LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Akvilė Miščiokaitytė

Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histomorfologinė

analizė

The histomorphological analysis of bitches uterus and

ovarian pathologies

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. A. Pockevičius

KAUNAS 2015

2

DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų

histomorfologinė analizė“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Akvilė Miščiokaitytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Akvilė Miščiokaitytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Alius Pockevičius

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/ KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretorės –(iaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ................................................................................................................................ 4

SANTRAUKA ................................................................................................................................... 5

SUMMARY ....................................................................................................................................... 7

ĮVADAS ............................................................................................................................................ 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 10

1.1 Kalių gimdos ir kiaušidžių histologinė sandara ..................................................................... 10

1.1.1 Gimda (Uterus, metra, hystera) ...................................................................................... 10

1.1.2 Kiaušidės (Ovarium) ....................................................................................................... 11

1.2 Įgimtos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos ...................................................................... 12

1.3 Įgytos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos ........................................................................ 13

1.3.1 Gimdos patologijos ......................................................................................................... 13

1.3.2 Kiaušidžių patologijos ..................................................................................................... 22

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS .................................................................................... 30

3. TYRIMŲ REZULTATAI ............................................................................................................ 32

3.1 Patologijų nustatymas kalių gimdos ir kiaušidžių mėginiuose .............................................. 32

3.2 Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histopatologinė analizė .............................................. 34

3.2.1 Gimda .............................................................................................................................. 34

3.2.2 Kiaušidės ......................................................................................................................... 41

3.3 Įvairių veiksnių priklausomybė gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui .................... 45

3.3.1 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus .................... 45

3.3.2 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo veislės ....................... 48

3.3.3 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo svorio ....................... 51

3.3.4 Gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybė ............................................ 53

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...................................................................................................... 55

IŠVADOS ........................................................................................................................................ 59

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 60

4

SANTRUMPOS

CEH – cistinė endometriumo hiperplazija

OHE – ovariohisterektomija

LH – liuteinizuojantis hormonas

pav. – paveikslas

proc. – procentai

5

SANTRAUKA

Darbo tema: “Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histomorfologinė analizė “. Tyrimai

buvo atlikti 2013 - 2014 metais. Mėginiai buvo imami iš įvairaus amžiaus ir veislės kalių,

ovariohisterektomijos atlikimo metu UAB “Siaurio šnauceris”, UAB “Lino veterinarijos klinika”

ir UAB “Veterinarijos pagalba” gydyklose ir tirti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto

Veterinarijos Akademijos Patologijos centre. Šio darbo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti kalių gimdos ir kiaušidžių patologijas taikant

histopatologinio tyrimo metodą ir atlikti gautų rezultatų statistinę duomenų analizę.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kalių gimdos patologijas ir jų dažnumą.

2. Nustatyti kalių kiaušidžių patologijas ir jų dažnumą.

3. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo dažnumą pagal:

Amžių

Veislę

Svorį

4. Įvertinti įvairių veiksnių priklausomybę dažniausiai diagnozuojamų gimdos ir kiaušidžių

patologijų pasireiškimui.

5. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybę.

Iš viso paimti ir ištirti 63 kalių gimdos ir 126 kiaušidžių mėginiai, kurie dažyti

hematoksilinu ir eozinu. Histologiškai gimdoje ir kiaušidėse patologijos nustatytos 32 kalėms

(50,8 proc.).

Gimdos patologijos nustatytos 30 kalių (47,6 proc.), o kiaušidžių patologijos – 13 kalių

(20,6 proc.). Dažniausiai gimdoje diagnozuotos patologijos buvo cistinė endometriumo

hiperplazija (31,7 proc.) ir piometra (22,2 proc.) Kiaušidėse dažniausiai diagnozuotos cistos (15,9

proc.).

Nustatyta, kad gimdos patologijos dažniausiai pasireiškė 5-10 metų amžiaus (72,7 proc.) ir

sunkesnėms nei 25 kg kalėms (75,0 proc.), o kiaušidžių patologijos – vyresnėms nei 10 metų

amžiaus (33,3 proc.) ir 15-25 kg svorio kalėms (40,0 proc.).

Daugiausia gimdos patologijų nustatyta mišrūnėms (30,0 proc.), auksaspalvių retriverių,

vokiečių aviganių ir rotveilerių veislių kalėms (po 10,0 proc.), o kiaušidėse – mišrūnėms ir šarpėjų

veislės kalėms, 30,8 ir 15,3 proc. atitinkamai.

Piometra ir CEH dažniausiai nustatyta mišrūnėms ir auksaspalvių retriverių veislės kalėms ir

sudarė po 21,4 proc. visų piometros ir 25,0 ir 15,0 proc. CEH atvejų. Vidutinis sergamumo amžius

6

- 7 metai ir 3 mėnesiai. Kiaušidžių cistos dažniausiai nustatytos mišrūnėms (40,0 proc.) ir šarpėjų

veislės kalėms (20,0 proc.), o patologijų pasireiškimo amžiaus vidurkis yra 7 metai ir 8 mėnesiai.

Tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp šių patologijų pasireiškimo, priklausomai nuo

veislės, nenustatyta (p>0,05). Reikšminga amžiaus priklausomybė nustatyta piometros (r=0,210,

p<0,05) ir CEH (r=0,312, p<0,05) pasireiškimui.

Dažniausiai piometra ir CEH nustatyta virš 25 kg, o kiaušidžių cistos - virš 5 kg svorio

kalėms. Reikšminga svorio priklausomybė nustatyta tik CEH pasireiškimui (r=0,395, p<0,001).

Daugėjant gimdos patologijų, kiaušidžių patologijų pasireiškimas turi tendenciją didėti

(r=0,378, p<0,01). Apskaičiavus CEH ir piometros koreliacijos koeficientą nustatyta, kad

daugėjant CEH atvejų, stebima piometros pasireiškimo didėjimo tendencija (r=0,891, p<0,001).

Nustačius piometros – CEH kompleksą, kiaušidėse 77,0 proc. kalių aptiktos patologijos,

tačiau tarp šių patologijų priklausomybė nenustatyta (r=0,520, p>0,05).

Darbo apimtis 65 puslapiai, jame pateikta 7 lentelės, 45 paveikslai ir 69 literatūros šaltiniai.

Raktažodžiai: kalė, gimda, kiaušidės, histopatologija

7

SUMMARY

The topic: „The histomorphological analysis of bithes uterus and ovarian pathologies“.

Researches were carried out in 2013 - 2014 years. Samples were collected from various age and

breed bitches, which have been conducted during OHE at UAB “Siaurio šnauceris ”, UAB “Lino

veterinarijos klinika” and UAB “Veterinarijos pagalba ” health care facilities and investigated at

the Pathology Center of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.

The objective of the research is to identify and analyze uterus and ovarian pathologies of

bitches using histopathological examination and to perform statistical analysis of the data.

Tasks of the research:

1. To determine uterine pathologies and their frequency.

2. To determine ovarian pathologies and their frequency.

3. Evaluate the frequency of canine uterine and ovarian pathologies by:

Age

Breed

Weight

4. Evaluate the dependence of various factors most commonly diagnosed uterine and

ovarian pathologies manifestation.

5. Evaluate the interdependence of uterine and ovarian pathologies.

Total taken and analyzed 63 bitches of the uterus and 126 samples of ovaries, which were

stained by hematoxylin and eosin. Histologically uterus and ovarian pathologies diagnosed in 32

dogs (50.8 %).

Uterine pathology identified in 30 (47.6 %), and ovarian pathology – in 13 bitches (20.6 %).

The most common pathology in uterus was cystic endometrial hyperplasia (31.7 %) and pyometra

(22.2 %). In ovaries mostly diagnosed was cysts (15.9 %).

It was found that uterine pathology usually gets 5-10 years of age (72.7 %) and weighing

more than 25 kg in dogs (75 %), and ovarian pathology - older than 10 years of age (33.3 %) and

15-25 kg in bitches (40.0 %).

Most uterine pathologies found mongreal (30.0 %), the golden retriever, german shepherd

and rottweiler breeds dogs (under 10,0 %), and in the ovaries - the shar-pei breed and mongreal

bitches, 30.8 and 15.3 % respectively.

Pyometra and CEH generally found mongreal and golden retriever bitches and accounted for

21.4 % all pyometra and 25.0 and 15.0 % CEH cases. The average age of morbidity - 7 years and 3

months. Ovarian cysts most frequently was found mongreal (40.0 %) and the shar-pei breed bitches

8

(20.0 %) and the average age of onset pathologies is 7 years and 8 months. There was found no

statistically significant relationship between the occurrence of these pathologies, depending on

breed (p> 0.05). Significant age dependency was found on pyometra (r = 0.210, p <0.05) and the

CEH (r= 0.312, p <0.05).

Usually pyometra and CEH found in bitches over 25 kg and ovarian cysts - over 5 kg.

Significant weight dependence found only on CEH manifestation (r=0.395, p <0.001).

Increase of uterine pathologies, ovarian pathologies manifestation tends to increase

(r=0.378, p<0,01). The calculated correlation coefficient of CEH and pyometra were found that

increasing cases of CEH , tends to increase manifestation of pyometra (r=0.891, p<0.001).

Estabished CEH- pyometra complex, 77.0 % of bitches detected pathologies in ovaries, but

the dependence of these pathologies were not found (r = 0.520, p> 0.05).

Paper volume 65 pages, it contains 7 tables, 45 images and 69 literature resources.

Keywords: bitch, uterus, ovaries, histopathology

9

ĮVADAS

Manoma, jog šunys buvo prijaukinti maždaug prieš 14-000 metų, tačiau nepaisant bendros

ilgo gyvenimo istorijos tarp žmogaus ir šuns, vis dar yra daug reprodukcinės sistemos veikimo

mechanizmo aspektų, kurie iki šiol nėra aiškūs [1].

Svarbiausiems patelės lytiniams organams yra priskiriamos kiaušidės, produkuojančios

kiaušialąstes ir sintetinančios lytinius hormonus, reikalingus normalaus lytinio ciklo eigai

užtikrinti ir gimda, kurioje formuojasi ir auga vaisius. Kalėms būdingos tiek įgimtos, tiek įgytos

šių organų patologijos, kurios gali priklausyti nuo įvairių veiksnių ir būti perduotos palikuonims

[2].

Patelės reprodukcinė sistema reikalinga rūšies pratęsimui [3], tačiau svarbu ne tik kad būtų

susilaukiama palikuonių, bet kad jie būtų ir sveiki. Todėl labai svarbu nustatyti tas patologijas ir

įvertinti tuos veiksnius, kurie gali įtakoti reprodukcijos ir bendrą sveikatos būklę [1].

Dažniausiai gimdos ir kiaušidžių patologijos įprastais klinikinės apžiūros metodais

neaptinkamos ir tik nedidelė jų dalis diagnozuojama ovariohisterektomijos ar patologinio

anatominio tyrimo metu.

Tyrimo tema aktuali tuo, jog kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos yra gana dažnos ir nors

ovariohisterektomija yra kasdieninė chirurginė operacija, tačiau patologijos nustatomos retai ir

netiksliai, nes veterinarijos gydytojai nedažnai taiko histopatologinio tyrimo metodą, kuris gali

padėti nustatyti tikslią ligos diagnozę.

Šio darbo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti kalių gimdos ir kiaušidžių patologijas taikant

histopatologinio tyrimo metodą ir atlikti gautų rezultatų statistinę duomenų analizę.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kalių gimdos patologijas ir jų dažnumą.

2. Nustatyti kalių kiaušidžių patologijas ir jų dažnumą.

3. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo dažnumą pagal:

Amžių

Veislę

Svorį

4. Įvertinti įvairių veiksnių priklausomybę dažniausiai diagnozuojamų gimdos ir kiaušidžių

patologijų pasireiškimui.

5. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybę.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kalių gimdos ir kiaušidžių histologinė sandara

Kalių, kaip ir kitų patelių, lytiniai organai gali būti padalinti į dvi dalis: organai

produkuojantys gametas ir organai atsakingi už jų pernešimą ir saugojimą. Lytinius organus

sudaro porinės kiaušidės (ovarium), kiaušintakiai (tuba uterina), gimda su ragais ir kūnu (uterus)

ir makštis (vagina) [2].

1.1.1 Gimda (Uterus, metra, hystera)

Gimda yra ertminis organas, kuriame formuojasi ir auga vaisius. Ji kaip ir kiaušintakiai bei

makštis išsivysto iš paramezonefrinių latakų [2].

Kalių, kaip ir kitų naminių žinduolių, gimda yra dviragė, sudaryta iš gimdos kaklelio (cervix

uteri), besijungiančio su makštimi, gimdos kūno (corpus uteri) ir iš jo išeinančių gimdos ragų

(cornua uteri) [4].

Gimdos ragų ir kūno sienelė yra sudaryta iš trijų sluoksnių: gleivinės (endometrium),

raumeninio sluoksnio (myometrium) ir serozos (perimetrium) [4].

Dėl kintančio lytinio ciklo fazių endometriumo struktūra nėra pastovi [2]. Kalių gimdos

gleivinė sudaryta iš vienasluoksnio stulpiškojo epitelio, kurį suformuoja blakstienuotieji

mikrogaureliniai epiteliocitai, ir savosios gleivinės plokštelės. Šias sritis atskiria pamatinė

membrana. Savoji gleivinės plokštelė sudaryta iš puraus kolageninio jungiamojo audinio ir joje

skiriami du sluoksniai: paviršinis funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis (stratum functionale

endometrii) ir pamatinis gimdos gleivinės sluoksnis (stratum basale endometrii) [4].

