TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR PARTNERYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOS PROGRAMOS „KULTŪRA“PROJEKTUOSE

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR PARTNERYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOS PROGRAMOS „KULTŪRA“PROJEKTUOSE

Straipsnių rinkinys

VILNIUS, 2013

E S P R O G R A M A „ K U L T Ū R A 2 0 0 7 – 2 0 1 3 “

TURINYS

7 Eglė DeltuvaitėĮŽANGA

13 Emina VišnićStrateginis ir taktinis požiūris į bendradarbiavimą ir tinklų kūrimą Europoje

31 Jorge Cerveira PintoKultūros bendradarbiavimo projektai: pamokos 2012 m. periodui

47 Artūras DeltuvaTarpkultūrinio bendravimo proceso ypatumai tarptautinių projektų metu

51 Virginija VitkienėTarptautinės partnerystės Kauno bienalėje: ko išmokome veikdami kartu ir ką sunku išsakyti nuo-sekliais patarimais

59 Goda GiedraitytėTinklų kūrimas kaip kultūrinio bendradarbiavimo ES galimybė. Menininkų grupės „Žuvies akis“patirtis

69 Rasa AntanavičiūtėTarptautinė Nidos menininkų rezidencijų progra-ma: patirties ir bendradarbiavimo pamokos

79 Mindaugas GapševičiusMigruojančių meno akademijų evoliucija

6

7

ĮŽANGA

Duok, gauk arba pasitrauk (Give, get or get off ⁰) – frazė, bene tiks-liausiai atskleidžianti tarptautinio bendradarbiavimo esmę, slepia daugybę subtilių niuansų, rašytų ir nerašytų taisyklių, kuriems su-prasti reikia mūsų profesinių žinių ir gebėjimų.

Apie efektyvią tarptautinę partnerystę kalbėti verčia globa-lus kultūros organizacijų veiklos kontekstas ir 2014–2020 m. ES programos „Kūrybiška Europa“ perspektyva. Nors apie tikrąjį tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą drąsiau galime kalbėti jau

po Antrojo pasaulinio karo, įkūrus UNESCO, šiandien kultūros organizacijų ir kultūros vadybininkų veikla dar plačiau peržengė valstybių sienas. Vien 2007–2013 metais programoje „Kultūra“ dalyvavo per penkiasdešimt Lietuvos kultūros organizacijų. Tačiau

išsiplėtus teritorijoms tarptautinio bendradarbiavimo dilema lieka ta pati: kaip, kodėl ir su kuo dirbame kartu? Ką daryti, kad bendra-darbiavimas būtų rezultatyvus ir sėkmingas?

Šioje knygelėje surinkta medžiaga iš 2013 m. gegužės 30–31 dienomis Vilniuje vykusių mokymų „Tarptautinis bendradarbia-vimas ir partnerystė Europos kultūros projektuose“. Skaitant pa-gal pranešimus paruoštus straipsnius, galima pastebėti, kad apie

partnerystę kalbama pačiais įvairiausiais aspektais. Tiek pranešėjų veiklos sritys, tiek ir patys pranešimai varijuoja nuo politinių ir ekonominių Europos Sąjungos realijų aptarimo iki pasidalijimo

itin asmenine patirtimi.

E G L Ė D E L T U V A I T Ė

�

Remiantis per Kultūros kontaktų biuro mokymus ir seminarus sukaupta statistine informacija, vienas didžiausių iššūkių, su ku-

riais susiduria Lietuvos organizacijos – patikimas partneris. Kaip rasti profesionalių, patikimų partnerių, kaip su jais palaikyti ryšį ir, žinoma, kaip prieiti bendrą sutarimą, ką ir kaip daryti kartu? Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kiekviena organizacija yra vei-

kiama savo aplinkos išorinių ir vidinių veiksnių. Tarptautiniam bendradarbiavimui įtakos turi kiekvienos šalies kultūros politikos sistema, kultūros rėmimo fondų kiekis ir jų finansavimo tvarka,

įstatymų, mokesčių, muitų sistemos, organizacijos statusas, fi-nansiniai ir žmogiškieji ištekliai bei t. t. Svarbu ne tik užmegzti patikimą partnerystę, reikia valios ir kasdienių pastangų jai pa-laikyti bei konkrečiam projektui užbaigti.

Ateidami dirbti į bet kurią sferą, nepaisydami, ar tai kultūros sritis, neišvengiamai atsinešame savo susikurtą modelį, kaip, kada ir su kuo reikia dirbti, kad rezultatas būtų tobulas atsižvelgiant į

esamas sąlygas. Projektuodami savo lūkesčius visose srityse, reika-laujame žinių ir patirties. Procesus ir rezultatus, kai lūkesčiai ir įsivaizduojamas darbo planas priešingas realybei, kai kitų sprendi-mai, turintys įtakos ne tik tam tikram koordinuojamam projektui,

bet ir su(si)kurtam kultūros vadybininko įvaizdžiui, prieštarauja praktikuojamai vertybių ir darbo etikos sistemai, vadinu „iš serijos taip negalima...“. Idėjų pasisavinimas, įstatymų nesilaikymas, proje-

kto dalyvių dezinformacija, sprendimų keitimas paskutinę minutę, strateginio plano nebuvimas... Šis „taip negalima“ sąrašas gali būti tęsiamas be galo ir jo variacijos yra kiekvieno kultūros vadybininko (ir ne tik) realybė. Tai vienas didžiausių iššūkių, kurį tenka spręsti

kasdien. Kita vertus, kuo daugiau patirties įgyjama, tuo mažiau taisyklių, išankstinės nuomonės ir principų laikomasi a priori. Nors patirtis ir įgūdžiai neatsiejami vertinant kiekvieną projektą ar

užduotį, į kiekvieną situaciją žiūrima iš tam tikro atstumo. Kitaip tariant, esi nuolat pasiruošęs nenustebti. „Taip galima“.

EGLĖ

DEL

TU

VA

ITĖ

9

Neatsiejama efektyvios partnerystės dalis – efektyvi komunika-cija. Planuojant, įgyvendinant ir baigiant projektą, reikia aiškiai

žinoti, ko, kada ir kaip vieni iš kitų tikimės, nes tai leidžia išvengti daugybės nesusipratimų ir mažina konfliktų tikimybę. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar nesiskiria pareigybių ir funkcijų paskirstymo suvokimas ir praktika. Tad atvirumas situacijai, nusiteikimas, kad

nėra nieko neįmanomo ar negalimo, leidžia teigiamai reaguoti į iškylančias problemas ir jas tinkamai spręsti.

Tarptautinis bendradarbiavimas neišvengiamai tampa ste-reotipų, kad ir kaip su jais kovotume, patikrinimu ir jų laužymu, o kartais – ir naujų kūrimu. Kaupiant patirtį, kai nustojama stebėtis neįprastomis situacijomis, stengiamasi nustoti taikyti tiek kultūrinius, tiek kultūros vadybos tradicijų stereotipus.

Kiekvienąkart tokioje pačioje „objektyvioje“ situacijoje asmeninė jos dalyvių patirtis yra skirtinga. Kalbėdami apie kultūros vady-bos patirčių vadybą, privalome susitarti, kad tiesa, tikrovė, teisybė

ir neteisybė bei kiti vertybiniai kintamieji – tai tik mūsų pačių, tautų, socialinių grupių, kurioms priklausome ir su kuriomis su-siduriame, susitarimo reikalas. Dažniausiai pasitaikanti stereotipų rūšis – nacionalinio ar etninio pagrindo šalių skirtumai. Dirbant

kultūros srityje, be abejo, verta žinoti tam tikrus skirtingų kultūrų bendravimo, sveikinimosi, etiketo niuansus bei tam tikrus prakti-nius patarimus siekiant išvengti dėl kultūrų skirtumų kylančių

nesusipratimų. Vis dėlto svarbiausia – atsikratyti stereotipų ir principinių įsitikinimų, kad tam tikroje kultūroje ar šalyje viskas vyks pagal kultūros vadybininko įsivaizduojamą scenarijų.

Problemų arba, kitaip tariant, iššūkių dažniausiai atsiranda ne ten, kur jų tikimės. Kultūros vadyba ir tarptautinis bendradarbia-vimas niekada nėra neutralūs. Nepaisant sudėtingo konteksto, organizacijų dydžio, visada bendradarbiauja žmonės ir partnerystės

sėkmė dažniausiai priklauso nuo jų profesionalumo bei gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti.

ĮŽA

NG

A

10

Žinoma, ši knygelė neatsakys į visus sėkmingos tarptautinės partnerystės klausimus, bet tikiuosi, kad joje surašytos mintys

įkvėps jus išradingiems sprendimams ir naujiems vadybos mode-liams vykdant tarptautinius bei europinius kultūros projektus.

EGLĖ

DEL

TU

VA

ITĖ

11

■■■■■■■■■■■■0 Europos festivalių asociacijos leidinio pavadini-

mas „Give, Get or Get Off ! Challenges of cultural networking today“, European Festivals Association: Weteren, 2007.

ĮŽA

NG

A

12

13

STRATEGINIS IR TAKTINIS POŽIŪRIS Į BENDRADARBIAVIMĄ IR TINKLŲ KŪRIMĄ EUROPOJE

Bendradarbiavimas ir tinklų kūrimas yra pagrindinės strategi-jos kultūroje – tik nedaugelis įstaigų ar asmenų gali sau leis-ti dirbti vieni. Kultūros veikėjai įvairių tipų partnerystes linkę užmegzti dėl įvairių priežasčių: nuo praktinių ir finansinių iki meninių, konceptualių, o vis labiau – politinių. Projektais

pagristų partnerysčių ir į ilgą laiką orientuotų tinklų plėtra, įtraukianti daugiau veikėjų, jau kurį laiką yra ryškus kultūros ir kitų visuomeninių sričių bruožas vietiniu ir – ypač – europiniu

lygiu. Bendradarbiavimas ir tinklų kūrimas yra pagrindinis dau-gelio organizacijų strateginės orientacijos elementas. Nūdienos visada besikeičiančioje aplinkoje, kurią apibūdina beveik kasdie-niai ekonominiai, politiniai ir socialiniai neramumai, kartu su

strateginiu mąstymu, sugebėjimu veikti taktiškai – atpažinti ir įvertinti galimybes, sugebėti būti lankstiems ir aktyviems bet ku-riuo momentu, tampa vis svarbesnė, jeigu ne būtina kultūrinių

organizacijų egzistavimo sąlyga. Tai daugelį metų buvo „taisyklė“ nepriklausomiems veikėjams (ar pilietinėms organizacijoms), ypač vadinamosiose pereinamosiose visuomenėse. Vis dėlto šis būdas – valstybės biudžeto apkarpymas – griežtų taupymo priemonių kon-

tekste daugelyje Europos valstybių, regionų ir miestų sukėlė rimtų padarinių visiems socialinių paslaugų sektoriams, įskaitant kultūrą ir švietimą, – tapo būtinas ir iki šiol stabilioms kultūros institucijo-

ms tiek Rytuose, tiek Vakaruose, ir Pietų, ir Šiaurės Europoje. Nors

E M I N A V I Š N I Ć

14

EMIN

A V

IŠN

IĆstrateginis mąstymas vis dar lieka mūsų veiklos centre, gebėjimas veikti taktiniu lygmeniu tampa būtinybe.

Savo pristatyme kalbėjau iš specialisto perspektyvos ir savo asmeninės praktinės patirties. Bandžiau apžvelgti įvairias bendra-darbiavimo formas. Gilinausi į pagrindinius projektais pagrįsto bendradarbiavimo – nuo paprastų projektinių partnerysčių iki

sudėtinių projektų konsorciumų – bruožus. Minėjau tinklų kūrimą Europoje žvelgdama į jo kilmę ir pristačiau naujas tendencijas Europos tinkluose, kaip pavyzdį imdama tinklą „Kultūros akcija

Europoje“ (angl. Culture Action Europe), kur man tenka garbė būti vykdomojo komiteto vicepirmininke1. Tai tinklas, ėmęsis drąsaus bandymo „vėl išrasti“ save kitomis aplinkybėmis, išplėsti savo pers-pektyvas ir radikaliai pakeisti veikimo būdus. Taip pat apžvelgiau

intensyvaus bendradarbiavimo platformas / taktinius tinklus, ini-cijuotus ir išvystytus nepriklausomos kultūrinės scenos mano gim-tojoje šalyje Kroatijoje. Pasirenku pristatyti šias praktikas, nes jos

lemia naują bendradarbiavimo ir tinklų kūrimo būdą tiek planavi-mo, tiek atstovavimo / aktyvizmo tikslais, sukurtą kaip kultūrinės ir kaip tarpsektorinės platformos.

BENDRADARBIAVIMAS IR PARTNERYSTĖ

Bendradarbiavimas meno bei kultūros srityje dažnai yra pagrindinė veikimo forma – dauguma mūsų dirba komandose, dažnai – pa-gal horizontalią hierarchiją, daugeliu atveju esame įtraukti į ko-lektyvinius meninius procesus ir produkcijos gamybą. Kad pada-

rytume darbus, nuolatos priklausome nuo individualių santykių, neformalių tinklų, kurie mums yra esminiai.

Dažnai atpažįstame įvairias bendradarbiavimo formas, priklausančias nuo to, kokie stiprūs ir gilūs yra santykiai. Be

neformalių ryšių, paprasčiausia forma yra pagrįsta interesu,

15

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

arba „quid pro quo“ bendradarbiavimas. Čia organizuojame savo veiklą mainų principu: teikiame kažką už tai, ką gauname

iš partnerių, t. y. su kultūros organizacijomis dalijamės resursais (žmogiškaisiais, techniniais, rečiau – finansiniais) arba ryšiais, kuriuos užmezgėme su donorais ar rėmėjais, kuriems teikiame kultūros turinį ar socialinę patirtį už finansinę ar natūrinę paramą.

Pagal šį bendradarbiavimą santykiai nėra gilūs, paprastai jie ne-trunka ilgai ir dažnai formaliai nustatomi kontraktais. Asmeninis pasitikėjimas, žinoma, yra svarbu, bet ne iš esmės.

Kita tipiška bendradarbiavimo forma kultūros srityje yra mainai tarp organizacijų, apimantys meno kūrinių turus, menų rezidencijų programas, stažuotes, savanorių mainus ir panašiai. Kartais tai yra vienkartinės galimybės (pavyzdžiui, labai sėkmingos kilnojamosios

parodos), tačiau dažniau organizacijos yra linkusios pratęsti jau užmegztus santykius. Atliekant tokį bendrą darbą pasitikėjimas tarp organizacijų ir joms atstovaujančių žmonių yra labai svarbu. Taigi

jeigu viena organizacija, pavyzdžiui, siunčia spektaklį ar parodą, ji turi pasitikėti priimančia organizacija, kad būtų užtikrinta, jog priimantieji parūpins tinkamą vietą ir adekvačias technines sąlygas, maloniai elgsis su menininkais ir jų darbais, kad viskas bus organi-

zuota profesionaliai. Tokiems santykiams pradėti ankstesnė abiejų pusių reputacija yra itin svarbi. Jeigu bendradarbiavimas klostosi sėkmingai, partneriai yra linkę panašius projektus vykdyti nuolat

(pavyzdžiui, festivaliai kasmet keičiasi dalimi savo programų). Ka-dangi tokia susiformavusi partnerystė ir abipusis pasitikėjimas yra neįkainojamas turtas, į kuri visi susiję partneriai yra daug investavę, protingos organizacijos yra linkusios šiuos santykius puoselėti to-

liau bendromis kompleksinėmis pastangomis. Kompleksiškiausia, giliausia, bet kartu reikliausia bendradarbiavi-

mo forma yra projektų partnerystės ir / arba bendros produkcijos kūrimas. Pagal jos reikalavimus, visi ar bent jau pagrindiniai partne-riai turi būti įtraukti į visas projekto planavimo stadijas: nuo idėjos sumanymo ir meninių sprendimų iki projekto įgyvendinimo ir

16

EMIN

A V

IŠN

IĆinvesticijų. Partneriai turėtų būti lygiateisiai kalbant apie sprendimų priėmimą ir atsakomybę. Vis dėlto, kaip ir bet kurioje kitoje veiklo-

je, būtina aiškiai apsibrėžti svarbių ir įprastų veiklų vadovavimą bei nustatyti atsakomybę: koordinavimo, projekto vadybos ir adminis-travimo, meninės krypties, ryšių ir rinkodaros, lėšų rinkimo ir pan. Vadovavimas neturi būti autoritarinis, veikiau labiau demokratinis,

atviresnis, kai prisiimama atsakomybė, bet kartu leidžiama ir kitiems dalyvauti priimant ir vykdant sprendimus.

Kadangi nėra dviejų vienodų organizacijų, nėra ir dviejų visiškai vienodų partnerystės projektų. Vis dėlto galime atpažinti kai ku-riuos pagrindinius bruožus: priešingai negu bendradarbiavimo tinklai, kurių vaidmuo ilgalaikis, projektus riboja laikas – jie turi turėti aiškią pradžią ir pabaigą. Be to, jų struktūra uždara – bent

jau apibrėžtą laikotarpį vaidmenys yra pasidalyti ir kitiems poten-cialiems partneriams galimybių prisijungti lieka mažai (tinklai, visiškai priešingai, yra atviresni ir pritraukia naujų narių neriboda-

mi jų skaičiaus). Galiausiai, projektų misija paprastai specifiškesnė ir labiau apibrėžta, sutelkta į konkrečias menines ar socialines pro-blemas, nors tinklai yra linkę plėsti veiklos užmojus susitelkdami į bendresnius dalykus, rūpinčius daugiau suinteresuotų asmenų.

STIPRIOS IR ILGALAIKĖS PARTNERYSTĖS REIKALAVIMAI

Partnerysčių užmezgimas, plėtra ir išlaikymas visada priklauso nuo vidinių organizacijos ar institucijos bruožų bei konteksto, kuriame ji veikia. Nėra universalaus geros partnerystės recepto, bet yra ke-

lios taisyklės, kurios gali būti naudingos. Partnerystėje bendravimas yra svarbiausias, tam reikia laiko ir pastangų, daugeliu atvejų – ir finansinių resursų, naudotis įvairiomis priemonėmis (gyvi susitiki-mai ir pokalbiai, informacijos apsikeitimas internetu ir t. t.). Nors ir

būtina, kad visos dalyvaujančios institucijos reguliariai bendrautų,

17

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

svarbu suprasti, jog dažniausiai dėl grupės dinamikos reikia, kad viena iš organizacijų veiktų kaip iniciatorė ir koordinatorė. Be to,

būtina, kad visi partneriai savo interesus išreikštų aiškiai ir atvirai, nes tai pagrindas visiems dalyviams bendriems interesams, ambici-joms ir tikslams nustatyti. Tuomet tai tampa pamatu kurti jungtinį projektą, kuris turi turėti aiškius tikslus ir veiklas, kaip ir adekvatų

biudžetą bei aiškų partnerių vaidmenų pasiskirstymą. Labai svarbu, kad visi partneriai (ar bent jau branduolinė grupė

sudėtingesnėje partnerystės struktūroje) būtų įtraukti į visas pro-jekto stadijas: idėjos sumanymą ir vystymą, projekto paruošimą ir vykdymą, taip pat finansinius ir panašius indėlius natūra. Ga-liausiai, svarbu nepamiršti, kad institucijų partnerystė praktiškai yra žmonių bendradarbiavimas ir bendravimas. Dėl to abipusė

pagarba ir asmeninis pasitikėjimas yra gyvybiškai svarbi dalis, dar svarbesnė – sudėtingesnėse ilgalaikėse partnerystėse.

Partnerystės projektus taip pat galime vertinti pagal jų dydį ir sudėtingumą. Nors didelė bendradarbiavimo projektų įvairovė neleidžia sukurti taisyklių, galime išskirti diapazoną nuo paprastų partnerysčių iki sudėtinių projektų konsorciumų.

