PRIEVOLIŲ TEISĖ I (prof. Vytautas Mizaras) Dalyko programos 4 tema: Prievolių pabaiga Prievolių pabaigos pagrindai. Prievolės pabaiga įvykdymu. Įvykdymo patvirtinimas. Prievolių pabaiga suėjus naikinamajam terminui. Prievolių pabaiga šalių susitarimu. Prievolių pabaiga šalių sutapimu. Prievolės pabaiga, kai neįmanoma jos įvykdyti. Prievolės pabaiga mirus fiziniam asmeniui ar likvidavus juridinį asmenį. Prievolės pabaiga atleidžiant skolininką nuo prievolės įvykdymo. Prievolių pabaiga įskaitymu. Novacija. Kiti prievolių pabaigos pagrindai. Literatūra: V. Mizaras. Paskaitos skaidrės (prieiga http://web.vu.lt/tf/v.mizaras). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Prievolių teisė. T. 1. Vilnius: Justitia, 2001, 6.123-6.144 straipsnių komentaras, p. 163-184. Papildomas šaltinis: Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 88-100. Privaloma praktinė medžiaga Prievolės tinkamas įvykdymas kaip jos pabaigos pagrindas (CK 6.123 str.); tinkamo įvykdymo patvirtinimas LAT CBS 2010-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-257/2010:

Dėl prievolės įvykdymo bei pakvitavimo teisinės reikšmės ir santykio

Šalių ginčas kilo dėl šalių 2006 m. spalio 6 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.2 punkte nustatytos atsakovės prievolės sumokėti kasatoriui nusipirkto nekilnojamojo daikto kainą vykdymo. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan. Šalių sutarties 2.1.2.2 punkte nustatyta, kad 64 742,50 Lt atsakovė įsipareigoja sumokėti per trisdešimt dienų nuo sutarties pasirašymo į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT66 7300 0100 0056 1274, esančią AB banke „ Hansabankas“, t. y. šalys susitarė dėl konkretaus atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdo – sumokėti į nurodytą sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, taigi, norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.

CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Šalių sutarties 2.1 punkte nustatyta kasatoriaus pareiga išduoti atsakovei pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, jai sumokėjus sutarties kainą. Įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje pripažįstama, kad CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009).

Praktikoje kreditoriai neretai atsisako priimti prievolės įvykdymą, teigdami, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais atvejais kreditorius, turėdamas pareigą priimti prievolės įvykdymą, gali pakvitavime nurodyti, kad prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis).

Prievolės įvykdymas pakeičia jos šalių teises ir pareigas (pvz., pasibaigia piniginė prievolė ir atsiranda prievolė perduoti daiktą), todėl teisės doktrinoje laikomas sandoriu. Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Atsakovės piniginės prievolės įvykdymas šalių sutartiniuose santykiuose buvo reikšmingas tuo, kad suteikė jai teisę reikalauti įvykdyti kasatoriaus prievolę perduoti sutarties objektą – nekilnojamąjį daiktą. Taigi pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas. Nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.

LAT CBS 2009-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-574/2009:

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankų veikla yra išsamiai detalizuota, tam, jog bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Siekiant šio tikslo, yra nustatyti imperatyvieji reikalavimai teikiamoms finansinėms paslaugoms, tarp jų ir mokėjimo pavedimams, jų turiniui ir formai (CK 6.932 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį mokėjimo nurodyme (pavedime) privalomi šie rekvizitai: pinigų suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sąskaitos numeris kredito įstaigoje. Bankas gali pareikalauti, kad mokėtojas patikslintų mokėjimo pavedimo rekvizitus, jeigu jie nepakankami ar netikslūs, o mokėtojui nepašalinus trūkumų, turi teisę nevykdyti mokėjimo pavedimo ir grąžinti jį mokėtojui (CK 6.932 straipsnio 2 dalis). Nurodytos teisės normos ir aptarti prievolių vykdymo principai suponuoja ne tik mokėjimo pavedimą vykdančio banko, bet ir mokėtojo, šiuo atveju paskolos gavėjo, pareigą prievolių mokėjimą vykdant pavedimu veikti itin atidžiai ir bendradarbiauti tiek su pavedimą vykdančiu banku, tiek su paskolos gavėju – domėtis mokėjimo pavedimo eiga, reikalauti informacijos, ar pinigai pervesti į paskolos gavėjo sąskaitą ir ar jie įskaityti pagal paskirtį kaip paskolos dengimas, nes paskolos gavėjas yra labiausiai suinteresuotas tinkamu paskolos prievolės įvykdymu; tik tinkamas prievolės įvykdymas garantuoja prievolės pasibaigimą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir užtikrina paskolos gavėjo teisių apsaugą prieš paskolos davėją (kreditorių).

Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad kasatorius paskolos ieškovui AB DnB NORD bankas dengimui pasitelkė trečiąjį asmenį R. J. Ši nurodė AB bankui Hansabankas (šiuo metu AB „ Swedbank“) pervesti iš jos sąskaitos pinigus į ieškovo tranzitinę sąskaitą, iš kurios pinigai turėjo būti pervesti padengti kasatoriaus skolą ieškovui. Tačiau tiek R. J. mokėjimo nurodyme, tiek jos bankas, vykdydamas nurodymą, pinigų pervedimo dokumente nurodė klaidingus kreditavimo sutarties duomenis ir nenurodė pinigų paskirties – padengti kasatoriaus paskolą. Ieškovas, gavęs į savo tranzitinę sąskaitą pinigus, negalėjo identifikuoti gautų pinigų paskirties ir, negavęs iš AB banko Hansabanko papildomos informacijos, negalėjo jais padengti kasatoriaus paskolos. Ieškovas grąžino pinigus į trečiojo asmens R. J. sąskaitą, nurodydamas grąžinimo priežastį – nenurodytas lėšų gavėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius, būdamas atsakingas už trečiojo asmens R. J., kurią pasitelkė paskolos prievolei įvykdyti, veiksmus, veikė neprotingai ir, žinodamas, kad pinigai paskolai dengti turi būti pervesti paskolos davėjui, nepareikalavo iš jos informacijos, ar pinigus pervedė pagal paskirtį, nebendradarbiavo su ieškovu, nepareikalavo iš jo informacijos, ar pinigus gavo ir įskaitė juos prievolei padengti, padaryta vertinant nustatytas aplinkybes aptartų teisės normų kontekste. Dėl kasatoriaus nerūpestingumo ieškovas, nagrinėjamu atveju veikdamas kaip bankas ir kaip paskolos davėjas, negalėjo nustatyti gautų į tranzitinę sąskaitą pinigų paskirties, todėl turėjo teisę grąžinti juos mokėtojai R. J., t. y. ieškovas nepriėmė prievolės įvykdymo ir nenukreipė gautų pinigų kasatoriaus paskolos prievolei įvykdyti dėl to, kad atliktas mokėjimas neatitiko mokėjimo pavedimui keliamų reikalavimų – mokėtoju nurodyta R. J., kuri neturėjo paskolinių santykių su ieškovu, nenurodytas paskolos gavėjas (kasatorius) ir mokėjimo paskirtis – padengti kasatoriaus prievolę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir siejo jas su pirmiau nurodytomis teisės normomis, jo išvada, kad kasatorius paskolos prievolės ieškovui nėra tinkamai įvykdęs, prievolė nepasibaigusi, todėl paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas ją įvykdytų (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnis), laikytina teisiškai pagrįsta. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad jis prievolę ieškovui įvykdė tinkamai, ieškovas prievolės įvykdymą priėmė ir prievolė pasibaigė. Prievolės šalių (kreditoriaus ir skolininko) sutapimas kaip prievolės pabaigos pagrindas (CK 6.126 str.) LAT CBS 2013-06-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-347/2013:

Civilinėje teisėje prievolė apibrėžiama kaip teisinis santykis, kurio dalyviai yra dvi šalys, iš kurių viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievoliniam teisiniam santykiui yra būdingos dvi šalys: aktyvioji šalis – kreditorius ir pasyvioji šalis – skolininkas, kurias sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Kreditoriaus reikalavimo teisė atitinka skolininko pareigą. Dėl to ši teisė negalima be pareigos, pabrėžtina – kito asmens pareigos. Jei asmenų nesieja jų tarpusavio teisė ir pareiga, reiškia, kad jie nėra prievolinio teisinio santykio dalyviai.

