Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

51TYRINËJIMAI

Ádomiausia, kad ir ið tø kraðtø kilæ þmonës save laikë þemai-èiais. Nors Këdainiø apskritis buvo Aukðtaitijos paribys, Nobeliopremijos laureatas Èeslovas Miloðas raðo: „Prie Nevëþio, kur aðgimiau, ið kur atsineðiau þemaitiðkus áproèius...“ (Tëvynës ieðkoji-

mas. - 1997, p. 7). Jis teigia, kad ir Vitoldas Gombrovièius turëjosentimentø ðiai þemei: „(...) Ðeima ið Þemaitijos, nuo Nevëþio, irkad tik jo senelis po 1863 metø sukilimo (...), konfiskavus Aukðta-dvario (prie Ramygalos – G. K.), Mingailiø ir Linagirio dvarus (...),ið ten emigravæs“(Ulro þemë, p. 69; Tëvynës ieðkojimas, 1997, p. 7).Dar Èeslovas Miloðas stebisi, kodël ir Henrikas Senkevièius ro-mane „Tvanas“ (taip pat „Ugnimi ir kalaviju“ – G. K.) veikëjø ðei-mos lizdà ákurdina Þemaitijoje, ne Lenkijoje, ir mini uþ Liaudësupës Vadaktus ir Pociûnëlius (Tëvynës ieðkojimas, p. 91).

Adomo Mickevièiaus draugas Pranciðkus Ðemeta, Europos tau-tø laisvës kovø riteris, vienas ið 1830 m. sukilimo vadø Þemaitijoje,gimæs Daktariðkiø dvare, Ðiaulënø valsè. (kapinëse yra ir ðeimoskoplyèia), Ðiauliø apskr., vadinamas þemaièiø didiku (dr. PovilasVitkevièius. Lietuvos bajoras. - 2003, nr. 3). Be to, Giedrius Suba-èius Lietuviø atgimimo istorijos studijø 6 tomo skyriuje „Jonas Èiuldair jo gramatika“ aiðkina, kad „XIX a. jau buvo suirusi ankstesnëXVI–XVII a. (...) opozicija, kada lietuviø kalba visø pirma reiðkëVilniaus kraðto ir to paties miesto kalbà (ðnekamàjà ir raðomàjà), oþemaièiø – buvusios Þemaièiø kunigaikðtystës centro Këdainiø kalbà(...). 1835 m. S. Groso rankraðèio „Kalbrieda leþuwe Þemaytyszka“pratarmëje J. Butavièius raðo, kad knyga labai prideranti dël þemai-èiø, ypatingai viso Telðiø pavieto bei didþiosios dalies Ðiauliø irRaseiniø pavietø, nes tame kraðte (...) tebëra ðvariausia senovinëkalba, nekaip þemaièiø kraðtuose Nevëþio link“ (ten pat, p. 44).

Po administracinës reformos vykæ pakitimai nulëmë ir Upytëspavieto ypatumus. Nors visas pavietas priklausë aukðtaitiðkai Tra-kø vaivadijai, Upytës þemë buvo padalinta á dvi dalis: vakarinë (suÐeduva, Puðalotu, Pakruoju, Linkuva, Saloèiais) atiteko Þemaièiøvyskupijai, rytinë – Vilniaus (Tomas Baranauskas, ten pat).

Toje etnografinëje Þemaitijoje, Puðaloto kraðte, kaip teigia Bro-nius Kviklys „Mûsø Lietuvoje“ (1999, t. 2, p. 614), gyvenæs poetotëvo giminaitis Rimvydas-Mickevièius. Rozalimo mokytoja Geno-vaitë Valèiukienë straipsnyje „Nauji faktai Adomo Mickevièiausbiografijai“ (Gimtasis þodis. - 1999, balandis), remdamasi senes-

D. Mukienës nuotraukoje apaèioje – A. Mickevièiaus gimtosios sodybosvienas ið pastatø. Virðuje (ið virðaus á apaèià): paminklas AdomuiMickevièiui jo gimtojoje sodyboje; baþnyèia Naugarduke, kurioje buvopakrikðtytas Adomas Mickevièius; paminklas Adomui MickevièiuiNaugarduko mieste; viena ið buvusiø mëgstamiausiø A. Mickevièiausvietø Naugarduko mieste. 2005 m.

(Nukelta á 52 p.)

52 TYRINËJIMAI

(Atkelta ið 51 p.)

niøjø Meldiniø kaimo (Rozalimo valsèius, ðalia Puðaloto) ir iðva-þiavusiøjø á JAV gyventojø atsiminimais, taip pat liudija, kad poetasAdomas Mickevièius yra lankæsis Meldiniø dvare (prie Rozalimo),dar XX a. pr. priklausiusio Mickevièiams, o vëliau nupirkto Narkevi-èiø. Apsilankæ Rozalimo kapinëse, uþ koplyèios rastume antkapásu kryþiumi, ant kurio pritvirtintos dvi lentelës su skirtingais uþra-ðais. Pirmoje raðoma, kad èia ilsisi, matyt, sutuoktiniai: „73 metøWincenty Mickiewicz, miræs 1863 m. ir 94 metø Marya Mickiewic-zowa“. Vyras buvæs vyresnis uþ poetà aðtuoneriais metais, o þmo-na jaunesnë vieneriais. Ant antrosios lentelës uþraðas „Narkevièiøðeima“. Pirmosios uþraðas turëjo bûti uþraðytas ant kryþiaus, nesatskiros lentelës pasirodo tik XX a. vid. Kas atsitiko su pirmuoju(Mickevièiø giminës kapo kryþiumi), ið Narkevièiø palikuoniø ne-pavyko suþinoti. Matyt, iðvykus ið Lietuvos seniesiems ðeiminin-kams, jis vëliau buvo pakeistas dabartiniu, nukopijavus Mickevi-èiø uþraðà ant lentelës.

Kauno gubernijos 1881 m. alfabetiniame þemës valdytojø sàra-ðe (Kauno apskrities archyvas) randame áraðytà Meldiniø dvarinin-kà Konstantinà Mickevièiø, Vincento sûnø (nr. 3881). 1889 m. tokia-me sàraðe áraðyta tik Mickevièienë Marija, Andriaus duktë, Konstan-tino motina (nr. 4285). Tiek viename, tiek kitame sàraðe paminëtidevyni Mickevièiai, gyvenæ ðitame kraðte (matyt, ta pati giminë).

Pasak G. Valèiukienës, apie poeto apsilankymà Meldiniuose,ðeimos lizde, su broliu Jurgiu (?) liudija krikðtynø áraðas: „1824 m.liepos 13 d. að, Motiejus Narkevièius, Rozalimo vikaras, pakrikðti-jau kûdiká vardu Felicijus Pranas Jonas, gimusá tø paèiø metø birþe-lio 17 dienà ið teisëtos bajorø Prano Ðleinio ir Karolinos Matusevi-èiûtës santuokos Ðeduvos parapijoje, Birjagalos kaime (keli kilo-metrai nuo Meldiniø – G. K.). Krikðto tëvai: bajorai Feliksas Daujo-

Ið kairës: paminklas poetui Adomui Mickevièiui Burbiðkiø dvaro parke(Radviliðkio r.), prieðais centrinius dvaro rûmus. D. Mukienës nuotrauka.2003 m.; Rozalimo kapinës. Ant antkapinio kryþiaus, virð lentelës„Narkevièiø ðeima“, pritvirtintas uþraðas apie V. Mickevièiø irM. Mickevièienæ. Nuotrauka ið G. Kuckailienës archyvo

tas ir Ona Stankevièienë. Asistavo bajorai: Jonas Racevièius irAnelë Daunoravièiutë, Juozapotas ir Marijona Starkevièiûtë, Ado-mas Mickevièius ir Agota Vagnorienë, Jurgis Mickevièius ir Apolo-nija Regulytë“ (F. 669. ap. 1, b. 173, l.152v.-153). G. Valèiukienësvarsto, ar Jurgis Mickevièius – poeto brolis, ar meldiniðkis ben-dravardis. Be to, ji teigia, kad Meldiniuose ir Birjagaloje, kaip irvisoje Rozalimo parapijoje, buvo daug lietuviø, baþnyèioje pamokslaibuvo sakomi lietuviø kalba.

Gal jau tada poetas, keliaudamas prieð tremtá per Lietuvà, Mel-diniuose ar Upytëje iðgirdo apie XVII a. pavieto atstovo seime, vals-tybës iðdaviko Viktoro Siesinskio (Èièinskio) þiaurø elgesá? Matyt,apie tai jam galëjo papasakoti ir poetas ið Panevëþio – JulijonasMickevièius (greièiausiai kilæs ið Meldiniø), vëliau, 1828 m., pa-skelbæs baladæ „Upytës deputatas Sicinskis“ (Bronius Kviklys. Mûsø

Lietuva, t. 2. - 1991, p. 584). Anksèiau uþ já poetas Adomas Mickevièius, vos iðvykæs trem-

tin á Odesà, 1825 m., apie ðá nusikaltëlá paraðë baladæ „SustojimasUpytëje“. Jo mintys, ypaè pradþia, pasitarnavo A. Baranauskui ku-riant poemà „Anykðèiø ðilelis“. Anot B. Kvyklio, kitais poetais sek-damas ir Maironis sukûrë baladæ „Èièinskas“ (ten pat, p. 584).

Pasak G. Valèiukienës, Meldiniø dvaro savininkø Mickevièiøþemës ribojosi su Baþenskiø, valdþiusiø Burbiðkø dvarà, laukais.Matyt, dvarininkø artimai bendrauta, nes 1911 m. Mykolas Baþens-kis, poeto bendraamþio palikuonis, pasikvietæs ið Vilniaus K. Ulians-ká, uþsakë Adomo Mickevièiaus skulptûrà (þiûr. nuotr. p. 50), matyt,jo apsilankymams áamþinti (juk Meldiniø Mickevièiai prieð Pirmàjápasauliná karà ruoðësi iðvaþiuoti á uþsiená – po to nebebûtø kamsaugoti poeto pëdsakø ðiame kraðte).

Tremtin kûrëjas ið Kauno keliavo palei Nevëþá, pro Upytæ, Ðiau-lius. Tikriausiai atsisveikino ir su meldiniðkiais giminaièiais. Ar tikne jie bus padovanojæ poetui kailinaièius, aptrauktus pilku naminiumilu, kuriuos, anot C. K. Norvido, þiemà neðiojo smulkûs bajoraitoli toli nuo Varðuvos. Tuos kailinukus labai mëgo Adomas Micke-vièius – taip apsirengæs jis þvelgia á mus ið daugelio atvaizdø...

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

53

Publikacijos objektas: tradicinë lietuvio sodyba, jos simbolinëreikðmë. Tikslas: atsiþvelgiant á lietuviø þemdirbio sodybos pastatøiðdëstymà, lietuviø liaudies apeigas, paproèius, tautosakà bei mi-tologijà nagrinëti sodybà kaip kosmologiná modelá. Metodai: anali-zës, lyginimo, apibendrinimo. Iðvados: mitinëje pasaulëþiûroje so-dyba, jos pastatai, sodas ir gëliø darþelis atkartojo mitinio Pasauliostruktûrà. Sodyba galëjo bûti suprantama kaip kultûros (Kosmoso)sala, iðsidësèiusi bekraðtëje gamtoje (Pirmapradis chaosas). Jiturëjo centrà, kuris buvo saugomas sodybos vartø, pastatø ir á kurábuvo galima patekti tik po tam tikrø apeigø, áveikus virsmus. Sody-ba buvo suprantama kaip sakrali erdvë, esanti arèiausiai Centro irsauganti þmogø nuo chaoso, mir ties proverþio.

ÐIS IR ANAS PASAULIAI ÞEMDIRBIO APLINKOJELietuviai þemdirbiai gyveno gana uþdarame pasaulyje. M. Mar-

tinaitis atkreipia dëmesá, jog lietuviø liaudies dainø veiksmas daþ-niausiai sukasi maþoje erdvëje – sodyboje, dirbamuose laukuose.Apie platøjá pasaulá þemdirbys nieko neþinojo ar net nenorëjo þino-ti1. Mitinëje sàmonëje þemdirbio pasaulá sudarë jo namai ir ar ti-miausia aplinka. Visa kita jau buvo anapusinio pasaulio sfera, kurgyvena burtininkai (taip bûdavo vadinami ir latviai bei kiti kitatau-èiai), protëviø vëlës, bastosi ligos ir kitos mitinës bûtybës. Anapu-sinis pasaulis neturëjo konkreèios vietos. Jis kaip ir Pirmapradischaosas neturëjo nei pradþios, nei pabaigos, t. y. neturëjo ribø –buvo ten, kur nebuvo Kosmoso, sukultûrintos erdvës. Kaip yra pa-þymëjæs G. Beresnevièius, pragaras lietuviø ásivaizduotas kaip be-

Kelias áCENTRÀvalstieèio sodyboje

VAIDË GAUDIEÐIÛTË

Vaidë Gaudieðiûtë – meno istorikë. Gimë 1979 m. gegu-þës 23 d. Klaipëdoje. 1997–2002 m. Ðiauliø universitetestudijavo dailæ ir technologijà, 2002–2004 m. ten pat baigëmeno istorijos magistro studijas. Magistro darbo tema „Lie-tuviø liaudies simbolika valstieèio sodyboje“ (darbo vado-vas dr., prof. Vytenis Rimkus). Savo darbuose V. Gaudieðiû-të nagrinëja lietuviø liaudies puoðybos detales, jø sàsajas sulietuviø mitologija, tautosaka, paproèiais, analizuoja, kaipper dailæ, jos simbolikà buvo iðreiðkiama senovës lietuviopasaulëvoka. Tyrinëja senovës lietuvio sodybà kaip kos-mologiná modelá.