Paprastoje partnerystėje dažniausiai yra 2–3 partneriai, iš kurių vienas veikia kaip pagrindinis (koordinatorius). Tokie projektai dažnai veikia pagal mažas geografines ribas ir trumpesnį laiko tarpą (nuo 6 mėnesių iki 1,5–2 metų). Projektai yra gana maži: be didelių,

pernelyg sudėtingų darbų, o veiklų taip pat gana mažai (dažnai to paties pobūdžio); galutinis projekto biudžetas dažniausiai neviršija 200–250 tūkst. eurų (ar dar mažiau). Organizacinė projekto struktūra yra gana paprasta, nes įtraukia mažai partnerių, kurie da-

lijasi daugiausia panašias užduotis.Kitoje diapazono pusėje yra sudėtinių projektų konsorciumai.

Jie kartais pristatomi kaip tinklai, bet jiems veikti kaip tikriems tinklams trūksta dviejų esminių elementų: aiškios ilgalaikės mi-sijos ir narystės struktūros, atviros kitiems prisijungti. Šie konsor-ciumai turi 10–15 ar net daugiau partnerių, todėl jų organizacinė

1�

EMIN

A V

IŠN

IĆstruktūra sudėtingesnė: nors vienas partneris turi prisiimti lyderio vaidmenį, keletas bendrų veiklų, t. y. pagrindinės funkcijos, yra pa-

dalytos keliems partneriams pasikliaujant jų kompetencija. Tokių projektų geografinė teritorija platesnė ir jie vykdomi ilgesnį periodą (dažniausiai nuo 3 iki 4 metų). Tai milžiniški projektai su daugybe įvairių veiklų. Kai projektas sudėtingėja, stiprėja aiškios vadovybės ir

veiksmingos koordinacijos svarba.

TINKLAI IR BENDRADARBIAVIMO PLATFORMOS

Nors terminai „tinklai“, „tinklų kūrimas“ ir „platformos“ dauge-liu atvejų reiškia gana įvairius dalykus (dažniausiai yra maišomi

su sudėtiniais partnerysčių konsorciumais), čia šie terminai var-tojami formalioms ir neformalioms struktūroms, sudarytoms iš daugiau narių, atviroms ir prieinamoms kitiems prisijungti bei su platesnėmis ilgalaikėmis misijomis, apibūdinti.

Nors atrodo, kad tinklai Europoje egzistuoja ilgą laiką, iš tiesų jie yra gana naujas reiškinys. Būtent po 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio ekonominės krizės daugelyje Vakarų Europos valstybių kultūros ir

kultūros sektoriaus vaidmuo buvo apibrėžtas iš naujo. Tuo laiko-tarpiu buvo įvesta kultūros vadyba, daugiau ar mažiau paremta anglosaksiškais verslo modeliais, ir tinklai bei tinklinė komu-nikacija tapo universaliais atsakymais į daugelį kultūros politikos

iššūkių. Tuo pat metu, įgyvendinant tikslą sukurti tvirtesnius ryšius tarp Europos valstybių (nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos (ES), stipriai pabrėžiant laisvą prekių ir paslaugų judėjimą

atviroje rinkoje, Europos piliečių mobilumą, meninių produktų mobilumą, menininkai ir kultūros veikėjai atsidūrė dėmesio cen-tre (žinoma, tada, kaip ir dabar, Europos strategijos ir politikos paraštėse). Europiniai tinklai atsirado, vystėsi, jų svarba augo kar-

tu su pereinamojo kultūrinio bendradarbiavimo intensyvėjimu

19

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

ir mainais. Tinklai ir tinklų kūrimas buvo (ir vis dar yra) esminė Europos kultūros dalis.

Apytiksliai apskaičiuota, kad iki 1-ojo XXI a. dešimtmečio pradžios Europoje buvo daugiau nei 400 veikiančių daugiašalių kultūros tinklų. Po pirminės pradžios ir plėtros fazės, naujomis aplinkybėmis, kurias charakterizuoja pirmiausia globalus bendravi-

mas per naująsias technologijas, Europos tinklai pradėjo analizuoti savo pradines užduotis ir tikslus.

Būtent Europos tinklai daugiau ar mažiau sėkmingai tenki-no informacijos ir dalijimosi žiniomis poreikį, bet dauguma jų nesugebėjo plėtoti ir įgyvendinti tinklo projektų (daugelis iš jų vis dar nesugeba). Po restruktūrizacijos proceso, kurį dauguma jų perėjo, jie išlaikė kai kurias savo ankstesnes funkcijas (interesais

pagrįstas sektorių jungimas, reprezentacinė funkcija ir informaci-jos rinkimas bei platinimas) ir įgijo naujų bruožų. Visų pirma, jie įsitraukė į politiką ir jos propagavimą dirbdami su ES institucijomis,

stebėdami ir informuodami apie aktualias nuostatas ir įstatymus. Kai kurie iš Europos tinklų pradėjo veikti kaip tarpininkai savo nariams kuriant naujus bendradarbiavimo projektus. Taip pat kar-tais, gana retai, jie sugebėdavo sukurti ir taikyti tinklų projektus

įtraukdami savo narius.Dauguma Europos tinklų vykdo kelias tipines veiklas. Pirmiau-

sia, jie visi organizuoja savo narių susitikimus, paprastai bent kartą per metus (visuotinį susirinkimą, konferenciją ir pan.), taip pat valdybos susitikimus, komitetus ir darbo grupes. Nors mes gyvena-me laikais, kai informacija prieinama labiau nei bet kada anksčiau, tinklų funkcija vis dar išlieka svarbi platinant informaciją – jie ne tik

ją renka ir platina, bet ir apibendrina, savo nariams pateikdami pa-gal jų poreikius pritaikytus elektroninius naujienlaiškius, tam tikros jų interneto svetainių dalys yra skirtos tik nariams, įskaitant įvairias

duomenų bazes. Kai kurie tų tinklų sukuria naujienų svetaines ir publikuoja naudingą įvairių rūšių šviečiamąją medžiagą (apklausas, mokslinius darbus, praktinius vadovus ir panašiai).

20

EMIN

A V

IŠN

IĆDauguma pripažintų Europos tinklų yra aktyviai įsitraukę į

kultūros politiką ES – jie atlieka tyrimus, stebi strategijų kūrimą ir taikymą, organizuoja gynimą ir lobistinę veiklą, atstovauja savo nariams ir panašiai.

Kadangi yra daug žinomų Europos tinklų, vykdančių įvairias mi-sijas, nėra prasmės čia pateikti jų sąrašo. Informacija apie tinklus yra

lengvai pasiekiama internetu, gera vieta pradėti paiešką yra svetainė „Kultūros akcija Europoje“, kur pristatomi jos nariai (KAE nariai, daugelis įvairių Europos tinklų).

NAUJI LAIKAI, NAUJI BENDRADARBIAVIMO IR TINKLŲ KŪRIMO MODELIAI

Prieš tęsdama Europos tinklų naujomis pasikeitusiomis aplinkybėmis aptarimą, norėčiau, kad pažvelgtume į 1-ojo XX amžiaus dešimtmečio pradžią, bet šį kartą – į kitą sritį ir kitomis socialinėmis aplinkybėmis – žiūrėsime į kultūros lauką postsocialistinėmis sąlygomis vienoje bu-

vusios Jugoslavijos šalyje – Kroatijoje. Kaip ir daugelyje vadinamųjų „pereinamųjų visuomenių“, struktūrinių, sisteminių pokyčių kultūros sektoriuje nebuvo. Tai, žinoma, užkirto kelią kultūros sritį paversti

komercine preke, rinkodaros objektu ir ją privatizuoji. Kita vertus, tai neleido plėstis ir kultūros politikai, kuri būtų adekvačiai atpažinusi naujas madas ir tendencijas, užtikrinusi paramą inovatyviai meno produkcijai ir naujų organizacinių formų stabilumą. Tai laikė visą

nepriklausomą kultūros sceną už sistemos ribų.Ši scena buvo ištobulinta paskutiniame XX a. dešimtmetyje kaip

reta kultūrinė, socialinė ir ideologinė opozicija etnonacionalizmui, atstovaujamam, inter alia, oficialios kultūros suformuotų viešųjų institucijų.

Normalizacijos (ar vadinamojo „perėjimo“) metais tokia stipri ideologinė opozicija tapo vis pasyvesnė, tačiau didelis plyšys tarp

21

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

dviejų sektorių kultūros srityje tebėra rimta kliūtis. Tai daugiau-sia lėmė nepalanki nepriklausomos kultūros pozicija, kai dau-

guma viešųjų resursų (vietų, technikos, finansų ir t. t.) priklauso valstybinėms institucijoms. Be to, šios struktūros iki šiol daugiausia kontroliuojamos politikų, t. y. valdžios (dažniausiai savivaldybių), struktūros, kaip ir jų įkūrėjos bei savininkės, privalo remti veiklos

išlaidas, neatsižvelgiant į jų nesėkmę ar sėkmę. Taip pat nepriklau-somas sektorius pernelyg dažnai yra laikomas „paraštiniu“ ir nepro-fesionaliu, laikinu kelių entuziastingų enfants-terribles siekiu.

Nepriklausomas sektorius vystosi kaip ir profesionalus, turi savo vietą visuomenėje ir kuriant kultūrą, o to negalima sumenkinti iki alternatyvos institucionalizuotos kultūros atžvilgiu. Dėl savo ne-priklausomos pozicijos jis yra kur kas kritiškesnis įvairiems socia-

liniams ir kultūriniams klausimams ir dėl to politinių ir kultūrinių įstaigų dažnai suvokiamas kaip grėsmė.

Tokiomis aplinkybėmis nepriklausoma kultūra susidūrė su dviem pagrindiniais iššūkiais: 1) pakeisti sprendimų priėmėjų požiūrį, kad tai nėra menka, marginalu, neprofesionalu ir ne taip svarbu, ir 2) inicijuoti politines priemones, kurios sujungtų perskyrą tarp visuo-meninio ir pilietinio sektorių, tai įgalintų potencialią nepriklauso-

mos scenos plėtrą ir garantuotų stabilumą bei apskritai prisidėtų prie visos kultūros sferos raidos, įtraukiant viešąsias įstaigas.

TAKTINIAI TINKLAI ARBA INTENSYVIOS BENDRADARBIAVIMO PLATFORMOS

Nepriklausoma sfera Kroatijoje buvo kritiška tiek vietinei kultūros aplinkai, tiek europiniams tinklams, tuo metu susidūrusiems su savo vidinėmis krizėmis; ji buvo organizuojama kitaip bei sufor-mavo naujas bendradarbiavimo ir tinklų rūšis – taktinius tinklus arba intensyvias bendradarbiavimo platformas. Nors jų differentia

specifica galima aptikti pačioje struktūroje ir per veikimo būdus,

22

EMIN

A V

IŠN

IĆesminė naujovė – jie yra ribojami konkrečios erdvės ir laiko. Kitaip tariant, tinklų kūrimas ir bendravimas nėra nuolatinis tikslas, o tik

priemonė konkrečiam taktiniam tikslui (-ams) ar misijai (-oms) pa-siekti. Kai tikslas yra pasiekiamas, tinklas gali būti išskaidytas ar iš naujo performuluotas naujam, tikslesniam siekiui (-iams) pasiekti.

„Clubture“ tinklas2, nepriklausomų kultūros organizacijų aso-ciacija, veikianti nacionaliniu lygiu, yra pavyzdys taktinio tinklo, prasidėjusio kaip bendradarbiavimo ir kultūros produkcijos de-centralizavimo platforma. „Clubture“ pagrįstas aktyvia jo narių

veikla nuolat keičiantis programomis ir bendradarbiaujant per mažus projektus, laikantis kultūros decentralizavimo principo. Be to, šis tinklas skirtas nepriklausomos sferos galimybių plėtrai bei jos viešajam įvaizdžiui formuoti, o jo veiklos – kultūros politikai per

bendrą strategijos formavimą gerinti „Clubture“ visų pirma veikia pagal aiškiai apibrėžtą bendradarbiavimo ir mainų tarp savo narių (taip pat ir kitų dalyvių) modelį. Nors ši asociacija turi pagrindinius

hierarchinės asociacijos bruožus (valdyba, prezidentas), daugumą sprendimų priima nariai ir dauguma santykių yra horizontalūs, tarp lygių narių.

Kroatijoje per daugiau nei 10 metų aplink šį tinklą nuolat bendradarbiaujant buvo suburta maždaug 170 asociacijų, meno organizacijų ir neformalių grupių; per „Clubture“ bendradarbiavi-mo modelį jos sukūrė daugiau negu 160 įvairių projektų, jų metu

surengta daugiau negu 1600 renginių, kurie vyko daugumoje Kroa-tijos miestų ir miestelių (80 procentų iš jų – ne sostinėje).

Be bendradarbiavimo su kolegomis, „Clubture“ nariai ir ben-dradarbiai reguliariai susitinka aptarti einamųjų reikalų, apsikeisti

informacija ir mokytis vieni iš kitų; „Clubture“ veikia ir kaip plat-forma jų vietiniams politiniams veiksmams formuoti, mokymams ir kitiems užsiėmimams, skirtiems kompetencijai kelti, organizuoti.

Šiuolaikinei ir nepriklausomai kultūrai plėtoti papildomai įkurta ir interneto svetainė3, veikianti kaip atskiras vienetas; „Clubtu-re“ taip pat inicijavo bendradarbiavimo platformą visame Vakarų

23

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

Balkanų regione ir dalyvauja palaikant kultūros ir jaunimo politiką bei lobizmą nacionaliniu lygiu. Kaip aktyvi „Kultūros akcijos Euro-

poje“ narė, „Clubture“ prisideda prie debatų apie fundamentalias šalies kasdienybės Europoje problemas nuo tolimojo Briuselio iki Europos pakraščio.

Kitas pavyzdys yra aljansas „Operacija „Miestas“4, kuris suburia kultūros ir jaunimo asociacijas palaikymo platformoje, siekiančioje užtikrinti geresnes vietos sąlygas šiems sektoriams. Susivienijimas inicijavo POGON5 – Zagrebo nepriklausomos kultūros ir jauni-

mo centro įsteigimą ir oficialiai jį įkūrė kartu su Zagrebo mies-tu. Veikla prasidėjo kaip žinomų kultūros ir jaunimo asociacijų (įskaitant nacionalinius tinklus) koalicija, kuri inicijavo itin stiprų palaikymo procesą 2005 m. pradžioje, iki vietos rinkimų likus ke-

liems mėnesiams. Pirmą kartą Zagrebe nepriklausomos kultūros ir jaunimo reikmės buvo išreikštos, viešai aptartos ir užfiksuotos strategijos dokumente, pasirašytame būsimųjų politinių sprendimų

priėmėjų. Kartu su viešomis diskusijomis, žiniasklaidos veikla ir protesto akcijomis, koalicija organizavo seriją reginių, pavadintų „Operacija „Miestas“, kurie kiekvienais metais susitelkdavo ties vis kita konkrečia problema, svarbia šiuolaikinio miesto urbanistinei

plėtrai. Per įvairaus pobūdžio ir formų meninę raišką būdavo lai-kinai užimamos skirtingos apleistos vietos ir, be kitų dalykų, buvo populiarinama kultūros centro idėja, pagal kurią ir buvo sukurtas

POGON.Po pirmojo „Operacija „Miestas“ pasirodymo 2005 m. rugsėjį, kai

per 10 dienų vieną iš kelių dar likusių buvusių fabrikų, netapusių masinės komercijos grobiu, laikinai užėmė daugiau kaip 50 prog-

ramų, kurias parengė daugiau kaip 30 nepriklausomų kultūros organizacijų, pritraukė daugiau nei 15 000 lankytojų, miesto meras prižadėjo išsaugoti šią industrinę vietą visuomeniniam naudojimui

bei sukurti čia kultūros ir jaunimo centrą. Per tolesnius ketverius metus santykiai su miesto valdžia nuo riboto bendradarbiavimo, ignoravimo ir trukdymo perėjo prie tiesioginių išpuolių, drastiškų

24

EMIN

A V

IŠN

IĆbiudžeto apkarpymų, kovų žiniasklaidoje ir kultūros klubo „Mo-chvara“ (vieno iš koalicijos iniciatorių) uždarymo. Net ir po to

kultūros ir jaunimo aktyvistai nepasidavė. Jie tęsė protestus bei dery-bas ir prieš vietos rinkimus 2009 m. miestas pagaliau sutiko įkurti centrą – hibridinę kultūros instituciją, pagrįstą nauju valstybinės ir pilietinės partnerystės modeliu.

Nuo tada POGON veikia kaip atviras nepriklausomų šiuolaikinių menų ir kultūros plėtros, taip pat ir aktyvaus jaunų žmonių įtraukimo į kultūrinį ir socialinį gyvenimą centras. Jis rūpinasi vietomis įvairiai

veiklai: parodoms, teatro ir šokio pasirodymams, tarptautiniams festivaliams, koncertams, dirbtuvėms, paskaitoms, seminarams, viešoms diskusijoms ir pan. Be to, jis skatina kultūrinius mainus tarp vietos menininkų ir jų kolegų kitose Europos šalyse, šiuo metu per

menininkų rezidencijų programą ir projektą „Corners“6.Ta pati organizacijų koalicija, be aukščiau išvardytų akcijų, inici-

javo kitą kampaniją, išaugusią į plačią pilietinę iniciatyvą, susijusią su miesto planavimu ir viešųjų erdvių resursų valdymu – „Teisė į miestą“ (kroat. Pravo na grad). Ši iniciatyva kartu su gamtosau-gos organizacija „Žalioji akcija“ (kroat. Zelena akcija) ir daugybe piliečių yra įsitraukusi į daugiau kovų, įskaitant daugybę protestų

dėl vienos konkrečios Zagrebo miesto vietos (Cvjetni aikštės ir Varšavska gatvės).

Daug kultūros, aplinkosaugos ir jaunimo aktyvistų organiza-vo gausybę įvairių akcijų prieš prekybos centro statybas Cvjetni aikštėje ir prieš viešųjų miesto erdvių niokojimą apskritai. „Teisė į miestą“ tapo tikras piliečių sąjūdis ir kultūrinio aktyvizmo, kuris susitelkia ties daug platesnėmis problemomis negu atskiro sekto-

riaus poreikiai (kad ir kokie pateisinami jie būtų), pavyzdys. Kaip tik todėl toks aktyvizmas sukuria platesnį ir stipresnį poveikį. Nors „Teisė į miestą“ nesustabdė prekybos centro statybų (tačiau lėmė,

kad projektas buvo gerokai mažesnis), jis subūrė daugybę piliečių ir iškėlė viešosios erdvės klausimą į politinius debatus (kur buvo ig-noruojamas). Pavyko padaryti poveikį vietos įstatymams ir dėl to

25

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

mieste sustabdyti kitus panašius projektus bei, dar daugiau, jis pas-katino kitų miestų piliečius imtis iniciatyvos dėl savo miesto erdvių.

Galiausia, sutapimas ar ne, bet po daugybės ryškių akcijų „Teisės į miestą“ sąjūdis labai išaugo ir Zagrebo miesto valdžia pagaliau su-tiko (prieš 2009 m. rinkimus) įkurti POGON.

