Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbaiscientific works of the Lithuanian institute of

horticuLture and Lithuanian university of aGricuLture

SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ

27(3)

Eina nuo 1983 m.Published since 1983

Babtai 2008

2

UDK 634/635 (06)

redaktorių kolegijaEditorial Boarddoc. dr. Česlovas bobinas – pirmininkas (Lsdi, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. Pavelas duchovskis (Lsdi, biomedicinos mokslai, agronomija), dr. edite kaufmane (Latvija, dobelės sodo augalų selekcijos stotis, biomedicinos mokslai, biologija),dr. aleksandras kmitas (LŽŪu, biomedicinos mokslai, agronomija), dr. Laimutis raudonis (Lsdi, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. vidmantas stanys (Lsdi, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. andrzej sadowski (varрuvos ŽŪa, biomedicinos mokslai, agronomija),dr. audrius sasnauskas (Lsdi, biomedicinos mokslai, agronomija),prof. habil. dr. algirdas sLiesaraviČius (LŽŪu, biomedicinos mokslai, agronomija).

redakcinė mokslinė tarybaEditorial Scientific Councildoc. dr. Česlovas bobinas – pirmininkas (Lietuva), prof. habil. dr. Pavelas duchovskis (Lietuva), dr. kalju kask (estija), dr. edite kaufmane (Latvija), prof. habil. dr. Zdzisław kawecki (Lenkija), prof. habil.dr. albinas LuGauskas (Lietuva), habil. dr. maria LeJa (Lenkija), prof. habil. dr. Lech michaLcZuk (Lenkija), prof. habil. dr. andrzej sadowski (Lenkija), dr. audrius sasnauskas (Lietuva), prof. dr. ala siLaJeva (ukraina), prof. habil. dr. algirdas sLiesaraviČius (Lietuva), prof. habil. dr. vidmantas stanys (Lietuva), prof. dr. viktor traJkovski (Švedija).

redakcijos adresas:Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutasLt-54333 babtai, kauno r. Tel. (8 37) 55 52 10faksas (8 37) 55 51 76 el. paštas institutas@lsdi.lt Pilnas tekstas http://vddb.library.lt/obj/Lt-eLaba-0001:J.02~1983~issn_0236-4212

address of the Editorial office: Lithuanian institute of horticulture Lt-54333 babtai, kaunas district, Lithuania Phone: +370 37 55 52 10 telefax: +370 37 55 51 76 e-mail institutas@lsdi.lt full text http://vddb.library.lt/obj/Lt-eLaba-0001:J.02~1983~issn_0236-4212

Leidinio adresas internete www.lsdi.ltLeidinys cituojamas cab internacional ir viniti duomenų bazėse

issn 0236-4212 © Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 2008 © Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2008

3

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslinė veikla 1938–2008 m.

Česlovas BobinasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas institutas@lsdi.lt

sodininkystės ir daržininkystės planingų mokslinių tyrimų Lietuvoje pradžia reikėtų laikyti sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties įkūrimą 1938 m. dotnuvoje. Po dvejų metų ši stotis buvo perkelta į vytėnus, esančius prie kauno miesto. 1956 m. vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis perduota Lietuvos žemdirbystės mokslinių tyrimų instituto priklausomybėn. bandymų stočiai išsiplėtus, pasidarė ankšta šalia didelio miesto, todėl 1961–1969 m. vytėnų bandymų stotis buvo perkelta į naują bazę babtuose. 1987 m. bandymų stotis reorganizuota į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą (Lsdi).

Šiuo metu institute dirba 33 mokslo darbuotojai, iš jų 2 profesoriai habilituoti daktarai, 1 docentas, 27 daktarai, doktorantūroje kasmet studijuoja 12–14 doktorantų. mokslinis darbas organizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose: sodo augalų genetikos ir biotechnologijos, sodininkystės technologijų, daržininkystės, ir trijose laboratorijose – augalų apsaugos, augalų fiziologijos, biochemijos ir technologijos.

svarbiausios Lsdi veiklos kryptys:– plėtoti sodo ir daržo augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos mokslinius pagrin-

dus, kurti naujas sodo ir daržo augalų veisles, kaupti, saugoti ir tirti Lietuvos respublikos augalų genofondą;

– tirti sodo ir daržo augalų biologinius dėsningumus, modeliuoti kokybę ir produktyvumą lemiančias agrobiologines sistemas;

– modeliuoti ir optimizuoti vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo procesus ir saugojimo būdus, tirti sodo ir daržo augalų biologiškai aktyvias medžiagas natūralioje ir perdirbtoje produkcijoje.

reikšminiai žodžiai: Lietuva, sodininkystė, daržininkystė, institutas.

Įvadas. sodininkystė ir daržininkystė Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas. Lietuvos kaime nerasi nė vienos sodybos, kurios nepuoštų didesnis ar mažesnis so-das. kada vaisius ir daržoves pradėta auginti Lietuvos teritorijoje, tiksliai pasakyti negalima. Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus yra išlikusios iš Xiv a. informacijos apie Lietuvos sodus ir daržus randama Xv–Xvii a. dvarų ir palivarkų inventoriaus surašymo knygose, o teisinių sodininkystės žinių – 1529 m. išleistame Lietuvos statute. Jame numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą arba sugadi-nimą (tuinyla, 1974).

4

sodininkystė ir daržininkystė pradėjo smarkiai plėtotis XiX a. antroje pusėje panaikinus baudžiavą. Praėjusio šimtmečio pabaigoje vaisiai ir uogos iš Lietuvos buvo eksportuojami į rygą, sankt Peterburgą, vokietiją ir kitas šalis. dar sparčiau šios šakos ėmė plėtotis sukūrus Lietuvos respubliką, priėmus Žemės reformos įstatymą ir pradėjus gyventojams keltis į vienkiemius. iš tų laikų ir liko tradicija prie kiekvienos lietuviškos sodybos sodinti vaismedžius. 1937 m. Lietuvoje buvo 38 tūkst. ha sodų (kviklys, 1988).

sparčiai besiplėtojančiai sodininkystei ir daržininkystei buvo reikalingi moksli-niai pagrindai, todėl tuo metu ir pradėta galvoti apie sodininkystės ir daržininkystės mokslo įstaigos įkūrimą Lietuvoje.

Žemės ūkio tyrimo įstaigos sodininkystės ir daržininkystės sekcijos posėdyje 1938 m. kovo 24 d. nutarta sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį organizuoti dotnuvoje, o filialines stotis – samališkėse ir Joniškėlyje. Šios komisijos sprendimas turėjo įtakos tolesnei sodininkystės ir daržininkystės šakų mokslo plėtotei Lietuvoje, o bandymų stoties įkūrimas buvo planingo sodininkystės ir daržininkystės mokslinio tiriamojo darbo pradžia Lietuvoje. Prieš 70 metų įkurta nedidelė bandymų stotis, kurioje iš pradžių dirbo tik du mokslo darbuotojai, išaugo iki mokslinio tyrimo instituto. keitėsi bandymų stoties vieta, pavaldumas, tačiau nesikeitė svarbiausieji uždaviniai – kartu su kitomis Lietuvos mokslo įstaigomis spręsti pačius aktualiausius sodininkystės ir daržininkystės klausimus.

Šiame straipsnyje apžvelgiamas mokslo institucijos kelias, svarbesnieji istoriniai momentai, atlikti darbai, prisiminti tie, kurie puoselėjo šią instituciją bei įnešė svarų indėlį į sodininkystės ir daržininkystės mokslą Lietuvoje.

instituto istorija. Žemės ūkio ministerijos įsakymu sodininkystės ir daržinin-kystės bandymų stotis įkurta 1938 m. gegužės 1 d. dotnuvoje, netoli kėdainių, o jos vedėju paskirtas iš stažuotės Latvijoje sugrįžęs k. bučiūnas. Žemės ūkio akademijos mokslinė taryba 1938 m. birželio 21 d. bandymo stočiai iš savo ūkio paskyrė 22 ha žemės ir atskirai esantį 24 ha valinavos ūkelį su administracinėmis patalpomis ir nedideliu inventoriumi. tačiau valinava dėl aukšto gruntinio vandens lygio bandymo stočiai netiko. buvo sudarytos autoritetingos komisijos padėčiai tirti. nors komisijų ir Žemės ūkio ministerijos atstovų nuomonės nesutapo, stotį vis dėlto buvo nutarta kurti valinavoje. nesutikdamas su tuo, k. bučiūnas vedėjo pareigų atsisakė. Šias pareigas pradėjo eiti dotnuvos bandymų stoties vedėjas P. kadziauskas.

nuo 1938 m. gruodžio 1 d. bandymų stoties vedėjo pareigas perėmė iš stažuotės danijoje sugrįžęs J. Paršeliūnas. Pirmiesiems stoties vadovams teko daug rūpintis kuriant bazę, pradedant tyrimus. Jau 1939 m. buvo pasodintas pirmasis obelų veislių tyrimų sodas. daržovių veislės pradėtos tirti 1940 m. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. lapkričio 24 d. Žemės ūkio komisariato nutarimu bandymų stotis perkelta į vytėnus (prie kauno). naujoji bazė atitiko tuometei bandymų stočiai keltus reikalavi-mus. buvo numatyta išplėsti sodininkystės, daržininkystės ir sėklininkystės tyrimus, bet užmojus nutraukė karas. kai 1941 m. okupacinė valdžia iš Žemės ūkio akademijos atleido profesorių s. nacevičių (daržininkystės katedros vedėjas, mokomojo daržo kūrėjas, fenologijos tyrimų pradininkas), jo pareigos buvo pavestos J. Paršeliūnui, stoties vedėju pradėjo dirbti J. Galinis, o jo ankstesnes pareigas perėmė J. Praškevičius.

5

tiriamasis darbas karo metais susiaurėjo. 1944 m. balandžio mėn. savininkui grąžintas stoties centras – vytėnai. kai kurie augalai – vegetatyviniai poskiepiai ir uogakrūmiai – perkelti į dotnuvą, o medelynas paliktas vytėnuose. baigiantis karui, 1944 m. liepos mėn. sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis vytėnuose vėl atkurta.

Žemės ūkio ministerijos 1950 m. birželio 16 d. įsakymu nr. 428 vytėnų sodi-ninkystės ir daržininkystės bandymų stotis perėjo Lietuvos tsr mokslų akademijos žinion. tuo laikotarpiu ir vėliau bandymų stotyje pradėjo dirbti žinomi mokslininkai – m. baranauskienė, a. Šidlauskas, i. Štaras, v. tuinyla, s. bičkauskienė ir kt. 1953 m. stoties direktoriumi paskirtas buvęs pirmasis stoties vedėjas k. bučiūnas.

1956 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos tsr ministrų tarybos nutarimu nr. 447 vytėnų bandymų stotis perėjo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto (LŽmti) priklausomybėn. reorganizavus valstybinę selekcijos stotį į vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį, iš dotnuvos buvo perkelta daržo augalų selekcija. iš dotnuvos į vytėnus išvyko dirbti selekcininkai J. mačys, v. ozolas, P. varnas, priimti nauji darbuotojai e. armolaitis ir a. misevičiūtė. 1957–1959 m. bandymų stotyje dirbo iš sibiro grįžęs buvęs Lietuvos respublikos Prezidentas, seimo pirmi-ninkas a. stulginskis. bandymų stotis turėjo dūkšto atraminį punktą, kuriame dirbo e. Lapinskas ir a. ryliškis.

vytėnų bandymų stočiai pasidarė ankšta šalia nemažo kauno miesto, tad pradė-ta ieškoti naujos vietos mokslinei bazei. 1961 m. stotis pradėta kelti į naująją bazę babtuose. nuo 1963 m. pradėjo ir 26 metus jai vadovavo k. Palaima. Jam vadovaujant, naujoje bazėje buvo pastatyti hidroponiniai šiltnamiai, katilinė, išplėsti sodininkystės ir daržininkystės skyriai, įkurti sodo augalų selekcijos, sodo agrotechnikos, daržovių selekcijos ir sėklininkystės, Lauko daržovių agrotechnikos, Šiltadaržių agrotechnikos sektoriai, biochemijos ir technologijos bei augalų apsaugos laboratorijos. daržovių selekcijos ir agrotechnikos tyrimai pradėti 1964 m. specialiai skirtame 50 ha bandymų lauke. 1969 m. pastatytas bandymų stoties administracinis-laboratorinis pastatas, į babtus iš vytėnų perkelti visi padaliniai.

tolesnei bandymų stoties veiklai turėjo įtakos spartūs verslinės sodininkystės ir daržininkystės plėtros tempai, didėjantis mokslo poreikis ir ypač – tuometės admi-nistracijos pastangos stiprinti materialinę bazę. buvo modernizuojamos senos ir kuriamos naujos laboratorijos. Įrengtos meristeminė, vaisių ir daržovių laikymo ir perdirbimo laboratorijos, pastatyta imuniteto laboratorija, skirtas specialus bandymų laukas laistomajai sodininkystei. iš mokslo ir technikos komiteto nuolat gaunant lėšų papildomiems užsakomiesiems tyrimams, augo mokslinių tyrimų apimtis ir darbuotojų skaičius. 1987 m. stotyje dirbo 63 mokslo darbuotojai. bandymų stoties statusas nebe-atitiko išaugusios mokslinės įstaigos poreikių, todėl 1987 m., Lietuvos žemdirbystės instituto tarybai ir direktoriui a. būdvyčiui pritarus bei palaikant vaisių ir daržovių ūkio ministerijai ir ministrui v. einoriui, o vėliau ir Žemės ūkio ministerijai, kreiptasi į mokslo ir technikos komitetą dėl bandymų stoties reorganizavimo į institutą. Ltsr ministrų tarybos 1987 m. vasario 26 d. nutarimu nr. 46 bandymų stotis reorganizuota į Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo institutą. 1990 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymu nr. 149 patikslinamas instituto pavadinimas – Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas (Lsdi). Lietuvos

6

respublikos vyriausybės 1992 m. sausio 28 d. nutarimu nr. 59 institutui patvirtintas valstybinio instituto statusas. institutas tapo pavaldus Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijai.

institutas šiandien. Pirmasis dešimtmetis buvo reikšmingas ne tik tuo, kad, įgyvendinus mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, institute įtvirtintas savivaldos prin-cipas, demokratiniais pagrindais išrinkta instituto taryba, parengti ir patvirtinti pagrin-diniai dokumentai, reglamentuojantys instituto veiklą, bet ir tuo, kad toliau stiprinta materialinė bazė, o moksliniai tyrimai orientuoti į išsamesnius, fundamentinius tyri-mus.

antrasis dešimtmetis institutui buvo svarbus tuo, kad, panaudojant Lietuvos, o vėliau ir es struktūrinės paramos lėšas, žymiai sustiprinta instituto mokslinė techninė bazė. kartu su mokslinės techninės bazės modernizavimu vyko labai svarbus kolek-tyvo atnaujinimo procesas. baigę doktorantūrą į mokslinę veiklą aktyviai įsitraukė jaunieji mokslininkai. augalų biotechnologijos laboratorijoje sėkmingai darbuojasi d. Gelvonauskienė, a. sasnauskas, r. rugienius; augalų fiziologijos laboratorijo-je – a. brazaitytė, J. b. Šikšnianienė, G. samuolienė; biochemijos ir technologijos laboratorijoje – e. dambrauskienė, m. rubinskienė; augalų apsaugos laboratorijoje – e. survilienė, a. valiuškaitė, L. raudonis, L. duchovskienė; sodininkystės technolo-gijų skyriuje – d. kviklys, L. buskienė, n. kviklienė, J. Lanauskas; daržininkystės skyriuje – r. karklelienė, d. Juškevičienė, d. kavaliauskaitė.

išaugęs mokslinis potencialas ir pastaraisiais metais sparčiai vykstantis mokslinės techninės bazės modernizavimas sudaro sąlygas plėtoti taikomuosius ir fundamenti-nius tyrimus visomis kryptimis, pradedant genų inžinerija, baigiant gatavu perdirbtu produktu. visa tai daro institutą išskirtinį – Lietuvoje nėra nė vienos kitos analogiškos mokslo įstaigos, dirbančios taip plačiai, pradedant selekcija, auginimo technologijomis, baigiant gatavu produktu. neatsitiktinai, vykstant Lietuvos mokslo institutų reformai, 2003 m., įvertinus institutų mokslo pasiekimus ir perspektyvas, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutui (kartu su Žemdirbystės bei miškų mokslinio tyrimo insti-tutais) buvo paliktas valstybinio instituto statusas. visi kiti žemės ūkio institutai tapo Lietuvos žemės ūkio universiteto dalimi.

Šiuo metu institute dirba 33 mokslo darbuotojai, iš jų 2 profesoriai habilituoti daktarai, 1 docentas, 27 daktarai, doktorantūroje kasmet studijoje 12–14 doktorantų. mokslinis darbas organizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose: sodo augalų gene-tikos ir biotechnologijos (pavadinimas pakeistas nuo 2003 09 23) – vedėjas prof. ha-bil. dr. v. stanys, sodininkystės technologijų – vedėjas dr. n. uselis, daržininkystės – vedėjas doc. dr. Č. bobinas; dviejuose sektoriuose: daržovių selekcijos – vedėja dr. r. karklelienė, daržininkystės technologijų – vedėjas v. Zalatorius; ir trijose laboratorijose: augalų apsaugos – vedėjas dr. L. raudonis, augalų fiziologijos – vedėjas prof. habil. dr. P. duchovskis, biochemijos ir technologijos – vedėjas dr. P. viškelis.

institutas turi 392 ha ploto eksperimentinę bazę su bandymų lauku, eksperimen-tiniais ir parodomaisiais sodais, medelynu bei šiltnamiais.

7

Lietuvos respublikos vyriausybė 1992 m. patikslino instituto mokslinės veiklos kryptis. svarbiausios Lsdi mokslinės veiklos kryptys šiandien:

– plėtoti sodo ir daržo augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos mokslinius pagrindus, kurti naujas sodo ir daržo augalų veisles, kaupti, saugoti ir tirti Lietuvos respublikos augalų genofondą;

– tirti sodo ir daržo augalų biologinius dėsningumus, modeliuoti kokybę ir pro-duktyvumą lemiančias agrobiologines sistemas;

– modeliuoti ir optimizuoti vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo procesus ir sau-gojimo būdus, tirti sodo ir daržo augalų biologiškai aktyvias medžiagas natūralioje ir perdirbtoje produkcijoje.

visos institute sprendžiamos mokslinės problemos sujungtos į šešias komplek-sines programas:

1 programa. tirti sodo augalų požymių ir savybių genetinę prigimtį, optimizuoti selekcijos procesą, kurti intensyvios sodininkystės reikalavimus atitinkančias veisles. vadovas – prof. habil. dr. v. stanys.

2 programa. tirti sodo augalų biologiją, optimizuoti vaismedžių ir vaiskrūmių auginimo agrobiologinius parametrus, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas aukštą-sias sodų ir uogynų veisimo ir priežiūros technologijas, užtikrinančias ekonomiškai pagrįstus geros kokybės vaisių ir uogų derlius vidaus rinkai ir eksportui. vadovas – dr. N. Use1is.

3 programa. Plėtoti augalų augimo, vystymosi, morfogenezės, žydėjimo inici-acijos teoriją. vadovas – prof. habil. dr. P. duchovskis.

4 programa. tirti daržo augalų požymių bei savybių genetinę prigimtį, opti-mizuoti selekcijos procesą, kurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles ir hibridus. vadovas – dr. r. kark1e1ienė, doc. dr. Č. bobinas.

5 programa. Plėtoti daržininkystės mokslo pagrindus, kurti ir tobulinti integruo-tas ir ekologines daržovių auginimo technologijas. vadovas – doc. dr. Č. bobinas.

6 programa. tirti ir tobulinti vaisių, uogų, daržovių ir prieskoninių augalų paruo-šimo, laikymo bei perdirbimo technologinius procesus. vadovas – dr. P. viške1is.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas glaudžiai bendradarbiauja su kitomis šalies ir užsienio mokslo institucijomis, dalyvauja mokslo ir studijų integracijos procese. vykdoma mokslo ir studijų integracija su Lietuvos žemės ūkio universitetu, vytauto didžiojo universitetu, kauno technologijos universitetu.

Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Švedijos pomologiniu mokslo centru, ulensvango ir nijos sodo augalų bandymų stotimis norvegijoje, Grosbereno daržinin-kystės ir gėlininkyste institutu vokietijoje, estijos gamtos mokslų universitetu, Lenkijos olštino varmijos ir mazurijos žemės ūkio ir technologijos universitetu, krokuvos žemės ūkio universitetu, tailando king monghut´s technologijos universitetu, nikitos botani-kos sodu ukrainoje, mordovijos n. P. ogariovo valstybiniu universitetu, kaliningrado technologijos universitetu rusijoje. užmegzti ryšiai su danijos vaisių, daržovių ir maisto institutu, nyderlandų vageningeno augalų selekcijos ir reprodukcijos institutu, vokietijos bonos universitetu. su užsienio institucijomis vykdomos daugelio sodo augalų selekcinės programos, tiriami intensyvių sodų veisimo ir auginimo, vaisių, uogų bei daržovių kokybės klausimai.

nuo 1992 m. institutas yra ishs (tarptautinė sodininkystės ir daržininkystės

8

mokslo organizacija) ir eufrin (europos mokslo institucijų vaisių tyrimo tinklas) narys, o nuo 1997 m. – tarptautinės maisto chemijos ir technologijos sąjungos narys. direktoriaus pavaduotojas mokslui dr. a. sasnauskas vadovauja uoginių kultūrų veislių tyrimams europoje. dr. d. kviklys koordinuoja obelų poskiepių tyrimus europoje.

Lsdi kasmet vyksta tarptautinės mokslinės, mokslinės–gamybinės konferencijos, seminarai, priimamos ekskursijos, teikiamos konsultacijos, patarimai. baigti moks-liniai tiriamieji darbai apibendrinami monografijose ir periodiniame mokslo žurnale „sodininkystė ir daržininkystė“, kuris įrašytas į „Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą tarptautinėse duomenų bazėse“ sąrašą. informacija apie mokslo naujoves skelbiama knygose, mokslo darbuose, vadovėliuose, žurnaluose, brošiūrose, rekomendacijų kny-gelėse, populiariuose straipsniuose, mokslo žinios skleidžiamos radijo ir televizijos laidose, įvairiose parodose ir kituose renginiuose.

institutas glaudžiai bendradarbiauja su Žemės ūkio rūmais, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, sodininkų ir daržininkų asociacijomis ir draugijomis.

Svarbesni moksliniai tyrimai 1938–2008 m. Jau pirmose bandymų stoties tyrimų programose 1940 ir 1942 m. rašoma apie sėklinių ir vegetatyvinių obelų poskiepių tyrimus, sodų ir daržovių tręšimo, daržovių laikymo bandymus, augalų sodinimo op-timalių atstumų nustatymą, daržo augalų veislių kūrimą ir kt. (misevičiūtė, 1960). tai rodo, kad jau tuo metu buvo suformuoti svarbiausieji sodininkystės ir daržininkystės agrotechnikos uždaviniai, kurie neprarado reikšmės ir dabar.

sodininkystės srityje pirmuosius agrotechninius bandymus po karo pradėjo J. Praškevičius, vėliau juos tęsė P. kalkys, k. bučiūnas. s. Švirinas, e. armolaitis, P. Petryla. Pirmasis tyrimų etapas – obelų tręšimo, sodo dirvos naudojimo, sodinimo atstumų, poskiepių tyrimo bandymai. Šių tyrimų pagrindu parengtos mokslinės reko-mendacijos, kurios buvo pritaikytos 1958 m. pradėjus veisti stambius verslinius sodus Lietuvoje. tolesnis tyrimų etapas yra susijęs su sodų intensyvinimo problemomis.

vykdant obelų tręšimo bandymus, gauta prieštaringų duomenų dėl tręšimo mi-neralinėmis trąšomis (k. bučiūnas). Jauno sodo obuolių derlių labai padidino mėšlas arba jo derinys su mineralinėmis trąšomis, bet jau kelerius metus derančiam sodui tos pačios trąšos buvo ne tokios efektyvios (bučiūnas, 1960). tai buvo netikėti, nauji duomenys, paskatinę iš naujo įvertinti sodų tręšimo rekomendacijas, vaismedžių mitybą koreguoti pagal lapų analizių duomenis (s. Švagždys).

institute parengtos intensyvių sodų sodinimo sistemos, o pirmuosius sodų konstrukcijų bandymus atliko P. kalkys. Juos tęsė e. armolaitis. derinant sodinimo atstumus su vainikų formomis bei genėjimu, vaismedžius imta auginti plačiomis ir siauromis juostomis. Pasiūlytas mišrus (mechanizuoto ir rankinio) genėjimo metodas. Lietuvos soduose pradėta auginti obelis be viršūnių, su 3–4 skeletinėmis šakomis, medelių aukštis sumažintas iki 3–3,5 m. tuo metu tai buvo labai svarbūs tyrimai intensyvinant pramoninius obelų sodus Lietuvoje (armolaitis, 1977).

ištyrus sodo dirvos priežiūros būdus, nustatyta, kad juodasis pūdymas bei žolių ir herbicidų sistema savo poveikiu derliui yra lygiaverčiai, bet, esant žolynui, lengvesni priežiūros ir derliaus skynimo darbai (L. kulikauskas). Piktžolėms naikinti pomedžiuo-se pasiūlyta herbicidų sistema ir jų naudojimo technologija, taikyti plokščiasroviai purkštuvų antgaliai arba aplikacijos metodas (a. kviklys, L. kulikauskas). Ši pomedžių priežiūros sistema išliko iki šių dienų ir sėkmingai taikoma naujuose žemaūgiuose

9

soduose (kulikauskas, 1984). Įvertintas įvairių veislių obelų sėjinukų šaknų atsparumas šalčiui. sėkliniams pos-

kiepiams, be dažniausiai naudojamo ‘Paprastojo antaninio’, rekomenduoti ‘Popierinio’ ir miškinės formos v.9 sėjinukai (s. Švirinas). ekspediciniu būdu įvertintos Lietuvoje augančios laukinės kriaušės, atrinkti geriausi sėklinių ir ištvermingų tarpininkų donorai (P. Petryla). tirdamas sėklinių kriaušių poskiepius, P. Petryla atliko didelį floristinį darbą, nustatydamas laukinių kriaušių paplitimą įvairiuose Lietuvos rajonuose ir geriausias jų augavietes. apytiksliais apskaičiavimais, 1965–1971 m. Lietuvoje buvo apie 0,5 mln. laukinių kriaušių. iš jų, taip pat iš kaimyninėse respublikose labiausiai rekomenduojamų poskiepių kriaušėms, buvo atrinkta 279 formų kolekcija, kuri išsau-gota iki šių dienų (Pertyla, 1983).

bandymų stotyje surinkta ir ištirta daugiau kaip 80 formų vegetatyvinių obe-lų ir kriaušių poskiepių. Perspektyviausi pasirodė esantys pusiau žemaūgiai obelų poskiepiai – m.26, mm.106, 54–118, 57–545. ištirtas obelų auginimas su žemaūgių poskiepių intarpais, nustatytas optimalus intarpo ilgis, atsakyta į kai kuriuos tokių vaismedžių sodinimo ir auginimo klausimus (a. kviklys). Šių tyrimų pagrindu buvo įveisti pirmieji žemaūgiai intensyvūs sodai Lietuvoje, tačiau jie labiau neišplito. tam turėjo įtakos ypač šalta 1978–1979 m. žiema ir nepakankamas specialistų dėmesys (kviklys, 1988).

kaip atsparios šalčiui ir su svarainiais gerai suaugančios kaip įskiepiai, atrinktos kriaušės ‘Jūratė’, ‘sonata’ ir nr. 31. tačiau visos vegetatyviai dauginamos svarainio formos Lietuvoje nustatytos kaip neatsparios šalčiui. ilgalaikės selekcijos dėka at-rinkti svarainiai, kurie neįšalo per šalčiausias pastarųjų dešimtmečių žiemas ir šiuo metu pradėti jų poskiepių žemaūgėms kriaušėms tyrimai (a. kviklys, d. kviklys). Pagal atsparumą šalčiams ir kitas ūkines biologines savybes atrinkti trys svarainių poskiepiai žemaūgėms kriaušėms, kurie tiriami nyderlanduose, pasirašyta sutartis dėl jų platinimo europoje.

1966 m. a. kviklys ir J. Lanauskas pasiūlė vaismedžius akiuoti priglaudimu ir šis metodas buvo įdiegtas ne tik Lietuvos, bet ir visuose tuometės tarybų sąjungos medelynuose. tai iš esmės pakeitė skiepų auginimą, padidėjo darbo našumas, o svarbiausia – buvo galima akiuoti plonesnius poskiepius. 1976–1979 m. a. Šumskis parengė originalią obelų ir kriaušių sėklinių poskiepių auginimo technologiją polie-tileniniuose šiltnamiuose. Šių tyrimų pagrindu buvo parengtos rekomendacijos visai tuometei tarybų sąjungai (Šumskis, 1986).

naujas agrotechnikos tyrimų etapas prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje įkūrus vaisių ir daržovių ūkio ministeriją. didžiulis ministerijos dėmesys tolesniam sodininkystės intensyvinimui iškėlė naujus uždavinius mokslui. Pradėti išsamūs obelų derėjimo biologijos tyrimai siekiant išvengti pramečiavimo (a. Lokcikaitė). išplėsti braškių agrotechnikos tyrimai, sukurta braškių daigų auginimo ankstyvam pavasariniam sodinimui technologija (n. uselis). 1984 m. pradėti platūs serbentų agrotechnikos tyrimai, kuriais remiantis sukurti mechanizuoto serbentų auginimo technologijos pagrindai, patikslinti mechanizuoto derliaus skynimo reikalavimai, nustatytos tinkamiausios agrotechnikos ir techninės priemonės serbentams veisti ir prižiūrėti (s. kutkevičius). institute parengtos ir Lietuvoje pradėtos taikyti verslinių sodų mechanizuoto veisimo, sodų veisimo vienamečiais skiepais technologijos, taip

10

pat srautinio vaisių skynimo technologija. Įdiegta sodo augalų devirusavimo ir a klasės sodmenų dauginimo sistema.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rinkos ekonomikos sąlygomis sodų ir uogynų agrotechnikos bei veislių tyrimai įgavo naują prasmę. išsiplėtė įvairaus intensyvumo braškynų bei avietynų technologiniai tyrimai (n. uselis, L. buskienė). Pastaraisiais metais ypač daug kas pasikeitė sodų agrotechnikos srityje. vakarų europos pavyz-džiu pradėti nauji, platūs ir išsamūs obelų veislių, vaismedžių formavimo būdų, sodo konstrukcijų, drėkinimo, mineralinės mitybos tyrimai soduose su pusiau žemaūgiais, žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais (n. uselis, v. Žika, d. kviklys, s. svagždys, P. Petronis, a. rašinskienė).

sprendžiant vaisių kokybės gerinimo klausimus, atliekami tręšimo kalciu tyrimai (s. svagždys, J. Lanauskas, P. viškelis) bei tobulinami vaisių skynimo laiko nustatymo metodai, tikslinamas skynimo laikas (n. kviklienė). toliau tęsiami s. Švirino pradėti sodo ir medelyno dirvos gentinio nualinimo tyrimai. Jie reikalingi rekonstruojant senus verslinius sodus į naujus žemaūgius, šiuolaikinės rinkos reikalavimus atitinkančius sodus (J. Lanauskas). iškilus naujiems reikalavimams sodinukų kokybei, atnaujinti bandymai vaismedžių medelyne (d. kviklys).

Pastaraisiais metais sodininkystės technologijų skyriaus moksliniai tyrimai skir-ti – tirti sodo augalų biologiją bei optimizuoti vaismedžių ir vaiskrūmių auginimo agrobiologinius parametrus, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas sodų ir uogynų vei-simo ir priežiūros technologijas, garantuojančias ekonomiškai pagrįstą geros kokybės vaisių ir uogų derlių vidaus rinkai ir eksportui.

svarbi Lsdi darbo kryptis – sodo augalų introdukcija ir selekcija. Šioje srityje sėkmingai dirbo sodo augalų selekcijos pradininkas i. Štaras, selekcininkai a. ryliškis, a. misevičiūtė, a. Lukoševičius, d. Štaraitė-bulavienė, pomologai v. tuinyla, a. bandaravičius.

Pirmieji obelų ir kriaušių veislių sodai stotyje įveisti 1946 m. surinkta ir ištirta daugiau kaip 1 700 obelų, 596 kriaušių, 323 slyvų, 68 vyšnių, 150 trešnių, 400 juodųjų serbentų, 65 raudonųjų ir baltųjų serbentų, 200 agrastų, 400 braškių, 120 aviečių ir retųjų sodo augalų veislių (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). Šiuo metu Lsdi ko-lekcijoje tiriama apie 658 obelų, 195 kriaušių, 63 vyšnių, 81 trešnių, 240 serbentų, 162 braškių ir retųjų sodo augalų veislių. tai viena didžiausių sodo augalų kolekcijų baltijos šalyse. institutas dalyvauja tarptautinio augalų genetinių resursų instituto ir Šiaurės šalių genų banko programoje, skirtoje augalų genetiniams ištekliams kaupti ir saugoti. sukauptas genetinis fondas naudojamas sodo augalų selekcijai.

sodo augalų selekciją 1940 m. birutės kaime prie kauno pradėjo ipolitas Štaras. nuo 1952 m. šį darbą jis tęsė vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų sto-tyje.

kryžminimams buvo parenkamos tolimesnės geografinės kilmės veislės. vietinės kilmės senos rusiškos obelų veislės, prisitaikiusios prie agroklimato sąlygų, buvo naudojamos kaip motinos. veislės, introdukuotos iš vakarų europos bei amerikos, pasižymėjo puikia vaisių kokybe, geru laikymusi, kryžminant buvo naudojamos kaip tėvai. i. Štaras išvedė penkias obelų veisles: ‘vytėnų vasarinis’, ‘ridas’, ‘keistutis’, ‘birutės pepinas’ ir ‘noris’. vėliau iš i. Štaro palikto fondo atrinkti trys hibridai buvo pavadinti tokiais vardais: ‘auksis’, ‘vytenis’ ir ‘Štaris’. Pastarųjų veislių obelys

11

atsparios rauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims (Gelvonauskis, 1998).aštuntajame dešimtmetyje selekcijoje pradėtos naudoti veislės, pasižyminčios

nedideliu augumu, retesniu vainiku. 1978 m. hibridizacijoje pirmą kartą buvo panau-doti imunūs obelų rauplėms donorai ‘Prima’, ‘Priscila’, sr 0523, or 33t90 ir kt., kurie turi Vf, Vm genus. atrinkti keli hibridai, kurie šiuo metu tiriami pirminio veislių tyrimo bandymuose. Ši darbą nuo 1985 m. vykdo b. Gelvonauskis.

iki šiol svarbiausias selekcijos tikslas tebėra išvesti ištvermingas žiemą ir atsparias rauplėms veisles. be to, naujos veislės turi pasižymėti trumpu juvenaliniu periodu, ribotu augumu, kompaktišku ir vidutinio tankumo vainiku, kasmetiniu derėjimu. Jų vaisiai turi būti labai gero skonio ir puikios prekinės išvaizdos.

Lietuvoje kriaušių selekciją 1940 m. pradėjo i. Štaras. nuo 1962 m. kriaušių selekciją vykdė a. Lukoševičius, o nuo 1995 m. į šį darbą įsitraukė b. Gelvonauskis. kriaušių selekcijos tikslas – sukurti veisles, ištvermingas žiemą, atsparias rauplėms, anksti pradedančias derėti ir derančias įvairaus vartojimo laiko, geros kokybės vai-siais.

Lsdi selekcijos darbe panaudojus tarpveislinį kryžminimą, sukurtos kriau-šių veislės ‘alka’, ‘alsa’ (i. Štaras. a. Lukoševičius) ‘alna’, ‘alnora’, ‘alvita’ (a. Lukoševičius).

slyvų selekciją vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje 1952 m. pradėjo i. Štaras. 1959–1963 m. slyvų selekcijos srityje dirbo G. Švirinienė, o nuo 1963 m. rudens – a. Lukoševičius. siekta sukurti slyvų veisles, kurių vaismedžiai būtų ištvermingi žiemą, vidutinio augumo, anksti pradėtų derėti, būtų derlingi, atsparūs ligoms, jų vaisiai tiktų ne tik desertui, bet ir technologiniam perdirbimui.

slyvų selekcijoje kaip donorai buvo naudojamos vietinės veislės. institute išvestos ir Lietuvoje auginamos šios slyvų veislės: ‘Štaro vengrinė’, ‘orija’, ‘rausvė’, ‘Gynė’, ‘skalvė’, ‘aleksona’, ‘kauno vengrinė’, ‘Jūrė’ (Lukoševičius, 1998).

vyšnių ir trešnių selekcija pradėta 1965 m. selekcininko a. Lukoševičiaus. Šiuo darbu siekta sukurti naujas trešnių veisles, kurių vaismedžiai būtų ištvermingi žiemą, atsparūs grybinėms ligoms, derlingi, anksti pradėtų derėti, jų vaisiai būtų ne tik var-tojami švieži, bet ir tiktų perdirbti, ypač kompotams. siekiant sukurti ištvermingas žiemą trešnių veisles, kaip donorai buvo panaudotos žemaitiškos trešnės.

1965–1996 m. institute sukurtos šios vyšnių ir trešnių veislės: ‘agila’, ‘austė’, ‘Jurga’, ‘Jurgita’, ‘vasarė’, ‘vytėnų juodoji’, ‘vytėnų rožinė’, ‘vytėnų žvaigždė’ ir kt. (a. Lukoševičius). trešnių selekciją nuo 1995 m. pradėjo vykdyti v. stanys.

Juodųjų serbentų selekcija Lietuvoje atliekama nuo 1946 m., o 1959–1976 m. vykdyta ir agrastų selekcija. sodo augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje i. Štaras išvedė veisles ‘derliai’, ‘Juodžiai’, ‘vyteniai’. nuo 1963 m. juoduosius serbentus se-lekcionavo a. misevičiūtė, o nuo 1988 m. į juodųjų serbentų selekcinį darbą įsijungė t. Šikšnianas.

vytėnų bandymų stotyje a. misevičiūtė išvedė veisles ‘sakalai’ ir ‘kastyčiai’, o a. ryliškis dūkšto atramos punkte – ‘audriai’ ir ‘svyriai’ (Šikšnianas, 1998).

1990 m. Lsdi sukurta pirmoji serbentinėms erkutėms atspari veislė ‘vakariai’. tai viena iš keletos pasaulyje žinomų veislių, turinčių šį atsparumą. sukryžminus hibridinės kilmės juoduosius serbentus ‘stachanovka altaja’ su sibiriniam porūšiui priklausančia veisle ‘sovchoznaja’, atrinkta keletas klonų, kurių per 20 metų nepažeidė

12

serbentinės erkutės. Jie naudoti atliekant kryžminimus, kad naujoms veislėms perduotų atsparumą erkutėms. 1994 m. Lsdi perdavė tirti valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui juodųjų serbentų veisles ‘Joniniai’, ‘Laimiai’, ‘Pilėnai’, ‘almiai’ ir ‘vyčiai’, o 1995 m. – ‘kriviai’, ‘kupoliniai’ ir ‘Gagatai’. Šių veislių serbentai gana atsparūs serbentinėms erkutėms ir miltligei.

Juodieji serbentai ‘almiai‘ ir ‘Gagatai’ yra atsparūs grybinėms ligoms, derlingi, jų uogos labai geros kokybės.

agrastų selekcijoje, panaudojęs sudėtingus tarpveislinius kryžminimus ir radia-cinę mutogenezę, a. ryliškis sukūrė šešias agrastų veisles. keturios iš jų – ‘Lūšiai’, ‘kirdeikiai’. ‘Ginučiai’ ir ‘Žilinai’ – įrašytos į nacionalinį augalų veislių sąrašą.

siekdamas sukurti braškių veisles, tinkamas auginti Lietuvos agroklimato sąlygo-mis, braškių selekciją 1953 m. vytėnų stotyje pradėjo i. Štaras. Ši braškių selekcijos kryptis liko viena iš pagrindinių iki šių dienų. i. Štaras iš keturių hibridinių šeimų sėjinukų atrinko ir sukūrė šešias įvairaus uogų sunokimo laiko veisles: ‘rytė’, ‘vytė’, ‘svaja’, ‘Gaiva’, ‘Lina’, ‘vaiva’ (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988).

nuo 1961 m. braškių selekcijos darbą tęsė a. misevičiūtė. 1962–1978 m. siekta išvesti įvairaus sunokimo laiko desertines ir technologiškai perdirbti skirtas veisles. 1971 m. sukurta vėlyvųjų braškių veislė ‘nida’. Šios braškės pasižymi tokiomis sa-vybėmis, kurios būtinos vėlyvo uogų sunokimo braškių veislėms Lietuvoje. be to, braškės ‘nida’ yra labai ištvermingos žiemą.

Prieš parinkdama kryžminti poras, a. misevičiūtė tyrė veislių savybių ir požymių paveldimumą ir kombinacines tėvinių veislių galimybes. atlikdama reciprokinius kryžminimus, selekcininkė pastebėjo, kad motininės veislės geriau negu tėvinės per-duoda palikuonims ištvermingumo žiemai ir ankstyvumo požymius (a. misevičiūtė). kruopštus ir ilgas sėjinukų ir klonų tyrimas, tinkamas tėvinių veislių parinkimas lėmė a. misevičiūtės sukurtų braškių ‘venta’ kokybę ir ilgaamžiškumą. nuo 1991 m. į braškių selekcinį darbą įsitraukė r. rugienius. 1997 m. į valstybinį augalų veislių tyrimo centrą perduota tyrimams ankstyvųjų braškių veislė ‘saulenė’.

veislių tyrimų duomenimis, lietuviškos veislės neatsilieka nuo tokių populiariau-sių vakarų europoje braškių veislių, kaip ‘elsanta’, ‘tenira’, ‘Polka’, ‘kent’ ir kitų, derlumu, uogų skoniu, patrauklumu, o ‘venta’ – ir uogų dydžiu. Pastaroji veislė šiuo metu registruota Latvijoje ir baltarusijoje.

institute sukurta 60 sodo augalų veislių, iš kurių šiuo metu 37 įrašytos į nacionalinį augalų veislių sąrašą.

be tiesioginio selekcinio darbo, sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje daug dėmesio skiriama klausimams, kurie padėtų paspartinti selekcinį procesą bei padidinti jo efektyvumą. vienas svarbiausių selekcijos procesą spartinančių veiksnių yra vertingų sėjinukų atranka ankstyvais individo išsivystymo laikotarpiais. institute ištirtos genetinės koreliacijos tarp sėjinukų morfologinių požymių pasireiškimo jau-natviniu išsivystymo etapu, o obelų bei japoninių svarainių – generatyviniu etapu. nustatytas morfologinių požymių ir produktyvumo parametrų ryšys: obelų derėjimo ankstyvumas koreliuojasi su sėjinukų šakojimusi bei jų augumu (b. Gelvonauskis). nustatyti markeriniai požymiai, kuries esant galima atrinkti aukštaūgius, stačiai au-gančius jaunus japoninių svarainių sėjinukus (d. kviklys).

tiriant augalų atrankos galimybes embrioniniu etapu, svarbu in vitro sąlygomis

13

ištirti izoliuotus embrionus ir jų eksplantus. institute ištirtos izoliuotų sėklaskilčių auginimo in vitro biologinės prielaidos ir parengtas atsparių sėjinukų atrankos me-todas, obelų sėklaskiltes užkrečiant rauplėgrybiu. kai obelų sėklaskiltes pažeidžia rauplėgrybis, jas galima naudoti rauplėms atspariems augalams testuoti. tų pačių sėklų sėklaskiltes ir iš jų išaugintus augalus rauplės pažeidžia vienodu dažnumu. taikant šį metodą, atsparius augalus galima atrinkti dar embrioniniu vystymosi tarpsniu, vykdyti atsparumo rauplėms genetinius tyrimus, aiškintis užsikrėtimo rauplėmis mechanizmus. taip pat galima spręsti apie tėvinių formų homozigotiškumą atsparumo rauplėms genų atžvilgiu bei apie konkrečią oligogenų sudėtį genotipe. atsparumas šalčiui – viena svarbiausių naujų veislių savybių. institute ištirti braškių eksplantų ir nesubrendusių gemalų atsparumo šalčiui parametrai, užsigrūdinimo formavimasis ir galimybės iš jų regeneruoti augalus. Parengta braškių sėjinukų atrankos metodika jų embrioniniu vystymosi etapu (r. rugienius, v. stanys). nustatyta, kad genotipų diferenciacija pagal atsparumą šalčiui geriausiai vyksta –9–10 °c temperatūroje. išryškėjo tiesioginė priklausomybė tarp grūdinimo trukmės, sacharozės koncentracijos maitinamojoje terpė-je ir eksplanto būklės. visa tai padeda optimizuoti genotipų diferencijavimo sąlygas.

Pradėti ir sėkmingai vykdomi tyrimai, kuriais siekiama sukurti braškių sėjinukų, atsparių verticiliozei, atrankos sistemą embrioniniu augalų vystymosi etapu. ieškomi baltyminiai ir dnr markeriai, pagal kuriuos galima identifikuoti vertingus augalų genotipus ankstyvaisiais vystymosi laikotarpiais.

Žinant selekcionuojamų požymių genetinės kontrolės mechanizmus, galima sistemingai prognozuoti kiekvieno kryžminimo rezultatus. institute įvertintas 8 obelų veislių kiekybinių požymių paveldėjimas dialelinių kryžminimų sistemoje ir nusta-tyta, kad obelų jaunatvinio laikotarpio trukmės paveldėjimą kontroliuoja adityviniai genai. atrinkus tėvines formas pagal fenotipą, galima sutrumpinti hibridų juvenalinį periodą ir padidinti jų derlingumą (b. Gelvonauskis). Genai su adityviniais efektais lemia obels sėjinukų kamieno skersmens, šoninių šakų skaičiaus, medžio aukščio pa-veldėjimą (b. Gelvonauskis, d. Gelvonauskienė, 1994). Juodųjų serbentų atsparumą miltligei (Sphaerotheca mors uvae schw. berk.), šviesmargei (Mycospharella ribis Lind.), serbentinei erkutei (Cecidophyopsis ribis westw.) irgi lemia adityviniai genai (a. sasnauskas, t. Šikšnianas). izoliuotų gemalų dauginimas in vitro – veiksmingas būdas gauti augalus tarprūšinėse kryžminimo kombinacijose. Gemalus auginant in vitro, gauta 57–100 % augalų išeiga. metodas leidžia anksčiau užauginti augalus ir išvengti serbentų sėklų stratifikavimo.

sodo augalų selekcijai itin reikšmingas poliploidijos metodas. Lsdi parengtas metodas obelų kolchicinavimo, kurio metu panaudojamos izoliuotos obelų sėklaskil-tės leidžia redukuoti chimerų susidarymą iki minimumo (v. stanys, G. stanienė). sėklaskiltės ūglių regeneravimas aukštu dažniu – nesudėtingas įvedimo į kultūrą etapas. Šis eksplantas labai plastiškas morfogenezės būdų atžvilgiu. Lieka galimybė deponuoti pradinį augalo genotipą išsaugant gemalinę ašį.

braškių selekcijoje eksperimentinė poliploidija (kaip savarankiškas metodas) nebuvo praktiškai rezultatyvi, tačiau šio metodo pritaikymas labai perspektyvus, derinant su tolimąja hibridizacija bei kuriant dekoploidines braškių veisles. institute parengtas originalus braškių poliploidų gavimo metodas, kai augalai regeneruojami kolchicino aplinkoje iš izoliuotų mezginių.

14

Šio metu sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus pagrindinis dėme-sys sutelktas į šias tyrimų kryptis: sodo augalų biologijos ir vertingiausių požymių paveldėjimo tyrimai; selekcinės medžiagos genetinės struktūros kryptingas keitimas panaudojant moderniausius genetikos ir biotechnologijos metodus; sodo augalų gene-tinių išteklių tyrimas ir kokybiškai naujų, konkurencingų augalų veislių kūrimas.

Pirmuosiuose daržovių tręšimo bandymuose buvo tiriamos mineralinių trąšų normos kopūstams, pomidorams ir agurkams. Palyginus organinių ir mineralinių trąšų efektyvumą agurkams, nustatyta, kad didžiausias derliaus priedas gautas, kai tręšta kartu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis (misevičiūtė, 1960).

Įvertinta tręšimo įtaka šakniavaisių daržovių laikymuisi. Patręšus mineralinėmis trąšomis morkas, augančias vidutiniškai humusingame ir daug judriųjų fosforo bei kalio turinčiame dirvožemyje, negauta esminio derliaus priedo. mažai derlingose dirvose geriausi rezultatai gauti patręšus n60P120K180 – taip tręštos morkos geriausiai laikėsi sandėliuose. burokėliai, nedaug tręšti azoto trąšomis – n90P180K180, užaugino didžiausią standartinių šakniavaisių derlių, geriausiai laikėsi ir mažiau sukaupė nitratų (L. sipavičiūtė).

aštuntajame dešimtmetyje, žemės ūkio intensyvinimo laikmečiu, siekiant gauti maksimalų daržovių derlių, pradėta gausiai tręšti mineralinėmis trąšomis. Padidinus trąšų normas, daržovėse pradėjo kauptis žmogaus sveikatai kenksmingi nitratai, todėl tuo metu tręšimo tyrimai buvo nukreipti šiai problemai spręsti. atlikti bandymai su pagrindinėmis daržovėmis įgalino matematiškai modeliuoti daržovių tręšimą pagal mineralinio azoto kiekį dirvožemyje ir augaluose (G. staugaitis, r. karitonas). Parengti matematiniai modeliai šiandien sėkmingai taikomi sudarant tręšimo planus, kurie yra neatskiriama integruotų daržovių auginimo technologijų sudėtinė dalis (staugaitis, 1997).

kuriant lauko daržovių auginimo technologijas, pirmuosiuose bandymuose buvo tiriamos veislės, sodinimo (sėjos) atstumai ir sėklos normos. nustatyta, kad didžiausias svogūnų sėjinukų derlius užauga, kai pasėjama 100 kg ha–1 sėklų. optimalus daržo žir-nių pasėlių tankumas gaunamas pasėjus 1,2–1,4 mln. ha–1 žirnių, arba 260–300 kg ha–1 (n. Gaižutienė, n. kviklienė, a. bulotienė) (kviklienė, baranauskienė, 1988).

didžiausias svogūnų derlius gaunamas, kai jie sodinami daigais, tačiau ekonomiš-kiausia svogūnus sėti anksti pavasarį tiesiai į dirvą. buvo tirta svogūnų sėja dražuotomis sėklomis, palyginta svogūnų sėja eiline ir punktyrine sėjamąja. Punktyrinė sėja 36 % padidino derlių. auginant lauko agurkus tarp rugių, derlius padidėja 54 %. dvigubai didesnis ir 15 dienų ankstyvesnis derlius gautas, kai agurkai buvo sodinti tarp rugių daigais. Palyginus vidutinio ankstyvumo kopūstų auginimą daigais ir sėją tiesiai į dir-vą, nustatyta, kad taikant antrąjį būdą bendras derlius gaunamas didesnis, bet prekinis beveik nesikeičia. kopūstus sėti tiesiai į dirvą galima tik jai esant labai sukultūrintai, nepiktžolėtai (Šidlauskas, 1960). užbaigus tyrimus, buvo parengtos daržovių auginimo technologijos, kuriomis tuomet vadovavosi specializuoti daržininkystės ūkiai.

Lauko daržovių auginimo technologijos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo pritaikytos prie tuo metu egzistavusios mašinų sistemos: plačiabarių žemės dirbimo agregatų, nenašios ir prastos kokybės technikos. Prieš šešerius metus prie daržovių agrotechnikos skyriaus įkurtas daržininkystės mechanizacijos sektorius per trum-pą laiką sukūrė ir pagamino mašinas, kuriomis pagal naują technologiją daržovės

15

auginamos vagotoje dirvoje. Ši technologija padarė didžiulį perversmą daržininkys-tėje (v. Zalatorius). mašinos tikslumu ir atliekamomis operacijomis nenusileidžia užsienietiškoms, bet yra 5–10 kartų pigesnės. toliau tobulinama jų sistema, kad būtų galima greičiau pradėti serijinę gamybą. norima, kad mašinos būtų paklausios ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, estijoje, baltarusijoje, Lenkijoje.

Penktajame dešimtmetyje, pradėjus daržovių sėklas auginti visuomeniniuose ūkiuose, trūko žinių ir patirties, todėl buvo pradėti pagrindinių daržovių sėklų auginimo agrotechnikos tyrimai. sėklojų maitinamojo ploto tyrimai parodė, kad tankiau auginami jie mažiau šakojasi, anksčiau ir vienodžiau bręsta. tręšimo bandymais nustatytos op-timalios organinių ir mineralinių trąšų normos, kurios padeda gauti geriausią kopūstų sėklojų derlių laistomuose ir nelaistomuose plotuose (m. baranauskienė, Č. bobinas) (kviklienė, baranauskienė, 1988). kartu su buvusiu Lietuvos žemės ūkio mechaniza-cijos ir elektrifikacijos institutu parengtos daržovių sėklojų džiovinimo ir brandinimo technologijos. visa tai padėjo mokslinius pagrindus daržovių sėklininkystei Lietuvos agroklimato sąlygomis.

visą laiką svarbūs buvo augalų apsaugos nuo piktžolių klausimai. Pirmuosiuose herbicidų taikymo daržovių pasėliuose bandymuose geriausi rezultatai gauti nupurškus morkas prometrinu (J. Juozėnienė). vėlesniais metais atsirado daugiau herbicidų ir tyrimai buvo išplėsti, pradėti tirti herbicidų deriniai. tyrimus žirnių pasėliuose vykdė n. kviklienė, morkų ir svogūnų – P. baleliūnas.

Pradėjus intensyviai auginti daržoves drėkinamuose plotuose, juose labai išplito sunkiai išnaikinamos vienaskiltės piktžolės – šerytės ir rietmenės. siekiant rasti būdą joms išnaikinti, morkų bei burokėlių pasėliuose atlikti įvairių herbicidų mišinių ir derinių tyrimai. nustatytos herbicidų normos, geriausi mišiniai, panaudojimo laikas morkų ir burokėlių pasėliuose (P. baleliūnas) (misevičiūtė, 1960).

institute atlikta labai daug ilgalaikių stacionarių sėjomainų tyrimų. nustatyti tinkamiausi daržovių priešsėliai, išaiškinta daugiamečių žolių, vikių ir avižų mišinio reikšmė sėjomainoje, priešsėlių įtaka pasėlių piktžolėtumui (o. visockis, J. Jozėnienė). atsižvelgiant į specifines Lietuvos žemės ūkio sąlygas, pastaruoju metu plečiami tyrimai ekologinės daržininkystės srityje, nes ekologiška produkcija turi paklausą ir Lietuvoje, ir vakaruose.

Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai atlikti inspektuose, po laikinomis priedango-mis, plėvele dengtuose pavasariniuose ir stiklu dengtuose žieminiuose gruntiniuose hidroponiniuose šiltnamiuose.

vieni pirmųjų ištirti lauko daržovių daigų auginimo inspektuose klausimai. naujas tyrimų etapas prasidėjo, kai Lietuvos žemės ūkiui pradėta tiekti lengva ir lanksti polimerinė plėvelė. ištirta, kaip ją naudoti, kokios turi būti šiltadaržių konstrukcijos, kokius daržovių derinius auginti po priedangomis bei plėvele dengtuose šiltnamiuose. buvo ieškoma efektyvių substratų šiltnamių dirvai, atlikti tyrimai su įvairiai paruoš-tais šiaudais. rekomenduota prieš sodinant agurkus į dirvą įterpti 6,2 kg m-2 šiaudų ir išberti reikiamą kiekį mineralinių trąšų (a. Šidlauskas).

Plėvele dengtuose šiltnamiuose tyrinėti svarbesnieji agurkų ir pomidorų agro-technikos klausimai. Parengtos rekomendacijos, kaip organinėmis medžiagomis pagerinti šiltnamių dirvą agurkų daigams, kaip ją mulčiuoti. nustatytos agurkų ir pomidorų veislės įvairiems sodinimo terminams, taip pat ir veislės ridikėlių, tinkamų

16

sėti įvairiu laiku bei jų sėjos atstumai (J. Jakubynaitė). Įvertinta pagrindinė gūžinių salotų agrotechnika, parengta jų auginimo technologija.

sprendžiant daržovių auginimo agrotechnikos problemas, auginant jas hidropo-niniu būdu, buvo įvertinti vietinės kilmės substratai pomidorams auginti, ištirti įvairūs maitinamieji tirpalai (Petronienė, 2001). Pomidorams ir agurkams auginti pasiūlytas Česnakovo ir bazyrinos tirpalas su dviguba superfosfato norma, kuris vėliau modi-fikuotas (s. Gegužis, Z. Gegužienė) (Gegužienė, Gegužis, 1980). hidroponiniuose šiltnamiuose nustatytas rudenį auginamų agurkų papildomo apšvietimo efektyvumas, parinktos gūžinių salotų ir ridikėlių veislės, ištirtas geriausias sėjos laikas, rastas tinkamiausias žiemos ir pavasario laikotarpiu auginamų pomidorų formavimo būdas (L. Petkevičienė, J. Jakubynaitė) (Petkevičienė, 1988).

Gruntiniuose žieminiuose šiltnamiuose nustatyti pomidorų ir agurkų daigų pa-pildomo švitinimo parametrai, tinkamiausias daigų augimo tarpsnis jiems sodinti. nustatyti geriausi pomidorų sodinimo atstumai ir formavimo būdai žiemos ir pavasario laikotarpiu, ištirta rudenį auginamų pomidorų agrotechnika, taip pat sukurtos daržovių auginimo šiltnamiuose technologijos (L. Petkevičienė, J. Šidlauskaitė).

Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, Lsdi parengė šiltnamių rekonstrukcijos ir mo-dernizavimo programą, pagal kurią beveik pusė Lietuvos šiltnamių yra modernizuota. norint padidinti patobulintų šiltnamių daržovių auginimo technologijų efektyvumą, pradėti tyrimai optimizuojant daržovių auginimą fitomonitoringo principais. vykdomi šiltnamių daržovių tolerantiškumo žemai temperatūrai tyrimai.

institute daug nuveikta tiriant mažai paplitusias daržoves ir prieskoninius augalus. dar 1952–1955 m. vytėnų bandymų stotyje pradėtos auginti mažai tuo metu žinomos vienametės ir dvimetės daržovės. Šie tyrimai ypač išplėsti 1969 m., kai kolekcija perkelta į babtus. kasmet ji papildoma naujomis daržovių bei prieskoninių augalų rūšimis bei veislėmis. Šiuo metu kolekcijoje auginama apie 70 rūšių retųjų daržovių ir 20 rūšių prieskoninių augalų. mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų tyrimams beveik visą gyvenimą paskyrė m. baranauskienė, kuri atliko ne tik didelį tiriamąjį, bet ir propagandinį darbą.

Pastaraisiais metais daržininkystės skyriuje tyrimai nukreipti integruotoms daržo-vių auginimo technologijoms kurti lauke ir šiltnamiuose. didelis dėmesys skiriamas ekologinio daržovių auginimo tyrimams.

daržo augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje – prof. s. nacevičius. 1924 m. dotnuvoje, Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomajame darže, profesorius pradėjo planingą daržovių veislių tyrimą ir selekciją. s. nacevičiui teko daryti tyrimus visų pagrindinių daržo augalų: pomidorų, kopūstų, svogūnų, burokėlių, ridikėlių, agurkų, pupelių. buvo sukurtos naujos veislės arba pagerintos senosios, labiau tikusios augti mūsų krašto sąlygomis (mačys, 1970).

Po ii pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkio akademijai persikėlus į kauną ir pa-naikinus mokomąjį daržą, sukaupta selekcinė medžiaga perduota dotnuvoje veikusiai valstybinei selekcijos stočiai. 1956 m. dotnuvos bandymų stotis ir valstybinė selekcijos stotis perorganizuotos į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą, o daržovių selekcija perkelta į vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį.

1948 m. pradėjęs pomidorų selekcinį darbą valstybinėje selekcijos stotyje, dr. J. mačys surinko gausią veislių ir vietinių populiacijų kolekciją. taikydamas

17

viduveislinį kryžminimą ir tolesnę kryptingą hibridų atranką, per palyginti trumpą laiką jis sukūrė naujas pomidorų veisles ‘neris’, ‘ryčiai’, o vėliau – ‘vytėnų didieji’. Panaudojus mutagenezę ir taikant individualiąją atranką, gauta konservinio tipo po-midorų veislė ‘vytėnų konserviniai’.

nuo 1973 m. pomidorų selekciją lauke, o vėliau ir šiltnamiuose vykdė G. visockienė. Pomidorų atsparumo ligoms tyrimus pradėjo o. bartkaitė, nuo 1985 m. ėmėsi ir hibridų selekcijos. Per pastarąjį laikotarpį sukurta daug naujų veislių ir hibri-dų, pasižyminčių geromis ūkinėmis ir biologinėmis savybėmis. iš jų reikėtų pažymėti veisles ‘aušriai’, ‘Laukiai’, ‘drūčiai’, ‘slapukai’, ‘viltis’, ‘svara’, ‘rutuliai’, ‘skariai’, ‘milžinai’, ‘balčiai’, pirmuosius lietuviškus hibridus ‘Pirmutis’ f1 ir ‘sveikutis’ f1. toliau vykdant pomidorų selekciją, darbas sutelktas heteroziniams hibridams kurti, siekiant gauti derlingus, atsparius ligoms, transportabiliais vaisiais pirmosios kartos hibridus (visockienė, bartkaitė, 1998).

agurkų selekciją 1924 m. pradėjo prof. s. nacevičius Žemės ūkio akademijos mokomajame darže dotnuvoje. Po karo agurkų selekcija buvo atnaujinta ir selekci-ninko v. ožolo vietinių populiacijų pagrindu sukurtos dvi agurkų veislės – ‘trakų pagerintieji’ ir ‘kauno’ (mačys, 1970).

nuo 1985 m. bandymų stotyje babtuose pradėta tirti gana didelė vakarų europos ir amerikos veislių ir hibridų kolekcija. atrinktų derlingiausių pavyzdžių pagrindu įvaisos metodu kuriamos konstantinės moteriškosios, vyriškosios ir hermofroditinės linijos su įvairiais vaisių ir augalų morfologiniais tipais (dambrauskas, 1998). agurkų selekcijos tikslas – derlingų, atsparių ligoms, geros vaisių kokybės, pakančių žemesnei temperatūrai veislių ir hibridų sukūrimas plėvele dengtiems šiltnamiams.

Panaudojus surinktą selekcinę medžiagą, sukurtos keturios agurkų veislės ir hi-bridai – ‘kauniai’, ‘krukiai’ f1, ‘Žalsviai’ f1, ‘daugiai’ f1. Šiuo metu Lsdi vykdoma trumpavaisių partenokarpinių agurkų selekcija ir jau yra registruoti pirmieji lietuviški partenokarpiniai hibridai – ‘Pūkiai’, ‘troliai’ ir ‘ulonai’ (dambrauskas, 1998).

burokėlių selekcija pradėta 1948 m. valstybinėje selekcijos stotyje dotnuvoje. 1957 m. ji perkelta į vytėnų bandymų stotį. selekcinį darbą vykdė dr. J. mačys, vėliau įsitraukė J. armolaitienė. selekcijos darbo tikslas – išvesti veisles burokėlių, kurie būtų derlingi, tiktų augti mūsų šalies klimato sąlygomis, turėtų vertingų biologinių savybių, gerai laikytųsi sandėliuose. tuo metu buvo sukurtos penkios burokėlių veis-lės: ‘kamuoliai’, ‘kamuoliai-2’, ‘nevėžis’, ‘vytėnų bordo’ bei vienadaigiai ‘ainiai’ (staugaitis, 1997).

nuo 1993 m. burokėlių selekcijos darbą vykdę o. d. Petronienė. Šių dienų burokė-lių selekcijoje keliami uždaviniai: išvesti veisles ir hibridus su stabiliu vienasėkliškumu ir dvisėkliškumu, ankstyvas su vienalaikiu šakniavaisių formavimusi, vienodais, geros prekinės išvaizdos šakniavaisiais, tinkamais vartoti šviežius, ilgai laikyti ir perdirbti. sukurtos veislės ‘Joniai’ ir ‘ilgiai’.

morkų selekcija Lietuvoje pradėta 1948 m. valstybinėje selekcijos stotyje, o 1957 m. ji perkelta į vytėnų bandymų stotį. selekcinį darbą vykdė J. mačys, vėliau įsitraukė J. armolaitienė. morkų selekcijos tikslas – atrinkimas ir išvedimas derlingų veislių bei hibridų, kurių šakniavaisiai būtų gerai išsilaikantys, atsparūs ligoms, tu-rėtų ne mažiau kaip 15 mg % karotino. selekcinio darbo rezultatas – morkų veislės ‘Garduolės’, ‘Gausės’, ‘Šatrija’, ‘Žieminės 119’, ‘vytėnų nanto’, ‘vaiguva’ (Gaučienė, 1997).

18

1973 m. o. Gaučienė pradėjo naują kryptį morkų selekcijoje – heterozinių hibri-dų kūrimą. sterilūs veislių ‘Garduolės’, ‘Šatrija’, ‘nanto 4’ analogai buvo kuriami grįžtamojo kryžminimo („bekros“) metodu, panaudojant cvs „petaloid“ tipo pavyz-džius, gautus iš vir-o ir moldovos. sterilios linijos (veislių analogai), kurių cvs iki bc3 („bekros“ trečiosios kartos) išsilaikė daugiau kaip 80 %, buvo kryžminamos su kolekcijoje ištirtomis ir ūkiškai vertingomis savybėmis pasižyminčiomis veislėmis. tokiu būdu buvo sukurti pirmieji lietuviški morkų hibridai ‘svalia’ f1, ‘skalsa’ F1 (Gaučienė, 2001).

selekcinio darbo rezultatas Lietuvoje – 60 daržo augalų veislės, iš kurių 23 yra įtraukta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

Pastaraisiais metais daržovių selekcijos sektoriaus mokslo darbuotojai vykdo daržovių veislių, hibridų, selekcinių linijų genofondo ir genetinių išteklių saugojimo tyrimus, kaupia pagrindinių ir retesniųjų daržovių genetinius išteklius, tiria daržovių reprodukcines savybes ex situ ir in vitro sistemose, kuria naujas daržo augalų veislės ir hibridus.

1969 m. įkurta augalų apsaugos laboratorija ir pradėti sodinukų, jaunų ir deran-čių vaismedžių, uogakrūmių, lauko daržovių, sėklojų ir šiltnamių daržovių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų tyrimai. svarbūs sodų fitosanitarinės būklės, ankstyvų purškimų efektyvumo, biologinių priemonių naudojimo sode ir šiltnamiuose galimybių, smul-kialašio sodų purškimo nuo kenkėjų ir ligų tyrimai (a. Zimavičius, 1969–1994 m.). taip pat aktualūs obuolių puvinių sukėlėjų bioekologijos bei priemonių jų žalingumui sumažinti tyrimai (a. rašinskienė) (Zimavičius,1988).

uogakrūmių derlių ir kokybę lemia apsaugos būdai ir priemonės. ištirta juo-dųjų serbentų šviesmargės, degulių, agrastų valkčio, viksvinių ir veimutinių rūdžių bioekologija, įvertintas veislių jautrumas minėtoms ligoms (b. budriūnienė). ištyrus braškių lapų ligų, žalingiausių uogų puvinių bei vytulių sukėlėjų biologiją, įvertinti įvairūs pesticidai, augintojams rekomenduota braškių apsaugos nuo ligų sistema (a. rašinskienė) (rašinskienė, 1997).

ištirta svogūnų netikroji miltligė, ropučių ligos saugyklose, valgomųjų burokėlių pasodų ir sėklojų ligos, fundazolo, ridomilo, topsino m efektyvumas bei parengtos rekomendacijos augintojams (a. dobrovolskienė). ištyrus baltagūžių kopūstų, valgo-mųjų burokėlių ir ridikėlių ligas, jų sukėlėjus bei pavojingiausius kenkėjus, sukurta apsaugos priemonių sistema (a. dobrovolskienė, v. kapelioraitė, a. Zimavičius) (Zimavičius, 1988).

Šiltnamiuose labai daug žalos padaro agurkų ligos. ištyrus pašaknio ligas, nustaty-ta, kad, atlikus terminę grunto dezinfekciją, agurkų derlius padidėja tris kartus, taip pat labai efektyvu gruntą laistyti fundazolu (i. rimkevičienė). nuo kenkėjų šiltnamiuose galima apsisaugoti ir biologinėmis priemonėmis. tirtas fitoseiliaus efektyvumas nuo voratinklinių erkių, jo naudojimo laikas ir būdai (a. Zimavičius, J. minginaitė).

Pastaraisiais metais tęsiami ligų ir kenkėjų tyrimai soduose, daržuose, šiltnamiuo-se. teoriniu ir praktiniu atžvilgiu įdomus darbas yra mikromicetų – agurkų ir kopūstų pašaknio ligų sukėlėjų – biologiniai ypatumai bei efektyvių augalų apsaugos priemonių paieška (e. survilienė). tiriamas naujų, mažai kenksmingų aplinkai pesticidų efektyvu-mas ir naudojimo galimybės obelų, kaulavaisių, uogakrūmių apsaugai (a. rašinskienė,

19

L. raudonis), lauko ir šiltnamio daržovėms (e. survilienė, L. duchovskienė).tiriama žalingų vabzdžių fauna obelų agrocenozėje, įvairių insekticidų efek-

tyvumas bei jų poveikis naudingiems vabzdžiams įvairių konstrukcijų soduose (L. raudonis). kuriant integruotą kaulavaisių apsaugą nuo ligų, tiriama kaulavaisių mikobiota, žalingiausia vyšnių liga kokomikozė bei nauji fungicidai, tinkami nau-doti vyšnynuose (a. valiuškaitė, J. Galvydis). Šiuolaikine prognozavimo aparatūra siekiama parengti integruotą obelų apsaugos nuo rauplių ir kenkėjų sistemą, ištirti ir pritaikyti naujausias apsaugos priemones šiuolaikinėms integruoto daržovių auginimo technologijoms.

augalų fiziologijos laboratorija įkurta 1988 m. Prie laboratorijos pastatytas ir įrengtas fitotroninis kompleksas su fitotronu, eksperimentiniais šiltnamiais, vegetacinių bei ex situ tyrimų aikštele. Laboratorijos mokslinė tematika siejasi su kitų padalinių uždaviniais ir įeina į visas pagrindines Lsdi programas.

Laboratorijoje tiriama dvimečių bei daugiamečių augalų ontogenezės fiziolo-gija ir generatyvinis vystymasis (P. duchovskis, Z. duchovskienė, J. Šikšnianienė, v. orentienė). remiantis šiais ir anksčiau atliktais daugiamečių žolinių augalų tyrimais, 1995–1996 m. sukurta nauja žiemojančių dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos teorija (duchowski, 1995). Ši teorija paaiškina žiemojančių augalų žydėjimo indukcijos, evokacijos, žiedų bei gametų iniciacijos mechanizmus. sudarius dirbtinį klimatą, galima pagreitinti žiemojančių augalų generacijų kaitą ir paspartinti selekcijos procesą – taip taikomieji darbai padeda išspręsti daržovių sėklininkystės klausimus.

fitomonitoringas – tai nauja kryptis augalų fiziologijoje (a. brazaitytė, P. duchovskis). siekiant optimizuoti derėjimo, auginimo ir vystymosi santykį, la-boratorijoje tiriami pomidorai, žemaūgės obelys, braškės bei avietės. naudojamasi unikaliomis elektroninėmis augalų tyrimo sistemomis „ekoplant“ ir LPs-03.

augalų atsparumo šalčiui, ištvermingumo žiemą bei tolerantiškumo žemai tem-peratūrai tyrimai plačiausiai vykdomi su obelimis ir kaulavaisiais (G. bandaravičienė, P. duchovskis, a. brazaitytė). tiriamas svarbiausias ištvermingumo žiemai kompo-nentas – atsparumas šalčiui įvairiais žiemos laikotarpiais. metūglių audinių atsparumas šalčiui tiriamas šaldymo kamerose. Pastaruoju metu taikomas modernus diferencialinės analizės metodas su automatine tyrimo sistema „ekoplant“, – taip selekciniu būdu galima sukurti visiems žiemojimo komponentams atsparias sėklavaisių ir kaulavaisių formas. Įdomūs tyrimai atlikti su juodaisiais serbentais, siekiant nustatyti vystymosi tempų įvairiais organogenezės etapais bei butonų, žiedų ir užuomazgų atsparumo pavasario šalnoms ryšį. sukurtas atsparių juodųjų serbentų formų selekcijos metodas. nustatyta, kad kai kurios Lietuvoje sukurtos veislės ir hibridai yra labai tolerantiški žemoms temperatūroms.

augalų fiziologijos laboratorijoje vykdomi augalų izofermentų (J. b. Šikšnianienė), elektromagnetinių laukų poveikio augalams ir ekofiziologiniai tyrimai (P. duchovskis, a. brazaitytė).

Pastaraisiais metais svarbiausios laboratorijos temos skirtos augalų žydėjimo iniciacijos teorijos bei morfogenezės tyrimams plėtoti. nuo 2003 m., kartu su vilniaus universiteto fizikais pradėjus aukštųjų technologijų programos projektą „kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui (hortiLed)“, laboratorijoje vykdomi fotofiziologiniai tyrimai. ištyrus augalų fotosintetinės ir

20

fotomorfogenetinės pigmentų sistemos atsaką į įvairius šviesos parametrų derinius, bandoma valdyti augalų augimą, vystymąsi, produktyvumą, medžiagų metabolizmo kryptingumą. sprendžiant besikeičiančio klimato problemas atsirado nauja, svarbi tyrimų kryptis – kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikis augalų fiziologiniams ir biocheminiams procesams, jų tolerancijos ribos ir adaptyvumas įvairiems stresoriams bei konkurencinis pajėgumas besikeičiančio klimato ir aplin-kos taršos sąlygomis. taip pat laboratorijoje pastaruoju metu atliekama daug augalų produktyvumo fiziologijos tyrimų su kitomis mokslo institucijomis.

biocheminė laboratorija vytėnų bandymų stotyje įkurta 1955 m. iš pradžių labo-ratorijos darbuotojai savarankiškų tyrimų nedarė – pagal kitų darbuotojų pageidavimus atlikdavo vaisių, daržovių, trąšų, dirvožemio ir kt. analizes ir papildydavo tyrimų rezultatus. 1960 m. tyrimų profilis pasikeitė ir išsiplėtė: be biocheminių, pradėti ir technologiniai bandymai. tuo metu buvo tiriamas vaisių, uogų ir daržovių tinkamu-mas perdirbti. technologiniai tyrimai iš pradžių atlikti kauno ir vilniaus konservų fabrikuose. 1962–1964 m. pradėti pirmieji vaisių ir daržovių laikymo bandymai: tirtos įvairios priemonės, gerinančios vaisių ir daržovių laikymąsi saugyklose ir rūsiuose (kontrimas, 1998). obuolių laikymo modifikuotame ore bandymai pradėti 1968 m. (J. kontrimas), o daržovių – 1972 m. (a. karalius). buvo tiriamas trąšų, pesticidų ir kitų priemonių poveikis vaisių ir daržovių laikymuisi.

nuo 1988 m., sukūrus naują materialinę bazę, laboratorija reorganizuota į vaisių ir daržovių laikymo laboratoriją. Šiuo metu ji vadinasi biochemijos ir technologijos laboratorija.

Laboratorijoje vykdomi vaisių ir daržovių biochemijos, laikymo ir perdirbimo procesų bei agrocheminiai tyrimai. Pagrindinė laboratorijos mokslinės veiklos kryptis – vaisių, uogų ir daržovių kokybės tyrimai, laikymo ir perdirbimo būdų optimizavimas bei modeliavimas. tiriamos svarbiausių ir mažai paplitusių sodo ir daržo augalų cheminės sudėties biologiškai aktyvios medžiagos bei jų metabolitai. vykdoma ver-tingiausios biocheminės sudėties (karotinoidai, polifenoliai, glikozidai, antocianinai, vitaminai ir kt.) augalų įvertinimas bei atranka genofondui, farmacijai, biologiškai vertingų maisto produktų profilaktinei bei dietinei mitybai, gamybai. modeliuojama agropriemonių, biotinių bei abiotinių aplinkos veiksnių įtaka vaisių, uogų ir daržovių cheminei sudėčiai bei metabolitams (P. viškelis, m. rubinskienė).

nustatant prieskoninių augalų biochemines bei technologines savybes, vykdo-mi aromatinių medžiagų dinamikos bei cheminės sudėties tyrimai įvairiais augalų organogenezės etapais, įvertinamos prieskoninių augalų antioksidacinės savybės, antioksidantų išskyrimas bei imobilizavimas. kartu modeliuojamas mineralinės mi-tybos poveikis kai kurių aromatinių augalų derliui, cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui ir kokybei, optimizuojamas ir modeliuojamas vaistinių bei aromatinių augalų džiovinimo procesas (P. viškelis, e. dambrauskienė).

optimizuojant ir modeliuojant vaisių, uogų bei daržovių laikymo procesus, derliaus laikymasis prognozuojamas (vertinama vaisių skynimo laikas bei biotiniai aplinkos veiksniai), atliekama optimalių derliaus laikymo režimų paieška (modifikuoto oro sudėtis, atšaldymo greitis ir būdai, oro parametrai), pirminiai metabolitai. tiriamas vaisių laikymas įvairaus tipo ir talpos saugyklose (fiziologiniai, biocheminiai, šilumi-niai procesai bei ligų plitimas, ramybės drumstimo problema), derliaus laikymo ribos prognozė, derliaus aklimatizacijos po laikymo, paruošimo realizacijai tyrimai. taip pat tiriama gentinio dirvožemio nualinimo įtaka sėklavaisių biocheminių bei fiziologinių

21

procesų dinamikai laikymo metu. kuriami vaisių ir daržovių laikymo matematiniai modeliai (P. viškelis).

Laboratorijoje kuriamos naujų, biologiškai vertingų produktų receptūros, atliekami biologiškai aktyvių medžiagų (antocianinų, polifenolių, karotinoidų, vitaminų) dina-mikos technologinių procesų bei produktų laikymo metu tyrimai bei modeliavimas, uogų, vaisių ir daržovių užšaldymo fizikiniai-biocheminiai bei technologiniai tyrimai (P. viškelis, m. rubinskienė).

ateities uždaviniai. tolimesni sodininkystės ir daržininkystės mokslo darbai bus skirti sodo ir daržo augalų biologinių dėsningumų tyrimams, kokybę ir derlingumą nulemiančioms agrobiologinėms sistemoms modeliuoti. siekiant intensyvinti sodinin-kystę ir daržininkystę ir išauginti konkurentabilią sodų ir daržų produkciją vietinei ir užsienio rinkai, būtina įvertinti veiksnius, leidžiančius Lietuvos agroklimato sąlygomis išnaudoti augalų biologinį potencialą, optimizuoti vegetatyvinio augimo ir generaty-vinio vystymosi santykį. būtina modeliuoti aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtaką įvairių sodo ir daržo augalų vystymuisi, produktyvumui, kokybei ir aplinkai. svarbu ištirti vaismedžių įskiepio ir poskiepio, kaip skirtingų genotipų, sąveiką, išaiškinti vaismedžių, uogakrūmių ir daržovių mitybos dėsningumus, pagrįsti cheminius ir bio-loginius augalų apsaugos bei dirvožemio derlingumo išlaikymo principus.

sprendžiant šias problemas, keliamas uždavinys ištirti vaismedžių, vaiskrūmių ir daržovių potencines biologines galimybes, sumodeliuoti agrobiologinių priemonių sistemą efektyviai sodininkystei ir daržininkystei. fitomonitoringo metodologijos principais įvertinta įvairių fertigacijos režimų įtaka obelų augimui, vystymuisi ir derėjimui bei šiltnamių daržovių produktyvumo elementų formavimui ontogenezėje. Pagal sodo augalų ir veislių biologinius ypatumus bus grindžiamas genėjimo laikas ir formavimo būdas, modeliuojamos sodo konstrukcijos, nustatoma mitybos ir drė-kinimo įtaka augalų biologiniam potencialui pasiekti. dar bus gilinama sodų dirvos gentinio nualinimo teorija, tobulinama dirvos nuovargio diagnostika, pagrindžiamos sodų rekonstrukcijos ypatybės. siekiant nustatyti optimalaus derliaus nuėmimo laiko kriterijus, tiriami vaisių brendimo fiziologiniai procesai.

tiriant aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtaką lauko daržovių vystymuisi, pro-duktyvumui, kokybei ir aplinkai, bus nustatomas dirvoje vykstančių mikrobiologinių procesų intensyvumo lygis, klimato, agrobiologinių veiksnių ir įvairių cheminių ele-mentų bei jų junginių poveikis. nustatoma dirvožemio cheminių bei fizinių savybių dinamika ir maisto elementų balansas įvairaus intensyvumo daržininkystės sistemose, kuriami mineralinės mitybos modeliai, bus parengti daugelio veiksnių įtakos įvairių rūšių daržovėms algoritmai.

Šiems strateginiams uždaviniams spręsti Lsdi numato nukreipti savo moksli-nius tyrimus artimiausioje ateityje, kad galėtų garantuoti spartesnę mokslo pažangą sodininkystės ir daržininkystės srityje, o tai sudarytų sąlygas tolesniam šių šakų plė-tojimui, produkcijos konkurencingumui didinti Lietuvos rinkai integruojantis į es ir kitų šalių rinkas.

Gauta 2008-07-17 Parengta spausdinti 2008-08-14

22

Literatūra

1. armolaitis e. 1977. suaugusių obelų performavimo į plokščią vainiką įtaka der-liui. sodininkystė ir daržininkystė, 21: 47–49.

2. bučiūnas k. 1960. tręšimo įtaka jaunų obelų augimui ir derėjimui. sodininkystė ir daržininkystė, 5: 145–175.

3. dambrauskas e. 1998. agurkų selekcija. augalų selekcija: mokslinių straipsnių rinkinys. vilnius, 226–230.

4. duchowski P. 1995. indukcja kwitnienia / vybranych rošlin pastevvnych (traw i koniczyny bialej). acta academiae agriculturae ac technicae olstenensis (509). agricultura, 61: 1–61.

5. Gaučienė o. 1997. Lietuviškos daržovių veislės. babtai, 3–51.6. Gaučienė o. 2001. morkos. babtai, 13–18.7. Gegužienė Z., Gegužis s. 1980. fosforo ir kalio trąšų formų efektyvumas maiti-

namuose tirpaluose auginant agurkus ir pomidorus. sodininkystė ir daržininkys-tė, 23: 99–112.

8. Gelvonauskis b. 1998. obelų selekcija. augalų selekcija: mokslinių straipsnių rinkinys. vilnius, 189–198.

9. kontrimas J. 1998. vaisių, uogų ir daržovių biocheminiai, technologiniai ir lai-kymo tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė,7: 129–137.

10. kulikauskas L. 1984. derančio sodo tarpueilių naudojimo būdai: sodininkystė ir daržininkystė, 2: 19–25.

11. kviklienė n., baranauskienė m. 1988. Lauko daržovių agrotechniniai tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 97–111.

12. kviklys a. 1988. sodo agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 47–68.

13. Lukoševičius a. 1998. kaulavaisių selekcija. augalų selekcija: mokslinių straipsnių rinkinys. vilnius, 202–206.

14. mačys J. 1970. daržovių selekcijos pasiekimai Lietuvos tsr. sodininkystė ir daržininkystė, 13: 207–218.

15. misevičiūtė a. 1960. Pomidorų, agurkų ir kopūstų tręšimo būdai. sodininkystė ir daržininkystė, 5: 365–379.

16. misevičiūtė a. 1960. sodininkystės – daržininkystės mokslinio tyrimo darbas vytėnuose. sodininkystė ir daržininkystė, 5: 7–13.

17. misevičiūtė a., Lukoševičius a. 1988. sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 26–46.

18. Petkevičienė L. 1988. Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir darži-ninkystė, 7: 112–121.

19. Petryla P. 1983. atrinktieji kriaušių sėkliniai poskiepiai. sodininkystė ir darži-ninkystė, 1: 8–14.

20. Petronienė o. d. 2001. burokėlių biologija ir auginimas. akademija, kėdainių r., 7–11.

21. rašinskienė a. 1997. braškių ligų sukėlėjai ir kai kurios apsaugos priemonės nuo jų. Žemės ūkio mokslai, 4: 53–56.

22. staugaitis G. 1997. nitratų kiekiai įvairiose daržovių rūšyse ir veiksniai, sąlygo-jantys jų kaupimąsi. Žemės ūkio mokslai, 2: 39–45.

23

23. Šidlauskas a. 1960. kulisų įtaka agurkų derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 5: 323–330.

24. Šikšnianas t. 1998. uogakrūmių selekcija. augalų selekcija: mokslinių straips-nių rinkinys. vilnius, 207–209.

25. Šumskis a. 1986. obelų sėklinių poskiepių auginimas polietileniniuose šiltna-miuose. sodininkystė ir daržininkystė, 4: 21–29.

26. tuinyla v. 1974. Pomologijos istorija. Lietuvos pomologija. vilnius, 10–22.27. visockienė G., bartkaitė o. 1998. Pomidorų selekcija. augalų selekcija: moks-

linių straipsnių rinkinys. vilnius, 217–225.28. Zimavičius a. 1988. sodo ir daržo augalų apsaugos tyrimai: sodininkystė ir dar-

žininkystė, 7: 122–128.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Scientific activity of Lithuanian institute of Horticulture in 1938–2008Č. Bobinas

Summary

in 1938 an experimental station for horticultural crops of the Lithuanian academy of agriculture was founded in dotnuva; it was moved to vytėnai near kaunas in 1940. in 1956 the scope of its activities increased when the station became part of the Lithuanian research institute of agriculture.

in 1960 a new experimental farm of the station was set up in babtai. after completion of the administration laboratory building, in 1969, the experimental station was moved to babtai. since that time the research themes have been becoming broader, the research staff increasing and new departments established.

in 1987 the experimental station was reorganized into the Lithuanian research institute for horticultural Production and in 1990 the name of the institute was changed into the Lithuanian institute of horticulture.

at present the institute is structured into three scientific departments (orchard Plant Genetic and biotechnology, horticulture technologies, vegetable Growing) and three laboratories (Plant Protection, Plant Physiology, biochemistry and technology). there work 33 scientists, out of them 2 professors habilitated doctors, 1 associate professor, 27 doctors, 12–14 doctoral students study each year.

the main directions of research at the Lih are as follows:– to develop a theoretical basis for the breeding of horticultural plants, to create new variet-

ies, to accumulate and preserve the genetic resources of horticultural plants in Lithuania;– to investigate the bioecological regularities of horticultural plants, to model agrobiologi-

cal systems for quality and productivity:– to model and optimize the processing and storage of fruits, berries and vegetables, to

analyze biologically active, compounds of orchard and garden plants in fresh and processed production.

the institute has an experimental basis of 396 ha with orchards, vegetable fields, green-houses, a nursery and a complex for seed production.

key words: Lithuania, horticulture, institute.

25

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

In vitro technologijos sodo augalų selekcijai paspartinti

Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, rytis rugienius, dalia Gelvonauskienė, tadeušas Šikšnianas, ingrida MažeikienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas v.stanys@lsdi.lt

straipsnyje aptariamos izoliuotų audinių ir ląstelių sistemos panaudojimo galimybės sodo augalų selekcijoje. nurodomi pagrindiniai moksliniai rezultatai, gauti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) augalų biotechnologijos laboratorijoje augalų mikrove-getatyvinio dauginimo, tarprūšinių hibridų auginimo, naudojant izoliuotų gemalų kultūrą, poliploidinių augalų kūrimo in vitro sistemoje ir selekcijos in vitro kultūroje srityse.

Pademonstruota, kad, naudojant įvairius tiek somatinius, tiek generatyvinius augalų eksplantus ir genetinio kintamumo indukavimo agentus in vitro kultūroje, galima regeneruoti pageidaujama kryptimi pakitusius augalus ir sukurti pradinę selekcinę medžiagą. Įvertinus koreliacijas tarp požymių raiškos augalui esant embrioniniame bei brandaus amžiaus etapuose ir tarp požymių raiškos in vitro ir in vivo, galima sukurti selekcinės medžiagos vertinimo technologijas, paspartinančias selekcijos procesą.

reikšminiai žodžiai: izoliuoti gemalai, mikrovegetatyvinis dauginimas, poliploidija, selekcija in vitro, sodo augalai, tarprūšiniai hibridai.

Įvadas. Praeitame šimtmetyje ištobulinti augalų audinių ir ląstelių auginimo in vitro metodai 7-tajame praeito šimtmečio dešimtmetyje buvo pradėti taikyti augalų selekcijos procese. naujosios technologijos leido įveikti dalį selekcijos barjerų, limi-tuojančių naujos selekcinės medžiagos sukūrimą, paspartinti patį selekcijos procesą.

augalų mikrovegetatyvinis dauginimas, naujų unikalių genotipų kūrimas, įvei-kiant nesuderinamumo barjerus, poliploidizavimas in vitro sistemoje, selekcija audinių ir ląstelių kultūroje buvo aprašyti daugelio autorių (miller ir kt., 1992; stanys ir kt., 1994; stanys, 1997; borkowska, 2001; harwey ir kt., 1995). tačiau kiekvieną in vitro technologiją būtina adaptuoti skirtingoms augalų rūšims ir sukurti optimalias išorines ir vidines sąlygas konkrečių augalų rūšių audiniuose ir ląstelėse saugomai genetinei programai realizuoti.

darbo tikslas – apžvelgti svarbiausius mokslinius rezultatus, gautus taikant in vitro technologijas sodo augalų selekcinei medžiagai kurti per paskutiniuosius 20 metų Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi).

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. augala i. aprašytuose eksperimen-tuose tirti augalai iš Lsdi kolekcijų. tirtos įvairaus ankstyvumo trešnių (Cerasus avium) (ankstyvųjų ‘anta’, ‘dniprovka’, vėlyvųjų ‘drogano geltonoji’, ‘altenburger

26

melionkirsche’, ‘frans Josif’, ‘vytėnų rožinė’) ir vyšnių (Cerasus vulgaris) (‘dolgoždanaja’, ‘köroser’, ‘molodiožnaja’, ‘tichonovskaja’, ‘meteor’, ‘vytėnų žvaigždė’, ‘turgenevka’, ‘Žagarvyšnė’, ‘vietinė rūgščioji’, ‘north star’, ‘Čiornaja kru-pnaja’) laisvo apsidulkinimo būdu gautos sėklos, jų gemalai arba sėklaskiltės. sunokusių vaisių sėklos padalytos į dvi frakcijas pagal nugrimzdimą vandenyje (nugrimzdusios ir plūduriuojančios vandens paviršiuje). nustatytas kiekvienos frakcijos sėklų daigumas in vivo ir izoliuotųjų gemalų daigumas in vitro. tirti japoninio svarainio (Chaenomeles japonica) atrinktų klonų n43, n47, n18, n9365 augimo kūgeliai ir sėklaskiltės. serbentų (Ribes) genties augalų veislių ir laukinių rūšių (‘ben Lomond’, ‘titania’, ‘vakariai’, ‘minai Šmyriov’, ‘Jonkheer van tets’, ‘rondom’, ‘corona’, ‘captivator’, ‘tschornyj negus’, R. petraeum × R. multiflorum, R. multiflorum × R. vulgare, R. au-reum, R. americanum, R. × uva-crispa) sėklos ir augimo kūgeliai, taip pat braškių (Fragaria ananassa) veislių ‘venta’, ‘dangė’, ‘holiday’ ,‘elsanta’ ir ‘redgauntlet’ mikroūgliai. obelų kryžminimo kombinacijų (‘noris’ × ‘ranger’, ‘noris’ × ‘Liberty’, ‘noris’ × sr0523, ‘antonovka’ × ‘katja’, ‘antonovka’ × sr0523, ‘Priam’ × ‘noris’, ‘Priam’ × ‘antonovka’, ‘Priam’ × ‘Liberty’, ‘Priam’ × sr0523) sėklos. atrinkti bruknės (Vaccinium vitis-idaea), smailialapės (Actinidia arguta) ir margalapės (Actinidia kolomikta) aktinidijos, juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa), daržinės braškės (Fragaria × ananasa), kininio citrinvyčio (Schisandra chinensis), puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora), raudonojo burokėlio (Beta vulgaris subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris), valgomojo svogūno (Allium cepa), vaistinio smidro (Asparagus officinalis) ir Vaccinium prestans augalų įvairūs eksplantai.

In v i tro są lygos. augalams regeneruoti naudotos maitinamosios ter-pės: murashige ir skoog (1962), nitch ir nitch (1969); white (1943), papil-dytos 0,75 mg l-1 isr, 0,2–1,0 mg l-1 iar, 0,1–3,0 mg l-1 baP, 0,2–1,0 mg l-1 kinetino. terpės ph, priklausomai nuo auginamų augalų rūšies, svyravo nuo 4,5 iki 6,2. visi izoliuotieji gemalai du mėnesius laikyti teigiamoje, artimoje 0 °c temperatūroje, tamsoje. izoliuotieji eksplantai auginti kultivavimo kambary-je +25 °c temperatūroje, esant 16/8 val. fotoperiodui ir 50 µm-2 s-1 fotonų srautui.

Pol iploidizavimo ir haploidizavimo in v i tro sąlygos. izoliuotos sėklaskiltės, gemalai ar mikroūgliai prieš poveikį poliploidogenais buvo au-ginti ms maitinamojoje terpėje, papildytoje 1 mg l-1 baP. eksplantai (sė-klaskiltės, gemalai, mikroūglių fragmentai pumpurais) vieną parą buvo veik-ti kolchicino (0,01–1,5 %) arba orizalino (10–578 μm) skirtingų koncentracijų tirpalais. Po to nuplauti ir pasodinti į šviežią maitinamąją terpę. haploidų induk-cijai generatyviniai augalų organai (izoliuotos dulkinės, neapvaisintos mezgi-nės arba žiedai) buvo 4–6 savaites kultivuojami b5 (Gamborg ir kt, 1968) maiti-namojoje terpėje, papildytoje 2 mg l-1 2,4-d (2,4-dichlorfenoksiacto rūgštis), baP (6-benzylaminopurinas) ir 100 g l-1 sacharoze. regeneravusių ūglių ploidišku-mas buvo nustatytas sroviniu citometru („Partec“). Ūgliai su pakitusiu chromoso-mų skaičiumi papildomai tikrinti skaičiuojant chromosomas šaknų meristemose.

atrankos in v i tro sąlygos. Po 4 parų indukcijos etapo nitch ir nitch maitinamojoje terpėje izoliuotos obelų sėklaskiltės buvo perkeltos į Petri lėkš-teles su filtriniu popieriumi, suvilgytu benzimidazolo tirpalu (0,006 %) ir už-krėstos rauplių konidijų suspensija. Ligos požymiai vertinti balais (naudo-jant skalę 0–4) trisdešimtą dieną po užkrėtimo (Gelvonauskienė, stanys, 2002).

27

braškių mikroūgliai 30 dienų grūdinti +2 °c temperatūroje ir 12 valandų šaldyti -11 °c temperatūroje. Po to jie buvo 12 valandų atšildomi +15 °c temperatūroje ir persodinti į šviežią maitinamąją terpę. mikroaugalų pažeidimas buvo vertintas po 30 dienų (rugienius, stanys, 2001).

eksperimentiniai duomenys įvertinti dispersinės analizės metodais, sugrupuoti pagal dunkano kriterijų. apskaičiuoti naudojant kompiuterinę programą „anova exel“, vers. 2,1 (tarakanovas, 1999).

rezultatai. augalų regeneracijos tyrimai ir mikrovegetatyvinio dauginimo metodų rengimas. Per apžvelgiamą laikotarpį augalų biotechnologijos laboratorijoje parengtos keliolikos augalų regeneravimo ir mikrodauginimo metodikos skirtingos diferenciacijos eksplantams (1 lentelė).

1 lentelė. morfogenezės tyrimuose in vitro naudoti augalaitable 1. Plants used for morphogenesis studies in vitro

augalas Plant

eksplantas explant

Literatūros šaltinis Publication

1 2 3braškė Fragaria × ananasa

augimo kūgeliai shoot apex

Станис В. А., Станене Г. В. 1989. Всес. конф. по генет. сомат. клеток в культуре, посвящ. памяти Н. И. Шапиро. Москва, 53.

bruknė Vaccinium vitis-idea

izoliuoti pumpurai Isolated buds

Gustavsson b. a., stanys v. 2000. hort scien-ce, 35(4): 742–744.

smailalapė aktinidijaActinidia arguta

augimo kūgeliaishoot apex

Litwinczuk w., stanys v. 2001. folia horticul-turae, annalis, 13/1a: 125–129.

Japoninis svarainisChaenomeles japonica

augimo kūgeliaishoot apex

stanienė G., stanys v., bobinas Č., duchowski P., merkys a. 1999. Zeszyty problemowe postepow nauk rolniczych, 468: 435–443.

Juodavaisė aronija Aronia melanocarpa

augimo kūgeliaishoot apex

stanienė G., stanys v., bobinas Č., duchowski P., merkys a. 1999. Zeszyty problemowe postepow nauk rolniczych, 468: 435–443.

Juodasis serbentasRibes nigrum

izoliuoti gemalaiisolated embryos

stanys v., shikshnianas t., staniene G. 1995. norwegian Journal of agricultural sciences, 9(1–2): 95–104.

kininis citrinvytis Schisandra chinensis

augimo kūgeliaishoot apex

stanienė G., stanys v. 2007. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 282–288.

margalapė aktinidija Actinidia kolomikta

augimo kūgeliaishoot apex

stanienė G., stanys v., bobinas Č., duchowski P., merkys a. 1999. Zeszyty problemowe postepow nauk rolniczych, 468: 435–443.

naminė obelisMalus domestica

sėklaskiltėscotyledons

Станис В. А., Станене Г. В., Гялвонаускис �. С. 1991. �и�иология рас- �. С. 1991. �и�иология рас-�. С. 1991. �и�иология рас-. С. 1991. �и�иология рас- С. 1991. �и�иология рас-С. 1991. �и�иология рас-. 1991. �и�иология рас-�и�иология рас- рас-рас-тений, 38(2): 293–298.

naminė obelis Malus domestica

augimo kūgeliaishoot apex

stanys v., stanienė G. 1994. sodininkystė ir daržininkystė, 13: 27–33.

28

1 2 3Paprastoji cidonijaCydonia oblonga

augimo kūgeliaishoot apex

staniene G., stanys v. 2004. international conference of baltic states. Plant tissue culture: from theory to practice. may 27–28, 2004, salaspils, Latvia, 58.

Puikusis bijūnas Paeonia lactiflora

izoliuoti gemalaiisolated embryos

mažeikienė i., stanys v., stanienė G. 2005. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 193–199.

raudonasis burokėlis Beta vulgaris subsp. vulgaris

neapvaisintos mezginėsunpollinated germs

stanys v., stanienė G., Petronienė o. d. 1996. biologija, 3: 60–70.

Vaccinium prestans izoliuoti pumpuraiIsolated buds

stanienė G., stanys v., kawecki Z. 2002. biologija, 1: 84–86.

Vaistinis smidras Asparagus officinalis

izoliuoti gemalaiisolated embryos

Žebrauskienė a., kmitienė L., stanys v. 2007. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 101–108.

valgomasis svogūnas Allium cepa

neapvaisintos mez-ginėsunpollinated germs

stanys v., kamštaitytė d., stanienė G. 2001. Proc Latvian academy of sciences. sec. b., 55(5/6): 234–236.

valgomasis svogūnas Allium cepa

izoliuoti žiedaiisolated flowers

kamštaitytė d., stanys. v. 2002. agriculture. scientific articles, 2(78): 245–250.

nustatyta, kad kultūros indukcija priklauso nuo donorinių augalų fiziologinės būse-nos (stanys ir kt., 2007). Ją galima modifikuoti keičiant eksplantų kultivavimo sąlygas. Įvairūs augalų genotipų skirtumai buvo stebėti kultūros stabilizavimo tarpsniu.

dauginant sumedėjusius sodo augalus, rizogenezės etapas kelia daugiausia pro-blemų. sumedėjusių augalų rizogenezė priklauso nuo mikroūgliams dauginti naudotos maitinamosios terpės sudėties. esant didelei (3 mg l-1) baP koncentracijai, dauginti skirtoje maitinamojoje terpėje mikroūglių rizogenezė būna silpnesnė. Įsišaknijimui reikalingas papildomas 4 savaičių trukmės mikroūglių kultivavimas maitinamojoje terpėje be baP. buvo stebėta rizogenezės priklausomybė nuo maitinamosios terpės ph. Japoninio svarainio mikroūglių didžiausias rizogenezės procentas gautas, kai maitinamosios terpės ph buvo 5. tyrimų rezultatai parodė, kad veiksniai, limituojantys rizogenezę, nėra universalūs visiems konkrečios augalų rūšies genotipams. Padaugintų augalų tyrimas parodė nemažą fenotipinį kintamumą (stanys, 1996).

tarprūšinių augalų hibr idų auginimas naudojant izol iuotų gema-lų kul tūrą . augalų išauginimas izoliuotų gemalų kultūroje priklauso nuo daugelio veiksnių (esau, 1977). vienas svarbiausių – gemalo išsivystymo lygis izoliavimo metu. mūsų tyrimuose Ribes genties tarprūšiniai gemalai vystėsi in vitro sąlygomis izoliavus juos praėjus 34–83 dienoms po žiedų apdulkinimo (2 lentelė). tačiau ankstyviausiuose raidos tarpsniuose (34–41 dienos po apdulkinimo) vystėsi tik 20–67 % gemalų. Geriau vystėsi senesni ir didesni gemalai. tyrimuose nustatyta, kad tiek serbento, tiek margala-pės aktinidijos gemalai sėkloje diferencijavosi labai sparčiai (Станис, Чесонис, 1988).

naudojant izoliuotų gemalų auginimo techniką, sukurti kelių kartų (f2–f4) Ribes genties Eucoreosma sekcijos tarprūšiniai hibridai, kurie yra tiriami selekciniuose ir konkursiniuose augynuose.

1 lentelės tęsinystable 1 continued

29

2 lentelė. Juodojo serbento izoliuotų gemalų raidos in vitro priklausomybė nuo jų amžiaus table 2. dependence of development of black currant isolated embryos in vitro, accord-ing their age

dienos po apdulkinimo

days after pollination

Gemalo ilgisLength of

embryo, mm

Pasodinta gemalų, vnt.Planted em-bryos (unt.)

vystėsi gemalųx, vnt.developed

embryos (unt.)

Vidutinis au-galo aukštisaverage plant height, mm-1

diferencijuotų augalų kiekisdifferentiated embryos, %vnt.

(unt.) %

34 0,10 30 6 20,0 d 10,8 ± 2,14y 16,636 0,32 ± 0,16z 29 16 55,2 c 16,6 ± 2,56 50,041 0,35 ± 0,16 30 20 66,7 c 19,0 ± 2,47 45,043 0,50 ± 0,15 28 28 100 a 29,5 ± 2,00 78,645 0,46 ± 0,15 26 23 88,5 ab 26,3 ± 3,31 82,648 0,47 ± 0,15 28 24 85,7 b 27,8 ± 1,75 83,383 0,52 ± 0,15 30 19 63,3 c - 84,2

x) ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (r ≤ 0,01) x) means marked with the same letter do not differ significantly at Lsd ≤ 0.01z) vidurkis ± sd / z) mean ± sdy) vidurkis ± sx / y) mean ± se

vyšnių, trešnių ir slyvų sėklų daigumas yra prastas (schmidt, ketzel, 1994), todėl sunku išauginti gausias sėjinukų šeimas (1 pav.). nustatyta, kad kaulavaisinių augalų sėklų autonomiškumo formavimasis, taigi ir gebėjimas dygti ne visada sutampa su sėklų bendru brendimo ritmu (Jensen, eriksen, 2001).

1 pav. vyšnių sėklų daigumo in vitro (a: 1 – tirta sėklų; 2 – pasodinta gemalų; 3 – vystėsi; 4 – perkelta į selekcinį augyną) ir in vivo (b: 1 – tirta sėklų; 2 – sudygo;

3 – perkelta į selekcinį augyną) palyginimas. Pastaba: ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (r ≤ 0,01)

Fig. 1. comparison of sour cherry seed germination in vitro (a: 1 – seed quantity; 2 – planted embryos; 3 – developed embryos; 4 – moved to breeding nursery) and in vivo

(b: 1 – seed quantity; 2 – germinated; 3 – moved to breeding nursery). Note: means marked with the same letter do not differ significantly at Lsd ≤ 0.01

30

atlikti kaulavaisių sėklų vystymosi tyrimai parodė, kad sėklaskilčių diferencia-cijos pradžia gemaluose priklauso nuo veislės ankstyvumo ir meteorologinių sąlygų po augalų žydėjimo (2 pav.). atskirais metais vienodo amžiaus gemalai labai skyrėsi pagal diferenciacijos lygį. Galima išskirti tris vaisiaus vystymosi etapus. Pirmuoju etapu vyko vaisiaus masės, linijinių parametrų ir sėklų ilgio nuoseklus didėjimas. Gemalas tuo laikotarpiu išliko rutulinėje vystymosi fazėje. Šis etapas truko iki sėklaskilčių diferenciacijos pradžios. Per šį laikotarpį sėkla pasiekė maksimalų dydį. antrajam etapui būdinga sėklaskilčių diferenciacija ir greitas gemalo linijinių parametrų didėji-mas. Gemalo sėklaskilčių diferenciacija ir intensyvus augimas truko priklausomai nuo veislės ankstyvumo apie 16–20 parų. trečiuoju etapu nuosekliai didėjo vaisiaus masė ir linijiniai parametrai. Gemalo dydis nekito. sėkla perėjo į ramybės periodą.

autonomiškumas atsirado tik diferencijuotuose gemaluose (5 savaitę po žydė-jimo).

Per trešnių vegetacijos laikotarpį dalis vaisių nukrinta. tyrimų metu nustatyta, kad iš tokių vaisių izoliavus 0,4–0,8 mm ilgio gemalus, iš jų 18 % regeneravo augalus.

2 pav. trešnių gemalo augimo ir vaisiaus raidos dinamika Fig. 2. dynamics of sweet cherry embryo growth and fruit development

31

Poliploidinių augalų kūrimas in v i tro s is temoje. augalų biotech-nologijos laboratorijoje buvo parengta technologija, skirta indukuoti poliploi-dus japoninio svarainio izoliuotų meristemų ir sėklaskilčių kultūrose, veikiant eksplantus kolchicinu arba orizalinu. buvo nustatyta, kad mikroūglių organoge-nezė priklausė nuo poliploidogenų koncentracijos ir ekspozicijos. kolchicinas turėjo ryškesnį toksinį poveikį eksplantams, palyginti su orizalinu. Paaiškėjo, kad sėkminga poliploidizacija labai priklauso nuo eksplanto fiziologinės būse-nos. Poliploidizuoti svarainiai pasižymėjo sumažėjusiu sėklingumu (3 lentelė).

3 lentelė. Įvairaus ploidiškumo japoninio svarainio vaisių charakteristikatable 3. characteristics of different ploidy Japanese quince fruits

PloidiškumasPloidy

vaisiaus masėfruit weight, g

sėklų skaičius vaisiuje, vnt.seed quantity in fruit (unt.)

vaisiaus minkštimo plotiswidth of fruit flesh, mm

diploidai diploids

37,7 45,5 6,8

tetraploidai tetraploids

27,4 10,5 7,0

r0,5 / LSD0.5 9,3 12,1 2,1

serbentų selekcijoje poliploidija buvo naudojama epizodiškai. taikant sėklų ir pumpurų kolchicinavimo metodus, sukurtos pirmosios alotetraploidinės veislės (bauer, 1978; nilsson, 1979). serbentų poliploidizavimo tyrimai in vitro nevykdyti.

mūsų tyrimuose poliploidogenai kolchicinas ir orizalinas slopino serbento gemalų regeneraciją in vitro sistemoje. kontroliniame variante regeneravo 50 % eksplantų. Paveikus kolchicinu, priklausomai nuo bandymo varianto, regeneravo 0,8–8,1 % gema-lų. orizalinas mažiau slopino regeneraciją. Paveikus orizalinu, regeneravo 15,6–19,3 % gemalų. daugiausia poliploidinių augalų gauta gemalus paveikus orizalino tirpalu.

4 lentelė. Įvairaus ploidiškumo juodųjų serbentų morfologiniai požymiai table 4. morphologic traits of different ploidy black currants

PožymiaiTrait 2n 4n

Lapų skaičius ant vienamečio krūmo number of leafs on one year bush

153,50 ± 85,40 54,50 ± 27,70

vidutinis metūglio ilgisaverage length of one year shoot, cm

56,50 ± 9,4 52,25 ± 7,62

vidutinis lapų plotasaverage leave area, cm2

52,25 ± 7,62 81,30 ± 5,09

vidutinis žiedadulkių daigumas average of pollen germination, %

81,30 ± 5,09 8,60 ± 1,33

uogų skaičius kekėje number of berries in cluster

7,25 ± 0,48 5,00 ± 0,58

didžiausios uogos masė weight of largest berry, g

0,93 ± 0,05 2,18 ± 0,06

vidutinė uogos masėaverage weight of berries, g

0,70 ± 0,07 1,73 ± 0,10

32

veikiant poliploidogenais serbento gemalus, sukurti juodojo serbento tetraploidai, kurių c1–c2 tiriami įvairiuose selekciniuose augynuose. tetraploidinių ir diploidinių augalų morfologiniai skirtumai pateikti 4 lentelėje.

augalų generatyvinių organų kultivavimas in vitro sudaro prielaidas išauginti haploidinius tiriamų augalų rūšių individus. auginant neapvaisintas mezgines in vitro laboratorijoje, išauginti raudonojo burokėlio (stanys ir kt., 1996), valgomojo svogū-no (stanys ir kt., 2001) ir vaistinio smidro (Žebrauskienė ir kt., 2007) haploidiniai augalai.

selekci ja in v i tro kul tūroje . naudojant in vitro kultūrą, parengta atsparių rauplėms obelų sėjinukų atranka embrioniniu jų raidos tarpsniu (stanys, Gelvonauskienė, 1995). obelų genotipai diferencijuoti, naudojant izoliuotas nuo gemalų sėklaskiltes. tyrimuose 40–75 % atsparių rauplėms sėjinukų buvo at-rinkta šeimose, kur bent vienas iš tėvų turėjo monogeninį atsparumą. Šeimose su poligeniniu atsparumu buvo atrinkta 4–14 % atsparių sėjinukų. sėjinukų atsparumas buvo patikrintas in vivo. Lauko sąlygomis atsparūs išliko 33–43 % individų iš šeimų su poligeniniu atsparumu ir 66–100 % individų iš šeimų su monogeniniu atsparumu (3 pav.). Parengtoji in vitro atsparių rauplėms sėji-nukų atrankos sistema leidžia jau kryžminimo metais identifikuoti atsparius rau-plėms sėjinukus, sutrumpinti selekcijos procesą ir sumažinti darbo sąnaudas.

3 pav. atsparių rauplėms sėjinukų medelyne procentas nuo atrinktų in vitro augalų skaičiaus. ta pačia raide pažymėti vidurkiai iš esmės nesiskiria (r ≤ 0,01)

Fig. 3. Percent of scab resistant seedling in the nursery comparing with number of plants selected in vitro. means marked with different letter does not differ significantly at p ≤ 0.01

33

augalų biotechnologijos laboratorijoje parengta braškių genotipų pagal atsparumą šalčiui diferencijavimo in vitro sistema (rugienius, stanys, 2001). augalų genotipai diferencijavosi -9–11 °c temperatūrų intervale. Įvertinus augalų atsparumą in vivo sąlygomis, buvo nustatyta stipri koreliacija (r -0,78) tarp atsparumo šalčiui in vitro ir ištvermingumo žiemą, tarp atsparumo šalčiui in vitro ir in vivo egzistuoja dar stipresnė koreliacija (r -0,83). Šis metodas tinka ankstyvai augalų atsparumo šalčiui diagnostikai ir paspartina selekcijos procesą.

aptarimas. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, rengiant augalų mikrovegetatyvinio dauginimo ir selekcinės medžiagos kūrimo metodus, atlikus tyri-mus in vitro sistemoje, nustatyta, kad izoliuotų audinių ir ląstelių auginimo metodai leidžia sėkmingai kurti pradinę selekcinę medžiagą manipuliuojant ir genetinio, ir epigenetinio kintamumo galimybėmis. nustatyta, kad poliploidogenai kolchicinas ir orizalinas gali būti labai efektyviai naudojami vaisinių sodo augalų, taip pat ir kitų vegetatyviniu būdu dauginamų augalų poliploidus indukuojant in vitro kultūroje (väinölä, 2000). taikant parengtus metodus, pirmą kartą sukurti japoninio svarainio tetraploidai, nustatyta jų vaisių morfologinių savybių priklausomybė nuo augalų ploidiškumo lygio. Poliploidizuojant in vitro sąlygomis izoliuotus juodojo serbento gemalus, sukurtas gausus selekcinis tetraploidinių serbentų fondas. išauginti tarprūši-niai serbentų hibridai tokiose kryžminimo kombinacijose, kuriose įprastais selekcijos metodais iki šiol nepavyko gauti gyvybingų palikuonių. taikant šiuos metodus, pavyko iš esmės padidinti augalų atsparumą grybinėms lapų ligoms (Šikšnianas ir kt., 2005), sukurti vėlai žydinčius augalus, taip pat sumažinti pavasarinių šalnų poveikį. izoliuotų gemalų metodas leido iš esmės padidinti kaulavaisinių augalų sėjinukų išeigą, suteikė galimybę regeneruoti augalus ir iš ankstyvųjų veislių, kurių gemalai nebūna visiškai išsivystę. metodas neturi selektyvumo tendencijos. izoliuoti gemalai, nepriklausomai nuo jų prigimties, vystosi in vitro. taikant šį metodą, galima reanimuoti nedaigių sėklų gemalus (rammning, 1990).

atranka ankstyvais individų išsivystymo periodais paspartina selekcijos procesą, mažina selekcinio darbo sąnaudas. izoliuotų audinių ir ląstelių auginimo metodas su-daro galimybes selektyvinėms sistemoms naudoti ne tiktai subrendusių augalų, bet ir embrionų audinius ankstyvaisiais individo raidos laikotarpiais. atsparumo biotiniams ir abiotiniams veiksniams raiškos atitikimas embrioniniame ir reproduktyviniame augalų išsivystymo perioduose nulemia in vitro metodų panaudojimo korektiškumą ir efektyvių selekcijos technologijų kūrimą.

išvados. naudojant genetinio kintamumo indukavimo agentus in vitro sistemoje, galima regeneruoti pageidaujama kryptimi pakitusius augalus ir sukurti pradinę selek-cinę medžiagą naudojant tiek somatinius, tiek generatyvinius eksplantus.

Įvertinus koreliacijas tarp požymių raiškos augalo embrioniniu ir brandaus amžiaus etapais, tarp požymių raiškos in vitro ir in vivo, galima sukurti selekcinės medžiagos vertinimo technologijas, paspartinančias selekcijos procesą.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-07-30

34

Literatūra

1. bauer r. 1978. iosta, eine neue beerenobstart auf der kreuzung schwarze Johannisbeere x stachelbeere. erwerbsobstbau, 20(6): 116–119.

2. Borkowska B. 2001. morphological and physiological characteristics of micro-propagated strawberry plants rooted in vitro or ex vitro. scientia horticulturae, 89(3): 195–206.

3. Esau K. 1977. anatomy of seed plants. John wiley and sons, new york/santa barbara/London/sydney/toronto.

4. Gamborg o. L., miller r., ojima k. 1968. nutrient requirements of suspension cultures of soybean root cells. experimental cell research., 50: 157–158.

5. Gelvonauskienė d., stanys v. 2002. comparison of screening methods for scab resistant seedlings. agricultural sciences, 4: 23–27.

6. Harwey C. F., Fraser L. G., Kent J., Steinhagen S., mcneilage m. a., Gui-jun y. 1995. analysis of plants obtained by embryo rescue from an interspecific Actinidia cross. scientia horticulturae, 60(3–4): 199–212.

7. Jensen n., eriksen e. n. 2001. development of primary dormancy in seeds of Prunus avium during maturation. seed science and technology, 29(2): 307–320.

8. miller a. r, scheerens J. c, chandler c. k. 1992. enhanced strawberry seed germination through in vitro culture of cut achenes. Journal of the american society for horticultural science, 117(2): 313–316.

9. murashige t., skoog f. 1962. a revised medium for rapid growth and bioassays with tobacco tissue cultures. Physiologia Plantarum, 15: 473–479.

10. nilsson f. 1979. kroma nytt barslag. kommery handeln viola tradgardvarlden, 16(1): 7.

11. nitch J. P., nitch c. 1969. haploid plants from pollen grains. science, 163(85): 85–87.

12. ramming d. w. 1990. the use of embryo culture in fruit breeding. hortscience. 25(4): 393–398.

13. rugienius r., stanys v. 2001. In vitro screening of strawberry plants for cold resistance. euphytica, 122: 269–277.

14. stanys v., shikshnianas t., staniene G. 1994. embryo development and em-bryo rescue within the genus ribes. norwegian Journal of agricultural sciences, 9: 95–104.

15. stanys v., Gelvonauskienė d. 1995. screening of apple seedlings in embryo-nic phase for the resistance to scab in cotyledon culture. Žemės ūkio mokslai, 1: 57–61.

16. stanys v., stanienė G., Petronienė o. d. 1996. Plant regeneration from unferti-lised red beet ovaries. biologija, 3: 60–70.

17. stanys v. 1996.variation during micropropagation of plants. Problems of fruit plant breeding. Jelgava, 140–145.

18. stanys v. 1996. In vitro culture in the plant breeding. variability and stability: abstract of habilitate doctor thesis. babtai.

35

19. stanys v., kamštaitytė d., stanienė G. 2001. Gynogenesis of onion cultivars. Proceedings of Latvian academy of sciences. sec. b., 55(5/6): 234–236.

20. stanys v., mažeikienė i., stanienė G., Šikšnianas t. 2007. effect of phytohor-mones and stratification on morphogenesis of Paeonia lactioflora Pall. isolated embryos. biologija, 53(1): 27–30.

21. schmidt h., ketzel a. 1994. raising sweet cherry seedlings by using in vitro techniques. Progress in temperate fruit breeding. Printed in the netherlands. 381–383.

22. Šikšnianas t., stanys v., stanienė G., sasnauskas a., rugienius r. 2005. american black currant as donor of leaf disease resistance in black currant breeding. biologija, 3: 65–68.

23. tarakanovas P. 1999. statistinių duomenų apdorojimo programos paketas „selekcija“. akademija, kėdainių r.

24. väinölä a., 2000. Polyploidization and early screening of rhododendron hy-brids. euphytica, 112(3): 239–244.

25. white P. r. 1943. a handbook of plant tissue culture. J. cattel, Lancaster, Pa.26. Žebrauskienė a., kmitienė L., stanys v. 2007. the influence of kinetin and gib-

berellic acid (Ga) on the development of embryos of asparagus ( Asparagus officinalis L.) in vitro. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 101–108.

27. Станис В., Чесонис С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини- Станис В., Чесонис С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини-Станис В., Чесонис С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини- В., Чесонис С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини-В., Чесонис С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини- С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини-С. 1988. �со�енности ра�вития пло�ов и семян актини-�ии коломикта на искуственной питательной сре�е. Про�лемы экологиче-ского мониторинга и генетические аспекты орнитофауны и �иких органи�-мов. Вильнюс, 56–58.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

In vitro techniques for accelerated orchard plant breeding V. Stanys, G. Stanienė, r. rugienius, d. Gelvonauskienė, t. Šikšnianas, i. Mažeikienė

Summary

usage of plant isolated tissue and cell system for orchard plant breeding is discussed in this review. main results in the fields of plant micropropagation, interspecific hybridisation using isolated embryos, creation of polyploid plants using in vitro techniques and in vitro breeding of the Laboratory of Plant biotechnology from Lithuanian institute of horticulture are presented.

it was shown that it is possible to regenerate plants in desired way using somatic and genera-tive plant explants and agents for induction of genetic variability using in vitro culture thus creating initial breeding material. it is possible to prepare technologies for selection of breeding material evaluating correlation between expression of desired traits during stages of embryonic and mature plants and also between expression of traits in in vitro and in vivo, thus fastening breeding process.

key words: isolated embryo, micropropagation, polyploidy, breeding in vitro, orchard plants, interspecific hybrids.

37

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Molekuliniai žymenys sodo augalų selekcijoje

tadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, rytis rugienius, dalia Gelvonauskienė, ingrida Mažeikienė, Vidmantas BendokasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas v.stanys@lsdi.lt

straipsnyje aptariamas molekulinių žymenų panaudojimas daugiamečių sodo augalų selekcijoje. aptariami pagrindiniai mokslo tyrimų rezultatai, gauti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) augalų biotechnologijos laboratorijoje identifikuojant ser-bentų, braškių, obelų, trešnių, bijūnų baltymų ir dnr molekulinius žymenis. nagrinėjamas molekulinių žymenų panaudojimas šių genčių augalų rūšių ir veislių giminingumui nustatyti, atspariems grybinėms ligoms sėjinukams identifikuoti ankstyvais jų raidos tarpsniais be tie-sioginio užkrato grybine infekcija. aptariami savisuderinamumo žymenys lietuviškos kilmės trešnių veislėse. analizuojamas ryšys tarp baltyminių, dnr žymenų ir augalų atsparumo grybinėms ligoms.

konstatuojama, kad baltyminių ir dnr molekulinių žymenų nustatymas palengvina daugiamečių sodo augalų genetinės struktūros analizę ir leidžia parengti technologijas, žy-miai paspartinančias selekcijos procesą, vykdant pageidaujamų sėjinukų atranką juvenaliniu augalų raidos tarpsniu.

reikšminiai žodžiai: baltyminiai ir dnr molekuliniai žymenys, bijūnai, braškės, obelys, serbentai, trešnės.

Įvadas. baltymų ir nukleorūgščių molekuliniai žymenys sudaro prielaidas ir galimybes charakterizuoti vegetatyviniu būdu dauginamų augalų rūšių ir veislių genetinę įvairovę, giminingumą bei tirti oligogenais ir poligenais kontroliuojamų požymių raišką.

fermentų ir dnr polimorfizmo įvertinimo rezultatai sėkmingai panaudoti at-spariems grybinėms ligoms daugiamečių sodo augalų sėjinukams atrinkti ankstyvais jų raidos tarpsniais be tiesioginio grybinės infekcijos užkrato (Голышкина, 2005). Peroksidazės polimorfizmas panaudotas atrenkant atsparius miltligei juodojo serben-to augalus (Петренко,1984), nustatant raudonojo serbento veisles bei jų stabilumą (Арсеньева, 1995) bei identifikuojant Ribes genties Eucoreosma sekcijos rūšis (Šikšnianienė ir kt., 2001). molekuliniai žymenys naudoti slyvų, vyšnių ir trešnių giminingumui įvertinti (beaver, yezzoni, 1995; P-badescu, 1966), aviečių veislėms in vivo ir in vitro identifikuoti (cousineau, donnelly, 1989, 1992).

38

tiriant dnr polimorfizmą raPd metodu, nustatyti žymenys, susieti su obelų atsparumu rauplėms (Gelvonauskienė ir kt., 2005), braškių atsparumu grybinėms li-goms (Gelvonauskienė ir kt., 2007), trešnių savisuderinamumo genais (stanys ir kt., 2008), obelų koloninę formą nulemiančiu Co genu (bendokas ir kt., 2007). Jie naudoti juodojo serbento veislėms identifikuoti (Gelvonauskis ir kt., 2001), bijūnų rūšių ir veislių giminingumo tyrimuose (mažeikienė ir kt., 2007).

darbo tikslas – aptarti molekulinių žymenų panaudojimo galimybes atliekant daugiamečių sodo augalų genetinės struktūros analizę, identifikuojant rūšis ir veisles, taip pat nustatant atsparumo ligoms, vainiko formos ir savisuderinamumo donorus.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tirti obelų, trešnių, braškių, bijūnų, ser-bentų rūšių ir veislių augalai iš Lsdi kolekcinių ir selekcinių augynų.

izofermentai ekstrahuoti iš serbentų ir obelų pumpurų bei lapų su tris-GLyc buferiniu tirpalu ir tirti elektroforezės metodu pagal modifikuotą v. Jaaskos metodiką (Jaaska, 1972).

bendroji dnr išskirta iš jaunų lapų, panaudojus heksadeciltrimetilamonio bro-mido buferį (ctab) (doyle, doyle, 1990). braškių atsparumo fitoftorozei geno Rpf1 žymens išskyrimui PGr būdu naudotas van de wego (van de weg, 1997) pasiūlytas polimorfinis pradmuo oPo16. amplifikavimo reakcijai naudoti specifiniai Co, Vf genam pradmenys. serbentų rūšims identifikuoti naudoti pradmenys: oPb-07; oPb-08; oPc-02; 3472-001 ir 347-002 (operon technologies, inc.). bijūnų rūšims ir veislėms identifikuoti naudoti pradmenys: oPa 07; oPa 08; oPa 09; oPa 18; oPb-07; oPb-08; oPb-17; oPb-19; mP 5; mP 8. trešnių s-aleliams identifikuoti PGr metodu buvo panaudotos penkios pradmenų poros: emPc2consfd-emPc3consrd ir emPc2consfd-emPc5consrd (sutherland ir kt., 2004), Pruc2-Pruc4r (tao ir kt., 1999), charakterizuojančios antrąjį introną, Prut2-Pruc4r, charakterizuojanti abu, pirmąjį ir antrąjį, intronus (tao ir kt., 1999) ir Paconsi-f-Paconsi-r, charakterizuo-janti pirmąjį introną (sonneveld ir kt., 2003). amplifikavimo produktų elektroforezė atlikta 1–1,4 % agarozės gelyje 1xtae buferyje (40 mm tris-acetato, 1 mm edta, ph 8,0), nudažyta etidžio bromido tirpale. dnr fragmentų dydis nustatytas panaudojus standartinius rinkinius Generuler™ 100 bp dna Ladder Plus, Generuler™ 1 kb dna Ladder ir Generulertm100 bp dna Ladder mix (uab „fermentas“).

eksperimentiniai duomenys biometriškai įvertinti dispersinės analizės metodais (tarakanovas, 1999) arba grupuoti pagal dunkano kriterijų. Genetinis atstumas ver-tintas su „PopGene 3.2“ kompiuterine programa (nei, 1978).

rezultatai. siekiant nustatyti izofermentinius žymenis, susijusius su obelų atspa-rumu rauplėms, tirtas polifenoloksidazės (Pfo) izoformų spektras. tirtose obelų veis-lėse stebėtas Pfo fermentinės sistemos polimorfizmas. nustatyta, kad Pfo izoformų kiekis augalų vegetacijos metu keičiasi (1 pav.). atskyrus Pfo formas poliakrilamido gelyje, identifikuotos specifinės fermento izoformos ar jų kombinacijos, būdingos rauplėms jautrioms arba atsparioms obelų veislėms.

39

serbentų rūšių izofermentai buvo nustatomi skirtingais augalų organogenezės

etapais (2 pav.). izoformos, kurių Rf 0,50–0,51, buvo būdingos visoms tirtoms ser-bentų rūšims. Polifenoloksidazės izoformos keitėsi serbentų augaluose bėgant me-tams. didžiausias jų skaičius aptiktas serbentų ramybės metu (v tapas). Pumpuruose nustatytos 7–8 izoformos, lapuose – 1–3 izoformos. nepakankamai atsparios šalčiui ir nepakankamai ištvermingos žiemą rūšys Ribes americanum ir porūšis R. nigrum ssp. europaeum turėjo mažiausią izoformų skaičių. Galima daryti prielaidą, kad už-sigrūdinimo metu padidėjęs izoformų skaičius charakterizuoja augalų ištvermingumą per žiemą.

Gauti obelų dnr analizės, panaudojant specifinę Vf1 genui pradmenų porą, re-zultatai rodo, jog 1–5 rauplių rasei atsparios obelų veislės – ‘Prima’, ‘aldas’, ‘skaistis’ ir ‘rudenis’ – turi 500 bp dnr fragmentą, kuris specifinis Vf1 genui. nepažeidžiama rauplėmis veislė ‘Štaris’, kurios atsparumo genetinė prigimtis nėra žinoma, šio fragmento neturi. fragmentas rastas atsparios rauplėms (poligeninis atsparumas) veislės ‘tellissaare’ genome. Jautrios rauplėms obelų veislės ‘noris’ ir ‘Popierinis’ bei atsparios rauplėms veislės (poligeninis atsparumas) ‘katja’, ‘auksis’ 500 bp dnr fragmento neturėjo (3 pav.).

Pav. 1 Polifenoloksidazių, ekstrahuotų iš lapų liepos mėn., izoformų žymenys poliakrilamidiniame gelyje

Fig. 1. Pattern of polyphenoloxidase isozyme bands on polyacrylamide gel. PPo extracted from leaves in July

40

Pav. 2. Eucoreosma sekcijos serbentų rūšių polifenoloksidazių izoformų elektroforeograma. 1, 2, 3, 4 – R. pauciflorum; 5, 6, 7, 8, – R. hudsonianum; 9, 10, 11, 12 – R. janzcewskii; 13, 14, 15, 16 – R. americanum; 17, 18, 19, 20 – R. nigrum

ssp. Sibiricum; 21, 22, 23, 24 – R. nigrum ssp. europaeum; 25, 26, 27, 28 – R. dikuscha. 1, 3, 5, 7, 9, 11, 13, 15, 17, 19, 21, 23, 25, 27 – žievė;

2, 6, 10, 14, 18, 22, 26 – pumpurai; 4, 8, 12, 16, 20, 24, 28 – lapai.Fig. 2. electrophoreogram of polyphenoloxidase isoforms of

Eucoreosma section currant species. 1, 2, 3, 4 – R. pauciflorum; 5, 6, 7, 8, – R. hudsonia-num; 9, 10, 11, 12 – R. janzcewskii; 13, 14, 15, 16 – R. americanum; 17, 18, 19, 20 – R. ni-

grum ssp.sibiricum; 21, 22, 23, 24 – R. nigrum ssp. europaeum; 25, 26, 27, 28 – R. dikuscha. 1, 3, 5, 7, 9, 11, 13, 15, 17, 19, 21, 23, 25, 27 – bark; 2, 6, 10, 14, 18, 22, 26 – buds;

4, 8, 12, 16, 20, 24, 28 – leaves.

41

vienas šiuolaikinės obelsųselekcijos tikslų yra veislių su kompaktiška vainiko forma kūrimas. taip sumažinamos medžio formavimui ir genėjimui reikalingos išlai-dos. Šio požymio donoras – koloninės vainiko formos obelys. molekulinių žymenų, susietų su konkrečiu požymiu, konstravimas ir naudojimas įgalina nustatyti koloninės vainiko formos obelis juvenaliniu laikotarpiu. 2006 m. atlikti kryžminimai tarp kolo-ninių ir nekoloninių obelų. du scar ir keturi ssr molekuliniai žymenys panaudoti nustatyti sėjinukus, turinčius Co geną. Pirmoje kartoje koloninės ir nekoloninės for-mų sėjinukai pasiskirstė santykiu 1 : 1, taigi buvo patvirtinta, kad tėvinės koloninės formos obelys turi Co geną heterozigotinėje būklėje. Co alelis sėjinukuose nustatytas juvenaliniu laikotarpiu.

Įvertinus Ribes genties Eucoreosma sekcijos rūšių dnr polimorfizmą su penkio-mis pradmenų poromis, nustatyti genetiniai atstumai tarp rūšių ir sudaryta dendrograma (4 pav.). rūšys, kilusios iš to paties regiono (sibiras), skiriasi genetiniu atstumu.

Pav. 3. obelų dnr fragmento, amplifikuoto su specifiniais Vf genui pradmenimis, elektroforeograma. 1 – masės žymuo (Generulertm 1 kb dna Ladder),

2 – ‘noris’, 3 – ‘Popierinis’, 4 – ‘tellissare’, 5 – ‘auksis’, 6 – ‘katja’, 7 – ‘Prima’, 8 – ‘Štaris’, 9 – ‘aldas’, 10 – ‘skaistis’, 11 – ‘rudenis’.

Fig. 3. electrophoreogram of apple dna fragments amplified by Pcr using Vf1a specific primer pair. 1 – mass marker (Generulertm 1 kb dna Ladder),

2 – ‘noris’, 3 – ‘Popierinis’, 4 – ‘tellissare’, 5 – ‘auksis’, 6 – ‘katja’, 7 – ‘Prima’, 8 – ‘Štaris’, 9 – ‘aldas’, 10 – ‘skaistis’, 11 – ‘rudenis’.

4 pav. dendrograma, sudaryta remiantis genetinio atstumo tarp tirtų Ribes genotipų reikšmėmis („PopGene 3.2“ programa uPGma PhyLiP)

Fig. 4. dendrogram showing genetic distance between Ribes genotypes (“PopGene 3.2” programme uPGma PhyLiP)

42

Pagal raPd žymens dnr seką sukurtas specifinis scar žymuo, tiesiogiai susi-jęs su braškių atsparumo fitoftorozei Rpf1 genu. naudojant šį žymenį, įvertintas geno Rpf1 buvimas braškių veislėse. sukryžminus veisles, turinčias šį žymenį, su veislėmis be žymens, lauko tyrimų duomenys parodė, kad fitoftorozei atsparūs ir neatsparūs f1 palikuonys pasiskirstė santykiu 1 : 1.

trešnių savinesuderinamumas yra kontroliuojamas atskiro multialelinio lokuso (s lokuso) pagalba (nettancourt, 1977). tradiciškai genotipų nesuderinamumas nu-statomas vykdant kontroliuojamą apdulkinimą. dnr izoliavimas leidžia identifikuoti S-haplotipus atliekant PGr analizę naudojant bendrus (nespecifinius) arba specifinius pradmenis. trešnių genominės dnr tyrimas parodė, kad trešnių s-rnazėje aptinkami du intronai, kurie skiriasi savo S aleliu. Ši intronų įvairovė leidžia PGr analizės pagalba identifikuoti S alelius naudojant nespecifinius pradmenis. taikant įvairius metodus, nustatyta 16 skirtingų S alelių ir 29 nesuderinamumo grupės (stanys ir kt., 2008).

naudojant bendruosius pradmenis patikimai pavyko identifikuoti keletą alelių (5 pav.). antrą introną apimantys pradmenys (emPc2consfd-emPc3consrd ir emPc2consfd-emPc5consrd Pruc2-Pruc4r) leidžia išskirti S4 bei S6 alelius. išsiskiria ir kiti aleliai, tačiau dėl panašių fragmentų masių juos sunku tiksliai iden-tifikuoti.

tyrimų rezultatai leido priskirti lietuviškas trešnes dešimčiai savinesuderinamumo grupių, identifikuoti iki šiol neaptiktas, literatūroje nepaminėtas S alelių kombina-cijas.

Įvertinus keturiolikos bijūnų rūšių ir veislių dnr polimorfizmą, apskaičiuotas genetinis tapatumas ir genetinis atstumas tarp jų (lentelė). didžiausia tapatumo reikš-mė – 0,9312 buvo tarp tai pačiai rūšiai priklausančių genotipų P. officinalis f. alba plena ir P. officinalis f. rosea plena. mažiausias genetinis tapatumas gautas tarp P. lactiflora-1 ir puskrūmių P. suffruticosa bei P. suffruticosa var. Rockii.