Prievolė baigiasi, kai nelieka kurio nors iš jai būtinų elementų: nelieka bent vienos iš prievolės šalių; baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Taigi nelikus šių prievolės elementų, negali išlikti ir prievolės

kaip šalis siejančio teisinio santykio. CK šeštosios knygos IX skyriuje reglamentuojami prievolių pabaigos pagrindai. Du iš šių pagrindų yra aktualūs nagrinėjamoje byloje – prievolės šalių sutapimas (CK 6.126 straipsnis) ir įskaitymas (CK 6.130–6.140 straipsniai). Tai atskiri prievolių pabaigos institutai, todėl jų taikymo sąlygos skirtingos.

prievolė gali pasibaigti įskaitymu, kai jos šalis vienu metu sieja dvi ar daugiau prievolių, t. y. prievolių daugetas yra būtinas požymis įskaitymui konstatuoti. Įskaitymu baigiasi abi prievolės jų dalyko sutapties apimtimi.

CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, t. y. kai skolininkas ir kreditorius vienoje prievolėje yra tas pats asmuo. Tai gali įvykti nelikus vienos iš prievolės šalių – mirus fiziniam asmeniui arba reorganizavus juridinį asmenį, skolininkui atitenka kreditoriaus teisės ir pareigos, kylančios iš tos pačios prievolės (pavyzdžiui, kai mirus kreditoriui skolininkas tampa vieninteliu jo įpėdiniu arba sujungus du juridinius asmenis). Taigi prievolės šalių sutaptis prievolėje – dėl tam tikro juridinio fakto viename prievoliniame santykyje įvykstantis prievolės šalies pasikeitimas, kurio pagrindu skolininkas įgyja kreditoriaus reikalavimo teisę, t. y. toje pačioje prievolėje tampa ir skolininkas, ir kreditorius. Teisė nereglamentuoja protingumo kriterijų neatitinkančių santykių, įskaitant vieno asmens prievolinių santykių su pačiu savimi, nes nėra protingai paaiškinamo asmens intereso būti tokių vieno asmens „santykių“ dalyviu, todėl, sutapus skolininkui ir kreditoriui viename asmenyje, kuris turi ir reikalavimo teisę, ir pareigą vykdyti prievolę, daroma išvada, kad prievolinio teisinio santykio neliko. Toks įvykis CK 6.126 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas prievolės pabaiga. Pažymėtina, kad būtent įvykis, o ne veiksmai, kaip įskaitymo atveju, yra prievolės pabaigos pagrindas pagal CK 6.126 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, kai įstatyme nustatyta prievolė, tačiau konkrečiu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis jos kreditorius ir skolininkas yra tas pats asmuo (pvz., žalos sau padarymo atvejis), tai tokiu konkrečiu atveju prievolės net neatsiranda, nes kreditoriaus ir skolininko sutapimas yra aplinkybė, prieštaraujanti prievolinio teisinio santykio bruožams.

Įvykdymo negalimumas, kaip prievolės pabaigos pagrindas (CK 6.127 str.)

LAT CBS 2004-02-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-83/2004:

CK 6.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado ik i tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Be to, nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Pagal šias įstatymines nuostatas, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tam, kad konstatuoti nenugalimą jėgą (force majeure), turi būti nustatyta, kad yra visi nenugalimą jėgą apibrėžiantys požymiai. Teismai konstatavo, kad užauginti sutartyse numatytus kiekius ir kokybės pasėlius sutrukdė itin nepalankios gamtinės sąlygos, tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matosi, kad komisija, patikrinusi atsakovo 28 ha rapsų plotą nustatė, kad rapsai yra žuvę, o to priežastis – liūtys ir kruša. Kada tai įvyko nenurodyta. Apie salyklinių miežių derliaus žūtį dėl nenugalimos jėgos, jokių duomenų nėra. Iš 2001 m. rugpjūčio 20 d. pasėlių ir derliaus įvertinimo akto, kurį atliko kasatoriaus (ieškovo) atstovas Š. Prapuolenis matosi, kad patikrinto 30 ha ploto pasėlių tankumas 25-30 vnt/m2 ir prognozuojamas derlingumas yra 0,8 tonos iš hektaro. Šio akto pastabose yra nurodoma, kad be kitų, mažesnio derlingumo prognozių nustatyta nevienodas sudygimas bei piktžolės. Šie požymiai nėra nenugalimos jėgos pasekmė. Pažymėtina, kad įvertinimo aktą atsakovas pasirašė be jokių pastabų (b.l.100).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių įrodymų patvirtinančių tai, kad meteorologinės oro sąlygos turėjo kokį nors poveikį salyklinių miežių derliui pateikta nebuvo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų negalima teigti, jog pasitvirtino atsakovo teiginiai apie nenugalimos jėgos pasekmių atsiradimą, vykdant prievoles pagal šalių sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, būtina pažymėti, kad miežiai ir rapsai Lietuvoje plačiai auginami. Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna liūtys ir audros, dėl kurių gali žūti derlius, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama. Kiekvienas rūpestingas ūkininkas, sudarydamas sutartį dėl žemės ūkio produkcijos auginimo bei pardavimo tai turi ir gali numatyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagal sudarytose sutartyse numatytas prievoles, privalo atlyginti ieškovui turėtus nuostolius už pateiktą salyklinių miežių bei vasarinių rapsų išvalymą bei džiovinimą.

Prievolės pabaiga, kai likviduojamas neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 6.128 str. 3 d.)

LAT CBS 2004-06-22 nutartis c. b. Nr. 3K-7-308/2004:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte išaiškinta

teismams, kad ,, ...tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Įmonės savininkas ( savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK

priedėlį Nr. 2 ”. Bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu. Tik įvykdžius visas nurodytas sąlygas, įmonės savininko prievolės prieš įmonės kreditorius laikytinos pasibaigusiomis.

Iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-547/2000 dėl A. L. medienos perdirbimo įmonės bankroto bylos matyti, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, jog A. L. turėtų kito turto, išskyrus jo vardu registruotai IĮ priklausančio turto, kuris buvo įkeistas ir realizuotas vykdant bankroto procedūras ( civ.b. Nr. 2-547/2000, b.l. 55, 56, 57), todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismas nors ir nebuvo A. L. oficialiai bankroto byloje patraukęs bendraatsakoviu, neišsiaiškino galimybės nukreipti išieškojimą pagal kreditorių pareikštus reikalavimus į A. L. priklausantį turtą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ( CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.).

LAT CBS 2009-05-25 nutartis c. b. Nr. 3K-7-162/2009:

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata koreliuoja su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Pirmiau nurodytos materialinės teisės normos, viena vertus, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Šiuo aspektu konstatuotina: kadangi už individualios įmonės – neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos dalyviai, tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui (dalyviams) pareikšti turtiniai reikalavimai, turi būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija), CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai kasatoriui jau buvo pareikšti ir patenkinti Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimu, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to aptariamu atveju tenka spręsti klausimą ne dėl kreditoriaus reikalavimų pareiškimo ir jų nagrinėjimo, o dėl iki bankroto bylos iškėlimo pareikštų, teismo išnagrinėtų, patenkintų ir jau vykdymo proceso stadiją pasiekusių kreditoriaus reikalavimų. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatą (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1463 redakcija), kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolių kontora, yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Pirmiau nurodytų ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų sisteminė-loginė analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis.

