ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

Miško biologijos ir miškininkystės institutas

Tadas Miškinis

STEBĖJIMO KAMERŲ PANAUDOJIMAS GYVŪNŲ

ELGSENOS TYRIMAMS

Antrosios studijų pakopos (magistro) baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai

Studijų kryptis: Miškininkystė

Studijų šaka: Miškininkystė

Studijų programa: Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas

Akademija, 2015

2

Antrosios studijų pakopos (magistrantūros) miškininkystės studijų programos baigiamųjų darbų

vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2015 balandžio 23 d. įsakymu Nr. 125-PA):

Pirmininkas: Generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis.

Nariai:

Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto

profesorius dr. Edmundas Bartkevičius.

Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius profesorius dr. Gediminas

Brazaitis

Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Kęstutis Pėtelis

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos, Veterinarijos

fakulteto Užkrečiamų ligų katedros vedėjas prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

Mokslinis vadovas: doc. dr. Kęstutis Pėtelis, Aleksandro Stulginskio universitetas

Konsultantas: lektorė dr. Gintarė Narauskaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorius: prof. dr. Gediminas Brazaitis, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas: lektorė dr. Renata Špinkytė – Bačkaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentas: dr. Jolanta Stankevičiūtė

3

Miškinis T. Stebėjimo kamerų panaudojimas gyvūnų elgsenos tyrimams: antrosios studijų

pakopos (magistro) miškininkystės studijų programos baigiamasis darbas / vadovas doc. dr.

Kęstutis Pėtelis; ASU. – Akademija, 2015. – 50 p.: 28 pav. 2 lentelės, 82 507 sp. ž. Bibliogr.: 20.

SANTRAUKA

Darbo objektas – kamerų pagalba stebimi laukiniai gyvūnai.

Darbo tikslas – įvertinti stebėjimų kamerų panaudojimo galimybes laukinių gyvūnų

elgsenos tyrimų srityje.

Darbo metodai – fotokamerų įrengimas prie druskos laižyklos ir dviejų šėrimų

aikštelių – didelio šėrimo intensyvumo ir mažo šėrimo intensyvumo. Duomenys – fotonuotraukose

užfiksuoti laukiniai gyvūnai besilankantys druskos laižykloje ir šėrimo aikštelėje.

Darbo rezultatai – atlikus laukinių gyvūnų stebėjimo tyrimus ir duomenų analizę

nustatyta, kad IR spindulių fotokameros, tinkamai jas įrengus, gali būti puiki priemonė daugybei

mokslinių tyrimų atlikti.

Fotokamerų pagalba buvo nustatyta kad prie druskos laižyklos dažniau lankėsi šernai,

nors druską daugiau laižė stirnos. Didžiausią įtaką pašarų kiekis šėryklose turėjo šernams ir lapėms.

Stirnos šėryklose lankėsi visus metus, tačiau šėrykloje, kur buvo gausu maisto intensyviau lankėsi

anksti pavasarį kol buvo snigo danga. Šernai taip pat šėryklose intensyviausiai lankėsi pavasarį.

Mėnulio fazė turėjo reikšmingą poveikį žvėrių lankymosi intensyvumui ir šėrykloje praleisto laiko

trukmei. Optimaliausias techninis būdas įrengti fotokameras laukinių gyvūnų stebėjimui yra

pakabinti jas 3 – 4 metrų aukštyje virš stebimos teritorijos ir pakreipti ją 45 ° žemyn. Tokiu būdu

stebėjimo laukas yra platus, o stebėjimo objektas yra pakankamai arti, todėl IR spinduliai juos

pakankamai apšviečia. Gaunamos kokybiškos ir raiškios nuotraukos, tinkamos mokslinių tyrimų

analizei.

Raktažodžiai: fotokamera, mėnulio fazė, paros aktyvumas, druskos laižykla, šėrimo

aikštelė

4

Miškinis T. Photo camera use possibilities for wildlife behaviour research: master thesis of

forestry study programe / Supervisor assoc. prof. E. Petrauskas; ASU. – Akademija, 2015. – 50 pp.:

28 figures, 2 tables, 82 507 characters. Bibliography: 20 sources.

ABSTRACT

Subject of the research – Wildlife observed by photo cameras

Aim of the research – to evaluate the possibilities to use cameras for wildlife

behavior research.

Methodology – photo cameras were implemented near salt liking place and near two

animal feeding places – one with intensive feed and one with very limited food sources. Data – I

was analyzing data from photos extracted from photo cameras.

Results – after performance of capturing photos and data analyzing research, I have

concluded that photo camera is a very suitable tool for such research.

Using data extracted from photo cameras, I have found that salt liking place was

mostly visiting wild boar, but roe deer were licking more often. Food source amount in feeding

places was an important factor for wild boar and foxes. Roe deer were visiting feeing places all year

long, but most intensively during early spring, when it was still cold and snow cover. Wild boars

also was visiting feeding places most intensively during early spring. Lunar phase was an important

factor for animals to visit feeding places. The most optimal way to implement photo camera near

observation place is to put it 3 – 4 meters high and turn the screen by 45 ° angle. In this way IR rays

can illuminate the object and finally good quality photos could be extracted. Only good quality

photos can be used for wildlife research.

Keywords: photo camera, lunar phase, day activity, salt licking, feeding place.

5

TURINYS

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6

1. SITUACIJOS ANALIZĖ ................................................................................................................ 8

1.1. Druskos laižyklų stebėjimas fotokamerų pagalba .................................................................. 11

1.2. Paukščių stebėjimas fotokamerų pagalba ............................................................................... 13

1.3. Kiaunių aktyvumo tyrimai ...................................................................................................... 16

1.4. Laukinių gyvūnų, kurie buvo stebimi vaizdo fiksavimo kameromis biologija ...................... 17

1.5. Kamerų panaudojimas atliekant laukinių gyvūnų populiacijos būklės įvertinimą pagal

morfofiziologinius rodiklius .......................................................................................................... 21

1.6. Fotokamerų panaudojimas medžioklėje ................................................................................. 23

2. MEDŽIAGA IR METODAI ......................................................................................................... 28

2.1. Naudotų fotokamerų techninė specifikacija............................................................................ 28

2.2. Gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklų ............................................................................... 29

2.3. Gyvūnų stebėjimas prie laikinų šėrimo aikštelių .................................................................... 29

2.4. Statistinė duomenų analizė ..................................................................................................... 30

3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ.................................................................................................. 31

3.1 Druskos laižyklų lankymas ...................................................................................................... 31

3.2. Laikinų šėrimo aikštelių lankymas ......................................................................................... 32

3.3. Žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumas ............................................................................. 37

3.4. Žvėrių lankymosi šėrykloje priklausomybė nuo mėnulio fazės ............................................. 40

3.5. Kameros pastatymo būdas ir techninės savybės ..................................................................... 43

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 47

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 48

6

ĮVADAS

Pačios pirmosios žvėrių stebėjimo kameros turėjo paprasčiausias 840nM infraraudonųjų

spindulių blykstes, kurios akivaizdžiai atbaidydavo gyvūnus ir dažnai prireikdavo ne vienos savaitės

juos pripratinti prie tokio įrenginio, tai dabartinės kameros ne tik pradėjo naudoti 940nM IR

spindulių blykstes, bet kai kurie gamintojai ir papildomai montuoja apsauginius filtrus, kas IR

spindulių blykstę padaro visiškai nematoma tiek žmogui tiek gyvūnui, tokiu būdų nereikia tam tikro

laiko intervalo laukti kol gyvūnai pripras prie naujo įrenginio skleidžiamų IR spindulių, kas padarė

jas žymiai priimtinesnes gyvūnų stebėjimui.

Dažna žvėrių stebėjimo kamera turi pagrindines dvi funkcijas fotografuoti arba filmuoti,

retesnės turi funkcija padarius kelias nuotraukas nedelsiant persijunkti filmavimo režimą , pirmąsias

dvi funkcijas turi praktiškai visos rinkoje siūlomos kameros, bet per paskutinius pora metų labai

sparčiai išpopuliarėjo kameros turinčios savyje nauja funkcija kuri tampa įmanoma dėka

GSM/GPRS modulių, galinčios nustatytu laiko intervalu esant gyvūno ar žmogaus judėjimui, ta

judėjimą fiksuoja į atminties kortelę o padarytą nuotrauką siunčia į jūsų mobilųjį telefoną ar jūsų

nurodytą elektroninio pašto dėžutę. Kas galbūt buvo neišsivaizduojama prieš 10m šiai dienai yra vis

dažniau naudojama medžioklėje ir ne tik joje.

Vaizdo fiksavimo fotokameros yra svarbi neinvazinė priemonė leidžianti tyrinėti rūšių

įvairovę ir gausą tam tikrais laiko periodais, gyvūnų aktyvumą, užimamas buveines, veisimosi

ypatumus, tai yra svarbiausi reiškiniai, kuriuos būtina išsiaiškinti tyrinėjant laukinę gyvūniją.

Svarbiausias veiksnys lemiantis tyrimų sėkmę yra pasiruošimas ir tinkamos technikos

pasirinkimas. Svarbiausias kriterijus renkantis fotokamerą gyvūnų stebėjimui yra galimybė atlikti

stebėjimus nekeičiant baterijų ar atminties kortelių reikiamą laikotarpį. Taip pat kameros turi būti

atsparios krituliams ir kitoms nepalankioms oro sąlygoms. Norint stebėti gyvūnus ilgesnį laiką

netrikdant jų, reikia kad kameros veikimo laikas būtų kiek įmanoma ilgesnis. Kitos kamerų

techninės savybės, tokios kaip vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybė ir raiška pasirenkama pagal

siekiamus gauti rezultatus.

Mano moksliniame darbe kamerų pagalba buvo tiriamas laukinių lankymasis šėrimo

aikštelėse. Gyvūnai papildomai šeriami šiems tikslams: taip padedama išgyventi ekstremaliomis

sąlygomis, gerinamas jų produktyvumas bei prekinės savybės, mažinama žala žemės ir miškų ūkiui,

gyvūnai sulaikomi norimoje teritorijoje, didinama kai kurių rūšių gausa.

Darbo tikslas yra apibūdinti fotokamerų panaudojimo patirtį ir galimybes laukinių gyvūnų

tyrinėjimų srityje.

7

Uždaviniai:

1. Nustatyti laukinių gyvūnų lankymosi prie druskos laižyklos ypatumus.

2. Įvertinti laukinių gyvūnų lankymo šėrimo aikštelėse dažnumą ir intensyvumą metų

eigoje pagal atskirus mėnesius.

3. Įvertinti žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumą ir paros aktyvumą.

4. Nustatyti žvėrių lankymosi šėrimo aikštelėje priklausomybę nuo mėnulio fazės.

5. Apibūdinti optimalias fotokameros įrengimo technines savybes.

Darbo hipotezė – fotokameros yra tinkama šiuolaikinė, plačiai naudojama priemonė,

atliekant laukinių gyvūnų stebėjimo mokslinius tyrimus.

8

1. SITUACIJOS ANALIZĖ

Vaizdo fiksavimo fotokameros yra svarbi neinvazinė priemonė leidžianti tyrinėti rūšių

įvairovę ir gausą tam tikrais laiko periodais, gyvūnų aktyvumą, užimamas buveines, veisimosi

ypatumus, tai yra svarbiausi reiškiniai, kuriuos būtina išsiaiškinti tyrinėjant laukinę gyvūniją

(Silveira ir kt. 2003).

Svarbiausias veiksnys lemiantis tyrimų sėkmę yra pasiruošimas ir tinkamos technikos

pasirinkimas. Svarbiausias kriterijus renkantis fotokamerą gyvūnų stebėjimui yra galimybė atlikti

stebėjimus nekeičiant baterijų ar atminties kortelių reikiamą laikotarpį. Taip pat kameros turi būti

atsparios krituliams ir kitoms nepalankioms oro sąlygoms. Norint stebėti gyvūnus ilgesnį laiką

netrikdant jų, reikia kad kameros veikimo laikas būtų kiek įmanoma ilgesnis. Kitos kamerų

techninės savybės, tokios kaip vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybė ir raiška pasirenkama pagal

siekiamus gauti rezultatus (Reif ir Tornberg 2006).

Silveira ir kt. (2003) Brazilijoje tyrė trijų laukinių gyvūnų įvairovės fiksavimo metodus

Emas nacionaliniame parke, atvirame kraštovaizdyje. Šie mokslininkai lygino gyvūnų įvairovės

nustatymo galimybes skaičiuojant gyvūnų pėdsakus ir veiklos žymes, naudojant fotokameras bei

atliekant tiesioginį gyvūnų stebėjimą transektomis. Šio darbo rezultatuose teigiama, kad didžiausia

rūšių įvairovė per trumpiausią laiką buvo užfiksuota stebint pėdsakus ir veiklos žymes. Galiausiai

pateikta išvada, kad nepaisant didelių pradinių kaštų, fotokamerų panaudojimas yra pats

efektyviausias metodas siekiant išaiškinti gyvūnų įvairovę ir rūšinę sudėtį tam tikroje teritorijoje.

Šis metodas gali būti naudojamas gyvūnų monitoringui bet kokiomis aplinkos sąlygomis ir leidžia

greitai bei tiksliai nusakyti gyvūnų gausą ir populiacijų būklę.

Naujų tyrimų technologijų naudojant vaizdo fiksavimo kameras tikroji vertė atsiskleidžia

taikant sugavimo – pažymėjimo – pakartotinio sugavimo (capture-mark-recapture) tyrimų metodus.

