TEISMŲ PRAKTIKA FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO BYLOSE

2013 m. – 2014 III ketv.

2

TURINYS

FIZINIO ASMENS BANKROTO PASKIRTIS IR TIKSLAS.......................................................................... 3

IŠANKSTINĖ GINČŲ SPRENDIMO TVARKA ............................................................................................. 7

KREDITORIŲ INFORMAVIMAS APIE KETINIMĄ PATEIKTI PAREIŠKIMĄ DĖL BANKROTO

BYLOS IŠKĖLIMO ....................................................................................................................................... 7

ANTSTOLIŲ INFORMAVIMAS APIE KETINIMĄ PATEIKTI PAREIŠKIMĄ DĖL BANKROTO

BYLOS IŠKĖLIMO ....................................................................................................................................... 9

VIENO IŠ SUTUOKTINIŲ PAREIŠKIMO DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PATEIKIMAS ........ 10

SUTUOKTINIŲ PRIEVOLĖS ........................................................................................................................ 10

TREČIŲJŲ ASMENŲ ĮTRAUKIMAS Į BYLĄ, PATEIKIANT PAREIŠKIMĄ DĖL BANKROTO BYLOS

IŠKĖLIMO ....................................................................................................................................................... 12

FIZINIO ASMENS PAREIŠKIMAS IŠKELTI BANKROTO BYLĄ............................................................ 14

FIZINIO ASMENS NEMOKUMAS, SĄŽININGUMAS ............................................................................... 26

PAREIŠKIMO DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PRIĖMIMAS ........................................................ 37

ADMINISTRATORIAUS PASKYRIMAS ..................................................................................................... 38

MOKUMO ATKŪRIMO PLANAS ................................................................................................................ 45

ADMINISTRAVIMO IŠLAIDOS ................................................................................................................... 58

FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLA IR INDIVIDUALIOS ĮMONĖS BANKROTO BYLA ................ 61

UŽSIENYJE PRIIMTO TESIMO SPRENDIMO IŠKELTI BANKROTO BYLĄ FIZINIAM ASMENIUI

PRIPAŽINIMAS .............................................................................................................................................. 63

3

FIZINIO ASMENS BANKROTO PASKIRTIS IR TIKSLAS

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-485-

658/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=3d958561-f131-4f7a-872b-

8b314e1a7db6

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių

asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo

teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo

prioritetas CPK atžvilgiu, tačiau tais atvejais kai klausimo nereglamentuoja FABĮ – taikomos

civilinio proceso kodekso nuostatos. FABĮ nenumato procesinių pasekmių dėl ieškovo neatvykimo

tuo atveju, kai žodinio proceso tvarka nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, todėl šiuo

atveju turi būti vadovaujamasi CPK nuostatomis. CPK 246 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai į

teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir

nėra gautas prašymas atidėti nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių – teismas ieškinį palieka

nenagrinėtą. Nors šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje (išskyrus kai kurių kategorijų bylas) ir

gali vesti bylą per atstovus arba prašyti teismą bylą išnagrinėti joms nedalyvaujant, tačiau CPK 7

straipsnio 2 dalyje bei 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis

teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu,

laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuo pat teismo

proceso pradžios buvo neaktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo teismo apie

neatvykimo priežastis, visiškai nesidomėjo bylos eiga. Taigi, buvo susiklosčiusi procesinė situacija,

kai egzistavo visos aplinkybės CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t. y.

palikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be šios procesinės teisės normos numatomų

pasekmių taikymo labai svarbu šios kategorijos bylose sprendžiant klausimą dėl galimybės

nagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą neatvykus fiziniam asmeniui, kuriam keliama bankroto

byla, atsižvelgti į fizinių asmenų bankroto proceso tikslus. FABĮ paskirtis – t. y. sudaryti sąlygas

atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka

verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo

nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas

pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus

iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės

siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą,

užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą

kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi

4

priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio

metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos

skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto

procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto

pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės skirtos fizinio

asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent

parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo

tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių

reikalavimų patenkinimą kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę

patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens

bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas. Šioje procedūroje įžvelgtina tam tikrų

paralelių su restruktūrizavimo planu įmonių restruktūrizavimo procese, nes įmonių bankrotas

nenumato jokio plano. Iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato terminą, per kurį turi būti teismui

pateiktas tvirtinti planas. Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip

skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių

daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos,

administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams

ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto

byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių

asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis

asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis

jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam

nustatytas pareigas (FABĮ 16 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas jau nuo pat pareiškimo iškelti

bankroto bylą pateikimo nebuvo aktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo apie

neatvykimo priežastis. Toks ieškovo elgesys sudaro pagrindą manyti, kad ir tolimesnėse

procedūrose ieškovo aktyvumas yra mažai tikėtinas. Tokiu atveju nebus užtikrintas ir FABĮ

numatytų tikslų įgyvendinimas. Pažymėtina, jog minėto įstatymo tikslas yra žymiai platesnis nei

vien fizinio asmens skolų „nurašymas“. Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla,

nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo,

bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo

pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Tokio bankroto proceso metu naudą

iš esmės gautų vien tik bankroto administratorius, gavęs atlyginimą, už skolininkui priklausančio

turto realizavimą, kai tuo tarpu galimybė patenkinti kreditorinius reikalavimus iš esmės nepadidėtų.

Be to, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas galimas tik asmens, kuriam keliama bankroto byla

iniciatyva. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė asmens, kuris pats nerodė

5

jokio suinteresuotumo bankroto bylos iškėlimu, interesų gynimui. Apeliacinės instancijos teismas,

įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju

buvo visi pagrindai CPK 246 straipsnio 1 dalies teisiniams padariniams taikyti, t. y. palikti ieškinį

dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtą. Be to, nagrinėjamoje proceso stadijoje ieškinio palikimas

nenagrinėto nepažeistų civilinio proceso principų, priešingai – užkirstų kelią asmeniui

piktnaudžiauti FABĮ suteikiamomis galimybėmis.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-443-

823/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=377d7711-a7ec-44c8-9a04-

ee3f5729964b

Fizinio asmens bankroto instituto įtvirtinimu siekiama dviejų tikslų – užtikrinti fizinio

asmens kreditorių interesus ir kartu suteikti galimybę sąžiningam fiziniam asmeniui atkurti savo

mokumą. Fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas įvairiais būdais – išdėstant skolų mokėjimą,

atleidžiant skolininką nuo visų ar dalies skolų, ir pan. FABĮ tikslas - užtikrinti teisingą skolininko ir

jo kreditorių interesų pusiausvyrą, atkuriant fizinio asmens mokumą ir užtikrinant kreditorių

reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šio tikslo siekiama

tvirtinant ir vykdant patvirtintą skolininko mokumo atkūrimo planą. Pažymėtina, kad FABĮ

nepateikia išsamaus mokumo atkūrimo plano turinio, ir priešingai nei nurodė pirmosios instancijos

teismas ginčijama nutartimi, nenumato draudimo visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų.

Dėl konkretaus mokumo atkūrimo plano turinio skolininkas pirmiausia turi susitarti su kreditoriais,

o, kilus ginčui, dėl konkretaus plano ir jame numatytų priemonių atitikties FABĮ tikslams sprendžia

fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, kuriam suteikiama teisė patvirtinti mokumo

atkūrimo planą ir tais atvejais, kai tai atsisako padaryti kreditorių susirinkimas. Draudimas visiškai

atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų neišplaukia ir iš FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyto šio

įstatymo tikslo – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Europos Žmogaus

Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės

teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis

apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško fizinio asmens nuskurdinimo, tačiau toks apribojimas

neturi neproporcingai perkelti naštos kreditoriams (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje

Bäck v. Finland). Ar konkrečios fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės yra proporcingos, turi

būti vertinama atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes – nemokaus asmens amžių, sveikatos

būklę, jo realias galimybes gauti pajamų ir pan. Tuo atveju, jei fizinis asmuo dėl objektyvių

priežasčių negali ir ateityje negalės atsiskaityti su kreditoriais, visiškas šio asmens atleidimas nuo

skolų būtų suderinamas su FABĮ tikslais, ir priešingai, asmens, kuris gali patenkinti kreditorių

6

reikalavimus, skolų nurašymas, jei tam nepritaria šio asmens kreditoriai, neužtikrintų teisingos

skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1767-

657/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=8befcc86-1b40-4b1e-bfc9-

7e737695167a

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą

tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų

pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina

nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje

numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių

įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos

Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens

nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali

įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo

laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis

negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad

nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio

asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas

įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam

asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 2S-1628-345/2013).

Fizinio asmens bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio

asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos

Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų

tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Fizinio asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatyta,

kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1)

pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio

asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens

būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta

tvarka negali būti nurašyti; 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo

7

iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67

straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių

sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais; 3)

paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu,

narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 4) paaiškėja, kad

fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra

išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar

pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose

nurodytus atvejus; 6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės

juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas

tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir

jo kreditorių interesų pusiausvyros.

IŠANKSTINĖ GINČŲ SPRENDIMO TVARKA

KREDITORIŲ INFORMAVIMAS APIE KETINIMĄ PATEIKTI PAREIŠKIMĄ DĖL

BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1261-

413/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=16733798-f470-4f91-bb53-

2340295d5325

Civilinio proceso kodekso 138 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys

neatitinka jam keliamų reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio Kodekso nustatyta procesinių

dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo,

įsigaliojusio 2013 m. kovo 1 d., 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, ketindamas

pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti

bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Taigi, kaip teisingai

nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatyme numatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka,

privaloma asmeniui, ketinančiam kreiptis į teismą dėl jam, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylos

iškėlimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pranešimą apie ketinimą teikti teismui pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo kreditoriams išsiuntė 2013 m. kovo 1 d., tai yra įsigaliojus Įstatymui (b. l.

8

6-8), o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2013 m. balandžio 9 d. Apeliacinės

instancijos teismas pažymi, kad pranešimai kreditoriams, surašyti vadovaujantis Fizinių asmenų

bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, ir išsiųsti kreditoriams įsigaliojus įstatymui, tačiau dar iki

jo nuostatos apie bylų priskirtinumą teismams pakeitimo, laikytini tinkamais ir atitinkančiais

įstatymo nustatytą tvarką, nepaisant to, kad buvo pakeista nuostata, reguliuojanti subjektus

(teismus), nagrinėjančius šiuos pareiškimus. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo

išvada, kad pareiškėjo pareiškimas paduotas nesilaikant išankstinės ginčų sprendimo tvarkos ir

nepateikus tinkamų Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pranešimų kopijų, yra grindžiama ne tik

netinkamu Įstatymo aiškinimu, bet ir prieštarauja bylos medžiagai apie tokių pranešimų faktinį

buvimą ir jų tinkamą įteikimą (b.l. 6-10). Apeliacinės instancijos teismas taipogi sutinka su

atskirojo skundo argumentais, jog teismui konstatavus, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo

sprendimo tvarkos, teismas negalėjo taikyti pareiškimo trūkumų šalinimo instituto, o turėjo

atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Be to, teismas nutarties rezoliucinėje dalyje

nepagrįstai nurodė, kad ši nutartis negali būti skundžiama, nes tokių nutarčių apskundimo tvarką

numato įstatymas (CPK 115 str. 5 d.).

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1767-

657/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=8befcc86-1b40-4b1e-bfc9-

7e737695167a

Dėl procesinių pažeidimų. Apelianto teigimu, jam apie bankroto bylos iškėlimą nustatytais

terminais nebuvo pranešta, todėl byla dėl bankroto iškėlimo negalėjo būti nagrinėjama. Apeliacinės

instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4

straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis

asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš

mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems

kreditoriams. Apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą pareiškėjas informavo kreditorius 2013-03-08,

2013-03-17 ir 2013-03-19 (T.1, b.l. 6-18). Įstatymas nenumato per kiek laiko turi būti pateiktas

pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip ir neįpareigoja pareiškėjo išsiųsti pakartotinį

pranešimą kreditoriams apie ketinimą iškelti bankroto bylą, jei nuo pranešimo išsiuntimo praėjo

daugiau kaip vienas mėnuo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas vis dėl to pakartotinai 2014-03-

21 išsiuntė pranešimus kreditoriams apie bankroto bylos inicijavimą (T.1, b.l. 89-102). Esant

tokioms aplinkybėms galima teigti, kad apeliantui apie bankroto bylos inicijavimą ir vykdomas

procedūras buvo žinoma, todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos jo teisės, o bankroto byla

negalėjo būti nagrinėjama.

9

ANTSTOLIŲ INFORMAVIMAS APIE KETINIMĄ PATEIKTI PAREIŠKIMĄ DĖL

BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2229-

259/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=dd1a4bde-1bc4-4732-be1f-

15709bed8f5a

Vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 2 dalimi,

ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio

įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti

bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Nagrinėjamu atveju

pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas E. J. neįvykdė FABĮ 4 straipsnio 2

dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo ir neinformavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio

asmens bankroto bylos iškėlimo antstolių J. J. ir S. V.. Teismas šią išvadą grindė tuo, jog antstolės

turi teisę Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka į vykdymo išlaidų atlyginimą, todėl jos

laikytinos pareiškėjo kreditorėmis. Kreditoriaus sąvoką apibrėžia FABĮ 3 straipsnis, kuriame

nurodyta, kad fizinio asmens kreditoriumi laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys turintys teisę

reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Toks įstatyminis reguliavimas

leidžia spręsti, jog tam, kad asmenį pripažinti fizinio asmens kreditoriumi FABĮ prasme, jo

reikalavimo teisė turi būti egzistuojanti ir vykdytina ne mažiau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo

iškelti fizinio asmens bankroto bylą pateikimo teismui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog

antstolės J. J. ir S. V. vykdo išieškojimus iš pareiškėjo E. J. turto kreditoriaus „Swedbank“, AB

naudai. 2005 m. spalio 27 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų

vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai reglamentuoja skolininko pareigos sumokėti vykdymo

išlaidas momentą, t. y. antstolis įgyja teisę reikalauti iš skolininko sumokėti vykdymo išlaidas tik

tuomet, kai yra įvykdyti visi vykdymo veiksmai. Instrukcijos 26 punktas taip pat nustato antstolio

pareigą apskaičiuoti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai vykdymo veiksmas yra atliktas. Iš byloje

esančių dokumentų matyti, kad antstolės J. J. ir S. V. šiuo metu nėra baigusios vykdymo iš

pareiškėjui E. J. priklausančio turto proceso, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie paskaičiuotų

vykdymo išlaidų dydį ar antstolių pareikalavimą apmokėti vykdymo išlaidas. Atsižvelgdamas į tai,

apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentu, jog paduodant

pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo antstolės J. J. ir S. V. dar nebuvo pareiškėjo

E. J. kreditorės, neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl pareiškėjas E. J. neturėjo įstatyminės

pareigos informuoti antstoles apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos

iškėlimo.

10

VIENO IŠ SUTUOKTINIŲ PAREIŠKIMO DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO

PATEIKIMAS

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1776-

264/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=cfe84c55-4237-49b3-a185-

d2a599bac735

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė

pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, nurodydamas, kad pareiškimą dėl bankroto

bylos iškėlimo pareiškėja (apeliantė) turi paduoti kartu su savo sutuoktiniu A. Č.. Apeliacinės

instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pagal CPK 43 straipsnio 1 dalį ieškinys gali būti paduodamas bendrai kelių ieškovų jeigu

yra privalomas ar (neprivalomas) bendrininkavimas, bendros teisės ir pareigos, tie patys

reikalavimai arba įsipareigojimai. Fizinių asmenų bankroto įstatymas (FABĮ) numato, kad fizinio

asmens bankroto procesą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo (FABĮ 1 str. 4 d.). Nagrinėjamoje

byloje pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė pareiškėja V. A. Č., o jos sutuoktinis

A. Č. noro inicijuoti fizinio asmens bankroto procedūrą nepareiškė. Todėl pirmosios instancijos

teismo skundžiama nutartimi nustatytas įpareigojimas apeliantei pareiškimą dėl bankroto bylos

iškėlimo paduoti kartu su savo sutuoktiniu A. Č. nepagrįstai suvaržo apeliantės teisę inicijuoti

fizinio asmens bankroto procesą. Kadangi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas turės įtakos

apeliantės sutuoktinio teisėms ir pareigoms, jis apie inicijuojamą procesą turi būti informuotas,

įtraukiant jį į bylą suinteresuotu asmeniu.

SUTUOKTINIŲ PRIEVOLĖS

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-799-

343/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=ba9658ca-0527-44ab-adfa-

e479453bb821

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams,

kurių mokėjimo terminai suėję, yra 31 617,46 Lt. Pareiškėjo įsiskolinimai kreditoriams susidarė dėl

netinkamo vartojimo paskolų vykdymo. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios

instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo galimybes įvykdyti skolinius įsipareigojimus,

nepagrįstai pareiškėjo prievoles kreditoriams pripažino bendromis pareiškėjo ir jo sutuoktinės

prievolėmis, todėl neteisingai sprendė, jog jos turi būti vykdomos iš abiejų sutuoktinių gaunamų

11

pajamų. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,

kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti

asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.

v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir

subsidiariai. Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra

reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams.

Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar

bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra

sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo

asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja

vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi

bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po

to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio

nuosavybė (CK 3.112 str.). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su

bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių,

tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos

interesais prisiimtos prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro

sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.). Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė

neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių

išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie

sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl

įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro

paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Kasacinis teismas

pažymėjo, kad asmuo, siekdamas, jog jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių

prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo

sudaryta šeimos interesais (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

12

TREČIŲJŲ ASMENŲ ĮTRAUKIMAS Į BYLĄ, PATEIKIANT PAREIŠKIMĄ DĖL

BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-645-

267/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=6c8a60c8-c186-4902-8578-

635a94b11efc

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutarties dalyje nustatė

pareiškėjai terminą trūkumams pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo pašalinti, nurodydamas,

kad pareiškėja privalo į bylą įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis kai kuriuos galimus

pareiškėjos kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada

nesutinka.

