Krantai 146

4

Rasa Gečaitė

atvirlaiškiai iš vilniaus

1911–1928

Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo

mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą

siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai

ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo

specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)

Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius,

bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui.

O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi.

Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas...

StraipSnio publikaciją parėmė

Brangus Tėveli, Vitukas sveikas, bet šiek tiek lepinasi. Gal kaip nors išlaikys tą egzaminą. <...> Gaila, kad mes nebuvome Trakuose. <...> Greitai atsiųsime iš Vilniaus fotografijas. Nu-pirkome seneliui albumą padovanoti, dabar galės sau nuolat žiūrinėti. Bučiuoju ir apkabinu Tėvelį. Tavo W. W. 23/VII (1911).

Brangus Hipkai, atsiprašau, kad atvirlaiškiai be ženklo, bet taip Marilė tau išsiuntė laiškus. <...> Su seneliu vakar buvo-me prie Vilijos. Bučiuoju ir apkabinu Tėvelį. W. W. 24/VII (1911).

Šie du 1911 metais lenkų kalba rašyti atvirlaiškiai, su dabar jau unikaliais Trakų salos pilies griuvėsių ir grafų Tiškevičių rūmų Trakuose fotografiniais vaizdais, išsiųsti Didžiai gerbiamam Ipolitui Višinskiui (Wielmożny Hipo-lit Wyszyński), greičiausiai žmonos Vandos iš Vilniaus per Sosnovicus, Petrkovsko gubernijos, į Ąžuolų kalną (Dębo-wa Góra, Walcownia). Įdomu, kad pirmasis atvirlaiškis su Trakų salos pilies griuvėsių vaizdu buvo gautas be ženklo, dėl to kitame laiške atsiprašoma, o ant šio užklijuotas pašto ženklas su carinės Rusijos ereliu už tris kapeikas.

Dar septyni 1911–1928-aisiais Ipolito Višinskio ir Van-dos Višinskos (Hipolit Wyszyński, Wanda Wyszyńska) su-sirašinėjimo atvirlaiškiai įdomūs ne tik dėl unikalių to meto Vilniaus, Trakų, Verkių fotografinių vaizdų, bet ir dėl pašto ženklų, kurie primena Vilniaus krašto istoriją. Ant atvirlaiš-kio iš Vilniaus į Čenstakavą 1913 metais dar užklijuotas paš-to ženklas su Rusijos caro portretu už tris kapeikas, o jau

1925-aisiais ant tenai pat išsiųstų atvirlaiškių – paš to ženklai su Lenkijos ereliu už 10 grošų. Beje, ant 1928 metų atvirlaiš-kio iš Vilniaus į Varšuvą pašto ženklas jau brangesnis – už 15 grošų, tad galime tik spėti, ar dėl didesnio nuotolio, ar dėl inf-liacijos. O dar įdomiau, kad tik ant dviejų 1911 metais išsiųs-tų atvirlaiškių radau keturiomis kalbomis spaustuvės užrašus: Oткрытoe письмo (rusų k.), Pocztówka (lenkų k.), Carte Postale (prancūzų k.) ir Laiškelis (lietuvių k.). Ant kitų tais metais ir vėliau išsiųstų atvirlaiškių su Vilniaus ir Lietuvos vaizdais lietuviško žodžio „Laiškelis“ jau nebėra, palikti tik rusų, lenkų ir prancūzų kalbomis žodžiai, nors kai kurie atvir-laiškiai yra to paties leidimo – Edition artistique D.Visoune, Vilna – su nurodytais meninės serijos numeriais. Beje, jau nuo 1913 metų vietoj prancūziškai nurodytos D.Visoune’o meninio leidimo serijos atsiranda užrašas lenkų kalba Wyd. artystyczne D.Wizuna, Wilno.

