2 0 0 6

SACHAROVO PREMIJAUŽ MINTIES LAISVĘ

� �2 0 0 6

2 0 0 6

Nuo

trau

kos Pratarm

ėJau 18 metų, nuo 1988 m., Europos Parlamentas skiria Sacharovo premiją už minties laisvę asmenims ar organizacijoms už svarų įnašą savo šalyse ar pasaulyje ginant žmogaus teises.

Sacharovo premijos svarba nuolat auga ir priverčia pasaulį išgirsti Europos Parlamento balsą, skelbiantį apie žmogaus teises. Mums visiems didelė garbė, kad kai kas ją vadina „mažuoju Nobelio premijos broliu“. Sacharovo premijos laureatai taip pat prisideda prie teigiamo šios premijos vertinimo.

Šiais 2006 m. Sacharovo premija buvo paskirta Aleksandrui Milinkevičiui, Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderiui. A. Milinkevičius savo asmeninėmis savybėmis ir veikla įkūnija mūsų pagrindines vertybes: demokratiją, laisvę, įstatymų viršenybę ir saviraiškos laisvę.

Europos Parlamentas nuolat reiškia savo susirūpinimą blogėjančia demokratijos, teisėtumo ir žmogaus teisių padėtimi Baltarusijoje, o ypač susirinkimų laisvės, saviraiškos ir minties laisvės – pagrindinių žmogaus poreikių – padėtimi. Mūsų Parlamentas taip pat išreiškė viltį, kad Baltarusija užims savo vietą tarp Europos demokratinių valstybių ir bus patikima Europos kaimynystės politikos partnerė.

2004 m. Baltarusijos žurnalistų asociacija tapo viena iš Sacharovo premijos laureatų už ypatingą atsidėjimą žodžio laisvei ir nepriklausomos žurnalistikos propagavimui Baltarusijoje.

Nuo tada Europos Parlamento tarpparlamentinė delegacija ryšiams su Baltarusija leido toliau plėtoti mūsų ryšius su šia šalimi. Jos nariai pastaruosius dvejus metus aktyviai dirbo stengdamiesi pagerinti padėtį Baltarusijoje, kuri yra labai svarbi šalis prie rytinių ES sienų. Aš pats asmeniškai turėjau progos du kartus susitikti su A. Milinkevičiumi 2006 metais.

Vis dėlto ar bus užmegzti glaudesni ryšiai, priklausys nuo pačios šalies noro priimti europinius demokratijos ir žmogaus teisių standartus ir gerbti savo tarptautinius įsipareigojimus šiose srityse. Ypač lauksime, kada liausis opozicijos narių, studentų ir žurnalistų persekiojimas. Laisvi ir teisingi rinkimai, pliuralizmas, stipri pilietinė visuomenė ir laisva žiniasklaida – tai būtinos Europos ateities kūrimo sąlygos.

Taikiu pasipriešinimu valdžiai, pagarba įstatymams ir tarptautiniams susitarimams, taip pat cenzūros atmetimu šiemetinis mūsų premijos laimėtojas įkūnija būdus ir tikslus, įkvėpusius patį Andrejų Sacharovą, ir suteikia drąsos mums visiems Europos Parlamente. Europos Parlamento vardu aš linkiu A. Milinkevičiui didelės drąsos tęsti kovą už laisvę ir demokratiją Baltarusijoje.

Nuotraukos: Europos Parlamento fototarnybaNuotraukųautoriai: Wei Jingsheng: Shanshan Wei-Blank Leyla Zana: Copyright SIPA PRESS Salima Ghezali: © Jacques Torregano/L’E.d.J. Ibrahim Rugova: LDK Xanana Gusmão: Reuters Pool ¡BASTA YA!: El País Kamwenho: gauta iš LUSA Nurit Peled-Elhahan: gauta iš Avraham Elhanan Izzat Ghazzawi: Tore Kjeilen/LexicOrient Kofi Annan: UN/DPI nuotrauka Baltarusijos žurnalistų sąjunga: (BŽS) logotipas „Baltai vilkinčios moterys“: AP Hauwa Ibrahim: AP „Žurnalistai be sienų“: AP

Josep BORRELL FONTELLES Europos Parlamento pirmininkas

� �

Prem

ija, p

avad

inta

And

reja

us S

acha

rovo

var

du

Premija, pavadinta Andrejaus Sacharovo vardu

Nuo 1988 metų Europos Parlamentas kasmet skiria Sacharovo premiją už minties laisvę asmenims arba organizacijoms, nusipelniusioms už kovą su priespauda ar neteisybe dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių.

Andrejus Sacharovas (1921–1989 m.) – žymus fizikas, Mokslų akademijos narys, disidentas, 1975 metų Nobelio taikos premijos laureatas, iš tremties Gorkyje atsiuntė laišką Europos Parlamentui, kuriame jaudinančiai išsakė savo džiaugsmą dėl to, kad Europos Parlamentas nori įsteigti jo vardo premiją už minties laisvę. Šią žinią jis traktavo kaip atsidavusiųjų kovai už žmogaus teises padrąsinimą.

Jo kelias nuo mokslininko, branduolinės energetikos specialisto, iki disidento rodo, kad jis ne tik palaikė kitaminčių laisvės idėją savo šalyje, bet kartu analizavo mokslo ir visuomenės, taikos ir dvasinės laisvės santykių problemas. A. Sacharovas yra tapęs tarptautiniu kovos dėl pagrindinių žmogaus teisių simboliu. Daugkartiniai grasinimai ir tremtis jo nepalaužė.

Sacharovo premijos laureatai patvirtina, kiek daug reikėjo drąsos, kantrybės ir vidinės stiprybės ginant žmogaus teises ir siekiant visuotinio jų pripažinimo. Beveik visada tai reikalaudavo didelių aukų – neretai už tai būdavo persekiojama, suimama ar tremiama iš tėvynės.

Sacharovo premiją Europos Parlamentas skiria už ypatingus nuopelnus įtvirtinant laisvą mintį ir žodį, kovojant su netolerancija, fanatizmu ir neapykanta. Tai liudija EP įsitikinimą, kad pamatinės laisvės – tai ne tik teisė gyventi ir asmens neliečiamumas, bet ir minties bei spaudos laisvės. Jos yra esminiai kovos su priespauda būdai, taip pat visuomenės demokratiškumo ir atvirumo kriterijai.

1966 m. gruodžio 16 d. pasirašyto Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnyje įtvirtinta teisė nevaržomai reikšti savo nuomonę, kuri suprantama kaip „laisvė, neatsižvelgiant į valstybių sienas, pasirūpinti, gauti ir perduoti pageidaujamą bet kokios rūšies žodinę, rašytinę arba spausdintinę informaciją meno kūrinių ar kitokia forma (...)“ ir kuri atspindi dvasią, paskatinusią Europos Parlamentą įkurti Sacharovo premijos fondą.

Europos Parlamentas skiria 50 tūkst. eurų žmogaus teisių premiją Strasbūre iškilmingo posėdžio metu, kuris paprastai vyksta apie gruodžio 10 dieną. Tądien 1948 metais buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Žmogaus teisės Europos Parlamente

Europos Sąjunga vadovaujasi laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais. Šie principai, įtvirtinti Europos Sąjungos sutartyje, bendri visoms jos narėms. ES gerbia pagrindines teises, kurios apibrėžtos Europos Tarybos inicijuotoje, 1950 metais Romoje priimtoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią pasirašė visos dabartinės ES valstybės. Konvencija, taip pat Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir vėlesni paktai bei ES Pagrindinių teisių chartija yra svarbiausi žmogaus teisių dokumentai Europos Sąjungai ir jos narėms.

ES sutartyje konkrečiai numatyta, kad kiekviena jos narė privalo besąlygiškai gerbti Sąjungos principus, o jei ES šalis narė nuolat rimtai juos pažeidinėja, iš jos gali būti atimtos narystės Sąjungoje teisės. Kaip vieną svarbiausių bendrosios užsienio ir saugumo politikos bei vystymo bendradarbiavimo politikos tikslų santykiuose su trečiosiomis šalimis sutartis numato demokratijos ir teisinės valstybės plėtrą bei stiprinimą, taip pat pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

Kad ES sutartyje būtų įtvirtinti šie tikslai, daug prisidėjo Europos Parlamentas, kurį daugelis ES ir jai nepriklausančių šalių piliečių bei nevyriausybinių organizacijų ragino didinti žmogaus teisių svarbą.

Kasmet ES Taryba skelbia metinę ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį, o Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetas plenariniame posėdyje pristato metinį pranešimą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir ES žmogaus teisių politiką santykiuose su užsienio šalimis. Žmogaus teisių pakomitetis, kuris buvo atkurtas prasidėjus šeštajai Parlamento kadencijai, yra EP organas specialioms parlamentinėms iniciatyvoms, suteikiantis galimybę kartu su žmogaus teisių gynėjais aptarti žmogaus

teisių padėtį ir demokratiją užsienio šalyse. Be to, Vystymosi komitetas organizuoja reguliarius posėdžius dėl žmogaus teisių Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalyse, taip pat tokiais klausimais kaip vaikų karinė tarnyba ar vaikų išnaudojimas, kuriuose dalyvauja ir žmogaus teisių klausimus nagrinėjančios nevyriausybinės organizacijos, ir atsakingi vyriausybių atstovai.

Kas mėnesį vykstančių plenarinių posėdžių debatuose aktualiomis temomis nagrinėjami konkretūs žmogaus teisių pažeidimai įvairiose pasaulio šalyse ir reikalaujama, kad atsakingos vyriausybės imtųsi reikiamų priemonių. Iš vyriausybių reakcijos matyti, kad jos paiso Europos Parlamento kritikos. Kartais rezoliucijos daro tiesioginę įtaką ir tampa pretekstu diplomatiniams ES Tarybos žingsniams.