Kaip teisingai nurodo pareiškėja atskirajame skunde, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų

bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga fiziniam asmeniui,

ketinančiam kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, raštu apie tai pranešti visiems

kreditoriams. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto

bylą pridedamas ir pateikiamas kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo,

– vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai

kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės

adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai. Kaip matyti iš pareiškėjos prie pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo pridėtų dokumentų, šias įstatyme numatytas pareigas pareiškėja įvykdė

tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad FABĮ nėra numatytas reikalavimas

pareiškėjui įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis savo kreditorius. Teismo manymu, vien bankroto

bylos iškėlimu kreditorių teisės nėra tiesiogiai paveikiamos, todėl kreditoriai į bylą turėtų būti

įtraukiami jų pačių pareiškimu.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-306-

479/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=8c6235dc-aceb-4ce9-91e2-

5eb4a7d5cae1

Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, nurodyta, kad pareiškėjai į bylos

nagrinėjimą neįtraukė asmenų, kurie yra nurodyti kaip jų kreditoriai, nepateikė kreditorių

kontaktinių duomenų, taip pat nepateikė reikiamo pareiškimo ir jo priedų kopijų skaičiaus. LR

fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 2 d. numatyta pareiga fiziniam asmeniui, ketinančiam

kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, raštu apie tai pranešti visiems kreditoriams. LR fizinių

13

asmenų bankroto įstatymo 4 str. 4 d. 5 p. nurodyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą

pateikiamas ir kreditorių sąrašas. Kaip matyti iš pareiškėjų prie pareiškimo dėl bankroto bylos

iškėlimo pridėtų dokumentų, šias įstatyme numatytas pareigas pareiškėjai įvykdė, t. y. pateikė

kreditorių sąrašą, jame nurodyti kreditorių kontaktiniai duomenys (b. l. 29). LR fizinių asmenų

bankroto įstatyme nenumatytas reikalavimas pareiškėjams kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais

asmenimis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas

nepagrįstai skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatė pareiškimo dėl bankroto bylos

iškėlimo trūkumą – įtraukti kreditorius į bylos nagrinėjimą, nurodyti jų duomenis bei pateikti tokį

pareiškimo ir jo priedų kopijų skaičių, kuris būtų pakankamas procesinių dokumentų įteikimui

visiems į bylos nagrinėjimą įtrauktiniems tretiesiems asmenims.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

konstatavo, jog pareiškėjai turi į bylos nagrinėjimą įtraukti antstolius ir juos informuoti apie bylos

nagrinėjimą. Su tokia nuostata galima sutikti. LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 6 d.

nustatyta, kad antstolius, kurie vykdo išieškojimą iš pareiškėjų, teismas turi informuoti kitą dieną po

pareiškimo priėmimo. Pareiškėjai pateikė informaciją apie iš jų turto vykdomus išieškojimus, todėl

atliekami vykdymo veiksmai dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjų turto netrukdo teismui spręsti dėl

bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-453-

577/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=b4223041-7a26-4e6e-b12d-

fb09f036770e

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ nenumatytas reikalavimas pareiškėjui

savo kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, o FABĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatyta

kreditoriaus (kreditorių) teisė pasiūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą nelaikytina

įpareigojančia pareiškėją pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo įtraukti kreditorius į bylą

trečiaisiais asmenimis, kadangi kreditoriai į bylą turėtų būti įtraukiami jų pačių pareiškimu bet

kuriame bankroto bylos nagrinėjimo etape. Pastebėtina, kad šiuo klausimu tokios pozicijos

laikomasi ir šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m.

spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1445-253/2013, Šiaulių apygardos teismo 2013

m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-645-267/2013; Šiaulių apygardos teismo

2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-164-154/2014).

14

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1175-460/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=56defe59-573f-46d6-aba9-

8b80719b2491

Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo i bylą

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos išsprendimas gali

turėti įtakos pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. A., taip pat pareiškėjos dabartinio sutuoktinio J. K.

teisėms ir pareigoms, todėl, teismo teigimu, jie laikytini byloje trečiaisiais asmenimis,

nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo teiginiais nesutinka.

Apylinkės teismas teismo nutartyje nenurodo nė vienos teisės ar pareigos,kuri gali atsirasti

pareiškėjos buvusiajam sutuoktiniui V. A. ar pareiškėjos dabartiniam sutuoktiniui J. K. išnagrinėjus

šią bylą.

Šiuo aspektu svarbu tai, kad bylos išsprendimas nesuteiks pareiškėjos buvusiajam

sutuoktiniui V. A. ar pareiškėjos dabartiniam sutuoktiniui J. K. jokių teisių ir nesukurs jokių

pareigų. Nepriklausomai nuo šios bylos baigties dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių pareiškėjos

buvęs ar dabartinis sutuoktinis neįgis jokių reikalavimo teisių nei į pareiškėją, nei į jos kreditorę

„Swedbank“, AB, taip pat jie nebus įpareigoti įvykdyti jokių prievolių nei pareiškėjai, nei jos

kreditorei „Swedbank“, AB. Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai įpareigojo pareiškėją patikslinti pareiškimą nurodant trečiuosius asmenis,

nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.

FIZINIO ASMENS PAREIŠKIMAS IŠKELTI BANKROTO BYLĄ

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1261-

413/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=16733798-f470-4f91-bb53-

2340295d5325

Nurodydamas kitą pareiškimo trūkumą, jog pareiškėjas nepateikė informacijos, numatytos

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (apie fizinio asmens poreikių

tenkinimui būtiną sumą), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškime nurodė aplinkybes,

susijusias su jo mėnesinėmis išlaidomis būtinoms komunalinėms paslaugoms sumokėti, tačiau

nepateikė tai pagrindžiančių rašytinių duomenų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 9 punkto ir 7 straipsnio

1 dalies 6 punktą, pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti nurodyta informacija

15

apie fiziniam asmeniui kiekvieną mėnesį reikalingas lėšas būtiniems poreikiams tenkinti (atskirai

turi būti nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms

tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu

teisės aktų nustatyta tvarka mokėti). Taigi teismas, priešingai nei reikalauja įstatymas, pareikalavo

iš pareiškėjo pateikti įrodymus apie jo pareiškime pateiktą informaciją dėl lėšų panaudojimo būtinų

poreikių, tarp jų ir komunaliniams mokesčiams mokėti, tenkinimui. Pažymėtina, kad sprendžiant

klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą, teismui neužkertamas kelias

tokius duomenis pareikalauti iš pareiškėjo bendra tvarka (Įstatymo 5 str. 1 ir 2 dalys, CPK 179 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu

atveju pirmosios instancijos teismas trūkumų šalinimo institutą taikė itin formaliai, nepasydamas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje praktikoje suformuotos taisyklės, kad formaliai taikant

trūkumų ištaisymo institutą ir (ar) atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų,

gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2009). Taikant šį institutą,

būtina atsižvelgti į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis ir 13 straipsnis). Atsižvelgiant į tai,

kad skundžiama teismo nutartis buvo grindžiama ne tik formaliais argumentais, bet ir netinkamu

procesinės ir materialinės teisės normų taikymu bei aiškinimu, skundžiama nutartis naikintina, o

klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1920-

413/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=479ed1f2-0c7b-4292-adf1-

e126abd79027

Civilinio proceso kodekso 138 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys

neatitinka jam keliamų reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio Kodekso nustatyta procesinių

dokumentų trūkumams pašalinti tvarka.

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. kovo 1 d., 4

straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškime iškelti bankroto bylą teismui nurodomos fizinio asmens

nemokumą sukėlusios priežastys ir pridedami šį nemokumą pagrindžiantys dokumentai (jeigu

fizinis asmuo gali juos pateikti). To paties straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktuose numatyta, kad prie

pareiškimo iškelti bankroto bylą, be kita ko, pridedama ir pateikiama fizinio asmens turimo viso

turto sąrašas (nekilnojamasis turtas; sąskaitose esančios lėšos, nurodant sąskaitas kredito įstaigose;

grynieji pinigai, jeigu jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir kitas turtas) ir

16

nurodoma jo vertė; duomenys apie fizinio asmens įkeistą turtą, suteiktus kitus prievolių įvykdymo

užtikrinimo būdus ir kitus įsipareigojimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos

iškėlimo nurodė ir pateikė duomenis apie jos skolinius įsipareigojimus kreditoriams, gaunamas

pajamas, turimą turtą, piniginių lėšų likutį (b. l. 25-66, 67-69, 70-75). Pirmosios instancijos teismas,

spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, nurodė, kad pareiškimas neatitinka įstatymo

reikalavimų, nes nėra pateikti įrodymai, jog bankuose bei kitose kredito įstaigose pareiškėja turi

arba neturi piniginių lėšų (FABĮ 4 str. 4 d. 3 p.), taip pat nepateikti duomenys iš registrų, bankų ir

kredito įstaigų už atitinkamą praėjusį trijų metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja, nurodydama šiuo metu turimą

turtą, sąskaitų ir jose turimų lėšų sąrašą, duomenis apie įkeistą turtą, įgyvendino visus FABĮ 4

straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes įstatymas nenumato reikalavimo pateikti įrodymus apie

bankuose kredito įstaigose turimas sąskaitas (įstatymo nuostatose numatytas reikalavimas nurodyti

lėšas sąskaitose). Be to, kaip teisingai nurodo apeliantė, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas

nenumato ir reikalavimo pateikti duomenis apie pareiškėjo finansinės padėties per praėjusį trijų

metų laikotarpį kitimą, dėl ko yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismo reikalavimas

pateikti papildomus duomenis per trūkumų šalinimo institutą taikytas nepagrįstai, be pagrindo

išplečiant įstatymo nuostatų reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant bankroto bylos

iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą, teismui neužkertamas kelias tokius duomenis pareikalauti iš

pareiškėjo bendra tvarka (Įstatymo 5 str. 1 ir 2 dalys, CPK 179 str.).

Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

pirmosios instancijos teismas trūkumų šalinimo institutą taikė itin formaliai, nepasydamas Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo gausioje praktikoje suformuotos taisyklės, kad formaliai taikant trūkumų

ištaisymo institutą ir (ar) atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų, gali būti

apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009

m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2009). Taikant šį institutą, būtina atsižvelgti

į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis ir 13 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama

teismo nutartis buvo grindžiama ne tik formaliais argumentais, bet ir netinkamu procesinės bei

materialinės teisės normų taikymu ir aiškinimu, skundžiama nutartis naikintina, o klausimas dėl

pareiškimo priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

17

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-306-

479/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=8c6235dc-aceb-4ce9-91e2-

5eb4a7d5cae1

Atskirajame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė pareiškėjams pateikti

įrodymus apie visą turimą turtą, nes pareiškėjai tokius duomenis pateikė. Įvertinus pareiškimo turinį

ir jo priedus konstatuotina, kad pateiktas pareiškimas atitiko LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 4

str. reikalavimus, nes pagal šias įstatymo nuostatas pareiškėjai turi pateikti duomenis tik apie jų

turimą turtą. Asmens turtinės padėties ir nemokumą nulėmusių priežasčių įvertinimas atliekamas ne

pareiškimo priėmimo stadijoje, bet sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (LR fizinių

asmenų bankroto įstatymo 5 str., 6 str., 8 str.). Taigi įrodymų trūkumo klausimas gali būti

sprendžiamas ir priėmus pareiškimą.

Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta ir tai, kad pareiškėjai nenurodė duomenų

apie jiems priklausantį kilnojamąjį turtą, buitinę techniką, buities ir ūkio reikmenis bei šio turto

vertes. Atsižvelgtina į tai, kad LR CPK 668 str. yra nurodyta, kad į fizinio asmens buities, ūkio,

darbo, mokymosi reikmenis, būtinus asmens pragyvenimui, išieškojimas negali būti nukreipiamas.

Taigi tokių duomenų pateikimas pareiškime iškelti fizinio asmens bankroto bylą nėra būtinas.

Pareiškėjai pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytu

įpareigojimu pateikti informaciją apie tai, ar jie turi įsiskolinimų komunalinių ir kitų paslaugų

teikėjams. Pareiškėjai nurodė, jog esant skoloms už komunalines ar kitokias paslaugas, paslaugų

tiekėjai būtų nurodyti pareiškėjų kreditoriais.

Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog pareiškėjai nenurodė

kokia yra pareiškėjų prievolė kreditorei UAB „Snoro lizingas“. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes

pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo yra nurodyta, kad pareiškėjų prievolė yra 80 Lt, o antstolės

pažyma patvirtina tik išieškojimo vykdymą iš pareiškėjų turto. Skolos UAB „Snoro lizingas“

nurodymas pareiškime patvirtina solidarią pareiškėjų atsakomybę ir teismas nepagrįstai nurodė

pareiškėjų pareigą patvirtinti atsakomybės pobūdį.

Atskirajame skunde nurodyta, kad teismas nepagrįstai pareikalavo pateikti įrodymus apie

pareiškėjų būtiniems poreikiams patenkinti reikalingų lėšų dydį. Ši skundo nuostata pagrįsta. Pagal

LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 9 p. ir 7 str. 1 d. 6 p. pareiškime teismui dėl bankroto

bylos iškėlimo turi būti nurodyta informacija apie fiziniam asmeniui kiekvieną mėnesį reikalingas

lėšas būtiniems poreikiams tenkinti (atskirai turi būti nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio

asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos

lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti). Taigi įstatyme

18

nenustatytas reikalavimas pareiškėjo pateikti įrodymus apie lėšų dydį būtiniems pareiškėjų

poreikiams patenkinti.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

kaip ieškinio trūkumą nurodė duomenų apie pareiškėjų turtinę padėtį per paskutinius trejus metus

nepateikimą. Su šia nuostata galima sutikti. Pagal LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2

d. dėl pareiškėjų turtinės padėties per paskutinius trejus sprendžiama priėmus pareiškimą, tai yra

konstatuojant, ar pagal turimus byloje duomenis galima iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad pareiškėjai nepateikė vertimo dokumento,

kurį jie siuntė Prancūzijoje esančiai ligoninei. Akivaizdu tai, kad LR fizinių asmenų bankroto

įstatymas taikytinas sąžiningo asmens teisėtiems interesams apginti. Jeigu pareiškėjai deklaruoja

tinkamą pranešimą apie bankroto bylos inicijavimą Prancūzijoje veikiančiam asmeniui, tai nesant

priešingų duomenų konstatuojama, kad šiam kreditoriui apie pareiškėjų ketinimą kreiptis į teismą

yra pranešta tinkamai.

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1013-

173/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=99374511-a55c-46f6-b105-

7d0b0511564b

Nepagrįstas teismo reikalavimas pateikti įrodymus apie tai, ar pareiškėjas turi ar ne lėšų

kituose kredito įstaigose. Įstatymu yra reikalaujama nurodyti sąskaitose esančias lėšas, nurodant

sąskaitas kredito įstaigose. T. y. darytina išvada, kad asmuo turi pateikti duomenis apie turimas

sąskaitas ir juose esančias lėšas. Šį reikalavimą pareiškėjas įvykdė. Reikalavimas, pateikti pažymas

iš visų kredito įstaigų reikštų įstatymu nustatytų reikalavimų išplėtimą, reikalautų nepagrįstai

didelių finansinių išlaidų bei racionaliai būtų nepagrįstas, nes neturėtų įtakos sprendžiant klausimą

dėl fizinio asmens bankroto.

Kauno apygardos teismo nutartis 2014 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. 2S-1143-

260/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=b1ce1843-0ebc-4aa2-b41f-

18c13ca1d0b7

Reikalavimai fizinio asmens pareiškimui iškelti bankroto bylą numatyti FABĮ 4

straipsnyje. Prie pareiškimo iškelti bankroto bylą be kitų priedų turi būti pridedama ir pateikiama

teismui fizinio asmens turimo viso turto sąrašas (nekilnojamasis turtas; sąskaitose esančios lėšos,

nurodant sąskaitas kredito įstaigose; grynieji pinigai, jei jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti

vertybiniai popieriai ir kitas turtas) ir fizinio asmens nurodoma jo vertė (FABĮ 4 str. 4 d. 3 p.).

19

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia FABĮ nuostata, sprendė, kad pareiškėjo pateiktas

pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi

jame nėra pateikta informacija apie akcijų ir kitų vertybinių popierių ar kitokio turto turėjimą, šias

aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat pareiškime nėra nurodyti duomenys apie tai, ar

pareiškėjas pareiškimo padavimo teisme dieną turėjo ar neturėjo pareiškime neminimo, tačiau pagal

teisės aktus privalomo registruoti turto: pramoginių ar kitokių vandens transporto priemonių, o taip

pat, kad nėra pateikti jokie nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Be to, pirmosios

instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra ne tik kad pateikęs informacijos apie tai, ar jis

neturi atsiskaitomųjų sąskaitų kituose bankuose, išskyrus jo nurodytus, kad pareiškėjas nepateikė

įrodymų, patvirtinančių, jog kituose bankuose bei kredito įstaigose jis neturi jokių lėšų, ir įpareigojo

pareiškėją nurodyti šias aplinkybes bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Kaip matyti iš

FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos, teismui turi būti pateikiamas fizinio asmens turimo

turto sąrašas ir fizinio asmens nurodoma jo vertė, tačiau įstatymas nereikalauja, kad teismui būtų

pateikti duomenys apie tai, kokio turto fizinis asmuo neturi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad

pareiškėjas neturi įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto neturi ir tai patvirtinti rašytiniais įrodymais,

gautais iš turto registro, kredito įstaigų (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 2S-1764-479/2013). Kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateikto pareiškimo,

jame yra nurodyti duomenys apie pareiškėjo turimas pinigines lėšas kredito įstaigų sąskaitose,

turimas sąskaitas kredito įstaigose, kuriose net ir nėra piniginių lėšų, taip pat nurodyta, kad

pareiškėjas neturi nekilnojamojo turto, ką patvirtina teismui pateikti įrodymai, tuo pačiu pareiškėjas

yra nurodęs, kad jis neturi kito savo vardu įgyto ir registruoto turto. Apeliacinės instancijos teismo

manymu, nurodytų duomenų pateikimas pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo

leidžia pripažinti, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino visus FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto

reikalavimus. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad

pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti duomenis apie pareiškėjo neturimą turtą,

įskaitant ir duomenis apie neturimas sąskaitas kredito įstaigose, bei pateikti tai patvirtinančius

įrodymus, laikytinas pertekliniu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų bei galimai užkertančiu

pareiškėjui galimybę pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Reikalavimas pateikti pažymas iš visų

kredito įstaigų, taip pat valstybės registrų apie registruotiną turtą, reikštų įstatymu nustatytų

reikalavimų išplėtimą, reikalautų nepagrįstai didelių finansinių išlaidų, laiko sąnaudų bei racionaliai

būtų nepagrįstas, nes neturėtų įtakos sprendžiant klausimą dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens

bankroto bylą priėmimo. Tačiau tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas

nepagrįstai įrodymų apie turimą turtą nepateikimą grindžia FABĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kadangi

šioje normoje kalbama ne apie įrodymų, patvirtinančių asmens turimą turtą, pateikimą, bet apie