5 pav. s-rnazės geno elektroforeograma trešnių veislėse pagausinus dnr su ben-drųjų pradmenų pora em – Pc3consfd em – Pc2consrd

Fig. 5. electrophoreogram of sweet cherry s-rnase gene amplified with em – Pc3consfd em – Pc2consrd primers

43

Lentelė. tirtų Paeonia genties augalų genetinis tapatumas (kursyvu) ir genetinis atstumas (pagal nei, 1978) table. Genetic identity (Italic) and distance of Paeonia genus plants (according to nei, 1978)

Paeonia genotipai / Paeonia genotypes: 1 – P. lactiflora-1; 2 – P. lactiflora-2; 3 – P. peregrina; 4 – P. daurica; 5 – P. tenuifolia var. plena; 6 – P. tenuifolia; 7 – P. officinalis f. alba plena; 8 – P. officinalis f. rosea plena; 9 – P. anomala; 10 – P. weitchii; 11 – P. suffruticosa; 12 – P. suffruticosa var. rockii ; 13 – P. delavayi; 14 – P. lutea.

aptarimas. tyrimuose nustatyta, kad polifenoloksidazės izoformos serbentuo-se ir obelyse keičiasi įvairiais organogenezės etapais. ir kiti autoriai yra nustatę šį dėsningumą vynuogėse (Негру, Ме�ве�ева, 1990) ir citrusuose (Zheng Xiao hong ir kt., 1996). ištirti serbentų rūšių ir obelų veislių augalai ramybės metu, veikiant že-moms temperatūroms, turėjo daugiau PPo izoformų, palyginti su vasaros laikotarpiu. turinčios daugiau izoformų serbentų rūšys, kaip ir kitų autorių tyrimuose įvertintos juodojo serbento veislės (Петренко, 1984), mažiau pažeidžiamos netikrąja miltlige.

manoma, kad amerikos kilmės serbentų rūšis Ribes hudzonianum labai artima rūšiai R. fongtaneum, susiformavusiai tolimuosiuose rytuose. tai leidžia daryti prielai-dą, kad R. hudzonianum taip pat susiformavo tame pačiame regione, tik vėliau pateko į kitą aplinką, kurioje aklimatizavosi ir išplito. kryžminant šias rūšis su kultūrinėmis juodojo serbento veislėmis (shikshnianas ir kt., 2005), priklausomai nuo genetinio ats-tumo tarp rūšių, gaunami skirtingi uogų mezgimo rezultatai. Lengviausiai tarpusavyje kryžminasi R. nigrum veislių augalai su R. usuriensis laukinių formų augalais.

obelų dnr tyrimai parodė, kad PPo žymenys nėra susieti su oligogeninį atsparu-mą rauplėms lemiančiu Vfa1 genu (Gelvonauskienė ir kt., 2005). buvo parodyta, kad šio oligogeno buvimas ne visada garantuoja imunitetą rauplėms. Vf1 geno žymuo buvo

44

aptiktas veislėje ‘tellissaare’, kuri pasižymi poligeniniu atsparumu ir atskirais metais pažeidžiama rauplėmis iki 3 balų (Gelvonauskienė, bandaravičius, 1998). matyt, šio geno raiška yra pakitusi dėl galimų geno struktūros pasikeitimų.

iš šiuo metu žinomų 29 trešnių savinesuderinamumo grupių tyrimo rezultatai leido priskirti lietuviškas trešnes dešimčiai grupių ir identifikuoti iki šiol neaptiktas, literatūroje nepaminėtas S alelių kombinacijas: S1S13 (‘Žemaičių juodoji’) ir S6S16 (‘Jurga’, ‘anta’). remiantis atliktais tyrimais, jungiant veisles ‘Jurga’ ir ‘anta’, gali-ma formuoti naują XXviii savinesuderinamumo grupę. veislės ‘Žemaičių juodoji’ ir ‘norta’ priskirtinos o grupei.

išvados. baltyminių ir dnr molekulinių žymenų nustatymas palengvina daugia-mečių sodo augalų genetinės struktūros analizę ir donorų išskyrimą, leidžia parengti technologijas, gerokai paspartinančias selekcijos procesą, vykdant pageidaujamų sėjinukų atranką juvenaliniu augalų raidos tarpsniu.

Gauta 2008-07-23 Parengta spausdinti 2008-08-04

Literatūra

1. baever y. yezzoni a. 1995. allozyme diversity in sour, sweet and ground cherry. theoretical and applied Genetics, 90(6): 847–852.

2. bendokas v., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., stanys v. 2007. Koloninio ir svyrančiojo ideotipo obelų morfologiniai žymenys sėjinukuose. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 48–54.

3. Cousineu Y. donnelly D. 1989. identification of raspberry cultivars in vivo and in vitro using isoenzyme analysis. hortscience, 24(3): 790–792.

4. Cousineu Y. donnelly D. 1992. Genetic analysis of isoenzymes in raspberry. Journal of the american society for horticultural science, 117(6): 996–998.

5. doyle J. J., doyle J. L. 1990. isolation of plant dna from fresh tissue. focus, 12(1): 13–15.

6. Gelvonauskienė d., bandaravičius a. 1998. obelų atsparumas rauplėms ir filos-tiktozei. sodininkystė ir daržininkystė. 17(1): 30–38.

7. Gelvonauskis b., stanys v., Šikšnianas t. 2001. molecular markers for identi- b., stanys v., Šikšnianas t. 2001. molecular markers for identi-, stanys v., Šikšnianas t. 2001. molecular markers for identi- v., Šikšnianas t. 2001. molecular markers for identi-, Šikšnianas t. 2001. molecular markers for identi- t. 2001. molecular markers for identi- 2001. molecular markers for identi-fication of Ribes species and interspecific hybrids. Proceedings of the Latvian academy of sciences. section b, 55(5/6): 20–22.

8. Gelvonauskienė d., Šikšnianienė J., rugienius r., Gelvonauskis b., Šikšnianas t., stanys v., stanienė G., sasnauskas a., vinskienė J. 2005. Polyphenoloxidase isozyme and Vfa1 sequence specific markers in apple cultivars differing in scab resistance. biologija, 3: 59–61.

9. Gelvonauskienė D., rugienius r., Šikšnianas T., stanienė G., sasnauskas a., stanys v. 2007. screening of apple and strawberry plants carrying fungal dis- v. 2007. screening of apple and strawberry plants carrying fungal dis- 2007. screening of apple and strawberry plants carrying fungal dis-eases resistance oligogenes using molecular markers. Žemdirbystė, 94(4): 139–145.

10. Jaaska V. 1972. electrophoretic enzyme studies in the genus Secale L. Esti NSV tead. akad. toim. biol., 21: 61–69.

45

11. mažeikienė I., stanys V., stanienė G. 2007. analysis of dna polymorphism of herbaceous peony species and cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 267–273.

12. nei m. 1978. estimation of average heterozygosity and genetic distance from a small number of individuals. Genetics, 89: 583–590.

13. nettancourt de d. 1977. monographs on theoretical and applied Genetics 3. springer-verlag, berlin–heidelberg–new york.

14. P-badescu a. 1966. contribution la euplicarea bradului de inrudiee genetica a unor specii pomicole samburoase prin cercetari isoenzimat tice. Lacr.sti.inst. cerc. Product. bucuresti, 18: 8–17.

15. shikshnianas t., stanys v., stanienė G., bobinas Č. 2005. hybridization of black currant cultivars with wild species of Eucoreosma. Пло�ово�ство, 17(2): 250–253.

16. sonneveld T., tobutt k. r., robbins T. P. 2003. allele-specific Pcr detection of sweet cherry incompatibility (S) alleles S1 to S16 using consensus and allele-specific primers. theoretical and applied Genetics, 107: 1 057–1 070.

17. stanys V., stanytė r., stanienė G., vinskienė J. 2008. s-allele identification by Pcr analysis in Lithuanian sweet cherries. biologija, 54(1): 22–26

18. sutherland b. G., robbins t. P., tobutt k. r. 2004. Primers amplifying a range of Prunus S-alleles. Plant breeding. 123: 582–4.

19. Šikšnianienė J., duchovskis P., stanys V., Šikšnianas T. 2001. Polyphenoloxidase markers for identification of Eucoreosma section currant species. folia horticulturae, 13(1a): 155–159.

20. Tao r., yamane h., sugriura a., murayama h., sassa h., mori h. 1999. molecular typing of s-alleles through identification, characterization and cdna cloning for s-rnases in sweet cherry. Journal of the american society for horticultural science, 124: 224–233.

21. tarakanovas P. 1999. statistinių duomenų apdorojimo programos paketas „selekcija“. kėdainių raj. akademija.

22. van de weg W. e. 1997. a gene-for-gene model to explain interactions between cultivars of strawberry and races of Phytophthora fragariae var. fragariae. theoretical and applied Genetics, 94: 445–451.

23. Zheng Xiao hong, nishioka michiko, kaweamura akiko, ukeda hiroyuki, sawamura masayoshi, kusumose hirozo. 1996. cluster analysis by measure-ment of peroxidase and esterase from Citrus flavedo. bioscience, biotechnology and biochemistry, 60(3): 390–395.

24. Арсеньева Т. В. 1995. � во�можности применения мето�а электрофоре�а �апасных �елкoв семян в сортове�ении сморо�ины красной. Моло�ые уче-oв семян в сортове�ении сморо�ины красной. Моло�ые уче-в семян в сортове�ении сморо�ины красной. Моло�ые уче-ные – са�ово�ству России. М., 61–64.

25. Голышкина �. В. 2005. Анали� применения генетических маркеров в се- �. В. 2005. Анали� применения генетических маркеров в се-�. В. 2005. Анали� применения генетических маркеров в се- В. 2005. Анали� применения генетических маркеров в се-В. 2005. Анали� применения генетических маркеров в се- Анали� применения генетических маркеров в се-Анали� применения генетических маркеров в се-лекции пло�овых культур – �остижения и перспективы (о��ор литературы. Состояние и перспективы селекции и сортора�ве�ения пло�овых культур). Материалы меж�унаро�ной научно-мето�ической конференции 12–15 июля 2005� 197–208.

46

26. Негру П. В., Ме�ве�ева Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко- П. В., Ме�ве�ева Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко-П. В., Ме�ве�ева Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко- В., Ме�ве�ева Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко-В., Ме�ве�ева Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко- Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко-Т. Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко- Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко-Н. 1990. �лектрофоретические спектры легко-растворимых �елков, перокси�а�ы и о-�ифенолокси�а�ы в свя�и с �имо-стойкостью виногра�а. �и�иология и �иохимия культурных растений� 22: 469–476.

27. Петренко Т. �. 1984. Исхо�ный материал в селекции на устойчивость к американской мучнистой росе у черной сморо�ины: aвтореферaт к. с.-х. н. Ха�аровск.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Molecular markers in orchard plant breedingt. Šikšnianas, V. Stanys, G. Stanienė, r. rugienius, d. Gelvonauskienė, i. Mažeikienė, V. Bendokas

Summary

usage of molecular markers in perennial orchard plant breeding is discussed in this review. the main results obtained identifying protein and dna molecular markers in cur-rants, strawberries, apples, sweet cherries, peonies at the Laboratory of Plant biotechnology of Lithuanian institute of horticulture are presented. usage of these markers in evaluation of above mentioned plant genus and cultivar relationships, identification of resistant to fungal diseases hybrids in juvenile phase without direct fungal contamination is being studied. markers for self-compatibility in Lithuanian sweet cherry cultivars are discussed. relationship between protein, dna markers and plant resistance to fungal diseases is analysed.

identification of protein and dna molecular markers eases analysis of genetic structure in perennial orchard plants and enables to prepare technologies for selecting hybrids with desirable traits in juvenile phase thus fastening breeding.

key words: apples, currants, peonies, protein and dna molecular markers, strawber-ries, sweet cherries.

47

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro

rytis rugienius, Vanda Lukoševičiūtė, Gražina Stanienė, Vidmantas StanysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas r.rugienius@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami braškės, paprastosios cidonijos, žieminio rapso, drambliažolės ir kitų vertingų žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimų in vitro, atliktų Lietuvos so-dininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi), rezultatai. svarbiausias tyrimų tikslas buvo nustatyti optimalias sąlygas šių augalų genotipų diferencijavimui pagal atsparumą šalčiui, įvertinti užsigrūdinimą ir jo išsilaikymą lemiančius veiksnius. daugelio tyrimų duomenimis, kad būtų galima įvairių genotipų augalus diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui, reikalingas grūdinimas. tirtų augalų eksplantai šaldyti in vitro nuo –2 iki –25 °c temperatūrų intervale, parodyta, kad daugelį augalų galima diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui šaldant –6–12 °c temperatūroje in vitro. Paaiškėjo, kad įvairių genotipų augalai skirtingai reaguoja į šaldymą in vitro. didelę įtaką augalų atsparumui šalčiui in vitro daro angliavandeniai, vitaminai, fito-hormonai ir kt. Parodyta, kad užsigrūdinimo išsilaikymas priklauso nuo atlydžio temperatūros, fitohormonų sudėties, kiekio augale ir terpėje bei augalo genotipo. Šaldymą in vitro tikslinga panaudoti skirtingų genotipų augalams diferencijuoti, atsparioms šalčiui veislėms atrinkti ir atsparumo šalčiui mechanizmams tirti.

reikšminiai žodžiai: braškė, drambliažolė, paprastoji cidonija, šaldymas in vitro, veislės, žieminis rapsas.

Įvadas reikšmingų ir perspektyvių žemės ūkiui augalų konkurencingumą ir pramoninę vertę Lietuvoje mažina nepakankamas jų adaptyvumas – ištvermingumas žiemą ir atsparumas šalčiui. Ši problema ypač išryškėja klimato kaitos, nepastovių žiemojimo sąlygų fone, kai Lietuvoje masiškai introdukuojamos rūšys ir veislės, kilusios iš švelnesnio klimato šalių. atsparumas šalčiui yra sudėtingas kompleksinis požymis ir jį lemia ne tik atskiri genai, bet ir jų sąveika – daugelio augalo sistemų struktūriniai ryšiai (chinnusamy ir kt., 2007). nors atskirų genų ir jų produktų reikšmė modelinių augalų užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui yra nemažai nagrinėta, augalo ir atskirų audinių, kaip sistemos, reakcija į užsigrūdinimo ir šaldymo metu veikiančius biocheminius, morfologinius-fiziologinius veiksnius ištirta nepakankamai. naudojant in vitro metodus ir dirbtinį šaldymą, galima sumodeliuoti sąlygas ir atskirus veiksnius arba jų kompleksą, veikiančius lauke užsigrūdinimo ir žiemojimo metu, taip pat tirti atsparumo šalčiui mechanizmą, įvertinti morfologinius, biocheminius pokyčius augalo ir audinių lygiu. In vitro metodai įgalina pagreitinti selekcijos procesą, sumažinti jo

48

sąnaudas (rugienius, stanys 2001).tiriant atskirų augalų atsparumą šalčiui, svarbu nustatyti optimalų temperatūros

režimą užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui bei genotipų diferenciacijai in vitro ir in vivo pasiekti. taip pat svarbu įvertinti morfologinių, fiziologinių, biocheminių veiks-nių įtaką CBF/DREB1 kelio genų raiškai ir nustatyti atskirų genų įtaką užsigrūdinimo ir atsparumo šalčiui sistemai augale.

skirtingos augalų rūšys nevienodai reaguoja į temperatūrą ir kitus veiksnius užsigrūdinimo metu. vienos jų, esant tam tikram fotoperiodui, užsigrūdina greičiau, kitos – lėčiau. Letalios temperatūros yra skirtingos atskiroms augalų rūšims arba ats-kiriems tos pačios rūšies genotipams.

Žieminio rapso, kaip ekonomiškai svarbaus žemės ūkiui augalo, atsparumas šalčiui nagrinėtas daugelyje šalių. nustatytas ryšys tarp atskirų genotipų augalų atsparumo šalčiui ir tam tikrų fermentų (Zou wang-hao ir kt., 2007), augimo reguliatorių kon-centracijos (Gaveliene ir kt., 2005; anisimovienė ir kt., 2005), geno hsp90 raiškos ir hsp90 transkripto kiekio (krishna ir kt., 1995).

intensyvi sodininkystė neįmanoma be žemaūgių ir pusiau žemaūgių poskiepių naudojimo. Paprastoji cidonija (Cydonia oblonga) yra perspektyvus kriaušių poskiepis, reikalingas tokių sodų plėtrai. cidonija nėra pakankamai ištverminga žiemą Lietuvos klimato sąlygomis. Lsdi atrinkti perspektyvūs cidonijos klonai, kurie suderinami su daugeliu kriaušių veislių (kviklys, 2000; kviklys, kvikliene, 2004).

drambliažolės (Miscanthus) augalai, kaip perspektyvus atsinaujinančios energijos šaltinis, nėra pakankamai atsparūs šalčiui (clifton-brown ir kt., 2001). In vitro tiek drambliažolės, tiek cidonijos atsparumas šalčiui dar nebuvo tirtas. In vitro atrankos sistemos sukūrimas būtinas, siekiant padidinti šių augalų atsparumą šalčiui genų in-žinerijos būdu, taip pat tiriant šį požymį lemiančius veiksnius.

braškių užsigrūdinimo, jo išsilaikymo ir atsparumo šalčiui tyrimai Lsdi vykdomi jau nuo 1993 metų (rugienius, stanys, 2001; Lukoševičiūtė ir kt., 2007). Šiuo metu didesnis dėmesys kreipiamas į genetinius, fiziologinius ir biocheminius pokyčius už-sigrūdinimo metu arba prarandant užsigrūdinimą aukštesnėse temperatūrose, siejant šiuos pokyčius su reguliuojančių užsigrūdinimą ir atsparumą šalčiui lemiančių genų raiška nukleino rūgščių ir baltymų lygiu. išaiškinus šias sąveikas, nustačius morfofi-ziologinius ir genetinius žymenis, taikant biotechnologinius ir įprastinius selekcijos metodus, būtų galima sukurti didelio adaptyvumo veisles.

darbo tikslas – nustatyti optimalias sąlygas braškės, rapso, drambliažolės, cido-nijos genotipų diferencijavimui pagal atsparumą šalčiui, įvertinti užsigrūdinimą ir jo išsilaikymą lemiančius veiksnius.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tyrimai atlikti Lsdi augalų biotechno-logijos laboratorijoje. tyrimams naudoti žieminio rapso (Brassica napus L.) ‘banjo’, ‘elvis’, ‘sw falstaff’, ‘valesca’, drambliažolės (Miscanthus × giganteus) mb263, paprastosios cidonijos (Cydonia oblonga P. mill.) k11, k16 ir k19, daržinės braškės (Fragaria ananassa duch.) ‘melody’ ir ‘venta’ veislių ir klonų augalai.

sėklos įterptos į ms terpę su skirtingais priedais: 20 mg l–1 sacharoze ir 0,75 mg l–1 baP (m1); 20 mg l–1 sacharoze, 0,75 mg l–1 baP ir vitaminais (tiaminu, piridoksinu, nikotino rūgštimi) po 0,5 mg l–1 (m2). Praėjus mėnesiui, rapsų augalai pernešti grūdi-nimui į kamerą su +2–4 °c temperatūra. Po 40 parų grūdinimo augalai šaldyti vieną

49

parą esant -7, -9, -11 °c temperatūroms. Po paros atšildymo visi augalai persodinti į maitinamąją terpę, prieš tai pašalinus šaknis.

drambliažolės mikroaugalai klonuoti in vitro m2 terpėje. keturias savaites grū-dinti +2–4 °c temperatūroje, šaldyti vieną parą -2, -4, -6, -8, -10 °c temperatūrose. Po paros visi augalai persodinti į šviežią tokios pat sudėties maitinamąją terpę.

Paprastosios cidonijos mikroaugalai auginti m2 terpėje, grūdinti +2–4 °c temperatūroje 35 paras, šaldyti -9 °c temperatūroje 12 valandų, po paros atšildymo persodinti į šviežią terpę.

braškių augalai prieš grūdinimą ir grūdinimo metu auginti ms terpėje su skirtin-gais priedais: 1) 3 % sacharoze, 2) 6 % sacharoze, 3) 5 % sacharoze ir 1 % rafinoze, 4) 6 % sacharoze ir 0,001 % prolinu. braškių mikroaugalai grūdinti, šaldyti ir atšildyti tokiomis pat sąlygomis kaip ir paprastosios cidonijos mikroaugalai. užsigrūdinimo išsilaikymo (tvermės) tyrime braškių augalai po 35 parų grūdinimo perkelti į augimo kameras su +10 arba +22 °c temperatūra 7 paroms (atlydžio modelis). Po to mikroau-galai vėl šaldyti ir grūdinti. visų tirtų rūšių ir veislių eksplantų būklė (balais 0–5 balų skalėje) ir nepažeistų augalų procentas vertinta praėjus 1, 14, 30 parų po šaldymo.

duomenų statistiniam apdorojimui panaudotos programos „anova“, stat 1,55 iš programų paketo „selekcija“ (tarakanovas, 2003).

rezultatai. Žieminio rapso mikroaugalų šaldymas in v i tro. Praėjus parai po šaldymo, eksplantai skyrėsi savo spalva, dalis jų buvo žalsvai gelsvi (1 lente-lė). Praėjus mėnesiui, pastebėta, kad dauguma eksplantų su žaliais lapeliais išgyveno. didžioji dalis eksplantų su žalsvai gelsvais lapeliais po mėnesio buvo sunykę, tik labai mažai veislės ‘valeska’ eksplantų išleido pumpurus ir liko gyvi.

1 lentelė. rapsų skirtingų veislių mikroaugalų išgyvenimas po šaldymo in vitro terpėje m1table 1. survival rate of rape microplants in vitro in the medium m1 after freezing in vitro

veislėvariety

Šaldymo temperatūrafreezing temperature,

°c

eksplantai po 1 paros explants after 1 day

išgyvenusių augalų kiekis posurvived plants after

žaligreen, %

žalsvai gelsvigreen–yellow, %

14 parų14 days, %

30 parų30 days, %

1 2 3 3 4 5‘elvis’ -7 100 0 100 90,0

-9 100 0 30,0 20,0-11 10,0 90,0 0 0

‘banjo’ -7 100 0 100 100-9 100 0 100 55,5-11 0 100 37,5 0

sw ‘falstaff’ -7 100 0 90,0 90,0-9 100 0 60,0 60,0-11 0 100 0 0

50

1 2 3 4 5 6

‘valesca’ -7 100 0 90,0 90,0-9 100 0 60,0 50,0-11 28,6 71,4 28,6 14,3

r05 / LSD05 1,3 1,4 2,8 2,9

Šaldant -7 °c temperatūroje išgyveno 90–100 % visų veislių mikroaugalų. Žemesnės temperatūros (-9 °c) poveikis labai priklausė nuo veislės. išgyveno 60 % veislės ‘falstaft’ ir tik 20 % veislės ‘elvis’ mikroaugalų. terpėje be vitaminų (m1) po mėnesio neliko gyvų mikroaugalų, šaldytų -11 °c temperatūroje, išskyrus veislę ‘valeska’. terpėje, papildytoje vitaminais (m2), po šaldymo -11 °c temperatūroje išliko gyvų visų veislių mikroaugalų, o veislės ‘valeska’ išgyveno 50 % visų šaldytų eksplantų (1 pav.).

drambliažolės mikroaugalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro. Praėjus parai po šaldymo, drambliažolės eksplantai taip pat skyrėsi savo spal-va (2 lentelė). Praėjus mėnesiui, dauguma žalios spalvos eksplantų išgyveno. didžioji dalis eksplantų su žalsvai gelsvais lapeliais po mėnesio buvo sunykę.

Po paros šaldymo in vitro -2, -4, -6, -8 °c temperatūrose nepastebėta sunykusių (parudavusių) mikroaugaliukų. Praėjus 14 parų, daugiausia žuvusių eksplantų rasta tarp šaldytų –8 °c temperatūroje. Praėjus mėnesiui, pastebėta aiški priklausomybė tarp išgyvenusių mikroaugalų kiekio ir šaldymo temperatūros: kuo stipriau šaldyti eksplantai, tuo mažiau jų išgyveno. veikiant eksplantus -10 °c temperatūra, jau po paros nerasta žalių augaliukų, visi buvo žalsvai rusvi, o po 14 parų – 100 % žuvo.

1 lentelės tęsinystable 1 continued

1 pav. Žieminio rapso mikroaugalų, išgyvenusių po šaldymo in vitro -11 °c temperatūroje, kiekis, %

Fig. 1. amount (%) of rape plants survived after freezing at -11 °c temperature in vitro

51

2 lentelė. drambliažolės mikroaugalų išgyvenimas po šaldymo in vitrotable 2. survival rate of miscanthus microplants after freezing in vitro

Šaldymo temperatūrafreezing temperature, °c

eksplantai po 1 paros explants after one day

išgyvenusių augalų kiekis po survived plants after

žaligreen, %

žalsvai gelsvigreen–yellow, %

14 parų14 days, %

30 parų30 days, %

-2 89,5 10,5 100 88,9-4 75,0 25,0 93,7 81,2-6 57,9 42,1 100 72,2-8 42,1 57,9 47,4 36,8-10 0 100 0 0

r05 / LSD05 4,9 4,8 3,1 4,6

Paprastosios c idoni jos mikroaugalų šaldymas in v i tro. Po šaldymo –9 °c temperatūroje klono k19 mikroaugalai buvo pažeisti mažiausiai (pažeidimo balo vidurkis 1,6) (3 lentelė). daugiausia (2,1 balo) buvo pažeisti k16 mikroauga-lai. k11 pažeidimai buvo tarpinio pobūdžio – 1,8 balo. skirtumai tarp klonų buvo ryškesni nagrinėjant nepažeistų mikroaugalų kiekius. Priklausomai nuo genotipo, klonai pagal šį parametrą skyrėsi nuo 5,4 % (k16) iki 28,2 % (k19). k16 mažes-niu nepažeistų mikroaugalų kiekiu labiau išsiskyrė iš kitų dviejų cidonijos klonų. nepažeistų mikroaugalų kiekis per tris stebėjimų savaites po šaldymų sumažėjo nuo 43,6 iki 28,2 % (k19) ir nuo 35 iki 20 % (k11). tai rodo, kad augalų pažeidi-mo laipsnis visiškai pasireiškia tik praėjus ne mažiau kaip 3 savaitėms po šaldymo.

3 lentelė. Paprastosios cidonijos mikroaugalų pasiskirstymas pagal pažeidimą šalčiu (balais) priklausomai nuo genotipo ir vertinimo laiko table 3. distribution of cydonia plants according to cold injury (scores) depending on genotype and evaluation time

Pažeidimas šalčiu, balais

cold injury (scores)

KlonaiClones

K11 K16 K191* 2** 3*** 1* 2** 3*** 1* 2** 3***

0 14 8 8 1 1 2 17 15 111 7 15 15 17 15 14 9 9 112 11 3 3 9 9 8 7 6 83 5 6 7 6 6 6 3 4 34 3 4 5 3 4 6 2 3 55 0 4 2 1 2 1 1 2 1

Pažeidimo vidurkiscold injury mean

1,4 1,9 1,8 1,9 2,1 2,1 1,2 1,4 1,6

* vertinta praėjus savaitei po šaldymo / first evaluation (one week after freezing), ** vertinta praėjus dviems savaitėms po šaldymo / second evaluation (two weeks after freezing), *** vertinta praėjus trims savaitėms po šaldymo / third evaluation (three weeks after freezing).

52

braškių mikroaugalų šaldymas in v i tro. tyrimų duomenys rodo, kad, kai augalai buvo grūdinti ir šaldyti esant dvigubai didesnei sacharozės koncentracijai terpėje, jie buvo 20 % mažiau pažeisti šalčio (2 pav.). kai sacharozės koncentracija maitinamojoje terpėje buvo 3 % (paprastai naudojama terpėje, skirtoje braškių mikro-dauginimui), veislės ‘melody’ augalai buvo pažeisti šalčio vidutiniškai 4,9 balo, o kai sacharozės terpėje buvo 6 %, šios veislės augalų pažeidimas tesiekė 3,9 balo. rafinozės priedo įtaka priklausė nuo veislės. variante su sacharozės ir rafinozės priedu veislės ‘venta’ augalai buvo tiek pat pažeisti šalčio, kaip ir esant terpėje vien tik 3 % sacha-rozės (pažeidimas 4,9 balo). ‘melody’ augalų pažeidimai (4,2 balo) buvo mažesni nei terpėje vien tik su 3 % sacharozės, bet didesni nei terpėje su 6 % sacharozės priedu.

Nors abiejų tirtų veislių augalų šalčio sukelti pažeidimai variante su 6 % sacha-rozės ir 0,001 % prolino priedu buvo šiek tiek mažesni nei variante su vien tik su 6 % sacharozės, bet skirtumai tarp šių variantų nebuvo statistiškai esminiai.

atlydys – neretai gamtoje pasitaikantis trumpalaikis oro temperatūros pakilimas žiemos metu, šalčio atsileidimas. tyrimų metu nustatyta, kad braškių užsigrūdinimo išsilaikymas (tvarumas), modeliuojant atlydį, priklauso tiek nuo atlydžio (inkubavimo augimui tinkamose temperatūrose) metu buvusios temperatūros, tiek ir nuo veislės. braškių veislės ‘melody’ augalai išlaikė užsigrūdinimo lygį, nepriklausomai nuo at-lydžio metu buvusios temperatūros (pažeidimo balas vidutiniškai 2,6–2,7). o veislės ‘venta’ augalai, šaldant po atlydžio, kurio temperatūra buvo +22 °c, tapo 1,6 balo, t. y. 32 % daugiau pažeisti, negu po atlydžio, kurio temperatūra +10 °c (3 pav.).

2 pav. braškių ‘melody’ ir ‘venta’ mikroaugalų šalčio sukelti pažeidimai balais, esant skirtingiems osmoprotektantų priedams maitinamojoje terpėje

Fig. 2. strawberry ‘melody’ and ‘venta’ microplants cold injury scores depending on different additions of osmopritectants to growing medium

53

aptarimas. remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima nustatyti tinkamiausias augalų grūdinimo ir šaldymo in vitro sąlygas. nustatytas optimalios šaldymo tempe-ratūros, reikalingos atspariems šalčiui augalams atrinkti (4 lentelė).

optimalios šaldymo temperatūros rapso skirtingų genotipų augalų diferenci-javimui pagal atsparumą šalčiui in vitro yra -9–11 °c. Šios temperatūros iš dalies atitinka teiktas kitų autorių duomenimis, pagal kuriuos trijų rapso veislių Lt50 buvo tarp -8 ir -11 °c (rife, Zeinali, 2003). nustatyta, kad vitaminų priedai maitinamojoje terpėje padeda rapso augalams išgyventi žemesnes temperatūras. tai rodo skirtingų vidinių ir išorinių fiziologinių, biocheminių sąlygų svarbą augalų užsigrūdinimui ir atsparumui šalčiui (4 lentelė).

Paprastosios cidonijos selekcija vidutinėse platumose nėra tiek išplėtota kaip rapsų, braškių ar daugelio kitų kultūrinių augalų, todėl tinkamų auginti Lietuvos kli-mato sąlygomis cidonijos augalų genetinė įvairovė nėra didelė. vienas iš klonų k11, k16 ir k19 atrankos kriterijų buvo adaptyvumas Lietuvos klimato sąlygoms (kviklys, 2000), todėl šie klonai pagal atsparumą šalčiui in vitro tarpusavyje labai nesiskyrė. tinkamiausias kriterijus paprastosios cidonijos skirtingiems genotipams diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui yra išgyvenusių mikroaugalų skaičius, vertinant pažeidimus ne anksčiau, kaip praėjus trims ar keturioms savaitėms po šaldymo in vitro.

optimali šaldymo in vitro temperatūra cidonijos genotipų diferenciacijai pagal atsparumą šalčiui yra -9–12 °c, drambliažolės -6–8 °c.

3 pav. braškių augalų pažeidimas šalčiu (balais) po šaldymo in vitro priklausomai nuo aplinkos temperatūros šešių parų atlydžio metu

Fig. 3. strawberry cold injury scores after freezing in vitro depending on tempera-ture during 6 days thaw

54

ankstesniais braškių in vitro tyrimais įrodyta, kad braškių užsigrūdinimas, nelygu kuri veislė, atlydžių metu išsilaiko nuo 2 iki 4 parų ir tai priklauso nuo fitohormonų – abscizo rūgšties ir giberelino (Lukoševičiūtė ir kt., 2007). Pagal duomenis, pateiktus šiame straipsnyje, svarbi taip pat atlydžio metu ir oro temperatūra, į kurią veislės reaguoja skirtingai.

4 lentelė. Žemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro table 4. cold hardiness evaluations of agriculture plants in vitro

rūšis species

Šaldymo tempe-ratūra veislėms diferencijuoti

freezing tempera-tures for cultivar differentiation

Pagrindiniai rezultatai main results

Literatūros šalti-niai references

1 2 3 4Lolium perenne L.

-10–25 tirtos augalų regeneravimo iš kaliaus, šaldyto –10–25 °c temperatūrose, gali-mybės, siekiant atrinkti atsparius šalčiui genotipus. diploidai atsparesni negu iš jų kilę tetraploidai. there were investigated the possibilities of plant generation from callus frozen at the temperatures 10–25 °c in order to select cold hardy genotypes. diploids are more hardy than tetraploids, which originated out of them.

stanys, sliesa-ravičius, 1983; Lemežys, 1997.

Malus domestica borkh.

nustatytos optimalios sąlygos obelų kriosaugojimui. augalus galima užgrū-dinti, esant žemoms teigiamoms tempe-ratūroms trumpos dienos fotoperiodui. didesni sacharozės kiekiai maitinamojoje terpėje teigiamai veikia užsigrūdinimą.there were established the optimal conditions for apple tree cryopreservation. it is possible to harden plants in low positive temperatures, short day photoperiod. the bigger amounts of saccharose in the nutritional medium positive-ly affect hardening.

caswell ir kt.,1986.

Beta vulgaris L

didesni sacharozės kiekiai ir augimo reguliatoriai maitinamojoje terpėje tei-giamai veikia užsigrūdinimą. veislių dife-rencijavimas pagal atsparumą šalčiui gali būti pasiektas, sumažinus maitinamojoje terpėje cukraus kiekį iki 1 %.the bigger amounts of saccharose and growth regulators in the nutritional medium positively affect hardening. differentiation of cultivars according to cold hardiness may be attained when the amount of sugar in the nutritional medium is diminished up to 1 %.

dix ir kt.,1994.

55

1 2 3 4Rubus idaeus L.

-11–20 atsparesnės veislės grūdinimo metu kaupia daugiau sacharozės ir rafinozės, bet mažiau gliukozės ir fruktozės negu jautresnės veislės. keturių savaičių grūdinimas +2 ir +15 °c temperatūrose būtinas veislių diferenci-javimui, kuris atitinka jų diferencijavimą lauko sąlygomis.hardier cultivars during hardening accumulate more saccharose and raffinose but less glucose and fructose than more sensitive cultivars. four week hardening at the temperatures +2 and +15 °c is necessary for cultivar differen-tiation, which corresponds to their differentia-tion under field conditions.

Palonen, buszard, 1998; Zatylnyj ir kt., 1993.

Prunus sp. -8–10 vyšnios atsparesnės šalčiui in vitro nei trešnės. atspariausios veislės ‘vytėnų žvaigždė’ ir ‘molodiožnaja’.cherries are more cold hardy in vitro than sweet cherries. the hardiest cultivars are ‘vytėnų žvaigždė’ and ‘molodiožnaja’.

r. rugienius, n barmutė, nepu-blikuota

Fragaria ananassa Duch.

-8–11 Negrūdintų augalų atsparumas šalčiui in vitro neatitinka jų atsparumo lauko sąlygomis. augimo reguliatoriai terpėje mažino atsparumą šalčiui in vitro.cold hardiness in vitro of not hardened plants does not correspond to their hardiness under field conditions. Growth regulators in the medium decreased hardiness in vitro

Palonen, buszard, 1997.

braškių atsparumas šalčiui tiesiogiai priklauso nuo grūdinimo trukmės ir sacharozės kiekio maitinamojoje terpėje. optimali braškių grūdinimo trukmė veislėms diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui in vitro yra 35 paros.strawberry cold hardiness directly depends on the duration of hardening and the amount of saccharose in the nutritional medium. the optimal durations of strawberry hardening for the differentiation of cultivars according to cold hardiness in vitro is 35 days.

rugienius, stanys, 2001.

4 lentelės tęsinystable 4 continued

56

1 2 3 4sukurta atsparių šalčiui braškių sėjinukų atrankos sistema in vitro.there was created in vitro selection system of cold hardy strawberry seedlings.

rugienius, 2000.

braškių augalai augimui palankiose temperatūrose išlaiko užsigrūdinimą 2–4 paras, gali pakartotinai užsigrūdinti per 7–21 parą.strawberry plants in the temperatures favou-rable to growth preserve the hardiness for 2–4 days and can harden again in 7–21 days.

Lukoševičiūtė ir kt., 2007.

braškių atsparumo šalčiui tyrimų duomenimis, sacharozė yra vienas iš poten-cialiausių osmoprotektantų. sacharozės koncentracijos padidėjimas maitinamojoje terpėje nuo 3 iki 6 % mažina pažeidimą šalčiu iki 20 %. nepaisant kai kurių autorių teiginio, kad rafinozė apsaugo augalus žemoje temperatūroje (kalberer ir kt., 2006), atlikus tyrimus, teigiamo rafinozės poveikio braškių atsparumui šalčiui in vitro nebuvo nustatyta. Galima rafinozės funkcija augale – apsaugoti membranas nuo šalčių sukeltų pažeidimų (Pennycooke ir kt., 2004).

tyrimų rezultatai taip pat nerodo, kad prolinas atlieka kokią nors augalų apsaugos nuo šalčio funkciją. kai kurie autoriai pastebi koreliaciją tarp prolino padidėjimo au-galuose ir jų atsparumo šalčiui padidėjimo (duncan, widholm 1987; dorffling ir kt., 1993). Pagal kitus autorius, šios aminorūgšties vaidmuo lieka prieštaringas – prolinas čia daugiau dalyvauja kaip streso indikatorius negu kaip krioprotektorius arba osmo-protektantas (yelenosky, 1979; ya Jun ir kt., 2004).

dažnai nėra aišku, ar angliavandenių ir kitų osmoprotektantų sudėties ir kiekio pokyčiai augaluose natūraliomis sąlygomis užsigrūdinimo metu yra dėl užsigrūdini-mo, ar paprasčiausiai dėl temperatūrinių metabolizmo pokyčių augale. molekulinių genetinių įrankių panaudojimas, leidžiantis nustatyti daugiau kintamųjų negu tradicinė fiziologija, gali padėti atskirti užsigrūdinimo mechanizmo elementus nuo atsitiktinių koreliacijų (kalberer ir kt., 2006). svarbu nustatyti ryšį tarp procesų, vykstančių ląstelėje molekuliniu lygiu, ir fiziologinių procesų, vykstančių viso augalo ar atskirų audinių lygiu. Lsdi nustatyta, kad vieno iš šalčio atsako genų COR47 maksimalios raiškos laikas sutampa su maksimalaus užsigrūdinimo laikotarpiu (Zalunskaitė ir kt., 2008). tai rodo, kad minėtų ryšių paieška yra perspektyvi, siekiant išaiškinti fiziolo-ginių procesų in vitro ir in vivo molekulinį valdymo mechanizmą.

tyrimų duomenys, gauti šaldant skirtingų rūšių augalus in vitro, leidžia pasirinkti kontrastinius genotipus tolesniems, iš esmės naujiems šių augalų atsparumo šalčiui biologijos tyrimams, kuriuose bus panaudoti genų inžinerijos, molekulinių žymenų, proteomikos ir metabolomikos metodai. Šiais tyrimais bus siekiama išaiškinti pagrindi-nius atsparumo šalčiui mechanizmo elementus, sukurti stabilias, adaptyvias veisles.

4 lentelės tęsinystable 4 continued

57

išvados. 1. augalų genotipams diferencijuoti pagal atsparumą šalčiui reikalingas grūdinimas, o šaldymo in vitro intervalas yra –2–25 °c. didžiausia tikimybė diferen-cijuoti augalus pagal atsparumą šalčiui – šaldyti –6–12 °c temperatūroje.

2. Įvairių genotipų augalai skirtingai reaguoja į šaldymą in vitro. didelę įtaką augalų atsparumui šalčiui in vitro daro įvairūs priedai maitinamojoje terpėje – anglia-vandeniai, vitaminai, fitohormonai ir kt.

3. užsigrūdinimo išsilaikymas atlydžių metu priklauso nuo temperatūros jo metu, fitohormonų sudėties ir koncentracijos augale ir terpėje bei veislės genotipo.

Padėka. tyrimus iš dalies parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Projektas „atsparumas šalčiui“, reg. no 07014.

Gauta 2008-07-17 Parengta spausdinti 2008-08-12

Literatūra

1. anisimovienė n., novickienė L., Jankauskienė J., Jodinskienė m., mockevičiūtė r. 2005. Physiological – biochemical peculiarities of winter rape cols acclimation: search for possibilities to improve it. acta Physiologiae Plantarum, 4: 16–27.

2. caswell k. L., tyler n. J., stushnoff c. 1986. cold hardening of in vitro apple and saskatoon shoot cultures, hortscience, 21: 1 207–1 209.

3. chinnusamy v., Zhu J., Zhu J. k. 2007. cold stress regulation of gene expres-sion in plants. trends in Plant science, 12(10): 444–451.

4. clifton-brown J. c., Lewandowski i., andersson b., basch G., christian d. G., kjeldsen J. b., Jørgensen u., mortensen J. v., riche a. b., schwarz k. u., tayebi k., teixeira f. 2001. Performance of 15 Miscanthus Genotypes at five sites in europe. agronomy Journal, 93: 1 013–1 019.

5. dix P. J., finch i., burke J. i. 1994. Genotypic differences in cold tolerance are masked by high sucrose and cytokinin in shoot cultures of sugarbeet. Plant cell, tissue and organ culture, 36: 285–290.

6. dorffling k., dorffling h., Lesselich G. 1993. In vitro – selection and regenerati-on of hydroxyproline-resistant lines of winter wheat with increased proline con-tent and increased frost tolerance. Journal of Plant Physiology, 142: 222–225.

7. duncan d.r., widholm J.m. 1987. Proline accumulation and its implication in cold tolerance of regenerable maize callus. Plant Physiology, 83(3): 703–708.

8. Gavelienė v., novickienė L., miliuvienė L. 2005. the effect of growth regu-lators on wheat and rape cold acclimation. acta Physiologiae Plantarum, 27: 111–112.

9. ya Jun y., Lei ying Z., Xin chao w. 2004. effect of cold acclimation and aba on cold hardiness, contents of proline in tea plants. Journal of tea science, 249(3): 177–182.

10. yelenosky G. 1979. accumulation of free proline in citrus leaves during cold hardening of young trees in controlled temperature regimes. Plant Physiology, 64(3): 425–427.

58

11. kalberer s. r., wisniewski m., arora r. 2006. Deacclimation and reacclimati-on of cold–hardy plants: current understanding and emerging concepts. Plant science, 171: 3–16.

12. krishna P. m., sacco J. f., cherutti s. h. 1995. coldinduced accumulation of hsp90 transcripts in Brasica napus. Plant Physiology, 107: 915–923.

13. kviklys d. 2000. selection and investigation of common quince (Cydonia oblonga mill.) seedling rootstocks for pears (in Lithuanian). sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 23–25.

14. kviklys d., kviklienė n. 2004. Pear rootstock effect on growth, productivity and fruit internal quality. acta horticulturae, 658(1): 359–364.

15. Lemezis e. 1997. cold hardiness of diploid and induced tetraploid perennial ryegrass (Lolium perenne L.). Plant breeding: theories, achievements and Problems. Proceedings of the international conference. 14–16 July, kėdainiai, Lithuania, 12–14p.

16. Lukoševičiūtė v., rugienius r., kavaliauskaitė d. 2007. investigation of straw-berry hardening in low temperatures in vitro. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 274–281.

17. Palonen P., buszard d. 1997. screening strawberry cultivars for cold hardiness in vitro. acta horticulturae, 439: 217–220.

18. Palonen P., buszard d. 1998. In vitro screening for cold hardiness of raspberry cultivars. Plant cell, tissue and organ culture, 53(3): 213–216.

19. Pennycooke J. c., vepachedu r., stushnoff c., Jones m. L. 2004. expression of an-galactosidase gene in petunia is upregulated during low-temperature deaccli-mation. Journal of american society of horticultural science, 129: 491–496.

20. rife c. L., Zeinali h. 2003. cold tolerance in oilseed rape over varying acclima-tion durations. crop science, 43: 96–100.

21. rugienius r. 2000. atsparių šalčiui braškių sėjinukų atrankos technologijų in vi-tro, in vivo ir in situ palyginimas. sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 3–10.

22. rugienius r., stanys v. 2001. In vitro screening of strawberry plants for cold resistance. euphytica, 122: 269–277.

23. tarakanovas P., raudonius s. 2003. agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė taikant kompiuterines programas anova, stat, sPLit–PLot iš pa-keto selekcija ir iristat. LŽi, akademija.

24. Zalunskaitė i., rugienius r., venskienė J., bendokas v., Gelvonauskienė d., stanys v. 2008. expression of COR gene homologues in different plants during cold acclimation. biologija, 54(1): 33–35.

25. Zatylny a. m., Proctor J. t. a., sullivan J. a. 1993. screening red raspberry for cold hardiness in vitro. hortscience, 28: 740–741.

26. Zuo wang-hao, chen yu-zhen, Lu cun-fu. 2007. differences in biochemical responses to cold stress in two contrasting varieties of rape seed (Brassica na-pus L.). forestry studies in china, 9(2): 142–146.

27. Станис ВА Слесаравичюс 1983. Регенерация растений и� промороженной каллусной ткани райграса паст�ищного. Культура Клеток Растений и �иотехнология. Те�исы Докла�ов iv Всесою�ной Конференции. Кишинев, 205–206.

59

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

investigation of cold hardiness of agriculture plants in vitror. rugienius, V. Lukoševičiūtė, G. Stanienė, V. Stanys

Summary

results of strawberry, rape, cydonia, miscanthus and other important crops cold hardi-ness investigations are reviewed in this article. the main task of these investigations was to establish the optimal conditions for plant genotype differentiation of these species by cold hardiness, evaluate factors affecting cold acclimation and its persistence. according the data of most investigations, for genotype cold hardiness differentiation cold acclimation is essen-tial. freezing in temperatures -2–25 °c was applied in the studies. it was shown that optimal freezing temperature for differentiation of most genotypes by cold hardiness in vitro is in range between -6 and -12 °c. it was revealed that plants of various genotypes react to freez-ing in vitro very differently. Great impact on plant cold hardiness causes various additions of growing media – sucrose, vitamins, phytohormons and ectr. it was shown that cold acclima-tion persistence during “thaws” depends on temperature, phytohormon content in the plant or medium and genetic background of the cultivar. freezing in vitro could be applied not only for plant genotype differentiation, but in the investigations of cold hardiness mechanisms as well.

key words: strawberry, miscanthus, cydonia, freezing in vitro, cultivars, rape.

61

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

atsparumo rauplėms genų tyrimas ir molekulinių metodų taikymas obelų selekcijoje

danas Baniulis, dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis, rytis rugienius, Vidmantas Bendokas, Vidmantas StanysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas d.baniulis@lsdi.lt

rauplės (Venturia inaequalis) yra viena žalingiausių kultūrinės obels (Malus × domestica) ligų. obelims būdingi kiekybiniai ir kokybiniai atsparumo rauplėms požymiai. Genų, sąlygojan-čių kokybinį atsparumą rauplėms, perkėlimas iš laukinės obels rūšių į kultūrinės obels veisles ilgą laiką buvo pagrindinis obelų selekcijos programų akcentas. identifikuota ir tirta 14 genų, lemiančių obelų kokybinį atsparumą rauplėms, selekcijos programose dažniausiai naudotas Vf genas. V. inaequalis būdingas genetinis adaptyvumas sąlygoja monogeninio atsparumo nestabilumą, todėl selekcijos strategija grindžiama įvairių atsparumo ligoms genų derinimu. kuriant efektyviu „piramidiniu“ atsparumu pasižyminčias veisles, yra svarbu identifikuoti naujus atsparumo genus ir juos perkelti į kultūrinės obels genomą.

kelių genų jungimas vienoje obelų veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra sudėtingas uždavinys. tačiau modernūs molekulinės biologijos metodai įgalina kurti molekulinius žymenis, atlikti atsparumo genų lokalizaciją genetiniuose obels žemėlapiuose, kurie sudaro galimybę kryptingai atrinkti tėvines formas ir atlikti palikuonių atranką.

straipsnyje taip pat aptariama nuo 1957 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės insti-tute (Lsdi) vykdyta atsparių rauplėms obelų selekcija bei nuo 1987 m. pradėti obelų atsparumo rauplėms genetinių pagrindų tyrimai.

reikšminiai žodžiai: obelis, Malus sp., rauplės, Venturia inaequalis, atsparumo genas, molekuliniai žymenys, selekcija.

Įvadas. obelinis rauplėgrybis (Venturia inaequalis (cke) wint.) sukelia vieną iš žalingiausių kultūrinės obels (Malus × domestica borkh.) ligų, kuri yra paplitusi pasauliniu mastu (machardy, 1996). siekiant apsaugoti sodus nuo rauplių, augalų vegetacijos laikotarpiu fungicidais purškiama net iki 20 kartų. kad augalų priežiūrai naudojamų pesticidų kiekis būtų kuo mažesnis ir būtų įsisavintos ekologinės sodinin-kystės technologijos, svarbu yra kurti atsparias rauplėms obelų veisles. Per pastaruosius dešimtmečius pasaulyje užregistruota daugiau kaip 200 obelų veislių, pasižyminčių atsparumu rauplėms (sansavini ir kt., 2004). tačiau daugeliui veislių būdingas tik dali-nis atsparumas arba atsparumas tik kai kurioms rauplėgrybio rasėms. be to, šių veislių panaudojimą sodininkystėje iš dalies riboja ekonominės priežastys – nepakankamas vaismedžių produktyvumas ir prastesnė vaisių kokybė ar veislių netinkamumas tam

62

tikroms agroklimato sąlygoms. todėl produktyvių, geros kokybės vaisių ir rauplėms atsparių veislių kūrimas yra aktualus obelų selekcijos uždavinys.

atsparių rauplėms obelų selekcija yra sudėtingas ir lėtas procesas, kadangi obelys nėra savidulkiai augalai ir joms būdingas ilgas juvenalinis periodas. Genetinių atspa-rumo rauplėms pagrindų tyrimai ir molekulinių žymenų, susijusių su atsparumo šiai ligai požymiais, panaudojimas paspartina selekcijos procesą, nes suteikia galimybę atrinkti atsparius individus nepriklausomai nuo jų augimo tarpsnio, genų sąveikos, rauplių infekcijos ar aplinkos sąlygų (Gessler ir kt., 2006; machardy, 1996; sansavini ir kt., 2004). Genų inžinerijos metodai sudaro prielaidas tiesiogiai įterpti obelims nebūdingus augalų ar kitų organizmų genus, kurie užtikrina atsparumą rauplėms (Gessler, Patocchi, 2007).

straipsnio tikslas – apžvelgti obelų atsparumo rauplėms genetinius pagrindus ir molekulinės biologijos metodų taikymo perspektyvas rauplėms atsparių obelų selekcijoje.

atsparumo rauplėms genet inių pagrindų tyr imai i r obelų se-lekci ja Lietuvoje . Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (buvu-sios vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties) obelų veislių ko-lekcija pradėta kaupti 1938 m. (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). nuo 1957 m. selekcininkas i. Štaras pradėjo kryptingai vykdyti atsparių rauplėms obelų se-lekciją (Gelvonauskis, 1998). viena iš i. Štaro sukurtų veislių – ‘Štaris’ yra at-spari rauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims. ‘Štario’ atsparumas grei-čiausiai yra paveldėtas iš M. prunifolia (Gelvonauskis, Gelvonauskienë, 2004).

1978 m. obelų selekcijos programoje selekcininkė d. bulavienė pirmą kartą panaudojo monogeninio atsparumo rauplėms donorus ‘Prima’, ‘Priscila’, sr 0523, or 33t90 ir kitus, kurie turi genus Vf arba Vm (Gelvonauskis, 1998). buvo sukurta Vf atsparumu pasižyminti veislė ‘aldas’. 1985–1994 m. selekcininkas b. Gelvonauskis panaudojo Vm (sr 0523) ir aštuoniolika Vf atsparumo (tarp jų ‘coop 12’, ‘florina’, ‘freedom’, ‘Liberty’, ‘Priscilla’, kv 43, kv 47, or 33t90, or 38t17 ir kt.), poli-geninio atsparumo (‘discovery’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘katja’, ‘auksis’) donorus ir sukūrė 207 kryžminimo kombinacijas (Gelvonauskis, 1998). atrinkti atsparūs rauplėms hibridai ir įvertinti monogeninio ir poligeninio atsparumo paveldėjimo dėsningumai. sukurtos Vf geno sąlygojamu atsparumu pasižyminčios veislės ‘skaistis’ ir ‘rudenis’ (sasnauskas ir kt., 2005).

nuo 1995 iki 2004 m. dešimt Vf atsparumo donorų buvo panaudota kuriant hibri-dus, atsparius rauplėms, šalčiui ir derančius geros kokybės vaisius, tinkamus saugojimui (Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2004). buvo atrinkti septyni perspektyvūs hibridai.

sukurta atsparių ligoms hibridų atranka in vitro embrioniniu obelų vystymosi tarpsniu (Gelvonauskienė, stanys, 2002), pradėti taikyti molekulinių žymenų metodai. tirtas polifenoloksidazės izofermentų žymenų panaudojimas rauplėms atsparių geno-tipų atrankai (Gelvonauskienė ir kt., 2005). sėjinukų atrankai Vf genas identifikuotas polimerazės grandininės reakcijos (PGr) metodu (Gelvonauskienė ir kt., 2007).

atrenkant tėvines formas veislių selekcijai, ne visada pakanka fenotipo charak-teristikos. tiksliau veislės kiekybiniai požymiai gali būti įvertinti atlikus palikuonių analizę sisteminiuose kryžminimuose. nuo 1987 m. Lsdi atliekamų sisteminių kryžminimų bandymai parodė, jog tarp aštuonių obelų veislių, naudotų atliekant

63

tyrimus, tinkamiausias poligeninio atsparumo rauplėms donoras yra veislė ‘katja’ (Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 1991). veislės ‘kaunis’ ir ‘auksis’ yra mažiau tin-kamos atsparioms rauplėms veislėms išvesti, tačiau gali būti naudojamos tam tikrose kombinacijose. kitas tyrimas parodė, kad geriausi atsparumo rauplėms donorai yra veislės ‘Štaris’ ir ‘Lodi’(Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2003).

atsparumo rauplėms genet iniai pagrindai . obelų atsparumą rauplėms lemia du atsparumo tipai: kokybinis ir kiekybinis (williams, kuc, 1969; machardy, 1996; Gessler ir kt., 2006). rauplėgrybio infekcijos pirmoji stadija pasižymi bio-trofinėmis savybėmis – patogeno grybiena auga tarp kutikulos ir epidermio ląstelių. vėliau pažeistos augalo ląstelės žūsta ir rauplėgrybis nustoja augti, nors sporulia-cija toliau vyksta. skirtingiems obelų genotipams būdinga skirtinga rauplių infek-cijos latentinio periodo trukmė, infekcijos sričių dydis, sporuliacijos intensyvumas (machardy, 1996). tam tikriems genotipams būdingas mažesnis rauplių infekcijos mastas: rauplėgrybio sporuliacija mažesnė, palyginti su jo sporuliacija ant rauplėms jautrių veislių augalų, patogeno sporuliacija vyksta esant tik didelei santykinei drėgmei, yra pastebima ne kasmet, o sporuliacijos sritys yra susitelkusios tik tam tikrose lapo ar vaisiaus dalyse. tokį fenotipą sąlygoja dalinis arba kiekybinis atspa-rumas. kitiems genotipams būdingas atsparumas, kuris pasireiškia kaip superjautru-mo, chlorotinės reakcijos, nekrozės, žvaigždiškosios nekrozės požymiai arba infek-cijos požymių iš viso nebūna. tokį fenotipą lemia kokybinis genotipo atsparumas.

kiekybinį atsparumą užtikrina daugelio genų sąveika, todėl jis dar vadinamas poligeniniu atsparumu. tuo tarpu kokybinių atsparumo požymių paveldėjimas yra susijęs su vienu konkrečiu genu ar chromosomos sritimi, kuri sąlygoja atsparumo požymį, ir toks atsparumas vadinamas monogeniniu.

monogeninio atsparumo rauplėms genai. ‘Paprastojo antaninio’ veis-lės klonams būdinga genetinė įvairovė ir skirtingi klonai pasižymi monogeniniu arba poligeniniu atsparumu rauplėms (išsamiau apžvelgta Gessler ir kt., 2006). Pi 172623 klonui yra būdingas superjautrumo atsakas į rauplėgrybio infekciją (dayton, williams, 1968). manoma, kad šį požymį lemia Va genas (hough ir kt., 1970; Lespinasse ir kt., 1989). kitas ‘Paprastasio antaninio’ klonas – Pi 172633 – taip pat pasižymi superjautrumo reakcija ir turbūt turi tą patį Va geną, kuris lo-kalizuotas 1-oje chromosomoje (Lespinasse ir kt., 1989; hemmat ir kt., 2003).

Vb genas buvo identifikuotas M. baccata ‘hansen’s no. 2’ (dayton, williams, 1968; williams, kuc, 1969). Vb užtikrina atsparumo požymio išraiškos įvairovę, bū-dingą Vf geno sąlygojamam atsparumui. nustatyta, kad Vb genas lokalizuotas 12-oje chromosomoje (erdin ir kt., 2006). Šis genas užtikrina atsparumą visoms žinomoms rauplėgrybio rasėms.

Vbj genas identifikuotas laukinėje obelyje Malus baccata jackii (dayton, williams, 1968). Vbj užtikrina atsparumo požymio išraiškos įvairovę, būdingą Vf geno sąlygoja-mam atsparumui. Genas lokalizuotas 2-oje chromosomoje (Gygax ir kt., 2004). kaip ir Vb, šis genas užtikrina atsparumą visoms žinomoms rauplėgrybio rasėms.

Vd genas būdingas senai itališkai veislei ‘durello di forli’. Genas lokalizuotas 10-oje chromosomoje (tartarani ir kt., 2004).

Vf atsparumo genas daugiausia yra naudojamas atsparių rauplėms obelų selek-cijoje (crosby ir kt., 1992; sansavini ir kt., 2004). Vf būdingas kintantis atsparumo

64

efektyvumas: skirtinguose obelų klonuose galima pastebėti skirtingus infekcijos simp-tomus – nuo atsparumo požymių nebuvimo iki chlorozės ar nekrozės be sporuliacijos arba su silpna sporuliacija.

Vf buvo pirmasis klonuotas ir išsamiai charakterizuotas obelų atsparumo rauplėms genas. Vf genas lokalizuotas 1-oje chromosomoje (king ir kt., 1998; king ir kt., 1999; Patocchi ir kt., 1999). vinatzer ir kt. (1998; 2001) i M. × domestica ‘florina’ Vf lokuso klonavo klasterį į receptorius panašių genų ir juos pavadino HcrVf1, HcrVf2, HcrVf3 bei HcrVf4. Genų struktūrai būdinga keletas domenų, kurių sekoms tarp atskirų genų būdinga > 95 % homologija. didesne įvairove pasižymi tik leucino turtingų pasikar-tojimų (LtP; angl. leucine-rich repeat) domenų sekos. kadangi manoma, kad LtP domenas atlieka svarbią funkciją jungiant ir atpažįstant molekules, galima manyti, kad visi šie genai gali atpažinti skirtingus patogenus.

vėliau keturi panašūs genai, pavadinti Vfa1-Vfa4, buvo klonuoti i M. floribun-da 821 ir M. × domestica ‘Goldrush’ Vf lokuso (Xu, korban, 2002 a; Xu, korban, 2002 b). Vfa1 ir Vfa2 koduojamos aminorūgščių sekos yra identiškos HcrVf1 ir HcrVf2 sekoms. HcrVf3 ir Vfa4 būdinga 98 % aminorūgščių sekos homologija (afunian ir kt., 2004).

siekiant išaiškinti, kuris iš klonuoto klasterio genų užtikrina Vf atsparumą, buvo atlikti genų raiškos ir genetinės transformacijos tyrimai. Genų raiškos tyrimas parodė, kad HcrVf3 raiška yra labai maža arba jis yra nefunkcionuojantis pseudogenas (vinatzer ir kt., 2001). nustatyta, kad visi Vfa1-Vfa4 genai pasižymi raiška obelų lapuose (Xu, korban, 2002a). Vfa1-Vfa3 raiška yra didesnė nesubrendusiuose lapuose, o štai Vfa4 raiška vienoda subrendusiuose ir nesubrendusiuose lapuose. Šio geno raiškos dės-ningumai gali būti siejami su Vf atsparumu, kuris būdingas ir nesubrendusiems, ir subrendusiems lapams.

barbieri ir kt. (2003) transformavo rauplėms jautrios M. × domestica veislės ‘Gala’ obelis, HcrVf2 geną įterpę su konstitutyviu CaMV35S promotoriumi. atsparumo rauplėms vertinimai in vitro (barbieri ir kt., 2003) ir šiltnamyje (belfanti ir kt., 2004) parodė, kad transformuotiems augalams būdingas atsparumas rauplėms ir HcrVf2 gali būti susijęs su Vf geno sąlygojamu atsparumo požymiu.

afunian ir kt. (2004) PGr metodu nustatė, kad HcrVf1/Vfa1 ir HcrVf2/Vfa2 būdin-gas produktas randamas visuose tirtuose obelų klonuose, taip pat ir nepasižyminčiuose atsparumu rauplėms. todėl šie genai greičiausiai nėra susiję su Vf atsparumo rauplėms požymiu. tuo tarpu produktas, būdingas HcrVf3 ir Vfa4, buvo identifikuotas tik rauplėms atspariuose obelų genotipuose. nustatyta PGr produkto seka yra analogiška Vfa4, todėl šis genas greičiausiai yra Vf atsparumą užtikrinantis genas arba yra su juo glaudžiai susijęs. kad būtų įrodytas Vfa4 tiesioginis ryšys su Vf atsparumu, reikalingi tolesni tyrimai, tokie kaip pažeidžiamų veislių transformacija Vfa4 genu kartu su šio geno natūraliu promotoriumi ir transformantų atsparumo rauplėms vertinimas.

M. floribunda 821 klonui (kaip ir visiems šio klono palikuonims, paveldėjusiems Vf geną) būdinga nesuderinama sąveika su 7-a rauplėgrybio rase (benaouf, Parisi, 1998). tačiau 6-a rasė šiam klonui nėra patogeniška. analizuodami atsparumo rauplėms pavel-dėjimą tarp ‘Golden delicious’ × M. foribunda 821 palikuonių, užkrėstų 6-a patogeno rase, benaouf ir kt. (2000) nustatė, kad klonui gali būti būdingas antras atsparumo genas Vfh, lemiantis superjautrumo atsaką infekcijos metu. Šio geno lokalizacija nėra

65

žinoma, tačiau jis nėra glaudžiai susijęs su Vf genu ir nebuvo introdukuotas į kultūrines obelų veisles, kurios paveldėjo Vf geną iš M. foribunda 821.

benaouf ir kt. (2000) identifikavo ‘Golden delicious’ geną Vg, kuris užtikrina atsparumą 7-ai rauplėgrybio rasei.

obels klonas r12740-7a (Malus mill. sp.) yra kildinamas iš Jav išaugin-to sėjinuko, kuris buvo gautas iš rusijos 1937 m. ir, manoma, kad yra kilęs iš Šiaurės kaukazo (dayton ir kt., 1953). Šis klonas pasižymi dideliu atsparumu rauplėms ir buvo naudotas daugelyje obelų selekcijos programų. buvo nustatyta, kad r12740-7a klonui būdingas atsparumas sąlygojamas trijų genų komplekso (williams, kuc, 1969; bus ir kt., 2005 b). vienas iš genų – Vr – suteikia efektyvų atsparumą visoms patogeno rasėms, o atsparumo išraiška – chlorotinė reakcija (lapų chlorozė ar nekrozė be rauplių sporuliacijos) (dayton, williams, 1968). kiti du genai – Vr-A ir Vx – užti-krina atsparumą tik atskiroms rasėms (aldwinckle ir kt., 1976; hemmat ir kt., 2002). r12740-7a palikuonims būdingas šių genų atsiskyrimas ir du iš jų – tsr34t15 bei tsr33t239 – yra naudojami kaip 2-os ir 4-os rauplių rasių diferenciatoriai (Lespinasse, 1989). Pastariesiems klonams būdingi atsparumo genai atitinkamai buvo pavadinti Vh2 ir Vh4 (bus, 2000).

Žvaigždiškoji nekrozė – būdingas Vr-A ir Vh2 genų raiškos požymis (aldwinckle ir kt., 1976; hemmat ir kt., 2002). vėliau buvo parodyta, kad šie genai atitinka vieną geną, lokalizuotą 2-oje chromosomoje (hemmat ir kt., 2002; Liebhard ir kt., 2002; bus ir kt., 2005 b).

Vx genas, kuris atitinka Vh4 geną (bus ir kt., 2005 b) ir lemia superjautrumo atsaką, lokalizuotas 2-oje chromosomoje ir yra tas pats genas kaip ir Vr1, kuris dėl klaidingų duomenų apie Vh4 lokalizaciją kituose tyrimuose buvo laikomas atskiru r12740-7a klonui būdingu atsparumo rauplėms genu (boudichevskaia ir kt., 2004; bus ir kt., 2005 b).

Patocchi ir kt. (2004) identifikavo naują GmaL 2473 klono atsparumo rauplėms geną, su kuriuo susijęs superjautrumo atsakas. kadangi ankstesniuose tyrimuose GmaL 2473 (Pi 589835) klonas klaidingai buvo laikomas r12740-7a klonu, todėl naujas genas buvo priskirtas Vr genų grupei ir pavadintas Vr2. bus ir kt. (2005 b) nustatė Vr2 lokalizaciją greta Vh4, tačiau tyrimai, panaudojant molekulinius žymenis, nepatvirtino šių dviejų genų identiškumo. todėl manoma, kad Vr2 yra kitas genas arba tyrimuose naudotuose klonuose Vh4 genas prarado ryšį su žymenimi.

Vh8 genas identifikuotas M. sieversii (Lebed.) roem. rūšyje, kuri laikoma vienu iš pagrindinių kultūrinės obels protėvių (bus ir kt., 2005 a). Šiam genui būdingas atsako simptomas – žvaigždiškoji nekrozė – yra analogiškas 2-os rasės diferenciato-riui tsr34t15 (Vh2 genas) būdingam atsakui. Vh8 lokalizacija yra artimai susijusi su Vh2. tačiau, sąveikaudami su patogenu, Vh8 ir Vh2 genai pasižymi skirtingomis savybėmis – 8-a rauplių rasė yra virulentiška tik Vh8 geną turintiems augalams. Galbūt šie genai priklauso vienam atsparumo klasteriui arba net yra aleliai.

superjautrumo reakcija pasireiškiantis atsparumas, būdingas M. micromalus 24538 ir M. atrosanguinea 804 klonams, yra susietas su Vm genu (dayton, williams, 1970). M. micromalus veikia ir antras genas, kuriam būdingi chlorotinės reakcijos požymiai. vėliau, panaudojus molekulinius žymenis, buvo nustatyta, kad šis genas greičiausiai yra Vf (vinatzer ir kt., 2004).

66

analizuodami ‘southern snap’ × a68r03t07 palikuonių atsparumą rauplėms, bus ir kt. (2005 b) identifikavo geną, kuris lemia chlorotinę reakciją inokuliavus 2-os rasės rauplių izoliatu. Genas pavadintas VT57 ir yra kildinamas iš ‘Golden delicious’ arba ‘red dougherty’.

Pol igeninio atsparumo rauplėms genai . kiekybinis atsparumas būdingas M. sargenti 843, ‘discovery’, ‘durello di forli’, tn10-8 (sansavini ir kt., 2004), kai kuriems ‘Paprastojo antaninio’ veislės klonams – Pi 172632, ‘antonovka 1½ lb’, ‘antonovka monasir’ ir kt. (williams, kuc, 1969; machardy, 1996; calenge ir kt., 2004; Gessler ir kt., 2006). Lietuvoje rauplėms atspa-rių obelų selekcijoje kaip poligeninio atsparumo donorai naudojamos veislės ‘katja’, ‘auksis’, ‘kaunis’ ir ‘Paprastojo antaninio’ klonai (Gelvonauskis, 1998).

kryžminant daliniu atsparumu pasižyminčias veisles su jautriomis, tik labai nedidelė dalis palikuonių tampa atsparūs, kadangi atsparumą užtikrina kelių genų są-veika. Poligeninio atsparumo genai nėra identifikuoti. nemažai kiekybinius atsparumo požymius sąlygojančių sričių nustatyta daugelyje obels chromosomų: 1, 2, 5, 6, 7, 10, 11, 12, 15, 17 (durel ir kt., 2003; Liebhard ir kt., 2003; calenge ir kt., 2004).

Genų klaster ia i . obelų atsparumo genai greičiausiai sudaro augalams būdingus atsparumo genų klasterius. atsparumo genų klasteriai yra būdingi su patogenais biotrofais sąveikaujantiems augalams ir juos galima rasti daugelyje kultūrinių augalų (Parlevliet, 2002). artimose antros chromosomos srityse yra loka-lizuoti genai Vh2, VT57 (bus ir kt., 2005 b), Vbj (baldi ir kt., 2004), Vh8 (bus ir kt., 2005 a) ir kai kurios atsparumo kiekybinių požymių sritys (calenge ir kt., 2004).

kitą hipotetinį klasterį pirmoje chromosomoje sudaro Va, Vb (hemmat ir kt., 2003), Vf ir kiekybinių požymių sritys. analizuojant ‘Prima’ × ‘fiesta’ palikuonių genotipus, kiekybinio požymio sritis 1-oje chromosomoje buvo lokalizuota Vf genui artimame ruože, tačiau nutolusi per 18 cm nuo aL07 ir m18 žymenų, kurie supa Vf geną, todėl, manoma, kad šiame Vf artimame ruože yra lokalizuota ir daugiau genų, reikšmingų atsparumui ligoms (durel ir kt., 2003).

atsparumo genai obelų selekci joje . Pasaulyje obelų selekcijoje dau- giausia yra naudotas Vf atsparumo rauplėms genas. Į kultūrinės obels geno-fondą Vf genas buvo perkeltas kryžminant M. floribunda siebold ex. van houtte 821 kloną (dekoratyvinis krebas) (hough ir kt., 1953) su produktyvio-mis Malus × domestica veislėmis. 1914 m. buvo atlikti pirmieji M. floribunda 821 klono kryžminimai su ‘rome beauty’ (crandall, 1926). vėliau šis hibridas buvo panaudotas kituose kryžminimuose ir nuo 1970 iki 1993 m. sukurta dau-giau kaip 50 Vf atsparumu pasižyminčių veislių (crosby ir kt., 1992; machardy, 1996). Lsdi selekcijos programose sukurtos Vf atsparumu pasižyminčios veis-lės ‘aldas’ (Gelvonauskis, 1998), ‘rudenis’ ir ‘skaistis’ (sasnauskas ir kt., 2005).

tik nedaugeliui veislių būdingi kiti atsparumo genai. Vm geno iš M. micromalus pagrindu buvo sukurtos šešios rauplėms atsparios veislės, tačiau jų atsparumas greitai buvo įveiktas 5-os V. inaequalis rasės (williams, brown, 1968). Per kelis paskutinius dešimtmečius sukurta tik keletas obelų veislių, pasižyminčių poligeniniu atsparumu.

Poligeninio atsparumo genus panaudoti selekcijoje yra sudėtinga, todėl mono-geninio atsparumo genų perkėlimas į kultūrines veisles ilgą laiką buvo pagrindinis selekcijos programų akcentas. tačiau atsiradus V. inaequalis 6-ai ir 7-ai rasėms, kurios

67

yra virulentiškos Vf geną turinčioms obelims (Parisi ir kt., 1993; Parisi, Lespinasse, 1996; benaouf, Parisi, 2000), tapo akivaizdu, kad didelis aukšliagrybio V. inaequalis genetinis kintamumas greitai gali įveikti plačiai išplitusias atsparumo formas, besire-miančias vieno geno pagrindu. Vf geno sąlygojamo atsparumo panaudojimo rezultatai parodė, kad selekcijos strategija privalo būti pagrįsta įvairių atsparumo ligoms genų panaudojimu – ilgalaikį atsparumą rauplėms gali užtikrinti tik „piramidinė“ keleto didesniu ar mažesniu atsparumo efektyvumu pasižyminčių genų sąveika (mcdonald, Linde, 2002 a; mcdonald, Linde, 2002 b). tuomet tikimybė, kad atsiras nauja patogeno virulentinė rasė, galinti įveikti keletą apsaugos mechanizmų vienu metu, yra žymiai mažesnė. „Piramidinei“ genų sąveikai viename genotipe sudaryti panaudotinas efek-tyvią apsaugą 1–5 rasėms užtikrinantis Vf genas, kuris gali būti jungiamas su keletu kitų monogeninio atsparumo genų (pavyzdžiui, Va, Vb, Vm ar Vr) arba su poligeninio atsparumo genais.

„Piramidinės“ genų sąveikos principas gali būti taikomas ir platesniame atsparumo ligoms kontekste, pavyzdžiui, panaudojant atsparumo miltligei (Pl1 ir Pl2) ar degligei genus. vokietijoje Pillnitzo tyrimų stotyje yra sukurtos veislės ‘rebella’, ‘regine’ ir kitos, kurioms būdingas atsparumas keliems patogenams (fischer ir kt., 2003).

kuriant „piramidinę“ atsparumo genų panaudojimo strategiją, yra svarbu ištirti obels genomui būdingus atsparumo arba dalinio atsparumo genus, surasti naujus atsparumo genus, būdingus laukinės obels rūšims, kurios gali būti panaudotos kaip atsparumo genų donorai selekcijos programose. kadangi keleto obelų genų jungimas vienoje veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra ilgas ir sudėtingas procesas, bū-tina pasitelkti modernius molekulinės biologijos metodus atliekant atsparumo genų lokalizaciją genetiniuose obels žemėlapiuose, kuriant molekulinius žymenis, kurie sudarytų galimybę kryptingiau atrinkti tėvines formas ir kryptingai vykdyti palikuonių atranką.

molekul inės biologi jos metodai obelų selekci joje . Pastarąjį dešimtmetį tradicinės obelų selekcijos programų galimybes praplėtė molekulinės bi-ologijos metodų taikymas (apžvelgta – de vienne ir kt., 2003; sansavini ir kt., 2004)). norint tiesiogiai įvertinti dnr sekų sudėtį, nereikia laukti jų koduojamų fenotipo po-žymių pasireiškimo, todėl tokių metodų taikymas įgalina efektyviai pagreitinti pagei-daujamus požymius turinčių palikuonių atranką. tokiu atveju netiesioginė požymių analizė, panaudojant molekulinius žymenis, efektyviai įvertina fenotipą sąlygojančius genetinius veiksnius ir yra ypač naudinga nustatant sunkiai vertinamus požymius ar identifikuojant genus, kuriems tyrimų sąlygomis nebūdingi fenotipo požymiai (pavyz-džiui, kai kryžminimuose naudojamas daugiau nei vienas atsparumo tam tikram pato-genui genas – atsparus fenotipas bus būdingas palikuonims, paveldėjusiems tiek vieną, tiek ir daugiau atsparumo genų). atranka ankstyvu augalų ontogenezės tarpsniu turi labai didelę reikšmę vertinant požymius, kurie pasireiškia tik augalo brandos tarpsniu.

molekulinių žymenų metodai sparčiai tobulėja ir jų taikymo obelų tyrimams galimybės didėja pastaraisiais metais. tokių žymenų panaudojimui reikia sukurti priemones, kurios įgalintų atskirti pageidautinus ir nepageidautinus tam tikro požy-mio alelius. todėl yra atliekami požymius sąlygojančių genetinių pagrindų tyrimai ir kuriami juos identifikuojantys molekuliniai žymenys. funkciniai žymenys yra susiję su koduojančia genomo seka. dnr duomenų bazėse yra paskelbta per 150 tūkst.

68

obels genų ar jų fragmentų (sansavini ir kt., 2004). Žinomos dnr sekos sudaro galimybę kurti funkcinius žymenis. tokie žymenys vertinami taikant asPs (apibrėž-tos sekos pagausinta sritis; angl. SCAR – sequence-characterized amplified region), sPPs (suskaidytos pagausintos polimorfiškos sekos; angl. CAPS – cleaved amplified polymorphic sequences), vGkP (vienos grandinės konformacijos polimorfizmas; angl. SSCP – single stand conformation polymorphism) ir vnP (vieno nukleotido polimorfizmas; angl. SNP – single nucleotide polymorphism) metodus, kurie suteikia galimybę analizuoti konkrečių dnr sekos nukleotidų polimorfizmą ir susieti tai su geno funkcija (de vienne ir kt., 2003). kadangi koduojančios genų sekos tiesiogiai sąlygoja fenotipą, todėl funkcinių žymenų alelių įvairovė atspindi fenotipų įvairovę.

tuo tarpu PsP (paprastų sekų pasikartojimo; angl. SSR – simple sequence repeat), PfiP (pagausintų fragmentų ilgio polimorfizmas; angl. AFLP – amplified fragment length polymorphism) ir kiti visame genome pasklidę žymenys leidžia kurti visą ge-nomą apimančius genetinius žemėlapius. europoje obels genomo genetinis žemėlapis buvo sudarytas vykdant eaGmaP projektą (king, 1996), kai ‘Prima’ × ‘fiesta’ pirmos kartos palikuonių genotipai buvo analizuoti rfiP (restrikcijos fragmentų ilgio polimor-fizmas; angl. RFLP – restriction fragment lenght polimorphism), aPPd (atsitiktinai pagausinta polimorfiška dnr; angl. RAPD – randomly amplified polymorphic dna), izofermentų, PfiP, asPs ir PsP žymenų metodais. nustatyta 17 genetinių grupių, atstovaujančių 17-kai haploidinių obels chromosomų (maliepaard ir kt., 1998). daug molekulinių žymenų sukurta vykdant dare projektą (Lespinasse ir kt., 2000). naujų PfiP ir mikrosatelitų žymenų panaudojimas gerokai patikslino genetinį žemėlapį. vėliau buvo sukurtas obels paprastų sekų pasikartojimo (PsP; angl. SSR simple sequ-ence repeat) žymenų prisotintas molekulinis žemėlapis (Liebhard ir kt., 2002), kuris buvo panaudotas identifikuoti genomo sritis, lemiančias kiekybinius požymius, kaip, pavyzdžiui, poligeninį atsparumą rauplėms (Liebhard ir kt., 2003). tokie žemėlapiai, siejantys molekulinius žymenis su atsparumo požymiais, yra naudojami atliekant ankstyvą hibridų atranką atsparumo ligoms selekcijos programose. efektyvus žymuo turi būti labai arti prie tiriamą požymį sąlygojančio geno, kad rekombinacija neįvyktų net ir vertinant labai didelį palikuonių skaičių.

sukurta daug žymenų, skirtų identifikuoti monogeninio atsparumo požymius. aPPd žymenys sukurti Va, Vb, (hemmat ir kt., 2003), Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vd (tartarani ir kt., 2004), Vf (tartarini, 1996), Vr2 (Patocchi ir kt., 2004) atsparumo požymiams. rfiP ir PfiP žymenys sukurti Vg (durel ir kt., 2000) ir Vr2 (Patocchi ir kt., 2004) atsparumui. mikrosatelitų žymenys susieti su Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vf (vinatzer ir kt., 2004), Vg (durel ir kt., 2000), Vr-A/Vh2 bei Vx/Vh4/Vr1 (bus ir kt., 2005 b), Vr2 (Patocchi ir kt., 2004), Vm (Patocchi ir kt., 2005), VT57 (bus ir kt., 2005 b) genais. sukurti asPs žymenys Vbj (Gygax ir kt., 2004), Vd (tartarani ir kt., 2004), Vf (tartarini ir kt., 1999), Vr-A/Vh2 bei Vx/Vh4/Vr1 (bus ir kt., 2005 b), Vm (cheng ir kt., 1998) genams. sPPs žymenys sukurti Vf genui (Gianfranceschi ir kt., 1996). izofermentų žymenys buvo panaudoti Va atsparumo požymio tyrimuose (Pancardi ir kt., 1995).

siekiant sukurti obelis, kuo atsparesnes ligoms, pasaulyje panaudojamos ir genų inžinerijos technologijos. tokių tyrimų tikslas gali būti dvejopas. vienu atveju genų inžinerija panaudojama kaip kryptingas ir greitas metodas obelų atsparumo genams

69

(kol kas yra klonuotas tik vienas genas – Vf) perkelti į ekonomiškai vertingas ir gerai ištirtas veisles nekeičiant jų vertingų savybių. Pavyzdžiui, į ‘Gala’ veislės obelų genomą buvo įterptas HcrVf2 genas (sansavini ir kt., 2002; belfanti ir kt., 2004;). kitu atveju panaudojami obelims nebūdingi genai iš bakterijų, virusų ar augalų, kurie slopina rauplėgrybio augimą ir infekcijos plitimą. Panaudoti Trichoderma sp. chitinazę (bolar ir kt., 2001; faize ir kt., 2003), Hyalophora cecropia atraciną e, t4 bakteriofago lizo-zimą (hanke ir kt., 2000), ridiko ir svogūno antimikrobinius peptidus rs afP2 ir ace amP1 (de bondt ir kt., 1998) ir priešgrybinius kviečių sėklų baltymus puroindolinus (faize ir kt., 2004) koduojantys genai. Genų inžinerijos metodų taikymas selekcijoje, genetiškai modifikuotų vaismedžių tyrimai lauko bandymuose susilaukia stipraus gamtosaugos organizacijų pasipriešinimo ir neigiamos visuomenės nuomonės, todėl šie metodai artimiausiu metu nebus tiesiogiai taikomi kuriant veisles, tačiau jie yra veiksmingas įrankis tiriant augalų atsparumo mechanizmus ir žinomų atsparumo genų funkcijas laboratorijos sąlygomis.

apibendrinimas. obelims būdingi kokybinis arba kiekybinis atsparumo rauplėms tipai, kuriuos sąlygoja pavieniai genai arba kelių genų sąveika. yra nustatyta keletas genetinių sričių, dalyvaujančių kiekybinį atsparumą lemiančioje poligeninėje sąveikoje, bet konkretūs genai nėra ištirti. tačiau yra identifikuota ir charakterizuota keturiolika kokybinius atsparumo požymius sąlygojančių genų. Šių genų panaudojimo selekcijoje galimybes riboja patogeno V. inaequalis didelis patogeniškumo evoliucijos rizikos laipsnis, sąlygojantis greitą naujų patogeniškų rasių atsiradimą. kuriant atspa-rias rauplėms obelų veisles, reikalinga naudoti strategiją, pagrįstą įvairių atsparumo ligoms genų derinimu. kadangi kelių obelų genų jungimas vienoje veislėje tradiciniais selekcijos metodais yra sudėtingas procesas, pasitelkiami ir tobulinami modernūs molekulinės biologijos metodai, kurie įgalina kryptingiau atrinkti tėvines formas ir vykdyti palikuonių atranką.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-06

Literatūra

1. afunian m. r., Goodwin P. h., hunter d. m. 2004. Linkage of Vfa4 in Malus × domestica and Malus floribunda with Vf resistance to the apple scab pathogen Venturia inaequali s. Plant Pathology, 53(4): 461–467.

2. aldwinckle h. s., Gustafson h. L., Lamb r. c. 1976. early determination of genotypes for apple scab resistance by forced flowering of test cross progenies. euphytica, 25: 185–191.

3. baldi P., Patocchi a., Zini e., toller c., velasco r., komjanc m. 2004. cloning and linkage mapping of resistance gene homologues in apple. theoretical and applied Genetics, 109(1): 231–239.

4. barbieri m., belfanti e., tartarini s., vinatzer b. a., sansavini s., silfverberg-dilworth e., Gianfranceschi L., hermann d., Patocchi a., Gessler c. 2003. Progress of map-based cloning of the Vf-resistance gene and functional veri-fication: Preliminary results from expression studies in transformed apple. hortscience, 38(3): 329–331.

70

5. belfanti e., silfverberg-dilworth e., tartarini s., Patocchi a., barbieri m., Zhu J., vinatzer b. a., Gianfranceschi L., Gessler c., sansavini s. 2004. the HcrVf2 gene from a wild apple confers scab resistance to a transgenic cultivated variety. Proceedings of the national academy of sciences of the united states of america, 101(3): 886–890.

6. benaouf G., Parisi L. 1998. characterization of Venturia inaequalis pathogenicity on leaf discs of apple trees. european Journal of Plant Pathology, 104: 785–793.

7. benaouf G., Parisi L. 2000. Genetics of host-pathogen relationships between Venturia inaequalis races 6 and 7 and Malus species. Phytopathology, 90(3): 236–242.

8. bolar J. P., norelli J. L., harman G. e., brown s. k., aldwinckle h. s. 2001. synergistic activity of endochitinase and exochitinase from Trichoderma atrovi-ride (T. harzianum) against the pathogenic fungus (Venturia inaequalis) in trans-genic apple plants. transgenic res, 10(6): 533–543.

9. boudichevskaia a., flachowsky h., fischer c., hanke v., dunemann f. 2004. development of molecular markers for Vr1, a scab resistance factor from r12740-7a apple. acta horticulture, 663: 171–175.

10. bus v., ranatunga c., Gardiner s., bassett h., rikkerink e. 2000. marker as-sisted selection for pest and disease resistance in the new Zealand apple-bree-ding programme. acta horticulture, 538: 541–547.

11. bus v. G. m., Laurens f. n. d., van de weg w. e., rusholme r. L., rikkerink e. h. a., Gardiner s. e., bassett h. c. m., kodde L. P., Plummer k. m. 2005 a. the Vh8 locus of a new gene-for-gene interaction between Venturia ina-equalis and the wild apple Malus sieversii is closely linked to the Vh2 locus in Malus pumila r12740-7 a. new Phytologist, 166(3): 1 035–1 049.

12. bus v. G. m., rikkerink e. h. a., van de weg w. e., rusholme r. L., Gardiner s. e., bassett h. c. m. , kodde L. P., Parisi L., Laurens f. n. d., meulenbroek e. J., Plummer k. m. 2005b. the Vh2 and Vh4 scab resistance genes in two differential hosts derived from russian apple r12740-7a map to the same linkage group of apple. molecular breeding, 15(1): 103–116.

13. calenge f., faure a., Goerre m., Gebhardt c., van de weg w. e., Parisi L., durel c. e. 2004. Quantitative trait loci (QtL) analysis reveals both broad-spec-trum and isolate-specific QtL for scab resistance in an apple progeny challenged with eight isolates of Venturia inaequalis. Phytopathology, 94(4): 370–379.

14. cheng f. s., weeden n. f., brown s. k., aldwinckle h. s., Gardiner s. e., bus v. G. 1998. development of a dna marker for V-m, a gene conferring resi-stance to apple scab. Genome, 41(2): 208–214.

15. crandall c. s. 1926. apple breeding at the university of illinois. illinois agricultural experimental station bulletin, 275: 341–600.

16. crosby J. a., Janick J., Pecknold P. c., korban s. s., oconnor P. a., ries s. m., Goffreda J., voordeckers a. 1992. breeding apples for scab resistance – 1945–1990. fruit varieties Journal, 46(3): 145–166.

17. dayton d. f., shay J. r., hough L. f. 1953. apple scab resistance from r12740-7a, a russian apple. Proceedings of american society of horticulture science, 62: 334–340.

71

18. dayton d. f., williams e. b. 1968. independent genes in malus for resistance to Venturia inaequalis. Proceedings of american society for horticulture science, 92: 89–94.

19. dayton d. f., williams e. b. 1970. additional allelic genes in Malus for scab resistance of two reaction types. Journal of american society for horticultural science, 95: 735–736.

20. de bondt a., Zaman s., broekaert w. f., cammue b. P. a., keulemans J. 1998. Genetic transformation of apple (Malus × domestica borkh.) for increased fun-gal resistance: In vitro antifungal activity in protein extracts of transgenic apple expressing Rs-AFP2 or Ace-AMP1. acta horticulture, 484: 565–569.

21. de vienne d. , santoni s., falque m. 2003. Principal sources of molecu-lar markers. in: de vienne d. (ed.), molecular markers in Plant Genetics and biotechnology. science Publishers, inc., enfield, nh, 3–46.

22. durel c. e., van de weg e., venisse J. s., Parisi L. 2000. Localization of major gene for apple scab resistance on the european genetic map of Prima × Fiesta cross. oiLb/wPrs bulletin, Xii/6: 168–190.

23. durel c. e., Parisi L., Laurens f., van de weg w. e., Liebhard r., Jourjon m. f. 2003. Genetic dissection of partial resistance to race 6 of Venturia inaequalis in apple. Genome, 46(2): 224–234.

24. erdin n., tartarini s., broggini G. a. L., Gennari f., sansavini s., Gessler c., Patocchi a. 2006. mapping of the apple scab–resistance gene Vb. Genome, 49(10): 1 238–1 245.

25. faize m., malnoy m., dupuis f., chevalier m., Parisi L., chevreau e. 2003. chitinases of trichoderma atroviride induce scab resistance and some metabolic changes in two cultivars of apple. Phytopathology, 93(12): 1 496–1 504.

26. faize m., sourice s., dupuis f., Parisi L., Gautier m. f., chevreau e. 2004. expression of wheat puroindoline-b reduces scab susceptibility in transgenic apple (Malus × domestica borkh.). Plant science, 167(2): 347–354.

27. fischer m., Geibel m., fischer c. 2003. the future of disease–resistant apples. acta horticulture, 622: 329–334.

28. Gelvonauskienė d., stanys v. 2002. rauplėms atsparių obelų sėjinukų atrankos metodų palyginimas. Žemės ūkio mokslai, 4: 23–27.

29. Gelvonauskienė d. , Šikšnianienė J. b., rugienius r., Gelvonauskis b., Šikšnianas t., stanys v., stanienė G., sasnauskas a., vinskienė J. 2005. Polyphenoloxidase isozyme and Vfa1 sequence specific markers in apple culti-vars differing in scab resistance. biologija, 3: 59–61.

30. Gelvonauskienė d., rugienius r., Šikšnianas t., stanienė G., sasnauskas a., stanys v. 2007. screening of apple and strawberry plants carrying fungal disease resistance oligogenes using molecular markers. Žemdirbystė, 94(4): 139–145.

31. Gelvonauskis b., Gelvonauskienė d. 1991. obelų veislių atsparumo rauplėms, miltligei ir filostiktozei kombinacinës galios tyrimas. sodininkystė ir daržinin-kytė, 10: 24–40.

32. Gelvonauskis b. 1998. obelų selekcija. in: a. Liekis (ed.), augalų selekcija. Lietuvos mokslų akademija, vilnius, 189–198.

72

33. Gelvonauskis b., Gelvonauskienė d. 2003. inheritance of resistance to powdery mildew and apple blotch in progenies of scab-resistant apple cultivars. biologija, 1: 73–76.

34. Gelvonauskis b., Gelvonauskienė d. 2004. scab resistance in apple cultivars from the Lithuanian germplasm collection and selection of donors for breeding. Journal of fruit and ornamental Plant research, 12: 233–238.

35. Gessler c., Patocchi a., sansavini s., tartarini s., Gianfranceschi L. 2006. Venturia inaequalis resistance in apple. critical reviews in Plant sciences, 25(6): 473–503.

36. Gessler c., Patocchi a. 2007. recombinant dna technology in apple. advances in biochemical engineering and biotechnology, 107: 113–132.

37. Gianfranceschi L., koller b., seglias n., kellerhals m., Gessler c. 1996. molecular selection in apple for resistance to scab caused by Venturia inaequa-lis. theoretical and applied Genetics, 93(1–2): 199–204.

38. Gygax m., Gianfranceschi L., Liebhard r., kellerhals m., Gessler c., Patocchi a. 2004. molecular markers linked to the apple scab resistance gene Vbj derived from Malus baccata jackii. theoretical and applied Genetics, 109(8): 1 702–1 709.

39. hanke v., hiller i., klotzsche G., winkler k., egerer J., richter k., norelli J. L., aldwinckle h. s. 2000. transformation in apple for increased disease resistance. acta horticulture, 538: 611–616.

40. hemmat m., brown s. k., weeden n. f. 2002. tagging and mapping scab resistance genes from R12740-7A apple. Journal of the american society for horticultural science, 127(3): 365–370.

41. hemmat m., brown s. k., aldwinckle h. s., mehlenbacher s. a., weeden n. f. 2003. identification and mapping of markers for resistance to apple scab from ‘antonovka’ and ‘hansen's baccata #2’. acta horticulture, 622: 153–161.

42. hough L. f., shay J. r., dayton d. f. 1953. apple scab resistance from Malus floribunda sieb. Proceedings of american society for horticulture science, 62: 341–347.

43. hough L. f., williams e. b., dayton d. f., shay J. r., bailey c. h., mowry J. b., Janick J., emerson f. h. 1970. Progress and problems in breeding apples for scab resistance. in: Proceedings of the angers fruit breeding symposium. 14–18 september, 1970. inra, versailles, 217–230.

44. king G. J. 1996. Progress of apple genetic mapping in europe. hortscience, 31: 1 108–1 116.

45. king G. J., alston f. h., brown L. m., chevreau e., evans k. m., dunemann f., Janse J., Laurens f., Lynn J. r., maliepaard c., manganaris a. G., roche P., schmidt h., tartarini s., verhaegh J., vrielink r. 1998. multiple field and glas-shouse assessments increase the reliability of linkage mapping of the Vf source of scab resistance in apple. theoretical and applied Genetics, 96(5): 699–708.

46. king G. J., tartarini s., brown L., Gennari f., sansavini s. 1999. introgression of the Vf source of scab resistance and distribution of linked marker alleles within the Malus gene pool. theoretical and applied Genetics, 99(6): 1 039–1 046.

73

47. Lespinasse d., rodier-Goud m., Grivet L., Leconte a., Legnate h., seguin m. 2000. a saturated genetic linkage map of rubber tree (Hevea spp.) based on rfLP, afLP, microsatellite, and isozyme markers. theoretical and applied Genetics, 100(1): 127–138.

48. Lespinasse y. 1989. breeding pome fruits with stable resistances to diseases. 3 genes, resistance mechanisms, present work and prospect s. iobc bulletin, 16(6): 100–115.

49. Liebhard r., Gianfranceschi L., koller b., ryder c. d., tarchini r., van de weg e., Gessler c. 2002. development and characterisation of 140 new micro-satellites in apple (Malus × domestica borkh.). molecular breeding, 10(4): 217–241.

50. Liebhard r., koller b., Patocchi a., kellerhals m., Pfammatter w., Jermini m., Gessler c. 2003. mapping quantitative field resistance against apple scab in a ‘fiesta’ × ‘discovery’ progeny. Phytopathology, 93(4): 493–501.

51. machardy w. e. 1996. apple scab biology, epidemiology and management. aPs Press, st Paul, mn, usa.

52. maliepaard c., alston f. h., van arkel G., brown L. m., chevreau e., dunemann f., evans k. m., Gardiner s., Guilford P., van heusden a. w., Janse J., Laurens f., Lynn J. r., manganaris a. G., den nijs a. P. m. , Periam n., rikkerink e., roche P., ryder c., sansavini s., schmidt h., tartarini s., verhaegh J. J., vrielink-van Ginkel m., king G. J. 1998. aligning male and female linkage maps of apple (Malus pumila mill.) using multi-allelic markers. theoretical and applied Genetics, 97(1–2): 60–73.

53. mcdonald b. a., Linde c. 2002 a. Pathogen population genetics, evolutionary po-tential, and durable resistance. annual review of Phytopathology, 40: 349–379.

54. mcdonald b. a., Linde c. 2002b. the population genetics of plant pathogens and breeding strategies for durable resistance. euphytica, 124(2): 163–180.

55. misevičiūtė a., Lukoševičius a. 1988. sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija. Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimų instituto darbai, 7: 26–46.

56. Pancardi m., vinatzer b. a., Zuccherelli s., sansavini s. 1995. isoenzimatic analysis of different type scab resistance in apple. european apple, 3: 7.

57. Parisi L., Lespinasse y., Guillaumes J., kruger J. 1993. a new race of Venturia inaequalis virulent to apples with resistance due to the Vf gene. Phytopathology, 83(5): 533–537.

58. Parisi L., Lespinasse y. 1996. Pathogenicity of Venturia inaequalis strains of race 6 on apple clones (Malus sp.). Plant disease, 80(10): 1 179–1 183.

59. Parlevliet J. e. 2002. durability of resistance against fungal, bacterial and viral pathogens; present situation. euphytica, 124(2): 147–156.

60. Patocchi a., Gianfranceschi L., Gessler c. 1999. towards the map-based clo-ning of Vf: fine and physical mapping of the Vf region. theoretical and applied Genetics, 99(6): 1 012–1 017.

61. Patocchi a., bigler b., koller b., kellerhals m., Gessler c. 2004. Vr(2): a new apple scab resistance gene. theoretical and applied Genetics, 109(5): 1 087–1 092.

74

62. Patocchi a., walser m., tartarini s., broggini G. a. L., Gennari f., sansavini s., Gessler c. 2005. identification by genome scanning approach (Gsa) of a mi-crosatellite tightly associated with the apple scab resistance gene VM. Genome, 48(4): 630–636.

63. sansavini s., barbieri m., belfanti e., tartarini s., vinatzer b., Gessler c., silfverberg e., Gianfranceschi L., hermann d., Patocchi a. 2002. ‘Gala’ apple transformed for scab resistance with cloned Vf gene region construct. XXvi int. hort. congress. Genetics and breeding of tree fruits and nuts. ishs, toronto, canada, 11–17 august 2002. acta horticulture, 622: 113–118.

64. sansavini s., donati f., costa f., tartarini s. 2004. advances in apple breeding for enhanced fruit quality and resistance to biotic stresses: new varieties for the european market. Journal of fruit and ornamental Plant research, 12: 13–52.

65. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., viškelis P., duchovskis P., Šikšnianienė J. b., Šabajevienė G., bendokas v. 2005. sodininkystė ir daržinin-kystė, 24(4): 3–12.

66. tartarini s. 1996. raPd markers linked to the Vf gene for scab resistance in apple. theoretical and applied Genetics, 92(7): 803–810.

67. tartarini s., Gianfranceschi L., sansavini s., Gessler c. 1999. development of reliable Pcr markers for the selection of the Vf gene conferring scab resistance in apple. Plant breeding, 118(2): 183–186.

68. tartarani s., Gennari f., Pratesi d., Palazzetti c., sansavani s., Parisi L., fouillet a., fouillet v., durel c. e. 2004. characterization and genetic mapping of a major scab resistance gene from the old italian apple cultivar ‘durello di forli’. acta horticulture, 663: 129–134.

69. vinatzer b. a., Zhang h. b., sansavini s. 1998. construction and characterizati-on of a bacterial artificial chromosome library of apple. theoretical and applied Genetics, 97(7): 1 183–1 190.

70. vinatzer b. a., Patocchi a., Gianfranceschi L., tartarini s., Zhang h. b., Gessler c., sansavini s. 2001. apple contains receptor–like genes homologous to the Cladosporium fulvum resistance gene family of tomato with a cluster of genes cosegregating with Vf apple scab resistance. molecular Plant-microbe interactions, 14(4): 508–515.

71. vinatzer b. a., Patocchi a., tartarini s., Gianfranceschi L., sansavini s., Gessler c. 2004. isolation of two microsatellite markers from bac clones of the Vf scab resistance region and molecular characterization of scab-resistant accessions in Malus germplasm. Plant breeding, 123(4): 321–326.

72. williams e. b., brown a. G. 1968. a new physiologic race of Venturia inaequ-alis, incitant of apple scab. Plant disease reports, 52: 799–801.

73. williams e. b., kuc J. 1969. resistance in Malus to Venturia inaequalis. annual review of Phytopathology, 7: 223–246.

74. Xu m. L., korban s. s. 2002 a. a cluster of four receptor-like genes resides in the vf locus that confers resistance to apple scab disease. Genetics, 162(4): 1995–2006.

75. Xu m. L., korban s. s. 2002b. afLP-derived scars facilitate construction of a 1.1 mb sequence-ready map of a region that spans the Vf locus in the apple genome. Plant molecular biology, 50(4): 803–818.

75

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Genetic studies of apple scab resistance and application of molecular biology methods in apple tree breedingd. Baniulis, d. Gelvonauskienė, B. Gelvonauskis, r. rugienius, V. Bendokas, V. Stanys

Summary

apple scab (V. inaequalis) is one of the most important diseases of apple. the resistance to apple scab is determined by quantitative or qualitative traits. application of qualitative resistance traits in traditional apple-tree breeding is a complicated task, therefore genes determining quantitative resistance traits have been predominantly used in breeding scab resistant cultivars. fourteen resistance genes have been identified and characterized. Vf gene has been the most popular in apple breeding programmes. however, a genetic adaptivity of V. inaequalis has resulted in emergence of the pathogen strains that overcome the monogenic resistance. this fact stresses the importance of development of breeding strategy based on combination of multiple resistance genes. an effective “pyramidization” strategy requires new apple scab resistance gene identification and integration into breeding programmes.

introduction of multiple genes into single apple tree cultivar is a complicated task to achieve using traditional breeding methods. application of modern molecular biol-ogy methods provides tools for resistance gene localization on genetic maps and devel-opment of molecular markers used for an efficient gene donor selection and analysis of inheritance of resistance traits. in addition, achievements of apple scab resistance breeding programme at the Lithuanian institute of horticulture established since 1957 and genetic studies of resistance traits that have been initiated in 1987 are reviewed.

key words: apple tree, Malus sp., scab, Venturia inaequalis, resistance genes, molecular markers, breeding.

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

introdukuotų obelų veislių tyrimų apžvalga

audrius Sasnauskas, dalia Gelvonauskienė, Pranas Viškelis, Gintarė Šabajevienė, Pavelas duchovskisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas A.Sasnauskas@lsdi.lt

1986–2006 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) tirtos 145 veislių obelų (Malus domestica borkh.) su ‘Paprastojo antaninio’ sėkliniu ir m.26 poskiepiu biologinės ir ūkinės savybės. Į nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašytos šių veislių obelys: vasarinės – ‘izbranica’ (2000 m.), ‘Jerseymac’ (2000 m.), ‘Geneva early’ (2001 m.) bei ‘orlovim’ (2001 m.); rudeninės – ‘delikates’ (1995 m.), ‘orlovskoje polosatoje’ (1996 m.), ‘freedom’ (2000 m.), ‘Paulared’ (2000 m.) ir ‘vitos’ (2001 m.); žieminės – ‘antej’ (1996 m.), ‘kulikovskoje’ (1998 m.), ‘sinap orlovskij’ (1998 m.), ‘cortland’ (1999 m.), ‘florina’ (2000 m.), ‘aliesia’ (2001 m.) bei ‘connel red’ (2001 m.). atrinktų į nacionalinį augalų veislių sąrašą veislių vaisių kokybė ir cheminė sudėtis įvertinta geriausiai. tai rodo šių veislių aukštą adaptyvumo lygį ir jų augimo arealo plėtimosi galimybę.

reikšminiai žodžiai: obelys, veislės, biologinės-ūkinės savybės

Įvadas. introdukuotų obelų veislių tyrimas turi gilias tradicijas Lietuvoje. 1938 m., įsteigus sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį dotnuvoje, pirmiau-sia buvo įveistas pomologinis obelų veislių tyrimo sodas. Jau 1939 m. buvo augintos obelų veislės, gautos iš vokietijos, Latvijos, danijos, Jav ir kitur. Perkėlus bandymų stotį į vytėnus, buvo perkelta po 1939–1940 m. žiemos išlikusi 31 obelų veislė bei augintos dar 36 obelų veislės, gautos iš prof. a. hrebnickio sodo. Po karo pirmasis obelų veislių tyrimo sodas vytėnuose pasodintas 1946 m. (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). Įkūrus naują bandymų stoties bazę, o vėliau ir institutą babtuose, nuolatinis nenutrūkstamas introdukcijos ir veislių tyrimo darbas vykdytas kasmet. daug dėme-sio skirta anksti pradedančioms derėti, derlingoms, nedidelio augumo, skaniais, ilgai besilaikančiais vaisiais obelų veislėms (tuinyla, 1960; bandaravičius, 1973; tuinyla, 1974; bandaravičius, 1978; bulavienė, 1981).

obelų veisles 1938–1941 m. tyrė J. Paršeliūnas, 1941–1951 m. – J. Proškevičius (nuo 1946 m. ir P. kalkys), 1952 m. – i. Štaras ir P. kalkys, 1953 m. – i. Štaras ir v. tuinyla, nuo 1954 m. iki 1980 m. – v. tuinyla (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988), nuo 1967 m. iki 1999 m. – a. bandaravičius, nuo 1999 m. iki dabar – a. sasnauskas.

Plėtojant sodininkystės verslą Lietuvoje, ypač svarbu atrinkti tokių veislių obelis, kurios būtų ištvermingos žiemą, derlingos, vestų geros kokybės, transportabilius, geros

78

išvaizdos ir skanius vaisius (uselis, 2005). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) nustatyta, kad biologinės introdukuotų obelų savybės ir prisitaikymas prie vietos agroklimato sąlygų yra nevienodas (bandaravičius, 1973; bandaravičius ir kt., 2001).

darbo tikslas – ištirti introdukuotų obelų veislių biologines ir ūkines savybes, atrinkti į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei selekcijai perspektyvias veisles.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tyrimai atlikti 1986–2006 m. Lsdi obelų pomologiniame sode su ‘Paprastojo antaninio’ sėkliniu bei m.26 poskiepiu.

145 obelų veislės tirtos kartu su veislėmis, įrašytomis į nacionalinį augalų veislių sąrašą. vaismedžiai prižiūrėti pagal Lsdi priimtas intensyvias obelų ir kriaušių au-ginimo technologijas (kviklys, 1986; uselis, 2005). kasmet, vegetacijos laikotarpiu, vaismedžiai purkšti nuo ligų fungicidais (5–6 kartus), o nuo kenkėjų – insekticidais (3–4 kartus).

nustatyta vaismedžių žydėjimo tarpsniai (žydėjimo pradžia, masinio žydėjimo pradžia ir pabaiga, žydėjimo pabaiga); žiedų ir ūglių pašalimas (balais, 1–9); vaismedžių augumas [(medžio aukštis (m), vainiko skersmuo (m), kamieno skersmuo 50 cm aukš-tyje (cm), vainiko projekcijos plotas (m2)]; atsparumas rauplėms ir filostiktozei (balais, 0–5) bei fotosintezės pigmentai: chlorofilų ir karotinoidų kiekis (mg m-2 nedžiovintų lapų). fotosintezės pigmentų (a, b chlorofilų ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų masėje buvo nustatytas 100 % acetono ekstrakte spektrofotometriniu vetšteino (wettstein) metodu (beadle, 1987), spektrofotometru „Genesys 6“ („thermospectronic“, Jav). nustatyta vaismedžių derlius (t ha-1), vaisių pasiskirstymas į klases pagal skersmenį (proc.), vaisių skynimo laikas, laikymosi pabaiga, vaisiaus masė (g), kokybė (išvaizda, patrauklumas, bendra kokybė balais) ir cheminė sudėtis (tirpios sausosios medžiagos bei sausosios medžiagos (%), titruojamasis rūgštingumas (%), sulčių išeiga (%), odelės ir minkštimo tvirtumas (n cm-2).

rezultatai. Žydėj imo tarpsniai. Žydėjimo tarpsnį nulemia pavasario orai, o daugiausia temperatūros kaita. orams atšalus, žydėjimas sustoja arba prasideda daug vėliau. atsižvelgiant į veislę ir tyrimo metus, trumpiausiai žydėjo ‘bolotovskoje’, ‘orlinka’, ‘orlovskoje polosatoje’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘moskovskoje krasnoje’, ‘mantet’, ‘oriole’, ‘raudonasis rudens dryžuotasis’, ‘slava peremožcam’, ilgiausiai – ‘discovery’ ir ‘Jamba’ vaismedžiai (bandaravičius ir kt., 2000; bandaravičius ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2006 c).

Žiedų i r ūgl ių pašal imas. tyrimo laikotarpiu įvertintos 78 obelų veislių atsparumas šalčiui dirbtinio šaldymo metodu. ištvermingiausi buvo vaismedžiai šių veislių: ‘Paprastasis antaninis’, ‘Popierinis’, ‘rudens dryžuotasis’, ‘slava peremož-cam’, ‘tuuslar’, ‘Puritan’, ‘redwell’, ‘Zviozdočka’ (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). 1998–2000 m. tyrimų duomenimis, stipriau pašalo veislių ‘Jester’, ‘Jonagold’, ‘Pilot’, ‘rubinette’ ir ‘Ligol’ ūgliai (sasnauskas ir kt., 2003). 2002–2003 m. visai nepašalo ‘antej’, ‘Pamiatj siubarovoj’ ir ‘svežestj’ vaismedžiai (sasnauskas ir kt., 2005). 2003 m. pavasarį stipriausiai pašalo ‘Pamiatj siubarovoj’ veislės obelų žie-dai, o tų pačių metų žiemą stipriausiai pašalo veislių ‘katja’ ir ‘delikates’ ūgliai. 2004 m. taip pat stipriausiai pašalo veislės ‘katja’ ūgliai (sasnauskas ir kt., 2006 e). kitoje veislių grupėje 2004 m. ankstyvos pavasario šalnos pažeidė visų obelų žie-dus. mažiausiai pašalo veislių ‘raneje letneje’, ‘orlovskaja zaria’, ‘orlovskoje

79

polosatoje’, ‘elstar red’, ‘cortland’ žiedai bei ‘cortland’ ūgliai, labiausiai – ‘orlinka’ ir ‘red kroft’ žiedai ir ‘elstar red’ ūgliai (sasnauskas ir kt., 2006 c).

vaismedžių augumas . vaismedžių augumą lemia veislė, poskiepis, kli-matas ir agrotechnika. obelys nevienodai auga tiek per vegetaciją, tiek visą amžių. obelų veislių grupėje augiausios buvo ‘Latkrimson’, ‘vigo’, ‘izbranica’, ‘Puritan’, ‘severnaja zaria’, ‘bolotovskoje’, ‘coop 10’, ‘Jamba 69’, ‘Jubiliar’ ir ‘verbnoje’, sil-pniausio augumo: ‘mantet’, ‘mcintosh red’, ‘red wealthy’, ‘Jerseymac’, ‘cortland’, ‘orlovskoje polosatoje’, ‘red kroft’, ‘ilga’, ‘forele’, ‘discovery’, ‘raja’, ‘rubinette’, ‘svežestj‘ ir ‘delikates’ obelys (bandaravičius ir kt., 2000; bandaravičius ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2003; sasnauskas ir kt., 2006 c; sasnauskas ir kt., 2006 e).

atsparumas l igoms. tirtoje veislių grupėje vertingiausios atsparumo rauplėms (Venturia inaequalis (cke.) wint.) atžvilgiu buvo šios veislės: ‘izbranica’, ‘Prima’, ‘florina’, ‘Priam’, ‘Priscila’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘moskovskoje kras-noje’, ‘sinap orlovskij’, ‘veteran’ (bandaravičius ir kt., 2000). kitoje veislių gru-pėje rauplės nepažeidė obelų ‘Prima’, ‘coop 10’ ir ‘Jonafree’ lapų ir vaisių. ant rauplėms imunių ‘Prima’ obelų lapų užregistruota labai mažai filostiktozės pažei-dimų (bandaravičius ir kt., 2001). kitų tyrimų duomenimis, atsparumu rauplėms išsiskyrė ‘orlovim’, ‘Primula’, ‘sawa’, ‘freedom’, ‘Pamiatj isajeva’, ‘antej’, ‘Latkrimson’, ‘vigo’, o atsparumu filostiktozei (Phyllosticta mali Per. at del.): ‘antej’, ‘sylvia’, ‘Lavia’, ‘rubin’, ‘Lodel’, ‘vigo’, ‘Gloster’ ir ‘Pamiatj isajeva’ vaisme- džiai (sasnauskas ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2003;). nustatyta, kad ‘bolotovskoje’ ir ‘kandil orlovskij’ obelys imunios, o ‘Pamiatj semakinu’, ‘orlinka’ ir ‘red kroft’ atsparios rauplėms. ‘kandil orlovskij’, ‘Pamiatj semakinu’, ‘kurnakovskoje’, ‘orlinka’ ir ‘bolotovskoje’ vaismedžiai filostiktoze nesirgo (sasnauskas ir kt., 2006 e). tirtoje veislių grupėje rauplėms imunios ‘Jubiliar’ ir ‘svežestj’ obelys. filostiktozės požymių nepastebėta ant ‘katja’, ‘kovalenkovskoje’, ‘kurnakovskoje’ bei ‘verbnoje’ vaismedžių lapų (sasnauskas ir kt., 2006 b; sasnauskas ir kt., 2006 e).

fotosintezės pigmentai . svarbiausi fotosintezės rodikliai, lemiantys au-galų fiziologinį potencialą, yra pakankamas fotosintezės pigmentų kiekis ir atitinka-mas jų santykis bei asimiliacinis lapų plotas. ‘antej’, ‘delikates’, ‘katja’, ‘Pamiatj siubarovoj’, ‘verbnoje’, ‘Jubiliar’ ir ‘svežestj’ obelys pasižymėjo didžiausiu foto-sintezės pigmentų kiekiu (sasnauskas ir kt., 2005). kitoje veislių grupėje daugiausia fotosintezės pigmentų susikaupė ‘Pamiatj semakinu’ ir ‘red kroft’ obelų lapuose. Juose nustatyti didžiausi chlorofilų a, b ir karotinoidų kiekiai. didžiausias vieno lapo asimiliacinis plotas nustatytas ‘bolotovskoje’ ir ‘orlovskoje polosatoje’, o mažiau-sias ‘elstar red’ obelų (sasnauskas ir kt., 2006 c). kituose tyrimuose didžiausias chlorofilo a, b ir karotinoidų kiekis nustatytas ‘svežestj’ ir ‘antej’ veislių lapuose. didžiausias chlorofilų a ir b santykis nustatytas ‘kurnakovskoje’ ir ‘svežestj’ veislių lapuose (sasnauskas ir kt., 2006 e). veislių ‘honeycrisp’, ‘katre’ ir ‘caravel’ obe-lų lapai sukaupė didžiausią fotosintezės pigmentų kiekį (sasnauskas ir kt., 2007 b).

derl ius . didžiausią obuolių derlių išaugino ‘antej’, ‘kovalenkovskoje’, ‘Jamba 69’, ‘Prima’, ‘Jonafree’, coop 10, ‘Primula’, ‘freedom’, ‘sawa’, ‘aroma’, ‘Zaslavskoje’, ‘izbranica’, ‘Jerseymac’, ‘florina’, ‘Priam’, ‘Priscila’, ‘uelsi’, ‘teremok’, ‘ciganočka’, ‘Perlina kijeva’, ‘honeycrisp’, ‘veteran’, ‘moskovskoje

80

krasnoje’, ‘merigold’, ‘Jester’, ‘elise’, ‘kandil orlovskij’, ‘bolotovskoje’, ‘arkad rozovyj’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘verbnoje’, ‘victory’ ir ‘vitiaz’. daugiausia aukščiausios klasės obuolių užaugino ‘Pamiatj semakinu’, ‘orlovskaja zaria’, ‘kandil orlovskij’, ‘caravel’, ‘elegia’, ‘delikates’, ‘bolotovskoje’, ‘verbnoje’, ‘antej’ vaismedžiai (bandaravičius ir kt., 2000; bandaravičius ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2003; sasnauskas ir kt., 2005; sasnauskas ir kt., 2006 a; sasnauskas ir kt., 2006 d; sasnauskas ir kt., 2006 f; sasnauskas ir kt., 2007 a). svarbesnių introdukuotų veislių obelų derlius pateiktas paveiksle.

vais ių kokybės rodikl ia i . tirtų obelų veislių grupėje vaisių išsilaiky-mas buvo nevienodas. ilgiausiai laikėsi obuoliai šių veislių: ‘svežestj’, ‘elise’, ‘merrigold’, ‘red kroft’, ‘bolotovskoje’ (lentelė), ‘florina’, ‘calville duguesne’, ‘orlovskoje zimneje’, ‘bancroft’ (bandaravičius ir kt., 2000), ‘Jonafree’ ir ‘tellissaare’ (bandaravičius ir kt., 2001), ‘aliesia’, ‘Lodel’, ‘Zaslavskoje’, ‘rubin’ ir ‘Gloster’ (sasnauskas ir kt., 2001), ‘ciganočka’ ir ‘radogost’ (sasnauskas ir kt., 2007 a).

stambiausius vaisius išaugino veislių ‘verbnoje’, ‘teremok’ ir ‘kovalenkovskoje’ (lentelė), ‘Jubiliar’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘sinap orlovskyj’, ‘alro’, ‘raja’, ‘stars’, ‘orlovim’, ‘aroma’, ‘sawa’, ‘rubin’, ‘connel red’, ‘feriside’, ‘elise’, ‘Jonagold’, ‘elstar’, ‘Pamiatj semakinu’, ‘orlovskaja zaria’ ir ‘charles ross’ vaismedžiai (bandaravičius ir kt., 2000; bandaravičius ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2001; sasnauskas ir kt., 2003; sasnauskas ir kt., 2005; sasnauskas ir kt., 2006 d; sasnauskas ir kt., 2006 f; sasnauskas ir kt., 2007 a).

didžiausiais kokybės (patrauklumas, skonis ir bendra kokybė) balais įvertinti veislių ‘elise’, ‘red kroft’, ‘teremok’ (1 lentelė), ‘close’, ‘Jerseymac’, ‘orlovskoje polosatoje’, ‘florina’ (bandaravičius ir kt., 2000), ‘discovery’, ‘slava peremožcam’,

Pav. introdukuotų veislių obelų derlius, t ha-1

Fig. yield of introduced apple cultivars (t ha-1)babtai, 1997–2006 m.

81

‘forelė’ (bandaravičius ir kt., 2001), ‘aroma’, ‘Paulared’, ‘rubin’ ir ‘aliesia’ (sasnauskas ir kt., 2001), ‘Ligol’ (sasnauskas ir kt., 2003), ‘delikates’ ir ‘svežestj’ (sasnauskas ir kt., 2005), ‘kandil orlovskij’ ir ‘orlinka’ (sasnauskas ir kt., 2006 d) obuoliai.

Lentelė. obelų vaisių skynimo laikas, laikymosi pabaiga ir kokybės rodikliaitable. harvest date, end of storage and fruit quality parameters of apple cultivars

babtai, 1998–2006 m.

veislė cultivar

skynimo lai-kas, mėn., d. harvest date (month, day)

Laikymosi pabaiga, mėn., d.

end of storage (month, day)

vaisių masė Fruit

weight, g

Patrauklu-mas, balais appearance

(scores)

skonis, balais Taste

(scores)

vaisių koky-bė, balais

Quality evalua-tion (scores)

‘elise’ 09-27 04-25 129,3 7,5 7,5 7,6‘merrigold’ 09-19 04-05 120,6 7,3 7,4 7,4‘red kroft’ 09-23 04-20 149,6 7,5 7,5 7,5‘bolotovskoje’ 09-16 04-15 140,3 7,1 7,3 7,1‘antej’ 09-28 03-04 157,0 7,4 7,0 7,0‘kovalenkovskoje’ 09-16 12-24 175,0 7,3 7,0 7,0‘delikates’ 09-09 12-22 147,0 7,4 7,5 7,4‘svežestj’ 09-23 05-14 107,0 7,5 7,3 7,4‘teremok’ 09-21 03-06 163,0 7,5 7,5 7,5‘honeycrisp’ 09-26 12-29 150,3 7,7 7,2 7,4‘verbnoje’ 09-25 03-15 207,0 7,3 7,2 7,3vidurkis average

09-21 03-05 149,7 7,4 7,3 7,3

cheminė sudėtis. veislių ‘delikates’, ‘svežestj’, ‘elegia’, ‘red kroft’, ‘Pamiatj siubarovoj’ vaisių cheminė sudėtis įvertinta geriausiai (sasnauskas ir kt., 2005; sasnauskas ir kt., 2006 d; sasnauskas ir kt., 2006 f; sasnauskas ir kt., 2007 a).

vais ių odelės i r minkšt imo tvir tumas. ‘bolotovskoje’, ‘svežestj’, ‘red kroft’ ir ‘ornament’ obuoliai pasižymi odelės tvirtumu, ‘verbnoje’, ‘svežestj’, ‘kurnakovskoje’, ‘bolotovskoje’, ‘red kroft’, ‘Perlina kijeva’ – minkštimo tvirtu-mu (sasnauskas ir kt., 2006 d; sasnauskas ir kt., 2006 f; sasnauskas ir kt., 2007 a).

aptarimas. introdukuotos obelų veislės skiriasi biologinėmis ir ūkinėmis savy-bėmis ir prisitaikymu prie skirtingų agroklimato sąlygų.

atsparumas pavasario šalnoms ir žiemos šalčiams yra viena svarbiausių obelų savybių Lietuvoje. kai kurių introdukuotų obelų veislių vaismedžiai buvo atsparesni šiems neigiamiems aplinkos veiksniams.

introdukuotų obelų veislių atsparumą rauplėms ir filostiktozei nulemia genetinė prigimtis. didelę reikšmę turi vaismedžių bendra būklė, agrotechnikos lygis, patogenų rasinė sudėtis, agresyvumas ir virulentiškumas, meteorologinės sąlygos vaismedžių vegetacijos metu.

vienas iš veiksnių, garantuojančių augalų fotosintezės potencialą, yra optimalus fotosintezės pigmentų kiekis ir jų santykis lapuose. tyrimų duomenimis, fotosintezės

82

pigmentų kiekį lapuose iš esmės lėmė meteorologinės sąlygos. daugumos introdukuotų komercinių obelų veislių, auginamų mūsų klimato zo-

noje, vaisių kokybė pablogėja. atskirais tyrimų metais dėl ankstyvų pavasario šalnų, ūglių pašalimo bei pramečiavimo ‘Jerseymac’, ‘cortland’, ‘elstar red’, ‘Paulared’ obelys derėjo negausiai. tačiau derlingumo atžvilgiu galima pastebėti ir panašių tendencijų. mūsų tyrimuose populiarūs Lenkijoje ‘red kroft’ veislės vaismedžiai užaugina santykinai mažą derlių. ir užsienio tyrėjų duomenimis, ‘red kroft’ obelų derlius yra negausus (szklarz, 2004). tuo tarpu ‘kandil orlovskij’, ‘bolotovskoje’ ir ‘arkad rozovyj’ obelys derėjo gausiau. Panašius rezultatus gavo ir rusijos moksli-ninkai (Се�ов, 2005).

atrinktų į nacionalinį augalų veislių sąrašą veislių vaisių kokybė ir cheminė sudėtis įvertinta geriausiai. tai rodo šių veislių aukštą adaptyvumo lygį ir jų augimo arealo plėtimosi galimybę.

išvados. Į nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašytos šių veislių obelys: vasarinės – ‘izbranica’ (2000 m.), ‘Jerseymac’ (2000 m.), ‘Geneva early’ (2001 m.) bei ‘orlovim’ (2001 m.); rudeninės – ‘delikates’ (1995 m.), ‘orlovskoje polosatoje’ (1996 m.), ‘freedom’ (2000 m.), ‘Paulared’ (2000 m.) ir ‘vitos’ (2001 m.); žieminės – ‘antej’ (1996 m.), ‘kulikovskoje’ (1998 m.), ‘sinap orlovskij’ (1998 m.), ‘cortland’ (1999 m.), ‘florina’ (2000 m.), ‘aliesia’ (2001 m.) bei ‘connel red’ (2001 m.).

Gauta 2008-07-08 Parengta spausdinti 2008-08-06

Literatūra

1. bandaravičius a. 1973. kai kurių obelų veislių augumas, derėjimas ir derlingu-mas pilno derėjimo laikotarpiu. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 27−38.

2. bandaravičius a. 1978. Perspektyvios introdukuotos obelų veislės. sodininkystė ir daržininkystė: 4.

3. bandaravičius a., Gelvonauskienė d., sasnauskas a. 2000. introdukuotų obelų veislių biologinės-ūkinės savybės. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 3−18.

4. bandaravičius a., Gelvonauskienė d., sasnauskas a. 2001. introdukuotų obe-lų veislių biologinių ir ūkinių savybių tyrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 3−15.

5. beadle c. i. 1987. Plant growth analyses. J. coombs, d. o. hall, s. P. Long, J. m. o. scurlock (eds.). techniques in bioproductivity and photosynthesis, 20–25.

6. bulvienė d. 1981. naujos perspektyvios obelų veislės ir hibridinės formos. sodininkystė ir daržininkystė. mokslinės-gamybinės konferencijos pranešimų tezės, kaunas.

7. intensyvios sodų ir uogynų auginimo technologijos (sud. a. kviklys). 1986. Lietuvos tsr valstybinis agropramoninis komitetas, vilnius.

8. intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos (sud. n. uselis). 2005. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, babtai.

9. misevičiūtė a., Lukoševičius a. 1988. sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija. sodininkystė ir daržininkystė, vii: 26−46.

83

10. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., bandaravičius a. 2001. first results of biologically and economically important traits of introduced apple cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 20(3)–2: 317−324.

11. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., duchovskis P., Šikšnianienė J. b. 2003. evaluation of biologically and economically important traits of apple cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 325−334.

12. sasnauskas a., Gelvonauskiene d., Gelvonauskis b., duchovskis P., viskelis P., siksnianiene J., bobinas c., sabajeviene G. 2005. evaluation of new introduced apple cultivars. fruit science, 222: 20−25.

13. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., viskelis P., duchovskis P., bobinas c., siksnianiene J., sabajeviene G. 2006 a. Productivity and fruit quali-ty of scab resistant apple cultivars and hybrids. Journal of fruit and ornamental Plant research, 14(2): 247−255.

14. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., bendokas v., baniulis d. 2006 b. resistance to fungal diseases of apple cultivars and hybrids in Lithuania. agronomy research, 4: 349−352.

15. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., duchovskis P., Šikšnianienė J. b., Šabajevienė G. 2006 c. introdukuotų obelų veislių biologinės savybės. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 3−12.

16. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., viškelis P. 2006d. introdukuotų obelų veislių produktyvumas ir vaisių kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 13−22.

17 .sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., Šikšnianienė J. b., Šabajevienė G., duchovskis P. 2006 e. introdukuotų obelų veislių biologinių savybių tyrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 3−11.

18. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b., viškelis P. 2006 f. introdukuotų obelų veislių produktyvumo ir vaisių kokybės tyrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 12−19.

19. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., viškelis P. 2007 a. yield and fruit quality in fifteen apple cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 149−158.

20. sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Šikšnianienė J. b., Šabajevienė G., duchovskis P., bobinas Č. 2007 b. investigation of biological traits of fifteen apple cultivars. first balkan symposium on fruit Growing. 15−17 november, Plovdiv, bulgaria.

21. szklarz m. 2004. evaluation of apple cultivars with different susceptibility to scab (Venturia inaequalis aderh.). Journal of fruit and ornamental Plant research, 12: 89−95.

22. tunyla v. 1960. kai kurių obelų veislių biologinės savybės ir ūkinė vertė. sodininkystė ir daržininkystė, 5: 33−122.

23. tunyla v. 1974. duomenys apie sortimentines obelų veisles. sodininkystė ir daržininkystė. mokslinės-gamybinės konferencijos pranešimų tezės, 1974 m. gruodžio 26−27 d., babtai, 3−5.

24. uselis n. 2005. obelų su žemaūgiu poskiepiu biologinių-ūkinių savybių tyri-mas. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 22−32.

25. �учшие сорта пло�овых и яго�ных культур (ре�. Е. Н. Се�ов). 2005. ВНИИСПК. �рел.

84

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

review of investigations of introduced apple cultivarsa. Sasnauskas, d. Gelvonauskienė, P. Viškelis, G. Šabajevienė, P. duchovskis

Summary

biological and economical traits of 145 apple (Malus domestica borkh.) cultivars grafted on m.26 and antonovka seedlings were studied at the Lithuanian institute of horticulture in 1986–2006. according to the results, the following cultivars were included into the Lithuanian national List of Plant varieties: summer – ‘izbranica’ (2000), ‘Jerseymac’ (2000), ‘Geneva early’ (2001) and ‘orlovim’ (2001); autumn – ‘delikates’ (1995), ‘orlovskoje polosatoje’ (1996), ‘freedom’ (2000), ‘Paulared’ (2000) and ‘vitos’ (2001); winter – ‘antej’ (1996), ‘kulikovskoje’ (1998), ‘sinap orlovskij’ (1998), ‘cortland’ (1999), ‘florina’ (2000), ‘aliesia’ (2001) and ‘connel red’ (2001).

key words: apple, cultivars, biological-economical traits.

85

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

obelų selekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute

dalia Gelvonauskienė1, Bronislovas Gelvonauskis2, audrius Sasnauskas1, Vidmantas Stanys1, Vidmantas Bendokas1 1 Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas D.Gelvonauskiene@lsdi.lt 2 Augalų genų bankas, Stoties g. 2, LT-58343 Akademija, Kėdainių r., el. paštas b.gelvonauskis@agb.lt

obelų selekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (iki 1987 m. vytėnų bandymų stotis) pradėta vykdyti 1952 m. Pagrindinis obelų selekcijos tikslas buvo išvesti adaptuotas Lietuvos agroklimato sąlygomis veisles, pasižyminčias ankstyva derėjimo pra-džia, derlingumu, atsparumu ligoms, ilgai išsilaikančiais geros kokybės vaisiais. Šio darbo pradžioje kryžminimuose naudotos vietinės obelų veislės ir tolimesnės geografinės kilmės. vėliau selekcijoje pradėtos naudoti veislės, kurios žinomos kaip donorai atskirų požymių – atsparumo rauplėms, koloninės vainiko formos, vainiko su svyrančiomis šakomis, lapų ir vaisių nusispalvinimo. nuo 1987 m. vykdyti sisteminiai obelų veislių kryžminimai, siekiant nustatyti atskirų požymių paveldėjimą, tėvinių veislių genetinę vertę. nustatyta, jog atsparumą rauplėms, miltligei, filostiktozei bei ištvermingumą žiemai determinuoja adityviniai genai; dominavimas ar epistazė mažai reikšmingi arba neturi įtakos tirtų požymių paveldėjimui. kad būtų galima sukurti retesnį vaismedžio vainiką su vyraujančiomis trumposiomis vaisinėmis šakelėmis, kryžminimuose naudotos obelų veislės ir formos su kolonine vainiko forma bei svyrančiomis šakomis. 1997 m. pradėti kryžminimai siekiant sukurti dekoratyvines obelų veisles. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) iki 2008 m. sukurta 12 obelų veislių. iš jų ‘aldas’, ‘skaistis’ ir ‘rudenis’ yra imunūs rauplėms, o tą atsparumą rauplėms determinuoja dominantinis vf genas. iš 1985–2008 m. sukurto hibridinio obelų fondo atrinkti 147 perspektyvūs klonai, tarp jų 28 koloninės ir 30 dekoratyvinių formų.

reikšminiai žodžiai: dekoratyvinės formos, grybinės ligos, ištvermingumas žiemą, obelų veislės, paveldėjimas

Įvadas. obelų veislių kolekciją kaupti ir tirti pradėta 1938 m., įsteigus sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotį dotnuvoje (misevičiūtė, Lukoševičius, 1988). Perkėlus bandymų stotį į vytėnus 1940 m., ten buvo perkelta ir obelų kolekcija. sukauptas obelų genetinis fondas, kurį ištyrus susidarė sąlygos pradėti selekciją. obelų selekcijos pradžia sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje – 1952 metais (Štaras, 1970). ipolitas Štaras, pradėjęs dirbti bandymų stotyje, perkėlė į vytėnus ir

86

obelų sėjinukus, išaugintus savo privačiame sklype prie kauno, atsivežė ten gautas hibridines sėklas.

darbo tikslas – išvesti obelų veisles, tinkamas augti Lietuvos agroklimato sąlygo-mis, atsparias ligoms, pasižyminčias ankstyva derėjimo pradžia, netankiu vaismedžio vainiku, derlingumu, ilgai išsilaikančiais geros kokybės vaisiais.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. vertintas obelų veislių pomologiniuose soduose, sėjinukų selekciniuose soduose atsparumas grybinėms ligoms, ištvermin-gumas žiemą pagal 5 balų skalę: 0 – augalai nepažeisti ligų arba ištvermingi žiemą, 5 – daugiau nei 75 % lapų paviršiaus pažeista ligų, vaismedžiai labai stipriai pašalę arba žuvę. sisteminiai kryžminimai (dialeliniai kryžminimai ir topkrosas) ir tirtų požymių paveldėjimas įvertintas vadovaujantis Grifingo bei chotyliovos statistiniais metodais, taikomais augalų kiekybinių požymių tyrimams (Griffing, 1956; Хотылева, 1965). vaismedžių augumas vertintas išmatavus jų aukštį, kamieno diametrą, vainiko tankį balais (1 – labai retas vainikas, 5 – labai tankus vainikas) bei suskaičiavus pagrindinių šakų skaičių.

rezultatai. selekci ja. kryžminimams buvo parenkamos tolimesnės geogra-finės kilmės obelų veislės. naudotos senos vietinės kilmės veislės ir rusiškos obelų veislės, kurios prisitaikiusios prie esamų agroklimato sąlygų: ‘Lietuvos pepinas’, ‘rudeninis dryžuotasis’, ‘sierinka’, ‘beržininkų ananasas’, ‘Paprastasis antani-nis’, ‘Šafraninis pepinas’. veislės, introdukuotos iš vakarų europos, amerikos (‘mcintosh’, ‘wealthy’, ‘delicious’ ir kitos) pasižymėjo gera desertinių vaisių kokybe, ilgai išsilaikančias vaisiais ir buvo naudojamos kryžminimuose siekiant aukščiau minėtų selekcijos tikslų. iki 1966 m. obelų kryžminimams i. Štaras pa-naudojo 94 veisles ir sukūrė daugiau nei 10 000 sėjinukų fondą. Jis išvedė penkias obelų veisles: ‘vytėnų vasarinis’, ‘ridas’, ‘keistutis’, ‘birutės pepinas’ ir ‘noris’. vėliau iš i. Štaro palikto hibridinio fondo atrinkti trys hibridai. Jiems suteikti tokie veislių pavadinimai: ‘auksis’, ‘vytenis’ ir ‘Štaris’. Pastaroji veislė yra atspari obelų rauplėms ir šį požymį perduoda palikuonims.

