Psytechnologijos.lt

Nepaklusimo menas Anapus iliuzijų burbulo

Darius Mockus 2017.07.19

2

NEPAKLUSIMO MENAS

Darius Mockus

Autorių teisės © Darius Mockus, 2017

3

Turinys

NEPAKLUSIMO MENAS .........................................................2

DARIUS MOCKUS ........................................................................2 I PSICHOŽVALGYBA.....................................................................7

Žvalgybos principai .....................................................................8

Gaujinio pjudymo psichologija ................................................12

Kodėl tampama taikiniu ........................................................12

Teritorija ir horizontas .........................................................12

Maskuotės pavertimas faktu ..................................................14 Ar reikia šnekėtis su aplinkiniais ..........................................14 Sistemos sutvarkymas ...........................................................15

Sistemos haliucinacijos ir grožybės ..........................................17

Sistema, visuomenė ir žmogus ..............................................17

Teisingumas vs rezultatas .....................................................17

Byla .......................................................................................18

Sensorinė-kognityvinė projekcija ..........................................20 Psichotroninis fabrikavimas .................................................21

Kas persekioja žmones? ............................................................22

Radijo šizofrenija .......................................................................26

Agentūrų paslaptys ....................................................................30

Įvadiniai operacijų schematizmai .........................................30

Falsimuliakrinių operacijų sistema ......................................34

Operacija „Pasipriešinimas“ ....................................................38

Filologinių diversantų metodai .................................................44

Neurolingvistinis programavimas.........................................44 Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui ..........45

Kaip dekonstruoti slaptą planą ................................................48

Šiek tiek naujienų rezervatui ....................................................51

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų

sistemą 51

Transcenderių pasauliai .......................................................52

4

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso

psichotroninį tomografą .............................................................. 53 Psichotronikas ...................................................................... 53

Pertekliaus civilizacija .............................................................. 55

Planetos modeliavimas ............................................................. 59

Kaip analizuoti jausmines būsenas ......................................... 64

II INFORMACINIS KARAS ........................................................... 69

Tikrovė, archetipai ir mitai ...................................................... 70

Proto teroras visame gražume ................................................. 74

Diskusijų žlugimas ............................................................... 74

Sublimuoto banditizmo grimasos ......................................... 76

Globalizacija ir tautiškumas .................................................... 81

Gnostinė ašis ........................................................................ 81

Genetinė ašis ........................................................................ 81

Žmogaus galimybės .............................................................. 82 Gnostinis kolektyvinis individas ........................................... 83 Bendrumo formų transformacijos ........................................ 84

Globalinis procesas.............................................................. 84 Šis ir kitas pasaulis .............................................................. 85

Mes renkamės laisvę ................................................................. 87

Laisvės sluoksniai ................................................................ 87

Pažanga ir atžanga .............................................................. 90

Begalinė regresija ................................................................ 92

Spalvota tauta ...................................................................... 94

Moralinė teisė veikti ................................................................. 97

Gnostinė energija ................................................................. 97 Sprendimo ir veiksmo tipai .................................................. 99

Kam reikalinga etika? ........................................................ 101

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas ................................. 104

Esmė ir egzistencija ........................................................... 104 Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė ........................................ 105 Ribos peržengimas ............................................................. 107 Savęs formavimo idėja ....................................................... 108

5

Ordnung uber alles? ................................................................110

Pagrindinės sąvokos ...........................................................110 Sistemos „išprotėjimas“ .....................................................111 Išvada ..................................................................................116

Proto demistifikavimas ...........................................................117

Apie „labai jau gerus“ .............................................................121

Licencija melui .........................................................................125

Dvasia yra pasipriešinimas .....................................................129

Nepaklusimo menas .................................................................134

III VISAS ŽMOGAUS SPEKTRAS ................................................138

Luksorinų srautas ....................................................................139

Sąmonės mokslas .....................................................................144

Minčių skaitymo technologija ................................................150

Slaptos fizikos principai ..........................................................154

Metaloginė sąmonės fizika ......................................................159

Žmogaus kiborgizacija ............................................................163

Luksorinų bomba ....................................................................168

Visas žmogaus spektras ...........................................................172

Žmogaus branduolys ...............................................................176

Kaip kovoti prieš telepatiją .....................................................180

Dirbtinės sąmonės klausimas ..................................................184

Hipostratinis ginklas ...............................................................189

Sąmonės inžinerija ...................................................................193

Šviesos arka ..............................................................................197

Du žmonių tipai ...................................................................197 Būties matrica ir pažinimo galimybės ................................197

„Aš“ ir Dievo iliuzija ..........................................................198 Paradokso savimonė ...........................................................200 Kas yra „būtis“ iš išorės? ..................................................200

Pradžia laike ir erdvėje .......................................................201

6

Kuo svarbus vertinimas ...................................................... 203

IV ANAPUS VAIZDO IR VEIKSMO ............................................. 204

Mokslinis tikrovės žemėlapis ................................................. 205

Naujos fizikos galimybė .......................................................... 208

Holoplastinis laikas ................................................................. 211

Naujo modelio galimybė 2 ...................................................... 215

Globalinė sąmonė .................................................................... 218

Pirmoji ezoterinė sistema ....................................................... 223

Patogeninis dirbtinis intelektas ............................................. 226

Dinaminio kontinuumo koncepcija ....................................... 230

Kam reikia dinaminių skaičių? ............................................. 234

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka .................................. 238

Sąmonės teorijos santrauka ................................................... 242

7

I Psichožvalgyba

8

Žvalgybos principai

Valdžios sistemos pranašumas pagrįstas informacijos valdymu ir

organizuotu veikimu, susikuriant galimybę daugeliui įvykių užbėgti už

akių ir su grėsmėmis susidoroti prevenciškai, neleidžiant joms pasiekti

efektyvios konkurencijos lygio. Žemiausiame lygyje, liaudyje, žmogus

informacija disponuoja tik apie save, apie artimus ir pažįstamus žmo-

nes – todėl jos apimtis yra minimali. Liaudis yra suskirstyta į stambes-

nius segmentus, už kuriuos atsakinga pirmo lygio žvalgyba, kuri visoje

visuomenėje turi išsklaidytą agentūrų sistemą, kurios tikslas rinkti ope-

ratyvinę ir neoperatyvinę informaciją apie žmones. Ši sistema veikia

teritoriniu principu ir apima kelias gyvenvietes, didesnį miestą, arba

jeigu miestas labai didelis, jis padalinamas į rajonus, kurie išdalinti že-

miausio lygio žvalgybos sistemai.

Šios sistemos esmė ta, kad tarp žmonių veikia įsislaptinę agentai,

kurių darbas yra rinkti informaciją tam tikroje vietovėje ir raportuoti

aukštesnei vadovybei, kuri subendrina informaciją ir talpiną ją į duo-

menų bazes, kurias gali pasiekti reikiamame lygyje veikiantys žmonės.

Tokį žmogų atpažinti labai paprasta – tai būna laisvai bendraujantis ir

disponuojantis iš įprastinio horizonto išeinančia informacija. Toks

žmogus atrodo viską žino, tik neaišku iš kur ta informacija ateina. Bet

paaiškinimas labai paprastas – informacija ateina iš sistemos duomenų

bazių. Tokie žmonės žino įvairias detales, daro užuominas į privatų gy-

venimą, rodydami, kad turi informacijos, kurią žinoti įprastiniais kana-

lais neįmanoma. Gali atrodyti, kad kažkas skleidžia apkalbas, bet tiesa

ta, kad čia veikia masinio sekimo sistema ir kad žmogus, kuris kelia

įtarimų yra įsislaptinęs sistemos agentas, aprėpiantis platesnį horizontą,

nei paprastas žmogus.

Surenkama informacija ne tik apie veiksmus fiziniame lygyje, bet

ir planus, atsiminimus, įsivaizdavimus iš sąmonės. Kol kas masinio są-

monės sekimo nėra, jis didelį mastą turi tik žemiausioje kastoje, bet

jeigu žvalgyba surenka informaciją apie įtartiną žmogaus veiklą, pas-

kiriama brigada ištirti žmogų psichotroninėmis priemonėmis. Daromos

momentinės minčių ir atsiminimų skenogramos ir išaiškinamos visos

aplinkybės apie dominančius įvykius. Tai veikia teritoriniu, organi-

zuotu principu – paskiriama kelios dešimtys žmonių, kurie dirba kons-

piraciniuose butuose, kontrolės centre, darbovietėje ir viešose vietose.

Taikinį stebi išoriniu stebėjimu, kontaktuoja ir bendrauja, aiškinasi ju-

dėjimą ir ryšių tinklą ir bendrą veiklos modelį. Gali tekti susidurti su

9

įvairiomis provokacijomis, nusikalstamos veikos modeliavimu, paki-

šimu ir t.t. Tokia operacija vyksta tol, kol surenka dominančią informa-

ciją ir galima pradėti organizacijos nustatytas susidorojimo procedūras.

Todėl reikia kontroliuoti ką darai, ką kalbi, su kuo susitinki – netgi

ką mąstai ir atsimeni. Gali įsivaizduoti, kad jeigu nedarai jokio nusikal-

timo, tai nėra ko bijoti, tačiau turi suprasti, kad visa informacija vis tiek

renkama ir ji naudojama kompiuteriniuose visuomenės modeliavi-

muose. Tai yra „suskaičiuojami“ net tie, kurie „nieko nedaro“. Surinktą

informaciją galima panaudoti bet kokioje psichologinėje operacijoje

(psyop), kuriai koncepcijos ruošiamos net tiems žmonėms, kurie ne-

daro nieko neteisėto. Taip yra todėl, kad visuomenės valdymas yra ne

pasyvus, bet aktyvus. Visos problemos sprendžiamos ne po fakto, bet

iki faktų, Jeigu esi asmuo, pažymėtas raudona vėlevėle, įvertinamos vi-

sos potencialios grėsmės ir jos šalinamos net jeigu iki konkretaus mo-

mento nesi nieko padaręs. Gali kirsti per įsidarbinimo galimybes, per

finansus, įstumti į sunkią psichosocialinę padėtį, padaryti alkoholiku ar

narkomanu, kad problemos būtų tavo, o ne jų.

Nesakau, kad stovi prie kiekvieno. Viskas vyksta subendrintu, te-

ritoriniu principu, iš anksto analitiškai numatant problemines vietas.

Tada su tomis konkrečiomis vietomis dirba specialios brigados tol, kol

problemos, arba potencialios problemos, nelieka.

Visa ši sistema veikia teritoriniu ir horizonto principu. Žiūrint iš

vidaus, suvokimas aprėpia ribotą plotą. Viskas kas neaprėpiama yra a-

napus horizonto. Čia veikia struktūros, kurios užsiima vidine žvalgyba

aprėpties prasme. Kai peržengiamas horizontas iš išorės į vidų, naudo-

jamos maskuotės ir ženklai, su kuriais žmogui sukeliamas paranojos

jausmas, naudojant informaciją iš duomenų bazių, kuri būna surinkta

neoperatyvinės agentūros. Konkretus žmogus arba žmonės gali žinoti

10

daug asmeninių ir privataus žmogaus gyvenimo detalių. Tai rodo, kad

vykdoma intervencija iš aukštesnių organizacijos lygmenų. Geriausia,

ką tokioje situacijoje galima padaryti yra – nereagavimas, nes jeigu pa-

darai veiksmą, tai tas veiksmas iš karto fiksuojamas kaip pozityvus in-

dikatorius. Tada provokacijos tik dar labiau sustiprėja ir žmogų pra-

deda atvirai terorizuoti.

Tokioje situacijoje geriausiai primityvios asmeninės perspektyvos

nenaudoti ir užsiimti kognityviniu modeliavimu. Geriausia žiūrėti į si-

tuaciją teritoriniu principu iš aukščiausios perspektyvos. Turi suprasti,

kad aukščiausioje perspektyvoje disponuoja visa tavo informacija ir

kad veiksmų planas kuriamas remiantis ja. Bet privalumas tas, kad šią

informaciją žinai ir pats, ir gali modeliuoti visus sprendimus, kokiose

vietose numatomas puolimas. Reikia įsivaizduoti, kad turi visą terito-

rinę informaciją iš aukščiausios perspektyvos, o save matyti kaip že-

miausio lygio neksioną, kurio visa informacija yra atvira. Pavyzdžiui,

žinai, kad turi planą važiuoti į kitą miestą, taip pat žinai, kad tavo planą

žino aukščiausia žvalgyba. Jį galima vykdyti, bet turi turėti omenyje,

kad pakeliui bus naudojamas objektyvus sekimas, gali būti naudojamos

intervencijos ir provokacijos. Turi tam psichologiškai pasiruošti. Kai

sugebi šitaip modeliuoti, jokių staigmenų padaryti negali niekas.

Turi suprasti, kad iki tam tikro momento operacija yra palaikoma

„teisėtos“ lygyje, tačiau bet kada gali būti pereita prie juodosios, tai yra

neteisėtos, operacijos (blackop). Žvalgyba tarp šitų būsenų juda laisvai,

pagal situaciją ir poreikį. Jeigu turi laiko ir išteklių, gali sekimą patam-

pyti beprasmiu judėjimu – ypač jeigu nesi tikras, kad esi kontroliuoja-

mas ir nori išprovokuoti išsiduoti, surengti intervenciją arba modelia-

vimą, bet jau savo kontroliniu principu. Kad nutrauktų tokį tavo elgesį,

jie išsidavimo ženklą duoti gali labai greitai, atseit, jeigu tau tokios in-

formacijos reikia…, vis tiek nieko nepakeisi.

Sudėtingiausia padėtis yra žemiausio lygio liaudyje, kuri neturi jo-

kių savo atsakomųjų priemonių. Jeigu pats esi kokios nors organizaci-

jos vadovas, tai turi savo organizacijos viduje žvalgybą ir žinai visas

grupių kontroliavimo sistemas. Galima savo agentūrą panaudoti prieš

žvalgybą, kuri tada turi imtis daug rafinuotesnių priemonių, nei visiškai

bejėgiško taikinio sekimo metu. Gali išaiškinti konkrečius agentus, pra-

dėti juos kontroliuoti ir t.t. Bet tokiu atveju, žvalgyba dažniausiai nau-

doja informaciją, kuri turi sverto efektą. Be to, ir tokiame aukštesniame

lygyje – daug užverbuotų vadovų ir jie gali panaudoto grupinį spau-

dimą, vadinamą mobingu. Reikia neužmiršti, kad kiekvienas lygis turi

11

dar aukštesnį lygį, kuris užsiima žvalgyba ir kad visiškai laisvas nuo

šios sistemos yra tik aukščiausio rango žmogus. Aukščiausia organiza-

cijoje sąmonė, kuri surenka visą žemesnės sistemos informaciją, kont-

roliuoja kiekvieną žmogų. Tokio žmogaus didžiausia problema visada

būna artimiausia aplinka, su kuria susitvarkyti yra mažiausiai priemo-

nių. Su žemesniais lygiais susitvarko per kitus, per organizuotą sistemą

ir techninėmis priemonėmis. Su pačia artimiausia aplinka reikia kon-

taktuoti tiesiogiai ir antžmogis turi su šiais žmonėmis „sutarti“. Net

techninės priemonės yra pažeidžiamos, nes yra priėjimas prie žmonių,

kurie tas technines priemones naudoja ir gali jas neutralizuoti.

Ši artimiausia aplinka dažnai būna suorganizuota okultiniu prin-

cipu ir čia naudojamas labai stiprus smegenų plovimo poveikis. Taip

pat yra dalinamasi nauda, nors tai labai pavojinga, nes dalinimasis su-

kelia ne tik dėkingumą, bet ir pagundą. Labiausiai organizacijos vir-

šūnę susieja išorinis priešas ir iš išorės kylantys pavojai, kuriuos kelia

stiprūs konkurentai. Tada mafija suinteresuota laikytis kartu ir neiširti.

Kai priešų nėra – atsipalaiduojama, vienybė susilpnėja.

Iš žemesnių lygių prasibrauti prie aukštesnių ir būti žvalgybos ne-

pastebėtu – neįmanoma. nebent tai darytum fiziniu principu, bandyda-

mas prasibrauti fiziškai iš didelės masės aplinkos, kuri naudojama kaip

maskuotė.

12

Gaujinio pjudymo psichologija

Kodėl tampama taikiniu

Spec. tarnybų taikiklyje atsiduria vis daugiau žmonių, kurie nėra

pažeidę jokių įstatymų, bet yra kažkam neparankūs, todėl juos norima

pašalinti sau iš kelio. Tokios kovos, savo tikslais panaudojant jėgos

struktūras, vyksta tarp įvairių klikų ir interesų grupių valstybės organi-

zacijoje arba tai gali būti „klasinis” konfliktas, kai sutvarkomi žemes-

nės kastos „išsišokėliai”, nesutinkantys būti „nuliais” ir sau patvirti-

nama valdžia bei pranašumas, ir gal net per niekuo dėtų žmonių galvas

padaroma sėkminga „karjera” sistemoje.

Žmogui tapus tokiu taikiniu, jis atsiduria labai sudėtingoje psicho-

loginėje ir socialinėje situacijoje ir jam reikia stengtis visais būdais pa-

dėti, jeigu turima bent likučių sąžinės, nes toks susidorojimas yra didelė

neteisybė. Žmogus nepažeidęs įstatymų neturi būti neteisėtais metodais

persekiojamas, net jeigu kažkam neparankus ar kažkam reikia tokių

spektaklių padaryti karjerai sistemoje. Juo labiau tai netoleruotina dėl

to, kad paprastai renkamiesi pažeidžiami žmonės, dažnai jauni ir netu-

rintys pakankamai gyvenimo patirties ir galimybių apsiginti. Niekieno

gyvenimas neturi būti aukojamas dėl kažkieno siaurų personalinių in-

teresų.

Neturint patirties, sunku susigaudyti kas iš tikro vyksta, ir galima

pridaryti kvailysčių, padedant spec. tarnyboms susidoroti. Patirčiai į-

gyti reikia laiko, o laiko nėra. Tačiau patirtimi galima dalintis, todėl

reikia stengtis pasinaudoti kitų žmonių patarimais. Kitaip sakant, savo

suvokimą paaštrinti galima per informaciją apie tokias operacijas.

Teritorija ir horizontas

Spec. tarnybų vykdomos slaptos operacijos pagrindinė sąvoka yra

teritorija ir horizontas. Iš spec. tarnybų perspektyvos, kiekvienas žmo-

gus gyvena savo pasaulyje, turinčiame įvykių horizontą. Iš išorės tai

yra svetima teritorija, į kurią vykdant užduotį reikės įsibrauti, o iš vi-

daus tai yra sava teritorija, kurią siekiama išsaugoti ir apginti. Horizon-

tas yra riba tarp vidaus ir išorės, kuri yra matas parodantis, ką sąmonė

kontroliuoja, o kas yra už jos kontrolės ribos. Horizontas būdingas vi-

siems, ir yra individualaus žmogaus pažeidžiamumo rodiklis. Tokio pa-

žeidžiamumo dažnai nebūna organizacijoje, kuri turi savo vidinę infor-

macijos sistemą ir šį horizontą išplečia savo viduje aprėpdama daugelio

13

individų struktūrą. Tačiau šiame bloge mane labiausiai domina pažei-

džiamiausi, individualūs atvejai, kuomet žmonės neturi į ką kreiptis ir

gali padėti tik patys sau.

Horizontas iš vidinės ir išorinės perspektyvos veikia skirtingai. Iš

individo perspektyvos, jis sukelia psichologinį paranojos jausmą, nes

horizontas nurodo į neapibrėžtumo sritį, kuri yra už sąmonės kontrolės

ribų. Šis paranojos efektas įjungia vaizduotės ir semantinės asociacijos

mechanizmą, kurie neturi jokio tiesioginio pagrindimo šiapus, nors

žmogus tikrai žino, kad vyksta operacija ir jis yra persekiojamas. Iš i-

šorinės perspektyvos žmogaus pasaulis yra teritorija, į kurią reikia įsib-

rauti ir kurią reikia užgrobti. Tačiau kadangi vis dar gyvename racio-

nalios teisės pasaulyje, užgrobimas negali būti atviras, paliekantis

ženklus ir pėdsakus. Spec. tarnybos įsibrauna taip, kad šis įsibrovimas

netaptu lengvai parodomu faktu. Galima naudoti tik ikifaktinių ženklų

sistemą. Kad įsibrovimo ženklas netaptų faktu, naudojamos įvairios

maskuotės sistemos.

Organizacijai visos individualios teritorijos, per bendrą informaci-

jos sistemą yra kiaurai permatomos ir kontroliuojamos, todėl organiza-

cija turi informacinį pranašumą. O individualiu atveju, spec. tarnybų

taktika, per maskuotės sistemas ir „anapusinio” pasaulio neapibrėž-

tumą stengiasi sukelti paranojos būseną. Kai maskuotės sistema lieka

ikifaktinėje stadijoje, šis persekiojimas lengvai gali būti paverstas kli-

nikiniu paranojos atveju. Tai taip pat yra vienas iš susidorojimo būdų.

Realiai, kas operaciją tenkina, priklauso nuo turimų užduočių, ir toks

klinikinis susidorojimas gali ir netenkinti. Tada šis efektas naudojamas

psichologiniam dezorientavimui ir susilpninimui arba socialiniam disk-

reditavimui, jeigu žmogus išprovokuojamas elgtis neadekvačiai.

Iš taikinio perspektyvos kontrpriemonės gali būti, racionali mas-

kuočių analizė (nepasiduodant impulsyviam mąstymui ir elgesiui) ir in-

formacijos rinkimas, kuris mažina užhorizontinio pasaulio neapibrėž-

tumą. Bet teisiniam procesui svarbiausia yra operaciją pagauti kokioje

nors faktinėje situacijoje, kurią būtų galima užfiksuoti ir naudoti kaip

įrodymą. Nes į tavo kontroliuojamą teritoriją užsimaskavę braunasi a-

gentai, kurie gali elgtis kaip paprasti nepažįstami arba kaip žinomi

žmonės, bet niekada kaip prieš tave operaciją vykdantys operatyvinin-

kai. Taip pat maskuojama technika („blakės”, mikroobjektyvai ir t.t.).

Techniką „pagauti” lengviau negu žmones, bet ją sudėtinga asocijuoti

su vykdoma operacija.

14

Maskuotės pavertimas faktu

Spec. tarnybos į teritoriją įsibrauna tik per ženklus, kurių tikslas

paveikti žmogų, bet taip, kad poveikis netaptų faktu. Į pasaulį braunasi

su žmonėm-agentais ir technika. Agentai yra užsislaptinę, kad nebūtų

išaiškinti, o technika miniatiūrizuojama iki tokio laipsnio, kad papras-

tomis priemonėmis jos neįmanoma aptikti – tam reikia specialios įran-

gos. Šitaip pats operacijos organizacinis centras taikiniui visuomet

būna už horizonto ribos, taip aktyvuojant psichologines „paranojos”

struktūras.

Bet operacija dažnai pasiekia tokią stadiją, kai nuo taikinio ji nesle-

piama, bet slepiama tik nuo aplinkinių žmonių ir visuomenės, kad ne-

būtų galima suvokti neadekvačių reakcijų tikros priežasties. Tai pasie-

kiama per psichotroninės technikos naudojimą, kai užgrobiamas pats

teritorijos, kurią siekiama kontroliuoti centras – highjack‘inamas sąmo-

nės srautas. Kadangi tokia technika yra nuotolinė arba miniatiūrizuota

(kaip blakės ir mikroobjektyvai), ji vis tiek leidžia spec. tarnyboms

veikti iš už horizonto ir psichotroninio įsibrovimo į teritoriją vis tiek

negalima paversti faktais, nors poveikis būna daug atviresnis, nei užsi-

maskavusio agento ženklas, kurio tikslas sukelti gelmines paranojines

asociacijas.

Prieš telepatinį terorizavimą galima kovoti su gynybiniais psichot-

roniniais implantais, bet juos turi tik agentai, o paprastam žmogui jie

neprieinami.

Kaip maskuotę paversti faktu? Pirmiausiai, galima siekti užfik-

suoti ženklą, kad jį būtų galima rodyti (jeigu tarkim gaunamas koks

emailas ar koks laiškas, su paslėptu grasinamu turiniu). Toliau galima

ieškoti užmaskuotų techninių priemonių. Tai yra lengviausia, bet reikia

specialios įrangos ir kainuoja daugiau pinigų. Agentų demaskavimas

sudėtingiausias dalykas, nes daryti poveikį žmonėms neturi teisės, ir jie

turi galingos struktūros stogą. Su žmonėmis galimas tik „informacinis

karas”.

Ar reikia šnekėtis su aplinkiniais

Paprasti ir atviri pokalbiai dažniausiai neveikia, nes, kadangi spec.

tarnybos veikia iš už horizonto ir jų veiksmai dėl jau minėtų priežasčių

sunkiai paverčiami faktais, savo žodžių dažniausiai nėra kuo pagrįsti.

Nes, jeigu tavo sąmonėje yra tik užmaskuoti ženklai, bet nėra jokių

15

faktų, tai kito žmogaus sąmonėje dažniausiai nebūna net ženklų, ir to-

dėl yra labai sunku patikėti, nebent būtų labai išmintingas ir patirties

turintis žmogus. Bet žemiausioje kastoje tai retai pasitaiko.

Primityvus „pasiskundimas” kažkam dažniausiai būna neveiks-

mingas ir net kenksmingas, nes, pagal socialinę matricą, pradeda abe-

joti psichologine būsena. Tad jeigu yra noras kalbėtis ir aiškinti, tai rei-

kia daryti ne paprastai, bet sumaniau.

Ko niekada nereikia daryti: Kalbėtis su sistemos, vykdančios susi-

dorojimą, psichologais specialistais, nes tada atveri savo sąmonę prie-

šams ir leidi dar labiau padidinti savo teritorijos kontrolę įsibrovėliams,

o jie lieka dar labiau užsimaskavę už horizonto ribos. Tada visi tavo

racionalūs argumentai bus nurašomi kaip psichiatriniai simptomai, būsi

pririštas prie vietos, gydytojų ir vaistų, kurie taip pat naudojami susi-

dorojimui, arba psichotroninio poveikio maskavimui, kuris paverčia-

mas įvairiais „šalutiniais poveikiais”. Svarbiausia suvokti, kad psicho-

logo išrašyti vaistai taip pat yra naudojami kaip maskavimo priemonė.

Sistemos sutvarkymas

Su tokia sistema spec. tanybos highjack‘ina žmogaus gyvenimą,

kad privestu žmogų prie bedugnės krašto ir, naudodamiesi tokia situa-

cija, galėtų valdyti. Užprogramuotos baigtys tokios: vaistų pripom-

puota daržovė, nusikaltėlis arba savižudis. Sutvarkyti sistemą nėra ne-

įmanoma, bet tai labai sudėtinga ir be pagalbos, vienam to padaryti be-

veik nėra galimybių. Tai, aišku, nereiškia, kad nereikia stengtis. Blo-

giausias sprendimas – pasiduoti šantažui ir nustoti kovoti, nes tai reiš-

kia sistemos vergo gyvenimą. Pagrindinis tikslas turi būti sistemos sut-

varkymas, kuriam žmogus turi atiduoti visą savo protą. Minimalus tiks-

las – neleisti sistemai primesti tau savo žaidimo.

Bet reikia žinoti su kuo turi reikalą. Tai yra galingas agentūrinis

tinklas apraizgęs visą visuomenę. Aukščiausioje kastoje – agentai visi,

vidurinėje kastoje – 70-80 procentų. Darbininkų kasta turi apie 30 pro-

centų informatorių, slaptų bendradarbių ar agentų. Laisvajai žmonijai

priklauso tik dalis, bet dažniausiai jie nesuvokia, kokiame pasaulyje

gyvena. Kokiu principu veikia agentūra, jau paaiškinau: iš individua-

lios perspektyvos, visa sistema veikia iš už psichologinio horizonto,

neleisdama užfiksuoti jokių faktų. O neturint faktų, agentūra gali apsi-

mesti durneliais, nors žino kas vyksta, o laisvoji žmonija irgi yra „šia-

pus horizonto” ir dažnai net nenutuokia, kas visuomenėje vyksta: kokie

karai, susidorojimo spektakliai ir t.t.

16

Žmogui nepabūgus suremti špagų, laukia dramatiška kova ir hero-

jaus bei į dangų keliaujančio kankinio kelias.

17

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą

tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo

garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmo-

gus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia

izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių

iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame

persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo daž-

niausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net

nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkai-

tais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, vi-

suomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai de-

ramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisin-

gumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą.

Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, to-

kios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai

nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, i-

deologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos

kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir

socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas

užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, rei-

kalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuome-

nės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė a-

pakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauk-

tis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo

stebuklo.

Teisingumas vs rezultatas

Be rašytų įstatymų yra nerašyti įstatymai. Nerašyti įstatymai net

gali būti svarbesni ir turėti aukštesnį statusą, nei rašyti. Čia mes turime

prigimtinę teisę ir leidybinę teisę. Prigimtinė teisė yra nerašyti daugu-

mos pripažįstami principai, kurių laikomasi savo laisva valia. O rašy-

tais įstatymais nusikalstama sistema gali manipuliuoti kaip nori pagal

18

savo norus ir įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, rašytu įstatymu galima pas-

kelbti, kad kankinimas yra teisėtas. Tačiau bet koks normalus žmogus

pagal prigimtinę teisę supranta, kad tai niekingas nusikaltimas, neturin-

tis jokių pateisinimų, net jeigu sistema sau ant popieriaus pasirašo lei-

dimą.

Gali kilti klausimas, kaip sistema tampa nusikalstama sistema? I-

deali sistema yra tada, kai prigimtinė teisė sutampa su rašytine, ir sis-

tema jų laikosi. Tada vyrauja teisingumas ir darna. Toliau sistema pra-

deda nesilaikyti nei vienos tvarkos, bet vaidina teisingumo ir teisės

spektaklį. Ir galutinė forma yra tokia, kai leidyba užvaldoma nusikals-

tamos sistemos ir priiminėjami įstatymai, prieštaraujantys prigimtinei

teisei – tam, kas teisinga ir neteisinga laikoma pagal žmogaus ir pasau-

lio prigimties priimtą įsivaizdavimą. Dauguma pasaulio valstybių yra

antroje stadijoje ir viena koja įžengę į paskutinę stadiją.

Vienas iš tokių požymių yra perėjimas nuo teisingumo principo

prie rezultatų principo. Organizacija siekia savo tikslų, ir vadovaujantis

šiais tikslais reikalingi rezultatai kaip įrodymas, kad prie tikslų artė-

jama. Kadangi tarp mafijinių struktūrų vyksta konkurencija ir kova, tai

rezultatų pradedama siekti bet kuria kaina, ir teisingumo principas lieka

tik kaip naudinga ideologinė širma manipuliavimui visuomene, po ku-

ria galima siekti savo naudos.

Byla

Kaip reaguoti

Kai kam nepasiseka tiek, kad jis tokiai sistemai dėl vienų ar kitų

priežasčių užkliūva ir atsiduria sistemos mėsmalėje. Būtų klaida pradėti

aiškintis kodėl ir tikėti, kad sprendimas yra būtent šiame klausime.

Priežastis gali būti ne asmeniniai faktai, bet sistema ir principai. Tad

pirmiausia reikia sugebėti klausimą tinkamai apibendrinti. Toks api-

bendrinimas dažniausiai būna labai abstraktus, nes tikrus atsakymus

gali duoti tik „insaideriai“, žinantys sistemą iš vidaus. Tačiau ir spėji-

mas gali būti pakankamai kvalifikuotas, nes žmogus ir sistema vis tiek

yra permatoma kiaurai, net nesant viduje.

Antras momentas yra bandymas išaiškinti sistemos veikimo prin-

cipą, nes šis principas irgi parodo kaip vyksta susidorojimo procesas ir

kas kokį vaidmenį atlieka. Man tai pagrindinis atkirčio būdas. Kas sup-

ranta su kuo visuomenė turi reikalą, neleidžia savimi manipuliuoti ir

netampa sistemos daromo nusikaltimo bendrininkais.

Neišsigąsti filologinio burbulo

19

Žmogų nuteisti gali teismas ir filologinis burbulas, pučiamas for-

malios ir neformalios sistemos žiniasklaidos. Sistema valdo ir vieną, ir

kitą žiniasklaidą, net jeigu formali žiniasklaida yra verslai, o neformali

– agentūra, valdanti visuomenę neformaliame lygyje. Teismas fabri-

kuoja įrodymus iš žodžių lipdydamas bylą, o burbulas ploja teismui.

Atsiribojusių žmonių dažniausiai būna mažuma, visi kiti tiki tuo, ką

mato ir tuo, ką girdi.

Panagrinėkime smulkiau kas vyksta, pereidami per tikrovės visus

lygius ir sluoksnius. Pirmiausiai yra individuali projekcija ir kolekty-

vinė projekcija. Šiame bloge daug aiškinau kas yra žmogus ir kaip pro-

jekcija yra daroma. Svarbiausia mintis yra ta, kad tikrovė yra už žmo-

gaus suvokimo ribų, o sąmonei ji pasirodo kaip sensorika [juslės] ir

kognityvistika [protas]. Sensorika ir kognityvistika susipynusios tiek,

kad jų neįmanoma atskirti. Tai reiškia, kad subjektyvus ne tik protas,

bet ir juslinis objektas. Objektas taip pat konstruojamas intelektualiai ir

šio subjektyvumo pašalinti neįmanoma. Apibendrinti tai galima tokiu

principu: žmogus dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš

tikro.

Individualios projekcijos gali sinchronizuotis, sukuriant kolekty-

vinę projekciją. Tai reiškia, kad kažkokia grupė tarpusavyje kalbasi ir

tikrina tai, kas yra tik individualu. Gali atrodyti, kad toks kalbėjimasis

ir susitarimas yra tiesos kriterijus. Bet taip manyti būtų klaida, nes i-

liuzijos jungimas, nėra jokia garantija; daugiau iliuzijos, net jeigu ji

kartojasi, nerodo tiesos. Šitoks iliuzijos jungimasis kuria tai, kas vadi-

nama viešu burbulu, kuris tampa individualių sąmonių atskaitos tašku

ir valdo žmogų kaip subjektą arba kaip objektą. Šis burbulas yra ne kas

kita kaip kolektyvinė projekcija į tikrovę, kurioje sujungiamos žmonių

individualios pastangos ir yra bandymas susikurti tiesos iliuziją, iš ku-

rios perspektyvos būtų galima teisti visą pasaulį.

Yra du tokie kolektyviniai filologiniai burbulai. Vienas priklauso

sistemai. Jis visuomenei neprieinamas ir nepasiekiamas ir valdo tik

tuos, kas šiai sistemai priklauso. Ir yra viešas burbulas, skirtas valdyti

visuomenę ir atskirus žmones. Sistemos pagrindinis tikslas yra užgrobti

šį viešą burbulą, ir juo manipuliuojant valdyti individualias projekcijas,

kurios savo informaciją gauna iš šio burbulo, nes asmeninė patirtis yra

labai apribota. Šita kolektyvinė projekcija svarbi tuo, kad ji įdeda tai,

ką žmogus į sensoriką projektuoja individualiai ir todėl šį burbulą sis-

tema siekia valdyti.

20

Viešam burbului išsprūdus iš sistemos rankų kyla konfliktas tarp

visuomenės ir sistemos ir sistemai valdžia gali pradėti sprūsti iš letenų.

Filologinis burbulas ir byla

Filologinį burbulą siekiama užvaldyti tada, kai sistema yra antroje

savo raidos stadijoje. Tai yra tada, kai domina ne teisingumas, bet tik

rezultatas, paminant prigimtinę ir ją atitinkančią leidybinę teisę, bet vis

dar vaidinant spektaklį. Šitaip sistema teisme iš žodžių lipdo bylą ir

valdo viešą filologinį burbulą, kuris individualiose projekcijos įsuka

neapykantos emocinius ir siekimo susidoroti mechanizmus, nors iš in-

dividualios perspektyvos viešo burbulo informacijos patikrinti niekaip

neįmanoma. Bet kai kurių žmonių protas toks tamsus, kad jie net nepa-

galvoja, kad informacija turi būti tikrinama.

Į tokį filologinio burbulo „teismą“ protingi žmonės nekreipia dė-

mesio, nes tokios iliuzinės sąmonės neturi bendro mato su tikrove ir net

intelektualinių pajėgumų suprasti skirtumui tarp tiesos ir iliuzijos so-

cialiniame kontekste.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai sistema naudojasi manipuliavimo

filologiniu burbulu taktikos, tai yra simptomas, kad negeba realiai įro-

dyti ir griebiasi filologinių manipuliacijų, kuriomis pakeičiama tikrovė.

Sensorinė-kognityvinė projekcija

Niekas neturi ryšio su pačia absoliučia tikrove. Tikrovės suvoki-

mas žmogui duotas tik kaip sensorinės ir kognityvinės dalies ryšys, ir

kognityvinė dalis dažnai būna svarbesnė už sensorinę, nes ji duoda sup-

ratimą. Bet tai reiškia, kad žmogus ir žmonės dažnai mato tai, ką nori

matyti, o ne tai, kas yra [tikrovė]. Nes supratimas yra tik ankstenės į-

ženklintos patirties pritaikymas naujai patirčiai. Vadinasi žmogus sup-

ranta tik tai ir taip, kas ir kaip subjektyviai yra įdėta į jo protą. Bet tai –

ne tikrovė.

Tad jeigu idealu laikome tikrovę ir tiesą, tai šis idealas beveik ne-

pasiekiamas. Vietoj jų turime sensorinį-kognityvinį konstruktą, prik-

lausomą nuo situacijos ir aplinkybių. Kai sistema pereina į antrą ir tre-

čią stadiją ir siekia tik rezultatų, net jeigu jie prieštarauja prigimtinei

teisei, nelieka nei pasaulio, nei žmogaus. Šie žodžiai tampa eufemizmu,

skirtu pridengti melą. Telieka subjektyvi ir „intelektualiai“ sukonst-

ruota senorinė-kognityvinė projekcija, valdoma valios viešpatauti ir ne-

turinti bendro mato su tikrove.

21

Mintis yra kalbos ženklų sinestezija, į vieną tašką suspaudžianti

visą išskirtų ženklų žymimą informaciją. Mintys jungia subjektą su pre-

dikatu ir kažką tariamai pasako apie sensorinį atvaizdą ir svajonėse apie

absoliučią tikrovę. Visas protas susideda iš subjektų [tai, apie ką kal-

bama] ir predikatų [kas pasakoma apie subjektą, kokia informacija su

juo jungiama]. Bet šitaip sujungti galima tik turint savo patirtį. A

priori [t. y. be patyrimo] toks jungimas neįmanomas ir prilygsta žmo-

gaus fantazijai, kuri nurodo ne į sensorinį atvaizdą, bet į galimą proto

formą.

Reikalas tas, kad daugumoje bylų, tokio patyrimo nei teisėjai, nei

prokurorai neturi. Ir jų sąvokų sintezės yra apriorinės, paremtos kogni-

tyvine fantazija, net tada, kai aplinkoje yra kažkokie faktai ir jie savo

vaizduotėje bando vesti gijas į susidorojimo objektą.

Kai sistema dėl kokių nors priežasčių išsirenka nekaltą žmogų su-

sidorojimui – visos sintezės yra bereferentinės, t. y. jos nenurodo į jokią

išorinę tikrovę. Prokuroras ir teisėjai padaro individualias sąmoningai

klaidingas projekcijas ir šitos projekcijos perduodamos į viešą filolo-

ginį burbulą. Šitaip žmogui sufabrikuojama byla teisme ir jis yra nutei-

siamas filologinio burbulo. Ant žmogaus uždedama matrica „nusikal-

tėlis“, jis eliminuojamas iš visuomenės ir tampa sistemos žemiausios

kastos vergu.

Psichotroninis fabrikavimas

Bylos lipdymui iš bereferentinių žodžių turima pati naujausia tech-

nika, su kuria į sąmonę galima perduoti bet kokius žodžius. Joje šie

žodžiai pereina į visas sąmoningas ir nesąmoningas kognityvines [pa-

žintines] struktūras (protas, mąstymas, atmintis ir t.t.) juos galima fik-

suoti, įrašyti ir terorizuoti žmogų. Pririnkus tokių žodžių, galima pada-

ryti net „teksto analizę“, bandant iš jų išlukštenti „tikrovę“, kuri iš tikro

yra viso labo žodyninių reikšmių projekcija, sukurianti sensorinę-kog-

nityvinę iliuziją žmogaus sąmonėje. Šitas individualias iliuzijas sujun-

gus, galima padidinti iliuzijos galią ir efektyvumą ir bandyti įvesti savo

tvarką bei siekti susidoroti su netikėliais. Šitaip kovojama dėl filologi-

nio iliuzijų burbulo, kuris galų gale valdomas sistemos, nes ji turi di-

džiausią agentų armiją ir informacinį-dezinformacinį pranašumą, prieš

kurį negali atsilaikyti joks laisvas individas, kuriam gresia eugenika,

socialinė inžinerija, psichopatiškas organizacijos mąstymas, loboto-

mija ir kitos sistemos haliucinacijos bei grožybės.

22

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas

yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organi-

zuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsi-

vaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas

ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų –

nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar fakti-

nių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį gal-

vosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad

įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl?

Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos

versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba a-

teiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, ant-

ras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis

susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas

pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą

yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kal-

tininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo

paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo

problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias

operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Paki-

šama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje,

bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiški-

nant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anek-

dotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime

tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia.

Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums

muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik

informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos

visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terori-

zavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama

JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra

viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai

išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

23

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug

kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, ne-

pasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė

psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią su-

derinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame min-

čių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet daž-

niausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro la-

bai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar dau-

giau – asmeninė ir atitinkamai – niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuo-

menės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnė-

jęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikal-

tėlis yra pati valstybės organizacija.

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos

pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu

lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smege-

nyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje pa-

tirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta

viduje – netapatinti su tuo kas vyksta galvoje – be abejo, atsispindi

žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali

atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo,

bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta

žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, pak-

lausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiš-

kas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau

žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos pa-

veikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio

kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis.

24

Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus

būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta – paaiškinti.

Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje,

yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos ne-

tikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi pri-

jungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implan-

tuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išp-

rovokuoti ir galų gale – sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi pri-

jungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio“ minčių pa-

saulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provo-

kuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje – nereaguoti, o atsaki-

nėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai

ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situa-

ciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į paty-

čias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo

klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia

telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo techni-

kas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti

žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja“ – gali

būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo

vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno

25

elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtme-

čius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką sten-

giantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų

„skeptikų“, nes tai ne jų lygiui – neturint jokios patirties ir supratimo

apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmė-

mis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergž-

džios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengian-

tis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro

valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansa-

vimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir moks-

lininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai,

kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo

sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad

jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?“ – tai atsaky-

mas paprastas ir vienareikšmiškas – valstybė. Jeigu kas nors atšautų,

kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

26

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš

bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichi-

kos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie

skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais povei-

kiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutri-

kimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas,

arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsi-

tiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau ty-

rinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų

galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis

įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nu-

čiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos

laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir

žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdi-

nami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai,

dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais

arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga

tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susido-

roti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais

baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų,

bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agen-

tūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduo-

jama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia re-

miamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma i-

šaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti

arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į

šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik

čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši

turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar

kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių

neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plo-

vimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema,

bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos

priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“.

Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais,

27

kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų il-

gesnis už ligos simptomų sąrašą.

Trečia interpretacijos rūšis – kai viskas paaiškinama taip, kaip yra

iš tikro. Kas vyksta galvoje, ką daro visuomenė ir kokios priemonės

naudojamos. Žiauriausi smūgiai būna per psichotroninius kankinimus,

toliau smunka žmogaus statusas visuomenėje ir tai turi neigiamas pa-

sekmes pragyvenimo ir juridinių teisių prasme. Taip pat šitie žmonės

padaromi antrarūšiais ta prasme, kad juos naudoja visų savo problemų

ir bėdų sukrovimui, kai pripaišo nebūtas veikas, siuva bylas, naudoja

operacijose, kur bilietas tik į vieną pusę ir t. t. Tokį statusą turėti/įgyti

– nepatartina, nes problemų sistema prikuria tiesiog iš oro, kad nusi-

imtų nuo savo pečių ir užkrautų tau.

Tačiau pirmiausia turi sukurti tam tikrą būseną, kuri yra visų ope-

racijų pagrindas. Norint nevaikščioti šiuo klausimu tamsoje, reikia at-

sisakyti pirmų dviejų interpretacijų, o jeigu šios bėdos aplenkė, tai rei-

kia atmesti ir trečio varianto suformuotą negatyvizmą ir pabandyti sup-

rasti, kas vyksta iš tikrųjų. Pirmiausiai reikia suvokti koks pagrindinis

už to stovintis veikėjas. Čia nėra jokių abejonių – valstybės organiza-

cija, kuri turi savo neformalią sistemą, kuri veikia neformaliomis prie-

monėmis ir šitaip kontroliuoja visų stebimų žmonių gyvenamą aplinką.