Kai užfiksuojami individai gali būti identifikuojami individualiai, tuomet galima vykdyti apytikslę

populiacijos gausos ir tankio apskaitą stebimoje teritorijoje. Daugybė parengtų mokslinių darbų

įrodė šio metodo nepriekaištingą ir tikslų veikimą. Kai užfiksuoti individai negali būti

identifikuojami individualiai, tuomet tyrimuose galima nusakyti tiktai apie tos rūšies buvimą

stebimoje teritorijoje, tačiau populiacijos gausos nustatyti neįmanoma (Carbone ir kt. 2001). Tačiau

net ir kamerų pagalba neužfiksuojant vienos ar kitos rūšies individų, negalima teigti, kad jų

teritorijoje visai nėra, yra tikimybė, kad tos rūšies individai nesilanko kamerų pastatymo vietoje

(Jannelle ir kt. 2001). Mano manymu, norint atlikti tikslesnius tam tikrų rūšių populiacijos gausos ar

apgyvendinamų biotopų tyrimus, reikalinga taikyti ne vieną tyrimų metodą, o kompleksą tyrimų,

tuomet bus gaunami tikslesni duomenys.

9

Apžvelgiant daugybę mokslinių publikacijų galima daryti išvadą, kad apie 50 % mokslinės

literatūros laukinių gyvūnų migracijos, rūšinei sudėčiai ir gausai įvertinti buvo naudojami gyvūnų

sekimo – gaudymo metodai, tačiau apie 50 % literatūros, naudoti tyrimų metodai pasitelkiant

vaizdo fiksavimo įrangą. Ford ir kt. 2008 metais Amerikos greitkeliuose lygino du skirtingus

laukinių gyvūnų stebėjimo metodus, kurie naudojosi specialiai laukinių gyvūnų migracijai įrengtais

požeminiais praėjimais kelio sankasoje. Mokslininkai skaičiavo gyvūnus, pasinaudojusius

tuneliniais praėjimais skaičiuodami pėdsakus grunte ir fotokamerų pagalba. Vėliau palygino šių

metodų efektyvumą ir kainą.

Skaičiuojant žvėris ir identifikuojant rūšis pagal pėdsakus paliktus grunte, dažnai sunku

teisingai nustatyti gyvūno rūšį, dar sunkiau nustatyti kiek tiksliai vienos rušies individų praėjo.

Pėdsakų specialistai nustatė, kad požeminiais praėjimais naudojosi ne tik dažnos ir įprastos gyvūnų

rūšys, bet ir vilkai (Canis lupus), kojotai (Canis latrans), pumos (Puma concolor), juodieji lokiai

(Ursus americanus), grizliai (Ursus arctos), elniai (Odocoileus ir Cervus r.), avys (Ovis canadensis)

ir briedžiai (Alces alces).

2007 metų liepos mėn. 17-oje praėjimų buvo išdėstytos IR spindulių fotokameros,

veikiančios tiek šviesiu tiek tamsiu paros metu. Analizuojant gautas nuotraukas buvo registruojamas

gyvūno pastebėjimo faktas, individų rūšis ir kiekis. Per 4 mėnesių laikotarpį (liepa – spalis), 17-oje

praėjimų buvo pastebėti 3405 gyvūnai, pasinaudoję praėjimu, identifikuojant ir skaičiuojant jų

pėdsakus grunte, bei pastebėti 4430 praėjimo atvejai analizuojant fotonuotraukas.

Juoduosius lokius, pumas, elnius ir briedžius buvo lengviau pastebėti kamerų pagalba, tuo

tarpu kojotus, grizlius, vilkus ir avis buvo lengviau pastebėti pagal jų paliktus pėdsakus.

Lengvesnis smulkių gyvūnų pastebėjimas pagal pėdsakus aiškinamas tuo, kad jie prabėga

greitai, kameros gali nespėti sureaguoti ir jų užfiksuoti.

Foresman ir Pearson (1998 m.) nustatė, kad kameros savo funkcionalumu gerokai

pralenkia žvėrių skaičiavimą pagal pėdsakus, nes kameros pastebi daugiau gyvūnų, duomenys

patikimesni, gali veikti visokiomis oro sąlygomis, nereikia taip dažnai lankytis tyrimų vietoje. Ford

ir kt. 2008 savo darbe taip pat nurodo, kad kameros yra pigesnis tyrimų metodas. Juolab, kad

tobulėjant technologijoms jos taip pat ir pinga. Jau vien atsižvelgiant į tai, kad dažnas lankymasis

tyrimų vietoje brangsta dėl nuolat augančios kuro kainos, galime sakyti kad kamerų metodas

ateityje taps vis pigesnis.

Ford ir kt. 2008, stebėdami tunelinius praėjimus laukiniams gyvūnams, savo tyrime nustatė

kokios gyvūnų rūšys naudojasi praėjimais ir kaip dažnai. Fotonuotraukose taip pat buvo galima

įžiūrėti gyvūno lytį, gyvūnų grupės skaičių, praėjimo trukmę. Bet kokiu atveju, tiek kameros, tiek

žvėrių palikti pėdsakai nepadeda identifikuoti konkretaus žvėries. Nežinodami ar tie patys gyvūnai

vaikšto praėjimu ar vis kiti, mokslininkai negalėjo pasakyti koks yra populiacijos dydis. Todėl

10

norint atlikti išsamesnius tyrimus, reikia naudoti gyvūnų žymėjimo ar ženklinimo metodus. Visgi,

šie mokslininkai teigia, kad kamerų naudojimas yra pigesnis ir efektyvesnis tyrimų būdas nei

pėdsakų skaičiavimas.

Tiksli gyvūnų apskaita, t.y. gyvūnų gausumo nustatymas yra vienas iš svarbiausių

intensyvaus medžioklės ūkio organizavimo faktorių. Tik žinant pakankamai tikslų gyvūnų skaičių,

o kartu ir tinkamumą (gyvūnų skaičių 1000 ha medžioklės plotų), galima nustatyti gyvūnų

sumedžiojimo limitą, populiacijos ar bandos kitimo dinamiką, aplinkos sąlygų poveikį gyvūnų

gausumui, kokybei. Rengiama kokybinė bei kiekybinė apskaita. Kiekybine apskaita nustatomas tik

bendras gyvūnų skaičius, o kokybine dar ir gyvūnų pasiskirstymas populiacijoje ar bandoje pagal

lytį, amžių, atrankines grupes. Apskaitos būdai priklauso nuo gyvūnų rūšies, biotopų bei apskaitos

tikslų.

Mano moksliniame darbe kamerų pagalba buvo tiriamas laukinių lankymasis šėrimo

aikštelėse. Gyvūnai papildomai šeriami šiems tikslams: taip padedama išgyventi ekstremaliomis

sąlygomis, gerinamas jų produktyvumas bei prekinės savybės, mažinama žala žemės ir miškų ūkiui,

gyvūnai sulaikomi norimoje teritorijoje, didinama kai kurių rūšių gausa.

Intensyviame medžioklės ūkyje papildomai šerti medžiojamąją fauną šaltuoju metų laiku

yra būtina, bet visų natūralių pašarų papildomais pašarais pakeisti neįmanoma.

Šėrimo intensyvumas, pašarų poreikis priklauso nuo žiemos ilgumo, sniego dangos storio

bei išsilaikymo trukmės. Medžiojamieji gyvūnai turi būti šeriami kokybiškais pašarais, pašarų

sudėtis turi atitikti šeriamos rūšies maisto medžiagų poreikį, būtina šerti mineraliniais pašarais, prie

naujų pašarų gyvūnus reikia pratinti palaipsniui, pašarai šėrimo aikštelėse turi būti palikti rudens

pabaigoje ar žiemos pradžioje nelaukiant ekstremalių sąlygų (Navasaitis, Pėtelis 1998).

Fotokamerų naudojimas tiek medžioklėtvarkoje tie mokslinių tyrimų srityje yra plačiai

paplitęs reiškinys. Kamerų technologijos tobulėja labai greitai, todėl atsiranda vis naujos kamerų

panaudojimo galimybės renkant naujus biologinius duomenis apie laukinius gyvūnus. Naudojant

kameras atrandamos naujos rūšys, atrandamos tos rūšys, kurios manyta, kad buvo išnykusios,

aptinkamos tuose arealuose, kur ankščiau niekas apie jas nežinojo.

Kamerų panaudojimas moksliniuose tyrimuose padidėjo tuomet, kai į kameras buvo

įdiegtas infraraudonųjų spindulių apšvietimas (1990 metais), kuris stebimą objektą apšviesdavo

tamsiu paros metu. Tai yra kokybiškas techninis įrenginys, reikalaujantis nedidelės priežiūros, reto

žmogaus apsilankymo pakeičiant maitinimo elementą ar atminties kortelę, tokiu būdu mažiau

trikdomi teritorijoje gyvenantys laukiniai gyvūnai (Henschel ir Ray 2003). Tuo pačiu šis gyvūnų

tyrimo būdas yra paprastas, kameros yra atsparios bet kokioms klimato sąlygoms, kamerų pagalba

galima stebėti tokius gyvūnus, kuriuos sunku tyrinėti kitokiais metodai (Karanth ir Nichols 1998).

11

1.1. Druskos laižyklų stebėjimas fotokamerų pagalba

Mineralinių pašarų poreikis žvėrims arba mineralinių pašarų naudojimo priklausomybę

nuo aplinkos veiksnių Lietuvoje mažai tyrinėta. Užsienio literatūroje yra nemažai publikuotų

mokslinių straipsnių apie žvėris besilankančius natūraliose druskos laižyklose (tose teritorijose

kuriose yra natūralių druskingų dirvožemių), tačiau dauguma šių mokslinių straipsnių aprašo

Lietuvoje neaptinkamų gyvūnų rūšių biologiją.

1 lentelė. Mineralinių pašarų kiekis papildomam šėrimui žiemos metu (Герцег 1970. Охота в испании psl. 259)

Gyvūno rūšis Druskos kiekis per metus vienam gyvūnui kilogramais

Briedis 4,5

Taurusis elnias 3,0

Stirna 1,0

Muflonas 1,5

Danielius 0,6

Pilkasis kiškis 0,08

Žvėrių organizmui kaip ir žmonių, druska yra labai reikalinga, tačiau žvėrys yra labiau

prisitaikę toleruoti druską. Natūraliai žvėrys mineralines medžiagas gauna maitindamiesi žoliniais

augalais, gerdami vandenį įsisavina jame esančias ištirpusias mineralines medžiagas. Mineralinių

medžiagų kiekis žoliniuose augaluose priklauso nuo dirvožemių kuriuose jie auga. Kitas

nenatūralus mineralinių medžiagų šaltinis yra žiemos metu ant kelių barstoma druska kurią žvėrys,

rizikuodami ir keldami pavojų eismo saugumui, eina laižyti.

Druskos poreikį įtakojantys veiksniai.

Moksliniai tyrimai rodo, kad skirtingiems individams mineralinių medžiagų poreikis yra

skirtingas. Druskos poreikį įtakojantys veiksniai:

1) Esant prastoms mitybos sąlygoms gyvūnai negauna reikiamo kiekio mineralinių

medžiagų, dėl to jiems reikia suvartoti didesnius maito kiekius norint užtikrinti reikiamą

mineralinių medžiagų kiekį organizme.

2) Mineralinių medžiagų kiekis geriamo vandens šaltiniuose taip pat turi didelę įtaką

mineralinių medžiagų poreikiui. Mineralinių medžiagų kiekis vandenyje priklauso nuo vietos

sąlygų.

3) Gyvūnai žindantys jauniklius sunaudoja žymiai didesnius mineralinių medžiagų kiekius,

nes piene yra didelė šių medžiagų koncentracija.

12

4) Staigūs klimato (temperatūros, drėgmės) pokyčiai organizmui gali sukelti stresą kas

padidina mineralinių medžiagų vartojimą, nes būna paveikta nervų sistema. Pavyzdžiui esant

dideliems karščiams organizmas suvartoja didesnius kalio ir natrio kiekius. Karštis taip pat sukelia

ir organizmo prakaitavimą, kurio metu organizmas netenka didelių mineralinių medžiagų kiekių.

5) Nesubalansuotas mineralinių medžiagų gavimas. Esant korio nors mineralo pertekliui ar

trūkumui organizme pasididėja poreikis kitoms mineralinėms medžiagoms.

6) Mineralinės medžiagos dalyvauja imuninės sistemos veikloje, padidina organizmo

atsparumą ligoms ir parazitams.

7) Druskos poreikį įtakoja ir individų genetiniai skirtumai.

Išvardinti faktoriai padeda suprasti kodėl druskos poreikis gyvūnams yra nevienodas ir nuo

ko jis priklauso.

2014 metais Aleksandro Stulginskio universiteto studentas Rimantas Poderys apsigynė

pagrindinių bakalauro studijų baigiamąjį darbą „Žvėrių lankymasis druskos laižykloje Kamšos

valstybiniame botaniniame – zoologiniame draustinyje“. Gyvūnų lankymasis druskos laižykloje

buvo vertinamas atliekant žvėrių stebėjimus netiesioginiu būdu – panaudojant autonominę vaizdo

stebėjimo kamerą su judesio davikliu. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta stulpinė druskos laižykla.

