Novagrockiene - Politikos Mokslo Pagrindai

\

PRATARME

Su manymas išleisti politikos mokslo pagrindų vadovėlį ar paskaitų konspektą brendo dar nuo 1993 metų, kai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas priėmė pirmąją studentų grupę j politikos mokslų bakalauro programą. Jau pirmaisiais Politikos mokslo įvado dėstymo metais paaiškėjo, kad šį kursą Instituto studentams reikia skaityti kitaip nei kitų fakultetų klausytojams. Pagrindinis dėsty-tojo uždavinys - supažindinti su pamatinėmis politikos mokslo katego-i (jomis, koncepcijomis bei jų aiškinimo įvairove ir parengti studentus tolesnėms gilesnėms atskirų politikos mokslo sričių studijoms negalėjo būti tinkamai įvykdomas, neturint reikalingos literatūros: vadovėlių, en-i'iklopedijų, žodynų, monografijų lietuvių kalba.

Nors ir netrūko literatūros anglų kalba, tačiau daugelis politikos mokslo įvadų vadovėlių ir kursų programų autorių bei dėstytojų pripa-/jslii, kad nėra nė vieno vadovėlio, kuris visiškai patenkintų šios disciplinos dėstymo aukštojoje mokykloje poreikius. Be to, literatūrą anglų kalbu skaityti gali ne visi pirmo kurso studentai, nes dalis jų vidurinėje mokykloje mokosi kitų kalbų.

Sic paskaitų konspektai, suprantama, neišsprendžia sudėtingo, pernelyg ambicingo ir iš esmės neįgyvendinamo uždavinio - parašyti visa Apimantį politikos mokslo įvadinį darbą. Tai tik kuklus bandymas bent iš dalies papildyti politikos mokslo metodinės literatūros biblioteką lie-luvių kalba.

Politikos mokslo pagrindai parengti remiantis užsienio autorių darbais ir šešerių metų dėstymo praktika Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Jie apima tik nedidelę politi-kim mokslo temų dalį. Viena vertus, čia visai neliečiama tarptautinės politikos problematika, nes Institute jai skiriami keli įvadiniai ir specia-lunoli kursai, kurie skaitomi ir kituose universitetuose.

Antra vertus, daugelyje paskaitų vengiama kartoti tuos atitinkamų temų aspektus, kurie yra dėstomi vidurinėje mokykloje. Pagaliau Politi-

7

kos mokslo pagrindai nėra vadovėlis, todėl ir pats lemų dėstymas yra siauresnis, nei to reikalautų vadovėlio medžiaga.

Leidinį sudaro keturios dalys, suskirstytos i penkiolika temų. Pirma dalis - metodologinė. Joje aptariama politikos mokslo viela kilų socialinių mokslų sistemoje, jo objektas, tyrimo kryptys ir metodai, apžvelgiamas jo formavimasis ir raida. Antroje dalyje pristatomos pagrindinės politikos mokslo kategorijos, jų vartosenos kaila ir įvairios aiškinimo perspektyvos. Trečioje dalyje aiškinami instituciniai valstybinės valdžios sąrangos pagrindai, ketvirtoje - socialinis politikos kontekstas: politinės kultūros, politinės socializacijos ir pagrindinių dabartinės visuomenės interesų atstovavimo institutų partijų ir interesų grupių -vieta ir vaidmuo politikos procese.

Kiekvienos temos pabaigoje pateikiama rekomenduojama literatūra ir nurodoma biblioteka, kurioje galima rasti nurodytą knygą ar periodinį leidinį*.

Nors Politikos mokslo pagrindų paskaitų konspektai pirmiausia yra skiriami politikos mokslo specialybės pirmo kuiso studentams, jie neabejotinai bus naudingi kitų socialinių mokslų specialybių studentams, studijuojantiems politikos mokslo dalyki).

Autorė dėkoja Eurofakulteto Vilniaus skyriui, paskatinusiam ir rėmusiam šių konspektų rengimą, Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, finansavusiam jų leidimą, ir TSPMI docentui Algimantui Jankauskui už patarimus ir redakcines pastabas.

* Bibliotekų pavadinimai ženklinami šiais sutrumpinimais: Nacionalinė M. Mažvydo - NMM; Vilniaus universiteto - VU, Tarpiautinių santykių ir politikos mokslų instituto - TSPM1, Vytauto Didžiojo universiteto -VDU, Atviros Lietuvos knygos - ALK, Lietuvos teisės universiteto - LTU, Kauno technologijos universiteto - KTU.

8

l dalis

POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS

/ paskaita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

Pagrindinės sąvokos: politikos mokslas; politika; valstybės-pilietinės visuomenės dichotomija; teorija: empirinė, formalioji, normatyvinė; lyginamoji politika; lyginamosios politikos analizė; viešasis administravimas ir viešoji politika; politinė ekonomija; politikos sociologija; tarptautiniai santykiai; valstybės teorijos.

Nors kategorija politikos mokslas nurodo, kad pradedame nagrinėti

mokslą, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų sunku įrodyti, jog pa

iektas visiškas sutarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo

Sukas. Labiausiai politikos mokslo objekto apibūdinimą, o kartu ir jo statu

so pripažinimą, komplikuoja diskusijos dėl politikos aiškinimo istorinio

bei metodologinio kitimo ir politikos mokslo moksliškumo. Iš esmės jos

lodo pastangas atsakyti į du tarpusavyje susijusius klausimus: ką mes

9

studijuojame, t. y. kur prasideda ir baigiasi polilikos mokslo ribos, ir kaip, t. y. kokiais metodais, tyrinėjame apibrėžta sritį.

Tam, kad ateityje nekiltų abejonių dėl politikos mokslo moksliškumo ar politikos sąvokos daugiareikšmiškumo, turime išsiaiškinti jo prigimties, sąveikos su kitais socialiniais mokslais klausimus, ypatybes ir vidaus struktūrą.

1. Politikos samprata

Prieš aptariant termino politika reikšmes, būtina pabrėžti, kad svarbiau yra atskleisti, kaip politologai apibūdina polilikos terminą, negu nustatyti bendrą jos definiciją, nes vienoks ar kitoks politikos suprat imas nulemia ir jos studijų kryptį.

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politika sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata kildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politiikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas.

Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio, politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti, .lei lygių piliečių dalyvavimas valdomųjų ir valdančiųjų sąveikoje sudaro politinės veiklos pagrindą, tai piliečių siekimas tokio gyvenimo būdo, kuris atitiktų žmogiškąją tobulybę, yra jos tikslas. Kad pasiektų šj tikslą, piliečiai privalo remtis bendra vertybių sistema, būti vienijami vienodo teisingumo ir neteisingumo supratimo. Tik tokiomis sąlygomis jie sugebės išvengti konfliktinio valių susidūrimo ir pasiekti bendrų tikslų. Todėl politinis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas: politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi, ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes.

Aristotelis, teigdamas, kad politika yra valstybės valdymo menas, pabrėžia, jog politika neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą, kas visuo-

10

menei yra gėris ir kaip jį įgyvendinti. Politinis žinojimas atsako į klausimą, kaip žmonės turėtų gyventi, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis kolektyviniame gyvenime, kokia praktinė veikla ir institutai geriausiai tinka žmogiškajam tikslui (telos) pasiekti. Telos yra geriausia ir aukščiausia žmogaus egzistencijos forma. Be to, Aristotelis skyrė du politinio pažinimo lygius: kasdienį, išplaukiantį iš piliečių politinės praktikos, ir politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą. Politiką jis laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jos visuomeninio, viešojo pobūdžio, Todėl politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.

Si tradicija plėtojama naujaisiais laikais, kai įsitvirtina santykinė po-

ItiMo ir nepolitinio takoskyra, brėžiama tarp viešųjų reikalų ir privataus gyvenimo. W G. Runcimanas knygoje Socialiniai mokslai ir politikos te

ari ja politikos mokslo gimimą sieja su tuo politinės minties raidos mo-mentu, kai imta aiškiai skirti socialine ir politine sritį priešpriešos „vals-lybė pilietinė visuomenė" forma. Tačiau ir valstybės-pilietinės visuomenės dichotomija skirtingai interpretuojama. Remiantis Tomo I lobbeso Johno Locke'o visuomenės sutarties teorijomis, pilietinė arba politinė visuomenė buvo atskiriama nuo valstybės kaip laisvos privačios veiklos sritis. Georgas W. F. Hėgelis ir Karlas Marxas pilietine visuomene aiškino kaip moderniosios Vakarų visuomenės socialinį, ekonominį n kultūrinį etinį darinį, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybės. Šian-illen pilietinė visuomenė siejama su autonomine įvairių organizacijų, Interesų grupių, klubų veikla.

Tačiau kaip savarankiška moderni disciplina, politikos mokslas savo specifinius bruožus įgijo XIX a. pabaigoje-XX a. Septintajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas - valstybės, suprantamos kaip institucijų vi-Mimos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Tuo metu įsitvirtino institucinė-legalistinė politikos samprata. Politika buvo siejama su „vyriausybės valdymo mašina" - įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santy-kiškai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rėmėsi empirinėmis prielai-dnniis, atmesdama normatyvinius teiginius, būdingus filosofiniam

11

/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS

aiškinimui. Daug dėmesio buvo skiriama teisiniams valstybės sąrangos pagrindams, konstitucinių aktų interpretacijai, teismų veiklai, istoriniam konstitucinių priemonių išplėtimui ir jų kaitai.

Santykių tarp valstybių tyrimuose vyravo diplomatijos istorijos aspektas, pamažu išaugęs į platesnes tarptautinės valstybių sistemos studijas. Vidaus politika buvo nagrinėjama per mechanizmų, kuriais vyriausybės veikia piliečių gyvenimą, tyrinėjimą. Plačiausiai buvo laikoma atvejų analizė (case.-study), kuri apsiribojo vienos valstybės lyriniais. Vėliau, plėtojantis lyginamosios politikos tyrimams, plačiai nagrinėjami valstybės institutai ir jų funkcionavimas skirtingose šalyse. Visų šių Studijų pagrindu susiformavo pagrindinė politikos mokslo studijų kryptis (nainstream of

political science), kuri mažai pakilo iki XX a. penktojo dešimtmečio1. Tačiau politikos ribojimas formalių valstybės institucijų veikla siaurino lyginamųjų tyrimų galimybes (pavyzdžiui, kaip tirti Afrikos šalis, kurios dar neturėjo aiškių valstybinių institutų kontūrų).

Kita definicijų grupė politiką aiškina valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam budinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis spiendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktą i. .Ji atsirado dėl nuolatinio materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo. Antropologijos, sociologijos, psichologijos, ekonomikos tyrinėjimai patvirtino klasikinės filosofijos teiginius, kad valdymo ištakos - matomi ir latentiniai individų, socialinių grupių, ekonominių interesų, bendruomenių, tautų ar skirtingų kultūrų konfliktai.

Politika, aiškinama valdžios santykių pagrindu, gali būti tyrinėjama ir valstybės mastu, ir parlamento lygmeniu, ir tarp įvairių grupių ar jų

Birsh A. H. Concepts and Theories of Modern Democracy. London and New York: Routledge, f 993. P. 208.

12

I paskaita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

viduje, ir gentinėje Afrikoje, ir šeimoje. Šiuo požiūriu valdžia yra pa-giindinė priemonė kovojant dėl nepakankamų išteklių visuomenėje. Amerikos politologo Haroldo Lasswello plačiai žinomas politikos apibudinimas „kas, ką, kada ir kaip gauna" (Politics: WhoGetsWhat, When,

llow?, 1936) išplėtė politikos ribas nuo vyriausybės institutų iki elito, sukant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai. Jis pabrėžė būtinybę tyrinėti latentinius procesus, neapsiribojant

Formaliąja sprendimų priėmimo dalimi - valdžios institutais. Kitas žingsnis buvo Davido Eastono sisteminės analizės teorija, ga-

lllllnaJ įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą: politika - tai autori-tetinis vertybių paskirstymas visuomenėje (išsamiau D. Eastono politinės sistemos koncepcija aptariama septintoje paskaitoje). Lassvvellas pabrėžia galios vaidmenį priimant sprendimus dėl visuomenei reikšmingų vertybių paskirstymo, o Eastonas trūkstamų išteklių paskirstymą analizuoja visos politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektais, ak-i eiliuodamas visuomenės poreikių, norų ir reikalavimų bei priimamų sprendimų ryšį. Nors ir su kai kuriomis išlygomis, jis sukūrė universalų politikos tyrimo modelį, kuris taikomas tirti sprendimų priėmimo pro-sesą įvairiose politinėse sistemose.

Davido Eastono politinės sistemos koncepcija atskleidė politinio pa-IBUlio dalių sąryšį, bet buvo nepakankama paaiškinti politinių reiškinių Iį įvykių priežastis. Tai nu lėmė bihevioralistinių 2 studijų plėtimąsi, ir politikos mokslo objektas buvo papildytas politinio elgesio tyrimais.

Bihevioralistai pripažįsta, kad politiniai institutai yra svarbus politi kos aspektas, tačiau tikroji politikos esmė atskleidžiama per politikos vei-

Būtina skirti dvi susijusias, bet skirtingas kategorijas: biheviorizmą ir bi-hevioralizmą. Biheviorizmo terminas kilo iš angliško žodžio behaviour - elgse-II biheviorizmas yra psichologijos mokykla, kurios pagrindiniai atstovai yra John B. Watsonas ir B. F. Skinneris. Ji pripažįsta tik stebimų stimulų ir reakci tem tikromis sąlygomis tyrimus, siekiant paaiškinti žmonių elgseną, skirtin-Hiil nuo bihevioralistinės krypties sociologijoje ir politikos moksle, tyrinėjančiosIr individų elgesį, ir jo motyvacijas, ir viešąją nuomonę.

13


kėjų (subjektų) elgesio studijas. Būtent jų elgesys padeda nustatyti vienų ar kitų politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai nagrinėja, tarkime, ne parlamento struktūrą ar jo sąveiką su kitomis valdžios institucijomis, bet parlamento narių elgesį. Labiausiai jie išplėtojo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, politinės kultūros tyrinėjimus.

Būtina aptarti dar vieną politikos sampratą, kuri nesiekia nustatyti tyrimo ribų, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Istoriškai jos užuomazgų galima rasti Aristotelio apmąstymuose apie mišrią valdymo formą, Tomo Hobesso teiginiuose apie visuomeninę taiką ir tvarką, vėlesniuose liberalizmo teoretikų darbuose. Plačiausiai šiam požiūriui atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politiką apibūdina kaip veiklą, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdžios, kiek reikia užtikrinti visuomenės gerovę ir jos gyvybingumą. Šiuo požiūriu politika aiškinama kaip funkcionali derybomis grindžiama veikla, kuria siekiama palaikyti tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą, reguliuojant konfliktus. Tai yra universalus visuomenės organizavimo būdas, konkreti reguliacinė sistema, nukreipianti žmonių, grupių, tautų, valstybių veiklą. Pažymėtina, kad toks politikos aiškinimas yra siejamas su pliuralistinės demokratinės visuomenės funkcionavimu, politikos, kaip civilizuotos konfliktų sprendimo priemonės, supratimu.

Kaip matyti, politikos mokslui būdinga bendra objekto ir tyrimų interesų plėtimosi tendencija, susijusi su naujų metodų ir teorinių požiūrių integravimu į politikos mokslą. Tačiau ji kelia kitą pavojų. Pavyzdžiui, kai kurie politologai, pabrėždami politikos sugebėjimą prasiskverbti į visus socialinių santykių lygius, tvirtina, kad politikos mokslas neturi apsiriboti viešųjų reikalų arba vyriausybės veiklos studijomis, bet tyrinėti ir „kasdienio gyvenimo politiką"3. Feminizmo atstovai vadovaujasi šūkiu „privatus gyvenimas gali tapti viešu". Kate Mil-lett politiką apibrėžia kaip „valdžios pamatu nustatytus santykius, kai

Stoker G. Introduction // Theory and Methods of Political Science / Ed. by David Marsh and Geny Stoker. London: Macmillan, 1995. P. 6.

14

• kuliu. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

vieną asmenų grupę kontroliuoja kita grupė"4. Tokie bandymai išplėsti politikos ribas ir politinių tyrimų erdvę sulaukia aštrios įvairių pakraipų politikos tyrinėtojų kritikos. Nepaisant to, pamažu feminizmas pripa-pripažintas kaip nauja teorinė politikos aiškinimo perspektyva5.

Iš tikrųjų politikos moksle nerasime vienodo politikos sąvokos api-bfMIllHi. Tačiau tai nereiškia, kad politika tik intuityviai suvokiamas ter-NtlliiiH Priešingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbūs epis-leniiiliiĮiiniai ir metodologiniai skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiek-Vliliniii mokslui būklę - atvirumą naujiems pažinimo metodams ir se-nųjų koncepcijų tobulinimui. Aptartos politikos sampratos ne oponuo-ja viena kitai, bet atskleidžia skirtingus politikos aspektus. Plačiau ir giliau politikos turinį suprasti padeda pagrindinės politikos mokslo kajos: valdžia, valstybė, politinė sistema, autoritetas ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai apima dvi kon-iHplinili/notas visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo lyderių ir sekėjų, valstybės ir visuomenės santykius. Taip suprantamo politiika yra natūralus ir fundamentalus žmonių elgesio visuomenėje aspektas, kaip ir kiti žmonių santykiai - religiniai, lyčių, etniniai, ekonominiai. Taigi politikos mokslas tiria valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams įtvir-tinti Tuo jis skiriasi nuo ekonomikos, nagrinėjančios materialinių priemonių ir paslaugų gamybos, paskirstymo ir vartojimo santykius, so-ciologijos - socialinius santykius arba teisės, tyrinėjančios teisės sistemas ir norminių aktų kūrimo, įdiegimo ir jų taikymo bei kontrolės pro-cesus.

Keikia pridurti, kad ir pats terminas politikos mokslas nėra visiškai vienodai vartojamas. Politikos mokslą būtų tiksliau apibūdinti/jo/ifo/o-jfŲiiv lenninu (kaip, pvz., sociologija). Tačiau jis nėra prigijęs Vakarų

Ą

I lcywood A. Politics. London: Macmillan, 1977. P. 11. ' Stoker. Op. cit. P. 5.

15

/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLĄ:,

universitetuose, nors dažnai vartojamas buvusios Sovietų Sąjungos ša lyse. Čia kartais politologijos terminu apibūdinama politikos praktikos analizė.

Kita vertus, iki šiol kai kur vartojamos politikos mokslo ir politikos mokslų kategorijos. Daugiskaitos vartosena sietina ir su prancūzų kai bos politikos mokslų, o ne mokslo daugiskaita (sciences politigues) Prancūzijoje ir visų pirma garsiojoje Paryžiaus Ecole libre des Sciences Politigues, įkurtoje 1870 metais, kurioje amžiaus pradžioje studijavo Mykolas Romeris, buvo įsitvirtinusi tradicija nelaikyti politikos atski ra disciplina, o vartoti bendrą politinių mokslų kategoriją, į kurią įeina ir kitos socialinių mokslų disciplinos. Tačiau Prancūzijoje veikia ir Pran cūzų politikos mokslo asociacija (Association Francaise de Science Po litigue).

Šiuolaikinėje literatūroje anglų kalba politikos mokslas paprastai vai -tojamas vienaskaita. Daugiskaita pasitaiko ankstesniuose, iki Antrojo pasaulinio karo rašytuose politikos mokslo statuso ir jo objekto apmąstymuose. Šiandien JAV, Didžiojoje Britanijoje įsitvirtinusios political

science, Politics P didžiąja kategorijos, atrodytų liudija, kad pripažįstamas politikos mokslo vieningumas. Tačiau jei mokslinėje literatūroje politikos mokslas visuotinai pripažįstamas vieninga disciplina, tai instituciniu (universitetuose) lygmeniu ryškus politikos mokslo susiskirstymas į specializuotus departamentus, fakultetus. Kadangi mes kalbame apie politikos mokslą kaip akademinę veiklą, vartojame vienaskaitą.

2. Politikos mokslo struktūra

Istoriškai, plečiantis politikos mokslo tyrimo sritims, įsitvirtino dabartinė politikos mokslo struktūra. Politikos mokslo šakos apibrėžiamos pagal tyrimo sritis, o ne pagal vyraujančias teorijas arba taikomus specifinius metodus.

Tačiau ir dėl politikos mokslo struktūros nėra visiškai susitarta. Pavyzdžiui, Jamesas N. Danzigeris skiria keturias sritis: lyginamąją politiką, tarptautinius santykius, politikos teoriją ir ribines politikos mokslo

16

į Įitikktiltii. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

ill»i Ipllniis. lai būtų politinė antropologija, politikos sociologija, polili-"• i I įmomija, politinė psichologija ir biopolitika.

l'i'Hi m. išleistoje The. Sočiai Science Enėyclopedia nurodomos šios i nllllkos mokslo šakos: politikos teorija, politiniai institutai, lyginamoji Hnlll Ik n ir analizė, tarptautiniai santykiai, viešasis administravimas (pub-

/(, mlmiliistmlion), viešoji politika (publiepolicy), racionalusis pasirin-I luinu, politikos sociologija, politinė ekonomija, valstybės teorijos6. Šis tk h Mynins iš esmės nesiskiria nuo Danzigerio struktūros, nes lyginamo-|l politika, jo nuomone, apima ir politinių institutų studijas, o valstybės |l urlji IN dažnai laikomos sudedamąja politikos teorijos dalimi. Ne visai I n 1111 liksiu racionalaus pasirinkimo teorinius modelius, taikomus poli-Hnlli proceso ir viešojo administravimo tyrinėjimams, išskirti į atskirą (ilk i| I te lo, daugelyje pasaulio universitetų vyrauja departamentinis pa-lIllnlIJIlTUis j keturias sritis: politikos teorija (politinė filosofija), lyginami i|i politika, tarptautiniai santykiai ir viešasis administravimas.

Politikos teorija yra seniausia politikos mokslo sritis, kurios ištakos ||l I m pirmuosius apmąstymus apie valdymo irpolitikos prigimtį, jų tikslus n priemones tiems tikslams pasiekti. Dažnai politikos teorija suta-piil nuima su politine filosofija arba, priešingai, laikoma santykiškai au-loiiomine sritimi. Tokiu atveju politikos teorijos branduoliu laikoma Viilslvl )ės teorijos, jungiančios penkias valstybės aiškinimo mokyklas: pliu-inllNlinę, marksistinę, racionalaus pasirinkimo, arba naujosios dešinės, elitu teorijas (kitaip - neostatizmas ar naujasis institucionalizmas) ir iliiipliiiralizmas. Kartais minimos feministinė ir žaliųjų valstybės leori-|i IN I 'olitinės filosofijos sričiai paliekami teisingumo, laisvės, lygybės ir i 'in verlybinio pobūdžio politinių santykių apmąstymai.

Tbks politikos teorijos susiaurinimas netenkino besiplėtojančių politikos studijų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėl pozityvizmo įtakos Hnugtisių politologų ambicijų reflektuoti problemas, kurias atskleidė

O'Leary Bredan. Political Science /Ed. by. A. Kuper & J. Kuper. The Šoriui Science Encyclopedia. 2nd. ed. London, New York: Routledge, 1996. I' 832 038. A. ,

kaul ių apskrities


empirinės politikos studijos, bei sukurti bendrą politikos teoriją. XX a antrojoje pusėje politikos teorijai metodologijos klausimai tapo kerti niais. Labiausiai tai sietina su loginio pozityvizmo7 įtaka socialiniams mokslams. Todėl tuo metu buvo bandoma atskirti „tradicinę", t. y. nor matyvinę, teoriją nuo „mokslinės" ir susitarta dėl politikos teorijos d i ferenciacijos: istorinę (politinių idėjų istoriją), normatyvinę (politinę filosofiją) ir empirinę. Dėl loginio pozityvizmo įtakos įsitvirtino teorijos skirstymas į tris formas: empirinę, formaliąją ir normatyvinę.

Empirinė teorija kuriama remiantis patyrimu, stebimais faktais. Ji m lik aprašo konkrečius politinius reiškinius, bet siekia konstruoti platės nes aiškinamąsias (explanalory) teorijas, kurios apimtų daugeĘ reiškiniu Pavyzdžiui, revoliucijos, demokratijos stabilumo teorijos ieško šių reiški nių priežastinių-pasekminių atsiradimo įrodymų. Empirinės teorijos politikos moksle labiausiai pradėtos plėtoti dėl bihevioralizmo įtakos.

Formalioji teorija yra santykinis pavadinimas, vartojamas apibūdinant du modelius: viešojo pasirinkimo teoriją, perimtą iš ekonomikos, ir lošimų teoriją, išsiplėtojusią iš matematinės kombinatorikos teorijos. Abu šie modeliai remiasi prielaida, kad politikos veikėjas yra racionalus individas, kuris siekia sau didžiausios naudos mažiausiomis sąnaudomis. Viešojo pasirinkimo teorija, dar vadinama racionalaus pasirinkimo teorija, politikos moksle plačiausiai laikoma bendrųjų (kolektyvinių) sprendimų priėmimo, partijų konkurencijos atstovaujamoje demokratijoje, rinkiminio elgesio tyrimuose ir viešojo administravimo studijose. Lošimų teorijos modeliai (nulinės sumos, pozityvios sumos, negatyvios sumos, kintamos sumos8) labiausiai prigijo tarptautinės politikos analizėje, taip pat taikomi balsavimo vertinimui.

Normatyvinė teorija aiškina politinius reiškinius, remdamasi etiniais argumentais, siūlo priemones, kuriomis galima įtvirtinti trokštamą ge-

Pozityvizmo įtaka politikos mokslui aptariama antroje paskaitoje. Plačiau žr.: Dunleavy R, O'Leary B. Valstybės teorijos. Vilnius: Eugrimas,

1999. P. 99-104.

18

* i įitttltttltit. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

linu . i polilinę tvarką arba vertina atitinkamus politinius reiškinius bei V III h iincnės sąrangą apibrėžtų vertybių kontekste. Politinė filosofija ap-...., I Insikinius tekstus nuo Platono ir Aristotelio, indų ir Konfucijaus lllimeilijus iki pastarųjų dešimtmečių Johno Ravvlso, Roberto Nosciko, 1 ... 11.1.1 1 )workino ir kitų darbų.

IHiIIIIiiiai institutai - lai konstitucijų, įstatymų leidžiamosios ir vyk-lliiiiinsios valdžios institutų, teismų, biurokratijos, politinių partijų ir link lini| sislemų studijos, kurios atsirado XX a. pabaigoje, įkūrus pir-HMIIIMIIS politikos mokslo fakultetus. Pirmųjų inslitucionalistų studijų I n i Ii IVS beveik nesiskyrė nuo konstitucijos ir civilinės teisės tyrinėjimų,

'i II II (laikiniai politologai tiria politinių institutų, jų dalių, rinkimų sis-^ • p i , organizacijų genezę, raidą ir politinius jų veiklos padarinius. Bū-illiųin, kad instilucionalistai kaltinami per dideliu susidomėjimu eina-|tti||n |mlilika. Sis skepticizmas siejamas su tais praktikais, kurie gerai lllln M I iria vienos šalies vyriausybę ir administraciją bei kaupia svarbią

|ll?lių',<! politikos mokslui.

, 1'llsUuuosius tris dešimtmečius vyrauja neoinstitucionalizmas, kuris bri'/in politinio gyvenimo organizacijos tyrimo būtinybę, nes inslitu-

tllldiiro jos pagrindą, formuoja politikos kontekstą ir daro įtaką primini sprendimų pasirinkimui. I i einamoji politika. Institucionalizmo ir normatyvinės politinės te-

iil I jus kiilikai tvirtina, kad vienintelis mokslinis politinių reiškinių tyrimu Innlas yra lyginamoji politika. Jų nuomone, politikos mokslas turi liti 11 įliejamas su universalių dėsnių ar „vidurinio lygio teorijų" paieškomi*, I y. su apibendrinimais, kurie gali padėli užtikrinti patikrinamą jtnllliniij reiškinių aiškinimą.

Aiškinant siauriau, lyginamoji politika lygina konstitucijas, vykdo-Įliniios it įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse,

*

n I II alskleisti, ar skiriasi ir kuoskiriasi politinės problemos ir jų sprendimus I yginamoji politika tiria ir visai siauras sritis, pavyzdžiui, biu-fflklnlijos rekrutavimą.

Lydinamosios politikos analizė susiformavo kaip dalis bihevioralis-llliln judėjimo, kuris XX a. penktajame ir šeštajame dešimtmečiais kri-

19

/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLĄ:.

tikavo legalistinj institucionalistinį politikos mokslo pobūdi. .Tos ai stovai patikrina ir apskaičiuoja teiginius apie masių ir elito politini elgesį, tvirtina, kad konstituciniai, legalistiniai ir formalūs tyrimai daž nai stokoja pakankamų empirinių įrodymų. Bihevioralistinė revoliu cija reiškėsi griežtų kiekybinių tyrimo metodų taikymu partijų, pati i nių ir rinkimų sistemų, rinkiminio elgesio, interesų grupių vaidmens, viešosios politikos srityse, ypatingą dėmesį skiriant sprendimų priėmi mo analizei. Šiuo atveju mokslininkai siekia nustatyti ir paaiškinti bcn driausias reiškinių savybes, tirdami vienos ar kelių šalių skirtumus ii panašumus.

Dabar formalistinio ir empirinio tyrimo dichotomija yra įveikta, ii politikos mokslo atstovai derina abi šias metodologijas. Inslitucionaliz mo ir moderniosios empirinės tyrimo metodikos „vedybos" sėkmingiau siai buvo realizuotos, tikrinant skirtingų šalių lyginamųjų studijų gautus apibendrinimus.

Tarptautiniai santykiai nagrinėja politinius valstybių ir nevalstybi nių tarptautinių subjektų santykius ir pasaulinės politinės sistemos dinamiką. Jų tyrimo sritis apima tarptautines organizacijas, tarptautinę politine ekonomiją, karo studijas, užsienio politikos analizę, tarptautinių santykių teorijas, regionines studijas. Metodologiškai tarptautiniai santykiai taip pat buvo paveikti bendrų politikos mokslo raidos tendencijų, kai imta taikyti bihevioralistinius, kiekybinius, racionalaus pasirinkimo, struktūralistinius ir kitus požiūrius.

Viešasis administravimas ir viešoji politika tiria institucines sąrangas, užtikrinančias valstybės tarnybų darbą, ir istoriškai siejama su atsakingos ir profesionalios administracijos (biurokratijos) rengimu. Ši politikos mokslo šaka analizuoja viešosios politikos9 formavimą, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą, norminius ir empirinius argumentus viešajai politikai pagrįsti.

Būtina atkreipti dėmesį, kad terminas viešoji politika anglų kalba reiškia public pollicy. Lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis vartojamas žodis politika.

20

' lt t h ii 11 ii. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

l'ii|i,i milinis dėmesys dabar skiriamas „naujojo viešojo valdymo" ir tm Iimnliius pasirinkimo interpretacijų pagrįstumui, aiškinant politinių Imi llnlų veiklą biurokratijos studijose, reformuojant įvairių šalių admi-ĮĮ|»IIMI hies sistemas.

INi'l viešasis administravimas, nei viešoji politika neturi vieno išskir-

uiii.. lyrinio metodo. Čia remiamasi pliuralizmu, biheviorizmu, racio-Hllliiiih pasirinkimo teorija, marksizmu, feminizmu.

I'nliliko.i sociologija kaip autonomiška disciplina išsiskiria XX a. I>. n! hi|!ime dešimtmetyje. Tai - ribinė disciplina, balansuojanti tarp

• | tn liiln/ujos ir politikos mokslo. Politikos sociologija, kitaip nei politiku* muksiąs, tiria socialines politinių institutų funkcionavimo sąlygas. t'iiHl nuliniai politikos sociologijos teiginiai perimti iš sociologijos kla-

ll| MnxoWeberio-racionalizacija, galia, autoritetas, biurokratiza-iniille Durkheimo - diskusijos apie kolektyvinį identitetą ir nor

it, Kurio Marxo - darbai apie valstybę ir klases. Šiuolaikinė politikos k | l įgija pagrindini dėmesį skiria valstybės ir demokratijos procesų

linginei analizei. |"iililikos mokslo vidinė diferenciacija tik patvirtina politikos feno-

i kompleksiškumą. Todėl ir mokslo, tyrinėjančio politiką, apibūdi-l yru sudėtingas: politikos mokslas yra „akademinė disciplina, sie-

ni i llslcmiškai aprašyti, analizuoti ir paaiškinti valstybės (vyriausybės) ibi politinių institutų funkcionavimą; taip pat tokią socialine veiklą Peikus, kurios legitimių autoritetingų šaltinių dėka padeda apibrėž-

Jflvnlomus pasiskirstymus (binding allocations) arba sprendimus; be Kirtingą požiūrį į žmogaus prigimtį bei nurodančias (prescripiive)

Į|(lll|ns, kurios skatina diskusijas apie šiuos institutus, sprendimus ir

Ultulskiislymus"10.

I'nlilieal Science //The Blackwell Encyclopedia of Political Science /Ed. •V Bogdonor, 1991. P. 468.

/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAI

3- Politikos mokslinis aiškinimas

Bandymas apibrėžti „politinę tikrovę" ir politikos mokslo, kaip akademinės veiklos, įvairovė sukėlė nemažai ginčų ir prieštaringą požiurj i politikos mokslinį aiškinimą. Dar prieš trisdešimt metų buvo tvirtina ma, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai - parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Todėl būtina išsiaiškinti priežastis, dėl kurių dar ii šiandien abejojama politikos mokslo, kaip savarankiškos disciplinos, statusu.

Politikos mokslas atsirado kaip žmonių poreikio geriau pažinti so cialinį gyvenimą, remiantis moksliniais tyrimo metodais, padarinys. Siekiant apibendrinti iš pirmo žvilgsnio chaotišką informaciją apie mus supantį pasaulį, ją reikia susisteminti ir nuosekliai paaiškinti. Begalybei faktų ir reiškinių sutvarkyti apibrėžiamos siauresnės pažinimo sritys -ekonomika, biologija, matematika, sociologija ir pan. Politikos mokslas yra disciplina, kitaip nei ekonomika, teisė, istorija, sociologija nagrinėjanti politikos pasaulį. Kaip atskira pažinimo sritis, jis tiria politinius faktus ir reiškinius. Politiniai faktai ir reiškiniai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Taigi politikos mokslas yra vienas iš socialinių, skirtingai nuo gamtos ar tiksliųjų mokslų, kuris nagrinėja visuomeninius politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį jų aiškinimą.

Mokslinis pažinimas nuo kasdienio ar sveiko proto skiriasi tikrovės aiškinimo metodais ir tikslais. Pavyzdžiui, ir mokslininkas, ir paprastas žmogus, norėdami suprasti politinius įvykius ar reiškinius, taiko įvairias teorijas ar koncepcijas. Tačiau paprastas žmogus nesilaiko griežtų teorijos kriterijų, nerenka faktų, nesistemina ir neklasifikuoja jų, o remiasi savo patirtimi, tikėjimu, „visų" nuomone ar išankstiniu nusistatymu ir jų pagrindu daro savo apibendrinimus apie politiką. Todėl jis gali manyti, kad politika, tarkime, yra tik nedora veikla, nes visi politikai korum-puoti, o žmonių gyvenimo lygis smunka todėl, kad visi politikai yra neiš-

22

itin h uita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

lineliui, lygiai taip pat, kaip tikėti, kad žmonės serga nepagydomomis eilinis, nes yra nuodėmingi.

Mokslas yra kiekviena organizuota pažinimo sistema, besiremianti i Htpll iniais faktais, kurie tiriami įvairiais tuo metu žinomais metodais,

Ii k liinl apibendrinančio tikrovės paaiškinimo. Pagrindinis mokslo tikslas k ui Ii leorijas, kurios užtikrintų jo paskirtį: paaiškinti, suprasti, numa-

lyl I n kontroliuoti tikrovę. Mokslininkas ne tik griežtai remiasi teorija, ln I II nuolat ją tikrina, laikydamasis pagrindinių mokslinio pažinimo 1 111 M): teorijos ir koncepcijos yra dirbtinai sukurti apibendrinimai, k ui h nevisiškai atitinka tikrovę, nes yra abstraktūs; ir tikrovė, ir teori-Įpi muilai kinta, todėl moksliniam pažinimui reikia nuolat tikrinti teori-11111* npibendrinimus ir prielaidas. Be to, mokslininkas visada ieško ryšuliu |i reiškinių, siekdamas nustatyti priežastinius-pasekminius dėsnius,

IIIr leidžia daryti universalius apibendrinimus, padedančius aiškinti iHjiiirlus reiškinius. Irpagaliau mokslininkas stengiasi kontroliuoti savo

luinus objektus. IHililikos mokslas siekia formuoti tokią politinės tikrovės pažinimo

iMruią, remdamasis apibrėžtų kategorijų visuma, metodais ir įvairiais lil Iniais požiūriais. Tačiau, palyginti su tiksliaisiais mokslais, politikos

NIIIS, kaip ir kiti socialiniai mokslai, vertinamas skeptiškai, nes nelikai atitinka „moksliškumo" kriterijus.

' I 'IK imas Kuhnas knygoje The Structure of 'Scientific Revolutions (1970) ;nlė keturis sutartinius tikrojo mokslo pamatus: pagrindines sąvo-

ND, kurios identifikuoja ir įvardija kertines problemas; teorijas, kurias lininio sistemiškai susiję apibendrinimai ir kurios pateikia atitinkamų |lHli'|i,i n ijiĮ ryšių paaiškinimus ir numatymus (Jei A, tai B, C ir D sąlygo-Btl* ,); interpretavimo taisykles, numatančias metodus, kuriais nusta-' " n u teorijos teiginiai yra teisingi ar klaidingi; išvardija problemas, ku-rti« npręstinos atitinkamoje tyrimų srityje.

Politikos mokslo paradoksas pasireiškia tuo, kad jis, būdamas vie-liiin iŠ socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės politine i aidą ir funkcionavimą, privalo aprėpti Įvairių socialinio gyvenimo Upektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien

23


politinių veiksnių priemonėmis, nebus suprasta. Ji pasireiškia visose žmogaus gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto.

Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus terminus valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Bene tiksliausiai šią padėtį yra pagrindęs Davidas E. Apteris. Jo nuomone, politiką tyrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, kaip, tarkime, ekonomika, kur ekonominės veiklos subjektų santykiai ir ryšiai matuojami tiksliu ekvivalentu -pinigais arba auksu. Niekas neklausia galios - esminės politikos savybės - kurso (kaip, tarkime, valiutos kurso). Jos neįmanoma pasidėti į banką.

Todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija arba kreipiasi į psichologiją, siekdamas paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi ar veikia vienokiu ar kitokiu būdu. Anot Apterio, disciplina išlaiko savo vientisumą ir principus įvairių autorių, atstovaujančių skirtingiems požiūriams, teorijų ir metodų apie tą patį reiškinį (mūsų atveju - valdžią) visuma11.

Kita vertus, politika yra daugelio individų, grupių, valstybių sąveikos procesas, todėl neįmanoma daryti griežtesnių apibendrinimų, nustatyti universalių dėsnių ir kontroliuoti politinės tikrovės. Beveik kiekvienas politinis įvykis yra unikalus, nes reiškiasi skirtingomis sąlygomis.

Pagaliau politikos mokslui reikia nuolat spręsti objektyvumo ir neutralumo problemą. Objektyvumą užtikrina empiriniai įrodymai, subjektyvumą - asmeniniai tyrinėtojo vertinimai, nusistatymai, simpatijos. Politikos moksle dažnai sunku išvengti subjektyvumo, nes dauguma jo kategorijų konstruojamos, remiantis prielaidomis apie žmogaus prigimtį, žmonių santykius. Todėl retai išvengiama išankstinio nusistaty-

Apter D. E. Introcluction to Political Analysis. Cambridge: VVinthrop Pub-lishers, Inc., 1977. P. 6-7.

24

l paskaita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata

DO, ideologinio reiškinių vertinimo. Galima paminėti tokį pavyzdį. Amerikoje ilgai buvo vengiama aiškinti politinių režimų stabilumo problemas, remiantis konfliktologija, kurios pamatus padėjo marksizmas, (''in dominavo funkcionalistinė mokykla, nepajėgusi atskleisti demok-i ui iniij režimų žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo priežasčių. Panarini ir politikos kategorijos aiškinimas gali būti nulemtas simpatijų demokratijai ir pliuralistiniam valdžios santykių aiškinimui (žr.: Cricko tolitikos sampratą).

Nors politikos mokslas neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina ląvokas ir konstruoja teorinius modelius. Pasak šviesios atminties lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dėl būti-nyl iis spręsti besiformuojančios tikrovės problemas. Sociologija ir po llllkos mokslas išaugo į socialinius mokslus kaip galvojimo būdas, Iplbrėžiantis empirinių aplinkybių ir subjektyvių reikšmių, „gyveniniu Inulo" (Sančo Pansos) ir „sąmoningumo" ( Don Kichoto) santykį.

Išlieka mokslai tol, kol aprašo egzistuojančias žmogiškosios patirti '. tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybės, nes tai -

(IC normatyvinės disciplinos. Tai analitinių mokslų šeimos ktyptis, kurini budingas nenutrūkstamas bandymas išsiaiškinti, kokios socialinių iy<li| \\\ urulys ir kokių kultūrų logika projektuoja ir įprasmina skirtingų /lininių skirtingus santykius ir kokiais būdais jie kinta istorijos rai-

'I'

Politikos mokslas, suprantama, negali taikyti gamtos mokslo meto-• 1111 pavyzdžiui, ar įmanomas eksperimentas laboratorijoje, tiriant poli-lidllis santykius), bet jam reikia teorijos loginio vientisumo, tikslių ir Hllkliii apibrėžtų pagrindinių sąvokų. Ir nors tos sąvokos aiškinamos lli ii I lii/'.ni.s aspektais, tiriant tą patį reiškinį įvairiais teoriniais požiūriais, |lll nirkmla neatmeta empirinių faktų ir modelių taikymo, siekiant kuo

Hitu pažinti politinę tikrovę.


LITERATŪRA

Krupavičius A. Politika ir politologija: vakar ir šiandien // Valstybės pagrindai. Antroji dalis. Kaunas: Technologija, 1996. P. 6-47. (NMM, TSPMI.VDU, LTU)

Birsh A. H. Concepts and Theories of Modern Democracy. Chapter 13. London and New York: Routledge, 1993. (TSPMI, NMM, VDU)

Danziger J. N. Understanding Political World. A Comparative Introduction to Political Science. 4* edition. New York: Longman, 1997. (TSPMI)

Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics. An Introduction. 4th edition. London: Macmillan, 1998. (NMM, TSPMI, VDU)

Heyvrood A. Politics. Macmillan Foundations. London: Macmillan, 1997. (TSPMI, LTU, VDU)

Marsh D., Stoker G. Theory and Methods in Political Science. London: Macmillan Press, 1995. (TSPMI, ALK)

Miller D. Political Theory/The Sočiai Science Encyclopedia. London: Routledge, 1996. P. 638-640. (VDU)

O'Leary B. Political Science / Ed. by. A. Kuper and J. Kuper. The Sočiai Science Encyclopedia. 2n d ed. London, New York: Routledge, 1996. P. 632-638. (VDU)

26

11 paskaita. Po l i t ikos m o k s l o ištakos ir raidos etapai

pagrindinės sąvokos: universalizmas, pozityvizmas, Staatslehre mokykla, le-Mllzmas, tradicionalizmas, Čikagos mokykla, bihevioralistinė revoliucija, I ii I icvioralizmas, pobihevioralizmas.

1. Politikos mokslo formavimosi ypatybės

I blltikos mokslo istorinė raida, kaip ir politikos mokslo statusas arba jo Objektas, taip pat vertinama nevienodai. Pirmiausia nesutariama dėl i Iminologinių disciplinos rėmų. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad poli! ikus mokslas yra vienas iš seniausių socialinių mokslų, pradėjęs l'or-IIIIII ii is senovės Graikijoje, kiti - kad tikrasis jo pradininkas yra Niccola Mmhinvellis. Kartais jo pradžia skaičiuojama tik nuo 1948 m. Paryžiuje

INI iS( X) iniciatyva įvykusio simpoziumo, kuriame buvo susisteminta i ilil ikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis Staniu Ins. Tiksliųjų mokslų metodų taikymo socialinei tikrovei tirti šali-

Mlutii nuomone, politikos mokslas tapo tikrai akademine disciplina tik i'iik lujame XX šimtmečio dešimtmetyje. Tokią padėtį lemia ne tik skir-

įtl požiūriai j politikos mokslą, vėlyvas išsiskyrimas į atskirą akademini ii |, bet ir prieštaringa pačios disciplinos plėtra. Sąlygiškai galima skirti du politikos mokslo formavimosi etapus: 1) po-

>* mokslo priešistorę ir 2) politikos mokslo, kaip atskiros socialinių lk»li| srities, raidą. Kai kalbame apie politikos mokslo ištakas, turime Ivi i|c ne I ik politinių idėjų istoriją, bet ir daugelio įvairių epochų mąsty-

| leidinius ir apmąstymus, kurie formavo socialinių reiškinių suprati-li nu ikslinės jų analizės prielaidas ir yra šiuolaikinio politinių institu-

^l itiSkinių ir procesų aiškinimo bei supratimo šaltinis. Tačiau, kai lunic apibrėžti politikos mokslo pradžią moderniąja prasme, būtina

lln-ii apie autonomiškos ir nepriklausomos mokslo srities, turinčios sa-Wlt| nli|i'klą ir susistemintą teorinę struktūrą, formavimąsi.

27


Politikos mokslo istorija neatskiriama nuo bendro socialinių mokslų raidos konteksto, apimančio ir intelektines, ir institucines jo kūrimosi prielaidas, ir socialinių mokslų sričių diferenciacijos bei specializacijos ypatybes. Politikos pažinimas plėtojosi pirmiausia kitų mokslų prieglobstyje ir jų įtakoje. Nuo antikos iki XIX a. paskutinių dešimtmečių ir XX a. pradžios politikos tyrinėjimai išliko filosofijos, istorijos, teisės ir politinės ekonomijos akiratyje. Dėl vyraujančio filosofinio socialinių ir politinių reiškinių aiškinimo, remiantis D. Easlono periodizacija, šis laikotarpis kartais vadinamas universalizmu. Nuo Platono iki Renesanso epochos politikos studijos, išskyrus kai kuriuos jos fragmentus, buvo spekuliatyvaus etinio pobūdžio. Jos bandė atsakyti į klausimą, kaip visuomenė turėtų būti sutvarkyta ir valdoma, kad atitikti) religijos, moralės ar dieviškosios tvarkos reikalavimus. Po reformacijos toks požiūris buvo modifikuotas pasaulietiniams uždaviniams spręsti: užtikrinti visuomeninę tvarką, o ne vien tobulą socialinę harmoniją.

Žinių apie socialinįpasaulį segmentacija prasidėjo XVIII a., kai gamtos filosofiją imama skirti nuo moralinės filosofijos, o plečiantis ir kitoms pažinimo sritims, skiriami „gamtos" ir „moraliniai" mokslai, vėliau-socialiniai ir humanitariniai mokslai. XVIII a. vyravo būdinga švietimo epochai visuomenės pažangos idėja, optimistinė ir pasaulietinė pasaulio tobulinimo dvasia. Tai skatino poreikį tyrinėti socialinius reiškinius ir diskusijas apie mokslinio jų pažinimo metodus. Škotų filosofas Davidas Humas, kiek vėliau Anglijoje Frcncis Benthamas suformulavo empirinio tikrovės pažinimo principus. Jie teigė, kad tikrojo pažinimo šaltinis yra ne samprotavimai, kaip tvirtino Platonas, bet empirinė tikrovė ir patyrimas, realiai egzistuojantys faktai, kurie su stebėjimo ir eksperimento pagalba leidžia daryti mokslinius apibendrinimus. Nuo XVIII a. empirinio ir normatyvinio aiškinimo priešpriešos problema virto iki šiol neišblėsusiomis diskusijomis apie socialinio pasaulio mokslinio pažinimo galimybes ir jo ribas, tiksliųjų mokslų metodų taikymo socialiniams reiškiniams tirti tikslingumą ir tiesiogiai paveikė politikos mokslo plėtrą.

Kita vertus, žinių apie politiką kaupimas, remiantis empirinių faktų apie tikrovę analize, prasidėjo dar antikoje. Aristotelis teigė, kad me-

.v;

// paskaita. Politikos mokslo ištakos ir raidos etapai

džiagos rinkimas apie atskirus miestus-valstybes leidžia atskleisti politikos esmę. Jo politikos ir politinio pažinimo samprata rėmėsi tyrimo strategija, kuri reikalavo pirminės medžiagos rinkimo ir įvairių požiūrių lyginimo, padedančių nustatyti tam tikro reiškinio savybes. Studijuojant reiškinių panašumus ir skirtumus, reiškiniai klasifikuojami pagal atitinkamus svarbiausius požymius. Tokio tyrimo pavyzdžiu buvo šešianarė valstybių klasifikacijos schema, kuria remdamasis Aristotelis aiškino valdymo formų kaitos priežastis ir sąlygas.

Tačiau realistinio politikos aiškinimo pradininku laikomas N. Ma-chiavellis, politikos studijas atskyręs nuo normatyvinių vertinimų. Jis kritikavo spekuliatyvųjį politikos aiškinimą ir tvirtino, kad politika negali būti atskleista teologiniais ir moraliniais terminais. Todėl nėra idealios valstybės formos, o tik atitinkanti arba neatitinkanti tam tikrą istorinę situaciją santvarka, kaip kad nėra blogų arba gerų valdymo metodų, kurie gali būti atskleidžiami istoriniu lyginamuoju būdu.

Nuo Renesanso valdymo formų ir jų vertinimo kriterijų studijos išliko vyraujančia politinės minties tema iki XIX a. Buvo suformuluotos Jeano Bodino suvereniteto doktrina, padėjusi pamatus legalistinci valstybės sampratai, T. Hobbeso absoliutinės valstybės materialinių prielaidų ir žmonių socialinės organizacijos poreikių analizė, J. Lockc'o valdžios apribojimo ir padalijimo idėjos, išplėtotos C. Monlesąuieu valdžių padalijimo doktrinoje. Šių mąstytojų teiginiai atsispindėjo James Madi-sono ir Alexanderio Hamiltono veikloje, Federalislo puslapiuose analizuojant ir pagrindžiant konstitucijos ir demokratijos įtvirtinimo procesą Amerikoje.

XIX a. socialiniams mokslams suklestėti ir jų moksliniam statusui iižl ikrinti ypač svarbios buvo Herberto Spencerio, Auguste'o Comte'o, Karlo Marxo pastangos sukurti visa apimančias mokslines visuomenės teorijas. K. Marxo dialektinio materializmo teorija dažnai yra laikoma vii- nhitelc vientisa ir visapusiška politikos teorija1, o marksistine meto-

' llirsh A. Op. cit. P. 211.

29


dologija remiasi viena iš šiuolaikinių politinių tyrimo pakraipų - ne-omarksizmas.

Politikos mokslo formavimuisi daugiausiai įtakos turėjo prancūzų filosofo ir matematiko Auguste'o Comte'o teiginiai, suformuluoti šešių tomų darbe Course ofPositive Philosophy (1840-1842). Tęsdamas Hu-mo, Bentamo idėjas, jis įvedė pozityvizmo terminą2, žymintį mokslinio pažinimo raidos pakopą. Pažinimas, arba proto raida, pereina tris pakopas: teologinę (fiktyviąją), metafizinę (abslrakčiąją) ir pozityvistinę (mokslinę). Pastarojoje fazėje socialinės tikrovės tyrimai privalo remtis fizikos, astronomijos, chemijos metodais. Norint pažinti ir moksliškai tyrinėti socialinius reiškinius, būtina juos stebėti, lyginti, susieti ir redukuoti iki riboto kiekio bendrųjų dėsningumų, kurie, plėtojantis pažinimui, turi sumažėti iki universalių apibendrinimų apie socialinę tikrovę. Politikos studijos, Comte'o nuomone, turi tapti „socialine fizika", kurios uždavinys būtų tikslių ir nekintančių visuomenės pažangos dėsnių nustatymas, mokslinio projekto reorganizuoti visuomenę parengimas. Vėliau Comle'as „socialinės fizikos" terminą pakeitė „sociologija", kuri turėjo užbaigti teorinių mokslų hierarchiją ir tapti pagrindiniu mokslu apie visuomene. Jis pripažino politikos mokslą, kurio uždavinys yra vienos socialinės asociacijos formos - valstybės - pažinimas. Nors A. Comte'o teorinė schema nebuvo tiesiogiai taikoma kitų mąstytojų, tačiau lėmė sisteminį įvairių socialinio gyvenimo aspektų tyrinėjimą.

Pozityvizmas labiausiai paveikė psichologiją, sociologiją, politikos studijas JAV. Vienas iš pagrindinių jo reikalavimų - socialinius mokslus prilyginti gamtos mokslams - inspiravo judėjimą už teorinio politikos mokslo sukūrimą. Be to, industrinė revoliucija ir su ja prasidėjusi urbanizacija skatino istorijos ir politinės ekonomijos studijas, rinkti statistinę medžiagą ir faktus apie socialinius pramonės revoliucijos padarinius. Bandymas vis plačiau taikyti socialinių reiškinių kiekybinį matavimą lėmė statistikos metodų ir duomenų rinkimo bei apdorojimo technikos plėtrą.

" Sąvoka pozityvizmas yra pozityvistinės filosofijos santrauka, bendresniu požiūriu nusakanti įsipareigojimą remtis griežtais moksliniais metodais.

30

II paskaita. Politikos mokslo ištakos ir raidos etapai

Socialinių mokslų diferenciaciją ir specializaciją greitino ne tik K. Marxo, E. Durkheimo, M. Weberio visuomenės raidos teorijos, atskleidusios moderniosios ir tradicinės visuomenės skirtumus, gilėjantį darbo pasidalijimą ir socialinės organizacijos diferenciaciją bei kompleksiškumą, bet ir specializuotų mokslinės veiklos sričių plėtra. XIX a. pabaigoje įsigalėjo požiūris, kad socialinis mokslas nėra vieningas, o sudarytas iš įvairių šakų. Konkretiems socialiniams skirtingų sričių tyrinėjimams reikėjo taikyti specializuotus metodus, konceptualizuoti atskiras socialinių santykių sritis, skirtingų tyrimų ir atitinkamų sričių specialistų. Todėl prasidėjo politikos mokslo institucionalizacija.

2. Politikos mokslo raidos etapai

Disciplinos institucionalizacija. Politikos mokslo pradžią daugelis politologų sieja su Staatslehre mokyklos Vokietijoje 1870 m. įkūrimu. Tai buvo teisės tradicijomis besiremiančios valstybės konstitucinių pagrindų, sąrangos, formalių institutų funkcionavimo studijos. Jos atliko ypač svarbią politikos mokslo, kaip savarankiškos disciplinos, įtvirtinimo funkciją. Legalistinė valstybės koncepcija suteikė politikos mokslui savitą identitetą, tokiu būdu atsiribodama nuo normatyvinio filosofinio ir islorinio aprašomojo politikos aiškinimo. Šie tyrinėjimai buvo ta po-lilikos sritis, kuri sudarė politikos mokslo autonomizavimo vykstant bendrai socialinių mokslų diferenciacijai ir specializacijai prielaidas. Jos pagrindu formavosi disciplinos branduolys {core ofpolitical

science).

Nors apie politikos kursų, atsietų nuo normatyvinės filosofijos, ap-i ašomosios istorijos ir teisės, dėstymą koledžuose buvo pradėta galvoti dar XVIII a., tačiau tik XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Europos ir .1AV u niversitetuose įvedami politikos teorijos, valstybės ir kiti mokymo kursai, pasirodė pirmosios publikacijos, kurių autoriai vartojo politikos mokslo terminą: Oksforde - sero Fredericko Pollocko The History of

ilic Science ofPolitics ir Kembridže - Jonhno Roberto Seeley'o^n In-

troduetion to Political Science.

31

I dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS

1871 m. Paryžiuje įkuriama Ecole Libre des SciencesPolitiqu.es (dabar - Institut d'Etudes Politiąues de l'Universite de Paris), kur vyravo legalistinė pakraipa, kokybiniai tyrimo metodai. 1895 m. įsteigtoje mokykloje Lon-

don School of Economics and Politkal Science, kurios pavadinime nurodoma atskira politikos mokslo disciplina, pastaroji tebuvo traktuojama kaip taikomasis mokslas, siejamas su valdymo sritimi ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos išliko politinės ekonomijos šešėlyje.

Didelė dalis profesūros, inicijavusios politikos studijas, išsilavinimą įgijo Europos universitetuose, o savo akademinę karjerą tęsė JAV. Europoje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos empirinės politikos studijos apėmė vyriausybės, einamosios politikos, politinės istorijos tyrinėjimus, kurie sugyveno su tradiciškai čia vyravusia didaktine filosofija. Dažnai ne visai teisingai Jungtinės Amerikos Valstijos laikomos šiuolaikinio politikos mokslo židiniu, nes nemažai politikos mokslinio tyrimo inovacijų gimė Europos universitetuose. Tačiau JAV susiklostė palankesnės mokslinės veiklos sąlygos.

Remdamasis Staashlere mokyklos idėjomis, emigravęs iš Vokietijos Frencis Lieberas 1857 m. Kolumbijos universitete pradėjo skaityti valstybės teorijos ir politikos etikos kursą, adaptuotą politinės filosofijos programai. Kitais metais jis tapo pirmosios Istorijos ir politikos mokslo katedros JAV vedėju. Jonhnas W. Burgessas, baigęs studijas Staashlere

mokykloje, 1880 m. Kolumbijos universitete įkūrė politikos mokslo mokyklą, nors jo politikos mokslo vizija buvo platesnė. Mokykloje buvo dėstomi statistikos, geografijos, ekonomikos kursai, nes, Burgesso nuomone, politika turi būti studijuojama tais pačiais metodais, kurie buvo produktyvūs gamtos moksluose3. XIX a. devintajame dešimtmetyje politikos kursai pradėti skaityti Harvardo universitete. Pirmieji politikos mokslo fakultetai paprastai buvo kuriami ir veikė bendromis istorikų, teisininkų ir filosofų pastangomis.

Susser B. Approaches to the Study of Politics. New York, Toronto: Mac-millan, 1992. P. 3.

32


Apie politologų bendruomenės kūrimąsi bylojo 1903 m. įkurta Amerikos politikos mokslų asociacija (APSĄ), organizuota JAV politikos praktinėms problemoms tirti. APSĄ laikėsi požiūrio, kad politikos mokslas apie valstybę yra kartu ir mokslas apie valstybės valios įgyvendinimą. 1906 m. publikuotas pirmasis žurnalo Politkal Science Quarlely numeris.

1900-1920 m. JAV vyravo progresyvistinės tendencijos. Ankstyvojoje raidos stadijoje skiriamieji politikos mokslo bruožai, palyginti su kitais socialiniais mokslais, buvo stiprus ryšys su istorija ir politikos, kaip socialinės reformos, idėja. Buvo tikima, kad nauji pažinimo metodai gali būti sėkmingai taikomi visuomenei tobulinti. Čia sutiko du požiūriai: 1) politikos mokslas ir istorija yra integruoti vienas į kitą ir 2) poli-I ikos mokslas yra praktinis mokslas. Pirmasis skatino istorines politikos ir pilietinės istorijos studijas. Antruoju požiūriu, politikos mokslo paskirtis buvo dalyvauti socialinėje reformoje ir socialiniame valdyme, t. y. vykdyti politikos praktikos tyrimus ir „socialinės inžinerijos" funkciją. Atitinkamai formavosi dvi politikos mokslo kryptys: tradicinė politinių institucijų tyrimo mokykla, pabrėžianti formalųjį teisinį aspektą bei mokymosi iš istorinės praeities idėją, ir dėl pozityvizmo įtakos besiplėtojanti mokslinių politikos tyrimų kryptis, kurios šalininkai siekė atsiribo-li nuo politinės filosofijos ir istorijos bei nuo apmąstymų apie politiką pereiti prie mokslinio politinių problemų tyrinėjimo.