Namų archyve jau senokai saugau šiuos devynis 1911–1928 metais rašytus atvirlaiškius, netikėtai padovanotus man klasės draugės Irenos dar mokantis mums Vilniaus Salomė-jos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigėme 1979-aisiais. Dabar jau nesu visiškai tikra, ar klasės draugės dovana anuo-met buvo skirta man dėl pomėgio menams, ar dėl tuo metu bemaž visuotinai vyravusios meninio lavinimo tradicijos ir tikros pagarbos kultūrai. Tad dovanos tarp mokinių dažniau-siai buvo iš dailės pasaulio – albumai, paveiksliukai, kerami-niai, stiklo meniniai gaminiai ir panašūs.

Iki šiol labiausiai džiaugiausi dėl atvirlaiškių fotografinių vaizdų, kurie liudija per šimtmetį jau gerokai pakitusį ar visai sunykusį Lietuvos architektūrinį ir urbanistinį paveldą Vil-

POSTCARDS fROM VILNIuS

The art historian Rasa GEČAITĖ presents postcards that were published between 1911 and 1928, with images of Lithuania, which were given to her by a schoolfriend from an old Polish family of the Vilnius region. Members of this family sent postcards from Vilnius to Częstochowa and Warsaw, with images of Vilnius, Trakai and Verkiai from the early 20th century. Some of the images were chosen in order to illustrate messages about completed or planned trips to Trakai or to the River Vilija (Neris) on the outskirts of Vilnius. These old postcards show changes in the landscape around Vilnius, and remind us how places looked at the beginning of the 20th century when they were visited by famous people such as Osip Mandelshtam, Theodor Herzl, Romain Gary and G.K. Chesterton.

5

Krantai 146

Atviruko, išsiųsto 1911 metais, faksimilė. Iš Rasos Gečaitės archyvo

niuje, Trakuose, Verkiuose. Taip pat ir dėl šių nuotraukų me-niškumo bei žymiųjų Vilniaus fotografų vardų. Pavyzdžiui, atvirlaiškis su puikia Jano Bulhako nuotrauka – Sluškų rūmai prie Neries nuo turbūt Trijų Kryžių kalno šlaito su tarsi žy-dinčiais medžiais ir kontrastuojančiu jiems belapiu medžiu. Atvirlaiškis išleistas 1922 metais.

Tačiau – taip kartais nutinka turbūt ir kitiems – tik po tri-jų dešimtmečių parūpo pasidomėti, kas gi yra šių atvirlaiškių adresatai ir kaip jie susiję su klasės draugės šeima. Žinojau tik tiek, kad Irenos vadintoji „babcė“ – jos senelė – buvo tikra Vilniaus lenkė, ir, kiek prisimenu, man svečiuojantis draugės šeimoje toji „babcė“ su namiškiais ir vienturte anūke Irena

kalbėjo tik lenkiškai. Bent man, kurios šeimyniškiai iš visų pusių buvo gryni lietuviai, lenkiška Irenos namų aplinka buvo bemaž egzotika, tačiau kartu aiškiai suvokiau Irenos „virše-nybę“ prieš visus kitus klasės draugus dėl jos jau kelių kart „vilnietiškumo“, kai mes tebuvome vilniečiai nuo Vilniun at-sikėlusios tėvų kartos. Tiesa, buvo dar viena pagarbos Irenai priežastis, – tai pati lenkų kalba, kurią klasės draugė puikiai mokėjo. O man ši tik vos suprantama kalba tarybiniais laikais buvo vienintelis langas į nepasiekiamą užsienį per TV ekra-ną, kai nuvykdavau aplankyti močiutės Alytuje ir leisdavau bemieges naktis prie televizoriaus su Lenkijos programa bei lenkų transliuojamais angliškais filmais.

