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės neteisingą nutartį, nes, kaip matyti, pareiškėjo įvardijamos tikėtinos pasekmės nėra susijusios su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku, o kyla iš kitų Aplinkos apsaugos agentūros vykdomų administracinių procedūrų ar pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų sutartinių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, arba kad būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas dėl skundžiamo Sprendimo patirs didelius finansinius sunkumus, taps neįmanoma jo veikla ir kt., nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pareiškėjo, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų dėl Sprendimo galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas. Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-220-520/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-6322-821/2017 nėra aktuali, nes vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl pareiškėjo nurodoma nutartis apeliacinės instancijos teismo nesaisto.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui išspręsti, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir Ko“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14621 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-622-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. liepos 17 d. buvo gautas pareiškėjos A. B. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui (toliau – ir Centras) vykdyti pareiškėjos perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo. Prašymą grindžia tuo, kad, perdavus pareiškėją (duomenys neskelbtini), jai nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y. prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo, pareiškėjos atstovai negalės jos atstovauti teismo posėdyje, remiantis teisinių paslaugų teikimo sutarties 1 priedo 1.1.10 punktu. Mano, kad teismas išspręsti bylą pagal joje esančią medžiagą negalės, nes skunde nurodytų aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas bus galimas tik pareiškėjai teismo posėdyje pateikus paaiškinimus. Tokiu atveju pareiškėjos skundas bus paliktas nenagrinėtu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 5 punktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus šios užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės. Pareiškėjos argumentus, kad jai ir jos atstovams nedalyvaujant teismo posėdyje, teismas pareiškėjos skundą paliks nenagrinėtu, vertino kaip nepagrįstus. Pasisakė, jog vadovaujantis ABTĮ 77 straipsnio 3 dalimi, proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismas akcentavo, kad tiek pareiškėja, tiek jos atstovai dar iki teismo posėdžio gali teismui pateikti argumentuotus ir atitinkamais įrodymais pagrįstus savo paaiškinimus, patvirtinančius skundo reikalavimą.

Teismas darė išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog,

nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti 2018 m. liepos 18 d. teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjos perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad prašyme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, jog vadovaujantis Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 punktu pareiškėjos atstovas – SGKA LEGAL – yra įsipareigojęs „teikti paslaugas tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, o teisių ir teisėtų interesų gynimą pirmojoje bei apeliacinėje instancijose vykdyti tik užsieniečiui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui pateikus jo prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų jam nedalyvaujant. Todėl pareiškėjos teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždraudimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini), pareiškėja bus perduota (duomenys neskelbtini), o užsienietei nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y., prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo (žr. Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 p., priedas Nr. 1), ir Pareiškėjos atstovai neturės teisės atstovauti Pareiškėjos interesų Vilniaus apygardos administraciniame teisme paskirtame posėdyje.

Pareiškėja rėmėsi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Paaiškino, kad jeigu per skundo nagrinėjimo procesą, prieglobsčio prašytojas neišklausomas, apribojama jo teisė į gynybą, kuri yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo dalis. Apeliantės įsitikinimu, kiekvienu atveju turėtų būti įsitikinta, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir tik esant tokiam patvirtinimui, teismui nebūtų pagrindo konstatuoti užsieniečio teisės į gynybą pažeidimo

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jeigu susidarytų tokia situacija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtų teigiamą sprendimą, apsunkėtų jo įvykdymas, kadangi pareiškėja jau būtų perduota (duomenys neskelbtini), o priėmus neigiamą – ji nebeturėtų galimybės pasinaudoti apskundimo procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje

teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimo Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktą).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat 1997 m. vasario 18 d. sprendimo Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 29 par.). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 30 par.).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, kad jos interesus atstovautų profesionalus teisininkas, įvertinusi tai, kad jai nesant Lietuvoje, būtų užkirsta galimybė pačiai dalyvauti teismo posėdyje, taip pat jai, atsižvelgiant į teisinių paslaugų teikimo sutarties 1 priedo 1.1.10 punktu nuostatas, gali būti neužtikrintas jos interesų atstovavimas teisme, nustačiusi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja yra išsiųsta iš Lietuvos valstybės, sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti šioje administracinėje byloje ginčijamo akto galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentai teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti.Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d.

sprendimo Nr. (15/6-7) 20PR-7 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo (duomenys neskelbtini)“ galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14617 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. AS-599-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01305-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos ir D. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos ir V. D., atstovaujamo D. Š., skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose (toliau – ir Teismas) buvo gautas pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos, atstovaujamos pirmininko D. Š., ir V. D., atstovaujamo D. Š. skundas, kuriame prašoma teismo pripažinti Kėdainių rajono savivaldybės mero S. G. 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. TS-122 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ neteisėtu.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. TS-122 teisėtumo, kuriuo buvo nuspręsta nurašyti pripažintą netinkamu (negalimu) naudoti dėl fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo, avariniu, nereikalingu savivaldybės funkcijoms įgyvendinti ir nelikus kur jį pritaikyti valstybei nuosavybės teise priklausantį Kėdainių rajono savivaldybės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą – 420,18 kv. m bendro ploto malūną, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų ginčo esmė, jog sprendimu nurašytas nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklauso V. D..

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nuostatomis konstatavo, jog nei Asociacijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nėra nustatyta pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos teisė ginti viešąjį interesą, o tiksliau, fizinio asmens interesus. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nepateikė rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog V.  D. yra asociacijos narys. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga siekė ginti teisme konkretaus fizinio asmens teises dalyvaudamas byloje kaip pareiškėjas. Teismas nenustatęs pareiškėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga nelaikytina suinteresuotu asmeniu.

Dėl V. D. įgalioto atstovo D. Š., teismas pasisakė, jog nors kartu su šiuo skundu teismui buvo pateikta ir notariškai patvirtinto 2017 m. kovo 23 d. įgaliojimo kopija, šis įgaliojimas nesuteikia teisės D. Š. pareiškėjo vardu vesti bylas teismuose, kadangi pareiškėjo įgaliotas atstovas neatitinka reikalavimų numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 4 dalyje. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, skundą padavęs pareiškėjo V. D. įgaliotas atstovas neturi teisės atstovauti pareiškėją teisme, o jo pasirašytas skundas negali būti priimtas dėl to, jog yra paduotas neįgalioto atstovo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktu, teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga, atstovaujama pirmininko D. Š., ir D. Š., nesutikdami su Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2018 m.

liepos 5 d. nutartį, sustabdyti 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ Nr. TS – 122 vykdymą, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodo, jog jie kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnyje ir 17 straisnyje numatytais pagrindais. Jų vertinimu, teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundus ABTĮ 47 strainio pagrindais, kėlė nepateisinamas sąlygas, tyčia nepagrįstai ribojo pareiškėjams konstitucinę pareigą priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę santvarką, darydamas tyčinius sunkius korupcinius nusikaltimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktu, pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Ginčo atveju į pirmosios instancijos teismą dėl Kėdainių rajono savivaldybės mero S. G. 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. TS-122 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ pripažinimo neteisėtu kreipėsi du pareiškėjai: Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga, gindama, kaip nurodoma skunde, viešąjį interesą, t. y. ABTĮ 55 straipsnio 1 dalies pagrindu; V. D., atstovaujamas atstovo pagal pavedimą D. Š..

Skundžiama 2018 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti: ABTĮ 5 straipsnio, įtvirtinančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Be to, ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis nustato, kad istatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. ABTĮ 55 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai turi ginčo šalies procesines teises ir pareigas.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad iš šios normos turinio akivaizdu, kad tokia teisė, t. y. kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, organizacijai turi būti specialiai ir nedviprasmiškai suteikta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2307-575/2017). Kaip teisingai nagrinėjamoje byloje konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, nei ABTĮ tokios teisės pareiškėjui Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai nesuteikia, todėl pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Tuo tarpu dėl skundžiamos 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalies, kuria skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. skundui suinteresuoto asmens vardu esant paduotam neįgalioto vesti bylą asmens, apeliacinis procesas nutraukiamas: ABTĮ 47 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) administraciniame teisme: 1) advokatai; 2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje; 3) vienas pareiškėjas kitų pareiškėjų pavedimu ar vienas atsakovas kitų atsakovų pavedimu; 4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui); 5) juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), atstovaujantys tam juridiniam asmeniui; 6) juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojančiosios ir (ar) patronuojamosios bendrovės. Šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą) ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai); 7) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams tarnybos teisinių santykių bylose. ABTĮ 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kartu su ABTĮ 47 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys.

Kadangi atskirąjį skundą V. D. vardu padavęs D. Š. į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis pagal ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies nuostatas gali būti V. D. atstovu pagal pavedimą administraciniame teisme, atskirąjį skundą

šioje dalyje turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip paduotą įgaliojimų neturinčio asmens. Šiam trūkumui paaiškėjus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas (ABTĮ 138 str. 8 d.).

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio V. D. asmeniškai ar per atstovą ABTĮ nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl savo interesų gynimo, todėl atkirojo skundo teiginiai dėl teisės į teismą ribojimo nėra pagrįsti.

Dėl pareiškėjų prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka pasisakytina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog atskirieji skundai paprastai yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka.

Dėl pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėtina, kad atsisakius priimti pareiškėjų skundą nagrinėti, negali būti sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, 154 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti apeliacinį procesą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties pagal atskirąjį skundą, paduotą V. D. atstovo pagal pavedimą D. Š..

Pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14616 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. AS-599-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01305-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos ir D. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos ir V. D., atstovaujamo D. Š., skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose (toliau – ir Teismas) buvo gautas pareiškėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos, atstovaujamos pirmininko D. Š., ir V. D., atstovaujamo D. Š. skundas, kuriame prašoma teismo pripažinti Kėdainių rajono savivaldybės mero S. G. 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. TS-122 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ neteisėtu.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. TS-122 teisėtumo, kuriuo buvo nuspręsta nurašyti pripažintą netinkamu (negalimu) naudoti dėl fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo, avariniu, nereikalingu savivaldybės funkcijoms įgyvendinti ir nelikus kur jį pritaikyti valstybei nuosavybės teise priklausantį Kėdainių rajono savivaldybės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą – 420,18 kv. m bendro ploto malūną, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų ginčo esmė, jog sprendimu nurašytas nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklauso V. D..

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nuostatomis konstatavo, jog nei Asociacijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nėra nustatyta pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos teisė ginti viešąjį interesą, o tiksliau, fizinio asmens interesus. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nepateikė rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog V.  D. yra asociacijos narys. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga siekė ginti teisme konkretaus fizinio asmens teises dalyvaudamas byloje kaip pareiškėjas. Teismas nenustatęs pareiškėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą, konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga nelaikytina suinteresuotu asmeniu.

Dėl V. D. įgalioto atstovo D. Š., teismas pasisakė, jog nors kartu su šiuo skundu teismui buvo pateikta ir notariškai patvirtinto 2017 m. kovo 23 d. įgaliojimo kopija, šis įgaliojimas nesuteikia teisės D. Š. pareiškėjo vardu vesti bylas teismuose, kadangi pareiškėjo įgaliotas atstovas neatitinka reikalavimų numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 4 dalyje. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, skundą padavęs pareiškėjo V. D. įgaliotas atstovas neturi teisės atstovauti pareiškėją teisme, o jo pasirašytas skundas negali būti priimtas dėl to, jog yra paduotas neįgalioto atstovo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktu, teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga, atstovaujama pirmininko D. Š., ir D. Š., nesutikdami su Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2018 m. liepos 5 d. nutartį, sustabdyti 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ Nr. TS – 122 vykdymą, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodo, jog jie kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnyje ir 17 straisnyje numatytais pagrindais. Jų vertinimu, teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundus ABTĮ 47 strainio pagrindais, kėlė nepateisinamas sąlygas, tyčia nepagrįstai ribojo pareiškėjams konstitucinę pareigą priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę santvarką, darydamas tyčinius sunkius korupcinius nusikaltimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktu, pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Ginčo atveju į pirmosios instancijos teismą dėl Kėdainių rajono savivaldybės mero S. G. 2018 m. gegužės 25 d.

sprendimą Nr. TS-122 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), nurašymo“ pripažinimo neteisėtu kreipėsi du pareiškėjai: Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga, gindama, kaip nurodoma skunde, viešąjį interesą, t. y. ABTĮ 55 straipsnio 1 dalies pagrindu; V. D., atstovaujamas atstovo pagal pavedimą D. Š..

Skundžiama 2018 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti: ABTĮ 5 straipsnio, įtvirtinančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Be to, ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis nustato, kad istatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. ABTĮ 55 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai turi ginčo šalies procesines teises ir pareigas.

Administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad iš šios normos turinio akivaizdu, kad tokia teisė, t. y. kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, organizacijai turi būti specialiai ir nedviprasmiškai suteikta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2307-575/2017). Kaip teisingai nagrinėjamoje byloje konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, nei ABTĮ tokios teisės pareiškėjui Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai nesuteikia, todėl pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Tuo tarpu dėl skundžiamos 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalies, kuria skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. skundui suinteresuoto asmens vardu esant paduotam neįgalioto vesti bylą asmens, apeliacinis procesas nutraukiamas: ABTĮ 47 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) administraciniame teisme: 1) advokatai; 2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje; 3) vienas pareiškėjas kitų pareiškėjų pavedimu ar vienas atsakovas kitų atsakovų pavedimu; 4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui); 5) juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), atstovaujantys tam juridiniam asmeniui; 6) juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojančiosios ir (ar) patronuojamosios bendrovės. Šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą) ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai); 7) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams tarnybos teisinių santykių bylose. ABTĮ 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kartu su ABTĮ 47 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 1, 2 ir 5 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys.

Kadangi atskirąjį skundą V. D. vardu padavęs D. Š. į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis pagal ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies nuostatas gali būti V. D. atstovu pagal pavedimą administraciniame teisme, atskirąjį skundą šioje dalyje turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip paduotą įgaliojimų neturinčio asmens. Šiam trūkumui paaiškėjus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas (ABTĮ 138 str. 8 d.).

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio V. D. asmeniškai ar per atstovą ABTĮ nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl savo interesų gynimo, todėl atkirojo skundo teiginiai dėl teisės į teismą ribojimo nėra pagrįsti.

Dėl pareiškėjų prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka pasisakytina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog atskirieji skundai paprastai yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka.

Dėl pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėtina, kad atsisakius priimti pareiškėjų skundą nagrinėti, negali būti sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, 154 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti apeliacinį procesą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutarties pagal atskirąjį skundą, paduotą V. D. atstovo pagal pavedimą D. Š..

Pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14609 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-600-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01129-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. J. M. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“; 2) panaikinti 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“; 3) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. raštą Nr. (8.6)-D3-M-649r-1481 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“; 4) įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių pakartotinai išnagrinėti jo 2018 m. balandžio 12 d. prašymą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. liepos 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas, įvertinęs teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatė, jog 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Palangos miesto

savivaldybės administraciją pateikti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. A1-1043 nurodyto A. R. 2017 m. liepos 18 d. prašymo ir jo priedų kopijas. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog Palangos miesto savivaldybės administracija 2018 m. sausio 11 d. atsakyme į 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo prašymą nurodė, jog siunčia Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ projektų kopijas. Teismas darė išvadą, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ turinys pareiškėjui tapo žinomas dar iki 2017 m. sausio 15 d. Todėl, teismas, atsižvelgęs į tai, kad su skundu dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ panaikinimo į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus pareiškėjas kreipėsi 2018 m. birželio 26 d., sprendė, jog terminas skundui paduoti yra praleistas.

Teismas nustatęs, jog skundas dalyje dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ panaikinimo yra praleistas ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo skundo dalies dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. rašto Nr. (8.6)-D3-M-649r-1481 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ teisėtumo, teismas pasisakė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo normomis jam yra nustatyta išankstinė jo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl skundą dalyje atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d. nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartį ir atstatyti praleistą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad ginčui dėl Palangos miesto savivaldybes administracijos 2018 m. gegužės 22 d. rašto Nr. (8.6)-D3-M-649r-l48l teisėtumo yra nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo proceso (iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo) metu neteisėtai priimtus administracinius sprendimus suinteresuotų asmenų prašymu ar iniciatyva administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas, todėl kreiptis į sprendimus priėmusią instituciją ar teismą turi teisę asmenys, kurių teises interesai yra pažeisti. Ši taisyklė leidžia asmeniui pasirinkti į kurį subjektą jam kreiptis – į Palangos savivaldybės administracijos direktorių ar į teismą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo pozicija, kad yra praleistas terminas skųsti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymus. Pareiškėjas teigia, kad šių įsakymų turinys yra abstraktus ir nekonkretus, iš jų negalima nuspręsti, kas konkrečiai planuojama, bei subjektyviai įvertinti kiek tai liečia pareiškėjo teisėtus interesus, todėl tik gavęs neigiamą atsakymą, pareiškėjas suvokė, kad šie įsakymai pažeidžia jo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d.

nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.Skundžiama nutartimi teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundas dalyje dėl Palangos miesto savivaldybės

administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ panaikinimo yra paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nors pareiškėjo skunde nėra duomenų apie minėtų aktų paskelbimo ar įteikimo jam laiką, iš skundžiamoje nutartyje nurodytų aplinkybių, kurių pareiškėjas atskiruoju skundu neginčija, galima spręsti, kad pareiškėjas su Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-1043 „Dėl pritarimo A. R. pasiūlymui“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. A1-1342 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ turėjo galimybę susipažinti 2018 m sausio mėnesį, todėl skundą teismui dėl jų panaikimo padavė praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad tai, jog minėti atsakovo sprendimai pažeidžia jo teises, sužinojo tik gavęs neigiamą atsakovo atsakymą, nėra svarbi skaičiuojant ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kadangi šio termino pradžia siejama su akto paskelbimu ar įteikimu, o ne jo turinio ar reikšmės suvokimu.

Tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Pažymėtina, kad ABTĮ 12 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Kadangi pareiškėjo skunde nebuvo duomenų apie minėtų aktų paskelbimo ar įteikimo jam laiką, teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 12 straipsnio ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nuostatas, nagrinėjamu atveju turėjo pasiūlyti pareiškėjui patikslinti šią aplinkybę, o taip pat, skundo padavimo ternimui esant praleistam – pasiūlyti pateikti prašymą dėl praleisto ternimo atnaujinimo, ir tik tada spręsti klausimą dėl skundo atsisakymo priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašymo pirmosios instancijos teismui dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo nebuvo pareiškęs, teismas šio klausimo skundžiama nutartimi nesprendė, toks klausimas apeliacinio proceso metu nespręstinas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo administraciniam teismui terminą, įsiteisėjimas vertintinas kaip galutinis klausimo dėl administracinio sprendimo apskundimo termino neatnaujinimo išsprendimas. Teismo galutinai išspręstas klausimas, kuriuo atsisakoma atnaujinti administracinio sprendimo apskundimo administraciniam teismui terminą, paprastai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šis administracinis sprendimas daugiau negali būti ginčijamas teisme, o kartu sudaro pagrindą ir konstatuoti, jog yra neigiama prielaida kreiptis į teismą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pagal kurį administraciniame teisme atsisakoma priimti skundą, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-120-602/2018; 2018 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-373-415/2018).

Pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. raštą Nr. (8.6)-D3-M-649r-1481 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių pakartotinai išnagrinėti jo 2018 m. balandžio 12 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. nesilaikius šiai bylų kategorijai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 9 dalis nustato, kad tvirtinimo stadijos metu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos nagrinėja viešojo administravimo subjektų, fizinių asmenų, juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų ir jų padalinių skundus ar pranešimus dėl šiuo etapu atliekamų procedūrų ir priimtų sprendimų atitikties teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams.

Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad teritorijų planavimo procesas dėl Palangos miesto

centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje, yra tvirtinimo stadijoje, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalima teigti, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. raštas Nr. (8.6)-D3-M-649r-1481 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pravažiavimo, Palangoje“ gali būti skundžiamas Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartis šioje dalyje naikintina ir skundo šioje priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-819-602/2016 aiškino, kad Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, jog planavimo organizatoriaus atsakymas, priimtas išnagrinėjus jam pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai. Iš šios teisės normos matyti, jog ginčams, susijusiems su pasiūlymais, teikiamais dėl teritorijų planavimo dokumentų, yra nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d. nutartis priimta pažeidžiant ABTĮ nuostatas, reglamatuojančias skundų priėmimą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d. nutartis naikinamas ir klausimas dėl pareiškėjo skundo priėmimo perduodamas spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo

V. J. M. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14613 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-605-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00623-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo N. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (tretieji suinteresuotieji asmenys – žemės ūkio kooperatyvas „AGRO AVES GROUP“, uždaroji akcinė bendrovė „R.A.C.H.E.L. Consulting“, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamentas, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kaišiadorių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas N. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (28.1)-A4-515 (toliau – ir Sprendimas).

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas 2018 m. liepos 11 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam

teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Kartu buvo paduotas prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo N. M. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad teisės aktuose yra įtvirtintas pakankamas ir visiems vienodai privalomas terminas procesiniams veiksmams atlikti. Toks terminas gali būti atnaujinamas tik egzistuojant svarbioms, objektyvioms ir nuo asmens valios nepriklausančioms priežastims, kurios realiai sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą. Šiuo atveju prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti grindžiamas vienintele, advokato nurodyta, faktine aplinkybe apie kompiuterinės programinės įrangos trikdžius. Teismo vertinimu toks nepagrįstas prašymas negalėjo būti vertinamas kaip pakankamas pagrįsti aplinkybių, realiai sutrukdžiusių laiku paduoti procesinį dokumentą teismui, objektyvumą ir svarbą.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas, o jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti.

III.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. liepos 13 d. gautas pareiškėjo atskirasis skundas, kuriuo pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eI-1991-821/2018; 2) atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo paduoti, priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad esant beveik parengtam apeliaciniam skundui pareiškėjo atstovo kompiuteris 2018 m. liepos 9 d., maždaug apie 23 val. 00 min., automatiškai persikrovė. Persikrovus pareiškėjo atstovo kompiuteriui, rengto apeliacinio skundo daugiau nebepavyko atidaryti. Pareiškėjo nuomone, iš jo byloje pateiktų įrodymų matosi, kad techninio pobūdžio trūkumai atsirado būtent 2018 m. liepos 9 d. Atsižvelgiant į tai, kad prarasto dokumento nepavyko atgauti, pareiškėjo atstovas iki 2018 m. liepos 10 d. 17 val. 30 min. parengė iš naujo tiek apeliacinį skundą, tiek ir naują (papildomą) prašymą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad tikrai egzistavo objektyvios ir nuo paties pareiškėjo valios nepriklausę aplinkybės, kurios lėmė mažiau kaip 1 dienos (vos 17 valandų) vėlavimą pateikiant apeliacinį skundą.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistavo pagrindas apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, terminas apeliaciniam skundui pateikti

atnaujintas ir priimtas pareiškėjo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2018 m. birželio 6 d., tad paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena, vadovaujantis ABTĮ 65 straipsnio 4 dalimi ir ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, buvo 2018 m. liepos 9 d. Pareiškėjo skundas buvo pateiktas 2018 m. liepos 10 d., t. y. praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pastebėtina, jog ABTĮ nenumato konkrečiai, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA92-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013). Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinis 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, AS6-247/2006, AS6-208/2006, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą lėmė jo atstovo kompiuteryje atsiradusios techninės problemos.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinio skundo padavimo teismui terminas – vienas mėnuo nuo sprendimo paskelbimo – yra pakankamas laikotarpis paruošti ir pateikti tokį procesinį dokumentą teismui. Advokato asmeninio kompiuterio veiklos sutrikimas paprastai negali būti vertinamas kaip aplinkybė, užkirtusi kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti tokią teisę. Pažymėtina, kad advokatui, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai nei asmenims, kasdienėje veikloje nesusiduriantiems su administraciniu procesu ir jo reikalavimais. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo nurodytos termino pateikti apeliaciniam skundui praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Be to, iš su atskiruoju skundu pateiktų kompiuterio darbalaukio nuotraukų nėra galima spręsti, kad apeliacinis skundas buvo paruoštas tuo metu, kai pareiškėjo advokatas susidūrė su techniniais nesklandumais.

Dėl pareiškėjo argumento, kad terminas praleistas nežymiai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad maža termino praleidimo trukmė savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1144-556/2015). Pabrėžtina, jog priešingas traktavimas neleistų pasiekti atitinkamų terminų nustatymu siekiamų tikslų – įtvirtinti stabilumą ir užtikrinti

teisinį tikrumą.Įvertinusi tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas terminą

apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo paduoti praleido dėl svarbios priežasties, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14604 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. AS-595-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00901-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 53.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. T. (I. T.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlygimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. kovo 19 d. buvo gautas pareiškėjo I. T. (I. T.) skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2017 m. sausio 16 d. Nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus 3,6 m2 ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo bendros gyvenamosios patalpos bei tai, kad dėl to, kad buvo per mažas plotas judėti, pareiškėjas susirgo lėtiniu prostatitu.

Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir pažymėjo, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą tuo pačiu pagrindu ir jo atžvilgiu Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8097-331/2016 ir 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2624-643-2017, kuriais pareiškėjo skundus patenkino iš dalies ir priteisė neturtinę žalą.

Teisme 2018 m. balandžio 12 d. buvo gauti pareiškėjo papildomi paaiškinimai, kuriuose jis nesutiko su atsiliepime išdėstytais argumentais ir pažymėjo, kad šiuo skundu prašė atlyginti neturtinę žalą dėl pablogėjusios sveikatos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė ir nutraukė administracinę bylą Nr. I-2283-789/2018 pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, įvertinęs skunde išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis su skundais dėl to paties dalyko ir to paties pagrindo į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris buvo priėmęs du sprendimus ir priteisęs pareiškėjui neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo faktą, kad pareiškėjo skundai yra tapatūs. Pareiškėjas nurodo, kad teismas prisiteisė neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2017 m. sausio 16 d. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją už sveikatos sutrikdymą, kuris atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas akcentuoja, kad teikdamas skundus pirmosios instancijos teismui dar nežinojo apie savo ligos pobūdį (lėtinė), nes po 2016 m. vasario 24 d. Lukiškių TI-K gydytojo-urologo apžiūros ir 2016 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K gydytojo-urologo paskirtų vaistų, gydytojo-urologo teigimu, pareiškėjas turėjo pasveikti.

Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K nesuteikė pareiškėjui pakankamo laisvo ploto pasivaikščiojimams, todėl liga ne tik nebuvo išgydyta, bet ir paūmėjo ir tapo lėtine. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad liga atsirado dėl Lukiškių TI-K kaltės, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl atsiradusios ligos tapo nedarbingas, pablogėjo asmeniniai santykiai, taip pat pareiškėjas priverstas vartoti vaistus, kurie turi neigiamą poveikį kepenims.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, nutraukė administracinę bylą dėl to, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Skundžiama 2018 m. birželio 21 d. nutartimi buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kaip matyti iš skundo turinio, neturtinės žalos atsiradimą nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2017 m. sausio 16 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas kameros plotas ir sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų, dėl ko paūmėjo pareiškėjo liga. Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų plotą mažino ir ten buvęs perteklinis inventorius, kiti baldai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009).Spręsdamas dėl skundo dalyko ir

pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Patikrinusi bylą ABTĮ nustatyta tvarka (140 str., 151 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tapatūs pareiškėjo skundai jau išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2016-8) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2624-643-2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00599-2017-6). Teisėjų kolegija pastebi, kad 2017 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo apeliacinis skundas byloje Nr. I-2624-643-2017.

Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2016-8) buvo nagrinėjamas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-8097-331/2016 teisėtumo ir pagrįstumo. Iš administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017 priimtos nutarties aprašomosios dalies matyti, kad šioje byloje patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2015  m. spalio 22 d. iki 2016 m. birželio 28 d. kamerose jam trūko ploto, nepakako laiko pasivaikščioti kiemeliuose, nebuvo galima pasivaikščioti esant prastam orui (ant grindų būdavo daug vandens ar sniego), sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo patalpos, kameroje nuolat degė šviesa.

Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-2624-643-2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00599-2017-6) buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl 8 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš administracinėje byloje Nr. I-2624-643-2017 priimto sprendimo aprašomosios dalies matyti, kad šioje byloje patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. sausio 16 d. jam nebuvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo diagnozuotas lėtinis prostatitas. Dėl to jam buvo paskirti vaistai, gydytojai rekomendavo kuo daugiau vaikščioti. Tačiau pareiškėjui Lukiškių TI-K administracija nesuteikė galimybės daugiau vaikščioti, nes ignoravo prašymus laikyti pareiškėją vieną kameros tipo patalpoje. Pasivaikščiojimo kiemeliuose vasarą dėl nelygaus paviršiaus po lietaus susidarė balos, o žiemą pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo labai slidu, vaikščioti buvo labai sunku, todėl šiuo atveju valandos, skirtos pasivaikščioti, nepakako. Pareiškėjo teigimu, dėl to pablogėjo jo sveikata.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl 2018 m. kovo 19 d. pareiškėjo skundo (taip, kaip jis suformuluotas) tapatumo kitose bylose pareikštiems. Vilniaus apygardos administracinį teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendime, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, vertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl sveikatos sutridymo (lėtinio prostatito).

ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą arba patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. ABTĮ 98 strapnio 2 dalis nustato, kad apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad administracinėje byloje Nr. I-2624-643-2017 priimtą sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka, apeliacinis skundas nėra išnagrinėtas, t. y. šioje byloje priimtas sprendimas nėra įsiteisėjęs.

ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kadangi, kaip minėta, tarp šalių kilęs ginčas dėl neturtinės žalos dar yra nagrinėjamas teisme, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis naikinama, o pareiškėjo skundas administracinėje bylą Nr. I-2283-789/2018 paliekamas nenagrinėtu ABTĮ 105 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti.Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl

žalos atlygimo palikti nenagrinėtą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14602 2018-09-18 2018-09-06 2018-09-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-623-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. liepos 17 d. gautas pareiškėjų M. B., A. B. (A. B.) bei O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjai) 2018 m. liepos 17 d. prašymas, kuriame pareiškėjai prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymas netenkinamas, nes jis būtų neproporcingas. Paaiškino, kad pareiškėjai visiškai nepagrindė, kokia bus padaryta neatitaisoma žala, jeigu jie bus perduoti (duomenys neskelbtini). Argumentus dėl netinkamo atstovavimo, teismas vertino kaip nereikšmingus.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti 2018 m. liepos 19 d. teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Pareiškėjai atskirajame skunde akcentuoja, kad prašyme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, jog vadovaujantis Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 punktu pareiškėjų atstovas – SGKA LEGAL – yra įsipareigojęs „teikti paslaugas tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, o teisių ir teisėtų interesų gynimą pirmojoje bei apeliacinėje instancijose vykdyti tik užsieniečiui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui pateikus jo prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų jam nedalyvaujant. Todėl pareiškėjų teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždraudimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini), pareiškėjai bus perduota (duomenys neskelbtini), o užsieniečiams nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y., prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo (žr. Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 p., priedas Nr. 1), ir pareiškėjų atstovai neturės teisės atstovauti pareiškėjų interesų Vilniaus apygardos administraciniame teisme paskirtame posėdyje.

Pareiškėjai rėmėsi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Paaiškino, kad jeigu per skundo nagrinėjimo procesą, prieglobsčio prašytojas neišklausomas, apribojama jo teisė į gynybą, kuri yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo dalis. Apeliantų įsitikinimu, kiekvienu atveju turėtų būti įsitikinta, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir tik esant tokiam patvirtinimui, teismui nebūtų pagrindo konstatuoti užsieniečio teisės į gynybą pažeidimo.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jeigu susidarytų tokia situacija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtų teigiamą sprendimą, apsunkėtų jo įvykdymas, kadangi pareiškėjai jau būtų perduoti (duomenys neskelbtini), o priėmus neigiamą – jie nebeturėtų galimybės pasinaudoti apskundimo procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimo Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktą).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas

kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat 1997 m. vasario 18 d. sprendimo Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 29 par.). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 30 par.).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, kad jų interesus atstovautų profesionalus teisininkas, įvertinusi tai, kad pareiškėjams nesant Lietuvoje bus užkirsta galimybė patiems būti išklausytiems, taip pat jiems nebebus užtikrinamas advokato atstovavimas jų interesams teisme, nustačiusi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai yra išsiųsti iš Lietuvos valstybės, sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti šioje administracinėje byloje ginčijamo akto galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentai teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir sustabdyti šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir A. B. (A. B.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti.Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d.

sprendimo Nr. (15/6-7) 20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo (duomenys neskelbtini)“ galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14611 2018-09-18 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. A-657-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01589-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 18.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Skuodo skyriaus, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Skuodo skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. V. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) atkurti pareiškėjui – J. P. teisių paveldėtojui nuosavybės teises į 3,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA) Žemės tvarkymo departamento Skuodo rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. spalio 20 d. pažyma Nr. 3945-482 patvirtina, jog J. P., kuri mirė (duomenys neskelbtini), turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. P. nuosavybės teisėmis valdytą 5,0 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini). J. P. Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui 1998 m. rugsėjo 8 d. pateiktame prašyme nurodė, kad pageidauja, jog jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos AVA 1999 m. sausio 18 d. patvirtino išvadą Nr. 1539 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. 1539), kuri buvo persiųsta Skuodo rajono (duomenys neskelbtini). Klaipėdos AVA 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373 pagal Išvadą Nr. 1539 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, perduodant 1,87 ha žemę (duomenys neskelbtini). Pagal Išvadą Nr. 1539 J. P. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemę. NŽT direktoriaus pavaduotojo pavedimu Vilniaus rajono skyriui pavesta J. P. Išvadą Nr. 1539 grąžinti Skuodo skyriui, o J. P. vardu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuotą 2,02 ha žemės sklypą Nr. 1004 priskirti laisvos žemės fondo žemei. Minėtu pavedimu Skuodo skyriui pavesta, gavus Išvadą Nr. 1539, tęsti mirusios J. P. vardu nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal 1998 m. rugsėjo 8 d. prašyme išreikštą valią – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. sąmoningai neatvyksta į žemės sklypo projektavimo susirinkimus. Pareiškėjas rinktųsi žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo, tačiau Skuodo skyrius tokio žemės sklypo nesiūlo.

4. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad pagal Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. spalio 20 d. pažymą

Nr. 3945-482, J. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. P. nuosavybės teisėmis valdytą 5,0 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pagal J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašymą, Klaipėdos apskrities viršininkas surašė Išvadą Nr. 1539 dėl 5,0 ha žemės perdavimo neatlygintinai. J. P. mirė (duomenys neskelbtini), o jos teisę atkurti nuosavybės teisę paveldėjo pareiškėjas ir D. V.. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,87 ha žemės, tačiau liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės.

6. Atsakovas teigė, jog 2006 m. liepos 28 d. gavo D. V. prašymą dėl dalies Išvados Nr. 1539 perkėlimo. NŽT Skuodo rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 2 d. atsakyme Nr. R7-353 nurodė, kad dėl žemės perkėlimo reikalingas abiejų paveldėtojų susitarimas. 2006 m. lapkričio 22 d. gautas D. V. prašymas dėl Išvados Nr. 1539 persiuntimo (duomenys neskelbtini). Išvados Nr. 1539 originalo dalis dėl 1,57 ha žemės buvo perduota Vilniaus rajono skyriui, o dėl likusios žemės dalies (1,56 ha) grąžinimo buvo sprendžiama vykdant tolesnius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus. Į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 10 eilės pretendentų 2010 m. balandžio 23 d. susirinkimą pareiškėjas ir D. V. neatvyko, taip pat, pakartotinai kviesti, neatvyko ir į 2010 m. gegužės 5 d. susirinkimą. Į 2012 m. rugpjūčio 1 d. susirinkimą iš abiejų kviestų paveldėtojų atvyko pareiškėjo atstovė, jo sutuoktinė E. P., tačiau žemės sklypo nepasirinko. Į 2013 m. spalio 3 d. susirinkimą atvykusi E. P. žemės ploto vėl nepasirinko. D. V. į šį susirinkimą neatvyko.

7. Atsakovas paaiškino, kad NŽT Vilniaus rajono skyriui 2014 m. sausio 21 d. grąžinus J. P. Išvados Nr. 1539

originalą, nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas buvo tęsiamas vykdant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus. J. P. į pretendentų sąrašą įtraukta Skuodo skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 15VĮ(14.15.2.)-591. J. P. įpėdiniams kvietimai atvykti į susirinkimą buvo išsiųsti registruotais laiškais, tačiau į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 10 eilės pretendentų 2014 m. gegužės 7 d. susirinkimą kviestas pareiškėjas žemės sklypo nepasirinko, o D. V. neatvyko. Į papildomą 2014 m. spalio 15 d. susirinkimą atvyko tik pareiškėjas, tačiau žemės nepasirinko.

8. Atsakovas pažymėjo, jog, vadovaujantis NŽT direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3)-94 „Dėl piliečių nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamosiose vietovėse 2014 m. II ketv. – 2015 m. I ketv. priemonių plano patvirtinimo“ priedo 7 punktu, pretendentams, du kartus kviestiems į nuo 2014 m. sausio 1 d. organizuojamus pretendentų susirinkimus, neatvykus į projektavimo susirinkimus arba du kartus atvykus nepasirinkus projektuojamo žemės sklypo vietos, išvada perduodama saugoti į archyvą, žemės sklypai pagal šią išvadą neprojektuojami, išvados nagrinėjimas atidedamas, kol pretendentas pateikia atskirą prašymą suprojektuoti lygiavertį turėtajam žemės sklypą numatomame rengti žemės reformos žemėtvarkos projekte. NŽT Skuodo skyrius J. P. nuosavybės teisių atkūrimo proceso nevilkina ir nestabdo, nes be abiejų J. P. įpėdinių valios išreiškimo (bendro sutarimo), jis neturi teisės vienašališkai užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti instituciją užbaigti J.  P. nuosavybės teisių atkūrimo procesą be kito įpėdinio (D. V.) dalyvavimo ir sutikimo, jeigu mano, jog ji tyčia vilkina ar nenori, kad būtų baigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Kai pareiškėjas kartu su D. V. išreikš bendrą valią užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, institucija privalės priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises J. P. (o ne jos įpėdinio) vardu.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.10. D. V. nurodė, kad J. P. įpėdinių sutarimu Išvada Nr. 1539 buvo pateikta Vilniaus rajonui dėl nuosavybės teisės į

likusią žemę atkūrimo. Vėliau tarp J. P. įpėdinių dėl to kilo konfliktas. Vilniaus AVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gegužės 31 d. rašte Nr. SR-3346-(1.12) pateikta informacija apie tai, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-6647-41, J. P. vardu yra suprojektuotas 2,02 ha žemės sklypas Nr. 1004 (duomenys neskelbtini) kaime; pasiūlyta apsispręsti dėl suprojektuoto žemės sklypo. Pareiškėjas nepareiškė valios dėl suprojektuoto žemės sklypo Vilniaus rajone, kurio vertė yra žymiai didesnė nei būtų Skuodo rajone. Pagal formuojamą teismų praktiką, turi būti priimtas šalims priimtiniausias sprendimas, atsižvelgiant į jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. D. V. ruošiasi ūkininkauti, todėl nuosavybės teisė į jos dalį turi būti atkurta būtent Vilniaus rajone.

II.

11. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą iš dalies tenkino, įpareigojo atsakovą atkurti pareiškėjui J. P. vardu nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą.

12. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. sausio 18 d. patvirtino išvadą Nr. 1539 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria patvirtino, jog J. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,0 ha žemės plotą, kurią nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė buvęs savininkas K. P.. Išvada Nr. 1539 persiųsta Klaipėdos apskrities Skuodo rajono (duomenys neskelbtini) seniūnui. J. P. mirė (duomenys neskelbtini), todėl teisė atkurti nuosavybės teises J. P. vardu į 5,0 ha žemės plotą perėjo jos įpėdiniams – pareiškėjui ir D. V.. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28-13373 J. P. atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,87 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pagal Išvadą Nr. 1539 J. P. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,13 ha žemės plotą. D. V. 2006 m. liepos 28 d. kreipėsi į Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama išduoti Išvadą Nr. 1539 dėl 1,5650 ha žemės perkėlimo. Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. R7353 informavo D. V., kad, norėdami keisti mirusios J. P. valią susigrąžinti žemę (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, pareiškėjas ir D. V. turi susitarti, kur norės „perkelti“ žemę. D. V. 2006 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama išsiųsti Išvadą Nr. 1539 jos paveldėtos žemės dalies perkėlimui į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietę. D. V. prašymas buvo tenkintas ir Išvados Nr. 1539 originalo dalis dėl 1,57 ha žemės perduota Vilniaus rajonui, o dėl likusios žemės dalies (1,56 ha) grąžinimo buvo sprendžiama vykdant tolesnius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. sausio 16 d. raštu Nr. TR-(5.34.)-596 NŽT Skuodo skyriui grąžino Išvados Nr. 1539

originalą. Grąžinus Išvadą Nr. 1539, nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas buvo tęsiamas vykdant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus. 2014 m. gegužės 7 d. protokolu Nr. 15PRT-(14.15.6.)-23 nustatyta, kad į NŽT Skuodo skyriaus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 10 eilės pretendentų 2014 m. gegužės 7 d. susirinkimą atvyko pareiškėjas, kuris konkretaus sklypo nepasirinko, nes į susirinkimą neatvyko D. V.. 2014 m. spalio 15 d. protokolas Nr. 15PRT(14.15.6.)-67 patvirtina, kad į 2014 m. spalio 15 d. susirinkimą atvyko pareiškėjas, tačiau konkretaus sklypo nepasirinko, nes į susirinkimą neatvyko D. V.. Teismas, remdamasis aptartomis aplinkybėmis bei proceso dalyvių paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas ir D. V. nesutaria dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3,13 ha žemės plotą pasirenkant konkretų žemės sklypą, todėl atsakovas neprojektuoja žemės sklypo ir neatkuria nuosavybės teisių.

13. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 15 punktais, 2 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog mirusi J. P. buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į 5,0 ha žemės plotą (liko neatkurta 3,13 ha žemės dalis), kurią nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė buvęs savininkas K. P.. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad J. P. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo pateikusi visus reikiamus dokumentus tokiai teisei įgyvendinti bei prašyme buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

14. Teismas taip pat nustatė, kad 2004 m. gruodžio 6 d. mirus J. P., pareiškėjas ir D. V. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme tapo įpėdiniais pagal įstatymą ir paveldėjo teisę atkurti nuosavybės teises J. P. vardu.

15. Iš to teismas padarė išvadą, kad mirus J. P., kuri buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į 5,0 ha žemės plotą, ir jai atitinkant visas Atkūrimo įstatymo numatytas sąlygas (dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra), jos įpėdiniams, paveldėjusiems jos teisę atkurti nuosavybės teises, šios teisės gali būti atkurtos tik tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kuriomis būtų atkurtos J. P..

16. Teismas pažymėjo, kad NŽT 2014 m. sausio 7 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-47 nurodyta, jog J. P. Klaipėdos AVA Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui 1998 m. rugsėjo 8 d. pateiktame prašyme nurodė pageidaujanti, kad jai būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad J. P. buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 11 d. sprendimu į dalį žemės J. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, neatlygintinai perduodant 1,87 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vadinasi, J. P. išreiškus valią dėl žemės atlyginimo būdo, pareiškėjui ir D. V. bendru sutarimu dar kartą valios išreikšti ir susitarti dėl atkūrimo būdo nereikia. Tačiau pareiškėjas ir D. V. valią gali pakeisti įstatymų nustatyta tvarka, kaip kad ją būtų galėjusi pakeisti J. P..

17. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nurodė, jog yra akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju institucija negali atsisakyti atkurti nuosavybės teisės tuo pagrindu, jog nebuvo pareikšta ar buvo nepakeista valia dėl atlyginimo būdo. Atitinkant visas sąlygas, institucija privalo atkurti nuosavybės teises, tačiau nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo (jei ji nebuvo pareikšta) ar negalint atlyginti nurodytu būdu, pati institucija atkuria nuosavybės teises, atlyginant pinigais. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendė, jog atsakovas nepagrįstai atsisako atkurti nuosavybės teises J. P. vardu tuo pagrindu, kad įpėdiniai nesusitarė dėl atkūrimo būdo (vietos). J. P. buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir vietos, todėl atsakovui dėl to neturėjo kilti abejonių.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra J. P. sūnus, o D. V. – dukra, todėl jie J. P. turtą ir nuosavybės teises paveldėjo lygiomis dalimis. Byloje nėra duomenų, kad tarp pareiškėjo ir D. V. buvo kilęs konfliktas dėl to, kokia turto dalis kiekvienam iš jų turėtų priklausyti atkuriant nuosavybės teises. Byloje esantys rašytiniai įrodymai kaip tik patvirtina, kad D. V. iš esmės sutiko su tuo, kad ji turi teisę į 1/2 dalį neatkurtos žemės, nes 2006 m. liepos 28 d. prašė išduoti Išvadą Nr. 1539 būtent dėl 1,5650 ha žemės perkėlimo (iš 3,13 ha neatkurtos žemės). Vadinasi, institucija neturėjo teisės atsisakyti pareiškėjui atkurti nuosavybės teisės J. P. vardu į 1/2 dalį žemės tuo pagrindu, kad pareiškėjas ir D. V. nesutaria dėl žemės dalių ir dėl to jiems reikėtų kreiptis į teismą, siekiant padalinti turtą ar turtines teises į jį. Šiuo atveju atsakovas iš pareiškėjo ir D. V. galėtų reikalauti bendro sutarimo atkuriant nuosavybės teises J. P. vardu, jei nuosavybės teisės būtų atkuriamos į visą 3,13 ha žemės plotą. Tačiau tokio susitarimo nereikia kiekvienam iš įpėdinių atkuriant nuosavybės teises J.  P. vardu atskirai, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtą (tame tarpe ir turtinę teisę, kuri paveldima bendra tvarka) pagal įstatymą lygiomis dalimis paveldi kiekvienas iš įpėdinių atskirai.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui atkūrus nuosavybės teises J. P. vardu į 1/2 dalį žemės, tačiau kylant ginčui dėl atkurto turto, įstatymo nustatyta tvarka tiek pareiškėjas, tiek D. V. gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydami padalinti turtą, dėl kurio jie nesutaria.

20. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjui atkurti nuosavybės teises J. P. vardu į 1/2 dalį žemės (1,5650 ha). Nors nagrinėjamoje byloje atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepasirenka žemės sklypo laisvos valstybinės žemės fonde, tačiau neneigė aplinkybės, jog tokio sklypo

pareiškėjui nesiūlo. Iš to teismas padarė išvadą, kad atsakovas vilkina atlikti Atkūrimo įstatyme nustatytus veiksmus atkurti nuosavybės teises pareiškėjui J. P. vardu.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė įpareigoti atsakovą jam – J. P. teisių paveldėtojui atkurti nuosavybės teises į 3,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje. Tačiau J. P. įpėdiniams – pareiškėjui ir D. V. pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas ir turtinės teisės perėjo lygiomis dalimis, todėl pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises J. P. vardu į 1/2 dalį neatkurtos žemės (į 1,5650 ha iš 3,13 ha). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą pareiškėjui J.  P. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės sklypo dalį (iš neatkurtos 3,13 ha žemės dalies).

22. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, kurie pagrįstų bylinėjimosi išlaidas, jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą.

III.

23. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas pažymi, kad jis neužbaigia J. P. nuosavybės teisių atkūrimo proceso ne dėl to, jog nebuvo pareikšta ar buvo nepakeista valia dėl atlyginimo būdo, o dėl to, kad be abiejų J. P. įpėdinių, t. y. pareiškėjo ir D. V., bendro sutarimo (dalyvavimo atkūrimo procese) jis neturi teisės vienašališkai (dalyvaujant tik vienam įpėdiniui) užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas neturi ir negali būti skaidomas dalimis atsižvelgiant į tai, kiek miręs pretendentas atkurti nuosavybės teises turi įpėdinių. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998  m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 47 punkte yra įsakmiai nurodyta, kad pretendentui pagal tą pačią eilę projektuojamas vienas tokios pat pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai žemės valdą sudaro asmeninio ūkio žemės sklypai arba pievų, natūralių ganyklų ar kitų natūralių žemės naudmenų sklypai, arba kai pageidaujamas gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti arba neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti žemės plotas yra didesnis už laisvos žemės fondo žemės plotą, kuriame projektuojamas žemės sklypas.

25. Atsakovas nurodo, kad Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo, kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Minėtos įstatymo nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme mirusio savininko, kuris iki nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, įpėdiniai turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusiojo pretendento vardu, o ne savo vardu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-965/2014).

26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė pagrindinio patikslintame skunde pareikšto reikalavimo – atkurti nuosavybės teises į 3,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 7 dalies nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti patikslintą skundą tik iš dalies (atkurti nuosavybės teises tik į 1,5650 ha žemės), mano, kad jo patikslintas skundas turėtų būtų tenkintas pilnai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas klaidino pirmosios instancijos teismą teigdamas, jog žemė iš Vilniaus yra „perkelta“ atgal į Skuodą. D. V., dirbdama pas atsakovą, piktnaudžiauja savo pareigomis ir daro įtaką NŽT Skuodo skyriaus veiksmams nuosavybės teisių atkūrimo procese.

29. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo teismo įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui – J. P. teisių paveldėtojui nuosavybės teises į 3,13 ha žemės plotą, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad turėtų būti pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, atsižvelgiant į tai, jog jis prašė atkurti jam nuosavybės teises į 3,13 ha žemės plotą.

31. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas gali užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą vienai šaliai prašant. Atsakovas privalo vykdyti pareiškėjo valią dėl žemės gražinimo tokiu būdu, kokiu jis reikalauja. Pareiškėjas sutinka su atsakovo nuomone, jog J. P. įpėdiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese turi dalyvauti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kokiomis nuosavybės teisės būtų atkurtos ir pačiam pretendentui (J. P.), t. y. pareiškėjas ir D. V. turi pasirinkti vieną tokios pačios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypą. Žemės pasirinkimas ir jos dalijimasis turi vykti abiejų šalių rašytiniu sutarimu.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad nėra kito būdo teisingai išspręsti nuosavybės teisės į atkuriamą 3,13  ha žemės plotą klausimą, kaip tik abiem įpėdiniams dalyvauti teismo procese ir išreikšti savo valią. Jei D. V. neatvyksta į teismo posėdžius, teismas turi priimti sprendimą už akių pareiškėjo naudai bei įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 3,13 ha žemės plotą. Atsakovas yra šališkas, nes D. V. dirba žemėtvarkos skyriuje.

33. Pareiškėjas dėsto, kad J. P. priklausė 3,13 ha neatkurtos žemės; D. V. žemės išvadą neteisėtai perkėlė iš Skuodo rajono į Vilniaus rajoną, nesuderinusi su pareiškėju; neteisėtą žemės išvados perkėlimą patvirtino Klaipėdos apygardos administracinis teismas; D. V. 2012 m. sausio 12 d. ir 2012 m. vasario 17 d. nurodė nesutinkanti su J. P. vardu suprojektuotu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone; vėl tenkinti tik D. V. pareiškimai; D. V. nedalyvavo Skuodo rajono žemėtvarkos skyriaus rengiamuose žemės sklypų projektų pasirinkimų susirinkimuose; aplinkybė, kad D. V. nedalyvavo susirinkimuose ir teismo posėdžiuose dėl žemės atkūrimo, reiškia, jog ji žemės pasirinkimu nesidomi.

34. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

35. Atsakovas nurodo, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 16 d. raštu Nr. TR-(5.34.)-596 „Dėl J. P. išvados grąžinimo“ 1999 m. sausio 18 d. išvados Nr. 1539 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ originalas buvo grąžintas Skuodo skyriui, o nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas buvo tęsiamas vykdant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus. Byloje nėra jokių įrodymų ir pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kad D. V. kokiu nors būdu būtų dariusi įtaką NŽT Skuodo skyriaus veiksmams nuosavybės teisių atkūrimo procese. Duomenų, kad D. V. dirba pas atsakovą, teismui nepateikta.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. prašo apeliacinių skundų netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

37. D. V. nurodo, kad atsakovas turėjo ir turi teisę bei galimybę pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į pusę žemės jai nedalyvaujant. Teisės aktų nuostatos to nedraudžia. Vieno iš palikimą priėmusių asmenų neatvykimas į projektavimą, kai jis buvo tinkamai informuotas, nėra kliūtis projektuoti žemės sklypą iš laisvo žemės fondo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

38. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant lygiavertį turėtajam žemės sklypą.39. Pareiškėjas kaltino atsakovą, kad šis vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes nesiūlo jam pasirinkti jokio

žemės sklypo iš laisvos žemės fondo. Savo ruožtu atsakovas tvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso jis nevilkina, tačiau Išvadą Nr. 1539 perdavė saugoti į archyvą dėl to, kad vieną iš įpėdinių (pareiškėją) atstovaujanti jo sutuoktinė nepasirenka projektuojamo žemės sklypo vietos, o kita įpėdinė (D. V.) neatvyksta į projektavimo susirinkimus.

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, jog atsakovas jam nesiūlo jokio žemės sklypo iš laisvos žemės fondo, todėl teismas pripažino atsakovą vilkinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir įpareigojo atsakovą atkurti pareiškėjui J. P. vardu nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (t. y. į pusę iš 3,13 ha) (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad, jo manymu, teismas turėjo įpareigoti atsakovą atkurti jam J. P. vardu nuosavybės teises į visą 3,13 ha žemę (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje.

42. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes mano, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas gali būti tęsiamas ir užbaigiamas tik abiem įpėdiniams susitarus dėl grąžinamos žemės, nes vienam pretendentui (nepriklausomai nuo to, kiek jis turi įpėdinių) gali būti projektuojamas tik vienas žemės sklypas.

43. Byloje nekyla ginčo, jog pareiškėjas R. P. ir tretysis suinteresuotas asmuo D. V. yra J. P., 1991 m. spalio 30 d.

pateikusios prašymą atkurti nuosavybės teises į 5 ha žemės (duomenys neskelbtini), o 2004 metais mirusios, įpėdiniai. J. P. 1998 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodė, kad pageidauja, jog jai būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 2006 m. vasario 11 d. Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu J. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,87 ha žemės, perduodant nuosavybėn naudojamus asmeniniam ūkiui žemės sklypus. Liko neatkurta nuosavybės teisė į 3,13 ha žemės.

44. Pažymėtina, kad tiek Atstatymo įstatyme, tiek Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje. Minėtos šių įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais. Pabrėžtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėjai (mirusio savininko dukters, kuri iki nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, įpėdiniai) turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusiojo pretendento (savo motinos) vardu, o ne savo vardu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-965/2014).

45. Taigi, darytina išvada, kad tiek pareiškėjas, tiek tretysis suinteresuotas asmuo po jų motinos mirties turėjo vienodas subjektines teises dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, tame tarpe ir pareigą pateikti atsakovui susitarimą, kokiomis dalimis ir kur jie pageidauja, kad būtų suteiktas lygiavertis žemės sklypas. Toks susitarimas galėjo būti žodinis, bendrais veiksmais pasirenkant konkretų žemės sklypą ar sklypus, arba rašytinės formos, abiejų įpėdinių valią išdėstant atskirame prašyme.

46. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dydžio Vyriausybės nustatytus darbų įkainius.

47. Metodikos 47 punkte įtvirtinta, kad pretendentui pagal tą pačią eilę projektuojamas vienas tokios pat pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai žemės valdą sudaro asmeninio ūkio žemės sklypai arba pievų, natūralių ganyklų ar kitų natūralių žemės naudmenų sklypai, arba kai pageidaujamas gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti arba neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti žemės plotas yra didesnis už laisvos žemės fondo žemės plotą, kuriame projektuojamas žemės sklypas. Tokių atvejų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

48. Kaip minėta, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas vilkina nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo prašomu išspręsti klausimu per įstatymų nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-123/2013). Taigi nagrinėjant skundus dėl kompetentingų institucijų vilkinimo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nustatyta, ar yra visos įstatymo numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, ar yra pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, bet atsakovas nepagrįstai šio sprendimo nepriima. Be to, būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkina jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatlieka jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar pareiškėjai neveikia tokiu būdu, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, trukdo jų atkūrimui, neatlieka kitų būtinų veiksmų.

49. Vertindama galimą atsakovo vilkinimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę vykdomas J. P. 1991 m. spalio 30 d. pateikto prašymo į buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagrindu. Tam, kad atsakovas galėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių

atkūrimo tam tikroje nuosavybės atkūrimo procedūros stadijoje būtinas J. P. įpėdinių valios išreiškimas. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei proceso dalyvių paaiškinimų, tarp J.  P. įpėdinių nuo 2006 metų yra nesutarimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. D. V. pageidavo, kad jai tenkanti žemės dalis būtų grąžinama Vilniaus rajone, o R. P. tam prieštaravo ir pageidavo visą žemės sklypą atgauti Skuodo rajone.

50. Pažymėtina ir tai, jog 2010 metais pareiškėjas ir D. V. du kartus neatvyko į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 10 eilės pretendentų susirinkimus. Į 2012 m. rugpjūčio 1 d. susirinkimą atvyko pareiškėjo atstovė, jo sutuoktinė E. P., tačiau žemės sklypo nepasirinko. Į 2013 m. spalio 3 d. susirinkimą atvykusi E. P. žemės sklypo vėl nepasirinko. D. V. į abu šiuos susirinkimus neatvyko. 2014 metais pareiškėjas du kartus nepasirinko žemės sklypo, o D. V. į susirinkimus toliau neatvykdavo.

51. Tvarkos 105 punktas numato, kad jeigu rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pilietis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nustatyta tvarka kviečiamas neatvyksta ne mažiau kaip du kartus į organizuojamą pretendentų susirinkimą, kuriame projektuojami žemės sklypai, taip pat tais atvejais, kai piliečio pakviesti nėra galimybės dėl to, kad jis miręs ir nežinomi jo įpėdiniai, arba pilietis yra išvykęs ar pakeitęs gyvenamąją vietą ir nežinomas jo adresas, išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn saugoma žemėtvarkos skyriaus archyve, kol pilietis (piliečio įpėdiniai) pateikia atskirą prašymą suprojektuoti lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį numatomame rengti žemės reformos žemėtvarkos projekte. Taigi pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo , norėdami atkurti nuosavybės teises privalo pateikti atsakovui atskirą prašymą, kuriame išreikštų savo valią dėl žemės sklypo ar sklypų projektavimo žemėtvarkos projekte. Tokio prašymo J. P. įpėdiniai nepateikė, patys neatliko veiksmų, būtinų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai tęsti, todėl atsakovo veiksmų vilkinimu atkurti nuosavybės teises laikyti negalima.

52. Taigi sutiktina su atsakovo pozicija, jog nagrinėjamu atveju J. P. vardu turėtų būti projektuojamas vienas tokios pat pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės gali būti atkuriamos mirusiosios vardu ir perduodamos įpėdiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atskiru būsimų žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais, tačiau tokiu atveju visi žemės sklypai būtų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atkurti nuosavybės teises vien pareiškėjui į jam hipotetiškai tenkančią žemės dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 straipsnio prasme.

53. Nagrinėjamu atveju galima būtų vertinti, kad ginčas iš tiesų yra kilęs ne tarp pareiškėjo ir atsakovo, o tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigimo, o tokių ginčų sprendimas yra priskirtas bendrosios kompetencijos teismui. Gindamas savo teises, pareiškėjas gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį duoti sutikimą sklypo pasirinkimui arba vykdyti procedūrą be jo sutikimo. Pačiam atsakovui tokia teisė nėra suteikta.

54. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, naikinant jo dalį, kurioje atsakovas buvo įpareigotas atkurti nuosavybės teises pareiškėjui.

55. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį teisę į savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju R. P. apeliacinis skundas atmetamas, todėl jo prašymas atlyginti turėtas išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmestiatsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotas

pareiškėjui R. P. J. P. vardu atkurti nuosavybės teises į 1,5650 ha žemės (duomenys neskelbtini) ar kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemėje.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14620 2018-09-18 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. eA-4092-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02857-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. (N. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. (N. V.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Skyrius) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, kuriuo nuspręsta jai neskirti vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui V. V. (V. V.) – mirus, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai būtų skirta; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Valdyba) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214, kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą atsakovo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja teigė, kad Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 V. V. 2009 m. gruodžio 3 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu. Tik po šio sprendimo priėmimo pareiškėja įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Todėl, neatsižvelgiant į tai, jog ji dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus į atsakovą kreipėsi 2010 m. birželio 4 d., sprendžiant dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) redakcija, įsigaliojusia 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusią Nuostatų 85 punkto redakciją (ji nėra pakeista ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Nuostatų redakcijoje), apdraustajam (Nuostatų 3.1–3.5 p.) mirus dėl nelaimingo

atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimos nariai, nurodyti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 2 dalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri lygi 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl draudiminio įvykio mėnesį, dydžių. Pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, prie mirusiojo šeimos narių priskiriamas ir jo sutuoktinis. Todėl, pareiškėjos nuomone, ji, net ir būdama Baltarusijos Respublikos piliete, gyvenančia savo šalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką V. V. mirus, kurio mirtis pripažinta draudiminiu įvykiu, todėl ši išmoka jai turėtų būti paskirta ir išmokėta.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad jis, spręsdamas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo pareiškėjai, vadovavosi nelaimingo atsitikimo pareiškėjos sutuoktiniui metu galiojusio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 90, 91, 94, 96 punktais. Atsakovas patvirtino 2010 m. birželio 3 d. gavęs pareiškėjos N. V. (Valdybos Išmokų taikomosios sistemos duomenimis, nuo 2016 m. spalio mėn. – N. V.) prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką, 2009 m. gruodžio 3 d. mirus sutuoktiniui V. V.. Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 V. V. 2009 m. gruodžio 3 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), skundžiamu 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N nusprendė pareiškėjai neskirti vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, nes ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktinio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad jis 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 6-15-699 priėmė vadovaudamasis nelaimingo atsitikimo metu galiojusiomis Įstatymo ir Nuostatų normomis, patvirtina aplinkybė, kad nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, o ne draudžiamuoju įvykiu.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti ir sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjos sutuoktiniui įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimui draudiminiu įvykiu bei atitinkamų išmokų mokėjimui mirusiojo šeimos nariams taikomos Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, galiojusios įvykio metu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei sutuoktinio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai negali būti skirta. Nors Skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendime Nr. 615699 nenurodytos Įstatymo ir Nuostatų redakcijos, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad įvykis yra pripažintas draudiminiu, trečiasis suinteresuotas asmuo priėjo išvadą, jog atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, vadovavosi iki 2017  m. sausio 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, nes Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., įvykiai yra pripažįstami draudžiamaisiais (nedraudžiamaisiais). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas atliko visus reikalaujamus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 683 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl Nuostatų pakeitimo), įsigaliojusio 2015 m. liepos 3 d., 2 punktą, nes, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-525/2017, 2017 m. kovo 15 d. jis priėmė sprendimą Nr. 6-1699 dėl pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir, vykdydamas Nuostatų 32 punktą, apie minėto sprendimo priėmimą informavo pareiškėjos atstovą, nors iki 2015 m. liepos 2 d. galiojusioje Nuostatų redakcijoje tokio įpareigojimo nėra.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad pareiškėja Skyriui pateikė 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką

apdraustajam mirus dėl jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. Skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7 ir 31 punktais, pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu. Skyrius skundžiamu 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) bei Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), nusprendė neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, nes vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, o pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktiniui įvykusio

nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

8. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, 2017 m. balandžio 19 d. skundu kreipėsi į Valdybą. Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 jos skundo netenkino. Valdyba konstatavo, jog pareiškėjos sutuoktiniui mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2009 m. gruodžio 3 d., todėl minėto įvykio pripažinimui draudiminiu įvykiu bei atitinkamų išmokų mokėjimui mirusiojo šeimos nariams taikomos Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, galiojusios įvykio metu. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei nelaimingo atsitikimo sutuoktiniui metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, vadovaudamasi Nuostatų 96 punktu (redakcija, galiojusi teisės į išmoką atsiradimo metu), Valdyba priėjo išvadą, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pareiškėjai negali būti skirta.

9. Teismas pažymėjo, kad nelaimingų atsitikimų darbe (nuo 2017 m. sausio 1 d. – ir tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius bei asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, šių asmenų teises į draudimo išmokas, taip pat išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Įstatymas (Įstatymo 1 str.). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių (nuo 2017  m. sausio 1 d. – draudžiamųjų) įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių (draudžiamųjų) įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti atitinkamas Įstatymo pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas. Tai suponuoja išvadą, jog Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia (lot. be kita ko) vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra mokamos remiantis Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nelaimingo atsitikimo darbe dieną. Todėl ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos teisės normos, galiojusios 2009 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjos sutuoktiniui įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas.

10. Nuostatų 96 punkte (2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 895 redakcija) nurodyta, jog vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams, asmenims be pilietybės. Nustatęs, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, neturėjusi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėja šios faktinės aplinkybės neginčija), teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N jai neskyrė vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus.

11. Dėl skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Nutarimo dėl Nuostatų pakeitimo teismas akcentavo, jog minėto nutarimo 1.8 punktu nuo 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojo nauja Nuostatų 96 punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d., pagal kurią vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos asmenims ir jų šeimos nariams, turintiems teisę gauti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokas Įstatymo nustatyta tvarka. Apdraustųjų asmenų šeimos nariai, gyvenantys trečiosiose šalyse ir turintys teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ir periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus, pateikia reikiamus dokumentus šių Nuostatų nustatyta tvarka. Pagal Nutarimo dėl Nuostatų pakeitimo 2 punktą, iki šio nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis šiuo nutarimu keičiamų Nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis. Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamu atveju dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėta prašymo nagrinėjimo procedūra turėjo būti vykdoma ir sprendimas priimamas vadovaujantis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusiomis Nuostatų 32, 85–89 punktų ir 103.5 papunkčio redakcijomis, tačiau atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusia Nuostatų 96 punkto redakcija. Todėl teismas pareiškėjos skundo argumentą, jog atsakovas nesivadovavo Nutarimu dėl Nuostatų pakeitimo, atmetė.

12. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pareiškėjos skundą atmetė, o ginčijamus Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N ir Valdybos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 paliko nepakeistus. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų skirta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, taip pat netenkino prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėjos nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas netinkamai taikė 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusius naujus Nuostatų reikalavimus ir tai galbūt lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Nagrinėjamos bylos kontekste naujai priimtoje / pakeistoje Nuostatų redakcijoje įtvirtintas prašymų dėl draudimo išmokų nagrinėjimo procedūros tęstinumas, užtikrinant, kad iki priimto nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros turės būti vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis naujuoju nutarimu keičiamų Nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis. Todėl pareiškėjos 2010 m. birželio 4 d. prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūra turėjo būti vykdoma ne pagal senąją ir nuo 2015 m. liepos 2 d. nebegaliojančią (panaikintą) Nuostatų redakciją, o pagal naująją Nuostatų redakciją. Pareiškėja tvirtina, jog, atsakovui 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu, ji Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 85 punkto nustatyta tvarka įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjos prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo nagrinėjimo procedūra vyko vadovaujantis naująją Nuostatų redakcija. Iš naujosios Nuostatų redakcijos 96 punkto matyti, kad trečiosiose šalyse gyvenantys apdraustųjų asmenų šeimos nariai, turintys teisę į vienkartinę ir  / ar periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ir dėl kurių sprendimas dėl išmokos skyrimo nebuvo priimtas iki naujosios Nuostatų redakcijos įsigaliojimo, taip pat turi teisę tokias išmokas gauti ir tam tokie asmenys turi pateikti tik reikiamus dokumentus Nuostatų nustatyta tvarka. Nutarime dėl Nuostatų pakeitimo nenurodytos jokios išimtys, leidžiančios atsakovui nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo vadovautis ne naująja, o senąja (galiojusia iki 2015 m. liepos 2 d.) Nuostatų 96 punkto redakcija, kuri jau daugiau nei pusantrų metų nebegalioja. Be to, V. V. nelaimingas atsitikimas darbe draudiminiu įvykiu buvo pripažintas tik 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699.

15. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos pozicija, jog jos 2010 m. birželio 3 d. prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūra turėjo būti vykdoma ne pagal senąją (nuo 2015 m. liepos 2 d. nebegaliojančią) Nuostatų redakciją, o pagal naująją Nuostatų redakciją, yra grindžiama tik jos nuomone.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Jo nuomone, apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena faktinė ir teisinė aplinkybė, pagrindžianti pareiškėjos teiginius apie teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 6-15-699N , kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui – mirus, ir VSDFV 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3214 , kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą atsakovo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jai būtų skirta, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Teisėjų kolegija bylos medžiaga nustatė ir dėl šių aplinkybių ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėja Skyriui pateikė 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (I t., b. l. 143–144) dėl jos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. Skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 6-15-699 „Dėl V. V. nelaimingo atsitikimo darbe“ (I t., b. l. 167–168), vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7 ir 31 punktais, pareiškėjos sutuoktiniui 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu.

21. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-15-699N, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) bei Nuostatų 96 punktu

(redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.), nuspręsta neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus motyvuojant tuo, kad vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, o pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir nei sutuoktiniui įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 prieš tai paminėtą atsakovo priimtą sprendimą paliko nepakeistą.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos teisės normos, galiojusios 2009 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjos sutuoktiniui įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėta prašymo nagrinėjimo procedūra turėjo būti vykdoma ir sprendimas priimamas vadovaujantis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusiomis Nuostatų 32, 85–89 punktų ir 103.5 papunkčio redakcijomis, tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusia Nuostatų 96 punkto redakcija.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi ginčo šalių procesinius dokumentus, ginčijamus sprendimus bei skundžiamą teismo sprendimą, nustatė, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015  m. liepos 2 d.) 96 punkto taikymo.

24. Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte įtvirtinta, kad vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus skiriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams, asmenims be pilietybės. Periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus mokama šiems asmenims, iki jie gyvena Lietuvos Respublikoje. Šios išmokos gavėjams persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, išmoka mokama tarptautinėse sutartyse ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka.

25. Pareiškėja nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir nei nelaimingo atsitikimo sutuoktiniui metu, nei kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra).

26. Prieš tai nurodytų aplinkybių visuma lėmė pareiškėjai nepalankių sprendimų priėmimą – atsisakymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos sutuoktiniui) mirus.

27. Tačiau nuo 2015 m. liepos 3 d. įsigaliojusioje Nuostatų redakcijoje neliko ankstesnėje Nuostatų redakcijoje (jos 96 punkte) įtvirtinto apribojimo, kurį taikydamas atsakovas priėmė šioje byloje ginčijamą 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N, išnagrinėjęs pareiškėjos 2010 m. birželio 3 d. prašymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nustatantis šalių teises ir pareigas yra Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis (straipsnio redakcija, galiojusi mirtino nelaimingo atsitikimo darbe metu) numatė, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Panašiai mirusiojo šeimos narius apibrėžia ir šiuo metu galiojanti Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies redakcija.

29. Darytina išvada, kad Įstatyme nebuvo ir nėra įtvirtinta tokio pobūdžio apribojimų pilietybės ar gyvenamosios vietos aspektu, neleidžiančių skirti šeimos nariams vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, kokie buvo įtvirtinti Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte. Pirmosios instancijos teismas, teisingai pažymėjęs, kad Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia (lot. be kita ko) vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra mokamos remiantis Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nelaimingo atsitikimo darbe dieną ir pasirėmęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatomis, minėtų Įstatymo nuostatų tiesiogiai netaikė.

30. Nagrinėjamu aspektu yra svarbus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 683 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki šio nutarimo įsigaliojimo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pradėtos prašymų nagrinėjimo procedūros vykdomos ir sprendimai priimami vadovaujantis šiuo nutarimu keičiamų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis.

31. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, privalėjo vadovautis būtent naujosios Nuostatų redakcijos 32, 85, 86, 87, 88, 89 punktų ir 103.5 papunkčio nuostatomis, tačiau Nutarime dėl Nuostatų pakeitimo nėra įtvirtinta, jog jame nurodytais atvejais turi būti vadovaujamasi senojoje Nuostatų redakcijoje

įtvirtintu 96 punktu.32. Vadovaudamasi tuo, kas buvo nurodyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas

neturėjo teisinio pagrindo taikyti Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punktą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atsisakyti skirti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam – pareiškėjos sutuoktiniui – mirus. Atsižvelgiant į tai, kad Valdyba 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3214 paliko Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N galioti, o pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu abu prieš paminėtus administracinius sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, teisėjų kolegija nusprendžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-699N „Dėl N. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017-03-20 sprendimo Nr. 6-15-699N“ bei, atsižvelgiant į tai, kad Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 2 d.) 96 punkte įtvirtintas reglamentavimas buvo vienintelis pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjai palankų sprendimą, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą skirti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos sutuoktiniui) mirus.

33. Pareiškėja skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui taip pat suformulavo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pateikė 22,5 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (I t., b. l. 15). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta prieš tai, sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir jai priteisiama 22,5 Eur suma iš atsakovo.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas nesuformulavo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjos įgaliotas atstovas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą pradėti tyrimą, ar šioje byloje ginčijamas Skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 6-15-699N atitinka Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Teisėjų kolegija nurodo, kad minėtas sprendimas nėra norminis teisės aktas, todėl jo atžvilgiu nėra galima norminio akto teisėtumo tyrimo procedūra, numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnyje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina nurodyto prašymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos N. V. (N. V.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-15-

699N „Dėl N. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3214 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017-03-20 sprendimo Nr.  615699N“ bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti sprendimą skirti N. V. vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

Priteisti N. V. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14603 2018-09-18 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. A-760-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00222-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2016 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 20-TE-72 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas neteisėtas, priimtas pažeidžiant tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta už Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-1536, 7.1, 7.2, 7.14, 7.16 papunkčių pažeidimus, nors 2016 m. sausio 22 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-22 (toliau – ir Išvada) buvo siūloma skirti tarnybinę nuobaudą už Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 20-V-1362 (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 20-V-293 redakcija), 7.10 papunkčio pažeidimą. Taigi tarnybinė nuobauda skirta už pažeidimus, dėl kurių neatliktas tarnybinis tyrimas, kaltinimas pareiškėjo atžvilgiu suformuluotas abstrakčiai, nenurodant, kokių konkrečių veiksmų jis neatliko, kokie konkretūs teisės aktai reglamentuoja jų atlikimą, be to, jis su minėtais teisės aktais nebuvo supažindintas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad jis netinkamai organizavo ir nepakankamai kontroliavo pamainos pareigūnų darbą – neužtikrino, kad 2015 m. gruodžio 26 d. (švenčių dieną) dirbę Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnai dėvėtų tvarkingą uniforminę aprangą, būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir turėtų būtinas specialiąsias priemones, jų naudojami tarnybiniai automobiliai būtų švarūs. Pareiškėjo teigimu, prieš skiriant nuobaudą nebuvo atliktas išsamus, objektyvus, kvalifikuotas tyrimas, nenurodyta, kokiais objektyviais ir subjektyviais požymiais remiantis buvo konstatuotas tarnybinis pažeidimas, kokia jo kaltės forma, kuo kaltė pasireiškė, neatskleista padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis, neištirtos esminės aplinkybės, susiję su jam inkriminuojamais pažeidimais: kaip pareiškėjas turėjo elgtis, jei būtų pastebėjęs, kad kiti statutiniai pareigūnai, patys turintys pareigą laikytis uniformos dėvėjimo taisyklių, atvyksta į tarnybos pamainą netinkama uniformos komplektacija (šiuo atveju – ne su baltais marškiniais), kuo apskritai pasireiškė netinkamas jų uniformos dėvėjimas; neanalizuota kokia tvarka ir būdu turėjo būti užtikrinama tarnybinių automobilių švara, kuomet pareigūnai nuolat jais naudojasi ir vyksta į įvykių vietas, esančias kaimo vietovėse. Pareiškėjas sutiko, kad jei pareigūnai 2015  m. gruodžio 26 d. atlikto patikrinimo metu neturėjo šaunamojo ginklo, specialiųjų priemonių, nevilkėjo švenčių dieną būtinų

baltų marškinių, jie galėjo padaryti pažeidimą, tačiau neužtraukiantį tarnybinės atsakomybės, juo labiau pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su Išvada iš karto po jos patvirtinimo, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė Išvadą apskųsti, suvaržyta teisė gintis nuo kaltinimo. Priimant Įsakymą, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo ankstesnę tarnybinę veiklą, tarnybos vadovų įvertinimus, jo tarnybos stažą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje konstatuota, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą, dėl to Įsakymu jam paskirta nuobauda – pastaba, todėl nagrinėjant skundą dėl tarnybinės nuobaudos jam paskyrimo, turėtų būti įvertinta ir 2016 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-17, kurioje konstatuota, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą ir, nors nuobauda nepaskirta, tačiau tai gali būti laikoma sprendimu, pažeidžiančiu jo teises ir įtakojusiu tarnybinės nuobaudos paskyrimą. Be to, nepagrįstai ir neteisėtai konstatuotas tarnybinis nusižengimas turi tiesioginę įtaką vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą, taigi sukelia jam teisines pasekmes. 2016 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-17, faktu, kad pareiškėjo atžvilgiu jau buvo atliktas tarnybinis patikrinimas buvo remiamasi ir Išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas. Pareiškėjo teigimu, pažeidžiant jo teises, nesujungti į vieną du jo atžvilgiu beveik vienu metu atlikti tarnybiniai patikrinimai.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad su atsakovo priimtu papildomu įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos patikslinimo jis nebuvo supažindintas teisės aktų nustatyta tvarka, minėto įsakymo negalima laikyti galiojančiu administraciniu aktu, nes jis be datos, nepasirašytas Kauno AVPK vadovo. Pareiškėjo nuomone, tarnybinis tyrimas atliktas nekompetentingai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 32 ir 33 straipsnių, Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 17, 22, 23, 26, 34 punktų reikalavimus, todėl tarnybinė nuobauda turi būti panaikinta.

6. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.7. Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Išvada, Kauno AVPK viršininkas

(duomenys neskelbtini) R. M. ir (duomenys neskelbtini) E. Ž. skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda – pastaba, skirta už Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-1536, 7.1, 7.2, 7.14, 7.16 papunkčių pažeidimus, nors Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 20-V-1362, 7.10 punkto reikalavimus. Rengiant Įsakymą buvo padaryta techninė klaida, nurodant ne tą pareigybės aprašymo redakciją ir ne tuos pareigybių aprašymų papunkčius, tačiau tai nekeičia fakto, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, kuris buvo nustatytas atliekant patikrinimą, surašant Išvadą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis, eidamas pamainos (duomenys neskelbtini) pareigas, netinkamai organizavo ir nepakankamai kontroliavo pamainos pareigūnų E. Ž., D. V., A. U. darbą, neužtikrindamas, kad 2015 m. gruodžio 26 d. (švenčių dieną) dirbę Kauno AVPK Kriminalinės policijos pareigūnai dėvėtų tvarkingą uniforminę aprangą ir būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais bei turėtų specialiąsias priemones, jog jų naudojami tarnybiniai automobiliai būtų švarūs. Techninė klaida buvo ištaisyta Kauno AVPK viršininkui priėmus 2016 m. balandžio 21 d. šioje byloje ginčijamo Įsakymo patikslinimą.

8. Atsakovas nurodė, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Išvadoje buvo nurodyti objektyvūs duomenys apie E. Ž., D. V., A. U. ir R. M. tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjo veiksmai pasireiškė jo pareigybės aprašymo 7.10 punkto reikalavime išdėstytų veiksmų neatlikimu, t. y. neveikimu, todėl tarnybinė nuobauda buvo skirta pagrįstai ir nėra pagrindo jos panaikinti.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.10. Teismas nurodė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (Statuto 33 str. 1 d.,

Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 p.).

11. Teismas nustatė, kad Įsakymo 1.1 papunkčiu komisarui inspektoriui Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (toliau – ir Kauno AVPK KP NVRS) (duomenys neskelbtini) R. M. tarnybinė nuobauda – pastaba, skirta už Kauno AVPK KP NVRS (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-1536, 7.1, 7.2, 7.14, 7.16 papunkčių pažeidimus.

12. Teismas nustatė, kad atsakovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu pripažino, jog Įsakyme buvo techninė klaida – nurodyta ne ta pareigybės aprašymo redakcija ir ne tie papunkčiai, o Įsakyme turėjo būti nurodytas 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 20-V-1362 (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 20-V-293 redakcija) patvirtinto pareigybės aprašymo 7.10

papunkčio pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 21 d. Kauno AVPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-359 šioje byloje ginčijamas Įsakymas buvo atitinkamai patikslintas. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog minėtas įsakymas negaliojantis, nes be datos ir parašo, yra nepagrįsti, nes 2016 m. balandžio 21 d. įsakymas pasirašytas Kauno AVPK viržininko D. Ž. tos pačios dienos elektroniniu parašu. Teismas pažymėjo, kad įsakymas dėl nuobaudos patikslinimo byloje nėra ginčijamas, nors teismas šią teisę pareiškėjui išaiškino.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Išvadoje yra nurodyta, jog pareiškėjas padarė Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 20-V-1362, 7.10 punkto pažeidimą (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 20-V-293 redakcija), jame išdėstytos faktinės aplinkybės būtent dėl 7.10 punkto pažeidimo (dėl pareiškėjo netinkamo operatyvinių grupių darbo organizavimo ir kontroliavimo), 7.10 punkto pažeidimas taip pat nurodytas 2016 m. sausio 14 d. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, su minėtais dokumentais pareiškėjas supažindintas iki ginčijamo Įsakymo priėmimo dienos, sprendė, jog pareiškėjui ginčijamu Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda – pastaba už pareigybės aprašymo 7.10 punkto reikalavimų pažeidimą. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog atsakovas Įsakyme, nurodydamas teisinį pagrindą, suklydo, nesudaro pagrindo jo panaikinti, tai – atsakovo padaryta techninė klaida, kuri ištaisyta ir pareiškėjui dėl to nebuvo apsunkintos galimybės gintis nuo inkriminuoto tarnybinio pažeidimo.

14. Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 8 d. Kauno AVPK viršininko įsakymu Nr. 20-V-1362 (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 20-V-293 redakcija) patvirtinto Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 1 punkte nurodyta, jog Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) yra statutinis valstybės tarnautojas, o 7.10 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) organizuoja ir kontroliuoja pamainos operatyvinių grupių darbą.

15. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog 2015 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) R. M., eidamas pamainos (duomenys neskelbtini) pareigas, tinkamai neorganizavo ir nepakankamai kontroliavo pamainos pareigūnų darbo, t. y. neužtikrino, kad minėtą (šventės) dieną dirbę Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnai A. U., D. V., E. Ž. dėvėtų tvarkingą uniforminę aprangą, būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir turėtų būtinas specialiąsias priemones, kad jų naudojami tarnybiniai automobiliai būtų švarūs, šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.10 punktą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybių, jog pareigūnai A. U., D. V., E. Ž. pagal tarnybinių funkcijų atlikimą jam buvo tiesiogiai pavaldūs, taip pat neginčijo, jog 2015 m. gruodžio 26 d. jie šventinę dieną pagal teisės aktų reikalavimus nedėvėjo šventinės uniformos, nebuvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, tarnybos metu neturėjo specialiųjų priemonių, D. V. ir E. Ž. naudojamas tarnybinis automobilis nebuvo švarus.

16. Teismas nustatė, kad minėtas aplinkybes patvirtina 2015 m. gruodžio 26 d. Kauno AVPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo A. B. 2015 m. gruodžio 26 d. surašytas Tarnybinis pranešimas Nr. 20-PR2-15157, kuriame nurodyta, jog 2015 m. gruodžio 26 d., vykdant 2015 m. gruodžio 23 d. Kauno AVPK viršininko įsakymą Nr. 20-V-1514, kartu su Kauno AVPK Patrulių rinktinės vadu G. G. jie tikrino pareigūnų blaivumą ir darbo drausmę, įskaitant ir dviejų grupių Kauno AVPK pareigūnų. Grupės, kuri naudojosi policijos automobiliu Citroen Berlingo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pareigūnas A. U. buvo uniformuotas, tačiau neturėjo šaunamojo ginklo, radijo stotelės, dujų, guminės lazdos (turėjo tik antrankius), tikrintojams nepasakė, kokiu radijo šaukiniu dirba, šventės dieną nevilkėjo baltų marškinių. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patikrinus kitos grupės pareigūnų (E. Ž. ir V. V.) darbo drausmę, buvo nustatyta, jog jie neturėjo šaunamojo ginklo, radijo ryšio stotelės, specialiųjų priemonių (dujų, antrankių, guminės lazdos), šventės dieną policijos tarnybinę uniformą vilkėjo be baltų marškinių, jų naudojamas tarnybinis automobilis VW CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo purvinas, nešvarus. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pareigūnas G. G. šias aplinkybes patvirtino.

17. Teismas nustatė, kad Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjų E. Ž., D. V., A. U. pareigybės aprašymuose, su kuriais jie supažindinti pasirašytinai, 7.11 punkte nurodyta, kad tyrėjas atsako už jam priskirto tarnybinio transporto techninę būklę ir švarą, 8 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantys valstybės tarnautojai tiesiogiai pavaldūs skyriaus viršininkui ir pamainos vyresniajam tyrėjui.

18. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 20-V-988 tarnybinis automobilis VW CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priskirtas Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnams, įskaitant E. Ž. ir V. V., minėti pareigūnai įpareigoti užtikrinti tarnybinių automobilių techninės būklės reikalavimų vykdymą (įsakymo 3.1 p.), taigi pareigūnai, kurie naudojosi tarnybiniu automobiliu, buvo atsakingi taip pat ir už jo švarą, o pareiškėjas Pareigybės aprašymo 7.1 punkto pagrindu minėtus pareigūnus turėjo kontroliuoti, kad naudojamas automobilis būtų techniškai tvarkingas, švarus, tačiau to tinkamai neatliko.

19. Teismas nustatė, kad Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus

Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 20-V-1426 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 4 punkte yra numatyta, kad pamainos pareigūnams vadovauja ir už jiems pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako (duomenys neskelbtini) ar vykdantis jo funkcijas pareigūnas. Vidaus tvarkos taisyklių 5 punkte nurodyta, kad budėjimo metu pareigūnai dėvi tvarkingą uniforminę aprangą, turi būti ginkluoti šaunamaisiais ginklais. Tų pačių taisyklių 30 punkte įtvirtinta, jog poilsio ir švenčių dienomis Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pamainos (duomenys neskelbtini) įvertina baigiančios pamainos darbą, instruktuoja pamainą.

20. Teismas vertino, kad pamainos (duomenys neskelbtini) buvo atsakingas, jog budėjimo metu pamainos pareigūnai dėvėtų tvarkingą uniformą ir būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir turėtų specialiąsias priemones. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tiesiogiai pavaldūs pareigūnai į budėjimą išvyko be ginkluotės, šventinę dieną nevykdė Vidaus tvarkos taisyklių 5 punkte įtvirtinto reikalavimo dėvėti tvarkingą uniformą. Teismo nuomone, statutinio pobūdžio santykiais grindžiamoje sistemoje į sąvoką „tvarkinga uniforma“ įeina ne tik išoriškai tinkamai atrodanti apranga, bet ir atitinkanti teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Tokia reikšmė žodžiui „tvarka“ yra priskiriama ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (darna, sistemos buvimas, sutikimas su norma).

21. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos pareigūnų (kursantų) tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2015 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 5-V-277 (toliau – ir Taisyklės), nustato tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo tvarką, kurios privalo laikytis policijos pareigūnai. Tarnybinę uniformą ir skiriamuosius ženklus policijos pareigūnai dėvi vykdami į tarnybą, iš tarnybos, tarnybos metu, per šventes, per renginius, rengiamus policijos sistemoje veikiančių profesinių sąjungų ar policijos asociacijų, ir kitais atvejais policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens rašytiniu leidimu (1 ir 5 p.). Taisyklėse įtvirtinta, jog tarnybinė uniforma pagal paskirtį skirstoma į kasdieninę, išeiginę, specialiąją ir vakarinę. Valstybinių švenčių dienomis dėvima išeiginė uniforma (8 p., 9.1 p.). Prie išeiginės uniformos švenčių dienomis dėvimi išeiginiai marškiniai (Taisyklių 63, 87.1 p).

22. Teismas konstatavo, kad gruodžio 26 diena (antroji šv. Kalėdų diena) yra priskiriama prie valstybinių švenčių, todėl, vykdant Taisyklių nuostatas, 2015 m. gruodžio 26 d. pareigūnai privalėjo dėvėti išeiginius marškinius, tačiau minėtų reikalavimų pareiškėjui pavaldūs tyrėjai nesilaikė, o pareiškėjas pagal Pareigybės aprašymo 7.10 punktą, turėdamas pareigą organizuoti ir kontroliuoti pamainos operatyvinių grupių veiklą, to neatliko.

23. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą 2015 m. gruodžio 26 d. netinkamai organizuodamas ir nepakankamai kontroliuodamas jam pavaldžių pareigūnų veiklą, todėl jam pagrįstai buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtas pareigas atlikti pareiškėjui būtų sutrukdę objektyvios priežastys, o pareiškėjas tą dieną dirbo iš pat ryto.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo raštu supažindintas su jo Pareigybės aprašymu, o atsakovas nurodė, jog su Vidaus tvarkos taisyklėmis pareiškėjas ir visi skyriaus pareigūnai buvo supažindinti 2015 m. sausio mėnesį susirinkimo metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas be ikiteisminio tyrimo veiksmų atliekant operatyvinės grupės funkcijas, vykdė ir administracines ((duomenys neskelbtini)) funkcijas, todėl turėjo pareigą susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais jo ir jam pavaldžių pareigūnų veiklą, todėl aplinkybė, jog atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad su minėtais aktais pareiškėjas nebuvo supažindintas raštu, nesudaro pagrindo tarnybinės nuobaudos panaikinimui.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su tarnybinio patikrinimo medžiaga buvo supažindintas iki Įsakymo priėmimo, tai nurodė skunde. Tvarkos aprašas nenumato termino, iki kurio asmuo privalo būti supažindinamas su Išvada, nenumato atskiros minėto dokumento apskundimo tvarkos (aplinkybės dėl Išvados nepagrįstumo buvo išdėstytos skunde teismui ir nagrinėjamos kartu su aplinkybėmis dėl Įsakymo neteisėtumo). Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais šiuo skundo aspektu.

26. Teismas vertino, kad atsakovas atliko išsamų ir objektyvų tarnybinio nusižengimo tyrimą, jo rezultatus nurodydamas Išvadoje, kurioje pateiktas pakankamai konkretus ir aiškus pareiškėjo tarnybinio nusižengimo ir su juo susijusių aplinkybių vertinimas, įskaitant kaltės formos, jį charakterizuojančių duomenų vertinimą, jog tarnybinis nusižengimas padarytas neveikimu, t. y. darbo organizavimo ir kontrolės funkcijų tinkamu nevykdymu dėl aplaidumo.

27. Teismas sutiko su atsakovu, kad atsakovui nebuvo būtinybės priimti papildomus administracinius aktus konkretizuojant pareiškėjo veiksmus dėl jam pavaldžių pareigūnų kontrolės, nes pareiškėjas turėjo savarankiškai rasti sprendimo būdus, kaip tai atlikti. Šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-359/2007). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją su pasiūlymais, kaip atlikti šias administracinio pobūdžio pareigas, ar tarnybinės pagalbos.

28. Teismas vertino, kad tarnybinę nuobaudą skyrusi institucija atsižvelgė į tarnybinio nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, pareiškėjo kaltės laipsnį, asmenybę, kitas aplinkybes, įvertino tai, jog tarnybos metu pareiškėjas 10 kartų buvo skatintas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo, charakterizuojamas teigiamai, tai patvirtina Išvada, todėl

jam ir buvo skirta Statute numatyta pagal savo pobūdį ir pasekmes švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba (33 str. 2 d. 1 p.), kurios naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-17, iš kurios matyti, jog tarnybinis tyrimas buvo atliktas dėl tyrėjo E. Ž. veiksmų, susijusių su 2014 m. lapkričio 12 d. Kauno AVPK viršininko nurodymo Nr. 20-N-16 „Dėl asmenų pranešimų, prašymų priėmimo ir pažymų apie prarastus daiktus ir dokumentus išdavimo 1.1 ir 1.2 punktų tinkamo nevykdymo bei dėl pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), tinkamos kontrolės nebuvimo E. Ž. atžvilgiu (Pareigybės aprašymo 7.10 punkto reikalavimų nevykdymo). Kadangi byloje nėra ginčijama tarnybinė nuobauda, paskirta 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 pagrindu, teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl minėto tyrimo aplinkybių yra perteklinio pobūdžio, todėl jų nesvarstė.

30. Teismas iš 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17, nustatė, kad tarnybinis tyrimas buvo vykdomas dėl kito tarnybinio pažeidimo, kuris padarytas 2015 m. lapkričio 24 d. Kadangi minėtas ir byloje ginčijamas tarnybiniai pažeidimai nesusiję (jų padarymo laikas, dalykas, aplinkybės skirtingi), nebuvo pagrindo minėtų tarnybinių tyrimų sujungimui ir tyrimui kartu, todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl tarnybinių tyrimų sujungimo atmetė kaip nepagrįstus.

31. Teismas konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta iš esmės laikantis skyrimo tvarkos ir įstatymo reikalavimų, pagal tarnybinio nusižengimo pobūdį ir pasekmes yra jiems adekvati, todėl nenustatė pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą pareiškėjo skunde nurodytais motyvais ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

32. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVPK viršininko 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 20-TE-72 paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą bei panaikinti 2016 m. sausio 20 d. tarnybinę išvadą Nr. 20-IS-17, kuria pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą bei panaikinti šios išvados rezoliuciją, kuria patvirtinta išvada.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ši jo skundo dalis liko neišnagrinėta. Pareiškėjas paaiškina, kad, teikdamas skundą, suformulavo prašymą įvertinti 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau teismui nustačius skundo trūkumus, jog reikalavimas įvertinti šios išvados teisėtumą ir pagrįstumą yra perteklinis, iš teismo nutarties formuluotės suprato, kad šios išvados pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas sprendžiant klausimą dėl paskirtos nuobaudos pagal kitą – 2016 m. sausio 22 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-22, kadangi pareiškėjui žinoma, kad tarnybinio patikrinimo išvados pagal teismų praktiką vertinamos kaip sprendimų, kuriais paskirtos tarnybinės nuobaudos, sudedamosios dalys. Pareiškėjas pažymi, kad pagal 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-17 jam tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta, bet ja buvo remiamasi 2016 m. sausio 22 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-22. Taigi, buvo skundžiamos dvi tarnybinio patikrinimo išvados, tačiau teismas nepagrįstai pasisakė tik dėl vienos, nelogiškai argumentuodamas, kad 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 pagrindu paskirta nuobauda nėra ginčijama.

34. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam Įsakymu neteisėtai paskirta nuobauda už pažeidimus, dėl kurių jo atžvilgiu nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kadangi Įsakyme nuobauda paskirta už Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-1536, 7.1, 7.2, 7.14, 7.16 papunkčių pažeidimus, nors Išvadoje siūloma skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, už Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 20-V-1362 (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 20-V-293 redakcija), 7.10 papunkčio pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas šių jo argumentų nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė, tačiau nurodė, kad buvo padaryta techninė klaida nurodant netinkamą pareigybės aprašymo redakciją ir papunkčius, pozicijos dėl techninės klaidos ištaisymo nepagrindė jokiais norminiais aktais, reglamentuojančiais apskųsto administracinio akto tikslinimą bylos nagrinėjimo metu.

35. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas Įsakymas buvo pataisytas atidėjus 2016 m. balandžio 20 d. teismo posėdį. Pareiškėjas su jo patikslinimu susipažino tik 2016 m. birželio 1 d. įvykusio teismo posėdžio metu, turėjo galimybę pamatyti tik pirmąją patikslinančio įsakymo, kuris buvo be parašo ir datos, lapo pusę, todėl nematė, kad kitoje dokumento pusėje yra dokumento metaduomenys. Teismas paklausė, kodėl pareiškėjas nepateikė atsiliepimo dėl Įsakymo patikslinimo, tačiau patikslinimas jam atsakovo nebuvo įteiktas, nebuvo išaiškinta jo apskundimo teisė ir tvarka. Pareiškėjo nuomone, teismas

jam tinkamai neišaiškino patikslinančio įsakymo ginčijimo teisės ir tvarkos. Atsakovas iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos nepateikė duomenų, kad Įsakymo patikslinimas jam buvo įteiktas, nors teismas buvo įpareigojęs tai atlikti. Patikslinančio įsakymo neįteikimas, jo apskundimo teisės ir tvarkos neišaiškinimas yra esminis nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas, todėl Įsakymas turi būti panaikintas.

36. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jam einant pamainos (duomenys neskelbtini) pareigas, 2015 m. gruodžio 26 d. jis tinkamai neorganizavo ir nepakankamai kontroliavo pamainos pareigūnų darbo, t. y. neužtikrino, kad minėtą šventės dieną dirbę pavaldūs pareigūnai dėvėtų tvarkingą uniforminę aprangą, būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir tūrėtų būtinas specialiąsias priemones, jų naudojami tarnybiniai automobiliai būtų švarūs,  t. y. pažeidė pareigybės aprašymą. Pareiškėjo teigimu, teismas savo nuožiūra plečiamai aiškino pavaldumo principą jo nenaudai, kadangi pareigūnai pavaldūs pirmiausiai skyriaus viršininkui, o pagal pareiškėjui galiojantį pareigybės aprašymą kiti pamainos pareigūnai jam tiesiogiai nepavaldūs, pareiškėjas su kitų pareigūnų pareigybių aprašymais nebuvo supažindintas, teismas neaptarė, kodėl pareiškėjas turėjo žinoti kitų pareigūnų pareigybių aprašymuose nurodytas jų pareigas ir pavaldumą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatskleidė jo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties, todėl nepagrįstai pripažinta, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą. Nei teismo sprendime, nei Išvadoje nenurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo laikas, ar pažeidimas tęstinis, kaip pasireiškė pareiškėjo kaltė, ko konkrečiai pareiškėjas nepadarė, nenustatyta, ką apskritai pareiškėjas veikė galimo pažeidimo padarymo metu ir kur jis buvo, t., y., ar tyrėjo realią galimybę užtikrinti, kad savarankišką atsakomybę turintys pareigūnai šventės dieną dėvėtų baltus marškinius, iš įvykių kaimo vietovėse, esant šlapdribai, grįžtų švariu tarnybiniu automobiliu, turėtų ginklus ir kitas priemones. Nesiaiškintos aplinkybės, ar visi pareigūnai turėjo leidimus ginklams, nenurodyta kokia dėl galimai padarytų pažeidimų kilo žala.

38. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas netinkamai organizavo ir nepakankamai kontroliavo pavaldžių pareigūnų veiklą, teigdamas, kad nėra objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių jam tinkamai atlikti pareigas, neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo darbo pobūdį, pamainų perėmimą, kad jis galėjo nematyti kitų pareigūnų, kadangi jie iš pat ryto išvyko į įvykius, pareiškėjas taip pat vyko į įvykius ir kt. Liko neįvertintos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė Pareigūnų budėjimo priėmimo-perdavimo žurnalą, kuriame Kauno AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnas parašė ir pasirašė, kad 2016 m. gruodžio 26 d. tikrintojų pastabų nėra, tačiau vėliau surašė tarnybinį pranešimą. Nors pareiškėjas prašė patikrinimą atlikusį pareigūną iškvieti į teismo posėdį, jam neatvykus, teismas nesiėmė priemonių dėl pakartotinio jo kvietimo liudyti, nesiėmė priemonių išsiaiškinti pareiškėjo teisminio nagrinėjimo metu iškeltus klausimus. Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo pasirašytinai supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis, o teismas nepagrįstai remiasi atsakovo paaiškinimais, kad su šiomis taisyklėmis visi tarnautojai buvo supažindinti susirinkimo metu, nes šie teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Teismo pozicija, kad pareiškėjas tam tikrose tarnybinėse situacijose turėjo rasti savarankiškus sprendimo būdus, yra interpretacinio pobūdžio, nes statutinio pareigūno veikla turi būti griežtai reglamentuota.

39. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei padarė neteisingas išvadas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-359/2007, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.

40. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pagal 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-17 pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda, šioje byloje ginčijama tarnybinė nuobauda su minėtoje išvadoje nustatytu tarnybiniu nusižengimu nesusijusi, todėl nebuvo pagrindo sujungti abiejų tarnybinių nusižengimų tyrimus.

42. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjant bylą teisme, buvo pastebėta Įsakyme padaryta techninė klaida, kuri buvo ištaisyta Kauno AVPK 2016 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 20-TE-72, šio dokumento kopija buvo pateikta teismui į bylą, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Teismo posėdžio metu teismas pareiškėjui išaiškino, kad pateiktas Įsakymo patikslinimas ir pareiškėjas turi teisę ir galimybę patikslintą įsakymą skųsti teismui, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.

43. Atsakovas laikosi pozicijos, kad su Vidaus tvarkos taisyklėmis visi Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus darbuotojai buvo supažindinti 2015 m. sausio mėnesį įvykusio susirinkimo metu, be to, visi dokumentai skelbiami Kauno AVPK interneto svetainėje. Vidaus tvarkos taisyklių 4 punkte nurodoma, kad pamainos pareigūnams vadovauja ir už jiems pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako (duomenys

neskelbtini) ar vykdantis jo funkcijas pareigūnas. Tokia pati funkcija įtvirtinta ir Kauno AVPK Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.10 papunktyje, su minėtu pareigybės aprašymu pareiškėjas pasirašytinai supažindintas 2015 m. kovo 4 d. Pareiškėjas dėl išaiškinimo, kaip turėtų vykdyti savo funkcijas, nurodytas pareigybės aprašyme, nėra kreipęsis, todėl jo argumentai, kad jis nežinojo, kaip elgtis, vertintini kaip gynybinė pozicija. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui, vidaus tarnybos statutiniam pareigūnui, paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo.

45. Byloje nustatyta, kad Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) R. M. Komisariato viršininko 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 20-TE-72 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 26 d., eidamas pamainos (duomenys neskelbtini) pareigas, tinkamai neorganizavo ir nepakankamai kontroliavo pamainos pareigūnų darbo, t. y. neužtikrino, kad minėtą (šventės) dieną dirbę Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnai A. U., D. V., E. Ž. dėvėtų tvarkingą uniforminę aprangą, būtų ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir turėtų būtinas specialiąsias priemones, kad jų naudojami tarnybiniai automobiliai būtų švarūs, šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.10 punktą.

46. Pareiškėjas su paskirta nuobauda nesutiko, todėl ją apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris skundą atmetė, nurodęs, jog pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra įrodytas, jo veiksmai įvertinti tinkamai, o tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka nepažeista.

47. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai nevertino 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai išaiškino jo teisę ginčyti skundžiamą įsakymą patikslinantį įsakymą, neatsakė į jo skundo argumentus, susijusius su pažeidimų kvalifikavimu, plečiamai aiškino pavaldumo principą.

48. Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

49. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams.

50. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

51. Dėl apelianto nesutikimo su teismo atliktu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija pažymi, bylos proceso dalyvių

pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesinės teisės normų taikymo aspektais konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismo išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis

52. Apelianto argumentai, susiję su būtinybe tikrinti 2016 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-17 teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrįsti. Šis tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dėl tarnybinių nusižengimų, nesusijusių su pareiškėjo 2015 m. gruodžio 26 d. padaryta veika ir neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui paskirtai tarnybinei nuobaudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos pareiškėjo argumentus pertekliniais ir nepatenkančiais į nagrinėjamo tarnybinio ginčo apimtį.

53. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai pasisakė dėl pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), tenkančios pareigų apimties ir teisingai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) yra atsakingas už jam pavaldžių pamainos pareigūnų aprangos tvarkingumą, ekipiruotės pilnumą bei jų veiklos atitikimą teisės aktų reikalavimams. Nors pareiškėjas teigia, kad jis neturėjo galimybės tai padaryti, tačiau pagal Vidaus tvarkos taisyklių 30 punktą jis turėjo instruktuoti ir patikrinti pamainos pareigūnus prieš darbo pradžią ir imtis reikalingų priemonių, kad jų tarnybinė apranga atitiktų reikalavimams, pareigūnai būtų aprūpinti visa būtina įranga ir ginkluote. Tai pareiškėjas atliko aplaidžiai ir pagrįstai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

54. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingu pareiginės instrukcijos redakcijos nurodymu skundžiamame įsakyme, pažymi, kad ši techninė klaida buvo tinkamai ištaisyta Kauno AVPK 2016 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 20-TE-72. Kaip matyti iš teismo posėdžio garso įrašo, pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė papildyti skundo reikalavimus, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo. Kita vertus, pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo esmė, jo padarymo laikas, vieta ir faktinės aplinkybės nesikeitė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda už tas pačias veikas, apie kurias jis buvo informuotas pradėjus tarnybinį patikrinimą ir dėl kurių jis galėjo pasiaiškinti ir teikti įrodymus. Taigi neteisingas Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo redakcijos nurodymas skundžiamame įsakyme nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, galinčiu lemti šio įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

55. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepažeidžiant nuobaudos skyrimo tvarkos ir įstatymo reikalavimų, pagal tarnybinio nusižengimo pobūdį ir pasekmes yra jiems adekvati, todėl naikinti ginčijamą įsakymą pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pritartina ir teismo išvadai, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudėtinė skundžiamo įsakymo dalis, yra nurodyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, būtini tarnybinei nuobaudai taikyti.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a::

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14615 2018-09-18 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. eA-4869-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00946-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.; 9.2.; 9.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M. (A. M.), S. M. (S. M.), M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. (A. M.), S. M. (S. M.), M. M. (M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. M. (A. M.), S. M. (S. M.), M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjai, užsieniečiai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-47 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

1.1. Pareiškėja A. M. skunde nurodė, kad kilmės valstybėje ji bijo patirti smurtą nuo buvusio sugyventinio, kuris ne tik grasina fiziniu susidorojimu, ją šantažuoja, bet grasina iš jos atimti nepilnamečius vaikus (kitus pareiškėjus). Be to, kilmės valstybėje ji negali gauti nemokomo gydymo nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, jos buvęs sugyventinis yra romų tautybės, teistas už narkotikų platinimą. Praeityje nuo buvusio sugyventinio ji buvo patyrusi smurtą, buvo sumušta ne tik ji, bet ir jos motina.

1.2. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo ir nesurinko visos informacijos, reikalingos paneigti ar patvirtinti jų prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą. Nevertino pareiškėjos A. M. prašymą patvirtinančios / paneigiančios informacijos, t. y. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje efektyvumo, realių priemonių įkalinti smurtaujantį sugyventinį ir taip apsaugoti save ir nepilnamečius vaikus.

1.3. Nurodė, kad A. M. turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jai ir jos nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai, gyvybei dėl buvusio sugyventinio agresijos ir smurto. Nesant galimybės kilmės valstybėje apsisaugoti nuo tokio elgesio, tai sudaro pakankamą pagrindą jai ir jos nepilnamečiams vaikams suteikti

papildomą apsaugą.2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė netenkinti.2.1. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjos A. M. teiginius apie kilmės valstybėje patirtą fizinį ir psichologinį

smurtą iš buvusio sugyventinio, vaikų tėvo – B. A. I., teiginius apie tai, kad sugyventinis galėjo pasiimti A. M. vaikus iš darželio bei tai, kad A. M. serga (duomenys neskelbtini), kad ji gydėsi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, šias aplinkybes laikė nustatytais faktais.

2.2. Pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjai A. M. gresiančius smurto veiksmus nuo buvusio sugyventinio, nustatė, jog pareiškėjos baimė patirti jos nurodytus veiksmus yra pagrįsta, o gresiantys smurto veiksmai yra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą, įtvirtintą Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 116.1.1 punkte, tačiau jie nėra susiję su pareiškėjos A. M. rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjams šiuo pagrindu nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjos A. M. baimė yra pagrįsta, jog B. A. I. iš jos gali atimti nepilnamečius vaikus.

2.3. Nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymus, įvertino ir tą aplinkybę, jog prieglobsčio prašytojų kilmės šalyje yra taikomas gydymas nuo (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėja A. M. kilmės valstybėje gydėsi nuo (duomenys neskelbtini) ir jos būklė nėra artima mirčiai. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje pareiškėjai A. M. dėl jos ligos grėstų veiksmai, pažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, ir jos baimė tai patirti nėra visiškai pagrįsta.

2.4. Atsakovo teigimu, pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes, įvertinus situaciją kilmės valstybėje, nustatyta, kad, nepaisant esamų trūkumų (duomenys neskelbtini) Respublikos sistemoje dėl pagalbos suteikimo smurto aukoms, kilmės valstybė deda pastangas, kad apsaugotų smurto aukas, užkardytų galimus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Įvertinus informaciją apie kilmės valstybę, buvo konstatuota, jog yra pagrįsta tikimybė, kad (duomenys neskelbtini) Respublika ateityje teiks apsaugą pareiškėjams, todėl jiems nebuvo suteikta papildoma apsauga vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

2.5. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja A. M. apklausos metu nurodė, jog dėl patirto smurto į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė. Pareiškėja A. M. nurodė, kad dėl vieno konflikto tarp jos ir sugyventinio policiją iškvietė kaimynai. Atvykus pareigūnams sugyventinis jau buvo pabėgęs. Ši aplinkybė, atsakovo vertinimu, patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) Respublikos teisėsaugos institucijos reaguoja į pranešimus apie konfliktus artimoje aplinkoje, o tai, kad pati pareiškėja A. M. tiesiogiai nesikreipė į teisėsaugos pareigūnus dėl smurto artimoje aplinkoje, neįrodo, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijos nėra pajėgios suteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams apsaugą.

2.6. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentu, jog nagrinėjant jų prašymus dėl prieglobsčio buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-47 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) galiojimo laikiną sustabdymą.

4. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 21 d. iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III Reglamentą buvo grąžinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai: A. M., gim. (duomenys neskelbtini), S. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja A. M. 2018 m. vasario 21 d. pateikė prašymą suteikti jai ir jos nepilnamečiams vaikams prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje gyveno su romų tautybės asmeniu, kuris ją nuolat žemino nepilnamečių vaikų akivaizdoje, neskyrė lėšų vaikų išlaikymui, sugyventinis nedirbo, vartojo narkotines medžiagas, buvo teistas, grasino pareiškėją nužudyti, atimti vaikus. Be to, A. M. nuo 2009 metų serga (duomenys neskelbtini), niekur nedirba, neturi kur gyventi, kilmės valstybėje negali gauti nemokamo gydymo. Pirminės apklausos, įvykusios 2018 m. vasario 22 d., metu pareiškėja A. M. nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, išpažįsta pravoslavų religiją, karinės patirties neturi, politinei partijai, organizacijai nepriklauso, yra siuvėja, oficialiai susituokusi nebuvo. Nurodė, jog prieš išvykdama iš

kilmės valstybės gyveno (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. liepos 26 d., turėdama tikslą nuvykti į Olandiją. Į kilmės valstybę grįžti nepageidauja dėl gresiančio smurto. Pagalbos į kilmės valstybės institucijas nesikreipė. Serga (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2018 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11) 15PR-28 pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje jai ir jos nepilnamečiams vaikams nagrinėti iš esmės. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2018 m. kovo 7 d. parengė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-47RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje siūloma nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remdamasis šia Išvada, Migracijos departamentas priėmė 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-47 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

5. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 76 straipsnio 2 dalies, 86, 87, 88 straipsnių, Aprašo 96 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014), įvertinęs tai, jog pareiškėja A. M. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nurodė, kad kilmės valstybėje jai grasina romų tautybės asmuo, buvęs sugyventinis ir jos vaikų tėvas, kuris šiuo metu, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, yra laisvėje, vartoja narkotikus, teistas už narkotikų platinimą, smurtavo prieš ją ir jos motiną, atimdavo iš jos pinigus, be jos žinios iš vaikų darželio paimdavo vaikus, su juo pareiškėja susituokusi nebuvo, yra laikoma vieniša mama, o Lietuvos Respublikos konsulo Gardine pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad A.  M. yra netekėjusi, vaikų gimimo liudijimuose įrašyta, jog vaikų tėvas nurodomas M. A. I., teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai laikė nustatytu faktu aplinkybę, jog pareiškėjos A. M. nurodytas asmuo (B. A. I.) yra jos vaikų tėvas ir jos sugyventinis, su kuriuo ji nebuvo sudariusi santuokos, taip pat laikė nustatytais faktais tai, kad pareiškėja A. M. kilmės valstybėje galėjo patirti fizinį ir psichologinį smurtą nuo sugyventinio, vaikų tėvo, kad jis galėjo paimti vaikus iš darželio bei tai, kad A. M. serga (duomenys neskelbtini), kad ji gydėsi (duomenys neskelbtini) Respublikoje.

6. Teismas pažymėjo, jog Išvadoje nurodyta, kad smurtas šeimoje yra didelė problema (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir valdžia 2016 metais ėmėsi priemonių, siekdama tai išspręsti. Kilmės valstybėje valdžios iniciatyva kuriami krizių centrai, kurie teikia pagalbą nukentėjusiems asmenims, tarp jų ir smurto šeimoje aukoms. Nevyriausybinės organizacijos taip pat yra įkūrusios prieglaudas, kurios skirtos nukentėjusiems nuo smurto šeimoje.

7. Teismas vertino, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su fiziniu ir psichologiniu smurtu, leidžia pagrįstai manyti, kad smurto veiksmai, pareiškėjos patirti praeityje nuo buvusio sugyventinio, gali pasikartoti ir ateityje, jai grįžus į kilmės valstybę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai gresiantis persekiojimas ir smurtas šeimoje buvo tikslinis, t. y. susijęs su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimai.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančią informaciją apie kilmės valstybę, moterų padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje bei individualias užsienietės nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog A. M. dėl savo lyties (duomenys neskelbtini) Respublikoje nėra išskiriama kaip skirtinga, nėra diskriminuojama ar neginama valstybės, ir todėl nepriklauso socialinei grupei. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad kilmės valstybėje pareiškėjai A. M. gresiantis persekiojimas nėra susijęs su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.

9. Taip pat teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad tais atvejais, kai tėvystė nėra nustatyta, teisės ir pareigos dėl vaiko kyla tik motinai ir jos artimiesiems, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje B. A. I. atims vaikus iš A. M.. Be to, pareiškėja su vaikais iš kilmės valstybės išvyko prieš dvejus metus, laisva valia, turėdama vizą, nei vienos apklausos metu pareiškėja nenurodė, jog B.  A. I. prieštaravo jos ir nepilnamečių vaikų išvykimui iš kilmės valstybės, todėl nėra jokių duomenų, jog B. A. I. darė ar siekė sudaryti kokias nors kliūtis pareiškėjų išvykimui iš (duomenys neskelbtini) Respublikos.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. M. prieš išvykdama iš (duomenys neskelbtini) Respublikos gydėsi nuo (duomenys neskelbtini), už gydymą apmokėdavo iš savo lėšų. Byloje duomenų, jog pareiškėjos A. M. būklė dėl (duomenys neskelbtini) žymiai pablogėjo ir yra artima mirčiai, nėra. Teismas vertino, kad šios aplinkybės patvirtina Migracijos departamento išvadą, jog pareiškėjos A. M. baimė, kad ji negalės gauti gydymo kilmės valstybėje, nelaikytina visiškai pagrįsta.

11. Teismo vertinimu, pareiškėja A. M. nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos ir jos nepilnamečių vaikų individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjos A. M. teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl

politinių įsitikinimų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme. Byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta ir papildoma apsauga.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjos A. M. nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog išsiuntus ją ir jos nepilnamečius vaikus į kilmės valstybę ji ir jos nepilnamečiai vaikai bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisingai sprendė, jog suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo. Teismas vertino, kad Migracijos departamento 2018 m. kovo 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

13. Teismas sprendė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-47 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ galiojimo laikinas sustabdymas, įsiteisėjus teismo sprendimui, naikintina.

III.

14. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės atkartojo atsakovo padarytas išvadas.14.2. Aplinkybės, kurias pareiškėja A. M. nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu (t. y. tai, jog kilmės

valstybės institucijos neužtikrina tinkamos moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje), visiškai atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

14.3. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad Migracijos departamentas ir teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio, turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamo sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

14.4. Nesutiktina su išvadomis, kad nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga, bei, kad šiuo atveju taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė.

14.5. Išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie gali būti kankinami, su jais gali būti žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas vien dėl to, kad kilmės valstybė neužtikrina efektyvių priemonių nuo smurto artimoje aplinkoje.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teisės aktai nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Kaip rodo Išvados, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, turinys, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjų pateikto prieglobsčio prašymo motyvais (surinkta kilmės valstybės informacija apie smurto šeimoje problemą (duomenys neskelbtini) Respublikoje, taikomas priemones ir kt.). Taigi, Migracijos departamentas pareigos įvertinti aktualią kilmės valstybės informaciją nepažeidė, o tai, kad pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento atlikto tyrimo rezultatais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tyrimas yra neišsamus arba atliktas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, nagrinėjant pareiškėjų prašymą nustatyta, kad vaiko tėvystė nėra teisiškai nustatyta, todėl pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos kodekso dėl santuokos ir šeimos 55 straipsnį teisės ir pareigos kyla tik motinai. Minėtų aplinkybių pareiškėja nepaneigė. Todėl Migracijos departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą.

15.2. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atliekant tyrimą, kurio metu siekiama nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu

netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Migracijos departamentas, įvertinęs duomenų visumą (pareiškėjos paaiškinimus ir kilmės valstybės informaciją) ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjos nurodoma baimė nėra visiškai pagrįsta.

15.3. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-47 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams A. M., gim. (duomenys neskelbtini), bei jos nepilnamečiams vaikams S. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 7 d. sprendime konstatavo: 1) vertinant gresiančius smurto veiksmus dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje (smurtaujantis buvęs sugyventinis, pareiškėjos vaikų tėvas B. A. I.) nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai gresiantys smurto veiksmai pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą, įtvirtintą Aprašo 116.1.1 punkte, tačiau jie nėra susiję su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais; 2) nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad B. A. I. atimtų vaikus, prieglobsčio prašytojos baimė nėra visiškai pagrįsta; 3) įvertinus tai, kad prieglobsčio prašytojos šalyje yra taikomas gydymas nuo (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgus į tai, kad ji gydėsi kilmės valstybėje nuo (duomenys neskelbtini) ir jos sveikatos būklė nėra sunki, nėra pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje dėl ligos grėstų veiksmai, pažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, ir jos baimė tai patirti nėra visiškai pagrįsta; 4) nustatyta, kad, nepaisant esamų trūkumų (duomenys neskelbtini) Respublikos sistemoje dėl pagalbos suteikimo smurto aukoms, kilmės valstybė deda pastangas, kad apsaugotų smurto aukas, užkardytų galimus smurto artimoje aplinkoje atvejus; įvertinus informaciją apie kilmės valstybę buvo konstatuota, kad yra pagrįsta tikimybė, jog (duomenys neskelbtini) Respublika ateityje teiks apsaugą pareiškėjams, todėl jiems nebuvo suteikta papildoma apsauga (Įstatymo 87 str. 1 d. 1 p.).

17. Įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir 2011/95/ES direktyva), 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir 2013/32/ES direktyva) nuostatas.

18. 2011/95/ES direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius [kaip] biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galbūt vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas [arba] jam grėstų didelė žala; tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga.

19. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 straipsnio redakcija) nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra

priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 straipsnio redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

20. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 straipsnio redakcija) nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

21. Įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 straipsnio redakcija) nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus <…>.

22. Aprašo 168 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas Aprašo 35, 115, 138 ir 150 punktuose nurodytus veiksmus, vadovaujasi įgalioto Migracijos departamento valstybės tarnautojo parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta), kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Šios pažymos rengiamos remiantis informacija, nurodyta Aprašo 167 punkte, ir vadovaujantis Bendrosiomis Europos Sąjungos gairėmis dėl informacijos apie kilmės valstybes apdorojimo (2008 m.). Pažymos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje įslaptinamos, jeigu jose naudojama įslaptinta informacija arba atskleidžiama informacija, gauta iš konfidencialių šaltinių.

23. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo sprendžiama dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), buvo priimtas po tinkamo nagrinėjimo. Pareiškėjos A. M. prašymas buvo nagrinėjamas ir sprendimas priimtas individualiai ir objektyviai įvertinus visus duomenis. Sprendimas priimtas įvertinus informaciją iš įvairių šaltinių apie bendrą vyraujančią padėtį pareiškėjos kilmės šalyje. Su pareiškėja kelis kartus buvo vykdomi asmeniniai pokalbiai, jai buvo užduodami klausimai, siekiant išsamiai išsiaiškinti jos prašymo priežastis. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose neminėjo ir byloje nėra nustatyta, kad asmeniniai pokalbiai vyktų tokiomis sąlygomis, kuriomis ji negalėtų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežasčių. Taigi Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurios yra įtvirtintos Įstatyme.

24. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu neužtikrino objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, kadangi nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje ir valdžios institucijų teikiamos pagalbos efektyvumą. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, turėjo informaciją, surinktą iš įvairių šaltinių apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje ir valdžios institucijų teikiamos pagalbos efektyvumą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Surinkta informacija apie padėtį kilmės valstybėje išsamiai yra aprašyta Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. kovo 7 d. išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kuria vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vertino Išvadoje aprašytą atsakovo surinktą informaciją. Pažymėtina, kad tiek skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nėra nurodyti konkretūs motyvai, dėl kurių atsakovo surinkta ir Išvadoje įvertinta bei aprašyta informacija, turėtų būti laikoma netinkama arba nepakankama administracinio sprendimo priėmimui.

25. Atsakovas teisingai akcentavo, kad Aprašo 168 punktas neįtvirtina, kad visais atvejais turėtų būti vadovaujamasi pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, nes, kaip yra įtvirtinta Aprašo 168 punkte, ši pažyma rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Nagrinėjamu atveju atsakovo Išvadoje nurodyta iš įvairių šaltinių surinkta informacija buvo pakankama tam, jog atsakovas galėtų daryti išvadą, kad, nepaisant esamų trūkumų (duomenys

neskelbtini) Respublikos sistemoje dėl pagalbos suteikimo smurto aukoms, kilmės valstybė deda pastangas, kad apsaugotų smurto aukas, užkardytų galimus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Taigi tarptautinės apsaugos prašymas įvertintas išnagrinėjus pareiškėjos atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą, kaip tai yra suprantama pagal 2011/95/ES direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punktą, aiškinant jį kartu su minėtais nacionalinės teisės reikalavimais.

26. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio sprendimo teisėtumo klausimą, pagrįstai sprendė, kad atsakovas surinko pakankamai faktinių duomenų sprendimo priėmimui, teismo sprendime yra pasisakyta dėl atsakovo vertintų faktinių duomenų ir padaryta teisinga išvada, jog atsakovas teisingai taikė minėtus teisės aktus, sudarančius pagrindą priimti administracinį sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo. Todėl nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. M. (A. M.), S. M. (S. M.) ir M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14666 2018-09-19 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. A-310-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04367-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio periodiškai buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kurios nebuvo tinkamos asmenų konvojavimui, kėlė grėsmę gyvybei ir sveikatai, sukėlė didelių nepatogumų, žemino pareiškėjo orumą, įtakojo jo sveikatą. Konvojavimo automobiliuose trūkdavo vietos. Vienu automobiliu važiuodavo apie 30 asmenų, todėl tekdavo visą laiką stovėti arba beveik sėdėti kitiems asmenims ant kelių. Automobiliuose nebuvo bagažo skyriaus, asmeninius daiktus reikėdavo dėti į kameros, kurioje vežami žmonės, galą, todėl vietos dar labiau sumažėdavo. Transporto priemonių kamerose nebuvo atskiro vėdinimo ir šildymo, todėl šiltuoju metų laiku trūkdavo oro, o šaltuoju būdavo šalta, nebuvo atsarginio išėjimo, kurį būtų galima panaudoti nelaimės atveju. Pareiškėjas nurodė, kad turi stuburo išvaržą, jam nustatyti širdies sutrikimai, aukštas kraujospūdis, todėl netinkamos konvojavimo sąlygos dar labiau neigiamai veikė jo sveikatą. Be to, infekcinėmis ligomis sergantys ligoniai buvo konvojuojami ta pačia transporto priemone ir tai kėlė pavojų užsikrėsti. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, didelius nepatogumus, buvo sutrikdyta jo sveikata, jis pasidarė dirglus, jautėsi pažemintas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad konvojuojamieji asmenys vežami specialiosiomis transporto priemonėmis  – specialiaisiais automobiliais ir autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimui skirtas Viešojo saugumo tarnybos tarnybinis transportas turi transporto priemonių registracijos liudijimus su paskirties nurodymais, kasmetines techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymais ir yra naudojamas vadovaujantis šiais dokumentais. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nenustatyta, kad kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimo metu yra pažeidžiamos jo teisės bei jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo galimybę pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Konvojavimas buvo vykdomas tinkamai, todėl sąlygos taikyti atsakovui Lietuvos valstybei civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, neatsirado.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė

ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigia, jog jo konvojavimas vyko nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2015 m. balandžio mėnesio. Kadangi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 31 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovo atstovui atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškus prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį (CK 1.126  str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

7. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (CK 1.131 str. 2 d.), nurodė, kad pareiškėjas

skunde teigė, jog dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 100  000 Eur neturtine žala. Tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Teismas, atsižvelgęs, į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, jog teismo ex officio (pagal pareigas) tokių aplinkybių taip pat nenustatyta, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 str. 1 d.), o skundo reikalavimus byloje vertino nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėn.

8. Teismas pagal kelionės žiniaraščių duomenis nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas 29 kartus specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punktuose nurodytą transporto priemonių maksimalų sėdimų vietų skaičių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 p.), nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr.: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kuriuose įrengta po 19 sėdimų vietų ir „Mercedes Benz“, valstybiniai Nr.: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kuriuose įrengta po 29, 36 sėdimas vietas. Teismas, įvertinęs minėtose transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų kiekį ir Viešojo saugumo tarnybos kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių, konstatavo, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas.

10. Teismas nurodė, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus teiginius, jog konvojavimo transportas nevyksta, jeigu yra viršijamas konvojuojamųjų skaičius, patvirtina 2015 m. sausio 21 d. kelionės žiniaraščio įrašas, kad dėl vietos stokos buvo atsisakyta vežti 7 asmenis. Teismas iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nustatė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl vietos trūkumo konvojavimo transporte, taip pat nėra žymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus konvojavimo metu. Todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl vietos stokos atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pareiškėjo teiginius dėl konvojavimo metu kilusių sveikatos sutrikimų atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas pateikė teismui išrašus iš medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad nuo 2010 m. sausio 14 d. jis yra gydomas dėl sveikatos sutrikimų ir yra tik 40 procentų darbingas, tačiau jo pateikti įrodymai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su konvojavimo sąlygomis, pareiškėjas nenurodė nei konkrečių laikotarpių, kada konvojavimo metu buvo sutrikusi jo sveikata, nei, kad šiuo pagrindu kreipėsi medicininės pagalbos, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamo konvojavimo; byloje nėra gydytojo pažymos, kad pareiškėjo konvojavimas dėl jo sveikatos būklės specialiuoju transportu būtų neįmanomas. Todėl teismas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo skundo aspektu nenustatė.

12. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčo laikotarpiu, schemų nustatė, kad jose visose buvo įrengtos šildymo sistemos ir ventiliacija, dauguma automobilių turi langus. Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolus vienam asmeniui tenkančio oro tūris atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas papildomai nedetalizavo ir nenurodė, kurio konkrečiai konvojavimo metu jam trūko oro ar oro temperatūra buvo netinkama ir kokiais duomenimis remdamasis manė, kad ji buvo netinkama. Konvojavimo žiniaraščiuose įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos oro temperatūros konvojavimo metu nėra, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo apsektu atmetė kaip pernelyg abstrakčius ir subjektyvaus pobūdžio.

13. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 146.4 ir 146.9 punktus specialiajame automobilyje turi būti elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, tačiau šios taisyklės nenumato privalomų atsarginių išėjimų įrengimo. Konvojavimo taisyklėse taip pat nėra nustatytas privalomas bagažo skyriaus įrengimas. Teismas iš byloje esančių transporto priemonių schemų nustatė, kad visose transporto priemonėse buvo atsarginiai išėjimai ar evakuaciniai liukai, taip pat daugumoje specialiųjų automobilių buvo bagažo skyrius, todėl teismas nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo fakto šiuo aspektu.

14. Teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatyta, kad sergantys pavojinga ar ypač pavojinga

žmonių užkrečiamąja liga konvojuojami atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Išlaipinus sergančius pavojinga ir ypač pavojinga užkrečiamąja liga konvojuojamuosius, atliekama specialiojo automobilio dezinfekcija (Konvojavimo taisyklių 138 p.). Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo konvojuotas nedezinfekuotoje transporto priemonėje ar kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, pareiškėjas šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, nei tikslaus tokios kelionės laiko, nei sirgusių asmenų pavardžių, nei kilusių realių pasekmių dėl tokio konvojavimo. Teismas pažymėjo, kad vien pareiškėjo nuogąstavimai ir prielaidos, jog jis konvojavimo metu galėjo užsikrėsti nuo kitų asmenų, yra tik jo subjektyvios išvados, todėl jas atmetė kaip neįrodytas.

15. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris vykdytas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

III.

16. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo skundą tenkinti visiškai – priteisti jam iš atsakovo 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat pageidauja būti etapuotas į teismo posėdį, jame dalyvauti asmeniškai ir patvirtinti skundo esmę.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, bylą nagrinėjusi teisėja neleido jam susipažinti su atsakovo pateikta medžiaga, vėliau, po kilusio ginčo, jis galėjo susipažinti tik su dalimi dokumentų – pateiktomis automobilių, kurie buvo pradėti naudoti nuo 2015 m. liepos mėnesio, schemomis. Pareiškėjo teigimu, pateikti dokumentai neatitiko duomenų ir aplinkybių, kuriuos jis pateikė savo skunde, apibūdindamas konvojavimo sąlygas nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą jo skundo reikalavimams, neįvertino jo sveikatos būklės, nes žmogaus sveikatai ir gyvybei padarytai žalai nėra nustatyta jokio trejų metų ieškinio senaties termino. Pareiškėjas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m., jam tai išaiškino konvojaus pareigūnai. Pažeidimai jo atžvilgiu nuolat tęsėsi, todėl nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, į bylą buvo pateikti dokumentai, kad pareiškėjas 2009 m. gruodžio 19 d. buvo etapuojamas su sulaužytais šonkauliais, riešu, raktikauliu, pažeistu stuburu, turi kitų sveikatos problemų, 2010–2011 m. jam buvo atliktos operacijos, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad skunde pateikė konkrečius konvojavimo automobilių išmatavimus, sėdimų vietų skaičių, kartu konvojuotų asmenų skaičių, kad kartu vykdavo ir užkrečiamomis ligomis sirgę asmenys. Pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo iškviesti liudytojus – konvojaus pareigūnus, kurie patvirtintų jo skunde išdėstytas aplinkybes.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pateiktus jo medicininius dokumentus, jo patirta neturtinė žala  – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, patirti konvojuojant, yra įrodyti. Pareiškėjui pateikus pakankamai detalizuotas aplinkybes, pateikti dokumentus ir kitus įrodymus privalėjo atsakovo atstovas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo A.  K. apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus jam tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta,

kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą jam dalyvaujant asmeniškai, pageidauja patvirtinti skundo esmę, t. y. nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas skundo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. yra praleidęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio Viešojo saugumo tarnyba, vykdydama pareiškėjo konvojavimą, neteisėtų veiksmų neatliko, nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

26. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą bei nepagrįstai jo neatnaujino neatsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, bylą išnagrinėjo šališkai. Atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

30. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas skunde teigė, jog netinkamu konvojavimu buvo pažeidžiamas jo orumas, jis jautė fizinį ir dvasinį skausmą, sukrėtimą. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti), kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 31 d. (I t., b. l. 7), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

31. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai, jo teigimu sudarę pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, buvo diagnozuoti ir gydyti 2009–2011 m. (I t., b. l. 165–174), o pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjas jokių kitų objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė, nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

33. Toliau teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų, vykdant pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki pareiškėjo skunde nurodyto ginčo laikotarpio pabaigos (2015 m. balandžio mėnesio).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nagrinėjimo laikotarpio. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas teismo nagrinėtu laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Viešojo saugumo tarnybos pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina nagrinėjamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Administracinėje byloje esančios specialiųjų automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos

patvirtina, kad šiuose automobiliuose buvo įrengti bagažo skyriai, šildymo sistemos, ventiliacija ir evakuaciniai liukai. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

39. Pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyto teiginio, jog konvojavimo metu transporte trūkdavo vietos, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Atsakovo atstovo teiginius, kad konvojuojama tik tiek asmenų, kiek specialiajame transporte yra įrengtų vietų, patvirtina ir pareiškėjo konvojavimo metu užpildytų kelionės žiniaraščių duomenys – pvz., 2015 m. sausio 21 d. vykusio konvojaus metu pažymėta, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nepaimti 7 asmenys dėl vietos stokos specialiajame automobilyje (I t., b. l. 95). Pažymėtina ir tai, kad kelionės žiniaraščiuose nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų, teikęs prašymus, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Byloje esantis teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai teismo buvo ištirti, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, jam buvo išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos (ABTĮ 81 str. 6 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė proceso teisės pažeidimų.

41. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai byloje nagrinėtu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14665 2018-09-19 2018-09-07 2018-09-07 -

Administracinė byla Nr. A-304-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, nors vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, kurie dažniausiai neatsidarydavo, per juos nepatekdavo oras ir dienos šviesa. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas, klozetas buvo be dangčio. Kameroje buvo įrengtas stalas su dviem kėdėmis, todėl ne visi kameroje esantys asmenys galėjo pavalgyti sėdėdami prie stalo. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. atsakovo atstovas pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas laikomiems asmenims galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5  m. aukščio sienele. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos neįrodė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, o atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas, įvertinęs pagrindus atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.), konstatavo, kad, nors pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino todėl, jog jam padaryta žala buvo pakankamai intensyvi ir daroma visą suėmimo laiką, o Lukiškių TI-K nesiėmė priemonių panaikinti žalos atsiradimą, šios aplinkybės nėra objektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, priešingai, esant intensyviems pažeidimams pareiškėjas suvokė savo teisių pažeidimus ir galėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo nepraleidęs įstatymu nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. atlyginimo priteisimo taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė, o pareiškėjo skundo reikalavimus nagrinėjo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. 

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 119, 265, 321. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 2013 m. rugpjūčio 6 d. dalį paros ir nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 8 paras ir vieną kartą dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,9 kv. m iki 2,56 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, jog tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Teismas nustatė, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam teko nuo 7,31 iki 7,87 kv. m ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

9. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitariniame mazge neužtikrinto privatumo, kad kameroje esantis klozetas buvo be dangčio, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkto nuostatomis. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismas iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 23 d. patikrinimo akto nustatė, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 5 d.) sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu įrengtas greta kameros durų, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirtas betonine sienele, kitų HN 76:2010 pažeidimų sanitariniame mazge nenustatyta. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje kameroje klozetas sanitariniame mazge buvo be dangčio, teismas, įvertinęs minėtu patikrinimo aktu nustatytas aplinkybes, bei tai, kad pareiškėjas jo laikymo metu dėl šių pažeidimų Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė, nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

10. Teismas iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m, balandžio 23 d. patikrinimo akto nustatė, kad kameroje

Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 5 d.) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 362 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – 36 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. 2013 m. gegužės 8 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 265 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 6 d.) vėdinimas buvo užtikrinamas per langą, kameros langas buvo su stiklais, dirbtinė dieninė apšvieta buvo 268 lx, dirbtinė naktinė apšvieta  – 15 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte kameroje Nr. 321 HN 76:2010 22 ir 24 punktų pažeidimų taip pat nenustatyta, nustatytas oro judėjimo greitis – 0,05 m/s, kuris atitiko higienos normų reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, dienos šviesos nebuvimo kameroje atmetė kaip neįrodytus.

11. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2–3 asmenimis, pripažino, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į kėdžių skaičių, ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.

12. Teismas nustatė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

13. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 8 paras ir vieną kartą dalį paros, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose; pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada turėjo galimybę pavalgyti prie stalo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį; dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, o pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 80 Eur sumos priteisimas.

14. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą pateikė 27 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė ir atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtas 1,62 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III.

15. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo jo atžvilgiu Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pareiškėjo teigimu, vykdant jo suėmimą nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Lukiškių TI-K jis buvo kankinamas, jo žmogaus teisės buvo pažeistos. Dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu, patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Patirti išgyvenimai paliko neigiamų pasekmių jo dvasinei ir fizinei savijautai.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodė neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovo atstovo

nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus 8 paras ir vieną kartą dalį paros, be to, kalinimo laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis ne visuomet turėjo galimybę pavalgyti sėdėdamas prie stalo, ir priteisė pareiškėjui 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjas prašo priteisti 1  500 Eur. Atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

24. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kalint Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d., pareiškėjui 8 paras ir vieną kartą dalį paros teko mažiau ploto, nei nustatyta Įsakymo Nr.  V-124 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų

bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl konstatuoto pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimo ne visuomet sudarant galimybę pavalgyti prie stalo ir papildomai jų nekartoja.

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

29. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų

sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14618 2018-09-18 2018-09-10 2018-09-10 -

Administracinė byla Nr. eA-4902-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01222-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. A. (B. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. (B. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas B. A. (B. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-279(00149) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui B. A.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas išimtinai vienpusišku aplinkybių vertinimu, neatsižvelgiant į esmines su pareiškėjo buvimu šalyje susijusias aplinkybes, todėl naikintinas.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau jau turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau  – ir LLG), galiojusį iki 2017 m. gruodžio 18 d., išduotą teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėjas 2017 m. spalio 17 d. tuo pagrindu, jog jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) dalyvis, pateikė prašymą išduoti LLG bei kitus būtinus dokumentus. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtą prašymą dėl LLG išdavimo (toliau – ir Prašymas) padavė svarstyti skubos tvarka. Tačiau atsakovas, nesilaikydamas terminų, neigiamą Sprendimą priėmė tik 2018 m. kovo 26 d.