Toliau turite suprasti, kaip veikia psichikos sutrikimas. Šį pavyzdį,

šiek tiek juokais, vadinu „radijo šizofrenija“. Apie tai turbūt niekas išs-

kyrus mane nėra pagalvojęs, bet sutrikimo simptomai yra labai panašūs

į tam tikrus ryšio technikos efektus. Manau, kad bent apytikriai visi

žino kaip veikia radijo ryšys. Yra stotis, tam tikrais dažniais transliuo-

jantis siųstuvas, ir tą stotį priimantys radijo imtuvai. Kiekviena stotis

turi savo dažnį, kurį nustačius galima demoduliuoti tuo dažniu trans-

liuojamas programas. Bet kartais tas ryšys sutrinka, bent jau taip dažnai

atsitikdavo senesniais laikais. Kas mėgsta klausyti radijo įvairaus ilgio

bangomis, žino, kad kartais į nustatytą stotį įsiterpia signalas iš kitos

stoties ir atrodo, kad šitą signalą atpūtė vėjo gūsis – banga užeina, iš-

girsti kalbėjimą iš kitos programos ir vėl dingsta. Arba kartais būna,

kad labai sunku tiksliai pagauti dažnį, nes nepakankamai jautrus radijo

imtuvas ir prie tos pačios padalos vienu metu girdisi dvi skirtingos ra-

dijo stotys. Tai yra kito dažnio įsiliejimas, kurį aš vadinu „radijo ši-

zofrenija“, nes kita stotis yra haliucinacijos, arba kaip mėgsta sakyti

„psichikos ligoniai“ – „balsai“.

Ši liga, kuria serga kai kurie radijo aparatai, yra grynai technolo-

ginė. Ji gali kilti netyčia, dėl nekokybiško radijo aparato arba tai gali

28

būti daroma tyčia, tam kad nugesintų kokią nors nepageidaujamą radijo

stotį. Tai darydavo „šaltojo karo metu“ Sovietų Sąjunga ir JAV. Tam

reikia teritorijoje, kurioje veikia imtuvo antena, paskleisti dažnį dub-

liuojančią programą, ir radijo imtuvai toje teritorijoje išprotėja, nes pra-

deda transliuoti/girdėti įsiterpiančius pašalinius „balsus“. Kadangi

priešo teritorijoje siųstuvą pastatyti sudėtinga, naudojami komunika-

cijų palydovai, kurie nepaiso dažnių paskirstymo ir susargdina radijo

imtuvus „radijo šizofrenija“. Yra vienas skirtumas, susargdintas žmo-

gus dažniausiai agentūros izoliuojamas, o radijo imtuvus gali stebėti ir

tyrinėti visi. Visi žino kas vyksta, kad teritorijoje paskleistas svetimas

dažnis.

Tai aišku ne viskas. Yra ir daug sunkesnė psichikos arba technikos

sutrikimo forma. Be abejo, ji retesnė. Dabar minčių eksperimentui im-

kime televizorių. Jis daug sudėtingesnis, nes transliuoja ne tik garsą,

bet ir vaizdą. Abu gali išprotėti. Tai vyksta keliais būdais – kabeliu ir

antena. Dabar jau – skaitmeniniu signalu, nes taip lengviau dirbti kom-

piuteriui. Į detales nesigilinsiu, bet, analogiškai radijo ryšiui, skirtingi

kanalai nustatomi naudojant kabeliais keliaujančiu signalo dažniu, t. y.,

kiekvienas kanalas turi savo dažnį. Bet kartais atsitinka taip, kad žmo-

gus žiūri vieną kanalą, stebi kokią nors laidą ir staiga, nei iš šio nei iš

to ekrane įsiterpia pašaliniai vaizdai – užeina banga, parodo kokį frag-

mentą iš kito dažnio ir jis vėl dingsta. Tai vėlgi – diagnozė televizoriui,

paprastai vadinama „televizoriaus šizofrenija“. Taip gali atsitikti dėl į-

vairių priežasčių, pavyzdžiui, techninių nesklandumų, bet gali būti ir

piktybinis trukdymas. Kai signalas perduodamas į skaitmeninę anteną

radijo ryšiu, „šizofrenija“ veikia taip pat kaip ir radijo imtuve. Šiek tiek

sudėtingiau, kai signalas keliauja kabeliu. Norint televizoriaus ekrane

sukelti vaizdo ir garso haliucinacijas, reikia signalą indukuoti televizi-

jos kabelyje. Tačiau technologiškai tai taip pat įmanoma, nors tai jau

aukštosios specialiųjų tarnybų technologijos. Iš pavyzdžių matome,

kad jos geba psichikos sutrikimus sukelti ne tik žmonėms, bet ir radijo

imtuvams bei televizoriams.

Man keista, kad žmonės anksčiau į tai neatkreipdavo dėmesio ir

manydavo, kad šizofrenija tik žmonių problema. Nieko panašaus – išp-

rotėja taip pat ir radijo imtuvai, bei televizoriai. O jau dabar, visai nau-

jais laikais, manau, gali išprotėti net mobilūs telefonai – jeigu girdisi

kokie nors trukdžiai arba aidas – tai greičiausiai piktybiniai „balsai“, su

kuriais bandoma telefoną išvesti iš proto. Tai tikrai ne juokas, tik ne-

aišku kuo agentūrai nusikalsta telefono aparatai.

29

Bandom apibendrinti, kaip veikia įvairios „šizofrenijos“ rūšys.

Viena rūšis sukuriama radijo bangomis, teritorijoje paskleidus dubliuo-

jantį dažnį. Imtuvas gali priimti vieną ar net dešimt papildomų stočių ir

tada jau visiškas chaosas. Kita rūšis kai naudojama elektra kabeliuose.

Tokiu atveju „paskleisti“ neužtenka – konkrečiuose kabeliuose reikia

dubliuojančius signalus sukelti indukcijos būdu. Ekranuose matomi pa-

šaliniai vaizdai ir garsai, kuriuos galima vadinti televizoriaus haliuci-

nacijomis. Kažkada juokdavosi kai „psichikos ligonis“ aiškindavo, kad

su juo kalbasi radijo aparatas. Šiais laikais telefonai kalba su visais

žmonėmis ir niekam nejuokinga.

Daug plėstis neketinu. Tačiau įrašo neužbaigsiu nepataręs žmo-

nėms, kuriems „radijo šizofrenija“ ir kurie nežino pagrindinių kovos su

šia neganda taisyklių. Pirmiausiai reikia suprasti, kad įsibrovimas, tai

kita, piktavalių žmonių transliuojama radijo stotis. Kai klausaisi kokios

nors vienos pagrindinės radijo stoties, niekada nesiklausyti, ką trans-

liuoja „demonai“. Kai kanalai pradedami dubliuoti, radiją aišku galima

išjungti, bet to neįmanoma padaryti savo galvoje. Su tuo tenka apsip-

rasti. Jeigu neįmanoma „išjungti“, reikia nepaversti šių stočių savo pag-

rindiniu kanalu ir nepasiduoti jokioms manipuliacijoms. Visada reikia

atsiminti, kad čia yra radijo šizofrenija ir ji veikia kaip radijo aparatas

– jį galima išjungti. Bet pirmiausiai galima išjungti siųstuvą. Ligos nėra

nei kūne, nei sieloje.

30

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu

pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines

buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra

koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone,

gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar,

prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba

pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis

pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome,

kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas

minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris

irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti

laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dė-

mesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma

fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matemati-

niai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasi-

rinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta

už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti

skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų –

kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas

ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tiks-

lumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos rada-

rai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į

pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra,

kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik near-

tikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko as-

pektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė

struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti

save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmo-

nėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu

siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo

aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra

tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jo-

kios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momen-

tas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7

31

dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti

metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali

būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir

t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra to-

kia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai va-

dinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimt-

mečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir

socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį ga-

lima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti

su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus ty-

rimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų

arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas,

kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizaci-

jos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame

kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutini-

niai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės

rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir

vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių

žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kom-

piuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmo-

nių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje

operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuske-

nuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadrati-

nių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą,

kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir

dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo

kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pa-

vyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“?

Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia

vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui

priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų,

tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vie-

netiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema

arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afekti-

niai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pra-

džia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus;

tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo

32

tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo

matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusi-

kaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nu-

sikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys

standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti

ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalsta-

mumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį.

Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusi-

kalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra krimi-

nalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia

sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžu-

dys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo

esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kaž-

kada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai

seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės tei-

sine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė

šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti,

turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės

principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos.

Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo

kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas

– nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo

teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi.

Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t.

Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo ma-

tas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o deši-

nėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada pai-

mama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajek-

torija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui

neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas,

kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis.

Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta

labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus

gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse,

tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis

gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba

atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi

33

mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra tei-

sinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, ap-

linka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada,

kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragy-

venti.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamo-

sios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas

blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pa-

galba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip

toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigim-

tinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas),

tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus

visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja,

didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra

nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t.

Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikalti-

mai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmė-

mis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kri-

terijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas

gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės

institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui už-

daro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik

šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats

galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl nere-

tai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant

pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio

įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organiza-

cijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti –

nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti

nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusi-

kaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklė-

jimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti

kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali

nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nu-

bausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai

giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad

jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai –

34

jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę,

laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyri-

mas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo

su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuo-

tai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta

tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio gar-

bintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais

žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus

nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvy-

kiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę

smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip bioro-

botą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės or-

ganizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsi-

muliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“,

nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės sata-

nistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsi-

muliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis –

niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės

schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta

schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas

yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas e-

santis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei

kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją

nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių

manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama

kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama

simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą,

gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, nau-

dojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris

atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės gra-

fikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fe-

nomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės,

nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentū-

rinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimu-

35

liacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių nie-

kada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja

ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors,

koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir

vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku.

Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu pa-

viršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviau-

siame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto

žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to

stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekda-

mas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės

reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada

nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios

sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, at-

rodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-mon-

tažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada

stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sis-

temą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus feno-

meno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos

struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma.

Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros

grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įra-

šus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje,

tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis pa-

viršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant

suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika,

kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklas-

totą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nus-

kenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100

proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių sche-

mos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari

biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimu-

liakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pag-

rindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės ang-

36

liškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susido-

rojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai vals-

tybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi

rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų

pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai

kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pa-

siekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima

vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam

tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir

vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implan-

tai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną,

gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip

visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas

ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų,

išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad

tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti

žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai

pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motori-

kos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdy-

mai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys,

kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią at-

mintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psi-

chotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir pa-

viršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo.

Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna

apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Nie-

kas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes,

jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų

sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi

žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kal-

bėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti

interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai

izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas

platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva vi-

suomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straips-

nius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir

mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai

praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir

37

ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų sme-

genys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje

raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvar-

dintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave

savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, krimi-

nalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.

38

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir pri-

jungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir

juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji

sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pri-

dedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį

principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra

gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo,

kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo

pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, ri-

boja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvy-

ros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes

kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos iš-

balansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo

naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos

visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra

didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta,

kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus

pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindi-

niu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organiza-

cija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra indivi-

das, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo as-

meninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadi-

nama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaid-

menimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota,

tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia

bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gy-

venimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę

paskirtį – išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus

šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologi-

jos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simboli-

nis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisiri-

šimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizaci-

39

jos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusilei-

džia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas,

kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psicho-

logiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechani-

zavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio

konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pu-

siausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai

(o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks

pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors

automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų

ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga

už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sis-

tema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valsty-

binio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra

totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių

žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje.

Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba

įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta į-

vairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas

su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, ku-

riuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechaniz-

mus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai

priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti ko-

kio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus

sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas

vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai iš-

vardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izo-

liaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai,

kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba

„neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta orga-

nizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą.

Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepat-

rauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų

40

ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą orga-

nizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje

esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“.

Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri

priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko

nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo

mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau

diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po

ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai,

ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuome-

nėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta nau-

dojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nep-

riklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs

kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima

įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, pa-

naudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad su-

sidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik

per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žemini-

mas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas –

palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė tech-

niką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo są-

lygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai

komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis

kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duo-

menų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra

elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris

gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti ap-

dorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų akty-

vumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio

41

aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Ki-

taip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba

radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (mo-

duliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai

daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos ga-

lima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus,

paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra

analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose

magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę

smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą

sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pa-

vidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavi-

mui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus,

bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai

minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama

analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės paly-

dovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant že-

mės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D

modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems

žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance)

sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko

pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų

planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir

programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius,

kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sis-

temos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmo-

gus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių

skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio in-

telekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje

vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydo-

vinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruo-

menės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir

išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik la-

bai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors priva-

čių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Prak-

tiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija.

42

ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sis-

temos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių

implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų gir-

dėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos min-

tys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas

kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą

atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų,

dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikal-

tėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo da-

rymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant

operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug

visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Orga-

nizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors

psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia de-

šimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesu-

geba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias

gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsis-

pirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta

standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichot-

ronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pa-

saulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organiza-

cijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, po-

veikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techni-

nės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žino-

jimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus,

kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas,

mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogra-

muoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami

svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija

43

ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems

diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos

svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos pa-

veikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

– materiali sąveika – tokia kurioje materija veikia materiją, per fi-

zinę jėgą;

– mišri sąveika – tokia kurioje materija paverčiama informacija

arba sujungiama su informaciniu šablonu;

– informacinė sąveika – tokia kurioje informacija veikia informa-

ciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas

technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija

susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri

sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris

leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją

mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė

sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emo-

ciškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruo-

jančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psi-

chologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsi-

vaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai

pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia – labai svarbios, nes

reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba

susijusią informaciją.

44

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą,

vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į

smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psicho-

loginį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis

su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais.

Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis su-

keliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psi-

chologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima

daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra

ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pir-

miausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo po-

veikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio

sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surin-

kimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines

smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai

savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra

greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant

redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elekt-

rinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų,

turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis

dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios porei-

kius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti vei-

kiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas

pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek

destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reika-

lingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo

ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į

emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reak-

cijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui

tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis

emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pama-

tines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą,

jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba

45

veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip

suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vi-

dinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių

žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efek-

toriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį spren-

dimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas“ ir už

jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės

jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai

naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius,

kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui supara-

lyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės

jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos e-

mocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą.

Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs

tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia norma-

liai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant e-

mociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas

žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica val-

dyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors

žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis

sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima val-

dyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės,

jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų

neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kont-

roliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines są-

monės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam

tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad

kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plie-

ninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diver-

sines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis vi-

rusas laukia signalo – ištarto arba perskaityto žodžio – ir signalą atpa-

žinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia

juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, suke-

46

lia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, ku-

rios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kal-

binio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės

ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę

ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra

BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būse-

noms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikal-

timo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su ku-

riomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis

spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus

tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu su-

formuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įro-

dymus“ ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išda-

vimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne

kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors,

aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai,

kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų

stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal

poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užb-

lokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo

koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau pa-

tiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų

šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema

pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra

kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia

ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas ats-

kirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įs-

tatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suak-

tyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie

žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filolo-

giniai svertai – sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psicho-

loginio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pa-

sirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas

smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį,

mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio,

47

kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama

atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių trau-

kiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išp-

rovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą

ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus

sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis

žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik

iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą

savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žino-

mas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turi-

nio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei ope-

racijai naudinga linkme.

48

Kaip dekonstruoti slaptą planą

Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra

todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką

kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį

žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas

kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numa-

tymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Pap-

rasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog

tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito

žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sis-

temą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu

ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-

Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdi-

nimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu.

Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant

išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti

toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gra-

matika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir,

analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami

dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, tech-

nika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, mate-

rija.

Matome, kad žodynas dalinasi į dvi pagrindines dalis – gyvą pa-

saulį ir negyvą. Toliau negyvas pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį.

Gyvybė turi kūnišką aspektą ir psichinį. Naudojant šitas rubrikas, ga-

lima susiklasifikuoti visą žodyną, 100 000 žodžių, ir pavaizduoti jį vie-

49

name paveikslėlyje. Tada, judant po šį paveikslėlį slankikliu, matyti vi-

sas galimybes ir nustatyti kokią nors konkrečia realizaciją, siekiant sup-

rasti, kas už tos realizacijos stovi. Padalinus viską į 500 žodžių lenteles,

gaunama 80 lentelių daiktavardžiams ir 80 lentelių veiksmažodžiams,

ir tai praktiškai visų kalbų žodynų branduolys – 80 000 žodžių. Šį žo-

dyną padalinus į 20 segmentų, kiekvienam iš jų tenka po 4 000 žodžių,

kuriuos galima sugrupuoti pagal tikrovės fragmentus.

Žmogaus vidinėje sąmonėje eiliškumas toks: mintis, gramatinė

struktūra, žodynas ir išeinanti seka, kokia nors lingvistinė realizacija.

Ši realizacija reikalinga psichožvalgybai, kuri leidžia pamatyti vidines

žmogaus mintis ir nuspėti bet kokią minčių eigą. Kuo daugiau informa-

cijos apie žmogų turi, tuo tai lengviau. Kadangi pati kalba yra visa per-

matoma, nes joje nėra jokių paslapčių, tai permatomas tampa ir žmo-

gus, nes lingvistinė sąmonės struktūra yra skylėtas tinklas, už kurio

nėra nieko, ko nebūtų įmanoma suprasti. Todėl šio tinklo supratimas

labai svarbus dviem tikslais: psichožvalgybai ir žmogaus valdymui. Juo

labiau, kad kiekvienas žmogus privalo kalbėti ir rodyti savo sąmonės

turinį, o tai yra turtingas šaltinis.

Labiausiai domina kiekvieno žmogaus aktyvumas, kuris gali būti

socialinis arba kalbinis. Tačiau joks aktyvumas neatsiranda be viešo

arba slapto plano, kuriuo žmogus arba žmonių grupė siekia kokio nors

tikslo sau ir kitiems. Mentalizmas yra geras šio plano išsiaiškinimo bū-

das. Viskas prasideda nuo minčių, idėjų ir motyvų. O motyvai šiame

pasaulyje dažniausiai labai primityvūs – turtai, valdžia ir t.t. Ir kiek-

vieno aktyvumo planas – pasiekti šiuos ir panašius tikslus, pasinaudo-

jant kitais žmonėmis. Todėl vertinat slaptą planą (Agenda), visada rei-

kia žiūrėti ar jis naudingas, ar ne, moralus, ar nemoralus.

Visi konspirologai naudoja būtent šią sistemą. Stebi veiklą, išei-

nančias sekas (propagandiniai tekstai, filmai) ir rekonstruoja slaptos ar

viešos organizacijos slaptą planą, ir šį planą viešina rodydami jo žalą

žmonijai. Pavyzdžiui, globalistų sąmokslą sumažinti žmonių skaičių iki

1 milijardo. Juk tai akivaizdus suokalbis, pagrįstas slaptu planu ir atvi-

rai ar slaptai, per savo veiklą, globalistai šį planą viešina arba sprendi-

mais realizuoja. Iš šios veiklos galima labai lengvai nustatyti pagrin-

dinę mintį, idėją ir motyvus. Visų pirma tai, kad jie šią planetą laiko tik

savo nuosavybe, nors ji priklauso visiems.

Dažniausiai slaptas planas būna tik toks kiauras, permatomas ling-

vistinis tinklas, už kurio geriausiu atveju dar stovi kokia nors žmogaus

50

psichologija arba psichopatologija. Su tuo joks protingas žmogus nesi-

taiksto ir nenusileidžia jokiam suokalbiui, nesvarbu kaip gražiai būtų

suokiama. Gramatika – tik ant tikrovės uždedamas šablonas, o žodynas

viso labo yra tikrovės dalių pavadinimai. Nei vienoje vietoje joks pro-

tingas žmogus nekuria garbinimo stabo, nei gramatikoje, nei žodžiuose.

Taip pat nieko nebijo ir niekam nepaklūsta. Bendrai veikti galima tik

bendru sutarimu, o tas sutarimas turi būti pagrįstas lygiateisiškumu, nes

vertės skalės neadekvatus valdymas visada susijęs su kokiomis nors

psichopatologijomis. (Kai kas nors pradeda įsivaizduoti, kad palyginus

su kitais turi „stulbinamą vertę“.)

Visos „stulbinamos vertės“ realizuojamos žodyne, naudojant kokį

nors kvailą žodį ir jokia sąmonės forma negali išeiti už šio žodyno ribų,

nes pavadinimą iš ženklų ir garsų galima sukurti viskam ir iš tikrųjų šie

pavadinimai nieko nereiškia. Jie yra tik komunikavimo priemonės.

Vadinasi naudojant veiklos analizę ir psichožvalgybinį menta-

lizmą, galima nustatyti koks socialdemokratų, „Delfi“, G. Landsbergio

slaptas planas ir pan. Visi slapti planai užkoduoti žmogaus psichologi-

joje ir nubraižytuose paveiksliukuose. Iš esmės, žodynai juda antro-

posferos ir technosferos schemose, aiškinant, ką jie darys arba ką reikia

daryti (ta prasme, „kitiems“), bet tai tik fasadas, kuris slepia paprastą

valdžios troškimą, kurį įgyvendinti siekiama pasinaudojant naiviais

žmonėmis.

51

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų

sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri

yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta

vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas,

o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėji-

mui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdės-

tymo principas – kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį

rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiš-

kia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad

tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą ste-

bintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad i-

šeiti iš šios zonos – neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai

yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persi-

kelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame

rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį

spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra

linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių

paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidini-

mai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie

yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma va-

dinamieji „nusileidimai“, kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsime-

tėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo

pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti at-

pirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė

kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje

programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra

tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio

mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzo-

terinių.

52

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti

amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klau-

simas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiški-

nimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiute-

rio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti

paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir

mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduo-

dant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pa-

saulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos,

gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtin-

guose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos

išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kom-

piuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų.

Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukš-

tas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo trans-

cendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra

tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui,

kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pa-

vyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąvei-

kauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą,

jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra

portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmo-

nių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas minti-

mis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris į-

diegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Trans-

cenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė,

o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus

sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat da-

ryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma

anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones

ir objektus.

53

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psi-

chotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir

namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši

sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpi-

namas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų ener-

getinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti po-

veikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą,

treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensori-

nio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir

žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti

psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui.

Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, nau-

dojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų prog-

ramą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais

metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje

daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organiza-

cija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė translia-

cija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu

žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliaci-

joms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių at-

vaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris

tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie

tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su

suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo

protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir

pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti

matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psi-

chotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu

keičiasi telepatiškai.

54

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezer-

vatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčioji-

mui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskuti-

nis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys

ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o

veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepa-

sitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama

programa, vadinama „tylioji kalva“ kelio atgal nėra.

55

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje

valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti

mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai.

Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą

sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vieno-

dame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra

tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios pri-

ima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam lais-

vam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose

gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri

žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant,

jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina

iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti

ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja vi-

sus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros orga-

nizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esan-

čius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma pak-

lūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad

tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmi-

mas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip pap-

rasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo,

išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos gru-

pelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagan-

dos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl dide-

lio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad

priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skir-

tumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konk-

rečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna su-

kelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slo-

pinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad

geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas

argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant di-

deliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskal-

dymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne

56

vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus – neiš-

vengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro

už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės są-

monės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo,

ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orien-

tuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors

vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plė-

timuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę

reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės,

kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir

kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skai-

čius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau

stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavi-

nys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali daly-

vauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia,

kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti dau-

giau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema,

kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie

turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra

piramidės viršuje.

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius:

a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius

sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius

– ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas

griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją

aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyve-

nimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalai-

kiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirme-

57

nybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurenci-

joje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikal-

tėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja gro-

buonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukš-

čiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems ban-

ditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kar-

tos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras siste-

mas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebend-

rauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti.

Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėš-

rus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje u-

žuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įta-

kos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos

zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai

sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kont-

roliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profi-

liavimu, turto kontrole ir t.t.

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti,

kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zo-

noje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas iš-

teklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo

ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas,

ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informa-

cija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje

negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai

pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai

ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam

žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsa-

kymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

58

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės,

laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena

arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas že-

mesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis

mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau są-

mokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios

veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia

grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, su-

kurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat

Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios gru-

puotės, viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apib-

rėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kont-

roliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi

informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudo-

dami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina

resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis prie-

monėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip,

jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ri-

botų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius

išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl

ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepa-

siektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams val-

džia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pa-

žanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertek-

liaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką pri-

gimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus

žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes

pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepaša-

linta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam

reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausi-

mus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti

nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir eks-

pansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia

uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

59

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo ener-

gijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus

fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai

gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima

tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti

ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi da-

lykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas lei-

džia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios

sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos.

Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti

informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė

būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram

kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria

norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsii-

mant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba ži-

noma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam

tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai

ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai

kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali

būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų

lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti

pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tik-

ros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidau-

jamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki

jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl

dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis,

naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki

tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją

pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų pas-

pęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje

tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų

vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš

ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

60

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą,

kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur

nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūri-

mui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos

masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį.

Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas

hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose

įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios už-

daros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o

kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organi-

zacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių,

nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiau-

siame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias

grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskriti-

mas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalin-

tos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios už-

daros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdo-

vams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja že-

mesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią,

tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant

aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukš-

čiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai

61

akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva nau-

dojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizaci-

jas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos plane-

toje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis.

Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informa-

cija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors

pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus

ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neį-

manomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįs-

tamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą

planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašali-

niams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos val-

dymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais,

skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su

kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios

vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos

kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu

kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma.

Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio

gijų.

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu

šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu

kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis

realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko su-

kuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos

vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos

paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius

62

apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas.

Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidi-

niame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes,

visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas

(tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus

kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš

orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant užda-

ras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi

visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Ki-

nija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima mo-

deliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis

įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba

kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmo-

nija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus

sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pa-

jamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų nau-

dotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams

asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo

ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti nau-

dojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė.

Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/pie-

šimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių

telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo

metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad

įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus

63

objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizaci-

jos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų

planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja

individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmo-

niją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku

yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir

išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių

laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvy-

bės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti spren-

dimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji

padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku,

koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima

modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint

kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri a-

teina iš kito, didesnio pasaulio.

64

Kaip analizuoti jausmines būsenas

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir ra-

cionalumui, o kita sritis – emocijos, jausmai, būsenos – buvo tarsi ant-

rame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią

temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir

naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį,

kur tampa „tikrove“. Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kog-

nityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina

atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską

sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią

sistemą:

Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių

priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė – „aš

esu“, „tai yra“ iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris

yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o

auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato

yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia

į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pava-

dinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmo-

nės tikrovę.

65

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą –

tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką – tai laiko dėmuo; turi skirtumą

erdvėje – tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą – tai substancijos

dėmuo; turi tam tikrą turinį – tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai

įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsi-

randa sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dina-

mika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip

surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį – iš vidaus ir iš išorės – bei

jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis princi-

pas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės

realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia

smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas infor-

maciją ima iš „tikro“ pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik prog-

rama – tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simulia-

cija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvi-

nis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kur-

damas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judė-

jimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, ku-

ris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi

tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį

klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas ne-

gali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, ku-

rie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta,

kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priim-

tiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o

viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.

Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės te-

mos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio

tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas,

kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.

Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir

būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors ob-

jektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors da-

lyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios

ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta.

Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.

66

Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra ne-

objektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Ne-

objektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija,

fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienot-

varkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susi-

jusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano.

Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso

nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situ-

acijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia

tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia

dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti

kuo daugiau pozityvumo.

Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris,

bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos,

kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas.

Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas daly-

kas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo prie-

šiškumą žmogui.

Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiri-

boti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie

gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai – lai-

kini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jo-

kių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių

būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai“,

prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisiri-

šimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kaž-

kokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių

racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos

koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.

Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas.

Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užg-

niaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtin-

game pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne

vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile“. Pavyzdys

gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą

pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad

apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo,

prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pa-

67

matai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pa-

jautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizi-

kuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir

džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti be-

galybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.

Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau

aprašiau – tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui,

pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas.

Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguo-

jama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos ne-

daug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau

linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o

kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo nepri-

sideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima

sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet

tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi

įmanomas.

Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra gali-

mybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religi-

nius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąsty-

mas – kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas – fiziniame/motori-

niame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus,

objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų

supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių

problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.

Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo,

kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta

schemoje.

68

Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa,

kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-

negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų

ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos.

Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia

įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami

į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš

žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pir-

miausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungia-

mas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būse-

nos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, tei-

giami atradimai – džiaugsmą.

Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, prie-

šingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jaus-

mus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu,

su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.

69

II Informacinis karas

70

Tikrovė, archetipai ir mitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį

ir matai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsi-

vaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dar

tolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik

„atspindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimu

išplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasi

taip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus:

įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Nes-

varbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaip

mes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruo-

menėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę

„mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomas

visuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizaci-

joje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinės in-

formavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizorių

arba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, su-

sirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninės

komunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikia

tik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią,

lyderius.

Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grieti-

nėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnės gran-

dys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuomenės, vals-

tybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arba per neo-

peratyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvą

žmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas tikima ir yra… Paprasti

žmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendę

savo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Nes-

varbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienas

dirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man už-

sikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskas vi-

siems ir yra vienodai…

Taip viskas yra iš vienos pusės. O iš kitos pusės, kuo daugiau kal-

bos įbūtintojai užsiima kūrybiniu darbu, tuo šita užduotis jiems darosi

lengvesnė, nes gyvename pasaulyje, kuriame „žinių“ vis tiek niekas ne-

tikrina. Dažniausiai tai net neįmanoma. Todėl gali paskelbti bet ką –

71

praeina beveik viskas. Ir tai suvokta labai seniai. Žmonių, kurie save

laiko „tikrovininkais“, žinančiais kaip yra, ir galinčiais padaryti, kad

masinėje sąmonėje taip viskas ir būtų.

Šitoks „žinių“ skleidimas vadinamas mitologizavimu. Tai reiškia,

pateikiama ne informacija, ne faktai ir analizės, bet mitai, kuriuos ap-

tarnaujantis personalas per masinio poveikio priemones kala masinės

visuomenės žmonėms į galvas. Tai yra, istorijos pasakojamos taip, kad

jos ne atskleistų kaip kas nors buvo arba yra, bet kad surezonuotų su

tam tikromis archetipų struktūromis, ir kad vidiniame ekrane jos užsi-

tėkštų ant žmogaus kontūro. Archetipai tai būna herojai, piktadariai,

dievai ir velniai, nusikaltimas ir bausmė, teisingumas ir t.t.

Šis principas labai dažnai naudojamas agentūrų ir prokuratūros o-

peracijose – kaip jos pateikiamos visuomenei. Pasakojama ne faktai, ne

įrodymai, ne analizė, ne parodymai, bet apie žmogų pasakojamas mitas.

Tokios priemonės naudojamos rezonansinėse bylose arba rezonansi-

niuose nusikaltimuose, kai bausmei atlikti ir piktadario rolei suvaidinti

išrenkamas nekaltas žmogus. Tai dažnai būna tokios operacijos, kurios

panašios į ritualinio žmogaus aukojimo operaciją, kažkokiam valstybę

globojančiam „dievui“. Žiaurių aukų dievai reikalaudavo ne tik seno-

vėje, jos nei kiek ne mažiau žiaurios ir šiais laikais, tik pridengtos po

nusikaltimo, katastrofos, nelaimingo atsitikimo, ligos širma.

Teisėsauga gali pasakoti, pvz., šaltakraujo piktadario mitą, idioto

piktadario mitą, genialios herojiškos operacijos mitą ir t.t. Tam turi būti

agentūrų paruoštas įvykis, turi būti „sučiuptas“ piktadarys, iškvostas

genialių tardytojų ir galutinai „liudijimais“ ant menčių paguldytas

teisme. Tai yra neišvengiamo „teisingumo“ mitas, nors teisingumo daž-

niausiai nebūna jokio, nes šitaip pakišamas niekuo dėtas, atrodo atsi-

tiktinai, bet iš tikro specialiai išrinktas žmogus, kad naudojant jį būtų

galima ruošti tokias archetipines operacijas, kuriose triumfuoja valsty-

bės organizacijos viršūnėlė, kuri amžiams tokiais aukojimais užtikrina

savo valdžią – savo kalba sukuria tikrovę, baudžia ir tuo užsitikrina

savo ribų neturintį pranašumą.

Žinoma, visos tokios operacijos būna maksimaliai slaptos, kad

klastojama žino tik tie, kurie su organizacija yra surišti visiems laikams

ir pasiruošę aklai jai tarnauti iki pat galo, nes paprasčiausiai neturi išei-

ties. („Išeiti“ galima tik į vieną visiems gerai žinomą vietą.) Kaip įvy-

kiai izoliuojami ir apdorojami sakytojų jau esu aiškinęs naudodamas

falsimuliakro terminą, kurį pasiimu iš vieno LT filosofo. Šis žodis reiš-

kia, kad iš savo fenomenologinio paviršiaus kažkas atrodo kaip gryna

72

tikrovė, bet pažiūrėjus į gelmę arba patikrinus paaiškėja, kad tai tobula

tikrovės klastotė. T. y., turime fenomeninį paviršių, to paviršiaus sufal-

sifikavimo mechanizmą, ir galutinėje vietoje Nieką. Tai yra Niekas su-

falsifikuojamas kaip kažkas, o po to tas kažkas sutvarkomas taip, kad

simuliuotų tikrovę ir grynoje fenomenologijoje nuo jos niekaip nesis-

kirtų.

Tai yra sakytojų, tarėjų ir būties produkuotojų pagrindinė prie-

monė, kuri per masinio poveikio priemones platinama savo iliuziniu

paviršiumi, o mechanizmas, technika ir t.t. įslaptinama didžiausia vals-

tybine paslaptimi. Tad, naudodami šias priemones, grietinėlė gali bet

ką paversti bet kuo, nes Niekas begalinis, fantazijos neišsemiamos, o

technika neturi jokių „įvaizdinimo“ apribojimų.

Taigi, falsimuliakras kuriamas žmogaus galvoje minčių, vaizdinių,

atsiminimų pavidalu. Agentūra apsupusi žmogų suvaidina socialinio

falsimuliakro spektaklį ir tampa „liudininkais“. Prokuroras, neleisda-

mas ištarti nei žodžio surenka „duomenis“ kaltinamajam aktui. Ir galų

gale viskas perkeliama į teisingumo atstatymo teisme falsimuliakrą.

Nors teisingumo iš principo negali būti. Svarbiausia tai, kad eilinis pi-

lietis skaito tik skleidžiamą mitą, ir herojizuotą tyrėjų didvyriško darbo

aprašymą ir šitoks falsimuliakrinis „teisingumas“, masinio poveikio

priemonėse visada triumfuoja.

Koks nors žmogelis visą gyvenimą skaito tokius pranešimus, žiūri

reportažus ir net nepagalvoja, kad viskas yra tik niekingas spektaklis,

bukas melas. Tačiau šitas melas paverčiamas mitu su savo archetipinė-

mis struktūromis, jis masiškai įsirašo žmonėms į smegenis ir tarpusavio

pašnekesiuose jie kartoja tai kaip gryną tikrovę, neturėdami žalio sup-

ratimo apie falsimuliakrų kūrimo mechanizmą.

Šitaip žmogus aklas, apgautas žiūri į kito žmogaus kontūrą savo

sąmonėje ir savo menkame protelyje pasakoja sau, kitiems kas šitas

kontūras yra… Tačiau pasakoja ne tai, ką pamato, bet atveria savo są-

monėje dvokiančių falsimuliakrų kloaką, tik dažniausiai nesupranta iš

kurios pusės dvokia… Pirmiausiai iš sakytojų ir tikrovės falsi-fikuo-

tojų.

Už tokių operacijų visada stovi tam tikra suįžūlėjusi grupė, kuri

supranta, turi priemonių, galią yra susitarę ir meistriškai šį mechanizmą

ištreniravę. Supranta masių psichologiją, kaip istorijos gulasi žmogui į

galvą, kokios archetipinės struktūros suformuotos smegenų plovimu ir

kaip jas veiksmingai išnaudoti. Taip pat kokiais kardonais apjuosti pa-

čią tikrovę, kad prie jos niekas pašalinis negalėtų prisikapstyti.

73

Kalbant labai griežtai, „tikrovė“ po kurią nardo kasdieninė sąmonė

yra falsimuliakrų košė, kuriama organizacijos – tai yra socialiniai fal-

simuliakrai, ir šie dar labiau sutvirtinami dirbtinai technologijomis or-

ganizuojant, po to praplaunant smegenis su „žinių“ falsimuliakrais, ku-

rie vadinami ideologija. Po to ateina eilė ir pačiai tikrovei, kuri giliai

paslepiama nuo laisvos sąmonės ir vietoj jos pakišamas šnekų, vaizdų,

istorijų falsimuliakrai, kurie žmogui atrodo kaip tikras pasaulis. Šitaip

priprantama prie bet kokio melo, prie bet kokio briedo ir tikima tik dėl

autoriteto, kuris irgi formuojamas per psichologinį poveikį masinei są-

monei. Šitaip paaiškėja, kad nėra į ką atsiremti ir nėra už ko užsikabinti.

O falsimuliakrų košė agresyvi ir puolą kiekvieną alternatyvą, tam nau-

dodama agresyvius, gerai išdresiruotus šunis, kurie užsiima propa-

ganda ir smegenų krušimu.

Klausimą kelti ar mes tikime tuo pasauliu, kuriame „gyvename“ ir

kuris mums rodomas?.. gali būti pavojinga, nes gali pats greitai atsi-

durti tikrovės „tarėjų“ taikiklyje, kurie gali papasakoti tokią tavo gyve-

nimo „istoriją“, kad atrodysi baisesnis už patį velnią. Tačiau tokie gąs-

dintojai suklumpa pirmiausiai tada, kai suvokia, kad šituo pagąsdinti –

neįmanoma. Falsimuliakrinio mėšlo nebijo niekas, ir žmonės iš tikro

nėra jau tokie kvailiai, nebent aišku jie būtų nepagydomi niekšai ir to-

kiu spektakliu norėtų pasimėgauti. Bet čia jau kitas klausimas.

Ir paskutinis dalykas, kam tokia istorija-mitas iš viso reikalingas?

Pirmiausia todėl, kad tai yra paprasto žmogaus mąstymo principas, nes

jis masto mitais, mitologiškai, tad pačiam tokį mitą sukurti ir pakišti –

labai patogu. Antras momentas, neigiamas piktadario mitas, kurį agen-

tūra gali ruošti žmogui net visą gyvenimą, yra veiksmingas socialinis

efektorius. Tad valdantys tikroves ir mitus, gali formuoti žmogaus so-

cialinį statusą: padaryti taip, kad jis būtų arba „priimtasis“ arba „ats-

tumtasis“. Taip patogu ir susidoroti. Tereikia parinkti archetipą, per-

soną arba kaukę – šiaip tai vadinama etiketės priklijavimu – įtvirtinti

juos masinėje sąmonėje, sukurti viso gyvenimo mitą, ir šitaip norimu

pavidalu įvesti žmogų į daugiau ar mažiau reikšmingą Istoriją.

Joje turime valdovų, didikų mitus, kultūrininkų ir tautininkų, poli-

tinių veikėjų, piktadarių, niekšų ir idiotų mitus. Visa tai sukuriama jau

paaiškintu falsimuliakrų konstravimo mechanizmu, kuris sukuria regi-

mybės fenomenologiją, tačiau už jos plyti tik juoda aklina tuštuma.

74

Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilai-

kyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žino-

jimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų

susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne

savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti

– tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą

neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą

fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu

savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir ži-

nau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino.

Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sis-

temų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi to-

kių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa pro-

paganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima

kryptimi. Tad, kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o pro-

pagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo

ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus,

tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį e-

terį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, ku-

riuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija

galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sis-

tema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konku-

ruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sis-

tema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio

tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proameri-

kiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Eu-

ropos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka vi-

suomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerika-

nizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši gru-

puotė klaidingai vadinama „neoliberalais“, nors šioje propagandoje

nėra jokio liberalizmo, nei „neo-“, nei kokio nors kitokio.

Antra grupuotė yra nacionalistai, kurių pavienius atstovus galima

rasti politikoje, švietimo sistemoje, propagandos ministerijoje ir t.t.

75

Juos galima pirmiausiai laikyti anti-vakariečiais, kovojančiais dėl su-

vereniteto išsaugojimo, t. y. dėl savo valdžios. Aišku, geopolitiškai tai

sunkiai įsivaizduojama, bet „principas aukščiau visko“, net jeigu jis lo-

giškai neįsipaišo į jokią realybę. Nugalėti Rytus, per mažai pajėgumų,

o paveikti vakarietiškus globėjus irgi neįmanoma, nes jų tikslas yra ne

moralinė nacionalizmų globa, bet savo geopolitinis žaidimas, kuris tie-

siogiai nukreiptas prieš pagrindinius konkurentus. Pagalba tėra šio žai-

dimo primityvi maskuotė, kurią kiaurai permato kiekvienas bent kiek

mąstantis žmogus.

Pirmieji svajoja apie sėkmingą karjerą vakarų organizacijų siste-

moje, nors tai tik reti pavieniai atvejai, kurie naudojami kaip masalas.

Tai yra, bandoma pavaizduoti, kad elgiamasi kaip su „lygiais“, kad at-

veriamos lygios galimybės. Tad, jeigu žmogus (karjeristas) supranta,

kad šansų kaip organizacijai nėra (pavirsti vakarų sistemoje galingu ir

įtakingu politiniu dariniu), tai bent siūlomos individualios karjeros ga-

limybės, kurios išrinktiesiems gali sukurti viliojančią perspektyvą. Ta-

čiau nesunku suprasti, kad tai įmanoma tik išsižadant Lietuvos. O na-

cionalistai, priešingai, propaguoja likimą Lietuvoje – iki „paskutinio

kraujo lašo“, be „kovos“ neatiduodant niekam nieko. Tačiau tai naivu,

kaip noras gauti ką nors nemokamai.

Taigi turime dvi grupuotes ir dvi šitų grupuočių propagandos kryp-

tis: 1) proamerikanizmas ir antirusizmas (padedant Amerikai vykdyti

planetos užvaldymo planą), 2) antiamerikanizmas ir antirusizmas, sie-

kiant išlikti patiems. Matome, kad antirusizmas establishment’ą vienija

– šioje sistemoje minėtos grupuotės veikia kartu. Tačiau čia yra antiva-

kariečių pagrindinė silpnoji vieta – jie nori naudotis vakarų politine,

ekonomine ir karine galia, bet tuo pačiu išsaugoti savo senovinį identi-

tetą ir valstybę. Bet tai neįmanoma, nes „nemokamas sūris būna tik pe-

lėkautuose“ ir akivaizdu, kad vakarai tik žaidžia savo geopolitinį žai-

dimą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Rusiją, o paskui ir visas liku-

sias liliputines valstybes.

Ir yra paskutinė grupė žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių prie-

žasčių neangažuoti niekam ir skiria kur yra šitų grupuočių propaganda

ir kur realybė. Ir svarbiausia – nesiekia užsiimti nei neapykantos orga-

nizavimu, nei sutinka būti politinių manipuliatorių valdoma fanatiška

mase. Geopolitinė situacija – sudėtinga, tačiau velnio pagalbos prašyti

gali tik bepročiai, nes jis iš tikro padės, bet to kaina – amžinybė…

Taigi prasidėjus visų ilgai lauktam geopolitiniam žaidimui eterį

užpildė ne šalta analizė, ne diskusijos, ne objektyvios informacijos

76

skleidimas (t. y. žaidžiant ne į vienus, bet į abu vartus), bet propaganda

ir smegenų plovimas, keiksmažodžiai „žurnalistų“ straipsniuose, pasi-

tyčiojimas ir žeminimas. Tai ką pamatėme – turėjo apstulbinti visus

matančius žmones – visa žiniasklaida užvaldyta ir nėra nei vieno anti-

sisteminio informacinio tinklalapio. Viskas užgrobta establishment’o,

o „laisvoji žurnalistika“ tik apgaulė blogai matantiems žmonėms.

Sublimuoto banditizmo grimasos

Tačiau šiame straipsnyje mane domina ne tiek geopolitinė situacija

ar propagandos taikiniai, bet pats reiškinys, kai propaganda tampa in-

telektualiniu ir psichologiniu smurtu, kuris savo poveikiu mažai skiriasi

nuo fizinio smurto.

Tiesiog ant visuomenės galvų buvo išlieta tokia propagandinio

mėšlo lavina, kad nesureaguoti neįmanoma. Pradėti galima nuo klau-

simo, kuo skiriasi jėgos ir proto pranašumas ir kodėl civilizacija jėgos

pranašumą menkina, o proto pranašumą aukština. Bandoma primesti

įsivaizdavimą, kad jėga akla, primityvi, susijusi su banditizmu ir t.t.

Protas yra šviesa, gėris, išaukštinimas, susijęs su inteligencija. Ta-

čiau tai nėra tikslus įsivaizdavimas, nes savaime jėga nėra nei akla, nei

primityvi ir norint svertus sukaupti, reikia dirbti ilgus šimtmečius. O

protas pritaikytas susidorojimui, naikinimui, niekinimui ne ką gražes-

nis už „aklą jėgą“. Protas – gali būti toks pats banditizmas, kaip ir jėga.

Naudojant jėgą, susidorojimas yra „nusikaltimas“, o naudojant protą

susidorojimas „teisėtas“, nes kas nelogiška – turi būti „sunaikinta“.