Trakai. Grafo Tiškevičiaus rūmai. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Krantai 146

6 Rasa GEČAITĖ

Atvirukai su Vilniaus apylinkių vaizdais. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Priminus draugei apie jos dovaną, išaiškėjo, kad šie atvir-laiškiai, kuriuos buvau priskyrusi jos šeimos istorijai, slepia dar iki galo neišaiškintą detektyvinę istoriją. Mat Irenos se-nelė šiuos ir kitus atvirlaiškius „paveldėjo“ pokariu iš nuomi-ninkų Nemenčinėje. Tad laiškų autorių ir adresatų Ipolito ir Vandos Višinskių palikuonys greičiausiai jau senokai gyvena Lenkijoje, sprendžiant pagal prieškario adresus Čenstaka-voje ir Varšuvoje. Bet sudomino Irenos prisiminta jos tetos ir griežtosios „babcės“ pastaba, kad adresatas (Hipolit Wy-szyński) buvo lyg ir diplomatas. Deja, čia tyrimai ir sustojo.

Vis dėlto šie devyni 1911–1928 metų atvirlaiškiai šian-dien yra vertingiausi dėl savo unikalių XX a. pradžios foto-grafinių vaizdų. Vilniaus Katedra ir varpinė (Wilno – Kościół Katedralny) nuo Pilies gatvės (Edition artistique D.Visoune, Vilna); Sluškų rūmai ir už jų Neris (Wilno – Wilja i Pałac Słuszków. Wilija et le palais des Słuszka) turbūt nuo Tri-jų Kryžių kalno šlaito (Wilno w fot. Jana Bułhaka. Nakład T. Jankowskiej, Wilno, 1922); Pohulianka (Wilno. Pohu­lanka) – dabar Basanavičiaus gatvė (Wyd. artystyczne D. Wi­zuna, Wilno); Universiteto „šeimyninis“ profesorių kiemas (Dziedziniec uniwersytecki w Wilnie) su spaustuvės Pozna-nėje ir knygyno Vilniuje nuoroda (fotograwura drukarni i księ garni św. Wojciecha w Poznaniu. Skład główny Księ gar­nia św. Wojciecha w Wilnie); Šv. Rapolo bažnyčia (Koś ciól Św. Rafała. Wilno) su jau neišlikusia koplytėle (Wyd. artys-tyczne D.Wizuna, Wilno); Trakų salos su pilies griuvėsiais (Troki. Ruiny zamku. Троки. Развалины замка) bendras vaizdas (Wyd. artystyczne D.Wizuna, Wilno) ir pilies griu-vėsiai saloje (Троки. Развалины замка. Edition artistique D.Visoune, Vilna), – atvirlaiškiai, išsiųsti 1911 ir 1913 metais; Verkių rūmai (Wilno. Werki) su mediniu namu, stovinčiu prie Neries (Edition artistique D.Visoune, Vilna); grafų Tiškevi-čių rūmų sparnas (Troki. Zamek hr. Tyszkiewicza) prie Galvės ežero Trakuose (Edit. A. fialko).

Visi šie Vilniaus ir Trakų paveldo fotografiniai vaizdai šiandien sukelia skirtingus įspūdžius. Trakų salos pilies griu-vėsiai mano 1961-ųjų kartai yra bene „legendinės senovės“ reliktas, nes užaugome jau lankydamiesi atkurtoje nauju-mu švytinčių raudonų plytų pilyje. Todėl kur kas įdomiau žvelgti į autentiškas pilies liekanas meniškai dokumentinėse nuotraukose nei į ne visada tikslius interpretacinius panašaus laikotarpio piešinius. Tačiau kažką panašaus į tą romantiškai gražų grafų Tiškevičių rūmų Trakuose vaizdą lyg ir prisime-

nu vaikystėje, kai ekskursijos metu buvome nuplukdyti ap-žiūrėt „uždaros“ rūmų ir parko teritorijos.