1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio 1 d. pradėjo eiti direktoriaus pareigas UAB (duomenys neskelbtini), kuri užsiima pirminių duomenų tvarkymu ir konsultacijomis veiklos klausimais. Pareiškėjo vadovaujamoje Bendrovėje dirba 6 asmenys, todėl ji turi pakankamai žmogiškųjų resursų tam, kad galėtų įvykdyti ir užtikrinti prisiimamus įsipareigojimus. Pareiškėjas, teikdamas dokumentus dėl LLG išdavimo, pateikė visus būtinus su Bendrovės veikla susijusius dokumentus. Atsakovui buvo pateikta tarp Bendrovės ir UAB (duomenys neskelbtini) (po pertvarkymo – mažoji bendrija (toliau – ir MB) (duomenys neskelbtini)) 2016 m. sausio 5 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis). MB (duomenys neskelbtini) yra pagrindinis Bendrovės užsakovas, turintis daugiau negu 50 verslo klientų, kurių aptarnavimui reikalinga nemažai žmogiškųjų resursų. Iki Bendradarbiavimo sutarties pasirašymo UAB (duomenys neskelbtini) (po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini)) dirbo tik 2–4 asmenys po ½ ar ¼ etato. Taigi, Bendradarbiavimo sutarties sudarymas buvo naudingas abiem kontrahentams. Tuo tarpu atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, priešingai, be pagrindo suabejojo Bendrovės veiklos realumu.

1.3. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl skundžiamo atsakovo Sprendimo argumento dėl Bendrovės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties nepateikimo, pažymėjo, kad toks Departamento reikalavimas buvo perteklinis. Šiuo aspektu paaiškino, kad atsakovui pateiktame 2017 m. sausio 9 d. verslo plane nurodyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) panaudos pagrindais naudojasi biuro patalpomis minėtu adresu, o Bendradarbiavimo sutartyje, taip pat pateiktoje atsakovui, nurodyta: „3.1. Užsakovas, siekdamas užtikrinti, kad Paslaugų teikėjas tinkamai ir efektyviai galėtų teikti Paslaugas, įsipareigoja Paslaugų teikėjui: 3.1.4. suteikti kompiuterizuotas darbo vietas Paslaugų teikėjo darbuotojams“. Būtent šios Bendradarbiavimo sutarties pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) naudojasi UAB (duomenys neskelbtini) (po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini)) darbo vietomis (patalpomis) ir atskiros panaudos sutarties nesudarė. Nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) (po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini)) pradėjo nuomotis dar vienas patalpas (duomenys neskelbtini), tame pačiame pastate, tik 2 aukšte, kuriomis Bendrovės darbuotojai taip pat naudojasi. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovo atstovai, atlikdami Bendrovės patikrinimą, lankėsi minėtose patalpose tiek IV aukšte, tiek II aukšte ir realiai galėjo jas apžiūrėti.

1.4. Nors atsakovas Sprendimą, be kita ko, motyvavo aplinkybėmis, kad Bendrovė yra registruota tuo pačiu adresu kaip ir MB (duomenys neskelbtini), o MB (duomenys neskelbtini) direktorius – P. B. (P. B.) – yra Bendrovės darbuotojo – I. B. (I. B.) – brolis, tuo tarpu MB (duomenys neskelbtini) darbuotoja S. B. dirba ir Bendrovėje, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tai negali būti laikoma įrodymais, savaime paneigiančiais Bendrovės veiklos realumą. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) ir MB (duomenys neskelbtini) dirba bendradarbiavimo pagrindais, t. y. pagal Bendradarbiavimo sutartį, logiška, kad jos kaip tik gali būti registruotos ir / ar veiklą vykdyti vienose patalpose. Tuo tarpu atsakovo bandymai susieti Bendrovėje ir MB (duomenys neskelbtini) dirbančius asmenis giminystės pagrindais, taip įrodinėjant Bendrovės fiktyvumą, neturi jokio loginio ar teisinio pagrindo: žmonės turi teisę laisvai pasirinkti savo užimtumą, darbo vietą ar pobūdį, žmogaus apsisprendimo laisvė negali būti ribojama, juo labiau, kad asmens teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Pareiškėjas akcentavo, kad I. B. yra pilnametis, ekonominį išsilavinimą turintis asmuo, kuris nuo 2016 m. vasario 18 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), nes tiek jo turima kvalifikacija, tiek asmeninės savybės visiškai tenkino Bendrovės reikalavimus ir lūkesčius. Nors S. B. dirba Bendrovėje buhaltere ir MB (duomenys neskelbtini) vyr. buhaltere, jos atliekamos pareigos tiek vienoje, tiek kitoje įmonėje nesidubliuoja, skiriasi tiek darbo pobūdis, tiek atsakomybė, ji dirba pagal atskiras darbo sutartis ir gauna atskirus jai priklausančius darbo užmokesčius. Todėl visiškai nesuprantama atsakovo pozicija, kaip faktas apie to paties asmens darbą tiek MB (duomenys neskelbtini), tiek Bendrovėje galėtų patvirtinti vienos ar kitos įmonės fiktyvumą.

1.5. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai akcentuoja 2016–2017 m. sąskaitas faktūras,

paslaugos pavadinimas – „buhalterinė apskaita“, išrašytas Bendrovei pardavėjo UAB (duomenys neskelbtini), kuri registruota tuo pačiu adresu kaip ir Bendrovė, jos direktorė A. B. dirba MB (duomenys neskelbtini), o sutuoktinis yra P. B. Šiame kontekste pareiškėjas nurodė, kad tiek UAB (duomenys neskelbtini) atsakovui pateiktame verslo plane, tiek Bendradarbiavimo sutartyje aiškiai nurodyta, jog Bendrovė teikia pirminių dokumentų apdorojimo paslaugas,  t. y. atlieka techninį dokumentų suvedimo į apskaitos programą darbą. Tai nėra buhalterinė apskaita, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. UAB (duomenys neskelbtini) perka buhalterinės apskaitos paslaugas, remdamasi buhalterinės apskaitos paslaugų sutartimi, iš kitos bendrovės – UAB (duomenys neskelbtini). Nors tai neturi jokio ryšio su aptariamais klausimais, kad A. B. nėra UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja, pareiškėjas nurodė, jog ji tapo P. B. sutuoktine tik 2017 m. liepos 1 d., t. y. gerokai vėliau po bendradarbiavimo santykių tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini)) pradžios. Todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių atsakovas nurodo šią aplinkybę kaip turinčią reikšmės UAB (duomenys neskelbtini) veiklai.

1.6. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad MB (duomenys neskelbtini) ir Bendrovė užsiima ta pačia veikla, ir paaiškino, jog UAB (duomenys neskelbtini) neužsiima buhalterinės apskaitos paslaugų teikimu, ji tik aptarnauja MB (duomenys neskelbtini) techniniais klausimais, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) apdoroja klientų pirminius dokumentus, juos suveda į apskaitos programą. Pareiškėjo manymu, aplinkybė, kad Bendrovė dirba bendradarbiavimo pagrindais su MB (duomenys neskelbtini) ir atlygintinai teikia paslaugas, kaip tik įrodo ne Bendrovės fiktyvumą, o pagrindžia jos darbo realumą ir tikrumą.

1.7. Dėl Sprendime akcentuojamų darbo sutarčių, sudarytų su buhaltere N. Z., konsultantu I. B. ir buhaltere S. B., pareiškėjas paaiškino, kad I. B. nedirba ir niekada nedirbo MB (duomenys neskelbtini), o N. Z. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo iki vaiko priežiūros atostogų, bet jai grįžus iš vaiko priežiūros atostogų, nebuvo tinkamo etato, todėl ją, kaip gerą ir patikimą žmogų, MB (duomenys neskelbtini) rekomendavo savo partnerei UAB (duomenys neskelbtini), kur ji ir buvo įdarbinta.

1.8. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Bendrovės veiklos patikrinimas buvo atliktas gerokai pavėluotai, t. y. tik 2018 m. vasario 1 d., kai jau buvo praėjęs terminas sprendimui dėl LLG priimti. Pareiškėjas kartu nurodė, kad patikrinimo metu MB (duomenys neskelbtini) darbuotoja A. B. geranoriškai patvirtino partnerių, t. y. UAB (duomenys neskelbtini), veiklą, paaiškino, kodėl tuo metu biure nebuvo I. B. Tuo tarpu atsakovo atstovai atvyko iš anksto neįspėję – kaip tik tuo metu, kai buvo pietų metas, t. y. maždaug tarp 12 val. ir 14 val., todėl logiška, kad tuo metu ne visi darbuotojai buvo biure. Be to, atsakovo atstovai iškraipė ir savaip pateikė jiems suteiktą žodinę A. B. informaciją dėl I. B. darbo pobūdžio, kadangi A. B. paaiškinimų metu buvo paminėta, jog dėl darbo pobūdžio žmogus gali dirbti ne biure, t. y. būti, pavyzdžiui, pas klientus. Pareiškėjas akcentavo, kad jokios kalbos apie oficialų darbą pagal nuotolinio darbo sutartį, kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK), nebuvo, o A. B. nėra UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja, todėl negali ir negalėjo atskleisti tikslios, su konkrečiais asmenimis ir jų darbo sutartimis susijusios informacijos. Patikrinimo metu apklausta darbuotoja N. Z. taip pat aiškiai nurodė savo darbo funkcijas Bendrovėje, patvirtino, kad pažįsta Bendrovės direktorių ir jį yra mačiusi biure 2017 m. gruodžio mėn. Pagal užimamas pareigas minėta darbuotoja nei galėjo, nei turėjo žinoti apie UAB (duomenys neskelbtini) taikomas rinkodaros ir / ar klientų paieškos priemones – N. Z. darbas yra techninio pobūdžio darbas, susijęs su dokumentų suvedimu į apskaitos sistemą, todėl ji negalėjo suteikti informacijos apie Bendrovės reklamą. Pareiškėjo teigimu, vertinant Bendrovės darbuotojos B.  D. paaiškinimus, taip pat nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, kad ši darbuotoja Bendrovėje dirba apskaitininke tik nuo 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. vos 2 mėnesius iki patikrinimo, todėl galėjo neįsiminti naujų asmenų, tačiau ji aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo atliekamas funkcijas ir užimamas pareigas. Nors atsakovas Sprendime nurodė, kad su I. B. nepavyko susisiekti, nėra aišku, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis buvo bandyta susisiekti su šiuo darbuotoju, nes pačiam I.  B. nežinoma, kad jo kažkas ieškotų.

1.9. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), todėl privalo laikytis VAĮ įtvirtintų principų. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neinformavo nei Bendrovės, kaip ūkio subjekto, nei pareiškėjo apie atlikto Bendrovės patikrinimo pradžią, nesuteikė galimybės pateikti papildomą informaciją ir / ar duoti paaiškinimus, kaip tai nustatyta VAĮ 20 ir 30 straipsniuose.

1.10. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog jis neturi jokių ilgalaikių socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad jis jau ne pirmą kartą kreipiasi dėl LLG išdavimo, o tai yra reikšminga aplinkybė, patvirtinanti, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja nuolatiniai ekonominiai ir verslo santykiai. Pareiškėjas planuoja savo ateitį būtent šioje šalyje ir visais įmanomais būdais stengiasi joje įsitvirtinti, užsiima teisėta veikla, laikosi ir gerbia šios šalies įstatymus.

1.11. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas padarė tendencingas ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, vadovavosi neteisingomis prielaidomis, nuslėpė sau nenaudingą informaciją,

neteisingai sprendė tiek dėl Bendrovės veiklos fiktyvumo, tiek dėl pareiškėjo veiklos ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikrųjų tikslų bei ketinimų. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas individualų teisės aktą, turintį įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, rėmėsi vienpusišku aplinkybių vertinimu, nesilaikė objektyvumo ir gero administravimo principų.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.2.1. Atsakovas tvirtino, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime

motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus, paremtas surinktais duomenimis, visapusiškai juos išnagrinėjus. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, išsamiai išnagrinėjus pareiškėjo kartu su Prašymu pateiktus dokumentus, įvertinus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, Bendrovės darbuotojų paaiškinimus apie Bendrovės veiklą bei jų funkcijas joje, kitą surinktą medžiagą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui LLG, kadangi Prašymo nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog Bendrovė yra fiktyvi, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

2.2. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo Departamentui pateikti dokumentai, taip pat Departamento surinkti duomenys patvirtino, jog tiek Bendrovė, tiek jos vienintelis klientas MB (duomenys neskelbtini), tiek UAB (duomenys neskelbtini), iš kurios Bendrovė tariamai perka buhalterines paslaugas, įregistruotos vienu adresu, be to, Bendrovę buvo įsteigęs MB (duomenys neskelbtini) direktorius P. B., o šiose įmonėse įdarbinti darbuotojai yra susiję giminystės ryšiais (Bendrovės darbuotojas I. B. yra MB (duomenys neskelbtini) direktoriaus P. B. brolis, UAB (duomenys neskelbtini) direktorė A. B. yra MB (duomenys neskelbtini) direktoriaus P. B. sutuoktinė). Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai yra esami ar buvę MB (duomenys neskelbtini) darbuotojai: I. B. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. įdarbintas MB (duomenys neskelbtini), tačiau Sodros duomenų bazėje informacijos apie jam mokamą darbo užmokestį nėra; S. B. taip pat dirba tiek Bendrovėje, tiek MB (duomenys neskelbtini); N. Z. MB (duomenys neskelbtini) dirbo iki 2016 m. gruodžio 25 d.

2.3. Atsakovo manymu, įvertinus nurodytą informaciją ir tai, kad visos įmonės užsiima iš esmės analogiškomis paslaugomis, o pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių kitų dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą arba tai, kad Bendrovė turi ir kitų klientų, Departamentas Sprendime pagrįstai nurodė, kad kartu su Prašymu pateikti dokumentai savaime nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG išdavimo Bendrovės veiklos realumo, o pateikiamais dokumentais tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą (Bendrovės veiklą faktiškai vykdo MB (duomenys neskelbtini), nes joje įdarbinti tie patys darbuotojai kaip ir MB (duomenys neskelbtini), Bendrovės pagrindinis klientas yra MB (duomenys neskelbtini), šių dviejų bendrovių darbuotojai yra susiję, Bendrovė faktiškai neturi patalpų savo veiklai vykdyti). Taigi, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė įkurta tik tam, jog trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Bendrovės dalyviai, galėtų formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir kreiptis dėl LLG išdavimo. Atsakovas pabrėžė, kad šios aplinkybės leido daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojus, jų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas LLG gavimo sąlygas ir gauti LLG bei nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes).

2.4. Atsakovas kartu akcentavo, kad Departamento Imigracijos skyriui kilus įtarimų dėl Bendrovės vykdomos veiklos ir tikrojo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui buvo išsiųstas 2017 m. spalio 24 d. raštas Nr. (15/4-10)10K-42506 dėl Bendrovės veiklos patikrinimo, o atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatai taip pat patvirtino, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui LLG pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, kad 2018 m. vasario 14 d. Departamentas gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. vasario 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-5047, kuriame konstatuojama, jog: buvo nuvykta Bendrovės veiklos vykdymo adresu (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad ant minėto pastato nėra Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie jos veiklą, ant durų buvo UAB (duomenys neskelbtini) reklama; pasiteiravus, ar Bendrovė vykdo veiklą minėtu adresu, MB (duomenys neskelbtini) darbuotoja A. B. nurodė, kad patalpose yra viena darbo vieta, kurioje dirba N. Z. (Bendrovėje dirba 5 darbuotojai, o N. Z. iki 2016 m. gruodžio 25 d. dirbo MB (duomenys neskelbtini)); Bendrovės veiklos patikrinimo metu A. B. pasakojo apie Bendrovės veiklą, nurodė, kad Bendrovės darbuotojas I. B. dirba nuotoliniu būdu (A. B. nėra Bendrovės darbuotoja, o su I. B. 2016 m. vasario 17 d. sudarytoje darbo sutartyje su Bendrove nenustatyta, kad jis dirba nuotoliniu būdu). Bendrovės veiklos patikrinimo metu apklausta jos darbuotoja N. Z. nurodė, kad Bendrovėje buhaltere dirba nuo 2015 m., ji nežinojo, ar Bendrovė reklamuoja savo paslaugas, taip pat nurodė, kad Bendrovės dalyvius – akcininką ir direktorių, Bendrovės biure paskutinį sykį matė

2017 m. gruodžio mėnesį. N. Z. pažymėjo, kad ji su pareiškėju nebendrauja, nes nėra būtinybės. Tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą apklausta Bendrovės darbuotoja B. D., kuri dirbo minėtu adresu esančio verslo centro 2 aukšte, nurodė, kad Bendrovėje dirba apskaitininke nuo 2017 m. gruodžio 1 d., Bendrovės direktoriaus B. A. nematė ir nepažįsta, kokios jo funkcijos, nežino. B. D. nurodė, kad darbo sutartį su Bendrove jai pateikė pasirašyti A. B. Atsakovo teigimu, surinktų duomenų visuma patvirtino, kad pareiškėjas nedalyvauja Bendrovės veikloje, Bendrovės darbuotojai jo nepažįsta, su juo nebendrauja gyvai ar nuotoliniu būdu, deklaruojamu Bendrovės veiklos vykdymo adresu jo darbo vieta neįrengta.

2.5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo Departamentui pateiktame verslo plane nurodyta, jog Bendrovė panaudos pagrindais savo veiklai vykdyti naudojasi biuru adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas Departamentui panaudos sutarties nepateikė, nurodęs, kad jos neturi, nes dirba kartu su MB (duomenys neskelbtini). Kita vertus, atsakovas atkreipė dėmesį, kad šios aplinkybės nebuvo pagrindinės, kurios lėmė ginčijamo Sprendimo priėmimą, jos buvo įvertintos kitų surinktų duomenų visumoje: Migracijos valdybos atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad nurodytu adresu įkurta tik viena darbo vieta, kurioje dirba N. Z.. Be to, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad MB (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. pradėjo nuomotis patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose taip pat dirba Bendrovės darbuotojai, atsakovas pabrėžė, jog nei verslo plane, nei kituose dokumentuose pareiškėjas tokios informacijos Departamentui nenurodė. Tuo tarpu verslo planas sudarytas 2017 m. sausio 9 d., todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad jo įmonės darbuotojai savo funkcijas atlieka kitose patalpose.

2.6. Atsakovas kartu nurodė, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, kadangi jo tikslas  – ne vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, o gauti LLG ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Todėl nagrinėjamu atveju yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė, o tai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui LLG.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai skundžiamame Sprendime konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla yra fiktyvi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų, taikytinų pareiškėjo atžvilgiu, prasme. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB (duomenys neskelbtini) gauna pajamas tik iš įmonės MB (duomenys neskelbtini) (anksčiau – UAB (duomenys neskelbtini)), o pati mokėjimus atlieka UAB (duomenys neskelbtini). Be to, nustatyta, kad visų trijų įmonių (UAB (duomenys neskelbtini), MB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini)) darbuotojai yra susiję giminystės, santuokos ir pan. ryšiais, taip pat yra buvę darbuotojais šiose įmonėse. Vilniaus APVK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius taip pat nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla yra fiktyvi, nes jos darbuotojai iš esmės atlieka funkcijas MB (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš esmės dubliuoja MB (duomenys neskelbtini) funkcijas, nes pastaroji vykdo buhalterinės apskaitos funkcijas, o UAB (duomenys neskelbtini) neva jai padeda. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo įmonės veikla pateikiama tik dėl pareiškėjo gyvenimo įteisinimo Lietuvoje.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl terminų pažeidimo negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą. Juolab, kad atsakovas buvo aktyvus, t. y. užklausė papildomų duomenų kitą subjektą (Vilniaus APVK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių). Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas, teismo vertinimu, negali būti laikomas pagrįstu.

6. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė būtinybės jam būti Lietuvoje. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas savo teises į verslą bei darbą gali realizuoti ir neatvykdamas į Lietuvą, o skundžiamas Sprendimas savaime neužkerta kelio jam vykdyti verslą Lietuvoje, pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu.

7. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą, nes Departamentas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas.

III.

8. Pareiškėjas B. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-279(00149) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui B. A.“.

9. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, grindžiamas tik atsakovo išdėstytu vienpusišku aplinkybių vertinimu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas apsunkina jo galimybes dalyvauti Bendrovės veikloje, nes jis negali dirbti tiek, kiek nurodyta jo 2017 m. gegužės 31 d. neterminuotoje darbo sutartyje – 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė (nuotolinis darbas nenustatytas).

10. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neinformavo pareiškėjo apie patikrinimą, nesuteikė galimybės pateikti papildomos informacijos ir / ar duoti paaiškinimus kaip numatyta VAĮ 20 ir 30 straipsniuose.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.12. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei pritaikė teisės

normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik tai, jog teismas, jo manymu, ginčijamą sprendimą grindė išimtinai atsakovo argumentais, neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus. Tačiau jokių kitų motyvų dėl tariamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė. Šiame kontekste atsakovas pabrėžia, kad ginčijamo teismo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino tiek atsakovo, tiek pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis. Atsakovo vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo motyvai yra pakankami šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tai, jog nagrinėjamu atveju sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-279(00149) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui B. A.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir šio straipsnio 3 dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir atitinka Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

15. Šio ginčo kontekste aiškintina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata – „<…> įmonės, <…> kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius“, reiškia, kad bendrovėje turi dirbti visą darbo laiką ne mažiau kaip du nurodyti piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

16. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 12 punkte – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

17. Sprendžiant, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., ar duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti LLG, atitinka tikrovę bei ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas), byloje surinkti įrodymai vertintini vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 57 straipsniuose nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).

19. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė.

20. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad:20.1. Vykdant UAB (duomenys neskelbtini) veiklos patikrinimą nuvykta į pareiškėjo nurodytą Bendrovės buveinę

(veiklos vykdymo adresu) (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad ant minėto pastato nėra Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie jos veiklą. Ant durų buvo tik UAB (duomenys neskelbtini) reklama. A. B., kuri nėra UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja, nurodė, kad patalpose yra viena darbo vieta, kurioje dirba UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja N. Z.;

20.2. A. B. taip pat nurodė, kad tikrinamos UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas I. B. dirba nuotoliniu būdu. Departamentas nustatė, kad su I. B. 2016 m. vasario 17 d. sudarytoje darbo sutartyje su Bendrove nėra nurodyta, kad jis dirba nuotoliniu būdu. Šio fakto pareiškėjas neginčija;

20.3. Bendrovės veiklos patikrinimo metu apklausta jos darbuotoja N. Z. teigė, kad Bendrovėje buhaltere dirba nuo 2015 m. spalio mėnesio, nurodė, kad Bendrovės dalyvius – akcininką ir direktorių, Bendrovės (UAB (duomenys neskelbtini)) biure paskutinį kartą matė 2017 m. gruodžio mėnesį. Bendrovės darbuotoja B. D. nurodė, kad Bendrovėje dirba apskaitininke nuo 2017 m. gruodžio 1 d., Bendrovės direktoriaus B. A. nematė ir nepažįsta, kokios jo funkcijos nežino. B. D. taip pat paaiškino, kad darbo sutartį su Bendrove jai pateikė pasirašyti A. B., kuri nėra Bendrovės darbuotoja;

20.4. Pareiškėjo Departamentui pateiktame verslo plane nurodyta, jog Bendrovė panaudos pagrindais savo veiklai vykdyti naudojasi biuru adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau tokia sutartis Departamentui nebuvo pateikta (pareiškėjo nurodytos Bendradarbiavimo sutarties, 2016 m. sausio 5 d. sudarytos tarp Bendrovės ir UAB (duomenys neskelbtini), tikslas nėra skirtas panaudos sutarties sudarymas);

20.5. Patikrinimo metu Bendrovės buveinės deklaruojamu veiklos vykdymo vietos adresu nustatyta, kad Bendrovės vadovo darbo vieta neįrengta (Vilniaus AVPK Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. vasario 1 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-5047). Iš pasirašytos pareiškėjo darbo sutarties matyti, kad pareiškėjas priimtas dirbti 2017 m. birželio 1 d. į direktoriaus pareigas mokant jam per mėnesį minimalią mėnesinę algą, nustatyta 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitės darbo laikas (nuotolinis darbas sutartyje nenumatytas).

21. Šios nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių pareiškėjas nepaneigė.22. Tiek patikrinimo metu, tiek Sprendimo priėmimo metu Juridinių asmenų registre UAB  (duomenys neskelbtini)

buveinė buvo nurodyta esanti (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu buvo nurodyta ir UAB (duomenys neskelbtini) pagrindinio kliento (UAB (duomenys neskelbtini), po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini)) buveinė.

23. Vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punktu, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privačiojo juridinio asmens arba užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės buveinės adresas, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1–22 punktuose nustatytais pagrindais arba kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu

pagrindu kaip vadovui, vadovausiančiam priimančiajai įmonei. Apie pasikeitusį Bendrovės buveinės adresą į (duomenys neskelbtini), nustatytu terminu nebuvo pranešta, o apie Bendrovės veiklos vietą adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas Departamento neinformavo, nors Departamentui teikė verslo planą, kurį sudarė 2017 m. sausio 9 d. Todėl konstatuotina, kad Sprendimu pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

24. Tai, kad teismui buvo pateikta Bendradarbiavimo sutartis, 2016 m. sausio 5 d. sudaryta su Bendrovės klientu UAB (duomenys neskelbtini), kuri, pasak pareiškėjo, įrodo, kad jo Bendrovė naudojosi UAB, po pertvarkymo – MB (duomenys neskelbtini) darbo vietomis, kaip ir pareiškėjo nurodyta nuomos sutartis su MB (duomenys neskelbtini), sudaryta 2016 m. rugpjūčio 26 d. dėl patalpų nuomos adresu (duomenys neskelbtini), neturi reikšmės vertinant atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą. Papildomai paminėtina, kad pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 148 punktą pasikeitus juridinio asmens, filialo ar atstovybės buveinei (išskyrus tradicines religines bendruomenes ar bendrijas), dokumentų ir duomenų teikėjas Registro tvarkytojui pateikia: prašymą įregistruoti pakeitimus; juridinio asmens organo sprendimą dėl buveinės pakeitimo; jeigu juridinis asmuo nėra patalpų, suteikiamų juridinio asmens, filialo ar atstovybės buveinei registruoti, savininkas arba patalpos juridiniam asmeniui priklauso bendrosios nuosavybės teise,  – rašytinį savininko arba bendraturčio sutikimą suteikti patalpas juridinio asmens, filialo ar atstovybės buveinei registruoti. Kaip minėta, UAB (duomenys neskelbtini) buveinės adresas Juridinių asmenų registre ir šiuo metu nurodytas (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4312-556/2018) sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir argumentais, kad duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitikimas tikrovei, savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

26. Nagrinėjamu atveju ypač atsižvelgtina į tai, kad įmonės vadovas neturėjo darbo vietos Lietuvoje nurodytu adresu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jis patikrinimo metu buvo išvykęs iš Lietuvos nėra pagrįstas jokiais dokumentais (įsakymu dėl komandiruotės ar kt.), o liudytojai – įmonės darbuotoja B. D., kuri Bendrovėje dirba apskaitininke nuo 2017 m. gruodžio 1 d., Bendrovės patikrinimo metu nurodė, kad Bendrovės direktoriaus B. A. nematė ir nepažįsta, kokios jo funkcijos, nežino; kad darbo sutartį su Bendrove jai pateikė pasirašyti A.  B., kuri nėra Bendrovės darbuotoja.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nutarties 22 punkte nurodyti pažeidimai, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas šios Nutarties 25 punkte, buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Departamento 2018 m. kovo 26 d. sprendimui Nr. (15/4-1)3I-279(00149) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Turkijos Respublikos piliečiui B. A.“ priimti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pažeidė VAĮ 20 ir 30 straipsnius, nes atsakovas, atlikęs patikrinimą Bendrovėje, neinformavo nei Bendrovės, kaip subjekto, nei pareiškėjo apie patikrinimo pradžią, nesuteikė galimybės pateikti papildomos informacijos ir / ar duoti paaiškinimus. Dėl šių aplinkybių Sprendimas nepripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz. 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4903-520/2018).

29. Atsakovas, atlikdamas Įstatyme nustatytas funkcijas, privalo laikytis gero administravimo principo – įgyvendinant kiekvieno asmens teisę būti išklausytam, sudaryti realią galimybę. Šios pareigos vykdymas, inter alia (be kita ko), reiškia protingo termino paaiškinimams pateikti nustatymą. Protingas terminas yra įmanomai trumpiausias terminas, per kurį atidus ir rūpestingas asmuo turi realią galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę paaiškinti.

30. Šios bylos kontekste vertinant pareiškėjo galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę teikti paaiškinimus atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo nebuvo Lietuvoje, o pareiškėjo įsteigtos bendrovės du darbuotojai buvo išklausyti. Todėl nėra abejonės, kad Bendrovės vadovas žinojo apie atliekamą patikrinimą ir turėjo galimybę teikti papildomus paaiškinimus atsakovui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs paaiškinimus ir kad jų atsakovas nepriėmė, ar, kad pareiškėjui buvo nustatytas neprotingas terminas paaiškinimui pateikti. Sprendimą atsakovas priėmė tik 2018 m. kovo 26 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo atlikto patikrinimo pareiškėjo veiklos vietoje. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos VAĮ 20 straipsnyje ir 30 straipsnyje įtvirtintos nuostatos.

31. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovės patikrinimo metu nustatyta, kad jos darbuotojai iš esmės atlieka funkcijas MB (duomenys neskelbtini), neteisingai vertino, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš esmės dubliuoja MB (duomenys neskelbtini) funkcijas. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas nurodo, kad darbas susijęs su dokumentų suvedimu į apskaitos sistemą; Bendrovės verslo plane nurodyta, kad ji vykdo ir toliau ketina vykdyti pirminių dokumentų apdorojimo paslaugas ir konsultacijas veiklos klausimais. Tai, kad Bendrovė pareiškėjo nurodytoje Bendradarbiavimo sutartyje ir verslo plane nėra įvardinta buhalterinių paslaugų įmone, neturi teisinės reikšmės, nes pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą inter alia tvarko pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Buhalterinė apskaita apibrėžiama kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (2 str. 4 d.). Todėl dokumentų suvedimas į apskaitą laikytinas jų atitinkamu registravimu, o registravimas, kaip nustatyta minėto Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, yra buhalterinės apskaitos elementas. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės buhalterė N. Z. iki 2016 m. gruodžio 25 d. dirbo MB (duomenys neskelbtini), kuri yra pagrindinis UAB (duomenys neskelbtini) klientas, kuri teikia buhalterinės apskaitos paslaugas kitiems klientams, ir šiuo metu N. Z. dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) atlieka buhalterinės apskaitos funkcijas, pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti išvadą, kad Bendrovės darbuotojai iš esmės atlieka MB (duomenys neskelbtini) funkcijas.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai atskirai neaptariami, nes jie neturi teisinės reikšmės Sprendimo teisėtumui.33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenis

įvertino iš esmės tinkamai, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. A. (B. A.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14607 2018-09-18 2018-09-10 2018-09-10 -

Administracinė byla Nr. A-4703-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02561-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 25.5; 25.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. P. skundą atsakovui Nacionaliniam egzaminų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl protokolinio sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja K. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinio egzaminų centro (toliau – ir NEC, atsakovas) 2017 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų 2017 m. liepos 17 d. protokolo Nr. VBE-192 dalį, susijusią su pareiškėjos apeliacijos rezultatu; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo peržiūrėti pareiškėjos 2017 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą, paliekant ne blogesnį, nei anksčiau pareiškėjos gautą 78 balų valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimą; 3) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. birželio 5 d. laikė valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, kuris buvo įvertintas 87 balais. Manydama, kad egzaminas įvertintas nepakankamai, pareiškėja kreipėsi į NEC su apeliacija, prašydama egzamino įvertinimą pakeisti aukštesniu nei 87 balai. Tačiau egzamino vertinimas po apeliacijos buvo sumažintas iki 58 balų. Pareiškėjos nuomone, toks darbo įvertinimo sumažinimas pažeidė jos teisėtą lūkestį, kad išnagrinėjus apeliaciją jos egzamino įvertinimas nebus sumažintas. Pasak pareiškėjos, asmuo, apeliuojantis bet kokiame procese, turi nebijoti, kad jo padėtis taps blogesnė, nei buvo iki apeliacijos. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas non reformato in peius principas, draudžiantis pabloginti apeliuojančio asmens padėtį, o tai lėmė neteisingą sprendimą dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertinimo. Pareiškėja savo skundą grindė teisinės valstybės principu bei jį aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir nurodė, kad atsidūrė blogesnėje padėtyje tik dėl to, jog padavė apeliaciją. Be to, pareiškėja pabrėžė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarką, nėra nustatyta, jog darbo vertinimas po apeliacijos gali pasikeisti į blogąją pusę.

3. Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.  l. 14–17).

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą ir surinko 39 taškus (rezultatų skelbimo sistemoje fiksuota procentinė taškų dalis  – 78), t. y. gavo 87 balus. Tačiau per apeliacinį vertinimą pareiškėjos egzamino darbo įvertinimas buvo pakeistas  – egzamino darbas įvertintas 31 tašku (rezultatų skelbimo sistemoje fiksuota procentinė taškų dalis – 62), t. y. 58 balais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos akcentuojamas draudimas pabloginti apelianto situaciją, lyginant ją su ta, kuri buvo iki apeliacijos, yra tiesiogiai įtvirtintas tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso įstatymuose, tačiau kandidatų brandos egzamino darbų ir apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimą reglamentuojančiame, teisės akte – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 „Dėl Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo ir Kalbų įskaitų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintame Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše (2016 m. gruodžio 27 d. redakcija; toliau – ir Aprašas) – nėra draudimo Apeliacinei vertinimo komisijai sumažinti apelianto valstybinio brandos egzamino įvertinimą. Atsakovo manymu, egzamino įvertinimo sumažinimas nepažeidė pareiškėjos teisėtų lūkesčių, kadangi tokie lūkesčiai, nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, net negalėjo susiformuoti. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad pagal Aprašo 111 punktą koduotas pareiškėjos egzamino darbas vertinimo proceso metu buvo vertintas tris kartus skirtingų vertintojų, t. y. Apeliacinėje vertinimo komisijoje, vadovaujantis Aprašo 131 punktu, 2017 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino kandidatų darbus, dėl kurių rezultatų buvo pateiktos apeliacijos, nagrinėjo atskira komisija, patvirtina NEC direktoriaus 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. (1.3.)-V1-89 „Dėl 2017 metų dalykų valstybinių brandos egzaminų apeliacinių komisijų sudarymo“. Kadangi tokiu būdu pakartotinai įvertinto pareiškėjos darbo rezultatai skyrėsi nuo prieš tai buvusių rezultatų, t. y. vietoje 39 taškų buvo siūloma 30 taškų, sprendimą dėl rezultato po apeliacinio įvertinimo priėmė trys apeliacijai teiktą darbą vertinę komisijos nariai, iš kurių du buvo mokytojai ir vienas literatūrologas. Remiantis Aprašo 132 punktu, galutinį sprendimą dėl apeliacijai teiktų darbų

rezultatų priima Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-457 patvirtintas Valstybinių brandos egzaminų įvertinimų apeliacinis komitetas, kuris atsižvelgdamas į tai, kad apeliacijai pateiktus darbus vertino aukščiausios kompetencijos vertintojai, patvirtino jų parašytus įvertinimus. Sprendimas dėl 2017 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų patvirtinimo buvo priimtas 2017 m. liepos 17 d. Atsakovas pabrėžė, kad lingvistine prasme valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų apeliacijų nagrinėjimas, traktuotinas kaip šių darbų vertinimas iš naujo (persvarstymas). Be to, NEC, prieš mokiniams teikiant apeliacijas, savo svetainėje pateikė informaciją, kad įvertinimas po apeliacijos gali būti sumažintas. Tuo tarpu pareiškėjos akcentuojamo non reformatio in peius principo taikymas neleistų užtikrinti objektyvaus valstybinių brandos egzaminų įvertinimo ir pažeistų viešąjį interesą. Atsakovo teigimu, Aprašo nuostatos, susijusios su valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimu ir apeliacijų teikimu, skirtos ne atgrasyti kandidatus nuo galimo apeliacijų teikimo, o priešingai, išaiškinti visas procedūras, jų eiliškumą, galimas pasekmes ir atsakomybių pasiskirstymą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–32).

6. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Apraše nėra įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą egzamino įvertinimą prašančio peržiūrėti apelianto atžvilgiu. Akcentavo, kad Apraše įtvirtintas pakartotinio vertinimo principas su visomis iš to atsirandančiomis pasekmėmis – apeliacijos nagrinėjimo metu netikrinamas pirmojo darbo įvertinimo sprendimo pagrįstumas ar objektyvumas, o brandos egzamino darbas vertinamas pakartotinai, t. y. iš naujo, neatsižvelgiant į pirminį vertinimą, ir priimamas savarankiškas, naujas sprendimas, todėl vertinimo rezultatas, gali būti ir mažesnis, ir didesnis už skundžiamą įvertinimą. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo atlikti naują ir objektyvų darbo įvertinimą. Ministerija akcentavo, kad valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliacinio komiteto sprendimas yra laikomas galutiniu brandos egzamino darbo įvertinimu. Teigė, kad pakartotinio darbų vertinimo principas apeliacijos procese leidžia užtikrinti objektyvų brandos egzaminų darbų įvertinimą. Ministerija nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad principas non reformatio in peius turi būti taikomas nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pagal analogiją. Šiuo aspektu pažymėjo, kad brandos egzaminų apeliacinė sistema nėra institucinė. Švietimo ir mokslo ministras patvirtino Aprašą, kuriame atskirtos pirminio ir pakartotinio vertinimo funkcijos, kurias įgyvendina atsakovas. Kadangi non reformatio in peius principas nėra įtvirtintas Apraše, pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad po apeliacijos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino darbo įvertinimas nebus mažesnis nei pirminis įvertinimas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 patvirtintas Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas (2016 m. gruodžio 27 d. redakcija) yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju būtų pažeistos Aprašo nuostatos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjos darbas buvo įvertintas kompetentingų asmenų, kurie pakartotinai vertino būtent jos darbą, o ne ankstesnių vertintojų atlikto vertinimo teisingumą. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti komisijos narių kompetencija ir objektyvumu. Teismo vertinimu, pati pareiškėja, pasinaudodama teise į apeliaciją, turėjo prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes, įvertindama ir tai, kad jos egzamino darbas gali būti įvertintas prasčiau nei pirminis vertinimas.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos lūkestis, jog jos egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, pagrįstas tik jos pačios subjektyvia nuomone, nes teisės aktai – Aprašas – neįtvirtina non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo taikymo valstybinių egzaminų apeliacijų procese. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai nedraudžia išnagrinėjus apeliaciją už egzamino darbą skirti mažesnį balą nei buvo skirtas pirminių vertinimų metu. Aprašo 130 punkte nustatyta, jog apeliacijų nagrinėjimo metu darbas yra vertinamas iš naujo, todėl apeliacinė komisija netikrina ankstesnio vertinimo teisingumo, o atlieka naują egzamino darbo įvertinimą. Apeliacinė komisija gauna koduotus darbus, be to, kaip paaiškino NEC, apeliacijai pateiktų darbų vertinimas organizuojamas taip, jog vertintojai matytų tik paties kandidato darbo kopiją ir nematytų pirmojo, antrojo ir trečiojo vertintojų, kurie vertino darbą iki rezultatų paskelbimo, žymėtų klaidų ir darbui skirtų taškų už atskirus kriterijus. Teismas nurodė, kad tokiu būdu buvo užtikrintas objektyvus pareiškėjos darbo įvertinimas, o pareiškėja skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių, jos nuomone, pakartotinis egzamino darbo įvertinimas buvo atliktas netinkamai.

10. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjos pozicija, jog po pateiktos apeliacijos jos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatas negalėjo būti mažinamas, vadovaujantis non reformato in peius

principu, buvo nepagrįsta. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, jokių procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė.

III.

11. Pareiškėja K. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 50–52), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, motyvuojamą iš esmės tik atsakovo bei jo pusėje dalyvaujančio trečiojo suinteresuoto asmens argumentais. Pareiškėjos manymu, teismo pasirinktas aiškinimas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, taip paneigiant teisėtų lūkesčių principą bei paneigiant draudimą priimti nepalankesnį apeliantui sprendimą, susijusį su brandos egzamino vertinimu. Pareiškėjos manymu non reformato in peius principas yra neatskiriamas apeliacijos turinio elementas, kuris turi būti taikomas visose teisės srityse, nepriklausomai nuo proceso pobūdžio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (remiasi 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, 2013 m. sausio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012).

13. Pareiškėja tvirtina, kad Nacionalinio egzaminų centro pasirinktas apeliacijos modelis, kuriuo siekiama apriboti paduodančių apeliaciją asmenų skaičių, yra savitikslis, neteisingas ir nesąžiningas. Pareiškėja tvirtina, kad viešasis interesas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas reikalauja, jog, siekiant nediskriminuoti pareiškėjos kitų moksleivių, kurie nepadavė apeliacijos, atžvilgiu, pakartotinai vertinant egzamino darbą būtų taikomas non reformato in peius principas, ypač atsižvelgiant į tai, kad kandidatas (moksleivis) yra silpnesnė šalis nagrinėjamame procese.

14. Pareiškėja taip pat mano, kad teismo motyvai dėl nepagrįsto lūkesčio, jog egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, yra nepagrįsti – pareiškėja turėjo pagrindą tikėtis bent jau ne mažesnio vertinimo.

15. Apeliantės teigimu, teismas, nustatęs, kad asmens teisės yra pažeistos dėl to, jog nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Administraciniame procese įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, todėl nagrinėjamu atveju teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Aprašo XXVIII skyriuje įtvirtintas apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimo tvarkos nuostatų teisėtumas. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektui, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios (remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais). Tuo tarpu Aprašo 130 punktas tiek, kiek jame nenumatyta, kad apeliacinė komisija bei Valstybinių brandos egzaminų vertinimo apeliacinis komitetas (Aprašo 132 punktas) savo sprendimu negali bloginti įvertinimo, dėl kurio buvo pateikta apeliacija, pareiškėjos manymu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 58–61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.

17. Atsakovas mano, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai pabrėžia, jog non reformatio in peius principas yra civilinio ir baudžiamojo proceso principų sistemos dalis bei yra veikiamas kitų principų, todėl jo taikymas, nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų, sudarytų sąlygas piktnaudžiauti apeliacijos teise, nes Apraše nenumatyti jokie ribojimai. Be to, teismo procesą reglamentuojančiuose įstatymuose šis principas nėra absoliutus. Pavyzdžiui, civiliniame procese šis principas netaikomas tais atvejais, kai teismo sprendimą ar nutartį skundžia abi šalys. Blogesnio sprendimo priėmimu taip pat nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat, jei sprendimas priimamas peržengus apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tačiau taikant analogiją nagrinėjamo ginčo santykiams principas veiktų visa apimtimi, nes teismo procesą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintos veikimo ribos ir išimtys nepritaikomos nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų, kadangi šiame procese nėra ginčo teisenos, grąžinimo vertinti iš naujo ar apeliacinio skundo ribų instituto, nėra institucinės sistemos, procesą organizuoja vienas juridinis asmuo – Nacionalinis egzaminų centras. Atsakovas atsiliepime taip pat pakartoja, kad apeliacinio vertinimo metu vertintojai nevertina darbą vertinusių vertintojų sprendimo pagrįstumo ar objektyvumo, vertintojai nemato vertintojų, kurie vertino darbą iki rezultatų

paskelbimo, žymėtų klaidų ir darbui skirtų taškų už atskirus kriterijus.18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą

(b. l. 62–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.

19. Ministerija atsiliepime nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą – jame nėra jokių teiginių, kad principas non reformatio in peius šiame kontekste negali būti taikomas. Teismas tiesiog konstatavo, kad minėtas principas nėra įtvirtintas Apraše, kuris yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Aprašo, kaip specialaus teisės akto, taikymo pažeidimų, ir nurodė, kad pati pareiškėja nepateikė duomenų, kokius procedūrinius pažeidimus padarė atsakovo sudaryta apeliacinė vertinimo komisija. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėja sistemiškai neįvertina baigiamųjų brandos egzaminų apeliacijos reikšmės ir tai parodo jos teikiamas siūlymas apeliaciniame skunde atsakovui rinktis kitą apeliacijos modelį, taikant apeliacinės procedūros mokesčius, kas, manytina, iš esmės prieštarautų pagrindiniam valstybės įstatymui – Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo teisėtumo ištyrimo, Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad pati pareiškėja, pirmosios instancijos teismui pateikdama skundą, neišreiškė prašymo teismui nagrinėti šį klausimą, o teismas išnagrinėjo bylą nematydamas tam pagrindo – nebuvo nustatyta, kad Aprašas prieštarautų kitiems teisės aktams, kad buvo pažeistos pareiškėjos ar kitų asmenų teisės dėl apeliacijų dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino darbo vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad brandos egzaminų apeliacinė sistema nėra institucinė (nėra skirtingų institucijų vertinimo), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras patvirtino Aprašą, kuriame atskirtos pirminio ir pakartotinio vertinimo funkcijos, kurias įgyvendina atsakovas. Atsakovui pavesta vertinimo procese užtikrinti teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo principus, kuriais remiantis būtų užtikrintas ne tik asmens (apelianto), teikiančio prašymą dėl brandos egzamino pakartotinio vertinimo, bet ir kitų asmenų (kurių brandos egzaminų darbai vertinami), kurie iš esmės savo pasiekimų rezultatais konkuruoja siekdami aukštesnių tikslų (pvz., įstoti į profesines, aukštąsias mokyklas ir pan.), kokybiškas vertinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal ABTĮ redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

21. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2017 m. spalio 12 d. Atsižvelgiant į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. nutarė, kad šis ginčas teismingas administraciniam teismui, byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš esmės.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino įvertinimo rezultato po pareiškėjos kreipimosi pakartotinai įvertinus jos darbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, siedamas jį tik su teisminiais procesais ir netaikydamas jo nagrinėjamu atveju švietimo santykiuose – egzaminų vertinimo procese. Pareiškėja kartu nurodo ir dvi ankstesnes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas. Vertinant šį pareiškėjos argumentą pažymėtina, kad pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl non reformatio in peius principo 2009 m. spalio 16 d. byloje Nr. A502-34/2009 buvo siejama su šio principo taikymu apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant ginčus, susijusius su konkurencija: „Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip minėta, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas apeliacinės instancijos teisme turi būti laikomasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, kuris

reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė. Tad padidinti skirtos baudos dydį, nesant Konkurencijos tarybos skundo, teismas negali“. Kitoje administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012, kurią nurodo apeliantė, teismas pažymėjo, kad ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui: „Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies nuostatas bei minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl non reformatio in peius principo taikymo nagrinėjant mokestinius ginčus, centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nustatęs, kad teritorinis mokesčių administratorius neteisingai nustatė apmokestinamų pajamų dydį, nepažeisdamas non reformatio in peius principo turėjo galimybę pašalinti šį pažeidimą, pavyzdžiui, priimdamas sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.“

24. Iš pacituotų nuostatų aiškiai matyti, kad non reformatio in peius principas nebus pažeistas tuo atveju, kai skundžiamą sprendimą priėmęs subjektas atlieka pakartotinį patikrinimą ir priima naują sprendimą. Būtent tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Aprašo nuostatas ir faktines pareiškėjos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino įvertinimo aplinkybes: pareiškėjos darbas buvo vertinamas iš naujo, apeliacinė komisija netikrino ankstesnio vertinimo teisingumo. Todėl minėtas pareiškėjos argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, atmestinas.

25. Apeliantės teiginys, kad teismo motyvai dėl nepagrįsto lūkesčio, jog egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, yra nepagrįsti, atmestinas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad Aprašas neįtvirtina non reformato in peius principo taikymo valstybinių egzaminų apeliacijų procese, todėl pareiškėja negalėjo turėti teisėto lūkesčio – tikėtis bent ne mažesnio vertinimo. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog, kai asmuo įgyja tam tikras teises pagal teisės aktus ir dėl to jam atsirado lūkesčių, kuriuos šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju nei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nei anksčiau minėtas Aprašas teisės išsaugoti (pateikus apeliaciją) pirminį valstybinio brandos egzamino įvertinimo rezultatą nenumatė, todėl ir teisėtas lūkestis, kurį gina Konstitucija, pareiškėjai iš teisės aktų negalėjo atsirasti.

26. Pareiškėja sutinka, kad Apraše nėra įtvirtintas principas non reformato in peius ir mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Aprašo XXVIII skyriuje įtvirtintas apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimo tvarkos nuostatų teisėtumas. Pareiškėjos manymu Aprašo 130 punktas tiek, kiek jame nenumatyta, kad apeliacinė komisija bei Valstybinių brandos egzaminų vertinimo apeliacinis komitetas (Aprašo 132 punktas) savo sprendimu negali bloginti įvertinimo, dėl kurio buvo pateikta apeliacija, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi apeliantė prašo ištirti tai, kas nenumatyta Apraše, tačiau tai, kas pagal Konstituciją, jos nuomone, turi būti šiame Apraše numatyta. Kitaip tariant ji prašo tirti konstitucinę spragą  – legislatyvinę omisiją. Konstitucinis Teismas savo 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra pažymėjęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje); atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis.

27. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodė, kaip nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje, kodėl būtent Apraše, o ne kituose teisės aktuose, pavyzdžiui – Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, turi būti įtvirtintas principas non reformato in peius, taip pat nepagrindė kodėl ir iš kurios konkrečios Konstitucijos normos kyla reikalavimas minėtą principą įtvirtinti . Apeliantė nurodė konstitucinį teisinės valstybės principą, cituodama Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas su teisinio reguliavimo aiškumu, tačiau pareiškėjos nurodyti Aprašo 130, 132 punktuose visuomeniniai santykiai sureguliuoti aiškiai. Tai, kad juose nėra įtvirtinto non reformato in peius principo, nereiškia, kad šie punktai stokoja aiškumo. Kitaip tariant, pareiškėjos nurodyti Aprašo 130, 132 punktai yra aiškūs ir šiuo aspektu nekyla abejonė dėl jų prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja neprašė tirti konstitucinės spragos (legislatyvinės omisijos) tiek, kiek Švietimo įstatyme, Apraše nėra numatyta pareiga Valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliaciniam komitetui inicijuoti papildomą vertinimą tais atvejais, kai pakartotinio vertinimo rezultatai lyginant su pirminiu vertinimu itin reikšmingai sumažėja arba itin reikšmingai padidėja. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė konstitucinių argumentų dėl Aprašo 130, 132 punktų, kaip jose esančios konstitucinės spragos (legislatyvinės omisijos) prieštaravimo Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo

pareigos inicijuoti tyrimą dėl šių punktų atitikties Konstitucijai.28. Pareiškėjos argumentai, susiję su netinkamu modelio įtvirtinimu, kuris, pasak pareiškėjos, prieštarauja

konstituciniam teisinės valstybės principui, nes diskriminuoja pareiškėją kitų moksleivių, kurie nepadavė apeliacijos, atžvilgiu, atmestinas. Nustatytas teisinis reguliavimas taikomas visų moksleivių, kurie pateikia apeliacijas atžvilgiu, t. y. jie yra traktuojami vienodai. Todėl nekyla abejonė, kad jis gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjos nurodytu aspektu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14662 2018-09-19 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. eA-4936-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00593-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas, Departamentas)

direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. P9 „Dėl pripažinimo S. K., I. K. ir A. K. padariusiais tarnybinius nusižengimus, tarnybinių nuobaudų jiems skyrimo ir siūlymo atlyginti žalą“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas S. K. (pareiškėjas) pripažintas padariusiu šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte ir pareiškėjui būtų paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, bei priteisti pareiškėjui visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog Įsakyme, be kita ko, buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte, nes nesilaikė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 25 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 nuostatų, šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nesavanaudiškumo pricipo, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, 3.3 papunktyje nustatyto nesavanaudiškumo principo, netinkamai vykdė Kriminalinės žvalgybos viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V313, 7.1. papunktyje (Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. V341 (toliau – ankstesnis pareigybės aprašymas), 7.1 papunktyje (ankstesnio pareigybės aprašymo 7.5 papunktyje, 7.11 papunktyje (ankstesnio pareigybės aprašymo 7.22 papunktyje) nustatytas tarnybines funkcijas, netinkamai atliko pareigas ir funkcijas, nustatytas Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V327, 6 punkte, 11.1, 11.2, 11,14 ir 11.5 papunkčiuose, sudarė sąlygas pažeisti ir pažeidė Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių laisvės atėmimo vietų įstaigų kriminalinės žvalgybos veiklos finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 11RN7(RN), (toliau – ir Finansavimo aprašas) 22, 23, 29.2, 52.3, 52, ir 54 punktų nuostatas. Taip pat skundžiamu Įsakymu pareiškėjui pasiūlyta gera valia atlyginti Kalėjimų departamentui galbūt padarytą 254,94 Eur žalą. Tam, kad nebūtų pradėta piniginių lėšų išieškojimo procedūra, pareiškėjas žalą atlygino. Nors jis iš tarnybos atleistas savo noru (asmeniškai jam prašant) Departamento direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. P-8 „Dėl S. K. atleidimo iš tarnybos“, tačiau atsakovas po jo atleidimo priėmė skundžiamą Įsakymą, kuris jam sukelia teisines pasekmes, nes po jo pareiškėjas nebegali eiti jokių pareigų valstybės tarnyboje dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitikimo.

1.2. Nurodė, jog nesutinka su Įsakymo dalimi, kuria jam būtų paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. 2017 m. lapkričio 16 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 1KŽ503 (RN) nebuvo nurodyta, kokiais veiksmais pareiškėjas galbūt pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas, taip pat klaidingai nurodytos faktinės aplinkybės, galėjusios turėti įtakos neteisingam pareiškėjo tarnybos įvertinimui. Taip pat tarnybinio patikrinimo atlikimo metu pareiškėjas 2017 m. lapkričio 10 d. teikė l. e. Kalėjimų departamento direktoriaus pareigas V. D. tarnybinį pranešimą Nr. 1KŽ275(RN), prašydamas įvertinti tarnybinį patikrinimą atliekančios komisijos pareigūnų veiklos teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgiant į Kalėjimų departamento kriminalinės žvalgybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau joks sprendimas nebuvo priimtas, buvo užrašyta rezoliucija „Susipažinau“, grąžinant dokumentą pareiškėjui. Analogišką prašymą pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. teikė ir Kalėjimų departamento direktoriui R. K., tačiau šis, susipažinęs su dokumentu, neužrašė jokios rezoliucijos, pareiškėjui dokumentas taip pat buvo grąžintas ir žodžiu buvo pasakyta dokumento kopiją pateikti atliekamo patikrinimo komisijai. Nepaisydama to, tarnybinio patikrinimo komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, konstatavo, kad pareiškėjas vilkino ir trukdė tyrimą, nors visa jų reikalaujama informacija jiems buvo pateikta.

1.3. Pareiškėjo teigimu, nors baigus tarnybinį patikrinimą ir priėmus Įsakymą, jam buvo leista susipažinti su 2018 m. sausio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1IKŽ29(RN) (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada), bet jos kopija jam įteikta nebuvo (taip, kaip numatyta Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 „Dėl Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių ir Pataisos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos nuostatų patvirtinimo“, (toliau – ir Tarnybos organizavimo taisyklės) 84 punkte). Tokiu būdu buvo apsunkintos pareiškėjo galimybės tinkamai ginti savo pažeistas teises ir interesus teisme. Be to, Tarnybinio patikrinimo išvada yra „Riboto naudojimo“, todėl pareiškėjui, nedirbančiam valstybės tarnyboje, ji turėjo būti pateikta. Taip pat, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti teisę į gynybą, turi ne tik gauti Tarnybinio patikrinimo išvadą (bent jau tokia apimtimi, kiek ją sudaro vieša informacija), tačiau ir teismas turi nuspręsti, ar šią bylą nagrinėjant bus galima vadovautis nevieša informacija.

1.4. Pareiškėjo įsitikinimu, tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo vertinamas jo veiksmų teisėtumas ir sprendžiamas tarnybinės atsakomybės klausimas, atliktas tendencingai bei šališkai, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, o pareiškėjo

veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Viso tarnybinio patikrinimo metu tarnybinį patikrinimą atliekanti komisija sąmoningai ar nesąmoningai pareiškėjui skirtuose dokumentuose teikė klaidingus duomenis apie tarnybinio nusižengimo tyrimą, nevertino pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta neteisėtai ir nepagrįstai, yra neadekvati, nesąžininga ir neproporcinga. Tai sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes – jis negali eiti jokių pareigų valstybės tarnyboje, nes neatitinka nepriekaištingai reputacijai nustatytų reikalavimų.

1.5. Pažymėjo, kad valstybės tarnyboje dirbo nuo 1997 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 12 d. Tarnybos metu niekada nėra baustas drausmine tvarka, skatintas 17 kartų: yra apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento valstybiniu apdovanojimu (Vyčio kryžiaus ordino medaliu), pasižymėjimo tarnyboje ženklais „Tėvynės labui“, „Už nuopelnus“, „Angelas sargas“, Už nepriekaištingą tarnybą“, padėkomis, skatintas vienkartinėmis piniginėmis išmokomis. Dirbant bausmių vykdymo sistemoje 2016 m. tarnybinė veikla įvertinta – gerai, 2017 m. tarnybinė veikla įvertinta labai gerai.

2. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas su Tarnybinio patikrinimo išvada yra supažindintas tinkamai (pasirašytinai) 2018 m. sausio 12 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo teisę iki jam suteikto leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija „Slaptai“ panaikinimo (toks leidimas buvo panaikintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-12 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“) kreiptis į tarnybinio patikrinimo komisijos pirmininką su prašymu susipažinti su įslaptinta Išvada bei jos dokumentine medžiaga, tačiau tokio prašymo neteikė. Toks pareiškėjo prašymas neabejotinai būtų patenkintas laikantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų. Jokie teisės aktai neįpareigoja tarnybinio patikrinimo komisijos, surašiusios įslaptintą Išvadą, savo iniciatyva įteikti pareigūnui jos kopiją, bet įpareigoja pateikti Išvadą susipažinti, jeigu asmuo turi leidimą dirbti su atitinkamo lygio įslaptinta informacija. Išvadą parengęs komisijos pirmininkas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, įvertinęs galimas įslaptintos informacijos praradimo ar atskleidimo grėsmes, žinodamas, kad pareiškėjui sudarytos visos sąlygos susipažinti su Išvada bei visais jos dokumentais įstatymo nustatytoje saugumo zonoje, nepriėmė sprendimo padaryti šio dokumento kopiją. Dėl to, kad pareiškėjas neturėjo Išvados kopijos, jo teisė susipažinti su šiuo ir kitais įslaptintais dokumentais nebuvo pažeista, jo gynybos Kalėjimų departamentas niekaip negalėjo apsunkinti.

2.2. Teigė, jog pareiškėjo teiginys, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nebuvo nurodyta, kokiais veiksmais jis galbūt pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas, o Išvadoje klaidingai nurodytos faktinės aplinkybės, yra deklaratyvus, jame nėra nurodytas nei vienas klaidingos aplinkybės faktas. Skundas neaiškiai suformuluotas, jame pateikta informacija yra padrika ir nenuosekli. Pagal tuo metu disponuojamą informaciją pareikšti įtarimai buvo suformuluoti aiškiai ir konkrečiai, t. y. nurodyti konkretūs pareiškėjo atlikti veiksmai (neveikimas), šių veiksmų atlikimo datos ir kitos aplinkybės. Šiuo atveju tarnybinis patikrinimas buvo inicijuotas ir pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo surašytas atsižvelgiant į tą informaciją, kuri buvo išdėstyta Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų 2017 m. lapkričio 14 d. pažymoje apie kriminalinės žvalgybos lėšų panaudojimo Kriminalinės žvalgybos skyriuje patikrinimą Nr. 1-IKŽ-494 (RN), iš kurios komisija nustatė, kad pareiškėjas, 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. rugsėjo 31 d. laikotarpiu teikdamas finansines ataskaitas pasibaigus ataskaitiniams laikotarpiams (mėnesiui), niekada nebuvo grąžinęs nepanaudotų kriminalinės žvalgybos lėšų atsakingam skyriaus pareigūnui, nors buvo nustatyti ataskaitiniai laikotarpiai, kai pareiškėjas prašydavo šių lėšų, jas gaudavo, tačiau šių lėšų panaudojimo pagal paskirtį nepagrindė dokumentais. Pareiškėjas lėšų panaudojimą grindė tik pateikdamas aktus su pridėtais degalinių (kuro įsigijimo) kvitais, kavinių (pirkti valgiai ir gėrimai) ir parduotuvių (pirkti maisto produktai) kvitais. Šių duomenų, sukėlusių įtarimą, pagrindu pareiškėjui ir buvo parengtas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Įvertinus pranešimo apie tarnybinį nusižengimą ir paties pareiškėjo paaiškinimų turinį, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo visiškai aišku, kokių pažeidimų padarymu jis yra įtariamas ir dėl kokių veiksmų jis turėjo pasiaiškinti. Kitą medžiagą komisija rinko viso tarnybinio patikrinimo laikotarpiu, t. y. iki pat Išvados surašymo.

2.3. Pažymėjo, kad komisija Išvadoje ištyrė visus 2016 – 2017 m. rugsėjo mėnesio laikotarpiu padarytus pažeidimus, apie kuriuos buvo pranešta pareiškėjui, išanalizavo jo teiktus paaiškinimus ir tarnybinius pranešimus, palygino juos su surinktais faktiniais duomenimis, įvertino visas pažeidimų aplinkybes ir pobūdį teisės aktų reikalavimų aspektu ir konstatavo kriminalinės žvalgybos lėšų, išduotų pagal Finansavimo aprašo 29.2 punkte nustatytą paskirtį, pasisavinimo ir iššvaistymo faktus, įrodančius, kad pareiškėjas priešingais teisei veiksmais padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kurio požymiai nustatyti VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte. Be to, komisija pranešime apie tarnybinį nusižengimą pranešė pareiškėjui ir Išvadoje ištyrė visus 2016 – 2017 m. rugsėjo mėnesio laikotarpiu padarytus pažeidimus, susijusius su sistemingu pareiškėjui pavaldžių kriminalinės žvalgybos pareigūnų veiklos nekontroliavimu, nes pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) sudarė sąlygas pavaldiems pareigūnams pažeidinėti Finansavimo aprašo, pareigybių aprašymų ir kitų teisės aktų nuostatas.

2.4. Nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais trukdė komisijai nustatyti tiesą, vykdyti patikrinimo procedūras ir tai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pirminis kriminalinės žvalgybos lėšų panaudojimo patikrinimas buvo inicijuotas Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-433, kuriuo Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnams buvo pavesta patikrinti Kriminalinės žvalgybos skyriaus ir pareiškėjo panaudotų kriminalinės žvalgybos lėšų pagrįstumą ir įforminimą, tačiau pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. sausio 4 d., išskyrus kai atostogavo ir sirgo, atsisakė pateikti Imuniteto skyriaus pareigūnams reikalingus dokumentus ir informaciją. Taip pat ir tarnybinio patikrinimo metu komisijai dokumentai ir informacija nebuvo iki galo pateikta, buvo trukdoma įsitikinti, kad už kriminalinės žvalgybos lėšas piltas kuras, apmokėtos kavinių sąskaitos ir įsigyti maisto produktai buvo tikrai perduoti slaptiesiems bendradarbiams ar kitiems asmenims, kuriuos paaiškinimuose nurodė pareiškėjas. Be to, pareiškėjas nevykdė aukštesnio pagal pareigas pareigūno įsakymų, o tai taip pat pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

2.5. Dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo nustatymo ir tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo pagrįstumo nurodė, kad pareiškėjas ilgą laiką elgėsi nesąžiningai, melavo, siekdamas išvengti atsakomybės, trukdė ir vilkino patikrinimo procedūras, todėl jis negali eiti jokių kitų pareigų bausmių vykdymo sistemoje. Tarnybinio patikrinimo metu pripažinta, kad padarytas tarnybinis nusižengimas yra šiurkštus, t. y. pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, atitinka proporcingos atsakomybės neišvengiamumo principą. Pareiškėjas, būdamas kriminalinės žvalgybos padalinio vadovu, pats elgėsi neteisėtai ir padarė pažeidimą. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo patikrinimo metu ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Komisija, atsižvelgė ir į visas su pareiškėjo ankstesne tarnybine veikla susijusias aplinkybes. Tai, kad pareiškėjo tarnybinė veikla 2015 ir 2016 metais buvo vertinta labai gerai ir gerai, galiojančių tarnybinių nuobaudų tuo metu jis neturėjo, buvo tik viena iš keleto aplinkybių, turinčių reikšmės konkrečiai tarnybinei nuobaudai, todėl vien tai negali turėti didesnės reikšmės nei likusių aplinkybių visuma.

2.6. Pripažino faktą, kad pareiškėjas, kuriam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, tris metus nuo pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą dienos negalės eiti pareigų valstybės tarnyboje dėl neatitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, ir šias pasekmes nulėmė tai, kad pareiškėjas sąmoningai pasirinko priešingą teisei ir nesuderinamą su valstybės tarnybos principais elgesio modelį, todėl pats privalo prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1, 10 punktų nuostatomis ir vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis atleistas iš tarnybos Departamento direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. P8 „Dėl S. K. atleidimo iš tarnybos“, o skundžiamu Įsakymu atleistas pakartotinai, pažymėjo, jog skundžiamu Įsakymu nutarta skirti tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, neskirta dėl to, kad pareiškėjas jau buvo atleistas iš tarnybos. Ginčo atveju jokių aplinkybių, nurodytų Statuto 30 straipsnio 7 ir 8 dalyje, nenustatyta. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo galima taikyti tarnybinę atsakomybę, nes Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nustatyti 1 metų ir 3 metų naikinamieji terminai nepasibaigę. Tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos asmeniškai jam prašant, neeliminuoja jo padaryto pažeidimo, nes pareiškėjas tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, pradėtas tarnybinis patikrinimas ir kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, buvo statutinis valstybės tarnautojas. Tokiu atveju atsakovas negalėjo netaikyti pareiškėjui atsakomybės, nes komisija atlikti tarnybinį patikrinimą buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 15 d., pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 16 d., o Išvada surašyta 2017 m. sausio 12 d. Taigi pareiškėjui apie vykdomą tarnybinį patikrinimą buvo žinoma dar iki jo pateikto prašymo atleisti jį iš tarnybos savo noru (pareiškėjas atleistas savo noru tą pačią dieną, kai surašyta Išvada). Aplinkybė, kad pareiškėjas po pranešimo apie tarnybinį nusižengimą įteikimo 2017 m. sausio 11 d. pateikė prašymą atleisti jį savo noru iš tarnybos, teismo vertinta, kaip siekis išvengti kilusios tarnybinės atsakomybės. Pareiškėjas skundžiamu Įsakymu prašomą atlyginti Departamentui padarytą 254,94 Eur turtinę žalą atlygino ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Vadinasi, jis padarytą pažeidimą pripažino. Teismas sutiko, kad pripažinimas, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte, nėra tarnybinė nuobauda Statuto ir Tarnybos organizavimo taisyklių turinio prasme, tačiau akivaizdu, kad toks pripažinimas – tai neigiamos pasekmės buvusiam statutiniam valstybės tarnautojui. Iš esmės atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė įstatymo reikalavimus ir plačiąja prasme – tai nuobauda pareiškėjui ir, kaip teisingai nurodo atsakovas, pareiškėjas privalo prisiimti neigiamas tokio veikimo pasekmes.

5. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jam įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą nebuvo nurodyta, kokiais veiksmais pareiškėjas galbūt pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas, taip pat klaidingai nurodytos faktinės aplinkybės, ir įvertinęs pranešimo turinį, teismas sprendė, kad jame išdėstyta visa atsakovo tuo metu turima informacija apie pareiškėjo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, jame aiškiai ir konkrečiai nurodyti visi teisės aktai, kurių pažeidimu pareiškėjas įtariamas, taip pat paaiškinta, kad galimas tarnybinis nusižengimas turi šiurkštaus nusižengimo požymių. Teismo vertinimu, pareiškėjui pareikšti įtarimai buvo suformuluoti aiškiai ir konkrečiai. Pranešime yra nurodyti konkretūs pareiškėjo atlikti veiksmai (neveikimas), taip pat įvardintos šių veiksmų atlikimo datos ir nurodytos kitos aplinkybės. Pranešimas atitinka Tarnybos organizavimo taisyklių 6 priede tokiam pranešimui keliamus reikalavimus. Be to, teismas įvertino ir tai, kad pareiškėjas teikė paaiškinimus ir iš jų turinio akivaizdu, jam buvo visiškai aišku, kokių pažeidimų padarymu jis yra įtariamas ir dėl kokių veiksmų jis turėjo pasiaiškinti, tuo pačiu pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos galimybės pasiaiškinti dėl visų pranešime nurodytų galbūt padarytų tarnybinių pažeidimų. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė suvokti, kad jis įtariamas padaręs tarnybinius nusižengimus, už kuriuos jam skirta tarnybinė nuobauda, ar kad jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimų, kurių padarymu buvo įtariamas. Teismo vertinimu, pranešimas buvo pakankamai aiškus ir išsamus, dėl to jame nurodyta informacija neapsunkino galimybės pareiškėjui aiškiai suvokti, kuo jis yra kaltinamas.

6. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas su Tarnybinio patikrinimo išvada buvo supažindintas 2018 m. sausio 12 d. Šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino pasirašydamas Tarnybinio patikrinimo išvados paskutinio 54 puslapio antroje lapo pusėje. Vadovaudamasis Tarnybos organizavimo taisyklių 67 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta informacijos, kad pareiškėjas būtų siekęs susipažinti papildomai su Tarnybinio patikrinimo išvada, nors teigia, kad tai jam trukdė tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Kaip matyti, Išvadoje yra tik dalis išvados, susijusi su pareiškėjo tarnybiniu nusižengimu. Todėl teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas iki jo atleidimo iš Departamente eitų pareigų turėjo teisę kreiptis į komisijos pirmininką ir prašyti jam pateikti papildomai susipažinti įslaptintą Tarnybinio patikrinimo išvadą bei jos dokumentinę medžiagą. Kaip matyti, pareiškėjo teisė susipažinti su Išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga nebuvo apribota. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, apskųsti procedūros rezultatus. Įvertinus tai, kad atsakovas privalo laikytis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos savo noru, jis tokią teisę prarado. Su įslaptinta tarnybinio patikrinimo medžiaga supažindinamas tik galbūt padaręs tarnybinį nusižengimą pataisos pareigūnas, turintis nustatyta tvarka išduotą dokumentą, patvirtinantį asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija. Pareiškėjas tarnybinį patikrinimą atlikusiai komisijai dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų pastabų ar pretenzijų nereiškė. Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju galėjo tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas savo teises ir jo teisė į gynybą pažeista nebuvo, o komisijos pateiktas pranešimas ir pareiškėjo paaiškinimai, teismo nuomone, sudarė visas prielaidas nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą.

7. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nenustatė procedūrinių pažeidimų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog jie lėmė neteisingų ir nepagrįstų išvadų priėmimą, todėl naikinti skundžiamo Įsakymo dėl procedūrinių pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

8. Teismas pareiškėjo teiginį, kad jis netrukdė ir nevilkino tarnybinio tyrimo atlikimo atmetė kaip nepagrįstą. Be to, pažymėjo, kad toks pareiškėjo argumentas niekaip nekeičia Departamento padarytos išvados dėl pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų ir padarytos veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. LV-3710 „Dėl tarnybinio patikrinimo termino pratęsimo“ matyti, kad 2017 m. lapkričio 13 d. Imuniteto skyriaus pareigūnai paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su kriminalinės žvalgybos lėšų panaudojimu, tačiau minėtas pareigūnas duomenų nepateikė. Šiame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai surašė 2017 m. lapkričio 14 d. pažymą apie kriminalinės žvalgybos lėšų patikrinimą Nr. l-IKŽ-494 (RN), kurioje nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai atsisakė pateikti paaiškinimus dėl kriminalinės žvalgybos lėšų panaudojimo, tokiais veiksmais (neveikimu) trukdė Departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 1-1RN-8(RN) įgaliotiems pareigūnams atlikti veiksmus, leidžiančius nustatyti šių lėšų panaudojimo faktines aplinkybes. Kadangi pareiškėjas ir toliau trukdė vykdyti Imuniteto skyriaus pareigūnams Departamento 2017 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. V-433 įpareigojimą, buvo sudaryta komisija Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų tarnybinių nusižengimų tarnybiniam patikrinimui atlikti. Nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui buvo suteiktos mokymosi atostogos, todėl jis paaiškinimo nepateikė.

9. Dėl tarnybinės nuobaudos teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra susiję su svarbiomis biudžetinės įstaigos veiklos sritimis – racionaliu valstybės lėšų naudojimu, nes kriminalinės žvalgybos lėšos yra

valstybės lėšos ir viena esminių įstaigos funkcijų – kriminalinės žvalgybos vykdymas. Pareiškėjas nebuvo naujokas šioje srityje, dirbo keletą metų. Jis buvo neeilinis statutinis pareigūnas, o Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas. Tai suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų statutinių pareigūnų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę, teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Preziumuojama, kad Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas žino teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes, priešingu atveju, toks asmuo apskritai negalėtų eiti tokių atsakingų pareigų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda atitinka jo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir mastą, todėl nėra neproporcinga ar neadekvati.

10. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrinės taisyklės, numatytos Tarnybos organizavimo taisyklėse, pažeistos nebuvo. Tarnybinį nusižengimą tyręs valstybės tarnautojas motyvuotoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą.

11. Kiti pareiškėjo teiginiai, teismo nuomone, niekaip nekeičia padarytos išvados, todėl jie detaliau nenagrinėti.12. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas pažymėjo, kad kadangi šiuo atveju

pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti jam jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

13. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visų pareiškėjo turėtų atstovavimo išlaidų, kurios bus pateiktos teismui ABTĮ nustatyta tvarka, atlyginimą bei administracinę bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, sprendimas priimtas neišnagrinėjus byloje esančių įrodymų viseto. Teismas neišnagrinėjo visų skundo motyvų, nelygino pareiškėjo nurodytų atsakovo pateiktų įrodymų, neišanalizavo pareiškėjo teismo posėdyje pateiktų argumentų.

13.2. Teismas, darydamas išvadą, jog „Aplinkybė, kad pareiškėjas po Pranešimo įteikimo 2017 m. sausio 11 d. pateikė prašymą atleisti jį savo noru iš tarnybos, teismo vertinama kaip siekis išvengti kilusios tarnybinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundžiamu Įsakymu prašomą atlyginti Departamentui padalytą 254,94 Eur turtinę žalą atlygino ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Vadinasi, jis padarytą pažeidimą pripažino“ pademonstravo išankstinį šališką požiūrį į pareiškėją ir jo procesinį elgesį atsakovui sprendžiant su pareiškėjo galima tarnybine veikla ir atsakomybe susijusius klausimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog jis Departamentui iš karto sumokėjo 254,94 Eur esą padarytą turtinę žalą, kadangi siekė išvengti galimo priverstinio žalos išieškojimo, kas lemtų didesnes pareiškėjo išlaidas, tačiau ne siekdamas pripažinti savo kaltę. Tai pareiškėjas pakartojo ir teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas ir į tai neatkreipė dėmesio. Taip pat teismas spekuliatyviai vertino pareiškėjo 2018  m. sausio 11 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos, kaip esą įrodymą, kad pareiškėjas siekė išvengti kilusios tarnybinės atsakomybės. Tokie teismo teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad Tarnybinio patikrinimo išvada pareiškėjui buvo įteikta tik 2018 m. sausio 12 d. ir tik tuomet pareiškėjui tapo žinoma, kokius pažeidimus jis yra kaltinamas padaręs. Be to, pareiškėjas prašymą dėl atleidimo iš tarnybos pateikė dėl to, kad jam atsakovas darė psichologinį spaudimą išeiti pačiam savo noru, nes priešingu atveju bus atleistas. Pirmosios instancijos teismas šios pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės netyrė ir jos nevertino. Visa tai kelia abejones dėl teismo objektyvaus nešališkumo reikalavimo vykdymo.

13.3. Negalima sutikti su teismo teiginiais dėl pranešimo apie tarnybinį nusižengimą aiškumo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi teismas formaliai, be gilesnės administracinės bylos duomenų analizės padarė išvadą, jog pareiškėjui galėjo ir turėjo būti aišku, kokių pažeidimų padarymu jis yra įtariamas. To, kad pareiškėjas net kelis kartus teikė paaiškinimus atsakovui, negalima vertinti kaip pakankamo įrodymo, jog pareiškėjui buvo žinomos ir suprantamos tiriamų nusižengimų faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas. Kaip nurodė ir atsakovas, pranešime apie tarnybinį nusižengimą ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos ir konstatuotos galbūt pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų faktinės aplinkybės, jų apimtis bei teisinis vertinimas nėra tapatus. Todėl pareiškėjui nebuvo galutinai aišku, dėl kokių konkrečių jo veiksmų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dar 2017 m. lapkričio mėnesį, kaip ir iki šiol nėra žinomas Išvados turinys. Taip pat, nors teismo siūlymu teismo posėdžio metu atsakovas nesutiko imtis priemonių ir

išslaptinti Išvados ir ją sudarančių dokumentų turinio (pareiškėjo atstovas to prašė), teismas, iš esmės disponuodamas didžiąja dalimi riboto naudojimo duomenų, kaip įrodymais šioje administracinėje byloje, negebėjo sulyginti, kaip skiriasi pranešimo apie tarnybinį nusižengimą ir Išvados turinys dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų faktinių aplinkybių ir apimties. Kartu teismas nepatikrino, ar pareiškėjo trijuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodomos faktinės aplinkybės yra būtent tokios, kokios yra aprašytos tiek pranešime apie tarnybinį nusižengimą, tiek ir Išvadoje. Taigi teismas nepateikė išsamios ir nuoseklios minėtų dokumentų turinio analizės, siekdamas patikrinti pareiškėjo argumentus dėl teisės į tinkamą ir sąžiningą teisinį procesą. Todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas apie tai, kad pareiškėjui buvo žinoma ir aišku, dėl kokių jo veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas.

13.4. Negalima sutikti ir su kitais teismo teiginiais, kuriais konstatuojama, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas nepadarė jokių procedūrinių pažeidimų, galėjusių lemti pareiškėjo teisės į teisingą tarnybinio patikrinimo atlikimą požymių. Tarnybos organizavimo taisyklių 84 punktas nustato pareigą įstaigos vadovo priimtu individualiu aktu įforminto sprendimo ir tarnybinio patikrinimo išvados kopijas per 5 darbo dienas įteikti pareiškėjui, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Be to, teismas nesigilino į tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta ir Departamento vadovo buvo patvirtinta tik 2018 m. sausio 12 d., t. y. paskutinę pareiškėjo darbo dieną Departamente, skundžiamas Įsakymas buvo priimtas tik 2018 m. sausio 15 d., todėl nelogiški teismo samprotavimai, kad esą pareiškėjas pats nesikreipė į atsakovą, siekdamas papildomai susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga ir ją grindžiančiais dokumentais, nors teismas ir pripažino, kad po atleidimo pareiškėjas neteko galimybės dirbti bei susipažinti su tarnybos ir valstybės paslaptį sudarančia informacija. Taip pat, nors pareiškėjas ne tik skunde, bet ir teisminio nagrinėjimo metu pabrėžė, kad atsakovas apribojo jo teises išsamiai susipažinti su Išvada ir susijusia medžiaga, todėl prašė teismo išspręsti šių dokumentų išslaptinimo klausimą, tačiau atsakovas, atsisakydamas tai daryti, nepateikė ir įrodymų, kad suteikė pakankamai laiko pareiškėjui 2018  m. sausio 12 d. susipažinti su didelės apimties tarnybinio patikrinimo medžiaga, bei, kad Išvada buvo patvirtinta dar 2018  m. sausio 12 d. ryte, o ne darbo dienos pabaigoje, kaip kad skunde nurodė pareiškėjas, todėl realiai ir faktiškai nespėjo jos perskaityti ir išsamiai susipažinti su jos faktiniais ir teisiniais argumentais, motyvuojamąja dalimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Be to, teismo pozicija, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiagos dokumentais, prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, kadangi Tarnybos organizavimo taisyklėse nenumatyta galimybė pareigūnui, kurio atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas, susipažinti su Išvados projektu, taip pat tokio tebevykstančio tyrimo duomenimis. Vienintelė galimybė, kuria pareiškėjas ir pasinaudojo  – teikti atsakovo vadovybei rašytinius pastebėjimus dėl tarnybinį patikrinimą atliekančios komisijos darbo kokybės, procedūrinių pažeidimų ir pan. Teismui atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų ir argumentų, galinčių neginčytinai patvirtinti teiginį, kad esą pareiškėjas siekė vilkinti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos darbą. Pirmosios instancijos teismas netyrė, netikrino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo teiktais tarnybiniais pranešimais apie komisijos darbą. Taigi tokių procedūrinių pažeidimų padarymas ir jų nepašalinimas kartu apribojant pareiškėjo teisę susipažinti bei ginčyti Išvados faktinius duomenis dėl tokio dokumento riboto naudojimo ir neišslaptinimo sudaro akivaizdaus teisės į teisingą teismą pažeidimo požymius.

13.5. Tiek atsakovas, tiek teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2595/2012 suformuotos taisyklės, kad slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumo, ir pareiškėjo kaltę padarius tarnybinį nusižengimą iš esmės grindė slaptais duomenimis. Pareiškėjo vertinimu, teismų praktikoje naudojamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies nuostatos terminas „paprastai“ šioje konkrečioje byloje turi būti vertinamas itin griežta prasme, kadangi iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas, teikdamas teismui duomenis, jų neišslaptino. Pareiškėjas galėjo disponuoti tik tais atsakovo pateiktais dokumentais, kurie reglamentuoja Departamento, jo padalinių veiklą, atskirų pareigūnų pareigybės turinį ir pan. Iš pareiškėjui prieinamų administracinės bylos duomenų matyti, kad visi kiti konkretūs faktiniai duomenys, kurie leistų vertinti, ar šioje byloje esama tarnybinio nusižengimo prielaidų, buvo ir yra įslaptinti. Taip pat teismas nevertino to, jog ir pagal Statuto 30 straipsnio 1 dalį už pagal Korupcijos prevencijos įstatymą ar Kriminalinės žvalgybos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota pataisos pareigūnui skiriant tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, kadangi bylos neišslaptintais duomenimis disponavo tik bylą nagrinėjantis teismas ir atsakovas, o pareiškėjas buvo priverstas tik menamai prisiminti faktines aplinkybes apie įvykius, vykusius prieš pusantrų ir daugiau metų, kurios realiai paneigia jam atsakovo mestus kaltinimus dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymo, buvo iš esmės suvaržyta pareiškėjo teisė į rungtynišką procesą. Be to, teismas šių duomenų (atsakovo tik teismui pateiktų 2018 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1-4RN-127(RN) netyrė, kaip galima suprasti, dėl minėtos informacijos riboto naudojimo, tokiu būdu apsiribodamas tik procedūrinių dalykų teisiniu vertinimu, ignoruodamas materialiųjų normų pažeidimus, t. y. kad jokių skundžiamame Įsakyme nurodomų nusižengimų pareiškėjas nepadarė.

13.6. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo teismo posėdyje nurodytų faktinių aplinkybių, kad jo veiksmuose nėra ir negali būti jokio nusižengimo sudėties. Kriminalinės žvalgybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuota pirminė verbavimo asmenų, kurie nepriskirti jokiai slaptųjų bendradarbių kategorijai, tvarka, kuomet siekiant su jais nustatyti psichologinį kontaktą, siekiant ateityje gauti vertingos informacijos, per susitikimą jokios informacijos negaunama. Jokie teisės aktai, įskaitant ir atsakovo 2018 m. kovo 21 d. rašto Nr. 1-4RN-127(RN), teikto teismui, 2–7 punktuose numatyti teisės aktai, nenumato pareigos fiksuoti susitikimo faktą su asmeniu, nepriskirtu jokiai slaptųjų bendradarbių kategorijai, kai vertingos informacijos susitikimo metu su minėtu asmeniu negaunama. Be to, pareiškėjas kriminalinei žvalgybai skirtas lėšas naudojo esant išankstinei bei einamajai kontrolei, t. y. dokumentus tikrino ir vizavo direktoriaus pavaduotojas, kuruojantis kriminalinės žvalgybos veiklą, arba pats direktorius ir nė vienu atveju nebuvo išreikšta jokių pastabų dėl šių lėšų naudojimo pagrįstumo, pinigai yra nurašyti teisės aktų nustatyta tvarka, pinigų nurašymo aktų teisėtumas neginčytas ir nepanaikintas, galiojantis iki šiol. Pareiškėjas pats asmeniškai rašė tarnybinius pranešimus vadovybei dėl teisės aktų peržiūrėjimo, tobulinimo, kad nebūtų dviprasmiško teisinio traktavimo. Be to, pati tarnybinio patikrinimo komisija pripažino, kad ginčui aktualiuose teisės aktuose yra netikslumų ir prieštaravimų, tačiau vis tiek pasiūlė nubausti pareiškėją, o Departamente ir toliau dirbama pagal tuos teisės aktus, kurie iki šiol nėra pakeisti.

13.7. Atsakovas, konstatuodamas pareiškėjo veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymius, bei teismas, priimdamas sprendimą ir pritardamas atsakovo padarytoms išvadoms, nesigilino ir netyrė, kad pareiškėjo elgesį reglamentavę atsakovo priimti teisės norminiai aktai vienareikšmiškai nenurodė, kaip turi elgtis pareigūnas, panaudodamas kriminalinei žvalgybai skirtas lėšas, jeigu jos naudojamos susitikimų su tam tikrais asmenimis (būsimais slaptaisiais bendradarbiais) atveju. Šiuo atveju teisinės situacija traktuotina kaip kazusas (veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Todėl turi būti konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme numatyto pažeidimo sudėties požymių visumos, sudarančios teisinės atsakomybės teisinį pagrindą.

14. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

14.2. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė skundą. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog esant tokioms aplinkybėms, pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą nėra. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, kiti pareiškėjo teiginiai niekaip nekeičia padarytos išvados, todėl jie sprendime detaliau nenagrinėti.

14.3. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, vadovaudamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus Įsakymo dalies, kuria pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, jam skirta tarnybinė nuobauda bei pasiūlyta atlyginti turtinę žalą.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatavęs, kadtarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrinės taisyklės, numatytos Tarnybos organizavimo taisyklėse, pažeistos nebuvo.

Tarnybinį nusižengimą tyręs valstybės tarnautojas motyvuotoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai, todėl

skundžiama Įsakymo dalis laikytina teisėta bei pagrįsta.17. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.). Faktų vertinimo ir teisės

aiškinimo bei taikymo šioje byloje aspektais išanalizavusi žodinio bylos nagrinėjimo poreikį šiam ginčui išspręsti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokio poreikio nėra, todėl pareiškėjo prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl procedūros atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą teisėtumo, faktinių aplinkybių nustatymo bei jų teisinio vertinimo. Pažymi, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo iš esmės suvaržyta pareiškėjo teisė į rungtynišką procesą, kadangi bylos neišslaptintais duomenimis disponavo tik bylą nagrinėjantis teismas ir atsakovas.

19. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018  m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

21. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

22. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad ja iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundžiama Įsakymo dalis, kuria pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį

nusižengimą, jam skirta tarnybinė nuobauda bei pasiūlyta atlyginti turtinę žalą yra priimta Tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu. Šioje Išvadoje užfiksuotai informacijai buvo suteikta slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kaip ir kitiems pirmosios instancijos teismui pateiktiems ją lydintiems dokumentams, todėl nėra vieša.

24. Įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina vienintele medžiaga nukreipta prieš pareiškėją ir neleidžianti užtikrinti teisingumo. 

25. Pareiškėjas S. K. ne tik skunde, bet ir teisminio nagrinėjimo metu pabrėžė, kad atsakovas apribojo jo teises išsamiai susipažinti su Tarnybinio patikrinimo išvada ir susijusia medžiaga, todėl prašė teismo išspręsti šių dokumentų išslaptinimo klausimą.

26. Pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui kruopščiai išnagrinėti poreikį išsaugoti pateiktų įslaptintų duomenų konfidencialumą ir išslaptinti medžiagą, kad ja galėtų būti remiamasi byloje kaip nekeliančiu abejonės įrodymu leistinumo aspektu bei būtų užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą savo teisių gynybą. Juolab, jog pareiškėjo atstovas prašė išslaptinti tik dalį informacijos.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pareiškėjas galėjo disponuoti tik tais atsakovo pateiktais dokumentais, kurie reglamentuoja Departamento, jo padalinių veiklą, atskirų pareigūnų pareigybės turinį, tačiau visi kiti konkretūs faktiniai duomenys, kurie leistų vertinti, ar šioje byloje esama tarnybinio nusižengimo prielaidų, buvo ir yra įslaptinti, o tai nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę į rungtynišką procesą. Ši išvada taip pat grindžiama duomenimis, jog pareiškėjas su didelės apimties Išvada turėjo galimybę susipažinti tik paskutinę savo darbo dieną, t. y. 2018 m. sausio 12 d. Taip pat ir nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo įteikta šios Išvados kopija dėl joje esančiai informacijai nustatytos apsaugos.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat visiškai nevertino Išvadoje pareiškėjui inkriminuoto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo epizodų, netyrė šių aplinkybių bei dėl jų nepasisakė, apsiribodamas tik procedūrinių dalykų vertinimu, o tai leidžia padaryti išvadą, jog buvo pažeistos ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

29. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nes teismo išvados padarytos neįvertinus turinčių reikšmės bylai aplinkybių, jų nekonstatavus įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka bei teisiškai jų neįvertinus pagal byloje taikytinus teisės aktus.

30. Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą gali įvertinti tas reikšmingas ginčui aplinkybes, kurios buvo tirtos pirmosios instancijos teisme. Netirtų aplinkybių vertinimas apeliacinėje instancijoje ir išvados dėl jų pateikimas sukeltų procesinį netikėtumą proceso šaliai ir tuo pačiu būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją bei eliminuotų galimybę bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjo veiksmuose buvo tarnybinio nusižengimo sudėtis ir tuo ginčo iš esmės neišsprendė, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14664 2018-09-19 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. A-2057-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00189-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 12.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei I. P. dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ir jo patikslinimu, prašydamas iš atsakovės I.  P. priteisti 63,53 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, nors atsakovė yra ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, vietinė rinkliava už 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpį jai apskaičiuota už visą butą, nes nustatyta, jog nurodytu laikotarpiu atsakovė faktiškai naudojosi ir V. Z. priklausančia ½ dalimi minėto buto. Dalis vietinės rinkliavos už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra sumokėta, likusi nesumokėta vietinės rinkliavos dalis sudaro 46,49 Eur. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog atsakovė buvo ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke. Už butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. atsakovei apskaičiuota 17,04 Eur vietinė rinkliava, kurios ji nėra sumokėjusi. 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovė kreipėsi dėl nulinės vietinės rinkliavos taikymo 2011 ir 2012 metais, tačiau šis prašymas buvo atmestas, tokio sprendimo atsakovė neginčijo. Pareiškėjo teigimu, atsakovė privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes vietinė rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Vietinė rinkliava apskaičiuota pagal valdytą, faktiškai naudotą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir kitais įrodymais.

3. Atsakovė I. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime nurodė, jog įsiskolinimų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra, vietinė rinkliava už jai nuosavybės

teise priklausiusią šio buto dalį yra sumokėta, o už iki 2014 m. liepos 30 d. nuosavybės teise priklausiusią ½ buto dalį yra skolinga ginčo buto bendraturtė V. Z. I. P. pažymėjo, kad nuomojosi Klaipėdos miesto savivaldybei priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau 2011–2013 metais ji buvo socialiai remtinas asmuo, todėl pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatas ji turėjo būti atleista nuo valstybės rinkliavos mokėjimo. Be to, nuomotu butu atsakovė

nesinaudojo ir jame negyveno. Aplinkybė, kad atsakovė už šį butą nėra skolinga, buvo patvirtinta priėmimo–perdavimo akte nuomos sutarties nutraukimo metu.

5. Atsakovė I. P. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2017 m. vasario 22 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

II.

6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovės I. P. 46,49 Eur, kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: nuo 2012 m. spalio 23 d. atsakovė buvo ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, o nuo 2014 m. liepos 30 d. – viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl ji laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą; nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už butą, esantį (duomenys neskelbtini), susidarė 46,49 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas, duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo, byloje nėra; 161,16 Eur vietinės rinkliavos suma sumokėta tik už ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartis (civilinė byla (proceso Nr. 2-06-3-03785-2013-0)) patvirtina, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuota, kad po E. J. P. mirties 2014 m. vasario 20 d. butu, esančiu (duomenys neskelbtini), faktiškai naudojosi tik atsakovė I. P.

8. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu atsakovė buvo ne tik ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, bet ir V. Z. priklausančios ½ ginčo buto dalies faktinė naudotoja, todėl atsakovei vietinė rinkliava pagal viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), plotą apskaičiuota pagrįstai. Kadangi nustatyta, jog atsakovė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra įvykdžiusi, likusi nesumokėta 46,49 Eur įsiskolinimo suma pareiškėjui priteistina.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. atsakovė buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, tačiau uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos bendrabutis“ pažymoje nurodyta, jog nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. šiame bute elektros energija ir šaltas bei karštas vanduo nebuvo naudojami. Ši pažyma patvirtina, jog ginčo nekilnojamuoju daiktu nei pati atsakovė, nei kiti asmenys faktiškai nesinaudojo. Neįrodžius naudojimosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), fakto, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl 17,04 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo už minėtą butą iš atsakovės priteisimo.

10. Dėl atsakovės prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš prašymo turinio neaišku, kas sudaro prašomą priteisti 300 Eur sumą, nepateikti turėtas išlaidas patvirtinantys įrodymai, todėl prašymą laikė nepagrįstu bei netenkintinu.

III.

11. Atsakovė I. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria Centrui iš atsakovės priteistas 46,49 Eur dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimas, ir administracinę bylą nutraukti.

12. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad jokio įsiskolinimo, susidariusio 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, už butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra, kadangi visą apskaičiuotą vietinę rinkliavą pagal jai siųstas sąskaitas ji yra sumokėjusi. I. P. pažymi, jog nustatęs, kad atsakovė yra viso minėto buto savininkė Centras patikslintą sąskaitą išrašė tik 2016 metais, o atsakovė ją apmokėjo, t. y. 2015 metų vietinę rinkliavą sumokėjo ir už kitą buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (iš viso 41,54 Eur). Vietinę rinkliavą, susidariusią 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, atsakovė pagal jai atsiųstas sąskaitas nurodo sumokėjusi 2016 m. vasario 22 d., 2016 m. balandžio 19 d., 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. spalio 19 d. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų, neišsireikalavo vietinės rinkliavos sąskaitų nuo 2012 m. vasario 20 d.

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Nurodo, jog atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-

1007-253/2013, 2016 m. kovo 8 d. perskaičiavo vietinę rinkliavą – panaikino V. Z. apmokestinimą vietine rinkliava už ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir pripažino, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos mieste mokėtoja už visą minėtą butą nuo 2014 m. balandžio 1 d. yra I. P. Dėl to atsakovei išsiųsti mokėjimo pranešimai Nr. K16908642, Nr. K16908643, Nr. K16908644, Nr. K16908645 ir Nr. K16908646.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl atsakovei I. P. apskaičiuoto 46,49 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo.

16. Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro prašymą priteisti iš I. P. 46,49 Eur dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimą, konstatavęs, jog 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidarė 46,49 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas, o atsakovė nuo 2014 m. vasario 20 d. buvo faktinė viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoja.

17. Atsakovė I. P. su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka, savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad visą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), susidariusią 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra apmokėjusi pagal jai siųstas sąskaitas.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovės apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis, kuria netenkintas Centro prašymas priteisti iš atsakovės I. P. 17,04 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat dalis, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apeliacine tvarka nėra skundžiamos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisakys.

20. Byloje nustatyta, kad po E. J. P. mirties 2012 m. vasario 20 d. nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo V. Z. ir I. P. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-906-889/2014 ir Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1007-253/2013 ½ dalį V. Z. buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisė (atidalino ½ dalį) I. P. nuosavybėn. Centras, remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1007-253/2013 pateiktu išaiškinimu, kad nuo 2012 metų vasario I. P. naudojosi visu butu, todėl tarp V. Z. ir I. P. susiklostė panaudos teisiniai santykiai ir I. P. turi padengti visas išlaidas, susidariusias už naudojimąsi ginčo objektu, teigia, jog visos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už butą, esantį (duomenys neskelbtini), mokėtoja nuo 2012 m. balandžio 1 d. yra laikoma faktinė viso šio buto naudotoja I. P., todėl prašo iš jos priteisti dėl to susidariusį vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Iš byloje surinktų įrodymų bei bylos šalių paaiškinimų matyti, kad tarp šalių nekyla ginčas dėl to, jog nuo 2014 m. liepos 30 d. atsakovė I. P., kaip vienintelė savininkė, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą privalėjo mokėti už visą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl to, ar atsakovei kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už visą minėtą butą ir 2012 m. balandžio 1 d. – 2014 m. liepos 30 d. laikotarpiu, nors atsakovė minėtu laikotarpiu buvo tik ½ dalies šio buto teisėta valdytoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį susidarė įsiskolinimas.

21. Pagal Rinkliavų įstatymo (nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos) nuostatas vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (2 str. 3 d.). Rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką (3 str.). Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose įtvirtinta, jog vietinė rinkliava – Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma dvinarė įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią Nuostatuose nustatyta tvarka privalo mokėti visi vietinės rinkliavos mokėtojai (3 p.); vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys arba jų įgalioti asmenys – komunalinių atliekų turėtojai, Savivaldybės teritorijoje nuosavybės ar kita teise valdantys Vietine rinkliava apmokestinamą nekilnojamąjį turtą (4 p.).

22. Iš pateikto vietinės rinkliavos ir jos mokėtojo apibrėžimo matyti, jog vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje valdo nekilnojamąjį turtą, t. y. pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą iš esmės siejama ne su faktiniu turto naudojimu, bet su teisiniu tokio

naudojimo pagrindu. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iki 2014 m. liepos 30 d. atsakovei I. P. priklausė tik ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kita šio buto dalis priklausė V. Z. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Taigi nėra teisinio pagrindo atsakovę I. P. Nuostatų prasme pripažinti vietinės rinkliavos už visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), mokėtoja 2012 m. balandžio 1 d. – 2014 m. liepos 30 d. laikotarpiu, t. y. iki tol, kol ji teisės aktų nustatyta tvarka (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-906-889/2014 ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1007-253/2013) tapo viso šio buto savininke.

23. Minėtos išvados nekeičia aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1007-253/2013 konstatuota, kad tarp I. P. ir V. Z. 2012 m. vasario 20 d. – 2014 m. liepos 30 d. iš esmės susiklostė panaudos santykiai ir kad dėl šios priežasties I. P. turi padengti visas išlaidas, susidariusias už naudojimąsi jai nuosavybės teise nepriklausiusia buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi. Šioje civilinėje byloje teismai pasisakė dėl buto šildymo ir administravimo išlaidų paskirstymo tarp bendratučių. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių iš privatinių teisinių santykių kilusį ginčą, sureguliavo dviejų privačių asmenų tarpusavio santykius dėl pareigos išlaikyti turtą, kuris buvo jų bendroji dalinė nuosavybė. Tokio teismo sprendimo priėmimas nesudaro pagrindo šiuo konkrečiu atveju kitaip aiškinti viešosios teisės normas dėl vietinės rinkliavos ir jos mokėtojo apibrėžimo, negu tai yra daroma tais atvejais, kai Centras pagal dokumentus vertina, kas yra nekilnojamojo turto teisėtas valdytojas, tačiau nesprendžia, nes neturi kompetencijos savarankiškai spręsti, jokių privačių subjektų, nesutariančių dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, tarpusavio santykių.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Centras 2012 m. balandžio 1 d. – 2014 m. liepos 30 d. laikotarpiu nepagrįstai laikė, kad viso buto, o ne ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkliavos mokėtoja yra atsakovė I. P., kuriai nuosavybės teisė į visą butą minėto teismo sprendimo pagrindu perėjo nuo 2014 m. liepos 30 d. Pažymėtina, jog V. Z. ir I. P. nesutariant dėl bendrąja nuosavybės teise joms priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymo iki 2014 m. liepos 30 d. išlaidų, neaptartų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendime bei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartyje (įskaitant vietinę rinkliavą), šiuos tarpusavio ginčus jos turėtų spręsti bendrosios kompetencijos teisme. Centrui teisės aktais nėra suteikta kompetencija savo iniciatyva išspręsti šiuos klausimus.

25. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja už visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. liepos 30 d. pripažino atsakovę I. P., kadangi šiuo laikotarpiu ji buvo tik ½ dalies minėto buto teisėta valdytoja, t. y. neatitiko Nuostatuose įtvirtintos vietinės rinkliavos už visą minėtą butą mokėtojo sąvokos. Ši aplinkybė yra pagrindas atmesti Centro prašymą dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo, o ne nutraukti administracinę bylą, kaip apeliaciniame skunde prašo atsakovė. Todėl I.  P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas keičiamas – sprendimo dalis, kuria Centrui iš atsakovės I. P. priteista 46,49 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo suma, naikinama, o ši Centro prašymo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės I. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui

uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovės I.  P. nuspręsta priteisti 46,49 Eur (keturiasdešimt šešis eurus ir keturiasdešimt devynis centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymo dalį dėl 46,49 Eur (keturiasdešimt šešių eurų ir keturiasdešimt devynių centų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovės I. P.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14663 2018-09-19 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. A-1267-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04647-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2016 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, jose buvo įrengtos perteklinės miegamosios vietos, nebuvo suteikta vieta maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla, kamerose buvo buitinių parazitų. Lukiškių TI-K dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios asmens privatumą. Dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis karštu dušu. Lukiškių TI-K neįrengti evakuaciniai išėjimai, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis. Naktį kamerose nebūdavo užtikrinama tamsa, dėl to atsirado miego ir sveikatos sutrikimų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių

kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant

užtikrinti jų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, tam išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Visose kamerose, atsižvelgiant į tai, kiek jose yra įrengta miegamųjų vietų, yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei asmens higienos priemonėms laikyti, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Kamerose įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, teisės aktai nenustato ypatingų privatumo užtikrinimo reikalavimų dušo patalpose. Pagal teisės aktais nustatytas normas du kartus per mėnesį vyrams išduodamas muilas ir tualetinis popierius, kas mėnesį – dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, pastarieji grąžinami sausi. Kiekvieno Lukiškių TI-K pastato kiekviename aukšte, taip pat kiekviename gyvenamajame korpuse yra gesintuvai, kurių gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis bei gaisriniai čiaupai. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai į lauką, evakuacijos keliai tinkamai pažymėti, atitinka reikalavimus ir yra parengti žmonėms evakuoti. Evakavimo planai parengti pagal teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacija taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Išdėstęs visa tai, Lukiškių TI-K taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą – 4,26 Eur.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 360 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, taip pat netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 45 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,65 iki 2,67 kv. m. kameros ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam teko nuo 3,66 iki 8,22 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos iš bendro kameros ploto, tenkančio asmeniui, išskaičiuoti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta vieta maisto produktams susidėti bei drabužių ir avalynės džiovykla, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktų nuostatomis, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtus baldus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje pateiktais duomenimis, taip pat tuo, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl vietos trūkumo maistui laikyti nesikreipė. Atsižvelgdamas į šią bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl nesuteiktos vietos maistui laikyti atmetė kaip neįrodytus. Įvertinęs bylos duomenis, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę bei kad tą pačią dieną drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami jau sausi, teismas pripažintino, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustato drabužių ar avalynės džiovyklos įrengimo tardymo izoliatorių kamerose, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

8. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvaros,

garantuojančios asmens privatumą, o dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis karštu dušu asmeninės higienos priežiūrai. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pareigos Lukiškių TI-K įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims, o pareiškėjas tokio pobūdžio prašymų ar skundų Lukiškių TI-K administracijai nereiškė. Be to, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K II korpuso dušo patalpose dušų pertvaros buvo įrengtos. Pareiškėjas nekonkretizavo, kiek laiko jis turėjo galimybę naudotis karštu dušu, kada jam buvo sutrumpintas naudojimosi dušu laikas, o buvimo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šių aplinkybių nesikreipė.

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo, evakuacijos išėjimų nebuvimo vertino kaip deklaratyvius, kuriuos paneigia atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus evakuaciniais išėjimais, gaisro gesinimo priemonėmis, ar kad pareiškėjas būtų dėl to patyręs kitokių nepatogumų.

10. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginius, esą Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, paneigia atsakovo atstovo Ūkio skyriaus pažymoje nurodyti duomenys. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), o Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K tualetinis muilas, ūkiškas muilas, tualetinis popierius, geriamoji soda, kalcinuota soda išduodama pagal nustatytą bendrą tvarką – du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje); skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetukas išduodami kartą per mėnesį, prireikus antrajam kartui – pateikus raštišką prašymą. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jis buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, dėl higienos priemonių neišdavimo ar jų trūkumo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis.

12. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais (Lukiškių TI-K ir uždarosios akcinės bendrovės „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartimi ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktu), pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl buitinių kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmetė kaip neįrodytus.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius, esą naktį kamerose nebūdavo užtikrinama tamsa ir kad dėl to jam atsirado miego ir sveikatos sutrikimų, paneigia byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nustatyta, kad kamerų dirbtinis naktinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamo naktinio apšvietimo ar tamsos kameroje neužtikrinimo. Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas būtų skundęsis miego ar kitais panašaus pobūdžio sveikatos sutrikimais.

14. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 45 paras jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

15. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, taip pat tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, užtikrinančiomis jam teisę į teisės aktais nustatytą minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, pareiškėjas sveikatos sutrikimais iš esmės nesiskundė, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertino 360 Eur suma.

16. Pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas (4,26 Eur), konstatavo, jog dokumentus į bylą atsakovo atstovas pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl realių dokumentų kopijų darymo išlaidų Lukiškių TI-K nepatyrė. Be to, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai.

III.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K taip pat nurodo, jog ruošdamas medžiagą pirmosios instancijos teismui realiai turėjo padaryti dokumentų kopijas (skaitmeninės dokumentų kopijos įstaigoje nėra saugomos), todėl patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dėl to kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), tačiau atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 45 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė jam 360 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas T. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2018 m. birželio 1 d., reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei juo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, dėsto su tuo susijusius motyvus, teigia dėl šio teismo sprendimo kreipsiąsis į EŽTT, tačiau apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo nėra pateikęs, nors tokia teisė minėtame teismo sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas T. G. prašo atmesti apeliacinį skundą, jokių reikalavimų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo ir (ar) prašymo dėl šio sprendimo apskundimo termino atnaujinimo nereiškia, todėl nagrinėjamu atveju šį pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą dokumentą nėra pagrindo vertinti kaip apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

22. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, bei kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl neturtinė žala jam priteista nepagrįstai.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti

peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K

kamerose 45 dienas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai (nagrinėjamu atveju išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą), jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 360 Eur.

30. Atsakovas taip pat teigia, jog iš pareiškėjo turėjo būti priteistas Lukiškių TI-K patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

31. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14667 2018-09-19 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. A-937-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01598-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Marijampolės verslo informacijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Marijampolės verslo informacijos centro skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Marijampolės verslo informacijos centras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. kovo 7 d. įsakymus Nr. 4-191, Nr. 4-192, Nr. 193 (toliau – ir ginčijami įsakymai, Įsakymai); 2) įpareigoti Lietuvos verslo paramos agentūrą (toliau – ir Agentūra) atnaujinti projekto Nr. VP2-2.2.-ŪM-02-K-01-020 pažeidimo tyrimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) ir Agentūra pasirašė projekto „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“, projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-020 (toliau – ir Projektas Nr. 1) ir projekto „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas“, projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-024 (toliau – ir Projektas Nr. 2) finansavimo bei administravimo sutartis. Pažymėjo, kad abu projektai buvo įgyvendinti.

3. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2016 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-191 nutraukė Projekto Nr. 1 finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.2-ŪM-02-K-01-020 (toliau – ir Sutartis Nr. 1) bei nustatė, kad projekto vykdytojas iki 2016 m. kovo 21 d. privalo grąžinti 39 636,37 Eur ir 12 826,79 Eur avansu išmokėtų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) finansavimo fondų lėšų į Ūkio ministerijos sąskaitą. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2016 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-192 pakeitė Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 4-1117 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“, pripažindamas netekusiais galios 1.1 ir 1.5 papunkčius. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2016 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-193 nutraukė Projekto Nr. 2 finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.2-ŪM-02-K-01-024 (toliau – ir Sutartis Nr. 2) bei nustatė, kad projekto vykdytojas iki 2016 m. kovo 21 d. privalo grąžinti 40 634,61 Eur ir 12 548,47 Eur avansu išmokėtų ES finansavimo fondų lėšų į Ūkio ministerijos sąskaitą.

4. Pareiškėjo nuomone, Agentūra nepagrįstai reikalavo grąžinti dalį apskaičiuotų grąžintinų finansavimo lėšų į Ūkio ministerijos sąskaitą. Pažymėjo, kad nepagrįstų reikalavimų kėlimas apsunkino jo galimybes savalaikiai ištaisyti tikruosius pažeidimus, kadangi dalį laiko turėjo skirti lėšų paieškai. Mano, kad vykdant pažeidimo tyrimą nebuvo atsižvelgta į projekto vykdytojo 2015 m. gruodžio 29 d. prašymą Nr. MVIC-15/079 pratęsti dokumentų pateikimo terminą, o vykdant

pažeidimo tyrimą pažeistas lygiateisiškumo principas. Pabrėžė, kad Agentūra projekto vykdymo metu neatliko tarpinės projekto patikros, per kurią būtų galima sutikrinti ir ištaisyti didžiąją dalį galimų pažeidimų, o Projektų finansavimo ir administravimo sutartys nutrauktos per trumpesnį nei deklaruota Ūkio ministerijos 2016 m. vasario 12 d. rašte Nr. (19.2-52)-3-654 terminą, nebendradarbiaujant ir nesudarant galimybės projekto vykdytojui pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.208 straipsnyje numatyta teise sutarties šaliai ištaisyti trūkumus net po įspėjimo apie sutarties nutraukimą.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad Agentūra, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Taisyklės), 197 punktu, priėmė galutinius sprendimus dėl netinkamų finansuoti išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, o šių Agentūros sprendimų pagrindu Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros sprendimais nustatytų netinkamų išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, priėmė ginčijamus įsakymus dėl Sutarčių Nr.  1 ir Nr. 2 nutraukimo ir visų pareiškėjui sumokėtų lėšų susigrąžinimo. Teigė, kad Ūkio ministerija, vadovaudamasi CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, ginčijamus įsakymus priėmė 2016 m. kovo 7 d., kadangi minėtuose įsakymuose pareiškėjui nustatytas grąžintinų lėšų terminas – iki 2016 m. kovo 21 d. Pažymėjo, kad Agentūros sprendimų dalys dėl pažeidimų konstatavimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumų ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, vadovaujantis Taisyklių 198 punktu, negali būti keičiamos ir yra privalomos. Ūkio ministerija negali keisti nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusių netinkamų finansuoti išlaidų sumos, nes priešingu atveju ji pažeistų Taisykles. Akcentavo, kad Ūkio ministerija yra saistoma Agentūros priimamų sprendimų dėl pažeidimų konstatavimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumų, kurie pripažįstami kaip galutiniai sprendimai, sukeliantys teisines pasekmes, todėl gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo ir tam tikrą pasiūlymą (– us), Ūkio ministerija priima vieną (ar kelis) iš Taisyklių 198 punkte numatytų sprendimų.

7. Atsakovas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad atlikęs pareiškėjo įgyvendintų projektų planines patikras vietoje nustatė, jog dalis pareiškėjo

patirtų išlaidų neatitinka nustatytų reikalavimų, o dalis pagal Taisyklių 144–147 punktų ir Sutarčių Nr.  1 ir Nr. 2 nuostatas išmokėtų avanso lėšų nėra panaudota, dėl ko kreipėsi į pareiškėją, prašydamas grąžinti šias lėšas į valstybės biudžetą. Teigė, kad pareiškėjo skunde minimos tarpinės projekto patikros sąvokos ir tikslų Taisyklės nenumato, o atsakydamas į pareiškėjo teiginį dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, atsakovas paaiškino, jog vadovaujantis Taisyklių 118 punkto nuostata, mokėjimo prašymus, kuriais prašoma išlaidas apmokėti išlaidų kompensavimo būdu, projekto vykdytojas gali teikti įgyvendinančiajai institucijai ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d. Mano, kad kadangi Taisyklių 140 punkte nustatyta, jog visos projekto tinkamos finansuoti išlaidos turi būti pripažintos deklaruotinomis Europos Komisijai ne vėliau kaip iki 2016 m. vasario 29 d., tai faktas, kad 2016 m. vasario 1 d. nebuvo patvirtinti kaip baigti įgyvendinti 186 projektai, yra realus ir neprieštarauja nei teisės aktams, nei lygiateisiškumo principo įgyvendinimui.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatyta projektų pabaiga – 2015 m. birželio 12 d., taigi Agentūra iki pat 2015 m. pabaigos vykdė susirašinėjimą ir bendravimą (susitikimų metu) su pareiškėju, siekdama paaiškinti jo įsipareigojimus bei siūlė atlikti veiksmus, jog pažeidimas būtų ištaisytas. Mano, kad ėmėsi visų galimų priemonių, jog pažeidimas būtų ištaisytas, tačiau pareiškėjas nereagavo į siųstus raštus ir prašymus, neteikė dokumentų bei negrąžino netinkamų finansuoti ir nepanaudotų avanso lėšų, dėl ko Agentūrai neliko kitos išeities kaip tik vykdyti Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 bei Taisyklėse numatytą pareigą inicijuoti išmokėtų projekto finansavimo lėšų susigrąžinimą.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, Agentūros 2016 m. sausio 7 d. ir 2016 m. sausio 8 d. pažeidimų tyrimo išvadas (toliau – ir Išvados) bei Ūkio ministerijos ginčijamus įsakymus vertino kaip vientisą administracinį aktą, kurio sprendžiamąja dalimi pripažino Įsakymus, o motyvuojamąją – Išvadas. Teismas, įvertinęs Įsakymų bei Išvadų turinius, sprendė, jog priimant ginčijamus Ūkio ministro įsakymus nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimai. Pažymėjo, kad ginčijamų įsakymų turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėjas ir padarė, pateikdamas skundą teismui.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog Projekto finansavimo ir administravimo sutartis nutraukta per trumpesnį, nei deklaruota Ūkio ministerijos 2016 m. vasario 12 d. rašte terminą, nebendradarbiaujant ir nesudarant

galimybės projekto vykdytojui pasinaudoti CK 6.208 straipsnyje numatyta teise, kadangi pagal Taisyklių 198 punktą ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima vieną iš Taisyklių 198 punkte nurodytų sprendimų. Pažymėjo, kad Ūkio ministerija gavusi Agentūros sprendimus dėl pažeidimų, išnagrinėjo juos ir nekeisdama nustatytų pažeidimų apimties, turinio ir su jais susijusių netinkamų finansuoti išlaidų sumų, neperrašinėdama Agentūros Išvadose dėl pažeidimų nustatytų aplinkybių, priėmė ginčijamus įsakymus, kuriuose paaiškino aplinkybes, nurodė konkrečius teisės aktus, dokumentus, kuriais vadovavosi, į ką atsižvelgė juos priimdama.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas patikros lape išvardintų apskaitos dokumentų nei per Agentūros nurodytą 10 dienų terminą, nei per 2015 m. lapkričio 23 d. įvykusio susitikimo Agentūros buveinėje protokole fiksuotą terminą nepateikė. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad Ūkio ministerija turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 dėl to, jog pareiškėjas nepateikė Projekto išlaidas patvirtinančių apskaitos dokumentų, neleido ir nesudarė sąlygų Agentūrai patikrinti Projekto įgyvendinimą ir veiklą vietoje, susipažinti su dokumentais, susijusiais su Projekto įgyvendinimu ir apskaita. Pažymėjo, kad Ūkio ministerija ginčijamus įsakymus priėmė 2016 m. kovo 7 d., kadangi pagal 2007–2013 metų ES fondų finansavimo laikotarpio užbaigimo veiksmų plano ir dokumentų, kurie privalo būti pateikti Europos Komisijai iki 2017 m. kovo 31 d., parengimo, derinimo ir teikimo Europos Komisijai grafiko, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1K-377 „Dėl 2007–2013 metų Europos Sąjungos fondų finansavimo laikotarpio užbaigimo veiksmų plano ir dokumentų, kurie privalo būti pateikti Europos Komisijai iki 2017 m. kovo 31 d., parengimo, derinimo ir teikimo Europos Komisijai grafiko patvirtinimo“, 4.1 ir 4.2 punktus, Ūkio ministerija iki 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijai turėjo pateikti išlaidų, padarytų ir pripažintų deklaruotinomis Europos Komisijai, deklaracijas bei projektų finansinės būklės ataskaitas už ataskaitinį laikotarpį, nustatytą iki 2016 m. kovo 31 d. Teismas konstatavo, kad ginčijamuose įsakymuose pareiškėjas pagrįstai buvo įpareigotas grąžinti lėšas iki 2016 m. kovo 21 d.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo grąžinti avansu pervestas lėšas į Ūkio ministerijos sąskaitą, kadangi Agentūra ne tik raštais, bet ir rengdama bendrus pasitarimus dėl lėšų grąžinimo, informavo pareiškėją apie netinkamas finansuoti išlaidas, kurios buvo nustatytos pareiškėjo pateiktų dokumentų tikrinimo metu, o pats pareiškėjas sutiko grąžinti dalį lėšų ir panaudotų lėšų apskaitos dokumentų, tačiau minėtos apskaitos nei Agentūrai, nei Ūkio ministerijai, nei teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl Agentūros neatliktos tarpinės projekto patikros, nes tarpinės projekto patikros sąvokos ir tikslų Taisyklės nenumato, o atlikti papildomas planuotas patikras vietoje Agentūra neprivalo.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad Agentūra ir Ūkio ministerija ėmėsi visų galimų priemonių, jog pažeidimas būtų ištaisytas, o pareiškėjas sąmoningai ignoravo Agentūros pateiktas pastabas, prašymus, neteikė dokumentų, negrąžino netinkamų finansuoti bei nepanaudotų avansu skirtų lėšų. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ūkio ministerijos ginčijami įsakymai yra motyvuoti, pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, atitinkantys VAĮ numatytus reikalavimus ir principus, todėl jų naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

III.

16. Pareiškėjas VšĮ Marijampolės verslo informacijos centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą.

17. Pareiškėjo nuomone, Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymo metu Ūkio ministerija savo veiksmais pažeidė konkurencijos teisę ir pablogino pareiškėjo galimybes konkuruoti viešųjų paslaugų verslo rinkoje su Lietuvos nacionaline vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ bei kitais verslo subjektais, taip pat apsunkino galimybes tinkamai administruoti didelės administracinės naštos projektus. Nurodo, kad prašė Agentūros pratęsti abiejų Projektų veiklų įgyvendinimo terminus, leisti įgyvendinti Projektus mažesne nei planuota apimtimi, atitinkamai proporcingai mažinant rezultatų rodiklius ir pritarti naujų partnerių įtraukimui į Projektus, tačiau į prašymus nebuvo atsižvelgta, taip pažeidžiant lygiateisiškumo principą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad Projektų įgyvendinimo metu vyravo aplinkybės, kurių nebuvo galima iš anksto numatyti ir kurios apsunkino Projektų tinkamą įgyvendinimą, t. y. neplanuotai sunkus konsultuojamų asmenų įtraukimas į Projektų veiklas, žmogiškųjų išteklių problema Marijampolės ir Utenos apskrityse bei didelės Projektų administravimo apimtys, lyginant su administravimui nustatytomis išlaidomis.

19. Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.20. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su politiniu vertinimu, kas pagal Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

21. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

22. Atsakovas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi objektyvaus ryšio su nagrinėjama byla, o teiginiai dėl konkurencijos teisės pažeidimų nėra susiję su Agentūros veiksmais ar neveikimu. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ įgyvendinimo projektai finansuoti pagal skirtingas priemones, kurių teisinis reglamentavimas nėra vienodas, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašymai pratęsti Projektų įgyvendinimo terminus buvo pateikti jau Projektams pasibaigus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teikdamas, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus ir paaiškinimus, papildomą informaciją bei įrodymus. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą ir pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo direktoriui S. Ž. teismo posėdžio metu nebuvo leista atstovauti pareiškėjo interesus, kadangi jis nepateikė teisę atstovauti patvirtinančių dokumentų, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo padarytas procesinis pažeidimas. Be to, pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą pasirūpinti tinkamu atstovavimu teisme. Pareiškėjas pateiktame prašyme nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjas turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.).

26. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. kovo 7 d. įsakymų Nr. 4-191, Nr. 4-192, Nr. 193, kuriais nustačius pažeidimus, įgyvendinant Projektus Nr. 1 ir Nr. 2, nutrauktos Sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 bei pareiškėjui nurodyta grąžinti avansu išmokėtas pinigines lėšas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas padarė Agentūros Išvadose nurodytus pažeidimus, dėl ko Ūkio ministerija teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamus įsakymus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės

instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės šiais argumentais: Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 įgyvendinimo metu Ūkio ministerija savo veiksmais pažeidė konkurencijos teisę; Agentūra nepagrįstai netenkino jo prašymų dėl Projektų veiklos įgyvendinimo terminų pratęsimo ir apimčių sumažinimo; Projektų įgyvendinimo metu vyravo aplinkybės, kurių nebuvo galima iš anksto numatyti ir kurios apsunkino tinkamą Projektų vykdymą.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Ūkio ministerija ir Agentūra 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė projekto „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“, projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-020, finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.2-ŪM-02-K-01-020, ir projekto „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas“, projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-024, finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.2-ŪM-02-K-01-024. Pareiškėjas siekė gauti ES struktūrinių fondų finansinę paramą pagal VP2-2.2-ŪM-02-K priemonę „Asistentas-4“, vykdomą vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999.

32. Agentūra 2015 m. lapkričio 12 d. atliko planinę Projektų patikrą vietoje ir 2015 m. lapkričio 16 d. projekto patikros vietoje ataskaitoje pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė Agentūrai sąskaitų plano, Projektui priskirtų subsąskaitų apyvartų žiniaraščių, nesudarė galimybių Agentūros darbuotojams susipažinti su Projekto apskaitos vedimu, nepateikė kitų prašomų dokumentų (I t., b. l. 156–175, 177). Agentūra 2016 m. sausio 7 d. ir 2016 m. sausio 8 d. pažeidimo tyrimo išvadose konstatavo, kad pareiškėjas nebendradarbiauja su Agentūra ir nesudaro galimybių jai atlikti deleguotų Įgyvendinančios institucijos kompetencijai priskirtų funkcijų, privalomų atlikti pagal Aprašo 81 punkto nuostatas, bei įsitikinti, jog Projekto vykdytojas nepažeidė Aprašo 23 punkto reikalavimų. Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu, priėmė sprendimus pripažinti 225 298,60 Eur (Projektas Nr. 1) ir 233 715,82 Eur (Projektas Nr. 2) išlaidų netinkamomis finansuoti ir pateikė siūlymus Ūkio ministerijai nutraukti Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 bei susigrąžinti visas sumokėtas lėšas (finansavimo dalį), t. y. 39 636, 37 Eur (Projektas Nr. 1) ir 40 634, 61 Eur (Projektas Nr. 2) avansiniu mokėjimu pervestas lėšas (I t, b. l. 123, 117–124, 132, 126–133). Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2016 m. kovo 7 d. priėmė ginčijamus įsakymus Nr. 4-191, Nr. 4-192, Nr. 193, kuriais, atsižvelgdamas į Agentūros Išvadas, nutraukė Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 bei pareiškėjui nurodė grąžinti avansu išmokėtas pinigines lėšas.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė Projektų išlaidas patvirtinančių apskaitos dokumentų, neleido ir nesudarė sąlygų Agentūrai patikrinti Projektų įgyvendinimą ir veiklą vietoje, susipažinti su dokumentais, susijusiais su Projektų įgyvendinimu ir apskaita, sprendė, jog Ūkio ministerija turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 su pareiškėju.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

35. Pagal Taisyklių 191 punktą, jeigu projekto vykdytojas, įgyvendindamas projektą, nesilaiko projekto finansavimo ir administravimo sutarties sąlygų, įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus procedūras, ir (arba) ES struktūrinės paramos administravimo procedūrų vadovais, turi teisę inicijuoti, o ministerija ir (ar) kita valstybės institucija turi teisę vienašaliu sprendimu sumažinti arba nutraukti projekto finansavimą ir (ar) nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, ir (ar) vadovaudamasi šių Taisyklių 1881 ir 1882 punktais pareikalauti grąžinti sumokėtas lėšas ar jų dalį. Taisyklių 198 punkte numatyta, kad Ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą (– us), priima vieną (ar kelis) iš šių sprendimų: nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) susigrąžinti visas sumokėtas lėšas (Taisyklių 198.1 p.); pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, sumažinant projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi, ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, taikant lėšų pervedimo būdą, ir (ar) išskaičiuojant sumokėtą lėšų dalį iš projekto vykdytojo teikiamuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos (Taisyklių

198.2 p.); pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, sumažinant projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi, ir išskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą ar jos dalį iš projekto vykdytojo teikiamuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos, jeigu lėšos projekto vykdytojui dar nesumokėtos (Taisyklių 198.3 p.).

36. Pažymėtina, kad pareiškėjo pareiga tvarkyti projekto apskaitą, projekto išlaidas patvirtinti apskaitos dokumentais, bendradarbiauti su institucijomis ir asmenimis, laiku teikti jiems visą pageidaujamą informaciją, leisti ir sudaryti sąlygas jiems tikrinti projekto įgyvendinimą ir veiklą vietoje, susipažinti su dokumentais, susijusiais su projekto įgyvendinimu ir apskaita, buvo numatyta sudarytose Sutartyse (Sutarties 4.3, 5.1, 8.1 p.). Pagal Sutarties 9.1 punktą Ūkio ministerijai numatyta teisė vienašaliu sprendimu sumažinti, sustabdyti arba nutraukti projekto finansavimą ir (arba) nutraukti Sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti sumokėtas projekto finansavimo lėšas ar jų dalį, jeigu projekto vykdytojas, įgyvendindamas projektą, nesilaiko Sutarties sąlygų ir (arba) pažeidžia Lietuvos Respublikos ir (arba) ES teisės aktus. Kadangi pareiškėjas savo sutartinių ir teisės aktuose nustatytų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu, priėmė galutinius sprendimus dėl netinkamų finansuoti išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, o šių Agentūros sprendimų pagrindu Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros Išvadomis nustatytų netinkamų išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, pagrįstai priėmė ginčijamus įsakymus dėl Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo bei visų pareiškėjai sumokėtų lėšų susigrąžinimo.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija paties pažeidimo padarymo fakto. Aplinkybę, jog pareiškėjas pripažino padarytus pažeidimus patvirtina byloje pateiktas 2015 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. MVIC-15/076, kuriuo pareiškėjas sutiko su lėšų grąžinimo faktu ir pateikė savo skaičiavimus dėl dalies grąžintinų lėšų sumos bei prašė pratęsti lėšų grąžinimo terminą (II t., b. l. 21–22). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. neplanuotai sunkus konsultuojamų asmenų įtraukimas į Projektų veiklas, žmogiškųjų išteklių problema Marijampolės ir Utenos apskrityse bei didelės Projektų administravimo apimtys, lyginant su administravimui nustatytomis išlaidomis, nelaikytinos nepriklausančiomis nuo jo valios ir sudarančios pagrindą panaikinti ginčijamus įsakymus. Be to, pareiškėjas sudarydamas Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 turėjo įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, rizikas ir savo galimybes tinkamai įgyvendinti Projektus.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog Agentūra nepagrįstai nepratęsė Projektų veiklos įgyvendinimo terminus, neleido įgyvendinti Projektų mažesne nei planuota apimtimi, nepritarė naujų partnerių įtraukimui į Projektus, dėl ko pažeidė lygiateisiškumo principą.

39. Pažymėtina, kad tiek 2015 m. lapkričio 12 d. planinės projektų patikros vietoje lape ir ataskaitoje, tiek ir 2015 m. lapkričio 23 d. Agentūros surengtame viešame susitikime su pareiškėju, pastarasis buvo informuotas, jog iki 2015 m. lapkričio 25 d. turi pateikti dokumentus ir paaiškinimus, kurių tikrumą Agentūra užfiksavo 2015 m. lapkričio 12 d. patikros lape. Pareiškėjui buvo išaiškintos įpareigojimų neįvykdymo pasekmės, t. y. įtariamo pažeidimo tyrimo pradėjimas (II t., b. l. 5). Agentūra, negavusi nurodytų dokumentų, 2015 m. gruodžio 2 d. raštu informavo pareiškėją apie konkrečias nustatytas netinkamas finansuoti išlaidas ir grąžintinas lėšas, taip pat apie pažeidimo tyrimo inicijavimą, o 2015 m. gruodžio 4 d. ir gruodžio 10 d. raštais – apie pradėtus įtariamų pažeidimų tyrimus, nurodant tyrimų pradėjimo priežastis bei terminus, kurie duodami Projekto vykdytojui konkrečiai įvardytų ištaisymo veiksmų atlikimui (II  t., b. l. 9–19). Pareiškėjui nepateikus prašytų dokumentų ir neatlikus kitų nurodytų veiksmų, Agentūra 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. gruodžio 21 d. raštais informavo jį, kad patikros metu nustatyti neatitikimai nėra ištaisyti, visi reikalauti dokumentai bei paaiškinimai nėra gauti, todėl iki 2015 m. gruodžio 29 d. neatlikus ištaisymo veiksmų, bus imtasi atitinkamų priemonių (II t., b. l. 24–29). Agentūra, tik atlikusi minėtus veiksmus, turinčius užtikrinti tinkamą administracinę procedūrą, surašė 2016 m. sausio 7 d. ir 2016 m. sausio 8 d. Išvadas.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie atliekamą tyrimą, inkriminuojamą pažeidimą, jam sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, išaiškintos paaiškinimų nepateikimo ir įpareigojimų nevykdymo pasekmės. Aplinkybė, kad Agentūra nepatenkino tam tikrų pareiškėjo prašymų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo netinkamai atliktas projektų įgyvendinimo pažeidimų tyrimas. Be to, vien pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta situacija, kad Agentūra Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymu pratęsė projekto įgyvendinimo terminą, o tokio pareiškėjo prašymo netenkino, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti lygiateisiškumo principo pažeidimą, kadangi byloje nėra pateikta duomenų apie Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ įgyvendinamą projektą, sąlygas ir reikalavimus, kuriuos būtų galima palyginti su pareiškėjo vykdytais Projektais.

41. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl

nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Marijampolės verslo informacijos centro apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14661 2018-09-19 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. A-955-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01331-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 2612 (toliau – ir Nutarimas Nr. 2612); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2S-3564; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus Nutarimu Nr. 2612 buvo nubaustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. nurodymo išeiti iš patalpos, kurioje daroma krata, nevykdymą, už kurį jam paskirta

nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pareiškėjo teigimu, jis nurodymą įvykdė, todėl Nutarimas Nr. 2612 priimtas ir nuobauda paskirta nepagrįstai.

3. Pareiškėjas dėl paskirtos nuobaudos panaikinimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuriam paaiškino, jog 2014 m. gruodžio 20 d. apie 15 val. Marijampolės PN, jam būnant 2 būrio gyvenamojoje patalpoje, į patalpą užėjo penki pareigūnai. Vienas iš pareigūnų P. R., užėjęs į gyvenamąją patalpą, pradėjo skaityti gulinčius ant lentynos dokumentus ir aiškinti, kad jis ieško pareiškėjo sąskaitų ir telefoninių numerių. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN neturėjo dokumentų cenzūravimui teismo leidimo, dėl ko pareigūnas P. R. veikė savavališkai ir neteisėtai. Teigė, kad pareigūnui pareiškė pastabą, jog toks dokumentų skaitymas prilygsta draudžiamam cenzūravimui, tačiau kitas pareigūnas liepė jam išeiti iš patalpos. Pabrėžė, jog prašė pareigūnų jam leisti likti patalpoje ir prižiūrėti kratos atlikimą, tačiau toks leidimas nebuvo duotas, dėl ko pareiškėjo manymu, buvo pažeista laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Pažymėjo, kad iš gyvenamos patalpos Nr. 5 trumpam išėjo, t. y. nurodymą išeiti iš patalpos įvykdė, prašė pareigūnų atnešti kratos protokolą, nes norėjo įrašyti nusiskundimus dėl kratos atlikimo, tačiau protokolas jam nebuvo pateiktas. Akcentavo, kad grįžęs į patalpą pamatė, jog dingo svarbi Kauno apygardos administracinio teismo nutartis.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą,  t. y. pablogėjo jo sveikata, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimas, jaučia padidėjusią baimę ir stresą, kurią vertina 30 000 Eur.

5. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namai atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovų nuomone, drausminė nuobauda Nutarimu Nr. 2612 pareiškėjui skirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio reikalavimų, t. y. skiriant nuobaudą atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes ir nuteistojo atsisakymą rašyti pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Nurodė, jog 2014 m. gruodžio 20 d. apie 15.00 val. pareigūnams užėjus į 2 būrio 5 gyvenamąją patalpą, ten esantiems nuteistiesiems paaiškinta, kad jų gyvenamojoje patalpoje bus atliekama neplaninė krata. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš karto reiškė nepasitenkinimą esama tvarka, o visiems nuteistiesiems davus nurodymus palikti patalpą, pareiškėjas į nurodymus nereagavo. Akcentavo, kad kai prižiūrėtojas P. R. priėjo prie pareiškėjo spintelės ir pakėlė jam priklausančius dokumentus patikrinti, ar tarp jų nėra uždraustų daiktų, pareiškėjas bandė išprovokuoti konfliktą šaukdamas, jog jo laiškai cenzūruojami. Davus pakartotinį nurodymą išeiti iš gyvenamosios patalpos, pareiškėjas į nurodymus neragavo, iš patalpos išėjo tik tuomet, kai jam buvo paaiškinta, jog jis trukdo atlikti kratą ir nevykdo teisėtų administracijos reikalavimų.

7. Atsakovų teigimu, tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, dėl ko Nutarimu Nr. 2612 jam skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), 165 punktą, gyvenamosios (rėžiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratos bei apžiūros metu suimtieji ir nuteistieji sutelkiami atskirose patalpose arba vietose, todėl mano, jog pareigūnai pagrįstai nurodė pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems išeiti iš patalpos. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kratos metu pareigūnai pasisavino jo dokumentus, atsakovai akcentavo, jog pareigūnai negalėjo skaityti ar pasisavinti pareiškėjo dokumentų, kadangi vadovaujantis teisės aktais laiškai ir teisiniai dokumentai nėra priskiriami prie draudžiamų turėti nuteistiesiems daiktų, todėl kratos metu jų paimti nėra pagrindo.

8. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilę neigiamų pasekmių dėl paskirtos drausminės nuobaudos, kadangi jam pataisos namuose suteikiamas pilnas maitinimas ir jo poreikiams reikalingi daiktai. Atsakovų nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje pateiktų įrodymų analizę ir vadovaudamasis Instrukcijos 165 punktu, BVK 110 bei 12 straipsnių nuostatomis, sprendė, jog atliekant neplaninę bendrąją gyvenamųjų patalpų kratą pareigūnai pagrįstai nurodė pareiškėjui išeiti iš patalpos, dėl ko nėra pagrindo pripažinti Marijampolės PN pareigūnų neteisėtus veiksmus. Nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo kaltę, t. y. nurodymo išeiti iš patalpos, kurioje daroma krata, nevykdymo, teismas pripažino, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Marijampolės PN pareigūnas skaitė asmeninius jo laiškus ir paėmė teisinius dokumentus, kadangi iš byloje pateikto Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. sausio 20 d. rašto Nr. 20/07-73, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą dėl kratos atlikimo, nustatyta, jog pareigūnas tik apžiūrėjo, ar tarp laiškų

ir dokumentų nėra paslėptų kokių nors daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą pareiškėjo atsisakymą pateikti paaiškinimus dėl padaryto pažeidimo ir vadovaudamasis BVK 142 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė pasiaiškinti nebuvo pažeista, drausminė nuobauda paskirta kompetentingo asmens, nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos ir terminų.

13. Teismas konstatavęs, kad Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 2612 ir Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 2S-3564 yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, nenustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

III.

14. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, surengiant vaizdo konferenciją.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo neobjektyviai, netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktų normas ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo teisminės praktikos.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Papildomai nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pareigūnas P. R. nežino Instrukcijos nuostatų, pagal kurias buvo atlikta krata pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareigūnas neskaitė jo asmeninių laiškų ir nepaėmė teisinių dokumentų, kadangi mano, kad pareigūnas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus. Teigia, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad jis neįvykdė pareigūnų reikalavimo išeiti iš patalpos kratos atlikimo metu.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvais bando dangstyti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pažymi, kad rašytinio paaiškinimo dėl padaryto pažeidimo pareigūnai iš jo neapėmė, dėl ko minėta aplinkybė liko neištirta.

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. korespondencijos cenzūravimo ir paskirtos nepagrįstos nuobaudos, patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino atsižvelgdamas į dvasinius išgyvenimus ir sveikatos pablogėjimą.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, dėl ko priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Pažymi, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo padarytą pažeidimą dėl nurodymo išeiti iš patalpų, kuriose atlikta krata, nevykdymo, dėl ko ginčijama nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2612, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus įkalinimo įstaigos parduotuvėje, ir Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 2S-3564, kuriuo paliktas galioti Nutarimas Nr. 2612, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

24. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, numatytą BVK 110 straipsnio 1 dalies

2 punkte, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.25. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka,

teikdamas, kad teismas netinkamai vertino jo inicijuotą ginčą, nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų

pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčijamu Nutarimu Nr. 2612 pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, padarė įvertinęs teismui pateiktus bei paties teismo surinktus įrodymus, t. y. 2014 m. gruodžio 20 d. Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų R. V. ir P. R. tarnybinius pranešimus (I t., b. l. 26–27); 2014 m. gruodžio 20 d. surašytą protokolą dėl pareiškėjo atsisakymo pateikti paaiškinimą raštu (I t., b. l. 29); 2015 m. sausio 20 d. Marijampolės PN direktoriaus raštą Nr. 20/07-73, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 80); 2014 m. gruodžio 20 d. tarnybinį pranešimą dėl planinės (neplaninės) kratos 1–2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, iš kurio matyti, jog kratos metu rastas ir paimtas neregistruotas virdulys (1 t., b. l. 89); pareigūnų R. V. ir P. R., taip pat paties pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duotus paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai, pagrindžiantys paskirtos nuobaudos teisėtumą, yra nuoseklūs, neprieštaringi, o pagrindo netikėti liudytojais apklaustų Marijampolės PN pareigūnų parodymais nenustatyta.

29. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareigūnas P. R. neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus, t. y. skaitė pareiškėjo asmeninius laiškus ir paėmė teisinius dokumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė objektyviais įrodymais. Aplinkybės, kad pareigūnas P. R. skaitė pareiškėjo asmeninius laiškus nepatvirtinta byloje pateikti duomenys, o iš 2014 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo dėl planinės (neplaninės) kratos 1–2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje matyti, jog kratos metu rastas ir paimtas tik neregistruotas virdulys. Byloje taip pat nėra nustatyta, jog pareigūnas P. R. turėtų asmeninį suinteresuotumą skaityti pareiškėjo laiškus ir pasisavinti teisinius dokumentus. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti minėtus pareiškėjo teiginius kaip pagrįstus. Be to, vien pareiškėjo asmeninių dokumentų pakėlimas nuo pareiškėjui priklausančios spintelės (kaip ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje), savaime nereiškia, jog pareigūnas dokumentus perskaitė, kadangi kratos atlikimo metu tarp daiktų, taip pat ir pareiškėjo asmeninių dokumentų, buvo ieškoma draudžiamų daiktų.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atliekant neplaninę bendrąją gyvenamųjų patalpų kratą buvo laikomasi Instrukcijos reikalavimų. Marijampolės PN pareigūnai, vadovaudamiesi Instrukcijos 165 punktu, nustatančiu, kad gyvenamosios (režiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratos bei apžiūros metu suimtieji ir nuteistieji sutelkiami atskirose patalpose arba vietose, pagrįstai nurodė pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems išeiti iš patalpos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pareigūnų reikalavimą išeiti iš gyvenamosios patalpos, kurioje daroma krata, įvykdė tik kelis kartus įspėtas dėl trukdymo atlikti patalpos kratą. Teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusi situacija, kuomet pareiškėjas nereaguodamas į pareigūnų teisėtus reikalavimus sukėlė konfliktinę situaciją, nesudaro pagrindo išvadai, jog pažeidimas nebuvo padarytas ir nuobauda jam paskirta nepagrįstai.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas

nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, neapsiribojo vien tik rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas pareiškėjo padarytas bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas, tačiau žodinio teismo posėdžio metu (vyko trys posėdžiai) apklausė liudytojus, o išvadą, jog pareiškėjui nuobauda už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą paskirta pagrįstai ir teisėtai, pagrindė teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visumos analize.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai, t. y. konstatavęs, kad Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento veiksmai priimant pareiškėjo ginčijamus aktus yra teisėti, pagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nesant viešosios atsakomybės sąlygų deliktinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33. Pareiškėjas apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nemotyvavo, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjas turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.).

34. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, teismo posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14721 2018-09-20 2018-09-11 2018-09-11 -

Administracinė byla Nr. eAS-633-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Atea“ (toliau – ir UAB „Atea“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) Atsakymu į pareiškėjos Pretenziją Nr. 3, 2018 m. birželio 12 CVP IS pranešimu Nr. 6262765 ir, atitinkamai Atsakymu į Pretenziją Nr. 1 bei Atsakymu į Pretenziją Nr. 2 (išskyrus tą dalį, kuria buvo panaikinta neteisėta Pirkimo sąlygų 4.1.7 p. dalis) įformintus sprendimus; 2) pripažinti neteisėtais Pirkimo Nr. 478241 sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 p. nustatytus reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai; 3) nutraukti Pirkimą Nr. 478241.

Pareiškėjas pareiškė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos sustabdyti Pirkimo Nr. 478241 procedūras (uždrausti jas tęsti) ir uždrausti sudaryti Pirkimo sutartį, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Atea“ skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 21 d. atsakymą Nr. S-553(20) į pareiškėjo Pretenziją Nr. 1 ir 2018 m. birželio 4 d. atsakymą Nr. S-611(20) į Pretenziją Nr. 2 praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Priėmė UAB „Atea“ skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie VRM atsakymą į pareiškėjo Pretenziją Nr. 3; pripažinti neteisėtais Pirkimo Nr. 478241 sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 p. nustatytus reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai ir nutraukti Pirkimą Nr. 478241. Pareiškėjo UAB „Atea“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pareiškėjas prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą prie VRM sustabdyti Pirkimo Nr. 478241 procedūras (uždrausti jas tęsti) ir uždrausti sudaryti Pirkimo sutartį iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) nereguliuoja konkrečių reikalavimo užtikrinimo priemonių, taikytinų viešųjų pirkimų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai, bylose, todėl prašė teismo sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taikyti analogiją viešųjų pirkimų ginčams, nagrinėjamiems bendrosios kompetencijos teismuose.

Teismas pažymėjo, jog apygardos administraciniam teismui paduotas skundas (prašymas) turi būti išnagrinėtas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti sprendžiamos ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas, remdamasis ABTĮ 70 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjo vertinimu, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių kils grėsmė teismo sprendimo vykdymui – pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju grįžti į pradinę iki pažeidimo padarymo buvusią stadiją būtų neįmanoma; reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nepažeistų perkančiosios organizacijos interesų, būtų proporcingas, o

nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių – būtų šiurkščiai pažeidžiamas viešas interesas dėl Pirkimo teisėtumo užtikrinimo.

Teismas pabrėžė, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, šiuo atveju – dėl Pirkimo procedūrų sustabdymo. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės jokių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamų aktų teisėtumo, nepateikė. Taigi, susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų juos esant neteisėtu, nėra.

Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog ginčijamų raštų vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėjas UAB „Atea“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar nesustabdžius Pirkimo procedūrų ir neįpareigojus atsakovo nesudaryti Pirkimo sutarties, pareiškėjui nebūtų sukeliamos tokios pasekmės, dėl kurių iki skundžiamų perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas.

Pareiškėjo nuomone, teismas nevertino argumentų, jog netaikius priemonių, būtų pažeisti pareiškėjo ir viešasis interesas dėl teisėto viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo ir sąžiningo tiekėjų konkurencijos užtikrinimo (tiekėjai). Taip pat teismas nenustatė, ar prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepateikė jokių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamų teisės aktų neteisėtumo. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys negalimas. Žala bus padaryta pareiškėjui, viešajam interesui bei kitiems potencialiai pirkimu galintiems būti suinteresuotiems tiekėjams.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl skundžiamo akto pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nekonkretizavo ir nedetalizavo kokia žala pasireikštų, nepagrindė, kad pareiškėjui gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo vertinimu, tikslinga taikyti CPK 146 straipsnio nuostatas bei atsižvelgti į atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Atsakovo teigimu, jeigu būtų taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, iškiltų reali grėsmė, kad vaizdo stebėjimo ir įrašymo sistemos diegimo darbai nebūtų šiais metais įvykdyti, o šiems darbams skirtos lėšoms nebūtų laiku panaudotos. Pirkimui Nr. 478241 iš valstybės biudžeto skirta 550 000 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3

dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdoma ginčijama Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Pirkimo Nr. 478241 procedūra (uždrausti jas tęsti) ir uždrausti sudaryti Pirkimo sutartį, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, be to, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, o sprendžiamas klausimas tik dėl Pirkimo procedūrų laikino sustabdymo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės jokių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamų aktų teisėtumo nepateikė, todėl sprendė, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų juos esant neteisėtu, nėra.

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto atskirojo skundo, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei teikdamas, jog teismas nevertino, ar yra reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas bei nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų, kurie pagrindžia jog būtų pažeisti ne tik paties pareiškėjo teisėti interesai bet ir viešasis interesas, teisėjų kolegijos nuomone, nurodo tik abstrakčius argumentus bei cituoja įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau nepateikia jokių konkrečių aplinkybių, sudarančių reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjas, teikdamas, kad nurodė eilę motyvų dėl Pirkimo sąlygų neteisėtumo, bei pateikė įrodymų, kad perkančioji organizacija eilę kartų keitė Pirkimo sąlygas, jas aiškino, kas viešuosiuose pirkimuose yra aiškiai draudžiama ir dėl to Pirkimas turėjo būti nutrauktas bei skelbiamas naujas, kad perkančiosios organizacijos veiksmai yra akivaizdžiai vertintini kaip neteisėti ir sudaro savarankišką pagrindą teismui nutraukti Pirkimą, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia reikalavimus, kurie privalės būti išspręsti administracinį ginčą nagrinėjant iš esmės, tačiau tai nėra argumentai, kuriuos teismas privalo vertinti sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirajame skunde nėra pateikta argumentų, kurie leistų teisėjų kolegijai spręsti apie reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslingumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra tikslingas, proporcingas, atitinkantis šalių ir viešojo interesų pusiausvyrą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14717 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-5276-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00036-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. D. (S. D.) sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) kreipėsi į teismą su teikimu, kuriame buvo prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį S. D. (S. D.) (toliau – ir Užsienietis) VSAT Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras), iki kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams (toliau – ir Teikimas).

2. VSAT nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnai pasienio zonoje sulaikė ir patikrino lengvąjį automobilį „Ford Mondeo“, reg. Nr.  (duomenys neskelbtini), vykstantį iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Automobilį vairavo (duomenys neskelbtini) pilietis R. Z. (R. Z.). Kaip keleivis automobiliu vyko S. D.. Jis kontrolei pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą užsieniečio registracijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nesuteikia teisės vykti į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes. Aiškinantis Užsieniečio teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Prieglobsčio skyrius 2018 m. liepos 30 d. šio Užsieniečio atžvilgiu priėmė sprendimą Nr. 15/6-5-15PR-148 nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už šio prašymo nagrinėjimą, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, apgyvendinant Užsienietį VSAT Užsieniečių registracijos centre. Pirminės apklausos metu Užsienietis paaiškino, kad vyksta į Vokietiją. Tokie jo veiksmai traktuotini kaip akivaizdus trukdymas priimti ir vykdyti sprendimą prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo procedūroje.

3. Teismo posėdyje Užsienietis paaiškino, kad su R. Z. susitarė, jog iš jo nupirks automobilį, su juo nuvyks iki sienos ir, už automobilį sumokėjęs likusius pinigus, grįš į Užsieniečių registracijos centrą. Nurodė, kad nerizikuotų važiuoti į

Lenkiją ar Vokietiją, nes R. Z. neturi dokumentų. Sienos nekirto, buvo sulaikytas likus apie 250 metrų iki sienos. Automobilį būtų vairavęs neturėdamas vairuotojo teisių, nes jos yra atimtos. Užsieniečio atstovė paaiškino, kad Užsienietis buvo apgyvendintas Migracijos departamento sprendimu Užsieniečių registracijos centre. Jo laisvė nėra apribota. Užsienietis buvo sulaikytas Lietuvos Respublikoje, todėl pažeidimo nėra, sulaikymo pagrindai neegzistuoja. Teigė, kad šiuo konkrečiu atveju galima alternatyvi sulaikymo priemonė, netaikant laisvės apribojimo, arba sulaikymas trumpesniam terminui.

II.

4. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu tenkino VSAT teikimą – nusprendė Užsienietį sulaikyti ir apgyvendinti jį VSAT Užsieniečių registracijos centre iki bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.

5. Teismas nurodė, kad Užsieniečiui yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas ir jis laikinai apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, vykdoma jo, kaip prieglobsčio prašytojo, procedūra. Jo turimas pažymėjimas nesuteikia jam teisės vykti į kitas ES valstybes. Tačiau aplinkybės, kurioms esant jis buvo sulaikytas, rodo, kad Užsienietis ketino išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Jis sulaikytas kaip keleivis automobilyje, kurį vairavo (duomenys neskelbtini) pilietis R. Z., gyvenantis Vokietijoje. Automobilis buvo privažiavęs Lietuvos Respublikos sieną, ką patvirtino Užsienietis, matęs sienos ženklą. Automobilis nebuvo sustojęs, sulaikytas važiuojant. Užsieniečio teiginį, kad nuo sienos jis būtų grįžęs automobiliu atgal į Užsieniečių registracijos centrą, teismas vertintino kritiškai, nes Užsienietis neturi teisės vairuoti transporto priemones.

6. Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1, 2, 3 punktais, 114 straipsnio 2 dalimi, 116 straipsniu.

III.

7. Užsienietis, atstovaujamas advokatės A. A., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – teikimo netenkinti, išreikalauti iš VSAT jo asmens bylą.

8. Apeliaciniame skunde nurodo, kad turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, kaip jis yra apibrėžiamas Įstatymo 2 straipsnio 20 punkte. Teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas, formaliai vadovavosi Įstatyme įtvirtintais sulaikymo pagrindais. Teismo sprendimas grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punktu, tačiau motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodyta, jog nėra nustatyta Užsieniečio asmens tapatybė, kartu pažymint, kad asmuo, jį sulaikius VSAT pareigūnams, pateikė Užsieniečių registracijos centro pažymėjimą.

9. Tam, kad prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau turi būti įvertintos ir aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti, teismo sprendime grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punktu, t. y. užsienietis, apgyvendintas VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką. Tačiau teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme Užsienietis paaiškino, kad buvo nuvežtas iki Lietuvos Respublikos sienos, tokiu būdu keliaujant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Svaresnių argumentų, kaip pasireiškė Užsieniečio laikino išvykimo iš VSAT tvarkos pažeidimas, teismas nenurodė, kartu pažymint, kad iš Lietuvos Respublikos asmuo neišvyko.

10. Nėra pateikta duomenų apie Užsieniečio sulaikymą Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, todėl ir Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktas jo atžvilgiu negali būti taikomas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-4167-822/2017.

11. Suinteresuotas asmuo VSAT Varėnos pasienio rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12. Suinteresuotas asmuo atsiliepime pakartoja VSAT teikime nurodytas aplinkybes. Akcentuoja, kad prieš sustabdant automobilį, su kuriuo vyko užsieniečiai, automobilį vairavęs užsienietis R. Z. akivaizdžiai norėjo išvengti kontrolės,

važiuodamas labai nedideliu atstumu nuo priekyje važiavusio krovininio automobilio, ir buvo sustabdytas prie pat valstybės sienos. Užsienietis, vykdamas automobiliu iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, kaip keleivis, turėjo tikslą išvykti iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyriaus sprendimo, todėl tokie jo veiksmai traktuotini kaip trukdymas priimti ir vykdyti sprendimus tiek prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo, tiek išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrose.

13. 2018 m. rugpjūčio 28 d. Užsienietis Migracijos departamentui pateikė pareiškimą, kuriame prašė nenagrinėti jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje ir nurodė, jog nori kuo greičiau išvažiuoti į namus, todėl prašė kuo greičiau priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

14. Užsienietis 2018 m rugsėjo 5 d. nurodė, kad teismo posėdyje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dalyvauti nepageidauja.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 3 dalimi, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsieniečio sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo.17. Iš skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad Užsienietis (prieglobsčio prašytojas) buvo

sulaikytas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytais pagrindais.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. – paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

19. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis inter alia (lot. – be kita ko) nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra.

20. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Pabrėžtina, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nėra nurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, apimantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012).

21. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.);

2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

22. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 135 straipsnio 4 punktą užsieniečio išvykimas iš Lietuvos Respublikos laikomas neteisėtu, jeigu jis neturėdamas galiojančio kelionės dokumento bando išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22.1 punktas įtvirtina asmens pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir Užsieniečių registracijos centro vidaus tvarkos taisyklių.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2018 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. 15/6-5-15PR-148 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir už prašymo nagrinėjimą atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo“, kuriuo nusprendė nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už šio prašymo nagrinėjimą, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, apgyvendinant Užsienietį VSAT Užsieniečių registracijos centre. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnai 2018 m. rugpjūčio 3 d. pasienio zonoje sulaikė ir patikrino lengvąjį automobilį „Ford Mondeo“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vykstantį iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Automobilį vairavo (duomenys neskelbtini) pilietis R. Z.. Kaip keleivis automobiliu vyko S. D.. Jis kontrolei pateikė užsieniečio registracijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. spalio 30 d.

24. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas teikimą, iš esmės pripažino, kad Užsieniečiui yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, jis laikinai apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, yra vykdoma jo, kaip prieglobsčio prašytojo, procedūra. Jo turimas pažymėjimas nesuteikia jam teisės vykti į kitas ES valstybes, tačiau Užsienietis buvo sulaikytas, kai ketino išvykti iš Lietuvos į Lenkijos Respubliką.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas, apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo teisės apribojimų, ketino išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Jis sulaikytas kaip keleivis automobilyje, kurį vairavo (duomenys neskelbtini) pilietis R. Z., turintis leidimą laikinai gyventi Vokietijoje. Automobilis buvo sustabdytas 2018 m. rugpjūčio 3 d. kelyje Kaunas–Marijmpolė–Suvalkai išvykstant iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu Užsienietis teigė, kad nuo sienos jis būtų grįžęs automobiliu atgal į Užsieniečių registracijos centrą, nors pripažino, kad neturi teisės vairuoti transporto priemones. Nurodytos aplinkybės sustiprina įsitikinimą, kad Užsienietis galėjo pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso (prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir iš to kylančių teisinių pasekmių). Todėl sulaikymas ir jo trukmė nagrinėjamu atveju vertintini kaip būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl Užsieniečio teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas (Įstatymo 113 str. 2 d., 4 d. 2 p.).

26. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, buvusias ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sulaikyti Užsienietį ne ilgiau kaip 6 mėnesiams šiuo konkrečiu atveju yra pagrįstas, kadangi nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliantas gali pasislėpti siekdamas išvengti galimo grąžinimo į savo kilmės valstybę, todėl jo sulaikymas, kol bus galutinai užbaigtos procedūros dėl jo teisinio statuso nustatymo, yra objektyviai reikalingas ir tai yra proporcinga priemonė pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl sulaikymo pagrindų. Šios išvados nepaneigia Užsieniečio vėliau, jau po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nurodytos aplinkybės, jog jis nori kuo greičiau išvažiuoti į namus, ir prašymas kuo greičiau priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, jo sulaikymo pagrindas siejamas būtent su tuo, kad jis ketino pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

27. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1, 2, 3 punktais, iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų

matyti, kad nagrinėjamu atveju Užsienietis (prieglobsčio prašytojas) buvo sulaikytas būtent Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 2 punkte numatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kiti apeliacinio skundo argumentai, įskaitant ir argumentus, kad Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktai Užsieniečio atžvilgiu šiuo atveju negali būti taikomi, neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Tačiau pabrėžtina, jog dėl nurodytų motyvų Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktai šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo.

28. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio S. D. (S. D.) apeliacinį skundą atmesti.Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14723 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-979-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01165-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. U. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 150 000 Eur neturtinės ir 240 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 6 d. Pažymėjo, kad būdamas Kauno TI negalėjo turėti ilgalaikių pasimatymų su žmona ir dukra, nors leidimus pasimatyti teismas buvo davęs. Tai sukėlė nepakenčiamas psichologines bei fizines kančias, išardė šeimą (išsiskyrė su žmona). Pareiškėjo teigimu, ilgas kardomojo suėmimo laikotarpis sutrikdė šeimyninį gyvenimą, todėl pateisinti tai kardomojo suėmimo taisyklėmis nėra įmanoma. Pabrėžė, kad dėl nurodytų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, bejėgiškumo jausmu, liūdesiu.

3. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai padarė psichologinę traumą, išskyrė su šeima, dėl ko patyrė neturtinę ir turtinę žalą. Per skyrybas pareiškėjas prarado turtą, kurio vertė rinkos kaina siekia 240 000 Eur. Mano, kad tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjui padarytos turtinės bei neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 150 000 Eur, o turtinę žalą nurodė patyręs Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 buvusiai sutuoktinei priteisus 468,57 Lt sumą. Pabrėžė, kad realiai patyrė žymiai didesnę turtinę žalą – namas vertas 144 928 Eur, sodyba – 57 970 Eur, patalpos – 17 391 Eur, automobilis – 20 290 Eur, kas iš viso sudaro 240 000 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Kauno TI suimtiesiems ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymas nesuteikiami. Pažymėjo, kad Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, nes tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Teigė, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą, turėjo pridėti įrodymus, jog yra kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau to nepadarė.

6. Atsakovo vertinimu, Kauno TI administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo skundas nėra pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad pasimatymas gali įvykti tik sutampant abiejų šalių valiai pasimatyti. Akcentavo, kad iš pateikiamų suimtojo (nuteistojo) gautų siuntinių, perdavimų, banderolių ir pasimatymų apskaitos kortelių kopijos matyti, jog pareiškėjui trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikiami ir jis (taip pat ir jo sutuoktinė) tuo aktyviai naudojosi net ir santuokai nutrūkus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog ilgalaikių pasimatymų nebuvimas išardė jo šeimą (išsiskyrė su žmona) neatitinka tikrovės, kadangi iš pateikto Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 matyti, kad santuoka nutraukta dėl sutuoktinio kaltės. Vėliau bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu šalys pasiekė susitarimą santuoką nutraukti sutuoktinių bendru sutikimu. Atsižvelgdamas į tai atsakovas mano, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas nebuvo santuokos nutraukimo priežastis.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas patirtų finansinių nuostolių ir jų ryšio su ilgalaikių pasimatymų negavimu neįrodė, o minėtame Kauno apylinkės teismo sprendime patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje išvardintas padalintas turtas ir šalių įsipareigojimai vaikų išlaikymui.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su žmona. Pažymėjo, kad pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo žmona kreipėsi į Kauno TI administraciją su tokiais pageidavimais. Teismas vertino, jog pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, kad jo šeima iširo dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo Kauno TI, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, kadangi pareiškėjo ir buvusios jo sutuoktinės santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad net ir po minėto teismo sprendimo priėmimo, pareiškėjui esant laikomam Kauno TI, buvo suteikiami dažni trumpalaikiai pasimatymai su buvusia sutuoktine, kuri įvardijama kaip „žmona“. Be to, pareiškėjas jau būdamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), 2015 m. gegužės 4 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas suteikti papildomą ilgalaikį pasimatymą su žmona ir dukromis, o Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr.  317 toks pasimatymas buvo suteiktas.

10. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prašomą priteisti žalą

pareiškėjas įvardijo kaip santuokos nutraukimo pasėkoje patirtus finansinius nuotolius. Akcentavo, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 patvirtinta pareiškėjo ir jo sutuoktinės sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria nustatyta turto padalinimo po santuokos nutraukimo tvarka. Kadangi minėto sprendimo pareiškėjas neskundė, teismas vertino, jog pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neteisingo sutuoktiniams priklausančio turto padalinimo, o jokių galimai neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti finansinius nuostolius, nenurodė.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Kauno TI pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas, dėl ko pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

12. Pareiškėjas D. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas pažymi, kad draudimas suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatyti su giminėmis ir artimaisiais Europos Žmogaus Teisingumo Teismo pripažintas kaip Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas. Nurodo, kad ilgą laiką kalint nepriimtinomis sąlygomis buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, dėl ko padaryta neturtinė žala.

14. Pareiškėjas teigia, kad turtinę žalą patyrė Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 jo buvusiai sutuoktinei priteisiant turto už 468 057 Lt (135 668 Eur). Mano, kad realiai patirta turtinė žala yra didesnė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su žmona ir dukra, dėl ko iširo jo santuoka.

17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Kauno TI neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).

19. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimo iširo jo santuoka, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus (neturtinę žalą), o Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu

civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 patvirtinus santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kuria be kitų šalių susitarimų nustatyta turto padalinimo po santuokos nutraukimo tvarka, jis patyrė turtinę žalą.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atlikdamas Kauno TI, būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi pareiškėjo sutuoktinė. Byloje pateiktas pareiškėjo 2015 m. gegužės 4 d. prašymas suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir dukromis adresuotas Vilniaus PN direktoriui, kuris buvo patenkintas Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 317 (b. l. 198–199). Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūra 2013 m. sausio 7 d. raštu leido pareiškėjui skambinti ir pasimatyti su sutuoktine ir dukra iki 2013 m. balandžio 1 d., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtas leidimas suteikė pareiškėjui teisę į trumpalaikius pasimatymus, tačiau ne ilgalaikius (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 79, 80 str.). Pareiškėjas neginčija, jog jam nebuvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai ar Kauno TI administracija būtų atsisakiusi vykdyti Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 7 d. rašte nurodytus įpareigojimus (b. l. 43). Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęsis savo fizinės sveikatos ar psichologinės būklės pablogėjimu, skundęs tokius Kauno TI pareigūnų ar administracijos veiksmus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar teismui. Priešingai, pareiškėjas iš karto skundu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog draudimas suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatyti su giminėmis ir artimaisiais Europos Žmogaus Teisingumo Teismo pripažintas kaip Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas, teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Kauno TI, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).

24. Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

25. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją

(Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo

nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Kauno TI pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti.

27. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14714 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-615-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01867-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. (K. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2013–2015 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K, kuriame kameros buvo perpildytos, jose buvo bloga ventiliacija, apšvietimas, o karantino tipo kamerose nebuvo stalo, kėdžių. Kamerose tualetas buvo atviras, o tualeto sienelė nesiekė 1,20 m. Taip pat nurodė, kad žiemą kamerose šalta, jaučiasi per didelė drėgmė, o vasarą – karšta. Kamerų lubos bei sienos purvinos ir drėgnos, sienų tinkas daug kur nubyrėjęs, ant sienų bei lubų veisiasi pelėsis. Be to, kamerose veisiasi tarakonai, žiurkės, pelės, blakės ir kiti kenkėjai. Pasak pareiškėjo, į kameras išduodamų higienos priemonių neužtenka. Pareiškėjas teigė, kad į pasivaikščiojimų kiemelį jis buvo vedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pasivaikščiojimo kiemeliai dažnai būdavo purvini, grindinys suiręs. Dažnai nebūdavo sudaromos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu bei kirpėjo paslaugomis. Taip pat dažnai buvo vedamas į dušą, kuriame prausiasi žmonės, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Paaiškino, kad daug problemų kildavo ir dėl dažno perkėlimo iš vienos kameros į kitą, nes tokiu būdu pareiškėjas praleisdavo apsipirkimą parduotuvėje, drabužių bei patalynės skalbimą, dušą, galimybę paskambinti. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K dušai nešvarūs, juose taip pat neužtikrinamas privatumas. Pareiškėjo teigimu, atvežtas į Lukiškių TI-K jis įspėjo pareigūnus, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pasak pareiškėjo, kol buvo laikomas Lukiškių TI-K, smarkiai pablogėjo jo sveikata: suprastėjo regėjimas, atsirado stuburo problemų, nugaros skausmų, problemų su oda, labai pablogėjo dvasinė būklė, atsirado problemų dėl nemigos bei depresijos. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K blogai veikia medicinos tarnyba, nes parašius prašymą apsilankyti pas daktarus, dažniausiai tenka laukti savaitę ar daugiau. Be to, pareiškėjui nė karto nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su artimaisiais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 3,90 Eur dokumentų rengimo išlaidas (b. l. 9–22).

4. Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Nurodė, kad sanitarinių mazgų atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pagal nustatytas normas vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį; suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Dėl kirpimo paslaugų pažymėjo, kad Lukiškių TI-K įrengta kirpykla atitinka higienos normos reikalavimus, kirpykloje naudojami reikmenys visada yra dezinfekuojami. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jų daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia pasivaikščiojimų tvarką. Lukiškių TI-K nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatyme yra numatyta suimtųjų teisė pasimatyti. Pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymas leidžiamas tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti

ne ilgiau kaip dvi valandas. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems (nuteistiesiems) yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Nurodė, jog suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo K. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinės žalos (b. l. 104–110).

6. Teismas nustatė, kad 2013–2015 m. laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 406 paras. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad minėtu laikotarpiu 61 parą pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas sprendė, kad tinkamas plotas 2013–2015 m. Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 345 paras. Teismas pažymėjo, kad baldų trūkumas kamerose vertintinas kaip minimalaus gyvenamojo ploto kameroje vienam asmeniui neužtikrinimo aspektas. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

7. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 60 punkto nuostatas. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, siekiant išvengti buitinių kenkėjų tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, kurių pagrindu minėtos bendrovės nuolat vykdė graužikų naikinimo darbus. Be to, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo graužikų ir tarakonų buvimo kamerose nebuvo nustatyta.

8. Pareiškėjas skundėsi pelėsiais ir netinkama oro temperatūra bei apšvietimu kamerose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Daugelyje Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pateikti duomenis yra neaktualūs ginčo situacijai – visiškai neatitinka laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai arba patvirtina pareiškėjo nurodomus pažeidimus, taigi teismas darė išvadą, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 22, 26, 62 punktų reikalavimų.

9. Teismas atsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K patvirtino, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo sanitarinio mazgo patalpa, atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Teismas sprendė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, sanitarinių mazgų kamerose atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele atitinka minimalius higienos reikalavimus, todėl tokio sanitarinio mazgo įrengimas negali būti pripažįstamas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.

10. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymėjo, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, HN 76:2010 11 punkte taip pat įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, tad ilgesnio pasivaikščiojimo nesuteikimas pareiškėjui nelaikytas neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.

11. Dėl kamerų vėdinimo teismas atkreipė dėmesį, jog HN 76:2010 24 punkte buvo įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neteigė, kad jo gyvenamosiose kamerose nebuvo langų, taigi teisės aktų Lukiškių TI-K šiuo atveju nepažeidė. Taip pat pažeidimas nenustatytas ir dėl kamerose tvyrančio blogo kvapo, kadangi teisės aktai neįtvirtina Lukiškių TI-K pareigos įrengti klozetų dangčius, be to, kameras tvarkyti turi ir patys ten laikomi asmenys.

12. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas teigė, kad dažnai jam nebūdavo suteikiama teisė apsikirpti ir nusiprausti po

dušu. Tačiau teismas pažymėjo, kad tokie pareiškėjo teiginiai per daug abstraktūs, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjui kilusią žalą. Pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada jo teisė nusiprausti ar apsikirpti buvo pažeista, taigi pažeidimas šiuo atveju laikytas neįrodytu.

13. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nedraudžia Lukiškių TI-K administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, tuo labiau, kad tokiu perkėlimu siekiama užtikrinti tinkamą ploto normą, taigi tai, kad pareiškėjui galėjo dėl tokio perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti, tuo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas nebuvo perkėlinėjamas labai dažnai.

14. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, kadangi į bylą pateiktoje paties pareiškėjo pildytoje anketoje pareiškėjas buvo pažymėjęs, jog pageidauja būti laikomas su rūkančiais asmenimis.

15. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjui minėtų higienos priemonių nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, minėtos priemonės išduodamos du kartus per mėnesį.

16. Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis suimtiesiems neįtvirtina teisės į ilgalaikius pasimatymus, taigi tokių pasimatymų pareiškėjui nesuteikimas nelaikytas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais, tuo labiau, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus Lukiškių TI-K administracijai dėl tokių pasimatymų suteikimo.

17. Teismas atkreipė dėmesį, jog asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti, todėl pareiškėjui nepateikus jokių duomenų, kad dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jam sutriko sveikata, ši aplinkybė vertinta kaip neįrodyta.

18. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose kai kurių higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo tokiose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas atsižvelgė į praktiką dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir sprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis buvo 3 000 Eur.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nebuvo pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo 3,90 Eur išlaidų už medžiagos, susijusios su bylos nagrinėjimu, parengimą.

III.

20. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 113–116).

21. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijų ar jų darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

22. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

23. Pareiškėjas K. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 121) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis 2013–2015 m. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose keliamų

reikalavimų, dėl ko patyrė labai didelį stresą, fizinius bei dvasinius išgyvenimus. Pažymi, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nuolat kartojosi. Dėl šių išgyvenimų jis iki šiol lankosi pas terapeutą dėl nemigos ir depresijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo K. P. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

31. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu 2013–2015 m. iš 406 parų, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, jis 345 paras buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, be to, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 reikalavimų dėl pelėsio, netinkamos temperatūros bei apšvietimo.

34. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

35. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymą sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, higienos normoms. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

37. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

38. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį ir trukmę, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

40. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, t. y. konstatuota, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, padarė pareiškėjui neturtinę žalą, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14715 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-2487-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00293-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paireiškėjas taip pat prašė išnagrinėti, ar tai, jog minimali asmeniui turinti tekti ploto norma kameroje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003  m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) buvo sumažinta iki 3,6 kv. m, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

2. Pareiškėjas (skunde, atsikirtime į atsiliepimą ir skudo papildyme) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2017 m. vasario 27 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis atliko bausmę Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose. Pareiškėjo teigimu, baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose Nr. 5, Nr. 17, Nr. 25, Nr. 27 ir Nr. 45 jam teko per mažai ploto.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 27 nebuvo stalo, suoliukų, spintelių daiktams susidėti, todėl jis turėjo valgydamas maistą indus laikyti ant žemės. Pareiškėjas pabrėžė, kad kameroje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviaukštės lovos), 8 miegamosios vietos kameroje liko tik nuo 2016 metų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 5 ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 8 miegamosios vietos. Kameroje taip pat nebuvo spintelių daiktams susidėti, lovos buvo senos, sulaužytos ir surūdijusios. Šioje kameroje nebuvo vietos pasidžiauti išskalbtas kojines, apatinius drabužius. Kameroje lango buvo neįmanoma atidaryti, taip pat ant lango buvo uždėtos grotos (skarda), todėl pro langą nepatekdavo oras ir dienos šviesa. Valymo priemonės kamerai valyti buvo skiriamos tik kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo valgyti atšalusį maistą, nes visi kameroje Nr.  5 kalinami asmenys prie stalo netilpdavo, dėl to jis turėdavo laukti, kol pavalgys kiti. Pabrėžė, kad maistas buvo duodamas atvėsęs.

5. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 45 buvo įrengtos 3 spintelės, tačiau nebuvo drabužių džiovyklų. Šioje kameroje taip pat nebuvo spintelių daiktams susidėti, suolų. Nebuvo ir vietos pasidžiauti rankšluosčiams. Kameroje stalas buvo sulūžęs.

6. Pareiškėjas teigė, kad pirtyje, persirengimo patalpoje buvo paslydęs ir prasiskėlė galvą (antakį), nes 2015 metų spalio-lapkričio mėnesiais šiose patalpose nebuvo guminių kilimėlių. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo paukščių plunksnų ir fekalijų. Pareiškėjo tvirtinimu, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, todėl nuteistieji šiukšles mėtė ant žemės. Taip pat kiemeluose nebuvo įrengtos pakabos drabužiams pakabinti.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad maistas Alytaus PN buvo blogos kokybės. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pareigūnai ne kartą jam grasino susidorojimu, prieš jį naudodavo fizinį smurtą.

8. Pareiškėjo nuomone, kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą, sukėlė dvasines kančias, nepatogumus, dėl to yra pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

9. Atsakvovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįtą.10. Alytaus PN atsiliepime nurodė baudos izoliatoriaus kamerų ir kamerų tipo patalpų, į kurias kalėti buvo paskirtas

pareiškėjas ginčui aktalių laikotarpiu, plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pabrėžė, kad pareiškėjui turėjusi tekti minimali 3,6 kv. m ploto norma pažeista nebuvo.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2009–2010 metais baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose atliktas remontas – pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Kameros kietuoju inventoriumi yra aprūpintos taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų po metalinę spintelę, kurių sulaužyti iš esmės yra neįmanoma. Lovos yra metalinės, nesulūžusios, geros kokybės. Drabudžių džiovyklos yra suteikiamos nuteistiesiems paprašius, todėl drabužiams pasidžiauti sąlygos yra sudarytos. Tačiau Alytaus PN pripažino, kad karantino patalpoje (kameroje Nr. 27) nebuvo stalų ir spintelių, tačiau pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas tik 3 paras.

12. Alytaus PN nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą nuolatos palaiko tvarkdarys, todėl jokių paukščių plunksnų ar fekalijų kiemeliuose nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra kabyklos, skirtos rūbams pasikabinti. Dušinėse yra padėti kilimėliai. Alytaus PN atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. 2015 m. lapkričio mėn. pareiškėjui būrio viršininkas išdavė šveitimo miltelius ir valiklį. Alytaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Alytaus PN patalpas, higienos normų pažeidimų nenustatė. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad maistas kalinamiems asmenims yra duodamas šiltas, kadangi yra laikomas karštį išlaikančiuose puoduose.

13. Atsakvovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepasinaudojo teise kreiptis į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareigūnų veiksmų.

14. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentai, neįrodė, kad jam buvo padaryti neteisėti veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą.

II.

15. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2014 m. birželio 9 d., kalėdamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir buvo išvesdintas į laikino sulaikymo kamerą. Todėl akivaizdu, kad kameroje Nr. 17 jis buvo laikomas ir 2014 m. birželio 9 d., o ne nuo 2014 m. birželio 11 d., kaip nurodė Alytaus P. T. teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kameroje Nr. 17 laikotarpio yra pagrįsti ir pripažino, kad kameroje Nr. 17 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m,. birželio 6 d.

iki 2014 m. birželio 12 d.17. Teismas pabrėžė, kad Alytaus PN teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius, jog kamerose Nr.  27, Nr. 45 ir Nr. 5

ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinami ne 10, 3 ir 8, kaip nurodė pareiškėjas, o atitinkamai 8, 2 ir 7 nuteistieji, tačiau atsakovo pateikti duomenys pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigia, nes pateiktuose dokumentuose nėra nurodytas konkretus laikotarpis, kuriuo kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 buvo nurodytas lovų skaičius. Teismas taip pat pažymėjo, kad pateiktame Alytaus PN 2015 m. spalio 7 d. rašte Nr. 8-14571 nurodyta, jog kameroje Nr. 45 yra 3 lovos, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-360-146/2017 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 5 buvo įrengtos 8 miegamosios vietos. Todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir vertino, kad laikotarpiais nuo: 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 6 d. (4 dienas) pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 27, kurios plotas yra 29,49 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,95 kv. m kameros ploto; nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 1 d. (15 dienų), nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. (6 dienas), nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. (2 dienas), nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (10 dienų) pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 45, kurios plotas yra 10,23 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,41 kv. m kameros ploto; nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. (16 dienų), nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. (15 dienų) pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, kurios plotas yra 28,66 kv. m, jose buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,58 kv. m kameros ploto.

18. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad minėtais laikotarpiais (iš viso –68 dienas) kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko mažiau negu nustatyta Taisyklių 111.2 punkte, pagal kurį vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas Alytaus PN 2014 m. birželio 17 d. raštas Nr. 8-7200 patvirtina aplinkybę, jog stalas laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 27, buvo išneštas remontuoti. Alytaus PN atstovas posėdžio metu taip pat pripažino, kad karantino patalpoje (baudos izoliatoriaus kameroje Nr.  27) nebuvo stalo, nepaneigė, kad minėtoje patalpoje kiekvienam asmeniui nebuvo po taburetę, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint kameroje Nr. 27 buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpiinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma).

20. Teismas pabrėžė, kad Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog jis nebuvo aprūpintas patalpų valymo inventoriumi, nepateikė įstaigos vadovo patvirtintos patalpų valymo tvarkos. Todėl atsižvelgęs į pateiktas byloje esančias gyvenamųjų patalpų nuotraukas teismas padarė išvadą, kad sąlygos švarai ir tvarkai kamerose palaikyti nebuvo pakankamos, dėl to buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 35 punktas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 58 ir 59 punktai.

21. Iš byloje Alytaus PN pateiktų nuotraukų teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo švarūs, tvarkingi, todėl konstavo HN 76:2010 18.4 punkto pažeidimą.

22. Išnagrinėjęs bylos duomenis, kitus pareiškėjos nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas vertino kaip nepagrįstus.

23. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą laikant jį Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (t. y. 68 dienas nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas; kameroje Nr. 27 nebuvo stalo ir kiekvienam asmeniui po taburetę; nebuvo sudarytos pakankamos sąlygos švarai ir tvarkai kamerose palaikyti; buvo nešvarūs pasivaikščiojimo kiemeliai). Įvertinęs paireiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, gyvenimo lygio Lietuvoje sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė 500 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

24. Teismui nekilo abejonių, kad tai, jog minimali asmeniui turinti tekti ploto norma kameroje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Taisyklėmis buvo sumažinta iki 3,6 kv. m, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III.

25. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos

teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.26. Alytaus PN nurodo, kad visi su skundu susijusę duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau

nebuvo objektyviai įvertinti. Pabrėžia, kad visose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tai patvirtina Alytaus PN pateikti duomenys. Atsakovo atstovo teigimu, teismui buvo pateikta informacija, kokiu inventoriumi yra aprūpintos kameros, tačiau teismas rėmėsi abstrakčiais pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad Alytaus PN neįrodė, jog kameroje Nr. 27 buvo stalas, taburetės ir valymo priemonės. Teismas nebuvo aktyvus ir nenurodė, kokius konkrečius įrodymus dėl šių aplinkybių buvo būtina pateikti.

27. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad ploto trūkumą pareiškėjui kompensavo ta aplinkybė, jog Alytaus PN yra ne kamerų, bet bendrabučio patalpų tipo kalinimo įstaiga, kurioje nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse, lankytis bibliotekoje ir koplyčioje, taip pat dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų Alytaus PN veiksmų.

28. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis paaiškino teismui visas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis, o Alytaus PN pateikė neteisingus duomenis dėl kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, tačiau teismas, atsižvelgęs į jo argumentus, bylai reikšmingas aplinkybes nustatė teisingai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad patys Alytaus PN buvo nurodę, jog kameroje Nr. 27 nebuvo stalo ir suolų. Pareiškėjas pabrėžia, kad Alytaus PN argumentai, jog jis, kalėdamas bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę yra nereikšmingi, nes žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kalėdamas kamerose (kamerų tipo patalpose), kuriose nuteistieji yra laikomi 23 val. per parą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

33. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1501-415/2017 ir kt.).

34. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)

jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (lot. tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje O. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03).

35. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017 ir kt.).

36. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose. Alytaus PN nepateikė neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjos argumentus dėl jam suteikto per mažo ploto kamerose, dėl nesudarytų pakankamų sąlygų švarai ir tvarkai kameroje Nr. 5 palaikyti, dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių ir dėl to, kad kameroje Nr. 27 nebuvo stalo ir kiekvienam asmeniui po taburetę. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos šalių argumentus, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir tuo pagrindu vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tinkamai nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą konstatuoti pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nebekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų (nutarties 17–21 punktai).

38. Dėl Alytaus PN argumento, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą, pažymėtina, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

39. Įvertinusi pareiškėjui padarytus pažeidimus, dėl to jo patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei atsižvelgusi į aplinkybę, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kalėjo ne bendrabučio tipo patalpose, o kamerose, kuriose turėjo praleisti didžiąją paros dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė proporcingą sumą (500 Eur) pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, šią sumą sumažinti nėra pagrindo.

40. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14720 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-2572-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02817-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 12.18(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui D. K. (D. K.) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Klaipėdos RATC) padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo D. K. priteisti 84,50 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

2. Klaipėdos RATC nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 redakcija) (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas Klaipėdos RATC, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu Klaipėdos RATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 84,50 Eur vietine rinkliava apmokestintas už laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. valdytą (naudotą) nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas).

3. Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo Klaipėdos RATC prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis butu nesinaudojo. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenimis nuo 2014 m. vasario 25 d. butas yra UAB „Ekspress Disel Service“ nuosavybė. Pareiškėjas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2015 buvo nuspręsta iškeldinti jį iš buto. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13636-618/2016 patenkino UAB „Palangos būstas“ ieškinį ir priteisė iš UAB „Ekspress Disel Service“ 265,78 Eur skolą už administravimo ir komunalinius mokesčius laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. būtent tuo pagrindu, jog buto savininkas buvo minėta bendrovė.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos RATC prašymą patenkino – priteisė iš atsakovo 84,50 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą.

6. Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto objekto – buto – savininku atsakovas buvo laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. vasario 25 d. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2015 nustatė, kad 2014 m. vasario 25 d. priėmimo-perdavimo aktu atsakovo butas buvo perduotas UAB „Ekspress Disel Service“ ir nuo to laiko atsakovas jame gyveno savavališkai ir juo naudojosi neteisėtai, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas nusprendė atsakovą iškeldinti iš UAB „Ekspress Disel Service“ nuosavybės teise priklausančio buto. Vykdomasis raštas Nr. 2-1623-323/2015 dėl atsakovo iškeldinimo iš buto buvo išduotas 2016 m. kovo 4 d.

7. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nepaneigta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. atsakovas buvo buto faktiniu naudotoju, todėl pagal Nuostatų 3 punktą nurodytu laikotarpiu jis buvo vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Buto paskirtis  – gyvenamoji (butų), todėl, atsakovą apmokestinant vietine rinkliava, pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas. Per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. susidarė 84,50 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimas. Duomenų, kad atsakovas nustatyta tvarka kreipėsi dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą taikymo, byloje nėra.

8. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir iš atsakovo priteisė 84,50 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą.

9. Patenkinęs pareiškėjo skundą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti atsakovo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

10. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas išlaidas už advokato parengtą apeliacinį skundą.

11. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo atsiliepime nurodytų faktinių aplinkybių, todėl be pagrindo jį pripažino faktiniu buto naudotoju. Teismas taip pat nepagrįstai į bylą neįtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu buto savininko UAB „Eskpress Disel Service“, nes šios bendrovės atstovo paaiškinimai galėjo turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, o pats teismo sprendimas – šios bendrovės teisėms ir pareigoms.

12. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo įvertinti visas civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2015 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu ir civilinėje byloje Nr. e2-13636-618/2016 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovas pabrėžia, kad tai, jog jis priverstinai buvo iškeldintas iš buto, nereiškia, kad iki priverstinio iškeldinimo jis faktiškai gyveno bute.

13. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/20154 buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tuo pagrindu leisti jam laikinai naudotis butu. Atsakovo pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo taip pat buvo atmestas. Taip pat UAB „Eskpress Disel Service“ 2014 m. vasario 25 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu tapus buto savininku, bute buvo atjungtas elektros energijos tiekimas. Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 26 d. vandens skaitiklių, rodančių bute sunaudotą vandens kiekį, parodymai irgi nebuvo pakitę. Atsakovo nuomone, minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. jis nesinaudojo butu, dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jo apmokestinti vietine rinkliava.

14. Pareiškėjas Klaipėdos RATC atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios

instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą15. Klaipėdos RATC pabrėžia, kad atsakovui nuosavybės teise butas priklausė nuo 1998 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m.

vsario 25 d. Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. atsakovas pripažintas rinkliavos mokėtoju, vadovaujantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2016, kuriuo konstatuota, kad po to, kai 2014 m. vasario 25 d. priėmimo-perdavimo aktu butas buvo perduotas UAB „Ekspress Disel Service“, atsakovas jame gyveno savavališkai. Pareiškėjo nuomone, atsakovo nurodyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5533-323/2014, kuria netenkintas atsakovo prašymas leisti su nepilnamečiais vaikai gyventi bute, iki bus priimtas procesinis teismo sprendimas, neįrodo, kad ginčo laikotarpiu atsakovas butu nesinaudojo. Vėliau Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2016 ir 2016 m. kovo 4 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-1623-323/2015 tik patvirtina, kad atsakovas bute gyveno ir buvo priverstinai iškeldintas.

16. Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13636-618/2016, kuriuo iš UAB „Ekspress Disel Service“ priteista skola už administravimo ir komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., neįrodo UAB „Ekspress Disel Service“ pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi minėtoje byloje teismas nusprendė, kad UAB „Ekspress Disel Service“ pareiga mokėti už administravimo ir komunalines paslaugas teko kaip teisėtam nekilnojamojo turto savininkui, tačiau teisės aktai pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sieja su faktiniu aplinkos teršėju, o nagrinėjamos bylos atveju tokiu teršėju ir dėl to rinkliavos mokėtoju pripažintinas atsakovas, kaip faktinis buto naudotojas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai  – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

18. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

19. Atsakovas įrodinėja, kad jis laikotarpiu nuo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. nesinaudojo butu. Savo argumentus jis grindžia AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažyma, kurioje nurodoma, kad į butą (duomenys neskelbtini), elektros tiekimas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2016 m. kovo 24 d. buvo nutrauktas.

20. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais,

taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

21. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

22. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1623-323/2016, 2016 m. kovo 4 d. išduotu vykdomuoju raštu Nr. 2-1623-323/2015, taip pat teismų procesiniais sprendimais dėl atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo leisti atsakovui kartu su nepilnamečiais vaikais gyventi ginčo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), bei prisijungti elektros energiją – atmetimo įrodyta, kad atsakovas, nepaisant to, kad elektros energija į butą nebuvo tiekiama, bute gyveno ir buvo priverstinai iškeldintas.

23. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 26 d. vandens skaitiklių, rodančių bute sunaudotą vandens kiekį, parodymai nebuvo pakitę, nėra įrodyta jokiais objektyviais įrodymais. Remtis tik paties atsakovo paaiškinimais nėra pagrindo įvertinus tai, kad Nutarties 22 punkte nurodyti įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis bute negyveno (ABTĮ 56 str. 2, 4 ir 6 dalys).

24. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismą 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14726 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-543-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 22.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretieji suinteresuoti asmenys Utenos rajono apylinkės teismas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl darbo užmokesčio neišmokėtos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 91), prašydamas priteisti 18 800,17 Lt (5 444,91 Eur) atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad minėtu laiku budėjo poilsio ir švenčių dienomis, tačiau vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą nebuvo išmokėtos. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos (194 straipsnio 2 dalis) ir už minėtą darbą pareiškėjui turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–67, 142–144).

4. Teisingumo ministerija nurodė, kad byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjas budėjimo metu atliko kokias nors konkrečias funkcijas (sprendė suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar kt. klausimus).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies (b. l. 51), o atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka (b. l. 98–99).

6. Utenos rajono apylinkės teismas paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu negalėjo pareiškėjui mokėti už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jam budint, nes neturėjo tam lėšų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 2 873,48 Eur dydžio atlyginimą už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 165–171). Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbo teisėju Utenos rajono apylinkės teisme. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, konstatavo, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į kompensaciją už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti 3 metų senaties terminą, senaties terminą pritaikė ir pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. atmetė.

10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. Dėl kitos dalies teismas nurodė, kad 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį ir bus išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka.

III.

11. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 5 474,90 Eur dydžio įsiskolinimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 175–179).

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė ginčą dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (67 535,94 Lt) priteisimo, nes Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d.

nutartimi šis reikalavimas buvo išskirtas į atskirą bylą, kuri galutinai buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-119-520/2016).

13. Pareiškėjas taip pat nesutinka su kita teismo sprendimo dalimi. Pasak pareiškėjo, teismo atlikti skaičiavimai nėra tikslūs ir nevisiškai atitinka bylos duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad padidino prašomą priteisti sumą (18 800,17 Lt). Šis skundo patikslinimas buvo priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi, tačiau teismas neargumentavo, kodėl nagrinėjo pareiškėjo skundą tik dėl 17 778,35 Lt priteisimo.

14. Pasak pareikėjo, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir neteisingai nustatė ieškinio senaties termino taikymo pradžią. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2010 m. gruodžio mėn. pareiškėjui buvo skirta išmokėti vienkartinė išmoka už darbą poilsio ir švenčių dienomis (įsiskolinimas už 2009 metus), kas turi esminės reikšmės ieškinio senaties termino eigai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 2 dalį, skolininko veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę nutraukia ieškinio senaties terminą. Nutraukta ieškinio senaties termino eiga prasideda iš naujo nuo to momento, kuris buvo pagrindas nutraukti ieškinio senaties termino eigą (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Teismas, pasak pareiškėjo, senaties terminą nepagrįstai skaičiavo nuo 2009 m. balandžio 1 d., t. y. nuo pareiškėjo paskyrimo į teisėjo pareigas, nes pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti apmokama kiekvieną mėnesį, o ne metų pabaigoje, nes to nenumatė galiojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pareiškėjo, ieškinio senaties termino pradžia gali būti pradėta skaičiuoti tik nuo 2010 m. sausio 1 d. Be to, 2010 m. sumokėta vienkartinė išmoka senaties terminą nutraukė, todėl iš naujo senaties terminas gali būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., todėl skundo pateikimas 2013 m. gruodžio 16 d. negali būti laikomas kaip pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Net ir laikant, kad senaties terminas buvo praleistas, teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo patikrinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, tačiau tai nebuvo padaryta. Jei teismas manytų, kad terminas buvo praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.

15. Pareiškėjas paaiškina, kad už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neapmokėta suma, atėmus vienkartinę išmoką, sudaro 6 608,33 Lt (1 913,90 Eur), o už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. neapmokėta suma pagal patikslintus skaičiavimus sudaro 12 191,84 Lt (3 561 Eur), todėl iš viso priteistina pareiškėjui suma yra 5 474,90 Eur.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 182–184).

17. Teisingumo ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų be pagrindo sprendė ginčą dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, sumažintos dėl atlyginimo bazinio dydžio ir koeficiento pakeitimų.

18. Teisingumo ministerija mano, kad pareiškėjo aiškinimas, jog ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo kiekvienų kalendorinių metų pradžios, iškreipia ieškinio senaties esmę. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimams nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. pareikšti, pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

19. Dėl prievolės pripažinimo kompensuojant pareiškėjui už dalį dirbtų poilsio ir švenčių dienų, Teisingumo ministerija pažymi, kad Lietuvos valstybės atstovas yra Teisingumo ministerija, o ne Utenos rajono apylinkės teismas, todėl tik Teisingumo ministerijos veiksmai gali būti vertinami kaip prievolės pripažinimas.

20. Teisingumo ministerijos nuomone, praleistas ieškinio senaties terminas negali būti atnaujinimas, nes pareiškėjas yra teisėjas, kuriam keliami itin aukšti kvalifikacijos reikalavimai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Be to, pasak Teisingumo ministerijos, termino atnaujinimo klausimas neturėtų būti nagrinėjamas, nes toks pareiškėjo prašymas nebuvo reikštas pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtų darbo užmokesčio sumų priteisimo.22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 2 873,48 Eur darbo užmokestį už budėjimą poilsio bei švenčių dienomis, konstatavęs, kad už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

23. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu taip pat išsprendė ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo bei šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl minėto pareiškėjo reikalavimo, nes šis reikalavimas buvo išskirtas į kitą bylą. Tam iš esmės pritarė ir Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais, atsižvelgdama į byloje esančią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį, kuria pareiškėjo reikalavimas priteisti 67 535,94 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį išskirtas į atskirą administracinę bylą (b. l. 69–70). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant minėto teismo sprendimo dalį „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo“ (b. l. 169–171) bei atitinkamai pakeičiant sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. panaikinant teismo sprendimą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 171).

24. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta ieškinio senatimi.25. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį

atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl senaties termino eigos pradžios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą dėl dalies nesumokėto darbo užmokesčio už 2009 metus, pareiškėjas sužinojo 2010  m. sausio mėnesį, kai pareiškėjas negavo darbo užmokesčio už budėjimus 2009 metais. Atsižvelgdama į Teisėjų tarybos nutarimais patvirtino Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo nuostatą, kad vienkartinė priemoka paprastai turi būti išmokama kalendorinių metų gruodžio mėnesį, pareiškėjas apie savo pažeistą teisę gauti priemoką už darbą poilsio ir švenčių dienomis už kiekvienus kalendorinius metus sužinojo tik pasibaigus tų metų gruodžio mėnesiui, kai Teisėjų tarybos nustatyta tvarka jam nebuvo sumokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Tokį ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą taiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiškose ir iš esmės panašiose bylose (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-492/2017; 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3060-520/2017). Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad toks aiškinimas, kad ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo kiekvienų kalendorinių metų pradžios, iškreipia ieškinio senaties esmę, tačiau tokio savo teiginio nepagrindė teisiniais argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuo aspektu jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, minėtus Teisingumo ministerijos atsiliepimo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio mėnesį, todėl konstatuotina, kad 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl pirmosios instancijos teismas senaties terminą laikotarpiui nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. taikė nepagrįstai.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė iš atsakovo priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. 5 474,90 Eur. Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pareiškėjo prašomos priteisti sumos (jos apskaičiavimo) neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 18 800,17 Lt (b. l. 91), t. y. 5 444,91 Eur. Apeliaciniame skunde pareiškėjas negali tikslinti pirmosios instancijos teisme pareikštų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju tik sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo prašytos sumos, t. y. 5 444,91 Eur.

27. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neatitinka Utenos rajono apylinkės teismo pateiktų apskaičiavimų, kurie buvo atlikti remiantis pareiškėjo faktiškai gautu darbo užmokesčiu (b. l. 101–103). Pagal šiuos skaičiavimus pareiškėjai nesumokėtas darbo užmokestis už darbą ir budėjimus poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. yra 14 956,16 Lt (4 331,60 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma 5 444,91 Eur atitinka Utenos rajono apylinkės teismo ankstesnius apskaičiavimus (b. l. 83–85), tačiau nagrinėjamu atveju jie nėra aktualūs, nes, kaip nurodė Utenos rajono apylinkės teismas, jie buvo atlikti remiantis nuo 2013 m. spalio 1 d. atkurtais teisėjų atlyginimais (b. l. 98), o nagrinėjamu atveju teismas vertina tik tai, kokia darbo užmokesčio nepriemoka už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis pareiškėjui susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. pagal tuo metu galiojusį ir taikytą teisinį reglamentavimą. Kitos su darbo užmokesčiu susijusios sumos, kiek tai susiję su susidariusiu skirtumu dėl minėto darbo užmokesčio teisėjams atstatymu, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

28. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pareiškėjui priteisė 2 873,48 Eur. Teismas dalį pareiškėjo reikalavimų nepagrįstai atmetė pritaikęs ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai priteisė per mažą neišmokėto darbo užmokesčio sumą,

todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjui priteistiną sumą ir priteisiant pareiškėjui 4 331,60 Eur darbo užmokestį už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo motyvų

dalį „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo“, o sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:„Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti ir priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 4 331,60 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną eurą 60 ct) darbo užmokestį už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.“.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14709 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eA-562-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05894-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-149/15 (toliau – ir Nutarimas) ir bylą nutraukti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam buvo skirta 1 015 Eur bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad AKĮ nėra nurodyta, kas yra laikytina atidaryta pakuote. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju reikia vadovautis poįstatyminiu aktu, į kurį nukreipia AKĮ 17 straipsnio 4 dalis, t. y. Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (toliau – Gabenimo ir laikymo taisyklės). Šių taisyklių 4 punkte nurodyta, kad alkoholio produktų pakuotė laikoma atidaryta, jeigu pakuotė yra pažeista (atkimšta, atsukta ir pan.).

3. Pareiškėjo vertinimu, Nutarime buvo nepagrįstai konstatuota, kad alus buvo išsineštas iš dalies atidarytoje taroje, o putojantis vynas – neatidarytoje taroje. Pareiškėjas paaiškino, kad vyno kamštis nebuvo ištrauktas, nes jį ištraukus, nebūtų galimybės perduoti butelį klientui jo neišpilant. Kitu atveju – alaus butelių kamšteliai buvo atsukti. Taigi, abiem atvejais pakuotė buvo pažeista ir sudaryta galimybė gėrimus išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Be to, bare buvo sudarytos sąlygos gėrimus vartoti vietoje, t. y. klientams prie kasos ir prie vartojimui skirtos vietos yra padėti vienkartiniai indai gėrimų išpilstymui. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių ir negalėjo pagrįstai numatyti, jog gėrimai bus išsinešti iš baro. AKĮ nėra nustatyta, kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o patikrinimo protokolo surašymo metu pareiškėjas nedalyvavo, todėl Nutarime nurodytas AKĮ pažeidimas buvo fiksuotas pažeidžiant AKĮ nustatytą tvarką. Be to, pareiškėjo nuomone, buvo nepagrįstai remiamasi įrodymais, surinktais administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjas taip pat nebuvo informuotas apie tai, kad jam bus taikoma didesnė sankcija dėl to, kad jis jau buvo baustas už AKĮ pažeidimus, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 4 dalis. Be to, nagrinėjant bylą nebuvo apklausti liudytojai – pirkėjai R. M. ir A. K. Negana to, pareiškėjo nuomone, pats pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas neteisėtai, nes sprendimas atlikti patikrinimą nėra motyvuotas, nenurodytas jo pagrindas.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su skirtu baudos dydžiu. Pareiškėjas nurodė, kad jam turėjo būti skirtas baudos vidurkis (361,50 Eur) ir net jei laikyti, kad Departamentas pagrįstai taikė didesnę sankciją už AKĮ pažeidimo pakartotinimą, turėjo būti skirta 1 013,50 Eur, o ne 1 015 Eur bauda.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 23–30).7. Departamentas nurodė, kad tai, jog gėrimai 2015 m. spalio 8 d. buvo išsinešti iš baro, rodo, kad pareiškėjas nesugeba

užtikrinti AKĮ reikalavimų parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Departamento nuomone, pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės gėrimus išsinešti neatidarytoje taroje. Pareiškėjo poziciją Departamentas vertino kaip pareiškėjo siekį bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti atsakomybės.

8. Departamentas pastebėjo, kad AKĮ įtvirtina kriterijus, kurių laikantis jis yra įgyvendinamas (turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai, o jeigu yra galimybių užtikrinti jų vartojimą vietoje, parduoti tokius gėrimus atidarytoje pakuotėje). Pareiškėjas šiuo atveju tik dalinai pažeidė apsauginę foliją ant putojančio vyno butelio ir apsauginį popierių bei kamštelius ant alaus gėrimų pakuočių. Tokie pareiškėjo imitaciniai veiksmai, Departamento nuomone, negali būti vertinami kaip alkoholinių gėrimų pardavimas atidarytoje pakuotėje vartojimui vietoje. Pareiškėjas privalo laikytis įstatymų reikalavimų veiksmingomis ir efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis. Departamentas pažymi, kad alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla, o pareiškėjas yra viešojo maitinimo įmonė, todėl jo argumentai, kad pareiškėjas neatsakingas už pirkėjų elgesį vertintini kaip išimtinai gynybinio pobūdžio.

9. Departamentas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus. Departamentas taip pat pažymėjo, kad LVAT griežtai vertina ūkio subjektų veiksmus net ir tais atvejais, kai alkoholiniai gėrimai būna parduodami atidaryti, bet paliekami kamšteliai pirkėjams.

10. Departamentas pastebėjo, kad ūkio subjektą patikrinimo metu gali atstovauti tiek jo vadovas, tiek bet kuris kitas jo atstovas, darbo santykiais veikiantis ūkio subjekto vardu tikrinamoje prekybos vietoje. Už tuos pačius pažeidimus pareiškėjui buvo taikytos sankcijos kelis kartus, taip pat ir 2014 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. ATK2-39/14, todėl buvo konstatuotas įstatymui priešingos veikos pakartotinumas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 165–181). Teismas ginčijamą Departamento Nutarimą iš esmės paliko nepakeistą, pakoreguodamas jame nustatytą baudą. Teismas nusprendė nustatyti, kad pareiškėjui skiriama 1 013,50 Eur dydžio bauda.

12. Teismas, detaliai aprašęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl Departamento padarytų procedūrinių pažeidimų yra nepagrįsti.

13. Teismas nurodė, kad šiai bylai yra aktualus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-75-806/2016 bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-345-365/2016, kuriuose aiškiai patvirtinta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui priklausančiame bare pardavėja N. V. 2015 m. spalio 8 d. pardavė putojančio vyno butelį, šiek tiek praplėšė jo foliją ir leido pirkėjui alkoholinį gėrimą išsinešti iš baro. Teismas nurodė, kad šie sprendimai turi nagrinėjamai bylai prejudicinę galią.

14. Teismas, įvertinęs nuotraukas, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, o ypač įsiteisėjusius bendrosios jurisdikcijos teismų sprendimus, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog gėrimai buvo parduoti vartoti vietoje, yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Nutarimą.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojamas nesupratimas, kodėl jam skirta griežtesnė sankcija, yra apsimestinis, nes Nutarime buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas jau ne pirmą kartą padaro AKĮ pažeidimus. Teismas sprendė, kad bauda paskirta pagrįstai ir teisingai, tačiau baudos dydis koreguotinas, nustatant tikslų baudos vidurkį,  t. y. 1 013,50 Eur.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Akepus“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (I t., b. l. 184–192).

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl dalies pareiškėjo nurodytų argumentų. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė tik dėl vyno pardavimo atvejo ir visiškai nevertino alaus pardavimo aplinkybių. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad minėti bendrosios kompetencijos teismai nekonstatavo, kad N. V. alaus pardavimo atveju pažeidė AKĮ reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad alaus pardavimo įvertinimas būtinas ne tik vertinant, ar ginčijamas Nutarimas yra teisėtas, bet ir pareiškėjui organizuojant savo veiklą, kurios sudėtinė dalis yra alkoholio pardavimas.

18. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir pakoreguodamas Nutarime numatytą baudą, priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Pareiškėjas nurodo, kad jam visiškai nesuprantama teismo išvada atmesti jo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus. Pasak pareiškėjo, tokia teismo išvada buvo visiškai nemotyvuota.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 2–7).

20. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus nurodytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Departamentas paaiškina, kad 2015 m. spalio 1 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą, kuriuo buvo pateikta informacija apie pareiškėjo galimai daromus AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus. Tai buvo pakankamas pagrindas įtarti, kad pareiškėjo veikla gali prieštarauti teisės aktų reikalavimams ir atlikti pareiškėjo neplaninį patikrinimą.

21. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas tik imitavo viešojo maitinimo veiklą, siekdamas neteisėtai pasinaudoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtimi. Pirkėjai, pirkę alkoholinius gėrimus, pareiškėjo neva viešojo maitinimo vietą suvokė kaip parduotuvę ar naktinę parduotuvę.

22. Departamentas taip pat nurodo, kad Gabenimo ir laikymo taisyklės yra taikomos fiziniams asmenims, tačiau net jei šias taisykles ir būtų galima taikyti šiuo atveju, tai pareiškėjo parduotų gėrimų atidarymas neatitinka minėtų taisyklių 4 punkto, nes gėrimo pakuotė nebuvo atkimšta (nei alaus butelių kamščiai nebuvo nuimti, nei vyno butelio kamštis nebuvo ištrauktas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

23. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 1 015 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Nutarimą (I t., b. l. 13–17) pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo, tačiau patikslino baudos dydį, jį sumažindamas iki 1 013,50 Eur. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka. Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepasisakė dėl dalies pareiškėjo argumentų ir nepasisakė dėl Nutarimo teisėtumo tiek, kiek jame buvo konstatuotas pažeidimas susijęs su alaus pardavimu išsinešimui. Be to, pasak pareiškėjo, teismas negalėjo atmesti skundą, bet pakoreguoti baudos dydį.

25. AKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 straipsnyje yra reglamentuojama mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų, kuris įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, yra susietas su tam tikru paros metu, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama viešojo maitinimo vietose nuo 22 val. iki 8 val. Ta pati įstatymo norma kartu įtvirtina ir šio draudimo išimtis, be kita ko, numatydama, kad šis draudimas netaikomas parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

26. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nurodytu paros metu, kartu nustatė ir dvi alternatyvias šio draudimo išimtis, t. y. arba parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti pilstomi, arba parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pastaroji išimtis, kuria ir remiasi pareiškėjas, tvirtindamas, kad jis galėjo prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu paros metu, yra susijusi su dviem kumuliatyviomis sąlygomis (abi sąlygos turi egzistuoti kartu), t. y. atidaryta pakuote bei alkoholinių gėrimų pardavimu vartoti tik vietoje.

27. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, AKĮ nenustato, kas yra laikoma atidaryta pakuote. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju reikia vadovautis Gabenimo ir laikymo taisyklėmis, kurios, pasak pareiškėjo, atidarytą pakuotę sieja su pakuotės pažeidimu. Kaip minėta, pareiškėjas tvirtina, kad tiek parduoto alaus, tiek ir parduoto vyno pakuotės buvo pažeistos.

28. Pareiškėjas nurodo, kad į Gabenimo ir laikymo taisykles nukreipia pats AKĮ (17 straipsnio 4 dalis), tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad AKĮ 17 straipsnio 4 dalis reglamentuoja draudimą fiziniams asmenims laikyti ir gabenti alkoholio produktus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose. Atitinkamai, minėta AKĮ norma numato, kad fiziniams asmenims taikomą alkoholio produktų laikymo ir gabenimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pareiškėjo nurodomos Gabenimo ir laikymo taisyklės (jų 1 punktas) aiškiai apibrėžia, kad jos yra taikomos fiziniams asmenims, Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenantiems ir laikantiems alkoholinius gėrimus. Pareiškėjas yra ne fizinis, o juridinis asmuo, todėl negali remtis teisės aktu, kuris nustato taisykles išimtinai fiziniams asmenims. Tačiau net ir minėtos Gabenimo ir laikymo taisyklės nurodydamos, kad alkoholio produktų pakuotė laikoma atidaryta, jeigu pakuotė yra pažeista, toliau tai detalizuoja, nurodydamas, kad tokiu atveju pakuotė yra atkimšta, atsukta ar panašiai pažeista.