Pradėjo ryškėti politinės teorijos pokyčiai tose srityse, kur nuo dedukcinių, normatyvinių ir idealistinių pozicijų buvo pereinama prie in-clnklyvių ir realistinių metodų, susijusių su stebėjimu, klasifikacija, aprašymu ir apibendrinimu. Profesionaliam savarankiškam politikos mokslui susiformuoti reikšmingiausi buvo trys radikalūs savo pobūdžiu posūkiai - Čikagos mokyklos veikla 1920-1940 m., bihevioralistinė revoliucija ir matematinių bei ekonominių modelių integravimas į politikos mokslą.

/ 920-1940 m. Didžiausią poveikį politikos mokslo metodologijos raidai padarė Čikagos mokyklos atstovų Charleso Meriamo, Haroldo Gos-ni'llo, Haroldo Lasswello, George Catlino darbai. Sociologijos ir psi-

33

SciencesPolitiqu.es

/ da lis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS

chologijos laimėjimai, taikant naujus metodus, skatino pozityvistines politikos mokslo tendencijas. Nuo pirmojo XX a. dešimtmečio pradėti rinkiminio elgesio, viešosios nuomonės tyrimai, o vis didesnis tokių tyrinėjimų poreikis, išsiplėtus rinkimų teisei, skatino tobulinti duomenų rinkimo ir apdorojimo metodiką, sėkmingas jų taikymas - vis plačiau juos naudoti ir kitų politinių reiškinių studijoms.

Ch. Meriamas (1874-1953) Čikagos universitete įkūrė Socialinių mokslų tyrimo komitetą vykdyti tyrimus Čikagoje, o vėliau inicijavo tokio pat komiteto įsteigimą, kurio veikla apėmė visą šalį. Jis pabrėžė, kad būtina politikos tyrimo metodų rekonstrukcija ir teorinis metodų pagrindimas, remdamasis savo susisteminta metodų, taikomų politikos studijose, kaitos periodizacija: 1) apriorinė-dedukcinė stadija (iki 1850 m.); 2) istorinė aprašomoji ir lyginamoji stadija (1850-1900); 3) stebėjimų, aprašymų ir matematinių tyrimo metodų stadija (nuo 1900 m. iki 1923 m.).

Pirmoji tyrimo programa, skiria tirti rinkėjų požiūriams per 1923 m. Čikagos mero rinkimus, buvo aprašyta 1924 m. didžiausios sėkmės sulaukusioje Ch. Meriamo ir H. Gosncllo knygoje Non-voling: Causes and

Methods ofControl. Projekte buvo taikoma atrankos metodika, apklausų duomenų analizė, liesa, neprilygstanti dabartinių rinkiminio elgesio tyrimų technikai.

1925 m. darbe New Aspecls of Politics Ch. Meriamas tvirtino, kad politikos studijos turi remtis ekonomine statistika, istorija, antropologija, geografija, psichologijos metodais, siekiant paversti jas moksline veikla. Jis skatino kurti visa apimantį politikos mokslą, kuris galėtų aprašyti ir paaiškinti politinę realybę, pasisakė už kiekybinių metodų taikymą. Savo prezidentinėje kalboje, skirtoje APSĄ, jis teigė, kad politikos mokslas pradeda tyrinėti politinį elgesį kaip pagrindinį savo objektą4.

Dahl R. The Behavioral Approach in Political Science: Epitaph for a Mo nument to A Successful Protest. Susser B. Approaches to Study of Politics. New York, Toronto: Macmillan, 1992. P. 28

34

H paskaita. Politikos mokslo ištakos ir raidos etapai

1927 m. G. Catlinas knygoje Science and Methodology of Political

Science nurodė būtinybę atskirti politikos tyrinėjimus nuo ekonominių. I 'asak jo, „politinis" žmogus skiriasi nuo „ekonominio", nes „ekonominis" žmogus - produkcijos gamintojas ir vartotojas, o „politinis" žmogus - galios, įtakos, valdžios turėtojas ir nešėjas. Atitinkamai ekonomistą i luri tirti objektyvias prekių gamybos, paskirstymo ir vartojimo sąlygas, politikos mokslo atstovai - valdžios ir įtakos, kaip žmonių santykių pagrindo, problemas. Jo nuomone, reikia tyrinėti ne tik institutus ir jų leisinius pamatus, bet ir valdžios siekimo motyvus, jos formas. Todėl būlina bendroji politikos teorija, atskleidžianti politinių reiškinių priežastis, nustatanti faktų ir reiškinių ryšius. Šiam uždaviniui spręsti vienintelis būdas yra iš ekonomikos, sociologijos ir ypač iš psichologijos perimti empirinių tyrimų metodologiją.

Psichologijos laimėjimai didžiausią įtaką padarė H. Lassvvello (1902-1979) veiklai. Ankstyvuosiuose darbuose jis pagrindinį dėmesį skyrė politikos santykių subjektų tyrinėjimui. Remdamasis Z. Freudo teorija ir laikydamas psichoanalizės metodus, jis siekė nustatyti, kokie psichologiniai individo bruožai formuoja jo požiūrį į politiką ir kaip politika veikia asmens psichologiją, politinių asmenybių bruožus. Jis priėjo prie išvados, kad elitinės grupės egzistuoja visose visuomenėse, tačiau demokratijoje svarbiausias ne elito buvimo faktas, o jo uždarumas arba atvirumas. Vėlesniuose darbuose Lasswellas susižavi viešosios nuomonės tyrinėjimais ir pradeda domėtis propagandos įtaka masių elgesiui. Jis suformulavo politinės semantikos teoriją, kurios pamatas yra „simbolinis mąstymas" ir propagandos gebėjimas manipuliuoti masių elgesiu.

Svarbus plečiant sociologinių tyrimų taikymo sritis ir tobulinant jų metodus sociologo Paulo F. Lazarsfeldo vaidmuo. Didžiausias jo nuopelnas - sociologinio žodyno sukūrimas ir norminimas, sociologinių meknių laikymo principų formulavimas. Jis skatino kuo plačiau taikyti kiekybinius tyrimo metodus, įveikti atskirų socialinių mokslų ribų barjerus.

I ki Antrojo pasaulinio karo atsirado naujos mokslinio politikos tyrimo sritys, gerokai išsiplėtė empiriniai politikos tyrinėjimai ir ištobulėjo |ų metodai. Universitetų programos paprastai apėmė politinės teorijos,

35


nacionalinių vyriausybių, lyginamosios skirtingų šalių vyriausybių ir tarptautinės politikos kursus. Šiuo laikotarpiu plėtojasi dvi srovės - tradicinė ir antitradicinė, kurios skyrėsi objekto ir teorijos bei metodikos supratimo požiūriu. Tradicinė laikė institucinius, teisinius aprašomuosius valstybės tyrimo metodus. Antitradicinė tyrimo objektu laikė valdžios santykius, orientavosi j empirinę teoriją ir kiekybinius metodus. Ši kryptis formavo bihevioralistinio judėjimo prielaidas, nors dar vyravo nuosaikus požiūris, ypač būdingas Ch. Meriamui, kad būtina derinti tradicinius metodus su netradiciniais. Čikagos mokyklos aulėtiniai tapo aktyviausiais bihevioralistinio judėjimo dalyviais. Jo vadovaujamą fakultetą baigė tokie garsūs politologai kaip V. O. Key, Jr. Davidas Trumanas, H. Simonas, G. Almondas.

Biheviomlislinė revoliucija 1950-1960 m. Sparti empirinės sociologijos raida ir politikos mokslininkų nepasitenkinimas susidariusia politikos mokslo būkle sukėlė radikalų judėjimą, kuris sutartinai vadinamas bihevioralistine revoliucija. Bihevioralizmas buvo dalies politikos tyrinėtojų reakcija į tokius tradicinio politikos mokslo bruožus kaip politikos srities apribojimas formalių institutų studijomis, geografiškai apimančiomis tik Vakarų visuomenes, glaudus ryšys su istorija, nesugebėjimas paaiškinti politinių įvykių ir nacizmo bei bolševizmo įsitvirtinimo, demokratijos žlugimo prieš Antrąjį pasaulinį karą daugelyje šalių priežasčių. Šios kritikos pagrindu prasidėjo jaunesnės kartos mokslininkų judėjimas už griežtų metodų laikymą politikos tyrimuose, mokslinės teorijos ir tyrimo strategijos formavimą, už politikos mokslo pavertimą analitine disciplina. Jie pabrėžė realaus politinio elgesio ir neformalių politinių procesų, socialinių ir ekonominių veiksnių įtakos politiniam elgesiui tyrinėjimų būtinybę.

Bihevioralizmas gali būti apibūdintas kaip politikos tyrimų metodologija (approach), apimanti visumą specifinių politikos tyrimo metodų, ir atskira sritis, tirianti individų politinį elgesį. Kitaip tariant, bihevioralizmas plėtojosi mokslinių metodų ir elgesio tyrimų sintezės pamatu.

Tai buvo ir teorinė revoliucija. Ji padėjo suformuluoti metateorine mokslinės teorijos sampratą, empirinių duomenų rinkimo, klasifikavi

mo'

// paskaita. Politikos mokslo ištakos ir raidos etapai

mo ir analizės principus, pabrėžė empirinių teorijų kūrimo ir taikymo, ryšių tarp reiškinių nustatymo būtinybę. Bihevioralistinis judėjimas atmetė „amžinas tiesas", priimamas dėl kurio nors autoriteto, atsiribojo nuo praktinių uždavinių sprendimo bei etinių normų nustatymo ir orien-lavosi į abstrakčią teoriją. Politinė filosofija ir politikos mokslas buvo griežtai atribojami kaip skirtingi pažinimo būdai. Be to, judėjimas ska-lino skolintis metodus ir techninius atradimus iš kitų mokslų ir skelbė metodologinę visų mokslų vienybę.

Judėjimo šalininkų tvirtinimu, politikos studijos turi tapti mokslu, galinčiu paaiškinti ir numatyti nuolat pasikartojančius politinio elgesio dėsningumus, nustatyti kintamųjų ryšius, nes tik tokiu būdu bus užtikrinta sisteminė politinio pažinimo plėtra. Politologai privalo tyrinėti reiškinius, kuriuos galima empiriškai apčiuopti, stebėti bei matuoti, ir sta-I istiškai apdoroti gautus duomenis. Bihevioralistai griežtai pasisakė prieš normatyvinį aiškinimą. Vertybės, jų nuomone, nėra mokslo sritis, o palys mokslininkai atlikdami tyrimus negali vadovautis savo vertybinėmis nuostatomis arba asmeninėmis pažiūromis. Laikydamiesi tinkamos metodikos, savikritiškai vertindami savo tyrimo strategiją ir duomenų analizę, jie gali pasiekti objektyvių rezultatų ir mokslinio pažinimo pažangos.

Bihevioralistine metodologija labiausiai plėtojosi tose srityse, kur sėkmingai buvo galima taikyti kiekybinius metodus. Todėl asimetriškai išaugo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, viešosios nuomonės tyrinėjimai. Ši orientacija paveikė ir kitas sritis: viešąjį administravimą (public adminislration), lyginamąją politiką (comparative. polities), politinę raidą (political development), tarptautinius santykius. Ji gerokai išplėtė politikos studijų ribas. Dėl jos įtakos susiformavo atskiros, nors ir ne autonomiškos, tyrimo sritys: rinkiminio elgesio, viešosios nuomonės, politinės socializacijos, viešosios politikos, politinės kultūros ir kt.

Iš dalies galima tvirtinti, kad bihevioralizmas buvo „amerikietiško" politikos mokslo bruožas. Jo židiniais tapo Mičigano universiteto So-i ialinių tyrimų institutas, Taikomųjų socialinių tyrimų biuras, įkurtas I! I -azarsfeldo ir Roberto Mertono Kolumbijoje, ir Nacionalinis viešo-

37


sios nuomonės tyrimų centras Čikagos universitete. Mičigano universitete veikė Vasaros mokymų institutas, kuriame politologai studijavo apklausų organizavimo, rinkiminio elgesio tyrimo metodiką.

Šeštajame dešimtmetyje vyko plačios teorinės diskusijos ir tarp pačių bihevioralistų, ir tarp juos kritikuojančių tradicinių metodų šalininkų dėl esminių mokslinės teorijos konstravimo elementų, jos paskirties, bandant nustatyti, kokia turi būti politikos mokslo teorija, kad patenkintų šiuolaikines politikos studijas. Labiausiai bihevioralistai buvo kritikuojami dėl per didelio žavėjimosi tyrimų forma, jų metodiniais techniniais ypatumais, tačiau galėjo atskleisti ir paaiškinti tik kai kuriuos tiriamų reiškinių aspektus. Todėl jų tyrimų rezultatai buvo daliniai, teoriniai apibendrinimai - mikrolygio.

Patys bihevioralistai diskutavo apie visa apimančios politikos teorijos sukūrimo būtinybę. Svarbų vaidmenį šiuo laikotarpiu atliko Davido Eastono sisteminės analizės teorija,5 Roberto A. Dahlio valdžios pasiskirstymo visuomenėje tyrinėjimai ir demokratijos teorija, Karlo Deut-cho kibernetinė politinio proceso teorija.

Bihevioralistiniai tyrimai daugiausia rėmėsi psichologijos ir sociologijos metodais ir išplėtojo politikos konteksto - socialinių sąlygų ir jų poveikio politiniam elgesiui tyrimus. Kitokio pobūdžio politikos analizės metodologija buvo pasiskolinta iš ekonomikos: mainų, kaštų-nau-dos modeliai. Pirmuoju ekonominių modelių taikymo nagrinėti politinį procesą pavyzdžiu galėtų būti Josepho Shumpeterio demokratijos teorija knygoje „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija", pirmą kartą publikuotoje 1947 m. Tačiau didesnę įtaką ekonominiai modeliai įgijo šeštajame-septintajame dešimtmečiuose. Kartais formalios teorijos integravimas į politikos mokslą vadinama antrąja revoliucija.

Šeštajame dešimtmetyje Anthony Downsas, jo žodžiais, pusiau juokais ėmėsi nagrinėti demokratiją ekonomikos terminais savo knygoje An Economic Theory ofDemocracy (1957). Jis pritaikė racionalaus pasi-

' Ši teorija plačiau nagrinėjama septintoje paskaitoje.

38


rinkimo teoriją, konkrečiai - kaštų-naudos modelį, partinės demokratijos funkcionavimui atskleisti. A. Downsas įrodė, jei demokratijos dalyvis yra racionalus, jam naudingiausia susilaikyti nuo balsavimo per rinkimus, nes kaštai balsuojant yra didesni, negu gaunama nauda, taip pagrįsdamas absenteizmo (vengimas balsuoti) fenomeną Vakarų demokratijose. Be to, A. Downsas šioje knygoje suformulavo vadinamąjį erdvinį (spaliai) partijų konkurencijos modelį, aiškinantį demokratinės politikos modeliavimą.

Mainų teoriją kolektyvinių sprendimų analizei naudojo Jamesas M. Buchananas ir Gordonas Tullockas darbe The Calculus ofConsent,

LogicalFoundationsofConstitulionalDemocracy. Kaip ir rinkoje, politikos procesas apima individų ir grupių sąveikas, kurių metu jie keičiasi paslaugomis ir prekėmis, siekdami savo interesų. Politikoje balsavimas keičiamas į saugumą, paramą, galią. Ekonominiai modeliai leidžia formuluoti patikrinamas hipotezes apie individų elgesį demokratiniame procese. Tačiau ir ekonominių teorijų taikymas politikos analizei yra ribotas.

Todėl pobihevioralistinė era yra dėsningas politikos mokslo raidos etapas, kurio pagrindinis bruožas yra tradicinių ir bihevioralistinių, ekonominių metodų sutaikymo ir derinimo pastangos.

3. Dabartinė politikos mokslo būklė

I). Eastonas 1968 m. rašė, kad „XX amžiaus viduryje politikos mokslas yra disciplina, siekianti savo identiteto. Pastangos spręsti identiteto krizę atskleidžia autonomiškos ir nepriklausomos disciplinos su sava teorine struktūra radimosi požymius. Svarbiausias šį tikslą padedantis įgy-vendinti veiksnys yra mokslinių metodų taikymas ir integravimas į discipliną"6.

' llaston D. Political Science.InternationalEncyclopediaoltheSočiaiScien-. i'N / 1 id. by David L. Still. Vol. 11/12. New York, 1968. P. 282.

39

I dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS

Pobihevioralistinę politikos mokslo būklę galima apibūdinti kaip įvairių tyrimo sričių ir metodų derinimo bei senų tobulinimo, naujų teorinių paieškų laikotarpį. Septintajame dešimtmetyje įsitvirtino empiriniai demokratijos tyrimai, išstūmę normatyvinius. Ypač išsiplėtė tarptautinių santykių atskirų regionų studijos. Plėtojant lyginamąją politiką, vis plačiau nagrinėjamos Azijos ir Afrikos šalys.

Septintajame dešimtmetyje sustiprėjo atskira sritis - Europos integracijos studijos. Naują impulsą demokratijos ir tranzitologijos pakraipos tyrinėjimams suteikė 1989 m „aksominės" revoliucijos ir socialistinio bloko griuvimas. Viena vertus, jis aktualizavo tarptautinio saugumo problematiką. Kita vertus, atsirado naujas tyrimo objektas - pokomunistinės šalys ir demokratijos konsolidacijos bei stabilizacijos problemos.

Apibendrinant politikos mokslo raidą, būtina pabrėžti, kad čia pateikiama periodizacija, kaip ir kiekviena schema, yra santykinė, nes, kaip matyti, politikos mokslas įvairiose šalyse formavosi kiek skirtingomis sąlygomis. Skirtingų tradicijų vyravimas atitinkamų kraštų universitetuose nulėmė ir dabartinę jų būklę. Nors šiandien būtų klaidinga kalbėti apie „amerikietiškąjį", „vokiškąjį", prancūziškąjį" politikos mokslą, nes politikos mokslas yra tarptautinis reiškinys. Tačiau tam tikri tradicijų skirtumai atskirose šalyse akivaizdūs.

JAV ir Skandinavijos šalyse vyrauja pozityvistinis politikos mokslo modelis, besiremiantis sisteminiais empiriniais tyrimais. Kita vertus, įvairiuose Amerikos universitetuose scientistinės tendencijos puikiai derinamos su tradicine politikos mokslo orientacija ir politine filosofija.

D. Britanijoje ypač išsiplėtė politikos praktikos tyrinėjimai, artimi pozityvistinei tendencijai, tačiau savo pobūdžiu labiau aprašomieji nei analitiniai. Išliko ir senos politinės minties bei politinės istorijos studijų tradicijos, nors jos dažniausiai nėra siejamos su einamosios politikos tyrinėjimais ir laikomos labiau „akademinėmis" disciplinomis.

Vokietijoje neatsisakoma senosios legalistinės valstybės analizės tradicijos šalia prigijusių ir plėtojamų bihevioralistinių tyrimų, kurie dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo palankiai sutikti visų, kurių netenkino legalistinių valstybės studijų formalizmas. Vokietijos politikos moksli

no


ninkams būdingas ir savitas politinės istorijos aiškinimas. Pokaryje įsitvirtino požiūris, kad istorijos interpretacijos yra tam tikros rūšies socialinis tyrinėjimas, reikalingas tik tiek, kiek jis padeda išsiaiškinti šiuolaikinės visuomenės bruožus. Tai sudarė prielaidas empiriniams ir antiistoriniams tyrinėjimams, kuriems būdinga ryški griežtos formalios teorijos ir mokslinės terminijos kūrimo tendencija.

Prancūzijoje ir Italijoje daugiausia dėmesio skiriama einamosios politikos ir dabartinės istorijos studijoms, išlaikant ir senų legalistinių bei institucionalistinių politikos tyrinėjimo tradicijų elementus. Šiose šalyse nuolat tikrinamas viešosios nuomonės pulsas, reguliariai organizuojamos apklausos, paplitę rašiniai apie politinius veikėjus, politinius žaidimus ir manipuliacijas. Tačiau Prancūzijoje išsamios politikos studijos įmanomos tik Paryžiuje. Kituose universitetuose jos organizuojamos teisės fakultetuose, kur politologines disciplinas skaito teisės profesoriai ir dirba tik po kelis politikos mokslo specialistus. Iš esmės čia politologija vis dar suprantama kaip veikla, kuri prieinama kiekvienam kiek labiau išsilavinusiam mėgėjui. Be to, politikos studijos yra frankocenlris-I inės, labiau aprašomojo pobūdžio, lyginamosios studijos yra disciplinos paribiuose, plačiau praktikuojamos regioninės studijos (Afrikos, Azijos) ir politinės istorijos bei diplomatijos studijos. Galima teigti, kad disciplina dar neįgijo platesnio socialinio pripažinimo7.

Kita vertus, beveik po dvidešimties metų publikuotame^ NewHand-

liook oįPolitical Science jo sudarytojai Robertas A. Goodinas ir Hansas I )ictcris Klingemanas teigia, kad „politikos mokslas tampa vis brandesne ir profesionalesne disciplina"8. Dabar politikos mokslas yra disciplina, kuri pasižymi specializacija, fragmentacija ir hibridizacija.

Savarankiško politikos mokslo raidą geriausiai rodo pamažu išsiskyrusios orientacijos, kurios tik iš dalies sutampa su chronologine jo plėt-

Favr P. Političeskaja nauka vo Francu // Polis. 1996, Nr. 6. P 109-113. Goodin R. E., Klingeman H. D. Political Science: The Discipline //ANew

I lundbook of Political Science. Orford: Oxford university press, 1996. P. 4.

41


ra, tačiau padeda pamatyti pagrindines tendencijas, siekiant discipliną paversti susisteminto politikos pažinimo sritimi. Tai tradicionalizmas9, bihevioralizmas ir pobihevioralizmas.

LITERATŪRA

Šmulkštys J. Politiniai mokslai vakar ir šiandien // Politika. 1989, Nr. 1. (NMM, VU)

Almond G. History of the Discipline. A New Handbook of Political Science / Ed. by R. E. Goodin, H. D. Klingeman. Oxford: Orford University Press, 1996. P. 50-96. (TSPMI, ALK, VDU, LTU)

Easton D. Political Science // International Encyclopedia of Sočiai Science / Ed. by D. Z. Still. New York: Macmillan & Free Press, 1968. Vol. 17. P. 282-297. (NMM)

Kavanagh D. The Study of Political Behaviour // Kavanagh D. Political Science and Political Behaviour. London: George Allen and Uwin, 1983. P. 1-12. (TSPMI, ALK)

Roskin M. G. et ai. Is Politics a Science? // Political Science. 5"' ed. Engle-wood Cliffs: Prentice Hali, 1999. P. 12-25. (TSPMI, NMM)

Political Science History. Research Programs and Political Traditions / Ed. by James Farz, John S. Dryzek, Stephcn T. Lconard. Cambridge: Cambridge University Press, 1995. (TSPMI)

Tradicionalizmas nėra mokslinis terminas, bet bihevioralistų išradimas, siekiant „naująjį" politikos mokslą atskirti nuo „senojo", tradicinio, kuriam priskiriamos legalistinės institutinės studijos ir politinė filosofija.

42

III paskaita. Po l i t ikos tyr imo metodologi ja

ir teoriniai požiūriai

Pagrindinės sąvokos: aprašymas, aiškinimas, numatymas, deskriptyviniai, loginiai žodžiai, nominali sąvoka, klasifikacija, tipologija, taksonominė, normatyvinė, analitinė (loginė) analizė, ontologija, epistemologija, metodologija, priklausomas ir nepriklausomas kintamasis, hipotezė, operacionaliza-vimas, kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai, lyginimo metodas.

1. Politikos mokslinio pažinimo instrumentai

Politikos mokslo, kaip akademinės veiklos, pagrindinis tikslas yra rinkti ir sisteminti faktus apie politinius reiškinius, politinį procesą ir jame veikiančius veikėjus, nustatyti jų ryšius, formuluoti išvadas ir apibendrinimus, konstruoti teorijas, t. y. produkuoti žinias. Politikos mokslo, kaip disciplinos, uždavinys yra perteikti šias žinias ateinančioms kartoms ir užtikrinti mokslininkų bendrijos komunikaciją. Pagaliau einamosios politikos tyrimai taip pat yra svarbūs žinių prilaikymo ir disciplinos formavimo požiūriu. Iš dalies tai - trys skirtingos, bet glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios veiklos sritys, kurias sieja bendras I ikslas - mokslinis politinių reiškinių tyrinėjimas ir nuolatinis žinių apie politiką tikslinimas bei pildymas.

Politikos, kaip ir kiekvienos kitos srities, mokslinio pažinimo procesą sudaro trys pagrindiniai elementai:

1) politikos faktų aprašymas; 2) paaiškinimas, kaip ir kodėl atsiranda politikos reiškiniai; 3) numatymas, kas turėtų nutikti politikoje.

Nors pagrindinė mokslo funkcija yra aiškinamoji, jos neįmanoma vykdyti, kol neaprašyta viskas, kas yra aiškinama. Norint aprašyti politikos faktus ir reiškinius, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą kas, t. y. formuluoti pagrindines sąvokas ir pateikti jų apibūdinimus (definici-

43


jas). Pagrindinis mokslininko uždavinys šiuo atveju yra kurti empirines sąvokas, kurios sistemiškai apibūdintų daugybę panašių jį dominančių reiškinių.

Sąvokų kūrimo pamatas yra kalba, kurią sudaro deskriptyviniai (aprašomieji) ir loginiai žodžiai (pavyzdžiui, ir, arba, visi, niekas ir t. t.). Loginiai žodžiai atlieka jungties funkciją. Deskriptyviniai žodžiai skirstomi į apibūdinančius stebimų reiškinių, turinčių tas pačias savybes, klasę: „valdžia", „valstybė", „prezidentas", ir tuos, kuriais apibūdinami konkretūs šių klasių pavyzdžiai: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Valdas Adamkus. Kitaip tariant, politikos mokslas vartoja universalias ir konkrečias sąvokas.

Mokslinės sąvokos, skirtingai nuo filosofijoje ieškomų realiųjų, geriausiai reiškinį apibūdinančių sąvokų (kategorijų), yra nominalios. Nominali definicija nėra nei teisinga, nei neteisinga. Nominalios sąvokos yra vartojamos apibūdinti pasaulį tokį, kokį mes jį matome. Jomis įvardijama tam tikra visuma stebimų empirinių reiškinio savybių. Pavyzdžiui, „galia" apibūdinama X, Y ir Z savybėmis.

Kiekvienas mokslinis tyrimas pradedamas nuo reiškinių aprašymo ir klasifikavimo. Mokslininkas, kitaip nei paprastas žmogus, stebi reiškinius, juos klasifikuoja ir apibendrina, kitaip tariant, analizuoja stebimą tikrovę. Politinės sistemos ar kito praktinio reiškinio aprašymas ir aiškinimas, remiantis faktais, yra mokslinis analizės tipas. Analizė padeda organizuoti tiriamą tikrovę. Vienas iš politikos analizės pavyzdžių yra taksonominė analizė. Tai - reiškinių klasifikavimas pagal tam tikrus nustatytus kriterijus. Jos pradininku laikomas Aristotelis, sukūręs visiems gerai žinomą Graikijos miestų valstybių klasifikaciją.

Klasifikacija yra reiškinio skirstymas į tam tikras klases, remiantis pasirinktu kriterijumi. Tipologija yra skirstymas į „atributinius junginius", gaunamus kelių kriterijų kombinacijos pamatu. Klasifikacija ir tipologija yra vienas iš tikrovės pažinimo sisteminimo metodų, padedantis nustatyti bendrąsias pasikartojančias stebimų reiškinių savybes. Išskirti tipai yra analitiniai instrumentai, padedantys tirti, lyginti konkrečius politinius reiškinius. Tačiau nors taksonomija organizuoja faktus, ji neatsako į klausimus kodėl ir kaip.

44

III paskaita. Politikos tyrimo metodologija ir teoriniai požiūriai

Pagrindinis kiekvieno mokslo tikslas yra aiškinimas. Mokslininkas siekia paaiškinti, kodėl atsiranda vienas ar kitas reiškinys, t. y. atsakyti į klausimą kodėl. Atsakant į klausimą kodėl, moksliniu metodu bandoma nustatyti pasikartojančius ryšius tarp tam tikrų stebimų reiškinių savybių, vadinamų kintamaisiais, t. y. daryti apibendrinimus ir formuluoti dėsnius. Apibendrinimas, paprasčiausia aiškinimo forma, yra teiginys apie reiškinių vienodumus ir pasikartojimus. Galima skirti tris apibendrinimo formas: universalius reiškinius (vienas iš reiškinių yra tapatus kitiems reiškiniams), tikimybinius - prielaidas ir hipotezes. Hipotezės yra tendencijos apibendrinimai, formuluojamos kaip spėjimas. Hipotezės gali būti teisingi, bet dar nepatvirtinti teiginiai.

Supaprastinta ryšių tarp kintamųjų atskleidimo priemonė yra modelis. Nors terminai modelis ir teorija dažnai vartojami kaip sinonimai, jų reikšmės skiriasi. Modelis yra formaliosios analizės priemonė, padedanti atskleisti ryšius tarp kintamųjų tokiu būdu, kad formalūs ryšiai tarp kintamųjų atitiktų realių sąveikų dinamiką. Modeliams naudojamos simbolinės sistemos, abstrakčia forma atitinkančios tiriamus reiškinius. Tokio modelio pavyzdžiai yra D. Eastono politinės sistemos modelis, lošimų teorijos modeliai.

Teorijų konstravimas yra tolesnis empirinių žinių sisteminimas. Teorija yra visuma logiškai susijusių teiginių ir prielaidų, kurios išreiškia sislcminį požiūrį į reiškinį, nustatydama ryšius tarp kintamųjų. Teorijos n I lieka labai svarbias mokslinio tikrovės aiškinimo ir numatymo funkcijas. Cia skiriami du pagrindiniai aiškinimo pagrindimo metodai - indukcija ir dedukcija. Indukcija yra bendro teiginio, apibendrinančio tiriamus reiškinius, išvedimas. Dedukcija yra samprotavimas, išvedamas iš bendresnių teiginių: jei universalus apibendrinimas yra tiesa, tai ir mažiau bendras teiginys gali būti tiesa. Pastarasis metodas remiasi loginėmis prielaidomis -samprotavimais, t. y. proto tiesomis. Indukcija yra procesas, kuriame apibendrinimas yra išvedamas tyrimo arba eksperimento metu gautais faktais.

Icorijos, pirma, kuria abstrakčią tikrovės viziją, apibrėžiančią tiriamo reiškinio ribas - objektą. Antra, jos nustato reiškinių tyrimo gaires.

45


Trečia, jos organizuoja daugybę reiškinių į vieną visumą. Ketvirta, griežtai

sukonstruotos teorijos formuluoja dėsnius ir atlieka numatymo funkci

ją. Ir pagaliau teorijos yra tam tikras mokslo srities diskusijų, o todėl ir

plėtros šaltinis. Teorijos skirstomos įbendrąsias (makrolygio), vidurinio rango ir siau

ro mąsto (mikrolygio) teorijas. Politikos moksle vyrauja vidurinio rango ir mikroteorijos.

Sąvokų formulavimas, klasifikacija, tipologija, modelių, teorijų konstravimas, aprašymas ir aiškinimas, analizė yra pagrindiniai politikos pažinimo instrumentai, be kurių neįmanoma mokslinė veikla. Visi jie susiję su metodais, kuriuos reikia aptarti atskirai.

2. Politikos mokslo metodologija ir metodai

Klausimas - kaip gaunamos ir sisteminamos žinios, yra metodo klausimas. Norint į jį atsakyti, nepakanka įvardyti politikos mokslo taikomų metodų. Skirtingus politikos mokslo taikomus metodus lemia teoriniai požiūriai. Skirtingi teoriniai požiūriai susiformuoja dėl nevienodo aiškinimo, kas yra realybė ir kaip ją tirti. Čia svarbūs keturi aspektai:

1) nevienodai aiškinama, kas yra tikrovė, - ontologinis aspektas;

2) skirtingi tikrovės apibrėžimo būdai - epislemologinis aspektas;

3) skirtinga teigimų apie tikrovę pagrindimo logika - metodolo

ginis aspektas; 4) skirtinga duomenų rinkimo apie tikrovę ir jų apdorojimo me

todika bei technika - metodinis aspektas. Ontologija susijusi su būties klausimais ir nagrinėja, kas yra tikrovė,

kokia yra socialinių reiškinių prigimtis, paprasčiau tariant, kas yra mūsų tyrimo objektas. Epistemologijai rūpi, kaip mes pažįstame pasaulį, kokio pobūdžio teiginiais remiamės, apibūdindami tai, ką apibrėžėme kaip mūsų tyrimo objektą, kas yra tinkamo politinių reiškinių aiškinimo pamatas - patirtis ar protas.

Metodologija susijusi su tyrimo logika: kokia seka ir kaip atskleidžiame tikrovės reiškinius. Tai - tikrovės tyrimo ir aiškinimo organizavimo

46

UI paskaita. Politikos tyrimo metodologija ir teoriniai požiūriai

būdas, apimantis sistemą analitinių metodų ir priemonių, sudarančių bendrą atitinkamos mokslo problemos sprendimo pagrindimą. Metodika - tai visuma priemonių, būdų, kuriais gaunami duomenys, patvirtinantys arba atmetantys mūsų teiginius.

Plačiausiai politikos moksle taikomos dvi socialinių metodų grupės: kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Metodų taikymas, tyrinėjant vieną ar kitą politikos problemą, priklauso nuo epistemologinės orientacijos. Kiekybiniai metodai atitinka empirinių teorijų keliamus „moksliškumo" reikalavimus: kruopščiai parengtas empirinis stebėjimas arba duomenų rinkimas standartinių apklausų priemonėmis, siaurinant tyrinėtojo ir respondento sąveiką, ribojant nuo konteksto, struktūruotų anketų naudojimas.

Kiekybinis mokslinis tyrimas yra sisteminis, kontroliuojamas, empirinis ir kritiškas hipotetinių prielaidų apie reiškinių ryšius tyrinėjimas, lačiau jis gali būti rezultatyvus, jei yra tinkamai organizuotas. Kiekybinis tyrimas paprastai atliekamas pagal griežtą modelį.

Loginę kiekybinio tyrimo struktūrą sudaro penki etapai (žr. 1 pav.). Pradedama nuo teorijos, kuri aiškina pasirinktą tyrimo objektą. Iš jos dedukcijos būdu išvedama viena ar kelios hipotezės, kurias norima patikrinti. Hi-polezė yra spėjamas teiginys apie dviejų arba daugiau stebimų reiškinių arba kintamųjų ryšį. Jikonstruo-jniiia laip: „Jei A, tai II" A ir Byra sąvokos, kurias reikia paversti (smaluojamais kintamaisiais. Tam taikoma

Te J

Dedukcija Dedukcija Hipotezė Hipotezė

Opera čionai izaci ja Opera čionai izaci ja

Stebėjimas/ duomenų rinkimas

Duomenų sumavimas

Stebėjimas/ duomenų rinkimas

Duomenų sumavimas Duomenų

sumavimas Duomenų

sumavimas

Duomenų analizė

Duomenų analizė

Interpretacija Interpretacija

Rezultatai/ išvados

• •

1 pav. Kiekybinio tyrimo modelis

47


teorinių sąvokų operacionalizacija - jų pavertimas į stebimus ir išmatuojamus kintamuosius atitinkamais klausimais anketoje.

Tačiau svarbiausias kiekybinio tyrimo uždavinys yra nustatyti kintamųjų priežastingumą, kai vienas kintamasis yra nepriklausomas (hipotetinė priežastis), kitas - priklausomas (hipotetinė pasekmė). Kita vertus, galimas ir kitų veiksnių poveikis tiriamų kintamųjų sąveikai. Siekiant to išvengti, būtina naudoti alternatyvius paaiškinimus, kuriais kontroliuojami kiti kintamieji.

Duomenys renkami naudojant struktūruotą anketą arba interviu metodą, kai visiems respondentams pateikiami identiški klausimai. Gauti atsakymai koduojami ir sumuojami, paskui atliekama statistinė jų analizė ir jos rezultatai paaiškinami. Gauti rezultatai arba patvirtina iškeltą hipotezę, arba ji atmetama. Abiem atvejais daroma išvada apie taikomos teorijos teisingumą.

Vienas iš kiekybinio tyrimo pranašumų yra tas, kad jį galima pakartoti. Todėl dažnai atliekami tęstiniai tyrimai, leidžiantys daryti išvadas apie vieno ar kito reiškinio dinamiką. Antra, kiekybiniai metodai padeda surinkti objektyvius duomenis, nes tyrinėtojas nustato aiškius tyrimo parametrus. Trečia, kiekybiniai tyrimo metodai (visuomenės ir elito) leidžia apibendrinti tiriamus reiškinius agrcguolu lygmeniu.

Tačiau kiekybiniai metodai neatskleidžia, kaip žmonės supranta vienas ar kitas reikšmes, socialinių procesų eigos. Politiką aiškinti remiantis kiekybiniais metodais nepakanka. Nors moksliniam tikrovės pažinimui reikia objektyvumo, kuris griežtai moksliniu požiūriu yra empirinio ir nevertybinio, arba nenormatyvinio, aiškinimo sinonimas, vien empirinių įrodymų paaiškinti politinę tikrovę nepakanka. Taikant griežtai mokslinę metodologiją negalima atskleisti sudėtingų politinių reiškinių, nes būtina atsižvelgti į politikos subjektų politines motyvacijas - jų pažiūras, pretėrencijas, subjektyvius vertinimus.

Siekiant ištirti žmonių patirtį, įvykių supratimą, socialinius procesus, socialinį kontekstą, taikomi kokybiniai metodai. Jiems priskiriama grupių stebėjimas, nestruktūruoti interviu, kur interviuotojas diskutuoja su respondentu numatytomis temomis, biografinis metodas, tiriantis

48


žmonių patyrimą ir leidžiantis jį palyginti su oficialia istorijos versija. Veiksmo tyrimai naudojami ištirti žmonių reakciją ir elgesį tam tikrų įvykių metu, analizuojant pranešimus ir reportažus apie įvykius.

Kokybiniai metodai yra kritikuojami, nes juos laikant surenkami duomenys yra fragmentiški ir nelabai patikimi. Juos sunku pakartoti ir lyginti, todėl remiantis surinktais duomenimis neįmanoma daryti griežtų apibendrinimų.

Kiekybiniai ir kokybiniai metodai dažnai yra derinami, norint visapusiškai įvertinti tiriamus reiškinius. Tačiau kariais nepakanka pirminių duomenų (gaunamų tiesiogiai pačių tyrinėtojų), todėl atliekama ant

rinių duomenų analize. Paprastai tai - oficialios statistikos studijos: visuotinio gyventojų surašymo, Statistikos departamento, atskirų žinybų pateikiama statistinė medžiaga. Pavyzdžiui, daug paprasčiau rasti duomenų apie nedarbo šalyje lygį iš antrinių šaltinių nei iš pirminių.

Būtina aptarti vieną iš seniausiai politikos mokslo taikomų metodų lyginamąjį metodą. Lyginimas iš esmės yra taikomas beveik visiems

politinių reiškinių tyrinėjimams. Lyginamasis-istorinis metodas buvo laikomas politikos mokslui dar tik formuojantis. Tačiau luomet taikant lyginimo metodą apsiribota demokratinių šalių studijomis, vadovautasi liberalizmo vertybėmis, jis buvo labiau aprašomasis, netgi nesėkmingai Bandyta taikyti vienodus parametrus išsivysčiusioms ir besivystančioms finlims. Kitaip tariant, šio metodo laikymas buvo geografiškai ir metodologiškai ribotas.

Šiandien lyginimo metodas laikomas vienu iš pagrindinių generuo-jiuil ir (ikrinant teorijas. Pagrindinis jo tikslas - lyginant reiškinių panašumus ir skirtumus, nustatyti tiriamų reiškinių esmines savybes ir tikslini i žinias apie politiką. Lyginamojoje politikoje taikoma irpirminių, ir nutrinių duomenų analizė, kokybiniai ir kokybiniai metodai.

(ialima skirti kelias metodų grupes. Atvejo studijos laikomos tirti tam I ik i ą konkretų reiškinį, pavyzdžiui, revoliuciją, siekiant nustatyti, kiek kon-kii'lus alvejis panašus arba skiriasi nuo bendrosios revoliucijos sampratos, kokie veiksniaisuteikianagrinėjamampavyzdžiui specifikos, kiek gautos išvados koreguoja bendrąją revoliucijos koncepciją. Galimi tipinių,

49


prototipinių atvejų, t. y. inovacijų, galimų ir kitose šalyse, nuokrypio (reiškinių, kurie vienoje šalyse skiriasi nuo kitų) ir pan. tyrimai.

Fokusuotų pavyzdžių tyrimai taikomi palyginti kelių šalių tam tikrus konkrečius reiškimus (pvz., dviejų šalių - dvinaris lyginimas, trijų - trinaris), kitaip nei plataus masto tarpnacionaliniams lyginimams, apiman-tiems dešimt, dvidešimt ir daugiau šalių.

Būtina pristatyti ir turinio analizės {conlent analysis) metodą, kuris vis plačiau taikomas ir Lietuvoje, lyginant politinių partijų programas. Turinio analizė yra įvairių informacijos šaltinių formos ir turinio sisteminis skaitmeninis apdorojimas, įvertinimas ir interpretavimas. Informacijos šaltiniai gali būti vidiniai (įstaigų, organizacijų cirkuliarai, nutarimai, protokolai), vidinės kilmės, bet išorinio naudojimo šaltiniai, pvz., Lietuvos Respublikos Seimo leidinys „Seimo kronika", išoriniai šaltiniai - rinkimų agitacijos medžiaga, kalbos. Šio ir kitų metodų technika yra atskiras dalykas, kuriam reikia atitinkamų žinių ir įgūdžių, įgyjamų per pratybas.

3. Teoriniai politikos mokslo požiūriai

Aptariant politikos mokslo istoriją išryškėjo pagrindinė jo raidos tendencija - politikos pažinimą priartinti prie gamtamokslinio pažinimo logikos. Siame procese buvo iškelti esminiai klausimai: ar pagrįstas tiksliųjų ir gamtos mokslų metodų taikymas socialinei tikrovei tirti, ar tyrinėjant politinius reiškinius įmanoma atskirti laktus ir vertybes, ar galima sukurti visa apimančias visuomenės aiškinimo teorijas, kurios nustatytų nuolatinius griežtus dėsnius ir apibendrinimus apie socialinį ir politinį pasaulį, ar įmanomas politinių reiškinių prognozavimas?

Tačiau politikos mokslas, nors ir bandė sukurti bendrą visa apimančią teoriją, nesugebėjo suformuluoti vieningos teorijos ir metodo. Empirinių socialinių tyrimų ribotumas, politinės filosofijos atgimimas XX a. septintajame dešimtmetyje, naujų teorinių požiūrių inkorporavimas į politikos mokslą patvirtina politikos kompleksiškumą ir jos pažinimo ribotumą, poreikį derinti ir remtis skirtingais teoriniais požiūriais.

50


Pagrindinės politikos mokslo prieigos1 (approaches) yra normatyvinė teorija, institucionalizmas, bihevioralizmas, racionalaus pasirinkimo teorija ir palyginti neseniai pradėję įsitvirtinti požiūriai - feminizmas ir diskurso teorija. Čia aptarsime trijų pagrindinių požiūrių bruožus.

Normatyvinė politinė teorija, remdamasi etiniais vertybiniais teiginiais, vertina ir analizuoja politinius reiškinius, etinius politinio individo elgesio pamalus, valstybės ir piliečio santykį. Ji apima ir politinių idėjų istoriją, ir dabartinius tekstus. Dar antikos filosofų darbuose buvo siekiama nustatyti geriausią valdymo formą arba pagrindžiami ir rekomenduojami geriausi politiniai tikslai, kurių turėtų siekti viena ar kita visuomenė, arba svarstomos piliečių pareigos, visuotinio gėrio, teisingumo, laisvės ir lygybės klausimai. Normatyvinė teorija gali remtis abstrakčiais etiniais samprotavimais arba detaliai analizuoti politinius santykius ir institutus, siekdama nustatyti moralinius valstybės egzistavimo pamatus.

Davido Heldo nuomone, bandymas atskirti politine filosofiją nuo politikos mokslo yra nepagrįstas. Politikos mokslas nuolat kelia norma-Iyvinius klausimus, kurie nėra „išgyvendinti" nuo deskriplyvinės politologijos ir metodų klestėjimo laikų. Politikos teorija privalo apimti ir teorines, ir praktines problemas, nagrinėti ir filosofinius, ir organizacijų bei struktūrų funkcionavimo klausimus. Trumpai tariant, tam, kad poli-likos teorija sėkmingai atliktų savo funkcijas, ji turi jungti ir filosofine fundamentalių moralinių visuomenės sąrangos principų analizę, ir empirinį politinių procesų bei struktūrų aiškinimą, nes politikos teorija atlieka ir filosofinę, ir analitinę funkcijas:

1) filosofinę - apibūdinti, paaiškinti ir įvertinti žmonių tikslus. Tai socialinės veiklos refleksijos, socialinės tvarkos principų, teisingumo, laisvės, lygybės ir kitų prasmių nustatymas ir paaiškinimas;

2) analitinę - tirti, lyginti, susieti ir kritiškai įvertinti svarbiausius kintamuosius, turinčius įtakos žmonių pastangoms, siekiant tikslus įgyvendinti politinėje visuomenės organizacijoje2.

'lerminas „prieiga" vis dažniau pakeičia ne tokią tikslią „požiūrio" sąvoką mokslininkų bendrijoje.

* Ileld D. ADiscipline of Politics? //PoliticalTheory and the Modern State. (lunbridge: Polity Press, 1993. P. 242-259.

51


Politinė filosofija remiasi keturiais analizės tipais: moksliniu, normatyviniu, instrumentiniu ir analitiniu (loginiu).

Instrumentinė, arba taikomoji, analizė nėra tapati normatyvinei, nes ji nurodo geriausius būdus, siekiant tam tikro tikslo. Tokia mokslinė empirinė tikslų ir priemonių sąveikos analizė leidžia paaiškinti, kodėl tinkamos sąlygos ar veiksniai padeda pasiekti trokštamą tikslą.

Pagaliau analitinė, arba loginė, politinės filosofijos veikla apima sąvokų ir politinių argumentų analizę, siekiant pagrįsti tikrąją jų reikšmę ir prasmę. Ši veikla yra politinės teorijos pamatas. Loginė analizė būdinga daugeliui mintiniu, o ne empiriniu patyrimu grindžiamų teorijų.

Iiistitucionalizmą į vieną požiūrį vienija tyrimo objektas - politiniai institutai: vyriausybė, parlamentas, politinės partijos, rinkimų įstatymai ir 1.1., analizuojamas, taikant skirtingas teorijas. Institucionalizmas ne tik išliko kaip viena iš svarbiausių politikos mokslo sričių, bet ir išplėtojo tyrimo metodus.

Tradiciniam institucionalizmui buvo būdingas faktų aprašymas ir indukcinis jų apibendrinimas. Politiniai institutai buvo tiriami remiantis istoriniu kontekstu: nustatoma jo struktūra, sudedamieji komponentai, funkcijos, funkcionavimo sąlygos, jo sąveika su kitais politiniais institutais. Arba buvo lyginami kelių šalių institutai, lyginimo kriterijumi pasirinkus tų šalių konstitucijas. Taikant šiuos metodus nereikalauta teorinio tyrimo pagrindimo, nekelta griežtų reikalavimų. Buvo taikomi aprašomasis indukcinis, istorinis-lyginamasis, legalusis-formalusis metodai.

Naujasis institucionalizmas yra santykinis kelių skirtingų institucijų tyrimo aspektų pavadinimas. Jo atstovai pabrėžia, kad institucijos („žaidimo taisyklės") yra labai svarbūs politikos formavimo, politinio elgesio veiksmai. Čia didelis dėmesys skiriamas istorijos įtakai, institutai aiškinami kaip autonomiški politiniai veikėjai. Naujieji instituciona-listai sutaria dėl dviejų dalykų.

Pirmiausia, kaip teigia Jamesas Marchas ir Johanas Olsenas, „institutai struktūruoja politiką. Veiksmai, atliekami politinių institucijų ir jų viduje, keičia politinių interesų pasiskirstymą, išteklius ir taisykles. [...] Institucijos daro įtaką formoms, kuriomis individai ir grupės skatinami

52


veikti sukurtų institucijų viduje ir už jų, piliečių ir lyderių pasitikėjimo laipsniui, bendrosioms politinės bendruomenės aspiracijoms, bendrai kalbai, supratimui, bendruomenės normoms ir tokių sąvokų kaip demokratija, teisingumas, laisvė ir lygybė, reikšmei"2.

Antra, institutus suformuoja istorija Nors daugelis kitų veiksnių gali veikti institutų formą, jie yra inertiški ir „atsparūs". Istorija yra svarbi, nes ji yra „priklausoma nuo trajektorijos" {path dependent): kas susidaro pirma (net jeigu tai iš dalies įvyko „atsitiktinai") lemia tai, kas nutinka vėliau. Individai gali „rinktis" savo institucijas, bet jie renkasi ne jų pačių sukurtomis sąlygomis, ir jų pasirinkimas savo ruožtu lemia taisykles, kurioms veikiant rinksis jų įpėdiniai3.

Iiihcvioralizmas - nėra politikos doktrina ar teorija. Tai buvo judėjimas siekiant būtino socialiniams mokslams teorijos ir empirinės informacijos vientisumo. Jo atstovai reikalavo tirti stebimą politinį elgesį, sisteminti ir analizuoti taktus, remiantis naujaisiais metodais, perimamais iš kitų disciplinų. Teorija, arba teoriniai požiūriai, nurodo, kaip kryptingai ir tikslingai rinkti duomenis, kad jie patvirtintų ar paneigtų teorijų iškeltas hipotezes. Bihevioralistai reikalauja sampratas atriboti nuo indikatorių. Koncepcijos yra atviros reikšmės, išplaukiančios iš teorinio konteksto. Indikatoriai parenkami susitarimais, analitinio pagrindimo būdu, tiriant visumą stebimų kriterijų, kurie padeda analizuoti lalentinius kintamuosius.

Dėl loginio pozityvizmo mokyklos įtakos svarbiausias jų reikalavimas buvo atskirti faktus nuo vertybių ir siekti nepriklausomo nuo vertinimų socialinės tikrovės aiškinimo. Būtina remtis gamtos mokslų taikomu determinizmo principu, abstrahuojantis nuo daugybės veiksnių, siekiant išsiaiškinti reiškinio ar daikto esmę.

Tačiau socialinė tikrovė tokiu atveju turėtų veikti kaip uždara, griežinį determinuota fizinė sistema, kurioje tai, kas nėra griežtai determi-

Putnam R. Making. Democracy Work. New York, Princeton, 1992. P. 36. Mareli J. G.,. Olsen J.Rediscovering Institutions: The OrganizationalBasis

l, ų I blitics (New York: Free Press, 1990, p. 159, 164).

53


nuota, paprasčiausiai turi pasikeisti. Akivaizdu, kad tada būtų ignoruojami tokie svarbūs socialiniai veiksniai kaip žmonių motyvai, pasirinkimas, interesai. Dabartinis politikos mokslas iš esmės apima visus politikos aiškinimo aspektus.

LITERATŪRA

Almond G. A. A Discipline Divided. Schools and Sects in Political Science. London: Sage Publications, 1990. (TSPMI)

Theory and Metnods in Political Science / Ecl. by David Mareli, Geny Sto-ker. London: Macmillan Press, 1995. P. 7-18; 43-93. (TSPMI, ALK)

The Comparative Method - Comparative Government and Polilics. An In-troduetion /Ed. by Rod Hague, Martin Harrop and Shaun Breslin. 3"1 ed. London: Macmillan Press, 1992. (NMM, TSPMI, VDU, KTU)

Isaak A. C. Scope and Metods of Political Science. An Introduction to Met-hodologyof Political Inquiry. Belmont: Wadsworth PublishingCompany, 1985. (TSPMI)

Political Science. A New Ilandook of Political Science /Ed. by Robert E. Go-odin and Hans Dieter Klingeman. Oxford: Oxfonl University Press, 1996. (NMM, TSPMI, VDU, LTU, KTU)

Degutis M. Socialinių tyrimij metodologija. Paskaitų konspektai. Kaunas: Naujas lankas, 1999. (NMM, TSPMI)

Mangeim D.B, Rič R. K. Politologija. Metody issledovanija. Moskva: Vesj mir, 1999. (NMM, LTU)

II dalis

PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

/ V paskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas

Pagrindinės sąvokos: galia; valdžia; galios santykiai; paklusimas; autoritetas; legalumas; legitimumas; viešpatavimas (autoritetas); viešpatavimo tipai: racionalusis-legalusis, tradicinis, charizmatinis.

I. Galia (ialia yra fundamentali socialinių mokslų kategorija. Pasak Bertrando kusscllo, galia socialiniuose moksluose lyg energija fizikoje, nes ji reiš-k lasi daugybe formų: gerove, armija, galia, valdžia, įtaka, nuomone, etc. Nė viena iš jų nėra viena kitai pajungta arba prioritetinė. Kaip ir energija fizikoje, galia nuolat iš vienos formos pereina į kitą. Bandymas suprasit tik vieną galios rūšį paprastai esti nesėkmingas

Kaip ir politika, galia neturi vienodos definicijos, ji persmelkia visus socialinius santykius: „kiekvienas socialinis veiksmas yra galios pasi-

55

// dalis. PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

reiškimas, visi socialiniai santykiai yra galios sąveikos, o bet kuri socialinė grupė ar sistema yra valdžios organizacija"1. Todėl politika ir galia gali būti apibrėžtos tik išnagrinėjus ir kitus šio socialinio reiškinio aspektus.

Be to, nagrinėjant galios santykius susiduriama ir su kita problema, kuri dar labiau komplikuoja galios supratimą. Lietuvių kalboje plačiai įsitvirtinusi sąvokos valdžia vartosena, kai kalbama ir apie galios santykius, ir apie valdžią. Skaitant politologijos ir kitų sričių literatūrą nuolat susiduriama su valdžios termino vyravimu verčiant iš anglų kalbos žodį power. Tačiau tiksliau šį terminą būtų versti galia, o sąvoka valdžia atitinka kategoriją anglų kalba authority. Pirmasis šių dviejų sąvokų painiojimą akademinėje literatūroje lietuvių kalba nagrinėjo Zenonas Norkus2.

Būtų naivu manyti, kad kasdienėje kalboje įsitvirtinęs valdžios vartojimas bus lengvai išgyvendintas. Tačiau mokantis būtina perimti ir vartoti tikslesnes terminų reikšmes atitinkančias sąvokas.

Galia yra pirminė angliško termino/.ioR'e/- reikšmė ir reiškia individo ar grupės sugebėjimą priversti paklusti kitą individą arba grupę, nepaisant jo pasipriešinimo. Tačiau, kai sakome, kad jis /ji turi galią, ar tai reiškia, kad jis /ji ir valdo?

Galia yra nepastovi, nes galios santykis atsiranda tarp skirtingų veikėjų. Tarp dviejų ar kelių subjektų susidaręs galios balansas nuolat kinta. Net ir turintis daugelio rūšių išteklių asmuo, nereiškia, kad tikrai turės galios kitiems. Tarkime, keli žmonės po laivo katastrofos atsiduria negyvenamoje saloje ir vienas iš jų turi didelę sumą pinigų arba kitų vertybių; tačiau tai nereiškia, kad turėdamas turtą -vieną pagrindinių galios visuomenėje svertų, tomis aplinkybėmis jis galės paveikti kitus savo nelaimės draugus. Kitaip tariant, galios lurėjimas priklauso

1 Povver in Modern Societies /Ed. by E. Olsen and M. N. Marger. Boulder, Orford: Westview Press, 1993. P. 1.

2 Norkus Z. Du galios veidrodžiai // Politologija. 1998, Nr. 1(11), p. 103-116.

56

IVpaskaito. Galia, autoritetas ir legitimumas

nuo konteksto. Salos galingiausiuoju gali tapti tas asmuo, kuris, pavyzdžiui, kontroliuoja gėlo vandens šaltinį. Jis iš tikrųjų gali priversti kitus paklusti ir vykdyti jo įsakymus. Taigi potenciali galia nėra lygi realiai galiai. Galios santykiai tarp subjektų priklauso nuo to, kokius klausimus jie sprendžia ir kokiomis socialinėmis sąlygomis.

Galia (lotynų k. potere, poltesse) - tai sugebėjimas veikti, pasiekti rezultatą. Galia savaime visuomenėje neegzistuoja, nes tai - socialinis santykis. Jis atsiranda tik kai ne mažiau kaip du individai ar grupės pradeda veikti kartu. Paprastai galios esmei atskleisti vartojamas Maxo Wc-berio galios, kaip valinio santykio (Macht), apibrėžimas:

„Galia yra tikimybė, kad vienas iš socialinių santykių veikėjų užims padėlį, leidžiančią primesti savo valią, nepaisant pasipriešinimo ir nepriklausomai, iš kur tokia tikimybė kyla."3 Galia bendriausia prasme apibrėžiama kaip „sugebėjimas veikti kitų veiksmus ir idėjas, nepaisant jų pasipriešinimo". Būtina pabrėžti, kad galia yra dinaminis procesas, o ne statinis jos turėjimas.

Galimi ir kiti galios apibrėžimai:

1) bihevioristinis: galia -ypatingas elgesio lipas, grindžiamas sugebėjimu paveikti kitų elgesį;

2) teleologinis: galia - lai tikslo siekimas;

3) instrumentinis: galia - tai galimybė panaudoti tam tikras priemones;

4) struktūralistinis: galia-ypatingų valdančiųjų ir valdomųjų san-lykių visuma;

5) konfliktinis: galia - sugebėjimas priimti sprendimus, reguliuojančius gėrybių paskirstymą visuomenėje, esant nuolatiniam konfliktui tarp grupių dėl teisės priimti tokius sprendimus.

Weber M. Power. Domination and Legitimacy // Povver in Modern Socie-lii-s / Ed. by E. Olsen and M. N. Marger. Boulder, Orford: Westview Press, l'H)3. P. 37.

57


Visi šie apibūdinimai nurodo tik vieną galios santykių aspektą. Kadangi galios santykis yra dvipusis, nepakanka žinoti vien faktą apie įsakymą. Būtina įsitikinti, kad tas įsakymas bus įvykdytas arba jam paklūstama. Galios santykiui susidaryti būtinos šios sąlygos:

1) turi būti du subjektai: įsakantis ir įsakymą priimantis (recipientas);

2) įsakymo nevykdymas sąlygoja sankcijas ar grasinimus;

3) įsakymui turi paklusti tie, kuriems jis taikomas; 4) turi egzistuoti visuomenės normos, nustatančios, kad duodantis

įsakymą tam turi teisę, o tas, kuriam skiriami įsakymai, - privalo paklusti.