Funkciniame gleivinės sluoksnyje randamos tokios ląstelės kaip fibroblastai, limfocitai,

makrofagai, bazofiliniai audinių granuliocitai, neutrofilai, plazmocitai bei gimdos liaukos

(glandulae uterinae), kurios būna paprastos, vingiuotos ir vamzdiškos [4].

Gimdos gleivinės liaukų galinės dalys išklotos gleivinių egzokrinocitų, išsidėsčiusių ant

pamatinės membranos, o gilesniuose savosios gleivinės plokštelės sluoksniuose yra daug

kraujagyslių. Liaukų galines dalis gaubia plonas pamatinis gimdos gleivinės sluoksnis, gulintis ant

raumeninio dangalo [4]. Liaukų gleivinės epitelis kinta priklausomai nuo lytinio ciklo fazės ir gali

būti kubiškasis ar stulpiškasis, sudarytas iš epiteliocitų, galinčių paviršiuje turėti blakstienėles [6].

Virš endometriumo yra skiriamas raumeninis gimdos sluoksnis – miometriumas, sudarytas iš

plono išorinio išilginio ir storesnio vidinio žiedinio neruožuotųjų miocitų sluoksnių, atskirtų

kraujagyslinio sluoksnio (stratum vasculare) [2]. Šis sluoksnis sudarytas iš puriojo kolageninio

jungiamojo audinio ir daug kraujagyslių, bei stambių limfagyslių ir nervų. Kalingumo metu vyksta

raumeninio sluoksnio neruožuotųjų miocitų hipertrofija ir hiperplazija [4].

11

Gimda iš išorės yra padengta serozinės membranos – perimetriumo, kuris kartu su išoriniu

raumeniniu sluoksniu pereina į platųjį gimdos raištį ir aplink gimdą esančius audinius [2]. Šis

sluoksnis sudarytas iš gausiai vaskuliarizuoto glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio jungiamojo

audinio, padengto mezoteliu. Perimetriume aptinkama neruožuotųjų miocitų, nervinių skaidulų,

limfagyslių. Serozinis sluoksnis nuo raumeninio atskirti poserozinio sluoksnio [4].

1.1.2 Kiaušidės (Ovarium)

Kiaušidėms yra priskiriamos 4 pagrindinės funkcijos: kiaušialąsčių produkcija, hormonų

(estrogenų ir progesterono) sekrecija, postnatalinio augimo reguliacija ir antrinių lytinių požymių

formavimas [7].

Histologiškai kiaušidėse yra išskiriama žievinė ir šerdinė dalys. Žievė (cortex ovarii) yra

išorinėje dalyje, o šerdis (medulla ovari) – centrinėje [5].

Kiaušidę dengia paviršinis epitelis (epithelium superficiale), sudarytas iš kubiškųjų

epitelinių ląstelių su mikrogaureliais, o po juo yra iš netaisyklingojo kolageninio jungiamojo

audinio sudarytas balzganasis dangalas (tunica albuginea). Kiaušidės žievės ir šerdies stromą

(stroma ovarii) suformuoja intersticinis audinys. Žievės stromą sudaro purusis kolageninis

jungiamasis audinys, gaubiantis kiaušidės folikulus, geltonuosius kūnus ir mėsėdžiams būdingas

endokrinocitų sankaupas [4]. Žievinėje kiaušidės dalyje randama daugybė įvairių vystymosi ir

regresijos laipsnių folikulų ir geltonųjų kūnų [5].

Kiekvienas folikulas yra sudarytas iš ovocito ir jį supančių dangalų. Folikulų dydis priklauso

nuo jų diferenciacijos laipsnio. Yra skiriamos šios jų vystymosi stadijos: užuomazginiai (folliculus

ovaricus primordialis), pirminiai (folliculus ovaricus primarius), antriniai (folliculus ovaricus

secundarius), ir pūsliniai folikulai (folliculus ovaricus vesiculosus) [2].

Žievėje yra gerai išreikštas tankus kapiliarų tinklas, reikalingas ovocitų mitybai bei pūslinio

folikulo transformacijai į geltonąjį kūną [4]. Kalių kiaušidės yra unikalios kitų gyvūnų kiaušidžių

atžvilgiu, nes po balzganuoju dangalu turi trumpų, vamzdelio pavidalo struktūrų, atsiveriančių į

kiaušidės paviršinį epitelį [8] ir granuliozinių ląstelių sankaupų [3].

Kiaušidės šerdis sudaryta iš puraus kolageninio jungiamojo audinio ir neruožuotųjų miocitų

skaidulų, kurie pereina į kiaušidės raiščio jungiamąjį audinį [4].

Šerdyje yra skiriamas kiaušidės tinklas (rete ovarii), susidaręs vystymosi metu iš

mezonefrinių kanalėlių. Šį tinklą suformuoja šerdies stygos (chorda medullaris), sudarytos iš

kubiškųjų epiteliocitų ir šerdies vamzdeliai (tubuli medullaris), taip pat iškloti kubiškojo epitelio

[3]. Šioje kiaušidės zonoje taip pat yra stambių kraujagyslių, limfagyslių ir nervų, įeinančių į

kiaušidę pro vartus (hilus ovarii) ir tarp jų išsidėsčiusio jungiamojo audinio [5].

12

Po ovuliacijos susidaro geltonojo kūno endokrinocitai, kurie suformuoja geltonąjį kūną

(corpus luteum) [2]. Tai laikinasis endokrininis organas [4]. Neapvaisintų kalių geltonasis kūnas

vadinamas cikliškuoju geltonuoju kūnu (corpus luteum cyclicum), kuris, veikiant gimdos gleivinės

išskirtam prostaglandinui F2ά virsta jungiamojo audinio randu – baltuoju kūnu (corpus albicans)

[2]. Jei ovocitas apvaisinamas, tuomet geltonasis kūnas išlieka visą nėštumo laikotarpį ir yra

vadinamas nėštuminiu geltonuoju kūnu (corpus luteum graviditatis) [4].

Pagal kilmę geltonojo kūno endokrinocitai skirstomi į grūdėtuosius luteocitus ir

tekaluteocitus [5]. Grūdėtieji luteocitai (granulosoluteocyti) susiformuoja iš pūslinio folikulo

sienelės folikulinių epiteliocitų. Šie luteocitai apibūdinami kaip daugiakampės, apie 40µm

skersmens, su stambiu, apvaliu branduoliu, mitoziškai aktyvios ląstelės [4].

Tekaluteocitai (thecaluteocyti) susiformuoja iš folikulo sienelės vidinio apvalkalėlio ląstelių

ir yra mažesni bei rečiau išsidėstę nei grūdėtieji luteocitai. Tekaluteocitai randami geltonojo kūno

periferijoje. Taip pat šios ląstelės turi žymiai mažiau steroidus sintetinančių organelių, tačiau kaip

ir grūdėtieji luteocitai išskiria hormoną progesteroną [5].

1.2 Įgimtos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos

Įgimti lytinės sistemos defektai gali būti randami bet kurioje reprodukcinės sistemos dalyje,

pradedant kiaušidėmis ir baigiant makštimi. Vienos ar kitos lytinės sistemos dalies neišsivystymas,

dalinis išsivystymas ar hipoplazija siejama su embriono ar vaisiaus periodo vystymosi sutrikdymu,

hormonų disbalansu ar chromosomų aberacijomis [9].

Iš įgimtų gimdos ir kiaušidžių patologijų kalėms dažniausiai nustatoma gimdos ragų dalinė

aplazija ir kiaušidžių hipoplazija [3].

Esant dalinei gimdos ragų aplazijai ar agenezei, randamas tik vienas pilnai išsivystęs gimdos

ragas [10]. Tikslios agenezės priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, jog tai įvyksta embriono

formavimosi stadijoje sutrikus paramezonefrinių latakėlių vystymuisi [11]. Esant gimdos ragų

aplazijai kartais stebimas skysčių susikaupimas kiaušintakyje ar hidrometra [12].

Aplaziškus gimdos ragus tiriant histologiškai, aptinkami ploni lygiųjų raumenų pluoštai,

pereinantys į mezometriumą ir jungiamojo audinio intarpai [14]. Ši patologija dažniausiai

nustatoma oviariohisterektomijos ar laparoskopijos, laparotomijos metu ir aptinkama gana retai

[13]. A. Ortega - Pacheco ir kt. (2007) ištyrę 300 kalių, segmentinę gimdos aplaziją nustatė tik

vienai patelei [15].

Esant gimdos ragų hipoplazijai, ragai būna išsivystę, tik mažesnio dydžio nei įprastai [11].

Įgimtoms gimdos patologijoms priskiriamos ir Gartnerio cistos, susiformuojančios iš

mezonefrinių kanalėlių liekanų. Jos gali būti įvairaus dydžio ir sukelti neigiamą poveikį kalių

13

vaisingumui ir bendrai sveikatos būklei [16]. Mezonefrinių kanalėlių liekanų cistos gali atsirasti

greta gimdos išorinio išilginio raumeninio sluoksnio, gimdos ragų serozos, kiaušintakių,

mezometriume ar makšties raumeniniame sluoksnyje [17].

Histologiškai Gartnerio cistų struktūra panaši į gimdos ragų sandarą. Cistų sienelės

sudarytos iš paviršinio epitelio, raumeninių skaidulų, stromos ir gimdos liaukų, todėl ši patologija

dar vadinama gimdos sudvigubėjimu (duplikacija) [16].

Kiaušidžių hipoplazija dažniausiai aptinkama abiejose kiaušidėse, tačiau galima dalinė,

visiška ar pereinamojo laipsnio hipoplazija [18]. Visiškos hipoplazijos atveju pažeistos kiaušidės

būna labai mažos, standžios konsistencijos, paviršiuje turi nelygius išilginius griovelius, o folikulų

nerandama [19]. Dalinės hipoplazijos atveju kiaušidės prie mezovariumo priekinio galo gali būti

labai sustorėjusios ar plokščios, lygios ar pupelės formos, tačiau jose vystosi folikulai [18].

Pereinamojo laipsnio hipoplazijos atveju kiaušidės taip pat būna mažos, kietos konsistencijos ir

beveik visada randami įvairių vystymosi laipsnių folikulai ir geltonasis kūnas [19].

Kiaušidžių agenezė (visiškas ar dalinis neišsivystymas) kalėms nustatoma gana retai, o

nevaisingumas pasireiškia tik esant abipusiam kiaušidžių neišsivystymui. Esant šiai patologijai

kiaušidžių nerandama arba randamos jų užuomazgos su jungiamojo audinio išvešėjimu [13].

1.3 Įgytos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos

1.3.1 Gimdos patologijos

Dauguma kalių gimdos patologijų yra aptinkamos tik ovariohisterektomijos metu arba

pastebėjus išskyras iš lytinio plyšio. Dažniausiai aptinkamos patologijos yra cistinė endometriumo

hiperplazija, piometra, endometritai, adenomiozė, mukometra/hidrometra, navikinės patologijos ir

pavieniais atvejais - gimdos paviršinės cistos bei melanozė [20].

Cistinė endometriumo hiperplazija

Tai dažniausiai registruojama kalių gimdos patologija, besivystanti daugeliui sveikų kalių ir

siejama su gimdos endometriumo liaukų cistiniu didėjimu [18].

Manoma, jog tai sukelia lėtinis, pasikartojantis progesterono, gaminamo geltonkūnio porujo

metu, ar skiriamo egzogeniškai, poveikis gimdos endometriumui [21]. Nors progesteronas ir

vaidina didžiausią vaidmenį endometriumo hiperplazijos pasireiškime, tačiau būtent estrogenai

sustiprina gimdos receptorių progesteronui sintezę, nuo ko ir prasideda patologijos vystymąsis

[22].

14

Estrogenų poveikis dažniausiai pasireiškia, kai šie steroidai skiriami egzogeniškai esant

nepageidaujamam kalių susikergimui arba retesniais atvejais padidėjus jų koncentracijai kraujyje

dėl kiaušidžių navikų, tokių kaip granuliozinių ląstelių navikai [21].

H. De Cock (2012) tirdamas kalių gimdas paveiktas CEH, gimdos endotelinėse ir

miometriumo raumeninėse ląstelėse aptiko daugiau nei sveikų kalių gimdose randamo į hormoną

insuliną panašaus augimo faktoriaus (IGF- 1), kuris yra vienas iš svarbiausių ir turinčių didelį

mitogeninį poveikį gimdos gleivinei. Šis faktorius mokslininkų siejamas su CEH vystymusi [23].

Progesterono jungimasis su gimdos receptoriais skatina gleivinės liaukų proliferaciją, jų

sekreciją, mažina raumeninio sluoksnio susitraukimus ir skatina gimdos kaklelio užsidarymą [21].

Gimdos endometriumo hiperplazija ir liaukų diliatacija gali pasireikšti visoje gimdos gleivinėje

arba būti lokalizuota židiniais [3].

Tiriant makroskopiškai pažeistą gimdą, endometriume randamos pavienės ar išsidėsčiusios

visoje gleivinėje įvairaus dydžio ir formos plonasienės cistos. Jų turinys dažniausiai skaidrus,

skystas ar kiek tąsus [21]. Kiaušidėse dažniausiai randamas geltonasis kūnas [18]. Histologiškai

matomos gleivinės liaukos yra labai vingiuotos, plonasienės, endoteliocitų citoplazma skaidri,

hipertrofuota, gleivinės stroma edemiška ir infiltruota uždegiminėmis ląstelėmis [21].