Pagrindinius šių platformų pasiekimus galima apibendrinti taip: 1) buvo sukurtas ir praktikoje išbandytas naujas bendradarbiavimo ir tinklų kūrimo modelis (taktiniai tinklai); 2) sukurtas ir į kitus miestus perkeltas vietos nepriklausomai scenai suteikiantis naujas

institucinis modelis, pagrįstas valstybine ir pilietine partneryste (POGON, „Operacija „Miestas“); 3) dėl kai kurių veikėjų palaikymo buvo sukurta nauja nepriklausomo sektoriaus pagrindimo schema, taip pat sustiprėjo nepriklausomos kultūros pozicija kultūros siste-

moje (nacionalinis viešasis fondas „Kultura Nova“); 4) ir, galiausiai, per „Teisės į miestą“ iniciatyvą kultūrinis aktyvizmas praplėtė savo veikimo lauką ir sugebėjo suorganizuoti stiprią piliečių platformą,

darančią platesnį politinį poveikį.Norėčiau apibendrinti šią dalį bendru šio naujo tipo bendradar-

biavimo ir tinklų kūrimo apibūdinimu: tai intensyvios bendradar-biavimo platformos arba taktiniai tinklai. Jų pagrindiniai bruožai:

intensyvus, tiesioginis narių ir misijų bendradarbiavimas; tarpdisci-plininis ir tarpsektorinis požiūris į narius ir misijas; jie veikia kaip kompleksiškos daugiasluoksnės ir modulinės struktūros; ir, galiau-

siai, jie stipriai politiškai orientuoti ir yra sukurti dėl socialiai ak-tualaus tikslo.

Svarbiausia taktinių tinklų struktūros bruožų priežastis – šie tinklai yra iš apačios viršun kylančios iniciatyvos rezultatas,

pamažu augantis koncentriniais apskritimais, o ne tiesiog papras-tai pridedant narius. Dar daugiau – narystė yra pagrįsta konkrečia veikla, t. y. kiekviena organizacija bendradarbiauja viena su kita ar

aktyviai dalyvauja bendroje veikloje. Dėl to sprendimai priimami iš esmės kolektyvo, nors ir yra stiprių lyderių. Tokių tinklų misijos gali būti įvairios, pvz., programomis pagrįstas bendradarbiavimas,

26

EMIN

A V

IŠN

IĆknow how mainai ir žinių produkavimas, politika ir palaikymo / aktyvistų platformos.

POKYČIAI KURIANT EUROPOS TINKLUS

Paskutinėje dalyje atsigręžiau į Europą. Šiandien Europa patiria akivaizdžią krizę – ne tik finansinę ir ekonominę, bet dar labiau politinę. Dėl per daug sutelkto dėmesio tik į ekonomikos proble-mas Europos Sąjunga lieka tik bandymu, nors ir unikaliu, sukur-

ti naują demokratijos formą dėl labai kompleksiškos kultūrinės tapatybės.

Kad būtų galima tai padaryti, reikia pripažinti, jog gyvename pasikeitusiomis globaliomis sąlygomis: mūsų gamtos resursai yra išsekę, Europa nebėra stipri ekonomikos žaidėja kaip anksčiau – ekonominės jėgos jau kurį laiką pereina iš Vakarų ir Šiaurės į Rytus ir Pietus. Dar svarbesnė problema yra ekonominės ir dėl to socialinės

galios koncentracija į tarptautines korporacijas, kurios neturi pilietinės atsakomybės, kurios yra už pilietinės kontrolės ribų.

Dėl viso to esame valstybės (ne tik gerovės valstybės koncepci-jos) ir jos sugebėjimo valdyti socialinius santykius nuosmukio bei kartu vis akivaizdesnio įvairaus populizmo, nacionalizmo, rasizmo ir visų rūšių fundamentalizmo liudininkai. Dėl visų šių priežasčių piliečių suverenumas yra pavojuje ir daug Europos piliečių pra-

rado tikėjimą parlamentine demokratija – ji nesugeba atpažinti ir atstovauti jų poreikiams bei troškimams. Ši finansinė, politinė ir socialinė krizė yra mūsų visuomenių keitimosi pradžia. Kuria

kryptimi jis pasisuks Europoje, priklauso nuo mūsų – ar kartosime tas pačias istorijos klaidas, ar bandysime rasti naujus sprendimus. Kultūra ir kultūros organizacijos gali (ir turi) imtis reikšmingo vaidmens vadovaujant šiems pokyčiams tam, kad mes turėtume

galimybę Europą sukurti pagal naują žmonių visuomenės modelį,

27

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

pagrįstą visišku tvarumu. Tam padaryti Europai reikia naujos kultūros, naujų pasakojimų, naujų šalininkų.

Turint galvoje kontekstą, „Kultūros akcija Europoje“, apibūdinta kaip „politinė platforma menininkams ir kultūrai“, pristato strateginį pokytį: iš sektoriaus gynėjo į kultūros, kaip pagrindinės tvaraus vys-tymosi atramos, gynėjo, nuo atstovavimo „menams ir kultūrai Euro-

pos statybos blokams“ iki buvimo pilietinės visuomenės balsu už teisingą, tvarią ir demokratišką Europą, nuo „reagavimo instrumentų rinkinio“ suteikimo iki lyderystės, pagrįstos idėjomis, prisiėmimo,

tapimo kolektyvinių veiksmų katalizatoriumi ir tikslų nustatytoju.Kad tai padarytų, „Kultūros akcija Europoje“ keičia savo veiki-

mo būdus, kurių struktūra gali būti suprantama kaip viešojo trans-porto planas, augantis laikui bėgant. Šiame plane skirtingų spalvų

linijos žymi skirtingas tematines linijas: „Pėdsakai“ (miestų plėtra, paveldas ir naujasis paveldas, naudojimas ir panaudojimas iš nau-jo bei pan.), „Mokymasis“ (vaikų ir suaugusiųjų formalusis ir ne-

formalusis mokymas, profesinė raida, tyrimai ir pan.), „Piliečiai“ (prieinamumas ir dalyvavimas, atsakomybė ir laisvė, intelektinės nuosavybės prienamumas ir pan.), „Santykiai“ (išoriniai santykiai, tarpkultūriškumas, eksportas ir bendradarbiavimas bei pan.), „Ma-

tai“ (kultūra už gerovę, nauja metrika, matai ir rodikliai bei pan.): „Gerovė“ (darbas ir socialinė apsauga, mobilumas, sąžininga veikla ir pan.) ir „Europa“ (ES strategija, politika ir valdymas, įstatymų

viršenybė ir pan.). Kiekvienoje linijoje yra „stotelių“ – tai akci-jos, organizuotos skirtingų „Kultūros akcijos Europoje“ narių ar partnerių tam, kad suteiktų geresnes paslaugas piliečiams – kiekvie-na stotelė yra skirta skirtingiems keleiviams (tikslinėms grupėms).

Šie veiksmai yra įvairūs: debatai ir diskusijos, aktyvizmo skatinimas ir kampanijos, žinių kūrimas ir sklaida, bendravimas, mokymai, instituciniai santykiai ir t. t. Dar daugiau – kasmet būna svarbių

skirtingų įvykių, įskaitant specialiųjų stotelių susirinkti, persigru-puoti ir apibendrinti (pvz., metinės konferencijos ir visuotiniai su-sirinkimai) organizavimą.

2�

EMIN

A V

IŠN

IĆJūs ar bet kuri organizacija arba asmuo gali prisijungti stotelėse,

laiku pridėti papildomų stotelių, paskui galbūt norėsite imti vairuo-ti traukinį ar net pridėti naują liniją. Tai yra „viešasis transportas“, tiesiogiai priklausantis nuo narių veiksmų – narys tuo pat metu yra ir viešųjų paslaugų gavėjas, ir teikėjas. Toje struktūroje „Kultūros akcijos Europoje“ suteikia pagrindinį rėmą bendram paveikslui,

teminėms linijoms, konkretiems veiksmams, leidžia piliečiams nustatyti kultūros darbotvarkę visuomenėje, suteikia daugiametį veiksmų planą ir nustato etapus, koordinuoja visas operacijas bei

palengvina bendravimą.

VIETOJ IŠVADOSUžuot pateikusi ankstesnių išvadų santrumpą, verčiau pakvie-

siu visus kultūros darbuotojus susijungti, bendradarbiauti ir kurti tinklus tam, kad rastųsi didis menas, kad žmonės ir kultūros susitiktų, kad susitiktumėte su savo kolegomis, kad išmoktumėte dalytis tuo, ką žinote, kad viskas imtų keistis, ir dėl daugelio kitų priežasčių. Šiandien galvodama apie Europą tikiu, kad čia galime įžvelgti naują

galimybę plėtoti naujas „<...> kultūros reikšmes ir funkcijas, galų gale „gyvoji kultūra“, įsipynusi į kasdieninio gyvenimo ir bendra-vimo medžiagą <...>, iš tikrųjų postimperinė, postkolonijinė ir

postnacionalistinė kultūra duos kelią kūrybiškumo, tapatybės, tole-rancijos, darbo, bendradarbiavimo, tarpusavio priklausomybės ir so-lidarumo išraiškoms, kurias senoji (metropolijos) kultūra arba nus-lopino, arba išardė darydama paslaugą hierarchijoms, centriškumui,

vyravimui, išskyrimui, trinčiai, valymui ar net kitų naikinimui...“⁷.

29

STR

AT

EGIN

IS I

R T

AK

TIN

IS P

OŽ

IŪR

IS Į

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

Ą I

R T

INK

LŲ K

ŪR

IMĄ

EU

RO

POJE

■■■■■■■■■■■■1 http://www.cultureactioneurope.org2 http://www.clubture.org3 http://www.kulturpunkt.hr/ 4 Aljansas pakeitė pavadinimą iš „Nepriklausomos

kultūros ir jaunimo centro aljanso“ į „Aljansas „Operacija „Miestas“, kai užbaigė pirmąją misiją, t. y. kai užtikrino institucinę infrastruktūrą jau-nimo ir nepriklausomos kultūros veiklai (plačiau žr.: http://operacijagrad.net/)

5 Kroatiškai pogon turi kelias reikšmes: gamybos planas, vairavimas, veikimas ir pan. Plačiau žr.: http://www.upogoni.org/

6 http://cornersofeurope.org⁷ Katunarić in Weeda, Hanneloes, Corina Şuteu

ir Cas Smithuijsen, sud., The Arts, Politics and Change: Participative cultural policy-making in South East Europe, Amsterdam: European Cultural Foundation, ECUMEST Association, Boekmanstudies, 2005, p. 38.

30

31

KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO PROJEKTAI: PAMOKOS LAIKOTARPIUI IKI 2020 m.

J O R G E C E R V E I R A P I N T O

TARPTAUTINIS KULTŪRINIS BENDRADARBIAVIMAS, MOBILUMAS IR KULTŪROS POLITIKA

Daugiašalio mobilumo dinamika lėmė fundamentalius vyriausybių požiūrio į kultūrinį bendradarbiavimą apskritai ir į mainus tarp menininkų bei kitų kultūros profesionalų konkrečiai pokyčius. Politikos strategijos, įstatymų leidybos nuostatos bei programos ar

schemos, kurios remia mobilumą, yra peržiūrimos ir nustatomi nau-ji prioritetai, sujungiantys kultūrą su kitomis sritimis, pvz., turizmu, miestų atsinaujinimu ar ekonomikos plėtra per kultūros industrijas.

Dėl to pokyčiai visuomenėje ir politikoje veikia Europos kultūrinį bendradarbiavimą. Kai kurios iš šių tendencijų veda prie politikos ir oficialių nacionalinių vyriausybių bei jų kultūros institutų veiklos krypčių ir formų perorientavimo.

Viena vertus, svarba, teikiama dvišalėms kultūros programoms, ypač Europoje, yra sumenkusi. Viešasis finansavimas nukreipiamas į tarptautinius renginius, teminių metų ir jubiliejų minėjimus. Dau-

guma iš jų turi ryškų politinį atspalvį ar ryšių su „kultūriniu turiz-mu“. Kita vertus, platesnis kultūros apibrėžimas veikia kultūrinio bendradarbiavimo projektus. Tai poslinkis nuo tradiciškai finansuo-jamo vienašalių ar dvišalių menininkų ar meno projektų mainų.

32

NAUJI VEIKĖJAINevyriausybinės organizacijos, tinklai, fondai ar partnerystės (tarp jų su vietos bei regiono viešosiomis įstaigomis) vaidina vis labiau

dominuojantį kultūrinio bendradarbiavimo vaidmenį Europoje. Šie nauji veikėjai susiduria ar padeda įveikti įvairius iššūkius, įskai-tant resursų stygių, mobilumo kliūtis, informacijos ir galimybių

žinojimą, kalbos barjerus, mąstymo kliūtis bei stereotipus. Šiame kontekste jie surenka ir išplatina informaciją apie kultūrinio ben-dradarbiavimo galimybes, nustato potencialius partnerius, organi-zuoja mokymų dirbtuves, praneša apie sėkmingus bendradarbiavi-

mo procesus ir remia jungtinius festivalius bei parodas.

DAUGIAŠALIAI MAINAIES programos, ypač „Kultūra 2000“, buvo svarbus paramos šaltinis organizacijoms, kurios yra pasirengusios veikti išsiplėtusioje Euro-pos kultūros erdvėje. Nustatytos problemos labiau susijusios su

partnerysčių tvarumu.Viena problema yra nuoširdaus susidomėjimo tikru bendradar-

biavimu, arba dialogu, pagrįstų daugiašalių iššūkių stoka. Kai kurie veikėjai iš tiesų nėra pasiruošę tokiems iššūkiams kaip kalbos barje-ras ar vadybos pajėgumai.

Pernelyg dažnai pasitaiko „prievartinio bendradarbiavimo“ su užsienio partneriais, kurių ieškoma daugiausia ES resursams gauti,

kai neįmanoma jų gauti iš viešųjų įstaigų savo šalyse. Remiantis šiomis išvadomis, buvo įdiegta keletas veiklos krypčių:

1) sistemiškai žymėti ir analizuoti daugiašalio mobilumo Euro-poje tarp meno studentų, menininkų ir kitų su menu susijusių profesionalų, t. y. tarpininkų ar „vartininkų“, praktiką ir priežas-tis, ypatingą dėmesį skiriant besikuriančioms mobilumo tėkmės kryptims ir įvertinti europinių ir vis labiau – pasaulinių judėjimų

pažangą bei nesėkmes;

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

33

2) remtis surinktomis atvejų studijomis ir tyrimo konferencijų rezultatais siekiant geriau iliustruoti menininkų karjerų mobi-

lumo padarinius, įskaitant menininkus migrantus diasporos bendruomenėse, priimančių ar siunčiančių šalių strategijas ir inves-ticijas bei nomadinę ar virtualią protų apytaką;

3) išplėsti tiek analitinius, tiek empirinius tyrimus taip, kad būtų galima įvertinti daugiašalės kultūros vertybių ir meninių idėjų apytakos indėlį ne tik atsižvelgiant į trumpalaikį ekonominį poveikį bei poveikį kultūros įvairovei, bet taip pat ir a) Europos meno

sukurtų „nematerialiųjų vertybių“ išteklių augimui bei b) konku-renciniam Europos kultūros industrijų pranašumui pasaulinės pre-kybos arenoje.

PROBLEMŲ IDENTIFIKAVIMAS IR JAS GRINDŽIANTYS VEIKSNIAI

Europos Komisija, rengdama „Kūrybingos Europos“ programą, identifikavo keturis bendrus sunkumus, su kuriais susiduria kultūros

bei kūrybos sritys. Į juos reikia atkreipti dėmesį skiriant finansavimą šių sričių programoms:

1) fragmetiškas rinkos kontekstas;2) globalizacijos poveikis ir perėjimas prie skaitmeninių techno-

logijų;3) palyginamų duomenų stoka;4) sunkumai gaunant finansavimą.

Šių problemų prigimtis yra daugiašalė ir jai reikia tikslinio dėmesio Europos mastu. Visais keturiais atvejais šių problemų sprendimas europiniu lygiu – be veiksmų, kurių imtasi nacionaliniu

ir regioniniu lygiu, – prisidės prie kultūrinės ir kalbinės įvairovės ir optimizuos šio sektoriaus potencialą prisidėti prie darbo vietų sukūrimo, plėtros ir socialinės įtraukties.

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

34

PROBLEMA NR. 1: itin fragmentuota kultūros darbų rinka lemia nepakankamai optimalią kultūros darbų cirkuliaciją ir ribotą pasirinkimą var-

totojams

Pirmasis sunkumas yra susijęs su itin fragmentuota kultūros darbų rinka, kilusia daugiausia iš Europos kultūrinės ir kalbinės įvairovės, o tai lemia, kad šios sritys yra iš esmės suskaidytos pagal nacionali-

nes bei kalbines perskyras ir stokoja kritinės masės. Viena vertus, šis fragmentiškumas yra sunkumas, bet kita vertus, tiek, kiek jis yra neišvengiamas kultūrinės ir kalbinės įvairovės padarinys, ES yra įsipareigojusi jį saugoti ir skatinti.

Tačiau vienas iš fragmentiškumo padarinių, į kurį reikia žvelgti ES lygmeniu, yra faktas, kad jis veda prie ribotos ir nepakankamai optimalios darbų cirkuliacijos, menininkų mobilumo ir geografinių

netolygumų. Tad kultūros veikėjams (tiek ne pelno siekiančioms organizacijoms, tiek verslo įmonėms) reikia veikti kuo įvairiau, kad būtų užmegzti nauji kontaktai, tobulinantys profesinius įgūdžius ir karjeros galimybes, pasiektos naujos ar platesnės audi-

torijos ar rinkos bei pailgėtų turų, spektaklių ir parodų laikas, o tai padėtų padengti išlaidas. Panašiai ir mobilumas dažnai yra es-minis menininkų karjerai, nes daugelis yra linkę atlikti palyginti

neilgus projektinius darbus, tai atsispindi aukštas atipinio nedarbo lygis šioje sferoje. Kai kuriems specialistams tai tiesiog nuolatinis jų darbo bruožas (cirko ar gatvės artistams, klasikinės muzikos ir ope-ros atlikėjams), kitiems tai – dažnas jų darbo bruožas (pvz., laisvai

samdomiems profesionalams, ypač tokiose srityse kaip šokis, eks-perimentinis menas ar popmuzika).

Žemas ne nacionalinių europinių darbų cirkuliacijos lygis riboja vartotojo pasirinkimą ir Europos muzikos, literatūros, dailės ir pa-veldo prieinamumą. Naujas populiariosios kultūros vartojimo Euro-pos šalyse tyrimas paliudijo, kad ne britiškų ir ne nacionalinių darbų cirkuliacija Europoje yra ribota, akivaizdi pirmenybė yra teikiama

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

35

vietinei ir anglų bei amerikiečių populiariajai kultūrai. Prelimina-rus dabartinės programos „Kultūra“ įvertinimas ir Žaliosios knygos

duomenys rodo, kad didžiausia kliūtis mobilumui yra finansinė.

PROBLEMA NR. 2: globalizacijos ir perėjimo prie skaitmeninių technologijų povei-kis kultūros sektoriui ir sektoriaus poreikis sugebėti prisitaikyti

prie šių iššūkių

Antrasis sunkumas yra susijęs su globalizacijos poveikiu ir skait-menizacija. Tam tikrose kultūros ir kūrybos srityse (pvz., muzika, literatūra, dailė) atsiranda tendencija – didelę pasaulinio pardavi-mo dalį apima tik nedaug pagrindinių žaidėjų. Augantis tiekimo

koncentravimas kelia pavojų kultūrinei ir kalbinei įvairovei, nes ri-boja smulkių nepriklausomų žaidėjų patekimą į tarptautinę rinką ir galimybę pasiekti platesnę Europos visuomenę.

Iš dalies taip yra dėl internetinių praktinių programų plėtros išlaidų, taip pat dėl to, kad IRT (informacinių ir ryšių technologijų – vert.) tiekėjai pirmenybę teikia deryboms su ribotu skaičiumi didelių kompanijų (pvz., muzikos, leidybos ir mažmeninės knygų

prekybos sričių). Vis dėlto tokiose srityse kaip literatūra, muzika, teatras, dailė smulkūs nepriklausomi operatoriai dažnai yra atsidavę puoselėti originalų talentą ir reklamuotis tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu.

Reakcijos į Žaliąją knygą išryškina poreikį kurti naujus verslo mo-delius ir skatinti augimo potencialą naudojantis skaitmeninėmis te-chnologijomis bei mokymąsi iš kolegų įgyjant būtinų naujų įgūdžių.