20

dokumentų, pagrindžiančių asmens nemokumą, pateikimą tuo atveju, jei asmuo gali tokius

dokumentus pateikti.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, pripažįsta,

kad pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti pareiškėjo turimo viso kilnojamojo turto

sąrašą (buitinės ir kompiuterinės technikos, telefoninio ryšio priemonių, baldų, šviestuvų, kilimų ir

kt.) ir jo vertes bei vertes patvirtinančius įrodymus ne tik kad yra neįmanomas tinkamai ir

objektyviai įgyvendinti, bet šių duomenų pateikimas nėra būtinas sprendžiant pareiškimo dėl fizinio

asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su

pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad galimybės pateikti viso jo turimo turto,

atsižvelgiant į jo įsigijimo kainas ir nusidėvėjimą, vertes yra ribotos, kadangi mažai tikėtina, jog

pareiškėjas būtų rinkęs šio turto įsigijimą patvirtinančius įrodymus, o be to, verčių nustatymas

kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, kreipiantis į turto vertintojus, sąlygotų papildomų išlaidų

atsiradimą. Tokių išlaidos tik dar labiau ribotų pareiškėjo, kuris teigia esąs nemokus, galimybes

tinkamai ir kuo didesne apimtimi įvykdyti savo prievoles kreditoriams. Be to, teismų praktikoje,

atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 668 straipsnį negali būti nukreipiamas išieškojimas į fizinio

asmens buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis, būtinus asmens pragyvenimui, pripažįstama, kad

tokių duomenų pateikimas pareiškime iškelti fizinio asmens bankroto bylą nėra būtinas (Klaipėdos

apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-306-479/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstais pripažinęs pirmosios instancijos teismo

nurodytus trūkumus dėl išsamių duomenų apie pareiškėjo neturimą turtą pateikimo, sprendžia, kad

nepagrįstu laikytinas ir pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti duomenis apie pareiškėjo

turtinę padėtį per paskutiniuosius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo

teismui dienos bei šiuos duomenis patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių

duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų pateikimo būtinumą grindė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2

punktu, kuriame įtvirtinta teismo teisė atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jei paaiškėja,

kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo

nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises,

neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi

nesąžiningais. Pažymėtina, kad nei minėtame FABĮ straipsnyje, nei FABĮ 4 straipsnyje nėra

įtvirtinta pareiškėjo pareiga pateikti teismui duomenis apie jo turtinę padėtį ir jos pasikeitimus per

paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos, todėl sutinkant su

atskirojo skundo argumentu pripažintina, kad tokių duomenų pateikimas nėra numatytas teisės

aktuose. Teismo įpareigojimas pateikti nurodytus duomenis laikytinas nepagrįstai išplečiančiu teisės

aktų reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad dėl fizinio asmens, pateikusio pareiškimą dėl bankroto

bylos iškėlimo, turtinės padėties per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą

21

priėmimo sprendžiama ne pareiškimo priėmimo, bet bankroto bylos iškėlimo stadijoje, t. y.

sprendžiant, ar pagal turimus byloje duomenis galima iškelti fizinio asmens bankroto bylą, todėl

reikalavimas pateikti duomenis apie fizinio asmens turtinės padėties pokyčius pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu negali būti pateisinamas. Pažymėtina, kad, išskyrus

įstatyme numatytus tam tikrus atvejus, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl ir sprendžiant

pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimo klausimą šia prezumpcija, nesant ją paneigiančių

duomenų, turėtų būti vadovaujamasi. Fizinis asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos jam

iškėlimo, neturi įrodyti, kad jis yra sąžiningas, išskyrus tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl jo

sąžiningumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė priežastis, dėl kurių, jo manymu, jis tapo

nemokus, taip pat, kad nėra nustatyta faktų, jog pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo

iškelti bankroto bylą priėmimo būtų tapęs nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sandorių,

pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK

nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais ir dėl to pareiškėjas būtų tapęs nemokus, todėl pirmosios

instancijos teismas, nesant nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų, spręsdamas pareiškimo

priėmimo klausimą nepagrįstai pareikalavo pateikti išsamius duomenis apie pareiškėjo turtinę

padėtį per pastaruosius 3 metus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, sprendžiantis bankroto

bylos iškėlimo klausimą, turi teisę bendra tvarka reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų papildomus

duomenis (FABĮ 5 str. 1 ir 2 dalys, CPK 179 str.). Vėlesnėje proceso stadijoje paaiškėjus

nurodytiems duomenis teismas ne tik kad gali atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ

5 str. 8 d. 2 p.), bet ir nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 10 str. 1 d. 4 p.), todėl duomenų

apie galimą aplinkybių, numatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, egzistavimą bei jas

patvirtinančių įrodymų pateikimą reikalavimas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo

metu reikalaujant pateikti duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį per 3 paskutinius metus iki

pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus,

laikytinas nepagrįstu, o galimai ir užkertančiu pareiškėjui galimybę realizuoti savo teisę kreiptis į

teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, skundžiama nutartis dalyse dėl pirmiau joje

nurodytų pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo trūkumų laikytina nepagrįsta, todėl

šiose dalyse naikintina.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad kiti skundžiamoje nutartyje nurodyti

pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo trūkumai yra nustatyti pagrįstai ir juos

pareiškėjas per teismo nustatytą terminą turėtų pašalinti. Nesutiktina su atskirojo skundo

argumentais, jog pareiškėjas neturėtų pateikti teismui duomenų apie jo sutuoktinės turimą turtą.

Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką, turėtų būti sprendžiama, ar

pareiškėjo sutuoktinė, kaip suinteresuotas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis susijusi byla,

22

neturėtų būti įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu. Kaip matyti iš pareiškime nurodytų duomenų,

pareiškėjas naudojasi sutuoktinei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, todėl vėlesnėje proceso

stadijoje sprendžiant klausimus dėl, pavyzdžiui, lėšų sumos, reikalingos pareiškėjo poreikiams

tenkinti, priimti sprendimai gali turėti įtakos pareiškėjo sutuoktinės teisėms ar pareigoms. Nors,

pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai įpareigoja jį rinkti duomenis apie kito asmens turtinę padėtį,

tačiau pareiškėjo sutuoktinei esant suinteresuotai galimai pareiškėjui palankia bylos baigtimi, šių

duomenų pateikimas neturėtų sudaryti nepatogumų. Aplinkybė, kad pareiškėjo santuoka yra

sudaryta gerokai vėliau, nei kad pareiškėjas asmeniškai prisiėmė paskolinius įsipareigojimus,

nesudaro pagrindo spręsti, kad teismui neturėtų būti pateikti išsamūs duomenys apie pareiškėjo

sutuoktinės turtinę padėtį. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, esant galimybei nukreipti

išieškojimą į pareiškėjo dalį bendrame turte, pagrįstai pareikalavo pateikti iš pareiškėjo duomenis

apie tokį sutuoktinių turimą turtą šioje proceso stadijoje, kadangi sprendžiant klausimą dėl bankroto

bylos iškėlimo būtina turėti išsamius duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį. Bankrutuojant

fiziniam asmeniui būtina nustatyti fizinio asmens prievoles, kurias jis turi kreditoriams ir nuo kurių

jis pretenduoja būti atleistas, bei fizinio asmens turtą, kuris gali būti panaudotas tenkinti kreditorių

reikalavimams, todėl teismui siekiant nustatyti šias reikšmingas aplinkybes, būtina turėti išsamius

duomenis apie visą pareiškėjo turimą turtą, netgi ir bendrą su kitais asmenimis. Nesutiktina su

atskirojo skundo argumentu, jog teismas, nustatęs šį pareiškimo trūkumą, siekia perimti

administratoriaus funkcijas, kadangi tik administratorius gali pasiūlyti bendrosios nuosavybės

dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl fizinio asmens turto dalies, esančios bendra su kitais

asmenims nuosavybe, nustatymo. Šiais veiksmais teismas nurodyto pasiūlymo neteikia, o tik siekia

išsamiai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo turtine padėtimi. Tačiau pažymėtina, kad

pareiškėjo įpareigojimas pateikti duomenis apie jo sutuoktinės turimą turtą turėtų būti vykdomas

atsižvelgiant į pirmiau nutartyje nurodytus argumentus dėl pateikiamų duomenų ir įrodymų

apimties ir išsamumo.

Nepagrįstais laikytini ir atskirojo skundo argumentai, susiję su trūkumų dėl antstolių

suinteresuotumo byloje nurodymu, jų kreditorinių reikalavimų nurodymu bei duomenų apie jų

vykdomų vykdomųjų bylų eigą pateikimu. Prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti

pateikiamas kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, - vardas, pavardė,

gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo,

- juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai

(FABĮ 4 str. 4 d. 5 p.). Kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateikto kreditorių sąrašo, jis į jį yra

įtraukęs antstolius R. B. bei A. A., tačiau nėra nurodęs nei jų kreditorinių reikalavimų, nei jų

įvykdymo terminų. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinomi konkretūs vykdymo išlaidų

dydžiai, tačiau jis, būdamas skolininkas vykdomosiose bylose, remiantis CPK 643 straipsniu, ne tik

23

kad turi teisę susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga, bet ir gauti pažymas apie vykdymo eigą,

kas sudaro galimybę pareiškėjui gauti ir teismui pateikti reikiamus duomenis apie šių antstolių

kreditorinius reikalavimus. Nepagrįstu laikytinas ir argumentas dėl šių reikalavimų nuolatinio

kitimo, kadangi taip pat kinta ir kitų kreditorių reikalavimai, nors pareiškėjas šių kreditorių

reikalavimų dydžius yra nurodęs. Be to, visi duomenys apie pareiškėjo kreditorius ir jų reikalavimų

dydžius yra reikšmingi sprendžiant pareiškėjo nemokumo klausimą, todėl nesutiktina su atskirojo

skundo argumentu, kad antstolių galimai patirtos vykdymo išlaidos neturi tam jokios reikšmės, nes

pareiškėjo žinomos bei kreditorių rašytiniais įrodymais patvirtintos sumos viršija įstatymo

reikalaujamą 25 MMA skolinių įsipareigojimų sumą. Pareiškėjo pareiga pateikti tikslius ir išsamius

duomenis apie jo kreditorius ir jų reikalavimus bei įvykdymo terminus yra įtvirtinta įstatyme, ir šios

pareigos netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas pareiškėjo atskirajame skunde nurodytomis

aplinkybėmis. Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo

reikalavimas pateikti duomenis apie konkrečių šalių suinteresuotumą bankroto byloje yra

perteklinis. Pažymėtina, kad būtent pats pareiškėjas pareiškime suinteresuotu asmeniu nurodė

antstolę A. A., todėl esant duomenimis, kad jos vykdyta vykdomoji byla yra užbaigta, teismas

pagrįstai pareikalavo pateikti duomenis apie šios antstolės suinteresuotumą bankroto byloje. Tuo

atveju, jei šis asmuo neturi suinteresuotumo byloje, jis be pagrindo buvo nurodytas dalyvaujančiu

byloje asmeniu. Aplinkybė, kad pareiškėjas, galimai siekdamas nesukelti jokių abejonių jo

sąžiningumu, nesudaro pagrindo byloje dalyvaujančiais asmenimis nurodyti visus galimai net ir

neturinčius suinteresuotumo bylos baigtimi asmenis.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia,

kad yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti iš dalies, skundžiamą nutartį pakeisti, 2014 m. kovo 18

d. Kauno apylinkės teismo nutarties dalis, kuriomis pareiškėjas įpareigotas pateikti savo sutuoktinės

viso turto sąrašą, nurodant skundžiamoje nutartyje nurodytus duomenis, atsižvelgiant į šios nutarties

argumentus, taip pat pateikti duomenis, pagrindžiančius antstolės A. A. suinteresuotumą bankroto

byloje, duomenis apie antstolių A. A. ir R. S. vykdomų iš pareiškėjo išieškojimų eigą ir šių antstolių

kreditorių reikalavimų dydžius, palikti nepakeistą, nustatyti naują terminą iki 2014 m. birželio 10

dienos šiems trūkumams pašalinti, o likusias nutarties dalis panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

738-538/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=e6a24d2b-04fb-4d5d-a9f6-

00c6bd19dce6

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato

sąlygos, kad bankroto byla gali būti iškeliama tik tokiam fiziniam asmeniui, kuris bankroto proceso

24

metu neabejotinai galės visiškai ar iš dalies sumokėti savo įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios

instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėja ir toliau liktų

nemoki, nes nei jos gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorių reikalavimų

sumos. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas,

siekiama bankroto administratoriaus pagalba atstatyti pareiškėjos mokumą, todėl tai labiau atitiktų

tiek V. Ž., tiek kreditorių AB „Swedbank“ bei AB „SEB“ interesus. Todėl konstatuotina, kad

bankroto bylos pareiškėjai iškėlimas yra galimybė užtikrinti V. Ž. ir jos kreditorių teisėtų interesų

pusiausvyrą.

Suinteresuotas asmuo teigia, kad 2012-11-29 pareiškėjos sudaryto turto (akcijų) perleidimo

sandoris prieštarauja kreditorių interesams.

Pažymėtina, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui kils pareiga patikrinti

pareiškėjos per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ir pareikšti

ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali vykdyti prievolių

kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais. Be to, kreditoriams bankroto proceso metu Lietuvos

Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas numato galimybę kontroliuoti bankroto

administratoriaus veiklą. Pažymėtina, kad klausimą dėl pareiškėjos iki bankroto bylos iškėlimo

sudarytų sandorių teisėtumą tikrins bankroto administratorius, o teismas, iškeliant fiziniam

asmeniui bankroto bylą, jo sudarytų sandorių teisėtumo ir atitikimo kreditorių interesams netikrina.

Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atskiruoju skundu taip pat ginčija teismo nutartimi

pareiškėjai nustatytą pragyvenimui reikalingą piniginių lėšų sumą, sudarančią 2 320 litų. Visų

pirma, vertinant suinteresuoto asmens argumentus, atkreiptinas dėmesys į tą faktą, jog šią asmens

būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingą sumą teismas patvirtinta tik iki nutarties patvirtinti

planą įsiteisėjimo dienos. Plane turi būti numatytos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti

reikalingos lėšos (FABĮ 7 str. 1 d. 6 p.). Pagal Įstatymo 8 straipsnyje numatytą plano tvirtinimo

tvarką kreditoriams suteikiama teisė nepritarti plano projektui. Taigi asmens būtiniesiems

poreikiams reikalinga suma iš esmės bus nustatinėjama ir galės būti ginčijama vėlesniame bylos

etape. Be to, Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik žemutinė fizinio asmens ir jo išlaikomų

asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos riba, o pati nuostata yra

rekomendacinio pobūdžio, taigi teismas dėl sumos sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs

bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėja faktiškai viena augina du augančius nepilnamečius

vaikus. Vieno iš pareiškėjos nepilnamečių vaikų tėvas yra miręs. Nors šiuo metu pareiškėja tokios

piniginių lėšų sumos, kurią patvirtino teismas nutartimi, neužsidirba ir gauna tik 536 Lt motinystės

pašalpą, tačiau pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad papildomas

pajamas anksčiau gaudavo iš nuomos, kurias ir naudojo AB „Swedbank“ kreditoriaus

reikalavimams tenkinti. Be to, jai yra išduotas verslo liudijimas, todėl ji vykdydama veiklą turės

25

galimybę gauti pajamas ir skirti jas ne tik savo ir nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, tačiau ir

iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Esant tokiems įrodymams konstatuotina, kad pirmosios

instancijos teismo nustatytas išlaidų dydis pragyventi trims asmenims nėra per didelis (CPK 178

str., 185 str.).

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1175-460/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=56defe59-573f-46d6-aba9-

8b80719b2491

Dėl iš pareiškėjos turto vykdomų išieškojimų

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareiškėjos pateikto

banko sąskaitos išrašo matosi, jog antstolis A. Selezniovas nurašė pinigus, o pareiškėja nepateikė

jokių duomenų, ar antstoliai atlieka išieškojimus iš jos turto. Apylinkės teismas tai laikė pareiškimo

trūkumu.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija nesutinka ir mano, kad

ta aplinkybė, jog antstolis 2013 metais buvo nurašęs pinigus iš pareiškėjos sąskaitos, negali būti

laikoma pareiškimo trūkumu, nes pareiškėja pateikė teismui visus reikalingus duomenis apie savo

kreditorius ir vykdomus išieškojimus: pareiškėja nurodė, kad jos kreditorė yra „Swedbank“, AB,

taip pat pateikė duomenis apie jos banko sąskaitose esančią lėšų rezervaciją, taip pat duomenis

(banko sąskaitos išrašą) apie tai, jog antstolis A. Selezniovas vykdo išieškojimą iš jos turto.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad lėšos buvo nurašytos ir dar

papildomai lėšos yra rezervuotos būtent kreditorės „Swedbank“, AB, naudai. Sutiktina su

pareiškėja, kad ji įvykdė įstatymo reikalavimus, susijusius su pranešimu kreditoriui apie savo

nemokumą bei ketinimą iškelti bankroto bylą, pateikė duomenis apie iš jos vykdomus išieškojimus

(tai matosi iš jos banko sąskaitos išrašo), todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nepateikė

duomenų apie iš jos turto vykdomus išieškojimus (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4

dalies 7 punktas).

Dėl bankroto procedūroms atlikti reikalingos lėšų sumos

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pareiškimo trūkumu laikė tai, jog

pareiškime nenurodoma, kokią pinigų sumą prašoma skirti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo

nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio

asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įsiteisėjimo dienos, taip pat

nepateikiamas jos pagrindimas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone šios aplinkybės negali būti laikomos pareiškimo

trūkumu, nes teismui buvo pateikti duomenys, jog atlyginimas bankroto administratoriui už visą

26

bankroto procedūrą sudarys 5 000 Lt. Tai reiškia, kad pinigų suma bankroto procedūroms atlikti bet

kuriuo atveju neviršys 5 000 Lt, iš šios sumos bus naudojamos lėšos reikalingoms bankroto

procedūroms atlikti, o likusi pinigų suma bus laikoma bankroto administratoriaus atlyginimu.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nedraudžia šalims taip susitarti, todėl šios aplinkybės neturi būti

laikomos pareiškimo trūkumu.

Dėl pareiškėjos pateikto sąskaitų sąrašo

Skundžiamoje nutartyje kaip pareiškimo trūkumas nurodoma tai, kad pareiškėja pateikė

banko atstovo nepatvirtintą sąskaitų sąrašą, iš kurio nėra galimybės nustatyti, kokios dienos jis yra.

Šios aplinkybės neturi būti laikomos pareiškimo trūkumu, nes iš pareiškėjos pateiktų

duomenų matosi ir sąskaitose esančios lėšos, be to, yra nurodytos pačios sąskaitos (jų numeriai)

kredito įstaigose, t. y. pateikti visi duomenys, kuriuos pateikti pareiškėja yra įpareigota pagal

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

FIZINIO ASMENS NEMOKUMAS, SĄŽININGUMAS

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1628-345/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=194c2b38-fb1f-4740-9a6e-

c815e956c191

FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų

fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių

reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių

interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai yra

užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens

bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8

dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali

įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos

Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2

d.). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti

įsipareigojimai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo

negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog sąžiningas fizinis

asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir

jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui

27

nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens

skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti

savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui

bankroto bylą. Apeliantai pažymi, jog jų įsipareigojimų dydis bankui sudaro 919 194,79 Lt, o

įkeistas ir nepriklausomo turto vertintojo UAB „Butas tau“ turtas įvertintas 775 000 Lt, todėl jį

realizavus, pradelsto įsipareigojimo suma ženkliai viršys FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą

pradelstų įsipareigojimų sumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai dirba UAB „Baltas

fonas“ (b.l. 29-32, t. 1). Pareiškėjų pradelsti įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję,

kreditoriui AB bankui Swedbank yra 265 748,80 eurų ir 1617,33 Lt, taip pat sutartinės bei

procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2012-08-22 (b.l. 72-77, t. 1). Pareiškėjams bendrosios

jungtinės nuosavybės teise priklauso turtas, kuris UAB “Butas tau“ įvertintas 775 000 Lt.