Kalėms taip pat yra išskiriama segmentinė gimdos hiperplazija (angl. pseudo-placentation

endometrial hyperplasia; deciduoma), kuriai būdingi lokalizuoti endometriumo liaukų ir endotelio

išvešėjimai, primenantys vaisių implantacijos vietas [18].

Etiopatogenezė nėra aiški [24]. Segmentinė gimdos gleivinės hiperplazija dažniausiai

nustatoma netikrojo nėštumo metu porujo fazėje [17]. S. Arrighi ir kt. (2007) mano, jog tokią

vietinę gimdos reakciją gali sukelti natūrali gimdos mikroflora, nes pažeistose endometriumo

vietose mokslininkai aptiko grūdėtųjų leukocitų sankaupas [24] . Y. Sato (2011) taip pat aprašo

galimai bakterijų, patekusių į gimdą endogeniniu keliu iš kitų uždegimo šaltinių ar per atvirą

gimdos kaklelį rujos metu, sąlygojamą židininės gimdos hiperplazijos atsiradimą [25].

Vertinant makroskopiškai matomi pavieniai sustorėjimai gimdoje, o spindyje randama

skaidraus ar drumsto, rausvo ar žalsvo sekreto ir lokalizuoti iki 2cm skersmens gleivinės

sustorėjimai. Kiaušidėse randami geltonkūniai [17]. Histologiškai pažeistose gimdos srityse

matomas hiperplazuotas endometriumas, sudarytas iš trijų struktūrų: gilių, vingiuotų gleivinės

liaukų, glaudžiai išsidėsčiusio jungiamojo audinio ir endotelinių, lanko formos jungčių su vaisiumi

zonų, padengtų mikrogaureliais [25]. Spindžio paviršius visada yra nekrozuotas, o vaisiaus

dangalų audinių nerandama [18].

15

Šią patologiją reikėtų diferencijuoti nuo endometriumo polipų, lėtinės piometros,

lejomiomos, ar vaisiaus mumifikacijos [3].

Piometra

Tai uždegiminės kilmės gimdos susirgimas, pasireiškiantis pūlingo turinio susikaupimu

gimdoje [3]. Dažniausiai išsivysto nesukergtoms, vyresnio amžiaus kalėms liuteininės fazės metu,

po rujos praėjus 2 savaitėms – 2 mėnesiams [26]. Neturėjusioms palikuonių patelėms nustatoma

75 proc. piometros atvejų [27].

Šis susirgimas gali pasireikšti nuo 4 mėnesių iki 16 metų amžiaus kalėms arba tol, kol

vyksta patelės reprodukcinis ciklas [27]. A. Gibson ir kt. (2013) teigia, jog susirgimo amžiaus

vidurkis yra 7 metai ir 7 mėnesiai, o imliausios piometrai veislės: bulmastifai, Bordo dogai ir

auksaspalviai retriveriai [28].

Rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis, bakterijos patenka į gimdą. Progesterono

poveikyje porujo metu besikaupiančios gimdos išskyros, išvešėjusios endometriumo liaukų kriptos

ir imunosupresija yra ideali aplinka vystytis bakterijoms, kurių išskiriami produktai ir uždegimo

mediatoriai sukelia piometrą [3].

B. S. Holst ir kt. (2013) nustatė, jog vėlyvoje porujo fazėje mažėja fagocitų aktyvumas [29].

Y. Yasunaga ir kiti (2013) ištyrė, jog kalėms, sergančioms piometra, 7 - 10 ir 30 - 40 porujo

dienomis gimdos gleivinėje mažėjo gliukozės ir manozės sekrecija [30]. K. Ishiguro ir kiti (2007)

rašo, jog E.coli adheziją prie endometriumo ląstelių slopina integralinis membranos mucinas

(MUC1), kurio gamyba porujo metu sumažėja [31]. Mokslininkai šiuos veiksnius susiejo su

piometros vystymusi [30,31].

Mokslininkų tyrimais nustatyta, jog cistinė endometriumo hiperplazija yra labai dažnai

piometrą predisponuojantis faktorius, tačiau vien ji piometros nesukelia. Šių dviejų susirgimų

visuma pavadinta cistinės endometriumo hiperplazijos – piometros kompleksu [21].

Po OHE taip pat gali išsivystyti piometra, jei yra likusi gimdos dalis. Tai vadinama bigės

piometra [3].

Piometra gali vystytis uždara ir atvira forma, priklausomai nuo to atviras ar uždaras gimdos

kaklelis [21].

Priklausomai nuo sunkumo laipsnio vertinant makroskopiškai galima rasti tik nežymiai

padidėjusią gimdą su švelnia endometriumo hiperplazija ir uždegimo požymiais arba žymiai

išdidėjusią, pripildytą rausvai pilkos spalvos pūlingo turinio, su stipriai išreikšta CEH, gimdą.

Piometrai užsitęsus ilgiau stebima gimdos sienelės atrofija [18]. Dėl bakterijų poveikio, ypač jei

jos toksigeninės, gimdoje galima aptikti erozijų ar opų [17].

16

Histopatologinio tyrimo metu randama gausi neutrofilų infiltracija gimdos liaukose ir

spindyje, suiręs endotelis, stromoje – edema, plazminės ląstelės ir limfocitai. Kai kurioms kalėms

nustatoma gimdos gleivinės ragėjanti metaplazija [17].

Kalėms, sergančioms piometra, dažniausiai išskiriamos teigiamos ar neigiamos hemolizei

E.coli bakterijos (apie 80 proc. atvejų) [32]. E. C. Feldman ir kt. (2004) mini, jog retesniais

atvejais išskiriamos ir tokios bakterijos kaip Staphylococcus spp., Streptococcus spp., Klebsiella

spp., Pseudomonas spp., Proteus spp., Haemophilus spp., Pasteurella spp. [21]. J. T. Walker ir kt.

(2012) aprašė pirmąjį atvejį, kai vokiečių aviganių veislės kalei piometrą sukėlė Aspergilus spp.

[33].

Piometrą reikėtų diferencijuoti nuo hidrometros, mukometros, vaginito, gimdos navikų,

gimdos užsisukimo ir kalingumo [27].

Mukometra ir hidrometra

Mukometra – tai gleivingo, o hidrometra - skaidraus, vandeningo skysčio susikaupimas

gimdoje [3]. Hidrometros ir mukometros atvejais susikaupęs skystis yra sterilus, be uždegiminių

ląstelių. Kiekviename rage tokio sekreto gali susikaupti iki 500 ml [18].

Šios dvi būsenos dažniausiai siejamos su CEH, nes jos pasekmėje padidėja cistinių gimdos

liaukų sekrecija. Taip pat mukometra ar hidrometra gali išsivystyti esant gimdos ragų obstrukcijai

dėl segmentinės aplazijos, navikų ar polipų, esant uždaram gimdos kakleliui (hiperestrogenizmas)

ar nepilnai pašalinus gimdą OHE metu [27]. J. F. Zachary ir kt. (2012) mini, jog hidrometra ar

mukometra vystosi ir kalių pseudonėštumo metu, tačiau procesas neintensyvus ir greitai baigiasi

[3].

Mokslininkai nustatė, kad ilgalaikis egzogeninių estrogenų naudojimas ir ilgalaikė gimdos

navikų gaminamų estrogeninių hormonų sekrecija taip pat skatina hidrometros vystymąsi [34].

Vertinant histologiškai nustatomas visų gimdos sluoksnių suplonėjimas ar visiška jų atrofija

dėl ilgalaikio spaudimo skysčiais, endometriumo liaukų skaičiaus sumažėjimas, o kiaušidėse

randami įvairių vystymosi stadijų folikulai ir geltonkūniai, kas rodo, jog šių būsenų metu kalių

lytinis ciklas nebūna sutrikęs [35].

Jei į gimdą patenka bakterijos (rujos metu per atvirą gimdos kaklelį) - vystosi piometra

[18].

Endometritas

Tai gimdos gleivinės uždegimas, dažniau pasireiškiantis nevaikingoms kalėms, sukeliamas

bakterijų, patekusių į gimdą per atvirą gimdos kaklelį [3]. 2013 metais mokslininkai aprašė, jog

patino priedinių liaukų sekretas ir spermos plazma sukelia kalės gimdos kraujagyslių išsiplėtimą ir

17

neutrofilų migraciją, ko pasekmėje po poravimosi gali išsivystyti endometritas [36]. Susirgimas

gali vystytis po atsivedimo, ypač jei jis buvo komplikuotas [3]. Dažniausiai susirgimą sukelia E.

coli bakterijos [37].

Skiriamas ūmus ir lėtinis endometritas [3]. Dažniausiai ūmus endometritas pagal eksudatą

būna pūlinis ir fibrininis [37], o lėtinis endometritas gali būti serozinis, katarinis ar pūlinis [18].

Esant švelniai ūmaus endometrito formai gali būti stebimos skaidrios gleivingos išskyros iš

makšties. Histologinio tyrimo metu gimdos liaukose ir aplink jas matomi pavieniai neutrofilai,

plazminių ląstelių sankaupos ir limfocitų židiniai stromoje. Švelni forma dažniau stebima po

kergimosi [18].

Stipriai išreikštos ūmaus endometrito eigos metu matoma hiperemiška, edemiška, nelygi

gimdos gleivinė, dažnai stebimos žalsvai pilkos spalvos fibrino apnašos ir nekrozinės masės.

Tiriant mikroskopiškai endometriumo liaukose ir stromoje randama gausi neutrofilų infiltracija,

paviršinio endotelio degeneracija ir deskvamacija [3].

Dažnai ūmus endometritas pereina į lėtinę eigą, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis

nekrozuoto endometriumo pakeitimas granuliaciniu ir fibroziniu audiniu [3]. Endometriumas

sustorėja, liaukos atrofuojasi, stebima jų ir stromos fibrozė. Gali būti stebima židiniais išsidėsčiusi

polipoidinė pogleivinės hiperplazija ar ragėjanti metaplazija. Eksudato randama negausiai [18].

Endometriumo uždegimas gali progresuoti ir apimti raumeninį gimdos sluoksnį,

pasireiškiant miometritui ar visus gimdos sluoksnius, išsivystant metritui [3].

Gimdos gleivinės uždegimas gali komplikuotis piometra, septicemija ar nevaisingumu [37].

Metritas

Tai ūmus visų gimdos sluoksnių uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis per savaitę po

atvedimo [21].

Ligą sukelia bakterijų patekimas į gimdą atvedimo metu [18]. Predisponuojančios priežastys

yra užtrukęs atvedimas, distocijos, užsilaikę vaisiai ir placentos dalys, abortas [37]. Dažniausiai

išskiriamos bakterijos yra E. coli, kiek rečiau Pasteurella spp., beta hemoliziniai streptokokai,

stafilokokai, Proteus spp., Klebsiella spp., Pseudomonas spp. [21].

Pažeistos gimdos seroza yra pilkšva, smulkiai grūdėtu paviršiumi, trapi, padengta plonais

fibrino pluoštais, su petechijomis. Priklausomai nuo proceso trukmės, viduje randama dvokiančio,

nuo purvinai geltonos iki raudonai juodos spalvos turinio [3].

Histopatologinio tyrimo metu visuose gimdos sluoksniuose aptinkama gausi neutrofilų

infiltracija, poserozinio jungiamojo audinio ir miometriumo edema, raumeninių skaidulų grūdėtoji

18

degeneracija, endometriume - nekrozė ir eritrocitų sankaupos. Gimdos sienelėje galima aptikti

kalcinozės židinių [10]. Galima mezometriumo kraujagyslių trombozė, o to pasekmėje – gimdos ir

aplinkinių audinių infarktai ir kraujosruvos [18].

Veislės ar amžiaus predispozicija nenustatyta [3].

Placentos zonų subinvoliucija

Tai patologija, unikali tik kalėms, pasireiškianti placentinių zonų gimdoje užsilaikymu ilgiau

nei 12 savaičių po atvedimo [3]. M. V. R. Kustriz ir kt. (2003) rašo, jog patologija dažnesnė

jaunesnėms nei 3 metų kalėms, ypač atsivedusioms pirmą vadą. Veislės įtakos autorė neišskiria

[37] .

Patogenezė nėra visiškai išaiškinta. R. A. Foster (2012) mano, jog patologiją gali sąlygoti

pernelyg gili trofoblastų invazija į gimdos sluoksnius [20].

Makroskopiškai vertinant išoriškai matomi segmentiniai gimdos ragų sustorėjimai, o

gleivinėje stebimos beveik du kartus didesnės nei įprastai placentos zonos. Kiekvienos zonos

paviršius iškilus, gruoblėtas, tarsi sudraskytas, pilkai rudos spalvos, su kraujosruvomis ir fibrino

apnašomis [3].

Mikroskopiškai placentacijos vietose matomos suirusios ląstelės, hematomos, trombai ir

endometriumo regeneracija. Gilesniuose zonų sluoksniuose aptinkama gausiai išsidėsčiusi

eozinofilinė kolageninė tarpląstelinė medžiaga, hemoragijos, edema, sumažėjęs endometriumo

liaukų skaičius ir jų apimtis [38]. Taip pat matomi trofoblastai, kurių ląstelės gali būti peraugusios

per visus gimdos sluoksnius ir net perforuoti gimdos sieną [3].