29. AKĮ nepateikia atidarytos pakuotės sąvokos, o tai reiškia, kad įstatyme vartodamas šiuos žodžius įstatymų leidėjas jiems nepriskyrė specialios reikšmės, t. y. šie žodžiai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kaip jie suprantami paprastai bendrinėje lietuvių kalboje. Alkoholio produktų pakuotės atidarymas paprastai suprantamas kaip bet koks veiksmas (kamštelio atsukimas ir nuėmimas, kamščio išraukimas ir kt.), po kurio atlikimo alkoholio produktą galima išpilti iš produkto pakuotės (taros) be atskirų (papildomų) pakuotės atidarymo veiksmų, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vyno pardavimas su neištrauktu kamščiu iš butelio ar alaus butelių kamštelių prasukimas reiškia, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytose pakuotėse. Konstatavus, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytose pakuotėse, vertinimas ar alkoholiniai gėrimai buvo parduoti vartoti tik vietoje nebeturi teisinės reikšmės, todėl ši sąlyga ir su tuo susiję ginčo šalių argumentai teisėjų kolegijos nevertinami.

30. Šiame kontekste galima pažymėti ir tai, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos. Taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybei atsirasti AKĮ taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai.

31. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo

padaryto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo faktas laikytinas nustatytu. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėtas pažeidimas yra nustatytas nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių alkoholinių gėrimų buvo parduota neatidarytose pakuotėse, nes minėta AKĮ nuostata, kuri šiuo atveju buvo pažeista, kelia bendrą reikalavimą neparduoti alkoholinių gėrimų nurodytu laiku, jeigu nėra tenkinamos sąlygos, lemiančios išimties taikymą (šiuo atveju – jeigu alkoholiniai gėrimai (iš esmės gali būti ir vienas gėrimas) buvo parduoti neatidarytoje pakuotėje).

32. Pareiškėjui Nutarimu buvo skirta tik vos didesnė ekonominė sankcija, nei numatytas sankcijos vidurkis. Pareiškėjo pasirinkta pozicija, nepripažįstant savo atsakomybės už AKĮ pažeidimus (nors už to paties reikalavimo nesilaikymą jau ne kartą jam buvo skirtos baudos), rodo, jog pareiškėjas nesupranta savo verslo (prekybos alkoholiniais gėrimais) specifikos bei pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo (licencijuojamos veiklos) srityje daromos žalos. Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjui Departamento parinkto baudos dydžio, kolegija pažymi, kad pareiškėjui paskirta bauda buvo individualizuota, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir pažeidimo pobūdį, todėl ji taip pat pripažintina pagrįsta. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nors ir ne žymiai, tačiau šią baudą sumažino nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas, jo padėtis negali būti bloginama, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Dėl pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nebekartoja. Šių išvadų pareiškėjo argumentai nepaneigia.

33. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14710 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eA-531-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03812-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 12.18(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui P. K. (trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono savivaldybė) dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir Alytaus RATC) 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš P. K. (toliau – ir atsakovas) priteisti 136,90 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą ir 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 2–4).

2. Alytaus RATC nurodė, kad atsakovas nuosavybės teise turi ½ dalį (38,90 kv. m) gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamasis turtas), už kurį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) nėra sumokėjęs iš viso 136,90 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava).

3. Atsakovas P. K. atsiliepime nurodė, kad su Alytaus RATC prašymu nesutinka (b. l. 37).4. Atsakovas nurodė, kad nuo 1962 m. gyvena Vilniuje, kur ir moka visus mokesčius, taip pat ir už atliekų išvežimą.

Atsakovas paaiškino, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), apsilanko 3–4 kartus per metus. Atsakovas nurodė, kad jam turėjo būti pritaikytas lengvatų punktas, t. y. atsakovas turėjo būti 100 proc. atleistas nuo šio mokesčio, nes šiame objekte jis nėra atliekų turėtojas, tačiau į savo siunčiamus prašymus atsakovas iš Alytaus RATC ir iš Prienų rajono savivaldybės mero gauna neigiamus, o kartais net keistus atsakymus.

5. Atsakovas taip pat nurodė, kad reikalavimas pateikti pažymą, kad sodyboje visiškai nevartojama elektros energija yra diskriminacinis ir pažeidžia atsakovo teises, todėl atsakovas prašė į bylą įtraukti Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kad ji įvertintų jo teisių pažeidimą ir pateiktų savo išvadas.

6. 2016 m. rugsėjo 12 d. teisme gauti papildomi atsakovo paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad su nekilnojamojo turto bendrasavininku minėtoje sodyboje suvartoja mažiau nei po 20 kwh elektros energijos per metus (b. l. 97). Atsakovas pakartojo, kad, jo nuomone, jis turėjo būti 100 proc. atleistas nuo šio mokesčio.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepime nurodė, kad su Alytaus RATC prašymu sutinka ir prašė jį patenkinti (b. l. 55–57).

8. Savivaldybė nurodė, kad pagal Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 (toliau – ir Nuostatai), 5 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje.

9. Savivaldybė pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) numatytas principas „teršėjas moka“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet prievolę mokėti vietinę rinkliavą siejant su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu Alytaus RATC prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 109,90 Eur dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.  l. 107–110).

11. Teismas konstatavo, kad už ginčo laikotarpį susidarė 136,90 Eur dydžio skola dėl atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos. Teismas išaiškino atsakovui, kad dėl lengvatos taikymo jis turi teisę kreiptis į Savivaldybės administraciją.

12. Teismas savo iniciatyva pritaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. susidariusi 27 Eur dydžio vietinės rinkliavos skola nebegali būti priteisiama Alytaus RATC iš atsakovo dėl suėjusios senaties. Atitinkamai, teismas nurodė, kad Alytaus RATC iš atsakovo priteistinas 109,90 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.

13. Dėl prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad buvo patenkinta 80 proc. keliamo reikalavimo, be to, byla nebuvo sudėtinga, todėl priteisė Alytaus RATC iš atsakovo 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

14. Atsakovas P. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Alytaus RATC prašymą atmesti kaip nepagrįstą arba prašo perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 113–114).

15. Atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į šiuos jo pateiktus dokumentus: seniūnijos pažymą, kad minėta sodyba yra negyvenama; septynių liudininkų sąrašą su parašais, kad atsakovas minėtoje sodyboje negyvena; atsakovo gyvenamosios vietos deklaraciją su dvidešimt vieno liudininko sąrašu su parašais, kad atsakovas nuolat gyvena Vilniuje. Pasak atsakovo, tai rodo, kad atsakovas nėra atliekų turėtojas (duomenys neskelbtini). Atsakovas pastebi, kad parašus rinkti jam pasiūlė bylą nagrinėjanti teisėja, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

16. Atsakovas taip pat nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į „Lazdynų būsto“ pažymą apie tai, kad atsakovas visus komunalinius mokesčius moka Vilniuje. Neatsižvelgta į Savivaldybės mero 2013 m. liepos 4 d. atsakymą į atsakovo prašymą atleisti jį nuo šio mokesčio, kuriame meras tiesiog pasityčiodamas nurodė, kad atsakovas turi mokėti už teisę pasinaudoti atliekų tvarkymo sistema. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra 75 metų amžiaus pensininkas, našlys ir į minėtą objektą nuvažiuoja tik su tikslu aplankyti artimųjų kapus.

17. Atsakovas nurodo, kad Alytaus RATC teiginys, jog tai yra rinkliava ne už paslaugas neatitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo.

18. Atsakovas taip pat nurodo, kad pageidautų asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo apeliacinį skundą.19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono savivaldybė atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą

palikti galioti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 120–123).20. Savivaldybė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė

atsiliepime į Alytaus RATC prašymą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipia dėmesį į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje buvo konstatuota, kad ATĮ nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį, todėl atliekų turėtojo sąvoka negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimo priteisimo.22. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 109,90 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo

2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad gyvena Vilniuje, kur ir moka komunalinius mokesčius, o į sodybą Prienų rajone nuvyksta vos kelis kartus į metus.

23. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje.

24. Atsakovo nuomone, ginčo privaloma įmoka gali būti renkama tik už suteiktas paslaugas (komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą), todėl turi būti atsižvelgiama į tai, kad jis nėra atliekų turėtojas Prienų rajone, nes gyvena ir už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą moka Vilniuje. Atsakovas pažymi, kad tai įrodo jo pateikti į bylą dokumentai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino.

25. Kaip minėta, atsakovas taip pat nurodė, kad pageidauja asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Faktų vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo šioje byloje aspektais išanalizavusi  žodinio bylos nagrinėjimo poreikį šiam ginčui išspręsti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokio poreikio nėra, todėl atsakovo prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas.

26. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Taigi, atsakovas iš esmės yra teisus, kad ši vietinė rinkliava yra ne už ką kitą, o už teikiamas paslaugas.

27. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose, be kita ko, nustato vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką. Nagrinėjamu atveju ši tvarka yra nustatyta minėtuose Nuostatuose, kurie buvo patvirtinti dar 2008 metais.

28. Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje. Iš šios nuostatos matyti, kad Savivaldybės taryba, patvirtinusi minėtus Nuostatus, nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai, be kita ko, yra ir tie fiziniai asmenys, kurie Savivaldybės teritorijoje ne tik valdo ir naudoja, bet ir disponuoja nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus), t. y. nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto šioje Savivaldybėje. Iš minėtos nuostatos taip pat matyti, kad Savivaldybės taryba, patvirtinusi minėtus Nuostatus, pripažino tokius nekilnojamojo turto turėtojus atitinkamai ir komunalinių atliekų turėtojais bei vietinės rinkliavos mokėtojais. Taigi, minėti Nuostatai atliekų turėjimą, be kita ko, sieja ir su nekilnojamojo turto turėjimu, todėl jau vien šios aplinkybės pakanka, kad toks asmuo būtų pripažįstamas vietinės rinkliavos mokėtoju. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino atsakovo pateiktų dokumentų, susijusių su atsakovo gyvenamąja vieta ir joje mokamais mokesčiais, nes ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga.

29. Kitas atsakovo argumentas yra tas, kad nuo pat Nuostatų patvirtinimo jis turėjo būti 100 proc. atleistas nuo šios rinkliavos.

30. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose, be kita ko, nustato vietinės rinkliavos lengvatas.

31. Nuostatų 32 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. T3-331 patvirtino minėtas lengvatas, galiojusias nuo 2010 m. sausio 1 d.

32. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, jo nuomone, jis turėjo būti atleistas 100 proc. nuo vietinės rinkliavos pagal 1.5 punktą. Byloje esančios lengvatų atmintinės 1.5 punktas numato, kad Savivaldybės taryba nustatė 100 proc. atleidimą nuo įmokos asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį visus kalendorinius metus (b. l. 79). Atmintinėje paaiškinta, kad dėl atleidimo nuo įmokos šiuo pagrindu asmuo turi Alytaus RATC pateikti prašymą bei pažymas apie tai, kad nebuvo vartojama nei elektros energija, nei vanduo.

33. Atsakovas atsiliepime į Alytaus RATC prašymą nurodė, kad dėl lengvatos taikymo su prašymais ir atitinkamomis pridedamomis pažymomis kreipėsi ir į Savivaldybę, ir į Alytaus RATC, tačiau iš jų buvo gauti neigiami atsakymai (b. l. 37).

34. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo kreipėsi į Alytaus RATC 2013  m. sausio 2 d. Alytaus RATC atsakė atsakovui 2013 m. sausio 22 d. (b. l. 78). Iš šio atsakymo turinio matyti, kad informacija apie lengvatų taikymą atsakovui jau buvo pateikta ir anksčiau, t. y. 2010 m. spalio 20 d. ir 2011 m. lapkričio 14 d. raštais. Alytaus RATC atsakyme atsakovui pakartotinai paaiškino, kad jis gali kreiptis su prašymu dėl lengvatos taikymo. Alytaus RATC prašyme dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo teismui nurodė, kad Savivaldybės taryba atsakovui nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo (b. l. 3).

35. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas 2013 m. birželio 5 d. kreipėsi į Savivaldybę, kuri 2013 m. liepos 4 d. atsakė atsakovui, kad savo prigimtimi vietinė rinkliava yra panaši į mokestį, nes ją mokėti turi visi asmenys, turintys teisę naudotis komunalinių atliekų tvarkymo sistema (b. l. 50–51). Savivaldybė atsakyme paaiškino atsakovui, kad jis, nesutikdamas su minėtu atsakymu, gali jį skųsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas šia savo teise pasinaudojo ir kėlė administracinį ginčą dėl Savivaldybės atsisakymo taikyti jam vietinės rinkliavos lengvatą. Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai, susiję su galimai neteisėtai ir nepagrįstai atsakovui netaikyta 100 proc. lengvata, nenagrinėtini, nes tai nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas. Pažymėtina, kad lengvatos taikymo procedūra yra pareiškiminė, t. y. ji taikoma ne savaime, o pagal pateiktą asmens prašymą. Taigi, atsakovas, siekdamas, kad jam būtų pritaikyta lengva, turėjo pateikti prašymą, o, nesutikdamas su gautu atsakymu į prašymą dėl lengvatos taikymo, turėjo skųsti tokį atsakymą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Tai, kad atsakovas yra pensininkas ir našlys savaime nereiškia, kad jam galioja kitokia tvarka. Pažymėtina, kad atsakovas savo teises gali ginti ne tik pats, bet ir per atstovą. Atsakovas turi teisę kreiptis pagalbos į profesionalius teisininkus, advokatus arba, jeigu atitinka nustatytas sąlygas, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

36. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribose (dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo) teisiškai reikšminga tik tai, kad atsakovas turi gyvenamosios paskirties 38,90 kv. m ploto nekilnojamąjį turtą Plungės rajone, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (109,90 Eur). Atitinkamai, teisėtai ir pagrįstai priteisė Alytaus RATC iš atsakovo dalį jų patirtų bylinėjimosi išlaidų (15 Eur). Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo P. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14722 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eAS-114-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01691-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autodemas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (2)-LV4-2610 ir Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2017 m. spalio 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (9)-LT2-45 (toliau – ir Nurodymas). Pareiškėjas taip pat prašė teismo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti Nurodymo galiojimą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonę atsisakė pritaikyti. Pareiškėjas dėl to padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino, skundžiamą nutarties dalį

panaikino ir sustabdė Nurodymo galiojimą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 29 d. nutartimi bylą nutraukė, pareiškėjui

atsisakius skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimus, padavus skundą teismui. Minėta nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 10 d.

II.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Departamento 322,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Pareiškėjas nurodo, kad šias išlaidas patyrė už advokato suteiktas teisines paslaugas, parengiant atskirąjį skundą dėl

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties dalies apskundimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą.

Pareiškėjas pateikė teismui duomenis, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. išlaidas advokato teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti – už atskirojo skundo parengimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui (ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą, už atskirąjį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 0,4. Atskirasis skundas buvo surašytas 2018 m. pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus yra 2017 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (850,80 Eur). Taigi, maksimali priteistina suma už atskirąjį skundą yra 340,32 Eur (0,4 x 850,80 Eur). Kaip minėta, už atskirąjį skundą pareiškėjas prašo priteisti 322,67 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatyto už šias teisines paslaugas priteistino maksimalaus išlaidų dydžio, todėl ji priteistina pareiškėjui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą dėl išlaidų priteisimo tenkina, priteisiant jam iš Departamento 322,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo patenkinti.Uždarosios akcinės bendrovė „Autodemas“ naudai iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono

aplinkos apsaugos departamento priteisti 322,67 Eur (tris šimtus dvidešimt du eurus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14711 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-2744-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01005-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovo atstovas, Klaipėdos AVPK) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog jis, būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie taip pat buvo įkalinti laisvės atėmimo įstaigose, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę kurti ir palaikyti socialinius ryšius (santykius) su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, privatumą. Tai sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Šis pažeidimas tęsėsi nepertraukiamai, kol nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos, draudžiančios susirašinėjimą su kitais neartimais giminaičiais (99 str. 2 d.), buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dar kurį laiką po to. Taigi atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo interesus, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus bei neturtinę žalą.

1.2. Be to, nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės viršininkas (D. P.) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą priimti jį pokalbiui pas Klaipėdos AVPK viršininką pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje 2017  m. balandžio 4 d. – 2017 m. balandžio 17 d. metu. Tokiais veiksmais Klaipėdos AVPK areštinės viršininkas ne tik viršijo savo įgaliojimus, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Taip pat pareiškėjas Klaipėdos AVPK 2017 m. balandžio 5 d. pateikė ir prašymą suteikti jam dietinį maitinimą, tačiau nei maitinimo, nei atsakymo jis negavo, kas taip pat pažeidžia Viešojo administravimo įstatymą, tokiu poelgiu Klaipėdos AVPK viršininkas viršijo savo įgaliojimus. Taip pat, pareiškėjo teigimu, jam būnant Klaipėdos AVPK tualetas buvo atviras, per durų langelį pareiškėjas

buvo stebimas, jautė garbės ir orumo pažeminimą.2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų

ieškinio senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.2.1. Nurodė, jog pareiškėjas nurodė pramanytą aplinkybę neva jam buvo uždraustas susirašinėjimas su kitose įkalinimo

įstaigose esančiais asmenimis. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi BVK nuostatomis, kadangi teritorinių policijos įstaigų areštinės nėra bausmės vykdymo institucijos. Be to, nei teritorinių policijos įstaigų, nei jų areštinių nesaisto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais nustatytos tvarkos ir taisyklės.

2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 4 d. (1802 val.) iki 2017 m. balandžio 7 d. (830 val.) (atsižvelgiant į ieškinio senaties terminu apribotą laikotarpį). Pirmuoju laikotarpiu pareiškėjui būnant areštinėje buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai, todėl ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes kitose įkalinimo įstaigose, nėra. Duomenų apie tai, kad Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnai minėtu laikotarpiu būtų atsisakę iš pareiškėjo paimti korespondenciją, adresuotą asmenims, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, nėra.

2.3. Dėl dietinio maitinimo nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymas skirti dietinį maitinimą buvo nedelsiant patenkintas. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu gavo maitinimą pagal R↓B↑ dietą, todėl jo teisė gauti tinkamą maitinimą nebuvo pažeista. Išvykdamas iš areštinės pareiškėjas atsisakė raštu patvirtinti gauto dietinio maitinimo faktą.

2.4. Dėl privatumo neužtikrinimo pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpos 2015 m. pripažintos tinkamomis ir pradėtos naudoti (eksploatuoti). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento 2016–2017 m. atliktų patikrinimų metu pažeidimų, tarp jų ir susijusių su sanitarinių mazgų zonų įrengimu, nenustatyta. Nuo 2016 m. pabaigos atlikus areštinės patalpų perdarymo darbus, sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm atskiriamosiomis pertvaromis ir 120 cm varstomosiomis durimis. Taigi Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos visiškai atitvertos, todėl tiek asmenys, esantys kamerose, tiek pareigūnai neturi galimybės matyti (stebėti) asmenį, atliekantį gamtinius reikalus.

2.5. Atkreipė dėmesį į tai, kad į pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą dėl pokalbio su Klaipėdos AVPK viršininku buvo argumentuotai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atsakyta 2017 m. balandžio 6 d. Įvertinęs esamą situaciją, bei tai, jog pareiškėjas areštinėje laikomas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ir tai, kad pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, areštinės viršininkas pasiūlė pareiškėjui rūpimus klausimus spręsti kreipiantis į areštinės apsaugą užtikrinantį posto pareigūną arba areštinės budėtoją.

2.6. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas vykdė neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės visiškai nepagrįstos.

II.

3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo privatumas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. naudojantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, tačiau kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo laikymą Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos (toliau – ir VTT) areštinėje pažeidžiant jo teises laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d., tačiau skundą teismui pateikė (išsiuntė) 2017 m. liepos 31 d. Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie tariamai pažeistas savo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent dabar pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimo draudimas pažeidžia jo teises buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas areštinėje ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, todėl manytina, kad susipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais pareiškėjas galėjo suvokti, jog jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos dar iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Pareiškėjas nei tuo metu, nei iš karto po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nesikreipė, o kreipėsi tik 2017 m. liepos 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie jo teigiamus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) tik 2017 m. liepos 31 d., teismas konstatavo, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d. (įskaitytinai), praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir

CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo. Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas nenurodė ir neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d., o ši pareiškėjo skundo dalis netenkintina.

5. Atsižvelgęs į pritaikytą ieškinio senaties terminą bei atsakovo pateiktus duomenis, kurių pareiškėjas neginčijo, teismas nustatė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tik laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 7 d., todėl vertino tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d.

6. Dėl susirašinėjimo teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 13.2 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., periodiškai jį laikant Klaipėdos AVPK VTT areštinėje, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizuoja – nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kiek kartų ir kam konkrečiai vertinamu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. norėjo rašyti, taip pat duomenų, kad buvo teikti kokie nors skundai dėl draudimo rašyti ar kt. Atsakovo pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2014  m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. iš pareiškėjo buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai. Šias aplinkybes patvirtina ir pridedamos Skundų ir prašymų registracijos knygos fragmentų kopijos (b. l. 21–26). Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų ir byloje nėra duomenų apie jo neišsiųstą korespondenciją į kitas įkalinimo įstaigas, taigi nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai norėjo ir siekė susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai, ar kad areštinės administracija būtų jam tai draudusi. Teismo vertinimu, teritorinės policijos įstaigų areštinės nėra priskiriamos prie bausmių vykdymo institucijų, todėl BVK nereglamentuoja Klaipėdos AVPK VTT areštinės ir jos pareigūnų teisių, pareigų, atsakomybės bei areštinėje laikomų asmenų teisių ir pareigų, taigi pareiškėjas nepagrįstai savo teisės pažeidimą grindžia BVK (99 str.) nuostatomis. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė susirašinėti su kitais kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai.

7. Dėl dietinio maitinimo teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalių, Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247, (toliau – ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklės) 62 punkto, Areštinių veiklos taisyklių 7.11, 59, 61, 64, 65 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2017 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą dėl dietinio maitinimo, tačiau nei tokio maitinimo, nei jokio atsakymo negavo, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu detalizavo, kad prašė maisto, kuriame būtų daugiau baltymų ir mažiau riebalų, tačiau gavo paprastą maitinimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė ir nenurodė duomenų apie vertinamu laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. jo teiktus skundus dėl jam skirto maitinimo paros raciono atitikties medicinos duomenims ir Lietuvos dietologų draugijos metodinių rekomendacijų reikalavimams, šių neatitikimų plačiau nedetalizavo. Atsakovo pateiktais duomenimis ir bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą, reg. Nr. 250, skirti dietinį maitinimą areštinės administracija gavo 2017 m. balandžio 5 d., o 2017 m. balandžio 5 d. pietums ir vakarienei, 2017 m. balandžio 6 d. pusryčiams, pietums ir vakarienei, bei 2017 m. balandžio 7 d. pusryčiams buvo užsakytas dietinis maitinimas vienam asmeniui. Areštinės bendruomenės slaugytoja patvirtino, jog pareiškėjas buvimo areštinėje metu gavo maitinimą pagal R↓B↑ dietą ir kad pareiškėjas, išvykdamas etapu, atsisakė pasirašyti (b.  l. 27). Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo skirtas dietinis maitinimas ir kad galėjo būti pažeista tokia jo teisė.

8. Dėl iškvietimo asmeniniam pokalbiui teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktų, Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas aplinkybių, jog jį laikant areštinėje 2017 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui dėl svarbių priežasčių, tačiau areštinės viršininkas atsisakė jo prašymą tenkinti, viršydamas savo įgaliojimus ir pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymą, plačiau nei skunde, nei teismo posėdžio

metu nedetalizuoja – nenurodo, kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė šis atsisakymas, nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 5 d. prašymu, reg. Nr. 251, adresuotu Klaipėdos AVPK viršininkui, prašė išsikviesti jį asmeniniam pokalbiui išspręsti iškilusius klausimus (problemas), prašymas gautas 2017 m. balandžio 5 d. (b. l. 32, 33), o pareiškėjui atsakyta Klaipėdos AVPK VTT 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 30-S-14992(4.1) „Dėl prašymo“ (b. l. 34), pasirašytu areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P.. Šiuo raštu pareiškėjui paaiškinta, jog asmeniniam pokalbiui pareiškėją išsikviesti nesutinka, kadangi iškilusius klausimus (problemas) galima spręsti paskambinus areštinės kameroje esančiu domofonu areštinės posto postiniui arba specialistui (budėtojui). Be to, pareiškėjas pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. 5-S-5169 „Dėl skundo“ (b. l. 11), kuriuo nurodyta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pajėgų valdymo valdyboje išnagrinėtas pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. skundas, kuriame skundžiami Klaipėdos AVPK VTT areštinės viršininko D. P. veiksmai. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat informuotas, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintoje instrukcijoje (toliau – ir Instrukcija) nėra nurodyta, kad areštinės viršininkas, atsižvelgdamas į areštinėje uždaryto asmens prašymą, privalo jį išsikviesti asmeniniam pokalbiui spręsti problemas, tačiau mano, kad informuojant pareiškėją apie prašymo nagrinėjimo rezultatus atsakyme reikėjo nurodyti, dėl kokių problemų nebuvo iškviestas. Taip pat pranešta, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymo nagrinėjimo aplinkybes, pasiūlyta Klaipėdos AVPK spręsti klausimą dėl tikslingumo atlikti tyrimą, kadangi prašymas dėl asmeninio pokalbio buvo adresuotas Klaipėdos AVPK viršininkui, o ne areštinės viršininkui, tačiau apie prašymo nagrinėjimo rezultatus pareiškėją informavo areštinės viršininkas D. P.. Vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), 43, 44.1 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad areštinės administracija, gavusi pareiškėjo2017 m. balandžio 5 d. prašymą, reg. Nr. 251, pareiškėjo būtų paprašiusi pateikti kokios nors papildomos informacijos, pavyzdžiui, patikslinti adresatą ar patį reikalavimą – kas būtent turėtų išsikviesti pareiškėją asmeniniam pokalbiui. Taip pat, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 44.2, 44.3 punktų, Instrukcijos 44.7, 54 punktų nuostatomis, teismas pabrėžė, kad šios nuostatos nesuteikia teisės policijos teritorinių įstaigų areštinių viršininkams nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymų, adresuotų tiesiogiai policijos teritorinės įstaigos vadovui. Kitų duomenų, kad Klaipėdos AVPK VTT areštinės viršininkas būtų įgaliotas nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymus, adresuotus tiesiogiai Klaipėdos AVPK viršininkui, nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis su prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką.

9. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokį būtent laikotarpį jis turi omenyje. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai teigia, jog tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų, byloje nėra duomenų, kad jis, iki kreipiantis dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtų skundęsis areštinės administracijai ar kitoms institucijoms dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo tiek laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., tiek laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovo atstovas nei akto dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai, nei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento patikrinimo aktų byloje nepateikė. Be to, atsakovo atstovas dėl laikotarpio nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. apskritai nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau teismas atsakovo atstovo nurodomą nuo 2016 m. pabaigos sanitarinių mazgų zonų įrengimą (nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm atskiriamosiomis pertvaromis ir 120 cm varstomosiomis durimis) pripažino tinkamu, t. y. kad tokiu būdu įrengtas sanitarinis mazgas yra visiškai atitvertas. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. galėjo būti neužtikrintas.

10. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos

AVPK viršininką, taip pat pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė, t. y. kokią neturtinę žalą jis patyrė, dėl to, jog areštinės viršininkas išnagrinėjo ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, ir nenurodė, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui. Nors nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatytų teisių pažeidimas, teismas negalėjo nustatyti žalos pareiškėjui padarymo fakto. Teismo vertinimu, šiuo atveju nelaikytina, jog neturtinė žala yra akivaizdi. Atsižvelgęs į tai, šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos pareiškėjui padarymo fakto.

11. Kita vertus, teismas konstatavo, jog dėl pareiškėjo privatumo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. neužtikrinimo, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl šiuo atveju yra pagrindas spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Spręsdamas šį klausimą, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas anksčiau būtų skundęsis areštinės administracijai, kitoms įstaigoms ir institucijoms ar teismui dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo kreipėsi gana po ilgo laiko – beveik po trejų metų, o Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui jau teikė skundą dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2014 metų įvairiais periodais, atlyginimo priteisimo (administracinėje byla Nr. I-2684-609/2015). Šioje byloje buvo nagrinėjamas ir laikotarpis nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., tačiau pareiškėjas dėl jo privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais argumentų neteikė. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui galbūt buvo padaryta neturtinė žala, tačiau itin nedidelė ir nereikšminga. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju neturtinė teisė teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

12. Kadangi konstatuoti kitus pažeidimus nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo, likusi pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

III.

13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus bei neištyrė iki galo jo skundo.13.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo nurodęs asmenis, su kuriais norėjo susirašinėti, bet tai buvo uždrausta.

Tuo metu pareiškėjo širdies draugė V. F. atlikinėjo bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jai norėjo siųsti laiškus, bet jų niekas neimdavo, atnešdavo atgal, dėl to pareiškėjas buvo priverstas šiuos laiškus siųsti mamai, kad ši persiųstų juos į Šiaulių tardymo izoliatorių. Dėl to pareiškėjas patyrė papildomų išlaidų. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos ir tarptautinius teisės aktus, institucijų (Seimo kontrolieriaus) aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, į tai, kad asmenims, perkeltiems į areštines, turi būti taikomos BVK nuostatos. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų.

13.3. Dėl dietinio maitinimo teismas rėmėsi tik gydytojo paskyrimu. Atsakovo pateikti byloje duomenys dėl suteikto maitinimo yra nekonkretūs, nenurodoma, koks konkrečiai dietinis maitinimas buvo suteiktas pareiškėjui, nors dietinio maitinimo valgiaraščių yra 4 rūšys. Atsakovas negalėjo atsakyti, ar pareiškėjui buvo skirta dieta pagal jo maisto racioną (daugiau baltymų, mažiau riebalų). Atsakovas privalėjo pareiškėjui atsakyti raštu dėl skirto maitinimo, tačiau to nepadarė, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą tvarką. Atsakovas pateikė teismui duomenis atgaline data, kad pareiškėjas atsisakė pasirašyti dėl gauto dietinio maitinimo, tačiau pareiškėjas niekada neatsisako pasirašyti. Atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjui maitinimo pagal ligą, traumavo pareiškėjo sveikatą, privertė valgyti tai, kas netiko pagal pareiškėjo maisto racioną (daugiau baltymų, mažiau riebalų), privertė jausti diskomfortą, pareiškėjui nuo

tiekto maisto spazmavo skrandį, teko gerti vaistus. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovo įrodymų, koks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas.

13.4. Dėl ko pareiškėjas pageidavo susitikti asmeniniam pokalbiui su Klaipėdos AVPK viršininku nenorėjo nurodyti teismo posėdžio metu, kad nebūtų nutekinta informacija. Pareiškėjas iš tikrųjų susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku norėjo, siekdamas informuoti jį dėl narkotikų platinimo Klaipėdoje, bet pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi samprotavimais ir nesivargino paklausti. Atsakovas priimdamas tokį sprendimą viršijo savo įgaliojimus. Be to, tyrimo išvados dėl šio incidento, kurį tyrė Policijos departamentas pareiškėjui nėra žinomos, pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti iš Policijos departamento šiuos duomenis ar pats atsakovas turėjo pateikti tokius duomenis. Pareiškėjas dar ir dabar neturi galimybės susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl negalėjimo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, yra hipotetiniai. Iš daugiskaita nurodytų asmenų rato skunde nenurodytas(-i) (nei vienas) konkretus(-ūs) asmuo(-ys), su kuriuo(-iais) realiai buvo siekta palaikyti kontaktus. Nors pareiškėjas dalyvavo 2017 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje, tačiau jo metu aplinkybių dėl draudimo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, negalėjo detalizuoti, t. y. nepateikė jokių duomenų, kam konkrečiai ir kiek kartų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašė, taip pat nepateikė duomenų, jog teikė kokius nors skundus dėl draudimo rašyti ir kt. Tik apeliaciniame skunde pareiškėjas deklaratyviai įvardija asmenį (V. F.), su kuriuo neva buvo siekiama palaikyti kontaktus, tačiau tai pagrindžiančių objektyvių duomenų jis nepateikia.

14.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas aplinkybės dėl prašymo asmeniniam pokalbiui su Klaipėdos AVPK viršininku detalizuoti negalėjo, t. y. nenurodė, kokias pasekmes sukėlė toks atsisakymas bei nenurodė, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku ir tik apeliaciniame skunde nurodo deklaratyvią susitikimo priežastį.

14.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę bei padarytas išvadas, nėra. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl sprendimą ir jame išdėstytus motyvus atsakovas palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, laikant jį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje galimai netinkamomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikęs ieškinio senaties terminą, pripažino, kad pareiškėjo privatumas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. naudojantis Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė ir likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus, neištyrė iki galo jo skundo, nesurinko reikiamų įrodymų, netinkamai vertino bylos aplinkybes yra byloje esančius įrodymus.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į įrodinėjimo aspektus šio pobūdžio bylose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio

bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

20. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

21. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018).

22. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su susirašinėjimo teisės pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, nedetalizavo ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kiek kartų, kada ir kam konkrečiai vertinamu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) rašė laiškus, jie buvo neišsiųsti ir dėl to jis teikė kokius nors skundus administracijai ar kt. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2009 m. siuntė laiškus (siekė susirašinėti) A. Č., o 2010 m. E. K., esantiems įkalinimo įstaigose, t. y. kiekvieną kartą atvykęs į Klaipėdos AVPK areštinę siųsdavo po 3-4 laiškus šiems asmenims, tačiau tai jam buvo uždrausta. Nurodė, kad šie asmenys yra jo giminaičiai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jau nurodo, kad norėjo susirašinėti su širdies drauge V. F., tuo metu buvusia Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kas jam taip pat buvo uždrausta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nenuosekli pareiškėjo pozicija dėl teisės susirašinėti su kitais asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, pažeidimo (tiek dėl konkrečių asmenų, su kuriais pareiškėjas siekė susirašinėti, tiek dėl susirašinėjimo laikotarpio, tiek dėl laiškų siuntimo aplinkybių) neleidžia teigti, jog pareiškėjas teismui pateikė pakankamai detalizuotą netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą ir pagrindimą. Priešingai, byloje esantys atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Skundų ir prašymų registracijos knygos fragmentų kopijos (b. l. 21–26), patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 3 d. siuntė laišką I. S. į Vilnių (ne į įkalinimo įstaigą), 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. rugsėjo 11 d. I. N. į Klaipėdą (ne į įkalinimo įstaigą), 2014 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, 2014 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Byloje nėra duomenų, kad šie laiškai nebuvo išsiųsti. Taigi, atsakovo pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. iš pareiškėjo buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai. Tačiau, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų ir byloje nėra duomenų apie jo

neišsiųstą korespondenciją į kitas įkalinimo įstaigas, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai norėjo ir siekė susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai, ar kad areštinės administracija būtų jam tai draudusi. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai, susiję su susirašinėjimo teisės su kitais, kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

23. Dėl argumentų, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi vertinamu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) nuostatos, numačiusios draudimą susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, kokį teisinį statusą vertinamu laikotarpiu turėjo pareiškėjas – suimtojo ar nuteistojo. Tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš teismo sprendimo motyvų nėra galimybės nustatyti konkretaus pareiškėjo teisinio statuso laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Tačiau ši aplinkybė šiuo atveju nėra itin reikšminga pareiškėjo teisės susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, įgyvendinimo (ir galimo pažeidimo) aspektu, kadangi pagal vertinamu laikotarpiu galiojusį ir šiuo metu galiojantį Suėmimo vykdymo įstatymą (16 str.) suimtasis turi teisę susirašinėti tiek su giminaičiais bei artimaisiais, tiek su kitais asmenimis (taip pat numatyta ir Areštinių veiklos taisyklių 13.2  p.), o BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudusią susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis, Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisės susirašinėti su kitais asmenimis (ne giminaičiais ar šeimos nariais) iš esmės sulygintos, pripažįstant, kad tiek vieni, tiek kiti tokią teisę turi. Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pripažįstama, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, jog minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista, kadangi pareiškėjas turi konkrečiai nurodyti, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, ir pakankamai detalizuoti nurodomą situaciją (paaiškinti, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis ir kt.), ar kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-437-662/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-756/2018). Net jei pareiškėjas ir įvardija tam tikrus asmenis (nuteistuosius), su kuriais nurodo negalėjęs susirašinėti, vien tai taip pat nelaikytina pakankamai detalizuotu reikšmingų aplinkybių nurodymu, lemiančiu atsakovo įrodinėjimo naštą dėl aplinkybių, susijusių su susirašinėjimo teisės pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-602/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1019-492/2018). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, kad jo susirašinėjimo teisė su kitais, kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, buvo pažeista, todėl ir argumentai, susiję su BVK nuostatų taikymu jo atveju atmestini kaip nepagrįsti.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dietiniu maitinimu, pažymėtina, jog nepaisant to, kad pareiškėjui atsakymas raštu į jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti jam dietinį maitinimą ir nebuvo pateiktas, tačiau šis prašymas areštinėje buvo užregistruotas 2017 m. balandžio 5 d. (suteikiant Nr. 250), tos pačios dienos areštinės viršininko viza buvo pavesta areštinės specialistams ir budėtojams išsiaiškinti ir skirti dietinį maitinimą, areštinės bendruomenės slaugytojos įrašas patvirtina, kad pagal šį pareiškėjo prašymą buvo užsakytas dietinis maitinimas nuo 2017 m. balandžio 5 d. R↓B↑, o pareiškėjui išvykstant etapu iš areštinės 2017 m. balandžio 7 d. jis atsisakė pasirašyti, kad tokį maitinimą gavo (b. l. 27), registracijos kortelės šaknelės Nr. 250 kopija taip pat patvirtina, kad ją pareiškėjas gavo 2017 m. balandžio 5 d., o atsakovo pateiktos Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų paraiškų dietiniam maitinimui kopijos (b. l. 29–31) patvirtina, kad 2017 m. balandžio 5 d. – 2017 m. balandžio 7 d. buvo užsakyta ir pateikta viena dietinio maitinimo porcija. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie yra nuoseklūs, juose pateikti duomenys neprieštaringi, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių duomenų patikimumo atmestini. Pats pareiškėjas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis, nepagrindė savo argumentų dėl šių atsakovo duomenų nepatikimumo. Pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovo įrodymų, koks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas, nenurodo, kokių konkrečiai dar įrodymų turėjo pareikalauti teismas ir atsakovas pateikti. Abejonių dėl jam tiekto maitinimo kokybės bei atitikties teisės aktų reikalavimams pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nereiškė.

25. Dėl susitikimo su Klaipėdos AVPK viršininku, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog Klaipėdos AVPK areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis su prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus  – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką, nors galiausiai šio pažeidimo ir nekonstatavo, pareiškėjui nepagrindus, kokios pasekmės, t. y. kokia būtent žala jam kilo dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Todėl apeliacinio skundo

argumentai dėl to, kad teismas šią aplinkybę netinkamai išnagrinėjo, neturi reikšmės ir yra nepagrįsti, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kokias pasekmes jam sukėlė, t. y. kokią neturtinę žalą jis patyrė, dėl to, jog areštinės viršininkas išnagrinėjo ne jam priskirtą nagrinėti prašymą. Nepaisant to, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ir nurodė, dėl kokių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui (t.  y. informuoti apie galbūt daromas nusikalstamas veikas (narkotikų platinimą) Klaipėdos mieste), tačiau šių priežasčių nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei teismo posėdžio metu nebuvo nurodęs, o teismui posėdžio metu klausiant, jis kategoriškai atsisakė tai nurodyti. Taigi šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde minėtu aspektu nurodo naujas aplinkybes, kurios apeliacinės instancijos teismo negali būti nagrinėjamos ir vertinamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies (nustatančios, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

26. Pridurdama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Dėl to pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14712 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-912-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00235-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.  J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:1.1. Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2016 m. sausio 25 d.

individualų administracinį aktą, reg. Nr. 20-S-12905;1.2. Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. sausio 26 d. individualų administracinį aktą,

reg. Nr. 20-S-13700;1.3. Įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. patikslintą skundą, reg. Nr. 20-AP-1527.2. Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas atsisakė nagrinėti jo 2016 m. sausio 18 d. patikslintą skundą, reg. Nr. 20-AP-

1527, teisės aktų nustatyta tvarka, teikti pareiškėjo teisių gynybai, politinio prieglobsčio prašymui užsienyje teisiškai reikšmingą informaciją, atlikti atsakovo kompetencijoje esančius veiksmus. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. patikslintą skundą, reg. Nr. 20-AP-1527, jau išnagrinėjo 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12905. Atsakovas atsisakė nagrinėti patikslinimą, be to, kartu su individualiu administraciniu aktu, reg. Nr. 20-S-13700, nepateikė rašto Nr. 20-S-12905, kuriuo neva, išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-1527. Skundžiamais veiksmais/aktais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnio 1, 2, 5 dalių, 11, 12 straipsnių, 15 straipsnio 4 dalies, 19, 20, 21, 22, 23, 26, 31 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 25, 29, 30 straipsnių nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su pakeitimais pagal protokolą Nr. 11 nuostatas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatas, Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate taisyklių, patvirtintų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 20-V-142, nuostatas. Pareiškėjas taip pat skundžia atsakovo 2016 m. sausio 25 d. individualų administracinį aktą, reg. Nr. 20-S-12905, į pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-917, atsakovo atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-917, teisės aktų nustatyta tvarka, atsisakymą atlikti veiksmus ir suteikti informaciją – kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu aktu atsakovas pažeidė anksčiau nurodytas teisės aktų nuostatas, be to, aktą pasirašė neturintis teisės jį pasirašyti asmuo.

3. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjo 2016 m. sausio 11 d. skundas Nr. 20-AP-917 buvo išnagrinėtas tinkamai

vadovaujantis VAĮ nuostatomis ir skundą padavusiam asmeniui, t. y. V. J., nepažeidžiant skundo nagrinėjimo tvarkos ir terminų, buvo pateiktas atsakymas į jo skundą. Pažymėjo, kad atsakyme buvo pateikta informacija pagal kiekvieną pareiškėjo skundo punktą. Skundo 4, 5 ,6, 7, 8 punkte nurodyti reikalavimai yra kartotiniai 2016 m. sausio 6 d. skundo Nr. 20-AP-219 punktams. Į šį skundą buvo atsakyta 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12652, ir pareiškėjas atsakymo neskundė. Pareiškėjo patikslintas skundas Nr. 20-AP-1527 Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariate gautas 2016 m. sausio 21 d. Išanalizavus skundą, nustatyta, kad jis yra analogiškas skundui Nr. 20-AP-917, todėl, vadovaujantis

VAĮ 23 straipsnio 6 punktu „skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą“, atsisakyta skundą nagrinėti. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas informuotas 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. 20-S-13700, nepažeidžiant teisės aktuose nurodytų terminų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas net gavęs išsamius ir visapusiškus atsakymus, vis tiek teikia naujus prašymus dėl jau išspręstų ar ištirtų tų pačių aplinkybių. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidžia VAĮ (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kartotinis jau nustatytų aplinkybių aiškinimasis, nesant naujiems esminiams faktams, yra betikslis valstybės institucijų žmogiškųjų išteklių švaistymas bei iš esmės baudžiamojo proceso principams prieštaraujantis nemotyvuotas veiksmas. Atsakovo raštai V. J. yra informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys jokių teisinių pasekmių.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 10 d. skundu (Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate registruotas 2016 m. sausio 11 d., reg. Nr. 20-AP-917(2-1), kreipėsi į Kauno AVPK. Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatas 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12905(2.5-20-65) pateikė atsakymą į minėtą pareiškėjo skundą.

7. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 3 d. skundu (Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate registruotas 2016 m. sausio 6 d., reg. Nr. 20-AP-219(2-1), kreipėsi į Kauno AVPK. Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatas 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12652 (2.2-20-63) pateikė atsakymą į minėtą pareiškėjo skundą.

8. Pareiškėjas 2016 m. sausio 18 d. skundu (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. skundas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg. Nr. 20-AP-1527(2-1), kreipėsi į Kauno AVPK. Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatas 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65) pateikė atsakymą į minėtą pareiškėjo skundą. Rašte nurodyta, jog pareiškėjo 2016 m. sausio 21 d. patikslintas skundas Nr. 20-AP-1527 nebus nagrinėjamas, kadangi yra analogiškas skundui Nr. 20-AP-917. Atsakymas pareiškėjui pateiktas 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12905.

9. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno AVPK 2016 m. sausio 25 d. individualaus administracinio akto, reg. Nr. 20-S-12905 (2.5-20-65), ir 2016 m. sausio 26 d. individualaus administracinio akto, reg. Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65), pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 2 straipsnio 14, 15, 16 dalimis, 14 straipsnio 1, 3 dalimis, 23 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės, aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 47.1–47.4, 49 punktais.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 10 d. skundu (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 11 d., reg. Nr. 20-AP-917(2-1) ir 2016 m. sausio 18 d. skundu (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. skundas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg. Nr. 20-AP-1527(2-1) kreipėsi į Kauno AVPK, kuriais prašė priimti procesinius sprendimus dėl policijos pareigūnų veiklos tarnybinių patikrinimų, informacijos pateikimo, ir pagal šių skundų turinį vertino, jog pareiškėjo kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatą, prašant pateikti jam informaciją (duomenis), laikytinas prašymu VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme, o ne skundu (asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti) VAĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme.

12. Teismas iš pareiškėjo skundo teismui nustatė, jog pareiškėjas jame nenurodė kokios naujos aplinkybės ir faktiniai duomenys buvo pateikti Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatui pateiktame 2016 m. sausio 18 d. prašyme (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. prašymas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg. Nr. 20-AP-1527(2-1), kurios galėtų būti faktiniu pagrindu ginčyti Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariato 2016 m. sausio 25 d. administracinį aktą Nr. 20-S-12905(2.5-20-65), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. prašymą (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 11 d., reg. Nr. 20-AP-917(2-1), todėl atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. prašymas (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 11 d., reg. Nr. 20-AP-917(2-1)) ir 2016 m. sausio 18 d. prašymas (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. prašymas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg.

Nr. 20-AP-1527(2-1) yra analogiški ir atsakovas 2016 m. sausio 26 d. administraciniu aktu Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65) pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą tuo pačiu klausimu bei tinkamai taikė VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismo teigimu, Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariatas 2016 m. sausio 25 d. administraciniu aktu Nr. 20-S-12905(2.5-20-65) pateikė atsakymą į minėtą pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. prašymą (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 11 d., reg. Nr. 20-AP-917(2-1), taigi visiškai yra nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog šiuo administraciniu aktu turėjo būti pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. prašymą (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. prašymas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg. Nr. 20-AP-1527(2-1). Nors atsakovo 2016 m. sausio 26 d. administraciniame akte Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65) nėra nuorodos, jog su šiuo administraciniu aktu pareiškėjui teikiamas ir Kauno AVPK 2016 m. sausio 25 d. individualus administracinis aktas, reg. Nr. 20-S-12905 (2.5-20-65), pareiškėjas šiame skunde teismui nenurodo argumentų, jog jam nebuvo minėtų teisės aktų nustatyta tvarka atsakyta į minėtą (nepateiktą) pareiškėjo prašymą.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, jog administravimo subjektas viršijo kompetenciją, taip pat jo priimtas ginčo aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl minėtus skundo argumentus pripažino teisiškai nepagrįstais.

14. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir įrodymus, priėjo išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Kauno AVPK 2016 m. sausio 25 d. individualų administracinį aktą, reg. Nr. 20-S-12905(2.5-20-62), Kauno AVPK 2016 m. sausio 26 d. individualų administracinį aktą, reg. Nr. 20-S-13700(2.2-20-65), bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. skundą (patikslintas 2016 m. sausio 10 d. skundas) (Kauno AVPK registruotas 2016 m. sausio 18 d., reg. Nr. 20-AP-1527(2-1).

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai vadovaujantis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81, 86, 143 straipsnių nuostatas.

15.2. Teismas pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-917, ir 2016 m. sausio 18 d. skundą (patikslintą 2016 m. sausio 10 d. skundą) nepagrįstai vertino kaip prašymus, o ne skundus. Pareiškėjas nurodė, kad yra pažeistos jo tesiės ir teisėti interesai, skundė konkrečius atsakovo institucijoje įdarbintų asmenų veiksmus bei neveikimą, atsakovo reikalavo atlikti veiksmus, kurie pareiškėjui gali sukelti teisines pasekmes.

15.3. Teismas sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai nemotyvavo atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus 2016 m. sausio 25 d. aktu Nr. 20-S-12905 (2.5-20-65), todėl teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 5 dalies pagrindu – sprendimo dalis yra be motyvų.

15.4. Teismas sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai nemotyvavo atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus 2016 m. sausio 26 d. aktu Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65), nes 2016 m. sausio 18 d. skunde yra papildomi 13–15 reikalavimų punktai, yra pridėtas 5 priedas, taigi 2016 m. sausio 18 d. skundo, reg. Nr. 20-AP-1527, atsakovas negalėjo išnagrinėti ir neišnagrinėjo 2016 m. sausio 25 d. aktu Nr. 20-S-12905 (2.5-20-65). Pareiškėjo skundai nėra analogiški.

15.5. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai visiškai nenagrinėjo, ar atsakovas pažeidė pareiškėjo nurodytas teisės aktų nuostatas atsisakydamas 2016 m. sausio 25 d. aktu Nr. 20-S-12905 (2.5-20-65) atlikti veiksmus. Teismas nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. skundo punkto ir atsakovo atsisakymo atlikti kiekviename punkte reikalaujamus veiksmus. Teismas sprendimu pažeidė ABTĮ 3 straipsnio nuostatas.

16. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.17. Atsakovas pažymi, kad teismas turi priimti nagrinėti tik tokius reikalavimus dėl teisės aktų, kuriuose aiškiai bei

imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos. Aptariami raštai yra nelaikytini ABTĮ skundžiamais administraciniais aktais. Be to, dėl pareiškėjo skunde pateiktų teiginių, kurie paremti jo paties samprotavimais bei prielaidomis ir lingvistiniu aspektu sunkiai suprantami, yra pasisakę ir įvairių instancijų teismai bei kitos institucijos. Jų sprendimai pareiškėjui nepalankūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. sausio 25 d. ir 2016 m. sausio 26 d. raštų (Nr. 20-S-12905; 1.2. ir Nr. 20-S-13700; 1.3.), kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. sausio 10 d. ir 2016 m. sausio 18 d. skundus. Iš šių skundų turinio matyti, kad jais pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų priimti atitinkami administraciniai aktai, kuriais policijos pareigūnas S. N. L. ir kiti pareigūnai būtų atleisti iš tarnybos, jiems būtų uždrausta bendrauti su pareiškėju ir pan. Šį prašymą iš esmės grindė baudžiamosios bylos Nr.  K-247-303/2016 duomenimis. Šioje baudžiamojoje byloje pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2015m. balandžio 30 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo pripažintas kaltu pagal BK 290 str., tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą, dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo, panaikinusio baudžiamąją atsakomybę už tokių veikų padarymą, 2016 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo atžvilgiu nutraukė.

19. Toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties pobūdis reiškia, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, o tai savo ruožtu lemia, kad ir pareigūnų veiksmai, tiriant bei nagrinėjant šią bylą, buvo teisėti.

20. Byloje kitų duomenų, kurie sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus, spręsti dėl minėtų pareigūnų drausminės ar baudžiamosios atsakomybės, nesurinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

21. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl atsakovo atsisakymas tenkinti aptariamus pareiškėjo prašymus yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas ir teisėtas.

22. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su analogiškais reikalavimais į atsakovą kreipėsi ir 2016 m. sausio 3 d., į kuriuos buvo atsakyta atsakovo 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 20-S-12652 (2.2-20-63). Analogiški reikalavimai buvo pateikti 2016 m. sausio 10 d. bei 2016 m. sausio 18 d., į kuriuos buvo atsakyta 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. 20-S-13700 (2.2-20-65), nurodant, kad tai yra pakartotinis skundas, kuris paliekamas nenagrinėtu.

23. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

24. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo atsisakymas nagrinėti pakartotinius pareiškėjo skundus atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies reikalavimus, todėl taip pat yra teisėtas bei pagrįstas.

25. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo

ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14718 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eA-4662-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00060-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas skundą grindė argumentais:2.1. Įsakymą pasirašė VTEK narys, laikinai einantis VTEK pirmininko pareigas, E. S., tačiau Lietuvos Respublikos

Seimas (toliau – ir Seimas) 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. XIII-218 nuo 2017 m. kovo 20 d. iš VTEK nario ir

pirmininko pareigų atleidęs R. V. nepriėmė nutarimo skirti VTEK pirmininku kitą jos narį. Dėl to pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalį VTEK pirmininko pareigas nuo 2017 m. kovo 20 d. turėjo pradėti ir šiuo metu teisėtai eiti vyriausias pagal amžių VTEK narys S. K. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį VTEK, kaip kolegiali institucija, gali priimti sprendimus tik dėl VTEK pirmininko atostogų suteikimo, tačiau neturi kompetencijos kolegialiai nuspręsti, kas laikinai eis VTEK pirmininko pareigas. Įstatymas nenustato atvejų, kai vyriausias VTEK narys gali nevykdyti ar vykdyti tik tam tikras VTEK nario pareigas. Pareigos nevykdymas gali būti siejamas tik su negalėjimu atlikti tokias pareigas dėl objektyvių priežasčių, o ne su VTEK nario valia (noru ar nenoru) tokias pareigas eiti. Taigi Įstatymas nesuteikia VTEK nariui E. S. teisės laikinai, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, eiti VTEK pirmininko pareigas. VTEK pirmininko vardu priimdamas skundžiamą Įsakymą ir nesilaikydamas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, E. S. įgyvendino ne jam suteiktą teisę ir veikė kaip nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

2.2. M. S. tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – ir Tyrimo komisija) pareiškėjui pateikė 2017 m. spalio 20 d. pranešimą Nr. IN-164 „Apie tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodė, jog tyrimas yra vykdomas pagal audito ataskaitos, kuria įvertinta 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. kovo 31 d. VTEK Prevencijos skyriaus rengtų dokumentų bei jų derinimo su VTEK atitiktis VTEK veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Pranešime yra nurodomos tik neva pažeistų teisės aktų nuostatos, neįvardijant konkrečių veikų, apibūdinančių pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus. Pranešimas nėra aiškus ir išsamus, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą bei pateikti išsamius paaiškinimus dėl įtariamo nusižengimo.

2.3. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 7 d. teiktame paaiškinime įvardijo audito ataskaitos trūkumus, t. y. kad auditas buvo atliktas per labai trumpą laiką (5 darbo dienas), nevertinant Prevencijos skyriaus dokumentų visumos, vertinimui atrenkant konkrečius dokumentus, apie atliekamą auditą pareiškėjas, kaip Prevencijos skyriaus vedėjas, nebuvo informuotas, auditorius su juo nebendravo ir paaiškinimų neprašė. Be to, atliekant auditą buvo vadovaujamasi nustatyta tvarka nepatvirtintais (nepaskelbtais) teisės aktais, pareiškėjo ir kitų Prevencijos skyriaus valstybės tarnautojų nepasirašytais dokumentais ar jų projektais. Audito metu nebuvo vadovaujamasi VTEK 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. KS-92 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje taisyklėmis, VTEK 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. KS-91 patvirtintomis Pranešimų, skundų arba prašymų priėmimo ir tyrimo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų priėmimo taisyklėmis, VTEK pirmininko 2015 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. T-1 patvirtintais VTEK Prevencijos skyriaus vyresniojo patarėjo (deklaravimui) pareigybės aprašymu, VTEK Prevencijos skyriaus vyresniojo patarėjo (rekomendacijoms) pareigybės aprašymu bei VTEK Prevencijos skyriaus vyresniojo patarėjo (švietimui) pareigybės aprašymu. Neaišku, kaip pareiškėjo veikloje galima konstatuoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte bei su juo susijusiuose įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose nurodytų valstybės institucijos vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, jeigu atliekant auditą nebuvo vadovautasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje taisyklėmis bei Pranešimų, skundų arba prašymų priėmimo ir tyrimo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų priėmimo taisyklėmis, kurios būtent ir reglamentuoja dokumentų įforminimo VTEK procedūras.

2.4. Iš Pranešimo turinio pareiškėjas negalėjo žinoti, dėl kokių konkrečių aplinkybių jam reikia pateikti paaiškinimą, o Tyrimo komisijos 2017 m. lapkričio 24 d. išvados Nr. IN-91 „Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo M. S. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) IV skyriaus 3.4.1–3.4.3 ir 4.5.1–4.5.14 punktuose yra nurodytos aplinkybės, kurių Pranešime Tyrimo komisija neįvardino ir paaiškinti neprašė. Tai laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas.

2.5. Konkrečias aplinkybes, kurias vertino Tyrimo komisija, pareiškėjas sužinojo tik po ginčijamo Įsakymo priėmimo, kai 2017 m. gruodžio 7 d. su prašymu kreipėsi į VTEK pirmininką dėl Išvados pateikimo. Nors su Išvada pareiškėjas pageidavo susipažinti anksčiau ir dėl jos pateikimo 2017 m. gruodžio 4 ir 5 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Tyrimo komisijos pirmininką bei VTEK narį, laikinai einantį VTEK pirmininko pareigas, V. K., iki 2017 m. gruodžio 7 d. susipažinti su Išvada pareiškėjui galimybės nebuvo sudarytos.

2.6. Išvados I skyriaus 3 punkte Tyrimo komisija nurodė, jog teisinis jos tyrimo dalykas – VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo M. S. tarnybinės veiklos, nurodytos audito ataskaitos išvadoje, atitikties šios išvados 1 ir 2 punktuose nurodytų teisės aktų nuostatoms vertinimas. Todėl Išvados IV skyriaus 1.7, 1.7.1, 1.7.2, 1.8, 1.9, 1.10, 1.10.1, 1.10.2 ir 1.10.3 punktuose nurodyti, tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis įvardijami ir su šiuo tyrimu nesusiję teiginiai nėra Tyrimo komisijos tyrimo dalykas ir jais, kaip nustatytomis aplinkybėmis, Tyrimo komisija negalėjo vadovautis. Išvados III skyriuje pateikti Prevencijos skyriaus darbuotojų paaiškinimai taip pat vertintini kritiškai, kadangi juose konkrečiai nėra įvardintas nė vienas dokumentas ir su konkrečiu dokumentu susijęs teiginys, t. y. nenurodyti jokie konkretūs faktai, kuriuos būtų galima patikrinti ir daryti tam tikras išvadas. Dėl informacijos ir dokumentų, susijusių su tarnybinio nusižengimo

tyrimu, Tyrimo komisija turėjo teisę kreiptis tiek į pareiškėją, tiek į buvusį VTEK pirmininką R. V., tačiau to nepadarė. Tyrimo komisija taip pat galėjo ir turėjo įvertinti 2017 m. sausio 20 d. naujienų agentūros ELTA išplatintą pranešimą „VTEK pirmininko pranešimas dėl visuomenę klaidinančių teiginių“, kuriame pateikta VTEK pirmininko R. V. teisės aktų nuostatomis pagrįsta pozicija dėl tuo metu buvusios darbo tvarkos ir dokumentų paskirstymo VTEK, tačiau to nepadarė.

2.7. Tyrimo komisiją sudarė VTEK narys, laikinai einantis VTEK pirmininko pareigas, V. K., kuris yra šališkas pareiškėjo atžvilgiu. Tyrimo komisiją sudaro V. K. pavaldūs valstybės tarnautojai, todėl nebuvo garantuotas Tyrimo komisijos nešališkumas ir nepriklausomumas. Šiuos pareiškėjo argumentus pagrindžia 2017 m. kovo 16 d. VTEK patalpose su pareiškėju vykusio pokalbio garso įrašas bei jo stenograma. V. K. šališkumą taip pat patvirtina aplinkybė, jog nuo pat grįžimo iš vaiko priežiūros atostogų iki pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų, t. y nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., pareiškėjui, kaip Prevencijos skyriaus vedėjui, V. K. neteikė, nevizavo bei kitaip neperdavė vykdyti, susipažinti ar paskirstyti nė vieno dokumento. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas V. K. teikė du tarnybinius pranešimus.

3. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Nurodė, kad:4.1. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad VTEK pirmininkas gali būti skiriamas tik iš VTEK narių, savaime nereiškia,

kad kiekvienas ar bet kuris iš esamų VTEK narių, net ir nedavęs tam sutikimo, nebūdamas paskirtas, besąlygiškai privalėtų neribotą laiką vykdyti visas laikinojo VTEK vadovo funkcijas ir tai daryti atsižvelgiant tik į amžiaus kriterijų. VTEK pirmininko skyrimas yra išskirtinai Seimo, o ne VTEK atsakomybės klausimas. Aplinkybė, kad Seimas nėra paskyręs VTEK pirmininko, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog Įsakymas galėtų būti laikomas neteisėtu.

4.2. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. spalio 20 d., jame buvo nurodyta, kad yra tiriami audito ataskaitoje nustatyti faktai. Audito ataskaita buvo pridėta prie Pranešimo, joje yra aiškiai nurodytas tyrimo dalykas, laikotarpis, subjektas, audito ataskaitoje ir jos prieduose išvardintos teisės aktams prieštaraujančios veikos, nurodant pažeidimo padarymo laiką bei pobūdį (nurodyti raštų numeriai, datos, adresatai, rengėjai, vizuotojai). Auditas apėmė apie vienerių metų laikotarpį, per kurį, kaip buvo nustatyta audito ataskaitoje ir patvirtinta Išvadoje, pareiškėjas, pažeisdamas imperatyvius teisės aktų reikalavimus, VTEK Prevencijos skyriaus darbą organizavo taip, kad išskirtinai VTEK, kaip kolegialios institucijos, kompetencijai priskirtini klausimai jos nepasiekdavo, nes pareiškėjui vadovaujant buvo sprendžiami vienašališkai VTEK sekretoriate. Pareiškėjo sąmoningai padaryti teisės aktų pažeidimai yra sisteminio pobūdžio, todėl būtų nepagrįsta tvirtinti, jog atitinkamus faktus užfiksavusi audito ataskaitos autorė, kaip bando įteigti pareiškėjas, juos rinko selektyviai, kryptingai ir tendencingai. Pareiškėjas nei VTEK, nei teismui nepaaiškino, kokiems galiojantiems teisės aktams gali prieštarauti aplinkybė, jog audito ataskaita parengta per penkias darbo dienas ir koks terminas, jo supratimu, būtų tinkamas tokiam dokumentui įforminti. Taip pat nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl audito ataskaitoje ir Išvadoje, kuriose buvo įvertintas būtent pareiškėjo individualus elgesys, buvo privalu įvertinti ir kitų VTEK sekretoriato darbuotojų pareigybių aprašymus.

4.3. Išvada pareiškėjui buvo įteikta 2017 m. gruodžio 5 d. kartu su Įsakymu, tai patvirtina dokumentų žymos su pareiškėjo parašais. Gavusi 2017 m. gruodžio 7 d. pareiškėjo prašymą pateikti Išvadą elektoriniu būdu, VTEK tą pačią dieną šį jo prašymą patenkino.

4.4. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų apie galimą VTEK vadovo ar kurio nors kito VTEK nario jo atžvilgiu egzistavusį asmeninio pobūdžio interesą, galėjusį sukelti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nustatytą interesų konfliktą. Pareiškėjo, kaip VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo funkcija yra techniškai aptarnauti VTEK, kaip kolegialią instituciją, ir tai daryti tinkamai. Absoliučios daugumos VTEK narių kolektyviai pasirašyti bei tuometiniam VTEK pirmininkui R. V. 2016 m. rugpjūčio 31 d. bei 2017 m. vasario 1 d. įteikti skundai dėl pareiškėjo tarnybinių veikų (VTEK narių nusiskundimų pareiškėjo elgesiu buvo ir vėliau) akivaizdžiai patvirtina, jog VTEK, kaip kolegialus organas, turėjo pagrįstų įtarimų, kad jį techniškai aptarnaujantis pareiškėjas savo tarnybines pareigas vykdo netinkamai. Esant tokioms aplinkybėms, atlikti auditą dėl pareiškėjo tarnybinio elgesio buvo būtina, juo labiau, kad VTEK iki šiol patiria neigiamas pareiškėjo neteisėtos veiklos pasekmes, nes gauna valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pakartotinius paklausimus dėl audito ataskaitoje ir Išvadoje nurodytų jiems vienašališkai pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo. Iš Seimo 2017 m. kovo 14 d. plenarinio posėdžio bei Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2017 m. kovo 9 d. posėdžių stenogramų matyti, kaip VTEK steigėjo atstovai vertino bei pasisakė ne tik apie R. V., bet ir apie pareiškėjo veiklą. Šiuose dokumentuose nesama jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad kuris nors iš Seimo narių būtų asmeniškai suinteresuotas atleisti pareiškėją. Jokių nurodymų, pavedimų ar prašymų šiuo klausimu nebuvo gavęs nė vienas VTEK narys. Pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą dar 2016 m. rugpjūčio 31 d. iškėlė patys VTEK nariai ir tai darė visiškai savarankiškai. Tariamas VTEK vadovo, narių ir darbuotojų šališkumas pareiškėjo skunde yra grindžiamas išskirtinai paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis ir realaus faktinio pagrindo neturinčiais spėliojimais, siekiant išvengti teisinės atsakomybės. Pareiškėjo pasirinkti būdai ir

priemonės šiam tikslui pasiekti – VTEK kompromitavimas skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, leidžia pagrįstai manyti, jog pats pareiškėjas prieš valstybės instituciją, kurioje ėjo vadovaujančias pareigas, naudoja neteisėtas, su valstybės tarnautojų etikos principais nesuderinamas priemones, siekdamas išskirtinai savanaudiškų tikslų.

4.5. Dėl pareiškėjo veiklos atliktas tarnybinis patikrinimas atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas, o Išvadoje pateiktas vertinimas yra motyvuotas bei pagrįstas, todėl Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga jo padarytiems teisės aktų pažeidimams ir teisėta, naikinti Įsakymą nėra pagrindo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:6.1. 2017 m. spalio 13 d. parengta VTEK Prevencijos skyriaus veiklos vertinimo Audito ataskaita, kurioje padaryta

išvada, jog VTEK Prevencijos skyriaus vedėjas teikė VTEK pirmininkui pasirašyti dokumentus nesuderinęs jų su VTEK, todėl neužtikrino Įstatymo 161 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, VTEK darbo reglamento 32 punkto, 37.4 papunkčio nuostatų įgyvendinimo. Audito metu nustatyta, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. vienasmeniškai VTEK pirmininko, be kolegialaus VTEK sprendimo dėl deklaravimo, interesų konflikto vengimo, nusišalinimo procedūros, taip pat teikiant informaciją institucijų vadovams apie nedeklaravusius asmenis, buvo atsakyta 25 fiziniams ir juridiniams asmenims, todėl buvo pažeisti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies principai.