Apibendrinant galima sakyti, kad galia - tai socialinis sugebėjimas priimti privalomus sprendimus, turinčius ilgalaikius socialinius padarinius. Socialinis reiškia, kad ne individai apskritai, bet individai kaip grupės nariai turi lokį sugebėjimą. Sugebėjimas siejamas su socialine padėtimi ir vaidmeniu socialinėje organizacijoje: tai, kas potencialiai gali būti naudojama, bet nėra akivaizdus reiškinys. Priimti sprendimus reiškia: 1) daryti tai, kas daugiau ar mažiau stebima; 2) privalomus - reiškia, kad galios turėtojai tikisi poveikio kitai grupei, ir abi šalys sprendimus laiko teisėtais ir priimtinais.

Tačiau sprendimo privalomumas yra dviprasmis, nes jo galima ir neklausyti. Todėl neįmanoma atskleisti galios santykių esmės, neatsakius į klausimą, kodėl paklūstama, nes galia - tai pajungimo ir paklusimo sąveika. Šį reiškinį paaiškinti padeda M. Webcrio skiriamos galios ir valdžios (autoriteto) kategorijos, kurias aptarsime vėliau.

Ilgalaikiai padariniai gali būti juntami tuoj pat, po kurio laiko ar apskritai gali reikštis labai nežymiai. Tai daugiausia lemia galios rangas, galios šaltiniai ir apimtis. Galios rangas siejamas su potencialiai galinčio įsakinėti individo turima padėtimi. Pavyzdžiui, prezidento, mero ar savivaldybės socialinio skyriaus viršininko pareigos rodo, kaip skiriasi jų priimamų sprendimų apimtis.

Galios šaltiniai taip pat yra labai įvairūs: turtas, žinios, neeiliniai asmeniniai sugebėjimai, balsavimas, prestižas, informacija. Vieni iš jų leng-

58

IV paskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas

viau prieinami, kiti - sunkiau. Dažniausiai galios turėtojas disponuoja keletos galios išteklių kombinacija. Kuo daugiau turima šaltinių, tuo didėja asmens, priimančio sprendimus, galia. Turimi galios ištekliai ir jų pobūdis nulemia jos poveikio apimtį: sprendimai gali būti privalomi visai visuomenei, jos daliai ar kuriai nors grupei.

Kita vertus, net iš to paties šaltinio kylančios galios apimtis gali būti nevienoda. Tarkime, vyriausybė gali priimti sprendimus, privalomus visai visuomenei (mokesčių mokėjimo tvarka), ir sprendimus, skirtus tik atitinkamai socialinei grupei (pensijų didinimas), kurie tik netiesiogiai veikia kitus visuomenės narius. Politikos mokslą domina pirmiausia galios santykiai, besireiškiantys makrolygiu, t. y. visos visuomenės mastu, mezolygiu - grupėje, o ne, tarkime, šeimoje - kaip tarpasmeniniai santykiai.

2. Galios formos ir šaltiniai

Galia skirstoma į rūšis pagal jos poveikio laipsnį ir išteklius. Viena iš galimų galios klasifikacijų yra skirstymas pagal galios reiškimosi socialines formas. Tai būtų - jėga, viršenybė, autoritetas ir patrauklumas.

Jėga reiškiasi trimis skirtingais būdais:

1) kaip utilitarinė jėga, kuri remiasi abišale nauda, kai recipientai už paklusimą gauna atlygį (materialinį, moralinį, dvasinį ir t. t.);

2) prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu; 3) įtikinėjimu, kai paklusimas pasiekiamas propaganda ar kitais

būdais, keičiant recipiento įsitikinimus.

Viršenybė, arba dominavimas, - tokia galios forma, kuri atsiranda savaime, kai asmuo užima aukštą padėtį. Šiai galios formai nereikia papildomo šaltinio, nes galios šaltinis yra nuolatinė individo veikla. Kuo aukščiau socialinės struktūros hierarchijoje asmuo yra, tuo didesnės jo viršenybės galimybės.

Autoritetas - socialiai sankcionuota valdžia. Tai stabiliausia valdžios forma. Ji remiasi legitimumu, kuris kyla iš keturių pagrindinių šaltinių:

59


racionalaus žinojimo, teisių, kurios remiasi formalia organizacijos sąranga, tradicinių vertybių ir tikėjimo lyderio charizma.

Patrauklumas grindžiamas apeliavimu į individo arba organizacijos identitetą, jausmus ir charizmatinius bruožus. Tai trumpalaikė ir mažiausiai pastovi, bet kartais labai veiksminga galios santykių forma.

Antrasis galios skirstymas į rūšis remiasi pirmiau minėtais galios šaltinių, rango ir apimties sąveikos skirtumais. Skiriami trys pagrindiniai galios šaltiniai arba ištekliai: ekonominiai arba materialiniai, socialiniai ir kultūriniai-informaciniai (dvasiniai).

Ekonominiai galios šaltiniai yra pinigai, gamybos priemonės, gamtos ištekliai, maisto produktai, turtas. Socialiniai - sugebėjimas pakilti socialinio statuso laiptais. Jie susipina su ekonominiais galios šaltiniais: turtu, taip pat su kultūriniais: profesija, žiniomis, įgūdžiais. Kultūriniai--informaciniai valdžios šaltiniai apima žinias, informaciją, kompetenciją, mokslo ir švietimo institutus, žiniasklaidą.

Politinė galia skiriasi nuo ekonominės, socialinės ar religinės, nes ji institucionalizuota valstybės institucijose ir skiriasi specifinėmis savo savybėmis. Tai:

1) prievartos naudojimo valstybėje teisėtumas; 2) priimtų sprendimų viršenybė, jų privalomumas visoms kitoms

valdžios rūšims, nors ji gali būti ribojama ekonominės, informacinės valdžios formomis;

3) viešumas, arba visuotinumas, ir depersonifikacija, t. y. ji skiriasi nuo privačios valdžios, kuri pasireiškia privačiose, nedidelėse grupėse. Politinė valdžia veikia visos visuomenės vardu, remdamasi įstatymu.

4) monocentrizmas, t. y. vienas sprendimų priėmimo centras. Net jei kalbama apie federalinį valdymą, politinės valdžios veikimas yra subordinuotas ir apima visą visuomenę. Socialinė, ekonominė, kul-tūrinė-informacinė valdžia yra policentrinės.

5) galios išteklių visuma: politinė valdžia remiasi ir naudoja visus išteklius - materialinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius-in-formacinius, demografinius, prievartos institucijas.

60


Šiuo atveju galia tapati valdžiai. Šiuolaikinėje visuomenėje dėl įvairių galios rūšių sąveikos galimas vadinamasis komuliatyvus efektas -galios kaupimas arba koncentracija. Jis pasireiškia tuo, kad turtas didina galimybes patekti į politinį elitą, monopolizuoti žiniasklaidos priemones ir švietimo sistemą. Aukšta politinė padėtis lemia turto kaupimą, priėjimą prie žinių ir informacijos, o tai savo ruožtu didina galimybes užimti svarbiausias pozicijas politinės valdžios struktūroje ir didinti pajamas.

Karinė valdžia - politinės valdžios dalis, kuri remiasi prievartos priemonėmis ir institucijomis. Jei visi šie trys valdžios tipai veikia viena kryptimi, sukaupiamas didžiulis visuomenės galios potencialas, tikėtinas stiprus efektas. Jei šie trys tipai konfliktuoja - valdžia tampa blokuojančia.

Pasak Hannos Arrendt, galia reiškia žmonių sugebėjimą ne apskritai veikti, bet veikti kartu. Galia nėra individo nuosavybė. Ji priklauso grupei ir priklauso jai tol, kol grupė veikia kartu. Kai sakoma „žmogus valdžioje", turima galvoje žmogus, kuris veikia grupės vardu. Jei nėra grupės, nėra ir galios.

Piliečiai remia tuos, kurie turi galios šalies valdžios institucijose, ir ši parama yra tęsinys susitarimo, besiremiančio įstatymais. Jei valdymo pamatas - atstovavimas, piliečiai pritars tiems, kurie juos valdo. Visi politiniai institutai tėra galios išviešinimas ir materializavimas. Šiuo požiūriu galia yra ne įsakymo-paklusimo santykis, o susitarimo dalykas. Valdžia - konsensuali, jai nereikia pateisinimo, nes ji kyla iš pačios po-lilinės bendruomenės prigimties. Valdžia atsiranda visur, kur gyvena žmonės. Legitimumas atsiranda pačioje bendro gyvenimo pradžioje, o ne po valdžios įteisinimo. H. Arendt nuomone, prievarta yra instrumen-linė kategorija, priemonė tikslui pasiekti, kuri niekada nebus legitimi-zuota. Valdžia nėra tikslo siekimo priemonė. Ji sudaro sąlygas bendruomenei veikti kartu. Valdžia ir prievarta - dvi priešybės.

Talcotas Parsonsas apibūdina galią kaip specialų mechanizmą, kurio dėka vyksta mainai tarp įvairių grupių, individų socialinės sąveikos procese. Galia - universalus sugebėjimas išsaugoti privalomą įpareigojimų vykdymą sistemoje.

61

II dalis. PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

Pasak T Parsonso, politinio proceso eigoje suformuojama būtina bendruomenės organizacijos forma, nustatomi veiklos tikslai ir mobilizuojami būtini ištekliai. Politinė galia - tai veikėjų (aktorių) poveikis šiam procesui. Politinė galia bendruoju požiūriu yra tam tikrų asmenų sugebėjimas organizuoti ir vadovauti socialinei grupei ar organizacijai. Ekonominė galia - tai visuomenės materialinių išteklių naudojimo organizavimas ir produkavimas. Ideologinė galia - visuomenės organizavimo pagrindimas, racionalizavimas.

3. Autoritetas ir legitimumas

Autoritetas - sąvoka, kilusi iš lotynų kalbos žodžio auctoritas - jlaka, valdžia. Tačiau istoriškai jos vartosena kito. Romulas - Romos įkūrėjas, buvo vadinamas auctor (pradininkas, įkūrėjas). Vėliau autoritetą įgijo senatas, patricijai ir pagaliau - plebėjai. Jie valdė Romą, remdamiesi ne galia (pote.stas), bet autoritetu, t. y. teise valdyti. Jų balsas buvo silpnesnis už įsakymą, bet svaresnis už patarimą. Autoritetas žymėjo ypatingą, specialų statusą ar savybes, kuriomis buvo įtvirtinami pasitikėjimas ir paklusimas.

Ankstyvaisiais amžiais autoritetas rėmėsi dieviškąja valia, kilme (kunigaikščiai, valdovai), dar anksčiau - senolių autoritetu. Si iš esmės apribotos vyriausybės valdymo tradicija, atėjusi į viduriniuosius amžius, buvo perkelta ir į demokratėjančią moderniąją Europą.

Dabartinė autoriteto samprata sietina su Tomo Hobbseso Leviatano

tvarkos versus „laukinės būklės" paradigma. Autoriteto pamatas yra suverenitetas, kaip aukščiausioji galia leisti įstatymus, užtikrinančius tvarką visuomenėje ir apsaugančius jos narius nuo smurto. Autoritetas tiesiogiai susijęs su pavaldinių pareiga elgtis pagal įstatymus. Pagrindinė jo funkcija yra generuoti privalomus saistančius sprendimus visai visuomenei pavojų keliančiais klausimais. Autoritetas leidžia žmogui laisvai tvarkyti bet kuriuos reikalus, kol jo veiksmai neprieštarauja bendrai tvarkai.

Dabar aukščiausioji teisė valdyti suteikiama rinkimais. Pavyzdžiui, po Vokietijos okupacijos daugelio Europos šalių egzilinės vyriausybės

62

IVpaskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas

neturėjo realios galios, bet išlaikė autoritetą - aukščiausiąją teisę valdyti. Dabar autoritetas siejamas ne tik su aukščiausiais pareigų vykdytojais, bet su jų įgyvendinama politika, kuri visuomenės turi būti autorizuota. Kadangi autoriteto santykiai yra hierarchiniai, jie slepia ir prievartos arba sankcijų panaudojimo galimybę. Taigi autoritetas remiasi ne vien savanorišku paklusimu. Nors valdančiųjų autoritetas ir pripažįstamas, tačiau tai nereiškia, kad būtina sutikti su jų sprendimais. Todėl autoritetas susijęs su žmogaus apsisprendimu paklusti, o ne vien su autoriteto teisės valdyti pripažinimu. Šiuo požiūriu autoritetas gali remtis tikėjimu: 1) aklu arba racionaliu (pvz., profesionalumu); 2) susitarimu, t. y. savanorišku paklusimu vardan bendros tvarkos išsaugojimo; 3) autoritetas gali būti primestas prievarta ar įtaiga. Kitaip tariant, autoritetas turi būti pripažintas arba Icgitimuotas.

Legitimumo sąvoka dažnai sutapatinama su legalumo sąvoka. Legitimumas yra vertybinė, etinė ir politinė kategorija.

Legalumas (teisėtumas) -juridinė ir etiškai neutrali kategorija. Taigi legitimus valdymas arba autoritetas aiškinamas kaip teisėtas ir teisingas. Tai didesnės dalies visuomenės tikėjimas, kad esama tvarka yra geriausia, t. y. pasiektas konsensusas dėl pagrindinių režimo politinių vertybių. Legalus valdymas - taip pat teisėtas, tačiau remiasi neutraliais įstatymais ir taisyklėmis.

Karlas Deulschas nurodo, kad legitimumo samprata priklauso nuo istorinio konteksto ir todėlyra kintanti. Dabar legitimumas remiasike-liais elementais: sutapimu su įsitikinimu, kas yra gera ir bloga, atėjimu į valdžią pagal nustatytą ir teisingą procedūrą, tikėjimu politinio sprendimo teisėtumu, jei jis priimamas atstovaujamųjų institutų. Legitimumo politinis turinys turi atitikti tam tikru laikotarpiu susiklosčiusią ver-lybių konfigūraciją.

Kitaip tariant, legitimumas apeliuoja į idealią sritį - aukščiausiąsias vertybes, jausmus, pažiūrų sistemą. Jis reiškiasi racionalių ir iracionalių elementų sąveika ir yra viena iš režimo stabilumo išlaikymo sąlygų.

Pasak Seymuro Lipseto, legitimumas yra sistemos sugebėjimas įtvir-linli tikėjimą, kad esami politiniai institutai labiausiai tinkami lamfik-

63


rąi visuomenei. Legitimumas šiuo požiūriu yra papildoma konsensuso (sutarimo) kategorija. Autoritetas ir legitimumas tiesiogiai susiję, kai kalbama apie pajungimo ir paklusimo santykius. Šis ryšys padeda atsakyti j klausimą, kodėl žmonės paklūsta arba nepaklūsta.

Būtina politinės valdžios egzistavimo sąlyga yra jos institucionaliza-vimas. Politinis viešpatavimas - lai viešpatavimo ir paklusimo santykių struktūravimas, organizacinis valdymo veiklos paskirstymo įteisinimas ir įtvirtinimas. Jis susiformuoja tada, kai politinė galia institucionalizuojama, t. y. virsta pastoviais santykiais, nuolatiniais ryšiais, kai socia-litiės visuomenės organizacijoje įsitvirtina pozicijos, kurių paskirtis pri-irtiti sprendimus, įsakyti, leisti ar bausti. Viešpatavimas reiškia galimybę sulaukti paklusimo atitinkamam įsakymui. Viešpatavimas tiesiogiai susijęs su galia ir yra jos socialinės organizacijos forma. Politinis viešpatavimas gali atsirasti vien ginkluota prievarta, pavyzdžiui, po 1917 m. spaliu perversmo Rusijoje, bet politinis viešpatavimas be legitimumo negali il^ai išsilaikyti.

4V Legitimaus viešpatavimo (autoriteto) tipai

Legitimus autoritetas (viešpatavimas) yra svarbi politinių valdžios santykių aiškinimo kategorija. Jo pamatas - MaxoWeberio legitimaus autoriteto tipai: tradicinis, racionalusis-legalusis ir charizmatinis.

Viešpatavimas, pasak M. Weberio, „apibrėžiamas kaip tikimybė, kad atitinkamas įsakymas (komanda) sulauks paklusimo iš tam tikro individe} ar grupės. Taip suprantamas viešpatavimas remiasi įvairiausiais paklusimo motyvais: nuo elementaraus įpročio iki gryniausio racionalaus apskaičiavimo. Taigi kiekviena tikra viešpatavimo forma numato bent minimumą savanoriško paklusimo, t. y. intereso (besiremiančio giluminiais motyvais ar visišku pripažinimu) paklusti.'"1

Weber M. The types of Legitimate Domination // Economy and Sodely, 1976. P. 212.

&4


Viešpatavimas dideliam skaičiui žmonių turi remtis administraciniu personalu, t. y. specialia grupe, kuriai patikima vykdyti kasdienę politiką (policy) ir specialius įsakymus. Šių administracinės tarnybos narių paklusimas savo vadovui gali būti įtvirtinamas papročiu, emociniais ryšiais, materialiniais interesais, idealiais motyvais. Tačiau šių motyvų nepakanka viešpatavimo ilgalaikiškumui užtikrinti. Būtinas dar vienas elementas - tikėjimas legitimumu. Atsižvelgiant į legitimumo rūšį, skiriasi administracinio personalo, suformuoto jį užtikrinti, autoriteto veikimo tipai. Todėl viešpatavimo tipai klasifikuojami pagal legitimumą, kurio reikia kiekvienam viešpatavimo tipui.

M. Weberis skiria tris legitimaus viešpatavimo tipus: 1. Legalusis autoritetas remiasi racionalumu - tikėjimu nustaty

tomis taisyklėmis ir teise įsakinėti, kurie pagal šias taisykles užima autoriteto pozicijas.

2. Tradicinis autoritetas remiasi susiformavusių amžinų tradicijų šventumu ir tais, kurių autoritetas kyla iš tų tradicijų.

3. Charizmatinis autoritetas remiasi ištikimybe asmenybei, pasižyminčiai ypatingu šventumu, heroizmu ir išskirtinėmis savybėmis bei tos asmenybės įvardytais normatyviniais paternais ar išrasta tvarka.

Legaliojo autoriteto atveju paklusimas palaikomas įstatymu nusta-lyta beasmene tvarka. Esant tradiciniam autoritetui, paklusimas skiriamas asmeniui, kuris įgyja tradiciškai nustatytą autoritetą. Charizmatinio autoriteto atveju paklusimas pasiekiamas tikėjimu charizmatinio lyderio asmeniniais, išskirtiniais sugebėjimais tiek, kiek asmeniškai tikima jo charizma.

legitimus viešpatavimas - tai hierarchinė sistema, kuriai svarbu yra savivalės apribojimas. Racionalus legalusis legitimaus viešpatavimo tipas remiasi įstatymu nustatytais apribojimais. Jei asmuo ar asmenys, lurintys autoritetines pozicijas, pažeidžia įstatymus, prarandamas tikėjimas jų valdymo legitimumu.

I isant tradiciniam viešpatavimui M. Weberis skiria dvi jo formas: pa-I riinonalizmą, kur savivalė ribojama šventa tradicija, ir sultanizmą, kraštui inę formą, kur tradiciją persveria savivalė.

65


Charizmatinis viešpatavimas atsiranda netikėtai ir negali ilgai išsilaikyti. Pamažu prasideda jo rutinizacija, t.y. evoliucionavimas j institucionalizuotą formą: tradicinę arba legaliąją.

Visi šie trys idealūs tipai neegzistuoja grynąja forma. Tačiau jie yra analitiniai galios santykių tyrimo instrumentai. Visose šiuolaikinėse visuomenėse yra ir tradicinio, ir charizmatinio tipų elementų, nors joje vyrauja racionalusis-legalusis viešpatavimo bruožai.

M. Weberis idealių tipų sąveiką laiko svarbiausiu visuomenės raidos analizės aspektu. Istorinės viešpatavimo konfigūracijos yra šių grynųjų tipų mišinys, atskleidžiantis valdžios santykių istorinės raidos tendenciją - racionalizaciją ir biurokratizacijos adaptaciją.

M. Weberio legitimaus autoriteto (viešpatavimo) tipai rodo, kad kiekviena viešpatavimo sistema remiasi pareigų ir teisių, normų ir vertinimų tapatumu: individų veiksmai, tradicijos, vado ir įstatymo teisėtumas bei tikėjimo tuo teisėtumu pagrindai atitinka kitų žmonių reakcijas, t. y. remiasi tradicijos, vado ar įstatymo, kaip aukščiausiojo gėrio, pripažinimu. Legitimumas užtikrina valdančiųjų ir valdomųjų sąryšį bei pasitikėjimą.

LITERATŪRA

Lukes S. Valdžia: radikalus požiūris // Politologija. Almanachas, 1993, Nr. 3-4, p. 76-895. (NMM, VU, TSPMI, LTU)

Lukes S. Power: A Radical View. Oxford: Basil Blackwell, 1974. (VU) Power in Modern Societies /Ed. by M. E. Olsen and M. N. Marger. Boul-

der: Westwiev Press, 1993. (TSPMI, ALK) Weber M. The types of Legitimate Domination // Economy and Society,

1976. (VU) BeetthamD. The Legitimation of Power. London: Macmillan, 1991.

(TSPMI, ALK) Norkus Z. Du galios veidrodžiai // Politologija. 1998, Nr. 1, p. 103-116.

(NMM, VU, TSPMI, VDU, LTU)

Patartina skaityti originalą anglų kalba, nes lietuviškas vertimas yra sutrumpintas ir kai kur iškraipomi autoriaus teiginiai.

66

V paskaita. Gal ios pasiskirstymas v isuomenėje

Pagrindinės sąvokos: elitas, neelitas, masės, klasės, politinė stratifikacija, vidurinioji klasė, „menedžerių revoliucija", elitizmas, pliuralizmas, galios dispersija ir koncentracija, elito cirkuliacijos dėsnis, politinė formulė, valdžios konglomeratas.

1. Galios pasiskirstymo visuomenėje problema

Viena iš kertinių politikos problemų yra galios pasiskirstymas visuomenėje. Ją tyrinėjant bandoma atsakyti į esminius politikos klausimus: kas valdo, kas priima autoritetinius sprendimus, kodėl vieni turi galią spręsti, o kiti jos neturi. Netolygus galios pasiskirstymas visuomenėje susiklosto dėl materialinių, dvasinių išteklių trūkumo ir objektyviai egzistuojančių žmonių sugebėjimų skirtumų. Jis neatsiejamas nuo egzistencinio socialinio gyvenimo klausimo - nelygybės, kuri pasireiškia skirtingu išteklių turėjimu, valdymu ir paskirstymu. Dažniausiai galios struktūros ir sprendimų priėmimo ypatybės analizuojamos remiantis trimis perspektyvomis: klasine, elitine ir pliuralistine. Šie trys požiūriai, remdamiesi skirtingomis analitinėmis priemonėmis, savaip aiškina politinės galios netolygaus pasiskirstymo priežastis ir politikos funkcionavimo procesą.

Klasių teorijų atstovai K. Marxas, M. Weberis, Ralphas Miliband-las, Thomas B. Bottomore'as pagrindine netolygaus galios pasiskirstymo priežastimi laiko žmonių ekonominės padėties skirtumus, susidarančius dėl ekonominių sąlygų kaitos ir darbo pasidalijimo. Jų nuomone, skirtingą socialinę-ekonomine individų padėtį lemia įvairių išteklių, pirmiausia nuosavybės kontroliavimas. Todėl susiklosčiusi visuomenės klasinė struktūra lemia valdžios santykių sistemą, kurios svarbiausia savybė - valdžios koncentracija valdančios klasės rankose.

I .abiausiai tarpusavyje konkuruoja kiti du valdžios pasiskirstymo aiš-kinimo modeliai: elitinis ir pliuralistinis. Elito teorijos pabrėžia, kad

67


visuomenė yra politiškai stratifikuota (angį. stratum - sluoksnis) ir organizuota į hierarchinę galios piramidę. Tie, kurie turi daugiau galios, sudaro mažiausią, bet įtakingiausią visuomenės sluoksnį, yra piramidės viršūnėje.

Pliuralizmo teoretikai politinį procesą aiškina grupių, kurios nuolat konfliktuoja siekdamos patenkinti savo interesus ir gauti daugiau išteklių savo tikslams įgyvendinti, įvairove visuomenėje. Tačiau kai kurios jų yra galingesnės ir įtakingesnės už kitas. Šių dviejų teiginių pagrindu skiriamos dvi strategijos valdžios pasiskirstymui visuomenėje paaiškinti.

Pirmosios strategijos pamatas - elito analizė, kur politinės stratifikacijos kriterijus yra valdžios ir įtakos masto skirtumai. Antroji remiasi valdžios dispersijos visuomenėje teiginiu, kylančiu iš principinės nuostatos, kad politikos pamatas yra grupių sąveika.

Pagrindinė problema, dėl kurios nesutaria ir skirtingai valdžios pasiskirstymą visuomenėje aiškina „elitistai" ir „pliuralislai", yra stebimų konfliktų, priimant sprendimus, apimtis ir reikšmė. Pliuralizmo šalininkai teigia, kad konfliktai tarp įvairių grupių lyderių ir vyriausybės yra pagrindiniai politikos analizėje. Jie yra ilgalaikiai, ir jei nė viena šalis nei laimi, nei pralaimi, tik įrodo, kad valdžia visuomenėje yra frag-mentuota.

Elitizmo sekėjai teigia, kad šių konfliktų buvimas reiškiasi baziniu sutarimu dėl visuomenės politinių institutų prigimties. Todėl politinio proceso supratimui svarbiausia yra elito viešpatavimo įtvirtinimas ir tikėjimas, kad to viešpatavimo tęstinumas atitinka visos visuomenės interesus.

2. Klasių teorija

Klasių teorija remiasi dviem metodologinėmis tradicijomis - K. Marxo ir M. Weberio.

K. Marxo (1818-1883) teigimu, kiekviena visuomenė yra padalyta mažiausiai į dvi kategorijas, skiriamas pagal jų santykį su gamybos priemonėmis. Tai - valdančioji klasė ir išnaudojamųjų klasė. Valdančiąją

68

V paskaita. Galios pasiskirstymas visuomenėje

klasę sudaro tie visuomenės nariai, kurie turi gamybos priemones ir jas valdo. Valdomųjų ir todėl išnaudojamųjų klasės atstovai neturi gamybos priemonių. Klasė, valdanti materialines gamybos priemones, kontroliuoja ir intelektinės produkcijos priemones, t. y. ji valdo ir ekonominiu, ir ideologiniu, ir politiniu požiūriu.

Feodalinėje visuomenėje pagrindinė gamybos priemonių nuosavybė buvo žemė. Todėl valdančioji klasė buvo žemvaldžiai, o išnaudojamieji - baudžiauninkai. Kapitalizme svarbiausios gamybos priemonės yra technika ir technologija bei kapitalas. Kapitalistai išnaudoja proletariatą, kuris laisvai parduoda savo darbo jėgą.

Tačiau dabartiniai marksizmo teoretikai ncomarksistai skirtingai aiškina naujojo junginio, pavadinto „viduriniąja klase", prigimtį ir pobūdį. Vidurinioji klasė neatitinka K. Manto schemos, nes ją sudaro tarnautojai, valdytojai, administracijos ir įvairių profesijų atstovai, vadinamieji profesionalai, kurie nėra tapatūs savininkai kapitalistams, bet kitokiu būdu nei proletariatas „parduoda" savo darbo jėgą.

Vieni marksistai teigia, kad vyksta kai kurių šios grupės dalių prole-larizacija, kiti - kad tai atskira klasė, negaminanti produkcijos, bet užtikrinanti nenutrūkstamą pridėtinės vertės gamybą ir klasinės struktūros išlaikymą kapitalo naudai. Pavyzdžiui, R. Milibandto nuomone, savininkai ir valdytojai (menedžeriai), nors skiriasi savo požymiais, bet visi siekia didinti savo įmonių pelną. Pabrėždamas jų socialinės padė-lics ir išsilavinimo bendrumą, R. Milibandtas teigia, kad „skirtingi eli-lai" sudaro viešpataujančią klasę, pasižyminčią solidarumu, bendrais interesais ir tikslais1. Nors T B. Bottomore'o nuomone, net aukščiausią padėtį užimantys valdytojai yra priklausomi nuo savininkų, abu sutaria, kad išvystyto kapitalizmo klasinė struktūra yra sudaryta iš trijų klasių -Itambiosios buržuazijos, viduriniosios klasės ir darbininkų klasės. Pagrindinis konfliktas tarp kapitalistų ir darbininkų išlieka, nepaisant pa-

' M ilibandt R. The State in Capitalist Society. New York: Basic Books, 1969. T. .14.

69


čios darbininkų klasės nevienalytiškumo, ir viduriniosios klasės buvimas, nesu ardo šios dichotomijos.

Pagrindiniai marksistinio požiūrio teiginiai yra: 1) aukščiausios ekonominės grupuotės sudaro bendrą klasę; 2) valstybės funkcija yra ginti šios klasės interesus.

Valstybė kapitalistinėje visuomenėje, pasak R. Milibandto, yra kapitalistų valstybė, nes verslininkai sudaro didesnę dalį valstybės elito. Be to, verslininkai ir „vyriausybės elitas" rekrutuojamas iš stambiosios buržuazijos ir aukščiausiojo viduriniosios klasės sluoksnio. Pagaliau valstybės elito ideologija yra prokapitalistinė, o viešoji politika, net jei valdo socialdemokratinės pakraipos vyriausybė, visada remia kapitalistinę sistemą.

Neomarksistai kritikuoja ir pliuralistinį, ir elitinį požiūrius į valdžios ištakas ir pasiskirstymą visuomenėje, viena vertus, atmesdami pliuralistinę polimorfinės valdžios struktūros idėją. Antra vertus, jie puola elito teorijas dėl supaprastinto socialinės struktūros aiškinimo.

Kita klasių teorijos kryptis yra labiau eklektiška. Jos pradininkas M. Weberis (1864-1920) pasiūlė trimatę klasių valdžios matavimo schemą, kur skiriamos trys socialinės struktūros dimensijos: 1) klasė, nustatoma pagal santykį su nuosavybe ir padėtį rinkoje; 2) statusas, nustatomas pagal vartojimą ir gyvenimo būdą; 3) partija, besiremianti skirtingų grupių kova dėl politinės valdžios.

Pagal pirmąjį kriterijų skiriamos trys klasės: 1) privatininkai (nuosavybės turėtojai); 2) neturintys nuosavybės, bet turintys užtikrintą padėtį rinkoje dėl savo žinių ir įgūdžių; 3) tie, kurie gali parduoti tik savo darbo jėgą.

Dabar atliekant socialinių grupių skirtingos padėties ir galios tyrimus, kurie remiasi daugiamate M. Weberio schema, taikomi statuso, pareigų, socioekonominės padėties ir prestižo kriterijai.

Kai kurie šios krypties atstovai taiko M. Weberio akcentuotą nelygybės matavimą galia ir teigia, kad randasi nauja viešpataujanti klasė. Vokiečių sociologas Ralpfhas Dahrendorfas, nors ir pripažino K. Marxso teiginį, kad visuomenė yra padalyta į tarpusavyje konflik-

70


tuojančias klases, tačiau kritikavo jo ekonominį determinizmą. R. Dahrendorfo nuomone, klasių konfliktas kyla ne dėl skirtingo žmonių santykio su gamybos priemonėmis, bet dėl autoriteto (valdžios) ir galios išteklių trūkumo. K. Marxo laikais nuosavybė iš tikrųjų buvo pagrindinis diferencijuojantis klases kriterijus, nes ji suteikė galią kontroliuoti, t. y. valdžią. Dabar vyksta nuosavybės ir kontrolės diferenciacija. Nuosavybė pasiskirsto tarp daugybės bendrų savininkų (nuosavybės dispersija), o jos kontroliavimas koncentruojamas kelių valdytojų (managers) rankose. Taigi industrinės visuomenės dominuojančia klase tapo valdytojų (menedžerių) klasė, kuri konfrontuoja su klase, neturinčia valdžios, bet kovojančia dėl savo šio svarbiausio šaltinio dalies.

Donellas Bellas, kaip ir M. Weberis, pabrėžia diferencijuojantį įgūdžių ir žinių vaidmenį: postindustrinėje visuomenėje nauja besiformuojanti „žinojimo klasė" įgauna viešpataujančią padėtį. Industrinėje visuomenėje svarbiausias galios šaltinis buvo kapitalas, postindustrinėje -žinios. 'Ibdėl visiems, kurie įgijo žinių (mokslininkai, profesionalai, valdytojai, inžinieriai ir kiti), susidaro prielaidos monopolizuoti politinę vadžią. Kapitalistai ir politikai vis dar išlaiko galią priimti svarbiausius sprendimus, bet nė vieniju neišsiverčia be žiniomis disponuojančios klasės kompetencijos. „Menedžerių revoliucijos" tezė iš esmės būdinga ir elitinės pakraipos atstovams, pavyzdžiui, Raymondui Aronui.

Nepaisant klasių teorijos krypčių skirtumų, ją vienija keli bendri teiginiai:

1) pagrindinis nelygybės visuomenėje šaltinis yra ekonominės prigimties, o papildomas - įgūdžiai, žinios ir valdžia;

2) netolygus šių išteklių pasiskirstymas lemia dviejų, o daugeliu požiūriu - trijų, kategorijų (klasių) susidarymą;

3) marksistinės klasių teorijos pabrėžia klasių konfrontaciją, besiremiančios M. Weberio idėjomis - stratifikaciją, kartu pripažindamos klasinius konfliktus kaip sudedamąją socialinės būties dalį.

71


3. Elitinė galios pasiskirstymo samprata

Klasikinės elito teorijos atstovai Vilfredo Parėto, Gaetano Mosca ir Roberto Michelsas, kritikuodami egalitarines socializmo ir demokratijos nuostatas, joms priešpriešina neišvengiamo elito valdymo idėją. Pagrindinis elito teorijų teiginys yra visuomenės padalijimas j dvi dalis - elitą ir mases, arba ncelitą. Elitas (pranc. elite - geriausias, rinktinis) - yra išskirtinė žmonių grupė, pasižyminti ypatingomis savybėmis. Elitas, arba valdančioji grupė, monopolizuoja valdžią bei būtinus jai užtikrinti išteklius ir dažniausiai savo nuožiūra priima svarbiausius sprendimus. Kita visuomenės dalis - masės, paprasti žmonės ar visuomenė (mass

public) - elito teorijose plačiau neaptariama. Elito kategorija yra universali sudėtingoje modernioje visuomenėje. Net ir parlamentinėje demokratijoje valdo elitas.

Vilfredo Parcto (1848-1923), italų kilmės sociologas, ekonomistas ir matematikas, žinomas savo keturių tomų veikalu Bendrosios sociolo

gijos traktatas (1915-1919). Jis kelia klausimą, kas skatina žmones elgtis skirtingai, kokie yra politinės veiklos motyvai, kaip formuojasi ir nunyksta politinė valdžia. Savo studijas jis pavadino „politinio proceso sociologija".

Pasak V. Parėto, elito susidarymo priežastis lemia objektyviai egzistuojantys individų sugebėjimų skirtumai. Yra individų, kurie turi neeilinių sugebėjimų, įvairių sričių - verslo, mokslo, meno, politikos, sporto ir etc. talentų. Tačiau tokių žmonių yra nedaug.

Tai visuomenės elitas. Išskirtinių sugebėjimų neturintys individai sudaro neelitą. Be to, tik mažumos mažuma yra valdantysis elitas, kuris vadovauja tvarkant visuomenės politinius reikalus. Dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių ne visi žmonės, apdovanoti ypatingomis savybėmis, vadovauja visuomenei. Jie sudaro kontrelitą. Taigi visuomenė sudaryta iš dviejų sluoksnių: 1) valdančio ir nevaldančio elitų ir 2) neelito.

Socialinei pusiausvyrai reikia, kad elitas nuolat būtų atnaujinamas žmonėmis, turinčiais elitinių savybių, iš neelito sluoksnio, kad pakeistų tuos elito atstovus, kurie nebeturi būtinų savybių, bet išlaiko savo padė-

72


lį. Turtas, šeimos ryšiai, privilegijos sudaro sąlygas elito gretose išlikti žmonėms, neturintiems politiniam vadovavimui būtinų sugebėjimų. Todėl blogėja elito sudėtis ir didėja kontrelitas, kuris su masių pagalba ar be jų nuverčia senąjį elitą. Šis ciklas nuolat kartojasi. Tai elilo cirkuliacijos dėsnis. Jis veikia kaip priemonė apsaugoti visuomenę nuo senojo elito destrukcijos ir yra prieštaravimo tarp elito psichologinių savybių bei socialinės visuomenės struktūros rezultatas.

Kai elitas yra atviras ir nuolat absorbuoja gabiausius žmones iš neelito, elito pareigos ir talentai iš esmės yra adekvatūs. Tačiau tam tikrais laikotarpiais elitas atsiriboja (užsidaro) nuo gabių neelito atstovų. Šiuo atveju atotrūkis tarp elito sugebėjimų ir elito turimų pareigų yra ypač didelis: valdantysis elitas netenka sugebėjimų, būtinų atlikti valdymo funkciją. Kitaip tariant, susiduriama su elito padėties ir esminių jo bruožų divergencija.

Tuo pat metu iškyla gabiausi neelito atstovai. Ši padėtis yra kritinė visai visuomenei. Nevaržoma elito cirkuliacija (talentingiausi užima elitines pozicijas, o neturintys sugebėjimų jas palieka) visuomenei padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tai stabili visuomenė, o jos pokyčiai nuosaikūs ir laipsniški.

Tačiau kai cirkuliacijos procesas nutrūksta, visuomenė pasmerkiama perversmams ir revoliucijoms. Kai valdomieji nuverčia valdančiuosius, ateina nauji elitai ir įdiegia efektyvesnį elito valdymą. Taigi istorija, anot V. Parėto, yra „aristokratijos kapinės".

Gaetano Mosca (1858-1941) laikomas politikos mokslo pradininku. Savo darbuose Valdymo teorija ir parlamentinis valdymas (1884), Politikos mokslo pagrindai (1896), Valdančioji klase (The Rulling Class)

(1939) jis siekė nustatyti dėsnius ir tendencijas, reguliuojančius visuomeninį gyvenimą, politinės valdžios funkcionavimą, politinių režimų skirtumus pasaulyje.

Jo mokslinis metodas - istorizmas. Pasak G. Mosca'os, atskirų nacijų istorinės raidos faktų žinojimas padeda atskleisti bendruosius socialinio gyvenimo dėsningumus ir tendencijas. Politikos mokslo tikslas -rasti būdus, kaip panaikinti ar padaryti kiek įmanoma retesnes politi-

73


nes krizes, kurios reguliariai destabilizuoja socialinį gyvenimą ir atmeta visuomenę atgal į barbarystę.

Pagal G. Mosca'os „dichotomijos dėsnį" visuose politiniuose mechanizmuose aptinkami nuolatiniai socialiniai faktai ir tendencijos rodo, kad yra dvi klasės: valdančioji mažuma ir valdomoji dauguma, savo noru arba pasitelkiant prievartą materialiai aprūpinanti mažumą.

Politinį vadovavimą (administracinį, karinį, religinį, ekonominį ir etinį) vykdo organizuota mažuma - politinė klasė. Ji formuojama įvairiais būdais, tačiau pagrindinė jos susidarymo sąlyga yra tam tikrų individų bruožai ir sugebėjimai. Valdančioji mažuma sudaryta iš individų, kurie išsiskiria ypatingomis savybėmis, suteikiančiomis jiems tam tikrą materialų, intelektinį ir moralinį pranašumą.

Valdančioji klasė gali būti sudaryta iš įvairių religinių bendruomenių vadovų, žemės aristokratijos, turtingų ar išsilavinusių žmonių grupių. Pagrindinis požymis, skiriantis ją nuo valdomųjų, yra politinės valdžios turėjimas. Valdančioji klasė visada yra nedidelė. Priešingai klasikinės demokratijos teorijos teiginiams, kad dauguma valdo mažumą, G. Mosca'os nuomone, net ir demokratijoje daugumą valdo mažuma. Vien todėl, kad ji yra mažuma, jos galimybės organizuotis yra didesnės. Masės visuomet lieka neorganizuotos. Taigi politinis organizuotos mažumos viešpatavimas daugumai yra neišvengiamas. Net kai valdančioji klasė nuverčiama, jos vietą užima kita valdančioji klasė.

Valdančioji klasė niekada nevaldo remdamasi vien brutalios prievartos priemonėmis. Savo valdymą ji grindžia „politine formule", pavyzdžiui, „dieviškąja teise" ar „tautos suverenitetu", kuri paprastai pripažįstama daugumos valdomųjų. Kai valdantieji yra užtikrinti savo sugebėjimu primesti atitinkamą politinę formulę, valdyti visuomenę ir aptarnauti ją, tuomet jie atviri gabiausiems ir ambicingiausiems valdomųjų atstovams, o visuomenė pradeda pamažu vystytis ir keistis.

Tačiau kai jie praranda energiją (vigour) ir atsiriboja nuo talentingų autsaiderių, prievarta, perversmai tampa neišvengiami. Dažnai jie pasibaigia visišku valdančiosios klasės pakeitimu. Po to ateina inovacijų laikotarpis, kurio metu žmonės „iš apačios" gali realizuoti savo iniciatyvas

74


ir patekti į elitą. Kartu vyksta valdančiosios klasės kristalizacijos etap.X kuris sąlygoja socialinę stabilizaciją. Taigi valdančiosios klasės pobū/" s

ir struktūra yra ypač svarbūs ir lemiantys visuomenės struktūrą ir pokyčių eigą.

G. Mosca'os nuomone, didžioji Prancūzijos revoliucija įvyko tod*l> kad žmonės nustojo tikėti dieviškąja karališkosios šeimos teise valdy u-Per 1917 m. Rusijos revoliuciją masės prarado tikėjimą caro galia valdyti. Nepriklausomai nuo kataklizmų priežasčių į naują valdančiąją k) a~ sę po revoliucijos ir kitokių sukrėtimų įsilieja nemažai elementų iš senosios politinės klasės.

Mažumos valdymas, G. Mosca'os teigimu, yra universalus. Monfr~ chas negali valdyti be funkcionierių ir armijos paramos. Demokrat ia

h negali funkcionuoti be organizuotos mažumos koordinavimo, 1. y. pį f-lamentas, būdamas avanscenoje, neeliminuoja mažumos valdymo.

r^t ir valdant diktatoriui, egzistuoja valdančioji klasė, nors politinėje scenoje jis veikia vienas.

Valdymui būdingi du tipai: autokratinis (kai valdžia perduodama Į&

viršaus į apačią") ir liberalusis (kai „iš apačios į viršų" deleguojami ? t _

stovai). JAV būdingas šių dviejų tipų derinimas. Esant autokratinia™ valdymui institutas, kurio vardu veikiama, personifikuojamas. Liberalusis valdymas remiasi daugumos sutikimu.

Atitinkamai G. Mosca skiria dvi elito rekrutavimo tendencijas: ari^-lokratinę ir demokratinę. Tačiau nė viena jų nenumato masių valdynA Vyraujant aristokratinei tendencijai, elitas yra uždara grupė, kuri nepapildoma žmonėmis iš masių. Demokratinė tendencija rodo, kad valda '-čioji klasė rekrutuoja iš masių žmones, kurių asmeninės savybės yra na '-c I ingos galios realizavimo požiūriu, - demokratijai funkcionuoti reikia ger*i organizuoto vadovaujančio sluoksnio. Rinkimai, pasak G. Mosca'os, y: a

elito atnaujinimo būdas, bet ne lyderių kontrolės mechanizmas. Roberto Michclsas (1876-1936) tyrė valdžios pasiskirstymą orgar l_

zacįjos, o ne visuomenės lygmeniu. Nagrinėdamas politinių partijų * profsąjungų veiklą, jis nustatė, kad šios demokratiškiausios organizacijos yra organizuotos oligarchiniu būdu.

?5

i .


Priešingai demokratinių principų deklaravimui, partijos ir profsąjungos yra pasidalijusios į lyderių mažumą ir narių daugumą. Iš pradžių lyderiai tik atlieka vykdomąjį darbą, bet vėliau įgyja beveik neribotos galios partijos ar organizacijos paprastiems nariams. Išorinės demokratijos formos yra išsaugomos, tačiau organizacijose besislepianti oligarchija nuolat plinta.

Oligarchijos ir nelygybės organizacijose, sukurtose kovoti su nelygybe ir oligarchija, įsigalėjimo priežastys yra pirmiausia organizacijos dydis. Daugėjant jos narių, sunku priimti bendrus sprendimus. Be to, organizacijos uždaviniai nuolat tampa sudėtingesni, vis mažiau suprantami paprastiems nariams. Todėl neišvengiamai kyla būtinybė deleguoti įgaliojimus nedidelei vadovaujančiai grupei.

Pagaliau organizacijos veiklos efektyvumui užtikrinti sprendimai turi būti priimami greitai. Demokratinės procedūros reikalauja svarstymo, todėl lyderiams kyla pagunda jų atsisakyti. Vis sudėtingesnių uždavinių sprendimas neįmanomas be reikiamų žinių. Lyderiai įgyja tokių žinių mokymosi ir patirties dėka. Patirtis suteikia lyderiams vadovavimo įgūdžių ir užtikrina pareigų perimamumą, o bendra organizacijos narių apatija lyderių padėtį padaro nepajudinamą.

Remdamasis šiais požymiais R. Michelsas suformulavo savo žymųjį oligarchijos dėsnį - „kas sako organizacija, tas sako oligarchija". Kuo labiau organizacija plėtojasi, tuo labiau joje stiprėja oligarchijos tendencijos.

Wrightas C. Millsas (1916-1962), vienas žymiausių JAV pokario elito teoretikų, 1956 m. publikuotoje knygoje Galios elitas (The PowerElite)

atskleidė kitokį valdžios pasiskirstymo visuomenėje vaizdą. Jis teigė, kad moderniojoje visuomenėje viešpatauja aukščiausios politinės, karinės ir korporuotos ekonominės figūros, kurių galia kyla iš jų padėties, užimamos atitinkamose institucinėse struktūrose. Šios trys grupės sudaro nuolatinę sąjungą - valdžios konglomeratą, arba „valdžios elitą", kuris manipuliuoja masėmis, pripažįstančiomis jo nustatytas taisykles.

Tarp valdžios elito ir masių egzistuoja vidurinysis sluoksnis - subeli-tas, kurį sudaro Kongreso nariai ir profsąjungų lyderiai. Masės, sudaran-

76


čios pasyvią daugumą, yra „praradusios savarankišką valią racionaliai apmąstytiems sprendimams ir veiksmams, politinės priklausomybės jausmą. Jie neteko savo politinės valios, nes nemato būdų ją realizuoti."2

W. C. Millsas pateikia ne dichotominę, bet trichotominę valdžios struktūros sampratą, kur valdžios pasiskirstymas yra funkcinis. Anot jo, ne išskirtinės elito savybės, bet turima padėtis yra netolygaus valdžios pasiskirstymo visuomenėje šaltinis. Elitas turi vadovaujančias pozicijas svarbiausiuose socialiniuose institutuose - politiniuose, ekonominiuose, kariniuose, religiniuose. Taigi visuomenę valdo ne elitas, o elitai.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad elitinė valdžios samprata yra revizionistinė ir demokratijos, ir pliuralistinių teorijų atžvilgiu. Pagrindiniai elitinės valdžios pasiskirstymo visuomenėje teiginiai yra šie:

1) visuomenė visada yra valdoma mažumos - daugiau ar mažiau vientisos grupės, pasižyminčios ypatingais dvasiniais, socialiniais ir politiniais bruožais, save laikančios privilegijuotu visuomenės sluoksniu ir lokiu pripažįstamos didesnės visuomenės dalies; 2) šis suskaidymas patvirtina nuolatinį dviejų grupių - organizuotos mažumos ir beveidės daugumos (išskyrus W C. Millso tris elito ešelonus) egzistavimą; 3) elitolo-gų teiginiai yra universalūs ir taikomi visoms sudėtingoms visuomenėms; 4) kadangi masės yra pasyvios, jos nedaro įtakos elitui, ir sprendimai priimami pastarojo interesais.

4. Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenėje modelis

Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenėje modelis formavosi ne tik kaip atsakas į elitinį ir klasinį požiūrius, bet ir kaip reakcija į daugumos demokratiją. Pliuralizmo atstovai kritikavo elito išskirtinumo ir vieningumo idėjas. Pagrindinis jų puolimo objektas buvo elitologų nesugebėjimas metodologiškai pagrįsti valdančiojo elito egzistavimą. R. A. Dah-

2 Mills W. C. The Power Elite. New York: Orford University Press, 1956. I'. 324.

77


lio nuomone, tik empiriškai nustačius, ar atitinkama grupė dalyvauja priimant svarbiausius politinius sprendimus, galima tvirtinti, kad ji įgijo galią kontroliuoti.

Marksistinės teorijos klasių metodologiją kritikavo dar Arthuras Bent-ley'is. Savo knygoje Valdymo procesas: socialinių sprendimų tyrimas (The Process of Government: A Study of Sočiai Pressures) (1908) jis teigė, kad politinis procesas - tai vyriausybinių institutų ir socialinių grupių sąveikos, kylančios dėl jų specifinių interesų, rezultatas. Klases A. Bentley'is priskyrė prie grupių, turinčių daugybe interesų. Pasak jo, klasės yra per daug abstraktūs ir statiški dariniai, kurie negali atlikti analitinės kategorijos funkcijos politinio proceso analizėje.

Liberaliosios demokratijos teorijose, kurios formavosi kartu su balsavimo teisės plėtimosi procesu, buvo pabrėžiama, kad individai turi dalyvauti politikoje ir tam būtina užtikrinti lygias politines individų teises. Tačiau neišsilavinusių masių atėjimas į politiką XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje sukėlė abejonių dėl jų teigiamo poveikio politiniam procesui ir ypač demokratijos raidai.

Pasak Samuelio P. Huntingtono, netolygus politinio dalyvavimo augimas sukėlė politinį nestabilumą, kurio pagrindinė priežastis buvo neadekvatus institutų, galinčių užtikrinti naujų pilietiškumo formų pasireiškimą, - politinių partijų, profsąjungų, savaveiksmių organizacijų, didėjimas.

Kita vertus, XX a. pradžioje JAV atlikti rinkiminio elgesio tyrimai parodė, kad dauguma piliečių, išskyrus periodinį dalyvavimą rinkimuose, nelinkę veltis į politiką. Šios sąlygos sudarė prielaidas sparčiai pliuralistinio požiūrio plėtrai.

Pliuralistinė galios samprata remiasi teiginiu, kad demokratinė visuomenė yra valdoma ne mažumos ir ne daugumos, o daugelio mažumų, kurios konkuruoja dėl galios valdyti ar įtakos, priimant sprendimus. Pliuralizmo ištakos sietinos su tradicinio liberalizmo racionalumo koncepcijos paradigma - individas, orientuotas į savo tikslą ir tvarkingai, pagal nustatytas taisykles funkcionuojančią visuomenę. Pasak Ste-ven'o Lukes'o, tai dichotominė sistema, vienu metu orientuota ir į laisvę, ir į tvarką. Masių dalyvavimo demokratijoje idėjai pliuralistinis požiūris priešpriešino organizuoto demokratinio proceso sampratą.

78


Ankstyvoji pliuralizmo versija aiškino liberaliosios demokratijos veikimą ne per individą, o per organizuotą atskirų grupių veiklą. Pagrindiniai ankstyvojo pliuralizmo modelio teiginiai yra šie:

1) visi visuomenės segmentai, jei jie formaliai organizuoti, gali daryti įtaką vyriausybės politikai;

2) vyriausybės politika (policy) yra šių grupių derybų ir kompromisų rezultatas;

3) vyriausybės funkcija yra nustatyti organizuotų grupių veiklos parametrus ir prižiūrėti, kad jos laikytųsi žaidimo taisyklių.

Tokiame kontekste užtikrinamas stabilus ir demokratinis sprendimų priėmimo procesas. Grupės jaučia poreikį laikytis taisyklių, o individų dalyvavimas grupėse remiasi sąveika, o ne priešiškumu. Jei siūlomas vienoks politinis kursas, neišvengiamai atsiranda ir alternatyvus pasiūlymas. Nė vieni interesai negali tapti dominuojančiais. Sis procesas vyksta atviroje visuomenėje, kurios raiškos savybės yra pilietinės laisvės: žodžio ir organizacijų laisvė bei laisvi rinkimai.

Politikos tikslas yra siekti pusiausvyros tarp grupių ir stabilumo. Kitaip tariant, individo dalyvavimas grupėje atlieka jo įtraukimo {.demokratinį procesą funkciją ir taip mažina valdžios koncentravimo galimybes, kur valstybė atlieka arbitro vaidmenį.

Davidas Trumanas 1951 m. pasirodžiusiame darbe Valdymo procesas:

politiniai interesai ir viešoji nuomonė (The Governmental Process: Politi-

cal Interests and Public opinion) teigė, kad pliuralistinė sistema yra svarbiausias valdžios pasiskirstymo visuomenėje faktas. Pliuralistinės sistemos pamatas yra tarpinės struktūros, išsidėsčiusios tarp vyriausybės ir paprastų piliečių. Struktūras sudaro grupės, kuriose sukoncentruoti valdžios centrai. Grupių galia reiškiasi skirtingai, nes grupių įtaka yra nevienoda įvairiuose visuomenės sektoriuose. Todėl valdžia yra difuzinė, t. y. išsisklaidžiusi visuomenėje. Šių grupių konkurencija nėra tolygi, tačiau ji užtikrina, kad nė viena šalis negali įgauti viršenybės.

Pliuralistinis socialinio politinio proceso dispersijos aiškinimas sutapo su ekonominės ir politinės valdžios koncentracijos tendencijomis.

79


R. A. Dahlis 1956 m. knygoj'e Pratarmė demokratijos teorijai (A Preface.

lo Democratic Theory) atsisakė valdžios pusiausvyros ir valstybės arbitro teigimų. Jo nuomone, interesų grupių padėtis nėra vienoda. Įvairios grupės disponuoja skirtingais šaltiniais, todėl jos ne visur ir ne visada turi vienodą galią. Tai yra jų nelygių galimybių priežastis. Verslo organizacijos turi daugiau išteklių daryti spaudimą vyriausybei, bet nė viena grupė savo padėtimi negali prilygti valstybei. Ištekliai, kuriais disponuoja grupės, -finansiniai, kultūriniai, socialiniai - yra nevienodi. Todėl pastebimas jėgų balanso praradimas, pasireiškiantis nuolat didėjančia įvairių grupių politinės galios nelygybe.

Pagrindinis klausimas, kuris kilo R. Dahliui, priėjus prie šių išvadų, buvo: netolygus išteklių pasiskirstymas grupėse yra didėjantis (cumula-

tive) arba nedidėjantis. Kitaip tariant, ar turimi skirtingi ištekliai didina grupių politine galią. Kartu su savo bendražygiu Niccolu Polsby'iu šeštajame dešimtmetyje Nju Havene atlikęs sprendimų priėmimo proceso tyrimus, R. A. Dahlis teigė, kad išteklių koncentracijos transformacija leidžia kalbėti apie valdžios l'ragmenlaciją. Todėl daugumą vyriausybės veiksmų galima paaiškinti tik grupių konkurencijos kontekste. Teigti, kad elitas sudaro vieningą organizuotą grupę, yra klaidinga. Politinės galios centrų dispersija perša išvadą apie daugelio elitų valdymą.

N. Polsby'is pastebėjo, kad pliuralistiniai grupių tyrimai veda prie elitinių išvadų: atskirose srityse (ekonomikoje, švietime, transporte ir 1.1.) išsiskiria grupės, turinčios daugiausia įtakos.

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad visi trys aptarti požiūriai, nevienodai aiškindami valdžios pasiskirstymą visuomenėje, atskleidžia skirtingas politinio proceso tyrimo galimybes. Kita vertus, pastebimas, atrodytų, paradoksalus šių trijų požiūrių išvadų suartėjimas: visuomenę valdo elitas, tačiau šį reiškinį turime matuoti skirtingais būdais.

LITERATŪRA

Dunleavy R, O'Leary B. Valstybės teorijos. Vilnius: Eugrimas, 1999. P. 26-92,165-314. (TSPMI, NMM, VU, VDU, LTU)

80


Lukes S. Power: A Radical View. Orford: Basil Blackwell, 1974. (VU) Lukes S. Valdžia: radikalus požiūris // Politologija. Almanachas, 1993,

Nr. 3-4, p. 76-89. (TSPMI, NMB) Milibandt R. The State in Capitalist Society. New York: Basic Books, 1969.

(TSPMI) Dalj P. Vvedenije v ekonomičeskuju demokratijų. Moskva, 1985. Mills W. C.The Power Elite. New York: Orford University Press, 1956.

(TSPMI, NMM) Etzioni-Halevy E. The Elite Conection. Cambridge: Polity Press, 1993.

(TSPMI, ALK) Dahl R. A. A Preface to Democratic Theory. Chicago: The University of

Chicago Press, 1956. (VU) Dahl R. A. Who Governs? New Haven: Yale University Press, 1961. (VU) Danziger J. N. Politics as a Value Allocation Process // Danziger J. N. Un-

derstanding of the Political World. A Comparative Introduction to Political Science. New York: Longman, 1997. P. 213-233. (TSPMI)

Mosca G. The Ruling Class. New York: McGraw-Hill, 1939. (NMM)

81

// dalis, PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

VI paskaita. Šiuolaikinė valstybė, jos genezė ir formos

Pagrindinės sąvokos: valstybė, suverenitetas, valstybės genezė, tautinė valstybė, šiuolaikinė valstybė, vyriausybė, pilietinė visuomenė.

1. Valstybės samprata

Valstybės kategorija apibrėžiama labai įvairiai - kaip teritorinis darinys, aukščiausiųjų valdžios institutų visuma, prievartos ir priespaudos instrumentas, filosofinė idėja, ypatinga žmonių bendrija. Jos vartosena ir teorijos raida siejama su kontinentinės Europos tradicija. Tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose anglišku terminu statė vadinamos valstijos, o politikos analizėje dažniau taikomas D. Eastono politinės sistemos modelis ir kategorija „politinė sistema" arba pliuralistinis politikos aiškinimo modelis.

Valstybė - tai politinė visuomenės organizacija, suprantama ir aiškinama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme valstybė - visų politiškai organizuotų piliečių, gyvenančių tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, bendrija.

Siaurąja prasme valstybė - valdymo arba vyriausybės institutų visuma. Šiuolaikinis politikos mokslas apibūdina valstybę kaip ypatingą politinės asociacijos formą (kaip organizuotą socialinę grupę). Ji skiriasi nuo kitų socialinių organizacijų savo tikslais, priemonėmis, kurias naudoja tiems tikslams pasiekti, teritorinėmis ribomis, suverenitetu ir tęstinumu, palaikomu institucijų pastovumu.

Labiausiai paplitęs valstybės kategorijos apibūdinimas remiasi trijų elementų sąveika. Pirmas elementas - lai institucijų, disponuojančių jėga ir prievarta, tinklas. Valstybė nustato šių institucijų pareigūnų korpusą, kurio pastovumas skiria valstybę nuo dinamiškesnių institutų, pavyzdžiui, vyriausybės ir jų veikimo taisyklių (įstatymų). Antras elementas - gyventojai (geografijoje), piliečiai (teisėje), socialinė bendrija (politologijoje ir

82


sociologijoje). Trečias elementas - apibrėžta teritorija. Visi šie elementai yra būtini valstybės atributai. Tačiau jie nepakankami ir turi būti papildyti suvereniteto, t. y. aukščiausios galios, turėjimu spręsti apibrėžto darinio egzistavimo vidaus ir santykių su kitomis valstybėmis klausimus.