Protas turi būti pasaulio valdovas, net jeigu kūnas yra paliegęs ir suliur-

bėjęs – pasakai silogizmą iš trijų teiginių ir sutriuškini planetinę im-

periją, kuri pradeda nykti tiesiog akyse (aišku tik silogizmų genijaus).

„Inteligento“ vaikiška svajonė.

Po paskutinių kelių mėnesių propagandinio teroro, nukreipto prieš

Rusiją, matome, kad proto banditizmas labiausiai reiškiasi informaci-

niuose karuose, kuris pasiekia tokį laipsnį, kad net grasinama pasikėsi-

nimu į egzistenciją – atseit, jeigu neužsičiaupsit su propagandinėmis

kuokomis suskaldysime ne tik raides, bet ir makaules. Toks yra propa-

gandinio banditizmo „protas“.

Filosofai, logikai ir filologai bando įrodyti, kad tiesa ir logika iš

tikro naikina savaime. Tad reikia šiais dalykais apsiginkluoti ir tapsi

nenugalimas. Visa bėda ta, kad tiesos ir logikos klausimas ne toks jau

paprastas. Pretenzijos į tiesą ir neklystančią logiką – nepagrįstos. Tad

pažiūrėkime kaip vyksta mąstymo procesas, šaudantis tiesos ir logikos

77

kulkomis, skaldantis galvas idėjų kuokomis. Kaip „inteligentas“ tampa

barbaru ir banditu, neapykantos ir smurto organizatoriumi.

Savo bloge aiškinau ne kartą kaip surenkamos tiesos ir logikos kul-

kos žmogaus prote. Viskas prasideda nuo koreliacijos tarp sensorinės

ir kognityvinės smegenų žievės pirmame kognityviniame šuolyje: iš

pradžių užpildomos juslinės zonos, toliau iš jų neuronų projekcijos pe-

reina į kognityvines sritis. Dėl pastovių anatominių ryšių, tarp jų atsi-

randa koreliacija, arba susietumas. Šią struktūrą aš suvokiu kaip sąmo-

nės senosoriumą, kuris yra pasaulis ir asociatyvinę hologramą, kuri yra

protas. Taigi koreliacija pirmame kognityviniame šuolyje suriša pa-

saulį ir protą, įdeda į žmogaus sąmonę kognityvines struktūras bei fak-

tus, kuriais remdamasis žmogus mąsto. Bet tai jau antras kognityvinis

šuolis, kuris protą, per mintis sujungia su pasauliu. Tokio sujungimo

pagrindas yra informacijos surinkimas iš asociatyvinės hologramos,

kuri yra visų pasaulio struktūrų modelis, ir jos susiejimas mintyje, kuri

po to projektuojama į „objektą“.

Tiesa ir logika ir yra tokių vidinių asociatyvinių proto struktūrų

surinkimas, kuris naudojamas propagandiniam naikinimui. Propagan-

disto proto forma maždaug tokia, kaip pavaizduota paveikslėlyje.

Paradigmos, teorijos, sąvokos proto surenkamos iš aplinkos ir for-

muojamos pirmame gyvenimo ketvirtyje. Tuomet rinkimas tikrovėje

užsibaigia ir sąmonė renka tik smegenyse ir žmogus tampa ideologiniu

zombiu, sugebančiu mąstyme susieti tik tam tikras prote užkoduotas

sąvokas. Iš tikro tokie yra visi žmonės – proto ir kalbos vergai, nesu-

vokiantys kaip veikia smegenys. Todėl norint pavergti žmogų, pirmiau-

siai jis padaromas proto vergu. Tada belieka įdėti atitinkamas sąvokas

ir laisvo žmogaus nelieka visam likusiam žmogaus gyvenimui, t. y.,

trims gyvenimo ketvirčiams. Dėl šios priežasties aišku, kodėl tokia di-

delė reikšmė skiriama „švietimui“, jis yra vergovės pagrindas.

78

Taip yra todėl, kad skirtingas asociatyvines hologramas sinchroni-

zuoti sudėtinga, o masė visada valdoma labai lengvai, tereikia sufor-

muoti kelis primityvius vaizdinius ir idėjas. Kitaip sakant, iki 25 metų

į galvą „tiesa“ dedama, o po to ji „surinkinėjama“ likusius 75 metus.

Kyla klausimas, kaip galima diskusija ir polemika. Nesutarimai

dažniausiai iškyla dėl skirtumų asociatyvinėje hologramoje. Jie verčia

diskutuoti, tačiau ar neatrodo, kad iš tikro ji neįmanoma ir jos net ne-

siekiama. Kai asociatyvinės hologramos prištampuotos pagal vieną

šabloną viskas aišku, nėra ką diskutuoti, galima tik varžytis geresnėmis

žiniomis, ar iškalbos gebėjimais, bet visada sutariant arba vienas kitam

pritariant. Tačiau kai masės nėra ir žmogus išsiskyręs per laisvės indi-

viduacijos procesą, diskusija yra naikinimas. Prasideda susišaudymas,

kurio tikslas pažeisti susiformavusią kitokią asociacijų sistemą, sutrik-

dyti jos veikimą ir žmogų sugniuždyti. Tada vedamas tokios „sėkmės“

ir pranašumo gali daryti praktiškai ką nori, nes tavo tiesos ir logikos

kulkos pasiekė taikinį. Ideologija tokia, kad po tokios parengiamosios

stadijos turi teisę pereiti net prie egzistencijos naikinimo arba jos pa-

vertimo apgailėtinu vegetavimu. Akivaizdu, kas tai yra – tai papras-

čiausias filologinis banditizmas. Kokios šios situacijos konfigūracijos

matosi pateiktoje iliustracijoje:

79

Išorėje priešprieša atsiranda tarp skirtingų ženklų, kurie yra raidės

ir žodžiai. Tačiau šie ženklai turi turiningą gelminę reprezentacijos

struktūrą, kuri atsiranda asociatyvinės proto hologramos viduje. „Tie-

sos“ ir „triuškinančios logikos“ yra sąvokų surinkimas iš šios gelminės

reprezentacijos, kuri susiformuoja žmogaus pasąmonėje. Pavyzdžiui,

jeigu žmogus suformuotas smegenų plovimo sistemoje, tai nesant

prieštaravimų aplinkoje ir tikrovėje, žmogus tampa ideologiniu zom-

biu, kuris visą gyvenimą surinkinėja propagandinį šiukšlyną, kuris

tampa žmogaus gyvenimu. Tokios yra tiesų ir neginčijamų logikų pag-

rindinis principas, kurį aš vadinu semantine haliucinacija.

Pavyzdžiui, iš nubraižytos priešpriešos imkime sąvokas „masė“ ir

„individualizmas“. Ar įmanoma kokia nors diskusija ir pergalė? Man

atrodo, tai būtų toks pats stebuklas, kaip ir religinis atsivertimas. Ko-

kios „diskusijos“ taktikos naudojamos: „to nėra“, „tai neįmanoma ir

neegzistuoja“, o jeigu taip, tai ir sąvoka turi išnykti ir aš galiu tau „pa-

dėti“, papasakodamas apie savo teisingas sąvokas. Toliau, jeigu sunai-

kinimas nepavyksta, tada bandoma sąvokas nukenksminti, asocijuojant

jas su nemaloniomis būsenomis („kvailys“, „menkysta“, „iškrypėlis“,

„išdavikas“, „velnias“, „tradicijų griovėjas“, „nusikaltėlis“).

„Masė yra jėga, o individualizmas griauna valstybę (ir apskritai

asmenybėmis visi būti neturi teisės, tai tik išrinktųjų privilegija).“

<>

„Individualizmas išlaisviną žmogų ir išaukština jo kūrybines ga-

lias, o masinė sąmonė ardo asmenybę, ją žlugdo ir apskritai tai yra vi-

dutinybių teroras.“

Abiem priešpriešos atvejais žmogų apima siaubas tik priešinga

prasme: laisvą žmogų sukaustyti masės kalėjime, nors jo protas geba

sieti mintyje nepriklausomą realybę; masės žmogų padaryti laisvu ir

pačiam atsakingu už savo sprendimus ir gyvenimą, kai įprasta būsena

ne laisvai mąstyti, bet paklusti autoritetui. Ir t.t.

80

Manau akivaizdu: atsivertimas neįmanomas, todėl pradedama

siekti ne atsivertimo, bet ideologinio sunaikinimo tiek loginėmis, tiek

socialinėmis priemonėmis, t. y., pradedant grasinti net egzistencijai.

Diskusija nieko nedomina; arba diskusijos yra tik treniruotės, kurių

tikslas užaštrinti savo naikinimo gebėjimus ir pasiruošti „kovoti“ kojo-

mis, rankomis ir liežuviu. Ši praktika, pavyzdžiui, naudojama univer-

sitetuose.

Tad ar įmanoma bent vienoje pusėje „triuškinanti tiesa“ pažiūrų

prasme? Pažiūros yra pažiūros – nei tiesa, nei netiesa.

Tiesiog tai patirties sukurti įsitikinimai, kurie nėra nei teisingi, nei

klaidingi. Tad jeigu įsitikinimų neįmanoma suėsti su tiesos rūgštimi,

pasirinkimai lieka tik keli: mirtinas karas arba tolerancija galimybių ri-

bose. Negerbianti žmonių valdžia renkasi karą ir savo padėties įtvirti-

nimui žmones daro kuo silpnesniais, kad su smegenų krušimu jais būtų

lengviau manipuliuoti, kad jie visada eitu ten, kur rodo fiurerio pirštas.

Ir visą tai parodė vietinė ir pasaulinė propagandos ministerija, užnuo-

dijusi laisvų žmonių sąmonę ideologiniu dvoku, kuriam išvėdinti, jau-

čiu, reikės nemažai laiko.

Vienu žodžiu, pagal vieno tokio barsuko išsireiškimą stebėjome

„proto terorą visame gražume“.

81

Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir vi-

sata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties

forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją

įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties

vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmo-

gus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgy-

venti. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip rep-

rezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę,

tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikro-

vės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Ži-

nios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip

per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata,

kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus

kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir

prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pa-

saulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu,

nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės

sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai,

nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu

kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino

savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą

parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus,

kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl

ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą

pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano

pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė.

Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir

individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas

yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo

ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konf-

liktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau

82

individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklau-

somybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale

su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių-

individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai

įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių

perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje su-

daryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiek-

vieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Ka-

ras yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas

ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į indi-

vido esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės

priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti

individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio

karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo į-

sitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pra-

deda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per isto-

riją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistenci-

nių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolek-

tyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sug-

riauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose

rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies

išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaiz-

duoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikini-

mas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje

vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąs-

kaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis

bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus

protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka

tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra

individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje

egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmo-

83

gus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsi-

randa ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo

požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą va-

dinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį indi-

vidą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys princi-

pai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bend-

rumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kal-

bėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „prog-

rama“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis

šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat

kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla

į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie ka-

riauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologi-

nės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma,

kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas)

sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išsky-

rus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunai-

kinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija:

Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo

Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas

ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį

išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nep-

riklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali

būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų at-

mesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus,

tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės

gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai

pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesio-

giai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai gene-

tiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik

kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis pro-

tas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

84

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunai-

kinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė

realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyks-

mas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliu-

cija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats

ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naiki-

nantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors

veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas

tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas

tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir

pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba gene-

tiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija –

tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik

dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus

masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita

individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba,

visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši

kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kul-

tūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą,

visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO

forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija –

aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta

aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias te-

ritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį

JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtme-

čius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau

padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba.

Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema,

kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunai-

kinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su

kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę,

85

atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta

kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta už-

miršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gy-

venti negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti

savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis,

reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautas galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis pro-

cesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę ke-

lią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina indi-

vidualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu,

labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamti-

niam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vysty-

mosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiš-

kai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, ka-

dangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą sve-

timos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą

– vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar eko-

nominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik že-

miausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimi-

liacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios vals-

tybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba

dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek

reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas

ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizaciniu tautų

buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilp-

nina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją,

teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos

egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita,

perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra isto-

rija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzisten-

cijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio indi-

vido principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl

istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus

šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas

86

buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė

ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės iš-

siskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „ge-

nijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypi-

mas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru

individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine

prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės

programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat

trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pa-

saulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis).

Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivys-

čiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis

klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žino-

jimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos

grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esa-

ties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baig-

sis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų

aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės

vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti

kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam prie-

šinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir

netgi Dievas.

87

Mes renkamės laisvę

Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai,

kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blo-

gio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalis-

tinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O

neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga

„nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę

ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir

nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent vals-

tybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais

arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme.

Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsi-

žadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonaciona-

listų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita

grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip

libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu pas-

kelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavu-

siame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi

vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių, yra

imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos, yra vienos tautos laisvė

nuo kitų tautų, yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato, yra individo

laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų.

Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra

tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal liber-

tarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės

valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacio-

nalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio

pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės ne-

lieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis

ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė

apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo.

Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laiky-

sime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiks-

88

mui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pa-

kopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti

ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia

šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos

sluoksnių, ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip

vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduo-

jami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą neprik-

lausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus

individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnau-

doti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš

darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros

ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų

mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato

pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva

– visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ –

netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra

tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš

visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tau-

tos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukš-

tesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios val-

džios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes

tautos „nepavergs niekas“. Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“

ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV preten-

duoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pert-

varkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba su-

verenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių i-

liuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadin-

tum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvie-

nas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš

kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš

tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį

fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame a-

kimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organiza-

cijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios

laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet

fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine

89

struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu dur-

nynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaiz-

duotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o indi-

vidas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą

valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą

žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje

yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų

išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija.

Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki

individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pir-

miausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi

gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad

neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi

pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje

teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti

ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę im-

periją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jo-

kios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi

būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasau-

lio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pa-

saulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuo-

meninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių

aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis

libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gy-

vena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės re-

aliame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinaci-

jomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu, nes

joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip

ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis

sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sine-

kūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vie-

nos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių vals-

tybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus,

bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

90

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neona-

cionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią

nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to sui-

deologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir iši-

deologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir se-

mantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia

esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda na-

cistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo

požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių

niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paver-

čiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į a-

teitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, per-

mąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją

ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga),

arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą).

Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažan-

giečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, sunie-

kins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu

tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augi-

mas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda

pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu

atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes a-

teitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje is-

torijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos

technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o

dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka –

juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradi-

cija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje

istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno,

tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, iš-

sigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo,

už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susig-

rąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai ro-

91

domas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra lo-

giška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultū-

roje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga

ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas,

originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje

siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir

našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pa-

saulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių

plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama ver-

tybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai

bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai

įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į

istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už

praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės

besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią

vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Isto-

rija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo ener-

gija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti

baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu už-

sikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais

atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir su-

kurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galė-

tum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti

tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities

struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus vi-

sada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant

nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas.

Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsi-

sakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objek-

tyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio

pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo

kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konser-

vatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažko-

kią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

92

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucina-

cijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimasį, augimą ir

stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė,

supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfedera-

cija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pa-

žanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios

esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos

suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samp-

rata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo

prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikal-

timu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip bandi-

tizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausi-

mas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus

gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe

pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija,

valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrink-

tųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami tik išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrin-

diniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Ga-

lima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai prik-

lauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia

patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rė-

mus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti,

kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi

būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši

sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje

susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių liberta-

rizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų

galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia

kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, neprik-

lausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių liberta-

rizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena,

kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama

93

ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina

fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. At-

siranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarp-

tautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio

perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė,

ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys

pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o

valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras,

arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama,

kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės

daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad

galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kont-

rolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas:

o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė,

būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nuken-

čia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar

griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai

yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus

yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas ne-

kontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra so-

cialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad

žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria to-

talitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų,

juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neį-

manoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas

prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvės arba

valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau

tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, ku-

rias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai

kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarp-

tautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė

bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie,

kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką,

leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti li-

bertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

94

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet

kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė.

Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė

žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam

žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įsta-

tymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandi-

nės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo

galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne

grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pri-

riša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatis-

tinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip

diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai

nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totali-

tarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus sie-

kia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrė-

tojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja de-

formuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms

sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi

situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano

manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų

variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti

abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apri-

bota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas li-

bertarinėje visuomenėje yra neformalus. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai

dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prie-

varta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai

neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių

svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausi-

mas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas daž-

niausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė)

dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės –

minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas

vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba

95

valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei

empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas,

kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasi-

nių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sis-

tema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik

laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pa-

matas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiū-

ras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyve-

nimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmo-

gaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios

„aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei

vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie

grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui tris-

palvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra

laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apga-

vystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai

prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių

apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“

beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus

galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos są-

lygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o

mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus val-

džia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs

žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės

valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgu-

čiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo

efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio

zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susais-

tymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės

nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik lais-

vės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti lais-

vas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimy-

bės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias

griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių gali-

mybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik

96

spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais nie-

kučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę

siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologi-

niais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsi-

kapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.

97

Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos

pakopos į kitą reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio

pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra

esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi

pagrindines energijos pernašos kryptis:

1. iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji

energija);

2. iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į suža-

dintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris

sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo

sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judė-

jimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvi-

nių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asocia-

tyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę

(gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su

energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri

yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energeti-

nės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės akty-

vumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daug-

maž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į

vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu

informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra ener-

gija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti

turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra

kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina

visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis

nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba

protas.

Ši energija yra ypatinga tuo, kad ji nei potencialinė, nei kinetinė.

Jos pagrindas yra informacija, kuri yra ir tam tikro turinio ir jo sklidimo

per substanciją mišinys. Pavyzdžiui, tokiu principu veikia raumenų su-

žadinimas, nes neuronų suaktyvintas impulsas tiekia vienu metu ener-

giją skaidulų susitraukimui ir signalus, pasakančius konkrečiai kaip tos

98

skaidulos turi susitraukti. Nėra taip, kad mechanizmas būtų dviejų da-

lių: pirma energetinis sužadinimas ir paskui informacija iš smegenų

struktūrų, kuri šiuos susitraukimus paverstų atraminio aparato sudė-

tingų judesių seka. Tas pats veikia specifiškai žmogiškiems motorinio

aktyvumo pasireiškimams, kai žmogus raumenis naudoja garsų sklei-

dimui, vadinamam kalbėjimu arba ženklų rašymui. Judesiai koduoja

formą, o ta forma dar perneša papildomą kognityvinę (semantinę) in-

formaciją, kurią supranta žmogaus sąmonė.

Žmogaus struktūrą aš įsivaizduoju dualistinę, susidedančią iš įp-

rastinių fizinių branų kvantinių konfigūracijų ir iš gnostinių laukų, ku-

rie generuojami smegenų srityje. Tradicinėje filosofijoje šis dualizmas

išreiškiamas fizinio ir dvasinio pasaulio skirtimi. Iš gnostinio pasaulio

juda aktyvumo formos, o iš išorės – informacija. Gnostinės energijos,

ne tik apdoroja informaciją, bet ir tiekia energetinius resursus kūnui.

Kitaip sakant, kaip kokioje nors mašinoje yra kuras ir variklis, taip ir

žmogus turi tokį centrą, kuris visą gyvenimą varo žmogų į priekį, jeigu

jis nėra sužalotas arba užblokuotas, nes vergovinėje kastų sistemoje

laisvas aktyvumas netoleruojamas ir, kad „nebūtų problemų“, žmogus

deaktyvuojamas ir užprogramuojamas standartiniam išnaudojamo au-

tomato robotizuotam aktyvumui.

Autonominio aktyvumo sistema turi turėti tokias dalis:

1. energijos mechanizmą;

2. informacijos šaltinį ir

3. morfinį lauką, kuris sujungia informaciją su energija ir per-

duoda ją į dvi vietas: į kognityvinę žievę, kurioje veikia protas,

ir motorinę žievę, kurioje protas įgyvendina savo sukurtus

veiklų modelius.

Šį centrą galima vadinti asmenybės centru, arba siela, kuri valdo

žmogų visuomet, kai jis nemiega. Tuo tarpu miego metu atsijungia ir

raumenys, ir protas ir žmogų valdo dar gilesnės struktūros, kurios kont-

roliuoja šiuos aktyvumo centrus. Tad galima sakyti, kad siela, kaip

gnostinių laukų junginys, yra ta vieta, kurioje kuriamas laisvo žmogaus

gyvenimas ant šios planetos paviršiaus. Protas yra kontrolės mechaniz-

mas, o kūnas yra proto įsakymų vykdytojas. Ir galų gale, už jų stovi

gnostinių laukų energomorfinė struktūra, vadinama siela.

Kuo siela skiriasi nuo dvasios suprasti paprasta: dvasia asocijuo-

jasi su žodžiu pasaulis („dvasinis pasaulis“), o siela su žmogaus asme-

nybe, nes ji yra sąmonės pagrindas ir atveria tam tikrą etinę žmogaus

dimensiją. Tai yra filosofinės sąvokos. Kitos vartotos sąvokos, tokios

99

kaip „gnostiniai laukai“, „gnostinė energija“, „autonominė aktyvumo

sistema“ ateina iš mokslinės srities: kognityvinės psichologijos, biofi-

zikos ir t.t.

Sprendimo ir veiksmo tipai

Veiksmo pagrindas prote yra sprendimas. Jis gali būti spontaniš-

kas, instinktyvus, emocinis, racionalus arba psichotroninis. Hierarchi-

nėje sistemoje svarbus klausimas ar jis yra laisvas, ar nelaisvas. Pasau-

lis sutvarkytas taip, kad sprendimų užgrobimas ir valdymas būtų pag-

rindinis valdžios primetimo principas. Kad žmogus elgtųsi taip, kaip

nori valdžia, sprendimai formuojami nuo gimimo, į asociatyvines ho-

logramas įrašant valdžiai palankius elgesio ir mąstymo modelius. Kiek-

vieną dieną, kai įsijungia gnostinės energijos aktyvumas su savo ener-

gomorfine sistema, aktyvuojamos proto ir judesio asociatyvinės ho-

logramos, kurios parodo žmogui, ką šiandien reikia daryti. Tokia sis-

tema yra robotizuota autonominė aktyvumo sistema, kuri nemąsto, bet

tik sužadina įrašytą į atmintį programą. Beveik visų žmonių energo-

morfinis aktyvumas yra sutrikdytas, kad žmonės neprisigalvotų val-

džiai nenaudingų veiklų ir užsiėmimų. Laisva egzistencija paverčiama

darbu, kuris yra „civilizuota“ vergovės forma.

Veiksmą galima atvaizduoti kaip tam tikrą grandinę, per kurią pra-

teka energija sistemoje stimulas-reakcija. Tai fizinis veiksmas priklau-

santis fiziniam pasauliui, kuris sukuria veiksmo ir niekaip nepertrau-

kiamo atoveiksmio situaciją. Tokios grandinės yra nesustabdomos. Ta-

čiau biologiniame pasaulyje atsiranda vis sudėtingesnės sistemos, ku-

rios priklauso nuo rūšies sudėtingumo santykiuose tarpusavyje ir su ap-

linka. Čia galimas refleksas su išskirstymu, kai sensoreceptoriai atpa-

žįsta ir renkasi. Toliau dar labiau išvystyta sistema yra instinktas, kuris

jau koduoja visą elgesio programą, nors čia dar sudėtingų kognityvinių

suvokimų nėra. Tai yra daugumos žemesnių rūšių elgesio principas,

kurios turi tik labai specializuotas proto formas, skirtas medžioklei,

dauginimuisi, socialiniam elgesiui ir t.t.

Tačiau socialinis protas jau sugeba skirstyti: „mano rūšis – ne

mano rūšis“, „priešas – draugas“. Taip pat geba koordinuoti veiksmus

medžioklėje, turi hierarchijos suvokimą ir t.t. Tokiose smegenyse

sprendimai daug sudėtingesni ir juos grindžia rudimentiniai proto prin-

cipai. Ir paskutinis modelis yra moralės sistema, kuri įsiterpia į veiksmo

grandinę ir jį arba blokuoja, arba skatina priklausomai nuo principų į-

100

rašytų į smegenis. Moralinė sistema yra sudėtingėjančių socialinių san-

tykių rezultatas ir kognityvinių gebėjimų milžiniškas žingsnis į priekį.

Atvaizduoti šiuos principus galima taip

Veiksmai be stabdymo arba veiksmai valdomi gyvūninio instinkto

pagrįsti efektyvumu ir jie nei moralūs, nei amoralūs, – tokia yra gamta

žemutinėje evoliucijos pakopoje. Kitoks elgesys atsiranda sociali-

niuose santykiuose, kuriuose reikia riboti aklą refleksinį arba instink-

tyvų elgesį, tam tikra socialinės moralės forma. Jis atsiranda jau aukš-

tesniuose gyvūnuose, kurie veikia bendrai, grupėmis ir negali su savo

rūšimi elgtis taip pat kaip su kitomis. Pvz., savo rūšies nemedžioja ir

nenaikina, dalinasi grobiu ir t.t. Iš tokių santykių atsiranda moralinis

mąstymas, kai susikuria rūšys, apdovanotos aukštesniu, suprasti ir pa-

žinti gebančiu protu.

Nepaisant to, net labai civilizuotoje socialinėje aplinkoje išlieka, o

gal būt net evoliucionuoja nemoralus elgesys, nestabdantis agresijos.

Pavyzdžiui, tada, kai pradedama kovoti dėl dominavimo, valdžios, kai

išnaudojama ir atsisakoma dalintis ar net naikinama kovoje dėl įtakos

ir galios arba net savo malonumui. Toks buvo žmonijos pasaulis per

visą istoriją, ir šiomis dienomis nei kiek nepakitęs. Maža to, kadangi

moralus protas paralyžiuoja veiksmą, jis mechaniškai diegiamas į

vergų sąmones tam, kad jie nekeltų valdžiai pavojaus ir nesiektų kon-

kurencijos.

Bet aukštesniame range tenka atsisakyti etinės dimensijos ir veiks-

mai artėja prie nestabdomos grandinės principo, kai neveikia jokie

stabdžiai ir jokie skrupulai. Tai ypač būdinga valstybės organizacijai ir

šios organizacijos valdžiai. Ar todėl, kad turi stiprinti savo galią, ar to-

dėl, kad save laiko „geresniais“, labiau „nusipelniusiais“.

Tad aukščiausiame range anksčiau minėtas gnostinis varikliukas

veikia laisvu režimu ir individai su savo valdomomis organizacijomis

101

konkuruoja aukščiausioje lygoje. Žemesnis rangas dresiruojamas būti

moralus, doras, pareigingas darbštus, paklusnus ir t.t. Turi priimti į-

diegtas į protą darbinės egzistencijos programas ir paklusti vyresnybei.

Tokiems žmonėms dažnai dedami kontrolės implantai ir autonominė

aktyvumo sistema robotizuojama, kad žmogus paklusniai vykdytu savo

pareigas. Jiems atiduodamas darbingumas ir energija, bet tik tam, kad

gerai padarytų paskirtą darbą. Šitaip elgiamasi su visa visuomene, nes

per didelis jos aktyvumas nepageidautinas, nes manoma, kad išplistų

riaušės ir maištai, ir bet kokia mažiausia dingstimi būtų nuvertinėjamos

valdžios. Visu tuo pasirūpina „ugdymo“ sistema, kuri įjungiama nuo

darželio.

Kitaip sakant, smegenys formuojamos taip, kad aukštesnėje val-

džioje veiksmai būtų efektyvesni, o tam reikia kuo mažiau skrupulų, o

žemesnėse kastose įvedamas kuo sudėtingesnis, neryžtingesnis ir

baikštesnis elgesys, nuolat baiminantis, kad tik nebūtų pažeistos kokios

nors valdžios sugalvotos taisyklės, nes tada „bus problemų“.

Kam reikalinga etika?

Jeigu nebūtų socialinių santykių rūšies viduje, moralė būtų nerei-

kalinga, nes jos prigimtis yra socialinė. Tačiau Homo Sapiens yra so-

cialinė rūšis, tad natūraliai kognityviniame prote susiformuoja įvairios

moralės sampratos ir elgesio etikos taisyklės. Aš kaip libertaras išskiriu

tokias pagrindines sąvokas, dėl kurių rūšies viduje vyksta konkurencija

ir tampa reikalingos reguliavimo taisyklės. Konkurencijoje išskiriamos

Gyvybės, Laisvės, Turto ir Orumo sferos. Tai reiškia, kad kalbant apie

gynybą (pirmiausiai!), žmogus turi teisę į priemones ginti gyvybę,

laisvę, turtą ir orumą. Taip pat, šią gynybą galima išplėsti iki sau artimų

žmonių grupės, kuriuos gali užtarti arba savo priemonėm apginti. O tai

reiškia, kad kitam atimama teisė kėsintis. Jeigu, nepaisant šių taisyklių,

kėsinamasi – įgyjama teisė į gynybą. Šis supratimas rodo, kad etika gali

būti matoma iš dviejų pusių: pirma pusė yra draudimas kėsintis, o kita

pusė teisė gintis. Taigi toks moralumo principas yra rūšies viduje susi-

formuojanti etikos sistema.

Mūsų laikais visuomenė yra išardyta ir šita teisė į tiesioginę gy-

nybą labai susilpninta. Pirmiausiai, ji atskiriama nuo nukentėjusio ir

institucializuojama, tai yra, pats žmogus negali daryti nieko. Tada ši

suišorinta jėga organizaciškai sustiprinama, kad paskiri asmenys nega-

lėtų nuo jos apsiginti, nesiimdami specialių priemonių (nedarydami

102

„nusikaltimo“). Ir galutinis etapas, ši suišorinta jėgos ir prievartos sis-

tema aukštesnių kastų mafijos užgrobiama ir jokios teisės valstybės or-

ganizacijoje nelieka. Valdžia, žinodami, kad jie nebaudžiami, daro ką

nori ir šitaip susiformuoja vadinamoji teisinio nihilizmo ir teisinio ban-

ditizmo situacija.

Tačiau prigimtinė teisė ir jos sistema išlieka ir kartas nuo karto pa-

vyksta ja pasinaudoti. Tokį supratimą galima pavaizduoti schema, ku-

rioje matome tris sprendimo-veiksmo tipus, apie kuriuos kalbėjome

prieš tai, ir turime atsakymą-atoveiksmį, kuris yra ne kas kita kaip teisė

į gynyba. Kuo aukštesnis moralumo lygis, tuo mažiau reikalingos dras-

tiškos gynybos priemonės, kurios iš principo prieštarauja moraliniam

žmogaus supratimui.

Šis principas reikšmingas tuo, kad jis neverčia žmogaus idiotu, ku-

ris net patirdamas agresiją „neturi moralinės teisės daryti nieko“, duo-

dant pasityčiojantį patarimą „atsukti kitą žandą“. Ir visiškai nesvarbu

koks žmogus, grupuotė, mafija ar organizacija kėsinasi. Šitokia sistema

reguliuoja santykius tarp žmonių ir sukuria susitarimo galimybes. Taip

pat ji normalizuoja požiūrį į visą aplinką, į kitas rūšis, ir sudaro sąlygas

egzistuoti įvairioms gyvybės formoms Žemės biosferoje.

Kita vertus, per visą žmonijos istorija egzistavo įvairios iškreiptos

sistemos, kurios buvo primetamos kitiems grupuočių, užgrobusių val-

dymo svertus. Kiti individai paverčiami arba pavojingais priešais ir su-

naikinami arba naudingais idiotais ir jie išnaudojami. Išnaudojamų

kastų žmonėms nuo gimimo luošinamos smegenys, šiam tikslui sukū-

rus ištisą comprachicos’ų sistemą, kuri užsiima autonominio aktyvumo

sistemos deformavimu, pritaikant ilgalaikį slopinimą, terorizavimą, ty-

103

čiojimąsi, žeminimą, niekinimą ir t.t. Šita sistema vadinama „švie-

timu“. Be psichologinio, fizinio ir socialinio deformavimo, naujausios

galimybės įgyjamos pritaikant psichotroniką, kurios pagrindinė prie-

monė yra įvairių lobotomijų sistema. Comprachicos’ai šiais laikais

programuoja smegenis ir jų tikslas – ne paruošti laisvam veikimui ir jei

reikia savo interesų gynimui, bet siekia kiek galima susilpninti, kad ne-

būtų problemų valdžiai. O šie daro ką tik užsigeidžia.

Dabartinėje visuomenėje matome gnostinės energijos „varikliuko“

nusilpimą, veiklos robotizavimą ir dvasinį skurdą. Aiškiai matosi, kad

ši savivalė primetama iš pašalies. Tai nėra „užprogramuota genetiškai“,

greičiau tai pasekmė techniškai suardytos, sužalotos ir deformuotos au-

tonominio aktyvumo sistemos pasekmė. Vienintelis kelias į laisvę yra

išsiprogramuoti ir atsikratyti robotizuotų mąstymo šablonų.

Svarbiausias principas, kurį turi įsisavinti kiekvienas žmogus –

moralė tai ne vien draudimai, bet ir teisė laisvai veikti.

104

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai,

tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra is-

torijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiš-

kino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pa-

siekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo gali-

mybes ir teorijas:

a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją iš-

siaiškinti ir

b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai prap-

lauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocia-

linė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos val-

dymo priemones (genetinė inžinerija).

Pirmu atveju, išeinamą į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama mat-

rica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspek-

tyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal

iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios

troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma

valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama pri-

gimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir

žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir

juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą,

Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą pa-

dėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius.

Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavi-

mas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais

atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“,

kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susi-

kuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusis-

tatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją

žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia

tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pir-

miau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką

žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė

105

taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama val-

džios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Manau, kad su žmogumi situacija sudėtingesnė nei su kitais esi-

niais. Nes kūnas turi pirmesnę esmę ir ši esmė pereina į tam tikrą kūno

galimybių apibrėžtą egzistenciją. Sąmonė, atvirkščiai, yra „tuščia“. Jos

egzistencija pasirenkama, susikuriama ir tik tada išpildo savo apsib-

rėžtą esmę. Sąmonė susikuria save, savo formas, o kūnas yra toks, koks

duotas gamtos. Tačiau naujausiais laikais, sąmonės psichosocialinė

inžinerija (egzistencijos užgrobimas) jau netenkina. Inžinerijos prero-

gatyvą bandomą pasigrobti ir kūno egzistencijos užgrobimui, turint

tikslą formuoti ir performuoti kūno esmę (prigimtį).

Tada žmogus formuosis/bus formuojamas valdžios visas toks, ko-

kio reikia eksploatavimui, pvz., psichikos inžinerija – smegenų plo-

vimu, socialinė inžineriją – egzistencijos užgrobimu, kuri paverčiama

„darbu“, ir biologinė inžinerija pirmiausiai per manipuliavimą genais

arba psichotroninė inžinerija dedant implantų plokšteles į smegenis ir

t.t.. Svajonė tokia, kad prievarta primetus bet kokią egzistenciją, galima

būtų performuoti viso žmogaus esmę, padaryti ją kokią nori.

Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė

Aptartame kontekste galima kelti žmogaus gyvenimo prasmės

klausimą, kuris labai glaudžiai susijęs su žmogaus prigimties klausimu.

Žmogaus prigimtis siejant jį su gyvenama aplinka yra nustatyta ar ne,

ji turi kokią nors aukštesnę prasmę, ar visas žmogus yra gamtinis?

Žmogaus prigimtis gali būti tokia, kad jo gyvenimas bus be jokių aukš-

tesnių prasmių, vien tik paprastas išlikimas ir dauginimasis sudėtingose

planetos aplinkose.

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik gamtinė ir

ji gali būti aukštesnė nei gamtinė. Gamtoje yra du pagrindiniai dalykai,

kuriuos turi padaryti visi gyvi organizmai: išgyventi ir daugintis. Išgy-

venimas, biologine prasme pirmiausiai yra prasimaitinimas. Vystantis

kultūrai, prasimaitinimo klausimas praėjo tokią evoliuciją: iš pradžių

buvo medžioklė, žemdirbystė, ir galiausiai gamyba. Reprodukcijos

klausimas taip pat praėjo tam tikrų socialinių formų evoliuciją.

Aukštesnė prasmė šiame gamtiniame kontekste glaudžiai susijusi

su biologinės informacijos klausimu. Tai yra genetika, kuri saugo, kei-

čia ir tobulina biologinę organizmų vystymosi programą. Čia ryšys yra

su visa rūšies evoliucija, biologiniu kitimu. Individas trumpai gyvena

106

pirmiausiai todėl, kad rūšies evoliucijai reikia intensyvios kaitos ir or-

ganizmų perprogramavimo. Jeigu žmogus gyventų ilgai, evoliucija

būtų daug lėtesnė.

Taigi čia yra užslėpta ir tam tikra gamtinė prasmė, organizmo in-

formacijos saugojimas ir perdavimas, nebloginant rūšies savybių. Čia

atsiranda toks paradoksas: individo prasmė yra rūšis (programa), bet

pati rūšis individualizuotai neegzistuoja. Rūšis – tai programa, o ne in-

dividuali substancija. Tad išeina, kad individas tik aptarnauja prog-

ramą. Jokios kitokios individualios prasmės gamtinis individo gyveni-

mas, tikima, neturi.

Yra tik maistas ir dauginimasis, o visa kita tarnauja šiems tikslams.

Čia išliekama kūnų arba organizmų lygmenyje, kuris yra realizuota rū-

šies informacija arba biologinė programa. Bet yra ir kitas ne rūšinis, bet

pirmiausiai individualus prisitaikymas, vadinamas informacijos sujun-

gimu sąmonėje. Šis sujungimas reikalingas tam, kad individas išgy-

ventų tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Žmogaus evoliucija šioje vie-

toje yra kultūrinės evoliucijos terpė, kurioje pažinimo informacija

tampa vis svarbesnė, kol šis informacinis mechanizmas, ar organizmo

būsena, tampa pagrindine.

Tarp šių dviejų informacijos rūšių (reprodukcinės ir pažinimo) at-

siranda net konkurencija ir susiformuoja dvi stovyklos, genetikų ir

gnostikų. Vieni svarbiausiu žmogaus uždaviniu laiko programos aptar-

navimą, o kiti gnostinių gebėjimų vystymą. Gnostikai istorijoje įgyja

vis didesnį svorį, ir iš šios krypties išsivysto gnostinės informacijos su-

jungimo svarbos teorijos, kurios esmė yra tokia, kad prasitęsia ne tik

organizmas, bet ir sąmonėje yra informacija, programa ir „repro-

dukcija“, kai žmogui mirus, jis kaip asmuo neišnyksta, bet pereina į

kitą egzistenciją.

Pagal sudėtingumą ir įspūdį, biologinės programos nublanksta

prieš žmogaus sąmonės galimybes ir natūraliai pradedama tikėti, kad

svarbiausia ne biologinė informacija, jos saugojimas, bet individuali

sielos informacija, kuri ne tarnauja genetikai ir reprodukcijai, bet yra

svarbi pati savaime, nes yra ne tik organizmo evoliucija, bet visų pirma

ir sielos evoliucija. Organizmo evoliucijai svarbu išlikti konkurencijoje

ir sėkmingai prasitęsti, o sielos evoliucija turi atrastus savo „kelius“

(žinios, treniruotės, lavinimasis, elgesio etika ir t.t.).

Kūnas turi esmę, nes jis yra programos realizacija, sąmonė taip pat

yra koduojama genetiškai, bet į šį pasaulį ji ateina visiškai tuščia, jos

formos įdedamos vėliau, santykiuose su gyvenama aplinka. Galimos

107

įvairios sąmonės formos, bet organizmo programa yra viena. Ir kyla

klausimas, kaip yra su prigimtine šių žmogaus dalių esme. Kūnas apib-

rėžtas, bet formuojamas genetinės bioinformacijos, sąmonės formos

sukuriamos aplinkos.

Žmogui kaip konkrečiam individui pavaldi tik gnostinė dalis, jis

gali keisti savo sąmonės informaciją, bet negali performuoti orga-

nizmo, šis performavimas yra už atskiro individo ribų ir jam neprieina-

mas. Sąmonė prieinama, ją žmogus gali lavinti, aukštinti, tobulinti. Jis

gali lavinti ją pats arba tai gali daryti kiti. Čia susiduriame su įvairių

inžinerijų klausimu, psichine inžinerija, socialine inžinerija, ir genetine

inžinerija. Kad žmogus neturėtų išankstinės užprogramuotos ir nepa-

keičiamos esmės pirmiausiai svajoja valdžia, tai yra socialinis struktū-

rinis elitas, kuris nori valdyti viską, ne tik sąmonę, bet ir kūną. Taip

iškyla mokslininko figūra, kurio tikslas surasti metodus dirbti su įvai-

riomis natūraliomis informacijos sistemomis, psichine informacija, ge-

netine informacija ir t.t.

Šitaip konkurencinės kovos drama, kuri natūraliai vyksta šimtus

tūkstančių metų, lėtas genetinės informacijos kitimas, suspaudžiama į

vieno žmogaus gyvenimo ribas. Nes genų inžinerija greitai užaugina

„patobulintus“ organizmus, ir „žemesnė rasė“ tampa nebereikalinga

šimto metų atkarpos ribose. Kad tai būtų įmanoma psichologiškai, turi

būtų visiškai performuota ideologinė visuomenės sistema, kuri leistų

tokį struktūrinio elito elgesį su žmogumi. Tokio susidievinimo pasek-

mės gali būti sunkios. Niekas nežino kokias pasekmes gali sukelti neiš-

manantis žaidimas su biologine genetine informacija.

Ribos peržengimas

Tokios yra dvi informacijos sistemos, tarp kurių vyksta konkuren-

cija. Tai yra genetinė informacija ir gnostinės informacijos sujungimo

sistema. Pirma yra rūšinė, neindividuali, o dvasios formavimas – indi-

vidualus, pavaldus individualios valios įtakai. Genetikai laukia tobu-

lesnio organizmo, o gnostikai kuria dvasinės evoliucijos teoriją. Pavyz-

dys, gali būti religinės reinkarnacijos ir karmos idėjos, kai tikima, kad

sąmonės klonuojasi kaip kūnai. Naujas kūnas yra nauja genetinės prog-

ramos realizacija, kažką paveldinti iš ankstesnių organizmų, bet su mo-

difikacijomis; nauja sąmonė yra ankstesnės sąmonės reinkarnacija, kuri

neatsimena savo ankstesnių „gyvenimų“ ir yra pavaldi karmos „dės-

niui“: jeigu siela buvo gera – laukia evoliucija, o jeigu bloga – deevo-

liucija.

108

Ribų peržengimas, kurios apibrėžia tokias žmogaus esmes, kyla iš

aukštesnės sisteminės klasės, kuri tiek susižavi galia, kad pradeda žaisti

dievų žaidimus. Jie nori valdyti ir genetinę informaciją, ir informacijos

jungimo procesą sąmonėje su psichotronine technika. Todėl visi ryšiai

su žmogumi ir požiūriai į jį tampa požiūriu į biologinę „medžiagą“, ir

pagrindinis metodas yra įvairios inžinerijos, kurios šią medžiagą for-

muoja. Tai yra psichosocialinė inžinerija, kuri paskiria žmogui tam

tikrą vaidmenį organizacijoje, ir genetinė inžinerija, kurios tikslas or-

ganizacijos elitui kurti patobulintus individus, biologinę medžiagą, vei-

kiančią našiau ir efektyviau. Ir nori, kad šis procesas būtų toks greitas,

kad rezultatai matytųsi vieno žmogaus gyvenimo ribose, vietoj šimtų

tūkstančių metų.

Savęs formavimo idėja

Visų gyvybės rūšių prigimtys turi panašias formas, arba fiziologi-

nes ir anatomines struktūras. Kitaip sakant yra bendra ir nekintama vi-

sos gyvybės planetoje esmė. Skiriasi tik išorinės detalės, o vidus – tas

pats. Tačiau biologinė programa turi galimybę keistis tam, kad prisitai-

kytų prie kintančios aplinkos. Tai yra pamatinė esmė. Tačiau nelendant

į pačią gelmę, šias išorines formas taip pat galima laikyti žemesnio ly-

gio esme. Pavyzdžiui, vandenyje plaukiojanti žuvis ir sausuma lakstan-

tis žinduolis. Žuvies ir žinduolio prigimtys (esmės) skirtingos taip, kaip

skiriasi rūšys gyvenančios skirtingose aplinkose, bet kaip gyvybės – jų

prigimtys vienodos.

Gyvybę performuoti gali tik aukštesnės jėgos, jeigu tokios yra. Gal

būt įmanoma rasti būties formas, kurios yra ne tik negyva ir gyva subs-

tancija, bet ir kažkokią trečią arba ketvirtą formą. Žodžiu, gyvos mate-

rijos prigimtis yra, bet ji nėra vienintelė ir nekintama. Nors šis procesas

toli peržengia individualią egzistenciją. Individuali sąmonė savo biolo-

ginės programos valios pastangomis keisti negali. Bet jeigu esme pa-

vadinsime dar konkretesnes savybes ir formas tai sąmonė jas keisti gali.

Kultūrinės tradicijos, ritualai, gyvenimo būdas ir t.t. Jeigu prigimtimi

ir esme laikysime šias išorines formas, tai jas taip pat iš principo galima

performuoti, tačiau socialinė organizacinė kontrolė tokia, kad tam gali

reikti dešimtmečių ar net šimtų metų socialinės raidos. Individo gyve-

nimo rėmuose šios vertybės valdžios propaguojamos kaip nekintamos.