1 lentelė. obelų veislės ir formos, panaudotos selekcijoje 1985–2008 m.table 1. apple cultivar and form involved in crosses in 1985–2008

veislėcultivar

kombinacijų skaičiusnumber of combination

motininis augalas female plant

tėvinis augalasmale plant

1 2 3‘aktiubinskoje’ 14 ‘aldas’ (Vf1) 13 6‘angold’ (Va2) 1 3ar 49-19 1 ‘arbat’ (Vf, Co3) 11 51‘arkham’ 4 ‘aroma’ 6 ‘astramel’ 1‘auksis’ 29 23

87

1 2 3‘avenarijus’ 6 1b 0735 (Co, Rf 4) 3 2b 0744 (Co, Rf) 1b 0968 (Co) 13 b3 4‘baltasis antaninis’ 4 ‘bancroft’ 2 ‘beloruskij sinap’ 6 18bm 41497 (Vf) 1 brooks 27 5 5‘buckley Giant’ 1 ‘carroll’ 2 1coop 12 (Vf) 1 ‘dayton’ (Vf) 1 ‘delikates’ 9 5‘discovery’ 5 2‘elstar’ 1 3‘exeter’ 4 1‘feriside’ 5 ‘florina’ (Vf) 18 32‘freedom’ (Vf, Va) 3 7‘Gavin’ (Vf) 1 ‘Geltonasis arkadas’ 4‘Geneva early’ 1 ‘Geven smith spur’ 13 ‘Ginger Gold’ 1‘Gold rush’ (Vf) 1‘Granny smith’ 9 ‘Greensleeves’ 1 1hL 164 2hL 1927 1‘idared’ 7‘izbranica’ 2 ‘Jamba 69’ 2 ‘Jonagold’ 1‘Jujyred’ 2 K22-57 2‘katja’ 19 9‘kaunis’ 10 7‘kaupanger’ 3‘konfietnoje’ 2 1KV 109 (Co) 2

1 lentelės tęsinystable 1 continued

88

1 2 3KV 35 (Co) 2 1KV 44 (Co) 1 KV 45 (Co) 6 KV 47 (Vf, Co) 12 22‘Liberty’ (Vf) 33‘Lietneje polosatoje’ 2‘Lietuvos pepinas’ 1‘Ligol’ 9 ‘Lobo’ 4 ‘Lodi’ 3 ‘Loeple’ 1m. floribunda 1m.26 1 m.9 emLa 2 ‘mac free’ (Vf) 2‘macspur’ 1 ‘macuon’ 1 ‘mantet’ 10 6‘spur mcintosh’ 3 ‘mcintosh’ 2 ‘mcintosh red’ 3 ‘mcintosh spur’ 1 ‘melrose’ 11 3‘morspur’ G. d. 3 ‘moskovskoje zimneje’ 1 ‘murray’ (Vm)5 4nedzvetskio nr. 3 (Rf) 2‘noris’ 25 10‘nowamac’ (Vf) 1 Nr. 0 108 Sal. (Rf) 1 4Nr. 10 703 1Nr. 10 794 1Nr. 11 240 1Nr. 11 886 1Nr. 1 260 (W6) 1 21Nr. 1 267 (W) 15 3Nr. 12-68 1Nr. 13 432 1Nr. 17 914 1 Nr. 18 011 (Vf) 1 1Nr. 18 012 (Vf) 2 nr. 18 422 (vf) 7

1 lentelės tęsinystable 1 continued

89

1 2 3Nr. 18 429 (Vf) 1 3Nr. 18 437 (Vf) 4 1Nr. 18 501 (Vf) 1Nr. 20 978 (Vf) 1Nr. 22 170 (Vf) 1Nr. 24 003 (Vf) 2Nr. 25 657 (Vf) 3Nr. 25 865 (Vf) 3 1Nr. 26 493 (Co, Rf) 2 6Nr. 27 288 3Nr. 28 021 (Vf) 2Nr. 3-3-72 1Nr. 35 661 (Vf, Co) 7Nr. 35 745 (Vf, Co) 11Nr. 57-366 (Rf) 2 2Nr. 7 586 1Nr. 7 668 1Nr. 7 783 1Nr. 8 625 3Nr. 8 650 5 1nr. Xi 44-36 1NY18491 1or33t90 (Vf) 2 5or38t17 (Vf) 1 1‘orlik’ 7‘orlinka’ 1‘orlovim‘ (Vm) 4 30‘Pamiat chitrova’ 5‘Paprastasis antaninis’ 27 6‘Pilot’ 1PO54140-9 (Vf) 10‘Popierinis’ 6 14‘Prairiefire’ (Rf) 8 2‘Priam’ (Vf) 37 8‘Prima’ (Vf) 4 32‘Priscila’ (Vf) 5 1‘Pristine’ (Vf) 1‘Quinte’ 4‘ranger’ 2‘raudoniai’ 3‘realka’ (Vr7) 1‘red cox Grieve’ 3

1 lentelės tęsinystable 1 continued

90

1 2 3‘red idared’ 4‘redfree’ (Vf) 2‘reglindis’ (Va) 1‘resista’ (Vf) 1 ‘retina’ (Vf) 2‘rigas rožabele’ 1‘rosana’ (Vf) 3‘rubin’ 4 23‘rubinette’ 1‘rudenis’ (Vf) 2 ‘rudens dryžuotasis’ 1‘rudolf’ (Rf) 1sa 251/8 1 sa 252/33 1 ‘Šampion’ 1 1‘sawa’ (Vf) 1 1‘selena’ (Vf) 3‘silva’ 1 1‘sinap orlovskij’ 1 3‘sir Prize’ (Vf) 2‘skaistis’ (Vf) 2 2‘spartan’ 1 sr 0523 (Vm) 6 7‘Štaris’ 43 12‘starkspur early blaze’ 3 ‘stars 6 ‘strak Golden del.’ 3 ‘strak red Gold’ 6 ‘summerred’ 1 ‘sunrise’ 4 ‘super chief’ 2 ‘sylvia’ 9 2‘tellissaare’ 20 5‘tohoku 2’ 2 ‘topaz’ (Vf) 5 ‘tydeman’s spur’ 1U-211 (Vf) 1 2‘vanda’ (Vf) 3‘veteran’ 5 1‘vidubickaja plakučiaja’ (W) 7 ‘wealthy’ 2 ‘willams Pride’ (Vf) 1 1

1 lentelės tęsinystable 1 continued

91

1 2 3‘witos’ (Vf) 1 ‘Žiguliovskoje’ 5 3iš viso 326 291

1, 2, 5, 7 obelų atsparumą rauplėms determinuojančių genų simboliai; 3 obels koloninę vainiko formą determinuojančio geno simbolis; 4 antocianų sintezę vaisiaus odelėje determinuojančio geno simbolis; 6 svyrančių šakų vainiko formą determinuojančio geno simbolis1, 2, 5, 7 symbol of gene, responsible for scab resistance in apple; 3 symbol of gene, responsible for colum-nar growth habit in apple; 4 symbol of gene, responsible for anthocyanin synthesis in apple; 6 symbol of gene, responsible for weeping growth habit in apple.

aštuntajame dešimtmetyje selekcijoje pradėtos naudoti veislės pasižymėjo ribotu augumu, retesniu vainiku. 1978 m. hibridizacijoje pirmą kartą buvo panaudoti imu-niškumo obelų rauplėms donorai: ‘Prima’, ‘Priscila’, sr 0523, or 33t90 ir kt., kurie turi Vf arba Vm geną. 1968–1982 m. obelų selekcininkė d. bulavienė hibridizacijai panaudojo 110 obelų veislių ir gavo 181 kryžminimo kombinaciją. buvo atrinkta ir ištirta 19 hibridų. vienas iš jų, imunus rauplėms, 1999 m. pavadintas ‘aldu’. 1985–2004 m. obelų selekcininkas b. Gelvonauskis, o 2005–2008 m. d. Gelvonauskienė ir v. bendokas atliko 584 kryžminimo kombinacijas ir kryžminimuose panaudojo 183 obelų veisles ir formas (1 lentelė). iš gautų hibridinių sėklų išauginta ir į selekcinį sodą pasodinta 41 900 sėjinukų, kad būtų galima įvertinti įvairius jų požymius ir savybes. medelyne šiuo metu tiriama 4 760 obels sėjinukų. iš obels hibridų fondo, sukurto nuo 1985 m., buvo atrinkta ir ištirta arba šiuo metu sode tiriama 147 perspektyvūs hibridų klonai (1 pav.). dauguma jų yra atsparūs rauplėms.

iki šiol svarbiausias obelų selekcijos tikslas išlieka išvesti ištvermingas žiemos neigiamiems veiksniams ir atsparias grybinėms ligoms, pirmiausia – rauplėms – veis-les. be to, naujos veislės turi pasižymėti trumpu juvenaliniu periodu, ribotu augumu,

1 pav. obels hibridų, atrinktų į pirminį obelų veislių tyrimą, skaičiusFig. 1. number of promising apple seedlings selected for cultivar testing trials

1 lentelės tęsinystable 1 continued

92

kompaktišku ir vidutinio tankio vainiku, kasmetiniu derėjimu. Jų vaisiai turi būti labai gero skonio ir puikios prekinės išvaizdos. apie trečdalis obelų veislių ir formų, panaudotų selekcijoje, yra išvestos Lietuvoje arba kaimyninėse valstybėse, nes jos pa-sižymi geru adaptyvumu šio regiono abiotiniams veiksniams. Pirmoje lentelėje įrašytos veislės ‘auksis’, ‘kaunis’, ‘noris’, ‘Štaris’, ‘aldas’, ‘skaistis’, ‘rudenis’ bei hibridai, išskyrus nr. 0108 sal., nr. 12-68, nr. 3-3-72, nr. 57-366 ir ny18491, sukurti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. dalis hibridizacijoje naudotų veislių yra liau-dies selekcijos, tai: ‘Paprastasis antaninis’, ‘avenarijus’, ‘Popierinis’, ‘tellissaare’, ‘Lietuvos pepinas’. Jos dažniausiai naudotos kaip motininiai augalai, nes yra gerai prisitaikiusios prie mūsų šalies klimato sąlygų. veislės ‘delikates’, ‘discovery’, ‘katja’, ‘mantet’ naudotos kryžminimams dėl puikios vaisių išvaizdos ir gero skonio, ‘Quinte’, ‘sylvia’ – dėl ankstyvo vaisių sunokimo. intensyviems sodams reikia derlingų veislių. Šia savybe pasižymi dauguma veislių, kurių obuoliai dera ant trumpų vaisinių šakučių. kryžminimams naudotos tokios veislės: ‘discovery’, ‘mcintosh spur’, ‘orlik’, ‘stark spur early blaze’, ‘katja’, ‘orlovim’, ‘florina’, ‘arbat’ ir kitos.

atsparumas grybinėms l igoms. be taikomojo tikslo sukurti obelų veisles versliniams sodams su aukščiau minėtomis savybėmis, nuo 1987 m. Lsdi pradė-ti naudoti sisteminiai kryžminimai (dialeliniai kryžminimai ir topkrosas) (Griffing, 1956; Хотылева, 1965), kad būtų galima nustatyti selekcijoje naudojamų veislių ge-netinę vertę pagal jų palikuonis. atlikus gautų duomenų analizę, įvertinta tirtų obelų veislių bendroji ir specifinė kombinacinė galia (bkG ir skG) pagal atskirus požy-mius, nustatytos vertingiausios veislės.

iš sisteminiuose kryžminimuose naudotų 17 veislių išsiskyrė ‘katja’, ‘auksis’, ‘Lodi’, ‘discovery’, ‘Štaris’, ‘sylvia’. Jų kryžminimo kombinacijose buvo dau-giausia atsparių rauplėms sėjinukų bei bkG neigiamos reikšmės buvo didžiausios (Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2002; 2004). minėtos obelų veislės buvo naudojamos obelų selekcijoje kaip poligeninio atsparumo rauplėms donorai. tyrimų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad veislės ‘sylvia’, ‘discovery’ ir ‘arbat’ gali būti naudojamos selekci-joje kaip atsparumo miltligei ir filostiktozei donorai (Gelvonauskis, Gelvonauskienė, 2003). Pastarąsias veisles tikslinga įtraukti į obelų selekcijos programas, nes jos yra atsparumo minėtoms trims ligoms donorai ir tikėtina, kad jų kryžminimo kombina-cijose galima gauti didesnį skaičių sėjinukų, pasižyminčių kompleksiniu atsparumu grybinėms ligoms.

Lsdi į kryžminimus įtrauktos 52 veislės ir formos su atsparumą rauplėms determi-nuojančiais dominantiniais genais Vf, Vm, Vr bei Va, kuris lemia poligeninį atsparumą rauplėms (1 lentelė). dominantiniai genai yra heterozigotinės būsenos. kryžminant tokias veisles su jautriomis rauplėms, gautose kryžminimo kombinacijose sveikų ir sergančių sėjinukų santykis yra artimas 1 : 1.

aštuonios skirtingo jautrumo rauplėms obelų veislės buvo sukryžmintos su šio požymio donorais ‘Prima’, ‘florina’ ir ‘arbat’ (Vf genas) (2 pav.). kryžminimo kombinacijose su ‘Prima’ rauplėms atsparių sėjinukų buvo 51,9–63,4 %, su ‘florina’ – 51,9–59,5 %, o su ‘arbat’ – 53,5–72,5 %. obelų veislė ‘Quinte’ yra labai jautri rauplėms, tačiau kombinacijose su ‘Prima’, ‘florina’ ir ‘arbat’ buvo atitinkamai 63,4 %, 59,1 % ir 53,5 % atsparių augalų. kombinacijose tarp ‘discovery’ (poligeninio atsparumo rauplėms donoras) ir jau minėtų imunių veislių gauta 53,4 %, 58,3 % ir

93

65,3 % rauplių nepažeistų sėjinukų. imunios tėvinės veislės irgi skyrėsi savo reikšme perduodant palikuonims atsparumą rauplėms. kryžminimo kombinacijose su ‘arbat’ gauta vidutiniškai 62 %, o su veislėmis ‘Prima’ ir ‘florina’ – apie 55 % imunių rauplėms sėjinukų. iš pateiktų duomenų matome, kad, kryžmindami imunias obelų veisles vis su ta pačia jautria rauplėms veisle, gauname skirtingą rauplėms atsparių hibridų kiekį, nes patys donorai, be dominantinių genų, turi poligenų, kurių veikimas hibriduose akumuliuojasi.

Lsdi naudojami obelų selekcijoje poligeniniu atsparumu rauplėms pasižymintys donorai: ‘discovery’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘katja’, ‘auksis’ bei kitos mažai rauplių pažeidžiamos obelų veislės (1 lentelė).

iš tvermingumas žiemą. svarbi vaismedžių savybė yra ištvermingu-mas žiemą. nuo obelų selekcijos pradžios institute tam skiriama daug dėmesio. hibridizacijoje dažniausiai kaip motinos yra naudojamos vietinės kilmės, kaimyninių šalių veislės, nes jos atsparios nepalankiems klimato veiksniams: dideliems šalčiams žiemą, temperatūrų svyravimams žiemos viduryje ir pabaigoje, pavasario šalnoms.

atlikus aštuonių obelų veislių dialelinius kryžminimus ir išanalizavus atsparumo žiemai variansus, nustatyta, kad tirtoje veislių grupėje ištvermingumą palikuonyse iš esmės lemia adityviniai genai, nes bkG rodikliai daugiau nei penkis kartus viršija skG rodiklius (Gelvonauskis, 1998). ištvermingumo žiemai paveldėjimą taip pat lemia dominantiniai genai ir epistazė, tą rodo patikimi skG skirtumai, bet įtaka nėra didelė. iš tirtų veislių išsiskyrė ‘tellissaare’ ir ‘noris’, kurių kryžminimų kombinacijose ištvermingų žiemą sėjinukų buvo daugiausia (2 lentelė).

2 pav. atsparių sėjinukų, gautų kryžminimų kombinacijose su jautriomis veislėmis, kiekis

Fig. 2. scab resistance in progenies involving susceptible apple cultivars

94

2 lentelė. bkG efektų reikšmės ištvermingumui žiemątable 2. estimates of Gca effects for winterhardiness

veislėcultivar

g i

1993/1994 1995/1996 1996/1997‘orlik’ 0,15 0,17 0,54‘noris’ -0,17 -0,26 -0,06‘auksis’ -0,24 -0,14 0,20‘katja’ -0,03 0,17 -0,25‘kaunis’ -0,26 -0,18 0,05‘tellissaare’ -0,11 -0,23 -0,68‘Prima’ 0,54 0,24 0,14‘idared’ 0,11 0,23 0,05

vaismedžio habi tusas . be anksčiau aptartų savybių, svarbūs yra tokie vais-medžio požymiai: vainiko kompaktiškumas, žemaūgiškumas, „spur“ derėjimo tipas. obels formos, pasižyminčios kompaktiškumu, turi nedaug į viršų augančių skeletinių šakų, būdingi trumpi tarpubambliai, stori vienamečiai ūgliai. „spur“ derėjimo tipo obelys išsiskiria daugybe trumpų vaisinių šakučių (blažek, 1983; Кичина, 1989). minėti požy-miai yra paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito, todėl naujose veislėse galimi įvai-rūs šių požymių tarpusavio deriniai (blažek, 1983; Кичина, 1989; sansavini, ventura, 1994;). tinkamiausias kompaktiškumo ir „spur“ tipo donoras yra veislė ‘mcintosh wijcik’ ir jos hibridai, nes kombinacijose su jais gaunama apie 50 % sėjinukų su kompak-tišku vainiku (Lapins, 1974; 1976). minėta veislė ir jos hibridai yra heterozigotiniai do-minantinio kompaktiškumo geno Co atžvilgiu. k. o. Lapins, remdamasis gautais rezul-tatais, daro išvadą, kad geną Co modifikuoja vienas arba du genai modifikatoriai (Lapins, 1976). veislėse, neturinčiose Co geno, kompaktiškumas yra determinuotas poligenų.

Lsdi obelų kryžminimams kompaktiškumo donorai pirmą kartą panaudoti 1988 m. Pirmosios koloninės vainiko formos veislės, panaudotos kryžminimuose, buvo ‘arbat’ ir kv 47 (1 lentelė). Jos, be Co geno, turi Vf geną, determinuojantį atsparumą rauplėms. iš viso iki 2008 m. kryžminimuose panaudota 14 tėvinių formų su Co genu: b 0968 (intro-dukuotas iš Švedijos), kv 109, kv 35, kv 44, kv 45 (introdukuoti iš rusijos) ir Lsdi sukurtos formos nr. 25865, nr. 26493 ir kitos. 2002 m. 28 koloninės, atsparios rauplėms formos pasodintos į obelų pirminio veislių tyrimo sodą tolesniam vertinimui ir atrankai. ištyrus vaismedžio požymių paveldimumą (medžio aukštį, kamieno diametrą, vainiko tankumą, pagrindinių šakų skaičių, tarpubamblio ilgis), nustatyta, kad jų paveldėjimą iš esmės lemia adityviniai genų efektai (Gelvonauskis, 1999).

1996 m. obelų veislės su svyrančiomis šakomis (požymį determinuoja dominantinis genas W) pradėtos naudoti selekcijoje. tokių vaismedžių pagrindinės šakos su kamienu suauga stačiu kampu. sukūrus veisles, kurių medelių šakos su kamienu sudaro statų kampą, pasodinus į sodą, nereikėtų jų formuoti ir taip būtų galima sumažinti darbo sąnaudas. sėjinukų vainiko formos įvairavimas selekciniame sode gana didelis – nuo žemų, 70–120 cm aukščio, su svyrančiomis šakomis iki normalaus augumo su šoninėmis šakomis, sudarančiomis įvairų kampą, todėl įmanoma atrinkti individus su norimais vaismedžio habituso požymiais.

95

dekoratyvinių obelų formos. Pirmos kryžminimų kombinacijos, sie-kiant sukurti dekoratyvines formas, Lsdi atliktos 1997 m. Į kryžminimus buvo įtrauktos ‘vidubickaja plakučiaja’, nr. 1267, nr. 1260, kurių vaismedžiai yra su svyrančiomis šakomis ir koloninės formos, viena jų – b 0735 – raudonais lapais. dekoratyvioms formoms kurti naudota ir raudonlapė, įprastu habitusu, kasmet žy-dinti ir deranti, riboto augumo veislė ‘Prairiefire’. Šiuo metu selekciniame sode ti-riamos obels sėjinukų dekoratyvinės formos su įvairiais vainiko formos bei lapų, žiedų ir vaisių nusispalvinimo deriniais. 2006 m. 30 dekoratyvinių formų pasodin-ta į obelų pirminio veislių tyrimo sodą. yra nustatyta, kad raudoną vaisių odelės spalvą determinuoja dominantinis genas Rf (cheng ir kt., 1996), o medžio lapų ir vaisių minkštimo spalvą lemia dominantinis genas Rni (chagne, 2007). kadangi aukščiau minėti požymiai paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito, parinkus ati-tinkamus tėvinių formų derinius, galima gauti hibridus su įvairiais požymiais.

aptarimas. vietinių senų veislių ir kaimyninių šalių veislių panaudojimas selek-cijoje davė teigiamų rezultatų, nes Lsdi sukurtos obelų veislės pasižymi geru ištver-mingumu neigiamiems žiemos veiksniams. iš vakarietiškų veislių naujosios veislės paveldėjo gerą vaisių skonį, išorinį vaisių patrauklumą (spalvą, dydį).

selekcijoje naudotų veislių įvairių požymių (atsparumo rauplėms, miltligei, filos-tiktozei, ištvermingumo žiemą, vaismedžio habituso požymių) kombinacinės galios analizė parodė, kad genetiniai veiksniai, kontroliuojantys minėtų požymių paveldėjimą, yra adityviniai. kai kryžminimuose su jautriomis veislėmis buvo panaudoti atsparu-mo rauplėms donorai, jų kombinacijose gautas skirtingas atsparių sėjinukų kiekis. G. L. rousselle, c. Gessler, m. G. toth ir kiti mokslininkai nustatė, kad dominuojan-tys genai yra veikiami genų modifikatorių, todėl gaunami nukrypimai nuo laukiamo santykio ir šie genai yra paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito (rousselle ir kt., 1974; Gessler, 1992; toth ir kt., 1999). kryžminimo kombinacijose siekiant gauti kuo daugiau sveikų augalų, svarbu žinoti ir tai, kokią įtaką paveldint atsparumą rauplėms daro jautri veislė. nustatyta, kad, atsparių rauplėms donorų kryžminimo kombinaci-jose su tomis pačiomis jautriomis veislėmis, atsparių individų skaičius jose skiriasi (kellerhals ir kt., 1993). taip yra todėl, kad kai kurios veislės, be dominantinių genų, yra paveldėjusios ir poligeninį atsparumą rauplėms (sansavini ir ventura, 1994).

siekiant sukurti obelų veisles su norimais vaismedžio habituso požymiais, galima panaudoti kompaktiškumo, svyrančių šakų donorus bei įprasto vainiko veisles, kurios palikuonims perduoda įvairų augumą, vainiko tankumą ir formą. veislės su ankščiau minėtais vainiko požymiais gali būti sėkmingai naudojamos obelų dekoratyvinėms formoms kurti, įtraukiant į kryžminimus raudonlapes formas, nes šie požymiai pavel-dimi nepriklausomai vienas nuo kito ir palikuonyse galimas labai įvairus jų derinys.

išvados. 1. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute obelų selekcijos programos vykdymo rezultatas – sukurta 12 obelų veislių, tarp jų imunios rauplėms veislės ‘aldas’, ‘skaistis’, ‘rudenis’.

2. ištirtas obels kiekybinių požymių paveldėjimas ir nustatyta, kad obelų veislių ištvermingumą rauplėms, miltligei, filostiktozei bei atsparumą žiemą determinuoja adityviniai genai, o dominantinių genų ir epistazės įtaka nėra esminė.

Gauta 2008-07-18 Parengta spausdinti 2008-08-08

96

Literatūra

1. chagné d., carlisle c., blond c., volt r., whitworth c., oraguzie n., crowhurst r., allan a., espley r., helens r., Gardiner s. 2007. mapping a candi-date gene (mdmyb10) for red flesh and foliage colour in apple. bmc Genomics, 8: 212–222.

2. cheng f. s., weeden n. f., brown s. k. 1996. identification of co-dominant raPd markers tightly linked to fruit skin color in apple. theoretical and applied Genetics, 93: 222–227.

3. Gelvonauskis b. 1998. inheritance of winterhardiness in apple progenies. sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 117–125.

4. Gelvonauskis b. 1999. inheritance of tree characters in apple. acta horticulturae, 484: 275–279.

5. Gelvonauskis b., Gelvonauskienė d. 2003. inheritance of resistance to pow-dery mildew and apple blotch in progenies of scab-resistant cultivars. biologija, 1: 73–76.

6. Gelvonauskis b., Gelvonauskienė d. 2002. using scab resistant donors in apple breeding. Plant Protection sciences, 38(2): 600–604.

7. Gessler c. 1992. scab resistance in apple: the minor genes in the Vf-resistance. acta Phytopathologica et entimologica hungarica, 27: 257–263.

8. Griffing b. 1956. concept of general and specific combining ability in relation diallel crossing system. australian Journal of botanical. science, 9: 463–493.

9. kellerhals m., fouillet a., Lespinasse y. 1993. effect of scab inoculum and sus-effect of scab inoculum and sus-ceptible parent on resistance to apple scab (Venturia inaequalis) in the progenies of crosses of the scab resistant cv. ‘florina’. agronomie, 13: 631–636.

10. Lapins k. o. 1976. inheritance of compact growth type in apple. Journal of american society horticultural science, 101: 133–135.

11. Lapins k. o. 1974. spur type growth habit in 60 apple progenies. Journal of american society horticultural science, 99: 568–572.

12. misevičiūtė a., Lukoševičius a. 1988. sodo augalų veislių tyrimas ir selekcija. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 26–46.

13. rousselle G. L., williams e. b., hough L. f. 1974. modification of the level of resistance to apple scab from Vf gene. Proceedings XiX international horticultural congress. warsaw. 3: 19–26.

14. sansavini s., ventura m. 1994. the apple breeding program at the university of bologna. in: h. schmidt, m. kellerhals (ed.), Progress in temperate fruit breeding kluver academic Publishers, dordrecht, boston, London, 109–116.

15. Štaras i. 1970. obelų selekcija i. mičiurino sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto darbai, 13: 9–46.

16. toth m. G., Quang d. X., kovacs s., kitley m. 1999. resistance to scab in apple progenies of resistant and susceptible cultivars. acta horticurturae, 484: 463–467.

17. Кичина В. 1989. Компактность и спур тип в селекции я�лони �омашней (Malus domestica borkh.). Сельскохо�яйственная �иология, 5: 50–54.

18. Хотылева �. В. 1965. Селекция ги�ри�ной кукуру�ы. Минск.

97

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

apple breeding at the Lithuanian institute of Horticultured. Gelvonauskienė, B. Gelvonauskis, a. Sasnauskas, V. Stanys, V. Bendokas

Summary

the apple breeding program in Lithuania was started in 1952. the main objectives of this program were to breed cultivars adapted to local climatic conditions, resistant to fungal diseases, productive, with fruits of good quality and high storage potential. Local apple cultivars and geographically distant cultivars were used for crosses at the beginning of this programme. Later on donors of such traits as scab resistance, columnar type habit, weeping habit, red coloring of leaves and fruits were involved in crosses. half-diallel and topcross mating design was started to determine an inheritance of apple traits in 1987. it was shown that resistance to scab, mildew, apple blotch and winterhardiness are predominantly controlled by additive gene effects, and nonadditive effects and epistasis are little, but not significant. cultivars with columnar habit and weeping habit were involved in crosses to breed cultivars with reduced shoot number and spur bearing type. in 1997 crosses were started to breed ornamental apple cultivars. twelve apple cultivars were received up to 2008 at the Lithuanian institute of horticulture. 147 advanced apple seedlings were selected, 28 of which were columnar type and 30 ornamentals, during 1985–2008. two scab immune seedlings were selected and named ‘skaistis’ and ‘rudenis’.

key words: apple cultivars, fungal diseases, inheritance, ornamental forms, winterhardiness.

99

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

obelų sodo konstrukcijų raida Lietuvoje per pastaruosius 20 metų

nobertas UselisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas n.uselis@lsdi.lt

Per 1988–2008 m. laikotarpį išsamių, įvairiapusiškų mokslinių tyrimų dėka Lietuvoje iš esmės pasikeitė verslinių obelų sodų konstrukcijos. versliniuose obelų soduose nuo retų aukštaūgių su sėkliniais poskiepiais, aukštiniais retašakiais vainikais suformuotų obelų pereita prie tankių ir labai tankių žemaūgių sodų su įvairių modifikacijų verpstės formos vainikais. Per šį dvidešimties metų laikotarpį buvo toliau tiriamas obelų augumas, jų fiziologiniai procesai, ištvermingumas, derlingumas bei vaisių kokybė. buvo kompleksiškai ištirti sodinimo schemų ir vaismedžių formų deriniai bei įvertintos obelų veislės su vis plačiau šalyje naudojamais pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, nes iki šio laikotarpio obelų veislės buvo tiriamos tik su aukštaūgiu sėkliniu poskiepiu. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kad Lietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais b.396, P 60 ir žemai akiuotais m.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir formuojant vaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais. tolesnį verslinės sodininkys-tės intensyvinimą būtina nukreipti tokio tipo vaismedžių augimo ir derėjimo valdymu. ypač tai aktualu nederliaus ir per didelio derliaus metais. neatsitiktinai intensyviuose žemaūgiuose soduose pradėtas tirti kompleksas technologinių priemonių, leidžiančių valdyti obelų augimo ir derėjimo pusiausvyrą bei optimizuoti vaisių kokybę, kad būtų užtikrintas kasmetis puikios kokybės vaisių užauginimas.

reikšminiai žodžiai: obelys, vainikų formos, sodinimo schemos, veislių tyrimas, augi-mas, derėjimas, produktyvumas.

Įvadas. vienas svarbiausių verslinės sodininkystės intensyvinimo būdų yra op-timalios sodo konstrukcijos pasirinkimas, atsižvelgiant į vaismedžių augumą, sodo priežiūros techniką ir sodininkavimo tradicijas. Per pastaruosius du dešimtmečius, atlikus daug išsamių, įvairiapusiškų mokslinių tyrimų ir jų rezultatus pritaikius gamy-boje, obelų sodo konstrukcijos pasikeitė iš esmės. versliniuose obelų soduose nuo retų aukštaūgių su sėkliniais poskiepiais, aukštiniais retašakiais vainikais suformuotų obelų pereita prie tankių ir labai tankių žemaūgių sodų su įvairių modifikacijų verpstės formos vainikais. dar praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje pateikti duomenys rodė, kad žymiai gausesnis obuolių derlius užauga tankiuose soduose su pusiau žemaūgiais ir vidutinio augumo poskiepiais (kviklys, 1987). tolesnis tankinimas aukštaūgių su sėkliniais poskiepiais obelų buvo nebetikslingas, nes tokie sodai vis tiek pradėdavo

100

vėlai derėti, o tankiai pasodintos aukštaūgės obelys greitai imdavo vesti prastos kokybės vaisius (uselis, 2002). neatsitiktinai per šį dvidešimties metų laikotarpį toliau tiriamas obelų augumas, ištvermingumas, derlingumas, vaisių kokybė ir ypač obelų su naujais žemaūgiais ir pusiau žemaūgiais poskiepiais. kompleksiškai ištirti sodinimo schemų ir vaismedžių formų deriniai. taip pat labai svarbu įvertinti obelų veisles su vis labiau šalyje plintančiais pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, nes iki šio laikotarpio buvo tirtos obelų veislės tik su aukštaūgiais sėkliniais poskiepiais.

darbo tikslas – išanalizuoti ir apibendrinti mokslinių tyrimų rezultatus, gautus kuriant naujas verslinių sodų konstrukcijas Lietuvoje per pastaruosius 20 metų.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. atlikti sodo konstrukcijų tyrimai su obe-limis, auginamomis su pusiau žemaūgiais, žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais. Lauko bandymuose buvo tiriama obelų vainiko formų ir sodinimo schemų įtaka vais-medžių augumui ir išsivystymui, jų fiziologiniams rodikliams, obelų derlingumui bei vaisių kokybei. atlikti obelų veislių su pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, vaismedžius formuojant įvairios modifikacijos verpstės formos vainikais, tyrimai.

rezultatai ir jų aptarimas. iki praeito tūkstantmečio pabaigos obelų poskiepiai sode buvo tiriami tik su sortimentinėmis, tuo metu pagrindinėmis, obelų veislėmis. tuo tarpu obelų veislės buvo tiriamos išimtinai tik su aukštaūgiais sėkliniais obelų poskiepiais. sodų konstrukcijos ir vaismedžių formavimas taip pat dažniausiai buvo tiriamas aukštaūgių su sėkliniais poskiepiais obelų soduose (armolaitis, 1993; uselis, 2002). ryžtingai kreipiant verslinę sodininkystę intensyvinimo keliu, be visapusiškų obelų poskiepių tyrimų, kuriuos po algimanto kviklio vykdė virgilijus Žika, o vėliau darius kviklys, buvo surinkas tuo metu geriausių plačiai auginamų ir naujų Lietuvos bei rytų ir vakarų šalių selekcijos obelų veislių rinkinys su pusiau žemaūgiu m.26, plačiai tuo metu kaimyninėje Lenkijoje auginamu, poskiepiu. 1994 m. įveistame dvidešimties veislių obelų su m.26 poskiepiu bandymų sode pirmą kartą Lietuvoje ir baltijos šalyse buvo suformuoti paprastosios verpstės formos, 2,5 m aukščio, auginami su atraminiais kuolais, vaismedžiai. iki to laiko nei Lietuvoje nei baltijos šalyse formuojant vaismedžius versliniuose soduose verpstės forma nebuvo taikoma. bandymų sodo sodinimo schema – 4 × 2,5 m (1 000 vaism./ha). tyrimai parodė, kad jauname sode penktais–aštuntais metais (kai su sėkliniais poskiepiais tik pradeda derėti) derlingiausios su pusiau žemaūgiu m.26 poskiepiu buvo veislių ‘Ligol’, ‘Gloster’, ‘Šampion’ ir ‘moskovskoje zimneje’ (per 25 t ha-1) obelys. derlingos (15,1–25 t ha-1) veislės: ‘freedom’, ‘auksis’, ‘rubinette’, ‘antej’ ir ‘vilmuta’. Jaunos produktyvios obelys šių veislių: ‘antej’, ‘Ligol’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘Paulared’, ‘Šampion’, o mažiausiai produktyvios – ‘elstar’, ‘cortlend’, ‘noris’, ‘alva’, ‘Štaris’, ‘vitos’ ir ‘rubin’ obelys. daugiausia didžiausių obuolių (70 mm ir daugiau) užaugino ‘Ligol’, ‘Gloster’, ‘auksis’, ‘Paulared’, ‘alva’, ‘antej’, ‘rubin’, ‘orlovskoje polosatoje’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘cortland’ ir ‘vitos’ obelys (55–87 proc.). Labai gero skonio ‘Paulared’, ‘auksis’, ‘rubin’, ‘Šampion’, ‘cortland’ ir ‘rubinete’ veislių obuoliai. tvirčiausia odelė buvo veislių ‘arlet’, ‘Ligol’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘alva’ ir ‘noris’ obuolių (uselis, 2002). Po šių tyrimų dalis naujų veislių įrašytos į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą. taip pat šie tyrimai parodė, kad intensyvinant sodininkystę labai svarbu atkreipti dėmesį į veislės ir poskiepio derinio augumą. Pastarajame bandyme buvo nustatyta, kad daugumos veislių vaismedžius su pusiau

101

žemaūgiu m.26 poskiepiu, formuojant verpstės formos vainikais, galima sodinti žy-miai tankiau negu 4 × 2,5 m ir jau iš jauno sodo gauti gerokai gausesnį geros kokybės vaisių derlių.

tolesni tyrimai parodė, kad labai svarbu rasti optimalią sodo konstrukciją, tai yra parinkti poskiepio ir veislės derinį tokį, kad vaismedžiai sode augtų saikingai, o, atsižvelgiant į veislės ir poskiepio derinio augumą, pritaikyti atitinkamą sodinimo schemą. Poskiepių ir sodinimo schemų parinkimo silpno augumo veislei ‘delikates’ tyrimais nustatyta, kad jauname sode geriausi rezultatai pasiekti, kai vaismedžiai su m.26 poskiepiu buvo tankiai pasodinti, palyginti su rečiau pasodintais vaismedžiais su augesniais mm.106 ar sėkliniu poskiepiais (uselis, 2005).

1998–2001 m. tiriant žemaūgių obelų augumą ir produktyvumą įvairių konstruk-cijų soduose, nustatyta, kad rečiausiai (1 250–1 665 vnt. ha-1) augantys vaismedžiai su b.396 poskiepiu iš esmės augesni, jų kamieno skerspjūvio plotas iš esmės didesnis, palyginti su tankiausiai (3 330–5 000 vnt. ha-1) augančių vaismedžių. Gausiausiai dera rečiausiai pasodinti (1 250 vnt. ha-1) laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiai. tačiau vaismedžių kiekį ploto vienete padidinus nuo 2 iki 4 kartų, derlius nuo vais-medžio iš esmės sumažėja nuo 1,5 iki 2,5 karto. iš ploto vieneto iš esmės didžiausias (32 t ha-1) derlius gautas tankiausiame (5 000 vaism./ha) sode, kur suformuoti pran-cūziškos ašies vainikai, ir tankiame trieiliame sode (3 380 vnt. ha-1), kur suformuoti Šiaurės-olandijos verpstės formos vainikai (30 t ha-1). stambiavaisių ‘sinap orlovskij’ obuolių skersmuo visai nepriklausė nei nuo vainiko formos, nei nuo sodinimo tankumo. smulkiavaisės ‘spartan’ veislės vaismedžiai daugiausia (98 proc.) standartinių obuolių vedė, kai buvo pasodinti trieiliu būdu (3 380 vaism./ha) ir suformuoti 2 m aukščio Šiaurės-olandijos formos vainikais (uselis, 2003).

2002–2005 m. buvo ištirta sodinimo sistemų ir vainiko formų įtaka veislės ‘auksis’ obelų su žemaūgiu P 60 poskiepių, vaismedžių produktyvumui bei vaisių kokybei. nustatyta, kad veislės ‘auksis’ vaismedžiai su žemaūgiu P 60 poskiepiu gausiai pradeda žydėti ir derėti trečiaisiais po sodinimo metais. trečiaisiais–penktaisiais augimo metais prasčiausiai dera tankiausiai – 3 × 0,75 m ir 3 × 1 m atstumais auginami superverpstės ir laibosios verpstės vaismedžiai, palyginti su rečiausiai – 3 × 1,5 m atstumais paso-dintais paprastosios verpstės ar laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiais. Pagal kamieno skerpjūvio plotą daugeliu atvejų rečiausiai pasodinti (3 × 1,5 m) paprastosios verpstės ir lyderinės formos vaismedžiai yra augiausi. vis dėlto svarbiausia yra gauti didžiausią derlių iš ploto vieneto. nustatyta, kad iš esmės didžiausias derlius iš ploto vieneto gautas tankiausiame – 3 × 0,75 m atstumais pasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti laibosios verpstės ir superverpstės formos vainikais, ir 3 × 1 m atstumais pasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti paprastosios verpstės formos vainikais. tirtos jauno žemaūgio obelų sodo konstrukcijos neturėjo įtakos nei vaisių vidutinei masei, nei jų pasiskirstymui pagal skersmenį. biologiniu ir ūkiniu atžvilgiu geriausia obelis ‘auksis’ su žemaūgiu P 60 poskiepiu sodinti 3 × 1 m atstumais ir formuoti paprastosios verpstės formos vainikais (uselis, 2006).

toliau intensyvinant sodininkystę, buvo tirtos vainikų formos ir vaismedžių so-dinimo schemos veislės ‘auksis’ obelų su nykštukiniu P 22 poskiepiu. nustatyta, kad vaismedžių augumas labiau priklausė nuo sodinimo schemos negu nuo vainiko formos. stipriausiai vaismedžiai augo pasodinti rečiausiais atstumais (3 × 1 m). didėjantys

102

asimiliaciniai rodikliai (vaismedžio lapų asimiliacinis plotas ir lapų indeksas), mažėjant atstumams tarp vaismedžių, rodo, kad tarp vaismedžių atsirado konkurencinė įtampa. tačiau asimiliacinių rodiklių sumažėjimas tankiausiai pasodintame obelų sode rodo, kad didesnė vaismedžių konkurencija juos paveikė neigiamai. mažėjantys atstumai tarp vaismedžių skatino fotosintetinio aparato veiklą ir, kadangi konkrečios vaismedžių vainikų formos buvo parinktos atsižvelgiant į vaismedžių su nykštukiniais poskiepiais sodinimo atstumus, visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai buvo pakankami ir nelimitavo fotosintezės. tankinant sodą nuo 3 × 1 m iki 3 × 0,5 m, derlius nuo vaismedžio jau-name sode sumažėjo ne iš esmės, bet, sutankinus iki 3 × 0,25 m, derlius sumažėjo 1,5–2 kartus. nors iš ploto vieneto didžiausias derlius gautas tankiausiame sode, tačiau jame užaugo prasčiausios kokybės vaisiai. Ūkiniu ir ekonominiu atžvilgiu geriausia obelis ‘auksis’ su nykštukiniu P 22 poskiepiu sodinti 3 × 0,5 m atstumais ir formuoti superverpstės formos vainikais. toks sodas taip pat bus labai derlingas ir ves geros kokybės vaisius (Šabajevienė ir kt., 2006; uselis ir kt., 2007).

ieškant optimalių sodo konstrukcijų vaismedžiams su nykštukiniu P 22 poskie-piu, 2001–2003 m. nustatyta, kad stipriausiai ‘alva’ veislės vaismedžiai augo ir buvo derlingiausi pasodinti rečiausiai (4 × 1–0,75 m) ir suformuoti v ar triliemenės formos vainikais. sutankinus sodą tris kartus, derlius nuo vaismedžio sumažėjo 1,5–2 kartus. su nykštukiniu poskiepiu rečiausiai (4 × 1 m) viena eile pasodinti vaismedžiai buvo produktyviausi, bet dėl per didelio vaisių kiekio vedė mažesnius obuolius. Pagal derlių iš ploto vieneto derlingiausi buvo tankiausiai sodinti v formos vaismedžiai. Jų derlius iki 2,4 karto viršijo vaismedžių, sodintų viena eile, derlių ne tik dėl didesnio vaismedžių kiekio ploto vienete, bet ir dėl vainiko formos (v ir triliemenė forma) (uselis ir kt., 2007).

vis dėlto, intensyvinant verslinius žemaūgius sodus ir pasirenkant mažesnį pos-kiepių augumą bei tankinant vaismedžius, ne visada gauti teigiami rezultatai. Paprastai kuo tankiau ketiname sodinti sodą, tuo pasirenkame mažesnio augumo poskiepį. tyrimai parodė, kad tankinat ‘Ligol’ veislės vaismedžius su P 2 ir P 60 poskiepiais iki 4 × 2 m (1 250 vaism./ha), gauti atitinkamai 26,4 ir 28,6 t ha-1 derliai. sumažinus atstumus tarp vaismedžių dar 0,5 m, derlius iš esmės nepadidėjo. auginant ‘Ligol’ vaismedžius su dar mažesniu P 22 poskiepiu, derlius buvo iš esmės mažesnis, o dar tolesnis vaismedžių tankinimas eilėje derliaus iš esmės nepadidino, o vaisių kokybę pablogino (uselis, 2006).

taip intensyvinant verslinę sodininkystę, kai naudojami kuo mažesni poskiepiai ir sode vaismedžiai sodinami kuo tankiau, moksliniuose tyrimuose prieita tam tikra riba. agronominiu atžvilgiu palyginus dviejų gretimų vienodo amžiaus bandyminių sodų duomenis tais metais, kai buvo labai geros sąlygos vaisiams užmegzti ir užaugti, paaiš-kėjo, kad nebūtina naudoti pačių žemiausių poskiepių ir vaismedžius labai sutankinti. nustatyta, kad ir retesniame (3 × 1 m ar 3 × 0,75 m) sode su žemaūgiu (P 60) poskiepiu gaunamas labai geras ir, svarbiausia, puikios kokybės obuolių derlius (lentelė).

103

Lentelė. veislės ‘auksis’ obelų su P 60 ir P 22 poskiepiais derlius, t ha-1 table. yield of cv. ‘auksis’ on rootstocks P 60 and P 22 (t ha-1)

babtai, 2005–2006 m.

sodo konstrukcija Orchard construction P 60 P 22

Paprastoji verpstė, 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./hasimple spindle, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / ha

31,9 -

Laiboji verpstė, 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./haslender spindle, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / ha

28,8 -

Laisvai auganti lyderinė forma 3 × 1,5 m, 2 222 vaism./hafree growing leader form, 3 × 1.5 m, 2 222 fruit tree / ha

33,4 -

Paprastoji verpstė, 3 × 1,25 m, 2 667 vaism./hasimple spindle, 3 × 1.25 m, 2 667 fruit tree / ha

35,6 -

Laiboji verpstė, 3 × 1,25 m, 2 667 vaism./haslender spindle, 3 × 1.25 m, 2 667 fruit tree / ha

36,9 -

Paprastoji verpstė, 3 × 1 m, 3 333 vaism./hasimple spindle, 3 × 1 m, 3 333 fruit tree / ha

38,3 24,5

Laiboji verpstė, 3 × 1 m, 3 333 vaism./haslender spindle, 3 × 1 m, 3 333 fruit tree / ha

35,7 28,1

superverpstė, 3 × 0,75 m, 4 444 vaism./hasuperspindle, 3 × 0.75 m, 4 444 fruit tree / ha

43,1 35,2

Laiboji verpstė, 3 × 0,75 m, 4 444 vaism./haslender spindle, 3 × 0.75 m, 4 444 fruit tree / ha

40,2 32,8

superverpstė, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./hasuperspindle, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / ha

- 43,7

superverpstė, v forma, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./hasuperspindle, v form, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / ha

- 37,4

Laiboji verpstė, 3 × 0,5 m, 6 667 vaism./haslender spindle, 3 × 0.5 m, 6 667 fruit tree / ha

- 26,3

superverpstė, 3 × 0,25 m,13 333 vaism./hasuperspindle, 3 × 0.25 m, 13 333 fruit tree / ha

- 53,1

superverpstė, v forma, 3 × 0,25 m, 13 333 vaism./hasuperspindle, v form, 3 × 0.25 m, 13 333 fruit tree / ha

- 55,2

obelų veislių tyrimas su vakarų europoje plačiausiai naudojamu žemaūgiu obelų m.9 poskiepiu dar kartą parodė, kad Lietuvos sodininkystė, esant tam tikroms klimato ir ekonominėmis sąlygomis, yra savita ir negalima tiesiogiai, be kruopščių tyrimų, imti auginti vakarų europos veisles ar taikyti jų auginimo technologijas mūsų versliniuose soduose. 2000–2006 m. atlikti vakarų europos šalių obelų veislių su m.9 poskiepiu tyrimai parodė, kad vaismedžius veisiant tokiais pat atstumais (3 × 1 m., 3 333 vnt. ha-1) bei formuojant 2 m aukščio laibosios verpstės vainikais kaip vakarų europos šalyse, ten plačiai auginamos labai geros veislės Lietuvos sąlygomis davė vidutinius ir ne geriausios kokybės vaisių derlius. Pavyzdžiui, vakarų europoje plačiai auginamos ‘Jonagold king’ ar ‘Jonagold decosta’ obelys jauname amžiuje Lietuvoje užaugino tik vidutinį 21–22 t ha-1 derlių, o štai jau šalyje registruotos ‘Šampion’ veislės obelys užaugino 36 t ha-1 derlių (uselis, kviklys, 2007). kitame obelų veislių tyrime taip pat nustatyta, kad jau į nacionalinį Lietuvos augalų veislių sąrašą įrašytos ‘Ligol’ veislės obelys, taikant tas pačias auginimo technologijas, savo derlingumu ir vaisių kokybe

104

žymiai pralenkė vakarų europoje auginamas ‘rojal Gala’ ar ‘Jonagold king’ veisles (uselis, 2006).

Pastaraisiais metais, kai moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kad Lietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais b.396, P 60 ir žemai akiuotais m.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir for-muojant vaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais (atsižvelgiant į vaismedžių tankumą), tolesnį verslinės sodininkystės intensyvinimą būtina nukreipti tokio tipo vaismedžių augimo ir derėjimo valdymu. ypač tai aktualu nederliaus ir per didelio derliaus metais. verslinėje sodininkystėje labai svarbu pasiekti kasmetį, geros kokybės ir pagal kainą konkurencingą vaisių derlių. moksliniai tyrimai šioje srityje jau pradėti. intensyviuose žemaūgiuose soduose pradėtas tirti kompleksas technologinių priemonių, leidžiančių valdyti obelų augimo ir derėjimo pusiausvyrą, optimizuoti vaisių kokybę ir užtikrinti kasmetį geros kokybės vaisių užauginimą.

išvados. 1. iki praeito tūkstantmečio pabaigos obelų poskiepiai sode buvo tiriami tik su sortimentinėmis, tuo metu pagrindinėmis, obelų veislėmis, o obelų veislės buvo tiriamos išimtinai tik su aukštaūgiu sėkliniu obelų poskiepiu. obelų sodų konstruk-cijos ir vaismedžių formavimas taip pat dažniausiai buvo tiriamas aukštaūgių obelų su sėkliniais poskiepiais soduose. tik šio laikotarpio pabaigoje buvo ryžtingai pereita prie obelų veislių, vainiko formų ar sodo konstrukcijų tyrimo su pusiau žemaūgiais, žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais.

2. Jauname sode penktais–aštuntais metais (kai su sėkliniais poskiepiais tik pra-deda derėti) derlingiausios su pusiau žemaūgiu m.26 poskiepiu yra ‘Ligol’, ‘Gloster’, ‘Šampion’ ir ‘moskovskoje zimneje’ (per 25 t ha-1) obelys, derlingos (15,1–25 t ha-1) – ‘freedom’, ‘auksis’, ‘rubinette’, ‘antej’ ir ‘vilmuta’. daugiausia didžiausių obuolių (70 mm ir daugiau) užaugina ‘Ligol’, ‘Gloster’, ‘auksis’, ‘Paulared’, ‘alva’, ‘antej’, ‘rubin’, ‘orlovskoje polosatoje’, ‘moskovskoje zimneje’, ‘cortland’ ir ‘vitos’ obelys (55–87 proc.). Po šio tyrimo dalis naujų veislių įrašytos į tinkamiausių Lietuvoje au-ginti augalų veislių sąrašą. be to, šie tyrimai parodė, kad daugumos veislių vaismedžius su pusiau žemaūgiu m.26 poskiepiu, formuojant verpstės formos vainikais, galima sodinti žymiai tankiau negu 4 × 2,5 m ir jauname jų amžiuje gauti žymiai didesnius geros kokybės vaisių derlius.

3. nustatyta, kad, parinkus poskiepius ir sodinimo schemas net ir silpno augu-mo veislei ‘delikates’, jauname sode geriausi rezultatai gauti vaismedžius su m.26 poskiepiu pasodinus tankiai, negu rečiau pasodinus su tuo pačiu m.26 ar augesniais mm.106 bei sėkliniu poskiepiais.

4. rečiausiai (1 250–1 665 vnt. ha-1) augantys žemaūgiai vaismedžiai su b.396 pos-kiepiu iš esmės augesni negu augantys tankiausiai (3 330–5 000 vnt. ha-1). Gausiausiai dera rečiausiai pasodinti (1 250 vnt. ha-1) laisvai augančios lyderinės formos vaisme-džiai. tačiau vaismedžių kiekį ploto vienete padidinus nuo 2 iki 4 kartų, derlius nuo vaismedžio iš esmės sumažėja nuo 1,5 iki 2,5 karto. iš ploto vieneto iš esmės didžiausias (32 t ha-1) derlius gautas tankiausiame (5 000 vaism./ha) variante, kur vaismedžiai su-formuoti prancūziškos ašies vainikais, ir tankiame trieiliame variante (3 380 vnt. ha-1), kur suformuoti Šiaurės olandijos verpstės formos vainikais (30 t ha-1).

5. trečiaisiais–penktaisiais augimo metais ‘auksis‘ veislės obelys su žemaūgiu P 60 poskiepiu prasčiausiai dera suformuotos superverpstės bei laibosios verpstės

105

formomis ir tankiausiai – 3 × 0,75 m ir 3 × 1 m atstumais – pasodintos, palyginti su rečiausiai – 3 × 1,5 m atstumais – pasodintais paprastosios verpstės ar laisvai augančios lyderinės formos vaismedžiais. augiausi rečiausiai pasodinti (3 × 1,5 m) paprastosios verpstės ir lyderinės formos vaismedžiai. iš esmės didžiausias derlius iš ploto vieneto gautas tankiausiame – 3 × 0,75 m atstumais – pasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti laibosios verpstės ar superverpstės formos vainikais, ir 3 × 1 m atstumais pasodintame sode, kur vaismedžiai suformuoti paprastosios verpstės formos vainikais. biologiniu ir ūkiniu atžvilgiu geriausia veislės ‘auksis’ obelis su žemaūgiu P 60 pos-kiepiu sodinti 3 × 1 m atstumais ir formuoti paprastosios verpstės formos vainikais.

6. toliau intensyvinant sodininkystę, buvo tirtos vainikų formos ir vaismedžių sodinimo schemos veislės ‘auksis’ obelų su nykštukiniu P 22 poskiepiu. vaismedžių augumas labiau priklauso nuo sodinimo schemos negu nuo vainiko formos. stipriausiai vaismedžiai auga pasodinti rečiausiais atstumais (3×1 m). nors, mažinant atstumus tarp vaismedžių padidėja konkurencinė įtampa tarp augalų, tačiau konkrečias vaisme-džių vainikų formas parinkus atsižvelgiant į vaismedžių su nykštukiniais poskiepiais sodinimo atstumus, visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai yra pakankami ir nelimituoja fotosintezės. tankinant sodą nuo 3 × 1 m iki 3 × 0,5 m, derlius nuo vaismedžio jauna-me sode sumažėja ne iš esmės, bet, sutankinus iki 3 × 0,25 m, derlius sumažėja 1,5–2 kartus. didžiausias derlius iš ploto vieneto gaunamas tankiausiame sode, tačiau jame užauga prasčiausios kokybės vaisiai. Ūkiniu ir ekonominiu atžvilgiu geriausia veislės ‘auksis’ obelis su nykštukiniu P 22 poskiepiu sodinti 3 × 0,5 m atstumais ir formuoti superverpstės formos vainikais. toks sodas taip pat yra labai derlingas ir veda geros kokybės vaisius.

7. tolesnė optimalių sodo konstrukcijų vaismedžiams su žemiausiu P 22 poskiepiu paieška rodo, kad stipriausiai ‘alva’ veislės vaismedžiai auga ir yra derlingiausi, kai pasodinti rečiausiai (4 × 1–0,75 m) ir suformuoti v ar triliemenės formos vainikais. sutankinus sodą tris kartus, derlius nuo vaismedžio sumažėjo 1,5–2 kartus. iš ploto vieneto derlingiausi tankiausi v formos vaismedžiai. Jų derlius iki 2,4 karto viršija vais-medžių, sodintų viena eile, derlių ne tik dėl didesnio vaismedžių kiekio ploto vienete, bet ir dėl vainiko formos (v ir triliemenė forma), kurios dėka vaismedis suformuoja daugiau vaisinių šakučių, išsidėsčiusių gerai apšviestoje erdvėje.

8. kuo tankiau sodiname sodą, tuo pasirenkame mažesnio augumo poskie-pį. tankinant ‘Ligol’ veislės vaismedžius su P 2 ir P 60 poskiepiais iki 4 × 2 m (1 250 vaism./ha), gauti atitinkamai 26,4 ir 28,6 t ha-1 derliai. sumažinus atstumus tarp vaismedžių dar 0,5 m, derlius iš esmės nepadidėja. auginant ‘Ligol’ vaismedžius su dar mažesniu P 22 poskiepiu, gaunamas derlius iš esmės mažesnis, o dar tolesnis nykštukinių vaismedžių tankinimas eilėje derliaus iš esmės nepadidina, o vaisių ko-kybę pablogina.

9. intensyvinant versinę sodininkystę, kai naudojami kuo mažesni poskiepiai (P 22) ir sode vaismedžiai sodinami kuo tankiau (3 × 0,5–3 × 0,25 m), moksliniuose tyrimuose prieita tam tikra riba. agronominiu atžvilgiu palyginus dviejų gretimų vieno-do amžiaus bandymų sodų duomenis, nustatyta, kad nebūtina naudoti pačių žemiausių poskiepių ir vaismedžius su jais labai jau sutankinti. ir retesniame (3 × 1–0,75 m) sode su žemaūgiu (P 60) poskiepiu gaunamas labai geras ir, svarbiausia, puikios kokybės obuolių derlius.

106

10. obelų veislių tyrimas su vakarų europoje plačiausiai naudojamu žemaūgiu obelų m.9 poskiepiu dar kartą parodė, kad sodininkystė Lietuvoje, kur yra tam tikros klimato ir ekonominės sąlygos, turi būti savita ir negalima tiesiogiai, be kruopščių tyrimų, imti auginti Lietuvos versliniuose soduose vakarų europos veisles ar taikyti jų auginimo technologijas. nustatyta, kad vakarų europoje plačiai auginamos ‘Jonagold king’ ar ‘Jonagold decosta’ obelys Lietuvos sąlygomis, kad ir veisiamos tokiais pat atstumais (3 × 1 m., 3 333 vnt. ha-1) ir formuojamos 2 m aukščio laibosios verpstės vainikais, būdamos dar jaunos, užaugina tik vidutinį – 21–22 t ha-1 obuolių derlių, o štai jau šalyje registruotos veislės ‘Šampion’ obelys užaugina 36 t ha-1 derlių, taip pat registruotos veislės ‘Ligol’ obelys, auginamos taikant tas pačias technologijas, savo derlingumu ir vaisių dydžiu žymiai pralenkia vakarų europoje auginamas ‘rojal Gala’ ar ‘Jonagold king’ veisles.

11. Pastaraisiais metais, kai moksliniai tyrimai ir gamybinė patirtis parodė, kad Lietuvoje daugelio veislių obelis tikrai galima auginti su žemaūgiais b.396, P 60 ir žemai akiuotais m.9 poskiepiais, sodinant juos 4–3,5 × 1,25–0,75 m atstumais ir formuojant vaismedžius nuo paprastosios iki superverpstės formų vainikais, tolesnį verslinės sodininkystės intensyvinimą būtina nukreipti tokio tipo vaismedžių augi-mo ir derėjimo valdymu. ypač tai aktualu nederliaus ir per didelio derliaus metais. intensyviuose tokio tipo žemaūgiuose soduose pradėtas tirti kompleksas technologinių priemonių, leidžiančių valdyti obelų augimo ir derėjimo pusiausvyrą bei optimizuoti vaisių kokybę, kad būtų užtikrintas kasmetis geros kokybės vaisių užauginimas.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. armolaitis e. 1993. vaismedžių genėjimas ir perskiepijimas. kaunas.2. Šabajevienė G., uselis n., duchovskis P. 2006. ‘auksis’ veislės obelų su P 22

poskiepiu fotosintezės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijų so-duose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.

3. uselis n. 2001. sodo konstrukcijų įtaka žemaūgių obelų augumui. sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 35–43.

4. uselis n. 2001. 20 veislių obelų su m.26 poskiepiu biologinių ir ūkinių savy-bių vertinimas pirmais–penktais metais sode. sodininkystė ir daržininkystė, 20(3): 318–333.

5. uselis n. 2002. assessment of productivity and fruit quality of apple culti-vars on rootstock m26 in fruit bearing orchard. sodininkystė ir daržininkystė, 21(3): 14–28.

6. uselis n. 2002. evolution of orchard constructions in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 21(3): 98–112.

7. uselis n. 2003. Žemaūgių obelų augumas ir produktyvumas įvairių konstrukcijų derančiuose soduose. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 3–13.

8. uselis n. Growth vigour and productivity of young apple trees ‘delikates’ in the orchard of various constructions, Пло�ово�ство. 2: 81–85.

9. uselis n. 2006. influence of planting schemes and crown forms of apple tree on rootstock P 60 on productivity and fruit quality. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 124–132.

107

10. uselis n. 2006. influence of rootstocks and planting schemes of apple tree cv. ‘Ligol’ on productivity and fruit quality. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 151–157.

11. uselis n. 2006. keturių veislių obelų su žemaūgiais poskiepiais tyrimas. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 19: 36–40.

12. uselis n., duchovskis P., kviklys d., Šabajavienė G. 2007. effect of planting systems and canopy form on apple trees grafted on P 22. sodininkystė ir darži-ninkystė, 26(4): 22–29.

13. uselis n., kviklys d. 2007. obelų veislių su m.9 poskiepiu tyrimas intensyvia-me sode. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 120–125.

14. uselis n., Lanauskas J., kviklys d. 2007. Productivity and fruit quality of apple tree cv. ‘alva‘ under different orchard constructions. sodininkystė ir daržinin-kystė, 26(4): 30–36.

15. uselis n., Šabajevienė G., duchovskis P. 2006. influence of planting schemes and crown forms on productivity and fruit quality of apple trees on rootstock P 22. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 133–143.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

development of apple tree orchard constructions in Lithuania during recent 20 years n. Uselis

Summary

during 1988–2008 because of exhaustive, versatile scientific investigations trade apple tree orchard constructions in Lithuania essentially changed. in trade apple tree orchard from sparse, high apple trees on seed rootstocks and high crowns of thin branches there was passed to dense and very dense dwarf orchards with spindle crowns of various modifications. during this period of twenty years there was further investigated apple tree growth vigour, their physiological pro-cesses, endurance, productivity, and fruit quality. there were carried out complex investigations of the combinations of planting schemes and fruit tree forms and evaluated apple tree cultivars on semi-dwarf and dwarf rootstocks, which became ever more popular in our country. up to this period apple tree cultivars were investigated only on high seed rootstocks. scientific investiga-tions and production experience of recent years showed that it is possible to grow in Lithuania apple trees of various cultivars on dwarf b.396, P 60 and low grafted m.9 rootstocks, planting them at a space of 4–3.5 × 1.25–0.75 m and training from simple spindles to superspindles. it is necessary to base the further intensification of trade horticulture on the management of the growth and yielding of such fruit trees. this is especially important in the years when yield is too small or too big. for this reason in the intensive dwarf orchards there were started investigations of the complex of technological means, which allow to control the balance of apple tree growth and yielding and to optimize fruit quality in order to guarantee every year fruits of excellent quality.

key words: apple trees, crown forms, planting schemes, investigation of cultivars, growth, yielding, productivity.

109

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Sodo augalų poskiepiai Lietuvoje

darius kviklys, Juozas LanauskasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas d.kviklys@lsdi.lt

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) atliekami visų sodo augalų poskiepių tyrimai. išsamiausiai tiriami obelų, pagrindinių sodo augalų Lietuvoje, poskiepiai, tačiau taip pat plečiami kriaušių, trešnių bei slyvų poskiepių tyrimai. Per pastaruosius du dešimtmečius Lsdi ištirta ir tiriama per 30 obelų, 15 kriaušių, 6 slyvų, 28 vyšnių ir trešnių poskiepių. Po atliktų tyrimų rajonuoti obelų poskiepiai, skirti intensyviai verslinei sodininkys-tei: žemaūgiai P 60, b.396, m.9 bei nykštukiniai – P 22 ir P 59. Lsdi sukurti atsparūs žiemos šalčiams kriaušių poskiepiai k.11 ir k.16, kaip ir Lenkijos selekcijos s1 poskiepis, po atliktų tyrimų taip pat rajonuoti Lietuvoje. tiriant poskiepius, nustatoma poskiepių ir aplinkos sąlygų (geografinių vietovių) sąveika, poskiepio reakcija į akiavimo aukštį, poskiepio panaudojimo galimybės tarpiniam skiepijimui, poskiepio įtaka vaisių kokybei, sunokimo laikui ir laikymuisi, poskiepių sveikatingumas, jų reakcija į gentinį dirvos nualinimą medelyne ir sode, į dirvos ph, taip pat įvertinamas poskiepių atsparumas šaknų kaklelio puviniui, atsparumas sausrai bei poskiepių įtaka vaismedžių fiziologiniams rodikliams, sausųjų medžiagų pasiskirstymui ir maisto medžiagų įsisavinimui. daugelis poskiepių tyrimų yra vykdomi bendradarbiaujant su užsienio šalių mokslo įstaigomis, Latvijos, estijos, baltarusijos, Lenkijos, nyderlandų, Jav mokslininkais bei privačiomis kompanijomis.

reikšminiai žodžiai: Cydonia × oblonga, Malus × domestica, moksliniai tyrimai, Prunus, Pyrus × communis, poskiepis.

Įvadas. Poskiepių paplitimas ir jų sortimentas rodo verslinės sodininkystės padėtį šalyje. nors sodo augalų poskiepiai yra žinomi jau ne vieną šimtą metų ir jie buvo naudojami norimoms augalų veislėms padauginti, tačiau moksliniai tyrimai poskiepių tematika pradėti tik praėjusio šimtmečio pradžioje didžiojoje britanijoje, kur pirmą kartą buvo suklasifikuoti obelų ir kriaušių vegetatyviniai poskiepiai. Pirmas Lietuvoje žemaūgių obelų sodas buvo įveistas 1923–1925 m. fredoje, poskiepių bandymai pradėti 1939-aisiais, o po ii pasaulinio karo atnaujinti tik 1960 m. vytėnų bandymų stotyje (kviklys, 1977). tirti vegetatyviniai ir sėkliniai sėklavaisių poskiepiai: jų dauginimas, atsparumas šalčiui, įtaka vaismedžių augumui, derliui ir produktyvumui, intarpų pa-naudojimas (kviklys, 1977, 1992 a; Švirinas, 1986; Šumskis, 1986 a, 1986 b).

kaulavaisiai augalai, iš kurių Lietuvoje labiausiai paplitusios yra vyšnios ir sly-vos, iki šiol versliniuose medelynuose dauginami skiepijant į sėklinius poskiepius. Pirmųjų kaulavaisių poskiepių tyrimų tikslas buvo atrinkti sėklinius poskiepius, kurie

110

pasižymėtų geru suderinamumu su dauginamomis veislėmis, būtų atsparūs šalčiui ir produktyvūs. a. Šumskio ir a. kviklio pradėti vyšnių, trešnių ir slyvų tyrimai buvo baigti ar apibendrinti 1997–1999 m. (kviklys, 1999; Šumskis, 1997, 1998).

Pasikeitus Lietuvos politinei padėčiai, atsivėrus išorinėms sienoms, atsirado gali-mybių bendradarbiauti su pirmaujančiomis užsienio sodininkystės mokslo įstaigomis, lankytis pažangiausiuose versliniuose soduose, todėl nuo 1994 m. pradėta formuoti nauja poskiepių tyrimų tematika, atitinkanti verslinės sodininkystės intensyvinimo kryptį.

darbo tikslas – pristatyti atliktus ir atliekamus sodo augalų poskiepių tyrimus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. obelų poskiepių tyrimai sode vykdyti:1994–2001 m. tirti m.9, m.26, P 14, P 60, P 2 ir P 22 poskiepiai;2001 m. pradėti tirti P 22, P 2, m.9, b.9, Pure 1, b.491, b.146, york 9, b.396,

P 60, m.26 ir bulboga poskiepiai;2005 m. pradėti tirti b.396, b.9, Pb-4, Pure 1, m.9, m.26, P 22, P 59, P 61, P 62,

P 66, P 67 poskiepiai;2008 m. pradėti tirti G.11, G.41, m.9 Pajam ir m.9 t 337 poskiepiai.obelų poskiepių ir akiavimo aukščio sąveika sode tirta 2000–2007 m. su P 60 ir

b.396 bei nuo 2002 m. – su m.9, P 22, m.26 ir P 59 poskiepiais, įakiuotais 0, 10, 20 ir 30 cm aukštyje. 1999–2001 m. medelyne tirti mm.106, b.118, m.26, P 60, b.396, m.9 ir P 59 poskiepiai, akiuoti 10, 20 ir 30 cm aukštyje.

siekiant įvertinti skirtingo intensyvumo sausros poveikio efektą įvairių obelų poskiepių fitohormonų sistemai, 2005–2006 m. atlikti ex-situ tyrimai. tirta 10 obelų poskiepių: sėklinis, mm.106, m.26, b.118, m.9, P 60, P 59, P 2, b.396, P 22. tyrimų metu palaikyti skirtingi dirvos drėgmės režimai: kontrolė (20–30 kPa), 40–50 kPa ir > 70 kPa.

Pakartotinio obelų auginimo bandymai vykdyti 2006–2007 m. medelyne ir nuo 2005 m. sode. medelyne tirti veislių ‘auksis’ ir ‘Šampion’ obelų sodinukai su vegetatyviniais poskiepiais P 59, P 22, P 2, P 60, m.9, m.26, mm.106, b.118, b.396 bei ‘Paprastojo antaninio’ veislės sėjinukais. tyrimai atlikti buvusio obelų medelyno vietoje ir naujame lauke. dirvos nualinimo tyrimai sode atliekami su ‘Šampion’ obelų veislės sodinukais su poskiepiais m.26, b.396 ir P 60.

Poskiepių įtakos sodinukų kokybei medelyne tyrimai atlikti 1999–2001 m. tirti m.26vf, m.26, mm.106vf, mm.106, b.118, b.396, P 60, P 22 ir sėkliniai poskie-piai.

vegetatyvinių ir sėklinių poskiepių kriaušėms tyrimai atlikti 1997–2004 metais. tirti vegetatyviniai Cydonia oblonga poskiepiai sv.a, sv.c, s1, sydo kriaušėms, sėkliniai Cydonia oblonga poskiepiai k.11, k.16 ir 1.2, išvesti Lsdi, bei miškinės kriaušės sėkliniai poskiepiai.

antras kriaušių poskiepių tyrimas pradėtas 2001 m. tiriami sv.a, sv.c, ba.29, Pyrodwarf, ohxf 333 poskiepiai.

tarptautiniai trešnių poskiepių tyrimai vykdyti 1999–2006 m. tirtos ‘Lapins’ veislės trešnės, skiepytos į šiuos poskiepius: Gisela 5, Gisela 4, Gi 497/8, Gi 209/1, Gi 148/8, Gi 195/20, Gi 154/7, Gi 523/02, weiroot 53, weiroot 158, PhL-a ir damil (i bandymas); colt, heksaploidinis colt, weiroot 10, maxma 14, maxma 60,

111

maxma 97, Gi 318/7, Gi 195/1, Gi 107/1, Gi 148/13 ir Gi 148/1 (ii bandymas).vegetatyvinių slyvų poskiepių tyrimai vykdyti 1999–2005 m. tirti ‘stenli’ ir

‘kauno vengrinės’ veislių vaismedžiai su keturiais poskiepiais: kaukazinės slyvos (Prunus cerasifera) sėjinukais (kontrolė), st. Julien a (P. insititia), st. Julien Gf655-2 (P. insititia) ir marianna Gf8-1 (P. cerasifera × P. munsoniana).

rezultatai ir jų aptarimas. Poskiepiai šiuolaikinės intensyvios sodininkystės sąlygomis yra svarbus veiksnys, darantis įtaką vaismedžio augumui, derėjimo pra-džiai, derliui ir produktyvumui. Lsdi atliekami visų sodo augalų poskiepių tyrimai. išsamiausiai tiriami obelų, pagrindinių sodo augalų Lietuvoje, poskiepiai, tačiau plečiami kriaušių, trešnių bei slyvų poskiepių tyrimai. daugelis poskiepių tyrimų yra vykdomi su užsienio šalių mokslo įstaigomis.

obelų poskiepiai . Lsdi atliekami įvairių šalių selekcininkų iš-vestų obelų poskiepių įvertinimo tyrimai. atlikus pirmuosius tokius tyri-mus, Lietuvoje buvo rajonuoti žemaūgiai poskiepiai P 60, b.396, m.9 bei nykštukiniai – P 22 ir P 59. Šiuo metu poskiepių tyrimai tęsiami su naujais P serijos poskiepiais iš Lenkijos, bei su Geneva® serijos poskiepiais iš Jav.

be tradicinių poskiepių įvertinimo tyrimų – augumo, produktyvumo, derliaus, vaisių kokybės – atliekami ir platesni poskiepių įvertinimo tyrimai: akiavimo aukščio, poskiepių prisitaikymo augti nualintoje dirvoje, atsparumo sausrai, pašaknio ligoms, poskiepio įtakos vaismedžių šaknų sistemos ir antžeminės dalies architektonikai. tiriama poskiepio įtaka vaisių nokimo dinamikai ir jų išsilaikymui.

Po atliktų poskiepių tyrimų vaismedžių medelyne nustatyta, kad poskiepis nulemia sodinuko savybes. stipriausiai medelyne auga sodinukai su b.118 poskiepiu. Šis pos-kiepis taip pat skatina sodinukus šakotis. tuo tarpu labai mažai šakojasi sodinukai su P 60 poskiepiu. tyrimais įrodyta, kad vaismedžiai su devirusuotus poskiepiais labiau šakojasi (kviklys, 2004).

akiavimo aukščio parinkimas gali būti efektyvus būdas sumažinti obelų vais-medžių augumą ir padidinti jų derlių. nustatyta, kad aukštesnis akiavimas į m.9 (wertheim, 1998), m.26, o.3. (Quamme ir kt., 1998) ir į kai kuriuos kitus poskiepius (webster, 1993) riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą. mūsų atliktuose bandymuose pastebima tendencija, kad, akiavimo aukščiui esant per 10 cm, vaismedžių su P 60 ir b.396 poskiepiais produktyvumas mažėja. neigiama aukšto akiavimo įtaka obelų derliui ir produktyvumui buvo pastebėta ir kitame mūsų tyrime su nykštukiniais poskiepiais P 22 ir P 59 (kviklys, 2007). Galima teigti, kad akiavimas 10–20 cm aukštyje yra optimalus visiems poskiepiams, kas buvo patvirtinta ir anksčiau atliktuose darbuose (kviklys ir kt., 2007). tokiame aukštyje akiuotų obelų mažėja vegetatyvinis augimas, lengvesni tampa genėjimo ir formavimo darbai, obelys gausiai dera ir veda geros kokybės vaisius. tačiau nykštukinių poskiepių augumo grupei priklausantys poskiepiai neigiamai reaguoja į akiavimo aukščio didėjimą, per daug stabdomas jų vegetatyvinis augimas, mažėja vaisių masė, todėl optimalus nykštukinių poskiepių akiavimas turi būti iki 10 cm aukščio.

atlikti akiavimo aukščio tyrimai medelyne parodė, kad aukštai įakiuotų m.9 ir P 59 poskiepių akutės blogiau peržiemoja. Lietuvos klimato sąlygomis mm.06, b.118, m.26 ir b.396 poskiepius galima akiuoti iki 30 cm, o m.9 ir P 59 – iki 20 cm aukščio (kviklys, Lanauskas, 2007).

112

dėl naujų pasiekimų poskiepių selekcijos srityje (robinson ir kt., 2006; rumberger ir kt., 2004) dauguma anksčiau sukauptų žinių apie poskiepių atsparumą ar prisitaiky-mą augti nualintoje dirvoje yra pasenusios arba prieštaringos (�тто, Винклер, 1981). Įvertinus Lsdi sukauptą obelų poskiepių kolekciją, nustatyta, kad gentiškai nualintoje dirvoje labiausiai nukenčia obelaitės su poskiepiais P 60 ir P 59. Jų biometriniai ro-dikliai sumažėja apie 40 procentų. nualintoje dirvoje taip pat sulėtėjo šių bei b.118 poskiepių lapų fotosintezės pigmentų (chlorofilų a, b ir karotinoidų) sintezė, palyginti su poskiepiais, augintais naujoje dirvoje (sakalauskaitė ir kt., 2007 a). mažiausiai jautrūs gentinio dirvos nualinimo poveikiui buvo ‘auksis’ veislės sodinukai su ve-getatyviniu poskiepiu P 22 ir ‘Paprastojo antaninio‘ sėjinukais (kviklys ir kt., 2007), o ‘Šampion’ veislės – su vegetatyviniais poskiepiais P 2 ir b.396. atlikti poskiepių tyrimai buvusio sodo vietoje patvirtina tendencijas, nustatytas medelyne: ‘Šampion’ veislės vaismedžiai su b.396 poskiepiu yra mažiau jautrūs dirvos nualinimui negu skiepyti į m.26 ir P 60 poskiepius.

Poskiepių atsparumo dirvos nualinimui tyrimai tęsiami bendradarbiaujant su kornelio (cornel) universiteto Genevos sodininkystės bandymų stoties (Jav) moks-lininkais.

tiriant poskiepių įtaką vaisių išorinei ir vidinei kokybei, fiziologiniams procesams vaisių nokimo metu, įvairiuose bandymuose gauti skirtumai tarp poskiepių. nors vai-sių dydis dažniausiai priklauso nuo vaismedžio derliaus ir jo produktyvumo, tačiau pastebėta, kad obelys su Pure 1, P 22 ir P 59 poskiepiais augina mažesnius vaisius (kviklienė, kviklys, 2006). P 60 poskiepis, kaip ir b.396, skatina geresnį vaisių nu-sispalvinimą (kviklys ir kt., 1999). Įrodyta, kad anksčiau noksta obuoliai, skinti nuo vaismedžių su P 2 ir Pure 1 poskiepiais (kviklienė, kviklys, 2001). Poskiepiai m.9, P 22 ir P 2 nulemia didesnį cukrų kiekį vaisiuose (kviklys, kviklienė, 2002).

Įvertinus skirtingo intensyvumo sausros poveikio efektą įvairių obelų poskiepių fitohormonų sistemai, dėsningų fitohormonų kitimo tendencijų obels poskiepių lapuose, intensyvėjant sausros stresui, nenustatyta. didesni sausros streso fitohormono – abscizo rūgšties – kiekiai, intensyvėjant sausros stresui, nustatyti lapuose šių poskiepių: m.26, b.118, P 59, b.396 ir P 2 (sakalauskaitė ir kt., 2007 b). Pagal žalios masės ir sausųjų medžiagų kaupimąsi nustatyta, kad jautriausi sausrai yra m.26, m.9, P 2 ir b.396 pos-kiepiai, atspariausi – P 22, b.118, P 60 ir sėklinis poskiepiai. Pagal lapų ploto pokytį jautriausi sausrai yra m.26, P 2 ir b.396 poskiepiai. vidutinis sausros sukeltas stresas neturėjo įtakos sėklinio, mm.106, b.118, m.9, P 59 ir P 22 poskiepių lapų dydžiui (sakalauskaitė ir kt., 2006).

fiziologiniuose obelų poskiepių tyrimuose nustatytas poskiepio vaidmuo vaisme-džio žiedinių pumpurų diferenciacijai (duchovskis ir kt., 2000), fotosintezės sistemos veiklai (Šabajevienė ir kt., 2006 a), fotosintezės pigmentų formavimuisi (Šabajevienė ir kt., 2006 b) ir angliavandenių kaupimosi dinamikai (Šabajevienė ir kt., 2007).

kriaušių poskiepiai . Pratęsus algimanto kviklio pradėtus sėklinių ‘Paprastojo svarainio’ formų atrankos tyrimus medelyne bei sode, buvo įre-gistruoti nauji poskiepiai kriaušėms k.11 ir k.16. Palyginus šiuos poskiepius su kitais pasaulyje paplitusiais poskiepiais, nustatyta, kad jie priklauso viduti-nio augumo poskiepių grupei, derliaus ir vaisių charakteristikomis labai pana-šūs į sv.a poskiepį, tačiau išsiskiriantys ištvermingumu žiemą (kviklys, 2000).

113

Lietuvos sąlygomis anksčiausiai kriaušių vaismedžiai pradeda derėti su sv.c, sydo, k.11 ir k.16 poskiepiais. Poskiepiai sv.c, sydo garantavo didžiausią kriaušių derlių, tačiau abu poskiepiai yra nepakankamai ištvermingi žiemą (kviklys, 2005; kviklys, kviklienė, 2004).

Poskiepiai s1, k.11 ir k.16 didina vaisių masę. atlikus kriaušių vaisių nokimo dinamikos tyrimus, nustatyta, kad Cydonia oblonga poskiepiai ankstina kriaušių vaisių nokimą. tarp Cydonia oblonga poskiepių nenustatyta skirtumų, vertinant tir-pių sausųjų medžiagų kiekį vaisiuose, vaisių kietumą ir sunokimo indeksą (kviklys, kviklienė, 2005).

kitame kriaušių poskiepių tyrime jauname sode pagal produktyvumą kriaušių poskiepiai pasiskirstė taip: 1) ba.29 ir sv.c; 2) sv.a; 3) Pyrodwarf; 4) ohxf 333; 5) mostbirne ir kazrausu sėkliniai poskliepiai (haak ir kt., 2006).

trešnių i r vyšnių poskiepiai . Pastaruoju metu Lietuvoje poskiepiais vyšnioms ir trešnėms dažniausiai naudojami kvapiosios vyšnios (Prunus mahaleb) sėjinukai, rečiau – trešnės (P. avium) sėjinukai arba kloniniai poskiepiai (f12/1). kvapiosios vyšnios sėjinukai yra geras poskiepis vyšnioms, tačiau trešnėms jie nėra labai tinkami. nors kvapiosios vyšnios sėjinukai šiek tiek mažina trešnių augumą, vaismedžiai su šiuo poskiepiu yra mažai produktyvūs, pasitaiko įskiepio ir poskie-pio fiziologinio neatitikimo atvejų. Pasaulyje yra sukurta daug poskiepių trešnėms, o plačiausiai naudojami įvairūs Gisela, mxm, P-hL, Pi-ku, Gm ir weiroot grupių poskiepiai (callesen, 1998). Pastaruoju metu bene didžiausio pripažinimo susilaukė vokietijoje sukurtas Gisela 5 (walther, franken-bembenek, 1998; vercammen, 2004).

Lietuvos sąlygomis didžiausiu derlingumu ir produktyvumu pasižymėjo į pos-kiepius Gisela 4 ir Gi 154/7 skiepytos ‘Lapins’ veislės trešnės. Produktyvios trešnės buvo su Gi 523/02 poskiepiu, tačiau jų daug žuvo. antrajame bandyme didžiausiu derlingumu ir produktyvumu pasižymėjo vaismedžiai su poskiepiu maxma 97 (Lanauskas, 2006 b).

Lsdi taip pat įvertintas rusijos selekcijos kloninių poskiepių Pn (P. cerasus), P 3, P 7 (abu P. padus × (P. cerasus × P. avium)) ir Lsdi atrinkto Ž1 (P. cerasus) tinkamumas vyšnioms ir trešnėms. nė vienas iš minėtų poskiepių vyšnioms nebuvo geresnis už standartinius – kvapiosios vyšnios sėjinukus. tuo tarpu trešnės, skiepytos į kvapiosios vyšnios sėjinukus, derėjo prasčiausiai. Produktyviausios trešnės buvo su P 3 poskiepiu, tačiau jis augino daug šaknų atžalų. Perspektyviausiu iš tirtų poskiepių trešnėms gali būti Pn. vaismedžiai su šiuo poskiepiu yra šiek tiek produktyvesni negu skiepyti į kvapiosios vyšnios sėjinukus, poskiepis neformuoja atžalų, vaisiai yra tinka-mo dydžio, tačiau yra stipraus augumo (Lanauskas ir kt., 2007; Lanauskas, 2005).

slyvų poskiepiai . Šiuo metu pagrindiniai slyvų poskiepiai Lietuvoje yra kau-kazinės slyvos (Prunus cerasifera ehrh.) sėjinukai. dauguma kultūrinių veislių vais-medžių su jais gerai suauga ir pradeda derėti 2–6 metais. Pagrindiniai šių poskiepių trūkumai – stiprus augumas ir nepakankamas produktyvumas. Lenkijoje slyvoms pos-kiepiais naudojami ‘vangenheimo vengrinės’ sėjinukai. Į juos skiepytos slyvos būna mažesnės negu su kaukazinės slyvos sėjinukais, gausiai dera (rozpara, Grzyb, 1998).

Lsdi viename iš bandymų įvertinti veltininės vyšnios (P. tomentosa) sėkliniai poskiepiai slyvoms. nustatyta, kad veltininės vyšnios sėjinukai mažino vaismedžių augumą, tačiau taip pat stipriai mažino ir derlingumą bei dažnai neatitiko įskiepiams, todėl veltininė vyšnia, kaip poskiepis slyvoms, netinka (kviklys, 1999).

114

Šalyse, kur slyvos auginamos intensyviai, plačiausiai naudojami vegetatyviniai poskiepiai. Panašaus klimato šalyse kaip perspektyvūs poskiepiai minimi st. Julien Gf655-2, mariana Gf8-1, ishtara. Lietuvoje ištyrus st. Julien a (P. insititia), st. Julien Gf655-2 (P. insititia) ir marianna Gf8-1 (P. cerasifera × P. munsoniana) poskiepius, nustatyta, kad jie kiek sumažina slyvų vaismedžių augumą, tačiau nė vienas iš jų derlingumu ir produktyvumu nebuvo pranašesnis už slyvas su sėkliniais kaukazinės slyvos poskiepiais (Lanauskas, 2006 a).

tarptaut iniai poskiepių tyr imų projektai. Pirmasis tarptautinis poskie-pių tyrimas buvo suplanuotas varšuvos žemės ūkio akademijoje, kur 1994 m. buvo padauginta sodinamoji medžiaga ir paskirstyta po įvairias Lenkijos žemės ūkio aka-demijas ir Lsdi. nors sodai buvo įveisti pagal tą pačią schemą, tačiau gautų duo-menų palyginimas buvo tik neakivaizdus, nes skirtingos institucijos vykdė tyrimus pagal savo sukurtas metodikas.

1999 m. pradėti trešnių poskiepių tyrimai, kuriuose dalyvavo ar iki šiol daly-vauja daugelio europos šalių mokslo įstaigos. tiriami perspektyviausi trešnių pos-kiepiai, kurie iš esmės gali pakeisti tradicines trešnių auginimo technologijas.

Projektas „baltic fruit rootstock studies“ 1999 m. pradėtas kartu su Latvijos, estijos ir baltarusijos mokslo institucijomis (bite ir kt., 1999; 2004). Į tyrimus įtraukti obelų ir kriaušių poskiepiai. nuo 2004 m. į antrąjį „baltic fruit rootstock studies“ projekto etapą įsitraukė ir Lenkijos skiernievicų sodininkystės ir gėlininkystės instituto tyrėjai. antruoju etapu obelų poskiepių tyrimai prasiplėtė naujaisiais skiernievicų selekcijos poskiepiais.

2004 m. kartu su randwijko sodininkystės tyrimų stotimi (nyderlandai) pradėtas poskiepių sveikatingumo tyrimas, kur tiriama poskiepių ir devirusavimo įtaka vais-medžių vegetatyviniam ir generatyviniam vystymuisi (kviklys ir kt., 2006; kviklys, stankienė, 2005).

nuo 2007 m. pradėtas bendradarbiavimas su europos Geneva® obelų poskiepių tyrėjų grupe, kuri iki tol jungė ispanijos, italijos, Prancūzijos, vokietijos, nyderlandų, Šveicarijos bei Lenkijos mokslo įstaigas ir privačius medelynus bei kompanijas. Įsitraukus į jų veiklą, 2008 m. pradėtas pirmasis Lietuvoje Geneva® poskiepių tyri-mas.

Šiuo metu kornelio universiteto Genevos sodininkystės bandymų stotyje (Jav) sukurti poskiepiai yra labai perspektyvūs, nes pasižymi atsparumu įvairioms ligoms, kenkėjams, bakterinei degligei (robinson ir kt., 2004, 2006). kartu su amerikiečių mokslininkais 2008 m. pradėtas išsamus jų naujų poskiepių ir selekcinių numerių bei šeimų įvertinimas, renkami duomenis paveldėjimo studijoms ir genetinei analizei.

bendradarbiaujant su Genevos tyrimų stotimi, įrengti 54 vegetatyvinių obelų poskiepių atsparumo dirvos nuovargiui tyrimai ex situ, į kuriuos įtraukti labiausiai paplitę pasaulyje, naujausi, perspektyvūs, įvairiose selekcijos centruose sukurti bei taip pat įvairios genetinės kilmės poskiepiai. kitame bendrame tyrime įvertinami šių poskiepių adaptaciniai mechanizmai įvairaus lygio ph dirvose.

išvados. 1. Poskiepiai – vienas svarbiausių intensyvios sodininkystės veiksnių. daugelis pasaulio šalių vykdo poskiepių selekcines programas, kuriami naujomis sa-vybėmis ir atsparumu neigiamiems biotiniams ir abiotiniams veiksniams pasižymintys poskiepiai, todėl jų tyrimai Lietuvos agroklimato sąlygomis turi būti tęsiami.

115

2. Per pastaruosius du dešimtmečius Lsdi ištirta ir tiriama per 30 obelų, 15 kriau-šių, 6 slyvų, 28 vyšnių ir trešnių poskiepiai. Plačiausiai ir išsamiausiai tiriami obelų poskiepiai – po atliktų tyrimų rajonuoti poskiepiai, skirti intensyviai verslinei sodi-ninkystei: žemaūgiai P 60, b.396, m.9 bei nykštukiniai P 22 ir P 59.

3. Lsdi sukurti ištvermingi žiemai kriaušių poskiepiai k.11 ir k.16, kaip ir Lenkijos selekcijos s1 poskiepis, po atliktų tyrimų rajonuoti Lietuvoje.

4. Poskiepių tyrimai atliekami bendradarbiaujant su daugeliu europos šalių ir Jav mokslo įstaigomis bei privačiomis kompanijomis.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. bite a., kviklys d., univer t., Lukut t. 2004. the beginning of the project „baltic fruit rootstock studies“. acta horticulturae, 658(1): 437–440.

2. bite a., kviklys d., haak e., Lukut t. 1999. international project „baltic fruit rootstock studies“. apple rootstocks for intensive orchards. warszawa, 17–19.

3. callesen o. 1998. recent developments in cherry rootstock research. acta horticulturae, 468: 219–228.

4. duchovskis P., kviklys d., kawecki Z., Petronis P., kviklienė n. 2000. impact of rootstock and irrigation on apple bud differentiation and flowering initiation. sodininkystė ir daržininkystė, 19(3): 352–358.

5. franken-bembenek s. 1998. Gisela 5 (148/2) – dwarfing rootstock for sweet cherries. acta horticulturae, 468: 279–283.

6. haak e., kviklys d., Lepsis J. 2006. comparison of Cydonia and Pyrus rootstocks in estonia, Latvia and Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 322–326.

7. kviklienė n., kviklys d. 2001. obelų vegetatyvinių poskiepių įtaka ‘Jonagold’ ir melrose vaisių sunokimui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 25–34.

8. kviklienė n., kviklys d. 2006. rootstock effect on maturity and quality of ‘auksis’ apples. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 258–263.

9. kviklys a. 1977. Žemaūgiai vaismedžiai. mokslas, vilnius.10. kviklys d., uselis n., kviklienė n. 1999. rootstock effect on ‘Jonagold’ apple

tree growth, yield and fruit quality. apple rootstocks for intensive orchards. warszawa, 67–69.

11. kviklys d. 1999. slyvų veislių ir poskiepių tyrimas sode. sodininkystė ir daržininkystė, 18(4): 38–45.

12. kviklys d. 2000. Paprastojo svarainio (Cydonia oblonga mill) sėkliniai poskie-piai kriaušėms. sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 23–25.

13. kviklys d. 2004. apple rootstock effect on the quality of planting material. acta horticulturae, 658(2): 641–646.

14. kviklys d. 2005. Poskiepių įtaka ‘konferencinė’ kriaušių vegetatyvinei ir generatyvinei raidai. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 3–10.

15. kviklys d., kviklienė n. 2002. effect of rootstock on apple quality and storabil-ity. folia horticulturae, 14(1): 227–233.

116

16. kviklys d., kviklienė n. 2007. akiavimo aukščio įtaka obelų su m.26, m.9 P 22 ir P 59 poskiepiais augimui ir produktyvumui. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 20: 87–91.

17. kviklys d., kviklienė n. 2008. akiavimo aukščio ir poskiepių įtaka obelų vegetatyviniam ir generatyviniam vystymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 9–14.

18. kviklys d., Lanauskas J. 2007. effect of budding height and rootstocks on the quality of apple planting material. acta horticulturae, 732: 141–144.

19. kviklys d., Lanauskas J., sakalauskaitė J. 2007. Poskiepių ir dirvos nualinimo įtaka ‘auksio’ veislės obelų sodinukų kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 29–34.

20. kviklys d., kviklienė n. 2004. Pear rootstock effect on growth, productivity and fruit internal quality. acta horticulturae, 658(1): 359–364.

21. kviklys d., kviklienė n. 2005. vegetatyvinių ir sėklinių poskiepių įtaka kriaušių vaisių kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 11–19.

22. kviklys d., stankienė J. 2005. sodinamosios medžiagos sveikatingumo įtaka obelų veislės Šampion augimui ir derėjimui jauname sode. sodininkystė ir daržininkystė. 24(4): 48–56.

23. kviklys d., stankienė J., kemp h. 2006. sodinamosios medžiagos sveikatingu-mo įtaka obelų augimui ir derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 62–71.

24. kviklys d., uselis n., kvikliene n. 2007. rootstock and budding height ef-fect on apple tree performance in the young orchard. acta horticulturae, 732: 145–149

25. Lanauskas J. 2005 a. vyšnių ir trešnių poskiepių tyrimas sode. sodininkystė ir daržininkystė. ataskaitinės mokslinės konferencijos medžiaga. babtai, 18: 3–8.

26. Lanauskas J. 2005 b. evaluation of rootstocks for sour cherry cv. ‘vytenu Zvaigzde’. fruit growing, 17(2): 217–220.

27. Lanauskas J. 2006. effect of rootstock on growth and yield of plum tree cvs. ‘stanley’ and ‘kauno vengrinė’. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 243–249.

28. Lanauskas J., kviklys d. 2006. stone fruit rootstock research in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 170–178.

29. Lanauskas J., kviklys d., uselis n. 2007. evaluation of rootstocks for sweet cherry cv. ‘vytenu rozine’. acta horticulturae, 732: 335–339.

30. Quamme h. a., hampson c. r., brownlee r. t. 1998. use of planting depth and budding height to modify vigour control of ottawa 3 apple rootstock. canadian Journal of Plant sciences, 78: 353–355.

31. robinson t. L., fazio G., aldwinckle h. s., hoying s. a., russo n. 2006. field performance of Geneva® apple rootstocks in the eastern usa. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 181–191.

32. robinson t. L., moreno sánchez m. Á., webster a. d. & hoying s. a. 2004. Performance of elite cornell Geneva apple rootstocks in long-term orchard trials on growers farms. acta horticulturae, 658(1): 221–229.

33. rozpara e., Grzyb Z. 1998. Growth and yielding of some plum cultivars grafted on ‘wangenheim Prune’ seedlings. acta horticulturae, 478: 87–90.

117

34. rumberger a., yao s., merwin i. a., nelson e. b., thies J. e. 2004. rootstock genotype and orchard replant position rather than soil fumigation or compost amendment determine tree growth and rhizosphere bacterial community compo-sition in an apple replant soil. Plant and soil, 264: 247–260.

35. sakalauskaitė J., kviklys d., Lanauskas J., duchovskis P. 2006. biomass pro-duction, dry weight partitioning and leaf area of apple rootstocks under drought stress. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 283–291.

36. sakalauskaitė J., kviklys d., Lanauskas J., kviklienė n., uselis n., duchovskis P. 2007 a. Gentinio dirvos nualinimo poveikis fotosintetinių pigmentų kiekiui obe-lų lapuose. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 70–76.

37. sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. b., kviklys d., urbonavičiūtė a., samuolienė G., Šabajevienė G., Lanauskas J., duchovskis P. 2007 b. sausros sukelto streso po-veikis obelų poskiepių fitohormonų sistemos kitimui. sodininkystė ir daržinin-kystė, 26(1): 35–44.

38. Šabajevienė G., kviklys d., duchovskis P. 2006. rootstock effect on photosynt-hetic pigment formation in leaves of apple cv. ‘auksis’. sodininkystė ir darži-ninkystė, 25(3): 357–363.

39. Šabajevienė G., kviklys d., kviklienė n., kasiulevičiūtė a., duchovskis P. 2006 a. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.

40. Šabajevienė G., kviklys d., samuolienė G., sasnauskas a., duchovskis P. 2007. seasonal patterns of carbohydrates in apple tree cv. ‘auksis’ on different ro-otstocks. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 159–165.

41. Šumskis a. 1986 a. obelų sėklinių poskiepių auginimas polietileniniuose šiltna-miuose. sodininkystė ir daržininkystė, 4: 21–27.

42. Šumskis a. 1986 b. dirvos ruošimas obelų poskiepiams pakartotinai auginti po-lietileniniuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 4: 29–35.

43. Šumskis a. 1997. vegetatyviniai poskiepiai vyšnioms ir trešnėms skiepyti. sodininkystė ir daržininkystė, 16(1): 22–28.

44. Šumskis a. 1998. Žemaūgių intarpų trešnėms įvertinimas sode. sodininkystė ir daržininkystė, 17(1): 47–52.

45. Švirinas s. 1986. sėkliniai obelų poskiepiai. agropramoninis komitetas, Vilnius.

46. vercammen J. 2004. dwarfing rootstocks for sweet cherries. acta horticulturae, 658: 307–311.

47. webster a. d. 1993. new dwarfing rootstocks for apple, pear, plum and sweet cherry – a brief review. acta horticulturae, 349: 145–153.

48. wertheim s. J. 1998. rootstock guide: apple, pear, cherry, european plum. fruit research station, wilhelminadorp, the netherlands.

49. �тто Г., Винклер Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е-�тто Г., Винклер Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е- Г., Винклер Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е-Г., Винклер Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е- Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е-Х. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в насаж�е-ниях я�лони. �ерлин, 1981.

118

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

rootstocks of fruit crops in Lithuaniad. kviklys, J. Lanauskas

Summary

evaluation of all fruit crop rootstocks is being performed at the Lithuanian institute of horticulture. the most comprehensive studies are established with apple rootstocks, but pear, plum and cherry rootstocks research is enlarging too. more than 30 apple, 15 pear, 6 plum and 28 cherry rootstocks were evaluated during the last two decades. dwarfing rootstocks P 60, b.396 and m.9 and superdwarf P 22 and P 59 were registered for intensive orchards in Lithuania. two winterhardy pear rootstocks k.11 and k.16 were selected at Lih. these rootstocks along with polish s1 are recommended for Lithuania. rootstock research projects are established in following directions: rootstock and location interaction; budding high effect on rootstock performance; interstock trials; rootstock effect on fruit quality, ripening time and fruit storage; rootstock and tree training system; virus status of apple planting material on different rootstocks; rootstock and soil sickness in nursery and orchard; rootstock adaptability to soil ph; rootstock resistance to Phytophtora; rootstock response to irrigation; rootstock effect on tree physiological parameters and flower physiology; rootstock effect on tree nutrition; rootstock and dry matter accumulation. numerous rootstock projects are performed in collaboration with scientific institu-tions and private companies from Latvia, estonia, belarus, Poland, the netherlands and usa.

key words: Cydonia × oblonga, Malus × domestica, investigation, Prunus, Pyrus × com-munis, rootstock.

119

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Sodų ir uogynų mitybos tyrimai

Juozas LanauskasLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas j.lanauskas@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami sodų ir uogynų mitybos tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) per pastaruosius du dešimtmečius. nustatyta, kad, patrę-šus fosfogipsu, padidėjo derlingumas obelų, augusių tiek šarminėse, tiek rūgščiose dirvose. Pripažinta, kad fosfogipsas sodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio ir sieros trąšos. Palankaus poodinei dėmėtligei vystytis vegetacijos sezono metu per lapus panaudotos kalcio trąšos sumažino poodinės dėmėtligės pažeistų obuolių kiekį laikymo metu.

ištirtas azoto ir kalio trąšų poveikis parodė, kad remontantinėms avietėms tinkamiausios azoto (n) trąšų normos yra 90–120 kg ha-1, kalio (k2o) – 130–180 kg ha-1 kasmet. Per lapus panaudotos geležies trąšos padidino šio elemento kiekį aviečių ir braškių lapuose, tačiau tei-giamo poveikio augalų augimui ir derėjimui nebuvo. tyrimuose su braškėmis nustatyta, kad derlinguose dirvožemiuose tręšimas per lapus kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais teigiamo poveikio nedavė.

ištirta, kad obelų mityba azotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių. humusingame dirvožemyje augusios obelys su mm.106 poskiepiu šio elemento sukaupė pakankamai, o augančioms dirvožemyje su mažai humuso azoto trūko. Žemaūgių obelų su m.9 poskiepiu mitybos tyrimai parodė, kad, netręšiant azoto trąšomis, šio elemento obelims trūksta. kasmet tręšiant 100 kg ha-1 azoto (n) norma, padaugėja azoto lapuose, vaismedžiai vešliau auga, padidėja derlius ir vidutinė vaisiaus masė.

atliekant ekologinius tyrimus, ištirta, kad prie intensyvaus eismo kelių augančių obelų vaisių šerdelėje ir odelėje susikaupia daug chromo ir švino.

reikšminiai žodžiai: trąšos, obelys, avietės, braškės, fosfogipsas, azotas, kalis, kalcis, geležis.

Įvadas. tinkama augalų mityba yra pagrindas gausiam ir geros kokybės derliui užauginti. augalų mityba labai priklauso nuo dirvožemių ir klimato sąlygų, todėl šio pobūdžio tyrimai vykdomi daugelyje šalių. sodo augalų tręšimo bandymai buvo pirmie-ji agrotechniniai tyrimai, įrengti Lsdi pirmtakėje – vytėnų bandymų stotyje (kviklys, 1988). Pirmiausia buvo tirtas mėšlo ir mineralinių trąšų poveikis obelims. Jaunuose soduose trąšos buvo veiksmingos, tačiau vėliau jų poveikis sumenko. s. Švagždžio tyrimų duomenimis, kai obelų lapuose yra 1,9–2,4 % azoto, 0,11–0,16 % fosforo ir 0,84–0,94 % kalio, šių elementų trąšos obelų derliui įtakos neturi (Švagždys, 1983 a). fosforo kiekis lapuose nepriklauso nuo jo kiekio dirvožemyje, taip pat ir nuo fosforo

120

trąšų. kalio kiekiui lapuose įtakos turi jo kiekis dirvožemyje, tačiau neutralaus rūgštu-mo, vidutiniškai kalinguose dirvožemiuose, esant optimaliam magnio kiekiui lapuose, kalio trąšos obelims poveikio neturėjo. kad sodo augalai nereiklūs mitybos elementų, pažymi ir kiti tyrėjai (Greenham, 1980; Ка�аков, 1994; baghdadi, sadowski, 1998). kiek daugiau jiems reikia azoto ir kalio. s. Švagždžio duomenimis, labiausiai obelų lapuose kinta azoto kiekis. Jis priklauso ne tik nuo tręšimo, bet ir nuo sodo priežiūros būdo. mažiausiai azoto obelų lapuose būna tada, kai sodo tarpueiliuose auga daugia-metės žolės (Švagždys, 1983 b). tokios pat nuomonės prisilaiko ir d. atkinson bei G. c. white (1980).

nustačius, kad sodo augalų mityba pagrindiniais elementais dažniausiai yra op-timali, vėlesniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skirta papildomo tręšimo per lapus klausimams. Papildomo tręšimo kalcio ir boro trąšomis tyrimai daryti ir daugelyje kitų šalių. kalcis ir boras yra labai svarbūs gerai vaisių kokybei užtikrinti (Peryea, 1994; dris, niskanen, 1997; tomala, 1997; tabataibaie, malakouti, 1998). atliekant ekologinius tyrimus, įvertintas kai kurių aplinkos taršos šaltinių poveikis vaisių ir uogų kokybei. tirti ir mitybos azotu klausimai naujos kartos intensyviuose žemaūgiuose obelų soduose.

darbo tikslas – apžvelgti pagrindinius pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpio sodo augalų mitybos tyrimus, vykdytus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. transporto ir pramonės objektų taršos poveikiui įvertinti buvo išanalizuoti obuolių ėminiai, paimti nuo pakelėse ir prie pra-monės objektų augusių obelų. nustatytas obuoliuose esantis sunkiųjų metalų kiekis (Švagždys, 1995).

boro trąšų poveikis obelims įvertintas lauko bandymuose temperatūros atžvilgiu normaliais metais ir po šaltos žiemos (Švagždys, 1991).

fosfogipso įtaka obelims įvertinta lauko, vegetaciniuose ir gamybiniuose bandy-muose. tyrimai vykdyti neutraliose ir rūgščiose dirvose. ištirtas fosfogipso poveikis lapų cheminei sudėčiai, vaisių derliui ir sunkiųjų metalų kiekiui vaisiuose (Švagždys, 1993).

fosfogipso, boro ir azoto trąšų poveikis obelų mitybos ypatumams įvertintas kitame lauko bandyme (Švagždys, viškelis, 1999). fosfogipsu tręšta dirva, o boro rūgšties ir karbamido tirpalais vaismedžiai purkšti per lapus.

kalcio trąšų tirpalų poveikis ištirtas atlikus lauko bandymus su žemaūgėmis ir pusiau žemaūgėmis obelimis. tyrimais įvertinti vaismedžių mitybos ir vaisių kokybės rodikliai (Lanauskas, kviklienė, 2005; 2006; 2007).

Įvertintas azoto ir kalio trąšų poveikis remontantinėms avietėms (buskienė, 2000). tręšimo per lapus lauko bandymai atlikti su braškėmis (buskienė ir kt., 2006; Lanauskas ir kt., 2006) ir avietėmis (buskienė, 2006).

ištirtos obelų mitybos azotu ypatybės skirtingo derlingumo dirvožemiuose (Lanauskas, 2002), įvertintas mineralinių azoto trąšų poveikis naujos kartos žemaū-giuose obelų soduose (Švagždys, 1999).

Lauko bandymuose vyravo sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai (rdg4-k1), išskyrus fosfogipso tyrimus rūgščiose dirvose, granuliometrinė

121

sudėtis – vidutinio sunkumo arba sunkūs priemoliai. atliekant dirvožemio analizes, azoto kiekis nustatytas fotometriškai, fosforo ir kalio – a-L metodu, humuso kiekis – tiurino metodu, dirvožemio ph – kcl ištraukoje (Ра�ов ir kt., 1985). tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu.

tyrimo rezultatai ir jų aptarimas. sunkiej i metalai vaisiuose ir uogose. nustatyta, kad prie intensyvaus eismo kelių augančių obelų vaisių šerdelėje ir odelėje susikaupia dideli chromo ir švino kiekiai. kai vaismedžiai auga 50–100 m atstumu nuo kelio, minėti elementai kaupiasi tik vaisiaus šerdelėje. Panašiai užteršti buvo kauno pramonės rajonuose augančių obelų vaisiai. Žemaitijos zonos miestuose ir pakelėse sunkiųjų metalų padidėjusio kiekio tuo metu nenustatyta. Pramoniniuose Žemaitijos rajonuose chromo kiekis vaisiuose buvo artimas leistinai normai, o 10–20 km nuo ga-myklų jo rasta labai mažai. braškių uogose chromo kaupiasi daugiau negu serbentuose. vyšniose ir slyvose chromo ir švino kiekiai leistinas normas viršijo tik kauliukuose. buvo nustatyta, kad, vyšnias ir slyvas nupurškus karbamido ir boro rūgšties tirpalais, sunkiųjų metalų šių vaisių kauliukuose sumažėjo apie du kartus (Švagždys, 1995).

fosfogipso poveikis obel ims. Patręšus fosfogipsu, šarminėse dirvose obe-lų derlius padidėjo apie 25 %, o rūgščiose – 11,2–20,5 %. fosfogipsas neturėjo įtakos sunkiųjų metalų kiekiui vaisiuose, o vitamino c kiekį padidino. Pripažinta, kad fosfo-gipsas sodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio ir sieros trąšos (Švagždys, 1993).

kitame panašiame tyrime nustatyta, kad fosfogipsas, jo derinys su boru arba boras su karbamidu sumažina (k + mg)/ca santykį obelų lapuose ir k/ca santykį vaisiuose (Švagždys, viškelis, 1999). kai mažas (k + mg)/ca santykis obelų lapuose, mažas k/ca santykis ir vaisiuose. s. Švagždys ir P. viškelis pastebėjo, kad k/ca santykis vaisiuose labai priklauso nuo orų. Priklausomai nuo labiau besikaupiančio elemento, metus jie sąlyginai pavadino „kalcio“ arba „kalio“ metais.

boro t rąšų poveikis obel ims. nustatyta, kad vieną kartą boru nu-purškus jo stokojančius vaismedžius, boro lapuose padaugėjo, bet optimalaus kiekio nebuvo pasiekta. nupurškus obelis boro trąšomis dvejus metus iš eilės, obuolių derlius padidėjo apie 20 %. Purškimo boru dvejus metus iš eilės povei-kis vaismedžiams pasireiškė ir trečiaisiais metais. ypač veiksmingos boro trą-šos buvo pašalusiems vaismedžiams – derlius padvigubėjo (Švagždys, 1991).

kalcio t rąšų poveikis obel ims. nustatyta, kad palankaus poodinei dė-mėtligei vystytis vegetacijos sezono metu per lapus panaudotos kalcio trąšos su-mažino poodinės dėmėtligės pažeistų vaisių kiekį laikymo metu: ‘sinap orlovskij’ veislės – nuo 35,7 iki 20–13,2 %; ‘Šampion’ – nuo 5,3 iki 2,5–1,6 % (Lanauskas, kviklienė, 2005; 2006). dėsningo kalcio trąšų poveikio obuolių minkštimo kietumui, tirpių sausųjų medžiagų kiekiui ir natūraliems masės nuostoliams laikymo metu ne-nustatyta. ‘sinap orlovskij’ veislės obuoliai yra jautresni poodinei dėmėtligei negu ‘Šampion’. maksimaliai pažeistų ‘sinap orlovskij’ obuolių tyrimo laikotarpiu buvo 35,7 %, ‘Šampion’ – 6 %. Poodine dėmėtlige sergančių ‘Šampion’ obuolių sumažėjo nupurškus sodą dukart kalcio chloridu (5,9 kg ha-1 cao). sergančių ‘sinap orlovskij’ obuolių sumažėjo panaudojus kalcio trąšas septynis kartus (11,9 kg ha-1 ca o). Šie tyrimai patvirtino s. Švagždžio ir P. viškelio (1999) duomenis, kad vaismedžių mitybą kalciu ir kaliu labai lemia metų meteorologinės sąlygos. mažiausias k/ca

122

santykis ‘sinap orlovskij’ obuoliuose buvo normalaus drėgnumo metais, didžiau-sias – šiltais ir sausais (Lanauskas, kviklienė, 2007). vaisių laikymo tyrimai parodė, kad, kai ‘sinap orlovskij’ veislės obuoliuose k/ca santykis yra 12–16, poodine dė-mėtlige serga tik 1,0–1,5 % obuolių. minėtų elementų santykiui padidėjus viduti-niškai iki 25, sergančių obuolių jau buvo apie 24 % (Lanauskas, kviklienė, 2006).

aviečių i r braškių t ręš imo tyr imai . Pastaraisiais metais remon-tantinės avietės auginamos taip, kad derėtų tik vieną kartą. atiderėję viename-čiai aviečių stiebai kasmet nupjaunami. tokia auginimo technologija reikalau-ja sudaryti itin geras augalų mitybos sąlygas. remontantinių aviečių tręšimo tyrimų Lietuvoje anksčiau nebuvo daryta. ištirtas azoto ir kalio trąšų poveikis parodė, kad remontantinėms avietėms tinkamiausios kasmetinės azoto (n) trą-šų normos yra 90–120 kg ha-1, kalio (k2o) – 130–180 kg ha-1 (buskienė, 2000).

Šarminėse dirvose dažnai sutrinka aviečių ir braškių mityba geležimi. tokiu atveju veiksmingiausia purkšti augalus geležies trąšomis. Lsdi atlikti tyrimai parodė, kad aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5 % ir 1,0 % koncentracijos geležies chelato tirpalais ‘brianskij rubin’ avietes, geležies jų lapuose pagausėjo atitinkamai 4,4 ir 3,5 karto, o nuo 1,5 % koncentracijos tirpalo – 2,2 karto. 1,5 % koncentracijos geležies chelato tirpalas statistiškai iš esmės padidino kalio, azoto ir fosforo, sumažino mangano, vario, boro, magnio ir cinko kiekį lapuose (buskienė, 2006).

Panašūs rezultatai gauti tyrimuose su braškėmis. aštuonis kartus per vegetaciją panaudojus 0,5, 1,0 ir 1,5 % koncentracijos geležies chelato tirpalus, geležies kiekis ‘bogota’ braškių lapuose padidėjo 1,6–1,8 karto, o nuo geležies sulfato tirpalų – 2,3–3,2 karto. nupurškus braškes 1,5 % koncentracijos abiejų formų geležies trąšomis, augalų lapuose statistiškai iš esmės pagausėjo azoto, sumažėjo kalcio ir mangano. Geležies chelatai pagerino kerelių išorinę būklę (buskienė ir kt., 2006). nepaisant to, kad geležies trąšos padidino šio elemento kiekį aviečių ir braškių lapuose, akivaizdaus teigiamo poveikio augalų augimui ir derėjimui nebuvo. to priežastimi galėjo būti nepakankama mityba kai kuriais kitais elementais, pavyzdžiui, manganu. Pastarasis neutralaus rūgštumo dirvose taip pat įsisavinamas sunkiai.

kituose tyrimuose su braškėmis nustatyta, kad derlinguose dirvožemiuose tręši-mas per lapus kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais teigiamo poveikio nedavė (Lanauskas ir kt., 2006).

obelų mitybos azotu ypatumai . tyrimai parodė, kad obelų mity-ba azotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių. humusingame dirvo-žemyje augusios ‘vytenio’ veislės obelys su mm.106 poskiepiu šio elemento su-kaupė pakankamai, o štai dirvožemyje su mažai humuso azoto trūko (Lanauskas, 2002). dėl azoto trūkumo sumažėjo vaismedžių derlingumas, obuoliai užaugo ma-žesni, jų lapuose susikaupė daugiau fosforo ir kalio (Švirinas, Lanauskas, 2000).

Žemaūgių obelų su m.9 poskiepiu mitybos tyrimai parodė, kad, netręšiant azoto trąšomis, šio elemento obelims pradeda trūkti, mažėja derlius, vidutinė vaisiaus masė. kasmet tręšiant 100 kg ha-1 azoto (n) norma, lapuose padaugėja azoto, vaismedžiai vešliau auga, padidėja derlius ir vidutinė vaisiaus masė (Švagždys, 1999).

Lietuvoje nemažai sodų ir uogynų auginama neutralaus rūgštumo dirvožemiuo-se. Juose dažnai sutrinka obelų, kriaušių, braškių ir aviečių mityba mikroelementais,

123

kartais sunkiau įsisavinamas kalis. tręšti neutralius dirvožemius mikroelementų trą-šomis paprastai neracionalu, nes mikroelementai greitai tampa sunkiai pasisavinami. ateities tyrimuose reikia daugiau dėmesio skirti tokiuose dirvožemiuose auginamų augalų mitybos optimizavimui.

išvados. 1. Prie intensyvaus eismo kelių ir didelės taršos pramonės rajonuose augančių obelų vaisių šerdelėje ir odelėje susikaupia dideli chromo ir švino kiekiai. kai vaismedžiai auga 50–100 m atstumu nuo kelio, minėti elementai kaupiasi tik vaisiaus šerdelėje.

2. Pripažinta, kad fosfogipsas sodininkystėje gali būti naudojamas kaip kalcio ir sieros trąšos. fosfogipsas sumažina (k + mg)/ca santykį obelų lapuose ir k/ca santykį vaisiuose, padidina obelų derlių tiek šarminėse, tiek rūgščiose dirvose.

3. obelų mityba azotu priklauso nuo dirvožemio agrocheminių savybių. humusingame dirvožemyje augančios obelys šio elemento sukaupia pakankamai, o augančioms nehumusingame azoto trūksta. dėl azoto trūkumo sumažėja vaismedžių derlingumas, vidutinė obuolio masė, lapuose susikaupia daugiau fosforo ir kalio.

4. nupurškus vaismedžius boro trąšomis, padidėja jų derlius. ypač veiksmingos boro trąšos pašalusiems vaismedžiams.

5. Palankaus poodinei dėmėtligei vystytis vegetacijos sezono metu per lapus pa-naudotos kalcio trąšos sumažina poodinės dėmėtligės pažeistų obuolių kiekį laikymo metu.

6. nustatyta, kad neutralaus rūgštumo priemoliuose remontantinėms avietėms tinkamiausios kasmetinės azoto (n) trąšų normos yra 90–120 kg ha-1, kalio (k2o) – 130–180 kg ha-1.

7. Per lapus panaudotos geležies trąšos padidino šio elemento kiekį neutralaus rūgštumo dirvose augančių aviečių ir braškių lapuose, bet akivaizdaus teigiamo po-veikio augalų augimui ir derėjimui neturėjo.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. atkinson d., white G. c. 1980. some effects of orchard soil management on the mineral nutrition of apple trees. acta horticulturae, 92: 241–254.

2. baghdadi m., sadowski a. 1998. estimation of nutrient requirements of sour cherry. acta horticulturae, 468: 515–522.

3. buskienė L. 2000. remontantinių aviečių augimas ir produktyvumas skirtin-gomis mitybos sąlygomis. biomedicinos mokslų srities agronomijos krypties vii doktorantų konferencijos pranešimai. Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija, 99–103.

4. buskienė L. 2006. aviečių mitybos geležimi optimizavimo galimybės. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 47–55.

5. buskienė L., uselis n., Lanauskas J. 2006. Geležies trąšų įtaka ‘bogota’ veis-lės braškių mitybai, išsivystymui ir derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 137–145.

124

6. dris r., niskanen r. 1997. effect of calcium on the storage quality of apples grown in finland. acta horticulturae, 448: 323–328.

7. Greenham d. w. P. 1980. nutrient cycling: the estimation of orchard nutrient uptake. acta horticulturae, 92: 345–352.

8. kviklys a. 1988. sodo agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 47–68.

9. Lanauskas J. 2002. some aspects of nitrogen influence on apple trees in different nutrition conditions. sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 22–32.

10. Lanauskas J., kviklienė n. 2005. effect of calcium fertilizer sprays on storage quality of ‘shampion’ apples. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 20–28.

11. Lanauskas J., kviklienė n. 2006. effect of calcium foliar application on some fruit quality characteristics of ‘sinap orlovskij’ apple. agronomy research, 4(1): 31–36.

12. Lanauskas J., kviklienė n. 2007. kalcio trąšų įtaka ‘sinap orlovskij’ obelų lapų ir vaisių cheminei sudėčiai. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 101–106.

13. Lanauskas J., uselis n., valiuškaitė a., viškelis P. 2006. effect of foliar and soil applied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. agronomy research, 4: 247–250.

14. Peryea f. J. 1994. boron nutrition in deciduous tree fruit. in: a. brooke Peterson, r. G. stevens (ed.), tree fruit nutrition. Good fruit Grower. washington, 95–99.

15. Švagždys s. 1983 a. azoto, fosforo ir kalio trąšų įtaka obelų augimui ir derėji-mui. sodininkystė ir daržininkystė, 1: 67–74.

16. Švagždys s. 1983 b. vaismedžių mineralinės mitybos nustatymas lapų diagnos-tikos metodu. sodininkystė ir daržininkystė, 1: 75–82.

17. Švagždys s. 1991. obelų tręšimo boru įtaka vaisių derliui. sodininkystė ir dar-žininkystė, 10: 60–67.

18. Švagždys s. 1993. fosfogipsas obelims, augančioms šarminės ir rūgščios reak-cijos dirvose. sodininkystė ir daržininkystė, 12: 11–19.

19. Švagždys s. 1995. sunkieji metalai vaisiuose ir uogose. sodininkystė ir darži-ninkystė, 14: 29–38.

20. Švagždys s. 1999. Žemaūgių obelų tręšimas azoto trąšomis. sodininkystė ir dar-žininkystė, 18(2): 16–24.

21. Švagždys s., viškelis P. 1999. obelų mitybos ir vaisių kokybės tyrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 25–33.

22. Švirinas s., Lanauskas J. 2000. obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje. sodininkystė ir daržininkystė, 19(1): 43–52.

23. tabataibaie s. J., malakouti m. J. 1998. the effect of calcium on fruit firmness and quality in red delicious apple. soil and water Journal, 12(1): 43–49.

24. tomala k. 1997. effects of calcium sprays on storage quality of ‘shampion’ apples. acta horticulturae, 448: 59–66.

25. Ка�аков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва.26. Ра�ов А. С., Пустовой И. В., Корольков А. В. 1985. Практикум по агрохимии.

Агропроми��ат, Москва,

125

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

investigation of fruit and berry plant nurtitionJ. Lanauskas

Summary

the review presents results of fruit and berry plant nutrition experiments carried out at the Lithuanian institute of horticulture during last two decades. Phosphogypsum increased apple tree yield both in alkaline and acid soils. Phosphogypsum was recommended for or-chard fertilizing as a source of calcium and sulphur. foliar applied calcium fertilizers in the years favourable for bitter pit development decreased apple bitter pit incidence during storage.

for everbearing raspberries 90–120 kg ha-1 of nitrogen (n) and 130–180 kg ha-1 of potas-sium (K2o) was recommended annually. foliar applied iron fertilizers increased raspberry and strawberry leaf iron content but did not effect plant growth and yield. foliar applied complex fertilizers with micronutrients had not positive effect on strawberries grown in fertile soil.

nitrogen nutrition of apple trees was influenced by soil agrochemical composi-tion. apple trees of cv. ‘vytenis’ on rootstock mm.106 grown in the soil rich with humus had optimal leaf nitrogen content whereas the ones in low humus soil suffered nitrogen deficiency. 100 kg ha-1 of nitrogen (n) applied annually improved growth, yield, fruit quality and increased leaf nitrogen content of nitrogen deficient apple trees on rootstock m.9.

in ecological experiments it was established that apples from trees grown close to the roads with heavy traffic had increased content of chromium and plumbum. they were accumulated in peel and central part of apple close to the seeds.

key words: fertilizers, apple trees, raspberries, strawberries, phosphogypsum, nitrogen, potassium, calcium, iron.

127

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Vaisių kokybės optimizavimo tyrimai

nomeda kviklienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas n.kvikliene@lsdi.lt

siekiant užtikrinti kuo geresnę vaisių kokybę, 1996 m. Lietuvos sodininkystės ir darži-ninkystės institute (Lsdi) pradėti optimalaus skynimo laiko nustatymo, o 2002 m. – užuo-mazgų retinimo tyrimai. bandymuose vertinta įvairių užuomazgų retinimo būdų ir laiko įtaka vaismedžių derėjimo pastovumui bei vaisių kokybei; palygintas skirtingų cheminių preparatų, naudotų užuomazgoms retinti, efektyvumas. tirtos verslinės obelų veislės ‘Ligol’, ‘Lodel’, ‘alva’ ir ‘Šampion’. atliekant vaisių kokybės tyrimus, vertinti nokstančių obuolių fiziologiniai ir biocheminiai rodikliai bei dinamika, nustatyta jų svarba ir ryšys su vaisių išsilaikymu. Paruoštos svarbiausių verslinių obelų veislių vaisių skynimo laiko nustatymo metodikos.

reikšminiai žodžiai: optimalus skynimo laikas, užuomazgų retinimas, vaisių kokybė.

Įvadas. vienas pagrindinių šiuolaikiniams intensyviems sodams keliamų reika-lavimų yra tas, kad jie kasmet duotų gausų ir geros kokybės derlių. vaisių kokybė yra plati sąvoka, kurią apibūdina daug rodiklių ir visiems jiems daro įtaką aplinka, t. y. jie priklauso nuo agroklimato sąlygų. visos agrotechnikos priemonės taip pat vie-naip ar kitaip sąlygoja vaisių kokybę. Laiku bei tinkamai jas naudojant, galima gauti tikrai geros kokybės obuolių derlių. būsimų vaisių kokybe reikia pradėti rūpintis jau vegetacijos pradžioje. Žinoma, kad iki vaisių išauga tik 5–10 % žiedų (kudriaviec, 1987), vadinasi labai gausaus žydėjimo metais obelys maisto ir energines medžiagas naudoja neproduktyviai, nes daugiausia jų sunaudojama būtent žiediniams pumpu-rams sukrauti, žydėjimui ir jaunų užuomazgų sėkloms auginti. todėl tokiais metais dėl neproduktyvaus maisto medžiagų panaudojimo vaisiai užauga smulkūs, prastai nusispalvinę. tuo tarpu kitais metais vaismedžiai dera negausiai arba iš viso nedera. Pramečiavimas buvo tiriamas jau praėjusio amžiaus pradžioje, įvairiose institucijose išvedamos įvairios teorijos, aiškinančios periodinio derėjimo priežastis. vieni tyrėjai aiškino, kad tai priklauso nuo gausios ir nesubalansuotos mitybos, vėliau buvo siūlo-ma atkreipti dėmesį į natūralius augimo reguliatorius – fitohormonus, jų įtaką maisto medžiagų metabolizmui ir pasiskirstymui. Lietuvoje šia tematika XX a. devintajame dešimtmetyje daug dirbo a. Čialkienė. savo darbuose mokslininkė tyrė lapų ir vaisių kiekio santykio reikšmę, aprūpinant maisto medžiagomis vaisius ir besiformuojančius žiedinius pumpurus.

viena iš agrotechnikos priemonių, užtikrinančių ne tik geresnės kokybės vaisių išauginimą, bet ir mažinančių vaismedžių pramečiavimą, yra žiedų ir užuomazgų

128

retinimas (tromp, 2000; szot, 2000). tai sunkus ir reikalaujantis daug žinių apie kiekvieną konkrečią veislę darbas. tuo tikslu įvairiose šalyse atliekama daug užuo-mazgų retinimo bandymų (bertschinger, stadler, 1997; czynczyk ir kt., 2001; tyburski ir kt., 2003; kvikliene, kviklys, 2005). ieškoma pigių ir nesudėtingų cheminių priemo-nių, kurios pažeidžia žiedus ir skatina jaunų užuomazgų kritimą. cheminiai preparatai, kurie buvo labai populiarūs prieš dešimtmetį, dėl savo toksiškumo ar didelių kainų yra keičiami naujesniais, mažiau kenksmingais aplinkai (webster, 2002; Greene ir kt., 2002). todėl labai svarbu kiekvienai veislei nustatyti optimalius jų naudojimo terminus ir koncentracijas. Lsdi užuomazgų retinimo bandymai atnaujinti 2002 m. bandymuose tiriama cheminio ir rankinio užuomazgų retinimo laiko ir intensyvumo įtaka skirtingų veislių obelų derliui, vaisių kokybei ir derėjimo pastovumui. užuomazgas retinant cheminiu būdu, yra naudojamos skirtingos pagal cheminę prigimtį ir fiziologinį poveikį cheminės medžiagos.

kita grupė tyrimų, kurių tikslas – užtikrinti geresnę vaisių kokybę, yra optimalios skynimo brandos nustatymas. optimalus skynimo laikas – vienas pagrindinių veiksnių ilgalaikiam ir kokybiškam obuolių išsilaikymui. net ir pačios moderniausios laikymo sąlygos bei prekinio paruošimo technologijos neužtikrins optimalaus išsilaikymo, jeigu nebus atsižvelgta į vaisiuose vykstančius gyvybinius procesus, jų priklausomybę nuo aplinkos veiksnių ir sunokimo lygio. Per anksti nuskinti vaisiai neįgauna būdingos veis-lei spalvos, skonio, aromato, dėl ko labai suprastėja jų prekinės savybės. Laikymo metu tokie vaisiai pūna mažiau, tačiau, esant nevisiškai susiformavusiam odelės vaškiniam sluoksniui, didesni natūralūs masės nuostoliai dėl transpiracijos, be to, saugyklose gali pasireikšti tokie negalavimai kaip minkštimo parudavimas apie sėklalizdžius ar odelės bei minkštimo parudavimas. Per vėlai nuskinti vaisiai yra netransportabilūs, jautresni žemoms temperatūroms, grybiniams puviniams. institute šia tematika buvo dirbama dar tarybiniais laikais su tuo metu populiarioms veislėms ‘uelsi’, ‘telissare’ ir kt. Po didesnės pertraukos darbai buvo atnaujinti 1996 m. buvo dirbama su obelų veislėmis ‘auksis’, ‘Lobo’, ‘noris’. vėliau bandymai tęsiami su šiuolaikiniuose intensyviuose soduose populiariomis veislėmis ‘Ligol’, ‘Lodel’, ‘Šampion’, ‘alva’. atnaujintuose darbuose vaisių sunokimo brandai apibūdinti imta taikyti streifo indeksą (streif, 1996). tai vienas iš pastoviausių rodiklių, apibūdinančių vaisių sunokimo brandą. sunokimo indeksas apskaičiuojamas pagal formulę, remiantis trimis rodikliais: minkštimo tvir-tumu, tirpių sausųjų medžiagų kiekiu ir krakmolo susiskaidymo laipsniu. vaisiams nokstant sunokimo indekso reikšmė mažėja. Šis rodiklis labai tiksliai apibūdina vaisių sunokimo lygį ir mažai kinta nuo aplinkos veiksnių. Jis plačiai naudojamas daugelyje šalių (streif and bufler, 1990; Jager ir kt., 1996; meresh ir kt., 1996; Zude-sasse ir kt., 2001).

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. užuomazgų ret inimo bandymai. bandymai vykdyti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 2002–2007 m. tirtos ‘Lodel’, ‘Ligol’, ‘alva’ ir ‘Šampion’ veislių obelys su m.26 poskiepiu. vaismedžių sodinimo schema 4 × 2 m. Žiedai ir užuomazgos retinti visiško žydėjimo metu (prasiskleidus 90 % žiedų), žydėjimo pabaigoje (nukritus 90 % vainiklapių) ir kai užuomazgų dydis 10–12 mm. retinant rankomis, buvo paliekama po 1 ar 2 užuomazgas žiedyne. kontrolinio varianto obelų užuomazgos nebuvo retintos. užuomazgas retinant cheminiu būdu, buvo naudota: Pomonit r 10 (10 % alfanaftilacto rūgšties kalio druska;

129

„organica“, Lenkija); ats (98–100 % amonio tiosulfatas, cmf belgija); karbamidas (46,2 % azoto trąša, „achema“, Lietuva); Paturyl 10 sL (10 % ba, „reanal“, vengrija); cerone 480sL (480 g l-1 etafono, basf, Lietuva), bioprzerzedazacz 060 sL (50 g l-1 6-benzilaminopurino ir 10 g l-1 alfanaftilacto rūgštis, „agropak“, Lenkija).

tyrimo apskai tų i r s tebėj imo duomenys: žydėjimo gausumas vertin-tas balais (1 balas – obelys nežydi, 10 – labai gausus žydėjimas); žiedai ir žiedy-nai skaičiuoti 2 kartus, pirmą kartą prieš retinimą, antrą kartą – po birželinio užuo-mazgų kritimo; obuolių derlius iš vaismedžio, vnt. ir kg; produktyvumas, kg cm-2, vnt. cm-2; vidutinė vaisiaus masė, g; vaisiaus skersmuo, mm, kalibruojant 100 vaisių.

optimalaus skynimo laiko nustatymo tyr imai . tyrimai buvo atliekami 1996–2006 m. Lsdi soduose. tirtos veislių ‘auksis’, ‘Lobo’, ‘noris’ (su m.106 pos-kiepiu) ‘Ligol’, ‘Lodel’, ‘Šampion’ ir ‘alva’ (su m.26 poskiepiu) obelys. vaisių kokybė pradėta vertinti 2–3 savaitės iki numatomo optimalaus obuolių skynimo ir baigta 2–3 savaitės po jo. iš viso vaisiai skinti penkis kartus. kas savaitę analizuota vaisių spalva, vidutinė vaisiaus masė, minkštimo tvirtumas, krakmolo susiskaidymas, tirpios sauso-sios medžiagos, kvėpavimo intensyvumas. vaisių sunokimo indeksas apskaičiuotas pagal formulę: f/rs, kur f – minkštimo tvirtumas, r – tirpios sausosios medžiagos, s – krakmolo susiskaidymas. nustatyta gausiausio žydėjimo pabaiga, kai nukrenta 50 % žiedų, ir užfiksuota t fazė, kai jaunų vaisių užuomazgos dar neturi vaiskočio duburėlio.

bandymo variantai kartoti keturis kartus. kiekviename pakartojime nuo 4–5 medžių iš įvairių vainiko pusių skinta po 10 vaisių laboratoriniams matavimams.

vaisių išsilaikymui nustatyti iš kiekvieno varianto imta po 100 obuolių. Laikymo metu matuotas minkštimo tvirtumas, biocheminė vaisių sudėtis, natūraliosios masės nuostoliai bei masės nuostoliai dėl puvinių ir fiziologinių ligų. Laikymo metu vaisių kokybė vertinta tris ar keturis kartus.

bandymų duomenys apdoroti dispersinės analizės būdu, naudojant kompiuterinę programą „anova“.

rezultatai. užuomazgų retinimo tyrimai. retinimo laiko įtaka vaisių kokybei. Žydėjimo metu panaudotų priemonių efektyvumas atskirais tyrimų metais skyrėsi ir priklausė nuo veislės. bandyme su ‘alva’ veisle žiedų retinimas visiško žydėjimo metu visais tyrimų metais buvo neefektyvi priemonė vaisių kokybei gerinti. tuo tarpu bandymuose su ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ žiedų retinimas atskiruose variantuose davė teigiamų rezultatų tik 2005 m. Palyginus atskirų priemonių efektyvumą, nusta-tyta, kad geriausia žydėjimo metu naudoti 1,5–2 % ats. nors statistiškai esminiai bandymų rezultatai buvo gauti tik vienais metais, tačiau bandymų rezultatai visada buvo teigiami, ko negalima pasakyti apie karbamido efektyvumą, kuris veikia taip pat kaip ats. Žiedų retinimui panaudojus 3–4 % karbamido tirpalą, net ir nukritus pakankamam kiekiui užuomazgų, atskirais metais vaisiai užaugdavo labai smulkūs (kviklienė, 2007).

Žydėjimo pabaigoje užuomazgų retinimui panaudotos priemonės buvo gerokai efektyvesnės už naudotas žydėjimo metu. tuo laiku dažniausiai patys stipriausi žiedai jau būna užsimezgę, todėl užuomazgoms retinti buvo naudojamos priemonės, kurios skatina jaunų užuomazgų kritimą. bandymuose su ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ veislėmis visais tyrimų metais visi panaudoti šiuo tarpsniu preparatai buvo efektyvūs. daugiausia užuomazgų nukrito retinimui panaudojus preparatą Pomonit r 10 mišiniuose su

130

cerone ar Paturyl. Šiuose variantuose vaisiai užaugo didžiausi. optimaliu šioje grupėje reikėtų laikyti tą variantą, kur obelys buvo apipurkštos 0,02 % Pomonit r 10 ir 1,5 % karbamido mišiniu. Šiame variante užfiksuotas ne toks didelis derliaus sumažėjimas, o vidutinė vaisių masė visais tyrimų metais buvo 20–36 % didesnė nei nuo neretintų vaismedžių. bandyme su ‘alva’ veisle užuomazgoms retinti panaudotų priemonių efektyvumas tyrimų metais labai skyrėsi, o 2005 m. visi panaudoti preparatai žydėjimo pabaigoje buvo neefektyvūs.