Tuo tarpu Universiteto kiemas, kuris iki Antrojo pasau-linio karo buvo šios mokslo įstaigos „šeimyninis“ profeso-rių butų kiemas (Dziedziniec), XX a. pradžios atvirlaiškio nuotraukoje liudija vakarinės saulės įstrižai apšviestą dar XVI amžiaus pastato mūrų asketišką grožį su kontraforsais ir dekoratyvia dviaukšte arkadų siena, kur nematyti jokių želdinių ar bent medelio. Šis vaizdas gerokai kontrastuoja su jau vėlesne, bet dar iki 1958 metų nuotrauka iš Vilniaus senamiesčio architektūros fotografijų albumo „Vilnius“ (Vil-niaus architektūra iki XX amžiaus pradžios, 1958), kur šis buvęs „šeimyninis“ profesorių kiemas (Dziedziniec) jau turi Stuokos-Gucevičiaus vardą, yra vešliai apaugęs, kontrafor-sai apdengti čerpėmis, o arkadomis bei namo siena stiebiasi vijokliai. Tačiau vietoje XX a. pradžios atvirlaiškyje esančio vienaaukščio mūrinio pastato kiemo dešinėje jau 1958-ųjų albumo nuotraukoje belikęs tarsi pamatų vietą liudijantis ap-skritas baseinėlis. Šiandien kiemas vėl kitoks – tai pagrindi-nis Universiteto kiemas, dabar vadinamas M.K. Sarbievijaus vardu, kur kas elegantiškesnis ir gyvesnis, su jau kvadratiniu fontano baseinėliu, o buvusio pastato vietoje žioji kontraver-siškai iškirstas praėjimas į Didįjį kiemą prie Šv. Jonų bažny-čios. Beje, želdinių vėl nebelikę...

Kur kas prieštaringesnius jausmus kelia atvirlaiškis su Vilniaus katedros, varpinės ir aptverto sodelio bei dekora-tyvaus skulptūrinio bokštelio nuotrauka. Nes joje, kaip ir šiandien, aiškiai matome ant Katedros frontono užkeltas tris skulptūras, kurios stilistiškai visiškai nedera prie Lauryno Gucevičiaus pavyzdingai suprojektuotos klasicistinės Ka-ted ros. Puikiai suprantu įkliuvusius į Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ kategoriško aiškinimo spąstus, kad skulp-tūros jau 1798–1799 metais buvo ir kad jas 1950-aisiais su-naikino, pasak Vlado Drėmos, „griovėjai“, kurie vadovavosi „diletantų paleista paskala, esą šias skulptūras pastatęs archi-tektas M. Šulcas po L. Gucevičiaus mirties apie 1801 m. ar net vėliau“ („Dingęs Vilnius“, Vaga, 1991, p.115–117).

Su visa pagarba Vladui Drėmai ir jo sekėjams, kurie nie-kaip nenori matyti šiurpaus disonanso tarp užkeltų griozdiškų skulptūrų ir taisyklingai skambančios išlakios klasicistinės Katedros, noriu pritarti šiuo atveju jų priešininkams ir kaip meno istorikė pasitelkti akivaizdžius įrodymus. Tai paties Lauryno Gucevičiaus 1784 metų rekonstrukcijos piešinys

7

Krantai 146

ATvIRlAIškIAI Iš vIlnIAus. 1911–1928

Atvirukai su Trakų vaizdais. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Vilniaus katedra. Iš Rasos Gečaitės archyvo

knygoje „Dingęs Vilnius“ (p.116) ir jau rekonstruotos Ka ted-ros Pranciškaus Smuglevičiaus 1797 metų piešinys iš Kro-kuvos nacionalinio muziejaus knygoje „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių“ (Vilnius, 2008, p.18). Šiuose 1784 ir 1797 metų piešiniuose dar nėra jokių skulptūrų ant Vilniaus katedros frontono.

Nežinia, kodėl Vladas Drėma pats sau prieštarauja dėl skulptūrų teigdamas, kad 1798 m. Jonas Rustemas „nupiešė Katedrą iš išorės jau visai užbaigtą, nors M. Šulcas dar baigi-nėjo interjero darbus“ („Dingęs Vilnius“, 1991, p. 115). Bet-gi čia pat pateikia ne Jono Rustemo piešinį, o Jono Ligberio XIX a. pradžios vario raižinį su paties Drėmos prierašu „pagal J. Rustemo 1798 m. paveikslą“ (ten pat, p. 116). Drėma mini ir jo surastus kapitulos archyvo dokumentus apie jau 1799 metais ant Katedros frontono stovėjusias tris dideles medi-nes skulptūras, bet nenurodo pačių dokumentų. Beje, šios medinės skulptūros galėjo būti pirminiai būsimų skulptūrų maketai. Todėl pravartu priminti ir pacituoti paties Drėmos glaustai pateiktą Katedros rekonstrukcijos darbų aprašymą jo knygoje „Dingęs Vilnius“: pagal Lauryno Gucevičiaus planą darbai vykę nuo 1782 iki 1792 metų, nes dėl lėšų stokos sta-