Europos Parlamentas pagal jam suteiktus teisėkūros įgaliojimus gali nepritarti, kad būtų pasirašyti svarbūs susitarimai su trečiosiomis šalimis, jei jose sunkiai nusižengiama žmogaus teisėms ir demokratijos principams. Tai leidžia Parlamentui reikalauti, kad būtų griežtai laikomasi sutartyse įtvirtintų žmogaus teisių nuostatų, o jų nesilaikant išimtiniais atvejais sutartis gali būti nutraukta. Savo įtaką Parlamentas sustiprina priimdamas politines rezoliucijas, rengdamas svarstymus, kuriuose dalyvauja užsienio šalių pilietinės visuomenės atstovai, siųsdamas tikslines žmogaus teisių padėties įvertinimo delegacijas ir puoselėdamas parlamentinį politinį dialogą. Pastarajam pasitelkiamos tarpparlamentinės delegacijos. Reguliarių susitikimų su šalių partnerių parlamentarais metu EP nariai dažnai pradeda diskusijas apie konkrečius atvejus, kurios ne kartą leido pasiekti gerų rezultatų.

Žmogaus teisės Europos Parlam

ente

� �

2 0 0 6

Svarbiausias politinis forumas, skirtas dialogui tarp Europos Parlamento ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių parlamentarų, yra bendra šių šalių parlamentarų asamblėja. Neseniai įsteigta Europos ir Viduržemio jūros šalių asamblėja suteikia naują galimybę struktūriniam dialogui su Viduržemio jūros šalimis žmogaus teisių ir demokratizavimo klausimais.

Be to, Europos Parlamentas atidžiai stebi 2006 m. birželio mėn. įsteigtos JT Žmogaus teisių tarybos darbą. Savo ruožtu Parlamentas padarė lemiamą įtaką įtraukiant žmogaus teisių klausimą į Europos darbotvarkę. Jis įgyvendina daugybę specialių iniciatyvų, pavyzdžiui, nukreiptų prieš kankinimus, ginant mažumų teises, užkertant kelią konfliktams, plečiant moterų ir vaikų teises, ginant žmogaus teisių aktyvistus, taip pat saugant čiabuvių ir žmonių su negalia teises.

Europos Parlamentas aktyviai rėmė Jungtinių Tautų surengtą mirties bausmės vykdymo moratoriumo kampaniją, taip pat Pasaulinį nacionalinių ir tarptautinių parlamentų kongresą dėl mirties bausmės uždraudimo, palaikė Tarptautinio baudžiamojo teismo karo nusikaltimams tirti įsteigimą, Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėjimo centro įkūrimą, taip pat ES kampaniją prieš smurtą moterų atžvilgiu. Stebėdamas rinkimus, Parlamentas taip pat prisideda prie demokratijos stiprinimo Sąjungai nepriklausančiose šalyse.

Panaudojant savo biudžetinius įgaliojimus, Europos Parlamentui pavyko gerokai padidinti biudžeto lėšas, skirtas demokratinėms ir žmogaus teisių programoms. Tam tikslui Europos Parlamento iniciatyva buvo suformuotas atskiras biudžeto skyrius Europos iniciatyvos demokratijai ir žmogaus teisėms, kurio lėšos skiriamos įvairiems keturių prioritetinių sričių projektams 32 šalyse įgyvendinti, tai pvz.: demokratijos plėtra, teisinė valstybė ir atsakingas vadovavimas valstybei, mirties bausmės panaikinimas, kova su kankinimais ir nebaudžiamumu, parama tarptautiniams baudžiamiesiems teismams ir Tarptautiniam baudžiamajam teismui, rasizmo ir priešiškumo svetimtaučiams įveikimas, kova su mažumų diskriminavimu ir vietinių gyventojų teisių apsauga. Europos Parlamentas 2006 m. sėkmingai kovojo siekdamas turėti atskirą tokios veiklos finansavimo priemonę.

Ekonominių ir socialinių piliečių teisių plėtra Europos Sąjungoje, priemonės, nukreiptos prieš rasizmą, religinę netoleranciją ir ksenofobiją, emigrantų ir migruojančių darbuotojų problemų sprendimas – tai vieni svarbiausių Europos Parlamento rūpesčių. Pagrindinių teisių padėtis ES viduje išsamiai nagrinėjama metinėje Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ataskaitoje. Jei ES piliečiai mano, kad pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, jie gali kreiptis į Europos ombudsmeną ir Europos Parlamento Peticijų komitetą. Ombudsmenas nagrinėja skundus, susijusius su ES organų veikla, o Peticijų komitetas – peticijas dėl sutarčių pažeidimų ES šalyse. Kartais pradėjus sutarties pažeidimo procedūrą ES valstybė būna priversta pakeisti savo įstatymus, kad jie atitiktų Bendrijos teisės reikalavimus.

Žmog

aus t

eisė

s Eur

opos

Par

lam

ente

Premijos laureatai

P R E M I J O S L A U R E A T A I

1988 NELSONAS MANDELA ir ANATOLIJUS MARČENKA (po mirties) 101989 ALEXANDER DUBCEK 111990 AUNG SAN SUU KYI 111991 ADEMAS DEMAČIS 121992 LAS MADRES DE LA PLAZA DE MAYO 121993 OSLOBOĐENJE 131994 TASLIMA NASRIN 131995 LEILA ZANA 141996 WEI JINGSHENG 141997 SALIMA GEZALI 151998 IBRAHIMAS RUGOVA 151999 KSANANA GUSMANAS 162000 ¡BASTA YA! 162001 IZATAS GAZAVIS, NURITA PELED-ELHANAN ir DONAS ZACARIAŠAS KAMVENIS 172002 OSVALDAS CHOSĖ PAJA SARDINJAS 182003 JT GENERALINIS SEKRETORIUS KOFI ANANAS ir VISAS JUNGTINIŲ TAUTŲ PERSONALAS 192004 BALTARUSIJOS ŽURNALISTŲ SĄJUNGA 192005 BALTAI VILKINČIOS MOTERYS, HAUVA IBHRAHIM IR ŽURNALISTAI BE SIENŲ 202006 ALEKSANDRAS MILINKEVIČIUS 08

� �

2006

2006

Aleksandras Milinkevičius (Alyaksandr Milinkevič)

2005 m. spalio mėn. A. Milinkevičius buvo iškeltas bendru jungtinės demokratinės opozicijos kandidatu į prezidentus kaip gebantis išlaikyti vieningą Baltarusijos opoziciją ir sudaryti bendrą frontą prieš Aleksandrą Lukašenką per visą prezidento rinkimų, įvykusių 2006 m. kovo 19 d., kampaniją.

A. Milinkevičius gimė 1947 m. Baltarusijoje, Gardino mieste, atsidavusių kovotojų už laisvę šeimoje. 1969 m. A. Milinkevičius su pagyrimu baigė Gardino pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultetą.

1972 m. baigęs magistratūros studijas Baltarusijos mokslų akademijos Fizikos institute, A. Milinkevičius dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1978–1980 m. ir 1984–1990 m. jis dirbo asocijuotu profesoriumi Gardino valstybiniame universitete, o 1980–1984 m. vadovavo Fizikos fakultetui Alžyro Setifo universitete.

1990–1996 m. A. Milinkevičius buvo Gardino miesto mero pavaduotojas. Jis tapo aktyviu šalies politiku. 2001 m. Baltarusijos prezidento rinkimuose A. Milinkevičius vadovavo Semiono Domašo, prezidento A. Lukašenkos konkurento, rinkimų kampanijai.

Po penkerių metų, nepaisydamas didėjančios Baltarusijos valstybinių institucijų represijos, artėjant 2006 m. kovo mėn. prezidento rinkimams A. Milinkevičius pasisakė už demokratinę Baltarusijos ateitį ir iškėlė savo kandidatūrą kaip realią alternatyvą A. Lukašenkos autoritarizmui.

Surinkęs daugiau kaip 100 tūkst. rėmėjų parašų, A. Milinkevičius tapo oficialiu Baltarusijos jungtinės opozicijos kandidatu į prezidentus. Jo diplomatiniai derybiniai gebėjimai ir apdairūs pasirodymai visuomenėje padėjo užsitikrinti patikimą tarptautinę paramą. Europos Sąjunga

rinkimus įvertino kaip nelaisvus ir nesąžiningus, o jų rezultatus – kaip suklastotus. Oficialiais duomenimis, A. Milinkevičius gavo 6 proc. balsų, tačiau neoficialūs šaltiniai teigia, kad jo rėmėjų skaičius buvo daug didesnis.

2006 m. sausio mėnesį A. Milinkevičius buvo pakviestas į Europos Parlamentą, į dvišalį susitikimą su jo pirmininku Žozepu Boreliu Fontelesu (Josep Borrell Fontelles). A. Milinkevičius taip pat dalyvavo EP Užsienio reikalų komiteto posėdyje Briuselyje, kuriame įsitraukė į debatus apie Baltarusijos jungtinės demokratinės opozicijos politinę programą.

Po 2006 m. kovo mėn. rinkimų žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje pablogėjo. Šalies valdžia priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už valstybės kritiką. Žurnalistai, aktyvistai ir kiti politiškai nepalankūs dabartiniam režimui kritikai iki šiol tildomi ir įkalinami.