10–12 mm dydžio užuomazgų retinimo efektyvumas gerokai mažesnis, palyginti su retinimu žydėjimo pabaigoje. visų panaudotų preparatų efektyvumas labai priklausė nuo tyrimų metų ir nuo veislės.

užuomazgų ret inimo rankomis i r cheminiais preparatais paly-ginimas. retinimo rankomis efektyvumas priklausė nuo atlikto darbo laiko ir intensyvumo. didžiausi ir geriausios kokybės obuoliai užaugo, išretinus užuomaz-gas žydėjimo metu ar jau pabaigoje. tačiau daugiau ekstra klasės vaisių subrendo, kai buvo retinta žydėjimo pabaigoje. užuomazgų retinimas vėlyvesniais termi-nais visais tyrimų metais buvo mažiau efektyvus. vertinant retinimo intensyvumo įtaką vaisių kokybei, nustatyta, kad, nepaisant retinimo laiko, palikus vieną žiedą ar užuomazgą žiedyne, užauga didesnės masės vaisiai. o štai, palikus 2 užuomaz-gas žiedyne, vaisių masės skirtumai buvo neesminiai. tačiau, retinant rankomis ‘Ligol’ veislės vaismedžių užuomazgas vidutinio gausumo derėjimo metais žie-dyne galima palikti dvi užuomazgas, nes labai dažnai šios veislės obuoliai užau-ga per stambūs. Palyginus cheminio ir rankinio retinimo efektyvumą, išryškėjo tokia tendencija, kad, nors po cheminių preparatų panaudojimo nukrenta pakanka-mai daug užuomazgų, ne visada pagerėja vaisių kokybė, tuo tarpu retinant ranko-mis, visais tyrimų metais visuose bandymuose vaisiai užaugo geresnės kokybės. be to, nustatyta, kad retinant rankomis vaisiai visada užauga geriau nusispalvinę.

skynimo laiko nustatymo kri ter i jų įver t inimas. kalendoriniai terminai. tiksliausiai nustatyti skynimo laiką pagal kalendorinius terminus gali-ma ‘norio’ veislės obuoliams. dienų skaičius nuo žydėjimo pabaigos iki optima-laus skynimo laiko svyruoja tik penkių dienų ribose (134–139 dienos). numatyti optimalų šios veislės obuolių skynimo laiką pagal t fazę galima vienos dienos tikslumu (121–122 dienos). kitų veislių šie rodikliai svyravo didesnėse ribose.

fiziologiniai vais ių pokyčiai . nokstančių obuolių kvėpavimo intensyvu-mo dinamika buvo panaši visų veislių. tirtų veislių obuolių kvėpavimo intensyvu-mas pasiekia maksimumą trečio ar ketvirto skynimo metu, po ko fiksuojamas staigus vaisių kvėpavimo sulėtėjimas.

biofiziniai i r biocheminiai vais ių kokybės pasikei t imai . vaisių kokybės rodikliai nokimo metu priklausė nuo veislės, derėjimo gausumo ir au-gimo sąlygų. tačiau jų dinamika buvo panaši visais tyrimų metais ir priklausė tik nuo veislės savybių. daugiamečių tyrimų duomenimis, per penkias savaites nokstančių obuolių masė padidėja 16–30 %, o nusispalvinimas pagerėa 27–42 %. nokimo metu vaisiai tampa 14–26 % minkštesni. tirtų veislių grupėje kiečiausi buvo ‘alva’ ir ‘Lodel’ obuoliai. net ir paskutinio skynimo metu šių vaisių minkš-timo tvirtumas buvo per 8 kg cm-2. vaisių krakmolo hidrolizės dinamika buvo pa-naši visų veislių. didesniu krakmolo hidrolizės intensyvumu išsiskyrė tik ‘alva’ ir ‘norio‘ veislės. Paskutinio skynimo metu šių veislių vaisių minkštime krakmolo

131

buvo tik likučiai. Lėčiausiai krakmolas hidrolizavosi ‘Lodel’ ir ‘Lobo’ vaisiuose. obuoliams nokstant, keitėsi ir kiti cheminės sudėties rodikliai – tirpių sausųjų me-džiagų ir bendro cukraus kiekis, rūgštumas,vitamino c kiekis (kviklienė, 2000).

sunokimo indeksas . nokimo metu sunokimo indekso reikšmė mažėja. ‘auksio’ veislės vaisiai buvo geriausios prekinės išvaizdos ir geriausiai laikėsi, kai skinant jų sunokimo indekso reikšmė svyravo tarp 0,13 ir 0,16, ‘Lobo’ – 0,19–0,21, ‘norio’ – 0,07–0,08, o ‘Ligol’, ‘Lodel’ ir ‘alva’ – 0,09–0,10 (kvikliene ir kt., 2006).

skynimo laikas i r vais ių išs i la ikymas. Laikymo pabaigoje vaisių kietu-mas priklauso nuo veislės ir skynimo laiko. vėliau nuskinti obuoliai laikymo pabai-goje buvo minkštesni už nuskintus anksčiau. ypač ryški skynimo laiko įtaka nustatyta bandyme su ‘Lodel’ ir ‘Lobo’ veislėmis. Paskutiniu terminu nuskinti obuoliai buvo iš esmės minkštesni už nuskintus savaitę anksčiau. esminių skirtumų tarp skynimo laiko ir tirpių sausųjų medžiagų laikymo metu nenustatyta. tik optimaliu laiku nuskintuose veislių ‘auksis’ ir vėliausiais terminais ‘alva’ vaisiuose tirpių sausųjų medžiagų laiky-mo pabaigoje buvo daugiau. didžiausi natūralios masės nuostoliai buvo tiek per anksti, tiek per vėlai nuskintų vaisių. mažiausi nuostoliai – optimaliu laiku skintų vaisių. tuo tarpu nuostoliai dėl grybinių ligų ir susirgimų didėjo vėlinant skynimo laiką. suvėlinus dviem savaitėmis obuolių skynimą, laikymo pabaigoje veislės ‘auksis’ vaisių nuos-toliai dėl puvinių buvo 80 %, ‘Lobo’ – 68 %, ‘noris’ – 21 %, o ‘Lodel’ – net 300 % didesni. bandyme su ‘alva’ veisle masės nuostolių dėl grybinių susirgimų dydis nuo skynimo laiko nepriklausė. be to, šios veislės vaisiai laikymo metu puvo mažiausiai.

degustacijų metu buvo įvertinta vaisių prekinė išvaizda ir skonio savybės. Per anksti nuskinti vaisiai buvo gerokai apvytę. Geriausia prekine išvaizda pasižymėjo vėlesniais terminais nuskinti vaisiai, tačiau jų skonis buvo prastesnis. ‘alva’ veislės obuoliai turėjo vyno prieskonį. kitų veislių paskutinių skynimų obuoliai buvo pernokę. Po šešių mėnesių laikymo visų veislių vaisiai geriausiai atrodė ir pasižymėjo geriausiu skoniu nuskinti savaitė prieš klimakterinį maksimumą.

aptarimas. užuomazgų retinimo tyrimai. bandymuose buvo nustatyta, kad po birželinio užuomazgų kritimo ant vaismedžių nuo pradinio žiedų skaičiaus lieka 18–23 % užuomazgų. tuo tarpu mokslinėje literatūroje nurodoma, kad vaisius subran-dina tik 5–10 % žiedų (kudriaviec, 1987). vadinasi, galima daryti prielaidą, kad dėl per didelio likusių užuomazgų kiekio gali subręsti daugiau smulkių vaisių. apibendrinus visus tyrimų rezultatus, nustatyta, kad vaisiaus masė bei stambių vaisių dalis nuo bendro derliaus labai priklauso nuo užmezgimo lygio, likusių užuomazgų kiekio bei vaismedžių produktyvumo. Šie rodikliai savo ruožtu priklauso nuo retinimo laiko ir panaudotų cheminių preparatų efektyvumo. daugiau užuomazgų nukrenta, kai retinama žydėjimo pabaigoje. Priklausomai nuo panaudotų cheminių preparatų, ant vaismedžių nuo pradinio žiedų kiekio lieka 3–12 % užuomazgų, o vaismedžių produktyvumo rodi-klis būna mažesnis už vienetą. Šie veiksniai ir nulemia geresnę vaisių kokybę skynimo metu. efektyviausiai užuomazgos retinosi, obelis apipurškus Pomonit super 050 sL ir cerone 480 sL mišiniu. tačiau derlius šiame variante sumažėja daugiau nei 50 %. todėl optimaliais šioje grupėje reikėtų laikyti tuos variantus, kur užfiksuotas ne toks didelis derliaus sumažėjimas, o vidutinė vaisiaus masė iš esmės didesnė nei skintų nuo neretintų vaismedžių. tokie rezultatai gauti obelis apipurškus 0,025 % Pomonit super 050 sL ir 1,5 % karbamido mišiniu. Žydėjimo metu panaudoti preparatai buvo

132

mažiau efektyvūs. kiekvienais metais išryškėdavo vis kito preparato efektyvumas. tai patvirtina daugelio tyrėjų teiginį, kad kiekvieno preparato efektyvumas priklauso ne tik nuo purškimo sąlygų, bet ir nuo konkrečios veislės (basak, 2002; Janoudi ir flore, 2005; webster, 2002). 10–12 mm dydžio užuomazgos retinamos preparatais, kurių veiklioji medžiaga yra benziladeninai. Literatūroje nurodoma, kad ši medžiaga skatina vaisių stambėjimą (basak, 2002), tačiau mūsų bandymuose preparatų, suda-rytų benziladeninų pagrindu, efektyvumas atskirais metais skyrėsi ir priklausė nuo veislės. buvo pastebėta, kad, vėlinant retinimo laiką, sumažėja ir retinimo rankomis efektyvumas. apie tai, kad suvėlinus retinimo laiką, mažėja jo efektyvumas, rašo ir kiti tyrėjai (basak, 2002; webster, 2002; kviklienė ir kviklys, 2005). apibendrinant Lsdi atliekamų tyrimų rezultatus, reikia konstatuoti, kad užuomazgų retinimas yra būtina technologinė priemonė vaisių kokybei pagerinti, tačiau Lietuvos agroklimato sąlygo-mis, nors ir naudojant tuos pačius preparatus, retinimo efektyvumas įvairuoja. Šiuo metu pasaulyje kuriami retinimo efektyvumo prognozavimo modeliai, atsižvelgiant į angliavandenių sintezę ar užuomazgų augimo dinamiką. Panašius modelius tikimasi pritaikyti ir Lietuvoje, atsižvelgiant į veislių specifiką ir sodo intensyvumą.

optimalaus skynimo laiko nustatymo tyr imai . vaisiams nokstant, kei-čiasi visi jų kokybės rodikliai. vėliau nuskinti obuoliai yra stambesni, geriau nusis-palvinę, vaisių sultyse rasta daugiau tirpių sausųjų medžiagų. nors obuolių dydis ir spalva nėra patys svarbiausi kokybės rodikliai sunokimo lygiui apibūdinti, tačiau op-timalios skynimo brandos vaisiai turi būti būdingo tai veislei dydžio ir tinkamai nu-sispalvinę (casals ir kt., 2006). be to, būtina atsižvelgti į konkrečios veislės kokybės rodiklių dinamiką nokimo metu. Lsdi atliktuose tyrimuose daugelio veislių esminiai vaisių masės ir spalvos pasikeitimai užfiksuoti per paskutines tyrimų savaites. todėl labai svarbu nepaankstinti šių veislių obuolių skynimo, nes prastai nusispalvinę jie yra ne tik blogesnės prekinės išvaizdos, bet ir daug prastesnio skonio (czynczyk ir bielicki, 2002 ). negalima ir suvėlinti vaisių skynimo, nes nokdami obuoliai dėl pektinų hidrolizės minkštėja. nuo minkštimo tvirtumo labai priklauso geras vaisių laikymasis (ingle ir kt., 2000; yong soo ir kt., 1998), todėl būtina nuolat stebėti šį ro-diklį. ypač tai aktualu ‘auksio’, ‘Lobo‘ ir ‘norio’ veislių obuoliams, kurie priklauso minkštesnių vaisių grupei. Gana tiksliai vaisių sunokimo lygį galima nustatyti pagal krakmolo kiekį vaisių sultyse. mūsų bandymuose šis rodiklis labai mažai priklausė nuo agrometeorologinių sąlygų. apie šio rodiklio svarbą, nustatant vaisių sunokimo lygį, rašo ir kiti autoriai (Peirs ir kt., 2002; brookfield ir kt., 1997). tiksliausiai vaisių sunokimo lygį apibūdina streifo indeksas, kuris, jungdamas pagrindinius sunokimo rodiklius, iš dalies niveliuoja agrometeorologinių sąlygų įtaką kokybės rodikliams.

atliekant vaisių kokybės tyrimus, įvertinti nokstančių obuolių fiziologiniai ir biocheminiai rodikliai bei dinamika, nustatyta jų svarba ir ryšys su vaisių išsilaikymu. Paruoštos svarbiausių verslinių veislių obelų skynimo laiko nustatymo metodikos.

išvados. 1. siekiant išauginti Lietuvoje pagrindinių verslinių obelų veislių geros kokybės vaisius ir sumažinti pramečiavimą, būtina retinti užuomazgas. Pagal kiekvienos veislės ypatumus reikia nustatyti optimalų retinimo laiką, preparatą ir jo koncentraciją.

133

2. siekiant nustatyti obuolių sunokimo lygį ir optimalų jų skynimo laiką, būtina daugiamečiais stebėjimais įvertinti vaisiuose vykstančius fiziologinius, biofizinius ir biocheminius procesus bei jų priklausomybę nuo agroklimato sąlygų. kiekvienai veislei reikia apskaičiuoti sunokimo indeksą.

Gauta 2008-07-17 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. basak a. 2002. use of benzyladenine, endothall and ammonium thiosulfate for fruilet thinning in some apple cultivars. acta horticulturae, 517: 217–225.

2. bertschinger L., stadler w. 1997. thinning time of boskoop. obst- und weinbau. 133(22): 556–558.

3. brookfield P., murphy P., harker r., macrae e. 1997. starch degradation and starch pattern indices; interpretation and relation to maturity. Postharvest biology and technology, 11(1): 23–30.

4. casals m., bonany J., carbo J., alegre s., iglesias i., molina d., casero t. recasens i. 2006. establishment of criterion to determine the optimal harvest date of ‘Gala’ apples based on consumer preferences. Journal of fruit and ornamental Plant research, 15: 53–63.

5. czynczyk a., bielicki P. 2002. ten-year results of growing the apple cultivar ‘Ligol’ in Poland. sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 12–21.

6. czynczyk a., treder w., keller J., kielkiewicz m. 2001. wplyw liczby zawiaz-kow na drzewach odmiany ‘Lobo’na m.9 na jakosc owocow i przemienosc owo-cowania. Zeszyty naukowe institutu sadownictwa i kwiaciarstwa, 9: 161–166.

7. ingle m., souza m. c., townsend e. c. 2000. fruit characteristic of ‘york’ ap-ples during development and after storage. hortscience, 35(1): 95–98.

8. Jager a., roelofs f. P. m. m., westerweele k., Lieshaut J. 1996. optimum har-vest date of apples for direct consumption and for prolonged storage. annual report. wilhelminedorp fruit research station, 83–85.

9. Janoudi a., flore J. 2005. application of ammonium thiosulfate for blossom thinning in apples. scientia horticulturae, 104(2): 161–168.

10. kviklienė n. 2000. nokstančių obuolių kokybės kitimas. sodininkystė ir darži-ninkystė. 19(1): 33–42.

11. kviklienė n. 2007. cheminio užuomazgų retinimo įtaka ‘Lodel’ obelų vaisių kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 22–28.

12. kvikliene n., kviklys d. 2005. crop load determination for apple cv. ‘Ligol’. fruit Growing, 17(2): 77–80.

13. kviklienė n., kviklys d., viškelis P. 2006. changes in fruit quality during ripe-ning and storage in the apple cultivar ‘auksis’. Journal of fruit and ornamental Plant research, 14: 195–206.

14. meresh P., sass P., Lovasz t. 1996. evaluation of harvest indexes of apples gro-wing in hungary. the Postharvest treatment of fruit and vegetables. COST 94. east malling, 53–60.

134

15. Peirs a., scheerlinck n., Perez a. b., Jancsok P., nicolai b. m. 2002. uncertainty analysis and modelling of the starch index during apple fruit maturation. Postharvest biology and technology, 26: 199–207.

16. streif J. 1996. optimum harvest date for different apples cultivars in the ‘bodensee’ area. the Postharvest treatment of fruit and vegetables. COST 94. east malling, 15–20.

17. streif J., bufler G. 1990. Physiological ripening parameters at optimum pic-king date off different apple varieties. abstracts of contributed Papers. XXiii international horticulture congress. firenze.

18. tyburski m. s., wazbinska J., Golaszewski J. 2003. effect of different thinning methods of fruit sets on fruit setting and yield of apple cultivars ‘Lobo’ and ‘spartan’. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 47–5.

19. webster t. 2002. current approved thinning strategies for apples and pears and recent thinning research trials in europe. the compact fruit tree, 35(3): 73–76.

20. yong soo h., yong-Pil ch., yacchang L. 1998. influence of harvest date and postharvest treatments on fruit quality during storage and simulated marke-ting in ‘fuji’ apples. Journal of the korean society for horticulturae science, 39(5): 574–578.

21. Zude-sasse m., herold b., Geyer m., huyskens-keil s. 2001. influence of ma-turity stage on physical properties in apple. acta horticulturae, 553: 109–110.

22. Ку�рявец Р. П. 1987. Про�уктивность я�лони. Агропроми��ат, Мocквa.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

research on fruit quality optimizationn. kviklienė

Summary

in 1996 at the Lithuanian institute of horticulture there were conducted fruitlet thin-ning trials and in 2002 – the trials of determination of optimum harvest date in order to ensure the highest apple fruit quality. the aim of investigations was to estimate the influ-ence of thinning time and various chemicals on apple fruit quality and alternate bearing. four apple cultivars ‘Ligol’‚‘Lodel’, ‘alva’ and ‘shampion’ on m.26 rootstock were tested. there were investigated physiological and biochemical changes during maturation period. the effect of apple maturity on fruit quality and storage ability was investigated too.

key words: fruitlet thinning, fruit quality, optimum harvest date.

135

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Pakartotinio obelų sodų veisimo biologiniai ir technologiniai aspektai Lietuvoje

Juozas Lanauskas, darius kviklys, Jurga SakalauskaitėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas j.lanauskas@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami obelų sodų kaitos (kitų obelų auginimo toje pačioje vietoje) tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) 1990–2007 m. nustatyta, kad obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai yra gen-tiškai nualinti. daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipresnis, o soduose silpnesnis. iš augančių obelų šaknų zonos paimtuose dirvožemio ėminiuose išskirtos kelios mikromicetų rūšys tam tikromis sąlygomis gali gaminti fitotoksinus. dirvožemyje rasta Verticillium dahliae rūšis gali gaminti toksinus ir būti šaknų maceracijos bei puvinių priežastis. trąšų poveikio tyrimai parodė, kad prastesnis vaismedžių augimas pakartotinai įveistuose soduose su pa-grindinių mitybos elementų trūkumu nesietinas. trąšos veiksmingesnės buvo tais atvejais, kai sodo dirvožemiuose mitybos elementų buvo mažiau. Žemių pakeitimo sodinimo duobėse teigiamas poveikis buvo juntamas tik jauniems vaismedžiams. teigiamos įtakos obelų augimui ir derėjimui turėjo dirvožemio dezinfekcija formalinu. vienkartiniai durpių ar mėšlo priedai sodinimo duobėse, gilus dirvos arimas ar sodinimo duobių iškasimas iš rudens akivaizdaus teigiamo poveikio nedavė. tirti poskiepiai ir poskiepių bei veislių deriniai skirtingai reagavo į dirvos nualinimą. Įvertinus biometrinių rodiklių visumą, nustatyta, kad nualintoje dirvoje jautriausi buvo obelų sodinukai su P 59 ir P 60 poskiepiais. fotosintezės pigmentų (chlorofilo a, b ir karotinoidų) sintezė nualintoje dirvoje labiausiai sutriko sėklinio, b.118, P 60 ir P 59 poskiepių lapuose.

reikšminiai žodžiai: gentinis dirvų nualinimas, obelys, trąšos, dezinfekcija, mikromi-cetai, poskiepiai, fotosintezės pigmentai.

Įvadas. toje pačioje vietoje vėl pasodintos obelys gali prasčiau augti dėl gentinio dirvos nualinimo (Švirinas, 1990), vadinamojo dirvos nuovargio (�тто, Винклер, 1981) arba specifinės obelų persodinimo ligos (savory, 1966; hoestra, 1968).

Pakartotinio vaismedžių auginimo nesėkmės žinomos gana seniai. apie jas dar XiX amžiuje Lucas ir medicus (1886, cit. pagal Моро�, 1990) yra rašę sodininkystės vadovėlyje, nurodydami, kad tai atsitinka, jei, atsodinant vaismedžius anksčiau augu-siųjų vietoje, kruopščiai neparuošiama dirva. ypač aktualūs gentinio dirvų nualinimo padariniai tapo išplėtojus verslinę sodininkystę. 1957 m. olandijos vaisių augintojų organizacija kreipėsi į savo šalies augalų apsaugos tarnybą dėl reiškinių, su kuriais tenka susidurti pakartotinai veisiant sodus (hoestra, 1968). tai paskatino toje šalyje

136

sukurti plačią sodokaitos tyrimų programą. Panašūs darbai buvo pradėti anglijoje, vokietijoje, belgijoje, vengrijoje.

ryškiausia gentinio dirvų nualinimo išraiška ir pasekmė – sulėtėjęs vaismedžių ūglių augimas. esant labai stipriam gentiniam dirvos nualinimui, ūgliai gali visiškai nustoti augti ir likti skrotelės tarpsnio. dėl nepakankamo augumo sumažėja ir derlius. nualintoje dirvoje atsiranda vaismedžių šaknų pakitimų: jos silpniau auga, smulkios aktyviosios šaknelės paruduoja. ryškiausiai nualinimo padariniai pastebimi pirmaisiais metais po pasodinimo, o po 2 ar 3 metų augimas dažnai pagerėja (colbran, 1970). esant labai stipriam gentiniam dirvos nualinimui bei nepalankioms aplinkos sąlygoms, vaismedžiai gali visai sunykti (�тто, Винклер, 1981). manoma, kad šiuos reiškinius gali sukelti per mažas maisto medžiagų kiekis dirvoje, pablogėjusios dirvožemio fi-zinės savybės, toksinai, žalingi dirvos organizmai (�тто, Винклер, 1981; szczygieł, 1988; manici ir kt., 2003). Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiriama toksinų ir žalingų dirvos organizmų poveikio analizei.

Gentinis dirvų nualinimas skirtingomis agroklimato sąlygomis pasireiškia nevie-nodai. yra tokių sodininkystes rajonų, kur šis reiškinys iš viso neaktualus (hoestra, 1968; Pieniązek, 1988; �улга, Да�у, 1991). daugelyje olandijos provincijų net 60 % sodų dirvų gentiškai nualintos (hoestra, 1968). belgijoje ir anglijoje šis reiškinys būdingas 50 % tirtų sodų (szczygiel, 1988). Panaši padėtis ir kaimyninėje Lenkijoje. a. szczygieł ir a. L. Zepp (1993) nurodo, kad iš 121 tirto atvejo 51,2 % sodo dirvų buvo gentiškai nualintos.

Lietuvoje obelų sodų kaitos klausimus 1979 m. tyrinėti pradėjo s. Švirinas. 1979–1982 m. Lsdi jis ištyrė įvairių trąšų poveikį obelų sėjinukams (Švirinas, 1990). buvo nustatyta, kad gentiškai nualintose dirvose sėjinukai gerai auga, kai į vegetacinį indą su 10 kg žemės įmaišoma 3,3 g amonio salietros, 16 g amofoso ir 3,3 g kalio chlorido (2,1 g n, 8 g P2O5 ir 1,8 g k2o). tyrimai parodė, kad daugelio mūsų šalies sodų sterilizuotame dirvožemyje obelų sėjinukai užaugo 1,5–4 kartus aukštesni negu nesterilizuotame. sėjinukai, augusieji nPk trąšų mišiniu patręštoje dirvoje, vegetacijos pabaigoje aukščiu beveik prilygo sėjinukams sterilizuotoje dirvoje. kaip šio tyrimo tąsa vėliau buvo pradėti kiti bandymai, sukurta atskira sodokaitos tyrimų programa.

darbo tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktus pakartotinio obelų sodų veisimo tyrimus.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. tyrinėjant pakartotinio obelų sodų veisimo klausimus, buvo vykdomi laboratoriniai, vegetaciniai ir lauko bandymai.

Laboratoriniais tyrimais buvo ištirti kai kurie mikrobiologiniai ir fiziologiniai gentinio dirvų nualinimo aspektai (Lanauskas ir kt., 1997; sakalauskaitė ir kt., 2007). vegetaciniais bandymais įvertintas gentinis dirvų nualinimas daigynuose ir soduose. Juose buvo tiriama terminės dirvožemio dezinfekcijos ir trąšų įtaka obelų sėjinukų augimui (Lanauskas, 2001). atliekant lauko bandymus ištirta trąšų, dirvos paruošimo, žemių pakeitimo sodinimo duobėse ir dirvožemio cheminės dezinfekcijos įtaka pa-kartotinai auginamoms obelims, įvertintas poskiepių jautrumas gentiškai nualintoms dirvoms (Švirinas, 1995; Lanauskas, 2000; 2004; 2005; kviklys ir kt., 2007).

Laboratoriniais tyrimais buvo nustatytas mikromicetų gausumas ir jų rūšinė sudėtis sodo ir lauko dirvožemiuose. vegetaciniais bandymais įvertinta obelų sėjinukų augi-mo dinamika, nustatyta jų masė. atliekant lauko bandymus, išmatuoti obelų augimo rodikliai, įvertintas derlingumas ir vaismedžių mityba.

137

tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu, kai kurių rodiklių tarpusavio priklausomybės ryšiams nustatyti apskaičiuoti koreliacijos koeficientai. Lauko bandymuose vyravo sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai (rdg4-k1), granuliometrinė sudėtis – vidutinio sunkumo arba sunkūs priemoliai.

tyrimų rezultatai ir aptarimas. mikrob io log in i a i gen t in io d i rvos nual inimo aspektai. daugiausia visų rūšių mikroorganizmų, iš jų streptomicetų ir bakterijų, rasta dirvožemyje, kuriame sodas niekada neaugo. mažiausiai mikro-micetų ir streptomicetų buvo prieš trejus metus nupjautų obelų kelmų šaknų zonos dirvožemyje, o bakterijų – augančių vaismedžių rizosferos dirvožemyje. dirvožemio ėminiuose, paimtuose iš augančių obelų šaknų zonos, rastos net 9 Mortierella genties grybų rūšys. tarp dominuojančių rūšių buvo ir Penicilium genties grybų (P. palitans, P. viridicatum, P. capsulatum, P. oxalicum). Šių rūšių mikromicetai tam tikromis sąlygomis gali gaminti fitotoksinus. augančių obelų šaknų zonos dirvožemyje rasta Verticillium dahliae rūšis taip pat gali gaminti toksinus ir būti šaknų maceracijos bei puvinių priežastis. terminė dirvos dezinfekcija turėjo nevienodą poveikį obelų sėjinukams. sodui nenaudoto lauko dirvoje dezinfekcija jokios įtakos neturėjo. tuo tarpu dirvožemio ėminiuose iš obelų kelmų ir augančių vaismedžių šaknų zonos de-zinfekcija sėjinukų aukštį padidino atitinkamai 95 ir 76 %. teigiamas terminės dirvos dezinfekcijos poveikis obelų sėjinukams parodė, kad dirvų gentinio nualinimo prie-žastys gali būti mikrobiologinės. iš sodų dirvožemių nebuvo išskirta kokia nors itin žalinga mikromicetų grupė, tačiau sodo ir lauko dirvų mikromicetų rūšinės sudėties ir gausumo skirtumai parodė, kad sodo dirvoje irsta šaknų liekanos, joje gali atsirasti toksinių medžiagų (Lanauskas ir kt., 1997).

obelų daigynų i r sodų dirvų gent inio nual inimo laipsnis . nustatyta, kad obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudže-miai yra gentiškai nualinti. daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipres-nis, o soduose silpnesnis. tai galima paaiškinti didele poskiepių šaknų koncen-tracija daigyno dirvoje. sode vaismedžiai auginami rečiau ir dirvoje būna mažiau šaknų. nPk trąšos pagerino sėjinukų mitybos sąlygas ir, trūkstant dirvoje mitybos elementų, buvo veiksmingos. Gentinio dirvos nualinimo jos nepanaikino ir efektyvu-mu neprilygo terminei dirvos dezinfekcijai. Praėjus šešeriems metams po obelų sodo išrovimo, dirva sodo vietoje dar buvo gentiškai nualinta (Lanauskas, 2001).

technologinių pr iemonių poveikis vaismedžių augimui i r derė-j imui pakartot inai įveis tuose soduose. atliekant lauko bandymus buvo ieš-koma būdų, kaip pagerinti iš naujo toje pat vietoje pasodintų vaismedžių augimą ir derėjimą. nemažai dėmesio skirta trąšų poveikiui įvertinti. tokius tyrimus paskatino teigiami rezultatai, gauti vegetaciniuose bandymuose su obelų sėjinukais (Švirinas, 1990).

Pirmajame lauko bandyme buvusio sodo vietoje pasodintos obelys geriausiai augo, kai duobėje buvo pakeista žemė ir kasmet tręšiama azotu. Prieš sodo įveisimą gausiai patręšus fosforo ir kalio trąšomis (1 kg m-2 superfosfato ir 0,5 kg m-2 kalio chlorido), o vegetacijos metu – azotu, vaismedžiai pirmaisiais metais augo prasčiausiai, o nuo trečiųjų metų augo geriau, panašiai kaip pakeistoje žemėje. silpniausiai augo visai netręštos arba tik azoto trąšomis tręštos obelys. tyrimo pabaigoje jų kamienų skersmuo buvo 70–78 % pakeistoje žemėje augusių vaismedžių kamienų skersmens.

138

Gausiausiai žydėjo ir derėjo didžiausia mineralinių trąšų norma (1 kg m-2 super-fosfato ir 0,5 kg m-2 kalio chlorido) prieš sodo įveisimą ir kasmet azotu tręštos obelys, mažiausiai – visai netręštos.

netręštų obelų lapuose trūko azoto (1,76 %), o fosforo ir kalio buvo perteklius (atitinkamai 0,35 ir 1,90 %). Likusiuose variantuose vaismedžių mityba buvo artima optimaliai (Švirinas, Lanauskas, 2000).

kitame tyrime azoto ir fosforo trąšomis patręštos obelys per pirmuosius tyrimo metus augo šiek tiek geriau negu kitaip tręštos ar netręštos. nPk trąšos neturėjo esminės įtakos obelų derliui ir lapų cheminei sudėčiai (Lanauskas, 2004).

Pirmuosiuose lauko bandymuose į pakartotinai veisiamus sodus buvo pasodintos vidutinio augumo obelys su mm.106 poskiepiais. Paskutinysis lauko bandymas, ku-riame tirtas mineralinių trąšų poveikis, buvo įveistas pusiau žemaūgėmis obelimis su m.26 poskiepiais. Šiame tyrime didžiausias vaismedžių kamienų skersmuo buvo pa-tręšus n50P125K300, gausiausias bendras derlius – patręšus n50P1 000K300. Gausus tręšimas mineralinėmis trąšomis (n650P2 600K600) nepagerino pakartotinai įveisto sodo augimo ir derėjimo. kaliu netręštos obelys augo ir derėjo prastai (Lanauskas, 2005). Jauname amžiuje šiame bandyme vaismedžių mitybos sutrikimų nenustatyta (Lanauskas, 2000). tyrime pastebėtas teigiamas gausaus tręšimo fosforo trąšomis poveikis obelų derlin-gumui. nors vaismedžiai yra nereiklūs fosforo, šis elementas teigiamai veikia šaknų vystymąsi, todėl ekstremaliomis sąlygomis gali būti naudingas (neilsen, 1994).

trąšų poveikio tyrimai parodė, kad prastesnis vaismedžių augimas pakartotinai įveistuose soduose su pagrindinių mitybos elementų trūkumu nesietinas. trąšos veiks-mingesnės buvo tais atvejais, kai sodo dirvožemiuose mitybos elementų buvo mažiau (Švirinas, Lanauskas, 2000; Lanauskas, 2000; 2005).

visuose lauko bandymuose buvo tirtas žemių pakeitimo sodinimo duobėje po-veikis. Ši priemonė buvo veiksminga tik jauniems vaismedžiams (Švirinas, 1995; Lanauskas, 2000; 2004; 2005). vaismedžių šaknims pasiekus nualintą dirvožemį, jie pradėjo augti lėčiau.

teigiamos įtakos obelų augimui ir derėjimui turėjo dirvožemio dezinfekcija for-malinu (Lanauskas, 2004). Šios priemonės veiksmingumas patvirtino nuomonę, kad gentinio dirvos nualinimo priežastys yra biotinės prigimties. dėl neigiamo poveikio aplinkai dirvos cheminė dezinfekcija praktikoje netaikytina.

tokios priemonės, kaip vienkartiniai durpių ar mėšlo priedai sodinimo duobėje, gilus dirvos arimas ar sodinimo duobių iškasimas iš rudens akivaizdaus teigiamo poveikio nepadarė (Lanauskas, 2004).

atliekant tyrimus su pusiau žemaūgėmis obelimis, nustatyta, kad buvusio sodo eilėse prie senų vaismedžių kelmų, tarpueiliuose ar pasodintos išrautų senų vaismedžių vietose obelys užauga beveik tokios pat. naujame lauke augusių obelų kamienų skers-muo buvo didesnis ketvirtadaliu. mažiausiai derėjo šalia senų vaismedžių kelmų augu-sios obelys. Jų derlius buvo 12 % mažesnis negu augusių išrauto sodo vietoje. naujame lauke obelys derėjo maždaug 2,5 karto gausiau negu seno sodo vietoje. Panašiai kito ir vidutinės vaisių masės bei produktyvumo rodikliai (Lanauskas, 2003).

obelų sodo vietoje pasodintos vyšnios ir slyvos auga gerai ir jokių neigiamų padarinių nepastebima (Lanauskas, 1998).

139

Poskiepių jautrumas gent iniam dirvų nual inimui . Paskutiniuosiuose tyrimuose pastebėta, kad tiek poskiepiai, tiek poskiepių ir veislių deriniai skirtin-gai reagavo į dirvos nualinimą. Įvertinus biometrinių rodiklių visumą, nustatyta, kad nualintoje dirvoje jautriausi buvo obelų sodinukai su P 59 ir P 60 poskiepiais. mažiausiai jautrūs gentinio dirvos nualinimo poveikiui buvo ‘auksio’ veislės sodinu-kai su vegetatyviniu poskiepiu P 22 ir ‘Paprastojo antaninio‘ sėjinukais (kviklys ir kt., 2007), o veislės ‘Šampion’ sodinukai – su vegetatyviniais poskiepiais P 2 ir b.396.

atlikti poskiepių tyrimai buvusio sodo vietoje ir gauti skirtumai tarp jų patvirtina tendencijas, nustatytas medelyne: b.396 poskiepio ir ‘Šampion‘ veislės derinys yra mažiau jautrus dirvos nualinimui negu deriniai su m.26 ir P 60 poskiepiais (kviklys ir kt., 2008).

fiziologiniai gent inio dirvų nual inimo aspektai . naujausiuose mūsų tyrimuose ištirti ne tik biometrinių rodiklių pokyčiai, bet ir fiziologiniai pakartotinai toje pačioje vietoje auginamų obelų parametrai. Pagal fotosinte-zės pigmentų (chlorofilo a, b ir karotinoidų) lėtesnę sintezę nualintoje dirvo-je jautriausi gentiniam dirvos nualinimui buvo sėklinis, b.118, P 60 ir P 59 pos-kiepiai (sakalauskaitė ir kt., 2007). akivaizdžiai padidėjusi abscizo rūgšties sintezė rodo, kad dirvos nualinimas yra stresorius obelaitėms (kviklys ir kt., 2008).

Pradėti pakartotinai toje pačioje vietoje auginamų obelų fiziologinių procesų tyrimai yra vertingi kuriant teorinius gentinio dirvų nualinimo neigiamo poveikio šalinimo pagrindus.

išvados. 1. obelų daigynų ir sodų sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai yra gentiškai nualinti. daigynuose dirvos gentinis nualinimas yra stipresnis, o soduose silpnesnis.

2. Prastesnis vaismedžių augimas pakartotinai įveistuose soduose su pagrindinių mitybos elementų trūkumu nesietinas. trąšos veiksmingesnės tais atvejais, kai sodo dirvožemiuose mitybos elementų yra mažiau.

3. sodo ir lauko dirvų mikromicetų rūšinės sudėties ir gausumo skirtumai, teigia-mas terminės dirvos dezinfekcijos poveikis obelų sėjinukams ir cheminės – obelims rodo, kad dirvų gentinio nualinimo priežastys yra biotinės prigimties.

4. Pakartotinai veisiamame sode sodinimo duobėje seną žemę pakeitus šviežia, jaunos obelys auga geriau.

5. buvusio sodo eilėse prie senų vaismedžių kelmų, tarpueiliuose ir išrauto sodo vietoje obelys užauga panašios.

6. nustatyta, kad poskiepiai yra nevienodai jautrūs gentiniam dirvos nualinimui. ‘Šampion‘ veislės obelys su b.396 poskiepiu yra atsparesnės negu skiepytos į pos-kiepius m.26 ir P 60.

7. obelų sodo vietoje vyšnios ir slyvos auga gerai ir jokių neigiamų padarinių nepastebima.

Gauta 2008-07-08 Parengta spausdinti 2008-08-07

140

Literatūra

1. colbran r. c. 1970. replanting apple orchards. Queensland agricultural Journal, 96(2): 92–95.

2. hoestra h. 1968. replant disease of apple in the netherlands. agricultural university, wageningen.

3. kviklys d., Lanauskas J., sakalauskaitė J. 2007. Poskiepių ir dirvos nualinimo įtaka ‘auksio’ veislės obelų sodinukų kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 29–34.

4. kviklys d., Lanauskas J., sakalauskaitė J., kviklienė n., uselis n. 2008. obelų poskiepių gentiškai nualintoje medelyno dirvoje tyrimai in situ. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, mokslinės ataskaitinės konferencijos medžiaga. babtai, 5–66.

5. Lanauskas J. 1998. obelų sodo veisimo tyrimai buvusio sodo vietoje: daktaro disert. santr. babtai.

6. Lanauskas J. 2000. trąšų įtaka jaunoms obelims pakartotinai įveistame sode. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 19–27.

7. Lanauskas J. 2001. obelų daigynų ir sodų dirvos gentinis nualinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 20(4): 3–10.

8. Lanauskas J. 2003. obelų augimas ir produktyvumas gentiškai nualintoje ir ne-nualintoje dirvoje. 2002 metais baigtų mokslo tiriamųjų darbų trumpi praneši-mai. babtai, 38–41.

9. Lanauskas J. 2004. agrotechninių ir cheminių priemonių įtaka obelims pakarto-tinai įveistame sode. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 10–19.

10. Lanauskas J. 2005. trąšų įtaka obelims pakartotinai įveistame sode. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 33–39.

11. Lanauskas J., Lugauskas a., repečkienė J. 1997. microbiological indications of apple replant disease. ecological effects of microorganism action. materials of international conference. 1–4 october, vilnius, 255–259.

12. Lucas e., medicus f. 1886. die Lehre vom obstbau. stuttgart.13. manici L. m., ciavatta c., kelderer m., erschbaumer G. 2003. replant pro-

blems in south tyrol: role of fungal pathogens and microbial population in con-ventional and organic apple orchards. Plant and soil, 256(2): 315–324.

14. neilsen G. h. 1994. Phosphorus on replanted orchards. in: a. brooke Peterson, r. G. stevens (eds.), tree fruit nutrition. Good fruit Grower. washington, 71–78.

15. Pieniążek s. a. 1988. “Zmęczenie” gleby. in: sadownictwo. Panstwowe wydawnictwo rolnicze i Leśne, warszawa, 153–156.

16. sakalauskaitė J., kviklys d., Lanauskas J., kviklienė n., uselis n., duchovskis P. 2007. Gentinio dirvos nualinimo poveikis fotosintetinių pigmentų kiekiui obelų lapuose. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 70–76.

17. savory b. m. 1966. specific replant diseases, causing root necrosis and growth depression in perennial fruit and plantation crops. research rev. east malling, england.

141

18. szczygieł a. 1988. Problem replantacji sadów. Prace instytutu sadownictwa i kwiaciarstwa, 1–2 (97–98): 28–31.

19. szczygieł a., Zepp a. L. 1993. Preliminary study on the occurrence of replant disease in apple orchards in Poland. acta horticulture, 324: 81–84.

20. Švirinas s. 1990. obelų sodų dirvų gentinio nualinimo tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 9: 21–31.

21. Švirinas s. 1995. obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje. sodininkystė ir daržininkystė, 14: 21–28.

22. Švirinas s., Lanauskas J. 2000. obelų sodo veisimas buvusio sodo vietoje. sodininkystė ir daržininkystė, 19(1): 43–52.

23. Моро� П. А. 1990. Аллелопатия в пло�овых са�ах. Наукова �умка, Киев.24. �тто Г., Винклер Х. 1981. Про�лемы почвоутомления и �орь�ы с ним в

насаж�ениях я�лони. �ерлин.25. �улга И. Г., Да�у К. Я. 1991. Почвоутомление и са�оо�ороты в пло�овых

насаж�ениях Мол�овы. Кишинев.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Biological and technological aspects of apple replant disease management in LithuaniaJ. Lanauskas

Summary

the review presents apple replant investigations carried out at the Lithuanian institute of horticulture in 1990–2007. it was established the existence of apple replant problem in the epicalcari–endohypogleic cambisols, clay loam soils previously used for apple trees. more intense soil exhaustion there was in apple tree seedplots, less intense – in the orchards. some species of micromycetes possible phytotoxin-producers were identified in the soil from apple tree rhizosphere. micromycetes of Verticillium dahliae sp. are responsible for root maceration and rots. investigations of fertilizer effect proved that inferior growth of replanted apple trees was not associated with nutrient deficiency in the soil. more effective fertilizers were in the soil containing fewer nutrients. effect of fresh soil in planting holes was positive only for the young trees. soil disinfection with formalin improved growth and yield of replanted apple trees. Preplant supplements of manure or peat, deep tillage and digging of planting holes in autumn had not significant effect on tree growth and yield. tested rootstocks or rootstock-scion combinations were of different tolerance to replant problems. the most sensitive to replantation were rootstocks P 59 and P 60. the most depressed synthesis of photosynthetic pigments (chlorophyll a, b and carotenes) was detected in the leaves of seedling rootstocks and rootstocks b.118, P 60 and P 59.

key words: soil exhaustion, apple trees, fertilizers, disinfection, micromycetes, rootstocks, photosynthetic pigments.

143

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimai Lietuvoje

Loreta Buskienė Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas l.buskiene@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) per pastarą jį dvidešimtmetį. nustatyta, kad derlingiausios aviečių veislės yra šios: ‘siveli’, ‘novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘beglianka’, ‘sputnica’, ‘Zviozdočka’ ir ‘husar’. Pirmųjų atžalų šalinimas pagerino aviečių sveikatingumą, jų ištvermingumą žiemą, padidino uogų masę ir kai kurių veislių aviečių derlių. remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘babje Leto’ rekomenduota auginti, taikant viena-mečių stiebų derėjimo technologiją, o ‘austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘ariadne’ – leidžiant derėti joms du kartus per metus. didžiausias remontantinių ‘Polana’ aviečių derlius gautas, kasmet tręšiant n120K180 ir N90K130, ‘babje Leto’ – n120 ir N60K90 trąšų normomis. Šarminėse dirvose avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5–1,5 % koncentracijos geležies chelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėjo 2,2–4,4 karto, tačiau trąšos neturėjo esminės įtakos aviečių augumui, derliui ir uogos masei. sausais metais drėkintų neremon-tantinių ‘norna’ veislės aviečių derlius padidėjo 73,4 %, remontantinių ‘Polana’ – beveik 3 kartus, palyginti su nedrėkintomis. aviečių pokrūmiuose piktžoles rekomenduotina naikinti kontaktinio herbicido basta 150 sL 3,0 l ha-1 norma, kai vyrauja vienametės, ir 6,0 l ha-1 norma – kai daugiametės piktžolės.

reikšminiai žodžiai: auginimo technologija, avietės, derlius, ištvermingumas žiemą, tręšimas, uogų kokybė, veislės.

Įvadas. avietės yra daugiamečiai, lengvai besidauginantys ir greitai pradedantys derėti sodo augalai, išauginantys puikaus skonio uogas, turinčias dietinių bei gydo-mųjų savybių. Šiuolaikinė medicina jų uogas laiko žmogaus sveikatos ir kūrybinio ilgaamžiškumo eliksyru (Ка�аков, 1994). aviečių uogos aromatingos, jose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, o cukrų ir rūgščių santykis lemia gerą skonį ir tonizuo-jamai veikia žmogaus organizmą (Причко, 1999). Šios uogos pasaulyje paklausios, bet jų išauginama per mažai, nes aviečių auginimui reikia daug rankų darbo. nuolat auga desertinių uogų poreikis, daugiau jų šaldoma ir perdirbama, didėja uogų paklausa Lietuvoje ir eksportui į es šalis.

Lietuvoje vis labiau domimasi avietėmis ir veisiami versliniai avietynai, kurių plotai pastaraisiais metais viršija 260 ha (kviklys, 2006), todėl būtina įvertinti ir parinkti tinkamiausias mūsų šalies agroklimato sąlygomis naujas aviečių veisles, atitinkančias

144

rinkos keliamus reikalavimus. intensyvios uogininkystės sąlygomis veislė įgauna didelę reikšmę, nes jos savybės konkrečiomis agroklimato sąlygomis lemia gamybos efek-tyvumą. daugumos vakarų europos šalių ir Jav selekcijos aviečių veislės derlingos, bet neištvermingos žiemą ir jautrios temperatūrų kaitai (Исачкин ir kt., 2001; kikas ir kt., 2002; Gwozdecki, 2003; Zornić ir kt., 2003). Ši problema ypač aktuali mūsų šalies klimato sąlygomis, kai žiemą dažnai atšyla ir po to staigiai atšąla. Šiuo atžvil-giu tradicinei aviečių auginimo sistemai puiki alternatyva yra remontantinių aviečių auginimas, taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją, kai išvengiama augalų pašalimo žiemą. dėl šios mažiau rankų darbo reikalaujančios technologijos auginti remontantines avietes yra pigiau negu įprastines. tokias avietes mažiau reikia purkšti pesticidais, todėl produkcija gali būti ekologiška. remontantinės avietės plačiau augi-namos versliniuose avietynuose, atsiradus naujoms, produktyvioms veislėms. tikslinga ne tik parinkti naujas aviečių veisles konkrečioms šalies agroklimato sąlygoms, bet ir tobulinti aviečių auginimo technologijas, atskleisti jų privalumus, optimizuojant augalų mitybą bei drėgmės režimą, gerinant stiebų sveikatingumą, garantuojant gausų ir geros kokybės uogų derlių vasarą bei rudenį.

darbo tikslas – apibendrinti aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimus, at-liktus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute per pastarąjį dvidešimtmetį.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 44 aviečių veislės buvo tiriamos dviem etapais: 1989–1993 m. ir 2002–2006 m. tyrimams pasirinktos naujos bei introdukuotos aviečių veislės, sukurtos rusijoje (Ка�аков, 1994; Исачкин ir kt., 2001; По�орожный, 2004), ukrainoje, estijoje (kikas ir kt., 2002), Lenkijoje (danek, 1995; 2004; Gwozdecki, 2003), bulgarijoje, Škotijoje, Jav, kanadoje. vykdant aviečių technologinius tyrimus, buvo ištirta pirmųjų aviečių atžalų šalinimo įtaka augalų sveikatingumui bei derėjimui (buskienė, 1999 b), parinktos atitinkamo tipo atramos skirtingo augumo avietėms (buskienė, 2003 b), įvertintos dvi skirtingos remontantinių aviečių auginimo technologijos atskiroms veislėms (buskienė, uselis, 2002), ištirta skirtingų azoto ir kalio trąšų normų įtaka remontantinių aviečių augumui bei produktyvumui (buskienė, uselis, 2008), įvertintas geležies chelato trąšų poveikis aviečių mitybai pagerinti šarminėse dirvose (buskienė, 2006), ištirta drėkinimo įtaka remontantinėms ir neremontantinėms avietėms skirtingo drėgnumo metais (buskienė, Petronis, 2000; 2004), nagrinėtos piktžolių avietyne naikinimo problemos (buskienė, 2005).

avietės pasodintos 3,0 × 0,5 m atstumais. Jos augintos pagal priimtas uogynų auginimo technologijas (intensyvios…, 2002). augalų juostos plotis – apie 60 cm, stiebų skaičius nenormuotas. apskaitinio bandymų laukelio plotis – 3 m, ilgis –3–5 m. bandymai vykdyti keturiais pakartojimais.

vyraujantys dirvožemiai – sekliai karbonatingi giliau glėjiški rudžemiai (rdg4-k1), vidutinio sunkumo ir sunkūs priemoliai. agrocheminė dirvožemio charakteristi-ka: phKCl – 7,1, humuso – 2,3 %, P2O5 – 290 mg kg-1, k2o – 180 mg kg-1.

nustatyta: aviečių vienamečių stiebų skaičius 1 m ilgio augalų juostoje, jų skersmuo ir aukštis; stiebų pašalimas po šaltų žiemų (įvertintas 5 balų sistema: 0 – nepašalę, 5 – visai iššalę); uogų derlius (t ha-1); vidutinė uogos masė (pirmojo, trečiojo ir paskutiniojo skynimo metu, rendomizuotu būdu atrinkus po 100 uogų iš lauke-lio). veislių tyrimo bandymuose fiksuota fenologinių tarpsnių eiga (Программа…,

145

1973), įvertinti vienamečių stiebų grybinių ligų – žievėplaišos (Didymella applanata sacc.) ir degulių (Gloesporium venetum speg.) – paplitimas ir intensyvumas pagal 0–4 balų sistemą (0 – nepažeista, 4 – daug pažeidimų, susiliejančių į stambias nekrozi-nes dėmes, apimančias daugiau kaip 50 % stiebo skersmens) (Минкевич, Хохрякова, 1971). remontantinių aviečių papildomai išmatuotas stiebo derančiosios dalies ilgis, suskaičiuotos vaisinės šakelės ant stiebo, subrendusios ir iki rudens šalnų nespėjusios subręsti užuomazgos ant stiebo.

Šviežių aviečių uogų biocheminiai tyrimai atlikti pagal biochemijos ir technolo-gijos laboratorijoje taikomas metodikas. uogos homogenizuotos „bosch easy mixx“ (tipas cnhr6, robert bosch Gmbh) smulkintuvu. aviečių uogose nustatyta: tirpios sausosios medžiagos – refraktometru, askorbo rūgštis (vitaminas c) – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu, naudojant chloroformą (intensyviai spalvotoms ištraukoms) (Мето�ы…, 1987).

tyrimų duomenys statistiškai įvertinti dispersinės analizės metodu rendomizuotų pakartojimų blokams.

rezultatai ir jų aptarimas. aviečių veislių tyrimai. Pirmuoju aviečių veislių tyrimo etapu (1989–1993 m.) derlingumu ir ištvermingumu žiemą išsiskyrė ankstyva aviečių veislė ‘meteor’ – 3,41 t ha-1, vidutinio ankstyvumo –‘novokitajevskaja’ – 3,77 t ha-1, ‘brianskij rubin’ – 3,03 t ha-1, ‘balzam’ – 3,00 t ha-1, ‘brigantina’ – 2,52 t ha-1. stambiausias uogas išaugino ‘solnyško’, ‘brigantina’ ir ‘balzam’ veislių avietės. aviečių veislės ‘meteor’, ‘novokitajevskaja’, ‘brianskij rubin’, ‘balzam’ ir ‘brigantina’ buvo pasiūlytos auginti versliniuose uogynuose, o ‘meteor’, ‘novokitajevskaja’, ‘brianskij rubin’ ir ‘solnyško’ – mėgėjiškuose soduose (buskienė, 1999 a; �ускене, 1999).

antruoju aviečių veislių tyrimo etapu (2002–2006 m.) ištvermingiausios žiemą buvo standartinės ‘novokitajevskaja’ ir ‘beglianka’ veislių avietės, labiausiai pašalo ‘meeker’ bei ‘Glen moy’ aviečių stiebai. ištvermingiausios žiemą yra tų veislių avie-tės, kurios turi ilgą gilios ramybės periodą (Ка�аков, 1994). aviečių stiebai pakenčia gana žemas temperatūras, tačiau jie jautrūs staigiems temperatūrų svyravimams žie-mą, ypač jos pabaigoje. kadangi pastaraisiais metais mūsų žiemos darosi vis labiau permainingos ir po dažnų atšilimų dažnai prasideda šalčiai, aviečių ištvermingumas žiemą tampa viena iš svarbiausių biologinių ir ūkinių savybių. stiebų pašalimas žie-mą labiausiai sąlygojo aviečių derlingumo pokyčius. derlingiausios aviečių veislės buvo ‘siveli’, ‘novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘beglianka’, ‘sputnica’, ‘Zviozdočka’ ir ‘husar’ (5,08–4,11 t ha-1). dėl pašalusių žiemą stiebų mažiausias buvo ‘meeker’ ir ‘Glen moy’ aviečių derlius (1,81–2,87 t ha-1). estijos mokslininkai taip pat pabrėžė, kad aviečių derlingumas labiausiai priklauso nuo veislės ištvermingumo žiemą (kikas ir kt., 2002). mūsų tyrimų duomenimis, stambiausias uogas išaugino nepakankamai ištvermingos žiemą aviečių veislės ‘meeker’ ir ‘Glen moy’, taip pat veislės ‘aborigen’ ir ‘miraž’ (buskienė, 2007). Pietų rusijos mokslininkai iš tirtų 11 aviečių veislių pagal kompleksą požymių kaip vieną iš geriausių išskyrė veislę ‘husar’ (По�орожный, 2004). mūsų tyrimų duomenimis, ši veislė dėl geros uogų kokybės ir derliaus yra viena iš perspektyviausių versliniams avietynams.

Tiriant remontantines aviečių veisles, visuose Lsdi vykdytuose bandymuo-se išsiskyrė lenkų selekcininko J. daneko sukurta veislė ‘Polana’. Šių aviečių deranti stiebo dalis buvo 65,7 % ilgesnė negu tuo metu Lietuvoje rajonuotos remontantinės

146

aviečių veislės ‘babje Leto’. ‘Polana’ avietės išaugino 27,7 % stambesnes uogas negu ‘babje Leto’. vidutinis ‘Polana’ aviečių derlius buvo 8,2 t ha-1, t. y. 148,2 % didesnis nei ‘babje Leto’ (buskienė, 2003 a). iš vėlesnių remontantinių aviečių veislių konkursinių bandymų gausiausiu derliumi išsiskyrė standartinė veislė ‘Polana’, o menkiausiu – ‘ariadne’. stambiausias uogas išaugino ‘austrijas remontanta’ ir ‘Polana’ avietės.

uogų biocheminės sudėt ies tyr imai. tiriant naujas bei introdukuotas aviečių veisles, svarbią vietą užima uogų biocheminės sudėties tyrimai. iš tirtų aviečių veislių uogų patrauklumu išsiskyrė ‘willamette’ ir ‘beskid’ (4,46 ir 4,18 balo), o ge- uogų patrauklumu išsiskyrė ‘willamette’ ir ‘beskid’ (4,46 ir 4,18 balo), o ge-riausiu skoniu – ‘novokitajevskaja’ bei ‘canby’ (4,26 ir 4,25 balo) uogos (viškelis ir kt., 2006). ‘willamette’ ir ‘beskid’ veislių aviečių uogos buvo ne tik patrauklios išvaizdos, bet ir stambios, gero skonio, pasižymėjo dideliu askorbo rūgšties bei an-tocianinų kiekiu. ‘canby’ veislės aviečių uogos taip pat išsiskyrė stambumu, dideliu tirpių sausųjų medžiagų ir askorbo rūgšties kiekiu bei geru cukrų ir rūgščių santykiu (Ру�инскене ir kt., 2007). ‘otava’ veislės uogos išsiskyrė iš esmės gausiausiu tirpių sausųjų medžiagų (13,7 %), didesniu cukrų (7,02 %), askorbo rūgšties (24,4 mg 100 g-1) ir antocianinų (90,3 mg 100 g-1) kiekiu. daugiausia antocianinų (129,5 mg 100 g-1) ir daugiau askorbo rūgšties (23,6 mg 100 g-1) rasta ‘Glen moy’ aviečių uogose. Gausiu tirpių sausųjų medžiagų (11,8 %), askorbo rūgšties (20,4 mg 100 g-1) ir antocianinų (92,0 mg 100 g-1) kiekiu pasižymėjo ‘husar’ uogos. askorbo rūgšties kiekiu išsiskyrė ‘miraž’ (24,80 mg 100 g-1) ir ‘meeker’ (24,4 mg 100 g-1) avietės (buskiene ir kt., 2007; buskienė, rubinskienė, 2007).

tiriant remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘babje Leto’, jų rudens derliaus uogose nustatyta 32–73 % daugiau askorbo rūgšties – tai rudeninių uogų privalumas, nors jos sukaupė 9,7 % mažiau tirpių sausųjų medžiagų negu vasarą. abiejų remontan-tinių veislių aviečių uogų biocheminė sudėtis buvo panaši (buskienė, uselis, 2002).

aviečių auginimo technologi jų tyr imai . aviečių pirmųjų atžalų šal inimo tyrimai. siekiant pagerinti aviečių stiebų sveikatingumą nenaudojant che-minių priemonių, Lsdi ištirta pirmųjų aviečių atžalų šalinimo įtaka 13 veislių aviečių augimui, derėjimui, stiebų ligotumui ir jų pašalimui žiemą. išpjovus pirmąsias atžalas, vėliau išaugusiosios žymiai mažiau užsikrėtė grybinėmis stiebų ligomis (žievėplaiša bei deguliais), dėl to pagerėjo augalų ištvermingumas žiemą, taip pat padidėjo aviečių uogų masė. Pašalinus 5–20 cm aukščio atžalas, ‘solnyško’ aviečių derlius padidėjo 16,8–51,8 %, ‘rubin bulgarskij’ – 27,4–10,4 %, ‘Žuravlik’ – 7,5–15,0 %, ‘brianskij rubin’ – 2,3–4,6 %; ‘kostinbrodskaja’, ‘meteor’, ‘njuburg’ bei selekcinio nr. 114-1 derlius nepakito, o žemaūgių veislių aviečių ‘balzam’ ir ‘brigantina’ – sumažėjo, nes stiebai nespėjo užaugti pakankamo aukščio (buskienė, 1999 b).

intensyvinant verslinį aviečių auginimą, svarbus vaidmuo tenka atskirų veislių grupių aviečių formavimui i r a t ramų t ipo parinkimui. tirtas skirtingo augumo aviečių ‘norna’ ir ‘veten’ augimas bei derėjimas, jas auginant ir formuojant su įvai-riomis atramomis. nustatyta, kad aukštaūgės ‘norna’ avietės išaugino aukščiausius stiebus, kai buvo auginamos su vertikaliomis plokščiosiomis (176 cm) ir vertikalio-mis laisvosiomis (175 cm) atramomis. stambiausias uogas ‘norna’ avietės išaugino be atramų ir su dvigubomis atramomis. ‘norna’ avietės subrandino didžiausią derlių (7,5 t ha-1), kai buvo auginamos su dvigubomis atramomis – iki 50 % daugiau negu be atramų. aukštaūgių ‘norna’ aviečių derlių labiau lėmė stiebų aukštis bei skersmuo

147

negu augalų juostos tankumas. Žemaūgės ‘veten’ avietės geriausiai derėjo (4,3 t ha-1) augintos be atramų. stambiausias uogas jos subrandino auginamos be atramų ir su vertikaliomis plokščiosiomis atramomis. nustatyta, kad žemaūgių ‘veten’ aviečių derlių lėmė ne tik stiebų aukštis ir skersmuo, bet ir krūmų tankumas (buskienė, 2003 b).

ištyrus ir rekomendavus naujas remontantinių aviečių veisles versliniams uo-gynams, iškilo būtinumas ištirti ir parinkti šioms veislėms efektyvias, maksimaliai mechanizuotas auginimo technologi jas, įvertinant svarbiausius šių technologijų aspektus. remontantinės aviečių veislės ‘babje Leto’ ir ‘Polana’ buvo tiriamos taikant dvi skirtingas auginimo technologijas (avietėms derant vieną ir du kartus per metus). taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją (avietėms derant vieną kartą per me-tus), ‘babje Leto’ aviečių derlius padidėjo 60 %. ‘Polana’ aviečių derlius, taikant abi technologijas, iš esmės nesiskyrė, nors ant vienamečių stiebų išaugo 14,5 % didesnis uogų derlius. ‘babje Leto’ avietėms derant du kartus per vegetaciją, vasaros derlius sudarė 60 %, ‘Polana’ aviečių – 43 % bendrojo derliaus. ‘babje Leto’ rudens derlius, derant tik vienamečiams stiebams, buvo 4 kartus didesnis, o ‘Polana’ – 2 kartus dides-nis už rudens derlių, kai avietės dera du kartus per metus (�ускене, 2000; buskienė, uselis, 2002). vėlesnių tyrimų duomenimis, remontantines ‘austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘ariadne’ avietes rekomenduojama auginti, leidžiant derėti joms du kartus per metus, nes jų derlius vasarą žymiai didesnis negu rudenį.

aviečių t ręš imo tyr imai. kadangi avietės yra jautriausios azoto ir kalio trūkumui (kopytowski, 1991; smolarz, 1996), buvo įvertinta skirtingų azoto ir kalio trąšų normų įtaka remontantinių aviečių augimui ir produktyvumui. atliktuose tręšimo bandymuose nustatyta, jog storiausi ‘babje Leto’ ir ‘Polana’ aviečių stiebai užaugo patręšus n120K180. avietės, patręštos vien azoto trąšomis, išaugino aukštesnius, bet plonesnius stiebus. Pastebėta tendencija, kad stiebai išauga stambesni, patręšus azoto ir kalio trąšomis kartu. remontantinių aviečių derlius priklausė ne tiek nuo stiebų aukščio, kiek nuo jų derančios dalies ilgio, nes uogos mezgamos ne ant viso stiebo. didžiausia ‘Polana’ aviečių deranti stiebo dalis buvo, patręšus ne vien azoto, bet ir kalio trąšomis – n120K180 ir N90K130.. ‘babje Leto’ avietės geriausiai derėjo patręštos n120 ir N60K90, o iš esmės menkiausiai – n60. didžiausias ‘Polana’ aviečių derlius gautas, patręšus n120K180 ir N90K130, o mažiausias – n60. Patręšus skirtingomis mineralinių trąšų normomis, ‘Polana’ aviečių derlius svyravo paklaidos ribose, tačiau jis visuomet buvo didesnis tuose variantuose, kur tręšta ne vien azoto, bet ir kalio trąšomis (buskienė, uselis, 2008).

aktuali problema aviečių mityboje šarminėse dirvose yra nepakankamas geležies įsisavinimas. trūkstant geležies, jaunų ūglių viršūnės gelsta, lapai pabąla, jų gysloms išliekant žalioms. siekiant pagerinti aviečių mitybą geležimi, Lsdi bandymuose ‘brianskij rubin’ veislės avietės per lapus buvo purkštos 0,5; 1,0 ir 1,5 % koncentracijų geležies chelato trąšų tirpalais. Įvertintas geležies chelato trąšų poveikis augalų lapų cheminei sudėčiai, aviečių augumui, derliui ir uogos masei. nustatyta, kad ‘brianskij rubin’ avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5 % ir 1,0 % koncentracijos geležies chelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėjo atitinkamai 4,4 ir 3,5 karto, o nupurškus 1,5 % koncentracijos tirpalu – 2,2 karto. aviečių purškimas 1,5 % koncentracijos geležies chelato tirpalu iš esmės padidino kalio (39,6 %), azoto (13 %) ir fosforo (5,6 %) kiekį lapuose, o sumažino mangano bei vario (po 24 %),

148

boro (16 %), magnio (14,2 %) ir cinko (7,5 %). Purškimas skirtingų koncentracijų geležies chelato trąšų tirpalais neturėjo esminės įtakos aviečių augumui, derliui ir uogos masei (buskienė, 2006).

aviečių drėkinimas. aviečių derlių žymia dalimi lemia ne tik trąšos, bet ir vanduo. avietės, kaip ir braškės, yra vienos iš jautriausių uoginių augalų drėgmės trūku-mui. nevienodo drėgnumo metais įvertinta drėkinimo įtaka neremontantinių ‘norna’ ir remontantinių ‘Polana’ aviečių augumui bei produktyvumui. sausais 1999 m. drė-kintų ‘norna’ aviečių stiebai užaugo apie 28 % aukštesni ir 17,4 % storesni, jų buvo apie 16 % daugiau negu nedrėkintų. drėkintų ‘norna’ aviečių derlius sausais metais padidėjo 73,4 % (4,7 t ha-1). nustatyta, kad ypač efektyvu sausais metais drėkinti remontantines avietes (jos augintos pagal vienamečių stiebų derėjimo technologiją). sausais metais drėkintų ‘Polana’ aviečių stiebai užaugo apie 24 % storesni ir 19 % aukštesni negu nedrėkintų. drėkintos remontantinės avietės užaugino 3,2 karto ilges-nę derančiąją stiebo dalį, suformavo dvigubai daugiau užuomazgų, jų uogos masė pa-didėjo 1,5 karto, o derlius – beveik 3 kartus (4,5 t ha-1), palyginti su nedrėkintomis. Šie akivaizdūs rezultatai rodo, kad avietes, ypač remontantines, būtina drėkinti sausais metais ar sausringais vegetacijos periodais. Pakankamo drėgnumo metais drėkinimas neturėjo esminės įtakos aviečių augumui ir derliui (buskienė, Petronis, 2000; 2004).

herbicidų tyr imai . viena iš dažniausių problemų, su kuria nuolat susidu-ria aviečių augintojai, yra didelis avietynų piktžolėtumas. Labai svarbu išnaikin-ti piktžoles, ypač daugiametes, prieš avietyno įveisimą. tačiau vėliau avietynas vis tiek užsiteršia piktžolių sėklomis. siekiant spręsti verslinių avietynų piktžolė-tumo problemas, Ldsi ištirtas kontaktinio herbicido basta 150 sL (veikl. medž. – amonio gliufosinatas) ir jo mišinio su sisteminiu herbicidu mcPa super 500 sL (dimetilamino, natrio ir kalio druska) efektyvumas piktžolėms naikinti nere-montantinių aviečių pokrūmiuose. nupurškus basta 150 sL 6,0 l ha-1 norma, ben-dras piktžolių kiekis sumažėjo 95,1–99,5 %, nupurškus basta 150 sL 4,0 l ha-1 ir mcPa super 500 sL 2,0 l ha-1 mišiniu – 92,0–100 %. vienametes piktžoles avie-čių pokrūmiuose efektyviausiai naikino herbicido basta 150 sL 6,0 l ha-1 ir 3,0 l ha-1

normos. Paprastąsias kiaulpienes (Taraxacum officinale L.) ir kitas daugiametes piktžoles visiškai išnaikino minėtas herbicidų mišinys. Labai veiksminga buvo basta 150 sL 6,0 l ha-1 norma – piktžolių sumažėjo 95,6–99,4 %. herbicidai 20–25 % sumažino aviečių vienamečių stiebų kiekį, bet neveikė jų augumo. nupurkštų kon-taktinio herbicido basta 150 sL 6,0 l ha-1 norma ‘norna’ veislės aviečių uogų derlius padidėjo 15,4 %, o nupurkštų basta 150 sL 4,0 l ha-1 ir sisteminio herbicido mcPa su-per 500 sL 2,0 l ha-1 mišiniu – 30,1 % sumažėjo. aviečių pokrūmiuose piktžoles rekomenduojama naikinti kontaktinio herbicido basta 150 sL 3,0 l ha-1 norma, kai vyrauja vienametės, ir 6,0 l ha-1 norma – kai daugiametės piktžolės (buskienė, 2005).

išvados. 1. derlingiausios aviečių veislės yra ‘siveli’, ‘novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘beglianka’, ‘sputnica’, ‘Zviozdočka’ ir ‘husar’ (5,08–4,11 t ha-1). ištvermingumu žiemą išsiskiria ‘novokitajevskaja’, ‘beglianka’, ‘meteor’, ‘brianskij rubin’, ‘balzam’, ‘brigantina’ veislių avietės. stambiausias uogas išaugina ‘meeker’, ‘Glen moy’, ‘aborigen’, ‘miraž’, ‘solnyško’, ‘brigantina’, ‘balzam’ avietės.

2. Pašalinus pirmąsias 5–20 cm aukščio aviečių atžalas, vėliau išaugusios atžalos žymiai mažiau užsikrečia grybinėmis stiebų ligomis, pagerėja aviečių ištvermingumas

149

žiemą, padidėja uogos masė. ‘solnyško’ aviečių derlius padidėja 16,8–51,8 %, ‘rubin bulgarskij’ – 27,4–10,4 %, ‘Žuravlik’ – 7,5–15,0 %.

3. aukštaūgės ‘norna’ avietės subrandina didžiausią derlių (7,5 t ha-1), auginamos su dvigubomis atramomis – iki 50 % daugiau negu be atramų. mažai augios ‘veten’ avietės geriausiai dera (4,3 t ha-1) auginamos be atramų.

4. remontantines aviečių veisles ‘Polana’ ir ‘babje Leto’ rekomenduojama au-ginti, taikant vienamečių stiebų derėjimo technologiją (vienas derlius per metus), o ‘austrijas remontanta’, ‘Zeva’ ir ‘ariadne’ – leidžiant derėti joms du kartus per metus. versliniams avietynams rekomenduojama veislė ‘Polana’.

5. didžiausias remontantinių ‘Polana’ aviečių derlius gaunamas, kasmet tręšiant N120K180 ir N90K130, ‘babje Leto’ – n120 ir N60K90 trąšų normomis

6. ‘brianskij rubin’ avietes aštuonis kartus per vegetaciją nupurškus 0,5–1,5 % koncentracijos geležies chelato trąšų tirpalais, geležies kiekis jų lapuose padidėja 2,2–4,4 karto, tačiau šios trąšos neturi esminės įtakos aviečių augumui, derliui ir uogos masei.

7. sausais metais drėkinamų neremontantinių ‘norna’ veislės aviečių derlius padi-dėja 73,4 % (4,7 t ha-1), remontantinių ‘Polana’ derlius – beveik 3 kartus (4,5 t ha-1) ir uogos pastambėja 1,5 karto, palyginti su nedrėkintomis. Pakankamo drėgnumo metais drėkinimas esminės įtakos aviečių augumui ir derliui neturi.

8. neremontantinių aviečių pokrūmiuose piktžoles rekomenduojama naikinti kon-taktinio herbicido basta 150 sL 3,0 l ha-1 norma, kai vyrauja vienametės, ir 6,0 l ha-1 norma – kai daugiametės piktžolės.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. buskienė L. 1999 a. 13 veislių aviečių biologinis-ūkinis įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 18(1): 28–37.

2. buskienė L. 2006. aviečių mitybos geležimi optimizavimo galimybės. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 47–55.

3. buskienė L. 2005. herbicidų įtaka avietyno piktžolėtumui, aviečių augumui ir derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 81–90.

4. buskienė L. 2007. introdukuotų aviečių veislių biologinės-ūkinės savybės. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 153–161.

5. buskienė L. 1999 b. Pirmųjų atžalų naikinimo įtaka aviečių augimui ir derėji-mui. sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 3–15.

6. buskienė L. 2003 a. remontantinių ‘Polana’ aviečių augumas ir produktyvumas skirtingomis mitybos azotu bei kaliu sąlygomis. 2002 metais baigtų mokslo ti-riamųjų darbų trumpi pranešimai. babtai, 48–51.

7. buskienė L. 2003 b. skirtingai formuojamų aviečių augumas ir derėjimas. sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 3–12.

8. buskienė L., Petronis P. 2004. drėkinimo įtaka aviečių augumui ir produktyvu-mui. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 33–40.

150

9. buskienė L., Petronis P. 2000. irrigation effect on growth and productivity of autumn raspberry cultivar ‘Polana’. fruit Production and fruit breeding. fruit science, 207: 177–180.

10. buskienė L., rudzinskienė m. 2007. Performance of 12 raspberry cultivars under Lithuanian conditions. Совершенствование Сортимента Пло�овых, Яго�ных, �рехопло�ных Культур и Виногра�а в Современных Условиях Хо�яйствования. Материалы Меж�унаро�ной Научно Практической Конференции. Самохваловичи, �еларусь, 216–220.

11. buskienė L., rudzinskienė m., viškelis P. 2007. investigation of growth vigour, yielding and berry quality of the promising raspberry cultivars in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 138–148.

12. buskienė L., uselis n. 2008. the influence of nitrogen and potassium fertili-zers on the growth and yield of raspberries cv. ‘Polana’. agronomy research, 6(1): 27–35.

13. buskienė L., uselis n. 2002. biological peculiarities of autumn raspberry and assessment of cropping on primocanes technology. sodininkystė ir daržininkys-tė, 21(3): 55–63.

14. danek J. 1995. malina. warszawa. 15. danek J. 2004. uprawa maliny i jeźyny. hortpress, warszawa. 16. Gwozdecki J. 2003. raspberry production in Poland. Proceedings of i symposium

on raspberry of serbia and montenegro with international Participation. Čačak, 157.

17. intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. n. uselis (sudaryt.). babtai, 5–64.

18. kikas a., Libek a., hanni L. 2002. evaluation of raspberry cultivars in estonia. acta horticulturae, 585: 203–207.

19. kopytowski J. 1991. nawoźenie malin. intensyfikacja sadownictwa w Polsce, materialy art. 27–29 maja, olsztyn, 81–82.

20. kviklys d., uselis n., bobinas Č., kviklienė n., Lanauskas J. 2006. vaisių ir uogų auginimo Lietuvoje koncentracija ir specializacija. sodininkystė ir darži-ninkystė, 25(1): 81–89.

21. smolarz k. 1996. malina i Jeźyna. warszawa. 22. viškelis P., rudzinskienė m., buskienė L., bobinaitė r. 2006. Lietuvoje augina-

mų aviečių uogų kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 74–80.23. Zornić b., Petrović s., milošević t., Leposavić a. 2003. raspberry products in

europe and the usa. Proceedings of i symposium on raspberry of serbia and montenegro with international Participation. Čačak, 153.

24. �ускене �. 1999. �сновные �иологические и хо�яйственные при�наки и свойства сортов малины. Итоги и Перспективы Яго�ово�ства. Материалы Меж�унаро�ной Научно Практической Конференции. 13–16 июля, Самохваловичи, �еларусь, 27–31.

25. �ускене �. 2000. Про�уктивность ремонтантных сортов малины при ра�ных системах во��елывания. Пло�ово�ство, 13: 219–223.

26. Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., �уковникова Г. А., Иконникова М. И. 1987. Мето�ы �иохимического иссле�ования растений. По� ре�. А. И. Ермакова. �енингра�.

151

27. Исачкин А. В., Воро�ьев �. Н., Ала�ина �. Н. 2001. Сортовой каталог. Яго�ные культуры. �КСМ�, Москва.

28. Ка�аков И. В. 1994. Малина и ежевика. Колос, Москва.29. Минкевич И. И., Хохрякова Т. М. 1971. Мето�ика выявления и учета

�оле�ней пло�овых и яго�ных культур. Москва.30. По�орожный В. Н. 2004. Сорта малины �ля а�аптивной системы

яго�ово�ства южных регионов России. Пло�ово�ство, 16: 209–212. 31. Причко Т. Г. 1999. Яго�ы в �иохимической и технологической оценке.

Итоги и Перспективы Яго�ово�ства. Материалы mеж�унаро�ной Научно Практической Конференции. Самохваловичи, �еларусь, 22–24.

32. Программа и мето�ика сортои�учения пло�овых и яго�ных культур. 1973. Мичуринск, 198–222.

33. Ру�инскене М. В., Вишкялис П. И., �ускене �. Н. 2007. И�учение сортов малины. Совершенствование cортимента пло�овых, яго�ных, орехо- пло�ных культур и виногра�а в современных условиях хо�яйствования. Материалы Меж�унаро�ной Научно Практической Конференции. Самохваловичи, �еларусь, 221–226.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

investigations of raspberry cultivars and technologies of their growing in LithuaniaL. Buskienė

Summary

there are reviewed in the article the investigations of raspberry cultivars and technolo-gies of their growing carried out at the Lithuanian institute of horticulture (Lih) during the last twenty years. it was established that the most productive raspberry cultivars are these: ‘siveli’, ‘novokitajevskaja’, ‘Zorinka’, ‘beglianka’, ‘sputnica’, ‘Zviozdočka’ and ‘husar’. elimination of the first shoots improved raspberry healthiness, their winterhardiness, increased berry weight and the yield of some raspberry cultivars. there was recommended to grow remontant raspberry cultivars ‘Polana’ and ‘babje Leto’ applying the technology of annual stem yielding and ‘austrijas remontanta’, ‘Zeva’ and ‘ariadne’ – allowing them to yield twice per year. the biggest remontant raspberry ‘Polana’ yield was obtained every year fertilizing them with n120K180 and N90K130, ‘babje Leto’ – n120 and N60K90, fertilizer rates. when raspberries in alkaline soils were sprayed eight times per vegetation with iron chelate solution of 0,5–1,5 % concentration, the amount of iron in their leaves increased 2,2–4,4 times, but fertilizers didn’t influence essentially raspberry growth vigour, yield and berry weight. during dry years the yield of irrigated not remontant raspberries ‘norna’ in-creased 73,4 % and this of remontant raspberries ‘Polana’ – almost 3 times in comparison with not irrigated. it is recommended to destroy weeds under raspberry bushes with contact herbicide basta 150 sL 3,0 l ha-1 rate when annual weeds prevail and 6,0 l ha-1 rate when multiannual weeds prevail.

key words: growing technology, raspberry, yield, winterhardiness, fertilization, berry quality, cultivars.

153

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

inovatyvių braškių auginimo technologijų kūrimo ir tobulinimo raida Lietuvoje

nobertas UselisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas n.uselis@lsdi.lt

Per 1988–2008 m. laikotarpį Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi), atsižvelgiant į šalies ūkines-ekonomines bei socialines-demografines sąlygas, buvo kuriamos ir tobulinamos verslinių braškių auginimo technologijos. tyrimų metu buvo gilintasi į braškių augimo, vystymosi ir derėjimo biologiją, o esminiai braškininkystės verslo aspektai buvo pagrįsti ekonomiškai. Per šį laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensyvių, neracionalių verslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių, ekonomiškai pagrįstų. naujausios braškių auginimo tehnologijos užtikrina gausų geros kokybės desertinių uogų derlių jau pirmaisiais po sodinimo metais. rinkoje esant ne mažesnei kaip 5–6 Lt kg-1 vidutinei uogų kainai, galima ir Lietuvoje pereiti prie vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrinti didelių, puikios kokybės uogų tiekimą vietinei rinkai bei eksportui.

reikšminiai žodžiai: braškės, auginimo technologijos, veislės, derlius, uogų kokybė.

Įvadas. Per pastarąjį dvidešimtmetį braškių auginimo technologijų kūrimas versliniams braškynams bei braškių veislių tyrimai Lietuvoje buvo vykdomi keliais etapais. Planuojant ir vykdant bandymus, visada buvo atsižvelgiama į uogų poreikį bei ūkinę-ekonominę bei socialinę-demografinę šalies padėtį. Praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje dėl nepakankamo Lietuvos gyventojų aprūpinimo šviežiomis ir perdirbtomis uogomis buvo atkreiptas dėmesys į verslinių uogynų plėtrą šalyje. tuo metu verslinių uogynų technologijos buvo atsilikusios ir dėl to buvo būtina plėsti mokslinius tyrimus ir tobulinti esamas bei kurti naujas uoginių augalų, taigi ir braškių, verslinio auginimo technologijas. tuo metu buvo išplėsti verslinių bei reprodukcinių braškynų įveisimo laiko bei dirvos priežiūros būdų tyrimai, taikant braškių auginimo lygiame paviršiuje technologiją.

ieškant pažangiausių verslinių braškių auginimo technologijų, buvo tiriamos braš-kių „frigo“ daigų išauginimo ir išlaikymo šaldytuve bei prikasus lauke technologijos bei tyrinėtas braškių augimas, vystymasis bei derėjimas veisiant braškynus šviežiai iškastais ir šaldytais „frigo“ daigais. deja, dėl ūkinių-ekonominių sąlygų braškių „frigo“ daigų paklausa padidėjo tik pastaraisiais metais, kai išaugo desertinių braškių poreikis ne sezono metu. Šio tūkstantmečio pradžioje atlikti nesezoninių braškių auginimo nešildomuose šiltnamiuose, naudojant šaldytus „frigo“ daigus, tyrimai.

154

Pastaraisiais metais verslinis braškių auginimas plečiasi (kviklys ir kt., 2006), tačiau, atsižvelgiant į socialines-demografines sąlygas, kai iš šalies išvažiavo didelė dalis darbingų žmonių, uogininkystėje atsirado būtinybė diegti mechanizuotas, ran-kų darbo neimlias braškių auginimo technologijas. be to, pagerėjus miesto žmonių pragyvenimo lygiui, vis paklausesnės tampa geros kokybės desertinės braškės, ypač ne sezono metu. tačiau, nors Lietuvos gyventojų perkamoji galia ir padidėjo, bet es šalyse senbuvėse geros kokybės desertinių uogų kaina yra žymiai didesnė. neatsitiktinai pastaraisiais metais kuriama agroklimatiniu ir ekonominiu aspektais pagrįsta, mak-simaliai mechanizuota desertinių braškių auginimo profiliuotame paviršiuje, taikant fertigaciją, technologija.

kadangi braškių veislė yra viena svarbiausių ir neatskiriama technologijos dalis, todėl visais technologijų tyrimo etapais buvo tiriamos ir veislės. taikant naują braš-kių auginimo technologiją, būtina rasti ir tinkamiausią tai technologijai veislę. be to, veislės nuolat keičiasi – vienos pasensta, kitos sukuriamos, todėl braškių veislių tyrimai per pastarąjį laikotarpį buvo vykdomi nuolat, tik buvo taikomos skirtingos jų auginimo technologijos.

darbo tikslas – išanalizuoti ir apibendrinti mokslinių tyrimų rezultatus, gautus kuriant inovatyvias verslinio braškių auginimo technologijas Lietuvoje per pastaruo-sius 20 metų.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Pirmuoju etapu, kuriant ir tobulinant verslinių bei reprodukcinių braškių auginimo lygiame paviršiuje technologiją, buvo tirta braškių įveisimo laikas bei dirvos priežiūros būdai. bandymų braškynuose atlik-tos braškių kerelių augumo, išsivystymo, žydėjimo gausumo, derlingumo bei uogų kokybės apskaitos.

antruoju etapu, kuriant ir tobulinant braškių „frigo“ daigų auginimo ir laikymo technologiją bei nesezoninių braškių, įveistų šaldytais „frigo“ daigais, auginimo technologiją, buvo tirta braškių daigų iškasimo laiko bei paruošimo būdų įtaka daigų išsilaikymui ir kokybei. siekiant sukurti braškių auginimo technologiją, kurios dėka nesezoninių uogų derlius per metus būtų gaunamas vieną arba du kartus, atlikti šaldytais daigais nešildomame šiltnamyje pasodintų braškių auginimo būdų bei daigų kokybės tyrimai. bandymų braškynuose atliktos braškių daigų kokybės, kerelių augumo, išsi-vystymo, žydėjimo gausumo, derlingumo bei uogų kokybės apskaitos.

trečiuoju etapu, kuriant ir tobulinant braškių auginimo lauke profiliuotame dir-vos paviršiuje technologiją, buvo ištirti braškių auginimo ir dirvos priežiūros būdai. atliktos braškių kerelių augumo, išsivystymo, augalų fiziologinių procesų eigos, žy-dėjimo gausumo, derlingumo bei uogų kokybės apskaitos. braškių auginimo ir dirvos priežiūros būdai įvertinti ekonominiu atžvilgiu.

kiekviename tyrimų etape, gilinantis į braškių augimo bei derėjimo biologiją ir ieškant optimalių ūkinių-ekonominių braškių auginimo technologinių sprendimų, buvo nuolat tiriamos ir braškių veislės. braškių veislių tyrimų bandymuose buvo vertinamas braškių atsparumas ligoms ir kenkėjams, žydėjimo gausumas, derlingumas bei uogų kokybė. skirtingų veislių braškių auginimas įvertintas ekonomine prasme.

rezultatai ir aptarimas. Pirmasis vers l inio braškių auginimo techno-logi jų kūrimo etapas. braškės Lietuvoje buvo ir yra viena iš labiausiai mėgstamų uogų, tačiau jų auginama ir suvartojama labai mažai, pavyzdžiui, 1984 m. vienam šalies

155

gyventojui teko tik 2,3 m2 braškynų (Усялис, 1990). be to, tuo metu braškių augini-mo technologijos buvo netobulos ir versliniai šalies braškynai buvo nepakankamai produktyvūs. neatsitiktinai daugiau kaip prieš 20 metų buvo užsibrėžtas tikslas atlikti silpniausių verslinio braškių auginimo technologijos grandžių išsamius mokslinius tyrimus ir sukurti racionalią, biologiškai ir ekonomiškai pagrįstą, verslinio braškių auginimo lygiame paviršiūje technologiją. Praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje pirmą kartą Lietuvoje ir baltijos šalyse buvo nustatyti optimalūs verslinių braškynų veisimo terminai, siejant juos su maksimaliu reprodukcinių braškynų panaudojimu. buvo iš esmės patobulinta verslinių braškių auginimo technologija, leidžianti racio-naliai išnaudoti reprodukcinius braškynus (Усялис, 1990). tyrimais buvo nustatyta, kad geriausiai auga ir gausiausiai dera braškės, pasodintos šviežiai iškastais daigais rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje arba anksti pavasarį, balandžio antroje pusėje ar pirmomis gegužės dienomis. vėlinant pavasarinį braškių sodinimą iki gegužės vidurio ar pabaigos, dėl prastesnio pasodintų augalų vystymosi ir per mažo išaugusių daigų kiekio braškynai būna retoki ir dera iš esmės prasčiau (uselis, 1988). braškių morfologinė analizė parodė, kad anksčiausiai žiedinių pumpurų diferenciacija prasi-deda vėliausiai pasodintų braškių, tačiau daugiausia generatyvinių pumpurų išaugina rudenį ir anksti pavasarį pasodintos braškės (Усялис, 1990). tuo metu buvo sukurta braškių lapų paviršiaus ploto nustatymo metodika, leidžianti tiksliau ir paprasčiau lauko bandymuose apskaičiuoti lapų paviršiaus plotą (samuolienė ir kt., 1988).

nelietinant reprodukciniai braškynai yra produktyviausi, kai veisiami rugpjūčio antroje pusėje ir rugsėjo pradžioje. rugsėjo viduryje ir anksti pavasarį įveisto repro-dukcinio braškyno produktyvumas iš esmės būna mažesnis, o šiuos braškynus veisti gegužės mėnesį dėl mažo išaugusių daigų kiekio ūkiškai neapsimoka. didžiausias daigų kiekis gaunamas, kai daigai kasami vėlai rudenį ir laikomi šaldytuve ar tiesiog prikasami lauke arba kasami anksti pavasarį pavasariniam braškynų veisimui (Усялис, 1990). Lauko sąlygomis be laistymo reprodukciniame braškyne rugpjūčio viduryje tik 5–15 proc. skrotelių išauga iki standartinių daigų. rugsėjo viduryje standartinių daigų procentas siekia iki 30, o daigų kiekis priklausomai nuo įveisimo laiko padidėja 2 ar 3 kartus. tuo tarpu vegetacijos pabaigoje standartinių daigų pagausėja iki 70 proc., o standartinių daigų kiekis iš ploto vieneto padidėja dar iki 3 kartų. vadinasi, verslinius braškynus veisdami anksti pavasarį, išlaikome didelį jų derlingumą ir maksimaliai išnaudojame reprodukcinius braškynus.

Plėsdami verslinius braškynus, uogininkai susidurdavo su gausiu braškynų pikt-žolėtumu, iš esmės mažinančiu braškynų produktyvumą. išsamūs tyrimai parodė, kad versliniam braškynui būtina gerai paruošti dirvą ne tik naikinant trumpaamžes piktžoles žemės dirbimu, bet ir būtina naudoti herbicidą raundapą arba jo analogus nuo sudygusių daugiamečių piktžolių. tik gerai išvalius dirvą nuo daugiamečių pikt-žolių, galima supaprastinti ir atpiginti verslinio braškyno priežiūrą. 1997–1999 m. atlikus piktžolių cheminių ir mechaninių naikinimo sistemų skirtingo piktžolėtumo braškynuose agrobiologinį ir ekonominį įvertinimą, paaiškėjo, kad mažai piktžolėtame fone braškės produktyviausios ir uogų savikaina mažiausia, kai piktžolės naikintos dirviniu herbicidu venzaru arba braškės dažnai ravėtos. Piktžolėtame fone efekty-viausiai piktžolės išnaikinamos herbicidų kompleksu (venzaru, betanalu progres am, fiuziladu super ir Lontrelu). mažiausia uogų savikaina buvo, kai keliais herbicidais

156

buvo purškiama kasmet pavasarį vieną kartą. tyrimai parodė, kad braškynas, įveistas gerai paruoštoje dirvoje, būna 2 ar 3 kartus mažiau piktžolėtas, 13 proc. derlingesnis, o uogų savikaina 13 proc. mažesnė, negu įveisus piktžolėtoje dirvoje (kulikauskas, uselis, 1999; uselis, kulikauskas, 2004).

toliau buvo ieškoma efektyvesnių herbicidų, tinkamų naudoti piktžolėms naikinti braškynuose. 2003–2004 tyrimų metais nustatyta, kad jauname braškyne tris kartus po 1,5 l ha-1 panaudoti betanalas ekspertas ir betanalas plius išnaikina atitinkamai 39 ir 35 proc. daugiau piktžolių ir 54–62 proc. labiau sumažina piktžolių masę, negu purškiant ta pačia betanalo progres am norma. Šie herbicidai beveik neturėjo įtakos bendram derančio braškyno piktžolėtumui, nes jie neveikia daugumos daugiamečių piktžolių. braškių derlingumas ir uogų kokybė nepriklausė nuo panaudotų herbicidų (uselis, 2007).

naujo herbicido betanalo 160 se jauname braškyne tyrimai parodė, kad skilčia-lapio tarpsnio piktžoles geriausiai naikino vienkartinė 6 l ha-1 ir per du kartus išpurkšta po 3 l ha-1 herbicido norma. Po 2 l ha-1 per tris kartus išpurkšta betanalo 160 se norma piktžoles veikė iš esmės prasčiau negu anksčiau minėtos normos, bet geriau negu stan-dartinis herbicidas Goltiksas 700 sc (norma – 5 l ha-1) (buskienė, uselis, 2007).

Plečiantis braškynams, iškilo braškių pakartotinio veisimo toje pačioje dirvoje problemos. nustatyta, kad braškių šaknų zonoje gausu žalingų grybų, kurie gali sukelti braškių ligas ar šiaip susilpninti augalus. tame pačiame plote 13 metų be pertraukos augdamos braškės (persodintos tris kartus) vidutiniškai išaugino 41 proc. mažiau ūsų, 30 proc. mažiau lapų, 28 proc. mažiau žiedynų, o derlius sumažėjo net 50 proc. Pakartotinai įveistų jautrių pašaknio ligoms veislių braškių augumas ir derlius suma-žėjo daug greičiau ir stipriau, o atsparių pašaknio ligoms veislių braškių augumas ir derlingumas – daug silpniau, bet vis dėlto sumažėjo (Lugauskas ir kt., 2003). nustatyta, kad, ilgą laiką auginant braškes toje pačioje vietoje, dirvoje susikaupia daug žalingų grybų: Ascochyta fragaricola, Cercospora fragariae, Fusarium oxysporum, F. Solani, Perenospora fragariae, Phytoftora cactorum, Pythium intermedium, P. Ultimum, Plasmodiophora brassicae, Sclerotium rolfsii, Verticillium album. nedidelį braškių produktyvumą pakartotinai įveistuose braškynuose sąlygoja ir braškių šaknų rizos-feroje išskiriami žalingi grybų antriniai metabolitai. ypač tai būdinga Penicilium genčiai: Penicillium janthinellum, P. Verruculosum var. Verrucosum, P. Canescens, P. Spinulosum (Lugauskas ir kt., 2003). nustatyta, kad nenaudojant dirvą dezinfekuo-jančių priemonių braškes dažnai atsėliuoti rizikinga.

Pastaraisiais metais vis daugiau auginama desertinių braškių, todėl labai svarbu išauginti uogas kuo kietesnes ir labai geros išvaizdos. tam dažniausiai naudojamos turinčios kalcio mikroelementinės trąšos. tačiau, tyrimus atlikus pakankamai įtręšta-me braškyne, nustatyta, kad žydėjimo metu trys papildomi braškių purškimai kemira ferticare 7-27-25, Phosfik 3-27-18, trafos k 0-30-20, kalcio salietra ar biokal 01 trąšomis neturėjo teigiamo poveikio ne tik derliui, vidutinei uogos masei, bet ir uogų tvirtumui. tik išryškėjo, kad, dirvą patręšus kalcio salietra (150 kg ha-1), sumažėjo uogų tvirtumas, o nuo biokal 01 sumažėjo erkių plitimas ir padidėjo sacharozės kiekis uogose (Lanauskas ir kt., 2006).

nors braškės geriau auga ir dera silpnai rūgščioje dirvoje, tačiau jos dažnai au-ginamos neutraliose ar net šarminėse dirvose. augdamos šarminėse dirvose, braškės

157

blogai pasisavina geležį, jų lapai būna salotinės spalvos. tyrimai parodė, kad, braškių augalus vegetacijos metu kas savaitę 8 kartus nupurškus geležies sulfato arba geležies chelato tirpalais, geležies koncentracija lapuose padidėjo atitinkamai 1,6 ir 3,2 proc., pagerėjo išorinė augalų būklė, tačiau nei derliui, nei uogų kokybei purškimas geležies trąšomis esminės įtakos neturėjo (buskienė ir kt., 2006).

visapusiškai tobulinant braškių auginimo lygiame paviršiuje technologiją, buvo nuolat tiriamos ir braškių veislės. taikant minėtą braškių auginimo technologiją, per 1988–2006 m. laikotarpį buvo ištirta per 50 Lietuvoje ir užsienyje išvestų braškių veislių. Laikotarpio pradžioje per 80 proc. verslinių Lietuvos braškynų buvo užsodinta ‘festivalnaja’ veislės braškėmis. vėliau, padidėjus šaldymui skirtų uogų poreikiui, labai išplito ‘senga sengana’ veislės braškės, tačiau visą laiką buvo ieškoma perdirbimui ir ypač desertui tinkamų naujų produktyvių, labai geros kokybės uogų braškių veislių. Įvairiais laikotarpiais buvo ištirta, atrinkta ir pasiūlyta versliniuose braškynuose au-ginti braškes šių veislių: ankstyvąsias – ‘honeoye’; vidutinio ankstyvumo – ‘venta’, ‘dukat’, ‘elkat’, ‘induka’, ‘rubinovyj kulon’; vidutinio vėlyvumo – ‘redgauntlet’, ‘Polka’, ‘tenira’, ‘dangė’; vėlyvąsias – ‘senga sengana’, ‘nida’, ‘holiday’, ‘Pegasus’ ir labai vėlyvas – ‘Pandora’ (uselis, rašinskienė, 1999; uselis, rašinskienė, 2000; rašinskienė, uselis, 2000; uselis, rašinskienė, 2001; uselis, 2005; uselis, 2005; uselis ir kt., 2006). visos atrinktos ir pasiūlytos braškių veislės ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo auginamos Lietuvos versliniuose braškynuose. iš lietuviškų braškių veislių daugiausia versliniuose braškynuose buvo auginama a. misevičiūtės išvesta ‘venta’, kuri mėgėjiškuose soduose išliko iki šių dienų. taip pat mėgėjiškuose soduose dėl kerelių sveikumo ir gero derliaus perspektyvi lietuviška braškių veislė ‘dangė’.

antrasis vers l inio braškių auginimo technologi jų kūrimo etapas. augant žmonių pragyvenimo lygiui, atsirado geros kokybės desertinių uogų poreikis ir ne sezono metu. buvo stengiamasi sukurti braškių auginimo technologiją, leidžiančią išauginti braškių uogas lauko sąlygomis kuo anksčiau vasarą ar net pavasarį. tyrimais nustatyta, kad, paankstinus derėjimą polietileno plėvelės priedangomis, uogos prade-da nokti 8–12 dienų anksčiau. tai leidžia nebrangiomis agropriemonėmis paaiškinti uogų derėjimą ir ilgesnį laiką gyventojus aprūpinti mėgstamomis desertinėmis uo-gomis. taip pat nustatyta, kad, paankstinus uogų nokimą, daugiau uogų parduodama didesnėmis kainomis ir taip padidinamas verslo pelningumas (Pranckietis, 1998).

vėliau, intensyvinant braškių auginimo technologijas, buvo tirtas nesezoninių braškių auginimas šiltnamiuose, panaudojant šaldytus „frigo“ daigus. Pačių „frigo“ daigų užauginimo, jų iškasimo laiko, daigų kokybės įtaka uogų išsilaikymui buvo ištirta dar praeito tūkstantmečio devintajame dešimtmetyje. nustatyta, kad Lietuvos agroklimato sąlygomis šaldymui skirtus braškių daigus galima kasti ne anksčiau kaip spalio viduryje ir antroje mėnesio pusėje. tik tokiu laiku iškasti daigai jau turi sukaupę pakankamai krakmolo ir šaldytuve ar prikasti lauke per žiemą išsilaiko gerai. taip pat ištirta, kad geriau išsilaiko storesni ir vegetacijos metu prieš kasimą fungicidais nupurkšti daigai (Усялис, 1990).

Palyginus šviežiai iškastais ir šaldytuve išlaikytais daigais pasodintų braškių au-gimą ir derėjimą, nustatyta, kad ankstyvojo pavasarinio sodinimo metu daigų kasimo laikas ir laikymo būdas nedarė įtakos braškių augumui bei derlingumui. suvėlinus pavasarinį sodinimą ir pasodinus šviežiai iškastais daigais, braškės prasčiau augo ir

158

derėjo, palyginti su braškėmis, pasodintomis rudenį iškastais ir šaldytuve ar prikasus išlaikytais daigais (Усялис, 1990).

didesnis „frigo“ daigų poreikis atsirado tik pastaraisiais metais, kai braškės pra-dėtos auginti nesezoniniam derliui. yra du „frigo“ daigais įveistų braškių auginimo laikotarpiai. Galima rudenį paruoštus ir šaldytuve išlaikytus daigus sodinti kaip galima anksčiau (kovo mėn.) į nešildomą šiltnamį ir gegužės mėnesį jau pradėti skinti uogas. taip pat galima rudenį ar pavasarį prieš vegetacijos pradžią paruoštus ir šaldytuve bent mėnesį dviejų laipsnių šalčio temperatūroje palaikytus daigus sodinti į šiltnamius vasaros metu ir rudenį gauti vieną nesezoninį vėlyvų uogų derlių, o pavasarį iš tų pačių augalų gauti antrąjį ankstyvą uogų derlių. Lietuvoje braškes auginti žieminiuose apšil-domuose su dirbtiniu apšvietimu šiltnamiuose dėl didelių energijos kainų ekonomiškai neapsimoka, todėl stengiamasi braškių derlių paankstinti ar suvėlinti nenaudojant brangių energijos šaltinių, o žiemos metu uogų atsivežti iš kitų kraštų.

2003–2006 m. tiriant braškių auginimo būdus nešildomame šiltnamyje, nustatyta, kad, nesezoniniam uogų derliui veisiant braškes „frigo“ daigais iš rudens, geriausiai augalai auga durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m. atramų. Pavasarį kerelių augimas suvienodėja ir nebepriklauso nuo auginimo būdo, tačiau, auginant braškes maišuose, susidaro geresnės sąlygos fotosintezei, nes augalai sukaupia daugiau chlorofilo a, karotinoidų, jų didesnis chlorofilo a ir b santykis negu augančių mulčiuotoje lysvėje ar tiesiog dirvoje. didžiausias bendras derlius gautas, kai braškės augintos maišuose ant aukštų lysvių (uselis ir kt., 2006).

„frigo“ daigų kokybės tyrimai, atlikti 2003–2006 m., parodė, kad polietileni-niame nešildomame šiltnamyje rudenį iki pirmojo derliaus daugiausia lapų, ragelių, žiedynų ir uogų išaugina ir didesnį asimiliacinį plotą suformuoja braškės, pasodintos stambiausiais a + kategorijos daigais bei šakotais kereliais. Pastebėta tendencija, kad ir pavasarį šakotais kereliais pasodintos braškės suformuoja daugiau lapų, ragelių, žiedynų ir uogų. Pasodinus braškes geriausios kokybės daigais, būna aktyvesnė augalų fotosintezės veikla ir didžiausias uogų derlius (uselis ir kt., 2007).

Labai svarbu kiekvienai braškių auginimo technologijai parinkti pačią geriausią braškių veislę. yra žinoma, kad europoje dažniausiai šiltnamiuose yra auginamos ‘elsanta’ veislės braškės. mūsų veislių tyrimas nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose, pasodinus „frigo“ daigus durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m aukščio atramų, parodė, kad ūkiniu ir biologiniu atžvilgiu veisti „frigo“ daigais anksti pavasarį geriausiai tinka ‘elsanta’ ir ‘kent’ veislių braškės. Šių veislių augalų lapuose derėjimo metu intensyviau vyko fotosintezė ir pakankamai didelis buvo fotosintezės produkty-vumas bei uogų derlius (uselis ir kt., 2007).

trečiasis vers l inio braškių auginimo technologi jų kūrimo eta-pas. toliau brangstant energetiniams resursams, kylant medžiagų kainoms ir darbo užmokesčiui bei mažėjant darbingų žmonių skaičiui kaimuose, būti-na sukurti ir įdiegti mažiau imlias rankų darbo ir energetiškai taupesnes braš-kių auginimo technologijas. be to, dėl didokos uogų savikainos Lietuvoje, kaip ir es šalyse senbuvėse, galutinai pereita prie brangesnių desertinių uogų augi-nimo ne tik sezono metu, bet ir kuo ilgiau ne sezono metu. Lietuvoje stengiama-si šviežias uogas patiekti šalies vartotojui nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos.

siekiant sukurti biologiškai ir ekonomiškai pagrįstas naujas verslinių braškių

159

auginimo technologijas, 2005–2007 m. ištirti braškių auginimo būdai, veisiant braš-kynus vasaros metu šviežiais, geros kokybės, dėžutėse užaugintais daigais. buvo pa-lygintas tradicinis braškių auginimas lygiame paviršiuje su įvairaus tankumo braškių auginimu profiliuotame paviršiuje. nustatyta, kad kitais po sodinimo metais tankiose trieilėse lietinamose, balta plėvele mulčiuotose lysvėse išauginama iki 14–22 t ha-1 puikios kokybės uogų. tradiciniu būdu eilėmis auginamos braškės tuo metu davė tik 4 t ha-1 derlių (uselis ir kt., 2008).

nors, taikant braškių auginimo profiliuotame paviršiuje technologiją, gautas di-delis geros kokybės uogų derlius, bet šalyje, esant nepakankamai didelėms desertinių uogų kainoms, vienametis braškių auginimas dar dažnai yra nuostolingas. auginant dvejus metus, gausiausias derlius ir daugiausia pajamų gauta iš braškių, augusių žemose trieilėse, balta plėvele mulčiuotose, kapiliariniu būdu laistomose lysvėse. mažiausiai išlaidų padaroma auginant braškes tradiciškai eilėmis ir nedrėkinant. Pelningiausia dvimečiame uogyne braškes auginti tradiciškai eilėmis ir trieilėse žemose, balta plėvele mulčiuotose lysvėse (uselis ir kt., 2008).

ištyrus dirvos priežiūros būdus, auginant braškes profiliuotame paviršiuje, nusta-tyta, kad šaltą besniegę žiemą geriausiai braškės peržiemojo balta plėvele mulčiuotose lysvėse, tačiau pavasarį šalnų metu mulčiuotose lysvėse žiedų pašalo daugiau negu nemulčiuotose. nustatytas teigiamas mulčiavimo poveikis augalo lapų skaičiui, žaliai masei, asimiliaciniam plotui buvo žymus tik pirmaisiais augimo ir derėjimo metais. chlorofilų kiekiui braškių lapuose dirvos priežiūros būdai ir lietinimas esminės įtakos neturėjo. Pirmaisiais derėjimo metais balta plėvele mulčiuotos braškės derėjo iš esmės gausiau, o antraisiais metais plėvele mulčiuotų ir nemulčiuotų braškių derlingumas nesiskyrė. Per dvejus metus prasčiausiai derėjo nemulčiuotos ir nelietintos braškės (uselis ir kt., 2008).

2005–2007 m. atliktas braškių veislių tyrimas parodė, kad, auginant braškes balta plėvele mulčiuotose ir kapiliariniu būdu laistomose trieilėse lysvėse, pirmai-siais derėjimo metais gausiausiai derėjo ‘vikat’, ‘marmolada’ ir ‘saliut’ veislių braškės – uogų gauta 17,6–19,6 t ha-1, o antraisiais metais iš esmės geriausias der-lius – 18,3–24,4 t ha-1 – buvo veislių ‘elkat’, ‘saliut’ ir ‘vikat’. Pirmaisiais derėjimo metais vidutinė pirmųjų uogų masė buvo didžiausia ‘vikat’, ‘elkat’ ir ‘saliut’ braš-kių – 28–34,7 g, o antraisiais metais pirmųjų uogų masė buvo 2,2 karto mažesnė. iš tirtų veislių pelningiausia auginti labai derlingas vėlyvąsias ‘vikat’ veislės braškes: per dvejus metus pelnas siekė 88 tūkst. Lt ha-1. didelis pelnas gaunamas ir auginant labai derlingas ‘elkat’ bei ‘saliut’ veislių braškes – atitinkamai 52,4 ir 63,9 tūkst. Lt ha-1. ‘ventana’ veislės braškes, kilusias iš kalifornijos, dėl prasto žiemojimo ir per mažo derliaus auginti buvo nuostolinga (uselis ir kt., 2008).

apibendrinant galima teigti, kad per pastarąjį dvidešimtmetį, kuriant ir tobulinant inovatyvias braškių auginimo technologijas, buvo gilintasi į braškių augimo, vysty-mosi ir derėjimo biologiją, o esminiai braškininkystės verslo aspektai buvo pagrįsti ekonomiškai. Per šį laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensyvių, neracionalių verslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių, ekonomiškai pagrįstų technologijų. naujausios braškių auginimo tehnologijos užtikrina gausų geros kokybės desertinių uogų derlių jau pirmaisiais po sodinimo metais. rinkoje esant ne mažesnei kaip 5 Lt kg-1 vidutinei uogų kainai, galima ir Lietuvoje pereiti prie

160

vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrinti didelių, puikios kokybės uogų tiekimą vietinei rinkai bei eksportui.

išvados. 1. Lietuvos agroklimato sąlygomis geriausiai auga ir dera rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje arba anksti pavasarį (balandžio antroje pusėje) šviežiai iškastais daigais pasodintos braškės. vėlinant pavasarinį braškių sodinimą iki gegužės vidurio ar pabaigos, dėl prastesnio pasodintų augalų išsivystymo ir per mažo išaugusių daigų kiekio braškynas būna retokas ir dera iš esmės prasčiau. anksčiausiai žiedinių pumpurų diferenciacija prasideda vėliausiai pasodintų braškių, tačiau daugiausia ge-neratyvinių pumpurų išaugina rudenį ir anksti pavasarį pasodintos braškės.

2. reprodukciniai braškynai yra produktyviausi, kai būna įveisti rugpjūčio antroje pusėje ir rugsėjo pradžioje. Įveisus rugsėjo viduryje ir anksti pavasarį, reprodukcinio braškyno produktyvumas iš esmės sumažėja, o veisti juos gegužės mėnesį dėl mažo išauginamų daigų kiekio ūkiškai neapsimoka.

3. auginant daigus lauko sąlygomis be laistymo, didžiausias jų kiekis gaunamas, kai daigai kasami vėlai rudenį ir laikomi šaldytuve ar tiesiog prikasami lauke arba kasami anksti pavasarį pavasariniam braškynų įveisimui. reprodukciniame braškyne rugpjūčio viduryje tik 5–15 proc. skrotelių išauga iki standartinių daigų. rugsėjo vidu-ryje standartinių daigų procentas siekia iki 30, o vegetacijos pabaigoje iki 70 procentų, o daigų kiekis iš ploto vieneto priklausomai nuo įveisimo laiko padidėja iki 3 kartų.

4. ankstyvas pavasarinis braškių sodinimas, taikant įprastą technologiją, są-lygoja didelį braškyno derlingumą ir leidžia maksimaliai išnaudoti reprodukcinius braškynus.

5. taikant cheminių ir mechaninių piktžolių naikinimo priemonių sistemas skirtingo piktžolėtumo braškynuose, nustatyta, kad mažai piktžolėtame fone braškės produktyviausios ir uogų savikaina mažiausia, kai piktžolės naikinamos dirviniu herbi-cidu venzaru arba braškės dažnai ravimos. Piktžolėtame fone efektyviausiai piktžolės braškyne išnaikinamos nupurškiant herbicidų kompleksu (venzaru, betanalu progres am, fiuziladu super ir Lontrelu). Piktžolėtame fone augintų braškių mažiausia uogų sa-vikaina būna, kai herbicidų kompleksu purškiama vieną kartą pavasarį. Gerai paruoštoje dirvoje įveistas braškynas būna 2 ar 3 kartus mažiau piktžolėtas, 13 proc. derlingesnis, o uogų savikaina 13 proc. mažesnė negu įveistame piktžolėtoje dirvoje.

6. Jauname braškyne tris kartus po 1,5 l ha-1 panaudoti betanalas ekspertas ir betanalas plius išnaikina atitinkamai 39 ir 35 proc. daugiau piktžolių ir 54–62 proc. daugiau sumažina piktžolių masę, negu purškiant ta pačia standartinio herbicido betanal progres am norma. Šie herbicidai beveik neturi įtakos bendram derančio braškyno piktžolėtumui, nes jie neveikia daugumos daugiamečių piktžolių.

7. Jauname braškyne sudygusias piktžoles skilčialapių tarpsniu geriausiai naikina vienkartinė 6 l ha-1 ir per du kartus išpurkšta po 3 l ha-1 herbicido betanalo 160 se norma. Po 2 l ha-1 per tris kartus išpurkštas betanalas 160 se piktžoles naikina iš esmės prasčiau, bet geriau negu standartinis herbicidas Goltiksas 700 sc (norma – 5 l ha-1).

8. braškės, augdamos tame pačiame plote 13 metų (persodintos tris kartus), išau-gina vidutiniškai 41 proc. mažiau ūsų, 30 proc. mažiau lapų, 28 proc. mažiau žiedynų, o derlius sumažėja net 50 proc. nustatyta, kad, ilgą laiką auginant braškes toje pačioje vietoje, dirvoje susikaupia daug žalingų grybų: Ascochyta fragaricola, Cercospora fragariae, Fusarium oxysporum, F. Solani, Perenospora fragariae, Phytoftora

161

cactorum, Pythium intermedium, P. Ultimum, Plasmodiophora brassicae, Sclerotium rolfsii, Verticillium album. nedidelį braškių produktyvumą sąlygoja ir braškių šaknų rizosferoje išskiriami žalingi grybų antriniai metabolitai: Penicillium janthinellum, P. Verruculosum var. Verrucosum, P. Canescens, P. Spinulosum.

9. Pakankamai įtręštame braškyne žydėjimo metu papildomi trys braškių purš-kimai kemira ferticare 7-27-25, Phosfik 3-27-18, trafos k 0-30-20, kalcio salietra ir biokal 01 trąšomis neturi teigiamo poveikio derliui, vidutinei uogos masei bei uogų tvirtumui. Patręšus dirvą kalcio salietra (150 kg ha-1), sumažėja uogų tvirtumas, o biokal 01 sumažina erkių plitimą ir padidina sacharozės kiekį uogose.

10. braškių augalus vegetacijos metu kas savaitę 8 kartus nupurškus geležies sul-fato arba geležies chelato tirpalais, geležies koncentracija lapuose padidėjo atitinkamai 1,6 ir 3,2 proc., pagerėjo išorinė augalų būklė, tačiau nei derliui, nei uogų kokybei purškimas geležies trąšomis esminės įtakos neturi.

11. Įvairiais laikotarpiais per pastaruosius 20 metų buvo ištirta, atrinkta ir pasiūlyta versliniuose braškynuose auginti šias braškių veisles ankstyvąsias – ‘honeoye’; vidu-tinio ankstyvumo – ‘venta’, ‘dukat’, ‘elkat’, ‘induka’, ‘rubinovyj kulon’; vidutinio vėlyvumo – ‘redgauntlet’, ‘Polka’, ‘tenira’, ‘dangę’; vėlyvąsias – ‘senga sengana’, ‘nida’, ‘holiday’, ‘Pegasus’ ir labai vėlyvas – ‘Pandora’.

12. braškių derėjimo paankstinimas polietileno plėvelės priedangomis uogų nokimą paankstina 8–12 dienų. Paankstinus uogų nokimą, didesnis kiekis uogų par-duodamas didesnėmis kainomis ir taip padidinamas verslo pelningumas.

13. Lietuvos agroklimato sąlygomis šaldymui skirtus braškių daigus galima kasti ne anksčiau kaip spalio viduryje ir antroje mėnesio pusėje. tik tokiu laiku iškasti daigai jau turi sukaupę pakankamai krakmolo ir šaldytuve per žiemą gerai išsilaiko. Geriau išsilaiko storesni ir dar vegetacijos metu prieš kasimą fungicidais nupurkšti daigai.

14. daigus sodinant anksti pavasarį, nei jų kasimo laikas, nei laikymo būdas ne-turi įtakos braškių augumui bei derlingumui. vėluojant pavasarinį sodinimą, braškės, pasodintos šviežiai iškastais daigais, auga ir dera prasčiau negu braškės, pasodintos rudenį iškastais ir šaldytuve ar prikasus išlaikytais daigais.

15. rudenį „frigo“ daigais įveistos braškės geriausiai auga durpių maišuose, pa-keltuose ant 1,3 m atramų. Pavasarį kerelių augimas suvienodėja ir nebepriklauo nuo auginimo būdo, tačiau, auginant braškes maišuose, susidaro geresnės sąlygos fotosin-tezei, nes augalai sukaupia daugiau chlorofilo a, karotinoidų, jų didesnis chlorofilo a ir b santykis negu augančių mulčiuotoje lysvėje ar tiesiog dirvoje. didžiausias bendras rudeninių ir pavasarinių uogų derlius gaunamas, kai braškės auginamos maišuose ant aukštų lysvių.

16. Polietileniniuose nešildomuose šiltnamiuose rudenį iki pirmojo derliaus daugiausia lapų, ragelių, žiedynų bei uogų išaugina ir didesnį asimiliacinį plotą sufor-muoja braškės, pasodintos stambiausiais a+ kategorijos daigais bei šakotais kereliais. Pasodinus braškes geriausios kokybės daigais, yra aktyvesnė augalų fotosintezės veikla ir didžiausias suminis uogų derlius.

17. nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose, sodinant „frigo“ daigus anksti pavasarį durpių maišuose, pakeltuose ant 1,3 m aukščio atramų, ūkiniu ir biologiniu atžvilgiu geriausiai tinka ‘elsanta’ ir ‘kent’ veislių braškės. Šių veislių braškių lapuose derėjimo metu intensyviau vyksta fotosintezė ir yra pakankamai didelis fotosintezės produktyvumas.

162

18. auginant ‘honeoye’ veislės braškes dvejus metus, didžiausias derlius ir dau-giausia pajamų gaunama auginant žemose, balta plėvele mulčiuotose, kapiliariniu būdu laistomose lysvėse. mažiausiai išlaidų padaroma auginant braškes tradiciškai eilėmis ir nedrėkinant. Pelningiausia dvimečiame uogyne braškes auginti tradiciškai eilėmis ir trieilėse žemose, balta plėvele mulčiuotose lysvėse.

19. tiriant dirvos priežiūros būdus, auginant braškes profiliuotame paviršiuje, nustatytas teigiamas mulčiavimo poveikis augalo lapų skaičiui, žaliai masei, asimilia-ciniam plotui pirmaisiais augimo ir derėjimo metais. chlorofilų kiekiui braškių lapuose dirvos priežiūros būdai ir lietinimas esminės įtakos neturi. Pirmaisiais derėjimo metais balta plėvele mulčiuotos braškės dera iš esmės gausiau, o antraisiais metais plėvele mulčiuotų ir nemulčiuotų braškių derlingumas nesiskiria. Prasčiausiai auga ir dera nemulčiuotos ir nelietintos braškės.

20. taikant naujausią braškių auginimo technologiją, balta plėvele mulčiuotose ir kapiliariniu būdu laistomose trieilėse lysvėse pelningiausia auginti labai derlingas vėlyvąsias ‘vikat’ veislės braškes: per dvejus metus pelnas siekė 88 tūkst. Lt ha-1. didelis pelnas gaunamas ir auginant labai derlingas ‘elkat’ bei ‘saliut’ veislių braškes – atitinkamai 52,4 ir 63,9 tūkst. Lt ha-1. ‘ventana’ veislės braškes dėl prasto žiemojimo ir per mažo derlingumo auginti nuostolinga.

21. Per pastarąjį dvidešimties metų laikotarpį mokslinių tyrimų dėka nuo ekstensy-vių, neracionalių verslinių braškių auginimo technologijų pereita prie labai intensyvių, ekonomiškai pagrįstų technologijų. naujausios braškių auginimo tehnologijos užti-krina gausų geros kokybės desertinių uogų derlių jau pirmaisiais po sodinimo metais, o rinkoje esant ne mažesnei kaip 5 Lt kg-1 vidutinei uogų kainai, galima ir Lietuvoje pereiti prie vienamečio braškių auginimo ir taip užtikrinti didelių, puikios kokybės uogų tiekimą vietinei rinkai bei eksportui.

Gauta 2008-07-15 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra

1. buskienė L., uselis n. 2007. herbicido betanalo 160 se efektyvumas jauname braškyne. sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 29–38.

2. buskienė L., uselis n., Lanauskas J. 2006. Geležies trąšų įtaka ‘bogota’ veis-lės braškių mitybai, išsivystymui ir derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 137–145

3. kulikauskas L, uselis n. 1999. agrobiological and economic comparison of protection means against weeds in strawberry plantations. Xvii the meeting of the herbological team of the committee of horticultural sciences Polish academy of sciences. skierniewice-olsztyn, Poland, 130–133.

4. kviklys d., uselis n., bobinas Č., kviklienė n., Lanauskas J. 2006. vaisių ir uogų auginimo Lietuvoje koncentracija ir specializacija. sodininkystė ir darži-ninkystė, 25(1): 81–89.

5. Lanauskas J., uselis n., valiuškaitė a., viškelis P. 2006. effect of foliar and soil applied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. agronomy research, 4: 247–250.

163

6. Lugauskas a., repečkienė J., uselis n., rašinskienė a. b. 2003. Problems of a long-time strawberry growing in one plot. acta scientiarum Polonorum. hortorum cultus. ogrodnictwo. 2(2): 59–68.

7. Pranckietis v. 1998. braškių paankstinto derėjimo įtaka uogų derliui ir kokybei: daktaro disert. santr. akademija.

8. rašinskienė a., uselis n. 2000. braškių biologinių ir ūkinių savybių įvertini-mas. sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 11–22.

9. samulienė m. i., uselis n., kviklys a. 1988. braškių lapų ploto nustatymo me-todika. sodininkystė ir daržininkystė, 8: 40–44.

10. uselis n. 1988. braškių sodinimo laikas pavasarį. sodininkystė ir daržininkystė, 8: 24–31.

11. uselis n. 2005. investigation of strawberry cultivars for commercial growing in Lithuania. fruitgrowing, 17(2): 314–319.

12. uselis n. 2005. braškių veislių biologinių ir ūkinių savybių įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 72–80.

13. uselis n. 2007. herbicidų betanalo eksperto, betanalo plius ir betanalo progreso am efektyvumo tyrimai jauname ir derančiame braškyne. sodininkystė ir darži-ninkystė, 26(1): 71–80.

14. uselis n. 2008. ‘honeoye’ veislės braškių auginimo technologijų agronominis-ekonominis įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 19–28.

15. uselis n., kulikauskas L. 2004. braškynų dirvos priežiūros būdų agrobiologinis ir ekonominis įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 41–52.

16. uselis n., Lanauskas J., duchovskis P., brazaitytė a., Šabajavienė G. 2007. „frigo“ daigų kokybės įtaka braškių‚ ‘elsanta’ biologiniams ūkiniams rodikliams auginant jas nešildomame šiltnamyje. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 63–70.

17. uselis n., Lanauskas J., duchovskis P., brazaitytė a., viškelis P., Šabajevienė G. 2006. „frigo“ daigais pasodintų braškių ‘elsanta’ auginimo būdai šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 56–63.

18. uselis n., Lanauskas J., kviklys d., buskienė L., kviklienė n., duchovskis P., brazaitytė a., viškelis P. 2007. braškių veislių tinkamumas nesezoniniam der-liui išauginti iš anksti pavasarį nešildomame šiltnamyje pasodintų „frigo“ dai-gų. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 26–33.

19. uselis n., Lanauskas J., viškelis P., valiuškaitė a. 2000. braškių veislių tyri-mas auginant balta plėvele mulčiuotose kapiliariniu būdu laistomose lysvėse. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 21: 81–88.

20. uselis n., Lanauskas J., Zalatorius v., duchovskis P., brazaitytė a., urbonavičiūtė a. 2008. evaluation of the methods of soil cultivation growing dessert strawberries in beds. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 295–305.

21. uselis n., rašinskienė a. 1999. investigation of strawberry varieties in Lithuania. babtai, 165–173

22. uselis n., rašinskienė a. 2000. assessment of biological and economic pro-perties of 9 strawberry varieties. fruit Production and fruit breeding, 207: 188–195.

23. uselis n., Jašinskienė a. 2001. braškių biologinių ir ūkinių savybių įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 18–31.

164

24. uselis n., valiuškaitė a., raudonis L. 2006. incidence of fungal leaf diseases and phytophagous mites in different strawberry cultivars. agronomy research, 4: 421–426.

25. Усялис Н. 1990. �со�ености агротехники ра�множения и во��елывания �емляники в �итовской ССР. Автореферат. п. Самохваловичи, Минской о�ласти.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

the creation and improvement of the new strawberry growing technologies in Lithuanian. Uselis

Summary

in 1988–2008 at the Lithuanian institute of horticulture trade strawberry growing technolo-gies were created and improved taking into account the economic and social-demographic condi-tions in our country. during investigations there were studied strawberry growing, development and yielding biology and the main strawberry business aspects were grounded economically. during this period, scientific investigations allowed the transition from extensive non-rational strawberry growing technologies to very intensive ones, grounded economically. the newest strawberry growing technologies guarantee the abundant good quality dessert berry yield event at the first year after planting. when the average berry price in the market is 5–6 Lt kg-1, it is possible to pass to the growing of annual strawberry in Lithuania also and so guarantee the supply of big excellent quality berries to local market and export.

key words: strawberry, growing technologies, cultivars, yield, berry quality.

165

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

daržovių selekcijos raida ir pasiekimai

rasa karklelienė, Česlovas Bobinas Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Kauno r., el. paštas R.Karkleliene@lsdi.lt

daržovių selekcija Lietuvoje pradėta 1924 m. nuo 1948 m. vykdyta daugumos pagrindi-nių daržovių selekcija. 1957 m. vytėnų bandymų stotyje pradėta agurkų, svogūnų, kopūstų, pomidorų, morkų, burokėlių, ridikėlių, žiedinių kopūstų, pupelių, daržo žirnių selekcija. 1961 m. pradedama šiltnamio daržovių selekcija. 1968 m., perkėlus bandymų stotį iš vytėnų į babtus, o 1987 m. stočiai tapus Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutu (Lsdi) selekcinis darbas toliau tęsiamas. kuriant naujas veisles ir hibridus, taikomi selekcijos procesą spartinantys metodai: poliploidizacija, hibridizacija, įvairūs atrankos būdai.

viso selekcinio darbo rezultatas – daugiau kaip 60 daržo augalų veislių, o nuo 1987 m. sukurta 43 veislės ir hibridai. 2003–2007 m. atlikti tyrimai (ivs) Lenkijoje, o šio darbo rezultatas – veislių įrašymas į europos są jungos daržovių rūšių veislių bendrą jį katalogą. 2008 m. nacionaliniame augalų veislių sąraše ir es daržovių rūšių veislių bendrajame kata-loge įrašyta 23 daržovių veislės ir hibridai. Šiuo metu Lenkijoje atliekami 9 naujų daržovių veislių ir hibridų tyrimai (ivs).

instituto mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų kolekcijoje auginama per 60 augalų rūšių. tiriamos jų auginimo ir dauginimo technologijos, atrenkami Lietuvoje tinkami auginti augalai, dauginama jų sėkla.

reikšminiai žodžiai: daržovės, hibridai, selekcija, veislės.

Įvadas. Lietuvos daržovių selekcijos pradininkas – prof. s. nacevičius. selekcija pradėta vykdyti 1924 m. dotnuvos mokomajame darže. Pirmieji selekciniai darbai buvo vykdomi atrankos būdu. s. nacevičius tirdamas užsienines agurkų, pomidorų, ridikėlių, gūžinių kopūstų veisles, siekė atrinkti derlingas, ištvermingas nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, atsparias ligoms ir kenkėjams, ūkiškai vertingas veisles. nuo 1948 m. pradėta vykdyti daugumos daržovių selekcija. 1956 m. dotnuvos ban-dymų stotis ir valstybinė selekcijos stotis perorganizuota į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą. daržovių selekcija perkelta į vytėnų sodininkystės ir dar-žininkystės bandymų stotį, kurioje nuo pat įkūrimo tirtos daržovių veislės (bartkaitė ir bobinas, 2002). to meto žymiausi daržovių selekcininkai: J. mačys, v. ožolas, P. varnas, k. Zaleckienė, k. bėčius.

selekcinio darbo tikslas – apsirūpinti Lietuvą savomis, gerai prisitaikiusiomis prie vietos sąlygų, derlingomis, atspariomis ligoms daržovių veislėmis (bartkaitė, 1988, 1998; bobinas, 1999, Petronienė, tamošiūnienė, 2004).

166

nuo 1957 m. vytėnų bandymų stotyje pradėta agurkų, svogūnų, kopūstų, pomi-dorų, morkų, burokėlių, ridikėlių, žiedinių kopūstų, pupelių, daržo žirnių selekcija. 1961 m. pradedama šiltnamio daržovių selekcija. 1968 m., perkėlus bandymų stotį iš vytėnų į babtus, selekcinį darbą toliau tęsė J. mačys, v. ožolas, P. varnas, pradėjo dirbti J. armolaitienė (nuo 1961 m.), a. karpovaitė (nuo 1962 m.), n. kviklienė (nuo 1964 m.). 1973 m. lauko pomidorų selekciją pradėjo G. visockienė, burokėlių ir morkų selekciją tęsė J. armolaitienė. Pomidorų heterozinius hibridus pradėjo kurti J. mačys (1948 m.), nuo 1985 m. selekciją tęsė o. bartkaitė, o 1976 m. dar-bą su morkų heteroze pradėjo o. Gaučienė. nuo 1984 m. agurkų selekcinį darbą pradėjo e. dambrauskas. 1964 m. atnaujinta baltagūžių kopūstų selekcija (pradėta prof. s. nacevičiaus 1924 m.). kopūstų tyrimus vykdė Č. bobinas, P. duchovskis, v. stanys, o nuo 1991 m. – m. bobinienė. nuo 1987 m. bandymų stotis reorganizuota į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą. nuo 1993 m. institute burokėlių selekcinį darbą pradėjo o. d. Petronienė, nuo 1996 m. r. karklelienė ėmėsi morkų selekcijos (bobinas, 1999). mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų kolek-cijoje m. baranauskienės pradėtą tiriamąjį darbą tęsė n. maročkienė (1994 m.), nuo 1999 m. pradėjusi vienametės paprikos selekciją. 1999 m. daržovių selekcijos srityje pradėjo dirbti d. kamštaitytė (Juškevičienė), o 2006 m. į pomidorų selekcinius darbus įsitraukė a. radzevičius.

Labai trumpą tarpsnį daržovių selekcijos srityje dirbo L. sekmokienė (svogūnų se-lekcija), r. bartkevičienė (berūkštienė), v. kapelioraitė (agurkų imunitetas), i. Jakštaitė (burokėlių selekcija), d. Peikštenytė (agurkų selekcija) (Gaučienė, 1998).

darbo tikslas: daržo augalų selekcijos ir biotechnologijos pagrindų plėtimas, veislių kūrimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas bei gausinimas. daržovių veislių ir hibridų, gerai augančių Lietuvos dirvožemio ir klimato sąlygomis, atitinkančių kokybės ir rinkos reikalavimus bei tinkančių verslinėje daržininkystėje, sukūrimas.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. daržovių selekcijos sektoriuje vykdyta vaisinių ir šakniavaisių daržovių, baltųjų gūžinių kopūstų bei svogūninių daržovių selekcija (bartkaitė, 1998; bobinas, bartkaitė, 2001; bobinas, 2005), atlikti pries-koninių augalų ir mažai paplitusių daržovių tyrimai (maročkienė, 2006 a; 2006 b), vykdyta lietuviškų daržovių veislių palaikomoji selekcija ir sėklininkystė (karklelienė ir kt., 2005).

Pirmaisiais daržovių selekcinio darbo metais pagrindinis metodas – kryptinga atranka (bartkaitė, 1988). Pirmosios lietuviškos daržovių veislės sukurtos atrankos metodu iš įvežtinių veislių (nacevičius, 1938). taikant kryžminimus ir gautos se-lekcinės medžiagos vertinimą bei kryptingą atranką, pradėtos kurti veislės (mačys, 1970). iš vietinės populiacijos pavyzdžių ilgalaikės atrankos metodu sukurtos veislės. kai kurie pavyzdžiai panaudoti kaip kryžminimo komponentai vertingiems augalams atrinkti. tyrimams naudotos individuali ir masinė atrankos, greta dirbtinės vykdyta mutageninė selekcija, naudojant jonizuojantį gama spindulių veikimą ir biologiškai aktyvią cheminę medžiagą – kolchiciną (mačys, 1970; Gaučienė, 1996; armolaitienė, 1997 a; 1997 b; 1998; bartkaitė, 1997; bartkaitė, Jankauskienė, 1998).

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, pradėjus hibridų selekciją, svarbiausia buvo sukurti linijas, pasižyminčias išskirtinėmis savybėmis ir didele kombinacine galia. atrankos būdu sukurtos vyriškojo ir moteriškojo žydėjimo tipo

167

agurkų linijos (dambrauskas, 1998; 2001 a; 2001 b), atsparios ligoms pomidorų linijos, tarp jų ir su vyriškuoju sterilumu (bartkaitė, 1997; bartkaitė, Jankauskienė, 1998). Panaudojus grįžtamuosius kryžminimus, sukurti lietuviškų morkų veislių ana-logai su citoplazminiu, „petaloid“ tipo vyriškuoju sterilumu (Gaučienė,1996, 1997). Įvertinta morkų cvs linijų ir testerių kombinacinė galia hibriduose (karklelienė, 2001; karklelienė ir kt., 2005).

selekcinio darbo kryptis – daržo augalų selekcijos ir biotechnologijos pagrin-dų plėtimas, veislių kūrimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas bei gausinimas. Panaudojant vietinį genofondą, siekiama sukurti rinkos reikalavimus atitinkančias daržovių veisles ir hibridus. naujoms veislėms ir hibridams kurti taikomi selekcijos procesą spartinantys metodai: poliploidizacija, hibridizacija, įvairūs atrankos būdai.

Šiuo metu daržovių selekcijos mokslinis darbas vykdomas pagal programą „daržo augalų požymių bei savybių genetinės prigimties tyrimai, selekcijos procesų optimi-zavimas, siekiant sukurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles ir hibridus“.

rezultatai. viso daržovių selekcijos mokslo rezultatas – daugiau kaip 60 daržo augalų veislių. Šiuo metu 23 veislės ir hibridai yra nacionaliniame augalų veislių 2008 m. sąraše bei es daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge. mažai paplitusių daržovių ir prieskoninių augalų kolekcijoje auginama per 60 rūšių augalų. tirtos jų auginimo ir dauginimo technologijos, atrinkti Lietuvoje tinkami auginti augalai, dau-ginama jų sėkla. atlikti įvairių daržovių selekciniai darbai pagal atskirus projektus. vieni iš svarbesnių projektų; „daržo augalų veislių ir linijų reprodukcinių savybių tyrimai ex situ ir in vitro“ (Genofondas), „Lietuviškų daržo augalų veislių kokybės gerinimas ir įvertinimas pagal es ivs sistemą“, „ekologinės sėklininkystės sistemos kūrimas“.

vykdant tyrimus ir projektus, gauti reikšmingi rezultatai apie daržovių veislių kokybę, jų adaptaciją, konkurencingumą, veikiant aplinkos sąlygoms ir kitiems veiks-niams. vienas iš svarbesnių pasiektų rezultatų – veislių įrašymas į es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą. atlikti tyrimai rodo daržovių veislių genetinės prigimties reikšmę.

Prie daržovių selekcijos mokslo rezultatų (1987–2007 m. laikotarpiu) prisidėjo daržovių selekcijos sektoriaus ir kitų instituto skyrių bei laboratorijų mokslo darbuo-tojai, techninis personalas.

vaisinių daržovių selekcijos darbo rezultatas – pomidorų ir agurkų veislės bei hibridai. G. visockienė nuo 1973 m. kartu su J. mačiu vykdė pomidorų selekciją lauko sąlygomis, o vėliau ir šiltnamiuose. Ji sukaupė ir ištyrė labai gausią kolekciją, kuri yra naudojama iki šių dienų naujoms veislėms ir hibridams kurti. 1973–1994 m. darbo laikotarpiu Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute viena ir kartu su bendraautoriais G. visockienė sukūrė 10 naujų pomidorų veislių: ‘dručiai’, ‘balčiai’, ‘skariai’, ‘slapukai’, ‘viltis 2’, ‘svara’, ‘aušriai’, ‘Laukiai’, ‘milžinai’, ‘rutuliai’. Parašė daug mokslinių ir populiariųjų straipsnių. svarbiausios publikacijos: „daržovių ir bulvių auginimas“, 1985 m.; „Pomidorai lauke ir pavasariniuose šiltnamiuose“, 1998 m.; „Jaunajam daržininkui“, 1989 m.; „Pomidorai“, 2003 m.

1974–2004 m. imuniteto ir heterozinių hibridų pomidorų selekcijos srityje dir-bo o. bartkaitė. mokslinio darbo rezultatas – du heteroziniai hibridai: ‘sveikutis’ ir ‘Pirmutis’, tarplinijinis indeterminantinio tipo hibridas ‘vaisa’. naujai sukurtas

168

‘arvaisa’ pomidorų hibridas įrašytas į europos sąjungos daržovių rūšių veislių ben-drąjį katalogą. o. bartkaitė taip pat tyrė pomidorų atsparumo ligoms, vaisių kokybės ir derlingumo donorines savybes. moksliniai rezultatai paskelbti mokslo žurnaluose bei mokslo populiarinimo spaudoje.

Pomidorų selekcijos srityje nuo 2006 m. pradėjo dirbti a. radzevičius. Šiuo metu atlieka pomidorų kolekcijos auginimo tyrimus. kartu su biochemijos ir bio-technologijos laboratorijos mokslo darbuotojais tiria pomidorų vaisių biochemines ir fizikines savybes.

e. dambrauskas nuo 1984 iki 2005 m. kūrė agurkų veisles ir hibridus. 1989 m. apgynė disertaciją tema „vakarų europos genofondo panaudojimas agurkų selekcijai Lietuvos sąlygomis“. sukūrė agurkų veislę ‘kauniai’, kurių vaisiai tinkami rauginti ir marinuoti. e. dambrausko sukurtas agurkų hibridas ‘krukiai’ pasižymi ištęstu derė-jimu, šiuo metu yra perduotas tyrimams (ivs) Lenkijoje. Panaudojus įvaisos metodu išvestas linijas, sukurti trys trumpavaisių partenokarpinių agurkų hibridai: ‘ulonai’, ‘Pūkiai’ ir ‘troliai’. keturi agurkų hibridai (‘daugiai’, ‘troliai’, ‘artai’, ‘Gintai’) įrašyti į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

Šakniavaisių daržovių selekcijos srityje didelis darbo indėlis J. armolaitienės. Pradėjusi darbą 1957 m. vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje bandymų technike, nuo 1961 m. iki 1999 m. vykdė morkų ir burokėlių selekciją. individualiai ir su bendraautoriais sukūrė 10 veislių: morkų – ‘Garduolės 2’, ‘Šatrija’, ‘Gausės’, ‘vaiguva’, ‘vytėnų nanto’, burokėlių –‘ainiai’, ‘Joniai’, ‘kamuoliai 2’, ‘nevėžis’, ‘vytėnų bordo’. Paruošė publikacijas: „burokėlių auginimas ir sėklininkys-tė“, „morkų auginimas ir sėklininkystė“ (su bendraautoriais). už morkų veislę ‘Šatrija’ J. armolaitienė apdovanota prof. d. rudzinsko pirmojo laipsnio premija, o už morkų veislę ‘Šatrija’ erfurto parodoje – aukso medaliu. burokėlių veislė ‘kamuoliai’ įrašyta į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

morkų selekcijos rezultatas – lietuviškų morkų veislių cvs analogai ir du hibridai ‘svalia’ ir ‘skalsa’ – o. Gaučienės nuopelnas. nuo 1976 m. iki 2000 m. ji dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute morkų selekcijos srityje he-terozės linkme. mokslinėje ir periodinėje spaudoje bei mokslo žurnaluose paskelbė 78 straipsnius, parengė ir išleido katalogą „Lietuviškos daržovių veislės“, 1997 m.; monografiją „morkos“, 2001 m. sukūrė valgomojo ridikėlio ‘babtų žara’ veislę, kuri įrašyta į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

o. d. Petronienė 1987–2005 m. dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, vykdė raudonojo burokėlio veislių selekciją; ji yra veislių ‘nevėžis’ ir ‘Joniai’ bendraautorė bei ‘ilgiai’ veislės autorė. o. d. Petronienė parašė publikaciją „burokėlių biologija ir auginimas“, 2001; informacinį leidinį „daržininkystė“, 2004. burokėlių veislės ‘Joniai’ ir ‘ilgiai’ įrašytos į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

morkų heterozinių hibridų selekcijos srityje nuo 1996 m. dirba r. karklelienė. 2001 m. ji apgynė disertaciją „morkų (Daucus carota L.) kombinacinės galios ir kiekybinių požymių paveldėjimo įvertinimas“. vykdo mokslinius tyrimus morkų ir burokėlių selekcijos ir sėklininkystės srityje. atlieka tyrimus ekologinėje daržininkys-tėje, sėklininkystėje. Parašė publikacijas: „biohumusas ir ekologinė daržininkystė“, 2006 m. (su bendraautoriais); „ekologinės sėklininkystės pradžiamokslis“, 2007 m.

169

(su bendraautoriais). valgomojo ridikėlio ‘babtų žara’ bendraautorė; ši veislė įrašyta į europos sąjungos daržovių rūšių veislių katalogą.

ankštinių, česnakinių daržovių selekcijoje atliko tyrimus n. kviklienė. 1975 m. ji apgynė disertaciją „daržo žirnių veislių, sėjos laiko ir herbicidų tyrimai“. nuo 1964 m. iki 2000 m. dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute moksli-ne bendradarbe, tyrė ankštinių daržovių veisles, agrotechniką. sukūrė pupelių veislę ‘baltija’, kuri yra es daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge. sukaupė vasarinių ir žieminių česnakų kolekciją. išvedė žieminio česnako veislę ‘Žiemiai’ ir vasarinio česnako ‘vasariai’ (bendraautorė); šios veislės įrašytos į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą. n. kviklienė parašė publikacijas: „Česnakų auginimas“, 1994 m.; „ankštinių daržovių auginimas“, 1995 m.; „krienų auginimas“, 2002 m.

1999 m. valgomojo svogūno tyrimus in vitro pradėjo d. kamštaitytė (Juškevičienė). 2006 m. ji apgynė disertaciją „valgomojo svogūno (Allium cepa L.) ginogenezė ir homozigotinių linijų kūrimas“. vykdo česnakinių ir svogūninių daržovių selekciją, genofondo tyrimus. vasarinio česnako ‘vasariai’ veislės bendraautorė.

n. maročkienė tęsė pradėtus žinomos Lietuvos daržininkės m. baranauskienės tyrimus. kartu su m. baranauskiene yra valgomojo svogūno ‘babtų didieji’ veislės bendraautorė. nuo 1993 m. dirbo institute asistente, o nuo 2002 m. dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja. atlieka tyrimus prieskoninių augalų rūšių, daugiamečių augalų auginimo srityse. vykdo blakinės kalendros selekciją ir sėklininkystę, darbo rezulta-tas – veislė ‘raslė’. sukūrė laiškinio česnako ‘aliai’ bei saldžiosios paprikos ‘reda’ veisles, kurios yra es daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge.

kopūstinių daržovių selekcijos rezultatas – baltagūžio kopūsto veislė ‘bielorusiška dotnuvos’ (aut. s. nacevičius). kopūstų sėklininkystės ir selekcijos srityje dirbo Č. bobinas: tyrė organinių ir mineralinių trąšų įtaką daržovių sėklų daigumui, me-chanizuotą burokėlių sėklojų auginimo technologiją; gūžinių baltųjų kopūstų sėklojų tręšimą laistomose dirvose. Parašytos publikacijos: „tręšimo įtaka baltųjų gūžinių kopūstų sėklojų derliui ir kokybei“ (su bendraautoriais); „daržovių ir pašarinių šakniavaisių sėklininkystės specializavimas ir koncentravimas“ (su bendraautoriais), „daržo augalų sėklininkystė“.

nuo 1976 m. m. bobinienė tęsė a. karpovaitės kopūstų selekcinius tyrimus. nuo 1991 m. iki 2003 m. dirbo jaunesniąja mokslo darbuotoja ir vykdė baltagūžių kopūstų selekciją. Šiuo metu perspektyvus gūžinių kopūstų selekcinis numeris 245 yra perduotas ivs tyrimams, kurie atliekami Lenkijoje.

Šiuo metu daržovių selekcijos sektoriuje dirba 3 mokslo daktarai, 1 jaunesnysis mokslo darbuotojas, 1 doktorantas ir 5 techninio personalo darbuotojai. vykdoma šakniavaisių, česnakinių ir vaisinių daržovių selekcija bei kitų daržovių palaikomoji selekcija ir sėklininkystė.

