2015 m. kovo 20-26 d.

Krescencijus StoškuSFilosofas, Redkolegijos svečias

Paskutiniai savivaldos rinkimai sužadino gerokai didesnį visuome-nės dėmesį, nervingesnį politikų šurmulį ir karštesnius debatus ži-niasklaidoje negu ankstesnieji. Mat buvo „išbandomi“ tiesioginiai me-ro rinkimai ir visuomeniniai rinki-mų komitetai. Sužadintos valsty-bės demokratizavimo viltys kur kas padidino rinkimuose dalyvavusių žmonių skaičių. Tačiau gausūs I tu-ro rinkimų rezultatų aptarimai at-rodė apgailėtinai, - jie grojo tik po-litikų užsakytą muziką. Kitaip sa-kant, buvo apsiribota nuobodokais svarstymais, kas ir kodėl tuos rin-kimus laimėjo bei kas ir kodėl juos pralaimėjo, todėl per daug priminė krepšinio varžybų aptarimus. Buvo sudaromas įspūdis, kad žiniasklai-dai ir politologams rūpi tik koman-dų... atsiprašau, partijų meistrišku-mas ir apskritai mokėjimas įveikti savo priešininkus. Kitaip sakant, tik atrakcija. O „geriausi“ (t.y. ma-dingiausi) Lietuvos politiniai ap-žvalgininkai jau taip yra įsitraukę į šį sportinį šėlsmą ir nuėję taip to-li, kad juos ima piktinti vos retkar-čiais partinių politikų parodomi tei-singumo bei sėkmingų kompromi-sų gestai. Jie jau sutartinai puolami kaip politinis neįgalumas, kurį jie vadina pažiūrų neturėjimu.

Netikėta išimtis - kovo 6 d. „įvykis“: po Žinių radijo pokalbio su Nagliu Puteikiu vienas iš madin-gųjų apžvalgininkų pripažino, kad valdančiosios partijos nevykdo vi-suomenės interesų derinimo poli-tikos ir dėl to pateko į krizę. O gal taip buvo ir drąsa parodyta. Bet mintį jis užbaigė visai tradiciškai ir automatiškai: partijoms reikėsią daugiau dirbti. O tai jau naiviai juo-kinga: negi kuri nors partija to ne-daro? Šioje situacijoje galimas tik vienas prasmingas patarimas: būti-na keisti partijų santykį su savo valstybe ir jos visuomene. Bet kaip tik tam jie yra mažiausiai pasiruošę.

Tačiau pirmas ženklas yra. Bent taip oficialusis politologas pa-rodė, kad prisideda prie sveikosios visuomenės dalies, kurios nepavy-ko užprogramuoti lošimų azartui. O šios dalies nedomina politiniai žaidimai. Ji daug rimčiau žiūri į rin-kimus net tada, kai juose nemato prasmės dalyvauti. Ir jai iš savival-dos rinkimų buvo nepalyginamai svarbiau sužinoti, kokia galėtų bū-ti tų rezultatų įtaka jų galimybėms tvarkyti valstybėje savo pačių rei-kalus. Nes ji pati prieš tradiciškai valdančių politikų valią ir norus jau yra įdėjusi nemaža pastangų, kad sovietmečio paliktoje susvetimė-jusių santykių dykynėje būtų išau-

ginti pirmieji bendruomeninio gy-venimo daigai ir šalyje imtų for-muotis tikroji savivalda iš pačių apačių.

Privalome pasakyti tiesiai: įvy-kę rinkimai visiškai negali būti pri-skirti savivaldos rinkimams, nes Lietuvoje apskritai nėra savivaldos. Iš esmės tai yra tik iš tarybinių lai-kų likusi žemesnioji centralizuoto valstybės valdymo grandis. Nesvar-bu, kad formaliai jai suteikta auto-nomija. Valdančiosios partijos ją lengvai paverčia grynai simboline regimybe. Dėl to jos taip ir grumia-si už dominuojančią padėtį toje že-mesniojoje valdymo grandyje.

Turime dėkoti Konstitucijos autoriams, kad dar siekiant Nepri-klausomybės įteisinimo jiems už-teko nuovokos įrašyti tiesioginės demokratijos nuostatą. O pagrin-dinė tos nuostatos įgyvendinimo forma kaip tik yra savi-valda. Tai reiškia, kad savivalda yra ne centro kuriamas ir partijų kontroliuojamas padalinys apačioms valdyti, bet pa-čių žmonių iš apačios kuriamas ke-lių pakopų darinys, skirtas savo reikalams tvarkyti. Yra likę liudiji-mų, kad Lietuvoje nuo seno yra buvusios bent trys tokios pakopos. Jų vadovai savivaldos įstatyme ir da-bar išskaičiuoti: meras, seniūnas, seniūnaitis. Bet simbolinė savival-da yra tik viršutinėje dalyje, o že-mesnės grandys skirtos tik tam, kad vykdytų rajoninės administra-cijos nurodymus. Todėl joms jokia autonomija nenumatyta. Tai tik pri-mityvi savivaldos pakopų karikatū-ra. Tik reali savivalda gali pilietiš-kai užangažuoti ir suaktyvinti žmo-nes, padaryti juos tikrais savo liki-mo kalviais. Vadinasi, jiems reikia ir atitinkamų rinkimų.