Esant placentos zonų subinvoliucijai yra palankios sąlygos daugintis bakterijoms ir vystytis

endometritui ar piometrai [37], nors G. C. W. England ir kt. (2010) rašo, jog gimdos infekcijų

pasitaiko retai, o vaisingumas ir lytinis ciklas po gydymo nesutrinka [38].

Adenomiozė

Terminas apibūdina nenavikinės kilmės hiperplastinį pažeidimą, kurio metu endometriumo

liaukos ir/ar stroma randama miometriume tarp raumeninių skaidulų [39]. H. Tamada ir kt. (2005)

aprašė atvejį, kai vokiečių aviganių veislės kalei buvo nustatyta gimdos kaklelio adenomiozė [40].

Tikrosios adenomiozės priežastys nėra žinomos. Y. Walter ir kt. (2009) nustatė, jog

adenomioze sergančių kalių kraujyje yra padidėjusi estrogenų koncentracija ir patologijos

vystymąsi sieja su endokrinine kiaušidžių disfunkcija [41]. H. S. Kim ir kt. (2010) teigia, jog tokį

gimdos pažeidimą gali sąlygoti prie miometriumo esančių gimdos gleivinės liaukų dalių

19

išsidėstymas ir raumeninio sluoksnio peraugimas jomis [39]. Kiti autoriai mano, jog tokia

patologija gali išsivystyti dėl raumeninio gimdos sluoksnio slėgimo endometriumu esant

vaikingumui ar piometrai, nes tokiose būsenose epitelinės endometriumo ląstelės migruoja ir

įsitvirtina miometriume [3]. Vertinant makroskopiškai pastebimi lokalizuoti miometriumo

sustorėjimai (dažniau gimdos kūne) [3]. Esant stipriam pažeidimui raumeniniame gimdos

sluoksnyje stebimi cistiniai dariniai. Dėl fibrozinio audinio išvešėjimo gimdos siena yra baltos

spalvos ir standi. Kartais stebimi difuziški ar židininiai gimdos sustorėjimai, ypač ties gimdos

kakleliu [39]. Mikroskopiškai matomos gimdos liaukos ir/ar stroma tarp raumeninių miometriumo

skaidulų [3]. Liaukas sudaro kubiniai endoteliocitai su dideliu, prie ląstelės sienelės randamu

branduoliu [39].

Patologija dažniausiai nesukelia jokių klinikinių simptomų ir yra diagnozuojama kitų

procedūrų (OHE, laparotomijos, patologinio anatominio tyrimo) metu, nebent adenomiozė yra

labai išplitusi ir gimda plyšta bei išsivysto peritonitas [17].

J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog miometriume esančiose gimdos liaukose gali kauptis

sekretas ir vystytis piometra [3].

Nors patologija kalėms dažnesnė nei kitų rūšių patelėms [18], tačiau yra diagnozuojama

gana retai [39].

Endometriumo polipai

Patologija apibūdinama kaip židininė endometriumo stromos ir liaukų proliferacija [42].

Atsiradimo priežastys nėra žinomos [3], tačiau G. Marino ir kt. (2013) teigia, jog endometriumo

polipai dažnai randami su cistine endometriumo hiperplazija ir piometra, nors yra atvejų, kai kalės

kliniškai yra sveikos [43].

Polipai gali būti mikroskopinio dydžio, tačiau galima aptikti ir labai didelių darinių, kurie

gali užimti visą gimdos spindį, įtakoti hidrometrą, mukometrą, gimdos užsisukimą ir net plyšimą

[3]. Italijoje vienai kalei buvo nustatytas ūmus gimdos užsisukimas, o atlikus laparotomiją, rastas

25cm skersmens endometriumo polipas [43].

Dažnai stebimi polipai turintys tarsi kojelę, bet aptinkama jų ir su plačiu pagrindu,

atrodančių lyg gimdos gleivinės sustorėjimai. Galima juose aptikti kraujosruvų ar židininių

nekrozių [44].

Mikroskopiškai polipai sudaryti iš gimdos liaukų ir stromos, kartais aptinkama uždegiminių

ląstelių, adipocitų ir eritrocitų sankaupų. Retesniais atvejais galima aptikti ragėjančią epitelio

metaplaziją, stromos lygiųjų raumenų ląstelių, labiau primenančių lejomiomai būdingas navikines

ląsteles [43].

20

Gimdos navikai

Gimdos navikai kalėms yra gana reti [45]. Pagal L. P. Tiley ir kt. (2011) kalėms jie sudaro

0,3 – 0,4 proc. visų navikų. Etiologija nėra aiški [46].

Navikai dažniau diagnozuojami vidutinio bei vyresnio amžiaus nekergtoms kalėms [47],

tačiau aprašytas atvejis, kai gimdos karcinoma buvo diagnozuota jaunesnei nei 10 mėn. amžiaus

kalei [48]. Veislės įtaka neišskiriama [47].

Gimdos navikai gali kilti iš epitelinio ar mezenchiminio audinių ir skirstomi į gerybinius ir

piktybinius [42]. T. W. Fossum rašo, jog navikai gali vystytis gimdos bigėje, po neteisingai

atliktos OHE [47].

1 lentelė. Gimdos navikų klasifikacija pagal J. M. Dobson (2011) [45]

Gerybiniai gimdos navikai Piktybiniai gimdos navikai

Lejomioma Lejomiosarkoma

Fibroma Fibrosarkoma

Fibrolejomioma Adenokarcinoma

Adenoma Limfoma

Specifinių klinikinių požymių, susijusių su gimdos navikais, dažniausiai nebūna ir

patologijos diagnozuojamos atsitiktinai, nekropsijos ar OHE metu [47].

Lejomioma (leiomyoma uteri) - tai dažniausiai kalėms diagnozuojamas mezenchiminis

navikas, išsivystantis iš miometriumo lygiųjų raumenų ląstelių, sudarantis 85 – 90 proc. visų

gimdos navikų atvejų [45] . Tuo tarpu piktybinės lejomiosarkomos sudaro tik 10 proc. atvejų [49].

Manoma, jog lejomiomų vystymąsi ir augimą įtakoja estrogenai [50].

Pagal S. J. Withrow ir kt. (2013) lejomiomų augimas paprastai yra neinvazyvus, lėtas, o

metastazės nesiformuoja, tačiau labai didelius navikus sunku diferencijuoti nuo lejomiosarkomų

[48].

Makroskopiškai miometriume aptinkami kaip sferiniai, gerai išsiskiriantys iš sveiko audinio,

be kapsulės, įvairaus dydžio mazgai. Jų konsistencija standi, spalva rausva ar balta, kartais

stebima kalcinozė. Lejomiomos augdamos gali išsikišti į gimdos spindį, pažeisti serozinį gimdos

paviršių ar net gimdos raiščius [3]. Aprašytas atvejis, kai toiterjerų veislės kalei lejomioma buvo

nustatyta kiaušintakio raištyje [45]. Mažesnio dydžio navikai dažniau vystosi gimdos kaklelyje ir

makšties sienelėje [42].

Histologiškai navikai sudaryti iš pluoštais išsidėsčiusių pailgų ląstelių, turinčių sunkiai

apibrėžiamas eozinofilinės citoplazmos ribas ir ovalų, bukais galais, branduolį su gerai matomais

branduolėliais. Mitozių neaptinkama arba jos yra labai retos [42]. Kai kuriuose navikuose gausiai

21

aptinkama fibrozinio audinio. Jie dažniausiai būna baltos spalvos ir vadinami fibrolejomiomomis

[48].

Vokiečių aviganių veislės kalėms yra būdinga paveldima židininė abiejų inkstų

cistadenokarcinoma ir mazgelinė dermatofibrozė, susijusi su gimdos daugybinėmis lejomiomomis

[49]. Manoma, jog sindromą sukelia paveldima „Birt – Hogg – Dube“ geno mutacija [47].

Lejomiosarkomos būna panašios į lejomiomas, tačiau didesnės, pasižymi invazyviu

daugiažidininiu augimu ir lėtai plintančiomis metastazėmis [47]. Histologiškai matomos atipiškos

lygiųjų raumenų ląstelės (cigaro ar verpstės formos) su eozinofiline citoplazma, gausios jų

mitozės, išreikštas branduolių dydžio ir formos polimorfizmas (anizokariozė) ir regioninės

nekrozės [51].

Karcinoma (carcinoma uteri) – tai labai retai kalėms diagnozuojamas epitelinės kilmės

gimdos endometriumo piktybinis navikas [42]. Dažniausiai randamas vyresnio amžiaus kalėms

[52]. Navikas gali lokalizuotis gimdos raguose ir apimti jos kūną ir net kaklelį [42].

Patomorfologinio tyrimo metu matomi kieti gimdos sustorėjimai, sudaryti iš tankaus, balto

ar gelsvo audinio [42]. Navikai auga invazyviai, neturi aiškių ribų, yra be kapsulės [53]. Taip pat

T. A. Cave (2002) ištyręs sergančią gimdos karcinoma 10 mėnesių amžiaus Labradoro retriverių

veislės kalę nurodė, jog navikas buvo cistinis, o gimdos spindyje aptikta šokolado spalvos turinio

[53].

Mikroskopiškai vertinant pastebima, jog navikinės ląstelės suformuoja tarsi spenelius,

nukreiptus į gimdos spindį, o tarp ląstelių matoma fibrozinio audinio stroma. Navikinės ląstelės

pagal formą yra nuo kubinių iki stulpiškųjų, be aiškių ribų, su smulkiai grūdėta šviesia

eozinofiline citoplazma. Branduoliai apvalūs ar ovalūs, tankiai hiperchromuoti, su 1 – 2

bazofiliniais branduolėliais viduje. Mitozės retos. Gimdos spindis ir tarpai tarp naviko

formuojamų „spenelių“ užpildyti šviesių eozinofilinių ląstelių ir bazofilinių suirusių branduolių

bei pavienių eritrocitų. Kartais matomos išsiplėtusios gimdos liaukos, pripildytos ryškiai raudonos

spalvos sekreto [52].

Aprašoma karcinomų invazija į venas ir/ar limfagysles, metastazavimas į plaučius, kepenis,

pilvo ertmę ir regioninius limfinius mazgus [42].

Adenokarcinoma – piktybinis gimdos liaukų navikas [45]. Dažniau aptinkamas katėms nei

kalėms [48]. Darinys gali būti vientisos ar cistinės struktūros, lygaus paviršiaus ar turėti išaugėlių,

galintis užimti visą gimdos ertmę. Dažnai adenokarcinomos yra multicentrinės [47].

22

Navikui būdingos metastazės, galinčios apimti kiaušides, smegenis, akis, prieinkstines

liaukas, skydliaukę, plaučius, kepenis, inkstus, šlapimo pūslę, diafragmą, žarnyną, regioninius

limfinius mazgus ir kitus organus [47].

Manoma, jog adenokarcinomų vystymąsi įtakoja progesteronas ir estrogenai [48].

Sarkoma yra labai retai aptinkamas endometriumo stromos piktybinis navikas. Sarkomos

endometriume suformuoja mazgelius, kurie gali peraugti į miometriumą [20].

Histopatologinio tyrimo metu analizuojant pažeistas gimdos sritis gimdos gleivinės stromoje

matomos verpstės formos ląstelės su negausia citoplazma, susisukusios tarsi pluoštais ir pavienės

gimdos liaukos [20].

Limfosarkoma. Navikas augdamas apima gimdos sieną ir gali labai plačiai išplisti.

Limfosarkoma turi homogenišką struktūrą ir yra pilkos ar šviesiai geltonos spalvos, kas yra

charakteringas šių navikų bruožas. Histologinė išvaizda yra tokia pati kaip ir kitose vietose

išsivysčiusių limfosarkomų – tankiai išsidėstę pakitę limfocitai endometriume, pažeidžiantys

normalią audinių struktūrą ir gausus kraujagyslių tinklas aplink ląsteles. Limfosarkomoms

peraugant miometriumą stebimos židininės gimdos lygiųjų raumenų nekrozės [42].

1.3.2 Kiaušidžių patologijos

Kiaušidžių patologijos dažniausiai nustatomos rutininės OHE ar laparotomijos metu,

diagnozuojant kitas ligas. Kliniškai susirgimai pasireiškia tik tuomet jei sutrinka hormonų

balansas, lytinis ciklas ar pablogėja bendra organizmo būklė [37]. Dažniausiai diagnozuojamos

kiaušidžių cistos, kiek rečiau – navikai ir uždegimas [3].

Kiaušidžių cistos

Cistos – tai ertmės, pripildytos skaidraus skysčio ar tąsios masės [54]. Pagal lokalizaciją

cistos skirstomos į cistas, susidarančias kiaušidės viduje – ovarines, ir cistas, susidarančias šalia

kiaušidės – paraovarines [3]. Pagal J. Kennedy ir kt. (2007) ovarinėms cistoms priskiriamos

folikulinės, liuteinizuotos folikulinės cistos, geltonkūnio, kiaušidės tinklo ir paviršinio epitelio

cistos, o paraovarinėms – iš embrioninių struktūrų išsivysčiusios cistos [18] .

Kiaušidės tinklo cistos - tai dažniausiai kalėms diagnozuojamų ovarinių cistų rūšis, nors

katėms aptinkama dažniau [3]. Jos išsivysto vienos ar abiejų kiaušidžių šerdinėse dalyse, ties

vartais, iš embrioninių struktūrų – mezonefrinių (Volfo latako liekanų) latakėlių, sueinančių į

kiaušidės centrinę dalį, ir čia jau vadinamų tinklo latakėliais. Priežastis – per stipri latakėlių

23

sekrecijos funkcija ir aklinai besibaigiantys kanalėlių galai [37]. Šios cistos gali būti tokios

didelės, jog lengvai supainiojamos su folikulinėmis cistomis [55].