ribës dykros, pelkës. Archainei visuomenei, tyrinëtojo teigimu, vis-kas, kas nebuvo „mûsø pasaulis“, nebuvo joks pasaulis, t. y. buvoChaosas2. Tuo tarpu Kosmosas turi ribas, kryptis ir laikà. Jis kûrësi,plito ið Pasaulio centro, Gyvybës medþio, Dievo sukurtos Salos.Þemdirbiui toks atskaitos taðkas buvo jo sodyba, namai. Tai buvocentras, aplink kurá sukosi, ið kurio sklido visas senovës þmogauspasaulis. Pasaulio kûrimo sakmëse Dievas Pirmapradþiame cha-ose sutvërë Salà – erdvæ, esanèià tarp bekraðtës Nebûties ir turin-èià formà, dalis, laikà. Gamtos apsuptyje ákurta sodyba taip patpanaðëja á atitver tà salà, iðkilusià virð Nebûties vandenø. Þodis„sodinti“ reiðkia terpti á þemæ. Tokiu bûdu þmogaus sodas, sodybakaip ir Dievo sukurta sala yra á-terpiama á Chaoso, gamtos valdas.J. Vaiðkûnas atkreipë dëmesá ir á slavø þodá sad „sodas“, kilusá iðveiksmaþodþio siedti „sësti“. Ðis þodis senoje rusø kalboje reiðkëir toká medá, augalà, kuris yra paliekamas iðkirstame miðke arbapasodinamas sukultûrintoje erdvëje3. Þemæ, ant kurios stovëdavonamas, lietuviai vadindavo sëdimàja4, o paèios sodybos senovinispavadinimas buvo sëdyba5. Tai lyg uþsësta, t. y. uþimta ir sukultû-rinta vieta, kurioje gyvenamasis namas tampa Gyvybës medþiu,ácentrinanèiu þemdirbio pasaulá. Sakmëse apie pasaulio sukûrimàPirmapradis chaosas vaizduojamas kaip teikiantis pirminius ele-mentus (ið vandenø paimta þemiø saujelë ir pan.), ið kuriø ir buvotveriamas, kuriamas Pasaulis. Þmogui taip pat buvo bûtina gamta,ið kurios gërybiø jis su-kurdavo kultûrines vertybes, tverdavo savopasaulá. Nors gamta þmogui buvo bûtina, bet jis kaip ir Dievas,kuriantis pasaulá, turëjo atsiriboti nuo visa gimdanèio ir visa savyjetalpinanèio Pirmapradþio chaoso. Þemdirbio sodybos branduolá (gy-venamàjá namà, ûkinius pastatus) daþniausiai juosë tvora. Tai sta-bili, ilgà laikà nekintanti riba, sauganti sakralià sodybos vidauserdvæ. Bet pagrindinis þemdirbio pragyvenimo ðaltinis buvo dirba-muose laukuose, t. y. gamtoje uþaugintas derlius. Dirbamoji þemëbuvo tarsi tarpinë grandis tarp gamtos ir kultûros. Tai maþiausiaisukultûrinta þemdirbio pasaulio dalis, pakraðtys, kuriame gyveno

(Nukelta á 54 p.)

TRADICINË KULTÛRA

Þemaièiø gyvenamojo namo fragmentas. Lietuvos liaudies buitiesmuziejus (Rumðiðkës). D. Sungailos nuotrauka

54

bei derliø globojo mitinës bûtybës, protëviø vëlës. Jos, kaip rodolietuviø tautosaka, tikëjimai, bûdavo èia pat, uþ namo, sodybosribø, plg.: tikëta jog laukø eþios yra vëliø takai ir pan.6 Vadinasi,þmogaus dirbamieji laukai taip pat priklausë gamtos sferai, sveti-mam pasauliui, bet jie turi formà, ribas; juose auga kultûriniai, t. y.þmogaus sodinami, priþiûrimi augalai, todël ðioje erdvëje intensy-viai veikë ir kultûrinës dievybës. Mitinëje sàmonëje þmogus ciklið-kai, kiekvienais metais privalëdavo atsikovoti ið Pirmapradþio cha-oso „laikinàsias“ ir arèiausiai gamtos esanèias þemes7, kurios bu-vo tarsi didþiulis þemdirbio pasaulio prieangis. Liaudies ornamenti-koje dirbama þemë buvo vaizduojama kaip uþbrûkðniuotas apskriti-mas ar keturkampis. Vladimiro Toporovo (Vladimir Toporov) teigi-mu, veiksmaþodis arti yra tos paèios ðaknies kaip ir lotynø þodþiairitus, harmonija, ars, kurie reiðkia dermæ, darnà8. Todël laukø apa-rimas mitinëje pasaulëþiûroje reiðkë gamtos pajungimà þmogauspasauliui, tvarkai, kultûrai.

Þemës, esanèios uþ sodybos ribø, priskyrimà anapusiniam, sve-timam pasauliui, rodo ir pirðlybø paproèiai. Tiek pirðlys, tiek vëliauir jaunasis pas iðrinktàjà negalëjo nei ateiti, nei atvaþiuoti – pasmergelæ jie privalëjo atjoti9, nes tik þirgas pajëgë juos perkelti perlabai pavojingà tarp bernelio ir mergelës pasauliø esanèià chaosoerdvæ. Lietuviø tikëjimuose, mitologijoje þirgas buvo tobulas me-diatorius, perkeliantis mirusiuosius á kità pasaulá, plg.: tikëta, jogpasitikti mirusiojo vëlæ Dievas atsiøsdavo baltà arba þilà arklá10;kelionëms á ðá pasaulá þirgo pagalba naudojosi ir velnias11. Vadina-si, þirgas galëjo keliauti tiek á Dangø, tiek á Poþemá, todël jo galiojebuvo perneðti ir jaunuolá per anapusiná pasaulá – erdvæ, esanèià uþjo sodybos. Þirgas lietuviø ir latviø mitologijoje tempdavo dangumidangaus dievybiø veþimus. Jo galva su besiplaikstanèiais karèiaissimbolizavo Saulæ12. Latviø tautosakoje Dievo Sûneliai, simboli-zuojantys Auðrinæ ir Vakaræ (Veneros planetà), buvo vaizduojamikaip dvyniai þirgai. Ðis gyvûnas iðreiðkë dinamikà, greitá, o judëji-mas, kaip tikëjo senoliai, saugojo Kosmosà, Gyvybæ nuo atkritimoá chaosà, mir tá.13 Galbût todël þirgu buvo pasitikima svarbiose þmo-gaus gyvenimo virsmo apeigose, plg.: iki XX a. pr. á vyro sodybàraiteliø apsupta keliaudavo ir jaunoji14; anksèiau á kapines mirusájálydëdavo raiti kaimo vyrai, mosuojantys kalavijais15; kaip liudijaraðytiniai ðaltiniai, virð deginamo mirusiojo lauþo dûmø lietuviøþyniai regëdavo vëlæ, iðjojanèià á dangø ant þirgo16. Tiek mirusysis,tiek iðjojæs pirðtis vaikinas keliavo á kità pasaulá, á naujà bûvá: vë-

TRADICINË KULTÛRA

(Atkelta ið 53 p.) lë – á mirusiøjø karalystæ; bernelis – á merginos pasaulá, á naujàsavo socialiná statusà. Ir abu juos þirgas neðë per pavojingà, tarpi-næ erdvæ tarp dviejø pasauliø, kurios pavojingumà rodo ir pirðlioatributai: iðkelta lazdyno rykðtë su rûtø vainikëliu17. Senovës lietu-vis, vykdamas á pavojingà kelionæ, eidamas ieðkoti paparèio þiedo,neðdavosi lazdyno, ðermukðnio lazdà, kuria, saugantis nuo blogalemianèiø jëgø, buvo galima apsibrëþti magiðkà ratà18. Jaunoji, ve-þama á vyro sodybà, bûdavo apgaubiama linine skara19, kad ap-sisaugotø nuo pavojingø mitiniø bûtybiø, ja apsigaubdavo ir lau-kiantys paparèio þiedo; linine drobe anksèiau buvo uþdengiamos irmirusiøjø galvos20. Kaip paþymi E. Usaèiovaitë, lininë drobë apsau-godavo þmones, esanèius tarpinëje bûsenoje, svetimoje ir pavojin-goje erdvëje21. Tai rodo, jog vietovë, esanti uþ sodybos ribø, buvosuprantama kaip anapusinis pasaulis, kuriame veikia mitinës bû-tybës, protëviø vëlës ir kuriame þmogus nëra toks saugus kaipsavo sodyboje.

SODYBOS TVORADirbamø þemiø ribos daþnai keisdavosi ir nebuvo tokios aiðkios

kaip sodybos branduolys, kurá juosë tvora. Pastaroji mitinëje sà-monëje buvo suprantama kaip stabili ir nekintanti kultûros salosriba, sauganti sodybà nuo gamtos, chaoso, mitiniø bûtybiø prover-þio. Tai pavojinga, átampos pilna vieta, labai tinkanti burtams, ma-giðkiems veiksmams, plg.: per Jurgines moterys pasilypëdavo anttvoros ir giedodavo giesmes, padedanèias þemei atgimti22; po Kû-èiø vakarienës merginos trenkdavo á tvorà ir klausydavosi, kuriojpusëj ðunys loja – ið ten pirðliai atvaþiuos23 ir kt. Sodybos ribospavojingumà gerai iliustruoja ir besilaukianèios moters elgesys,plg.: gimdyvei buvo draudþiama lásti per tvorà, tikint, kad per gim-dymà „vaikas eisiàs kreivai“ arba ávyks savaiminis persileidimas24.Kaip paþymi Marija Zavjalova, lietuviø uþkalbëjimuose „ant ribos“,„uþ ribø“ kovoja mitiniai personaþai, ten, á chtoniðkà pasaulá, yrasiunèiama ir þmogaus liga25. Latviø liaudies dainose pagal jûroskrantà Dievas tveria (Kosmosas taip pat tveriamas) tvorà, kad áPasaulá „Vëliø motë“ neáeitø26. K. Bûgos teigimu, rusø veiksmaþo-dþio tvorit’ „kurti“ pirminë reikðmë buvo „riðti, pinti“: senovëje sla-vënai tvoras tvorili „riðo, tvërë“. Reikia prisiminti þodþio „tverti“dar vienà reikðmæ: „padaryti, kad bûtø, egzistuotø“27. Dievas atsi-tvëræs tvorà, tvërë Pasaulá. Tokia Kûrëjo pavyzdþiu sukurta riba sau-gojo ir þemdirbio kultûros salà nuo gamtiniø, nesukultûrintø ir dël todaþnai kenkianèiø jëgø. Pasak istoriniø ðaltiniø, Prûsijos Rikojoto(Romovës) ðventyklos àþuolas, kurio niðose buvo iðdëstyti Patulo,Perkûno bei Patrimpo atvaizdai, taip pat buvo apjuostas ir paslëp-tas nuo þmoniø akiø28. Ati-tvertos vidinës sodybos erdvës saugumà

Þemaièiø sodyba. Jos centre – gyvenamasis namas. Lietuvos liaudiesbuities muziejus (Rumðiðkës). D. Sungailos nuotrauka

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

55 TRADICINË KULTÛRA

patvir tina gimdyvës elgesys. Besilaukianti moteris vengdavo pa-likti savo namus, plg.:„Negirk nëðèios baþnyèion einanèios, pagirknamie sëdinèià“29. Uþdara sodybos erdvë saugojo moterá nuo kenks-mingo „uþribinio“, svetimo pasaulio, kurio pavojams ðiuo paþei-dþiamu laikotarpiu gimdyvë negalëjo pasiprieðinti. Vidinës sody-bos erdvës saugumà patvirtina ir ðis palyginimas: „Barbora storakaip tvora, gerai uþ jos kaip uþ tvoros“30. Uþ gyvenvietës esanèioserdvës pavojingumà rodo laidotuviø paproèiai: XVII a. pab. moterysmirusájá palydëdavo tik iki savo kaimo vartø31. Ties kaimo riba kû-renama ugnis bei statomi kryþiai turëjo þmones apsaugoti nuo epi-demijø32.

Anas pasaulis mitinëje sàmonëje buvo iðsidëstæs iðkart uþ so-dybos, kaimo ribø, todël jam atstovavo ir kitatauèiai, svetimðaliai,nepaþástamieji, plg.: maras buvo ásivaizduojamas kaip þydas, vaikð-tantis su maiðeliu ant kupros33, persirengëliai taip pat daþnai buvovaizduojami kaip þydukai, vokietukai ir kt. Ið to paties anapusiniopasaulio buvo „pagaunama“ ir nauja gyvybë, plg.: rodydama nauja-gimá tëvui, pribuvëja sakydavo: „Ið tolimiausiø ir neþinomø kraðtø

atvyko pas tave negirdëtas nematytas sveèias. Jis sakosi esàstavo giminaitis(ë)“34.