A. Milinkevičius buvo oficialus Europos Parlamento Pirmininko Ž. Borelio Fonteleso svečias 2006 m. balandžio mėn EP plenarinėje sesijoje Strasbūre. Per šį vizitą, kuris įvyko tuoj po Baltarusijos prezidento rinkimų, A. Milinkevičius kreipėsi į EP Užsienio reikalų komitetą ir Delegaciją ryšiams su Baltarusija, kalbėjosi su EP pirmininku Ž. Boreliu Fontelesu, visų EP frakcijų vadovais, Europos Komisijos nare Benita Ferrero-Waldner ir vyriausiuoju įgaliotiniu Chavieru Solana (Javier Solana). Po balsavimo dėl padėčiai Baltarusijoje skirtos rezoliucijos EP plenarinių posėdžių salėje jis buvo sutiktas griausmingomis ovacijomis.

2006 m. balandžio mėn. A. Milinkevičius kartu su kitais opozicijos atstovais buvo sulaikytas 15 parų už dalyvavimą „nesankcionuotame mitinge“ – taikioje demonstracijoje Minske, pažymint Černobylio

katastrofos dvidešimtmetį. 2006 m. vasarą keletas aktyvistų ir politikų buvo nuteisti iki pusšeštų metų kalėjimo. Buvo pakenkta ne tik patiems aktyvistams, bet ir jų šeimoms.

Nepaisydamas priespaudos ir blogėjančio politinio klimato šalyje, A. Milinkevičius yra pasiryžęs tęsti kovą už savo šalies demokratinę ateitį, už pagrindinių teisių grąžinimą Baltarusijos žmonėms.

Europos Parlamentas, įteikdamas A. Milinkevičiui Sacharovo premiją, įvertina šio žmogaus pastangas ir reiškia tvirtą pasiryžimą matyti Baltarusiją tampančią demokratine valstybe bei visaverte laisvos ir suvienytos Europos nare.

AleksandrasMilinkevičiusyraBaltarusijosdemokratinėsopozicijoslyderis.

2 0 0 6

1110

1988

19891990

Nelsonas Mandela, gimęs 1918 m. Umtatoje (Pietų Afrikoje), 1994 m. pirmuosiuose laisvuose rinkimuose buvo išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir valstybės vadovu. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido už grotų. Vadovaudamas Afrikos nacionaliniam kongresui, jis savo šalies žmonėms ir pasaulio visuomenei tapo juodaodžių pasipriešinimo žmogaus teises žeminančiam apartheido režimui simboliu. 1988 m. premijos teikimo metu Mandelai tebebuvo uždėtas namų areštas. 1999 metais pasitraukęs iš visuomeninio gyvenimo, N. Mandela toliau siekia savo idealų ir vertybių, dirbdamas dviejose jo paties įkurtose labdaros organizacijose – Nelsono Mandelos fonde ir Nelsono Mandelos vaikų fonde.

Kreipdamasis į Europos Parlamentą posėdyje, skirtame demokratijos Pietų Afrikos Respublikoje dešimtmečiui, Nelsonas Mandela sakė: „Diegdami visuotinę nerasistinę demokratiją savo šalyje, stengėmės vadovautis principu, kad kiekviename luome ar grupėje yra gerų žmonių – vyrų ir moterų. Atviroje ir laisvoje visuomenėje šie Pietų Afrikos gyventojai galėtų susitelkti ir kartu įgyvendinti bendrus siekius. Kadaise buvusiems priešams pavyko susitarti, taikiai atsisakyti apartheido ir pereiti į demokratiją tik todėl, kad buvome pasirengę priimti kiekvienam įgimtą polinkį gėriui“.

Nelsonas Mandela (Nelson Mandela)

Anatolijus Marčenka (1938–1986 m.) – vienas žymiausių buvusios Sovietų Sąjungos disidentų. Po daugiau kaip 20 metų trukusio įkalinimo jis mirė 1986 m. gruodžio mėnesį Čistopolio kalėjime dėl bado streiko padarinių. A. Marčenka priklausė 1975 metais įsikūrusiai grupei, kuri pasisakė už Helsinkio baigiamojo akto nuostatų įgyvendinimą – ypač tų, kuriose kalbama apie žmogaus teises, saugumą ir bendradarbiavimą.A. Marčenka atskleidė tiesą apie sovietinius darbo lagerius ir kalėjimus. Už tai buvo apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda. „Vienintelė galimybė įveikti blogio ir neteisėtumo viešpatavimą, mano nuomone, yra žinoti tiesą“, – teigė A. Marčenka.

Anatolijus Marčenka (Anatolij Marčenko)

Skirdamas premiją Aleksandrui Dubčekui (1921–1992 m.), Europos Parlamentas 1989 metais pagerbė vieną iš tuometinio Rytų bloko atnaujinimo ir režimo pakeitimo iniciatorių, ryškiausią reformų judėjimo, pavadinto „Prahos pavasariu“, veikėją. A. Dubčeko tikslas – suteikti socializmui „žmogišką veidą“ – buvo sužlugdytas 1968 m. rugpjūčio 21 d. Varšuvos pakto šalių tankų. Apkaltintas išdavyste, atleistas iš visų užimamų pareigų ir pašalintas iš Čekoslovakijos komunistų partijos, A. Dubčekas iki 1985 metų dirbo darbininku. 1988 metais jis grįžo į aktyvų politinį gyvenimą ir prisijungė prie judėjimo už piliečių teises.

Po revoliucijos Čekoslovakijoje A. Dubčekas buvo išrinktas šios šalies Federalinio susirinkimo prezidentu. Andrejus Sacharovas savo sveikinimo laiške premijos įteikimo proga pavadino A. Dubčeką „vienu iš Sovietų Sąjungos disidentų vilties pranašų ilgametėje kovoje už Glasnost“. Tuo tarpu pats A. Dubčekas sakė tikįs, jog „Prahos pavasario“ dėka „didžioji Europos bendrijos dvasios simfonija skambės ne tik 1990 metais, bet ir ateityje“.

Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček)

Aung San Suu KyiNobelio taikos premijos laureatė ir opozicijos politikė Aung San Suu Kyi, gimusi 1947 m. Birmoje, 1990 m. buvo apdovanota Sacharovo premija.1988 m. rugpjūčio mėnesį karinės pajėgos numalšino šalį apėmusį visuotinį streiką už demokratiją, nukreiptą prieš tuometinę Birmos vyriausybę, ir perėmė valdžią. Aung San Suu Kyi sugrįžo į Birmą vadovauti demokratiniam judėjimui. Bet karinis režimas smogė jam skaudų smūgį – 1989 metais Aung San Suu Kyi bei šimtams jos įkurtos Nacionalinės demokratijos lygos (NDL) narių buvo paskirtas namų areštas.Nepaisant NDL sėkmės 1990 metų laisvuose Parlamento rinkimuose, įvedęs komendanto valandą karinis režimas liko valdžioje. Aung San Suu Kyi nesutiko išvykti į užsienį ir tik po šešerių metų, 1995 metų liepos mėnesį, buvo išleista į laisvę.Aung San Suu Kyi taip išreiškė savo įsitikinimus: „Drąsa vėl ir vėl įsiliepsnoja net ir labiausiai žeminančiomis valstybės

institucijų spaudimo sąlygomis, nes baimė nėra natūrali civilizuoto žmogaus būsena“.2003 m. gegužės 30 d. Aung San Suu Kyi vėl buvo sulaikyta kartu su kitais 19 NDL judėjimo narių ir jai paskirtas namų areštas. Jai nebuvo neleidžiama susisiekti su šeima, draugais ir politiniais rėmėjais.2004 m. spalio mėnesį ES sugriežtino savo sankcijas Birmai, nes režimas nesilaikė jos reikalavimų, tarp jų – paleisti Aung San Suu Kyi į laisvę ir nutraukti spaudimą Nacionalinei demokratijos lygai (National League for Democracy).Aung San Suu Kyi toliau pasisako už nacionalinį dialogą, laisvus rinkimus, demokratiją ir žmogaus teisių gerbimą jos šalyje.2006 m. birželio 19 d. Aung San Suu Kyi sulaukė savo 61-ojo gimtadienio. 2006 m. taip pat oficialiai panaikintas jos namų areštas. Tačiau jos judėjimo ir pasisakymo laisvės vis dar ribojamos.

1�

2 0 0 6

1�

1991

1992

19931994

1991 m. Europos Parlamentas skyrė savo žmogaus teisių premiją 1936 metais Prištinoje gimusiam Kosovo gyventojui Ademui Demačiui, taip pagerbdamas žmogų, kuriam didžiąją savo gyvenimo dalį (1958–1990 m.) teko praleisti kalėjime, nes jis ir žodžiu, ir raštu pasisakė už Kosovo albanų teises. Nelaisvė neišgąsdino Demaçi. Jis ir toliau atvirai kalbėjo apie serbų daromą spaudimą dviem milijonams Kosovo albanų.„Laisvas žodis (yra) pirmas žingsnis demokratijos link. Be laisvo žodžio nėra dialogo, be dialogo neįmanoma rasti tiesos, o be tiesos neįmanoma pažanga“, – teigė A. Demačis.

Išėjęs į laisvę, A. Demačis perėmė vadovavimą Žmogaus teisių ir laisvių gynybos tarybai. Nuo 1998 iki 1999 metų, serbų puolimo metu, jis buvo politinis Kosovo išsivadavimo armijos atstovas. Po karo A. Demačis atsidavė etninio susitaikymo ir pabėgėlių grąžinimo veiklai – jis ėmė vadovauti Tarpusavio supratimo, tolerancijos ir sambūvio komitetui, kuriam priklauso visų etninių Kosovo grupių atstovai. Pasak A. Demačio „Kosovas priklauso visiems“, taigi „visi norime laisvos, demokratinės ir daugiatautės visuomenės“.