Nesutikdami su šios vertės nustatymu pareiškėjai vykdomojoje byloje teikė prieštaravimus, dėl ko

antstolis pasiūlė skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę. Klausimas dėl pakartotinės turto

vertinimo ekspertizės yra neišspręstas. (b.l. 17-26, t. 2). Taigi klausimas dėl galutinės apeliantams

priklausančio turto vertės nėra išspręstas, o duomenų apie tai, išskyrus paties pareiškėjo M. J.

prielaidas, kokia šiuo metu pareiškėjams priklausančio turto vertė, byloje nėra, minėtų duomenų

apeliantai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su

pirmosios instancijos teismo išvada, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei

turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų,

kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjai nemokumui pagrįsti nurodo mažas

pajamas, kurias bendrai sudaro 414,88 Lt per mėnesį, kai tuo tarpu per mėnesį reikalingoms

išlaidoms padengti nurodo 3800 Lt sumą. Be to nustatyta, kad UAB „Pasyvūs namai“ pareiškėjas

M. J. nurodomas kaip įmonės architektas, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog

pareiškėjas negauna papildomų pajamų (b.l. 26, t. 2). Taigi apeliacinės instancijos teismas

pareiškėjų argumentus dėl šiuo metu gaunamų mažų pajamų vertina kritiškai, kadangi nei pirmosios

instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui pareiškėjai nepateikė įrodymų, detaliai

pagrindžiančių turimas mėnesines pajamas (CPK 178 str.), o nurodydami, jog pareiškėjų pajamas

sudaro tik iš darbo santykių UAB „Baltas fonas“ gaunamos pajamos, t. y. 414,88 Lt, verčia abejoti

apie gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realumą.

28

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-147-

640/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=19982398-12f4-494c-8d5e-

250bca7d2077

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos 2007 metais birželio–liepos mėnesiais

prisiimtų įsipareigojimų dydį ir gaunamas pajamas, padarė išvada, jog pareiškėja, prisiimdama

įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, kas šiuo atveju leidžia

teigti, jog pareiškėja nebuvo sąžininga.

FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą,

jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą

priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas)

6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas

sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi

nesąžiningais. Pirmosios instancijos teismas vertindamas K. N. sandorius sudarytus 2007 metais

birželio–liepos mėnesiais padarė išvada, jog pareiškėja, prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai

negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, kas šiuo atveju leidžia teigti, jog pareiškėja nebuvo

sąžininga.

Civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta išimtis šio

principo ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko

nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra

preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio

šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje

išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie

nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog

skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų

pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu

negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmenuo gali būti

pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta

tvarka laikomi nesąžiningais.

CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto

straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir

atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai

pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į

klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas

29

remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką

daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks

elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas

asmens elgesys pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2007 m. sudaryti sandoriai nebuvo būtini ir

pareiškėja jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog jų vykdyti negalės, todėl konstatavo pareiškėjos

nesąžiningumą. Apeliantė nesutinka sau tokia teismo išvada ir nurodo, jog visų pirma sandoriai

turėjo būti pripažinti niekiniais, kad galima būtų konstatuoti nesąžiningumą, o be to, byloje buvo

pateikti visi reikiami ir jos galimi pateikti duomenys apie jos finansinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog konstatuoti asmens nesąžiningumą FABĮ 5 str.

8 d. 2 p. pagrindu, t.y. kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi

nesąžiningais, pagrindu, nėra reikalinga pačių sandorių pripažinimo niekiniais ar negaliojančiais

fakto. Nagrinėjamu atveju turi vertinamas asmens elgesys, prisiimant ir vykdant finansinius

įsipareigojimus.

Kritiškai vertintinas apeliantės argumentas, jog teismas nepagrįstai nustatė jos

nesąžiningumą, nes galėjo vertinti jos sudarytų sandorių sąžiningumą tik 3 paskutinių metų

laikotarpiu iki pareiškimo pateikimo dienos. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. yra numatytas 3 metų laikotarpis,

per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, tačiau ši nuostata neužkerta kelio

teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos kartu su paskutinių 3

metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu. Pažymėtina, kad FABĮ 4 str. nustato, jog

dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik pats pareiškėjas, kas sudaro sąlygas pareiškėjui pačiam

nuspręsti, kada jis gali kreiptis į teismą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas

vertino ir pareiškėjos elgesį per paskutinius 3 metus iki pareiškimo pateikimo. Atkreiptinas

apeliantės dėmesys į tai, jog ji jau turėdama nemažų finansinių įsipareigojimų, 2013-02-12 sudarė

vartojimo kredito sutartį (b.l. 121-122, 1 tomas). Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad per

paskutinius tris metus iki pareiškimo teismui pateikimo, pareiškėja savo finansinių įsipareigojimų

nevykdė (b.l. 29, 87, 91, 1 tomas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjos

finansines galimybes vykdyti sandorius. Todėl pareiškėja prisiėmė finansinius įsipareigojimus,

kurių ji realiai negalės vykdyti ir tai žinodama, pati sau sukėlė nemokumą, kas leidžia daryti išvadą

ją esant nesąžininga. Pažymėtina, kad pareiškėja pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo

atstovaujama advokatės, todėl preziumuotina, jog jai buvo suteikta tinkama teisinė pagalba ir ji

turėjo visas galimybes tinkamai ginti savo teises. Duomenų apie savo gerą finansinę padėtį nuo

2007 m. iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėja nepateikė. Pažymėtina, jog pareiškėja turėjo

pagrįsti savo teiginius ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus (CPK 12 str., 178

30

str.). Pareiškėja elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydama

skolinimosi sandorius vienas po kito, sunkina savo finansinę padėtį, ir mažina savo galimybes

atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat svarbi aplinkybė, kam buvo sudaromi sandoriai, pagal kuriuos

pareiškėja yra neatsiskaičiusi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja

sudarinėjo nebūtinus sandorius (pirko ryšio priemones, kompiuterinę techniką). Todėl ir vertinant

pareiškėjos elgesį per paskutinius tris metus kartu su per ankstesnį laikotarpį sudarytais sandoriais,

jos elgesys nėra pripažintinas sąžiningu.

Apeliantės argumentai, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog ji neatskleidė tikslių duomenų

apie savo gaunamas pajamas, yra atmestinas. Kaip matyti iš bylos pati pareiškėja nurodė, jog

gaudavo dideles pajamas iš individualios veiklos, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė į bylą

duomenų. Pažymėtina, jog pareiškėja pati nurodė, jog jos poreikiams tenkinti kas mėnesį reikalinga

1890 Lt suma, nors pagal byloje esančius duomenis jos gaunamos pajamos sudaro tik 1545,20 Lt

per mėnesį, t.y. pareiškėja nurodė patirianti daugiau išlaidų nei gaunanti pajamų. Todėl pirmosios

instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, jog pareiškėja neatskleidė tikslių duomenų apie savo

gaunamas pajamas.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-167-

125/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=f3dfd155-ed89-45e6-91e8-

7d690a520ded

Suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ nuomone, fizinis asmuo

nagrinėjamu atveju nėra nemokus, nes gali vykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Šią išvadą UAB

„Būsto paskolų draudimas“ grindžia tuo, jog yra vienintelis A. S. kreditorius, o jo vidutinis

paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestis atskaičius mokesčius, buvo 2450 Lt. Pareiškėjas A. S.

teigia, jog toks pajamų padidėjimas laikinas ir susijęs su tuo, jog pareiškėjui buvo pasiūlyta

papildomo viršvalandinio darbo. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog pareiškėjas yra

nemokus, konstatavo, jog vienintelės pareiškėjo pajamos – 2000 Lt, atskaičius mokesčius, dydžio

darbo užmokestis už darbą UAB „ VMG Technics“. Vertinant fizinio asmens mokumą, svarbu

nustatyti vidutines asmens gaunamas pajamas, nes tik tokiu atveju galima daryti objektyvią išvadą

apie asmens galimybę vykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Iš byloje esančios suinteresuoto

asmens pateiktos pažymos apie pareiškėjo darbo užmokestį matyti, jog 2012-07-2013-09

laikotarpiu pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis neviršija dviejų tūkstančių litų, t.y. sudaro apie

1500 Lt (b.l. 25, tomas II), o neįvykdytas skolinis įsipareigojimas kreditoriui siekia 55928,25 Eur

(193109,06 Lt). Tik paskutiniais mėnesiais pareiškėjo darbo užmokestis siekia apie 2450 Lt. Pats

pareiškėjas pateikė darbdavio UAB „ VMG Technics“ pažymą, jog A. S. liepos-spalio mėnesiais už

31

gerus darbo rezultatus buvo mokamas darbo užmokesčio priedas, kuris ateityje mokamas nebebus,

nes pasibaigė cecho montavimo darbai (b.l. 57, tomas II). Teismo nuomone, toks laikinas asmens

pajamų padidėjimas negali būti laikomas pakankama aplinkybe, liudijančia asmens mokumą.

Suinteresuotas asmuo kvestionuoja pareiškėjo mokumą ir tuo pagrindu, jog 2008-02-22 prašyme

pasirašyti draudimo sutartį pareiškėjas nurodė, kad uždirbdamas apie 4000 Lt per mėnesį ir

prisiimdamas 1896,18 Lt bei 578,52 Lt dydžio periodinius įsipareigojimus, gali pragyventi iš 1500

Lt per mėnesį sumos. Šis teiginys, teismo nuomone, neturi pakankamos įrodomosios reikšmės, nes

kito ne tik pareiškėjo asmeniškai, bet ir apskritai ekonominės gyvenimo sąlygos. Suinteresuotas

asmuo remiasi 2008 metų duomenimis, tuo tarpu, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, 2009 metais

pareiškėjui gimė sūnus, kurio išlaikymui Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009-12-22

sprendimu priteisė 300 Lt dydžio periodines išmokas (b.l. 124-124, tomas I). Be to, nuo 800 Lt iki

1000 Lt kilo ir minimalaus atlyginimo dydis, kas suponuoja gyvenimo sąlygų brangimo prielaidą.

Suinteresuotas asmuo teigia, jog teismas, spręsdamas apie asmens pajamas, rėmėsi sena pažyma.

Teismas nesutinka su tokiu teiginiu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pateikė ne tik

pažymą apie draudžiamąsias pajamas už 2012 metus, bet ir už laikotarpį nuo 2013-01-01-2013-08-

26 (b.l. 50-51, 173, tomas I). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teigtina, jog suinteresuoto

asmens argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nemokumo.

Suinteresuotas asmuo taip pat teigia, jog pareiškėjas nei bankui, kuris suteikė kreditą, nei

UAB „Būsto paskolų draudimas“ nenurodė turintis išlaikytinę – O. S., kurios išlaikymui teismo

sprendimu priteista 300 Lt periodinių išmokų, mokamų kas mėnesį. Taigi pareiškėjas, norėdamas

gauti kreditą, suklaidino tiek banką, tiek suinteresuotą asmenį ir todėl neatitinka fiziniam asmeniui,

kuris prašo kelti bankroto bylą, nustatyto reikalavimo būti sąžiningu. Teismas atmeta šį

suinteresuoto asmens teiginį kaip nepagrįstą ir neatitinkantį Fizinių asmenų bankroto įstatymo

nuostatų. Nors Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymo

paskirtis - sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, tačiau Įstatymo 5 straipsnio 8

dalyje įvirtintos sąlygos, kurioms esant teismas turėtų atsisakyti kelti bankroto bylą. Toks

reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog fizinio asmens sąžiningumas turi būti vertinamas 5

straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų ribose. Suinteresuoto asmens nurodyta aplinkybė nesudaro

pagrindo konstatuoti egzistuojant nors vieną Įstatymo 5 straipsnio 8 dalies sąlygą. Be to,

atkreiptinas dėmesys, jog nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismui neprivalu

atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties

ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius.

Suinteresuotas asmuo taip pat ginčija teismo patvirtintą 2000 Lt sumą asmens būtiniesiems

poreikiams tenkinti. Nurodo, jog pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 3 dalies

nuostatas asmeniui pragyvenimui nustatytina 800 Lt suma, be to, 780 Lt suma buto nuomai yra

32

ženkliai per didelė. Visų pirma, vertinant suinteresuoto asmens argumentus, atkreiptinas dėmesys į

tą faktą, jog šią asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingą sumą teismas patvirtina tik iki

nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Plane turi būti numatytos fizinio asmens būtiniesiems

poreikiams tenkinti reikalingos lėšos ( FABĮ 7 str. 1 d. 6 p.). Pagal Įstatymo 8 straipsnyje numatytą

plano tvirtinimo tvarką kreditoriams suteikiama teisė nepritarti plano projektui. Taigi asmens

būtiniesiems poreikiams reikalinga suma iš esmės bus nustatinėjama ir galės būti ginčijama

vėlesniame bylos etape. Be to, Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik žemutinė fizinio asmens

ir jo išlaikomų asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos riba, o pati nuostata yra

rekomendacinio pobūdžio, taigi teismas dėl sumos sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs

bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, išlaiko du

nepilnamečius asmenis, kurių išlaikymui per mėnesį skiria 600 Lt (b.l. 122-123, 124-125, tomas I).

Teismui būtiniesiems poreikiams patvirtinus 2000 Lt sumą, reiškia, jog pareiškėjui per mėnesį lieka

1400 Lt, taigi mažiau negu pareiškėjas prašė patvirtinti (pareiškėjas prašė 1573,58 Lt per mėnesį).

Įvertinus tą faktą, jog pareiškėjas neturi nuosavo būsto, jį nuomojasi, už būsto nuomą, kaip

nurodyta teismui pateiktoje gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje, moka 300 Lt per mėnesį ne

šildymo sezono metu ir 350 Lt šildymo sezono metu, laikytina, jog teismo patvirtinta 2000 Lt suma

būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra aiškiai per didelė ir neprotinga, o suinteresuoto asmens

pateikti įrodymai apie būsto nuomos kainas nėra pakankami teigti, jog pareiškėjas nuomojasi būstą

už aiškiai per didelę kainą (b.l. 174, tomas I, b.l. 31-32, tomas II).

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

550-450/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=6c92267f-860f-4351-a709-

f585b7f92fe0

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos būklė neatitinka nemokumo

sąvokos nurodytos FABĮ 2 str. 2 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai gavus 9900 Lt skolą už

vaiko išlaikymą iš jos vyro, jos įsiskolinimas būtų padengtas tokia apimtimi, kad neviršytų 25

MMA. Apeliantė nesutiko su tokia teismo išvada ir nurodė, kad teismas apsiriko skaičiuodamas,

kokią sumą sudarytų pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai, jei iš jų būtų atimta sutuoktinio skola

pareiškėjai. Taip pat apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo išlaikymo įsiskolinimą įskaičiavo į

pareiškėjos turto balansą, kadangi išlaikymas yra mokamas nepilnamečiui vaikui ir jis laikomas

vaiko nuosavybe, o ne pareiškėjos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pareiškėjos

argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą skaičiuodamas

pareiškėjos įsipareigojimų dydį. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos įsipareigojimai sudaro 37

787,66 Lt, o sutuoktinio skola 9900 Lt, todėl gaunama suma yra 27 887,66 Lt, kuri vis tiek viršija

33

25 MMA dydį. Be to, nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad pareiškėja sutuoktinio skolos suma

gali padengti savo įsiskolinimus kreditoriams ir taip dalinai su jais atsiskaityti. Pažymėtina, kad

vaiko išlaikymas turi būti teikiamas vaiko poreikiams tenkinti, bet ne motinos įsiskolinimams

apmokėti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja atitinka nemokaus

asmens apibrėžimą pagal FABĮ 2 str. 2 d., kadangi jos įsiskolinimai yra didesni nei 25 MMA.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nes nustatė FABĮ 5

str. 8 d. 2 p. numatytą sąlygą, t. y. fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti

bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių

kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta

tvarka laikomi nesąžiningais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjos veiksmus

nesąžiningais. Bylą nagrinėjantis teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir

konstatuoja, kad pareiškėjos veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo sąžiningi dėl dalies

kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo, taip pat negali būti laikomi sąžiningais ir jos veiksmai

siekiant sumažinti kreditorinių įsipareigojimų dydį prisiimant vis didesnių kreditų pas kitus

kreditorius.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams,

kurių mokėjimo terminai suėję, yra 37 787,66 Lt. Pareiškėjos įsiskolinimai kreditoriams susidarė

dėl netinkamo vartojimo paskolų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog

pareiškėja žinojo, kad įsiskolinimų negalės padengti ir akivaizdžiai būdama nemoki toliau didino

savo įsiskolinimus, t. y. didino skolinius įsipareigojimus, negalėdama grąžinti ankstesnių skolų.

Darytina išvada, kad pareiškėja, prisiimdama vis naujus įsipareigojimus, pati sukėlė savo

nemokumą, kas šiuo atveju leidžia teigti, jog pareiškėja nebuvo sąžininga. Toks elgesys yra

nesąžiningas ankstesnių kreditorių atžvilgiu ir nepateisinamas išlaidų bei pajamų dydžio santykiu.

Civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo

išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko

nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra

preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio

šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje

išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie

nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog

skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų

pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu

negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti

pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta

tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų

34

taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami

savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią

interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai,

bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu

subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar

asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias

pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip

nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas pareiškėjos elgesys, prisiimant ir vykdant

finansinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sudaryti sandoriai

nebuvo būtini ir pareiškėja jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog jų vykdyti negalės. Pareiškėja

elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydama skolinimosi sandorius

vienas po kito, sunkina savo finansinę padėtį, ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Taip pat svarbi aplinkybė, kam buvo sudaromi sandoriai, pagal kuriuos pareiškėja yra

neatsiskaičiusi. Teismas nurodo, jog pareiškėja sudarinėjo nebūtinus sandorius (suteikta 7000 Lt

paskola automobilio remontui, nors pareiškėja savo vardu registruoto automobilio neturi). Vertinant

tokį pareiškėjos elgesį sudarant sandorius, jos elgesys nėra pripažintinas sąžiningu. Be to,

pažymėtina ir tai, kad pareiškėja teismo posėdžio metu pasakė, kad už 5000 Lt paimtą paskolą

sūnus laikė vairuotojo teises, kad du kartus į metus išeina atostogų, todėl ir pinigų nebelieka.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paskolos ir greitieji kreditai buvo imami ne

sumažinti jau turimus kreditorinius įsipareigojimus, bet savo ir pilnamečio sūnaus poreikiams

tenkinti. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Kauno apylinkės teismo 2013 m.

spalio 24 d. nutartis byloje Nr. 2FB-11654-615/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pareiškėja turi darbą ir gauna nuolatinį darbo

užmokestį, todėl turi galimybes mokėti savo kreditoriams. Pažymėtina ir tai, kad jos sūnus yra

pilnametis ir pareiškėja neturi pareigos jo išlaikyti ir tenkinti visus jo (ne)būtinus poreikius. Teismų

praktikoje taip pat padaryta išvada, jog net jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas

turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų, kad asmuo

gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m.

lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).