SODYBOS CENTRASPasaulio paribys buvo pavojinga zona, todël þmogus siekë gy-

venti kuo arèiau Centro. Mirèia Eliadës (Mircea Eliade) teigimu,„tikrasis“ pasaulis mitinëje sàmonëje visada yra „viduryje“, kuria-me ávyksta lygmenø trûkis, leidþiantis susisiekti su trimis Kosmo-so zonomis. Gyvendamas arti Centro, þmogus gyvena saugioje,t. y. dievø paðventintoje, erdvëje35, kur yra trijø pasauliø susijungi-mas, mazgas, uþtikrinantis Gyvybæ. M. Eliadës tyrinëjimai rodo,kad senovës þmogui visi darbai, dirbiniai buvo vertingi tiek, kiek jieatkartojo pasaulëkûrà, Visatos sandarà36. Tai ypaè svarbu buvo ku-riant maþà Visatos modelá – sodybà. Kosminá centrà turëjo kiekvie-na ðventovë, kaimas ar sodyba, nes jis buvo ne geografinëje, betsakralioje erdvëje37. Ir jei ðventovë „ácentrindavo“ apskritá, tai gy-venamasis namas – sodybà. Namo statyba, kaip rodo iðlikæ lietu-viø liaudies paproèiai, tautosaka, buvo sakralus apeiginis veiks-mas, atkartojantis Pasaulio kûrimà38. N. Laurinkienës teigimu, dau-gelio tautø kalendorinëse dainose labiausiai paplitæs kokio norsobjekto statymo motyvas mitinëje sàmonëje buvo suvokiamas kaipabsoliuti pradþia, pasaulëkûra39. Kiekviena ðventykla turëjo dar ir„centrø centrà“ – aukurà, altoriø, medá ir pan., prie kurio ar kuriamedaþniausiai bûdavo aukojama. Aukos neretai buvo deginamos, nestikëta, jog ugnis yra tarpininkë tarp dievø ir þmoniø. Senovës lietu-vio sodyboje ugniai buvo skiriamas ypatingas dëmesys. Kaip rodoistoriniai ðaltiniai, senojo numo viduryje (centre) bûdavo ákurta at-vira ugniavietë, aplink kurià spiesdavosi ðeimos nariai40. Ið numoiðsivysèiusios þemaièiø trobos viduryje stovëdavo kaminas (taipanksèiau buvo vadinama visa atskira patalpa su krosnimi), dalijan-tis namà á geràjà (sveèiams) ir prastàjà (namiðkiams) dalis41. Tokskaminas, kaip ir atviras „domo“ ugniakuras, þymëjo mitologiná so-

dybos „centrø centrà“. Anot senovës lietuviø tikëjimø, krosnis bu-vo pagrindinë vëliø ir dvasiø susibûrimo vieta, plg.: III–II tûkstant-meèio pr. m. e. archeologø atrastuose namuose prie þidiniø yranedidelës duobës su þmoniø kaukolëmis ir laidojimo inventoriumi.A. Girininko teigimu, kaukolës prie þidinio laidotos tikint, jog josegyvena mirusiøjø vëlës42. Toks protëviø galvø laidojimas atspindiþmoniø tikëjimà, jog þidinio apatinë dalis tolygi Pasaulio medþio

ðaknims – Poþemio sferai. Pro stogà iðeinantys ugniakuro dûmaijungdavo sodybà ir jos gyventojus su Dangumi, plg.: lietuviai tikë-jo, jog mirusiojo vëlë sëdi ant kamino, kol pakûrentos krosniesdûmai nuneða jà á dangø43. Anot M. Eliadës, tikëjimai, jog mirusiojovëlë iðskrenda pro kaminà arba pro stogà virð ðventojo kampo(krikðtasuolës), þinomi visoje Europoje ir Azijoje44. Þemaièiø vestu-vëse „pakarto“ pirðlio „vëlë“ taip pat pasirodydavo besivanojantiant stogo45. Vadinasi, namø þidinys, kaminas kaip ir Gyvybës me-dis, jungë visas Kosmoso sferas. Mitinëje pasaulëþiûroje jis buvosuprantamas kaip Pasaulio stulpas, kuriuo buvo galima „keliauti“per visus pasaulius, susisiekti su protëviais ir kt.

Ugniakuro svarbà mitinëje pasaulëþiûroje rodo ir veiksmaþo-dþio „ákurti“ reikðmës: Ákuriama ne tik ugnis – naujajame nameþmonës taip pat ásikuria. E. Usaèiovaitë atkreipia dëmesá á lietuviøsakmes apie Pasaulio sutvërimà, kuriose Dievas vaizduojamasákuriantis, áþiebiantis ugná ar kûrenantis krosná46. Þodis „kurti“ reið-kia tiek ugnies ákûrimà, tiek kûrybà, statybà, tvërimà. Todël namøugniakuras galëjo bûti suvokiamas kaip Pasaulio stulpas, Taðkas,ið kurio ar aplink kurá yra kuriama Gyvybë. Sodyba ir visa kultûrabe ugnies negalëtø egzistuoti. Ugnis „slepiasi“ kultûriniø dievybiø,tokiø kaip Perkûnas, Gabija, Gabjaujas ir, þinoma, Dievas, kuriantis

Pasaulá, kultuose. Ji uþaugintà derliø perkelia á naujà bûvá – paver-èia kultûriniu produktu. Tik ji galëjo apsaugoti þmogø nuo jam galin-èiø pakenkti gamtos (Pirmapradþio chaoso) bûtybiø. Pirmasis apei-ginis namø þidinio ugnies uþ-kûrimas reiðkë Gyvybës á namus „ápû-timà“, namø ádvasinimà47. D. Vaitkevièienë, M. Zavjalova atkreipiadëmesá á mitologines ugnies ir kraujo sàsajas, plg.: lietuviø uþkal-bëjimuose kraujas vadinamas ugniniu („ugniavystas kraujas“).D. Vaitkevièienës teigimu, ugnis daþnai kildinama ið dieviðkøjø ardemoniðkøjø bûtybiø kraujo. Mitiniame pasaulyje kraujas buvo me-taforinë ugnis48, turbût dël to senovës lietuvës iðsaugodavo neuþge-sintà þidinio ugná visus metus iki naujos, paðventintos, todël ðva-rios ugnies parneðimo. Ugnis buvo suprantama kaip kraujas, kurácikliðkai reikia apvalyti. Tokiu bûdu statiniai galëjo bûti ásivaizduo-jami kaip sodybos stuburas, aplink kurá cirkuliuoja kraujas – ugnis.Lietuviai tikëjo, jog mirusiøjø vëlës yra ugninio þmogaus pavidalo49,todël ugná galime vadinti ir „namø siela“.

Atsiradus visà namà apðildanèioms krosnims bei ðviesà á vidøáleidþiantiems langams, ðeima ëmë burtis aplink stalà. Daugelyjeliaudies paproèiø (vestuviø, mirusiøjø minëjimo ir kt.) jis taip patbuvo suprantamas kaip Pasaulio centras (toks stalo traktavimas,tyrinëtojø nuomone, yra vëlesnis uþ namø þidinio)50. Vakarais stalàapðviesdavo „diedas“ – þibintas su jame ákiðta deganèia balana(protëviø kulto liekana?) ar virð stalo kabanti þibalinë lempa51.M. Zavjalova, tyrinëjusi lietuviø uþkalbëjimus, pastebi, kad mitinia-me Pasaulio viduryje stovëdavo aukuras, daþnai iðreiðkiamas ak-meniu arba stalu52. Pastarasis buvo ir kaip bendro valgymo, susi-jungimo ne tik su ðeimos nariais ar sveèiais, bet ir su protëviais,dievybëmis vieta, plg.: Dziedø ðventë Varënos rajone dar buvo va-dinama Stalais53; Kûèiø vakarienë, senovinis apeiginis valgymasper laidotuves54 ir kt. Pats vaiðiø stalas mirusiøjø minëjimo ðventë-se, kaip paþymi D. Urbanavièienë, buvo auka vëlëms55. Per vestu-ves, atsisveikindami su namais, jaunieji kartu su savo pulkaisapeidavo aplink stalà (anksèiau jaunoji apeidavo ir apie ugniaku-rà)56. Judëjimas aplink ugniakurà, o vëliau aplink stalà, simbolizavojudëjimà aplink Pasaulio centrà. Stalas daþnai turëdavo dar ir „tað-

(Nukelta á 56 p.)

56

kà“, vidurá, plg.: jo viduryje pastatytas kryþelis, kurá buèiuodavoapeigø dalyviai57; vestuvinis ðiaudinis sodas, simbolizuojantis Dan-giðkàjá sodà ir „ácentrinantis“ visà sodybà58; þvakë (ugnis), statomastalo viduryje per Diedus (mirusiøjø minëjimo ðventæ)59; ðventojopaveikslas, þvakë, stiklinëje pamerktos rûtos, o anksèiau ir duonasu druska, dedama ant stalo, marinant ðeimos nará60, ir kt. Ant stalouþdegta þvakë, padëtas kryþelis tapdavo Pasaulio stulpu, „centrøcentru“, pats stalas – Kosmoso sala su keturiomis pasaulio aðimis.

Sodybos „centrø centrà“ – namø þidiná ar stalà juosia namo„vainikas“ (plg. ðakø vainikà aplink medþio kamienà), sodybostvora. Èia reikia prisiminti ir akmenimis apdëtà senoviná kapà. Ty-rinëtojø nuomone, koncentriniai akmenø ratai turëjo saugoti centrepaguldytà kûnà. Átvirtinta piliakalnio virðûnë taip pat buvo supranta-ma kaip saugomas Taðkas, centras. V. Vaitkevièiaus tyrinëjimairodo, jog pagrindines ðventyklas baltai (ir ne tik jie) siekë statytivaldomø þemiø viduryje61. Romovës ðventyklos àþuolas buvo ap-juostas ne tik magiðku ratu, bet ir paslëptas nuo „paprastojo mir tin-gojo“ akiø. Kaip paþymi M. Eliadë, daugelyje religiniø, dvasiniøpraktikø „Kelias, vedantis á Centrà, yra „sunkus kelias“62. Anot tyri-nëtojø, net ir pirmieji gyvenvieèiø átvir tinimai buvo skir ti apsigintinuo mitiniø bûtybiø. Þmoniø gyvenvietës centro sugriovimas buvotolygus atkritimui á Chaosà. Sodybos centro apsaugà galima atrastiir paprasto þemdirbio sodyboje. Tai rodo paproèiai, susijæ su der-liaus parveþimu bei þmogaus gyvenimo virsmais.

SODYBOS RIBØ PROPERÐOS. JØ APSAUGASodybos vidinæ erdvæ, kaip jau minëta, patikimai saugojo tvo-

ros. Bet kiekviena tvora turëjo spragas, properðas – vartus, prokuriuos á kiemà galëjo patekti ir nepageidaujamos mitinës bûtybës,jëgos. A. Patackas ir A. Þarskus þodþio „vartai“ semantiniam lau-kui priskiria veiksmaþodá „virsti“63. Liaudies tautosakoje vartai sim-bolizavo pasikeitimo, virsmo bûsenà. Pro „Vëliø vartelius“ á anàpasaulá, á mirusiøjø karalystæ, iðkeliaudavo vëlës. Latviai stengda-vosi palaidoti mirusájá iki saulëlydþio, tikëdami, kad Saulei nusilei-dus ðie varteliai uþsidaro ir vëlës negali patekti á pomirtiná pasaulá.Latviø liaudies dainose Vëliø vartus saugojo velniukai (vëliau pa-keisti angeliukais)64. Vartininkus – persirengëlius, sauganèius tiekjaunosios, tiek jaunojo namus, sutinkame ir lietuviø vestuviø pa-proèiuose. Jei sodyba neturëdavo „padoriø“ vartø, tai vestuvëmsbuvo bûtina pastatyti nors laikinus, kad jaunieji savo svarbiamegyvenimo etape pervaþiuotø pro sakralià virsmo properðà65. Jauna-martë vyro namuose buvo laikoma atvykële ið kito, „ano“ pasaulio,todël prieð ásileidþiant á savo pasaulá, jà buvo bûtina apvalyti, plg.:kaimo paribyje, prie lauþo, jaunamartës laukdavo kelios jaunikiogiminaitës. Pavaiðinusios jaunàjà ðventu sakraliu gërimu – alumi(bendras valgymas, gërimas senovës lietuvius apjungdavo, „pa-darydavo savais“66), sësdavo á jaunosios veþimà – palagà ir kartuvaþiuodavo iki sodybos vartø67. XVI a. Sûduvoje jaunàjà prie kaimoribos pasitikdavo þmogus, neðinas deglà ir alaus àsotá. Jis apeida-vo apie jaunosios veþimà tris kartus (ratas saugojo þmogø) ir per-duodavo jai ðventà vyro namø ugná – sodybos sielà68. XVII a. Maþo-joje Lietuvoje dvi moterys po ávaþiuojanèiu á sodybà jaunosios ve-þimu mesdavo degantá ðiaudø kûlá, „kad marti pervaþiuotø per ug-ná“69. Ðiaudai, ugnis, pelenai buvo skirti burtams sunaikinti, apvaly-

ti þmogø. Tuo tikslu ir po pirmos iðginimo á laukus dienos gráþtan-tiems gyvuliams ðeimininkës prie vartø papildavo ant senos vyþosþarijø bei Devintinëse ðventintø þoliø, kuriomis apsmilkydavo kiek-vienà gyvulá70. Apvalytas turëjo bûti ir ið laukø suveþamas derlius,plg.: Þemaitijoje per Jonines prie vartø, pro kuriuos ið laukø busáveþamas derlius, bûdavo pritvir tinama apriðta þolëmis ilga kartis– Kaupolë71. D. Vaitkevièienës teigimu, Kupolis galëjo bûti vienu iðPerkûno iðraiðkø, kaip kad Pergrubis buvo pavasarinis Perkûnas72.Vadinasi, suveþtas ið laukø derlius jau prie vartø buvo apvalomasdangaus, kultûros dievybës. Prie vartø ant karties (stulpo), tikint jøapsaugine galia, buvo iðkeliamos ir arkliø kaukolës, kurios, kaipjau buvo minëta, siejamos su judëjimu, dinamiðkumu, sauganèiunuo sàstingio, mirties. Be apeiginiø ar laikinø apsaugos priemoniø,lietuviai pasitikëjo ir simbolio galia. Vartus jie puoðdavo ornamen-tais, priskiriamais dinamiðkoms kultûrinëms dievybëms ir tokiubûdu sauganèiais áëjimà á sakralià þemdirbio erdvæ. Pasak J. Gim-buto, anksèiau vartai bûdavo su antvarèiais (virðutinë vartø dalis,jungianti abi varèias)73. Tokie vartai sukurdavo uþdarà erdvæ, savo-tiðkà prieangá, apvalantá áeinanèius ar áveþamus á sodybà. Vartøapsauginæ galià árodo ir lietuviø tikëjimai, jog po laidotuviø dar daugdienø mirusiojo dvasia saulëlydþio metu ateina iki buvusios sody-bos vartø, „pasiklonioja“ namams ir sugráþta á kapines74. Vëlë, pri-klausanti jau anam pasauliui, pro vartus praeiti nebegalëjo.