Ademas Demačis (Adem Demaçi)

1992 metais Argentinos judėjimui už žmogaus teises Las Madres de la Plaza de Mayo buvo paskirta Europos Parlamento Sacharovo premija. 1976–1983 metais argentiniečiai gyveno karinės diktatūros sąlygomis. 1997 metų balandžio mėnesį pirmą kartą 14 moterų susirinko Plaza de Mayo aikštėje norėdamos įteikti kreipimąsi prezidentui J. R. Videlai. Pradžioje šios moterys daugiausia stengėsi surasti savo dingusius vaikus ir išreiškė norą, kad prieš teismą stotų nusikaltėliai, kalti dėl 30 tūkst. žmonių dingimo karinės diktatūros laikotarpiu. Vėliau jos ėmė kovoti už nepriklausomas teisėsaugos institucijas, politinių santykių pakeitimą ir taiką. Kiekvieną ketvirtadienį prieš Casa Rosada (prezidento būstinę) esančioje Plaza de Mayo tebevykstančios moterų demonstracijos yra jų pasipriešinimo ženklas. Demonstrantės mojuoja baltomis skarelėmis, kurios laikomos kovos už teisingumą simboliu. Šios moterys siekia, kad šalies jaunimas taptų aktyvesnis ir pakeistų

sistemą, milijonus argentiniečių pasmerkusią skurdui ir negarantuojančią nei švietimo, nei būsto, nei sveikatos apsaugos.2002 m. gruodžio mėnesį buvo surengtas parą trukęs dvidešimt antrasis pasipriešinimo žygis, kurio lozungas: „Ne – užsienio skolų grąžinimui“. Judėjimo Las Madres de la Plaza de Mayo iniciatyva taip pat buvo įkurtas liaudies universitetas jaunimo, neturinčio galimybių mokytis, švietimui.Nepaisant daugelio sunkumų, Las Madres de la Plaza de Mayo nenuleido rankų kovoje už teisingumą ir tiesą. Tačiau nors buvo viliamasi, kad kelias į teisingumą jau nutiestas, šio judėjimo reikalavimas išduoti kariškius, tarnavusius diktatūros metais, buvo atmestas.

Las Madres de la Plaza de Mayo

Dienraščiui Oslobođenje Sacharovo premija buvo paskirta 1993 metais. Nepaisant mirtinų žurnalistų aukų, nepaisant to, kad daug jų buvo sužeista ir kad serbai sugriovė redakcijos pastatą, apie 70 redakcijos darbuotojų, musulmonų, serbų ir kroatų, rizikuodami savo gyvybe ir toliau leido laikraštį slėptuvėje, redakcijos pastato rūsyje Sarajeve.Zlatkas Dizdarevičius (Zlatko Dizdarević), vienas iš redakcijos darbuotojų ir dabartinis Bosnijos ambasadorius Kroatijoje, teigė, kad Oslobođenje tikslas – išsaugoti Bosnijos ir Hercegovinos daugiatautiškumą.

„Mūsų pastangos nukreiptos prieš mirtį, suskaidymą arba visišką Bosnijos ir Hercegovinos ištrynimą iš žemėlapio. Sarajevo, Bosnijos ir Hercegovinos gyventojai toliau kovos prieš Europos padalijimą, įvykdytą prieš Pirmąjį pasaulinį karą“, – teigė Z. Dizdarevičius2003 metais Oslobođenje atšventė savo šešiasdešimtmetį. Už pripažinimą laikraštis dėkingas savo įkūrėjams – partizanams, kovojusiems prieš Vokietijos okupaciją Jugoslavijoje.

Oslobođenje

Taslima NasrinKai Taslimai Nasrin 1994 metais buvo paskirta Sacharovo premija, ši 1962 metais Bangladeše gimusi gydytoja ir rašytoja jau ieškojo prieglobsčio Europoje. Jos kūriniai, kritikuojantys religinį fundamentalizmą ir ypač moterų priespaudą, jos gimtojoje šalyje uždrausti. Islamo fundamentalistai jai grasina mirtimi.Padėkos kalboje premijos įteikimo metu T. Nasrin sakė, kad atvyko iš tokio pasaulio krašto, kur socialinė įtampa ir gyvenimo sunkumai seniai nebepakeliami. Kaip rašytoja, ji negali užsimerkti prieš kasdienes kančias ir badą vargšų kvartaluose.

1998 m. rugsėjo mėnesį T. Nasrin grįžo į Bangladešą pas savo mirtinai sergančią motiną. Kai tik apie tai pasklido žinia, religiniai fundamentalistai vėl pradėjo reikalauti rašytojos mirties. Teismas davė įsakymą ją suimti ir grasino turto areštu. Europos Parlamentas atsiliepė į T. Nasrin pagalbos šauksmą ir savo rezoliucijoje pareikalavo, kad Bangladešo vyriausybė apsaugotų jos gyvybę ir užtikrintų jos saugumą.Dėl nuolatinių grasinimų 1999 metais Taslima Nasrin vėl išvyko iš savo šalies.

1�

2 0 0 6

1�

1995

1996

19971998

Europos Parlamentui 1995 m. skyrus Sacharovo premiją Leilai Zanai už narsų žmogaus teisių gynimą bei siekį taikiai ir demokratiškai išspręsti Turkijos vyriausybės ir šalyje gyvenančių kurdų konfliktą, ji jau buvo praleidusi kalėjime vienerius metus iš jai skirtų 15 metų.Gindama savo įkalinto vyro teises, L. Zana tapo lydere ir kandidatavo į Turkijos parlamentą 1991 m. rinkimuose. Ji gavo 84 proc. balsų savo apygardoje Djarbakiro (Diyarbakir) mieste. Kurdų kalba pasakytoje inauguracijos kalboje L. Zana pažadėjo „kovoti siekiant, kad kurdai ir turkai galėtų drauge gyventi demokratiškoje šalyje“. Dėl savo pasisakymų ir rašinių, kuriais gynė kurdų teises, L. Zana drauge su kitais trimis parlamento nariais iš kurdams palankios Demokratų partijos buvo apkaltinta ryšiais su Kurdistano darbininkų partija (PKK). 1994 m. Ankaros valstybinis teismas paskelbė jai nuosprendį.

1997 m. vyriausybė pasiūlė ją išlaisvinti dėl sveikatos būklės, tačiau L. Zana atsisakė to, siekdama atgauti laisvę dėl teisingumo. „Tikiuosi sulaukti visuotinės politinių kalinių amnestijos. Nenoriu išeiti į laisvę dėl sveikatos, savo politinius bendražygius palikdama kalėti“ – sakė ji.2003 m. įvyko pakartotinis teismas, Europos žmogaus teisių teismo vėl pripažintas šališku ir nesąžiningu, kuriame buvę parlamento nariai kurdai nuteisti kalėti visą likusį nuosprendžio laiką. 2004 m. birželio 9 d. Turkijos Apeliacinis teismas nusprendė išlaisvinti L. Zaną ir jos bendražygius, atsižvelgdamas į vyriausiojo prokuroro nurodymą anuliuoti nuosprendžius. 2004 m. spalio 14 d. L. Zana asmeniškai kreipėsi į Europos Parlamento plenarinio posėdžio dalyvius specialioje ceremonijoje Briuselyje.

Leila Zana (Leyla Zana)

Kinijos demokratinio judėjimo tėvas Sacharovo premija buvo apdovanotas 1996 metais.Garsiausias Kinijos disidentas gimė 1950 m. gegužės 20 d. valstybės tarnautojo šeimoje. Iš pradžių jis buvo raudongvardietis ir entuziastingai vadovavosi kultūrinės revoliucijos idealais, tačiau vėliau, pasibaisėjęs klasių kovos žiaurumu, atsidėjo humanizmui ir demokratijai.1978 metais perėmus valdžią Deng Xiaoping, Wei Jingsheng prisidėjo prie „demokratijos sienos“ sukūrimo. Ant jos iškabintuose sienlaikraščiuose piliečiai reikalavo atlyginti patirtas skriaudas. „Kas yra tikroji demokratija?“ – tokį klausimą viename iš atsišaukimų iškėlė Wei Jingsheng, taip atkreipdamas Kinijos vyriausybės dėmesį ir sukeldamas jos pyktį.1979 metais pavadinęs šalies lyderį Deng Xiaoping diktatoriaus Mao Tse-tung pasekėju, Wei Jingsheng buvo suimtas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla ir nuteistas 15 metų kalėti darbo lageryje.

1993 metais išėjęs į laisvę, Wei Jingsheng nenuleido rankų. Jis užmezgė ryšius su Vakarų žiniasklaida ir toliau smerkė žmogaus teisių pažeidinėjimus Kinijoje. 1994 m. jį vėl suėmė valstybės saugumas. 1995 metų pabaigoje dėl antikomunistinio sąmokslo Wei Jingsheng buvo nuteistas kalėti 14 metų. Dėl nežmoniškų kalėjimo sąlygų ir nuo iš kalinių patirto smurto jo sveikata labai pablogėjo. 1997 metų lapkričio 16 d. spaudžiant tarptautinei bendruomenei, Wei Jingsheng buvo paleistas į laisvę ir išsiųstas į JAV. Būdamas 1998 metais įkurtos koalicijos Overseas Chinese Democratic Coalition pirmininku ir Wei Jingsheng fondo steigėju, jis ir toliau siekia savo svarbiausio tikslo – žmogaus teisių ir demokratijos įtvirtinimo Kinijoje.