Kiaušidės tinklo cistų sienelė yra plona, sudaryta iš vieno sluoksnio kubiškųjų epitelinių

ląstelių ir plono jungiamojo audinio skaidulų sluoksnio. Šalia šių kanalėlių esantys mezonefriniai

latakėliai gali susisiekti su tinklo kanalėliais ir formuoti bendrą cistinį darinį. Tačiau norint

diferencijuoti, kurie latakėliai yra cistiniai, histologiškai ištyrus, mezonefriniuose latakėliuose

pastebimas ne tik vienasluoksnis kubiškasis epitelis, bet ir plonas lygiųjų raumenų sluoksnis [19].

M. V. R. Kustriz ir kiti (2003) teigia, jog su amžiumi kalėms šios cistos tik didėja, gali

pasiekti kelių centimetrų skersmenį ir pradėti spausti kiaušidės žievę bei sukelti jos atrofiją [37].

Pagal K. McEntee (1990) kiaušidės tinklo cistos kiek daugiau nei 10 proc. dažniau randamos

vyresnio amžiaus kalėms nei jaunoms ir dažnai dėl žievės kompresijos sukelia uždelstą ramybės

periodą (anestrus) [54].

J. F. Zachary ir kt. (2012) pažymi, jog šių cistų vietoje gali formuotis navikinis darinys –

cistadenoma, o Y. Akihara ir kt. (2007) teigia jog retais atvejais – ir karcinoma [3,55].

Folikulinės cistos - tai cistiniai, didesni nei įprastai, Grafo folikulai, galintys vystytis vienoje

ar abiejose kiaušidėse [18]. Folikulinių cistų vystymasis siejamas su sutrikusia hipotalamuso –

hipofizės – kiaušidžių ašies veikla, kas sukelia LH hormono ar jo receptorių trūkumą kiaušidėse

[3]. M. V. R. Kustriz (2003) pamini, jog folikulinių cistų vystymąsi gali sąlygoti ankstyvas

kalingumas [37].

Normalūs folikulai yra iki 8mm skersmens [56], tačiau nesirezorbuojant skysčiams, jie

didėja, tampa cistiniais ir žymiai išsikiša už kiaušidės ribų. Šios rūšies cistos būna pripildytos

skaidraus, bespalvio ar kiek gelsvo skysčio [19]. Jų sienelė plona, sudaryta iš vieno sluoksnio

granuliozinių ląstelių ir vieno sluoksnio apvalkalo ląstelių [18]. M. V. R. Kustriz (2003)

duomenimis, didesnės cistos sienelės sudėtyje gali turėti kubiškųjų ar plokščiųjų epiteliocitų, o

senesnių cistų sienelės gali būti hialinizuotos [37].

Dažniausiai šių cistų buvimas kalėms sukelia prailgintą rujos ir sutrumpėjusią tarprujo fazę

[57].

Folikulinės cistos kalėms diagnozuojamos rečiau nei kitų rūšių ovarinės cistos [37].

Liuteinizuotos folikulinės cistos. Šių cistų rūšis išsivysto neįvykus ovuliacijai ir folikulinės

cistos sienelei liuteinizuojantis [18]. Tokios cistos yra gelsvai rudos ar pilkai geltonos spalvos

[37], sienelė nepermatoma, išklota vienu sluoksniu luteocitų, padengtų plonu jungiamojo audinio

sluoksniu ir ribojančių cistinę ertmę [3]. Kalėms būdinga dalinė folikulinės cistos sienelės

liuteinizacija [18].

24

Geltonkūnio cista – tai geltonasis kūnas su cistine ertme [3], atsirandančia po ovuliacijos

per anksti užsivėrus folikulo plyšimo angai [54]. Cistinio geltonojo kūno sienelė yra storesnė nei

liuteinizuotų cistų ir tarp luteocitų ir cistos ertmės turi jungiamojo audinio sluoksnį [19].

V. Kustriz (2003) teigia, jog cistiniai geltonieji kūnai dažniau aptinkami vyresnio amžiaus ir

ne vieną vadą turėjusių kalių kiaušidėse [37].

Pagal J. F. Zachary (2012) ir J. Kennedy (2007) šios cistos neįtakoja lytinio ciklo trukmės ir

yra nereikšmingos [3,18].

Cistinės poepitelinės struktūros - tai cistinės ertmės, susidarančios išilgai kiaušidės, po

dengiamuoju epiteliu [55]. Šios poepitelinės cistos yra panašios į kitoms patelėms priskiriamus

kiaušidžių epitelio įaugimus į žievę, suformuojant cistines struktūras, ypač būdingas kumelėms

[3]. Šių cistų sienelė yra išklota vienasluoksnio kubiškojo epitelio, o kartais randama ir

granuliozinių ląstelių salelių [55].

K. McEntee (1990) rašo, jog šios struktūros retai kada būna didesnės nei 5mm skersmens.

Taip pat šis autorius praneša, jog poepitelinės cistos neaptinkamos jaunų kalių kiaušidėse, o su

amžiumi poepitelinių struktūrų atsiradimo tikimybė tik didėja. Jų vystymasis abiejose kiaušidėse

stebimas retai [54] .

Nors kumelėms šių cistų rūšis gali sąlygoti nevaisingumą, kalėms J. F. Zachary ir kt. (2012)

jas laiko nereikšmingomis, o J. Kennedy (2007) teigia, jog dažniausiai iš poepitelinių cistų

išsivysto adenomos, rečiau – karcinomos bei galimas kiaušidžių hormonų disbalansas [3,18] .

Paraovarinės cistos - tuščiavidurės struktūros, randamos šalia kiaušidžių, susiformavusios

iš likusių embrioninių struktūrų - paramezonefrinių (Miulerio latako) ar mezonefrinių latakų

(Volfo latakų liekanos) ir mezonefrinių kanalėlių [3]. Paramezonefrinių latakų cistos randamos ant

fimbrijų ir kiaušintakių bei gimdos ragų serozos, o mezonefrinių latakų ir kanalėlių cistos

randamos kranialinėje ir kaudalinėje mezovariumo dalyse, tarp kiaušidžių ir fimbrijų [18].

Mezonefrinių latakų cistų sienelė yra plona, sudaryta iš mažų, neblakstienuotųjų kubiškųjų

epitelinių ląstelių su šviesia citoplazma ir turinti du plonus lygiųjų raumenų skaidulų sluoksnius

[18]. Mezonefrinių kanalėlių sienelė histologiškai sudaryta iš mažų kubiškųjų ir stulpiškųjų

blakstienuotųjų ir neblakstienuotųjų epitelinių ląstelių, apsuptų plonesniu lygiųjų raumenų

skaidulų pluoštu. Abiejų rūšių cistų sienelėse išskiriama pamatinė membrana. Paramezonefrinių

latakų cistų sienelė sudaryta iš blakstienuotųjų ar neblakstienuotųjų su tamsiu branduoliu

epiteliocitų, turi ploną lygiųjų raumenų sluoksnį, tačiau neturi pamatinės membranos [54].

K. McEntee (1990) pažymi, jog mezonefrinės cistos retai kada būna didesnės nei 1cm

skersmens, bei, kaip ir paramezonefrinės, aptinkamos tik vyresnio amžiaus kalėms [54] .

25

Kiaušidės uždegimas (ovaritas, ooforitas)

Tai labai retas susirgimas kalių tarpe. Dažniausiai kiaušidės uždegimas prasideda dėl

aplinkinių audinių uždegimo (periovarito). Ovaritas dažniausiai yra kiaušintakio, gimdos ragų,

pilvaplėvės ar pilvo organų infekcijos tąsa [18]. R. A. Foster (2012) pastebėjo, jog kalėms ovarito

priežastis yra nepaaiškinamos kilmės priešlaikinis kiaušidžių funkcijos nepakankamumas [20]. J.

F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog kalėms labiau būdingi bakterinės kilmės ovaritai ir jei jie

pasireiškia, beveik visada būna pūlingi [3] . Pagal M. V. R. Kustriz (2003) ovaritas gali sąlygoti

nevaisingumą [37].

K. McEntee (1990) ovaritus pagal eigą suskirstė į ūmius ir lėtinius, o pagal uždegimo pobūdį

– į serozinius, hemoraginius ir pūlingus [54].

J. Kennedy (2007) mini, jog pūlingo kiaušidžių uždegimo metu jose randami įvairaus dydžio

abscesai [18]. Lėtinio uždegimo metu dažnai aptinkami suaugimai su kiaušintakiu, pilvaplėve, o

pati kiaušidė perauga jungiamuoju audiniu, sumažėja ir sklerozuojasi. Tiriant histologiškai

aptinkama daug jungiamojo audinio skaidulų, gausios limfocitų ir plazminių ląstelių sankaupos,

ypač prie pirminių ir antrinių folikulų [58].

Kiaušidės likučio sindromas (angl. Ovarian remnant syndrome)

Tai jatrogeninės kilmės ovarioektomijos ar ovariohisterektomijos komplikacija, kuriai

būdingi rujos, pseudonėštumo ar endometrito, piometros požymiai [62]. Likusi kiaušidės žievės

dalis toliau vystosi ir tampa funkcionuojančia, išskiriančia estrogenus ir progesteroną [37].

Klinikiniai požymiai gali pasireikšti net praėjus metams nuo gonadų pašalinimo [63]. C. C. Perez-

Marin ir kt. (2014) aprašė atvejį, kai po neteisingai atliktos ovariohisterektomijos palikta

kiaušidės dalis net po aštuonerių metų sukėlė kiaušidės likučio sindromą [64].

2000 – 2007 metais R. L. Ball atlikti tyrimai parodė, jog šis sindromas dažniau

diagnozuojamas kalėms nei katėms. Kiaušidės audinio likutis randamas tipinėje kiaušidės buvimo

vietoje ir dažniau aptinkamas dešinėje pusėje [63].

Tiriant histologiškai rastą kiaušidės liekaną, dažniausiai aptinkama tik žievinė jos dalis [65].

A. Rota ir kt. (2013) paskelbė apie kiaušidės likutyje rastus teratomai būdingus komponentus.

Anksčiau tokių atvejų registruota nebuvo [66].

Pasak M. V. R. Kustriz (2003) kastruojamų kalių amžius turi įtakos kiaušidės likučio

sindromo pasireiškimui [37]. Labai jaunų patelių (3 – 4mėn.) kiaušidės yra labai mažos ir ne

visada vizualiai gerai matomos, todėl yra nepilno jų pašalinimo tikimybė. Tačiau B. H. Sontas

(2007) teigia, jog kiaušidės likučio sindromas dar nebuvo aptiktas nei vienai kalei, jaunesnei nei 4

26

mėnesių amžiaus. Šis autorius rizikos grupei priskiria 1 – 9 metų amžiaus kales [65] . Veislės įtaka

sindromui nenustatyta [37, 65].

Kiaušidžių navikai

Kiaušidžių navikai kalėms sudaro 0,5 – 1,2 proc. visų navikų [46] ir turi tendenciją atsirasti

kalėms, sulaukusioms lytinės brandos ir vyresnio amžiaus bei dažnai įtakoja elgesio ir visada

kiaušidžių audinių pokyčius [18].

L. P. Tilley (2011) išskiria kalių veisles, kurioms yra didesnė rizika susirgti kiaušidžių

navikais. Tai anglų pointeriai, anglų buldogai, bokseriai, vokiečių aviganiai ir Jorkšyro terjerai

[46].

Histologiškai jie skirstomi į tris kategorijas: epiteliniai, užuomazginių ląstelių ir stromos

navikai [18], o S. T. Kudnig (2012) išskiria ir mezenchiminius navikus [49].

2 lentelė. Kiaušidžių navikų klasifikacija pagal J.M. Dobson (2011) [45]

Naviko kilmės vieta Gerybiniai navikai Piktybiniai navikai

1. Paviršinio epitelio navikai (40 –

50 proc. atvejų)

Cistadenoma

Papilinė adenoma

Cistadenokarcinoma

Papilinė adenokarcinoma

Nediferencijuota karcinoma

2. Stromos navikai (35 -50 proc.

atvejų)

Tekoma

Luteoma Granuliozinių ląstelių navikas

3. Užuomazginių ląstelių navikai (6

– 20 proc. atvejų) Teratoma

Disgerminoma

Teratoma

Karcinoma

Epiteliniai navikai. Kalėms šie navikai susiformuoja iš paviršinio kiaušidės sluoksnio, kaip

ir paviršinės epitelinės cistos, ar iš kiaušidės tinklo [42]. Kalėms randami dažniau nei katėms [45].

S. T. Kudnig (2012) teigia, jog nustačius diagnozę, 50 proc. šių navikų jau būna metastazavę į

kitus audinius [49].

Papilinės adenomos kalėms išsivysto iš poepitelinių struktūrų, dažnai yra multicentrinės ir

vystosi abiejose kiaušidėse. Navikai sudaryti iš kubiškųjų ar stulpiškųjų, galinčių turėti

blakstienėlių epiteliocitų su šviesia, homogeniška, acidofiline citoplazma ir ovaliu branduoliu.

Mitozių stebima mažai. Kiaušidės tinklo spenelinių adenomų aptinkama ypač retai [54]. Papilinių

navikų speneliai sudaryti iš jungiamojo audinio „kojelių“, išklotų vieno ar daugiau sluoksnių

kubiškųjų ar stulpiškųjų epiteliocitų [42].