tyba buvusi nutraukta ir atnaujinta tik 1799–1801-aisiais, bet jau vadovavęs Mykolas Šulcas. Štai todėl teigčiau, kad au-tentiškame Juozapo Peškos 1808 metų piešinyje iš Vilniaus universiteto bibliotekos (Liudvika Byševska, p. 23) aiškiai matomas skulptūras ant Katedros frontono drąsiai galima priskirti Mykolo Šulco vadovavimui, kuris tiesiogiai susijęs su „rusiškuoju“ laikotarpiu, kai po trečiojo Abiejų Respub-likų padalijimo 1795 metais Lietuva atiteko Rusijai ir tapo Šiaurės Vakarų gubernija. Tad visai nekeista, kad pagrindi-nė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su paauksuotu kryžiumi. Net blogiausiame sapne nelinkėčiau klasicistinės Katedros autoriui Laurynui Gucevičiui pamatyti šiuos žinomo vilnie-čio filosofo taikliai įvardytus skulptūrinius balvonus. Šiuo atveju reikėtų sąžiningai atskirti pagarbą skulptoriui Stanis-lovui Kuzmai ir blaivų požiūrį į jam užsakytas (Vilniaus pilių direkcijos) atkurti nevykusias „rusiškąsias“ skulptūras, savo imperiniu svoriu slogiai gniuždančias pavyzdinio klasicizmo Vilniaus šedevrą.

Paradoksalu, kad „rusiškasis imperializmas“ taip „atkur-tas“ ne sovietmečiu, o Nepriklausomybę atgavusioje Lietu-

Krantai 146

8

Didžioji Pohulianka. Vilnius. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Šv. Rapolo bažnyčia ir Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas. Iš Rasos Gečaitės archyvo

Rasa GEČAITĖ

voje 1996 metais. Tačiau jeigu jau pradėjome eiti šiuo atbuli-niu keliu, gal turėtume nuosekliai pagal išlikusias dar carinės Rusijos laikotarpio Vilniaus nuotraukas atkurti ir tvorele apjuostą sodelį Katedros aikštėje bei atstatyti visai neblo-gą meniniu požiūriu Vilniuje gimusio garsaus skulptoriaus Marko Antokolskio 1901 metais sukurtą garsiosios Rusijos imperatorės Jekaterinos II skulptūrą.

Kur kas ramiau žvelgiu į atvirlaiškį su Pohuliankos nuo-t rauka, kurioje ant dabartinio Kultūros ministerijos pastato matyti kirpyklos reklama rusų kalba, rusiškos cheminio va-lymo ir dažymo iškabos ant namų. Akmenimis grįsta gatve važiuoja arklių traukiami vežimai, kurių „eismą“ prižiūri sankryžos centre stovintis policininkas, gatve vaikštinėja ele-gantiškai apsirengę vilniečiai, tėvai su gimnazistais.