Tyrimas „Kultūros ir kūrybinių industrijų verslumo aspektas“ atkrei-pia dėmesį, kad perėjimas prie skaitmeninių technologijų ne tik veikia verslo modelius, kuriuos kompanijoms reikia plėtoti tam, kad prisitaikytų prie besikeičiančių vartotojų reikalavimų, bet ir reikalau-

ja jas būti pakankamai lanksčias bei budrias atsižvelgiant į naujausius

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

36

pokyčius ir galimybes. Tai ypač sudėtinga mažoms įmonėms. Tyri-mas rodo, kad 81 proc. šių įmonių turi mažiau negu 10 darbuotojų, o

60 proc. sektoriaus įmonių turi 1–3 darbuotojus. Šios mikroįmonės yra smarkiai priklausomos nuo originalių darbų pardavimo ir per-pardavimo teisių. Tačiau perėjimas prie skaitmeninių technologijų šias kompanijas vis labiau apsunkina kontroliuoti savo teises ir

apmokėjimo kontrolę. Tad, be teisinės apsaugos, reikia lengvai priei-namos informacijos apie būdus, kaip užtikrinti apmokėjimą, kai saugomus darbus naudoja kiti, kad augtų investicijos į menininkus

ir kūrybą, būtų skatinamas užimtumas. Tyrimas pateikia pavyzdį vaidmens, kurį tarptautiniai tinklai gali vaidinti teikdami patari-mus ir paslaugas mažoms kompanijoms, kad apsaugotų jų teises ir paskatintų jų uždarbio potencialą.

Tokie tinklai gali reaguoti į daugelį iššūkių, atsirandančių dėl perėjimo prie skaitmeninių technologijų, kurios lemia paradig-mos pokyčius, turi didžiuli poveikį tam, kaip kultūros prekės yra

gaminamos, valdomos, platinamos, prieinamos, naudojamos ir mo-netizuojamos keičiant projektų vertę, kuri buvo įsigalėjusi analogų eroje. Viena vertus, tai įveda naujų galimybių kartais santykinai pi-giai gerokai išplėsti auditoriją, naujų būdų bendrauti su publika ir

švietimo sistemos privalumų. Kita vertus, tai iš sektoriaus reikalauja visiškai naujų verslo modelių ir pajamų šaltinių, kartais tai būna išlikimo klausimas, kartais – galimybių optimizavimas.

Trumpai tariant, šiam sektoriui viendimensę tendenciją – rūpintis „tiekėjo“ priėjimu prie objekto / darbo / kolekcijos – reikės keisti labiau daugiadimense, orientuota į procesą, sutelkta į publiką / naudotoją / vartotoją, bei sukurti jiems autentiškumo

ir išgyvenimų patirtį. Tai reiškia, kad ateityje kultūros produkci-ja turės kreipti daugiau dėmesio į paklausos aspektus, pavyzdžiui, būti interaktyvesnė, labiau įtraukti esamą ir potencialią publiką

į kūrybinį procesą – tiek pradedant, tiek baigiant. Tai taip pat reikalauja naujų iniciatyvų publikai suburti pasitelkus augančio kultūrinio ir medijų raštingumo įgūdžius.

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

37

Naujausia dalyvavimo kultūroje statistika rodo didelį potencialą šiai sričiai augti, ypač tarp mažiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas

gaunančių žmonių. Ji taip pat atskleidžia, kad kai žmonės leidžia pinigus kultūrai, jų vartojimo įpročiai yra stabilūs, linkstama tau-pyti pirmiausia kitose srityse.

Šis pokytis ir nuolat besivystančios technologijos visoje Euro-poje reikalauja iš daugelio kultūros ir kūrybos sričių didžiulių korekcijų bei naujų praktinių įgūdžių, kurie dabar yra labai ribo-ti ir išsklaidyti, jeigu kalbame apie tai, kaip reikia reklamuoti

kultūros darbus ir bendrauti su naujomis auditorijomis skaitmeni-niame amžiuje. Jis reikalauja tokių naujų kompetencijų kaip nauji verslo modeliai ir pajamų šaltinių supratimas, įskaitant rinkodaros ir publikos formavimo įgūdžius, naujus praktinius informacinių

ir ryšių technologijų (IRT) įgūdžius bei didesnio tokių klausimų kaip autoriaus teisės išmanymo. Taip pat reikia, kad kultūros srity-je būtų mąstoma apie naujų strateginių partnerysčių tipų su ope-

ratoriais skirtinguose sektoriuose plėtrą, pavyzdžiui, naujas viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes su IRT, mažmeninės prekybos tinklais, žiniasklaida.

Žinoma, inovatyvių praktikų atsiranda kai kuriose ES šalyse narėse, bet pažanga yra lėta ir nenuosekli, o praktiniai įgūdžiai viso-je Europoje yra nevienodi ir fragmentiški. Sektorius gautų naudos iš tinklų kūrimo, apsikeitimo turima praktika ir mokymosi iš kolegų,

tai paspartintų pažangą ir padėtų kurti dideles ekonomines rinkas pritraukiant specialistų iš kitų Europos šalių.

PROBLEMA NR. 3: duomenų stygius įrodymais pagrįstai strategijai formuoti, kad op-timizuotume kultūros strategijas europiniu ir nacionaliniu lygiu

Trečiasis sunkumas yra palyginamų europinio ir nacionalinio ly-gio duomenų apie kultūros sektorių stygius. Tai plačiai pripažįsta

kultūrininkai ir pabrėžia daugelis tyrimų.

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

3�

Duomenų mobilumo poreikis buvo išskirtas Atviro koordinaci-jos metodo (AKM) menininkų mobilumo ir kultūros profesionalų

ekspertų grupės 2010 metų rekomendacijose. Panašiai AKM siner-gijos ir švietimo grupė pabrėžė lyginamosios analizės poreikį meno ir švietimo sirtyse.

Duomenų stygius daro poveikį koordinuojant Europos strategiją, o tai galėtų būti naudingas postūmis nacionalinės strategijos plėtrai ir sisteminiams pokyčiams, nedaug kainuotų ES biudžetui ir visiškai nepriklausytų nuo subsidiarumo principo.

Strateginis bendradarbiavimas (pavyzdžiui, per AKM) yra veiks-mingiausias, kai grindžiamas stipria įrodymų baze ir jautriais duomenų rinkimo įrankiais. Šiuo metu stokojama bendro meto-dologinio pagrindo ir apibrėžimų, taip pat ir tokiems jungtinių

metodologinių rėmų kultūrinę statistiką apimantiems duomenims kaip KKS (kultūros ir kūrybinis sektorius – vert.), viešųjų ir privačiųjų išlaidų kultūra, rinkos duomenys, dalyvavimas kultūroje, socialinis

kultūros poveikis.Kadangi poreikis susijęs su duomenų iš skirtingų šalių lyginimu,

tyrimai turi būti remiami europiniu lygiu.

KKS SUNKUMAI GAUNANT FINANSAVIMĄ

Ketvirtasis iššūkis yra susijęs su sunkumais, su kuriais susiduria smulkios ir vidutinės (SVĮ) kultūros ir kūrybos įmonės, ieškodamos

finansavimo. Nors su šiuo sunkumu susiduria apskritai SVĮ, mažų kultūros ir kūrybos įmonių padėtis yra žymiai sunkesnė.

Pirmiausia taip yra dėl neapibrėžiamos turto, pvz., autorinės teisės, vertės, kuri dažniausiai neatsispindi apskaitoje (kitaip nei patentai). Antra, kitaip negu dauguma industrinių produktų, KKS produktai dažniausiai nėra gaminami masiškai. Kiekviena knyga, opera, pjesė, filmas, vaizdo žaidimas gali būti laikomi unikaliu pro-

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

39

totipu ir darbo grupės dažnai būna pagrįstos projektu, o investicijos dažnai turi būti ilgalaikės, kad taptų pelningos. Trečia, kūrėjai nėra

pasiruošę priimti investicijų šioje srityje, tai reiškia, kad kultūros ir kūrybos srities verslininkams dažnai trūksta verslo įgūdžių prista-tyti savo projektus finansinėms institucijoms. Tai patvirtina tyrimas „Kultūros ir kūrybinių industrijų verslumo aspektas“.

Ši situacija lemia, kad finansinės institucijos dažnai nesupranta rizikos pobūdžio, susijusio su šiuo sektoriumi, jo specifinių bruožų ir todėl nėra pasiruošusios investuoti į reikalingų kompetencijų

ugdymą. Dėl to esama esminių sunkumų šioms mažoms, pakanka-mo kapitalo neturinčioms įmonėms finansuoti savo veiklą, augimą ir išlaikyti konkurencingumą. KKS finansinių instrumentų po-veikio įvertinimas rodo, kad šioms VMĮ trūksta maždaug 2,8–4,8

milijardų eurų finansavimo. Problema vienose šalyse narėse yra aštresnė nei kitose todėl, kad finansinių institucijų erudicijos dis-balansas, kai gerosios praktikos pavyzdžiai matomi tik nedaugelyje

šalių, yra itin ryškus.Sunkumai gaunant finansavimą yra problema, kurios visiškai ne-

pajudina dabartinė programa, ir preliminarus įvertinimas rodo, jog dalyvavo vos kelios privačios įmonės, išskyrus literatūros vertimo

sritį, kuri skirta būtent leidykloms. Priežastys nėra visiškai aiškios, bet labai tikėtina, kad jos susijusios su tikslų, kurie gali neturėti greito atsako, formulavimu, taip pat ir subsidijų, kurios neturi kurti

pelno, poreikiu ir, galiausiai, daugeliu atveju – su poreikiu susirasti užsienio partnerį. Leidybos ir populiariosios muzikos sektoriai la-biausiai išsiskiria kaip besivienijantys dėl paramos, kuri yra labiau pritaikyta jų verslui.

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

40

KAIP GALIME PANAUDOTI ŠIAS ŽINIAS KULTŪROS OPERATORIŲ DARBUI PAGERINTI?

Kad būtų aiškesnė naujos „Kūrybingos Europos“ programos in-tervencijos logika, schemoje pavaizduotos tarpusavio sąsajos tarp

apibrėžtų poreikių, specifinių tikslų, parodyti rezultatai, kurių tiki-masi, ir galimų veiksmų pavyzdžiai.

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

Parama tarptautiniams turams, renginiams,

parodoms Vertimas ir reklaminė

pagalbaPublikos formavimo

veikla

Įgyti kontekstą, sektorių, produkcijos ir sąnaudų duomenis iš vidinių ir

išorinių šaltinių (EAO, „Eurostat“,

EACEA ir pan.)

1. Rinkos

fragmentacija

2. Finansinės galimybės

3. Globalizacijos ir skaitmenizacijos

poveikis

4. Duomenų

prieinamumas

Parama operatorių gebėjimui dirbti

tarptautiniu mastu

Padėti apytakai ir pasiekti naujas

auditorijas

Parama strategijai ir įrodymais pagrįstas

strategijos formavimas

Įveiktini sunkumai ir poreikiai

Kai kurie tikėtini rezultatai

Galimų veiksmų pavyzdžiai

Specifiniai tikslai

Išaugęs gebėjimas dirbti tarptautiniu mastu

Stipresni tarptautiniai tinklai ir platformos

Didesnio masto rinkosPadidėjusi BVP dalis ir darbo vietų skaičius / sisteminis padarinys

Stipresnė finansinė struktūra

Daugiau privačių finansavimo šaltinių

Pagerėjęs pasiruošimas investicijoms

Galima koncentracija ir vertikali integracija

Geresnis kultūros prieinamumas

Padidėjęs tarptautinis našumas / prisitaikymas prie skaitmenizacijos; nauji pajamų šaltiniai

kultūros sritims Pagerėjęs tarptautinis

bendradarbiavimas, mo-bilumas ir cirkuliacija

Palyginami duomenys stebėti ir vertinti

Padidėjęs viešųjųstrategijų ir veiksmų

efektyvumas bei veiksmingumas,

įvertinimas ir poveikio apskaičiavimas

Parama įgūdžiams pager-inti ir praktinė

prisitaikymo prie skaitmeninių technologijų

patirtis, naujų publikos kūrimo būdų ir verslo

modelių bandymas ir pan.

Nauji finansiniai instrumentai

Specifiniai verslo vadybos ir finansų

mokymaiSinergija ir MVĮ strategija

41

Norėčiau sustoti ties mobilumo ir bendradarbiavimo Europoje as-pektu.

MOBILUMO APIBRĖŽIMAS„ERICarts“ instituto studija (2008 m.) mobilumą apibūdina ne

tiesiog kaip kartkartinių savo šalies ribų peržengimą, kuris gali būti naudingas įgyjant profesinės patirties, reikalingos karjeros pažangai ir meninio tobulėjimo siekiams, bet labiau kaip integralią

menininkų bei kitų kultūros profesionalų darbinio gyvenimo dalį. Studija dėmesį telkia į individo mobilumą, bet tiria mobilumą ir kaip meno organizacijų kilnojimąsi.

Pirmiausia galima išskirti tris profesionalų grupes. Pirmieji yra tie, kurie siekia tapti mobilūs ir kuriems mobilumo modeliai gali būti ypač svarbūs. Mobilumas gali būti jų laisvas pasirinkimas, t. y. padėti pasisemti naujo įkvėpimo ir pasiekti profesinius siekius, bet

kartu tai gali būti ir profesinio išlikimo reikalas. Pastaruoju atveju mobilumas dažnai susijęs su (valstybės) fondų ir infrastruktūros aprūpinimu, įskaitant paskatas plėsti vietinę rinką.

Šiuos profesionalus, kurie yra mobilūs ar kuriems mobilumas yra dėsninga jų darbinio gyvenimo dalis, dažnai jaudina klausimai, kaip įveikti „popierizmą“ ar kitas kliūtis, kurias kelia socialinės, mokesčių, o trečiųjų šalių piliečiams – vizų taisyklės.

Kai kurie menininkai nejaučia primygtinio mobilumo peržengti savo šalies sienų (pvz., menininkai, gyvenantys miestuose, kur verda kultūrinis gyvenimas, arba regioninių meno institucijų darbuotojai), ypač jeigu dėl to reikėtų išsiskirti su šeimomis ar draugais arba išmokti

naują kalbą. Suteikti protingos motyvacijos, kuri paskatintų peržengti savo šalies ribas, galėtų būti svarbiausia kultūros politikos užduotis.

Nėra patikimų ir palyginamų duomenų, kurie suteiktų aiškų šių skirtingų grupių dydžio, faktinių mobilumo srautų ar potencialių mobilumo poreikių vaizdą. Todėl būtina stengtis, kad atsirastų empirinių apžvalgų ir kitų tyrimų ES lygiu.

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

42

REKOMENDACIJOS: LABIAU SUBALANSUOTŲ IR VAISINGESNIŲ KULTŪROS MOBILUMO PROGRAMŲ LINK

1. Priimti požiūrį į mobilumą kaip vystymąsi.Tyrimas rekomenduoja išsaugoti dalyvių ir finansavimo šaltinių įvairovę

dėl kultūros mobilumo. Jis taip pat ragina priimti vystymosi nuostatą, kuri mobilumą laiko ne tiesiog ad hoc veikla ar vienkartine patirtimi, bet ilgalaike investicija į procesą, vedantį prie konkrečių rezultatų (ne produkcijos) per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, per karjeros laiką.

Išskirti penki pagrindiniai blokai ar atramos, kuriais ši vystymosi nuostata galėtų būti grindžiama: protas, tyrimai, ištekliai, teisingumas ir tvarumas. Trumpai tariant, menininkams ir kultūros specialistams

reikia proto, o ne tik informacijos, išsiaiškinti, kokios jų galimybės su kolegomis iš kitų šalių, ištirti kūrybos procesą ir užmegzti pro-duktyvius ryšius, bet tai priklauso nuo finansinių ir žmogiškųjų išteklių prieinamumo ir tinkamų gebėjimų dalyvauti mobilumo

programoje bei nuo teisingumo ieškant mobilumo galimybių. Pa-galiau produktyvus dalyvavimas tarptautiniu mastu dažnai turi būti tvarus, kad būtų veiksmingas ilgą laiką – vienkartinėmis dotacijo-

mis sunku pasiekti tvarumą ar išliekamąją vertę. Žemiau pateikiami siūlymai yra suformuluoti remiantis penkio-

mis atramomis ir skirti Europos Sąjungai, taip pat vyriausybėms, vietos organams, NVO ir mokslinių tyrimų bendruomenei ES šalyje

narėje ar šalyje kandidatėje.2. Pritaikyti kultūrų įvairovės matmenį visai mobilumo

programų ir dotacijų misijai ir veiklai.Mobilumą skatinantys organai ir organizacijos galėtų:a) atpažinti socialinius ir kultūrinius skirtumus per labiau tiksli-

nes priemones, kad suteiktume galią tiems, kurie nori tapto mobilūs. Tokia veikla gali paskatinti tikrąjį dialogą;

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

43

b) dirbti tam, kad užtikrintų atvirą mąstyseną, kuri padeda vertin-ti įvairias patirtis ir kultūrines raiškas, puoselėjamas per meninę ir

mokomąją veiklą. Kultūra gali skatinti smalsumą ir sukelti empatiją, taip pat suteikti pagrindinių žinių apie kitas kultūras ir kaimynus;

c) vystyti jungtines programas ir projektus, gerinančius kalbinius gebėjimus, reikalingus tarptautiniam bendradarbiavimui ir bendrai

produkcijai, ypač pasienio regionų. Čia galėtų būti įtraukta ne tik švietimo ir panašių institucijų, bet viso kultūros sektoriaus veikla.

3. Vykdyti mobilumo programas ir schemas, palaikančias pro-duktyvias mobilumo patirtis.

Mobilumo finansuotojai galėtų:a) suteikti gyvenamąsias vietas ir paramą kelionei su adekvačiu

finansavimu, kad padaugėtų atvykstančių menininkų ir kultūros veikėjų iš skirtingų Europos dalių ir viso pasaulio;

b) teikti pirmenybę puoselėti individualią profesinę pažangą, ugdyti sugebėjimus per intelektinius susitikimus, menines ino-

vacijas, tarptautinius kūrybinius įsipareigojimus be primestų įgaliojimų;

c) pasiūlyti papildomą pagalbą, kuri galėtų padėti optimizuo-ti mobilumo patirtis, profesionalams suteikdama laiko ir resursų

įsitraukti į dialogą su vietos bendruomene, bendrauti su kitais me-nininkais ir kultūros profesionalais, ruošti seminarus ar galimybes mokyti ir t. t.;

d) remti tiesioginius, produktyvius susitikimus ir kultūros profesionalų iš visų Europos dalių, įtraukiant šalis nares ir šalis kan-didates, projektų iniciatyvas;

e) taikytis į tipines, t. y. nedidelio masto, meno institucijas ar or-ganizacijas ir kultūrinės industrijos kompanijas, suteikti joms gali-mybes dalyvauti kuriant bendrą tarptautinę produkciją;

f) skatinti mobilumo proceso tvarumą, tinklų ir paveldo kūri-mą, pavyzdžiui, tęstiniu finansavimu, poprodukciniu finansavi-mu ir pagalba platinant. Taip pat galima diskutuoti apie kultūros profesionalų seminarus, skirtus dalytis mobilumo patirtimi su ko-

KU

LTŪ

RIN

IO B

END

RA

DA

RB

IAV

IMO

PR

OJE

KT

AI:

PA

MO

KO

S LA

IKO

TA

RPI

UI

IKI

2020

m.

44

legomis, nes vertingos kompetencijos dažnai negrįžta į sektorių; su-formuoti vertinimo procesą, skirtą rezultatams (poveikiui) labiau

negu mobilumo schemų našumui vertinti;g) suteikti papildomą paramą tarpininkams, kaip pagalbiniams

veikėjams, suteikiantiems „intelektą“ (patarimai, konsultacijos ir t. t.), reikalingą tarpvalstybinio mobilumo veiksmingumui pagerinti.