Valstybę apibūdina šie pagrindiniai požymiai: 1) geografiškai apibrėžta teritorija ir jos gyventojai; 2) aukščiausioji valdžia, pasireiškianti aukščiausiu autoritetu ir

įkūnijanti bendras visuomenės reikmes, visa apimančius tikslus kitaip nei kitos organizacijos;

3) valstybės autoritetas yra legalus ir kartu jis yra įstatymų šaltinis. Valstybės autoritetas remiasi procedūrinėmis taisyklėmis, kurios visuomenėje pripažįstamos gerokai plačiau nei visos kitos taisyklės;

4) taisyklės įgyvendinamos su biurokratijos pagalba; 5) valstybė disponuoja išteklių ir jėgos šaltinių kontrole ir siekia

jos (kontrolės) legitimizavimo.

Pagrindinis valstybės tikslas - įtvirtinti ir išlaikyti tvarką bei saugumą visuomenėje. Tai daroma su statymų sistemos, besiremiančios jėga, pagalba. Valstybės jurisdikcijos ribos sutampa su atitinkama teritorija, I. y. tam tikra geografine erdve, ir šiose ribose ji turi suverenitetą - aukščiausią ir visa apimantį autoritetą, kuris galioja toje teritorijoje gyvenantiems gyventojams.

Remiantis M. Weberiu, valstybė apibrėžiama kaip organizacija, su-daryta iš didelio skaičiaus tarnybų, kurioms vadovauja ir kurių veiklą koordinuoja valstybės vadovybė (vykdomoji valdžia), turinti gebėjimą ar galią formuluoti ir taikyti visiems privalomas taisykles bei jų priėmimo parametrus kitoms organizacijoms, jei reikia, naudojant prievartą.

1 )a bar valstybė suprantama gerokai plačiau. Pasak Guillermo O'Don-nello, klaidinga valstybę sutapatinti vien su valstybės aparatu, valstybiniu lektoriumi ar valstybinės biurokratijos agregacija. Tai tik valstybės dalys.

Valstybė pirmiausia yra socialinių santykių visuma, kuri sukuria tam likrfĮ tvarką, palaikomą apibrėžtoje teritorijoje centralizuotos prievar-

83


tos dėka. Šiuos santykius formuoja teisinė sistema, kurią kuria ir palaiko valstybė.

Teisinė sistema yra valstybės organizaciją nustatanti ir tam tikrą tvarką apibrėžianti bei užtikrinanti dimensija. Ši tvarka nėra tapati nešališkai socialinei tvarkai: ir kapitalizmo, ir biurokratinio solidarumo atvejais ji palaiko ir padeda sistemiškai reprodukuoti atitinkamus asimetrinius valdžios santykius. Tačiau ši tvarka remiasi stabilių normų ir lūkesčių, nebūtinai formaliai priimtų, pagrindu. Tai reiškia, kad politinio centro potvarkiams yra nuolat paklūstama. Socialiniai santykiai su politiniu autoritetu, prisimenant M. Weberį, yra palaikomi tradicija, įpročiu ir teisės racionalumu.

Svarbi ir ideologinė valstybės dimensija. Valstybė, turint omenyje jos aparatą, kaip įprasta teigti, tarnauja tautai. Šiuo atveju valstybė ne tik kuria socialinę tvarką, bet ją palaiko dabartinėse demokratijose, kurios remiasi individo teisės ir asociatyvių teisių visuma.

2. Valstybės aiškinimo modeliai

Skiriami šie pagrindiniai valstybės aiškinimo modeliai: legalistinis, istorinis, sociologinis antropologinis, politologinis, filosofinis normatyvinis.

Legalistinis valstybės aiškinimas yra seniausias, savo šaknimis siekiantis antikines valstybes-polius. Dauguma kategorijų, siejamų su valstybe - autoritetas, legitimumas, aukščiausioji valdžia kildinama iš romėnų teisės šaltinių. Tai buvo tradicija, apibūdinanti valstybę kaip hierarchine legalių taisyklių visumą, siejamą su tam tikru suvereniu autoritetu.

„Legalizmas - prielaida, kad valstybė yra teisės kūrinys ir turi būti aptariama ne kaip sociologinis faktas ar etinis gėris, bet juridinės kompetencijos ir žmogaus teisių požiūriu - graikų teorijose, galima sakyti, neegzistavo: jis buvo sudedamoji dalis nuo Romos laikų iki šių dienų"1.

1 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: Pradai, 1995. P. 192.

84

VIpaskaita. Šiuolaikinė valstybė, jos genezė irįormos

Šiai tendencijai ryškiausiai atstovauja Ciceronas savo darbuose^ic valstybę (De republica) ir Apie įstatymus (De ligibus). Ciceronas pabrėžė, kad valstybė turi remtis tarpusavio įsipareigojimų, abipusiu teisių, kurios vienija piliečius, laikymusi. Valstybę jis vadina respopuli arba res publica („žmonių reikalas"), nes ji yra bendra organizacija, kurios paskirtis diegti savo nariams tarpusavio pagalbos ir teisingo valdymo pranašumų supratimą.

XV a.-XVII a. valstybė buvo suprantama plačiąja prasme ir nebuvo skiriama nuo visuomenės. Vienas iš pirmųjų siaurąją ir plačiąją valstybės reikšmes išskyrė N. Machiavellis. Anksčiau buvo pasitenkinama konkretesniais terminais valstybei apibrėžti: kunigaikštystė, karalystė, respublika ir pan. N. Machiavellis įvedė specialią kategoriją „stato" (suverenus politinis darinys) - terminą žymėti valstybei nepriklausomai nuo konkrečių jos formų. Jis suteikė valstybei moderniąją reikšmę ir įžvelgė politinės evoliucijos kryptį - valstybės tapimą ne tik tipine naujųjų laikų politine institucija, bet ir galingiausia institucija, nukreipiančia kitas institucijas tokia linkme, kurią viešai diktuoja pačios valstybės interesai2.

Valstybės, visuomenės ir individų griežtesnis atskyrimas prasideda formuojantis ir plėtojantis liberalizmo tradicijai. Ši tendencija ypač ryški visuomenės sutarties teorijose: T Hobsseso, J. Locke'o, J. J. Rousseau. I 'agal T. Hobsseso valstybės genezės modelį iš laukinės būklės veikiama ekonominių ir kitų sąlygų formuojasi visuomenė, o po to individų ir jų prigimtinių teisių saugumui užtikrinti susitarimu sukuriamas specialus organas -valstybė.

[storinės valstybės studijos buvo aprašomojo lyginamojo pobūdžio, detaliai aprašančios valstybės evoliuciją. Tačiau jose beveik neliečiamas pilietiškumo aspektas.

Sociologinės ir antropologinės studijos aiškino ir nagrinėjo valstybę kaip vieną iš žmonių gyvenimo organizavimo formų. K. Marxas,

' Ibid, p. 371.

85


M. Wcberis, E. Durkheimas valstybę analizavo visos visuomenės kontekste.

Politikos moksle skiriami pliuralistinis, elitinis, marksistinis, naujosios dešinės valstybės organizacijos aiškinimo modeliai.

Pliuralistinės teorijos valstybę supranta kaip grupių sąveiką ir faktiškai ją prilygina vyriausybei. Priešingas pliuralizmui neomarksizmas remiasi valstybės, kaip autonomiško, santykiškai atsiribojusio nuo visuomenės agento, analize. Cia pabrėžiami konstituciniai ir instituciniai valstybės pagrind ai. Valstybės tarnautojų veikla ir politinis procesas vyksta nepriklausomai nuo visuomenės. Šiam požiūriui būdingas valstybės sureikšminimas, sugrąžinantis valstybei ankstyvajame politikos moksle vyravusį prioritetą.

Filosofinis-normatyvinis valstybės aiškinimas laikosi klasikinio liberalizmo tradicijų. Valstybė analizuojama kaip siektina ar teisinga tvarka. Be to, toliau nenutrūkstamai samprotaujama apie valstybės tapatumą ir jos prigimtį.

Dabar pabrėžiama, kad valstybė - tai socialinis junginys, nematomas ir neapčiuopiamas fiziniu požiūriu, vykdantis bendrųjų socialinių reikalų tenkinimo darbą. Taigi valstybė apima šiuos aspektus: visuomenė, bendruomenė, suverenitetas, vyriausybė. Todėl šiuolaikinė valstybė suprantama plačiau, nei anksčiau pateiktame juos bruožų išvardijime. Jai būdingas:

f) viešosios valdžios atskyrimas nuo visuomenės, jos organizacinis skirtumas nuo kitų gyventojų organizacijų, profesionalų valdytojų sluoksnio atsiradimas;

2) suverenitetas kaip aukščiausioji valdžia tam tikroje teritorijoje, šalia bažnyčios, grupės ar partijos, ekonominės, šeimos valdžios, kurios veikia tik tam tikrą gyventojų grupę;

3) teritorija, apibrėžianti valstybės ribas, tai reiškia, kad įstatymų ir valstybės įgaliojimai apima tam tikros teritorijos gyventojus;

4) teise grindžiama prievartos panaudojimo monopolija. Fizinė valstybės prievarta gali būti labai plataus diapazono: nuo individualių teisių nustatymo ar apribojimo iki fizinio sunaikinimo. Prievar-

86


tos funkcija atliekama su prievartos aparato pagalba (policija, saugumo tarnybos, teismų sistema);

5) išskirtinė teisė leisti įstatymus ir normas, privalomus visiems gyventojams, ir šią teisę pripažįsta visi gyventojai;

6) teisė rinkti mokesčius.

3- Valstybės genezė ir tautinė valstybė

Valstybė - natūralios istorinės žmonijos raidos produktas, susiformavęs gimininės-genetinės bendruomenės pamatu, kai darbo pasidalijimo procesas ir didėjantis visuomeninės organizacijos kompleksiškumas sąlygojo naujų socialinių politinių santykių valdymo formos įtvirtinimą. Pavyzdžiui, M. Weberis teigia, kad politika atsirado anksčiau nei valstybė, kurios esmę atskleidžia prievartos naudojimo monopolis. Gimininiame junginyje prievarta buvo natūralus reiškinys, tačiau valstybiniame junginyje leisė įprievartą suteikiama tiek, kiek leidžia valstybė. Jei egzistuotų prievartos nežinantys junginiai, valstybės sąvoka atkristų.

Remiantis marksizmo teorija, valstybė - klasinio viešpatavimo įrankis, atsiranda prasidėjus darbo pasidalijimui ir Įsigalėjus turtinei nelygybei; valstybė - viešpataujančios klasės įrankis kitos klasės išnaudojimui užtikrinti. Ji būtina tol, kol egzistuoja klasės. Kai klasės išnyks, nunyks ir valstybė.

I Ižkariavimų teorijos atstovai E Openhaimeris ir L. Gumplovičius teigia, kad valstybė atsiranda ne vietinio klasinio susiskaldymo, bet prievartos būdu. Stipresnės gentys ir tautos, siekdamos naudos, pajungia sau silpnesnes ir įtvirtina savo valdymą. F. Openhaimerio tvirtinimu, vals-lybė tai teisinis institutas, prievarta primestas vienos žmonių grupės kilai, užkariautai socialinio išnaudojimo tikslais.

Nevienodą šiuolaikinės valstybės susiformavimo aiškinimą lėmė skirtinga metodologija. K. Marxui valstybės atsiradimo pagrindas yra darbo pasidalijimas ir kapitalo kaupimo procesas. Jo sociologinis valstybės susi-fol mflvimo modelis iš esmės skiriasi nuo klasių kategorija grindžiamo vals-lybės modelio, kur valstybė apibūdinama kaip gamybinių santykių ant-

87


statas. Čia jis remiasi feodalizmo poveikio moderniajai valstybei prielaidomis. K. Marxo tvirtinimu, JAV, kurios nepergyveno feodalizmo etapo, yra būdingas pilietinės visuomenės dominavimas valstybei.

M. Weberio nuomone, valstybės susiformavimą lėmė ekonominės, religinės, teisinės sąlygos, o šiuolaikinės valstybės išsiskyrimas pirmiausia siejamas su racionalizacijos procesu, kurios šerdis - biurokratija, o jos šaknys - autoriteto centralizavimas ir valstybės veiklos specializacija.

Ne mažiau svarbu išsiaiškinti tautinės valstybės statusą ir jos susiformavimo prielaidas. Tautinės valstybės (nation statė) kategorija yra moderniosios valstybės išraiška ir sinonimas. Tačiau tai - europietiškajai tradicijai būdingas reiškinys, istoriškai siejamas su XIX a. nacionalinių judėjimų pakilimu ir tautinių valstybių formavimusi. Tauta buvo socialinį ir politinį bendrumą įtvirtinantis veiksnys. Tačiau tauta (populus) yra kiekybinis gyventojų skaičius ir valstybės elementas, tęstinė žmonių daugybė, o jos vienintelė kokybinė savybė - ryšys su teritorija. Nacionalizmo idėjų reikšmės svarbiausias bruožas yra tas, kad jo akcentavimas tautinių valstybių formavimcsi priklauso nuo lyderių sugebėjimo rasti bendrus vienijančius ir padedančius mobilizuoti žmones simbolius. Pagrindinė tautinio elemento funkcija moderniosios valstybės plėtrai absoliutizmo pagrindu buvo lojalumas ir legitimumas politiniam deperso-nalizuotam autoritetui.

Ieškant šiuolaikinės tautinės valstybės ištakų, jos formavimosi bendrumo įvairiose šalyse, buvo prieita prie bendrų išvadų, kad pagrindinės tautinės valstybės susiformavimo sąlygos yra: ekonominis augimas, nacionalizmo stiprėjimas, politinis nestabilumas.

Tautinės valstybės radimosi analizė ypač svarbi gvildenant trečiojo pasaulio šalių raidą. Valstybės formavimuisi reikšmingi politinis aspektas, ekonominis augimas ir urbanizacija. Šios trys tendencijos susipynusios tarpusavyje. Svarbiausia pokyčiams, anot W. W. Rostow, ekonomikos raida - žemės ūkio modernizacija, rinkos kainų formavimas, ekonominio elito išsiskyrimas, sudarantys sąlygas pereiti nuo tradicinių

88


prie moderniųjų ūkininkavimo sąlygų. Politinis vadovavimas didina arba veikia kartu su ekonomikos plėtra.

Pažymimas ir per greito ekonominio augimo socialinio poveikio pavojus. Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse nestabilus ekonominis augimas formuoja naujas socialines grupes, kurių vienos daug laimi, o kitos daug praranda, ir tai sukelia konfliktus ir socialinę įtampą, sąlygojančius politinį nestabilumą.

Taigi tautinės valstybės susidarymo pagrindinės sąlygos ir bruožai yra šie:

1) politinio proceso konsolidacija, t. y. autoriteto centralizacija. Ji pasiekiama moderniosios infrastruktūros vystymo, komunikacijų linkio plėtimosi dėka;

2) valstybės funkcijų išsiplėtimas. Šiuolaikinei valstybei būdingos naujos funkcijos - neturtingųjų ir bedalių aptarnavimas, nacionalinės gynybos organizavimas tapo sudedamąja valstybės kompetencija;

3) teisinių normų plėtimasis, skatinęs biurokratijos augimą; 4) piliečių, dalyvaujančių sprendžiant viešuosius reikalus, dalies

didėjimas.

4. Pilietinė visuomenė

Valstybės kategorijos istorinė raida tiesiogiai susijusi su pilietinės visuomenės samprata. Valstybė ir pilietinė visuomenė dažnai aiškinamos kaip tarpusavyje susijusios, bet santykiškai autonomiškos kategorijos -„vienos monetos dvipusės". Kitaip tariant, tai dvi analitinės instrumen-I inės kategorijos, taikomos „politinio" ir „nepolitinio", „viešojo" ir „privalaus" sritims atskirti ir jų skirtingai prigimčiai aiškinti.

I 'ilictinės visuomenės sąvoka kildinama iš Cicerono societas civilis -visuomenės tipo, kur jos narių vieta apibrėžiama įstatymais ir tokiu būdu užtikrinama socialinė tvarka ir geras valdymas.

1 k i XVIII a. pilietinė visuomenė buvo suprantama kaip socialinė uni-vcisalija. XVIII a. antrojoje pusėje dėl Johno Locke'o, Adamso Smitho,

89


Tomo Paino, Thomo Hobbeso politinio, socialinio ir etinio mokymo apie visuomenės raidą įtakos prasideda šios sąvokos transformacija.

Pradeda vyrauti idėja apie pilietines laisves ir konstitucijos apribotą valdymą, susijusi pirmiausia su liberaliosios minties raida. Liberalizmas žymėjo svajonių apie totalinį valdymą ir įvairių skirtingos prigimties visuomenės sričių konfrontaciją. Svarbiausia buvo teisinės valstybės pagrindimas.

Dabartinė pilietinės visuomenės samprata išsirutuliojo iš dviejų požiūrių. Pirmasis pabrėžė pilietinės visuomenės autonomijos nusidėvėjimo pavojų, dėl kurio kyla nuolatiniai konfliktai ir todėl būtinas valstybės reguliavimas. Antrasis, kad pilietinė visuomenė skiriasi nuo valstybės. Remiantis šiais požiūriais susiformavo aiškinimas, kad pilietinė visuomenė turi būti apsaugota nuo valstybės, nes pastaroji gali būti užgožta naujomis valstybinio reguliavimo formomis, ir būtina išsaugoti bei nuolat atnaujinti pliuralistinę save organizuojančią, laisvą nuo valstybės visuomenę.

Taip pamažu susiformavo pilietinės visuomenės, kaip valstybės antitezės, samprata. Politinės visuomenės, kaip ypač geros politinės organizacijos tipo, sampratą pakeičia dicholominė valstybės ir pilietinės visuomenės samprata.

Dabar pilietinė visuomenė - tai visuomenės dalis arba terpė, kurioje įstatymų saugomi individai, skatinami skirtingų interesų ir apsisprendimo, kuria įvairias grupes - savarankiškas asociacijas. Pilietinė visuomenė nesutampa su konkrečios visuomenės visuma. Pilietinė visuomenė kyla iš apsisprendimo kurti naujas socialines formas, kartu išsaugant ir senąsias. Kitaip tariant, tai savaveiksmiškai organizuota, aktyvi visuomenės dalis, kuri veikia ir sąveikauja su valstybe pagal įstatymų apibrėžtas normas. Kitaip nei hierarchinėje valstybės sistemoje, pilietinėje visuomenėje vyrauja horizontalūs ryšiai ir tarpusavio pasitikėjimas.

Pilietinės visuomenės kategorija buvo beveik pamiršta praktinės politikos tyrimuose, bet nuolat aptariama politinės teorijos rėmuose. Jos idėja atgimsta XX a. devintajame dešimtmetyje ryšium su Rytų ir Vidurio Europos antisocialistinio judėjimo pakilimu. Įvairių visuomeninių

90


judėjimų, organizacijų, klubų ir kitokių asociacijų kūrimasis akademiniuose sluoksniuose buvo pervertintas dėl komunistinių režimų nuver-linimo sukeltos euforijos. Po jos kilęs staigus masinio aktyvumo nuosmukis ir politinė apatija vertė permąstyti ir pačios pilietinės visuomenės prigimties, ir įvykių bei procesų pokomunistinėse šalyse pobūdį.

Viena vertus, pilietinės visuomenės sąvoka buvo svarbi nagrinėjant visuomenės išsilaisvinimą iš totalitarinės būklės, kurios pagrindiniai bruožai yra: 1) valstybės ir visuomenės suaugimas, 2) viešo ir privataus gyvenimo ribos išnykimas, 3) asmens ir piliečių teisių suvaržymai ar visiškas jų nepaisymas.

Todėl „pilietinė visuomenė" yra viena iš instrumentinių analitinių kategorijų transformacijai iš autoritarinio režimo į demokratiją tirti, nes bene svarbiausia visuomenės išlaisvinimo sąlyga yra valstybinės valdžios apribojimas ir individo autonomijos bei jo savaveiksmiškumo užtikrinimas, t. y. prielaidų pilietinei visuomenei atsirasti sudarymas.

Tiriant šiuos procesus nurodomos svarbiausios pilietinės visuomenės formavimosi sąlygos: 1) rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės instituto įtvirtinimas, 2) atstovaujamų institutų sukūrimas, 3) įstatymais pagrįsta individo autonomija, 4) visų visuomenės sektorių atvirumas, 5) pasaulėžiūrinio ir organizacinio pliuralizmo egzistavimas, 6) vertybių ir neformalių normų, reguliuojančių asociacijų sąveikas, egzistavimas, 7) viešosios valdžios nesikišimas.

Pilietinė visuomenė siejama su demokratija ir teisine valstybe, kur yra būtina valstybės ir pilietinės visuomenės sąveika. Todėl svarbios šios pilietinės visuomenės atliekamos funkcijos:

1) valstybės kontroliavimas, atliekamas per politines partijas, visuomenės organizacijas, žiniasklaidą, interesų grupes;

2) valstybės tobulinimas /kūrimas; 3) asmenybės autonomija ir raida; 4) socialinė politinė integracija.

' laigi pilietinė visuomenė atlieka demokratijos stabilizavimo ir kon-Hiktų tarp individų ir valstybės apribojimo, individo saviraiškos ir asmens interesų realizavimo funkcijas.

91


Apibendrinant reikia pažymėti, kad ne visada valstybės ir pilietinės visuomenės kategorijos vartojamos kaip „dvi moneto; pusės". Dėl politikos mokslo objekto pobūdžio valstybės sąvoka dažnai yra savaime pakankamas tyrimo objektas ir nagrinėjama autonomiškai. Pilietinės visuomenės kategorija kartais laikoma politinės filosofijos, o ne politikos mokslo dalyku.

LITERATŪRA

Dunleavy E, O'Leary B. Valstybės teorijos. Vilnius: Eugrimas, 1999. (TSPMI, VU, NMM, VDU)

King R. The State in Modern Society. London: Macmillan, 1986. (TSPMI) Mann M. The Autonomous power of the State // Power in Modern Socie-

ties / Ed. by M. E. Olsen and M. N. Marger. Boulder: Westview press, 1993. P. 107-115. (TSPMI, ALK)

Valstybės pagrindai. I dalis. Kaunas: Technologijos universitetas, 1996. (TSPMI, NMM, VDU, KTU)

Weberis M. Politika kaip profesinis pašaukimas//Politologija. Almanachas, 1991, Nr. 2. (NMM, VU)

92

VII paskaita. Politinės sistemos ir jų tipologija

Pagrindinės sąvokos: sistema, politinė sistema, politinis režimas, socialinė aplinka (vidinė ir išorinė), įeigos (inputs), reikalavimai (demands), parama: bendroji (diffuse) ir konkreti (specific), konversija (coiiversion), išeigos (outputs), pasekmės (outcomes), stresai, grįžtamasis ryšys (feedback loops), filtrai (gatekeepers), kritinės problemos (critical issues).

1. Politinė sistema: kategorijos ir jų vartosena

Kategorija „politinė sistema" politikos mokslo žodyne atsirado palyginti neseniai. Pirmiausia dėl biologijos ir fizikos tyrinėjimų įtakos socialiniuose moksluose pradėta vartoti sąvoka „sistema". Sistemos terminą amžiaus pradžioje vartojo V. Parėto. Ir nors tuomet socialinių mokslų terminijoje jis neprigijo, tačiau XX šimtmečio antrojoje pusėje save reguliuojančios gyvybingos sistemos idėja buvo materializuota socialinės sistemos teorijose.

1932 m. fizikas A. Cannonas knygoje Kūno išimtis (The Wisdom ofthe

Budy) tyrinėjo biologinių sistemų reikšmę ir jų poveikį socialiniams procesams. 1949 m. biologas Liudvigas von Bertalanffy sukūrė bendrąją sistemų teoriją. Ja remdamasis 1951 m. darbe Socialinė sistema (The Sočiai

System) sociologas Tąlcottas Parsonsas sukonstravo socialinės sistemos teoriją, kurios sudedamąja dalimi yra funkcionalistinė politinės sistemos koncepcija. 1953 m. D. Eastonas nedidelėje publikacijoje Politinė sistema (The

l'olitical System) gvildeno politikos mokslo uždavinius ir pagrindė savo (toteminės politinio gyvenimo analizės teoriją, kurią vėliau išskleidė dvi-Inniyjc Politinio gyvenimo sistemų analizė (A Systems Analysis ofPolitical

I,i/e) ir Politinės analizės struktūra (A Framevvork for Political Analysis)

(1965 m.). Gabrielis Aimondas 1956 m. ir 1966 m suformulavo struktū-mlislinės politinės sistemos sampratą. Pagaliau Karlas Deutschas kiber-i lėtiniame politinės sistemos modelyje, kurpolitinė sistema aiškinama kaip komunikacijų tinklas, pritaikė komunikacijų teoriją.

93


Ši darbų panorama atskleidžia politikos tyrėjų pastangas rasti naujų politinių reiškinių analizės metodų ir svarbiausia sukurti bendrąją politikos mokslo teoriją. Nauja kategorija buvo iš karto pripažinta ir tapo pagrindine politinių procesų analizėje dėl keleto priežasčių.

Pirmiausia, politinės sistemos teorijos išplėtė siaurus vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžių institucijų studijų rėmus, per-keldamos politikos tyrimus j platesnę politikos kaip proceso (plačiąja prasme) ir sprendimų priėmimo (siaurąja prasme) sritis. Be to, jos pateikė tokius konceptualizuotus modelius, kurie leido tirti ir lyginti įvairių pasaulio regionų šalis.

Antra, kategorija „politinė sistema" prigijo kaip „valstybės" sinonimas, kartu praturtindama valstybės supratimą. Tradicinėse legalistinė-se studijose valstybė buvo aiškinama kaip visai visuomenei privalomus sprendimus priimančių institutų stalinė visuma, o dabar - kaip dinamiškas darinys, apimantis ir valstybės funkcionavimą lemiančius išorinius, ir vidinius veiksnius.

Trečia, sistemos kategorija buvo parankesnė lyginamajai analizei. Konstitucionalizmas taip pat tiko įvairių šalių vyriausybių sąrangoms lyginti. Tai buvo gana tiksli konstrukcija, leidusi atskleisti, pavyzdžiui, parlamentinio ir prezidentinio valdymo skirtumus, lyginant įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių santykių ypatybes. Tačiau ji netiko paaiškinti politinių režimų skirtumus.

Ketvirta, politinės sistemos kategorija yra universali. Politiniai procesai gali būti tiriami ir demokratinėse, ir autoritarinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Todėl politinė sistema suprantama ir vartojama kaip valdymo formos arba politinio režimo sinonimas.

Pagaliau sąvoka „politinė sistema" padeda „politinę" tiksliau atskirti nuo kitų visuomeninio gyvenimo sričių kaip autonomišką sritį, kartu apimant ir atskleidžiant sudėtingą politinių reiškinių sąveikos ir savitarpio priklausomybės visumą. Politinės sistemos koncepcijoje pripažįstamas santykinis jos savarankiškumas, nes politinė sistema aiškinama „aplinkos", t. y. kitų socialinio gyvenimo posistemių funkcionavimo ir sąveikos su jomis kontekste.

94

VII paskaita. Politinės sistemos irjų tipologija

Kaip ir dauguma politikos mokslo kategorijų, politinė sistema neturi bendro apibrėžimo. Todėl pirmiausia būtina apibrėžti sąvokas siste

ma ir politinė sistema.

Sistema - tai savarankiškas darinys, susidedantis iš tam tikro apčiuopiamo skaičiaus elementų, kurių savitarpio ryšys ir priklausomybės laipsnis yra didesnis negu su kitomis to darinio aplinkoje veikiančiomis sistemomis. Sistemos elementų savitarpio priklausomybė reiškiasi visų jos komponentų reakcija į aplinkos dirgiklius. Sistemai būdinga savireguliacija: keičiantis vienam sistemos elementui, kiti elementai reaguoja į pokyčius, ir visa sistema prisitaiko prie naujos situacijos.

Politinė sistema-vientisa, suderinta politinių institutų, politinių vaidmenų, santykių, procesų, principų, pajungtų politinių, socialinių, teisinių, ideologinių vertybių ir normų kodeksui, visuma. Ji apima politinės valdžios organizaciją, visuomenės ir valstybės santykius, politinį procesą, valdžios santykių institucionalizaciją, politinę kultūrą, politinį dalyvavimą ir kitas politinio gyvenimo raiškas.

Taip apibrėžiama politinė sistema artima politinio režimo kategorijai. Pasak Jean-Loriso Curemonme, politinis režimas - tai ideologinio, institucinio ir sociologinio pobūdžio elementų visuma, sąlygojanti poli-I inės valdžios formavimą ir veikimą tam tikru šalies raidos etapu. Režimas yra platesnė ir dinamiškesnė kategorija, palyginti su tradiciškai suprantama „konstitucija" arba valstybės valdymo forma.

2. Davido Eastono sisteminė politinio gyveninio koncepcija

1). ] iastonas siekė sukurti vieningą, visa apimančią politikos mokslo teoriją, kuri užtikrintų disciplinos vientisumą ir savarankiškumą. Jo teorijos kertinė analitinė kategorija, apimanti politinių sąveikų visumą, yra politinis gyvenimas, kuris kartu atlieka „politinio" atribojimo nuo „nepolitinio" funkciją.

Politinis gyvenimas - tai atvira ir prisitaikanti elgesio sistema, vei-kiimli savo socialinėje aplinkoje. Tarp įvairių jos dalių vyksta nuolatinis

95


mainų procesas, padedantis išlaikyti sistemos stabilumą. Pagrindinis šio proceso turinys yra bendrųjų privalomų sprendimų priėmimas.

Pagrindiniai teiginiai, nusakantys politinės sistemos, kaip analitinės kategorijos, savybes, yra šie:

1) politinės sąveikos visuomenėje konstituoja elgesio sistemą; 2) politinė sistema santykiškai izoliuojama, bet negali būti aiški

nama visiškai atskirai, nes ji funkcionuoja materialinėje, socialinėje, biologinėje, psichologinėje aplinkoje;

3) politinis gyvenimas savo prigimtimi yra socialinė sistema, ir išskirta gali būti tik analitiškai, nes aiškinama, kaip reaguojanti į kitų sistemų poveikius. Kitaip tariant, kitos visuomenės sistemos turi įtakos įvykiams ir sąlygoms, kuriomis veikia sistemos nariai;

4) politinė sistema reaguoja į sukrėtimus ir prisitaiko prie kintančių sąlygų.

Todėl politinės sistemos socialinė organizacija ir jos savybės yra tapačios visoms socialinėms sistemoms: sugebėjimas reaguoti į sąlygas, kuriomis ji funkcionuoja, ir prisitaikyti prie jų. Politinė sistema suformuoja mechanizmus, kuriais ji sąveikauja su aplinka. Šių mechanizmų dėka ji reguliuoja savo veiklą, keičia vidaus struktūrą ir net gali keisti pagrindinius savo tikslus. Sistema pasižymi integruojančiomis savybėmis. Tai dinamiškas darinys, kuriam būdingi nuolatiniai vidiniai ir išoriniai prieštaravimai, sąveikos lipų įvairovė, jų derinimo kompleksiškumas.

Politinės sistemos struktūra -vieninga sistemos vidaus organizacija, suprantama kaip specifinė ją sudarančių elementų sąveika. Ji yra santykiškai pastovi, nes fiksuoja pastovius būdingus ryšius politinės sistemos ribose.

Politinės sistemos veikimą paaiškina D. Eastono sukurta visuma kategorijų, kurias būtina išmokti, norint suprasti jo metodą. Pagrindiniai politinės sistemos elementai yra aplinka, reakcija, įeigos (inputs), išeigos (putputs), konversija, grįžtamasis ryšys (feedbackloops), filtrai arba „vartininkai" (gatekeepers).

Politinė sistema - tai sąveikos, kuriomis vykdomas autoritetinis vertybių (materialinių ir dvasinių) paskirstymas visuomenėje. Pagrindinės

96


politinės sistemos savybės, skiriančios ją nuo kitų sistemų, yra jos sugebėjimas: f) vykdyti autoritetinį paskirstymą ir 2) įtikinti visuomenės narius lokio paskirstymo privalomumu.

Politinė sistema yra atvira, todėl reaguoja į aplinkos poveikį ir pati veikia savo aplinką. Politinės sistemos veikia totalinėje aplinkoje, kurią sudaro išorinė ir vidinė aplinka. Išorinės aplinkos elementai yra trys tarptautinės sistemos: politinė, ekologinė ir socialinė; vidinės - ekologinė, biologinė, personalinė ir socialinė sistemos. Išorinė ir vidinė aplinkos politinę sistemą veikia trukdžiais, kurie pasiekia politinę sistemą jeigų (inputs) forma.

Įeigos sudarytos iš dviejų kintamųjų - reikalavimų (demands) ir paramos (support). Reikalavimus autoritetinės struktūros konversijos būdu paverčia išeigomis (putputs). Konversija - tai ir yra sistemos viduje, autoritetinėse arba valdžios struktūrose vykstantis reikalavimų pavertimo sprendimais procesas. Autoritetinės struktūros supaprastintose I). 1 iastono politinės sistemos schemose dažnai vadinamos, juodąja dėtos". Sprendimai (įstatymai, politinės programos, politiniai sprendimai) is politinės sistemos patenka į aplinką išeigos forma ir grįžtamojo ryšio (įvcdback loops) būdu yra perduodami į aplinką, kurioje jie pasireiškia pasekmėmis (outeomes).

Sprendimų pasekmės yra įvertinamos aplinkoje ir virsta parama arini naujais reikalavimais, kurie vėl perduodami politinei sistemai. „Indėliai - konversija - išeigos - grįžtamojo ryšio kilpos" sudaro vieną politinės sistemos ciklą. Atsiradę nauji visuomenės poreikiai paverčiami icikalavimais. Reikalavimai redukuojami, derinami, modifikuojami ir I Išminuojami su filtrų pagalba ir paverčiami problemomis, kurias reikia spiesi i. Reikalavimų agregavimo ir redukavimo funkciją atlieka filtrai, vadinamieji politinės sistemos „vartininkai" (gatekeepers), - partijos, hiirrcsi| grupės, visuomenės informavimo priemonės, politiškai rele-viinliški visuomenės nariai, lyderiai.

Parama skirstoma į bendrąją (diffuse) ir konkrečią (specific). Bendroji parama rodo, kad visuomenė palaiko režimą apskritai. Ji gali būti tiipiil innnia su režimo legitimumu ir yra stabilesnė negu konkreti para-

97


ma. Konkreti parama skirta konkrečiam vyriausybės sprendimui, ji paslankesnė, nes vieni sprendimai gali būti vertinami teigiamai, kiti - neigiamai, ir stimuliuoja reikalavimų formavimą.

Tačiau politinė sistema - tai ne paprastas procesas, bet sudėtinga cikliška, tikslinga ir kryptinga savitos dinamikos veikla. Kiekviena ciklo dalis (segmentas) yra veikiama savitų stresų ir susidorojimo su jais sunkumų. Čia veikia tipiški reguliavimo procesai, kurie lydi kiekvieną politinės sistemos segmentą ir padeda susidoroti su stresais.

Ciklo aiškinimą D. Eastonas pradeda, apibūdindamas reikalavimų konversijos procesą. Ne visi reikalavimai, nors ir yra išreiškiami (artikuliuojami), paverčiami išeigomis. Iš visų politinės sistemos aplinkų link politinės sistemos ribų plūsta daugybė poreikių (wants). Tačiau didžiulio jų kiekio politinė sistema apdoroti negali. Todėl egzistuoja keturi reguliuojantys poreikių pavertimą reikalavimais mechanizmai: 1) „vartininkai" (gatekeepers), apribojantys reikalavimų, patenkančių į sistemą, kiekį; 2) sociokultūrinės normos, kurių dėka pagrindžiamas reikalavimų artikuliavimas; 3) adekvatūs komunikacijos kanalai, per kuriuos reikalavimai patenka į politinę sistemą; 4) reikalavimų redukavimas konversijos metu. Šie keturi mechanizmai veikia pagal specialias procedūras, kurios apima reikalavimų rinkimą ir derinimą, vidinį reikalavimų kontroliavimą ir būtinybę bendruosius reikalavimus paversti kritinėmis politinių sprendimų reikalaujančiomis problemomis (criticalissues), t. y. įtraukti jas į politinę darbotvarkę.

Po reikalavimų redukavimo vyksta sistemos ir aplinkos transakcija paramos forma. Parama gali būti pozityvi ir negatyvi. Pastaroji atsiranda, jei autoritetinių struktūrų veiksmai ir sprendimai nepatenkina visuomenės. Paramos streso šaltiniai gali būti politiniai reikalavimai ir konfliktai. Tačiau net ir esant ilgesnei paramos erozijai, politinei sistemai nekyla destabilizacijos pavojus.

Paramos stresas gali būti reguliuojamas keliais būdais: keičiant struktūrinius politinės sistemos elementus, pavyzdžiui, atstovavimo sistemą, grupių sudarymo formas, režimo normas. Svarbiausias streso (įtampos) nuėmimo mechanizmas yra grįžtamasis ryšys - sistemos

98


alsakas į dirgiklius, ateinančius iš aplinkos. Bendroji parama papras-I ai remiasi bendruomenės bendrumo laipsniu. Ji gali būti stiprinama, Įsi konkreti parama daugeliu atvejų yra pozityvi. Ir priešingai, jei autoritetiniai sprendimai nepatenkina visuomenės, daugėja negatyvios konkrečios paramos atvejų ir todėl mažėja režimo arba politinės sistemos legitimumas.

Politinės sistemos išeigos, sistemos lyderių, atliekančių vertybių paskirstymą, sprendimai ir veiksmai yra skirstomi į 1) žodinius pareiškimus ir 2) konkrečius veiksmus. Išeigos yra pirminiai arba tiesioginiai autoritetinių sprendimų rezultatai, kurie virsta ilgalaikiais tų rezultatų padariniais. Išeigos gali būti orientuotos į vidinę arba išorinę aplinką, lokį skirstymą nulemia objektai, į kuriuos jos nukreiptos. Todėl išeigos

yra pirmiausia konkrečios paramos generavimo priemonė, bet ilgainiui, kaip buvo minėta, jos gali didinti arba mažinti ir bendrąją paramą.

Pastoviausia sistemos dalis yra politinis režimas. D. Eastonas politinį režimą apibrėžia trijų komponentų sąveika: režimas yra politinių sąveikų apribojimų visuma, kurią sudaro vertybės (tikslai ir principai), iDnnos ir autoritetinė struktūra.

Vertybės nustato bendro pobūdžio supratimą, kas galima arba ne kasdienėje politikoje. Jos gali būti ideologijos arba doktrinos elementai, arba tiesiogiai reikštis politikos praktikoje. Vertybės nubrėžia savaime pripažįstamas kasdienės politinės veiklos gaires, kurioms nereikia jc ikios papildomos prievartos. Normos nustato tokias procedūras, kurių I ikimasi ir kurios priimtinos, keliant ir įgyvendinant reikalavimus.

Autoriteto struktūros - tai formalūs ir neformalūs nusistovėję valdžios pasiskirstymo ir organizavimo, priimant ir įgyvendinant autoritetinius sprendimus, modeliai.

Tikslai, normos ir autoriteto struktūra ir riboja, ir įtvirtina politinius ve Iksmus. Taip susidaro politinių sąveikų kontekstas, kuris keičiasi daug leeiau nei kiti politiniai santykiai. Kitaip tariant, politinis režimas - tai universali nusistovėjusių lūkesčių matrica, pagal kurią politiniai aktai, veiksmai yra laikomi autoritetiniais, neatsižvelgiant į tai, kaip ir kur lūkesčiai išreiškiami. Nors režimas santykiškai yra statiškas, tačiau

99


keičiantis sąlygoms režimo komponentai pamažu prisitaiko prie naujos situacijos.

D. Eastono teorinė schema yra plačiai taikoma įvairiems politinio gyvenimo aspektams tirti. Jo terminija tapo sudedamąja politikos mokslo žodyno dalimi, nors jam ir nepavyko sukurti bendrosios politikos mokslo teorijos.

3. Gabrielio Almondo politinės sistemos koncepcija

Struktūrinis-funkcionalistinis metodas pabrėžia socialinių struktūrų ir institutų vykdomų funkcijų svarbą tiriant socialinius reiškinius. Paprastai siekiama nustatyti, kurios struktūros atlieka kokias funkcijas ir kokiomis sąlygomis.

G. Almondo požiūriu, sistema yra ekologinė sąvoka, aiškinama organizmo sąveika su aplinka. Politinė sistema yra viena iš visuomenės organizavimo formų, apibūdinama kaip sąveikų sistema, kuri atlieka visuomeninę integracijos ir adaptacijos funkciją. Pagrindinė politinės sistemos savybė, skirianti ją nuo kilų socialinių sistemų, yra legitimus prievartos naudojimas. Svarbiausios jo struktūrinės-funkcionalisti-nės koncepcijos analitinės kategorijos yra struktūra ir vykdomos funkcijos.

Struktūra - tai stebima veikla, kuri formuoja politines sistemas. Žmonių veikla, susijusi su politiniu procesu, politiniais vaidmenimis (rinkėjas, kandidatas, parlamento narys, etc.). Kiekvienoje visuomenėje žmonės siekia sukurti daugiau ar mažiau standartinį supratimą (ocpectation),

kaip jie ir kiti turėtų elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Tokie elgesio modeliai, formos, kurių atžvilgiu sukuriamas bendras daugelio supratimas apie elgesį tam tikroje situacijoje, vadinami vaidmenimis. Kur politinės sistemos yra stabilios ir nusistovėjusios, politiniai vaidmenys yra nusistovėję, apibrėžti, aiškūs. Ryškiausius vaidmenis atlieka asmenys, kuriantys, aiškinantys ir taikantys taisykles, privalomas politinės sistemos nariams. Tai vaidmenys „pareigos", kurių visuma politinėje sistemoje sudaro tos sistemos vyriausybę. Konkreti tarpusavyje susijusių vaid-

100

VI] paskaita. Politinės sistemos ir jų tipologija

menų visuma sudaro struktūrą, pavyzdžiui, teisėjas yra vaidmuo, o teismas - struktūra.

Funkcija yra į tikslą orientuota veikla. Kiekviena struktūra atlieka specifinę funkciją, taip dalyvaudama sistemos sąveikos procesuose. Kiek-viena politinė sistema, pasak G. Almondo, turi atlikti dvi pagrindines funkcijas: įeigos, t. y. įėjimo į sistemą, ir išeigos - išėjimo iš sistemos. |eigos funkcijos yra šios: 1) politinė socializacija ir rekrutavimas, 2) in-Icicsų artikuliacija, 3) interesų agregavimas, 4) politinė komunikacija. Išeigos funkcijos yra: 1) normų - įstatymų rengimas, 2) normų taikymas, 3) normų laikymosi priežiūra.

Įeigos funkcijas atlieka nevyriausybiniai institutai ir organizacijos (po-lil inės partijos, interesų grupės, švietimo sistema). Tačiau įeigos funkcijas gali vykdyti ir valdžia autoritarinio arba totalitarinio režimo sąlygomis. Socializacijos ir rekrutavimo procese gyventojai yra parengiami nllikli politinius vaidmenis: rinkti, būti renkamais ir pan.

Interesų artikuliacijos ir agregacijos funkcijas atlieka interesų grupės ir politinės partijos. Pastarosios, agreguodamos interesus, sugeba pateikti vyriausybės programų politines alternatyvas.

Komunikacijos funkcija padeda užtikrinti vertikalų ryšį tarp vyriausybės ir visuomenės ir horizontalų - tarp vyriausybės institucijų. Ji apima valdžios formavimo procedūrų nustatymą ir vykdymą, keitimąsi informacija, santykių tarp vyriausybės ir piliečių pobūdžio įtvirtinimą.

Išeigos funkcijas atlieka vyriausybinės institucijos, priimdamos įsta-(Vinis ir juos įgyvendindamos. Įstatymo taikymo ir kontrolės funkcijas

t 11 lieka biurokratija, teisminės ir prievartos įstaigos. Alsižvelgiant įvykdomas funkcijas,politinė sistema funkcionuoja pa

dedama trijų posistemių: institucinės, informacinės-komunikacinės ir imi nialyvinės-reguliacinės. Pirmąją sudaro valstybė, politinės partijos, Inlcresų grupės.

I niormacinė-komunikacinė posistemė atlieka ryšio tarp politinės sis-li'iiiiis institutų vaidmenį. Tai informacijos perdavimo kanalai vyriausybe i (atviri posėdžiai, ryšiai su interesų grupėmis), visuomenės informavimo priemonės.

101


Normatyvinę-reguliacine posistemę sudaro normos, kurios yra pagrindinės žmonių elgesio taisyklės, reguliuojančios reikalavimų pavertimą sprendimais ir jų įgyvendinimą. Tai - įpročiai ir įstatymai. Nor-mos-įpročiai nulemia politinės sistemos formą - režimą, kuriuo operuoja normos ir įstatymai.

Be to, G. Almondas skiria tris politinės sistemos funkcionavimo lygius: sistemos gebėjimų, jos vidinių procesų, t. y. konversijos, ir politinės sistemos adaptacijos bei išlaikymo.

Politinės sistemos gebėjimai nustatomi pagal penkis tipus: 1) Ekstraktyviniai politinės sistemos gebėjimai (gebėjimas mo

bilizuoti žmonių, materialinius ir piniginius išteklius);

2) paskirstymo - gebėjimas skirstyti materialines ir dvasines vertybes,

3) reagavimo - gebėjimas reaguoti į keliamus reikalavimus, 4) simboliniai - gebėjimas užsitikrinti politinės sistemos legiti

mumą ir palaikymą.

Vidinių sistemos procesų (konversijos) lygmeniu G. Almondas pabrėžia sistemos gebėjimą įeinančius į sistemą objektus paversti išeigomis. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kaip sistema atlieka šešias funkcijas: 1) reikalavimų komplektavimo į alternatyvias veiklos programas (interesų agregavimas), 2) normų formulavimo (teisės sistemos kūrimas), 3) normų įgyvendinimo, 4) normų kontroliavimo, 5) normų reguliavimo, 6) visų šių funkcijų suderinamumo sistemos viduje ir sąveikoje su aplinka.

Trečiasis lygmuo apima gyventojų socializacijos ir rekrutavimo procesus, su kurių pagalba „nauji" žmonės įtraukiami į politinį gyvenimą.

G. Almondo politinės sistemos schema, išplėtota kartu su G. B. Po-wellu, plačiai taikoma lyginamosios politikos studijose, ypač tiriant trečiojo pasaulio šalis.

102

VU paskaita. Politinės sistemos ir jų tipologija

\. Politinių sistemų tipologija

Vienas iš sudėtingiausių politinių sistemų tyrinėjimų lyginamosios poli-1 ikos klausimų yra jų klasifikacija. Politinių reiškinių tipologija buvo neatskiriama politikos reflektavimo dalis dar antikos laikais, o klasikiniu i< )S pavyzdžiu visada nurodoma Aristotelio valdymo formų schema.

Šiandien akivaizdi politinių sistemų ar politinių režimų tipologijų įvairovė. Dažniausiai operuojama tokiomis politinių sistemų klasėmis (rūšimis): modernioji ir tradicinė; demokratinė, autoritarinė ir totalitarinė politinės sistemos. Analizuojant šios kategorijos skirstomos į tipus: pavyzdžiui, modernioji autoritarinė, modernioji autokratinė, konsen-sualinė demokratija, egalitarinė neautokratinė politinė sistema.

Reikia pripažinti, kad politinių sistemų ir politinių režimų tipologija yra nuolatinis komparatyvistų diskusijų objektas. Svarbiausias klausimas yra tipologijos kriterijai. Jie gali būti normatyviniai, ekonominiai, oolitiniai, kultūriniai, socialiniai arba įvairios jų kombinacijos. Kriterijų pasirinkimą nulemia aspektas, kuriuo tiriama politinė sistema.

(i. Almondo politinių sistemų tipologija yra trimatė, apimanti ir išsivysčiusias, ir besivystančias šalis. Pirmiausia jis skiria dvi politinių sis-Icmij klases pagal jų išsivystymo lygį: industrines (moderniąsias) ir prieš-iniluslrines (tradicines).

•

Antrasis G. Almondo politinių sistemų tipologijos kriterijus yra įei-/ių formavimo struktūros, t. y. piliečių dalyvavimo politikoje mastas. Šiuo pgmatu skiriamos dvi strategijos rūšys, pagal kurias industrinės politines sistemos skirstomos į autoritarines ir demokratines:

1) įvestas vienos autoritarinės partijos kontroliavimas, siekiant mobilizuoti piliečius bendrai veiklai;

2) užtikrinta lyderių, atstovaujančių įvairiems interesams, vadovavimo piliečiams konkurencija.

TVečiasis kriterijus - materialinių vertybių produkavimo strategija, m IMI ekonominė politika.

Remiantis visais šiais matmenimis, tradicinės politinės sistemos Nk ii slomos į neotradicines, populistines ir trijų tipų autoritarines: tech-

103

U dalis. PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

nokratines, technokratines paskirstymo ir technokratines mobilizuojančias.

Remiantis pirmuoju kriterijumi, industrinės politinės sistemos skirstomos i demokratines ir autoritarines, o pagal ekonominę politiką demokratinės politinės sistemos dalijamos į konservatyviąsias ir liberaliąsias, o autokratinės - į konservatyviąsias ir radikaliąsias.

Universalus industrinių kraštų bruožas - viešoji politika, siekianti užtikrinti nuolatinį pastangų ir asmeninių pajamų augimą, 1. y. pritraukti išteklius, investicijas, kad būtų užtikrintas nuolatinis ekonomikos augimas. Industrinės politinės sistemos nuolat kenčia dėl nedarbo, infliacijos, ekonominio augimo mažėjimo. Pavyzdžiui, konservatyviojo demokratinio režimo D. Britanijoje valdant Margaret Thatcher metu infliacija buvo įveikia tik dėl bedarbių didėjimo.

Autoritarinės radikaliosios politinės sistemos pavyzdys - buvusi Sovietų Sąjunga, autoritarinės konservatyviosios -Ispanija diktatūros laikotarpiu iki 1976 m. konstitucijos priėmimo.

Tradicinės politinės sistemos susiduria su bendromis joms visoms modernizacijos procesų keliamomis problemomis. Neotradicinės politinės sistemos siekia išlaikyti seną sistemą, kultūrą, socialinę struktūrą, minimaliai įdiegiant naujas technologijas. Modernizuojamos karinės pajėgos, kurių dėka aukštoji karininkija užima vadovaujančią padėtį. Elitas užtikrina sistemos išlaikymą politinės priežiūros, patronato, privilegijų skirstymo priemonėmis. Ekonomikai būdingas žemas augimo tempas, atsilikusi pramonė. Dauguma gyventojų neraštingi, didelis kūdikių mirtingumo koeficientas.

Populistinės tradicinės sistemos orientuojasi į demokratiją, jose matyti konkurencinių politinio dalyvavimo užuomazgų. Tačiau jos nestabilios, pastebima nuolatinė įtampa tarp įvairių elito grupių. Čia iškyla lyderiai, kurie remiasi skurdžiausiais gyventojų sluoksniais ir deklaruoja lygiavimo paskirstymo reikalavimus. Dėl to kyla genčių, etniniai karai. Tokių politinių sistemų pavyzdžiai yra islamiškoji Indijos dalis, Venesuela, šeštojo dešimtmečio Afrikos šalys.

104

VII paskaita. Politinės sistemos ir ją tipologija

Autoritariniai režimai tradicinėse politinėse sistemose įvairuoja pagal konkurencinio politinio dalyvavimo ir ekonominio augimo tempą. Technokratinės autoritarinės politinės sistemos pavyzdys - septintojo dešimtmečio Brazilija, kur karinio ir civilinio elito koalicija konkuravo SU verslo elitu, stiprėjo vidurinioji klasė. Čia buvo laikomasi ekonomikos augimo politikos, esant nelygiam paskirstymui.

Technokratinė paskirstymo autoritarinė politinė sistema neleidžia konkurencijos, tačiau įgyvendina tam tikrą pajamų paskirstymą ir užtikrina ekonominį augimą. Jos pavyzdys - Pietų Korėja.

Technokratinei mobilizavimo politinei sistemai būdingas vienpartinis valdymas, konkurencinio politinio dalyvavimo ribojimai. Tačiau siekiama mobilizuoti mases ir užtikrinti ekonominį augimą nelygybės didėjimo kaina. Šiam tipui G. Almondas priskyrė Taivaną, Tanzaniją, Meksiką.

Kitokio pobūdžio politinių sistemų klasifikacijos pavyzdį pateikia R. Dahlis. Jis taiko tik politinius kriterijus:

1) vyriausybės legitimumo laipsnį ir lyderių autoritetą, 2) skaičių asmenų, kurie lemia politinių sprendimų priėmimą, 3) politinės sistemos subsistemų skaičių ir jų autonomijos laipsnį.

Kai politinė sistema yra legitimi visuomenės, biurokratijos ir lyderių lygmenimis, politika laikoma susijusi su piliečių pozicija, ir paklusimo Ifilaikymo kaina yra mažesnė. Jei legitimumas ir autoritetas nežymūs, I Miliuos papildomos priemonės ir šaltiniai išlaikyti paklusnumą: privilegijos, slatusas ir kilos. Demokratinių politinių sistemų legitimumo laipsnis paprastai yra didesnis nei diktatūrų. Politinių sistemų skirtumai nu-Hl n lomi pagal politinį išteklių kontrolės laipsnį. Autoritarinėse sistemose plcžlai kontroliuojama tik politinė sistema, o kai kuriose - ir ideologija liiialilariniai režimai linkę politinėmis priemonėmis kontroliuoti vi-IIIS visuomenės gyvenimo sritis ir net asmeninius santykius.

Anilrew Heyvvoodas naujesnėje politinių režimų klasifikacijoje deniui ir politinius, ir ekonominius, ir kultūrinius kriterijus. Pirmasis matiniu i yra politinio dalyvavimo apimtis: realiame politikos procese lei-

105

II dalis. PAGRINDINES POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

džiama dalyvauti tik tam tikroms elito grupėms, ypatingai grupuotei ar visiems piliečiams. Antrasis kriterijus matuojamas paklusimo pasiekimo būdais: prievarta ar kompromisais ir derybomis. Trečiasis kriterijus - stabdžių ir atsvarų sistema. Ketvirtasis -valdžios įgijimo ir perdavimo būdas. Penktasis - valstybės ir piliečio santykis, t. y. piliečių teisės ir laisvės ribojamos ar varžomos. Šeštasis kriterijus yra ekonominio išsivystymo laipsnis - kiek tolygiai yra paskirstomos materialinės gėrybės. Septintasis kriterijus - ekonominio reguliavimo forma - komandinė ekonomika versus laisvosios rinkos principai. Aštuntasis - režimo stabilumas, t. y. kiek išsilaiko režimas.

Šios politinių sistemų tipologijos pranašumas yra tas, kad ji leidžia politinius režimus skirstyti įprastų pagrindinių kategorijų demokratija ir autoritarizmas viduje. A. Heywoodas nurodo tokius politinius režimus: Vakarų poliarchijos, pokomunistiniai, Rytų Azijos, islamo šalių, kariniai politiniai.

Apibendrinant būtina pridurti, kad politinių sistemų klasifikacijų schemų yra labai įvairių. Tačiau visos jos tik iš dalies pateikia pasaulio politinių sistemų įvairovę.

LITERATŪRA

Almond G. A. aud PowelI B. An Overvicw. Comparative Politics in Post-bihevioral Era / Ed. by L. J. Cantori and A. H. Ziegler. JR. Boulder: Lymie Rienner Publishers, 1988. (TSPMI)

Easton D. A Framework for Political Analysis. Chicago: University Press, 1979. (TSPMI, ALK)

Almond G. A., Powell B. G. Comparative Politics Today: A VVorld View. New York, Princeton, 1996. (TSPMI, NMB, VDU)

VIII paskaita. Moderniej i režimai:

demokratija ir totalitarizmas

l'ugrindinės sąvokos: demokratija: tiesioginė ir atstovaujamoji, respublika, poliarchija; demokratijos teorijos: klasikinė, liberalioji, plebiscitinė, dalyvavimo; stabilumas, perėjimas į demokratiją; transformacija; liberalizaci-jaj fašizmas; totalitarizmas.

I. Modernioji demokratijos prigimtis ir jos aiškinimas

Nors demokratijos sampratos ištakos yra neatsiejamos nuo graikiškosios de.mokratia (demos - liaudis, kratos - valdymas arba autoritetas) sampratos, šiandienėje politinėje tikrovėje susiduriame su demokratijos formų įvairove, jos aiškinimo daugiareikšmiškumu ir kitimu. Nėra bendro demokratijos apibrėžimo: skirtingai ji suprantama išsivysčiusiose demokratijose, Rytų ar Vidurio Europos šalyse, Afrikos, Azijos nr Afrikos žemynuose. Nevienodai ji buvo aiškinama ir įvairiais istoriniais laikotarpiais.

Vis dėlto, siekiant atskirti šiuolaikinę demokratiją nuo nedemok-ialinių sistemų, vieningai sutariama dėl trijų esminių jos elementų: I) plati konkurencija dėl valstybinių pareigų, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant jokių apribojimų nė vienai socialinei grupei; 2) piliečiai nevaržomi dalyvauja lyderių ir politikos atrankos procese; 3) egzistuojantis pilietinių irpo-lilinių laisvių lygis yra pakankamas užtikrinti politinės konkurencijos n dalyvavimo integralumą1. Toks demokratijos apibūdinimas yra il-/IOS jos teorinės ir praktinės raidos rezultatas, kai įsigalėjo procedūrinis demokratijos pagrindimo aspektas.

I lemokratija savo esme yra naujausiųjų amžių produktas, pradėta i Baliai įgyvendinti kartu su pramonės revoliucija. Nors dažnai siekia-

Envydopedia of Democracy, 1995, vol. 1, p. 5

107


ma įrodyti europietiškos tradicijos tęstinumą nuo Atėnų demokratijos iki „rinkiminės poliarchijos", tačiau žmonijos istorija rodo, kad labiausiai paplitusi ir dominuojanti visuomenės valdymo forma buvo monarchinė teokratinė santvarka. Demokratija, kaip labiausiai tinkama moderniosios visuomenės politinės sąrangos forma, buvo pripažinta vos prieš šimtą metų, tačiau pradėta tyrinėti ir egzistavo dar V a. pr. Kr. Tuo metu vyravo įsitikinimas, jog tai pati blogiausia visuomenės valdymo forma.

Šiuolaikinė demokratija yra ir antikinio polio - organicistinės sąrangos, ir viduramžiškosios tradicijos priešybė. Bandymas techniškai pritaikyti tiesioginės demokratijos, antikine prasme, principus pasikeitusioje geopolitinėje ir demografinėje naujųjų amžių situacijoje matyti Charlio Montcsqiueu, Jameso Madisono ir Johno Stuarto Millo darbuose.

Moderniųjų laikų demokratijai būdingas vienas visiškai skiriantis ją nuo antikinės valdžios sąrangos bruožas - politinės sistemos autonomija. Ji buvo pasiekta per ilgą valstybės raidą. Šiuolaikinė demokratija esmingai skiriasi nuo antikinės ne tik todėl, kad ji yra atstovaujamoji, bet, socialinės organizacijos požiūriu, ji yra pliuralistinė. Čia ryškus vyriausybės institucijų atskyrimas nuo pilietinės visuomenės organizacijos.