SODO IR GËLIØ DARÞELIO VAIZDINYS MITINËJEPASAULËÞIÛROJEMirusiojo vëlë dar kurá laikà (metus) galëdavo gráþti ir á namus,

vadinasi, ji buvo tarp ðio ir ano pasauliø – sodybos paribyje. Tensusodinti viena eile augdavo medþiai, nubrëþiantys sodybos ir kai-mo ribas. Anot I. Konèiaus, kiekvieno þemaièio patvoryje augdavoir apyniai. Ðis augalas, kaip rodo liaudies dainos, tiek lietuviø, tieksuomiø apeiginiame alaus gërimo daryme atstovavo dangaus sfe-rai75, todël jo sodinimas patvoriuose galëjo turëti ir apsauginæ –maginæ paskir tá. Prie vartø daug kur Lietuvoje buvo áprasta sodintiðermukðná, kuris, þmoniø ásitikinimu, turëjo apsaugoti namus nuovelnio76. Lietuviams þinotas tikëjimas metempsichoze (mirusiojovëlës perëjimu á augalus, gyvûnus), plg.: tikëta, kad po mir tiesvëlës dar kurá laikà turëdavo pabuvoti augale, kad apsivalytø77; girgþ-dant medþiams, þmonës melsdavosi, tikëdami, kad to praðanti tenesanti vëlë78. Dangiðkieji sodai ar gëliø darþeliai lietuviø tautosako-je bei tikëjimuose buvo laikomi mirusiøjø vëliø buveine79. Ið sodomedþiø lietuviø liaudies tautosakoje daþniausiai minimos obelys,kriauðës ir vyðnios. Latviø dainose labiausiai iðplëtotas yra obeløsodo siuþetas. Kaip paþymi R. Ivanovska, jis èia vaizduojamaskaip „moteriðkø misterijø vieta“80. Latviø liaudies dainose vaikðti-nëjanti po obelø sodà buvo vaizduojama deivë Laima. Daþnas mo-tyvas yra besiruoðianèios tekëti merginos sëdëjimas obelø sode:mergelë iðeina á savo tëvø, protëviø pasaulio pakraðtá, kur laukiajaunojo pulko ir savo didþiojo virsmo – persikëlimo á kità pasaulá,kità socialinæ padëtá. Obelyne vykdavo ir mergelës susitikimas suberneliu, kurio pulkas daþnai vadinamas svietu, paþymint jo sveti-mumà ir individualumo neturëjimà. Obels pokyèiai – þiedø kriti-mas, barstymas, paties medþio ar ðakos nukirtimas, virðûnës nu-lauþimas – þymëjo moters gyvenimo pokyèius. Latviø dainose ne-retai nuotaka vedama per obelø lydimus81. Tokia obelø mir tis sim-

(Atkelta ið 55 p.)

TRADICINË KULTÛRA

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

57

bolizavo mergautiniø dienø pabaigà, merginos virsmà, o anytos,bëganèios per obelø lydimà, siuþetas reiðkë jos pasitraukimà iððeimininkës pareigø ir savo galiø perdavimà marèiai82. Tokiu bûdusodas mitologiniame pasaulyje buvo ásivaizduojamas kaip anapu-sinio pasaulio, mir ties erdvë, per kurià reikia pereiti, norint atgimti.Obelis, kaip paþymi B. Stundþienë, yra iðlaikiusi senàjá indoeuro-pietiðkàjá pavadinimà. Tai vienas pirmøjø medþiø, kuriuos þmogus„prisijaukino“, pavertë kultûriniu augalu83. Bet lietuviø liaudies dai-nose populiaresnis yra vyðniø sodas. Skirtingai nei obelys, Lietu-voje neauga laukinës vyðnios – tai atsiveþtinis, t. y. kultûrinis auga-las84. Tà patá galima pasakyti ir apie rûtas, kurios á Lietuvà buvoatgabentos apie XIII a.85 Lietuviams ðie augalai galëjo bûti tokiesvarbûs todël, kad jie jiems buvo jau ne gamtos, ne prisijaukinti,bet tikri kultûros, t. y. þmogaus atsiveþti ir uþauginti, augalai. Sodasbuvo svarbus vestuviø apeigose, plg.: ávykus pirðlyboms, buvoeinama á sodà skinti vyðniø ar obuoliø raðkyti;86 vyðniø sunka buvosvarbiausias komponentas vestuviniam gërimui „marèios krau-jui“87, lietuviø dainose vaisiø skynimas þymëjo mergelës vestuves,jos iðplëðimà ið tëvø pasaulio. Sodas þemdirbio sodyboje buvotarsi sukultûrintas, þmogaus sukurtas ir priþiûrimas „miðkas“, plg.,Maþojoje Lietuvoje paparèio þiedo buvo laukiama ne tik miðke, betir sode.88 Pati sodyba daþnai buvo vadinama sodu. Tai dar labiaupabrëþia þemdirbio pasaulio kaip kultûros salos vaizdiná. Sodas yra„sukultûrintas“ chtoniðkas pasaulis arba, tiksliau, Kultûros ir Gam-tos pasauliø susikirtimo riba. Jis galëjo bûti ásivaizduojamas kaipsodybos protëviø buvimo vieta, baltiðkoji skaistykla. Èia þmogusgalëjo susitikti su mitinëmis bûtybëmis, plg.: á ðià erdvæ lietuviøliaudies dainose parskrisdavo paukðte pasivertusi iðtekëjusi duk-të; èia buvoja dievybës, jø pasiuntiniai, pranaðai (gegutë, iðkukuo-janti likimà, laimos, nusakanèios vaiko ateitá, ir kt.). D. Vaitkevièie-në atkreipia dëmesá á þmoniø tikëjimus, jog jei obelis neduoda vai-siø, po ja reikia pakasti (t. y. paaukoti) koká gyvulá arba palaistyti jàðvieþiu krauju89. Kaip rodo namo statybos paproèiai, uþ naujà gyve-nimà, naujà bûties kokybæ taip pat reikia paaukoti gyvybæ, t. y.pakasti po pamatais viðèiuko galvà, juodà katinà, varlæ ir kt.90 Mirusþmogui, lietuviai tikëjo, kad reikia papjauti koká gyvulá, plg.: „pagra-bui reikia papjauti gyvulá, nes „vis tiek savo atsiims“. Kruèo pagra-bui nieko nepjovë, tai dvi avys nustipo“91. Mirusiojo vëlei reikëjoaukos. Jos reikëjo ir vaisiø neduodanèiai obeliai arba, tiksliau, tenapsistojusioms vëlëms. Paaukota gyvybë turëjo uþtikrinti naujà bû-tá – vëlës buvimà medyje.

Auka buvo reikalinga ir lietuviø rûtø darþelio augalams, plg.:tikëta, jog sodinant gëles, bûtina jas palieti krauju, uþkasti á þemævarlës, viðèiuko ar pelës galvà92. Aukojimo paproèiai sodinant ðiasgëles rodo lietuviø tikëjimà, jog gëliø darþelis, kaip ir sodas, buvolaikomas vëliø buveine93. Dangiðkasis sodas neretai buvo vadina-mas ir „rojaus darþeliu“94. Latvijoje gëliø darþelis buvo vadinamasne rûtø, bet roþiø darþeliu (roþu darzs). Tiek rûtos, tiek roþës mitinë-je sàmonëje buvo laikomos iðdygusiomis ið kraujo laðø. Roþësþiedas buvo siejamas su ugnimi, Saule, laikytas jos ásikûnijimuþemëje95. Liaudies dainose mirusiojo vietoje iðdygsta roþë, lelija.Vëlë liaudies tikëjimuose buvo ásivaizduojama kaip ugninë klai-dþiojanti þvakelë arba kaip ugninis þmogaus siluetas96, todël kraujoaukojimas vëlëms galëjo reikðti ugnies aukojimà ugniai arba ug-nies papildymà, pamaitinimà ugnimi. Ne be reikalo darþelio kampeþemdirbiai daþnai statydavo kryþiø, stogastulpá ar koplytstulpá, kop-

lytëlæ-stulpà, jungiantá visus tris pasaulius. Gëliø darþelio, kaip vë-liø buveinës, traktavimà mitinëje sàmonëje liudija ir senieji vestu-viø paproèiai, plg.: dar XX a. pr. Ðvenèionyse per vestuves rugiøpëdas – pramotës, protëviø stabas – buvo statomas gëliø darþely-je97. Atsisveikinusi su tëvø namais, jaunoji eidavo paraudoti á gëliødarþelá, kur jà apgaubdavo didele balta drobe ir nuvesdavo á palagà– jaunosios veþimà98. Toks jaunamartës apgaubimas rûtø darþelyjesimbolizavo jos virsmà: mirtá protëviø buveinëje ir prisikëlimà nau-jame bûvyje – vyro namuose. Beje, darþelyje ar prie jo lietuviøliaudies dainose daþnai susitikdavo ir bernelis su mergele. Priedarþelio varteliø ar klëties durø savo arklius riðdavo atvykæ pirðliai.Bernelio þirgas liaudies dainose daþnai iðtrypia darþelio gëlës, to-kiu bûdu jis tarsi sunaikina mergelës saitus su protëviais. Merginøpuoselëtas, priþiûrëtas rûtø darþelis buvo tarsi sodybos „asmeni-nis“ rojus, ið kurio per vestuves jaunoji yra iðvedama á vyro namus.J. Vaiðkûno tyrinëjimai rodo, jog ant vestuvinio stalo atsiskleisdavovisos Visatos sferos: kabantis sodas simbolizavo Rojaus darþelá;po juo esantis stalas – þemæ, sodybà su visomis jos gërybëmis(Rytø Aukðtaitijoje sodu buvo vadinamas visas vestuvinis stalas);lëkðtë su vandeniu atstovavo pragarui, paskandoms99. Todël jaunojopulko sodo iðpirkimas galëjo simbolizuoti merginos pasaulio iðpirki-mà, susiliejimà su jos sodu, aukà protëviams.

Mirusiøjø vëliø persikëlimà á augalus, gyvûnus, paukðèius lietu-viai laikë jø apsivalymu, nuskaistëjimu, todël tikëtina, jog sodeveikë ir kultûrinis dievas Perkûnas, dar vadinamas Dangaus Pirti-ninku, sielø apvalytoju. Sodas ir darþelis liaudies tautosakoje buvoiðskiriami kaip kultûrinë erdvë: já reikia pasodinti, auginti, priþiûrë-ti, o tai iðreiðkë þmogaus gebëjimà kur ti, jo sàmoningumà. Èiaþemdirbys tveria, atkartodamas dieviðkuosius veiksmus: gamtà,jos dësnius, principus jis pajungia savo veiklai, kaip kad kultûros,dangaus dievybës Pirmapradá chaosà pajungë Kosmoso darnai,harmonijai.

PIRTIS – APSIVALYMO PASTATASSodybà nuo chaoso proverþio saugojo ne tik jos ribos – tvora,

vartai, ne tik sukultûrintas, auginamas ir priþiûrimas „miðkas“ –

TRADICINË KULTÛRA

(Nukelta á 58 p.)

Þemaièiø gyvenamasis namas. Lietuvos liaudies buities muziejus(Rumðiðkës). D. Sungailos nuotrauka

58

sodas, bet ir ûkiniai pastatai. Þemdirbio pagrindinis pragyvenimoðaltinis buvo uþsiaugintas derlius, o jis augo þmogaus pasaulioparibyje, savotiðkame prieangyje, kur veikia tiek kultûrinës, tiekgamtos dievybës. Prieð patenkant á sodybos centrà – gyvenamàjánamà, parveþamas ið laukø derlius, parvedami gyvuliai, pats þmo-gus turëdavo apsivalyti. Vienas ið tam skirtø pastatø buvo pir tis,stovëdavusi sodybos pakraðtyje. Ilgà laikà tiek Lietuvoje, tiek Lat-vijoje joje gimdydavo moterys100. Mitologijoje pir tis buvo deivësLaimos (Laumës?) sfera, plg.: latviø liaudies dainose minima juo-da viðta, laipiojanti ant pir ties stogo, anot M. Gimbutienës, buvoLaimos vaizdinys. Dar XVII a. II p. prieð gimdymà pribuvëja ir vy-riausia ðeimos moteris, pir tyje aukodamos likimo deivei, valgëviðtà ir gërë alø. Paaukoto maisto likuèius jos uþkasdavo á þemæ –Gyvybës teikëjà101. Laima yra tarsi tarpininkë tarp gamtos ir kultûri-niø dievybiø, plg.: þmogaus likimà ji lemia stovëdama uþ lango(ðalia sodybos centro) ar atskridusi gegutës pavidalu á sodà (protë-viø buvimo vieta)102. Pirtyje ði deivë padeda ateiti gyvybei á sukultû-rintà þmogaus erdvæ. Þinoma lietuviø máslë, apibûdinanti pir tá: „Gu-li meðka negyva, viduriuose kruta“103. Dar XX a. pr. rytø Lietuvoje„meðka“ buvo vadinama ir gimdyvë. Anot M. Gimbutienës, paleo-lito laikais gimdanèiajai buvo priskiriamos meðkos, kaip gyvybësdievybës, galios104. Meðkos vaizdinys priskiriamas ir pirèiai, ir be-silaukianèiajai rodo jø sàsajas. Pati pir tis buvo tarsi vartai, prokuriuos ateina, yra „pagaunamas“ naujagimis.

Pirtis, kaip jau buvo minëta, stovëjo atokiau nuo sodybos, daþ-niausiai prie upelio, eþero ar kito vandens telkinio, seniau – kalnopapëdëje105, t. y. þemdirbio mikrokosmoso paribyje, visai ðalia gam-tos, chaoso valdø. Todël èia, pasak lietuviø tautosakos, vidurnakty-je ar per kalendorines ðventes rinkosi velniai, raganos bei laumës,kurie uþtiktus besimaudanèiuosius galëjo uþplakti negyvai106. Tiktokioje átampos pilnoje vietoje, kur sàveikauja visø trijø Kosmososferø atstovai (apie dangaus dievybiø veiklà bus dar kalbama),galëdavo ateiti nauja gyvybë. Tik èia galëjo vykti svarbûs þmogausgyvenimo virsmai – kûno ir dvasios apsivalymai, prilygstantyscikliniams atgimimams. D. Razauskas atkreipia dëmesá, kad þe-maièiai pir timi vadino kûrenamà kluono dalá (vieta maudytis pasjuos vadinta „perene“)107. Suvalkijoj pirtimi buvo vadinamas trobe-sys, skirtas linams minti108. Vadinasi, pirtimi buvo vadinamos pa-talpos tiek þmogui apsi-valyti, tiek augalui ið-valyti.