4. Peržiūrėti kultūrinę diplomatiją ir tarptautines kultūrinio bendradarbiavimo programas.

Europos kultūrinė erdvė yra ir bendra, ir įvairi. Kai kultūros pro-fesionalai, pvz., nacionalinių kultūros institutų atstovai, siunčiami į užsienį dalyvauti renginiuose ar programose, į juos dažnai žiūrima kaip į konkrečios šalies ambasadorius. Tačiau publika kitose pasau-lio vietose dažnai į juos žiūri kaip į europiečius, paveiktus Europos

kultūrinės įvairovės. Atsižvelgdamos į tai vyriausybės ar bendradar-biavimo agentūros ir ES organai galėtų:

a) pagausinti jungtinės europinės veiklos per nacionalinius kultūros institutus ir kitus kultūros diplomatijos veikėjus už Euro-pos ribų, tai galėtų reikšti egzistuojančių bendradarbiavimo formų išplėtimą, pvz., EUNIC (Europos Sąjungos nacionaliniai kultūros ins-titutai – vert.) tinkle, ar bendradarbiavimą su tokiais tarptautiniais

organais kaip Azijos ir Europos fondas, kuriam priklauso ES šalys. Panašios bendradarbiavimo iniciatyvos galėtų būti sukurtos kituose pasaulio regionuose – Afrikoje ir Pietų ar Centrinėje Amerikoje;

b) skatinti tarpregioninius organus pradėti kultūrinio mobilumo programas, kur jų šiuo metu nėra, ir stiprinti bendradarbiavimą tarp įvairių didesnių regionų Europoje.

JOR

GE

CER

VEI

RA

PIN

TO

45

46

47

TARPKULTŪRINIO BENDRAVIMO PROCESO YPATUMAI TARPTAUTINIŲ PROJEKTŲ METU. NUO „MES IR JIE“ LINK „MES + JIE“A R T Ū R A S D E L T U V A

Tarptautinis, tarpkultūrinis bendradarbiavimas neišvengiamai susijęs su begale emocijų. Nesvarbu, kokį tarptautinį projektą vykdytume, nuolatos susidursime su įtemptomis emocijomis. Nė viena teorija nepadeda išvengti tam tikrų neigiamų išgyvenimų, bet padeda pasiruošti išmokti reaguoti ir priimti esamą situaciją.

Kartais šios emocijos yra kaip tik teigiamos, gražios, susijusios su bendrumo, solidarumo, pagalbos išgyvenimu, ypač kai pasiekiame draugiškus ir šiltus tarpusavio santykius. Tačiau reikia daug įdirbio,

norint užmegzti draugišką ir neformalų bendradarbiavimą. Dažnai į tarptautinius projektus patenkame kaip atstovai, bet tu-

rime bendrauti kaip bičiuliai, kad pasiektume rezultatą, kuris yra tarsi mūsų santykių kokybės išraiška. Tai, ką sukuriame objektyviai,

pvz., renginys, edukacinė programa, koncertas, yra išdava to, kas įvyko tarp mūsų organizatorių komandos, bent jau emociškai. Emocinis produkto atspalvis dažniausiai ir priklauso nuo to, kas įvyko tarp mūsų žmonių.

Daug kas priklauso ir nuo komandos subūrimo. Nusprendus dir-bti kartu labai dažnai kyla noras susigrąžinti ar turėti stiprų vadą. Šis noras iracionalus ir visiškai nereikalingas. Savotiškai norime grįžti iki instruktuojamų darbuotojų, užuot dirbę kartu. Ne tiek svarbu susikoncentruoti į tobulą produktą, bet į norą dirbti kartu. Tikslas yra išmokti judėti kaitoje, kad būtų įmanoma pasiekti tam tikrą efektyvumo lygį.

4�

Tiesa, pripratus prie komandinio darbo siekiama vengti konfliktinių situacijų ir aštrių kampų. Svarbu juos taip pat aiškintis,

kitaip nebus sklandaus darbo. Reikia mokėti kalbėtis apie aštrius kampus. Abipusis supratimas yra bendrų pastangų produktas, bet visuomet lieka grėsmė „perdegti“, net jei iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai. Žmonių nereikia motyvuoti – juos reikia mokyti dirbti kartu ir juos prižiūrėti. Po sėkmingo darbo tarptautinėje ko-mandoje reikia mokėti išsiskirstyti, o ne pradėti tik dirbti dėl paties darbo, o ne dėl reikalingo rezultato.

KULTŪRINIS JAUTRUMASPagal Miltoną J. Bennettą, pirmoji bendradarbiavimo tarpkultūrinėje aplinkoje stadija yra neigimas – daugiau nėra tokių žmonių kaip aš. Paskui – atsiskyrimas ir kontakto vengimas. Antras etapas yra gynyba – agresija, pasipriešinimas, teigimas, kad „taip

(kitokių žmonių, kitokių požiūrių) būti negali“. Čia norisi arba bėgti, arba viską perorganizuoti pagal save, viskas priklauso nuo to, ar save pervertini, ar nuvertini.

Jei vis dėlto nepasitraukiu iš įtampą keliančio santykio su kitos kultūros žmonėmis, juos priimu, nors vis dar save labai tapatinu su savo kultūra ir nenoriu toli nuo jos pabėgti. Tada pradedu ieškoti panašumų ir tą skirtumą tarp savęs ir užsieniečių sumažinti. Yra

šansų persilaužti į etnoreliatyvią stadiją – kai esi atviras visokiems skirtumams ir stengiesi suprasti, aktyviai sieki to supratimo ir sten-giesi būti priimtas. Ne tik priimti tą faktą, bet ir mokaisi jį suprasti.

Nuo to bandymo suprasti „kodėl?“ einama taip:1) atpažinti kitoniškumą;2) suprasti kitoniškumo logiką;3) sugebėti pasirinkti nuo to nesijaučiant blogiau ar kito

neverčiant jaustis nepatogiai.Deja, šį procesą reikia pereiti visuomet, kai pradedama dirbti

su nauja tarptautine komanda. Teorijos žinojimas nieko nele-

AR

TŪ

RA

S D

ELT

UV

A

49

mia ir visuomet vėl reikia mokytis dirbti su naujais ir kitokiais žmonėmis.

Metodinis pasiūlymas – kartkartėmis pasikalbėkite apie tai, kaip sekasi bendrauti ar susitarti kolektyve, kas padeda ir kas trukdo.

Atpažindami, kas vyksta, esame skatinami keistis. Taip pat labai svarbu turėti teigiamų emocijų „banką“ – ar yra vietos pramogai,

net jeigu visas darbas ir vyksta sklandžiai?

TA

RPK

ULT

ŪR

INIO

BEN

DR

AV

IMO

PR

OC

ESO

YPA

TU

MA

I T

AR

PTA

UT

INIŲ

PR

OJE

KT

Ų M

ETU

. N

UO

„M

ES I

R J

IE“

LIN

K „

MES

+ J

IE“

50

51

TARPTAUTINĖS PARTNERYSTĖS KAUNO BIENALĖJE: KO IŠMOKOME VEIKDAMI KARTU IR KĄ SUNKU IŠSAKYTI NUOSEKLIAIS PATARIMAISV I R G I N I J A V I T K I E N Ė

Kauno bienalė, 2006–2012 metais organizuota Kauno dailininkų paramos fondo, du kartus yra dalyvavusi Europos Komisijos programoje „Kultūra 2007–2013“ kaip paraiškos teikėja ir pa-grindinė organizatorė. 2007–2008 metais vykdėme 6-osios Kau-no bienalės programą⁸ TEXTILE’07 kartu su italų ir airių partne-

riais („Arte&Arte“ asociacija, rengiančia kasmetines tarptautines tekstilės miniparodas Como mieste, ir organizacija „CityArts Dublin“, veikiančia dėl viešųjų erdvių meno sklaidos). 2011–2012

metais įgyvendinome Kauno bienalės programą⁹ TEKSTILĖ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN su partneriais iš Estijos (Estijos dailininkų sąjunga), Vokietijos (Europos tekstilės tinklas), Portu-galijos (menininkų kooperatyvas „Ideias Emergentes“) ir Lietu-

vos (Kauno šokio teatras „Aura“). Taip pat du kartus dalyvavome Europos Komisijos finansuojamuose projektuose ne kaip pagrindi-niai organizatoriai, o kaip partneriai: 2009–2011 metais socialinės

srities tarptautinio solidarumo programoje „Pusrutuliai“ (organi-zatoriai: „Frères des Hommes“, Prancūzija, partneriai iš Airijos, Ispanijos, Italijos, Estijos ir Lietuvos), o šiuo metu dalyvaujame programos „Kultūra“ tyrimų projekte „Miesto tyrimai: viešumo

patirtys“, Lietuvoje ir Kaune žinomu kaip „Draugiškos zonos“ arba „Šančių projetas“1⁰, kartu su organizatoriais „Blue Drum“ iš Airijos ir partneriais iš Nyderlandų bei Didžiosios Britanijos. Tad

mūsų menkutės organizacijos (nuolatos dirba vienas administrato-

52

rius ir iš dalies – finansininkas) patirtis europinio lygio projektuose yra išties nemenka. Čia išvardyti užsienio partneriai yra tik tie, su

kuriais projekto vykdymo metu buvome pasirašę rimtas bendradar-biavimo ir atsiskaitomybės sutartis, bet aktyvių užsienio partnerių turime arti dvidešimties.

Šiais metais (2013 m.) Kauno bienalė, pavadinimu UNITEKSTAS, bus rengiama devintąjį kartą. Renginio pradžia siekia 1997-uosius, kai pagrindiniai projekto užsienio partneriai buvo Latvijos ir Estijos meno organizacijos (akademijos, dailininkų asociacijos). Peržvelgus

paskutiniojo renginio partnerių sąrašą, kuriame 33 pozicijos, pati nudžiugau, kad jame reikšmingą vietą užima ir tos pačios organi-zacijos iš minėtų kaimyninių šalių. Neliūdina ir tai, kad kai kurios partnerystės trunka vos vienus kitus metus: juk organizacijų veikla

vystosi, kinta, projektų pobūdžiai ima skirtis ir bendras veiklas keičia tik likęs šiltas kontaktas ir (idealiu atveju) galimybė bet kada atnaujinti buvusį bendradarbiavimą.

Nuo 2007-ųjų, kai aktyviai dalyvaujame Europos Sąjungos partnerysčių projektuose, su partneriais kartu teko patirti ne vieną iššūkį. Per Europą nuvilnijo ekonomikos pakilimo (vadinamo-jo burbulo) laikotarpis ir po jo – krizė, kurios bangos, kai kurias

Europos šalis pasiekusios dar visai neseniai, sukėlė nemažai įtampos kultūros sektoriuje. Daugumai iš mūsų partnerių (ypač italams, portugalams, airiams) pastaraisiais metais mažintas finansavimas

dėl krizių, apėmusių šalį. Mūsų pačių organizacijos finansinis ne-stabilumas (gauname finansavimą kas dvejus metus, ne fiksuotą, o iki einamųjų metų kovo „nežinomo dydžio“) ne mažina, o didina įtampą, kylančią dėl būtino papildomo finansavimo stabilumo.

Tačiau, kaip rodo patirtis, kažkodėl nesustojame pusiaukelėje ir su kiekvienu nauju europinio lygmens projektu siekiame didesnių kultūros plėtros uždavinių bei ieškome kuo įvairesnių partnerystės

formų, kurios praturtintų visas projekte dalyvaujančias organizaci-jas bei sukurtų grįžtamąjį ryšį su auditorijomis, kurioms mūsų veikla skirta. Manau, nesustojame, nes tarptautinė partnerystė yra variklis,

VIR

GIN

IJA

VIT

KIE

NĖ

53

užtikrinantis, kad mūsų pačių mintys nenudulkėtų. Tai – kasdienis, bet ne kasdieniškas iššūkis mąstyti plačiai ir atvirai, o kas svarbiau-

sia – partnerystės be galo didina galimybes, veiklų horizontus bei leidžia siekti daug didesnių tikslų. Ir kartais net jų pasiekti.

2012-ųjų metų spalį buvome pakviesti kalbėti Briuselyje Euro-pos Komisijos rengtoje konferencijoje, pristatyti Kauno bienalės

atvejį kaip vieną sėkmingiausių projektų auditorijų plėtros aspektu. Konferencijoje teko pristatyti strategijas, kuriomis vadovavomės norėdami pasiekti kuo platesnę paskutinio renginio auditoriją.

Keletas iš jų – viešųjų erdvių ir parodoms netradicinių vietų nau-dojimas, skirtingų meno sričių sujungimas (bendrai choreografų ir menininkų kurti šokio spektakliai), kūrinių ciklo gamyba pramonės įmonėje, įtraukiant pramonės darbuotojus į kūrybinius procesus, ir

kiti sprendimai leido padvigubinti žiūrovų skaičių (2011 m. Kau-no bienalės parodas ir spektaklius muziejuje Kaune aplankė 50 000 žiūrovų, užsienyje rengtose parodose – dar daugiau). Visos šios

strategijos nebūtų pasiteisinusios ir net įgyvendintos be didžiulio partnerių indėlio – tiek generuojant projekto idėją ir programą, tiek ją įgyvendinant.

Kadangi Lietuvoje kol kas buvome vienintelė organizacija, kuriai teko iššūkis administruoti ir sėkmingai įgyvendinti (o, koks svarbus teigiamas baigiamasis projekto įvertinimas, pasiekiantis rengėjus po pusmečio nuo projekto pabaigos!) „Kultūros 2007–2013“ pro-

jektus, noriu trumpai sudėlioti akcentus, kuriais šiuose projektuose vadovavomės įvairiais projekto eigos etapais – numatant veiklas, renkantis partnerius, sudarant programą, kuriant auditorijų plėtros strategijas ir rengiant ataskaitą, prilygstančią akademinei bendruo-

menei žinomu savianalizės „siaubažodžiu“.Apibendrindama tarptautinei partnerystei skirtas pozityvias

mintis, norėčiau išryškinti keletą principų, kuriais vadovaujamės rengdami tarptautinę Kauno bienalę per partnerystę:

1) paraišką projektui reikia pradėti rengti (ar mintyse dėlioti) maždaug prieš dvejus metus. Jeigu turite gerą ir aiškią idėją, Euro-

TA

RPT

AU

TIN

ĖS P

AR

TN

ERY

STĖS

KA

UN

O B

IEN

ALĖ

JE:

KO

IŠM

OK

OM

E V

EIK

DA

MI

KA

RT

U I

R K

Ą S

UN

KU

IŠS

AK

YT

I N

UO

SEK

LIA

IS P

AT

AR

IMA

IS

54

pos kultūrai reikšmingus tikslus ir galite jų įgyvendinimo procesą apibrėžti aiškia veiksmų ir partnerių atsakomybių už juos seka,

užpildyti paraiškos formą nekils sunkumų ir netruks daugiau dviejų mėnesių. Tačiau neįmanoma inicijuoti sėkmingo projekto ir vaisin-gai „susipartneriauti“ paskutiniais paraiškos teikimo mėnesiais;

2) mūsų organizacijos partnerystės europiniu lygiu įvykdavo abiem kryptimis – mes kviesdavome partnerius pagal savo pirminės idėjos poreikius arba partneriai mus kviesdavo bendram projektui, kurį tuomet bendru sutarimu įtraukdavome į europinio renginio

programą kaip vieną iš sudedamųjų dalių. Abu atvejai yra galimi ir vienodai sėkmingi;

3) partnerystė, dalyvaujant programoje „Kultūra“, yra dvejopa: or-ganizacija gali būti 1) projekto bendraautorė / bendraorganizatorė

(angl. co-organiser) arba 2) bendradarbė (angl. associate partner). Bendraautoriaus statusas, žinoma, yra ryškesnis. Su bendraautoriais kartu generuojama projekto idėja, struktūra, tikslai, projekto eiga

ir užduotys;4) europinio projekto iniciatorius turi imtis atsakomybės už pir-

minę projekto idėją. Dažniausiai tai būna viena iš tęstinio renginio laidų. Tačiau jeigu planuojamas partneryste grįstas projektas, reikia

būti pasirengus daugkartiniams projekto turinio permąstymams ir pakeitimams. Kodėl? Todėl, kad „idealiam“ variantui reikalin-gi tikslingi ir būtent tie, o ne kiti partneriai, bet ne visi, kuriuos

tikslingai kviesite, sutiks dalyvauti programoje partnerio teisėmis. Dalis kviečiamųjų sutinka įgyvendinti tam tikras etapo dalis, jei jiems apmokėsite visas išlaidas, tačiau kratosi bet kokio finansinio savo įsipareigojimo, todėl atsisako būti projekto bendraautoriais.

Nors ir stabilios organizacijos, nuolat dotuojamos savo valstybių ar savivaldybių, galimi partneriai bijo bet kokių administracinių pasikeitimų, papildomų ataskaitų pildymo, teigia neturintys

pakankamai personalo ir panašiai. Mūsų patirtis mus išmokė, kad Europos Sąjungos projektuose mieliau sutinka dalyvauti mažesnės organizacijos, kurioms dalinė Europos dotacija įgyvendinant

VIR

GIN

IJA

VIT

KIE

NĖ

55

projektus yra daug reikšmingesnė nei stabilioms (drįstu sakyti – išlepintoms) biudžetinėms įstaigoms;

5) formuojant europinio lygmens renginio programą ir tuo tikslu kviečiant partnerius, būtina palikti „atviras duris“ partnerių inicia-tyvoms, jų poreikiams ir veikloms, net jeigu tai keistų pirminę jūsų renginio struktūrą. Partneris bus išties naudingas, jeigu projektas

bus tiesiogiai susijęs su jo lūkesčiais, jame bus naudojamasi partne-rio patirtimi, turima infrastruktūra. Paprasčiau tariant, projektas turi būti naudingas visiems projekto bendraautoriams, o ne tik

organizatoriui. Dalinis finansavimas turi kurti ilgalaikę pridėtinę vertę (intelektualinę, materialinę, patirčių vertę) ne tik organizato-riaus, bet ir partnerių veiklose;

6) tokiu atveju, kai bendraautoriai bendrame projekte suvieni-ja savo ligtolines veiklas, yra užtikrinamas ir projekto papildomas finansavimas (kuris yra būtina sąlyga Europos Komisijos remia-miems projektams), mat partneriai vienaip ar kitaip savo veikloms

finansavimą yra užsitikrinę;7) naujasis / bendras projektas vis dėlto neturi būti tik jau esamų

partnerių veiklų sujungimas po vienu skėčiu. Būtina skirti laiko ir intelektualinių investicijų, kad toks projektas augintų visas orga-

nizacijas per jų narių įtraukimą į iki tol nevykdytas veiklas. Vienu sėkmingiausių bienalės raidos istorijoje laikyčiau iš partnerystės su šokio teatro „Aura“ gimusį menininkų ir choreografų bei šokėjų

projektą PLAY („Šokam“, 2011–2012), kurio metu skirtingų sričių kūrėjai iš visos Europos esmiškai praplėtė savo mąstymo lauką, o iki tol beveik nesusitikdavę parodų lankytojai ir teatro žiūrovai patyrė bendrų išgyvenimų šokio spektakliuose, kurie buvo rodyti muzie-

jaus erdvėse; 8) tęsdama šią mintį noriu akcentuoti, kad programos „Kultūra“

bendradarbiavimo skilties projektams taikomas trijų skirtingų Europos šalių partnerystės reikalavimas nedraudžia turėti partnerių ir iš savo šalies, tik tuomet vis dar reikalingi mažiausiai du partne-riai iš kitų šalių. Galiu drąsiai sakyti, kad mūsų maža organizacija

TA

RPT

AU

TIN

ĖS P

AR

TN

ERY

STĖS

KA

UN

O B

IEN

ALĖ

JE:

KO

IŠM

OK

OM

E V

EIK

DA

MI

KA

RT

U I

R K

Ą S

UN

KU

IŠS

AK

YT

I N

UO

SEK

LIA

IS P

AT

AR

IMA

IS

56

pajėgė įgyvendinti maksimalaus dydžio ir finansavimo ES kultūros projektą tik partnerystės su „Aura“, kurios administracinis stuburas

ir viešųjų ryšių patirtis tapo didžiuliu renginių stūmokliu, dėka;9) galiausiai, labai svarbu paminėti, kad organizacija tėra juridi-

nis vienetas, o projektą reikia įgyvendinti su kolegomis. Tik labai retais atvejais įmanoma užmegzti naują kontaktą su organizacija, iš

kurios nepažįsti nė vieno asmens. Dažniausiai kūrybinės idėjos pra-sideda per draugiškus pokalbius, kūrybinius seminarus, kolegų ren-ginius. O projektą reikia įgyvendinti su (netobulais / vėluojančiais /

sergančiais / motyvuotais ir nemotyvuotais) žmonėmis. Žmogiškasis faktorius yra esminis ilgalaikei, veiksmingai partnerystei palaikyti;

10) partnerius būtina vertinti ir branginti, o smulkius nesusikalbė-jimus, be kurių neapsieinama dirbant, priskirti „kultūros skirtumų“

kategorijai. Tie vadinamieji nesusikalbėjimai tampa vienu įsimin-tiniausių Europos kultūros mainų ir plėtros aspektų, ypač kai darbų maratonas atslūgsta ir iš projekto lieka tik nostalgiški prisiminimai.