Visuomeninės organizacijos ir atskiros grupės jau seniai imasi ini-ciatyvų, kad toji karikatūra būtų pakeista pilietinę visuomenę for-muojančia savivalda. Žinoma, tam reikalinga rimta reforma. O dabar-tiniai rinkimai, savaime supranta-ma, negalėjo turėti didelės įtakos tokioms permainoms. Bet vis dėl-to buvo gera proga kalbėti apie to-kias permainas, orientuoti opiniją ta kryptimi, o po to aptarti tokio orientavimo padarinius. Juolab kad impulsą tam davė pats Seimas, at-siliepdamas į senus žmonių lūkes-čius. Ir tai padėjo įvykti tam tik-roms permainoms. Sunku nuspėti, kaip procesai judės toliau, bet rin-kimai yra akivaizdi reakcija į „ne-pakeičiamų“ partijų demonstraty-vų naudojimąsi valdžia. Todėl ne-galima nutylėti to esminio dalyko, kad nepartiniai komitetai nuolat užmirštamus bendruosius ir svar-biausius miestų reikalus iškėlė virš savanaudiškų partinių įsitvirtinimo interesų. Įdomiausia, kad beveik visuose didžiuosiuose miestuose nepartiniai komitetai suteikė gali-mybę ateiti arba visai priartėti prie merų kėdės gana garbingiems žmonėms: V.Grigaravičiui, P.Urb-šiui ir kt. Žinoma, taip nebus, kad

dauguma nežinomų žmonių, kurie ateis su jais, bus teisingesni ir są-žiningesni už visus žinomus. Svar-biausia, kad nepartiniai komitetai parodo demokratizavimo perspek-tyvą savivaldoje ir pirmąsyk taip įsakmiai perspėja valdančias parti-jas nespekuliuoti savo partijos ko-legų balsais.

Šios permainos turėtų paska-tinti ir atsiradimą sąžiningesnių analitikų, kurie atskleistų esamos „savivaldos“ sukeliamas iliuzijas ir detaliau išsiaiškintų progresy-viausias civilizuoto pasaulio savi-valdos formas, o ką ir kalbėti apie pačios Lietuvos istorinį patyrimą. Reikia turėti galvoje ir tai, kad to-kie svarstymai jau yra įgavę pa-greitį įvairiose nevyriausybinėse organizacijose ir kitose pilietiškai

užsiangažavusiose žmonių grupė-se. Čia nebūtų galima nutylėti be-ne solidžiausio savivaldos reformų projekto, kurį pasiūlė inžinierius ir technikos mokslų daktaras Jo-nas Punys ir jo bendraminčiai. Jis labai teisingai sako, kad 1994 me-tais buvo visiškai nepagrįstai įsta-tymais atmesta galimybė apylin-kių vietose atkurti tarpukario Lie-tuvoje gana efektyviai veikusią „žemutinę ūkiškai savarankišką savivaldos grandį“, t.y. valsčių, ir sukurta gana toli nuo žmonių ben-drabūvio, jų kasdienių reikalų tvarkymo ir jų interesų atitraukta rajoninė „savivaldybė“. Toks ins-titucinis susvetimėjimas sunkiai galėjo būti paaiškinamas sveiku protu ir gerais norais. Nė kiek ne mažiau trukdo savivaldos sklaidai ir tai, kad „dabartinės savivaldy-bės tarybos nariai, išrenkami pa-gal partinius sąrašus, neatstovau-

ja savivaldybės teritorijos gyven-tojams, bet tik savo partiniams/grupiniams interesams“. O tie in-teresai vis labiau ir labiau primena luominių visuomenių klaninius in-teresus. Iš tikrųjų šiandien „žmo-nės mato, kad praktiškai niekas nebepriklauso nuo jų valios: nei seniūnijoje, nei rajone, nei valsty-bėje. Todėl pradėjo masiškai ne-beiti į rinkimus“ („Respub lika“, 2015 m. vasario 27 d.).

Čia beveik nėra ko ir pridėti. Iš tikrųjų, jeigu reikia asfaltuoti mies-telio gatvę, statyti tiltą, remontuo-ti mokyklą ar išlaikyti ambulatoriją, žmonėms rūpi kaina, sąžiningas pi-nigų panaudojimas bei teisingas iš-laidų paskirstymas. Kitaip tariant, čia tenka rūpintis bendrais mieste-lio gyventojų interesais ir vykdyto-

jų padorumu. Partiniai interesai (kairumas, dešinumas ar kitoks pa-sirinkimas), kurie Lietuvoje pir-miausiai reiškia saviškių įdarbini-mą, protegavimą ir kitokį rėmimą, gali tik apsunkinti ar net sužlugdy-ti darbų atlikimą, nukreipti dėmesį į šalį nuo tų uždavinių, kuriuos jiems visiems privalu išspręsti.