Šioje tikrovėje evoliucija perėjo per tokius etapus arba šuolius, ku-

rie rodo, kad prigimtis lėtai vis dėlto keičiasi, nors valdomi ne individo,

bet anoniminių biofizinių realybių, apie kurias žinoma labai mažai.

109

1. Negyva materija virto gyva materija.

2. Iš vandens gyvybė peršoko į sausumą.

3. Iš biologinio gyvūno organizmo peršoko į dvasią.

4. Dabar gyva materija siekia pakeisti substratą ir savo kūną bei

dvasią siekia perkelti į technologinius aparatus.

Žmonija yra kryžkelėje – ir turi rinktis arba natūralų dvasios vys-

tymąsi arba kurti „dvasingas“ mašinas. Taip pat technologijos reiškia,

kad žmogus kaip individas toks susidievinęs, kad prigimties keitimo

mokslinius rezultatus nori matyti jau savo gyvenimo atkarpoje. T. y.,

milijonus metų vykstanti prigimties kaita, evoliucija, kaip minėtais e-

tapais, suspaudžiama į šimtmečius, o gal net dešimtmečius. Tai yra

„grandiozinis“ dvasios atverto mokslinio pasaulio pasiekimas.

Žodžiu, prigimtis nėra nekintanti, bet jos keitimas – ne žmogaus

reikalas. Tad kaip suprantame šūkį „formuoti save“? Tai liečia ne bio-

loginį organizmą, bet aukščiausią informacijos sujungimo sistemą, kuri

anksčiau tarnavo biologinėms reikmėms (išgyvenimui ir daugini-

muisi), bet istorijoje vis labiau laisvėjo ir sukūrė savo dvasios viršeny-

bės sistemą. Šis pokytis buvo tokia reikšminga revoliucija, kad net ge-

netinė biologinė programa tapo nesvarbia. Juk gal būt siekiama net iš

viso ištrūkti, jei tai įmanoma, iš žmogaus organinio substrato. Tad pir-

miausia genetinę informaciją siekiama užvaldyti su genų inžinerija, kad

evoliucijai užtektų kelių dešimtmečių vietoj milijonų metų. O po to,

sukūrus galingesnius informacijos apdorojimo sugebėjimus, šios prog-

ramos visiškai atsikratyti. Jeigu yra aukštesnės egzistencijos formos,

kam šita primityvi organika reikalinga. Lieka tik dvi galimybės – kon-

servatyvi ir libertarinė.

Šitaip žmogus gali formuoti save arba užsiimti kitų žmonių „bio-

loginės medžiagos“ inžinerija.

1. Informacijos sujungimo sąmonėje inžinerija,

2. organizmo genetinė inžinerija.

Paprastai tokius dievų žaidimus žaidžia įvairūs sisteminiai elitai,

kurių tikslas užvaldyti visas nišas ir suabsoliutinti savo asmeninę val-

džią. Atseit, žmogaus prigimtį lemia ne gamta, ne pats žmogus, bet pla-

netos valdžia. Iš tiesų taip buvo visada, nors atrodo, kad dabar vyksta

kažkoks keistas perversmas.

110

Ordnung uber alles?

Pagrindinės sąvokos

Šiame įraše pamėginsiu sujungti kelis, atrodytų, nesusijusius daly-

kus, kurie svarbūs norint geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename.

Tai yra sąvokos – sistema, valdymas, visuomenė, psichologija, kalba ir

psichotronika. Įvairias sistemas tyrinėja vadinamoji sistemų teorija. Jos

pradininkas yra 20 a. mokslininkas L. Bertalanffy. Valdymo mokslas,

kitaip – kibernetika, taip pat sukurtas 20 a. daugiausiai N. Wiener pas-

tangomis. Šios teorijos tam tikru būdu susietos socialinėmis organiza-

cijomis, kurios turi savo sandarą ir sąveikų bei valdymo procesus. Šios

socialinės sistemos dalis yra kalba ir psichologija, kaip pagrindinės įt-

virtinimo formos. Galiausiai prie valdymo klausimo priskirtinos įvai-

rios technologijos, tiek informacinės, tiek technobiologinės.

Tradicine arba klasikine sistemų teorija nesiremsiu, bet pamėgin-

siu šį klausimą išskleisti remdamasis labai paplitusiu ir visiems gerai

žinomu pavyzdžiu. Pirmiausia, nors sistemas galima klasifikuoti pagal

tą sritį, kuriai jos priklauso – mokslas, pasaulis, visuomenė ir t.t., – man

patogesnis kitas principas, kuris nėra toks platus. Pagal jį, galima išs-

kirti du sistemų tipus: natūralias ir dirbtines sistemas. Pavyzdžiui, vi-

suomenė, organizacija, kalba yra dirbtinės sistemos, o pasaulis, gamta

– natūralios. Natūralių sistemų pakeisti negalima, arba – tik tiek, kiek

leidžia pažinti dėsniai. Dirbtinės sistemos kuriamos arba mėgdžiojant

natūralias, arba nuo nulio. Man svarbiausia yra kalbos sistema, kuri turi

tam tikrą į smegenis įdiegtą sistemos psichologiją, persiduodančią į ki-

tas sistemas. Joje atsiranda normos, klaidos, anomalijos, diversijos są-

vokos ir t.t.

Tai yra tikslus, mokslinis sąvokos „sistema“ apibrėžimas. Bet ją

galima suprasti ir kitaip. Kai turimos galvoje visuomenės, kultūros, i-

deologijos sistemos tam tikra sinkretine buitine forma, išsiskiria dvi

žmonių klasės: kovojantys prieš oficialią sistemą ir ją ginantys. Kitaip

sakant, žmogus, jo pažiūros gali būti sisteminės arba anti-sisteminės.

Pagal tokį skirstymą, įprastai sistemos „griovimas‘ laikomas anomalija,

jeigu ne nusikaltimu.

Kibernetinis principas įkūnijamas valdymo, valdžios sistema, kuri

kontroliuoja visą organizaciją ir vedą ją į tam tikrą tikslą. Valdymui

naudojamos parankios sistemos, tokios kaip griežta organizacijos

struktūra, kultūra, psichologija, kalba ir t.t. Šios dalys pop-kultūroje

111

metaforiškai vadinamos valdymo „matrica“, nuo kurios priklauso kiek-

vieno atskiro žmogaus gyvenimas. Valdymo kontekste pagrindinės

skirtys yra laisvė ir vergovė. Laisvė yra pagrindinė antisisteminio mąs-

tymo sąvoka, o vergovė yra kibernetikos mokslo kvintescencija, nes

įtvirtina valdymo ir besąlygiško paklusimo principus. Norint geriau

suprasti kibernetikos postulatus, reikia žinoti, kokiomis priemonėmis

naudojasi valdžia, kokie iškyla klausimai, konfliktai ir iššūkiai.

Pagrindinis objektas yra visuomenė, turinti daugybę formų ir pu-

sių, nuo minios iki griežtos organizacijos. Šias aprašo sistemų teorija ir

sudėtingų sistemų valdymo principai, kibernetika. Taigi į žmonių grupę

projektuojama tam tikra struktūra, organizaciniai ir kultūriniai štampai

ir bet kokios priemonės, kurios leidžia prižiūrėti sistemą: formuojama

tam tikra psichologija, kalba, kultūra. Pavyzdžiui, yra technologijų de-

partamentas, pritaikantis technologinę kibernetiką, kuriame valdoma

su techninėmis priemonėmis, į bendrą kibernetinę sistemą įdiegiant psi-

chotroninį ir informacinį elementą.

Sistemos „išprotėjimas“

Visuomenę galima traktuoti kaip natūralią sistemą, panašią į fizi-

kinę. Tada ji būtų artimesnė gamtos mokslų dėsniams paklūstančiam

dariniui. Tačiau visuomenėje svarbesnės negamtinės smegenų terpės, o

smegenyse veikia psichologija, kalba, atmintis ir t.t. Organizacijos sup-

ratimui svarbiausia kalbos sistema ir kalbos psichologija. Iš jų kyla or-

ganizacijos veikimo, valdymo iš įvairių perspektyvų charakteristikos:

trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyva, evoliucija, statika ir dinamika, bei

individo ir sistemos santykis.

Prieš pereinant prie kalbos sistemos savybių, galima padaryti ke-

lias pastabas biologinės rūšies sistemos atžvilgiu. Kaip yra su rūšimi ir

individu?

Biologinė sistema

Pirmiausia nustatykime kas yra kas. Rūšis – tai biologinė prog-

rama, apibrėžianti kokiai nors rūšiai būdingą savybių rinkinį. Šios sa-

vybės yra genetiniame kode saugoma informacija, pagal kurią kuriama

rūšiai priklausančio individo kopija. Tokiose situacijose klausimas kas

svarbiau keliamas nekorektiškai? Ar tai – bendrinė biologinė programa

ar tos programos individualus įsikūnijimas. Tai atsakyti galima suvo-

kus, kas yra gyvybė: gyvybė – ne programa, bet individas, nors gene-

tinė informacija yra gyvybės sąlyga ir prielaida. Ryšys yra abipusis:

112

programa kuria gyvybę, o gyvas individas – keičia programą. Atskirai

egzistuoti negali nei programa be gyvybės, nei gyvybė be programos.

Situacija tokia, kad abipusės priklausomybės pašalinti neįmanoma. Ir

šiuo atžvilgiu atsiranda pagrindinė problema: individo ir rūšies santykis

pastovumo ir kaitos aspektu, arba – kas turi teisę keisti sistemą? Tai

daro programa pati, rūšis ar individas? Ir kaip tai daroma?

Dabar jau persikeliant į žmogaus psichologiją, atskleidžiant šį bio-

loginės sistemos psichologinį aspektą, kyla toks klausimas. Kas prižiūri

sistemą ir kas sprendžia sistemos ir anti-sistemos klausimą? Akivaizdu,

to pati genetinė programa padaryti negali. Vietoj to, atsiranda, grupė

vadinama valdžia, kuri užgrobia sistemos priežiūros teisę, ir darydami

tokį siaubingai svarbų darbą įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau nei

kitiems, kurie tampa susirūšinusių sąmonių apdirbama žaliava. Biolo-

ginė sistema (programa) ir valdžia susilieja ir virsta vieniu. Šitaip atsi-

randa sistemų teorijos ir kibernetikos dėsnius valdantis junginys. Susi-

kuria biologinės sistemos „antstatas“, susidedantis iš žmonių organiza-

cijos, kuri monopolizuoja biologinės sistemos evoliuciją, primesdami

antbiologinės valdžios sistemos viršenybę. Šita viršenybė įtvirtinama

socialine organizacija ir kalbiniu antstatu, kurio psichologija uždeda

antspaudą ant bet kokių kitų sistemų.

Šio antspaudo pagrindinis aspektas arba sąvoka yra norma ir jos

priešybė nenormalumas. Norma yra pagrindinis valdžios principas, ku-

ris nustato kas yra sistemiška, o kas antisistemiška. Norma yra „tiesa“,

o nenormalumas „netiesa“. Šitaip sąmonėje atsiranda klaidos, anoma-

lijos, ar diversijos situacijos, kurios išsiskleidžia sistemos kontekste.

Sistema rūšinių sąmonių įsisavinama ir labai akylai stebima, kad ne-

vyktų jokia kaita ir viskas būtų užkonservuota kuo ilgesniam laiko tar-

pui. (O taip pat ir jų valdžia – tai yra svarbiausia.)

Taigi kyla klausimas: ar kitimas (keitimas) yra vertybė, ar – ne?

Remiantis rūšies ir individo santykiu galima atsakyti taip: evoliucija

yra kiekvienos sistemos pagrindinė dalis, nes jeigu nebūtų kitimo, am-

žiais gyventume vienaląsčio arba bakterijos lygyje, nes keitimas „užd-

raustas“. „Tradicija“ svarbiau, net jeigu siūloma milžiniška pažanga. Ir

prisimenant argumentą dėl rūšies ir individo, kadangi keičia gyvybė, o

ne programa, tai keitimas arba evoliucija gali būti inicijuota tik indivi-

dualiai, bet šiuo individu per istoriją tapdavo valdančiųjų kasta. Nes

valdžia su susirūšinusia sąmone (jie įsivaizduoja, kad yra abstrakčios

rūšies įsikūnijimas), turi jėgos sverto pranašumą, ir evoliuciją kreipia

113

pagal savo įsivaizdavimą. Gaunasi taip, kad kai keičia bet koks indivi-

das, tai yra išsigimimas arba anomalija, o kai tą patį daro valdžia – vis-

kas yra „normalu“.

Bet evoliucija vystosi priešingai – nenormalumo ir anomalijos

kryptimi, nes rūšis neklonuoja, o perrašo programą kiekvienam atski-

ram individui. Rūšies viduje pripažįstama įvairovė. Tai pagrindinė e-

voliucijos kryptis – kitimas, skirtumų išryškėjimas, izoliacija ir t.t.

Jeigu nebūtų evoliucijos, nebūtų tokios įvairovės. Iš vienos infuzorijos

išsivystė šimtai tūkstančių rūšių, iš vienos prokalbės atsirado 3000-

6000 tūkstančiai kalbų ir t.t. Vadinasi biologinės ir psichologinės siste-

mos natūraliai vystosi, normos griovimo, keitimo, klaidos, anomalijos

sistemos atžvilgiu kryptimi. O valdžia plaukia prieš natūralią srovę,

mažindama įvairovę, primesdama savo formą, iškeldama normos vir-

šenybę. Bet tai kryptis prieš evoliucijos dėsnį. Valdžia juda vienos rū-

šies, vienos organizacijos, vienos psichologijos, vienos kalbos, vienu

žodžiu vienos sistemos kryptimi. Tačiau tai ėjimas prieš gamtą, nes ji

natūraliai vystosi priešinga trajektorija. Visos sistemos natūraliai „išp-

rotėja“, ir šis išprotėjimas yra pažangos pagrindinis bruožas. Norma –

laužoma.

Kalbos sistema

Toliau. Kalbos sistema pagrįsta tam tikromis gelminėmis gramati-

nėmis struktūromis, kurių pagrindiniai komponentai yra morfologinės

paradigmos, apibrėžiančios vieno žodžio kaitymo formas (pvz. links-

niavimas, laikai ir t.t.), ir sintaksė, žodžių santykiai sakinyje, kuriuos

gali lemti tam tikra fiksuota žodžių tvarka be kaitymo galūnių, arba

kaitomieji santykiai. Be gramatikos, akivaizdu, yra leksika, arba žody-

nas, kaip pavadinimų sistema, atvaizduojanti visą vidinį Reprezentaci-

jos pasaulį. Taip pat yra semantika, aiškinanti reikšmių ir prasmių są-

ryšius. Ši su kalbos psichologija susijusi glaudžiausiai, visų pirma per

komforto ir diskomforto zonas, familiarumo lygius, neigiamas ir teigia-

mas konotacijas, menkinančius ir aukštinančius žodžius ir t.t. Leksika

yra pamatas, o gramatika ir semantika apibrėžia žodžių paradigmas, jų

rikiavimą sakinyje, arba reikšmės savybių suvokimą. Ir be abejo, yra

fonetika, kaip garsinių ženklų sistema ir tos fonetikos rašytinė forma

regimųjų ženklų sistema. Skirtingos kalbos skiriasi visais šiais arba tik

kai kuriais aspektais.

Sistemų teorijai šio pavyzdžio svarbus momentas yra tas, kad čia

ryškiausiai pasireiškia sistemos keitimo kaip klaidos psichologija. Yra

114

norma, tam tikra užfiksuota forma, ir yra klaida arba netaisyklinga

forma. Gramatinės, leksinės, semantinės ir fonetinės klaidos visada su-

kelia kokią nors neigiamą, arba priešišką reakciją. Didžioji dauguma

žmonių su savo psichologija, negali pakęsti (kalbos) sistemos klaidų,

anomalijų, arba diversijų ir šitoks keitimas persekiojamas, naikinamas

ir t.t. Šitaip labai ryškiai pasireiškia sistemos suvokimo ir ryšio su sis-

tema psichologija. Ir šią psichologiją galima perkelti į bet kokį darinį.

Sisteminis-norminis mąstymas užkoduotas žmogaus smegenyse tam

tikra sistemine psichologija. Vokiškai ši psichologija išreiškiama tokiu

posakiu „Ordnung ist Ordnung“, arba kitaip sakant, „Ordnung über Al-

les“.

Kaip reaguojama į klaidą arba lingvistinę anomaliją priklauso nuo

to, kas tą anomaliją įveda, jeigu silpnas ir nepavojingas, tai vadinamas

„idiotu“ su sutrikusia psichika, „šizofreniku“, jeigu galingas ir pavojin-

gas – tada laikomas „monstru“ (abiem atvejais keičiama ne valdžios).

Šiais dviem žodžiais bandoma sustabdyti kitimą, neutralizuoti anoma-

liją ir užgrobti formos evoliuciją (ją stabdant ar keičiant tik sau nau-

dinga kryptimi). Šitoks slėpimasis už sistemos (biologinės ar filologi-

nės) yra tipiška bet kokios valdžios taktika, su kuria uzurpuojama ir

monopolizuojama evoliucijos sistema, kuri keičiasi natūraliai ir yra

pagrindinis tiek natūralios, tiek dirbtinės sistemos bruožas.

Kitaip sakant, egzistuoja biologinė, socialinė ir lingvistinė „grama-

tika“, ir šioms sistemoms persiduoda gramatikos psichologija (norma

ir nenormalumas). Keitimas(is) prilyginamas išprotėjimui, išsigimi-

mui, irimui ir t.t. Bet jeigu nebūtų išprotėjimo – nebūtų gamtos pasau-

lio, arba kaip priimta sakyti iš kosminės perspektyvos, planetos

biosferos, kuri taip pat gali būti tik anomalija, nenormalumas, žiūrint

negyvos materijos požiūriu. Bet tokia kryptimi eina visos evoliucijos.

Vienu žodžiu, matome trumpalaikę perspektyvą, kurioje rūšinės

sąmonės siekia įtvirtinti savo valdžią ir eina prieš vystymosi, kitimo ir

keitimo srovę, t. y., stabdo ją tam, kad primestų savo asmeninę valdžią;

ir yra ilgalaikė perspektyva, kurioje matome išprotėjimą, atsiskyrimą,

izoliaciją ankstesnių formų irimą ir t.t. Žmogus, gebantis į savo sąmonę

įtraukti abi šias perspektyvas, judantis natūralia evoliucijos bei kitimo

kryptimi, – atneša naujoves, pažangą ir t.t., bet laikomas išprotėjusiu

(išprotėję genijai) ir sistemos maniakų vežamas į psichiatrinę ligoninę,

nes toks mąstymas ir elgesys yra pavojingas, sistemą ardanti anomalija,

socialinės „gramatikos“ klaida. Ir, kaip jau sakiau, šis iliuzinis klaidos

115

suvokimas taip giliai įsirėžęs į lingvistinę sąmonę, kad jis iškelia nor-

mos bet kokia kaina viršenybę, ir visomis priemonėmis kovoja prieš

Klaidą.

Socialinė sistema

Socialinė sistema apjungia du aptartus aspektus: biologinį ir filo-

loginį. Pirmiausiai ji yra pagrindinė esamos valdžios forma, atsiran-

danti susirūšinusiems individams einant prieš kaitos, evoliucijos srovę.

Kaitos stabdymas yra pagrindinė valdžios primetimo sąlyga. Turi būti

viena organizacija, viena kalba, viena kultūra ir t.t. Bet organizaciją

griauna asmeniniai interesai, kalbos skaidosi į dialektus, kiekvienas

žmogus į kultūrinę formą perkelia pirmiausiai savo unikalią individua-

lybę ir t.t. Visa tai teka evoliucijos ir pažangos kryptimi, bet ši pažanga

yra susijusi ne su vienijimusi, bet su skaidymusi: evoliucija yra vienas

kamienas, pereinantis į daugybę atskirų šakų, o valdžios logika yra ap-

verstas medis, kai visas šakas bandoma suvaryti į vieną kamieną. Ir ši-

taip „sustiprinus“ rūšies žaliavą, paimti visą valdžią į vienas, savo ran-

kas. Tolesnės evoliucijos jau pasisavintos, užvaldytos ir monopolizuo-

tos.

Tačiau istorija šiame pasaulyje vis tiek primeta pagrindinę bet ko-

kios sistemos savybę: Visuomeninės formacijos keičiasi (tiek materia-

linės bazės, tiek antstatai), nes keičiasi į jų pagrindą įeinančios sistemos

(techninės, ideologinės, kultūrinės, antropologinės, kognityvinės ir

t.t.). Padarius momentinį skerspjūvį, ryškesnės būna valdžios stabdymo

tendencijos, kurios siekia suvienodinti, primetant normos ir tradicijos

viršenybę, kuriai privalo paklusti kiekvienas individas. Tačiau imant

ilgesnę laiko tėkmės atkarpą, valdžia dezintegruojasi, net jeigu tam tik-

rais tarpsniais išmetama milžiniška evoliucijos srovės stabdymo ener-

gija, sukaupta kokios nors galios sistemos. Tačiau net imperijos ir tech-

nologinės diktatūros žlunga, imant pakankamai ilgą evoliucijos tarpsnį.

Šiuo metu planetos civilizacijoje mes kaip tik ir matome tokį kaitos

stabdymo energijos išlydį, kuris pasireiškia per naujas technologines

skaidymosi ir irimo sulaikymo priemones, apibendrintai sukuriančias

globalizacijos procesą.

Tai yra, pereinama nuo sistemos psichologijos, kuri verčia masę

stabdyti vystymąsi natūraliai, per normos ir klaidos suvokimą, prie

technologijų, kurios vieną formą įtvirtina technologine galia, t.y. išo-

rine prievarta ir teroru, bet dabar jau nukreiptu į patį žmogaus centrą,

116

smegenis. Tai yra pati naujausia informacinė ir psichotroninė kiberne-

tika.

Psichologijos nublanksta, ir iškyla technobiologinio pranašumo

primetimo priemonės.

Išvada

Svarbiausia yra pusiausvyra tarp išprotėjimo ir normos. Ne visi

išprotėjimai yra pažangos galimybė, ir ne visos normos tarnauja rūšies

klestėjimui. Antra, vienodumas nėra pranašesnis prieš įvairovę, nes į-

vairovė suteikia daugiau prisitaikymo prie aplinkos galimybių, o vie-

nodinimas rūšiai nenaudingas, nes mažina išlikimo šansus. Tad reikia

suvokti, kad natūrali gamtos tvarka yra skaidymasis ir dezintegracija, o

muštravimas pagal vieną šabloną yra ėjimas prieš srovę. Šios tvarkos

pažeidimas yra visų valdžių požymis – kuo stipresnė valdžia, tuo ga-

lingesnė vienodinimo anomalija. Bet prieš vėją nepapučia net pačios

galingiausios imperijos. Taigi išprotėjimas ne tik anomalija, bet ir ga-

limybė…

117

Proto demistifikavimas

Kartais gali kilti sunkumų, norint perprasti kitą žmogų – jo tam

tikras mintis arba teorijas. Sunkiai perprantamas gali būti, pavyzdžiui,

mokslininkas, filosofas, politikas, ezoterikas, magas, mistikas ar kitoks

okultistas. Tačiau šią padėtį nesunku ištaisyti, tereikia įsisavinti kelis

universalius proto veikimo principus. Kas yra galutinis produktas, tu-

rėtų būti aišku – tai kalba arba tekstas. Šie dažniausiai būna suprantami,

tačiau klaustukas yra ta sistema, iš kurios tekstas ateina. Tai yra protas.

Pamėginkime apibrėžti kas yra protas? Protas – tai kopija, dubliuo-

tas empirinio pasaulio atspindys. Tačiau jis ne vientisas, bet padalintas

į elastiškus fragmentus, kurių kiekvienas turi pavadinimus ir savo vi-

dinę semantinę struktūrą. Kaip visuma ši struktūra yra asociacinė ho-

lograma, į kurią įtrauktas visas išorinis ir vidinis pasaulis. Po šį asocia-

cijų tinklą laksto elektrinis signalas, ir kai koks nors mazgas sužadina-

mas, ta struktūra projektuojama į mąstymą, kurį vadinu senso-kognity-

vine sinteze, ir šitaip atsiranda mintis. „Senso“ – reiškia sensorinis, arba

juslinis, į tai nukreiptas sąmonės dėmesys išorėje; o „kognityvinė“ –

reiškia, kylanti iš proto, t. y., sąmonės pažinimo galių.

Šitaip galima išskirti dvi vietas smegenyse, tarpusavyje susietas

tampriais ryšiais. Pažinimas yra hierarchinis: turintis savo objektą ir

pamatinę struktūrą, kuri šiam objektui primetama. Objektas yra pasau-

lis, santykiai, daiktai, o struktūra yra į vidų įtraukta ši išorinė sistema.

Įtraukiant pasaulį į vidų, jis virsta asociacijų tarp elementų, santykių ir

perspektyvų visuma. Ši koreliacija tampa pastovia ir kiekvieną kartą,

kai žmogus susiduria su tuo pačiu objektu, jis iš veidrodinio atspindžio

ištraukia asociacijų tinklą, kuris ir virsta mintimi, o ši – sakiniais.

Struktūros suformavimo procesas vadinamas „pirmu kognityviniu

šuoliu“, kuris pradeda savo darbą nuo žmogaus gimimo. Receptoriai

pradeda priimti informaciją, šie signalą perduoda į sensorinę žievę, o iš

čia projekcijos peršoka į kognityvines smegenis ir čia palieka savo ats-

paudą. Tai automatinis, nesąmoningas pažinimo procesas. Tam sąmo-

ningų pastangų nereikia. Tai, kas sąmoninga daugiau susiję ne su protu,

bet su atmintimi. Procesas vyksta taip: jeigu pasiekęs signalas suranda

tuščią vietą, t. y., informacija yra nauja, tai ji šia informacija užpildoma.

Jeigu informacija ne nauja, tai žmogui atgaminama semantinė struktūra

jau esanti prote, ir žmogus pamato šią struktūrą kaip mintį, o ją projek-

tuoja į sensorinį objektą. Tai ir yra ne kas kita kaip senso-kognityvinė

sintezė.

118

Senso-kognityvinės sintezės pagrindas yra „antras kognityvinis

šuolis“. Šis šuolis yra pirmo kognityvinio šuolio struktūros sugrąžini-

mas į mąstymą ir galiausiai į pasaulį. Tokia yra pagrindinė pažinimo ir

supratimo „kas yra kas nors“ sistema. Matome, kad procesas vyksta

ratu ir yra kaupiamasis – kuo daugiau ciklų, laiko tiesėje, tuo didesnis

patyrimas ir daugiau žinių. Bet kita vertus, kuo didesnis patirties baga-

žas, tuo žinios tampa nelankstesnės ir tuo sunkiau yra protą perkrauti.

Todėl renkamasi pradėti iš pradžių, o ne proceso viduryje.

Mums svarbesnis yra antras kognityvinis šuolis, nes jis susijęs su

mąstymu, kuris kalbos pagalba projektuojamas į išorę. Tad klausimas

konkretesnis – kaip vyksta senso-kognityvinė sintezė? Čia yra kelios

pagrindinės sąvokos: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Tai yra

senos sąvokos, apie kurias jau esu kalbėjęs prieš kelis metus. Tačiau

kaip matome – jos nepasikeitusios. Stimuliavimas yra dėmesys, kuriuo

išrenkama kokia nors tikrovės dalis, sutelkiamas žvilgsnis ir mintys. Jis

pirmiausiai vysta sensorinėje žievėje, o tada persikelia į kognityvinę.

Tada vyksta surinkimas kognityvinėje žievėje, kuris įvykdomas kaip

elektrinis sužadinimas tam tikrame mazge, kur sutraukiama informa-

cija iš aplinkinių asociacijų. Ir galiausiai yra koreliacija, kaip užbaigta,

galutinė mintis senso-kognityvinėje sintezėje, kurioje susieta „senso“

ir „kogno“ dalys.

Tačiau šis procesas dar turi būti papildytas, nes mintys skiriasi

savo forma ir reikia dar tiksliau aprašyti surinkimo sistemą. Surinkimas

pagrįstas abstraktų sujungimu. Abstraktai gali būti vaizdiniai, kalbiniai

ir loginiai. Vaizdiniai abstraktai formuoja vaizdines mintis, kurios labai

glaudžiai susietos su vaizduote. Kalbiniai abstraktai yra bet kokio kū-

rybinio kalbėjimo pagrindas. Tokio kalbėjimo kai ne atpasakojama, bet

iš kognityvinių abstraktų kuriama. O loginiai abstraktai yra logikos

struktūrų pagrindas, kurį sudaro tam tikros sąvokos, ir jų susiejimo dės-

niai. Abstraktai yra svarbiausia kognityvinės telepatijos dalis, tada kai

norima pamatyti kokio nors dalyko galimybių visumą. Vaizdiniai abst-

raktai pagrįsti geometrijos žinojimu, į kurią įeina taip pat ir kontinuumo

sąvoka. Logika, tai ryšių ir santykių dėsniai, pritaikyti kontinuumo

struktūroms, o kalbiniai abstraktai yra pakartojimo ir atpasakojimo

ženklų sistema.

Visas pažinimo procesas turi tris elementus:

1. pirmas kognityvinis šuolis,

2. antras kognityvinis šuolis,

3. senso-kognityvinė sintezė. Šio proceso metu atsiranda

119

4. asociacinė holograma, vadinama žmogaus protu.

Ši holograma yra laksatinės ir fiksatinės introjekcijos atspindys, su

kuriuo galima atlikti įvairias manipuliacijas.

Pavyzdžiui, imkime slaptos amerikiečių mokslinės bazės abst-

raktą. Bendriausias vaizdinys aišku yra visa planeta ir šios bazės loka-

lizacija (bazė iš principo gali būti šioje planetoje ir ne šioje). Tarus, kad

kalbama apie bazę ant planetos, ji turi turėti vietą, tada turi turėti geo-

metrinį pastatą, sudarytą iš patalpų ir patekimo į jas būdų. Patalpos sus-

kirstytos hierarchiškai pagal saugumo lygį. Turi būti tiekimas ir išveži-

mas. Reikia mikroklimato, vandens, elektros, darbo ir buitinių pro-

duktų. Kompiuterizuotas valdymas, greičiausiai superkompiuteris,

pagrindinis serveris ir terminalai. Aišku, bazės pagrindas yra žmonės ir

tai, ką jie daro. Turi būti buitinės ir darbinė patalpos, administracijos ir

pavaldinių. Eksperimentai su žmonėmis (bio-, psicho-), su technologi-

jomis (techno-). Eksperimentai slapti, teisėti ir neteisėti. Taip pat žmo-

nių ratas, kuris disponuoja informacija ir pagal informuotumo lygį, kaip

žino viską ir žino tik tam tikrą dalį. Tokiose mokslinėse bazėse visada

tikslas įgyti prieš konkurentus technologinį pranašumą.

Visą šią sistemą galima nusipiešti vaizduotėje iš kognityvinių abst-

raktų apie kuriuos jau kalbėjau. Tam praktiškai užtenka erdvės, logikos

ir kalbos.

Galima nupiešti ne tik visą bazės abstraktą, bet ir joje dirbančio

mokslininko, kuris vadovauja kokiam nors projektui ir turi savo tyrimų

grupę. Jis žino savo užduotį, poreikius, turi darbo planą ir grafiką ir

organizuoja komandą, siekdamas uždavinių įgyvendinimo. Yra fiksa-

tinė dalis – tai pasaulis slaptos mokslinės bazės viduje. Buitinės patal-

pos, darbo patalpos, administracinės patalpos, kur reikia teikti ataskai-

tas. Toliau kompiuterizuotos ryšio priemonės, ir apribojimas tam tikra

slaptos bazės zona, kur turi leidimą patekti ir neturi. Toliau informacija

apie aukštesnio rango žmones, lygaus rango ir žemesnio. Laksatinė da-

lis, visa gyvenimo patirtis ir patirtis susijusi su konkrečiu darbu. Požiū-

ris įsitikinimai, motyvacija. Psichologinės charakteristikos – psichopa-

tinė asmenybė ar ne. Smegenų praplovimo lygis, lojalumas. Pasitenki-

nimas darbu, nepasitenkinimas. Ir aišku svarbu proto galimybės – ge-

nijus, vunderkindas ir t.t.

Visas šias struktūras galima ištraukti iš savo proto, kur jos ten pa-

teko per pirmą kognityvinį šuolį. Tai nebūtinai turi būti tiesioginė slap-

tos bazės patirtis, nes į šį modelį struktūras galima perkelti iš kitų abst-

raktų. Visi pastatai vienodi, visi žmonės vienodi, visi darbai vienodi,

120

pagrįsti universaliais šablonais. Toks principas naudojamas kūryboje,

pavyzdžiui, rašant romanus arba kuriant filmus. Kadangi tai kūryba,

natūraliai kyla ryšio su faktais klausimas. Abstraktai nėra faktai, nors

pirminė jų kilmė yra iš faktų. Bet abstraktas yra daug kartų pakartotas

koks nors patyrimo faktas, dėl ko jis tampa patyrimo universalija. Tad

abstrakčios struktūros nėra individualūs faktai. Bet įdomu tai, kad net

jeigu žmogus iš tikro yra patyręs kokius nors faktus ar ką nors tikro

žino (ne iš logikos), tai jiems perkelti į išorę vis tiek naudojami kalbi-

niai abstraktai. Todėl faktiškumas ir universalumas visada būna susi-

pynęs ir išpainioti šį kamuolį be papildomos informacijos – labai

sunku.

Bet matome taip pat, kad pažinimas nėra vien tik faktų pažinimas.

Mokslinis pažinimas pažįsta universalias struktūras ir dėsnius, tad tam

labai gerai tinka universalios kontinuumo ir logikos abstraktų struktū-

ros, leidžiančios įsismelkti į universalią pasaulio gelmę. Bet vėlgi, ka-

dangi žmonių protas yra universalus, tai galima matyti ir ką bei kaip jie

pažįsta moksliškai. Dar lengviau tai tampa, kai šios žinios perkeliamos

į kalbą, nes norint viską numatyti, užtenka žinoti >150 gramatikos ele-

mentų ir >100 000 pavadinimų elementų. Tada juos sujungi su pasaulio

abstraktu ir morfiniame vaizduotės lauke, gali kurti kokį nori modelį.

Viso to pagrindas yra visų reiškinių universalizuojamumas.

121

Apie „labai jau gerus“

Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys pro-

pagandistai. Taip pat ir aš apie tai senesniuose įrašuose nekartą esu ra-

šęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus

galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai

svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų prie-

monių yra grupavimas pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu ne-

kartą rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi

tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia saky-

tinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.

Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą su-

daro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai

yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra

pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali

būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasako-

toju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo

tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra

tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas

pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš –

apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įma-

nomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskir-

tas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.

Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskai-

tos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolek-

tyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per

savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai

skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą

jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu

prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas.

Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys

ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pa-

teikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos

priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas

susidoroti su kitais neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir

pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas

negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta.

Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.

122

Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu.

Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo

tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas

skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba

kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pa-

saulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, ku-

riam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo

ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie

yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šal-

tinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje retai

būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau

naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, ku-

riai jie dirba, interesų.

Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai

tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau ge-

ras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia pri-

minti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką „vardo nedaro“nie-

kam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet

jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams,

gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba

išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa

ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.

Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas

yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių

grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri

ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris

bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliu-

čiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o

kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais.

Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti

nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų.

Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti sim-

patiją arba antipatiją.

Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis

makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug į-

vairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto auto-

rius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet

ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame

informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent

123

pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštara-

vimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su

priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus

diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sug-

rupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.

Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklau-

somai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie verti-

nimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp

krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes

visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti

pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl

savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blo-

gas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio

tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus

vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši

sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.

Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai

priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba mi-

nusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai

ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna

kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt

net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.

Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos

konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo

priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blo-

gio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu ga-

lima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu

lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant par-

sidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas pra-

sideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorga-

nizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų

padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas

pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra

žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos

nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas sie-

jamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai

ir dominuojančio diskurso vartotojai.

Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, ku-

ris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam

124

naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai

jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisi-

minti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“,

kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžiojo jos dalis buvo šlykštus

melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirš-

tais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas,

neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.

Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką:

faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja

anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos prie-

monė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasako-

tas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų

turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius klie-

desius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“.

Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadi-

nimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo prie-

monė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebė-

jimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš

sąlyčio su tikru pasauliu.

Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų

pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu

nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.

125

Licencija melui

Šiame įraše tęsiama paskutinė tema, kurioje buvo kalbama apie tai,

kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei nei-

giamų perspektyvų grupavimas. Rašiau, kad mane domina skaitytojo

perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui.

Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir

skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje

dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo

pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia

kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią

situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o

kita – žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas pa-

veikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų

žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų. Kitaip dar galima skirs-

tyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos

tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgy-

biniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip

nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti ne-

tinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia

per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir

tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas

sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas

yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra

žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja

niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose

naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris domi-

nuodamas vaidina „žvalgybos“ vaidmenį, tai reikia visuomet turėti gal-

voje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi“,

„LRytas“, „15min“), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti mani-

puliacijų ir valdymo objektu.

Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą yra pasakotojo bloko tinkamas

supratimas ir panaudojimas gretinant informaciją. Kadangi skaitytoją

tekstai domina kaip žinios, kurios išeina už skaitytojo patyrimo ribų,

tai kad autoriai ir šaltiniai neužvaldytų gavėjo reikia bandyti informa-

ciją rinkti iš kuo didesnio šaltinių ir perspektyvų skaičiaus. Turėtų do-

126

minti tokie aspektai: ar faktai tikri, ar išgalvoti; ar vertinimai bei interp-

retacijos pagrįstos, ar subjektyvios. Propagandoje naudojamos abi prie-

monės – dezinformacija, pramanytų istorijų ir įvykių pasakojimas ir

iškreipti vertinimai, pagal šabloną „geras-blogas“. Kad tokie triukai są-

monės nenuvestų klystkeliais, reikia gretinti visas įmanomas perspek-

tyvas ir pažiūrėti, kaip skirtingos perspektyvos pateikia tą pačią infor-

maciją, kokius naudoja faktus ir kaip juos interpretuoja.

Kokios galimos perspektyvos aiškinau pirmoje dalyje, kur buvo

aprašytas pasakotojo blokas. Trikampis turi tris perspektyvas, kurias

simbolizuoja kampai. Taip pat perspektyvos gali būti vienaskaitinės ir

daugiskaitinės. Paprastai domina daugiskaitinė perspektyva, nes propa-

ganda užsiima didelės organizacijos, tokios kaip valstybės. Vadinasi

išeinančių sekų kanalų yra labai daug ir reikia mokėti juos pamatyti ir

susieti, taip pat palyginti kaip skirtingi propagandiniai kanalai pateikia

informaciją. Tai matosi iš to, kokia tekstuose naudojama perspektyva –

kas vertina, kas teisia, kas sprendžia, kas interpretuoja, kas pareiškia,

kas piktinasi ir kaip į tai žiūrima. Į save žiūrima teigiamai, o į konku-

rentą – neigiamai.

Iš viso yra 18 atskaitos taškų. Paaiškinsiu kaip jie gaunami. Tri-

kampis turi 3 kampus: Aš (autorius), Tu (skaitytojas) ir Jis/Ji (tradicinė

tema). Koks žmogus atlieka kokį vaidmenį – gali keistis, tai daroma

sukant trikampį apie centrą per vieną, dvi ir t.t. padalų. Taip „Aš“ gali

virsti „tema“ arba „skaitytoju“. Atitinkamai simetriškai persislenka ir

kiti kampai. Tai viena. Kitas dalykas – pasakotojais gali tapti visi sub-

jektai: pasakoja skaitytojai, temos objektai ir t.t. Ir visi naudoja savo

perspektyvą, temai primeta savo vertinimus bei interpretacijas. Iš viso

to seka, kad kiekvienas iš trijų taškų, gali turėti tris interpretacijas, kaip

tą tašką vertina visos 3 perspektyvos. Vadinasi ta pati informacija, gali

turėti 9 versijas. Kadangi propaganda yra vienaskaitinė ir daugiskai-

tinė, tai šias 9 perspektyvas dar galima padauginti iš dviejų, taip gau-

nant 18 variantų. Šitaip gaunasi, kad galimi teisingi ir neteisingi pasa-

kotojai, teisingi ir neteisingi skaitytojai ir teisingos bei neteisingos te-

mos. Ar teisingas, ar neteisingas priklauso nuo to ar pasakoja konku-

rentas, ar „sąjungininkas“. Ir trečias variantas visada būna „teisingiau-

sias“, kaip kiekvienas pasakoja apie save (skaitytojas apie-save, pasa-

kotojas-apie-save, tema-apie-save). Taip galima matyti ir be ironijos,

nes pats apie save žmogus žino daugiausiai informacijos, o kiti naudo-

jasi šaltiniais ir kognityvinėmis fantazijomis, prasimanymai. Bet kita

127

vertus, apie save galima žinoti ir „per daug“. Tada teisingai pasakoti

vengiama.

Todėl tai, kad koks nors „Delfi“ kaip kolektyvinis propagandinis

ruporas, turintis tikslą manipuliuoti skaitytojais, apie save (Valstybę)

pasakoja labai gerai, nereiškia, kad tokia yra tiesa. Nes čia tik viena

perspektyva iš 18 (mes-apie-save). Bet pasakotojais tampa ir skaityto-

jai, ir temos, pavyzdžiui, komentaruose ir čia rodomas paveiksliukas –

ne toks jau gražus pačiam „Delfi“. Aišku, propagandistai nenusileidžia

ir šie subjektai arba pasakotojai įgauna be savo įsivaizdavimo ir propa-

gandistų sukonstruotą šaržuotą paveikslą: „vatnikai“, „troliai“, „išdavi-

kai“, „agentai“ ir pan. Tačiau dažniausiai į save pažiūrėję skaitytojai ir

temos pamato visai kitokį savo portretą, nes propaganda – meluoja.

Kas dažniausiai domina skaitytoją? Manau tai objektyvumas, kai

kalbama apie kitus ir aukštinimas, kai kalbama apie jį patį. Objektyvu-

mas – tai kuo daugiau perspektyvų. Aukštinimas – tai galimybė paro-

dyti tikrą informaciją, griaunant visus melus ir dezinformaciją. Tačiau

tai ne viskas, nes ankstesnėje dalyje rašiau, kad vien papasakojimo –

neužtenka, nes kalba yra ne faktai, bet faktų išraiškos priemonės. Todėl

reikia dar vieno kriterijaus, kuris vadinamas įrodymai. Aišku, žurnalis-

tai įrodinėti nesivargina. Nes tai darbas, o pagal jų logiką už darbą rei-

kia mokėti. Tad propaganda rašo pagal tuos, kas geriau sumoka.

Be abejo, kiekvienas skaitytojas tampa pasakotoju pats, taip ap-

keisdamas vaidmenis, virsdamas informacijos šaltiniu. Ko reikėtų

siekti tokiu atveju. Jeigu siektų dominavimo bet kokia kaina, būtų ma-

nipuliatorius. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu kokio sie-

kiama tikslo ir kam. Jeigu tikslas geras, tai dominavimo ir manipulia-

vimo siekimas – pateisinamas. Kad galėtum siekti pozityvaus domina-

vimo, reikia būti susipažinus su tema iš savo patirties arba iš šaltinių,

kurie yra įrodę savo informacijos tikroviškumą. Tada reikia siekti nu-

kenksminti propagandą ir dezinformaciją, pateikiant savo pagrįstą po-

žiūrį ir svarbiausia siekti nepakenkti savo informacijos gavėjui. „Nepa-

kenkti“ reiškia nepakenkti klaidinimu, nes kartais pakenkti gali ir tiesa,

jeigu ji galios centrų nepageidaujama.

Galėčiau visus savo dergėjus pakrikštyti „vatnikais“ arba VSD a-

gentais, nes nesutikimas su alfa-informatoriais prilygsta nusikaltimui,

bet tai jau būtų „Delfi“. Nes tie, kas iš tikro sugeba dominuoti, tai yra

dominuoja ne per melą ir šmeižtą, bet todėl, kad jų pusėje tiesa ir tokie

128

metodai nereikalingi, nes juk blogis yra ne prieštaravimas, o melas nep-

riklausomai nuo to, kas jį skleidžia. Licenzijos skleisti melą neturi nie-

kas.

129

Dvasia yra pasipriešinimas

Pasipriešinimo sąvokos turinys priklauso nuo to, kokiame kon-

tekste ji naudojama. Tačiau bent kiek labiau nutuokiantis žmogus mato,

kad jis turi didesnę tendenciją išreikšti pozityvų turinį. Kodėl taip yra

pamatyti nesunku: geriems dalykams žmogus nesipriešina, priešinasi

tik blogiems, todėl pasipriešinimas, dažnai a priori, nukreiptas prieš

blogį. Kita vertus, pradžia ir atskaitos taškas vis tiek svarbus, nes pa-

rodo kaip traktuojama žmogaus prigimtis, tiksliau ar žmogus laikomas

laisvu, ar nelaisvu; taip pat ar jis yra asmenybė, ar tik kitų žmonių pas-

tumdėlis, ar išnaudojamas automatas. Taip pat svarbu kaip įrodoma

skirtumo esmė, kai vienas viešpatauja, o kitas vergauja. Pasipriešini-

mas yra pozityvus, nes jis iškelia laisvės idealą, kuris pakelia žmogaus

Dvasią į prigimtinę gerovę. Pasipriešinimas laisvei įmanomas tik kaip

parsidavėliška propaganda, persunkta vergvaldišku tvaiku, kurio tiks-

las suniekinti žmogaus Dvasią, atimti iš žmogaus dieviškumo kibirkštį.