Wei Jingsheng

Salima Gezali, 1997 m. Sacharovo premijos laureatė, gimė 1958 metais netoli Alžyro sostinės. Kaip viena iš Europos ir Magribo šalių moterų judėjimo steigėjų ir pačios įkurto moterų žurnalo „Nyssa” vyriausioji redaktorė, aštuntajame dešimtmetyje ji buvo aktyvi Alžyro moterų judėjimo dalyvė.Iš moterų teisių gynėjų S. Gezali greitai tapo ryžtinga kovotoja už žmogaus teises ir demokratiją Alžyre. Būdama prancūzų kalba leidžiamo savaitraščio „La Nation” leidėja, nuo 1994 metų ji vis aštriau kėlė cenzūros problemas. Savo straipsniuose S. Gezali reikalavo, kad būtų imtasi taikių ir demokratiškų priemonių įveikti Alžyro krizę, pareikalavusią dešimties tūkstančių žmonių, tarp jų ir daugybės žurnalistų, gyvybių. Taip ji atsidūrė kryžminėje Alžyro institucijų ir islamo ekstremistų ugnyje.Jos nuomonė apie žmogaus teises, išsakoma Alžyro laikraštyje „Le Monde Diplomatique”, tapo dingstimi 1996 metais uždrausti jos leidžiamą laikraštį. S. Gezali reagavo

tokiais žodžiais: „Geriausias būdas civilizacijai įveikti barbariškumą – nepamiršti pamatinių žmonijos principų ir neprarasti budrumo“. 1996 metų balandžio 25 d. Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetyje duodama parodymus dėl spaudos laisvės, ji prabilo apie baimę ir spaudimą, kurį patiria Alžyro žurnalistai, ieškodami būdų išvengti cenzūros ir mirtino priešininkų įsiūčio.Kai 2002 metais buvo vėl ketinta pradėti leisti savaitraštį „La Nation“, S. Gezali patikino, kad jame ir toliau bus keliami panašūs klausimai ir siekiama, kad šalyje būtų įgyvendinta demokratinio atvirumo idėja.Nuo 2005 m. Salima Gezali yra Europos ir Viduržemio jūros regiono Žmogaus teisių tinklo valdybos narė.

Salima Gezali (Salima Ghezali)

Ibrahimas Rugova (Ibrahim Rugova)Europos Parlamentas, skirdamas Sacharovo premiją Ibrahimui Rugovai, vadovavusiam Kosovo albanams 1998 metais, kai kilo konfliktas tarp Serbijos dalinių ir Kosovo išlaisvinimo armijos, išreiškė savo palankų požiūrį ir pagerbė žmogų, kuris atkakliai siekė taikiai pasipriešinti priespaudai. Daktaras Ibrahimas Rugova gimė 1944 m. gruodžio 2 d. Cerrcë (Istog) vietovėje Kosove, vėliau studijavo literatūros mokslus Prištinos universitete, o 1989 metais buvo išrinktas Kosovo demokratinės lygos vadovu. Tais metais Belgradas panaikino Kosovo provincijos autonomiją. Albanai buvo pavergti, o opozicionieriai suimti. 1990 metais du milijonai Kosovo albanų priėmė savo Konstituciją, 1991 metų referendume 97 proc. jų pasisakė už Kosovo nepriklausomybę, o 1998 metais kosoviečiai patvirtino I. Rugovą jų pačių paskelbtos „Kosovo Respublikos“ prezidentu.

Idėjinis pacifistas I. Rugova taikiai, bet atkakliai kovojo prieš serbų režimą. Kartu jis buvo pasirengęs dialogui su Belgradu. I. Rugova stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į savo tautą. Jis niekada nesiliovė raginti pasaulio visuomenę sugriežtinti spaudimą ir teikti Kosovui tarptautinę pagalbą.Įsitikinęs, kad jo tautos apsisprendimas įmanomas tik taikos sąlygomis, I. Rugova, derybose atstovavęs Kosovo albanams, 1999 m. kovo 18 d. pasirašė Rambouillet taikos sutartį. Belgradui atsisakius ją pasirašyti, kovo 24 d. prasidėjo tris mėnesius trukę NATO oro antskrydžiai Jugoslavijoje. Kovo 28 d. Prištinoje buvo nužudytas pagrindinis I. Rugovos konsultantas taikos derybose Fehmis Aganis (Fehmi Agani). Pats I. Rugova buvo priverstas slapstytis.2002 m. kovo mėnesį Ibrahimas Rugova tapo pirmuoju Kosovo prezidentu. 2006 m. sausio 21 d. prezidentas I. Rugova mirė nuo vėžio.

1�

2 0 0 6

1999

2000

2001

1�

Ksanana Gusmnas gimė 1946 m. birželio 20 d. Laleia vietovėje Rytų Timore. Pasitraukus portugalams, Indonezija destabilizavo padėtį Rytų Timore. 1975 m. gruodžio 7 d. į šalį įžengė Indonezijos kariuomenė. Xanana Gusmão pasitraukė į pogrindį ir 1978 metais tapo ginkluoto Revoliucinio fronto už Rytų Timoro nepriklausomybę (FRETILIN) vadu.Invazija pareikalavo 200 tūkst. žmonių gyvybių, bet tautos pasipriešinimas išliko. Siūlydamas Indonezijos vyriausybei taikos planą ir pokalbius, dalyvaujant Jungtinių Tautų stebėtojams, Xanana Gusmão bandė rasti taikų sprendimą. 1986 metais jam pavyko Nacionalinėje Timoro pasipriešinimo taryboje (CNRT) suvienyti politines ir visuomenines jėgas.1992 m. lapkričio 20 d. K. Gusmanas buvo suimtas. Už separatizmą ir nelegalų ginklų laikymą jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, vėliau – 20 metų, o 1999 metų vasario mėnesį jam buvo paskirtas namų areštas. Bet K. Gusmano,

vadinamojo „Timoro Mandelos“, suėmimas negalėjo palaužti Rytų Timoro pasipriešinimo.Po 1999 m. rugpjūčio 30 dieną Rytų Timore vykusio referendumo, kurio metu 80 proc. gyventojų pasisakė už nepriklausomybę nuo Indonezijos, rugsėjo 7 d. Indonezijos prezidentas B. J. Habibie išleido K. Gusmaną į laisvę, reaguodamas į visuotinį tarptautinį spaudimą.K. Gusmanas – taikos ir dialogo šauklys, simbolinė Rytų Timoro pasipriešinimo figūra ir tarptautinio solidarumo judėjimo viltis. Išeidamas į laisvę jis sakė: „Būdamas laisvas pažadu padaryti viską, kad Rytų Timoras ir mano tauta gyventų taikoje“.2002 m. balandžio mėnesį Rytų Timore įvyko laisvi prezidento rinkimai. Xanana Gusmão buvo išrinktas 83 proc. balsų. 2002 m. gegužės 20 d. Jungtinių Tautų organizacijos pirmininkas Kofi Ananas oficialiai paskelbė Rytų Timoro Demokratinės Respublikos nepriklausomybę.

Žozė Aleksandras „Ksanana“ Gusmanas (José Alexandre ‘Xanana’ Gusmão)

Pilietinės iniciatyvos asociacijai ¡BASTA YA! („Užteks!“) 2004 metų liepos mėnesį buvo suteiktas Jungtinių Tautų Ekonomikos ir Socialinių reikalų patariamojo organo statusas. Ji vienija moteris ir vyrus, aktyviai besirūpinančius žmogaus teisėmis, demokratija, santarve ir tolerancija baskų krašte. Skirtingų pažiūrų narius vienija trys bendri veiklos principai: aktyviai priešintis terorizmui; padėti visoms terorizmo ir politinio smurto aukoms; bei saugoti Konstitucijoje ir Autonomijos įstatuose įtvirtintą teisinę valstybę.Baskų krašte dėl ETA ir kitų ją palaikančių grupuočių vykdomo terorizmo žmogaus laisvėms ir teisėms nuolat kyla pavojus. Tūkstančiai žmonių kenčia nuo bauginančių išpuolių, įsiveržimų, šantažo, kėsinimosi į juos ar jų šeimų narius bei į jų turtą. Ribojama žmogaus saviraiška, neįmanoma laisvai naudotis savo teisėmis neužsitraukiant didelio pavojaus.

Žmonės patys apsiginti negali. Kovodami su terorizmu, organizacijos ¡BASTA YA! nariai rizikuoja savo gyvybe. Vienintelis jų ginklas – savo veikla suvienyti visus su terorizmu kovojančius ir demokratinius principus ginančius baskų krašto gyventojus.2002 metų kovo mėnesį grupės atstovas Fernandas Savateris (Fernando Savater) davė parodymus Europos Parlamento Užsienio reikalų komisijai. Jis teigė, kad žmonės negali ilgiau tverti 25 metus trunkančios kasdieninės kovos, todėl palieka kraštą. Per praėjusį dešimtmetį 10 proc. baskų krašto gyventojų pasirinko tremtį.

¡BASTA YA!

I. Gazavis – palestinietis, gimęs 1951 metais, Birzeit universiteto docentas ir anglų literatūros magistras. Jis buvo Palestinos rašytojų sąjungos prezidentas, rašė romanus ir noveles, buvo literatūros kritikas, vadovavo Tarptautinei rašytojų konferencijai Palestinoje (1997 m.). I. Gazavis buvo Vykdomosios Palestiniečių tarybos už teisingumą ir taiką narys. 1995 metais Stavangeryje (Norvegija) jis buvo apdovanotas Tarptautine premija už minties laisvę. Už aktyvią politinę veiklą I. Gazavis buvo suimtas ir ne kartą kankinamas Izraelio tarnybų.