Apibendrindama nurodytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju AB banko „ Hansabankas“ reikalavimai kasatoriui, kaip įkaito davėjui ir (arba) solidariam skolininkui (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), turėjo būti reiškiami būtent individualios įmonės bankroto byloje, o iki bankroto bylos iškėlimo pradėti vykdyti vykdomieji dokumentai – perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos ir prie jos prijungtų bankroto ir vykdomosios bylų matyti, kad D. Z. ūkinės-komercinės įmonės turto neužteko visiems įmonės kreditorių reikalavimams bankroto byloje patenkinti. Dėl to šios įmonės bankroto byloje išieškojimas galėjo ir turėjo būti nukreipiamas, be kita ko, ir į atitinkamą kasatoriaus turtą (išieškojimo nukreipimas į D. Z. turtą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad: D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje išieškojimas į kasatoriaus turtą buvo nukreiptas, kreditorius AB bankas „ Hansabankas“ buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su reikalavimu, kilusiu iš 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties; AB bankas „ Hansabankas“ 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu (bankroto byla, b. l. 55) pranešė bankroto administratoriui, kad neprieštarauja dėl R. Z. įkeisto turto pardavimo; Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. spalio 4 d. nutartimi leido bankrutuojančios įmonės administratoriui parduoti R. Z. įkeistą turtą ir 2004 m. lapkričio 23 d. įvykusiose antrosiose varžytynėse tas turtas buvo parduotas (bankroto byla, b. l. 56, 59, 60).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo pagal 1993 m. lapkričio 3 d. įkeitimo sutartį, atsakomybės kreditoriui aspektu būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad turto įkeitimas yra daiktinis teisinis prievolės

įvykdymo užtikrinimo būdas, palyginti su pagrindine prievole, suteikiantis papildomą garantiją kreditoriui, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus turima įkeitimo teisė įgyvendinama realizuojant įkeistą turtą ir perduodant kreditoriui tam tikrą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „ Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004). Šių išaiškinimų kontekste pripažintini teisiškai ydingi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai bei iš esmės analogiški atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad kasatoriaus skolinis įsipareigojimas (skola) bankui yra asmeninio pobūdžio. Pažymėtina, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad R. Z. įkeitimo sutartimi garantavęs prievolės įvykdymą su D. Z. atsako įkeistu turtu už D. Z. prievolių neįvykdymą (CK 208 straipsnis). 1964 m. CK 198 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio 1 dalies nuostatos, kasacinio teismo suformuota šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika bei nagrinėjamos bylos duomenys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad kasatoriaus, kaip įkaito davėjo, prisiimtų įsipareigojimų (atsakomybės) bankui ribos apibrėžtos būtent įkeistu turtu.

Nagrinėjamoje ir prie jos prijungtoje bankroto bylose nėra duomenų, kad D. Z. ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje išieškojimas buvo nukreiptas ne į visą individualios įmonės ir jos dalyvių turtą. Taip pat nėra duomenų, kad vykdant bankroto procedūras kasatorius turėjo turto, apie kurį bankroto byloje nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytus teisiškai reikšmingus faktus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bankroto proceso metu buvo parduotas visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas jų (savininkų) bankroto proceso metu turimu turtu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iš varžytynių pardavus kasatoriaus įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį galėjo būti nukreipiamas išieškojimas, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo ir kaip solidaraus skolininko (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), prievolė pasibaigė (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, CK 4.197 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). Įskaitymas, kaip prievolių pabaigos pagrindas, ir jam keliami reikalavimai (CK 6.130 ir kt. str.) LAT CBS 2015-06-02. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015:

Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, nors įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų:pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. ir kt. v. BUAB „Didlaukis“, bylos Nr. 3K-3-564/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. UAB „Ekoresursai“, bylos Nr. 3K-3-372/2014).

Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius, minėta, reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. BUAB „Rastuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi aptariamoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis. Šioje normoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo. Kitose įskaitymą reglamentuojančiose ĮBĮ nuostatose (21 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį kreditoriai, kurių reikalavimus

patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; 26 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kai iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismui teikiami tvirtinti įskaityta suma sumažinti reikalavimai) pirmiau nurodytos išimties taikymo apimtis taip pat nenustatyta.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pateikdamas išaiškinimus, inter alia, dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu. Nutarime nurodyta, kad, aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą reguliavimą, inter alia išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestine i nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pritardama atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytam argumentui, pažymi, kad pirmiau nurodyto nutarimo turinys neteikia pagrindo aiškinti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas kaip nedraudžiančias atlikti įskaitymą bankroto procese, nepriklausomai nuo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų (prievolių) atsiradimo momento. Konstitucinis Teismas akcentavo įskaitymui reikšmingą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą momentą – iki bankroto bylos iškėlimo. Iki šio momento neįvykdytas įskaitymas galimas, kai, be kita ko, atitinka sąlygą, kad jis galimas ir pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas momentas yra esminis ir priešpriešinių mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo reikalavimams atsirasti, norint pasinaudoti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtimi. Tai reiškia, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Tokią išvadą patvirtina ir sisteminis teisės normų aiškinimas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo.

Dėl įskaitomų reikalavimų atitikties įskaitymo sąlygoms

LAT CBS 2014-10-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-458/2014:

Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012, apibendrindama įskaitymo sąlygų nuostatas ir vertindama jas sistemiškai, pažymėjo, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Šiuo aiškinimu kasacinis teismas nesukūrė naujos savarankiškos įskaitymo sąlygos, bet pabrėžė būtinybę kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokių, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas.

Kasatorius teigia, kad atsakovo įskaityti priešpriešiniai šalių reikalavimai yra neapibrėžti ir nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu vien dėl to, jog atsakovas įskaitė reikalavimus vienašališkai, nesuderinęs

su kasatoriumi, perskaičiavęs pirmiau išrašytas sąskaitas. Toks kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo reikalavimai ieškovui dėl didesnės kaip pusė (43 293 071,27 Lt) bendros įskaitytos sumos (77 640 580,31 Lt) pagrįsti būtent arbitražo sprendimu. Taip pat minėta, kad pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas įskaitymas – vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Įskaitomas gali būti tik toks reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs. Atsakovui iki įskaitymo reikalaujant atsiskaityti už krovinių gabenimo paslaugas, ieškovas su tokiu reikalavimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad mokėtinos sumos apskaičiuotos ne pagal šalių 1999 m. spalio 28 d. sutartyje (toliau – ir Sutartis) nustatytas sąlygas, o sutartis nutraukta neteisėtai. Arbitražui išsprendus šalių ginčą dėl nurodytos Sutarties galiojimo ir konstatavus, kad ji nutraukta neteisėtai, atsakovas, į tai atsižvelgdamas atliko reikalaujamų sumų perskaičiavimą, jas sumažindamas pagal nurodytos Sutarties nuostatas. Atlikdamas įskaitymą, jis informavo ieškovą, nurodė įskaitomų reikalavimų atsiradimo pagrindus, pateikė įskaitomų sumų apskaičiavimą, t. y. aiškiai apibrėžė reikalavimus, kylančius iš šalių sutartinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, teisme nesutikdamas su atsakovo skaičiavimais, pats galutinių tikslių skaičiavimų nepateikė ir neįrodė, jog atsakovas, atlikdamas įskaitymus, perskaičiavimą atliko neteisingai. Taigi ieškovas nepaneigė, kad abi šalys viena kitos atžvilgiu tapo apibrėžtų, galiojančių ir vykdytinų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų kreditoriumi ir skolininku, t. y. buvo visos CK 6.130 straipsnyje nustatytos sąlygos, būtinos įskaitymui atlikti, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis po įskaitymo neteko galimybės ginčyti atsakovo reikalautas sumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB ,,Palink“, bylos Nr. 3K-3-611/2012, nurodė, kad po atlikto įskaitymo kilus šalių ginčui, jį nagrinėjant, nesutinkanti su įskaitymu šalis turi galimybę prašyti teismą sumažinti įskaitytas sumas arba apskritai ginčyti jų teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepagrįstai teigia apie šių teisių suvaržymą, nes nesiekė jomis pasinaudoti, išskyrus jo nesutikimą su delspinigių sumos įskaitymu, atsakovui praleidus CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad 4 304 928,93 Lt delspinigių suma 2010 m. vasario 9 d. įskaityta pagrįstai, nepaisant suėjusio CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto ieškinio senaties termino, nes ieškinio senaties termino reikalavimams dėl delspinigių pateikti pasibaigimas nedaro paties reikalavimo negaliojančiu, išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme. Teisėjų kolegija, nesutikdama su teismų pozicija dėl ieškinio senaties reikšmės įskaitymui, patikslina, kad netgi suėjus ieškinio senaties terminui kreditoriaus teisė apginti pažeistą teisę teisme neišnyksta, nes ieškinio senatį teismas taiko tik reikalaujant šaliai, o nustatęs, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama – atnaujina praleistą terminą (CK 1.126, 1.131 straipsniai). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Atsakovas pažymi, kad jis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio senaties delspinigiams įskaityti nepasibaigimą, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad ieškinio senatis buvo praleista, nurodė pagrindą ją atnaujinti dėl svarbių aplinkybių ir jas pagrindė. Taigi atsakovas pripažįsta, kad jo teisė į įskaitytą delspinigių sumą nėra nekviestionuotina, bet priklauso nuo aplinkybių, lemiančių ieškinio senaties termino skaičiavimą. Kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį. Dėl to kol nurodytos aplinkybės teismo neįvertintos, atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu.