G. Sartori nuomone, antikinė demokratija negali mūsų išmokyti, kaip kuriama demokratinė valstybė ar kaip veikia demokratinė sistema. Tačiau ji suformulavo principus, kuriais remiasi ir dabartinė demokratinė politinė sistema. Šie principai buvo ir yra analizuojami iki dabartinių laikų. Suprantama tad, kodėl šiandien turime kalbėti ne apie demokratijos teoriją, o apie teorijas.

Demokratijos aiškinimo dviprasmiškumas grindžiamas ir jos vartosenos daugialypiškumu. Kai kalbame apie demokratiją kaip apie politinį režimą, turime analizuoti politinę praktiką, demokratijos taisyklių ir institutų veikimą, t. y. pagrindiniu aspektu tampa empirinis demokratijos tyrinėjimas.

Demokratiją nagrinėdami kaip idealą ar teorinį modelį, turime ją apibrėžti tokių vertybių kaip „laisvė", „lygybė", „tautos suverenumas"

108

VIII paskaita. Modernieji režimai: demokratija ir totalitarizmas

terminais. Šiuo atveju demokratija nagrinėjama normatyviniu aspektu. Kiek empirinis ir normatyvinis aspektai yra susiję ar gali būti atsieti vienas nuo kito, yra vienas sudėtingiausių demokratijos sampratos klausimų.

Demokratijos teorijų klasifikacija yra gana paini. Pavyzdžiui, „klasikinės demokratijos" terminas taip pat nėra vienodai vartojamas įvairių demokratijos tyrinėtojų. Vienų klasikine demokratija vadinamas antikinis demokratijos variantas, kitų - liberalioji demokratijos samprata iki M. Weberio ir Josepho A. Schumpeterio empirinių demokratijos teorijų. Antrojoje XX a. pusėje įsivyravusią procedūrinę demokratijos sampratą kai kurie autoriai vadina „neoklasikine". D. Heldas savo knygoje Demokratijos modeliai (Models ofDemocracy) skiriaketuris demokratijos aiškinimo modelius, kurių kiekvienas savaip interpretuoja „liaudies valdymą": klasikinė, protekcinė (proteetive), plėtros (developmental) ir liaudies demokratija.

Aiški ir visuotinai priimtina riba nubrėžta tarp normatyvinių ir šiuo-laikinės empirinės demokratijos vizijų. Empirinės demokratijos sampratos pradininkas yra M. Weberis. Tačiau dauguma demokratijos tyri-nėlojų pripažįsta, kad demokratijos teorijos yra empirinių-aprašomųjų ii normatyvinių teiginių mišinys.

liandymas politikos tyrinėjimą atskirti nuo normatyvinio, idealistinio politinių reiškinių interpretavimo sustiprėjo XIX a. ir galutinai įsi-1 virtino XX a. septintajame dešimtmetyje. Bene didžiausią įtaką tokiam posūkiui demokratijos teorijose ir politikos teorijoje apskritai padarė lOiepho A. Schumpeterio „kita demokratijos teorija" (1942). Jipradė-In taikyti lik šeštajame dešimtmetyje po ilgų debatų apie empirinio ir BOrmatyvinio aspektų pagrįstumą.

Visuma teorinių teigimų, kuriais grindžiama atitinkama demokratinis samprata, savaime formuoja tam tikrą demokratijos idealą, vadovavimasis kuriuo demokratijai suteikia nuolatinės dinamikos ir niekada ncliima visiškai realizuotas.

Hcne ryškiausiai tai atskleista Roberto A. Dahlio darbuose. Auto-i jus pasiūlė šiandien plačiai vartojamą poliarchijos terminą įvardyti rea-

109


liąsias demokratijas, tuo patvirtindamas, kad nė viena demokratinė šalis nesugebėjo visiškai įgyvendinti jos idealo. Tačiau ir pačios poliarchi-jos, ir jų bruožų turinys tebeturi tam tikrą normatyvinį aspektą, kuris yra ypač svarbus šalims, kuriančioms demokratiją. Jis materializuojamas politine kultūra, politinėmis normomis ir jų pripažinimu ar atmetimu.

Taigi demokratiją norint suprasti konceptualiai, empirinis ir normatyvinis aspektai negali būti atskirami. Todėl demokratija išlieka ir politinės filosofijos, ir politikos mokslo objektu.

2. Empirinės demokratijos teorijos

Sociologiniu požiūriu, pasak M. Weberio, modernioji demokratija yra sistema, produkuojanti visuotinai privalomus įsakymus, ir vienintelis institutas, kuris gali tai įgyvendinti, yra parlamentas. Rinkimų mechanizmas reikalingas tik adaptuoti politinę sistemą bendriems darbo pasidalijimo ir specializacijos principams, t. y. patenkinti profesionalių politikų poreikį visuomenėje. Parlamentarizmas pasireiškia daugumos balsavimu, įvairiomis daugumos ir mažumos sąveikos formomis, taip pat parlamentiniais kompromisais. Parlamentas funkcionuoja kaip lyderių atrankos valstybinėms pareigoms ir jų profesionalumo ugdymo mechanizmas. Tai yra valstybinis organas, jo veikla pagrįsta autonomiškų valios aktų raiška ir jis nieko bendro neturi su susirinkimu, kuris atstovauja liaudies valiai.

M. Weberis pirmasis atkreipė dėmesį į biurokratijos ir demokratijos konflikto galimybę. Jis pabrėžė demokratijos paradoksą: masių poreikius ir politinį procesą realizuoja didelės organizacijos, institutai, o vėliau tos organizacijos tampa destruktyviomis demokratiniam politiniam funkcionavimui. Dabartinė korporatistinė valstybė - verslo, valstybės ir profsąjungų biurokratinės centralizacijos padarinys. Šių trijų korporacijų elitų sprendimai yra lemiami. Todėl biurokratizacijos tendencija iš esmės kertasi su demokratijos reikalavimais. Pagrindinis klausimas yra galimos šiuolaikinių demokratijų metamorfozės.

110


Santykių formalizavimas ir racionalizavimas veda į autoritarizmą. Todėl, pasak M. Weberio, vienintelis būdas užkirsti kelią tironijai - charizmatinio lyderio valdymas, arba plebiscitinė demokratija, kur demokratija yra ne tikslas, o priemonė. Tai būdas išrinkti lyderį, suteikti jo valdymui teisėtumą, įtraukti mases į politinį procesą.

Masių paskirtis yra visuotiniais rinkimais išrinkti charizmatinį lyderį, jam deleguoti įgaliojimus kontroliuoti biurokratiją ir įveikti jos valdymą. Charizmatinis lyderis privalo tapti visuomenę vienijančia jėga, ir nei liaudis, nei partijos neturi kištis į jo veiklą. Tik toks lyderis, kilęs iš ekonomiškai pasiturinčių sluoksnių, gerai pasirengęs politinei profesinei veiklai, gali pažaboti biurokratiją.

M. Weberio plebiscitinė demokratijos teorija padarė didelį poveikį inislrų kilmės ekonomistui ir sociologui J. Schumpeteriui (1883-1950).

.loscpho A. Schumpeterio empirinė demokratijos teorija, suformu-luola knygoje „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija", publikuotoje 1942 metais, padarė perversmą ne lik demokratijos sampratoje, bet ir politikos mokslo metodologijoje.

Naujas J. Schumpeterio požiūris į partijų, elito ir masių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje pirmiausia buvo nulemtas normatyvinės demokratijos sampratos kritikos, atspindėjusios bendrą demokratijos teorijos raidos tendenciją, susijusią su nepasitenkinimu masių vaidmens joji' inlcrprelavimu. Autoriaus nuomone, klasikinė demokratijos teori-i i buvo nerealistinė, nes ignoravo lyderio vietą politiniame procese, pa-ĮI.I Indinį vaidmenį suteikdama „liaudžiai" ir jos bendrosios valios pasi-M iškilnu i. Jis pabrėžė, kad masės lik „produkuoja vyriausybę", nespa-(i,i Indinė jų funkcija yra lyderių atranka.

J, Schumpeterio požiūrio į tai, ką jis vadino klasikine demokratijos Ii I irija, skepticizmas kilo iš „liaudies valios" ir „bendrojo gėrio" kritikus Vadovaujantis jo „kitokia demokratijos teorija", politika turi būti tilSkinania konkurencijos tarp grupių lyderių terminais. Elitai, pateik -ilnmi savo programas ir atstovaudami įvairioms partijoms, varžosi tarpusavyje politinės rinkos principų pagrindu, kur partijos yra labiau eli-lt| rungtyniavimo priemonė, o ne atstovavimo instituto dalis.

///


Demokratijos esmė yra „demokratinis metodas", t. y. tokia institucinė priėjimo prie sprendimo priėmimo sąranga, kurioje individai galią spręsti įgyja kovoje už rinkėjų balsus. Konkurencija vyksta tarp elito ir jų vadovaujamų partijų. Partijos turėjo būti išrastos, nes paprasti piliečiai nesugeba koordinuoti savo politinės veiklos. Partijų ir politikų pastangos yra skirtos reguliuoti politinę konkurenciją ir valdyti sudėtingą politikos pasaulį.

Demokratija gali funkcionuoti tik tada, kai įvykdytos penkios sąlygos: 1) yra pakankamai kvalifikuotų politikų; 2) elito ir partijų konkurencija apima santykiškai nedidelį politinių klausimų ratą, apribotą sutarimu dėl bendros nacionalinės politikos krypties; 3) gerai parengta ir nepriklausoma biurokratija yra pasirengusi padėti politikams formuluojant ir įgyvendinant politinius sprendimus; 4) veikia „demokratinė savikontrolė", t. y. pasiektas visuotinis sutarimas dėl piliečių ir politikų vaidmenų pasidalijimo; 5) kultūros, toleruojančios nuomonių skirtumus, būtinybė.

J. A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M. We-berio plebiscitinės demokratijos teorijos interpretacija, suformavo pamatus Roberto A. Dahlio poliarchijos koncepcijai įsitvirtinti.

R. Dahlis atstovauja kitai dabartinės demokratijos versijai - pliuralistinei demokratijos teorijai. Čia demokratija aiškinama kaip mechanizmas, reguliuojantis konfliktus tarp grupių ir įstatymu apibrėžtu būdu užtikrinantis dalyvavimą priimant sprendimus. Pliuralistinė demokratijos teorija taip pat pripažįsta elito konkurenciją ir atrankos metodą. Tačiau pabrėžiamas ne vieno, o daugelio elitų konkurencijos dėl vadovavimo visuomenei principas.

R. Dahlis demokratiją supranta kaip procesą, nebaigtą ir netobulą, bet apimantį demokratinių principų skverbimąsi į kiekvieną visuomenės sritį, kurie kyla iš pagrindinių idealios demokratijos bruožų -laisvės ir lygybės. Demokratijai reikia vidinio ryšio tarp demokratinių institutų ir pliuralistinės visuomenės sanklodos, kur jos įgyvendinimas įmanomas tik pliuralistinės visuomenės ir valstybės sąveikos pagrindu. Teisė į savivaldą, pasak R. Dahlio, „yra viena iš bendrųjų žmogiš-

112


kų vertybių". Tai viena iš neatskiriamų teisių, kuriomis turi disponuoti individas, nes tai visų fundamentalių politinių teisių pamatas. Šios teisės pažeidimas neišvengiamai skatina ir kitų teisių pažeidimus. Demokratiniams principams realizuoti reikia ekonominės asmens nepriklausomybės, nes laisvo žmogaus neįmanoma valdyti. Dabartinė demokratija remiasi „oligarchiniu liberalizmu", pripažįstančiu, kad visuomenės valdymo funkciją atlieka mažuma ar mažumos, o ne dauguma.

XX a. šeštajame septintajame dešimtmečiais pradėjus didėti politinei apatijai, ryškėti legitimumo krizei, plėstis valstybės funkcijoms, Itsirasti naujų politinio dalyvavimo formų, prasidėjo ir demokratijos kii/ė bei naujas jos teorinio ir empirinio tyrinėjimo etapas. Du kraštutinumai - normatyvinis demokratijos aiškinimo atgimimas sietinas su ,1. kawlso neoliberalistine teorija f 970 m. ir dalyvavimo (participatori-nės) demokratijos modelių gimimu, rodė gilėjant demokratijos sampra-los poliarizaciją. Tačiau tai ne pakeitė, bet tik praturtino jos aiškinimo feektrą.

Šiuolaikinės demokratijos teorijos nuo klasikinių skiriasi pirmiausia Nilvo orientacija į empirinių faktų ir realios demokratijos raidos reflek-I avimą. Tačiau jų teiginiai rodo demokratijos teorinio apmąstymo perimamumą. Pavyzdžiui, pliuralistinės demokratijos pamatas buvo elitisti-nis ir liberaliosios demokratijos sampratų sintezė, grindžiama grupių sociologijos principais. Kita vertus, jie, kaip ir klasikiniai, remiasi atitin-ktlmomis fundamentaliomis vertybėmis.

Kaip matyti, ir vėliausiose demokratijos idėjos interpretacijose ne-liiNinie visiškai vienodos nuomonės, kas yra demokratija ir kokia jos I" i spoktyva dabartiniame pasaulyje. Dar sudėtingesnis klausimas, kaip ve i liuli demokratijas pokomunistinėse ar Lotynų Amerikos šalyse ir d'oi Inj jų pagrindimą. Jam išsiaiškinti būtina susipažinti ir su perėjimi i j demokratiją teorijomis, kur skiriami du - struktūrinis ir genetinis ĮBDdcliai, ir su demokratijos raida minėtose šalyse. Šiuo atveju de-liinkiiilijos raiška analizuojama konkrečių šalių sąlygomis ir kalbėti įpic naujos demokratijos teorijos atsiradimą negalime. Tačiau būtent

113

II dalis, PAGRINDINĖS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS

šių šalių tyrinėjimas suteikia demokratijos teorijos ir praktikos sąveikos bei teorijos patikrinimo galimybę.

3. Demokratėjimo etapai ir jų bruožai

Tranzitologijoje* skiriami keturi perėjimo iš autokratinio režimo į demokratiją etapai: 1) liberalizacija, arba parengiamasis, 2) demokratijos įvedimas, arba transformacija, 3) konsolidacija; 4) demokratijos stabilizavimas.

Liberalizacija prasideda senojo režimo krizės sąlygomis ir susipina su transformacijos laikotarpiu. Savo esme, pasak Gulermo O'Donnel-lo, tai - autoritarinio režimo pastangos valdyti pokyčių procesą, pasireiškiančios didesnių pilietinių ir politinių teisių suteikimu iš viršaus. Šis etapas nėra nei visa apimantis, nei baigtas, bet savo prigimtimi leidžiantis autoritarinei valdžiai kontroliuoti pilietinę visuomenę elito ir masių lygmeniu. Šiuo etapu sukuriama tam tikra erdvė konkurencijai ir partijų kūrimosi prielaidos. Valdančiosios viršūnės dalinėmis institucinių pokyčių priemonėmis siekia įveikti režimo legitimumo krizę ir taip nevartojant prievartos užsitikrinti visuomenės paramą.

Demokratijos transformacija apibūdinama tokia režimo keitimosi stadija, kuri prasideda, kai buvusi autoritarinė sistema pradeda griūti, ir baigiasi, kai įvykus pirmiesiems laisviems rinkimams ir priėmus naują konstituciją pradedamos diegti demokratinės struktūros, o politinis elitas ima elgtis pagal liberaliosios demokratijos normas. Tai naujų institutų kūrimosi ir politinės konkurencijos taisyklių įvedimo laikotarpis. Šiuo etapu pradedamos griauti senojo režimo valdžios struktūros ir teisinė sistema.

G. O'Donnellas ir P. Schmitcris transformacijos procesą apibūdina kaip „laikotarpį tarp vieno politinio režimo ir kito", kuriam būdinga greitai besikeičianti situacija ir socialinių bei politinių veiksnių tarpusa-

* Terminas, įvestas 1992 m. Peterio Schmiterio, žymi genetinės autoritarinių režimų perėjimo į demokratiją krypties teiginius ir apibendrinimus.

114


vio priklausomybė. Esminis laikotarpio klausimas yra transformacijos atomazga - autoritarizmas peraugs į demokratiją ar į kitokią savo palies atmainą.

Pagrindine demokratizacijos prielaida tyrinėtojai laiko valdančiojo dilo skilimą į reformatorius ir konservatorius. Kokiais būdais bus sprendžiama režimo krizė, lemia politiniai „paktai". Tai elito grupių susitarimai dėl kompromisų, kurie nulemia perėjimo į demokratiją modelį. Po-liliniais paktais kuriamos demokratinės konkurencijos taisyklės, kurios yni aptariamos siauro elito grupėse. Tai institutai, kurie stumia politinę sislcmą link demokratijos nedemokratinėmis priemonėmis. Palaipsnė 11 ansformacija, grindžiama derybomis irpaktais, ginančiais senojo elito Interesus, yra būtina, nes padeda išvengti prievartos vartojimo. Pakankama sąlyga užtikrinti režimo pasikeitimą yra steigiamieji rinkimai (foun-

mng elections). Kritinis demokratizacijos taškas yra vyriausybės, kuri nebuvo lokiu būdu išrinkta, pakeitimas kita, išrinkta per laisvus, atvirus ir leisingus rinkimus.

Siu procesų eigoje pasiekiamas demokratijos procedūrų minimumus: vyksta rinkimai, toleruojamos asociacijos, užtikrinamos žmogaus leisės, mažėja valdžios institucijų diktatas. Dar nepasiekiamas funda-menlalus konsensusas, nustatantis santykius tarp partijų, organizuotų Interesų ir etninių grupių. „Rinkimai šiuo laikotarpiu vyksta, remian-lls vis kitais įstatymais, rinkėjų preferencijos nuolat perduodamos tai vienai, lai kitai partijai, konstituciniai įstatymai neužtikrina apsaugos nuo centrinės vyriausybės kišimosi. Kiekviena partija kaltina kitas he-ĮBmonist inėmis pretenzijomis, valdžios struktūros tampa perdėm per-Minalizuolos. Vaizdžiai tariant, susiduriama su demokratijos mimikri-i i Po to antras žingsnis, arba antroji „transformacija", kai paktų pa-B Indu yra susitariama dėl demokratijos institutų, socialinių ir ekonominių santykių mechanizmų.

Demokratijos konsolidacija apibūdinama kaip demokratinių insti-tulų Ir normų įsitvirtinimo, remiamo gyventojų daugumos, procesas, ku-i hic i pasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems su-k i ii imams. Tai ilgesnis ir gilesnis politinius pokyčius įtvirtinantis proce-

115


sas. Jo metu yra atsikratoma įvairių transformacijos sukeltų prieštaravimų, įtampų, netikėtumų ir vyksta visiška demokratijos, jos taisyklių ir procedūrų institucionalizacija bei demokratinių vertybių įsitvirtinimas.

Šis etapas kokybiškai skiriasi nuo ankstesnių elito ir masių demokratinių normų ir procedūrų pripažinimo laipsniu. Jo eigoje demokratiniai institutai ir veikla įsiskverbia į politinę kultūrą - ne tik politiniai lyderiai, bet ir dauguma politikos subjektų bei gyventojai demokratijos veikimą pradeda suvokti kaip natūralią ir teisingą tvarką. Elito ir masių lojalumas transformuojamas į naujų politinių konfliktų sprendimo institutų pripažinimą. Tai reiškia, kad pagrindinis demokratijos konsolidacijos bruožas yra stiprios partinės sistemos sukūrimas, kur politinės partijos atlieka ryšio tarp elito ir masių funkciją. Stipriai struktūruotai partinei sistemai būdinga pakankamas, bet ne per didelis masinių partijų skaičius, užtikrinantis elito konkurenciją, gyventojų dalyvavimą ir efektyvų legislatūros funkcionavimą, bei nuosaiki poliarizacija. Taigi partijų raida rodo demokratijos progresavimą.

Visų politiškai svarbių visuomenės grupių veikiančių demokratinių institutų ir taisyklių pripažinimas, t. y. jų legitimacija, pasiekiama palaipsniui, iš pradžių bent visuomenės daliai palaikant demokratinių struktūrų ir normų įvedimą bei funkcionavimą. Svarbiausias šiuo požiūriu yra elito ir masių elgesys.

Konsoliduota demokratija charakterizuojama tokiaias bruožais: 1) pagrindinių elito grupių sutarimu dėl demokratijos procedūrų ir institutų; 2) masių dalyvavimu rinkimuose ir kituose instituciniuose procesuose, kurie konstituoja demokratiją. Jei nepasiekiamas realus elito grupių sutarimas, jos nepasitiki viena kita ir nelinkusios bendradarbiauti, demokratijos įtvirtinimas sunkiai įgyvendinamas, nors egzistuoja pagrindiniai jos institutai, o masių dalyvavimas yra žymus.

Antra vertus, nors elitas pasiekia konsensusą ir yra organizuotas formalių ir neformalių struktūrų pamatu, bet masių dalyvavimas yra ribotas ar pasyvus, tokia būklė rodo esant santykinį režimo stabilumą, bet ribotą demokratijos išsivystymą. Lemiama demokratinio režimo įsitvirtinimo sąlyga yra elito, atstovaujančio konkuruojančioms organizuotoms

116


gyventojų grupėms, susitarimai. Jei svarbūs, potencialiai konfliktiniai visuomenės sektoriai nėra organizuoti, jie negali būti atstovaujami derybų procese.

I Uitas savo ideologine pozicija daro įtaką perėjimo pobūdžiui ir formuoja viešąją nuomonę. Itin svarbus glaudus elito ir masių ryšys. Jį už-likrina visuomenės grupių identifikacija su atitinkamomis partijomis. Visuomenėje, kurioje nebuvo sąlygų susiformuoti ilgalaikėms partinėms simpatijoms, lyderiai tampa svarbiais partijų identifikavimo ir masių paramos objektais. Konstitucija, rinkimų įstatymai taip pat yra partijų lyderių susitarimo rezultatas. Todėl politinio elito elgesys yra vienas iš pagrindinių šalies partinę sistemą formuojančių veiksnių.

Komunistinių visuomenių transformacija buvo neatsiejama nuo or-Mnizuotos masinių judėjimų veiklos. Totalitarizmo dezintegracijos fazėje pamažu išsiskyrė svarbiausi veikėjai - reformatoriai ir ortodoksai pačioje komunistų partijoje. Paskelbus demokratinio socializmo kursą, vis didesnę reikšmę įgijo opozicinio elito mobilizuotos masės. Vienas specifinių Rytų ir Vidurio Europos šalių demokratizacijos bruožų, ski-ilimčiij jas nuo Lotynų Amerikos ir Pietų Europos šalių, buvo plačių [Basinių judėjimų susiformavimas. Demokratijos įvedimo fazėje svar-licsnis buvo visuomenės susitelkimas, o jai konsoliduojantis objektyviai Ifik iii i politinių jėgų diferenciacijos ir bendradarbiavimo pripažinimo bū-llnyliė. Atsižvelgiant į judėjimų pertvarkai remti vykdomas funkcijas ir kiinslilucinį demokratijos įvedimo pobūdį, judėjimai ir visuomeninės Organizacijos buvo priverstos elgtis kaip partijos. Suprantama, šią funk-i'ijil jie galėjo realizuoti pradiniu transformacijos etapu, o vėliau objek-Ivvini buvo priversti reorganizuotis arba visai išnykti iš politinės arenos.

4, Total i tarizmas

ll'iminas totalitarizmas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio totalitas, reiš-klimėio „pilnutinis", „visiškas". Manoma, kad pirmą kartą terminą tolu Ii I n i i/.mas ėmė vartoti B. Musolinio kritikai Italijoje, jam sukūrus vien-pilllluę lašislinę sistemą.

117


Iš tikrųjų jis kildinamas iš G. Gentille (1875-1944) 1925 m. kovo 28 d. posakio „totalinio gyvenimo koncepcija". Kiek vėliau šis terminas atsirado paties B. Musolinio kalbose.

Totalitarizmo kategorija apibūdina moderniąsias diktatūras. Pirmosios totalitarizmo koncepcijos pabrėžė stalinizmo ir hitlerizmo charakteristikų bendrumą. Vėliau pradėta ieškoti totalitarizmo savybių, kurios jį skiria nuo kitų diktatorinių režimų, ir gana skeptiškai vertinama totalitarizmo kategorijos analitinė reikšmė.

Plačiausiai diskutuojamo ir taikomo Hannah Arendt totalitarizmo analizė, Karlo J. Fricdricho ir Zbignevo Brzezinskio „totalitarinio sindromo" koncepcijos.

Arendt darbe Totalitarizmo ištakos (Origins of Totali! arianism)

(1951) apibūdina totalitarizmą kaip totalinio ir permanentinio individo pajungimo sistemą, būdingą ir Stalino, ir Hitlerio valdymui. Šios sistemos tikslas - sukurti naujos rūšies individą, eliminuoti žmogiškąjį spontaniškumą ir paversti žmogų paklusnia mašina. Jos nuomone, totalitarinis režimas buvo būdingas jos kartai socialinis ir istorinis reiškinys.

Stalinas pakeitė vienos partijos diktatą totalitariniu režimu panaikindamas frakcijas, vidinę demokratiją partijoje ir transformuodamas nacionalines partijas į Maskvos vadovaujamus kominterno padalinius. Susidorojus su vidine demokratija partijoje, prasidėjo masinis politiškai neišprususių žmonių priėmimas į narius. Pagrindinis vaidmuo totalitarinėje sistemoje tenka lyderiui, kuris yra pagrindinis propagandos, tikėjimo ir doktrinos kūrėjas. Jo komanda yra kruopščiai atrenkama. Tai aukščiausias totalitarinis hierarchijos rangas. Visos struktūros pamatas remiasi ne lyderio žodžių teisingumu, o veiksmų neklaidingumu. Esminė ir praktinė totalitarinės sistemos nagrinėjimo idėja yra totalus asmenybės pajungimas.

K. J. Friedricho ir Z. Brzezinskio teigimu, totalitarizmas yra unikali ir visiškai nauja politinė sistema, kurios susiformavimas nebuvo numatytas. Fašizmas ir totalitarizmas iš esmės yra panašūs, bet turi savitų bruožų, kuriuos 1956 m. suformulavo K. J. Friedrichas ir Z. Brzezins-kis. Totalitarinis sindromas susidaro, jeigu: 1) egzistuoja viena visiems

118


privaloma ideologija, kuri skelbia, kad žmonijos istorija turi tam tikrą pasiekiamą galutinį tikslą ir atmeta faktiškai egzistuojančią žmonių sambūvio tvarką; 2) šalį valdo vieno žmogaus vadovaujama hierarchiškai organizuota partija, kuriai priklauso maždaug 10 proc. visų gyventojų; In partija, viena vertus, yra „aukščiau" valstybinės biurokratijos, kita vertus, yra suaugusi su ja; 3) šalyje egzistuoja teroro sistema, nukreipta De I ik prieš faktinius, bet ir prieš potencialius ir net išsigalvotus režimo priešininkus (žmogus persekiojamas vien dėl to, kad priklauso tam tikiu i etninei, socialinei ar rasinei grupei); 4) valstybė turi ginklų monopoliją; 5) visuomenės informavimo priemonių monopoliją; 6) yra pajungusi ekonomiką centralizuotai kontrolei1.

Si lotalitarizmo koncepcija buvo plačiausiai taikoma konkretiems nlvcjams tirti pačių autorių ir kitų tyrinėtojų.

I 'ollinių režimų tyrinėtojas Juann J. Linzas nurodo šiuos totalitarizmo bruožus:

1) centralizuota, monistinė valdžios struktūra, kurvaldančioji grupė nėra atsakinga nė vienam renkamam organui ir negali netekti valdžios institutų pakeitimo būdu;

2) monopolinė, detalizuota ideologija, legitimuojanti režimą ir persunkianti istorinės misijos didingumu;

3) aktyvi gyventojų mobilizacija socialiniams ir praktiniams uždaviniams vykdyti, monopolistiniam institutų pagrindimui pirmiausia su masinės politinės partijos pagalba, kuri užgniaužia bei kurios milonomijos visuomenėje pasireiškimą. Visa visuomenė yra politi-zuola, ir riba tarp valstybės ir pilietinės visuomenės visai nutrinta.

Vienas iš svarbiausių yra totalitarinių sistemų tipologijos klausimas -km los sislemos yra absoliučiai totalitarinės, kurios autoritarinės. Len-

ų kilmės filosofas J. Kulakowskis mano, kad absoliutus totalitarinis valymus įmanomas tik panaikinus privatinę nuosavybę, t. y. kai valstybė

Norkus Z. Fašizmo diagnostikos elementai // Politologija. Almanachas. I'I'M, N r. 3-4, p. 97.

119


monopolizuoja ir ekonominį valdymą. Šiuo požiūriu absoliučiai totalitariniais kai kurių autorių laikomi Sovietų Sąjungos (iki šeštojo dešimtmečio), Rumunijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos režimai.

Apibendrinant totalitarinė sistema apibūdinama šiais bruožais: 1) formaliai piliečiams leidžiama dalyvauti politiniame procese,

o iš tikrųjų jie visai nuo jo atskiriami; 2) išnyksta politinio ir nepolitinio gyvenimo sričių riba, visa vi

suomenės veikla reglamentuojama, atmetama kiekviena nesankcionuota veiklos forma;

3) išnyksta daugumos ir mažumos problema -ji pakeičiama vienbalsiškumu, o kitamintiškumas baudžiamas;

4) visų lygių valdžia formuojama uždarais kanalais; formaliai egzistuoja visuomenės politinės organizacijos, tačiau tai - valstybinių institucijų tęsinys; nėra nustatytų valdžios perdavimo procedūrų, todėl kovos ir rūmų perversmai vyksta kuluaruose;

5) totalitariniam režimui nereikia klasinės socialinės bazės, bet reikia deklasuotos visuomenės; jos siekiama nuosekliai, nutraukiant natūralius socialinius ryšius, individus paverčiant atsietais vienas nuo kito, t. y. naikinami horizontalūs ryšiai ir tarpinės grupės, paliekami tik vertikalūs hierarchiniai santykiai.

Tam tikslui naudojama piliečių dresūra per bendrą ir visuotinę švietimo sistemą, kontroliuojamą informaciją, saugumo ir cenzūros institutus. Žmogų pajungti padeda ir sudėtingas prievartos aparatas. Pažymėtina, jog naujas, ypatingas visuomenės politinės santvarkos tipas skiriasi ir nuo ankstesnių istorijoje buvusių autokratinių diktatūrų, ir nuo visų kitų tradicinių politinių sistemų savo ekspansijos į privatų gyvenimą ir jo pajungimu centralizuotam valdžios aparatui laipsniu.

Totalitarizmo atsiradimas nebūtų įmanomas be masinės demokratijos XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą plačiausias visuomenės mases.

Totalitarizmas yra skiriamas nuo diktatūros despotizmo ir tironijos dėl to, kad jis pakeičia visas politines institucijas naujomis ir nepaiso

120


socialinių ir politinių tradicijų. Totalitarinė valstybė dažniausiai iškelia vieną išskirtinį tikslą, kuris tampa pagrindiniu, o visi kiti yra antraeiliai. Visi ištekliai skiriami tam tikslui įgyvendinti, nesiskaitant su išlaidomis. Sukuriama ideologija, kuri pateisina tą tikslą bet kuriomis sąlygomis, racionalizuoja visas kliūtis, kurių gali atsirasti, ir visas jėgas, kurios siekia to tikslo.

Totalitarizmo kategorija labiausiai kritikuojama dėl totalitarizmo sąvokos ideologizmo. Totalitarizmas tapo komunistinių Rytų epitetu. Ki-la vertus, buvo abejojama jo besąlygišku sutapatinimu su komunizmu. I'avyzdžiui, Kinijos raidos modelis laikomas savita totalitarizmo atmaina. Vis dėlto totalitarizmo problematika labai svarbi politinių režimų (yrimams, ir ypač pokomunistinių šalių analizei, nes šis fenomenas yra totalitarizmo, jo evoliucijos ir žlugimo padarinys.

LITERATŪRA

I )ahlis R. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Pradai. 1995. (NMM, TSPMI, VDIJ.I.TU)

I leki D. Models of Democracy. London: Polity Press, 1987. (TSPMI, VDU KTU)

Nvensson P. Theories of Democracy. University of Aarhus, 1995. (TSPMI) Hzczinskij Z. Bolšoj proval. Moskva, 1990. (TSPMI, NMM) Januškevičiūtė J. Nedemokratinis valdymas // Politologijos studijos. II da

ilu. Kilimas: Technologijos universitetas, 1992. (NMM, TSPMI, VDU) Schapiro L. Totalitarianism. London: The Pall Mali Press, 1972. (TSPMI) Norkus Z. Fašizmo diagnostikos elementai // Politologija. Almanachas. 1993,

Nr, ,1-4, p. 94-101. (NMM, TSPMI, VU) (lentille G. Fašizmas// Politologija. Almanachas. 1993, Nr. 3-4, p. 90-93.

(NMM, TSPMI, VU) liaiisitions from Authoritarian Rule. Tentative Conclusions about Uncer-

Inlii I )omocracies/Ed. by G. O'Donnel, Ph. C. Shmitter, L. VVhitehead. Balti-W, London:The John HopkinsUniversity Press, 1989. (TSPMI, ALK, VDU)

121

III dalis

VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

IX paskaita. Konstitucija ir valdžių padalijimas

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, konstitucionalizmas, valdžių padalijimas, romanų-germanų ir anglosaksų teisės tradicijos, parlamentinis ir prezidentinis režimai, konstitucinė diktatūra.

1. Konstitucija ir jos reikšmė

Konstitucijos, jų teiginiai ir principai, atrodytų, yra teisės studijų objektas. Tačiau, kaip jau žinome, valstybės institucijų struktūrų legalistiniai--instituciniai tyrimai politikos moksle ilgai rėmėsi daugiausia konstitucinių teiginių, reguliuojančių šių institucijų veiklą, analize. Dėl pozityvistinių tendencijų ir bihevioralistinės revoliucijos politikos moksle įtakos buvo pradėta nagrinėti realią vyriausybinių institucijų veiklą, jų sąveiką, socialinį-ekonominį kontekstą, beveik atsisakius nagrinėti konstitucinius tokios veiklos pamatus.

Realistiniu požiūriu ir konstituciniai principai, ir tikrasis institucijų elgesys turi būti analizuojami lygia greta. Konstitucijos ir vyriausybės

122


sąrangos bei funkcionavimo sąveikos tyrimas yra neišvengiamas nustatant politinį režimą, institucinį valdžios pasiskirstymą, piliečių teisių ir laisvių pobūdį.

Sąvoka konstitucija vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip esama tam tikros valstybės institutų sąranga arba organizacija ir 2) vienas ar keli dokumentai, kuriuose išdėstyta principų ir taisyklių, apibrėžiančių viešosios (valstybinės) valdžios struktūrą, šaltinius, tikslus, taikymą ir apribojimus, visuma.

Siaurąja prasme konstitucija - kiekviena valdymo forma arba režimas (j)oliteia). Antikoje konstitucija buvo suprantama ne vienkaip abstrakti viešosios valdžios ir piliečių teisių struktūra: jos sudėtinis elementus - „etosas", arba „dvasia", suteikia gyvybės esamai struktūrai. Dabar šis reiškinys apibūdinamas politinės kultūros terminu.

Šiuolaikiniu požiūriu konstitucija gana vienareikšmiškai tapatinama su bendruoju dokumentu, kuris turi būti priimtas tam tikru apibrėžiu momentu. Jei antikos laikais buvo pabrėžiamas konstitucijos išaugimas, moderniaisiais - sąmoningas, racionalus, kaip svarstymų išdava priimtas įstatymas.

Teisiniu požiūriu konstitucija - tai pagrindinis šalies įstatymas, apibudinantis teises, įgaliojimus ir procedūras, kuriomis nustatoma valstybinės valdžios struktūra, reguliuojama jos dalių sąveika ir santykiai su piliečiais. Visi kiti įstatymai ir norminiai aktai turi atitikti konstitucines nuostatas.

Politiniu požiūriu konstitucija apibrėžiama plačiau. Ji suprantama nip politinis manifestas ir „valdžios pasiskirstymo žemėlapis", teisiniais

III minais išreiškiantis politinius ir ideologinius valstybės valdžios pasiek ii slymo, funkcionavimo principus ir nustatanti „žaidimo taisykles" val-iliuil iesiems ir valdomiesiems. Nors vyrauja nuomonė, kad pagrindinė ' "imsi jtucijos paskirtis yra reguliuoti valdžią ir riboti vyriausybės galias,

i ililnlnginiu aspektu konstitucija yra valstybės įgalinimo priemonė. Pa-Vv/d/iui, po Antrojo pasaulinio karo viena iš buvusių kolonijų suvereni-(rln pripažinimo sąlygų būdavo „tinkamos" konstitucijos priėmimas.

123

III dalis. VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

Konstitucijos atlieka šias funkcijas: 1) apibrėžia nacionalinius idealus (simbolinė funkcija), 2) nustato vyriausybės struktūrą ir jos dalių sąveiką (organizacinė), 3) pagrindžia vyriausybės teisę valdyti (legitimacijos funkcija), 4) nustato piliečių teises ir pareigas (gynybinė funkcija).

Dabar dauguma valstybių turi konstitucijas, tačiau ne visur jos atlieka savo pagrindinę funkciją - valstybinės valdžios reguliavimo ir apribojimo. Pagrindinis įstatymas, kuris kruopščiai įvardija konstitucijos principus ir apibrėžia vyriausybės veiklą, bet nėra realizuojamas, yra nominalinės konstitucijos pavyzdys. Pavyzdžiui, Indijos konstitucijoje, apimančioje apie 400 puslapių, išdėstyta daug piliečių teisių ir laisvių, kurios nėra įgyvendinamos.

Fasadinės konstitucijos pavyzdžiai - Sovietų Sąjungos ir kitų buvusių socializmo bloko šalių konstitucijos. Tai konstitucijos, kurių nepaisoma arba kuriomis vyriausybė manipuliuoja, siekdama įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią. Todėl svarbi ir trečioji su konstitucija ir jos taikymu susijusi reikšmė - „konstitucinis valdymas", arba konstitucionalizmas.

2. Konstitucionalizmas

Konstitucionalizmas yra politinės minties istorijos kryptis, pabrėžianti valdymo, grindžiamo įstatymu, principą. Vienas iš tokių pavyzdžių yra dualistinis valstybių skirstymas į konstitucines ir diktatoriškas. Jis sietinas dar su Platono nubrėžta, o vėliau Aristotelio įtvirtinta dviejų valstybių grupių takoskyra - tarp gerbiančių įstatymus ir įstatymų nepaisančių valstybių, arba despotijų (žr. 1 lentelę).

1 l e n t e l ė . P l a t o n o va ldymo formų klasifikacija

Kas valdo Remiasi įstatymu Nesiremia įstatymu

Vienas Monarchija Tironija Keli Aristokratija Oligarchija Daug Nuosaiki demokratija Minios valdymas


Cicerono suformuotas societas civilis - įstatymu besiremiančios visuomeninės tvarkos arba pilietinės visuomenės samprata, vėliau įkūnyta ir išplėsta romėnų civilinėje teisėje, yra moderniosios civilinės teisės pamatas.

Pagrindinė konstitucionalizmo idėja yra valdžios apribojimas, kylantis iš individo prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos poreikio, buvo išplėto-lala XVII-XVIII a. liberalizmo pradininkų T. Hobbseso, J. Locke'o, A. Smitho, vėliau Ch. Montesąuieu darbuose.

Charles-Luis de Montesąuieu traktate Įstatymų dvasia (1748 m.) teigi, kad būtina visuomenės laisvės sąlyga ir despotizmo bei tironijos kliūtis yra „valdžių padalijimas". „Politinė laisvė" randama tik ten, kur nėra piktnaudžiavimo valdžia. Tačiau, jo nuomone, kiekvienas žmogus, turini is valdžią, linkęs ja piktnaudžiauti ir išlaikyti savo rankose bet kokiomis priemonėmis. Todėl esminis klausimas - kaip sukurti vyriausy-I >ę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių. I ii i įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, t. y. kai valdžia yra padalyta. Šiam principui užtikrinti būtinos sąlygos:

1) trys skirtingi institutai - įstatymų leidžiamasis, vykdomasis ir Icisminis vykdo tris valdymo galias;

2) pagrindines pareigas vykdyti tuose institutuose turi ne tie patys Žmonės.

(!h. Montesąuieu idėją apie tris valdžių šakas ir jų funkcijų padalijimą perėmė iš Aristotelio. Kiekviena valdžios šaka apibūdinama jos vykdoma funkcija. Sis trinaris funkcionalumas nustatomas aktu, kuris yni pagrindinis kiekvienai politinei valdžiai. Tai įstatymas. Taigi ski-i luini Irys organizmai: kuriantis įstatymą, taikantis įstatymą ir.prižiū-linlis islatymą.

I ii i buvo mišrios valdžios idėjos permąstymas, pavertęs valdžių atskyrimą leisimų apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Vėlinu ji lapo JAV Konstitucijos pamatiniu principu, žinomu kaip „stabdžių ir atsvarų" {cheeks and balances) sistema.

124 125


Valdžios apribojimo idėjos plitimas susijęs ir su pliuralistinių politinių režimų arba „atviros visuomenės" formavimosi pradžia XVIII a. Tai režimai su tarpusavyje konkuruojančiomis sistemomis, išstūmę feodalinę hierarchinę luominę sistemą. Tačiau ir jie ne visada apsaugoti nuo biurokratinės valstybės tironijos, legitimuojamos technokratiniu požiūriu į politikos profesionalėjimą. Todėl politinės valdžios atsvaros funkciją atliko religija, moralinės normos, tarpiniai teritoriniai ir organizaciniai dariniai: etninės grupės, vietinės bendruomenės, interesų ir socialinio solidarumo grupės (asociacijos, partijos, interesų grupės).

Antroji konstitucionalizmo reikšmė, tiesiogiai susijusi su pirmąja, dažnai dar vadinama konstituciniu valdymu, yra politinės sistemos formavimosi ir funkcionavimo praktika, kuri remiasi teisinėmis normomis apriboto valdymo filosofija. Tokia sistema apima kodeksus ir chartijas politiniais, ekonominiais teisių ir laisvių klausimais ir kartu su kitomis struktūromis yra orientuota ginti individo teises nuo valstybės kišimosi. Feodalinė valdomųjų laisvių teisinių garantijų chartijų ir laisvių sistema XVIII a. Didžiojoje Britanijoje pamažu išsirutuliojo į įstatymu ginamų valdomųjų teisinę apsaugą. Ši sistema formavosi tokių aktų kaip Teisių peticija (1628 m.), Habeas Corpus aktas (1679), Teisių bilis (1689 m.) pagrindu.

Maždaug po šimto metų Amerikos ir Prancūzijos konstitucijose atsirado rašytinių teisinių garantijų paketai, kurie turėjo viešai ir aiškiai nustatyti politinės valdžios ribas. Taip plėtojosi teisinės valstybės legitimacija ir kartu buvo apibrėžiama jos veiklos sritys ir pobūdis. Konstitucija buvo suprantama kaip normatyvinė struktūra, kuria vadovaujasi vyriausybė, o konstitucinė vyriausybė - tokia vyriausybė, kurios galia valdyti yra vykdoma ir ribojama įstatymu.

Visos vyriausybės valdo ribojamos vienokiu ar kitokiu būdu: ekonominėmis, karinėmis, politinėmis priemonėmis. Tačiau konstituciniam valdymui konstitucija nurodo esminius procedūrinius ribojimus arba draudimus: tarkime, JAV Kongresas negali skelbti oficialios religijos. Veikdama vyriausybė turi laikytis apibrėžtos konstitucijoje procedūros. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas teikia kabineto sudėtį prezidentui, prezidentas pritaria, parlamentas tvirtina.

126


Kiekviena vyriausybė organizuota pagal tam tikrą modelį. Jos orga

nizaciją lemia daugelio elementų sąveika, o konstitucija - tik vienas iš

jų. Kitaip tariant, nuolat kyla konstitucinių normų efektyvumo proble

ma. Konstitucijos įvairiose šalyse veikia nevienodu mastu, nes jų efek-

lyvumą lemia tų šalių istoriškai nusistovėjusios tradicijos, normos ir pa

pločiai, kurių teisinės normos negali įveikti, jei jos neatitinka kultūrinės

visuomenės terpės. Ne mažiau svarbi valdančiųjų personalinė sudėtis,

likslai ir reali veikla, politikos įgyvendinimo būdai. Liberaliajam mo

derniajam požiūriui, kad kiekvienos šalies konstitucija turi būti įkūnyta

viename bendrame dokumente, prancūzų filosofas Josephas de Maist-

B| dar XVIII a. pateikė keturis konstitucijos veikimo principus, kurie

IlttUalūs ir dabar.

1. Fundamentalūs politinės konstitucijos principai susiformuoja

Ir veikia dar iki priimant rašytinį įstatymą.

2. Konstitucinis įstatymas yra ir gali būti parengtas arba sankcio

nuotas jau egzistuojančios nerašytinės teisės pamalu.

3. Esminis, tikrai konstitucinis ir tikrai fundamentalus įstaty

mas niekada nebūna ir negali būti rašytinis, nekeldamas pavojaus

valstybei.

4. Konstitucijos silpnumas ir trumpalaikiškumas yra tiesiog pro

porcingas rašytinės konstitucijos straipsnių skaičiui.

IS I ikrų jų konstitucijos kuriamos ne tuščioje vietoje, o atsižvelgiant į

BlINiNlovėjusius papročius ir normas. Net šalyse, kuriose nėra vieningų

ki lrwl Liucijų, iš tradicijų, perduodamų per kartas, kylančios taisyklės ir

IKH mos apibrėžia vyriausybės sąrangas. Šios taisyklės apima įstatymus,

kili Ic iicluri formalaus statuso, bet defacto atlieka tą vaidmenį. Tai ypač

l įrlk111 )idžiojoje Britanijoje, kur tradiciškai nusistovėjusios taisyklės at-

lii-kii vyriausybės veiklos organizavimo funkciją. Net esant autoritari-

lllili i c/imui nerizikuojama visiškai nepaisyti nusistovėjusių papročių.

127

III da lis. VYRIA USYBĖ IR VIEŠOJI POIITIKA

3. Konstituci jų ra ida ir jų rūšys

Konstitucijos pirmtakais galima laikyti istorinius įstatymų rinkinius (Ha-murabio, Manu įstatymai), statutus (LDK statutai). Nuo XVIII a. pabaigos konstitucijų evoliucija virto visuotiniais debatais apie vyriausybės organizavimo principus. Liberalizmas išplėtė konstitucijos sampratą, įtraukdamas į ją ir piliečių teisių bei laisvių reglamentavimą, paversdamas jį sudedamąja valdžios apribojimo funkcija. Todėl ir XIX a. konstitucija buvo traktuojama kaip kovos su tironija priemonė, kaip laisvės laiduotoja, kuria siekiama įdiegti liberaliąją sistemą ir apibrėžti valdymo būdus.

Istorinė konstitucinių principų evoliucija rodo, kad laisvės principų vyravimas negalėjo tenkinti tų, kurie manė, kad valstybė turi užtikrinti ne tik laisvę, bet ir lygybę. Lygybės principai pradedami įtvirtinti konstitucijose nuo XIX a. pabaigos.

Santykiškai galima skirti keturis konstitucijų raidos etapus: 1. XVIII a.-XIX a. pradžia: konstitucijose vyrauja vykdomosios

valdžios apribojimo konstituciniai principai (JAV, Vidurio Europos, bet ne visos Prancūzijos konstitucijos iki 1855 m.)

2. XIX a.-XX a. pradžia: dėl balsavimo teisės plėtimosi įtraukiami balsavimo teisę reglamentuojantys principai, reflektuojantys masių dalyvavimo politikoje poreikius.

3. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, kitur - po Antrojo pasaulinio karo grįžtama prie ankstyvųjų konstitucijų tekstų tradicijos riboti vyriausybę. Į konstitucijas įtraukiamos „pozityviosios" teisės -socialinės ir ekonominės (teisė į darbą, teisė streikuoti, socialinės sąrangos), kartu pabrėžiant tradicines pilietines teises ir laisves. Pozityviosioms teisėms užtikrinti reikėjo atitinkamos vyriausybės veiklos. Todėl pamažu įtvirtinamas ir viešosios politikos konstitucinis pagrindimas.

4. Ketvirtoji konstitucijų banga apima komunistinių ir „pažangiųjų" trečiojo pasaulio šalių konstitucijų raida. Čia vyrauja egali-tarizmo principai. Paprastai, remiantis marksistine ideologija, de

128


klaruojamas materialinių sąlygų sulyginimas kaip įprastų liberaliųjų laisvių įgyvendinimo pamatas. Vadovaujantis vaidmuo skiriamas avangardinei partijai, kuri turi užtikrinti visų klasių lygybę (buvusi Sovietų Sąjunga) arba nacionalinių tikslų įgyvendinimą (Lotynų Amerika).

Konstitucijos nustato fundamentaliausius visuomenės politinės sistemos sąrangos ir funkcionavimo teisinius principus. Todėl priimtos konstitucijos nėra taip lengvai keičiamos. Konstitucijos keičiamos, jei Ifc esmės pasikeičia sąlygos, pereinant iš vieno režimo į kitą, siekiant rekonstruoti šalį po pralaimėjimo kare, įgijus nepriklausomybę.

Viena iš pagrindinių konstitucijų pastovumo sąlygų yra režimo stabili imas. Tarkime, JAV Konstitucija nė karto nebuvo pakeista nauju dokumentu, nors taisyta 26 kartus nuo pat jos priėmimo 1789 metais.

Kita vertus, JAV Konstitucija atliko nacionalinės valstybės kūrimo funkciją. Todėl ji iš tikrųjų turi viršenybę ne tik visiems kitiems įstaty-innnis ir valdžios institucijoms, bet yra viršesnė netgi už pačią tautos Vlllią1. 'Ibdėl labai svarbi Aukščiausiojo teismo ir kilų teismų atliekama precedentų interpretacijos funkcija. Šiuo požiūriu JAV rašytinė Kon-įllltlciJH mažai kuo skiriasi nuo Didžiosios Britanijos „nerašytinės". Pre-Beilcnlii grindžiama konstitucija būdinga anglosaksų teisės tradicijos Inllms, kur vadovaujamasi bendrosios teisės tradicija. Kontinentinėje I n i opoje vyrauja romanų-germanų teisės tradicija.

Sii| dviejų teisės tradicijų pamatu skiriamos dvi konstitucijų rūšys: kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos konstitucijos tiksliai reg-Ituncnliioja ne tik valstybės institucijų, bet, tarkime, ir partijų veiklą (Vo-kli'lijos Konstitucija). Jos dažniau papildomos, nes pasikeitus sąlygoms Jt| niislalytos normos neatitinka kur kas greičiau besikeičiančio politinio proceso.

1 ('omtitutions Judges, andPolitics. Gallagher M., Laver M., Mair P. Repre-•« n i ,n ivr (Iovernment in Modern Europe. 3 ,d ed. Boston: McGraw-Hill Higher Niltluillon, 2001. R 17.

129


Apibendrinant aptartus konstitucijų bruožus galima skirti šiuos konstitucijų tipus:

1) konstitucijos, kuriose išdėstomi bendriausi valdymo principai (JAV);

2) konstitucijos -valstybės valdymo kodeksai (Vokietija, Lotynų Amerikos diktatūros);

3) konstitucijos - revoliuciniai manifestai, numatantys ilgalaikę socialinę raidą (SSRS, trečiojo pasaulio šalyse);

4) konstitucijos - kaip politinių idealų visuma, t. y. pageidaujamų bruožų išdėstymas, - trečiojo pasaulio šalyse;

5) konstitucijos - kaip senųjų valdžios šaltinių visuma - Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje.

Trečiojo ir ketvirtojo tipo konstitucijos faktiškai neveikia kaip kasdienio gyvenimo teisinio reguliavimo priemonė. Jos atlieka valdymo lc-gitimavimo, nacionalinių tikslų ir bendros visuomenės raidos krypties nustatymo funkcijas. Trečiojo pasaulio šalyse gerokai stipresnę įtaką turi tradicijos ir papročiai, tikėjimai bei nusistovėjusios tradicinės valdymo (ypač vietose) institucijos.

Atitinkamai tokios konstitucijos dažniau keičiamos. Antai SSRS buvo priimtos trys konstitucijos, kurių keitimas siejamas su tam tikro politi-nės-socialinės raidos etapo užbaigimu. Paskutinioji 1977 m. priimta konstitucija deklaravo brandaus socializmo sukūrimą ir nubrėžė tolesnę plėtros perspektyvą. Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse, kuriose dažni kariniai perversmai, vos ne kiekvienas naujas diktatorius savo režimui pagrįsti siekia priimti naują konstituciją.

Europoje ir Siaurės Amerikos šalyse konstitucijos keičiamos pagal griežtą procedūrą tik istorinių pokyčių atvejais. Pavyzdžiui, 10 pirmųjų JAV Konstitucijos pataisų -Teisių bilis, apibrėžiantis asmens teises, buvo pateiktas svarstyti 1789 m., o priimtas 1791 m. gruodžio 15 d., kai Kongreso sprendimą po svarstymo ratifikavo dešimt valstijų. Pataisa Švedijos Konstitucijoje gali būti įvesta tik du kartus iš eilės išrinkto Riksdago (parlamento) nutarimais. Tačiau Prancūzijoje (1958), Danijoje (1973),

130


Švedijoje (1974), Belgijoje (1989), Suomijoje (2000) buvo priimtos naujos konstitucijos, siekiant reformuoti liberaliąsias demokratijas.

Hcndrąja teise (common law) grindžiamos teisinės sistemos veikia Bepriklausomo teismo prižiūrimos. Pagrindinė jo funkcija yra jautriai iriiguoli į teisės ir politikos sričių sąveikas ir jų kaitą. Šiuo atveju teisėjui ne lik taiko įstatymus, bet ir juos kuria. Tvirtinama, kad Didžiosios I tiilanijos teisė iš esmės yra teisėjų sukurta.

Šiandien kontinentinės Europos šalyse vis didesnį vaidmenį atlieka konsliluciniai teismai: jie ieško teisinių analogijų beprecedentiniams atvejams aiškinti ar užpildo konstitucinių normų spragas.

'Ihčiau ši praktika būdinga tik demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje, teismų funkcija buvo ribojama tik teisin-|Umo vykdymu. Teisėjai privalėjo griežtai laikytis įstatymų. Teismai nebuvo laikomi ir trečiąja valdžia. „Teisė čia buvo suvokiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos prievartos jėga garantuojamų normų Btema"2.

Tokia teismų funkcija, tiesą sakant, buvo nustatyta ir tarpukario Lie-luvos Respublikoje. Jos įtaka jaučiama ir šiandien. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai ne visada vienodai vertinami po-llliki). Nors daugėja atvejų, kai teisėjai kreipiasi į Konstitucinį Teismą ili'l jslalymų sutikimo su Konstitucija. Kitaip tariant, jie žengia pirmą Žingsnį leisės kūrimo link, o ne vien ją taiko.

4. Teisinė-funkcinė politinių režimų tipologija

|/S valdžių padalijimo teorijos išplaukia politinių režimų tipologija, ku-i Ii it kriterijai yra skirtingi, palyginti su jau aptarta politinių režimų kla-PKUCHClja paskaitoje apie politines sistemas. Čia pateikiama prancūzų (eilininko Jcano-Luco Chaboto teisinė-funkcinė politinių režimų tipo-Pjlja.

Kuris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradi-. i|,i // Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, ALK, 1993. P. XXXIII.

131


Pagrindinis šios klasifikacijos kriterijus yra konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios šakų sąveika. Teisminė valdžia, autoriaus nuomone, skirtingai nei kitos dvi šakos, atlieka teisiškai apibrėžtos politinės tvarkos priežiūros funkciją. Todėl ji nėra elementas, tiesiogiai dalyvaujantis įgyvendinant teisinį aktą ir nelemia politinio režimo tipo.

Skiriami keturi pagrindiniai politinių režimų tipai: prezidentinis, parlamentinis, asamblėjos ir autoritarinis.

Režimų, kai aiškūs valdžių atskyrimo tipai nustatomi pagal dviejų valdžių šakų atskyrimo griežtumą. Jei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijos yra griežtai atribotos, tai - prezidentinis režimas. Jei abi valdžios bendradarbiauja ir jų atskyrimas lankstus, -parlamentinis režimas.

Pagrindinis mišraus režimo nustatymo kriterijus yra valdžių šakų balansas. Jei įtakingesnė yra įstatymų leidžiamoji valdžia, tai - asamblėjos režimas, jei vykdomoji - autoritarinis (žr. 2 lentelę).

Prezidentinio režimo prototipas yra apibrėžtas JAV Konstitucijoje. Svarbiausias jo bruožas yra tas, kad griežtas valdžių funkcijų padalijimas užtikrina įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių savitarpio atsvarą. Kai kurios šio valdžių atskyrimo išimtys - prezidento įstatymų leidybos įgaliojimai, Senato atliekama įstatymų priežiūros funkcija - iš dalies vienija abi šakas.

2 lentelė. Politinių režimų tipai

Režimas, kai aiškus valdžios šakų padalijimas

Valdžių atskyrimas Prezidentinis režimas Režimas, kai aiškus valdžios šakų padalijimas

Valdžių bendradarbiavimas

Parlamentinis režimas

Mišrus režimas Įstatymų leidžiamosios valdžios persvara

Asamblėjos režimas Mišrus režimas

Vykdomosios valdžios persvara

Autoritarinis režimas

Šaltinis: ŠaboŽ. M. Gosudarstvennaja vlastj: konstitucionnyjepredely iporiadokosuš-čestvlenija // Polis. 1993, Nr. 12, p. 161.

132


Antrasis prezidentinio režimo bruožas - valdymo organų paprastumas - logiškai išplaukia iš pirmojo bruožo. Prezidentas įkūnija vykdomąją valdžią kartu su jo skiriamu valstybės sekretoriumi, vykdydamas vnlslybės vadovo ir vyriausybės vadovo pareigas. Dvejų rūmų parlamen-Ins yra valstybės federalizmo išraiška.

Trečiasis prezidentinio valdymo bruožas yra konstitucinis kiekvienos valdžios atitinkamų kompetencijų atskyrimo reikalavimas, nusta-I nulis, kad nė viena valdžia negali konstituciniu būdu reikšti pretenzijų kilai. Vienintelė išimtis yra Kongresui suteikiama impičmento procedūros leisė. Esant pusiau prezidentiniam* režimui didesnės galios suteikiamos prezidentui. Dėl to silpninamas istoriškai susiklostęs vykdomosios valdžios ir jos vykdomų funkcijų identitetas. Padidintos prezidento valdžios galios netenka konstitucinės atsvaros.

r II hiim ulinis režimas. Parlamentinis režimas yra XVII-XIX a. Di-il/ii įsios Britanijos politinės sistemos evoliucijos produktas. Pagrindinis |o bruožas ir pranašumas yra sugebėjimas derinti dvi funkcijas: tęstinumo Ir kaitos. Techninio šių dviejų prieštaraujančių viena kitai funkcijų įgyvendinimo sprendimas remiasi organišku valdžios funkcijų sudveji-nlmii. Remdamosi dviejų valdžios šakų atskyrimu, kiekviena suformuoju po du institutus. Vienas iš jų atlieka tęstinumo, arba perimamumo, kilus kaitos funkciją.