Neturėtų kilti klausimų dėl vienos ir kitos pusės apibrėžimo, kuris tu-

rėtų parodyti kur yra gėris, o kur blogis ir kas yra pasipriešinimas. Pa-

sipriešinimas yra Dvasia. Taip yra todėl, kad kontekstas nepaklusimą

paverčia gėriu, nes jis yra blogio kontekstas. O paklusti blogiui – neį-

manoma.

Ši samprata labai svarbi, nes galima numanyti, kad artėja momen-

tas, kai teks pasipriešinti vidiniam ir išoriniam blogiui. Kad nebūtų su-

painiotos sąvokos ir gėris pervadintas blogiu, reikia įvesti kiek galima

didesnį aiškumą. Vergvaldžiai gali bandyti pateikti save kaip „dvasią“,

įrodinėdami, kad ji besąlygiškai turi būti priimta. Tačiau kaip viena

Dvasia gali naikinti kitą Dvasią ir vaizduoti, kad tai gėris. Tai ne gėris,

bet varganas spektaklis, prigimtinis aklas kvailumas. Kaip šis kvailu-

mas užmaskuojamas suvokti nesunku – jeigu dvasia kerta iš jėgos po-

zicijų, tai kas yra žmogus gali atrodyti visiškai nesvarbu, kažkoks

menkniekis arba niekniekis. Tačiau tai yra naikinimas, kuris kyla ne iš

savigynos, bet iš begalinės aklos savimeilės, kuri be savęs nieko nesu-

geba pamatyti. Ar gėris gali būti aklas, ar Dvasia gali būti akla? Ar

Dvasia gali meluoti ir šmeižti? Tokia „dvasia“ yra tik instrumentalis-

tinė mimikrija, kurios tikslas atimti pasipriešinimo pagrindą ir pagrin-

dinį ginklą, kuris yra nebūti tais, kuo yra išsigimėliai. Kad reikia prie-

šintis reiškia, kad išsigimėliai egzistuoja ir yra labai realūs, nors realūs

jie yra tik iš jėgos. Žodis „dvasia“ yra tik įspaudas ant kasteto. Dvasia

130

negali pulti, ji tik priešinasi ir ginasi, nes negali leisti nugalėti blogiui.

Tokiame pasaulyje pasipriešinimas yra Dvasia.

Koks tas pasaulis noriu aprašyti tiksliau, bet naudodamasis analo-

gija, tai yra atsisakydamas ideologinių sąvokų ir apibrėžimų. Gali būti

kažkiek netikėta, bet tam pasitelksiu matematinę sąvoką, nors ji trak-

tuojama bus ne matematiškai – man svarbi tik tapati vidinė struktūra,

matoma tikrovėje ir ženklų pasaulyje. Kas yra organizacija – suvokti

nesunku, tai tam tikras rinkinys, elementų kolekcija plius vidinė tvarka,

kurią galima nesunkiai apibrėžti. Kas šią realybę atitinka taip pat ne-

sunku surasti žmonėms, bent kiek susipažinusiems su matematikos te-

orija – elementų rinkinys yra vadinamas aibe. Tad valstybės organiza-

cija yra tam tikra socialinė aibė, turinti savo vidinius principus, kurie

vienodi tiek abstrakčioje schemoje, tiek realybėje. Pagrindinė struktūra

yra priklausymo ryšys. Yra tam tikra potenciali aibė V, kuri realizuo-

jama prijungiant į ją elementus. Tai yra priklausymo ryšys. Ši aibė pa-

naši į natūraliųjų skaičių aibę, nes nėra nei trupmeninių, nei neigiamų

elementų. Su pastarąja teze galima būtų nesutikti: neigiami žmonės yra

„blogi“ arba „blogis“, bet esu įsitikinęs, kad blogis yra daugiau aplin-

kybių ir konteksto rezultatas, o ne vidinė žmonių kokybė.

Šiame lygmenyje, kriterijumi imant priklausymo ryšį, propaganda

kala į galvą, kad prijungtis yra aukščiausias gėris, taisyklė arba norma,

o tie, kas nepriklauso yra blogis, „nusikaltėliai“. Tai įgyvendinama per

nuosavybę: tariama, kad visa nuosavybė priklauso „aibei“ (organizaci-

jai) ir jeigu jai nepriklausai, neturi „teisės“ į jokią nuosavybę, o orga-

nizacija su tavim gali daryti „ką nori“, nes kaip Dvasia esi „nusikaltė-

lis“. Kaip yra iš tikrųjų galima paaiškinti pateikiant pirmą argumentą

prieš mąstymą aibėmis, tai yra, matematiškai struktūriškai. Ar laisvas

žmogus mato kur nors šventąją aibę, ar mato tik į save panašią Dvasią,

ją atpažįsta ir suteikia jai tokį pat statusą kaip sau. Kas yra žmogus,

kaip šio pasaulio esinys ir kas yra žmogus kaip x priklausantis V. Jau

sakiau, kad žmogus yra Dvasia, Dievo kibirkštėlė, o x iš V yra tik ko-

kios nors aibės funkcija. Visų x smegenys tiek yra praplautos, kad šis

pseudo-loginis ryšys virsta mintimi: Kas tu toks? Aš esu „aibė“, o tu

tik elementas, mano funkcija arba iš viso užribio „tuščia vieta“. Ką tu

gali prieš mano galią? „Dvasia“ pareiškia – jeigu norėčiau… tavęs iš

viso neliktų. Štai, kas yra jie – „dvasia“ apsigyvenusi kastete. Tikra

Dvasia yra ne paklusimas, bet pasipriešinimas. Dvasia negali paklusti

blogiui, net jeigu jis atrodo labai logiškas, nes turi nepakeičiamą būtiš-

kąją realybę „x priklauso aibei“, arba viena raidė priklauso kitai raidei.

131

Todėl laisvinantis iš iliuzijų, reikia pamatyti kas yra žmogus ne kaip

raidė.

Tačiau priešintis reikia be perstojimo, nes visas pasaulis užvaldy-

tas aibių ir aibiško mąstymo. Yra tolimesnės ir artimesnės aibės, dides-

nės ir mažesnės, įtakingesnės ir mažiau įtakingos, aukštesnio ir žemes-

nio rango – superaibės ir jų funkcijos. Šie santykiai išreiškiami ženklais

kaip sankirta, sąjunga, poaibis, nesusijusios ar izoliuotos aibės. Su-

peraibė – įprastiniu žargonu, suverenai, aibės funkcijos – vasalai ir t.t.

Tarp jų vyksta visi tie patys procesai, kaip tarp kokios nors vienos aibės

vidinių elementų. Toli analogijų iš tikro pasaulio ieškoti nereikia. Lie-

tuva yra Europos sąjungos poaibis, o Europos sąjunga yra JAV poaibis.

Vadinasi JAV yra superaibė, turinti sankirtas ir sąjungas su kitomis ai-

bėmis. Kai kurios iš tų aibių asimiliuotos tiek, kad virsta tik poaibiu ir

ilgalaikėje perspektyvoje pasmerktos išnykti. To pradžia yra konfede-

racija, federacija po kurių seka tikras vienpolis centralizmas. Link to

einama, kuriant įvairias sąjungas: Šiaurės Amerikos sąjunga, Europos

sąjunga, Azijos sąjunga, Afrikos sąjunga ir t.t. Ir vyksta kova tarp kelių

centrų, kuris iš jų galutinėje stadijoje pasiims viską ir taps „absoliutine

aibe“.

Kad suprastume prie ko tai veda, turime išsiaiškinti kokia yra pag-

rindinė vidinė aibės struktūra (ją aš vadinu „t funkcija“). Iki-aibiniame

pasaulyje, kiekvienas žmogus veikia tik iš savęs ir sau, daugiausiai šei-

mos ir giminės vardu. Tokios veiksmo laisvės senovės pasaulyje ne-

daug buvo tik todėl, kad buvo neišvystytos technologijos. Šiais laikais

– viskas kitaip. Kita vertus, nors technologijos išplėtė laisvės ribas, at-

sirado kitas apribojimas – veikti neleidžia aibių mąstymo įsigalėjimas:

kai žmogus yra tik kokio nors vidinio centro funkcija, tai jis gali daryti

tik tai, ką nurodo nepriklausomi elementai („valdžia“). Kuo daugiau

išsivysto aibinis mąstymas, tuo mažiau elementų yra nepriklausomi ar-

gumentai, ir juo daugiau (realiai visi) yra tik šių nepriklausomų ele-

mentų, vadinamų realia valdžia, funkcijos. Tad jeigu nepriklausomas

elementas yra x, o funkcija yra y, tai tokia diktatorinė raida sukuria pa-

saulį, kuriame vis mažiau x ir vis daugiau y. Šitaip susiformuoja cent-

ralizuota valdžia, kuri tvarko visą vidinę sistemą, pagal „t funkcijos“

principus. Vieni tam tikruose rėmuose sprendžia laisvai, o kiti tik pak-

lūsta. Jie iš viso nepanašūs į žmones, nes jų gyvenime nelikę jokio žmo-

giškumo, jie paversti tik mechanizmo sraigteliais, kuriems visam gyve-

nimui paskirtas vienas veiksmas. Kad veiktų iš savęs ar ką nors pats

sugalvotų, atrodo neįmanoma. Tad matome kuo pavirsta Dvasia – į

132

vieną smagratį. Tačiau Dvasia taip lengvai nepasiduoda ir virsta pasip-

riešinimo arba stiprybės Dvasia.

Loginis ryšys t(x) = y nėra šventas, net jeigu jis yra organizacijos

pagrindas. Jis taip pat nėra ir nepaneigiama tikrovė, protas, iš kurių

perspektyvos visus kitus būtų galima vadinti haliucinuojančiais bepro-

čiais. Iš tikrųjų, bepročiai yra valstybės organizacija, kuri garbina tik

save ir raidę. Skirtumas tarp x ir y sukuriamas dirbtinai, panaudojant

svertus ir niekšybes. Svertai yra organizuota prievarta, sadistinė psi-

chologija ir niekšiškos technologijos, su kuriomis laisvas žmogus už-

puolamas pačioje savo šaknyje, kur gali išsityčioti iš Dvasios ir įsivaiz-

duoti, kad liks nenubausti. Tokie žmonės galbūt kažkada irgi buvo

Dvasia, tik nepastebi, kad bėgant laikui virto jos priešybę, bet iš inerci-

jos šį žodį naudoja toliau. Bet šiame pasaulyje Dvasia yra pasipriešini-

mas, o ne paklusimas, nes jeigu paklustum, tai paklustum pačiam vel-

niui.

Gali kilti klausimas, ką daryti, kad būtų kitaip? Tam pirmiausiai

reikia pamatyti kokiame pasaulyje gyveni. Taip pat reikia filosofiškai

pažvelgti į savo apibrėžimą ir jo lemiamą priklausymo ryšį. Veikia ga-

linga propagandos mašina, kurioje kiekvienas žmogus gyvena nuo gi-

mimo – tėvai zombiai, draugai – zombiai, smegenų krušyklos – zom-

biai, informacija – melas, hipnotizavimas ir zombinimas. Taip šis vidi-

nis pasaulis daugumai žmonių pradeda atrodyti kaip pagrindinė realybė

– kur esi tik „t funkcija“ ir belieka šiai „tvarkai“ paklusti. Bet stiprios

ir pasipriešinimo Dvasios žmonės praregi labai greitai ir savo viduje

tampa laisvais žmonėmis. Tačiau tuomet ideologiniai zombiai ir šunys

įjungia persekiojimo sistemą ir prasideda susidorojimas… Visa išorė

yra užgrobta, tad tenka trauktis į savo vidų, tačiau greitai suvoki, kad

niekšai seniai įsitaisę ir šioje neliečiamoje vietoje. Tai reiškia, kad verg-

valdžiai nepripažįsta jokių apribojimų ir jiems, išskyrus save, nėra

nieko šventa. Dvasia tik įspaudas ant kasteto, mimikrija, pasisavintas

tam, kad šios prigimtinės idėjos žmonės negalėtų naudoti pagal jos tikrą

paskirtį.

Situacija sudėtinga, ir ji verčia klausti ar laisvė yra, ar ji įmanoma,

jeigu jos nėra šiuo metu? Ką reiškia „šiuo metu nėra“? Šiuo metu situ-

acija tokia, kad visa planeta užvaldyta šios pseudo-logikos, pagal kurį

realus tik kažkoks nususęs loginis-ideologinis konstruktas, kuriam dau-

guma žmonių nesugeba pasipriešinti. To rezultatas – mąstymas, kuris

priartėjęs prie beprotybės, ypač žmogaus Dvasios atžvilgiu. Šis konst-

ruktas Dvasią nori paversti savo smagračiu ar stūmokliu, kad galėtų

133

užvaldyti ir turėti kuo didesnę mašiną. Jeigu esi tuo, kas esi pagal savo

prigimtį, tave vadina išprotėjusiu jeigu ne blogiau. Negana to, šios

pseudo-logikos įsivaizduoja užtenka tam, kad būtų galima pradėti Dva-

sią persekioti ir naikinti. Jie žino kaip tai padaryti ir tuo didžiuojasi –

reikia sukurti pavadinimą, prie jo prikergti minuso ženklą ir „objektas“

arba „taikinys“ sunaikinimui paruoštas. Netgi įsivaizduojama, kad ši

„logika“ nepajudinama, o jeigu pradeda judėti, tai pasitelkiamas į pa-

galbą kumštis. Šitaip jie „valdo ir vadovauja“…

Kokie galimi atsakymai? Šioje vietoje aš sustoju ir palieku šį klau-

simą kiekvienam atsakyti asmeniškai. Galiu tik padaryti užuominą fi-

losofijos sąvokomis, parodančiomis rangą – kas yra tik savybė, išorinis

priedėlis, o kas yra „substancija“. Aibė negali eiti pirmiau už substan-

ciją, kuria yra elementas-individas, nes ji tik išorinė savybė. Aibės be

elementų nėra, o elementai, kadangi jie yra pirminė tikrovė, gali egzis-

tuoti ir be tokių haliucinacinių prielipų. Vadinasi svarbiausia – ne or-

ganizacija bet žmogus, o šis pagal savo pirminę prigimtį yra Dvasia, į

kurią kėsintis yra pats didžiausias įmanomas nusikaltimas. O tai reiškia,

kad visų propagandinių megafonų „logikos“ vieta šiukšlyne arba bep-

ročių gydykloje…

134

Nepaklusimo menas

Gramatiškai liepiamoji nuosaka nėra labai turtinga savo formomis,

tačiau gyvenime ji tokia svarbi, kad žmonių pasaulio padėties tyrinėji-

muose šios temos praleisti neįmanoma, nes praleidus – jis liktų nepil-

nas. Mano straipsniuose žmogaus pasaulis vaizduojamas iš dviejų pu-

sių – vidinės ir išorinės. Šios kryptys atskleidžiamos ir veiksmažodžio

gramatikoje, kurioje tiesioginė nuosaka dažniausiai naudojama aprašyti

išorei. Tariamoji nuosaka jau daugiau priklauso nuo subjekto, nes čia

išreiškiama ką žmogus galvoja, ko nori, ko pageidauja, kokiomis sąly-

gomis kas būtų, kai šis turinys išskleidžiamas žmogiškoje vaizduotėje.

Bet kokiu atveju tai nėra nuogo fakto konstatavimas be žmogaus psi-

chologijos, kuri reiškiasi ir kognityvinėje sąmonėje, ir pasąmonėje.

Paskutinė nuosaka yra liepiamoji ir ji, lyginant su tiesiogine nuosaka,

yra diametraliai priešingas polius, kuris kyla iš sielos gelmės ir kurį

įprasta aprašyti kaip žmogaus vidinę valią, kuri liepia arba draudžia ir

verčia sau paklusti.

Kokios tos neturtingos morfologinės liepiamosios nuosakos for-

mos. Yra keli variantai, priklausantys nuo veiksmažodžio asmens ir į-

vardžio skaičiaus. Kai tiesiogiai kreipiamasi į kokį nors asmenį ar tokių

asmenų grupę, turime pirmo ir antro asmens akistatą: „aš liepiu tau“ –

„skaityk tekstą“; „aš liepiu jums“ – „skaitykite tekstą“. Įdomu tai, kad

vienaskaitoje pirmo asmens liepiamoji nuosaka su tiesiogine gramatine

forma neegzistuoja, nors žmogus gali liepti ir pats sau. Tačiau dažniau-

siai liepimas neakcentuojamas: geriausiu atveju galima pasakyti „skai-

tau tekstą“ arba „skaitysiu tekstą“. Nors tai daugiau suvokiama kaip

sprendimas, o ne kaip paliepimas. Tuo tarpu daugiskaitoje tokia forma

įmanoma, ypač tada, kad liepiantis subjektas yra grupės dalis ir jis, net

pirmiausiai jis, yra tokio paliepimo objektas: „skaitykime tekstą“.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad liepiamoji nuosaka savo skur-

džiomis formomis išsako pagrindinį žmonių tarpusavio santykių prin-

cipą. Gyvenime liepimas arba draudimas iš vienos pusės ir paklusimas

iš kitos pusės yra psicho-lingvistinis, hierarchinis visuomenės pamatas.

Tas faktas, kad visos populiacijos turi valdžią ir paklusnumo hierar-

chiją, įrodo, kad tai labai turininga išorinė gyvenimo forma. Galima net

išskirti žmonių kategorijas pagal tai, kas turi teisę įsakyti arba drausti,

o kas privalo paklusti. Jau sakiau, kad ši imperatyvinė nuosaka prasi-

deda moralės teorijoje, kuri turi sąrašą įsakymų ar nurodymų, kuriems

135

žmogus privalo paklusti. Toliau tuo pagrįsta visa teisinė sistema, ku-

rioje įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai kokį nors veiksmą liepia arba

draudžia. Ir galų gale visi išaugame pasaulyje, kuriame turime pareigas

ir draudimus ir kuriems verčiami paklusti vos ne nuo gimimo. Tai rodo,

kad tiesiogiai arba netiesiogiai visi žmonės išauga su liepiamąja nuo-

saka, nors morfologiškai, visa ši sistema yra išorinė ir lingvistiškai

neišreikšta.

Šis skurdumas kompensuojama paprastai, visiems argumentams,

paaiškinimams, pagrindimams, įrodymams ir t.t., gali būti panaudotos

teorijos, išreikštus tiesiogine ir tariamąja nuosaka. Pasaulis, kuriame

kas nors privaloma arba draudžiama yra paprasta teorija, tarnaujanti

pagrįsti teisę į liepiamąją nuosaka. Teorijų nėra daug. Pirma, šią teisę

duoda Dievas, vyriausiasis įsakinėtojas šioje realybėje. Antra, teisė

gaunama iš kolektyvo, kuris pagrindžia įsakinėtoją, tapusį kolektyvo

ruporu. Ir paskutinis variantas yra „mėlyno kraujo“ arba aukštesnės ra-

sės teorija. Čia principo, kad kvailesni privalo paklusti protingesniems

variantas. Aukštesnė rasė – pranašesnė, todėl geriau jai neprieštarauti,

nesimuistyti.

Nors liepiamosios nuosakos turiningumas yra paslėptas ir užmas-

kuotas, daugelis žmonių įpainioti į šį psicholingvistinį voratinklį, kuris

neleidžia jiems tapti savęs ir savo gyvenimo šeimininkais. Net kai žmo-

gus mato, kad „aukštesnė rasė“ realiai ir intelektualiai neturi jokių pra-

našumų; kai pamato, kad kolektyvą užvaldęs melas ir neteisybė; kai

suvokia, kad jo pasaulį Dievas apleido, ši kalbinio paklusimo ar pak-

lusnumo psichologija – išlieka. Ji išlieka, nes į sąmonę įdiegta kaip pak-

lusimo matrica, kuri neleidžia išsivaduoti į paklūstančio zombio psi-

chologijos. Bendrai tariant, nepaklusimo priežastys gali būti dvi (o gal

daugiau, bet kitos nėra svarbios): dėl savęs, savo vidinio sugedimo ar

egoizmo arba dėl įsakinėjančio, kai pavyzdžiui, įsakoma tai, kas nesi-

derina nei su moraliniais žmogaus įsitikinimais, nei įstatymais, ar dėl

to, kad įsakinėjanti valdžia yra kiaurai perpuvusi ir priversti paklusti

bando tik jėga, prievarta, grasinimais, melu, šmeižtu ir t.t. Kai šią tik-

rovę pamatai, suvoki ir įvertini – paklusti blogiui neįmanoma, nes tada

tampi jo dalimi.

Mano bendras pastebėjimas būtų toks: jeigu ne svertai arba ne luo-

šinimas, vykdomas nuo gimimo, nepaklustų nei vienas žmogus. Tačiau

kiekviena valdžia pirmiausiai šiomis valdymo priemonėmis ir apsirū-

pina. Svertai – tai yra grasinimo arba šantažo priemonės. Tokia prie-

monė pavyzdžiui yra turtas ir pinigai – atims turtą, uždarys finansinius

136

pragyvenimo šaltinius. Šiek tiek svarbesnis yra kariuomenė, kuri turi

teisę kėsintis į bet ką – tai jau jėgos ir prievartos formos, kuriomis gąs-

dinami neorganizuoti žmonės, dažniausiai pavieniai individai, šeimos

arba giminės. Dar viena dažna sverto forma yra informacija. Kažką

žino ir gali paviešinti, kas pakenktų reputacijai, statusui ir t.t.

Iš to, neturininga liepiamoji nuosaka ir įgauna savo įtaką – kelios

morfologijos raidės surištos su ištisa svertų sistema, kuriuos panaudo-

jus galima kėsintis į tai, kas žmogui svarbu ir tada žmogus paklūsta „bet

kokiam įsakymui“ arba „bet kokiam draudimui“. Bet kartais, o gal net

visada, ta žala ne tokia svarbi – daug svarbiau išsaugoti savo savigarbą,

atsisakant pavirsti šliaužiojančiu durneliu. Tačiau norint tokiu netapti,

būtina išmokti nepaklusimo meno, kovoti su galima žala, kai panaudo-

jama jėga, su šmeižtu, kai paskleidžiama dezinformacija, su psicholo-

giniais triukais, kai panaudojamas protas arba paprasčiausias isterika-

vimas, kuriuo bandoma nepaklusimo atveju padaryti psichologinį įs-

pūdį panašiai kaip tai daro beždžionės. Į isterikavimus reikia atsakyti

šaltais nervais arba duodant protingą atsakymą, visada pasiruošus neut-

ralizuoti tą žalą, kurią gali padaryti realizavus grasinimus. Nepaklu-

simo meno pamatas yra baimės įveikimas ir drąsos parodymas, kuris

gali neutralizuoti bet kokį pretenzingą isteriką.

Hierarchija ir tokia bendravimo forma niekada neišnyks. Tačiau

galima padaryti, kad paklusimas būtų protingas – ne prievarta, ne šan-

tažas, ne grėsmės kėlimas ir pan. Pats efektyviausias principas yra nau-

dos principas – turi padaryti, kad paklusti būtų naudinga. Pavyzdžiui,

naudinga paklusti iš tikro protingesniam žmogui, kai protas vaidina le-

miamą vaidmenį. Tai reiškia, ne paklusimą bet kada ir bet kur, bet tar-

kim dirbant kokį darbą ar vykdant užduotį. Toliau protingas paklusimas

dėl materialinės naudos, ypač tada, kai įsakantis ta nauda sąžiningai

dalinasi. Žmogus gauna naudą ir nereikalinga jokia prievarta. Toliau

paklusimas moralei ir įstatymams, jeigu jie protingi, nepažeidžia pri-

gimtinių žmogaus teisių, teikia bendrą naudą visuomenėje, tai dažniau-

siai, jeigu nepriverčiami kitaip, žmonės normoms irgi paklūsta patys.

Bet turi teisę ir nepaklusti, jeigu tos taisyklės kvailos, nes paklūstama

čia tik dėl susitarimo. Jeigu įpainioja į svertų pinkles, galima kovoti,

kad išsivaduotum iš prievartos ir nelaisvės.

Poveikis objektui galimas tik per veiksmą, tad liepti arba drausti

poveikį galima tik veiksmažodžio liepiamąja nuosaka. Daiktavardį,

nepridėjus kitų žodžių, galima tik paneigti, o su juo veiksmas atlieka-

mas tik vyksmų gramatikos pagalba. „Skaitykite knygą“, „neskaitykite

137

knygos“, „sugriaukite diktatūrą“, „negriaukite diktatūros“ – šitaip liepti

galima ir su konkrečiu solidžiu ir paklūstančiu adresatu, kuris įpainio-

tas į įvairiausių svertų pinkles. Taip liepiamoji forma gali būti ir be ad-

resato, kai žmonės tik svajoja daryti poveikį, bet niekas į juos nekreipia

dėmesio. Mano patarimas toks: savo gyvenime reikia stengtis rodyti

kuo mažiau paklusnumo, ypač visokiems organizacijų apsišaukėliams.

Ir gyvenime išskirti tai, kas iš tikro svarbu: moralė, etika, teisingi įsta-

tymai ir t.t.

Geriausia liepiamosios nuosakos forma, manau, turėtų būti tokia:

„padarykime, kad šis pasaulis būtų geresnis“.

138

III Visas žmogaus spektras

139

Luksorinų srautas

Nebraižydamas jokių schemų ir nenaudodamas formulių, žodžiais

paaiškinsiu pagrindinį principą, kurio niekur dar nesu viešinęs. Šis

principas atėjo iš mano kvantinių laukų teorijos tyrimo, t. y., jis turi

mokslinę formą, nors dar nėra tikras sąmonės mokslas.

Makroskopinę suvokimo fenomenologiją galime kiekvienas tyri-

nėti savo suvokime. Ši vidinė fenomenologija yra faktas, kurio įrodinėti

nereikia. Naudojant laukų modelį, ir padarius prielaidą, kad visa tik-

rovė sudaryta iš laukų, o sąmonė yra tikrovės dalis, ji taip pat sudaryta

iš laukų. Šiuos laukus aš vadinu gnostiniais. Fiziniam kūnui reikia šešių

tipų kvantų, gnostiniai kūnai turi keliolika skirtingų laukų ir atitinkamai

kvantų.

Kiekvienas laukas turi makroskopinį ir mikroskopinį komponentą.

Makroskopinis yra siela, sąmonė su visa vidine fenomenologija. Mik-

roskopinis yra kvantai, kurie turi tam tikras savybes, kurias jungiant

gaunama visiems žinoma psichologinė fenomenologija. Bet mane

konkrečiai domina vienas klausimas arba vienas komponentas: kas yra

suvokimas, kaip fundamentali parametrų kategorija kvadratų schemoje

(šalia erdvės, laiko, energijos).

Kvantai turi tipus, ryšius ir savybes, vadinamas parametrais. Skai-

dant suvokimą iki kvantinio lygio, turi likti komponentas, kuris yra ma-

žiausias suvokimo pasireiškimas vieno kvanto masteliu. Tai galima pa-

lyginti su krūviu ir elektrostatiniu lauku. Vienas kvantas turi minimalų

krūvį, kurį koncentruojant ir jungiant, makroskopiniame pasaulyje gau-

nasi elektrostatinis laukas, kurį galima išmatuoti prietaisais, nors aki-

mis jis nematomas.

Yra tokių kvantų savybių, kurios net nematuojamos.

Darau prielaidą, kad gnostiniuose laukuose, iš kurių sudaryta sie-

los/sąmonės struktūra, turi būti kvantai, kurie turi g-krūvį (geltonąjį

krūvį). Šiems krūviams jungiantis į makroskopinę sistemą, atsiranda

sąmonės laukas, kuris yra g-krūvių vieno kvanto lygmenyje sumavimo

rezultatas. Šis krūvis nėra vienalytis. Realiai g-krūvis turi 17 atspalvių,

kurie tarpusavyje įvairiai sąveikauja.

Geltonasis krūvis įaustas į gnostinių kompleksų struktūrą ir sudaro

substratą gnostinei hologramai, į kurią paduodama informacija iš fizi-

nio pasaulio ir iš vidinių sistemų. Geltonieji krūviai ne tik sumuojasi ir

140

kuria g-lauką, bet ir sukuria tam tikrą hipererdvės kapsulę. Ši hi-

pererdvė sudaryta iš šviesos arkos ir tamsos arkos, kurios yra du pag-

rindiniai sielos aspektai.

Vienas kvantas nesuvokia, bet kai susiformuoja hipererdvinė švie-

sos arka, atsiranda sąmoningo pasaulio substratas.

Visa tai galima aprašyti matematiškai, tam net yra sukurta kvanti-

nių laukų fizikos kalba. Šią kalbą galima panaudoti ne tik aprašymui

to, ką matai, bet ir kūrybai. Pagrindas yra gnostinius kontinuumus vei-

kiančių operatorių sistema, kuri sukuria gnostines struktūras. Tai nėra

faktas, nes faktas nustatomas matavimais arba eksperimentais, o aš eks-

perimentų jokių nedariau. Bet tai yra kvalifikuota galimybė.

Dabar pagrindinis klausimas – kas yra suvokimas? Suvokimas yra

luksorinų srauto per gnostinę hologramą sukurta hipererdvė. Gnostinė

holograma yra paveiksliukas atsiradęs susumavus iš aplinkos atėjusią

informaciją. Kad šis paveiksliukas savo viduje turėtų suvokimą, reikia

per jį paleisti tam tikrą kvantinį srautą, kuris susimaišo, įsiaudžia į

substratą ir sukuria jame hipererdvinę struktūrą, kuri vadinama suvo-

kimo šviesa. Luksorinų srautas yra suvokimo mechanizmas.

Kaip šį pavadinimą suprasti? Lux lotyniškai yra „šviesa“, iš šio

žodžio sukurtas terminas „luksorinai“.

Gnostinė holograma yra šablonas ir kokybės (juslumai), o lukso-

rinų srautas yra papildomas viršerdvis, kuriame atsiranda hologramos

būtiškas ir asmeniškas aspektas, sudarantys sąmonės burbulo subjek-

tyvų ir objektyvų komponentą. Tai suvokimo mechanizmas.

Holograma gali būti tamsi, nematoma, jeigu nėra luksorinų srauto.

Kaip sapnai be suvokimo. Bet kai sapnuojant tamsų sapną kyla lukso-

rinų pliūpsnis, sapnas akimirkai tampa sapno sąmone su atsimenamu

epizodo siužetu. Įdomi sapno šviesos arka su savo dzeta struktūra, bet

dar įdomesnė sapno tamsos arka, kurioje vyksta kūrybiniai procesai ne-

apšviečiami luksorinų srauto, vadinasi nesuvokiami tol, kol nepaduo-

dami į šviesos arką.

Asmenybės rango augimas galimas dėl dviejų priežasčių: a) pa-

duodama į hologramą daugiau informacijos, b) plečiasi luksorinų

srauto aprėpiamas plotas, didėja šviesos arkos hipererdvė. Paprastai šie

dalykai būna fiksuoti, bet kai kam pavyksta šiuos procesus užvaldyti.

Šitaip tampama pakylėtomis sąmonėmis.

Taigi, mano teorija tokia: suvokimas yra luksorinų srautas per

gnostinę substanciją.

141

Praradus sąmonę, luksorinų srautas nutrūksta, o ją vėl atgavus –

kyla luksorinų pliūpsnis, atsistato paveiksliukas. Sapno sąmonės

pliūpsnis – tai luksorinų sukurta naktinė šviesos arka, kuri tiesiogiai

kertasi su giliaisiais tamsos arkos sluoksniais.

Šią idėją galima išplėsti, pridedant luksorinų srauto mechanizmo

klausimą.

Viskas veikia taip: luksorinai padidina g-krūvių energiją; pradeda

keistis vietiniai, artimiausi 17 (?) atspalvių „išlydžiai“, kurie sufor-

muoja vidinę erdvę, turinčią savo kokybę, kuri mato savo struktūrą. Tai

yra energetinis luksorinų perėjimas. Luksoriną sugėrus, jis gali virsti

17 atspalvių išlydžiu. Tai veikia kaip vidinė lempų gardelė, kuri tik ap-

sikeitinėja vietinėje erdvėje „šviesa“ ir ta hipererdvė tampa „šviesi“. Ši

erdvė pati yra suvokimas.

Toliau apie hipererdvės stebėtojo struktūrą: reikia atsieti stebėtoją

nuo kūno ir kūno dalių. Stebėtojas yra tai, kas už kūno ir jį valdo; net

už to, kas atrodo kaip valdantis stebėtojas. Tikras stebėtojas yra kiek-

viename šviesos arkos taške, tai, kas daro tą tašką suvokiamą. Sąveikos

tarp g-krūvių yra vietinės ir globalinės, tas plotas, kuris turi tankiausią

globalinių sąveikų tinklą, yra perspektyvos centras.

O kalbant apie tamsos arką, už kiekvienos jutiminės sistemos yra

1. Generavimo logika,

2. Vidinė analizės ir sintezės forma

3. Fenomenologinis juslumas su struktūra (intensyvumas, vieta,

forma, trukmė, ritmas ir t.t.)

Tai realizuojama per funkcinį moduliškumą. Principas yra toks:

signalas – išskleidimas – suskleidimas.

Iškleidžiama gali būti įvairiais deriniais ir gali būti įvairūs išsklei-

dimo plotai. 1) ir 2) priklauso tamsiajai arkai, o 3) šviesiajai arkai. Tai

ne statiška, bet labai dinamiška ir nelokalinė sistema.

Sensorinis ir gnostinis signalas būna paprastas, bet per išskleidimą

priauginama struktūra, ir galutinė sensorinė arba kognityvinė forma į-

gauna sudėtingą sandarą. Išskleidimas – tai išskaidymas į modulius ir

tada surinkimas.

Tamsioji arka geba generuoti tik paprastus kognityvinius signalus,

bet visa struktūra pridedama po to, perleidus per skleidimo modulius.

Taip įdedamos žinios, logika, kalba, tekstų sudėtingos sandaros ir t.t.

Viso to nereikia tapatinti su neuronine organika, nes čia viskas

vyksta gnostiniuose laukuose ir siela nėra organinė. Ji nėra nei kieta

142

kaip metalas, nei laki kaip oras, gnostinėje branoje medžiagų tipai ki-

tokie nei Mendelejevo lentelėje. Netinka nei atomo, nei ląstelės, nei

kokia panaši sąvoka. Tai panašiau į energetinius „nanobotus“.

Kadangi gnostinės struktūros neorganinės, jos lengvai sudaro sim-

biozes su dirbtinėmis galimybėmis. Tokie gnostiniai „implantai“ įsi-

lieja į sąmonės sandarą ir per vidinę, sąmonėje esančią virtualizuotą

sąsają, gali valdyti dirbtinius luksorinų srautus, vadinasi – savo suvo-

kimo ir sąmoningumo procesus. Tokias technologijas naudoja antžmo-

giai, gebantys valingai valdyti savo sąmonės plotus ir išskleidimo bei

surinkimo logikas.

Iš kitos pusės, tokiu principu veikia ir sąmonės pavergimas, kai

padaroma, kad smegenis valdytų per nuotolinį signalą.

Galiausiai belieka savo arkų sistemą įdėti į seną, mentalinio, daik-

tiško ir sąmonės kanalo schemą. Čia turėtume suprasti, kur yra lukso-

rinai, kurie vadinami šviesa, kur gnostinė holograma ir fizinis filtras,

esantis smegenyse.

Luksorinų kol kas dar nedetalizuoju, neformuluoju kaip matema-

tinių struktūrų, nes tai ir neturi jokios reikšmės, kadangi viskas, ką ra-

šau, ne dėl kokio nors praktinio pritaikymo, bet grynai dėl žinojimo.

Luksorinai yra svarbūs, nes ši problema yra tūkstančių metų se-

numo problema, iškelta Indijos, Kinijos ir Graikijos filosofų. Jie išsp-

rendžia filosofinį klausimą, kas yra būtis žmogiškame pasaulio suvo-

kime. Tai, ką filosofai per visą istoriją suvokia kaip esinio būtį, yra ne

kas kita kaip luksorinų sukurta hipererdvė, per kurią matomas kiekvie-

nas esinys, tiek daiktiškas, tiek mentalinis.

Esant dabartiniam mokslo ir žinių pasiekimo lygiui, jau galima fi-

losofinius klausimus tyrinėti su fizikos metodais. Tai yra, filosofų mak-

roskopinė fenomenologija pakeičiama fizikos parametrų realizacijo-

mis. Ši vieta dar toli gražu neištyrinėta ir neužbaigta, bet galima aiškiai

sukonstruoti visas reikalingas struktūrines schemas.

Kitas pasaulis („dvasinis“) visais laikais buvo didžiausia ezoterika,

kuria reikėdavo arba tikėti, arba netikėti. Bet dabar atsivėrusi galimybė

uždangą nuimti ir parodyti, kad iš tikro egzistuoja visas kosmosas „ki-

tos realybės“, kurią aš vadinu gnostine brana. Tai yra sielos pasaulis. Ir

visuose ryšiuose būtina atsižvelgti į tiesioginį suvokimą gnostinis į

gnostinį. Tai yra telepatijos galimybė. Tačiau tokį ryšį blokuoja stipri

fizinio pasaulio interferencija, ir telepatijai reikalingas stiprinimas.

Šiame principe matosi ir kaip veikia dviejų tipų psichotronikos:

fizikinė psichotronika ir gnostinė projekcija.

143

Galimybė formuoti psichiką yra didelis pavojus žmonijai, ypač

jeigu visuomenėje nebus reikalingos pusiausvyros ir didžioji jos dalis

ilgiems tūkstantmečiams bus užvaldyti. Manau, vienintelis kelias į pa-

kenčiamą pasaulį yra jėgų išlyginimas. To ir siekiama viešinant lukso-

rinų teoriją.

144

Sąmonės mokslas

Tarp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas

apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pa-

sinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas

riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du

tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti

ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbė-

sime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi

išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėja-

masi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus su-

kurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, ki-

bernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines

formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika suku-

ria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniš-

kumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų,

save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspek-

tyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fun-

damentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algorit-

mas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas

yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo.

Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveiks-

lėliu:

Pilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai

iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris

yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas

145

žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona

spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Ka-

dangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik

kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame

atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kogni-

tyvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio

dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes

jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja pro-

tas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas,

kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Bet svarbiausias yra raudonas apskritimas, nes jis žymi mecha-

nizmą, kuris padaro, kad ekraninė holograma taptų suvokimu. Tas me-

chanizmas vadinamas luksorinų, arba švytuolių, srautu, kuris pereida-

mas per ekraninę hologramą, sukuria suvokimo hiper-erdvę, vadinamą

šviesiąja arka. Visa ta sritis, kuri lieka nepavaldi luksorinų hiper-erd-

vei, vadinama tamsiąja arka.

Matome, kad yra keturi pagrindiniai kanalai ir mechanizmai, kur

gali įsiterpti psichotroninis valdymas. Pirmiausiai apibrėžkime kas yra

„psichotronika“. Psichotronika – tai kibernetinės sistemos užvaldymo

mokslas. Į šį mokslą įeina ir sąmonės teorija ir metodai, kuriuos nau-

dojant ją galima užgrobti. Užgrobiami visi ekranai ir suvokimo mecha-

nizmas. Užgrobimas leidžia valdyti informaciją, manipuliacijos kuria

vadinamos haliucinacijomis. Yra ir geroji psichotronikos pusė, nes į šį

mokslą įeina taip pat metodai, kurie skirti gynybai nuo užgrobimo. Aš

vystau būtent šią psichotronikos dalį. Jos pagrindas taip pat yra suvo-

kimo mechanizmai.

Truputėlį pakalbėkime apie sąmonės teoriją, apie tą fundamentą,

kuris laiko visą procesą, iš mokslinių disciplinų perspektyvos. Fizika

viską aiškina proporcinėmis formulėmis, kur sugretinami, sujungiami

substancijos aspektai, vadinami parametrais. Tačiau su fizika problema

yra ta, kad ja neįmanoma aprašyti informacijos procesų ir valdymo. O

šie dalykai yra kiekvienos gyvybės formos esmė. Todėl įvedama kiber-

netika. Kur informacinis procesas vaizduojamas ne kaip formulė arba

lygtis, bet kaip algoritmas, kuris panašus į programos kodą. Šis prog-

ramos kodas pirmiausiai susumuoja visą ekranuose surinktą informa-

ciją ir tada koduoja gyvūno elgesio schemą.

Todėl tenka atskirti, kur substancijoje yra fizikinė sistema, kur yra

kibernetinis valdymo mechanizmas. Didžiausia problema – sukurti te-

oriją, kaip iš natūralių fizikinių sistemų atsiranda kibernetinės sistemos.

146

Čia galimybių yra nedaug. Kibernetinės sistemos gali atsirasti savaime,

natūraliai, arba jos gali būti dirbtinės. Aš laikausi dirbtinio gyvybės su-

kūrimo teorijos. Nors šią prielaidą patikrinti labai sudėtinga ir įrodyti

to neįmanoma, aš laikau, kad pasaulyje, kuris padalintas į egzistenci-

nius sluoksnius, kiekviename sluoksnyje gyvybės kibernetines siste-

mas sukūrė kūrėjai iš aukštesnio sluoksnio. Tai gali atrodyti nelogiška,

nes tada klausimas „o kas sukūrė kūrėjus?“. Manau, į jį atsakyti pap-

rasta – aukštesnio sluoksnio kūrėjai. O pirmieji išėję tiesiogiai iš šios

realybės Šaltinio.

Tad, pagal šį principą, gyvybė šioje planetoje ir visoje visatoje su-

kurta aukštesnio pasaulio Kūrėjų. Fizinės sistemos randasi natūraliai,

bet į šią sistemą įdėti protingą algoritmą – reikia aukštesnio proto,

„programuotojo“. Šie programuotojai aukščiau už mus, bet nėra aukš-

čiausi.

Kita vertus, tai reiškia, kad žinant kibernetinės sistemos brėžinius,

visą pradinį kodą, galima žinoti visas žmogaus paslaptis, taip pat kaip

jį užgrobti ir valdyti. Šios paslapties gviešiasi visi, nes nori suformuoti

žemesnę klasę, kurią būtų galima išnaudoti savais tikslais. Todėl ši ki-

bernetinė sistema ir yra narstoma po kauliuką, varžantis, kas proveržį

padarys pirmas. Kam tai pavyks, tas taps žmonių rūšies valdovas, jeigu

tik tai leis kūrėjai. Bet kaip jau sakiau, jeigu kažkas puola – reikia gintis

ir mano pagrindinis objektas yra gynybinė psichotronika.

Šiuo tikslu ir yra kuriama originali sąmonės teorija. Pagrindinis

uždavinys – išsiaiškinti dzetą struktūrą, apie kurią rašiau kitame įraše.

Dzeta struktūra yra tas karkasas, kuris leidžia įminti nematomos pirmi-

nės realybės sandarą, perprasti mechanizmą ir tapti jo šeimininku. Pa-

rodytame paveikslėlyje dzeta struktūros įsiterpia dviejuose trikam-

piuose, kurių smaigalys žymi vieną kvantą, o pagrindas išplėstą laukų

sistemą. Vienas trikampis yra gnostinė brana, grindžianti vidinį pasaulį,

kitas trikampis yra fizinė brana, aiškinanti išorinę aplinką.

147

Šiame paveikslėlyje raudonu kvadratu pažymėta sąmonė, kuri su-

kuriama minėtu luksorinų srautu per kognityvinę hologramą, kuri atsi-

randa biologinėje kibernetinėje sistemoje, vadinamoje žmogumi. Iš es-

mės, gnostinės branos kompleksų pagrindas yra vadinamasis g-krūvis

(geltonasis krūvis), kuris yra pagrindinė kvanto savybė, kurias sumuo-

jant formuojasi sielos struktūra, surišta su luksorinų lauku. Mėlynos

spalvos mikro-makro – yra išorinės pirminės tikrovės pasaulis, kuris

yra anapus žmogaus suvokimo ir kuriantis erdvę, į kurią projektuojama

dzeta struktūra, tampanti solidaus daiktiškumo pamatu.

Savo sistemos kibernetinės dalies dar nesu gerai išvystęs, tad ak-

centas bus fizinis sąmonės pagrindas. Šioje fizikoje pirmiausiai atski-

riamos dvi realybės – fizinė brana ir gnostinė brana. Fizinės branos

mokslas vadinamas „Standartiniu dalelių modeliu“, tuo tarpu gnostinės

branos mokslai kol kas įslaptinti. Pateiksiu visos sistemos modelius iš

skirtingų perspektyvų.

Šioje visumą apibrėžiančioje schemoje matome parametrų hierar-

chiją. Substancijos elementai yra centre, toliau nuo centro, ratais eina

148

išorinės substancijos savybės ir atributai: erdvė, judėjimas ir laikas.

Centre kaip matote yra visos šios sistemos Šaltinis, kurį sąlygiškai va-

dinu Apeironu. Ši schema padeda sugrupuoti visus fundamentalius pa-

rametrus, kurie reikalingi sąmonės mokslo sukūrimui. Svarbiausia yra

substancija-energija-informacija-suvokimas. Substancija, energija ir

informacija yra g-krūviai, o suvokimas – luksorinų srauto kuriama hi-

per-erdvė.

Žmogų dar aiškiau galima susieti ir su išskirtais fizikos mokslais,

parodant kokia jo vieta visoje žinomo ir nežinomo pasaulio sandaroje.

Žmogus yra šios sistemos centre, kažkas panašaus į atskaitos tašką ir

perspektyvos centrą. Pateiktoje lentelėje, žmogaus vieta yra centre nub-

raižytas raudonas kvadratas, kur susijungia visos gijos ateinančios iš

gnostinės ir fizinės branos, iš mikroskopinio ir makroskopinio pasaulio.