Tyrimui buvo naudojama KNZ multi laižomoji druska. Ji yra skirta visiems atrajojantiems

gyvūnams. Gautose nuotraukose visais apsilankymo atvejais buvo nustatinėjama gyvūno rūšis,

individų skaičius būryje (jei apsilankydavo ne vienas individas tuo pat metu), apsilankymo laikas ir

trukmė, druskos laižymo faktas – jei gyvūnas druskos laižykloje apsilankydavo, bet nuotraukų

kuriose jis laižytų druską nebuvo, buvo registruojamas faktas, kad žvėris apsilankė druskos

laižykloje, bet druskos nelaižė.

Tyrimų metu Kamšos botaniniame – zoologiniame draustinyje įrengtoje druskos laižykloje

buvo užregistruoti 634 žvėrių apsilankymai. Atliekant tyrimą buvo užfiksuotos šios žvėrių rūšys:

stirna, taurusis elnias, šernas, pilkasis kiškis, rudoji lapė, paprastoji voverė, miškinė kiaunė.

Didžiąją dalį visų apsilankymų sudaro stirnos (90,4 %). Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, kad

566 užfiksuotų žvėrių apsilankymo atvejų druskos laižykloje druska buvo laižoma, 78 atvejais buvo

fiksuojamas tik žvėries apsilankymas.

Mineralinių pašarų poreikis elniniams žvėrims ne visais metų laikais vienodas. Pagal

atliktų tyrimų duomenis aiškiai matoma, kad intensyviausiai žvėrys druskos laižykloje lankėsi

sausio vasario mėnesiais. Šia tendenciją galime sutapatinti su sumažėjusiu stirnoms prieinamų

pašarų kiekiu, kadangi didžiąją dalį mineralinių medžiagų elniniai žvėrys gauna iš augalų tai jų

kiekio sumažėjimas padidino poreikį mineraliniams pašarams. Sumažėjus prieinamų augalų kiekiui

sumažėja ir gaunamų mineralinių medžiagų kiekis kurio trūkumą žvėrys kompensuoja laižydami

druską druskos laižykloje. Tai pat šiuo laikotarpiu stirnų patinai augina ragus, o tai padidina

13

mineralinių maisto medžiagų poreikį dar labiau, nes tik 44% stirnino ragų masės sudaro organinė

medžiaga, o likusią dalį sudaro – mineralinė medžiaga, daugiausia kalcio fosfatas (Baleišis ir

kt.2003).

Mažiausiai apsilankymų buvo užregistruota birželio – rugpjūčio mėnesiais. Šia tendenciją

galime sutapatinti su stirnų rujos laikotarpiu kuris vyksta liepos – rugpjūčio mėnesiais. (Navasaitis

ir Pėtelis 1998). Tai pat šiuo laikotarpių yra gausu žolinės augalijos iš kurios yra natūraliai

gaunamos mineralinės medžiagos kas sumažina poreikį laižyti druską.

1.2. Paukščių stebėjimas fotokamerų pagalba

Nuotolinis fotografavimas naudojant įvairias fotografavimo ar filmavimo kameras yra

plačiai paplitęs laukinių gyvūnų tyrimo metodas visame pasaulyje jau 50 metų (Reif ir Tornberg

2006). Vis naujesni technologiniai skaitmeninių vaizdo fiksavimo priemonių išradimai padidina

kamerų panaudojimo galimybes. Beveik kasmet paskelbiamos naujos publikacijos apie vaizdo

fiksavimo kamerų panaudojimo galimybių plėtojimą tyrinėjant laukinius gyvūnus (Reif ir Tornberg

2006).

Daugybė paukščių stebėjimo tyrimų atlikta ir publikuota stebint paukščius slėptuvėse,

tačiau atliekant tiesioginius paukščių stebėjimus slėptuvėse labai sunku nesutrikdyti natūralaus

paukščių elgesio, nuolatinis trikdymas gali daryti neigiam poveikį ypač paukščių perėjimo metu. Be

to ilgalaikis tiesioginis paukščių stebėjimas reikalauja daug žmogiškųjų išteklių ir gali daryti

neigiamą poveikį natūraliam perinčių paukščių elgesiui, dėl to paukščiai gali atšaldyti kiaušinius ar

net visai palikti lizdą ir jame esančius jauniklius (Fyfe ir Olendorff 1976).

Fotokamerų panaudojimas, skirtingai nei tiesioginis stebėjimas, yra kur kas objektyvesnis

tyrimų įgyvendinimo būdas, leidžiantis atlikti daugybę pakartotinių stebėjimų bei gautos

informacijos analizavimų. Svarbiausia, kad naudojant vaizdo fiksavimo kameras iki minimumo

sumažinamas paukščių trikdymas, kuris yra ypač svarbus veiksnys stebint retų ir saugomų rūšių

gyvūnus (Fyfe ir Olendorff 1976).

Reif ir Tornberg (2006) stebėjo plėšriųjų paukščių lizdus ir fiksavo jaunikliams atnešamo

grobio įvairovė, naudodami video kameras, kurios periodiškai fiksavo vaizdus. Šie mokslininkai,

naudodami video kameras galėjo nustatyti plėšriųjų paukščių į lizdus vaikams atnešamo grobio

rūšine sudėtį pagal rūšis 32 %, pagal šeimas 31% ir pagal būrius 15%. Tiksliau identifikuoti grobio

jiems neleido per maža vaizdo kamerų raiška bei tai, kad periodiškai vaizdus filmuojanti kamera ne

visada spėdavo užfiksuoti grobį iki kol jo neprarydavo jaunikliai.

2014 metais Aleksandro Stulginskio universiteto studentas Matas Sirgėdas parengė ir

apgynė baigiamąjį bakalauro darbą, kuriame aprašomas dirbtinių tetervinų lizdų stebėjimas

14

fotokameromis. Tyrimas atliktas 2012–2013 metais Aleksandro Stulginskio universiteto Mokslo ir

mokymo medžioklės plotuose „Praviršulio tyrelis“, esančiuose Radviliškio rajone. Šioje teritorijoje

gyvena natūraliai paplitusi tetervinų populiacija, kuri yra stabili ir kasmet nežymiai didėja, tačiau

šiai tetervinų populiacijai grėsmę kelia ne tik gausios plėšrūnų – kiaunių, lapių, mangutų

populiacijos, bet ir gausi šernų populiacija. Šernai čia turi puikią mitybinę bazę aplink miško

masyvą esančiuose žemės ūkio kultūrų laukuose, be to žiemą juos medžiotojai intensyviai

papildomai šeria.

GIS pagalba nustatytos trys papildomo laukinių gyvūnų šėrimo vietos, aplink kurias

1000 m spinduliu nėra kitų papildomo šėrimo vietų, kurios galėtų iškraipyti tyrimo duomenis, bei į

tą patį spindulį patektų, ar būtų šalia, tetervinų tuoktuvių vietos. Tam buvo naudojami 2006 – 2007

metų medžioklėtvarkos projekto duomenys, bei mano paties stebėjimo rezultatai tetervinų tuoktuvių

metu. Taip pat GIS pagalba buvo išskirti žemo boniteto šlapių beržynų, bei žemo boniteto šlapių

pušynų skirtingi biotopai, ir nustatytas atstumas nuo miško pakraščio. Išskirti du atstumai, laikyta,

kad miško pakraštys – tai mažesnis nei 200 m atstumas nuo miško krašto ir miško giluma – didesnis

nei 200 m atstumas nuo miško krašto.

Po to buvo nustatytos dirbtinių dėčių vietos. Nuspręsta, kad tikslingiausia būtu dėtis dėlioti

100, 500 ir 1000 metrų atstumais. Nes 100 metrų atstumu tikėtina didžiausia, 500 metru – vidutinė,

1000 metrų – minimali įtaka, tetervinų dėtims, gyvūnų apsilankiusių papildomoje šėrimo vietoje.

Todėl pagal šiuos atstumus buvo nubrėžti apskritimai aplink kiekvieną papildomo šėrimo vietą ir

išdėliotos 9 dirbtinės dėtys. Dirbtinėms tetervinų dėtims buvo naudojami vištų kiaušiniai. Dėtys

abejais metai buvo išdėliotos gegužės 15 dieną šalia kiekvienos įrengiant autonomines vaizdo

fiksavimo kameras MOULTRIE I 50. Kamerose buvo įdiegti judesio davikliai, infraraudonųjų (IR)

spindulių pašvietimai, bei datos ir laiko palaikymo funkcijos.

Patikrinus dirbtines tetervinų dėtis buvo nustatyta, kad 75 % dėčių yra pilnai sunaikintos ir

sveikų kiaušinių jose nebuvo rasta. Iš likusių dėčių 15,4 % buvo nesunaikintos ir prie jų per visą

tyrimo laikotarpį potencialiai galintys sunaikinti gyvūnai neužfiksuoti. Likę 9,6 % dėčių taip pat

buvo nesunaikintos, tačiau prie jų potencialiai sunaikinti galintys gyvūnai buvo užfiksuoti mažesniu

nei 2 metrų atstumu, bet dėties neaptiko ar dėl kažkokių priežasčių nesunaikino.

15

2 lentelė. Gyvūnų, sunaikinusių dėtis, sąrašas ir jų sunaikintų dėčių skaičius

Rūšis Sunaikintų dėčių

skaičius

1. Kiaunė (Martes) 13

2. Šernas (Sus scrofa) 12

3. Pilkoji gervė (Grus grus) 4

4. Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides) 2

5. Pilkoji varna (Corvus cornix) 2

6. Kėkštas (Garrulus glandarius) 1

7. Nendrinė lingė (Circus aeruginosus) 1

8. Kranklys (Corvus corax) 1

9. Nenustatyta 3

Iš viso 39

2 lentelėje aiškiai pastebima, kad didžiausią įtaka daro šernas (Sus scrofa) ir kiaunė

(Martes sp.). Būtent šie gyvūnai yra dažniausiai įvardinami literatūroje kalbant apie riziką tetervinų

dėtims (Raudonikis 2004). Tačiau niekur nebuvo paminėta pilkosios gervės (Grus grus) keliama

rizika dėtims. Tyrimo duomenys parodė, kad ji trečioje vietoje, po jau anksčiau išvardintų gyvūnų

rūšių (2 lentelė.).

Taip pat nustatyta, kad varninių (Corvidae) šeimos paukščių (pilkoji varna (Corvus

cornix), kėkštas (Garrulus glandarius) kranklys (Corvus corax) daroma įtaka yra didelė. Žvelgiant į

šias rūšis atskirai tai nėra ryškiai pastebima. Bet dėl panašios šių paukščių biologijos (Kurlavičius,

2003) analizuojant juos, kaip vienos paukščių šeimos atstovus, iš viso jie sunaikino 10 % visų

dėčių.

Apibendrinant, galima teigti, kad dirbtinių tetervinų dėčių išgyvenimo tikimybė yra 25 %,

o dėtims būti sunaikintos gresia 75 % sunaikinimo rizika . Tai rodo, kad tetervinų populiacijos

didėjimą stipriai riboja jų dėčių sunaikinimas perėjimo laikotarpiu. Realybėje išgyvenamumo

tikimybė gali šiek tiek skirtis, nes tetervinai savo lizdus sugeba geriau užmaskuoti. Kita vertus,

patelės buvimas lizde išduoda plėšrūnams, kur paslėpta dėtis.

Skirtingi atstumai nuo papildomų laukinių gyvūnų šėrimo vietų lemia dirbtinių dėčių

sunaikinimo laiką. Kuo dirbtinė dėtis buvo arčiau papildomo laukinių gyvūnų šėrimo vietos, tuo

laiko tarpas, per kurį dėtis buvo sunaikinta, buvo mažesnis. Tai gali įtakoti, kad papildomo laikinių

gyvūnų šėrimo vietos yra traukos centras ir tai lemia didesnį žvėrių tankumą aplink jas.

16

1.3. Kiaunių aktyvumo tyrimai

Manoma, kad padidėjęs plėšrūno ir grobio aktyvumo sinchroniškumas padidina

plėšrūno medžioklės sėkmę (Zalewski 2001). Miškinės kiaunės Martes martes (Linnaeus, 1758)

dažniausiai medžioja smulkius graužikus, bet jų mitybos sudėtis keičiasi kartu su metų sezonų kaita

(Grakov 1981). Belovežo nacionaliniame parke Rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus) yra

puikus kiaunių maistas, sudarantis apie 32 % kiaunių maisto raciono (Jędrzejewski ir kt. 1993).

Sezoniniai kiaunių aktyvumo skirtumai atsirado dėl besikeičiančių oro meteorologinių

sąlygų bei poravimosi ir veisimosi periodų. Kiaunė yra nedidelis, pailgas žvėrelis, greitai

prarandantis savo sukauptą energiją, todėl kiaunių judėjimo aktyvumas gali priklausyti nuo oro

temperatūros (Zalewski 2001). Esant žemai temperatūrai, kiaunės taupydamos savo energiją ir

šilumą juda mažiau, bet kokiu atveju jos aktyvesnės tamsiu paros metu (Zalewski 2000). Patinai

yra 33% stambesni už pateles, todėl jie į temperatūrų skirtumus reaguoja kiek mažiau nei patelės

(Zalewski 2001). Žiemos metu smulkesnės patelės greičiau išalksta, todėl jos dažniau turi būti

aktyvesnės, tačiau jų aktyvumo laikotarpis yra labai trumpas (Zalewski 2000).