„Didžiosios Pohuliankos šešioliktojo numerio kiemas liko mano sąmonėje nelyginant didžiulė arena, kur aš ren-giausi būsimiems gyvenimo mūšiams.“ Šiuos žodžius para-šė kaip tik šios „vaikštynių gatvės“ viename name (dabar – Jono Basanavičiaus g. 18) 1917–1923 metais augęs ir vėliau Prancūzijoje išgarsėjęs nuostabus rašytojas Romainas Gary

(tikrasis vardas Vilniuje – Roman Kacew, 1914–1980). Vai-kystę Vilniuje jis žavingai aprašė 1960 metais išleistame au-tobiografiniame romane „Aušros pažadas“ (vertimas į lietuvių kalbą 1999 m.). Tad galima spėti, kad jau minėtame 1913 me-tais išsiųstame atvirlaiškyje fotografinis Pohuliankos – „vaikš-tynių gatvės“ vaizdas per dešimtmetį iki 1923-iųjų tikrovėje galėjo būti mažai pakitęs ir kaip tik tokia Pohulianka įsiminė devynmečiui berniukui Romanui Kacewui iš Vilniaus. Išvy-kimas su motina greičiausiai sutapo su prasidėjusiu Vilniaus lenkmečiu, tačiau palankios apvaizdos dėka po keleto kla-jonių metų mažasis vilnietis Prancūzijoje tapo garsiuoju Ro-mainu Gary.

Nėra sunku įsivaizduoti Pohuliankoje nuo 1905 metų vaikščiojusį didį Lietuvos patriarchą Joną Basanavičių, nuo 1907 metų – jauną kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiur-lionį, tais metais nusprendusį atsiduoti tapybai. Iki 1911-ųjų ir 1917-ųjų, kai su tėvais išvyko į Ameriką, šioje gatvėje su tėvu, Vilniaus teatro smuikininku, turbūt vaikščiojo dar viena būsimoji pasaulinė garsenybė – smuiko virtuozas Jaša Hei-fecas. Čia iki 1925 metų galima buvo sutikti ir žymų advo-

9

Krantai 146

Aušros Vartai. Iš Rasos Gečaitės archyvo

katą Tadą Vrublevskį (Tadeusz Wróblewski), kurio didžiulė biblioteka po mirties tapo valstybinė ir nuo 1926-ųjų buvo atverta visuomenei Tiškevičių rūmuose, kur iki dabar Žygi-mantų g. 1/8 veikia Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka su Vrublevskių fondu. Žvelgiant į žmonių būrelį atvirlaiškio nuotraukoje, yra lengva įsivaizduoti tarp jų dailininkus: vil-nietį tapytoją Lozorių Segalą (Lasar Segall, 1891–1957), ku-ris 1919 metais su Otto Dixu įkūrė Dresdeno secesijos grupę, garsųjį Vilniaus fotografą Stanisławą Filibert’ą Fleury, 1915 metais palaidotą Bernardinų kapinėse, talentingąjį Vilniaus skulptorių ir architektą Antaną Vivulskį (Antoni Wiwulski), kurio 1916 metais suprojektuoti ir aukštai virš miesto iškilę Trys Kryžiai šiandien yra vienas Vilniaus simbolių.

Pohuliankos gatve gal turėjo laiko pasivaikščioti ir tokios pasaulinės įžymybės kaip žydų valstybės sukūrimo idėjos pradininkas Theodoras Herzlis, 1903 metais lankęsis Vil-niuje, taip pat garsusis rusų poetas Osipas Mandelštamas, kurio motina buvo vilnietė ir jie kartu 1907 metais buvo ap-sistoję Vilniuje pakeliui iš tremties Rusijoj į Paryžių. Tomas Venclova knygoje „Vilniaus vardai“ nurodo, kad yra išlikęs šešiolikmečio Osipo Mandelštamo siųstas atvirlaiškis iš Vil-niaus kaip tik su Pohuliankos vaizdu, kuris galbūt yra toks pat kaip „mūsiškis“, išsiųstas 1913-aisiais į Čenstakavą.