Vykdomosios valdžios tęstinumo funkciją atlieka valstybės vadovas, |nlnlymi| leidžiamosios - aukštutiniai parlamento rūmai. Prancūzijoje III respublikos laikotarpiu (1946-1958) - prezidentas, kuris buvo renku |l įas septyneriems metams, ir Senatas, kurio nariai buvo renkami devyneriems melams.

Atnaujinimo, arba kaitos, funkciją įkūnija ministrų kabinetas (vykdomosios valdžios), nes yra politiškai atsakingas arba valstybės vadovui, arba žemutiniams parlamento rūmams, ir žemutiniai parlamento Miniai (įstatymų leidžiamosios valdžios).

' Kai kurjis vadinamas „prezidencionalistiniu" arba „mišriu prezidentiniu-l'iiilniiiciHiniu" režimu.

133

III dalis. VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POIITIKA

Skiriami trys parlamentinio režimo tipai: dualistinis, monistinis ir racionalistinis.

Dualistinis parlamentinis modelis turi du valdžios centrus - tai valstybės vadovas ir žemutiniai parlamento rūmai. Vyriausybė veikia abiejų šių institucijų pasitikėjimo pamatu. Tai istorinė parlamentarizmo forma, išsivysčiusi į antrą modeli - monistinį. Šiuolaikinis pirmojo modelio pavyzdys gali būti prezidento socialisto Francois Mitterando valdymas, kai parlamento daugumą sudarė dešinieji.

Esant monistiniam parlamentiniam režimui vyriausybė yra atsakinga tik parlamentui. Tai lemia institucinį disbalansą įstatymų leidžiamosios valdžios naudai. Valdžių atsvaros ir sąveikos pusiausvyra atkuriama su partinės sistemos pagalba ir režimo racionalizacijos procese.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos parlamentarizmas netgi labiau remiasi dvipartine sistema, o ne rašytinėmis ar nerašytinėmis konstitucinėmis normomis. Tai iš dalies paaiškina ir britaniškojo parlamentinio režimo stabilumą: nuolatinis politinių jėgų keitimasis kompensuoja konstitucinio valdžių sulyginimo mechanizmo trūkumus. Prancūzijoje III ir IV respublikų laikotarpiu parlamento-ministrų kabineto disbalansas peraugo į asamblėjos režimą ir buvo įveiktas tik 1958 m. konstitucijos.

Taigi parlamentinio režimo racionalizacija siekia įtvirtinti parlamentinių mechanizmų sukibimą konstitucinėmis priemonėmis, jei to padaryti nepavyksta - su partinės sistemos pagalba.

Asamblėjos režimas. Čia valdžia sukoncentruojama susirinkimo, atstovaujančio tautos suverenitetui, rankose. Modernusis šio režimo pavyzdys yra Šveicarijos Federalinis susirinkimas, ribojamas kantonų teisėmis.

Autoritarinis režimas. Tai asamblėjos režimo priešybė, kai valdžia koncentruojama vieno asmens, atstovaujančio vykdomosioms struktūroms, rankose. Toks režimas siekia panaikinti respubliką, t. y. institucionalizuotą valdžią, pasižyminčią depersonalizacija ir teisinės normos universalumu. 1800 m. Prancūzijos Konstitucija numatė ne tik vyriausybės struktūrą, bet ir išvardijo asmenis, kurie turi eiti konsulų parei-

134

IX p n s kaita. Konstitucija ir v aidžių padalijimas

/IMS. Panašiai ir 1940 m. Konstitucinis įstatymas tiesiogiai nurodė mar-Itlo A. F. Peteno vardą Vokietijos grėsmės akivaizdoje. 1958 m. Pran-Būzijos Konstitucija numato labai plačius prezidento įgaliojimus karo iilvi'ju.

lai, ką J. L. Chabotas vadina autoritariniu režimu, Clintonas Rossi-li'ris yra įvardijęs konstitucine diktatūra. Iš pirmo žvilgsnio tai - prieš-taringas terminas. Tačiau prisiminus sąvokos „diktatorius" etimologiją, matyli, kad jis ne visada buvo neigiamas.

I >iklaloriaus sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio cicere - kalbėti, ••kyli. I )iktatorius konstitucinėje Romos Respublikoje buvo tas, kuris lll rė jo nurodyti, ką daryti karo atveju ar kilus vidaus neramumams. Dik-Uilonni buvo suteikiami visi įgaliojimai. Tačiau jo valdžia buvo ribota. Pirmu, jis buvo skiriamas tik šešiems mėnesiams. Antra, jo įgaliojimai negulėjo pakeisti Romos politinės santvarkos. Pasibaigus kadencijai, dik-Inloi itis lurėjo atsakyti už savo veiksmus valdymo metu.

Konstitucinės diktatūros analogijų rasime daugelio šalių konstitucin e , kai numatomas konstitucinis visų įgaliojimų sulcfkimas vykdomomis valdžios rankose, ypatingais - karo, vidaus neramumų, ekonomine depresijos atvejais ar kilus stichinėms katastrofoms.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad pagrindinė parlamentinio reži-Blii lendcncija dabar yra vykdomosios valdžios stiprėjimas. Pavyzdžiui, I llil/insios Britanijos sistema vadinama sistema su „renkamu monar-i lin", apeliuojant į ministro pirmininko realiai vykdomą valstybės vado-į«) funkciją, Vokietijos (VFR) sistema buvo vadinama „kanclerio de-iimkialija", JAV - „imperatoriškasis prezidentizmas". Taip ir Ch. de (Intllle po 1958 m. Konstitucijos įvedimo pasakė: „Aš atkūriau monar-• ln|.i savo naudai".

Sic pavyzdžiai iliustruoja, kad konstituciniai kriterijai, gvildenant •Ulybinės valdžios struktūros sąrangą ir realų jos veikimą, turi būti iii t įmini su kitais valdžios pasiskirstymo ir politinio proceso tyrimo kelminis.

135

III d a lis. VYRIA US YBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

LITERATŪRA

Hagopian M. N. Regitnes, Movemcnts, Ideologies. A Comparative Intro-duction to Political Science. London: Longman, 1978. P. 43-54. (TSPMI)

Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics. An Introduction. 3 t d ed. London: Macmillan, 1993. (TSPMI, NMM, VDU)

BlondelJ. Comparative Government. N.Y.: Philip Allan, 1990. (NMM, TSPMI)

Roskin M. G., Cord R. L., Madeiros J. A., Janes W. S. Political Science. An Introduction. 3"' ed. New Jersey: Prentice Hali, 1986. P. 43-59. (NMM, TSPMI)

Kūris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakari; teisės tradicija // Vakarų teisės tradicijos. Vilnius: Pradai, ALK, 1993. P. XXXIII. P. 261-287. (NMM.TSPMI, VU, LTU)

Šabo Š. L. Gosudarstvcnnaja vlastj: konstitucionnyje predely // Polis. 1993, Nr. 12. P. 161. (NMM.TSPMI)

Constitutions Judges, and Politics. Gallagher M., Laver M., Mair P. Repre-sentative Government in Modern Europe. 3rcl ed. Boston: McGraw-Hill Hig-her Education, 2001. P. 14-40. (TSPMI)

Y paskaita. Pagrindinės valdžios institucijos ir jų sąveika

Pagrindinės sąvokos; parlamentas, legislatūra, parlamentarizmas (kontinentinis ir anglosaksų), vyriausybė, teismas, konstitucinis teismas, teisminė prie-•ūra.

Norint suprasti, kaip veikia valstybės institucijos, apibrėžtos konstitucijose, pirmiausia būtina jas nagrinėti atskirai. Juoba kad kiekvienos val-(Įlll is šakos funkcijas vykdančios institucijos bendriausių savybių žinojimas yra įvairių šalių politinių sistemų lyginimo pamatas.

I. Parlamentas — atstovavimo ir įstatymų leidžiamasis institutas

I 'III Limentas - tai tautos atstovų susirinkimas, turintis konstitucine ga-Iui priimti įstatymus. Įstatymai yra pagrindiniai politiniai sprendimai, o parlamentas aiškinamas kaip tautos suverenitetą išreiškiantis institu-Ins. liiigi parlamentas atlieka dvi pagrindines funkcijas - atstovavimo ir italymų priėmimo.

Parlamento aukso amžiumi laikomi XIX a. Didžiosios Britanijos par-lnincnlas ir Prancūzijos Naeionalinis susirinkimas IV respublikos melais (1946-1958 m.). Klasikinio parlamentarizmo bruožai yra šie:

1. Tautos atstovų susirinkimo, atliekančio vyriausybės kontrolės funkciją, valdymas.

2. Pasitikėjimo balsavimas: vyriausybė valdo tol, kol ja pasitiki parlamentas.

3. Valdžių susiliejimas: daugelis parlamento deputatų yra ministrų kabineto nariai.

4. Stipri parlamento nario padėtis, susidaranti dėl silpnos partinės disciplinos.

5. Kolegiali ministrų kabineto atsakomybė, kur ministras pirmininkas yra „pirmas tarp lygių".

137


Nuo XIX a. pabaigos vis labiau stiprėjo skeptiškas požiūris į parlamento vaidmenį, ir šiandien matome ryškų jo vaidmens susilpnėjimą. Dažnai parlamentas ne kuria įstatymus, o lik svarsto ir priima vyriausybės parengtus jų projektus. Jo vykdoma atstovavimo funkcija taip pat pakito.

Parlamento institucijos realaus vaidmens pokyčius nulėmė daugelis politinio proceso globalių ir techninių priežasčių.

Pirmiausia, parlamento institucija yra nuolat kompromituojama autoritarinių režimų praktikos diktatorišką valdymą įvilkti į demokratinę formą. Todėl daugelyje šalių parlamentas yra tapęs politinio manipuliavimo priemone.

Antra, parlamentas, kaip demokratinio valdymo instrumentas, buvo ir yra dirbtinai diegiamas šalyse, kur nėra susiklosčiusios sąlygos atstovaujamai demokratijai išsilaikyti. Trečiojo pasaulio kraštuose jis tampa tik atviresnių diskusijų arena. Tačiau realūs sprendimai priimami kitur.

Pagaliau senosiose demokratijose parlamentas vis labiau kontroliuojamas vyriausybės ir taip pat prarado sprendimų priėmimo monopoliją. Vis dėlto ši institucija neabejotinai išlaiko savo, kaip nacionalinio atstovaujamo organo, vertę.

Parlamento transformacija nulemta ne vien politinių-simbolinių priežasčių. Itin didelę reikšmę turėjo teisės modernizavimo reikalavimai, įstatymai, kuriuos turėjo svarstyti ir priimti įstatymų leidžiamieji institutai XVII a.-XIX a. pabaigoje, apėmė daugiausia privataus piliečių gyvenimo reguliavimą. Šią praktiką diktavo dėl liberalizmo tradicijos įtakos susiformavęs požiūris, kad būtina apsaugoti piliečių teises ir laisves nuo valstybės kišimosi.

Dėl objektyviai padidėjusio ekonominių santykių kompleksiškumo ir valstybių tarptautinės priklausomybės augimo pasikeitė teisės reguliuojamų objektų kiekis ir jų apimtis. Skirtingai nuo XVIII a.-XIX a. deklaratyvaus įstatymų pobūdžio, dabar būtina užtikrinti švietimo, socialinės apsaugos, ekologinių sistemų funkcionavimą, o tam savaime reikia, kad specialiai parengti profesionalai dalyvautų rengiant įstatymų

138

X paskaita. Pagrindinės valdžios institucijos ir ją sąveika

projektus. Ekonomikos ir infrastruktūrų raida skatino valstybes reguliavimo augimą ir valdymo biurokratizavimo plėtimąsi. Dėl to vyriausybė ėmė vis labiau kontroliuoti ir įstatymų priėmimo procesą, ir viešąją politiką.

Be to, dėl didėjančios žiniasklaidos įtakos parlamentas vaizduoja BWS ne kaip daugiaveidis institutas, o kaip lyderių ir jų priešininkų ko vos arena. Kitaip tariant, dėl žiniasklaidos poveikio stiprėjanti valdžios pcrsonalizacija į antrą planą nustumia parlamento, kaip kolektyvinio insliliilo, vaidmenį.

lygia greta nuolat didėjo teisminės valdžios įstatymų priežiūros vaidmuo. Konstituciniam arba Aukščiausiajam teismui nusprendus, kad parlamentas priėmė neteisingą įstatymą, pastarasis iš dalies nc-Itiika savo suvereniteto. Taip pat nepasitikėjimo votumas iš esmės liko potenciali, bet tikrovėje retai taikoma vyriausybės kontrolės priemonė.

Vyriausybė, nors ir negali sustabdyti parlamento debatų ir kritikos di'l priimamų sprendimų, pakankamai efektyviai kontroliuoja viešąją pollliką dar ir dėl tos priežasties, kad remiasi partine disciplina parlamenk'. Taigi parlamentas priima tokius įstatymus, kurie reikalingi valdančiajai daugumai, ir realiai nevykdo tų galių, kurias jam suteikia kon-Įtllucija.

I 'arlinės disciplinos reikalavimai pakeitė ir atstovavimo pobūdį. Šiuo-lii ik inis parlamentas negali vykdyti savo funkcijų, jei atstovavimas siejamas su imperatyviniu mandatu, nes faktiškai jis atstovauja ne savo rinkėjams, o tautai arba viešajai nuomonei, o dar tiksliau-bendrajam nacionaliniam interesui. Bendrajam nacionaliniam interesui reikia, kad deputatai atsisakytų grupinių interesų. Taigi ir rinkimų funkcija yra ne Bltcikti mandatą atitinkamam atstovui, bet paskirti subjektus vykdyti liemlrą ir savarankišką politinę funkciją. Rinkimų sistema yra formali-IHOta procedūra formuoti valstybinę instituciją ir kartu specifinė jo le-(i.iliinacijos forma. Kaip pažymi M. Weberis, visuotinio balsavimo įvedimas lik modifikavo elito atrankos procedūrą ir padėjo buržuazinę demokratiją paversti šiuolaikine partine demokratija, bet neišplėlė atsto-

139


vavimo. Taigi parlamento nariai, nors ir renkami savo elektorato ir yra jam atsakingi, realiai priklauso nuo partijos. Ypač tai ryšku proporcinio atstovavimo sistemose, kur partijos rinkimuose varžosi sąrašais.

Vieningos partinės pozicijos laikymasis, priimant politinius sprendimus, yra nulemtas techninių priežasčių: jei nepasiekiamas partinis susitelkimas, įstatymų priėmimas tampa ilgalaikis.

Kita vertus, net tais atvejais, kai parlamentas turi realią valdžią ir kontroliuoja vyriausybę (Prancūzijoje iki 1958 m., tarpukario Lietuvoje - iki A. Smetonos karinio perversmo ir 1990-1992 metais), jis nesugeba išlaikyti vieningos politinės linijos, kenkia savo prestižui ir galiausiai delegitimuoja patį režimą. Kaip matyti, pagrindinė laipsniško parlamento vaidmens mažėjimo priežastis yra objektyviai kylantys atstovavimo ir valdymo efektyvumo principų prieštaravimai.

Itin svarbus parlamento vaidmuo išlieka šalyse, pereinančiose iš autoritarizmo į demokratiją. Liaudies atstovų institutai atliko pagrindinį vaidmenį, atkuriant demokratinius režimus Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Rytų ir Vidurio liuropos šalyse, ir yra vienintelis demokratijos inauguracijos instrumentas, konstitucinėmis priemonėmis keičiantis politinę sistemą.

2. Parlamento struktūra ir funkcijos

Parlamento prestižo ir darbo efektyvumo klausimai susiję pirmiausia su jo struktūros ypatybėmis. Šiuo požiūriu svarbūs trys aspektai: parlamento rūmų skaičius, komitetų darbas, personalinė ir partinė sudėtis.

Vienas dažniausiai diskutuojamų klausimų yra bikamerizmo problema: vadinamieji „antrieji", arba „aukštieji", rūmai dažniausiai neatlieka atstovavimo funkcijos, tapačios tautos į žemutinius rūmus išrinktų atstovų vykdomai funkcijai, ir vaidina minimalų vaidmenį priimant įstatymus ir valdant.

1996 m. 43 iš 58 valstybių antrųjų rūmų buvo vadinami senatais, kiti - federalinė taryba (Austrija, Etiopija, Vokietija), valstijų taryba (Šveicarija, Indija) ir pan. Kai kuriose šalyse veikiančių institucijų priklauso-

140

X paskaita. Pagrindinės valdžios institucijos ir ją sąveika

mybę nustatyti sunku. Tarkime, Vokietijos Konstitucija nustato, kad Vo-k lelijos Federacinės Respublikos parlamentas yra sudarytas iš vienerių lllmų - Federalinio parlamento (Bundestago). Tačiau Bundesratas -I federalinė taryba, atstovaujanti Vokietijos žemėms, yra federalinio at-slovavimo institucija, paprastai priskiriama prie antrųjų rūmų kategori-jo». Todėl galimas nevienodas panašių institucijų statuso interpretavimas. Norvegijos Stortingas po rinkimų paprastai suskirstomas į dvejus N k iri ingus rūmus. Jų statusas dar dviprasmiškesnis.

I )vcjų rūmų parlamentai susiklostė istoriškai. Jų sandara rėmėsi luomų alslovavimo idėja. Dėl liberalizmo ir demokratinių revoliucijų įtakos buvo pereita prie individualaus atstovavimo. Pavyzdžiui, 1906 m. Siu unijoje buvo panaikintas ketverių rūmų parlamentas, atstovavęs dva-i Įninku, dvasininkų, miestelėnų ir valstiečių luomams, bei reorganizuo-lus į vienerių rūmų parlamentą, renkamą tiesioginiu, lygiu, slaptu ir vi-ĮUOliniu balsavimu.

Bikameralizmo panaikinimo tendencija yra itin stipri. Tačiau daugelyje šalių dvejų rūmų parlamentai išsilaikė. Tai nulėmė ir institucinė Inercija bei konservatizmas, ir realus poreikis federalinėse valstybėse I mė I i jų sudedamosioms dalims atstovaujamą organą, bei politinės prie-nslys, siekiant neutralizuoti viešąją nuomonę, išreiškiamą pirmųjų rū-i), n r užtikrinti specifinių interesų atstovavimą. Pavyzdžiui, Prancūzi-Jc Senatas atstovauja „vietinėms bendruomenėms" (eolle.ctivitesloca-

«), 1 talijoje -regionams. Lordų rūmai Didžiojoje Britanijoje nėra at-luvavimo institucija, bet feodalinės santvarkos reliktas.

Ihrpparlamentinės sąjungos duomenimis, 1996 m. 82proc. federa-inhi valstybių turėjo antruosius rūmus. Jie atstovauja federacijų terito-

fljoms ir jų būtinumu paprastai neabejojama. Unitarinėse valstybėle labiau linkstama į monokamerizmą: iš 156 unitarinių valstybių tik •III lyje veikė dveji parlamento rūmai.

I Jidžiulę įtaką ir faktinę sprendimų priėmimo galią turi parlamentų kninilelai ar komisijos. Tai-nedidelės darbo grupės, sudarytos iš parlamenk) narių pagal atitinkamas viešosios politikos formavimo sritis (ekonomikos, gamtos apsaugos, sveikatos apsaugos ir pan.). Paprastai ko-

141


mitetai turi didesnę ar mažesnę aptarnaujančio personalo grupę, sudarytą iš atitinkamos srities specialistų.

Komitetai atlieka įstatymų projektų rengimo ar teikiamų svarstyti projektų teisinio įforminimo tikrinimo darbą. Komitetų sistema nubrėžia takoskyrą tarp „dirbančio" ir „kalbančio" parlamento. Jų darbo pobūdis savaime didina komitetų įtaką ir galią. Jie yra interesų grupių lobistų dėmesio centre. Todėl čia galima korupcija, įvairių politinių užsakymų ir konkurencijos įtaka.

Taip pat galimi prieštaravimai tarp komitetų, sudarytų iš įvairių partijų atstovų ir partijų frakcijų. Todėl dažniausiai kertines pozicijas parlamente siekia užimti laimėjusios daugumos ar valdančiosios koalicijos atstovai.

Svarbi ir parlamento personalinė sudėtis. Kai kurie parlamentai yra labai dideli (Kinijoje - 2000 atstovų), kili - labai maži (8624 Tubalo gyventojams atstovauja 12 atstovų parlamentas). Parlamento dydį lemia šalies gyventojų skaičius. Suprantama, vidulinio dydžio parlamentai gali kur kas veiksmingiau dirbti nei po kelis šimtus narių turintys institutai.

Asmeninė daugumos parlamentarų įtaka nėra labai didelė, išskyrus partijų lyderius ir artimiausius jų padėjėjus, kurie dažniausiai reprezentuoja partijos poziciją atitinkamais klausimais. Net ir nepriklausomi parlamento nariai, išrinkti ne pagal partijų sąrašus, pavieniui mažai tegali nuveikti. Parlamente veikia partiniu principu sudarytos frakcijos, prie kurių šliejasi ir nepriklausomi deputatai. Svarbiausia parlamento partinio pasiskirstymo forma yra pozicijos ir opozicijos santykiai.

Formalią partijų veiklos struktūrą nustato parlamento statutai ir atitinkami įstatymai. Svarbi ir neformali partijų, grupių veikla parlamente. „Pozicija" - tai daugumą laimėjusi partija parlamente ir jos suformuota vyriausybė. Opozicija - tai viena ar kelios partijos parlamente, kurios negavo daugumos vietų ir kurių nariai neįeina į vyriausybę.

R. A. Dahlis skiria keturis opozicijos tipus:

1) opozicija socialinei-ekonominei tvarkai: siekia pakeisti ekonominę ir socialinės stratifikacijos sistemą, nors tai pasiekiama revoliucijos būdu, parlamentas naudojamas kaip tribūna;

142

X paskaita. Pagrindinės valdžios institucijos ir jų sąveika

2) opozicija politinei tvarkai - siekia pakeisti politinių institutų sąrangą;

3) opozicija vyriausybės viešajai politikai; 4) opozicija vyriausybės personalinei sudėčiai.

Principų opozicija susidaro dėl ideologinių atskirų partijų nesutarimų. .Ii atitinka pirmąjį opozicijos tipą ir buvo būdinga socialistinių par-li|ii pozicijai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Dabar šis terminas vartojamas bendrąja prasme-kaip nesutaikomi partijų nesutarimai. Kitas prin-Hpų opozicijos variantas atitinka antrąjį opozicijos tipą ir yra nukreip-Ins prieš „politikus" ir „biurokratus".

((pozicijos institucionalizacija reiškia, kad vyriausybės kritika yra pri-Imnma kaip norma. Tai visų demokratijų valdymo bruožas. Jis reiškia, i ." I opozicija turi būti apsaugota nuo parlamento daugumos sprendimo.

Nagrinėjant įstatymų leidžiamosios valdžios institutų įgaliojimus ir ftjnkcijas, pirmiausia reikia apibrėžti skirtumą tarp lcgislatūros ir parlamenk).

I .cgislatūros - tai tautos atstovų institutai, kurie neturi galios pale ik.št i nepasitikėjimo votumą vyriausybei ir atitinkamai negali pastarosios bflti paleisti. Parlamentai-atstovaujamieji institutai, kurie kontroliuoja vyriausybę ir gali būti jos paleisti. Pirmasis įstatymų leidžiamasis lnslilulo tipas būdingas prezidentiniam valdymui (JAV ir Lotynų Ame-I Ikos šalyse), antrasis įsitvirtinęs Vakarų, Vidurio ir Rylų Europos salyne, Japonijoje, Izraelyje ir buvusiose Jungtinės Karalystės kolonijose.

Trečiojo pasaulio kraštuose, kur vyrauja autoritarinis prezidentinis Guldymas, prezidentas gali paleisti parlamentą, tačiau pastarasis neturi Bnlii) kontroliuoti vyriausybę.

Salia egzistuoja tarpiniai tokio skirstymo variantai. Pavyzdžiui, Nor-vi Iglji ije visai nenumatytos parlamento paleidimo galimybės, Vokietijo-|i I ik griežtai apibrėžtomis sąlygomis galima paleisti parlamentą.

Neatsižvelgiant į tipą, įstatymų leidžiamasis institutas visada vykdo dvi konstituciškai apibrėžtas funkcijas: priima įstatymus ir tvirtina biu-(liĮeU). Tačiau įgaliojimai tvirtinti biudžetą yra ribojami ir teisiškai, ir

143

III dalis, VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

realiai: parlamentas negali nei padidinti, nei sumažinti biudžeto išlaidų ar įplaukų.

Įstatymų leidžiamoji galia taip pat nėra vien parlamentų prerogatyva. Pirma, daugėja referendumų. Anksčiau vyravęs negatyvus požiūris j referendumus dabar įveiktas dėl vidaus ir tarptautinės politikos sąryšio stiprėjimo. Referendumai stabiliose demokratijose tapo neišvengiami Europos Sąjungos plėtros, branduolinės ginkluotės, abortų, skyrybų ir kitais klausimais.

Antra, vykdomoji valdžia taip pat turi įstatymų leidžiamųjų galių. Parlamentai priima bendro pobūdžio įstatymus, kurių realus veikimas yra papildomas vyriausybės potvarkiais.

Be to, pavyzdžiui, Prancūzijos Konstitucija ir Didžiosios Britanijos Parlamento taisyklės leidžia vyriausybei apriboti debatus ir priversti priimti įstatymą. Kita vertus, parlamentas atlieka įstatymų projektų svarstymo ir sprendimų vykdymo tikrinimo funkciją.

Trečioji parlamento funkcija - vyriausybės formavimas ir skyrimas ar nušalinimas. Jos vykdymas įvairiose šalyse skiriasi atsižvelgiant į parlamentinį režimą.

3. Vykdomoji valdžia

Paprastai vykdomoji valdžia vadinama vyriausybe. Vyriausybės kategorija vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip vykdomoji valdžia ir 2) kaip valstybinės valdžios institutų sistema -valdžia.

„Vykdomoji valdžia" - taip pat dviprasmiška sąvoka, nes ji apima ir politinę vykdomąją valdžią - ministrų kabinetą, ir valstybės tarnautojus, vykdančius valstybės administravimo funkciją. Vyriausybė atlieka politinio vadovavimo funkciją valstybės tarnautojams, kurie yra atsakingi jai pagal konstituciją. Šioje paskaitoje aptarsime vyriausybės bruožus, o kitoje - biurokratijos vietą ir vaidmenį politinėje sistemoje.

Vyriausybės sąvokos siaurąja prasme sinonimas yra „ministrų kabinetas". Tai labiausiai matoma valdžios grandis. Jai būdingas viešumas,

144

X paskaita. Pagrindinės valdžios institucijos ir jų sąveika

nri! ii lėlio, bet tiksliai nustatyto dydžio sudėtis. Tai ir labiausiai kritikuo-|iiiuii valdžios šaka.

Istoriškai ministrų kabinetas susiformavo dviejų institucijų pagrin-ilii karaliaus tarybos ir parlamento komiteto. Šiuo pamatu jis jungia dvi funkcijas: 1) karaliaus siekio valdyti, t. y. vadovavimo, ir 2) piliečių volios išraiškos, arba politinės komunikacijos. Kitaip tariant, jis vykdo ll i'fj/i'kncinę, ir legislatyviąją funkcijas. Kadangi ministrų kabinetas yra vli'Sosios politikos formavimo centras, jis kontroliuoja ir parlamentą, m •. k ukviena vyriausybė, kuri siekia išlikti valdžioje, turi sugebėti val-• I v l • isliilymų leidžiamosios valdžios sprendimus. Gali kilti klausimas, m tikrai vyriausybė pajėgi kontroliuoti parlamentą, jei konstitucijose |iii|ii aslai griežtai apibrėžiamos jos galios, o parlamentinėje sistemoje i n ĮĮii'Mii nepasitikėjimo votumas?

I >nrXIX a. pabaigoje Walteris Bagehotas, nagrinėdamas Anglijos kon-•il II m i ją, leigė, kad pagrindinis veiksnys, sustiprinęs vyriausybės legislaty-Vlni's jvilias parlamentiniame valdyme, yra partinės sistemos raida. Šiuo-Inlk IIU'-S vyriausybės yra partinės. Realią jų galią lemia partinės daugu-liu IN valdymas, f 951 m. M. Duvergeris išskyrė du parlamentinio valdymo llii"lėlius: J) „daugumosvyriausybė"ir2) „nedaugumosvyriausybė". Pir-rniihis remiasi „nulinės sumos" logika, kai daugumą parlamente gali lai-Itlili viena iš dviejų partijų ar partijų koalicijų. Laimėjusi partija gauna Vluką, o pralaimėjusi lieka opozicijoje, kur ji iš esmės atlieka tik formalų Wl Iniisybės veiklos ribojimo vaidmenį, kritikuodama ją ir rinkdama poli-Įlnliis I nškus kitiems rinkimams. Laimėtoja formuoja ministrų kabinetą ir luvvi • i n I ina savo programą. Jei nekyla vidinės krizės, tokia vyriausybė yra llnl lili ir gali tikėtis valdyti iki kitų rinkimų. Vykdomoji valdžia šiuo atveju •ni',1 Iprėja, nes laimėjusios partijos lyderis tampa ministrų kabineto vadovu, vnlslybės vadovu ir yra parlamentinės daugumos lyderis.

Vyriausybės klasifikuojamos pagal šiuos kriterijus: 1. Sudėtį ir vidaus organizaciją. 2. Atrankos mechanizmus. .!. Buvimo valdžioje laiką. •I. Įgaliojimus - formalius ir neformalius.

145


Skiriami du vyriausybių tipai: kolegialus egalitarinis ir hierarchinis. Kolegialus vyriausybės tipas egzistuoja tada, kai visi ministrų kabi

neto nariai dalyvauja formuojant vyriausybės politiką. Kolegiali-egali-tarinė vyriausybė yra tokia, kuriai būdinga kolektyvinė atsakomybė. Tai reiškia, kad visi ministrai dalyvauja, priimant kabineto sprendimus. Kraštutiniu atveju ministrai yra įpareigojami kalbėti asmeniškai ir prisiima atsakomybe už atitinkamą sprendimą. Šio principo praktiškai nėra laikomasi, nes, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kabinetas išplėstas iki 100 narių. Įtraukus ministro pavaduotojo, jaunesniųjų ministrų pareigas, jie yra kolektyviai atsakingi, bet neatlieka sprendimų priėmimo funkcijos, nes tai techniškai neįmanoma.

Be to, vyriausybei tenka spręsti vis sudėtingesnius uždavinius, atitinkamai daugėja priimamų sprendimų. Tad techniškai per trumpą vyriausybės posėdžių (2-3 vai.) laiką neįmanoma išsiaiškinti klausimų, susijusių su konkrečia problema. Todėl kabineto nariai tik formaliai ratifikuoja visus sprendimus. Defacto jie lieka ministrų atsakomybei ir priklauso nuo profesionalių valdininkų kompetencijos.

Kolegialiu kabinetas laikomas, jei jis sudarytas koalicijos pagrindu ir jeigu ministras pirmininkas keičiasi nuomonėmis su kitais ministrais.

Hierarchinėje vyriausybėje ministrai gali spręsti klausimus, susijusius su jų departamentais, yra labiau priklausomi nuo ministro pirmininko. Jie skiriami ir atleidžiami jo valia. Šis kabineto tipas būdingas autoritariniams režimams. Tačiau ir prezidentinė JAV sistema kartais laikoma hierarchine. Vis dėlto veikiau ją būtų galima pavadinti atomi-zuota. Departamentai yra santykiškai savarankiški. Vertikalūs jų santykiai su prezidentu silpni. Svarbesni horizontalūs ryšiai tarp departamentvj ir su interesų grupėmis.

Neatsižvelgiant įvyriausybės organizavimo tipą, ji visada atlieka šias funkcijas - sprendimų konceptualizavimo, įgyvendinimo ir koordinavimo.

Konceptualizuojant vyriausybės programą, keliami du reikalavimai: 1) ar formuojama realistinė politika, kurią galima „fiziškai" ir bū

tina politiškai įgyvendinti. Pavyzdžiui, agrarinė, industrinė, sociali-

146

X j>a skaliu. Pagrindinės valdžios institucijos ir jų sąveika

nė politika turi būti rengiama, atsižvelgus į šalies poreikius bei galimybes ir ar ji priimtina piliečiams;

2) viešoji politika negali būti atskirta nuo politinio jos realizavimo procedūros, t. y. turi būti pateikti mechanizmai ir šaltiniai, kurinis remdamasi vyriausybė įgyvendintų politiką.

Polil ikos įgyvendinimo ir koordinavimo sėkmę lemia visų vyriausy-I 'i I grandžių sąveika ir sugebėjimas kontroliuoti valdininkiją, atsakingą n? sprendimo įgyvendinimą.

I [THRATŪRA

BlondelJ. Comparative Government. New York: Philip Aliau, 1990. I I M ' M I )

llflguc R., Harrop M., BreslinS. Comparative Government and Politics. Ali llllii>duelion.London:Macmillan.3 ld.ed., 1993.P. 139-165.(NMM,TSPMI, VIMI.KT1I)

Nlniniirl M. S., Carey J. M. Presidents and Assemblies. Cambridge: Camb-• g s I Iniversity Press, 1992. P. 1-54. (TSMPI, ALK)

l'iirliimcnly mira. Moskva, 1991. (VU) Kimkli Dž. Sravnitelnyj obzor dvuchpalatnosti // Polis. 1997, N> 3,

|i 148 I (.K. (NMM, TSPMI)

147

/// dalis. VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

XI paskaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Pagrindinis sąvokos: biurokratija, hierarchija, kompetencija, biurokratijos kontrolė, rekrutavimas, atranka, gildinis metodas, patronatas.

1. Biurokratija ir Maxo Weberio idealusis modelis

Biurokratija yra apibrėžiama labai įvairiai. Tačiau tiksliausiai jos vietą ir vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje apibūdina biurokratijos kategorija, vartojama dviem prasmėmis:

1) biurokratija - administracinis aparatas ir žmonės, tarnaujantys jame;

2) biurokratija kaip moderniosios visuomenės valdymo organizavimo forma.

Teorinį moderniosios biurokratijos modelį sukonstravo Maxas We-beris. Savo paskutiniajame darbe Economy and Sodely jis pabrėžė, kad biurokratinės administracijos nuolatinis plėtimasis yra moderniosios Vakarų visuomenės pagrindas. Šiuolaikinėje visuomenėje kapitalistinei rinkos ekonomikai reikia tikslaus, nedviprasmiško ir svarbiausia dinamiško valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemonės informaciją skelbia greitai. Optimaliai reaguoti gali tik biurokratinė organizacija. Tačiau pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinėje institucijoje yra pagrindinis užsiėmimas.

M. Weberis nurodė dešimt idealaus biurokratinio modelio bruožų: 1) administracinio personalo nariai turi būti asmeniškai nepri

klausomi ir pavaldūs autoritetui tik kaip beasmeniai oficialių pareigų vykdytojai;

2) tiksliai nustatyta pareigybių hierarchija; 3) aiškiai apibrėžtos tarnybinės funkcijos;

148

XI j) ii s h u it a. Biurokratijos vieta ir vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

4) pareigoms tarnautojai skiriami laisvu susitarimu; 5) tarnautojai į pareigas parenkami, atsižvelgiant į profesinę kva-

lifikaciją, kuri tikrinama egzaminuojant arba patvirtinama atitinkamu diplomu; jie yra skiriami, o ne renkami;

(i) tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, papras-I ai jie turi teisę į pensiją; atlyginimas nustatomas pagal turimą vietą valdininkų hierarchijoje, nors kartais atsižvelgiama ir į atsakomybės laipsnį bei statusą;

7) pareigų vykdymas yra vienintelis valdininko darbas; K) sistema remiasi karjera, grindžiama vyresniškumu ir nuopelnais;

valdininko karjerą lemia aukštesnes pareigas turintys valdininkai; 9) pareigūnai yra atskirti nuo administravimo priemonių nuosa

vybės ir nesinaudoja savo padėtimi; 10) pareigos vykdomos laikantis disciplinos ir yra griežtai kon-

li oliuojamos.

Ypatinga reikšmė teikiama techniniams biurokratijos įgūdžiams, pa-Ivjuul i su kitomis valdymo organizavimo formomis. Tikslumas, operatyvini IMS, apibrėžtumas, procedūros ir dokumentacijos žinojimas, perima-lliiiuiiis, griežtas atsiskaitomumas - būtinos valdininko savybės.

M VVeberis skyrė tris biurokratijos tipus: 1) monokratine - prūsiškąją administraciją, galinčią pasiekti di-

\ tikinusio efektyvumo; 2) kapitalistinę biurokratiją, dirbančią laisvos asmeninės veiklos

(rinkos ekonomikos) sąlygomis. Šis tipas negali visiškai atitikti idea-į Imts biurokratijos modelio;

3) socialistinę biurokratiją, kai ekonominis ir politinis valdymas NiK'ializmo sąlygomis virsta į hierarchiškai organizuotą centralizuoti! struktūrą, tačiau kompetencija čia pakeičiama ideologija, ir valdymo funkcija tampa slopinimo bei prievartos funkcija.

I llurokratija, pasak M. Weberio, neišvengiama istorinės raidos išdavu II* biurokratiją vertino makro- ir mikrolygiais ir nurodė dvi jos plė-luliM tendencijas:

149

ttl dalis. VYRIAUSYBĖ IR VIEŠOJI POLITIKA

1) makrolygmeniu - kaip atsparumo, racionalumo ir efektyvumo tendenciją;

2) mikrolygmeniu - kaip biurokratijos plėtimosi, grėsmės liberaliosioms vertybėms, laisvajam verslui, demokratijai tendenciją, kurios perspektyva - biurokratijos diktatūra.

Pastaroji tendencija inspiravo M. Weberio plebiscitinės demokratijos teoriją. M. Weberis neidealizavo biurokratinės organizacijos formos. Priešingai, jis teigė, kad biurokratijos savivaliavimą apriboti tegali ple-biscitinis lyderis.

Socializmo raida atskleidė sociologinį, M. Weberio vadinamą „pasekminį paradoksą", kai socialinių veiksmų pasekmės iš esmės skiriasi nuo planuoto rezultato ar net yra visai priešingos dėl kitų socialinių veikėjų reakcijų, kylančių kaip atsakas į minėtus veiksmus.

Socializmo planinės sistemos sukūrimas neišvengiamai didino biurokratijos centralizaciją, o darbininkų klasės pastangos sunaikinti „rinkos anarchiją" ir socialinius procesus pajungti kontrolei davė priešingą rezultatą - unifikuotą centralizuotos biurokratijos valdžią. Todėl biurokratijos kontrolę galima vykdyti tik tam tikru laipsruJ, kaip individo laisvių slopinimą, bet mažiausiai - tikintis pasiekti ekonominio ir socialinio rezultato.

M. Weberio tradiciją tęsė J. Berchaimas, B. Rizzi, L. von Misesas. Pastarasis 1944 m. publikuotoje knygelėje Biurokratija teigė, kad biurokratijos plėtimasis yra vyriausybės kišimosi į verslą rezultatas. Biurokratija pati savaime nėra žalinga, tačiau jos skverbimasis į visas gyvenimo sritis kelia pavojų piliečių teisėms. Jis pažymėjo, kad „biurokratas", „biurokratija" ir „biurokratiškas" yra terminai, dažniausiai vartojami neigiama prasme, nes dėl savo užimamos padėties biurokratai nuolat pažeidžia piliečių interesus. Piliečio atžvilgiu valdininkai turėtų veikti ne kaip valstybės, bet kaip įstatymo tarnai, nes net blogiausia teisė yra geriau už biurokratinę tironiją.

Biurokratija būtina kaip valdymo instrumentas, kurio funkcionavimas turi griežtai atitikti įstatymus. Teismo institucijos, įvairios administracijos šakos vykdo tai, ką numato įstatymas ir biudžetas. Biurokra

t o

XIĮ m S kaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

ll{ii nei gera, nei bloga - tai metodas, kuris gali būti taikomas įvairiose įmonių veiklos srityse. Sritis, kurioje biurokratinis metodas labiausiai II ik:iliugas, yra vyriausybės aparatas. Tačiau joje slypi „sąmonės biu-i nk i Btizacijos" pavojus: jaunas žmogus, atėjęs į administraciją ir besiti-k lul is padaryti karjerą, gali tapti didžiulės valdymo mašinos sraigteliu, 11 ii I ii i mechaniškai, t. y. biurokratinė technika žalos jo protą ir suriš jam i liukas. Jis bus saugus, bet tarp kalėjimo sienų.

Šiandien M. Weberio biurokratijos modelis yra modifikuotas ir pla-f Ini laikomas, tyrinėjant valdininkiją. Biurokratijos, kaip pozityviai daliu 11 inėje valstybėje funkcionuojančios organizacijos, veikimas apibūdinu mus šiais bruožais:

1) efektyvumu, kuris pasiekiamas griežtu funkcijų pasidalijimu llirp organizacijos narių ir sudarant sąlygas skirti aukštos kvalifikacijos specialistus į vadovaujančias pareigas;

2) griežta valdžios hierarchija, leidžianti aukštesniesiems valdininkams kontroliuoti žemesniuosius;

3) formali ir tiksliai apibrėžta taisyklių sistema, užtikrinanti valdymo vieningumą;

4) administracinės veiklos beasmeniškumas ir emocinis neutralumas, kai kiekvienas tarnautojas yra tam tikrų pareigų vykdytojas.

1 )tibartinės biurokratijos vertinimų kriterijus yra ne organizacijos tiksli, 0 priemonės: hierarchija, disciplina, taisyklių laikymasis. Idealus i, Wcberio biurokratijos modelis taikomas, tiriant du valstybės tarnau-

tn|i| veiklos aspektus: 1) lyginant biurokratiją įvairiose šalyse; 2) nusta-IIIIII k lasikinės „neutralios" biurokratijos ir „politinės" biurokratijos skirtybes. Kilu vertus, jo teiginiai kritikuojami ir laikomi pasenusiais.

,' lliiirokratijos bruožai šiuolaikinėje visuomenėje

I IVHN Karsavinas (1882-1952), rusų filosofas, kultūros istorikas, nuo I 'J [7 m. dėstęs visuotinę istoriją Kauno universitete, bandydamas atsakyti j k laušimą-kas valdo valstybę, svarstė -parlamentas, ministrų ka-

151


binetas ar tauta? Parlamentas, pasak jo, tai - šimtagalvis slibinas. Žmogus, tapdamas didelio susirinkimo nariu, nustoja savarankiškai galvoti. Ir kuo susirinkimas didesnis, tuo didesnė jo dalyvių tarpusavio priklausomybė. Jie gali triukšmauti, balsuoti, bet ne valdyti. Valdo ministrų kabinetas, kuris siūlo įstatymų projektus, o paskui pats juos vykdo. Ar tikrai valdo ministrų kabinetas? Jis priklauso nuo parlamento, nes tas jį renka ir atstatydina. Be to, jis priklauso nuo biurokratijos, nes daugelis ministrų mažai tenutuokia apie ministerijų reikalus. Ministrai siūlo įstatymus, kuriuos rašo parlamento nekontroliuojami valdininkai, ir po to patys juos vykdo ir „taiso". Taigi biurokratija - tikrasis demokratinės valstybės branduolys, kuris savo prigimtimi visai nedemokratiškas.

Pagaliau L. Karsavinas apibendrina: krašto visai nevaldo tauta - šiek tiek parlamentas, šiek tiek ministrų kabinetas, bet daugiausia - biurokratija, vienintelis pastovus valdžios elementas1.

Iš tikrųjų šiuolaikinei valstybei organizuoti ir valdyti reikia profesionalumo, įgūdžių. Todėl didėja ne tik biurokratų skaičius, bet ir jos įtaka valdymui. M. Weberio biurokratijos bruožai-profesionalumas, efektyvumas, apolitiškumas, partinis neutralumas - kartais net vadinami iškabomis, kurios neatitinka tikrovės. Pabrėžiama, kad per griežtas politikų ir valdininkų atskyrimas neleidžia pamatyti tikrųjų sprendimus priimančių subjektų. Nuolat stiprėjanti valdininkų įtaka, biurokratinio valdymo specifika ir valdymo bei vadovavimo kompleksiškumas sudaro sąlygas rastis vis naujiems realios valdininkų galios didėjimo šaltiniams.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra glaudžiai susijusios valdininkų ir renkamų vadovų funkcijos. Tradiciškai valdininkų funkcija apibrėžiama sprendimų įgyvendinimo sritimi. Tačiau įstatymai ir sprendimai politinius, ekonominius, socialinius santykius turi reguliuoti efektyviai. Todėl parlamento nariams būtinos profesionalų konsultacijos. Tie profesionalai yra administratoriai ir techniniai darbuotojai, kurie neišvengiamai įtraukiami į svarbiausią sprendimų priėmimo grandį - įstatymų projektų parlamentui ir

1 Karsavinas L. Valstybė ir demokratijos krizė // Politika ir kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992. P. 83-84.

152

XI11 II s kaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

dokumentacijos, reikalingos tam tikriems įstatymams realizuoti, rengi-IIIIĮ ' Ibdėl vis sunkiau atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso l'n/.cs: sprendimo priėmimą ir sprendimo įgyvendinimą. Valdininkai susiję su politika kaip ir politikai su jos įgyvendinimu. Tik skirtingais būdais. Tarnautojai veikia ne viešai, o už politinės scenos. Pavyzdžiui, dery-IK ne su interesų grupėmis politikai viešai atstovauja sau ir savo partijos IH izlcijai. Tačiau abi grupės dalyvauja, priimant politinius sprendimus.

Kil a vertus, būtina skirti biurokratijos elitą ir paprastus valdininkus. Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo centruo-II ir ai lieka patariamąją funkciją. Jie patenka į „didžiosios" politikos verpetą, todėl jų įtaka didėja. Šios biurokratijos elito grupės galios didėjimas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, JAV, iš dalies ir Didžiojoje Britani-ji ijc, aukščiausi biurokratijos ešelonai labiau priklauso nuo politikų pa-llkeitimo valdžioje, negu nuo kompetencijos, pripažįstant konstitucinę leisę vykdyti išrinktos vyriausybės valią.

I :ulopinei konstitucinei tradicijai, kilusiai iš senųjų monarchijų, bū-dlngH nuostata, kad valdininkai yra valstybės, o ne vyriausybės tarnau-Injni. Valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems „racionalumo" principams ir išlikti santykiškai nepriklausomi nuo politikų. Iš tikrųjų Vi ik ie I i joje ir Prancūzijoje biurokratų korpusas yra kur kas pastovesnis Ii mažiau priklausomas nuo politinių jėgų pasikeitimo.

Thčiau dauguma valdininkų dirba viduriniojo ir žemesniojo lygio ins-llliK'ijose. Skirstymas į aukščiausio ir žemiausio rango biurokratiją svarbus, nes matomas akivaizdus skirtumas tarp valdininkų patarėjų viešo-•31 pi ii ii ikos klausimais ir vadybininkų, vadovaujančių kasdienei politikos l u luini Ypač tai aktualu šalyse, kur dalį uždavinių, susijusių su politikos Jl'vvindinimu ir valdymu, vyriausybės perduoda pusiau nepriklausomoms Im nyboms. Tai praktikuojama, pvz., Švedijoje, kur ministerijos yra maži pliuiavimo komitetai, ir daugelis valdininkų dirba nedidelėse tarybose bei I n 11 lyl x įse, atliekančiose mtininį darbą. Jos yra autonomiškos, nors valdi-nliikni gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkamą reglamentą, o darbuotojus rekrutuoja iš „savų" žmonių.

I 'agaliau ministerijų departamentai skiriasi savo veiklos būdu, prak-llkn ir „vietiniu" požiūriu. Jie palaiko ryšį su kitais departamentais ir

153


interesų grupėmis, t. y. remiasi asmeniniais ryšiais, tradicijomis, neformaliais susitarimais. Kai siekiama atnaujinti departamento veiklą, tai vykdoma labai lėtai, reikia didelių ministro asmeninių pastangų. Be jo iniciatyvos departamentas nepersitvarko ir veikia senąja kryptimi.

Biurokratai dažnai perima sprendimų įgyvendinimą į savo rankas. Jie turi tam tikrą veiklos laisvę: jei vykdo politiką efektyviai, gali „pakreipti" sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.

Biurokratijos įtaka didėja, susidarius politiniam vakuumui. Kai tik politikai tampa bejėgiai, valdininkai ima vykdyti jų funkcijas. Politikai keičiasi, biurokratija pasilieka. Tai lemia jos inertiškumą ir priešinimąsi pokyčiams.

Svarbus biurokratijos valdžios šaltinis yra informacijos pateikimas. Žinios ir patirtis kaupiami dešimtmečius. Dažnai naujas ministras yra priklausomas nuo valdininkų pateikiamos informacijos. Ministrai turi mažiau specialių žinių ir ne visuomet gali spręsti apie jos patikimumą. Kurią informaciją pateikti politikui, kurią nutylėti rengiant įstatymo projektą ar įgyvendinant sprendimą, nutaria valdininkai. Čia galimi du keliai: pateikti tendencingą informaciją arba pateikti tik tą, kuri patiks politikui. Taip sprendimo įgyvendinimą galima pakreipti savo žinybos interesų labui. Valdininkai suinteresuoti savo departamento likimu, t. y. jie siekia padidinti savo žinybai skiriamą biudžeto dalį, valdininkų skaičių, veiklos apimtį.

Biurokratijos santykių su valstybinės valdžios institucijomis ir piliečiais savivalės problemos yra aktualios visose politinėse sistemose. Daugeliu atvejų jas bandoma spręsti biurokratijos rekrutavimo ir kontroliavimo priemonėmis.

3. Biurokratijos rekrutavimas

Valdininkų rekrutavimas yra sudėtingas ir daugiau mažiau planingas procesas. Daugelyje šalių jis vykdomas pagal nustatytas taisykles ir standartines procedūras, griežtai kontroliuojant priėmimą į pareigas. Pagrindiniai rekrutavimo modeliai yra trys: 1) konkurencinis profesinės

154


kompetencijos, kur svarbiausia žinios, įgūdžiai, patyrimas; 2) „gildinis" jungiantis pirmojo bruožus ir keliantis reikalavimą nuosekliai kopti

įarjeros laiptais; 3) vadinamasis „politinės kompetencijos", kur svar-hiiiii (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne kompetenci-jn. (ialima išskirti ir ketvirtą modelį - patronatą, kuris fragmentiškai 11 [Skiasi pirmojo pasaulio šalyse, tačiau plačiai taikomas trečiajame pa-siuilyjc ir gajus pokomunistinėse valstybėse.

Nė vienas šių modelių praktiškai neegzistuoja grynąja forma. Tačiau pirmasis būdingas demokratinėms šalims, trečiasis - antrojo ir trečiojo pasaulio šalims. Be to, atrenkant valdininkus atsižvelgiama, kokio po-liiulžio specialistų reikia: ekspertų ar strategų. Iš tikrųjų šie modeliai yni mišrūs, o kuris dominuojantis, galima nustatyti tik tiriant konkrečių šulių biurokratiją.

Svarbu ir socialinė biurokratijos bazė. Paprastai valdininkai yra bai-fi,c aukštąjį mokslą, kai kuriose šalyse - prestižines mokyklas (Didžioji I Ii ilauija, Prancūzija) ar specialius fakultetus. Daugiausia, palyginti su k [tomis profesijomis, valdininkų pareigoms buvo atrenkami teisininkai. Nors lai tik tendencija. Be to, valdininkų korpuso amžiaus vidurkis yra Bl mažiau kaip keturiasdešimt metų. Kitaip tariant, „antpečius" reikia BŽiitarnauti. JAV biurokratija rekrutuojama iš gana siauro sluoksnio, nesilaikant griežto profesionalumo tikrinimo principo. Didžiojoje Bri-Innijoje, priešingai, atrenkant valdininkus, jų kompetencija tikrinama IgZfl minuojant. Labiausiai čia vertinamas plataus profilio išsilavinimas.

I 'rancūzijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestižinė, gerai Ipmokama, čia mažesnė tikimybė netekti vietos dėl politinių jėgų val-Biiojc keitimosi. Todėl šiose šalyse kur kas aštresnė konkurencija ir aukš-lesni profesionalumo bei praktinio patyrimo reikalavimai.

Naujojoje Zelandijoje valdininkas nebūtinai turi būti baigęs aukštą-|j mokslą. Čia vyrauja „gildinis" biurokratijos rekrutavimo modelis. Valdininkas kartais turi išdirbti dvidešimt metų, kad pakiltų karjeros laip-lnis. Būdinga, kad dauguma valdininkų yra vyrai, viduriniosios klasės nlslovai ir miestų gyventojai.

155


Politinis valdininkų atrankos lojalumas svarbus visose politinėse sistemose. Tačiau stabiliose demokratijose jis reiškiasi nuosaikiai. Ypač didelė reikšmė politiniam lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko ir besivystančiose šalyse.

Politinis patikimumas persveria profesinės kompetencijos reikalavimus pereinamosiose visuomenėse. Tačiau politiniam procesui pamažu normalizuojantis, didėja profesionaliosios biurokratijos poreikis. Todėl čia kartais net į aukštas pareigas priimama daugiau jaunų profesionalų, pažeidus gildinio principo reikalavimus.

4. Biurokratijos kontrolės formos

Biurokratijos darbo efektyvumo ir kovos su savivaliavimu priemonė yra nuolatinė valdininkų darbo politinė kontrolė. Ji gali būti formali ir neformali.

Formalios biurokratijos kontrolės formos yra šios: 1. Politiniai paskyrimai. Kuo daugiau „politinių valdininkų" in

korporuojama j biurokratija, tuo didesnė galimybė užtikrinti jų veiklos kontroliavimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje laikomas vidinis biurokratijos mobilumas, kai į svarbesnius postus skiriami atitinkamai partijai simpatizuojantys valdininkai.

2. Ministerijų atsakomybės normos. Jei už savo žinybos darbą parlamentui atsiskaito vien tik ministras, valdininkai negali būti baudžiami už padarytas klaidas. Tai būdinga Didžiosios Britanijos sistemai. JAV Kongreso komitetams turi atsiskaityti ir aukštas pareigas turintys valdininkai.

3. Asmeninių ministrų patarėjų pareigybių išplėtimas. Taikontr-biurokratija, kuri tampa alternatyviu informacijos šaltiniu ir pasižymi lojalumu ministrui. Šis modelis būdingas JAV Prezidento tarnyboms.

4. Įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos kontrolė. Ministrai ir kiti aukštas pareigas einantys pareigūnai privalo atsakyti parlamento nariams į paklausimus ir interpeliacijas.

156


5. Teisminės priežiūros funkciją atlieka konstitucinio teismo statusą turintys teismai, prižiūrintys, ar parlamento ir vyriausybės leidžiami teisės aktai atitinka konstitucines normas, bei teismai, tiriantys administracinius pažeidimus.

6. Ombudsmeno institucija, skirta piliečių ir jų grupių nusiskundimams tirti, gali atlikti ne tik ministerijos, bet ir pavienių valdininkų veiklos tyrimus. Tačiau ne visada ombudsmenams suteikiama pa-kankamai galių. Valdininkai yra suinteresuoti nuslėpti informaciją, politikai ir labiau uždaros vyriausybės tarnybos - apriboti jų galias.

Neformalios kontrolės funkcijas visuomenė vykdo per viešąją nuomone, interesų grupių spaudimą, visuomenės informavimo priemones. Ne visada ir ne vien šios kontrolės formos veikia efektyviai. Buvusios socializmo sistemos šalyse biurokratija buvo išsiplėtusi ir politizuota. Ji tapo komunistų partijos valdymo įrankiu ir buvo su ja suaugusi, centralizuota, turėjo būdingą tikslių hierarchinių ir veiklos sričių pasidalijimą.

Trečiojo pasaulio šalyse, ypač išlaikiusiose senas tradicines struktūras ii' vertybes, valdininkų paskyrimai remiasi giminystės ryšiais. Biurokratinis aparatas čia evoliucionuoja, tačiau dažnai į jį patenka šeimos jUiriai, giminės, valdžia koncentruojama siauro elito sluoksnio rankose. Vn Islybės administracija veiksmingesnė tose šalyse, kur kolonijinis režimus ilgiau laikėsi ir buvo sukurtos biurokratinės struktūros. Jos yra labiliu „modernios" nei politinės valdžios institutai ir partijos. Tačiau šiai biurokratijai būdinga didesnė koncentracija centre ir silpni ryšiai su pe-Hfcrija. Tai sukelia įtampą. Biurokratija gali uzurpuoti realią valdžią

I n ililiškai nestabiliose šalyse. Pakistano, Indijos biurokratija atliko vals-lyliės gynimo ir valdymo funkciją. Tačiau Korėjoje po Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare vietos biurokratija nesugebėjo Užpildyti beveik per parą susidariusio politinio vakuumo.

' I i'cčiojo pasaulio biurokratija, suprantama, visiškai neatitinka klasi-klnio M. Weberio idealo. Kadangi administracinė sistema formuojasi II ndicinės kultūros terpėje, vyrauja įsitikinimas, kad valdininkai, politikui Ir karininkai pirmiausia turi aprūpinti savo artimuosius. Valstybinė

157


tarnyba naudojama kaip asmeninio praturtėjimo šaltinis. Čia klesti korupcija, patronato santykiai, kai už paramą atsilyginama apsauga ir pareigomis. Suformuota kolonistų aukščiausiojo ešelono biurokratija buvo perimta vietos afrikiečių, bet dėl žemos kvalifikacijos ir senojo tradicinio mentaliteto greitai tampa neefektyvi.

LITERATŪRA

Holden M. Jr. „Imperialistu" in Bureaucracy // Bureaucratic Power iii National Making / Ed. by F. E. Rourkcr. Boston, 1986. (TSPMI)

Mises L. von. Biurokratija. Vilnius: Lietuvos verslininkų sąjunga, 1995. (NMM, TSPMI)

Weber M. Essay on Bureaucracy // Bureaucratic Power in National Policy Making / Ed. by F. E. Rourker. Boston, 1986. (TSPMI)

Weber M. The Developmcnt of Bureaucracy and its Relation to Law // M. Weber. Selections inTranslations/Ed. by W. G. Runciman. London: Camb-ridge University Press, 1978. P. 341-354. (TSPMI)

Dumbliauskas V. Biurokratija ir valdymas modernioje visuomenėje // Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Metinės konferencijos tekstai. TSPMI, Vilnius, 1998 m. lapkričio 20 d. Kaunas: Naujas lankas, 1999. P. 17-23.

Novagrockienė J. Valdininkų atrankos modeliai: Lietuvos atvejis //Viešasis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paieškos. Metinės konferencijos tekstai. TSPMI, Vilnius, 1998 ra. lapkričio 20 d. Kaunas: Naujas lankas, 1999. P. 87-95.

158

K11 paskaita. Viešoji politika Ir jos formavimas

l'itRiiiitlinės sąvokos: viešoji politika (publicpolicy), politikos prioritetai, poetikos analizė (policy analysis), politinis procesas, racionalusis ir inkremen-llnis modeliai, sprendimų inicijavimas, formulavimas, įgyvendinimas, įver-I ii i i i i i . i s .

I. Viešosios politikos samprata ir struktūra

Viešoji politika {publicpolicy) - tai valstybinės valdžios institucijų ir tarnybų autoritetiniai veiksmai, kuriais priimami nacionalinių arba ben-ili iljii / kolektyvinių problemų sprendimai, užtikrinantys jų įgyvendini-iui|. Miltono Friedmano žodžiais, viešoji politika yra tai, ką vyriausybė BUtaria daryti ir ko nedaryti. Instituciniu požiūriu viešoji politika apima Įpjatymų ir kilų teisės aktų leidimą, vykdomosios valdžios dekretų ir iidininistracinių potvarkių priėmimą, jų įgyvendinimą ir vykdymo kontrolę. 1 iinkciniu požiūriu viešoji politika apima ir visuomenės reikalavimų sislemą (inpuls), ir vyriausybės veiklą (oulputs), ir jos rezultatus (out-

vomes).