Kiaunių aktyvumo tyrimai buvo atlikti Belovežo nacionaliniame parke. Šis parkas yra dalis

pirmykščio natūralaus miško, kuriame nevykdoma ūkinė veikla. Miške dominuoja ąžuolai, liepos ir

skroblai, miške tai pat auga eglės, pušys ir džiūstantys uosiai. Šiam tyrimui atlikti nuo 1991 metų

kiaunės imtos gaudyti gyvagaudžiais spąstais ir žymėti antkakliais su radijo ryšiu. Pažymėti 6

patinai ir 8 patelės. Kiaunės buvo stebimos kasdien, fiksuojant jų judėjimą kas 15 min.

Kaip ir reikėtų tikėtis, rezultatuose teigiama, kad labiausiai aktyvios kiaunės būna

tamsiuoju paros metu nuo 18.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto. Tačiau, keičiantis metų sezonams,

keitėsi ir abiejų lyčių kiaunių aktyvumas. Šiltuoju metų laikų kiaunės aktyvesnės būdavo vakarais,

šiek ties ir dienos metu. Patinų ir patelių aktyvumas keičiantis metų sezonams skyrėsi, skirtumai

ypač išryškėja pavasarį. Pavasarį patelės buvo aktyvesnės vakare, patinai naktį. Rudenį ir žiemą

patelių aktyvumas smarkiai sumažėja, kur kas labiau nei patinų. Atsižvelgiant į oro temperatūrą,

vėliausias laikotarpis yra tarp 3.00 iki 6.00 val. ryto, tuo metu tiek patelių tiek patinų aktyvumas

būna mažiausias neatsižvelgiant į metų sezoną. Pavasarį patelės šalčiausiu paros metu privalo

šildyti savo jauniklius, kad jie nepatirtų terminio streso.

Per patelių nėštumo laikotarpį, jų elgesys kinta, iki jauniklių atsivedimo ilgėja maisto

paieškos laikotarpis. Per pirmą jauniklių žindymo mėnesį pastebimi patelių du paros aktyvumo

padidėjimai, t.y. du pagrindiniai maitinimosi laikotarpiai. Taip pat per pirmąjį žindymo mėnėsį

patelės būna aktyvios savo lizde, vėliau šis aktyvumas lizde sumažėja, ilgėja maitinimosi

laikotarpiai. Nors skirtingų lyčių kiaunių paros aktyvumas buvo skirtingas, jie grobio paieškai

vidutiniškai užtrukdavo tiek pat laiko (Zalewski 2000).

17

1.4. Laukinių gyvūnų, kurie buvo stebimi vaizdo fiksavimo kameromis biologija

Stirna (Capreolus capreolus L.) Lietuvoje stirna dažniausiai gyvena miške. Labiausiai

mėgsta nedidelius, lapuočių bei mišriuosius miškus su gausiu pomiškiu ir traku, apsuptus dirbamų

laukų. Be miškų, svarbus stirnų biotopas yra agro-želdiniai. Sugebėdama gerai adaptuotis ir

nebijodama žmogaus kaimynystės, stirna prisitaikė gyventi ir žemės ūkio naudmenose. Lietuvos

derlinguose, bet ne miškinguose lygumose dalis stirnų, didėjant kaimenei, prisitaikė gyventi žemės

ūkio plotuose. Taip ėmė formuotis „lauko“ stirnų ekotipas.

Per metus stirnų gyvenimo būdas smarkiai kinta. Rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais,

stirnos palieka pamėgtas vietas, pradeda klajoti, grupuotis. Grupės pagrindą sudaro patelė su

jaunikliais, prie kurios dažnai prisijungia pernykščiai jaunikliai, bergždžios patelės, o dar vėliau –

patinų. Vienoje grupelėje paprastai būna iki 5–7 stirnų. Grupės išsilaiko per visą žiemą iki

pavasario. Suaugę stirninai dažnai sudaro nedideles atskiras grupeles. Grupei būdinga tai, kad,

ištikus pavojui, visi jos nariai seka paskui lyderį, kuriuos dažniausiai būna sena patelė. Grupės gali

susijungti, sudaryti keliolikos ar net keliasdešimties stirnų būrius. Grupėje lengviau apsisaugoti nuo

priešų, susirasti maisto, slėptuvę. Jauni individai čia perima patirtį iš senesnių. Pavasarį, nutirpus

sniegui, grupės išyra, stirnos išsisklaido, ieškodamos vietų vasaros sezonui.

Per metus smarkiai keičiasi taip pat stirnų pasiskirstymas jų gyvenamuosiuose plotuose bei

įvairių biotopų naudojimas. Vasarą stirnos pasiskirsčiusios visur maždaug po lygiai, o žiemą labai

mozaikiškai, susiburia geriausios mitybos ir saugiausiose vietose. Kai yra didelis kaimenės

tankumas, miško plotas naudojamas kur kas tolygiau, negu tuomet kai yra mažas. Įvairių biotopų

naudojimo intensyvumas, jų svarba stirnai priklauso nuo miško tipo ir konkrečių ekologinių sąlygų.

Lapuočių miške žiemą stirnos susiburia naujose kirtavietėse, ypač drebulės. Stirnų ekskrementų

gausumas kirtavietėse rodo, kad čia per žiemą išsimaitina iki pusės visų miške gyvenančių stirnų.

Laukuose gyvenančių stirnų sezoninis pasiskirstymas dar nepastovesnis negu miške. Žiemą jos

susiburia ten, kur daugiausiai lengvai prieinamo pašaro. Vegetacijos laiku, augant žemės ūkio

kultūroms ir dėl lauko darbų, plotų ir mitybos savybės greitai keičiasi, todėl stirnos dažnai

priverstos keltis iš vienos vietos į kitą. Labai dinamišką stirnų pasiskirstymą agrocenozėse

iliustruoja 1981 metais atlikti kasdieniniai stirnų stebėjimų duomenys. Jie rodo, kad per palyginti

trumpą laiką (dvi savaites) stirnų pasiskirstymas laukose dažnai iš esmės pakinta (Beleišis ir kt.

1987).

Stirnų mityba labai priklauso nuo to, kokia augalų rūšinė įvairovė vyrauja jos

gyvenamuosiuose plotuose. Mūsų šalyje žinoma apie 250 stirnos ėdamų augalų rūšių.

(Baleišis,1987). Jos ėda apie 20 sumedėjusių augalų rūšių, prieskrandžio turinyje aptiktos ir

apibūdintos 95 žolinių augalų rūšys (Prūsaitė, 1988).

18

Šernas (Sus scrofa L.) – kiaulinių šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių būriui. Jo

kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas ir raumeningas, Galva didelė,

priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Kūnas apaugęs juosvais

šeriais, po jais ura rudi švelnūs vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą, o vasarą retesni.

Keteros šeriai ilgi, juos šernai pašiaušia iš baimės, pykčio ir siekdami įbauginti savo priešininką.

Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po trijų – penkių mėnesių dryžiai išnyksta ir kailis tampa

rausvai rudas. Suaugusiems būdingas kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai šernai pirmą kartą

išsišeria.

Šernai aptinkami visuose miškuose, bet jų gausiau ten kur derlingesnis dirvožemis,

įvairesnė ir gausesnė augalija, o ypač svarbios žemės ūkio kultūros. Miškas šernui visų pirma yra

slėpimosi vieta, o žemės ūkio laukai – maitinimosi vietos. Visais metų laikais labiausiai mėgsta

spygliuočių medynus, ypač eglynus, o lapuočių miškai svarbesni vasarą, kur žvėrys randa puvo

maudyklas. Spygliuočiai geriau apsaugo nuo kritulių ir vėjų, todėl dažniausiai šernų guoliai būna

eglynuose. Žiemą guoliai dažniausiai išklojami eglių šakelėmis, kartais pušies, kadagio šakomis,

samanomis.

Šernai aktyvūs prietemoje ir naktį, netrikdomi gali būti aktyvūs ir dieną. Šernai yra bandos

gyvūnai, bandą sudaro kiaulės šeimyninė grupė. Tik vyresni patinai laikosi pavieniui, o prie bandos

prisijungia poravimosi metu. Pavasarį bandos būna didžiausios, vidutiniškai būna šeši, daugiausiai

dvidešimt du individai. Tuo metu kiaulės vedžiojasi jauniklius, kartais susijungia kelios jauniklius

vedžiojančios kiaulės, tuomet šeimos tampa labai didelės. Vasarą ir rudens pradžioje bandos

mažiausio nors pasitaiko ir gausių bandų.

Šernai palyginti sėslūs, kol pakanka maisto ir žvėrys nebaidomi. Išbaidyti gali per parą

nueiti 10 – 20 kilometrų. Toliausiai nukeliauja vyresni patinai (Belova 2007).

Šernų patinai sudaro nuo 15,4 % iki 18 % populiacijos dydžio, patelės nuo 22,5 % iki 27,5

%, o jaunikliai iki vienerių metų sudaro nuo 54,5 % iki 59,1 % šernų populiacijos. Lyčių struktūra

šernų populiacijoje svyruoja nuo 1:1,5 iki 1:1,8 (Baleišis ir kt., 1998). Optimali šernų populiacijos

struktūra turėtų būti tokia: jaunikliai iki vienerių metų amžiaus sudarytų apie 55 % visos

populiacijos šernų, o patinų ir patelių santykis būtų 1:1,5 (Padaiga, 1996).

Rudoji lapė (Vulpes vulpes L) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis, sveriantis apie 6 kg.

Lengviausia lapę stebėti tuomet, kai ji būna aktyviausia – nuo vidurnakčio iki aušros. Tuomet ji

dažniausiai medžioja. Dažnai lapės įsikuria miškų pakraščiuose, atžėlusiuose kirtavietėse, prie upių

ir ežerų. Lapė puikiai mato tamsoje, girdi žemo dažnio garsus. Maisto ieškanti lapė gali nukeliauti

10 km atstumą. Maito lapė nekramto o suplėšo į smulkius gabalėlius ir praryja. Likusį maistą

paslepia. Daugiausiai minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Drasko paukščių lizdus, ėda

19

paukščių jauniklius ir kiaušinius. Miškuose gaudo graužikus, kurmius, ežius, kiškių jauniklius,

kartais stirnų jauniklius.

Lapės gyvena pavieniui, bet susiporavę 3–4 mėnesiais jaunikliais rūpinasi kartu. Poruojasi

sausio – vasario mėn. Nėštumas trunka 53–63 dienas. Dažniausiai atsiveda 4–5 jauniklius, bet gali

atsivesti iki 12. Atėjus poravimosi metui, patinas neįleidžiamas į olą. Kartais jaunikliais padeda

rūpintis nesiveisiančios patelės (Belova 2007).

Barsukas (Meles meles L.) stambiausias kaininių žvėrių šeimos atstovas, nors į kiaunę

mažai panašus. Snukis baltai juodai dryžuotas, šis požymis nelaidžia barsuko sumaišyti su kitais

gyvūnais. Kūno masė ir dydis priklauso nuo gyvenamosios teritorijos (masė 8–20 kg). Taip pat

kūno masė priklauso nuo metų laiko, pavasarį jie būna sulysę, o štai rudenį, ruošdamiesi žiemos

miegui jie prikaupia daug riebalų. Barsukų poravimosi laikotarpis nuo vasario iki spalio mėn.,

tačiau dažniausiai poruojasi rugsėjį, tuo metu būna labai aktyvūs. Kartais pora lieka ištikima visą

gyvenimą. Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, krūmuose, ganyklose, pievose, bet visada arti

miško. Mėgsta ramybę. Veiklus sutemus ir naktį. Maždaug gruodžio mėn. įminga ir miega iki kovo

mėnesio, tačiau miegas nėra gilus, kartais kai nešalta išlenda iš urvo. Žiemą nesimaitina naudodami

sukauptas riebalų atsargas.

Barsukai gyvena grupėmis sudarydami monogamines šeimas. Vidutiniškai šeimoje būna

šeši suaugę individai ir tų metų jaunikliai. Gyvūnų kiekis šeimoje priklauso nuo maisto išteklių

aplinkinėje teritorijoje. Šeimos galva – patinas veja šalin svetimus barsukus. Šeimos nariai vieni

kitus skiria pagal kvapą, kurį skleidžia prakaito liaukos.

Barsukų mityba įvairi. Nors barsukas priklauso plėšriesiems žinduoliams, tačiau nemažą

dalį raciono sudaro augalinis maistas – uogos, vaisiai, sėklos, šaknys. Lietuvoje pagrindinis barsukų

maistas yra peliniai graužikai, varliagyviai, paukščių jaunikliai, moliuskai, sliekai, kartais

dvėseliena. Taip pat minta vabzdžiais, lervomis, kurmiais (Belova 2007).

Danielius (Dama dama L.) yra elninių šeimos žinduolis (Cervidae), sveriantis iki 90 kg,

patelės kiek mažesnės. Danieliai mėgsta nedidelius lapuočių ir mišrius miškus, kur gausu žolinių

augalų ir krūmų. Vasarą laikosi miško pievose, žiemą – želdiniuose, atželiančiose kirtavietėse,

krūmynuose. Tai gana sėslus žvėris. Rujoja rugsėjo – spalio mėnesiais, tada suaugę patinai (4–5

metų ir vyresni) prisijungia prie patelių būrio, išvydami iš jo jaunesnius ir silpnesnius patinus.

Rujojančio patino balsas kimus, primena kosėjimą. Patinai dažnai tarpusavyje kaunasi. Patelės

lytiškai subręsta ir pradeda rujoti antraisiais gyvenimo metais. Nėštumas 7,5–8 mėn. Gegužės –

birželio mėn. patelė atsiveda 1–2 jauniklius, prieš tai atsiskyrusi nuo bandos (Belova 2007).