VIR

GIN

IJA

VIT

KIE

NĖ

57

■■■■■■■■■■■■8 Daugiau informacijos: http://www.bienale.lt/2007/.9 Angliškas programos pavadinimas

REWIND – PLAY – FORWARD. Daugiau informacijos: http://www.bienale.lt/2011/.

10 Daugiau informacijos: http://www.bienale.lt/2013/lt/category/draugiska_zona/.

TA

RPT

AU

TIN

ĖS P

AR

TN

ERY

STĖS

KA

UN

O B

IEN

ALĖ

JE:

KO

IŠM

OK

OM

E V

EIK

DA

MI

KA

RT

U I

R K

Ą S

UN

KU

IŠS

AK

YT

I N

UO

SEK

LIA

IS P

AT

AR

IMA

IS

5�

59

TINKLŲ KŪRIMAS KAIP KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO ES GALIMYBĖ.MENININKŲ GRUPĖS „ŽUVIES AKIS“ PATIRTISG O D A G I E D R A I T Y T Ė

Menininkų grupė „Žuvies akis“ (asociacija) susikūrė 2002 m. Grupė vienija Klaipėdos menininkus, atstovaujančius skirtingiems meno žanrams: šiuolaikiniam scenos menui (ypač šiuolaikiniam šokiui), vizualiesiems menams ir dizainui, meno kritikai. Grupės pavadinimas susijęs tiek su vizualiąja kultūra, tiek ir su miesto speci-

fika, nes įprasmina ne tik Klaipėdos – uostamiesčio – charakterį, bet ir simbolizuoja energiją ir naujovių siekį. Grupė veikia savanoriškais pagrindais. Finansinė schema organizuota projekto principu.

Pagrindiniai grupės tikslai: burti profesionalius menininkus bei padėti jiems integruotis į kultūrinį gyvenimą, pristatyti jų talentą visuomenei, skatinti juos tobulėti ne tik savo srityje, bet ir per sąlytį su kitais menais, technologijomis, atrasti netradicines erd-

ves, organizuoti įvairius kultūrinius projektus ir edukacinę veiklą, pristatant šiuolaikinio meno raiškos galimybes, bendradarbiauti su menininkais iš Lietuvos ir užsienio, skatinant kūrybinių idėjų

mobilumą, aktyvinti ir įvairinti Klaipėdos miesto ir regiono, o kar-tu ir Lietuvos, meninį gyvenimą.

Grupės veiklos rezultatai:

1) 7 kartus surengtas tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“; 2) pastatyta per 20 šiuolaikinio šokio spektaklių;

3) įgyvendinta daugiau nei 30 meno projektų viešosiose

60

erdvėse: gatvės akcijos, ledo ir degančios skulptūros, instaliaci-jos po atviru dangumi ir kt.;

4) surengtos 6 vizualiojo meno parodos, sukurti 2 dance for ca-mera filmai;5) nuolat organizuojami įvairūs seminarai, edukaciniai ir kūrybiniai užsiėmimai bendruomenei;

6) įsteigtas šiuolaikinio šokio teatras „PADI DAPI Fish“.

Tarptautinių projektų patirtis. Jau nuo 2005 m. dėl festivalio grupė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose. 2006 m. sukurta bendra produkcija (kartu su Lietuvos šokio informacijos centru ir „danceWEB Europe“ (Austrija)) – šokio spektaklis-ins-taliacija „In Signum 5“ (chor. A. Šeiko), 2008–2009 m. partne-

rio teisėmis dalyvauta tarpdisciplininiame projekte „maProject“ (pagal programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“). 2010–2013 m. „Žuvies akis“ ir festivalis „PLArTFORMA“ buvo

tinklo „DNA: Development of New Art“ partneriu, kuriam buvo gautas finansavimas iš ES programos „Kultūra“ (Bendradarbiavi-mo projektų kryptis). O nuo 2012 m. „Žuvies akis“ yra didžiausio Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo „keðja“ narė. Šio

tinklo veiklos taip pat papildomai finansuojamos iš ES programos „Kultūra“ (Daugiamečio bendradarbiavimo projektų kryptis).

Reikia pastebėti, kad „Žuvies akis“ prie abiejų tinklų (tiek DNA, tiek ir „keðja“) prijungė jiems gavus papildomą ES finansavimą antrąkart. Tai neabejotinai liudija tinklų patikimumą, bet kartu prideda papil-domos atsakomybės už sėkmingą projekto įgyvendinimą.

„DNA: Development of New Art || Continuum 2011–2013“ tęsia bandomojo projekto, įgyvendinto 2009–2010 m., idėjas. Pagrindinė tinklo misija – paremti naujus talentus, skatinti jų kūrybinę saviraišką

ir dalijimąsi patirtimi, tarpkultūrines kompetencijas ir tarptautinį mobilumą, profesionalų bendradarbiavimą su kolegomis ir žiūrovais visoje Europoje. Tinklo narių tikslas – didinti kultūrinių paslaugų

GO

DA

GIE

DR

AIT

YT

Ė

61

prieinamumą ir kūrybinę saviraišką į projektą įtrauktuose ES regio-nuose, sukuriant naujas kultūrines paslaugas ir produktus, pagrįstus

novatorišku mąstymu ir gyvybingais kūrybiniais procesais, noru keisti sociokultūrinę terpę. Tinklo veiklos orientuotos į scenos menų plėtotę: teatras, šokis, eksperimentiniai projektai.

Projekto struktūrą sudaro 4 segmentai: 1) LAB – rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės, kritinio rašymo mokykla;

2) MATRIX – meninės bendros produkcijos;3) HELIX – festivalių tinklas;4) CODE – naujų darbų judėjimas tarp partnerių šalių.

DNA skirtas jauniesiems menininkams, kultūrinėms NVO (rezi-dencijos, kūrybinių dirbtuvių festivaliai) ir plačiajai visuomenei (festivaliai, nauji teatro pastatymai, viešas spektaklių pristatymas).

Projekte dalyvauja 8 Europos kultūrinės organizacijos: „New Web“ (Čekija), „Bora Bora“ (Danija), „Schloss Bröllin“ (Vokietija), „L1 association“ (Vengrija), „Žuvies akis“ (Lietuva), „Chorea theatre association“ (Lenkija), „A4“ (Slovakija), „Glej Theatre“ (Slovėnija).

Tiesa, pastarasis partneris įgyvendinant projektą pasitraukė iš tinklo. Pagrindinis projekto vykdytojas – „New Web“ – atsakingas už projekto monitoringą ir jo įgyvendinimo derinimą su kiekvie-

nu bendru organizatoriumi, papildomų lėšų projektui finansuoti paiešką ir bendros viešinimo strategijos vystymą.

DNA biudžetas: apie 400 000 eurų, iš kurių:1) 200 000 eurų gauti iš ES programos „Kultūra“;2) apie 120 000 eurų skyrė pagrindinis organizatorius, įskai-čiuodamas visas savo 2 metų veiklas ir jų biudžetus;

3) apie 40 000 eurų skyrė bendras organizatorius iš Danijos;4) likusius apie 40 000 eurų skyrė likę 6 bendri organizato-riai skirtingomis sumomis. „Žuvies akis“ indėlis – festiva-

TIN

KLŲ

KŪ

RIM

AS

KA

IP K

ULT

ŪR

INIO

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O E

S G

ALI

MY

BĖ.

MEN

ININ

KŲ

GR

UPĖ

S „Ž

UV

IES

AK

IS“

PAT

IRT

IS

62

lis, žmogiškieji resursai ir apie 42 000 Lt (arba 12 000 eurų) 2 metų laikotarpiui. Tai – realiai iš Lietuvos fondų gaunama

bendro finansavimo suma festivaliui organizuoti.

DNA (dviejų etapų) rezultatai:

Rezultatai 2009–2010 m.* 2011–2013 m.

Nauja bendra produkcija 1

1 tinklo DNA ir „Granhoj Dans“ (Danija) bendra

produkcija – šokio spektaklis „Men&Mahler“, kuris

aplankė visas šalis partneres ir buvo pripažintas geriausiu 2012 m. šiuolaikinio šokio

spektakliu Danijoje

Kūrybinių dirbtuvių festivalis 1 1 (Prahoje)

Rezidencijos 4 8 (Čekijoje, Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje)

Festivaliai 4

10 (2 Prahoje, 2 Budapešte, 2 Klaipėdoje, po 1 Bratisla-

voje, Aarhuse (DK), Lodzėje, Schloss Brölline (Vokietija)

Vieši spektaklių pristatymai 65 per 100

Partnerių susitikimai 6

Renginiuose dalyvavo

daugiau nei 500 Europos menininkų, per 30

regioninių prodiuserių ir kultūros vadybininkų

Renginius aplankė per 7 500 žiūrovų

* Iš E

S pr

ogra

mos

„Kul

tūra

“ ski

rta 1

24 0

00 eu

rų.

GO

DA

GIE

DR

AIT

YT

Ė

63

„Žuvies akis“ rezultatai, dalyvaujant DNA tinklo veikloje:1) surengti 2 tarptautiniai šiuolaikinio meno festivaliai „PLArT-

FORMA“ (2011 ir 2012 m.). Dėl ES programos bendro finansavi-mo išaugo užsienio dalyvių skaičius, į festivalių programą įtraukta dalyvių iš tinklo partnerių šalių, organizuota platesnė komunikacinė

ir reklaminė kampanija, įvestas naujas festivalio segmentas „Sce-nos kritikų seminaras“. Pažymėdama pakilusią festivalio kokybę, Klaipėdos miesto savivaldybė 2013 m. festivalį „PLArTFORMA“

įvertino kaip geriausią 2012 metų kultūros projektą;2) atstovaujant Lietuvos šiuolaikinio meno bendruomenei,

dalyvauta tinklo partnerių susitikimuose, aplankyti partnerių fes-tivaliai, rezidencijos, tarpininkauta, skleidžiant informaciją apie

partnerių organizuojamus renginius, kūrybines dirbtuves ir kt. Daugiau apie projektą: www.dna-project.eu.

„keðja“ – tai didžiausias Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų tinklas, jungiantis 8 Šiaurės ir Baltijos šalis bei 11 šiuolaikinio šokio organizacijų, praktiškai pavaizdavęs glaudų Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Projekto pavadinimui panaudotas islandiškas

žodis „keðja“, reiškiantis „grandinę“ ir suprantamas visomis Šiaurės šalių kalbomis. Jis išreiškia pagrindinį šio tinklo siekį – sustiprin-ti jau egzistuojančius Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų ir

meno kūrėjų ryšius bei skatinti naujus.

Tinklo tikslai:1) praplėsti ir skleisti šokio sampratą (šokis kaip mąstymo

būdas ir kaip meninė praktika): geografiškai / kitų sektorių link / žiūrovų ir bendruomenės link;2) atvirumas visiems, kurie nori iš arčiau pažinti, kaip šiuolai-

kinio šokio praktika veikia Šiaurės ir Baltijos šalių regione;3) sudaromos galimybės: susitikti / analizuoti / vystyti / kur-ti / dalytis.

TIN

KLŲ

KŪ

RIM

AS

KA

IP K

ULT

ŪR

INIO

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O E

S G

ALI

MY

BĖ.

MEN

ININ

KŲ

GR

UPĖ

S „Ž

UV

IES

AK

IS“

PAT

IRT

IS

64

Projekto pradžia – Šiaurės šalių šokio bendruomenės susitikimai 2000–2006 m., kurių metu 2004-aisiais įvyko pirmasis tinklo stei-

gimu suinteresuotų organizacijų susitikimas. 2007 m. parengta paraiška ES programai „Kultūra“ nuo partnerių iš 5 Šiaurės ir 1 Bal-tijos šalies. Dėl to 2008–2010 m. laikotarpiu įvyko 6 suvažiavimai 6 šalyse. 2010–2011 m. – naujos paraiškos rengimo etapas, kurio

metu vyko kūrybinės dirbtuvės Taline ir Rygoje bei suvažiavimas Aarhuse (Danija). 2012–2015 m. – antrasis projekto etapas, ben-drai finansuojamas ES programos „Kultūra“ ir apimantis 5 veiklos

kryptis, 9 Šiaurės ir 3 Baltijos šalių partnerius. „keðja“ partneriai: „Dansehallerne“ (Kopenhaga, pagrindinis ko-

ordinatorius), „Bora Bora“ (Aarhus, Danija), „Dance Info Finland“ (Helsinkis, Suomija), „MAD Production“ (Helsinkis, Suomija), „Dance Information Norway“ (Oslas, Norvegija), „Danseareana Nord“ (Hamerfestas, Norvegija), „Independent Theatres Asso-

ciation“ (Reikjavikas, Islandija), „The Union of Estonian Dance Artists“ (Talinas, Estija), „Žuvies akis“ (Klaipėda, Lietuva), „New Theatre Institute of Latvia“ (Ryga, Latvija), SITE (Stokholmas, Švedija), „Kultur i Väst“ (Geteborgas, Švedija).

5 veiklos kryptys:1. Encounters – didieji šokio bendruomenės suvažiavimai.

2012 m. suvažiavimas vyko Taline, šiemet Klaipėdoje, o 2014 m. vyks Mariehamne, Švedijoje.2. Mentoring scheme – vadybos programa, kurios metu 12

šokio atlikėjų ir / ar vadybininkų dvejus metus dirbs su šios sri-ties ekspertu (mentoriumi), kad įgytų tarptautinės patirties ir žinių vystyti scenos menų vadybos sritį.

3. Think Tank veiklos – tai ekspertų susitikimai, kuriuose kom-petentingi sektoriaus profesionalai analizuoja aktualias pro-blemas ir kuria konkrečius veiksmų planus šiuolaikinio šokio infrastruktūrai regione vystyti.

GO

DA

GIE

DR

AIT

YT

Ė

65

4. Writing Movement – edukacinių seminarų ir laboratorijų ciklas, vykstantis 8 šalyse. Seminarų metu parašyti kritiniai

ir probleminiai straipsniai bus publikuojami internete, taip praplečiant „keðja“ veiklas kritiniu-teoriniu diskursu.5. Wilderness – rezidencijų programa, vykstanti 10 periferinių vietų 5 šalyse (10 grupių ir 2 rezidencijos). Visos vietos nutolu-

sios nuo kultūrinių centrų ir galinčios suartinti su gamta. Rezi-dencijose menininkai (iš kitų regionų, nei pasirinkta vieta) su vietine bendruomene kurs bendrus projektus.

„keðja“ poveikis: 1) dėl tarptautinio bendradarbiavimo sustiprintas vietinis šokio bendruomenės bendradarbiavimas, atkreiptas dėmesys į

šiuolaikinio šokio sritį;2) nuo 2008 m. daugiau nei 2000 dalyvių dalyvavo įvairiose projekto veiklose;

3) antrajam etapui (2012–2015 m.) surinktas beveik 1,5 mln. eurų biudžetas, iš kurių apie 700 000 eurų skyrė ES programa „Kultūra“.

„Žuvies akis“ rezultatai, dalyvaujant „keðja“ tinklo veiklose: 1. 2013 m. birželio 12–15 d. Klaipėdoje surengtas didy-sis šiuolaikinio šokio bendruomenės: šokėjų, choreografų,

prodiuserių ir kt. suvažiavimas tema „Nacionalinė tapatybė šokyje“. Šia tema organizuotos diskusijos, praktiniai semi-narai, kūrybinės dirbtuvės, pristatyta Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio kūrėjų programa. Suvažiavime dalyvavo per

200 dalyvių. 2. Nuolat atstovaujama Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruo-menei, dalyvaujama tinklo partnerių susitikimuose, tarpi-

ninkaujama skleidžiant informaciją apie partnerių organizuo-jamus renginius, konferencijas, kūrybines dirbtuves ir kt. TIN

KLŲ

KŪ

RIM

AS

KA

IP K

ULT

ŪR

INIO

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O E

S G

ALI

MY

BĖ.

MEN

ININ

KŲ

GR

UPĖ

S „Ž

UV

IES

AK

IS“

PAT

IRT

IS

66

BUVIMO TARPTAUTINIAME TINKLE PRIVALUMAI, IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS

Privalumai1. Ilgalaikis bendradarbiavimas – tai nuosekli patirtis ir prak-

tinės žinios.2. Tampate „labiau“ matomi savo šalyje, patrauklesni Lie-tuvos bendruomenei, nes buvote įvertinti užsienio kūrėjų

bendruomenės.3. Plečiamos geografinės Lietuvos auditorijai pristatomų kūrėjų ribos, nes pristatyti šiuolaikinį meną regione įmanoma tik per mobilumo programas.

4. „Išlipate iš kiauto“: galite įsitikinti, kad ne šventieji puodus lipdo, t. y. kad tai, ką jūs darote, yra profesionalu, inovatyvu ir patrauklu ne tik Lietuvos auditorijai.

5. Įsiliejate į savotišką šeimos ratą: realūs žmonės vykdo rea-lius veiksmus. Tampate voru su partnerių kojomis, t. y. būdami maža organizacija, įgyjate partnerių žinių ir kontaktų, o tai reiškia – tampate dideli.

6. Partnerių „neskaido“ maži pinigai ir konkurencija dėl jų, priešingai, nei dažnai būna Lietuvoje.

Iššūkiai

1. Skirkite laiko pažinti partnerius (ypač pagrindinį koordi-natorių), nes nuo komandos priklausys projekto rezultatai. Ne-

retai partnerių tinkle interesai yra skirtingi.2. Atkreipkite dėmesį į kultūrinius ir mentalinius partnerių skirtumus.

3. Lyderiai komandoje svarbu, nes būtent jie veda visą projektą.4. Labai svarbu toliaregiška projekto idėja ir siekiai bei ateities vizija, kad komanda netaptų uždaru saviveiklos būreliu.

GO

DA

GIE

DR

AIT

YT

Ė

67

5. Sakyti viską: atvirumas ir partnerių pasitikėjimas – būtina jungtinio projekto įgyvendinimo sąlyga.

6. Labai didelis tinklas (daugiau nei 15 organizacijų) – grėsmė prarasti ankščiau minėtą šeimos ratą.7. Įvertinkite žmogiškuosius savo organizacijos resursus. ES projektams įgyvendinti reikia labai kruopštaus jų realizavimo,

ataskaitų rengimo ir pan. Dažnai tai atima labai daug laiko ir tam reikia kompetentingų žmonių.8. Neapsigaukite dėl ilgalaikio projekto termino: viską dary-

kite laiku, kaupkite duomenis laiku, nes po 3 metų gali būti sunku parengti teisingas ataskaitas.9. Jei kyla abejonių, bet kokiais klausimais įgyvendinant projektą iš karto kreipkitės į ES programos administratorius

arba regioninį Kontaktų biurą.