Jis neteko savo šešiolikmečio sūnaus Ramy, kurį nužudė Izraelio armijos kareiviai. Ramy buvo nužudytas savo mokyklos kieme, kai norėjo padėti sužeistam draugui. Nepaisydamas šio dramatiško fakto, I. Gazavis nuolat stengėsi užmegzti kultūrinį ir politinį dialogą su Izraelio tauta.Kartu su Izraelio rašytoju Abrahamu B. Jehošua (Abraham B. Yehoshua) ir fotografu Olivieru Toskaniu (Oliviero Toscani) I. Gazavis išleido populiarią knygą apie palestiniečių ir izraeliečių santykius.I. Gazavis mirė 2003 m. balandžio 4 d.

Izatas Gazavis

Nurita Peled-ElhananIzraelietė N. Peled-Elhanan gimė 1949 m., yra lyginamosios literatūros docentė. Ji palaiko izraeliečius, pasisakančius už konflikto su palestiniečiais sureguliavimą derybomis, ir reikalauja abiejų tautų bei valstybių lygiateisiškumo. Jos tėvas, žinomas generolas Matis Peledas (Matti Peled), išgarsėjo kovodamas už taiką ir pažangą.Keturiolikmetė N. Peled-Elhanan dukra Smadar žuvo sprogus savižudžio palestiniečio bombai Vakarų Jeruzalėje. Po dukters mirties Nurita nepalūžo – ji pasakė sensacingą kalbą, kurioje pasmerkė politikų, nepripažįstančių kitų žmonių teisių ir kurstančių neapykantą bei konfliktus, trumparegiškumą. Nurita Peled-Elhanan įkūrė Izraelio ir Palestinos šeimų, netekusių artimųjų, forumą.

Štai ką 2004 m. vasario 4 d. Riminyje (Italija) N. Peled-Elhanan kalbėjo vidurinės mokyklos moksleiviams: „Jau seniai laikas visa tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, apibūdinti ne politiniais ar kariniais, o kriminaliniais terminais... Jau seniai laikas išmokti atskirti netikrus idealus ir priešintis jų baisiam panaudojimui… Jau seniai laikas… vėl tapti asmenybėmis užuot buvus tautomis, asmenybėmis, o ne bandomis; ir bendromis pastangomis ištarti „pakaks“, kad išsaugotume dar gyvus likusius vaikus“.

I.GazavioirN.Peled-Elhananpatirtis iratsidavimassuteikiaviltį,kadPalestinosir Izraeliokonfliktasbusišspręstastaikiai,derybųkeliu.Tragiški jųpačiųlikimaijųnesupriešino,jųskausmasnepavirtoneapykanta,netgipriešingai–paskatinoieškotisprendimo,nepažeidžiančiokitųžmoniųteisių.

1�

2 0 0 6

1�

2001

2002

20032004

1999 metais Angolos piliečiai pradėjo aktyviau kovoti už taiką ir žmonių teises. Tam juos paskatino bažnyčios atstovai ir įvairios visuomeninės organizacijos, siekusios plataus masto visuotinio susitaikymo.Šiam taikiam darbui vadovavo arkivyskupas Zakariašas Kamvenis, gimęs 1934 m. Chimbundo (Huambo, Angola). 1961 metais Z. Kamvenis buvo įšventintas į kunigus, o 1995 metais tapo Lubango vyskupu. Nepriklausydamas jokiai partijai, jis atkakliai reiškė savo tvirtas ir nešališkas idėjas konfliktuojančioms šalims, siekdamas dialogu užbaigti 26 metus trukusį pilietinį karą. Už jo nepaliaujamas pastangas Europos Parlamentas 2001 metais Z. Kamveniui skyrė Sacharovo premiją.

2002 metais po Jono Savimbio (Jonas Savimbi) žūties Angoloje pagaliau įsivyravo taika. Už prasidėjusias paliaubas, sėkmingą taikų dialogą ir visuotinio klimato demokratėjimą reikia dėkoti Donui Zakariašui Kamveniui ir kitiems pagrindinių religinių ir visuomeninių organizacijų atstovams, pradėjusiems taikos kampaniją.Nors 2003 metais arkivyskupas Z. Kamvenis atsisakė Angolos ir San Tomės vyskupų konferencijos pirmininko posto, jis toliau savo vyskupijoje ir Ekumeniniame komitete už taiką Angoloje aktyviai kovoja už taiką, demokratiją, pagrindines laisves ir žmogaus teises, teisinę valstybę ir ilgalaikį nacionalinį susitaikymą.

Donas Zakariašas Kamvenis (Dom Zacarias Kamwenho)

2002 m. Europos Parlamentas skyrė Sacharovo premiją O. Ch. Paja Sardinjui, Krikščioniškojo išsilaisvinimo sąjūdžio (Movimiento Cristiano Liberación) Kuboje steigėjui, gimusiam 1952 m., drąsiai pasisakiusiam už nacionalinį dialogą ir demokratines reformas šalyje, nuo jaunystės engiamam, persekiojamam ir teisiamam už kritinį požiūrį į Fidelio Kastro vyriausybės politiką.1997 metais O. Ch. Paja Sardinjas parengė projektą Varela, kuriame siūloma surengti nacionalinį referendumą ir pareikalauti nuomonių bei susirinkimų laisvės, laisvų visuotinių rinkimų bei ekonominių ir socialinių reformų. Taip elgdamasis O. Ch. Paja Sardinjas parodė savo paramą iškeltam uždaviniui – teisinėmis priemonėmis siekti politinių pokyčių. Jam ir jo rėmėjams pavyko surinkti 25 tūkst. parašų ir 2002 m. gegužės mėnesį pristatyti savo projektą Liaudies valdžios nacionaliniam susirinkimui. Pirmąkart opozicijos vadovai vieningai pritarė manifestui Todos Unidos („Visi kartu“).

2003 metų kovo mėnesį 75 kubiečiai, apkaltinti nusikaltimais šalies nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, buvo nuteisti ilgus metus kalėti. Maždaug du trečdaliai iš jų buvo aktyvūs kampanijos už referendumą dalyviai.Savo laiške Europos Parlamentui O. Ch. Paja Sardinjas užtikrino, kad nepaisant Kubos vyriausybės represijų kampanija už referendumo surengimą bus tęsiama toliau, nes Kubos tauta nori taikių permainų. 2003 metų liepos mėnesį 200 Europos Parlamento deputatų pasirašė „Sacharovo iniciatyvą“ užtikrindami tolesnę paramą premijos laimėtojui.

Osvaldas Chosė Paja Sardinjas (Oswaldo José Payá Sardiñas)

ypačpagerbiantSergioVieiraDeMelloirdaugeliokitųJTdarbuotojų,kuriežuvoatlikdamisavotarnybątaikaipasaulyje,atminimą

Europos Parlamentas, 2003 metais įteikdamas Sacharovo premiją Jungtinėms Tautoms, pagerbė šios tarptautinės organizacijos indėlį siekiant taikos, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves bei reikalaujant demokratijos ir teisinės valstybės principų įtvirtinimo pasaulyje.Globalizacijos laikotarpiu Kofio Anano vadovaujama JTO siekė aktyviau spręsti skurdo, tarptautinių konfliktų, terorizmo, ekologines problemas, taip pat veiksmingai tenkinti pasaulio poreikius. „Mes tęsime pastangas kovodami prieš skurdą, ligas, klimato kaitą ir ginklų platinimą. Mes taip pat bendradarbiausime kovoje prieš terorizmą ir masinio naikinimo ginklų platinimą. Jungtinės Tautos privalo pasipriešinti šioms grėsmėms“.

Sacharovo premija buvo pagerbti Jungtinių Tautų darbuotojai, dažnai sudėtingomis sąlygomis stengęsi įtvirtinti taiką, rizikavę savo gyvybe, o neretai ją ir praradę.Premija įteikta ypač pagerbiant Sergijų Vieirą de Melių (Sérgio Vieira de Mello), Vyriausiojo Jungtinių Tautų Komisaro žmogaus teisių klausimais ir vieno garbingiausių JT atstovų, atminimą. Būdamas K. Anano įgaliotiniu ypatingiems klausimams Irake, jis kartu su kitais JT darbuotojais žuvo 2003 metų rugpjūčio mėnesį per JT būstinės Bagdade užpuolimą.

JT Generalinis sekretorius Kofi Ananas (Kofi Annan) ir visas Jungtinių Tautų personalas

Baltarusijos žurnalistų sąjungaBaltarusijos žurnalistų sąjunga (BŽS) dėl kovos už žodžio laisvę ir nepriklausomos bei profesionalios žurnalistikos skatinimo Baltarusijoje užima reikšmingą vietą tarp premijos laureatų.Vienijanti beveik tūkstantį žiniasklaidos darbuotojų, ši sąjunga labai sunkiomis aplinkybėmis kovoja už įstatymuose numatytas žurnalistų teises. Neretai Baltarusijos žurnalistai tampa bauginimų, grasinimų, baudžiamojo persekiojimo ar išsiuntimo iš šalies aukomis. Dėl skubaus Baltarusijos žurnalistų sąjungos įsikišimo keletą kartų buvo patraukti atsakomybėn asmenys, grasinę nužudyti žurnalistus. Nors šalyje trūksta nepriklausomo teisingumo, BŽS advokatai daug kartų atstovavo žurnalistams ir žiniasklaidai teismuose.

Sąjunga taip pat atlieka svarbų stebėtojos vaidmenį. Ji registruoja valstybės įstaigų ir nevyriausybinių žiniasklaidos priemonių konfliktus, konsultuoja laikraščius ir ragina valstybės įstaigas imtis atitinkamų priemonių. Be to, sąjungos nariai nuolat tobulina savo profesinius įgūdžius.Svarbi BŽS veiklos dalis yra visuomenės informavimas apie jų konstitucinę teisę į informacijos laisvę ir siekimas sutelkti visuomenę kovai už jos teises. Tuo tikslu BŽS vykdo kampaniją, kuria siekiama užkirsti kelią naujam represyviam žiniasklaidos įstatymui, o per savo žiniasklaidos gynimo centrą siekia patobulinti dabartinius įstatymus.2005 m. gegužės 3 d. švenčiamą Pasaulinę spaudos laisvės dieną sąjunga paragino remti nepriklausomą Baltarusijos spaudą, kuri šiandien yra vienintelis naujausios ir išsamios Baltarusijos gyventojams skirtos informacijos apie šalies ir pasaulio įvykius šaltinis.