Briedis (Alces alces L.) stambiausias iš Lietuvoje gyvenančių elninių žvėrių šeimos

atstovų. Briedžių ruja prasideda rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki spalio pradžios. Briedžiai lytiškai

subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Patinas per rują apvaisina keletą patelių. Prie rujojančios

20

briedes išbūna tik iki apvaisinimo. Labai retai prie patino gali būti kelios patelės. Rujos metu

girdimi stenėjimą primenantys patinų balsai. Gimę jaunikliai prie mamos išbūna apie metus laiko.

Briedžiai – dendrofagai. Nuo gegužės iki spalio jie maitinasi medžių ir krūmų̨ lapais bei

žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles ir pelkių̨ bei vandens augalus – ožrožę, vingiorykštę,

purieną, puplaiškį, lūgnę̨. Iš kultūrinių̨ augalų ėda lubinus, runkelius, rugius, avižas, kviečius.

Gegužės pradžioje būna ir kultūrinėse pievose. Žemaūgius augalus ėda atsiklaupę̨ ant priekinių

kojų̨, vandens augalus – įbridę̨ arba plaukdami ir net pasinerdami į vandenį. Žiemą ir ankstyvą

pavasarį (lapkričio – balandžio mėn.) – pagrindinis maistas – medžių ir krūmų̨ ūgliai ir žievė. Dalį

maisto sudaro viržis, mėlynės, bruknės ūgliai, o balandžio mėn. – kupstinis švylys. Balandžio mėn.

Intensyviai laupo karklus, blindė, drebules, uosius, pušis. Iš viso Lietuvoje žiemą minta apie 40

rūšių augalų. 70–90 % sumedėjusių̨ augalų sudaro pušies, karklų, beržų ūgliai. Grynuose pušynuose

pušis sudaro net 63 %, kituose miškuose – 15–19 %. Ir atvirkščiai, kinta drebulės ir kitų lapuočių̨

dalis mityboje. Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nuskabo 1–2,5 m aukštyje, o atsistoję ant

užpakalinių kojų net iki 3,5 m aukštyje. Patinų užimamų teritorijų plotai didesni (25,9 km²) negu

patelių (13,7 km²). Plotas priklauso nuo žvėries amžiaus. Jaunų patelių ir patinų tesiekia 10–50 km²,

vyresnių – didesni. Patinai paprastai naudoja didesnius plotus, priklausomai nuo metų sezono, ypač

rudenį – rujos metu. Patelių ši priklausomybė silpnai išsireiškia, bet patelės su jaunikliais naudoja

du kartus didesnius plotus (5,8 km² prieš 2,2 km²). Ploto dydis gali priklausyti ir nuo individo kūno

dydžio – stambesnių žvėrių̨ didesni maisto poreikiai, be to, suaugusiems patinams turi įtakos

socialinis aktyvumas per rują, iš jų̨ socialinė padėtis jaunesnių atžvilgiu.

Taurusis elnias (Cervus elaphus L.) elninių žvėrių šeimos atstovas. Iš viso sistematiškai

žinoma 20 tauriojo elnio porūšių̨. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus

porūšiui. Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame

holocene ir čia buvo itin išplitę̨ viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai

pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių̨ elnių

banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį̨ pasaulinį karą̨ pabėgusių̨ ar valstiečių̨

išleistų žvėrių̨.

Pirmosios Lietuvoje žvėrių̨ apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18

tauriųjų̨ elnių. Į pietų̨ Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje,

remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946–1947 m. gyveno apie 1500 šių̨ žvėrių̨.

Norint pagreitinti tauriųjų̨ elnių plitimą̨, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų̨ gaudymo

ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.

Tauriesiems elniams geriausia buveinė – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali

prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu:

medžių ir krūmų̨ lapais, ūgliais, kamienų žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis,

21

grybais ir kultūriniais augalais.

Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg maisto (patelė – 11). Elniai noriai

ėda sumedėjusių̨ augalų ūglius, lapus, žievę – uosių, ąžuolų̨, drebulių, karklų, šaltekšnių,

šermukšnių lapus, pušų̨ spyglius, ūglius. Dažniausiai laupo uosių, drebulių, eglių̨ žievę.

Mėgstamiausias elnių maistas yra viržiai, mėlynių̨, bruknių̨ ūgliai. Labai svarbus elnių maisto

komponentas – gilės ir žoliniai augalai.

Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti

pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dešimtadienį ir tęsiasi iki spalio

pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antrasis dešimtadienis. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai

gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką̨ gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių̨

savaičių̨ jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.

Taurieji elniai visais metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių̨ žvėrių̨

būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Būriuose dažniausiai yra 4

– 10 žvėrių̨. Patinai visus metus, išskyrus rujos periodą̨, praleidžia atskiruose būriuose. Jaunesni

patinai sudaro gausesnius būrius, o vyresnieji (7-11 metų) – būrius iš ne daugiau kaip 5– 6 žvėrių̨.

Vyriausieji patinai kartais laikosi pavieniui.

Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo

įprastinių̨ buveinių̨. Perkelti kitur – jie kartais išsivaikšto pvz. nuklysta per 40 – 80 km – stiprus

namų jausmas. Nustatyta, kad išvežti, juda ta pačia kryptimi ir ieško tų pačių buveinių, kokių būta

gimtojoje vietovėje (Belova 2007).

1.5. Kamerų panaudojimas atliekant laukinių gyvūnų populiacijos būklės įvertinimą pagal

morfofiziologinius rodiklius

Elninių žvėrių patinų ragų išsivystymo parametrai gali nusakyti individo fenotipinę

kokybę, teritorijos kokybę ar santykinę populiacijos gausą, (Vanpe ir kt. 2007). Bet kokiu atveju

patinų ragų kokybė yra svarbus ir aktualus požymis, kuriuo domisi medžiotojai. Daugiausiai

duomenų sumedžiotų žvėrių ragų kokybės tyrimams galima surinkti iš pačių medžiotojų . Anketų

pagalba medžiotojai patys gali pateikti informaciją mokslininkams apie sumedžioto žvėries ragų

vertę: svorį, aukštį, šakų skaičių (Adams ir kt. 2012). Tačiau kamerų pagalba, galima įvertinti

žvėrių trofėjinę kokybę gyviems žvėrims gamtoje (Coe ir kt. 1980). Medžiojamų žvėrių amžius taip

pat labai svarbus kriterijus nusakant populiacijos kokybę, nes labai svarbu populiacijoje palaikyti

tinkamą lyčių ir amžiaus struktūros santykį. Gyviems individams amžių gali nustatyti biologai, be

to medžiotojai, medžiojantys elninių žvėrių painus. Tačiau vizualinio amžiaus nustatymo metodas

nėra labai tikslus (Gee ir kt. 2014). Svarbiausi kūno morfologiniai kriterijai nusakantys žvėries

22

amžių yra krūtinės apimtis, užpakalinės kojos ilgis, ir bendras kūno ilgis (Klinger ir kt. 1985). Gyvų

gyvūnų amžiaus nustatymo būdas, pasitelkiant fotokameras leidžia biologams įvertinti gyvūnų

populiacijos kokybę tam tikroje tiriamoje teritorijoje.

Skirtingi laukinių gyvūnų amžiaus nustatymo metodai, naudojant fotokamerų medžiagą

aprašyti įvairiose mokslinėse publikacijose. Be to, medžiagą moksliniams tyrimams galima gauti ir

iš medžiotojų, kurie kamerų pagalba stebi aplinką savo interesų tikslais. Flinn ir kt. (2015) savo

moksliniame darbe tyrė ar įmanoma tiksliai nustatyti baltauodegių elnių amžių ir pamatuoti ragus

naudojant fotonuotraukas. Šiam metodui patikrinti buvo naudojamos gyvų elnių nuotraukos, vėliau

šie elniai buvo sumedžioti ir gauti matmenys palyginti. Amžiaus įvertinimo nuotraukose metodui

sukurti šie mokslininkai naudojo žinomo amžiaus baltauodegių elnių nuotraukas (1 pav.).

Tiksliam objekto dydžiui įvertinti kiekvienoje nuotraukoje buvo žinomo dydžio

kamuoliukas, kurio pagalba buvo kalibruojami objekto matmenys kiekvienoje nuotraukoje.

Nuotraukos buvo analizuojamos naudojant Magnolia Records programą. Kalibravimo pagalba,

visos nuotraukos buvo suvienodintos žinomo dydžio nuotraukoje (kamuoliuko) pagalba.

1 pav. Baltauodegio elnio snukio nuotrauka iš priekio. Matuojamas tarporbitinis plotis, nosies šnervių viršutinė

ir apatinė dalys, akies obuolio plotis ir ausies plotis

Suaugusio žvėries kūno dydis tiesiogiai priklauso nuo individo amžiaus (Finstad ir

Prichard 2000), todėl individo amžių galima nusakyti pagal jo morfologinius matavimus. Tyrimams

nuotraukose buvo matuojami 8 kūno dydžio parametrai.

23

2 pav. Baltauodegių elnių kūno matavimai nuotraukose. Matuojamas krūtinės gylis, pilvo plotis, kojos ilgis po

krūtine, kaklo plotis, riešo plotis

Tyrimo rezultatai parodė, kad naudojant nuotraukas buvo pakankamai sunku įvertinti

tikslius ragų parametrus. Jų dydžiai nuotraukose skyrėsi nuo realių dydžių priklausomai nuo to

kokiu kampu žvėris laikė galvą fotografijos metu. Lengviausia buvo nustatyti jaunų individų ir labai

senų individų amžių, tuo viduramžių individų amžiaus nustatymo tikslumas buvo 0–40 %.

1.6. Fotokamerų panaudojimas medžioklėje

Tiek Lietuvoje tiek visame pasaulyje, tikriausiai daugiau nei mokslininkais, kameras

naudoja medžiotojai. Tiek vaizdo tiek fotokameros plačiai naudojamos vienam tikslui, išsiaiškinti

kurioje teritorijoje kokie gyvūnai gyvena, kokia jų trofėjinė vertė, kada jie lankosi tam tikrose

teritorijose it t.t. Lietuvoje medžiojamieji gyvūnai dažniausiai stebimi prie šėryklų arba prie

medžiotojų bokštelių kur yra įrengtos viliojimo vietos. Būtent tokias foto nuotraukas aš naudojau

savo moksliniame darbe. Kamerų pagalba medžiotojai gauna daug vertingos informacijos, mato

kada ir kokie gyvūnai ateina į šėryklą ar viliojimo vietą. Nuotraukų pagalba dažniausiai gali

nustatyti gyvūno lytį, jei tai elninis žvėris, galima spręsti apie jo amžių, ragų kokybę. Toks

medžioklės būdai, kai neskubama šauti pirmo pamatyto žvėries, jį kurį laiką stebint ir renkantis kurį

geriausia sumedžioti, palaiko atrankinės medžioklės principus. Be to medžiotojui žinant kuriuo

metu dažniausiai lankosi žvėrys, yra kur kas paprasčiau juo sumedžioti.

24

3 pav. Anksti ryte į jaukyklą atėjęs šernas

Dažnai kameros įrengiamos prie druskos laižyklų. Tikimasi, jog druską laižys elninių

žvėrių patinai, ypač stirninai. Tačiau dažnai medžiotojai nustemba pamatę, kad druskos laižyklą

lanko toli gražu ne tik elniniai žvėrys. Druska reikalinga beveik visiems laukiniams gyvūnams –

šernams, lapėms, kiaunėms, voverėms ir t.t. Druskos poreikį patvirtina ir tai, kad gyvūnai žiemos

metu linkę eiti į pakeles laižyti nuo kelių nuvalyto sniego su druska. Šis žvėrių pomėgis dažnai

baigiasi nelaimingais atsitikimais – susidūrimais su autotransporto priemonėmis.

Kameros kartais įrengiamos miške, ties žvėrių takais, tokiu būdų taip pat gaunama vertinga

informacija apie žvėrių aktyvumą ir judėjimo laiką.

Profesionaliose medžioklės plotuose kameros yra ypač svarbus pagalbininkas medžioklės

organizatoriams. Komercinių medžioklių metu atvyksta medžiotojai, dažniausiai ir svetimos šalies,

tikėdamiesi sumedžioti vertingą trofėjų. Tuo tarpu medžioklės organizatoriai turi puikiai žinoti

kurioje vietoje kokie žvėrys lankosi, kokiu metu jie yra aktyvūs, lanko jaukinimo vietas. Tiesioginis

gyvūnų stebėjimas pareikalautų daugybės brangiai apmokamų žmogiškųjų išteklių, tuo tarpu

kamerų pagalba galima vienu metu stebėti augelį žvėrių lankymosi vietų. Taigi, kamerų pagalba

išsiaiškinama kur, kokiu metu ir kokie gyvūnai dažniausiai lankosi, ši informacija be galo naudinga

komercinių medžioklių organizatoriams.

Afrikoje, kur komercinės medžioklės ir safariai yra viena iš pagrindinių pragyvenimo

šaltinių ir verslo šakų, fotokameros atlieka ypatingai svarbų darbą, ypač organizuojant didžiųjų

25

kačių medžiokles. Didžiųjų kačių medžioklė yra labai brangi, todėl medžioklės organizatoriai,

norėdami suteikti klientui galimybę sumedžioti pvz. leopardą (Panthera pardus), per trumpą svečio

vizito laikotarpį, tori puikiai iš anksto žinoti, kur tokį gyvūną galima aptikti. Dažniausiai prieš

atvykstant svečiui, leopardai, tinkamoje jiems gyventi teritorijoje yra viliojami. Viliojimui

naudojama šviežia sumedžiotų kanopinių žvėrių mėsa (4 pav.).