27

Cistadenomos kyla iš kiaušidės tinklo, dažniausiai formuojasi tik vienoje kiaušidėje ir

susideda iš daugybinių, vandeningu, skaidriu skysčiu užpildytų plonasienių cistų [48], išklotų

vienasluoksnio stulpiškojo ar kubiskojo epitelio [42].

Papilinės adenomos ir adenokarcinomos gali abi išsivystyti abiejose kiaušidėse, todėl šių

dviejų navikų diferenciacija yra sudėtinga ir grindžiama jų dydžio, mitozinio laipsnio, invazijos į

kiaušidės stromą ir plitimo į pilvaplėvę sulyginimu. Papilinė adenokarcinoma yra dažniau siejama

su gausiu metastazinių navikų išplitimu pilvaplėvėje [48]. Papilinei adenokarcinomai augant ir

apimant kiaušidės bursą, jos paviršius būna nelygus, o navikas įgauna žiedinio kopūsto išvaizdą, o

augant tik ant bursos – ryškiai matomi naviko gaureliai, kurie lengvai implantuojasi į pilvaplėvę

[18].

Nediferencijuotos karcinomos terminas vartojamas norint apibūdinti naviką, kurio specifinių

epitelinių ląstelių kilmės identifikacija yra apsunkinta dėl embriogenezės metu įvykusių kiaušidžių

morfologinių pakitimų ir hormonų sekrecijos nebuvimo [48].

Tiriant histologiškai tiek papilines adenokarcinomas, cistadenokarcinomas ar

nediferencijuotas karcinomas, nustatomos netolygiai, bet gausiai išsidėsčiusios epitelinių navikinių

ląstelių masės [42] ir daugybinės jų mitozės [18].

Stromos navikai apima tuos navikus, kurie pagal fenotipą yra panašūs į tokias ląsteles, iš

kurių kyla kiaušidės granuliozinės ir apvalkalo ląstelės bei folikulai, tačiau skiriasi nuo tų navikų,

kurie atsiranda bet kurioje kūno vietoje, tokių kaip fibromos ir lejomiomos [48].

D. J. Meuten (2002) mini, jog šie navikai labiau vystosi vyresnių kalių kiaušidėse, tačiau gali

būti aptinkami įvairių amžiaus grupių kalių gonadose [42].

Dažniausiai kalėms pasitaikanti stromos navikų rūšis yra granuliozinių ląstelių navikai. W.

Bertazzolo (2004) ištyręs 19-os kalių kiaušides nustatė net 8 granuliozinių ląstelių navikų atvejus

[59].

Jie vystosi vienoje kiaušidėje, rečiau abiejose, yra sferinės formos ir lygiu paviršiumi, bet

gali būti ir policistinės struktūros [45]. Cistų skystis dažnai yra raudonai rudos spalvos [3].

Dažniausiai šie navikai yra piktybiniai ir 20 proc. atvejų metastazuoja į artimiausius limfinius

mazgus ir organus (inkstus, taukinę, kepenis), rečiau – plaučius [49].

Granuliozinių ląstelių navikai randami po kiaušidės bursa, dažnai su hemoragijomis,

perpjovus matoma cistinė struktūra su baltos spalvos kietomis pertvarėlėmis [45]. Tiriant

histologiškai, matomos į normalias granuliozines ląsteles, esančias Grafo folikuluose, panašios

navikinės ląstelės [3]. Jos yra apvalios ar pailgos formos, išsidėsčiusios tarp fibrozinio audinio

pertvarėlių, turi hiperchromuotus branduolius ir ryškią, eozinofilišką citoplazmą [42]. W.

28

Bertazzolo (2004) granuliozinių ląstelių navikuose dar išskyrė ir „Call – Exner“ kūnelius, kaip

reikšmingus šių navikų diagnostikos elementus, sudarytus iš spinduliu aplink centre esančią

eozinofilinę baltyminę medžiagą išsidėsčiusių granuliozinių ląstelių [59].

Pagal ląstelių išsidėstymą yra skiriami folikulinis ir trabekulinis granuliozinių ląstelių

potipiai. Trabekulinio potipio navikuose prie fibrozinių pertvarėlių aptinkamos ir apvalkalo

ląstelės [20].

Granuliozinių ląstelių navikai gali išskirti estradiolį ar progesteroną ir sąlygoti užsitęsusią

rują ir alopecijas [49].

Tekoma - tai navikas, histologine sandara panašus į folikulo apvalkalą sudarančias vidinio

sluoksnio ląsteles [18]. Navikinės ląstelės išsidėsčiusios netaisyklingai, yra verpstės ar ovalo

formos, turi šviesią, vakuolėtą citoplazmą. Kiekvienoje ląstelėje matomas pailgas branduolys ir

lipidų lašeliai citoplazmoje, kurie parodo, jog šie navikai sintetina steroidinius hormonus. Tai taip

pat gali padėti diferencijuoti šias navikines ląsteles nuo fibroblastų ir mezenchiminių navikų [42].

K. McEntee (1990) rašo, jog tekomos yra standžios konsistencijos, baltos, geltonos ar

oranžinės spalvos, o didelės apimties navikuose galimos nekrozės ir pakraujavimai [54].

Tekomos yra gerybiniai kiaušidžių navikai, auga ekspansyviai, be metastazių ir kalių

organizme randami labai retai [48].

Luteoma yra tai pat labai reta stromos navikų rūšis kalių tarpe. Šis navikas sudarytas iš

ląstelių, panašių į geltonkūnio luteocitus, skiltelių, atskirtų gerai vaskuliarizuota jungiamojo

audinio stroma. Ląstelės yra daugiakampio formos su gausiai eozinofilinių granulių užpildyta

citoplazma, kurioje, kaip ir tekomose, matomi lipidų lašeliai [42]. Navikai auga dideli, yra geltonai

oranžinės spalvos [37]. J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog luteomose retais atvejais gali būti

funkcionuojančių luteocitų ir vykti liuteinizacija [3].

2010 metais R. Ichimura ir kt. aprašė gyvūnų tarpe neklasifikuojamą mišrią luteomą,

struktūroje turinčią Sertolio ląstelių ir luteocitų [60].

Užuomazginių ląstelių navikai išsivysto iš nediferencijuotų pirminių lytinių ląstelių,

randamų trynio maiše ir ankstyvoje embriogenezėje migruojančių į gonadas [42]. J. F. Zachary ir

kt. (2012) išskiria piktybinius nediferencijuotus navikus – disgerminomas ir gerybinius navikus su

somatinių ląstelių diferenciacija – teratomas [3] .

Disgerminomos yra retai randama navikų rūšis kalių kiaušidėse ir yra analogiškos šunų

sėklidžių seminomoms [45]. Šie navikai augdami pasiekia didelius matmenis ir dažniausiai yra

baltos ar pilkos spalvos, turi lygų paviršių, skiltelinę stuktūrą ir yra purios konsistencijos [3]. D. J.

Meuten (2002) aprašo, jog disgerminomose galima aptikti kraujosruvų ir nekrozės židinių bei

29

įvairaus dydžio cistų [42]. N. A. Robinson (2013) aptiko ir aprašė atvejį, kai 3 metų Labradoro

retriverių veislės kalės kiaušidėje rado disgerminomą su trynio maišo ir teratomos komponentais.

Autorius pažymi, jog tokių mišrių navikų ypač retai aptinkama ne tik kalių, bet ir kitų patelių

kiaušidėse [61] .

Disgerminomas tiriant histologiškai, randamos didelėmis grupėmis aplink jungiamojo

audinio pertvarėles išsidėsčiusios navikinės ląstelės [42]. Kiekviena navikinė ląstelė primena

pirminę lytinę ląstelę ir yra didelės, apvalios ar daugiakampės, turi didelį branduolį su ryškiais

branduolėliais, ir bazofilinę citoplazmą [3]. Mitozinės figūros dažnai yra nenormalios ir kartais jų

aptinkama labai gausiai. Tarp daugiabranduolių navikinių ląstelių židiniais aptinkamos ir limfocitų

sankaupos [42].

Disgerminomos dažniausiai vystosi vyresnio amžiaus kalių vienoje iš kiaušidžių [48], yra

piktybinės ir 30 proc. atvejų metastazuoja į regioninius limfinius mazgus ir gretimus pilvo ertmės

organus [45].

Teratomos vystosi iš antrą ir didesnį vystymosi laipsnį pasiekusių lytinių ląstelių [48]. Jos

atrodo kaip apvalūs ar kiaušinio formos kieti, su cistomis ar be jų, įvairaus dydžio gumbai [42].

Teratomose galima aptikti ektodermos, endodermos ir mezodermos elementų. Dažnai randama

odos, plaukų, o retkarčiais ir kaulinio, kremzlinio, riebalinio audinio, dantų užuomazgų, nervinio

ar kvėpuojamojo epitelio liekanų [3].

Teratomos dažniausiai yra gerybinės, tačiau retais atvejais yra registruota ir piktybinių

teratomų atvejų, tokių kaip teratokarcinoma [48]. Šie navikai dažniau aptinkami jaunesnio amžiaus

kalių kiaušidėse [45].

Mezenchiminiams kiaušidžių navikams priskiriamos fibromos, hemangiomos, lejomiomos ir

jų piktybinė formos [42]. Kiaušidžių fibromų ir lejomiomų histologinė sandara tokia pati kaip ir

šių navikų kilusių bet kuriame kitame organe. Hemangiomos pažeistos kiaušidės paviršius

apibūdinamas kaip šiurkštus, gruoblėtas, padengtas raudonai rudais mazgeliais [54].

Kiaušidžių navikus reikėtų diferencijuoti nuo į juos panašių darinių, tokių kaip:

adenomatozinė kiaušidės tinklo hiperplazija, poepitelinių kiaušidės struktūrų hiperplazija,

granuliozinių ląstelių hiperplazija, ovarinės ir paraovarinės cistos, vaskulinė hamartoma ir

kiaušidės hematoma [42].

30

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

Tyrimai buvo atliekami nuo 2013 iki 2014 metų. Mėginiai (kalių gimdos ir kiaušidės) buvo

imami iš įvairaus amžiaus ir veislės kalių, rutininės ir gydymo tikslais taikomos

ovariohisterektomijos atlikimo metu UAB “Siaurio šnauceris”, UAB “Lino veterinarijos klinika”

ir UAB “Veterinarijos pagalba” gydyklose, prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei

veterinarinių reikalavimų.

Bendras ištirtų gyvūnų skaičius – 63. Iš viso Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto

Veterinarijos Akademijos Patologijos centre buvo ištirti 63 kalių gimdų ir 126 kalių kiaušidžių

mėginiai. Kalės buvo sugrupuotos pagal amžių, veislę ir svorį, siekiant išsiaiškinti šių veiksnių

priklausomybę gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui. Sudaryti statistiniai modeliai ir

apskaičiuota minėtų rodiklių priklausomybė patologijų pasireiškimams ir įvertintas jų statistinis

patikimumas. Tyrimo duomenys patikimi kai p<0,05, p<0,01, ir p<0,001 ir nepatikimi, kai p>

0,05.

Tyrimų rezultatai ir jų statistiniai duomenys apskaičiuoti kompiuterinėmis programomis

„Microsoft Office Exel 2007“ ir “SPSS 22”.

1 pav. Tiriamojo darbo schema

Kalių gimdos ir kiaušidės histopatologiniam tyrimui 3-5 dienas fiksuotos 10 proc. neutraliu

formalino tirpalu. Po to patologinė medžiaga supjaustyta, sudėta į biopsines kasetes ir 24

valandoms pamerkta į šaltą tekantį vandenį, kad iš tiriamosios medžiagos išsiplautų formalinas.

Kalių

kastracija

Mėginių

surinkimas

Mėginių

paruošimas ir

vertinimas

Statistinis

duomenų

apdorojimas

Diagnozės

nustatymas

31

Tuomet biopsinės kasetės su patologine medžiaga sudėtos į audinių įmirkymo procesorių

„Shandon Pathcentre, USA“, kuriame biopsinėse kasetėse esanti tiriamoji medžiaga dehidratuota

60º, 80º ir 96º etilo alkoholiu (2-3 val.) ir izopropanolio alkoholiu (po 1-3 val.) Vėliau patologinė

medžiaga skaidrinta chloroforme (1-3 val.). Po dehidratavimo ir skaidrinimo impregnuota parafinu

(po 1 val.). Visas procesas truko apie 24 val.

Pasibaigus automatiniam audinių paruošimo etapui, tiriamieji mėginiai, naudojant audinių

įliejimo įrangą „Tes 99“, įlieti į parafininius blokus.

Parafininiai blokeliai su patologine medžiaga, siekiant išgauti reikiamą mėginių tvirtumą,

atvėsinti ant šaldomojo stalelio iki -9 ºC temperatūros. Naudojant pusiau automatinį rotacinį

mikrotomą „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija” iš suformuotų parafininių blokų atpjauti 4 μm

storio mikropjūviai. Atpjautas pjūvis adatėlių pagalba perneštas į 37 ºC temperatūros termostatinę

vandens vonelę, ištiesintas ir perkeltas ant objektinio stiklelio. Objektinis stiklelis su pjūviu

išdžiovintas ir dažytas hematoksilinu ir eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo

įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™, Japonija“. Nudažyti objektiniai stikleliai uždengti

ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“ ir

analizuoti bei vertinti „Olympus BX641“ mikroskopu. Mikroskopinės nuotraukos darytos

naudojant histologinių vaizdų analizatorių „Olympus DP72 BX63“. Visos tyrimų rezultatuose

panaudotos nuotraukos yra autorės.