Dėl draudimo įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme

Kasatoriaus nuomone, atsakovo įskaitytas reikalavimas ieškovui jo atlikimo metu, t. y. 2010 m. sausio 20 d., buvo ginčijamas teisme, todėl įskaitymas pripažintinas negaliojančiu CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Kasacinis teismas kartu pažymėjo, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; kt.).

Šiaulių apygardos teisme civilinė byla, kurioje atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekė prisiteisti iš AB „Orlen Lietuva“ 23 464 270,91 Lt sumą, buvo inicijuota 2008 m. rugsėjo 9 d., o 2010 m. sausio 12 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Nurodytoje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalaujant atsiskaityti už 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu suteiktas pervežimo paslaugas, AB „Orlen Lietuva“ su tokiu reikalavimu nesutiko, motyvuodama tuo, kad mokėtinos sumos apskaičiuotos ne pagal šalių Sutartyje nustatytas sąlygas, o Sutartis nutraukta neteisėtai, todėl turi būti vadovaujamasi Sutartimi. Šį šalių ginčą 2009 m. lapkričio 10 d. išsprendė arbitražo teismas, konstatavęs, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu galiojo šalių Sutartis. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, kad iš arbitražo teismo sprendimo, kuris yra galutinis ir šalims privalomas, akivaizdu, jog šalių ginčas yra išspręstas, AB „Orlen Lietuva“ turi prievolę sumokėti skolą už suteiktas krovinių vežimo paslaugas, o taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareiškė ieškinį Šiaulių apygardos teisme. Nustatę tokias aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad antrąjį įskaitymą atlikus 2010 m. sausio 20 d., jau po nurodytų arbitražo teismo sprendimo ir teismo nutarties priėmimo, teisme nebebuvo ginčo dėl įskaitymo objekto, t. y. pagrindinio materialiojo reikalavimo (dėl skolos ir palūkanų priteisimo). AB „Orlen Lietuva“ dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties atskirojo skundo nepateikė. Su atskiruoju skundu kreipėsi tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo 2010 m. balandžio 1 d. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas įskaityti reikalavimus netaikytinas skolininko neginčijamos prievolės apimčiai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, jog bylinėjimosi išlaidų klausimo sprendimas byloje nebuvo pagrindas atsakovo įskaitytą reikalavimą kvalifikuoti kaip ginčijamą teisme.

CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme, taikytinas 2010 m. vasario 9 d. atlikto ketvirtojo įskaitymo daliai dėl delspinigių už 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu suteiktas pervežimo paslaugas, nes šio įskaitymo metu ieškovas jau buvo pateikęs atsakovui pranešimą apie arbitražo teisme inicijuotą naują ginčą dėl mokėjimų už vežimo paslaugas 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu. Arbitražo teisme nustatinėtas atlyginimo už šias paslaugas dydis buvo reikšmingas apskaičiuojant delspinigių sumą, mokėtiną tinkamai nevykdant atsiskaitymo prievolės. Dėl to sutiktina su kasatoriumi, kad 2010 m. vasario 9 d. atlikto ketvirtojo įskaitymo dalis dėl 4 304 928,93 Lt delspinigių prieštarauja CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms ir dėl šios priežasties pripažintina

negaliojančia.

Dėl draudimo įskaityti reikalavimus atlyginti tyčiniais veiksmais padarytą žalą

Kasatoriaus nuomone, arbitražo teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista permoka yra atsakovo tyčiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimas, todėl jo įskaitymas pagal CK 6.134 straipsnio 2 dalį negalimas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami šį ieškovo reikalavimą, nustatinėjo, ar arbitražo teismo sprendime ieškovui priteista suma buvo traktuojama kaip suma, skirta ieškovo patirtai žalai atlyginti, taip pat, ar ši žala kilo dėl tyčinių veiksmų. Teismai nustatė, kad ieškovo keliamas klausimas yra išspręstas res judicata galią turinčiais arbitražo teismo sprendimais ir 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi dėl ieškovo prašymo išaiškinti sprendimą, kurioje pažymėta, kad sprendimo turinys, įskaitant ir sąvoką „permoka“ turi būti suprantamas taip, kaip surašytas, jame nėra jokių dviprasmybių ar neapibrėžimų. Pažymėtina, kad pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių (jomis vadovavosi arbitražo teismas) 35 straipsnio 1 dalį, būtent arbitražo teismas turi teisę pateikti sprendimo išaiškinimą. Dėl to teismai, spręsdami ieškovui priteistos permokos kvalifikavimą, pagrįstai rėmėsi arbitražo teismo sprendimais. Teismai nustatė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendime sąvoka „žala“ nebuvo vartojama, civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo nustatinėjamos, be to, jame pažymėta, kad ieškovas AB „Orlen Lietuva“ nepakankamai pagrindė šio instituto taikymą bylos kontekste ir pati prisidėjo prie jos naudai priteistos permokos susidarymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiomis byloje nustatytoms aplinkybėms teismai pagrįstai sprendė, jog nėra pakankamo pagrindo arbitražo teisme ieškovui priteistą sumą laikyti jo patirta žala, juolab, kad nenustatyta, jog priteista permoka būtų atsiradusi dėl tyčinių atsakovo veiksmų. LAT CBS 2013-01-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-445/2013:

Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11

d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB ,,Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Ekomanija“ v. UAB ,,LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neries verslas“ v. UAB ,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Žemaitijos statyba“ v. ūkininkas M. B., bylos Nr. 3K-3-522/2010; kt.).

Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010

m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB„ Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-

168/2010).

<...> Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui) (CK 6.131 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. T. įmonės „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr.3K-3-479/2010; kt.). Dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio pažymėtina, kad jis turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.

balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012).

LAT CBS 2009-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-293/2009:

Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios. Įskaitymo teisinės pasekmės (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Įskaitymas turi būti besąlyginis, t. y. jis negali priklausyti nuo tam tikrų sąlygų. Taigi įskaitymą atlikti sąlyginiu sandoriu draudžiama (CK 6.131 straipsnio 2 dalis, 1.66 straipsnis, 6.30-6.32 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007).

CK 6.134 straipsnyje nustatyti atvejai, kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. Vienas iš įstatymo nustatytų įskaitymo draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „ Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą.Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, įskaitymo, kaip vienašalio sandorio, institutas suponuoja procesinę situaciją, kad šaliai, atlikusiai įskaitymą, nereikia dėl jos atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo reikšti priešieškinio, reikalaujant teismą tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007).