4 pav. Medyje ruošiama leopardo viliojimo vieta naudojant sumedžioto karpuočio kūną ir šviežią kraują

Viliojimo vietos turi būti kas rytą tikrinamos, kadangi vienoje vietovėje leopardai

neužsibūna daugiau nei 2–3 dienas. Kai aptinkami leopardo apsilankymo požymiai – dalis mėsos

suėsta, sekančią naktį būtinai turi būti organizuojama medžioklė. Afrikoje, leopardų patelės griežtai

saugomos, todėl medžioti leidžiama tik patinus. Medžiotoją lydintis jėgeris, prieš leisdamas

sumedžioti gyvūną, būtinai turi būti įsitikinęs, kad medžiojamas žvėris yra patinas. Tam tikslui

sekančią dieną turi būti įrengiama fotokamera su integruotu IR apšvietimu, arba šis apšvietimas

įrengiamas atskirai. Fotonuotraukų, užfiksuotų sekančios nakties metu pagalba, žvėris apžiūrimas,

įsitikinama kokią jo lytis. Net ir įsitikinus, kad viliojimo vietoje lankosi patinas, medžioklės, kuri

vyksta naktį metu, medžiotoją lydintis medžioklės žinovas, naktinio matymo prietaiso pagalba dar

kartą apžiūri gyvūną, įsitikindamas jo lytį.

26

5 pav. Leopardui pradėjus lankytis viliojimo vietoje, įrengiamas IR apšvietimas ir fotokamera

Fotokamerų pagalba Afrikoje aptiktas ir sumedžiotas leopardo patinas. Fotokameros yra

nepakeičiamas įrankis organizuojant komercines medžiokles. Aš manau, kad svarbiausia yra tai, jog

medžiotojai kamerų pagalba užfiksuotais vaizdais gali dalintis su mokslininkais, suteikdami jiems

daugybę labai vertingos informacijos apie gyvūnų gausą, jų pasiskirstymą teritorijoje, apie saugomų

rūšių aptikimą netikėtoje vietoje ir t.t.

6 pav. Fotokamerų pagalba aptiktas ir sumedžiotas leopardas

Mokslininkams pateikiam informacija apie Afrikos atogražų miškų zonoje gyvenančius

leopardus yra ypač svarbi, nes tai nėra dažna rūšis, įrašyta į CITES saugomų rūšių I priedą. Tačiau

vykdant retų ir nykstančių rūšių apsaugos programą, leidžiama dalį šios populiacijos atstovų

sumedžioti, tokiu būdu gaunamos lėšos gyvūnų apsaugos ir gausinimo priemonėms įgyvendinti.

Taigi, leopardų medžioklė Afrikoje yra brangus malonumas, todėl medžioklės organizatoriai turi

27

būti puikiai pasiruošę. Toks medžiotojų ir mokslininkų bendradarbiavimas yra puikus pavyzdys,

kuris, manau, tiktų ir mūsų šalyje, pvz. jei būtų leista medžioti lūšis, brangiai parduodant jų

licencijas.

Kadangi Afrikos atogrąžų miškų zonoje, leopardai yra sunkiai pastebima rūšis, būtent

fotonuotraukos mokslininkams suteikia daugiausiai informacijos apie šios tūšies gyvūnų ekologiją i

etologiją.

1996 metais IUCN (Tarptautinė Gamtos Apsaugos Sąjunga) iniciavo leopardų gausos

monitoringą Afrikos atogrąžų miškų zonoje (Nowell ir Jackson 1996). Deja šis projektas buvo

ganėtinai nesėkmingas, nes pastebėti leopardus takiuose miškuose yra ganėtinai sunku. Vykdant

projektą buvo išbandyta daugybė metodų, kol galiausiai tyrimams buvo pasitelktas leopardų

stebėjimas kamerų pagalba (Karanth ir Nichols 2002).

28

2. MEDŽIAGA IR METODAI

2.1. Naudotų fotokamerų techninė specifikacija

Atliekant lauko darbus buvo naudojama mobili skaitmeninė infraraudonųjų spindulių vaizdo

fiksavimo foto kamera DG 880 MK-8M.

7 pav. Fotokamera DG 880 MK-8M

Ši fotokamera turi ypač jautrų pasyvių infraraudonųjų spindulių judesio daviklį, kurio

pagalba gaunamos aukštos kokybės foto nuotraukos. Užfiksuotos nuotraukos saugomos

pakeičiamoje SD atminties kortelėje. Esant pakankamai šviesai dienos metu daromos spalvotos

skaitmeninės nuotraukos. Tuo tarpu, tamsiu paros metu, IR LED apšvietimo pagalba daromos

juodai baltos nuotraukos. IR LED apšvietimo laukiniai gyvūnai nepastebi, todėl darant nuotraukas

jie yra netrikdomi, neišsigąsta. Kamera yra atspari vandeniui, sniegui ir šalčiui, todėl gali būti

naudojama ištisus metus, bet kokiomis oro sąlygomis. Foto kamerą maitinančios baterijos ir SD

atminties kortelė buvo pakeičiama kartą per mėnesį, tokiu būdu vyko nenutrūkstamas gyvūnų

stebėjimas.

29

2.2. Gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklų

Druskos laižykla buvo įrengta keletą metų prieš pradedant mokslinį tyrimą, todėl žvėrys jau

buvo pripratę lankyti šią druskos laižyklą. Fotografavimas pradėtas 2014 metų birželio 14 dieną ir

baigtas 2014 metų liepos 15 dieną. Taigi, gyvūnų stebėjimas prie druskos laižyklos vyko 2

mėnesius.

Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimą prie druskos laižyklos, buvo nustatomas tikslus gyvūnų

apsilankymo laikas ir trukmė, žvėrių rūšis ir skaičius, laižo ar nelaižo druską.

8 pav. Nuotraukoje užfiksuota kaip stirna uosto savo jauniklį.

2.3. Gyvūnų stebėjimas prie laikinų šėrimo aikštelių

Laukiniai gyvūnai buvo stebimi dviejų tipų šėrimo aikštelėse: (A) mažo intensyvumo šėrimo

aikštelė, kur pašarai buvo atvežami labai retai ir mažais kiekiais bei (B) didelio intensyvumo šėrimo

aikštelė, kur nuolat buvo didelis pašarų kiekis.

A – mažo intensyvumo šėrimo aikštelė. Ši laikina šėrimo aikštelė buvo įrengta VĮ Šakių

miškų urėdijos Gelgaudiškio girininkijos teritorijoje, mišriame lapuočių ir spygliuočių miške, keletą

metų prieš atliekant mokslinį tyrimą, todėl laukiniai gyvūnai jau buvo pripratę lankytis šioje šėrimo

aikštelėje. Fotografavimo tyrimas pradėtas 2014 metų vasario 1 d. ir baigtas 2014 metų gruodžio 14

30

d. taigi, tyrimas tęsėsi 10,5 mėn. Šėrimo aikštelėje naudoti nedideli, iki 20 kg pašarų kiekiai,

papildant juos kartą per mėnesį. Šėrimui daugiausia naudoti kukurūzai bei kitos grūdinės kultūros.

B – didelio intensyvumo šėrimo aikštelė. Tai didelė šėrimo aikštelė, kurioje nuolat buvo

gausus pašarų kiekis. Aikštelė taip pat buvo įrengta keletą metų prieš pradedant tyrimą, todėl

laukiniai žvėrys joje buvo pripratę lankytis. Šėrimui naudoti kukurūzai ir kitos grūdinės kultūros,

grūdų išvalos, bei sultingieji pašarai – bulvės ir cukriniai runkeliai. Fotografavimas šioje šėrimo

aikštelėje pradėtas 2011 metų vasario 1 d. ir baigtas 2011 metų rugpjūčio 15 dieną. Gyvūnų

stebėjimas užtruko 6,5 mėnesio.

2.4. Statistinė duomenų analizė

Santykinis dažnumo indeksas

Santykiniu dažnumo indeksu išreiškiamas tam tikros rūšies lankymosi šėrimo

aikštelėje dažnumas lyginant su kitomis rūšimis (Liu ir kt. 2013).

Santykinis dažnumo indeksas SDI:

SDI = (Ai / N) x 100

Ai – nusako kiek kartų tam tikros rūšies gyvūnas buvo nufotografuotas;

N – nusako kiek kartų buvo nufotografuoti visų rūšių gyvūnai.

Mėnesio santykinis dažnumo indeksas

Mėnesio santykinio dažnumo indeksas išreiškiamas tam tikros gyvūnų rūšies

lankymusi šėrimo aikštelėje dažnumu tam tikrą mėnesį.

Mėnesio santykinis dažnumo indeksas:

MSDI = (Mi / N) x 100

Mi – nusako tam tikros rūšies lankymosi šėrykloje dažnumą tam tikrą mėnesį;

N – nusako kiek kartų buvo nufotografuoti visi gyvūnai.

31

3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1 Druskos laižyklų lankymas

Poderys (2014) savo darbo išvadose teigia, jog laukiniai gyvūnai mažiausiai druską laižo

birželio – rugpjūčio mėnesiais. Būtent šiuo laiku birželio ir liepos mėnesį buvo atliktas laižyklos

stebėjimas fotokameros pagalba. Laižykla įrengta šalia šėrimo aikštelės, todėl šioje teritorijoje buvo

pripratę lankytis ir druską laižyti ne tik stirnos bet ir šernai. Per dviejų mėnesių laikotarpį buvo

užfiksuota 12 apsilankymų prie laižyklos. Iš šių apsilankymų, gyvūnai druską laižė tik 7 kartus

(58,3 %), kitais atvejais, fotokamera druskos laižymo neužfiksavo.

Laižyklą lankė tik dviejų rūšių laukiniai gyvūnai – stirnos (patelės) ir šernai. Identifikuoti

stirnų pateles yra ganėtinai sunku, patinus būtų galima atskirti pagal ragus, tačiau prie laižyklos

patinai nepastebėti. Šernus kiek lengviau identifikuoti pagal bandos ir jauniklių skaičių. Prie

laižyklos lankėsi vienišas šernas (patinas), 2 patelės su 7 jaunikliais (9 pav.) ir viena patelė su 10

jauniklių.

9 pav. Šernų patelės su jaunikliais prie druskos laižyklos

32

Šernų lankymosi prie laižyklos laikas yra ganėtinai panašus, šernai nuotraukose užfiksuoti

nuo 21:54 val. iki 1:00 val. Pastebėta, kad pavieniai šernai laižykloje praleido labai mažai laiko,

vidutiniškai 2,5 min., tuo tarpu patelės su jaunikliais laižykloje praleisdavo vidutiniškai 80,6 min.

Stirnos dažniau lankėsi prie druskos laižyklos, tačiau rečiau laižė druską (42,8 %). Stirnų

lankymosi laikas laižykloje labai įvairus ir apima visos paros laikotarpį. Tačiau stirnų vidutinė

lankymosi prie druskos laižyklos trukmė labai trumpa, tik 1 minutė, tai reiškia, kad stirnos druską

laižydavo trumpai, tik praeidamos pro laižyklą. Užfiksuotas tik vienas atvejis, kai ta pati stirna prie

laižyklos praleido 80 minučių.

Santykinai šernai prie laižyklos praleido kur kas daugiau laiko nei stirnos, kurios

dažniausiai tik praeidavo pro šalį reguliariai patikrinę laižyklą (10 pav.). Tuo tarpu šernai čia

užtrukdavo daugiau laiko ne tik laižydami druską, bet ir knisdami žemę, ieškodami maisto.

10 paveikslėlis. Šernų ir stirnų bendro praleisto laiko prie laižyklos santykis

3.2. Laikinų šėrimo aikštelių lankymas

Santykinis (lankymosi šėrimo aikštelėje) dažnumo indeksas (SDI), išreiškiamas procentais.

Vadovaujantis (Liu ir kt., 2013) metodika apskaičiuotas skirtingų rūšių gyvūnų lankymosi abejose

šėrimo aikštelėse dažnumo indeksas. Apskaičiuotas indeksas rodo, kad daugiausiai juda ir

dažniausiai šėrimo aikštelėse lankosi stirnos, neatsižvelgiant į tai ar šėrimo aikštelėje yra pašarų ar

ne. Dažnai, bet šiek tiek rečiau nei stirnos, šėrimo aikštelėse lankosi šernai. Didesnis šernų

74%

26%

Šernas

Stirna

33

lankymosi intensyvumas nustatytas šėrimo aikštelėje, kurioje nuolat gausu pašarų. Šiek tiek įtakos

pašarų kiekis turėjo lapėms, tikriausiai dėl to, kad esant didesniam pašarų (maisto pelėms) kiekiui

yra didesnė tikimybė šioje vietoje sumedžioti pelinį graužiką.

Šis indeksas parodo tik atskirų rūšių gyvūnų lankymosi šėrykloje dažnumą, tuo pačių

gyvūnų judėjimo aktyvumą, tačiau neparodo praleisto šėrykloje laiko ir nepasako ar gyvūnas tik

praėjo per šėrimo aikštelę ar maitinosi šėrykloje.