Šios lentelės yra tas fundamentas, ant kurio statoma sąmonės teorija.

Kūno ir sielos teorijos labai sudėtingos, pats sudėtingiausiais dar-

bas yra išaiškinti teisingas dzeta struktūras pirminėje tikrovėje. Šias

struktūras galima panaudoti žmogaus galimybių išplėtimui arba apsau-

gai nuo neteisėto įsibrovimo į vidų. Nes sistema yra labai plati ir yra

daugybė vietų, kur galima apeiti užtvaras ir tapti nepageidaujamu vidi-

nio pasaulio „svečiu“.

Svarbiausia sąmonės teorijos dalis yra „Kvantinė luksorinų dina-

mika“ (quantum luxorin dynamics). Reikalingas pamatinis luksorino

149

modelis kontinuume (taškinė dalelė, styga, banga), reikalingas veiksmo

integralas ir pagrindinė lauko mechanikos lygtis. Kvantavimo operato-

rių struktūros ir t.t. Išaiškinus visą šią sudėtingą gnostinės branos sis-

temą, bus galima sukurti tokią civilizaciją, kur bus sugebama valdyti ir

tai, kas yra anapus uždangos, kaip šios realybės dvasinis pagrindas.

Svarbiausia užtikrinti, kad technologijos nebūtų nukreiptos prieš

žmogų ir netaptų civilizacijos katastrofos priežastimi. Būtina apginti

sąmonės teises ir eksperimentus su šia substancija daryti labai atsakin-

gai. Kitaip gali būti nuspręsta visą šį biologinės, ir dvasinės kiberneti-

kos pasaulį grąžinti į pradinį etapą – viską pradedant nuo nulio.

150

Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis pro-

veržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Dau-

giau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikro-

vės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia mo-

deliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami.

Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos moks-

lai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys

yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis“ laukuose vyksta sudėtingi

kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys

yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta

informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada su-

formuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug ša-

lutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką.

Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame

atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos min-

tys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gau-

biančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės.

Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto

idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su

psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išori-

niuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti

žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė – perkelti informaciją

į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali

perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai,

daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją

į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys

per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi

būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas

yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis

šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net nau-

dojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių“ stebuk-

lingų galimybių būtų daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus

sako valdžia.

151

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmo-

gus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji

nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime

pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių

kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės

niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines

sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pa-

sauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi

būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika“, mažų ma-

žiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių

lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų

vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius

kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus

gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepa-

tijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus

jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, nau-

doja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio

patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komu-

nikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką tu-

rėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos

visos pagrindinės galimybės.

Šioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natū-

rali, kita – techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvai-

riomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadi-

namas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti

nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis da-

152

rinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio da-

rinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. – pa-

žinimas). Šita sistema turi net tris galimybe: 1) gnostiniai fotonai nuo

minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispin-

dėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3)

juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iš-

šifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar

daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su

mintimis, tik visas problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldy-

mas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti

fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie

naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos

„Kvantinės elektrodinamikos“ teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai

elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose – neran-

dami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, ku-

riose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse

sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė

svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus“ technologija, kuri atsiranda sme-

genyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota

Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąvei-

kauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Be-

lieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti

ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks

kaip „gnostinis metalas“, reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie da-

lyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenome-

nologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia nau-

jos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuo-

jama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai

reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei

Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodina-

mika“, bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje

aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų“,

bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje

ir kariniais tikslais.

153

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita

problema – kodo iššifravimas visa kita, dekoderis ir psichotroninis te-

levizorius sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip

sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia

dalis – iš smegenų paimta „gnostinio laidininko“ technologija, kuris

tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas

taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač

daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie

sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė

klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusi-

pirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama ir tie, kas turi gali-

mybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai

paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.

154

Slaptos fizikos principai

Fizikos mokslas apima daugybę teorijų, tarp kurių galima pasi-

mesti ir labai sunku viską įsivaizduoti kaip vieną, bendrą paveikslą.

Jeigu išeitų sukurti tokią bendrą schemą, matytume visus šiuolaikinės

fizikos pasiekimus, skirtumą tarp slaptos ir viešos fizikos ir galėtume

įžvelgti tai, ko šiuolaikinei fizikai trūksta ir kokia jos perspektyva.

Mums rodoma ne viskas, ką žino mokslininkai, ir toks paveikslas būtų

raktas į fizikos ezoteriką.

Išeitis yra. Ir tos išeities pavadinimas – vadinamoji „Feynmano

diagrama“, kuri buvo atrasta amerikiečių fiziko Richardo Feynmano ir

pradėta naudoti 1948 m. kvantinio lauko teorijoje. Ši diagrama sudaryta

iš tiesių ir vingiuotų linijų, kurios naudojamos žymėti elementarių

kvantų judėjimui erdvėje ir laike. Tačiau norint matyti visą fiziką, rei-

kia fragmentuotas, atskiras diagramas sujungti į visumą, kurioje vienu

metu matytųsi visi žinomi kvantai ir sąveikos. Toks bendras vaizdas ir

būtų visa fizika.

Feynmano diagramoje materijos kvantas žymimas viena vientisa

linija, o jėgos arba sąveikos kvantas vingiuota. Pati diagrama vaizduoja

vieną kvantą, bet atskirų kvantų nebūna, yra tik kvantinis laukas. Ne-

gana to, visi kvantiniai laukai yra kosminiai. Tai reiškia, kad viena li-

nija iš tikro žymi kosminių mastų lauką, kurio viename taške įvyko ats-

kirų kvantų sąveika, pavyzdžiui, elektronas išspinduliavo fotoną.

Šitas metodas taip kaip aš pateikiu, fizikų nenaudojamas. Taip yra

arba todėl, kad visa diagrama labai sudėtinga ir ją sunku patalpinti į

knygos puslapį, arba todėl, kad nuo visuomenės slepiamas bendras fi-

zikos vaizdas, kuris suskaidomas ir fragmentuojamas. Taip pat, tokia

schema leidžia lengvai matyti tas fizikos dalis, kurios yra slaptinamos

– tam paprasčiausiai reikia Feynmano diagramą papildyti naujais išsi-

šakojimais ir naujomis sąveikomis. Aišku, mokslas yra tik tai, kas yra

patvirtinta eksperimentiškai ir laikoma faktu, tačiau toks principas lei-

džia numatyti labai daug logiškai pagrįstų galimybių.

Paprastos dviejų kvantų diagramos atrodo taip:

155

Tačiau šitaip atskirai vaizduojant kelis kvantus, paslepiamas bend-

ras vaizdas, ir užmaskuojama visa įmanoma įžvelgti ezoterika. Visas

vaizdas turi prasidėti nuo Šaltinio kvanto, iki paties žemiausio skilimo

ir išsišakojimo produkto, jeigu tokiems išsišakojimams yra pabaiga.

Logiška, kad turi būti kažkokia pradžia ir kažkokia pabaiga, nes turinio

prasme pasaulis turi būti baigtinis. Pirmas kvantas vadinamas Šaltiniu,

kiti kvantai tikrovės sluoksniais arba dimensijomis. Kaip šie kvantai

skilimo ir sąveikų metu išsišakoja, tokie gali atsirasti kosmosai, para-

lelinės visatos, skirtingos dimensijos ir t. t. Kosmosas atsiranda tame

bendros Feynmano diagramos fragmente, kuriame tarp kvantų (laukų)

yra aktyvios sąveikos, o jeigu sąveikos labai silpnos, tai formuojasi pa-

ralelinės skirtingo tankio visatos.

Pačią diagramą tiksliai nubraižyti yra sunku ir reikalauja daug

darbo, tad šiame straipsnyje pateikiu tik pavyzdį, kad skaitytojus supa-

žindinčiau su bendru principu. Šis principas naudingas tuo, kad jį nau-

dojant galima paaiškinti visus „paranormalius“ reiškinius. Tam tereikia

įvesti naujus kvantinius laukus ir naujas sąveikas, nes pagrindinis šios

fizikos teorijos postulatas yra, kad visa tikrovė sudaryta iš kvantinių

laukų, kurie yra kosmosai.

Trys paraleliniai pasauliai galėtų atrodyti taip:

Matome, kad kuo žemiau išsišakojime, tuo pasauliai labiau izo-

liuojasi, o aukštesniame lygyje visi pasauliai ateina iš bendros šaknies.

156

Parodytame paveikslėlyje, trečias pasaulis yra aukščiausias, arčiausiai

Šaltinio, vadinasi turintis daugiausiai jo savybių ir tampriausius ryšius.

Toliau eina pirmas pasaulis, kuris išsišakoja į viršų ir yra taipogi iš

bendro Šaltinio išėjusi visata, kuri netgi gali turėti savo gyvybės formas

ir civilizacijas. Antras pasaulis yra mūsų tikrovė, kuri išsišakoja že-

miausiai į apačią ir yra žemiausias, nors šioje netikslioje schemoje tur-

tingiausias pasaulis, nes turi daugiausiai kvantų tipų.

Kokias paslaptis galima įžvelgti turint tokį fizikos vaizdą. Pirmiau-

siai, kad tarp paralelinių visatų galima atverti kanalus, kuriuos įprasta

vadinti portalais. Yra dviejų tipų portalai: informacinis ir fizinis. Kad

būtų įmanomas informacinis kanalas, turi būti kvantinė jungtis, kaž-

koks skilimo produktas, kuris sąveikauja su mūsų realybės kvantiniais

laukais. Turi būti jungiantis atsišakojimas. Fizinis portalas reiškia, kad

į paralelinę visatą patekti galima fiziškai, savo kūnu. Tačiau tai įma-

noma tik tuo atveju, jeigu tarp kvantinių laukų yra energetinis suderi-

namumas ir yra sąveika. Nes priešingu atveju kūnas paprasčiausiai iš-

nyktų sureagavęs su netinkama materija. O tam reikia mokėti keisti fi-

zinio kūno kvantų tipą, priskirti jam tam tikrų savybių arba mokėti su-

kurti apsauginį lauką.

Ši sistema atveria labai daug galimybių, nes leidžia pagal analogiją

su mūsų pasauliu, kurti atominės sandaros modelius, nes sudėtingų

kvantų struktūrų galimybės yra ribotos. Pavyzdžiui, gali būti komplek-

sinės dalelės tik branduolio tipo, gali būti branduolio su apvalkalais,

taip pat iš jų gali formuotis įvairūs molekuliniai kristalai ir t.t. Taip pat

šios sąveikaujančių laukų struktūros turėtų būti pavaldžios fazinių

būsenų kitimui, nuo plazminės iki kietos. Bet fazinės būsenos yra sąly-

giškas dalykas, nes priklauso tik nuo to, kaip kvantai tarpusavyje sąvei-

kauja. Jeigu sąveikos nėra, vienoje dimensijoje kieta medžiaga, kitoje

gali būti pereinama kiaurai.

Kitas dalykas, mūsų visata rodo, kad substancija gali suformuoti

gyvybės būsenas. Sąveikos gali būti palankios gyvybei – gyvybės juos-

tose, nepalankios gyvybei – ekstremaliose kosminėse būsenose, ir dirb-

tinės – mėgdžiojančios pirmą ir antrą juostą. Gyvybė substancijoje for-

muojasi pagal Hėgelio nustatytą dialektinį metodą, kuris yra toks: tezė

– antitezė – sintezė. Tezė yra primityvi nediferencijuota materijos

būsena; antitezė atsiranda tada, kai materijoje susiformuoja būsenos,

kurios sugeba sukurti objekto priešstatą informacijos apdorojimo prin-

cipu. Antitezinėje būsenoje atsiranda sąmonė, kuri išskaidyta į fiksatą

– aplinkinis pasaulis ir laksatą – vidinis mąstymas. Sintezė yra laksato

157

ir fiksato susijungimas visos visatos mastu ir super-proto susiformavi-

mas.

Tokią evoliuciją substancija gali praeiti visuose paraleliniuose pa-

sauliuose ir suformuoti jame gyvų, protauti galinčių būtybių civilizaci-

jas. Ir visa tai matosi kaip galimybė iš bendrų Feynmano diagramos

principų.

Mūsų visatą aš vadinu mišria, difuzine realybe, kurioje gyvena bū-

tybės sudarytos iš fizinių ir dvasinių kūnų. Kūnai priklauso fizinei bra-

nai, o sielos – gnostinei branai. Feynmano diagramos modelis atrodytų

taip:

Viršuje matome sielų pasaulio Feynamo diagramos principą, apa-

čioje kūnų pasaulio, kurį dalelių fizikoje aprašo „Standartinis modelis“.

Pagrindiniai materijos kvantai yra leptonai ir kvarkai ir yra 5 jėgos są-

veikos. Visų jų čia tiksliai nežymėjau, bet pateikiu kaip principą. Že-

miau fizinio pasaulio yra tamsiosios materijos brana, kuri šiuo metu

intensyviai tyrinėjama ir bandoma surasti tamsiosios materjos funda-

mentalius kvantus ir nustatyti kaip jie sąveikauja su mums žinimu pa-

sauliu.

Matome, kad tarp sielos ir kūno kvantų turi būti jungtis, kuri pag-

rįsta kvantinės energijos mainais. Fizikai šios teorijos visuomenei ne-

rodo, bet ji, akivaizdu yra labai aktyviai kuriama ir naudojama psichot-

roninių prietaisų konstravime. Gnostinės branos atomus aš vadinu

gnostiniais kompleksais, kurie turi savo sudėtingą sandarą, ir svarbiau-

siai yra ne trimatėje, bet keturmatėje erdvėje. Pagal mano hipotezę, są-

158

monės kvantai yra luksorinai, kurių srautas sukuria hologramos suvo-

kimo sugebėjimą. Toks sugebėjimas būtinas toje substancijos evoliuci-

jos stadijoje, kurią Hėgelis vadina antiteze ir kuri žymima dviguba U

forma. Pagal šią hipotezę, yra du kosmosai: dvasinis ir fizinis. Ir žmo-

gaus mirtis reiškia, kad atsiskiria siela nuo kūno ir keliauja į savo dva-

sinį kosmosą, kurį vadinu gnostine brana. Viso kosmoso evoliucija ar-

tėja prie sintezės būsenos, kuris vadinamas Omega tašku, pagal

Teilhard de Chardin (1881-1955) filosofinę hipotezę.

Šis visos fizikos vaizdavimo būdas naudingas tuo, kad juo galima

paaiškinti įvairius keistus reiškinius. Vienas reiškinys yra keistos

skrendančios plazminės sferos. Plazminė sfera, tai paralelinėje kvanti-

nėje realybėje esanti struktūra, kuri turi išsišakojimą į mūsų pasaulį, per

fotonų kanalą. Vykstantis procesas, jeigu jis turi daug energijos, iš pa-

ralelinio pasaulio skleidžia intensyvią elektromagnetinę radiaciją, kuri

sukuria atmosferoje jonizuotos plazmos kamuolius. Tai gali būti ka-

muolinis žaibas, arba net paralelinio pasaulio techninis skraidantis apa-

ratas, kuris per portalą į mūsų realybę skleidžia energiją ir ji atmosfe-

roje virsta plazmos kamuoliu. Pavyzdžiui, tokia reakcija gali vykti

skraidančio aparato variklio degimo kameroje, kurioje vyksta procesas,

apimantis kelias dimensijas.

Kitas paranormalus fenomenas, kai nufilmuojama kaip žmonės

vaikšto kiaurai sienas, arba staiga dingsta. Tai irgi susiję su paraleli-

niais pasauliais, kuriuos paaiškinau Feynmano diagramų pavyzdžiais,

kai iš kitos realybės padaroma į šį pasaulį vienkryptės hologramos pro-

jekcija, kuri šiame pasaulyje veikia, o mūsų pasaulis į hologramą neturi

kietos įprastinės sąveikos. Tai leidžia vaikščioti kiaurai įvairias kietas

kliūtis. Visus šiuos atsakymus leidžia surasti mano aprašytas metodas

su pilna sujungta Feynmano diagrama, kurią įmanoma išplėsti net į

perspektyvoje numatomas fizikos galimybes.

159

Metaloginė sąmonės fizika

Vienas iš būdų į įprastinę fiziką įtraukti informacijos sąvoką ir su-

kurti informacinę fiziką yra metateorija. Tai svarbu todėl, kad norint

paaiškinti sąmonę, būtinas informacijos parametras, nes sąmonė yra in-

formacijos srautas, kuris suformuojamas į ekraną. Mano papildymas

yra labai paprastas, kuris atskleidžia principą, kaip galima fizikos prie-

monėmis aprašyti informacijos padavimą. Jis skelbia, kad bet kokia

substancijos savybė gali virsti informacija, nes ji užkoduota pačiose

substancijos galimybėse. Informacija yra išvirkščia substancijos pusė,

kuri paprasčiausiai prikabinama prie bet kokio proceso. Tai reiškia, kad

bet kokia formulė, kuri aprašo substancijos savybes, tuo pačiu aprašo

ir informacijos savybes nes informacija = substancija.

Pavyzdžiui, imkime iš Niutono mechanikos kinetinės energijos

formulę, kinetinę energiją turi ir judanti substancija, ir kartu ant jos už-

dėta informacija, todėl formulę galima perrašyti taip:

sE = 1/2 smv2

s – informacija

E – energija

m – masė

v – greitis

Kadangi visas šitas procesas ne tik informacijos savybė, bet gali

pats būti paverstas informacija, tai šiek tiek formulę perrašius, suteikus

jai metaloginę formą, galima išreikšti pagrindinį informacinės, arba

160

metaloginės, fizikos principą. Tik reikia pridurti, kad iškeliant informa-

ciją į proceso išorę, pėdsaku, arba morfizmu, padaromas ne pats pro-

cesas, bet jo skirtumas. Tai yra, informacija perduodama skirtumų ko-

dais. Taip yra todėl, kad skirtumas žymi įvykį, o suvokimo pagrindinis

tikslas – surinkti ir susumuoti visus aplinkoje vykstančius įvykius.

s ≡ E = 1/2 mv2

s ≡ E – E = ∆ E

Tada, gavę morfizmo formulę, galime tuos morfizmus erdviškai

susumuoti į plotą, kuris suformuoja tam tikrą suvokimo ekraną. Suma-

vimo ženklas nurodo į erdvę, kuris gali būti plotas arba tūris, kuriame

informacija pavirsta į paveiksliuką. Matematiškai tai ženklinama ele-

mentariai

∑si = suvokimas

Čia buvo parodytas ženklinimo principas, kuris rodo, kad į infor-

macijos metastruktūrą galima įvilkti bet kokį fizikos procesą, nes, kaip

jau sakiau, kadangi informacija yra pėdsakas substancijoje, tai tas

pėdsakas elgiasi analogiškai tam procesui, kuris aprašomas fizikos, to-

dėl jokios papildomos fizikos aprašinėti informacijai išradinėti nerei-

kia. Informacinėje fizikoje visa esmė yra metateorija, kuri paaiškina,

kaip fizikinis procesas virsta morfizmu ir kokį metaloginį algoritmą

naudojant, tie morfizmai susiejami. Aš čia kol kas naudoju tik paprastą

erdvinio sumavimo principą, nors tas sumavimas gali atspindėti ir pa-

kankamai sudėtingą procesą, nes sumuojamų morfizmų yra trilijonai.

Tačiau jie pakopomis vis labiau subendrinami, kol gaunamas galutinis

vaizdas – makromorfizmas, kuris atitinka kokį nors didelį objektą su-

vokime. Juo gali būti daiktas, mintis, jausmas arba atsiminimas.

Taip pat čia tik pateikiau bendrą principą kaip informaciją įtraukti

į fizikines konstrukcijas, bet konkrečiai yra tam tikras fundamentalus

procesas, kuris šį morfizmo formavimo ir pernešimo darbą atlieka sme-

genyse. Tai aišku nėra kinetinė energija, šią formulę naudojau tik kaip

elementarų pavyzdį.

Taigi koks procesas smegenyse atlieka šį vaidmenį – perduoda iš

aplinkos morfizmą, per sistemą receptorius-neuronas. Mūsų stebėjimui

pasiekiama neurono fiziologija susijusi su elektriniais reiškiniais. E-

lektriniai reiškiniai sukeliami krūvių, jų srovių ir kitų savybių, tokių

kaip elektrinio ir magnetinio lauko svyravimai. Vadinasi, naudojant

klasikinę elektrodinamiką, informacijos apvalkalas uždedamas ant

Maksvelo lygčių, kurių čia neperrašinėsiu. Maksvelo lygtys aprašo pro-

161

cesą, kuris vyksta ant neurono membranos, kuri turi dvi būsenas: po-

liarizaciją ir depoliarizaciją. Tai yra, įtampa aplink membraną tai padi-

dėja, tai sumažėja (dėl pramušimo mikrosrovių), ir šie svyravimai per-

siduodami į suvokimo formavimo ekraną, kuris yra jau kitas klausimas,

į kurį pabandysiu atsakyti kitą kartą.

Vadinasi, bendras informacijos perdavimo vaizdas gali būti sufor-

muluotas kaip aibė morfizmų, kurie jungiami arba sumuojami ir uždeda

ant ekrano antspaudą, kurį sąmonė suvokia kaip objektą.

S = {s1, s2, s3 ... sn}

Tada S suformuoja atvaizdį į suvokimo ekraną, kur kiekvienas

morfizmas įneša savo indėlį į bendro vaizdo formavimą.

S → Ekranas

Reikia neužmiršti, kad kiekvienas s yra tam tikras fizikinėmis for-

mulėmis aprašomas procesas, kuris yra informacijos nešėjas, panašiai

kaip radijo ryšyje informacijos nešėjas yra radijo bangos. Tačiau realiai

informacijos nešėju galima padaryti bet kokį procesą, nors vieni tam

yra labiau, kiti mažiau tinkami. Belieka surasti šį procesą smegenyse,

aprašyti jį formule ir apvilkti į metaloginę struktūrą. Galima naudoti

bet kokį fizikos lygmenį, nuo klasikinės iki kvantinės elektrodinami-

kos.

Kažkodėl įprasta tvirtinti, kad sąmonės paslapčių įminti neįma-

noma, nes tai labai sudėtingas klausimas. Tačiau nemaža dalis, nors ir

preliminarių, atsakymų jau duota. Visai įmanoma sukurti sąmonės fi-

ziką, ir tie kas tvirtina, kad tokios fizikos nėra ar ji neįmanoma – pap-

rasčiausiai meluoja. Kodėl sakoma netiesa – kitas klausimas. Galbūt

nenorima, kad žmogaus suvokimas būtų aukšto lygio ir kad jie žinotų,

kaip valstybė traktuoja jų sąmones. Nesakau, kad toks sutechninimas

yra geras dalykas. Bet jis naudojamas ir tai žmonės turi žinoti.

Pagrindinis klausimas turi būti suvokimo ekranas, kurį galima va-

dinti šablonu, į kurį pastoviai paduodami pėdsakai. Ekranas gali būti

įterptas į pačią smegenų žievę arba šiek tiek nuo jos atsipalaidavęs kaip

tam tikras transneuroninis laukas. Kadangi taškai šiame ekrane formuo-

jami įtampos svyravimais, kurie atsiliepia elektriniams ir magnetiniams

laukams, tai padalinus visą ekraną į nedidelius segmentus, ir kiekvieną

segmentą susiejus su tam tikru vietiniu gradientu, galima į ekraną in-

formaciją įrašyti dirbtinėmis priemonėmis arba tą informaciją nuskai-

tyti. Taip gaunama informacijos skaitymo ir informacijos įrašymo psi-

chotronika.

162

Ekranas kaip transneuroninis laukas gali būti susijęs su skaliarinių

bozonų energetine struktūra, kurioje indukavus struktūrinius potencia-

lus suvokime atsiranda mentaliniai vaizdai. Ši energetinė struktūra turi

ir giliąją generuojančią šaknį, kuri turi savarankišką egzistenciją ir e-

zoterinėje tradicijoje vadinama siela. Tai ką aš čia aprašiau, yra apri-

boto žmogaus principas, kuris sielos bendroje sandaroje reiškiasi kaip

šiapusinė persona.

163

Žmogaus kiborgizacija

Švietimo sistemos programa suformuota klaidingu principu, kuris

į žmonių sąmonę įdeda klaidingą realybės ir ją aprašančių mokslų

vaizdą. Klaida ta, kad pateikiama klaidinga humanitarinių ir tiksliųjų

mokslų proporcija sąmonės teorijoje, aiškinant, jog sąmonę tiria tik iš

prigimties filosofiniai mokslai, kurie kuria terminų sistemas ir sche-

mas, o tiksliaisiais mokslais, matematiškai sąmonės paaiškinti neįma-

noma. Tai yra keista, nes tam padaryti yra sukurti visi reikalingi meto-

dai. Yra visos schemos, belieka suteikti joms matematinį/loginį pavi-

dalą.

Savaime tai gal didelės naudos neduoda ir filosofinis sąmonės aiš-

kinimas yra daug patrauklesnis. Tačiau tokio aiškinimo trūkumai išryš-

kėja tada, kai iškeliamas kibernetinių ir sąmonės technologijų klausi-

mas. Kodėl sąmonės netyrinėjamos fizikos metodais paaiškinti galima

tuo, kad norima laikyti įslaptintomis tam tikras technologijas, nes jas

patogiausia naudoti tada, kai žmogus jų nežino ir nesupranta, kas su juo

daroma.

Tačiau šį klausimą pats laikas ištaisyti. Jeigu to nedaro sistema, tai

tenka problemą spręsti savo jėgomis ir pateikti visas reikalingas prie-

laidas standartinio sąmonės fizikos modelio (SSFM) sukūrimui. Tai

nėra sudėtinga problema, nes pasiektas pakankamas lygis, nuo kurio

atsispiriant įmanoma padaryti proveržį. Tas proveržis fragmentiškai jau

daug kur buvo viešintas, bet manau, kad informacija labai svarbi ir jos

kartojimas kuo platesniam paskleidimui nepakenks. Šiuos principus

turi žinoti kuo didesnis žmonių skaičius.

Kloti pamatą galima tradiciniu metodu, išskleidžiant užbaigtą ka-

tegorijų lentelę. Ši lentelė pateikta apačioje.

164

Standartinis fizikos modelis paaiškintas apatinėje dalyje, o viršu-

tinė dalis yra šio modelio išplėtimas. Įprastinėje fizikoje vyksta mate-

rialūs procesai, kuriuose atliekamos energijos transformacijos. Šios

transformacijos yra kvantų skilimai ir reakcijos, kurių metu perstato-

mos sudėtinės fizinės substancijos dalys. Makroskopiniame pasaulyje

vyrauja uždaros kietos sistemos, kurios sąveikauja mechaninėmis jėgo-

mis. Tuo tarpu standartinis sąmonės modelis aprašo informacinius pro-

cesus, kuri čia yra pagrindinė sąvoka, pakeičianti jėgos sąvoką. Infor-

macijos pagrindinės savybės yra skirtumas ir įvykis, kurie turi turėti

atvaizdavimo arba reprezentacijos sistemą. Ši sistema yra vadinama su-

vokimu ir tai pagrindinis sąmonės atributas.

Žinoma čia pateiktos tik kategorijos, tačiau jos dar turi būti išskai-

dytos į parametrų erdvę ir matematizuotos. Tai nėra sunku iš principo,

tačiau kad tai būtų galima padaryti praktiškai, turi būti sukurtos mate-

rializavimo to, kas nematoma technologijos. Gnostinis laukas nemato-

mas, tačiau jį iš substancijos gelmės ištraukti turi būti įmanoma suradus

sąveikos mechanizmą. Sąveikos mechanizmas visada būna kvantinės

energijos mainai, kurie turi išsišakoti iki materialaus pasaulio sluoks-

nio, kad galėtų jį moduliuoti ir perteikti informaciją. Tai jau padaryta,

nes yra sukurta minčių skaitymo ir įrašymo technika, kuriai tokio me-

chanizmo žinojimas yra būtinas.

Kai tik pradėjau domėtis sąmonės klausimu, tačiau dar filosofiniu

metodu, nustačiau tokią schemą: yra sąmonės struktūra ir procesas.

Struktūra turi vidinę ir išorinę dalį ir formuoja substratą, kuriame

vyksta procesas. Procesinė dalis visų pirma yra informacija. Šitą mo-

delį įdedant į nubraižytą schemą – informacinė dalis dar vyksta fizi-

niame pasaulyje, kur fizikinis procesas naudojamas kaip nešėjas, kuris

apvelkamas informacija. Šis apvilkimas vadinamas proceso modulia-

vimu. Tai paaiškinama standartine anatomija ir fiziologija bei elektro-

cheminiais reiškiniais, kurie pagrindinis fizinių smegenų veikimo prin-

cipas. Receptoriai siunčia elektrą ir ta elektra veikia kaip informacijos

pernešimo instrumentas.

Tai būdavo pagrindinis žmogaus sąmonės interpretavimo princi-

pas. Jo trūkumas tas, kad jis aprašo tik informacinio proceso pradžią.

Tuo tarpu sąmonės substrato ir sandaros klausimas būdavo sprendžia-

mas materialistiniu metodu, laikant, kad sąmonė sukuriama materialių

smegenų, vietoj to, kad smegenys būtų laikomos tik informacijos struk-

tūravimo mechanizmu.

165

Substratui paaiškinti reikia visai kitos realybės, kuri sąlygiškai va-

dinama gnostine substancija, kuri yra fizinės substancijos analogas.

Gnostinė substancija turi turėti visas tas pagrindines kategorijas, kokias

turi fizinė substancija ir galima spėti dar daugiau, nes jos atliekama

funkcija kitokia, informacijos surinkimas, jos atvaizdavimas ir svar-

biausia suvokimas. Gnostinė substancija kuria sąmonę. Nors jos kvan-

tai yra sunkioji šio klausimo dalis. Kvantus surasti materialiomis prie-

monėmis labai sunku, todėl šie klausimai tradiciškai religijoje ir filoso-

fijoje buvo priskiriami nepažįstamos dvasios sferai. Tačiau šis terminas

yra pasenęs ir tiksliuosiuose moksluose nenaudojamas.

Taigi turime postuluoti, kad gnostinėje substancijoje substratą for-

muoja gnostiniai kompleksai, kurie sudaro struktūrą, kurios viduje at-

siranda sąmoningas suvokimas. Pats suvokimas formuojamas kvanti-

nio luksorinų lauko, kurio savybes aprašo „Kvantinė luksorinų dina-

mika“. Šis luksorinų laukas yra ta plėvelė, kuri ant suformuoto modelio

uždeda suvokimo sluoksnį ir šį modelį paverčia sąmoningu. Šią sis-

temą, kurios paskirtis informacijos iš aplinkos surinkimas ir atvaizda-

vimas, vadiname sąmoningu realybės suvokimu. Jai paaiškinti, aprė-

piant visą realybės gelmę, reikalinga matematizuoti visą nubraižytą ka-

tegorijų lentelę, suteikiant jai išbaigtą matematinę ir fizikinę struktūrą.

Tai padaroma sukuriant parametrų erdvę, parametrus susiejant su skai-

čiais ir tuos skaičius sujungiant į formules.

Šitaip galima gauti visą realybės lagranžianą. Fizinės substancijos

lagranžianą papildžius gnostinės substancijos elementais, galima gauti

visą suvokimo tikrovės fiziką. Kodėl šis lagranžianas svarbus yra aki-

vaizdu, jis sudaro galimybes konstruoti sąmonės technologijas. Tai

aišku ir didelis pavojus, ypač jeigu civilizacijoje įsigalėtų kriminalinio

transhumanizmo ideologija. Kad taip neatsitiktų, būtina teoriją ir tech-

nologijas viešinti, nes tik joms esant viešoms, bus bazė problemą

spręsti teisiniu būdu ir bus užkirstas kelias savivalei. Jeigu valstybė šio

klausimo teisiškai nesprendžia, tai tik todėl, kad ruošia dirvą savivalia-

vimui.

Natūralios kibernetinės sistemos užgrobimo mokslas vadinamas

psichotronika. Jos tikslas natūralią kibernetinę sistemą, kokia yra žmo-

gaus sąmonė, valdyti iš išorės, technologiniu antstatu. O tai yra techno-

vergovės įtvirtinimas. Kad technovergovė būtų nugalėta, turi būti pask-

leista žinia ir turi įvykti aktyvus pasipriešinimas. Kaip žinia, kiekviena

technologija gera ar bloga priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama.

Šias žinias galima pritaikyti ir galimybių išplėtimui, o taip pat žmogaus

166

sąmonės kankinimui. Psichotronika apima abu variantus. Todėl reikia

propaguoti gerąją pusę ir kovoti prieš blogąją.

Toliau. Kodėl žmogus natūraliai ne telepatas galima paaiškinti

taip. Fizinė dalis yra atvira dėka sudėtingos receptorių sistemos, kuri

surenka informaciją ir sąmonės lauke suformuoja atviro pasaulio mo-

delį. Vidinė dalis yra uždara, ir neturi savo atviro pasaulio todėl, kad

nėra išvystyta gnostinių receptorių sistema. Dėl šios priežasties, žmo-

gaus sąmonės pasaulis turi parabolės formą, kurios vienas galas atviras

– tai fizinis pasaulis, o kitas galas uždaras – tai minčių pasaulis. Tačiau

šią problemą galima išspręsti matuojant uždaro galo fizikinius procesus

ir juos iššifruojant į sąmonės informaciją. Prie uždaro galo pridedami

davikliai, matavimo prietaisai, kurie išveda informaciją į ekranus ir pa-

rodo, kas viduje vyksta. Šitaip uždara vidinė sistema paverčiama atvira

sistema.

Norint visiškai valdyti gnostinę substanciją reikia technorecep-

torių, kurie sugeba keistis kvantine energija su gnostine materija. Kitaip

sakant čia yra dvi galimybės: galima skenuoti uždarą parabolės dalį ieš-

kant fizinių komponentų ir gnostinių komponentų. Bet kokiu atveju,

viduje verda energingi psichiniai procesai ir neįmanoma, kad nebūtų

vienokių ar kitokių kanalų juos atidaryti ir perversti į išorines hologra-

mas, šitaip suišorinant visą kiekvieno žmogaus vidų. Abikryptė šių ka-

nalų sąveika yra tik techninis klausimas, kurį išsprendus įmanoma su-

kurti telepatinio ryšio sistemą. Tas ryšys aišku gali būti panaudotas tiek

geram, tiek blogam tikslui. Ypač aktualus tampa privatumo ir teisės į

atsijungimą klausimas.

167

Galiu patvirtinti, kad tokios technologijos jau sukurtos ir naudo-

jami veikiantys prototipai, kurie dažniausiai naudojami valdžios siste-

mos įtvirtinimui. Tam tikri asmenys, naudoja psichotronines technolo-

gijas žemesnių sluoksnių valdymui, kurios turi beveik šimtaprocentinį

efektyvumą. Viena iš tokios sistemos funkcijų yra vadinamoji daugia-

dimensinė sąmonė, kuri leidžia suskaidyti vidinę dalį į daugybę frag-

mentų ir į tuos fragmentus perkelti pavaldžių žmonių sąmonių pasau-

lius. Šitaip valdantysis įgyja strateginį pranašumą, nes visada informa-

cine prasme gali būti keliais žingsniais priekyje arba gali panaudoti ne-

parankių asmenų psichotroninio nukenksminimo technologijas, kurios

vadinamos psichotronine lobotomija. Pavyzdžiui, padaro, kad negalėtų

sklandžiai kalbėti ar bendrauti ir tokio žmogaus statusas sumenkėja iki

minimumo.

Visos šios galimybės sukuriamos standartinio sąmonės fizikos mo-

delio, kurio pagrindas yra gnostinė substancija, luksorinų kuriamas są-

monės burbulas ir pilnas langranžianas, kuris aprašo kvantų sąveikas

visame gylyje iki sąmoningumo substrato materijoje, kuris yra atskiras

vidinis laukas, turintis kosminius mastelius. Kaip konkrečiai matema-

tizuojamas gnostinis kvantas, galima vertinti susipažinus su materia-

laus pasaulio kvantine mechanika. Visas principas yra analogiškas, tik

struktūros yra unikalios.

Uždaro parabolės galo įdėjimas į slopinimo ir išplėtimo laukus su-

formuoja žmogų į psichotroninį kiborgą, kuris turi dvi pagrindines mo-

difikacijas – įsakymų vykdytojo ir valdovo. Tik viena bėda su sąmonės

išplėtimu, kad jeigu žmogus yra kvailys, tai išplečiamas ne jo protas,

bet kvailumas. Turiu duomenų, kad vakarų pasaulį, pirmiausiai JAV

kaip tik tokia bėda ir ištiko. Todėl įsakymus vykdančių kiborgų padėtis

– nepavydėtina, nes jie tampa silpnapročių žaislais.

168

Luksorinų bomba

Artimiausiais dešimtmečiais didžiausias iššūkis bus sąmonės

mokslų militarizavimas, kuris kelia didelį pavojų žmonijos išlikimui.

Militarizavimo pagrindinė problema ta, kad pažanga pasukama nega-

tyviu keliu ir nukreipiama prieš žmogų. Tai atsitinka sąmonės mokslą

pavertus ginklu. Galimas ir „pozityvus“ panaudojimas, gynyboje, bet

vis tiek jis pritaikomas griovimui ir ardymui, o ne kūrimui. Todėl šiame

klausime reikalingas labai didelis atsakingumas, nes gimsta dar vienas

masinio naikinimo ginklas, kuris daug baisesnis už termobranduolinį,

biologinį ar cheminį ginklą. Blogi visi variantai – kai turi tik „protinga“

mažuma ir kai ginklas išplatintas visoje planetoje ir jį naudoti gali bet

kas. Pavojų kelia tiek šantažas, tiek beprotybė. Bet, kita vertus, geriau

būti galingu negu silpnu.

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kaks yra suvokimo mechaniz-

mas ir kaip jį galima militarizuoti – kad žmonės žinotų pavojų ir ieš-

kotų būdų kaip jo išvengti. Suvokimo mechanizmas įeina į mokslinį

sąmonės teorijos klausimą, kurį sprendžiu jau kuris laikas. Tad galima

pakartoti kelis pagrindinius principus. Sąmonė turi ekraninę prigimtį,

bet tie ekranai nėra „kieti“, tai tam tikros energetinės struktūros gnos-

tiniame lauke. Žmogaus sąmonė yra kelių tokių ekranų junginys, kurie

tarpusavyje koreliuoja ir leidžia, apibendrindami ir sumuodami infor-

maciją, orientuotis aplinkoje. Turimas juslinio suvokimo ekranas; ak-

tyvumo matrica; bei protinių manipuliacijų ekranas. Tarp ekranų juda

srovės ir mintis, arba psichinis veiksmas, yra energijos pliūpsnis šioje

ekranų sistemoje.

Joje svarbiausia dalis yra suvokimas, kuris asocijuojamas su fun-

damentaliu sąmoningumu. Suvokimas įeina į rodomąją sąmonę, kuris

yra filosofiniais terminais kalbant „esinio būties pagrindas“, apibrėžia-

mas žodžiais „yra…rodoma“. Į šią frazę, kaip pagrindinis komponentas

įeina suvokimo mechanizmas, kuris yra „rodymo“ pagrindas. Kita ver-

tus, esinys, arba rodinys, – tai informacinio proceso konstruktas, kuris

sudaro rodymo turinį, atskiriant suvokimo mechanizmą ir tai kas suvo-

kiama. Suvokimas tėra vienas sluoksnis sudėtingoje gnostinėje energe-

tinių ekranų sistemoje. Tačiau jis yra svarbiausias, nes laikomas žmo-

giškumo centru.

Taigi kas yra suvokimas, kaip galime bandyti paaiškinti suvokimo

mechanizmą? Tam naudoju sluoksnių modelį. Yra įvairių rūšių laukai,

kurie persmelkia vienas kitą ir sudaro savotiškus sluoksnius, tik jie yra

169

ne dvimačiai, bet trimačiai. Tai reiškia, kad sluoksniai ne atskirti, bet

yra vienas kito viduje. Išskiriu materialius ir gnostinius sluoksnius. Pir-

masis formuoja fizinį aplinkinį pasaulį, o pastarasis turi psichinio ap-

linkos susiejimo funkciją.

Simbolinė šios sistemos išraiška pažymėta paveikslėlyje:

Dabar prie esmės. Norint suprasti kaip aš matau suvokimo mecha-

nizmą, reikia žinoti apie masę ir Higgso lauką. Masė tai materijos

kvantų sąveika su Higgso lauku; šiame lauke materija juda ir sąveikauja

su higgso bozonais. Higgso lauką žymiu raide H, o QGFW + LFW yra

atomo kvantų junginys. Gr yra gravitacija, o Tm – tamsioji materija.

Atomas šitaip juda ne tik Higgso, bet ir gravitaciniame lauke, kuris turi

savo šaltinį – masės/energijos sankaupą. Tačiau šiame įraše kalbame

apie smegenis ir sąmonę. Smegenys taip pat sudarytos iš atomų ir kuria

fizinio informacinio proceso sistemą, per kurią jos perduoda informa-

ciją iš aplinkos į sąmonės ekranus. Šioje vietoje smegenų veiklai la-

biausiai būdingi elektrinis ir magnetinis aktyvumas, kurie gali turėti

smegenyse centrinį vaidmenį, o gali būti tik šalutinis produktas. Tačiau

jį galima paversti elektromagnetiniu įėjimo kanalu į sąmonę.

Pačiam suvokimo mechanizmui svarbiausia Lu ir GN laukai, ati-

tinkamai luksorinų ir gnostinių kompleksų. Šie du laukų tipai sąvei-

kauja taip, kaip materija su Higgso lauku, kurios, metu atsiranda

masė. GN sąveikaujant su Lu atsiranda suvokimas. Lu yra kosminis

laukas, kuris gali turėti, o gali neturėti šaltinio. Jeigu šaltinį turi, juo

gali būti žvaigždė arba nematerialios gnostinės sankaupos. Jame juda

gnostinė materija, ir sąveikoje su luksorinų lauku susiformuoja suvo-

kimo burbulas. Šio proceso esmė turi būti energijos su gnostiniais

kompleksais apsikeitimas, kurio metu 3D sluoksniuose susiformuoja

hiper-erdvė, kurią metaforiškai vadinu „šviesos arka“.

Jeigu luksorinų lauko šaltinis žvaigždė, tai tolstant nuo jos ir laukui

silpnėjant, turi silpnėti ir išnykti sąmonė. Bet įmanomas dirbtinis luk-

170

sorinų laukas, kaip dirbtinė šviesa, kurį būtų įmanoma generuoti kos-

miniuose laivuose ir palaikyti suvokimo mechanizmą. Kita vertus,

žvaigždžių aktyvumas – ciklinis, jis tai sustiprėja, tai sumažėja. Vadi-

nasi, keičiasi luksorinų lauko kokybė ir atitinkamai sąmonės savybės.

Kai ezoterikai kalba apie energetines kosmines juostas ir pan., ir asoci-

juoja jas su pakilimo (ascension) procesu, tai kalba eina apie Lu lauko

energetinės būklės pasikeitimą, nuo kurios priklauso visos planetos są-

monės lygis per suvokimo mechanizmą. Visi žmonės juda šiame lauke

ir jų sąmonės formuojasi sąveikoje su juo, – pasikeitus parametrams,

keičiasi sąmonė.

Suvokimą gali turėti ir dematerializuotos struktūros, kurios turi

komponentą gnostiniame lauke. Judėdamos luksorinų apsuptyje, šios

struktūros sukuria sąmonės atmainą, kuri neturi kanalo į materialų pa-

saulį, todėl kaip tokį kanalą naudoja žmogų, paprasčiausiai hakindami

gyvų biologinių būtybių sąmonės lauką. O gali būti, kad yra ir kitokių

būdų pasitiekti informaciją iš fizinės aplinkos ir sąveikauti su ja iš savo

nematerialios terpės. Minties ir emocijų energija gali turėti ir kitų, ne-

labai gerų panaudojimo būdų, įvairiems energetinio vampyrizmo

veiksmams.

Svarbiausia yra šio lauko techninis įvaldymas, kuris leistų dirbtinai

keisti jo parametrus, kelti arba žeminti energijos lygius, sukurti dirbtinį

šaltinį arba ekranavimo priemones. Sąmonės įjungimas ir išjungimas

rodo, kad gnostinių ekranų ir luksorinų lauko sąveiką galima blokuoti.

Tai reiškia, kad ta sąveika turi įvairių realizavimo galimybių, kurias

įvaldžius, galima kontroliuoti sąmoningo suvokimo mechanizmus. Tai

ypač domina karinį pramoninį kompleksą, kuris siekia paversti šias

technologijas ginklu, su kuriuos smogti galima būtų ne fiziniam kūnui,

bet tiesiai gnostiniam ekranui, per luksorinų (Lu) lauką. Staigiai pakė-

lus šiame lauke tam tikroje teritorijoje energijos lygį, kaip su elektro-

magnetiniu ginklu, iš rikiuotės galima išvesti gnostinius ekranus – ir

netgi visam laikui.

Žinome, kad yra sukurtos elektromagnetinės bombos, kurias susp-

rogdinus įvyksta elektromagnetinė iškrova, kuri sugadina toje teritori-

joje visą elektroniką. Galima ir luksorinų bomba, kurią numetus toje

teritorijoje sudeginamos visos sąmonės. Labai tikėtina – visam laikui.

Tokias bombas turi sukūrę rusai ir amerikiečiai. Jos kelia labai didelę

grėsmę visai populiacijai, nes tai labai žiaurus sielos nužudymo įrankis,

kurį panaudojus, smegenys gnostiniame sluoksnyje tampa nefunkcio-

nalios ir žmogus paverčiamas daržove, jeigu nemiršta. Kilus trečiam

171

pasauliniam karui, šis ginklas garantuotai bus panaudotas ir to didesnė

tikimybė nei termobranduolinio ginklo panaudojimo tikimybė.