Reikia paminėti dar vieną žymų asmenį, kuris 1927 me-tais lankėsi Vilniuje ir greičiausiai vaikščiojo Pohuliankos gatve – tai garsusis anglų rašytojas Gilbertas Keithas Chester-tonas, kurį čia vykusiame literatūriniame vakare buvo pasiū-lyta išrinkti net Vilniaus burmistru. Tad užbaikime sklaidyti šiuos namų archyvo XX a. pradžios atvirlaiškius su Vilniaus vaizdais kaip tik šios pasaulinės garsenybės žodžiais apie Vilnių iš jo 1936 metais išleistos knygos „Autobiografja“: „Paribyje radau istorinę vietą, kur lenkai ir lietuviai taikiai sugyvena net tada, kai jie kariauja“. Toliau jis aprašo savo įspūdžius apie maldininkų minią Vilniaus Aušros vartuose ir kone apstulbęs pastebi: „viso to reginio dalis krutėjo tarytum lėlių spektaklis, žadindama keistus dvilypius prisiminimus apie tiltą vaikystėje regėtame lėlių teatre“ (Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“, p. 225–226).

O pabaigoje tiktų dar vienas paties Chestertono ranka brūkštelėtas šmaikštus linkėjimas ant vilniečio dailininko nu-piešto jo portreto: „Vilnius, puikus ir garbės sklidinas mies-tas, iškentęs tiek smūgių ir nelaimių, iškęs ir čia pavaizduoto asmens apsilankymą“.

Ir jau kaip epilogas šiai namų archyvo istorijai galė-tų būti senajame mano močiutės albume rasti nuo prieška-rio išsaugoti trys „lietuviškieji“ atvirlaiškiai su šventaisiais Vilniaus vaizdais. Saulėtą žiemos dieną apsnigta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su jau neišlikusia balta mūro koplytėle, kurioje matyti kryžius ir šventojo skulptūra (foto J. Bul ha kas, Vilnius. Eglise de Saint­Pierre et Paul. Printed in Li thu ania by „Spindulys“. Gediminas Orentas, Lietuva – Li thu anie). Vasariškas Šv. Onos bažnyčios su greta vešliu vaismedžių sodu vaizdas ir Bernardinų vienuolyno bažnyčios dalis (foto J. Bulhakas, Vilnius. Eglise de Sainte­Anne. Printed in Lithuania by „Spindulys“. Gediminas Orentas, Lietuva – Lithuanie). Ir maldininkų priklaupusi Aušros Vartų gatvelė su spindinčiu Dievo Motinos paveikslu Aušros Vartų koply-čioje Vilniuje (atvirlaiškis be jokių nuorodų, išskyrus lenkiš-ką žodį wzbroniony – liet. neleistinas, be leidimo).

Įdomu, kad šie lietuviškieji atvirlaiškiai su Jano Bul-hako fotografijų Vilniaus vaizdais yra aiški „alternatyva“ minėtiems lenkiškiesiems (leistiems Vilniaus okupacijos 1920–1939 metų laikotarpiu), ir lenkmečiu jie buvo spaus-dinami Kauno „Spindulio“ bendrovės su užrašais lietuvių ir prancūzų kalbomis. Tai buvo tarsi lietuviškasis palimpses-tas ant lenkiškojo sluoksnio, šį akivaizdžiai ignoruojant, ir kartu tai buvo svarbus liudijimas prieškario lietuvių gilaus tikėjimo laiminga rusiškosios ir lenkiškosios Vilniaus bylos pabaiga. Pastarąją geriausiai nusako mano alytiškės močiu-tės Anelės Urbonaitės-Petravičienės iki pat jos mirties su džiaugsmingu grauduliu pasakoti giliai įsirėžę įspūdžiai apie Vilniaus atgavimą ir iš Alytaus į senąją Lietuvos sostinę Vil-nių 1939-ųjų spalio pabaigoje palydėtą Lietuvos kariuome-nės ulonų pulką (Didžiosios kunigaikštienės Birutės II ulo nų pulkas Alytuje).

Šie jau šimto metų senumo atvirlaiškiai su Lietuvos vaiz-dais atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius per šimtmečius, bet ir trumpuose laiškuose užfiksuotą žmonių gyvensenos ir bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. Taip pat ir skaudžiai išgyventas, bet laimingai pasibaigusias Lietuvos istorijos bylas.

Rasa Gečaitė

ATvIRlAIškIAI Iš vIlnIAus. 1911–1928