Dar XX a. pr. pir tis buvo laikoma ðventa vieta. Þmonës sakyda-vo, kad pirtyje reikia bûti kaip baþnyèioje109. Anot D. Razausko, netprûsø þodis peroni reiðkæs „baþnyèià“ yra kilæs ið per-e „kûlimas“,o pastarasis – ið veiksmaþodþio ðaknies per- „muðti, kulti“, lietuviøk. perti110. Lietuviðkojo þodþio krikðtyti viena ið reikðmiø yra ir „muð-ti, perti kailá“111. Tokie pavyzdþiai rodo þodþiø „pertis, vanotis“ ne tikkûno bet ir dvasios ap-valymo reikðmæ. Vantos sinonimas ðvanta,veiksmaþodis ðvantyti „muðti, pliekti“ yra giminingas þodþiui ðven-

tinti, kurio viena ið reikðmiø yra taip pat „muðti, perti, pliekti“112.Toká përimo, muðimo kaip dvasinio apsivalymo reikðmæ liudija irlietuviø liaudies paproèiai, plg.: Pasvalio rajone merginà, pagim-dþiusià nesantuokiná vaikà, moterys vesdavosi á pirtá ir muðdavo(perdavo?), kad iðvarytø ið jos piktàsias dvasias113. Nuo pelø valo-

mi grûdai yra kuliami, t. y. muðami, periami. Kaip ir grûdas, pe-riamas (muðamas, kuliamas) pir tyje apsivalydavo ir þmogus. Taipatvirtina ir prieðvelykiniai paproèiai, plg.: visoje Lietuvoje Didþio-jo treèiadienio naktá prasidëdavo apeiginis prausimasis, turëjæspadëti apsivalyti nuo ligø ir nuodëmiø. XIX a. pab. Lydos apskrityjetuo tikslu pir tá pradëdavo kûrenti vidurnaktá. Iki auðros joje perda-vosi vyrai, o moterys apsiplaudavo jau Didþiojo ketvir tadienio, ku-ris liaudyje dar buvo vadintas „ðvariuoju“, rytà114. Pir tyje „Laimosprakaitu“ (ðaltu vandeniu) bûdavo apiprausiamas ir kà tik gimæskûdikis (krikðtas, vaiko paðventinimas?). D. Razauskas atkreipiadëmesá á þodþio „placenta“ dvejopà reikðmæ: ji reiðkia tiek organà,gaubiantá gemalà, tiek ir sëklasosèius – þiedo mezginës daliesiðkilimus. Lietuviø liaudyje placenta buvo vadinama nuovala115. Èiair vël galime rasti þmogaus panaðumas su augalu: gimæs kûdikis,kaip ir kuliamas grûdas, yra nu-valomas ir atvedamas á sodybos,Pasaulio centrà.

Pirtis buvo svarbi ir daugelyje kitø apeigø, susijusiø su motersgyvenimo virsmais. Èia moteris pereidavo á naujà savo gyvenimoetapà, plg.: savarankiðkai iðkepusi duonà pirtyje paauglë buvo „pa-keliama“ á marteles116; pirmaryèiais èia apsiprausdavo ar bûdavoanytos nuprausiama jaunamartë (mergelës tapimas þmona, moti-na)117; èia ji eidavo „dengti“ krosnies ir taip bûdavo ávedama ir ánaujà, vyro kaimo bendruomenæ118; pirtyje moteris ne tik gimdyda-vo, bet po gimdymo eidavo apsiplauti (apsi-valyti), kad bûtø ávestaá kaimo bendruomenæ, baþnyèià119. Reikia atkreipti dëmesá, kad netkatalikai kunigai neávesdindavo gimdyvës á baþnyèià tol, kol ji ne-apsivalydavo pir tyje120. Iki apiplovimo pir tyje buvo sakoma, kadgimdyvë yra „viena koja grabe121. Vadinasi, pirtyje moteris mirdavoir vël atgimdavo jau bûdama kito statuso. Pirtis buvo vartai, pri-imantys „mirusius“ þmones ir iðleidþiantys prisikëlusius naujam

(Atkelta ið 57 p.)

TRADICINË KULTÛRA

Þemaièiø sodyba. Kluonas su palagu ir pastoge. Lietuvos liaudiesbuities muziejus (Rumðiðkës). D. Sungailos nuotrauka

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

59

gyvenimui, priklausanèius naujam socialiniam statusui. Pirtyje buvone tik „pagaunamas“ naujagimis, èia apiplaudavo ir mirusájá122. Pir-tis-vartai, apvalydavo mirusájá nuo ðio pasaulio apnaðø, kad jo sie-la, vëlë galëtø pereiti á naujà egzistencijà. Juk kûno apiplovimasdaugelyje tautø buvo laikytas paslauga mirusiajam – tikëta, kadtokiu bûdu vëlë yra iðlaisvinama ið mir ties demonø123. Jau buvominëta, kad þemaièiø vestuviø pabaigoje, pakorus pirðlio iðkamðà,besiperianti jo „dûðia“ pasirodydavo ant namo stogo. Trobesio sto-gas namo kosmologiniame modelyje atstovavo Dangaus skliautui,kosminio Kalno virðûnei, todël toks pirðlio elgesys galëjo simboli-zuoti mirusiojo vëlës apsivalymà bei kilimà á dangaus, liaudyjedaþnai vadinamà Perkûno, karalystæ. Pats Perkûnas dar buvo vadi-namas Dangaus vyriausiuoju Pir tininku124. P. Skardþiaus nuomone,Perkûnas anksèiau turëjo reikðti „muðëjà, griaudëjà“, t. y. „per-ëjà“125. Pir tyje þmonës gimdavo ið naujo, prisikeldavo naujam bû-viui, vaduodavosi ið materijos, kasdienybës apnaðø ir skaistëda-vo. Pirtyje, anot D. Razausko, Perkûnas peria kûnà.126 Tyrinëjimairodo, jog „Perkûnà galima bûtø pavadinti ne tik „Përiku“, bet ir„Kûliku“, taigi ir „kûlës“, o kartu „kultûros dievu“127. Tai patvir tinajau minëtas ir kaukolës iðkëlimas virð vartø, pro kuriuos bus áveþ-tas nuimtas derlius. Tokiu bûdu þemdirbio kosmoso paribyje, pirty-je, susitinka ir veikia dviejø prieðingø poliø – chtoniðkojo ir dan-gaus – dievybës: gamtos deivë á pir tá atveda gyvybæ, kur ji yra„kuliama“, nuvaloma ir tik tada ávedama á kultûros erdvæ. Mitologi-nëje sàmonëje pirtis buvo labai pavojinga vieta, kurioje Perkûnasþmones peria, kulia ir tokiu bûdu apvalo nuo þemës, materijos (lot.

meteria „materija“ ir mater „motina“ – Didþioji Motina) apnaðø128.Todël net ir ciklinis, kassavaitinis prausimasis pir tyje anksèiauturëjo reikðti ir apeiginá dvasios skaistinimà, ap-valymà. Pir tyje-kluone taip pat buvo ap-valomas grûdas.

KLUONAS – GAMTOS IR KULTÛROS DIEVYBIØSUSIDÛRIMO VIETANe kiekviena ðeima turëjo savo pirtá. Ja daþniausiai naudodavo-

si keletas ðeimø ar net visas kaimas. Tuo tarpu dar vienas mitolo-ginis þemdirbio kosmoso paribio statinys – kluonas (klojimas, pir-

tis, jauja, rëja) – daþniausiai bûdavo visose sodybose. Kaip ir pir-tis, tai vienas archaiðkiausiø sodybos statiniø. Abu jie buvo statomitoliausiai nuo sodybos pastatø. Gatviniuose rëþiniuose kaimuosesodybø galuose sustatyti kluonai sudarydavo aiðkias kaimo „ðoni-nes“ ribas129. Tokiu bûdu ðie pastatai þymëjo kiekvienos sodybos, okartu ir viso kaimo, sukultûrintos erdvës ribà, uþ kurios plytëjokosmoso paribys (dirbamoji þemë) ir gamtos valdos. Kaip ir tvorakluonas buvo pavojingas statinys, kuriame susitikdavo prieðiðkosjëgos. Tai rodo ir M. Pretorijaus (XVII a. pab.) apraðytos vestuvinësmarèios ávedybø á ûká apeigos. Lydima jaunojo brolio ar sesers,jaunamar të prieðais kiekvienà pastatà paðokdavo bei padëdavoant slenksèio pinigø, juostà ar net nuometà. Visai kitaip ji elgdavosiprie kluono. Èia jaunamartë mesdavo á vidø pyragà ir kuo skubiaupasitraukdavo130.

Abot istoriniø ðaltiniø, kluone buvo atliekamos apeigos dievybeiGabjaujai ar Gabjaujui. M. Pretorijaus teigimu, ði dievybë globojojavus ir su jais susijusius pastatus131. Pasak G. Beresnevièiaus,ðaknis gab reiðkë „gaubti, dengti“, todël tai jaujà globojanti mitinëbûtybë132. Vadinasi, Gabjauja(s) buvo daugiau laukø, o ne sodybosdievybë. Gamtos dievybiø, protëviø buvimà klojime rodo ir linpirty-se, pir tyse atliekamos linamynio talkos, bei su jomis susijusios

apeigos. N. Vëlius pastebi, jog á ðias talkas poromis eidavo subren-dæs jaunimas, vyrai su þmonomis. Èia buvo toleruojamas laisvo-kas elgesys, daug juokaujama, þaidþiama133. Tai, kaip ir per Uþga-vënes, turëjo skatinti vaisingumà, þemës derlingumà. Èia veikdavoir persirengëliai, buvo daromos Konèiaus, Valanèiaus, Kurðio ið-kamðos, o kûlimo pabaigtuvëse – moteriðkos lyties stabas (der-liaus deivë?)134. D. Urbanavièienë, tyrinëjusi persirengëliø dalyva-vimà lietuviø liaudies apeigose, atkreipë dëmesá, kad persirengë-liai buvo bûtini ðventëse, susijusiose su þmogaus ar gamtos vir-

smu135. Á vestuves, didájá þmogaus gyvenimo virsmà, prieð jaunøjøiðvykimà á iðrinktøjø namus, pasirodydavo kitø pusiø persirengë-liai136 (tai dar labiau pabrëþia jaunosios ar jaunojo svetimumà, atvy-kimà ið kito, ano pasaulio). Vestuvëse veikë ir persirengëliai „ðei-mininkai“ (nekeliaujantys) – vartininkai, kurie pasitikdavo svetimàpulkà ties sodybos riba. Uþdaroje erdvëje, sodybos ribiniame pa-state (kluone, pirtyje) veikë ir linamynio persirengëliai137. Ðie „ðei-mininkai“, kaip ir vestuviø vartininkai, „pasitiko“ virsmà. Tik neþmogaus, bet gamtos (artëja þiema – gamtos mirimas), augalo,kuris kluone, pir tyje ið gamtos gërybës virsta kultûriniu produktu.Persirengëliai yra priskiriami protëviø kultui, chtoninëms bûty-bëms138. Kluone veikia ir Perkûnas (jau buvo kalbëta apie jo vaid-mená, kuliant (periant), ap-valant augalà). Kluone vykdavo ir þmo-gaus virsmas: á vyrus buvo áðventinamas paauglys, kuris pajëgda-vo kartu su suaugusiais nudirbti laukø darbus139. Tokiu bûdu tiekpirtis, tiek kluonas buvo svarbûs þmogaus virsmo, kai jis tampakultûros ver tybiø augintoju, priþiûrëtoju ir gamintoju, pastatai.M. Martinaitis, tyrinëjæs lietuviø liaudies dainas, pastebi, kad ikivedybø jaunuoliai turëjo labai glaudþius ryðius su gamta, o susituo-kæ jie tapdavo „kultûros herojais“, jos puoselëtojais140. Tik po áðven-tinimo („pakëlimo“) pir tyje ar kluone jaunuoliai galëjo kurti ðeimà,pradëti savarankiðkà gyvenimà. Þmogaus virsmas ávykdavo bû-tent tuose trobesiuose, kur ir augalas virsdavo kultûrine gërybe. D.Razauskas atkreipia dëmesá á þodþiø kultûra ir darbas reikðmes.Tarptautinis þodis kultûra kildinamas ið lotynø kalbos daiktavardþiocultura „ap-, á-, ið-dirbimas, prieþiûra, apeigos, garbinimas“, kurispadarytas ið veiksmaþodþio colere – „ap-, á-, ið-dirbti, priþiûrëti,apeiti, garbinti“141. Suneðtas á kluonà derlius yra taip pat ap-dirba-

mas, vadinasi, sukultûrinamas. Anot D. Razausko, „lietuviðkos“kultûros, kulto reikðmë galëjo kilti ir ið veiksmaþodþio kulti kluone(latviø kalboje kuls „kluonas“)142. Á klëtá ið kluono grûdai patenka ið-kulti, t. y. ið-perti, „muðti, vanoti“ – ap-valyti (plg. „ap-dirbti“ – cole-

re), nuo pelø. Tokiu bûdu tiek tvoros vartai, tiek kluonas ir pir tismitinëje sàmonëje galëjo bûti suprantami kaip virsmo vartai, prokuriuos perëjus atgimstama naujam bûviui.

KLËTISKelionëje á sodybos centrà, gyvenamàjá, namà augalø ir þmoniø

virsme svarbi buvo ir klëtis (svirnas). Raðytiniuose ðaltiniuose jiminima jau nuo X a. pr.143 Lietuviø tradicinë klëtis buvo dvejopospaskirties: viena jos dalis buvo skir ta maisto atsargoms, tekstilësgaminiams, namø apyvokos daiktams laikyti, o kitoje árengiamagyvenamoji patalpa, kur miegodavo suaugæ ðeimininkø vaikai –martai144. Marèiomis buvo vadinamos subrendusios tekëti ar jauiðtekëjusios, bet dar nesusilaukusios vaikø moterys. A. Þarskausteigimu, senovëje þinota ir „marto“ sàvoka, apibûdinanti vedusá,bet dar nuturintá vaikø vyrà145. Kaip rodo vestuviø apeigos, papro-

(Nukelta á 60 p.)