11 paveikslėlis. Santykinis lankymosi šėrykloje dažnumo indeksas

Lyginant mėnesinį stirnų santykinį (lankymosi šėrykloje) dažnumo indeksą pastebėta, kad

šėrimo aikštelėje B, kur buvo gausu maisto, stirnos dažniausiai lankėsi vasario ir ypač kovo

mėnesiais (5 pav.). Šiuo laikotarpiu stirnoms galėjo trūkti maisto. Nuotraukose matosi, kad vasario

ir kovo mėnesiais buvo gausu sniego, iki kovo vidurio laikėsi minusinė oro temperatūra. Tuo tarpu

šėrykloje A, kur maisto buvo labai mažai arba visai nebuvo, stirnos dažnai lankėsi vasaros

pabaigoje ir rudenį (12 pav.).

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Barsukas

Danielius

Elnias

Lapė

Stirna

Šernas

Briedis

SDI, %

Didelis šėrimo intensyvumas Mažas šėrimo intensyvumas

34

12 paveikslėlis. Stirnų mėnesinio santykinio dažnumo indekso palyginimas A ir B šėrimo aikštelėse

Lyginant mėnesinį šernų santykinį (lankymosi šėrykloje) dažnumo indeksą pastebėta, kad

šėrimo aikštelėje A, kur pašarų buvo labai mažai arba visai nebuvo, šernai šėrykloje lankėsi beveik

visais metų laikais, bet dažniau rudenį, artėjant žiemai. Tuo tarpu šėrykloje B, kur pašarų buvo

daug, šernai dažniausiai lankėsi kovo mėnesį, vėliau lankymosi dažnumas mažėjo (13 pav.). Šis

žvėrių lankymosi šėrimo aikštelėse visais metų laikais, esant ir nesant šėrykloje maisto rodo, kad

gyvūnai įsimena potencialias maitinimosi vietas, ir neatpranta jose lankytis.

13 paveikslėlis. Šernų mėnesinio santykinio dažnumo indekso palyginimas A ir B šėrimo aikštelėse

0

10

20

30

40

50

60

SD

I, %

Stirna, Šėrykla A Stirna, Šėrykla B

0

2

4

6

8

10

12

SD

I, %

Šernas, Šėrykla A Šernas, Šėrykla B

35

Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimus gamtoje, naudojant fotokameras, galima ne tik

įvertinti laukinių gyvūnų lankymosi tam tikroje teritorijoje dažnumą, ar priklausomybes nuo įvairių

sąlygų. Tyrimų metu galima gauti svarbios informacijos apie laukinių gyvūnų sveikatos būklę, pvz.

galima pastebėti traumuotus gyvūnus, sergančius užkrečiamomis ligomis, ar kitokius

nepageidautinus reiškinius. 14 paveikslėlyje matyti lapė, kurios odoje gyvena nižus sukelianti erkė.

Tokie pastebėjimai gali mokslininkams leisti identifikuoti tam tikrų ligų išplitimo židinius.

14 paveikslėlis. Lapė serganti niežais

Fotokameros gali tiek medžiotojams tiek mokslininkams nustatyti tam tikrų rūšių gyvūnų

populiacijos paplitimo arealą, pvz. Lietuvoje fotokamerų pagalba buvo aptiktas rudasis lokys (15

pav.). Jokių kitų pranešimų apie Lietuvoje pastebėtą lokį tuo laikotarpiu nebuvo.

36

15 paveikslėlis. Nuotraukoje rudasis lokys. Nuotrauka iš straipsnio www.grynas.lt

Kitas retų gyvūnų užfiksavimo pavyzdys yra iš Malaizijos. Borneo saloje 2012 metais

fotokamerų pagalba buvo nufilmuotas itin retas ir nuo pašalinių akių meistriškai sugebantis

pasislėpti Sunda debesuotasis leopardas (Neofelis diardi C.). Debesuotieji leopardai, aptinkami

Pietryčių Azijoje, yra mažiausi iš vadinamųjų didžiųjų kačių. Ši – debesuotųjų – leopardų rūšis nuo

savo giminaičių nutolusi gerokai labiau nei kitos didžiosios katės: leopardai, snieginiai leopardai,

liūtai ir tigrai tarpusavyje susiję artimesniais ryšiais. Pasirodo, derėtų skirti tradicinį debesuotąjį

leopardą iš žemyninės Azijos ir Taivano (jis pavadintas (Neofelis nebulosa) nuo Sunda debesuotojo

leopardo, gyvenančio Borneo ir Sumatroje (Neofelis diardi) (16 pav.). Sunda debesuotasis leopardas

ypač retai matomas, o dar rečiau jį pavyksta užfiksuoti fotoaparatu. Daugelį metų mokslininkai

manė, kad tėra viena debesuotųjų leopardų rūšis. 2007 metais Andrėjas Viltingas (Andreas Wilting)

iš Leibnizo zoologijos ir laukinės gamtos tyrimų instituto Berlyne, Vokietijoje, kartu su kolegomis

išsiaiškino, kad iš tiesų yra dvi skirtingos rūšys. Ekspertai nufilmuotą medžiagą vadina įspūdinga ir

jaudinančia. Jų teigimu, juostoje užfiksuota jauna Sunda debesuotojo leopardo patelė. Apie amžių ir

lytį mokslininkai sprendė remdamiesi gyvūno išvaizda, ūgiu ir ilčių ilgiu. Spėjama, kad patelei

turėtų būti maždaug 18 mėnesių.

37

16 pav. Sunda debesuotasis leopardas (Neofelis diardi C.)

Taigi, fotokameros leidžia ne tik atlikti planuojamą laukinių gyvūnų gausomo,

pasiskirstymo teritorijoje ar elgesio tyrimus, tačiau ir užfiksuoti retas, ypač saugomas rūšis. Bei

nustatyti jų paplitimo arealą.

3.3. Žvėrių lankymosi šėrykloje sezoniškumas

Laukinių gyvūnų lankymosi šėrimo aikštelėje sezoninio aktyvumo tyrimas atliktas

naudojant tik mažo intensyvumo šėrimo aikštelės nuotraukas, nes tik šioje aikštelėje fotoaparatas

fiksavo laukinius gyvūnus ištisus metus. Sezoninis laukinių gyvūnų aktyvumas išreiškiamas SSDI,

% išraiška. Stirnos yra dažniausiai fiksuotas laukinis gyvūnas, jos buvo aktyvios ištisus metus,

tačiau didžiausią piką aktyvumas pasiekė rudenį, tuo tarpu mažiausią – žiemą. Šernai priešingai –

aktyviausi buvo žiemą, o vasarą ir rudenį jie šėrimo aikštelėje lankėsi retai. Lapės, taurieji elniai ir

danieliai šėrimo aikštelėje pasirodydavo šiltuoju metų laiku, o barsukai pavasarį ir vasaros

pradžioje.

38

17 paveikslėlis. Stebėtų laukinių gyvūnų sezoninis aktyvumas

Vertinant dažniausiai šėrykloje besilankiusių laukinių gyvūnų (stirnų ir šernų) praleistą

laiko trukmę nustatyta, kad stirnos daugiausia laiko šėrykloje praleidžia žiemos metu (~ 10 min.),

trumpiausiai pavasarį ir vasarą (18 pav.). Tačiau šie skirtumai nėra statistiškai patikimi (F=0,01;

p=0.9969). Šernai daugiausiai laiko šėrykloje praleisdavo vasarą (~56 min.), tuo tarpu žiemą

šėrykloje užtrukdavo kur kas trumpiau (13 pav.), F=0,3719, p=0,7738.

18 paveikslėlis. Stirnų praleistas šėrykloje laikas (min.) lyginant pagal atskirus metų sezonus

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Stirna Šernas Lapė Taurusis elnias Danieius Barsukas

SS

DI,

%

Pavasaris Vasara Ruduo Žiema

0

2

4

6

8

10

12

14

Pavasaris Ruduo Vasara Žiema

Ap

sila

nkym

o l

aikas

, m

in

Metų laikai

39

19 paveikslėlis. Šernų praleistas šėrykloje laikas(min.) lyginant pagal atskirus metų sezonus

Stirnų ir šernų paros aktyvumas vertintas vasarą ir rudenį, tuo metu žvėrys dažniausiai lankėsi

šėrykloje. Vasarą šernai šėrykloje lankydavosi tamsiu paros metu ir auštant nuo 22:00 valandos

vakaro iki 8:30 val. ryte (20 pav.). Tuo tarpu stirnos vasarą šėrykloje lankėsi beveik visą parą be

pertraukos. Nors teritorija, kurioje buvo įrengta stebėjimo kamera, yra pakankamai rami, žmonių

lankymosi intensyvumas miške yra mažas, šernai dienos metu vengė judėti ir lankytis šėrykloje

šviesiu paros metu. Tuo tarpu stirnos, ramioje teritorijoje jaučiasi saugios, todėl jos yra aktyvios

visą parą.

20 paveikslėlis. Stirnų ir šernų lankymosi šėrykloje paros aktyvumas vasaros metu

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Pavasaris Ruduo Vasara Žiema

Ap

sila

nkym

o l

aikas

, m

in

Metų laikai

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

0,5 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24

Ap

sinak

yta

kar

tų,

vnt.

Paros laikas, val.

Šernas Stirna

40

Rudenį šernai į šėryklą pradėjo eiti kiek ankščiau, nuo 19:30 vakaro, ir nustodavo lankytis

5:30 ryte. Tuo tarpu stirnos ir rudenį lankydavosi šėrykloje vis parą, šviesiu paros metu netgi

dažniau (21 pav.). Šernų lankymosi šėrykloje laiko pasikeitimas siejamas su pasikeitusiu paros

ritmu – rudenį dienos sutrumpėja, temsta kur kas anksčiau, dėl to šerną šėrykloje galima sutikti

anksčiau.

21 paveikslėlis. Stirnų ir šernų lankymosi šėrykloje paros aktyvumas rudenį

3.4. Žvėrių lankymosi šėrykloje priklausomybė nuo mėnulio fazės

Vertinant žvėrių lankymosi priklausomybę nuo mėnulio fazės pastebėta, kad aktyviausiai

žvėrys juda delčios bei priešpilnio metu (22 pav.), nors lyginant atskiras rūšis galima pastebėti

skirtingas tendencijas. Lapės bei stirnos aktyviausios per delčia ir priešpilnį, tuo tarpu šernai

aktyviausi jauno mėnulio metu.

0

1

2

3

4

5

6

7

8

0,5 1,5 3,5 4,5 5,5 6,5 7,5 8,5 9,5 10,5 11,5 12,5 13,5 14,5 15,5 16,5 17,5 18,5 19,5 20,5 21,5 22,5 23,5

Ap

sila

nkyta

kar

tų,

vnt.

Paros laikas, val.

Šernas Stirna

41

22 paveikslėlis. Žvėrių aktyvumo priklausomybė nuo mėnulio fazės

Laukinių gyvūnų, tiek lankymosi šėrykloje dažnumas, tiek praleistas laikas yra nevienodas.

Daugiausia laiko šėrykloje vidutiniškai praleisdavo lapės (~ 41 min) ir šernai (~ 46 min), tuo tarpu

stirnos, kurios šėrykloje lankydavosi dažnai, labai ilgai ten neužsibūdavo (~8 min), taip pat kaip

elniai, danieliai ir barsukai (23 pav.). Remiantis ANOVA rezultatais, šis žvėrių lankymosi trukmės

pasiskirstymas statistiškai reikšmingai skiriasi (F=7.0; p<0.0001).

23 paveikslėlis. Gyvūnų lankymosi šėrykloje vidutinė trukmė

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Barsukas Lapė Stirna Šernas

SD

I, %

Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis

0

10

20

30

40

50

60

Barsukas Danielius Taurusis elnias Lapė Stirna Šernas

Ap

sila

nkym

o l

aikas

, m

in.

42

Gyvūnų praleisto laiko šėrykloje trukmė priklausė nuo mėnulio fazės, ypač mėnulio fazė

veikė šernų lankymosi trukmę (24 pav.). Ilgiausiai šernai šėrykloje užtrukdavo esant delčiai ir

priešpilniui (51–61 min), tuo tarpu pilnaties ir jauno mėnulio metu šernai šėrykloje užsibūdavo kur

kas trumpiau (20–25 min.) (F=1.0; p=0.3850).

24 paveikslėlis. Šernų praleistas laikas šėrykloje pagal mėnulio fazes

Lygiai taip pat mėnulio fazės veikė ir stirnų buvimo šėrykloje laiką (25 pav.), delčios ir

pilnaties metu stirnos šėrykloje praleisdavo daugiau laiko (45–48 min.), jauno mėnulio ir pilnaties

metu kur kas trumpiau (3–12 min) (F=0.12; p=0.9458).

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis

Ap

sila

nkym

o l

aikas

, m

in

43

25 paveikslėlis. Stirnų praleistas laikas šėrykloje pagal mėnulio fazes

3.5. Kameros pastatymo būdas ir techninės savybės

Atliekant laukinių gyvūnų stebėjimo tyrimus buvo naudotos įvairios kamerų pastatymo

strategijos. Po ilgų bandymų išgauti geriausią rezultatą mažiausiomis išlaidomis, nustatyta, kad

geriausia vaizdo fiksavimo kameras statyti 3 – 4 metrų aukštyje, pakreipiant kamerą 45 ° kampu į

apačią. Optimalus nuotolis nuo stebimo objekto yra 12 metrų. Tokiu atstumu gaunamos kokybiškos

nuotraukos, tamsiu paros metu jos būna raiškiai apšviestos IR spindulių. Kokybiškų nuotraukų

išgavimas yra labai svarbus atliekant mokslinius tyrimus, nes tik raiškių nuotraukų pagalba galima

nustatyti gyvūnų rūšį ar netgi identifikuoti gyvūną. Pvz. 26 pav. nufotografuotas danielius su įsagu

ausyje, tačiau nuotrauka yra nepakankamai kokybiška, kad butų galima identifikuoti šio gyvūno

numerį užrašytą ant įsago, nepaisant to, kad nuotrauka daryta šviesiu paros metu.