Galimybės

1. Tapti realiu tarpininku tarp organizacijų iš užsienio ir savo šalies. Dažniausiai esate vienintelis savo šalies atstovas tinkle, t. y. savo šalies kūrėjų ambasadorius.

2. Tapti ES (pasaulio) kūrėjų bendruomenės nariu, nes suku-riamos realios galimybės kūrėjams įsitraukti į tarptautinę areną (mūsų atveju – šokėjo Petro Lisausko pavyzdys).

P. S.

1. Išdrįskite pabandyti!2. Iš pradžių tapkite partneriais.3. Pateikus projekto paraišką, net ir negavus bendrojo finansa-vimo, gaunamas atsakymas su išsamiu projekto įvertinimu (o

tai labai naudinga norint suprasti bendrą projektų vertinimą).4. Užsiprenumeruokite „Kultūra 2007“ naujienlaiškį! TIN

KLŲ

KŪ

RIM

AS

KA

IP K

ULT

ŪR

INIO

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O E

S G

ALI

MY

BĖ.

MEN

ININ

KŲ

GR

UPĖ

S „Ž

UV

IES

AK

IS“

PAT

IRT

IS

6�

69

TARPTAUTINĖ NIDOS MENININKŲ REZIDENCIJŲ PROGRAMA: PATIRTIS IR BENDRADARBIAVIMO PAMOKOSR A S A A N T A N A V I Č I Ū T Ė

Nidos meno kolonija (NMK) yra naujas Vilniaus dailės akademijos (VDA) padalinys, atidarytas 2011 metų pavasarį. Rekonstruotoje pas-tato dalyje yra penkios rezidencijos menininkams, studentų bendra-butis, dvi daugiafunkcės erdvės, skirtos meniniams ir edukaciniams renginiams, nedidelė, bet gera biblioteka su naujausiais periodiniais

pasaulio meno leidiniais ir mažutė, 2 darbo vietų skaitmeninė vaiz-do laboratorija. Bendras (formalus) Nidos meno kolonijos tikslas – kelti Lietuvos dailės ir dizaino edukacijos kokybę ir diegti inovacijas

meninio švietimo srityje skatinant tarptautinį bendradarbiavimą. Pagrindinės NMK veiklos formos yra tarptautiniai simpoziumai,

intensyvūs kursai, kūrybinės pratybos, VDA studentų praktikos, va-saros mokyklos, parodos ir Nidos menininkų rezidencijų programa.

Kolonija veikia ištisus metus ir gali apgyvendinti iki 50 projektų dalyvių. Patalpos skirtos ne tik VDA, bet ir kitų kultūros ir edukaci-jos institucijų renginiams – Kolonijos erdves galima išsinuomoti.

Nidos menininkų rezidencijų programa skirta Lietuvos ir užsienio vizualiųjų ir taikomųjų menų, dizaino, architektūros, dailėtyros pro-fesionalams, kuratoriams ir kultūros vadybininkams. Programa api-ma 1–2 mėnesių menininkų vizitus, kurių metu jie gyvena ir dirba

„svetimoje“ aplinkoje. Paprastai didžiausiais rezidencijų programų privalumas yra laikas, kurį menininkai gali skirti kūrybai, atsitraukę nuo kasdienybės darbų ir įsipareigojimų. Nidos rezidencijų progra-

mos tikslas yra sukurti palankias sąlygas originaliems šiuolaikinio

70

meno projektams įgyvendinti ir padėti menininkams profesiona-liai augti – rezidentai naudojasi Kolonijos biblioteka, organizuo-

jami studijų vizitai, rezidentų darbų aptarimai, lankomos parodos Klaipėdoje, Vilniuje.

Rezidencijų programos dalyviai yra atrenkami dukart per metus, paskelbus atvirus tarptautinius kvietimus. Daliai rezidentų Koloni-

ja siūlo stipendijas, dalis susimoka nuomos mokestį. Visos Kolonijos veiklos yra finansuojamos kaip atskiri projek-

tai, t. y. rašomos paraiškos, laikomasi biudžeto ir sutarčių eilučių, rengiamos ataskaitos. Per 2011–2012 metus Kolonija įgyvendino projektų už maždaug 520 tūkst. litų. Dalis šių lėšų mus pasiekė per ES programą „Kultūra“.

Programos „Kultūra“ projektai, kuriuose dalyvavome, ir tas, ku-riam neseniai pateikėme paraišką, susideda iš kelių dalių: susitikimų arba simpoziumų, meninių renginių (festivalių, parodų), publikacijų ir menininkų rezidencijų. Tokiu atveju rezidencijos įgauna tam

tikrą profilį, kuris atitinka pagrindinę projekto liniją.

T.R.A.C.E.S. Tarpkultūrinių tyrėjų, menininkų ir kuratorių mainų sekos, 2010–2011, http://www.t-r-a-c-e-s.net

Pareiškėjas: „Transcultures“ (Belgija) Partneriai: IRZU (Institute for Sonic Arts Research, Slovėnija); VDA

Nidos meno kolonija (Lietuva)Asocijuoti partneriai: „Kitchen Budapest“ (Vengrija), „Pixelache“

(Suomija), „MigAA“ (Migrating Art Academies, Vokietija, Lie-tuva, Prancūzija)

T.R.A.C.E.S – tai 18 mėnesių trukmės menininkų, tyrėjų ir kuratorių dialogai bei europiniai mainai, kuriuose daugiausiai dėmesio ski-riama tarpdisciplininėms ir daugiakultūrėms šiuolaikinio meno

RA

SA A

NT

AN

AV

IČIŪ

TĖ

71

praktikoms. Projekto rezultatas – publikacija ir ilgalaikis bendra-darbiavimo tinklas.

Kiekvienas partneris organizavo darbinius susitikimus ir simpoziumus, kuriuose dalyvavo 5 (ar daugiau) vietinių ir 10 (ar daugiau) tarptautinių kuratorių, tyrėjų, rašytojų, menininkų. Pas-tarieji buvo įtraukti į išplėstinius kultūrinius dialogus su meno

bendruomenėmis partnerių šalyse. Simpoziumų temas rinkosi partneriai:1) IRZU, Liubliana (2010 m., spalis): Kultūrinės sąsajos: inovaci-

jos – garsas – tyrimai – technologijos – alternatyvios struktūros;2) TRANSCULTURES, Monsas (2011 m., kovas–balandis):

Migruojantis mobilumas: tarpdisciplininės praktikos – už / tarp miestų – tarpkultūrinė rezistencija;

3) VDA NIDOS MENO KOLONIJA, Vilnius, Nida (2011 m., gegu-žė): Interformatas: permąstant tarpdiscipliniškumą – prisitaikant prie ateities – tvari ekologija / -nomika.

Kiekvieno T.R.A.C.E.S susitikimo veiklos derinosi prie vietinių sąlygų ir renginių. Nidos meno kolonijos simpoziumas truko 4 dienas. Simpoziume daugiausiai dėmesio buvo skirta kūrybinėms praktikoms, esančioms tarp meno, tyrimo, teorijos ir kuratorystės,

taip pat menininkų, tyrėjų, kuratorių ir kritikų vaidmenų pasikeiti-mui kuriant šiuolaikinės kultūros produktus.

Prieš prasidedant simpoziumui Kolonijoje rezidavo 9 menininkai iš Švedijos, Vokietijos, Estijos, JAV ir Olandijos, kurie pristatė savo kūrybos rezultatus simpoziumo metu. Sukurta filmų, instaliacijų, objektų, animacijos, performansų. Menininkai iš Estijos, Error Co-llective, Kolonijos kieme pastatė pirtį, kuria naudojamės iki šiol. Vie-

nas iš sėkmingiausių interformato interaktyvių kūrinių buvo Justino Tylerio Tate’o krepšinio aikštelė (pastatyta su Kuršių nerijos nacio-nalinio parko leidimu). 2011 metais Lietuvoje vyko vyrų Europos

krepšinio čempionatas ir miške natūralų miško reljefą atkartojanti aikštelė iš vietoje surankiotų euro padėklų kvietė švęsti sporto ir na-cionalinio pasididžiavimo šventę kartu. Aikštelėje galėjo žaisti bet

TA

RPT

AU

TIN

Ė N

IDO

S M

ENIN

INK

Ų R

EZID

ENC

IJŲ

PR

OG

RA

MA

: PA

TIR

TIS

IR

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O P

AM

OK

OS

72

kas – Kolonijos lankytojai, Neringos jaunimas, turistai ar poilsiau-tojai. Ji miške išbuvo lygiai metus. Kadangi aikštelės danga nebuvo

visai saugi, žaidžiama dažniausiai būdavo iki pirmo kraujo. Justinas, gimęs ir augęs Kanadoje, sakė, kad krepšinis jam tuomet atrodė jo ir mūsų šalį jungiantis grandis – Kanada yra krepšinio gimtinė.

Menininkas Ernestas Truely’us pastebėjo, kad pro Koloniją važiuoja daug turistinių autobusų, o jų keleiviai smalsiai apžiūrinėja Kolonijos pastatą. Ant Kolonijos nerekonstruoto pastato rampos jis įrengė sūpynes ir kasdien po kelias valandas sėdėdavo ant jų mo-

juodamas pravažiuojantiems turistams. Turistai mielai atmojuoda-vo, užsimezgė ryšys, kuris kartais trukdydavo vairuotojams. Meni-ninkas tuomet padarė kelio ženklą, įspėjantį vairuotojus apie kiek tolėliau jiems mojuojanti žmogų, ir pastatė jį šalia kelio.

Kolonija atsidarė kovą, o T.R.A.C.E.S rezidencijos prasidėjo balandį ir tęsėsi iki gegužės pabaigos. Tai buvo mokymosi laikas tiek dirbant su rezidentais, tiek su programa „Kultūra“.

Rezidencijų programoms įgyvendinti visuomet reikia menininko ir priimančios institucijos personalo bendradarbiavimo. Labai dažnai rezidencijų programos koordinatorius jaučiasi esantis mama trumpam atvažiuojantiems menininkams. Tam reikia tiek laiko,

tiek kantrybės, tiek tam tikros dvasinės ramybės. Reikia ir rutinos, kuri „įstatytų atvažiuojančius menininkus į vėžes“, t. y. pasiūlytų jiems tam tikros aiškiai suplanuotos veiklos, kuri padėtų suprasti

aplinką ir skatintų bendrauti su kitais rezidentais bei Kolonijos dar-buotojais. Dabar mes jau turime tokių renginių arsenalą – siūlome nuvažiuoti į Klaipėdą, rengiame rezidentų prisistatymus, bendrus pietus, kuriame pirtį ir pan. Kolonijos veiklos pradžioje šių įgūdžių

nebuvo ir draugystė su rezidentais mezgėsi sunkiau. Tad buvo visokių išbandymų – pradangintų Kolonijos dviračių, savižudybę imituojančių performansų, „sąmokslo teorijų“ ir panašiai.

Panašūs siurprizai laukė ir rengiant ataskaitą programai „Kultūra“. Ypač komplikuota pasirodė finansinė jos dalis, o pagrin-dinis partneris dar pareikalavo visų finansinių dokumentų kopijų

RA

SA A

NT

AN

AV

IČIŪ

TĖ

73

su vertimais, tad istorija, turėjusi pasibaigti 2011 metų gruodį, nėra pasibaigusi iki šiol – projekto finansinė ataskaita vis dar svarstoma

ir vertinama programos „Kultūra“ specialistų.

TECHNO-EKOLOGIJOS. Kitas požiūris į kultūrinį, socialinį ir ekologinį tvarumą, 2012–2014, http://renewable.rixc.lv

Pareiškėjas: The Centre for New Media Culture RIXC (Latvija)Partneriai: Baltan Laboratories (Olandija), „Napon“ (Serbija), „Ars

Longa“ (Prancūzija), Finnish BioArt Society (Suomija), Finnish Academy of Fine Arts (Suomija), Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts (Lietuva), „MPLab“ (Art Research Lab) of Liepaja University (Latvija)

Asocijuoti partneriai: „Van Abbemuseum“ (Olandija), Museum of Contemporary Art Vojvodina in Novi Sad (Serbija), „Pixela-che / Pixelversity“ (Suomija), „Serde“ (Latvija), „Chant des Possibles“ (Prancūzija)

Projektu „Techno-ekologijos“ siekiama permąstyti kultūrinį, so-cialinį ir ekologinį tvarumą skatinant meninius eksperimentus ir

kultūros inovacijas. Reaguodami į krizinę ekonomikos, klimato, socialinę ir kultūros padėtį, atvejo studijos objektu projekto orga-nizatoriai pasirinko Latviją. Krizei įveikti reikia keistis, o Latvija yra šalis, kuri neseniai susidūrė su didžiule ekonomine krize ir ku-

rioje pokyčiai vyksta nuolat nuo Berlyno sienos griuvimo laikų, o tai reiškia, kad ji įgijo svarbios „išgyvenimo“ patirties. Projekto organizatoriai supranta, kad galimas išeitis įmanoma rasti tik ben-

dradarbiaujant su kitomis šalimis, tad „Techno-ekologijos“ siekia sukurti europinio bendradarbiavimo platformą, kuri sudarytų sąlygas menininkams, teoretikams, dizaineriams, aplinkosaugi-ninkams, atsakingiems verslininkams, technologams ir aktyvis-

TA

RPT

AU

TIN

Ė N

IDO

S M

ENIN

INK

Ų R

EZID

ENC

IJŲ

PR

OG

RA

MA

: PA

TIR

TIS

IR

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O P

AM

OK

OS

74

tams kartu vystyti kūrybiškas alternatyvias tvarios ateities strate-gijas bei modelius.

„Techno-ekologijos“ susideda iš 17 veiklų, kurios skirstomos į 3 skyrius: kūrybinės dirbtuvės ir meniniai tyrimai, atviros laboratorijos (idėjų ir kūrybinių dirbtuvių rezultatams perduoti įvairioms audito-rijoms), konferencija „RENEW! Medijų dailės istorija“ (2013 m.).

Nidos meno kolonija projekto metu organizuoja menininkų, tyrėjų ir kitų projekto tema dirbančių veikėjų kolaboratyvines rezidencijas. Nidoje labiau orientuojamasi į vietinį kontekstą ir

Neringos aplinkos tvarumą. 2013 ir 2014 metais Nidoje reziduos dvi kūrėjų grupės (iki 4 rezidentų kiekvienoje). Pirmasis kvieti-mas „Techno-ekologijų“ rezidencijoms jau buvo paskelbtas. Gauta pusšimtis paraiškų, iš kurių atrinkti keturi menininkai (arba ne-

dideli menininkų kolektyvai) iš Serbijos, Olandijos, Vokietijos ir Rumunijos. Pirmasis „Techno-ekologijų“ rezidentas iš Suomijos buvo Nidoje 2013 metų kovą ir balandį, kiti atvažiuos vasarą ir

rudenį. 2014 metų gegužę Nidos meno kolonija taip pat surengs keturių dienų simpoziumą, skirtą ekologiniam ir socialiniam tva-rumui aptarti.

Pagrindinis šio projekto partneris aukštai pakėlė projekto ko-ordinavimo kokybės kartelę. Iš tiesų, labai svarbu turėti patikimą koordinatorių, nes nuo jo priklauso daugybė paprastų, bet svarbių dalykų: skaidrus biudžeto paskirstymas, aiškus vaidmenų pasida-

lijimas, susitikimų ir pasitarimų organizavimas. Kolonija taip pat turi šiek tiek daugiau patirties ir, vykdydama šį projektą, derina iš kelių skirtingų šaltinių gaunamas lėšas, taip kompensuodama privalomą 50 proc. nuosavą indėlį. Atsirado šioks toks gebėjimas

paprasčiau tvarkyti finansines ataskaitas. Visa tai sudėjus į vieną Kolonija galiausiai ryžosi pati paduoti paraišką pagal programą „Kultūra“. Tai buvo 2013 metų gegužę pasibaigęs kvietimas teikti

paraiškas bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, šiuo atveju – Ka-nada ir / arba Australija.

RA

SA A

NT

AN

AV

IČIŪ

TĖ

75

ATOKIŲ REZIDENCIJŲ CENTRŲ TINKLAS: KURAVIMO IR MENINĖS PRODUKCIJOS METODOLOGIJOS, 2013–2015.

Pateikta paraiška, atsakymas dėl finansavimo bus 2013 metų rugpjūtį.Pareiškėjas: VDA Nidos meno kolonija

Partneriai: The Banff Centre (Kanada), Wysing Arts Centre ( Jungtinė Karalystė), Centre for Arts and Social Practice („MoKs“, Estija), Center for Visual Art Skaftfell (Islandija), „Serde“ (Latvija), Baltic Art Centre (Švedija)

Asocijuotas partneris: Nordic Artists‘ Centre Dale (Norvegija)

Projekto tema – kuravimo ir meninės produkcijos, įskaitant ir specifines gyvenimo bei darbo sąlygas, metodologijos periferijoje esančiuose šiuolaikinio meno centruose. Projekto metu bus aptar-ti iššūkiai, su kuriais susiduria tokie centrai, ir pasiūlyta efektyviais praktiniais pavyzdžiais paremtų sprendimų, kaip su tokiais iššūkiais

susidoroti.

Bus gilinamasi į tris pagrindines sritis:1. Atokių CENTRŲ potemė bus skirta kultūrinėje periferijoje

esančių rezidencijų centrų patirties ir ateities vaidmeniui aptarti. Kas yra atsitraukimas (angl. retreat)? Kiek nepriklausomos yra mūsų kūrybinės praktikos? Kaip periferijos kontekstą perteikti centrui?

Koks yra rezidencijų vaidmuo – tarnauti menininkui, vietinei ben-druomenei, meno pasauliui ar visiems jiems iš karto? Kaip įgalinti vaisingą, į galutinio meninio objekto produkciją neorientuotą

kūrybinį procesą ir kaip išmatuoti jo sėkmę?2. Atokių MOKYKLŲ potemė nagrinės meninių rezidencijų

perspektyvą tapti kompetencijos kėlimo centrais. Kaip rezidencijų programos gali pasinaudoti ir kaip prisidėti prie formaliojo ir nefor-

TA

RPT

AU

TIN

Ė N

IDO

S M

ENIN

INK

Ų R

EZID

ENC

IJŲ

PR

OG

RA

MA

: PA

TIR

TIS

IR

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O P

AM

OK

OS

76

maliojo (meninio) švietimo? Kas šiandien yra neformalusis meninis švietimas? Kokius tokio švietimo metodus gali taikyti rezidencijų

centrai? Kas šioje srityje yra padaryta anksčiau ir kaip rezidencijos gali pasinaudoti sukaupta patirtimi?

3. Atokios VIETOS tyrinės rezidencijų centrų ir jų natūralaus bei socialinio konteksto ryšius. Kokie yra periferijoje esančio

šiuolaikinio meno centro ir vietinės bendruomenės bei vietinių išteklių santykiai? Kaip kūrybiški sumanymai gali būti integruojami į vietinių institucijų, pvz., saugomų teritorijų administracijų, darbą?

Kokios yra vietiniam kontekstui pritaikyto meno vertės ir rizikos?

Projekto tikslai:1) suartinti po visą Europą (ir pasaulį) išsibarsčiusias, nuo

urbanistinių ir kultūrinių centrų nutolusias meno ir rezidencijų institucijas, nes jas sieja panašūs požiūriai, santykiai su vietinėmis bendruomenėmis ir jautrumas supančiai aplinkai;

2) rinkti, interpretuoti ir viešinti žinias bei patirtį, kurias pro-jekto partneriai įgis vykdydami daugybę kruopščiai suplanuotų veiklų: menininkų rezidencijas, simpoziumus ir galutinę projek- to publikaciją.