35

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1086-480/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=bfdf18d4-fc05-4d11-b9cf-

6345d39c3664

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas,

apskaičiuodamas bendrą apeliantui ir jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto vertę, vertino

visų įrodymų visumą, ypatingai išsamiai išnagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriose

yra duomenų apie pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertę, išdėstė įrodymų, kuriais

vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja. Apeliacinės

instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad, jo nuomone, pirmosios

instancijos teismas vertindamas pareiškėjo mokumą, nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto

registro išrašuose pateiktomis 2008 metų turto vertėmis, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo

paaiškinimuose pateiktas turto vertes, o taip pat nesivadovavo viešoje vidutinių rinkos verčių

paieškoje pateiktomis 2014 metų vidutinėmis nekilnojamojo turto rinkos vertėmis. Nors apeliantas,

jo teigimu, atskirajame skunde nurodo tikrąsias jo valdomo turto vertes (t. 4, b. l. 3 a. p.), tačiau ir

šios vertės yra nustatytos atsižvelgiant į VĮ Registrų centras atliekamą masinį nekilnojamojo turto

vertinimą. Visų pirma pažymėtina, kad tiek prieš keletą metų (2008 m.), tiek ir šiais metais masinio

vertinimo metu nustatyta apeliantui priklausančio turto vertė, apeliacinės instancijos teismo

vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintina kaip atitinkanti dabartinę realią turto vertę.

Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, masinis turto vertinimas atliekamas

neindividualizuojant vertinamo turto, t. y. neįvertinant realaus turto stovio, būklės, statybos

baigtumo ir kita, todėl šie duomenys gali būti vertintini tik kaip papildomas informacijos šaltinis.

Nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išrašuose

pateikiamomis vertėmis, apskaičiuotomis atliekant masinį turto vertinimą, tačiau šie duomenys, o

taip pat ankstesnių pareiškėjo sudarytų sandorių duomenys, leido daryti labiau tikėtiną išvadą dėl

nekilnojamo turto vertės, nei pareiškėjo pateiktas šio turto vertės paskaičiavimas (t. 3, b. l. 100-

101). Be to, pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tikroji turto kaina gali gerokai skirtis nuo

teismo apskaičiuotos jo vertės, kad reali turto kaina yra didesnė, pagrindžia ir suinteresuoto asmens

„Swedbank“, AB atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad atliekant pareiškėjui priklausančio

turto vidinį banko vertintiną 2011 m. vien tik žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių

(duomenys neskelbtini) vertė sudarė 650 000 Lt (teismo nurodyta šio turto vertė 285 900 Lt

(95900+190000=285900), buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė banko duomenimis 2011 m.

sudarė 250 000 Lt (teismo nurodyta šio turto vertė 160 000 Lt). Pažymėtina, kad kiekvienos proceso

šalies pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK

12, 178 str.). Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus

36

įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės

egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų

reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ

Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.

M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik

kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti

išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008;

2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010;

2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos

Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis

teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik

įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-

129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo

skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Nagrinėjamu

atveju apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jo paties į

bylą pateiktais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, nei

pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamojo

turto vertė, kuria vadovavosi teismas, neatitinka realios rinkos kainos. Pažymėtina, kad nepaisant to,

kokio pobūdžio yra kilęs ginčas, šalys joms priklausančioms teisėms turi vadovautis sąžiningai ir

rūpestingai. Nagrinėjamu atveju apeliantas siekdamas įrodyti, kad jo finansinė padėtis atitinka

fizinio asmens nemokumo būseną kaip ji apibrėžta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, turėjo galimybę ir

pareigą pateikti visus jo dispozicijoje esančius įrodymus. Nesant tikslių dabartinę realią apeliantui

priklausančio turto vertę patvirtinančių duomenų, apeliantas turėjo pareigą kreiptis dėl oficialaus

turto įvertinimo ir pateikti išsamius nekilnojamojo turto vertinimus, tačiau to nepadarė ne tik

teismui pateikdamas pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bet ir teismui 2014 m.

sausio 29 d. atidėjus posėdį dėl papildomų įrodymų pateikimo (t. 3, b. l. 30), o taip pat ir

pateikdamas atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos

teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, remiantis byloje pateiktais duomenimis išsamiai ir

objektyviai įvertino aplinkybes dėl apelianto turimo turto vertės bei padarė pagrįstą išvadą, jog netgi

37

vertinant, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise pareiškėjui priklausančio turto vertė yra 1 749

528,10 Lt, jo turimo turto vertė gerokai viršija turimus įsipareigojimus (pradelstų įsipareigojimų

suma 1 185 451,65 Lt). Tokia būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos nemokumo

sąvokos, nors apelianto pradelstų įsipareigojimų suma žymiai viršija 25 MMA, todėl nėra pagrindo

pareiškėjui kelti bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.).

PAREIŠKIMO DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PRIĖMIMAS

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-312-

823/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=1b55a059-9468-4ad6-879b-

354448f2cd7d

Ieškinio priėmimo procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnis, kuris taikomas ir sprendžiant pareiškimo dėl fizinio asmens

bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Civilinei bylai iškelti

pakanka atlikti vieną teismo procesinį veiksmą – priimti rezoliuciją arba nutartį (CPK 137

straipsnio 1 dalis, 290 straipsnio 6 dalis). Fizinio asmens bankroto bylai iškelti, priešingai,

reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: pirma, priimti nutartį dėl pareiškimo

priėmimo; antra, priimti nutartį dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 straipsnio 4,7

dalys). Tik esant abiem teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažįstama, kad fizinio asmens

bankroto byla yra iškelta. Taigi teismas, nutartimi priėmęs pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto

bylos iškėlimo, gali vėliau atsisakyti kelti bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalis).

CPK 137 straipsnio 2 dalyje išvardintas atsisakymo priimti ieškinį (pareiškimą) pagrindų

sąrašas. Atsisakymas priimti ieškinį kitais nei CPK 137 straipsnio 2 dalyje nenumatytais pagrindais

yra neteisėtas ir laikytinas konstitucinės teisės kreiptis į teismą pažeidimu (Konstitucijos 30

straipsnis). Negalima atsisakyti priimti ieškinį remiantis tuo, kad ieškinyje pareikštas aiškiai

neteisėtas reikalavimas ar pareiškimą byloje padavė akivaizdžiai nesuinteresuotas asmuo, neturintis

reikalavimo teisės, t. y. negalima asmeniui užkirsti kelią realizuoti teisę kreiptis į teismą,

motyvuojant materialiniais teisiniais argumentais. Ar ieškinį (pareiškimą) teisme pareiškęs asmuo

turi teisę į ieškinį materialine teisine prasme (t. y. teisę į pareikšto reikalavimo patenkinimą),

priklauso nuo materialinio teisinio, bet ne nuo procesinio teisinio, pobūdžio aplinkybių, o šios

aplinkybės gali būti nustatytos tik klausimą išnagrinėjus iš esmės.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktus teismas atsisako iškelti fizinio asmens

bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu nustato, kad

fizinio asmens būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios arba paaiškėja, kad fizinis

38

asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių

kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso

nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Vadinasi, fizinio asmens būklės neatitikimas FABĮ 2

straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui arba pareiškėjo

nesąžiningumas yra savarankiški pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Šių

aplinkybių nustatymas yra pagrindas atmesti pareiškėjo reikalavimą, t.y. yra susijusios su pareiškėjo

teise į pareikšto reikalavimo patenkinimą, o ne procesinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo J. R. pareiškimą atsisakė priimti remdamasis

aplinkybėmis, kurios gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš

esmės, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė pareiškimo priėmimo

klausimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo

nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui

spręsti iš naujo.

ADMINISTRATORIAUS PASKYRIMAS

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2361-

230/2013

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=ee36f6ac-be99-4442-b507-

a2e0f4fbc2ed

Skundžiama nutartimi fiziniams asmenims yra iškelta bankroto byla, tačiau apeliantas

skundžia tik nutarties dalį, kuria pareiškėjų bankroto administratoriumi yra paskirta UAB „Įmonių

bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ bei patvirtinta 2 372,97 Lt lėšų suma, kurią

bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti. Atmestinas pareiškėjų

atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas, kad suinteresuotas asmuo negali skųsti teismo priimtos

nutarties dėl fizinio asmens bankroto tuo pagrindu, kad paskirtas vienas ar kitas bankroto

administratorius, kadangi administratoriaus pakeitimo ir atstatydinimo klausimas sprendžiamas

visai kitais FABĮ 14 straipsnyje numatytais atvejais. Teismo nutartyje iškelti fizinio asmens

bankroto bylą privalomai turi būti nurodyti skiriamo bankroto administratoriaus FABĮ 4 straipsnio 5

dalyje nurodyti duomenys (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Byloje dalyvaujančių asmenų

teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties numato CPK 334 straipsnio

pirmoji dalis. Todėl nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri gali būti skundžiama atskiruoju

skundu, dalis taip pat gali būti skundžiama

39

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas

pareiškėjų R. P. ir A. P. bankroto administratoriumi paskyrė jų pasiūlytą kandidatūrą – UAB

„Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, o ne suinteresuoto asmens

,,Swedbank“, AB nurodytą – UAB „Projektų plėtros biuras“. Apeliantas, skųsdamas nutarties dalį

dėl administratoriaus paskyrimo, teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo siūlomo administratoriaus

kandidatūrą vien tuo pagrindu, kad jo siūlomo administratoriaus buveinė yra Vilniuje, ir

nesivadovavo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, neįvertino tai, kad suinteresuotas

asmuo „Swedbank“, AB bankroto byloje bus didžiausias kreditorius, į kurio nuomonę turi būti

atsižvelgta, ir kad suinteresuoto asmens siūlomo administratoriaus sąmata mažesnė nei pareiškėjų

siūlomo, be to, teismas, esant kelioms pasiūlytoms kandidatūroms, turėjo skirti ne pačių skolininkų

pasiūlytą kandidatūrą.

Bankroto administratorių skiria teismas iš kandidatūrų, kurias pasiūlo fizinis asmuo ir (ar)

kreditoriai (FABĮ 11 straipsnio 1, 2 dalys). Bankroto administratorius yra itin plačius įgaliojimus

bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų didele dalimi priklauso visų kreditorių ir pačių

fizinių asmenų, kuriems iškelta bankroto byla, teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų

vykdymo sklandumas ir skaidrumas (FABĮ 12 straipsnis). Tuo atveju, kai administruoti fizinius

asmenis pretenduoja keli asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus, ir nėra priežasčių, dėl kurių

jie negalėtų teikti fizinių asmenų bankroto administravimo paslaugų (FABĮ 11 straipsnio 3, 4, 5

dalys), teismui tenka pareiga iš konkuruojančių administratorių parinkti vieną. Lietuvos apeliacinio

teismo praktikoje, nagrinėjant juridinių asmenų bankroto bylas, laikomasi pozicijos, kad parenkant

asmenį, kuris vykdys įmonės bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir

nesuinteresuotumas bylos baigtimi, spręsdamas šį klausimą, teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar

bankroto administratoriai sutinka teikti administravimo paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013

m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2395/2013).

Apeliacinis teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos

teismo padarytai išvadai dėl bankroto administratoriaus veiklos vietos kriterijaus reikšmės,

parenkant administratoriaus kandidatūrą. Teismo nuomone, bankroto administratoriaus veiklos vieta

taip pat yra svarbi parenkant bankroto administratorių, nes tai susiję tiek su bankroto

administravimo kaštais, tiek su galimybėmis operatyviai spręsti kylančius bankroto administravimo

klausimus, tiek su galimybe užtikrinti sklandų ir operatyvų bankroto procedūrų atlikimą.

FABĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto byla pridedamas

bankroto administratoriaus sutikimas atlikti fizinio asmens bankroto procedūras, todėl apeliacinės

instancijos teismo vertinimu, fizinio asmens bankroto administratoriumi gali būti paskirtas tik

sutikimą davęs administratorius. Remiantis bylos duomenimis, abu siūlomi administratoriai pateikė

teismui deklaracijas, kad jų kandidatūros atitinka teisės aktų reikalavimams, bankroto

40

administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimus, tačiau sutikimą

vykdyti R. P. ir A. P. bankroto procedūras pateikė tik UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir

teisinių paslaugų biuras“ (t. 1, b. l. 11). Ši aplinkybė leidžia apeliaciniam teismui spręsti, kad

pareiškėjų pasiūlytas administratorius ne tik įvertino savo galimybes teikti bankroto procedūras,

kadangi tik pats administratorius geriausiai gali įvertinti, kiek įmonių (fizinių asmenų) bankrotų,

atsižvelgus į įprastą savo darbo organizavimą, jis yra pajėgus administruoti, bet ir jo kandidatūra

atitinka FABĮ 4 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliantas teigia, kad teismų praktikoje, skiriant

įmonių bankroto administratorius, yra atsižvelgiama į kreditorių daugumos nuomonę bei

pripažįstama, kad esant kelioms pasiūlytoms bankroto administratorių kandidatūroms teismas

paprastai turėtų skirti ne paties skolininko siūlomą asmenį. Sutiktina su atskirojo skundo

argumentu, kad didžiausius finansinius reikalavimus turinčio kreditoriaus nuomonė dėl pasiūlytos

bankroto administratoriaus kandidatūros gali būti vienu iš kriterijų parenkant administratoriaus

kandidatūrą, tačiau jis nelaikytinas prioritetiniu, kadangi nei vienas iš vertinimo kriterijų nėra

absoliutus. Tuo pačiu pažymėtina, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis negali besąlygiškai

nulemti administratoriaus skyrimo ir tokiu būdu paneigti įstatymo teismui suteiktos

administratoriaus skyrimo diskrecijos teisės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas pareiškėjų

siūlomą administratorių, nurodė, kad neturi duomenų apie UAB „Įmonių bankroto administravimo

ir teisinių paslaugų biuras“ suinteresuotumą bankroto proceso baigtimi, apeliantas tokių duomenų

nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Suinteresuotas asmuo teigia, kad

apeliantas turi neigiamos patirties su šiuo pareiškėjų siūlomu administratoriumi įmonių bankroto

bylose, todėl turėtų būti paskirtas jo siūlomas administratorius, tačiau šiems argumentams pagrįsti

nėra pateikta jokių įrodymų (CPK 178, 185 straipsniai). Todėl tokie skundo argumentai, apeliantui

nepateikus administratoriaus galimą šališkumą patvirtinančių įrodymų, atmestini, ir jie nesudaro

jokio pagrindo abejoti teismo paskirto administratoriaus nešališkumu. Teismui nenustačius

aplinkybių, dėl kurių paskirtas administratorius negalėtų atlikti jam pavestų funkcijų, negalima

spręsti, kad teismo paskirtas administratorius netinkamai ir nesklandžiai vykdys pareiškėjų bankroto

procedūrą. Be to, bankroto administratoriaus veiklą fizinio asmens bankroto proceso metu prižiūri

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (FABĮ 13 straipsnio 9 dalis). Byloje taip pat

nėra duomenų, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, vykdantis

įmonių administratorių veiklos kontrolę, teismo paskirtam administratoriui už netinkamą

administratoriaus pareigų vykdymą būtų taikęs kokias nors sankcijas. Pažymėtina, kad

administratorius esant pagrįstiems motyvams gali būti atstatydintas FABĮ 14 straipsnio tvarka, todėl

kreditoriui neatimama galimybė kontroliuoti administratoriaus veiklą ir vėliau imtis priemonių ginti

savo teises, inicijuojant administratoriaus atstatydinimą.

41

Vienu iš skundo argumentų suinteresuotas asmuo nurodo per didelę teismo nustatytą

2372,97 Lt sumą bankroto procedūroms atlikti, kadangi apeliantės siūlomo bankroto

administratoriaus darbų įkainiai yra mažesni, jos siūlomas administratorius sutiko atlikti tas pačias

administravimo paslaugas už mažesnę 1 996,50 Lt sumą. Ginčijama nutartimi patvirtinta 2 372,97

Lt suma bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos

iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pirmosios instancijos teismo laikyta pagrįsta ir

protinga. Įvertinus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pateiktą šios

sumos pagrindimo lentelę, matyti, kad joje nurodyti numatomi atlikti darbai yra būtini ir susiję su

bankroto administravimu, nurodytos šių darbų kainos nėra neprotingos ar per didelės (t. 1., b. l. 13).

Skirtumas tarp teismo patvirtintos ir apelianto nurodytos sumos nėra toks didelis, kad sudarytų

pagrindą suabejoti patvirtintos sumos pagrįstumu. Todėl nenustatytas pagrindas panaikinti

pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl paskirtos lėšų sumos bankroto procedūroms atlikti.

Be to, FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas nedraudžia patvirtintos lėšų sumos tikslinti, ją didinti ar

mažinti.

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1079-

260/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=50ecfaf6-ea6e-4a36-ba8e-

2de1a8133724

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisako dėl atskirojo skundo argumento,

susijusio su byloje dalyvaujančių asmenų teise apskųsti apeliacine tvarka pirmosios instancijos

teismo nutarties dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dalį, kuria yra paskirtas bankroto

administratorius, kadangi, nors pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nurodė, kad yra

skundžiama tik nutarties dalis dėl bankroto bylos iškėlimo, bet apeliantės pateiktas atskirasis

skundas dėl šios nutarties dalies dėl administratoriaus paskyrimo yra priimtas ir nagrinėjamas

apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, nors ir netiksliai nurodęs nutarties apskundimo

tvarką, suteikė apeliantei galimybę instancine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties

dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dalį dėl administratoriaus paskyrimo, todėl apeliantės

teisės šiuo atveju nebuvo apribotos ar pažeistos.

Remiantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 11

straipsnio 1 dalimi bankroto administratorių skiria teismas. Bankroto administratoriaus kandidatūrą

teismui turi teisę pasiūlyti tiek fizinis asmuo, kuris inicijuoja savo bankroto procesą, tiek ir

kreditorius (kreditoriai) (FABĮ 11 str. 2 d.), tačiau diskrecijos teisė spręsti dėl administratoriaus

kandidatūros suteikta teismui. Nurodyta teisė reiškia, kad būtent teismui įstatymu yra suteikta

bankroto administratoriaus paskyrimo prerogatyva, tačiau tuo pačiu teismo diskrecijos teisė negali

42

būti laikoma absoliučia. Spręsdamas šį klausimą teismas turi siekti, kad bankroto procedūra vyktų

sklandžiai, o teismo paskirtas bankroto administratorius užtikrintų kreditorių bei paties pareiškėjo

teisėtų interesų apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisė siūlyti

teismui administratoriaus kandidatūrą suteikta ne tik pareiškėjui, kuris kreipėsi dėl bankroto bylos

iškėlimo, bet ir jo kreditoriams, o diskrecijos teisė skirti administratorių numatyta teismui,

nepagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, kad FABĮ įtvirtinta pareiškėjo pirmumo teisė rinktis

administratorių ir sprendžia, kad apeliantė netinkamai aiškina FABĮ 11 straipsnio nuostatas.

Formuojant vienodą teismų praktiką skiriant bankroto administratorių fizinio asmens

bankroto byloje įtvirtinamos nuostatos, kad tikslinga vadovautis principais, kuriais vadovaujamasi

suformuotoje teismų praktikoje dėl administratoriaus paskyrimo įmonių bankroto bylose.Tačiau tuo

pačiu teismų praktikoje pripažįstama, kad skiriant administratorių fizinio asmens bankroto byloje,

būtina atsižvelgti į skirtingą šių teisinių institutų paskirtį: vienu atveju siekiama tenkinti kreditorių

reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu likviduoti įmonės skolininkės skolų naštą,

taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio uždelsimo atsiskaityti (Lietuvos Respublikos įmonių

bankroto įstatymo 1 str.), kitu atveju – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą

užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyros (FABĮ 1 str.) (Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

2S-227-390/2014). Taigi skirtingai nei įmonių bankroto procese, fizinio asmens bankroto procese

prioritetas yra skiriamas skolininko interesų užtikrinimui. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas,

bankroto administratoriui yra numatytos plačios funkcijos, kurių įgyvendinimas yra glaudžiai

susijęs su fizinio asmens bendradarbiavimu, o taip pat ir jo prigimtinių teisių užtikrinimu. Todėl

apeliantė pagrįstai teigia, kad dėl vykdomo proceso pobūdžio, asmens, kuriam iškelta bankroto

byla, patiriamų neigiamų išgyvenimų, siekiant užtikrinti fizinio asmens bankroto proceso

efektyvumą tarp pareiškėjo ir administratoriaus turi susiklostyti santykiai, kurie būtų paremti

tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Priešingu atveju pareiškėjui nepasitikint bankroto

administratoriumi, bankroto proceso eiga galėtų būti apsunkinta. Nurodytos aplinkybės sudaro

pagrindą spręsti, kad fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl administratoriaus

paskyrimo, ypač svarbu įvertinti pareiškėjo ir administratoriumi skiriamo asmens tarpusavio

bendradarbiavimo galimybes bei pasitikėjimą vienas kitu. Tais atvejais, kai pareiškėjas

kreipdamasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pasiūlo administratoriaus

kandidatūrą teismui, galima manyti, kad pareiškėjas būtent jo siūlomu administratoriumi pasitiki

labiausiai ir mano, kad jis geriausiai gali vykdyti jo bankroto procedūras. Nurodyta aplinkybė

leidžia manyti, kad pareiškėjas su tokiu administratoriumi bendradarbiaus bankroto proceso metu,

kas ypač svarbu sėkmingai bankroto proceso eigai. Todėl neatsitiktinai teismų praktikoje

pripažįstama, kad tais atvejais, kai administratoriaus kandidatūrą kartu su kreditoriais teikia ir pats

43

pareiškėjas, nustačius, kad pareiškėjo pasiūlyta administratoriaus kandidatūra iš esmės atitinka

FABĮ reikalavimus, pirmenybė turėtų būti teikiama pareiškėjo pasiūlytai kandidatūrai, kadangi tik

tokiu būdu būtų efektyviausiai įgyvendinta fizinių asmenų bankroto proceso paskirtis – atkurti

fizinio asmens mokumą ir taip išvengta priešpriešos tarp bankroto proceso dalyvių (Kauno

apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-227-390/2014).

Skirdamas bankroto administratorių teismas privalo patikrinti, ar siūlomas fizinio asmens

bankroto administratorius atitinka specialius reikalavimus (FABĮ 2 str. 3 d.), ar nėra įstatyme

numatytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas fizinio asmens administratoriumi

(FABĮ 11 str. 3 d.), ar nėra suinteresuotumo bankroto proceso baigtimi (FABĮ 11 str. 5 d.) ir,

vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įvertinti svarbią aplinkybę –

fizinių asmenų bankroto proceso paskirtį – atkurti fizinio asmens mokumą. Pirmosios instancijos

teismas nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybės, kad nors viena iš pasiūlytų administratoriaus

kandidatūrų neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad abi

siūlomos kandidatūros atitinka visus FABĮ fizinio asmens administratoriui keliamus reikalavimus

(b.l. 11–12, 14, 126–129, 143, t. I).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, iškėlęs bankroto bylą apeliantei,

remdamasis tuo, kad pareiškėjos kreditoriai nepasitiki jos siūlomu administratoriumi UAB Įmonių

bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuru, kad jos pasiūlyto administratoriaus nurodyta

administravimo išlaidų suma yra didesnė, nei kito pasiūlyto administratoriaus, administratoriumi

paskyrė ne pareiškėjos, o kreditorių pasiūlytą administratorių – UAB Projektų plėtros biurą. Teismų

praktikoje dėl administratorių skyrimo įmonių bankroto bylose pripažįstama, kad parenkant asmenį,

kuris vykdys bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir nesuinteresuotumas bylos

baigtimi. Tuo atveju, kai keli asmenys gali administruoti bankrutuojančią įmonę, teismas parenka

tokį administratorių, dėl kurio nešališkumo byloje kyla mažiausiai abejonių, o jeigu nėra abejonių

dėl jų nešališkumo, parenka bet kurį iš šių asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23

d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-571/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-

847/2012). Kreditoriai nepasitikėjimą apeliantės siūlomu administratoriumi grindė jo netinkamu

bankroto administratoriaus pareigų vykdymu vienoje iš įmonių bankroto byloje, tačiau tai

patvirtinančių įrodymų į nagrinėjamą bylą nepateikė. Be to, jei nurodytos aplinkybės ir būtų

pagrįstos, manytina, kad netinkamas administratoriaus pareigų vykdymas vienoje iš įmonių

bankroto byloje a priori negali būti laikomas pagrindu nepasitikėti siūlomu administratoriumi ir

abejoti jo sugebėjimais vykdyti konkretaus fizinio asmens bankroto procedūras. Kreditoriams

abejonių kėlė ir apeliantės pasiūlyto administratoriaus nešališkumas. Kreditorių teigimu, apeliantės

atstovė advokatė ir apeliantės siūlomas administratorius yra įsikūrę tuo pačiu adresu, kas, jų

manymu, kelia abejonių administratoriaus nešališkumu, tačiau kreditoriai konkrečiai nenurodė, kaip

44

ši aplinkybė gali sąlygoti administratoriaus suinteresuotumą bankroto proceso baigtimi. Pirmosios

instancijos teismas išsamiai dėl šios kreditorių nurodytos aplinkybės nepasisakė, tačiau apeliacinės

instancijosteismas, remdamasis bylos duomenimis, neturi pagrindo abejoti apeliantės pasiūlyto

administratoriaus nešališkumu. Pažymėtina, kad byloje yra pateikta bankroto administratoriaus

deklaracija (b.l. 14, t. I), kurioje apeliantės pasiūlytas administratorius patvirtino savo

nesuinteresuotumą R. G. bankroto bylos baigtimi, todėl nesant objektyvių įrodymų, paneigiančių

deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą, nėra pagrindo abejoti šio administratoriaus

nešališkumu. Apeliantė atskirajame skunde nurodė aplinkybes, kurios, jos teigimu, sudaro pagrindą

manyti, kad administratoriumi paskirta UAB Projektų plėtros biuras gali turėti realų teisinį

suinteresuotumą bylos baigtimi, kas rodo, jog apeliantė taip pat nepasitikti paskirtu

administratoriumi. Tai sudaro prielaidą manyti, kad tolimesnėje bankroto proceso eigoje gali kilti

sunkumų apeliantei ir paskirtam administratoriui bendradarbiauti siekiant užtikrinti tinkamą ir

efektyvią bankroto proceso eigą. Tuo tarpu apeliantės nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad ji

savo siūlomu administratoriumi pasitiki, jų tarpusavio bendradarbiavimas prasidėjo dar iki bankroto

bylos apeliantei iškėlimo, kadangi ši įmonė apeliantei suteikė visą informaciją, susijusią su fizinių

asmenų bankroto procesu, apeliantė neabejoja šios įmonės sugebėjimais vykdant bankroto

procedūras, kas leidžia manyti, kad ir tolimesniame bankroto procese apeliantė glaudžiai

bendradarbiautų su šia įmone. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie sudarytų

pagrindą spręsti, jog nors vienas iš siūlomų administratorių, o kartu ir apeliantės pasiūlytas, yra

suinteresuotas bankroto proceso baigtimi, dėl ko negalėtų būti paskirtas bankroto administratoriumi,

todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, išsamiai neįvertinęs nurodytų duomenų ir

remdamasis tik deklaratyviais suinteresuotų asmenų paaiškinimais dėl apeliantės pasiūlytos

administratoriaus kandidatūros netinkamumo, priėmė sprendimą administratoriumi paskirti

kreditorių pasiūlytą kandidatą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje susiklosčiusią situaciją, atsižvelgdamas į

formuojamą teismų praktiką skiriant administratorių fizinio asmens bankroto byloje, t. y. kad

pareiškėjui siūlant administratorių ir šiam atitinkant įstatymo keliamus reikalavimus jam turėtų būti

teikiamas prioritetas prieš kreditorių siūlomus administratorius, siekdamas užtikrinti tinkamą

bankroto procesą, o kartu ir apeliantės kaip skolininkės interesų užtikrinimą, sprendžia, kad

efektyviam bankroto proceso tikslui pasiekti tikslingiau bankroto administratoriumi nagrinėjamoje

byloje būtų skirti apeliantės pasiūlytą kandidatą - UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių

paslaugų biurą. Šios teismo sprendimo išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nurodytas

argumentas dėl kreditorių pasiūlyto administratoriaus nurodytos mažesnės administravimo išlaidų

sumos, kadangi, kaip kad pagrįstai nurodyta atskirajame skunde, administratoriaus nurodyta

administravimo išlaidų suma negali būti laikoma galutine, o be to, apeliantė atskiruoju skundu

45

neskundžia teismo nutarties dalies, kuria teismas patvirtino 2 407,90 Lt lėšų sumą, kurią bankroto

administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio

asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo

planą įsiteisėjimo dienos, todėl net ir pakeitus administratorių, ši suma liks nepakitusi.

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios

instancijos teismo paskirtą bankroto administratorių, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos

duomenis sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos

išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui,

todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

MOKUMO ATKŪRIMO PLANAS

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

668-125/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=18f49070-9dbc-4750-bea1-

27f360f0349d

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio plano tvirtinimo

procesą, 1 dalyje numatyta, jog fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl

kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano

projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki

numatomo kreditorių susirinkimo pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens

kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su

fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką. Kreditorių susirinkimo pirmininkas kreditorių

susirinkimo protokolą per 5 darbo dienas po susirinkimo pateikia bankroto administratoriui.

Bankroto administratorius, gavęs kreditorių susirinkimo protokolą, per 3 darbo dienas šį protokolą

ir plano projektą su išvada pateikia teismui. Plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne

vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto

administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet

ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Įvertinus nurodytas įstatymo nuostatas, matyti, jog skaičiuojant

maksimalius įstatymo nustatytus terminus planas teismui gali būti pateiktas tvirtinti per 43 dienas

nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju

teismas buvo nustatęs dviejų mėnesių nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą

planui pateikti. Plano pateikimo terminas baigėsi 2013-12-17. Kreditorių reikalavimai patvirtinti

46

2013-12-09 nutartimi, kuri įsiteisėjo jau pasibaigus teismo nustatytam terminui planui pateikti.

Taigi laikytina, jog nagrinėjamu atveju pateikti plano teismo nustatytu terminu fizinis asmuo

negalėjo dėl objektyvių priežasčių, t. y. įstatymo nustatytos plano ruošimo procedūros ir jai

taikytinų terminų. Atkreiptinas dėmesys, jog plane pagal įstatymo 7 punkto reikalavimus turi būti

nurodomi kreditorių duomenys, todėl manytina, jog planą tikslinga ruošti jau po teismo nutarties dėl

kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo ar bent jau priėmimo dienos. Įstatymas termino planui

pateikti pradžią būtent ir sieja su teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo

diena, t. y. fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų

tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Net ir darant

prielaidą, kad planą fizinis asmuo gali pradėti ruošti anksčiau ir pateikti administratoriui per kiek

įmanoma trumpesnį, o ne maksimalų terminą, įvertinus tolesnę plano ruošimo, tvirtinimo ir

pateikimo teismui procedūrą bei jai nustatytus terminus, matyti, jog nagrinėjamu atveju plano

nebuvo įmanoma pateikti teismui iki jo nustatyto termino pabaigos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą

faktą, jog teismas plano projektui pateikti buvo nustatęs ne maksimalų 4 mėnesių, o dviejų mėnesių

terminą. Maksimalus terminas pagal įstatymo nuostatas gali būti pratęstas dar vienam mėnesiui

bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu. Įvertinus bylos aplinkybes ir nurodytas

įstatymo nuostatas bei tai, jog nutraukus bylą, šaliai užkertama galimybė kreiptis į teismą dėl to

paties dalyko tuo pačiu pagrindu, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir formaliais

pagrindais nutraukė R. N. bankroto bylą.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

936-730/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=3c8fb552-75dd-4f9d-98cb-

e537c4e0bb5e

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas

terminas pašalinti mokumo atkūrimo plano trūkumus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė terminą pašalinti mokumo

atkūrimo plano trūkumus nurodytus nutartyje ir pateikti teismui tvirtinti patikslintą mokumo

atkūrimo planą ne vėliau kaip iki 2014-05-30. Pirmosios instancijos teismo nuomone, planas dėl

jame esančių trūkumų negali būti tvirtinamas, kadangi būtų pažeista įstatyme įtvirtinta teisinga

skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, todėl pareiškėjas įpareigotinas sistemiškai tikslinti

mokumo atkūrimo plano 3 ir 7 dalis, atsižvelgiant į kreditorių pasiūlymus, nurodant visas gaunamas

pajamas ir būtiniems poreikiams tenkinti reikalingas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė

terminą pašalinti mokumo atkūrimo plano trūkumus ir pateikti teismui tvirtinti patikslintą mokumo

47

atkūrimo planą, padarydamas išvadą, kad mokumo atkūrimo planas dėl nurodytų aplinkybių

neatitinka FABĮ įstatymo 7 straipsnio reikalavimų.

Nustatyta, kad 2013-12-02 kreditorių susirinkime nutarta netvirtinti pareiškėjo mokumo

atkūrimo plano. Iš 2013-12-02 kreditorių susirinkimo protokolo, kitų byloje esančių rašytinių

įrodymų matyti, kad buvo pateiktos pastabos kreditorių „AB Swedbank“ (2013-11-29 ir 2013-12-

02) ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ (2013-11-04). 2013-12-02 kreditorių susirinkimo protokole

nurodyta, jog iš dalies buvo patenkintos tik kreditoriaus AB „Swedbank“ pastabos, nurodytos 2013-

11-29 ir 2013-12-02 raštuose. Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ savo 2014-01-06

paaiškinime teismui taip pat nurodė, kad teismui tvirtinti pateiktas mokumo atkūrimo planas nebuvo

ištaisytas pagal visas kreditoriaus pastabas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymu (toliau FABĮ) iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį

mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų

tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų

pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo

įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas

yra realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos

administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese

yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei

lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui

atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 straipsnis). Būtent parengtame

mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų

įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį

kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla,

galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio

asmens bankroto procedūroje yra mokumo atkūrimo plano parengimas ir tvirtinimas. FABĮ 8

straipsnio, reglamentuojančio plano tvirtinimo procesą, 1 dalyje numatyta, jog fizinis asmuo ne

vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo

dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano

projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo pateikia išvadą ir

plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl

pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką. Jeigu

kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje

nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių

susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių

arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje

48

nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta

tvarka. Kreditorių susirinkimo pirmininkas kreditorių susirinkimo protokolą per 5 darbo dienas po

susirinkimo pateikia bankroto administratoriui. Bankroto administratorius, gavęs kreditorių

susirinkimo protokolą, per 3 darbo dienas šį protokolą ir plano projektą su išvada pateikia teismui.

Plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti

fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba

tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi

teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Kaip jau minėta,

iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato terminą, per kurį turi būti teismui pateiktas tvirtinti planas.

Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina

atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos,

kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto

realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims

skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų

priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu

siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad

jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo

suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16

straipsnis). Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus

galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus

užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyra. FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje yra numatyta ne absoliuti teismo teisė tvirtinti mokumo

atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, o teisė tvirtinti planą, atsižvelgiant į

bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir

teisėtus interesus. Pagal FABĮ 8 straipsnio 3 dalį teismui suteikiama teisė tvirtinti mokumo

atkūrimo planą kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių

arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus

reikalavimus. Teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos FABĮ 8

straipsnio1-4 dalių nuostatos ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai.