6.2. VTEK narys, laikinai einantis VTEK pirmininko pareigas, V. K. 2017 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. T-35 sudarė Tyrimo komisiją. 2017 m. spalio 20 d. Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. IN-164, kuriame nurodytos audito ataskaitoje padarytos išvados, pareiškėjas informuotas, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes galbūt pažeidė audito ataskaitos išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 7 d. Tyrimo komisijai pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su padarytomis išvadomis, nes auditas atliktas per labai trumpą laiką, be to, buvo vadovautasi nustatyta tvarka nepatvirtintais teisės aktais. Atlikusi tarnybinį patikrinimą, Tyrimo komisija surašė 2017 m. lapkričio 24 d. Išvadą Nr. IN-191, kurioje pripažino, kad VTEK Prevencijos skyriaus vedėjas M. S. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 20 d. netinkamai organizuodamas VTEK Prevencijos skyriaus tarnautojų rengiamų dokumentų įforminimą ir neužtikrinęs, kad jo vadovaujamo skyriaus tarnautojų minėtu laikotarpiu parengti dokumentai, nurodyti Tyrimo komisijos Išvadoje, būtų teikiami ir svarstomi kolegialiai VTEK posėdžiuose, ir neinformuodamas VTEK apie gautus suinteresuotų asmenų paklausimus, viršydamas įgaliojimus, teikė nesuderintą su VTEK nuomonę, pažeisdamas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.3 papunkčių reikalavimus, VTEK darbo reglamento 37.4 ir 39.4 papunkčių reikalavimus, Prevencijos skyriaus nuostatų 14.4 papunkčio, Prevencijos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 papunkčio, Dokumentų rengimo taisyklių 40.1 papunkčio, 44 punkto reikalavimus. Nustatyta, kad M. S. veika pasireiškė tyčia, truko ilgą laiką (daugiau nei vienerius metus) ir VTEK sukėlė neigiamas pasekmes, nes buvo tiesiogiai pakenkta VTEK prestižui bei reputacijai. Išvadoje siūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Skundžiamu Įsakymu atsakovas pareiškėjui 2017 m. gruodžio 5 d. skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigų.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjui įteikto Pranešimo turinį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punkte tokiam pranešimui keliamus reikalavimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, pažymėjo, jog Pranešime suformuluotas įtarimas (pažeisti audito ataskaitoje nurodyti teisės aktai), nurodant tiek audito ataskaitoje padarytas išvadas, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjas, rengdamas dokumentus audito laikotarpiu, daugeliu atveju nepateikė jų svarstyti VTEK posėdžiuose, tiek išdėstant teisės aktus, vertintinas kaip pakankamai konkretus ir aiškus. Nors Pranešime detaliai nenurodyti pareiškėjo veiksmai, tačiau prie Pranešimo buvo pridėta audito ataskaita, iš kurios turinio pareiškėjui turėjo būti aišku, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra įtariamas. Pareiškėjui iš tokio Pranešimo turinio turėjo būti visiškai aišku, kad paaiškinimus jis turėjo teikti dėl audito ataskaitos išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Be to, pareiškėjui kartu su Pranešimu buvo pateikta visa tuo momentu turima informacija apie tarnybinį nusižengimą, todėl pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Pranešimo turinys yra neišsamus ir neaiškus. Teismo vertinimu, atsakovas pareiškėjui pateikė tinkamą Pranešimą, kaip tai nustatyta Taisyklių priede pateiktame Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formos pavyzdyje (tokiame pranešime turi būti nurodomas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės), todėl Pranešime nurodyta informacija neapsunkino galimybės pareiškėjui aiškiai suvokti, kuo jis yra kaltinamas, ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, pateikti paaiškinimus dėl tarnybinio nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Iš pareiškėjo 2017 m. lapkričio 7 d.

pateikto paaiškinimo turinio akivaizdu, kad jis tinkamai įgyvendino savo teisę gynybą, pateikdamas išsamius paaiškinimus dėl audito ataskaitoje nustatytų pažeidimų. Teismas taip pat akcentavo, kad būtent motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Taigi būtent Išvadoje, o ne Pranešime, turi būti įvardyti nusižengimo požymiai ir konstatuota, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas, nurodytos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės ir priežastys, dėl nusižengimo atsiradusios pasekmės, tarnautojo kaltė ir kitos reikšmingos Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės. Pagal Taisyklių nuostatas pareiškėjas turi teisę dalyvauti visoje tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, apskųsti procedūros rezultatus, reikšti nušalinimus (Taisyklių 9 punktas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti šias teises.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jam iki 2017 m. gruodžio 7 d. nebuvo sudarytos galimybės susipažinti su Išvada, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui Išvada ir skundžiamas Įsakymas buvo įteikti 2017 m. gruodžio 5 d. Pareiškėjas pats savo parašu patvirtino, kad su skundžiamu Įsakymu jis susipažino, o kartu pateiktos Išvados bei kitų prašomų dokumentų kopijas gavo 2017 m. gruodžio 5 d. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo teisė susipažinti su Išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga apribota nebuvo. Pareiškėjas teikė paaiškinimus, prašymus ir įrodymus Tyrimo komisijai, todėl pagrindo išvadai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, nėra. Be to, pareiškėjas Tyrimo komisijai pretenzijų ar pastabų dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų nereiškė.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo teiginius dėl Tyrimo komisijos šališkumo taip pat vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad Tyrimo komisijos nariai yra V. K. pavaldūs valstybės tarnautojai, savaime nereiškia, kad jie buvo suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti pareiškėją. Dėl pareiškėjo skunde pateiktos stenogramos, padarytos iš garso įrašo, kuriame užfiksuotas 2017 m. kovo 16 d. su pareiškėju vykęs pokalbis, teismas pažymėjo, kad šis garso įrašas negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes nėra duomenų, kad jis padarytas teisės aktų nustatytu leistinu būdu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl Tyrimo komisijos narių šališkumo, o byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjo minėti Tyrimo komisijos nariai buvo išsakę savo išankstinę nuomonę dėl tiriamojo įvykio aplinkybių ar buvo kitų priežasčių rinkti tik pareiškėją kaltinančius įrodymus ar pan. Iš tarnybinio nusižengimo tyrimo aplinkybių matyti, kad Tyrimo komisija siekė išsiaiškinti visas, jos požiūriu, reikšmingas įvykio aplinkybes, taip pat vertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei įrodymus. Taigi pareiškėjo paaiškinime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad Tyrimo komisija buvo šališka pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nepareiškė nušalinimo nei Tyrimo komisijos pirmininkui, nei jos nariams, teisės aktais nustatyta tvarka jų veiksmų neskundė.

10. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad skundžiamą Įsakymą pasirašė ne vyriausias pagal amžių VTEK narys bei kad VTEK nariai V. K. ir E. S. neturėjo įgaliojimų vykdyti VTEK pirmininko pareigų, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog iš Įstatymo 6 straipsnio 1–4 dalių, 7 straipsnio reglamentavimo akivaizdu, kad tiek VTEK narius, tiek VTEK pirmininką iš šios komisijos narių skiria Seimas, todėl sutiko su atsakovo pozicija, jog ta aplinkybė, kad nėra paskirtas VTEK pirmininkas ir kad vietoje jo laikinai VTEK pirmininko pareigas einantis kitas VTEK narys priėmė skundžiamą Įsakymą, kuris pareiškėjo netenkina, dar nėra pagrindas teigti, jog Įsakymas gali būti laikomas nepagrįstu. Kaip minėta, 2017 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. T-35 buvo sudaryta Tyrimų komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti. Šią komisiją sudarė: VTEK Tyrimų skyriaus vyresnysis patarėjas T. Č., Tyrimų skyriaus vyresnioji patarėja I. B. ir Administravimo skyriaus archyvarė ir personalo specialistė J. T. Minėti asmenys pasirašė Pranešimą ir, atlikę tarnybinį patikrinimą, surašė bei pasirašė Išvadą. Skundžiamą Įsakymą pasirašė VTEK narys, laikinai einantis VTEK pirmininko pareigas, E. S. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad pagal Įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys, tačiau pabrėžė, kad šiame ginče teismas nevertina aplinkybių, kas lėmė, jog skundžiamo Įsakymo pasirašymo metu, nesant paskirto nuolatinio VTEK pirmininko, laikinai VTEK pirmininko pareigas ėjo VTEK narys E. S. Paminėtina, kad ši minėta aplinkybė nėra teisiškai reikšminga ir ginčo baigčiai esminės reikšmės neturi, todėl neabejotinai nesudaro pagrindo Įsakymą pripažinti neteisėtu.

11. Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisingų ir nepagrįstų išvadų priėmimą, todėl sprendė, jog naikinti skundžiamą Įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo objektyvus, buvo išsiaiškintos visos pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės, teismo posėdžio metu visi VTEK nariai apklausti kaip liudytojai patvirtino, kad pareiškėjo, kaip VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo, darbu buvo nepatenkinti, taip pat iš Išvados matyti, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl audito ataskaitos, kuria yra remiamasi Išvadoje, trūkumų buvo įvertinti tinkamai ir išsamiai bei priešingai,

nei teigia pareiškėjas, atmesti motyvuotai. Tyrimo komisija Išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjui skundžiamu Įsakymu paskirta nuobaudos rūšis parinkta įvertinus, kad padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, teisingai įvertinus nusižengimo padarymo aplinkybes, jo pobūdį, pasekmes, ankstesnę pareiškėjo tarnybinę veiklą. Pagrindo panaikinti skundžiamą VTEK Įsakymą ir juo pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą nėra. Pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl taip pat negali būti tenkinamas.

III.

12. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad:

13.1. Profesorius Vytautas Sinkevičius 2018 m. gegužės 17 d. straipsnyje „VTEK prisižaidė su laikinuoju pirmininku, teisininkai mato grubių pažeidimų“, kuris buvo išspausdintas interneto portale „Alfa.lt“, taip pat Seimo Teisės departamentas laikosi nuomonės, kad vyriausias pagal amžių VTEK narys turi pareigą laikinai eiti VTEK pirmininko pareigas, jeigu Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nutrūko komisijos pirmininko įgaliojimai ir jis atleidžiamas iš pareigų. Tai imperatyvi Įstatymo nuostata, neturinti išimčių, todėl VTEK daugiau kaip metus vadovavo asmuo, kuris tokios teisės neturėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino skundžiamą Įsakymą pasirašiusio E. S. laikino pirmininkavimo VTEK aplinkybių ir skundžiamame sprendime nurodė, jog pirmininkavimo ne pagal Įstatymą aplinkybė nėra teisiškai reikšminga ginčo baigčiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė, ar ne pagal Įstatymą laikinai VTEK pirmininko pareigas ėjęs V. K. gali būti laikomas kompetentingu subjektu ir ar jo priimti sprendimai dėl audito paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei pareiškėjo tarnybinio patikrinimo pradėjimo yra teisėti.

13.2. Vertinant garso įrašą nebuvo įvertinta jo sąsaja su stenograma bei joje fiksuotų pokalbių patikimumas. Teismas su pareiškėjo pateiktu garso įrašu atmesdamas stenogramą, nepatikrino joje 2017 m. kovo 16 d. VTEK patalpose su pareiškėju vykusio pokalbio tikrumo fakto, pokalbio turinio teisingumo ir tikslumo, o ypač frazių, iš kurių akivaizdus VTEK narių suinteresuotumas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nieko nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., pareiškėjui, kaip VTEK Prevencijos skyriaus vedėjui, V. K. neteikė, nevizavo bei kitaip neperdavė vykdyti, susipažinti ar paskirstyti nė vieno dokumento.

13.3. Audito ataskaitoje nurodyti faktai iš esmės nėra nauji ir jau buvo įvertinti rengiant ir teikiant 2017  m. kovo 2 d. pirminę, o vėliau ir 2017 m. balandžio 18 d. patikslintą VTEK 2016 metų veiklos ataskaitą. Akivaizdu, kad auditorė 2017 metų spalio mėnesį naudojosi pačios VTEK 2017 metų gegužę atlikto audito rezultatais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės nebuvo vertinamos, teismas nepasisakė dėl Išvadoje nurodytų teiginių apie audito ataskaitoje nustatytų faktų naujumą. Taigi teismas neišnagrinėjo tarnybinės nuobaudos skyrimo galimumo ir nesiaiškino, ar nuo tariamo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo paaiškėjimo VTEK dienos (2017 m. gegužės 18 d.) Įsakymu paskyrus pareiškėjui tarnybinę nuobaudą nebuvo praleistas 6 mėnesių terminas tokiai nuobaudai skirti.

13.4. Byloje nėra pareiškėjo ir kitų valstybės tarnautojų bei darbuotojų pasirašytų Prevencijos skyriaus nuostatų bei pareiškėjo pasirašyto šio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo. Teismas į bylą neišsireikalavo nustatyta tvarka patvirtintų šių dokumentų originalų, todėl neaišku, kaip jis gali pagrįsti savo sprendimo dalį dėl pareiškėjo pažeistų Prevencijos skyriaus nuostatų 14.4 punkto bei Prevencijos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 punkto.

13.5. Negalima sutikti su teismo argumentais esą iš prie Pranešimo pridėtos audito ataskaitos turinio pareiškėjui turėjo būti aišku, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra įtariamas. Neįvardindama konkretaus inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo bei jo aplinkybių, Tyrimo komisija Pranešimą surašė pažeisdama Taisyklių 7 punkto nuostatas. Tai, kad kartu su Pranešimu pareiškėjui buvo pateikta audito ataskaita, nereiškia, jog pareiškėjui buvo pateikta turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Realizuodamas savo teisę į gynybą, pareiškėjas neturi iš bendro konteksto apsispręsti dėl jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo. Tyrimo komisija privalo nurodyti, koks konkretus valstybės tarnautojo veiksmas, pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl galimos valstybės tarnautojo kaltės yra tiriamas ir kokias tarnybinės veiklos vertinimui reikšmingas aplinkybes valstybės tarnautojas, vadovaudamasis pranešimu, turi paaiškinti. Iš audito ataskaitos turinio taip pat nėra aišku, kokias tiksliai aplinkybes pareiškėjas turėjo paaiškinti (dokumentų vizavimą, VTEK pirmininko pavestų darbų paskirstymą Prevencijos skyriuje, šio skyriaus parengtų dokumentų teikimą VTEK pirmininkui). Be to, pareiškėjui inkriminuojami pažeidimai yra siejami išskirtinai su Prevencijos skyriaus vedėjo pareiga vizuoti, t. y. derinti visus šio skyriaus, kaip vykdytojo, ar kitų VTEK skyrių bei tarnautojų parengtus dokumentus pagal Prevencijos skyriaus kompetenciją (ne paskirstyti, nukreipti, pavesti atlikti, kas yra

daroma rezoliucijomis). Taigi pareiškėjas 2017 m. lapkričio 5 d. paaiškinimą teikė ne dėl konkrečių dokumentų, o bendrai, ir tik dėl vizavimo, t. y. tiek, kiek abstrakčiai inkriminuojami pažeidimai galėtų būti susiję su Prevencijos skyriaus kompetencija paties pareiškėjo nuožiūra. Audito išvadoje nėra užsimenama apie netinkamus Prevencijos skyriaus ar jo vedėjo veiksmus (neveikimą), pasireiškusį būtent pasiūlymų VTEK nerengimu (netinkamu rengimu) ar neteikimu (netinkamu teikimu). Prevencijos skyriaus pasiūlymų rengimo ir teikimo VTEK veikla nebuvo vertinama, pagal audito užduotį nėra audito dalykas ir audito ataskaitoje nėra aptariama. Be to, siekiant pareiškėjui inkriminuoti audito išvadų 2 punkte nurodytus pažeidimus, be Įstatymo ir VTEK darbo reglamento turėtų būti nurodyti ir atitinkami Prevencijos skyriaus nuostatų ir Prevencijos skyriaus vedėjo pareigybių aprašymo punktai, tačiau tai nebuvo padaryta.

13.6. Pareiškėjas teismui 2018 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą, kuriame detaliai pagrindė audito ataskaitos vienpusiškumą ir diskriminacinį pobūdį. Be to, 2017 m. lapkričio 5 d. teiktame paaiškinime pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog dokumentų rengimo taisyklių pažeidimai VTEK veikloje yra sisteminiai (pvz., vadovaujančias pareigas einančio VTEK nario ir kitų tarnautojų pažeidimai), jie akivaizdžiai matosi iš bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas šiais pareiškėjo pateiktais duomenimis nesivadovavo ir šiuo aspektu nepatikrino audito išvados bei Tyrimo komisijos Išvados pagrįstumo.

13.7. Auditorė D. K. ir VTEK 2017 m. spalio 6 d. pasirašė Audito paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MS-11-(6.10), kuri sudaryta vadovaujantis viešojo pirkimo, organizuoto apklausos būdu, skelbto 2017 m. rugsėjo 25 d. kvietimu pateikti pasiūlymą Nr. TAP-27, rezultatais. Ši sutartis VTEK Administravimo skyriaus vedėjo vizuota po savaitės – 2017 m. spalio 13 d. Sutarties pasirašymo dieną VTEK suforminta Mažos vertės viešųjų pirkimų tiekėjų apklausos pažyma, kurios numeris (Nr. TAP-27) atitinka sutartyje nurodytą 2017 m. rugsėjo 25 d. kvietimo numerį, nors tuo pačiu numeriu skirtingomis dienomis pasirašytų skirtingų dokumentų negali būti. Be to, Mažos vertės viešųjų pirkimų tiekėjų apklausos pažymoje nurodyta, kad auditorė buvo apklausiama telefonu, t. y. neteikė pasiūlymo raštu į kvietimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė, kaip 2017 m. spalio 6 d. būdama darbo vietoje Kretingoje (buvo apklausta Kretingos rajono savivaldybei priklausančiu telefono numeriu) auditorė galėjo spėti darbo metu atvykti į Vilniuje esančią VTEK, suderinti ir pasirašyti sutartį, susitikti su Prevencijos skyriaus vyresniąja patarėja E.  M. ir iš jos gauti Prevencijos skyriaus dokumentus, parengtus 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. kovo 31 d. Taip pat nėra aišku, kaip atlikdama auditą auditorė galėjo nebendrauti su nė vienu Prevencijos skyriaus valstybės tarnautoju, jeigu audito ataskaitos 2 lapo 4 pastraipoje nurodyta, kad auditas buvo atliktas, be kita ko, taikant pokalbių procedūras.

13.8. Ne iki pareiškėjo susipažinimo su medžiaga 2017 m. gruodžio 5 d., o tik po to į tyrimo bylą buvo įdėta Išvada, kurios paskutiniame lape esančioje tvirtinimo žymoje nurodyta 2017 m. gruodžio 7 d. data. Akivaizdu, kad 2017 m. gruodžio 5 d. susipažindamas su bylos medžiaga pareiškėjas negavo Išvados kopijos, kuri į bylą galėjo būti įsegta ne anksčiau kaip 2017 m. gruodžio 7 d.

13.9. Tyrimo komisijos narė J. T. teismo posėdyje patvirtino, jog galutinį Išvados tekstą pasirašė tik 2017 m. gruodžio 4 d. bei tą pačią dieną iš VTEK nario E. S. gavo pavedimą rengti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo. Taigi Tyrimo komisija įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimą vykdė daugiau nei 20 darbo dienų, nesurašė Išvados per 21 darbo dieną nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, todėl pažeidė Taisyklių 11 ir 13 punktų nuostatas.

14. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

15. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo VTEK pateiktus faktus bei, išklausęs teismo posėdyje liudijusių VTEK narių ir sekretoriato darbuotojų parodymus, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo cituojamas profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus komentaras dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo negali būti laikomas oficialia ir nekvestionuotina Lietuvos teisės doktrina. Ginčijamam atvejui aptarti Lietuvoje iki šiol nėra išleista nė viena mokslinė–tiriamoji studija. Šis klausimas nėra išnagrinėtas ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Be to, ne vienas Lietuvos teisės doktriną formuojantis ekspertas (Toma Birmontienė, Egidijus Šileikis) dėl VTEK pirmininko laikino pavadavimo yra išsakęs kitokią, nei pareiškėjo cituojama profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus, poziciją. VTEK teismui yra pateikusi oficialius dokumentus, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog tiek Seimo atstovai viešai pasisakydami apie VTEK veiklą kompromituojantį pareiškėjo elgesį, tiek tuometinis laikinas VTEK vadovas V. K., inicijavęs pareiškėjo tarnybinio tyrimo procedūras, siekė užtikrinti viešąjį visuomenės interesą – užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, o kaltą dėl jų asmenį patraukti juridinėn atsakomybėn. Nė vienas šiose procedūrose dalyvavęs subjektas nebuvo veikiamas viešųjų ir privačių interesų konflikto ar asmeninio suinteresuotumo. Iš pareiškėjo 2017  m. lapkričio 7 d. pateikto paaiškinimo turinio akivaizdu, kad jis pakankamai aiškiai suvokė jam inkriminuojamus kaltinimus, pateikdamas į juos savo motyvuotą poziciją. Pareiškėjui, ne vienerius metus ėjusiam vadovo pareigas bei tyrimo metu atstovaujamam advokato, pareikšti kaltinimai dėl netinkamo pareigų vykdymo ne tik galėjo, bet ir turėjo būti aiškūs ir suprantami. Atsiliepime taip pat pažymima, kad VTEK Seimui, jo specialiai paprašyta, atsižvelgiant į viešumon iškilusius

įtarimus dėl netinkamo pareiškėjo elgesio jam vadovaujant Prevencijos skyriui, tuomet pateikė ne vertinimą, bet tik tuo metu disponuojamus statistinius duomenis apie gautų paklausimų ir pateiktų atsakymų skaičių. Joks pareiškėjo tarnybinės veiklos teisinis vertinimas iki Išvados surašymo pateiktas nebuvo. Išvada buvo surašyta (pasirašyta) bei užregistruota 2017 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjui, kuris 2017 m. lapkričio 27 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. buvo nedarbingas, Išvada įteikta 2017 m. gruodžio 5 d. nepažeidžiant jokių teisės aktų. Pareiškėjui 2017 m. gruodžio 5 d. paprašius Išvadą jam pateikti elektroniniu būdu, tai pakartotinai buvo padaryta 2017 m. gruodžio 7 d., ant dokumento kopijos uždėjus spaudą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Išvada galėjo būti surašyta pažeidžiant nustatytą 20 darbo dienų terminą, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

16. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VTEK pirmininko Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo objektyvus, buvo išsiaiškintos visos pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimai įvertinti tinkamai ir išsamiai, Tyrimo komisija Išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai, o pareiškėjui skundžiamu Įsakymu paskirta nuobaudos rūšis parinkta įvertinus, kad padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, taip pat teisingai įvertinus nusižengimo padarymo aplinkybes, jo pobūdį, pasekmes, ankstesnę pareiškėjo tarnybinę veiklą.

18. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl dalies jo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Pranešimo aiškumu, tarnybinio tyrimo dalyku, tarnybinio tyrimo procedūrų terminais, taip pat dėl Įsakymą pasirašiusio asmens įgaliojimų, neišsireikalavo ir neištyrė visų reikšmingų įrodymų.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.).

21. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Taigi sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui turėjo priimti VTEK pirmininkas.

22. Vadovaujantis Įstatymo (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2719 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) nuostatomis, kai VTEK pirmininkas laikinai (dėl tarnybinės komandiruotės, atostogų, laikinojo nedarbingumo ir kt.) negali eiti pareigų, jis jas paveda atlikti kitam VTEK nariui (12 str. 1 d.). Kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys (12 str. 2 d.).

23. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad laikinas VTEK pirmininko pareigų ėjimas visais atvejais, t. y. tiek paskirto VTEK pirmininko komandiruotės, atostogų ar laikinojo nedarbingumo metu, tiek apskritai nesant paskirto VTEK pirmininko, yra griežtai reglamentuotas teisės aktais, nenustatant jokių su tuo susijusių išimčių. Įstatyme imperatyviai įtvirtinta, jog VTEK pirmininko pareigas jam laikinai negalint jų atlikti gali eiti tik paties VTEK pirmininko pavedimu paskirtas kitas VTEK narys, o susiklosčius situacijai, kai VTEK pirmininkas nėra paskirtas, laikinai jo pareigas privalo eiti vyriausias pagal amžių VTEK narys. Tokio reguliavimo niekaip nekeičia aplinkybė, kad Seimas dėl tam tikrų priežasčių ilgesnį laiko tarpą nepaskiria VTEK pirmininko, kadangi, kaip minėta, teisinis reguliavimas jokių išimčių nenustato.

24. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Seimui 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. XIII-218 nuo 2017 m. kovo 20 d. atleidus VTEK pirmininką R. V. iš komisijos pirmininko pareigų ir nepaskyrus naujo VTEK pirmininko, pirmininko pareigas VTEK 2017 m. kovo 17 d. sprendimu laikinai pradėjo eiti V. K., kuris nebuvo vyriausias pagal amžių VTEK narys. Šioje administracinėje byloje skundžiamą Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – skyrimo pareiškėjui pasirašė VTEK narys E. S., kuris dėl V. K. kasmetinių atostogų komisijos pirmininko pareigas laikinai ėjo 2017 m. gruodžio 5 d. (VTEK 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas). VTEK narys E. S. Įsakymo

pasirašymo metu taip pat nebuvo vyriausias pagal amžių VTEK narys.25. Pirmiau pateiktą teisinį reguliavimą įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos

teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant paskirto VTEK pirmininko jo pareigas, įskaitant ir Įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo priėmimą, laikinai galėjo atlikti tik vyriausias pagal amžių VTEK narys. Atitinkamai, skundžiamą Įsakymą pasirašius ne vyriausiam pagal amžių VTEK nariui, laikytina, kad jis (Įsakymas) yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto ir dėl to yra naikintinas pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvienas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administracinio akto panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas įstatymu nustatytas procesinis pagrindas panaikinti skundžiamą aktą (jo dalį) kaip neteisėtą. Nustatęs, kad pareiškėjo skundžiamas administracinis aktas turi būti panaikintas taikant kurį nors iš ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, teismas panaikina skundžiamą aktą kaip neteisėtą vien šiuo procesiniu pagrindu, t. y. teismas tokiu atveju neturi nagrinėti ir pasisakyti dėl skundžiamo akto teisėtumo kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas galbūt nurodo savo skunde teismui. Nustačiusi, kad pareiškėjo skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas kaip neteisėtas taikant ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija nepasisako kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas (apeliantas) ir atsakovas nurodo savo procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismui.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad skundžiamo Įsakymo pasirašymo metu, nesant paskirto nuolatinio VTEK pirmininko, laikinai VTEK pirmininko pareigas ėjo ne vyriausias pagal amžių VTEK narys, nėra teisiškai reikšminga ir ginčo baigčiai esminės reikšmės neturi. Atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų (ABTĮ 147 str.).

27. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

28. Ši bylos dalis gražintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p.).

29. Pareiškėjas, prašydamas priteisti vidutinį darbo užmokestį, priteistinos sumos dydžio bei pravaikštos termino ir jo pagrindimo nenurodė, taip pat nepateikė šį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų. Pagal bendrą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio nuostatą, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip, priimdamas sprendimus dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, darbo ginčą nagrinėjantis organas priteisia šias sumas visas, atsižvelgdamas į šio kodekso nustatytus apribojimus ir ieškinio senaties taikymo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui siūlytina tikslinti šią skundo reikalavimo dalį.

30. Priklausomai nuo pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimo, pirmosios instancijos teismas turi išreikalauti duomenis apie pareiškėjui priteistinas išmokas iš darbdavio, kadangi byloje tokių duomenų nėra, taip pat nustatyti pareiškėjo priverstinės pravaikštos trukmę.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą tenkinti.Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą.Pareiškėjo M. S. skundą patenkinti iš dalies.Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S.

atleidimo iš pareigų“.Bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perduoti pirmosios instancijos

teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14724 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eA-836-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01879-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. O.-K., A. O. (A. O.), Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarei A. A. dėl sprendimo bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, restitucijos taikymo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), ginantis viešąjį interesą, pareiškimu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT) Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.“;

1.2. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini);

1.3. Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini).; 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn;

1.4. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos gautas 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 34SD-5185-(14.34.7.), kuriuo pateikti duomenys dėl galimų pažeidimų atkūrus nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemę. Pagal šią informaciją buvo atliktas tyrimas, kurio metu pagal ištirtus duomenis nustatyta, kad S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai S. P. (jo turto

įpėdiniai) nepateikė. Pažymėjo, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012 m. gegužės 30 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha, atlyginti pinigais. Vėliau V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą, kuriuo nurodė, kad keičia valią dėl atlyginimo būdo ir pageidauja parengti išvadą ir ją persiųsti į Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovę. 2013 m. sausio 23 d. V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė, kad išvada būtų parengta ir išsiųsta į Tauragės apskrities, Pagėgių savivaldybės, Stoniškių seniūnijos, Stoniškių kadastro vietovę. Pažymėjo, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, priėmė 2013 m. vasario 7 d. išvadą Nr. 491P-12 (toliau – ir Išvada Nr. 491P-12), kurioje nurodė, kad S. P. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės, iš jų 5 ha yra priskirta valstybės išperkamai žemei (vertė – 31 200 Lt). Vilniaus miesto skyrius 2013 m. vasario 7 d. raštu Nr. TR-(5.34.)-873 Išvadą Nr. 49IP-12 persiuntė į Tauragės ir Pagėgių skyrių. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės 2013 metų žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2.)-2467 „Dėl 2013 m. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, S. P. buvo suprojektuoti 16,80 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 16,9505 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-1); 2,15 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 2,2436 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-2); 1,16 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 1,2216 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-3) ir 1,00 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 1,0279 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-4). NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.“ atkurtos nuosavybės teisės į turėtą 4,96 ha žemės dalį S. P. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini), Pagėgių savivaldybėje. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. rugsėjo 20 d. išrašus (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruoti V. A. vardu.

3. Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), pagal kurį piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jeigu pilietis iki 2003  m. balandžio 1 d. nepareiškia arba nepakeičia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Pažymėjo, jog priėmus Atkūrimo įstatymo pakeitimus, nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo įtvirtintas naujas teisinis reglamentavimas, nebepaliekant Nacionalinei žemės tarnybai teisės parinkti atkūrimo būdo. Akcentavo, jog nuosavybės teisės į žemę, miškus, vandens telkinius piliečiui atkuriamos pagal jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pareikštą jo paskutiniame iki teisės aktų nustatyto termino prašyme, pateiktame valstybės institucijai, tuo metu vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003 m. balandžio 1 d. ir 2012 m. birželio 1 d., yra naikinamieji terminai, kuriuos praleidus, negali būti atnaujinti, todėl vėlesnis, praleidus šiuos terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (-ų) ir (ar) atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo (-ų) nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Pažymėjo, jog S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Išvada Nr. 491P-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog V. P. 2013 m. kovo 1 d. testamentu žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės pagal

Išvadą Nr. 491P-12, ir kurio plotas 5 ha, vertė 31 200,00 Lt, paliko V. A. V. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. priėmė palikimą pagal Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo pareiškimo reikalavimais sutiko.7. Atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu. Atsakovo

teigimu, NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12, o tuo pačiu ir 2016 m. rugsėjo 5 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), naikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Akcentavo, jog jei teismas Nacionalinę žemės tarnybą įpareigos per nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus aktus turėtų būti nurodyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais pagal nustatytą teisės aktų tvarką, nes sprendimas priimamas vienu terminu, o pinigai išmokami kitu terminu.

II.

8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.“, pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. A., taikė restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.

9. Teismas konstatavo, kad ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą  – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamajam turtui – 16,9505 ha, 2,2436 ha, 1,2216 ha, 1,0279 ha žemės ūkio paskirties žemę. Pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad valstybė prarado turtą dėl netinkamo įstatymų taikymo atkuriant nuosavybės teises.

10. Įvertinęs teisminę praktiką ir prokuroro pareiškime nurodytų materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų pobūdį, teismas pripažino, jog prokuroro įvardintas imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese laikytinas viešuoju interesu, nes padaryti teisės pažeidimai turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams.

11. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su pareiškimu į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 6 d., nepraleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje reglamentuoto vieno mėnesio termino pareiškimui paduoti.

12. Teismas nurodė, kad pagrindinis pareiškėjo motyvas panaikinti ginčijamą sprendimą yra tas, jog Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003 m. balandžio 1 d. ir 2012 m. birželio 1 d. – yra naikinamieji terminai, kuriuos praleidus negali būti atnaujinti, todėl praleidus šiuos terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

13. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 5 straipsnio 2 dalimi, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcijos 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka).

14. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo nuostatos, numatančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, būdą – pinigais. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

15. Teismas nustatė, kad S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar pareikštos

valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai S. P. (jo turto įpėdiniai) nepateikė. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimais, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012 m. gegužės 30 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha atlyginti pinigais.

16. Teismas taip pat vadovavosi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014.

17. Teismas nustatė, kad V. P. iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino 2012 m. birželio 1 d. pakeitė valią ir pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha atlyginti pinigais. Tai buvo paskutiniame prašyme išreikšta jos valia nustatytu terminu, kuris yra naikinamasis.

18. Teismas nurodė, kad S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, pateikti praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Išvada Nr. 49IP-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

19. Teisėjų kolegija konstatavo, jog NŽT sprendimas, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į F. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo normoms. Teismas nurodė, kad naikintino sprendimo pagrindu įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypus V. P. nelaikytina teisėta turto įgijėja bei savininke, galinčia disponuoti žemės sklypais.

20. Teismas nustatė, kad V. P. 2013 m. kovo 1 d. testamentu žemės sklypą pagal testamentą paliko V. A. neteisėtai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.19 straipsnio 1 dalimi, V. P., nebūdama teisėta žemės sklypo savininke, jo negalėjo testamentu palikti V. A.

21. Pripažinęs administracinius aktus negaliojančiais, teismas taikė restituciją, nes S. P. žemės sklypus įgijo valstybės sąskaita (CK 1.80, 6.145, 4.95 str.).

22. Teismas nurodė, kad neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti paveldėtas pagal testamentą, todėl ginčo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, išduotas 2016 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro, pripažintas negaliojančiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.).

23. Kadangi duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakanka, todėl remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo V. A. ginčo sklypai išreikalauti natūra valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149).

24. Teismas iš Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies teisės normos nustatė, jog jos taikymas siejamas su sąlygomis: nustačius, kad S. P. (arba jo įpėdinė) iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta įstatymo nuostata, atkuriant nuosavybę, paskutiniame prašyme pareikšta S. P. įpėdinės V. P. valia – pinigais. Atsakovas NŽT įpareigotas per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įstatymu nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.

III.

25. Atsakovas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl restitucijos natūra atsakovo V. A. atžvilgiu taikymo grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, ir dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Atsakovas paveldėjimo teise įgytuose žemės sklypuose ūkininkauja pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą „Ekologinis ūkininkavimas“. Šią aplinkybę atsakovas minėjo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos

teisme. Be to, per laikotarpį nuo ginčo žemės sklypų įgijimo iki dabar atsakovas įdėjo nemažai savo darbo ir investicijų, tai dar ir ūkininkavimas šiuose žemės sklypuose yra susijęs su įvairių įsipareigojimų valstybei prisiėmimu. Sprendimu pritaikius restituciją, ne tik sumažės atsakovo ūkininkaujamos žemės plotas, bet jam dar ir grės rimtos finansinės sankcijos.

25.2. CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiems fiziniams asmenims turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymima, kad, kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07).

25.3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl susiklosčiusios situacijos iš esmės yra kalta NŽT, kuri netinkamai įvykdė nuosavybės teisių atkūrimą ir kurios klaidos šioje byloje ir yra taisomos. Be to, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta asmeniui, kuris tokią teisę turėjo ir nebuvo nustatyta nei šio asmens, nei jo įpėdinių nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, vykdant teismo sprendimą nuosavybės teisės pakartotinai būtų atkurtos S. P. vardu ir atkurtą nuosavybę paveldėtų S. P. įpėdiniai pagal įstatymą, tuo metu atsakovui neatitektų nieko, nes testamentu V. P. jam buvo palikusi tik žemės sklypą, į kurį bus atkurtos teisės pagal Išvadą Nr. 49IP-12. Taigi atsakovo investicijos ir nuostoliai nebūtų visiškai niekaip kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, taip pat EŽTT išaiškinimais, šiuo atveju yra pagrindas netaikyti restitucijos V.  A. atžvilgiu ir nereikalauti iš jo grąžinti natūra ginčo žemės sklypus.

26. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas teismo posėdžio metu neneigė fakto, jog jis iš V.  P. nusipirko išvadą nuosavybės teisėms į žemės sklypus atkurti. Taigi prisiėmė riziką galimiems finansiniams nuostoliams kilti. Ginčo atveju atsakovo nusipirkta nuosavybės teisių atkūrimo išvada negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovui nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, nes ji negali būti laikoma pirkimo – pardavimo sutartimi. Šiuo atveju testamento surašymas taip pat negali būti traktuojamas kaip pirkimo – pardavimo sutartis. Valstybei, praradusiai ginčo žemės sklypus dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, turi būti grąžinami šie žemės sklypai natūra.

28. Atsakovas NŽT atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl restitucijos natūra

taikymo, nustatė reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė iš esmės teisingai, patenkindamas pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio dalį naikinti remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarė A. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dėl administracinio teisės akto ir jo pagrindu atsiradusių pasekmių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.“, tuo pagrindu, kad valstybė prarado turtą dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Be to, prokuroras prašė panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), susijusį su ginčo žemės sklypais, ir taikyti restituciją natūra, grąžinant ginčo žemės sklypus valstybės nuosavybėn, bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S.  P. į 5 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus.

33. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki

Atkūrimo įstatyme nustatyto termino gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, kad S. P. įpėdinės V. P. iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino paskutiniame prašyme pareikšta valia atlyginti pinigais už valstybės išperkamos žemės dalį, o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, pateikti praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, ir dėl šios faktinėms aplinkybėms taikytinų Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, jų neatkartodama, pritaria tokiam vertinimui, konstatuodama, kad atsakovas, priimdamas administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, nepagrįstai ir neteisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamajam turtui – 16,9505 ha, 2,2436 ha, 1,2216 ha, 1,0279 ha žemės ūkio paskirties žemę.

34. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, turinčiam teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau pažeidžiant imperatyvias teisės normas, netinkamai parenkant nuosavybės atkūrimo būdą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti ginčijamą NŽT sprendimą, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į F. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

35. Atsakovas V. A. apeliaciniame skunde nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalimi dėl restitucijos natūra taikymo grąžinant ginčo žemės sklypus valstybės nuosavybėn. Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, taip pat EŽTT išaiškinimais, šiuo atveju yra pagrindas netaikyti restitucijos atsakovui ir nereikalauti iš jo grąžinti natūra ginčo žemės sklypus.

36. Vertinant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, niekiniais ir negaliojančiais pripažintini ir šių aktų pagrindu sudaryti sandoriai bei jų pasekmės (CK 1.80 str. 1 d.) bei taikoma restitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018).

38. Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 3-4 dalyse nustatyta, kad „Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.“

39. Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalyje nustatyta „Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.“ To paties kodekso 6.153 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino.“

40. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo žemės sklypus iš V. P. paveldėjo, t. y., įgijo neatlygintinai. Tai lemia, kad jo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo taikyti teisės aktų nuostatas, saugančias sąžiningai įgijusių turtą trečiųjų asmenų teises.

41. Sprendžiant restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymo klausimą, aktuali yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti

savo pareigų vykdymo (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Toşcuţă ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).

42. Byloje nustatyta, kad V. P. 2012 m. gruodžio 20 d. raštu buvo informuota kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Ši aplinkybė patvirtina, kad V.  P. buvo žinoma, arba turėjo būti žinoma, kad po 2012 m. birželio 1 d. keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalės.

43. Bylos duomenys patvirtina, kad V. P. 2012 m. gegužės 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha, atlyginti pinigais. Vėliau, 2012 m. gruodžio 11 d. V. P. 2012 m gruodžio 11 d. ir 2013 m. sususio 23 d. Vilniaus miesto skyriui teikė prašymus dėl valios keitimo, nurodydama, jog pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės sklypui.

44. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. P., žinodama, arba privalėdama žinoti, kad po 2012 m. birželio 1 d. keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegali, aktyviais savo veiksmais prisidėjo prie to, kad atsakingos valstybinės valdžios institucijos priimtų teisės aktų imperatyvioms nuostatoms prieštaraujančius sprendimus. Savo ruožtu šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad V. P., įgydama iš valstybės ginčo žemės sklypus, veikė sąžiningai.

45. Visa tai lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir minėtų restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo nuostatų, skirtų sąžiningų įgijėjų teisėms bei teisėtiems interesams apsaugoti.

46. Minėta, kad V. P. valia atitinkanti teisės aktų reikalavimus, yra prašymas už valstybės iš jos išperkamos žemės dalį atlyginti pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, pritaikius restituciją, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises S.  P. į 5 ha žemės sklypo plotą, yra atitinkantis faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. A. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14719 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. eA-852-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apylinkės teismui dėl žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjos prašyme nurodytą informaciją bei dokumentą, priteisti iš atsakovo valstybės 9 537,45 Eur žalą dėl Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir Administracija, ir NTA) neveikimo – veiksmų savalaikio neatlikimo, priteisti iš Administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o iš valstybės – 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už Administracijos duomenų nepateikimą bei dar iš valstybės 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už Administracijos dokumento neišsaugojimą ir nepateikimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-278-291/2015, kurioje 2015 m. balandžio 15 d. priimtas sprendimas. Pareiškėja su 2015 m. liepos 14 d. prašymu kreipėsi į Administraciją dėl Lietuvos informacinės teismų sistemos (toliau – ir „Liteko“ sistema) duomenų pateikimo. Administracija 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 4R-1920-(6.1.K) atsakė, kad prašomų duomenų neteiks, nes tokia pareiga nustatyta teismų pirmininkams. 2016 m. vasario 29 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) dėl Šiaulių apylinkės teismo teisėjos padarytų veikų nagrinėjant civilinę bylą ištyrimo, kadangi Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-278-291/2015 yra subadyta, ne kartą persiūta, kilo abejonių dėl šią bylą išnagrinėjusios teisėjos veiksmų teisėtumo. Pareiškimas persiųstas nagrinėti Šiaulių apygardos prokuratūrai, vėliau Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Šiaulių valdybai. 2016 m. kovo 29 d. gautas STT Šiaulių valdybos nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodyta, kad iš Administracijos buvo gauta informacija apie Šiaulių apylinkės teismo darbuotojų atliktus veiksmus – iš „Liteko“ sistemos ištrintus dokumentus iš civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015. Pareiškėja 2016 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės ir Šiaulių apygardos teismus dėl duomenų pateikimo apie asmenis, prisijungusius prie civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015. 2016 m. balandžio 19 d. raštais abu teismai atsakė į prašymus, tačiau juose išsamiai ir tiksliai nenurodė prašomų duomenų, nenurodė aplinkybių, nustatytų STT Šiaulių valdybos 2016 m. kovo 29 d. nutarime. Pateiktuose atsakymuose buvo tik dalis informacijos, t. y. kas atliko veiksmus pagal kompetenciją, tačiau nenurodyti asmenys, per „Liteko“ sistemą prisijungę prie civilinės bylos. Pareiškėja 2016 m. gegužės 14 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu įpareigoti ikiteisminio tyrimo įstaigą arba instituciją išreikalauti iš Administracijos pareiškėjai reikalingą medžiagą. 2016 m. gegužės 19 d. Generalinė prokuratūra persiuntė prašymą Administracijai. Administracija 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 4R-1794-(6.1) nurodė, kad prašomi duomenys nebus teikiami, nes pareiškėja privalo kreiptis į teismo pirmininką. Pareiškėja nurodė, kad dėl savo procesinės padėties (ieškovė) Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 turi teisę teikti prašymą pateikti iš „Liteko“ sistemos duomenis, susijusius su šia byla. Dėl to kreipėsi į Šiaulių apylinkės ir Šiaulių apygardos teismų pirmininkus. Pastariesiems netinkamai vykdžius savo funkcijas, prašymą pateikė Administracijai, kaip „Liteko“ sistemos valdytojai ir tvarkytojai, kuri neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pateikti duomenis iš „Liteko“ sistemos ir taip padarė pažeidimą. Pareiškėja teigė, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo remiantis būtų galimas tam tikrų „Liteko“ sistemos duomenų pašalinimas, nėra nustatytas. Pareiškėjos įsitikinimu, Administracija turi realią galimybę iš „Liteko“

sistemos duomenų saugyklos pateikti prašomą dokumentą, todėl Administracijos atsakyme nurodytas motyvas, kad nėra technologinių galimybių pateikti iš „Liteko“ sistemos pašalintą dokumentą, neatitinka tikrovės, yra neteisingas ir klaidinantis. Administracija, nagrinėdama jos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą, tyčia vilkino laiką ir pažeidė terminus, nustatytus atsakymui į pareiškėjos prašymą pateikti. Taigi dėl Administracijos atsisakymo pateikti jos prašomą informaciją ir dokumentą bei ne laiku pateikto atsakymo į jos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

3. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad neturi realios galimybės atkurti pareiškėjos prašomą dokumentą ir jį jai pateikti, todėl

Administracijos veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu negali būti pripažinti neteisėtais ir (ar) sudarančiais pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti viešąją civilinę atsakomybę. Teisės normos nustato institucijos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti, turinio informaciją (taip pat ir informacijos kiekio prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015). Administracija, vykdydama įstatymų jai deleguotas funkcijas bei atsižvelgdama į iškylančius poreikius, įmanomus informacinių technologijų sprendinius ir valstybės šiam tikslui skiriamą finansavimą, nuolat tobulina esamą „Liteko“ sistemą, taip pat analizuoja ir įgyvendina „Liteko“ sistemai modernizuoti numatytas priemones. Vien tai, kad pareiškėjos prašoma informacija, taikant nustatytą teisinį reglamentavimą bei pagal realias technologines galimybes, jai nebuvo pateikta, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad, kaip skunde nurodė pareiškėja, Administracija piktnaudžiavo valdžia ir neužtikrinusi „Liteko“ sistemos duomenų saugos pažeidė galiojančius teisės aktų reikalavimus. Net jei pareiškėja galėjo patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų dėl minėto prašymo nagrinėjimo trukmės, jie nėra pakankami, kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos buvimą. Vien tik pareiškėjos skunde išdėstytų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-978-624/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateiktas turtinės žalos dydžio apskaičiavimas neatskleidžia ryšio su aplinkybėmis, kuriomis skunde grindžiami turtiniai praradimai, pasak pareiškėjos, jos patirti dėl Administracijos veiksmų (neveikimo), be to, įvardyti praradimai neparemti jokiais objektyviais įrodymais. O pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2016 m. balandžio 14 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas I. B.

prašymas pateikti duomenis iš „Liteko“ sistemoje esančios elektroninės civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015, atsakant į klausimus, kokie Šiaulių apylinkės teismo teisėjai ir darbuotojai nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. per „Liteko“ sistemą buvo prisijungę prie bylos ir kokius konkrečiai procesinius veiksmus atliko / neatliko. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. raštu pareiškėjai nurodė, kad visus procesinius įvykius „Liteko“ sistemoje registravo ir redagavo pagal savo kompetenciją atitinkami teismo raštinės darbuotojai (naujų dokumentų įregistravimas, raštinės kompetencijai priskirtų dokumentų išsiuntimas), teisėja A. Č. (pateiktų dokumentų priėmimas, procesinės nutartys), teismo pirmininko pavaduotoja R. M. ir jos padėjėja (nušalinimo klausimas, atskirojo skundo priėmimo klausimas), V. Ž. (į bylą pateiktų dokumentų priėmimas, tarpinės procesinės nutartys, sprendimas), taip pat minėtų teisėjų sekretorės (dokumentų išsiuntimas, posėdžių registravimas, garso įrašų įkėlimas, bylos perdavimas į raštinę) ir V.  Ž. padėjėja (nuasmeninto sprendimo įkėlimas). Teismas pažymėjo, kad visi Šiaulių apylinkės teismo darbuotojai ir valstybės tarnautojai yra supažindinti su teismų informacinės sistemos „Liteko“ saugos nuostatais, Asmens duomenų tvarkymo teismuose taisyklėmis, yra raštiškai įsipareigoję laikytis „Liteko“ sistemos duomenų saugos reikalavimų. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Šiaulių apylinkės teismas neturi techninių galimybių nustatyti kiekvieno darbuotojo „Liteko“ sistemoje atliktų veiksmų trukmės. 2016 m. kovo 18 d. į Šiaulių apylinkės teismą kreipėsi STT Šiaulių valdyba su prašymais pateikti informaciją, taip pat ir informaciją, ar sutampa visi procesiniai veiksmai ir dokumentai popierinėje civilinėje byloje ir „Liteko“ sistemoje. Šiaulių apylinkės teismas raštais informavo Lietuvos STT Šiaulių valdybą, kad teismo darbuotojų per klaidą įvesti duomenys į „Liteko“ sistemą redaguojami (ištrinami). Teismas „Liteko“ sistemoje gali matyti tik įvykį įregistravusį ir redagavusį asmenį, nėra galimybių nurodyti visų prie bylos „Liteko“ sistemoje nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. prisijungusių, bylą stebėjusių teismo darbuotojų, o tuo labiau – nustatyti, kokius konkrečiai procesinius veiksmus jie atliko / neatliko, kokį laiko tarpą minutėmis ir sekundėmis buvo prisijungę.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjos I. B. skundą kaip nepagrįstą.

8. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 6P-112-(1.1) „Dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2016 m. liepos 23 d., toliau – ir „Liteko“ sistemos nuostatai), 12.10 papunktį Administracija informaciją apie „Liteko“ sistemos veiklą suinteresuotiems asmenims teikia teisės aktų nustatyta tvarka. Subjektų, kuriems gali būti teikiami „Liteko“ sistemos duomenys, ratas ir šiems subjektams teiktinos informacijos apimtys nustatytos „Liteko“ sistemos nuostatų 29 punkte.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu įpareigoti Administraciją atkurti iš „Liteko“ sistemos Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-06675-2014-3) 2015 m. balandžio 29 d. pašalintą dokumentą „Kitas teismo dokumentas“ popierine forma ir jį pateikti pareiškėjai, pateikti duomenis, kada minėtas dokumentas buvo įkeltas į „Liteko“ sistemą ir kas buvo prisijungęs prie bylos duomenų bei kokius veiksmus atliko. Generalinė prokuratūra 2016 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 17.2.-6333 „Dėl I. B. 2016-05-14 prašymo“ pareiškėjos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą persiuntė nagrinėti Administracijai. Administracija 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 4R-1794-(6.1) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, kad technologinių galimybių iš „Liteko“ sistemos atkurti pareiškėjos prašomą dokumentą Administracija neturi, o dėl prašomos informacijos suteikimo, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėja turėtų kreiptis į Šiaulių apylinkės teismo pirmininką. Pareiškėja, nesutikdama su Administracijos atsakymu, teigė, kad Administracija, kaip „Liteko“ sistemos valdytoja ir tvarkytoja, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pateikti jai duomenis iš šios sistemos, neužtikrino „Liteko“ sistemos duomenų saugos, nesilaikė skaidrumo principo, neišnagrinėjo jos prašymo laiku ir dėl tokių Administracijos veiksmų (neveikimo) ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

10. Teismas vadovavosi Asmens duomenų tvarkymo Nacionalinėje teismų administracijoje taisyklių, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 6P-162-(1.1) „Dėl Asmens duomenų tvarkymo Nacionalinėje teismų administracijoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Asmens duomenų tvarkymo Administracijoje taisyklės) 7.5 papunkčiu ir „Liteko“ sistemos nuostatų, galiojusių nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. liepos 23 d., 15.1 papunkčiu, Administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 6P-117-(1.1) „Dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos modernizavimo ir Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 6P-112-(1.1) „Dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, patvirtintų naujos redakcijos „Liteko“ sistemos nuostatų 17.2 papunkčiu, kuriuose įtvirtinta, kad „Liteko“ sistemos duomenis tvarko teismai.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėja yra Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015 proceso dalyvė, taigi, vadovaujantis išdėstytomis nuostatomis, jai iš „Liteko“ sistemos gali būti teikiami duomenys apie minėtos bylos procesą. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, o valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Todėl tik teismas (teisėjas) gali priimti sprendimus dėl pareiškėjos teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalyje, susipažinti su bylos medžiaga įgyvendinimo tvarkos ir apimties. Teismų ir Administracijos „Liteko“ sistemos tvarkymo apimtys nesutampa („Liteko“ sistemos nuostatų 14 ir 15 punktai), todėl vien ta aplinkybė, kad Administracija „Liteko“ sistemos nuostatų 13 punkte yra įvardyta kaip „Liteko“ sistemos tvarkytoja, nesudaro pagrindo pareiškėjai reikalauti pateikti su jos nurodyta byla susijusius duomenis. Pareiškėja dėl asmenų, tvarkiusių Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr.  2-278-291/2015 medžiagą, turi kreiptis į šio teismo pirmininką. Ši teisė, išnagrinėjus pareiškėjos prašymus, jai buvo paaiškinta Administracijos pateiktuose atsakymuose (2015 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 4R-1920-(6.1. K) „Dėl Jūsų prašymo“, 2016 m. liepos 13 d. raštas Nr. 4R-1794-(6.1) „Dėl prašymo“). Pareiškėjos (ne kaip proceso dalyvės) teisę gauti jos prašomus „Liteko“ sistemos duomenis pagrindžiančio teisinio pagrindo Administracija nenustatė ir, siekdama užtikrinti „Liteko“ sistemos duomenų tvarkymo, įskaitant jų teikimą tretiesiems asmenims, teisėtumą, pagrįstai atsisakė pateikti jai su teismo organizaciniu darbu susijusią informaciją. Informacija apie asmenis, prisijungusius prie Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015, ir jų atliktus veiksmus, taip pat teisinis jų vertinimas pareiškėjai yra žinomi iš STT Šiaulių valdybos 2016 m. kovo 29 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio.

12. Teismas konstatavo, kad Administracija pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjai ne Administracijos, o Šiaulių apylinkės teismo tvarkomus „Liteko“ sistemos duomenis, nes, viena vertus, tokių duomenų tvarkymas, įskaitant jų teikimą, nepriklauso Administracijos kompetencijai („Liteko“ sistemos nuostatų 29.1 papunktis), kita vertus, nebuvo nustatytos tokių duomenų teikimą pagrindžiančios sąlygos („Liteko“ sistemos nuostatų 29.3 papunktis).

13. Teismas nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo remiantis būtų galimas tam tikrų „Liteko“ sistemos duomenų pašalinimas, nėra nustatytas, nes tokia „Liteko“ sistemos naudotojų (teisėjų,

teismų valstybės tarnautojų arba darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė naudotis „Liteko“ sistemos ištekliais numatytoms funkcijoms vykdyti („Liteko“ sistemos nuostatų 2.1 papunktis) teisė yra nustatyta teisės aktuose. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Darbo su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO apylinkių teismuose funkcinio paskirstymo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 13P-126-(7.1.2), 9.2, 12.1, 15.5 papunkčiais ir nurodė, kad teismo darbuotojams, kaip „Liteko“ sistemos naudotojams, suteikta galimybė redaguoti netikslius tam tikrų kategorijų duomenis, atsižvelgiant į teismo darbo specifiką bei siekiant efektyvesnio ir operatyvesnio teismo vidaus darbo organizavimo. Teismas pažymėjo, kad „Liteko“ sistemos nuostatų 27 punkte yra įtvirtinta Administracijos, kaip „Liteko“ sistemos valdytojos, pareiga užtikrinti, kad „Liteko“ sistemos duomenų negalėtų tvarkyti neįgalioti asmenys, kad būtų apribotas neleistinas duomenų įvedimas į „Liteko“ sistemą.

14. Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo darbuotojos, pakoreguodamos civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015 į „Liteko“ sistemą įvestus duomenis, veikė pagal teisės aktų joms nustatytą kompetenciją, naudodamosi joms skirtų prieigų prie „Liteko“ sistemos funkcionalumais. Be to, bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys (Administracijos 2016 m. kovo 23 d. raštas Nr. 4R-806-(1.13. K) „Dėl informacijos pateikimo“, STT Šiaulių valdybos 2016 m. kovo 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) taip pat patvirtina, kad Administracija tinkamai vykdė ir vykdo pareigą užtikrinti, kad, vadovaujantis „Liteko“ sistemos nuostatų 27.6 papunkčiu, būtų galimybė nustatyti, kas ir kada įvedė duomenis (duomenų įvedimo kontrolė). Pagrindo konstatuoti, kad Administracija, kaip „Liteko“ sistemos valdytoja, šiuo konkrečiu atveju nevykdė „Liteko“ sistemos saugos reikalavimų, nėra.

15. Teismas pabrėžė, kad vienas iš elektroninės informacijos saugos kriterijų, apibrėžtų Bendrųjų elektroninės informacijos saugos reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 716 „Dėl Bendrųjų elektroninės informacijos saugos reikalavimų aprašo, Saugos dokumentų turinio gairių aprašo ir Elektroninės informacijos, sudarančios valstybės informacinius išteklius, svarbos įvertinimo ir valstybės informacinių sistemų, registrų ir kitų informacinių sistemų klasifikavimo gairių aprašo patvirtinimo“, 4.2 papunktyje, yra elektroninės informacijos prieinamumo užtikrinimas. Jį įgyvendinant Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 6P-112-(1.1) (toliau – „Liteko“ sistemos duomenų saugos nuostatai), 33 punkte įtvirtinta nuostata, kuria nustatytas atsarginių „Liteko“ sistemos duomenų kopijų darymo tikslas – užtikrinti „Liteko“ sistemos veiklos tęstinumą. Siekiant užtikrinti tinkamą šio tikslo realizavimą Administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 6P-134-(1.1) buvo patvirtintas Duomenų atsarginių kopijų darymo, saugojimo ir duomenų atkūrimo iš atsarginių duomenų kopijų tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 14 punkte nustatytas atsarginių kopijų saugojimo laikas: kasdienės kopijos saugomos 2 savaites, savaitinės kopijos  – 4 savaites.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja su prašymu patikrinti, ar „Liteko“ sistemoje buvo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015 procesiniai dokumentai ir kokie, į Administraciją pirmą kartą kreipėsi 2015 m. liepos 14 d. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybai Administracijos pateiktą informaciją į bylos kortelę „Liteko“ sistemoje įkeltas dokumentas „Kitas teismo dokumentas“ buvo ištrintas 2015 m. balandžio 29 d. Taigi, pareiškėja su minėtu prašymu kreipėsi praėjus 2,5 mėnesio po to, kai jos prašomas atkurti dokumentas buvo ištrintas,  t. y. po to, kai pasibaigė atsarginės „Liteko“ sistemos duomenų kopijos, iš kurios būtų galimybė atkurti prašomo pateikti dokumento turinį, saugojimo terminas. Todėl Administracija pagrįstai, remdamasi objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėją 2016 m. liepos 13 d. rašte Nr. 4R-1794-(6.1) „Dėl prašymo“ informavo, kad Administracija neturi technologinių galimybių iš „Liteko“ sistemos atkurti 2015 m. balandžio 29 d. pašalintą dokumentą.

17. Teismas pabrėžė, kad Elektroninių duomenų „Liteko“ sistemoje tvarkymo, apskaitos ir saugojimo tvarką, nustatytą vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro priimtais bei kitais šiuo aspektu aktualiais teisės aktais, reglamentuoja Su teismo proceso bylomis susijusių elektroninių duomenų teismuose tvarkymo, įtraukimo į apskaitą ir saugojimo naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas tvarkos aprašas, patvirtintas Teisėjų tarybos 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 13P-74-(7.1.2) (toliau – ir Elektroninių duomenų tvarkymo aprašas). Kai bylos dokumentai tvarkomi popierine forma, teismo priimtų dokumentų originalai saugomi byloje popierine forma, o kai tvarkoma tik elektronine forma – „Liteko“ sistemoje saugojimo kvalifikuotu elektroniniu parašu pasirašyti galutiniai teismo procesiniai dokumentai, kurie iš informacinės sistemos negali būti ištrinami. Visų tarpinių teismo procesinių dokumentų projektų rengimas, derinimas, keitimas ar saugojimas „Liteko“ sistemoje yra susijęs su aptartu „Liteko“ sistemos duomenų tvarkymu, kurį „Liteko“ sistemos naudotojai (teismų darbuotojai) atlieka pagal suteiktus įgaliojimus. Taigi išdėstytos teisinės ir faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neturi realios galimybės atkurti pareiškėjos prašomą dokumentą ir jį jai pateikti, todėl Administracijos veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu negali būti pripažinti neteisėtais. Vien tai, kad pareiškėjos prašoma informacija, taikant nustatytą teisinį reglamentavimą bei pagal realias technologines galimybes, jai nebuvo pateikta,

nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Administracija neužtikrino „Liteko“ sistemos duomenų saugos ir pažeidė galiojančius teisės aktų reikalavimus.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 34, 35 punktais, konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Administracija, nagrinėdama jos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą, tyčia vilkino laiką ir pažeidė terminus, nustatytus atsakymui į jos prašymą pateikti. Teismas nustatė, kad Generalinės prokuratūros 2016 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 17.2.-6333 „Dėl I. B. 2016-05-14 prašymo“, kuriuo Administracijai persiųstas pareiškėjos 2016 m. gegužės 14 d. prašymas, Administracijoje gautas ir užregistruotas 2016 m. gegužės 25 d. (registracijos Nr. 1R-2794). Išnagrinėjus šį prašymą, atsakymas pareiškėjai išsiųstas 2016 m. liepos 13 d. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad Taisyklių nuostatose įtvirtintas bendras terminas asmens prašymui išnagrinėti ir atsakymui parengti pažeistas nebuvo.

19. Teismas, pasisakydamas dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos, pareiškėjo teigimu, dėl Administracijos atsisakymo pateikti jos prašomą informaciją ir dokumentą bei atsakymo į jos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą laiku nepateikimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad Administracijos atsisakymas pateikti pareiškėjos prašomus duomenis yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas remiantis nustatyto teisinio reguliavimo reikalavimais ir realiomis technologinėmis galimybėmis (dalyje dėl dokumento atkūrimo). Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Administracija pareiškėjos atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Nesant Administracijos neteisėtų veiksmų dėl atsisakymo pateikti pareiškėjai jos prašomus duomenis, kaip vienos iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjos reikalavimas dėl žalos priteisimo negali būti pripažintas pagrįstu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Administracija veikė priešingai pareiškėjos interesams. Teismas priėjo išvadą, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kartu konstatuodamas, kad pagrindas atlyginti pareiškėjos nurodytą žalą Administracijai neatsirado. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Kadangi žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III.

20. Pareiškėja I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Administraciją pateikti pareiškėjos prašyme nurodytą informaciją bei dokumentą; priteisti iš atsakovo valstybės 8 487,45 Eur žalą dėl NTA neveikimo – veiksmų savalaikio neatlikimo; priteisti iš atsakovo NTA patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovo valstybės 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už NTA duomenų nepateikimą; priteisti iš atsakovo valstybės 100 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą už NTA dokumento neišsaugojimą ir nepateikimą; įpareigoti Šiaulių apylinkės teismą pateikti individualų teisės aktą, kuriuo remiantis J.  J. ištrynė dokumentą įvardintą „kitas dokumentas“; įpareigoti atsakovą NTA pateikti duomenis apie asmenį ištrynusį iš „Liteko“ saugyklos ištrinto J. J. dokumento kopiją ir individualų teisės aktą (įsakymą ar pan.), kuriuo remiantis buvo atliktas saugykloje ištrinto dokumento naikinimas; įpareigoti atsakovą NTA pateikti prašymo gavimo tikslią datą patvirtinančius duomenis, visus su prašymu pateiktus dokumentus teismui susipažinimui; priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. kelionės išlaidas 16,24 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį. Teismo sprendimo 5 lapo 5 ir 6 pastraipos bei 6 lapo 1, 2, 3, 4, 5 pastraipos yra analogiškos NTA atsiliepimo 4 lapo 3 ir 4 pastraipoms, 7 pastraipai bei 5 lapo 1, 2, 3, 4 pastraipoms. Šiose sprendimo ir atsiliepimo dalyse buvo pasisakoma dėl NTA pareigos užtikrinti LITEKO duomenų saugumą, atskirųjų kopijų darymo bei termino prašymui išnagrinėjimo pagrįstumo. Atsakovo nuomonės dėl skundo perkėlimas iš atsiliepimo į sprendimą patvirtina teismo nesigilinimą į bylos esmę, bylos nenagrinėjimo iš esmės, bylos medžiagoje esančių įrodymų nevertinimo.

20.2. Skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjai informacija apie asmenis prisijungusius prie civilinės bylos, jų atliktus veiksmus bei teisinis jų vertinimas yra žinomi iš STT Šiaulių valdybos nutarimo, todėl pripažintas pagrįstu NTA atsisakymas teikti duomenis pareiškėjai iš „Liteko“ sistemos. STT Šiaulių valdybos nutarime nėra minima ir vertinama NTA pateikta pažyma apie asmenis prisijungusius „Liteko“ sistemoje prie bylos. NTA teikė STT Šiaulių valdybai duomenis pagal pareikalavimą kaip ikiteisminio tyrimo įstaigai. Be to, NTA teikė tik tuos duomenis, kokių buvo prašoma. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl duomenų saugojimo „Liteko“ sistemoje užtikrinimo, dėl

koregavimo/redagavimo nurodoma daugiskaita „darbuotojos“, kai skunde keliamas klausimas tik dėl vienos teismo posėdžių sekretorės vieno 2015 m. balandžio 29 d. neteisėto veiksmo – vieno dokumento ištrynimo.

20.3. Darbo su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO apylinkių teismuose funkcinio paskirstymo tvarkos apraše, patvirtintame Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 13P-126-(7.12), tam tikri „Liteko“ sistemos naudotojai turi teisę ar pareigą redaguoti „Liteko“ sistemoje pastebėtus netikslumus, tačiau administracinėje byloje nėra pateiktas darbuotojų sąrašas, kuriems buvo suteikta tokia teisė. Byloje, taip pat nepateikta duomenų, kad teismo posėdžių sekretorė J. J. būtų būtent tas duomenų naudotojas, kuriam būtų suteikta tokia teisė; nėra jokių rašytinių įrodymų, jog būtų buvęs kurio nors atsakingo asmens koks nors priimtas individualus teisės aktas, kuriuo remiantis būtų paskirtas asmuo, kuriam suteikiama teisė ar pareiga tokius duomenis koreguoti, redaguoti. Nėra byloje Šiaulių apylinkės teismo posėdžių sekretorės J. J. ir NTA darbuotojo, ištrynusio iš „Liteko“ duomenų saugyklos atsarginę kopiją, pareigybinių instrukcijų, iš kurių būtų galima matyti bei vertinti suteiktų teisių apimtį dirbant jiems su „Liteko“ sistema.

20.4. Duomenys apie tai, kad civilinėje byloje „Liteko“ buvo atlikti trynimai ir redagavimai, koregavimai, pareiškėjai buvo pateikti STT Šiaulių valdybos nutarime, t. y. praėjus beveik metams po J. J. atliktų veiksmų – „kitas dokumentas“ sunaikinimo/ištrynimo. Nesant duomenų apie 2015 m. balandžio 29 d. J. J. ištrinto „kitas dokumentas“ turinį, duomenų, kuriais remiantis dokumentas priskirtas grupei (savaitinis ar kasdieninis), nepagrįstai skundžiamame sprendime pripažinta, kad iš „Liteko“ duomenų saugyklos ištrintas dokumentas buvo teisėti NTA veiksmai, o nepateikimas dokumento, kurio nėra galima atkurti, nėra pareiškėjos teisių pažeidimas ir dėl to nėra patirta žala.

20.5. Nepagrįsta teismo sprendimo išvada dėl NTA teisingo ir teisėto dokumentų kopijų saugojimo užtikrinimo. Skundžiamame sprendime neminima, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo išreikalauta byla iš Panevėžio apygardos teismo ir apžiūrėta, parodytos bylos subadymo žymės, patvirtinančios abejones dėl tyčinės intervencijos byloje. NTA neužtikrino „Liteko“ duomenų saugykloje saugomų dokumentų ir ištrindama Šiaulių apylinkės teismo posėdžių sekretorės J. J. 2015 m. balandžio 29 d. ištrintą iš „Liteko“ sistemos civilinės bylos Nr. 2-278-291/2015 „kitas dokumentas“ dokumento atsarginę kopiją, tokiais veiksmais pažeidė „Liteko“ sistemos duomenų saugos nuostatus, todėl pareiškėjai padaryta turtinė ir neturtinė žala.

20.6. Skundžiamame sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad Administracija termino prašymui išnagrinėti nepažeidė. Nesant duomenų apie komisijos sudarymą, nesant pareiškėjai pranešimo apie termino pratęsimą, nebuvo jokio teisinio pagrindo viešojo administravimo subjektui pratęsti terminą prašymui nagrinėti bei teismui pripažinti nepadarius pažeidimo. Pateiktuose NTA dokumentuose užfiksuota, kad NTA prašymą iš Generalinės prokuratūros gavo 2016 m. gegužės 25 d., registruotas Nr. 1R-2794. Skaičiuojant 20 darbo dienų, per kurias NTA turėjo pateikti atsakymą, atsakymas turėjo būti išsiųstas 2016 m. birželio 21 d. NTA atsakymą išsiuntė 2016 m. liepos 13 d., todėl praleistas 23 dienų terminas.

21. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog Administracija pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjai jos prašomus duomenis. Pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais pareiškėja kelia Administracijos darbuotojų individualios atsakomybės klausimą, Administracijos nuomone, nesudaro apeliacijos, prašant ištirti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, dalyko. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Administracijos atsisakymo pateikti pareiškėjai jos prašomą dokumentą teisėtumą pagrindžia šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, todėl, nesant jokių objektyvių duomenų dėl konkrečių Administracijos darbuotojų veiksmų galimo neteisėtumo, pareiškėjos apeliaciniame skunde išreikštas reikalavimas pateikti informaciją apie tai, kas ir kada atliko atsarginių kopijų tvarkymo veiksmus byloje nagrinėjamu laikotarpiu, viena vertus, vertintinas nauju ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies pagrindu, kita vertus, galbūt nėra administracinių bylų teisenos klausimas. Atsakovas pažymi, kad Administracijoje komisija pareiškėjos 2016 m. gegužės 14 d. prašymui išnagrinėti nebuvo sudaryta, todėl Administracija negali pateikti tokių duomenų. Atsižvelgiant į informacinių technologijų sprendinių taikymo specifiką ir elektroninių duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų apimtį bei sudėtingumą, ginčo situacijos analizė pareikalavo papildomų laiko sąnaudų, kuriuos realizuojant teisės aktuose nustatytos asmenų prašymų nagrinėjimą reglamentuotos procedūros buvo įgyvendintos ne visiškai tiksliai, tačiau bendrasis įstatymo leidėjo numatytas terminas, per kurį asmens prašymas turi būti išnagrinėtas, buvo išlaikytas. Todėl nustatyti administracinės procedūros netikslumai negali būti pagrįsta priežastimi pripažinti Administracijos veiksmus nagrinėjant pareiškėjos 2016 m. gegužės 14 d. prašymą neteisėtais. Nagrinėjamoje byloje esminis ginčo klausimas yra, ar pagrįsti Administracijos veiksmai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjai pateikti jos prašomus duomenis, dokumentą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino šio klausimo išsprendimui svarbias faktines ir teisines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad Administracijos veiksmai (neveikimas) tuo aspektu negali būti pripažinti neteisėtais, t. y. tinkamai išsprendė pareiškėjos iškeltą esminį reikalavimą bei iš jo kylančius kitus reikalavimus. Pareiškėjos prašytų pateikti duomenų apimtis nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšminga, todėl negali sudaryti pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas priimtas

tinkamai neatskleidus bylos esmės.23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. raštu Nr. S-355 (3.27) pareiškėjai pateikė duomenis, kurie teismui buvo matomi ir prieinami „Liteko“ sistemoje, tai yra įvykdė savo prievolę pareiškėjai pateikti duomenis apie civilinę bylą. Šiaulių apylinkės teismas neturi techninių galimybių nurodyti visų pareiškėjos prašomų duomenų, nes „Liteko“ sistemoje gali matyti tik įvykį įregistravusį ir redagavusį asmenį. Pažymi, kad teismo darbuotojams klaidingai įvedus duomenis į „Liteko“ sistemą (pavyzdžiui, prisegus ne tą dokumentą, klaidingą dokumentą ar klaidingai sukūrus įvykį procese, įsivėlus kitokiai techninei klaidai ir pan.), jie redaguojami (ištrinami, pakeičiami kitais ir pan.). Redagavimo apimtis „Liteko“ sistemoje apibrėžia konkreti „Liteko“ naudotojo rolė. Šiuo atveju, teismo posėdžių sekretoriaus rolė leido J. J. redaguoti „Liteko“ duomenis civilinėje byloje, tai yra ištrinti klaidingai į sistemą įkeltą dokumentą. Pažymi, kad joks individualus teisės aktas tokiais atvejais nėra rengiamas. Dėl kitų apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų trečiasis suinteresuotas asmuo nepasisakė ir paliko tai spręsti skundą nagrinėsiančiam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėja civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015, nagrinėtoje Šiaulių apylinkės teisme, buvo ieškove. Ši byla buvo nagrinėjama 2014 – 2015 m. laikotarpiu. Sprendimas šioje byloje įsiteisėjo 2015 m. spalio 14 d., Panevėžio apygardos teismui priėmus nutartį. Šios bylos duomenys buvo talpinami bei tvarkomi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO).