TRADICINË KULTÛRA

60

èiai, klëtis anksèiau buvo martø namas: èia stovëjo mergelës krai-èio skrynia, èia buvo atliekamos ir svarbiausios vestuvinës apei-gos, plg.: atjojæs pas mergelæ pirðlys, o vëliau ir jaunikis, þirgàbûtinai riðdavo prie merginos pasaulio centro – rûtø darþelio arklëties. Joje vykdavo svarbûs tiek þmogaus, tiek augalo virsmai:iðvalyti augalai virsdavo kultûriniu (apdirbtu) produktu arba vege-tacinio ciklo pratæsëjais – sëkla; mergelë, marti – moterimi, moti-na, vaikinas – vyru, tëvu. Seniau jaunamartë, tik atvaþiavusi á vyronamus, bûdavo nuvedama á klëtá, kur jaunuosius suguldydavo pir-mai nakèiai (anksèiau jaunieji per suþadëtuves buvo nuvedami ájaunosios tëvø klëtá)146. Èia stovëdavo speciali vestuvinë vienakojë(dar vadinta kertene, áleistine) lova, kurios galvûgalis ir ðonas buvoáleisti á sienà147. Kaip paþymi A. Patackas, A. Þarskus, A. Kargaudie-në, tokia vestuvinë lova simbolizavo Pasaulio Medá, Centrà, kuria-me ávykdavo svarbiausias pirmosios nakties virsmas. Ið klëtiespirmaryèiais jaunoji iðeidavo jau „apgobtûriuota“, t. y. pakeitusisavo socialiná statusà148. Tokiu bûdu mitinëje sàmonëje klëtis buvotas pastatas, kuriame nesusituokæ „gamtos vaikai“ virsdavo „kul-tûros herojais“.

Ankðèiau klëtyje vykdavo ir kiti svarbûs þmogaus virsmai: èiabûdavo atliekamos ir krikðtynø (naujagimio ávedimas á sodybà) beilaidotuviø (sielos persikëlimas á kità bûvá – iðëjimas ið sodybos)apeigos149.

AUGALO IR ÞMOGAUS APVALYMAS KELYJEÁ SODYBOS CENTRÀVaizdingiausiai visus gyvenimo virsmus – numirimus ir prisikë-

limus ágaunant naujà bûvá – iliustruoja „lino mûkos“ siuþetas, su-tinkamas pasakose, sakmëse, dainose (ypaè vestuvinëse), þaidi-muose – rateliuose150. Senovës lietuviai tikëjo stebuklinga lino kan-èios pasakojimo galia, plg.: pasiklydæ þmonës, norëdami apsisau-goti nuo piktøjø jëgø, turëdavo „skaièiuoti lino mûkà“; tikëta, jogvelnias gali iðkentëti viskà, iðskyrus lino kanèià151. Per savo egzis-tencijà linas daug kartø mirðta (tiksliau yra nuþudomas), ir atgims-ta ágijæs naujà bûvá :

„Að pasëjau linelá, 2 k., Að pasëjau þalià linà,Tam ta dridi, þalià linà 2 k., Tram.Ir iðdygo linelis, ir iðdygo þalias linas.Ir uþaugo linelis, ir uþaugo þalias linas.Ir nuroviau linelá, ir nuroviau þalià linà.Ir nukarðiau linelá, ir nukarðiau þalià linà.Ir pamerkiau linelá, ir pamerkiau þalià linà.

Ir paklojau linelá, ir paklojau þalià linà.Ir pakëliau linelá, ir pakëliau baltà linà.Ir sudþioviau linelá, ir sudþioviau baltà linà.Ir iðmyniau linelá, ir iðmyniau baltà linà.Ir nubrukau linelá, ir nubrukau baltà linà.Ir ðukavau linelá, ir ðukavau baltà linà.Ir suverpiau linelá, ir suverpiau baltà linà.Ir iðaudþiau linelá, ir iðaudþiau baltà linà.Ir pasiuvau marðkinius. 2 k.Ir vilkëjau marðkinius. 2 k.152“Savo gyvenimà linas pradeda kaip sëkla, kuri yra numarina-

ma – palaidojama þemëje, kad prisikeltø, sudygdamas daigu, irtaptø augalu. Tada linas-augalas yra vël þudomas – nuraunamasbei kankinamas (karðiamas, skandinamas), kol pasikeièia: ið þaliotampa baltu. Balta spalva lietuviø pasaulëjautoje buvo laikoma mir-ties ir ðventumo spalva. Vadinasi, èia linas-augalas netenka sàsajøsu þaluma, gamta. Bet tuo jo kanèios nesibaigia. Pakeltas (prikel-tas?) baltas linas apvalomas ugnimi, dûmais (dþiovinimas) (ugnistransformuoja visas gamtos gërybes, paverèia jas kultûriniais pro-duktais). Vëliau linas minamas, braukiamas, ðukuojamas, kol tam-pa linu-siûlu. Netrukus seka dar vienas virsmas: suaustas linas-siûlas tampa linu-audiniu, kuris paverèiamas lininiais marðkiniais-drabuþiu.

Bet visø ðiø virsmø vir tinëje linas iðsaugo, nepraranda savoesmës, savasties: jis bûna linu-sëkla, linu-augalu, linu-siûlu ir t. t.Per ðiuos lino virsmus ið augalo á kultûrinæ vertybæ buvo iðreiðkia-mi ir þmogaus gyvenimo virsmai, jo dvasinis augimas, keitimasis.Todël toks virsmø iðvardijimas, anot psichologo R. Assagioli, lei-dþia þmogui susitapatinti, dvasiðkai susivienyti su augalu, jo vir-smais ir lengviau suvokti savo tapatumà visuose gyvenimo poky-èiuose153. A. Patackas ir A. Þarskus atkreipia dëmesá, jog lino siuþe-tas labai daþnas vestuvinëse dainose. Jis tarsi paruoðdavo jaunuo-sius svarbiems ir gana sunkiems gyvenimo pokyèiams. Tyrinëtojøteigimu, augalo kanèios, kenèianèio dievo simbolis yra archetipas,kuris per þaidimus, dainas, pasakas jau nuo maþø dienø nukreipda-vo pasàmonës jëgas viena linkme, leidþianèia þmogui lengviauiðgyventi sunkius virsmus, gyvenimo pasikeitimus154. Augalo þu-dymas dël naujo bûvio iðreiðkë gyvybës aukojimà vardan gyvybëspratæsimo (Didþioji Gyvatë taip pat Griausmavaldþio paaukojama),kanèios kaip dvasinio tobulëjimo sampratà. Analizuodamas lietu-viø liaudies dainas, M. Martinaitis pastebi, kad prieð vestuves jau-nuoliai gyvena gamtos apsuptyje, priklauso jos erdvei, o susituokæ

(Atkelta ið 59 p.)

TYRINËJIMAI: TRADICINË KULTÛRA

Ið kairës: þemaièiø klëtis; gyvenamasis namas. Lietuvos liaudies buitiesmuziejus (Rumðiðkës). D. Sungailos nuotraukos

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

61

virsta kultûros kûrëjais, saugotojais ir puoselëtojais: vyro prievoletampa gamtos gërybiø auginimas ir parneðimas á sodybà, þmonos– jø pavertimas kultûros produktais155. Moters ir vyro santuokaleido savarankiðkai ir visapusiðkai naudotis gamtos dovanomis,kurti savo kosmosà, kultûrà. Ðiai sàjungai bernelis turëdavo parsi-vesti iðrinktàjà á savo tëvø sodybà. Tam jis privalëjo nujoti á merge-lës tëvø pasaulá. Bûtent á pasaulá, o ne á sodybos paribá. Lietuviøliaudies dainose þinomas siuþetas, kai jaunuoliai susitinka savopasauliø, sodybø paribiuose – prie vandens (eþerëlio, upës, ðalti-nëlio). Tai labai pavojinga vieta, nes èia mergelë gali „pamesti“,„paskandinti“ savo þiedelá ar vainikëlá, bernelis, gelbëdamas vaini-këlá ar plaukdamas pas mergelæ, „prarasti kepurëlæ“ arba nuskæs-ti156. Visai kitokia padëtis yra „dvarelio“ kiemelyje ar svirnelyje, kurmergelë yra saugoma sakralios sodybos erdvës bei ar timøjø (mo-èiutës, brolelio). Mitinëje sàmonëje kelionë pas mergelæ buvo labaipavojingas þygis, kuriam bernelis visø pirma turi subræsti, „nusi-ðerti þirgelá“(„prauliavotas“ þirgelis ar mergelës vainikëlis galëjoþymëti ir nesantuokinius ryðius, kurie kaimo bendruomenëje buvosmerktini, o mitinëje pasaulëþiûroje – praþûtingi, nes suardydavoVisatos ritmà, Kosmoso darnà). Lietuviø liaudies dainose pririðtibernelio bei jo pulko þirgeliai daþnai iðlauþia gëliø darþelio varte-lius ir iðtrypia rûteles. Kaip jau buvo minëta, mitinëje valstieèiosàmonëje darþelis buvo laikomas jo protëviø vëliø sodu, DangausSodo analogu þemëje, todël mergelës buvimas rûtø darþelyje galë-jo reikðti ir jos stiprø ryðá su protëviais. Jaunuoliui, siekianèiamparsivesti mergelæ pas save, reikëdavo jà iðplëðti ið tëvø pasaulio,nutraukti protëviø ir ainiø saitus. Èia þirgas vël tampa mitologiniuherojumi, gebanèiu nutraukti mergelës ryðius su vaikyste ir jau-nyste.

VIRSMO SVARBA IR REIKÐMËKaip jau buvo minëta, lino kanèiø vardijimo negali iðkæsti vel-

nias. Anot A. Patacko ir A. Þarskaus, èia minimas ne krikðèioniðka-sis velnias – piktoji dvasia, bet „senasis“ lietuviø velnias, kurisgalëjo bûti vëlinu, vëlë be vietos, mirties virsme ástrigusi vëlë157.„Li-no mûka“ – tai iðtisa virsmø, mirèiø ir priskëlimø vir tinë, o velniasbijo virsmø, negali perþengti to „tarp“ ir „dar ne“, pereiti á naujàbûvá. Velnias daþniausiai sutinkamas kelyje, ant tilto, kryþkelëje,namo kertëje, t. y. galimybiø, pasirinkimo vietoje. N. Vëlius paþy-mi, jog velnias galëjo bûti ir keliauninkø bei paèiø keliø globëju158.Uþkalbëjimuose kelias yra prieðprieðinamas centrui159. Visose svar-biausiose apeigose virsmas sàlygoja naujà kokybæ, á kurià perei-nama, atmetus senàjà bûtá, o pokyèiai iððaukia kanèià. Velnias,priklausydamas beformei sferai, chaosui, keliui, bijo iðeiti ið Ne-apibrëþtybës pasaulio, á kurá patenka veþamas krikðtyti kûdikis, ávyro namus keliaujanti jaunoji, á kapines neðamas mirusysis. Bu-vimas kelyje iðreiðkia mir tá, tarpinæ bûklæ tarp dviejø pasauliø irëjimà centro link. Ðià kelionæ atspindëjo lino virsmai. Savo egzis-

tencijos pradþioje linas, kaip paþymi N. Vëlius, yra artimas chtoni-nëms dievybëms ir prieðiðkas dangaus ðviesuliams160. Kaip jaubuvo minëta, iki vedybø jaunuoliai taip pat buvo priskiriami gamtai(kultûros opozicijai). Praþydæ linai tapdavo dangaus atspindþiu („Ka-da padangës ant þemës? – linams þydint“)161 ir tapdavo prieðiðkichtoninio pasaulio atstovams. Po kankinimø, virsmø linas dar la-biau priar tëja prie dangaus, kultûros dievybiø ir tampa Linu, Kon-èiumi – kultûrine dievybe, iðkentëjusia visas lino „mûkas“162. Þmo-gus, kaip ir linas, savyje talpina du prieðingus – gamtos ir kultûros,materijos ir dvasios – pradus. Nuo ankstyvos vaikystës mokyda-masis suaugusiøjø darbø, jis taip pat iðgyvendavo virsmus, perkuriuos artëdavo prie kultûros centro, tapsmo kultûros puoselëtoju.Tiek sodybos statiniai bei su jais susijusios apeigos, tiek lino vir-smas kultûrine vertybe simbolizavo ir þmogaus dvasiná augimà,judëjimà ið gamtos Centro link. Tik po begalës virsmø perëjæ perpagrindinius sodybos pastatus (kluonà-pir tá, klëtá), apsivalæ ir pa-keitæ savo bûtá, tiek linas, tiek rugys patekdavo á sodybos centrà –gyvenamàjá bûstà. Èia pakliûti galëjo tik kultûros (apdirbti, perdirb-ti, iðperti-iðkulti gamtos vaisiai) gaminiai. Á sodybos centrà, pervisus apvalymo statinius „pereidavo“ ir þmogus. Tai atsispindëjopagrindiniuose jo gyvenimo virsmuose: naujagimá, „atvykusá ið to-limø kraðtø“, pasaulio, esanèio uþ þemdirbio sukurto kosmoso-sodybos ribø, pribuvëja „pagaudavo“ pirtyje. Linai seniau buvo au-ginami lydimuose – ið miðko atkovotuose plotuose163. Tokiu bûdulinas gimdavo taip pat Pirmapradþio chaoso, gamtos, t. y. „tolimøkraðtø“, valdose. Sodybos „vartuose“, pir tyje ir kluone paaugliaibûdavo áðventinami – „pakeliami“ á suaugusiuosius, „martus“ irtokiu bûdu ávedami á sodybà, kultûros salà. Èia jie galëjo patekti tiktada, kai gebëdavo savarankiðkai apdirbti (lot. k. cultura – ap-, á-,ið-dirbimas) gamtos gërybes, paversti jas kultûrinëmis vertybë-mis. Antras ryðkus þmogaus virsmas buvo jo vestuvës. Svarbivieta vestuviø apeigose buvo klëtis: prie jos daþniausiai pirðliairiðdavo savo þirgus, joje jaunieji bûdavo suguldomi pirmajai nak-èiai, ið jos iðneðamas jaunosios kraitis, ið klëties jaunoji iðeidavoapgobtûriuota.