LAT CBS 2006-12-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-624/2006:

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.134 straipsnyje nustatyti atvejai, kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. Vienas iš įstatymo nustatytų įskaitymo draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį. Dėl to atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas teiginys, kad aplinkybė, jog atsakovas apie įskaitymą pareiškė prasidėjus teismo procesui šioje byloje, nėra pagrindas teismams taikyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtų teisingas, jeigu teismas būtų nustatęs aiškius šalių priešpriešinių reikalavimų dydžius. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo prašymas taikyti įskaitymą iš esmės reiškia atitinkamų ieškovo reikalavimų ar jų dalies pripažinimą, tačiau šiuo aspektu apeliacinio teismo nutartis nėra informatyvi: teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovas ginčija dalį savo piniginės prievolės (pavyzdžiui, nesutinka mokėti nuomos mokesčio už tuos vagonus, kuriais jam buvo laikinai uždrausta naudotis, nesutinka su reikalavimu mokėti delspinigius), taip pat liko neaišku dėl ieškinio dalies, viršijančios atsakovo pripažintą ieškinio dalį.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė prievolės pasibaigimą dėl įskaitymo reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.130, 6.131, 6.134 straipsniai). Kadangi byloje nenustatyti tiek atsakovo piniginės prievolės ieškovui, tiek ieškovo piniginės prievolės atsakovui konkretūs dydžiai, o šių dydžių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

[<...>Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalys turi viena kitai abipusių sutartinių įsipareigojimų ir jų reikalavimai – priešpriešiniai: atsakovas turi mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi iš ieškovo nuomojamais vagonais, o ieškovas yra įsipareigojęs mokėti atsakovui už nuomojamų vagonų remontą. Akivaizdu, kad šie priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, t. y. abi šalys turi prievoles mokėti viena kitai tam tikras pinigų sumas. Taip pat nustatyta, kad šie priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai galiojantys ir vykdytini. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė vienos iš būtinų įskaitymo sąlygų, t. y. nenustatė ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų konkrečių dydžių: tiek iš byloje esančių ginčo šalių pateiktų procesinių dokumentų, tiek iš teismų procesinių sprendimų matyti, jog šalių nurodytos priešpriešinių reikalavimų sumos gerokai skiriasi. Bylą nagrinėję sprendė, kad šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog ieškovas pripažino 196 300 JAV dolerių dydžio skolą atsakovui už vagonų remontą, o atsakovas – kad turėtų sumokėti ieškovui už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. iš viso 84 541,15 JAV dolerio. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šių skolų sumų šalys galutinai nesuderino. Ieškovui 2005 m. birželio 17 d. pareiškus ieškinį dėl vagonų nuomos mokesčio priteisimo, vyko šalių susirašinėjimas dėl jų tarpusavio skolų dydžio. 2005 m. rugsėjo 23 d. ieškovas rašte atsakovui nurodė, kad nesutinka su atsakovo 2005 m. rugsėjo 19 d. rašte įvardyta skolos už vagonų remontą ir transportavimą suma, nes, pagal jo atliktus apskaičiavimus, atsakovo išlaidomis vagonų remontui ir transportavimui galėtų būti pripažinta 196 300 JAV dolerių suma, tuo tarpu atsakovo skola ieškovui – 203 478,22 JAV dolerio, ir ieškovas siūlė atlikti būtent tokių sumų įskaitymą (T. 2, b. l. 174–176). Tačiau atsakovas 2005 m. rugsėjo 30 d. vėl pateikė ieškovui pretenziją dėl 293 472,60 JAV dolerio sumos už vagonų remontą (T. 1, b. l. 190, 191). Teismo posėdžių metu atsakovas taip pat ginčijo savo prievolės ieškovui už vagonų nuomą dydį, remdamasis tuo, kad jam buvo atimta teisė naudotis dalimi išsinuomotų vagonų, o ieškovas nesutiko su atsakovo už vagonų remontą reikalaujama suma (T. 2, b. l. 166, 170; T. 3, b. l. 43), tačiau teismai nesiaiškino ir netyrė šalių nurodytų jų reikalavimų viena kitai dydžių. Taip pat pažymėtina, kad pagal byloje surinktą medžiagą galima spręsti, jog šalių priešpriešiniai reikalavimai nėra vienodo dydžio. Jeigu priešpriešinių reikalavimų dydžiai nesutampa, t. y. jeigu vienas reikalavimas yra didesnis už kitą, galimas dalinis įskaitymas (CK 6.131 straipsnio 4 dalis). Tačiau tokiam įskaitymui turi būti žinomi tikrieji (tikslūs) priešpriešinių reikalavimų dydžiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju, nenustačius, kokias konkrečiai sumas skolingos viena kitai ginčo šalys, nebuvo galima spręsti dėl atsakovo pareiškimo apie įskaitymą teisėtumo ir pagrįstumo.]

Dėl draudimo teismo sprendimu įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus po to, kai šalies atžvilgiu įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą

LAT CBS 2012-07-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-329/2012:

Įskaitymas kaip civilinės teisės institutas yra vienas bendrųjų prievolių pabaigos pagrindų. Vienašaliu prievolės šalies pareiškimu prievolė gali baigtis tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.125 straipsnio 2 dalis). Įskaitymas būtent ir yra įstatymu nustatytas atvejis, kai tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, pakanka vienos šalies pareiškimo. Įskaitymo esmė yra ta, kad kreditorius ir skolininkas turi vienas kitam priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių terminai yra suėję arba kurių terminai nenurodyti, ar apibūdinti pagal pareikalavimo momentą, o kiekviena šalis turi teisę vienašališkai pareikšti apie įskaitymą ir taip užbaigti tiek kreditoriaus prievolę skolininkui, tiek skolininko prievolę kreditoriui.

Pažymėtina, kad įskaitymo teisė nėra absoliuti, ji yra ribojama įstatyme konkrečiai nurodytais atvejais (CK 6.134 straipsnis). Civiliniame kodekse yra specialiai aptartas įskaitymas skolininko nemokumo atveju. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas tampa nemokus, kreditorius gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip (CK 6.140 straipsnis). Pagal teismų praktiką vienas kituose įstatymuose nustatytų atvejų, kai draudžiamas įskaitymas skolininkui esant nemokiam, įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Edisa“ v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/2008; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Ekmecha“ v. UAB ,,Juvasta“, bylos Nr. 3K-3-226/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių ŽŪB, kt. v. BUAB ,,Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009; kt.).

Nors ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte tiesiogiai nenurodytas įskaitymo draudimas, pirmiau nurodyta teismų praktika grindžiama tuo, kad, leidžiant įskaitymą įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, būtų pažeidžiamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir proporcingumas, kartu pasireikštų vieno kreditorių interesų nepagrįstas iškėlimas ir patenkinimas kitų kreditorių reikalavimų sąskaita. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1867 (įsigaliojo nuo 2012 m. kovo 1 d.) aptariamą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą pakeitė, papildydamas išimtimi, pagal kurią draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, netaikomas priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams įskaityti, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ĮBĮ normos pakeitimas reiškia, kad įskaitymo draudimas, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, tapo pagrįstas ne tik sisteminio teisės normų aiškinimo pagrindu suformuota teismų praktika, bet ir tiesiogiai pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto dispoziciją. Pagal aptariamą normą vieno kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi,

nepriklausomai nuo to, kada jų atsirado – iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus. Bet kuriuo atveju įstatyme įskaitymo draudimas siejamas tik su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju šalys nepasinaudojo įskaitymo teise viena kitai keliamų reikalavimų atžvilgiu. Pareiškusios reikalavimus viena kitai teismo tvarka ir juos iš esmės ginčydamos, šalys, atsižvelgiant į CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, pagal kurias draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, taip pat neturėjo galimybės prievolių pabaigti įskaitymu. Atsakovų kartu su priešieškiniu pareikštas prašymas taikyti šalių reikalavimams įskaitymą nelaikytinas materialiuoju teisiniu ieškinio (priešieškinio) reikalavimu. Teismas byloje sprendimą priima tik dėl šalių viena kitai pareikštų materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybė teismo sprendimu reiškia tik šalių patenkintų vienarūšių reikalavimų vykdymo procedūrų supaprastinimą, vykdymo išlaidų sumažinimą bei proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą. Taigi, šalių patenkintų reikalavimų įskaitymas teismo sprendimu nėra įskaitymas CK šeštosios knygos I dalies IX skyriaus antrojo skirsnio prasme. Įskaitymas teismo sprendimu reiškia sprendimo vykdymo aspektą, nes po to, kai teismo sprendimu yra konstatuojama kiekvienos šalies materialiųjų teisių apimtis ir pobūdis, tokiu įskaitymu iš esmės atitinkamu dydžiu yra modifikuojama vykdytino sprendimo apimtis. Taigi, užuot šalys visa teismo sprendimu tenkintų reikalavimų apimtimi vykdytų kiekviena savo prievolę kitai šaliai, vienarūšių reikalavimų vykdymas apėmimo būdu yra atitinkamai modifikuojamas – įskaitomas ir vykdyti lieka tik kitos šalies reikalavimu nepadengta reikalavimo dalis, kuri ir konstatuojama (nurodoma) teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismas, spręsdamas šalies prašymą įskaityti šalių byloje pareikštus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, ex officio turi išsiaiškinti, ar nėra tokiam įskaitymui galiojančių draudimų. Tuo atveju, jei vienai bylos šalių yra iškeliama bankroto byla, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo pagal pirmiau nurodytą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įskaitymas, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, draudžiamas, o šalių patenkintų reikalavimų vykdymo klausimai sprendžiami vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis. Aptariamu atveju draudimo įskaityti teismo patenkintus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus neeliminuoja aplinkybė, kad šalies prašymas dėl įskaitymo buvo pareikštas iki tol, kol kitai šaliai apskritai nebuvo iškelta bankroto byla.