0

10

20

30

40

50

60

Delčia Jaunas Pilnatis Priešpilnis

Ap

sila

nkym

o l

aikas

, m

in

44

26 pav. Danielius su įsagu ausyje, tačiau gyvūną identifikuojantis numeris nesimato

Kai kamera yra pakabinama akių lygyje, laukiniai gyvūnai tamsiu paros metu pastebi IR

spindulių apšvietimą, kuris juos gali trikdyti. Žemai pakabinus kamerą, judesio fiksavimo daviklio

reagavimo laukas yra didesnis nei IR spinduliai gali apšviesti. Dėl šios priežasties pridaroma daug

nuotraukų ar filmuotos medžiagos iškarpų, kurios yra neryškios – jose sunku nustatyti gyvūno rūšį.

Be reikalo blyksintys IR spinduliai iškraudinėja maitinimo elementą, prastos kokybės nuotraukos

užima vietą atminties kortelėje. Pakabinus kamerą 45° kampu, 3 – 4 metrų aukštyje gaunamas

optimaliausias atstumas iki stebimos vietos, kurią kokybiškai apšviečia IR spinduliai. Iš viršaus

šviečiantys IR spinduliai mažiau trikdo gyvūnus, nes jie ne gyvūnai juos mažiau pastebi. Iš viršaus

šviečiantys IR spinduliai laukiniams gyvūnams atrodo kiek natūraliau, pvz. jie gali asocijuotis su

kylančio mėnulio šviesa. Dar vienas svarbus veiksnys, dėl kurio geriau kamerą kabinti didesniame

aukštyje nukreipiant ją žemys yra tai, kad taip pakabintas kameras mažiau pastebi žmonės, kurie

gali kamerą pavogti ar tyčia sugadinti.

45

27 pav. Judesio daviklio darbinis laukas. Kuo siauresnis jutiklio darbinio lauko kampas, tuo didesniu atstumu jis

yra jautrus. Jutiklio darbinio lauko kampo reguliavimas yra svarbus rodiklis siekiant išvengti tuščių nuotraukų

Darbe naudotos vaizdo fiksavimo kameros SG880MK-8M turi padidintą IR spindulių

apšvietimo lauką, kurio dėka beveik visos išgautos nuotraukos buvo kokybiškos.

28 pav. Paveikslėlyje žalia spalva rodomas įprastinės kameros apšvietimo laukas ir raudona spalva rodomas

naudotų kamerų apšvietimo laukas

46

Atliekant mokslinius gyvūnų stebėjimo tyrimus labai svarbu naudoti fotokameras, kurių

baterijos gali veikti nekeičiamos ar nekraunamos kuo ilgesnį laiką. Retai lankantis stebėjimo vietoje

mažiau trikdomi laukiniai gyvūnai bei sutaupoma lėšų. Šiuo atžvilgiu pranašesnis yra išorinis

kamerų maitinimas. Vidinės baterijos greitai išsikrauna ypač žiemą kai lauke minusinė temperatūra.

Išorinio maitinimo akumuliatoriai yra brangesni, tačiau jie tarnauja kur kas ilgesnį laiką. Vaizdo

fiksavimo kameros atlieka gamtos stebėtojų darbą, tokiu būdu sutaupomi kur kas brangiau

atsieinantys žmogiškieji resursai.

Vaizdo fiksavimo kameros yra nepakeičiamas įrenginys atliekant laukinių gyvūnų

stebėjimo tyrimus. Yra daugybė kamerų panaudojimo būdų ir tikslų. Vienas iki šiol nepaminėtas

tikslas yra raguotų gyvūnų trofėjinės vertės stebėjimas. Tokių tyrimų pagalba galima nustatyti tam

tikroje teritorijoje gyvenančių laukinių gyvūnų populiacijų būklę.

47

IŠVADOS

1 (A). Birželio ir liepos mėnesiais prie druskos laižyklos lankėsi stirnos ir šernai,

lankydamiesi prie laižyklos žvėrys druską laižė tik 58,3 %, kitais atvejais druskos

nelaižydavo. Stirnos bei pavieniai šernai pro laižyklą praeidavo tik trumpam (1,0 ir

2,5 min.) sustodami palaižyti druskos, tuo tarpu šernų patelės su jaunikliais prie

laižyklos praleisdavo daug laiko, vidutiniškai 80,6 min.

1 (B). Dažniausi mūsų miško žvėrys – šernai ir stirnos pripranta dažnai lankytis šėrimo

aikštelėse visais metų laikais ir nepaisant to ar yra šėrykloje pašarų ar ne, jie nuolat

šią vietą lanko. Lapės šėrykloje lankosi tada, kai jose gali potencialiai lankytis

peliniai graužikai.

2. Nustatyta, kad dažniausiai šėrimo aikštelėse lankėsi stirnos ir šernai. Didžiausią

poveikį pašarų kiekis šėryklose turėjo šernams ir lapėms. Šėrykloje, kur nuolat

buvo gausu maisto, stirnos intensyviausiai lankėsi vasario ir kovo mėnesiais – tai

sunkiausias laikas kai trūksta maisto dėl sniego dangos ,o gyvūnai po žiemos yra

nusilpę. Šėrykloje, kur buvo gausu maisto, šernai taip pat intensyviausiai lankėsi

kovo mėnesį.

3. Stirnos dažnai šėryklose lankydavosi ištisus metus, bet didžiausias aktyvumas

pastebėtas rudenį, šernai priešingai – kur kas dažniau į šėryklą ateidavo žiemą, nors

žiemą ilgai šėrykloje neužtrukdavo. Daugiausiai laiko šėryklose praleisdavo vasarą.

Stirnos visais metų laikais buvo aktyvios visą parą, tuo tarpu šernai aktyvūs tik

tamsiu paros metu ir auštant, keičiantis metų sezonams, šernų lankymosi šėryklose

laikas kinta. Šernų lankymosi šėrykloje laikas kinta priklausomai nuo dienos

ilgumo.

4. Mėnulio fazė turėjo reikšmingą poveikį žvėrių lankymuisi šėryklose, tačiau atskirų

rūšių žvėris veikė skirtingai. Šernai dažniausiai šėrykloje lankėsi jauno mėnulio ir

pilnaties metu, nors kaip tik esant tokioms mėnulio fazėms, šernai ilgai šėryklose

neužsibūdavo. Stirnos ir lapės aktyvesnės esant jauno mėnulio ir priešpilnio

fazėms, tačiau daugiausiai laiko šėryklose praleisdavo delčios ir priešpilnio metu.

5. Efektyviausias būdas išgauti kokybiškas fotonuotraukas, tinkančias mokslinių tyrimų

duomenų analizei yra pakabinti kameras 3 – 4 metrų aukštyje, pakreipiant jas 45 °

kampu žemyn. Pigiausia ir efektyviausia naudoti išorinio maitinimo

akumuliatorius.

48

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adams K., Hamilton J., Ross M. 2012. QDMA‘s Whitetail Report 2012. Quality Deer

Management Association, Bogart, Georgia.

2. Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. 2003. Lietuvos kanopiniai žvėrys (trečiasis

papildytas leidimas). Akstis, P. 92 – 125.

3. Belova O. 2007. Miško žvėrių ir paukščių biologija. Mokomoji knyga. Miškininkystės

katedra, p. 95.

4. Carbone C., Christie S., Conforti K., Coulson T., Franklin N., Ginsberg J.R., Griffiths

M., Holden J., Kawanishi K., Kinnard M., Laidlaw R., Lynam A., Macdonald D.W.,

Martyr D., McDougal C., Nath L., O’Brien T., Seidensticker J., Smith D.J.L., Sunquist

M., Tilson R., Wan Shahruddin W.N. 2001. The use of photographics rates to estimate

densities of tigers and other cryptic mammals. Alimal Concervation. 4: 75 – 79.

5. Coe R.J., Downings R.L., McGinnes B.S. 1980. Sex and age bias in hunterkilled white-

tailed deer. Journal of wildlife management 44: 245 – 249.

6. Flinn J.J., Demaris S., Strickland B.K., Gee K.L., Webb S.L., Jones P.D., Jacobson H.A.

2015. Estimating Age and Anter Traits of Photographed male White-tailed Deer. Journal

of the Southeastern Association of Fish and Wildlife 2: 135 – 143.

7. Ford A.T., Clevenger A.P., Bennett A. 2008. Comparison of Methods of Monitoring

Wildlife Crossing – Structures on Highways. Journal of Wildlife Management, 73 (7):

1213 – 1222.

8. Foresman K.R., Pearson D.E. 1998. Comparison of proposed survey procedures for

detection of forest carnivores. Journal of Wildlife Management 62:1217 – 1226.

9. Fyfe RW., Olendorff RR. 1976. Minimizing the dangers of nesting studies to raptors and

other sensitive species. Canadian Wildlife Service Occasional Paper 23: 1 – 16.

10. Gee K.L., Holman J.H., Causey M.K. Rossi A.N., Armstrong J.B. 2002. Aging white –

tailed deer by tooth replacement and wear: a critical evaluation of a time – honored

technique. Wildlife Society Bulletin 30: 387 – 393.

11. Grakov N.N. 1981. Lasnaya kunitsa [The pine marten]. Nauka, Moskva: 1 – 109.

12. Henschel P., Ray J. 2003. Leopards in African Rainforests: Survey and Monitoring

Techniques. Wildlife Concervation Society, New York, NY.

13. Jannelle Ch.S., Runge M.C., MacKenzie D.I. 2002. The use of photographic rates to

estimate densities of tigers and other cryptic mammals: a comment on misleading

conclusions. Animal Conservation 5: 119-120.

49

14. Jedrzejewski W., Zalewski A., Jedrzejewska B. 1993. Foraging by pine marten Martes

martes in relation to food recourses in Bialowieza National Park, Poland. Acta

Theriologica 38: 405 – 426.

15. Karanth K.U., Nichols J.D. 1998. Estimation of tiger densities in India using

photographic captures and recaptures. Ecology, 79, 2852 – 2862.

16. Karanth K.U., Nichols J.D. 2002. Monitoring Tigers and Their Prey: a Manual for

Researchers, Managers, and Concervationists in Tropical Asia. Centre for Wildlife

Studies, Bangalore, India.

17. Klinger S.R., Robel R.J., Brown B.A. 1985. Morphological and reproductive

characteristics of white-tailed deer from Fort Riley, Kansas. Southwestern Naturalist

30:589 – 596.

18. Kurlavičius P. 2003. Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti. –Kaunas: Lututė.

19. Lietuvos fauna. Žinduoliai. V., 1988, р. 294.

20. Liu X., Wu P., Songer M., Cai Q., He X., Zhu Y., Shao X. 2013. Monitoring wildlife

abundance and diversity with infra-red camera traps in Guanyinshan Nature Reserve of

Shaanxi Province, China. Ecological Indicators 33: 121-128.

21. Navasaitis A., Pėtelis K. Medžioklė. Kaunas, Lututė, 1998. P. 53 – 89, 107 – 128.

22. Nowell K., Jackson P. 1996. Wild cats: Status Survey and Conservation Action Plan.

IUCN, Gland, Switzerland.

23. Padaiga V. Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai. V., Žiburio leidykla, 1996, 212 р.

24. Poderys R. Žvėrių lankymasis druskos laižykloje Kamšos valstybiniame botaniniame –

zoologiniame draustinyje. Bakalauro baigiamasis darbas. Akademija, 2014.

25. Prūsaitė J. 1988. Lietuvos fauna. Dalis Žinduoliai. Vilnius „Mokslas“ 1988, p. 294.

26. Raudonikis L. 2004. Europos Sąjungos reikšmės paukščiams svarbios teritorijos

Lietuvoje. Kaunas. P. 251.

27. Reif V., Tornberg R. 2006. Using time-lapse digital video recording for a nesting study

of birds of prey. European Journal Of Wildlife Research 52: 251 – 258.

28. Silveira L., Jacomo A.T.A., Diniz-Filho J.A.F. 2003. Camera trap, line transect census

and track surveys: a comparative evaluation. Biological Conservation 114: 351 – 355.

29. Sirgėdas M. Papildomo laukinių gyvūnų šėrimo įtaka tetervinų (Tetrao terix L.)

populiacijos išlikimo sėkmingumui Praviršulio tyrelio botaniniame – zoologiniame

draustinyje. Bakalauro baigiamasis darbas, Akademija, 2014.

30. Vanpe C., Gaillard J.M., Kjellander P., Mysterud A., Magnien P., Delorme D., Van

Laere G., Klein F., Liberg O., Hewison A.J.M. 2007. Antler size provides an honest

signalo f male phenotypic quality in roe deer. The American Naturalist 169: 481 – 493.

50

31. Zalewski A. 2000. Factor affecting the duration of activity by pine marten (Martres

martes) in Bialowieza National ark, Poland. Journal of zoology, London 251: 439 – 447.

32. Zalewski A. 2001. Seasonal and sexual variation in diet activity rhythms of pine marten

Martes martes in the Bialowieza National Park (Poland). Acta Theriologica 46: 295-304.