Premjeras A.Butkevičius džiū-gauja, kad įvedus tiesioginius me-rų rinkimus suaktyvėjo visuome-nė. Bet kodėl tada Seimas leido rinkti vien merus? Juk savivaldai ne mažiau svarbios ir kitos gran-dys. Akivaizdu, kad Seimui rūpėjo ne tiesioginė demokratija, o tai, kaip suaktyvinti rinkėjus ir kartu išlaikyti partijų kontrolę dabarti-nėms „savivaldybėms“. Tiesiogi-niais mero rinkimais buvo sukurta iliuzija, kad merai vykdys rinkėjų valią. Bet iš tikrųjų to nebus ir ne-galės būti, jeigu tie merai bus par-

tiniai ir toliau gins tik partinių gru-pių interesus.

Žmonės negali nematyti, kad tik politikai suinteresuoti kelti rin-kimų šurmulį, siekdami išlikti val-džioje, joje įsitvirtinti ir ja piktnau-džiauti. Tam jie meta visus savo resursus ir jėgas. Išsitraukia svar-biausius ginklus ir skuba aštrinti, kad juos nukreiptų vieni prieš ki-tus. Ar bent įtikimiau suvaidintų karą, o mes išrinktume tuos, kurie jame pasirodė... pranašesni.

Taip, taip... Opozicija „mes ir jie“ ne koks apsirikimas, o socialinės at-skirties padarinys. Susikurdami tar-pusavio interesais ir gyvybiniais įsi-pareigojimais pagrįstą klaninę parti-nę sistemą, prisidengdami tik jų in-teresų saugojimui pritaikytais įsta-tymais, disponuodami mokesčių mokėtojų turtu, jie pasijunta ne vals-tybės tarnautojais, o tik dėl savo ge-rovės gyvenančiais jos valdovais ir mūsų kuriamų gėrybių vartotojais, nesaistomais jokių pareigų nei visuo-menei, nei Tautai. O štai mes tampa-me parankinėmis priemonėmis, rei-kalingomis vien jų rinkimams. Todėl taip atkakliai ir įkyriai jie mus ragina balsuoti ir išsirinkti „geriausius“. Nuostabu! Tik kaip tą padaryti? Ir kuo reiškiasi tie „geriausieji“, kad būtų galima juos atpažinti?

Gal partijų pavadinimais? Bet partijų pavadinimai turi mažai ką bendra su jų realiais darbais.

Deklaruojamomis idėjomis ir pažadais? Taip, be paliovos politi-kai kalba apie tuos dalykus, bet re-tai kada parodo, kad patys jais tiki.

Pasigyrimais? Kandidatų gyri-masis geru išmanymu ir profesio-nalumu tik sukelia nepasitikėjimą ir verčia galvoti atvirkščiai: juk nie-kas niekada nepasakys, kad dirba diletantiškai, neatsakingai ir nesą-žiningai.

Lyderių charakteriu, elgesiu ir išvaizda ar, kaip dabar mėgstama sakyti, charizma? Taip, kai kuriems balsuotojams ir to užtenka, bet taip jie labai rizikuoja, nes lyderių cha-rizma dar neparodo jų padorumo ir teisingumo.

Autoreklama ir gera iškalba? Autoreklama visada kelia įtarimą ir nepasitikėjimą. Bet jų atakos tik tam ir yra reikalingos, kad mes pa-siduotume įtaigai ir nepadarytume nešališko bei protingo pasirinkimo.

Smulkiomis dovanėlėmis? Tai vaikiški gundymai, kuriems neretai pasiduoda lyg ir visai subrendę žmonės.

Ar tiesiog finansinėmis galiomis sukelti patį rinkimų šurmulį? Bet iš to mes sužinome tik tai, kas yra turtingiausias, bet ne kas geriau-sias, juolab teisingiausias?

Atidesni ir kritiškesni žmonės iš tokių „visada gerų“ kandidatų prisistatymų nieko negalės pasi-rinkti. Todėl gana daug žmonių ne-balsuoja. Kiti sąmoningai pasiduo-da įtaigai. Dar kiti ieško pašalinės informacijos, ketvirti renkasi ne „geriausius“, bet mažiausiai pavo-jingus kandidatus.

Redakcinė kolegija: Romas Gudaitis, Arvydas Juozaitis, Romualdas ozolas, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, Audrius Rudys, Daiva tamošaitytė, Diana veleckienė

(Nr.66)

Politiniai gudravimai ir chroniški negalavimaiaPie Paskutiniuosius savivaldos rinkimus

Dai

niau

s Lab

učio

nuo

tr.

� Akivaizdu, kad Seimui rūpėjo ne tiesioginė demokratija, o tai, kaip suaktyvinti rinkėjus ir kartu išlaikyti partijų kontrolę dabartinėms „savivaldybėms“