Po apeigø, atliktø klëtyje, prasidëdavo kelias á pasaulio centrà –gyvenamàjá namà. Ðiame kelyje jaunieji turëdavo áveikti begaleskliûèiø: praeiti pro saugomus vartus, iðsipirkti sodà, stalà ir t. t.(kai kur po pirmaryèiø anyta apvalymui jaunàjà vesdavosi á pir tá).Áëjus á gyvenamàjá namà, jaunieji dar privalëjo pasiekti ir sodybos„centrø centrà“. Tam jaunoji turëdavo apdovanoti sveèius; paaukotikrosniai (jà ákurti), krikðtasuolei. Galiausiai jai reikëjo ið vyro tëvøiðsipirkti vietà ðventajame kampe – krikðtasuolëje164. Tai ðeiminin-kø – kultûros kûrëjø, puoselëtojø, Kosmoso darnos saugotojø vieta.

(Nukelta á 62 p.)

TRADICINË KULTÛRA

Þemaièiø sodyboje (ið kairës): tvartai; þardinë (joje dþiovindavo linøgalvutes). Lietuvos liaudies buities muziejus (Rumðiðkës). D. Sungailosnuotraukos

62

sodyba talpino savyje visà mitologiná pasaulá, joje esantys daiktaiatspindëjo Didþiàsias religines tiesas.

G. Beresnevièiaus tyrinëjimai rodo, jog ugnies kultas lietuvionamuose ypaè suaktyvëjo maþdaug XVI a., kai vis labiau ásigalintkrikðèionybei, senasis tikëjimas, jo apeigos persikëlë á þemdirbiosodybà169. Bet visai tikëtina, jog ir pagonybës laikais þemdirbio na-mai kaip ir ðventyklos turëjo bûti Kosmoso atspindþiu, t. y. jie buvostatomi, siekiant atkartoti Dievo ar kultûrinio herojaus veiksmus.Todël þemdirbio sodas tapdavo tautosakoje sutinkamo dangiðkojo,Saulës sodo atspindþiu; vartai – vëliø, Saulës, þvaigþdþiø ir kt.vartø analogu; pir tis – vyriausiojo Pirtininko Perkûno, kûno ir dva-sios apvalymo þemëje vieta ir t. t. Senovës þmogus visada siekëgyventi kuo arèiau centro, ëjo link jo. Tai rodo ir pagrindiniø jogyvenimo virsmø apeigos: paauglë, gebanti savarankiðkai iðkeptiduonà (ap-dirbti, sukultûrinti gamtos gërybes) pirtyje buvo „pake-

liama á marteles“; paauglys – kluone á martus; per vestuves jau-nieji „pakeliami á ðeimininkus“ – kultûros kûrëjus ir puoselëtojus.Tik iðmokæ savarankiðkai nudirbti darbus, kurti kultûrines verty-bes, apvalyti daugybës apeigø, susituokæ ir tokiu bûdu iðsaugojædarnà, jaunieji galëdavo pasiekti sodybos centrà, uþimti jo aukð-èiausià vietà – krikðtasuolæ. Bûti „tikrame“ pasaulyje, ðalia Centrogalëjo tik iðperti, iðkulti, t. y. apvalyti ir iðgyvenæ daugybæ virsmø,tapæ kultûros puoselëtojais (sodybos ðeimininkai) ar kultûrinëmisvertybëmis (perdirbtas gamtos derlius) þmonës ir augalai.

SANTRAUKAStraipsnyje nagrinëjama tradicinë senovës lietuvio sodyba kaip

kosmologinis modelis. Ji mitinëje sàmonëje buvo suprantama kaipapsupta gamtos, atitinkanèios Pirmapradá chaosà, kultûros sala,analogiðka Dievo sukurtai Salai. Aplinka, esanti uþ sodybos, kaimoribø, buvo priskiriama anapusiniam pasauliui, todël tvora buvo átam-pos pilna vieta, kur susitikdavo ir kovodavo mitiniai personaþai,veikdavo prieðingos jëgos. Latviø liaudies dainose Dievas taip patatsitveria tvorà, kad á pasaulá negalëtø áeiti Vëliø motë. Vadinasi,tvora saugojo sakralià sodybos erdvæ nuo gamtos, chaoso prover-þio. Pasaulio paribys buvo pavojinga zona, todël senovës þmogussiekë gyventi kuo arèiau Centro. Sodyboje já atitiko gyvenamojonamo ugniakuras arba stalas su krikðtasuole (aukðèiausia sody-bos vieta). Ugnis buvo suprantama kaip namø siela, kraujas (patys

(Atkelta ið 61 p.)

TRADICINË KULTÛRA

Krikðtasuolë dar buvo vadinama aukðèiausia namø vieta165. Tai ga-lima sugretinti su kosminio Kalno virðûne – Perkûno rezidencijosvieta. Perkûnas buvodavo þemutiniuose atmosferos sluoksniuo-se – padangëse, todël Kalno, piliakalnio virðûnë galëjo þymëti irtaðkà, ið kurio prasidëjo pasaulëkûra. Jaunieji, uþëmæ sodybos ðei-mininkø vietà (krikðtasuolæ), kaip ir Saulë per Jonines, pasiekdavoKalno virðûnæ. Yra þinomi lietuviø posakiai, kuriuose senatvë lygi-nama su leidimusi nuo kalno166. Vestuviø pabaigoje þinotas ir jauno-jo tëvø ar anytos su svoèia iðveþimo paprotys167.

Senstantis þmogus traukdavosi á sodybos paribá, kur sutikdavodar vienà savo virsmà – mirtá – ir iðkeliaudavo á „aukðtàjá Kalnelá“.

IÐVADOSMitinëje sàmonëje sodyba galëjo bûti suskirstyta á atskirus lyg-

menis, einanèius iki „centrø centro“ – ugniakuro ar stalo (koncen-trinio apskritimo ar rombo figûra). Pirmàjá, labiausiai nuo centronutolusá, lygmená sudarytø dirbamieji laukai; antrajam lygmeniuipriklausytø sodai ir ûkiniai pastatai; treèiajam – gyvenamasis na-mas su gëliø darþeliu. Ðiame lygmenyje bûtø ir taðkas – Pasauliostulpas, ugniakuras.

Laukiniais medþiais lietuvis mëgdavo apsodinti savo sodybosparibius, todël jie mitinëje pasaulëþiûroje galëjo priklausyti gamtossferai. Sodas jau buvo „kultûrinis“ miðkas, protëviø vëliø buveinë.Prie namo prisiglaudusiame gëliø darþelyje, kaip rodo D. Vaitkevi-èienës tyrinëjimai, taip pat gyveno mirusiøjø vëlës. Tokiu bûdu kiek-vienas sodybos lygmuo turëjo savo mirusiøjø vëliø, protëviø buvei-næ (ûkiniai pastatai, sodas, gyvenamasis namas, gëliø darþelis).

Sodybà, priëjimà prie centro, jo apsaugà geriausiai atvaizduotøapskritimo ir kvadrato figûrø derinys. Apskritimas èia simbolizuotøbegalinæ erdvæ uþ kaimo, sodybos ribø. Viduje esantis kvadratas,rombas rodytø þemdirbio pasaulá: dirbamas þemes, sodus, ûkiniuspastatus ir kt. Kvadrato viduje turëtø bûti rombas – gyvenamasisnamas, vainikas aplink centrà – dar vienà maþà apskritimà, tað-kà – namø ugniakurà168. Tokia lietuvio sodybos simbolinë schemabendriausiais bruoþais yra ar tima Rytø mandaloms, ákûnijanèio-mis mikro- ir makrokosmosø jungtá. Tai patvirtina teiginá, jog sody-ba mitinëje pasaulëþiûroje buvo Visatos, Dievo sukurto Pasaulio,modelis. Senovës þmogus visu savo gyvenimu, savo kûryba siekëatkartoti Dievo, mitologiniø herojø veiksmus, kûrybà, todël ir þem-dirbio sodyboje turëjo sutilpti visi Pasaulio elementai. Tokiu bûdu

Þemaièiø gyvenamøjø patalpø fragmentai. Lietuvos liaudies buitiesmuziejus (Rumðiðkës). D. Sungailos nuotraukos

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 4

63

namai – tai sodybos stuburas). Kaip ir pasaulio Centras, taip irsodybos aðis buvo saugoma, todël jau prie vartø tiek ið laukø suve-þamas derlius, tiek svetimas þmogus buvo apvalomi. Kaip vartai,kuriuose ávykdavo þmogaus ir augalo virsmai, buvo suprantami irsodybos pastatai, plg.: pirtis, kaip rodo apeigos, susijusios su mo-ters virsmais, buvo suprantama ne tik kaip apsivalymo (ir dvasi-nio) vieta, bet ir kaip pastatas, pro kurá áeidavo (èia moterys gimdy-davo) ir iðeidavo (èia mazgodavo mirusiojo kûnà) gyvybë; kluonasmitinëje sàmonëje buvo pavojingas statinys, kur susitikdavo chto-niðkosios ir kultûros dievybës. Ið lino mûkos siuþeto galima pama-tyti, jog ið èia augalas iðeidavo apsivalæs, iðgyvenæs virsmus, t. y.ið gamtos gërybës tapæs kultûrine vertybe; pir tyje ir kluone gamtosvaikai – paaugliai – bûdavo áðventinami ir pakeliami á martus (jau-nuolius, galinèius tuoktis, gyventi savarankiðkai). Galutinë augaloir þmogaus transformacija ávykdavo klëtyje: èia iðvalytas augalastapdavo arba kultûriniu produktu, arba vegetacinio ciklo pratæsëju –sëkla, martai – vyru ir þmona, tëvais, t. y. sodybos ðeimininkais.Vestuviø apeigos, „lino mûkos“ siuþetas rodo, kad tik iðmokæ per-dirbti gamtos gërybes, áveikæ virsmus, susituokæ (Dangaus ir Þe-mës sàjungos atkartojimas) jaunuoliai galëdavo patekti á „aukð-èiausià“ sodybos vietà – Centrà (analogiðkà mitinio Kalno virðû-nei) ir tapti kultûros salos saugotojais bei puoselëtojais.

NUORODOS:1. M. Martinaitis. „Iðëjimas ið Rojaus tautos dainose“. Lietuvio namai. -

1994, nr. 6; G. Beresnevièius. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. -Vilnius, 2001, p. 40.

3. J. Vaiðkûnas. „Sodas ir Visata“. Liaudies kultûra. – 1992, nr. 4, p. 27.4. Ten pat.5. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 7.6. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 344.7. Ëjimas á laukus pavasará pasitikti Saulës; vaikinø jojimas á laukus su

ðventojo paveikslu, jø tarpusavio kovos Þemaitijoje; laukø apsmilkymas suparveþama paðventinta ugnimi Didájá ðeðtadiená; laukuose deginami lauþai; va-gos aplink laukà aparimas su dvyniais jauèiais ar arkliais Raseiniø apylinkëse;ðeimininko apvaþiavimas aplink laukus ir jø apðlakstymas ðvæstu vandeniuPanevëþio rajone ir t. t. Plaèiau þr. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë.Lietuviø ðeima ir paproèiai. - Vilnius, 1995; P. Dundulienë. Lietuviø etnologija. -Vilnius, 1991.

8. A. Uþdavinys. „Mitinë þemë ir jos metafiziniai simboliai“. Lietuvio namai. -1997, nr. 2, p. 12.

9. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -Vilnius, 1995, p. 276.

10. G. Beresnevièius. Dausos. - Vilnius, 1990, p. 126; P. Dundulienë. „Arklyslietuviø liaudies pasaulëjautoje“. Istorija. - Vilnius, 1997, t. 17, sàs. 1, p. 89–91.

11. P. Dundulienë. „Arklys lietuviø liaudies pasaulëjautoje“. Istorija. - Vilnius,1997, t. 17, sàs. 1, p. 96.

12. Ten pat, p. 87.13. M. Gimbutienë. Senovinë simbolika lietuviø liaudies mene. - Vilnius,

1994, p. 116.14. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.

- Vilnius, 1995, p. 341.15. Ten pat, p. 90.16. P. Dundulienë. „Arklys lietuviø liaudies pasaulëjautoje.“ Istorija. - Vilnius,

1997, t. 17, sàs. 1, p. 95.17. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 276.18. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûroje“. Augalø

ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 59–63.19. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 341.20. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûroje“. Augalø

ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 84; P. Dundulienë.Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. - Vilnius, 2002, p. 247.

21. Ten pat, p. 87.22. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 37.23. Ten pat, p. 38.24. Ten pat, p. 38.

25. M. Zavjalova. „Pasaulio modelis lietuviø uþkalbëjimuose. Nuo kulto ikisimbolio“. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 2002, p. 121.

26. „Tverk, Dievuli, aukso tvorà / Palei visà jûros kraðtà, / Te negali Vëliømotë / Visos þemës iðplaukyti“ - J. Kursite. „Mitologiniai vaizdiniai dainø formu-lëse“. Lietuvio namai. - 1994, nr. 6, p. 50.