Projektas tęsis nuo 2013 m. lapkričio iki 2014 m. spalio. Numato-mos keturios pagrindinės veiklos:

1. Tris projekto potemes atitinkantys simpoziumai partnerių ins-titucijose ir baigiamoji konferencija „Banff Centre“ Kanadoje.

2. Menininkų ir kuratorių rezidencijos partnerių institucijose. 3. Rezidencijų metu sukurtų darbų parodos partnerių institucijo-

se ir galutinė projekto paroda „Banff Centre“ Kanadoje.4. Dalijimasis patirtimi galutiniame projekto leidinyje ir interne-

tinėje projekto platformoje, kur projekto partneriai ir draugai keisis patirtimi bei žiniomis.

Jei paraiška būtų įvertinta teigiamai, tai būtų didžiausias Nidos meno kolonijos vykdytas projektas, kurio bendras biudžetas – be-

RA

SA A

NT

AN

AV

IČIŪ

TĖ

77

veik milijonas litų. Ir nors programos „Kultūra“ paraiška ir ataskai-tos yra kur kas sudėtingesnės ir biurokratiškesnės už, pvz., Šiaurės

kultūros centro paraiškas ir ataskaitas, tai bene vienintelis finansa-vimo šaltinis, skiriantis tokią didelę paramą kultūros projektams.

TA

RPT

AU

TIN

Ė N

IDO

S M

ENIN

INK

Ų R

EZID

ENC

IJŲ

PR

OG

RA

MA

: PA

TIR

TIS

IR

BEN

DR

AD

AR

BIA

VIM

O P

AM

OK

OS

7�

79

MIGRUOJANČIŲ MENO AKADEMIJŲ EVOLIUCIJA

M I N D A U G A S G A P Š E V I Č I U S

Migruojančių meno akademijų („MigAA“) platforma yra inovatyvi ir skirta dalytis patirtimi (angl. exchange) meno mokymo ir tyrimų

srityje. Tai universitetų ir nepriklausomų organizacijų tinklas, api-mantis visą Europą (tarp dalyvaujančių šalių: Suomija, Prancūzija, Vokietija, Estija, Latvija, Lietuva, Jungtinė Karalystė, Rusija ir ki-

tos šalys). Tinklo modelis naudoja migracijos (išteklių, žmonių, kompetencijų, disciplinų) koncepciją kaip metodą žinioms „ga-minti“, o tai įkvepia plėsti tradicines edukacines sistemas. Nuo 2008 metų „MigAA“ išvystė decentralizuotą (angl. distributed)

kūrybinių laboratorijų modelį, pagrįstą bendradarbiavimu ir ko-munikavimu. Kartu „MigAA“ tinklas formuoja stiprią tarybą, susidedančią iš ekspertų ir dėstytojų.

2008 METAI. TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Pagrindinis projekto tikslas – tradiciniam menų mokymuisi su-teikti netradicinę aplinką. Šiam tikslui pasiekti numatėme keletą

mažesnių tikslų:1) bendradarbiavimas su kolegomis iš kitų šalių ir kitos aplinkos;2) kaip ateities galimybė – tarptautinė magistro studijų progra-

ma, neprieštaraujanti Bolonijos proceso iškeltiems uždaviniams ir taisyklėms;

�0

3) dinamiškas mokymasis, grindžiamas darbu už tradicinės „aka-demijos“ ribų bei virtualioje erdvėje.

Šiems tikslams pasiekti organizavome plenerą, kuomet meni-ninkai, pasiėmę paprasčiausius įrankius, išvyksta iš savo tradicinės aplinkos ir įprastą studijinį darbą perkelia į gamtą. Šiuolaikiniame kontekste tradicinius įrankius – popierių, pieštuką, dažus – papildo

mobilios technologijos: automobiliai, nešiojamieji kompiuteriai, išmanieji telefonai, GPS siųstuvai ir kiti jutikliai. Kiek modifikuotą, pritaikytą šiuolaikinėms galimybėms, plenero modelį pasiūlėme

partnerių organizacijoms, kai Vilniaus dailės akademijos (VDA) jauniesiems menininkams aktualesnė turėjo būti tarptautinio ben-dradarbiavimo terpė ir romantinis 70-ųjų kontekstas.

Kadangi suburtiems partneriams tarpdisciplininio meno sam-prata nebuvo naujiena, formatą patobulinome keletu aspektų:

1) senovės graikų peripatetikų mokyklos metodu, pagal kurį mokomasi vaikštant;

2) Jacko Kerouaco romantišku gyvenimu kelyje;3) Vilemo Flusserio idėjomis apie kalbų persimaišymą, vaizdo

svarbą mąstymo procese ir bendrą technologinį išprusimą;4) „Web 2.0“ technologijomis: trimate platforma „Second Life“,

dienoraščių rašymu, interneto svetaine ir wiki tipo archyvais, kurių turinys kuriamas ir atnaujinamas bendromis jėgomis.

2008–2013 METAI. LABORATORIJOS

„MigAA“ priešfazėje 2008 metais Berlyne įvyko projektas „Migra-ting Reality“, davęs impulsą ateinančioms laboratorijoms. Surengtos

parodos ir konferencijos tikslas tapo įvertinti migracijos fenomeną, kuris nebūtinai susijęs su ekonomine ar politine emigracija. Šiame projekte pristatėme „migracijos“ temas, atsiskleidžiančias socia-liniame (emigracija, imigracija), technologiniame (skaitmeninių

MIN

DA

UG

AS

GA

PŠEV

IČIU

S

�1

duomenų migracija iš vienos terpės į kitą), gamtiniame (gyvūnų migracija) ir istoriniame (kitimas) kontekste.

Pirmosios laboratorijos „Regime“ tikslas buvo sukrėsti meno studentus (Žilvino Lilo pasiūlytas atsakingos disciplinos stilius) ir supažindinti su būsimomis „MigAA“ laboratorijomis, kontekstu ir tikslais. Įkurdinę studentus galerijoje Berlyne ir pavadinę pirmą

laboratoriją „Režimas“, uždavėme studentams daug klausimų, apimančių privačią ir viešą erdves (dalyvių gyvenimą žiūrovai galėjo stebėti internetu), atsipalaidavusio Berlyno atmosferą ir discipliną,

idealizuotą gyvenimą kelyje ir jame kylančius sunkumus. Antrosios laboratorijos „Transgression“ metu jau pasiūlėme pla-

nuotas keliones kemperiais, kartu supažindindami ir su idėjiniu šio projekto mąstytoju V. Flusseriu. Dalyviams pasiūlėme programą ke-

lyje, išsitęsusia įvairiose vietose Berlyne, Vilniuje ir Nidoje.Trečiosios laboratorijos „Sequence“ tikslas – „įmesti“ jaunuo-

sius menininkus į subrendusią, pasaulinio garso festivalio „Ars Electronica“ Linzo mieste terpę. Dalyviai apsigyveno savo kempe-riuose šalia pagrindinio „Ars Electronica“ pastato, kur visą savaitę pristatinėjo savo darbus bei gilinosi į festivalio turinį.

Ketvirtosios laboratorijos „Nomadic Living“ metu nusiuntėme studentus į Konjako ir Bordo žemes Prancūzijoje. Po pažintinės kelionės aplink Žirondos žiotis (vadovė Sylvie Marchand), vyno degustacijų bei Bordo miesto kultūros pažinimo, dalyviai savaitei

apsistojo Ruajane, kur keitėsi kulinarinėmis paslaptimis bei kūrė meną, kuriam įtakos turėjo kelionės įspūdžiai.

Penktoji laboratorija, pavadinta panašiai kaip ir visas projek-tas – „Migrating:Art:Academies:“, buvo skirta prieš tai vyku-

sioms laboratorijoms apibendrinti. Laboratorijos metu surengėme konferenciją ir parodą Vengrų kultūros atstovybėje Collegium Hun-garicum, Berlyne.

Šeštąją laboratoriją konceptualizavome pasiremdami atviru-mo ir mažo biudžeto (ar bebiudžečių) projektų pavyzdžiais. Taip gimė „MigAA“ tinklas su „CouchSurfing“ laboratorija Nidoje,

MIG

RU

OJA

NČ

IŲ M

ENO

AK

AD

EMIJ

Ų E

VO

LIU

CIJ

A

�2

į kurią įtraukėme daugiau partnerių ir įvairesnių dalyvių iš vi- sos Europos.

Septintoji – „POT“ laboratorija – tapo mažo biudžeto princi-pu parengta terpe dirbti ir tyrinėti Kaselio mieste, kur mėginome

dalyvius pritraukti garsiąja paroda „Documenta“. Jos tikslu ir įkvėpimo šaltiniu tapo paroda, o pakviestos grupės žmonių

(priešingai nuo prieš tai buvusių laboratorijų) turėjo pristatyti savo programą. Kadangi priėmėme jaunuosius menininkus bent iš penkių meno mokyklų, šią laboratoriją galime pavadinti Penkių

mažesnių laboratorijų laboratorija.Aštuntoji laboratorija „The Invisible Seminar: Space“ buvo

surengta netradicinėse buvusio kalėjimo patalpose Bergene, o iššūkiu tapo darbas su nematoma arba nepažinta aplinka (Bran-

dono LaBelle’o pasiūlytas stilius), kuri tiesiog diktavo laborato-rijos idėją.

Devintoji „(Il)legal Aesthetics“ laboratorija dėmesį skyrė ne-tradiciniam turiniui meniniame kontekste, paremtam moks-liniais eksperimentais ar fizikos dėsniais. Impulsu kūrybinėms

dirbtuvėms tapo asmeninės „nelegalios“ patirtys ( Johno W. Failo įvadas į „laboratorijos“ kontekstą) bei su informacinėmis (Min-

daugo Gapševičiaus) ar elektroninėmis (Taros Patenden) techno-logijomis susijusi kasdienybė. Kūrybinių laboratorijų rezultatai

varijavo nuo saunos kūrenimo (Ernesto Truely’aus) ir sprogmenų darymo (Fionos Flynn ir Lewiso McGuffie) iki invazinių elektro-nikos eksperimentų viešose vietose.

Dešimtoji „Aesthetic – Responsibility – Drones“ laboratorija buvo skirta objekto ir subjekto sampratų apmąstymams. Kas ir kaip

yra atsakingas šiuolaikiniame pasaulyje, kai robotas gali „smogti“ ir nužudyti žmogų?

MIN

DA

UG

AS

GA

PŠEV

IČIU

S

�3

IDĖJŲ, TIKSLŲ IR REZULTATŲ EVOLIUCIJA

Įvykusių laboratorijų evoliuciją grubiai galima suskirstyti į dvi dalis: pirmoji fazė galėtų būti pavadinta „kelyje“ tiesiogine to

žodžio prasme, o antroji projekto fazė, prasidėjusi nuo šeštosios laboratorijos, galėtų būti pavadinta „mobilumu“, pagrįstu kriti-niu šiuolaikinių procesų tyrimu ir analize. Evoliuciją galima būtų

aiškinti iš kelių perspektyvų: koncepcijos, dalyvių vertinimo, tikslų ar rezultatų kitimo ir savaiminio projekto vystymosi (angl. self-organisation).

Įvykusios laboratorijos pagal koncepciją evoliucionuoja nuo realybės įvertinimo / konstatavimo ir meninio konteksto sakralu-mo / romantiškumo (be ironijos) iki meninės analizės ir meno, kaip galimo mokslinio tyrimo, įteisinimo.

Sudėtingiausia, ko gero, yra apibrėžti, kaip evoliucionavo dalyvių vertinimas. Vis dėlto įspūdį galima susidaryti iš pačių dalyvių reak-cijos į įvykusias laboratorijas, pasiektus rezultatus ir tų laboratorijų atskirų procesų vertinimą, kuris buvo atliekamas tiesiogiai bendrau-

jant su dalyviais ir organizatoriais. Pirmąją laboratoriją „Regime“ galima būtų pavadinti nesėkme, nes dalyvių nepasitenkinimas buvo akivaizdus. Akį rėžė dalyvių nepasiruošimas gyventi netradicinėje

erdvėje (galerijoje), kuri buvo nepritaikyta dideliam dalyvių skaičiui (12–14 žmonių 60 m2 plote), joje nebuvo įrengtų visų patogumų (nebuvo dušo) ir ji buvo stebima internetu.

Sunkios gyvenimo sąlygos buvo akcentuojamos ir antrosios, trečiosios bei ketvirtosios laboratorijų metu, kuomet jaunieji me-nininkai keliavo kemperiais. Paradoksas – nors gyvenimo sąlygos tikrai nebuvo romantiškos ar komfortiškos, besidomintieji projek-

tu kreipė dėmesį į socialinį kontekstą su romantišku kelio akcentu. Pastebėjome, jog dalyvių patirtis keliaujant dažnai yra neigiama, palyginti su komfortišku meniniu tyrimu sėslesnėse laboratorijose, kurių pobūdis buvo formuojamas antrojoje projekto fazėje.

MIG

RU

OJA

NČ

IŲ M

ENO

AK

AD

EMIJ

Ų E

VO

LIU

CIJ

A

�4

Įdomu įvetinti projektą iš keltų bei keliamų tikslų ir laboratorijų rezultatų evoliucijos perspektyvos. Vienintelis dalykas – meninis

tyrimas – ko gero, buvo panašiai suprantamas, interpretuojamas ir laukiamas visų laboratorijų metu, o idėjos kito kartu su refleksija į pasiekiamus rezultatus bei dalyvių komentarus. Pirminėje projekto fazėje laboratorijas konceptualizavome ir iš dalyvių tikėjomės dau-

giau socialinio kontakto bei bendrų projektų: dalyvius stengėmės laikyti grupėse kemperiuose, apgyvendinti juos kartu. Eksperimen-tas ne itin pasiteisino, nes menininkai akivaizdžiai yra unikalios

sielos, linkusios dirbti individualiai. Vis dėlto keletas kolaboracinių projektų įvyko (muzikinis performansas „Regime“ laboratorijoje, Arielio inicijuoti performansai „Sequence“ laboratorijoje Linze, maisto gaminimo eksperimentai Ruajane).

Stebint projektų pristatymus tiek jų pradžioje, tiek ir paskutinėse laboratorijose buvo matyti, jog individualūs eskizai ir projektai pasiseka kur kas geriau. Projekto pirmoji dalis parodė, jog dalyviai

atvyksta į laboratorijas mažai pasiruošę ar išvis nepasiruošę. Taip pat pastebėjome, jog laboratorijų metu yra labai svarbu duoti toną, kuris stumia dalyvius visą likusį laboratorijų laiką. Tokiu būdu su-siformavo stilius, pagal kurį dalyviams pasiūlome neįprastą aplinką

ar įvedame į netradicinį turinį, sietiną su netradicinėmis meno sritimis (politinis, ekonominis ar mokslinis kontekstas). Taip išryškėja ir mokslinis potencialas, būdingas tradicinei magistro

studijų programai su tarpdiscipliniu turiniu ir forma, kuris buvo tik įsivaizduojamas projekto pradžioje, tačiau tuo metu neįgyvendintas dėl ne iki galo aiškios tikslų siekimo metodikos.

Bene įdomiausia stebėti projekto evoliuciją, nepriklausančią nuo planuojamų dalykų. Pirmoji projekto fazė buvo akivaizdžiai susijusi su Europos Sąjungos skirta parama, antrojoje fazėje įvyko keletas esminių lūžių. Pirmasis lūžis (šiek tiek per jėgą) įvyko tikriausiai

„CouchSurfing“ laboratorijos metu, kai buvo pasiūlyta projektą atverti įvairioms iniciatyvoms ir sumažinant priklausomybę nuo išorinės finansinės paramos. Aštuntoji laboratorija tikriausiai yra

MIN

DA

UG

AS

GA

PŠEV

IČIU

S

�5

pati paslaptingiausia ir kartu labiausiai įpareigojanti, nes buvo or-ganizuota B. LaBelle’o, Bergeno akademijos profesoriaus, iki to

laiko neturėjusio tiesioginio ryšio su projektu. Projektas, pavadintas „Invisible Space“, įvyko, dokumentacijos išliko labai mažai, tačiau nuo šios laboratorijos pastebimas akivaizdus susidomėjimas proje-ktu ir iniciatyvos perėmimas iš buvusių projekto dalyvių: Persefoni

Myrtsou ėmėsi iniciatyvos organizuoti laboratorijas Salonikuose (Graikija) ir Stambule (Turkija), Arnaras Steinnas Friðbjarnarsonas siekia surengti laboratoriją Reikjavike (Islandija), o Žilvinas Lilas

inicijuoja laboratoriją Poznanėje (Lenkija).

IŠVADOS1. Pastebima tendencija, jog tiek projekto dalyviai, tiek projek-te dalyvaujančios organizacijos buriasi į „spiečius“ (grupes) pa-gal šiuos principus: a) tos pačios mokyklos dalyviai laikosi drau-

ge; b) tradiciškai bendradarbiaujančios šalys palaiko glaudesnį bendradarbiavimą rengiantis laboratorijoms (jaučiamos dvi ašys: šiaurės–rytų bei vakarų–pietų).

2. Pastebėta, jog internetas gyvame bendradarbiavimo procese neveiksnus. Svetainė, kaip informacijos šaltinis apie dalyvius ir jų darbus, priešingai – pasiteisino.

3. Patirtimi lengviausia keistis tarp kuo įvairesnių dalyvių: a) pa-tirties atžvilgiu arba b) šalių atžvilgiu.

4. Pastebėta, jog produktyviausia rengti intensyvius trumpalaikius kursus su apibrėžta dienotvarke: a) įvadu į temą paskaitomis; b) in-dividualiu ar grupiniu darbu su vadovais; c) individualaus ar grupi-

nio darbo konceptualizavimu raštu; d) viešu baigiamuoju renginiu.5. Pasiteisina vienos savaitės renginys su 10–15 dalyvių: a) in-

tensyvumas išlaikomas, kol tampa nuobodu; b) yra užtektinai laiko susipažinti su nauja aplinka ir žmonėmis; c) išlaikomas dinamiškumas: galimybė organizuoti renginius su ribotomis finansinėmis galimybėmis.

MIG

RU

OJA

NČ

IŲ M

ENO

AK

AD

EMIJ

Ų E

VO

LIU

CIJ

A

�6

6. Pasiteisina atvirumas mišrioms iniciatyvoms: a) formaliajam mokykymuisi (tarptautinės magistro studijų programos pobūdis),

b) neformaliajam mokymuisi (vadovai be patirties arba patyrę dalyviai) ir c) netradiciniam mokymuisi (temos, turinys, metodai).

2013 METAI. TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Pagrindinis projekto tikslas – suteikti tradiciniam menų moky-muisi netradicinę aplinką. Šiam tikslui pasiekti numatome daug mažesnių tikslų, tarp kurių:

1) įvairesnė aplinka ir skirtingesni dalyviai – privalumas;2) įvairių metodikų paieška meniniam tyrimui atlikti ir / arba

meniniam objektui sukurti (galimybė toliau vystyti magistro studijų programą);

3) aktualių socialinių, politinių ir ekonominių temų kontekstua-lizavimas fizinėje bei virtualioje erdvėje.

MIN

DA

UG

AS

GA

PŠEV

IČIU

S

�7

MIG

RU

OJA

NČ

IŲ M

ENO

AK

AD

EMIJ

Ų E

VO

LIU

CIJ

A

IŠLEIDO

Tarptautinių kultūros programų centro Kultūros kontaktų biurasZ.Sierakausko g.15, LT-03105 Vilnius

www.kultura2007.lt

SPAUSDINOUždaroji dizaino ir leidybos AB KOPA

PARĖMĖ

Šį leidinį iš dalies finansuoja Europos Komisija. Jis atspindi tik leidėjų požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už jame pateikiamos informacijos naudojimą.

SUDARYTOJOS Eglė Deltuvaitė, Rimantė Daugėlaitė

KALBOS REDAKTORĖ Justina Karalevičiūtė

DIZAINAS Gytis Skudžinskas

ISBN 978-609-8015-43-0