Taigi darytina išvada, kad FABĮ imperatyviai nustatyta tik teismo teisė tvirtinti plano

projektą arba jo netvirtinti, jei nebuvo nustatyti procedūriniai pažeidimai. Apeliacinės instancijos

teismo nuomone, vertinant mokumo atkūrimo planą, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog rengiant ar

teikiant tvirtinti mokumo atkūrimo planą, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, tai yra, planas

neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nurodytų formos reikalavimų, kaip nurodė pirmosios instancijos

teismas, ar planas pateiktas tvirtinti, nesilaikant FABĮ 8 straipsnyje nustatytos plano pateikimo

49

tvirtinti tvarkos. Pareiškėjo teikiamame plane yra nurodytos jo lėšos, kurias jis kaip fizinis asmuo

numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą: darbo

užmokestis, nuomos mokestis, gaunamos pajamos (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas), apie

kitokio pobūdžio gaunamas pajamas byloje įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos nuomone, tokia

FABĮ formuluotė apie numatomas gauti lėšas, kaip pagrįstai nurodė pareiškėjas, nenumato pareigos

nurodyti konkrečias numatomų gauti lėšų sumas, jų asmuo ir objektyviai negalėtų nurodyti, kadangi

jos gali kisti, kaip jos gali kisti, niekas numatyti negali. Atkreiptinas dėmesys, jeigu asmuo nuslepia

lėšas, kurios, kreditorių nuomone, gali būti naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti, bankroto

byla gali būti nutraukiama (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pareiškėjo teikiamame tvirtinti

plane yra nurodytos ir kiekvieną mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos

(FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tik yra iškilęs ginčas dėl jų dydžio. Todėl apeliacinės

instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokumo atkūrimo planas

neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, mokumo atkūrimo planas nelaikytinas procesiniu

dokumentu, kuriam teismas gali taikyti esminių trūkumų šalinimo institutą, dėl kurių, kaip nurodė

pirmosios instancijos teismas, būtų pažeista įstatyme įtvirtinta teisinga skolininko ir jo kreditorių

interesų pusiausvyra, tokie esminiai mokumo atkūrimo plano trūkumai gali būti šalinami iki

pateikimo teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą. Teismas, gavęs FABĮ 8 straipsnio 4 dalyje

nurodytus dokumentus, per 15 dienų privalo priimti nutartį dėl plano (FABĮ 6 dalis), turi vertinti

būtent jam pateiktą mokumo atkūrimo plano projektą ir negali nustatyti esminių plano projekto

trūkumų, t. y. negali nurodyti, kokį mokumo atkūrimo plano projektą turi pateikti pareiškėjas, kad

teismas jį patvirtintų. Vertinant pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas, apeliacinės

instancijos teismo nuomone, teismas sprendė, kad atitinkamos kreditorių pastabos, su kuriomis

pareiškėjas nesutinka, yra pagrįstos ir suteikė teisę pareiškėjui, jau teismui pasisakius dėl pastabų

pagrįstumo, paruošti naują mokumo atkūrimo planą pagal teismo padarytas išvadas, dar kartą

pateikti jį teismui tvirtinti ir taip pašalinti nutartyje teismo nurodytus mokumo atkūrimo plano

trūkumus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks teismo įpareigojimas pareiškėją parengti

mokumo planą pagal teismo įpareigojimus prieštarauja CPK įtvirtintam dispozityvumo principui,

pareiškėjui iš anksto buvo žinomi kreditorių nesutikimo motyvai dėl mokumo plano projekto, taip

pat žinomos FABĮ nuostatos dėl mokumo plano reikalavimų, pareiškėjas išreiškė savo nuomonę,

kad jis nesutinka su kreditorių pastabomis ir teikė tvirtinti teismui mokumo atkūrimo planą. Tokią

teisę FABĮ pareiškėjui suteikia, o teismas, patvirtindamas ar nepatvirtindamas mokumo atkūrimo

planą turėjo, išspręsti kilusį ginčą tarp pareiškėjo ir kreditorių dėl mokumo atkūrimo plano

pagrįstumo.

50

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai taikė fizinio asmens mokumo atkūrimo plano trūkumų šalinimo

institutą šiuo atveju. Kadangi mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir fizinio asmens bankroto bylos

nutraukimo klausimus sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl atskirasis skundas tenkintinas

iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o pareiškėjo mokumo atkūrimo plano

tvirtinimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (FABĮ 4 straipsnio

1 dalis, 8 straipsnis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

326-278/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=f907132f-bd7d-4dc5-a35d-

fdf8962c94ac

LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau - FABĮ) 7 straipsnio 1 dalis nustato

reikalavimus mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo planui. Teismas gali

nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos FABĮ 8 straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir per

nustatytą terminą nepašalinti trūkumai. Apeliantas AB SEB bankas, nesutikdamas su skundžiama

nutartimi, kuria patvirtintas minėtas planas Z. N. bankroto byloje, teigia, jog bankrutuojančio fizinio

asmens mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano projektas yra su klaidomis ir

neatitikimais, kurie nepatvirtina teismo išvados nesant esminių prieštaravimų tarp bankrutuojančio

asmens ir jo kreditorių. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos numato, kad plane, be kitų

reikalavimų, turi būti nurodytas numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto),

į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo

eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu. Iš byloje esančio

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-22 sprendimo dėl santuokos nutraukimo abiejų

sutuoktinių bendru sutikimu matyti, kad teismas, nutraukdamas santuoką, patvirtino D. N. ir Z. N.

sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagal kurią Z. N. asmeninės nuosavybės teise

skirta: 1/2 dalis nuo 1/2 dalies (arba 1/4dalis nuo viso 0,9605 ha žemės sklypo) žemės ūkio

paskirties sklypo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio

Panevėžio m. sav. Panevėžio m.; 1/2 dalis žemės ūkio paskirties sklypo (bendras plotas1,8000 ha),

registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys

neskelbtini) bei 1/2 dalis, nuo 1/2 dalies (arba 1/4dalis nuo visos patalpos) patalpos/butai su bendro

naudojimo patalpa, plane pažymėta 144-1 (1/2 iš 3,48 kv.m.), t.y. 1,74 kv.m., patalpos pažymėtos

145-1 iki 145-9, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu

(duomenys neskelbtini), vertė 329 000 Lt (1 t., b. l. 35-36). Mokumo atkūrimo ir kreditorių

reikalavimų tenkinimo plane nurodoma, jog numatomas parduoti ir gautas lėšas nukreipti

51

kreditorinių reikalavimų tenkinimui tik į Z. N. nuosavybės teise priklausančias komercinės

paskirties patalpas (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1,8000 ha žemės

sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) buvo įkeistas

AB SEB bankas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-18 nutartimi, skolos išieškojimui

nutarta sklypą priverstinai parduoti (1 t., b. l. 105-114). Byloje nėra duomenų apie aukščiau

paminėtų sklypų pardavimą, o VĮ Registrų centras duomenimis 1,8000 ha žemės sklypo, unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininku nurodomas tik D. N. (CPK

179 str. 2 d., 3 d.). Kadangi sprendimas dėl santuokos nutraukimo yra įsiteisėjęs ir byloje nėra

duomenų apie Z. N. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (jų dalies) perleidimą tretiesiems

asmenims, konstatuoti, jog mokumo atkūrimo plane nurodytas visas Z. N. nuosavybės teise

priklausantis turtas, kuris gali būti realizuotas kreditorinių reikalavimų tenkinimui, nėra pakankamo

pagrindo. Be to, byloje pateikta VĮ „Regitra“ pažyma apie tai, jog Z. N. vardu transporto priemonių

nėra registruota, išduota dar 2013-05-21, todėl byloje ši informacija turi būti atnaujinta (1 t., b. l.

29).

Patvirtintame Z. N. mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano 8 punkte

nurodyta, kad bankrutuojančiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas,

(duomenys neskelbtini), bus nuomojamas iki patalpos bus parduotos iš varžytynių, o Z. N. atsisako

pajamų už minėtų patalpų nuomą pagal žodinį susitarimą bendraturčio D. N. naudai (2 t., b. l. 55).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog toks bendraturčių susitarimas pažeidžia Z. N.

kreditorių teises, nes gaunamos pajamos iš nuomojamo turto turi būti įtrauktos į mokumo atkūrimo

ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plane nurodomas bankrutuojančio asmens gaunamas pajamas,

skirtas kreditorių reikalavimams tenkinti. Byloje nėra patalpų nuomos sutarties, todėl nėra aišku

kokio dydžio yra gaunamos pajamos už nuomą (apelianto teigimu 1 041,66 Lt per mėnesį) ir

neaišku dėl kokių priežasčių bendraturčio naudai atsisakoma pajamų. Be to, apeliantas AB SEB

bankas nurodo, kad dėl nekilnojamojo turto yra sudaryta negyvenamųjų patalpų išperkamosios

nuomos sutartis. Atsiliepime į atskirąjį skundą administratorius teigia, jog tokia sutartis nėra

sudaryta. Siekiant išsiaiškinti minėtas aplinkybes, teismas privalo išreikalauti nuomos ar

išperkamosios nuomos sutartis, išsiaiškinti sutartyse esančius nuomojamų patalpų identifikacinius

numerius bei aplinkybes ir motyvus dėl dalies gaunamų/gautinų pajamų iš turto nuomos

atsisakymo. Byloje nesant minėtų sutarčių konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas darė

pagrįstą išvadą, kad nuomos sutarties sudarymo metu nurodant nuomojamo turto duomenis padaryti

klaida, o patvirtinto mokumo atkūrimo plano 8 punktas atitinka įstatymo reikalavimus, nėra

pakankamo pagrindo.

Apeliantas AB SEB bankas teigia, jog nesutinka su patvirtintu mokumo atkūrimo ir

kreditorių reikalavimų tenkinimo planu, nes nėra įvertintas bankrutuojančio asmens turtas,

52

nenurodytos kreditoriams mokėtinos lėšos, pardavus Z. N. nuosavybės teise priklausantį turtą. Šis

teiginys vertintinas kritiškai. FABĮ 27 straipsnis nustato, jog administratorius turtą parduoda

atsižvelgęs į plane numatytą turto pardavimo kainą, parduodamo turto rinkos kainą bei kreditorių

susirinkimo patvirtintą pradinę turto pardavimo kainą. Nekilnojamojo turto vertė gali būti

nustatoma ne tik turto vertintojų, bet ir VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis. Iš VĮ Registrų

centras duomenų matyti, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) vertė masinio vertinimo metu

2010-07-07 buvo 271 000 Lt (2 t., b.l. 20-21). Iš pateikto mokumo atkūrimo ir kreditorių

reikalavimų tenkinimo plano projekto matyti, jog numatoma bankrutuojančiam asmeniui

nuosavybės teise priklausančio parduotino turto kaina - 300 000 Lt. Įstatymas nenumato draudimo

atlikti realizuojamo turto įvertinimo, todėl išankstinis turto įvertinimas prieš mokumo atkūrimo ir

kreditorių reikalavimų tenkinimo plano patvirtinimą, yra netikslingas, nes turto vertinimo veiksmai

gali būti atlikti ir vėliau. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytas reikalavimas pateikti

kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir

per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Iš pateikto fizinio asmens

mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano matyti, kad Z. N. pateikė kreditorių

reikalavimų tenkinimo grafiką, iš esmės atitinkantį įstatymo reikalavimus (2 t., b.l. 52-56). Tai, kad

nėra nurodytos kreditoriams mokėtinos lėšos, pardavus bankrutuojančiam asmeniui priklausantį

turtą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti minėtą plano punktą neatitinkančiu įstatymo

reikalavimų ir pažeidžiantį kreditorių teises, nes kokia bus gauta realizuojamo turto kaina, nėra

aišku iki jo pardavimo. Be to, plane nurodoma, kad grąžinamų lėšų suma kreditoriams gali kisti

pardavus turtą. FABĮ 8 straipsnio 12 dalis, suteikia teisę bankrutuojančio asmens kreditoriams

svarstyti plano pakeitimus, todėl pardavus plane nurodytą bankrutuojančio asmens turtą, gautų lėšų

paskirstymo klausimą kreditoriai galės spręsti kreditorių susirinkime. Tai, jog turtas nėra įvertintas,

nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ši aplinkybė teismui yra pagrindas atsisakyti tvirtinti mokumo

atkūrimo planą.

Dėl paminėtų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas būti

aktyvus bankroto byloje, tinkamai neįvertino mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo

plano projekto, neišsiaiškino Z. N. nuosavybės teise valdomo ir galimo realizuoti skolų dengimui

turto apimties, neišreikalavo nekilnojamojo turto nuomos sutarties, todėl konstatuoti, jog mokumo

atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo planas patvirtintas pagrįstai, negalima. Byloje nėra

pakankamai duomenų klausimui išspręsti iš esmės, todėl nutartis naikintina ir klausimas

perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

53

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

965-524/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=c6c2abec-b8d2-4d83-ae6d-

f4a4f222ae1c

Dėl teismo teisės patvirtinti mokumo atkūrimo planą.

Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės patvirtinti pateikto

mokumo atkūrimo plano vien todėl, kad plano nuostatoms nepritarė kreditorių susirinkimas, yra

nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad skundžiama teismo nutartimi buvo patvirtintas patikslintas planas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymas numato, kad mokumo atkūrimo planas teismui gali būti

pateikiamas tvirtinti nepaisant to, kad jam nepritarė kreditorių susirinkimas, ir teismas turi teisę tokį

planą patvirtinti nutartimi priimta žodinio proceso tvarka ( FABĮ 8 str. 2, 6, 8 d.).

Dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino.

Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu tik nurodė, jog jis ne ilgesnis, nei nustatyta

įstatyme, bei kad atsižvelgiant į pareiškėjos skolos kreditoriui dydį, pareiškėjai priklausantį

nekilnojamąjį turtą ir pareiškėjos plane numatytą 3,5 metų plano įgyvendinimo terminą, teismo

nuomone, 3,5 metų (42 mėnesių) terminas fizinio asmens mokumui atkurti yra pakankamas, kad

reikšmingai pasikeistų fizinio asmens pajamos ir mokumas, atsižvelgiant į skolos dydį.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl termino

yra formali ir iš esmės nepagrįsta. Iš mokumo atkūrimo plano matyti, kad A. B. savo skolos

kreditoriams pagal planą pilnai nepadengtų nei tuo atveju, jei jis būtų vykdomas maksimalų

įstatyme nustatytą 5 metų terminą. Kadangi per plano įgyvendinimo laikotarpį ji neketina nei kelti

savo kvalifikacijos, nei susirasti geriau apmokamą darbą, nei gauti kokių kitų papildomų pajamų,

nėra jokio pagrindo išvadai, kad ji savo mokumą atkurs anksčiau nei per maksimalų įstatymo

nustatytą 5 metų terminą.

Mokumo atkūrimo plano projektą ruošia bankrutuojantis fizinis asmuo, o teismas tegali jį

patvirtinti arba ne, tačiau negali plano keisti ( FABĮ 8 str.). Planas yra vientisas dokumentas,

skirtingos plano dalys gali būti susijusios viena su kita tokiu būdu, kad kurios nors dalies

pakeitimas iš esmės pakeistų bankrutuojančio fizinio asmens valią ir dėl kitų dalių nuostatų –

pavyzdžiui, nustačius kitokį plano įgyvendinimo terminą arba administravimo išlaidoms skiriamą

fizinio asmens piniginių lėšų dalį, gali pakisti fizinio asmens ketinimai dėl priemonių, skirtų

mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kt.), dėl išlaidų būtiniems poreikiams dydžio

ir pan. Todėl teismas mano, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį iš dalies, t. y. tik dėl

plano nuostatų administravimo išlaidų ir plano įgyvendinimo termino, juo labiau, kad ir teismas

nutartimi tvirtindamas planą neanalizavo visų plano nuostatų atskirai ir planą patvirtino iškart visą,

o ne kiekvieną jo nuostatą atskirai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo

54

nutartis naikintina, ir klausimas išspęstinas iš esmės – planas netvirtintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.,

339 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1205-340/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=0cddcb0a-e192-4f16-b8ae-

6e717fb44938

Bylos medžiaga tvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo iškelta R. L. bankroto

byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių

paslaugų biuras”, nustatytas trijų mėnesių terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo

dienos pateikti mokumo atkūrimo plano projektą teismui tvirtinti (t.2, b.l.58-63). Širvintų rajono

apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas R. L. kreditorių ir jų finansinių

reikalavimų sąrašas bendrai 488 601, 87 Lt sumai (t.2, b.l.158-159). Širvintų rajono apylinkės

teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi pratęstas terminas mokumo atkūrimo planui pateikti (t.2,

b.l.180). Klausimas dėl minėto plano patvirtinimo buvo sprendžiamas 2013-11-26, 2014-01-23

vykusiuose kreditorių susirinkimuose. Pastarajame kreditorių susirinkime buvo nutarta nepritarti R.

L. parengtam mokumo atkūrimo planui, todėl administratorius dėl šio plano patvirtinimo kreipėsi į

teismą, nurodęs, jog kreditoriai nesutinka su nustatyta bankroto proceso trukme, administravimo

išlaidomis, taip pat su R. L. atžvilgiu nustatyta jos būtinųjų poreikių tenkinimo suma. Pirmos

instancijos teismas administratoriaus prašymą tenkino – patvirtino mokumo atkūrimo planą. Savo

procesinį sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad kreditoriai, nesutikdami su mokumo atkūrimo

planu, konkrečiai nenurodė, nepateikė duomenų, jog plane nurodytos procedūros bei sąlygos kaip

nors pažeistų jų interesus, o jų pateiktos pastabos bus įgyvendinamos nepažeidžiant R. L. teisių ir

kreditorių teisėtų interesų. Nesutikdami su tokia pirmos instancijos teismo pozicija apeliantai

nurodo argumentus dėl pirmos instancijos teismo netinkamai taikytų fizinio asmens bankroto

procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, taikymu.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio

asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių

reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir

Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu

proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra

tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą,

sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą

įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą.

Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo.

55

Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra

realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei

kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame

numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat

turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas,

įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens

mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios,

galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens,

kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas

svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.

Dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas patvirtino R. L. mokumo atkūrimo

plano įgyvendinimo terminą iki 2014-12-31. Nesutikdami su tokio termino nustatymu, apeliantai

nurodo, kad R. L. minėtu laikotarpiu nebus sudarytos galimybės imtis aktyvių mokumo atkūrimo

veiksmų. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo patvirtinto pareiškėjos mokumo atkūrimo plano,

pareiškėja klausimo nagrinėjimo metu buvo vaiko priežiūros atostogose, planavo pradėti dirbti nuo

2014 m. balandžio – gegužės mėnesio, tačiau plane atsiskaitymams su kreditoriais numatyta skirti

tik lėšas iš įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo (t.3, b.l.59-60). Pažymėtina, jog plane buvo

nurodyta ir tai, kad su pareiškėja gyvena du jos nepilnamečiai vaikai ir numatomas parduoti turtas

yra vienintelis jų gyvenamasis bustas, todėl jis gali būti parduodamas ne anksčiau negu po šešių

mėnesių nuo plano ar pakeisto plano patvirtinimo (FABĮ 28 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos

teismo vertinimu, vien ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti, jog nustatyto mokumo atkūrimo plano

įgyvendinimo terminu bus įmanoma parduoti minėtą nekilnojamąjį turtą, tuo labiau, jog

nekilnojamojo turto rinka yra įtakojama įvairių ekonominių, socialinių veiksnių, paklausa yra nuolat

kintanti, todėl tokio turto pardavimas gali užtrukti, ypač šiuo atveju, kuomet parduodamas turtas yra

ir dviejų nepilnamečių gyvenamoji vieta.