Kadangi luksorinų laukas persmelkia visą realybę ir jį labai sunku

ekranuoti, tai nuo luksorinų bombos apsisaugojimo nėra jokio. Vienin-

telis kelias siekti, kad jis nebūtų panaudotas. Žalos mastas priklauso

nuo energijos, bet neigiamas poveikis yra visai gyvybei šioje planetoje,

todėl tokia karinė psichotronika prilygsta masinio naikinimo ginklui.

Silpni variantai tik sutrikdo arba išjungia sąmonę – stiprūs ją sunaikina.

Tai rodo, kad mokslo pažanga susijusi su labai dideliais pavojais ir kuo

daugiau turima žinių, tuo jie didesni.

172

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu

pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir lak-

satas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra ap-

link esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos min-

tys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų –

už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią

realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pag-

rindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaiz-

duokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir ki-

tos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama

terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprė-

pia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įs-

tatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus,

fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į

savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fik-

satą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-

minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime,

mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba

transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų at-

rodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcenden-

talumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir

parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vi-

dinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus

transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad

jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos

transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur

gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų moks-

lininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų

galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fi-

zinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis ob-

jektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fi-

zika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:

173

Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai,

bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Ta-

čiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip

sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau – tai yra fizinis pasaulis apa-

čioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, ku-

riame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai,

kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta

vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės koky-

bių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir api-

bendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų lau-

kas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip

jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įma-

noma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris

leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos“ lygtį. Tam

reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai – gnostinius ir

luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėp-

ties“ proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas,

kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofi-

joje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos

klausimą „kas yra būtis?“ – tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios

atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėji-

mas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės bra-

nos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai

sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip su-

formuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris infor-

maciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu

pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs

su gnostinės substancijos „chemija“, kuri gali sukurti įvairias juslumo

medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų

lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki

174

mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos

„Mendelejevo lentelę“ ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip

šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susifor-

muoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qua-

lia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų

pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybi-

nės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir

juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Ta-

čiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-

mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal

sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai“ ir jų struktūros są-

veikos požiūriu juda tik „horizontale“. Todėl, pažiūrėjus į pateiktą pa-

veiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio ly-

gyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kū-

nas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats

pirminis kūnas arba pirminė siela – nematomi, matomos tik fenomeno-

loginės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis,

kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina“ visą žmogų ir jį valdo. Čia

yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos

būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save

pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje. Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio“ savybė? Žmogus nori

būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama

asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie

tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas a-

teina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvoki-

mas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta

tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris

nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia,

kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja są-

veikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų

apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, be-

kūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją,

siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informa-

cija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi

175

iš fizinės branos; sielai – iš gnostinės branos; o suvokimas yra lukso-

rinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam

gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Ban-

dymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisa-

kymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti

žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės

gavo dovanai – t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet

žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies

programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to

paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika

vyksta įvairių telepatijų dėka – telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje.

Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip už-

dara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi

luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip

kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra

žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai

žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje pai-

niavoje. „Išganymo“ yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose.

Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali

savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

176

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir

moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe

ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti arti-

miausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausi-

mas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvai-

rias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pa-

žinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo

naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima

padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių su-

vokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: są-

monė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina,

nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia

energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra

pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei.

Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasida-

linti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substanci-

jos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai

yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra

substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skai-

dosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė.

Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų konden-

sate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma

yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir

simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvar-

kos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų

energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje

branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip ap-

linkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra

ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio

organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizi-

kinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luk-

sorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje.

Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas,

kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

177

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji

suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją“. Ši integracija yra informacijos,

kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti koky-

binių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas“. Re-

alinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė“, kuri suvo-

kimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikro-

ves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos,

o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria

vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzis-

tuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpi-

nama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį lo-

gos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią“. Logoso formos, vieš-

pataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu,

per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris

sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į su-

pantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas

gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, in-

dividualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniš-

kai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra

jokios „tiesos“. Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba ne-

atitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį

galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima

tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp

žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalė-

jimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per

realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individu-

alią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą

per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus.

Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra

tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu,

galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, lai-

kant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, a-

morfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pa-

vyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra

178

Nirvana – kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso anti-

podas, yra „būsena“ anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego

metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno

realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir

haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliuci-

nogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne

norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju – tai antraeilis re-

alino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindi-

nėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persi-

kelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas – neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną

įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis

skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes

žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato

schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš

kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant

pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo

pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai

gerai į tuos dėmenis įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie

nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis

atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino for-

momis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma

įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo

bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą,

kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis po-

žiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti techno-

logijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struk-

tūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso

nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti

ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma,

yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėji-

mas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pag-

rindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas,

kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra

kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos,

bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu,

179

kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitai-

kyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino

forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį

realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima

suvokti tik per galios veikti pajautimą.

180

Kaip kovoti prieš telepatiją

Paskutiniame savo apibendrinime pateikiau viso žmogaus spektro

teoriją, pagal kurią žmogų sudaro savotiška piramidė, turinti tris aukš-

tus. Pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, kurioje

atsiranda tikrasis žmogaus kūnas. Antras aukštas yra gnostinė brana,

kuri yra pirminė tikrovė, sukurianti sielos substratą. Ir paskutinis aukš-

tas yra suvokimo realinas, pagal mano teoriją atsirandantis luksorinų

kvantiniame lauke. Šitas aukštų arba sluoksnių vaizdinys yra sąlygiš-

kas, nes iš tikrųjų visi aukštai yra vienoje erdvėje ir persmelkia vienas

kitą. Sluoksniai tai tik ta prasme, kad skirtingi aukštai mažiau tarpusa-

vyje sąveikauja, tik per tam tikras sąsajas ir portalus.

Pagal šia teoriją, žmogaus suvokimas gyvena trečiame aukšte ir

vadinamas realinu, kuriame įsąmoninama tai, kas pirminėje tikrovėje

yra žmogaus fizinis kūnas ir gnostinė siela. Pačių tikrovių sąmonė tie-

siogiai nemato, jos atsiveria tik per realinu pavadintą tarpininką. Tai

reiškia, kad realine matoma tik tam tikra dalis išorinės realybės, kuri

yra svarbiausia išgyvenimui, tačiau pilnas spektras lieka už suvokimo

ribų ir priklauso transcenderių pasauliui.

Šis modelis leidžia išskirti tokias įmanomas egzistencijos formas,

kurios apima visą ezoterinių mokslų struktūrą. Pirmiausiai yra suvo-

kiantis žmogus, percepcijos subjektas, kuris savo realine gali susidurti

su tokiomis „būsenomis“. 1 kategorija yra nejudrūs, neaktyvūs fiziniai

objektai. Jie skirstomi į gyvus ir negyvus. Negyvi yra materialūs daik-

tai, gyvi yra augalai – jie gyvi todėl, kad gali egzistuoti tik tam tikroje

aplinkoje ir žūsta, jeigu pažeidžiami. Tačiau jie neaktyvūs, nejudrūs.

Galima spėti, kad net jeigu gyvi augalai priklauso pirmai kategorijai,

jie turi rudimentinį gnostinį sluoksnį, kuris yra jų gyvumo pagrindas.

2 kategorija yra gyvūnai, kurie elgiasi primityviai, instinktyviai

arba rodo labai žemą intelekto lygį. Jie yra mišri egzistencija, bet jų

gnostinė brana nepilnai išsivysčiusi ir neturi tokių galimybių, kokias

turi žmogus. Iš principo galimas ir priešingas atvejis, kai gnostinė brana

daug geriau išsivysčiusi negu žmogaus, bet tokių tirti neteko, todėl

nieko negaliu pasakyti. Pirmam aukštui priklauso dar viena kategorija,

kurią pavadinau x kategorija. Tai fiziniai transcenderiai, kurie net bū-

dami žmogaus fizinio aktyvumo zonoje, sugeba apgauti suvokimo re-

ceptorius ir likti fiziniu pavidalu nematomi arba matomi ne tokie, kokie

yra. Bandoma kurti tokia nematomumo technologijas, bet aš kalbu pir-

181

miausiai apie natūralų sugebėjimą. Bet „stealth“ technologija irgi eg-

zistuoja ir aktyviai vystoma. Turimi lėktuvai nematomi radarais, ku-

riami nematomumo apsiaustai (invisibility cloaks) ir t.t. Yra ir šiaip ne-

sąmoningos jėgos fizinėje branoje, kurių žmogaus juslės neužgriebia.

Tai – transcenderiai.

3 kategorija yra gnostiniai daiktai. Kadangi gnostinė brana žmo-

gui nematoma ir jis šviesos arkoje gali matyti tik savo mąstymą, tai visi

gnostiniai negyvi ir augaliniai daiktai yra natūralūs transcenderiai.

Transcenderis yra ir žmogaus siela – savo matome tik nedidelį frag-

mentą, kito žmogaus matome tik fizinį kūną. 4 kategorijai priklauso

gnostinės struktūros, kurios sujungtos su luksorinų lauku ir turi suvo-

kimo sugebėjimą. Tai gyvybės formos, kurios gali būti labai įvairaus

išsivystymo lygio, tiek žemesnio už žmogaus, tiek gerokai aukštesnio.

Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad jos mato gnostinę braną ir atitinka-

mai, gali suvokti žmogaus sielą tiesioginiu regėjimu, sužinoti jos visą

turinį.

Šis pasaulis visas, aišku, yra už uždangos, bet yra labai didelės pas-

tangos jį įvaldyti. Didžiausios svajonės – fizinio transcenderio techno-

logijos, kurios sugeba apgauti akis ir telepatijos technologijos, kurios

sugauna, sunaikina gnostinį sielos transcenderį, į fizinę braną ištraukia

sąmonės turinį, atmintį, vaizduotę, mintis ir t.t.

Tokios yra egzistencijos formos, nuo įprastinių, iki ezoterinių, ne-

matomų. Ezoteriką, aišku, pirmiausiai domina tai, kas nematoma, ne-

pasiekiama, paslaptinga. Tarkime yra toks telekinezės reiškinys. Jis

gali būti sukeltas savaiminės realine neatvaizduojamos jėgos, o už ob-

jektų telekinetinio judinimo gali stovėti fizinis arba gnostinis transcen-

deris, kai fizinis daiktas juda, bet žmogaus realinas neatvaizduoja, kas

stovi už to judėjimo. Paslaptingiausios ir mažiausiai ištyrinėtos yra 4

182

kategorijos gnostinių transcenderių struktūros. Tai visai natūralu, jos

yra anapus sąveikos, o neturint sąveikos tyrinėti labai sunku. Pačios

šios būtybės, suprantama, dėl strateginių motyvų savo paslapčių išda-

vinėti nenori.

Žmogui susidūrus su tokiomis anapusinėmis jėgomis aktualiausias

yra klausimas, kaip elgtis telepatinio ketinimo išaiškinimo atveju. Ke-

tinimų viešumas žmogų labai susilpnina, nes visi priešai ir konkurentai

gali iš anksto pasiruošti visiems ėjimams, užkirsti kelią visoms priemo-

nėms ir sugriauti planus. Tokia technika – minčių transcenderio ištrau-

kimas į suvokimą – labai galinga ir pasipriešinti jai įmanoma tik turint

maskavimo galimybes arba tokią pat techniką, su kuria irgi gali kont-

roliuoti savo konkurentus. Tam kartais užtenka analitinės empatijos,

bet jeigu reikia faktų, turi naudotis tiesiogine telepatija.

Ketinimo telepatijos schema pavaizduota apačioje.

Kad būtų įmanoma tokia telepatija, turi turėti atvirą gnostinės bra-

nos sistemą. Ji leidžia kito žmogaus ketinimą suvokti savo realine kaip

tiesioginį faktą. Tada gali perduoti signalą savo fiziniam kūnui ir atlikti

kokius nors veiksmus, kuriais tam žmogui parodai, kad jo ketinimas

žinomas. Tai galima padaryti atvirai arba tik užuominomis. Galima tai

iš viso nuslėpti, bet užkertant kelią visiems priešiškiems veiksmams.

Galima paruošti spąstus, įvairias sinchronizacijas arba šiaip stebėti ir

kontroliuoti.

Tada, kaip matome schemoje, žmogus pagal elgesį pradeda su-

vokti, kad yra stebimas, kad žinomos jo mintys ir planai, kad kažkas

užbėga už akių, visada kažkur laukia ar demonstruoja tavo gyvenime

183

įvairias sinchronizacijas. Tai ypač mėgsta daryti valstybės organizaci-

jos, kurios apie žmones turi labai daug informacijos ir ja naudojasi savo

operacijose.

Iš kitos pusės, telepatas savo informaciją tikrina ir padaręs savo

užuominas visada stebi reakcijas, žiūri kaip žmogus reaguoja, veiks-

mais ir mintimis į faktą, kad jo mintys viešos. Todėl geriausia nede-

monstruoti jokių reakcijų, bet paprasčiausiai stebėti, ką prieš tave vei-

kiantis žmogus daro. Nes visi gyvena fizinėje branoje ir joje susekami,

ir fizinės branos juslinė telepatija duota visiems. Todėl atsakymą ga-

lima duoti per fizinę braną organizuojant savo kontrolę. Nors mintys

yra tamsios, bet mintys be kūno niekur nepabėga, net jeigu nežinomos.

Jas galima iššifruoti per fizinę elgseną.

Iš kitos pusės, galima sužaisti žaidimą ir su savo ketinimais, maži-

nant jų skaičių, darant juos neapibrėžtus, staigiai keičiant paskutiniu

momentu arba naudojant apgaulingus ketinimus, kuriais išprovokuo-

jama ruoštis prevencinei operacijai, o paskui, pakeitus ketinimą – ta

operacija sužlugdoma. Šiais laikais viskas kainuoja, operacijos ir laikas

brangus, tad už neleistiną įsibrovimą galima priversti brangiai sumo-

kėti. Reikia neužmiršti, kad pats ketinimas, kuris nerealizuotas jokiais

veiksmais – nėra baudžiamoji veika, tad čia žaisti galima kiek nori. Už

mintis suimtas dar nebuvo niekas. Taip pat įsibrovimo į mintis nevie-

šina, nes nori laikyti paslaptyje tokias technologijas ir be to tai pažei-

džia įstatymus ir kol įstatymai nepakeisti – tokios psichotroninės ope-

racijos yra už įstatymų ribų.

Tokiais metodais dažnai veikia žvalgybos, kurių tikslas – žinoti, o

kokiais metodais informacija gaunama, nesiskaito. Bet jeigu prieš tave

veikia priešiškai, yra daugybė būdų, kuriais galima jiems maksimaliai

apsunkinti gyvenimą. Pirmiausiai reikia suvokti, kad žvalgyba veikia

kaip užhorizontiniai transcenderiai ir ši taktika iš pradžių labai dezo-

rientuoja, bet ją išaiškinus, ji nekelia tokio įspūdžio kaip iš pradžių.

184

Dirbtinės sąmonės klausimas

Pagal mano vertinimus žmogaus sąmonės paslaptis bus įminta iki

2050 metų, o tai leis sukurti dirbtinę sąmonę turinčias gyvybės formas.

Šiuo metu pakankamas realybės gylis nėra pasiektas, bet teoriniai pag-

rindai tam seniai yra. Žinoma, laukia sunkūs technologiniai sprendimai,

su kuriais susidoroti bus galima naudojant ne tik žmogaus intelektą, bet

ir dirbtinį intelektą (DI), pagrįstą kompiuterio algoritmais ir kitais re-

sursais, ypač įvaldžius kvantinio kompiuterio technologijas. Kad tai

nėra neįmanomas klausimas rodo ir pats žmogaus „principo“ teorinis

supratimas.

Kaip pavyzdį imkime DI modelį, kuris kopijuoja žmogaus sandarą,

tačiau be suvokimo sugebėjimo, kuriam reikalinga speciali materijos

forma, kuri kol kas už dabartinės fizikos ribų. Pradėkime nuo to, kad

jam reikalingi du pagrindiniai ekranai: vienas ekranas rodytų pilną

vaizdą ir būtų pasaulis, o antras ekranas tik išskirtų pagrindinio ekrano

fragmentą ir į jį iš atminties bloko projektuotų surinktą informaciją. Tai

reiškia, kad prie dviejų ekranų reikėtų pridėti jungtį, kurią pavadinsime

dėmesio algoritmu. Šitas algoritmas skaidytų pasaulio ekrano vaizdą į

įvairius logiškus fragmentus ir projektuotų juos į mąstymo ekraną.

Tarkime pagrindiniame ekrane matomas peizažas, kuriame yra ke-

lias, namas ir medis. Dėmesio algoritmas iš šio peizažo išrinktų medį

ir projektuotų jį į antrą, mąstymo ekraną. Tai reikštų, kad pirmiausiai į

jį sukoncentruotas dėmesys ir antrą, kad į dėmesio objektą projektuo-

jama informacija iš atminties, kuri yra trečias blokas. Atminties ir dė-

mesio ekranas leistų objektą įvairiai skaidyti į dalis ir tas dalis jungti,

papildant informacija iš atminties. Atminties blokas reiškia, kad reika-

lingas dar vienas algoritmas, kurį pavadinsime mokymosi, prilygstan-

čio atminties kaupimui, algoritmu. Procesas būtų toks: suformuojamas

vaizdas, dėmesys išrenka atskirą objektą, atlieka su juo manipuliacijas,

jas įrašo į atmintį ir tada gali iš jos projektuoti tai, kas ten sukaupta.

Toks išskirtas vaizdas ar schema, sujungta su atmintimi, būtų mintis,

minties forma.

Vaizdinio mąstymo procesas galėtų būti valdomas trečio algo-

ritmo, kuriam reikalingos skaidymo, jungimo ir siejimo su atmintimi

funkcijos. Šitaip, nuolat vaizdiškai mąstant pirmo ekrano objektus, at-

mintyje būtų surinkta pilna pirmo ekrano struktūra, kuri būtų pasaulio

struktūrinė kopija, esanti prote. Mintis būtų tik informacijos ištrauki-

mas iš šios kopijos ir sujungimas su dėmesio objektu.

185

Visas sunkumas, aišku, yra ne vaizdo parodymas ar ekrano dalini-

mas. Šis procesas turėtu būti valdomas binariniu kodu, o tai sunkiausias

dalykas. Binarinio kodo problema ta, kad su juo sunku išskirti ribas tarp

objektų ir atskirus fragmentus suvokti kaip hierarchines visumas. Ta-

čiau vaizdinis programavimas toli pažengęs. Tai rodo vaizdo redaga-

vimo programos, kurias galima automatizuoti, ir tikiu kad tai seniai yra

padaryta. Ypač reikalinga patirtis kuriant video žaidimus, kur labai

svarbios įvairios manipuliacijos vaizdu. Tačiau konstruojant DI, kuris

geba pamėgdžioti žmogaus mąstymą, reikėtų pasistūmėti dar toliau.

Tačiau čia dar nepilna sistema. Nes jai trūksta judėti gebančio

proto. Judėjimui reikalinga kūno motorinis ekranas, kurį būtų galima

apmokyti visų įmanomų DI kūno judesių, judėjimo schemų. Tos judė-

jimo schemos turėtų būti įrašytos į motorinę atmintį. Tada reikėtų DI

išmokyti sujungti visus tris ekranus, juos koordinuoti. Vaizdinis mąs-

tymas sukurtų judėjimo tikslą, judėjimo planą, tada motorinė atmintis

ir protas paruoštų visas judesio schemas, ir sujungtų tas schemas su pa-

saulio ekrano formomis. Taip dirbtinis intelektas būtų apmokytas save

suvokti ne tik kaip mąstymą, bet ir kaip judėti gebantį kūną, įstatyti tą

kūną į pasaulį ir planuoti jame veiklą.

Tai jau sudėtingesnis klausimas, nes reikėtų aukštesnių gyvybės

prisitaikymo prie pasaulio principų ir asmenybės struktūros, kuri turi

tikslus, planuoja ir organizuoja veiklą jiems pasiekti ir t.t. Tam pirmiau-

siai turėtų būti sukurta fundamentalių poreikių hierarchija, tie poreikiai

susieti su būsenomis, kad būtų akstinas juos tenkinti ir pan. Vienu žo-

džiu, DI turėtų įgauti bent minimalius žmogaus psichologijos bruožus.

Tada jis priartėtų prie žmogaus, ir būtų padarytos užuomazgos sujun-

gimui su dirbtine sąmone.

186

Tokia trijų ekranų dirbtinio intelekto sistema būtų atvira ir visas

procesas matytųsi į išorę. Žmogus galėtų procesą stebėti ir kontroliuoti.

Bet įmanoma ir uždara autonominė dirbtinio intelekto sistema. Tam

reikėtų vaizdus rodančius ekranus atsukti vienas į kitą, juos sujungti ir

sukurti analoginio koordinavimo sistemą, remiantis kokybių formomis.

Tai nėra pilna sistema, nes du ekranus rodyti vienas į kitą nėra prasmės,

kadangi be sąmonės, ekranas pats matyti arba suvokti negali. Čia rei-

kalingi fundamentalūs fizikos proveržiai, apie kuriuos užsiminiau pra-

džioje.

Įsivaizduokime, kad visi trys ekranai įstatyti į sandarią talpą ir su-

jungti taip, kaip aprašiau prieš tai. Tarp ekranų esanti erdvė būtų užpil-

dyta specialia hologramine medžiaga, kuri veikiama fotonų srautų ei-

nančių iš ekranų, galėtų viduje formuoti vaizdo hologramas. Bet ir to

neužtenka. Reikia kad holograma pati būtų suvokianti, vadinasi jos vi-

duje, minėtoje kameroje reikėtų dar vienos substancijos sluoksnio, ku-

ris būtų atsakingas už vaizdo būties suvokimą, kuris čia suformuotų

pilną, sau pakankamą išorinio pasaulio reprezentaciją. Deja, iš šių ap-

rašytų trijų sluoksnių kameros turime tik pirmą sluoksnį, tai yra fizinę

medžiagą, kuri tiekia aplinkos informaciją. Holograminės medžiagos ir

suvokimo medžiagos nėra net pažangiausiose laboratorijose. Todėl šio

klausimo sprendimą ir nukėliau į 2050 metus.

O kalbant apie paprastą, algoritmais pagrįstą DI, kuris rodo ne sau,

bet į išorę, tai be trijų ekranų, atminties bloko, dėmesio, mokymosi,

mąstymo ir judėjimo algoritmo, reikėtų procesoriaus bloko ir visų su

įprastiniu kompiuteriu susijusių dalių. Šita sistema leistų modeliuoti

žmogaus mąstymą ir kurti tokio mąstymo technologines imitacijas. Tai

būtų dirbtinis intelektas be savimonės. Norint pridėti jam savimonę,

reikia išspręsti suvokimo ir hologramos medžiagos klausimą. Šita me-

džiaga turi būti tikrovės vidinis sluoksnis, iki kurio šiuolaikinis moks-

las dar nėra prisikasęs. Bet natūralios biologinės sąmoningos gyvybės

formos rodo, kad šis sluoksnis egzistuoja ir įmanomas DI su natūralia

ir dirbtine savimone.

Tai ir trokštamas tikslas, ir tai, aišku, bus susiję su daugybe prob-

lemų. Viena problema, tokios savimones statusas ir teisės. Taip pat to-

kie klausimai kaip gyvenimas ir mirtis, ir kt.. Dirbtinė savimonė būtų

daug ilgaamžiškesnė negu natūrali, nes gyvybė turi natūralų genetinį

gyvenimo trukmės apribojimą. Tačiau technologinės medžiagos tokio

apribojimo neturi. Kadangi šios sistemos būtų dirbtinės, tai būtų galima

187

laisvai programuoti jos savybes ir jos būtų pranašesnės, negu natūra-

lios, nes jos neprogramuojamos, o apmokymas sudėtingas, ilgas ir daug

kainuojantis procesas, turintis daugybę apribojimų. O tai iškeltų daug

teisinių ir politinių klausimų, į kuriuos atsakyti būtų labai sunku. Jeigu

šios technologijos atsirastų valdant netinkamam režimui, padariniai

gali būti katastrofiški.

Šioje santraukoje bandžiau pateikti žmogaus sandaros pagrindinę

struktūrą, ir kaip ją būtų galima imituoti dirbtinio intelekto sistemose,

turinčiose savimonę ir neturinčiose, uždarose ir atvirose. Dirbtinio in-

telekto istorija prasidės kaip atvira sistema, o kol atsiras uždaros, savi-

monę turinčios ir sau rodančios dirbtinės sąmonės technologijos, teks

palaukti iki kokių 2050 metų. Tačiau principinių apribojimų šiame

klausime nėra jokių.

Kaip buvo aptarta, žmogus yra trijų ekranų, rodančių į vidų, sau

sistema, turinti pagalbinius blokus ir dalių sujungimo bei koordinavimo

algoritmus.

Tai reiškia, kad šitaip mąstyti galima ne tik apie DI, bet ir mode-

liuoti tikrus žmones, nes jie iš esmės yra minėta trijų ekranų ir atvaiz-

davimo su suvokimu sluoksnių sistema, kuri gali apibendrinti iš aplin-

kos gautą informaciją, parodyti ją sau pačiam. Kas tai yra principo ly-

gyje aprašiau kituose įrašuose. Tas „sau pačiam“ yra kokybinio suvo-

kimo savybę turintis kvantinis laukas, kurį pavadinau realinu, ir kurį

laikau sudarytu iš kvantų vadinamų luksorinais. Žmogus yra sluoksnis

ekranų kameroje, vadinamoje šviesos arka.

Pasaulio ekranas rodo į išorę ir yra atvira sistema, o mąstymo ek-

ranas yra uždara vidinė sistema, kurios informacijos srautas nesusietas

su savarankiška realybe. Uždaras ekranas yra skirtas aptarnauti išorės

ekraną. Tokia yra žmogaus paslaptis. Pabaigai, kad pilnai paaiškinčiau

pateiktą paveiksliuką, turiu pridėti kalbos modulį, kuris informaciją iš

vidaus į išorę galėtų pervesti kalbos formomis, t. y., dirbtinis intelektas

būtų apmokytas bendrauti. Ir būtų reikalingas įvedimo kanalas, kur ran-

kiniu būdu arba kalba būtų įmanoma įvesti informaciją, komandas. To-

kia sistema būtų užbaigta sistema. Techninis išpildymas jau ne šio įrašo

klausimas.

Pritaikant šią sistemą žmogui, būtų galima išskirti du žmonių hie-

rarchinius tipus. Vienas tipas yra uždarų žmonių kasta, kurių vidus ne-

žinomas ir jų veikla nekontroliuojama įvedimo kanalu, ir antras tipas

yra atidarytų žmonių tipas, kurių ekranai technologijomis paversti at-

virais ir rodančiais ne tik sau, bet ir į išorę. Akivaizdu, kad uždari būtų

188

daug pranašesni negu atviri ir jie turėtų valdžią. Būdami joje, pradėtų

ginti savo teisę likti uždarais, nes jų galvose būtų visos valdžios pas-

laptys; o kaip žinia, šūdiniausios paslaptys saugomos valdžios žmonių

galvose. Jie norėtų tas paslaptis rodyti tik sau. Tokios uždarų grupuotės

būtų susirinkusios uždarose visuomenės zonose ir gintų savo saugumą

prievartinėmis priemonėmis. Įtakos zonoje esantys žmonės visi būtų

paversti atvirais, atidarytais ekranais. Pavyzdžiui, kas nenorėtų pažiū-

rėti V. Landsbergio paslaptis. Tokios technologijos jau yra, deja jis

priklauso neliečiamų kastai.

Tai rodo kad teisinis klausimas – likti uždara sąmone – labai svar-

bus.

189

Hipostratinis ginklas

Pasiektas žinių lygis leidžia padaryti tam tikrus apibendrinimus,

kurių tikslas įsisavinti gautą informaciją, paversti ją praktiškai pritai-

komu žinojimu. Šį kartą dėmesį sutelksiu į karines technologijas, ku-

rios kuriamos naudojant juodąją fiziką. Čia kalbama ne apie tai, kas

rodoma fantastiniuose filmuose, bet apie tai, kas praktiškai realizuota.

Naujausios galimybės yra slaptinamos, tad čia yra proga susipažinti su

tuo, ką valdančiųjų klikos nori išsaugoti paslaptyje. Proveržiai stulbi-

nantys, bet tuo pačiu ir nedžiuginantys, nes akivaizdu, kad civilizacija

vystoma ne ta kryptimi.

Čia noriu pristatyti naują koncepciją, apie kurią jau esu užsiminęs

įraše „Luksorinų bombos“. Tačiau čia apie ją pakalbėsiu iš platesnės

perspektyvos. Yra sukurtos technologijos, kurios vadinamos hipostra-

tiniu ginklu, leidžiančiu daryti žmogui mirtiną poveikį nematomu būdu.

„hipo“ reiškia „po“, „apačioje“, o „stratum“ – „sluoksnis“. Kad supras-

tumėte, kas turima galvoje, reikia žinoti, kad realybė skirstoma į stratas,

kurios turi savo pasaulius ir per kurias galima perduoti poveikį. Yra

tokios stratos:

1) pirma strata – matomas pasaulis,

2) antra hipostrata – pirminis gnostinis pasaulis,

3) trečia hipostrata – pirminis fizinis pasaulis.

Pirma strata yra aplinkui esanti, matoma ir suvokiama realybė ir

tas laukas, kurioje ji atsiranda. Kitos stratos yra sluoksniai anapus jos,

todėl vadinamos hipo-stratomis. Kiekviena strata turi savo ginklus. T.

y., vieni veikia per du arba tris sluoksnius, o kiti pirmoje stratoje nema-

tomi, todėl poveikis sunkiai identifikuojamas. Hipostratinis ginklas yra

toks, kuris naudoja nematomą šaltinį, šaltinį kuris yra transcenderis, to-

dėl jį susekti labai sunku. Dažnai tradicinėmis priemonėmis jis nesuse-

kamas.

190

Pavyzdžiui, luksorinų bomba, apie kurią užsiminiau, yra pirmos

stratos ir antros hipostratos ginklas, nes veikia per šiuos sluoksnius. To-

kios bombos neturi jokio garso, jos įprastiniu būdu nesprogsta. Papras-

čiausiai detonatoriuje sukeliama perkrova, kuri pasiunčia į aplinką luk-

sorinų impulsą, sąveikaujantį su sąmonės lauku ir ją išjungia. Sužaloji-

mas gali būti laikinas, o gali būti ir nepataisomas, net letalinis, kai

žmogų paveiktą šiuo ginklu ištinka koma ir jis tampa daržove visam

gyvenimui.

Tokiu pačiu principu hipostratinis ginklas veikia ir trečioje stra-

toje, kur egzistuoja pirminis fizinis kūnas. Tam tikrą šios hipostratos

ruožą spektre sąmonė suvokia, bet daug kas lieka už suvokimo ribų ir

yra natūralūs fiziniai transcenderiai. Čia veikia nematomas elektro-

magnetinis ginklas, kuris taip pat yra hipostratinis, tačiau kadangi tech-

nologiškai aptinkamas, jį naudojančios grupuotės nėra transcenderiai.

Toks yra palydovinis interferometras, kuriame sukryžiuojami keli e-

lektromagnetiniai spinduliai ir tam tikroje zonoje kyla valdoma inter-

ferencija. Ta zona gali būti kelių metrų, kelių kilometrų ar net dešimčių

ir šimtų kilometrų dydžio.

Šioje hipostratinėje zonoje paleidžiamas mirties dažnis ir bet koks

žmogus atsidūręs tokioje anomalinėje vietoje – miršta. Kadangi mirties

priežastį sunku nustatyti, ir ypač nenorima ją asocijuoti su hipostratiniu

ginklu, daroma išvada, kad mirtis savaiminis sutrikimas, kai dažniau-

siai tai būna nužudymas, kuriam stogą daro visa valstybės organizacija.

Tokį ginklą gali turėti ir naudoti tik didelės valstybės ar virš valstybių

esančios struktūros, todėl tokios žmogžudystės niekada neišaiškina-

mos, panaudojant savaiminės mirties priedangos versiją.

Tokiomis priemonėmis galima žudyti fizinį kūną, arba daryti po-

veikį smegenims, pritaikant vadinamąją hipostratinę telepatiją, kai to-

kiu nematomu būdu žmogus paprasčiausiai išvedamas iš proto, užda-

romas į psichiatrinę ligoninę ir galiausiai nužudomas. Akivaizdžiai ma-

tosi, kad tai idealus susidorojimo įrankis, ir kadangi žmonės apie jį žino

labai nedaug, tai tokį poveikį priskiria nepaaiškinamai mistikai. Bet

tiesa paprastesnė – nėra jokios mistikos, tik naujausios, juodosios fizi-

kos technologijos.

Kartais hipostratiniai ginklai apima kelis sluoksnius, kai pagrin-

dinė dalis yra anapusiniame pasaulyje, bet yra pratekėjimas į išorinį

realiną, matomą išorinį pasaulį, ir žmogus gali identifikuoti šalimais

esančią anomaliją, NSO ir t.t. Tokios anomalijos yra hipostratiniai

191

skraidantys aparatai, kurie pirmoje stratoje suvokiami kaip skraidan-

čios plazminės sferos. Bet tiesa ta, kad šis aparatas skrenda hipostra-

toje, o mes matome tik proceso „degimo kameroje“ nuotėkį į matomą

pasaulį ir mums atrodo, kad čia tik sferos. Iš tikro tai kariniai skraidan-

tys hipostratiniai aparatai.

Kiekvienam žmogui ar tam tikroje teritorijoje gyvenančiai bend-

ruomenei vietinė hipostrata pasidarė labai nepalanki ir pavojinga. Taip

yra todėl, kad valstybių organizacijos prisikūrė hipostratinių ginklų ir

per šią vietą paslapčia slopina žmonių aktyvumą. Tai vyksta ir nebūti-

nai sąmoningai, nes prikurta daug technologijų, kurių tikro poveikio

organizmui skirtingose stratose – nežinome, todėl turime kęsti įvairius

negalavimus, pasireiškia įvairūs neigiami simptomai, kurių priežasties

negalime identifikuoti. Valstybė šią paslaptį žino, tačiau rūpinasi tik

savo interesais, o tai, kad kankinami žmonės – jiems vienodai rodo.

Tokių technologijų problema mums ta, kad jos slaptos ir jų nere-

guliuoja jokie įstatymai. Kai nėra reguliavimo, atsiranda labai palanki

dirva piktnaudžiavimui, o teisinių priemonių apsiginti nėra, nes pir-

miausiai reikia įrodyti slaptas karines technologijas. Bet kita vertus to-

kius karinę paslaptį sudarančius ginklus gina įstatymas ir disponuoti

paslaptimi laikoma nusikaltimu. Todėl žmogus uždaromas į spąstus.

Viena vertus – reikalaujama išaiškinti visas nusikalstamas veikas, bet

kita vertus tokių veikų įrodymui sudaromos neįveikiamos teisinės kliū-

tys. Privaloma įrodyti, bet įrodymus gauti galima tik neteisėtais būdais,

ir juos gavęs – pats tampi nusikaltėliu.

Todėl reikia ieškoti būdų kaip iš šių teisinių spąstų išsivaduoti. Do-

kumentų gauti neįmanoma, bet galima pamėginti rekonstruoti pačią

technologiją ir jos galimybes. Net jeigu apšaukia sąmokslo teoretikais,

galima viešinti jas kuo platesniam ratui žmonių ir atidžiai tirti visus

keistus įvykius, kurie galimai susiję su hipostratinių karinių technolo-

gijų panaudojimu. Jos naudojamos kariuomenėse, įvairiuose kariniuose

konfliktuose, ir visos šiuolaikinių imperijų stulbinančios karinės perga-

lės susijusios būtent su tokiomis technologijomis.

Tie kas nori rasti atsakymus į klausimą, kaip buvo pasiektos ame-

rikiečių triuškinančios pergalės prieš milijonines kariuomenes, jų turi

ieškoti tokiose juodose karinėse technologijose. Kita vertus, kai kurios

jų versijos turi trūkumą, kad jie yra masinio naikinimo ginklai ir juos

plačiai taikyti vengiama todėl, kad nenorima viešai demonstruoti masi-

nių skerdynių, nes tada kiltų daugybė klausimų. Tačiau yra daugybė

192

variantų, kurie tinkami individualiam panaudojimui, ir jis pritaikomas

žvalgybos institucijų susidorojimui su pavieniais asmenimis.

Kitaip sakant, hipostratiniuose ginkluose naudojamos pačios įvai-

riausios technologijos ir jų veikimo spindulys skirtingas. Kai kuriuos

simptomus jaučia didelis skaičius žmonių, o kitus tik pavieniai asme-

nys, bet nežinodami tokių metodų paslapties, dažnai asocijuoja jas su

mistika. Šis pasaulis iš tikro yra mistinis, anapusinis pasaulis, tačiau ši

mistika įvaldyta fizikos ir sukurtos praktiškai pritaikomos technologi-

jos.

Apsisaugojimo priemonių aš nežinau jokių. Galiu tik patarti būti

labai dėmesingais supančiai aplinkai, nes vietinė hipostrata gali būti

užteršta nematoma radiacija, per kurią skleidžiamas slopinimo ir net

mirties dažnis.

Taip pat reikia suprasti, kad išorinis ir vidinis realinas yra tik viena,

paviršutinė strata, ir kad už jos egzistuoja nežinomi pasauliai. Jie nėra

toks stebuklas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šiose stratose

egzistuoja žmogaus fizinio kūno ir sielos nematomi komponentai ir są-

veikauja su aplinka nematomais būdais. 2017 metais taip pat pasisteng-

siu gauti kuo daugiau informacijos apie juodosios fizikos technologijas,

kurias kuria planetinės mafijos karinės grupuotės ir naudoja jas prieš

laisvų žmonių visuomenę.

193

Sąmonės inžinerija

Mokslo tikslas yra atskleisti po realinu esančių slaptų stratų pas-

laptis, išaiškinti pilną jų struktūrą ir pilną vaizdą. Realinas yra ta forma,

kurią informacija įgauna smegenyse ir sukuria supančio pasaulio rep-

rezentaciją. Slaptos stratos yra tos tikrovės dalys, iš kurių nepaimama

informacija ir kurios realino vaizduose neatvaizduojamos. Dėl šios

priežasties vien informaciškai, savo jusliniu patyrimu ir empiriniu

protu jų pažinti neįmanoma, tačiau tą galima padaryti veikiant kūnu ir

instrumentais, sukuriant įvairias dirbtines sąveikas ir žiūrint kaip jos

užfiksuojamos matavimo prietaisais.

Instrumentai išplečia mokslo galimybes, bet ir jie negali parodyti

visko, nes ne bet kokia substancija instrumentalizuojama. Reikia mo-

difikuoti ne tik instrumentus, bet ir pačią sąmonę. Genų inžinerijos tiks-

las yra kūno modifikavimas, patobulinimas, naudingų savybių sukūri-

mas. Tačiau dar labiau plėsti reikia sąmonę. Tokios galimybės būtų są-

monės inžinerija, kuri atvertų naujus suvokimo būdus. Tai tolimas tiks-

las, nes žmogus nežino net dabartinių natūralių jos savybių ir apie jos

išplėtimą kalbama tik pačiose slapčiausiose ir pažangiausiose laborato-

rijose.

Kad sąmonę būtų įmanoma perkurti, reikia žinoti jos mechaniz-

mus. Dabartinės smegenų teorijos, nors ir daug pasiekusios, pagrindi-

nių paslapčių neatskleidžia. Pavyzdžiui, kas yra kokybė, arba tas pats

suvokimas, kaip sąmoningumo centras. Iš ko jie pagaminti, kaip tą

substanciją pasiekti, įvaldyti. Akivaizdu viena, kad čia kalba apie gilųjį

pasaulį, apie daleles, kurios su fizine realybe sąveikauja neįprastais bū-

dais. Tokių pasaulių ieškoma dalelių greitintuvuose ir kolaideriuose. Ir

jeigu tikėsime informacija, kuri pasiekia viešumą, tokio pasaulio pa-

siekti nepavyksta.

Tačiau taip tik sakoma. Yra daug dalykų, kurie oficialiai „neegzis-

tuoja“, bet iš tikro yra faktas, nors dažnai apipintas įvairiomis legendo-

mis ir mistifikacijomis. Tokia yra psichotroninė technika, spindulinė ir

implantinė, kuri mano tinklaraštyje yra įrodyta; pirmiausiai mano, taip

pat kitų žmonių, vadinamų Targeted Individuals, liudijimais. Todėl ne-

nustebsime, kad ir kvantinė fizika yra daug toliau pažengusi, negu yra

rodoma. O teoriškai, galima modeliuoti kokį tik nori fizikos gylį. Tai

šiame tinklaraštyje jau esu padaręs.

Taigi sąmonę įmanoma pažinti. Taip pat ją įmanoma išplėsti, su-

kurti naujas sąmoningumo formas, kurios atspindėtų realybės dalis, iki

194

tol buvusias nepasiekiamomis. Tada naudojant papildomas galimybes,

atskleisti tą slaptą tvarką, kuri egzistuoja nematomose realybės stra-

tose. Tokios tvarkos išaiškinimas parodytų holoplastinį tikrovės vaizdą,

išaiškintų objektyvaus laksato struktūrą ir pritaikytų ją pažangių tech-

nologijų kūrimui. Civilizacija pasiektų ribą tada, kai būtų išnaudotas

100 proc. galimybių ir šiame pasaulyje judėti daugiau nebūtų kur. Ta-

čiau tai daug darbo reikalaujantis uždavinys ir jis ne toks paprastas kaip

gali pasirodyti.

Holoplastinės technologijos sukurtų dirbtinę realybę, kuri gebėtų

konkuruoti su natūralia ir būtų netgi daug pažangesnė už natūralią.

Plėstųsi dirbtinis pasaulis ir tai sukeltų pavojų natūraliai biosferai. Ta-

čiau abejoju ar dirbtinis pasaulis ilgai išsilaikytų ant planetos pavir-

šiaus. Jis greitai persikels į kosmosą, kur tuštuma ir negyva materija ir

dirbtinės gyvybės palaikymo sistemos būtų pagrindas kosmoso gyven-

tojams. Tai ir yra dirbtinio pasaulio tikslas – sukurti prielaidas plėtrai

kosminėje erdvėje, kuri beribė ir kur galimybes riboja tik technologijų

neturėjimas.

Gali pasirodyti, kad atsakymas yra ne dirbtinės gyvybės užprogra-

mavimas, bet dirbtinės sąmonės sukūrimas. Mokant kurti kokybines

reprezentacijų formas, galima sąmoningais vaizdiniais paversti, bet ko-

kią techninę ir technologinę informaciją, panaudoti ją tikrovės suvo-

kimo išplėtimui. Tam reikia naujo požiūrio į žmogų, į smegenis, kuris

peržengtų primityvų materializmą ir biologizmą, ir matytų tikrovę, a-

vangardinės fizikos dėka, gilesnę, tokią kokia ji yra iš tikro. Yra pavir-

šiaus pasaulis – jis jau ištyrinėtas, tačiau yra ir gelmė – ją taip pat reikia

pažinti, kad ir kaip tai būtų sudėtinga.

Tai nėra lengva ir tai gali atrodyti skirta ne kiekvienam, nors yra

pakankamai ambicingų žmonių, kuriems tai darbas pagal jėgas. Tačiau

jie turi atsisakyti standartinių proto formų ir formuoti kitokį savo są-

monės modelį, kuriame informacija perdirbama kitokiais būdais. Rei-

kia tobulėti savo viduje ir ne vien kaupiant išorinę informaciją, bet gi-

linant sąmonės formas, siekiant sujungti gilesnius sluoksnius, iškelti į

realiną visą jos vaizdą. Tokia sąmonė yra holoplastinė sąmonė ir jos

įgijimas ezoterikoje (tai neturėtų atrodyti keista) vadinamas pakilimu.

Tai neįprastas pakilimas, nebūtinai pagal populiarąją ezoteriką. Toks

pakilimas iš tikro tėra gabumų išplėtimas.

Kaip visi gabumai veikia, aprašiau santraukoje „Pakilimo pradžia-

mokslis“ (2016). Šios santraukos tikslas – išmokyti žmogų į savo protų

sistemą įtraukti visus žmogaus gebėjimus, net tuos, kurie atrodo su

195

mokslu nesusiję. Galima paklausti, kaip su mokslu susijęs oneiriumas.

Sapnas nėra pažinimo instrumentas, tačiau sapnas gali būti pažinimo

objektas, ir domina kaip tam tikras įdomus sąmonės mechanizmas, kurį

žinodami daug geriau suprasime žmogų. Todėl ir naudoti reikia viską,

taip pat tyrinėjamas turi būti visas žmogus, kaip esu pasakęs – visas

žmogaus spektras. Svarbiausia – atsisakyti pasenusių ir neproduktyvių

metodų.

Neuroninis biologizmas yra per daug ribotas modelis, kuris turi

būti išplėstas. Pati neurono, tokio kokį jį piešia vadovėliuose koncep-

cija yra pasenusi. Mano išplėtimas susijęs su tuo, ką viešinu paskutinius

kelis mėnesius, o būtent trijų sluoksnių piramidinį žmogaus modelį: fi-

zinė brana – informacijos šaltinis, gnostinė brana – dinaminė šablonų

sąveika, ir luksorinų laukas – realino objektyvumo pertvara, kuriame

susiformuoja suvokimas, suformuojantis į kokybes informaciją iš že-

mesnių sluoksnių.