LAT CBS 2006-10-24 nutartis c. b. Nr. 3K-3-529/2006:

CK 6.140 straipsnis reglamentuoja įskaitymą, kai skolininkas tampa nemokus. Tokiu atveju kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius reguliuoja LR įmonių bankroto įstatymas.

LR įmonių bankroto įstatyme (1997 m. birželio 17 d. Įstatymo Nr. VIII-270 redakcija) buvo nustatyta, kad teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų, mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės turto teismine ar ne ginčo tvarka ir kt. Ši įstatymo nuostata taip pat reiškia, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, šios įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai nuo bankroto bylos iškėlimo momento negali būti įskaitomi, nes tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Ši taisyklė taikoma net ir tais atvejais, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ su IAB „Šviesusis rytojus“ ir kt., Nr. 3K-3-568/2000, kat. 29; 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas su AB „Tauro bankas“ ir kt., Nr. 3K-7-95/2001, kat. 125.6; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alytaus vija“ su A. Ž. IĮ, Nr. 3K-3-1335/2002, kat. 31.3.6; 125.6; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI su LAB

„Argovegas“, Nr. 3K-3-484/2004, kat. 125.5).

LAT CBS 2001-03-13 nutartis c. b. Nr. 3K-7-95/2001:

Tenkindami Lietuvos banko reikalavimus pripažinti negaliojančiais likviduojamos akcinės bendrovės “Tauro bankas” likvidatoriaus 1999 m. liepos 12 d. 14 potvarkių – orderių, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad minėtais potvarkiais – orderiais faktiškai buvo atliktas bankrutavusios akcinės bendrovės “Tauro bankas” skolininkų – AB “Vilniaus vingis”, D. K. , J. Š. , M. P. – ir AB “Tauro bankas” kreditorių – AB “Girelės paukštynas”, UAB “ Vetfarmas”, B. L. – savitarpio reikalavimų įskaitymas. Tokią išvadą teismai padarė remdamiesi visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, ir laikyti ją neteisėta nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos CK 242 straipsnio 1 dalyje (V.M. -1964 m. CK) nustatyta, kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui. Iš byloje esančių reikalavimo perleidimo sutarčių matyti, kad jas sudarant AB “Tauro bankas” nedalyvavo, sutarčių sąlygos su šia bendrove nebuvo derintos, ir ji tų sutarčių nepasirašė. Minėtos sutartys sudarytos pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nedalyvaujant bankui, todėl jos negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

AB “Tauro bankas” skolininkų AB “Vilniaus vingis”, D. K. , J. Š. , M. P. ir šios bendrovės kreditorių AB “Girelės paukštynas”, UAB “ Vetfarmas” bei B. L. susitarimai dėl reikalavimų perleidimo buvo sudaryti po to, kai Vilniaus

apygardos teismo 1997 m. liepos 8 d. nutartimi akcinei bendrovei “Tauro bankas” buvo iškelta bankroto byla. Iškėlus įmonės bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios LR įmonių bankroto įstatymo (6 str.) bei LR komercinių bankų įstatymo (46 str.) (V.M. – bylos nagrinėjimo metu galiojusios nurodytų įstatymų normos) nuostatos, kuriomis uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas. Pagal šių įstatyminių normų prasmę po bankroto bylos iškėlimo yra negalimas ir skolininkų bei kreditorių savitarpio reikalavimų įskaitymas, nes tokiais veiksmais būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.

Dėl garantijos ir įskaitymo, esant garantijai

LAT CBS 2010-04-16 nutartis c. b. Nr. 3K-7-168/2010:

Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomas paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose. Išskirtinis bankinės garantijos požymis yra besąlyginis garanto įsipareigojimas atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau CK 6.90, 6.93, 6.130, 6.31 straipsnių normose, reglamentuojančiose garantiją ir įskaitymą, nėra draudimo ir garantijos besąlygiškumo požymis nepašalina banko teisės atlikti įskaitymą, kai jis turi priešpriešinio reikalavimo teisę į skolininko, už kurį garantavo, kreditorių. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, turėdamas reikalavimo teisę į skolininko, už kurį garantavo, kreditorių, gavęs tokio kreditoriaus reikalavimą vykdyti garantija prisiimtus įsipareigojimus, turi teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2008 m. liepos 8 d. pateikė kasatoriui reikalavimą sumokėti jam pagal 2006 m. lapkričio 9 d. išduotą trečiojo asmens darbų atlikimo užtikrinimo garantiją 5 000 000 Lt, t. y. nuo šio momento kasatoriui atsirado besąlyginė pareiga tenkinti kreditoriaus pagal garantiją reikalavimą. Byloje nustatyta ir tai, kad kasatorius, trečiajam asmeniui pranešus ieškovui apie reikalavimo perleidimą, nuo 2008 m. birželio 18 d. įgijo teisę reikalauti, jog ieškovas sumokėtų jam, kaip naujajam kreditoriui, perleistą 4 029 662,24 Lt sumą. Taigi nuo reikalavimo teisės pagal garantiją tarp ieškovo ir kasatoriaus atsiradimo susiklostė priešpriešiniai jų teisių ir pareigų teisiniai santykiai: ieškovas tapo kasatoriaus skolininku ir kreditoriumi, o kasatorius – ieškovo skolininku ir kreditoriumi. Nors kiekvieno jų reikalavimai kito asmens atžvilgiu kilo iš skirtingų susitarimų, tačiau abiejų jų reikalavimai yra apibrėžti, vienarūšiai, galiojantys ir vykdytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeSentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; kt.), todėl kasatorius turėjo teisę 2008 m. liepos 21 d. vienašaliu pareiškimu ieškovui, kartu pateikdamas 2006 m. spalio 30 d. reikalavimų perleidimo sutartį, įskaityti turimą ieškovui 4 029 662,24 Lt reikalavimą į šio reikalaujamą 5 000 000 Lt sumą.

Novacija kaip prievolės pabaigos pagrindas (CK 6.141 str.)

LAT CBS 2013-06-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-338/2013:

Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacija yra prievolės pasibaigimas, kai šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo, arba veiksmai, kai naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui. Novacija yra vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, todėl visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kas keičiasi (dalykas, įvykdymo būdas, subjektinė sudėtis), egzistuojanti prievolė pasibaigia ir jos vietoje sukuriama nauja. Novacija nepreziumuojama, todėl visada turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas, visais atvejais draudžiantis pakeisti žalos atlyginimą kita prievole. CK 6.141 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudžiama taikyti novaciją prievolėms atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, taip pat išimtinai su šalių asmeniu susijusiomis prievolėmis. Šioje byloje žalos atlyginimo prievolė, kurią ieškovas ir atsakovas pakeitė paskolos grąžinimo prievole, kilo iš žalos dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų atlyginimo, jos vykdymas nėra išimtinai susijęs su atsakovo asmeniu, todėl nėra sąlygų, apribojančių novacijos taikymą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas ir atsakovas turėjo teisę susitarti ir pakeisti žalos, padarytos neteisėtais atsakovo, kaip įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo prievolę į paskolos grąžinimo prievolę.

[Iš bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių ir ieškovo bei atsakovo paaiškinimų matyti, kad, atsakovo atleidimo iš pareigų dieną paaiškėjus, jog įmonės kasoje trūksta lėšų, atsakovas pasiūlė ieškovui susitarti, kad trūkstama lėšų dalis būtų vertinama kaip ieškovo atsakovui suteikta paskola. Nors rašytinė paskolos sutartis nesudaryta, tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovas sutinka, jog jie dėl paskolos teisinių santykių sukūrimo susitarė, atsakovas 2009 m. gruodžio 15 d. pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, jog yra skolingas ieškovui 397 955,48 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog pirminė ieškovą ir atsakovą siejanti prievolė kilo iš žalos atlyginimo teisinių santykių, darytina išvada, kad, šalims susitarus dėl paskolos, įvyko novacija, t. y. viena prievolė pakeista kita prievole (CK 6.141 straipsnis).]