32

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Patologijų nustatymas kalių gimdos ir kiaušidžių mėginiuose

Iš 63 ištirtų kalių, gimdos ir kiaušidžių patologijos diagnozuotos 50,8 proc. kalių.

Dažniausiai nustatytos gimdos patologijos buvo CEH (n=20) ir piometra (n=14), o

kiaušidėse – cistos (n=10).

2 pav. Dažniausiai diagnozuotos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos

Gimdos patologijos diagnozuotos 30 kalių (47,6 proc.). Nustatytos šios patologijos: CEH

(n=20), piometra (n=14), lėtinis endometritas (n=2), metritas (n=1), adenomiozė (n=1),

miometriumo fibrozė (n=1), gimdos sudvigubėjimas (n=1), endometriumo polipas (n=1),

endometriumo hemosiderozė (n=1) ir navikai (n=3). 52,4 proc. kalių, gimdos patologijų

nenustatyta.

46,7 proc. sirgusių kalių aptikta daugiau nei viena gimdos patologija. 12 kalių nustatyta

piometra kartu su CEH. Po vieną atvejį diagnozuota piometra, CEH ir adenomiozė ir CEH su

gimdos naviku (3 pav.).

31,7

22,2

15,9

0

10

20

30

40

50

Pro

cen

tai

CEH

Piometra

Kiaušidžių cistos

33

3 pav. Diagnozuotų gimdos patologijų dažnumas

Kiaušidžių patologijos nustatytos 13 kalių (20,6 proc.). Nustatytos šios patologijos:

kiaušidės tinklo cistos (n=4), mezonefrinių latakėlių cistos (n=3), poepitelinės cistinės struktūros

(n=3), folikulinės cistos (n=2), kiaušidės uždegimas (n=2), cistinis geltonkūnis (n=1) ir navikas

(n=1). 79,4 proc. kalių, kiaušidžių patologijų nustatyta nebuvo.

46,2 proc. kalių kiaušidžių patologijos nustatytos abiejose kiaušidėse, o 15,4 proc. patelių

kiaušidėse nustatyta daugiau nei viena patologija. Iš 4 diagnozuotų kiaušidės tinklo cistų atvejų,

vienu atveju rastos ir poepitelinės cistos bei mezonefrinių latakėlių cistos. Iš dviejų nustatytų

folikulinių cistų atvejų, vienu atveju kartu diagnozuotos ir mezonefrinių latakėlių cistos (4 pav.)

4 pav. Diagnozuotų kiaušidžių patologijų dažnumas

Piometra+CEH 40,0%

Piometra+CEH+ adenomiozė

3,3% Piometra

3,3% CEH+navikas

3,3%

CEH 20,0%

Lėtinis endometritas

6,7%

Navikai 6,7%

Metritas 3,3%

Miometriumo fibrozė 3,3%

Gimdos duplikacija

3,3%

Endometriumo hemosiderozė

3,3%

Endometriumo polipas

3,3%

Tinklo cistos 23,1%

Tinklo cistos+ mez.latakėlių

cistos + poepit.cistos

7,7%

Folikulinės cistos 7,7%

Folik. cistos + mez. latakėlių cistos

7,7%

Mez. latakėlių cistos 7,7%

Poepitelinės cistos 15,4%

Cistinis geltonkūnis

7,7%

Navikas 7,7%

Ovaritas 15,4%

34

3.2 Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histopatologinė analizė

Histologiškai analizuotos ir vertintos gimdos bei kiaušidžių patologijos (nuo 5 pav. iki 37

pav.).

3.2.1 Gimda

5 pav. Sveika gimda, kairysis gimdos ragas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20. Kalė, Jorkšyro

terjerų veislės, 2,5metų, 4,6kg. 1. Gimdos liaukos. 2. Gimdos spindis. 3. Vidinis žiedinis

raumeninis sluoksnis. 4. Kraujagyslinis sluoksnis. 5. Išorinis išilginis raumeninis sluoksnis. 6.

Serozinis dangalas.

6-7 pav. Piometra ir cistinė endometriumo hiperplazija. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20,

x200. Kalė, šarpėjų veislės, 8 metų, 21,6 kg. Endometriumo liaukos stipriai išsiplėtusios,

hiperplazuotos, plonasienės. Gleivinėje stebima ryški gimdos endotelio degeneracija ir

deskvamacija, matoma pažeista liaukų struktūra, gausi infiltracija neutrofilais ir eritrocitais.

Stromoje stebimos pavienės plazminės ląstelės.

1

2 3

4

5

6

35

8 pav. Cistinių endometriumo liaukų struktūra. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, iškarpoje-

x400. Kalė, rotveilerių veislės, 4 metų, 39kg. Gimdos liaukos stipriai išsiplėtusios, plonasienės,

išklotos ryškiu kubiškuoju blakstienuotuoju epiteliu. Vietomis stebimos negausios eritrocitų

sankaupos.

9 pav. Metritas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20. Kalė, vokiečių aviganių veislės, 4 metų,

38,2 kg. Prieš 4 dienas atsivedė negyvą vaisių. Visuose gimdos sluoksniuose stebima hiperemija ir

uždegiminių ląstelių infiltracija. Gleivinės endotelis edemiškas. Stebima placentos degeneracija ir

nekrozė. Kai kurios gimdos liaukos cistiškos.

36

10-11 pav. Metritas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200. Kalė, vokiečių aviganių veislės, 4

metų, 38,2 kg. Miometriumas ir endometriumas gausiai infiltruotas neutrofilais. Endometriume

stebimos eritrocitų sankaupos. Gimdos liaukų ir gleivinės endotelinės ląstelės edemiškos su

išryškėjusiu branduoliu. Stromoje matomos pavienės plazminės ląstelės.

12 pav. Gimdos sudvigubėjimas (Gartnerio cista). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40. Kalė,

mišrūnė, 7metų, 7,8 kg. Stebima cistinė struktūra, besiribojanti su gimdos vidiniu žiediniu

raumeniniu sluoksniu. Cistos sienelė sudaryta iš vienasluoksnio plokščiojo epitelio, išorinio

išilginio ir vidinio žiedinio raumeninių sluoksnių, stromos ir gimdos liaukų. Tarp raumeninių

skaidulų gausu jungiamojo audinio. Gleivinė atrofiška, padengta vienasluoksniu kubiškuoju,

vietomis su blakstienėlėmis, endoteliu, turinčiu ryškius bazofiliškus branduolius.

37

13 pav. Adenomiozė. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40. Kalė, pudelių veislės, 10 metų, 6,8kg.

(Taip pat nustatyta piometra ir CEH). Miometriume matomos gimdos liaukos (1) ir aplink jas

išsidėsčiusios hipertrofuotos lygiųjų raumenų ląstelės (2). Liaukų sienelės sudarytos iš vienu

sluoksniu išsidėsčiusių kubinių, vietomis suplokštėjusių, endoteliocitų, o ypač cistišką liauką iš

išorės supa ragėjančių epitelinių ląstelių sluoksnis (3). Liaukos ertmėje matomos žuvusių

uždegiminių ląstelių ir endoteliocitų liekanos.

14 pav. Miometriumo fibrozė. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200. Kalė, belgų aviganių

veislės, 3metų, 35kg. Matomos pavienės lygiųjų raumenų ląstelės, o tarp jų gausu kolageninių

jungiamojo audinio skaidulų. Kraujagyslėse stebimas pasieninis uždegiminių ląstelių (neutrofilų)

stovėjimas.

1

2

3

38

15 pav. Lėtinis endometritas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100. Kalė, mopsų veislės, 6metų,

8,7kg. Gimdos liaukos atrofuotos, jų sienelės struktūra suirusi. Stebima liaukų ir stromos fibrozė

bei dalinė vidinio žiedinio raumeninio sluoksnio fibrozė. Liaukose, esančiose arčiau

miometriumo, ir aplink jas matomi susitelkę limfocitai.

16-17 pav. Cistinė karcinoma. Kalė, mišrūnė, 14 metų, 30 kg. Gimda standi, seroza melsvai

rausvos spalvos su išryškėjusiomis kraujagyslėmis, įsitempusi. Navikinys darinys suformuotas iš

standžių pertvarėlių ir cistinių ertmių, užpildytų hemoraginiu skysčiu. Vietomis jaučiamas

minkštos konsistencijos endometriumo audinys.

39

18-19 pav. Cistinė karcinoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100, x400. Kalė, mišrūnė, 14

metų, 30kg. Endometriumo liaukų struktūra stipriai suirusi. Išlikusios liaukos cistiškos,

plonasienės. Matomos navikinės ląstelės, kurių branduoliai įvairių formų, citoplazma šviesi,

eozinofilinė, smulkiai grūdėta. Branduolių viduje matomi 1-2 bazofiliški branduolėliai. Stebimos

pavienės mitozės (1). Tarpai tarp navikinių ląstelių užpildyti eozinofiline mase (2).

20-21 pav. Fibrolejomioma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, x200. Kalė, mišrūnė, 2 metų,

13 kg. Miometriume stebimi netvarkingai išsidėstę pakitusių lygiųjų raumenų ląstelių pluoštai ir

fibrozinio jungiamojo audinio skaidulos (2). Navikinės lygiųjų raumenų ląstelės yra pailgos

formos, su šviesia eozinofiline citoplazma, turinčios pailgą branduolį bukais galais su gerai

matomu branduolėliu (1). Ląstelės aiškių ribų neturi. Mitozių nestebima.

1

2

1

1

2

40

22-23 pav. Lipoma su ūmiu uždegimu. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, x100. Kalė,

foksterjerų veislės, 6 metų, 6 kg. Matoma nuo vidinio žiedinio raumeninio gimdos sluoksnio

susiformavusi lipoma, kurios pagrinde tarp lygiųjų raumenų skaidulų ir adipocitų aptikta gausi

neutrofilų infiltracija ir ryški audinių hiperemija.

24 pav. Endometriumo polipas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40. Kalė, mišrūnė, 8 metų,

8,2kg. Endometriume matoma plačią kojelę turinti ir į gimdos spindį išsikišusi gleivinės iššauga,

sudarytas iš gimdos liaukų, stromos ir negausiai išsidėsčiusių adipocitų. Endometriumo ir polipo

gleivinė padengta vienasluoksniu kubiškuoju endoteliu.

41

25 pav. Endometriumo hemosiderozė. Dažyta hematoksilinu ir eozinu; x200. Kalė, rotveilerių

veislės, 8 metų, 25 kg. Endometriume stebimos pavienės hemosiderino granulės.

3.2.2 Kiaušidės

26 pav. Sveika kiaušidė. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40. Kalė, taksų veislės, 2metų, 7,4kg.

A- žievė. B- šerdis. 1. Užuomazginiai folikulai. 2. Pirminiai folikulai. 3. Pūslinis folikulas. 4.

Antrinis folikulas.

A

B 1

2

3

4

42

27-28 pav. Poepitelinės cistinės struktūros. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, x200. Kalė,

mišrūnė, 10 metų, 13,4kg. Stebimos susidariusios (1) ir besiformuojančios cistinės ertmės (1a),

išilgai kiaušidės žievės po dengiamuoju epiteliu ir pavienės granuliozinių ląstelių salelės (2).

Cistinių struktūrų sienelės sudarytos iš vieno sluoksnio kubiškųjų epiteliocitų, turinčių didelį,

ryškų bazofilišką branduolį. Vidus užpildytas seroziniu eksudatu.

29-30 pav. Folikulinės kiaušidžių cistos. Kalė, šarpėjų veislės, 8 metų, 21,6 kg. Dažyta

hematoksilinu ir eozinu, x200. Kiaušidėje matomos daugybinės plonasienės cistos, užpildytos

skaidriu seroziniu eksudatu. Kiaušidės žievėje (A) matomas labai padidėjęs folikulas. Cista

plonasienė, joje išskiriamios vienu sluoksniu išsidėsčiusios granuliozinės ląstelės (1) ir išorėje –

apvalkalo ląstelės (2).

A

1 1a

2

2

1

43

31 pav. Cistinis geltonkūnis. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20. Kalė, šarpėjų veislės, 9 metų,

21,5kg. Cistinio geltonojo kūno sienelė stora ir tarp luteocitų ir cistos ertmės turi jungiamojo

audinio sluoksnį.

32-33 pav. Mezonefrinio latakėlio cista. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20, x200. Kalė,

mišrūnė, 10 metų, 10 kg. Kiaušidės vartų zonoje matoma didelė cistinė struktūra. Žievė suspausta,

šiek tiek atrofuota. Cistinio latakėlio sienelė sudaryta iš vieno sluoksnio kubiškųjų epiteliocitų (1)

ir plono lygiųjų raumenų sluoksnio (2).

1

2

44

34-35 pav. Kiaušidės tinklo cistos. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20, x100. Kalė, rotveilerių

veislės, 4 metų, 39kg. Kiaušidės šerdyje matomos cistinės struktūros, išsivysčiusios iš kiaušidės

tinklo latakėlių. Stebima kiaušidės tinklo hiperemija. Cistinių tinklo latakėlių sienelė sudaryta iš

vieno sluoksnio kubiškųjų, vietomis suplokštėjusių, epiteliocitų. Taip pat skiriamas plonas

jungiamojo audinio skaidulų sluoksnis.