2005

2005

�0

2 0 0 6

�1

Hauva Ibrahim (Hauwa Ibrahim)Vienas iš trijų 2005 m. Sacharovo premijos laureatų – Kubos judėjimas „Baltai vilkinčios moterys“. Moterys, kurios į stichišką judėjimą susibūrė 2004 m. pradžioje, vadina save „Baltai vilkinčiomis“ (Damas de Blanco). Šio judėjimo dalyvės savo taikia kova reikalauja teisingumo ir ragina nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus politinius kalinius. Moteris sieja sielvartas, patiriamas dėl pasibaisėtinų sąlygų, kuriomis kalinami jų mylimieji. „Baltai vilkinčios moterys“ ragina visus žmones paremti jų pastangas. Judėjimas nėra politinė partija ir nesusijęs su jokia politine organizacija. Balti moterų drabužiai simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje panašiai elgėsi į judėjimą Madres de la Plaza de Mayo („Mayo aikštės motinos“), 1992 m. laimėjusį Sacharovo premiją, susibūrusios Argentinos moterys, reikalavusios žinių apie karinės diktatūros metais dingusius savo vaikus.Kiekvieną sekmadienį „Baltai vilkinčios moterys“ dalyvauja religinėse apeigose Šv. Ritos bažnyčioje, o vėliau su gėlėmis rankose taikiai pereina Havanos Penktąja aveniu, reikalaudamos išlaisvinti jų mylimuosius ir visus saloje nepagrįstai įkalintus asmenis. Iš pradžių moterys rašė laiškus Kubos valdžios institucijoms, tačiau nesulaukė nė vieno atsakymo. Tai pirmas kartas per 47 metus, kai Kubos moterys išeina į gatves protestuodamos prieš nepagrįstą įkalinimą.Nepaisydamos grasinimų ir įžeidimų „Baltai vilkinčios moterys“ ir toliau kovoja už Kubos politinių kalinių teises ir visų kubiečių orumą. Rimčiausias išpuolis prieš „Baltai vilkinčias moteris“ buvo surengtas 2004 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienį, – jas užsipuolė provyriausybinės Kubos moterų federacijos narės.

Skirdamas „Baltai vilkinčioms moterims“ savo apdovanojimą, Europos Parlamentas įvertina jų drąsą ir pastangas kovojant už žmogaus teises Kuboje ir atkreipia dėmesį į tai, kad nelaisvėje ir toliau laikomi 75 politiniai disidentai, iš kurių daugelis nuo 2003 m. kovo mėn. kalinami vien už tai, kad pareiškė kritiką dėl šalyje nepakankamos politinės laisvės. Prieš valdžią nukreipti pareiškimai Kuboje laikomi ardomąja veikla, už kurią baudžiama įkalinant iki 25 metų. Visi bandymai užmiršti kalinius žlugo, nes jų žmonos, motinos ir dukterys savo taikiu protestu atkreipė į jų padėtį tarptautinės visuomenės dėmesį.Judėjimas atrinko penkias moteris – Laurą Pojan (Hektoro Masedos žmoną), Miriam Leivą (Oskaro Espinosos Čepės žmoną), Bertą Soler (Angelo Mojos žmoną), Loidą Valdes (Alfredo Felipės Fuentės žmoną) ir Chulią Nunes (Adolfo Fernandeso Sainso žmoną) – „Baltai vilkinčių moterų“ judėjimo vardu priimti apdovanojimą per Europos Parlamento ceremoniją Strasbūre. Tačiau Kubos valdžios institucijos neleido šioms atstovėms išvykti iš šalies ir atsiimti premiją Strasbūre. Joms atstovavo Blanca Reyes – viena iš šiuo metu Ispanijoje gyvenančių aktyvisčių. Iki šios dienos Sacharovo premija „Baltai vilkinčioms moterims“ nebuvo įteikta. Europos Parlamentas toliau reikalauja suteikti joms teisę atsiimti premiją asmeniškai plenarinėje sesijoje.

„Baltai vilkinčios moterys“ (Damas de Blanco)Dar viena 2005 m. A. Sacharovo premijos laureatė – Hauva Ibrahim, du sūnus turinti 37 metų teisininkė iš Abudžos, Nigerijos, kurios specializacija – žmogaus teisių klausimai. H. Ibrahim, mulos duktė, gimė skurdžiame kaimelyje. Tokio likimo moteris negalėjo tikėtis teisininkės karjeros. Būdama 12 metų, H. Ibrahim turėjo ištekėti, o jos mokslai turėjo baigtis pradine mokykla, tačiau moteris tokio likimo atsisakė.Kaip vienai iš nedaugelio šiaurės Nigerijoje dirbančių teisininkių, H. Ibrahim darbo reikalais teko vykti į atokias kaimo vietoves, kurias ji tegalėjo pasiekti kupranugariais ar asilais. Šį laikotarpį H. Ibrahim vadina vienu geriausių savo gyvenime, nes tuomet ji galėjo bendrauti su paprastais žmonėmis, iš kurių aplinkos pati kilusi.H. Ibrahim puikiai suvokia švietimo svarbą suteikiant daugiau teisių moterims ir veiksmingai ginant didžiausią skurdą patiriančius asmenis. Skurdas ir neraštingumas žengia koja kojon, o neišmanymo aplinkoje tarpsta fundamentalizmas. H. Ibrahim, kuri pati buvo auklėta kaip musulmonė, nenuilstamai kovoja su religiniu fundamentalizmu.H. Ibrahim pradėjo išties ypatingą veiklą: ji gina žmones, pripažintus kaltais pagal dvylikoje šiaurinių Nigerijos valstijų taikomus islamiškus šariato įstatymus. Mirties nuosprendžiai ir toliau skiriami, nors – bent jau šiuo metu – nėra vykdomi. Nuo 1999 m. H. Ibrahim nemokamai teikė advokato paslaugas nagrinėjant 47 bylas, iš kurių daugelis buvo susijusios su neištikimybe kaltinamomis moterimis, kurioms grėsė užmėtymas akmenimis. Būtent H. Ibrahim gebėjimas patraukti tarptautinės visuomenės dėmesį leido išgelbėti Aminos Lawal, Safiyos Hussaini ir Hafsatu Abubakar gyvybes. H. Ibrahim taip pat aktyviai dalyvavo nagrinėjant kitas bylas, susijusias su žiauriomis ir nežmoniškomis bausmėmis, pavyzdžiui, moterų nuplakimu ar jaunuolių galūnių nukirsdinimu už vagystę.

H. Ibrahim itin išgarsėjo, tačiau jos talentas verčia tam tikrus žmones jaustis nepatogiai. Jai uždrausta ginti teisiamuosius islamiškuose teismuose. „Aš neaiškinu Korano, – sako H. Ibrahim. – Mano vienintelis tikslas – pasiekti, kad būtų gerbiamos visų žmonių pagrindinės teisės ir vadovaujamasi teisinės valstybės principais bei teise į nešališką teismą“.H. Ibrahim pasisekė įrodyti, kad šariato teismai privalo vadovautis šariato įstatymuose ir Nigerijos konstitucijoje numatytomis procedūrinėmis ir materialiosiomis teisės normomis bei laikytis Nigerijos pasirašytų tarptautinių žmogaus teisių sutarčių.Šiandien apie H. Ibrahim veiklą žinoma toli už Nigerijos sienų. Tačiau kol kas neįgyvendinta sunkiausia užduotis – pasiekti, kad H. Ibrahim balsas būtų girdimas jos tėvynėje.

2 0 0 6

2005

�� ��

BELGIQUE/BELGIËBRUXELLES

Rue Wiertz 60B-1047 BRUXELLESTe.l: +32/2.2842005Fax: +32/2.2307555

E-mail: epbruxelles@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/brussels

БЪЛГАРИЯSOFIA

9 Moskovska Str.BG-1000 SOFIA

Tel.: +359/2 985 35 45Fax: +359/2 981 99 44

E-mail: epsofia@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/sofia

ČESKÁREPUBLIKAPRAHA

Jugmannova 24CZ-110 00 PRAHA 1

Tel.: +420/255708208Fax: +420/255708200

E-mail: eppraha@europarl.europa.euInternet: http://www.evropsky-parlament.cz

DANMARKKØBENHAVN

Europa-ParlamentetInformationskontoret i DanmarkEuropa-Huset

Gothersgade 115DK-1123 KØBENHAVN K

Tel.: +45/33.143377Fax : +45/33.150805

E-mail: epkobenhavn@europarl.europa.euInternet : http://www.europarl.dk

DEUTSCHLANDBERLIN

Unter den Linden 78D-10711 BERLIN

Tel.: +49/30.2280-1000Fax : +49/30.2280-1111

E-mail: epberlin@europarl.europa.euInternet : http://www.europarl.de

MÜNCHENErhardtsrasse 27

D-80469 MÜNCHENTel.: +49/89.202.0879.0

Fax : +49/89.202.0879.73E-mail: epmuenchen@europarl.europa.eu

Internet : http://www.europarl.de

ΕΛΛΑΣAΘΗΝΑΙ

8, Leof. AmaliasGR-105 57 ATHINAI

Tel.: +30/210.3311541-47Fax : +30/210.3311540

E-mail: epathinai@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.gr

EESTITALLINNRävala 4

EE-10143 TALLINN Tel.: +372/ 630 6968 Fax: +372/630 6968

E-mail: eptallinn@europarl.europa.eu Internet: http://www.europarl.ee

ESPAÑAMADRID

Paseo de la Castellana, 46E–28046 MADRID

Tel.: +34/91.436.47.47Fax: +34/91.577.13.65

E-mail: epmadrid@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.es

BARCELONAPaseo de Gracia, 90 1°E-08008 BARCELONATel.: +34/93.2722044Fax: +34/93.2722045