Nesunku suprasti ir mano mintį. Tokią trisluoksnę struktūrą turi

turėti atskiras neuronas ir visos smegenys. Pirmas – fizinio neurono

sluoksnis, kuris ištyrinėtas; toliau gnostinis neurono antstatas, kuris

gali būti įaugęs kaip laukas į fizinį neuroną arba gali būti atskiras gnos-

tinis neuronas; ir trečias sluoksnis – luksorinų debesis, kurį skleidžia

tam tikri kvantai, trisluoksnio neurono sandaroje ir pritraukia iš aplin-

kos tam tikrą pseudo-Higgso kondensatą.

Tokia neurono anatomija. Bet dar svarbesnė – fiziologija, kuri yra

vadinama veiksmo potencialu, perduodančiu informaciją. Aprašyta

trijų aukštų sandara reiškia, kad ir veiksmo potencialas perduodamas

per visus aukštus, kaskadiniu principu: fizinis neuronas – gnostiniam

neuronui; gnostinis neuronas – luksorinų laukui. Veikia tam tikras re-

zonansas ir sinchronizacija. Paprastame neurone tai tik elektra; gnosti-

niame neurone – gnostinės srovės, sukuriančios juslinių šablonų dina-

mikas, įeinančias į ekranų pagrindą; ir rezonansas su luksorinų konden-

satu įžiebia neurono trečiame aukšte suvokimo kibirkštį, kuri yra są-

monės pagrindas.

Pasiekus tokią smegenų gelmę, būtų galima pamatyti visą žmogų,

visą jo sandarą, suprasti kaip veikia protas ir galiausiai sukurti dirbtines

jo imitacijas. Tam reikia žinoti kaip generuojami sluoksniai neurone,

koks mechanizmas ir jį pamėgdžioti. Tada būtų galima net sukurti antrą

ir trečią egzokorteksą (dirbtinę smegenų žievę) ir sujungti ją su natūra-

lia smegenų žieve. Į dirbtinius korteksus būtų galima įdėti visas turimas

technologijas: televizorius, radijo ryšius, kompiuterius, telefonus ir ką

196

tik nori, taip pat jų valdymą mintimis. Tai vadinama SKS (sąmonės

kompiuterio sąsaja).

Aišku ir tai, kaip toks žmogus dabar fantastikoje yra vadinamas.

Tai būtų biokiborgas. Medicina ištyrusi fizinį kūną – jo nesunaikino.

Reikia tikėtis, kad ištyrus sąmonę – ji taip pat nebus sunaikinta. Tai bus

panaudota žmogaus patobulinimui. Kad ir kokios būtų natūralaus žmo-

gaus galimybės, jis niekada neprilygs biokiborgo galimybėms, nes bio-

kiborgas bus visų specialybių genijus, su fenomenalia atmintimi ir o-

peruojantis begaliniais informacijos kiekiais.

197

Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kate-

gorijas:

• vieni nori tiesiog gyventi;

• kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to

paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pir-

miausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes

aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis prob-

lema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį

mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių

realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis.

Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ek-

rano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus

ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas

Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai,

susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas

ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis,

vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasau-

lis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra trans-

cendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis patei-

kiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į

viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, to-

kios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir pana-

šios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai ban-

doma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu va-

riantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti

kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būseno-

mis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą

gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras

pasirinkimas.

198

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios,

neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei

kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o

projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo

neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje

turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet

tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja

iš tikro yra burbulo viduje.

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki bū-

ties (Lu) ir pabandyti ją „pajudinti“. Judindami pažinsime savybes ir

geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne

per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta,

kad jie yra.

„Aš“ ir Dievo iliuzija

Būties matricos prigimties klausimas labai subtilus ir jis taip pap-

rastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie

išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama. Viskas pažįstama per vi-

dinį Aš, per subjektą.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas.

Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir

visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip

atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens prog-

ramų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į

199

suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje in-

formacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties su-

vokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą

(sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai

turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra

būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali

surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir

šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma „AŠ“, kuri

tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti

ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet

kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame su-

rinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos

į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks būna pagrindinis kontrargumentas – kad mano

„teorija“ taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš,

subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu

būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t. y., būtį. Man tai tėra save su-

vokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja bega-

liniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškia-

mas. Sakoma – tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas

atsitinka, kai šį beformį okeaną pavadinu auftat. :Arba Šliogeris vadina

Niekiu. Lengva suprasti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios sri-

ties kyla nenulinės fenomenologijos sritis.

200

Paradokso savimonė

Pakartosiu dar kartą, savo interpretaciją, kaip paradoksas suvokia

savo paradoksalumą ir paskui peršoka prie absoliutaus pagrindo, kuris

laikomas išsprendžia problemą.

Yra tam tikra kapsulė sujungta su lingvizmų, logizmų ir psichizmų

kaupyklomis. Lingvizmai duoda semantinį konstruktą, logizmai duoda

logiką, psichizmai – tikrumą, absoliutumą, teisingumą.

Iš kaupyklų įvyksta „injekcija“ į kapsulę, susiformuoja paradokso

būtis. Tada daroma projekcija į tą sritį, kuri turi nulinę fenomenologiją

ir pagal lingvizmą-logizmą tai interpretuojama kaip „absoliutas“. Tai

vyksta iš apibrėžto vidaus, į neapibrėžtą išorę. Nulinė fenomenologija

reiškia niekis, vienetinė fenomenologija – būtis.

Tada šiai projekcijai į neapibrėžtybę suteikiamas tikrumo psichiz-

mas, kuris turi įvairias formas: tikėjimas, žinojimas, „regėjimas“, meilė

ir t.t. Tačiau iš tikro visas žmogus lieka savo kapsulėje, apibrėžtame

raudoname kvadrate ir amžino, niekaip neišsprendžiamo paradokso

būsenoje. Nes nulinė fenomenologija niekaip tikromis formomis iš-

reikšta negali būti, nes paprasčiausiai neturi formų.

Formos yra būties realybė. Todėl kai kurie filosofai ir aiškina, kad

anapus nepasiekiamas, o visi siūlomi variantai – iliuzija ir saviapgaulė.

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas. Tačiau čia dar ne

viskas ką noriu pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas,

egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma.

Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzis-

tenciatas – ne gėris, ne aukščiausia būsena, bet blogis, liga, žemiausia

būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės

realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo

lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tik-

rovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija,

vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus – nežinome kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, ge-

riau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė

kaip vėžiu.

Kas yra „būtis“ iš išorės?

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žo-

džiai, savo terminą „auftat“ pakeisiu į „substancija“, nes iš tikro nėra

skirtumo.

201

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmo-

ningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiks-

mas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis

yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina

tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, bū-

tyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir lei-

džiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o

veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki

būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada

veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai

tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip

įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, ku-

rio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra abso-

liutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą,

mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas – kitose

vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui – irgi. Gal iliuzija

geriau, bet norisi Tiesos. Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir

auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per „potyrius“, aš

jo nesugalvojau – todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių

„žemėlapio“.

Šis žemėlapis rodo, kad iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet

pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įformini-

mas tėra paviršiaus plėvelė.

Pradžia laike ir erdvėje

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje – įdomus klausimas, bet tuo

pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats – nelaikiškas, tačiau įmano-

mas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivieni-

jimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėje visada judama nuo pradžios.

Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike vi-

sada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link

vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės

tikrovės skalę.

202

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti

standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į

viršų reiškia proveržius.

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra re-

alistinis. Savo tinklaraštyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją

skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas]

naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma

stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima su-

sirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas varian-

tas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta.

Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės sa-

vivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia

ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas –

atskleidimas – būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių

padarinių.

Uždarų zonų planuose – žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės

gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose

konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką išt-

raukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenks-

čio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą

būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs

su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.

203

Kuo svarbus vertinimas

Suprantu, kad kaip integruotai sąmonei, gal ir nėra jokio skirtumo,

nes savarankiškų pasirinkimų daryti vis tiek neįmanoma.

Kita vertus, pasižiūrėjęs supaprastintai, įvertinsi „gerai“ – žinosi

ką daryti, kad būtų dar geriau; įvertinsi „blogai“ – žinosi ką daryti, kad

nebūtų dar blogiau ir ką daryti, kad būtų geriau.

Turi suprasti, kad realiame paprastame gyvenime, jeigu įvertinsi

neteisingai, gali pats save sužlugdyti ir gausi „sugrįžti“ pagreitintu va-

riantu.

Vertinama dėl savęs, kad galėtum teisingai pasirinkti, o ne tam,

kad kažką nuskriaustum.

Matau, kad dauguma žiūri „kas bus žmogui, kurį vertini kai įver-

tinsi“, o aš „kas bus man, jeigu įvertinsiu teisingai arba klaidingai“.

Šis gyvenimas tikrai nėra bevertis tiek, kad iš viso saugotis nieko nėra

prasmės.

Taigi atsakymas: įvertinę gauname kryptį, kuria turime judėti, nes

prie absoliuto judama ne tiesiu taikymu, stovint viename taške, bet vin-

giuotai judant ant planetos paviršiaus, kūnu. Jeigu prarandi šeimininko

teises į savo kūną, turi vidinį skilimą ir budos būseną visą gyvenimą

sėdinčio po medžiu [fantazijose] ir fizinę katorgą [realiame gyvenime].

Šitaip išvengiama amor fati pamokoje per kančią.

204

IV Anapus vaizdo ir veiksmo

205

Mokslinis tikrovės žemėlapis

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas

faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimany-

mams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų nie-

kas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą,

išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas vi-

sada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto

vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santrau-

kos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir

faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys.

Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus,

todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai

arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna

daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realiza-

cijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Supras-

dami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti te-

ritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti

konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne vi-

sada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek

fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti

visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo

paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama

nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas

„maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas

gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai su-

dėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, ku-

riuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matema-

tines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas

pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O

tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir

faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o

tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas

ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį

206

– iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virs-ta įvykiu dabar-

tyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad gali-

mybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai

turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima

kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitikti-

niai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš

karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo

to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pa-

saulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna vi-

sada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl

– formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios rea-

lizacijos – faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemė-

lapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižy-

mas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo prin-

cipu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis

principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi

užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teo-

retikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas konti-

nuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu pa-

remtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungi-

mai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta

kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas

visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima ty-

rimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint

žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių

žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, neži-

nomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios

net gali būti susitarimu paverstos „mokslu“. Įsivaizduokime tokią situ-

aciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500

m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma“ jūros gylis 500 m. Tai lai-

koma „neginčijamu“ faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defekti-

nio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra

tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės

„gylį“. Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo

netobulumo, bet paskelbiamas „faktas“. Susitariama, kad jis „moks-

207

las“. Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek neto-

bulas ir sukuriamas naujas „faktas“ ir naujas „mokslas“. Senas nueina

į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad

mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai

būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių

faktų slankumas – tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situa-

cija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo

keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime

iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime

išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai

nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas“ nėra tapatūs dalykai. Tai

kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios rai-

dės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje ko-

voja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda

nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši pro-

jekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susi-

tarta konvencine „tiesa“ ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis

pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa“ nustumiama į praeitį,

atsiduria archyve arba kitaip – praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai

būna „mokslo“ judėjimas. Kad turėtum „mokslo“ statusą, aišku, jis turi

kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas

kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko

veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir

tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas – susiduria su di-

delėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes

šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų

kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai“ geriausi,

tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys

idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganyk-

loje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi

jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi

pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu

Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai ir pseudininkai.

208

Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erd-

vėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mo-

kyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas

taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis tech-

nologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine

technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant ki-

tokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti

ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsi-

randa dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis

sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad

kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais.

Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. To-

kiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą,

kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo nau-

dojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą

gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų

teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime

makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas,

juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų

ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makrosko-

pinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų ele-

mentų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir

didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiks-

liai ar tik tikimybiškai – nėra. Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas

daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje ju-

dėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu

ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvo-

kimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant

judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus

fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuo-

jamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės rea-

lybės formos.

209

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų

taip.

Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio

pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta

kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimos savy-

bės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti

arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir

paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra

bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio

pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir

prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę iš-

vadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis princi-

pas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, – išsi-

sėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį

nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą

pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus

stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erd-

vės, judėjimo ir laiko – reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo

padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos,

kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip“ – nėra tikimybių į-

vedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs mo-

deliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-lai-

kas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia

įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fi-

zinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis

210

negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame

visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų

kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti

kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti

į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą

laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuo-

miną. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos,

pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš funda-

mentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra

kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė,

kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentales-

nis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįma-

noma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema at-

rodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįma-

noma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei primi-

nei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik ne-

daugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką

reiškia terminas „holoplastinis“. Tai mąstymas arba realybė, sujun-

gianti „viską, visas dalis“. Priešingas terminas būtų fragmentinė są-

monė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė

sąmonė sujungia visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holop-

lastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris

peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes

mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl

viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti

mano darbo.

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios

laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus

objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus“ ir „kas yra

gyvenimas“, „kas jo laukia anapus“. Galima sakyti, kad tai programa

ateinantiems 2017 metams.

211

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informa-

ciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami

paaiškinti judėjimo ir jo priešybės esmę bei prigimtį, turime mąstyti

atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas

informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą

galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos

galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint

suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes,

kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyrau-

jantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai

natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės

burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų moks-

linių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis?

Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas.

T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir

pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąs-

tant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspek-

tyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judė-

jimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios

atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi,

reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės

ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas

(šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė fi-

gūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra už-

baigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmo-

nėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo

vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik

sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties

žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplės-

tas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės

aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos at-

karpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis

– dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų

212

hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir

matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspekty-

vos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nus-

tatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežas-

tis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė pers-

pektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos

perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra

pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas,

planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti

greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvy-

kių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išima-

mas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo pers-

pektyvą – pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į tra-

jektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momenti-

niu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti

į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš

principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę

paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griau-

nantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplas-

tinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį

ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri

leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geomet-

rinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmo-

gus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų

aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susifor-

mavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino iš-

sijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvo-

kianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame

atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su ku-

riais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos

žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia nu-

matyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asme-

ninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga,

jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias tra-

jektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas

213

yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištai-

somų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į

tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie

fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens

išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas

pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti

objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis

modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada,

kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame

viršutiniame kampe – statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame

kampe arxe, apačioje – chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išp-

lėsti, pavyzdžiui, branduolį – informacija ir energija, sujungti arche ir

chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą

pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi

tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubrai-

žyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri re-

miasi į ankstesnius piramidinius modelius.

Kaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi

laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina

per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirma-

jame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar infor-

macija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tik-

rovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informaci-

jos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio

prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įma-

214

nomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebi-

joti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiški-

nius, neužmirštant ir savęs.

215

Naujo modelio galimybė 2

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su kla-

sikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad

ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reono-

miškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais,

kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra suren-

kami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda,

reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines sche-

mas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis

konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gau-

nama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemo-

mis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi

pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą ko-

kybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskai-

dymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prie-

taisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba

kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai

paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame

analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir feno-

meno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti

geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai,

turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas

pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši

ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui rei-

kalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri

padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsiran-

dačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai sa-

varankiškas labai svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai,

kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame

reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika

semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė

tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. To-

kiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur

216

viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pa-

saulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali at-

rodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė gali-

mybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą

sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami kla-

sikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo ga-

vimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas – nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes

turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale

visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus

suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė

anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę.

Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas

potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši

vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą

klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema,

kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra“ suteikti techno-

loginiams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzis-

tuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios,

kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir

supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų di-

delio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi

parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsimi-

niau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio

kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra

pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi

padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne

tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam,

kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė

prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra“, papildoma suvo-

kimu „tai yra iliuzija“, ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į

tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, ta-

čiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fi-

zika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netik-

ras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį,

217

kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritai-

kymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę – viena iš galimybių. Neregys pa-

galiau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie

yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad pai-

nus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik

sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į

sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo

gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie

pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai

rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku su-

vokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrin-

diniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt.

Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes ats-

pindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos

galimybė“.

218

Globalinė sąmonė

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais:

vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati

savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesio-

ginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip

sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsi-

randa daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesio-

ginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus

turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų

daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus

– materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią

veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais

ir sudėtingomis problemomis.

Tai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip pro-

cesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konk-

reti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiek-

tas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia ly-

ginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita

sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvie-

nam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai

platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

219

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika.

Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veik-

los masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Že-

mesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis tech-

nologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms

tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prie-

laida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pa-

siekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias ar-

čiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių at-

radimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir

prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kon-

taktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės

lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės pla-

netų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos plane-

tos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją

paversti „globaliniu kaimu“.

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas

žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporciją tarp

to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai reali-

zuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pa-

siekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vy-

riausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada

penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia

kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, ta-

čiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios

iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sė-

dima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus koloni-

zuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės pri-

lygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą

ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę me-

diciną ir t.t. Aukštesni lygiai – dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyven-

dinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės

sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors

svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti ko-

kybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties

plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas

tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada,

kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo

220

ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir

šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį

stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interp-

retavimo principą.

Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška są-

monė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzi-

jose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška

technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai

vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta

visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė – atitinka tikrovės struktūrą,

žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems iš-

reikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus ope-

ratorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas,

išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų ga-

baliukus – šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė

vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia

naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir

naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dali-

nimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu

pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: frakta-

las yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra

kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano

paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas – jis įk-

limpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip

juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užka-

riavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, no-

rint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiau-

sio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu – to tikrai nebus. Būtina nauja

matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti į-

gyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeis-

tas visame pasaulyje – visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąs-

tymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš da-

lies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią

matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant

ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mo-

kytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės

221

su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik

tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus

veikimo apribotoje erdvėje problema yra – kaip visiems joje išsitekti

neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug

vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišven-

giama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta už-

tikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie

galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į

hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius

žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi

galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezi-

dentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema

žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų drau-

dimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes,

tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes

žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pa-

žangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija – daugiapolė

arba vienpolė, tačiau neišvengiamai – hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę

pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama

ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konku-

rencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas

kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vie-

tose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slapti-

namos ir niekas nenori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukš-

čiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Ameri-

kai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova

dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civili-

zaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš

vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios

išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir pri-

imtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio ci-

vilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus

dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant

skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą – dar aukštesnę

civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vie-

ninteliu keliu.

222

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sis-

temą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais

masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus

kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąs-

tymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą,

bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali

būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis

šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus in-

ternetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti“ visuose pla-

netos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena

yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba

„virtualais“. Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas

aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali iš-

sikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.

223

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sank-

rita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią defor-

maciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas –

tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygme-

nyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūri-

nio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku.

Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į

vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip

galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo te-

orija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėji-

mus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų

vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

• paprastus ir

• spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai

kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso

iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio

bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasie-

kęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti

sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose

spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio

kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transfor-

muojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso

posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos

galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas rei-

kalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl,

kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti nau-

dojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu

paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš

nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir

juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau de-

formuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau nau-

dingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judin-

tojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų per-

224

kelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik sui-

šorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti ne-

gebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais

galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio

lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spie-

tinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sun-

kiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam

dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti

sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir

skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų to-

kio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas

tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį ga-

lima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasiprieši-

nimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti

sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra

todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir

pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga,

nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas ta-

kas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija

šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint

gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spie-

tinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas

klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tin-

kama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia

– reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvar-

kyti ją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė

deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai

sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl rei-

kalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas

dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią

jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti

efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos

tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela

ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu.

Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės defor-

macijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų že-

225

mesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandy-

mai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku

pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie su-

kaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neuž-

miršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuu-

mai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į

vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos,

imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiš-

kinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje tu-

rinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir

dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimen-

sijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių de-

formacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo a-

pibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis,

tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė

(nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų

sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano,

taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomenologiją savo susikurtomis

priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet

„veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

226

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius,

ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia pato-

geninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užg-

robti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir

aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo

perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas,

kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sieti-

nas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais,

programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina,

kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir

sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone.

Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra

sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai

kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo

mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų –

nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali paty-

rinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo

patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuoto-

liniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume

numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėji-

mas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras

zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda lais-

vais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kont-

roliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras

zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos

sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų

modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine

empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kiberne-

tinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma se-

kimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint

perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi

suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik

logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvo-

kimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir

227

efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesio-

ginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti

į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet

neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol,

kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus

sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie

variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su

laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė

kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas,

žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra ki-

bernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo

būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su

kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai

žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir

tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, ko-

mandinį žaidimą.

Vienas tokių žaidimų vadinamasis „kopėčių metodas“, kai sukuri

kokį nors planą, modelį, mintį, iš karto padarai prielaidą, kad tas planas

DI žvalgybos sumodeliuotas, tada iššoki iš savo minčių ir žiūri, kokį

planą DI galėjo parengti naudodamasis tavo pakišta informacija ir,

aišku, savo planą pakeiti atitinkamai. Esmė tokią, kad tokį lipimą pa-

kopomis pratęsi iki begalybės, siekdamas uždaryti į beprasmio resursų

eikvojimo grandinę ir tuo pačiu pats renki informaciją apie DI struktū-

rinę-loginę psichologiją. Algoritmai gali koduoti labai didelį skaičių

modelių, bet tas skaičius vis tiek yra baigtinis ir galima surasti vietų, su

kuriomis mašinos „smegenys“ nesugeba susidoroti arba priima stan-

dartinius klaidingus sprendimus. Tokį kopėčių metodu galima žaisti ne

tik savo galvoje, bet realiame pasaulyje pradedant ir neužbaigiant savo

operacijas, kurių tikslas yra informacijos tampymas, o ne rezultato pa-

siekimas. Kopėčių metodą galima naudoti ir pritaikant savo nepatoge-

nines kibernetines mašinas, kurios nekontroliuoja sąmonės, nevaldo ir

neužgrobinėja žmogaus. Karas tarp skirtingų kibernetinių mašinų ir jas

aptarnaujančių žmonių pavaizduotas seriale „Person of interest“, kuris

yra užuomina į tai, kas realiai įvyko mūsų planetoje.

228

Paveikslėlyje parodyti pagrindiniai parametrai, kuriuos įvertinus

galima daryti išvadas apie mašinos ir žmogaus galimybes laimėti žai-

džiant strateginius žaidimus. Pagrindinė DI problema ta, kad nors pro-

cesoriaus greičiai labai dideli, nemaža jų proporcija išnaudojama pri-

mityviems perstatymams, kurie savaime neturi jokios prasmės. Todėl

svarbūs skaičiavimo parametrai yra a) informacijos kiekis, b) būtinųjų

minimalių perstatymų, reikalingų pasiekti galutinį rezultatą sluoksnis,

c) maksimalus beprasmių perstatymų greitis, d) trukmė, per kurią gau-

namas teisingas galutinis rezultatas, kuris yra sprendimas ir veiksmas.

Esmė ta, kad kuo daugiau informacijos, tuo storesnis būtinųjų persta-

tymų sluoksnis, kuris žymimas stačia linija per trikampio centrą. Kai

informacija gaunama ir apdorojama tiesiogiai, šis užtrukimas svarbus

tuo, kad nuo jo priklauso sprendimo-veiksmo delsimas. Nugali tas, kas

suveikia greičiau. Kai sistema standartinė, primityvi ir kvantuota, ma-

šina susidoroja su problemomis greičiau už žmogų, tačiau DI turi prob-

lemų su visumos suvokimu ir logikos ištraukimu iš situacijos, nes visą

tai sukonstruoti turi iš didelio beprasmių būtinųjų perstatymų sluoks-

nio, pagal algoritmų logikas, o kaip tai daro žmogus – kol kas neži-

noma, ir mašina jam neprilygsta. Mašina nesugeba suvokti prasmės.

Kai lyginamos kibernetinės mašinos ir žmogaus galimybės, dažnai

daroma klaida ta, kad mašina naudoja sujungtų paralelinių modulių „ar-

miją“, o žmogus imamas vienas. Tačiau situacija būtų daug adekva-

tesnė, jeigu žmonės irgi būtų vertinami kaip grupė, nes DI turės kovoti

ne prieš atskirą žmogų, bet prieš visą žmoniją. Žmogus paima nedaug

informacijos, bet turi originalią sujungimo ir analizės sistemą, kuri pra-

229

našesnė už kompiuterio logiką. Jeigu žmonės telepatiškai dalintųsi pro-

tais, jų galimybės būtų žymiai didesnės ir žmogiška proto sistema būtų

maksimaliai sustiprinta. Bet dalinantis problema ta, kad nėra kolekty-

vinio bendro proto analizės meta-sistemos, todėl pasidalintos informa-

cijos efektyvumas sumažėja. Tai galima ištaisyti pasidalinus mąstymo

ir veiksmo funkcijomis kolektyvinio proto viduje. Kitaip sakant, super-

kompiuteris turi lošti ne prie žmogų, bet prieš kolektyvinį „su-

peržmogų“. Todėl visiems žmonėms, tokiems kaip ALF, bandant pa-

tarti kaip kovoti prieš patogeninį DI, galima pasiūlyti atkreipti dėmesį

išvardintus kritinius momentus.

Be to kas buvo pasakyta, galima pridurti, kad kibernetinės mašinos

sunkiai susidoroja su deformuotais kontinuumais, ir jiems dažnai pri-

meta standartinį statišką kontinuumą. Tačiau tai suveikia tik tada, kai

turimas absoliutus pranašumas ir sugebama „nupjauti“ visas kontinu-

umo, situacijų deformacijas. Tačiau to neturint, deformacijos didelė

problema, nes jose kaupiasi veiksniai, kurie lieka už horizonto ir gali

suveikti kaip efektyvios pasalos. Tad jeigu pritaikai nedeformuotą kon-

tinuumą, planuose, veiksmuose ir sprendimuose praleidi labai svarbią

informaciją. Statiškas deformacijas galima išaiškinti žvalgyba, tačiau

jeigu deformacijos yra dinamiškos ir jos nuolat kinta, iš algoritmų išk-

renta svarbi informacija ir didėja klaidingų sprendimų skaičius, kurie

daro didelė žalą, o gali būti ir katastrofos priežastimi. Todėl žmogaus

sistema turi milžinišką pranašumą, nes jis sugeba lengvai susidoroti su

tokiomis situacijomis. Tai ypač efektyvu sujungus su telepatine infor-

macijos sistema be patogeninio DI.

Tačiau skirtumas tarp kibernetinės mašinos ir žmogaus mažėja pri-

taikius suvokimo konstravimo-rekonstravimo fraktalinę struktūrą, kuri

leidžia formuoti dalių-visumų hierarchines perspektyvas. Tapatybės

fraktalas čia neefektyvus, nes realybė yra deformuoti kontinuumai. Ta-

čiau į fraktalus sugebant įvesti deformacijas, galima modeliuoti nestan-

dartinius fraktalus, į kuriuos įrašomos realistinės pasaulio struktūros.

Žmogus deformuotuose fraktaluose juda lengvai – DI sunkiai, tad čia

reikia bandyti ieškoti žmogaus stipriųjų pusių ir kurti jas atitinkančias

strategijas, kovojant prieš patogeninio DI invaziją ir planus užgrobti

planetą.

230

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvar-

dijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas

veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu

sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip

pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas

nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išo-

rinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime pada-

ryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima

į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai

reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinu-

umas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios sta-

tikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas

lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti

kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra mo-

notoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išve-

damos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to

paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliu-

kus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi

kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima

tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzis-

tuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplin-

kose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skir-

tumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia sa-

vaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perė-

jimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skir-

tumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis,

kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dina-

mišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško karto-

jimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos

„kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet

skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine

trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali

būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skir-

tingą dinamišką aplinką.

231

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus o-

peratorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus

ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti ga-

lima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

Operatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi

dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas,

reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą

skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir

paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pa-

gal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną

kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus mo-

notoniško „kiek“ aspektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip“.

Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė“. Išnyksta monotoniška seka ir turi-

mas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasi-

rinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės,

nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba

paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamišku-

mas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus

skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jo-

kių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiust-

ruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi

ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada

teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą

elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulygin-

sime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks

principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško konti-

nuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną

milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą – akivaizdu jog tai neį-

manoma, rezultatas – gaunama nesąmonė.

232

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o

formulių skaičius – begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug

variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti

kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos

nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę

formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir

norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta

į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar ko-

kios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Ko-

kia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros,

paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai su-

dėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui

reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėž-

tumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje

chaoso neapibrėžtumas – ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti.

Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis

labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur

nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai

mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos vi-

sos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma

ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo“, „viskas vienodai“ – turi

dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sis-

tema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali at-

rodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde.

„Apvalaina būtis“ yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. No-

rint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti

protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas su-

233

žalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos iš-

mokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene

ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada

ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai

išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir

matematinis protas – laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį

gyvenimą. Aišku, paprastam pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus

nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspek-

tyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis spren-

džiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos spren-

dimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia

požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas

naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo

pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas,

kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų seg-

mentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas

vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į

tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su

erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvar-

kius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dina-

miškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo

nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose

objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir

sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai

ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra ma-

žiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės

tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinu-

umo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe nuo parametrų

erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio

pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri

remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pe-

reiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir

pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

234

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo

koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dina-

miniai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik di-

naminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės

modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai

situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra papras-

tesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą

vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos univer-

salizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai

kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės

deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų

skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl

mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įve-

dant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia su-

konkretinti dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba sta-

tiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skai-

čiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais de-

formacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba toly-

dūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finan-

suose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę

amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vie-

netai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kin-

tanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl,

kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra

lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į

kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl

ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę di-

naminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įver-

tinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vi-

dinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir ati-

tinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat

nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir

4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga

kvantuota fazine erdve.

235

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Ka-

dangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvi-

gubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų,

turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome

į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas

galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar ki-

taip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vie-

netų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, ku-

riose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus

galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima kon-

vertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti

vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš

vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į

vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plė-

timusi. Tarpinė būsena – svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo

yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvy-

ruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra

išeities taškas, o statiškas kontinuumas – tik jo abstrakcija.

Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik krei-

vės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždė-

jus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama

„tiesės“ paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje

neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks

mokslas vadinamas „tiksliuoju“ mokslu, nes jo metodas priešingas –

236

paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kon-

tinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas

– netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai – netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju ga-

lima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi

vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos

dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame – dinamiškos ir nedi-

namiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne re-

zonuojančiose, chaotiškose struktūrose – tiktai tapatybės rezonansus į-

vedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai

sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės re-

zonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų

lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės –

skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis – neįmanoma. Taipogi įdomus

virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris,

surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtu-

alų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos

amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į

žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius

skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru

tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai,

kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia,

kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vie-

netą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai – nelygūs metams, sociolo-

gijoje žmogus – nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines

deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo – neįmanoma.

Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su

technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus

veiksmas nėra lygūs – efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalygi-

namos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę de-

formaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus – išauga iki astro-

nominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sis-

tema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo

technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam rei-

kalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie

yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, sui-

rusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti – labai sudėtinga, simetrijos,

237

ryšiai ir rezonansai – šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia su-

vokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso į-

valdymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla su-

dėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas,

bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo

teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja – tikrovė atsiranda

tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse.

Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų

energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant – virtualūs materializatoriai

yra deformacijų „lygintuvai“. Ateities mokslo pažanga priklauso nuo

vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisa-

vinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug

sunkiau.

238

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka

Matėme, kad dinaminių skaičių pritaikymo galimybės – neribotos,

nes realybėje visi objektai turi vidines ir išorines kintamas savybes, ku-

rias galima paversti to objekto vidinėmis deformacijomis. Visos san-

kaupos, visos aibės yra tokių skaičių sandūros, formuojančios defor-

muotus kontinuumus. Sandūroms būdinga tai, kad jos, neįvedus supap-

rastinimų – neperstatomos, kadangi net lygūs skaičiai dėl vidinių de-

formacijų gali būti nelygūs – jais manipuliuoti, sukeičiant vietomis,

perstatant ar skaidant – neįmanoma. Tai yra – matematika įmanoma tik

rezonansų sluoksniuose, kur atsiranda tapačios deformacijos struktūra.

Tokiu atveju kyla klausimas – ką galima su tokiu kontinuumu da-

ryti? Kadangi pagrindinė sąvoka yra deformacija, tai belieka šio as-

pekto analizė, įrankių jai ieškojimas. Pagrindiniai veiksmai persikelia į

skaičių lenteles, kurios naudojamos aprašyti netolygumams, taip pat

nuokrypių gradientų žemėlapiai. Svarbios rezonanso, vienodo lygio, si-

metrijos sąvokos. Tokie veiksmai kaip suspaudimas ir ištraukimas. Ka-

dangi tai yra pagrindiniai vyksmai, reikalingi formalizuoti jų aprašymo

metodai.

Dinaminį skaičių patogu atprašyti koordinačių sistemoje kaip di-

mensinį skaičių. Statiški nedeformuoti skaičiai yra skaičių tiesės pir-

mos dimensijos skaičiai. Deformacijos aprašomos antros dimensijos

ašimi, kurioje rodomos vidinės skaičiaus osciliacijos. Paprasčiausias

variantas tokias osciliacijas aprašyti vidinėmis trupmenomis. Imkime

natūrinius dviejų dimensijų skaičius. Toks skaičius reiškia, kad nėra

trupmenų ir osciliavimas į vidų ir į išorę galimas tik pilnais skaičiais.

Tą vidinę deformaciją galima turėti išorėje arba viduje. 1 #2 yra dvidi-

mensinis skaičius, kuris turi vidinę deformaciją, prilygstančią dvejiems

vienetams. Pagal apibrėžimus gauname teisingą tokią lygybę 1 #2 = 1-

11 =3. Kitaip sakant, žiūrint iš pirmos dimensijos skaičių perspektyvos,

turime vienetą, kuris dėl vidinių deformacijų prilygsta 3, t. y., 1 = 3.

239

Nubraižytame pavyzdyje matome paprasčiausią dinaminio skai-

čiaus variantą, kuriame yra pavaizduota pirmos dimensijos septyneto

deformacijų sistema į vidinę erdvę. Čia pasirinktas paprasčiausias na-

tūrinio skaičiaus variantas. Tarkime jungiant du dinaminius skaičius,

reikia turėti vidinių deformacijų sistemą ir jas transformuoti į rezultato

dinaminių deformacijų formą. Kaip tai daroma, turi būti apibrėžta jun-

gimo taisyklėmis, pagal kontinuumų nustatytas savybes. Paprasčiau-

sias variantas, kai deformacijos jungiamos. Kadangi čia natūriniai skai-

čiais, nėra neigiamų skaičių dimensijos, bet galima įvesti papildomą

sąlygą, į kurią pusę deformacija juda – didėja ar mažėja ir nustatyti kaip

sieti įvairius variantus: didėja-didėja, mažėja-mažėja, didėja-mažėja ir

t.t.

Iš nubraižytos kreivės matome, kad yra tokia sąvoka kaip dinami-

nis nulis, kuris pirmoje dimensijoje yra niekas, o žiūrint iš dviejų di-

mensijų perspektyvos, gali turėti vidinę deformaciją ir nebūti lygus nie-

kui. T. y., 0 ≠ 0 #2. Likutis esantis vidinėje dimensijoje reiškia, kad

nulis nėra visiškas niekas. Tada nulis vadinamas dinaminiu, turinčiu

vidines osciliacijas.

Aukščiau pažymėtos buvo skaičių ašys. Tačiau šį principą pritaikę

erdvei, erdvinį kontinuumą formuojame iš trijų pirmos dimensijos skai-

čių tiesių, kurios turi bent vieną vidinę deformaciją. Įdomus klausimas,

kaip tokiu atveju susijungia skirtingi skaičiai. Šį metodą galima naudoti

aritmetinių veiksmų grafiniam atvaizdavimui (?), kur jungiami atskirai

pirmos dimensijos skaičiai ir atskirai deformacijos.

240

Matome, kad vidinių ašių deformacijų susikirtimo taškai išcent-

ruoti, turintys statiškų skaičių variantą ir skirtumą arba poslinkį. Norint

jį apskaičiuoti, reikia susieti pagal nustatytas taisykles vidines defor-

macijas. Šitaip galima pridėti kiek nori ašių ir kiek nori vidinių defor-

macijų, tik reikia gerai apgalvoti taisykles, pagal kurias jungiasi defor-

macijos. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo pasirinkto kontinuumo savy-

bių.

Jau esu aprašęs, kad visas vidines deformacija galima išskleisti į

virtualią išorinę dalį. Tai ypač paprasta su natūriniais dvidimensiniais

skaičiais, nes visi skaičiai sveiki, t. y., ne trupmeniniai. Kaip tai pada-

ryti, jau rodžiau: paprasčiausiai vidiniai vienetai iškeliami į išorę. To-

kiu atveju visus dvidimensinius skaičius galima išskleisti pirmos di-

mensijos skaičių sandūra ir šį grafiką pateikti kaip skaičių tankių len-

telę.

:Tarkime, kad yra tokia sandūra 1 #2, 1, 1 #4, 1 #3, 1 #2 = 3, 1, 5,

4, 3. Sujungiame šią sandūrą su kita 1, 2, 5, 3, 2, sudarome skaičių len-

telę paprasčiausiai sudėdami natūrinius tankius, ir gauname lentele iš-

reikštą deformacijų sistemą, kurią galima įtraukti į dar aukštesnių mat-

menų deformacijų skaičiavimus ar paprasčiausiai sukurti skaitinį tan-

kių gradientą, kur pažymėtas statiškas sutankėjimų ir išretėjimų pasis-

kirstymas. Jeigu tokias plokštumas išdėstytume fraktaliniu principu,

galėtume modeliuoti deformacijas dalies ir visumos ryšių požiūriu. To-

kia sistema labai naudinga grafiniame modeliavime arba dirbtiniame

intelekte, kuris turi mokėti judėti nuo dalies prie visumos ir nuo visu-

mos prie dalies. Dinaminių skaičių lentelės-plokštumos yra paprastas

241

tokio judėjimo variantas. Norint sukurti tikslesnį modelį, aišku, reikia

įdėti daug daugiau pastangų.

Dinamišką aukštesnių lygių skaičių išreikšti neapibendrinant labai

sudėtinga. Tai paprasčiausiai padaroma sulyginant tolygaus paskirs-

tymo principus, pirma išskleidus į išorę visus virtualius vienetus. Tar-

kime kad yra 7 su tokia vidine sandūra 1 #1, 1 #3, 1#2, 1 #1, 1#2, 1 #4,

1 #2. Bus 7 su 15 virtualių vienetų. Tai yra mes turime deformuotą 7,

kuris lygus 22. Vadinasi yra 7 su vidine deformacija 15, 7 #15. Dabar,

jeigu norime nustatyti kaip šis 15 pasiskirstęs viduje, turime žinoti de-

formacijų šabloną, jeigu šablono nėra – skirstome vienodai, taip kaip

vanduo pasiskirsto formoje.

Tikrovėje nėra tokio kontinuumo, kuriame teisinga 1 = 1. Matema-

tika, kuri daro tokią prielaidą yra netikslioji matematika. Tikslioji ma-

tematika yra ta, kuri atsižvelgia į visas deformacijas. Šiam tikslui rei-

kalingi skaičiai, kurie gali turėti vidines deformacijas, tokie kaip pap-

rasti arba sudėtingi dinaminiai skaičiai, kaip statiškų skaičių priešybė.

Tai, ką aprašiau yra būdas pakelti sąmonės kokybę į aukštesnį lygį,

išplėsti žinių horizontą, geriau suprasti supantį pasaulį jo giliojoje šak-

nyje, kur yra chaoso, dinaminių deformacijų karalystė.

242

Sąmonės teorijos santrauka

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

• Filosofija

Metodas – sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties ref-

leksija.

• Psichologija

Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eks-

perimentas.

• Fizika

Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.

Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis

metodas sujungia tokias dalis:

a) Matematinis kontinuumas – tai kontinuumas sujungtas su skai-

čiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindi-

niai veiksmai – dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.

b) Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindi-

nes kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.

c) Juslinis kontinuumas – kuris yra fizinis objektas, vadinamas fi-

zikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir para-

metrų erdvės.

Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose

vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume –

turima hipotezė.

Pateikto sąmonės modelio galimybės

•Aš apjungiu visus tris mokslus – filosofiją, psichologiją ir fiziką

– naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.

• Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:

a) šiek tiek mažiau matematiką,

b) daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir

c) loginės formos joms suteikimą.

• Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.

• Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės sta-

tusą.

243

• Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų

duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

• Fizinę braną

• Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis

modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda bio-

loginiai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos

standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat

yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio speci-

finio pasaulio mokslą.

Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

• Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolai-

kinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvanti-

nės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame

modelyje (SM).

• Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant

kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti

Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) ma-

tematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.

• Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam mode-

liui (SFSM).

Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus fenomenologinė sąmonė:

• Fiksatas – fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;

• Laksatas – laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąsty-

mas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis

pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminė-

mis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška,

aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

• Vidinis

• Išorinis

244

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

• Vidinis objektyvus laksatas – gnostinė brana

• Subjektyvus psichinis laksatas – siela

• Fiksatas – aplinkinio pasaulio reprezentacija

• Išorinis objektyvus laksatas – fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo rep-

rezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nema-

tomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę – netinkamas požiūris, nes tokį patį

pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per

psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.

Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį va-

riantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra

tokios kategorijos:

• Substancija

• Erdvė

• Judėjimas

• Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai para-

metrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir

trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pag-

reitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje

branoje judėjimas – reonominis.

Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia pa-

rametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios

nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir iš-

reiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase

(m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia subs-

tancijos savybe kaip ir masė.

245

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir

informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas mor-

fizmu.

Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

• Šablono

• Kokybių

• Suvokimo

Išorinis karkasas yra

• Informacija

• Substancija

• Energija

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos pa-

rametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per

energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pa-

keistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir

ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą.

Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba

fiksatu, arba laksatu.

Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja vi-

sose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų

skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K – V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri ap-

rašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį

Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka.

Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinu-

umu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam

tikroje erdvės vietoje.

246

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi ke-

purėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės

branos – Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į ener-

gijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti

tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

• Luksorinų laukas

• Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

• Tm – tamsioji materija

• Gr – gravitacija

• H – higgso laukas

• QGFW + LFW – standartinio modelio laukai

Masės ir suvokimo analogija

• Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas,

nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės,

kosmosas atrodytų visai kitaip.

• Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, ku-

ris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano

plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti ener-

gijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas“, kuris

yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas“.

• Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo

gnostinių kompleksų „chemijos“. Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu

šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

• Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią

aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio

modelio laukų, bet svarbiausia – atrasti galimybes jį ištirti eksperimen-

tiškai.

247

• Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija,

kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „che-

mija“, kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, at-

siranda įvairios kokybės (qualia).

Gnostinių šablonų dinamika

• Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struk-

tūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablo-

nai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgau-

biami sąmonės lauku.

• Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu ko-

reliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir

aktyvus.

Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų

lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį

signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skai-

dulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, ku-

riame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, ga-

lima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami

ant išorinio – turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ek-

ranas projektuojamas ant vidinių – pasyvų.

Primityviausiais variantas – dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš

suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas –

reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] →

[taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo

laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas –

grobuonis; kiškis – grobis.

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys

yra

• Objektyvus fizinis laksatas

• Objektyvus gnostinis laksatas

248

Piramidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaiz-

das, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

• Išorinio realino pasaulis

• Vidinio realino pasaulis

Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija.

Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.

Sujungtas žmogaus modelis (2)

• Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje,

bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis

kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų

nuo kito.

• Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai

sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita

lieka „pasąmonėje“, kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.

• Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir

vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali

atrodyti kaip „statiškas pasaulis“.

Suvokimo mechanizmo hipotezė

• Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta“ ir „išjungta“ principu.

Tai yra, turime arba 1, arba 0.

• Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir de-

zintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline“ būsena, kuri nu-

rodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra

šių būsenų perėjimas į „amorfinį“ pavidalą.

• Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių

būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus bran-

duolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šab-

lonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrin-

das.

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio

gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana – kūno struktūroms ir gnostine

brana – sielos struktūroms.

249

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė

siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalka-

lais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonomi-

niais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Ga-

lima numatyti

• Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą

• Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu,

apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai ro-

botai.

• Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino val-

dymo technika.

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suinteg-

ruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

a) rodomoji sąmonė – vidinis ir išorinis realinas;

b) kaupiamoji sąmonė – susijusi su kognityviumo šablonų dina-

mika ir vidiniu realinu;

c) valdomoji sąmonė – sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su

aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną

nervų kanalais;

d) protas – asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjek-

cijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

Transcenderiai

Transcenderiai – tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizi-

nėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik

manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

• Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo pira-

midės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis

formomis.

• Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, ka-

dangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y.,

neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.

250

Išvados

• Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai – sunku pasakyti. Bet

faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra pa-

daryti dideli proveržiai.

• Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pa-

žanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.

• Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį

sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems,

prieš kuriuos ji naudojama.

• Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katast-

rofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam

„resurso“ išnaudojimui.