Per 1987–2007 m. sukurtos 43 daržo augalų veislės, iš kurių 23 daržovių veislės ir hibridai įrašyta į 2008 m. nacionalinį augalų veislių sąrašą bei es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą. tai 7 pomidorų, 4 agurkų, 3 burokėlių, 2 česnakų, 2 ridikėlių veislės, po vieną svogūnų, laiškinių česnakų, pupelių, morkų, paprikos veislę.

agurkų bei pomidorų veislės ir hibridai yra įvairios paskirties. Lietuviškos agurkų veislės gali būti auginamos lauke, plėvele degtuose šildomuose šiltnamiuose, plėvele degtuose nešildomuose šiltnamiuose, taip pat veislės gali būti universalios paskirties,

170

t. y. augalai tinkami auginti lauke ir plėvele dengtuose šiltnamiuose (1 lentelė). išvesti hibridiniai agurkai, kurių vaisiai formuojasi be apdulkinimo (dambrauskas, 2001).

sukurtos pomidorų veislės ir hibridai pasižymi didele įvairove: augalai gali būti skirti auginti lauke ir šiltnamiuose, vaisiai esti įvairaus skonio ir formos (visockienė, 1987, 1998 a, 1998 b; bartkaitė, 1998; visockienė, Jankauskienė, 2000; radzevičius ir kt., 2007).

išvesta lietuviška vienametės paprikos veislė ‘reda’, skirta auginti nešildomuose šiltnamiuose ir po priedangomis. Šios paprikos pasižymi gausiu derliumi, o vaisiai geromis skonio savybėmis (maročkienė, 2006).

1 lentelė. Lietuviškos agurkų, pomidorų ir paprikų veislės bei hibridaitable 1. cucumber, tomato and pepper Lithuanian cultivars and hybrids

babtai 1987–2007 m.

veislė, hibridas

cultivars and hybrids

sukūrimo metai

Creation years

metodai methods

Paskirtis Purpose

1 2 3 4Paprastasis agurkas (Cucumis sativus L.)

Cucumber‘krukiai’ f1* 1987 tarplinijinis hibridas

interaccession hybrid (405 × 494)Plėvele dengtiems šiltnamiams ir laukui for greenhouses covered with film and field

‘Žalsviai’ f1 1992 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (695 × 197)

Plėvele dengtiems nešildo-miems šiltnamiams for unheated greenhouses covered with film

‘daugiai’ f1** 1992 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (9 × 1295)

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘kauniai’ 1995 atranka iš kauno populiacijos selection from kaunas population

Laukui for field

‘Pūkiai’ f1 1995 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (1625 × 1748)

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘troliai’ f1** 1995 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (1570/94 × 1103)

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘ulonai’ f1 1996 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (1568 × 1859)

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘artai’ f1** 2006 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (1935 × 1601)

Plėvele dengtiems šiltnamiams ir laukui for greenhouses covered with film and field

171

1 2 3 4‘Gintai’ f1** 2006 tarplinijinis hibridas

interaccession hybrid (1925 × 1715)

Plėvele dengtiems šiltnamiams ir laukui for greenhouses covered with film and field

valgomasis pomidoras (Lycopersicon esculentum mill.) Tomato

‘aušriai’* 1983 ‘ryčiai’ × 1154/77, atranka Selection

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘sveikutis’ f1 1987 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (5622 × 300)

nešildomiems, plėvele deng-tiems šiltnamiams for unheated greenhouses covered with film

‘viltis’** 1994 atranka iš ‘viltis 2’ selection from ‘viltis 2’

Laukui, nešildomiems, plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film and field

‘svara’** 1994 ‘Grif’ × ‘silvana’ Laukui, nešildomiems, plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film and field

‘Laukiai’* 1995 ‘marcanto’ f1 × ‘viltis’, atranka Selection

Laukui for field

‘balčiai’** 1996 ‘vnukovskij’ × ‘remiz’, atranka Selection

Laukui for field

‘slapukai’* 1991 ‘ryčiai’ × ‘daltona’, atranka Selection

Laukui for field

‘dručiai’ 1995 1404/79 × ‘nina’ f1, atranka Selection

Šiltnamiams for greenhouses

‘rutuliai’** 1990 ‘Šagane f1 × ‘aušriai’, atranka Selection

Šiltnamiams for greenhouses

‘skariai’** 1987 ‘everset’ × kolekcinis numeris Collection number

Šiltnamiams for greenhouses

‘milžinai’ 1987 nr. 478/1 × kolekcinis numeris Collection number

Šiltnamiams for greenhouses

‘Pirmutis’ f1 1995 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (5628 × 753)

nešildomiems, plėvele deng-tiems Šiltnamiams for unheated greenhouses covered with film

‘vaisa’ f1 1998 tarplinijinis hibridas, sterilus mot. kryžm. komp. interaccession hybrid, sterile fem. cross. comp. (322 × 300)

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘arvaisa’ f1** 2001 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid

Plėvele dengtiems šiltnamiams for greenhouses covered with film

‘Jurgiai’** 2007 atranka iš veislės ‘ryčiai’ selection from cultivar ‘ryčiai’

1 lentelės tęsinystable 1 continued

172

1 2 3 4vienametė paprika (Capsicum annum L.)

annual pepper‘reda’** 1998 atranka iš ‘kolifornijskoje

čiudo’ selection from

nešildomiems šiltnamiams ir po priedangomis in unheated greenhouses and under covers

** veislės ar hibridai įrašyti į es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į nacionalinį au-galų veislių sąrašą / cultivars or hybrids included into eu catalogue of vegetable species of cultivars and national plant cultivar list* Perduota ivs tyrimams / Passed to ivs investigation

Lietuviškos morkų ir burokėlių veislės (2 lentelė) pasižymi tipinga tai veislei šakniavaisio forma. dauguma lietuviškos selekcijos morkų veislių priklauso Nantes šakniavaisių tipui, tik veislė ‘vaiguva’ Chantenay/Dauvers tipui. kryptingos atrankos dėka gautas didelis karotino kiekis morkų šakniavaisiuose, ypač hibriduose ‘svalia’ ir ‘skalsa’. auginant šių veislių morkas vagose, gaunama didelė prekinių šakniavaisių išeiga (armolaitienė, 1988; 1997 a; 1999 a; Gaučienė, 1997; 2001; Gaučienė, viškelis, 2001; karklelienė, 2006 a; 2006 b; karklelienė ir kt., 2007 b).

Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais (armolaitienė, 1997 b, 1999 b; Petronienė, 2000; Petronienė, viškelis, 2004; karklelienė ir kt., 2007 a). viena burokėlių veislė sukurta pailgais šakniavaisiais (Petronienė, 2001).

2 lentelė. Lietuviškos morkų ir burokėlių veislės ir hibridaitable 2. carrot and red beet Lithuanian cultivars and hybrids

babtai 1987–2007 m.

veislė, hibridas cultivars and

hybrids

sukūrimo metai

creation years

metodai methods

išskirtinės savybės exclusive features

1 2 3 4valgomoji morka (Daucus sativus röhl.)

Edible carrot‘Šatrija’* 1965 vietinė populiacija ×

‘nanto 4’, atranka Local population × ‘nanto 4’ selection

daug karotino, tinka auginti mechanizuotai much carotene, suitable for mechanized growing

‘svalia’ f1* 1986 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (Gs 03182 × 0473)

daug karotino (iki 25 mg %), gerai laikosi much carotene (up to 25 mg %), good storability

‘skalsa’ f1 1988 tarplinijinis hibridas interaccession hybrid (Gs 03182 × 01309)

tinka mechanizuotam nuėmi-mui ir transportavimui suitable for mechanized yield gathering and transportation

1 lentelės tęsinystable 1 continued

173

1 2 3 4‘vytėnų nanto’ 1994 atranka iš ‘nanto 4’

selection from ‘nanto 4’derlinga, gera šakniavaisio forma Productivity, root-crop form

‘Garduolės’** 1996 ‘tauchon’ × vietinė popul.nr. 15, atranka ‘tauchon’ × local popul. no. 15, selection

derlinga, gera biocheminė sudėtis yield, good biochemical com-position

‘vaiguva’ 1997 ‘Šantane’ × ‘Šatrija’, atranka Selection

konusinė šakniavaisio forma, tinka auginti mechanizuotai cone-shaped root-crop suitable for mechanized growing

raudonasis burokėlis (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) red beet

‘kamuoliai’** 1972 atranka iš vietinės populia-cijos selection from local popultion

Gera šakniavaisio minkšti-mo spalva ir skonis, gerai išsilaiko root-crop flesh colour and taste, storability

‘nevėžis’ 1992 mutagenezė (0,05 % kolchi-cinas) mutagenesis (0.05 % kolchinicin)

Geras laikymasis, kaupia nedaug nitratų Good storability, accumulate little nitrates

‘Joniai’** 1997 ‘Puškinskaja ploskaja’ × ‘early red chief’, atranka Selection

Gera šakniavaisio prekinė išvaizda, dvisėklis Good root-crop marketable appe-arance, two-seeded

‘ilgiai’** 1998 ‘formanova’ × ‘cylindra’ / ‘formanova’, atranka Selection

atspari lapų ligoms, pailga šakniavaisio forma, tinka ryšulėlinei brandai resistance to diseases, oblong ro-ot-crop form, suitable for blunch maturity yield

** veislės ar hibridai įrašyti i į es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į nacionalinį augalų veislių sąrašą / cultivars or hybrids included into eu catalogue of vegetable species of culti-vars and national plant cultivar list* Perduota ivs tyrimams / Passed to ivs investigation

3 lentelė. kitų daržovių rūšių lietuviškos veislėstable 3. Lithuanian cultivars of other vegetable sorts

babtai, 1987–2007 m.

rūšis Sort

veislė, hibridas cultivars and

hybrids

sukūrimo metai

creation years

metodai methods

išskirtinės savybės exclusive feature

1 2 3 4 5valgomasis svogūnas Edible onions

‘babtų didieji’** 2003 atranka iš ‘Lietuvos didieji’ veislės selection from cultivar ‘Lietuvos didieji’

vienodumas, derlingu-mas, skonis sameness, productivity, taste

2 lentelės tęsinystable 2 continued

174

1 2 3 4 5valgomasis ridikėlis Edible radish

‘babtų žara’** 2003 atranka iš veislės ‘Žara’ selection from cultivar ‘Žara’

Gero skonio, ilgai neperaugantys šaknia-vaisiai root-crops of good taste, which don’t overgrow for a long time

valgomasis ridikėlis Edible radish

‘Liliai’** 2007 atranka iš ‘kretingos pagerinti’ veislės selection from cultivar ‘kretingos pagerinti’

tinkamas šakniavaisio dydis, geras skonis root-crop size, taste

daržinė pupelė French beans

‘baltija’** 1998 atranka iš veislės ‘baltija’ selection from cultivar ‘baltija’

trumpa vegetacija short vegetation

Žieminis česnakas winter garlic

‘Žiemiai’** 1995 atranka iš populiacijos nr. 10 selection from population no. 10

derlingumas, didelė prekinių ropelių išeiga, skiltelės stambios Productivity, big output of marketable turnips, big slices

blakinė kalendra Coriander

‘raslė’ 2000 atranka iš vietinės populiacijos selection from local population

Pasižymi sėklų derlin-gumu distinguish themselves with seed productivity

Vasarinis česnakas Summer garlic

‘vasariai’** 2005 atranka iš vietinės populiacijos selection from local population

ilgai laikosi Long time storability

Laiškinis česnakas spring garlic

‘aliai’** 2006 atranka iš vietinės populiacijos selection from local population

Laiškai pasižymi geru skoniu Leaves distinguished themselves with good taste

topinambastopinambour

‘sauliai’ 2007 atranka iš vietinės populiacijos selection from local population

derlingumas Productivity

** veislės ar hibridai įrašyti į es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą ir į nacionalinį au-galų veislių sąrašą / cultivars or hybrids included into eu catalogue of vegetable species of cultivars and national plant cultivar list* Perduota ivs tyrimams / Passed to ivs investigation

kitų daržovių rūšių (3 lentelė) skaičius nėra gausus, nes šių rūšių selekcija nebu-vo sistemingai vykdoma (karklelienė, viškelis, 2004; kamštaitytė, bobinas, 2004; maročkienė, 2007).

išvados. 1. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute greta dirbtinės se-lekcijos taikytas mutagenezės metodas, vėliau – heterozinių hibridų selekcija.

3 lentelės tęsinystable 3 continued

175

2. Per visą nuo instituto įkūrimo 1987–2007 m. laikotarpį yra sukurtos 43 daržo augalų veislės, iš kurių 23 įrašytos į 2008 m. nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į es daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-07

Literatūra1. armolaitienė J. 1988. valgomųjų morkų veislė ‘Šatrija’. sodininkystė ir darži-

ninkystė, 8: 45–49.2. armolaitienė J. 1997 a. morkų veislė ‘Garduolės 2’. sodininkystė ir daržinin-

kystė, 16: 47–51.3. armolaitienė J. 1997 b. burokėlių veislė ‘nevėžis’. sodininkystė ir daržininkys-

tė, 16: 52–56.4. armolaitienė J. 1999a. morkų veislė ‘vytėnų nanto’. sodininkystė ir daržinin-

kystė, 18(1): 57–61.5. armolaitienė J. 1999b. burokėlių veislė ‘vytėnų bordo’. sodininkystė ir darži-

ninkystė, 18(2): 60–65.6. bartkaitė o. 1988. daržovių selekcija dotnuvoje ir vytėnuose. sodininkystė ir

daržininkystė, vii: 74–96.7. bartkaitė o. 1997. Pomidorų hibridas ‘Pirmutis’ f1. sodininkystė ir daržininkys-

tė, 16: 63–71.8. bartkaitė o. 1998. daržo augalų selekcijos metodai ir darbo rezultatai. augalų

selekcija. vilnius.9. bartkaitė o., Jankauskienė J. 1998. Pomidorų hibridas ‘sveikutis’ f1. sodininkystė

ir daržininkystė, 17(1): 61–68.10. bartkaitė o., bobinas Č. 2002. sourses, development and achievements of veg-

etables breeding. Žemdirbystė, 78: 235–244. 11. bobinas Č. 1999. daržo augalų sėklininkystė. babtai.12. bobinas Č., bartkaitė o. 2001. achievements and perspectives of vegetable bre-

eding in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 20(3): 27–36. 13. bobinas Č. 2005. horticulture development perspectives in Lithuania and the

problems of vegetable quality improvement. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 3–10.

14. dambrauskas e. 1998. agurkų veislė ‘kauniai’. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 75–79.

15. dambrauskas e. 2001 a. agurkų hibridai ‘krukiai’ ir ‘Žalsviai’. sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 76–82.

16. dambrauskas e. 2001 b. trumpavaisiai partenokarpiniai agurkai ‘Pūkiai’ f1, ‘troliai’ f1 ir ‘ulonai’ f1. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 32–41.

17. Gaučienė o. 1996. morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu sukūrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 15: 34–42.

18. Gaučienė o. 1997. morkų hibridas ‘svalia’ f1. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 57–62.

176

19. Gaučienė o. 1998. daržo augalų veislių kūrėjai. augalų selekcija. vilnius.20. Gaučienė o. 2001. morkos. babtai. 21. Gaučienė o., viškelis P. 2001. morkų (Daucus carota L.) hibridas ‘skalsa’.

sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 69–75.22. kamštaitytė d., bobinas Č. 2004. onion production and research in Lithuania.

vegetable crops news, 38: 53–60. 23. karklelienė r. 2001. morkų (Daucus carota L.) kombinacinės galios ir

kiekybinių požymių paveldėjimo įvertinimas: daktaro disert. santr. babtai. 24. karklelienė r., viškelis P. 2004. ridikėlių Raphanus satinus L. var. sativus)

veislių ir biocheminės sudėties įvertinimas lauko sąlygomis. sodininkystė ir dar-žininkystė, 23(4): 46–51.

25. karklelienė r., maročkienė n., Petronienė o. d., bobinas Č. 2005. investigations of reproduction characteristics of the main vegetable varieties. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 129–135.

26. karklelienė r., bobinas Č., stanienė G. 2005. combining ability of morpho-combining ability of morpho-logical traits and biochemical parameters in carrot (Daucus sativus röhl.) cms lines. biologija, 3: 15–18.

27. karklelienė r. 2006 a. morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatu-mai ekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 193–200.

28. karklelienė r. 2006 b. valgomosios morkos ūkinių ir biologinių savybių įverti-nimas. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 110–115.

29. karklelienė r., radzevičius a., bobinas Č., duchovskienė L. 2007 a. ekologiškai augintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 45–51.

30. karklelienė r., Juškevičienė d., viškelis P. 2007 b. Productivity and quality of carrot (Daucus sativus röhl.) and onion (Allium cepa L.) cultivars and hybrids. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 208–216.

31. mačys J. 1970. daržovių selekcijos pasiekimai Lietuvos tsr. sodininkystė ir daržininkystė, Xiii: 207–218.

32. maročkienė n. 2006 a. dauginimo galimybės ir tankumo įtaka daugiamečių česnakų augimui ir derliui. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai, 19: 103–107.

33. maročkienė n. 2006 b. saldžiosios paprikos produktyvumas nešildomuose pa-vasariniuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 177–185.

34. maročkienė n. 2007. topinambo (Heliantus tuberosus L.) morfologinių rodi-klių ir gumbų produktyvumo įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 102–107.

35. nacevičius s. 1938. daržovių atmainų pagerinimas, atliktas Žemės ūkio akade-mijos mokomajame darže laike 1924–1937 m. Žemės ūkio akademijos metraštis, 12(1): 77–94.

36. Petronienė d. 2000. ‘Joniai’ – nauja burokėlių veislė. sodininkystė ir daržinin-kystė, 19(1): 81–86.

177

37. Petronienė d. 2001. ‘ilgiai’ – nauja raudonųjų burokėlių veislė. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 42–47.

38. Petronienė o. d., viškelis P. 2004. biochemical composition and preservation of various red beet cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 89–97.

39. Petronienė o. d., tamošiūnienė r. 2004. evaluation of red beet working collec-evaluation of red beet working collec-tions and donor material in Lithuania. report of a working Group on beta and world beta network (iPGri), 114–116.

40. radzevičius a., karklelienė r., bobinas Č., maročkienė n. 2007. vaisinių daržo augalų lietuviškų veislių reprodukcinių savybių tyrimai. sodininkystė ir darži-ninkystė, 26(2): 45–51.

41. visockienė G. 1987. Pomidorų veislė ‘viltis’. sodininkystė ir daržininkystė, v: 65–69.

42. visockienė G. 1998 a. Pomidorų veislės ‘aušriai’ ir ‘svara’. sodininkystė ir daržininkystė, 17(1): 69–74.

43. visockienė G.1998 b. Pomidorų veislės ‘dručiai’ ir ‘Laukiai’. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 80–84.

44. visockienė G., Jankauskienė J. 2000. Pomidorų ‘milžinai’ ir ‘rutuliai’ veislės. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 48–53.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Vegetable selection development and achievementsr. karklelienė, Č. Bobinas

Summary

vegetable selection in Lithuania was started from 1924. from 1948 selection of most veg-etable was carried out. from 1957 at vytėnai experimental station there was started cucumber, onion, cabbage, tomato, carrot, red beet, radish, cauliflower, beans and garden pea selection. in 1961 vegetable selection in green houses began. in 1968, when vytėnai experimental station was transferred to babtai, selection work was carried on. in selection work for the creation of new cultivars and hybrids there are applied methods, which quicken selection process, poly-ploidization, hybridization, various ways of selection.

the result of all the selection work – more than 60 cultivars of garden plants, and from 1987 there was created 43 garden plant cultivars and hybrids. in 2003–2007 there were carried out investigations in Poland; their result – including of cultivars into catalogue of european union vegetable species cultivars. in 2008 there are written 23 vegetable cultivars and hybrids in the national plant cultivar list and eu vegetable species general catalogue. Presently there are carried out (ivs) investigations of 9 new vegetable cultivars and hybrids in Poland.

in the collection of rare vegetable and spice plants there is grown more than 60 species. there are investigated the technologies of their growing and propagation, selected plants suit-able for growing in Lithuania, propagated their seed.

key words: vegetable, hybrids, selection, cultivars.

179

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Šakniavaisių daržovių lietuviškos selekcijos veislių bei hibridų ūkinės ir biologinės savybės

rasa karklelienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas R.Karkleliene@lsdi.lt

apibendrinti valgomosios morkos (Daucus sativus röhl.), raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) ir valgomojo ridikėlio (Raphanus sativus L.) lietuviškų veislių bei hibridų tyrimai (1997–2007 m.). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute sukurta 4 morkų veislės ir 2 hibridai, 6 burokėlių bei 4 ridikėlių veislės. Įvertinti morkų, burokėlių ir ridikėlių šakniavaisių morfologiniai požymiai (ilgis, skersmuo ir masė), derlius ir biocheminė sudėtis. nustatyta, kad šakniavaisių daržovių derliaus skirtu-mas ir išorinė šakniavaisių kokybė priklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties bei meteorologinių sąlygų daržovių augimo metu.

reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, burokėliai, hibridai, derlius, morfologiniai požymiai, morkos, ridikėliai, veislės.

Įvadas. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) iš šakniavai-sių daržovių vykdyta morkų, burokėlių ir ridikėlių selekcija. dvimečių šakniavaisių daržovių (morkų, burokėlių) selekcijos darbo tikslas – išvesti derlingas, prisitaikiu-sias prie klimato sąlygų, vertingų biologinių savybių, gerai išsilaikančias per žiemą (jas sandėliuojant), išauginančias didelį ir geros kokybės sėklų derlių veisles, kurių šakniavaisius tiktų perdirbti (armolaitienė, Petronienė, 1998 a). ridikėlių (vienamečių) selekcijos tikslas – sukurti ankstyvas, derlingas, gero skonio ir vertingos cheminės sudėties veisles, kurias būtų galima auginti lauko ir šiltnamio sąlygomis (Gaučienė, 1998; bobinas, 1999).

iki šiol, vykdant dirbtinę selekciją, buvo atliekami morkų kryžminimai, taikoma individualioji ar šeimų grupių atranka. siekiant išlaikyti naudingas šeimų savybes kuo ilgiau, pirminėje sėklininkystėje taikoma ir masinė atranka. hibridizacijos metodu gauta pradinė medžiaga ir pirmos kartos hibridai. 1973 m. pradėta nauja kryptis mor-kų selekcijoje – heterozinių hibridų kūrimas. norint gauti šimtaprocentinę hibridinę sėklą, moteriškas komponentas turi būti vyriškai sterilus, t. y. žiedai be kuokelių arba kuokeliai neišsivystę, dulkelės negyvybingos. Lietuvoje auginamose morkose sterilių augalų pasitaiko 3–7 %. tačiau šis sterilumo tipas, vadinamas „brown“, yra recesyvinis požymis ir palikuonyse įsitvirtina labai sunkiai, be to, sterilių augalų žiedai iš šalies mažai skiriasi nuo fertilių augalų. 1976 m. į šiuos tyrimus įsitraukė o. Gaučienė ir

180

darbą pradėjo atskira selekcijos tema „morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu (cvs) sukūrimas ir panaudojimas heterozinių hibridų selekcijoje“. sterilūs analogai buvo kuriami grįžtamųjų kryžminimų („bekros“) metodu veislių ‘Garduolės’, ‘Šatrija’, ‘nanto 04’, panaudojant cvs „petaloid“ tipo pavyzdžius, gautus iš vir-o ir moldovos (Gaučienė, 1996).

1990–1993 m. atliekant konkursinius veislių tyrimus, geromis ūkinėmis savy-bėmis, ypač karotino kiekiu ir prekingumu, išsiskyrė tarpveislinis hibridas nr. 01259 (‘Garduolės’ 03182 × ‘Losinoostrovskaja 13’), kuris buvo pavadintas ‘svalia’ f1 (Gaučienė, 1997, 1998).

burokėlių selekcijoje taikoma analitiniai selekciniai metodai, individualioji ir šeimų grupių atranka. išvestos veislės ir numeriai buvo gerinami, daroma atranka derlingumo, formos, išsilaikymo, biocheminės sudėties tobulinimo kryptimi. nuo 1993 m. burokėlių selekcijos darbą vykdė o. d. Petronienė. Šių dienų burokėlių se-lekcijoje keliami uždaviniai išvesti veisles ar hibridus su stabiliu vienasėkliškumu ir dvisėkliškumu, kad augalai formuotų vienodu laiku prekinės išvaizdos šakniavaisius, tinkamus vartoti šviežius, ilgai laikyti bei perdirbti. Pastaruoju metu taikomi tarpveis-linio kryžminimo, individualiosios ir masinės atrankos metodai, tiriamos burokėlių haploidizavimo galimybės (v. stanys). siekiant atrinkti vertingą selekcijai medžiagą, 1993–1997 m. buvo tiriama 50 kolekcinių pavyzdžių, atlikta 30 kryžminimų. dalis kolekcinių pavyzdžių yra vienasėkliai ir dvisėkliai (armolaitienė, Petronienė, 1998 b). tačiau atrinktos formos pasižymi dideliu šio požymio heterozigotiškumu. kad būtų gauta homozigotinė pradinė medžiaga, atliekama griežta daugkartinė individualioji atranka. darbas paspartėja atliekant darbus šiltnamiuose ir žemų temperatūrų kamerose (Petronienė, duchovskienė, 2001). Perspektyvių veislių populiacijoms ir donorams išskirti taikomas topkroso metodas (armolaitienė, Petronienė, 1998 b).

darbo tikslas – apibendrinti valgomosios morkos, raudonojo burokėlio ir val-gomojo ridikėlio lietuviškų veislių ir hibridų šakniavaisių morfologinių požymių, biocheminės sudėties bei derliaus tyrimus.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tirta valgomosios morkos (Daucus sativus röhl.) 4 veislės ir 2 hibridai, raudonojo burokėlio (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) 6 veislės bei valgomojo ridikėlio (Raphanus sativus L.) 4 veislės, sukurtos Lsdi. apibendrinti šakniavaisių daržovių (1997–2007 m.) tyrimų rezultatai. tyrimai vykdyti Lsdi bandymų lauko sėjomainoje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvožemyje. morkos sėtos rankine sėjamąja profiliuotame paviršiuje, 70 cm tarpueiliais, dviejomis eilutėmis. burokėliai ir ridikėliai sėti rankine sėjamąja lygiame paviršiuje, 70 cm tarpueiliais, dviejomis eilutėmis. morkų, burokėlių ir ridi-kėlių šakniavaisių morfologiniai požymiai (šakniavaisio ilgis, skersmuo) ir derliaus duomenys, biocheminė sudėtis įvertinta statistiškai.

rezultatai ir aptarimas. straipsnyje apžvelgtos šakniavaisių daržovių veislės, sukurtos institute, bei apibendrinti atlikti šakniavaisių ūkinių ir biologinių savybių tyrimų rezultatai.

Šakniavais ių daržovių veis lės . morkos – viena iš svarbiausių šaknia-vaisių daržovių, auginamų Lietuvoje. todėl didelis dėmesys buvo kreipiamas į morkų selekciją. institute yra sukurtas morkų tarpveislinis heterozinis hibri-das ‘svalia’ – vidutinio ankstyvumo, ankstyvasis derlius būna didesnis negu kitų

181

veislių morkų. morkos cilindrinės, bukais arba nusmailėjusiais galais, ilgos, lygios. floema ir ksilema vienodos ryškiai oranžinės, beveik raudonos spalvos. ksilema nedidelė, apvali ar apvaliai kampuota. iš kitų veislių ‘svalia’ f1 išsiskiria ypač gera šakniavaisių kokybe. tinka auginti ankstyvam vasaros derliui, laikyti per žie-mą. Šiuo metu ‘svalia’ f1 perduotas tyrimams (ivs), kurie atliekami Lenkijoje.

‘Šatrija’ veislės morkos – vidutinio ankstyvumo, derlingos, cilindrinės, bukais galais, ilgos, odelė lygi. floema ir ksilema ryškiai oranžinės. Gausus ir geros kokybės derlius užauga derlingo priesmėlio dirvose ar durpynuose. tai universalios morkos, tinkančios ankstyvam vasaros derliui, laikyti per žiemą bei konservuoti. Šiuo metu veislė ‘Šatrija’ perduota tyrimams (ivs), kurie atliekami Lenkijoje.

‘Garduolės’ – vidutinio ankstyvumo veislė. morkos cilindrinės, bukais galais, ksilema apvaliai kampuota, oranžinė. Gerai auga lengvo priemolio dirvose. tinka au-ginti vasaros derliui ir laikyti per žiemą. veislė ‘Garduolės’ įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

veislė ‘vytėnų nanto’ sukurta Lsdi individualiosios ir masinės atrankos būdu. morkos vidutinio ankstyvumo, nereiklios dirvai ir klimatui, kasmet gerai dera. Šakniavaisiai 18 cm ilgio, vidutinio dydžio, turi daugiau cukraus negu kitų veislių, tinka rudens derliui, sandėlyje su nereguliuojama temperatūra gerai laikosi iki vasario mėnesio.

‘skalsa’ f1 priklauso Nantes/Berlikum šakniavaisių tipui. morkos vidutinio vėly-vumo, cilindrinės, buku galu, vidutinio ilgio, stambokos. floema ir ksilema vienodos ryškiai oranžinės spalvos. ksilema nedidelė, apvaliai kampuota ar apvali. Lapija atspari ligoms. tinka rudens derliui ir laikyti per žiemą.

‘vaiguva’ – naujausia institute sukurta morkų veislė. morkos vidutinio vėlyvu-mo, stambokos, Šantenay/Dauvers tipo, bukais galais, sultingos, skanios. tinka me-chanizuotai nuimti, netrūkinėja, skirtos konservuoti ir vartoti šviežios. Gerai laikosi žiemą.

Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais. sukurtos 5 veislės burokėlių su apvaliais šakniavaisiais ir viena – su pailgais.

burokėlių veislė ‘kamuoliai’ – vidutinio ankstyvumo, universalios paskirties, daugiasėklė veislė, stambia, vešlia lapija. Šakniavaisiai apvalūs ar apvaliai plokšti, floema tamsiai raudona. burokėliai yra gero skonio ir biocheminės sudėties, išsilaiko iki kito derliaus. reaguoja į maitinamojo ploto dydį, todėl prekinę produkciją sąly-goja augalų tankumas pasėlyje. Peraugusių ir nevisiškai subrendusių šakniavaisių koncentriniai žiedai esti ryškūs. veislė atspari lapų ligoms ir paprastosioms rauplėms. burokėlių veislė ‘kamuoliai’ įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

‘vytėnų bordo’ – vidutinio ankstyvumo, daugiasėklė veislė, stambia, vešlia lapija. Šakniavaisiai apvaliai plokšti arba apvalūs, geros biocheminės sudėties, išsilaiko iki kito derliaus. Šakniavaisių floema tamsiai raudona.

‘nevėžis’ išsiskiria iš lietuviškų veislių stambiausia lapija ir šakniavaisiais, pasi-žymi stambesniais sėklų kamuolėliais. Šakniavaisiai plokšti ar apvaliai plokšti. veislė atspari sausroms. daugiau reaguoja į maitinamojo ploto dydį, todėl prekinę produkciją sąlygoja augalų tankumas pasėlyje. Peraugusių ir nevisiškai subrendusių šakniavaisių koncentriniai žiedai esti ryškūs.

182

‘ainiai’ – vidutinio ankstyvumo, nestabilaus vienasėkliškumo, universalios paskirties, stambia, atsparia ligoms lapija veislė. Šakniavaisiai apvaliai plokšti ir apvalūs. floema tamsiai raudona, kartais su violetiniu atspalviu. Šakniavaisiai gero skonio ir biocheminės sudėties, gerai laikosi.

‘Joniai’ pasižymi smulkia lapija ir lapkočiais. dvisėkliškumas 60–80 proc. Šakniavaisiai apvalios ar apvaliai ovalios formos, minkštimas su neryškiais koncen-triniais žiedais. iš aukščiau aprašytųjų išsiskiria lygesne odele, plonesne pagrindine šaknimi ir mažesne skrotele. veislė įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

‘ilgiai’ – universalios paskirties, apie 80 proc. dvisėklė, vidutinio stambumo, sodriai žalia lapija veislė. cilindriniai šakniavaisiai pusiau ilgi. Šakniavaisių floema ryškiai raudona su šviesesniais neryškiais koncentriniais žiedais, pasitaiko su violetiniu atspalviu. Laikosi vidutiniškai. veislė įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

ridikėlių selekcijoje, taikant atrankos ir kryžminimo būdus, buvo siekiama sukurti ankstyvą, derlingą, gero skonio ir geros cheminės sudėties ridikėlių veislę, kurią būtų galima auginti lauko ir šiltnamio sąlygomis. taip sukurta ridikėlių veislė ‘Žara’. tai ankstyva veislė: vegetacijos trukmė nuo sudygimo iki techninės brandos – 21–27 d. Šios veislės ridikėliai pasižymi geromis dietinėmis ir skonio savybėmis: sultingi, švelnaus skonio, nekartūs. Šakniavaisiai apvalūs arba šiek tiek ovalūs, stambūs – 2,5–3,5 cm diametro, vidutinis svoris 10–15 g, paviršius lygus, odelė oranžiškai raudonos spalvos, floema – baltos spalvos.

‘kretingos pagerinti’ – vidutinio ankstyvumo lietuviška ridikėlių veislė. vegetacijos trukmė – 25–30 dienų. Šakniavaisiai apvalūs, stambūs, sultingi, švelnaus skonio. odelė raudona su violetiniu atspalviu, floema – baltos spalvos.

‘babtų žara’ – tai labai ankstyva lietuviška ridikėlių veislė, sukurta atrankos būdu, gerinant veislę ‘Žara’. vegetacijos trukmė – 18–22 dienos. Šakniavaisiai apvalios arba šiek tiek ovalios formos, skaisčiai raudonos spalvos, sultingi, švelnaus skonio. veislė įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

‘Liliai’ – vidutinio ankstyvumo, ilgai neperaugančių ridikėlių veislė. Juos tinka auginti lauke ir šiltnamiuose. sėti galima anksti pavasarį ir rugpjūčio antroje pusėje. vegetacijos trukmė – 18–27 dienos. Šakniavaisiai apvalūs, stambūs. odelė raudona su violetiniu atspalviu, floema baltos, šiek tie rausvos spalvos. ridikėliai sultingi, švel-naus skonio. veislė įrašyta į nacionalinį augalų veislių sąrašą bei į europos sąjungos daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

Šakniavaisių daržovių veislių ir hibridų, sukurtų institute, tyrimų apžvalga. dauguma lietuviškos selekcijos morkų veislių priklauso Nantes šakniavaisių tipui (morkos yra vienodos formos, apie 18–20 cm ilgio ir 3,6–4,0 cm skersmens), tik veislė ‘vaiguva’ – Chantenay/Dauvers tipui (armolaitienė). kryptingos atrankos dėka pasiektas didelis karotino kiekis morkų šakniavaisiuose, ypač hibriduose ‘svalia’ ir ‘skalsa’. auginant morkų veisles vagotame paviršiuje, gauta didelė prekinių šakniavai-sių išeiga (65–85 %), suminis derlius priklausomai nuo metų svyravo nuo 50,0 t ha-1 iki 80,0 t ha-1 (armolaitienė, 1988; armolaitienė, 1997 a; Gaučienė, 1997; armolaitienė, 1999 a; Gaučienė, viškelis, 2001, Gaučienė, 2001; karklelienė, 2006 a; karklelienė,

183

2006 b; karklelienė ir kt., 2007 b). visų tirtų veislių ir hibridų morkos pasižymi geru derlingumu ir gera išorine kokybe. derliaus skirtumas ir išorinė šakniavaisių kokybė daugiau priklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties, tačiau didelę įtaką turi ir meteorologinės sąlygos augalų augimo metu. tyrimų metais (1997–2007 m.) atlikus nemažai bandymų ir įvertinus morkų šakniavaisių morfologinius rodiklius, nustatyta, kad į aplinkos sąlygas daugiausia reagavo ‘vytėnų nanto’ veislės morkos. Šios veislės šakniavaisiai buvo 3,4–3,9 cm skersmens, o ilgis svyravo nuo 16,0 cm iki 25,8 cm. (armolaitienė, Petronienė,1998 a; armolaitienė, 1999 a; Gaučienė, 2001; karklelienė, 2006). Įvertinus lietuviškos selekcijos morkas, matyti, kad jų šakniavaisių ilgis svyruoja nuo 16,0 cm iki 22,5 cm (1 lentelė). ilgiausiais (20,0–22,5 cm) šakniavaisiais pasižy-mi ‘Šatrija’ veislės morkos. didžiausią šakniavaisio masę (165,0–173,0 g) užaugina ‘vaiguva’ veislės morkos.

1 lentelė. valgomosios morkos morfologinių požymių rodikliaitable 1. evaluation of edible carrot morphological parameters

babtai, 1987–2007 m.

veislė ir hibridasvariety, hybrid

Šakniavaisioroot-crop

ilgislength, cm

skersmuodiameter, cm

masėweight, g

1997–2001 m.‘Šatrija’ 20,0 3,3 125,0‘svalia’ f1 17,0 3,4 119,0‘skalsa’ f1 18,0 3,9 125,0‘vytėnų nanto’ 16,0 3,4 150,0‘Garduolės’ 18,0 3,5 160,0‘vaiguva’ 16,0 3,8 165,0

2002–2007 m.‘Šatrija’ 22,5 3,6 156,3‘svalia’ f1 18,4 3,6 122,8‘skalsa’ f1 16,9 4,1 150,0‘vytėnų nanto’ 19,1 3,9 160,1‘Garduolės’ 19,2 3,6 162,2‘vaiguva’ 16,7 4,4 173,0

vienas pagrindinių morkų kokybės rodiklių yra karotino kiekis šakniavaisiuose. instituto tyrimų duomenimis, iš lietuviškų morkų karotino daugiausia kaupia ‘svalia’ f1 (19,3–23 mg %) ir ‘skalsa’ f1 (18,1–21,5 mg %) (Gaučienė, 2001; Gaučienė, viškelis, 2001; karklelienė, 2006 a). mažiausiai iš lietuviškų veislių karotino kau-pia ‘vaiguva’ (11,8–16,3 mg %) ir ‘vytėnų nanto’ 14,0–16,9 mg %) (armolaitienė, 1998; armolaitienė, 1999 a; Gaučienė, 2001; Gaučienė, viškelis, 2001; karklelienė, 2006 a).

Lietuvoje daugiau paplitę burokėliai su apvaliais šakniavaisiais, todėl selek-cininkai kūrė burokėlių veisles, atsižvelgdami į vartotojų poreikius (armolaitienė, 1997 b, 1999 b; Petronienė, 2000, 2001; Petronienė, viškelis, 2004; karklelienė

184

ir kt., 2007 a). viena burokėlių veislė sukurta pailgais šakniavaisiais (Petronienė, 2001). burokėlių suminis derlius Lietuvoje svyruoja nuo 25,3 t ha-1 iki 70,0 t ha-1. apibendrinus 1994–1997 m. tyrimų rezultatus, nustatyta, kad burokėliai sausesniais metais (1994 m.) užaugino prastesnės kokybės ir mažesnį prekinį derlių (11,6–13,3 t ha-1) negu palankiais metais (1995–1997 m.), – prekinis derlius įvairavo nuo 35,8 iki 47,4 t ha-1 (Petronienė, 1998). Įvertinus lietuviškų veislių burokėlių derlių, matyti, kad didžiausiu suminiu derliumi (69,5 t ha-1) išsiskiria veislės ‘ainiai’ ir ‘Joniai’ (62,4 t ha-1) (armolaitienė, 1988, 1998). apibendrinti burokėlių morfologiniai rodikliai leidžia daryti prielaidą, kad šakniavaisių dydis, jų biocheminė sudėtis priklauso nuo meteorologinių sąlygų jų augimo metu, sėjos, tačiau įtakos turi ir kiti rodikliai (armolaitienė, 1998; Petronienė, 1998; 2000, 2001; tarvydienė, Petronienė, 2003; karklelienė ir kt., 2003). burokėliai kaupia vidutiniškai nuo 6,5 iki 10,3 % bendrojo cukraus bei 10,3–15,2 % sausųjų medžiagų (armolaitienė, 1998; Petronienė, viškelis, 2004). Įvertinus burokėlių šakniavaisius, nustatyta, kad apvalių šakniavaisių skersmuo ir ilgis svyruoja nuo 6,3 cm iki 8,2 cm (2 lentelė).

2 lentelė. burokėlių morfologinių požymių rodikliaitable 2. evaluation of red beet morphological parameters

babtai, 1997–2007 m.

veislė cultivar

Šakniavaisioroot-crop

ilgis length, cm

skersmuo diameter, cm

masė weight, g

1997–2001 m.‘kamuoliai’ 8,0 7,5 305,0‘ainiai’ 8,2 7,6 320,0‘vytėnų bordo’ 8,0 7,7 321,0‘nevėžis’ 7,6 7,2 312,0‘Joniai’ 7,2 6,9 280,0

2002–2007 m.‘kamuoliai’ 7,8 7 320,0‘ainiai’ 7,6 7,0 280,0‘vytėnų bordo’ 7,4 6,3 306,7‘nevėžis’ 7,4 7,0 312,5‘Joniai’ 7,6 7,0 302,6‘ilgiai’ 13,2 4,8 310,2

1995–1997 m. valgomojo ridikėlio tyrimai atlikti nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose (Jakubynaitė, 1999), o 2002–2003 m. – lauke (karklelienė, viškelis, 2004). Šiltnamio sąlygomis tirti ‘Žara’ ir ‘kretingos pagerinti’ veislių ridikėliai. nustatyta, kad ridikėlio šakniavaisio masė svyravo nuo 8,21 g iki 14,65 g. autorės (J. Jakubynaitė) rezultatai parodė, kad ridikėlių derlius ir kokybė priklauso nuo me-teorologinių sąlygų. vidutinis ridikėlių suminis derlius svyravo nuo 2,03 kg m-2 iki 2,47 kg m-2. atlikus valgomojo ridikėlio tyrimus lauke, nustatyta, kad derlingiausi ir gera vidine kokybe bei prekine išeiga išsiskyrė nr. 24-2 šakniavaisiai (dabar

185

‘babtų žara’), kurių vidutinis derlius siekė 3,6–3,1 kg m-2, o prekinė išeiga – 86,1 % (karklelienė, viškelis, 2004).

Įvairių veislių ridikėlių biocheminė sudėtis iš esmės nesiskyrė. mažiausiai nitratų (960 mg kg-1) sukaupė nr. 24-2 ridikėliai. ridikėliai kaupia apie 960,0–1180 mg kg-1 ni-tratų, 2,63–3,13 % bendrojo cukraus, 4,2–4,3 mg 100 g-1 askorbo rūgšties (karklelienė, viškelis, 2004). ridikėlių šakniavaisių morfologinių požymių rodikliai pateikti 3 len-telėje. naujausia ridikėlių veislė ‘Liliai’ pasižymi neperaugančiais 13,0–21,0 g šaknia-vaisiais, lauko sąlygomis užaugina vidutiniškai 8,41 t ha-1 prekinį derlių (nacionalinis augalų veislių 2008 m. sąrašas).

3 lentelė. ridikėlių morfologinių požymių rodikliaitable 3. evaluation of radish morphological parameters

babtai, 2002–2003 m.

veislė cultivar

Šakniavaisioroot-crop

skersmuodiameter, cm

ilgislength, cm

masė weight, g

‘Žara’ 3,45 3,5 18,2‘kretingos pagerinti’ 3,55 3,65 15,1‘babtų žara’ (nr. 24-2) 3,55 3,55 18,8

išvados. 1. 1987–2007 m. laikotarpiu sukurta valgomosios morkos 4 veislės ir 2 hibridai, raudonojo burokėlio – 6, valgomojo ridikėlio – 4 veislės.

2. Šakniavaisių daržovių derliaus skirtumas ir išorinė šakniavaisių kokybė dau-giausia priklauso nuo veislės ar hibrido genetinės prigimties bei meteorologinių sąlygų daržovių augimo metu.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-07-25

Literatūra

1. armolaitienė J. 1988. valgomųjų morkų veislė ‘Šatrija’. sodininkystė ir darži-ninkystė, 8: 45–49.

2. armolaitienė J. 1997 a. morkų veislė ‘Garduolės 2’. sodininkystė ir daržinin-kystė, 16: 47–51.

3. armolaitienė J. 1997 b. burokėlių veislė ‘nevėžis’. sodininkystė ir daržininkys-tė, 16: 52–56.

4. armolaitienė J. 1998. burokėlių ir morkų selekcija Lietuvoje. sodininkystė ir daržininkystė, 17(2): 28–32.

5. armolaitienė J., Petronienė o. d. 1998 a. morkų selekcija. augalų selekcija. Vilnius.

6. armolaitienė J., Petronienė o. d. 1998 b. burokėlių selekcija. augalų selekcija. Vilnius.

186

7. armolaitienė J. 1999 a. morkų veislė ‘vytėnų nanto’. sodininkystė ir daržinin-kystė, 18(1): 57–61.

8. armolaitienė J. 1999 b. burokėlių veislė ‘vytėnų bordo’. sodininkystė ir darži-ninkystė, 18(2): 60–65.

9. bobinas Č. 1999. daržo augalų sėklininkystė. babtai.10. Gaučienė o. 1996. morkų linijų su citoplazminiu vyrišku sterilumu sukūrimas.

sodininkystė ir daržininkystė, 15: 34–42. 11. Gaučienė o. 1997. morkų hibridas ‘svalia’ f1. sodininkystė ir

daržininkystė,16: 57–62.12. Gaučienė o. 1998. daržo augalų veislių kūrėjai. augalų selekcija. vilnius.13. Gaučienė o. 2001. morkos. babtai. 14. Gaučienė o., viškelis P. 2001. morkų (Daucus carota L.) hibridas ‘skalsa’.

sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 69–75.15. Jakubynaitė J. 1999. salotų ir ridikėlių auginimas nešildomuose stikliniuose

šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 66–71.16. karklelienė r., Petronienė o. d., viškelis P. 2003. changes of biochemical in-

dices in root crops of Lithuanian varieties and hybrids. sodininkystė ir daržinin-kystė, 22(4): 178–189.

17. karklelienė r., viškelis P. 2004. ridikėlių (Raphanus sativus L. var. sativus) veislių ir biocheminės sudėties įvertinimas lauko sąlygomis. sodininkystė ir dar-žininkystė, 23(4): 46–51.

18. karklelienė r. 2006 a. morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatu-mai ekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 193–200.

19. karklelienė r. 2006 b. valgomosios morkos ūkinių ir biologinių savybių įverti-nimas. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 110–115.

20. karklelienė r., radzevičius a., bobinas Č., duchovskienė L. 2007 a. ekologiškai augintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 26 (4): 45–51.

21. karklelienė r., Juškevičienė d., viškelis P. 2007 b. Productivity and quality of carrot (Daucus sativus röhl.) and onion (Allium cepa L.) cultivars and hybrids. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 208–216.

22. nacionalinis augalų veislių 2008 m. sąrašas. 2008. Lvavtc, LrŽŪm, vilnius.23. Petronienė o. d. 1998. expression of quantative and qualitative characters

under unfavourable meteorological conditions. sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 349–355.

24. Petronienė o. d. 2000. ‘Joniai’ – nauja burokėlių veislė. sodininkystė ir darži-ninkystė, 19(1): 81–86.

25. Petronienė o. d. 2001. ‘ilgiai’ – nauja raudonųjų burokėlių veislė. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 42–47.

26. Petronienė o. d., duchovskienė Z. 2001. methods for speeding up of red beet development and their application in breeding. sodininkystė ir daržininkystė, 20(3): 136–143.

27. Petronienė o. d., viškelis P. 2004. biochemical composition and preservation of various red beet cultivars. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 89–97.

187

28. Petronienė o. d. 2004. evaluation of red beet working collections and donor ma-terial in Lithuania. report of a working Group on beta and world beta network (iPGri), 114–116.

29. tarvydienė a., Petronienė o. d. 2003. raudonųjų burokėlių derlius ir biocheminė sudėtis rytų, vidurio ir vakarų Lietuvos agroklimatinėse zonose. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 108–120.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Economical and biological properties of root vegetables of Lithuanian cultivars and hybrids r. karklelienė

Summary

there were summed up investigation of edible carrot (Daucus sativus röhl.), red beet (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) and edible radish (Raphanus sativus L.) of Lithuanian cultivars and hybrids in 1997–2007. Lithuanian institute of horticulture had created four cultivars and two hybrids of carrots, six red beet and four radish cultivars. there were estab-lished root-crops morphological features (length, diameter, weight), yield and biochemical compo-sition in carrots, red beets and radish. it was established that difference of yield and external quality of root-crops more depend on cultivar and hybrid genetic nature and meteorological conditions.

key words: biochemical composition, carrots, cultivars, hybrids, morphological features, yield, radish, red beet.

189

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai

Julė JankauskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas j.jankauskiene@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai, kurie atlikti 1989–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Įvade nurodoma, kada pra-dėti moksliniai tyrimai šiltnamio daržovių auginimo klausimais, apžvelgta tyrimų tematika, aptariama, kur jie buvo atlikti. toliau pateikta šiltnamio daržovių agrotechnikos mokslinių tyrimų, vykdytų 1989–2007 m., apžvalga. supažindinama su mokslinių tyrimų tematika ir pateikiami trumpai rezultatai. tyrimai buvo atliekami įvairiuose šiltnamiuose. tirti salotų, pomidorų, agurkų agrotechnikos elementai, atlikti salotų, saldžiųjų paprikų tręšimo bandymai bei įvairių plėvelės rūšių mechaninių bei optinių savybių tyrimai. Šiuo metu, bendradarbiau-jant kartu su instituto laboratorijų mokslininkais, atliekami agrotechnikos elementų įtakos augalų fiziologiniams procesams bei vaisių kokybei tyrimai. straipsnyje aptariami šiuo metu atliekami šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai

reikšminiai žodžiai: agrotechnikos tyrimai, agurkai, daigai, derlius, pomidorai, salotos, substratai, šiltnamiai, tręšimas.

Įvadas. sodininkystės ir daržininkystės stotyje (vytėnai) šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai pradėti biokuru apšildomuose inspektuose, nes bandymų sto-tis neturėjo šiltnamių. inspektuose tirti lauko daržovių (pomidorų ir kopūstų) daigų auginimo būdai, tirtos mažai paplitusių šilumamėgių daržovių auginimo galimybės Lietuvoje. bandymų stotyje pastačius pirmuosius šiltnamius (1956 m.), pradėtas moks-linis tiriamasis darbas juose. atlikti substrato parinkimo, papildomo pomidorų daigų apšvietimo bandymai, tirtas žemapelkių durpių naudojimas žemių mišiniams sudaryti. taip pat tyrimai buvo atliekami ir inspektuose, nes tuo metu Lietuvoje jų buvo gana didelis plotas (1960 m. inspektų langų buvo 69,7 tūkst.), o stiklu dengtų šiltnamių buvo tik 4,5 ha (1960 m.). kai Lietuvoje išsiplėtė žieminių stiklinių šiltnamių plotai, iškilo daug spręstinų šiltnamių augalų auginimo agrotechnikos klausimų. Pradėti pomidorų auginimo hidroponiniu metodu tyrimai įvairiuose substratuose (žvyras, keramzitas), atlikti agurkų agrotechnikos tyrimai. Šiltnamiuose pradėtos plačiai naudoti aukštapelkių durpės. 1961 m. stotyje pradėti bandymai, auginant daržoves po įvairios konstrukcijos laikinomis plėvelės priedangomis. 1968 m. bandymų stotyje, babtuose, pastačius stiklu dengtus hidroponinius šiltnamius, išsiplėtė tiriamasis darbas šiltnamio daržovių augi-nimo klausimais. hidroponiniuose šiltnamiuose buvo atlikti maitinamųjų tirpalų parin-kimo agurkams ir pomidorams tyrimai. Pradėti žalumyninių daržovių agrotechnikos

190

tyrimai. Šalyje plintant polietileno plėvele dengtiems šiltnamiams, moksliniai tyrimai buvo atliekami ir tuose šiltnamiuose. atlikti grunto paruošimo bei gerinimo tyrimai, pradėti daigų auginimo tyrimai, vėliau atlikti agurkų ir pomidorų tręšimo, jų forma-vimo (t. y. paliekamas vienas ar du pomidoro stiebai) tyrimai (Petkevičienė, 1988). nuo 1982 m. šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai buvo atliekami tik stoties eksperimentinio ūkio plėvele dengtuose šiltnamiuose. kompleksiškai tirtos naujos polimerinės plėvelės, skirtos šiltnamiams dengti. toliau tęsiami asortimento plėtimo tyrimai, atlikti žalumyninių daržovių tręšimo bandymai. kartu su selekcininkais tirta lietuviškų perspektyvių šiltnamio daržovių veislių agrotechnika. 1987 m., pastačius stiklinius blokinius ir angarinius šiltnamius, išsiplėtė tyrimų tematika. atlikti daržovių tręšimo bandymai, tirtas pomidorų auginimas konteineriuose, išplėstas tiriamų daržovių asortimentas (Petkevičienė, 1988; bobinas, 2002;).

1992–1995 m. laikotarpiu Lietuvos šiltnamių ūkyje įvyko nemažų pokyčių: vieni stikliniai šiltnamiai sugriuvo, kiti tapo nerentabilūs ir pan. dėl reorganizacijos institu-tas tuo metu taip pat prarado savo stiklinių šiltnamių bazę. 1995–1997 m. moksliniai tyrimai buvo atliekami kooperatinės bendrovės „babtų daržovės“ stikliniame nešil-domame angariniame šiltnamyje.

institute pastačius metalinių konstrukcijų ilgalaike dviguba polimerine plėvele dengtus šiltnamius (1997 m.), juose pradėti vykdyti moksliniai tyrimai. Juose įdiegta naujausia daržovių auginimo technologija ir atliekami pomidorų bei agurkų agrotech-nikos tyrimai.

be to, šiltadaržių sektoriaus mokslininkai kartu su niderlandų ir Lietuvos šiltnamių kombinatų specialistais 1993 m. paruošė Lietuvos žieminių šiltnamių modernizavimo ir rekonstravimo programą. 1994 m. atlikti Lietuvos šiltnamių ūkio strateginiai tyrimai, o 1996 m. parengta Lietuvos šiltnamių ūkio vystymo pagrindimas ir strategija.

tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktus šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimus.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. 1989–2007 m. šiltnamio daržovių – agurkų, pomidorų, salotų, saldžiųjų paprikų – agrotechnikos tyrimai atlikti stiklu dengtuose žieminiuose gruntiniuose šiltnamiuose, polietileno plėvele dengtuose pavasariniuose ir dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose.

tyrimų metu buvo atliekami augalų biometriniai matavimai, nustatytos sauso-sios medžiagos augalų lapuose ir vaisiuose, pigmentų kiekis augalų lapuose. atlikta šiltnamio daržovių derliaus apskaita. Pomidorų ir agurkų derlius imtas tris kartus per savaitę, vaisiai rūšiuoti į prekinius ir neprekinius. derliaus duomenys įvertinti disper-sinės analizės metodu. kai kurių rodiklių tarpusavio priklausomybės ryšiams nustatyti apskaičiuoti koreliacijos koeficientai.

tyrimų rezultatai ir aptarimas. Lietuvoje šiltnamių dengimui plačiai pradėjus naudoti plėveles, institute atlikti daržovių agrotechnikos tyrimai plėvele dengtuose šiltnamiuose. tirtas derlingumas daržovių, augintų šiltnamiuose, dengtuose skirtingo-mis plėvelėmis, bei šių plėvelių optinių ir mechaninių savybių kitimas eksploatavimo metu. tyrimų duomenimis, mažiausias derlius gautas daržovių, augintų po polivinilo chlorido plėvele, o iš esmės mažesnis tų, kurios augo po stabilizuota polietileno bei polivinilo chlorido plėvelėmis; taip pat nustatyta, kad antraisiais naudojimo metais sumažėjo visų plėvelių laidumas far (Jakubynaitė ir kt., 1992). be to, kartu su kitų

191

institutų mokslininkais atlikti naujų polietileno plėvelių optinių savybių tyrimai. tyrimų duomenimis, pagal laidumą fotosintetiškai aktyviai radiacijai plėveles galima vardinti šia eile: stabilizuota polietileninė plėvelė, nestabilizuota polietileninė plėvelė, plėvelė eva, polivinilchloridinė plėvelė, poliolefininė plėvelė (kairaitis ir kt., 1990).

salotų agrotechniniai tyr imai . tirtos skirtingos salotų veislės, nustaty-tas optimalus jų nuėmimo laikas, atsparumas ligoms ir temperatūros svyravimui. nustatyta, kad po polietilenine plėvele labiau tinkamos auginti ‘baldina’, ‘sla-2244’, ‘ravel’, ‘crown’, ‘imperial’ veislių salotos. Jas mažiau pažeidžia ligos (Jakubynaitė, 1993). Žieminiuose šiltnamiuose žiemos–pavasario (t. y. šiuose šiltnamiuose auginta tik žiemos-pavasario, o kituose šiltnamiuose auginta rudens laikotarpiu, taip pat ir po dangomis) ir rudens laikotarpiu polietileniniuose šiltnamiuose ir po polietileno plė-velės dangomis tirta 16 gūžinių salotų veislių (Jakubynaitė, 1996). nustatyta, kurios skirtingos salotų veislės tinkamos auginti skirtingu auginimo laikotarpiu. arkiniuose neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose atlikti gūžinių salotų tręšimo tyrimai ir nustatyta, kad geriausia salotas tręšti n150P250K250mg30 norma (staugaitis, 1992).

Lietuviškų pomidorų veis l ių agrotechnikos tyr imai . vienas iš šiltnamių daržininkystės uždavinių – naujų lietuviškų pomidorų veislių agrotech-nikos tyrimai. atlikti pomidorų veislės ‘viltis 2’ auginimo tyrimai. Įvertinta lašeli-nė pomidorų laistymo sistema. Pomidorus ‘viltis 2’ rekomenduojama auginti gerai vėdinamuose polietileniniuose šiltnamiuose kaip antrąją kultūrą, sodinti geriausia 60 × 30 cm atstumu (Petkevičienė, 1994). taip pat nustatyta, kokiu tankumu so-dinti pomidorus ‘aušriai’ ir ‘svara’ polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. rekomenduojamas sodinimo tankis – 4,2 augalų m2 (Petkevičienė, 1997). nustatyta, kad pomidorų hibridas ‘sveikutis’ f1 tinkamas auginti polietileno plėvele dengtuose ir nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose (bartkaitė, Jankauskienė, 1998).

daigų kokybė – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių derliaus ankstyvumą bei dydį.

neveronių šiltnamių kombinate atlikti po skirtingomis lempomis užaugintų pomi-dorų daigų kokybės tyrimai. nustatyta, kad po son-t 400 lempomis švitinti pomidorų daigus ekonomiškiau negu po lempomis drLf-400. be to, apšviečiami lempomis son-t 400, pomidorų daigai sparčiau vystosi (brazaitytė ir kt., 1994).

Ši l tnamio daržovių t ręš imo tyr imai . 1989–1991 m. uab „vilinta“ ir neveronių šiltnamių kombinatuose atlikti azoto ir organinių trąšų įtakos ilgavaisių agurkų derliui ir nitratų kiekiui vaisiuose tyrimai. nustatyta, kad, norint užauginti gausų ilgavaisių agurkų derlių (30 kg m-2), per vegetaciją reikia 60 g m-2 azoto trąšų. nuo tręšimo azotu nitratų kiekis vaisiuose didėjo vidutiniškai 11–16 % (staugaitis, 1996). tirta azoto trąšų – kalcio salietros, amonio salietros, kristalino – įtaka pomido-rų ir ridikėlių, auginamų polietileniniuose šiltnamiuose, derliui bei kokybei. tyrimų duomenimis, negauta pomidorų, tręštų skirtingomis azoto trąšomis, esminio derliaus priedo, o ridikėlių, augintų po pomidorų rudenį, derlius dėl tręšimo azoto trąšomis ne-padidėjo (staugaitis ir kt., 1993). stikliniuose nešildomuose šiltnamiuose atlikti sal-džiųjų paprikų tręšimo bandymai, nustatytas optimalus sodinimo tankumas ir stiebų skaičius ant augalo. nustatyta, kad didžiausias saldžiųjų paprikų derlius gaunamas, kai dirvožemio vandens ištraukoje (vandenyje) yra 40–60 mg l-1 vandenyje tirpaus azoto, 15–20 mg l-1 fosforo, 80–120 mg l-1 kalio, 20–40 mg l-1 magnio (staugaitis,

192

1998 b). Pasodinus smailiavaises paprikas sausio mėnesį, didžiausias derlius gau-tas, kai sodinimo tankumas – 100 × 60 × 40 cm, arba po 3,12 vnt. m-2 ir formuo-tas kupstas po 4 stiebus. auginančias bukus, ilgus vaisius paprikas geriausia sodinti 100 × 60 × 30 cm tankumu, arba po 4,17 vnt. m-2, formuoti 4 stiebais (staugaitis, 1998 a).

Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, eksploatuoti stiklinius šiltnamius žiemą tapo per brangu. instituto mokslininkai parengė šiltnamių rekonstrukcijos ir modernizavimo programą, pagal kurią didelė dalis stiklinių šiltnamių Lietuvoje buvo modernizuoti, juose įdiegtos naujausios daržovių auginimo technologijos. Šiuo laikotarpiu institute atlikti daržovių agrotechnikos tyrimai nešildomuose stikliniuose angariniuose šiltna-miuose. Parinkti agurkų ir pomidorų hibridai ir veislės, tinkamos auginti nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose, nustatytas optimalus jų sodinimo atstumas. tirtos salotų ir ridikėlių veislės, siekiant nustatyti, ar jos tinkamos auginti ankstyvam nuėmimui šiuose šiltnamiuose (Jakubynaitė, 1999; Jankauskienė, brazaitytė, 1999; rimkevičius ir kt., 1999).

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 1997 m. pastatyti pirmieji olandiški rovero“ (tipai – „multi rovero 640 tr“, „rovero 961“) firmos metalinių konstrukcijų ilgalaike dviguba polimerine plėvele dengti šiltnamiai. 1999 m. pastatyti „richel“ firmos (tipas – „multispan 9,60 sr“) ilgalaike dviguba polimerine plėvele dengti šiltnamiai (Prancūzija). Šių šiltnamių vis daugiau įrengiama Lietuvoje, todėl institute atliekami daržovių, auginamų pagal pažangiausią technologiją, agrotechnikos tyrimai juose.

kartu su augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkais dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose tirti pomidorų fiziologiniai procesai dinamikoje, naudojant fitometrinę sistemą LPs-03. rezultatai lyginti su paprasta polietilenine plėvele dengtuose šiltnamiuose augusių pomidorų tyrimais. skirtinguose šiltnamiuo-se nustatyti skirtingi stiebo prieaugio per parą, vaisiaus augimo, vandens apytakos ir kt. rodikliai. atliktų tyrimų duomenimis, geriausios sąlygos pomidorams augti buvo „rovero“ firmos (tipas – „multi rovero 640 tr“) šiltnamyje (brazaitytė, Jankauskienė, 2000). taip pat kartu su augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkais atlikti agurkų ir pomidorų daigų, švitinamų įvairiomis lempomis, tyrimai. tyrimų duomenimis, pomidorai, kurių daigai švitinti lempomis son-t „comfort“, daugiau derėjo, daigai, švitinti lempomis hPi-t, buvo žemi, kompaktiški, o po lempomis son-t „agro“ auginami – ištįso (Jankauskienė ir kt., 2001). agurkai, kurių daigai buvo švitinti lempomis hPi-t, užaugo derlingesni, tačiau intensyviau fotosintetino bei transpiravo ir lapuose sukaupė daugiau chlorofilų agurkų daigai, kurie švitinti lempomis son-t „agro“ (Jankauskienė, brazaitytė, 2002).

Pomidorų agrotechnikos tyr imai dviguba pol imerine plėvele dengtuose š i l tnamiuose. vienas pagrindinių mokslinių tyrimų uždavinių – šiltnamio daržovių produktyvumo didinimas. siekiant gauti kuo didesnį daržovių derlių šiltnamiuose, svarbu ne tik pritaikyti naujas technologijas, bet ir parinkti augi-nimo agrotechnikos elementus. vienas svarbiausių daržovių auginimo šiltnamiuose technologijos elementų, kurio dėka galima reguliuoti derliaus kiekį, yra maitinamasis plotas. dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose pomidorai auginti mi-neralinėje vatoje ir tirta skirtinga šaknų maitinamojo tūrio įtaka augimui bei der-liui. tyrimų duomenimis, pomidorai, kurių daigai auginti po vieną mineralinės vatos

193

kubelyje bei kurių šaknų maitinamasis tūris buvo didesnis vegetacijos metu, užmezga daugiau vaisių kekėje, yra derlingesni negu augantys mažesniame maitinamajame plote. be to, pomidorų, kurių šaknų maitinamasis tūris didesnis, vidutinė vaisiaus masė buvo didesnė (Jankauskienė, brazaitytė, 2003). kitas svarbus agrotechnikos elementas – pomidorų kekių genėjimas. atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirta kekių formavimo įtaka pomidorų derliui bei kokybei. Genėtos trijų pomidorų hibridų ke-kės, paliekant skirtingą vaisių skaičių jose. nustatyta, kad pomidorų kekių formavi-mas turi įtakos derliui. formuotų kekių pomidorų derlius didesnis negu neformuotų (Jankauskienė, brazaitytė, 2004).

Šiltnamiuose auginami pomidorai formuojami bei genimi pagal jų auginimo tech-nologijas, tačiau svarbu pripažinti, kad kai kurie elementai (vaisių genėjimas, optimalus vaisių ir lapų skaičiaus santykis) gali skirtis – tai priklauso nuo vietos sąlygų, augalų auginimo ir hibrido ypatybių. siekiant gauti kuo ankstyvesnį bei didesnį pomidorų derlių, svarbu nustatyti, koks turi būti optimalus lapų skaičius ant augalo. atlikti lapų skaičiaus ant augalo įtakos pomidorų derliaus ankstyvumui ir suminiam derliui tyri-mai. tyrimų duomenimis, pomidorai, turintys 15 lapų, duoda didžiausią ankstyvąjį derlių. Pomidorų, turinčių 25 lapus, suminis derlius yra didžiausias (Jankauskienė, brazaitytė, 2007 b).

substrato parinkimas – vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos šiltnamio augalų augimui. Šiltnamių substratų kilmė skirtinga. vieni jų gaunami iš natūralių gamtos produktų, kiti gaminami dirbtiniu būdu. intensyviai auginant šiltnamių dar-žoves, labiausiai paplitęs substratas yra mineralinė vata. tačiau tai nėra ekologiškas substratas, jį reikia utilizuoti. dabartiniu metu daugelyje šalių (Lenkija, niderlandai, belgija, Čekija) gaminami kokoso plaušų substratai. instituto šiltnamiuose tirta kokoso substratų įtaka pomidorų fiziologiniams procesams ir derliui. tyrimų duomenimis, didesnis derlius buvo kokoso plaušų substrate augintų pomidorų, o vidutinė vaisiaus masė – augintų mineralinėje vatoje (Jankauskienė, brazaitytė, 2007 c). be to, tir-tos ceolito, kaip šiltnamių substratų sudedamosios dalies, panaudojimo galimybės. ceolitas – susmulkinta kalnų uoliena, kristalinės struktūros aliumosilikatinis mineralas. tai ekologiškai švari, inertinė ir netoksiška medžiaga. nustatyta, kad ceolito įterpimas į durpių substratą turi įtakos derliui. durpių + 15 % ceolito substrate augintų pomidorų derlius gautas didžiausias (Jankauskienė, brazaitytė, 2007 a).

kartu su biotechnologijos laboratorijos mokslininkais tirta pomidorų sunokimo laipsnio įtaka vaisių kokybei. nustatyta, kad pomidorų vaisių nusispalvinimas turi įtakos vaisių biocheminei sudėčiai. Labai sunokę pomidorai turi daugiau tirpių sausųjų medžiagų, β-karotino bei likopeno. Pomidorams nokstant, vaisiuose gausėja sacha-rozės. vitamino c kiekiui vaisiuose įtakos turi ne tik vaisių sunokimo laipsnis, bet ir hibridas. Pomidorų sunokimo laipsnis turi įtakos vaisių odelės bei minkštimo tvirtu-mui. tvirčiausią odelę bei minkštimą turi olandų selekcijos ‘admiro’ f1 ir ‘kassa’ f1 žalsvi pomidorai. Žalsvų pomidorų ‘rutuliai’ vaisių odelė ne tokia tvirta negu to paties sunokimo laipsnio olandų selekcijos pomidorų hibridų (viškelis ir kt., 2007).

agurkų agrotechnikos tyr imai dviguba pol imerine plėvele deng-tuose š i l tnamiuose . daigų amžius – vienas svarbiausių daigų kokybės rodiklių. daigų auginimo trukmė priklauso nuo auginimo laikotarpio. atlikus tyrimus šiltna-mių ūkyje „Leningradskij“ (Leningradas, dabar sankt Peterburgas), nustatyta, kad

194

ilgavaisių agurkų, auginamų žiemos–pavasario laikotarpiu, optimalus daigų amžius yra 30 dienų. augalai, kurie buvo sodinti daigams esant 30 dienų, duoda didžiausią derlių (Šidlauskaitė, 1990). instituto šiltnamiuose tirta skirtingo daigų amžiaus įtaka trumpavaisių agurkų derliaus ankstyvumui bei augalų produktyvumui. atliktų tyrimų duomenimis, vasaros laikotarpiu auginamų agurkų, kurie buvo pasodinti daigams esant 20–25 dienoms, derlius esti didesnis ir jų vidutinė vaisiaus masė didesnė nei agurkų, kurių daigai sodinti 15 bei 30 dienų. agurkai, kurių daigų amžius 30 dienų, duoda didžiausią ankstyvą derlių (Jankauskienė, brazaitytė, 2005 a).

svarbu parinkti optimalų augalų sodinimo tankį, auginant mineralinėje vatoje trumpavaisius agurkus pavasario–vasaros laikotarpiu. atlikti trumpavaisių agurkų sodinimo tankumo įtakos derliaus ankstyvumui ir suminiam derliui tyrimai. tyrimų duomenimis, agurkų, auginamų pavasario laikotarpiu, sodinimo tankumas turi įtakos derliaus ankstyvumui ir suminiam derliui. agurkai, kurių sodinimo tankumas 2,6 augalo m2, duoda didžiausią ankstyvą derlių, o ir suminis derlius taip pat didžiausias (Jankauskienė, brazaitytė, 2005 b).

substrato parinkimas yra svarbus veiksnys, turintis įtakos daigų kokybei. daigų auginimui dažniausiai naudojamos aukštutinio tipo durpės. norint sudaryti palankesnį oro ir vandens režimą augalams, durpės maišomos su perlitu, vermikulitu ir kt. atlikti agurkų daigų, auginamų durpių bei durpių ir perlito bei durpių ir ceolito substratuose, tyrimai. nustatyta, kad agurkų daigai, auginti durpių substrate, buvo aukštesni, turėjo didesnį lapų asimiliacinį plotą negu daigai, auginti durpių ir perlito bei durpių ir ceolito substratuose, tačiau didesnę augalo žalią ir šaknų masę turėjo daigai, auginti durpių ir ceolito (1 : 1 ir 2 : 1) bei durpių ir perlito (1 : 1) substratuose. be to, agurkų daigai, auginti durpių ir ceolito bei durpių ir perlito substratuose, lapuose ir šaknyse kaupė daugiau sausųjų medžiagų negu daigai, auginti tik durpėse, perlito priedas durpėse mažino fotosintezės pigmentų sintezę, o nedidelis ceolito kiekis (durpės:ceolitas 2 : 1) kiekis skatino šių pigmentų sintezę agurkų daigų lapuose (Jankauskienė, brazaitytė, 2008).

Šiuo metu at l iekami tyr imai . Šiltnamių daržininkystės mokslinių tyrimų kryptys yra šios: daržovių auginimo technologijų modeliavimas naujo tipo dviguba plėvele dengtuose šiltnamiuose; šiltnamių mikroklimato modeliavimas ir optimizavi-mas daržovių auginimui; integruotos ir biologinės augalų apsaugos sistemos kūrimas šiltnamiuose. Šiuo metu tyrimai atliekami dviguba polimerine plėvele ir stabilizuota polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. Juose daržovės auginamos dirvožemyje. dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose toliau tiriami pomidorų ir agur-kų agrotechnikos klausimai. auginant šias daržoves durpių maišuose, tiriama subs-trato tūrio įtaka agurkų derliui. taip pat tiriama pomidorų daigų, auginamų durpėse, amžiaus įtaka jų produktyvumui. atliekami pomidorų, auginamų mineralinėje vatoje, tankinimo būdų tyrimai. atliekami pomidorų ir agurkų, augančių perlite, produk-tyvumo tyrimai. stabilizuota polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose atliekami pomidorų ir agurkų, auginamų žemėje, tręšimo naujomis trąšomis – kalcio ir magnio nitratų tirpalu – tyrimai. tiriama ceolito, įmaišyto į durpių substratą, įtaka pomidorų, agurkų daigų kokybei ir fotosintetiniams rodikliams. atliekant mokslinius tyrimus, bendradarbiaujama su instituto laboratorijomis. augalų fiziologijos laboratorijoje nustatoma agrotechnikos elementų įtaka augalų fiziologiniams procesams. kartu

195

su augalų fiziologijos laboratorija atliekami kietakūnio ir įprasto šviesos šaltinio, naudojamų daržovių daigams apšviesti, technologinių elementų tyrimai. atliekami salotų fotofiziologinių procesų valdymo kietakūnės šviesos pagalba tyrimai. kartu su biotechnologijos laboratorija tiriami pomidorų kokybės formavimosi aspektai. augalų apsaugos laboratorijos mokslo darbuotojai dviguba plėvele dengtuose šil-tnamiuose tiria naujausius biologinius augalų apsaugos preparatus bei jų efektyvumą (survilienė ir kt., 2007).

išvados. atlikti salotų, saldžiųjų paprikų ir lietuviškų pomidorų veislių agro-technikos tyrimai stabilizuota polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. vykdomas pomidorų ir agurkų, auginamų pagal pažangiausią technologiją dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose, agrotechnikos elementų modeliavimas, siekiant nusta-tyti veiksnius, lemiančius kuo gausesnę ir geros kokybės produkciją. vykdomi naujų trąšų, substratų, skirtų daržovių auginimui šiltnamiuose, tyrimai.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

1. bartkaitė o., Jankauskienė J. 1998. Pomidorų hibridas ‘sveikutis’ f1. sodininkystė ir daržininkystė, 17(1): 61–68.

2. bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkio mokslai, 2: 74–86.

3. brazaitytė a., Jankauskienė J. 2000. Pomidorų fiziologinių procesų tyrimai įvairiuose šiltnamiuose naudojant fitomonitoringo įrangą ir metodologiją. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 54–61.

4. brazaitytė a., kazėnas v., Petkevičienė L. 1994. Švitinimo skirtingomis elek-tros lempomis įtaka pomidorų daigų vystymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 13: 58–66.

5. Jakubynaitė J. 1993. Gūžinės salotos po polietilenine perforuota plėvele. sodininkystė ir daržininkystė, 12: 32–36.

6. Jakubynaitė J. 1996. intensyvaus augimo gūžinių salotų veislių parinkimas šilta-daržiams. sodininkystė ir daržininkystė, 15: 43–50.

7. Jakubynaitė J. 1999. salotų ir ridikėlių auginimas nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 18(2): 66–71.

8. Jakubynaitė J., Petkevičienė L., Šliumpienė v. 1992. naujos šiltnamiams skirtos polimerinės plėvelės. sodininkystė ir daržininkystė, 11: 57–66.

9. Jankauskienė J. 2004. kekių formavimo įtaka hibridinių pomidorų derliui ir ko-kybei. sodininkystė ir daržininkystė, 23(4): 46–51.

10. Jankauskienė J., brazaitytė a. 1999. Pomidorų agrotechnikos patikslinimas stikliniuose nešildomuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 18(1): 70–78.

11. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2002. Įvairios spinduliuotės lempų įtaka agurkų daigų augimui bei produktyvumui. sodininkystė ir daržininkystė, 21(1): 63–71.

196

12. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2003. Pomidorų šaknų maitinamojo tūrio tyrimai

dviguba polimerine plėvele dengtuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržinin-kystė, 22(2): 150–159.

13. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2005 a. influence of transplant age on the earli-ness of yield and productivity of short-fruit cucumbers. sodininkystė ir daržinin-kystė, 24(3): 138–146.

14. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2005 b. sodinimo tankumo įtaka pavasarinių agurkų produktyvumui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 286–294.

15. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2007 a. durpių bei durpių ir ceolito substratų po-veikis pomidorų produktyvumui. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 119–126.

16. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2007 b. Lapų skaičiaus įtaka pomidorų produkty-vumui. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 262–269.

17. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2007 c. substratų poveikis pomidorų produktyvu-mui bei fiziologiniams procesams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 66–77.

18. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2008. the influence of various substratum on the quality of cucumber seedlings and photosynthesis parameters. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 285–294.

19. Jankauskienė J., brazaitytė a., kazėnas v. 2001. Įvairios spinduliuotės šviesos lempų įtaka pomidorų daigams. sodininkystė ir daržininkystė, 20(4): 25–34.

20. kairaitis r., mockaitienė b., valatkienė v. 1990. Šiltnamiams skirtų plėvelių optinės savybės. sodininkystė ir daržininkystė, 9: 74–81.

21. Petkevičienė L. 1988. Šiltadaržių agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir darži-ninkystė, 7: 112–121.

22. Petkevičienė L. 1994. Pomidorų veislės ‘viltis’ agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 13: 49–57.

23. Petkevičienė L. 1997. Pomidorų veislių ‘aušriai’ ir ‘svara’ agrotechnikos tyri-mai. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 72–80.

24. rimkevičius L., Jankauskienė J., brazaitytė a. 1999. agurkų agrotechnikos pa-tikslinimas nešildomuose stikliniuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkys-tė, 18(1): 79–85.

25. staugaitis G. 1996. azoto ir organinių trąšų įtaka ilgavaisių agurkų derliui ir nitratams. sodininkystė ir daržininkystė, 15: 51–62.

26. staugaitis G. 1998 a. maitinamojo ploto ir formavimo įtaka saldžiosios paprikos derliui šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 119–128.

27. staugaitis G. 1998 b. trąšų normų įtaka saldžiajai paprikai šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 109–118.

28. staugaitis G. 1992. nPkmg trąšų normos gūžinėms salotoms pavasariniuose polietileniniuose šiltnamiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 11: 74–88.

29. staugaitis G., Putelis L., autukevičius J. 1993. azoto trąšų rūšių įtaka daržovių derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 12: 45–53.

30. survilienė e., Jankauskienė J., valiuškaitė a., raudonis L. 2007. Šiltnamiuose auginamų pomidorų grybinių ligų monitoringas, diagnostika ir paplitimas. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 289–297.

197

31. Šidlauskaitė J. 1990. agurkų daigų, švitinamų įvairiomis lempomis, auginimas. sodininkystė ir daržininkystė, 9: 66–73.

32. viškelis P., Jankauskienė J., bobinaitė r. 2007. vaisių sunokimo laipsnio įtaka pomidorų kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 278–288.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

agrotechnique investigations of greenhouse vegetables

J. Jankauskienė

Summary

it is reviewed in the article greenhouse vegetable agrotechnique investigations carried out at the Lithuanian institute of horticulture in 1989–2007. it is indicated in the introduction, when the investigations on greenhouse vegetable growing were started, the thematic of investigations reviewed, the place of their fulfillment. further on it is presented the review of greenhouse veg-etable scientific agrotechnique investigations carried out in 1989–2007. the thematic of scientific investigations is discussed and the results are summarized. investigations were carried out in various greenhouses. there was investigated lettuce, tomato, cucumber agrotechnique elements, the experiments of lettuce and pepper fertilization were carried out, the investigations of the mechanical and optical properties of various film types were fulfilled. Presently collaborating with scientists from institute laboratories the investigations of the influence of agrotechnique elements on plant physiological processes and fruit quality are carried out. there are discussed for the time being fulfilled greenhouse vegetable agrotechnique investigations.

key words: agricultural investigation, greenhouses, fertilization, cucumber, seedling, substratum, tomato, yield.

199

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Ekologinės daržininkystės tyrimai

roma Starkutė Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas r.starkute@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) vykdyti ekologiško daržovių auginimo tyrimai. tyrimais nustatyta, kad iš visų daržovių lengviausia ir pelninga ekologiškai auginti porus, šakniavaises ir vaisines daržoves, labai sunku pelningai ekologiškai auginti ropinius ir laiškinius svogūnus. Gerai dera ekologiškai auginamos lapinės salotos, lapiniai ir lapkotiniai salierai bei lapinės petražolės.

tyrimais nustatytos ekologiškai auginamoms daržovėms tinkamiausios sėjos bei sodini-mo schemos bei tinkamiausi augalai žaliajai trąšai. didžiausi visų augintų daržovių standartinio derliaus priedai tiek pirmais rotacijos metais, tiek antrais, tiek trečiais po augalų žaliajai trąšai aparimo metais gauti, auginant jas po miežių su dobilų įsėliu bei po avižų ir žirnių mišinio. skystos trąšos biokal 01 turėjo teigiamą įtaką morkų sausosios masės padidėjimui ir lapų plotui. ekologiškai auginamų daržovių pasėliuose panaudotas biologinis preparatas neemazal t/s 0,5 % efektyviai naikino ropinių baltukų vikšrus, amarus.

institute ištirta ir įvertinta raudonojo burokėlio bei valgomosios morkos veislių bei hibridų, išaugintų ekologinėmis sąlygomis, derlius, šakniavaisių morfologiniai požymiai, jų biocheminė sudėtis.

reikšminiai žodžiai: biokal 01, ekologiškos daržovės, neemazal t/s 0,5 %, žalioji trąša, veislės bei hibridai.

Įvadas. ekologijos šaknys siekia pačios žmonijos kilmę. mūsų protėviai turėjo būti savo aplinkos tyrėjai, kitaip mūsų rūšys būtų išnykusios (kormondy, 1992). Pagal ekologą makfedjeną, ekologija nagrinėja gyvųjų organizmų, augalų ir gyvūnų tarpu-savio ryšius ir ryšius su aplinka; ryšiai tiriami norint surasti valdančius dėsnius.

viena labiausiai su gamta susijusių žmogaus veiklos sričių yra žemės ūkis. siekimas vis aukštesnio civilizacijos lygio bei žemės ūkio intensyvinimas suardė nusistovėjusias pusiausvyras gamtoje, teršiama aplinka, nyksta biologinė įvairovė, vyksta kraštovaizdžio degradacija, vis daugiau žmonių serga nepagydomomis ligomis (danilčenko ir kt., 2004; karklelienė, deimantavičienė, 2006).

ekologinė žemdirbystė atlieka kelias funkcijas: ji vartotojams ne tik siūlo sveikesnį produktą, bet ir prisideda prie aplinkos užterštumo mažinimo. ekologiškai ūkininkau-jant, dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs veiksmai, kurie nekenkia aplinkai. taip pat svarbu laikytis tam tikrų agrotechnikos reikalavimų: rinktis atsparias kenkėjams, ligoms bei piktžolėms augalų veisles; sėti ir

200

sodinti tik geros kokybės, sveikas sėklas ir augalus; augalus sodinti tinkamose jiems augti vietose; palaikyti optimalią dirvožemio struktūrą ir derlingumą; kompostuoti or-ganines atliekas; žemę tręšti racionaliai, naudoti organines (mėšlą, kompostus, žaliąsias trąšas, mulčią) bei natūralias mineralines trąšas; niekada nepalikti dirvos pūdymuoti; taikyti sėjomainą; augalų apsaugai nuo kenkėjų bei ligų naudoti kartu biologinius, agrotechninius, mechaninius būdus, vengti sintetinių pesticidų (Žekonienė, 2002; danilčenko ir kt., 2004; karklelienė, deimantavičienė, 2006).

ekologinis ūkininkavimas mūsų šalyje yra palyginti nesena žemdirbystės, gyvu-lininkystės, daržininkystės, paukštininkystės ir kitų žemės ūkio šakų sritis.

ekologinio ūkininkavimo pradžia Lietuvoje laikoma 1990 metų gruodžio 15 d., kai Lietuvos žemės ūkio universitete buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendri-ja „Gaja“. Šio judėjimo entuziastai ir iniciatoriai buvo prof. habil. dr. vanda Žekonienė, prof. habil. dr. dalia brazauskienė, prof. habil. dr. Petras Lazauskas, prof. habil. dr. antanas svirskis, prof. dr. bronius bakutis, prof. dr. antanas stancevičius, doc. dr. vida rutkovienė.

kuriantis ekologiniams ūkiams, gamybininkams tapo aktualūs klausimai: kurių veislių daržoves sėti ekologiniuose ūkiuose, kaip auginti augalus (kokios jų auginimo technologijos), kokie ekonominiai rodikliai ekologiniuose ūkiuose, rinkos struktūra ir kt. Į šį ir kitus aktualius klausimus nebuvo tikslių atsakymų, nes nebuvo atliktų tyrimų.

norint atsakyti į iškilusius klausimus, Lsdi buvo pradėti vykdyti kruopštesni tyri-mai, siekiant sukurti ekologiškai auginamų daržovių auginimo technologijas, išauginti ekologiškai švarią bei tinkamą auginti ekologiniuose ūkiuose daržovių sėklą. buvo ir yra vykdomas ekologinis švietėjiškas darbas (r. deimantavičienė (1990–1997), G. staugaitis (1997–2002), r. karklelienė, v. Zalatorius, r. starkutė).

Pirmuosius kruopštesnius mokslinius tiriamuosius darbus ekologinės daržininkys-tės agrotechnikos klausimais pradėjo G. staugaitis, r. starkutė, o ištiriant ekologiškų daržovių cheminę sudėtį – P. viškelis. didelį indėlį į ekologinių daržovių auginimo technologijų kūrimą įnešė v. Zalatorius, nuo 2004 m. prisijungė o. bundinienė. ekologiškų daržovių sėklų išauginimo srityje daug dirba r. karklelienė, kovos su kenkėjais ir ligomis – L. duchovskienė, e. survilienė.

Lsdi, be ekologiškai auginamų daržovių tyrimų, atsižvelgiant į visus reikalavi-mus, taikomus ekologiniam ūkiui, kuriamos ir vaistažolių ekologiško auginimo techno-logijos (dambrauskienė, Zalatorius, karklelienė, survilienė, bundinienė, viškelis).

darbo tikslas – apibendrinti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute sukurtus ekologiško daržovių auginimo technologinius elementus, atitinkančius eko-loginio ūkininkavimo reikalavimus.

tyrimo objektas, sąlygos ir metodai. Lsdi, tiriant ekologiškai auginamų daržovių atskirus technologinius elementus, buvo vykdomi laboratoriniai ir lauko bandymai. Laboratoriniais tyrimais buvo ištirta, kokią įtaką ekologiškos skystos trąšos biokal 01 turi augalo lapo plotui, sausųjų medžiagų kiekiui bei biocheminei sudėčiai. Lauko bandymuose ištirta ekologiškų trąšų, priešsėlių parinkimas, įvairių agrotechnikos priemonių įtaka daržovių derliui ir kokybei. tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu.

201

bandymai vykdomi velėniniame glėjiškame pajaurėjusiame (vG1j) pagal granuliometrinę sudėtį priesmėlio ant lengvo priemolio dirvožemyje (pagal naująją Lietuvos dirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai – idg8-k / Calc(ar)i- Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc). dirvožemio armuo yra 22–25 cm storio. dirvos dirbimo darbai atlikti pagal Lsdi priimtus agrotechnikos reikalavimus: rudenį dirva giliai suarta, pavasarį išlyginta ir sekliai sukultivuota.

tyrimų rezultatai ir aptarimas. 1997–2000 m. buvo tirti ekologinių lauko daržovių auginimo būdai. buvo tirta ekologiškai auginamų daržovių augimas, nei-giamų veiksnių įtaka jiems, derlius, produkcijos kokybė bei savikaina (G. staugaitis r. starkutė). nustatyta, kad iš visų daržovių lengviausia ir pelninga ekologiškai auginti porus, šakniavaises ir vaisines daržoves, labai sunku pelningai ekologiškai užauginti ropinius ir laiškinius svogūnus. svogūnai liepos, rugpjūčio mėnesiais suserga netikrąja miltlige, yra puolami svogūninių musių, todėl tikslinga jų sėklas kuo anksčiau sėti, auginti tų veislių svogūnus, kurie formuoja dideles ropeles. Gerai derėjo ekologiškai augintos lapinės salotos, lapiniai ir lapkotiniai salierai bei lapinės petražolės. Gūžinėms salotoms maisto medžiagų užtenka tik išoriniams lapams užauginti, o gūžėms, jei netręšiama, ir pritrūksta, tad šias salotas tikslinga tręšti lengvai pasisavinamomis orga-ninėmis trąšomis. ekologiškai auginamos daržovės sukaupia mažiau nitratų, palyginti su auginamomis integruotai (staugaitis ir kt., 2002).

toliau tęsiant darbus ir kuriant ekologiško daržovių auginimo technologijas, Lsdi 2003–2004 m. vykdyti tyrimai, kurių tikslas – sudaryti ekologiškai auginamoms daržovėms tinkamas sėjos bei sodinimo schemas ir nustatyti jų įtaką daržovių derliui (r. starkutė, L. duchovskienė, v. Zalatorius). taip pat buvo įvertintas biologinio pre-parato neemazal t/s 0,5 % ir agroplėvelės panaudojimo efektyvumas kopūstams.

nustatytos optimalios daržovių sėklos normos ir sodinimo schemos. didžiausias morkų derlius gautas išsėjus 0,8 mln. vnt. ha-1 sėklų, burokėlių – 0,4 mln. vnt. ha-1, svogūnų – 0,6 mln. vnt. ha-1.

Panaudotas kopūstų pasėliuose biologinis preparatas neemazal t/s 0,5 % efek-tyviausiai naikino ropinių baltukų vikšrus agroplėvele dengtuose plotuose. didžiausias derlius gautas sodinant daigus 70 × 50 cm atstumais. nustatyta, kad kopūstai, purkšti neemazal t/s 0,5 % ir tręšti mėšlu bei dengti agroplėvele, užaugino 2,5 karto di-desnį derlių, palyginti su nepurkštais, netręštais ir nedengtais agroplėvele kopūstais (Zalatorius ir kt., 2005).

2003–2007 m. Lsdi bandymų lauke daryti bandymai siekiant nustatyti tinka-miausius augalus žaliajai trąšai ekologiškai auginamoms lauko daržovėms ir šių trąšų įtaką daržovių derliui ir kokybei (r. starkutė, v. Zalatorius). daugiausia (43,2 t ha-1) žalios masės užaugino žirnių ir avižų mišinys, o mažiausiai (24,5 t ha-1) – miežiai. humuso teigiamiems pokyčiams įtakos turėjo visi sideraciniai augalai. dirvožemio humusą jie padidino 6,0–14,0 %. didžiausi visų augintų daržovių standartinio der-liaus priedai tiek pirmais rotacijos metais, tiek antrais, tiek trečiais po augalų žaliajai trąšai aparimo metais gauti, auginant jas po miežių su dobilų įsėliu bei po avižų ir žirnių mišinio. daržovių pasėlyje vyravo trumpaamžės dviskiltės bei trumpaamžės vienaskiltės piktžolės. daugiausia jų rasta daržovėse, augintose po miežių su dobilų įsėliu, mažiausiai – po vasarinių kviečių bei žirnių ir avižų mišinio. sliekų gausai dirvožemyje bei jų biomasei didžiausią įtaką turėjo miežiai su dobilų įsėliu bei avižų ir žirnių mišinys.

202

ekologiniuose ūkiuose uždraudus naudoti sintetines trąšas ir pesticidus, ieškoma alternatyvių natūralios kilmės trąšų bei biologinių augalų apsaugos priemonių.

nuo 2005 m. Lsdi bandymų lauke tirta tręšimo skystomis trąšomis biokal 01 ir biriomis kalio magnezijos trąšomis įtaka ekologiškai auginamų morkų sausųjų medžiagų ir lapų ploto padidėjimui bei jų veikimo priklausomybė nuo meteorologi-nių sąlygų. morkų sausųjų medžiagų kiekio ir lapų ploto padidėjimui teigiamą įtaką darė trąšos biokal 01 ir kalio magnezija, įterpus intensyvaus augimo laikotarpiu bei techninės brandos pradžioje.

aktyviųjų temperatūrų sumos, esant optimaliam drėgmės kiekiui, darė teigiamą įtaką sausųjų medžiagų gausėjimui. kai trūko drėgmės, sausųjų medžiagų kiekio pri-klausomumas nuo aktyviųjų temperatūrų sumos buvo stiprus, tręšiant morkas kalio magnezija ir biokal 01 bei apdorojus sėklas biokal 01 ir tręšiant juo vegetacijos metu. 2006 m. esant sausam pavasariui ir vasaros pirmajai pusei, kad augalai sukauptų tą patį sausųjų medžiagų kiekį kaip 2005-aisiais, kai drėgmės kiekis buvo optimalus, reikėjo didesnės aktyviųjų temperatūrų sumos (starkutė ir kt., 2006).

Pradėjus plėstis ekologinei daržininkystei, atsirado daržovių ekologiškų sėklų poreikis. institute pradėti vykdyti tyrimai, siekiant išauginti geros kokybės, atitinkan-čią visus reikalavimus ekologišką įvairių daržovių sėklą (karklelienė, 2007). Įdomūs tyrimai 2006 m. atlikti Lsdi ekologinės sėklininkystės šiltnamiuose. atskiruose šiltnamiuose auginta po vieną tos pačios daržovių rūšies veislę ar selekcinį numerį. atskiruose šiltnamiuose augintos dvi lietuviškos selekcijos valgomosios morkos veislės: ‘Garduolės’ ir ‘Šatrija’, taip pat dvi raudonojo burokėlio veislės – ‘Joniai’ ir ‘ilgiai’. tyrimo tikslas buvo atrinkti morkų ir burokėlių veisles, tinkamas auginti sė-klai ekologinės žemdirbystės sąlygomis ir parengti rekomendacijas ūkininkams. taip pat ištirti atskirų daržovių rūšių veislių ir hibridų sėklininkystės ypatumus šiltnamio sąlygomis. tyrimais nustatyta, kad ekologiniuose daržininkystės ūkiuose patikimai dera vietinės selekcijos veislių daržovės. eksperimentinių tyrimų duomenimis nu-statyta, kad daugiau negu 20 % derliaus priklauso nuo sėklų. ilgą laiką auginant net ir vertingiausią sėklą, ji užsiteršia ir praranda naudingąsias savo savybes. kintant agrotechninėms sąlygoms ir ūkininkavimo būdams, atsiranda poreikis tobulesnių veislių ir hibridų. Gamybinis patyrimas ir atlikti tyrimai rodo, kad, pasėjus Lietuvos klimato sąlygomis užaugintas daržovių sėklas, padidėja derlingumas, daržovės būna atsparesnės ligoms. sukurtų naujų veislių augalai geriau pasisavina dirvoje esančias maisto medžiagas (karklelienė, survilienė, Žurbenkienė, 2007).

valgomosios morkos sėklojų vystymąsi lemia genotipas ir augimo sąlygos. Įvertinus morkų sėklų kokybę, nustatyta, kad ‘Garduolės’ veislės morkos labiau tinka ekologinei sėklininkystei, nors ‘Šatrija’ veislės morkų sėklos subręsta stambesnės. raudonojo burokėlio veislės ‘Joniai’ vieno sėklojo produktyvumas vidutiniškai yra 47,6 g, 1 000-čio sėklų masė siekia vidutiniškai 9,19 g. daug smulkesnes sėklas su-brandina veislės ‘ilgiai’ sėklojai. ekologiškoms sėkloms auginti labiau tinka burokėlių veislė ‘Joniai’.

institute ištirta ir įvertinta raudonojo burokėlio veislių ir hibridų, išaugintų eko-loginėmis sąlygomis, derlius, šakniavaisių morfologiniai požymiai, jų biocheminė sudėtis. tyrimais nustatyta, kad ekologiškai auginant burokėlius reikėtų parinkti derlingesnes, mažiau į aplinkos sąlygas reaguojančias veisles (karklelienė, 2006; karklelienė ir kt., 2007).

203

išvados. 1. iš visų daržovių lengviausia ir pelninga ekologiškai auginti porus, lapines, šakniavaises ir vaisines daržoves, o sunkiausia – svogūnus ir kopūstus.

2. didžiausias morkų derlius gautas išsėjus 0,8 mln. vnt. ha-1 sėklų, burokėlių – 0,4 mln. vnt. ha-1, svogūnų – 0,6 mln. vnt. ha-1 sėklų.

3. didžiausias kopūstų derlius gautas sodinant daigus 70 × 50 cm atstumais bei juos tręšiant mėšlu.

4. didžiausi tirtų daržovių derliaus priedai visais rotacijos metais buvo jas auginant po miežių su dobilų įsėliu bei po avižų ir žinių mišinio žaliajai trąšai.

5. skystos trąšos biokal 01 darė teigiamą įtaką morkų sausųjų medžiagų ir lapų ploto padidėjimui.

6. ekologiškai auginamų daržovių pasėliuose biologinis preparatas neemazal t/s 0,5 % efektyviai naikino ropinių baltukų vikšrus, amarus.

7. auginant ekologiškai morkas ir burokėlius, reikėtų rinktis vietinės selekcijos derlingesnes, mažiau į aplinkos sąlygas reaguojančias veisles.

Gauta 2008-07-15 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

1. danilčenko h., Jarienė e., rutkovienė v. 2004. ekologinė daržininkystė. akademija.

2. intensyvios vaistinių augalų auginimo technologijos. 2006. e. dambrauskienė (sudaryt.), v. Zalatorius, J. Jankauskienė, e. survilienė, o. bundinienė, r. karklelienė, d. kavaliauskaitė, P. viškelis. Lietuvos sodininkystės ir darži-ninkystės institutas, babtai.

3. karklelienė r., deimantavičienė r. 2006. biohumusas ir ekologinė daržinin-kystė. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, babtai.

4. karklelienė r. 2006. morkų ir burokėlių lietuviškų veislių bei hibridų ypatu-mai ekologinėje ir intensyvioje daržininkystėje. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 193–200.

5. karklelienė r., radzevičius a., bobinas Č., duchovskienė L. 2007. ekologiškai augintų burokėlių veislių bei hibridų produktyvumas ir šakniavaisių kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 248–255.

6. karklelienė r., survilienė e., Žurbenkienė v. 2007. ekologinės sėklininkystės pradžiamokslis. tytuvėnai.

7. kormondy e. J. 1992. ekologijos sąvokos. kaunas. 8. staugaitis G., starkutė r. viškelis P. 2002. ekologinių daržovių auginimo būdų

tyrimai ir pritaikymas daržininkystėje. 2001 m. baigtų mokslo tiriamųjų darbų trumpi pranešimai. Lsdi, babtai, 37–40.

9. starkutė r, duchovskienė L., Zalatorius v. 2006. augalų, auginamų žaliajai trą-šai, agrobiologinis įvertinimas ir įtaka svogūnų derliui. sodininkystė ir daržinin-kystė, 25(4): 261–269.

10. starkutė r., bundinienė o., duchovskis P., Zalatorius v. 2006. trąšų ir meteorologinių sąlygų įtaka ekologiškai auginamų morkų biologiniam produk-tyvumui ir lapų plotui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 219–228.

204

11. starkutė r, bobinas Č., Zalatorius v., duchovskienė L., survilienė e. 2007. daržovių ekologinio auginimo schemų ir tankumo įtaka derliaus kiekiui. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai: mokslinės ataskaitinės konfe-rencijos medžiaga. babtai, 169–173.

12. starkutė r, bobinas Č., Zalatorius v. 2008. Priešsėlių įtaka ekologiškai augina-moms lauko daržovėms. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai: moks-linės ataskaitinės konferencijos medžiaga, babtai, 139–146.

13. Zalatorius v., starkutė r., duchovskienė L. 2005. agrotechninių ir augalų ap-saugos priemonių įtaka ekologiškai auginamoms daržovėms. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 201–211.

14. Žekonienė v. 2002. ekologiško ūkininkavimo pradmenys. ekologinio ūkininka-vimo centras.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Ecological vegetable growing investigations at the Lithuanian institute of Horticulturer. Starkutė

Summary

it is surveyed in the article ecological vegetable growing investigations carried out at the Lithuanian institute of horticulture. investigations showed that out of all the vegetable it is easiest and most profitable to grow leeks, root crop and fruit vegetables. to grow profitably and ecologically bulb and spring onions is very difficult. ecologically grown lettuce, leaf celery and leaf and leafstalk parsley also produce good yield.

investigations established the most suitable sowing and planting schemes to ecologically grown vegetable and the most suitable plants to fresh fertilizer. the biggest additions of the entire grown vegetable standard yield in the first, second and third crop rotation years after the ploughing of plants for the fresh fertilizer were obtained when they were grown under the sowing of barley with clover and oat and pea mixture. Liquid fertilizer biokal 01 positively influenced the increase of carrot dry mass and leaf area. biological preparation neemazal t/s 0,5 % applied for ecologically grown vegetable effectively destroyed caterpillars of small white and aphides.

there was investigated and evaluated at the institute the yield, root crop morphologi-cal traits and their biochemical composition of ecologically grown red beet and edible carrot cultivars and hybrids.

key words: biokal 01, ecological vegetables, neemazal t/s 0,5 %, green fertilizer, cultivars and hybrids.

205

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Herbicidų tyrimai daržovių pasėliuose

danguolė kavaliauskaitė Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas d.kavaliauskaite@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami herbicidų daržovių pasėliuose tyrimai, atlikti 1957–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi). supažindinama su mokslinių tyrimų tematika ir glaustai pateikiami rezultatai. tyrimai buvo atliekami pasėliuose įvairių daržovių: burokėlių, morkų, svogūnų iš sėjinukų, agurkų bei kopūstų. ištirta daug įvairių herbicidų, jų derinių bei mišinių, įvairūs jų naudojimo būdai, normos bei laikas.

reikšminiai žodžiai: herbicidai, agurkai, morkos, kopūstai, raudonieji burokėliai, svo-gūnai, piktžolės.

Įvadas. agrotechnikos priemonių sistemoje svarbią vietą užima piktžolių kontro-lė. Piktžolės, besivaržydamos su kultūriniais augalais dėl aplinkos veiksnių, naudoja vandenį, maisto medžiagas, platina ligas, kenkėjus, apsunkina pasėlių priežiūrą ir derliaus nuėmimą. Piktžolėtuose pasėliuose sumažėja kitų agrotechnikos priemonių efektyvumas (vasinauskas, 1966; stancevičius, 1983).

kultūrinių augalų ir piktžolių konkurenciniams santykiams turi įtakos ne tik piktžolių rūšinė sudėtis ir skaičius, bet ir jų sudygimo laikas pasėlyje. dėl savo biolo-ginių ypatumų piktžolės gali dygti visą vegetacijos periodą (stancevičius, Špokienė, 1972). konkurencija tarp augalų atsiranda tada, kai dėl drėgmės, maisto medžiagų, temperatūros ar šviesos stokos negali būti patenkinami visų augalų poreikiai. nuo tada ir prasideda piktžolių konkurencijos kritinis laikotarpis, pasireiškiantis žemės ūkio augalų derlingumo mažėjimu. derliui ir jo kokybei ypač kenkia piktžolės, augančios kultūrinių augalų antroje vegetacijos pusėje. Piktžolės turi būti pradėtos naikinti dar prieš prasidedant šiam žalingumo tarpsniui ir tęstis tol, kol žemės ūkio augalai patys pajėgia nustelbti vėliau sudygusias piktžoles (Zimdahl, 1980). Piktžolės žalingesnės tada, kai jos sudygsta anksčiau nei kultūriniai augalai (bell, nalewaja, 1968; froud-williams, 2002). Piktžolėms naikinti pasėliuose naudojamos mechaninės ir cheminės priemonės (monstvilaitė, 1996).

vartotojų reikalavimai daržovių kokybei nuolatos didėjo ir didėja, todėl labai svar-bu išanalizuoti visus daržovių auginimo agrotechnikos elementus. auginant daržoves ypač svarbus klausimas buvo ir yra piktžolių naikinimas. integruotai ūkininkaujant, tinkamas herbicidų ir jų panaudojimo laiko parinkimas visuomet padėdavo ir padeda pakankamai ilgai išvengti piktžolių sudygimo pasėlyje ir užauginti geros kokybės

206

daržovių derlių. darbo tikslas – aptarti herbicidų daržovių pasėliams tyrimus, vykdytus nuo 1957

m. iki dabar.tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. 1957–2007 m. Lsdi herbicidų tyrimai

buvo atliekami įvairių rūšių daržovių pasėliuose. bandymuose buvo augintos įvairios daržovių veislės pagal tuo metu taikomas auginimo technologijas.

herbicidai purškiami pagal bandymų schemas. Piktžolių apskaita atliekama 1–3 kartus kiekviename laukelyje, keturiose vietose, 0,25 m2 dydžio ploteliuose, einant per laukelį įstrižai. Piktžolės skaičiuojamos praėjus 14–30 d. po purškimo ir prieš derliaus nuėmimą. buvo skaičiuojamas kiekvienos piktžolių rūšies augalų skaičius 1 m2, taip pat vienamečių dviskilčių, vienamečių vienaskilčių, daugiamečių dviskilčių, daugia-mečių vienaskilčių ir bendras piktžolių skaičius bei nustatoma žalia ir orasausė bendra piktžolių masė bei jų masė pagal rūšis. vegetacijos pabaigoje nustatomas kiekvieno laukelio daržovių derlius ir herbicidų likučių kiekis daržovėse. Piktžolėtumo ir derliaus duomenys apdorojami dispersinės analizės būdu (Доспехов, 1985).

tyrimų rezultatai ir aptarimas. herbicidų tyrimai daržovių pasėliuose sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (dabar institutas) buvo pradėti 1957 m. Pirmiausia buvo tyrinėtas morkų pasėliuose traktoriams skirtas žibalas. 1963–1965 m. šie tyrimai buvo išplėsti ir išbandyti herbicidai: alipuras (v. m. cykluronas ir chlorbu-famas), Propazinas, chlorazinas. kaip veiksmingiausias buvo įvertintas Propazinas. 1970–1972 m. žirnių pasėliuose buvo tyrinėti ir rekomenduoti gamybai šie herbicidai: Prometrinas, Linuronas ir simazinas. svogūnų pasėliuose 1971–1973 m. buvo ištirti herbicidai simazinas, triftoralinas ir ramrodas, nustatytos tinkamiausios normos ir geriausias purškimo laikas. ištirtų herbicidų veiksmingumas nebuvo pakankamas, todėl 1974–1979 m. pradėti tirti herbicidų deriniai. nustatyta, kad, išpurškus herbicidų daktaro (v. m. chlortal-dimetilas), ramrodo ir mezoranilo skirtingu laiku (po sėjos, sudygimo ir pirmo ravėjimo), pasėlis buvo švarus iki pat derliaus nuėmimo.

Pradėjus intensyviai auginti daržoves lietinamuose plotuose, labai išplito sunkiai išnaikinamos piktžolės – šerytės ir rietmenės. naikinant jas morkų bei burokėlių pa-sėliuose, 1982–1984 m. atlikti įvairių herbicidų mišinių ir derinių su herbicidais nuo varpučių tyrimai. nustatyta, kad efektyviausiai morkų pasėliuose piktžoles naikino Prometrino ir nta (v. m. nitrilotriacetatas) mišinys, išpurkštas po sėjos, derinant su Prometrinu, išpurkštu augalams esant 1–2 tikrųjų lapelių tarpsnio. Gerai vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles naikino dozaneksas (v. m. metoksuronas), išpurkštas po sėjos. burokėlių pasėliuose gerai veikė fenazono (v. m. antipirinas) su nta arba dalaponu mišinys po sėjos, derinamas su betanalu (v. m. fenmedifamas), išpurkštu augalų pirmųjų tikrųjų lapelių tarpsniu. analogiški duomenys gauti naudojant mišiniuose Lenacilą. ypač gerai rietmenes burokėliuose naikino ronito ir nta mišinys prieš sėją, derinamas su betanalu, išpurkštu burokėliams sudygus (kviklienė ir baranauskienė, 1988).

1987–1988 m. instituto eksperimentiniame ūkyje morkų ir burokėlių pasėliuose buvo pradėti tirti naujesni herbicidai. varputėtame pasėlyje tirti herbicidai nuo varpinių piktžolių – fiuziladas (v. m. fluazifop-butilas), nabu (v. m. setoksidimas), kusagardas (v. m. aloksidim-sodium). morkų pasėlyje tirtas reiseris (v. m. fluorochloridonas), o bu-rokėlių pasėlyje – Goltiksas (v. m. metamitronas) bei dualas (v. m. metolachloras).

Piktžolių apskaitos duomenys parodė, kad reiseris (v. m. fluorochloridonas)

207

geriausiai naikino piktžoles, kai tirpalas buvo išpurkštas po sėjos. bendras pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 86,5–87,5 %, o trumpaamžių dviskilčių piktžolių skaičius – 96,4–98,6 %. daugiau išnyko ir trumpaamžių vienaskilčių piktžolių (65,1–86,8 %). reiseriui jautriausios buvo trumpaamžės piktžolės, tokios kaip baltosios balandos (86,4–99,9 %), plačiosios balandūnės (71,2–100 %), daržinės žliūgės (86,7–97,8 %), trikertės žvaginės (83,3–100 %), smulkiažiedės galinsogos (68,9–100 %), raudonžie-dės notrelės (100 %), dirvinės našlaitės ir smalkiniai tvertikai (po 100 %), šiurkštieji burnočiai (97,0–100 %), dirvinės čiužutės (100 %), kibieji lipikai (100 %).

Goltiksas gerai naikino trumpaamžes dviskiltes piktžoles burokėlių pasėliuose, geriau negu fenazonas. dar efektyviau piktžolės išnaikintos, nupurškus 4 kg ha-1 Goltiksu prieš sėją ir 1 kg ha-1 betanalu išaugus pirmai porai tikrųjų lapelių. Šiuo atveju bendrasis pasėlio piktžolėtumas, piktžolių apskaitos duomenimis, sumažėjo 91,7 %. toks pat efektas (91,9 %) gautas, kai burokėliai buvo nupurkšti, išaugus pirmai tikrųjų lapelių porai, 4 kg ha-1 Goltikso ir 1 kg ha-1 betanalo mišiniu. Goltiksas gerai naiki-no smulkiažiedes galinsogas (93,9 %), trumpamakščius rūgščius (95,9 %), baltąsias balandas (92,9 %), plačialapes balandūnes (97,8 %), juodąsias kiauliauoges (89,6 %), trikertes žvagines (98,5 %). didinant šio herbicido normą, efektyvumas didėjo. silpniau negu Goltiksas dviskiltes piktžoles naikino dualas. išpurškus jo 1,5 ir 2,5 kg ha-1, bendrasis pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 56,8–67,7 %, išnyko 77,8–92,1 % smulkia-žiedžių galinsogų, 91,5–94,1 % bekvapių ramunių, 69,3–81,4 % trikerčių žvaginių, o trumpamakščių rūgščių – tik 59,4–66,2 %, baltųjų balandų – 58,0–65,9 %, daržinių žliūgių – 53,9–65,9 %.

tirtas kusagardo, nabu, fiuzilado, Lontrelo (v. m. klopiralidas) bei acetlūro veikimas burokėlių pasėliuose. Labiausiai vienaskiltes piktžoles naikino fiuziladas. Pirmosios piktžolių apskaitos duomenimis, nuo 0,75 kg ha-1 šio herbicido išnyko 98,9 % paprastųjų rietmenių, 81,6 % paprastųjų varpučių. varpines piktžoles gerai naikino ir nabu: nuo 0,6–1,0 kg ha-1 išnyko 99,5–100 % paprastųjų rietmenių ir 73,3–85,1 % paprastųjų varpučių. mažiau efektyvus iš herbicidų nuo varpinių pikt-žolių buvo kusagardas: nuo 1,5 kg ha-1 išnyko 68,3 % paprastųjų rietmenių ir 65,2 % paprastųjų varpučių.

Palyginti efektyviai dviskiltes piktžoles naikino 1,0 kg ha-1 betanalo ir 0,1 kg ha-1 Lontrelo mišinys: bendrasis pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 61,3 % (dėl purškimo vien Lenacilu – tik 23,9 %). iš trumpaamžių dviskilčių piktžolių buvo išnaikinta 93,5 % trumpamakščių rūgčių, 99,7 % smulkiažiedžių galinsogų, 91,3 % daržinių žliūgių, 94,1 % dirvinių čiužučių. iš daugiamečių piktžolių išnaikinta 58,3 % dirvinių usnių, 86,4 % dirvinių pienių, 50 % ankstyvųjų šalpusnių.

trumpaamžes vienaskiltes piktžoles efektyviai naikino acetlūras: išpurškus 6 kg ha-1 prieš burokėlių sėją, iki pirmojo ravėjimo išnyko 92,9 % paprastųjų rietmenių, o nuo 8–10 kg ha-1 normos – 88,0–94,6 %. nuo šios normos išnyko ir 44,3–50,0 % paprastųjų varpučių. be to, acetlūras, turėdamas savo sudėtyje lenacilo, slopino ir trumpaamžių dviskilčių piktžolių augimą.

išanalizavus šių tyrimų rezultatus, buvo padarytos išvados ir pateiktos reko-mendacijos gamybai. auginant morkas, tikslinga trumpaamžėmis dviskiltėmis ir vienaskiltėmis piktžolėmis užterštas lengvo priemolio dirvas per 1–2 dienas po sėjos nupurkšti 0,5 kg ha-1 reiserio. herbicidas gerai naikina tokias trumpaamžes piktžoles,

208

kaip bekvapės ramunės, burnočiai ir kibieji lipikai. bet jam atsparios paprastosios žilės, pelkinės notros, paprastieji varpučiai. auginant burokėlius, tikslinga trumpaamžėmis dviskiltėmis piktžolėmis užterštas lengvo priemolio dirvas nupurkšti prieš sėją 4 kg ha-1 Goltikso arba dviejų tikrųjų lapelių tarpsniu – 4 kg ha-1 Goltikso ir 1 kg ha-1 betanalo mišiniu. išplitus dirvinėms usnims, dirvinėms pienėms, smulkiažiedėms galinsogoms, bekvapėms ramunėms ir rūgčiams, burokėlius pirmos poros tikrųjų lapelių tarpsniu reiktų purkšti 0,1 kg ha-1 Lontrelo ir 0,1 kg ha-1 betanalo mišiniu. trumpaamžėmis vienaskiltėmis ir dviskiltėmis piktžolėmis užterštas dirvas prieš burokėlių sėją tikslinga nupurkšti 1,5 kg ha-1 dualo arba 8 kg ha-1 acetlūro. išplitus šerytėms, paprastosioms rietmenėms ir paprastiesiems varpučiams, burokėliai pirmos poros tikrųjų lapelių tarpsniu, kai išauga 3–4 piktžolių lapeliai, purškiami 0,75 kg ha-1, 1,5 kg ha-1 kusagardo arba 1,0 kg ha-1 nabu. ypač varputėtose dirvose fiuzilado normą galima padidinti iki 1,0 kg ha-1 (Zinikevičiūtė ir kt., 1992).

1990–1992 m. d. Zinikevičiūtė ir P. baleliūnas agurkų pasėliuose atliko piktžo-lių naikinimo herbicidais tyrimą. darbo tikslas buvo – nustatyti Lietuvos sąlygomis agurkų pasėliuose piktžolėms naikinti tinkamiausius herbicidus ir jų mišinius, kurie nesumažintų derliaus, nepablogintų produkcijos kokybės ir neužterštų aplinkos.

išpurškus treflano (v. m. trifluralinas) 0,5 kg ha-1, išnyko 46,8 % trumpaamžių piktžolių. herbicidui jautriausios pasirodė esančios baltosios balandos, plačiosios balandūnės ir pūdyminės veronikos. Jų skaičius m2, palyginti su herbicidais nepurkštu kontroliniu variantu, sumažėjo atitinkamai 53,2–64,1–86,5 %. treflanas silpnai veikė trikertes žvagines, juodąsias kiauliauoges, o paprastųjų žilių, bekvapių ramunių ir smulkiažiedžių galinsogų pasėliuose padaugėjo. treflanas išnaikino 92,6 % paprastųjų rietmenių, 75,0 % vienamečių miglių. daugiamečių piktžolių, išskyrus plačialapius gysločius, šis herbicidas visai nenaikino. efektyviau už treflaną trumpaamžes dviskiltes piktžoles naikino devrinolas (v. m. napropamidas). Padidinus herbicido normą, jo efek-tyvumas didėjo. išpurškus devrinolo 1,0 kg ha-1 v. m., trumpaamžių dviskilčių piktžolių sumažėjo 71,0 %, o panaudojus 1,25 ir 1,5 kg ha-1 v. m., jų buvo išnaikinta atitinkamai 73,2–79,4 %. išpurškus 1,25 kg ha-1 devrinolo, buvo išnaikinta 77,2 % baltųjų balandų ir 86,4 % plačiųjų balandūnių. Šis herbicidas sumažino 73,0 % pūdyminių veronikų, 74,6 % paprastųjų žilių, 75,0 % bekvapių ramunių, 59,5 % smulkiažiedžių galinso-gų, 89,3 % raudonžieždių notrelių ir 75,0 % daržinių žliūgių. devrinolas sumažino 67,7–90,3 % ir trumpaamžių vienaskilčių piktžolių. iš tirtų herbicidų devrinolas ge-riausiai naikino daugiametes dviskiltes piktžoles: plačialapius gysločius ir paprastąsias kiaulpienes. dualas silpniau naikino trumpaamžes dviskiltes piktžoles negu devrinolas, tačiau efektyviau už devrinolą ir treflaną naikino trumpaamžes vienaskiltes piktžoles (96,8–100 %). dualas ypač tinka, kai kultūriniai augalai auginami paprastosiomis rie-tmenėmis, šerytėmis bei vienametėmis miglėmis užterštoje dirvoje. mišinys iš 1 kg ha-1 v. m. dualo ir 0,5 kg ha-1 v. m. treflano trumpaamžes dviskiltes piktžoles 13,5 % nai-kino efektyviau negu vienas dualas. buvo nustatyta, kad efektyviausiai trumpaamžes dviskiltes piktžoles (71,0–79,9 %) naikino devrinolas (1,0–1,25–1,5 kg ha-1 v. m.), o trumpaamžes vienaskiltes – dualas ir treflanas (96,8–100 % ir 90,3 %). dualo ir treflano (0,5 kg ha-1 v. m.) mišiniui yra jautresnės trumpaamžės dviskiltės piktžolės (žūva 76,8 %), o devrinolo (1,0 kg ha-1 v. m.) su treflanu (0,5 kg ha-1 v. m.) mišinys geriau naikina vienaskiltes piktžoles (93,5 %). treflanas, devrinolas ir dualas piktžoles

209

naikina iki agurkų vegetacijos pabaigos. vegetacijos pabaigoje efektyviausiai veikia devrinolas, o silpniausiai – treflanas (Zinikevičiūtė ir baleliūnas, 1996).

1996 m. d. Zinikevičiūtė ir P. baleliūnas nustatė optimalias totrilo (v. m. joksini-las) normas ir jo efektyvumą iš sėjinukų auginamuose svogūnų pasėliuose. mažiausia totrilo norma – 0,375 kg ha-1 – 95,9 % sumažino trumpaamžių dviskilčių piktžolių. Padidinus herbicido normą (0,5–0,625 kg ha-1), jo efektyvumas nelabai padidėjo. trumpaamžes dviskiltes piktžoles totrilas (0,5 kg ha-1) gerai naikino (94,5 %) ir be ramrodo (v. m. propachloras), o bendras pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 87,8 %. nupurškus totrilu (0,375 kg ha-1), išnyko visos dirvinės čiužutės ir vijokliniai rūgčiai, 99,3 % plačialapių balandūnių, 95,8 % baltųjų balandų, 98,8 % trikerčių žvaginių, 91,3 % raudonžiedžių notrelių, 92,0 % bekvapių ramunių, 75,0 % paprastųjų žilių. trumpaamžės vienaskiltės piktžolės ir visos daugiametės piktžolės atsparios totrilui. totrilo, kaip kontaktinio herbicido, veikimas vegetacijos pabaigoje susilpnėjo. Prieš derliaus nuėmimą pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 27,4 %.

iš šių tyrimų buvo padarytos išvados, kad, auginant svogūnus iš sėjinukų lengvo priemolio dirvose, kur vyrauja trumpaamžės dviskiltės piktžolės, svogūnų laiškams užaugus 5–10 cm, o piktžolėms masiškai sudygus, pasėlį pakanka nupurkšti 0,5 kg ha-1 totrilo. svogūnams parinktoje dirvoje išplitus trumpaamžėms dviskiltėms ir vienaskil-tėms piktžolėms, reikia purkšti 5,0 kg ha-1 ramrodo arba 1,3 kg ha-1 stompo (v. m. pendimetalinas), o laiškams užaugus 10 cm, purkšti 0,375 kg ha-1 totrilo (Zinikevičiūtė ir baleliūnas, 1996).

o. visockis, P. baleliūnas, d. Zinikevičiūtė 1986–1993 m. tyrinėjo žemės dirbi-mo ir pasėlių priežiūros derinių efektyvumą daržovių sėjomainoje. bandymų tikslas buvo nustatyti racionaliausius dirvos paruošimo ir pasėlių priežiūros derinius daržovių sėjomainoje, kad būtų užauginamas didžiausias derlius su minimaliomis darbo ir ma-terialinėmis sąnaudomis. apibendrinti tyrimų duomenys rodo, kad, auginant vidutinio vėlyvumo gūžinius baltuosius kopūstus, didžiausia jų prekinė išeiga (89,1 %), dau-giausia pelno (4 340,5 Lt) gauta, pasiektas aukščiausias rentabilumas (102,1 %), kai dirva daigams sodinti dirbta gilėjančiai kultivatoriumi su akėčiomis, purkšta optimalia herbicidų norma, o tarpueiliai vegetacijos metu 4 kartus purenti. auginant burokė-lius daugiametėmis piktžolėmis neužterštoje dirvoje, geriausi ekonominiai rodikliai (rentabilumas 90,5 %) gauti, kai dirva įdirbta kultivatoriumi su akėčiomis, purkšta minimalia herbicidų norma, o tarpueiliai purenti 4 kartus. nežymiai didesnis prekinis (13,3 cnt ha-1) ir bendras (9,1 cnt ha-1) burokėlių derlius gautas, nupurškus optimalia herbicidų norma ir po sėjos išakėjus, o tarpueilius išpurenus 4 kartus – rentabilumas – 76,1 %. su mažiausiomis darbo sąnaudomis ir pelningiausiai (6 537,7 Lt ha-1) išaugintos morkos, kai dirva įdirbta kultivatoriumi su akėčiomis, po sėjos neakėta, nupurkšta optimalia herbicidų norma, o tarpueiliai purenti 3 kartus. minimalia herbicidų norma nupurkšti daržovių pasėliai esti piktžolėtesni negu maksimalia. derliaus nuėmimo metu nei kopūstų gūžėse, nei burokėlių ir morkų šakniavaisiuose herbicidų likučių nerasta. dirvožemio agrofizinės savybės būna geriausios iki augalų vegetacijos vidu-rio, o vėliau dirva sutankėja, tarpueilių purenimas ir kaupimas dirvos fizines savybes mažai pagerina (visockis ir kt., 1997).

morkų auginimo technologijų lygioje ir vagotoje dirvoje palyginimą atliko v. Zalatorius, P. baleliūnas ir d. Zinikevičiūtė. bandymų tikslas – sukurti, išbandyti ir

210

palyginti morkų auginimo vagotoje ir lygioje dirvoje technologijas, pritaikyti juostinį ir ištisinį herbicidų purškimą bei lokalų ir ištisinį herbicidų purškimą bei lokalų ir ištisinį papildomą trešimą. morkų pasėlyje vyravo (85,3–95,3 %) trumpaamžės dviskiltės piktžolės: plačiosios balandūnės, paprastosios žilės, juodosios kiauliauogės, smulkia-žiedės galinsogos, trikertės žvaginės. iš daugiamečių dviskilčių piktžolių – paprastosios kiaulpienės, dirvinės pienės, dirvinės usnys, o iš vienaskilčių – paprastieji varpučiai. morkų pasėlio piktžolėtumo skirtumai tarp variantų buvo nedideli. morkų pasėlį išti-sai nupurškus 4,0 l ha-1 stompu ir papildomai patręšus, bendras pasėlio piktžolėtumas lygioje dirvoje vegetacijos pradžioje buvo 18,7 % mažesnis negu vagotoje. Lokalus morkų tręšimas pranašesnis už ištisinį tręšimą tiek lygiame, tiek vagotame dirvos pa-viršiuje, nors tie skirtumai nedideli (5,7 %). vagose morkas nupurškus juostiniu būdu ir lokaliai patręšus, piktžolių sumažėjo, nes, patręšus morkų eilutes lokaliai, piktžolės tarpueiliuose negavo azoto, jos blogiau augo ir dygo. tai turėjo teigiamos įtakos morkų pasėlio švarumui. Patręšus lokaliai, azotą įsisavino tik morkos.

apibendrinus tyrimų rezultatus, buvo parengtos rekomendacijos. morkas įvai-riuose Lietuvos rajonuose reikia auginti vagotoje dirvoje. Pirmiausia giliai supurenama nepiktžolėta dirva, paskui vagų formavimo mašina padaromos vagos ir sėjama tiks-liomis sėjamosiomis, kad nereikėtų pasėlio retinti. Piktžolės naikinamos herbicidais, pasėlis papildomai tręšiamas lokaliu būdu. tarpueilius, ypač po stipresnio lietaus, būtina purenti. Purenimo metu vagos apkaupiamos, kad nepažaliuotų morkų galvu-tės. morkos raunamos rankomis, prieš tai šakniavaisius pakėlus universaliu daržovių pakeltuvu. rankomis išrautos ir surūšiuotos morkos visada būna sveikos (Zalatorius ir kt., 1998).

2000–2002 m. raudonųjų burokėlių pasėlyje tirti herbicidai – Goltiksas, Piraminas turbo (chloridazonas 520 g l-1) ir betanalas ekspertas (fenmedifamas, desmedifamas, etofumezatas), jų mišiniai ir deriniai, purškimo laikas. vidutiniais tyrimų duomeni-mis, nuo tiriamų herbicidų mišinių ir derinių įtakos piktžolių sumažėjo 42–86 %. efektyviausiai piktžoles naikino Goltikso 1,5 l ha-1 ir betanalo eksperto 1,5 l ha-1 mišinys, išpurkštas du kartus, – piktžolių sumažėjo 86 %. Šiek tiek mažiau efektyvūs buvo Piramino turbo ir betanalo eksperto bei Goltikso ir betanalo eksperto mišiniai, išpurkšti tris kartus, – piktžolių sumažėjo atitinkamai 77–79 %. tirti herbicidai, jų deriniai bei mišiniai skirtingai veikė vienametes dviskiltes, daugiametes dviskiltes ir vienametes bei daugiametes vienaskiltes piktžoles. trejų metų vidutiniais duomenimis, burokėlių pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės piktžolės – 96,8 %, daugiametės dvis-kiltės sudarė 2,8 %, o vienametės ir daugiametės vienaskiltės piktžolės – apie 0,5 %. nuo tirtų herbicidų mišinių ir derinių vienamečių ir daugiamečių dviskilčių piktžolių sumažėjo iš esmės, palyginti su kontroliniu variantu, tačiau vienaskilčių piktžolių sumažėjimas nebuvo esminis. efektyviausiai vienametes dviskiltes piktžoles naikino Goltikso 1,5 l ha-1 ir betanalo eksperto 1,5 l ha-1 mišinys, išpurkštas du kartus, – vie-namečių dviskilčių piktžolių sumažėjo 87 %. visų kitų naudotų herbicidų mišinių ir derinių efektyvumas buvo mažesnis naikinant vienametes dviskiltes piktžoles. vidutiniais trejų metų duomenimis, baltuju balandų labiausiai sumažėjo Goltikso ir betanalo eksperto mišiniais purkštuose variantuose. smulkiažiedes galinsogas geriau-siai naikino betanalas ekspertas, išpurkštas 2 kartus, bei Piramino turbo ir betanalo eksperto mišinys, išpurkštas 3 kartus (kavaliauskaitė, bobinas, 2003).

211

2002–2003 m. tirta skirtingų dirvos dirbimo būdų: dirbta įprastu būdu (kultiva-toriumi ir akėčiomis) lygioje dirvoje, lysvėse bei terminatoriumi, bei herbicidų įtaka raudonųjų burokėlių pasėlio piktžolėtumui. nustatyta, kad nepurkštuose laukeliuose prieš pirmąjį ravėjimą buvo 5,2 vnt. m-2, o prieš antrąjį ravėjimą – 12,4 vnt. m-2 pikt-žolių. herbicidais purkštuose laukeliuose prieš antrąjį purškimą vidutiniškai buvo 2,7 vnt. m-2, o praėjus 1 mėn. po paskutinio purškimo herbicidais – 3,6 vnt. m-2 piktžolių. raudonųjų burokėlių šakniavaisių derlius buvo iš esmės didesnis įprastai ir terminato-riumi įdirbtuose bei herbicidais purkštuose laukeliuose negu nepurkštuose laukeliuose bei herbicidais purkštose lysvėse, išskyrus herbicidais nepurkštuose ir terminatoriumi įdirbtuose laukeliuose augusių burokėlių derlių (kavaliauskaitė, bobinas, 2005).

2004–2005 m. atlikti herbicido fenix (v. m. aclonifenas 600 g l-1) veiksmingumo bandymai morkų pasėlyje.

tyrimų metais herbicidas fenix veiksmingai mažino ir suminį, ir vienamečių dviskilčių piktžolių skaičių. vidutiniais dvejų metų duomenimis, nuo herbicido fenix suminis piktžolių skaičius sumažėjo 85,2 %, vienamečių dviskilčių – 97,4 %, orasausė piktžolių masė – 88,7 %. Jautriausios herbicidui fenix buvo vienametės dviskiltės piktžolės: baltosios balandos, dirvinės čiužutės, trikertės žvaginės, smulkiažiedės ga-linsogos, dirvinės veronikos, daržinės žliūgės, bekvapiai šunramuniai ir raudonžiedės notrelės (kavaliauskaitė, 2007).

2005–2006 m. atlikti herbicido boxer (v. m. prosulfocarbas 800 g l-1) veiksmingu-mo bandymai valgomųjų svogūnų pasėlyje. tyrimų metais herbicidas boxer veiksmin-gai mažino ir suminį piktžolių skaičių, ir jų orasausę masę. 2005 m. herbicidą boxer panaudojus po svogūnų sėjos, veiksmingiausia buvo 5,0 l ha-1 norma – suminis piktžolių skaičius sumažėjo 92,7 %, nuo 4,0 l ha-1 – 79,3 %, nuo 3,0 l ha-1 – 73,7 %. 2006 m. herbicidą boxer panaudojus svogūnams esant 1–3 lapelių tarpsnio, jo veiksmingumas buvo mažesnis. didžiausia herbicido boxer norma – 5,0 l ha-1 – suminį piktžolių skaičių sumažino 64,9 %, 4,0 l ha-1 – 44,5 %, 3,0 l ha-1 – 47,5 % (kavaliauskaitė, 2006).

išvados. nuo 1957 m. iki dabar įvykdyta ir vykdoma daug įvairių herbicidų ty-rimų įvairių daržovių pasėliuose. Pateiktos svarbios, reikalingos ir naudingos išvados ir rekomendacijos gamybai bei daržovių augintojams.

Šiuo metu atliekami herbicido Lentagrano (v. m. pyridatas) tyrimai svogūnų, porų ir kopūstų pasėliuose bei herbicidų fenix (v. m. aclonifenas 600 g l-1) ir Zenkoro (v. m. metribuzinas 600 sc) tyrimai morkų pasėliuose.

Gauta 2008-07-15 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

1. bell a. r., nalewaja J. d. 1968. effect of duration of wild oat competition in flax. weed science, 16: 509–512.

2. froud-williams r. J. 2002. weed competition. in: r. e. L. naylor, weed management handbook, 9 th edn., blackwells, 16–38.

3. kavaliauskaitė d., bobinas Č. 2003. effect of herbicides mixtures and combi-nations on weed control in beetroot crop. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 460–470.

212

4. kavaliauskaitė d., bobinas Č. 2005. dirvos dirbimo prieš sėją ir herbicidų įtaka raudonųjų burokėlių pasėlio piktžolėtumui ir derlingumui. sodininkystė ir dar-žininkystė, 24(4): 120–128.

5. kavaliauskaitė d. 2006. herbicido boxer 800 ec (v. m. prosulfocarb 800 g l-1) įtaka valgomųjų svogūnų pasėlio derlingumui ir piktžolėtumui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 270–277.

6. kavaliauskaitė d. 2007. herbicido fenix įtaka morkų pasėlio derlingumui ir piktžolėtumui. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 229–236.

7. kviklienė n., baranauskienė m. 1988. Lauko daržovių agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, vii: 97–111.

8. monstvilaitė J. 1996. Laukų piktžolėtumo problemos. LŽi, dotnuva, kėdainių r.

9. stancevičius a., Špokienė↓n. 1972. Piktžolių sėklų dygimo dinamika vegetaci-jos laikotarpiu. LŽŪa mokslo darbai, 47: 15–24.

10. stancevičius a. 1983. dirvų sukultūrinimas – svarbiausia derlingumo atstatymo ir išlaikymo priemonė. kaunas, 43–45.

11. vasinauskas P. 1966. agrotechnika. vilnius, 183–271.12. visockis o., baleliūnas P., Zinikevičiūtė d. 1997. Žemės dirbimo ir pasėlių prie-

žiūros derinių efektyvumas daržovių sėjomainoje. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 81–92.

13. Zalatorius v., baleliūnas P., Zinikevičiūtė d. 1998. morkų auginimo techno-logijų lygioje ir vagotoje dirvoje palyginimas. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 85–94.

14. Zimdahl r. L. 1980. weed – crop competition. a review. usa, 83–93.15. Zinikevičiūtė d., baleliūnas P., karalius a. 1992. naujų herbicidų įtaka morkų

ir burokėlių piktžolėtumui, derliui, jo kokybei bei laikymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 11: 111–114.

16. Zinikevičiūtė d., baleliūnas P. 1996. herbicido totrilo tyrimai svogūnų iš sėji-nukų pasėliuose. sodininkystė ir daržininkystė, 15: 76–80.

17. Zinikevičiūtė d., baleliūnas P. 1996. Piktžolių naikinimas herbicidais agurkų pasėliuose. sodininkystė ir daržininkystė, 15: 81–91.

18. Доспехов �. А. 1985. Мето�ика полевого опыта. Москва.

213

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Herbicide investigations in vegetable cropsd. kavaliauskaitė

Summary

it is reviewed in the article herbicide investigations in vegetable crops carried out at the Lithuanian institute of horticulture in 1989–2007. the thematic of scientific investigations is introduced and in short the results are presented. investigations were carried out in the crops of various vegetable: red beet, carrot, onions from seedlings, cucumber, and cabbage. there was investigated many various herbicides, their combinations and mixtures, various methods rates and time of their application.

key words: herbicides, carrot, cabbage, cucumber, red beet, onions, weeds.

215

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Lauko daržovių tręšimo tyrimų raida

ona Bundinienė Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas O.Bundiniene@lsdi.lt

straipsnyje aptariami lauko daržovių tręšimo tyrimai, atlikti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 1989–2007 m. tręšimo klausimams spręsti atlikti vegetaciniai, tikslieji lauko ir gamybiniai bandymai bei įvairūs laboratoriniai tyrimai. tyrimams naudotos birios ir tirpios, vienanarės ir kompleksinės mineralinės trąšos, atlikti pagrindinio ir papildomo maitinimo per lapus tręšimai.

nuo visų azoto trąšų didėjo tirtų daržovių ir vaistažolių derlingumas. azoto trąšų nor-mos daržovėms apskaičiuotos, remiantis nustatytu mineralinio azoto kiekiu dirvožemyje. kopūstams ir morkoms azoto normai nustatyti dirvožemio ėminiai imti iš 0–60 cm, buro-kėliams ir svogūnams – iš 0–40 cm dirvožemio sluoksnių. nmin. ir Ntrąšų suma kopūstams – 300, burokėliams – 170, morkoms – 120 ir svogūnams – 100 kg ha-1. optimali azoto norma kopūstams yra n180, turtinguose fosforo ir kalio dirvožemiuose – n120, burokėliams – n90, svogūnams – n30 kg ha-1.

nitratų kiekis daržovėse priklauso nuo augale vykstančių fiziologinių procesų, agrokli-mato ir agrotechnikos veiksnių.

Papildomas tręšimas per lapus didino burokėlių ir morkų derlių ir gerino produkcijos laikymąsi.

azoto trąšos neturėjo įtakos tirtų vaistažolių cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui ir kokybei.

reikšminiai žodžiai: daržovės, mineralinės trąšos, mineralinis azotas dirvožemyje, nitratai, organinės trąšos, tręšimas per lapus, vaistažolės.