Viešoji politika, kaip visa apimanti, visuomenę organizuojanti veiklu ii kaip konkreti reguliuojanti ir kontroliuojanti sistema, nukreipia OClftlinę žmonių veiklą tam tikram tikslui pasiekti. Politikos formavi

mus vyksta griežtai apibrėžtoje politinėje sistemoje. Jį lemia konkretūs lo proceso dalyviai ir tikslai, kurių jie siekia.

Viešajai politikai, kaip tikslingai veiklai, daro įtaką daugelis veiksnių: bendra pasaulinės politikos raidos kryptis, būdingiausi atitinkamo ĮtOrinio laikotarpio bruožai, politinių jėgų išsidėstymas tarptautiniu mąslu ii sistemos viduje, krizių ir kaitos periodai. Jos reliatyvumą sąlygoja nepakankama informacija, galimos politinės iliuzijos. Tai ypač svarbu, dk luiili/.uojant konkrečias politines problemas: apibrėžiant politinius pri-

159


oritetus, bendrą politinę orientaciją, būtinų uždavinių sprendimo būdus, numatant jos efektyvumą skatinančias priemones.

Viešoji politika reiškiasi dviem formomis - teorine politikos forma (intelektinė veikla) ir praktine (techninė veikla). Pirmuoju atveju tai -teorinis-ideologinis viešosios politikos konstravimas, kuriam būdinga ideologijų, vertybių sistemų, interesų, įsitikinimų susidūrimas, nes šiuolaikinė politikayra partinė politika. Nuolatinė partinių programinių platformų konkurencija suponuoja skirtingus požiūrius į visuomenei aktualias problemas ir nevienodas jų sprendimo strategijas.

Praktinė viešosios politikos forma - tai reguliuojanti ir kontroliuojanti veikla, apimanti konkretų vadovavimą, valdžios institucijų funkcionavimą, kadrų parinkimo, išteklių, metodų ir priemonių paiešką. Viešosios politikos efektyvumą lemia abi jos reiškimosi formos, objektyvios materialinės ir kultūrinės sąlygos.

Vis didesnę įtaką viešosios politikos formavimui daro tarptautinė aplinka. Vienodų problemų, reikalaujančių panašių sprendimų, įvairiose šalyse aštrėjimas tuo pat metu, pavyzdžiui, nusikalstamumo didėjimas, skatina perimti kitų šalių patyrimą. Tačiau šio poreikio mastas priklauso pirmiausia nuo konkrečios šalies išsivystymo lygio, politinių prioritetų ir pagrindinių politinių lyderių orientacijų. Glaudesnis bendradarbiavimas įvairiose srityse ir tam tikri viešosios politikos panašumai būdingi pirmojo pasaulio šalims. Trečiojo pasaulio kraštų sąveika yra fragmentuota, o kai kurios šalys laikosi uždaros, autarkiškos politikos. Pokomunistinių šalių viešosios politikos formavimas itin stipriai lemiamas tarptautinių santykių, nes jos siekia naujo statuso ir įsitvirtinti tarptautinėje jėgų konfigūracijoje.

Viešoji politika įgyvendinama nacionalinėmis programomis. Jose apibrėžiamos vyriausybės veiklos kryptys, nustatančios nacionalinius tikslus ir uždavinius, jų įgyvendinimo būdus ir priemones, kurie konkreti-nami pagal sritis: ekonominė, užsienio, finansinė, švietimo, kultūros, socialinė, sveikatos apsaugos, ekologinė, muitų ir pan. politika.

Vyriausybė gali rinktis, kas svarbiau: išvalyti upes ar padidinti policininkų skaičių, statyti vaikų ir senelių globos namus ar didinti karines

160

XII paskaita. Viešoji politika ir jos formavimas

(laidas. Kitaip tariant, vienas iš svarbiausių viešosios politikos elemen-III yni nacionalinės politikos prioritetų nustatymas.

žodis prioritetas (lot.prior - prieš, aukštesnis) reiškia - pagrindinis uždavinys, problema, didžiausios reikšmės turintis reiškinys, svarbiausia norma reiškinių grupėje. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio poli I i 11 i a i prioritetai politikos moksle suprantami kaip pagrindinė politinių i|n andimų formulavimo ir įgyvendinimo kryptis. Pavyzdžiui, nuo sep-11 n lojo dešimtmečio politiniais prioritetais tampa bendrųjų žmogiškų vci lybių, demokratijos įgyvendinimas. Politinių prioritetų kaita - ganu skausmingas, bet neišvengiamas procesas. Po Antrojo pasaulinio kure i ekonominės integracijos prioritetas persvėrė anksčiau vyravusius nacionalinius politinius prioritetus. Viešosios politikos politinių pri-iiiiU'li| kaita gerokai spartesnė pereinamosiose visuomenėse. Pavyzdžiui, I .ietuvoje iki 1990 m. rudens prioritetine buvo nepriklausomybės jlvirtinimo problema, dabar - integracijos į euroatlantines •ganizacijas politika.

Polil ikos prioritetai - pagrindinė sudedamoji viešosios politikos for-liuivimo dalis, reikalaujanti kompleksinio sprendimo, nes prioritetų nu-Italymas yra viešosios politikos strategijos klausimas, kurio sprendimas nulemia ir paskesnius taktinius žingsnius. Vyriausybė tautos vardu privalo nuspręsti, kurių politinių tikslų reikia siekti pirmiausia. Tai nulemia materialinių ir žmonių išteklių mobilizavimą, valstybės biudžeto •fuklūrą ir atitinkamų institucijų reorganizavimą bei veiklą.

Kadangi viešoji politika remiasi pasirinkimu, ji turi būti formuojamu „visos visuomenės" interesų vardu. Viešosios politikos formavimas yi n sudėtingas ir prieštaringas procesas, apimantis pasirinkimą tarp be-ulviu/.ančių vertybinių požiūrių, įvairių grupių interesų ir realių šalies |inliinvhiii.

Tačiau daugelyje visuomenių, išskyrus pereinamąsias, problemos Vi M pasklidusios, o ne koncentruotos kurioje nors srityje. Išanalizavus Iii lies sil naciją, svarbiausia yra nustatyti bendruosius /kolektyvinius ir '.|» l 11 ii įiiis politikos prioritetus. Bendrieji prioritetai paprastai nusta-I < u ui alsižvelgus į viešąją nuomonę. Šiuolaikinėse sudėtingose visuo-

161


menėse duomenų bazės, visas problemų kompleksas negali būti kontroliuojami tik vienos grupės - tai įvairių tarpusavyje besivaržančių (politinių ir nepolitinių) jėgų diskusijų rezultatas. Vis dėlto svarbiausi viešosios politikos formavimo subjektai yra ne tik vyriausybės, bet ir valdininkija, interesų grupės, turinčios atitinkamų interesų kurioje nors politikos srityje. Politinės iniciatyvos paprastai išplaukia iš pastarosios bendruomenės dalies, o ne tik politikų ar viešosios nuomonės inspiruojami.

2. Polit inis procesas: sąvokų vartosena

Sąvokapolitinisprocesas - viena iš dažniausiai vartojamų kasdienės kalbos politinio žodyno terminų. Akademinėje kalboje politinis procesas turi keletą reikšmių:

1) kintanti politinės sistemos funkcionavimo forma; 2) vienas iš socialinių procesų tipų, šalia ekonominio, teisinio,

ideologinio, etc. 3) konkretaus, baigtinio proceso apibūdinimas (kurios nors partijos

formavimasis, rinkimų organizavimas, politikos formavimas, politinių santykių demokratizavimas, naujų valdymo struktūrų formavimas irt. t).

Galimi ir kitokie politinio proceso apibūdinimai. W. Harrisonas ski

ria tris šio termino reikšmes: 1) politinis procesas - tai politinio vystymosi kryptys, susijusios

su visuomenės raidos ir pokyčių aspektais; 2) politinis procesas -kaip vystymosi dėsniais besiremiantis pro

cesas;

3) politinis procesas kaip procedūra: nominacijų procesas, pri

imant įstatymus ir sprendimus.

Pastaroji šio termino reikšmė ir taikoma, nagrinėjant viešosios politikos formavimą arba sprendimų priėmimą.

Viešosios politikos formavimo analizei taikomi keli teoriniai modeliai. Mes aptarsime du iš jų - racionalųjį ir inkrementinį.

162

XII paskaita. Viešoji poiitika ir jos formavimas

'laikant racionalųjį, arba sinoptinį modelį (gr. synoptikos - apžvelgiantis viską kartu), sprendimai priimami visapusiškai išsiaiškinus situ-loiją ir sprendžiamą problemą. Šiuo atveju svarbiausi principai yra:

1) nustatyti visus galimus sprendimo pranašumus ir trūkumus; 2) suformuluoti aiškias alternatyvas; 3) apskaičiuoti visus galimus sprendimo rezultatus - už ir prieš; 4) pasirinkti alternatyvą, kuri duotų aukščiausių rezultatų - būtų įgy-

vcndinta greitai ir efektyviai. ' I ii i idealus modelis, kuris tikrovėje sunkiai įgyvendinamas. Kaip kom

promisas siūlomas riboto racionalumo variantas, kai siekiama įgyvendini i vieną iš kelių pasirinktų alternatyvų. Tačiau jis eliminuoja visą mo-ilclį, nes ieškoma ne geriausio, bet „gerai atrodančio" sprendimo, pabrėžiant ne geriausio sprendimo būtinybę, bet pasisekimą.

Šis modelis buvo taikomas buvusiose socialistinio bloko šalyse, kuilį 18 siekė sukurti naują visuomene ir išugdyti „visapusiškai išsivysčiusią •menybę". Būtent šių šalių ekonominės ir politinės nesėkmės patvirtino sinoptinio modelio taikymo sunkumus ir faktinį jo nerealumą.

[nkrementinis (laipsniško augimo, plėtimosi) modelis suponuoja viešosios politikos formavimą ir performavimą palaipsniui, o ne visa apimančios analizės pagrindu. Jis remiasi principu: „kas pakankamai gerai, o ne geriausia". Pasak C. Lindblomo, tai „menas eiti per įumaištį", būdas, leidžiantis pasiekti didelių tikslų, nedarant didelių k IJ i i 1111

Sio modelio esmė ta, kad ne visi sprendimų įgyvendinimo dalyviai įUri sulikti dėl jo tikslų, o sutarimas pasiekiamas, ieškant visiems priim-I ini i sprendimo. Einamoji politika formuojama, atsižvelgiant į praeities klaidas ir laimėjimus. Ji or ientuota į egzistuojančias problemas, o ne į nli'ilj. Keletas tokių pakoreguotų sprendimų gali pakeisti, pavyzdžiui, Kvie limo sistemą. E t a vertus, taikant šį modeli, kyla t a m tikras pavojus, kiul, laisant defektus ir performuluojant sprendimus, gali susidaryti ir (šilvii linli patronato santykiai.

Viešoji politika šiuo atveju yra taisomoji, o ne inovacinė. Tačiau kai kuriose srityse būtina numatyti perspektyvą. Tarkime, ekologinė politika

163


nuolat turi būti orientuota į ateitį. Todėl skirtinguose politikos sektoriuose gali būti taikomi nevienodi viešosios politikos formavimo modeliai.

Stabiliose demokratijose paprastai vyrauja inkrementinis modelis, nes normaliomis sąlygomis nėra būtinybės formuluoti visa apimančių programų. Jis yra gerokai lankstesnis už racionaliųjų, todėl padeda išvengti ilgalaikių netikslingų sprendimų padarinių.

3. Sprendimų priėmimas: politinio proceso etapai

Sprendimų priėmimas yra sudėtinga politinės veiklos sritis, kurioje susiduria konkretūs įvairių grupių interesai. Tai politikos mikrosfera, apimanti ne tik matomų, bet ir latentinių įtakų konkurenciją. Politinių sprendimų procesas vyksta keliomis fazėmis:

1. Sprendimo inicijavimas - „sprendimas priimti sprendimą", t. y. problemų identifikavimas ir įtraukimas į politinę dienotvarkę.

2. Sprendimo formavimas ir formulavimas - politikos detalizavimas ir pavertimas konkrečiais tikslais, kai „kažkas, kas turi būti daroma", pateikiama kaip konkretus projektas. Sprendimas turi būli suformuluotas aiškiai, atitikti tikslą, kurio siekiama.

3. Sprendimo įgyvendinimas - suformuluoto sprendimo taikymas praktiškai. Tai viena iš svarbiausių sprendimo fazių, susijusių su politikos plačiąja prasme funkcionavimu. Todėl itin svarbūs yra reikalavimai, užtikrinantys sprendimo įgyvendinimo efektyvumą: turi pakakti laiko ir išteklių projektui įgyvendinti; surenkama informacija apie visų suinteresuotų grupių reakciją; valdžia turi užsitikrinti pripažinimą ir paklusimą.

4. Sprendimo įvertinimas - sprendimo rezultatų ir informacijos apie jį analizė. Surinkti duomenys apie tam tikro įstatymo ar projekto įgyvendinimą apima ir informaciją apie grįžtamąją reakciją, t. y. jų poveikį visuomenei ir jos įvertinimą.

Šiuo atveju politinio proceso kompleksiškumą ir etapų turinį iliustruoja adaptuota G. Almondo politinės sistemos veikimo schema. Poli-

164


linio sprendimo priėmimo procesas vyksta politinės sistemos „viduryje" tarp A - įeigos (inputs) ir C - išeigos {outputs), t. y. reikalavimu pavertimo (konversijos) sprendimais procese. Galimi įvairūs sprendimo priėmimo tyrimų modeliai: institucinis, grupių sąveikų, elito kontroliavimo, optimalusis, racionalusis, sisteminis.

Politinės sistemos veikimas

A. Pirmasis etapas - sprendimo inicijavimas apima vieną iš sudėtin-KHUsių klausimų - politinę darbotvarkę (parlamento ar vyriausybės). Politinės darbotvarkės nustatymas yra reglamentuojamas formalių taisyklių ir yra sudėtingas procesas, reikalaujantis nustatyti, siūloma pro-Blema yra svarbiausia ir turi būti nedelsiant sprendžiama ar ją galima itidėti.

Tačiau kur kas svarbesnis klausimas yra įvairių jėgų konkurencija dėl lam tikro sprendimo įtraukimo į svarstymų „eilę". Darbotvarkė niekada nėra kontroliuojama kurios vienos grupės. Interesų išgryninimas ir vieno ar kito klausimo įtraukimas į darbotvarkę sudaro palankias sąlygas korupcijai.

165


B. Sprendimui formuluoti reikia profesionalumo ir meistriškumo. Pirmiausia, būtina nustatyti tinkamą problemos pateikimo momentą, žinoti, ką ir kaip siūlyti, siekiant sutarimo ir pritarimo parlamente ar vyriausybėje. Čia susiduria ir skirtingos vertybių sistemos, ir interesai. Svarbu, kaip suprantama ir pati problema. Jei ji kelia pavojų, tai svarstoma pirmiausia. Šiuo etapu vyksta svarstyti pateiktos problemos legalizavimas ir įtraukimas į valstybės biudžetą, t. y. finansavimo užtikrinimas.

C. Sprendimo įgyvendinimas yra svarbiausias politinio sprendimo likimui. Jo sėkmę ar nesėkmę lemia turimi ištekliai (finansavimas), sąlygų pasikeitimas, neapgalvoti tikslai ir priemonės jiems pasiekti, valdininkų, atsakingų už sprendimo įgyvendinimą, veikla.

Pagrindinė dilema - griežtai kontroliuoti sprendimo įgyvendinimą ar leisti jį vykdyti, atsižvelgus į konkrečias sąlygas (skirtingai tarp regionų, miesto ir kaimo). Vienas iš galimų būdų - sukurti naujas tarnybas konkrečiam sprendimui įgyvendinti, atsisakant esamų institucijų paslaugų ir tuo jų neužkraunant. Yra nemažai pavyzdžių, kai atitinkamai programai įgyvendinti sukurtas ištisas tinklas tarnybų sėkmingai atliko savo užduotį (Japonijoje - kova su tuberkulioze). Nors susiduriama ir su kita problema. Naujos tarnybos, įgyvendinusios savo užduotį, siekia išlikti ir įvairiais būdais ieško, kaip pagrįsti savo reikalingumą.

D. Politikos rezultatų ir poveikio įvertinimas yra svarbus keliais aspektais. Pirmiausia, nustatoma, ar politinio sprendimo priėmimas pasiekė numatytus tikslus. Atidžiausiai viešosios politikos poveikis tiriamas Švedijoje, Prancūzijoje, kur siekiama numatyti galimus politikos padarinius. Įvertinant politiką, skiriami du komponentai: vyriausybės veiksmai (outputs) ir jos veiklos rezultatai (outcomes). Jie susiję, bet pirmuoju atveju gaunama informacija apie sprendimo įgyvendinimo procesą, jo sėkmę ar nesėkmes naudinga administravimo patyrimui kaupti ir jį tobulinti ateityje. Tai informacija apie vyriausybės ir atitinkamos administracijos tarnybos (ministerijos, jos padalinio, savivaldybės ir pan.) veiklos efektyvumą.

166


Antra, vyriausybės veiklos išdavos svarbios nustatyti, kokį poveikį nl ii inkama politika padarė visuomenei, kuriems sluoksniams ji buvo naudinga, kurių nepatenkina, ar rezultatai stiprina paramą vyriausybei, ar, priešingai, mažina jos legitimumą. Čia atskleidžiama grįžtamojo ryšio [fecdback loops) reikšmė. Pasitenkinimas ar nepasitenkinimas politika kyla iš įvairių visuomenės požiūrių į atitinkamo politinio sprendimo reikšme. Ši reakcija apdorojama įvairiose grupėse (interesų, partijose, profsąjungose) ir vėl pavirsta naujais reikalavimais.

Kitaip tariant, politinį procesą vertina visa visuomenė - nuo žemiau-lių sluoksnių iki aukščiausių vyriausybės padalinių.

\. Viešosios politikos analizė

Viešosios politikos analizė yra viena iš sparčiausiai besivystančių politikos mokslo sričių, lai empirinės politinės teorijos atšaka, politinius reiš-kinius aiškinanti ir modeliuojanti politinių sprendimų priėmimo aspek-lu. The Blacfovell Encyclopaedia of Political Science, politikos (policy)

mmli/.ę tapatina su socialinės inžinerijos mokslu. Politikos analizė tiria Veiksmų programų, susijusių su nacionalinių problemų sprendimu, tu-i inj, plėtrą bei išdavas. Jos objektas yra viešoji politika, jos formulavimus, jgyvendinimas ir įvertinimas. Čia skirtinos dvi mokslininkų grupės. Vieni labiau orientuoti į teorinę politikos analizę, kiti - į praktinį viešosios politikos proceso studijavimą ir rekomendacijų teikimą. Pasini lej i I iria, kas turi galią teikti siūlymus politinei dienotvarkei - intere-si) grupes, etnines grupes, profesines organizacijas, partijas, visuomenės informavimo priemones. Atskira sritis yra sprendimų priėmimo RUdijos. Labiausiai ji paplitusi JAV, kur vyrauja kiekybiniai tyrimo me-lodai, ekonominės ir socialinės politikos studijos. Ši pakraipa įsitvirtina Ir Europos šalyse.

Skiriamos dvi specialistų grupės: 1) studijuojantys vienos šalies vie-<i\)\:\ politiką ar institutų struktūrą ir 2) lyginamosios politikos, kurie aiškinasi viešosios politikos skirtumus ir bendrumus, lygindami kelias I nlis.

167


Abi šios veiklos sritys sparčiai vystosi. Politinių sprendimų priėmimas tampa ne tik mokslininkų, bet ir įvairių valstybės institucijų susidomėjimo objektu.

LITERATŪRA

Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government & Politics. An Introduction. 3rd ed. London: Macmillan, 1993. (NMM, TSPMI)

Ham Ch., Hill M. The Policy Process in the Modern Capitalist State. New York: Harvester Wheatsheaf, 1993. (NMM, TSPMI, LTU)

Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. The Policy Making Process. Third New Jersey: Prentice Hali, 1993. (ALK, TSPMI)

Dumbliauskas V. Valstybė, rinka ir viešoji politika // Politologija. 2000, Nr. 3, p.114-139.

Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius: Algarvė, 2000 (NMM, TSPMI, LTU)

Parsons W. Viešoji politika. Vilnius: Eugrimas, 2001.

168

IV dalis

SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

XIII paskaita. Politinė kultūra ir politinė socializacija

Pagrindinės sąvokos: politinė kultūra, nacionalinis charakteris, politinės kul-lim iš archetipai: parapinė, pavaldinio, dalyvavimo, pilietinė politinė kultūra, politinė socializacija (pirminė ir antrinė), politinės socializacijos agentai.

I . Polit inė k u l t ū r a

Kiekviena visuomenė perteikia savo normų ir vertybių sistemą žmonėms, o individai savo ruožtu suformuoja skirtingus idealus, kaip politikos sistema I u rėti) veikti, ką vyriausybė turėtų daryti jų labui, savo reikalavimus ir įsipareigojimus jai. Ši idealų, vertybių ir požiūrių apie politinę sistemą visuma ir sudaro nacionalinę politinę kultūrą. Kartais politinė kultūra vadinama „nacijos psichologija". Politinei kultūrai daro įtaką daugelis veiksnių: religija, II adicijos, istorinė praeitis, valdymo tipas ir visuomenės socialinė struktūra. Kita vertus, politinė kultūra, kaip nusistovėjusių požiūrių į politinę sistemą šablonai, sudaro individų, grupių politinių veiksmų prielaidas.

169

IV dalis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

Politinė kultūra, iš esmės nauja kategorija, pradėta vartoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, bet įvardijanti seną idėją - „etosą", „dvasią" ar vertybių sistemą, sąlygojančias tautos ar grupės politinį elgesį. Aristotelis kalbėjo apie proto būklę, E. Burke'as - apie „papročių pyragą", veikiantį institutų funkcionavimą, antropologai - apie nacionalinį charakterį.

Politinės kultūros samprata formavosi, sąveikaujant trims skirtingoms socialinės minties įtakoms:

1. Socialinės psichologijos ir antropologijos. Sigmundas Freudas, Theodore'as Adorno, Haroldas Lasswellas ir kiti siekė tirti veiksnius, turinčius įtakos žmonių požiūriams ir elgesui. Jie analizavo so-cializacijos reiškinius, grupinių normų, šališkumo, papročių ir tradicijų įtaką asmenybės formavimuisi. 1939-1945 metais antropologai sukūrė pagrindinius trečiojo pasaulio šalių tautų kultūrų tyrimo metodus. Pokariu JAV ypač išsiplėtė rinkiminio elgesio tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjamos rinkėjų balsavimo motyvacijos.

2. Europos ir JAV sociologija. Europos sociologai - M. Weberis, V. Parėto, E. Durkheimas - nagrinėjo religijos, vertybių ir normų įtaką ekonominei veiklai ir politinių struktūrų raidai. JAV T. Par-sonsas, veikiamas M. Weberio darbų, sukūrė funkcionalistinę socialinės sistemos teoriją, kur ypatingą svarbą sistemai funkcionuoti turi vertybės ir normos.

3. Sociologiniai tyrimai. Susidomėjimą politikos kultūra, kaip politikos aiškinimo metodu, kuriuo tiriama politinė sistema, sustiprino sociologinių apklausų technikos, atrankos, interviu ir duomenų analizės metodų tobulėjimas. Viešosios nuomonės tyrimų metodologijos tobulinimas leido remtis ne tik spekuliacijomis ir impresionistinėmis nuostatomis, bet ir kur kas patikimiau empiriškai analizuoti grupių bei tautų kultūrą.

Politinė kultūra - analitinis teorinis konstruktas. Tai -visuma požiūrių, ideologijų, tradicijų, papročių, įsitikinimų ir mitų, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką politiniam gyvenimui. Šiuolaikinė politinės kultūros

170


samprata iš dalies atitinka iki šeštojo dešimtmečio vartotą nacionalinio charakterio terminą. Tačiau nacionalinio charakterio kategorija formavo stereotipus - „autoritarinis vokiškasis", „mesionistinis rusiškasis", „nenuspėjamas rytietiškasis" charakteris. Politinė kultūra yra socialinio gyvenimo dalis. Pasaulio suvokimas susideda iš tipizuotų, t. y. klasifikuotų, suvoktų, įprasmintų ir internalizuotų sveiko proto konstrukcijų. Kitaip tariant, žmonės apibūdina situacijas, įvykius, objektus, santykius sveiko proto reikšmėmis. Socialinis pasaulio suvokimas yra prasmių struktūra. Politinė kultūra sąlygota patyrimo bei žinių lygio ir individualiai reiškiasi kaip prasmių apie politinį gyvenimą sistema.

Politinė kultūra - tai orientacijos politinės sistemos ir jos įvairių dalių atžvilgiu bei požiūris į savo vietą toje sistemoje, t. y. visuma vertybių, kurių kontekste vystosi politinė sistema. Politinė kultūra yra tam tikru liūliu sutvarkyta subjektyvi politikos sritis, kuri įprasmina politinius įvykius, individualių politinių veiksmų relevantiškumą, susieja politinius Institutus. Individuali politinė kultūra nurodo politinio elgesio gaires visuomenėje, formuoja vertybių ir normų struktūrą, užtikrina institutų ir organizacijų veiklos vieningumą. Tai politinės sistemos istorinės raidos ir atskirų jos narių socializacijos produktas.

S. Verbos ir G. Almondo individualistinė politinės kultūros sampra-la ir 1963 m. penkiose šalyse atlikta politinės kultūros lyginamoji analizė, aprašyta knygoje Pilietinė, kultūra (The Civic Culture), tapo vienu iš politinių sistemų tyrimų instrumentų. Individualų elgesį siedama su po-lilinės sistemos visuma, politinės kultūros koncepcija naudojama tirti, kaip ir kiek politinės kultūros ir politinės sistemos atitikimas turi įtakos pastarosios stabilumui ir kiek tas stabilumas gali būti numatomas. Čia i emiamasi gyventojų požiūriais į politinę sistemą, jos sudedamąsias dalis ir savojo „aš" vietos toje sistemoje nustatymo rodikliais.

Politinės kultūros tyrimai leido nustatyti, kiek ir kodėl gyventojai pasiliki politiniais institutais, ar linkę dalyvauti politikoje, jų partines preferencijas, partijų identifikavimo būklę, atskirų gyventojų grupių šimpa tijas joms, paramą partijoms, kurių pagrindu galima santykiškai analizuoti partinės sistemos plėtotę.

171

IV dalis, SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

Pagal G. Almondo ir S. Verbos koncepciją politinė kultūra aiškinama kaip visų bendruomenės (visuomenės) narių politinių požiūrių visuma, sudaryta iš individualių politinių orientacijų. Šie požiūriai skirstomi į tris grupes: 1) kognityvūs /pažintiniai, 2) emociniai ir 3) vertybiniai.

Pažintinės kognityviosios orientacijos parodo individo informacijos apie politinės sistemos kaip visumos kiekį ir kokybe - ar žmonės žino pagrindinius politinius institutus, pareigūnus, partijas ir jų lyderius, t. y. jos infrastruktūrą bei vykdomą politiką ir sprendimus.

Emocinės orientacijos susijusios su individų psichologiniu politinio režimo identifikavimu ir įsipareigojimu jam, t. y. ar individai pasitiki veikiančiomis politinėmis institucijomis, ar režimo simboliai, mitai priimami pozityviai ar neigiamai, ar individai apskritai yra neutralūs (ar indiferentiški) jų atžvilgiu.

Vertybines individo orientacijas sąlygoja jo vertybių sistema, t. y. kaip režimas vertinamas pagal individo vertybių hierarchiją: ar jis pasisako už demokratiją, ar už diktatūrą, socializmą ar laisvąją rinką, kaip jis supranta teisingumą ir bendrąjį gėrį, etc.

Ketvirtą grupę sudaro individo požiūriai į savo vietą politikoje: ar jis domisi politika, ar dalyvauja partijų veikloje, ar tiki galįs daryti įtaką vyriausybės veiksmams. Tris orientacijų grupes G. Almondas ir S. Verba taiko keturių politinių gyvenimo aspektų analizei:

1) sistemai kaip visumai, t. y. politiniam režimui, tirti; 2) sistemos paramai ir įeigoms (inputs), t. y. politinės sistemos

infrastruktūrai tirti; 3) išeigos (putputs) - vyriausybės politikos ir sprendimų bei jų

įgyvendinimo analizei; 4) individo, kaip politinio sistemos nario, „aš" vietai ir vaidme

niui nustatyti.

G. Almondas ir S. Verba išskyrė tris idealius politinės kultūros lipus, arba archetipus: 1) parapinę, 2) pavaldinio ir 3) dalyvio.

Parapinės politinės kultūros tipas apibūdina šios savybės: orientacijos į politinius objektus labai silpnos, asmuo nesieja savęs nė su vienu iš

172


politinių institutų, negali pasisakyti ir nesidomi nei nacionalinėmis problemomis, nei politika apskritai, nei mano galįs paveikti ją asmeniškai. Individas nesijaučia esąs pilietis, mažai tikisi iš vyriausybės. Labiausiai čia domimasi šeimos, bažnyčios, darbo reikalais. Tačiau piliečiai gali būti įtraukti į vietinę politiką - genties, kaimo. Šis tipas būdingas trečiojo pasaulio šalių tradicinėms visuomenėms, kur silpnai išreikšta institu-lų ir politinių vaidmenų diferenciacija. Toks individas retai aptaria politinius klausimus su pažįstamais, neturi supratimo apie dalyvavimą joje. .lis jaučiasi bejėgis prieš politinius institutus.

Pavaldinio politinės kultūros tipas išskiriamas tuomet, kai individas rodo savo teigiamą arba neigiamą nusistatymą politinės sistemos atžvilgiu. Tačiau jis neturi supratimo apie valdžios institutus, dalyvavimo kanalus, kuriais galima pateikti savo reikalavimus vyriausybei. Jam būdingas nestiprus dalyvavimo politikoje galimybės jausmas. Vis dėlto tokie individai jaučiasi piliečiais, domisi politika, nors ir pasyviai, dalyvauja joje, linkę remti ir paklusti autoritetui. Šis politinės kultūros tipas atitinka autoritarines politines sistemas.

Dalyvio tipui būdingas aiškus supratimas apie politinius institutus ir politinius lyderius, individai save suvokia kaip politikos dalyvius. Jie yra politiškai kompetentingi ir aktyvūs, linkę dalyvauti politinėje veikloje, tiki, kad vyriausybė turi atsižvelgti į žmonių nuomonę ir reikalavimus.

Tai buvo analitinės kategorijos, kuriomis bandoma atsakyti į pagrin-dinį tyrėjų keliamą klausimą: kiek politinės kultūros ir politinio režimo ai įtikimas lemia pastarojo stabilumą, arba - kiek visuomenės politinė kultūra daro įtaką politinės sistemos atsparumui aplinkos pokyčiams.

Šie politinės kultūros tipai, kaip ir trys M. Weberio idealūs legitimaus autoriteto tipai, nesireiškia grynąja forma. Realiame pasaulyje susiduriame su mišria politine kultūra. Gauti apklausos duomenys rodė, kad tiriamose šalyse yra visi trys archetipai, bet jų kombinacijos skir-I ingos.

G, Almondas ir S. Verba iškėlė hipotezę, kad demokratija yra stabiliausia tose šalyse, kur dalyvio kultūros tipas yra sumišęs su pavaldinio ir parapinės politinės kultūros elementais. Pagrindinis jos elementas

173

IVdalis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

yru dalyvio tipas. Tokioje kultūroje piliečiai gana aktyviai išreiškia savo reikalavimus vyriausybei, preferencijas rinkimuose, bet nėra tiek įsitraukę į specifines problemas, kad atsisakytų paklusti sprendimams, kuriuos priima jų išrinktas elitas. Piliečiai jaučiasi galį daryti įtaką vyriausybei, bet dažnai linkę atsisakyti tiesioginio dalyvavimo politikoje, suteikdami vyriausybei galimybe laviruoti, priimant sprendimus. Tokią trijų politinės kultūros archetipų kombinaciją G. Almondas ir S. Verba pavadino pilietine politine kultūra.

Tai buvo vienas iš pagrindinių jų tyrimo atradimų. Pilietinė kultūra jungia savyje visų trijų archetipų bruožus. Ji, autorių teigimu, labiausiai atitinka demokratijos reikalavimus, nes jos nešėjai yra linkę pasitikėti išrinktais atstovais ir vyriausybe, yra kompetentingi ir nori saikingai dalyvauti politikoje. Kita vertus, jie yra pasirengę veikti, jei vyriausybės veikla neatitiktų jų lūkesčių. Tačiau veikti pagal įstatymų numatytą demokratinę procedūrą.

Pilietinės kultūros pavyzdžiu G. Almondas ir S. Verba nurodė Didžiosios Britanijos politinę kultūrą. Jei šalyje vyrauja dalyvio politinės kultūros tipas, tai gali sukelti politinę-socialinę įtampą; jei dominuoja pavaldinio ir parapinės politinės kultūros bruožai - režimas palankus nedidelės elito grupės diktatūrai. Pagrindinės G. Almondo ir S. Verbos tyrimo išvados: 1) politinė kultūra lemia politinės sistemos stabilumą; 2) politinės kultūros pobūdis sudaro prielaidas politiniam režimui stiprėti arba silpnėti. Jie teigė, kad politinė kultūra atitinka politinę sistemą, jei atitinka vertybės ir institutai. Tai įvyksta tuomet, kai individai perima vertybes, palankias sistemai veikti, jų žinios ir supratimas apie sistemą tikslūs, o emocinės ir vertybinės orientacijos yra pozityvios. Esminė kiekvienos politinės kultūros savybė yra individo savojo „aš" vietos politinėje sistemoje, kaip politinėje praktinėje veikloje, suvokimas.

Tačiau tai idealus modelis. Tikrovėje, kai piliečiai balsuoja per rinkimus, jie yra dalyviai, bet kai jie moka mokesčius, yra pavaldiniai.

Vėlesni tyrimai, ypač atlikti Didžiojoje Britanijoje, parodė, kad čia politinė kultūra nėra homogeniška, pastebima didėjanti politinė apatija ir nepasitikėjimas politiniais institutais bei viešąja politika. G. Almon-

174


das ir S. Verba buvo kritikuojami dėl politinės kultūros reikšmės pervertinimo. Pagrindiniai argumentai rėmėsi keletu teiginių: 1) politinė kultūra tik reflektuoja politinę sistemą, bet nelemia jos struktūros; 2) pilietinė kultūra yra demokratijos stabilumo pasekmė, o ne priežastis; 3) politinė kultūra yra istorinės atminties, įsitikinimų ir einamosios po-lil inės situacijos kombinacija, todėl žmonių politinės orientacijos, nors ir lėtai, bet nuolat kinta; 4) politinė kultūra konkrečioje šalyje nėra vieninga, ji yra subkultūrų visuma; egzistuoja tarpiniai politinės kultūros lipai, kurių neapima G. Almondo ir S. Verbos koncepcija.

Antroje šių autorių knygoje Peržiūrėjus politinę kultūrą (The Civic Cul-

litre Revisited), išleistoje 1980 metais, buvo apibendrinti beveik dvidešimties metų politinės kultūros tyrinėjimai. Joje buvo prieita prie bendros išvados, kad politinė kultūra atskirose šalyse pamažu keičiasi, nes yra veikiama daugelio veiksnių, tačiau vieni jos elementai yra paslankesni, kiti - labiau atsparūs aplinkos poveikiui. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dėl ekonomikos nuosmukio, socialinės struktūros pokyčių sumažėjo pasitikėjimas tradiciniais politiniais institutais. K. Bakerio, K. Daltono ir K. Hildebranto Vokietijos politinės kultūros tyrinėjimai pa rodė, kad čia politinė kultūra iš pasyvios, pavaldinio politinės kultūros I ransl'ormavosi į pilietinę.

(ireičiausiai besikeičiantys politinės kultūros elementai yra pasitikėjimas politiniais lyderiais, socialiniais ir politiniais institutais. Individų politiniai įsitikinimai ir politinės vertybės yra santykiškai stabilūs jos komponentai. Tai patvirtina tirtų šalių režimų legitimumas. Tik katastrofos gali per trumpą laiką pakeisti politinius įsitikinimus. Ne mažiau atsparios įvairių veiksnių poveikiui yra etninės ir tautinės vertybės bei jsilikinimai.

2. Politinės kultūros klasifikacija

Remiantis tyrimo duomenimis, gautais JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vo-kicl ijoje, Italijoje ir Meksikoje, buvo nustatyti tų šalių vyraujančios po-lil inės kultūros tipai. Be to, politinės kultūros tyrimai padėjo paaiškinti li| šalių politinių sistemų ypatybes. JAV politinė kultūra buvo artima

175


Didžiosios Britanijos, o Vokietijoje ir Italijoje vyravo pavaldinio, be to, pastarojoje - ir parapinė kultūra. Meksika tyrimo metu išgyveno porevoliucinį pakilimą. Todėl joje buvo ryškus dalyvavimo siekis, bet realiai žmonės nedalyvavo politikoje. Tai „aspiracinė" politinė kultūra, kai psichologiškai norima aplenkti realias sąlygas.

Ankstesniame savo darbe G. Almondas (1956) buvo pateikęs tokį politinės kultūros skirstymą:

1. Anglosaksų - homogeninė politinė kultūra, būdinga JAV, Didžiajai Britanijai, kur piliečiai linkę sujungti įvairias vertybes. Čia gerai išvystytos ir skiriamos politinių vaidmenų struktūros: partijos, spaudimo grupės, visuomenės informavimo priemonės. Individai priklauso įvairiausioms viena kitą papildančioms grupėms. Todėl jie veikiami kryžminių įtakų {cross-pressures). Tai skatina piliečių toleranciją, pakantumą įvairioms pažiūroms. Politika čia vykdoma pragmatine ir pasaulietine dvasia.

2. Fragmentinė politinė kultūra būdinga kontinentinei Europai (Prancūzija, Italija). Ji sudaryta iš keleto subkultūrų, kurios įkūnytos įvairiuose institutuose. Čia egzistuoja konfesinis, socialinis pasiskirstymas, kurio pamatu susidaro šališkos grupės, linkusios atsiriboti viena nuo kitos. Pavyzdžiui, katalikai balsuoja už savo partijas, priklauso katalikų profsąjungoms, skaito katalikiškus laikraščius. Todėl galimybė paversti tokių uždarų darinių reikalavimus derinamos politikos alternatyvomis yra labai ribota. Toks grupinis atsiribojimas didina subkultūrų antagonizmą, yra nepalankus įtvirtinti kompromisu grindžiamą politiką.

3. Priešindustrinėms visuomenėms būdinga mišri politinė kultū

ra. Čia jaučiama režimų ir jų normų pripažinimo stoka. Ji būdinga

trečiojo pasaulio šalims.

4. Sintetinė homogeninė politinė kultūra yra totalitarinės politi

nės sistemos bruožas. Čia apatija derinasi su bendru režimo normų

palaikymu.

Tuo metu G. Almondas teigė, kad homogeninė anglosaksų politinė

kultūra tiesiogiai susijusi su demokratijos stabilumu, o fragmentinė - su

176

XIIIpaskaita. Politinė kultūra irpolitinė socializacija

režimo nestabilumu. G. Almondo politinės kultūros tyrimus tęsė Aren-das Lijphardas.

Tirdamas heterogenines, arba fragmentines, politines kultūras, pavyzdžiui, Olandijos, Belgijos, jis nustatė, kad šioms šalims taip pat budingas stabilumas, nors čia turi sugyventi keli segmentai - katalikai, kalvinistai, protestantai, flamandai ir valonai. Kaip parodė duomenys, svarbiausia yra elitų nesutarimai. Jie nepasiekia masių lygmens. Tokia dilo poliarizacija būdinga ir Italijai, ir Prancūzijai. Todėl gyventojų lyg-iiK-niii galimas susitarimas ir nuosaikus politinis dalyvavimas, bet elito, ypač partinio, santykiai įtempti.

Kitaip politinė kultūra klasifikuojama pagal vadinamąjį radikalųjį, III'bfl marksistinį, požiūrį. Teigiama, kad viešpataujančios klasės ideologija visada yra dominuojanti, t. y. visuomenėje egzistuoja valdančiųjų k lnsės nustatyta vertybių skalė. Ši klasė valdo švietimo sistemą, žiniask-liuil;i. todėl šios vertybės yra lengviau įdiegiamos. Politinė kultūra nėra Beulralus istorinės raidos rezultatas, bet viešpatavimo priemonė. Ji formuojama kryptingomis pastangomis. Todėl liberalioji demokratija ugdo ir pabrėžia vertybes, skaldančias darbininkų klasę.

I lominuojanti politinė kultūra priimama dvejopai: apskritai sutinkamu su režimo vertybėmis, bet iškilus ekonominių problemų, einama Itrelknoti. 'liii reiškia, kad vyksta ne pasyvus politinių normų įtvirtinimą1., bcl jis yra veikiamas ir klasinio solidarumo, ir atitinkamų partijų 11 II i'.i.mins kairiosios ideologijos. Toks „vertybinių įtakų" konkuravimas vykuln ui' /'.lupiniu, bet individualiu lygmeniu.

A I Ii i wnas siūlo dar kelias galimas politinės kultūros konfigūracijas: n) unifikuota politinė kultūra; b) demokratinė politinė kultūra, kai koegzistuoja įvairios subkul-

lllios;

i') dichotomiška arba susiskaldžiusi (buvusi Sovietų Sąjunga -fa-nmlinė ir tikroji politinė kultūra);

d) fragmentinė politinė kultūra, kur nė viena subkultūra dėlgen-

llnii| nesutarimų (tribalizmas) netampa valstybine ( Afrikos šalys).

177

IVdalis SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

Egzistuoja ir kitas politinės kultūros klasifikavimas - elito ir masių politinės kultūros. Elito politinės kultūros turinys sutampa su masių politine kultūra, tačiau net demokratinių šalių elito ir paprastų gyventojų požiūriai turi pastebimų svarbių skirtumų:

1. Elitas - liberalesnis socialinių ir moralinių problemų atžvilgiu. 2. Elitas labiau išsilavinęs, todėl aktyviau dalyvauja politikoje. 3. Elito pasaulėžiūra ir įsitikinimai labiau susisteminti.

4. Politiniai lyderiai labiau linkę leisti reikštis kitų grupių intere

sams ir vertybėms.

„Masės", suprantama, yra sudarytos iš įvairių socialinių grupių. Ben

dras jų bruožas - mažesnis politinis aktyvumas, žemesnis išsilavinimo

lygis.

3. Socializacija ir politinė socializacija

Socializacija - procesas, kurio pagrindu vyksta socialinis individo mokymasis, įsitraukimas į sociumo gyvenimą, sąlygojamas bendras vertybių, normų, simbolių supratimas ir įprasminimas. Tai procesas, kurio eigoje individas įgyja žinių, įgūdžių ir nuostatų, kurios leidžia lygiaverčiai ir efektyviai dalyvauti įvairių grupių ir visuomenės veikloje. Individo integracijai į sociumą yra svarbus vaikystės ir paauglystės amžius, taip pat įgytas gyvenimo patyrimas.

Socializacija yra mechanizmas, kuriuo įtvirtinama tam tikra visuomenės kultūra, nesvarbu, kurių grupių veikloje individas dalyvauja. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka socialiniai agentai, kurie perduoda visuomenės kultūrą. Socializacija apima kultūrinio palikimo patyrimo perdavimą iš kartos į kartą, socialiai priimtinų kontroliavimo priemonių įdiegimą, vaidmenų mokymąsi, socialinio dalyvavimo procesą.

Žmogus gimsta tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kur vyksta jo socializacija - kultūrinių vertybių susijungimas su atitinkamu socialinio elgesio modeliu. Elgesio modeliai yra labai įvairūs: hipių, moksleivių, religinių bendrijų, mokslininkų, mafijos, politikų ir kt. Kiekviena grupė

178

SI 11 paskaita. Politinė kultūra ir politinė socializacija

išmoksią savo kalbą, savitai rengiasi, laikosi skirtingų moralės kodeksų, liikios kalbos, stiliaus, simbolių taikymo išmokimas rodo individo so

cializacijos laipsnį grupės viduje. Šios grupės atstovauja skirtingoms sub-k 1111 ii roms, o jų visuma yra bendros kultūros variantai. Skiriamos regio-niuos, etnolingvistinės, socioekonominės, religinės ir amžiaus subkultūros.

Subkultūros svarbios politiškai, nes jos daro įtaką politiniam stabilumui. Pavyzdžiui, etninės ar religinės subkultūros padeda individams btogruotis į bendrąją kultūrą, arba priešingai - skatina atsiribojimą ir |.| atmeta. Politinės socializacijos procese, perimant bendrąsias kultū-nis vertybes, žmogaus elgesys gali būti daugiau ar mažiau veikiamas kryžminių bendrosios ir subkultūrų įtakų (cross-pressures), t. y. ir sub-k n 11 i i ros nustatytų elgesio modelių, ir bendrosios kultūros keliamų rei-knlavimų.

Polilinė socializacija - procesas, kurio melu įgyjama žinių bei NU formuojama vertybių sistema apie politiką ir politinę sistemą. Politini- socializacija atlieka politinės kultūros tęstinumo funkciją. Jos reikšmę ar laipsnį padeda nustatyti atsakymai į klausimus, kodėl žmonės ar j'.i upės yra skirtingų politinių pažiūrų, orientacijų, kodėl skirtingai žiūri | Inos pačius politinius objektus ar subjektus, įvykius ir pan. Politinės įocializacijos sąvoką pirmieji pradėjo vartoti socialiniai psichologai ir antropologai, vėliau -sociologai. Sociologus domino, kaip žmonės sąveikauja tarpusavyje, su grupėmis ir su visuomene. Socialinius psichologus kaip žmonės įgyja keliamus grupių ar visuomenės reikalavimus, knip juos derina ir prilaiko sau. Politikos moksle politine socializacija lUlldomėta dėl bihevioristinių tyrimų įtakos. Be to, politinė socializaci-i i susijusi ir su parama režimui, t. y. ji atlieka politinės sistemos legitimacijos funkciją.

Pagaliau politinės socializacijos tyrimai susiję su praktiniais intere-MtitN. Aiškinant politinę socializacija kaip priemonę, padedančią įgyvendinti politikos vyksmą ir suprasti jėgas, kurios gali lemti pokyčius ateityje, ji dažnai suvokiama kaip konservuojantis procesas. Pavyzdžiui, I 1'iusonsui socializacija yra būdas integruoti visuomenės vertybes ir

179


užtikrinti paklusnumą autoritetui. Kartais politinė socializacija aiškinama siaurai, pirmiausia kaip nepolitinių veiksnių sąlygojamas procesas. Dar Platonas, Jean-Jaques Rousseau politine socializacija siejo su piliečio formavimo procesu.

4. Politinės socializacijos funkcijos ir institutai

Egzistuojančios skirtingos nuomonės apie politinės socializacijos funkcijas atskleidžia šio proceso daugiareikšmiškumą:

1) politinė socializacija - tai politinio švietimo procesas, apimantis informacijos apie politinę sistemą skleidimą ir pilietiškumo ugdymą;

2) tai individo rengimas reikiamiems vaidmenims vykdyti, subkultūros ar politinės kultūros pagrindinių sisteminių normų įgijimas;

3) tai procesas, apimantis politinių pažiūrų formavimą, įgyjamą per patyrimą ir vidinius išgyvenimus;

4) lai netolygaus autoritetinio vertybių paskirstymo visuomenėje legitimumo užtikrinimo priemonė.

R. Milibandtas teigia, kad politinė socializacija - „masinės indokri-nacijos" procesas, suplanuotas pagrindinių kapitalistinės visuomenės institucijų pripažinimui reprodukuoti.

Galima skirti tris politinės socializacijos funkcijas: 1) žinių suteikimas ir suvokimas; 2) vidinių vertybių ir normų, kurias palaiko egzistuojantis reži

mas, internalizacija;

3) viešpataujančio elito ir esamos visuomeninės tvarkos legitimacija.

Politinės socializacijos poveikis juntamas dar vaikystėje. Tyrimų duomenys rodo, kad jau 10-11 metų vaikai šiek tiek orientuojasi politikoje. Pirmiausia, vaikas sužino apie politines personalijas. Kitaip tariant, vyksta politikos suvokimo procesas, kai politikai sutapatinami su simboliais: G. W Bushas - JAV prezidentas.

180


I (1-11 metų vaikai turi tam tikrą nacionalinio identiteto jausmą, su-|i:iilimą apie pagrindinius politinius institutus, parlamentą, vyriausybę Ii pozityvias nuostatas savo šalies politinių veikėjų atžvilgiu.

I 'aauglystėje jau sugebama diferencijuoti savo požiūrius į pagrindinius I n ilil inius veikėjus. Vėliau suvokiama, kad politika susijusi ne su atskirais iismcnimis, o su įvairiais politiniais institutais, politinė sistema yra ne persi inalizuota, o sudaro skirtingų organizacijų ir pareigybių tinklą. Vienokį ui kitokį politikos supratimą formuoja šeima, mokykla, draugai, „gatvė", darbinė veikla ir kita aplinka. Politinės socializacijos procesas trunka visą gyvenimą. Tačiau skirtingais amžiaus tarpsniais aplinkos ir individo „aš" poveikis individo politinės kultūros formavimuisi skiriasi. Du požiūriai -liberalusis ir radikalusis skirtingai aiškina politinę socializacija ir jos etapus. I liberaliuoju požiūriu politinių vertybių sistema suformuojama jau-Bystėje. Suaugus patyrimas nulemia tolesnį požiūrių formavimąsi.

Radikaliuoju požiūriu socializacija yra kryptingas procesas. Tai tikslingos įvairių institutų (agentų) veiklos, kuria siekiama suformuoti „nacionalinį viršpartinį konsensusą", pastangų rezultatas.

Liberaliuoju požiūriu skiriami trys politinės socializacijos etapai: I) ankstyvoji vaikystė, 2) vaikystė, 3) paauglystė. Pagrindinis vaidmuo skiriamas šeimai, antraeilis - iš aplinkos gaunamai informacijai. Brandos amžiuje įsitraukiama į politiką, kur pritaikomos įgytos politinės so-i'iali/acijos žinios. Šiuo požiūriu svarbiausias laikotarpis politinės kuiliuos formavimuisi yra ankstyvasis laikotarpis. Čia laikomasi S. Freudo ir jo sekėjų mokyklos pozicijos, kad pagrindinis socializacijos etapas yra vaikyslė, o svarbiausia institucija - šeima.

Radikalusis požiūris neatmeta vaikystės reikšmės, formuojant poli-lincs orientacijas. Tačiau pagrindinį vaidmenį priskiria švietimo institucijoms, kurios veikia kaip režimą legitimuojančios įstaigos. Vaikystėje j/),ylos žinios tikrinamos kasdien gaunama informacija ir patyrimu. Todėl svarbiausias tarpsnis politinėms nuostatoms suformuoti yra brandus amžius. Taip pat politiškai reikšmingos „vertybių perkainojimui" yru ekonominės krizės, politiniai sukrėtimai, kolektyvinė veikla. Ypač svarbi visuomenės informavimo priemonių įtaka.

181


Liberalusis požiūris pabrėžia politinės socializacijos spontaniškumą. Radikalusis požiūris šį procesą aiškina kaip kryptingą, viešpataujančios klasės organizuotą procesą.

Sociologijoje paplitęs modelis, kai skiriama pirminė ir antrinė socializacija. Jis svarbus ir politinei socializacijai, nes padeda paaiškinti, kaip įgyjamos tokios vertybės ir normos kaip tolerancija, dalyvavimas ar uždarumas. Pirminė socializacija vykdoma šeimos ir mokyklos institutų iki paauglystės. Pagrindiniai antrinės socializacijos institutai yra mokyklos, kitos švietimo įstaigos (aukštosios ir pan. mokyklos), profesinė veikla, visuomenės informavimo priemonės bei įvairios socialinės grupės, kurioms priklauso individas (draugai, kolegos, „gatvė"). Politiškai reikšminga informacija ir patyrimas įgyjami dalyvaujant rinkimuose, partijų ar kitų savaveiksmių organizacijų veikloje.

XX a. septintajame dešimtmetyje atlikti politinės socializacijos tyrimai parodė, kad aukštųjų mokyklų vyresniųjų kursų studentų politinės orientacijos yra mažiausiai nulemtos tėvų ir mokytojų. Didžiausią vaidmenį atliko saviaukla ir draugai. Atrodė, kad visi teoriniai politinės socializacijos modeliai pasmerkti. Tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad respondentai atstovavo po Antrojo pasaulinio karo užaugusiai pirmajai kartai, kuriai svarbiausias veiksnys buvo saviaukla. Šie ir paskesni tyrimai parodė, kad politinės socializacijos institutų didesnis ar mažesnis poveikis yra nepastovus kintamasis. Kai kurie institutai politinės socializacijos procese gali tapti nereikšmingi ar, atvirkščiai, labai svarbūs, priklausomai nuo politinės situacijos, įvykių, demografinės ir socialinės struktūros, technologijos pokyčių.

Tiriant visuomenės institutų ir vertybių evoliucionavimą, lemiantį politinę kultūrą ir politinės socializacijos procesą, kuriame formuojama individų politinė kultūra, akivaizdu, kad sąryšis tarp individualaus politinės socializacijos proceso ir visuomenės institutų veikimo padeda paaiškinti visuomenės tęstinumo ir kaitos procesus.

Pastarųjų dešimtmečių politikos kultūros tyrinėjimai atskleidė, kad vis didėja žiniasklaidos ir mažėja šeimos vaidmuo politinės socializacijos procese.

182


I [TERATŪRA

('onlcmporary Political Culture /Ed. by J. R. Gibbins. London: Sage Pub-llstitions, 1989. (TSPMI)

Alinond G. A., Verba S. The Civic Culture. Princeton: Princeton Universi-IV Press, 1963. (TSPMI, VU, ALK)

Almonci G. A., Verba S. The Civic Culture Revisited. Boston, London: Sa-jj,r l'ublications, 1989. (TSPMI, VDU, ALK)

Inglchart R. Changing Culture. Princeton, New York: Princeton University l'ir.ss, 1989 (TSPMI,VDU, ALK)

Degutis M. Penkeri pilietinės visuomenės formavimo metai: visuomenės irl'ornios ir politinė kultūra // Politologija. 1995, Nr. 1. (NMM, VU, TSPMI, ITII)

183

IV d a lis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKS TAS

XIVpaskaita. Politinės partijos ir partinės sistemos

Pagrindinės sąvokos: partija, partijų funkcijos, partijų klasifikacija, partinė sistema, partijų tyrimo parametrai, partinės sistemos tipai: konkurencinė ir nekonkurencinė, vienpartinė, dvipartinė, daugiapartinė, vienos ir daugiau partijų sistema, poliarizacija.

1. Politinės partijos ir jų klasifikacija

Kiekvienoje stabilioje politinėje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Itin svarbus vaidmuo čia tenka interesų grupėms ir politinėms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir metodais, įtakos valdžiai šaltiniais ir kitomis ypatybėmis. Partija - vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, be kurių būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Nors jos tyrinėjamos jau beveik šimtą metų, politinių partijų kilmė, savybės ir vaidmuo politiniame procese iki šiol tebėra teorinių disputų objektas.

Žodis partija (lotpars,partis) reiškia visumos dalį. Jau senovės Romoje jis buvo vartojamas politinei bendrijai (klienlelėms arba grupei žmonių, valdančių valstybę) apibūdinti. Ciceronas tapatino sąvokaspars ir fractio

(lot. laužymas), sąvokos amicitia, reiškusios kilmingų draugų sąjungą. Fractio

ir pars buvo laikomos blogomis, nekilmingomis sąjungomis, „laužančiomis" nusistovėjusią tvarką. XVII a. vyravo nuomonė, kad partijos kenksmingos visuomenei, nes į socialinį organizmą įneša nesantaiką. Tokio negatyvaus požiūrio priežastis buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik valstybė yra tautos suvereniteto reiškėją. Pavyzdžiui, T. Hobbesas pagrindine valstybės užduotimi laikė kovą su partijomis. Pirmųjų moderniųjų partijų (torių ir vigų) užuomazgos Anglijoje XVII a. septintajame aštuntajame dešimtmečiais beikitų pakraipų partijų kūrimasis, vaidmens didėjimas demokratijoje laipsniškai keitė požiūrį į partijų vietą visuomenėje.

184

XIV paskaita. Politinės partijos ir partinės sistemos

Jau XVIII a. pabaigoje Edmundas Burke'as, nors ir nebuvo partijų šalininkas, teigė, kad organizuota konkurencija dėl valdžios, principinė, o ne grįsta frakciniais egoistiniais interesais, buvo priimtina ar net pageidautina. Tačiau tik XX a., atsiradus masinei visuomenei ir išplėtus visuotinį balsavimą, partijas imta pripažinti kaip demokratijos atributą. C) po Antrojo pasaulinio karo, kai įsitvirtino nacionalinis sociumo vien-lisumas ir kultūrinis pliuralizmas, buvo toleruojamas politinis grupių Išsiskirstymas ir institucionalizuotos organizuotos konkurencinės valdžios siekimo formos, partijos buvo pripažintos kaip demokratijos esa-tis ir pradėtos tirti sistemiškai.

Vienas iš pirmųjų kryptingų partijų tyrinėjimo demokratinėje visuomenėje pradininkų šalia jau žinomo R. Michelso buvo M. Ostrogors-kis, darbe Demokratija ir politinių partijų organizacija1 tyrinėjęs Didžiosios Britanijos ir Amerikos partijų raidą ir veiklos principus. M. Oslrogorskis atskleidė partinės „mašinos", kuri iškreipia atstovavimo procesą ir kelia grėsmę demokratijai, organizacinius principus.

Po Antrojo pasaulinio karo klasikiniu darbu apie partijas tapoMau-licc'o Duvergerio knyga Politinės partijos (Political Parties (1954), iš dalies susisteminusi jau buvusias studijas ir padėjusi pagrindus šiuolaikinei partijų analizei.

Yra daug partijų apibrėžimų. Vieną iš pirmųjų pateikė Benjamino ( bnstanto. Pasak jo, partija yra grupė žmonių, išpažįstančių bendrą dok-liiną, kuriuos vienija bendra ideologija, o pati organizacija primena klu-|)i|. Anot Bdmunto Burke'o, partija -tai žmonių organizacija, kurie vienijusi pagal bendrą nacionalinių interesų supratimą ir veikia pagal sulinius principus. Anthony Downsui (Ekonomines demokratijos teorija^

An Econotny Theory of Democracy, 1957), partija - tai žmonių komanda, siekianti kontroliuoti valdymo aparatą ir laimėti valdžią pagal nu-slulylą Ivarką. Komanda -tai koalicija, kurios nariai sutaria dėl jos tiksli) < iiovani Sartori nuomone, „partija yra kiekviena politinė grupė, ii Icnlili'kuojama pagal oficialų pavadinimą, kuriuo atstovauja rinkimuose,

()sl rogorski M. Democracy and the Organization of Political Parties. Vol, I 2. London: Macmillan, 1902.