25. Byloje taip pat nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo posėdžių sekretorė J. J. 2015 m. balandžio 29 d. prisijungė prie LITEKO sistemos ir iš minėtos bylos pašalino dokumentą įvardintą kaip „Kitas teismo dokumentas“. Šioje byloje taip pat 2014 09 02 – 2016 04 11 laikotarpiu buvo atliekami ir kiti minėtos civilinės bylos, LITEKO sistemoje, tvarkymo veiksmai.

26. Pareiškėja iš esmės siekia iš atsakovo, Nacionalinės teismų administracijos, gauti duomenis apie ištrintą iš LITEKO sistemos „Kitą teismo dokumentą“. Nacionalinės teismų administracijos atsisakymą pateikti šiuos duomenis vertina kaip neteisėtą veiksmą jos atžvilgiu, iš kurio kildina turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

28. Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 50 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

30. Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

31. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 142 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

32. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

33. Byloje nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudaro nustatymas aplinkybės, ar atsakovas, Nacionalinė teismų administracija, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai pateikti jos prašomą informaciją. Minėta, kad pareiškėjos materialinio – teisinio reikalavimo esmė yra siekis gauti ištrintą iš LITEKO sistemos „Kitą teismo dokumentą“, o tuo pačiu ir kitą informaciją susijusią su civilinės bylos duomenų tvarkymu LITEKO sistemoje.

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. raštu buvo pateikti duomenys apie LITEKO sistemoje atliktus veiksmus su aptariama civiline byla. Tokie duomenys pareiškėjai buvo pateikti ir STT Šiaulių valdybos 2016 m. kovo 29 d. nutarime, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl duomenų tvarkymo LITEKO sistemoje.

35. Pagal Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 6P-112-(1.1) „Dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Lietuvos teismų informacinės sistemos nuostatų (toliau-Nuostatai) ir Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 6P-134-(1.1) patvirtintame Duomenų atsarginių kopijų darymo, saugojimo ir duomenų atkūrimo iš atsarginių duomenų kopijų tvarkos apraše nustatytą teisinį reglamentavimą teismai yra tiesioginiai LITEKO duomenų tvarkytojai, o Nacionalinė teismų administracija yra atsakinga už šios sistemos organizacinį funkcionalumą (Nuostatų 15 p.), o atsarginių duomenų kopijų šioje sistemoje saugojimo laikas yra: kasdienių kopijų – 2 savaitės, savaitinių – 4 savaitės (Aprašo 14 p.).

36. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovo, Nacionalinės teismų administracijos, 2015 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. liepos 15 d. atsakymai į atitinkamus pareiškėjos prašymus, nurodant, pareiškėjai, jog ji pageidaujamos informacijos gavimo klausimu turi kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą bei kad atsakovas neturi techninių galimybių pateikti ištrinto „Kito teismo dokumento“, yra atitinkantys aptartą teisinį reglamentavimą.

37. Pažymėtina, kad Nuostatai LITEKO sistemos duomenų tvarkytojui (šiuo atveju Šiaulių apylinkės teismui) suteikia teisę į LITEKO sistemą įvedus klaidingus duomenis (pvz., ne tos bylos duomenis, suklydus ir pan..) juos ištrinti, pakeisti kitais, ištaisyti ir kt.

38. Byloje duomenų, kad aptarti LITEKO sistemos duomenų tvarkymo veiksmai būtų turėję įtakos Šiaulių apylinkės teismo, civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015, priimtų procesinių teismo sprendimų rezultatams, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėja.

39. Apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo fakto, kas savo ruožtu eliminuoja galimybę tenkinti jos reikalavimą dėl žalos atlyginimo (CK 6.246 str.).

40. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

42. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

43. Byloje esminių procesinio įstatymo reikalavimų pažeidimo nenustatyta. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime perrašė tam tikras atsakovo, Nacionalinės teismų administracijos, atsiliepimo į jos skundą pastraipas, nepatvirtina teismo sprendimo ir atsiliepimo turiniai.

44. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14713 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-881-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02648-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N.  A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2016 m. birželio

7 d. rašte Nr. (11.1) I-3397 išdėstytą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą; 2) įpareigoti atsakovą atnaujinti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. pateikto prašymo (skundo) padavimo terminą, jeigu, teismo nuomone, šis terminas buvo praleistas; 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. prašymą išmokėti motinystės pašalpos dalį.

2. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 6-24-9416 pareiškėjai buvo apskaičiuotos ir paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas laukiantis pirmojo ir antrojo vaikų. Pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai buvo apskaičiuotos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo net 22 proc. didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimalus dienos kompensuojamasis dydis, pirmojo ir antrojo vaiko motinytės pašalpos pareiškėjai buvo apskaičiuotos pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbio dydį, o šį dydį viršijusi pareiškėjos vidutinio dienos darbo užmokesčio dalis į pašalpą nebuvo įskaičiuota ir jai nebuvo išmokėta.

3. Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, pareiškėja sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai buvo priskaičiuota ir išmokėta tik dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, o likusi dalis nebuvo išmokėta, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nuostatos, nustatančios motinystės pašalpų dydžio apribojimus susiejant juos su maksimaliu Vyriausybės nustatytu dydžiu, prieštarauja Konstitucijai, be jau išmokėtos motinystės pašalpos dalies, apskaičiuotos pagal maksimalų kompensuojamąjį dydį, pareiškėjai taip pat turėtų būti priskaičiuota ir išmokėta likusi motinystės pašalpų dalis, atitinkanti pareiškėjos darbo užmokesčio vidurkį ataskaitiniu laikotarpiu, t. y. priskaičiuota ir išmokėta maksimalų kompensuojamąjį dydį viršijusi pareiškėjos vidutinio dienos darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į nėštumo ir gimdymo laikotarpiais buvusių darbo dienų skaičių. Už pirmąsias nėštumo ir gimdymo atostogas nepriskaičiuota motinystės pašalpos dalis sudaro 1 660,6 Eur (95*17,48), už antrąsias nėštumo ir gimdymo atostogas nepriskaičiuota motinystės pašalpos dalis sudaro 1 678,08 Eur (96*17,48). Iš viso nepriskaičiuota motinytės pašalpų dalis sudaro 3 338,68 Eur.

4. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priskaičiuoti ir išmokėti 1 660,6 Eur neišmokėtą motinystės pašalpos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį laukiantis pirmojo vaiko ir 1 678,08 Eur neišmokėtą motinystės išmokos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį laukiantis antrojo vaiko. VSDFV 2016 m. birželio 7 d. rašte Nr. (11.1) I-3397 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies. Pareiškėjos teigimu, ji 20 darbo dienų termino prašymui paduoti nepraleido, nes apie tai, kad nebuvo išmokėta dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, sužinojo tik 2016 m. kovo 15 d. Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą. Atsakovo argumentai, kuriais atmetama galimybė skundo padavimo terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja administracinių teismų praktikai ir užkerta kelią pareiškėjai pasinaudoti administracinių teismų praktikoje numatyta teise dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjos prašymo įgyvendinimui nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas. Ši pareiškėjos teisė gali būti realizuota VSDFV priėmus naujus sprendimus, kuriais būtų papildomai priskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimo teisė į motinystės pašalpos nepriemoką pareiškėjai atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, taip pat tai, kad jos reikalavimo teisei įgyvendinti nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas, 20 darbo dienų termino skaičiavimo pradžios momento susiejimas su ankstesnių sprendimų (kurių prašyme VSDFV net neprašoma panaikinti) priėmimo momentu yra nepagrįstas. Šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. nuo momento, kai pareiškėja įgijo ne hipotetinį, tačiau realų (institucijų patvirtintą) teisinį lūkestį į neišmokėtą motinystės pašalpos dalį.

5. Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nustatant termino skundui paduoti eigos pradžią, svarbu nustatyti, kada pareiškėja

susipažino su jos atžvilgiu priimtais sprendimais. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kada gavo skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl mano, kad terminas skundui paduoti galėtų būti skaičiuojamas remiantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kada pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d. (už papildomas 14 dienų – 2013 m. lapkričio 15 d.) ir 2015 m. vasario 2 d. (už papildomas 14 dienų – 2015 m. balandžio 22 d.). Taigi 20 darbo dienų laikotarpiai, kuriais turėjo būti paduoti skundai, yra nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. spalio 11 d. (dėl 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933) ir nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (dėl 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830). Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nenurodžius svarbių termino praleidimo priežasčių, VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3397 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 bei

2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830 buvo paskirtos motinystės pašalpos už pirmąjį ir antrąjį vaiką. Pareiškėja 2016 m. balandžio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV dėl sumažintos motinystės pašalpos dalies grąžinimo, nurodydama, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą ji sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti, ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja, atsakydama į VSDFV raštą, 2016 m. gegužės 12 d. pateikė VSDFV prašymą, teigdama, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. Šiame prašyme pareiškėja nepateikė apskritai jokių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių.

9. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos pateiktą medžiagą, 2016 m. gegužės 12 d. prašymą, 2016 m. birželio 7 d. sprendime pažymėjo, kad pareiškėja nesutinka su termino praleidimo faktu, neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 bei 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830. Sprendime išsamiai, motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas.

10. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai  – 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėją dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo.

11. Teismas nurodė, jog Taisyklių 20 punktas nustato, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl termino praleidimo. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. prašymu pateikė paaiškinimus VSDFV, teigdama, kad termino skundui paduoti nepraleido, nepateikė prašymo atnaujinti terminą, terminas skundams paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016  m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, nes tik tuomet sužinojo, jog motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl ko jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. VSDFV ginčijamu sprendimu, įvertinęs visas pateiktas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja nesutinka su termino praleidimo faktu, neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pareiškėja tik 2016 m. balandžio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo sprendimų priėmimo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų mokėti sumažinto dydžio pašalpas, kurie nebuvo siunčiami suinteresuotiems asmenims, apskundimo termino skaičiavimo, laikoma, kad asmuo apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo gavęs pirmą sumažinto dydžio išmoką. Pareiškėjos pašalpa buvo mažinama VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 bei 2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830, ji nepateikė įrodymų, kada gavo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl teismas vertino, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas vadovaujantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kai pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą. Atsakovas atsiliepime į

skundą ir skundžiamame sprendime paaiškino, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d. Taigi, 20 darbo dienų laikas, kai pareiškėja turėjo paduoti skundus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 iki 2013 m. spalio 11 d., o dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830 – iki 2015 m. kovo 3 d. Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nenurodžius svarbių termino praleidimo priežasčių, atsakovas, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad VSDFV įvykdė Taisyklių 20 punkte nustatytus įpareigojimus, teisingai taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes, tinkamai atliko šią administracinę procedūrą, kurios metu nebuvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistas teises pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo, kai buvo sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos. Teismas sutiko su VSDFV vertinimu, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes pareiškėja VSDFV nepateikė apskritai jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių terminui atnaujinti. Pagal teisės aktus, teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui (Taisyklių 31 punktas). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praėjus daugiau nei vieneriems metams po skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų priėmimo, nei VSDFV, nei teismui apskritai nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjai laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų. Teismas sprendė, kad VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3367 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

14. Teismas, konstatavęs, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nematė pagrindo ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą iš naujo bei įpareigoti VSDFV išmokėti motinystės pašalpos dalį.

III.

15. Pareiškėja N. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

16. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus bei bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, grindžiamas neteisingomis prielaidomis, priimtas neatsižvelgiant į jos skunde išsakytus argumentus ir (ar) visai dėl jų nepasisakant, todėl turėtų būti panaikintas.

17. Pareiškėjos vertinimu, teismo argumentai, kad apie jai mokamas sumažintas motinystės pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus – atitinkamai 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., todėl šiuos sprendimus turėjo teisę skųsti per 20 darbo dienų, yra nepagrįsti dėl klaidingų faktinių aplinkybių vertinimo. Pažymi, kad pašalpų išmokėjimo jai momentu norminiai teisės aktai, nustatantys maksimalias išmokų ribas, nebuvo panaikinti ir buvo galiojantys, todėl pareiškėja neturėjo jokių objektyvių galimybių jau tuomet žinoti, kad jai buvo išmokėtos sumažintos motinystės pašalpos, kaip kad savo sprendime nurodo teismas. Neturėdama teisinio išsilavinimo ir būdama silpnoji santykio su viešojo administravimo institucija šalis, ji negalėjo žinoti ar pagrįstai numatyti, kad sprendimai, kuriais jai buvo priskaičiuotos motinystės pašalpos, buvo priimti taikant Konstitucijai prieštaravusių norminių teisės aktų nuostatas, kadangi tokį prieštaravimą nustato tik Konstitucinis Teismas. Atsižvelgiant į tai, anksčiau į teismą ji nesikreipė, kadangi, vadovaujantis VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, terminas skundui paduoti nelaikomas praleistu, jeigu skundas pateikiamas per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Kadangi apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa priklausanti motinystės pašalpa, ji sužinojo tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja yra įsitikinusi, kad termino prašymui paduoti ji nepraleido, t. y. 2015 m. balandžio 7 d. (per 17 darbo dienų, nuo nutarimo priėmimo dienos) su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti motinystės išmokų dalį.

18. Pareiškėjos teigimu, teismas visai nevertino jos skunde nurodytų argumentų, kad VSDFV atsisakymas nagrinėti pateiktą prašymą dėl tariamai praleisto termino ir (ar) atsisakymas šį terminą atnaujinti, motyvuojant tuo, kad pareiškėja savo pažeistas teises tariamai galėjo ginti per 20 darbo dienų nuo sprendimų gavimo momento, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principams ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintą jos teisę į veiksmingą ir realią teisinę gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Sprendime nurodyti motyvai iš esmės reiškia, kad pareiškėjai pripažįstama tik vienintelė teisminės gynybos galimybė, t. y. per 20 darbo dienų nuo VSDFV sprendimų gavimo laikantis ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarkos su skundu kreiptis į VSDFV. Vadovaujantis tokia pozicija, reali asmens pažeistų teisių gynyba tampa nepagrįstai apribota arba apskritai neįmanoma, t. y. viena vertus, gavusi sprendimus dėl motinystės išmokų, pareiškėja tuo metu jų skųsti neturėjo pagrindo, kadangi teisės aktai, kurių pagrindu buvo priimti sprendimai, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir buvo galiojantys, kita vertus, šiuos teisės aktus vėliau pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atsiradus realiam pagrindui su prašymu kreiptis į VSDFV dėl antikonstitucinių teisės normų taikymo atsiradusių neteisėtų padarinių atstatymo, tokį prašymą atsisakoma nagrinėti dėl formalios aplinkybės, t. y. praleisto 20 darbo dienų termino, kuris pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai apie pažeistas teises net nebuvo žinoma (nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas).

19. Pažymi, kad teismas visai nevertino skunde nurodytų argumentų, jog pareiškėjos prašymas yra nukreiptas tik į neišmokėtą pašalpų dalį, todėl sužinojusi apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa motinystės pašalpos dalis, 2015 m. balandžio 7 d. pateiktame prašyme pareiškėja VSDFV prašė tik papildomai priskaičiuoti ir jai išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką. Šiuo atveju pareiškėjos prašymo įgyvendinimui nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas,  t. y. ši teisė gali būti realizuota VSDFV priėmus naujus sprendimus, kuriais būtų papildomai priskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimo teisė į motinystės pašalpos nepriemoką pareiškėjai atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, taip pat tai, kad jos reikalavimo teisei įgyvendinti nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas, 20 darbo dienų termino skaičiavimo pradžios momento susiejimas su ankstesnių sprendimų priėmimo momentu yra nepagrįstas. Šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo priėmimo dienos, t. y. nuo momento, kai ji įgijo ne hipotetinį, tačiau realų (institucijų patvirtintą) teisinį lūkestį į neišmokėtą motinystės pašalpos dalį.

20. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nepagrįstas ir formalus jos atsisakymas nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo užkirto kelią savo pažeistas teises ginti teisme, tokiu būdu paneigiant Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą pamatinį teisminės gynybos principą. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismo argumentai, kad pareiškėja galėjo savo pažeistas teises ginti tik per 20 darbo dienų nuo motinystės pašalpų išmokėjimo momento, nors tuo metu tam nebuvo teisinio pagrindo, tuo tarpu atsiradus realiam šių teisių gynimo pagrindui šių teisių ginti jau nebegalėjo dėl praleisto termino, reikštų, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra ginama tik formaliai ir nėra suderinama su Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintu pamatiniu teisminės gynybos principu, dėl ko reali teisminė gynyba jai taptų neprieinama.

21. Nurodo, kad nesutinka su teismo pozicija, jog ji nepateikė jokių individualių, skundo padavimo termino pažeidimą pateisinančių aplinkybių, kadangi skunde teismui aiškiai nurodė, jog apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa jai priklausanti motinystės pašalpa, ji sužinojo tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu, todėl yra įsitikinusi, kad termino prašymui paduoti ji nepraleido. Be to, skunde taip pat nurodė, kad jeigu teismas vis dėlto manytų, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, šis terminas turėtų būti atnaujintas, kadangi buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių: gavusi sprendimus ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sprendimai buvo priimti taikant Konstitucijai prieštaravusias teisės aktų nuostatas, todėl ši priežastis vertintina kaip objektyvi ir nepriklausanti nuo jos valios.

22. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde nurodytą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos motyvų, susijusių su šios praktikos taikymu. Teismo argumentai, kuriais atmetama galimybė skundo padavimo terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja pareiškėjos nurodytai administracinių teismų praktikai ir užkerta kelią jai pasinaudoti administracinių teismų praktikoje numatyta teise dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

23. Teismas sprendime visai nevertino daugelio pareiškėjos pateiktų argumentų ir motyvų, apsiribojo formaliu aplinkybių vertinimu, nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktą poziciją ir dėl jos sprendime nepasisakė. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme teismo sprendimui nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, taip pat neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis 2 ir 3 punktuose nustatytų sprendimo surašymo taisyklių.

24. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

25. Atsiliepime nurodo, kad pagal VSDĮ 37 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 dalį ir Taisyklių 6 punktą, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundas dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830, kuriais pareiškėjai buvo paskirtos motinystės pašalpos gimus vaikams, buvo pateiktas VSDFV praleidus skundo padavimo terminą, todėl VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. raštu VSDFV informavo, kad termino skundui paduoti ji nepraleido, nepateikė prašymo atnaujinti terminą ir nenurodė svarbių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių per įstatymo nustatytą terminą nuo sužinojimo apie priimtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus ji negalėjo pateikti skundo VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Teigė, kad VSDFV neteisingai skaičiavo skundo padavimo terminą, nes apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

26. Atsakovo teigimu, nustatant termino skundui paduoti eigos pradžią, svarbu nustatyti, kada pareiškėja susipažino su jos atžvilgiu priimtais sprendimais. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kada gavo skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl terminas skundui paduoti galėtų būti skaičiuojamas remiantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kada pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d. Pareiškėja skundą VSDFV padavė paleidusi nustatytą skundo padavimo terminą ir per VSDFV nurodytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti. Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir svarbių termino praleidimo priežasčių, VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, 2016  m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3397 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti jos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

27. Pareiškėjos teiginys, kad terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, nes iki jo priėmimo ji negalėjo žinoti, kad teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, bet ne apie to veiksmo ar sprendimo prieštaravimo Konstitucijai faktą.

28. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį, kad VSDFV atsisakymas nagrinėti jos skundą ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, užkirto jai kelią savo pažeistas teises ginti teisme, tokiu būdu paneigiant Konstitucijos 30 straipsnio garantuojamą teisę kreiptis į teismą, o tokia teisė negali būti apribota ar paneigta, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

29. Pažymi, kad teisė atnaujinti praleistą terminą yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui, todėl pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui galėjo būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Šiuo atveju teismas negalėjo spręsti, ar pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, nes pareiškėja neigė termino praleidimo faktą, nebuvo pateikusi VSDFV nei prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nei paaiškinimų, dėl ko nesikreipė į VSDFV įstatymo nustatyta tvarka, nei įrodymų, patvirtinančių priežastis, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėja nepateikė VSDFV jokių termino praleidimo priežasčių, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

30. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3397, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą nustatęs, kad ji praleido terminą skundui paduoti ir šio termino neprašė atnaujinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priskaičiuoti ir išmokėti 1 660,60 Eur neišmokėtą motinystės pašalpos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį (laukiantis pirmojo vaiko) nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. sausio 19 d. ir 1 678,08 Eur neišmokėtą motinystės išmokos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį (laukiantis antrojo vaiko) nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. birželio 7 d.

32. Atsakovas VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (11.1)I-2410 „Dėl skundo (prašymo) nagrinėjimo“ pareiškėjai pasiūlė iki 2016 m. gegužės 13 d. pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus.

33. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. pareiškime nurodė, kad termino paduoti prašymą išmokėti motinystės pašalpos dalį ji padavė nepažeidžiant VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 6 punkto reikalavimo. Paaiškino, kad apie tai, jog jai nebuvo išmokėta dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja prašymą VSDFV pateikė per 17 darbo dienų nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo Konstitucinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, todėl termino skundui paduoti ji nepraleido.

34. Atsakovas VSDFV skundžiamame 2016 m. birželio 7 d. sprendime Nr. (11.1)I-3397 konstatavęs, kad pareiškėjai motinystės pašalpos už pirmąjį ir antrąjį vaiką buvo paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830, skundą ji pateikė 2016 m. balandžio 7 d., todėl remdamasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 6 punktu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ginčui aktualiu termino paduoti skundą klausimu, sprendė, kad pareiškėja apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) tuomet, kai jai buvo pervestos motinystės pašalpos į nurodytą banko sąskaitą, todėl praleido terminą skundui dėl minėtų sprendimų paduoti. Kadangi ji termino atnaujinti neprašė, nenurodė jo praleidimo priežasčių, VSDFV, remdamasis Taisyklių 31 punktu, jos 2016 m. balandžio 7 d. prašymo nenagrinėjo. VSDFV taip pat pažymėjo, kad jeigu pareiškėjos nurodyta priežastis, kad apie galimą savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. paskelbus nutarimą, būtų įvardinta kaip termino skundui paduoti priežastis, ji nebūtų pripažinta svarbia, kadangi svarbiomis priežastimis yra laikomos tik išskirtinės, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią laiku pasinaudoti įstatymų numatyta teise apginti savo galimai pažeistas teises.

35. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3397, pateikė skundą teismui, kuris nustatė, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., todėl kreipdamasi į VSDFV 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais jai perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa ir išmokėti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, praleido teisės aktuose nustatytą skundo padavimo terminą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių. Teismas konstatavo, kad VSDFV skundžiamu 2016 m. birželio 7 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad termino paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – VSDFV – dėl jai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies ji nepraleido, kadangi apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Su skundu į VSDFV ji kreipėsi per 17 darbo dienų nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kadangi anksčiau ji negalėjo žinoti, jog jos teisės buvo pažeistos.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje

numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

38. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6.24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6.24-1830 paduoti, todėl VSDFV, įvertinęs tai, kad pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui paduoti ir nenurodė jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

39. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, taip pat ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų  nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

40. Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktą, skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.

41. Teismų praktikoje VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galimai pažeidžiantį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo jai paskirta sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – Fondo valdybai (VSDĮ 37 str. 1 d.) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013  m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

42. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl kreipdamasi su skundu į VSDFV, ji nepraleido termino skundui paduoti, yra nepagrįsti.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos grąžinimo, įvertinusi pareiškėjos 2016 m. gegužės 12 d. rašte nurodytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, paduoti, neprašė šio termino atnaujinti ir nenurodė priežasčių, dėl kurių terminas skundui paduoti buvo praleistas, todėl VSDFV

pagrįstai skundžiamu 2016 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundo nenagrinėjo.44. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl

termino skundui VSDFV paduoti skaičiavimo (nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo dienos), kadangi, nagrinėjamu atveju, teisės aktai nustato aiškią VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-66-143/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepraleido termino skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų, kuriais jai apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, paduoti, yra nepagrįsti ir atmestini.

45. Pažymėtina, kad pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja į VSDFV su skundu kreipėsi praleidusi teisės aktuose skundui paduoti nustatytą terminą, jo atnaujinti neprašė, nenurodė objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su teise kreiptis teisminės gynybos, yra nepagrįsti.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjos netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, yra nepagrįstas.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14716 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-879-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02495-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.  G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.)I-2990 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą.

2. Pareiškėja nurodė, kad paskirtoji motinystės valstybinio socialinio draudimo išmoka buvo sumažinta VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio ir 2010 m. liepos mėn. priimtais sprendimais, kurie buvo paremti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kurios antikonstitucinėmis pripažintos tik daugiau kaip 3 metai nuo jų taikymo pradžios. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino taikymas, net jeigu jis ir galėtų būti taikomas, šioje situacijoje kaip tik ir reikštų tik formalią galimybę ginti pažeistas teises. Tokio pobūdžio situacijoms pati valstybė jokio konkretaus pažeistų teisių gynimo termino apskritai nėra nustačiusi, todėl VSDFV atsisakymas nagrinėti skundą yra niekuo nepagrįstas. Asmenų elgesį, kaip galimą piktnaudžiavimą, sąžiningumą ar nesąžiningumą, pirmiausia reikėtų vertinti pačios asmenų teises pažeidusios valstybės bei jos institucijų elgesį susiklosčiusioje situacijoje, to iš valdžios institucijų reikalautų konstituciniai atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir tarnavimo žmonėms principai. Neapibrėžtumą teisiniuose santykiuose, visą atsakomybę iš

esmės perkeldamos teismams, šiuo atveju kaip tik ir sukuria atitinkamos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos (antikonstituciniais teisės aktais, įstatymų nevykdymu neįteikiant atitinkamų administracinių sprendimų dėl paskirtų išmokų sumažinimo, nenustatant aiškios ir tinkamos pažeistų teisių gynimo tvarkos ir pan.). Atsižvelgiant į su motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokomis susiklosčiusios teisinės ir (neišvengiamai) politinės situacijos pobūdį, jos painumą, valstybės bei jos institucijų elgesį, taip pat ir kitų asmenų grupių, nukentėjusių dėl antikonstituciniais pripažintų valstybės sprendimų (valstybės politikų, pareigūnų, tarnautojų ir ypač kitų valstybinio socialinio draudimo išmokų (t. y. senatvės pensijų) gavėjų) atžvilgiu, nėra ir nepateikiama jokių argumentų, pareiškėjos kreipimąsi laikyti nesąžiningumu ar piktnaudžiavimu.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 dėl paskirtos motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokos sumažinimo jai taip ir nebuvo įteikti (net ir po to, kai atitinkamą motinystės valstybinio socialinio draudimo išmokų sumažinimą Konstitucinis Teismas pripažino pažeidžiančiu Konstituciją ir atsirado ir juridinis pagrindas asmenims ginti pažeistas teises). Tai akivaizdus VSDFV padarytas pažeidimas, kuris neabejotinai apsunkino pareiškėjos teisę ginti savo teises, padarė pareiškėjai didelę žalą.

4. Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų

termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Šiame sprendime yra išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėja skunde teismui nenurodė nei vieno motyvo, kuris galėtų būti teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą VSDFV sprendimą. Pareiškėjos teiginiai ir samprotavimai dėl termino skundui paduoti nepagrįsto taikymo, neteisingo skaičiavimo ir pan. nenagrinėtini ir atmestini kaip nepagrįsti, be to, šios bylos nagrinėjimui neturi reikšmės, nes termino praleidimo faktas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010 m. vasario 12 d., o VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010 m. rugpjūčio 16 d. (VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PZ2-967).

8. Toliau VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie perskaičiuotos pašalpos mokėjimą. Pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo, nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Taigi pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Nepagrįstas pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir

jos 2015 m. kovo 26 d. skundą paliko nenagrinėtu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjai duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. neišmokėtą motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo pašalpos dalį, likusią skundo dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų mokėti sumažinto dydžio

pašalpas, kurie nebuvo siunčiami suinteresuotiems asmenims, apskundimo termino apskaičiavimo, laikoma, kad asmuo apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo gavęs pirmą sumažinto dydžio išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos sekantį mėnesį po priimtų sprendimų. Pareiškėjos gaunama pašalpa buvo mažinama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, todėl vėliausiai apie šiais pagrindais sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus spaudą ant 2015 m. kovo 26 d. skundo, pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d., todėl laikytina, kad ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.

11. Teismas nurodė, kad VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 8.54-1923. Sprendime pareiškėjai išsamiai, motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu jos skundas nebus nagrinėjamas.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo.

13. Teismas nurodė, kad VSDFV 2016 m. kovo 24 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl termino praleidimo. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. raštu pateiktuose paaiškinimuose VSDFV nurodė, kad nebuvo gavusi VSDFV Kauno skyriaus sprendimų dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo, nebuvo supažindinta su jų apskundimo tvarka; kad iš pinigų sumų, įskaitomų į jos banko sąskaitą, ji negalėjo identifikuoti mokėtos pašalpos sumažinimo; iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo negalėjo tinkamai įvertinti ir suvokti, kad jos teisės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo pažeidžiamos; Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo tada, kai pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo baigta mokėti, todėl, pareiškėjos nuomone, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti jos atžvilgiu neturėtų būti taikomas, nes tai pažeistų teisingumo, protingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teisinės valstybės principus.

14. Teismas pažymėjo, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Tuo tarpu, pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir net 2 metams po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV Kauno skyrių dėl sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, net po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ji nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, laiku, per protingą terminą nesikreipė į VSDFV kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją dėl pažeistų teisių gynimo, nors kiekvienas asmuo, būdamas atsakingas, atidus, rūpestingas, tariamai sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, galėjo jas ginti. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3342-643-2016 konstatuota, jog pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.

15. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad VSDFV įvykdė Taisyklių 20 punkte nustatytus įpareigojimus, teisingai taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes. Teismo vertinimu, pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes pareiškėja VSDFV nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pagal teisės aktus, teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui

arba direktoriaus pavaduotojui. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praėjus 5 metams po skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų priėmimo, nei VSDFV, nei teismui apskritai nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų. Teismas konstatavo, kad skundžiamas VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais, netenkinus šio skundo reikalavimo, atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą iš naujo.

III.

16. Pareiškėja A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo įvertinti, ar Taisyklių nuostatos, tiek kiek jomis VSDFV nebuvo numatytas joks aiškus teisinis mechanizmas asmenims ginti savo teises, pažeistas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, suderinamos su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, laiduojančia teisę efektyviai ginti pažeistas teises teisme, konstituciniu teisinės valstybės principu. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas 20 dienų terminas taikomas ir situacijoms, kuomet asmenų teisės pažeidžiamos teisės aktais, tokiais kaip Laikinasis įstatymas, kurie vėliau pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, 30 straipsnio 1 dalį; 2) ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (Kompensavimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis tiek, kiek Kompensavimo įstatymas taikomas tik tam tikroms valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų grupėms, kurių teisės buvo pažeistos antikonstitucinėmis Laikinojo įstatymo nuostatomis, taikant šį įstatymą ir net tais atvejais, kai asmenys jau buvo praleidę Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklėse numatytą 20 dienų terminą, ir šio Kompensavimo įstatymo (o ir apskritai jokio kompensacinio mechanizmo) netaikant motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų (pašalpų) gavėjams, kurių teisės antikonstitucinėmis Laikinojo įstatymo nuostatomis taip pat buvo pažeistos ir tuo pat metu jų atžvilgiu besąlygiškai taikant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde toliau pakartoja pradiniuose skunduose išdėstytas faktines aplinkybes ir teigia, kad teismas skundą taip pat išnagrinėjo formaliai, dėl esminių skundo argumentų, įskaitant pareiškėjai taikomo teisinio reguliavimo ir viešojo administravimo subjekto – VSDFV – veiksmų ir neveikimo, konstitucingumo, nepasisakė.

18. Pažymi, kad vertinant jos skundus bei siekį apginti pažeistas teises rūpestingumo, atidumo, operatyvumo, sąžiningumo bei protingumo principai taikomi tik jos veiksmų atžvilgiu, tačiau nepagrįstai netaikomi atsakovo ir valstybės atžvilgiu. Teismas faktiškai ignoruoja priežastis ir kontekstą, kuriame pareiškėja siekia ginti savo teises, neatsižvelgiant į ir nevertinant VSDFV bei valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo, sąžiningumo, rūpestingumo ir konstitucingumo. Konstatuodamas, jog pareiškėja nebuvusi pakankamai rūpestinga ir savo teisėmis esą naudojasi piktnaudžiaudama, teismas absoliučiai ir nepagrįstai atsisakė vertinti, jog susidariusioje situacijoje pirmiausia valstybė ir ją atstovaujančios institucijos antikonstituciniais veiksmais pažeidė jos teisės; nesiėmė jokių veiksmų šias pažeistas teisės atkurti.

19. Pareiškėjos teigimu, paskirtoji motinystės valstybinio socialinio draudimo išmoka jai sumažinta 2010 m. sausio mėn. ir 2010 m. liepos mėn. priimtais sprendimais, kurie buvo paremti Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios antikonstitucinėmis pripažintos tik praėjus daugiau kaip 3 metams nuo jų taikymo pradžios. Akivaizdu, kad teisinės situacijos, kuomet asmenų teisės administraciniais sprendimais pažeidžiamos, pavyzdžiui, dėl aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančių, nemotyvuotų ar faktinių aplinkybių neįvertinančių individualių teisės taikymo aktų, skiriasi ir niekaip negali būti tapatinamos su situacijomis, kuomet asmenų teisės pažeidžiamos norminiais teisės aktais, ypač antikonstitucinėmis pripažintomis įstatymų nuostatomis, jos negali būti teisiškai vertinamos analogiškai. Šiuo atveju akivaizdu, kad efektyvus pažeistų teisių gynimas, kur būtų tinkamai laikomasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto tik 20 dienų termino, ginčuose dėl taikant antikonstitucines nuostatas sumažintų motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų, apskritai nėra galimas, praktiškai ir protingai įmanomas. Toks terminas tokio pobūdžio situacijoms yra neprotingai trumpas ir niekaip negali būti taikomas, tuo tarpu teismas to nevertino ir dėl to apskritai nepasisakė.

20. Pareiškėja dėl teismo sprendimo argumentų, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, nes kitaip atsirastų neapibrėžtumas teisiniuose santykiuose, pažymi, jog įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs jokios teisinės tvarkos ir nustatęs jokių terminų, kaip asmenys turėtų ginti savo teises tokiose situacijose. Neapibrėžtumą teisiniuose santykiuose, jų sureguliavimo klausimus perkeliant išimtinai teismams, šiuo atveju kaip tik ir sukuria atitinkamos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos.

21. Pažymi, kad skundžiami sprendimai, kuriais buvo sumažintos išmokos, pareiškėjai nebuvo įteikti, todėl tai yra akivaizdus VSDFV padarytas pažeidimas, kuris šią situaciją sukūrė, neabejotinai apsunkino pareiškėjos teisę ginti savo teises, padarė jai didelę žalą. Valstybė neturi ir negali vieno savo pažeidimo – antikonstitucinio veiksmo – „ginti“ kitu pažeidimu. Valstybės viešojo administravimo institucija, atstovaujanti valstybę, negali neteisėtų pačios valstybės veiksmų – Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais paremtų sprendimų – teisinti ir ginti kitais įstatymais (inter alia Viešojo administravimo įstatymui) prieštaraujančiais savo veiksmais (neveikimu): negebėjimu nuo 2010 m. sausio mėnesio pateikti administracinių aktų, kuriuose ne tik būtų išdėstytas priimtų sprendimų turinys, jų motyvai, bet ir apskundimo tvarka bei terminai. Todėl skundžiamame teismo sprendime pateiktas vertinimas yra nepagrįstas. Teismas iš esmės nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjos skundo argumento, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

22. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.23. Atsiliepime nurodo, kad teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimas

Nr. (11.1) I-3102 buvo panaikintas dėl to, kad VSDFV pažeidė Taisyklių 20 punkte nustatytą reikalavimą, t. y. nustačiusi, kad skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą, nenustatė pareiškėjai papildomo termino nurodyti reikšmingas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes, jų nevertino, o iš karto sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą. Vykdydama minėtą teismo sprendimą, VSDFV 2016 m. kovo 24 raštu (11.1) I-1761 ir 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (11.1) I-2107 pateikė pareiškėjai prašomą informaciją apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą ir pasiūlė pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių 2015 m. kovo 26 d. skundo padavimo terminas buvo praleistas. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. rašte paaiškino, kad skundžiamų sprendimų negavo, nebuvo supažindinta su jų apskundimo tvarka, o iš pinigų sumų, įskaitomų į jos banko sąskaitą, ji negalėjo identifikuoti mokėtos pašalpos sumažinimo. Taip pat nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo ji negalėjo tinkamai įvertinti ir suvokti, kad jos teisės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo pažeidžiamos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo tada, kai jai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo baigta mokėti, todėl, pareiškėjos nuomone, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti jos atžvilgiu neturėtų būti taikomas. VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė motyvus, dėl kurių pareiškėjos skundą atmeta.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo priežastis, dėl ko, jos manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, tačiau nei viena iš jų nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti. Atsakovas pažymi, kad faktas, jog pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, buvo konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad apie sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., o į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d., todėl ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą. Taigi pareiškėja, nesutikdama su termino praleidimo faktu, turėjo skųsti šį teismo sprendimą, tačiau jis nebuvo apskųstas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

25. VSDFV dėl pareiškėjos teiginio, kad teismas privalo jos teises ginti ne formaliai, bet realiai, nes tokia teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, turi laikytis kreipimosi į teismą tvarkos, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo, kurio 26 straipsnyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į

išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkami pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

26. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, kad tokio prašymo pareiškėja pirmosios instancijos teismui neteikė, jis nebuvo nagrinėjamas, todėl mano, kad šioje dalyje apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtu.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjos prašymą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 20 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai spręsti teismo nuožiūra.

28. Atsiliepime nurodo, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu atsisakė atnaujinti terminą bei nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Šiame sprendime išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebuvo nagrinėjamas.

29. Nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai ignoravo priežastis ir kontekstą, kuriame pareiškėja siekia ginti savo teises, neatsižvelgiama ir nevertinamas VSDFV bei pačios valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumas, sąžiningumas, rūpestingumas, net konstitucingumas, nepagrįstai atsisakė vertinti, jog susidariusioje situacijoje pirmiausia valstybė ir ją atstovaujančios institucijos antikonstituciniais veiksmais pažeidė pareiškėjos teises; nesiėmė jokių veiksmų šias pažeistas teises atkurti, taip pat, kad efektyvus pažeistų teisių gynimas, kur būtų tinkamai laikomasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino, ginčuose dėl taikant antikonstitucines nuostatas sumažintų motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų nėra galimas, nes toks terminas tokio pobūdžio situacijoms yra neprotingai trumpas ir niekaip negali būti taikomas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpą.

30. Akcentuoja, kad pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir netgi praėjus 2 metams po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Todėl pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

31. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagrįstai konstatavo, kad VSDFV tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

32. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2990, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą nustatęs, kad ji praleido terminą skundui paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. kovo 26 d. kreipėsi į VSDFV prašydama pranešti, kokiu pagrindu jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, pateikti informaciją apie neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį ir kompensuoti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3102, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, o aplinkybė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. paskelbus nutarimą, kuriuo teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti.

34. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3102, su skundu kreipėsi į

Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. vasario 1 d. sprendimu, nustatęs, kad skundžiamas VSDFV sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tenkino pareiškėjos skundo dalį ir panaikino VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3102, įpareigojo VSDFV pateikti pareiškėjai duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.

35. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, 2016 m. kovo 24 d. raštu pateikė duomenis apie pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, taip pat pasiūlė iki 2016 m. balandžio 25 d. pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių praleido terminą skundui paduoti bei jas patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. VSDFV pateikė paaiškinimus nurodydama, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. priėmus nutarimą, jai nebuvo įteiktas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa.

36. VSDFV, skundžiamu 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.)I-2990, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 paduoti, o pareiškėjos paaiškinime nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovaudamasis Taisyklių 32 punktu, pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą atsisakė nagrinėti.

37. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990, pateikė skundą teismui, kurį grindė iš esmės tuo, kad termino skundui paduoti ji nepraleido, kadangi VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais jai buvo perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos, jai nebuvo įteikti. Be to, VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti jos atveju negali būti taikomas, nes neužtikrintų efektyvaus pažeistų teisių gynimo, reikštų tik formalią, bet ne realią, galimybę ginti pažeistas teises, taip pat yra neprotingai trumpas. Pareiškėjos nuomone, tokio pobūdžio situacijoms valstybė apskritai konkretaus pažeistų teisių gynimo termino nėra nustačiusi.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas sužinojo (turėjo sužinoti) šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. (motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį), su skundu į VSDFV kreipėsi 2015 m. kovo 26 d., konstatavo, kad ji praleido terminą skundui paduoti. Teismo vertinimu, VSDFV pareiškėjos nurodytas priežastis pagrįstai nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, teismas pagrįstai VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990 atsisakė nagrinėti jos 2015 m. kovo 26 d. skundą.

39. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, t. y., VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, jai nebuvo įteikti; teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos praėjus daugiau nei 3 metams nuo jų taikymo pradžios; VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios 20 darbo dienų terminą skundui paduoti, pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi yra neprotingai trumpas; tokioms situacijoms valstybė apskritai nėra nustačiusi termino pažeistai teisei ginti; teismas nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų.

40. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

41. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 paduoti, todėl VSDFV pareiškėjos nurodytų termino skundui paduoti priežasčių nepripažinus objektyviomis ir nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą terminą,

VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.42. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir

veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, taip pat ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų  nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

43. Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktą, skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.

44. Pagal teismų praktiką VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.

45. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sprendimų, kurie gali būti priimami šiuo įstatymu numatytų išmokų gavėjams, priėmimo tvarkos nereglamentuoja. Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Pagal Nuostatus pašalpų perskaičiavimo sprendimai nėra priskirti prie administracinių aktų, kuriuos Fondo valdybos teritorinis skyrius privalo įteikti suinteresuotam asmeniui, jei jis to neprašo. Todėl skirtingai nei tais atvejais, kai norminiai teisės aktai viešojo administravimo subjektui nustato pareigą per atitinkamą terminą išsiųsti suinteresuotam asmeniui priimtą administracinį aktą, ar jį paskelbti teisės aktų numatytu būdu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galimai pažeidžiantį Fondo valdybos teritorinio skyriaus veikimo variantą, dėl kurio sumažėjo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai  – Fondo valdybai (VSDĮ 37 str. 1 d.) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013  m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos tiek skundo, tiek apeliacinio skundo teiginiai, kad jai nebuvo įteikti VSDFV sprendimai, kuriais buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, dėl to ji nežinojo apie mokamos pašalpos sumažinimą ir negalėjo per įstatyme nustatytą terminą jų apskųsti, yra nepagrįsti ir atmestini. Nagrinėjamu atveju VSDFV ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja apie tai, jog jai yra sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, vėliausiai sužinojo (turėjo sužinoti) gavusi sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl pateikusi VSDFV 2015 m. kovo 26 d. skundą, pareiškėja praleido terminą jam paduoti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime bei atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad aplinkybė, jog pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti, jau yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos 2016 m. balandžio 21 d. rašte VSDFV nurodytos ir skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės pakartotos termino paduoti VSDFV skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų praleidimo priežastys, kurias pareiškėja nurodė kaip svarbias ir, jos nuomone, sudarančias pagrindą atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, negali būti pripažintos svarbiomis ir vertinamos kaip objektyvios, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja su skundu į VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų kreipėsi itin ženkliai praleidusi terminą skundui paduoti. Pažymėtina, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, nedelsiant kreiptis į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis). Net ir įvertinus pareiškėjos poziciją, kad apie galimą savo teisių pažeidimą ji iš esmės sužinojo Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. paskelbus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, ji su skundu į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo – 2015 m. kovo 26 d. Pareiškėja VSDFV nei teismui nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pati ar per įgaliotą atstovą kreiptis į pašalpos mokėtoją dėl administracinių aktų, susijusių su jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu pateikimo, anksčiau nei 2015 m. kovo 26 d. Minėtų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjos nurodytos termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2010 m. sprendimų praleidimo priežastys nėra svarbios, nepriklausiusios nuo jos valios, nes pareiškėja terminus praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Todėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą bei paliko nenagrinėtą jos 2015 m. kovo 26 d. skundą.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjos netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, yra nepagrįstas.

50. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 ir kt.).

51. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

52. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, dėl to, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjos skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose ir šioje byloje jų nagrinėjimo dalykas ir pagrindas nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjos skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

53. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos,  t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

54. Įvertinus tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.

55. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-14708 2018-09-20 2018-09-12 2018-09-12 -

Administracinė byla Nr. A-864-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01317-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 22.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. N. (H. N.) skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas H. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSD, Departamentas, atsakovas) neišmokėtą 5 389,05 Eur darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtą viršvalandinį darbą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (toliau – ir Skyrius) vyresniojo specialisto pareigose. Pareiškėjo nuomone, atsakovas 2013 m. balandžio mėn.–2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu pažeidė jo teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, t. y. netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką, dėl to netinkamai atliko pareiškėjo darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo ir už jį neapmokėjo.

3. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nes įstaigai nustatytos funkcijos, kurias vykdė pareiškėjas, de facto buvo vykdomos pertraukiamai, t. y. nebuvo vienos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos taikyti iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Pažymėjo, jog darbas buvo organizuojamas pamainomis, tačiau nakties metu nei viena pamaina, nei vienas pareigūnas nustatytų funkcijų nevykdė (nebuvo naktinės pamainos). Funkcijos buvo vykdomos tik dienos metu. Taigi funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kurioje, pareiškėjo teigimu, nustatytos faktinės aplinkybės yra analogiškos pareiškėjo atžvilgiu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir toje situacijoje teismas pripažino, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Pareiškėjas, vadovaudamasis minėtu teismo išaiškinimu, teigė, kad atsakovas 2013 m. balandžio mėn.–2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nors tam nebuvo teisinio pagrindo. Nepagrįstai taikydamas didesnę savaitės darbo laiko normą, atsakovas netinkamai vykdė darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo laiko ir už jį neapmokėjo, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

4. Pareiškėjo skaičiavimu, atsižvelgiant į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, jis nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. įskaitytinai dirbo 555 val. viršvalandžių, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas skaičiuodamas per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

5. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pietų pertraukos nebuvo numatytos. Būdavo atvejai, kai, vykstant į objektą, pavykdavo papietauti, o būdavo atvejų, kai per pamainą papietauti nebuvo galimybės. Pažymėjo, kad Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS) duomenys neatspindi realios situacijos, kadangi, išvykus tarnybiniu automobiliu, išvykimai SOPKIS nebuvo fiksuojami.

6. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Atsiliepime nurodė, kad iš Skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo ir budėjimo grafikų (nuo 2013  m.

balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.) matyti, jog pareiškėjas Departamente, nepertraukiamai vykdančiame Vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos 24 valandas per parą funkciją, dirbo pamaininį darbą, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį), neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos. Susidariusi teisinė ir faktinė situacija patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalyje reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjo darbas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo, susiaurindamas ir tapatindamas su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jo

darbuotoju), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdoma veikla. Pabrėžė, kad teismas byloje vertina konkrečias faktines aplinkybes, siedamas su konkrečia taikytina norma. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje siaurinamai aiškintos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl minėtoje byloje teismo padarytos išvados ir vertinimai negali turėti precedento galią nagrinėjamoje byloje. Akcentavo, kad pareiškėjo užimama pareigybė buvo įrašyta į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (3.7 punktas).

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde teismui pateikti darbo užmokesčio nepriemokos, pareiškėjo teigimu, susidariusios dėl nepagrįstai taikytos iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, paskaičiavimai yra neteisingi, neatitinkantys protingumo ir sąžiningumo principų, nes pareiškėjas, skaičiuodamas minėtus viršvalandžius, nepagrįstai ignoravo ginčo laikotarpiu galiojusį Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 2.1 punkte nustatyta, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis.

9. Atsakovo teigimu, jeigu pareiškėjo atžvilgiu minėtu laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma (7 dienų laikotarpį), tai už šią normą viršijusias valandas – iš viso 311 val., pareiškėjui turėjo būti sumokėta 2 856,67 Eur. Papildomai teismui pateiktame paaiškinime patikslino, kad dėl įsivėlusios techninės klaidos teismui buvo pateikti netikslūs duomenys apie viršvalandžius. Atsižvelgdamas į patikslintą 2016 m. lapkričio 29 d. pažymą apie viršvalandžių perskaičiavimą, atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma (7 dienų laikotarpį), tai už šią normą viršijusias valandas – iš viso 289 val., pareiškėjui turėjo būti sumokėta 2 656,89 Eur.

10. Atsakovas taip pat nurodė, kad net jei ir būtų nustatyta, jog Departamentas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio) darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, minėta suma pareiškėjui vis tiek negalėtų būti priteista, nes į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, šalių susitarimu, buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, už kurią pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjas pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Toks poilsio laiko režimas buvo nustatytas išimtinai darbuotojų interesais (neblogino pareigūnų padėties) ir šis susitarimas atitiko tikrąją Departamento ir pareigūnų valią. Tai, kad pareiškėjas naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsakovo teigimu, patvirtina Departamento raštu teismui papildomai pateikti 2013–2015 metų SOPKIS, leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, išrašai, 2013–2015 metų duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą, 2014–2015 metų nuolat saugomų VIP lankomų objektų sąrašas, 2016 m. lapkričio 22 d. Skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas Nr. TP-2873.

11. Atsakovo teigimu, kadangi nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. pareiškėjas turėjo apie 164 pamainas, viršijančias 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, tai jam per šias pamainas iš viso buvo suteikta apie 328 val. trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjas 328 val. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, palikdavo darbo vietą ir pan. Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką negali būti patenkintas, nes jo faktiškai nedirbtas laikas (328 val.) (už kurį jam buvo apmokėta) viršija viršvalandžius (pagal Departamento paskaičiavimus – 289 val.).

12. Pažymėjo, kad pritaikius 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjo neišdirbtos darbo valandos ir taip būtų pažeidžiami Departamento teisėti interesai. Departamentas, remdamasis ginčui aktualiais žiniaraščiais, nurodė, kad pareiškėjo neišdirbtų valandų skaičius yra apie 279 val. Pažymėjo, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies interesai negali būti ginami. Skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

13. Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad Departamento darbas yra nepertraukiamas, todėl turi būti vertinamas visų Departamento struktūrinių padalinių, o ne tik Skyriaus darbas. Skyriaus viršininkas tarnybiniame pranešime patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi pietų pertrauka ir už šį laiką gavo darbo užmokestį, nors šiuo laiku jis neatliko savo darbinių funkcijų. Be to, pagal SOPKIS sistemos duomenis, pareiškėjas realiai išvykdavo iš patalpų ir nesibaigus darbui.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui H. N. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo

užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius – iš viso 2 656,89 Eur.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu Departamento Skyriuje dirbęs vyresniuoju specialistu. Iš Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Sąrašas), 3.7 punkto matyti, kad Departamento vyresnieji specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Departamento direktorius 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Skyriaus nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad Skyriaus Išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento direktoriaus patvirtintą pamaininį darbo grafiką. Atsakovas, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis bei tuo, kad Departamentas pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai, taiko pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, įtvirtintą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančią medžiagą sprendė, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekančių asmenų funkcijoms. Atsakovo argumentus, kad Departamentas, kaip visuma, savo pareigas atlieka nepertraukiamai, laikė teisiškai nereikšmingais, nes byloje vertinama, ar konkrečiai pareiškėjo atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjo pareigybė, buvo vykdomos nepertraukiamai.

17. Teismas, remdamasis byloje pateiktais Darbo ir budėjimo grafikais bei Darbo laiko apskaitos žiniaraščiais sprendė, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Iš budėjimo grafikų matyti, kad pamainų darbo režimas nustatytas taip, jog dirbama keliomis pamainomis, tačiau nuo 22 val. iki 6 val. nėra paskirto nei vieno Departamento Skyriaus pareigūno, kuris vykdytų jiems priskirtas funkcijas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų Departamento skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjui priskirtas funkcijas. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu ir, įvertinęs tai, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, konstatavo, jog nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

18. Teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjo darbo nepertraukiamumą sieja su tuo, kad Departamentas savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl konkrečių darbuotojų (šiuo atveju pareiškėjo) faktinis darbo laikas negali būti vertinamas kaip pertraukiamas. Atsakovo teiginiai, kad bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuotą poziciją, vertinant identišką faktinę situaciją. Kadangi atsakovas nepagrįstai pareiškėjui taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjas negavo darbo užmokesčio dalies, mokėtinos, viršijus 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

19. Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu viršvalandžių apskaičiavimo būdu, t. y. 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas skaičiuojant per bet kurį 7 dienų laikotarpį. Teismas nustatė, kad atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašką – pirmadienį, nustatė, remdamasis Įsakymo 2.1 punktu. Minėtas atsakovo priimtas Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nenuginčytas. Pareiškėjas neginčijo, kad apie tokį Įsakymą žinojo ir su juo buvo supažindintas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Įsakymas nustato darbo laiko apskaitą Departamente, t. y. savaitės pradžia laikomas pirmadienis, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, pareiškėjui skaičiuodamas darbo užmokestį.

20. Teismas, vertindamas atsakovo teiginius, kad teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą pareiškėjas neturi, nes į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir viršijo viršvalandžių laiką, nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių faktą, jog į pamainos darbo laiką buvo įskaičiuojama ir dviejų valandų pertrauka. Departamento papildomai pateiktame 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873 nurodyta, kad siekiant pagerinti Departamento pareigūnų darbo sąlygas, prieš daug metų Departamente su pareigūnais žodžiu buvo susitarta, jog į jų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, būtų įskaitoma (ir apmokama) 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, ir, kad minėtą pertrauką pareigūnai naudotų savo nuožiūra.

Atsižvelgiant į tai, 2013–2015 m. pareiškėjui buvo leista naudotis minėta pertrauka ir jis šia galimybe naudojosi. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose minėtu laikotarpiu pareigūnų faktiškai dirbtų valandų skaičius apėmė minėtas 2  val. trukmės pertraukas ir už jas pareigūnams buvo sumokėtas darbo užmokestis. Pareiškėjas tokį susitarimą neigė.

21. Teismas nurodė, kad įvertinus atsakovo teismui papildomai pateiktus išėjimo / įėjimo duomenis (išrašus iš SOPKIS), darytina išvada, jog jie negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas asmeniniais, ar darbo tikslai įeidavo / išeidavo. Vien tik laiko užfiksavimas negali patvirtinti atsakovo teiginių, jog pareiškėjas realiai atsakovo nustatytu laiku buvo išėjęs asmeniniais reikalais. Teismo vertinimu, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju, išvažiuojant tarnybiniu automobiliu). Šią aplinkybę patvirtina ir SOPKIS duomenys: pavyzdžiui, 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. birželio 7 d. duomenys rodo, kad pareiškėjas įėjo į pastatą, tačiau išėjimas po darbo namo neužfiksuotas; 2014 m. birželio 8 d. užfiksuotas išėjimas, tačiau įėjimas nebuvo užfiksuotas. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų ar argumentų, kad judėjimo fiksavimas yra griežtai kontroliuojamas ir visais atvejais užtikrinamas. Teismas SOPKIS sistemos duomenimis, kaip nepatikimais įrodymais byloje, nesivadovavo.

22. Teismas taip pat atsakovo argumentus dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes pateikti duomenys nepagrindžia pareiškėjo faktiškai dirbto laiko. Teismo sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo (darbdavio) poziciją, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra.

23. Teismas, vertindamas atsakovo teiginius, jog, pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik pareiškėjo minėti viršvalandžiai, bet ir jo neišdirbtos darbo valandos, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl apmokėjimo už viršvalandžius. Atsakovas neprašo minusuoti galimai pareiškėjo neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašo pripažinti, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jo interesai neturi būti ginami. Pažymėjo, kad, apmokėdamas už pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu, atsakovas žinojo tikslų pareiškėjo dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, tik apmokėjimo tarifą skaičiavo pagal klaidingą darbo laiko normą. Taigi atsakovas, apmokėdamas už pareiškėjo darbą, su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas. Darbo grafikus tvirtino pats Departamento direktorius, todėl nėra pagrindo atsakovo ir pareiškėjo elgesį laikyti nesąžiningu ar piktnaudžiavimu teise.

24. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktas 2016 m. lapkričio 29 d. pažymas apie viršvalandžių perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai), sprendė, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo 289 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 656,89 Eur nepriemoka, kurią priteisė iš atsakovo.

III.

25. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai, pilnai ir objektyviai neišaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 80 straipsnių nuostatas. Teismas netinkamai vertino Departamento atitinkamus paaiškinimus ir atskirus rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodyta, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, Departamente su pareigūnais (taip pat ir su pareiškėju) žodžiu buvo susitarta, kad į jų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, būtų įskaitoma (ir apmokama) 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, ir kad minėtą pertrauką pareigūnai naudotų savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, 2013–2015 metais Departamento pareigūnams buvo leista naudotis minėta pertrauka ir tokia jiems suteikta galimybe jie naudojosi. Pareigūnai pertraukas naudojo savo nuožiūra (pertraukos konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsižvelgdami į jiems paskirstytas tarnybines užduotis, dviejų valandų pertrauką taip pat galėjo skaidyti į dalis, t. y. pasinaudoti pertrauka dalimis), palikdavo darbo vietą, pertraukų metu savo darbo funkcijų nevykdė. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 2013–2015 metais pareigūnų faktiškai dirbtų valandų skaičius apima minėtas pertraukas ir už jas pareigūnams buvo sumokėtas darbo užmokestis. Kadangi nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. pareiškėjas turėjo apie 164 pamainas, viršijančias 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, tai jam per šias pamainas iš viso buvo suteikta apie 328 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjas 328 val. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, palikdavo darbo vietą, todėl jo faktiškai

nedirbtas laikas (328 val., už kurį jam buvo apmokėta) viršija viršvalandžius 311 val.27. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu pradėjo neigti, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti jam buvo suteikiamos,

tačiau aplinkybę, kad jam buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, taip pat, kad jis jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina duomenys iš Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos, leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų. Nesutinka su teismo argumentais, kad SOPKIS duomenys nepatikimi. Teismas, darydamas tokią išvadą, remiasi tik prielaida bei tikrovės neatitinkančiais pareiškėjo teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, neapklausdamas liudytojų.

28. Atsakovo teigimu, darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Departamento darbuotojai, taip pat ir pareiškėjas, įeidami į patekimo grupę „VAD įėjimas“ (įėjimo/išėjimo skaitytuvas prie 209 apsaugos posto) (su tikslu įeiti į Departamentą arba išeiti iš Departamento), visais atvejais privalo priartinti savo pažymėjimą prie įėjimo/išėjimo skaitytuvo, esančio prie 209 apsaugos posto. Nepriartinę savo pažymėjimų prie įėjimo/išėjimo skaitytuvo, darbuotojai neįleidžiami/neišleidžiami. Iš pateiktų 2014–2015 metų nuolat saugomų VIP‘ų lankomų objektų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas (H. N. suteiktas tarnybinis šaukinys – 88) Departamento 2016 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. S-1562(20) nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jis išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjas tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

29. Atsakovas nurodo, kad aplinkybę, jog į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką buvo įskaitoma pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad jis ją naudojo savo nuožiūra (palikdavo darbo vietą ir pan.) patvirtino ir Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininkas A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873. Aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra (pamainos pradžioje, pamainai įpusėjus, pamainos pabaigoje), patvirtina ir Departamento pateikti Ginklų žurnalo išrašai, kuriuose atsispindi duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą. Iš minėtų išrašų matyti, kai pareiškėjas vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, pareiškėjo teigimu, nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. jam turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Tačiau pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik minėti viršvalandžiai, bet ir jo neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Iš darbo laiko paskaitos žiniaraščių (nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.) matyti, kad pareiškėjas neišdirbo nustatytos darbo laiko normos ir neišdirbtų darbo valandų skaičius būtų apie 279 val. Teismas šių aplinkybių neįvertino, nesilaikė ABTĮ nustatytų reikalavimų, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, nepateikė surinktų įrodymų analizės, įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. LVAT išvados, padarytos aiškinant ir taikant Statuto 29 straipsnio 3 dalį, nėra prejudiciniai faktai.

31. Akcentuoja, kad Departamentas yra vidaus reikalų įstaiga, nepertraukiamai vykdanti Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkciją. Ginčo laikotarpiu saugomų asmenų apsauga buvo užtikrinama sąveikaujant Departamento struktūriniams padaliniams: Išankstinės apsaugos skyriui, Asmenų apsaugos skyriui, Mobilios palydos skyriui, Pastatų apsaugos skyriui, Taktinės paramos skyriui, Operatyvaus valdymo skyriui. Pareiškėjo pamainų darbo režimas ginčo laikotarpiu buvo nustatytas taip, kad nuo 2013 m. kovo mėn. buvo dirbama pamainomis (pvz., nuo 7 val. iki 22 val.). Pareiškėjui 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nutrauktas nebuvo, nes nakties metu dirbo kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai (iš teismui pateiktų 2013–2015 metų Departamento struktūrinių padalinių darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai dirbdavo nakties metu). Taigi Departamentas Vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė nepertraukiamai.

32. Pažymi, kad Departamento struktūrinių padalinių, t. y. Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, vykdomos funkcijos yra glaudžiai viena su kita susijusios ir darančios viena kitai įtaką. Visi minėti Departamento struktūriniai padaliniai vykdo bendrą saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkciją. Tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės, nebuvo aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, tik iš esmės perrašė atskirus LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nurodytus teiginius. Be to, teismas visiškai nevertino pareiškėjo elgesio nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, t. y., kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis. Teismas, tenkindamas

pareiškėjo prašymą ir priteisdamas jam iš Departamento darbo užmokesčio nepriemoką (neįvertinęs aplinkybės, kad pareiškėjo neišdirbtų darbo valandų skaičius ženkliai viršija viršvalandžius), pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus bei apgynė nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjo, teises ir interesus. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad sprendžiant su darbo santykiais susijusius klausimus, negali būti ginami vien tik darbuotojo interesai. Būtina įvertinti ir jo elgesį. Jei darbuotojas piktnaudžiavo savo teisėmis, elgėsi netinkamai, tai darbo įstatymų pažeidimai negali būti vertinami jo naudai, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo, piktnaudžiaujantis savo teisėmis. Šiuo atveju teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

34. Atsiliepime nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti atsakovo argumentai yra visiškai nepagrįsti, klaidinantys, neatitinkantys tikrovės ir galiojančių teisės normų. Kaip nurodė pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius dėl neva buvusio susitarimo dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko įskaitymo į pamainos laiką. Pareiškėjo teigimu, jis jokia forma nebuvo sudaręs su atsakovu jokio susitarimo dėl poilsio laiko. Nesupranta ir atsakovo nuorodos į DK 4 straipsnio 4 dalį, kadangi ji reguliuoja iš esmės rašytinius susitarimus tarp darbdavio ir darbuotojo (iš esmės darbo sutarties pagrindu). Be to, minėta DK nuostata numato galimybę, kad rašytiniu susitarimu darbo santykių šalys gali susitarti tais klausimais, kuriais susitarti leidžia įstatymai ir kiti teisės aktai, susitarimai turi atitikti bendruosius principus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jokio susitarimo su atsakovu nėra sudaręs, todėl, jo nuomone, atsakovas nepagrįstai siekia išvengti apmokėjimo už jo dirbtą viršvalandinį darbą. Be to, net teoriškai toks susitarimas negali egzistuoti būtent dėl protingumo ir teisingumo principų. Departamentas yra valstybės įstaiga, kuri finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, kurių panaudojimas yra kontroliuojamas. Atsakovo teigimu, jis, kaip asignavimų valdytojas, neva galėjo sudaryti žodinį susitarimą su visais ar grupe darbuotojų, ir leido nenustatyta tvarka iš biudžeto asignavimų apmokamą darbo laiką visiems ar grupei darbuotojų naudoti savo nuožiūra, bet kada palikti darbo vietą ir tokio laiko jokia forma net nestebėjo, neapskaitė. Pareiškėjo nuomone, tokia situacija yra negalima. Valstybės kontrolė, atlikdama patikrinimus, į tai būtų atkreipusį dėmesį ir atitinkamai įvertinusi, todėl atsakovo teiginiai apie neva kažkokį susitarimą, kuris susijęs su biudžeto asignavimų naudojimu, yra visiškai nepagrįsti ir atspindi atsakovo gynybinę poziciją, o ne realiai įmanomą situaciją. Pažymi, kad toks susitarimas darbdaviui yra finansiškai visiškai nenaudingas ir nelogiškas.

35. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015. Šiame sprendime LVAT aiškiai, nuosekliai ir pagrįstai pasisakė dėl 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo. Apeliaciniame skunde atsakovas vėl ginčija tuos teismo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, tiek minėtame LVAT sprendime, tiek ankstesnėje teismų praktikoje yra suformuotos tokios taisyklės, kurių atkartojimas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nieko nelemia. Teismų sprendimai yra galiojantys, nepanaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo jais nesivadovauti ar nagrinėti tuos atsakovo argumentus dėl kurių yra ne kartą pasisakyta. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, kad pagal atsakovo organizuotą darbą (įskaitant darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius) akivaizdžiai matosi, jog funkcijas, kurias pareiškėjui pavedė vykdyti darbdavys, buvo vykdomos pertraukiamai, nuo 22 val. iki 6 val. niekas tų funkcijų nevykdė. Taigi funkcijų vykdymas buvo pertraukiamas, o tai reiškia, kad nebuvo vienos iš sąlygų jo atžvilgiu taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Dėl to atsakovas, nepagrįstai taikydamas didesnę darbo laiko normą, neapskaitė viršvalandinio darbo ir atitinkamai už jį neapmokėjo. Naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojui taikomos darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo už viršvalandžius.

37. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandžius, kurie susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn., atsakovui nepagrįstai taikius 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

38. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nemotyvavo. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

39. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinumo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, pažymi, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

40. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

41. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės ginčija pertraukos pavalgyti ir pailsėti įskaitymą į pareiškėjo viršvalandinį darbą. Pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu konstatuota, kad darbuotojas turėjo pietų pertrauką, tačiau darbdavys nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl pietų pertraukos laikas turi būti išskaitytas iš pareiškėjo darbo laiko, nustatyto pagal atsakovo pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko visų ginčui teisingai išspręsti būtinų įrodymų.

44. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo kriterijais.45. Departamentas nurodo, jog į pareiškėjo (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos) viršijančios 40 valandų

per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad H. N. ją naudojo savo nuožiūra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šiuos atsakovo argumentus, bet juos atmetė kaip neįrodytus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

46. Atsakovas savo pozicijai pagrįsti nurodė SOPKIS duomenis, įrašus Ginklų žurnale bei Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininko A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-2873. Pareiškėjas tokio susitarimo buvimą neigė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus minėtus įrodymus ir juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Iš SOPKIS duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Departamento įvairiais laikotarpiais išeidavo skirtingu laiku, o išėjimo trukmė taip pat būdavo skirtinga (viršydavo 2, 3, 4 ar net 5 valandas). Taigi ši informacija nepatvirtina, jog kiekvieną dieną iš Departamento pareiškėjas išeidavo pailsėti ir pavalgyti tuo pačiu metu ir sistemingai grįždavo į Departamentą po vienodos trukmės pertraukos. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas savo tarnybos vietoje realiai būdavo trumpesnį laiką nei užfiksuotas darbo apskaitos žiniaraščiuose, įrodo tik tarnybos organizavimo ir pareigūnų veiklos kontrolės trūkumus, tačiau ne susitarimo dėl papildomų pertraukų buvimą. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių ar kad nebuvo pakankamai aktyvus.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, jog pareiškėjo funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų pareiškėjui taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

48. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pailsėti ir pavalgyti pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išskaitymo iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018 ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnams dirbant tame pačiame Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jis naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jis tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui.

49. Išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ištyrė šiai bylai aktualias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), todėl padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjui ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteiktomis pertraukomis ir, ar tokios pertraukos

turėtų būti pripažintos pareiškėjo neišdirbtu darbo laiku.50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės

tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________