Įvadas. daržovių augintojų tikslas – užauginti didelį bendrąjį derlių su kuo didesne standartinio derliaus išeiga, laikymo metu patirti buvo mažiai nuostolių, išsaugoti gerą vidinę ir išorinę produkcijos kokybę (sakalauskas ir kt., 2005; Дерюгин, Кулюкин, 1988). Jav žemės ūkio departamento duomenimis, nuo trąšų priklauso net 70 % bendrojo augalų derliaus. Lietuvoje nuo trąšų priklauso 67,5 % derliaus (min. trąšos, 1973). augdamos daržovės sunaudoja gerokai daugiau maisto elementų negu javai ar daugiametės žolės (Аутко, 2004) ir iš armens išplaunama daug daugiau azoto, negu auginant javus (stone, rowse, 1992), ypač laikotarpiu nuo rudens iki pavasario arba pertręštuose bei anksti baigusių vegetaciją augalų laukuose (neeteson ir kt., 1999). todėl, norint užauginti gausų ir geros kokybės derlių be žalos aplinkai, reikia augalus reguliariai ir tinkamai tręšti, ypač dėmesį skiriant azoto trąšoms (scholberg ir kt.,

216

2000; babik, elkner, 2002). azoto trąšų norma priklauso nuo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje: kuo jo daugiau, tuo didesnis žemės ūkio augalų derlius ir mažesnis azoto trąšų efektyvumas (matusevičius, vaišvila, 1994, Lorenz ir kt., 1989). neatskiriama intensyvios daržovių auginimo technologijos dalimi tampa kompleksinės trąšos ir trę-šimas per lapus. Papildomas tręšimas per lapus turi dvigubą efektą: stimuliuoja dirvo-žemyje esančių maisto medžiagų pasisavinimą, aprūpina augalus maisto medžiagomis reikiamu momentu (boliglova, dzienia, 1999) bei sustiprina augalų atsparumą ligoms (kolota, osinska, 2001). be to, nesikeičia dirvožemio struktūra, mažėja dirvožemio ir gruntinių vandenų, taigi ir aplinkos užteršimas, reikia mažiau trąšų (Liet. dirvož..., 1998). išaiškinta, kad įvairūs augalai, papildomai patręšti per lapus, apie 50 % maisto medžiagų pasisavina jau per pirmąsias šešias valandas (Иванова ir kt., 1999).

daržovių agrotechnikos tyrimai prasidėjo 1927 m. Žemės ūkio akademijos moko-majame darže dotnuvoje ir fredos sodininkystės mokykloje, tesėsi vytėnų sodininkys-tės ir daržininkystės bandymų stotyje, o vėliau Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) babtuose (kviklienė, baranauskienė, 1988; bobinas, 2002).

darbo tikslas – aptarti ir apibendrinti daržovių tręšimo tyrimus, vykdytus Lsdi nuo 1989 iki 2007 m.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. tyrinėjant lauko daržovių tręšimo klau-simus, atlikti vegetaciniai, tikslieji lauko ir gamybiniai bandymai bei įvairūs labo-ratoriniai tyrimai. tyrimams naudotos birios ir tirpios, vienanarės ir kompleksinės mineralinės trąšos, organinės trąšos, atlikti pagrindinio ir papildomo maitinimo per lapus tręšimai.

tyrimų metu atlikti augalų biometriniai matavimai, nustatyti biocheminiai bei fi-ziologiniai augalų produktyvumo rodikliai. atlikta daržovių derliaus apskaita, skirstant derlių į standartinį ir nestandartinį bei nustatant standartinio derliaus išeigą.

dirvožemio agrocheminiai tyr imai . dirvožemio mėginiuose buvo nu-statyta: phkcl potenciometriniu; humusas (%) tiurino, judrieji P2O5 ir K2o (mg kg-1 arba mg 100 g dirvožemio) egnerio-rimo-domingo (a-L), mineralinis azotas (kg ha-1) jonometriniu 1n kcl ištraukoje, kalcis ir magnis (mg kg-1) atominės ab-sorbcijos spektrometriniu metodais.

augalų f iz iologinės , biocheminės i r cheminės anal izės . Lapų plo-tas matuotas automatiniu matuokliu („windias“). fotosintezės pigmentų (chlorofilų a, b ir karotinoidų) kiekis žalioje lapų masėje buvo nustatytas 100 % acetono ekstrak-te spektrofotometriniu vetšteino (wettstein) metodu (Гавриленко, Жыгалова, 2003) spektrofotometru „Genesys 6“. Grynasis fotosintezės produktyvumas apskaičiuotas remiantis formule (Третьяков, 1998).

Produkcijoje nustatyta: sausosios medžiagos – gravimetriškai, išdžiovinus +105 ± 2 °c temperatūroje iki nekintamos masės (food analysis, 1986), tirpios sau-sosios medžiagos – refraktometru (skaitmeninis refraktometras ataGo), vitaminas c – titruojant 2,6-dichlor-fenolindofenolio natrio druskos tirpalu (Мето�ы..., 1987), cukrus – aoac metodu (aoac, official...,1990), nitratai – potenciometriniu metodu su jonselektyviniu elektrodu (metodiniai nurodymai..., 1990). augaluose azotas (n) nustatytas kjeldalio metodu, fosforas (P) – kolorimetriškai, kalis (k) – liepsnos foto-metru, kalcis (ca) ir magnis (mg) – atominės absorbcijos spektrometriniu metodu.

analizės atliktos Lsdi agrochemijos laboratorijoje (1987–1992), biochemijos ir

217

technologijos laboratorijoje, augalų fiziologijos laboratorijoje bei LŽi agrocheminių tyrimų centre.

duomenų patikimumas įvertintas dispersinės analizės metodu, naudojant progra-mą „anova“, ryšys tarp atskirų rodiklių – koreliacinės-regresinės analizės, tarpusavio ryšių pobūdis ir stiprumas – statistinės takų koeficientų analizės metodais, naudojant programą „stat_eng“ (tarakanovas, raudonius, 2003). kai kurie duomenys matema-tiškai apdoroti „microsoft excel“ programa.

bandymų laukų dirvožemiai – velėniniai glėjiški pajaurėję (vG1j) (pagal naująją

dirvožemių klasifikaciją – karbonatingieji sekliai glėjiški išplautžemiai – idg8-k (Calc(ar)i / Epihypogleyc Luvisols – LVg-p-w-cc), gerai sukultūrinti, pagal granulio-metrinę sudėtį – priesmėliai arba lengvi priemoliai ant lengvų ar vidutinio sunkumo priemolių. dirvožemio armuo – 22–28 cm storio. visais tyrimų metais dirvožemiai buvo neutralios arba šarminės reakcijos (phKCl 6,8–7,9), mažo ar vidutinio humusin-gumo (1,5–2,8 %), fosforingi arba didelio fosforingumo (181–380 mg kg-1), nuo mažo (100 mg kg-1) iki didelio (259 mg kg-1) kalingumo, bet daugeliu atvejų mažo (31–60 kg ha-1), kartais vidutinio (61–90 kg ha-1) azotingumo ir turintys daug kalcio ir magnio.

meteorologinės sąlygos. normaliai šilti buvo 1996, 1998 ir 2005 m. ve-getacijos laikotarpiai, šiltesni nei daugiamečiai vidutiniai oro temperatūros rodikliai buvo 1988, 1989, 1992, 1995, 1997, 2006 metų vegetacijos laikotarpiais. karšta buvo 1994, 1999, 2001 ir 2002 m., o vėsu – 1990, 2004 ir 2007 m. vegetacijos laikotarpiu. normaliai drėgni buvo 1996, 1997, 2000, 2003 m., sausi – 1988, 1991,1992, 1994, 1995, 1998, 1999, 2002 ir 2005 m., šlapi – 1989, 1990, 2001, 2004, 2006 ir 2007 m. vegetacijos laikotarpiai.

rezultatai ir jų aptarimas. apibendrinti tiksliųjų ir gamybinių tyrimų duome-nys (staugaitis, 1997 b) parodė, kad pavasarį mineralinio azoto kiekis dirvožemyje daugiausia priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, agrometeorologinių sąlygų, buvusio priešsėlio ir organinių trąšų, vasarą – nuo suintensyvėjusios mikro-organizmų veiklos, rudenį – nuo to, kuri daržovių rūšis auginta ir kokia joms azoto norma skirta. Priesmėliuose mineralinio azoto yra 22 %, o priemoliuose – 50 ir 55 % daugiau negu smėlio dirvožemiuose. mineralinio azoto mažėja dirvožemio sluosniui gilėjant ir jo kiekio svyravimai daug priklauso nuo nitratinio, o mažiau nuo amonia-kinio azoto kiekio. daugiausia azoto lieka po svogūnų auginimo, daug – po morkų, mažiausiai – po vėlyvųjų kopūstų. didesni jo kiekiai dirvožemyje randami, jei buvo tręšta didesnėmis, negu reikėjo augalų derliui išauginti, azoto normomis.

kopūst inės daržovės. kopūstams azotas labai svarbus. netgi ir nedidelis šio mitybos elemento trūkumas labai sumažina derlingumą, o dėl jo pertekliaus pa-blogėja derliaus kokybė ir laikymasis sandėliuojant. tyrimai, vykdyti 1982–1984 m. vilniaus rajono maišiagalos daržininkystės ūkyje, 1986–1989 m. – Lsdi ir Lietuvos specializuotuose daržininkystės ūkiuose, esančiuose įvairiose klimato zonose, trę-šiant 60 t ha-1 mėšlo, parodė, kad kopūstams rekomenduojama n180 norma (Jurkšaitis, Lankauskas, 1991; staugaitis, Putelis, 1993; staugaitis ir kt., 1993; staugaitis, 1997 a). taip tręšiant, gautas didžiausias derliaus priedas, geriausia standartinio derliaus išeiga ir kopūstai geriausiai išsilaikė rudens ir žiemos laikotarpiu. išaiškinta, kad fosforo trą-šomis netręšiama, kai dirvožemyje yra 500–700 mg kg-1 judriojo fosforo (Jurkšaitis,

218

Lankauskas, 1991). Pavasarį azoto normai nustatyti geriausia dirvožemio ėminius imti iš 0–60 cm sluoksnio. nmin. ir Ntrąšų suma yra 300 kg ha-1 (staugaitis, 1997 a). ekonominiu atžvilgiu kopūstus tręšti vienanarėmis trąšomis efektyviausia ir perpus pigiau, negu didele kompleksinių trąšų norma, o papildomas tręšimas per lapus derlių padidina tik sausringais metais (staugaitis ir kt., 2005). Lenkų tyrėjų duomenimis, trąšų pavidalas neturėjo įtakos derliui (sady ir kt., 2001). tyrėjai teigia, kad nuo azoto trą-šų produkcijoje gausėjo nitratų, taip pat didėjo azoto susikaupimas, bet mažėjo cukrų kiekis (Jurkšaitis, Lankauskas, 1991). G. staugaičio tyrimų duomenimis, azoto trąšos neturėjo įtakos cukrų kiekiui (staugaitis, 1997 a). užsienio tyrėjų duomenimis, nuo azoto trąšų didėjo derliai ir nitratų kiekis gūžėse (aquino ir kt., 2005; Кравцов, 1990).

Žiedinių kopūstų ‘amazing’ ir brokolių ‘excelsior’ f1 tręšimo įvairiomis azoto normomis tyrimų duomenys parodė, kad azoto trąšos didino derlių, bet kartu didėjo ir nitratų kiekis produkcijoje (staugaitis, karitonas, 1998). Prieš daigų sodinimą optimali nmin. 0–60 cm sluoksnyje ir azoto trąšų azoto kiekių suma buvo 300 kg ha-1. vokiečių tyrėjai žiediniams kopūstams rekomenduoja 100–300 kg ha-1, Lietuvos tyrėjai – 100–150 kg ha-1 azoto normas (spickermann, 1989; weier, schapf, 1988; staugaitis, Jurkšaitis, 1994). brokolius vakarų europoje rekomenduojama tręšti pa-lyginti didelėmis azoto normomis – iki 300 kg ha-1 (everaarts, 1993).

Šakniavaisės daržovės. burokėl ia i. nuo azoto trąšų ir tręšimo būdų iš esmės didėjo burokėlių derlius ir standartinio derliaus išeiga (staugaitis ir kt., 1993; Petronienė, Petronis, 1995; staugaitis, 1996; staugaitis, tarvydienė, 2004; staugaitis ir kt., 2004). nustatant pavasarinę azoto normą, dirvožemio ėminius geriausia imti iš 0–40 cm dirvožemio sluoksnio. nmin. ir Ntrąšų suma yra 170 kg ha-1. dalies azoto trąšų įterpimas vegetacijos metu papildomai, palyginti su visa norma pavasarį, neturėjo es-minės įtakos burokėlių derliui (staugaitis, 1996). užsienio tyrėjų duomenimis, buro-kėlių produktyvumas, nepaisant veislės ir tipo, taip pat didėja nuo azoto trąšų naudo-jimo (ugrinovic, 1999). tyrėjų gauti duomenys rodo, kad azoto trąšos mažino tirpių sausųjų medžiagų, bendrojo cukraus bei vitamino c kiekius. didinant azoto normą, gausėjo mineralinio azoto viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose ir nitratų kiekiai šakniavaisiuose. ištirta, kad azoto normos neturėjo įtakos šakniavaisių laikymuisi sandėlyje bei biocheminių elementų kitimui juose (Petronienė, Petronis, 1995).

2004–2005 m., atlikus azoto trąšų su ceolitu bei ceolito (prekinis ženklas Zeovit ecoagro) įtakos raudonųjų burokėlių veislės ‘Pablo’ f1 produktyvumui tyrimus, nustatyta, kad didžiausias burokėlių prekinis derlius (61,5 t ha-1) ir jo išeiga (80,5 %) gauta tręšiant azoto trąšomis su ceolitu, išbėrus jas per du kartus (bundinienė ir kt., 2006 a). mažiausia produkcijos savikaina gauta, patręšus burokėlius minėtomis trą-šomis (�ун�инене, �о�инас, 2006). ceolito sorbcinės savybės, daugelio užsienio tyrėjų duomenimis, užtikrina 15–30 % ekonomiškesnį azoto naudojimą, prailgina maisto medžiagų veikimo trukmę ir sumažina dažno tręšimo būtinumą (ilsildar, 1999; Li ir kt., 2002; Постников ir kt., 1991). didžiausią asimiliacinį lapų plotą užaugino burokėliai, tręšti azoto trąšomis su ceolitu bei ceolitu ir amonio salietra. Grynojo fo-tosintezės produktyvumo didėjimas liepos ir rugpjūčio mėnesiais pastebėtas tręšiant minėtomis trąšomis (Šikšnianienė ir kt., 2006).

2005–2006 m. tiriant trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi dmPP (3,4 dimetil-pyrazol-fosfatas), prailginančiu azoto veikimą, įtaką daržovių derliui, nustatyta, kad

219

didžiausias svogūnų, morkų, burokėlių ir baltagūžių kopūstų derlius ir geriausia standartinių derlių išeiga gauta tręšiant trąšomis su nitrifikacijos inhibitoriumi dmPP, prekinis pavadinimas entec-avant. tirtos trąšos neturėjo esminės įtakos biocheminiams rodikliams ir nedidino nitratų kiekio daržovėse (bundinienė ir kt., 2008). minėtos trą-šos, esant kritulių kiekiui, artimam daugiamečiam vidurkiui, padidino burokėlių lapų plotą. visos naudotos trąšos, esant kritulių kiekiui, artimam daugiamečius vidurkiui, padidino fotosintezės pigmentų kiekį burokėlių lapuose. Grynasis fotosintezės pro-duktyvumas iki liepos mėn. didėjo, o rugpjūčio mėn. sumažėjo iki nulio (Šikšnianienė ir kt., 2007 a). vokietijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad trąšos su nitrifikacijos inhibitoriumi didina daržovių derlių, sumažina azoto išsiplovimo nuostolius (Zerulla ir kt., 2001).

didžiąją reikalingų maisto medžiagų dalį burokėliai, kaip ir kitos daržovės, pasi-savina iš trąšų, išbertų priešsėjinio dirvos paruošimo metu, kitą dalį – iš dirvožemio. tačiau, augalams augant, vis labiau juntamas maisto medžiagų stygius. 2004–2005 m. ištirta papildomo tręšimo per lapus tirpiomis trąšomis įtaka raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Geriausias prekinis raudonųjų burokėlių derlius ir prekinio derliaus išeiga gauta patręšus tris kartus kalcio salietra (30,0 t ha-1 ir 75,6 %) arba du kartus ruduoju nutrifolu ir kartą žaliuoju nutrifolu (28,8 t ha-1 ir 67,9 %). sausųjų ir tirpių sausųjų medžiagų bei cukraus kiekiai burokėlių šakniavaisiuose mažai priklau-sė nuo papildomo tręšimo. nitratų kiekis, tręšiant mineralinėmis trąšomis ir tręšiant papildomai per lapus, buvo didesnis, negu auginant burokėlius be trąšų (bundinienė ir kt., 2007 a). didžiausias tinkamos realizuoti prekinės produkcijos kiekis gautas tręšiant burokėlius per lapus ruduoju nutrifolu du kartus ir žaliuoju nutrifolu vieną kartą ( bundinienė ir kt., 2007 b). tręšiant papildomai per lapus, padidėja daržovių derlius (osinska, kolota, 2002; elkner, kaniszewski, 2001; Gutezeit, 2000; sady ir kt., 2005).

morkos. racionalus morkų tręšimas azotu yra svarbus derlingumo didinimo bei šakniavaisių kokybės gerinimo veiksnys. Pavasarį mineralinis azotas nustatomas 0–60 cm sluoksnyje. optimali nmin. ir Ntrąšų suma yra 120 kg ha-1. daugiau cukrų ir tirpiųjų medžiagų buvo azotu netręštose, o karotino ir vitamino c – tręštose n60 mor-kose (staugaitis, 1995 a). kelių metų tyrimų duomenys parodė, kad nuo azoto morkų derlius nedidėjo (staugaitis ir kt., 1993). baltarusijos tyrėjų nuomone, morkoms azoto trąšos mažai efektyvios, o kai kuriais metais tręšti azotu netgi nereikia (Аутко, 2004). Per gausiai tręšiant azotu, šakniavaisiuose susikaupia daug vandens ir nitratų, dėl to jie labiau serga ir būna pažeisti kenkėjų, prasčiau laikosi (raynal-Lacroix ir kt., 1994).

2004–2005 m. tiriant kalcio amonio salietros, azoto trąšų su ceolitu bei ceolito (prekinis ženklas Zeovit ecoagro) įtaką valgomųjų morkų veislės ‘samson’ produk-tyvumui, nustatyta, kad didžiausias morkų prekinis derlius (56,4 t ha-1) ir jo išeiga (72,7 %) buvo tręšiant azoto trąšomis su ceolitu (n90 + 30) (bundinienė ir kt., 2006 b). m. Zdravkovic ir kitų tyrimų duomenimis, mėšlu tręštos morkos užaugino 48,4 t ha-1, kalcio amonio nitratu – 41,5 t ha-1 ir tręštos nPk 15-15-15 mišiniu – 41,5 t ha-1 der-lių (Zdravkovic ir kt., 1997). tręšimas kalcio amonio salietra padidino fotosintezės pigmentų kiekį morkų lapuose. didžiausias asimiliacinis morkų lapų plotas buvo patrę-šus azoto trąšomis su ceolitu arba amonio salietra su ceolitu. tręšimas azoto trąšomis grynajam fotosintezės produktyvumui įtakos neturėjo (Šikšnianienė ir kt., 2007 b).

220

be pagrindinio tręšimo, didelį poveikį morkoms daro papildomas tręšimas per lapus, ypač labai lietingais arba sausais metais, kai vienu atveju maisto medžiagos yra išplaunamos, o antruoju – nepasisavinamos (Gaučienė, viškelis, 1996). rusijoje atliktų tyrimų duomenys parodė, kad papildomas morkų tręšimas skystomis trąšomis, pagamintomis kas trąšų pagrindu, į jų sudėtį įtraukiant vandenyje tirpaus fosforo, kalio ir mikroelementų, užtikrino 14 % derliaus priedą ir sumažino nitratų kiekį šakniavaisiuose 1,4–1,5 karto (Воро�ьева, До�рoвольская, 2005). 2000–2002 m. tiriant kemira ferticare 14-11-25, kalcio salietros bei įvairių jų derinių įtaką ‘svalia’ f1 morkų derliui, laikymuisi ir kokybei, nustatyta, kad didžiausias derliaus priedas gautas po pagrindinio tręšimo du kartus patręšus kemira ferticare (n10 + n10) ir kartą kalcio salietra (N10). blogiausiai laikėsi papildomai netręštos morkos (nuostoliai – 22 %), geriausiai – tręštos kalcio salietra (14,2 %). Pajamos už prekinę produkciją tiek ru-denį, tiek po ilgo laikymo yra panašios (Zalatorius, viškelis, 2005). 2005–2006 m., įvertinant lapų trąšų įtaką morkų šakniavaisių derliui ir jo kokybei bei pelningumui, nustatyta, kad geriausias standartinis morkų derlius gautas tręšiant ruduoju nutrifolu ir du kartus nitraboru (57,3 t ha-1) arba tris kartus nitraboru (56,6 t ha-1). Standartinio derliaus išeiga buvo atitinkamai 79,3 ir 68,7 %, savikaina abiem atvejais - 0,16 Lt kg-1, o papildomos grynosios pajamos – atitinkamai 12,6 ir 12,2 tūkst. Lt ha-1 (bundinienė, Zalatorius, 2007).

2001–2002 m., tiriant papildomo tręšimo per lapus boro trąšomis (tradebor ir boramin ca) įtaką salierų ‘brilliant’ ir ‘diamant’ produktyvumui, nustatyta, kad tręš-tuose boru salieruose padaugėjo nitratų, o cukrų, askorbo rūgšties ir tirpių sausųjų me-džiagų kiekiai nesikeitė. Laikymo masės nuostoliai nedideli, vidutiniškai 11,1–16,3 %. salierų šakniavaisių tvirtumui ir laikymuisi boro trąšos įtakos neturėjo (Стаугайтис ir kt., 2004; dambrauskienė ir kt., 2005). italijos tyrėjų nuomone, didinant azoto nor-mą, nitratų kiekis salieruose didėjo ir didžiausias aukščiausios kokybės derlius gautas tręšiant 200 ir 400 kg ha-1 n (colla ir kt., 2001).

svogūninės daržovės. svogūnų kuokštinės šaknys pasiekia 40 cm gylį, to-dėl dirva jiems augti turi būti puri, humusinga, turinti daug maisto medžiagų. iš dir-vožemio svogūnai tepajėgia įsisavinti iki 1 %, o iš trąšų – apie 30 % azoto (Дерюгин, Кулюкин, 1986). 1988–1990 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad didžiausias ropelių derlius gautas tręšiant svogūnus n30, nors atskirais metais optimali norma buvo n60 arba ir visai netręšiant gautas geras derlius. azoto trąšos didino tirpių sau-sųjų medžiagų, vitamino c ir nitratų kiekius ropelėse bei mineralinio azoto kiekį dirvožemyje. azoto normai nustatyti dirvožemio ėminius geriausia imti iš 0–40 ir 0–60 cm sluoksnių. optimali mineralinio azoto ir trąšų azoto suma atitinkamai 100 ir 130 kg ha-1 (staugaitis, 1995 b). tyrimai, atlikti 2001–2002 m. siekiant nustatyti įvai-rių azoto trąšų normų įtaką pigmentų kiekiui svogūnų lapuose, parodė, kad esminis chlorofilų a ir b kiekio padidėjimas nustatytas patręšus maksimaliomis n normomis. chlorofilų a ir b kiekis stipriai koreliavo su azoto kiekiu svogūnų lapuose (r2 = 0,81), todėl chlorofilus svogūnų vegetacijos metu verta nustatyti, kai norima įvertinti augalo apsirūpinimą azotu (Čižauskas, brazaitytė, 2003).

Porams reikia ypač gerai sukultūrintų, nerūgščių, turtingų mitybos elementų, lengvo priemolio dirvų. tyrimų, atliktų 1996–1999 m. auginant ankstyvuosius ‘rival’ ir vėlyvuosius ‘Pandora’ veislės porus, duomenys parodė, kad azoto trąšos didino

221

porų antžeminę masę ir prekinį derlių. n300 norma masę padidino 2,2, standartinį der-lių – 1,8 karto. nuo azoto trąšų padaugėjo azoto, kalio ir nitratų, o sumažėjo – cukrų, vitamino c, tirpių sausųjų ir sausųjų medžiagų. tręšti n180 norma porai geriausiai laikėsi sandėliuose. (staugaitis, viškelis, 2001; sorensen ir kt., 2006). nustatyta, kad ankstyvieji porai yra derlingesni nei vėlyvieji (staugaitis, viškelis, 2002).

Lapinės daržovės. 1996–1998 m. tiriant trąšų įtaką lapinių daržovių pro-duktyvumui, nustatyta, kad aisbergo tipo gūžinių salotų ‘crispin’ didžiausias derlius ir augalo masė gauta, kai tręšta n135 norma. azoto trąšos neturėjo įtakos cukrų, vita-mino c ir tirpių sausųjų medžiagų kiekiui, tačiau didino nitratų ir sausųjų medžiagų kiekį gūžinėse salotose. azoto trąšos didino azoto ir mažino kalio kiekius gūžėse, o fosforo, kalcio bei magnio kiekiui įtakos neturėjo. Gūžinėms salotoms prieš sodini-mą optimali nmin ir ntrąšų norma yra 240 kg ha-1, jei dirvožemio ėminiai imami iš 0–30 cm sluoksnio, ir 300 kg ha-1, jeigu – iš 0–60 cm sluoksnio (staugaitis, viškelis, 2000).

nitratai . nitratų kaupimasis augaluose – natūrali augalų fiziologinio proceso grandinė. daugiausia jų būna augalo dalyse, kuriomis juda maisto medžiagos – stie-buose, lapkočiuose, mažiausiai – lapalakščiuose ir vaisiuose. apibendrinus ilgamečių tyrimų duomenis, buvo nustatytas nitratų kiekis įvairiose daržovėse (lentelė). nitratų kiekis priklausė nuo auginimo metų sąlygų, vegetacijos periodo trukmės, derliaus nu-ėmimo laiko ir subrendimo laipsnio, tręšimo azoto ir, veikiant minėtiems veiksniams, gali keistis 3–4,5 karto (bagdonaitė, 1995; staugaitis, Lubytė, 1998). G. staugaičio tyrimų duomenimis, užauginti mažiau nitratų turinčias daržoves galima, auginant tam tikras veisles, azoto skiriant atlikus dirvožemio agrochemines analizes bei derlių nuimant optimaliu laiku (staugaitis 1997 b, 1999).

Lentelė. nitratų kaupimasis daržovėse (pagal staugaitį, 1997 c)table. accumulation of nitrates in vegetables (according to staugaitis, 1997)

nitratų kiekis daržovėseamount of nitrates in vegetables, mg kg-1

daržovėsvegetables

1 2mažaiSmall amount (100–150)

Žalieji žirneliai, pomidorai, paprikos, česnakai, bulvės, cikorinės salotos, svogūnų ropelės, vėlyvosios morkosGreen pea, tomato, sweet pepper, garlic, potato, chicory lettuce, onion turnips, late carrot

vidutiniškaiaverage (151–700)

agurkai, vėlyvieji gūžiniai kopūstai, lauke auginami svogūnų laiškai, cukinijos, moliūgai, aguročiai, patisonai, porai, rūgštynės, ankstyvosios morkos, pastarnokai, petražolių šakniavaisiai, narciza-lapiai svogūnai, žiediniai kopūstai, gelteklėscucumber, late head cabbage, spring onions grown in field, patisson, leek, sorrel, early carrot, parsnip, parsley root-crop, daffodil leaf onions, cauliflo-wers, black salsify

222

1 2

daugmany (701–1 500)

ankstyvieji žiediniai ir gūžiniai kopūstai, burokėliai, brokoliai, sa-lierai, griežčiai, ropiniai kopūstai, ropės, krienai, rabarbarai, lauko ridikėliai ir ridikai, šiltnamiuose auginami svogūnų laiškaiearly cauliflower and head cabbage, red beet, broccoli, celery, swede, turnip cabbage, turnip, horse-radish, rhubarb, field radish and radish, spring onion grown in greenhouses

Labai daugvery many (1 501–4 000)

salotos, garbanotieji gūžiniai kopūstai, mangoldai, špinatai, šiltna-miuose auginami ridikėliai, Pekino kopūstai ir burokėlių lapaiLettuce, curly head cabbage, mangold, spinach, radish grown in greenhou-ses, Peking cabbage

vais tažol ių t ręš imas. aromatiniai augalai ne tik puikūs prieskoniai, bet ir pagrindinė žaliava gamybai eterinių aliejų, kurie turi stiprų antimikrobinį ir antiok-sidantinį poveikį. augalų produktyvumą didina azoto trąšos (viškelis ir kt., 2003). 1997–1999 m. tyrimų duomenys parodė, kad, išbėrus azoto trąšų du kartus per vege-taciją, gaunamas didesnis vaistinių šalavijų derliaus priedas, ypač kai žolė pjaunama du kartus per metus. eterinių aliejų kiekis žolėje kito nuo 0,32 iki 0,50 % ir azoto trąšos neturėjo įtakos jų kiekiui ir kokybei bei nekeitė cheminės vaistinių šalavijų sudėties (dambrauskienė ir kt., 2001).

tyrimų, atliktų 1998 m. duomenimis, azoto trąšos neturėjo įtakos pirmajam antramečių vaistinių čiobrelių derliui, tačiau padidino antrąjį derlių, taip pat neturėjo įtakos cheminei sudėčiai bei eterinių aliejų kiekiui ir kokybei. vertingesnė buvo antrojo derliaus žaliava (dambrauskienė ir kt., 2000).

2006 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad didžiausias pirmamečių pipirmėčių žalios masės derliaus priedas gautas, patręšus n120 azoto norma, augalams skiriant ją per tris kartus. Papildomas tręšimas azotu didino nitratų kiekį žalioje masėje, tačiau nekeitė kitų biocheminių rodiklių (dambrauskienė ir kt., 2007).

naudojant naujas trąšas ir kitas chemines priemones, brangstant energetinėm ir darbo sąnaudom bei siekiant pagerinti produkcijos kokybę, reikalinga sumodeliuoti ir ištirti integruoto šakniavaisių daržovių, svogūnų ir kopūstų auginimo technologi-jas, išsiaiškinti aplinkos ir agrobiologinių veiksnių įtaką lauko daržovių vystymuisi, produktyvumui, kokybei ir aplinkai, nustatyti dirvožemyje vykstančių agrofizikinių, agrocheminių bei mikrobiologinių procesų intensyvumo lygį ir jų poveikį produkty-vumui.

išvados. 1. visos azoto trąšos didino tirtų daržovių ir vaistažolių derlingumą. azoto trąšų normos daržovėms apskaičiuojamos, remiantis nustatytu mineralinio azoto kiekiu dirvožemyje.

2. Pavasarį azoto normai kopūstams nustatyti geriausia dirvožemio ėminius imti iš 0–60 cm sluoksnių. nmin. ir Ntrąšų suma yra 300 kg ha-1. Įvertinus visus veiksnius, taigi ir ekonominį, optimali azoto norma kopūstams yra n180, turtinguose fosforo ir kalio dirvožemiuose – n120.

3. norint nustatyti pavasarinę azoto normą burokėliams, dirvožemio ėminius geriausia imti iš 0–40 cm dirvožemio sluoksnių. nmin. ir Ntrąšų suma yra 170 kg ha-1.

Lentelės tęsinystable continued

223

optimali azoto trąšų norma burokėliams – n90. dalies azoto trąšų atidavimas vege-tacijos metu papildomai, palyginti su visa norma pavasarį, neturėjo esminės įtakos burokėlių derliui.

4. morkoms tikslinga nmin nustatyti 0–60 cm dirvožemio sluoksniuose. optimali Nmin. ir Ntrąšų suma yra 120 kg ha-1.

5. azoto normai nustatyti svogūnų pasėlyje dirvožemio ėminius geriausia imti iš 0–40 sluoksnių. optimali mineralinio azoto ir trąšų azoto suma – 100 kg ha-1.

6. nitratų kiekis daržovėse priklauso nuo augale vykstančių fiziologinių procesų, agroklimato ir agrotechnikos veiksnių.

7. Papildomas tręšimas per lapus didino burokėlių ir morkų derlių ir gerino pro-dukcijos laikymąsi.

8. azoto trąšos didino vaistinių šalavijų, antrų metų čiobrelių ir pirmamečių pi-pirmėčių derlių ir neturėjo įtakos šių augalų cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui ir kokybei.

Gauta 2008-07-18 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

1. aoac. 1990. official methods of analysis of the association of official analyti-cal chemists. k. helrich. 15 th edition. arlington (virginia), usa.

2. aquino L. a., Puiatti m., Pereira P. r. G. 2005. effect of spacing and doses of nitrogen on the qualitative characteristic of the yield of cabbage. horticulture brasileira. 23(1): 100–104.

3. babik i., elkner k. 2002. the effect of nitrogen fertilization and irrigation on yield and quality of broccoli. acta horticulturae, 571: 33–43.

4. bagdonaitė Ž. nitratų kiekis daržovėse. 1995. sodininkystė ir daržininkystė, 1995. 14:72–79.

5. bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkio mokslai, 2: 74–86.

6. boliglova e., dzienia s. 1999. impact of foliar fertilization on plant on the content of macroelements in potato. electronic Journal of Polish agricultural universities. http:/www.ejpau.media.pl/series/volume2/issue2/agronomy/art-05.html

7. bundinienė o., bobinas Č., duchovskis P. 2006 a. azoto trąšų ir ceolito įtaka rau-donųjų burokėlių produktyvumui ir morfometriniams rodikliams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 90–99.

8. bundinienė o., bobinas Č., duchovskis P. 2006 b. Įvairių azoto trąšų ir ceo-lito įtaka valgomosios morkos produktyvumui ir morfometriniams rodikliams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 211–223

9. bundinienė o., viškelis P., Zalatorius v. 2007 a. Papildomo tręšimo per lapus įtaka raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. sodininkystė ir darži-ninkystė, 26(1): 108–118.

224

10. bundinienė o., viškelis P., Zalatorius v. 2007 b. Papildomo tręšimo per lapus įtaka raudonųjų burokėlių šakniavaisių kokybei ir laikymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 237–247.

11. bundinienė o., Zalatorius v. 2007. Lapų trąšų įtaka morkų derliui, biometriniams rodikliams ir pelningumui. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 209–218.

12. bundinienė o., duchovskis P., viškelis P., Zalatorius v. 2008. trąšų su amonio stabilizatoriumi dmPP įtakos daržovių derliui ir kokybei tyrimai. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai. mokslinės ataskaitinės konferencijos medžia-ga, 21: 117–124.

13. colla G., temperini o., battistelli a., moskatello s., Proietti s., saccardo f., branceleone m. P. 2001. nitrogen and celery (viterbo). colture Proteste, 30(4): 68–70.

14. Čižauskas a., brazaitytė a. 2003. azoto trąšų įtaka pigmentų kiekiui svogūnų lapuose. sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 133–140.

15. dambrauskienė e., bundinienė o., viškelis P., Zalatorius v. 2007. azoto normų įtaka pirmamečių pipirmėčių (Menta piperita L.) derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 78–85.

16. dambrauskienė e., viškelis P., staugaitis G. 2005. storability of celery under additional fertilization with boric fertilizers. sodininkystė ir daržininkystė. 24(3): 395–402.

17. dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2000. effect of nitrogen fertili-zers on the thyme (Thymus vulgaris L.) crop and quality. sodininkystė ir darži-ninkystė, 19(4): 73–83.

18. dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2001. azoto įtaka vaistinių šala-vijų derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 61–69

19. elkner k., kaniszewski s. t. 2001. the effect of nitrogen fertilization on yield and quality factors of celery (Apium graveolens L. var. dulce mill/Pers.). vegetable crops research bulletin, 55: 54–59.

20. everaarts a. P. 1993. General and quantitative aspects of nitrogen fertilizer use in the cultivation of brassica vegetables. acta horticulturae, 339: 149–160.

21. food anаlysis: general techniques, additives, contaminants and composition. 1986. fao. rome.

22. Gaučienė o., viškelis P. 1996. meteorologinių sąlygų įtaka karotino kiekiui morkose. biologija, 3: 36–37.

23. Gutezeit b. 2000. effect of n fertilizer on yield and nitrate level of carrot culti-vars. Gemüse, 36(12): 28–30.

24. ilsildar a. a. 1999. effect of the addition of zeolite to the soil on nitrification. tr. J. of agriculture and forestry, 23: 363–368.

25. Jurkšaitis J., Lankauskas J. 1991. trąšų įtaka kopūstų derliui, kokybei, laikymui-si ir ekonominiam apsimokamumui. sodininkystė ir daržininkystė, 10: 78–89.

26. karitonas r., staugaitis G. 1998. azoto įtaka brokoliams. sodininkystė ir darži-ninkystė, 17(1): 83-89.

27. kolota e., osinska 2001. m. efficiency of foliar nutrition of field vegetables grown at different nitrogen rates. acta horticulturae, 563: 87–91.

225

28. kviklienė n., baranauskienė m. 1988. Lauko daržovių agrotechnikos tyrimai. sodininkystė ir daržininkystė, 7: 97–111.

29. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. 1998. J. mažvila (suda-ryt.). kaunas.

30. Li Z., alessi d., allen L. 2002. influence of quaternary ammonium on sorption of selected metal cations onto cilnoptilolite zeolite. Journal of environmental Quality, 31: 1 106–1 114.

31. Lorenz h. P., schlaghecken J., engel G., maync a., Ziegler J. 1989. ordnungsgemäße stickstoff-versorgung im freiland-Gemüsebau-kns-system. ministerium für Landwirtschaft, weinbau und forsten rheinland. Pfalz.

32. metodiniai nurodymai nitratams nustatyti augalininkystės produkcijoje. 1990. Vilnius.

33. matusevičius k., vaišvila Z. 1994. dirvožemio mineralinio azoto, mechaninės sudėties ir azoto trąšų įtaka kai kurių žemės ūkio augalų derliui. tręšimo siste-mos ir dirvožemio derlingumas. konf. skirta dr. kazio Plesevičiaus 80-osioms gimimo metinėms paminėti. birželio 16 d., vilnius, 149–157.

34. mineralinės trąšos. 1973. k. Plesevičius (sudaryt.). vilnius.35. neeteson J. J., booij r., whitemore a. P. 1999. a review on sustainable nitro-

gen management in intensive vegetable production systems. acta horticulturae, 506: 17–26.

36. osinska m., kolota e. 2002. the effect of foliar applied polycompound fertili-zers on yield of iceberg lettuce. folia horticulturae, 14(1): 171–176.

37. Petronienė d., Petronis P. 1995. azoto normų ir tręšimo būdų įtaka burokėlių derliui, kokybei ir laikymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 14: 72–79.

38. raynal-Lacroix c., bohec J., dily f. 1994. La nutrition azotee de la carotte. acta horticulture, 354: 119–124.

39. sady w., smolen s., roźek s. 2005. effect of differianted nitrogen fertilization and foliar application on yield and biological quality of carrot crop. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 273–281.

40. sady w., wojciechovska r., roźek s. 2001. the effect of form and placement of n on yield and nitrate content of white cabbage. acta horticulturae, 563: 123–128

41. sakalauskas a., Zalatorius v., malinauskaitė s. 2005. biometrinių matmenų įta-ka morkų prekiniam paruošimui. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 72–79.

42. scholberg J., mcneal b. L., boote k. J. 2000. nitrogen stress on growth and ni-trogen accumulation by field-grown tomato. agronomy Journal, 92: 159–167.

43. sorensen J. n., staugaitis G., cizauskas a. optimum nitrogen supply for leeks at two climatic conditions in the baltic sea region. 2006. acta horticulturae, 700: 149–152.

44. spickermann u. 1989. nitratbelastung und stickstoffaufnahme durh vers-chiedene Gemüsearten in abhangigkeit von Pfanzenentwicklung und stickstoffversorgung. dissertation rheinishe friedrich. wiilhelm univerustat, bonn.

226

45. staugaitis G. 1995 a. azoto trąšų normų ir dirvožemio mineralinio azoto įtaka morkų derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 14:80–88.

46. staugaitis G. 1995 b. azoto trąšų normų įtaka svogūnų derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 14: 89–96.

47. staugaitis G. 1996. burokėlių tręšimo azotu sistema. sodininkystė ir daržinin-kystė, 15: 76–80.

48. staugaitis G. 1997 a. azoto diagnostika ir svarba baltiesiems gūžiniams kopūs-tams. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 94–103.

49. staugaitis G. 1997 b. mineralinio azoto kitimas daržovių vegetacijos metu ir įtaka augalams. sodininkystė ir daržininkystė, 16: 104–117.

50. staugaitis G. 1997 c. nitratų kiekiai įvairiose daržovių rūšyse ir veiksniai, sąly-gojantys jų kaupimąsi. Žemės ūkio mokslai, 2: 39–45.

51. staugaitis G. 1999. nitratai lapinėse daržovėse. Žemės ūkio mokslai, 1: 43–51.52. staugaitis G., Jurkšaitis J. 1994. daržovių tręšimas. diena, vilnius.53. staugaitis G., karitonas r. 1998. azoto trąšų normų ir dirvožemio mineralinio

azoto įtaka žiediniams kopūstams. sodininkystė ir daržininkystė, 17(1): 75–82.54. staugaitis G., Lubytė J. 1998. nitratai šakniavaisėse daržovėse. Žemės ūkio

mokslai, 2: 54–61.55. staugaitis G., Putelis J. 1993. dirvožemio mineralinio azoto (nmin.) ir azoto trąšų

normų įtaka kopūstų derliui ir nitratų kiekiui produkcijoje. sodininkystė ir dar-žininkystė, 12: 37–44.

56. staugaitis G., Putelis J., autukevičius J. 1993. azoto trąšų rūšių įtaka daržovių derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 12: 45–53.

57. staugaitis G., tarvydienė a. 2004. sėklų ir trąšų normų įtaka įvairių veislių tipų raudonųjų burokėlių derliui. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 144–152.

58. staugaitis G., tarvydienė a., Pilipavičius v. 2004. raudonųjų burokėlių ma-sės prieaugio priklausomumas nuo sėklos ir trąšų normų. Žemės ūkio mokslai, 2: 37–43.

59. staugaitis G., viškelis P. 2000. trąšų ir dirvožemio mineralinio azoto įtaka gū-žinėms salotoms. sodininkystė ir daržininkystė, 19(2): 82–97.

60. staugaitis G., viškelis P. 2001. azoto trąšų normų įtaka porų derliui ir laikymui-si. sodininkystė ir daržininkystė, 20(4)–1: 47–60

61. staugaitis G., viškelis P. 2002. Porų derlius, kokybė, mineralinė sudėtis ir laiky-masis. sodininkystė ir daržininkystė, 21(2): 54–63.

62. staugaitis G., dalangauskienė a., dalangauskas a. 2005. vienanarių ir kom-pleksinių trąšų įtaka baltiesiems gūžiniams kopūstams. sodininkystė ir daržinin-kystė, 25(2): 122–132.

63. stone d. a., rowse h. r. 1992. reducing the nitrogen requirement of vegeta-ble crops by precision fertilizer injection. aspects of applied biology, 30: 399–402.

64. Šikšnianienė J. b., duchovskis P., bundinienė o. brazaitytė a. 2006. skirtingų azoto normų ir ceolito įtaka burokėlio pasėlio fotosintezės rodikliams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 116–122.

227

65. Šikšnianienė J. b., bundinienė o., brazaitytė a., duchovskis P. 2007 a. trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi poveikis raudonųjų burokėlių fotosintezės rodi-kliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 52–60.

66. Šikšnianienė J. b., bundinienė o., brazaitytė a., duchovskis P., stepulaitienė i. 2007 b. skirtingų azoto trąšų formų ir ceolito įtaka morkų fotosintezės rodi-kliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 142–148.

67. tarakanovas P., raudonius s. 2003. agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė, taikant kompiuterines programas anova, stat, sPLit-PLot iš pa-keto seLekciJa ir irristat. LŽi, akademija.

68. ugrinovic k. 1999. effect of nitrogen fertilization on quality and yield of red beet (Beta vulgaris var. Conditiva alef. ). acta horticulturae, 506: 99–104.

69. viškelis P., bobinas Č., dambrauskienė e. 2003. measures for development of medicinal and spice herbs production in Lithuania. sodininkystė ir daržininkys-tė, 22(4): 220-224.

70. Zalatorius v., viškelis P. 2005. Papildomo juostinio tręšimo per lapus įtaka mor-kų produktyvumui ir laikymuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 65-71.

71. Zerulla w., barth t., dressel J., erhardt k., horchler von Locquenghien k., Pasda G., rädle m., wissemeier a. 2001. 3,4-dimethylpyrazole phosphate (dmPP) – a new nitrification inhibitor for agriculture and horticulture. biology and fertility of soils, 34(2): 79–84.

72. Zdravkovic m., damjanovic m., corokalo d. 1997. the influence of fertilizati-on on yield of different carrot varieties. acta horticulturae, 462: 93–96.

73. weier u., scharpf h. c. 1988. stickstoffdügung von blumenkogl. Gemüse, 2: 54–56.

74. Аутко А. А. 2004. В мире овощей. Минск.75. �ун�инене �., �о�инас Ч. 2006. Влияние цеолитсо�ержащих а�отных

у�о�рений на урожайность и �иометрические пока�атели корнепло�ов столовой свеклы. �вощево�ство, 12: 206–209.

76. Воро�ьева Т. А., До�рoвольская И. П. 2005. Влияние внекорневых по�кормок на урожайность и качество столовых корнепло�ов. Материалы Меж�унаро�ной Научно-Практической Конф. �ффективное овощево�ство в современных условиях. Июль, 2005 г., Минск, 214–216.

77. Гавриленко В. �., Жыгалова Т. В. 2003. �ольшой практикум по фотосинте�у. Москва.

78. Дерюгин И. П., Кулюкин А. Н. 1988. Агрохимические основы системы у�о�рения овощных и пло�овых культур. Агропроми��ат. Москва.

79. Иванова Г. И., Цыгуткин А. С., Костина �. П. 1999. И�учение влияния �о� и сроков внесения а�отных у�о�рений на фи�ические свойства �ерна о�имой пшеницы на основе постановки опыта по неполной факториальной схеме. Агрохимия, 5: 41–47.

80. Кравцов С. А. 1990. Минеральное питание и сохранность �елокочанной капусты. Научно-технический �юллетень, 2: 24–32.

81. Мето�ы �иохимического иссле�ования растений. 1987. По� ре�акцией А. И. Ермакова. �енингра�.

228

82. Постников А. В., Зекунов �. В., Елисеева Н. А. 1991. �вощные культуры при выращивании на цеолите. Хими�ация Сельского Хо�яйства, 11: 22–25.

83. Стаугайтис Г. Ю., Вишкялис П. И., Дам�раускене Е. �. 2004. Внекорневое внесение �ора по� корневой сель�ерей. Меж�унаро�ный С�орник Научных тру�ов, 79–84.

84. Третьяков Н. Н. 1998. �и�иология и �иохимия сельскохо�яйственных растений. Москва, 639.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

the aspects of field vegetable fertilization investigation o. Bundinienė

Summary

it is discussed in the article the experiments of field vegetable investigation carried out at the Lithuanian institute of horticulture in 1989–2007. there were fulfilled field, vegetation, and production experiments and various laboratory investigations. dry and soluble, monomial and complex mineral fertilizers were used in investigations, the main and additional fertilizations through leaves were carried out.

all the nitrogen fertilizers increased the productivity of the investigated vegetables and medicinal herbs. the rates of nitrogen fertilizers for vegetables are calculated basing on the amount of mineral nitrogen in soil. in order to establish nitrogen rates for carrot and cabbage soil samples were taken from 0–60 cm, for red beet and onion – from 0–40 cm soil layers. nmin and nfertilizers sum for cabbage – 300, red beet – 170, carrot – 120 and onion – 100 kg ha-1. the optimal nitrogen rate for cabbage is n180, in soils rich with phosphorus and potassium – N120, red beet – n90, onion – n30 kg ha-1.

the amount of nitrates in vegetable depends on physiological processes, which take place in the plant, agroclimatic and agrotechnical factors.

the additional fertilization through leaves increased red beet and carrot yield and improved production storability.

nitrogen fertilizers didn’t influence chemical composition, the quality and quantity of essential oils of medicinal sage, second year medicinal thyme and first year peppermint.

key words: vegetable, mineral fertilizers, mineral nitrogen in the soil, nitrates, organic compounds, fertilization through leaves, medicinal herbs.

229

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Fiziologinių tyrimų raida sodininkystėje ir daržininkystėje

Pavelas duchovskisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas p.duchovskis@lsdi.lt

Pateikiama Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje atliktų svarbiausių darbų, kurie turėjo įtakos sodo ir daržo augalų biologijos pažinimui, jų auginimo būdų tobulinimui bei produk-cijos kokybės gerinimui, apžvalga. mokslinės paieškos buvo vykdytos keliomis kryptimis. daug dėmesio skiriama augalų morfogenezės bei žydėjimo iniciacijos teorijos plėtojimo dar-bams. nagrinėjamas galimas fotosintezės bei fitohormonų sistemų reguliuojamasis vaidmuo augalų morfogenezėje bei žydėjimo iniciacijoje. nustatyta, kad fitohormonų ir cukrų kitimai augalų ontogenezėje yra glaudžiai susiję procesai. išaiškinta šviesos spektrinės sudėties, srauto ir fotoperiodo reikšmė žydėjimo indukcijoje, evokacijoje bei žiedų iniciacijoje. Šie darbai sudaro mokslinius pagrindus augalų augimo ir raidos procesams pažinti bei valdyti sodininkystės ir daržininkystės technologijose. kitas, artimas šiai temai darbas – aukštųjų technologijų programos projektai, susieti su augalų fotofiziologinių procesų valdymu kie-takūnio apšvietimo pagalba. Šio darbo rezultatai įtikinamai parodė, kad puslaidininkiniai šviestukai (Led) sudaro unikalias galimybes suderinti kiekvienam augalui optimalų šviesos spektrą, srautą, fotoperiodą bei impulsų parametrus efektyviam fotosintezės, morfogenezės bei augalinės produkcijos kokybės rodiklių valdymui. svarbi darbo kryptis – sodo ir daržo augalų produktyvumo ir augalinės produkcijos kokybės formavimo fiziologija. vykdant šios krypties darbus, šiltadaržiuose taikoma pažangi fitomonitoringo metodologija, leidžianti ope-ratyviai ir in vivo stebėti pagrindinius augalo fiziologinius rodiklius ir remiantis tuo koreguoti technologines priemones. soduose bei lauko daržininkystėje tiriami pasėlių fotosintetiniai rodikliai ir galimybės technologinėmis priemonėmis juos optimizuoti. vykdomi labai platūs klimato ir antropogeninių veiksnių stresinio poveikio augalams tyrimai. nagrinėjami substrato rūgštumo, sunkiųjų metalų, ozono, uv-b, co2, temperatūros bei jų kompleksinio poveikio augalų biologinių rodiklių, adaptyvumo bei konkurencinio pajėgumo kitimui. tikimasi, kad šių tyrimų rezultatai leis modeliuoti sodo ir daržo agroekosistemų strategiją artimiausiais dešimtmečiais kintančio klimato sąlygomis.

raktažodžiai: augalai, fotomorfogenezė, fotosintezė, streso veiksniai, šviesa, žydėjimo iniciacija.

Įvadas. augalų fiziologijos tyrimų metodai užima svarbią vietą sprendžiant teorinės bei taikomosios sodininkystės ir daržininkystės problemas. sodo ir daržo au-galų fiziologinių dėsningumų pažinimas leidžia spręsti ir vaisių bei daržovių kokybės klausimus. Pagrindinės problemos, kurias nagrinėjo Lsdi fiziologai, tai sodo ir daržo

230

augalų fiziologijos dėsningumų pažinimas, leidžiantis intensyvinti sodininkystę ir daržininkystę, didinti jų efektyvumą. svarbiausios mokslinės temos sietinos su augalų morfogenezės bei žydėjimo iniciacijos tyrimais (duchovskis, 1995, 1996, 2000, 2004, 2008; duchovskienė, 2000; Šikšnianienė, 2002; samuolienė, 2007), augalų biologinio produktyvumo didinimu (brazaitytė, 1988, 2000; tarvydienė ir kt., 2004 b; Šabajevienė ir kt., 2006 b; Šikšnianienė ir kt., 2007 a), fotofiziologinių procesų optimizavimu (brazaitytė ir kt., 2004 b, 2006 b; tamulaitis ir kt., 2004; ulinskaitė ir kt., 2004; samuolienė ir kt., 2006; kurilčik ir kt., 2008; urbonavičiūtė ir kt., 2008), produkcijos kokybės gerinimu (ulinskaitė ir kt., 2004; urbonavičiūtė ir kt., 2008), atsparumo ir adaptyvumo ekologiniam stresui tyrimais (duchovskis, 1988; dukhovskis ir kt., 2003; Juknys ir kt., 2006; brazaitytė ir kt., 2006 a; urbonavičiūtė ir kt., 2006; sakalauskaitė ir kt., 2008; sakalauskienė ir kt., 2008), sėklininkystės efektyvumo didinimu (orentienė ir kt., 2000; duchovskis ir kt., 2001; Žebrauskienė ir kt., 2001, 2003 b), sėklų kokybės gerinimo fiziologiniais aspektais (stašelis ir kt., 1996; orentenė ir kt., 1998).

sodo ir daržo augalų produktyvumas bei kokybės rodikliai realizuojasi ontoge-nezėje. todėl labai svarbu išmokti valdyti augalų fiziologinius parametrus skirtingais jų augimo ir vystymosi tarpsniais. Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje sukurta augalų žydėjimo iniciacijos teorija sudarė pagrindus sodo ir daržo augalų morfoge-nezės valdymui technologinėmis priemonėmis norima kryptimi (duchowski, 1995; duchovskis, 1996, 2004, samuolienė, 2007).

Labai svarbūs tyrimai – lauko daržovių pasėlio bei sodų fotosintetinių rodiklių optimizavimas. Jie leidžia nustatyti galimybes technologinėmis priemonėmis didinti daržo ir sodo augalų produktyvumą bei gerinti produkcijos kokybę (tarvydienė, 2004 a, 2004 b, baranauskis ir kt., 2005; Šabajevienė ir kt., 2006 a; tranavičienė ir kt., 2007; Šikšnianienė ir kt., 2007 a; bundinienė, 2008).

didėjant energetinėms sąnaudoms, tampa vis aktualesnis šiltnamio daržovių au-ginimo technologijų tobulinimas. Laboratorija nuo 2003 m. dalyvauja nacionaliniuose aukštųjų technologijų programos projektuose „kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui“ (hortiLed) bei „kietakūnis apšvieti-mas fitotronams ir šiltnamiams“ (PhytoLed). Puslaidininkinių šviestukų (Led) pagrindu pagamintos lempos sudaro unikalias galimybes suderinti kiekvienai augalų rūšiai optimalų šviesos spektrą, srautą, fotoperiodą bei impulsų dažnumą efektyviam fotosintezės, morfogenezės bei kokybės parametrų valdymui (tamulaitis ir kt., 2005). naujos techninės galimybės augalų švitinimo srityje davė didelį impulsą išplėsti fo-tofiziologinius tyrimus su šiltadaržių daržovėmis.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis aktualesni tampa besikeičiančių klimato ir antro-pogeninių aplinkos veiksnių poveikio augalams klausimai. tai susiję su stratosferos ozono sluoksnio irimu, ultravioletinių spindulių srauto didėjimu, temperatūros kilimu, astronominiais reiškiniais. nuo 2000 m. laboratorijoje plėtojami ekofiziologiniai dar-bai (dukhovskis ir kt., 2003). tikimasi, kad jų rezultatai prisidės prie sodo ir daržo agroekosistemų optimizavimo besikeičiančio klimato sąlygomis, tvarios sodininkys-tės ir daržininkystės koncepcijos plėtojimo, sudarys pagrindą sodo bei daržo augalų selekcijos strategijos formavimui ateičiai.

Pastaruoju metu žymus progresas biologijos bei technikos moksluose leido sukurti automatines augalų tyrimo sistemas, kurių pagalba fiziologai gali realizuoti

231

„pokalbio su augalu“ koncepciją. Šį kryptis augalų fiziologijos moksle pavadinta fitomonitoringu (Ра�ченко, 1990; ton, 1996; Ильницкий ir kt., 1997; ton, kopyt, 1998). fitomonitoringo metodologija bei įranga leidžia vykdyti tyrimus in vivo, nepažeidžiant augalo, dinamikoje, tuo pačiu metu stebint keletą reikalingų augalo ir aplinkos parametrų. Šie tyrimai ypač aktualūs augalų produktyvumo fiziologijos bei ekofiziologijos pažinime.

darbo tikslas – apibendrintai pristatyti augalų fiziologijos srities mokslinius darbus, vykdomus Lsdi.

Metodologija ir įranga. visiems augalų fiziologijos laboratorijos darbams būdingas ontogenetinis tyrimo aspektas. Laboratorijoje plačiai taikomi vegetacinių bandymų metodas (Żurbicki, 1974), morfofiziologinis metodas (Куперман, 1977), fitomonitoringo metodologija bei metodai (ton, 1996; Ильницкий ir kt., 1997), efek-tyviosios skysčių chromatografijos metodai fitohormonų ir tirpių angliavandenių bei kitų medžiagų analizei (wang, 2003; urbonavičiūtė ir kt., 2006), tiriami fotosintetiniai augalų parametrai (Ничипорович, 1982; Гавриленко, 2003).

Prie laboratorijos veikia fitotroninis kompleksas su fitotronu (10 klimato kamerų bei kita klimato įranga), eksperimentiniais šiltnamiais, vegetacinėmis aikštelėmis. be būdingos augalų fiziologijos laboratorijai įrangos, darbai vykdomi su unikaliomis au-tomatinėmis augalų tyrimo (fitomonitoringo) sistemomis. Laboratorija turi dvi skysčių bei dujų chromatografijos sistemas, kapiliarinės elektroforezės įrangą.

rezultatai. augalų fiziologijos laboratorija, kaip instituto struktūrinis padalinys, buvo įkurta 1988 04 16. Pirmuoju jos raidos etapu laboratorijoje buvo sprendžiamos augalų morfofiziologijos, vaisių pramečiavimo, normavimo fiziologinės problemos (Čelkienė, 1988, 1991), bandyta atsakyti į vaismedžių atsparumo šalčiams ir iš-tvermingumo žiemą klausimus (duchowski ir kt., 1995, duchovskis, 1998), keltos sėklininkystės morfofiziologinės problemos (brazaitytė, 1995). taip pat laboratorijoje veikė Šiltnamių mikroklimato automatizavimo grupė (vadovas vytautas Švelnys). vėliau stiprėjo laboratorijos eksperimentinė bazė, palaipsniui susiformavo dabartinės mokslinės kryptys.

sodo i r daržo augalų produktyvumo f iz iologi ja . agrarinių moks-lo institucijų augalų fiziologijos padalinių klasikinė mokslo kryptis laboratorijo-je buvo ir yra nuolat vykdoma. sodo bei daržo augalų pasėlių fotosintetinių para-metrų tyrimai leidžia vegetacijos metu laiku pastebėti veiksnius, limituojančius produktyvumą ir kokybę, ir technologinėmis priemonėmis juos optimizuoti. kai vienas ar kitas aplinkos veiksnys būna „minimume“, augalų grynasis fotosintezės produktyvumas mažėja ir tai mažina ūkinį augalų produktyvumą, prastėja vaisių ir daržovių kokybė. Laiku pastebėjus neigiamas produktyvumo formavimosi tenden-cijas, galima jas efektyviai pašalinti optimizuojant atitinkamas technologines prie-mones (tarvydienė, 2004 a, 2004 b, baranauskis ir kt., 2005; Šabajevienė ir kt., 2006 a, 2006 b; tranavičienė ir kt., 2007; Šikšnianienė ir kt., 2007 a; bundinienė, 2008). fotosintetinių parametrų dinamika visiškai neatspindi ūkinio derliaus for-mavimo dėsningumų, tačiau labai glaudžiai su jais susijusi (Ничипорович, 1982).

augalų produktyvumo fiziologijos tyrimams gerai pasitarnauja fitomonitoringo, arba viso augalo fiziologijos tyrimo, metodologija bei tam skirta elektroninė augalų tyri-mo įranga. fitomonitoringo metodologija leidžia efektyviai stebėti augalų fiziologinius

232

parametrus vegetacijos metu ir sudaro prielaidas juos valdyti technologinėmis prie-monėmis. tai suteikia galimybę operatyviai koreguoti auginimo technologijas ir gauti daugiau ir geros kokybės produkcijos. Ši tyrimo metodologija ypač tinkama uždarose auginimo sistemose, pvz., šiltnamiuose, kur yra galimybė valdyti daugiau auginimo parametrų. ypač daug tyrimų rezultatų gauta apie pomidorų ir agurkų auginimą šiltnamiuose (brazaitytė, 1996; 1998; 1999; 2000, brazaitytė, Jankauskienė, 2000, Jankauskienė, brazaitytė, 2007; 2008).

augalų morfogenezė i r žydėj imo iniciaci ja . sodo ir daržo augalų mor-fogenezės valdymas svarbus technologiniais aspektais, nes leidžia ūkiniu atžvilgiu racionaliai formuoti augalų struktūrą bei nukreipti fotosintezės produktus į ūkiškai svarbius organus ir tokiu būdu didinti jų produktyvumą. be to, augalų generacijų kai-tos paspartinimas fitotronuose, šiltnamiuose, klimato kamerose, kituose dirbtinio kli-mato įrenginiuose leidžia žymiai pagreitinti atskirus selekcijos proceso etapus. Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje intensyviai vykdomi augalų ontogenezės tyrimai. sukurta nauja augalų žydėjimo iniciacijos teorija (duchowski, 1995; duchovskis, 1996; 2004). Pagal šią teoriją žydėjimo iniciacija vyksta tokiais etapais:

remiantis šia teorija, iškelta nauja koncepcija apie žiemojančių augalų žydėji-mo indukcijos ir evokacijos dviejų tarpsnių pobūdį. Pagal šią koncepciją, pirmasis žydėjimo indukcijos tarpsnis natūraliomis sąlygomis yra sąlygotas fotoperiodo (fotoindukcijos tarpsnis) ir realizuojasi lapuose per fitochromo sistemą. Šio tarpsnio metabolitai transportuojami į apikalines meristemas ir dėl jų veiklos vyksta žiedyno ašies organogenezės genų ekspresija (pirmasis evokacijos tarpsnis). Pirmasis evokacijos tarpsnis baigiasi visišku žiedyno ašies susiformavimu (iii organogenezės etapas pagal f. kupermaną, 1977. antrasis žydėjimo indukcijos tarpsnis sąlygotas žemų teigiamų temperatūrų (termoindukcijos tarpsnis) ir vyksta augimo kūgeliuose. antrojo žydėjimo indukcijos tarpsnio stimulas daro įtaką antrojo evokacijos tarpsnio genų raiškai. Šio evokacijos tarpsnio morfologinė išraiška – žiedyno ašies elementų formavimasis (iv organogenezės etapas). Priklausomai nuo žiemojančio augalo rūšies bei išsivystymo laipsnio, šie procesai gali vykti rudenį, žiemą, o dažniausiai – pavasarį. Pirmasis ir antrasis žydėjimo indukcijos tarpsniai gali vykti kartu (ii organogenezės etape), nuo-sekliai (ii ir iii organogenezės etape) arba termoindukcijos tarpsnis gali praeiti net ankščiau nei fotoindukcijos tarpsnis, o evokacijos tarpsniai – praeina tik nuosekliai (duchovskis, 2000).

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama fotosintetinės pigmentų sistemos, fitohor-monų sistemos, cukrų ir kitų metabolitų, šviesos spektro ir srauto vaidmeniui skirtin-guose žydėjimo iniciacijos tarpsniuose tyrimams (duchovskis ir kt., 2004; Šikšnianienė ir kt., 2004; samuolienė, duchovskis, 2005; 2006 a; 2006 b; samuolienė ir kt., 2005 a; 2005 b; 2006; Šabajevienė ir kt., 2006 a; 2006 b; samuolienė, 2007).

Šie darbai yra geras teorinis pagrindas valdyti augalų augimą ir vystymąsi intensy-viose sodininkystės ir daržininkystės technologijose. taip pat augalų pagreitinto gene-racijų auginimo dirbtinio klimato sąlygomis metodai leidžia spartinti selekcijos darbus. Šiuo metu sukurti generacijos išauginimo per metus metodai dvimetėms daržovėms:

žydėjimo indukcija → evokacija → žiedų iniciacija→ gametų iniciacija → žydėjimo stimulo destrukcija

233

baltagūžiams ir ropiniams kopūstams, valgomiesiems burokėliams, valgomosioms morkoms (duchovskienė, 2000; bobinas, duchovskienė, 2001; samuolienė, 2007).

kitas augalų ontogenezės tyrimų taikomasis aspektas yra sėklininkystės pro-ceso optimizavimas bei sėklų kokybės rodiklių gerinimas (stašelis ir kt., 1996; duchovskienė, bobinas, 1998; orentienė ir kt., 1998; 2000; duchovskienė, 1999; Žebrauskienė ir kt., 2001; 2003 a; duchovskis ir kt., 2004).

fotof iz iologiniai tyr imai . Laboratorija dalyvauja aukštųjų technologijų programos projektuose „kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui“ (hortiLed, 2003–2006) bei „kietakūnis apšvietimas fitotro-nams ir šiltnamiams“ (PhytoLed, 2007–2009). Šių projektų pagrindinis tikslas – kūrimas augalams naujos kartos šviestuvų, kurie pagrįsti puslaidininkinių šviestu-kų (Led) naudojimu. Laboratorijoje vykdomi fotofiziologiniai darbai, fitotrone ir šiltnamiuose išbandant partnerių sukurtas naujas puslaidininkines lempas (bliznikas ir kt., 2004; tamulaitis ir kt., 2004, 2005). derinant šviesos spektrą, srautą ir foto-periodą, galima valdyti augalų fotosintezės parametrus ir produktyvumą (brazaitytė ir kt., 2004 b; 2006 b; urbonavičiūtė ir kt., 2007 a; 2007 b), augalų morfogene-zę, hormonų sintezę bei santykį (samuolienė ir kt., 2006; 2007; 2008; samuolienė, 2007), taip pat daržovių kokybės parametrus (ulinskaitė ir kt., 2004; urbonavičiūtė ir kt., 2008). vykdant minėtus projektus, laboratorijos darbuotojai, kartu su partne-riais iš vu, įkūrė atžalinę įmonę uab „hortiled“ šių projektų išradimams paten-tuoti bei lempoms gaminti. sėkmingų darbų rezultatas – perengti du patentai, skirti daržovių švitinimo technologijų bei pačių puslaidininkinių šviestuvų tobulinimui.

ekofiziologiniai tyr imai . Laboratorija nuolat dalyvauja nacionali-niu mastu finansuojamuose projektuose ekosistemų kaitos tyrimo klausimais. iki šiol įdomesni vykdyti tokios tematikos projektai buvo „antropogeninių klimato ir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų ir agro-ekosistemų augmenijai“ (aPLikom, 2003–2006), „sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės re-akcijos į gamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“ (fibistress, 2005–2006). Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti augalų reakciją į įvairius besikeičiančio klimato ir aplinkos antropogeninių veiksnių (ozono, co2, temperatūros, sunkiųjų meta-lų, substrato rūgštumo, uv-b) diferencijuoto bei jų kompleksinio poveikio stresą, augalų adaptacijos ir konkurencijos galimybes padidintame aplinkos streso veiks-nių fone ir numatyti augalininkystės strategiją artimiausiems dešimtmečiams.

daugelis streso veiksnių sužadina homeostazės mechanizmus ir augalai papil-domam stresui yra atsparesni. tačiau atskirais atvejais sumuojasi stresinis aplinkos veiksnių poveikis (brazaitytė ir kt., 2001; 2004 a; 2005; dukhovskis ir kt., 2003; duchovskis ir kt., 2006, urbonavičiūtė ir kt., 2006). augalai skirtingiems streso veiksniams yra nevienodai jautrūs (brazaitytė ir kt., 2001; 2004 a). Piktžolės daž-niausiai yra geriau prisitaikiusios prie aplinkos taršos, o tai padeda joms konkuruoti dėl maisto medžiagų ir šviesos (kavaliauskaitė ir kt., 2006). tikimės, kad šių tyrimų rezultatai leis modeliuoti sodininkystės, daržininkystės bei augalų selekcijos strategiją artimiausiems dešimtmečiams.

išvados. fundamentiniai augalų fiziologijos tyrimai leidžia pažinti augalo funk-cionavimo mechanizmus ir žinias panaudoti augimo ir vystymosi procesų valdymui, biologinio produktyvumo potencialo realizacijai. taikomieji fiziologiniai tyrimai gali

234

efektyviai prisidėti prie sodo ir daržo augalų produktyvumo didinimo bei daržovių kokybės gerinimo problemų sprendimo.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-04

Literatūra

1. baranauskis k., bandzevičiūtė v., samuolienė G., Šabajevienė G., ulinskaitė r., sakalauskaitė J., duchovskis P. 2005. Gūžinių baltųjų kopūstų (Brassica olera-cea L. var. capitata F. alba L.) asimiliacinio ploto nustatymo metodiniai aspek-tai. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 42–47.

2. bliznikas Z., breivė k., tamulaitis G., kurilčik G., novičkovas a., Žukauskas a., duchovskis P., ulinskaitė r., brazaitytė a., Šikšnianienė J. 2004. Puslaidininkinė lempa augalų fotofiziologiniams procesams tirti ir valdyti. elektronika ir elek-trotechnika, 56(7): 74–79.

3. bobinas Č., duchovskienė Z. 2001. Gūžinių, ropinių kopūstų ir raudonųjų burokėlių sėklų auginimas bepasodžiu būdu. sodininkystė ir daržininkystė, 20(1): 83–95.

4. brazaitytė a. 1995. Šiltnamio pomidorų sėklų brendimo morfofiziologiniai ty-rimai. ii doktorantų konferencijos pranešimai, 2 dalis. dotnuva–akademija, 56–62.

5. brazaitytė a. 1996. Pomidorų fotosintezės intensyvumas skirtingose temperatū-rose. teorinės ir praktinės problemos šiuolaikinėje kultūrinių augalų fiziologijo-je. mokslinių straipsnių rinkinys. babtai, 137–144.

6. brazaitytė a. 1998. Pomidorų produktyvumo elementų ir aplinkos veiksnių mo-nitoringas šiltnamiuose. daktaro disertacija. babtai.

7. brazaitytė a. 1999. importance of environmental factors for intensity of tomato photosynthesis. biologija, 1: 73–75.

8. brazaitytė a. 2000. Phytomonitoring investigations of physiology of tomato productivity and resistance. sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 25–40.

9. brazaitytė a., blažytė a., Šikšnianienė J. b., samuolienė G., ulinskaitė r., Juknys r., duchovskis P. 2004 a. Pomidorų fotosintetinių pigmentų siste-mos adaptacija prie kompleksinio antropogeninių aplinkos veiksnių poveikio. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 133–143.

10. brazaitytė a., duchovskis P., Januškaitienė i., Juknys r. 2005. Possibilities of phytomonitoring to determine reaction of plant adaptivity to anthropogenic stress. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 57–64.

11. brazaitytė a., duchovskis P., Juknys r., Žukauskaitė i. 2001. influence of unfa-vourable natural factors and pollutans on the complex of tomato photosynthetic pigments. biologija, 2: 4–7.

12. brazaitytė a., duchovskis P., ulinskaitė r., Šikšnianienė J. b., Jankauskienė J., samuolienė G., baranauskis k., bliznikas Z., breivė k., novičkovas a., tamulaitis G., Žukauskas a. 2004 b. impact of spectral composition of illumi-nation on photosynthetic pigment amount and photosynthesis intensity in onion

235

leaves. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 54–64. 13. brazaitytė a., Jankauskienė J. 2000. investigation of physiological processes

of tomato in different greenhouses using phytomonitoring equipment and met-hodology. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 54–61.

14. brazaitytė a., Juknys r., sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. b., Januškaitienė i., dėdelienė k., sliesaravičius a., ramaškevičienė a., Juozaitytė r., Šlepetys J., kadžiulienė Ž, Lazauskas s., duchovskis P. 2006 a. Žemės ūkio augalų foto-sintezės pigmentų sistemos tolerancija ozono ir uv-b spinduliuotės sukeltam stresui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 14–24.

15. brazaitytė a., ulinskaitė r., duchovskis P., samuolienė G., Šikšnianienė J. b., Jankauskienė J., Šabajevienė G., baranauskis k., stanienė G., tamulaitis G., bliznikas Z., Žukauskas a. 2006 b. optimization of lighting spectrum for photo-synthetic system and productivity of lettuce by using light-emitting diodes. acta horticulturae, 711: 183–188.

16. bundinienė o., duchovskis P., brazaitytė a. 2008. the influence of fertilizers with nitrification inhibitor on edible carrot photosynthesis parameters and pro-ductivity. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 245–257.

17. Čelkienė a. 1988. Norio veislės obelaičių pramečiavimo tyrimas. sodininkystė ir daržininkystė, 8: 11–17.

18. Čelkienė a. 1991. ‘melbos’ veislės obelų pramečiavimo morfofiziologiniai as-pektai. sodininkystė ir daržininkystė, 10: 15–23.

19. duchovskienė Z. 1999. bepasodė morkų sėklų auginimo technologija. sodininkystė ir daržininkystė, 18(1): 49–56.

20. duchovskienė Z. 2000. Gūžinių, ropinių kopūstų ir raudonųjų burokėlių žydėji-mo iniciacija bei generatyvinė raida: daktaro disert. santr. babtai.

21. duchovskienė Z., bobinas Č. 1998. wintering of carrot NIIOCH 336 grown by the method “from seed – to seed”. sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 179–183.

22. duchovskis P. 1996. model of flowering initiation in perennial plants. theoretical and practical problems in modern physiology of cultured plants. collection of scientific articles. babtai, 15–25.

23. duchovskis P. 1998. Problems of resistance to abiotic factors of horticultural pl-ants in Lithuania and their solution. sodininkystė ir daržininkystė, 17(3): 3–12.

24. duchovskis P. 2000. conception of two-phase flowering induction and evocati-on in wintering plants. sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 3–14.

25. duchovskis P. 2004. flowering initiation of wintering plants. sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 3–11.

26. duchovskis P. 2008. the vicennial of scientific searches in the field of plant physiology. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 3–16.

27. duchovskis P., bobinas Č., orentienė v. 2001. valgomųjų morkų (Daucus sati-vus röhl.) sėklų augimas ir vystymasis ontogenezėje. sodininkystė ir daržinin-kystė, 20(2): 48–53.

236

28. duchovskis P., brazaitytė a., Juknys r., Januškaitienė i., sliesaravičius a., ramaškevičienė a., burbulis n, Šikšnianienė J. b., baranauskis k., duchovskienė L., stanys v., bobinas Č. 2006. changes of physiological and ge-netic indices of Lycopersicon Esculentum mill. by cadmium under different aci-dicity and nutrition. Polish Journal of environmental studies, 15(2): 235–242.

29. duchovskis P., Žebrauskienė a., Šikšnianienė J. b., viškelis P., samuolienė G., bobinas Č., kmitienė L., kmitas a. 2004. evocation of edible onions. sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 125–136.

30. duchowski P. 1995. indukcja kwitnienia wybranych roślin pastewnych (traw i koniczyny białej). acta academiae agriculturae ac technicae olstenensis, agricultura, 61(509), supplementum c, 61.

31. duchowski P., Gelvonauskis b., bandaravičienė G. 1995. winterhardiness of apple seedlings depending on parental forms. referaty i Doniesienia iX Ogól-nokrajowego Seminarium Grupy roboczej “mrozoodporność”. kno Pan, Poznań, 22–25.

32. dukhovskis P., Juknys r., brazaityte a., Zukauskaite i. 2003. Plant response to integrated impact of natural and anthropogenic stress factors. russian Journal of Plant Physiology, 50(2): 147–154.

33. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2007. substratų poveikis pomidorų produktyvu-mui bei fiziologiniams procesams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 66–77.

34. Jankauskienė J., brazaitytė a. 2008. the influence of various substratum on the quality of cucumber seedlings and photosynthesis parameters. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 285–294.

35. Juknys r., duchovskis P., sliesaravičius a., Šlepetys J., martinavičienė J., brazaitytė a., Juozaitytė r., Lazauskas s., dėdelienė k., sakalauskaitė J., romaneckienė r., kadžiulienė Ž., Januškaitienė i. 2006. anglies dioksido ir temperatūros diferencijuotas bei kompleksinis poveikis žemės ūkio augalams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 3–13.

36. kavaliauskaitė d., duchovskis P., brazaitytė a. 2006. impact of common lambs-quarter (Chenopodium album L.) competition on formation of red beet (Beta vulgaris L. var. vulgaris) photosynthetic indices. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 118–124.

37. kurilčik a., miklušytė-Čanova r., dapkūnienė s., Žilinskaitė s., kurilčik G., tamulaitis G., duchovskis P., Žukauskas a. 2008. In vitro culture of Chrysanthemum plantlets using light-emitting diodes. central european Journal of biology, 3(2): 161–167.

38. orentienė v., duchovskis P., bobinas Č. 2000. morphophysiological investigati-on of cabbage seed ripening. sodininkystė ir daržininkystė, 19(3–1): 212–216.

39. orentienė v., duchovskis P., Zalatorius v., bobinas Č., stašelis a. 1998. impact of mechanic, physical, and chemical factors on germination power of carrot seeds. sodininkystė ir daržininkystė, 17(2): 104–110.

40. sakalauskaitė J., kupčinskienė e., kviklys d., duchovskienė L., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., stiklienė a., Šikšnianienė J. b., taraškevičius r., radzevičius a., Zinkutė r., duchovskis P. 2008. nutritional diagnosis of apple-tree growing in the

237

nitrogen fertilizer factory region. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 111–119.41. sakalauskienė s., Šabajevienė G., Lazauskas s., brazaitytė a., samuolienė G.,

urbonavičiūtė a., sakalauskaitė J., ulinskaitė r., duchovskis P. 2008. complex influence of different humidity and temperature regime on pea photosynt-hetic indices in vi–vii organogenesis stages. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 199–207.

42. samuolienė G. 2007. valgomosios morkos (Daucus sativa (hoffm.) röhl.) žy-dėjimo iniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai: daktaro disert. santr., babtai, akademija.

43. samuolienė G., duchovskis P. 2005. fotosintetinių pigmentų dinamika įvairiais valgomųjų morkų žydėjimo iniciacijos tarpsniais. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 48–56.

44. samuolienė G., duchovskis P. 2006 a. angliavandenių dinamika ir vaidmuo pa-prastojo kmyno žiedų iniciacijos ir diferenciacijos metu. sodininkystė ir darži-ninkystė, 25(1): 199–206.

45. samuolienė G., duchovskis P. 2006 b. fitohormonų dinamika ir vaidmuo po paprastojo kmyno žydėjimo indukcijos. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 278–285.

46. samuolienė G., duchovskis P., Šikšnianienė J., brazaitytė a., ulinskaitė r., tamulaitis G., bliznikas Z., kurilčik G., Žukauskas a. 2006. flowering ini-tiation in carrots by tailoring the illumination spectrum. acta horticulturae, 711: 279–284.

47. samuolienė G., duchovskis P., ulinskaitė r. 2005 a. dynamics and role of car-bohydrates in carrot during different flowering initiation stages. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 147–154.

48. samuolienė G., duchovskis P., urbonavičiūtė a. 2005 b. Phytohormones dy-namics during flowering initiation in carrots. acta biologica szegediensis, 49(3–4): 33–37.

49. samuolienė G., Šabajevienė G., urbonavičiūtė a., duchovskis P. 2007. carrot flowering initiation: light effect, photosynthetic pigments, carbohydrates. acta biologica szegediensis: 51(1): 39–42.

50. stašelis a., optažas r., meškelis L., duchovskis P. 1996. elektromagnetinių laukų įtaka pomidorų ir agurkų sėklų daigumui bei daigų morfogenezei. Žemės ūkio inžinerija, 28(2): 121–130.

51. Šabajevienė G., kviklys d., duchovskis P. 2006 a. rootstock effect on photo-synthetic pigment system formation in leaves of apple cv. ‘auksis’. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 357–363.

52. Šabajevienė G., kviklys d., kviklienė n., kasiulevičiūtė a., duchovskis P. 2006 b. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.

53. Šikšnianienė J. b. 2002. Eucoreosma sekcijos serbentų peroksidazės ir polife-noloksidazės tyrimai skirtinguose ontogenezės tarpsniuose: daktaro disert. santr. babtai.

238

54. Šikšnianienė J. b., bundinienė o., brazaitytė a., duchovskis P. 2007 a. trąšų su nitrifikacijos inhibitoriumi poveikis raudonųjų burokėlių fotosintezės rodi-kliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 52–59.

55. Šikšnianienė J. b., bundinienė o., brazaitytė a., duchovskis P., stepulaitienė i. 2007 b. skirtingų azoto trąšų formų ir ceolito įtaka morkų fotosintezės rodi-kliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 142–148.

56. Šikšnianienė J.b., duchovskis P., viškelis P., karklelienė r., samuolienė G. 2004. the dynamics of carbohydrates and nitric substances of edible carrots (Daucus sativus röhl.) during evocation. sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 137–142.

57. tamulaitis G., duchovskis P., bliznikas Z., breive k., ulinskaite r., brazaityte a., novickovas a., Zukauskas a., shur m. s. 2004. high-power Leds for plant cul-tivation. Proc. sPie, 5 530: 165–173.

58. tamulaitis G., duchovskis P., bliznikas Z., breivė k., ulinskaitė r., brazaitytė a., novičkovas a., Žukauskas a. 2005. high-power light-emitting diode based facility for plant cultivation. Journal of Physics d: applied Physics, 38(17): 3 182–3 187.

59. tarvydienė a., duchovskis P., Šiuliauskas a. 2004 a. raudonųjų burokė-lių fotosintetinių rodiklių formavimosi dinamika skirtingai tręštame pasėlyje. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 76–88.

60. tarvydienė a., duchovskis P., Šiuliauskas a. 2004 b. skirtingų raudonųjų buro-kėlių (Beta vulgaris L. var. conditiva) morfotipų fotosintetinių rodiklių formavi-mosi dinamika įvairaus tankumo pasėlyje. vagos, 62(15): 44–52.

61. ton y. 1996. basics of phytomonitoring. Phytomonitoring, 1: 3–5. 62. ton y., kopyt m. 1998. Phytomonitoring technique for greenhouses. user’s re-

ferce Guide for Greenhouses. Phytech Ltd, israel.63. tranavičienė t., Šikšnianienė J. b., urbonavičiūtė a., vagusevičienė i.,

samuolienė G., duchovskis P., sliesaravičius a. 2006. effects of nitrogen fer-tilizers on wheat photosynthetic pigment and carbohydrate contents. biologija, 53(4): 80–84.

64. ulinskaitė r., duchovskis P., brazaitytė a., Jankauskienė J., viškelis P., Šikšnianienė J. b., samuolienė G., Šabajevienė G., bliznikas Z., breivė k., novičkovas a., tamulaitis G., Žukauskas a. 2004. influence of illumination spectrum on growth and quality of onion leaves. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 44–53.

65. urbonavičiūtė a., Pinho P., samuolienė G., duchovskis P., vitta P., stonkus a., tamulaitis G., Žukauskas a., halonen L. 2007 a. effect of short-wavelength light on lettuce growth and nutrotional quality. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 157–165.

66. urbonavičiūtė a., Pinho P., samuolienė G., duchovskis P., vitta P., stonkus a., tamulaitis G., Žukauskas a., halonen L. 2007 b. influence of bicomponent complementary illumination on development of radish. sodininkystė ir darži-ninkystė, 26(4): 309–316.

239

67. urbonavičiūtė a., samuolienė G., brazaitytė a., ulinskaitė r., Jankauskienė J., duchovskis P., Žukauskas a. 2008. the possibility to control the metabo-losm of green vegetables and sprouts using light emitting diode illumination. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 83–92.

68. urbonavičiūtė a., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P., brazaitytė a., Šikšnianienė J. b., ulinskaitė r., Šabajevienė G., baranauskis k. 2006. the effect of elevated co2 concentrations on leaf carbohydrate, chlorophyll con-tents and photosynthesis in radish. Polish Journal of environmental studies, 15(6): 921–925.

69. Žebrauskienė a., duchovskis P., bobinas Č. 2001. ropinių svogūnų (Allium cepa L.) vaisiaus augimas ir vystymasis ontogenezėje. sodininkystė ir daržinin-kystė, 20(1): 96–101.

70. Žebrauskienė a., duchovskis P., kmitienė L., kmitas a. 2003 a. drėgmės defi-cito įvairiais organogenezės etapais įtaka valgomųjų svogūnų sėklojų morfoge-nezei, sėklų derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 102–112.

71. Žebrauskienė a., kmitienė L., duchovskis P. 2003 b. valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) Lietuvos didieji nuėmimo laiko įtaka pasodų ir sėklų derliui bei kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 94–107.

72. Żurbicki Z. 1974. metodyka doświadczeń wazonowych. warszawa.73. Гавриленко В. �., Жыгалова Т. В. 2003. �ольшой практикум по фотосинте�у.

aкa�емия, Москва.74. Ильницкий �. А., �ищук А. И., Ушкаренко В. А., �е�орчук М. И.,

Гни�ин А. Е., Шепель В. Д. 1997. �итомониторинг в растениево�стве. Херсон.

75. Куперман �. М. 1977. Морфофи�иология растений. Москва.76. Ничипорович А. А. 1982. �и�иология фотосинте�а и про�уктивность

растений. �и�иология фотосинте�а. Москва, 3–12.77. Ра�ченко С. С. 1990. �итомониторинг и �иагностика. �иофи�ика растений

и фитомониторинг. С�. науч. тр. А�И, 11–27.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

the development of physiological investigations in horticultureP. duchovskis

Summary

there is presented the review of the most important works, which were carried out at Plant Physiology laboratory of Lih during recent years and induced the new knowledge in plant biology, influenced the improvement of horticultural crop growing ways and production quality. scientific investigations were developed in several fields. a lot of attention was paid to the development of plant flowering initiation theory. the possible role of photosynthesis and phytohormones system in the processes of flowering initiation was analyzed. it was established that the variations of phytohormones and sugars in plant ontogenesis are closely

240

connected processes. the meaning of light spectral composition, flux density and photoperiod in flowering induction, evocation and flower initiation was ascertained. these investigations form the scientific basis for the cognition and regulation of plant growth and development in horticultural technologies.

the other work, close to this theme, is the program of high technologies “solid-state light-ing for the management of plant photophysiological processes”. the results of this investiga-tion convincingly showed that semiconductor illuminators (Led) forms uncial possibilities to coordinate the optimal light spectrum, flow, photoperiod and frequency of impulses for every plant variety in order the effective management of photosynthesis, morphogenesis and quality parameters would be possible.

important field of the investigation is the physiology of horticultural plant productivity and quality. the progressive methodology of phytomonitoring was applied in the greenhouses; it permits operatively and in vivo to observe the main physiological indices of the plant and basing on that to correct technological means. Photosynthetic indices of crops and the possibilities to optimize them by technological means were investigated in field horticulture.

very profound investigations of the stress affect of climate and anthropogenic factors on plants were carried out. the influence of substrate acidity, heavy metals, ozone, uv-b, co2, temperature and their complex effect on the variation of plant biological parameters, adapti- vity and their concurrence capacity are investigated. there is a hope that the results of theses investigations will lead to the modeling of horticulture strategy in the nearest decades.

key words: flowering initiation, light, photomorphogenesis, photosynthesis, stress factors.

241

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

augalų morfogenezė ir žydėjimo iniciacija

Giedrė Samuolienė1, 2, Gintarė Šabajevienė1, akvilė Urbonavičiūtė1, 2, Pavelas duchovskis1, 2

1 Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas g.samuoliene@lsdi.lt 2 Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53361 Akademija, Kauno r.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) augalų fiziologijos laboratori-joje, be kitų mokslinio darbo krypčių, labai daug dėmesio skiriama augalų morfogenezės bei žydėjimo iniciacijos dėsningumų pažinimui. svarbiausios laboratorijos temos skirtos augalų žydėjimo iniciacijos teorijos bei morfogenezės tyrimams plėtoti. straipsnyje nagrinėjamas žiemojančių, dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos modelis. tiriami foto- ir termoindukcijos, evokacijos, žiedų iniciacijos ir diferenciacijos mechanizmai, fitohormonų, angliavandenių ir kitų medžiagų vaidmuo šiuose procesuose. Plėtojant žydėjimo iniciacijos teoriją, nagrinėjamas išorinių veiksnių (tokių kaip fotoperiodas, kiti šviesos parametrai, temperatūra, vernalizacija, technologinės priemonės) poveikis augalų (ypač dvimečių ir daugiamečių, žolinių bei sumedėjusių) reproduktyvinės raidos biologiniams dėsningumams ir ypatumams. analizuojamas fotosintezės ir jos produktų (angliavandenių) metabolizmas bei signalinių molekulių (fitohormonų) kitimas apikalinėse meristemose žydėjimo iniciacijos metu. Galimybė pažinti ir valdyti augalų augimo ir vystymosi procesus sudaro puikias prielaidas intensyvinti sodininkystės ir daržininkystės technologijas.

reikšminiai žodžiai: angliavandeniai, fotosintezė, evokacija, fitohormonai, žiedų iniciacija, žydėjimo indukcija, žydėjimo iniciacija.

Įvadas. siekiant optimizuoti produktyvumo elementų formavimąsi skirtingais ontogenezės tarpsniais sodininkystėje, daržininkystėje ar selekcijoje, svarbu žinoti augalų morfogenezės mechanizmus, valdyti augimo ir vystymosi procesus bei jų santykį. todėl būtina suprasti augalų vegetatyvinio augimo bei generatyvinio vys-tymosi biologinius dėsningumus. Žiedams formuoti dvimečiams ir daugiamečiams augalams reikalingi foto- ir termoindukcijos procesai. svarbūs išoriniai veiksniai (kurių dėka galima kontroliuoti žydėjimo iniciacijos ir vystymosi mechanizmus) apima autonominę reguliaciją (genotipas, apikalinių meristemų dydis, augalo amžius, veislė), išorinę reguliaciją (fotoperiodas, vernalizacija, devernalizacija) bei metabolitų įtaką (heksozės, sacharozės, fitohormonų santykis) (anderson, 2005). vienas iš mažai išaiškintų klausimų augalų ontogenezės fiziologijoje yra juvenalinio periodo biologinė esmė ir augalų nejautrumas foto- ir termoindukcijos poveikiui. kitas iki šiol mažai tirtas klausimas yra fotosintetinės ir fotomorfogenetinės sistemų bei jų metabolitų

242

dalyvavimas žiedų iniciacijos procesuose. vis dar nedaug žinių apie fitohormonų, angliavandenių ir kitų medžiagų kitimus foto- ir termoindukcijos bei kituose žydėjimo iniciacijos procesuose, jų dalyvavimo šiuose procesuose mechanizmus. Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje, be kitų mokslinio darbo krypčių, didelis dėmesys skiriamas augalų morfogenezei bei žydėjimo iniciacijai. Čia sukurtas žiemojančių, dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos modelis (duchovskis, 2004). dvimečių ir daugiamečių augalų žydėjimo iniciacijos biologija yra sudėtinga ir priklauso ne tik nuo išorinių veiksnių (duchovskis ir kt., 2003), bet ir nuo vidinės augalo būklės, fiziologinio poskiepio bei įskiepio suderinamumo (Šabajevienė ir kt., 2005; 2006 a; 2006 b; 2006 c), cukrų bei fitohormonų sąveikos metabolizmo ir/arba transporto kelių (radley, 1969; toyofuku ir kt., 2000; cheng ir kt., 2002; Gibson, 2004). todėl būtina suprasti žydėjimo iniciacijos procesą, žinoti jos raidą limituojančius veiks-nius. nuo fotosintezės sistemos veiklos priklauso augalo augimas ir vystymasis bei metaboliniai procesai. aplinkos veiksnių kaitą jaučia skirtingi augalų organai, juos sužadinus, vidinis stimulas siunčiamas į apikalines meristemas. fotoperiodui jautrių augalų lapai reaguoja į atskirą indukuojantį fotoperiodą, o tai skatina greitą sacharozės kiekio didėjimą (housa ir kt., 1991; Lejeune ir kt., 1991). dėl to ši medžiaga sparčiai pernešama ir kaupiasi apikalinėje meristemoje (corbesier ir kt., 1998). manoma, kad augalų išsivystymo lygis ne visai aiškiu būdu lemia augalo gebėjimą reaguoti į šiuos signalus (aukerman ir amasino, 1998). egzistuoja keletas hipotezių, koncepcijų ir teorijų, aiškinančių augalo perėjimo iš vegetatyvinio augimo į generatyvinį vystymąsi mechanizmus. analizuojami įvairūs trofinių medžiagų (angliavandenių metabolizmo), fitohormonų žydėjimo reguliavimo aspektai (sachs ir hackett, 1983). manoma, kad angliavandeniai ir fitohormonai dalyvauja reguliuojant metabolizmo perdavimą, kai priimtas šviesos signalas sąlygoja fiziologinį atsaką (krapiel ir miginiac, 1997). fotosintezės sistemos veikla, jos produktų (angliavandenių) biosintezė bei sąveika su fitohormonų metabolitiniais keliais žydėjimo iniciacijos metu yra labai svarbus ir ne iki galo ištirtas klausimas.

darbo tikslas – pristatyti Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje sukurtą požiūrių sistemą, nagrinėjančią augalų žydėjimo iniciacijos procesus, aptarti fitohormonų bei cukrų balanso, fotosintezės sistemos vaidmenį morfogenezės procesuose.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos augalų morfogenezės tyrimai bei stebėjimai laboratorijos darbuotojų buvo atliekami 1977–2008 metais. objektai – daržovės: val-gomoji morka (Daucus sativus (hoffm.) röhl.), paprastasis kmynas (Carum carvi L.), valgomasis ridikėlis (Raphanus sativus L.), valgomasis burokėlis (Beta vulgaris L. var. conditiva alef.), valgomasis svogūnas (Allium cepa L.), ropinis kopūstas (Brassica oleracea L. var. gangylodes); daugiametės žolės: Poa pratinsis L., Poa palustris L., Phalaris arundinacea L., Festuca rubra L., Festuca arundinacea schreb., Festuca pratinsis huds., Bromus inermis Leysser, Lolium perenne L., Dactylis glomerata L., Agrostis stolonifera L., Alopecurus pratinsis L., Phleum pratenie L.; sodo augalai: Eucoreosma sekcijos serbentų rūšys, naminė obelis (Malus domestica borkh) su skir-tingais poskiepiais. eksperimentai atlikti in vitro sistemoje, fitotrone, šiltnamiuose su kontroliuojama temperatūra ir apšvietimu bei laukuose.

vegetaciniai eksperimentai vykdyti pagal vegetacinio bandymo metodiką (Żurbicki, 1974). augalų organogenezės etapai nustatyti pagal f. kupermano

243

(Куперман, 1982), evokacijos ir žydėjimo iniciacijos tarpsniai – pagal P. duchovskio (duchovskis, 2000) metodus. atliktos fotosintezės pigmentų spektrofotometrinės („Genesys 6“, „thermospectronic“, Jav) (Гавриленко, 2003), efektyviosios skysčių chromatografijos („shimadzu hPLc 10a“, Japonija), fitohormonų (wang, 2003) ir tirpių angliavandenių (urbonavičiūtė ir kt., 2006) analizės.

rezultatai ir aptarimas. kiekvieno augalo ontogenezėje galima išskirti augimo ir vystymosi tarpsnius, reikšmingus produktyvumo elementų formavimuisi, taip pat žyminčius tam tikrus etapus taikant įvairias technologines priemones. Žiemojančių, dvimečių bei daugiamečių žolinių bei sumedėjusių augalų žydėjimo iniciacijos procesai sudėtingi (atherton ir kt., 1984; bernier ir kt., 1993; chailackhyan, 1936; craigon ir kt., 1990; duchovskis, 1995, 2000, 2004; nemeth, 1998; samuolienė, 2007). Principinis tokių augalų žydėjimo iniciacijos modelis pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Žydėjimo iniciacijos modelistable 1. model of flowering initiation

Juvenalinis periodas

(apikalinių meristemų

nejautrumas bet kuriam žydėjimą indukuojančiam

poveikiui)Juvenile stage

(insensitiveness of shoot apical

meristems to the flowering induction

stimulus

Žydėjimo induk-cija (fotoperiodas,

fitochromo sistema, žema temperatūra, dnr metilinimo

lygio kitimas, metabolitų veikla)flowering induction (photoperiod, phy-

tochrome system, low temperature, changes in dnr methylation

level action of metabolites)

evokacija (i evokacijos

tarpsnis – žiedyno ašies formavimas;

ii evokacijos tarpsnis – žiedyno

elementų formavimas)

evocation (ist evoca-tion stage – inflores-

cence axis forma-tion; iind evocation

stage – inflorescence elements formation)

Žiedų iniciacija ir diferen-

ciacijaflower ini-tiation and differentia-

tion

Gametų iniciacija (gametos)Initiation

of gametes (gametes)

Zigotos, sėklų ir vaisių

formavimas (žydėjimo

stimulo destrukcija)Zygote, seed

and fruit formation

(destruction of flowering

stimulus)

organogenezės etapaiorganogenesis stages i–ii

ii–iii (vegetatyvinis augimas)(vegetative growth)

iii–iv (generaty-vinis vystymasis)(generative develo-pment)

V vi–iX X–Xi

ontogenezės periodai pagal kartų kaitąontogenesis stages according to the generation inter-change

sporofazėsporophase

GametofazėGametop-hase

sporofazėsporophase

augalų žydėjimo iniciacijos procesai susiję su juvenalinio periodo trukme, kurio metu augalas yra nejautrus žydėjimą indukuojančiam poveikiui ir negali suformuoti reproduktyvių organų. Patvirtinant žiemojančių augalų dviejų tarpsnių žydėjimo indukcijos ir evokacijos koncepciją (duchovskis, 2000), teigiama, kad valgomosios morkos foto- ir termoindukcijos mechanizmai yra skirtingi ir autonomiški, todėl ir minimalus augalų išsivystymo lygis indukcijoms įvykti gali skirtis. nustatyta, kad morkų juvenalinis periodas, per kurį vyksta fotoindukcijos procesai, baigiasi, kai

244

augalai skrotelėje turi 5 lapus, o termoindukcijos procesai baigiasi – kai yra 9 lapeliai (duchovskis ir kt., 2003). manome, kad ir kitų augalų minimalus augalo išsivystymo lygis foto- ir termoindukcijai įvykti yra skirtingas. tačiau augalų generatyvinė raida vyksta greičiausiai, kai baigias juvenalinis tarpsnis ir augalai yra imlūs ir foto- ir termoindukcijos poveikiui (samuolienė ir kt., 2005 a; 2005 b). Lsdi nustatyta, kad vernalizacija (termoindukcija) turi stiprų teigiamą efektą žiemojančių augalų žydėjimo iniciacijai, o štai aukšta temperatūra gali būti devernalizacijos veiksnys bei stabdo gene-ratyvinių organų formavimąsi. skirtingi augalai įvairiais žydėjimo iniciacijos tarpsniais nevienodai reaguoja į temperatūros ir fotoperiodo bei kitų šviesos parametrų derinius: vienų augalų, pvz., morkų, žydėjimo iniciacija labiau priklauso nuo temperatūros nei nuo fotoperiodo sąlygų, kitiems augalams lemiamą reikšmę turi fotoperiodas, pvz., ilga diena ir vernalizacija lėmė beveik visišką kmynų žydėjimą, aukšta temperatūra, nepriklausomai nuo fotoperiodo, sąlygojo dalinį žydėjimą, o trumpa diena ir verna-lizacija yra limituojantis kmynų žydėjimą veiksnys (samuolienė ir kt., 2008). Įvairių rūšių pašarinių žolių juvenalinio periodo pabaiga siejama su 1–9 lapų suformavimu (duchowski, 1995). Pagrindiniu natūraliu žydėjimo indukcijos veiksniu laikoma trumpėjančios dienos ir žemos teigiamos temperatūros sąveika. vienamečių pašarinių augalų mažasis vystymosi ciklas sutampa su didžiuoju ir baigiasi per vieną vegetaci-ją. daugumos daugiamečių pašarinių miglinių ir pupinių žolių didysis ontogenezės ciklas trunka kelis ar net keletą metų. tačiau jų ūglių mažasis raidos ciklas trunka tik metus, šie ūgliai yra monokarpiniai. didžiojo vystymosi ciklo trukmė labai priklauso nuo pašarinio augalo rūšies bei naudojimo pobūdžio. raudonieji dobilai pašarui gali būti auginami iki 3 metų, tačiau, auginant sėklai, didysis ontogenezės ciklas labai sutrumpėja, o rausvųjų dobilų – baigiasi po vienerių naudojimo metų (duchovskis, 2008). sumedėjusių daugiamečių augalų sodinukai vegetatyvinės būsenos paprastai išlieka keletą metų po sudygimo. Šio juvenalinio periodo metu jie intensyviai formuoja šaknų sistemą, dažnai yra dygliuoti ir pasižymi atsitiktine vainiko forma bei nepriima indukuojančio žydėjimą stimulo (Zimmerman, 1972). Juvenalinio periodo trukmė gali būti sutrumpinta auginant sodinuką tokiomis sodininkystės sąlygomis, kurios pagreitina jo augimą (Jackson, 2003). kaip ir aukščiau aptartų augalų šeimų, taip ir obelų žiedinių pumpurų vystymasis priklauso nuo vegetatyvinių apikalinių meristemų išsivystymo į generatyvines struktūras (buban ir faust, 1982). anot r. m. fulford (1966), tai gali įvykti įvairiuose to paties medžio pumpuruose labai skirtingu metu. todėl, pagal autorių, yra akivaizdu, kad šis perėjimas nėra lemiamas jokio specifinio temperatūros ar dienos ilgumo stimulo.

nagrinėjant vaismedžių morfogenezę, paaiškėjo, kad virsmas iš vegetatyvinio į generatyvinį pumpurą įvyksta tik tuomet, kai vegetatyvinio pumpuro formavimasis yra visiškai pasibaigęs. Šį virsmą kontroliuojantys veiksniai gali apimti fitohormonų balansą (Luckwill, 1974; hoad, 1984), maisto medžiagų, ypač angliavandenių, pa-kankamumą (sachs, 1977; Šabajevienė ir kt., 2007; 2008) bei šių metabolitų sąveiką (ryugo, 1986). d. L. abbott 1977 m. aprašė pumpurų morfogenezės proceso seką. iš peržiemojusio vegetatyvinio obels pumpuro pavasarį formuojasi metūglis arba lapų skrotelė. Jos centre formuojasi naujas pumpuras, kurio pradmuo lieka viršūnėje, ap-suptas tarpinių lapų ir pumpuro lukšto. toks pumpuras gali pereiti į ramybės periodą arba tapti žiediniu. vėliau viršūnė baigia formuoti naujus lapų pradmenis ir pradeda

245

vystyti pažiedės ir žiedo pradmenis. Pastebėta, kad mažiau augūs vaismedžiai yra produktyvesni, atsparesni šalčiams, ankščiau pradeda derėti, mažiau pramečiuoja. augalų aukštis priklauso nuo genetiškai determinuoto augimo stiprumo konkrečios veislės bei poskiepio, į kurį veislė yra skiepijama. Poskiepiai, kurie lemia silpnesnius poskiepio/įskiepio augimo procesus, nukreipia asimiliatus bei bioenergijos resursus raidos, morfogenezės reikmėms. taip sudaromos prielaidos gausiam vaismedžių žy-dėjimui, potencialių produktyvumo elementų kiekio didinimui (duchovskis, 2008).

fotosintetinės sistemos ir jos metabolitų dalyvavimas žiedų iniciacijos procesuose nėra visiškai ištirtas. kaip fitohormonai, taip ir angliavandeniai bei kitos medžiagos pasiskirsto ir dalyvauja foto- ir termoindukcijos metu bei kitais žydėjimo iniciacijos tarpsniais.

fotoperiodui jautriuose augaluose žydėjimo signalai iš lapų perduodami į apika-lines meristemas. meristemų aprūpinimas cukrumi žydėjimo indukcijos metu gali būti fotosintezės rezultatas arba krakmolo metabolizmo produktas (eshghi, tafazoli, 2006). remiantis mūsų duomenimis (Apiaceae šeimos augalų tyrimai), aukšta temperatūra (+21/17 °c) lėmė nedidelį fotosintezės pigmentų koncentracijos sumažėjimą tiek morkų, tiek kmynų lapuose (samuolienė ir kt., in press). nors minėtomis sąlygomis chlorofilų a ir b santykis morkų lapuose buvo labai stabilus (3,54–3,00), tuo tarpu kmynų lapuose pastebimas didelis šių pigmentų įvairavimas ir santykio sumažėjimas iki 2,1 trumpos dienos (8 val.) ir žemos temperatūros sąlygomis (samuolienė ir kt., in press). tiriant daugiamečius sumedėjusius augalus (‘belaruskoje malinovoje’ veislės obelys su 9 poskiepiais: bulboga, Pure 1, b.9, b.396, b.491, m.9, m.26, P 60, P 22; ‘auksio’ veislės obelys su 12 poskiepių: bulboga, Pure 1, york 9, b.9, b.396, b.416, b.491, m.9, m.26, P 2, P 60, P 22), pastebėta, kad fotosintetinių pigmentų kiekiai ir jų santykis yra kintantis. obelims gausiai derant, bendras fotosintetinių pigmentų kiekis lapuose buvo didesnis, jų santykis – mažesnis. fotosintetinių pigmentų kiekis lapuose priklausė nuo obelų poskiepių (Šabajevienė ir kt., 2006 a; 2006 b). taip pat tirti vaismedžiai su paprastosios, laibosios, laisvai augančios lyderinės, superverpstės ir superverpstės v formų vainikais. nustatyta, kad didelė vaismedžių konkurencija dėl tankumo intensyvaus sodo obelų fotosintezės pigmentų sistemą veikia kaip nedidelis stresas. visuose tirtuose intensyvaus obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai yra pakankami ir nelimituoja fotosintezės (Šabajevienė ir kt., 2005; 2006 c).

cukrų pokyčiai yra labai sudėtingi ir sąveikauja su kitais augalo metaboliniais procesais. aktyvi fotosintezės pigmentų sintezė sąlygoja gerą metabolitų (cukrų) kaupimąsi, o tai daro įtaką tolesniems vystymosi procesams ir sukuria mechanizmą, kuris reguliuoja augalo vystymąsi ir žydėjimą (borisjuk ir kt., 2003; Gibson, 2005). anot v. e. rubatzky ir bendraautorių (2007), pirminė morkos šakniavaisio funkcija yra laikinai saugoti fotosintezės produktų, kol jie bus panaudoti žiedstiebio ir žiedynų vystymuisi. sutikdami su kitų autorių duomenimis (Phan ir hsu, 1973), nustatėme, kad didesnės gliukozės koncentracijos morkų apikalinėse meristemose yra evokacijos metu, kai invertazių aktyvumas yra didelis ir sumažėja žydėjimo iniciacijos, ir dife-renciacijos metu, kai vėlesniais vystymosi tarpsniais pradeda dominuoti sacharozė (rubatzky ir kt., 2007; samuolienė, 2007; samuolienė ir kt., in press). tai gali reikšti, kad gliukozė veikia kaip morfogenetinis veiksnys. daugelis mokslininkų nagrinėjo

246

sacharozės pasiskirstymą apekso ir kituose augalų audiniuose (chailackhyan, 1936; bodson, 1977; bodson ir outlaw, 1985; Lejeune ir kt., 1993; king, ben-tal, 2001). manoma, kad apikalinių meristeminių audinių aprūpinimas sacharoze yra svarbus žiedų indukcijai. nors tai gali nebūti specifinis žydėjimą indukuojantis stimulas ir gali būti nepriklausomas nuo fotoperiodo trukmės. didžiausios sacharozės koncentracijos nustatytos aktyviausiai besidalijančiose ląstelėse (borisjuk ir kt., 2002; samuolienė ir kt., in press). morkų apikalinėse meristemose, priešingai nei kmynų, evokacijos bei žiedų iniciacijos tarpsnių metu aukšta (+21/17 oc) temperatūra sutrikdo cukrų metabolizmą. toks cukrų metabolizmas ir judėjimas gali sąlygoti augalų vystymosi procesų skirtumus, taip pat tai gali priklausyti nuo specifinio augalo poreikio foto- ir termoindukcijos, kad gebėtų priimti žydėjimo stimulą. tiriant poskiepio genotipo įtaką sezoniniams cukrų pokyčiams obelyse, atlikti bandymai su ‘auksis’ veislės obe-limis su b grupės (b.9, b.396, b.416, b.491), P grupės (P 2, P 60, P 22) ir m grupės (m.9, m.26) poskiepiais. mažiausias bendrasis cukrų kiekis (fruktozės, gliukozės ir maltozės) tirtų vaismedžių ūglių žievėje nustatytas vėlyvą vasarą m grupės poskie-piuose. Šiuo laikotarpiu kiekvienoje poskiepių grupėje daugiausia monosacharidų kaupė obelys su augesniais poskiepiais. bendras angliavandenių kiekis didėjo nuo vasaros iki žiemos. Prieš žiemą tirtuose vaismedžiuose gerokai suaktyvėjo heksozių sintezė. vaismedžiuose su P grupės poskiepiais suintensyvėjusi maltozės sintezė prieš ramybės periodą lėmė stipresnį atsarginių medžiagų kaupimą. didžiausias bendrasis cukrų kiekis nustatytas žemaūgių ‘auksis’ su poskiepiu P 22 obelų žievėje. Pavasarį tirtų cukrų kiekis vaismedžiuose liko nepakitęs arba sumažėjo. suaktyvėjus augimui ir vystymuisi kiekvienoje poskiepių grupėje, intensyviausiai angliavandenius pumpu-rams tiekė obelys su mažo augumo poskiepiais (Šabajevienė ir kt., 2007). Žinios apie cukrų pasiskirstymą audiniuose bei organuose bėgant metams yra pagrindas efekty-viam „augalo valdymui“. asimiliatų judėjimas iš asimiliacinių audinių į kaupiančius organus yra sąlygotas tiek asimiliacinių audinių būklės (fotosintezės intensyvumo), tiek angliavandenių metabolizmo intensyvumo augalo dalyse-kaupyklose (vaisiuose, šaknyse ir t. t.) (wardlaw, 1990). aktyvi fotosintetinės sistemos veikla bei asimiliatų išskyrimas evokacijos procesų metu prieš žiedų iniciaciją pabrėžia asimiliatų (ypač sacharozės) svarbą žydėjimo iniciacijos procesuose.

yra žinoma, kad daugelis augalo vystymosi, fiziologinių bei metabolinių procesų reguliuojami tirpių cukrų, tokių kaip gliukozė ir sacharozė, bei kitų signalinių moleku-lių, tokių kaip fitohormonai (Gibson, 2004). cukrų ir fitohormonų atsako reakcija kai kuriais atvejais gali paveikti daugelio procesų reguliacijos pobūdį. vienas iš mechaniz-mų, kuriuo cukrūs veikia fitohormonus – skirtingų fitohormonų kiekio, vietos ir/arba judėjimo pakeitimas. daugelyje darbų teigiama, kad heksozės daro įtaką fitohormonų metabolizmui ir/arba judėjimui (radley, 1969; toyofuku ir kt., 2000; cheng ir kt., 2002; Gibson, 2004). Žinoma, kad abscizo rūgštis (abr) atlieka svarbų vaidmenį mitotinio aktyvumo metu. Priešingai antagonistiniam abr ir gliukozės poveikiui ankstyvo vys-tymosi metu, abr ir sacharozė vėlesniais vystymosi tarpsniais stimuliuoja asimiliatų kaupimą (finkelstein, Gibson, 2002). mūsų duomenimis, tokios abr ir minėtų cukrų tendencijos (ypač morkose) nustatytos visomis žydėjimą indukuojančiomis sąlygomis (8 val. – +4 °c; 16 val. – +4 °c; 8 val. – +21/17 °c; 16 val. – +21/17 °c) (samuolienė ir kt., in press). Gali būti, kad sąveika tarp cukrų ir fitohormonų kelių priklauso ne tik

247

nuo augalų išsivystymo lygio, bet ir nuo gebėjimo priimti žydėjimo stimulą. minėtais foto- bei termoperiodais, antro evokacijos tarpsnio metu, tiek morkose, tiek kmynuo-se stebėta sinergistinė abr/Gr3 sąveika. toks sacharozės ir giberelo rūgšties (Gr3) koncentracijų padidėjimas prieš žydėjimo iniciaciją rodo bendrą metabolinių procesų, kurie sąlygoja žiedų formavimą, sąveiką. auksinų ir citokininų santykis lemia ląstelių diferenciaciją (frank ir kt., 2000). mūsų duomenimis, sinergistinė abr/Gr3 ir zeatino/iar sąveika lėmė žiedstiebio elongaciją bei apikalinių meristemų mitotinį aktyvumą. o nustatyta antagonistinė abr/iar sąveika slopino apikalinį dominavimą, tai darė įtaką šoninių struktūrų formavimui (samuolienė ir kt., in press). atliekant bandymus su daugiametėmis žolėmis, pastebėta, kad fitohormonai kartu su trofinėmis medžiagomis tam tikrais santykiais gali savarankiškai aktyvuoti evokacijos ir žiedų iniciacijos genus. apikalinių meristemų kultūroje in vitro morfogenetiniai tyrimai parodė, kad žinomi fitohormonai indukuoja generatyvinį daugiamečių žolių vystymąsi, tačiau neatsakė į klausimą, iki kokio lygio kiekvienas jų dalyvauja žydėjimo iniciacijos procesuose (duchowski, 1995).

išvada. tikimės, kad teorinių požiūrių į biologinius procesus, vykstančius žydėji-mo iniciacijos metu, sistema, kuri formuojama Lsdi augalų fiziologijos laboratorijoje ir remiasi gausiais eksperimentais bei augalų stebėjimais, leis efektyviau valdyti sodo ir daržo augalų morfogenezę norima kryptimi technologinėmis priemonėmis bei siekti didesnio augalų produktyvumo su norimais produkcijos kokybės parametrais.

Gauta 2008-07-08 Parengta spausdinti 2008-08-20

Literatūra

1. abbott d. L. 1977. fruit-bud formation in cox’s orange Pippin. report of Long ashton research station for 1976. 167: 76.

2. anderson J. v., Gesch r. w., Jia y., chao w. s., horvath d. P. 2005. seasonal shifts in dormancy status, carbohydrate metabolism, and related gene expres-sion in crown buds of leafy spurge. Plant, cell and environment, 28(12): 1 567–1 578.

3. atherton J. G., basher e. a., brewsterb J. L. 1984. the effects of photoperiod on flowering in carrot. Journal of horticultural science, 59(2): 231–215.

4. aukerman m. J., amasino r. m. 1998. floral induction and florigen. cell, 93:491–494.

5. bernier G., havelange a., housa c., Petitjean a., Lejeune P. 1993. Physiological signals that induce flowering. the Plant cell, 5: 1 147–1 155.

6. bodson m., king r. w., evans L. t., bernier G. 1977. the role of photosynt-hesis in flowering of the long-day plant Sinapis alba. aust. Journal of Plant Physiology, 4: 467–478.

7. bodson m., outlaw w. h. 1985. elevation in the sucrose content of the sho-ot apical meristem of Sinapis alba at floral evocation. Plant Physiology, 79: 420–424.

248

8. borisjuk L., rolletschek h., wobus u., weber h. 2003. differentiation of le-gume cytoledons as related to metabolic gradients and assimilate transport in seeds. Journal of experimental botany, 54: 503–512.

9. borisjuk L., walenta s., rolletschek h., muller-klieser w., wobus u. weber h. 2002. spatial analysis of plant metabolism: sucrose imaging within Vicia Faba cotyledons reveals specific developmental patterns. the Plant Journal, 29: 521–530.

10. buban t., faust m. 1982. flower bud induction in apple trees: internal control and differentiation. horticultural reviews, 4: 174–203.

11. chailachyan m. h. 1936. on the hormonal theory of plant development. dokl akademy science sssr, 12: 443–447.

12. cheng w. h., endo a , Zhou L., Penney J., chen h. c., arroyo a., Leon P., nambara e., asami t., seo m., koshiba t., sheen J. 2002. a unique short-chain dehydrogenase/reductase in arabidopsis glucose signaling and abscisic acid bi-osynthesis and functions. the Plant cell, 14: 2 723–2 743.

13. craigon J., atherton J. G., basher e. a. 1990. flowering and bolting in carrot. ii. Prediction in growth room, glasshouse and field environments. Journal of Orticultural science, 65(5): 547–554.

14. corbesier L., Lejeune P., bernier G. 1998. the role of carbohydrates in the in-duction of flowering in Arabidopsis thaliana: comparision between the wild type and a atarchless mutant. Planta, 206: 131–137.

15. duchowski P., 1995. indukcja kwitnienia wybranych roślin pastewnych (traw i koniczyny białej). acta academiae agriculturae ac technicae olstenensis (509). agricultura, 61, supplementum c: 61.

16. duchovskis P. 2000. conception of two-phase flowering induction and evocati-on in wintering plants. sodininkystė ir daržininkystė, 19(3): 3–14.

17. duchovskis P. 2004. flowering initiation of wintering plants. sodininkystė ir daržininkystė, 23(2): 3–11.

18. duchovskis P. 2008. skirtingų augalų grupių produktyvumo formavimo biolo-gijos ypatumai, ii dalis. kn.: v. Šlapakauskas, P. duchovskis, augalų produkty-vumas, 133–275.

19. duchovskis P., Žukauskas n., Šikšnianienė J. b., samuolienė G. 2003. valgomųjų morkų (Daucus sativus röhl.) juvenalinio periodo, žydėjimo indukcijos ir evo-kacijos procesų ypatumai. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 86–93.

20. eshghi s., tafazoli e. 2006. Possible role of non-structural carbohydrates in flower induction in strawberry. Journal of horticultural science and biotechno-logy. 81(5): 854–858.

21. finkelstein r. r., Gibson s. i. 2002. aba and sugar interactions regulating de-velopment: crosstalk or voices in a crowd? current opinion in Plant biology, 5: 26–32.

22. frank m., rupp h., Prinsen e., motyka v., onckelen h. v., schmulling t. 2000. hormone autotrophic growth and differentiation identifies mutant lines of Arabidopsis thaliana with altered cytokinin and auxin content or signaling. Plant Physiology, 122: 721–729.

249

23. fulford r. m. 1966. the morphogenesis of apple buds iii. the inception of flo-wers. annals of botany, 30: 207–219.

24. Gibson s. i. 2004. sugar and phytohormone response pathways: navigating a signalling network. Journal of experimental botany, 55: 253–264.

25. Gibson s. i. 2005. control of plant developmenta and gene expression by sugar signalling. current opionion in Plant biology, 8: 93–102.

26. hoad G. v. 1984. hormonal regulation of fruit-bud formation in fruit trees. acta horticulturae, 149: 13–23.

27. housa P., berbier G., kinet J.-m. 1991. Qualitative and quantitative analysis of carbohydrates in leaf exudate of the short-gay plant, Xanthium strumarium L., during floral transition. J. Plant Physiology, 88: 1 323–1 331.

28. Jackson J. e. 2003. biology of apples and pears. cambridge, uk.29. king r. w., ben-tal y. 2001. a florigenic effect of sucrose in Fuchsia hybrida

is blocked by gibberellin-induced assimilate competition. Plant Physiology, 125: 488–496.

30. kraepiel y., miginiac e. 1997. Photomorphogenesis and phytohormones. Plant, cell and environment, 20: 807–812.

31. Lejeune P., bernier G., kinet J.-m. 1991. sucrose levels in leaf exudate as a function of floral induction in the long day plan Sinapis alba. Plant Physiol. biochem., 29: 153–157.

32. Lejeune P., bernier G., reguler m. c., kinet J. m. 1993. sucrose increase during floral induction in the phloem sap collected at the apical part of the shoot of the long-day plant Sinapis alba. Planta, 190: 71–74.

33. Luckwill L. c. 1974. a new look at the process of fruit bud formation in ap-ple. Proceedings of the XiXth international horticultural congress. warsaw, 237–245.

34. németh e. 1998. caraway. the genus Carum. harwood academic Publishers, UK.

35. Phan c. t., hsu h. 1973. Physical and chemical changes occurring in the carrot root during growth. canadian Journal of Plant science, 53: 629–634.

36. radley m. 1969. the effect of the endosperm on the formation of gibberellin by barely embryos. Planta, 86: 218–223.

37. rubatzky v. e., Quiros c. f., simon P. w. 2007. carrots and related vegetable umbelliferae. vegetable seed Production, 2nd edition. wallingford, uk.

38. ryugo k. 1986. Promotion and inhibition of flower initiation and fruit set by plant manipulation and hormones, a review. acta horticulturae, 179: 301–307.

39. sachs r. m. 1977. nutrient diversijon: an hupothesis to explain the chemical control of flowering. hortscience, 12: 220–222.

40. sachs r. m., hackett w. P. 1983. source-sink relationships in flowering. in: w. J. meudt (eds.), strategies of Plant reproduction. allenheld, osmun, Granada, 263–272.

41. samuolienė G., duchovskis P. 2005 a. dynamic of photosynthetic pigments du-ring different flowering initiation stages in carrot. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 48–56.

250

42. samuolienė G., duchovskis P., ulinskaitė r. 2005 b. dynamics and role of car-bohydrates in carrot during different flowering initiation stages. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 147–154.

43. samuolienė G. 2007. valgomosios morkos (Daucus sativa (hoffm.) röhl.) žy-dėjimo iniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai. akademija.

44. samuolienė G., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., duchovskis P. 2008. flowering initiation in carrot and caraway. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 17–25.

45. samuolienė G., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., duchovskis P. 2008. flowering initiation in different Apiaceae plants. acta biologica szegediensis. in press.

46. Šabajevienė G., uselis n., duchovskis P. 2005. ‘auksio’ obelų fotosintezės pi-gmentų tyrimai įvairių konstrukcijų intensyviuose soduose. sodininkystė ir dar-žininkystė, 24(4): 57–64.

47. Šabajevienė G., kviklys d., kviklienė n., kasiulevičiūtė a., duchovskis P. 2006 a. Poskiepių įtaka obelų vaismedžių fotosintezės sistemos veiklai. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 79–87.

48. Šabajevienė G., kviklys d., duchovskis P. 2006 b. rootstock effect on photo-synthetic pigment system formation in leaves of apple cv. ‘auksis’. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 357–363.

49. Šabajevienė G., uselis n., duchovskis P. 2006 c. ‘auksis’ veislės obelų su P 22 poskiepiu fotosintetinės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijų soduose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.

50. Šabajevienė G., kviklys d., samuolienė G., sasnauskas a., duchovskis P. 2007. seasonal patterns of carbohydrates in apple tree cv. ‘auksis’ on different ro-otstocks. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 159–165.

51. Šabajevienė G., uselis n., kviklienė n., samuolienė G., sasnauskas a., duchovskis P. 2008. effect of growrh regulators on apple tree cv. ‘Jonagold king’ photosynthetic system. „actualities in Plant Physiology“. abstracts of In-ternational Scientific Conference.

52. toyofuku k., Loreti e., vernieri P., alpi a., Perata P., yamaguchi J. 2000. Glucose modulates the abscisic acid-inducible Rab16A gene in ceral embryos. Plant molecular biology, 42: 451–460.

53. urbonavičiūtė a., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P., brazaitytė a., Šikšnianienė J. b., ulinskaitė r., Šabajevienė G., baranauskis k. 2006. the ef-fect of elevated co2 concentrations on leaf carbohydrate, chlorophyll contents and rhotosynthesis in radish. Polish Journal of environmental studies, 15(6): 921–925.

54. wang y., mopper s., hasenstein k. h. 2003. effects of salinity on endogenous aba, iaa, Ja and sa in iris hexagona. Journal of chemical ecology, 27: 327–342,

55. wardlaw i. f. 1990. the control of carbon partitioning in plants. new Physiologist, 116: 341–381.

251

55. Zimmerman r. h. 1972. Juvenility and flowering in woody plants: a review. hortscience, 7: 447–455,

56. Гавриленко В. �., Жыгалова Т. В. 2003. �ольшой практикум по фотосинте�у. aкa�емия, Москва.

57. Żurbicki Z. 1974. metodyka doswiadczen wazonowych. Pwr i. L., warszawa.58. Куперман �. М., Ржанова Е. И., Мурашев В. В., �ьвова И. Н., Се�ова Е. А.,

Ахун�ова В. А., Щер�ина И. П. 1982. �иология ра�вития культурных растений. Высшая школа, Москва.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Plant morphogenesis and flowering initiation G. Samuolienė, G. Šabajevienė, a. Urbonavičiūtė, P. duchovskis

Summary

without other main scientific directions the special attention is paid for morphogenesis and flowering initiation in Lithuanian institute of horticulture Laboratory of Plant Physiology. the main subjects of Plant Physiology laboratory are designed for the development of plant flowering initiation theory and for investigations of plant morphogenesis. the model of flower-ing initiation of wintering, biennial and perennial plants is described in this paper. the mecha-nisms of photo and thermo induction, evocation and flower initiation and differentiation are investigated. the role of phytohormones, carbohydrates and other metabolites is analyzed in these processes. elaborating the theory of flowering initiation the influence of external factors, such as short or long day, vernalization or temperature, for generative development rate and peculiarities of biannual and perennial grassy and woody plants is described. the metabolism of photosynthesis and its products (carbohydrates) and the alteration of signalling molecules (phytohormones) in apical meristems during flowering initiation are analysed. the possibility to understand and manipulate the processes of plant growth and development permits to intensify the technologies in horticulture.

key word: carbohydrates, chlorophylls, evocation, flowering induction, photoperiod, phytohormones, temperature, vernalization

253

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

augalų fotofiziologiniai tyrimai aukštosioms technologijoms

akvilė Urbonavičiūtė1, Giedrė Samuolienė1, aušra Brazaitytė1, Julė Jankauskienė1, anželika kurilčik1, Pavelas duchovskis1, 3, artūras Žukauskas2, 3

1 Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas a.urbonaviciute@lsdi.lt 2 Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas, Saulėtekio al. 9-III, LT-10222, Vilnius 3 UAB „Hortiled“

apžvelgiami fotofiziologiniai tyrimai, vykdomi Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) augalų fiziologijos laboratorijoje. Pagrindinės tyrimų sritys – tai šviesos parametrų poveikis vienamečių, dvimečių ir in vitro sistemoje kultivuojamų augalų morfo-genezei, fotosintezės sistemai, produktyvumo dinamikai ir medžiagų apykaitai – veiksniams, tiesiogiai darantiems įtaką daržovių derliui ir jo kokybei. tiriant kietakūnio apšvietimo po-veikį augalams, pasiekta vertingų rezultatų: keičiant spektrinę šviesos sudėtį, galima paveikti morfogenetinius procesus, metabolizmo kryptingumą, paspartinti augalų vystymąsi. Lsdi mokslo darbuotojams bendradarbiaujant su vilniaus universiteto medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto fizikais, pateiktos paraiškos nacionaliniam ir tarptautiniam patentams, įrengti eksperimentiniai pramoniniai apšvietimo moduliai šiltnamiuose.

reikšminiai žodžiai: kietakūnis apšvietimas, fotomorfogenezė, fotosintezė, metaboliz-mas, produktyvumas.

Įvadas. Šviesa – vienas svarbiausių gyvybinių veiksnių augalams. tai ne tik vie-nintelis natūralus energijos šaltinis fotosintezei, – įvairūs šviesos fizikiniai parametrai augalus veikia kaip informacijos šaltinis, nulemiantis jų augimo ir vystymosi kryp-tingumą. sudėtinga ir kompleksinė fotoreceptorių sistema (chlorofilai, karotinoidai, fitochromai, kriptochromai, fototropinai ir kt. receptoriai) reaguoja į šviesos spektro kitimus, srauto intensyvumą, spindulių kritimo kampą, fotoperiodo trukmę ir kt. (devlin ir kt., 2007). Šviesos parametrų kitimas sukelia įvairius morfogenetinius pokyčius, daro įtaką fotosintezės sistemos veiklai, metabolizmo reakcijoms, tačiau šis efektas skirtingų rūšių augalų skiriasi. Žinoti, koks gali būti fotoatsakas, yra itin svarbu kuriant progresyvias agrotechnologijas. tinkamai nustačius dirbtinio apšvietimo spektrą, už-tikrinamas normalus augalų augimas, keičiant šviesos spektrą, galima paveikti žiedų morfogenezę, rizogenezę, pusiausvyrą tarp augimo ir vystymosi procesų, biomasės

254

kaupimą, stiebo ilgėjimą bei pirminio ir antrinio metabolizmo reakcijas, – visa tai, kas tiesiogiai lemia daržovių maistinę kokybę.

visuotinai priimta, kad optimalus apšvietimo spektras augalams turi būti suda-rytas iš 90 % raudonosios spektro dalies ir 10 % mėlynosios spektro dalies šviesos (kopcewicz, Lewak, 1998). raudona šviesa, veikianti fitochromo transformacijas, svarbi fotosintezei, žydėjimui bei vaisių formavimui (furuya, 1993). mėlyna šviesa veikia chlorofilo formavimąsi, žiotelių varstymąsi, fotomorfogenezę bei fotosintezės produktų gabenimą ir pasiskirstymą augalų dalyse (dougher, bugbee, 1998; heo ir kt., 2002). vis dėlto skirtingų gyvybinių formų augalų (pasižyminčių skirtingomis augimo strategijomis) skiriasi ir šviesos spektriniai poreikiai. Pastarųjų metų progresas kietakūnio apšvietimo technologijose, paremtose šviesą emituojančių šviestukų pa-naudojimu, palengvino ir išplėtė fotobiologinių tyrimų, grindžiančių naujų apšvietimo technologijų taikymą, galimybes.

Lsdi augalų fiziologijos laboratorijose tokie tyrimai vykdomi jau penktus me-tus. darbų pradžia – aukštųjų technologijų plėtros programos projektas hortiLed („kietakūnio apšvietimo technologija augalų fotofiziologinių procesų valdymui“), vadovaujamas prof. a. Žukausko, sujungęs vilniaus universiteto medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto, botanikos instituto, vilniaus universiteto botanikos sodo mokslininkų vykdomus darbus. Šio projekto darbų tikslas buvo, panaudojant įvairiose spektro dalyse šviesą emituojančius puslaidininkinius šviestukus, sukonstruoti ir paga-minti augalų auginimui pritaikytus šviestuvus bei optimizuoti šviesos spektrą, fotonų srauto tankį bei kitus šviesos parametrus augalų fotofiziologiniams ir biocheminiams procesams valdyti. sėkmingi darbai buvo pratęsti ir išplėsti tęstiniame aukštųjų techno-logijų plėtros programos projekte PhytoLed („kietakūnio apšvietimo technologija fitotronams ir šiltnamiams“), vykdomame kartu su vilniaus universiteto medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto bei fizikos instituto mokslininkais. Pirmojo projekto metu įgytos žinios buvo pritaikytos kurti ekonomiškai apsimokančias kombinuotas kietakūnių šviestuvų ir įprastinių apšvietimo prietaisų derinių technologijas fitotro-nams ir šiltadaržiams. Šios technologijos sudaro sąlygas auginti augalus didesnio produktyvumo, geresnės maistinės ir skonio kokybės, geresnės prekinės išvaizdos bei su didesne biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.

darbo tikslas – pateikti pagrindinių fotofiziologinių tyrimų, vykdomų Lsdi, apžvalgą bei mokslinius pasiekimus.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. eksperimentai daryti 2003–2008 metais. Šviesos spektro poveikiui augalų augimui, vystymuisi bei metabolizmui tirti buvo naudoti savitos konstrukcijos šviestuvai: 5 modulių kompiuterizuota sistema fitotro-nui – pasirinkti deriniai iš pagrindinių mėlyną (455 nm), raudoną (640, 660 ir 670 nm) ir tolimąją raudoną (735 nm) šviesą emituojančių kietakūnių šviestukų (light-emitting diodes, Led) bei papildomų uv (385 nm), žalios (510 nm) ir geltonos (595 nm) kom-ponenčių su galimybe keisti jų srautus, spektro sudėtį; realizuoti tiek nuostovų, tiek impulsinį apšvietimą. bendras fotosintetiškai aktyvios šviesos srautas buvo keičiamas nuo 50 iki 200 µmol m-2s-1; fotoperiodas – nuo 14 iki 24 val. aukšto slėgio natrio arba fluorescensinės lempos buvo naudojamos kaip kontrolinis apšvietimas. analogiška kietakūnio apšvietimo sistema buvo naudota in vitro tyrimams.

ekonominiu atžvilgiu kietakūnių šviestukų (Led) apšvietimą taikyti augalams

255

yra vis dar neefektyvu dėl santykinai brangių šviestuvų kainų, todėl buvo sukurtos kombinuotos kietakūnių šviestukų ir įprastinių apšvietimo prietaisų derinių techno-logijos: įprastinių aukšto slėgio natrio lempų, fluorescensinių ir halogeninų lempų spektras buvo papildytas raudonos, mėlynos, tolimosios raudonos kietakūnės šviesos komponentėmis, siekiant gauti augalams optimalią spektrinę sudėtį. tokie šviestuvai naudoti ir eksperimentams fitotrone; taip pat progresyvios, patentuotos kontrukcijos apšvietimo sistemos beta prototipas įrengtas ir gamybiniuose šiltnamiuose.

tyrimų objektai – itin įvairūs pagal bandymų savitumą. fotomorfogenetiniai ban-dymai atliekami su valgomąja morka (Daucus sativa (hoffm.) röhl. var. ‘Garduolės’), lapiniu ridikėliu (Raphanus sativus L. c. v. ‘saxa’); renkama žaliava eksperimen-tams su braškių daigais (Fragaria × ananassa duch.); kietakūnės šviesos poveikis fotosintezei ir metabolizmui tirtas atliekant bandymus su įvairiomis žalumyninėmis daržovėmis ir želmenimis: su petražole (Petroselinum crispum (miller) nyman ex a. w. hill, c. v. ‘moss curled’), mairūnu (Majorana hortensis moench.), laiškiniu svogūnu (Allium cepa L.), lapine salota (Lactuca sativa c. v. ‘Grand rapids’, ‘Lolo bionda’, ‘funly’), krapo augalais (Anethum graveolens L. c. v. ‘szmaragd’), baziliku (Ocimum basilicum L.), žieminio kviečio (Triticum aestivum L. c. v. ‘Širvinta’) bei paprastojo miežio želmenimis (Hordeum vulgare L. c. v. ‘aura’) ir lapiniu ridikėliu (Raphanus sativus L. c. v. ‘tamina’); tirta šviesos įtaka agurko (Cucumis sativus L. c. v. ‘mandy’ f1) ir pomidoro (Lycopersicon lycopersicum L. c. v. ‘raissa’ f1) daigų augimui ir produktyvumui; in vitro tyrimai atliekami su chrizantema (Chrysanthemum morifolium ramat. ‘ellen’), vynmedžiu (Vitis vinifera L. ‘Gailiūnė’) ir valgomąja bulve (Solanum tuberosum L. ‘nida’).

bandymai vykdyti fitotrone, šiltnamiuose bei in vitro sąlygomis. Po kietakūniu apšvietimu augalai auginti nuo pat sėjos arba perkelti po apšvietimu jau techninės brandos tarpsniu, siekiant įvertinti trumpalaikio apšvietimo poveikį. vertinant fotofi-ziologinį šviesos efektą augalams, jų augimui, vystymuisi bei metabolizmui, atliekamos įvairios analizės ir matavimai. spektrofotometriniais metodais nustatomas fotosintezės pigmentų kiekis (Гавриленко, 2003), vitamino c koncentracija (Janghel ir kt., 2007), bendras fenolinių junginių kiekis (ragaee ir kt., 2006), augalinės žaliavos ekstraktų antioksidacinis aktyvumas (ragaee ir kt., 2006, kasparavičienė ir kt., 2004), fermentų aktyvumas (data, sharma, 1999; ali ir kt., 2007) ir kt. skysčių chromatografijos me-todu nustatoma fitohormonų (wang ir kt., 2003), cukrų (urbonavičiūtė ir kt., 2006), tokoferolių (murkovic ir kt., 1999) ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų sudėtis bei koncentracijos; potenciometriniu metodu (Geniatakis ir kt., 2003) analizuojama nitrato jonų koncentracija daržovėse. vertinant produktyvumo dinamiką, matuojamas asimi-liacinis lapų plotas, žalia masė ir sausosios medžiagos, kiti biometriniai rodikliai.

rezultatai. tyrimai vykdyti įvairiomis kryptimis, siekiant įvairiapusiškai ištirti šviesos efektą augalams. Čia pristatomi pagrindiniai rezultatai ir pasiekimai.