27. D. Razauskas. „Sutvërimas“. Lietuvio namai. - 2000, nr. 2, p. 10.28. G. Beresnevièius. „Kultas Transalpinës Europos religijose. Nuo kulto iki

simbolio“. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 2002, p. 14–31.29. P. Dundulienë. Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. - Vilnius, 2002, p. 59.30. Lietuviø kalbos palyginimø þodynas. - Vilnius, 1985.31. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 91–92.32. G. Beresnevièius. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. - Vilnius,

2001, p. 97.33. Ten pat, p. 110–111.34. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 427.35. M. Eliade. Ðventenybë ir pasaulietiðkumas. - Vilnius, 1997, p. 15–39.36. M. Eliade. Amþinojo sugráþimo mitas. Archetipai ir kartotë. - Vilnius,

1996, p. 7–9.37. M. Eliade. Ðventenybë ir pasaulietiðkumas. - Vilnius, 1997, p. 41.38. Viðèiuko galvos, katino arba varlës uþkasimas po bûsimojo namo pama-

tais; arklio kaukolës, gaidþio galvos uþkasimas bûsimoje krikðtasuolës vietoje(auka naujo Pasaulio atsiradimui) bei kalbamos tam tikros maldos; vyriausiojoðeimos nario statybø paðventinimas (perimta þynio – ðventiko veikla?); meist-ro ir darbininko malda prieð statybas; ðermukðnio apvilkimas aplink pamatus;pirmojo vainiko krikðtasuolës paðventinimas; apeiginës statybø vaiðës ir t. t.Plaèiau þr. P. Dundulienë. Lietuvos etnologija. - V., 1991; V. Èiubrinskas. „Lietu-viø valstieèiø trobesiø statybos paproèiai: pamatø rentimo ritualinë struktûra irfunkcijos“. Etnografiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. - Vilnius,1990, p. 122–132; A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999.

39. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 86.40. Ten pat, p. 46.41. Ten pat, p. 47.42. P. Dundulienë. Akys lietuviø pasaulëjautoje. - Vilnius, 1992, p. 28.43. D. Razauskas. „Sielø ratas“. Lietuvio namai. - 1999, nr. 6, p. 32.44. M. Eliade. Ðventenybë ir pasaulietiðkumas. - Vilnius, 1997, p. 123.45. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 375.46. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûroje. Augalø ir

gyvûnø simboliai“. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 118–121.47. Pirmàjà namø ugná daþniausiai ákurdavo vyriausioji ðeimos moteris; prieð

ákurdama ji þegnodavosi, kalbëdavo ugnies globëjoms (Gabijai, vëliau ðv. Ago-tai) skirtas maldas; prakuroms kai kur bûdavo naudojamos pirmojo namo vai-niko skiedros, ðiaudai, ðv. Agotos duona, ðventintos þolës ir kt. Plaèiau þr.A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 84–86.

48. D. Vaitkevièienë. Ugnies metaforos. - Vilnius, 2001, p. 43–49; M. Zav-jalova. „Ugnies ávaizdis lietuviø ir rusø uþkalbëjimuose“. - Lietuvio namai. 1998,nr. 1, p. 6–12.

49. D. Vaitkevièienë. Ugnies metaforos. - Vilnius, 2001, p. 48–50.50. Plaèiau þr. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 106–111.51. Ten pat, p. 103.52. M. Zavjalova. Pasaulio modelis lietuviø uþkalbëjimuose. Nuo kulto iki

simbolio. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 2002, p. 127.53. J. Samulionytë. „Mirusiøjø paminëjimas – Dziedai“. Lietuvio namai. -

1998, nr. 5, p. 34.54. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 90, 457–459; A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999,p. 108.

55. D. Urbanavièienë. „Apeiginis judëjimas laidotuvëse ir mirusiøjø minëji-muose“. Liaudies kultûra. – 1992, nr. 4, p. 17.

56. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -Vilnius, 1995, p. 311, 334–336.

57. Ten pat.58. J. Vaiðkûnas. „Sodas ir Visata“. Liaudies kultûra. – 1992, nr. 4, p. 26–

30; R. Ambraziejienë. „Þenklai. vaizdiniai“. Simboliai. - Kaunas, 2003, p. 77–82.59. J. Samulionytë. „Mirusiøjø paminëjimas – Dziedai“. Lietuvio namai. -

1998, nr. 5, p. 32–41.60. P. Dundulienë. Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. - Vilnius, 2002.61. V. Vaitkevièius. „Raktas Romuvai“. Liaudies kultûra. - 2003, nr. 6, p. 14–33.62. M. Eliade. „Amþinojo sugráþimo mitas“. Archetipai ir kartotë. - Vilnius,

1996, p. 21.63. A. Patackas, A. Þarskus. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002, p. 21.64. V. Vikë-Freiberga. „Stebuklinga saulë ir saulës mitai“. Lietuvio namai. -

Vilnius, 1991, nr. 3, p. 16–21.65. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 40.

TRADICINË KULTÛRA

(Nukelta á 64 p.)

64

66. B. Kerbelytë. „Tradicinës bendravimo formos ir ðeimos problema“, t. 5.Liaudies kûryba. - Vilnius, 2002, p. 9–12.

67. A. Vyðniauskaitë ir kt. Lietuviø ðeima ir paproèiai. - Vilnius, 1995, p. 345.68. P. Dundulienë. Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. - Vilnius, 2002.69. A. Vyðniauskaitë ir kt. Lietuviø ðeima ir paproèiai. - Vilnius, 1995, p. 324.70. P. Dundulienë. Lietuviø etnologija. - Vilnius, 1991.71. D. Vaitkevièienë. „Kupolës : ðventë ir dievybë“. Liaudies kultûra. –

1999, nr. 3, p. 16.72. Ten pat, p. 16.73. J. Gimbutas. Kaimo trobesiø puoðmenys. - Vilnius, 1999, p. 233.74. Uþmirðtieji prûsai. - Vilnius, 1999, p. 243.75. Plaèiau þr. S. Skrodenis. Baltai ir jø ðiaurës kaimynai. - Vilnius, 1989,

p. 231–240.76. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 41.77. Plaèiau þr. G. Beresnevièius. Dausos. - Vilnius, 1990, p. 42–48.78. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 31.79. Plaèiau þr. G. Beresnevièius. Dausos. - Vilnius, 1990, p. 149–153;

G. Beresnevièius. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. - Vilnius, 2001, p. 39; P.Dundulienë. Gyvybës medis lietuviø mene ir tautosakoje. - Kaunas, 1994, p. 76–82.

80. R. Ivanovska. „Þydintis medis – moters paveikslo genezë latviø liaudiesdainose. Nuo kulto iki simbolio“. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 2002, p. 176.

81. Ten pat, p. 164–190.82. Ten pat.83. B. Stundþienë. „Medþiø simbolikos savitumas dainose“. Augalø ir gyvûnø

simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 226.84. Ten pat, p. 230.85. D. Ðeðkauskaitë. „Rûtos vaizdinys sutartinëse“. Lietuvio namai. - 2000,

nr. 5, p. 49.86. M. Martinaitis. „Iðëjimas ið Rojaus tautos dainose“. Lietuvio namai. -

1994, nr. 5, p. 3–5, nr. 6, p. 16–19, 1995, nr. 1, p. 22–26.87. Ten pat.88. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûroje“. Augalø

ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 57.89. D. Vaitkevièienë. Ugnies metaforos. - Vilnius, 2001, p. 51.90. Plaèiau þr. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûro-

je“. Augalø ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - 1999, p. 103; A. Vyðniauskaitë.Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 78.

91. D. Vaitkevièienë. Ugnies metaforos. - Vilnius, 2001, p. 52.92. Ten pat, p. 51.93. Ten pat, p. 48, 52.94. G. Beresnevièius. Dausos. - Vilnius, 1990, p. 150.95. D. Vaitkevièienë. Ugnies metaforos. - Vilnius, 2001, p. 48–52.96. Ten pat, p. 49.97. R. Merkienë. „Augalai XX a. lietuviø pasaulëjautoje: realija simboliø siste-

moje“. Augalø ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 205.98. Plaèiau þr. A. Þarskus. „Atskyrimas – vienuma“. Liaudies kultûra. – 1991,

nr. 6, p. 15; A. Patackas, A. Þarskus. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002, p. 24.99. J. Vaiðkûnas. „Sodas ir Visata“. Liaudies kultûra. - 1992, nr. 4. p. 26–30.100. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 69; P. Dundulienë.

Duona lietuviø buityje ir paproèiuose. - Kaunas, 1989, p. 12.101. M. Gimbutienë. Senovës lietuviø deivës ir dievai. - Vilnius, 2002, p. 24.102. Ten pat, p. 27, 29–31.103. Ten pat, p. 26.104. Ten pat.105. P. Dundulienë. Duona lietuviø buityje ir paproèiuose. - Kaunas, 1989, p. 12.106. I. Butkevièius. Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos. - Vilnius,

1971, p. 205; D. Razauskas. „Laumës likimas liaudies kultûroje“. Lietuvio namai. -1997, nr. 3, p. 45.

107. D. Razauskas. „Liaudies kultûra“. Liaudies kultûra. - 1996, nr. 5, p. 9.108. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 69.109. D. Razauskas D. „Liaudies kultûra“. Liaudies kultûra. - 1996, nr. 5, p. 9.110. Ten pat.111. Ten pat.112. Ten pat.113. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 413.114. P. Dundulienë. Lietuviø etnologija. - Vilnius, 1991.115. D. Razauskas.„Liaudies kultûra“. Liaudies kultûra. - 1996, nr. 5, p. 9.116. P. Dundulienë. Duona lietuviø buityje ir paproèiuose. - Kaunas, 1989,

p. 12; A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 69.117. I. Butkevièius. Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos. - Vilnius,

1971, p. 204.118. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 69.119. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.

- Vilnius, 1995, p. 437–438.120. Ten pat.

121. Ten pat, p. 436.122. Ten pat, p. 445; I. Butkevièius. Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sody-

bos. - Vilnius, 1971, p. 204.123. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.

- Vilnius, 1995, p. 445–446.124. D. Razauskas. „Laumës likimas liaudies kultûroje“. Lietuvio namai.-

1997, nr. 3, p. 43.125. Ten pat.126. Ten pat, p. 44.127. Ten pat, p. 43.128. D. Razauskas. „Liaudies kultûra“. Liaudies kultûra. - 1996, nr. 5, p. 10.129. K. Ðeðelgis. „Pietryèiø Lietuvos gatviniai kaimai“. Lietuviø liaudies

architektûros paminklai, t. 4. - Vilnius, 1996.130. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.

- Vilnius, 1995, p. 354–356.131. G. Beresnevièius. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. - Vilnius,

2001, p. 88.132. Ten pat.133. N. Vëlius. Senovës baltø pasaulëþiûra. - Vilnius, 1983, p. 158–160.134.Plaèiau þr. D. Urbanavièienë. „Persirengëliø tipai, jø prasmë ir ryðys

ávairiose apeigose“. Liaudies kûryba, t. 5. - Vilnius, 2002, p. 65, 76; N. Vëlius.Senovës baltø pasaulëþiûra. - Vilnius, 1983, p. 158–160.

136. Ten pat.137. Ten pat.138. Ten pat.139. P. Dundulienë. Duona lietuviø buityje ir paproèiuose. - Kaunas, 1989, p. 13.140. Martinaitis M. „Iðëjimas ið Rojaus tautos dainose“. Lietuvio namai. -

1994, nr. 6, p. 16–19, 1995, nr. 1, p. 22–26.141. D. Razauskas. „Liaudies kultûra“. Lietuvio namai. - 1996, nr. 5, p. 7.142. D. Razauskas. „Laumës likimas liaudies kultûroje“. Lietuvio namai. -

1997, nr. 3, p. 42.143. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 56.144. I. Butkevièius. Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos. - Vilnius,

1971, p. 182.145. A. Þarskus. „Mar tavimas ir jo reglamentacija“. Liaudies kultûra. -

1989, rugsëjis–spalis, p. 12.146. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai. -

Vilnius, 1995, p. 288, 346.147. A. Kargaudienë. „XIX a. lietuviø liaudies siuvinëti daiktai ir jø ryðys su

apeigomis bei paproèiais“. Senovës baltø simboliai. - Vilnius, 1992, p. 104–105;A. Patackas, A. Þarskus. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002, p. 33.

148. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.- Vilnius, 1995, p. 356.

149. A. Kargaudienë A. „XIX a. lietuviø liaudies siuvinëti daiktai ir jø ryðys suapeigomis bei paproèiais“. Senovës baltø simboliai. - Vilnius, 1992, p. 105.

150. D. Raèiûnaitë-Vyèinienë. „Lino mûka“ lietuviø tautosakoje“. Liaudieskultûra. - 1999, nr. 2, p. 18.

151. Ten pat, p. 22.152. JLD; 282 A. Patackas, A. Þarskus. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002, p. 221.153. Ten pat.154. Ten pat.155. M. Martinaitis. „Iðëjimas ið Rojaus tautos dainose“. Liaudies kultûra. -

1994, nr. 6, p. 16–19.156. A. Juðka. Lietuviðkos dainos, t. 2. - Vilnius, 1954, dainos 516, 520, 533 ir kt.157. A. Patackas, A. Þarskus. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002.158. N. Vëlius. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis. - Vilnius, 1987, p. 214.159. M. Zavjalova. „Pasaulio modelis lietuviø uþkalbëjimuose. Nuo kulto iki

simbolio“. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 2002, p. 130.160. Plaèiau þr. N. Vëlius. Senovës baltø pasaulëþiûra. - Vilnius, 1983, p. 165.161. LT V 665 – N. Vëlius. Senovës baltø pasaulëþiûra. - Vilnius, 1983,

p. 165.162. Ten pat, p. 160.163. D. Raèiûnaitë-Vyèinienë. „Lino mûka“ lietuviø tautosakoje“. Liaudies

kultûra. - 1999, nr. 2, p. 22.164. Plaèiau þr. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima

ir paproèiai. - Vilnius, 1995; P. Dundulienë. Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. -Vilnius, 2002.

165. A. Vyðniauskaitë. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999, p. 104.166. E. Usaèiovaitë. „Augimo samprata tradicinëje lietuviø kultûroje“. Augalø

ir gyvûnø simboliai. Senovës baltø kultûra. - Vilnius, 1999, p. 55.167. A. Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. Lietuviø ðeima ir paproèiai.

- Vilnius, 1995, p. 378.168. Panaðios sodybos schemos pateikiamos: R. Ambraziejienë. Þenklai.

vaizdiniai. Simboliai. - Kaunas, 2003, p. 76; J. Vaiðkûnas. „Sodas ir Visata“.Liaudies kultûra. - 1992, nr. 4, p. 30.

169. G. Beresnevièius. Trumpas lietuviø ir prûsø religijos þodynas. - Vilnius,2001, p. 145–155.

TRADICINË KULTÛRA

(Atkelta ið 63 p.)