185


ir yra pajėgi rinkimų (laisvų ar nelaisvų) būdu iškelti kandidatus eiti valstybines pareigas". Tokia definicija padeda paaiškinti, kaip partijos paverčiamos demokratijos instrumentais arba liaudies valdžia. „Nelaisvi rinkimai" žymi nekonkurencinių sistemų partijas.

Kenetho Janda partija vadina tik tokią organizaciją, kurios vienas iš tikslų yra gauti valstybines pareigas savo atstovų, besąlygiškai identifikuojamų su šia partija, pastangomis. Jis pabrėžia, kad visos organizacijos siekia įvairių tikslų, tačiau tik šis yra partijos išskyrimo kriterijus. Jei interesų grupės atvirai rungtyniauja per rinkimus, jos tampa partijomis: Pagaliau „valstybinių pareigų užėmimo" kategorija apima ir valstybinių pareigų siekimą rinkimų būdu, ir tiesioginį administracinį potvarkį, jei valdančioji partija neleidžia kitoms partijoms varžytis rinkimuose, ir partijos atėjimą į valdžią prievarta.

Josephas LaPalombara ir Jeffrey Andersonas partija vadina „kiekvieną politinę organizaciją, kuri turi savo pavadinimą ir formalią struktūrą, siejančią jos centrinius vadovaujančius organus su vietiniais, kuri dalyvauja rinkimuose ir rinkimų (laisvų ar ne) būdu sugeba iškelti savo kandidatus į oficialius valdžios postus".

Partijai yra būdingi šie bruožai, skiriantys jas nuo interesų grupių: 1. Sąmoningai apibrėžtas tikslas (tikrasis ar slaptas) vienai ar ko

alicijoje įgyti sprendimų priėmimo galią. 2. Siekis užsitikrinti gyventojų paramą per rinkimus. 3. Nuolatinė organizacija.

Nuo visų kitų politinių institutų ir nuo interesų grupių partiją skiria tik jai būdingos funkcijos ir tipiški jų įgyvendinimo būdai, didesnė institucionalizacija, griežta vidaus struktūra, politinė veiksmų programa, atitinkama ideologinė orientacija, siekis sukurti kuo universalesnę programą, suformuoti savo vyriausybę.

Įvairūs šaltiniai įvardija skirtingas partijų vykdomas funkcijas. Dažniausiai nurodomos šios:

1. Gyventojų ryšio su valstybe funkcija. Raiškos kanalai: interesų reikalavimai, viešosios nuomonės. Daugiapartinėje sistemoje išplėstinis tokių kanalų tinklas perduoda informaciją vyriausybei. Vienpartinėje sistemoje šis tinklas ribotas.

186


2. Interesų agregavimo funkcija: kai įvairūs specifiniai reikalavimai paverčiami organizuotais, apčiuopiamais tikslais. Partijos atrenka, identifikuoja ir derina keliamus reikalavimus.

3. Bendrųjų tikslų įgyvendinimo funkcija vykdoma į valdžią išrinktų lyderių.

4. Elito atrankos ir socializacijos funkcija: pirma, partija, yra svarbiausia politinės karjeros mokykla; antra, ji kontroliuoja asmenybių atranką į renkamas ir skiriamas valstybines pareigas.

5. Emocinės iškrovos funkcija - partijos yra neapykantos ar šališkumo (meilės) raiškos objektai, padedantys švelninti įtampą visuomenėje.

] )ažnai apeinama ar nutylima bene svarbiausia politinių partijų funkcija - organizuotas konflikto reguliavimas. Partijos susikuria ten, kur kyla socialinis-politinis konfliktas. Jei jis įgyja organizuotą formą, susidariusios dvi ar daugiau partijų linkusios derėtis, eiti į kompromisus, o ne atvira forma, kartais ir prievarta priešintis vyriausybei ar kitaip atvi-i ui spręsti kilusį grupių konfliktą.

I. I'.II lijiĮ genezės modeliai

Vakari) šalių literatūroje skiriami trys partijų genezės modeliai: 1) institucinis, siejantis partijų atsiradimą su parlamentarizmo raida; 2) istorinis, partijų ištakų ieškantis sisteminės krizės ir tautinės valstybės formavimosi procesų sąveikoje; 3) modernizacijos, kur partijos yra jos procesų sąveikos produktas. Nepaisant jų skirtumų, dabartinių partijų atsiradimui k-k-uninante vieningai pripažįstama socialinė mobilizacija arba ma-NIIĮ atėjimas į politinę areną: kadangi politika peržengė siauras aristok-lulinio elito ribas, partijos atsirado kaip instrumentai, jungiantys, sicjiinlys elitą su masėmis.

I nsl ituciniu požiūriu šiuolaikinių partijų formavimosi ištakos siejamos su balsavimo teisės ir parlamento instituto modifikavimo procesais M. I )uvergeris skyrė tris partijų raidos etapus. Pirmiausia atsirado jTUpės parlamente, vėliau susiformavo vietiniai rinkimų komitetai ir pa-

187

IV d a lis, SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKS TAS

galiau užsimezgė nuolatiniai jų ryšiai. Tačiau parlamentinės elito grupuotės buvo nepastovios, jų užparlamentiniai ryšiai neinstitucionalizuoti. Jų pamatu susiformavo kadrinės partijos, silpnai integruotos nacionaliniu mastu, priklausomos nuo jų rinkimų kampanijas finansuojančių turtingų rėmėjų. Plečiantis rinkimų teisei, jos įsteigė vietines rinkimų organizacijas, kad užsitikrintų paramą per rinkimus, tačiau savo pobūdžiu išliko elitinės. Susidūrusios su tuo metu susikūrusių užparlamentinių partijų konkurencija, ėmė siekti užtikrinti integraciją nacionaliniu ir vietiniu lygiu.

M. Duvergeris skyrė parlamentines ir užparlamentines, arba masines, partijas, kurių atsiradimas kėlė ideologinį ir rinkimų pavojus valdančiajam elitui. Jų organizacija buvo pritaikyta veikti visuotinių rinkimų sąlygomis, o tikslas - anksčiau neturėjusių valdžios grupių interesų atstovavimas ar net politinės sistemos pakeitimas. Plečiantis demokratinėms teisėms, kadrinės partijos buvo išstumtos masinių, paprastai -kairiųjų partijų. „Iš vidaus" organizuotų partijų pavyzdžiai buvo Didžiosios Britanijos Konservatorių ir Liberalų partijos, JAV partijos, XIX a. liberalai Italijoje. Už parlamento įkurtos partijos yra klasikinės Vakarų socialistų, komunistų, krikščionių demokratų ir agrarinės partijos.

Institucinių veiksnių reikšmę šiuolaikinei partijai atsirasti pabrėžė M. Weberis, teigdamas, kad šiuolaikinės partijos tipas negali atsirasti kitur, o tik teisinėje valstybėje, turinčioje atstovavimo konstituciją. Naujo tipo partijų atsiradimą jis siejo su politikos profesionalizacija - demokratijos, visuotinio balsavimo teisės įsigalėjimu, poreikiu kreiptis į mases ir jas organizuoti.

Institucinis partijų ištakų aiškinimas rėmėsi Vakarų demokratijų patyrimu, todėl yra ribotas laiko ir geografijos požiūriu. Nacionalinių partijų kūrimosi požiūriu partijos atsiranda kaip nacionalinės integracijos, legitimacijos, didėjančių dalyvavimo poreikių sukeliamų krizių padarinys. Jų turinys ir eiga nulemia partijų evoliucijos modelį.

Sąveikaujant šioms sąlygoms G. Sartori randa istorines-institucines šiuolaikinių partijų ir partinės sistemos susiformavimo prielaidas. Partijos modernumo prielaida, G. Sartori teigimu, yra pliuralistinė visuo-

188


menė. Visuomenės pliuralizmas pasireiškia ne vien įvairovės ir skirtumų pripažinimu, bet jam reikia jų institucionalizavimo per formaliai įtvir-lintų ir visuomenės legitimuotų institucijų egzistavimą. Partijos buvo pripažintos tik suvokus, kad įvairovė ir nuomonių skirtumai nebūtinai griauna politinę tvarką.

G. Sartori skiria tris pliuralizmo lygius. Kultūrinis pliuralizmas remiasi teiginiu, kad skirtumai ir nuomonių įvairovė, o ne tapatumai yra pasaulėžiūros pamatas. Politinis pliuralizmas rodo valdžios įvairialypiškumą, t. y. nepriklausomų ir atvirų grupių daugybę visuomenėje. Tai, ikirtingai nuo tradicinių ar institucinių grupių, yra asocijuotos grupės.

Partinės sistemos formavimosi modernizacijos procese teorinį modelį sukonstravo Seymuras M. Lipsetas ir Ronaldas Rokkanas. Jie siekė parodyti, kaip kiekvienoje visuomenėje egzistuojančios socialinės kul-lūrinės skirtys (cleavages) gali virsti partinių sąjungų ir vertybinių iiuoslalų alternatyvomis.

Modernizacijos procese konfliktų linijos-skirtys (cleavages) formavosi kelia is etapais. Pirmasis siejamas su tautinės valstybės kūrimu ikiin-ilusl i'inėjc visuomenėje, kai dėl reformacijos ir nacionalinių revoliucijų išryškėjo dvi skirtys - tarp valstybės ir Bažnyčios bei etninė-lingvistinė. I uilusliinė revoliucija įtvirtino kitus du pasidalijimus: tarp kaimo ir miesto bei tarp darbdavių ir darbininkų (klasinį). Nacionalinė revoliucija VBrtė rinktis vertybines ir kultūrines alternatyvas. Industrinė revoliucija, nors inspiravo ir subkultūrų konfliktus, bet padėjo pagrindus politiniam pasirinkimui pagal ekonominius interesus.

Šių skirčių pagrindu atsirado politiniai gyventojų simpatijų pasiskirs-lymai (aligninents) ir sąjungos. Partijos atsirado ten ir tada, kur egzistavo konfliktų šaltiniai. Po partijų kūrimosi etapo ėjo politinės mobilizacijos laikotarpis. Jo metu, kol dar nebuvo įvesta visuotinė balsavimo teisė, bet masės jau įžengė į politinę areną, formavosi naujų piliečių segmentų politinės orientacijos, stipriai lemiamos didžiųjų konfliktų. Joms veikiant atsirado apibrėžtos politinės atskirų grupių simpatijos, o luo melu susikūrusios masinės partijos įtvirtino šias politines orientacinis. Taip baigėsi masių mobilizacija, kuri dabar buvo kontroliuojama

189


stiprių partijų. Todėl susiaurėjo „paramos rinka" ir sumažėjo partinės sistemos kaitos galimybės. Šiuo pagrindu S. M. Lipsetas ir R. Rokkanas suformulavo „užšaldytos" (freezing) partinės sistemos tezę. Politinėspar-tijos tapo mažiau priklausomos nuo piliečių įtakos, nes kontroliavo priėjimo prie valdžios kanalus ir kartu ribojo naujai susikūrusių partijų galimybes prasiskverbti į partinės konkurencijos areną. Todėl iki XIX a. šeštojo dešimtmečio senųjų demokratijų partinės sistemos išliko tokios, kokios susiformavo XX a. pradžioje.

3. Partijų tyrimo parametrai ir klasifikacija

Vakarų šalių studijose apie partijas nurodoma net dešimt jų tyrimo parametrų, kuriais yra nustatomas partijos brandumo laipsnis, tipas, politinis jos pajėgumas ir vaidmuo. Tai - institucionalizacija, politinė-idėji-nė orientacija, socialinė parama, organizacinė struktūra, autonomija, strategija ir taktika, vyriausybinis statusas ir pan. Dažnai jie yra ir partijų klasifikavimo kriterijai.

Institucionalizacija vartojama dviem reikšmėmis: (1) kaip teisinis partijos statuso įtvirtinimas, nustatomas įstatymų ir procedūros, ir (2) kaip sociologinė kategorija, žyminti tam tikrų socialinių santykių įsitvirtinimo, jiems tampant pastoviu sąveikų šablonu, procesą. Tai ir yra partijos brandumo rodiklis. Jis matuojamas partijos egzistavimo trukme, skilimų skaičiumi, elektorato stabilumu, lyderių kaita, rinkiminiu pajėgumu. Partija yra laikoma institucionalizuota, jei laimi trejus rinkimus iš eilės.

Polūinė-idėjinė orientacija (issue orientation) tai - partijų požiūriai į kertines nacionalines problemas, kylantys iš jų ideologinės nuostatos.

Partijos, savo programose akcentuodamos vieną ar kitą socialinę problemą, skiriasi požiūriais į jų sprendimo būdus, kurie išplaukia iš ideologinės jų orientacijos. Šie skirtumai nubrėžia partijų takoskyrą, pagal kurią jos skirstomos į ideologines šeimas: liberalai, konservatoriai, socialistai, krikščionys demokratai, etc. Kita vertus, jos nurodo partijų pasiskirstymo partinėse sistemose pagrindus, kitaip tariant -jų konkurencijos ašis, pagal kurias yra struktūrinama partinė sistema.

190


Arendas Lijphartas įvardija septynias sritis, kurių problemas skirtingai aiškina partijos: socioekonominę, religinę, kultūrinę-etninę, mies-lo-kaimo, paramos režimui, užsienio politikos ir postmaterializmo.

Požiūrių skirtumai į socialinę-ekonominę politiką paprastai išreiškiami partijų padėtimi kairės-dešinės skalėje. Partijų vieta kairės-dešinės skalėje nustatoma pagal jų požiūrį į ekonomines problemas: (1) valstybinė ve.rsus privati nuosavybė, (2) valstybės reguliavimas versus silpnas ekonomikos reguliavimas; (3) turtingųjų pajamų perskirstymas neturtingiesiems versus perskirstymas; (4) valstybės socialinių programų plėtimas versus siaurinimą. Vakaruose istoriškai šios dimensijos leido aiškiai skir-li kairiuosius nuo dešiniųjų. Įsitvirtinant „socialiniam konservatizmui", Šie skirtumai švelnėjo, bet kaip politinių alternatyvų rodiklis socioeko-norninė dimensija yra svarbi ir šiandien.

Pagal partijų padėtį kairės-dešinės skalėje skiriamos kairės, dešinės ir centro partijos. Tačiau jei skalė ne vienmatė, bet dvimatė, partijos papildomai skirstomos į autokratines ir demokratines. Tokio klasifika-fikavimo kriterijus - skirtingi partijų požiūriai į norminius-vertybinius demokratijos aspektus: asmens ir asociacijų laisvė, pilietinės teisės, etninė, rasinė lygybė ir pan.

I isminių problemų koncepcija susijusi su socialinės paramos bazės kri-li'i ijumi. Politinės partijos kuriamos ne lik politiniams tikslams įgyvendin-li, bei ir ai įtinkamiems socialiniams interesams atstovauti. Pagrindinių socialinių pasidalijimų - centras-periferija, valstybė-Bažnyčia, žemės likis pramonė, darbo ir kapitalo - pagrindu Vakarų šalyse formavosi par-lijil Identitetas, besiremiantis atitinkamos socialinės grupės (regioninės, i>• ligiuės, profesinės, tautinės ir pan.) parama. Socialinės paramos rodikliui yni ekonominė padėtis, religija, etninė priklausomybė, gyvenamoji vieta, Išsilavinimas. Taip nustatoma, kuri ar kurios socialinės grupės remia vieną m k i f i) partiją. Istoriškai socialdemokratus remdavo darbininkų klasės at-Nlnvni, konservatorius ir liberalus - verslo, viduriniosios klasės atstovai. ' I luinu dabar paramos partijoms struktūra yra gerokai sudėtingesnė.

I 'n miausia, pakilo pačių partijų orientacija: jos siekia per rinkimus u inkli kuo daugiau balsų, todėl švelnina savo ideologines nuostatas,

191


kreipiasi ne į vieną konkrečią grupę, bet į gyventojų daugumą. Partijos priverstos rizikuoti - arba orientuotis į savo bazinę grupę ir jos interesus bei lūkesčius, arba, norėdamos patraukli kitų partijų elektorato svyruojančias grupes, išplėsti savo programas, atsižvelgdamos ir į jų interesus, bet prarasti dalį savo rinkėjų balsų.

Šeštajame dešimtmetyje susiformavo partijos visiems (catch-all) tipas. Šią kategoriją įvedė vokiečių politologas Otto Kirchheimeris. Jis skyrė du organizacijos tipus: „masių integracijos" ir „partijos visiems". Pastarosios partijos atsisakė įsipareigojimo vienai iš ideologijų, stiprino vadovaujantį partijos ešeloną, klasinį partinį pasiskirstymą pavertė visų gyventojų paramos mobilizavimo strategija.

Remiantis paramos partijai bazės, narių priėmimo politika, kandidatų iškėlimo būdo kriterijais, partijos skirstomos į siaurų ar plačių interesų atstovavimo partijų tipus, atviras ir uždaras partijas, „lyderių" ir „partijų eilinių partijas".

Partijų klasifikavimo pamatas yra M. Duvergerio binaris partijų skirstymas į kadrines ir masines. Šiuo atveju partijų tipų skirtumai nustatomi pagal du kriterijus: dydį ir partijos struktūrą. Kadrinės partijos formuojasi apie politikų grupę, o jų organizacinės struktūros pagrindas yra politinių lyderių ir aktyvistų branduolys (caucus). Dažniausiai tokios partijos sukuriamos „iš viršaus". Šio tipo partija orientuota į profesionalių politikų ir elitinių sluoksnių dalyvavimą politiniame procese. Dažniausiai jų veikla suaktyvėja, artėjant rinkimams.

Masinės partijos - tai centralizuoti, gerai organizuoti ir disciplinuoti susivienijimai. Nors ir čia svarbų vaidmenį atlieka elitas ir partijos aparatas, tačiau jų pamatas yra nariai, svarbūs ir politiniu, ir finansiniu požiūriu. Ypatingas dėmesys čia teikiamas švietimui ir ideologinei narių vienybei. Tokios partijos paprastai susiformuoja „iš apačios" visuomeninių judėjimų pagrindu. Kitaip neikadrinės partijos, finansinę paramą gaunančios iš privačių asmenų, bankininkų, žymių mecenatų, masinės partijos apeliuoja į visuomenę, siekdamos apsirūpinti finansais rinkimų kampanijos metu iš narių mokesčių. M. Duvergerio manymu, kuo mažesnis partijos narių skaičius, palyginti su elektorato mase, tuo partija artimesnė kadrinei.

192


Partijos yra organizuotos bendrijos, orientuotos pasiekti tam tikrą tikslų kombinaciją: sėkmę rinkimuose ir galimybę paveikti vyriausybės politikos formavimą. Jos užima kertines pozicijas politiniame procese -konfliktų reguliavimo, integracijos, interesų artikuliavimo ir agregavi-mo, viešosios politikos formulavimo. Būdai, kuriais partijos yra organizuotos, padeda joms įtvirtinti savo pozicijas. Organizaciniai partijų skirtumai leidžia nustatyti, kokiomis priemonėmis, siekdamos savo tikslų, jos įveikia politinės aplinkos įtakas. Tai svarbu, vertinant partijų adaptacinį sugebėjimą ne tik elektorato, bet ir kitų partijų elgsenos ir santykių su jomis atžvilgiu, kuri ypač svarbi, tiriant besiformuojančias partijas. Todėl ne mažiau reikšmingas partijų tyrimo aspektas yra jos taktika ir strategija bei rinkiminis pajėgumas.

4. Partinės sistemos ir jų tipologija

Partinė sistema apibrėžiama ne kaip paprastąją sudarančių elementų suma, o kaip politinių partijų, veikiančių vienoje šalyje pagal organizuotą modelį, šalyje veikiančių partijų sąranga. Partijos ir partinės sistemos - savo prigimtimi skirtingi tyrimo objektai, nes partijos yra struktūros, o partinės sistemos - jų sąrangos, veikiančios atskirose šalyse pagal atil inkamus sąveikų modelius.

M. Duvergeris partinę sistemą apibūdina kaip kiekvienos šalies par-I i jų koegzistencijos formą ir būdus. Tai pačių partijų, veikiančių vienoje ai kitoje šalyje, organizaciniai-struktūriniaiskirtumai irpartijų skaičius, dydis, sąjungos, geografinis išsidėstymas, politinė sklaida ir pan. Partini' sislcma yra daugelio sudedamųjų veiksmų, apimančių universalius ii ipeciflnius šaliai bruožus, rezultatas.

Specifiniai veiksniai yra istorinė praeitis, tradicija, socialinė-ekonominė Itruktūra, religija, rasinė sudėtis, nacionaliniu mastu rungtyniau-|flntyi lyderiai ir partijos.

I InlveraalCis veiksniai yra socioekonominis, ideologinis ir techninis, '.ui h u' komuninis veiksnys atspindi socialinės struktūros poveikį politinių |uull)i| lipų formavimuisi. Ideologinę partijų priklausomybę lemia

193

IV d a lis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS

dominuojanti doktrina ar doktrinos, kurių pagrindu formuojasi politinės partinės alternatyvos.

Ypatingą įtaką partijų koegzistencijos formai daro rinkimų sistema. Jos poveikis ypač svarbus šalies partijų skaičiui, dydžiui, partijų aljansų susidarymui ir atstovavimui. Balsavimo sistemos ir partinės sistemos sąveikai atskleisti M. Duvergeris suformulavo tris hipotezes: (1) proporcinis atstovavimas stiprina partijų sistemą, kurios yra sudėtinės, griežtos, nepriklausomos ir stabilios (išskyrus masių emocines bangas); (2) dviejų balsavimo turų mažoritarinė sistema stiprina partijų sistemas, kurios yra sudėtinės, lanksčios, priklausomos ir santykiškai stabilios (visais atvejais); (3) vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvipartinę sistemą su valdžios alternacija tarp dviejų didžiųjų nepriklausomų partijų. Autorius nurodo, jog lai tik pačios bendriausios tendencijos. Kita vertus, partinė sistema taip pat veikia rinkimų režimą: dviparlinė sistema linkusi išlaikyti paprastosios daugumos su vienu balsavimo turu formą ir jai į aljansus yra svetimas proporcinis atstovavimas.

G. Sartori partinę sistemą apibrėžia kaip „sąveikų sistemą, kylančią iš partijų konkurencijos. Ji remiasi partijų sąryšiu, kur partija yra kitų partijų funkcija (matematiniu požiūriu) ir reaguoja į kitas partijas kaip į varžoves ar priešininkes"2.

Analizuojant partines sistemas, ypač svarbi jų klasifikacija. Viena iš jų yra partinių sistemų skirstymas į konkurencines ir nekonkurencines. Šios klasifikacijos kriterijus yra partijų tarpusavio santykių pobūdis: laisvas partijų kūrimasis, nevaržomas dalyvavimas rinkimuose, savo politinių nuostatų deklaravimas ir oponavimas priešininkui būdingas demokratinėms politinėms sistemoms. Vienos partijos dominavimas, ribojant kitų partijų organizacinę propagandinę veiklą ar apskritai jas uždrau-džiant - būdingas autokratinėms.

Kitos partinės sistemos klasifikacijos remiasi partijų skaičiaus ir dydžio kriterijumi. Klasikine klasifikavimo schema laikomas M. Duver-

Sartori G. Parties and Party System. A Framewwork for Analysis. Vol. 1. Cambridge: Cambridge University Press, 1976. P. 42-43.

194

V/l' paskaita. Politinės partijos ir partinės sistemos

m i |i I partinių sistemų skirstymas į vienpartinę, anglosaksų dvipartinę ir įjjUglnpartinę. Dvipartinę sistemą prancūzų politologas laiko politinės dilemos stabilumo pamatu.

I Inugiapartiškumui palanki proporcinio atstovavimo ir paprastosios dlllgumos su vienu balsavimo turu rinkimų sistemos. Šalys, kuriose veiklu paprastosios daugumos dviejų turų rinkimų sistema, visos yra dau-jiliipiu linės, tačiau didelę įtaką daro šalies sąlygos.

Proporcinis atstovavimas pasižymi partijų skaičiaus didėjimo ten-dtnclja. Tačiau proporcinio atstovavimo mechanizmas skiriasi nuo pa-pi autosios daugumos sistemos, nes skatina ne partijų skilimą, o naujų iilnli ailimą. Paprastai tik įvedus proporcinį atstovavimą partijos beveik Ulalko nepaliestą struktūrą. Jis nedaro dezintegruojamojo poveikio, o Itlirandančios mažos partijos yra ribojamos vienokio ar kitokio rinkinių barjero.

I Irllų politologas Jcanas Blondelis skiria dvi partinių sistemų šeimas - Vienpartines ir „daugiau kaip vienos partijos". Ši klasifikacija tapati konkurencinių -nekonkurencinių partinių sistemų dichotomijai. Pagrindinis jo klasifikacijos kriterijus - gyventojų paramos partijoms dydis.

Pasak .1. Hlondelio, vienpartinės sistemos aštuntajame dešimtmety-Ig nidlirč du penktadalius visų pasaulio partinių sistemų. Daugiausia jų linvn kylu liuropoje, Pietinės Sacharos Afrikoje.

I langiau kaip vienos partijos sistemos skirstomos į keturis tipus. Jjvlpii 11 inė sislema yra tada, kai dvi partijos rinkimuose gauna beveik ptl '.Ujime, balsų (JAV, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, Australija ) „I >vi su puse" partinė sistema nustatoma tada, kai pirmoji partija gauna 1(1 45 proc. balsų, antroji - 35 proc., trečioji - 15 proc. (Bel-ĮĮI|M, I luksemburgas). Daugiapartinės sistemos su viena dominuojančia |i,n l i|,i vi a los, kurių pirmoji partija taip pat gauna 40-45 proc. balsų, u kilus keturios partijos pasiskirsto likusius balsus (Skandinavijos šaly*, Italija), Ketvirtasis tipas - daugiapartinė sistema be dominuojan-" i Ii.'. |uiilijos. Šiuo atveju penkios ar keturios partijos pasidalija rinkė-|l| halsus, ii nė viena iš jų negauna daugiau kaip 25 proc. balsų (Suomija n Svt nurija).

195


G. Sartori partijų tipologija yra sudėtingesnė. Partinių sistemų tipų skirtumams atskleisti jis taiko dvimatę metodiką, skaičiaus kriterijų papildydamas ideologiniu. Partines sistemas jis skirsto į atskiras klases, o remdamasis ir skaičiaus, ir ideologiniu kriterijumi-į tipus. Be to, taikydamas skaičiaus kriterijų, G. Sartori skiria relevantines partijas. Rele-vantinės, arba reikšmingos, yra tokios partijos, kurios nuolat gauna nemažai vietų parlamente, turi rinkiminį koalicinį potencialą. Joms priskiriamos ir grėsmės {blackmail) partijos, kurios laimi pakankami vietų, bet nė karto neįėjo nė į vieną koaliciją.

Ideologinis kriterijus taikomas ideologinei distancijai tarp partijų arba politinės sistemos ideologiniam spektrui nustatyti. Partijų skaičius rodo partinės sistemos fragmentaciją, ideologijos kintamasis - poliarizacijos laipsnį. Jei partinė sistema yra fragmentuota, bet ne poliarizuota, tuomet ji priskiriama ribotam ir nuosaikiam pliuralizmui. Jei atitinkamai sistema ir fragmentuota, ir poliarizuota - kraštutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipui.

Nekonkurencines partines sistemas G. Sartori skirsto į vienpartines ir hegemonines. Vienpartinėje sistemoje egzistuoja tik viena partija, kitaip tariant, tai „unipartizmo" sistema. Hegemoninėje partinėje sistemoje gali veikti ir kitos partijos, bet joms neleidžiama nei formali, nei de.facto konkurencija su valdžioje esančia partija.

Konkurencinių partinių sistemų grupėje jis skiria dominavimo, dvi-partinę, nuosaikaus pliuralizmo, kraštutinio pliuralizmo ir atomizuotą partinę sistemą. Dominavimo partinėje sistemoje veikia kelios partijos, bet daugumą vyriausybėje nuolat išlaiko viena partija. Ji yra artima dvi-partiškumui. Tačiau pastarasis funkcionuoja švytuoklės principu, o dominavimo partinėje sistemoje nėra politinės jėgos ar partijų koalicijos, kuri galėtų tapti atsvara didžiausiai partijai.

Atomizuotą partinė sistema, G. Sartori žodžiais, yra likutinė klasė. Čia partijos yra „etiketės", neapibrėžtos sąjungos, linkusios skaidytis per kiekvienus rinkimus. Šis tipas atitinka partinės sistemos formavimosi prieš struktūrinę jos konsolidaciją etapą, kur ir pačios partijos, ir jų sąveikos yra nepastovios.

196

S l\ Įtiiskaita. Politinės partijos ir partinės sistemos

Ypatingą analitinę reikšmę įgyja nuosaikaus ir kraštutinio pliuralizmu kategorijos. Nuosaikaus pliuralizmo sistemoje veikia trys-penkios i rlivanl inės partijos, o kraštutinio - šešios-aštuonios. Tokia didelė frag-PinlHcija yra poliarizacijos prielaida. Jei partinė sistema pasižymi ir Ideologine poliarizacija, tai sąveikoje su fragmentaciją gaunamas kraš-llilinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipas.

Poliarizuotas ir kraštutinis pliuralizmas pirmiausia žymimas tomis nnvyhėmis, kurios jį leidžia skirti nuo riboto ir nuosaikaus pliuralizmo. Illl, pirma, antisistcminių partijų egzistavimas. Tai partijos, kurios siekiu pakeisi i ne vyriausybę, o pačią valdymo sistemą. Esminis jų bruožas

IVClima ideologija. Antisisteminės partijos delegitiffluoja politinę sis-li'HU| iŠ vidaus.

Antrasis bruožas - abipusė opozicija, kai esančiai valdžioje partijai Oponuoja politinės jėgos iš kelių spektro taškų. Trečiasis -centro pozi-pJJlIN užima viena ar daugiau partijų. Vien tik centro pozicijų fizinis už-Imlmas reiškia, kad politinės sistemos centrinė erdvė yra išstumta iš konkurencijos. Čia konkurencija yra išcentrinė ir palanki radikaliai ar i'khlii'iiiislinci politikai.

Isel vii loji partinės sistemos poliarizacijos savybė yra maksimalus nuo-ini >i ui i pasiskirstymas tarp kraštutinių polių. Tokiai politinei sistemai budingas didelis susiskaldymas, žemas konsensuso lygis ir legitimumo kll/ės pavojus.

I 'i nk I ašis bruožas -politinių partijų tarpusavio konkurencija remia-•I ideologiniais argumentais, o ne pragmatizmu. Perdėm ideologizuo-1.1.11.111 inės sislemos susiformavimas aiškinamas partijų ideologinio al-Mllnlmo (identiteto) būtinumu.

SeSlasis poliarizuoto pliuralizmo bruožas yra neatsakinga (irrespon-

Hll'lf) opozicija. Čia nesusiformuoja alternatyvios koalicijos ir neveikia Hvyluoklės principas. Valdžios pasikeitimas yra periferinis, o priėjimas pili valdžios ribotas, nes į ją patenka tik kairės-cefltro arba dešinės-ĮMItro partijos.

I'ngnllmi poliarizuotam pliuralizmui būdinga neįpareigojanti politiku i 'III neegzistuoja konkurencinė politika. Priešininkai siekia perimti

197


gyventojų paramą iš varžovų, vis didindami savo pažadus, nors ir negalėdami jų įvykdyti.

Partinės sistemos tipo pagrindu atskleidžiami valdžios perdavimo būdai, partijų sąveikos su piliečiais ir tarp jų pačių pobūdis.

LITERATŪRA

Duverger M. Political Parties. 3 ,d ed. London, Methuen: University Paper-backs, 1964. (VU)

Daalder H., Mair P. (eds.). Western European Party Systems. Contirmity and Change. London: Sage Publications, 1983. 465 p. (TSPMI)

SartoriG. Parties and Party Systems. A Framework for Analysis. Vol. 1. Cambridge: Cambridge University Press, 1976. 370 p. (TSPMI)

Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. TSPMI Studijų šaltiniai'6. Sud. A. Jankauskas, E. Kūris, J. Novagrockienė. 1-2 knyga. Kaunas: Naujas lankas, 1997. (NMM, VU, TSPMI, VDU, LTU)

Seimo rinkimai'96. Trečiasis „atmetimas". Sud. A. Krupavičius. Kaunas: Tvermė, 1998. (NMM, VDU, TSPMI, LTU)

Novagrockienė J. Partinių sistemų tipologija // Politologija. 1995, Nr. 1. (NMM, TSPMI, VU, LTU)

Krupavičius A. Politinės partijos: organizacija, funkcijos ideologija //Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: KTU, 1999. (NMM, TSPMI, VDU, KTU)

198

XV paskaita. Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

ftįlindinėssąvokos: interesų grupė, funkcinis atstovavimas, spaudimo gru-Bt\ lobizmas, korporatistinis ir pliuralistinis modeliai, priėjimas.

I, [nteresų grupės

I 'i lllllnčs partijos šiandien įkūnija pagrindinį moderniosios politikos or-Hiiiii/nvimo principą. Kiekvienoje politinėje sistemoje, veikdamos kaip t lt mokini įjos atributas ar diktatūros šaltinis, jos atlieka svarbiausios jungtie* I m p valstybės valdymo institucijų ir pilietinės visuomenės vaidmc ui I.n MII partijos ne visada sugeba artikuliuoti naujus ir vis įvairesnius 111 icnės kylančius reikalavimus ir operatyviai reaguoti j jos porci

ni XX II. šeštajame dešimtmetyje pradėta kalbėli apie partijų vaiduti demokratijoje nuosmukį ir interesų grupių įtakos augimą, liio

MII m IMIVII paplitęs leiginys, kad konvencinę rinkiminę demokratiją iš-IIII pliuralistinė demokratijos forma, kai grupės ir organizuoti inlc-H pakeitė politines partijas kaip pagrindinį tarpininką tarp valdan-'l| Ii valdomųjų1. Šio teiginio pamatas yra R. A. Dahlo tezė apie

< llil m'. Iiiųųiieiilaciją visuomenėje: „bet kuri aktyvi ir legali gyventojų Į!lipi liuli pasiekti, kad būtų išgirsta tam tikroje lemiamoje sprendimo

|ll Ililo stadijoje"2.

tlllt'H'sų grupės, kaip ir politinės partijos, yra moderniosios visuo-;n »̂ produktas. Jų gimimas reflektavo atstovaujamosios demokra-

I||c<«• H industrinės visuomenės kompleksiškumo augimą. Politikos *|i tu nili iiiusia prasme interesų grupėmis vadinamos organizaci-

' lbv« d A l'olilies. London: Macmillan, 1997. P. 256. Iliilll K A Prcliicc lo DcmocraticTheory. Cnicago: Chicago University

littn f IT.

!')<)


jos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vieno

kiu ar kitokiu būdu siekia daryti įtaką vyriausybės politikai. Esminis jų skirtumas nuo politinių partijų tas, kad jos nesiekia formuoti vyriausybės. Politinės partijos interesų grupėms yra vienas iš pagrindinių priėjimo prie sprendimų priėmimo kanalų. Partijos savo ruožtu dažnai linkusios bendradarbiauti su interesų grupėmis, tikėdamosi pagalbos mobilizuojant rinkėjų balsus per rinkimus arba siekdamos finansinės paramos.

Vieningai sutariama, kad interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Intereso vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių tikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai ir reikalavimai, kurie tampa individualių ir kolektyvinių veiksmų priežastimi.

A. Bentley'is aiškino, kad žmonių veiklumas yra svarbus veiksnys, kurį skatina interesai ir siekis juos įgyvendinti. Žmogus, veikdamas vienas, mažai tegali. Todėl atsiranda poreikis jungtis j grupes. Į grupę žiūrima kaip į kolektyvinę žmonių veiklą. Interesai, kurių pagrindu kuriasi grupė, suteikia jai bendrą orientaciją, o individas susilieja su ta grupe.

Taigi organizaciniu visuomenės principu tampa interesas, kurio institucinė išraiška yra asociacija. Todėl piliečiai jungiasi j įvairias organizacijas, judėjimus, asociacijas bei savaveiksmes grupes, kurių paskirtis yra ginti arba tenkinti įvairių gyventojų grupių interesus. Tačiau vienose grupėse individai pasitenkina bendra veikla (pavyzdžiui, šachmatininkų klubas), kitose - grupių narių poreikiams patenkinti būtina daryti įtaką valstybinės valdžios institucijoms, siekiant joms palankių sprendimų. Pastarasis elementas skirtingose grupėse yra nevienodai išreikštas.

Politikos mokslą domina ne bet kuri interesų grupė, bet tos grupės, kurios siekia paveikti atskiras viešosios politikos kryptis ar sprendimų priėmimą. Kai kurie autoriai, remdamiesi šiuo kriterijumi, interesų grupes skirsto į politines ir nepolitines.

Interesų grupėms apibūdinti vartojamos sąvokos lobizmas, lobistai, spaudimo grupės (pressure groups). Kai kurie interesų grupių tyrinėtojai neskiria jų ir teigia, kad lobistų grupės yra interesų grupių amerikie-

200

%V paskaita. Interesų grupės ir ją vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Įlfikns variantas. Kiti mano, kad lobistas3 - tai žmogus, darantis įtaką I Irs ii Igini parlamentui ar vyriausybei. Interesų grupė yra platesnė sąvo-I II n/ spaudimo grupę, o pastaroji-už lobistus.

M I Juvergerio nuomone, spaudimo grupė - tai grupė, nesistengianti I m m i! i valdžios. Ji veikia vyriausybę būdama šalia jos ir įvairiais būdais dm yilnma jai įtaką. Kitu požiūriu spaudimo grupės reiškia tik veikimo liilili| Tai lėra politinių sprendimų blokavimo ar palaikymo metodas. I'iivy/ilžiui, demonstracijos, streikai, piketai.

I liirmonas Zeiglcris interesų grupes apibrėžia kaip kiekvieną grupe, įlekiančią paveikti vyriausybę. Interesas gali būti siauras, orientuotini | vieną arba apimantis kelias problemas.

Jorcmy .1. Richardsonas spaudimo grupe vadina kiekvieną grupę, kuri t'lln lokius reikalavimus, kuriuos turėtų spręsti politinės sistemos au

lui lietinės institucijos, paskirstydamos vertybes. Iš esmės spaudimo gru-i •• h i miną jis laiko interesų grupės sinonimu"1.

Nors ir nėra bendros nuomonės apibrėžiant interesų, lobistines ar Ipiiililinu) grupes, interesų grupės kategorija naudojama dažniausiai, hm II IkSniė kariais išplečiama iki grupės, kuri turi tik potencialių gali-lliylMi| veikli vyriausybę. Vienas iš labiausiai paplitusių apibrėžimų yra:

trii'M| gi upė lai savanoriškai susiorganizavusi grupė žmonių, kuli* vienija bendri interesai, siekis juos ginti ir suteikti savo nariams BltTlHlIll naudą bei malonumą.

I n I r i i'M| grupės užima tarpinę padėti tarp politinių partijų ir sociali-lllili'jiinų. Nuo partijų interesų grupės skiriasi funkciniu, o ne terito-

vrlkiino principu ir tuo, kad nesiekia laimėti oficialių postų vy-llxvl>< |< Socialiniai judėjimai iš dalies gali sutapti su interesų liėinls, iMčinu pastarosios yra stabilesnės, mažesnės, linkusios labiau ;yll* formulių reikalavimų. Pavyzdžiui, moterų judėjimas savaime nėra

Įttihhv nii(i,li| kalba reiškia parlamento priimamąjį. Didžiosios Britanijos jlHfįmittNlt' koridorių, kuriame balsuoja parlamento nariai.

1'lcNMiir i Iruups/Hcl.byJ. .1- Richardson.Oxford:Oxford University Press, [gfl [i i

201


interesų grupė. Tačiau jei jo viduje steigiamos grupės veikti vyriausybės politiką, tai jau bus interesų grupės. Pavyzdžiui, Vokietijoje Išsiskyrė žaliųjų judėjimo ir interesų grupės, ir Žaliųjų partija, turinti nemažą įtaką Bundestage. Be to, interesų grupės gali peraugti į politines partijas. Taip profsąjungų pagrindu Didžiojoje Britanijoje susiformavo Leiboristų partija.

Kita vertus, kai kurios pastovios interesų grupės organizaciniu požiūriu yra beveik tapačios partijoms: turi tokią pat biurokratinę hierarchine struktūrą, savo funkcionierius ir savo eilinius. Labiausiai šiuos bruožus atitinka profsąjungos.

2. Interesų grupių ir vyriausybės sąveika

Dar A. Bentley teigė, kad grupių ir vyriausybės sąveika yra nuolat kintanti. Tarp grupių vyksta nuolatinė konkurencija, kur stiprios grupės dominuoja, eliminuodamos silpnesniųjų įtaką. Valstybė reguliuoja šiuos konfliktus, siekdama palaikyti socialinę-politinę pusiausvyrą. Valstybės valdymo aparatas ir institucijos, pasak A. Bentley, tėra grupių kovos išraiška, o politiniai institutai keičiasi keičiantis grupių pusiausvyrai.

1951 m. D. Trumanas įvedė potencialių grupių sąvoką. Jo nuomone, jei visuomenė praranda pusiausvyrą (stabilumą), gali susiformuoti naujos grupės jai atkurti. Naujų grupių veiklai reikia naujų taisyklių. Taigi taip formuojasi nauji institutai ir atitinkamai kinta vyriausybės ir interesų grupių sąveika.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad egzistuoja du interesų grupių ir valstybės sąveikos modeliai: pliuralistinis ir korporatistinis5. Korporatistinis modelis buvo griežtai ribojamas nuo penktojo šeštojo dešimtmečių JAV politikos mokslo studijose vyra-

Plačiau nenagrinėsime šių modelių, nes su jų veikimo principais pakankamai gerai susipažįstama vidurinėje mokykloje.

202

XVpaskaita. Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

VI \n ii i p I ii i ra listinio vyriausybės ir interesų santykių modelio, kuriam būdingi atvirumo ir konkurencingumo bruožai.

'Illčinu praėjus dešimtmečiui po 1974 m. Philippe Schmitterio sufor-muliiolos korporatistinės, t. y. nekonkurencinės, hierarchiškai organi-lUOtos ii funkcionaliai diferencijuotos, interesų atstovavimo sistemos IMTipratos jsilvirlinimo, interesų grupių veiklos tyrimai atskleidė kor-pnilllislmio modelio neatitikimą realiai vykdomai politikai. Pats I1 Niliinilcris pripažino, kad septintajame dešimtmetyje suklestėjęs na-i liiiiiilinis korporatizmas aštuntajame dešimtmetyje sumenkėjo dėl tri-|ų pagrindinių sąlygų: (1) didėjančių socialinės struktūros ir bendrųjų ĮfllorcNų diferenciacijos; (2) rinkos nestabilumo ir kaitos, skatinusių fir-

, IcSkoli lankstesnių technologijų ir socialinio organizavimo formų; I 11 Interesų organizacijų ir jų struktūros pokyčių. Šie pokyčiai pranaša-ni nmoi'ikieliškojo pliuralistinio „konkurencinio federalizmo" modelio IflliU'iH'iji) įsilvirlinimą nacionaliniu ir Europos lygiais: tarp regionų, vn h lybių ir „Hriuselio". .lis priėjo prie išvados, kad dabar galimi įvairesni lllli IVSIĮ grupių sąveikos būdai, ir nė vienas iš jų nėra vyraujantis. I llalp I III iiuil, šiandien turime kalbėti apie valstybės ir interesų grupių

nii\ I li| įvairove. Interesų grupių ir vyriausybės santykių forma nusi-lllivl nIfclJ.veIgianl j konkrečios valstybės istorinę raidą, politinę kultūrą, llll Inlllli, aplinką.

I linu inliusi) grupių ir vyriausybės sąveikos aspektas yra interesų II M|ot| poveikio vyriausybei kanalai ir formos.

\ •. pagrindinių kategorijų, susijusių su interesų grupių veikla, Vin pili'lliniis". liii grupės sugebėjimas patekti į sprendimų priėmimo Vi Mli ui I lipniausiai skiriami trys pagrindiniai interesų grupių poveikio tdapnl pi lišpiiilaincnlinė sprendimo priėmimo stadija, parlamentinė |f pupiniame ulinė. Pažymėtina ir lai, kad didėjant vyriausybės vaidme-Itliilpt likii.shinl visuomenines lėšas, interesų grupių lobistai savo ener-i M i iiiikiripin j vykdomosios valdžios institucijas ir valdininkus. Išaugęs liĮiii'il inlijus vaidmuo laip užtikrina ir interesų grupių įtakos didėjimą. I dm iliuiiit Mimii/.iiili kai kurių grupių poveikį, vyriausybė gali imtis ati-iinl iiiuii pi lenu Ulių. Viena vertus, ji siekia kontroliuoti institucines gru-

203


pes: valdininkus, policiją, armiją. Ši interesų grupių veikla yra tiesioginė santykių su vyriausybe plačiąja prasme forma, galinti pavirsti į patro-nato santykius. Kita tiesioginė vyriausybės poveikio forma yra prašymai, labiau paplitusi trečiojo pasaulio šalyse.

Dar vienas interesų grupių poveikio kanalas - politinės partijos. Interesų grupės dažnai finansiškai remia partijas ar partijų kandidatus, kad būtų atstovaujama jų interesams parlamente ar vyriausybėje. Ši veiklos forma kai kuriose šalyse yra institucionalizuota. Pavyzdžiui, JAV plačiai paplitęs reiškinys „avansai" įvairių politinių lyderių ar partijų rinkimų kampanijoms finansuoti. Geriausias pavyzdys yra politinių veiksmų komitetai. Komitetų pinigai yra skiriami vieno konkretaus asmens rinkimų kampanijai, o pinigų likutį kandidatas gali pervesti į savo asmeninę sąskaitą. Jei kandidatas, laimėjęs rinkimus, nevykdys komiteto reikalavimų, komitetas nerems jo kitą kartą arba rems jo priešininką. Tokia interesų grupių veikimo forma suteikia jai įtakos įstatymų leidimo institucijoje, nors ta įtaka yra ribota.

Netiesioginio poveikio vyriausybei forma yra ir visuomenės informavimo priemonės. Tai viešosios nuomonės formavimo kanalas, siekiant atkreipti dėmesį į vieną ar kitą problemą, aktualizuojant ją visuomenėje.

Interesų grupės naudojasi formaliais ir neformaliais priėjimo prie vyriausybės kanalais. JAV sukurtos lobistų tarnybos, kur samdomi profesionalai lobistai atstovauja atitinkamų grupių interesams. Dažnai jie yra buvę administracijos pareigūnai, gerai žinantys visus Kongreso ir Baltųjų rūmų koridorius ir pažįstantys žmones, turinčius realią valdžią.

Tam tikrą pavojų kelia ir vadinamosios „antisisteminės" asociacijos, pavyzdžiui, įvairios religinės sektos, ypač tos, kurios griauna visuomenės vertybes ir normas.

Nors pliuralistinis vyriausybės ir interesų grupių sąveikos modelis, besiremiantis jų konkurencija dėl įtakos sprendimų priėmimui, yra labiausiai paplitusi forma, jis turi ir trūkumų. Interesų grupių daugėja, ginamų interesų ratas plečiasi. Šių grupių veikla tampa nekontroliuojama. Vyriausybei sunkiau dirbti, suderinti reikalavimus ir siekius. Jų prieštaringumas sunkina sprendimų priėmimą.

204


Kita vertus, interesų grupės gina tik savo narių interesus dažnai kitų pupių interesų sąskaita. Todėl organizacijos, turinčios užtikrinti ryšį Inrp valdančiųjų ir valdomųjų, pačios nėra demokratiškos.

,1. I nteresų grupės ir politinės partijos

Ryškinusias partijų ir interesų grupių skirtumas yra jų tikslai. Pagrindinis pflrtijų liksiąs yra patekti į valdžią ir įgyvendinti savo programines nuoslalas. Interesų grupei pakanka spaudimo. Ji nesiekia paimti val-lUii), dažnai linkusi likti šešėlyje. Kita vertus, partijos remia interesų gi upes, nes yra įsipareigojusios joms už rinkimų kampanijų finansavi-nii| Interesų, grupės formuoja viešąją nuomonę, ir partijos, siekdamos Bnll nkli elektoratą, siekia interesų grupių paramos. Daug lemia ir asini nlnliu'elilo grupių ryšiai. Taigi interesų grupių ir politinių partijų skir-linnus nlskleidžia šie bruožai:

I. Skirtingi liksiu įgyvendinimo būdai. .'., Interesų grupės geriau atstovauja viešajai nuomonei ir ją pa-

li Ikln valdžios institucijoms. Politinės partijos veikia kitais būdais, m s siekdamos valdžios siekia kompromisų, nori platesnių visuomene •< sluoksnių paramos ir todėl lik santykiškai gali ginti piliečių inte-rvniii.

I hilllinės partijos atsako visuomenei už savo vykdomą politiką. 11111 n N i j gi upės paprastai neatsako už savo veiklos padarinius.

«l I 'III I įjos yra atviros visoms visuomenės grupėms, interesų gru-ni i iiIMnviiujii partikuliariniams interesams.

5 Partijų programos ir veikla paprastai apima visus nacionalinių lllli n n ir.prklus, o interesų grupių -vieną ar kelis.

ruill|t| h IIIII n si) grupių vaidmens skirtumai reiškiasi trimis lygme-

lilniii n i'.iin visuomenės mąslu kaip organizuota konfliktų sprendi

niu pi Ir nu nu , k uiia vyriausybė užsitikrina paramą ir palaiko ryšį su • m m Inlcirsų grupės veikla dažnai yra konflikto ar net gyven-

ln|i| m | >i i >. 11 < nl miniu šalimis.

20 S


b) politinės sistemos lygmeniu partijos atlieka gyventojų integracijos į politinę sistemą funkciją, kurią iš dalies, tačiau siauresniu mastu, vykdo ir kai kurios interesų grupės. Juolab kad galimas atvirkštinis jų poveikis - uždarumo ir atsiribojimo nuo kitų asociacijų skatinimas.

c) kasdienės politikos lygmeniu - partijos yra politinės socializa-cijos ir rekrutavimo agentai.

Kita vertus, politinės partijos ir interesų grupės turi nemažai bendrų bruožų. Partijos taip pat gali formuotis interesų pagrindu, o interesų grupės d alyvauti rinkimuose. Tokiu atveju jos paprastai priskiriamos partijoms. Interesų grupei tapus partija, jos veikla išsiplečia, ji nebegali reikšti „motininės" grupės narių interesų, todėl susiformuoja nauja, panaši į ankstesniąją interesų grupė arba ji visai išyra.

Skirtingų ideologinių-politinių orientacijų partijos nevienodai vertina interesų grupių ir valstybės santykį. Socialistinės partijos, linkusios į didesnį valstybės reglamentavimą, labiau vertina korporatistinį modelį, leidžiantį ginti dirbančiųjų interesus. Liberalai iš esmės pasisako prieš bet kokį interesų grupių veiklos apribojimą bei reglamentavimą. Jų deklaruojamas individualizmas puikiai atitinka pliuralizmo esmę. Konservatoriai, akcentuodami tradicines vertybes tokias kaip šeima, bendruomenė, Bažnyčia, pasisako už laisvą interesų grupių veiklą.

Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad vienas ar kitas interesų grupių veiklos modelis būdingas lik vieno „tipo" šaliai. Didelį vaidmenį šiuo atveju vaidina istorinė, kultūrinė, socialinė, politinė aplinka, o ideologinis momentas ne visada yra svarbus. Pavyzdžiui, Japonija yra kor-poratistinė šalis, kur griežtai reglamentuojamas grupių priėjimas prie politinių sprendimų dėl tos priežasties, kad debatai ar net konfliktai neiškiltų viešumon ir netrikdytų stabilumo įvaizdžio.

4. Interesų grupių klasifikacija

Interesų grupių skirtumus padeda nustatyti jų klasifikacija. Galimi du tokio skirstymo pjūviai. Pirmasis būtų interesų grupių skirstymas į (1) sektorinio intereso arba funkcines ir (2) visuomeninio intereso grupes.

206


Sektorinio intereso grupės atstovauja ir gina savo narių interesus, dažniausiai materialinius, ir yra pasiskirsčiusios pagal profesinę priklausomybę arba veiklą: pavyzdžiui, darbdavių, profesinių sąjungų, vartotojų, veislininkų, etninių ar konfesinių interesų grupės. Jos dažnai dar vadi-BBmOSprivataus intereso grupėmis, skirtingai nuo visuomeninio intereso

gi upių, kurioms atstovauja gamtos, aplinkos apsaugos, gyvūnų apsaugos, moterų teisių, vaikų teisių ir pan. grupės. Kai kurios grupės, su-pnuilama, turi ir sektorinių, ir visuomeninių grupių bruožų.

Kitas interesų grupių pjūvis remiasi poveikio vyriausybei taktikos ir siiiilyk io su ja kriterijais. Šiuo požiūriu jos skirstomos į (1) insaideres ir (.') aulsaideres. Grupės insaideres paprastai yra institucionalizuotos, llli i privilegijuotą padėti nuolatinių konsultacijų su vyriausybe arba al-M< pviivimo joje forma. Dažniausiai tokią padėtį turi funkcinės ekonominio Intereso grupės (verslo, žemės ūkio, profesinių sąjungų), kurių veikla iluugi lin alvcjų lemia ekonominę šalies politiką.

( Ii upės aulsaideres arba visiškai vyriausybės ignoruojamos, arba joms piivyksln daryli įtaką vyriausybei nereguliariai. Tokios grupės linkusios lllllh iiulikalių nckonvencinių veiksmų, kreiptis įžiniasklaidą, veikti vy-riniliylic nclicsiogiai - per viešąją nuomonę.

Pilvui I I von Alemano tipologiją, derinant grupių veiklos sričių ir Hli i lltlu vvM.iiisybii kriterijus, skiriami du interesų grupių tipai: stipini 11 m n m m', |l;iką vyriausybei ir orientuotos į savo narių poreikių pa-

Ifllklllliii.l

I i iiiipes, slipriai darančios įtaką vyriausybei I i iiguni/iiiili interesai ekonomikos ir darbo srityje: verslinin-

I, pnil>n||Uii)ios, varlolojų sąjungos. ' I IiKNMI/.IIIII i inlm-sni politinėjc-socialinėje srityje: žmogaus tei-

III i m > /i.nipis, ekologinės laikos gynimo grupės.

.. iiiijn * vi n kibiausiai organizuotos ir naudoja veiksmingas po-I < naiviu i pi lenioiK'S. Ypač lai būdinga verslo ir darbo organi-

>H4 I'upiniu: n i jos vienijasi j slambcsnius junginius - federacijas, IIIIIIIH'III'I Iviilu IIII'IIIK liine biurokraline slruklūra, nacionalinių

207


grupių tinklu, tobula informacijos keitimosi sistema, reguliariai organizuoja konferencijas ar suvažiavimus.

II. Grupės, orientuotos į savo narius

1. Socialinė sritis: aklieji, labdaros organizacijos, anoniminių alkoholikų draugija.

2. Laisvalaikio ir sporto sritys: sporto sąjungos, kolekcininkų, keliautojų klubai, etc.

3. Religinė, mokslo-kultūros sritys: konfesinės, profesinės (architektų, teisininkų, medikų) asociacijos, dailės klubai.

Šios grupės kur kas rečiau kreipiasi į vyriausybę. Dažniau linkusios ieškoti labdaros ar pavienių rėmėjų. Paprastai jos vadinamos nepolitinėmis interesų grupėmis.

Akivaizdu, kad politologinėje literatūroje nėra bendros nuomonės, kaip apibrėžti interesų grupes, o konkretus jų tyrimas priklauso nuo autoriaus pasirinkto vieno ar kito jų aiškinimo modelio. Be abejonės, tiksliausiai interesų grupes, siekiančias daryti poveikį politikai, būtų įvardyti spaudimo grupėmis6, bet nemaža interesų grupių dalis tik potencialiai linkusi daryti įtaką sprendimams. Jos suaktyvėja, kai paliečiami jų interesai.

G. Almondo interesų grupių klasifikacija, jau žinoma iš vidurinės mokyklos, remiasi grupės organizuotumo kriterijumi. Tai asocijuotos, neasocijuotos, institucionalizuotos ir anoniminės interesų grupės. Asocijuotos grupės sociologijoje vadinamos savaveiksmėmis arba „antrinėmis grupėmis". Pirminės grupės pavyzdžiai yra šeima, grupė draugų. Pagrindinis pirminės grupės požymis - dažni ir artimi kontaktai, ryšiai. Antrinių grupių pagrindinis požymis yra savanoriškas vienijimasis į organizacijas. Si kategorija atitinka U. von Alemano vyriausybei stipriai

Richardsonas siūlo terminą spaudimo grupės vartoti kaip darbine definiciją, pagal kurią „bet kuri grupė, kuri artikuliuoja reikalavimus, kad politinė valdžia politinėje sistemoje ar subsistemoje turėtų priimti autoritetinius sprendimus, gali būti laikoma spaudimo grupe".

208


darančių įtaką grupių tipą. Neasocijuotos grupės, G. Almondo nuomone, yra narių rekrutavimo į asocijuotas grupes bazė.

Prie institucinių interesų grupių jis priskiria grupes, susidarančias parlamente, vykdomojoje valdžioje, armijoje, Bažnyčioje. Tačiau ne visi Interesų grupių tyrinėtojai sutinka, kad, tarkime, grupės parlamente ar vyriausybėje yra interesų grupės. Labiau tiktų jas vadinti užparlamenti-niij interesų grupių agentais, atstovaujančiais atitinkamiems interesams.

Kita vertus, kai minėtose institucijose susiformuoja grupės, siekiančios savo tikslų įgyvendinimo (valdininkų ar karininkų grupės, siekiančios finansavimo, išplėsti savo veiklos apimtis, įstatymų, užtikrinančių pensiją ar išeitines pašalpas, priėmimo), jos tampa interesų grupėmis pagal apibrėžimą.

I 'rancūzų politologo Jeanto Meynaudo interesų grupių klasifikacija apima lik politines grupes. Jis skiria tris grupes: politinės klikos, nuomonės ir spaudimo grupės.

Politinės klikos norėtų paimti valdžią, bet negali dėl organizacinių pi n /asėių - jos nėra partijos. Nuomonės grupės veikia elito ir masių

Kini,', o ne tiesiogiai politinius institutus. Spaudinio grupės siekia ilmvli ji aką viešosios politikos įgyvendinimui ir turiniui, veikdamos politines inslilucijas. Jos skirstomos į tris pogrupius: verslo institucines,

Ii gorines interesų gynimo, palaikymo (promotionaT) grupes. \iinlo institucinės grupės siekia naudos ir pelno. Pavyzdžiui, versli-knl siekia gauti vyriausybės kontraktų, Bažnyčia - subsidijų mokyk-

MIH, iiiuvcrsilclai - mokesčių privilegijų, h uit Įįi n inės interesų gynimo grupės - fermerių, konfesinės grupės,

ll'l'nlnės asociacijos, veteranų sąjungos, etninės organizacijos -reikalu Ii nevalų savo nariams. Palaikymo grupės vadina save altruistinė-

ItltOVlUljlinčiomis bendriesiems interesams. Tai taikos šalininkų, Į|lln|i| leisiu gynimo, ekologinės organizacijos, kurios veikia vyriau-

i pnpi aslai nesilikėdamos greito rezultato, i lil n kokia inlercsų grupių klasifikacija remtumės, matome, jog

• ••' n i| |įiupii| lipų įvardijimas atskleidžia jų veiklos įvairovę ir paaiš-Mini |i| linkus poliliniam procesui didėjimo priežastis.

209

Documents

Novagrockiene - Politikos Mokslo Pagrindai