Šviesos spektr inės sudėt ies poveikis fotosintezės s is temai . Šviesa inicijuoja fotosintezės procesus: fotosintetiškai aktyvios šviesos srautas ir foto- periodas nulemia fotosintezės intensyvumą, o spektrinė sudėtis – fotosintezės siste-mos formavimąsi, jos produktų metabolizmą ir judėjimą. todėl svarbu užtikrinti opti-malias apšvietimo sąlygas augalams. tyrimai buvo atliekami su salotomis, ridikėliais ir kitomis daržovėmis (brazaitytė ir kt., 2004; brazaitytė ir kt., 2006). nustatyta, kad

256

sąlyginai didelis fotosintetiškai aktyvios raudonos (640 nm) šviesos srautas paskatina biomasės kaupimąsi, augimo procesų intensyvumą, didesnį cukrų susikaupimą lapuo-se, tačiau kartu kiek anksčiau prasideda ir senėjimo procesai augaluose. Šie dėsningu-mai pritaikyti kuriant šiltnamių apšvietimą: prie įprastinių aukšto slėgio natrio lempų pritaisius raudonų kietakūnių šviestukų ir švitinant augalus jų techninės brandos tarps-niu, salotos užauga geresnės kokybės ir skanesnės. tačiau, greta raudonos, augalams (ypač ridikėliams, pomidorams) būtinas ir nedidelis srautas mėlynos šviesos: ji paska-tina chlorofilo kaupimąsi lapuose bei asimiliatų perdavimą į kaupiančiuosius organus. Greta fotosintezės, kaip biomasės produkcijos proceso, svarbu ir šviesos sąlygojamas fotosintezės produktų – angliavandenių – metabolizmas. tai ne tik nulemia daržovių skonio savybes, bet ir bendrą augalo būklę, kadangi cukrūs, ypač sacharozė, veikia kaip signalą perduodančios molekulės ir taip daro įtaką daugeliui fiziologinių procesų.

kietakūnės šviesos ta ikymas augalų maist inės kokybės ger ini -mui. Šviesos poveikis augalams – tai rezultatas veiklos kompleksinio signalo per-davimo tinklo, įtraukiančio įvairius fermentus, pirminius ir antrinius metabolitus; todėl, keičiant įvairius šviesos parametrus, galima kryptingai paveikti medžiagų apykaitą, kartu ir reguliuoti daržovių maistinę kokybę. vis dėlto yra sunku pasiekti visapusiškai teigiamą efektą, kadangi iškyla priešprieša tarp natūralių augalo porei-kių, metabolizmo homeostazės ir agronominių, mitybinių tikslų. Šviesos poveikio metabolizmui tyrimai buvo atliekami naudojant įvairius šviestuvus: tai ir keičiamo spektro Led šviestuvai, ir kombinuotieji hPs, fluorescensinių, halogeninių lempų ir kietakūnių šviestukų deriniai. Po jais augintos salotos, svogūnų laiškai, krapai, mai-rūnai, bazilikai, petražolės, lapiniai ridikėliai, kviečių ir miežių želmenys (ulinskaitė ir kt., 2004; urbonavičiūtė ir kt., 2007 a; urbonavičiūtė ir kt., 2008). tačiau skirtin-gų augalų šviesos spektriniai poreikiai skiriasi, todėl ne visi augalai tinkami auginti po kietakūnio apšvietimo šaltiniais. teigiamas poveikis maistinės kokybės atžvilgiu (dėl padidėjusio monocukrų bei vitamino c kiekio jų audiniuose, nitratų redukcijos, antioksidacinio akyvumo) pasiektas švitinant salotas, mairūnus, kviečių želmenis ir lapinius ridikėlius. medžiagų apykaita gali būti paskatinama vien didesnio fotosin-tetiškai aktyvios raudonos šviesos srauto, tačiau, derinant raudoną 640 nm šviesą su tolimąja raudona ar mėlyna šviesa, aktyvuojama daugiau fotoreceptorių ir, jiems veikiant bendrai, pasiekiama reikšmingesnių efektų.

kietakūnės šviesos ta ikymas augalų produktyvumui didint i . Šviesos valdymo galimybės buvo pasitelktos ir auginant agurkų, pomidorų, paprikų daigus, siekiant, kad jie būtų sveikesni, tvirtesni, produktyvesni, anksčiau pradėtų de-rėti. ištyrus pagrindinių (455, 640, 660 ir 735 nm) ir papildomų žalių, uv ir geltonų kietakūnių šviesos komponentų apšvietimo modulyje efektą, nustatyta, kad tik papil-doma žalia 520 nm šviesa teigiamai veikė agurkų daigų augimą ir vystymąsi. yra ži-noma, kad žalia šviesa gali prasiskverbti pro lapiją efektyviau nei kitų spalvų šviesa, todėl efektyviau išnaudojama fotosintezei ir paskatina vystymąsi. tačiau pomidorų daigus paveikė priešingai – žalia šviesa švitinti pomidorų daigai buvo mažesni, lėčiau vystėsi, lapai sukaupė mažiau fotosintezės pigmentų. Įdomus ir kontraversiškas uv spinduliuotės poveikis: agurkų daigai, augę po papildoma uv šviesa, buvo gležni, su-formavo mažiau lapų, prasčiau vystėsi, o štai pomidorų augalai – suformavo didesnį

257

lapų plotą, daugiau žiedų ant žiedynstiebio, sukaupė didžiausią žalią masę. Šie fotofi-ziologiniai reiškiniai gali būti paaiškinti genetiniais augalo rūšies ypatumais, kadangi pomidorai savo kilme – kalnuotų vietovių augalai. ilgalaikio išliekamojo tirto apšvie-timo poveikio fotosintezės sistemos veiklai nepastebėta, tačiau tokiomis sąlygomis greičiau išauginami sveikesni, stipresni daigai, kas nulemia pomidorų augalų tolesnį augimą bei derlių. tolesniuose tyrimų etapuose kietakūnį apšvietimą siekiama pritai-kyti šiltnamiuose kaip papildomą prie įprastinių aukšto slėgio natrio lempų, kad būtų galima efektyviai ir ekonomiškai naudingai auginti geros kokybės daigus.

Šviesos į taka augalų morfogenezei . augalų morfogenezės valdymas bei fotofiziologinių procesų vyksmas priklauso nuo darnios egzogeninių veiksnių bei endogeninių mechanizmų veiklos. iš aplinkos veiksnių, lemiančių augalų vystymąsi, šviesa yra ypač svarbi; atsakas į šviesą nėra paprastas linijinis signalo perdavimo būdas, o įvairių fotoreceptorių integruotos informacijos rezultatas, veikiantis per sąveikaujančių signalinių komponentų tinklą (chory ir kt., 1996); be to, skirtingų gyvybinių formų augaluose šis fotoatsakas skiriasi. Lsdi atliekamuose fotofiziolo-giniuose darbuose tiriamas fotoperiodo, šviesos spektrinės sudėties bei kompleksinis su kitais morfogenetiniais veiksniais poveikis vienamečių ir dvimečių augalų morfo-genezei. tyrimai su valgomuojų ridikėlių parodė, kad šviesos spektrinė sudėtis gali smarkiai paveikti ne tik fotosintezės sistemos veiklą, bet ir šakniavaisio formavimą-si, darydama įtaką asimiliatų pasiskirstymui tarp asimiliacinių ir kaupiančiųjų audi-nių. normaliam šakniavaisio formavimuisi yra būtinas tam tikras srautas mėlyno-sios spektro dalies šviesos, teigiamai veikia ir papildoma žalia šviesa (baranauskis, duchovskis, 2006; urbonavičiūtė ir kt., 2007 b). Įdomių fiziologinių efektų pasiekta aktyvuojant fitochromo transformacijas – tolimosios raudonosios šviesos komponen-tą panaudojant pertraukti nakties periodui, taip pat pažymėtini saviti metabolizmo pokyčiai ridikėlius paveikus impulsine šviesa.

kitas morfogenetinių tyrimų objektas – valgomoji morka. augalų fiziologijos laboratorijoje jau nuo 2002 m. vykdomi dvimečių augalų žydėjimo iniciacijos tyrimai. Šviesos fotoperiodas nagrinėjamas kaip vienas pagrindinių žydėjimą lemiančių aplinkos veiksnių (samuolienė ir kt., 2004; samuolienė ir kt., 2008), tačiau žinias apie šį fotomor-fogenetinį efektą naujomis vertingomis detalėmis papildė kietakūnės šviesos spektrinės sudėties efekto tyrimai (samuolienė ir kt., 2006; samuolienė ir kt., 2007). nustatyta, kad įvairiais morkų žydėjimo iniciacijos tarpsniais optimali šviesos spektrinė sudėtis skiriasi, kadangi šviesa per fitochromų ir kriptochromų sistemą dalyvauja atitinkamų morfogenų raiškoje. skirtingi žiedų morfogenetiniai efektai (žiedai suformuojami be kuokelių, su papildomais vainiklapiais ar purkos elementais) priklauso nuo apikalinių meristemų išsivystymo lygio tiriamo šviesos poveikio metu. Šviesos spektrinė sudėtis daro įtaką apikaliniam dominavimui, sąlygojančiam ląstelių vystymosi pobūdį bei žiedų diferenciaciją. fotomorfogenetiniams procesams svarbios kaip mėlynoji, raudonoji, taip ir tolimoji raudonoji spektro dalys bei jų santykis skirtingais raidos tarpsniais. fotomorfogenetiniai pokyčiai siejami su fitohormonų sistemos balansu bei angliavan-denių sintezės kitimais.

In vitro morfogenezės tyrimai atliekami kartu su vilniaus universiteto botanikos sodo mokslininkais. daugelis pramoniniu būdu auginamų augalų yra dauginami in vitro dirbtinio apšvietimo sąlygomis. Šviesos poveikis augalų regeneracijai, embriogenezei,

258

morfogenezei, kaliusogenezei ir regenerantų fiziologiniams procesams audinių kultūroje dar yra mažai ištirtas. nors esama bendrų žinių apie šviesos įtaką augalų fotofiozolo-giniams procesams, individualūs įvairių augalų, auginamų in vitro, šviesos spektrinės sudėties poreikiai nėra žinomi. Pasaulyje yra atlikta labai mažai mokslinių tyrimų, skirtų kietakūnio apšvietimo poveikiui in vitro sistemoje.

Pagal hortiled ir Phytoled projektus buvo atlikta daugybė in vitro tyrimų su chri-zantema (Chrysanthemum morifolium ramat. ‘ellen’), vynmedžiu (Vitis vinifera L. ‘Gailiūnė’) ir valgomąja bulve (Solanum tuberosum L. ‘nida’) (kurilčik ir kt., 2007; kurilčik ir kt., 2008). Pademonstruota, kad kietakūnis apšvietimas gali būti efektyviai naudojamas įvairių augalų auginimui in vitro sistemoje. Įvertintas skirtingų šviesos komponentų poveikis rizogenezės ir gemagenezės procesams. nustatytas ryšis tarp šių procesų ir regenerantų fitohormonų sudėties. išaiškinta, kad lemiamą įtaką organoge-nezės procesams turi kriptochromų ir fitochromų sistemas veikianti šviesa mėlynojoje (455 nm) ir tolimojoje raudonojoje (735 nm) spektro dalyse. tyrimai parodė, kad augalų regeneracija in vitro kietakūnio apšvietimo sąlygomis akivaizdžiai priklauso nuo augalo rūšies ir kinta augalui vystantis.

aptarimas. fotofiziologiniai tyrimai atliekami ne tik siekiant pagrįsti šviesos poveikį augalams, bet ir, remiantis įgytomis žiniomis, sukurti augalams skirtus kieta-kūnius ar kombinuotus Led ir įprastinių apšvietimo šaltinių šviestuvus bei auginimo technologijas šiltnamiams, fitotronams ir in vitro kultivavimo sistemoms. Pirmieji vu fizikų sukonstruoti šviestuvai buvo skirti fitotronams (bliznikas ir kt., 2004; tamulaitis ir kt., 2004; tamulaitis ir kt., 2005). Galimybė juose keisti ne tik šviesos srautą, bet spektrinę sudėtį, leido pasiekti svarių rezultatų vertinant šviesos poveikį augalų fotomor-fogenezei, fotosintezei ir metabolizmui. remiantis šiomis žiniomis, bendradarbiaujant su uab „Gijona“, buvo kuriami nauji kombinuotieji šviestuvai – eksperimentiniai prototipai, skirti naudoti šiltnamiuose. buvo parengti nacionalinis ir tarptautinis tokios įrangos ir technologijos autorystės patentai. sėkmingi darbai pritraukė investuotojų dėmesį, buvo sukurta atžalinė įmonė „hortiled“.

eksperimentiniai darbai toliau tęsiami ir plėtojami: gilinamasi į šviesai jautrios me-tabolizmo sistemos aspektus, tiriama flavonoidų, karotinoidų formų sudėtis, nulemianti antioksidacinį augalinės žaliavos aktyvumą ir teigiamą poveikį žmogaus organizmui; nagrinėjama nitrato jonų apykaita: matuojama nitrato, nitrito, amonio jonų dinamika, nitratus redukuojančių fermentų aktyvumas, kad būtų galima moksliškai pagrįsti šviesos intensyvumui ir spektrui jautrias reakcijas. Po kietakūniu apšvietimu auginamos skirtin-gų veislių daržovės, siekiant detaliau paaiškinti genetinių ir šviesos veiksnių nulemtus fiziologinius efektus. išnaudojant automatizuoto šviestuvų valdymo galimybes, augalams kuriamos įgytomis žiniomis pagrįstos naujos apšvietimo technologijos, jungiančios agronominius tikslus ir natūralius augalo fiziologinius poreikius.

išvados. atlikti fotofiziologiniai darbai ne tik suteikė naujų biologinių žinių, bet ir sudarė pagrindą naujoms aukštosioms technologijoms kurti, o tai atvėrė kelią tolesniems pažangiems moksliniams tyrimams, idėjų ir technologijų konkurencingumui, praktiniam jų pritaikymui, tapimui komercijos objektu.

259

Padėka. dėkojame Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramą atliekant tyrimus.

Gauta 2008-07-14 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

ali a., sivakami s., raghuram n. 2007. regulation of activity and transcript 1. levels of nr in rice (Oryza sativa): roles of protein kinase and G-proteins. Plant science. 172: 406–413. baranauskis k., duchovskis P. 2006. Light-emitting diode-guided photosynthe-2. sis and morphogenesis of radish plants. Gamtos mokslų srities „kur gamta sieja-si su mokslu“ konferencija. Programa ir pranešimų tezės, 21–23.bliznikas Z., breivė k., tamulaitis G., kurilčik G., novičkovas a., 3. Žukauskas a. duchovskis P., ulinskaitė r., brazaitytė a., Šikšnianienė J. b. 2004. Puslaidininkinė lempa augalų fotofiziologiniams procesams tirti ir valdyti. elektronika ir elektrotechnika, 56 (7): 74–79.brazaitytė a., duchovskis P., ulinskaitė r., Šikšnianienė J. b., Jankauskienė J., 4. samuolienė G., baranauskis k., bliznikas Z., breivė k., novičkovas a., tamulaitis G., Žukauskas a. 2004. impact of spectral composition of illumina-tion on photosynthetic pigment amount and photosynthesis intensity in onion leaves. sodininkystė ir daržininkystė, 23 (3): 54–64.brazaitytė a., ulinskaitė r., duchovskis P., samuolienė G., Šikšnianienė J. b., 5. Jankauskienė J., Šabajevienė G., baranauskis k., stanienė G. 2006. optimization of Lighting spectrum for photosynthetic system and productivity of lettuce by using light-emitting diodes. acta horticulturae, 711: 183–188.chory J., chatterjee m., cook r. k., elich t., fankhauser c., Li J., nagpal P., 6. neff m., Pepper a., Poole d., reed J., vitart v. 1996. from seed germinati-on to flowering, light controls plant development via the pigment phytochro-me. Proceedings of the national academy of sciences of the united states of america, usa. 93: 12 066–12 071.datta r., sharma r. 1999. temporal and spatial regulation of nitrate reductase 7. and nitrite reductase in greening maize leaves, Plant science. 144: 77–83. devlin P. f., christie J. m., terry m. J. 2007. many hands make light work. 8. Journal of experimental botany, 58: 3 071–3 077.dougher t. a., bugbee b. G. 1998. is blue light good or bad for plants? Life 9. support biosphere sciences, 5: 129–136. furuya m. 1993. Phytochromes: their molecular species, gene families and func-10. tions. annual. review of Plant Physiology, 44: 617–645.Geniatakis e., fousaki m., chaniotakis n. a. 2003. direct potentiometric mea-11. surement of nitrate in seeds and produce. communications in soil science and Plant analysis, 34: 571–579.

260

heo J., Lee c., chakrabarty d., Paek k. 2002. Growth responses of marigold and 12. salvia bedding plants as affected by monochromic or mixture radiation provided by a Light-emitting diode (Led). Plant Growth regulation, 38: 225–230.Janghel e. k., Gupta v. k., rai m. k., rai J. k. 2007. micro determination of 13. ascorbic acid using methyl viologen. talanta, 72: 1013–1016. kasparavičienė G., briedis v., ivanauskas L. 2004. Šaltalankių aliejaus techno-14. logijos įtaka jo antioksidaciniam aktyvumui. medicina, 40: 753–757. kopcewicz J., Lewak s. 1998. Podstawy fizjologii roślin. Pwn, warszawa. 15. kurilčik a., miklušytė-Čanova r., dapkūnienė s., Žilinskaitė s., kurilčik G., 16. tamulaitis G., duchovskis P., Žukauskas a. 2008. In vitro culture of chrysanthemum plantlets using light-emitting diodes. central european Journal of biology, 3(2): 161–167.kurilčik a., miklušytė-Čanova r., Žilinskaitė s., dapkūnienė s., duchovskis P., 17. kurilčik G., tamulaitis G., Žukauskas a. 2007. In vitro cultivation of grape cul-ture under solid-state lighting. sodininkystė ir daržininkystė, 26(3): 235–245.murkovic m., hillebrand a., draxl s., Pfanhauser w. 1999. distribution of fatty 18. acids and vitamin e content in pumpkin seeds (Cucurbita pepo L.) in breeding lines. acta horticulturae, 492: 47–55.ragaee s., el-sayed m., abdel-aal, maher noaman. 2006. antioxidant activity 19. and nutrient composition of selected cereals for food use. food chemistry, 95: 32–38. samuolienė G., Šabajevienė G., urbonavičiūtė a., duchovskis P. 2007. carrot 20. flowering initiation: light effect, photosynthetic pigments, carbohydrates. acta biologica szegediensis, 51(1): 39–42.samuolienė G., Šikšnianienė J. b., duchovskis P., brazaitytė a., ulinskaitė r., 21. baranauskis k. 2004. Šviesos kokybės įtaka valgomųjų morkų fiziologiniams procesams evokacijos bei žiedų iniciacijos tarpsniais. sodininkystė ir daržinin-kystė, 23 (1): 78–87.samuolienė G., duchovskis P., Šikšnianienė J., brazaitytė a., ulinskaitė r., 22. tamulaitis G., bliznikas Z., kurilčik G., Žukauskas a. 2006. flowering initia-tion in carrots by tailoring the illumination spectrum. acta horticulturae, 711: 279–284.samuolienė G., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., duchovskis P. 2008. flowering 23. initiation in carrot and caraway. sodininkystė ir daržininkystė, 27: 17–25.tamulaitis G., duchovskis P., bliznikas Z., breivė k., ulinskaitė r., brazaitytė a., 24. novičkovas a., Žukauskas a., shur m. s. 2004. high-power Leds for plant cul-tivation. Proceedings of sPie, 5 530: 165–173.tamulaitis G., duchovskis P., bliznikas Z., breivė k., ulinskaitė r., brazaitytė a., 25. novičkovas a., Žukauskas a. 2005. high-power light-emitting diode based facility for plant cultivation. Journal of Physics d: applied Physic, 38(17): 3 128–3 187. ulinskaitė r., duchovskis P., brazaitytė a., Jankauskienė J., viškelis P., 26. Šikšnianienė J. b., samuolienė G., Šabajevienė G., bliznikas Z., breivė k., novičkovas a., tamulaitis G., Žukauskas a. 2004. influence of illumination

261

spectrum on growth and quality of onion leaves. sodininkystė ir daržininkystė, 23(3): 44–53.urbonavičiūtė a., Pinho P., samuolienė G., duchovskis P., vitta P., stonkus a., 27. tamulaitis G., Žukauskas a., halonen L. 2007 a. effect of short-wavelength Light on Lettuce growth and nutritional quality. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 157–165.urbonavičiūtė a., Pinho P., samuolienė G., duchovskis P., vitta P., stonkus a., 28. tamulaitis G., Žukauskas a., halonen L. 2007 b. influence of bicomponent com-plementary illumination on development of radish. sodininkystė ir daržininkys-tė, 26(4): 309–316.urbonavičiūtė a., samuolienė G., brazaitytė a., ulinskaitė r., Jankauskienė J., 29. duchovskis P., Žukauskas a. 2008. the possibility to control the metabolism of green vegetables and sprouts using light emitting diode illumination. sodininkystė ir daržininkystė, 27: 83–92.urbonavičiūte a., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P., brazaitytė a., 30. Šikšnianienė J. b., ulinskaitė r., Šabajevienė G., baranauskis k. 2006. the ef-fect of elevated co2 concentration on leaf carbohydrate content and photosynt-hesis in radish. Polish Journal of environmental studies, 15(6): 921–925.wang y., mopper s., hasenstein k. h. 2003. effects of salinity on endoge-31. nous aba, iaa, Ja and sa in iris hexagona. Journal of chemical ecology, 27: 327–342.Гавриленко В. �., Жыгалова Т. В. 2003. �ольшой практикум по фотосинте�у. 32. Москва.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Plant physiological investigations for the high technologiesa. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, a. Brazaitytė, J. Jankauskienė, a. kurilčik, P. duchovskis, a. Žukauskas

Summary

the review of photophysiological investigations performed at the Lithuanian institute of horticulture, Laboratory of plant physiology, are presented. the main directions of researches – the effect of light parameters on the flowering initiation of annual and biennial plants, in vitro plant morphogenesis, photosynthesis system, the dynamics of productivity and metabolism, witch is directly associated with the vegetable yield and quality. valuable results were ob-tained analyzing the effect of solid-state lighting on plants: tailoring the spectral composition it is possible to fate the morphogenetic processes, the trend of metabolism, to accelerate plant development. collaborating with the physicists form the institute of materials science and applied research at vilnius university, national and international patents were subjected; the experimental lighting modules in the manufacturing greenhouses were installed.

key words: solid-state lighting, photomorphogenesis, photosynthesis, metabolism, productivity.

263

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Ekofiziologiniai tyrimai kintančios aplinkos sąlygomis

aušra Brazaitytė1, romualdas Juknys2, Jurga Sakalauskaitė1, Sandra Sakalauskienė1, Sigitas Lazauskas4, Eugenija kupčinskienė3, 5, akvilė Urbonavičiūtė1, Giedrė Samuolienė1, Gintarė Šabajevienė1, raimonda Ulinskaitė1, darius kviklys1, Laisvūnė duchovskienė1, Jūratė Bronė Šikšnianienė1, kęstutis Baranauskis1, Pavelas duchovskis1

1 Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas a.brazaityte@lsdi.lt 2 Vytauto Didžiojo universitetas, Daukanto g. 28, LT-44246 Kaunas 3 Lietuvos žemės ūkio universitetas, LT-53067 Noreikiškės, Kauno r. 4 Lietuvos žemdirbystės institutas, LT-58343 Akademija, Kėdainių r. 5 Kauno medicinos universitetas, Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas.

darbo tikslas – pristatyti ekofiziologinius tyrimus, atliktus kintančios aplinkos sąlygomis Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto augalų fiziologijos laboratorijoje. nuo 2000 m. iki 2008-ųjų laboratorija su tokiomis institucijomis, kaip vytauto didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos miškų institutas, Lietuvos žemdirbystės institutas, botanikos institutas, chemijos institutas bei Geologijos ir geografijos institutas, dalyvavo šiuose Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remtuose projektuose: „kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikis augalams atskirų individų ir populiacijų ly-gmenyje“, „antropogeninių klimato ir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų ir agroekosistemų augmenijai“, „sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės reakcijos į gamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“, „agroekosistemų produktyvumas ir stabilumas kintant klimatui“. vykdant projektus ir atliekant tyrimus, gauti reikšmingi duomenys apie įvairių augalų atsparumą, adaptaciją, konkurencingumą, veikiant kompleksui gamtinių ir antropogeninių veiksnių. tyrimų duomenys paskelbti mokslinėse publikacijose ir tarptautinėse konferencijose bei buvo apgintos daktaro disertacijos.

reikšminiai žodžiai: abiotiniai stresai, augimas, ekofiziologija, produktyvumas.

Įvadas. klimato kaita, stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir ultravioleinės (uv) spinduliuotės srauto augimas, rūgštieji lietūs bei priežemio ozono koncentracijos didė-jimas pastaruoju metu traktuojami kaip svarbiausi antropogeninės veiklos padariniai, sąlygojantys neigiamus augmenijos būklės, produktyvumo bei biologinės įvairovės

264

pokyčius (fishman, 1991; Larcher, 1995; Lichtenthaler, 1996; Jansen ir kt., 1998; reddy ir hodges, 2000; furer, 2003; krupa, 2003; Long ir kt., 2004; iPcc, 2007). spartus ekonomikos vystymasis sąlygoja vis intensyvėjantį antropogeninį poveikį aplinkai regioniniu bei pasauliniu mastu. Šie klausimai yra itin aktualūs ir mūsų šalyje, nes Lietuvos, kaip geografinio europos centro, padėtis tolimųjų užteršto oro pernašų ir regioninių aplinkos taršos procesų atžvilgiu yra labai nepalanki. Globalios klimato kaitos neigiamas poveikis miškų ir agroekosistemų augmenijai mūsų geografinėse platumose taipogi gali pasireikšti itin stipriai (Girgždys ir kt., 1999; ozolincius ir kt., 2005). todėl ir Lietuvoje tapo svarbūs ir aktualūs aplinkos būklės bei klimato pokyčių poveikio įvairių ekosistemų augmenijai tyrimai. tik nustačius svarbiausius antropo-geninių aplinkos pokyčių specifinio ir kompleksinio poveikio dėsningumus, skirtingų rūšių tolerancijos nepalankiems veiksniams ribas bei jų prisitaikymo galimybes, ga-lima parengti veiksmingas regionines neigiamą poveikį mažinančias agrotechnines priemones, optimizuoti pasėlių struktūrą, tręšimo normatyvus, pakoreguoti augalų selekcijos kryptis bei numatyti strategines priemones darniam žemės ūkio vystymuisi besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Į šios srities tyrimus įsitraukė ir Lietuvos sodi-ninkystės ir daržininkystės instituto augalų fiziologijos laboratorija. Pirmasis darbas buvo Lvmsf remtas projektas „kompleksinis gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikis augalams atskirų individų ir populiacijų lygmenyje“. Šiame projekte, be Lsdi, dalyvavo dar trys institucijos – vytauto didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas bei Lietuvos miškų institutas. Projektas 2001 m. buvo pratęstas. 2003–2006 m. vykdytas Lvmsf prioritetinių krypčių projektas „antropogeninių klimato ir aplinkos pokyčių kompleksinis poveikis miškų ir agroekosistemų augmenijai“, be aukščiau minėtų institucijų, dalyvaujant Lietuvos žemdirbystės institutui bei botanikos institutui. 2005–2006 m. Lsdi augalų fiziologijos laboratorija dalyvavo vykdant dar vieną prioritetinės krypties projektą – „sumedėjusių augalų fiziologinės ir biocheminės reakcijos į gamtinių ir antropogeninių veiksnių stresą“. Šiame projekte dar dalyvavo Lietuvos žemės ūkio universitetas, chemijos institutas bei Geologijos ir geografijos institutas. 2007 m. kartu su Lietuvos žemdirbystės institutu dalyvauta Lvmsf projekte „agroekosistemų produktyvumas ir stabilumas kintant klimatui“, o 2008 m. vykdomas projektas „agroekosistemų produktyvumo pokyčiai kintant klimatui“.

darbo tikslas – pristatyti ekofiziologinius tyrimus, atliktus kintančios aplinkos sąlygomis, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto augalų fiziologijos laboratorijoje.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. Pagrindiniai tyrimai vykdyti Lsdi augalų fiziologijos laboratorijos fitotroniniame komplekse. buvo tirti įvairūs miško ir agroe-kosistemų augalai. tyrimų metu buvo atliekami biometriniai matavimai, nustatomas fotosintezės pigmentų kiekis žaliuose augalų lapuose. kai kuriuose bandymuose buvo atliekami fitomonitoringo matavimai, nustatytas hormonų ir cukrų kiekis augaluose

rezultatai. kompleksinis gamtinių i r antropogeninių veiksnių po-veikis augalams atskirų individų i r populiaci jų lygmenyje . Šio projekto tikslas – ištirti kompleksinio gamtinių ir antropogeninių veiksnių bei vidurūšinės konkurencijos poveikio augalams pagrindinius dėsningumus ir augalų atsparumą charakterizuojančių morfologinių, morfofiziologinių, fiziologinių, genetinių ir bio-cheminių rodiklių dinamiką ontogenezės eigoje. Šiam tikslui įgyvendinti buvo iškelti

265

tokie uždaviniai: nustatyti tiriamų augalų rūšių tolerancijos gamtiniams veiksniams (temperatūra, drėgmė) intervalus ir optimaliomis bei nepalankiomis sąlygomis augančių individų atsparumą teršiančioms medžiagoms (kompleksinis gamtinių ir antropoge-ninių veiksnių poveikis), ištirti įvairiu tankumu augančių ir skirtingą statusą turinčių (nustelbti, indiferentiški, dominantai) individų atsparumą gamtiniams veiksniams (žemos temperatūros, drėgmės deficitas) bei aplinkos teršimui (aplinkos rūgštėjimas, sunkieji metalai), ištirti įvairias rūgščių lietų veikimo ypatybes bei jų poveikį tiriamoms augalų rūšims ir augalų atsparumui gamtiniams veiksniams, ištirti globalinio klimato atšilimo (skirtingos temperatūros ir skirtingos co2 koncentracijos) poveikį tiriamoms augalų rūšims bei jų atsparumui gamtiniams veiksniams, ištirti tręšimo (skirtingų biogeninių medžiagų koncentracijų) poveikį augalų atsparumui nepalankiems gamti-niams ir antropogeniniams veiksniams bei nustatyti morfologinius, morfofiziologinius, fiziologinius, genetinius ir biocheminius rodiklius, charakterizuojančius išorinių bei vidinių stresorių poveikį augalams ir jų atsparumą. tyrimai buvo atliekami fitotroninio komplekso kamerose ir vegetacinėje aikštelėje su valgomojo pomidoro veislės ‘svara’ augalais. iš tyrimų medžiagos buvo padarytos tokios bendros išvados: užterštoje aplinkoje augalų tolerancijos sritys abiotiniams veiksniams stipriai deformuojamos ir jų atsparumas gamtiniams veiksniams – žemoms temperatūroms, drėgmės deficitui ir pan. žymiai sumažėja. didelį poveikį augalų atsparumui daro ir kai kurie jų populia-ciniai parametrai – populiacijų tankumas ir konkurencinė įtampa, dėl kurių poveikio sumažėja individų atsparumas nepalankiems išoriniams veiksniams. trąšos gerokai sumažina neigiamą gamtinių ir antropogeninių veiksnių poveikį pomidorų augimui, organogenezei bei kitiems fiziologiniams rodikliams (Juknys ir kt., 2000; brazaitytė ir kt., 2001; duchovskis ir kt., 2001; 2002; sliesaravičius ir kt., 2002; burbulis ir kt., 2003; dukhovskis ir kt. 2003; Духовский ir kt., 2003).

antropogeninių kl imato i r apl inkos pokyčių kompleksinis povei-kis miškų i r agroekosis temų augmenijai . vykdant šį projektą Lsdi augalų fiziologijos laboratorija dalyvavo tiriant tokius klausimus: skirtingo intensyvumo aplinkos veiksnių poveikis tiriamoms miškų ir žemės ūkio augalų rūšims bei tole-rancijos skirtingiems veiksniams ribų nustatymas, įvairių aplinkos veiksnių derinių kompleksinis poveikis augalams bei adaptacijos prie šių veiksnių galimybės ir augalų atsparumo aplinkos veiksnių poveikiui pokyčiai kintant klimato sąlygoms. buvo tirtas substrato rūgštumo, sunkiųjų metalų (kadmio), ozono, ultravioletinės spinduliuotės (uv-b) ir anglies dioksido poveikis. tyrimai atlikti su šiais augalais: vasariniu miežiu ‘aura’, sėjamuoju žirniu ‘ilgiai’, gauruotąja soja ‘Progress’, baltąja balanda, sėjamuo-ju ridikėliu ‘Žara’, valgomąja morka ‘Garduolės 2’, valgomuoju pomidoru ‘svara’, pašariniu motiejuku ‘Gintaras’, raudonuoju dobilu ‘Liepsna’, braške ‘senga sengana’, namine obelimi, namine slyva, paprastuoju persiku, paprastąja pušimi, paprastąja egle, karpotuoju beržu, paprastuoju uosiu, drebule, žaliąja kreisve, sėjamąja pipirne.

Pirmajame tyrimų etape buvo nustatyta skirtingo intensyvumo aplinkos veiksnių poveikis tiriamoms miškų ir žemės ūkio augalų rūšims bei tolerancijos skir-tingiems veiksniams ribos. tyrimų metu išryškėjo, kad plačiausiu tolerancijos substrato rūgštumui diapazonu pasižymi valgomieji ridikėliai, kurie vieninteliai dar sudygo esant substrato ph 1,7. substrato ph 2,9 toleravo vasariniai miežiai, sėjamieji žirniai, valgomieji pomidorai, gauruotosios sojos ir baltosios balandos. siauriausiu tolerancijos

266

substrato rūgštumui diapazonu išsiskyrė raudonieji dobilai ir pašariniai motiejukai. kadmio poveikiui didžiausiu jautrumu išsiskyrė baltosios balandos, raudonieji dobilai bei sėjamieji žirniai. atspariausi kadmio poveikiui buvo vasariniai miežiai. didėjant ozono koncentracijai ore, dėsningai mažėjo tik sėjamųjų žirnių ir valgomųjų ridikėlių biomasė. Prie vidutinio jautrumo ozono poveikiui priskirtini pašariniai motiejukai ir baltosios balandos, o prie sąlygiškai atsparių – vasariniai miežiai, valgomieji pomi-dorai, gauruotosios sojos ir raudonieji dobilai. ozonas nesumažino braškių sausosios biomasės. obelų ūgliai sutrumpėjo tik esant didesnei ozono koncentracijai. braškių ir obelų lapuose chlorofilų kiekis iš esmės sumažėjo esant didesnei ozono koncentracijai. uv-b nedidelės dozės (1–2 kJ per parą) skatino beveik visų tirtų žemės ūkio augalų rūšių augimą ir tai rodo, kad prie tokių dozių augalai yra evoliucijos eigoje prisitai-kę. didžiausiu jautrumu uv-b spinduliuotei pasižymi sėjamieji žirniai, vasariniai miežiai. nustatyta, kad patys atspariausi uv-b poveikiui yra pašariniai motiejukai. Prie sąlygiškai atsparių uv-b poveikiui priskirtini ir raudonieji dobilai, valgomieji ridikėliai, gauruotosios sojos bei baltosios balandos. didėjant co2 koncentracijai ore, visų kultūrinių augalų rūšių augimas gerėjo ir jie suformavo didesnę biomasę. Palankiausiai į didėjantį co2 kiekį reagavo valgomieji ridikėliai, vasariniai miežiai ir raudonieji dobilai. kitoms kultūrinių augalų rūšims maksimali iš tirtų co2 koncentraci-jų (3 000 ppm) jau darė neigiamą poveikį (rančelienė ir kt., 2004 a; 2004 b; bashmakov ir kt., 2005 a; 2005 b; brazaitytė ir kt., 2005 a; 2005 b; 2005 c; 2007 b; Juknys ir kt., 2005; rančelienė ir kt., 2005; baranauskis ir kt., 2006; Juozaitytė ir kt., 2006 a; 2006 b; 2007; 2008; Pilipavičius ir kt., 2006 b; sakalauskaitė ir kt., 2006 a; 2006 b; 2006 e; Švegždienė ir kt., 2006; urbonavičiūtė ir kt., 2006 a; 2006 b; 2006 c; sakalauskienė ir kt., 2007 a; rančelienė, vyšniauskienė, 2008; vyšniauskienė, rančelienė, 2008).

antrajame tyrimų etape buvo nustatyta įvairių aplinkos veiksnių derinių komplek-sinis poveikis augalams bei adaptacijos prie šių veiksnių galimybės. atliekant šiuos tyrimus, adaptaciniu periodu augalai buvo paveikti silpnesnėmis rūgštumo, sunkiųjų metalų (kadmio), ozono, ultravioletinės spinduliuotės (uv-b) koncentracijomis, o pagrindiniu periodu – didesnėmis.

atlikus aplinkos rūgštumo ir sunkiųjų metalų kompleksinio poveikio tyrimus, išryškėjo, kad kryžminė adaptacija substrato rūgštumo ir sunkiųjų metalų poveikiui beveik nevyksta arba pasireiškia labai silpnai. iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad dirvožemyje vyksta sudėtinga rūgščių ir sunkiųjų metalų sąveika ir rūgščioje aplinkoje santykinai padidėja sunkiųjų metalų judriųjų formų, kurios aktyviai veikia augalus, jų dalis. Paveikus augalus silpnos koncentracijos sunkiųjų metalų tirpalais, jie prisitaiko ne tik prie to paties, bet ir prie kito metalo poveikio, tačiau prisitaikymas prie to paties metalo stipresnio poveikio yra žymiai veiksmingesnis. kryžminė adaptacija substrato rūgštumo ir sunkiųjų metalų poveikiui beveik nevyksta arba pasireiškia labai silpnai (brazaitytė ir kt., 2004; 2005; 2006; 2006 a; Januškaitienė ir kt., 2004; ramaškevičienė ir kt., 2004; blažytė ir kt., 2005; 2006; duchovskis ir kt., 2006; ramaškevičienė ir kt., 2006; Šlepetys ir kt., 2006; 2007; 2008).

kompleksinio uv-b ir pažemio ozono poveikio ir augalų prisitaikymo galimy-bių tyrimų metu nustatyta, kad, veikiant augalus uv-b ir ozonu, gana dažnai buvo užfiksuota kryžminė augalų adaptacija, tai yra augalai, paveikti vieno veiksnio, tapo atsparesni ir kito veiksnio poveikiui. Plastiškiausios šiuo atžvilgiu pasirodė esančios

267

gauruotosios sojos. Gana dažnai kryžminės adaptacijos reiškinys buvo nustatytas ir vasarinių miežių bei sėjamųjų žirnių atvejais. kitos tirtos augalų rūšys pasirodė mažiau plastiškos (raklevičienė ir kt., 2005; 2006; dėdelienė ir kt., 2006; rančelienė ir kt., 2006; brazaitytė ir kt., 2007 a).

anglies dvideginio koncentracijos ir temperatūros pokyčių kompleksinio poveikio tyrimai atlikti vadovaujantis numatytais šiltnamio reiškinį skatinančių dujų emisijos augimo pagrindiniais scenarijais ir klimato kaitos prognostiniais modeliais (iPcc, 2001), pagal kuriuos labiausiai tikėtinas klimato pasikeitimų iki šio amžiaus pabaigos variantas yra toks – anglies dvideginio koncentracija ore turėtų padidėti apie 2 kartus (apytikriai iki 700 ppm), o oro temperatūra mūsų platumose turėtų padidėti vidutiniš-kai 4 °c. kadangi Lietuvoje galimas klimato kaitos poveikis populiariausiems žemės ūkio augalams beveik netyrinėtas, šiuose tyrimuose apsiribota pačiais paprasčiausiais tyrimų scenarijais: kontrolė – dabartinė temperatūra ir dabartinis co2 kiekis (+21 °c dieną / +14 °c naktį, 350 ppm co2), dabartinė temperatūra ir dvigubai padidintas CO2 kiekis (+21 °c dieną / +14 °c naktį, 700 ppm co2), padidinta keturiais laips-niais temperatūra dieną ir dviem laipsniais naktį bei dabartinis co2 kiekis (+25 °c dieną / +16 °c naktį, 350 ppm co2), padidinta keturiais laipsniais temperatūra dieną ir dviem laipsniais naktį bei dvigubai padidintas co2 kiekis (+25 °c dieną / +16 °c naktį, 700 ppm co2), tai yra pagal prognozes tai labiausiai tikėtinas klimato atšilimo variantas mūsų amžiaus pabaigoje. skirtingų augalų rūšių reakcija į diferencijuotą ir kompleksinį padidėjusios anglies dioksido koncentracijos ir temperatūros poveikį yra gana skirtinga, tačiau daugumai tirtų rūšių anglies dioksido ir temperatūros sąveika buvo reikšminga ir augalai geriausiai augo padidėjusios temperatūros ir padidėjusios CO2 koncentracijos atveju (Juknys ir kt., 2006; Pilipavičius ir kt., 2006 a).

Paskutiniame tyrimų etape buvo tirti augalų atsparumo aplinkos veiksnių poveikiui pokyčiai kintant klimato sąlygoms. vienas svarbiausių klausimų, kuris iškyla nagrinė-jant kompleksinį įvairių aplinkos ir klimato veiksnių poveikį augalams yra toks – kaip keisis augalų atsparumas aplinkos veiksniams šylant klimatui. Pagrindiniai tyrimai buvo vykdyti siekiant išsiaiškinti augalų atsparumo pažemio ozono ir ultravioletinės spin-duliuotės (uv-b) poveikiui pokyčius šylant klimatui. tyrimai parodė, kad daugumos tirtų augalų rūšių atsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėja ir ozono koncentracijos optimumas persistumia didesnės ozono koncentracijos link, tačiau šių pokyčių dydis skirtingoms augalų rūšims yra labai skirtingas. didžiausi reakcijos į ozono poveikį, šylant klimatui, skirtumai užfiksuoti sėjamųjų žirnių atveju. Žymiai padidėjęs atsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis užfiksuo-tas ir valgomųjų ridikėlių, gauruotųjų sojų, raudonųjų dobilų, pašarinių motiejukų ir sėjamųjų pipirnių. tuo tarpu valgomųjų pomidorų, baltųjų balandų ir žaliųjų kreisvių atsparumas ozono poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėjo ne taip ryškiai, o vasarinių miežių reakcija į ozono poveikį atšilusio klimato sąlygomis beveik nepasi-keitė (ramaškevičienė ir kt., 2008; sakalauskaitė ir kt., 2008 a).

skirtingų augalų rūšių atsparumas uv-b poveikiui atšilusio klimato sąlygomis pasikeičia labai skirtingai, tačiau daugumos tirtų augalų rūšių atsparumas sumažėja arba beveik nepakinta. vertinant uv-b poveikį sausai augalų biomasei, atšilusio klimato są-lygomis atsparumas uv-b spinduliuotei statistiškai iš esmės sumažėjo vasarinių miežių, sėjamųjų žirnių, valgomųjų ridikėlių ir sėjamųjų pipirnių atvejais, o raudonųjų dobilų,

268

pašarinių motiejukų ir gauruotųjų sojų atsparumas uv-b poveikiui atšilusio klimato sąlygomis beveik nepakito. tačiau baltųjų balandų ir valgomųjų pomidorų atsparumas uv-b poveikiui atšilusio klimato sąlygomis padidėjo ir santykiniai jų biomasės nuos-toliai dėl uv-b poveikio buvo mažesni nei dabartinio klimato sąlygomis.

sumedėjusių augalų f iz iologinės i r biocheminės reakci jos į gam-t inių i r antropogeninių veiksnių s t resą . Šio projekto tikslas – nustatyti na-minės obels morfofiziologinių, biocheminių pokyčių dėl antropogeninių veiksnių įtakos ypatumus ir šių rodiklių kaitos priklausomumą nuo kitų negyvųjų ir gyvųjų veiksnių (temperatūros, drėgmės, mikroorganizmų gausumo, konkurencijos). tyrimo objektu pasirinkta naminės obels veislė ‘Paprastasis antaninis’. Projekto tikslams pa-siekti buvo atlikti keli tyrimai. buvo tirti prie gamyklų augančių naminių obelų mor-fologiniai, fiziologiniai rodikliai. obelų lapai surinkti soduose prie ab „mažeikių nafta“ (šiaurės rytų kryptimi nuo gamyklos 2,5 km atstumu), prie ab „akmenės ce-mentas“ (2 km atstumu nuo gamyklos į šiaurės rytus), prie ab „achema“ (2,5 km atstumu nuo gamyklos į šiaurės rytus) bei babtų sode (kontrolinis variantas). Juose buvo nustatyta fotosintezės pigmentų, mitybinių makroelementų, mikroelementų bei nebūdingų mitybai sunkiųjų elementų kiekiai, ligų ir kenkėjų, pažeidžiančių obelų la-pus, gausumas ir intensyvumas bei nustatytas kamieno žievės ph. Lsdi bazėje buvo tiriama obelų konkurencinė įtampa, vandens trūkumo bei žemų temperatūrų poveikis obelims. atliekant šiuos tyrimus įvertinti tokie rodikliai: chlorofilų fluorescencija, fotosintezės pigmentų, fitohormonų, cukrų kiekio kitimai. Pašalimui įvertinti taikyta 9 balų skalė.

tiriant prie gamyklų augančių naminių obelų lapų morfologinius bei fiziologinius rodiklius nustatyta, kad n trūkumas paskatino P kaupimąsi obelų lapuose. Pramonės rajonuose nustatyti gerokai mažesni mn, cu, b kiekiai obelų lapuose. obelys, au-gančios naftos perdirbimo gamyklos rajonuose, žymiai daugiau kaupia ca, ni, ba ir v. dėl azoto trąšų gamyklos poveikio obelys daugiau kaupia fe, mo, v, ti, Pb. Prie cemento gamyklos augančios obelys nežymiai daugiau kaupia mg, ca, fe ir al. Prie ab „akmenės cementas“ bei ab „achema“ obelų lapuose nustatytas padidėjęs fo-tosintezės pigmentų kiekis, o prie ab „mažeikių nafta“ – sumažėjęs. visuose taršos regionuose (naujosios akmenės, Jonavos ir mažeikių) ligų ar kenkėjų pažeistų obelų lapų yra žymiai daugiau nei babtų apylinkėse.

obelų konkurencinės įtampos tyrimai parodė, kad visuose tirtuose intensyviai auginamo obelų sodo tankių ir vainikų formų deriniuose fotosintezės pigmentų kiekiai ir santykiai lapuose yra pakankami ir nelimituoja fotosintezės. Pagal fluorescencinių rodiklių kitimą nustatyta, kad didesnė medžių konkurencija dėl tankumo veikia kaip stresas ir atvira v forma užtikrina optimalų šviesos pasiskirstymo lygį, kuris lemia didelį fotocheminį efektyvumą vaismedžių lapuose. fitohormonų ir cukrų sistemos jautriai ir tendencingai reaguoja į konkurencinės įtampos poveikį. mažėjant atstumams tarp vaismedžių, aba, iaa ir zeatino kiekis obelų pumpuruose didėja. mažėjant atstumams tarp vaismedžių, cukrų kiekis obelų žievėje mažėja. vandens trūkumo poveikio obelims tyrimai parodė, kad poskiepiai m.26, m.9, P 2 ir b.396 buvo jautriausi sausros stresui, o poskiepiai P 22, b.118, P 60 ir sėklinis buvo atspariausi sausros stresui. tiriant žemų temperatūrų poveikį obelims nustatyta, kad įvairių veislių ir selekcinių numerių obelų pirmamečiai ūgliai, paimti iš selekcinių ir kolekcinių sodų, buvo mažai pažeisti, jų

269

pašalimas įvertintas vidutiniškai 2–3 balais, o daugumas tirtų medžių buvo visiškai nepažeisti. ištyrus perspektyvių selekcinių numerių su įvairiais poskiepiais pašalimą, nustatyta, kad obelys su P 60 poskiepiu pašąla mažiausiai (duchovskis ir kt., 2005; duchovskienė ir kt., 2006 a; 2006 b; sakalauskaitė ir kt., 2006 c; 2006 d; Šabajevienė ir kt., 2005; 2006 a; 2006 b, sakalauskaitė ir kt., 2007; 2008 b).

agroekosis temų produktyvumas i r s tabi lumas kintant kl imatui . tyrimų tikslas buvo ištirti svarbiausių besikeičiančio klimato veiksnių – temperatūros ir drėgmės režimo – įtaką lauko augalų ir agrosistemų produktyvumui bei stabilumui, įvertinti modeliavimo bei adaptacijos priemonių taikymo galimybes. Lsdi augalų fiziologijos laboratorija dalyvavo tiriant kompleksinį temperatūros ir drėgmės režimo (bei padidinto co2 kiekio) poveikį svarbiausiems lauko augalams ir jo modeliavimo bei prognozavimo galimybes konkrečiomis pedoklimatinėmis sąlygomis. tyrimai atlikti su vasarinio miežio veislės ‘Luokė’, vasarinio rapso veislės ‘Landmark’, sė-jamamojo žirnio veislės ‘Pinokio’, valgomojo ridikėlio veislės ‘Žara’, paprastojo kukurūzo veislės ‘simon’ augalais. Palaikant du temperatūros režimus (+21/16 °c ir +30/23 °c dieną/naktį), buvo tirtas normalaus (40–45 %) substrato drėgnio ir saus-ros (< 10 %) efektas. tyrimų metu nustatyta, kad reguliuojamo klimato sąlygomis drėgmės trūkumas, esant aukštesnėms temperatūroms, darė neigiamą įtaką vasarinių miežių, rapsų, žirnių, kukurūzų ir ridikėlių augalų fotosintezės sistemai, tačiau šio poveikio pobūdis ir mastai priklausė nuo augalo rūšies. angliavandenių metabolizmo sistema dalyvauja ir reaguoja į stresą generavimo ir adaptacijos procesuose. Šie kom-pensaciniai mechanizmai buvo ryškesni jaunuose (iii–iv organogenezės etapas) ridi-kėlių ir vasarinių miežių augaluose, juose cukrų metabolizmo sistema lankstesnė, jie geriau prisitaikė prie pakitusių temperatūros ir drėgmės režimo sąlygų. fitohormonų metabolizmas dėsningai reaguoja į abiotinį stresą: abscizo rūgšties ir zeatino santykis augaluose parodė, kad jauni augalai (iii–iv organogenezės etapas) jautresni padidin-tos temperatūros poveikiui, tačiau vėliau (vi–vii organogenezės etapas) jie yra ypač jautrūs vandens trūkumui (sakalauskienė ir kt., 2007 b; 2008 a; 2008 b).

išvados. tyrimai, atlikti vykdant aukščiau minėtus projektus, parodė, kad klimato šiltėjimas, co2, ozono bei kitų dujų koncentracijų, uv-b spinduliuotės didėjimas yra lydimas sausrų bei gruntinių vandenų lygio mažėjimo ir neigiamai veikia agroekosis-temas, o ypač lepius sodo ir daržo augalus. dabartiniu klimato ir aplinkos veiksnių kaitos etapu sodo ir daržo augalai savaime susitvarko su padidėjusia anglies dvide-ginio koncentracija, tačiau pramoninė tarša, padidėjusi ozono koncentracija bei kiti nepalankūs aplinkos veiksniai gali žymiai sumažinti šių augalų produktyvumą, o ypač produkcijos kokybę. klimato sąlygų pakeisti negalime, tačiau tinkamai parinkdami augalus ar jų veisles, taikydami atitinkamas auginimo technologijas, galime gerokai sumažinti nuostolius dėl klimato kaitos. taigi – tokio pobūdžio ekofiziologiniai tyrimai bus svarbūs ir ateityje.

Pastaba. Projektus rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

Gauta 2008-07-03 Parengta spausdinti 200807-14

270

Literatūra

baranauskis k., sakalauskaitė J., brazaitytė a., samuolienė G., Šabajevienė G., 1. Šikšnianienė J. b., urbonavičiūtė a., duchovskis P. 2006. Performance of carrot photosynthetic system under subambient uv-b levels. sodininkystė ir daržinin-kystė, 25(2): 84–90.bashmakov d. i., Lukatkin a. s., duchovskis P., brazaitytė a. 2005 a. the effect 2. of heavy metals on cucumber growth parameters. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 91–96.bashmakov d. i., Lukatkin a. s., revin v. v., duchovskis P., brazaitytė a., 3. baranauskis k. 2005 b. Growth of maize seedlings affected by different concen-trations of heavy metals. ekologija, 3: 22–27.blažytė a., dėdelienė k., Juknys r., martinavičienė J., brazaitytė a., 4. duchovskis P. ramaškevičienė a. 2005. kadmio ir vario poveikis ir augalų adaptacija prie šių metalų. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 113–121.blažytė a., Juknys r., Januškaitienė i.5. 2006. vasarinių miežių adaptacijos prie sunkiojo metalo ir rūgščios terpės poveikio trukmės tyrimai. sodininkystė ir dar-žininkystė, 25(2): 147–156.brazaitytė a., blažytė a., Šikšnianienė J. b., samuolienė G., ulinskaitė r., 6. Juknys r., duchovskis P. 2004. Pomidorų fotosintetinių pigmentų sistemos adaptacija prie kompleksinio antropogeninių aplinkos veiksnių poveikio. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 133–143.brazaitytė a., duchovskis P., Januškaitienė i., Juknys r. 2005 a. Possibilities 7. of phytomonitoring to determine reaction of plant adaptivity to anthropogenic stress. sodininkystė ir daržininkystė, 24(1): 57–64.brazaitytė a., duchovskis P., Juknys r., Žukauskaitė i. 2001. influence of unfa-8. vourable natural factors and pollutants on the complex of tomato photosynthetic pigments. biologija, 2: 4–7.brazaitytė a., Juknys r., sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. b., Januškaitienė i., 9. dėdelienė k., sliesaravičius a., ramaškevičienė a., Juozaitytė r., Šlepetys J., kadžiulienė Ž., Lazauskas s., duchovskis P. 2006 a. Žemės ūkio augalų foto-sintezės pigmentų sistemos tolerancija ozono ir uv-b spinduliuotės sukeltam stresui. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 14–24.brazaitytė a., sakalauskaitė J., duchovskis P., Juknys r., Šikšnianienė J. b., 10. Lukatkin a. s., revin v. v., samuolienė G., ulinskaitė r., baranauskis k., Šabajevienė G., navarskaitė L., strakšas v. 2005 b. response of radish pigments system to anthropogenic factors. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 440–447.brazaitytė a., sakalauskaitė J., duchovskis P., Juknys r., Šikšnianienė J. b., 11. Lukatkin a. s., samuolienė G., ulinskaitė r., baranauskis k., Šabajevienė G., navarskaitė L., strakšas v. 2005 c. antropogeninių veiksnių poveikis ridikėlių augimo parametrams. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 84–90. brazaitytė a., sakalauskaitė J., duchovskis P., Šikšnianienė J. b., samuolienė G., 12. ulinskaitė r., baranauskis k., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., navarskaitė L., strakšas v. 2006 b. valgomojo ridiko adaptacija prie kompleksinio rūgštaus subs-trato ir kadmio jonų poveikio. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 161–169.

271

brazaitytė a., sakalauskaitė J., duchovskis P., Šikšnianienė J. b., samuolienė G., 13. ulinskaitė r., baranauskis k., urbonavičiūtė a., Šabajavienė G., Gelvonauskis b., uselis n., vagusevičienė i. 2007 a. braškių ‘senga sengana’ prisitaikymas prie diferencijuoto ir kompleksinio uv-b spinduliuotės ir ozono poveikio. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 34–44.brazaitytė a., sakalauskaitė J., samuolienė G., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., 14. Lukatkin a., kolmykova t., Šikšnianienė J. b., baranauskis k., Gelvonauskis b., sakalauskienė s., klimas e., duchovskis P. 2007 b. ‘senga sengana’ braškių re-akcija į ozono stresą. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 45–54.burbulis n., sliesaravičius a., ramaškevičienė a., duchovskis P., brazaitytė a., 15. Juknys r., Žukauskaitė i. 2003. antropogeninių stresorių poveikis skirtingų gy-vybinių formų augalų šaknų augimui. sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 113–124.dėdelienė k., brazaitytė a., stankevičiūtė s. 2006. vasarinių miežių adaptacija 16. prie diferencijuoto ir kompleksinio uv-b ir ozono poveikio. sodininkystė ir dar-žininkystė, 25(2): 107–117.duchovskienė L., kviklys d., Šiksnianienė J. b., sakalauskaitė J. 2006 a. 17. diversity of apple diseases and pests at industrial polluted areas in Lithuania. Plant Protection manual of Proceeding issue, 30(1): 217–219.duchovskienė L., sakalauskaitė J., kviklys d., Šiksnianienė J. b., kupčinskienė e. 18. 2006 b. obelų ligų ir kenkėjų plitimo įvertinimas skirtingos pramoninės taršos rajonuose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 114–123.duchovskis P., brazaitytė a., Juknys r., Januškaitienė i., sliesaravičius a., 19. ramaškevičienė a., burbulis n., Šikšnianienė J. b., baranauskis k., duchovskienė L., stanys v., bobinas Č. 2006. changes of physiological and genetic indices of Lycopersicon esculentum mill. by cadmium under different acidity and nutrition. Polish Journal of environmental studies, 15(2): 235–242.duchovskis P., brazaitytė a., Juknys r., Žukauskaitė i., sliesaravičius a. 2001. 20. ekologinių veiksnių poveikis pomidorų organogenezei. sodininkystė ir daržinin-kystė, 20(4)-1: 35–46.duchovskis P., brazaitytė a., Juknys r., Žukauskaitė i., sliesaravičius a. 2002. 21. kompleksinis antropogeninių veiksnių poveikis pigmentų kiekiui pomidorų la-puose. sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 111–118.duchovskis P., Šikšnianienė J. b., duchovskienė L., kviklys d., sakalauskaitė J., 22. deltuvas r., kupčinskiene e. 2005. Pramoninės taršos poveikis obelų fotosinte-tiniams pigmentams ir atsparumui ligoms bei kenkėjams. sodininkystė ir darži-ninkystė, 24(4): 65–69. dukhovskis P., Juknys r., brazaityte a., Zukauskaite i. 2003. Plant response to 23. integrated impact of natural and anthropogenic stress factors. russian Journal of Plant Physiology, 50(2): 147–154.fishman J. 1991. the global consequences of increasing tropospheric ozone con-24. centrations. chemosphere, 22(7): 685–695.furer J. 2003. agroecosystem response to combinations of elevated co25. 2, ozo-ne, and global climate change. agriculture, ecosystems and environment, 97: 1–20.

272

Girgždys a., Šopauskienė d., Giedraitis b., milukaitė a., Perkauskas d., 26. mikelinskienė a., senuta k., Žukauskas a., Jaskelevičius b., Žiugžda v. J., stumbras a., Girgždienė r., Lujanas v., Zdanavičius k., kazlauskas a. 1999. atmosferos oro tarša ir jos sklaida. Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste. vilnius.iPcc (international Panel of climate change), climate change 2001. www.27. ipcc.ch/ iPcc (international Panel of climate change), climate change 2007. www.28. ipcc.ch/ Jansen m. a. k., Gaba v., Grreeberg b. m. 1998. higher plants and uv-b ra-29. diation: balancing damage, repair and acclimation. trends in Plant science, 3: 131–135.Januškaitienė i., Juknys r., brazaitytė a., duchovskis P. 2004. the fertilizati-30. on impact on tomato resistance to substrate acidity and heavy metal cadmium. environmental research, engineering and management, 3(29): 44–50.Juknys r., dėdelienė k., martinavičienė J., blažytė a., duchovskis P., 31. Šikšnianienė J. b., brazaitytė a. 2005. vasarinių miežių (Hordeum sativum L.) jautrumo ultravioletinei(uv-b) spinduliuotei tyrimai. sodininkystė ir daržinin-kystė, 24(2): 97–104.Juknys r., duchovskis P., sliesaravičius a., Šlepetys J., martinavičienė J., 32. brazaitytė a., Juozaitytė r., Lazauskas s., dėdelienė k., sakalauskaitė J., romaneckienė r., kadžiulienė Ž., Januškaitienė i. 2006. anglies dioksido ir temperatūros diferencijuotas bei kompleksinis poveikis žemės ūkio augalams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 3–13.Juknys r., Žukauskaitė i., duchovskis P., brazaitytė a. 2000. integrated impact 33. of low temperatures and pollutants on tomato growth. sodininkystė ir daržinin-kystė, 19(3-1): 55–65.Juozaitytė r., ramaškevičienė a., sliesaravičius a., brazaitytė a., duchovskis P., 34. burbulis n. 2007. Growth and physiological features of pea (Pisum sativus L.) of different morphotypes under ozone exposure. biologija, 53(3): 71–74.Juozaitytė r., ramaškevičienė a., sliesaravičius a., burbulis n., duchovskis P., 35. brazaitytė a., samuolienė G. 2006 a. sėjamojo žirnio (Pisum sativum L.) fiziolo-ginė ir biocheminė reakcija į ozono sukeltą stresą. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 53–60.Juozaitytė r., ramaškevičienė a., sliesaravičius a., burbulis n., kuprienė r., 36. Liakas v., blinstrubienė a. 2008. effects of uv-b radiation on photosynthesis pigment system and growth of pea (Pisum sativum L.). sodininkystė ir daržinin-kystė, 27(2): 179–186.Juozaitytė r., ramaškevičienė a., sliesaravičius a., Pranaitis P. 2006 b. kadmio 37. poveikis sėjamojo žirnio (Pisum sativum L.) augimui ir pašaknio mikroorganiz-mams. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 157–164.krupa s. 2003. atmosphere and agriculture in the new millennium. environmental 38. Pollution, 126: 293–300. Larcher w. P. 1995. Physiological plant ecology. springer-verlag, n. y. 39.

273

Lichtenthaler h. k. 1996. vegetation stress: an introduction to the stress concept 40. in plants. Plant Physiology, 148: 4–46.Long s. P., ainsworth e. a., rogers a., ort d. r. 2004. rising atmospheric 41. carbondioxide: plants face the future. annual review of Plant biology, 55: 591–628.ozolincius r., stakenas v., serafinaviciute b. 2005. meteorological factors and air 42. pollution in Lithuanian forests: Possible effects on tree condition. environmental Pollution, 137: 587–595.Pilipavičius v., romaneckiene r., ramaskeviciene a., sliesaravicius a. 2006 a. 43. effect of co2 and temperature combinations on Chenopodium album L. early growth. agronomy research, 4 (special issue): 311–316.Pilipavičius v., romaneckiene r., ramaskeviciene a., sliesaravicius a. 2006 b. 44. dependence of weed seed germination, root and sprout formation on different acidity environment. vagos, 71(25): 99–107.raklevičienė d., duchovskis P., Švegždienė d., rančelienė v., brazaitytė a. 45. 2005. response of cress (Lepidium sativum L.) seedlings to impact of ultravi-olet-b and to elevated ozone levels under controlled environmental conditions. acta Physiologiae Plantarum, 27(4) (supplement): 83–84.raklevičienė d., Švegždienė d., Losinska r., stanevičienė r. 2006. 46. ultravioleto-b spinduliuotės ir ozono kompleksinis poveikis sėjamosios pipirnės augimui ir morfogenezei. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 61–73ramaškevičienė a., burbulis n., duchovskis P., sliesaravičius a., Pilipavičius v., 47. kuprienė r., blinstrubienė a., urbonavičiūtė a., sakalauskaitė J., baranauskis k. 2006. impact of substrate acidity and heavy metals (cu, cd) on pea plants growth and pollen germination. ekologija, 2: 8–14.ramaškevičienė a., Juozaitytė r., sliesaravičius a., venskutonienė e., 48. Žilėnaitė L. 2008. ozone influence on photosynthesis pigments system and growth of soya (Glycine max (L.) merr.) under warming climate conditions. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 187–197.ramaškevičienė a., sliesaravičius a., Pilipavičius v., burbulis n. 2004. effect 49. of different anthropogenic factors on pollen germination. sodininkystė ir darži-ninkystė, 23(2): 291–301.rančelienė v. 2004 a. Photoreactivation activity of the sunlight and its compa-50. rison with dna lesions induced by artificial uv in plants. biologija, 2 (2 prie-das): 13–15.rančelienė v., vyšniauskienė r. 2008. 51. reaction of model plant Crepis capil-laris to stress-inducing factors ozone and uv-b. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 129–137.rančelienė v., Šlekytė k.,52. cieminis k. 2004 b. evaluation of solar uv damage to crepis capillaris by chromosome aberration test. environmental toxicology, 19(4): 442–444.rančelienė v., vyšniauskienė r., Jančys Z., Šlekytė k.53. 2005. action of uv-b on Crepis capillaries (L.) wallr. plants in controlled environmental conditions. biologija, 3: 74–80.

274

rančelienė v., vyšniauskienė r., Šlekytė k., radžiūnienė-Paukštienė a. 2006. 54. kompleksinis uv-b ir ozono poveikis žaliajai kreisvei (Crepis capillaries (L.) wallr). sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 165–173.reddy k. r., hodges h. f. (eds). 2000. climate change and global crop produc-55. tivity. wallingford: cab international. sakalauskaitė J., brazaitytė a., duchovskis P., samuolienė G., urbonavičiūtė a., 56. Šabajevienė G., Šikšnianienė J. b., baranauskis k. 2006 a. morkų fotosintetinės sistemos reakcija į didėjančią anglies dioksido (co2) koncentraciją. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 123–129.sakalauskaitė J., brazaitytė a., samuolienė G., urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., 57. Šikšnianienė J. b., baranauskis k., Gelvonauskis b., duchovskis P. 2006 b. obelų fotosintetinės sistemos reakcija į ozono sukeltą stresą. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 99–106.sakalauskaitė J., brazaitytė a., urbonavičiūtė a., samuolienė G., Šabajevienė G., 58. sakalauskienė s., duchovskis P. 2008 a. radish response to distinct ozone ex-posure and to its interaction with elevated co2 concentration and temperature. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 151–160.sakalauskaitė J., duchovskis P., Šiksnianienė J. b., kviklys d., duchovskienė L., 59. urbonavičiūtė a., Šabajevienė G., kupčinskienė e., stiklienė a., radzevičius a., taraškevičius r., Zinkutė r. 2006 c. nutritional diagnosis, of apple-trees growing in the regions with different industrial emissions. 3rd international conference in Lithuania “metals in the environment”. abstracts. vilnius, 171–172.sakalauskaitė J., kupčinskienė e., kviklys d., duchovskienė L., urbonavičiūtė a., 60. Šabajevienė G., stiklienė a., Šikšnianienė J. b., taraškevičius r., radzevičius a., Zinkutė r., duchovskis P. 2008 b. nutritional diagnosis of apple-tree growing in the nitrogen fertilizer factory region. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 111–119.sakalauskaitė J., kviklys d., Lanauskas J., duchovskis P. 2006 d. biomass pro-61. duction, dry weight partitioning and leaf area of apple rootstocks under drought stress. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 283–291.sakalauskaitė J., stanienė G., stanys v., duchovskis P., samuolienė G., 62. baranauskis k., urbonavičiūtė a., revin v., Lukatkin a. 2006 e. cadmium resi-stance of apple rootstocks m.9 and b.396 in vitro. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 273–282.sakalauskaitė J., Šikšnianienė J. b., kviklys d., urbonavičiūtė a., samuolienė G., 63. Šabajevienė G., Lanauskas J., duchovskis P. 2007. sausros sukelto streso povei-kis obelų poskiepių fitohormonų sistemos kitimui. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 35–44.sakalauskienė s., sakalauskaitė J., brazaitytė a., duchovskis P., urbonavičiūtė a., 64. Šikšnianienė J. b., samuolienė G., Šabajevienė G., baranauskis k. 2007 a. Padidintos CO2 koncentracijos poveikis ridikėlių fiziologiniams rodikliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 136–141.

275

sakalauskienė s., Šabajevienė G., duchovskis P., Lazauskas s., urbonavičiūtė a., 65. brazaitytė a., samuolienė G., ulinskaitė r., sakalauskaitė J., Povilaitis v. 2007 b. skirtingo drėgmės ir temperatūros režimo kompleksinis poveikis žemės ūkio augalų augimo rodikliams. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 317–325.sakalauskienė s., Šabajevienė G., Lazauskas s., brazaitytė a., samuolienė G., 66. urbonavičiūtė a., sakalauskaitė J., ulinskaitė r., duchovskis P. 2008 a. complex influence of different humidity and temperature regime on pea photo-synthetic indices in vi–vii organogenesis stages. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 199–207.sakalauskienė s., Šabajevienė G., Lazauskas s., brazaitytė a., samuolienė G., 67. urbonavičiūtė a., sakalauskaitė J., ulinskaitė r., duchovskis P. 2008 b. skirtingo drėgmės ir temperatūros režimo kompleksinis poveikis ridikėlių foto-sintetiniams rodikliams iii–iv organogenezės etapuose. sodininkystė ir darži-ninkystė, 27(1): 97–104.slepetys J., siksnianiene J. b., brazaityte a., kadziuliene Z., duchovskis P. 2008. 68. integrated effects of acid substratum and heavy metals (copper and cadmium) on red clover. agronomijas vēstis (Latvian Journal of agronomy), 10: 175–180.sliesaravičius a., ramaškevičienė a., burbulis n., duchovskis P. 2002. 69. ekologinių veiksnių poveikis pomidorų (Lycopersicon esculentum mill.) šaknų formavimuisi. sodininkystė ir daržininkystė, 21(1): 54–62.Šabajevienė G., sakalauskaitė J., Šlapakauskas v., uselis n., duchovskis P. 70. 2006 a. chlorophyll fluorescence characteristics of cultivar ‘auksis’ on rootstocks P 22 and P 60 in high density orchards of different construction. sodininkystė ir daržininkystė, 25(3): 364–370.Šabajevienė G., uselis n., duchovskis P.71. 2005. Auksio obelų fotosintezės pi-gmentų tyrimai įvairių konstrukcijų intensyviuose soduose. sodininkystė ir dar-žininkystė, 24(4): 57–64.Šabajevienė G., uselis n., duchovskis P. 2006 b. 72. Auksis veislės obelų su P 22 poskiepiu fotosintetinės pigmentų sistemos formavimasis įvairių konstrukcijų soduose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 23–28.Šlepetys J., Šikšnianienė J. b., brazaitytė a., kadžiulienė Ž., duchovskis P. 2006. 73. raudonųjų dobilų adaptacija prie kompleksinio rūgštaus substrato ir kadmio bei vario jonų poveikio. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 125–137.Šlepetys J., Šikšnianienė J. b., kadžiulienė Ž., brazaitytė a., duchovskis P. 74. 2007. aukštesnės temperatūros, rūgštaus substrato bei kadmio ir vario poveikis mėlynžiedėms liucernoms. Žemdirbystė, 94(3): 47–59.Švegždienė d., raklevičienė d., koryznienė d. 2006. ultravioleto-b spindu-75. liuotės poveikis sėjamosios pipirnės lapų genezei. sodininkystė ir daržininkystė, 25(2): 190–200.urbonavičiūtė a., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P. 2006 a. ozono 76. ir uv-b spinduliuotės poveikis morkų fitohormonų sistemai. sodininkystė ir dar-žininkystė, 25(2): 138–146.urbonavičiūtė a., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P., brazaitytė a., 77. Šikšnianienė J. b., ulinskaitė r., Šabajevienė G., baranauskis k. 2006 b. the

276

effect of elevated co2 concentration on leaf carbohydrate content and photosynt-hesis in radish. Polish Journal of environmental studies, 15(6): 921–925. urbonavičiūtė a., ulinskaitė r., samuolienė G., sakalauskaitė J., duchovskis P., 78. brazaitytė a., Šikšnianienė J. b., Šabajevienė G., baranauskis k. 2006 c. the response of radish phytohormone system to ozone stress. sodininkystė ir darži-ninkystė, 25(1): 170–176.vyšniauskienė r., rančelienė v. 2008. changes in the activity of antioxidant en-79. zyme superoxide dismutase in Crepis capillaris plants after the impact of uv-b and ozone. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 209–214.Духовский П., Юкнис Р., �ра�айтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас- П., Юкнис Р., �ра�айтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас-П., Юкнис Р., �ра�айтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас- Р., �ра�айтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас-Р., �ра�айтите А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас- А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас-А., Жукаускайте И. 2003. Реакция рас- И. 2003. Реакция рас-И. 2003. Реакция рас-80. тений на комплексное во��ействие приро�ных и антропогенных стрессо-ров. �и�иология растений, 50(2): 165–173.

SODININKYSTĖ ir darŽININKYSTĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Ecophysiological investigations under conditions of changing environmenta. Brazaitytė, r. Juknys, J. Sakalauskaitė, S. Sakalauskienė, S. Lazauskas, E. kupčinskienė, a. Urbonavičiūtė, G. Samuolienė, G. Šabajevienė, r. Ulinskaitė, d. kviklys, L. duchovskienė, J. B. Šikšnianienė, k. Baranauskis, P. duchovskis

Summary

the aim of work was to present ecophysiological investigations under conditions of changing environment carried out at the Laboratory of Plant Physiology, Lih. from 2000 till 2008 laboratory with such institutions as vytautas magnus university, Lithuanian university of agriculture, Lithuanian forest research institute, Lithuanian institute of agriculture, institute of botany, institute of chemistry and institute of Geology and Geography participated in these projects, which were supported by Lithuanian state science and studies foundation: “integrated influence of natural and anthropogenic factors on plants in the level of different individuals and populations”, “integrated influence of anthropogenic, climate and environment changes on the forest and agro-ecosystem vegetation”, “Physiological and biochemical response of woody plants to natural and anthropogenic stressors” and “Productivity and stability of agro ecosystems under climate change”. during investigations were obtained important results about resistance, adaptivity and competitive ability of various plants under effect of complex natural and anthropogenic factors. data of investigations were published in scientific publications, present in international scientific conferences. it was defended Phd thesis.

key words: abiotic stress, growth, ecophysiology, productivity.

277

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo, naudojant internetinę sistemą „iMEtoS®sm“, modulių efektyvumas

Laimutis raudonis, alma Valiuškaitė, Elena SurvilienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas l.raudonis@lsdi.lt

2006–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) soduose ir daržovių pasėliuose tirtas sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo modulių efek-tyvumas Lietuvos sąlygomis, naudojant internetinę prognozavimo sistemą „imetos®sm“. Prognozavimo sistemos „imetos“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo ligų, buvo toks: nuo rauplių ant lapų – 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6 % (intensyvumas), nuo rauplių ant vaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas), 96,9–99,1 % (intensyvumas). Pagal augalų augimo tarps-nius obelys buvo purkštos vidutiniškai 9 kartus, o pagal prognozavimo sistemą – 8 kartus per vegetaciją. Prognozavimo sistemos efektyvumas, apsaugant obelis nuo obuolinių vaisėdžių – 88,6 %. vyšnių apsaugos sistema, naudojama pagal „imetos“ parodymus, efektyviai stabdė vaisių puvinių plitimą, tačiau buvo mažai efektyvi vyšnių apsaugai nuo moniliozinės degligės. ropinių svogūnų apsaugos nuo netikrosios miltligės sistema, naudojama pagal „imetos“ parodymus, efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 94,2 %). valgomųjų morkų apsaugos nuo alternariozės sistema, naudojama pagal „imetos“ parodymus, efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas – 91,7 % ). Prognozavimo sistemos efektyvumas nuo morkinių musių buvo 93,6 %. Prognozavimo sistemos efektyvumas, apsaugant obelis nuo obelų rauplių, tirtas 2006–2007 m., o nuo kitų sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų tik vienerius metus, todėl tyrimus tikslinga tęsti, siekiant galutiniai adaptuoti prognozavimo modulius Lietuvos sąlygomis.

reikšminiai žodžiai: daržo augalai, efektyvumas, kenkėjai, ligos, prognozavimo sistema „imetos®sm“, sodo augalai.

Įvadas. sodo ir daržo augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų vegetacijos metu naudojami nemaži pesticidų kiekiai. Pavyzdžiui, obelys nuo rauplių purškiamos daugiau kaip 10, o pietinėse šalyse 20–30 kartų per vegetaciją. nemaža jų dalis tenka profilaktiniams purškimams. dažnai purškiama nelaiku, tada patiriami dideli derliaus ir jo kokybės nuostoliai. kad būtų sumažintas žalingas pesticidų poveikis žmonėms ir aplinkai, es direktyvose keliami reikalavimai mažinti jų naudojimą. es yra ruošiama tausojančio pesticidų naudojimo strategija. kita vertus, pagal europos tarybos augalų apsaugos direktyvą griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuo metu Lietuvoje yra būtina suderinti ir harmonizuoti sodo ir daržo augalų apsaugos strategijas su es direktyvomis. tam yra būtina atlikti sodo ir daržo augalų apsaugos mokslinius tyrimus,

278

kad būtų paruošta saugi, atitinkanti es reikalavimus augalų apsaugos priemonių nau-dojimo sodininkystėje ir daržininkystėje strategija. vienas geriausių ir efektyviausių būdų optimizuoti ir sumažinti pesticidų naudojimą bei apsaugoti sodo ir daržo augalus nuo ligų ir kenkėjų yra prognozavimas, kuris padeda tinkamu laiku nustatyti ligų ir kenkėjų plitimą bei laiku panaudoti chemines apsaugos priemones. tuo tikslu yra ku-riamos ir diegiamos ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos, naudojant prognozavimo įrangą. tokios sistemos yra įdiegtos ir sėkmingai funkcionuoja norvegijoje, austrijoje, vokietijoje ir kt. šalyse. Ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos įdiegiamos po to, kai yra atliekami šių sistemų efektyvumo tyrimai tose šalyse. daugiausia yra atliktų obelų rauplių prognozavimo tyrimų (berrie, 1994; buchler, Gesle, 1994; butt, Xu-X, 1994). Lietuvoje panašūs tyrimai buvo atlikti su obelų rauplėmis, obuoliniais vaisėdžiais bei obeliniais žiedgraužiais (raudonis, 2002; raudonis, valiuškaitė, 2003; raudonis ir kt., 2003). tačiau šie tyrimai buvo atlikti taikant panašią, tačiau senesnę ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemą.

darbo tikslas – ištirti sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo mo-dulių efektyvumą Lietuvos sąlygomis, naudojant internetinę prognozavimo sistemą „imetos®sm“.

tyrimo objektas, sąlygos ir metodai „imetos®sm“ yra moderni automatinė meteorologinių duomenų registravimo stotis. Prisijungus prie interneto ir patekus į tin-klalapį http://www.metod.at/fieldclimate bei įvedus slaptažodį, pateikiami duomenys. Pateikiami visų jutiklių fiksuojami duomenys: oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, kritulių kiekis, vėjo greitis ir kryptis, lapų drėgnumas, dirvos temperatūra ir drėgnis, oro slėgis, saulės radiacija ir kt. Pateikiami oro ir dirvos temperatūros, oro slėgio minimalūs, vidutiniai ir maksimalūs parodymai. duomenis galima gauti kas valandą, parą ar mėnesį. Ligų ir kenkėjų moduliai (programos), periodiškai naudodami šiuos duomenis, nustato ligų infekcijos riziką ar kenkėjų galimą pasireiškimą.

naudojant „imetos®sm“ sodo ir dažo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemą, buvo tiriamas šios sistemos efektyvumas, apsaugant augalus nuo šių ligų ir kenkėjų: nuo obelų rauplių (Venturia inaequalis), obuolinių vaisėdžių (Cydia pomonella), kaulavaisių moniliozės (Monilinia laxa), svogūnų netikrosios miltligės (Peronospora destructor), morkų alternariozės (Alternaria radicina ) bei morkinės musės (Psilae rosae).

apsaugos priemonių sistemų efektyvumo nuo sodo bei daržo augalų ligų ir kenkėjų tyrimai atlikti Lsdi soduose bei daržovių pasėliuose. bandymas vykdytas 4 pakarto-jimais. bandymo laukeliai išdėstyti randomizuotai. Purškimai atlikti ventiliatoriniu purkštuvu stihL sr400, vienam hektarui sunaudojant 500 l vandens. „imetos®sm“ prognozavimo sistemos bandymai, siekiant apsaugoti obelis nuo obelų rauplių, atlikti 2006–2007 m., o nuo kitų sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų – 2007 m.

bandymai vykdyt i pagal tokią schemą:variantai:kontrolė (nepurkšta).Purkšta pagal „imetos®sm“.Purkšta pagal augalų augimo tarpsnius.

279

Pagal numatytą apsaugos schemą nuo obelų rauplių vaismedžiai fungicidais purkšti tokiais terminais:

Purkšta pagal prognozavimo sis temą „imetos®sm“ (2 var.):05-14 – chorus 0,2 kg ha-1 (57 bbch),05-28 – chorus 0,2 kg ha-1 (69 bbch),06-14 – skoras 0,2 l ha-1 (71 bbch),06-27 – skoras 0,2 l ha-1 + ditanas nt 2,5 kg ha-1 (74 bbch),07-12 – skoras 0,2 l ha-1 + ditanas nt 2,5 kg ha-1 (76 bbch),07-23 – efektorius 1,0 kg ha-1 (77 bbch),08-04 – efektorius 1,0 kg ha-1 (79 bbch),08-21 – efektorius 1,0 kg ha-1 (81 bbch).Purkšta pagal augalų augimo tarpsnius (3 var.):04-27 – chorus 0,2 kg ha-1 (07 bbch),05-11 – chorus 0,2 kg ha-1 (57 bbch),05-25 – skoras 0,2 l ha-1 (69 bbch),06-14 – skoras 0,2 l ha-1 (73 bbch),06-29 – skoras 0,2 l ha-1 + ditanas nt 2,5 kg ha-1 (74 bbch),07-12 – efektorius 1,0 kg ha-1 (75 bbch),07-27 – ditanas nt 2,5 kg ha-1 (77 bbch),08-10 – efektorius 1,0 kg ha-1 (79 bbch),08-23 – efektorius 1,0 kg ha-1 (81 bbch).svogūnų ir morkų tyrimams parinktos apsaugos sistemos: pagal faktinį ligos

simptomų aptikimo laiką (fLn – faktinis ligos nustatymas) ir pagal internetinės pro-gnozavimo sistemos „imetos“ parodymus („imetos“) bei kontrolinis variantas, kur daržovių pasėliai nepurkšti.

apskai tų t ipas , la ikas i r dažnumas (bbch skalė) . Įvertintas obelų rauplių paplitimas ir intensyvumas (%) ant lapų, kiekviename laukelyje patikrinus po 200 lapų. apskaita atlikta rugpjūčio 9 d. (77). rauplių paplitimas ir intensyvumas bei puvinių paplitimas (%) ant vaisių vertintas kiekviename laukelyje derliaus nuė-mimo metu rugsėjo 27 d. (89), patikrinant po 100 vaisių.

Ligų paplitimo, intensyvumo, kenkėjų pažeidimų apskaitos ir preparatų efekty-vumo vertinimas atlikta pagal standartines metodikas (Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). statistinis duomenų apdorojimas atliktas dispersinės analizės metodu pagal dunkano kriterijų (P = 0,05).

rezultatai. obelų rauplių (Venturia inaequalis) prognozavimo, nau-dojant „ imetos®sm“ prognozavimo sis temą, modulio efektyvumo tyrima i. vegetacijos metu meteorologinės sąlygos obelims augti buvo geros, kadangi buvo pakankamai šilta ir drėgna. obelų rauplėms plisti sąlygos buvo labai palankios. 1–2 paveiksluose pateikta obelų rauplių plitimo dinamika. 2006 m. rauplių infekcijos liepą ir rugpjūtį, o 2007 m. birželį, liepą ir rugpjūtį buvo dažnos ir stiprios. Labiausiai rauplių plitimą sąlygoja oro temperatūra ir drėgmės išsilaikymo ant lapų trukmė. Pagal šiuos rodiklius rauplių prognozavimo modulis apskaičiuoja ir pateikia įvertinimą, ar yra silpna, ar vidutinė, ar stipri rauplių infekcija.

280

1 pav. obelų rauplių plitimo dinamika pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“

Fig. 1. scab incidence according to “imetos®sm” warning systembabtai, 2006 m.

2 pav. obelų rauplių plitimo dinamika pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“

Fig. 2. scab incidence according to “imetos®sm” warning systembabtai, 2007 m.

281

apsaugos sistemos, naudotos pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“, efekty-vumo duomenys pateikti 1–2 lentelėse. 2006–2007 m. šios sistemos efektyvumas, apsaugant obelis nuo obelų rauplių ant lapų, buvo 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6% (intensyvumas), apsaugant nuo rauplių ant vaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas), 96,9–99,1 % (intensyvumas). bendras derlius – 20,32 t ha-1.

fungicidais purškiant obelis pagal augimo tarpsnius, efektyvumas nuo obelų rauplių ant lapų atitinkamai buvo 75,3–85,9 % (paplitimas), 77,5–91,4 % (intensyvu-mas), nuo rauplių ant vaisių – 85,8–94,7 % (paplitimas), 89,6–98,5 % (intensyvumas). rauplių paplitimas ir intensyvumas ant lapų po pirminės ir antrinės infekcijos, kai buvo purškiama pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ ir pagal augalų augimo tarpsnius, statistiškai iš esmės nesiskyrė. tačiau 2007 m. rauplių paplitimas ir inten-syvumas ant vaisių buvo statistiškai iš esmės mažesnis, kai vaismedžiai fungicidais buvo purškiami pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ (2 lentelė).

1 lentelė. apsaugos sistemos efektyvumas nuo obelų rauplių ant lapų, naudojant prognozavimo sistemą „imetos®sm“, 2006–2007 m.table 1. efficiency of plant protection system against apple scab on leaves in 2006–2007 according to warning system “imetos®sm”

VariantasTreatments

obelų rauplėsapple scab, %

efektyvumasefficiency, %

2006 m. 2007 m. 2006 m. 2007 m.papliti-

masincidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensitynepurkštaControl

85,0 b 49,0 b 47,0 b 23,4 b - - - -

Purkšta pagalsprayed according to “imetos®sm”

14,7 a 6,5 a 5,0 a 1,49 a 82,7 86,7 89,4 93,6

Purkšta pagal augalų augimo tarpsniussprayed according to growth stages

21,0 a 11,0 a 6,6 a 2,02 a 75,3 77,5 85,9 91,4

Pastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal dunkano kriterijų (P = 0,05) esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accor-ding to duncan’s multiple range test.

282

2 lentelė. apsaugos sistemos efektyvumas nuo obelų rauplių ant vaisių, naudo-jant prognozavimo sistemą „imetos®sm“, 2006–2007 m.table 2. efficiency of plant protection system against apple scab on fruits in 2006–2007 according to warning system “imetos®sm”

VariantasTreatments

obelų rauplėsapple scab, %

efektyvumasefficiency, %

2006 m. 2007 m. 2006 m. 2007 m.papliti-

masincidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensity

papliti-mas

incidence

intensy-vumas

intensitynepurk6taControl

37,7 b 12,2 b 84,7 c 45,7 c - - - -

Purkšta pagalsprayed ac-cording to “imetos®sm”

0,5 a 0,12 a 5,5 a 1,42 a 98,7 99,1 93,5 96,9

Purkšta pagal augalų augimo tarpsniussprayed according to growth stages

2,0 a 0,56 a 12,0 b 4,75 b 94,7 98,5 85,8 89,6

Pastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal dunkano kriterijų (P = 0,05) esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accor-ding to duncan’s multiple range test.

Prognozavimo sis temos „imetos®sm“ efektyvumas, apsaugant obel is nuo obuol inių vaisėdžių. Purškiant obelis nuo obuolinių vaisėdžių, sta-tistiškai iš esmės daugiau pažeistų vaisių buvo nepurkštame variante, negu purkštame pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ arba pagal augimo tarpsnius.

3 lentelė. Prognozavimo sistemos „imetos®sm“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo obuolinių vaisėdžių, 2007 m.table 3. efficiency of warning system imetos®sm against codling moth in 2007

VariantasTreatments

Pažeistų vaisiųdamaged fruits, %

efektyvumasefficiency, %

nepurkštaControl 4,4 b -

Purkšta pagalsprayed according to „imetos®sm“ 0,5 a 88,6

Purkšta pagal augalų augimo tarpsniussprayed according to growth stages 1,0 a 77,3

Pastaba: reikšmės, pažymėtos tomis pačiomis raidėmis, pagal dunkano kriterijų (P = 0,05) esminių skirtumų neturi.Note: means within columns followed by the same letter are not different significantly (P = 0.05) accor-ding to duncan’s multiple range test.

283

nupurškus obelis pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ ir pagal augimo tarpsnius, obuolinių vaisėdžių pažeistų vaisių procentas statistiškai iš esmės abiejuose variantuose nesiskyrė. nupurškus obelis pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“, insekticidų efektyvumas nuo obuolinių vaisėdžių buvo 88,6 %, o nupurškus pagal augimo tarpsnius – 77,3 % (3 lentelė).

kaulavais ių monil iozės (Monil inia laxa) prognozavimo, naudo-jant „ imetos®sm“ prognozavimo sis temą, modulio efektyvumo ty-r imai . tyrime naudotos apsaugos sistemos pagal fenotarpsnius ir „imetos“ paro-dymus sąlyginai sumažino šios ligos plitimą, jų efektyvumas atitinkamai buvo nuo 35 iki 37 %, kai fungicidais nepurkštuose vyšnynuose liga išplito iki 98 %. rudojo vaisių puvinio (Monilinia fructigena) tyrime naudotos apsaugos sistemos pagal feno-tarpsnius ir „imetos“ parodymus efektyviai stabdė puvinių plitimą, jų efektyvumas siekė daugiau kaip 90 %.

svogūnų net ikrosios mil t l igės (Peronospora destructor) progno-zavimo, naudojant „ imetos®sm“ prognozavimo sis temą, modulio efektyvumo tyr imai . svogūnuose netikrosios miltligės sukėlėjo P. destructor sporuliacijos laikas fiksuotas pagal „imetos“ modulio „downcast“ parodymus ir palygintas su faktiniu ligos simptomų nustatymo laiku. Šis modulis parodo P. des-tructor sporuliacijos pradžią. tuo laiku, kai sporos aptinkamos, turėtų būti atlikti profilaktiniai purškimai fungicidais. netikrosios miltligės modulis „downcast“ P. des-tructor pirmąją sporuliaciją užfiksavo liepos 23 d., antrąją – rugpjūčio 19 d., vizualiai ligos simptomai pastebėti liepos 25 d.

Per visą tyrimų laikotarpį nepurkštuose svogūnuose infekcijos lygis padidėjo vidu-tiniškai 4,6–14,3 karto, arba 68,5 %, ligos intensyvumas – 29 %, tuo tarpu 3 purškimai fungicidais pagal „imetos“ sistemą ligos intensyvumą slopino vidutiniškai 94,16 % (palyginimui – pagal fLn sistemą – 83,64 %).

morkų al ternar iozės (Alternaria radicina) prognozavimo, naudo-jant „ imetos®sm“ prognozavimo sis temą, modulio efektyvumo ty-r imai . kaip rodo alternarijos infekcijos modulio rezultatai, morkų pasėlyje alterna-riozės infekcijai plisti susidarė palankios sąlygos liepos 5, 30, rugpjūčio 21 ir spalio 3 dienomis. Pirmi vizualiai matomi alternariozės požymiai morkų lapijoje nustatyti liepos 31 d. klimato sąlygos buvo palankios grybo A. dauci konidijoms formuotis ir infekcijai plisti. Pagal div (dienos infekcijos vertė) buvo nustatytas pirmojo bei kitų purškimų laikas. kai div suma pasiekė 15, skaičiuojant nuo morkų pirmųjų tikrųjų lapelių susiformavimo, tai rodė pirmojo purškimo laiką. taikant sistemą pagal „ime-tos“, ligos paplitimas ir intensyvumas po trijų purškimų vidutiniškai siekė 16,0 % ir 5,2 %, taikant sistemą pagal fLn, atitinkamai –33,87 % ir 15,35 %. Per visą tyrimų laikotarpį nepurkštuose morkų pasėliuose infekcijos lygis padidėjo vidutiniškai 14,3 karto, arba 68,5 %, ligos intensyvumas – 28 karto, arba 60,65 %, o 3 purškimai fun-gicidais pagal „imetos“ sistemą ligos intensyvumą slopino vidutiniškai 91,73 % (palyginimui – pagal fLn sistemą – 76,26 %).

morkinės musės (Psilae rosae ) prognozavimo, naudojant „ imetos®sm“ prognozavimo sis temą, modulio efektyvumo tyr i-mai . Prognozavimo sistemos „imetos®sm“ efektyvumas nuo morkinių musių buvo 93,6 %. Purškiant morkas pagal augimo tarpsnius, insekticidų efektyvumas nuo

284

morkinių musių buvo 92,1 %. statistiškai iš esmės daugiau pažeistų morkų buvo nepurkštame nuo musių variante, negu purkštame pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ arba pagal augimo tarpsnius. Prognozavimo nuo morkinių musių moduliai Lietuvoje dar nebuvo tirti. nuo morkinių musių prognozavimo modulis buvo sukurtas 2006 m. (Pessl, austrija). naudojant meteorologinių stočių duomenis, pagal šį modulį nustatomas purškimo insekticidais nuo morkinių musių laikas. remiantis šiais atliktais tyrimais, prognozavimo modulis buvo efektyvus nuo morkinių musių ir gali būti naudojamas morkų auginimo versle, tačiau reikia atlikti papildomus tyri-mus, nustatant morkinių musių skraidymo dinamiką Lietuvos agroklimato sąlygomis.

aptarimas. Prognozavimo sistema „imetos®sm“ yra nauja, sukurta 2005m. austrijoje. obelų rauplių plitimo sąlygos, ligos prognozavimo galimybės yra labiau-siai ištirtos, palyginti su kitais sodo ir daržo žaladariais (Gadoury ir kt, 1998; bilbao, murillo, 2005; creemers, Laer, 2006; atlamaz ir kt., 2007).

1999–2002 m. Lsdi buvo ištirtos dvi apsaugos nuo obelų kenkėjų (obelinių žiedgraužių ir obuolinių vaisėdžių) ir rauplių sistemos: įprastinė apsaugos sistema (kai apsaugos priemonės naudojamos pagal obelų vystymosi tarpsnius) ir apsaugos sistema pagal kenkėjų ir rauplių prognozavimo signalizatorių „metosr-d“. Pagal įprastinę apsaugos nuo rauplių sistemą obelys vidutiniškai buvo purkštos 9 kartus per vegetaciją. Pagal prognozavimo signalizatorių fungicidai buvo panaudoti optimaliu laiku, o jautrios rauplėms obelys buvo purkštos 6,3 ir vidutiniškai jautrios 5,3 karto per vegetaciją, t. y. 30 ir 41 % mažiau, palyginti su įprastine apsaugos sistema. Jautrios rauplėms obelys buvo purškiamos nuo 5 iki 8 kartų per vegetaciją. Įprastinė ir pagal prognozavimo signalizatorių apsaugos sistemos efektyviai apsaugojo obelis nuo rauplių ir statistiškai esminių skirtumų tarp šių variantų nebuvo (raudonis ir kt., 2003). nuo 2007 m. augalų apsaugos laboratorijoje pradėti tyrimai su modernia internetine prognozavimo sistema „imetos®sm“. Pagal šią prognozavimo sistemą obelys buvo purškiamos, kai rauplių modulis rodydavo 80–100 % infekcijos riziką. Pagal vaisme-džių augimo tarpsnius vidutiniškai obelys fungicidais buvo purkštos 9 kartus, o pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ – 8 kartus per vegetaciją.

Ligų infekcijas ir jų plitimo riziką nulemia abiotiniai aplinkos veiksniai (Gadoury ir kt., 1998; holb ir kt., 2003; 2004) ir augimo tarpsniai (Li, Xu, 2002; holb ir kt., 2005). obelų rauplių prognozavimo prietaisas „metosr-d“ 2006 m. ir internetinė sistema „imetos®sm“ 2007 m. buvo panaudoti prognozuojant obelų rauplių infek-cijos riziką. ilgai trunkanti lapų drėgmė, priklausomai nuo oro temperatūros, sukelia silpną, vidutinę ar stiprią rauplių konidijų infekciją. Ji prasideda 69 augimo tarpsniu (žydėjimo pabaiga), kai lapai, jauni ūgliai ir kitos dalys vystosi. konidijų infekcijos maksimumas nustatytas nuo 71 augimo tarpsnio (vaisius padidėja iki 10 mm) ir tęsias iki 74 pradžios (vaisiaus diametras padidėja iki 40 mm) arba 75 augimo tarpsnio (vai-sius pasiekia pusę būdingo dydžio). kitas infekcijos pikas prasideda nuo 75 augimo tarpsnio pabaigos arba 77 pradžios (vaisius pasiekia apie 70 % būdingo dydžio) ir tęsias iki sezono pabaigos. nenustatyta konidijų infekcija nuo 69 augimo tarpsnio iki 71 ir nuo 74 augimo tarpsnio pradžios iki 75 pabaigos arba 77 augimo tarpsnio (raudonis ir kt., 2008).

svogūnų netikrosios miltligės ciklui būdingas ilgas latentinis (9–16 dienos) ir trumpas sporuliacijos (1–2 dienos) periodas, kada patogenas sporuliuoja, plinta ir

285

apkrečia augalus. sporos gyvybingos ant lapų išlieka 1–3 dienas. Ligos eiga praei-na per 4 ciklus, kai visiškai sunaikinama lapija (hildebrand, sutton, 1982; 1984). Prognozuojant ligą, svarbios tos dienos, kai mažiausiai 11 valandų oro drėgnis yra didesnis nei 95 % (naktį) ir po jų eina 6 valandų trukmės dienos, kai drėgnis per 80 %. oro drėgnumas gali būti matuojamas su paprasta meteorologine stotimi, 2 m virš dirvos paviršiaus, bet reikia pridėti 5 % prie gautų reikšmių, kad galima būtų pritaikyti juos dirvožemio drėgnumo sąlygoms (hildebrand, sutton, 1984; Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės, 2004).

morkų šakniavaisių lapijos apsauga nuo alternariozės pasidarė ypač aktuali, kai daržovės pradėtos nuiminėti mechanizuotai. kitu atveju, kai lapija yra stipriai pa-žeista ligos, techniškai tai padaryti neįmanoma (rubatsky, 2002; farrar ir kt., 2004). alternariozės išplitimui morkų pasėlyje mažinti rekomenduojamas sėklų beicavimas, sėjomaina, atsparių veislių auginimas ir pasėlio purškimas fungicidais vegetacijos metu (soteros, 1979; farrar ir kt., 2004). Paprastai fungicidais purškiama kas 7–14 dienų, bet dažnai pradedama purkšti arba per anksti, arba per vėlai. kadangi neišvengiama klaidų pasirenkant purškimo laiką, ligos prognozavimas ir pirmojo purškimo laiko nustatymas padėtų ekonomiškiau ir efektyviau naudoti augalų apsaugos priemones.

morkinių ir svogūninių musių prognozavimo moduliai Lietuvoje dar nebuvo tirti. Šie moduliai buvo sukurti 2006 m. (Pessl, austrija) pagal Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bei valstybinės augalų apsaugos tarnybos inicijuotą „dvynių“ kartu su didžiosios britanijos, centrinės mokslų laboratorijos mokslininkais pereina-mojo laikotarpio institucijų plėtros priemonės programos projektą „administracinių gebėjimų ir augalinės kilmės produktų kontrolės sistemos pajėgumų stiprinimas“.

Plačiau buvo tirta tik svogūninių musių bioekologija (duchovskienė, 2000). svogūnams didžiausią žalą padaro dvisparnių būrio kenkėjai. svogūninės musės yra vienos iš 22 dvisparnių musių genčių, kurios kenkia svogūninėms daržovėms. didžiausią žalą padaro pirmos generacijos musių lervos, kurios, įsigrauždamos į jau-nų augalų ropelių pradmenis, ir sukelia vytimą ir sunykimą. kai augalas žūva, lervos migruoja prie kito, taip sunaikindamos dalį ar net visą svogūnų pasėlio plotą.

išvados. 1. Pagal augalų augimo tarpsnius obelys vidutiniškai buvo purkštos 9 kartus, o pagal prognozavimo sistemą „imetos®sm“ – 8 kartus per vegetaciją. Prognozavimo sistemos „imetos®sm“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo obelų rauplių ant lapų, buvo 82,7–89,4 % (paplitimas), 86,7–93,6 % (intensyvumas), o apsaugant nuo rauplių ant vaisių – 93,5–98,7 % (paplitimas), 96,9–99,1 % (intensy-vumas).

2. Prognozavimo sistemos „imetos®sm“ efektyvumas, apsaugant obelis nuo obuolinių vaisėdžių yra 88,6 %.

3. vyšnių apsaugos sistema pagal „imetos®sm“ parodymus efektyviai stabdė vaisių puvinių plitimą, tačiau buvo mažai efektyvi vyšnių apsaugai nuo moniliozinės degligės.

4. ropinių svogūnų apsaugos nuo netikrosios miltligės sistema pagal „imetos®sm“ parodymus efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 94,16 %).

5. valgomųjų morkų apsaugos nuo alternariozės sistema pagal „imetos®sm“ parodymus efektyviai stabdė ligos plitimą (efektyvumas 91,7 % ).

286

6. Prognozavimo sistemos „imetos®sm“ efektyvumas, apsaugant morkas nuo morkinių musių buvo 93,6 %.

Gauta 2008-07-21 Parengta spausdinti 2008-08-20

Literatūra

atlamaz a., Zeki c., uludag a. 2007. the importance of forecasting and warn-the importance of forecasting and warn-1. ing systems in implementation of integrated pest management in apple orchards in turkey. ePPo bulletin, 37(2): 295–299.bühler m2. ., Gesle c. 1994. first experiences with an improved apple scab control strategy. norwegian Journal of agriculture sciences, 17: 229–240.berrie a. 1994. Practical experiences with the ventem3. tm system for managed control of apple scab in the united kingdom. norwegian Journal of agricultural sciences, 17: 295–301.bilbao a. m., murillo J. 2005. six races of 4. Venturia inaequalis are found causing apple scab in spain. Plant disease, 89(8): 908–918.butt d. J., Xu X. m. 1994. Ventem5. tm – a comparison apple scab warning system for use on farms. norwegian Journal of agricultural sciences, 17: 247–251.creemers P., van Laer s. 2006. key strategies for reduction of the dependence on 6. fungicides in integrated fruit production. Phytopathology, 39: 19–29.duchovskienė L. 2000. Žalinga vabzdžių fauna ir apsaugos priemonės svogūni-7. nėse daržovėse. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 133–141.farrar, J. J., Pryor b. m., davis, r. m. 2004. alternaria diseases of carrot. Plant 8. disease, 88(8): 776–784.Gadoury d. m., stensvand a., seem r. c. 1998. influence of light, relative hu-9. midity, and maturity of populations on discharge of ascospores of Venturia inae-qualis. Phytopatthology, 88(9): 902–909.Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės. 2004. i. Gaurilčikienė, r. semaškienė 10. (sudaryt). Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija, kėdainių r.hildebrand P. d., sutton J. c. 1982. weather variables in relation to an epidemic 11. of onion downy mildew. Phytopathology, 72(2): 219–224.hildebrand P. d., sutton J. c. 1984. relationships of temperature, moisture and 12. inoculums density to the infection cycle of Peronospora destructo. Canadian Journal of Plant Pathology, 6(2): 127–134.holb i. J., heijne b., Jeger m. J. 2003. summer epidemics of apple scab: the re-13. lationship between measurements and their implications for the development of predictive models and threshold levels under different disease control regimes. Journal of Phytopathology, 151(6): 335–343.holb i. J., heijne b., Jeger m. J. 2004. overwintering of conidia of 14. Venturia inaequalis and the contribution to early epidemics of apple scab. Plant disease, 88(7): 751–757.holb i. J., heijne b., Jeger m. J. 2005.the widespread occurrence of overwin-15. tered conidial inoculum of Venturia inaequalis on shoots and buds in organic and integrated apple orchards across the netherlands. european Journal of Plant Pathology, 111(2): 157–168.

287

Li b., Xu X. 2002. infection and development of apple scab (16. Venturia inaequa-lis) on old leaves. Journal of Phytopathology, 150(11–12): 687–691.raudonis L. 2002. integrated control strategy of apple scab according to warning 17. equipment. Plant Protection science, 38(2): 700–703.raudonis L., valiuškaitė a., rašinskienė a., survilienė e. 2003. Pest and disease 18. management model of apple-trees according to warning equipment. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 528–537.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2008. effect of abiotic factors for 19. risk of venturia inaequalis infection depending on apple-tree growth stages. sodininkystė ir daržininkystė, 27(2): 411–418.raudonis L., valiuškaitė a. 2003. research on pest and disease control in horti-20. cultural plants and its development in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 3–14.rubatsky v. e. 2002. origin and domestication of carrot. in: r. m. davis, r. n. raid 21. (eds.), compedium of umberlliferous crop diseases. american Phytopathological society, st. Paul, mn, 1–3.soteros, J. J. 1979. Pathogenicity and control of 22. A. radicina and A. dauci in car-rots. new Zealand Journal of agricultural research, 22: 191–196.Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, i. Gaurilčikienė 23. (sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija, kėdainių r.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

investigations of efficiency of disease and pest warning models of horticultural plants using iMEtoS internet based warning systemL. raudonis, a. Valiuškaitė, E. Survilienė

Summary

an efficiency of disease and pest warning models of horticultural plants using imetos internet warning system was investigated under Lithuanian conditions at the Lithuanian institute of norticulture in 2006–2007. an efficiency of warning system against apple scab on leaves was 82.7–89.4 % (incidence), 86.7–93.6 % (intensity), accordingly. efficiency against scab on fruits was 93.5–98.7 % (incidence), 96.9–99.1 % (intensity). apple trees were sprayed on average 9 times per season according to growth stages, meanwhile only 8 times when scab was controlled using warning system. an efficiency of warning system against Cydia pomonella was 88.6 %. the cherries were effectively protected against Monilinia laxa on fruits, using warning system imetos. efficiency of imetos warning system against Peronospora destructor in onions was 94.2 %. the model of warning system imetos was effective against Alternaria radicina by 91.7 %. efficiency of imetos warning system against Psilae rosae in carrots was 93.6 %. some pest and disease warning models were investigated for the first time, therefore for final validation of the models under Lithuanian conditions the experiments should be continued.

key words: diseases, efficiency, imetos®sm warning system, pests.

289

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Sodo augalų fitopatogenų ir fitofagų moksliniai tyrimai ir jų plėtojimas

alma Valiuškaitė, Laimutis raudonisLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas a.valiuskaite@lsdi.lt

apžvelgti 2003–2007 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) vykdyti sodo augalų fitopatogenų ir fitofagų tyrimai, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemų kūrimo ir tobulinimo aspektai bei mokslinių tyrimų plėtojimo kryptys.

atlikti fitofagų rūšinės sudėties, gausumo, biologijos, žalingiausių kenkėjų ir naudingų vabzdžių tyrimai, ieškota kovos su kenkiančiais augalams organizmais cheminių ir ekologinių būdų. nustatyta, kad, taikant integruotą sodo augalų apsaugą nuo kenkėjų, purškimų skaičių per vegetaciją nuo 5–6 galima sumažinti iki 1–2 kartų, o kenkėjų žalingumas nepadidėja. tirta sodo augalų žalingiausių fitopatogenų rūšinė sudėtis, jų biologinio vystymosi ypatumai bei apsauga nuo jų. fitopatologiniai tyrimai apima sėklavaisių, kaulavaisių, uoginių sodo augalų žalingiausias ir naują reikšmę įgaunančias ligas bei apsaugos priemonių poveikio nuo jų įvertinimą. Pagrindinės sodo augalų apsaugos mokslinių tyrimų kryptys yra ištirti žalingiausių kenkėjų (grobuonių vabzdžių, fitofaginių erkių) ir ligų prognozavimo šiuolaikine įranga sistemas bei jų veiksmingumą apsaugai; naujų, mažai kenksmingų aplinkai ir žmonėms pesticidų efektyvumą; ekologines vaisių ir uogų apsaugos priemones; mažais plotais augina-mų perspektyvių sodo augalų pagrindinius kenkėjus ir ligas; nustatyti dėl klimato pokyčių atsirandančius naujus kenkėjus ir ligas.

reikšminiai žodžiai: sodo augalai, patogenai, kenkėjai, augalų apsauga, fungicidai, insekticidai, veikliosios medžiagos.

Įvadas. keičiantis klimatui bei ūkininkavimo technologijoms, kinta biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka ligų sukėlėjų, kenkėjų rūšių bioįvairovei, atsiranda naujos, ekonomiškai žalingos ir/ar jomis tampa jau išplitusios fitopatogenų ir fitofagų rūšys. augalų apsaugos laboratorijoje atliekami žaladarių ir augalų tarpusavio priklausomu-mo tyrimai, kurių pagrindu ruošiamos fitopatogenų ir fitoagentų plitimo prevencijos programos skirtingose agrofitocenozėse, atliekamas jų monitoringas integruotos au-galų apsaugos sistemos bei intensyvių ir ekologinių auginimo technologijų aspektu. siekiant sumažinti žemės ūkyje naudojamų pesticidų žalingą poveikį žmonėms ir aplinkai, es direktyvose yra nustatomi reikalavimai iš viso mažinti jų naudojimą. es yra ruošiama tausojančio pesticidų naudojimo strategija. kita vertus, pagal europos tarybos direktyvą 91/414/eec griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuo metu Lietuvos sodo augalų apsaugos strategiją būtina suderinti su es direktyvomis.

290

tad ir atliekami sodo augalų apsaugos moksliniai tyrimai, kad būtų paruošta saugi, atitinkanti es reikalavimus augalų apsaugos priemonių naudojimo sodininkystėje ir daržininkystėje strategija.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tirti sodo augalai auginti ir prižiūrėti pagal Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (Lsdi) sukurtas „intensyvias obelų ir kriaušių auginimo technologijas“ (2005) bei „intensyvias uoginių augalų auginimo technologijas“ (2002). Lauko bandymai įrengti ir atlikti pagal Lsdi aprobuotas metodi-kas, Geros eksperimentinės praktikos (GeP), Geros augalų apsaugos praktikos (GaaP) reikalavimus. fitopatologiniai, mikologiniai, entomologiniai tyrimai atlikti taikant klasikinius šių sričių metodus (Тарр, 1975; domsch ir kt., 1980; brandenburg, 1985; de vries ir kt., 2002). naujų pesticidų efektyvumo tyrimai atlikti remiantis GeP reikalavi-mais. augalų ligų ir kenkėjų pažeidimų apskaitos atliktos pagal standartines metodikas (Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). eksperimentiniai duomenys biometriškai įvertinti dispersinės analizės metodais (tarakanovas, raudonius, 2003). meteorologinės sąlygos fiksuotos naudojant „imetos“ prognozavimo sistemą.

rezultatai. vienas pagrindinių Lsdi augalų apsaugos laboratorijos tikslų – sukurti integruotą sodo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, plėtoti mažai kenksmingų aplinkai pesticidų tyrimus. sodo agrocenozėje svarbu išsaugoti naudin-guosius sodo vabzdžius. tuo tikslu buvo ištirtas įvairių cheminių grupių pesticidų poveikis grobuoniškosioms (Amblyseius andersoni Chant (Phytoseiidae)) erkėms, kurios dominavo obelų sode, ir fitofaginėms erkėms, taikant integruotą obelų apsaugos nuo kenkėjų sistemą. sodo augalų apsaugos nuo kenkėjų tyrimai augalų apsaugos laboratorijoje atliekami nuo 1992 m. taikant integruotą sodo augalų apsaugos nuo kenkėjų sistemą, purškimų sumažėja nuo 5–6 iki 1–2 kartų per vegetaciją, o kenkėjų žalingumas nepadidėja. Pirmą kartą Lietuvoje užregistruotos dvi naujos kenkėjų rūšys: rusvoji sodinė erkutė (Aculus schlechtendali nal) ir rožinis tripsas (Thrips fuscipen-nis heliche) (raudonis, valiuškaitė, 2003; raudonis ir kt., 2004). tiriamas pesticidų toksiškumas naudingiems sodo vabzdžiams ir erkėms. nustatyti patys toksiškiausi pesticidai ir tie, kurie mažiausiai pavojingi grobuonims vabzdžiams ir grobuoniškoms erkėms (Phytoseiidae spp.) bei gali būti tinkami naudoti integruotoje obelų ir braškių apsaugos nuo kenkėjų sistemoje (raudonis, 2003).

išpurkšti vieną kartą per vegetaciją pesticidai klofentezinas ir fozalonas buvo nuodingi ar labai nuodingi fitofaginėms raudonosioms sodinėms erkėms (Panonychus ulmi koch) ir rusvosioms sodinėms erkėms (Aculus schlechtendali nalepa), tačiau neturėjo neigiamo poveikio A. andersoni. Purškiant alfa-cypermetrinu vieną ar du kartus arba maišant su mankocebu ir difenokonazolu, nenustatyta jokio poveikio fitofaginėms erkėms, bet labai sumažėjo grobuoniškųjų erkių populiacija, todėl P. ulmi ir A. schlechtendali išplito dvigubai gausiau negu nepurkštame variante. Grobuoniškųjų erkių skaičius ir jų poveikis fitofaginėms erkėms sumažėjo, kai obelys buvo dažniau purškiamos pesticidais. Ditianonas ir flutriafolas neturėjo neigiamo poveikio fitofaginėms ir grobuoniškosioms erkėms. Tolylfluanidas ir myklobutanilas buvo silpnai ar vidutiniškai toksiški grobuoniškosioms erkėms ir P. ulmi bei silpnai toksiški A. schlechtendali (raudonis ir kt., 2007 b).

taip pat ištirtas įprastomis normomis naudojamų šešių fungicidų ir trijų insek-ticidų-akaricidų poveikis grobuoniškosioms erkėms (Amblyseius andersoni Chant ir Anthoseius bakeri Garman), priklausančioms Phytoseiidae šeimai, ir dviejų rūšių

291

grobuoniškiesiems vabzdžiams (Coccinella septempunctata L., Chrysopa perla L.), paplitusiems obelų sode. nežymūs skirtumai nustatyti tarp apdorojimų fungicidais. vaismedžius apdorojus šešiais fungicidais, aptikta gana daug gyvų kenkėjų – po 20–40 grobuoniškųjų erkių ir po 4–8 vabzdžius ant 100 lapų. tik obelis apdorojus tolylfluanido ir miklobutanilo veikliosiomis medžiagomis, grobuoniškųjų erkių aptikta mažiau (10–20 vnt. ant 100 lapų). vienas purškimas insekticidais-akaricidais (pagal veikl. medž. klofentezinu ir fozalonu) neturėjo toksinio efekto grobuoniškosioms erkėms. du purškimai per vegetaciją fozalonu ir vieną kartą alfa-cipermetrinu buvo labiau toksiški. Labiausiai toksiški buvo du purškimai alfa-cipermetrinu ir įprastiniai aštuoni purškimai įvairiais insekticidais-akaricidais ir fungicidais; grobuoniškų erkių aptikta 0–10 vnt./100 lapų ir po 1–4 grobuoniškuosius vabzdžius. remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad pesticidų toksiškumą nulemia jų veikliosios medžiagos toksiškumas ir panaudojimo dažnis. integruotoje augalų apsaugoje fungicidai, vienas ar du purškimai insekticidais-akaricidais gali būti naudojami, nes entomofagams toksiško poveikio nėra (raudonis ir kt., 2004).

kiekvienais metais ieškoma galimybių sumažinti pesticidų normas intensyviuose obelų soduose, atliekama naujų augalų apsaugos produktų paieška bei įvertinamas jų efektyvumas remiantis Geros ekperimentinės praktikos (GeP) reikalavimais. tuo tikslu 2005–2006 m. buvo ištirtos naujos veikliosios medžagos, nustatytas abamektino poveikis ir toksiškumas rusvosioms erkėms (Aculus schlechtendali) bei raudonosioms sodinėms erkėms (Panonychus ulmi) obelų soduose. Abamektino 27 g v. m. ha-1 ir 18 g v. m. ha-1 normos buvo labai toksiškos (75–99 %) rusvosioms erkėms, praėjus 2–5, 7 ir 31 d. po purškimo. taip pat šios normos buvo labai toksiškos (93–99 %) raudonosioms sodinėms erkėms, praėjus 2–5 ir 7 d., bei vidutiniškai ir labai toksiškos (54–89 %), praėjus 31 d. po purškimo. Abamektino 13,5 g v. m. ha-1 norma buvo labai toksiška (94–98 %) rusvosioms erkėms po 2–5 ir 7 d. po purškimo ir vidutiniškai bei labai toksiška (67–83 %) po 31 d. po purškimo. Abamektino 13,5 g v. m. ha-1 norma buvo labai toksiška (89–91 %) raudonosioms sodinėms erkėms, praėjus 2–5 ir 7 d., ir tik vidutiniškai toksiška (51–62 %), praėjus 31 d. po purškimo (raudonis ir kt., 2007 b; 2007 d; raudonis, 2006 b).

apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų sistemos tobulinimo uoginiuose sodo augaluose aspektu 2003–2004 m. buvo ištirtas v. m. spirodiklofeno poveikis paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae koch.) gausumui. nustatyta, kad lauko sąly-gomis braškynuose, panaudojus insekticido-akaricido 0,4 l ha-1, po 2–3, 7 ir 21 d. erkių sumažėjo nuo 67,8 iki 96,8 %. Panaudojus perpus mažesnę normą, insekticido efekty-vumas svyravo nuo 45 iki 92 %, praėjus 2–3, 7 ir 21 d. po purškimo. Spirodiklofenas iš esmės ilgai apsaugojo braškes nuo paprastųjų voratinklinių erkių (raudonis ir kt., 2005 a; 2007 a; raudonis, 2005). tais pačiais metais ištirtas spirodiklofeno poveikis paprastųjų voratinklinių erkių gausumui juodųjų serbentų laukuose. nuo spirodiklofeno 0,6 l ha-1, praėjus 7, 17 d. ir 2 mėn. po purškimo, erkių sumažėjo 68–100 %. esminių erkių gausumo skirtumų, panaudojus spirodiklofeno skirtingas normas – 0,6 l ha-1 ir 0,3 l ha-1 – nebuvo. Spirodiklofenas ilgai apsaugojo juoduosius serbentus nuo paprastųjų voratinklinių erkių (raudonis ir kt., 2005 b).

be to, nustatytas v. m. spirodiklofeno ir abamektino poveikis žemuoginių erkių

292

(Tarsonemus pallidus banks.) gausumui lauko braškynuose. Spirodiklofenas iš es-mės ilgai apsaugojo braškes nuo žemuoginių erkių, jo efektyvumas siekė iki 82,7 % (raudonis, 2005). veikliosios medžiagos abamektino 21,6 g ha-1 norma buvo vidu-tiniškai toksiška ir labai toksiška žemuoginėms erkėms (59–78 %) po 3 ir 7 dienų po purškimo ir mažai toksiška (42–46 %), praėjus 21 d. po purškimo. Abamektino 18,0 g ha-1 norma buvo tiktai vidutiniškai toksiška (51–57 %) po 3 ir 7 d. po purškimo ir mažai toksiška (41–42 %), praėjus 21 d. po purškimo (raudonis, 2006 a; 2006 c; raudonis ir kt., 2007 a).

2004–2005 m. buvo atlikti kompleksiniai tyrimai, apimantys lapų ligų ir fitofaginių erkių įtakos įvairių veislių braškių produktyvumui bei ligų plitimo priklausomumo nuo tręšimo nustatymą (uselis ir kt., 2006; Lanauskas ir kt., 2006). tyrimai daryti su šiomis veislėmis: ‘saulenė’, ‘honeoye’, ‘kent’, ‘elkat’, ‘Polka’, ‘dangė’, ‘senga sengana’, ‘Pegasus’, ‘bogota’ ir ‘Pandora’. nustatyta, kad braškių šviesmargė (Mycosphaerella fragariae (tul.) sacc) darė mažiausią įtaką ‘dangė’, ‘elkat’ ir ‘Pegasus’ veislių braš-kėms. Ligos išplitimas vidutiniškai siekė 43–46 %, o intensyvumas buvo 14–16 %. Labiau šviesmarge sirgo ‘honeyoe’ir ‘senga sengana’ veislių braškės. ‘elkat’ ir ‘Polka’ veislių braškės stipriai buvo pažeistos šviesmargės, ligos išplitimas siekė 68–69 %, o intesyvumas – 36–46 %, be to, šių veislių braškės buvo jautrios ir braškių rudmargei (Marssonina potentilae desm. magn.). ‘bogota’ veislės braškės rudmargės buvo pažeistos mažiausiai.

fitofaginių erkių pažeidimai ant įvairių veislių braškių buvo nevienodi. Žemuoginių erkių (Tarsonemus pallidus) mažiausiai rasta ant ‘bogota’ ir ‘kent’ veislių braškių. vidutiniškai pažeistos buvo ‘honeoye’, ‘saulenė’,‘Pandora’, ‘senga sengana’, o la-biausiai užsikrėtusios erkėmis buvo ‘Pegasus’ veislės braškės. mažiausiai užsikrėtusios paprastosiomis voratinklinėmis erkėmis (Tetranychus urticae) buvo braškės ‘bogota’, ‘Pandora’ ir ‘saulenė’, vidutiniškai – ‘kent’ ir ‘honeoye’, tuo tarpu daugiausia šių erkių rasta ant ‘Pegasus’ veislės braškių. iš tirtų veislių ‘saulenė’, ‘Pandora’, ‘senga sengana’, ‘honeoye’, ‘Polka’, ‘elkat’ ir ‘dangė’ pasižymėjo dideliu derlingumu (11–17 t ha-1). ‘Pegasus’ veislės braškės taip pat buvo derlingos – 9 t ha-1. vidutiniškai derlingos (6–7 t ha-1) buvo ‘bogota’ ir ‘kent’ veislių braškės (uselis ir kt., 2006).

braškes tręšti per lapus siūloma kompleksinėmis trąšomis su didesniu fosforo ir kalio kiekiu bei mikroelementais. augalus purkšti trąšų skiediniais ekologiniu atžvilgiu yra geriau, negu tręšti dirvą. Pastaruoju metu ypač domimasi ekologiniuose ūkiuose leistinais naudoti preparatais. Lietuvoje vienas jų yra biokal 01 – trąšos, pasižyminčios profilaktiniu poveikiu nuo kai kurių grybinių ligų bei turinčios repe-lentinių savybių. mūsų tyrimų duomenimis, biokal 01 nebuvo veiksmingas preparatas nuo braškių šviesmargės, tačiau šiek tiek sumažino erkių plitimą (Lanauskas ir kt., 2006). Profilaktinį poveikį turintis preparatas gal būtų veiksmingesnis, jeigu juo būtų purškiama ankstyvesniais ligos sukėlėjų vystymosi tarpsniais.

2000–2005 m. atliktas aviečių (Rubus spp.) fitopatogeninių mikroorganizmų ir kenkėjų monitoringas, nustatytas grybinių ligų ir kenkėjų žalingumas verslinės so-dininkystės sąlygomis, ištirta cheminių apsaugos priemonių įtaka fitopatogeniniams mikroorganizmams. aviečių ir gervuogių (Rubus spp.) mikobiotoje identifikuota 17 grybinių ligų sukėlėjų rūšių iš 12 genčių. fitopatogeniniai mikromicetai Leptosphaeria

293

coniothyrium ir Seimatosporium lichenicola Lietuvoje identifikuoti pirmą kartą aviečių ir gervuogių augavietėse (radaitienė ir kt., 2005). remiantis augalų fitosanitarinės būklės vertinimo duomenimis, nustatyta, kad Rubus spp. augalai dažniau buvo pažeisti grybinių ligų sukėlėjų Gloeosporium venetum, Didymella applanata, Septoria rubi, Botrytis cinerea.

aviečių apsauga nuo ligų ir kenkėjų, taikant skirtingo intensyvumo apsaugos sistemas, pagerino avietyno fitosanitarinę būklę: kontroliniame variante 60 % aviečių buvo užsikrėtusios deguliais, 50 % aviečių pažeidė žievėplaiša, o pritaikius intensyvią apsaugos sistemą, šių ligų sumažėjo atitinkamai iki 4 % ir 2,7 %, vidutinis preparatų efektyvumas nuo grybinių aviečių stiebų ligų siekė 93–95 %. minimalaus intensy-vumo apsaugos sistema nuo aviečių ligų ir kenkėjų – kai fungicidai ir insekticidai aviečių žiedpumpurių tarpsniu ir nuėmus derlių efektyviai stabdė aviečių stiebų ligas (93 %) ir lapų dėmėtliges; efektyvumas – 83–87 %. insekticido-akaricido envidoro 24 % k. s. 0,4 l ha-1 normos efektyvumas paprastosioms voratinklinėms erkėms yra 96 %. rekomenduojama registruoti insekticidą-akaricidą envidorą 24 % k. s. (norma 0,4 l ha-1) apsaugai nuo paprastųjų voratinklinių erkių (Tetranychus urticae), juo purkš-ti du kartus per vegetaciją: prieš žydėjimą ir nuėmus derlių (valiuškaitė, raudonis, 2006).

2004–2005 m. atlikus mikologinę aviečių rizosferos ir durpinio mulčio analizę, nu-statyta, kad grybai Fusarium avenaceum, F. culmorum, F. oxysporum, F. sambucinum, F. semitectum, F. sporotrichioides, F. tricinctum, F. solani, F. solani var. argillaceum ir Fusarium sp. yra potencialūs pašaknio ligų sukėlėjai. mykostopas, kurio sudėtyje yra streptomyces griseoviridi, 50–75 % stabdė Fusarium avenaceum, F. culmorum, F. sporotrichioides ir F. tricinctum kolonijų augimą in vitro. mykostopas buvo efekty-vesnis nuo F. oxysporum, F. solani, F. solani var. argillaceum ir Fusarium sp., išskirtų iš mulčio (valiuškaitė ir kt., 2008).

tobulinant apsaugos sistemą versliniame serbentyne, nustatyta aktyvių apsaugos priemonių įtaka juodųjų serbentų ligoms ir kenkėjams plisti. ištirtas naujas efektyvus fungicidas signum 334 g kg-1 nuo juodųjų serbentų miltligės, šviesmargės, degulių ir uogų kekerinio puvinio bei insekticidas-akaricdas envidoras 240 g l-1 nuo paprastųjų vo-ratinklinių erkių. Preparatai buvo purškiami 2 ar 3 kartus per vegetaciją. fitotoksiškumo ar neigiamo tiesioginio poveikio augalams, naudingiesiems vabzdžiams ir atsparumo preparatams pastebėta nebuvo (valiuškaitė ir kt., 2007).

atlikus obelų žievės ligų monitoringą Lietuvos versliniuose soduose, 10 rūšių grybai ir trijų genčių grybai iki rūšies neidentifikuoti. nustatyti grybai priklauso trims papėdgrybių gentims – Bjerkandera P. karst., Chondrostereum Pouzar, Schizophyllum fr., vienai aukšliagrybių genčiai – Nectria (fr.) fr. ir septynioms anamorfinių gry-bų – Aposphaeria sacc., Cytospora ehrenb.: fr., Fusarium Link.: fr., Phoma sacc., Phomopsis (sacc.) bubák, Phlyctema desmaz., Seimatosporium corda gentims. atlikus obelų žievės ir kamieno pažeidimų analizę, rasta mikromicetų patogenų, sukeliančių žievės ir kamieno ligas. Labiausiai paplitę sukėlėjai yra grybai Nectria galligena bres. (22,1 %), Pezicula malicorticis (Jacks) nannf. (20,3 %), Myxosporium malicoricis Pot. (19,0 %). daugelyje mėginių išskirti Alternaria, Cladosporium, Trichothecium genčių grybai, kurie parazituoja ant sunykusių augalo dalių (valiuškaitė ir kt., 2003). daugelis minėtų žievės ligų sukėlėjų pažeidžia jaunus, sparčiai augančius vaismedžius.

294

siekiant sukurti integruotą apsaugos sistemą labai intensyviems žemaūgių obelų sodams, tiriamos galimybės, kaip sumažinti pesticidų normas, bei ieškoma efektyviau-sių fungicidų ir insekticidų nuo žalingiausių sodo augalų ligų ir kenkėjų. 2006–2007 m. ištirtas fungicidų poveikis rauplių (Venturia inaequalis (cke) wint) plitimui obelų sode. Purškiant fungicidų veikliųjų medžiagų ditianono 300 g ha-1 ir pyralostrobino 100 m ha-1 mišiniu 6–7 kartus per vegetaciją, efektyvumas nuo obelų rauplių ant lapų buvo atitinkamai 76,6–94,5 % pagal ligos paplitimą ir 86,8–96,5 % pagal ligos intensyvumą. fungicidų efektyvumas ant vaisių buvo 93,5–98,7 % pagal rauplių pa-plitimą ir 96,9–99,1 % pagal intensyvumą. Purškiant veikliųjų medžiagų ditianono ir pyraklostrobino mišiniu bei ditianonu 700 g ha-1 ir krezoksim-metilu 100 g ha-1, rauplių paplitimas ir intensyvumas ant lapų iš esmės nesiskyrė. visi tirti fungicidai iš esmės sumažino rauplių paplitimą ir intensyvumą ant lapų ir vaisių, palyginti su nepurkštu sodu (raudonis ir kt., 2007 c).

maisto sauga, kokybės apsektai, produkcijos mikologinė tarša yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję veiksniai, lemiantys šiuolaikinės sodininkystės technologinę raidą. augalų apsaugos laboratorijoje 2003–2006 m. vykdytas prioritetinės krypties Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vmsf projektas „mikotoksinų kaupi-mosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių sukūrimas“, kurio tikslai ir uždaviniai: įvertinti vaisinių sodo augalų užsikrėtimą mikromicetais, atsižvelgiant į augalo brendimo laiką ir biologinius savitumus; parengti technologines priemones, skirtas apriboti mikotoksinus produkuojančių mikromicetų plitimą ir funkcionavimą; įvertinti prevencinės saugos priemones, mažinančias sodo augalų užsikrėtimą miko-toksinus produkuojančiais mikromicetais.

Šio projekto vykdymo metu ištirta sodo augalų vaisių mikologinė tarša. nustatyta, kad sandėliuojamus obuolius pažeidžia 20 rūšių potencialiai toksinus produkuojančių mikromicetų, priklausančių 8 gentims. nuo sveikų obuolių išskirtos aštuonios mikromi-cetų rūšys, priklausančios keturioms gentims. Penicillium expansum ir P. italicum buvo labiausiai išplitę ant sveikų ir puvinių pažeistų obuolių, jų išplitimas siekė atitinkamai 50 ir 17 % ant sveikų obuolių bei 83 ir 67 % ant puvinių pažeistų obuolių. kitų rūšių mikromicetų ant sveikų obuolių rasta nedaug. Puvinių pažeistų obuolių mikologinė analizė parodė, kad potencialiai toksiškų mikromicetų rūšių buvo daugiau, nustatyta 19 mikromicetų rūšių, priklausančių 7 gentims (valiuškaitė ir kt., 2006 a; 2006 b).

atlikus sandėlio aplinkos oro ir dulkių tyrimus, nustatyta 17 rūšių potencialiai toksinus produkuojančių mikromicetų iš penkių genčių. Aspergillus amstelodami, A. clavatus, Cladosporium cladosporioides, C. herbarum, Penicillium clavigerum, P. corymbiferum, P. oxalicum, P. roqueforti rūšių mikromicetai išskirti iš sandėlio oro, o Acremonium roseum, Alternaria alternata, Aspergillus repens, Penicillium expansum, P. janthinellum, P. lanosum rūšių mikromicetai išskirti iš sandėlio dulkių. dviejų rūšių mikromicetai – Aspergillus ustus ir Penicillium cyclopium išskirti iš sandėlio dulkių ir oro (valiuškaitė ir kt., 2006).

ištirtas augalų apsaugos priemonių poveikis sodo augalų vaisių mikologinei taršai. taikant skirtingas apsaugos sistemas nuo ligų sukėlėjų ‘Lobo’ ir ‘kortlendas’ veislių obelų soduose, nustatyta akivaizdi įtaka vaisių mikologinei taršai. taikant intensyvią apsaugos sistemą, pagrįstą naujos kartos fungicidais – strobilurinais ir jų mišiniais, sandėliuojamuose obuoliuose išskirta 10 izoliatų ir 6 rūšys mikromicetų.

295

taikant tradicinę apsaugos sistemą, kurios pagrindą sudaro triazolų grupės fungicidai ir jų mišiniai, išskirta 19 izoliatų ir 16 rūšių mikromicetų. mikromicetų paplitimo ant sodo augalų vaisių tyrimai parodė, kad ‘Lobo‘ ir ‘kortlendas’ veislių obuoliai labiau-siai buvo užteršti Penicillium expansum ir P. italicum grybais. didesnė mikromicetų rūšių įvairovė buvo nustatyta ant sandėlyje laikytų obuolių nei ant neseniai nuskintų (Levinskaitė ir kt., 2005).

vyšnių ‘north star’ vaisiai labiausiai buvo pažeisti mikromicetų Penicillium corymbiferum, P. granulatum ir P. italicum. Potencialiai toksiškų mikromicetų pa-plitimą ant vyšnių uogų efektyviai sumažino eupareno m ir Zato fungicidų mišinys. Juodųjų serbentų ‘ben nevis’ uogos labiausiai buvo užterštos Penicillium genties grybais. fungicidai signum ir kanditas efektyviai sumažino galinčių toksinus gaminti mikromicetų paplitimą ant serbentų uogų (valiuškaitė, 2003; valiuškaitė ir kt., 2005 a; 2005 b; Levinskaitė ir kt., 2005).

modeliuojant agrobiologinių parametrų sistemą geros kokybės vaisiams išauginti, 2003–2004 m. buvo tiriamos ‘Ligol’ ir ‘Lodel’ obelys su m.26 poskiepiu, siekiant nustatyti obuolių skynimo laiko įtaką vaisių kokybei, jų išsilaikymui ir vaisių puvinių dinamikai laikymo metu. vaisių kokybės parametrai ir puviniai buvo fiksuojami po 90, 150 ir 180 laikymo parų kontroliuojamos atmosferos kameroje. ‘Lodel’ veislės obuolius pažeidė Monilinia sp., Gloeosporium spp., Penicillium spp., Alternaria spp. ir Botrytis sp. genčių grybai, o ‘Ligol’ veislės obuolius – Monilinia sp., Gloeosporium spp. ir Penicillium spp. tarp abiejų veislių obuolių puvinių dominavo Gloeosporium genties grybai. Puvinių dinamikai turėjo įtakos veislės genetinės savybės, vaisių sky-nimo laikas ir meteorologinės sąlygos. vėlesniais terminais nuskinti obuoliai laikymo pabaigoje buvo minkštesni už nuskintus anksčiau, be to, jie labiau puvo. sveikiausi obuoliai buvo nuskinti optimaliu laiku (valiuškaitė ir kt., 2006 a).

aptarimas. moksl inių tyr imų plėtoj imas. 2005 m. augalų apsaugos la-boratorijoje pradėti Phytophthora spp mikromicetų identifikavimo, patogeniškumo ir augalų šeimininkų nustatymo tyrimai. atliekami obelų poskiepių tyrimai, kurių tikslas – įvertinti vegetatyvinių obelų poskiepių atsparumą Phytophthora genties pa-togenams – obelų šaknies kaklelio puvinio sukėlėjams – naudojant dirbtinį užkrėtimą in vitro, in vivo ir ex situ, palyginti šių testavimo metodų efektyvumą bei įvertinti galimybę atrinkti ir pasiūlyti „ekspress“ metodą testuoti obelų poskiepius atsparumo pašaknio ligoms aspektu (valiuškaitė, kviklys, 2006).

2007–2013 m. numatytos sodo ir daržo augalų apsaugos eksperimentinės plėtros strateginės nuostatos, numatyta atlikti naujų, invazinių, ekonomiškai potencialiai pa-vojingų sodo augalų žaladarių, jų biologijos ir ekologijos tyrimus, siekiant užtikrinti saugią augalinę produkciją, bei numatyti žaladarių valdymo mechanizmus ir ištirti apsaugos priemones. reikalinga atlikti sodo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo modelių tyrimus ir įdiegti jų prognozavimo sistemos tinklą Lietuvos versliniuose so-duose, optimizuoti pesticidų naudojimą intensyvioje sodininkystėje bei sukurti augalų apsaugos sistemas versliniuose ekologiniuose ūkiuose.

išvados. 1. fitopatogeniniai mikromicetai Leptosphaeria coniothyrium ir Seimatosporium lichenicola Lietuvoje identifikuoti pirmą kartą aviečių ir gervuogių augavietėse.

2. Pirmą kartą Lietuvoje užregistruotos dvi naujos kenkėjų rūšys: rusvoji sodinė

296

erkutė (Aculus schlechtendali nal) ir rožinis tripsas (Thrips fuscipennis heliche).3. atlikus obelų žievės ligų monitoringą Lietuvos versliniuose soduose, 10 rūšių

grybai ir trijų genčių grybai neidentifikuoti iki rūšies. nustatyti grybai priklauso trims papėdgrybių gentims – Bjerkandera P. karst., Chondrostereum Pouzar, Schizophyllum fr., vienai aukšliagrybių genčiai – Nectria (fr.) fr. ir septynioms anamorfinių gry-bų – Aposphaeria sacc., Cytospora ehrenb.: fr., Fusarium Link.: fr., Phoma sacc., Phomopsis (sacc.) bubák, Phlyctema desmaz., Seimatosporium corda gentims.

4. taikant integruotą sodo augalų apsaugą nuo kenkėjų, purškimų sumažėja nuo 5–6 iki 1–2 kartų per vegetaciją, o kenkėjų žalingumas nepadidėja.

5. augalų apsaugos laboratorijoje pradėti naujų, invazinių, ekonomiškai poten-cialiai pavojingų sodo ir daržo augalų žaladarių tyrimai. aktualūs yra Phytophthora spp. mikromicetų tyrimai.

Padėka. esame dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Žemės ūkio ministerijai bei Lietuvos ir užsienio ūkio subjektams už finansinę paramą atliekant dalį mokslinių tyrimų.