LAT CBS 2013-03-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-164/2013:

Novacija pagal CK 6.141 straipsnį – esamos prievolės pakeitimas nauja, turinčia skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo arba veiksmai, kai naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui. Novacija yra vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, todėl visais novacijos atvejais, nepriklausomai nuo to, kas keičiasi (dalykas, įvykdymo būdas, subjektinė sudėtis), egzistuojanti prievolė pasibaigia ir jos vietoje sukuriama nauja. Novacija nepreziumuojama, todėl visada turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo suformuotą novacijos instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, dėl prievolės pasibaigimo novacijos būdu turi būti prievolės šalių susitarimas, jų suderintos valios pareiškimas, nedviprasmiškai išreikštas. Paprastai šalys, sudarydamos naują sutartį, joje nurodo, kad šios (naujos) sutarties sudarymas panaikina esamą ir sukuria naują prievolę, tačiau šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Nepriklausomai nuo pareiškimo būdo, novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „L. V.“ v. UAB „Homo Fabu“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005;

2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. Ž. v. V. A., bylos Nr. 3K-3-279/2007; kt.). Nors pradinio skolininko pakeitimas nauju galimas be pradinio skolininko sutikimo, tačiau ir šiuo atveju turi būti aiškiai išreikšta kreditoriaus valia dėl esamos prievolės pakeitimo kita prievole. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad kredito sutarties šalių valia keičiant sutartį buvo egzistuojančią prievolę panaikinti ir jos vietoje sukurti naują prievolę, vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vyko prievolės novacija.

Skolos perkėlimo atveju viena iš prievolės šalių – skolininkas – pakeičiamas kitu asmeniu (CK 6.115 straipsnis). Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui. Perkeliant skolą pradinė prievolė išlieka, nepasibaigia, kinta tik subjektinė prievolės sudėtis, nes skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Taigi skolos perkėlimo atveju nei prievolė, nei jos pagrindu atsiradęs reikalavimas, taip pat ir kreditorius nesikeičia, keičiasi tik skolininkas, vietoje kurio atsiranda naujas skolininkas, iki tol teisiniame santykyje nedalyvavęs. Nagrinėjamoje byloje naujo skolininko neatsirado, nes trečiasis asmuo A. J. buvo skolininkas pagal kredito sutartį nuo pat jos sudarymo, taigi ir nuo prievolės atsiradimo momento, ir yra iki šiol, todėl susiklostę teisiniai santykiai neatitinka skolos perkėlimo sampratos.

Jau buvo minėta, kad tretieji asmenys šioje byloje pagal kredito sutartį turėjo solidariąją prievolę atsakovui – grąžinti paskolą. Nagrinėjamoje byloje kreditorius (atsakovas) atsisakė reikalavimo teisės vieno iš buvusių solidariųjų bendraskolių naudai, visos prievolės vykdymą perkeldamas kitam skolininkui, taip atsisakydamas skolininkų solidarumo. Toks perkėlimas, esant visų sutarties šalių susitarimui, nedraudžiamas. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad toks prievolės modifikavimas, koks yra nagrinėjamu atveju, nelaikytinas prievolės novacija ir skolos perkėlimu, bei pažymi, kad, skirtingai nuo novacijos ar skolos perkėlimo, kuriems esant įstatymai numato svetimo turto hipotekos pabaigą (CK 6.144 straipsnis, 6.120 straipsnio 2 dalis), dėl aptarto prievolės pakeitimo tokie padariniai nenumatyti. Dėl to reikalavimas pripažinti hipoteką pasibaigusia atmestas pagrįstai.

[<..>Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nuomone, kad šioje byloje nagrinėjamas prievolės pakeitimas neturi įtakos įkaito davėjų teisinei padėčiai. Nors kasatoriai už trečiųjų asmenų skolinį įsipareigojimą atsako tik įkeistu turtu ir, pakeitus kredito sutartį, jų atsakomybės apimtis nepakito, bet, palikus prievolę vienam skolininkui, padidėjo įkaito davėjų rizika netekti savo turto. Solidariąją prievolę turi vykdyti visi solidarieji skolininkai, todėl net ir sumažėjus vieno iš jų mokumui, yra didesnė tikimybė, kad prievolė bus vykdoma ir kartu mažesnė rizika, kad kreditorius reikalavimą tenkins iš įkeisto turto, parduodant jį iš varžytinių. Be to, pagal CK 4.195 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 redakcija – 4 dalį) tais atvejais, kai įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimu patirtų nuostolių atlyginimo. Įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę ir gauti dėl turto netekimo patirtų nuostolių kompensavimą paprastai taip pat yra didesnė tikimybė, kai yra keli skolininkai.]

Dėl teisės normų, reglamentuojančių novaciją ir cesiją, aiškinimo

LAT CBS 2011-03-29 nutarties c. b. Nr. 3K-3-145/2011:

Novacija konstatuojama tada, jei nustatomos CK 6.141 straipsnyje nurodytos aplinkybės ir šalių aiškiai išreikšta valia pabaigti tarpusavio santykius novacija. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas supainiojo novacijos teisinius santykius su reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) teisiniais santykiais. Reikalavimo teisės perleidimo atveju pradinė prievolė išlieka, ji nekeičiama nauja prievole, pasikeičia tik viena prievolės šalis – kreditorių pakeičia kitas asmuo. Novacijos atveju pradinės prievolės neišlieka: keičiasi ne tik jos šalys, bet ir prievolė – vietoj ankstesnės atsiranda nauja prievolė, kurių skiriasi arba dalykas, arba įvykdymo būdas, arba teisinė prigimtis. Išvadą dėl įvykusios novacijos apeliacinės instancijos teismas padarė nustatęs vien tik tai, kad

pasikeitė viena iš prievolės šalių (atsakovą UAB „Keiinvestment“ pakeitė kasatorius), tačiau nekonstatavo naujos prievolės, kurios skirtųsi dalykas, įvykdymo būdas arba teisinė prigimtis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad prievolės šalių pasikeitimas įvyko 2007 m. kovo 23 d. atsakovui UAB „Keiinvestment“ ir kasatoriui sudarius teisių ir pareigų pagal sutartį perleidimo susitarimą. Juo buvo susitarta, kad kasatorius perima atsakovo UAB „Keiinvestment“ teises ir pareigas pagal Projektavimo darbų rangos sutartį Nr. 07-01-18, t. y. šalys aiškiai išreiškė valią dėl šioje sutartyje nustatytų prievolių tolesnio egzistavimo ir vykdymo. Toks susitarimas akivaizdžiai patvirtina, kad prievolės šalių pasikeitimas vyko pagal CK šeštosios knygos I dalies VI skyriaus teisės normas – „Reikalavimo perleidimas“. Ta aplinkybė, kad kasatoriui perėmus teises ir pareigas pagal sutartį jis su atsakovu asociacija „Ekologinės statybos“ pasirašė atitinkamus šios sutarties pakeitimus (žemės sklypų ploto, jų įsigijimo kainos padidėjimas) įtvirtinančią sutartį, taip pat nepatvirtina, kad prievolė pasibaigė novacija. Projektavimo darbų rangos sutartimi Nr. 07-03-23 buvo nauja redakcija išdėstyta Projektavimo darbų rangos sutartis Nr. 07-01-18. Sutarties pakeitimus suponavo faktinių aplinkybių pasikeitimas, nes vietoj numatytos įsigyjamos žemės sklypo 3,8 ha dalies, šio sklypo bendraturčiui sutikus, atsirado galimybė įsigyti likusią – 1,78 ha šio žemės sklypo dalį. Taip Projektavimo darbų rangos sutartimi Nr. 07-03-23 buvo patikslinta Projektavimo darbų rangos sutartisNr. 07-01-18. Tiek sutartyje Nr. 07-01-18, tiek jos 2007 m. kovo 23 d. naujoje redakcijoje įtvirtintos prievolės yra iš esmės tapačios: atsakovo prievolių dalyką sudaro tų pačių veiksmų atlikimas, susijęs su tais pačiais žemės sklypais, t. y. žemės sklypų specialiojo ir detaliojo planų rengimas, derinimas, tvirtinimas, projektavimo sąlygų ir statybos leidimo gavimas. Sutarties pakeitimais nebuvo sukurta ir naujos prievolės, besiskiriančios nuo ankstesnės įvykdymo būdu ar teisine prigimtimi. Padarytais pakeitimais prievolė buvo tik iš dalies modifikuota, atsižvelgiant į faktinius pasikeitimus.