E-mail: epbarcelona@europarl.europa.eu Internet: http://www.europarl.es

FINLAND/SUOMIHELSINKI

Pohjoisesplanadi 31FIN-00100 HELSINKITel.: +358/9.6220450Fax: +358/9.6222610

E-mail: ephelsinki@europarl.europa.eu Internet: http://www.europarl.fi

FRANCEPARIS

288, Bd Saint GermainF-75341 PARIS CEDEX 07Tel.: +33/(0)1.40634000Fax: +33/(0)1.45515253

E-mail: epparis@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/paris

STRASBOURGAllée du Printemps - BP 1024/FF-67070 STRASBOURG CEDEX

Tel.: +33/(0)3.88174001Fax: +33/(0)3.88175184

Email: epstrasbourg@europarl.europa.eu

MARSEILLE2, rue Henri Barbusse

F-13241 MARSEILLE CEDEX 01Tel.: +33/(0)4.91914600Fax: +33/(0)4.91909503

E-mail: epmarseille@europarl.europa.eu

IRELANDDUBLIN

European Union House43, Molesworth Street

IRL – DUBLIN 2Tel.: +353/1.6057900Fax: +353/1.6057999

E-mail : epdublin@europarl.europa.eu Internet: http://www.europarl.ie

ITALIAROMA

Via IV Novembre, 149I-00187 ROMA

Tel.: +39/06.699501Fax: +39/06.69950200

E-mail: eproma@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.it

EUROPEANPARLIAMENTPlateau du Kirchberg L-2929 LUXEMBOURG

Tel.: (352) 4300-1

Wiertzstraat B-1047 BRUSSEL

Rue Wiertz B-1047 BRUXELLES

Tel.: (32-2) 284 21 11

Boîte Postale BP 1024 F 1, avenue du Président Robert Schuman

F-67070 STRASBOURG CEDEX Tel.: (33-3) 88 17 4001

ww

w. europarl.europa.eu

Viena iš 2005 m. Sacharovo premijos laureačių – organizacija „Žurnalistai be sienų“ – visame pasaulyje kovoja už spaudos laisvę, gina ir remia žurnalistus bei kitus žiniasklaidos darbuotojus, kenčiančius dėl persekiojimo ir cenzūros.Pasak šios organizacijos, daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose nėra laisvos spaudos. Šiemet, spalio 10 d. duomenimis, dirbdami savo darbą pasaulyje buvo nužudyti 62 žurnalistai. Šiuo metu pasaulyje kalinama daugiau kaip 130 žurnalistų. Kartais žurnalistai kalėjime praleidžia ne vienerius metus vien už tai, kad dirbo savo darbą. „Žurnalistai be sienų“ jau dvidešimt metų kovoja prieš tokius veiklos būdus.Organizacija, kurios nuolatinį budrumą užtikrina daugiau kaip 100 jos korespondentų, griežtai smerkia visus pasaulyje vykstančius išpuolius prieš spaudos laisvę ir informuoja žiniasklaidą bei visuomenę rengdama pranešimus spaudai ir kampanijas, skirtas visuomenės supratimui didinti. „Žurnalistai be sienų“ ne tik pateikia moralinių argumentų prieš spaudos laisvės suvaržymus, cenzūrą ir spaudos persekiojimą, bet ir siūlo praktinę pagalbą karo zonose dirbantiems žurnalistams.2002 m. įkūrusi „Damoklo tinklą“, organizacija „Žurnalistai be sienų“ įgijo teisinį ginklą. Siekdamas užtikrinti, kad žurnalistų žudikai ir kankintojai stotų prieš teismą, „Damoklo tinklas“ teikia nukentėjusiems asmenims teisines paslaugas ir atstovauja jiems teismuose.

Organizacija „Žurnalistai be sienų“, pasitelkdama savo nacionalinius skyrius ir regioninius biurus ir bendradarbiaudama su vietos bei regioninėmis spaudos laisvės organizacijomis, įgyvendina savo projektus penkiuose žemynuose.Organizacijos „Žurnalistai be sienų“ interneto svetainėje trimis kalbomis kasdien pateikiamas pasaulyje įvykusių išpuolių prieš spaudos laisvę sąrašas ir siūloma internete pasirašyti peticijas, kuriomis reiškiama parama įkalintiems žurnalistams. Siekdama apeiti cenzūrą, organizacija skelbia kilmės šalyse uždraustus straipsnius, suteikia prieglobstį tėvynėje uždraustiems laikraščiams ir suteikia galimybę savo šalyje valdžios nutildytiems žurnalistams būti išgirstiems.Organizacija „Žurnalistai be sienų“ ir Prancūzijos fondas kiekvienų metų gruodžio 10 d. skiria premiją žurnalistams už išskirtinį indėlį kovojant už spaudos laisvę savo šalyje.

Žurnalistai be sienų

��

MILANOCorso Magenta, 59

I-20123 MILANOTel.: +39/02/43 44 171

Fax: +39/02/43 44 17 500E-mail: epmilano@europarl.europa.eu

KYPROSNICOSIA

5A Demophontos streetNicosia 1075

Adresse postale PO Box 234401683 NIKOSIA

Tel.: +357 / 22 46 06 94Fax:+357 / 22 76 77 33

E-mail: epnicosie@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/nicosia

LATVIJARIGA

Aspāzijas bulvāris 28 LV-1050, RĪGA

Tel.: +371/ 708 54 60Fax: +371/ 708 54 70

E-mail: epriga@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.lv

LIETUVAVILNIUS

Naugarduko 10LT-2001, VILNIUS

Tel.: +370 / 5 212 07 66Fax: +370 / 5 261 98 28

E-mail: epvilnius@europarl.europa.eu

LUXEMBOURGMaison de l’Europe7

Rue du Marché-aux-HerbesL-1728 LUXEMBOURG

Tel.: +352 / 4300 22597 Fax: +352/430022457

E-mail: epluxembourg@europarl.europa.eu

MAGYARORSZÁGBUDAPEST

DEÁK PALOTA H-1052 BUDAPEST Deák Ferenc u. 15.

Tel.: +36 / 1 411 3540 Fax: +36 / 1 411 3560

E-mail: epbudapest@europarl.europa.euInternet: http://www.euparl.hu

MALTALA VALLETTA

280, Republic StreetVLT 04 VALLETTA

Tel.: +356 / 21 23 50 75Fax: +356 / 21 22 75 80

E-mail: epvalletta@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/valletta

NEDERLANDDEN HAAG

Korte Vijverberg, 6NL-2513 AB DEN HAAGTel.: +31/70.313,5400Fax: +31/70.3647001

E-mail: epdenhaag@europarl.europa.euInternet: http://www.europeesparlement.nl

ÖSTERREICHWIEN

Kärntnerring, 5-7A-1010 WIEN

Tel.: +43/1.516170Fax: +43/1.5132515

E-mail: epwien@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.at

POLSKAWARSZAWA

Biuro Informacyjne Parlamentu Europejskiego ul. Jasna 14/16a

00-041 WARSZAWA Tel.: +48/ 22 595 24 70 Fax: +48/ 22 595 24 80

E-mail: epwarszawa@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/warszawa

PORTUGALLISBOA

Largo J. Monnet, 1-6P-1250 LISBOA

Tel.: +351 / 21 350 49 00Fax: +351 / 21 354 00 04

E-mail: eplisboa@europarl.europa.euInternet: http://www.parleurop.pt

ROMÂNIABUCURESTI

1 Strada Boteanu, Sector 1RO - 010027 BUCURESTI Tel.: + 40 / 21 305 79 86Fax: + 40 / 21 315 79 29

E-mail: epbucarest@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.europa.eu/bucuresti

SLOVENIJALJUBLJANA

Breg 14 SL-1000 LJUBLJANA

Tel.: +386/(0)1 252 88 30 Fax: +386/(0)1 252 88 40

E-mail: epljubljana@europarl.europa.eu Internet: http://www.europarl.si

SLOVENSKAREPUBLIKABRATISLAVAPalisády 29

SK-811 06 BRATISLAVATel.: +421/(0)2/59 20 32 97Fax: +421/(0)2/54 64 80 13

E-mail: epbratislava@europarl.europa.euInternet: http://www.europskyparlament.sk

SVERIGESTOCKHOLM

Nybrogatan 11, 3 tr.S-114 39 STOCKHOLM

Tel.: +46/(0)8 562 444 55Fax: +46/(0)8 562 444 99

E-mail: epstockholm@europarl.europa.euE-mail: info@europarl.se

Internet: http://www.europarl.se

UNITEDKINGDOMLONDON

2, Queen Anne’s GateUK – LONDON SWIH 9AA

Tel.: +44/207.2274300Fax: +44/207.2274302

E-mail: eplondon@europarl.europa.euInternet: http://www.europarl.org.uk

EDINBURGHThe Tun, 4 Jackson’s Entry

Holyrood RoadUK – EDINBURGH EH8 8PJ

Tel.: 44/131.5577866Fax: 44/131.5574977

E-mail: epddinburgh@europarl.europa.eu

ww

w. e

urop

arl.e

urop

a.eu