Gauta 2008-07-10 Parengta spausdinti 2008-08-20

Literatūra

B1. randenburg W. 1985. Parasitische Pilze an Gefaβpflanzen in europa. stuttgart, new york. D2. e Vries J. W., Truckess M. W., Jackson L. S. 2002. mycotoxins and food safety. new york. D3. omsch K. H., Gams W., Anderson T. H. 1980. compendium of soil fungi. London.intensyvios obelų ir kriaušių auginimo technologijos. 2005. n. uselis (sudaryt.). 4. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. babtai. intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. n. uselis (sudaryt.). 5. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. babtai. Lanauskas J., uselis n., valiuškaitė a., viškelis P. 2006. effect of foliar and soil 6. applied fertilizers on strawberry healthiness, yield and berry quality. agronomy research, 4: 247–255.Levinskaitė L., Lugauskas a., valiuškaitė a. 2005. Potential toxin-producing 7. micromycetes on fruit and berries of horticultural plants treated with fungicides. botanica Lithuanica, suppl. 7: 47–54.radaitienė d., kačergius a., valiuškaitė a. 2005. ascospora dieback and stem 8. blight, new diseases of Rubus species in Lithuania. botanica Lithuanica, 11(1): 51–53.raudonis L. 2003. Čiulpiančių fitofagų paplitimas skirtingų veislių braškėse. 9. vagos, 59(12): 93–95.raudonis L. 2005. effects of spirodiclofen on the strawberry mite, 10. Tarsonemus pallidus (acari: Tarsonemidae) in strawberries. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 64–72.

297

raudonis L. 2006 a. comparative toxicity of spirodiclofen and lambdacihalo-11. trin to Tetranychus urticae, Tarsonemus pallidus and predatory mite Amblyseius andersoni in a strawberry site uder field conditions. agronomy research, 4: 317–322.raudonis L. 2006 b. toxicity of abamectin to fruit tree red spider mite, 12. Panonychus ulmi (acari: Tetranychidae) in apple-tree site. sodininkystė ir dar-žininkystė, 25(4): 162–169. raudonis L. 2006 c. an effect of abamectin to strawberry mite, 13. Tarsonemus pallidus (acari: Tarsonemidae) in strawberries. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 153–161.raudonis L., survilienė e., valiuškaitė a. 2004. toxicity of pesticides to preda-14. tory mites and insects in apple-tree site under field conditions. environmental toxicology, 19 (4): 291–295.raudonis L., valiuškaitė a. 2003. research on pest and disease control in horti-15. cultural plants and its development in Lithuania. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 3–14.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2005 a. effects of spirodiclofen on 16. the two-spotted spider mite, Tetranychus urticae (acari: Tetranychidae) in strawberries. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 43–53.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e., duchovskienė L. 2005 b. effects 17. of spirodiclofen on the two-spotted spider mite, Tetranychus urticae (acari: Tetranychidae) in black currants. sodininkystė ir daržininkystė, 24(2): 54–63.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2007 a. an effect of abamectin on two-18. spotted spider mite, Tetranychus urticae (acari: Tetranychidae) in strawberries. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 174–181.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2007 b. side effects of pesticide tre-19. atments to predators and phytophagous mites in apple-trees. sodininkystė ir dar-žininkystė, 26(4): 77–88. raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2007 c. the influence of fungicide spra-20. ys on infection of apple-tree by Venturia inaequalis (cke.) wint. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 89–100.raudonis L., valiuškaitė a., survilienė e. 2007 d. toxicity of abamectin to 21. rust mite, Aculus schilechtendali (acari: Eriophyidae) in apple-tree orchard. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 10–17.Uselis n., valiuškaitė a., raudonis L. 2006. incidence of fungal leaf diseases 22. and phytophagous mites in different strawberry cultivars. agronomy research, 4: 421–425.valiuškaitė a. 2003. Latest mycological investigation of sour cherry. sodininkystė 23. ir daržininkystė, 22(3): 186–193.valiuškaitė a.,24. kviklys d. 2006. resistance of some apple rootstocks to Phytophthora cactorum (Lebert et cohn) schröt. abstracts of international scientific conference – fruit tree rootstocks for temperate zone: biological and technological aspects. 12–14 september, babtai Lithuania, 68.

298

valiuškaitė a., kviklienė n., kviklys d., Lanauskas J. 2006 a. Postharvest fruit 25. rots incidence depending on apple maturity. agronomy research, 4: 427–431.valiuškaitė a., rašinskienė a., uselis n., raudonis L. 2003. investigation of 26. apple canker (Nectria galligena bres.) in intensive medium dwarf apple orchard. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 194–200.valiuškaitė a., raudonis L., survilienė e. 2005 a.27. mycological analysis of post-harvest micromycetes on sour cherries ‘north star’ in Lithuania. Пло�ово�ство, 17(2): 202–205.valiuškaitė a., raudonis L., survilienė e. 2005 b. analysis of micromycetes 28. composition of sour cherry fruits in Lithuania. Phytopathologia Polonica, 35: 197–201. valiuškaitė a., raudonis L., survilienė e. 2007. aktyvių apsaugos priemonių 29. įtaka juodųjų serbentų ligoms ir kenkėjams plisti. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 144–152.valiuškaitė a., raudonis L. 2006. aviečių (30. Rubus spp.) fitopatogenų ir kenkė-jų monitoringas ir apsaugos priemonių tyrimai. sodininkystės ir daržininkystės mokslo tyrimai. ataskaitinės konferencijos medžiaga, 19: 81–86.valiuškaitė a., survilienė e., Lugauskas a., Levinskaitė L. 2006 b. ecological 31. aspects of distribution of potential toxin-producing micromycetes on stored ap-ple fruit. ekologija, 3: 60–63.valiuškaitė a., survilienė e., raudonis L. 2008. effect of mycostop on 32. Fusarium root-rot agents of raspberry. sodininkystė ir daržininkystė, 27(1): 47–51.tarakanovas P., raudonius s. 2003. agronominių tyrimų duomenų statistinė 33. analizė taikant kompiuterines programas anova, stat, sPiLt-PLot iš paketo seLekciJa ir irristat: metodinė priemonė. LŽi, akademija..Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, i. Gaurilčikienė 34. (sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija.Тарр С. 1975. �сновы патологии растений. Мир, Москва.35.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

research of pest and disease of horticultural plants and its development in Lithuania a. Valiuškaitė, L. raudonis

Summary

research development during 2003–2007 on pest and disease and its control development in horticulture is reviewed. investigations of pest species, their abundance, biology, ecology of most harmful pest species and natural enemies were carried out. the development of integrated Pest management resulted reduction of the insecticide use from 5–6 to 1–2 application a year without significant damage to the crop. specific composition, bioecology and control of the most harmful micromycetes of fruit trees and berries has been studied. the main present re-search strategies of plant protection in horticulture are to investigate forecasting systems of

299

the key pests and diseases using modern warning equipment, predatory mites and insects and their role in control of phytophagous mites, new environmental and human friendly pesticides, ecological control means of fruits and berries, pests and diseases and their control of perspec-tive minor crops and biological investigations of relatively new pest and diseases related with agro climatic changes.

key words: horticulture, pathogens, insects, plant protection, fungicides, insecticides, active ingredients.

301

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

Uogų užšaldymo proceso modeliavimas ir optimizavimas

Pranas Viškelis, Marina rubinskienė Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas biochem@lsdi.lt

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) biochemijos ir technologijos laboratorijoje uogų šaldymo tyrimai vykdomi nuo 1996 metų. Per 10 metų, taikant fizikinius-cheminius metodus, ištirta ir įvertinta šviežių ir užšaldytų 29 braškių, 28 aviečių bei 16 juodųjų serbentų veislių uogų kokybė ir atlikta veislių tinkamumo šaldymui atranka. uogoms užšal-dyti buvo taikomi du būdai – gilaus šaldymo šaldytuve ir skystame azote. nustatyta veislių savybių ir uogų paruošimo būdų įtaka produktų juslinėms savybėms ir cheminei sudėčiai. nustatytos ir rekomenduotos gamybai tinkamiausios užšaldymui juodųjų serbentų, braškių ir aviečių veislės.

reikšminiai žodžiai: biocheminė sudėtis, paruošimas, užšaldymas, defrostacija, tech-nologinės savybės, uogos, veislė.

Įvadas. neįkainuojama uogų vertė yra ta, kad jos yra pagrindinis biologiškai aktyvių medžiagų – vitaminų, mineralinių medžiagų, fenolinių bei aromatinių jungi-nių – šaltinis. ne visos uogos išsilaiko geros kokybės ištisus metus. kad būtų galima išlaikyti teigiamas produktų savybes, juos reikia konservuoti.

konservavimas šalčiu – vienas geriausių ir patikimiausių būdų saugoti produktų nuo gedimo. užšaldžius išsaugoma greitai gendančių vaisių ir uogų maistinė vertė ir kokybė, efektyviai slopinamas mikroorganizmų, cheminių ir biocheminių procesų, deguonies, šilumos ir šviesos poveikis. užšaldyta produkcija turi paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

užšaldytų produktų kokybės rodikliai kiek prastesni negu šviežių, nes, kristalizuo-jantis vandeniui, mechaniškai pažeidžiami audinių morfologiniai elementai, persiskirsto drėgmė, padidėja ištirpusių medžiagų koncentracija, kitaip vyksta fizikiniai, cheminiai ir biocheminiai procesai (Gribaudo, 1990; ditchef, 1996; richardson, 1996). kad uogos maksimaliai išsaugotų savo natūralią biocheminę sudėtį bei juslines savybes (spalvą, kvapą, skonį), užšaldyti reikia greitai, per keletą minučių, ilgiausiai per 20–30 min. Literatūroje apie šaldymo technologijas šaldymo greitis minimas kaip svarbiausia ir būtina produktų užšaldymo proceso intensyvumo sąlyga (heldman, 1992; codex alimentarus, 1994; ditchef, 1996).

svarbu, kad užšaldomos uogos būtų geros kokybės. ne visų veislių uogos tinka

302

užšaldyti (viškelis, Česnauskas, 2000 a; kampuse, kampuss, 2003). užšaldytų uogų kokybei bei cheminei sudėčiai daug įtakos turi ne tik genotipas bei užšaldymo tech-nologijos, bet ir agroklimato sąlygos jų augimo, brendimo metu (Максименко, 1994; Ру�инскене, Вишкялис, 2001; rubinskienė, 2004).

atšildymas yra daugelio produktų apdorojimo šalčiu technologinio proceso galutinė operacija. Šildymo būdai ir režimas parenkami taip, kad mažiausiai pakistų produktų sudėtis bei savybės ir masės nuostoliai būtų minimalūs. konkrečias atšildymo sąlygas nustatyti yra gana sunku. atšildomų vaisių ir uogų sudėties ir savybių pakiti-mus sąlygoja audinių skysčio pasišalinimas, ištirpintų vitaminų, azotinių ekstraktinių medžiagų, mineralinių komponentų nuostoliai, biocheminiai bei mikrobiologiniai procesai. dėl minėtų pakitimų gali suprastėti produktų maistinė vertė, konsistencija, skonis ir aromatas (viškelis, Česnauskas, 2000 b; kampuse ir kt., 2002). Produktų kokybei įtakos turi fermentacijos procesai, vykstantys juos atšildant. tokie procesai, kai atšildoma aukštesnėje temperatūroje, gali būti gana intensyvūs. Gera produkto kokybė išlieka veikiant jį aukšto dažnio elektromagnetiniu lauku. to lauko energija šildo visą produktą vienodai, todėl sutrumpėja atšildymo laikas, mažesni masės ir ištirpusių komponentų nuostoliai (Česnauskas ir kt., 1998).

Lietuvoje užšaldytų produktų, ypač vaisių patiekalų ir pusfabrikačių, gamyba yra nepakankamos apimties. didžioji dalis šaldytų vaisių ir uogų atvežama iš kaimyninės Lenkijos. Lsdi biochemijos ir technologijos laboratorijoje uogų šaldymo tyrimai vykdomi daugiau kaip dešimt metų. taikant fizikinius ir cheminius metodus, nusta-toma šviežių ir užšaldytų uogų cheminė sudėtis ir juslinės savybės. tiriamos veislės, kurių vaisiai ir uogos labiausiai tinkami užšaldyti, jų biocheminis stabilumas šaldymo ir defrostacijos metu. trūksta fundamentinių žinių apie užšaldytų produktų kokybę. naudojant progresyvias šaldymo technologijas ir taikant įvairius žaliavos ruošimo būdus, vertinamos atskirų veislių technologinės savybės.

darbo tikslas − įvertinti žaliavos kokybės rodiklius, modeliuoti technologinius režimus, įvertinti produktų kokybės pokyčius ir nustatyti tinkamiausias užšaldymui veisles.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. tyrimai vykdyti 1996–2007 m. Lsdi. tyrimams naudotos uogos iš braškių, juodųjų serbentų ir aviečių selekcinių augy-nų, kurie buvo prižiūrėti pagal Lsdi priimtas intensyvias auginimo technologijas (intensyvios uoginių..., 2002).

Šviežių ir užšaldytų uogų fizikiniai-cheminiai tyrimai buvo atliekami pagal biochemijos ir technologijos laboratorijoje taikomas metodikas. uogos homogeni-zuotos „bosch easy mixx“ (tipas cnhr6, robert bosch Gmbh, stuttgart, Germany) smulkintuvu.

cheminiai tyr imai . Juodųjų serbentų, braškių, aviečių uogose buvo nusta-tyta: tirpios sausosios medžiagos – refraktometru; invertuoto cukraus ir sacharozės kiekis – bertrano metodu (Петер�ургский, 1963); askorbo rūgštis (vitaminas c) – titruojant 2,6-dichlorfenolindofenolio natrio druskos tirpalu naudojant chloroformą (intensyviai spalvotoms ištraukoms) (Мето�ы, 1987); titruojamasis rūgštingumas – titruojant 0,1 n naoh tirpalu, perskaičiuotas į citrinos rūgšties kiekį (Ермаков ir kt., 1987); bendras antocianinų kiekis (braškių, juodųjų serbentų ir aviečių uogose), išreikštas cianidin-3-rutinozidu (ci-3-rut), nustatytas spektrofotometriškai; bendras sausųjų medžiagų kiekis – gravimetriškai, džiovinant uogas +105 °c temperatūroje

303

iki pastovaus svorio (food analysis, 1986); fenolinių junginių kiekis nustatytas folin-ciocalteu metodu (slinkard, 1977) ir išreikštas galo rūgšties ekvivalentu.

užšaldymo tyr imai vykdyti pagal tarptautinio greitai užšaldytų maisto pro-duktų perdirbimo bei elgsenos su jais kodekso rekomendacijas (cac/rcP 8-1976) (codex alimentarus, fao, 1994). uogos užšaldytos gilaus šaldymo šaldytuve „derby-danfoss“ esant 40 ± 1 °c, laikytos esant 30 ± 1 °c temperatūrai. užšaldytos skystame azote, aviečių ir braškių įvairių veislių uogos laikytos gilaus šaldymo šal-dytuve „derby-danfoss“ esant 30 ± 1 °c temperatūrai. braškių veislių uogos buvo užšaldytos sveikos ir pjaustytos kronen (tiP kuy) (vokietija) pjaustymo mašina 10 × 10 × 10 mm ir 5 × 5 × 5 mm dydžio kubeliais; juodųjų serbentų uogos užšal-dytos smulkintos universalia virtuvine mašina kk-100 (vengrija) per sietą su 5 mm skersmens skylutėmis, pertrintos pramonine mašina mP-800m (baltarusija) per sietą su 1 mm skersmens skylutėmis; aviečių uogos užšaldytos sveikos. Plastikinėse dė-žutėse užšaldytos uogos defrostuotos aukšto dažnio srovėmis mikrobangų krosnelėje afmw-290. Galingumas 100–1 000 w, dažnis – 2 450 mhz.

rezultatai. uogų veislių tinkamumo šaldymui atranka vykdyta gilaus šaldymo šaldytuvuose ir taikant užšaldymo skystu azotu technologiją. Per 10 metų ištirtas ir įvertintas 29 braškių, 28 aviečių bei 16 juodųjų serbentų veislių uogų tinkamumas šaldymui. tyrimuose buvo analizuojama braškių ir aviečių uogų kokybė. Juslinių tyrimų duomenimis, veislių savybės turėjo lemiamą įtaką uogų kokybei (1 lentelė). tiek užšaldytos gilaus šaldymo šaldytuve, tiek skystame azote, geriausiomis juslinėmis savybėmis pasižymėjo braškių ‘Pegasus’ (4,6), ‘Polka’ (4,6), aviečių – ‘aborigen’ (4,6) ir ‘otava’ (4,6) uogos (1 lentelė).

1 lentelė. užšaldytų uogų juslinis įvertinimastable 1. sensory evaluation of frozen berries

Gilaus šaldymo šaldytuvein freezer of deep freezing

užšaldyta skystu azotu frozen with liquid nitrogen

braškių uogosstrawberry berries

aviečių uogosraspberry berries

braškių uogosstrawberry berries

aviečių uogosraspberry berries

veislėcultivar

išvaizda appearance

veislėcultivar

išvaizdaappearance

veislėcultivar

išvaizdaappearance

veislėcultivar

išvaizdaappearance

‘Pegasus’ 4,6 ‘aborigen’ 4,6 ‘Pegasus’ 4,5 ‘aborigen’ 4,2‘senga sengana’

4,5 ‘husar’ 4,2 ‘senga sengana’

4,5 ‘husar’ 4,1

‘dangė’ 4,3 ‘Zorinka’ 4,5 ‘dangė’ 4,3 ‘Zorinka’ 3,9‘saulenė’ 4,4 ‘beglianka’ 4,2 ‘saulenė’ 4,3 ‘beglianka’ 3,8‘elkat’ 4,6 ‘willamette’ 4,4 ‘elkat’ 4,3 ‘willamette’ 3,9‘Polka’ 4,6 ‘volnica’ 4,5 ‘Polka’ 4,5 ‘volnica’ 4,0‘honeoye’ 4,4 ‘nagrada’ 4,5 ‘honeoye’ 4,3 ‘nagrada’ 3,9‘kent’ 4,5 ‘otava’ 4,6 ‘kent’ 4,3 ‘otava’ 4,2

viena uogų savybių yra sulčių išsiskyrimas atšildymo metu. užšaldant uogas, pažeidžiamos ląstelių membranos ir iš atšildomų uogų išteka sultys. tai ne tik suma-žina produkto išeigą, bet pablogina uogų išvaizdą ir konsistenciją, jos suminkštėja, suglemba.

304

iš 20 tirtų braškių veislių daugiausia (14–15 %) sulčių išskiria atšildomos ‘desnianka’, ‘honeoye’ bei ‘venta’ uogos, mažiau jų išsiskiria iš ‘bogota’, ‘redgauntlet’ ir ‘elsanta’ braškių (7–8 %) (1 pav.).

1 pav. sulčių ištekėjimas braškių uogose po defrostacijos Fig. 1. flow out of juices after thawing in strawberry berries

2 pav. sulčių ištekėjimas aviečių uogose po defrostacijos Fig. 2. flow out of juices after thawing in raspberry berries

305

atšildytos skirtingų veislių aviečių uogos išskiria labai skirtingą sulčių kiekį (2 pav.). daugiausia sulčių išsiskiria iš ‘volnica’ ir ‘austrijos remontantinė’ uogų – atitinkamai 11,2 % ir 9,2 %. sulčių visiškai neišskiria defrostuotos ‘bristol’, ‘Glen moy’, ‘kenbi’, ‘miraž’, ‘mailing sedling’, ‘Peresvet’, ‘siveli’ veislių aviečių uogos. Šiuo atžvilgiu minėtų veislių uogos yra tinkamiausios sušaldyti.

užšaldymui skirtos produkcijos paruošimo būdų įvert inimas. atlikus defrostuotų nepjaustytų braškių uogų cheminę analizę, pastebėjome, kad labiausiai uogose keičiasi antocianinų, fenolinių junginių ir askorbo rūgšties kiekiai. uogose an-tocianinų sumažėja nuo 8,7 % (‘elkat’) iki 46,7 % (‘Pegasus’) (2 lentelė). Po defrosta-cijos didesni pigmentų kiekiai išlieka ‘elkat’, ‘honeoye’ ir ‘senga sengana’ uogose.

defrostacijos metu uogose askorbo rūgšties sumažėja 9,2–47,5 % (2 lentelė). Perdirbimo pramonėje plačiai naudojamose ‘senga sengana’ veislės uogose askorbo rūgšties nuostoliai siekia net 47,5 %. vitaminingų veislių (‘saulenė’, ‘Pegasus’) uo-gose askorbo rūgšties sumažėja 10,3–23,8 %. veislės, kurių šviežios uogos išsiskiria didžiausiu fenolinių junginių kiekiu, po defrostacijos šių junginių netenka 64,4−59,9 % (2 lentelė). didesniu fenolinių junginių kiekiu pasižymi užšaldytos ‘saulenė’, ‘honeoye’ ir ‘kent’ uogos.

2 lentelė. užšaldytų braškių uogų cheminė sudėtis po defrostacijostable 2. chemical composition of frozen strawberry berries after thawing

veislėcultivar

uogų cheminė sudėtisberry chemical composition

antocianinaianthocyanins, mg 100 g-1

askorbo rūgštisascorbic acid, mg 100 g-1

fenoliniai junginiaiphenols, mg 100 g-1

šviežios uogos

fresh berries

užšaldytos uogos

frozen berries

šviežios uogos

fresh berries

užšaldytos uogos

frozen berries

šviežios uogos

fresh berries

užšaldytos uogos

frozen berries‘Pegasus’ 49,6 26,5 80,0 61,0 720 256‘dangė’ 52,0 43,7 67,0 53,0 429 290‘saulenė’ 98,3 56,3 78,0 70,0 572 349‘elkat’ 67,7 61,8 61,0 53,0 700 304‘Polka’ 74,4 55,5 62,0 45,0 688 276‘honeoye’ 92,0 66,8 67,0 59,0 861 356‘kent’ 86,1 51,3 65,0 59,0 752 348‘senga sengana’ 70,6 64,3 59,0 31,0 411 332

r05 / LSD05 6,041 3,790 3,017 2,170 45,891 13,015

avietės priskiriamos prie vidutinio vitaminingumo uogų. mūsų duomenimis, askorbo rūgšties tirtų veislių uogose rasta vidutiniškai 26,4 mg 100 g-1. daugiausia vitamino c rasta ‘tomo’ (41,2 mg 100 g-1 ) ir ‘otava’ (40,0 mg 100 g-1) uogose. ‘beglianka’ uogose askorbo rūgšties sukaupta mažiausiai – 18,4 mg 100 g-1. Jeigu šviežiose ir sušaldytose aviečių uogose cukrų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekis prak-tiškai buvo analogiškas, tai askorbo rūgšties kiekis sušaldytose avietėse yra beveik trečdaliu (vidutiniškai 28,1 %) mažesnis, negu buvo šviežiose uogose. Pagal askorbo rūgšties kiekį sušaldytose uogose tinkamiausios sušaldyti būtų ‘otava’ ir ‘tomo’ veislių aviečių uogos.

306

siekiant ištirti braškių uogų paruošimo būdo įtaką produkto juslinėms ir che-minėms savybėms, uogos buvo nepjaustomos ir pjaustomos 10 × 10 × 10 mm ir 5 × 5 × 5 mm dydžio kubeliais. nustatyta, kad geriausios prekinės išvaizdos buvo nepjaustytos ir pjaustytos 10 × 10 × 10 mm kubeliais ‘Pegasus’, ‘kent’ ir ‘honeoye’ uogos. visų veislių 5 × 5 × 5 mm dydžio uogos turėjo prastesnę išvaizdą.

iš braškių uogų paruošti produktai po 3 laikymo mėnesių buvo defrostuoti aukšto dažnio bangomis. nustatyta, kad produktuose labiausiai keičiasi askorbo rūgšties kiekis (3 lentelė). Palyginti su nepjaustytomis uogomis, 5 × 5 × 5 mm dydžio uogose askorbo rūgšties sumažėja 15,3–28,4 %, tuo tarpu 10 × 10 × 10 mm smulkintose uogose askor-bo rūgšties išlieka 89–90 %. tarp tirtųjų veislių ‘Pegasus’ ir ‘saulenė’ nepjaustytos ir 10 × 10 × 10 mm dydžio kubeliais supjaustytos uogos turi didesnį askorbo rūgšties kiekį, atitinkamai 61 ir 55 mg 100 g-1 bei 67 ir 60 mg 100 g-1 (3 lentelė).

siekdami ištirti askorbo rūgšties pokyčius įvairiais būdais užšaldytuose pro-duktuose po 6 laikymo mėnesių, atlikome analizę užšaldytų sveikų, smulkintų ir po trumpo blanširavimo pertrintų juodųjų serbentų uogų. mažiausi biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai nustatyti užšaldytose visų veislių biriose uogose (4 lentelė). Po defrostacijos mažesni askorbo rūgšties nuostoliai yra termiškai apdorotuose produk-tuose, o ne smulkintose uogose. Produktuose, pagamintuose iš pertrintų ‘almiai’ ir ‘titania’ uogų, vitamino c sumažėja tik 11,3 % ir 12,9 %. daugiau askorbo rūgšties suskyla pertrintose ‘ben more’ (35,9 %) ir ‘vakariai’ (31,8 %) uogose.

3 pav. askorbo rūgšties kiekis šviežiose ir užšaldytose aviečių uogoseFig. 3. ascorbic acid content in fresh and frozen raspberry berries

307

3 lentelė. askorbo rūgšties kiekis įvairiais būdais užšaldytose braškių uogose table 3. the amount of ascorbic acid in the foodstuffs from strawberry berries

veislėcultivar

uogų pjaustymo būdaimethods of berry cutting

nepjaustytos uogos

not cut berries

pjaustytos 10 × 10 × 10 mm kubeliais

berries cut in 10 × 10 × 10 mm cubes

pjaustytos 5 × 5 × 5 mm

kubeliaisberries cut in

5 × 5 × 5 mm cubes‘Pegasus’ 61 55 49‘dangė’ 53 49 40‘saulenė’ 67 60 48‘elkat’ 53 50 41‘Polka’ 45 40 33‘honeoye’ 59 55 50‘kent’ 59 53 49‘senga sengana’ 49 46 40

r05 / LSD053,49 4,01 2,92

4 lentelė. askorbo rūgšties kiekis šviežiose ir užšaldytose juodųjų serbentų uogose table 4. the amount of ascorbic acid of fresh berries and in the foodstuffs from black currants berries

veislėcultivar

askorbo rūgštisascorbic acid, mg 100 g-1

šviežios uogosfresh berries

užšaldytos uogosfrozen berries

užšaldytos smul-kintos uogos

frozen cut berries

užšaldytos per-trintos uogos

frozen berries rub-bed through sieve

‘Joniniai’ 262,0 236,2 181,0 204,7‘minaj Šmyriov’ 235,0 227,3 164,0 178,8‘almiai’ 159,0 188,0 144,0 141,0‘Öjebyn’ 144,3 162,3 119,7 123,0‘titania’ 145,3 149,3 122,0 124,3‘ben alder’ 202,0 147,0 140,0 138,7‘ben more’ 243,0 172,5 138,3 155,7‘vakariai’ 282,0 231,0 161,0 198,0

r05 / LSD05 1,93 2,27 2,47 1,59

siekdami ištirti cukraus įtaką biologiškai aktyvių medžiagų pokyčiams po 6 laikymo mėnesių, analizavome antocianinų ir askorbo rūgšties kitimą užšaldytose smulkintose bei po trumpo blanširavimo pertrintose juodųjų serbentų uogose. nustatyta, kad veislių savybės turi įtakos nustatant optimalų cukraus kiekį, pridedamą šaldant produktą. Pridėjus 40 % cukraus, didesni antocianinų kiekiai nustatyti smulkintose serbentų uogose veislių ‘vakariai’ ir smulkintose ir pertrintose uogose veislių ‘minaj Šmyriov’ bei ‘ben more’, o pridėjus 50 % cukraus – smulkintose ‘ben alder’, ‘titania’

308

ir smulkintose ir pertrintose ‘Öjebyn’ bei ‘almiai’ veislių uogose (4 pav.). iš įvairių veislių smulkintų uogų pagamintuose produktuose, esant 40 % cukraus, dažančiųjų medžiagų nuostoliai yra vidutiniškai 26,3 %, iš pertrintų uogų – 36,2 %. esant 50 % cukraus, antocianinų nuostoliai iš smulkintų uogų pagamintuose produktuose yra vidutiniškai 24,3 %, iš pertrintų – 33,9 %.

4 pav. cukraus koncentracijos įtaka antocianinų kiekiui (%) smulkintose (a) ir pertrintose (b) juodųjų serbentų uogose po defrostacijos

Fig. 4. influence of sugar concentration on the amount of anthocyanins (%) in cut (a) and rubbed through sieve (b) black currant berries after thawing

5 pav. cukraus koncentracijos įtaka askorbo rūgšties kiekiui (%) smulkintose (a) ir pertrintose (b) juodųjų serbentų uogose po defrostacijos

Fig. 5. influence of sugar concentration on the amount of ascorbic acid (%) in cut (a) and rubbed through sieve (b) black currant berries after thawing

309

dar gausesnis uogų saldinimas, išskyrus produktus iš pertrintų ‘titania’ ir ‘vakariai’ serbentų, turėjo neigiamą įtaką antocianinų kiekiui juose. esant 60 % cukraus, antocianinų nuostoliai iš smulkintų uogų pagamintuose produktuose yra vidutiniškai 32,6 %, iš pertrintų – 35,8 % (4 pav.).

mažesni askorbo rūgšties nuostoliai yra produktuose iš smulkintų ir iš pertrintų uogų pridėjus 40 ir 50 % cukraus (5 pav.). Gausesnis saldinimas sumažina askorbo rūgšties koncentraciją produktuose, o ypač – pagamintuose iš smulkintų juodųjų serben-tų uogų: nuo 34,1 (‘almiai’) iki 56,0 % (‘minaj Šmyriov’) (5 pav.). mažesni askorbo rūgšties nuostoliai yra pertrintose uogose su 40 ir 50 % cukraus – vidutiniškai 24,04 ir 24,91 %. naudojant tas pačias cukraus koncentracijas, pertrintose uogose askorbo rūgšties sumažėja vidutiniškai 27,12 ir 28,13 %.

aptarimas. Lenkų mokslininkų (ditchef, 1996) teigimu, užšaldymo skystu azotu būdas yra labai patogus, greitas, bet labai brangus. tokiu metodu galėtume šaldyti labai brangius produktus. skystame azote yra laikomas daugelio biologinių organizmų genofondas. Žemos temperatūros palaikymui hermetinėmis sąlygomis toks būdas yra palyginti pigus. Lietuvoje trūksta duomenų apie šio metodo taikymą šaldant įvairių rūšių veislių uogas ir vaisius. Literatūros duomenimis, skystu azotu šaldomuose produktuose atsiranda įtrūkimų, nes įvairūs mechaniniai įtempimai ardo periferinius produkto sluoksnius, kurie žemoje temperatūroje būna praradę plastines savybes (Gribaudo, 1990). mūsų tyrimuose šaldant skystu azotu, atskirų veislių braškių uogose taip pat atsirasdavo įtrūkimų ir uogos suskildavo. aviečių uogos užšaldymo metu buvo labiau pažeidžiamos – lengvai sutrupėdavo. dėl minėtų defektų užšaldytų skystame azote uogų jusline kokybė buvo prastesnė (1 lentelė).

užšaldant uogas, pažeidžiamos ląstelių membranos, todėl iš atšildomų uogų išteka sultys. tai ne tik sumažina produkto išeigą, bet pablogina uogų išvaizdą ir kon-sistenciją, jos suminkštėja, suglemba. Pagal dženejevos pasiūlytą skalę (Дженеева, 1986), tinkamiausios užšaldyti braškės, iš kurių atšildant išsiskiria iki 5 % sulčių, tinkamos – nuo 5,1 iki 9 %, patenkinamai tinkamos – nuo 9,1 iki 20,0 %, netinka-mos – nuo 20,1 iki 30,0 % ir visai netinkamos – iš kurių atšildant išsiskiria per 30 % sulčių. tinkamos užšaldyti yra braškės šių veislių: ‘bogota’, ‘redgauntlet’, ‘elsanta’, ‘syriusz’, ‘istočnik’, ‘dukat’, ‘Gerida’, ‘korona’ bei ‘Polka’. ‘tenira’ veislės uogos pagal šį kriterijų nepatenka į rekomenduojamų šaldyti sąrašą (1 pav.).

apibendrinti įvairių aviečių veislių uogų cheminės sudėties, sulčių išskyrimo ir juslinio įvertinimo duomenys rodo, kad geriausiai sušaldymui tinka ‘bristol’, ‘kenbi’, ‘otava’, ‘tomo’, ‘miraž’ ir ‘aborigen’ aviečių veislių uogos, o netinkamos šaldyti – ‘navojka’ ir ‘volnica’ (viskelis, bobinaite, 2007).

Produktų kokybė priklauso tiek nuo veislės genetinių savybių, tiek ir nuo uogų paruošimo būdo. mūsų tyrimuose askorbo rūgšties kiekiai atitirpintose nepjaustytose braškių uogose sumažėja vidutiniškai 28,1 % (2 lentelė), o štai suomijoje išaugintose ir užšaldytose braškėse askorbo rūgšties netektis – vidutiniškai 34 % (hagg, ir kt., 1995). nors šviežios ‘saulenė’ veislės uogos išsiskiria didžiausia pigmentų koncentracija, bet defrostacijos metu jų gerokai sumažėja (42,7 %).

Laikant uogas užšaldytas, askorbo rūgšties netektis yra nežymi – vidutiniškai 1,88 % per mėn (viškelis, Česnauskas, 2000 b). Šviežiose uogose esančios askorbo rūgšties daugiausia prarandama užšaldymo-defrostacijos metu (kampuse ir kt., 2002).

310

mūsų tyrimų duomenimis, mažesni askorbo rūgšties nuostoliai užšaldymo-defrosta-cijos metu yra blanširuotuose ir pertrintuose produktuose iš juodųjų serbentų uogų, ir, palyginti su šviežiomis uogomis, siekia vidutiniškai 22,7 %. Įvertinant veislių savybes, daugiau askorbo rūgšties išlieka įvairiais būdais užšaldytuose produktuose iš ‘Joniniai’ ir ‘vakariai’ uogų.

didesni askorbo rūgšties nuostoliai nustatyti smulkintose uogose su 60 % cukraus priedu. manoma, kad produktų defrostacijos metu smulkintose uogose suaktyvėjo fermentų veikla ir uogose esantis deguonis paspartino askorbo rūgšties oksidaciją. minėtų veiksnių neigiamas poveikis ir didelė (60 %) cukraus koncentracija turėjo įtakos žymesniems askorbo rūgšties nuostoliams produktuose (3 pav.).

išvados. 1. braškių, aviečių užšaldymo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip -40 °c. dėl uogų sutrupėjimo priežasties aviečių uogas nerekomenduojama šaldyti skystame azote.

2. uogų sulčių išsiskyrimas atšildymo metu priklauso nuo veislių savybių ir tai-komo defrostacijos būdo. mažesni sulčių nuostoliai yra defrostuotose aukšto dažnio bangomis uogose.

3. Įvertinus užšaldymui skirtos produkcijos paruošimo būdus, pagal biocheminių, fizikinių ir juslinių rodiklių visumą rekomenduojama: aviečių uogas užšaldyti sveikas, braškių uogas užšaldyti sveikas ir pjaustytas 10 × 10 × 10 mm dydžio kubeliais. Juodųjų serbentų uogas užšaldyti sveikas ar po trumpo blanširavimo pertrintas į tyrę.

4. Produktų kokybės rodikliams turi įtakos veislės savybės ir uogų paruošimo būdas. didesni bioaktyviųjų medžiagų kiekiai nustatyti užšaldytuose produktuose su 40 % ir 50 % cukraus iš ‘ben alder’, ‘vakariai’ ir ‘minaj Šmyriov’ uogų, su 50 % cukraus – iš ‘ben more’, ‘titania’, ‘Öjebyn’ ir ‘almiai’ juodųjų serbentų uogų.

Padėka. autoriai dėkoja Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramą vykdant darbą. dalis tyrimų atlikta vykdant vmsf projektą G-15/08.

Gauta 2008-07-18 Parengta spausdinti 2008-08-14

Literatūra

cesnauskas v., viskelis P., rubinskienė m. 1998. suitability for freezing of straw-1. berry varieties cultivated in Lithuania. advances in the refrigeration systems, food technologies and cold chain, 6: 564–569.codex alimentarius processed and quick frozen fruits and vegetables. 1994. 2. fao, rome.ditchef s. 1996. assessment of freezing intensification using a dynamic disper-3. sion medium. Process optimization and minimal Processing of foods. Porto, 5–12.Gribaudo L. m. 1990. characteristic temperatures determination for strawber-4. ry freezing and thawing. Journal of food Processing and Preservation, 14(3): 231–240.hagg m., ylikoski s., kumpulainen J. 1995. vitamin c content in fruits and ber-5. ries consumed in finland. J. food composit. analysis, 8(1): 12–20.

311

heldman r. 1992. handbook of food engineering. new york. 6. intensyvios uoginių augalų auginimo technologijos. 2002. n. uselis (sudaryt.). 7. babtai.kampuse s., kampuss k. 2003. Quality of raspberries and blackcurrants after 8. frozen storage. acta horticulturae, 599: 711–717.kampuse s., kampuss k., Pizika L. 2002. stability of anthocyanins and as-stability of anthocyanins and as-9. corbic acid in raspberry and blackcurrant cultivars during frozen storage. acta horticulturae, 585: 507–600.richardson P. 1996. Quality assessment of foods frozen by different methods of 10. freezing times. Process optimization and minimal Processing of foods. Porto, 1–4.rubinskienė m. 2004. bioaktyvųjų medžiagų kitimas nokstančiose ir perdirbto-11. se juodųjų serbentų uogose: daktaro disert. santr. kaunas.slinkard k., singleton v. L. 1977. total phenol analysis: automation and com-12. parison with manual methods. american Journal of ecology and viticulture, 28: 49–55.viskelis P., bobinaite r. 2007. estimation of fruits chemical composition of va-13. rious raspberry cultivars and their suitability for quick freezing. nJf report, 3(1): 50.viškelis P., Česnauskas v. 2000 a. Įvairių veislių braškių uogų tinkamumo užšal-14. dyti įvertinimas. sodininkystė ir daržininkystė, 19(4): 93–105.viškelis P., Česnauskas v. 2000 b. vitamino c kitimas užšaldytose uogose. 15. maisto chemija ir technologija, 37: 211–216.Максименко М. Г. 1994. Качество урожая районированных и перспективных 16. сортов сморо�ины черной и его исполь�ование: автореф. �иссертации. Минск.Ру�инскене М., Вишкялис П. 2001. Влияние спосо�ов �амораживания на 17. химический состав сморо�ины черной. Актуальные Про�лемы Сельского Хо�яйства. С�. науч. тр. КГТУ, 2: 250–256.Дженеева �. �. 1986. По��ор сортов �емляники �ля �лительного хранения 18. в �амороженном ви�е: aвтореф. �ис. кан�. с.-х. наук. Киев.Ермаков А. И., Арасимович В. В., Ярош Н. П., Перуанский Ю. В., 19. �уковникова Г. А., Иконникова М. И. 1987. Мето�ы �иохимического иссле�ования растений. Агропроми��ат, �енингра�.Петер�ургский А. В. 1963. Практикум по агрономической химии, Москва. 20.

312

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Modeling and optimization of berry freezing processP. Viškelis, M. rubinskienė

Summary

investigations of berry freezing are being carried out at the Lithuanian institute of horticulture (Lih), Laboratory of biochemistry and technology since 1996. during 10 years applying physical-chemical methods there was investigated and evaluated 29 strawberry, 28 raspberry and 16 black currant fresh and frozen berry quality and there was carried out the selec-tion of cultivars suitable for freezing. there were applied two methods for berry freezing: deep freezing in freezer and freezing in liquid nitrogen. there was established the influence of cultivar properties and methods of berry preparation on product sensational properties and chemical composition. there was established and recommended to production black currant, strawberry and raspberry cultivars, the most suitable for freezing.

key words: biochemical composition, preparation, freezing, thawing, technological properties, berries, cultivar.

313

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

kenksmingų organizmų tyrimų aktualijos daržininkystėje

Elena Survilienė, Laisvūnė duchovskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT–54333, Babtai, Kauno r., el. paštas e.surviliene@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgiami Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto augalų apsaugos laboratorijoje 2003–2007 metais vykdytų daržo augalų ligų sukėlėjų ir kenkėjų epi-demiologijos ir biologijos, kenksmingų organizmų rūšinės sudėties, jų gausumo ir žalingumo tyrimai. Pateikiami biologinių ir cheminių preparatų biologinio efektyvumo, prevencinių ir aktyvių ligų, kenkėjų kontrolės būdų ir priemonių tyrimų rezultatai, kurių pagrindu ruošiamos lauke ir šiltnamiuose auginamų daržovių integruotos apsaugos sistemos.

reikšminiai žodžiai: augalų apsauga, beicai, biologiniai preparatai, daržovės, fitopato-genai, fungicidai, insekticidai, kenkėjai.

Įvadas. daržo augalus pažeidžiantys fitopatogeniniai organizmai pasižymi didele įvairove. apsaugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, ypač svarbu teisingai ir greitai diagno-zuoti žaladarius, pritaikyti savalaikes apsaugos priemones. tikslus patogenų nustatymas įmanomas tik derinant bendrai priimtus ir molekulinės biologijos metodus. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Lsdi) augalų apsaugos laboratorijoje dar-žovių žalingiausių ligų ir kenkėjų bioekologiniai tyrimai pradėti daryti bei cheminiai produktai jų žalai mažinti pradėti tirti nuo 1961 metų (survilienė ir kt., 2003).

iki šiol daržovių pasėlių registruotų augalų apsaugos produktų nėra pakankamai. kai kuriems augalams registruoti tik vienas ar du preparatai, todėl sunku pateikti išsamią apsaugos sistemą (Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašas, http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223). kita vertus, es yra ruošiama tausojančio pesticidų naudojimo strategija ir pagal europos tarybos direktyvą 91/414/eec griežtėja pesticidų registracijos reikalavimai. Šiuo metu būtina suderinti Lietuvos augalų apsaugos strategijas su es direktyvomis tiek sodininkystės, tiek daržininkystės sektoriuose.

vienas pagrindinių augalų apsaugos laboratorijos tikslų – sukurti integruotą daržo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, plėtoti mažai kenksmingų aplin-kai pesticidų tyrimus, paruošti saugią, atitinkančią europos sąjungos reikalavimus augalų apsaugos priemonių naudojimo sodininkystėje ir daržininkystėje strategiją. Pagrindinės daržovių apsaugos mokslinių tyrimų kryptys: ligų ir kenkėjų vystymosi ir plitimo stebėjimas; savalaikis apsaugos priemonių panaudojimas; cheminių, biologinių

314

ir mikrobiologinių priemonių panaudojimo technologijų plėtojimas bei efektyvumo tyrimas; ekologinės ir integruotos augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemos to-bulinimas; tolesnis žmonių sveikatai ir aplinkai nekenksmingų pesticidų registracinių bandymų atlikimas.

tyrimo objektas, metodai ir sąlygos. Laboratoriniai, vegetaciniai bei lauko bandymai įrengti ir atlikti pagal Lsdi aprobuotas metodikas, Geros eksperimentinės praktikos (GeP), Geros augalų apsaugos praktikos (GaaP) reikalavimus (Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės, 2004). mikrobiologiniai ir entomologiniai tyrimai atlikti taikant klasikinius šių sričių metodus (Наумова, 1970; booth, 1971; Тарр,1975; arx, 1981; Brandenburg, 1985; Domsch ir kt., 1993; ellis, ellis, 1997; mathur, kongsdal, 2003). augalų ligų paplitimo, intensyvumo, kenkėjų pažeidimų apskaitos, preparatų efektyvumo vertinimas atlikta pagal standartines metodikas (Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). eksperimentiniai duomenys įvertinti dispersinės analizės metodais (tarakanovas, raudonius, 2003). meteorologinės sąlygos fiksuotos naudojant „imetos“ prognozavimo sistemą.

rezultatai ir aptarimas. nemaža dalis darbų skirta tęsiant Cucurbitaceae ir Liliaceae šeimų augalų netikrųjų miltligių sukėlėjų Pseudoperonospora cubensis ir Peronospora destructor bioekologijos ir epidemiologijos tyrimus. Šių ligų žalingumas priklauso nuo infekcijos pradžios laiko, klimato sąlygų, veislių atsparumo, auginimo technologinių priemonių bei augalų apsaugos produktų naudojimo laiko, dažnumo ir veikimo būdo. nuo 2007 m. pradėti tyrimai pritaikant ligų prognozavimo modelius daržininkystėje leis ateityje efektyviau taikyti apsaugos priemones.

nuo 2004 m. pradėti tyrimai nustatant ir įvertinant meteorologinių sąlygų įtaką P. cubensis sporuliacijai ir agurkų netikrosios miltligės plitimui ir intensyvumui. nustatyta, kad +18–19 °c temperatūroje, kai drėgmė ant lapų laikosi apie 10 val., susidaro nelytiniai sporofikacijos organai. infekcija pradeda plisti, kai vidutinė trijų parų oro temperatūra yra +16–17 °c, santykinis oro drėgnis – 94 % ir vidutinis paros kritulių kiekis – 6 mm. nustatyta, kad tam tikrais metais ligos paplitimas ir inten-syvumas buvo didesnis, kai iškrito gausiai kritulių ir atvėso oras, – pažeistų augalų pagausėjo iki 97 %, o ligos intensyvumas agurkų pasėliuose siekė 47,7 % (bulovienė, survilienė, 2006 a).

tiriant svogūnų netikrosios miltligės sukėlėjo bioekologines savybes, nustatyta, kad žiemojantis grybo micelis kaupiasi užkrėstų ropelių ir sėjinukų augimo kūgeliuose ir gemale, o surinktose nuo sergančių sėklinių augalų sėklose micelio fragmentų neap-tikta. Ligos paplitimas nupurškus fungicidais sumažėjo 12–45 % (survilienė, 2004).

nustatytas valgomųjų svogūnų imlumas Peronospora destructor patogenui, dirbtiniu būdu užkrėtus augalus, priklausomai nuo augalų augimo tarpsnio. derlingų vegetatyvinių dalių vystymosi tarpsniu netikrąja miltlige užsikrėtusių svogūnų buvo 81 % daugiau nei lapų vystymosi tarpsniu – užsikrėtimas siekė 7 %. 73,3 % užsikrė-tusių valgomųjų svogūnų ir 34 % sporuliacijos intensyvumas nustatytas, kai inoku-liacija atlikta iš karto nuvalius vašką nuo lapų. nuvalius vaško sluoksnį nuo lapų, infekcija užsikrėtė 81 % lauke auginamųjų svogūnų ir 61 % – šiltnamyje (bulovienė, survilienė, 2005). nustatyta P. destructor inokuliumo koncentracijos, inkubacijos laiko, santykinės drėgmės ir temperatūros įtaka P. destructor sporuliacijai ant svogūnų lapų kontroliuojamomis aplinkos sąlygomis. trumpiausias periodas sporoms sudygti

315

ir sporuliacijai nustatyti – inokuliuojant lapus sporų suspensija 106 sporų ml-1. Laikant apkrėstus augalus +15 °c temperatūroje, esant 90 % santykiniam oro drėgniui, 8 dienas ir po to +22 °c – 5 dienas, P. destructor sporuliacija tęsėsi 4–8 dienas (bulovienė, survilienė, 2006 b).

svogūnuose netikrosios miltligės plitimas ir intensyvumas taip pat priklauso nuo palankių infekcijai meteorologinių sąlygų: infekcija pradeda plisti, kai vidutinė trijų parų oro temperatūra yra +14–16 °c, santykinis oro drėgnis – 87,5–96 %, vidutinis paros kritulių kiekis – 1,8 mm. Pažeistų augalų padaugėjo iki 89 %, o ligos intensy-vumas siekė 66,6 % (bulovienė ir kt., 2006).

tiriant augalų apsaugos priemonių slopinantį poveikį P. destructor ir efektyvu-mą infekciniam procesui, 2004–2007 m. tyrimais nustatytas fungicidų acrobat Plus (dimetomorfas 90 g kg-1, mankocebas 600 g kg-1), amistar 250 sc (azoksistrobinas 250 g l-1), infinito sc 687,5 (fluopikolidas 62,5 g l-1, propamokarbo HCL 625 g l-1), Penncozeb 75 dG (mankocebas 750 g kg-1) ir signum 334 wG (pyraklostrobinas 67 g kg-1, boskalidas 267 g kg-1) biologinis efektyvumas slopinant netikrosios miltligės plitimą ‘stuttgarter riesen’ veislės svogūnų pasėliuose. tyrimų metais meteorologinės sąlygos buvo palankios netikrajai miltligei plisti. Pirmi ligos požymiai svogūnų pa-sėliuose nustatyti liepos pradžioje. trys purškimai svogūnų derlingųjų vegetatyvinių dalių vystymosi tarpsniu (bbch 20–47) efektyviai slopino ligos plitimą; fungicidų efektyvumas siekė 74,38–89,36 %. Purkštų fungicidais svogūnų gautas 4,3–26,3 % didesnis ropelių derlius (survilienė ir kt., 2008).

Plėtojant integruotą daržo augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemą, svarbus dėmesys skiriamas savalaikiam ir tikslingam patogeninių organizmų nustatymui ir identifikavimui. nuo 2003 m. pradėti daržo augalų grybinių, bakterinių ir virusinių ligų sukėlėjų kompleksiniai tyrimai, apimantys ligų simptomų analizę, sukėlėjų biologines ypatybes bei apsaugos priemonių pritaikymą. nustatyta Brassica L. genties daržoves bei Lycopersicon esculentum mill. pažeidžiančių fitopatogeninių mikroorganizmų rūšių įvairovė ir jų pasireiškimo ypatybės priklausomai nuo meteorologinių bei agrotechninių sąlygų skirtingose šalies agroklimato zonose. taip pat atrinkti virulentiškiausi grybinių, bakterinių ir virusinių ligų sukėlėjų kamienai Lietuvoje auginamų kopūstų ir pomidorų veislių bei hibridų atsparumo įvertinimui, ištirtos ir rekomenduotos efektyvios apsaugos priemonės daržovių derliaus nuostoliams sumažinti ir kokybei pagerinti, siekiant geros produkcijos kokybės ir standartų, atitinkančių es reikalavimus.

Vertinant Brassica L. daržovių ligotumą įvairiuose šalies regionuose, nustatyta, kad viena pagrindinių ligų pramoniniuose daržovių pasėliuose yra juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, Alternaria brassicicola), kuria buvo užsikrėtę 3,12–69,79 % įvairių veislių ir rūšių daržovių. Alternaria spp. patogeninių rūšių pažeidimus lemia sodinimo laikas, tręšimas bei meteorologinės sąlygos vegetacijos metu. dėl nesuba-lansuoto tręšimo pradeda trūkti ca, tam ypač jautrūs vidutinio vėlyvumo pekininiai bastučiai ir baltagūžiai kopūstai. Pažeidimo vietose dažniausiai įsiveisia antrinė infekcija – šlapiasis puvinys (Pseudomonas sp.). Patiriama daug nuostolių derliaus laikymo metu. bakterinių puvinių sukėlėjai Erwinia carotovora subsp. carotovora ir Xanthomonas campestris pv. campestris bei jų kamienai skiriasi patogeninėmis savy-bėmis. išskirtos stipraus, vidutinio ir silpno virulentiškumo grupės. bakterinių puvinių sukėlėjams atsparių baltagūžių kopūstų veislių nenustatyta (survilienė ir kt., 2004).

316

atlikus kopūstinių daržovių virusinių ligų pasireiškimo tyrimus įvairiose Lietuvos agroklimato zonose, nustatyta, kad dažniausi kopūstų virusinės kilmės pažeidimų simptomai buvo lapų gyslų išryškėjimas, tarpgyslinio audinio chlorotinis margumas ir įvairios lapų deformacijos. Peršviečiamosios elektroninės mikroskopijos metodu tiriant kopūstų nevalytų ekstraktų preparatus, buvo rasta virusų, kurie dažnai aptinkami esant kompleksinei infekcijai. Pagal eksperimentiškai pažeidžiamų augalų spektrą, sukeliamus juose simptomus ir virionų morfologines savybes iš kopūstinių daržovių išskirti skirtingos virionų morfologijos ir įvairios simptomatikos virusai: žiedinių kopūstų mozaikos (Cauliflower mosaic caulimovirus, camv), turnepsų mozaikos (Turnip mosaic potyvirus, tumv) ir tabako garbanotosios dryžligės (Tobacco rattle tobravirus, trv). dažniau buvo aptinkamas camv. iš baltagūžių kopūstų buvo izo-liuotas izometrinis virusas, kuris virionų morfologijos ir charakteringų viruso genomo fragmentų struktūros tyrimais preliminariai buvo identifikuotas kaip tabako nekrozės virusas (Tobacco necrosis necrovirus, tnv) (Zitikaitė ir kt., 2005).

tiriant fungicidų poveikį skirtingos brandos baltagūžių kopūstų ‘bielarusiška dotnuvos’ ir ‘Langedejker decema’ grybinėms ligoms, nustatyta, kad fungicidai antroje vegetacijos pusėje turėjo įtakos derliaus kiekybei ir kokybei. variantuose su fungicidais gautas 11–17 % derliaus priedas. morfologinių požymių tyrimo metodu nustatyta, kad laikomuose baltagūžiuose kopūstuose labiausiai plinta juodasis (Alternaria spp.), kekerinis (Botrytis cinerea) ir šlapiasis bakteriniai (Erwinia spp., Pseudomonas spp.) puviniai. vidutinio vėlyvumo ‘bielarusiška dotnuvos’ kopūstai buvo daugiau pažeisti patogenų nei vėlyvieji ‘Langedejker decema’. Po pirmųjų 30 parų laikymo kontrolinio varianto kopūstuose puvinių rasta ant 26,67 % gūžių, vėliau dar ant 38,69 %, – tai 2–9 kartus daugiau negu ant purkštų fungicidais. efektyviausiai puvinių sukėlėjus slopino sisteminio veikimo fungicidai signum 334 wG (norma 1,0 kg ha-1) ir amistar 250 sc (norma 0,8 l ha-1). du kartus purkštų preparatų biologinis efektyvumas buvo 82,11–96,08 %. tris kartus panaudoto kontaktinio poveikio fungicido euparen m 50 wG (to-lylfluanidas 500 g kg-1) – norma 1,2 kg ha-1, rovral fLo (iprodionas 250 g l-1) – norma 2,5 l ha-1 ir Dithane 75 NT (mankocebas 750 g kg-1) – norma 2,5 kg ha-1 efektyvumas buvo nuo 50,63 % iki 91,94 % (survilienė ir kt., 2005 b).

Pastaraisiais metais nuo infekcinių ligų ypač nukenčia šiltnamiuose auginamų pomidorų derlius. kiekviename regione, net atskirame šiltnamyje, susiformuoja tam tikras fitopatogenų biotipas, ir įvairių veiksnių veikiama, vyrauja viena ar kita patogenų rūšis. vykdant kartu su botanikos instituto mokslininkais Lycopersicon esculentum mill. fitopatogenų diagnostikos, ligų monitoringo ir prevencijos tyrimus, buvo išanalizuota per 500 pažeistų šalies šiltnamiuose auginamų pomidorų bandinių. nustatyta, kad šiltnamiuose auginami pomidorai dažniausiai būna užsikrėtę pomi-dorų bakteriniu vėžiu, kurį sukelia Clavibacter michiganensis subsp. michiganensis, pomidorų stiebo šerdies nekroze (Pseudomonas corrugata), bakterine dėmėtlige (Pseudomonas syringae pv. tomato). Paprikas ir baklažanus pažeidžia bakterinio vėžio sukėlėjas – C. michiganensis subsp. michiganensis bakterijos. Žalingiausioms ir la-biausiai išplitusioms C. michiganensis subsp. michiganensis bakterijoms identifikuoti, naudojant specifinius pradmenis, pritaikytas PGr (polimerazės grandininės reakcijos) metodas. tiriant apsaugos priemones, nustatyta, kad efektyvių šalies šiltnamiuose naudojamų cheminių preparatų nuo šių bakterijų kol kas nėra (vasinauskienė ir kt.,

317

2007). ieškant alternatyvių augalų apsaugos priemonių nuo fitopatogeninių bakterijų užkratų, tirtos aromatinių ir vaistinių augalų eterinių aliejų antimikrobinės savybės in vitro. stipriausią inhibituojantį poveikį bakterijoms turėjo Origanum vulgare, mažiau aktyvūs buvo Acorus calamus, Achillea millefolium, A. filipendulina, A. fartilaginea, Carum carvi, Mentha × piperita eteriniai aliejai. fitopatogeninės Xanthomonas ve-sicatoria 67 bakterijos buvo jautresnės nei Pseudomonas spp. ir Erwinia carotovora subsp. Carotovora (vasinauskienė ir kt., 2006).

tiriant pomidorų filoplano mikromicetų rūšių įvairovę, aptikta 12 izoliatų ir Mycelia sterilia mikromicetų. dominuojančios rūšys buvo Alternaria alternata, Alternaria solani, Botrytis cinerea – jų aptinkamumo dažnis svyravo tarp 65 ir 80 % ir iš esmės skyrėsi nuo kitų rūšių. kitų išskirtų rūšių mikromicetų aptinkamumo daž-nis svyravo tarp 5 ir 35 %, jos buvo priskirtos prie tipinių arba atsitiktinai randamų. nustatyta, kad šiltnamiuose auginamus pomidorus dažniausiai apninka ligos, kurias sukelia B. cinerea, A. solani, Verticillium alboatrum, Fusarium oxysporum f. sp. lycopersici rūšių mikromicetai. Ligų paplitimas per vegetaciją priklausė nuo taiko-mos auginimo technologijos. Šaknų puviniais ir vytuliais, sukeliamais Fusarium, Verticillium genčių mikromicetų, alternarioze (A. solani) daugiausia buvo užsikrėtę grunte auginami pomidorai. kekerinis puvinys (B. cinerea) buvo apnikęs ir grunte, ir mineralinėje vatoje auginamus pomidorus. hibridai buvo nevienodai atsparūs skirtin-giems ligų sukėlėjams. tiriant apsaugos priemones, nustatyta, kad savalaikis biologinių ir cheminių preparatų naudojimas efektyviai slopina ligų pasireiškimą pradiniam ligos lygiui nesant didesniam kaip 5 % (survilienė ir kt., 2007 a).

tiriant pomidorų mėginius pritaikius peršviečiamosios elektroninės mikroskopijos ir molekulinės biologijos metodus, buvo identifikuoti agurkų mozaikos (Cucumber mosaic cucumovirus, cmv), pomidorų žiediškosios dėmėtligės (Tomato ringspot nepovirus, torsv) ir vaistučio mozaikos (Arabis mosaic nepovirus, armv) virusai. Pastarieji du virusai yra įrašyti į kenksmingų organizmų sąrašą. Pirmą kartą Lietuvoje pomidoruose aptikti du nauji – liucernos mozaikos (Alfalfa mosaic alfamovirus) ir vaistučio mozaikos (Arabis mosaic nepovirus) virusai (Zitikaitė ir kt., 2006 a; 2006 b). Žalingiausių patogenų diagnostikos patvirtinimui pritaikyta PGr naudojant specifinius pradmenis.

su sėklomis plintantys patogenai yra ypač aktuali problema daržininkystėje ir jos sprendimui turi būti skiriamas nemažas dėmesys. sveika sodinamoji medžiaga, gera sėklų kokybė – vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių augalų produktyvumą ir produkcijos kokybę. dabartiniu metu šalyje nėra nė vieno registruoto beico daržovių sėkloms apdoroti (Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašas, http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223). Lietuvoje, kaip ir kitose europos sąjungos šalyse, daugėja ekologinių daržininkystės ūkių. sėkmingam ūkininkavimui būtinas mokslinis pagrindimas ekologinės daržininkystės plėtrai. Pagal europos sąjungos eec 2092/91 direktyvas, ekologiniuose ūkiuose produkcija turi būti užauginama nenau-dojant cheminių augalų apsaugos produktų, įskaitant ir priešsėjinį sėklų apdorojimą. todėl šiems ūkiams skirtos sėklos turi būti itin geros kokybės, sveikos, neužkrėstos patogeniniais mikroorganizmais, o jų apdorojimui naudojami tik biologiniai preparatai (van der Zeijden, 2003). daug darbų skiriama sėklų patogenų kontrolės tyrimams, pritaikant fizinius, cheminius, biologinius kontrolės metodus.

318

tyrimai atlikti nustatant Lietuvoje užaugintų ir įvežamų ekologiniams ūkiams skirtų sėklų mikrobiologinį užterštumą, nustatant su sėklomis plintančių fitopatogenų kompleksus, įvertinant beicų su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis, biologinių preparatų ir terminio sėklų priešsėjinio apdorojimo galimybes ir efektyvumą.

atlikti 2002–2004 m. tyrimai parodė, kad morkų ‘svalia’° f1 ir svogūnų ‘Lietuvos didieji’ sėklos buvo gausiai užkrėstos Alternaria, Fusarium, Aspergillus ir Penicillium genčių mikromicetais. tirti beicai cruiser osr (tiametoksamas 280 g l-1, fludijok-sonilas 8 g l-1, metalaksilas-M 33,3 g l-1), kemikar t (karboksinas 200 g l-1, tiramas 200 g l-1) ir mišinys actara 25 wG + maxim 025 fs (tiametoksamas 250 g kg-1 + fludijoksonilas 25 g l-1) apsaugojo sėklas nuo patogeninių grybų ir turėjo poveikį dai-gumui. Laboratorinių tyrimų metu svogūnų ir morkų beicuotų sėklų daigumas padidėjo 2–13 %, lauko bandymų sąlygomis – 18,5–24,4 %. Geriausi rezultatai gauti variantuose su beicais kemikar t (5,0 l 100 kg-1) ir cruiser osr (1,5 l 100 kg-1): beicų biologinis efektyvumas morkų pasėlyje siekė 90,39 % ir 76,92 %, svogūnuose – 75,49 % ir 63,21 % (survilienė ir kt., 2005 a).

2007 m. atliekant kompleksinius tyrimus kartu su botanikos instituto moksli-ninkais, ištirtos Lietuvoje užaugintos ir iš užsienio įvežamos daržovių sėklos, skirtos ekologiniams ūkiams, nustatant jų užterštumą mikromicetais ir bakterijomis, biologinių preparatų ir terminio sėklų apdorojimo poveikį sėklų užterštumui mažinti. nustatytas sėklų užterštumas mikromicetais ir bakterijomis, kuris priklausė tiek nuo daržovių rūšies, tiek ir nuo veislės. tirtų ekologiškai užaugintų daržovių sėklų mikobiotą su-darė 23 taksonų mikromicetai. dažniausiai tirtose daržovių sėklose buvo aptinkami Alternaria alternata (aptikimo dažnis ad 9,9 %), Fusarium equiseti (ad 2,8 %), Ulocladium oudemansii (ad 2,3 %) ir Bipolaris sorokiniana (ad 1,3 %), kurie yra potencialūs ligų sukėlėjai (saettler ir kt., 1989; mathur, kongsdal, 2003; mcdonald ir kt., 2004). vidinė bakterinė infekcija buvo nustatyta visuose sėklų mėginiuose, bakterinis užterštumas svyravo tarp 2,0 % ir 100 %. daržovių sėklų apdorojimas biologiniais preparatais mažino sėklų mikrobiologinį užterštumą nuo 2,0 iki 16,0 %. efektyviausi iš 7 tirtų preparatų buvo oksigumat ir izar. biologiniai preparatai padidino sėklų dygimo energiją. agurkų, burokėlių, pomidorų, morkų, ridikėlių sėklų mirkymas agronom effect, bioforce ir Penergetic-p tirpaluose teigiamai veikė daigų augimą bei vystymąsi. termiškai paveiktos morkų, ridikėlių, agurkų ir pomidorų sėklos buvo mažiau užterštos mikromicetais ir bakterijomis, palyginti su nekaitintomis sėklomis, grybinis užterštumas sumažėjo 73,68–99,17 %, bakterinis – 89,47–100 %. kaitinimas neturėjo neigiamos įtakos sėklų dygimo energijai (survilienė, 2007).

2003–2006 m. vykdytas prioritetinės krypties Lietuvos mokslinių tyrimų ir eks-perimentinės plėtros vmsf projektas „mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių sukūrimas“. tyrimų dalies „toksinų producentų kaupimosi dėsningumai daržovėse, vaisiuose, prieskoniniuose augaluose lauko ir sandėliavimo sąlygomis bei juos lemiančių veiksnių tyrimai“ tikslai: įvertinti daržo-vių, vaisių ir prieskoninių augalų užsikrėtimą mikromicetais, atsižvelgiant į kiekvieno augalo brendimo laiką ir biologinius savitumus; parengti technologines priemones mikotoksinus produkuojančių mikromicetų plitimui ir funkcionavimui apriboti; įver-tinti prevencines saugos priemones, mažinančias sodo ir daržo augalų užsikrėtimą mikotoksinus produkuojančiais mikromicetais (raila ir kt., 2005; survilienė ir kt.,

319

2007 b; survilienė, valiuškaitė, 2007). ištyrus daržovių mikromicetinę taršą, nustatyta, kad laikymo metu sausio–kovo

mėnesiais ant sandėliuojamų daržovių daugiausia aptinkami Aspergillus (iki 29 %), Alternaria (iki 68 %), Penicillium (iki 39 %), Phoma (iki 57 %), Botrytis (iki 80 %), Fusarium (26 %), Cladosporium (iki 55 %) genčių mikromicetai, kurie gali būti po-tencialūs toksinų producentai. tiriant, kaip mikromicetų išplitimą sandėliuojamuose daržovėse slopina fungicidas signum 334 wG, panaudotas vegetacijos metu, nustatyta, kad fungicido veikliųjų medžiagų boskolido ir pyraklostrobino slopinantis poveikis Fusarium spp. mikromicetams siekė 61 %, Aspergillus spp. – 44 %, B. cinerea – 37 % ir Penicillium spp. – 30 % (survilienė ir kt., 2007 b; survilienė, valiuškaitė, 2007).

ištirtas skirtingų džiovinimo būdų poveikis prieskoninių augalų užsikrėtimui mi-kromicetais. iš viso iš tirtų prieskoninių augalų džiovintos žaliavos išskirta 60 grybų rūšių. didelė dalis džiovintuose prieskoniniuose augaluose aptiktų grybų rūšių – žino-mos kaip mikotoksinų producentai (repečkienė ir kt., 2005). Labiausiai mikromicetais užteršta kvapiojo mairūno džiovinta žaliava (33,98 %), mažiausiai – vaistinio čiobre-lio (14,56 %). iš džiovinto vaistinio čiobrelio žaliavos išskirtų potencialiai toksiškų mikromicetų rūšių yra 10 iš 4 genčių, iš džiovinto vaistinio šalavijo – 10 rūšių iš 2 genčių, iš džiovintos vaistinės gelsvės – 11 rūšių iš 5 genčių, iš džiovinto kvapiojo mairūno – 14 rūšių iš 5 genčių. išskirtų mikromicetų rūšių skaičius priklausė nuo džiovinimo būdo. mažiausiai rūšių išskirta aukšto dažnio bangomis džiovintoje žalia-voje (14,98 %), daugiausia – konvencine džiovykla (32,62 %). Labiausiai paplitusių potencialiai toksiškų mikromicetų rūšys džiovintuose prieskoniniuose augaluose yra Alternaria alternata, Aspergillus niger, Aspergillus penicilloides, Aspergillus silvaticus, Aspergillus versicolor, Penicillium expansum, Penicillium funiculosum, Penicillium italicum, Penicillium lanoso-coeruleum, Penicillium ochro-chloron, Penicillium pa-xilli, Penicillium piscarium, Penicillium restrictum, Penicillium verrucosum Phoma destructiva, Phoma lycopersici ir Trichoderma viride (survilienė ir kt., 2007 b).

tęsiami tyrimai su viena iš labiausiai daržovių pasėliuose išplitusia Alternaria grybų gentimi. atlikti Alternaria genties mikromicetų ekologijos tyrimai in vitro. ištirtas mitybinių terpių, temperatūros bei fungicidų poveikis A. alternata, A. bras-sicae, A. brassicicola, A. cucumerina, A. solani, A. tenuissima grynų kolonijų au-gimui. nustatyta, kad efektyviausiai A. alternata ir A. brassicicola grybų grynos kultūros augimą in vitro veikia fungicidas amistar 250 sc: 0,05 % tirpalas slopina 57,9–69,6 %, o 0,1 % tirpalas – 87,3–91,2 % (Šidlauskienė ir kt., 2003 a). Alternaria genties mikromicetai A. alternata (izoliatas iš Thymus vulgaris, Levisticum officinale), A. alternata, A. brassicae (izoliatai iš Brassica oleracea convar. capitata var. alba) ir A. dauci (izoliatas iš Daucus carota) rūšių grynų kultūrų kolonijų augimą in vitro slopina fungicidai amistar 250 sc, signum 334 wG, Zato 50 wG (trifloksistrobinas 500 g kg-1) ir Folicur 250 EW (tebukonazolas 250 g l-1). visi tirti fungicidai slopino kolonijų augimą nuo 94 % iki 25 % per 21 inkubavimo dieną, palyginti su kontroliniu pasėliu (survilienė, dambrauskienė, 2006).

aktualūs ir svarbūs darbai atlikti tiriant fungicidų poveikį ir efektyvumą slopi-nant Alternaria genties patogeninių rūšių sukeltas ligas daržovių pasėliuose. ištirtas ir įvertintas cheminių preparatų – bion 50 wG (benzotiadiazolas 500 g kg-1), amistar 250 sc, euparen m 50wG, champion 500 wP (vario hidroksidas 500 g kg-1), signum

320

334 wG, folicur 250 ew, dithane 75 nt ir rovral fLo 255 sc (iprodionas 255 g l-1) – biologinis efektyvumas Alternaria genties sukeliamoms ligoms. Purškimas fungicidais iš esmės sumažino ligų plitimą daržovių pasėliuose ir davė didžiausią biologinį efektą baltagūžių kopūstų sėklojuose – 88,3–93,1 %, pomidoruose biologinis efektyvumas sie-kė 70,9–80,9 %, agurkuose – 78,2–83,4 % (Šidlauskienė ir kt., 2003 b). atlikti tyrimai nustatant Alternaria dauci išplitimą morkose (Daucus sativus röhl.) vegetacijos metu bei šakniavaisių pažeidimą Alternaria radicina laikymo metu. nustatytas sisteminio ir kontaktinio poveikio fungicidų biologinis efektyvumas alternariozei vidutiniškai atspariems ‘samson’ veislėms augalams, 2–3 kartus nupurškus derlingąsias vegetatyvi-nes augalo dalis vystymosi tarpsniu (bbch 43–47). visų tirtų fungicidų efektyvumas siekė vidutiniškai 61,44–79,65 %. sandėliuojamuose šakniavaisiuose juodasis puvinys (A. radicina) sudarė iki 12 % tarp visų identifikuotų puvinių. vegetacijos metu purš-kimas fungicidais mažino šakniavaisių pažeidimą A. radicina iki 82 % (Šidlauskienė ir kt., 2003 b; survilienė ir kt., 2006; survilienė, valiuškaitė, 2006).

tobulinant integruotą daržovių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonių sistemą, buvo atlikti tabakinių tripsų populiacijos ir apsaugos priemonių nuo šių kenkėjų tyri-mai. Per pastaruosius 40 metų tripsai tapo žalingais kenkėjais, pridarančiais daug žalos daugeliui lauko augalų (Parrella, Levis, 1997). nuolat naudojant pesticidus, kenkėjai greitai tampa atsparūs sintetiniams pesticidams (Gillespie, 2002).

atlikti insekticidų efektyvumo tabakiniams tripsams (Thrips tabaci Lind.) iš sė-klų auginamuose svogūnuose tyrimai. Lauko sąlygomis svogūnų pasėlyje tabakinius tripsus geriausiai naikino actara 25 wG 0,4 l ha-1 (biologinis efektyvumas 70,5 %), decis 2,5 ec (deltametrinas 25 g l-1) 0,3 l ha-1 (67,2 %), actellic 50 ec (pirimifosme-tilas 500 g l-1) 1 l ha-1 (66,8 %). Šiltnamio sąlygomis nuo šių kenkėjų efektyviausiai veikė decis 2,5 ec, išpurkštas 0,05 % (biologinis efektyvumas 97,2 %), mavrik 2f (tau-fluvalinatas 240 g l-1), išpurkštas 0,1 % (efektyvumas 97,2 %), fastac 100 ec (alfa-cipermetrinas 100 g l-1), išpurkštas 0,02 % (efektyvumas 97,1 %), (duchovskienė, 2004).

buvo stebimas T. tabaci pasirodymas ir gausumas ‘american flag’ ir ‘campus’ veislių porų pasėliuose. visi purkšti insekticidai – fastac 100 ec 0,2 l ha-1, karate 5 EC (lambda-cihalotrinas 50 g l-1), actara 25 wG 0,4 l ha-1 buvo efektyvūs porų pa-sėliuose nuo tabakinių tripsų ir iš esmės padidino prekinį porų derlių (duchovskienė, 2006 a; duchovskienė, 2006 b).

ieškant alternatyvių priemonių cheminiams augalų apsaugos produktams ir tobu-linant ekologinę daržo augalų apsaugos sistemą, atlikti tyrimai su biologinės kilmės produktais. vienas iš tokių yra bioinsekticidas neemazal–t/s (azadirachtinas A 10 g l-1), išgautas iš nim medžio ir turintis insekticidinių savybių (hoelmer ir kt., 1990; schmutterer, 1990). neemazal–t/s 0,5 % vandeninis tirpalas efektyviai slopino kenkėjų – Tetranychus urticae, Trialeurodes vaporariorum, Myzus persicae ir Thrips tabaci šiltnamio daržovėse vystymąsi, sukeldamas didelį jų mirtingumą; biologinis efektyvumas siekė nuo 71,05 % iki 98,2 % (survilienė, raudonis, 2003).

nupurškus ‘bielarusiška dotnuvos’ veislės kopūstus neemazal–t/s 0,5 %, biologinis efektyvumas nuo Brevicoryne brassicae amarų buvo nuo 49,9 iki 100 %. neemazal–t/s sunaikino nuo 53,3 iki 93,3 % Plutella maculipennis vikšrų, o Pieris brassicae vikšrus sunaikino beveik 100 % (duchovskienė, 2005). kopūstai, purkšti

321

neemazal–t/s 0,5 % ir tręšti mėšlu bei uždengti agroplėvele, užaugino 2,5 karto di-desnį derlių negu nepurkšti, netręšti ir nedengti agroplėvele (Zalatorius ir kt., 2005).

Pastebėtas neemazal–t/s insekticidinis poveikis naudingiems vabzdžiams. neemazal–t/s naikina ne tik kopūstinius amarus, bet ir jų natūralius priešus – plėšriųjų žiedmusių lervas; jų mirtingumas buvo nuo 57,1 iki 96 % (duchovskienė, karklelienė, 2007), Diaeretiella rapae mirtingumas buvo mažesnis (duchovskienė ir kt., 2007).

2003–2004 m. tirtas biopreparatų bionature r2000 (Azadirachta indika 210 g l-1, Pinus resinosa 180 g l-1, Ricinus communis) ir neemazal-t/s biologinis efektyvumas nuo erkių ir tripsų šiltnamio agurkuose. bionature r2000 biologinis efektyvumas agurkuose nuo T. urticae buvo nuo 61,0 iki 82,6 %, nuo T. tabaci – 51,5–73,1 %, nuo Frankliniela occidentalis – 50–71,4 %. nimazalio biologinis efektyvumas nuo T. urti-cae buvo nuo 60,4 iki 80,4 %, T. tabaci – 60,0–69,2 % ir F. occidentalis – 41,2–68,7 % (duchovskienė ir kt., 2005). bionature r2000 biologinis efektyvumas nuo Trialeurodes vaporiorum pomidoruose buvo nuo 52,5 iki 80,5 %, o neemazal-t/s – nuo 57,5 iki 79,9 % (duchovskienė ir kt., 2006).

2005–2006 m. tirtas vertimec 018 ec (abamektinas 18 g l-1) poveikis sezoniniam paprastųjų voratinklinių erkių (T. urticae) gausumui šiltnamio agurkuose. vertimec 018 ec 0,12 % koncentracijos tirpalo efektyvumas nuo voratinklinių erkių buvo 81,7–100 %, 0,1 %, 0,075 % ir 0,05 % koncentracijos tirpalų atitinkamai 77,5–100 %, 72,7–100 % ir 45,6–100 % (duchovskienė, 2007 a).

išvados. 1. Lsdi augalų apsaugos laboratorijoje vykdomas daržo augalų pasėlių fitosanitarinis monitoringas, daroma žalingų organizmų vystymosi ir plitimo prognozė. Pasitelkus ligų ir kenkėjų prognozavimo modelius, numatoma tirti infekcinio proceso formavimosi ypatumus, sukurti savalaikio augalų apsaugos priemonių panaudojimo sistemas.

2. atliekamas fitopatogeninių organizmų kompleksų tyrimas, nustatant jų rūšinę sudėtį, struktūrą, dinamiką, patogenų tarpusavio santykius ir vaidmenį patogeninio proceso formavime.

3. tiriama biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka ligų sukėlėjų, kenkėjų rūšių bio-įvairovei, atliekami žaladarių ir augalų tarpusavio santykių tyrimai, kurių pagrindu ruošiamas mokslinis pagrindimas ir taikymas veiksmingai integruotai ir ekologinei augalų apsaugos sistemai daržininkystėje.

4. vykdomi tolesni nekenksmingų ir mažai kenksmingų aplinkai ir žmonėms pesticidų registraciniai tyrimai, įvertinant augalų apsaugos produktus ekologiniu ir ekonominiu aspektais.

Padėka. esame dėkingi Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Žemės ūkio ministerijai, Lietuvos ir užsienio ūkio subjektams už finansinę paramą atliekant dalį mokslinių tyrimų.

Gauta 2008-07-18 Parengta spausdinti 2008-08-14

322

Literatūra

arx J. a. 1981. the genera of fungi sporulating in pure culture. cramer, 1. hirschberg, Germany.booth c. 1971. methods in microbiology. London, new york.2. branderburger 3. W. 1985. Parasitische Pilze an Gefäβpflanzen in europa. fischer, stuttgart new york. bulovienė v., survilienė e. 2005. effect of onion leaf surface on infection with 4. Peronospora destructor sporulation. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 136–142.bulovienė v., survilienė e., raudonis L. 2006. meteorologinių sąlygų įtaka 5. Peronospora destructor plitimui ir intensyvumui svogūnuose. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 137–143.bulovienė v., survilienė e. 2006 a. effect of meteorological condition on spread 6. and intensity of Pseudoperonospora cubensis on cucumber. sodininkystė ir dar-žininkystė, 25(1): 186–191.bulovienė v., survilienė e. 2006 b. effect of environmental conditions and 7. inocolum concentration on sporulation of Peronospora destructor. agronomy research, 4 (special issue): 147–151.domsch k. h., Gams w., anderson t. h. 1993. compendium of soil fungi, 2 nd 8. edition, volumes 1, 2. academic Press, London, uk.duchovskienė L. 2004. insekticidų efektyvumas tabakiniams tripsams (9. Thrips tabaci Lind.) svogūnuose. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 107–114.duchovskienė L. 2005. biologinis insekticido nimazalio poveikis labiausiai pa-10. plitusiems kopūstų kenkėjams. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 163–172.duchovskienė L. 2006 a. insekticidų efektyvumo tabakiniams tripsams tyrimai 11. porų pasėlyje. sodininkystė ir daržininkystė, 25(1): 144–151.duchovskienė L. 2006 b. the abundance and population dynamics of onion 12. thrips (Thrips tabaci Lind.) in leek under field conditions. agronomy research, 4 (special issue): 163–166.duchovskienė L. 2007. effect of abamectin on the two-spotted spider mite 13. (Tetranychus urticae koch.) in greenhouse cucumbers. sodininkystė ir daržininkystė, 26(1): 166–175.duchovskienė L., karklelienė r.14. 2007. effect of neemazal–t/s on predatory syrphids (Diptera, Syrphidae) occurring in the cabbage aphid colonies (Brevicoryne brassicae L.) on white cabbage. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 256–261.duchovskienė L., karklelienė r., starkutė r., bobinas Č.15. 2007. the effect of neemazal–t/s on cabbage aphid (Brevicoryne brassicae L.) their parasite (Diaeretiella rapae m’intosh) in ecologically grown white cabbage. ogrodnictwo, 26(4): 461–466. duchovskienė L., raudonis L., bulovienė v.16. 2006. the effect of biopesticides neemazal–t/s and bionature r2000 to reduce the harmful organisms in green-house tomato. Защита Растений, 30(1): 466–471.

323

duchovskienė L., survilienė e., raudonis L., bandzevičiūtė v. 2005. the effect 17. of biopesticides neemazal–t/s and bionature r2000 on the harmful organisms in greenhouse cucumber. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 98–108.Ellis 18. M. B., Ellis J. P. 1997. microfungi on land plants an identification hand-book. the richmond Publishing co Ltd., uk.Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės. 2004. i. Gaurilčikienė , r. semaškienė 19. (sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija, kėdainių r.Gillespie 20. D. G. 2002. biological and integrated control in vegetables in british columbia: the challenge of success. integrated control in Protected crops. temperate climate, 25(1): 73–76.hoelmer k. a., osborne L. s., yokomi r. k. 1990. effects of neem extracts on 21. beneficial insects in greenhouse culture. neem – Potential in Pest management Programs, 86: 100–105.mathur s. b., kongsdal o. 2003. common laboratory seed health testing met-22. hods for detecting fungi. copenhagen, denmark.mcdonald m. r., taylor a. G., Lorbeer J. w., heide J. 2004. efficacy testing 23. of onion seed treatments in the greenhouse and field. acta horticulturae, 631: 87–93.Parrella m. P., Lewis t. 1997. integrated pest management in field crops. in: t. 24. Lewis (ed.), thrips as crop Pests. cab wallingford, oxon, uk, 595–614.Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašas. fungicidai. 25. 2007. http://www.vaat.lt/popup2.php?item_id=223 raila a., Lugauskas a., survilienė e., repečkienė J., novošinskas h., Zvicevičius e., Šidlauskienė a. 2005. Potato contamination with micromycetes during harvesting and storage. botanica Lithuanica, 7: 37–45. repečkienė J., Lugauskas a., survilienė e., dambrauskienė e. 2005. 26. contamination of desiccated by toxin-producing micromycetes. botanica Lithuanica, 11(2): 125–131.saettler a. w., schaad n. w., roth d. a. 1989. detection of bacteria in seed 27. and other planting material. the american Phytopathological society, st. Paul, minnesota, usa. schmutterer h. 1990. Properties and potential of natural pesticides from neem 28. tree, Azadirachta indica. annual review of entomology, 35: 271–297.survilienė e. 2004. svogūnų netikrosios miltligės sukėlėjo (29. Peronospora des-tructor (berk.) casp. ex berk.) biologiniai tyrimai ir apsaugos priemonių paieš-ka. sodininkystė ir daržininkystė. ataskaitinės mokslinės konferencijos medžia-ga, 17: 48–53.survilienė e. 2007. ekologiškai išaugintų daržovių sėklų patogenai ir jų kontro-30. lės metodų įvertinimas: baigiamoji ataskaita. babtai.survilienė e., dambrauskienė e. 2006. effect of different active ingredients of 31. fungicides on Alternaria spp. growth in vitro. agronomy research, 4 (special issue): 403–406.survilienė e.,32. Jankauskienė J., valiuškaitė a., raudonis L. 2007 a. Šiltnamiuose auginamų pomidorų grybinių ligų monitoringas, diagnostika ir paplitimas. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 289–297.

324

survilienė e., raudonis L. 2003. effect of neemazal-t/s on pests under green-33. house conditions. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 367–376.surviliene e.,34. raudonis L., bobinas Č. 2005 a. beicų poveikio ‘svalia’ F1 morkų ir ‘Lietuvos didieji’ svogūnų sėklų daigumui tyrimai. sodininkystė ir daržinin-kystė, 24(2): 73–83.survilienė e., Šidlauskienė a., duchovskienė L. 2003. investigation of vegeta-35. ble diseases and pests and their control strategy. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 15–31.survilienė e., Šidlauskienė a., valiuškaitė a., vasinauskienė m., Zitikaitė i. 36. 2005 b. impact of fungicides on cabbage storage diseases. sodininkystė ir darži-ninkystė, 24(3): 341–351.survilienė e. Šidlauskienė a. vasinauskienė m. 2004. kai kurių 37. Brassica L. daržovių rūšių atsparumas fitopatogenams. sodininkystė ir daržininkystė, 23(1): 115–126.survilienė e., valiuškaitė a. 2006. carrot (38. Daucus sativus rohl.) colonization by Alternaria spp. and effect of fungicide spray their population. ekologija, 3: 54–59.survilienė e., valiuškaitė a. 2007. Presence of potential toxin producing mi-39. cromycetes on stored vegetables. abstracts of Xv congress of european mycologists. september 16–21, saint Petersburg, russia, 282–283.survilienė e., valiuskaite a., raudonis L. 2006. effect of fungicides on alternaria 40. diseases of carrot. Plant Protection. manual of Proceedings. minsk, 30(i): 319–321.survilienė e., valiuškaitė a., raudonis L. 2008. effect of fungicides on the deve-41. lopment of downy mildew of onions. Žemdirbystė, (spaudoje).survilienė e., valiuškaitė a., Šidlauskienė a., rubinskienė m., dambrauskienė e. 42. 2007 b. mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos prie-monių sukūrimas. sodininkystė ir daržininkystė. ataskaitinės mokslinės konfe-rencijos medžiaga, 20: 34–39.Šidlauskienė a., rašinskienė a., survilienė e. 2003 a. 43. Alternaria genties mikro-micetų ekologijos tyrimai in vitro. sodininkystė ir daržininkystė, 22(2): 160–167.Šidlauskienė a., rašinskienė a., survilienė e.44. 2003 b. effect of various protec-tion means on alternaria diseases of tomato, cucumber and cabbage seed plants. sodininkystė ir daržininkystė, 22(3): 388–394.tarakanovas P., raudonius s. 2003. agronominių tyrimų duomenų statistinė 45. analizė taikant kompiuterines programas anova, stat, sPiLt-PLot iš paketo seLekciJa ir irristat. metodinė priemonė. Lietuvos žemdirbystės institu-tas, akademija, kėdainių r.van der Zeijden d. 2003. the economics of bejo’s organic seed programme. 46. organic seed production and plant breeding – strategies, problems and perspec-tives. Proceedings of eco–Pb 1st international symposium on organic seed Production and Plant breeding. berlin, Germany, 55–58.vasinauskienė m., burokienė d., survilienė e. 2007. bakterinių ligų, 47. pažeidžiančių Solanaceae Juss. augalus, stebėsena ir prevencijos paieška. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 298–308.

325

vasinauskienė m.,48. radušienė i., Zitikaitė i., survilienė e. 2006. antibacterial activities of essential oils from aromatic and medicinal plants against growth of phytopathogenic bacteria. agronomy research, 4 (special issue): 437–440.Zalatorius v., starkutė r., duchovskienė L., survilienė e. 2005. influence of 49. agrotechnical factors and plant protection means on ecologically grown vegeta-bles. sodininkystė ir daržininkystė, 24(3): 201–211.Zitikaitė i, survilienė e., būtaitė G. 2006 a. Pomidorų (50. Lycopersicon esculen-tum mill.) virusų diagnostika elektronomikroskopiniu ir molekuliniu metodais. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 230–239.Zitikaitė i, survilienė e., Jancys Z. 2006 b. detection and characterization of a 51. new nepovirus isolated from Lycopersicon esculentum mill. crop in Lithuania. biologija, 2: 63–67.Zitikaitė i., vasinauskienė m., survilienė e., Šidlauskienė a. 2005. kopūstinių 52. (Brassica L.) daržovių virusologinės būklės įvertinimas. Žemės ūkio mokslai, 1: 70–76. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita. 2002. J. Šurkus, i. Gaurilčikienė 53. (sudaryt.). Lietuvos žemdirbystės institutas, akademija, kėdainių r.Наумова Н. А. 1970. Анали� семян на гри�ную и �актериальную инфекцию. 54. �енингра�.Тарр С. 1975. �сновы патологии растений. Мир, Москва.55.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

Topicality of researches of harmful organisms in vegetable cropsE. Survilienė, L. duchovskienė

Summary

it is surveyed in the article vegetable plant disease pathogen and pest epidemiological and biological investigations carried out at the Laboratory of plant protection in 2003–2007, investigations of the special composition of harmful organisms, their abundance and harmful-ness. there are presented the results of the investigations of biological efficiency of biological and chemical preparations, methods and means of prevention and active control of diseases and pests. basing on these results, there are prepared integrated protection systems for vegetable grown in field and greenhouses.

key words: plant protection, seed treatment, biopreparations, vegetable, phytopathogens, fungicides, insecticide, pests.

327

Lietuvos sodininkystĖs ir darŽininkystĖs instituto ir Lietuvos ŽemĖs Ūkio universiteto moksLo darbai. sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. 2008. 27(3).

aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raida Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute

Edita dambrauskienėLietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno g. 30, LT-54333, Babtai, Kauno r., el. paštas e.dambrauskiene@lsdi.lt

straipsnyje apžvelgta aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raida Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Pirmieji pavieniai aromatinių augalų cheminės sudėties tyrimai pradėti 1976 m. vytėnų bandymų stotyje. darbas tapo sistemingu 1988 m., Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute susikūrus biochemijos ir technologijos laboratorijai.

Pirmajame tyrimų etape ištirta skirtingų rūšių aromatinių augalų biocheminė sudėtis. vėliau pradėti įvairių agropriemonių taikymo darbai, aromatinių ir vaistinių augalų auginimo technologijų tobulinimo ir žaliavos kokybės išsaugojimo tyrimai. Pagrindinis akcentas, tiriant aromatinius augalus, tenka eterinių aliejų kiekio ir kokybės analizei. atskiru darbų etapu tapo aromatinių ir vaistinių augalų žaliavos paruošimo būdai ir jų įtaka žaliavos biocheminei kokybei.

reikšminiai žodžiai: aromatiniai ir vaistiniai augalai, biochemija, eteriniai aliejai, žaliavos kokybė.

Įvadas. vytėnų bandymų stotyje 1955 m. buvo įkurta biocheminė laboratorija, kur pagal mokslo darbuotojų poreikius buvo atliekami cheminiai vaisių, daržovių ir dirvožemio tyrimai. aromatinių augalų cheminės sudėties tyrimus 1976 m. pradėjo s. bičkauskienė, jie vėliau buvo išplėsti iki kompleksinių darbų (kontrimas, 1988). atliekant įvairių daržovių biocheminius tyrimus, palaipsniui vis dažniau imta analizuoti ir prieskoninių augalų cheminę sudėtį (baranauskienė, bičkauskienė, 1991). vienas pagrindinių mokslo darbų tikslų tapo vertingos biocheminės sudėties augalų veislių atranka (baranauskienė, bičkauskienė, 1986). Lietuvos sodininkystės ir daržinin-kystės institute (Lsdi) 1988 m. įkūrus biochemijos ir technologijos laboratoriją, šie tyrimai tapo nuoseklūs. vykdant augalinės žaliavos paruošimo ir laikymo bandymus, biocheminių rodiklių kitimo tyrimai tapo neatskiriama mokslo darbų dalimi (bobinas, 1998; karalius, 1992).

naujajame darbų etape buvo atlikti aromatinių augalų fiziologiškai aktyvių me-džiagų kitimo tyrimai įvairiais organogenezės etapais, tirtas mineralinės mitybos ir kitų agropriemonių poveikis aromatinių ir vaistinių augalų derliui, biocheminei sudėčiai (dambrauskienė ir kt., 2001; venskutonis ir kt., 2001; bobinas, 2002; baranauskienė

328

ir kt. 2003). vienas pagrindinių aromatinių augalų kokybės rodiklių – eterinių aliejų kiekis žaliavoje, tad sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotojai drauge su kitų institucijų partneriais atliko daug darbų, tirdami įvairių augalų eterinių aliejų kiekio ir kokybės kitimus, jų antimikrobines ir antioksidacines savybes (venskutonis ir kt., 1998 b; dambrauskienė ir kt., 2004; dapkevičius ir kt., 2005). svarbus dėme-sys skirtas aromatinių ir vaistinių augalų žaliavos džiovinimo proceso optimizavimui (dambrauskienė, viškelis, 2003). tai pasidarė itin svarbu kuriant vaistinių augalų auginimo ir žaliavos ruošimo technologijas, kurių tikslas – geros kokybės reikalavimus atitinkančios žaliavos paruošimas ir maksimalus biocheminės vertės išsaugojimas (dambrauskienė ir kt., 2003; dambrauskienė, viškelis, 2003).

darbo tikslas – apžvelgti aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimų raidą Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute.

tyrimų objektas, metodai ir sąlygos. tyrimų objektas – vienamečiai ir daugia-mečiai aromatiniai (prieskoniniai) ir vaistiniai augalai: kvapusis bazilikas, kvapusis mairūnas, paprastasis raudonėlis, valgomasis salieras, pipirmėtė, rausvažiedė ežiuolė, paprastasis krapas, paprastoji petražolė, tikroji levanda, vaistinis čiobrelis, vaistinė gelsvė, vaistinis isopas, vaistinė melisa, vaistinis šalavijas. daugelis jų užauginta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto bandymų laukuose, aromatinių ir vaistinių augalų kolekcijoje ar gamybinių bandymų laukuose. biocheminės sudėties tyrimai atlikti Lsdi biochemijos ir technologijos laboratorijoje pagal institute patvir-tintas metodikas. bandymų rezultatai įvertinti dispersinės analizės metodais.

tyrimų rezultatai ir jų aptarimas. aromat in ių i r va i s t in ių auga lų biocheminė sudėt is. Pirmajame tyrimų etape nustatyta skirtingų rūšių pavienių aromatinių augalų cheminė sudėtis. mokslinėse publikacijose randami duomenys apie agurklės, baziliko, dašio, melisos, gelsvės, kervelio, kalendos, krapo, petražolės, juozažolės, levandos, raudonėlio, žiomenės biocheminę kokybę (baranauskienė, bičkauskienė, 1991). tyrimuose pateikti duomenys apie vienamečių ir daugiamečių aromatinių augalų mineralinę sudėtį, bendrąjį sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų ir ląstelienos kiekį. 1976–1982 m. Lsdi ištirta šešios petražolių ir trylika salierų veislių (baranauskienė, bičkauskienė, 1986). nustatytas vidutinis askorbo rūgšties kiekis petražolių lapuose – 167 mg 100 g-1 ir šakniavaisiuose – 62,3 mg 100 g-1. ištirta, kad geležies, mangano, kalio ir kalcio gerokai daugiau petražolių lapuose, o fosforo – šakniavaisiuose. cheminė salierų analizė parodė, kad daugiausia askorbo rūgšties (88,3 mg 100 g-1) rasta salierų lapuose, o cukraus (2,67 %) – šakniavaisiuo-se. tyrimų išvadose pažymėta, kad salieruose gausu geležies: lapuose – vidutiniškai 5,6 mg 100 g-1, o šakniavaisiuose – 35 mg 100 g-1. remdamosi biochemine petražolių ir salierų sudėtimi darbo autorės (baranauskienė ir bičkauskienė) akcentuoja, kad biocheminiu atžvilgiu vertingesni šių daržovių lapai nei šakniavaisiai.

Įvair ių agropriemonių ta ikymo darba i. Lietuvos sodininkystės ir darži-ninkystės institute vykdyti vaistinio šalavijo, vaistinio čiobrelio ir pipirmėtės augalų tręšimo azotu tikslieji bandymai. be trąšų įtakos derliui buvo ištirtas trąšų poveikis žaliavos biocheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui ir kokybei. nustatyta, kad azoto trąšos neturi įtakos šalavijų eterinių aliejų kiekiui ir kokybei, jos nekeičia ir cheminė žaliavos sudėties (Дам�раускене ir kt., 1999). Šiuos rodiklius nulemia žaliavos nuė-mimo laikas. biocheminiu atvėju vertingiausia antramečių šalavijų atolo žaliava. Joje

329

nustatyta iki 3,3 % cukraus, 13,3 % tirpių sausųjų medžiagų, 42,0 mg 100 g-1 askorbo rūgšties, 16,22 mg 100 g-1 karotino (Дам�раускене, Вишкялис, 1997; dambrauskienė ir kt., 2000b; dambrauskienė ir kt., 2001).

analogiški tyrimai su vaistinio čiobrelio augalų žaliava davė panašius rezultatus. tai reiškia, kad tręšimas azoto trąšomis neturėjo įtakos čiobrelių cheminei sudėčiai, eterinių aliejų kiekiui bei jų kokybei (baranauskienė ir kt. 2003; dambrauskienė ir kt., 1999; 2000 a; 2002; venskutonis ir kt., 2001a; 2000).

2006 m. instituto bandymų laukuose tirta azoto normų įtaka pipirmėtės žalios masės derliui ir kokybei. visos tyrimams naudotos pipirmėtės: varietetas iš Lietuvos, varietetas iš Lenkijos ir ‘krasnodarskaja’ veislė, papildomai patręštos azoto trąšomis, derėjo gausiau. tyrimais nustatyta, kad didžiausias žalios masės derliaus priedas gau-tas tręšiant pipirmėtes azotu pagal didžiausią normą – n120 per 3 kartus (n60 + 30 + 30). cheminių analizių duomenimis, papildomas tręšimas azotu iš esmės didina nitratų kiekį pipirmėčių žalioje masėje, tačiau nekeičia kitų biocheminių rodiklių: bendrojo cukraus, tirpių sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų bei eterinių aliejų kiekio (dambrauskienė ir kt., 2007 a).

mineralinės mitybos tyrimai leido instituto darbuotojams drąsiau ruošti aromatinių ir vaistinių augalų pramonines auginimo technologijas ir toliau dirbti šia kryptimi. Padidėjus Lietuvos augintojų susidomėjimu vaistiniais augalais, reikšmingi tapo ir šios srities moksliniai tyrimai (viškelis ir kt., 2003). vaistažolių auginimas pramoniniu būdu įgalino instituto darbuotojus detaliau atlikti šių augalų žaliavos kokybės tyrimus. buvo atlikti rausvažiedės ežiuolės (dambrauskienė, 2006), paprastojo raudonėlio ir kitų vaistinių augalų tyrimai (dambrauskienė ir kt., 2006).

eter inių al ie jų kiekis i r kokybė. atliekant išsamius aromatinių ir vaistinių augalų kokybės tyrimus, į bendrą darbą įsitraukė kitos mokslo institucijos. svari pagal-ba, tiriant eterinių aliejų kokybinę sudėtį, sulaukta iš kauno technologijos universiteto. dalis bendrų darbų praplėtė instituto biochemijos ir technologijos laboratorijos tyrimų apimtį. buvo atliktos išsamios konkrečių aromatinių augalų eterinių aliejų sudėties analizės, nustatyti svarbesnių junginių dinamikos dėsningumai, kitimo priežastys (venskutonis ir kt.,1997 a; 1997 b; 1998 b; 1998 b; 2001 b).

atlikus raudonėlių žolės eterinių aliejų sudėties tyrimus skirtingais augimo tarps-niais, nustatyta, kad bendrasis eterinio aliejaus kiekis džiovintoje raudonėlių žolėje vis didėjo nuo 0,49 (gegužės 25 d.) iki 1,00 g 100 g-1 (rugpjūčio 7 d.) (dapkevičius ir kt., 2005). dujų chromatografijos ir masių spektrometrijos metodais identifikuota 80 junginių raudonėlio žolės eteriniame aliejuje. sabineno, cis-β-ocimeno, β-kariofileno ir germakreno d koncentracija buvo didžiausia. Šiame darbe pastebėta, kad kai kurių ne-oksidintų junginių kiekis augalų vegetacijos metu didėjo, o spatulenolio ir α-kadinolio kiekis nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. labai sumažėjo.

Gausinant Lietuvoje auginamų aromatinių augalų resursus, Lsdi buvo atlikti palyginamieji tyrimai su nauju paprastojo raudonėlio porūšiu Origanum vulgare subs. hirtum ir natūraliai Lietuvoje augančiu Origanum vulgare L. (dambrauskienė ir kt., 2007 b). nustatyta, kad analogiškomis sąlygomis Lietuvoje auginant skirtingus paprastojo raudonėlio porūšius, Origanum vulgare subs. hirtum išsiskiria ypač gausiu eterinių aliejų kiekiu. Įvairiais augimo etapais Origanum vulgare L. žaliavoje nustatyta nuo 0,04 iki 0,16 % eterinių aliejų, o Origanum vulgare subs. hirtum porūšio žaliavoje

330

rasta nuo 0,56 iki 1,78 % eterinių aliejų. skirtumas – dešimt kartų didesnis. tirtų augalų eterinių aliejų kokybinė sudėtis buvo nevienoda, įvairiais augimo tarpsniais ji kito.

Žal iavos paruošimo būdai i r kokybė. daug dėmesio Lsdi biochemijos ir technologijos laboratorijos darbuotojai skiria aromatinės žaliavos paruošimo technolo-giniams procesams. Žinoma, kad nuo skirtingų džiovinimo būdų priklauso biologiškai aktyvių medžiagų kiekis augalų žaliavoje. atlikus tiksliuosius bandymus, buvo nusta-tyta, kad visi natūraliu būdu džiovinti augalai išsaugojo didžiausią eterinių aliejų kiekį. dėl džiovinimo konvencinėje džiovykloje nesikeičia vaistinės gelsvės, vaistinio isopo, tikrosios levandos, vaistinės melisos, vaistinio šalavijo augaluose esantis eterinių aliejų kiekis, bet mažėja paprastojo raudonėlio augaluose. džiovinimas aktyviąja ventiliacija mažina tik vaistinio šalavijo žolės eterinių aliejų kiekį, bet neturi įtakos jų kiekiui kituose augaluose. džiovinimas aukšto dažnio mikrobangomis eterinių aliejų kiekį ma-žina visuose tirtuose augaluose, išskyrus vaistinę gelsvę. vaistinės gelsvės ir tikrosios levandos žaliavoje chlorofilų kiekis nepriklauso nuo džiovinimo būdo. vaistinio isopo, vaistinės melisos, paprastojo raudonėlio ir vaistinio šalavijo žaliavoje chlorofilų kiekis šiek tiek įvairavo, atsižvelgiant į džiovinimo būdą. Labiausiai chlorofilų kiekį žaliavoje mažino džiovinimas aukšto dažnio mikrobangomis. mikrobanginis džiovinimo būdas yra mažiausiai tinkantis žaliavai ruošti, nes ji netenka būdingo aromato, spalvos, pra-randa dalį eterinių aliejų bei chlorofilų (dambrauskienė, viškelis, 2003 a).

siekiant optimizuoti vaistinės melisos džiovinimo procesą, Lsdi biochemijos ir technologijos laboratorijoje tirta įvairių džiovinimo būdų įtaka produkcijos kokybei. Žaliava džiovinta natūraliai, konvencinėje džiovykloje, aktyviąja ventiliacija ir aukšto dažnio mikrobangomis. tirtas skirtingų paruošimo būdų poveikis vaistinės melisos sausų augalų kokybės rodikliams: drėgmės, eterinių aliejų ir chlorofilų kiekiui bei vandens aktyvumui. nustatyta, kad gausiausiai eterinių aliejų lieka aktyviąja ven-tiliacija išdžiovintoje melisų žaliavoje. dėl džiovinimo aukšto dažnio mikrobangų krosnelėje melisos netenka aromato, spalvos, praranda eterinius aliejus, perpus su-mažėja bendras chlorofilų kiekis (dambrauskienė, viškelis, 2002 a; dambrauskienė, viškelis, 2002 b).

baktericidinės kai kurių mūsų šalyje auginamų aromatinių augalų savybės tirtos drauge su Lietuvos maisto instituto darbuotojais. nustatyta, kad visi tirtieji augalai pasižymi baktericidinėmis savybėmis, tačiau antimikrobinis jų eterinių aliejų ak-tyvumas nevienodas ir priklauso nuo eterinių aliejų sudėties. didesniu atsparumu mikrobiologiniam užterštumui pasižymi vaistinio isopo, vaistinės gelsvės ir vaistinio šalavijo žaliava (dambrauskienė ir kt., 2004).

bendrais tyrimais su Lietuvos mikrobiologais buvo nustatomas aromatinių augalų žaliavos užterštumas toksinus gaminančiais mikromicetais (repečkienė ir kt., 2005). skirtingais džiovinimo būdais džiovintoje aromatinių augalų žaliavoje buvo rastos nevienodos mikromicetų rūšys. nustatyta, kad, džiovinant augalus aktyviąja venti-liacija ir aukšto dažnio mikrobangomis, sumažėja aromatinės žaliavos užterštumas mikotoksinus gaminančiais mikromicetais.

išvados. Per paskutinius du dešimtmečius Lietuvos sodininkystės ir daržininkys-tės institute, susikūrus biochemijos ir technologijos laboratorijai, atlikta daug naujos krypties mokslinių darbų, kurių tema – aromatinių ir vaistinių augalų biocheminė sudėtis. Šiuo metu mokslinė tiriamoji veikla nukreipta į aromatinių ir vaistinių augalų

331

žaliavos kokybės optimizavimą bei tobulesnių auginimo bei perdirbimo technologijų kūrimą. remiantis tobulesniais tyrimų metodais biocheminių analizių darbai tampa spartesni ir tikslesni. tokie tyrimai bus paklausūs ir ateityje, nes susidomėjimas natū-raliais aromatizatoriais ir vaistiniais preparatais vis auga.

Gauta 2008-07-18 Parengta spausdinti 2008 -08-20

Literatūra

baranauskienė m., bičkauskienė s. 1986. kai kurių šakniavaisinių daržovių 1. veislių tyrimas. vytėnų i. mičiurino sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties darbai, 4: 58–66.baranauskienė m., bičkauskienė s. 1991. kai kurių prieskoninių augalų žolės 2. derlius ir cheminė sudėtis. sodininkystė ir daržininkystė, 10: 90–106. baranauskienė r., venskutonis P. r., viškelis P., dambrauskienė e. 2003. 3. influence of nitrogen fertilizers on the yield and composition of thyme (Thymus vulgaris). Journal of agricultural and food chemistry, 51: 7751–7758.bobinas Č. 1998. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto 60 metų 4. mokslinės veiklos kelias ir šių dienų aktualijos. sodininkystė ir daržininkystė, 17(4): 3–22.bobinas Č. 2002. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žemės ūkio 5. mokslai, 2: 74–86.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 1999. azoto trąšų įtaka pirmame-6. čių čiobrelių derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 18(3): 107–112.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2000 a. effect of nitrogen fertili-7. zers on the thyme (Thymus vulgaris L.) crop and quality. sodininkystė ir darži-ninkystė, 19(4): 73–83.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2000 b. effect of nitrogen fer-8. tilizers on the crop and quality of second year vegetation sage (Salvia officina-lis L.). Нетра�иционное Растениево�ство, �ниология, �кология и З�оровье, 470–472.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2001. azoto trąšų įtaka vaistinių 9. šalavijų derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 20(2): 61–69.dambrauskienė e., viškelis P. 2002 a. Įvairiais būdais išdžiovintos vaistinės 10. melisos (Melissa officinalis L.) kokybė. sodininkystė ir daržininkystė, 21(4): 86–94.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r. 2002. effect of nitrogenous ferti-11. lizers on yield and chemical composition of thyme. Plant nutrition: growth and diagnosis. science Publisher inc. enfield, nh, usa, 123–128.dambrauskienė e., viškelis P. 2002 b. wpływ metody suszenia na jakosc melisy 12. leczniczej. Polish Journal of cosmetology, 4: 299–304.

332

dambrauskienė e., viškelis P. 2003 a. džiovinimo būdų įtaka aromatinių augalų 13. žaliavos kokybei. 2002 metais baigtų mokslo tiriamųjų darbų trumpi pranešimai. babtai, 92–94.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis P. r. 2003. effect of nitrogen fer-14. tilizers on the crop and quality of thyme (Thymus vulgaris L.). The 3rd World congress on medicinal and aromatic Plants for human welfare (wocmaP iii). chiang mai, thailand.dambrauskienė e., viškelis P. 2003 b. džiovinimo būdų įtaka aromatinių augalų 15. žaliavos kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 22(1): 145–152.dambrauskienė e., viškelis P., venskutonis r., Šarkinas a. 2004. kai kurių aro-16. matinių augalų cheminė sudėtis ir baktericidinės savybės. sodininkystė ir darži-ninkystė. ataskaitinės mokslinės konferencijos medžiaga, 17: 44–47.dambrauskienė e., viškelis P., rubinskienė m. 2006.17. biological and biochemi-cal evaluation of wild marjoram subspecies Origanum vulgare L. and Origanum vulgare subs. hirtum. scripta horti botanici, 11: 76–85.dambrauskienė e.18. 2006. rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea (L.) moench) produktyvumas, taikant intensyvias auginimo technologijas. sodininkystė ir daržininkystė, 25(4): 316–321.dambrauskienė e., bundinienė o., viškelis P., Zalatorius v. 2007 a. azoto 19. normų įtaka pirmamečių pipirmėčių (Mentha Piperita L.) derliui ir kokybei. sodininkystė ir daržininkystė, 26(2): 78–85.dambrauskienė e., viškelis P., baranauskienė r., venskutonis P. r. 2007 b. 20. eterinių aliejų sudėtis dviejuose paprastojo raudonėlio porūšiuose. sodininkystė ir daržininkystė, 26(4): 340–346.dapkevičius a., venskutonis P. r., viškelis P., dambrauskienė e., venskutonienė d.21. 2005. essential oil composition of oregano (Origanum vulgare L.) at different growing phases. sodininkystė ir daržininkystė, 24(4): 220–230.karalius a. 1992. Petražolių ir salierų lapų laikymas. sodininkystė ir daržinin-22. kystė, 11: 67–73.kontrimas J. 1988. vaisių, uogų ir daržovių biocheminiai, technologiniai ir lai-23. kymo tyrimai. Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo instituto darbai, 7: 129–137.repečkienė J., Lukauskas a., survilienė e., dambrauskienė e. 2005. 24. contamination of desiccated herbs by toxin – producing micromycetes. botanica Lithuanica. 11(2): 125–131.venskutonis P. r., viškelis P., dambrauskienė e. 1997 a. aroma evaluation of 25. lemon balm (Melissa officinalis L.) at different vegetative periods. flavour per-ception. aroma evaluation, Potsdam, 577–581.venskutonis P. r. viškelis P., dambrauskienė e. 1997 b. flavour assessment of 26. some aromatic plants by instrumental and sensory methods. maisto chemija ir technologija. konferencijos pranešimų medžiaga. kauno technologijos univer-sitetas, 9–18.

333

venskutonis P. r., viškelis P., dambrauskienė e. 2000. investigation of the effect 27. of fertilizers on the flavour of thyme (Thymus vulgaris) and sage (Salvia officina-lis). 6th aroma symposium, eisenach. venskutonis P. r., viškelis P., dambrauskienė e. 2001 a. investigation of the 28. effect of fertilizers on the flavour of thyme (Thymus vulgaris) and sage (Salvia officinalis). flavour 2000. Proceedings of the 6 th. wartburg aroma symposium. eigenverlag bergholz-rehbrücke, 425–428.viškelis P., bobinas Č., dambrauskienė e. 2003. measures for development of 29. medicinal and spice herbs production in Lithuania. sodininkystė ir daržininkys-tė. 22(4): 220–224.Дам�раускене �., Вишкялис П. 1997. Урожайность и химический состав 30. пряных растений, выращиваемых в �итве. Нетра�иционное Растение-во�ство, �кология и З�оровье. Материалы VI Меж�унар. Научно-практич. Конф. Симферополь, 414.Дам�раускене �., Вишкялис П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм а�от- �., Вишкялис П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм а�от-�., Вишкялис П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм а�от- П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм а�от-П., Венскутонис Р. 1999. Влияние норм а�от- Р. 1999. Влияние норм а�от-Р. 1999. Влияние норм а�от-31. ных у�о�рений на урожай и качество шалфея лекарственного (Salvia offi ci- offi ci-offici-nalis L.) – первого�ка..Нетра�иционное растениево�ство, экология и ��о- – первого�ка..Нетра�иционное растениево�ство, экология и ��о-– первого�ка..Нетра�иционное растениево�ство, экология и ��о-ровье. Материалы VIII Меж�унар. Научно-практич. Конф. Симферополь, 651–653.venskutonis32. P. r., viškelis P. dambrauskienė e. 1998 b. essential oil of oregano (Origanum vulgare L.) grown in Lithuania. Нетра�иционное Растениево�ство, �кология и З�оровье. Материалы VII Меж�унар. Научно-практич. Конф. Симферополь, 357–358.venskutonis P. r., viškelis P. dambrauskienė e. 1998b. essential oil of swe-33. et marjoram (Origanum majorana L.) grown in Lithuania. Нетра�иционное растениево�ство, экология и ��оровье, Симферополь, 120–121.venskutonis r., viskelis P., dambrauskienė e. 2001 b. composition of thyme 34. (Thymus vulgaris L.) essential oil at different harvesting dates. Материалы X Меж�унаро�ного Симпо�иума „Нетра�иционное растениево�ство. �ниология. �кология и ��оровье“. Симферополь, 665–667.

sodininkystĖ ir darŽininkystĖ. scientific articLes. 2008. 27(3).

the development of biochemical investigations of aroma and medicinal plants at the Lithuanian institute of HorticultureE. dambrauskienė

Summary

the development of biochemical investigations of aroma and medicinal plants at the Lithuanian institute of horticulture is reviewed in the article. the first single investigations of aroma plant chemical composition were started at vytėnai experimental station in 1976. the investigations became systematic when the Laboratory of biochemistry and technology was founded at the Lithuanian institute of horticulture in 1988.

334

biochemical composition of different types of aroma plants was investigated at the first stage of investigations there. the application of various agromeans and the investigations of improvement of aroma and medicinal plant growth technologies and raw material quality preservation later were started. the most important area in the investigation of aroma plants was the analysis of the amount and quality of essential oils. the different stage of the work was the methods of aroma and medicinal plant raw material preparation and their influence on raw material quality.

key words: aroma and medicinal plants, biochemistry, essential oils, raw material quality.

335

atMintinĖ aUtoriaMS, raŠantiEMS

Į MokSLo darBUS „SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ“

Straipsnio rankraščio pateikimo–priėmimo procedūra

straipsnius redakcijai gali pateikti bet kurie Lietuvos ar užsienio šalies mokslo darbuotojai bei asmenys, dirbantys mokslinį darbą. ne mokslo darbuotojo straipsnis turi būti parašytas kartu su mokslo darbuotoju.

rankraštis redakcijai siunčiamas paštu dviem egzemplioriais, atspausdintas kompiuteriu popieriuje, laikantis toliau tekste nurodytų reikalavimų. Pateiktas straipsnio rankraštis užregistruojamas ir perduodamas redaktorių kolegijos na-riui, kuruojančiam šią sritį. Jis įvertina, ar rankraščio turinys ir forma atitinka svarbiausius periodiniams straipsniams keliamus reikalavimus. rankraščiai, kurie buvo atmesti pirmojo vertinimo metu, su aiškinamuoju raštu grąžinami autoriui. Jeigu straipsnio tinkamumas nekelia abejonių, redaktorių kolegijos narys skiria du recenzentus.

Pataisytą rankraštį autorius turi atsiųsti el. paštu arba paštu redakcijai kartu su elektronine laikmena (diskeliu arba kompaktiniu disku) per dešimt dienų.

rankraščio reikalavimai

Struktūra ir apimtis

rankraščio forma turi atitikti periodiniams moksliniams straipsniams keliamus reikalavimus. teksto ir jo sudedamųjų dalių seka tokia:

– Straipsnio pavadinimas (ne daugiau kaip 10 žodžių)Pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (augalų adap-

tacijos prie šalčio molekulinio mechanizmo aspektai).– autoriaus vardas, pavardėvardas, pavardė – mažosiomis raidėmis paryškintu šriftu (Vyktor Sharma).

Jeigu yra keli autoriai, rašoma mažėjančia jų autorystės indėlio tvarka.– Institucija, adresas, elektroninis paštasrašomi mažosiomis raidėmis kursyvu (Italic) (Lietuvos sodininkystės ir

daržininkystės institutas).

Pagrindinis tekstas

– Santrauka (iki 1 400 rašybos ženklų, arba 250 žodžių)Labai glaustai pateikiami tikslai, sąlygos, svarbiausieji rezultatai.– reikšminiai žodžiai (ne daugiau kaip 10)– Įvadastrumpai išdėstoma nagrinėjama problema, ankstesnieji kitų panašių tyrimų

rezultatai, darbo reikalingumas, originalumas. nurodomas darbo tikslas.– tyrimo objektas, metodai ir sąlygos

336

– rezultatai trumpai išdėstomi tyrimų metu surinkti duomenys, dokumentai (lentelės,

grafikai).– aptarimas aptariami, bet ne kartojami „rezultatų“ skyrelyje pateikti duomenys, palygi-

nami su kitų autorių duomenimis, aiškinamos tirtų reiškinių priežastys, keliamos naujos idėjos, hipotezės.

– išvados– Padėka (neprivaloma)– Literatūrarekomenduojama į sąrašą įtraukti ne mažiau kaip 10 naujausių literatūros

šaltinių rašoma tema.– Santrauka lietuvių ir anglų kalbomis (600–1 400 sp. ženklų)straipsnių, kurie parašyti remiantis netradiciniais bandymų duomenimis ir jų

rezultatais, struktūrinės teksto dalys gali būti ir kitokios.straipsnis turi būti ne daugiau kaip 10 puslapių apimties kompiuteriu rinkto

teksto, įskaitant lenteles ir paveikslus (didesnės apimties straipsniai derinami su redaktorių kolegijos pirmininku).

teksto parengimas

straipsnis rašomas lietuvių ir anglų kalbomis ir spausdinamas Microsoft Word teksto redaktoriumi Windows 2000, XP ar ViSta operacinėse siste-mose. tekstas rašomas tiMES nEW roMan 12 dydžio šriftu, a4 formato (210 × 297 mm) lape, atstumas tarp rankraščio eilučių – 1 (single), išlyginamas iš abiejų pusių. Paraščių plotis: viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm, dešinėje –1,5 cm, kairėje – 3 cm. straipsnis pateikiamas elektronine laikmena.

Paryškintai (bold) rašoma: straipsnio pavadinimas visomis kalbomis, antraštės bei svarbiausieji struktūros elementai (įvadas, tyrimo objektas, metodai ir sąly-gos, rezultatai, aptarimas, išvados, padėka, literatūra, santrauka). kursyvu (Italic) rašomi lotyniškieji augalų rūšių, genčių, ligų, kenkėjų, mikroorganizmų ir kitų biologinių objektų pavadinimai. augalų veislių pavadinimai rašomi viengubose kabutėse (pvz., ‘auksis’).

cituojamas šaltinis tekste nurodomas lenktiniuose skliaustuose (autoriaus pavardė, metai).

Lentelės

Lentelėse neturi būti kartojama paveiksluose ar kitose iliustracijose pateikta informacija.

Lentelių tekstas rašomas lietuvių ir anglų kalbomis times new roman 12 dydžio šriftu, jeigu parašyti tekstai talpinami vienoje eilutėje, tarp jų dedamas ženklas /. Lentelės teksto dalys vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis neatski-riamos. horizontaliomis linijomis atskiriamos tik lentelės metrikos dalys ir lentelės pabaiga. Lentelės padėtis puslapyje tik vertikali (Portrait).

337

bandymų veiksnių gradacijos lentelėse neturi būti žymimos skaičiais, sudė-tingomis santrumpomis, o pateikiamos visa arba suprantamai sutrumpinta aprašo forma. Pateikiama santrumpa turi būti paaiškinama pirmosios lentelės (paveikslo) apraše.

Statistiniai duomenys, skaičiai ir skaitmenys

Pageidautina detaliai aprašyti taikytus tyrimų metodus ir nurodyti jų origi-nalius šaltinius. Labai svarbi informacija apie lauko, vegetacinių ir kt. bandymų išdėstymo schemą ir jos pasirinkimo motyvus. Lentelėse ir paveiksluose pateikiami duomenys privalo būti statistiškai įvertinti. rodiklių žymėjimo santrumpos turi būti paaiškintos, jeigu jos neatitinka tarptautinių iso standartų.

Paveikslai

visa iliustracinė medžiaga – brėžiniai, grafikai, diagramos, fotografijos, pie-šiniai ir kt. – vadinami bendru paveikslų vardu. tekstas juose rašomas lietuvių ir anglų kalbomis.

Paveikslai turi būti nespalvoti, padaryti Microsoft office 2000, 2003, XP, ViSta paketų elektroninėje lentelėje EXCEL su suderintomis programomis ir pradine informacija. redakcija pasilieka teisę keisti jų formatą pagal straipsnio ar viso leidinio dizainą.

Įrašai ir simboliai paveiksluose turi būti parašyti ne mažesniu kaip 10 dy-džio tiMES nEW roMan šriftu. Paveikslų blokų dalys turi būti sužymėtos raidėmis a, b, c ir t. t.

Literatūra

Į literatūros sąrašą turi būti įtraukiamos tik mokslinės publikacijos.citavimo pavyzdžiai:

Vieno autoriaus knyga:

brazauskienė m. d. 2004. agroekologija ir chemija. naujasis lankas, 1. Kaunas.blažek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. nakladatelstvķ brįzda, s. r. o., Praha.2.

kelių autorių knyga:

kawecki Z., Łojko r., Pilarek b. 2007. mało znane rośliny sadownicze. 1. wydawnictwo uwm, olsztyn.Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. rimavičienė (su-2. daryt.). Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, akademija, kėdainių r.

338

Straipsnis knygoje:streif J. 1996. optimum harvest date for different apple cultivar in the 1. ‘bodensee’ area. in: a. de Jager, d. Johnson, e. hohn (eds.), determination and Prediction of optimum harvest date of apples and Pears. cost 94. european commission. Luxembourg, 15–20.byme d. h., sherman w. b., bacon t. a. 2000. stone fruit genetic pool and 2. its exploitation for growing under warm winter conditions. in: a. erez (ed.), temperature fruit crops in warm climates. kluwer academic Publishers, netherlands, 157–230.keller r. r. J. 2002. cryopreservation of 3. Allium sativum L. (Garlic). in: L. e. towill, y. P. s. bajas (eds.), biotechnology in agriculture and forestry. springer-verlag, berlin, heidelberg, 50: 38–47.

Straipsnis konferencijos medžiagoje:

kampuss k., strautina s. 2004. evaluation of blackcurrant genetic resour-1. ces for sustainable production. Proceedings of the international workshop on Protection of Genetic resources of Pomological Plants and selection of Genitors with traits valuable for sustainable fruit Production. 22–25 august, skierniewice, Poland, 147–158.

Vieno autoriaus žurnalo straipsnis:

korban s. s. 1986. interspecific hybridization in malus. hort. science, 21(1): 1. 41–48.

Žurnalo straipsnis (du ir daugiau autorių):

sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b. 2002. evaluation of 1. new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. sodininkystė ir daržininkystė, 21(3): 29–37.balan v., oprea m., drosu s., chireceanu c., tudor v., Petrisor c. 2006. 2. maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in romania. acta horticulturae, 701: 207–214.

Straipsnis e. žurnale:

stanys v., mažeikienė i., stanienė G., Šikšnianas t. 2007. effect of phy-1. tohormones and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. isolated embryos. biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/bio71/bio_027_030.pdf

duomenų bazė:fao stat database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/

disertacijos santrauka:

Čižauskas a. 2003. valgomųjų svogūnų (1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklų technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. babtai.

339

GUidELinES For tHE PrEParation and SUBMiSSion oF artiCLES to tHE VoLUMES oF SCiEntiFiC WorkS

“SodininkyStĖ ir darŽininkyStĖ“

rules for Submission – acceptance of Papers

Papers can be contributed by any Lithuanian and foreign scientific workers and persons carrying out scientific research. the latter’s paper will be accepted only when the co-author is scientific worker.

manuscripts should be sent by mail typed on computer printed in two copies on paper taking in account following instructions. the manuscript will be regis-tered and submitted to the member of the editorial board in charge. he (she) will evaluate if the contents and the form corresponds to the main requirements for periodical articles. manuscripts rejected during the first evaluation will be returned to the author with explanatory remarks. if the article is approved the member of the editorial board appoints two reviewers.

the author must return the corrected manuscript to the editorial board in ten days by e-mail or by mail in a diskette or cd.

requirements to the manuscript

Structure and lengththe form of a manuscript has to correspond to the requirements for periodical

scientific articles. the paper should be organized in the following order:– title (should not exceed 10 words)title should be written in small letters in bold (aspects of plant color accli-

mation molecular mechanism).– author(s)’ name, surnamethe name and surname should be written in small letters in bold. if there is

more than one author they are listed according to their input to the paper.– institution(s), address, email addressshould be written in small letters in italic (Lithuanian Institute of

Horticulture).

the main text

– abstract (should not exceed 1400 characters or 250 words)should contain the statement of the aims, methods and main results in

short.– key words (should not exceed 10 words)– introductionshould present the investigated subject, results of earlier related research,

reasons of the study, innovation. should indicate the aim of the investigation.

340

– object, methods and conditions– resultsshould present concisely the collected data during investigation, documen-

tation (tables, figures).– discussion should not repeat results presented in “results” but should interpret them

with reference to the results obtained by other authors, explain the reasons of the investigated phenomena and raise new ideas, hypotheses.

– Conclusions– acknowledgements (optional) – referencesshould be kept to a minimum of 10 latest references on this theme.– Summary in Lithuanian and English (600–1 400 characters)articles written based on non-traditional trial data and the obtained results

may have other than traditional structural parts of a paper.the article should not exceed 10 pages of computer text, tables and figures

included (longer articles are agreed with the chairman of the editorial board).

text preparation

the manuscripts should be submitted in Lithuanian and english, typed on a Pc, used Microsoft Word for Windows 2000 XP or ViSta word-processor format. the font to be typed – tiMES nEW roMan size 12, on a4 paper (210 × 297 mm), single spaced, justified. margins: top – 2 cm, bottom – 2 cm, right – 1.5 cm, left – 3 cm. article should be submitted in electronic carrier.

In bold there are written the title of the paper in all languages, headings and all main structural elements (introduction, object, methods and conditions, results, discussion, conclusions, acknowledgements, references, abstract). In Italic there are written Latin names of species, genera, diseases, pests micro-organisms and other biological objects. names of plant cultivars should be placed within single quotation marks (for example, ‘auksis’).

the quoted reference in the text is indicated in round brackets (author’s sur-name, year).

tables

information given in figures or other illustrations, should not be repeated in tables.

text in tables is written in Lithuanian and english languages. if Lithuanian and english texts are in one line they are separated by /. do not use vertical and horizontal lines to separate parts of the text. a horizontal line separates only he-adings of columns and the end of the table. orientation in a page only vertical (Portrait).

trial variants in tables should not be numbered or submitted in complicated abbreviations. tables should be self explanatory, and if there are abbreviations,

341

they should be understandable. the used abbreviation should be explained in the description of first table (figure).

Statistical data, figures, numerals

it is desirable to describe in detail the applied research methods and indi-cate their original references. the information on the scheme (design) of field, vegetative and other trials and motivation of their choice is very important. data presented in tables and figures must be statistically processed. abbreviations of parameters should be explained if they do not correspond to the international standard abbreviations (iso).

Figures

all illustrations – drawings, graphs, diagrams, photographs, pictures, etc. are considered as figures. the text in them is written in Lithuanian and english.

figures must be drafted in black colour in Microsoft office 2000, 2003, XP, ViSta package, EXCEL electronic table with conformed programs and initial information. editorial board has the right to change their format according to the design of the article or the whole publication.

Letters and symbols in figures should be not smaller than size 10 tiMES nEW roMan. block parts of figures should be numbered consecutively by letters a, b, c, etc.

references

into references it may be included scientific publications.titles of foreign journals, volumes of conference articles, etc., are not abbre-

viated. the reference list should be arranged in alphabetical order.

Examples of quotation:

Book of one author:

brazauskienė m. d. 2004. agroekologija ir chemija. naujasis lankas, 1. Kaunas.bla˛ek J. 2001. Pģstujeme jablonģ. nakladatelstvķ brįzda, s. r. o., Praha.2.

Books of several authors:

kawecki Z., Łojko r., Pilarek b. 2007. mało znane rośliny sadownicze. 1. wydawnictwo uwm, olsztyn.Žemės ir miškų ūkio augalų pesticidų katalogas. 2005. G. rimavičienė (su-2. daryt.). Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, akademija, kėdainių r.

342

article in book:

streif J. 1996. optimum harvest date for different apple cultivar in the 1. ‘bodensee’ area. in: a.de Jager, d. Johnson, e. hohn (eds.), determination and Prediction of optimum harvest date of apples and Pears. cost 94. european commission. Luxembourg, 15–20.byme d. h., sherman w. b., bacon t. a. 2000. stone fruit genetic pool and 2. its exploitation for growing under warm winter conditions. in: a. erez (ed.), temperature fruit crops in warm climates. kluwer academic Publishers, netherlands, 157–230.keller r. r. J. 2002. cryopreservation of 3. Allium sativum L. (Garlic). in: L. e. towill, y. P. s. bajas (eds.), biotechnology in agriculture and forestry. springer-verlag, berlin, heidelberg, 50: 38–47.

article in conference material:

kampuss k., strautina s. 2004. evaluation of blackcurrant genetic resour-1. ces for sustainable production. Proceedings of the international workshop on Protection of Genetic resources of Pomological Plants and selection of Genitors with traits valuable for sustainable fruit Production. 22–25 august, skierniewice, Poland, 147–158.

article in scientific journal:

korban s. s. 1986. interspecific hybridization in malus. hortscience, 21(1): 1. 41–48.sasnauskas a., Gelvonauskienė d., Gelvonauskis b. 2002. evaluation of 2. new scab resistance apple in the first-fifth years in orchard. sodininkystė ir daržininkystė, 21(3): 29–37.balan v., oprea m., drosu s., chireceanu c., tudor v., Petrisor c. 2006. 3. maintenance of biodiversity of apricot tree phenotypes in romania. acta horticulturae, 701: 207–214.

article in e. journal:

stanys v., mažeikienė i., stanienė G., Šikšnianas t. 2007. effect of phy-1. tohormones and stratification on morphogenesis of Paeonia lactiflora Pall. isolated embryos. biologija, 18(1). http://images.katalogas.lt/maleidykla/bio71/bio_027_030.pdf

database:

fao stat database. 2005. http://faostat.fao.org/faostat/

thesis abstract:

Čižauskas a. 2003. valgomųjų svogūnų (1. Allium cepa L.) auginimo iš sėklų technologijos elementų tyrimai: daktaro disert. santr. babtai.

343

turinys – contents

Česlovas Bobinas Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslinė veikla 1938–2008 m. ............................................................................................................3scientific activity of Lithuanian institute of horticulture in 1938–2008 ..................23

Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, rytis rugienius, dalia Gelvonauskienė, tadeušas Šikšnianas, ingrida MažeikienėIn vitro technologijos sodo augalų selekcijai paspartinti .........................................25In vitro techniques for accelerated orchard plant breeding ......................................35

tadeušas Šikšnianas, Vidmantas Stanys, Gražina Stanienė, rytis rugienius, dalia Gelvonauskienė, ingrida Mažeikienė, Vidmantas Bendokasmolekuliniai žymenys sodo augalų selekcijoje .................................................................... 37molecular markers in orchard plant breeding ...........................................................46

rytis rugienius, Vanda Lukoševičiūtė, Gražina Stanienė, Vidmantas StanysŽemės ūkio augalų atsparumo šalčiui tyrimai in vitro ..............................................47investigation of cold hardiness of agriculture plants in vitro ....................................59

danas Baniulis, dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis, rytis rugienius, Vidmantas Bendokas, Vidmantas Stanysatsparumo rauplėms genų tyrimas ir molekulinių metodų taikymas obelų selekcijoje ......... 61Genetic studies of apple scab resistance and application of molecular biologymethods in apple tree breeding .................................................................................75

audrius Sasnauskas, dalia Gelvonauskienė, Pranas Viškelis, Gintarė Šabajevienė, Pavelas duchovskis introdukuotų obelų veislių tyrimų apžvalga .............................................................77review of investigations of introduced apple cultivars ............................................84

dalia Gelvonauskienė, Bronislovas Gelvonauskis, audrius Sasnauskas, Vidmantas Stanys, Vidmantas Bendokas obelų selekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ...........................85apple breeding at the Lithuanian institute of horticulture .......................................97

nobertas Uselis obelų sodo konstrukcijų raida Lietuvoje per pastaruosius 20 metų ........................99development of apple tree orchard constructions in Lithuania during recent20 years .................................................................................................................107

darius kviklys, Juozas Lanauskas sodo augalų poskiepiai Lietuvoje ...........................................................................109rootstocks of fruit crops in Lithuania ....................................................................118

344

Juozas Lanauskas sodų ir uogynų mitybos tyrimai .............................................................................119investigation of fruit and berry plant nurtition .......................................................125

nomeda kviklienėvaisių kokybės optimizavimo tyrimai ....................................................................127research on fruit quality optimization ................................................................................. 134

Juozas Lanauskas, darius kviklys, Jurga SakalauskaitėPakartotinio obelų sodų veisimo biologiniai ir technologiniai aspektaiLietuvoje .................................................................................................................135biological and technological aspects of apple replant disease managementin Lithuania .............................................................................................................141

Loreta Buskienė aviečių veislių ir jų auginimo technologijų tyrimai Lietuvoje ..............................143investigations of raspberry cultivars and technologies of their growing in Lithuania .................................................................................................................151

nobertas Uselis inovatyvių braškių auginimo technologijų kūrimo ir tobulinimo raidaLietuvoje .................................................................................................................153the creation and improvement of the new strawberry growing technologiesin Lithuania .............................................................................................................164

rasa karklelienė, Česlovas Bobinasdaržovių selekcijos raida ir pasiekimai .................................................................165vegetable selection development and achievements ..............................................177

rasa karklelienėŠakniavaisių daržovių lietuviškos selekcijos veislių bei hibridų ūkinės ir biologinės savybės .................................................................................................179economical and biological properties of root vegetables of Lithuanian cultivarsand hybrids .............................................................................................................187

Julė Jankauskienė Šiltnamio daržovių agrotechnikos tyrimai ..............................................................189agrotechnique investigations of greenhouse vegetables ........................................197

roma Starkutė ekologinės daržininkystės tyrimai ..........................................................................199ecological vegetable growing investigations at the Lithuanian instituteof horticulture .........................................................................................................204

danguolė kavaliauskaitė herbicidų tyrimai daržovių pasėliuose ..................................................................205herbicide investigations in vegetable crops ...........................................................213

345

ona Bundinienė Lauko daržovių tręšimo tyrimų raida ......................................................................215the aspects of field vegetable fertilization investigation .......................................228

Pavelas duchovskis fiziologinių tyrimų raida sodininkystėje ir daržininkystėje ...................................229the development of physiological investigations in horticulture ...........................239

Giedrė Samuolienė, Gintarė Šabajevienė, akvilė Urbonavičiūtė, Pavelas duchovskis

augalų morfogenezė ir žydėjimo iniciacija ............................................................241Plant morphogenesis and flowering initiation ........................................................251

akvilė Urbonavičiūtė, Giedrė Samuolienė, aušra Brazaitytė, Julė Jankauskienė, anželika kurilčik, Pavelas duchovskis, artūras Žukauskas

augalų fotofiziologiniai tyrimai aukštosioms technologijoms ...............................253Plant physiological investigations for the high technologies ..................................261

aušra Brazaitytė, romualdas Juknys, Jurga Sakalauskaitė, Sandra Sakalauskienė, Sigitas Lazauskas, Eugenija kupčinskienė, akvilė Urbonavičiūtė, Giedrė Samuolienė, Gintarė Šabajevienė, raimonda Ulinskaitė, darius kviklys, Laisvūnė duchovskienė, Jūratė Bronė Šikšnianienė, kęstutis Baranauskis, Pavelas duchovskis

ekofiziologiniai tyrimai kintančios aplinkos sąlygomis .........................................263ecophysiological investigations under conditions of changing environment ............................................................................................................276

Laimutis raudonis, alma Valiuškaitė, Elena Survilienė sodo ir daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo, naudojant internetinęsistemą „imetos®sm“, modulių efektyvumas .....................................................277Investigations of efficiency of disease and pest warning models of horticulturalplants using imetos internet based warning system ............................................287

alma Valiuškaitė, Laimutis raudonis sodo augalų fitopatogenų ir fitofagų moksliniai tyrimai ir jų plėtojimas ...............289research of pest and disease of horticultural plants and its developmentin Lithuania ............................................................................................................298

Pranas Viškelis, Marina rubinskienė uogų užšaldymo proceso modeliavimas ir optimizavimas ...................................301modeling and optimization of berry freezing process ............................................312

Elena Survilienė, Laisvūnė duchovskienė kenksmingų organizmų tyrimų aktualijos daržininkystėje ....................................313Topicality of researches of harmful organisms in vegetable crops .........................325

346

Edita dambrauskienė aromatinių ir vaistinių augalų biocheminių tyrimųraida Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės institute ........................................................................................327the development of biochemical investigations of aroma and medicinal plants atthe Lithuanian institute of horticulture ..................................................................333

atmintinė autoriams, rašantiems į mokslo darbus „sodininkystė ir daržininkystė“............335Guidelines for the preparation and submission of articles to the volumes of scien-tific works “sodininkystė ir daržininkystė” ...........................................................339

ISSN 0236-4212

mokslinis leidinysLietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbai sodininkystė ir daržininkystė. t. 27(3). 1–348.

redagavo ir skaitė korektūrą rūta Švedienė, Jolanta kriūnienėkompiuteriu maketavo Larisa kazlauskienė

sL 1070. 2008 08 28 21,75 sp. l. tiražas 250 egz.išleido Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, Lt-54333 babtai, kauno r.spausdino uab „Judex“ leidykla-spaustuvė, europos pr. 122, LT-46351 Kaunasužsakymo nr. 7845