Pagal CK 6.142 straipsnį papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija. Be to, kasatoriaus nuomone, novacijos atveju, kai keičiasi prievolės šalys, prievolės šalių ir pradinės prievolės pakeitimas nauja prievole, besiskiriančia nuo pradinės dalyku, įvykdymo būdu arba teisine prigimtimi, turi vykti tuo pačiu metu. Priešingu atveju, pirmiausia pasikeitus prievolės šaliai, o tik po to pradinę prievolę pakeitus nauja, prievolės šalių pasikeitimas laikytinas atitinkamai reikalavimo teisės perleidimu arba skolos perkėlimu, o pradinės prievolės pakeitimas nauja – novacija naujo kreditoriaus ar skolininko ir esamo skolininko ar kreditoriaus santykiuose, t. y. novacija sektų po reikalavimo teisės perleidimo ar skolos perkėlimo bei vyktų ne tarp buvusių skolininko ir kreditoriaus, o tarp naujo kreditoriaus ar skolininko bei nepasikeitusio skolininko ar kreditoriaus. Byloje nustatyta, kad pirmiausia kasatorius ir atsakovas UAB „Keiinvestment“ sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartį ir tik po to buvo pasirašyta Projektavimo darbų rangos sutarties nauja redakcija. Taigi akivaizdu, kad net ir tuo atveju, jeigu sutarties naujojoje redakcijoje būtų įtvirtinta nauja prievolė, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, negalėtų būti nustatyta novacija, įvykusi dėl prievolės šalių pasikeitimo.

Pagal CK 6.141 straipsnio 2 dalį novaciją galima konstatuoti tik tuo atveju, kai yra neabejotinų įrodymų, kad prievolės šalys aiškiai išreiškė valią pakeisti vieną prievolę kita. Nei atsakovai UAB „Keiinvestment“ ir asociacija „Ekologinės statybos“, nei kasatorius niekada nereiškė valios pakeisti prievolę nauja ir dėl novacijos nesitarė, o Projektavimo darbų rangos sutartį Nr. 07-03-23 laikė Projektavimo darbų rangos sutarties Nr. 07-01-18 nauja redakcija. Byloje nepateikta jokių susitarimų, kuriais šalys būtų išreiškusios valią pabaigti prievolę novacija. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimas dėl prievolės pasibaigimo novacija šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų net nebuvo keliamas.Taigi šalys dėl novacijos nesitarė, todėl sutartis novacijos pagrindu negalėjo baigtis, o sutartį išdėstant nauja redakcija šalių valia buvo nukreipta į sutartinių santykių tęstinumą, tai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Kadangi novacijos nebuvo, tai atsakovo UAB „Interpro investicija“ laidavimo prievolė pagal laidavimo sutartį Nr. 01-19 nepasibaigė. 2007 m. balandžio 16 d. susitarimu prie laidavimo sutarties Nr. 01-19 atsakovas UAB „Interpro investicija“ ne tik kad išreiškė sutikimą dėl teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį Nr. 01-19 perėjimo kasatoriui, bet ir sutiko dėl laidavimo sutarties pakeitimo, atsižvelgiant į atitinkamus Projektavimo darbų rangos sutarties pakeitimus, išdėstytus jos naujojoje redakcijoje. Atsakovas UAB „Interpro investicija“ privalo vykdyti laidavimo sutartyje nustatytas prievoles.

LAT CBS 2005-02-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-84/2005:

Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacija yra vienos prievolės pakeitimas kita prievole, kai pakeitus prievoles pirmoji prievolė baigiasi ir turi būti vykdoma antroji prievolė. Tai reiškia, kad sutarties šalys, norėdamos pakeisti vieną prievolę kita prievole, turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo valią ir aiškiai nurodyti naujai sudaromoje sutartyje, kad jos vieną prievolę keičia kita prievole. Novacija galima tik tuo atveju, kai galiojanti prievolė yra keičiama kita galiojančia prievole, tačiau jeigu pradinė prievolė yra pripažinta negaliojančia, tai nebus ir novacijos. Šioje byloje teismai pripažino, kad visos ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartys yra niekinės, todėl keisti šio buto pirkimo–pardavimo sutartį kitokia galiojančia prievole nebuvo galima, nes pradinės buto pirkimo–pardavimo sutartys yra pripažintos negaliojančiomis.

Teismas 1994 m. birželio 10 d. buto pardavėjo L. N. ir pirkėjo A. Ž. sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia kaip niekinį sandorį (CK 180 straipsnio 1 dalis), tačiau nustatė, kad šiuo sandoriu atsakovas R. K. su atsakovu A. Ž. sudarė turto perdavimo nuosavybėn sandorį už 11 000 JAV dolerių skolą, t. y. kad buvo novacija (CK 6. 141 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį novacijos samprata reiškia, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoje esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują

prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos: susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita, esama prievolė galiotų ir nebūtų įvykdyta, nauja prievolė pakeistų ankstesniąja prievolę ir ji galiotų ir skirtųsi nuo pirmosios prievolės pagal dalyką ir skirtingą jos įvykdymo būdą. Byloje nėra duomenų, kad tarp atsakovų R. K. ir A. Ž. būtų buvę sukurti kokie nors prievoliniai santykiai dėl 11 000 JAV dolerių skolos (paskolos sutarties ar kitų rašytinių įrodymų byloje nėra). Be to, atsakovas A. Ž. 2004 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje nurodė, kad jam 11 000 JAV dolerių buvo skolingas ne R. K., o jo brolis K. K. (b. l. 147-156), todėl neaišku, kokia prievolė ir tarp kokių sutarties šalių baigėsi ir kokiu susitarimu ir tarp kokių sutarties šalių buvo sukurta kita prievolė novacijos pagrindu (CK 6.141 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.141 straipsnio 2 dalį novacija nepreziumuojama, todėl sandorio šalys, norėdamos pakeisti vieną prievolę kita prievole, privalo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo valią, tačiau šioje byloje teismai nenustatė, kokia prievolė tarp R. K. ir A. Ž. baigėsi ir kokia nauja prievole ji buvo pakeista.

Dėl novacijos, kai prievolė užtikrinama vekseliu

LAT CBS 2014-01-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-14/2014:

Įstatyme nėra specialių nuostatų dėl novacijos vekselio teisiniuose santykiuose, todėl, sprendžiant dėl novacijos, kai prievolė užtikrinama vekseliu, taikytinos CK šeštosios knygos IX skyriaus trečiojo skirsnio normos ir jas aiškinanti teismų praktika. Novacija – prievolės pasibaigimo atvejis, kai šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria ją pakeičiančią prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą; pradinio skolininko ar kreditoriaus pasikeitimas prievolėje (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. Ž. v. V. A., bylos Nr. 3K-3-279/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-187/2008, kt.). Novacijai konstatuoti taip pat būtina nustatyti jos pagrindą (prievolės dalyko, įvykdymo būdo ar šalies pasikeitimą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vekselio išdavimas prievolei užtikrinti savaime nereiškia, jog įvyksta novacija, t. y. pradinė prievolė pasibaigia ir pakeičiama vekseliu. Teismų praktikoje suformuluoti teiginiai, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį, reiškia, kad kreditoriaus pasirinkimu jo reikalavimas gali būti patenkinamas ne pradinės prievolės, o vekselio pagrindu; nurodyti teismų praktikos teiginiai negali būti traktuojami kaip išaiškinimas, kad išdavus vekselį, visais atvejais pasibaigia ir pakeičiama vekseliu juo užtikrinama prievolė. Ar išdavus vekselį įvyko novacija, spręstina pagal bendrąsias novacijos nuostatas. Visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstus galite rasti: http://www.lat.lt arba www.infolex.lt/praktika