Pirmos instancijos teismas, atsisakymą nustatyti maksimalų kreditorių reikalaujamą

bankroto procedūroms įgyvendinti skirtą terminą – 5 metus, grindė pritardamas administratoriaus

pozicijai, jog per minėtą laikotarpį pareiškėjai būtų netikslinga keisti kvalifikaciją vien tik dėl

kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, nes per penkis metus norėdama atsiskaityti už siūlomą

nurašyti 390 838 Lt sumą, ji turėtų per mėnesį gauti ne mažiau kaip 6 513 Lt pajamų, atskaičius

mokesčius, kas tiek administratoriaus, tiek teismo nuomone, yra neįgyvendinama. Atmesdamas šį

argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ

prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad

jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas

56

nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna

apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių

reikalavimo patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, jog pareiškėjai,

gyvenančiai mažame miestelyje, auginančiai du mažamečius vaikus, galimybė dirbti ir gauti 6 513

Lt mėnesinių darbinių pajamų yra sunkiai įgyvendintina, todėl atitinkamai siūlomos nurašyti 390

838 Lt sumos pareiškėja nepadengtų, tačiau, kaip minėta, ji turi pareigą siekti maksimalaus galimo

kreditorių reikalavimo patenkinimo, tuo tarpu tai, kad ir kaip ji besistengtų, per penkis metus

pareiškėja neatsiskaitys su kreditoriais pilna jų finansinių reikalavimų apimtimi, nėra esminė

aplinkybė, į kurią turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano

įgyvendinimo termino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens UAB

„Būsto paskolų draudimas“ atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju pareiškėjos turto

pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone jo mokumui

atkurti, kadangi pareiškėjai nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto

administratorius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama

nutartimi patvirtintas pareiškėjos mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas, nėra protingas,

racionalus ir užtikrinantis skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Dėl bankroto

administratoriaus atsiliepimo atskiriesiems skundams nurodyto argumento dėl užsienio valstybėse

paprastai nustatomo trumpesnio fizinio asmens bankroto proceso termino (Latvijoje numatyta 3,5

m. fizinio asmens bankroto procedūrų terminas, Jungtinėje Karalystėje –ne ilgesnis kaip 1 m.

terminas) pažymėtina, kad ši informacija teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjos bankroto

proceso trukmės termino nustatymo klausimą neturi.

Dėl bankrutuojančios R. L. būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos

Apeliantai atskiraisiais skundai nesutinka ir su skundžiama nutartimi patvirtina

bankrutuojančios R. L. būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatyta suma – 1 170 Lt. Apeliantų

teigimu, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad plane nurodyta pinigų suma viršija

pareiškėjos gaunamas ir ateityje ketinamas gauti pajamas, patvirtinus šią sumą yra pažeidžiama

skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra. FABĮ 16 straipsnio 5 punktas nustato, kad

bankrutuojantis fizinis asmuo turi pareigą nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos

pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo

išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto

byla R. L., pirmos instancijos teismas jos prašomą nustatyti 1 020 Lt būtinųjų poreikių tenkinimo

sumą, sumažino iki 700 Lt, nustatęs, kad nors pareiškėja į minėtą sumą įtraukė ir jos nepilnamečių

vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą, tačiau nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų

galima spręsti, kad jos vaikų tėvas neprisideda materialiai prie vaikų išlaikymo, taip pat nustatė, kad

57

pareiškėja gyvena savo motinos namuose, už komunalines paslaugas nemoka. Administratoriaus

išvados dėl pareiškėjos parengto mokumo atkūrimo ir plano projekto įgyvendinimo galimybių

dalyje dėl būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos padidinimo, nurodyta, jog pareiškėja

ketina susirasti darbą ir per mėnesį apie 1 000 Lt darbinių pajamų, todėl tikisi, kad jos ir vaikų

gyvenimo kokybė pagerės, todėl mėnesiui reikalinga lėšų pragyvenimui suma – 1 170 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų,

pagrindžiančių būtinybę padidinti nutartimi dėl jos bankroto bylos iškėlimo nustatytą būtinųjų

poreikių tenkinimui reikalingą sumą. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių minėta pirmos instancijos

teismo nutartimi nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjos ir jos vaikų gyvenimo sąlygų, tuo tarpu vien

deklaratyvus teiginys dėl galimos gyvenimo kokybės pagerėjimo tuo atveju, jei pareiškėja kas

mėnesį gaus apie 1 000 Lt atlyginimą, nesudaro pagrindo padidinti būtinųjų poreikių tenkinimo

sumos. Tiek pareiškėjos, tiek bankroto administratoriaus atsiliepimuose į atskiruosius skundus

nurodyti argumentai dėl skurdo rizikos ribos, pagrįsti Statistikos departamento atliktais tyrimais,

atmestini. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog 700 Lt suma, motinai auginančiai du

nepilnamečius vaikus, nėra adekvati būtinųjų poreikių tenkinimo atžvilgiu, tačiau, kaip minėta,

byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad ji viena išlaiko savo vaikus, taip pat nėra jokių

objektyvių įrodymų dėl jos ir vaikų patiriamų pragyvenimo, maisto ir kitų išlaidų, kurie yra būtini

sprendžiant klausimą dėl būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos, taip pat nustatant, ar yra

galimybė atitinkamą pareiškėjos gaunamų lėšų dalį skirti atsiskaitymams su kreditoriais.

Atsižvelgdamas į tai, kad fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl

mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti Fizinių asmenų

bankroto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria

plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertini priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su

pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems

plano reikalavimams, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas perduoti

klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo R. L. bankroto byloje iš naujo nagrinėti

pirmosios instancijos teismui, siekiant išsiaiškinti šiam klausimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti pareiškėjos

mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimo, taip pat objektyviai įvertinti, ar vienintelis

tinkamas procesinis sprendimas šiuo atveju yra atsisakymas tvirtinti pareiškėjos parengtą mokumo

atkūrimo planą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui

šį klausimą nagrinėti iš naujo.

58

ADMINISTRAVIMO IŠLAIDOS

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

965-524/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=c6c2abec-b8d2-4d83-ae6d-

f4a4f222ae1c

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad administratoriaus atlyginimo už gautą parduotą

nekilnojamąjį turtą procentinė išraiška nėra per didelė, iš esmės motyvavo tuo, kad atlyginimo

procentinė išraiška nėra didesnė, nei FABĮ 22 str. 5 dalyje nustatyta maksimali (15 proc.). Tačiau

teismas visiškai nevertino būsimų administravimo veiksmų šioje byloje, t. y. ar jie sudėtingi,

reikalaujantys daug laiko ir pan., ir ar būtina byloje nagrinėjamu atveju remtis maksimalia įstatyme

nustatyta suma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismų praktika pagrįstai apeliantės

argumentais, kad atlyginimas bankroto administratoriui turi atitikti jos vykdomų funkcijų pobūdį,

mąstą, bylos sudėtingumą. Teismas šių aplinkybių nevertino, iš esmės nemotyvavo, nutartyje

painioja atlyginimą administratoriui su administravimo išlaidomis. Teismas nevertino, kodėl

administravimo išlaidoms skiriama turto pardavimo kainos procentinė dalis turi padidėti tris kartus

vien todėl, kad turtas bus parduotas dešimčia tūkstančių litų brangiau, t. y. nuo 100 000 Lt iki 110

000 Lt, ir kaip toks išlaidų padidėjimas susijęs su administratoriaus atliekamais administravimo

veiksmais. Pavyzdžiui, pardavus turtą už didesnę kaip 110 000 Lt kainą, administravimo išlaidoms

mažiausiai tektų 16 500 Lt, o hipotekos kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 93 500 Lt,

tačiau pardavus turtą pigiau, pavyzdžiui, už 100 000 Lt, administravimo išlaidoms būtų skirta 5 000

Lt, o hipotekos kreditoriui – 95 000 Lt, t. y. daugiau, nei tuo atveju, jei turtas būtų parduotas

brangiau. Taigi kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ būtų naudingiau, jei skolininkės turtas

būtų parduotas pigiau. Taip pat teismas neįvertino, kad per visą plano įgyvendinimo terminą

kreditoriui Valstybiniam studijų fondui pagal planą būtų grąžinta tik 105,48 Lt (1,5 proc. visos

skolos), o UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 3 674,16 Lt (1,67 proc.), t. y. iš viso kreditoriams

pagal planą būtų sumokėta 3 779,64 Lt, kai atlygis administratoriui sudarytų 8 400 Lt, t. y. šis

daugiau kaip du kartus viršytų kreditoriams išmokėtą sumą.

59

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

1205-340/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=0cddcb0a-e192-4f16-b8ae-

6e717fb44938

Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo patvirtinta 2 972,

97 Lt suma, kurią administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo

nutarties iškelti R. L. bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo

dienos. Skundžiama nutartimi patvirtiname pareiškėjos mokumo atkūrimo plane be minėtos

administravimo išlaidų sumos, taip pat nustatytas 15 procentų sumos nuo parduotu turto vertės

bankroto administratoriaus atlyginimas – 18 000 Lt; administratoriaus darbo valandos įkainis – 350

Lt. Nesutikdami su šia plano dalimi, apeliantai kelia pareiškėjos pareigos atlyginti bankroto

administravimo išlaidas klausimą bei kvestionuoja bankroto administratoriaus atlyginimo dydį bei

patvirtinimo tvarką.

Kaip minėta, nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla pareiškėjai, pirmos instancijos

teismas patvirtino beveik trijų tūkstančių litų sumą, skirtą bankroto administravimo išlaidoms nuo

minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo

dienos. Plane nurodyta, jog šios sumos apmokėjimo šaltinis – lėšos, gautos pardavus įkeistą

nekilnojamąjį turtą. FABĮ 6 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog fizinis asmuo kiek įmanoma

greičiau nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytų duomenų gavimo dienos perveda bankroto

procedūroms atlikti šio straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytą lėšų sumą į bankroto administratoriaus

nurodytą depozitinę sąskaitą. Apeliantų manymu, minėta teisės norma suponuoja, jog ši bankroto

administravimo išlaidų suma turėtų būti atlygintina išimtinai iš bankrutuojančio fizinio asmens lėšų.

Priešingas šios nuostatos vertinimas, anot apeliantų, reikštų FABĮ 22 straipsnio 5 dalies,

nustatančios maksimalią sumą, skirtą administravimo išlaidų apmokėjimui iš turto pardavimo

bankroto proceso metu, taip pat kreditorių interesų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas iš

dalies sutinka su nurodyta apeliantų pozicija. Pažymėtina, jog FABĮ 6 straipsnio 7 dalies nuostatą

vertinant su šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, kad bankroto administravimo išlaidos

apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą,

fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens

bankroto proceso metu gautų lėšų), sutiktina su pareiškėjos atsiliepimo atskiriesiems skundams

argumentu, jog bankroto bylos iškėlimo nutartimi patvirtintos bankroto administravimo išlaidos gali

būti apmokamos iš bankroto proceso metu parduoto turto. Kita vertus, įstatymas nustato maksimalią

sumą, skirtą administravimo išlaidoms padengti, kuri gali būti viršyta esant įkaito turėtojo,

hipotekos kreditoriaus sutikimui. Nagrinėjamu atveju toks sutikimas nebuvo gautas. Priešingai,

kreditoriai siūlė nustatyti 4 procentų dydžio parduoto turto vertės sumą, skirtą tiek administravimo

60

išlaidoms, tiek administratoriaus atlyginimui apmokėti. Atsižvelgiant į tai, mokumo atkūrimo

įgyvendinimo plane nustatyta bendra bankroto administravimo išlaidų suma – 20 972, 97 Lt, kurios

padengimas numatytas vien tik iš planuojamo parduoti nekilnojamojo turto vertės – 120 000 Lt (t.3,

b.l.57;61), pažeidžia imperatyvų FABĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimą.

Dėl apeliantų argumento, jog administravimo išlaidų sumos patvirtinimo klausimas

išimtinai priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo

teisinio pagrindo spręsti 2014-01-23 vykusiame kreditorių susirinkime išspręsto klausimo, kuris

administratoriaus nebuvo apskųstas ir atitinkamai negali būti keliamas teismui tvirtinant pareiškėjos

mokumo atkūrimo planą, pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria

mokumo atkūrimo planui, mokumo atkūrimo plano tvirtinimas yra apibrėžtas teismo kompetencijai

(FABĮ 8 str. 3 d.). Kadangi 2014-01-23 bankrutuojančios R. L. kreditorių susirinkimas priėmė

nutarimą netvirtinti mokumo atkūrimo plano, kurios sudedamoji dalis yra bankroto administravimo

išlaidų suma ir jos pagrindimas (FABĮ 7 str. 1 d. 7 p.), todėl papildomas minėto kreditorių

susirinkimo nutarimo apskundimas šiuo atveju nėra tikslingas ir teismas, spręsdamas mokumo

atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, turi teisę vertinti ir pasisakyti dėl bankroto administravimo

išlaidų. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl administravimo išlaidų tvirtinimo tvarkos

atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens AB „DnB“ bankas

atskirojo skundo argumentu, jog bankroto administratoriaus prašomos patvirtinti bankroto

administravimo išlaidos, atlyginimas turi būti pagrįstas, atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą

ir bylos sudėtingumą. Patvirtinęs 20 972, 97 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pirmos

instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojanti R. L. po bankroto bylos iškėlimo

individualios ir/ar ūkinės komercinės veiklos nevykdo, vienintelis jos turtas – įkeista namų valda, ji

turi viena debitorių, iš kurio skola jau yra priteista, bankroto administratorius neginčija jokių

bankrutuojančios R. L. sandorių. Tuo tarpu paties bankroto administratoriaus nurodytas

deklaratyvus argumentas dėl įstatymu nustatytų daugybės bankroto administratoriaus pareigų

bankroto proceso metu, taip pat aplinkybė, kad jis kartu su bankrutuojančia R. L. yra atsakingas už

mokumo atkūrimo plano įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 20 972, 97 Lt

administravimo išlaidų sumos nepagrindžia.

61

FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLA IR INDIVIDUALIOS ĮMONĖS BANKROTO

BYLA

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-

130-755/ 2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=72453ab5-7e66-499d-87a1-

7e86356bd3a9

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę

įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba

įstatymų saugomas interesas. Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo,

privalo išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo,

ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties.

Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą.

Įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa

nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė

teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo

nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog sprendimui,

nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai

nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje

byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 137straipsnio 2 dalies 4 punkte

nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl

ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti

ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir

pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario

21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31

d. nutartis civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr.

3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų

kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-489/2007; ir kt.). Ieškinio dalykas yra

reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant,

ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo

materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl

šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą

patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio

pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą.

62

Bankroto procesas – tai teismo arba neteismine tvarka vykdomų įmonių bankroto

procedūrų visuma (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Į šią sąvoką patenka ne tik

bankroto bylos iškėlimas, bet ir kreditorių reikalavimų tvirtinimas, administratoriaus veikla,

įskaitant turto pardavimą. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš

bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos

fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens,

ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos

Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų

tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyros (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šis

įstatymas reguliuoja fizinio asmens bankroto procesą. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, teismas

priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra

nemokus ir nėra Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje

nustatytų pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra fizinis asmuo, suinteresuotais asmenimis

nurodyti D. L., kreditoriai AB „Swedbank“, BAB bankas „Snoras“. Panevėžio apygardos teismo

civilinėje byloje Nr. B2-205-278/2010 ieškovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių

inspekcija pareiškė ieškinį atsakovui K. L. įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo

pripažinti, kad įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2010-09-20 sprendimas yra priimtas dėl

ginčo tarp tų pačių šalių. Teismas nepagrįstai įmonės bankrotą prilygino fizinio asmens bankrotui.

Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju vertinant ieškinių tapatumas nesutampa nei ieškinio pagrindas,

kadangi nurodomos skirtingos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, nei ieškinio dalykas,

kadangi įmonės bankroto byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl K. L. individualios įmonės, o ne

dėl paties K. L., nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo.

Tuo pačiu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad

pareiškėjo prievolės kreditoriams yra pasibaigusios. Atkreiptinas dėmesys, kad pabaigus bankroto

procedūras, baigiasi ir bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės

savininkų – fizinių asmenų, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisinis statusas nesikeičia, jų

asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, nesibaigia ir

pasibaigus bankroto procedūrai, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti

teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-229/2007; 2006

m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-116/2006).

63

UŽSIENYJE PRIIMTO TESIMO SPRENDIMO IŠKELTI BANKROTO BYLĄ FIZINIAM

ASMENIUI PRIPAŽINIMAS

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1305-

324/2014

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=25a7ad47-97fd-4f94-b311-

7d269fff6950

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl to, kokią reikšmę turi

užsienio valstybės teismo sprendimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje institutas – užsienyje

priimto teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad jo teisiniai padariniai yra išplečiami į Lietuvos

Respublikos teritoriją ir pripažįstami konkretūs to teismo sprendimo sukeliami padariniai (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IDS Borjomi

Beverages Co. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2011). Užsienio valstybių teismų, taip pat kitų valstybės

institucijų (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių) priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo

vykdyti tvarka yra nustatyta CPK 809–817 straipsniuose. Pagal CPK 810 straipsnį, įtvirtinantį teisės

normų konkurencijos taisyklę, taikomą nagrinėjant užsienio valstybių teismų sprendimų

pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimus, užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami

tarptautinių sutarčių pagrindu, nesant sutarties – CPK 810 straipsnyje nustatytomis sąlygomis

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal

pareiškėjo Afin Leasing AG prašymą, bylos Nr. 3K-3-304/2012). Kadangi Lietuvos Respublika ir

Jungtinės Amerikos Valstijos nėra sudariusios tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinių santykių ir

teisinės pagalbos civilinėse byloje, civilinės bylos dėl Jungtinės Amerikos Valstijos teismo nutarties

ar sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimui taikomos CPK nuostatos (Lietuvos

apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėjų A. R. ir I. R.

prašymą, bylos Nr. 2T-12/2014). Remiantis šia aukštesnės instancijos teismų praktika,

konstatuotina, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtas sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo

tam, kad jis Lietuvoje įgytų teisinę galią, turi būti pripažintas pagal CPK nustatytas taisykles, todėl

pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nesant duomenų, kad Lietuvos apeliacinis

teismas būtų pripažinęs ir leidęs vykdyti užsienio teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo A.

A., nebuvo pagrindo taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto reikalavimus ir atsisakyti kelti jam

bankroto bylą.

Apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012, apeliacine tvarka vertinamu atveju nėra aktuali,

kadangi ši nutartis savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Paminėtoje byloje aktualus

64

buvo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kurio 16

straipsnyje nustatyta esminė teismų sprendimų bankroto bylose pripažinimo taisyklė, t. y., kad

teismo sprendimai iškelti bankroto bylą pripažįstami visose kitose valstybėse narėse nuo to

momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Darytina išvada, kad

automatinio sprendimų pripažinimo principas taikomas tik Europos Sąjungos valstybių narių

sprendimams, o tam, kad Lietuvoje galią įgytų kitose valstybėse priimtas sprendimas iškelti

bankroto bylą, jis turi būti pripažintas.