36 pav. Ūmus kiaušidės uždegimas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100, iškarpoje - x400.

Kalė, prancūzų buldogų veislės, 5 metų, 9 kg. Stebima stipri žievės hiperemija. Matomos

susitelkusios uždegiminės ląstelės – neutrofilai ir pavienės plazminės ląstelės.

45

37 pav. Fibroma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, iškarpoje – x200. Kalė, Jorkšyro terjerų

veislės, 1,5 metų, 4,9kg. Matomas iš kiaušidės žievės išaugęs ir su ja turintis platų pagrindą

apvalus, lygaus paviršiaus darinys su gausia angiogeneze. Naviko viduje stebimos netaisyklingai,

pluoštais išsidėsčiusios fibrozinio jungiamojo audinio skaidulos. Navikinėse ląstelėse mitozės

labai retos, o branduolių atipija nestebima. Naujai susiformavusios kraujagyslės gausiai užpildytos

eritrocitais.

3.3 Įvairių veiksnių priklausomybė gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui

Analizuota ar gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas ir jų dažnumas priklausė nuo

kalių amžiaus, veislės ir svorio.

3.3.1 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus

Visos ištirtos kalės buvo suskirstytos į 4 amžiaus grupes:

1 grupė - kalės iki 1 metų (n=7)

2 grupė - kalės nuo 1 iki 5 metų (n=28)

3 grupė – kalės nuo 5 iki 10 metų (n=22)

4 grupė – vyresnės kaip 10 metų kalės (n=6)

Įvertinus gimdos patologijų pasireiškimą kiekvienoje grupėje nustatyta, kad dažniausiai

susirgimai pasireiškė 3-ios amžiaus grupės kalėms - 72,7 proc. 2-oje ir 4-oje amžiaus grupėse

gimdos patologijos nustatytos atitinkamai 35,7 ir 66,7 proc. kalių. 5-10 metų amžiaus kalėms 1,1

kartą dažniau diagnozuotos gimdos patologijos nei vyresnėms kaip 10 metų amžiaus kalėms ir 2

kartus dažniau nei 1-5 metų amžiaus kalėms. Iki 1 metų amžiaus kalių grupėje gimdos patologijų

nenustatyta (38 pav.).

46

38 pav. Gimdos patologijų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Išanalizavus kalių kiaušidžių patologijų pasireiškimą kiekvienoje grupėje nustatyta, kad

dažniausiai susirgimai pasireiškė 4-os amžiaus grupės kalėms – 33,3 proc. 2-oje ir 3-oje amžiaus

grupėse kiaušidžių patologijos diagnozuotos atitinkamai 14,3 proc. ir 31,8 proc. kalių. Vyresnėms

kaip 10 metų amžiaus kalėms 1 kartą dažniau nustatytos kiaušidžių patologijos nei 5-10 metų

amžiaus kalėms ir 2,3 kartus dažniau nei 1-5 metų amžiaus kalėms. Iki 1 metų amžiaus kalių

grupėje kiaušidžių patologijų taip pat neaptikta (39 pav.).

39 pav. Kiaušidžių patologijų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Taip pat tyrimo metu įvertintas ir nustatytas dažniausiai diagnozuotų gimdos patologijų:

piometros, CEH ir kiaušidžių cistų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus.

Atlikti skaičiavimai rodo, jog vidutinis sirgusiųjų piometra kalių amžius yra 7 metai ir 3

mėnesiai ± 9 mėn. Jauniausia kalė, kuriai diagnozuota ši patologija – 1,5 metai. Vyriausia sirgusi

kalė - 12 metų. Dažniausiai patologija diagnozuota 6 metų amžiaus kalėms (3 lentelė). Atlikta

statistinė analizė rodo, jog piometros pasireiškimas priklausė nuo amžiaus (r=0,210, p<0,05).

10

16

4 7

18 6

2

Iki 1 metų 1-5 metų 5-10 metų vyresnės nei 10metų

Kal

ių s

kaič

ius

Amžiaus grupės

Sveikos

Sergančios

4 7

2 7

24 15

4

Iki 1 metų 1-5 metų 5-10 metų Vyresnės nei 10metų

Kal

ių s

kaič

ius

Amžiaus grupės

Sveikos

Sergančios

47

3 lentelė. Kalių, kurioms buvo diagnozuota piometra (n=14), amžiaus statistiniai duomenys

Rodiklis Amžius, mėn.

Aritmetinis vidurkis (M) 87

Mažiausia reikšmė (Min) 18

Didžiausia reikšmė (Max) 144

Moda (Mo) 72

Standartinis nuokrypis (Std. Deviation) 40

Vidurkio paklaida (SE) 9

Kalėms, kurioms diagnozuota CEH, vidutinis sergamumo amžius tai pat yra 7 metai ir 3

mėnesiai ± 7 mėn. Dažniausiai patologija nustatyta 6 metų amžiaus kalėms. Jauniausia kalė,

sirgusi CEH, buvo 1,5 metų, o seniausia – 14 metų (4 lentelė). Statistinės analizės metu nustatyta,

jog CEH pasireiškimas taip pat priklausė nuo amžiaus (r=0,312, p<0,05).

4 lentelė. Kalių, kurioms buvo diagnozuota CEH (n=20), amžiaus statistiniai duomenys

Rodiklis Amžius, mėn.

Aritmetinis vidurkis (M) 87

Mažiausia reikšmė (Min) 18

Didžiausia reikšmė (Max) 168

Moda (Mo) 72

Standartinis nuokrypis (Std. Deviation) 40

Vidurkio paklaida (SE) 7

Vidutinis kalių amžius, kurioms diagnozuotos kiaušidžių cistos – 7 metai ir 8 mėnesiai ±14

mėn. Dažniausiai patologija diagnozuota 10 metų amžiaus kalėms. Jauniausios kalės amžius siekė

2 metus, o vyriausia kalė, kuriai diagnozuotos kiaušidžių cistos – 14 metų (5 lentelė). Atlikus

statistinę analizę nustatyta, jog kiaušidžių cistų pasireiškimas nuo amžiaus nepriklausė (r=0,268,

p>0,05).

48

5 lentelė. Kalių kiaušidžių cistų pasireiškimo amžiaus statistiniai duomenys (n=10)

Rodiklis Amžius, mėn.

Aritmetinis vidurkis (M) 92

Mažiausia reikšmė (Min) 24

Didžiausia reikšmė (Max) 168

Moda (Mo) 120

Standartinis nuokrypis (Std. Deviation) 45

Vidurkio paklaida (SE) 14

Išanalizavus visų piometra, CEH ir kiaušidžių cistomis sergančių kalių amžių nustatyta, kad

piometros pasireiškimas nuo 6 metų amžiaus dažnėjo. 71,4 proc., kalių, kurioms nustatyta ši

patologija, buvo vyresnės nei 6 metų amžiaus. CEH pasireiškimas dažnėjo nuo 5 metų amžiaus ir

75,0 proc. sergančių kalių buvo vyresnės nei 5 metų amžiaus. Kiaušidžių cistos dažniau nustatytos

nuo 7 metų amžiaus, o sergančios kalės sudarė 70,0 proc.

3.3.2 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo veislės

Iš 63 ištirtų kalių, 27,0 proc. sudarė mišrūnės. Iš veislinių kalių didžiausią dalį sudarė

vokiečių aviganių (8,0 proc.), rotveilerių, pudelių, Jorkšyro terjerų (po 6,3 proc.), šarpėjų,

Labradoro retriverių, čichuachua bei toiterjerų veislių kalės (po 4,8 proc.) (40 pav.).

40 pav. Ištirtos kalių veislės

0

5

10

15

20

Miš

rūn

ės

Vo

kie

čių

avi

gan

iai

Ro

tvei

leri

ai

Pu

del

iai

Jork

šyro

ter

jera

i

Au

ksas

pal

viai

re

triv

eria

i

Šarp

ėja

i

Čic

hu

ach

ua

Lab

rad

oro

re

triv

eria

i

Toit

erje

rai

Tru

mp

apl.

taks

ai

Be

lgų

avi

gan

iai

Cve

rgšn

auce

riai

Ru

sų k

oke

rsp

anie

liai

Dže

ko R

ase

lo t

erj

erai

Nyk

štu

kin

iai p

inče

riai

A. s

tafo

rdšy

ro t

erje

rai

Min

i to

ite

rjer

ai

Šiu

rkšč

iap

l.fo

kste

rje

rai

Pra

ncū

zų b

uld

oga

i

Mo

psa

i

Pe

kin

ai

17

5 4 4 4 3 3 3 3 2 2 2 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1

Vei

slių

ska

ičiu

s

49

Iš visų kalių, kurioms buvo diagnozuotos gimdos patologijos, mišrūnėms nustatyta 30,0

proc. visų atvejų. Iš veislinių patelių daugiausia patologijų rasta auksaspalvių retriverių,

rotveilerių, vokiečių aviganių, cvergšnaucerių ir šarpėjų veislių kalėms (po 10,0 proc.) (6 lentelė).

6 lentelė. Veislių pasiskirstymas pagal diagnozuotų gimdos patologijų dažnumą

*Kalių skaičius (%): kalių skaičius, kurioms diagnozuotos gimdos patologijos (procentinė išraiška

paskaičiuota nuo visų nustatytų gimdos patologijų atvejų).

Veislė Kalių skaičius (%)*

Mišrūnės 9 (30,0)

Auksaspalviai retriveriai 3 (10,0)

Vokiečių aviganiai 3 (10,0)

Rotveileriai 3 (10,0)

Šarpėjai 2 (6,8)

Cvergšnauceriai 2 (6,8)

Pudeliai 1 (3,3)

Labradoro retriveriai 1 (3,3)

Belgų aviganiai 1 (3,3)

Amerikos stafordšyro terjerai 1 (3,3)

Foksterjerai 1 (3,3)

Prancūzų buldogai 1 (3,3)

Mopsai 1 (3,3)

Pekinai 1 (3,3)

Iš viso: 30 (100)

Iš kalių, kurioms buvo diagnozuotos kiaušidžių patologijos, mišrūnės sudarė 30,8 proc. Iš

veislinių patelių daugiausia patologijų rasta šarpėjų veislės kalėms – 15,4 proc. Kitoms veislėms

kiaušidžių patologijos diagnozuotos po 7,7 proc. (7 lentelė).

50

7 lentelė. Veislių pasiskirstymas pagal diagnozuotų kiaušidžių patologijų dažnumą

*Kalių skaičius (%): kalių skaičius, kurioms diagnozuotos kiaušidžių patologijos (procentinė

išraiška paskaičiuota nuo visų nustatytų kiaušidžių patologijų atvejų).

Veislė Kalių skaičius (%)*

Mišrūnės 4 (30,8)

Šarpėjai 2 (15,3)

Rotveileriai 1 (7,7)

Cvergšnauceriai 1 (7,7)

Jorkšyro terjerai 1 (7,7)

Labradoro retriveriai 1 (7,7)

Amerikos stafordšyro terjerai 1 (7,7)

Prancūzų buldogai 1 (7,7)

Pekinai 1 (7,7)

Iš viso: 13 (100)

Čichuachua, toiterjerų, mini toiterjerų, nykštukinių pinčerių, Džeko Raselo terjerų, rusų

kokerspanielių ir trumpaplaukių taksų veislių kalėms nei gimdos, nei kiaušidžių patologijų

nustatyta nebuvo.

Tyrimo metu analizuotas ir įvertintas piometros, CEH ir kiaušidžių cistų pasireiškimas

priklausomai nuo veislės.

Dažniausiai piometra ir CEH buvo diagnozuota mišrūnėms ir auksaspalvių retriverių veislės

kalėms ir sudarė po 21,4 proc. visų nustatytų piometros, ir po 25,0 proc. ir 15,0 proc. CEH atvejų

(n=20). Iš 10 diagnozuotų kiaušidžių cistų atvejų, dažniausiai patologijos nustatytos mišrūnėms –

40,0 proc. ir šarpėjų veislės kalėms – 20,0 proc. Kitoms veislėms pasireiškusi patologija sudarė

po 10,0 proc. visų kiaušidžių cistų atvejų (41 pav.). Atlikus statistinę analizę nustatyta, jog nei

piometros (r=0,042, p>0,05), nei CEH (r=-0,027, p>0,05), nei kiaušidžių cistų (r=-0,066, p>0,05)

pasireiškimas nuo veislės nepriklausė.

51

41 pav. Piometros, CEH ir kiaušidžių cistų pasireiškimo dažnumas priklausomai nuo veislės

3.3.3 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo svorio

Visos ištirtos kalės buvo suskirstytos į 4 svorio grupes:

1 grupė - kalės iki 5 kg svorio (n=15)

2 grupė - kalės nuo 5 iki 15 kg svorio (n=22)

3 grupė – kalės nuo 15 iki 25 kg svorio (n=10)

4 grupė – kalės sveriančios daugiau kaip 25kg (n=16)

Įvertinus gimdos patologijų pasireiškimą kiekvienoje grupėje nustatyta, kad dažniausiai

susirgimai pasireiškė 4-os svorio grupės kalėms – 75,0 proc. 3-ioje, 2-oje ir 1-oje kalių svorio

grupėse nustatyta atitinkamai po 60,0 proc., 50,0 proc. ir 6,7 proc. visų gimdos patologijų atvejų.

Sunkesnėms nei 25 kg kalėms gimdos patologijos nustatytos 1,3 kartus dažniau nei 15-25 kg

sveriančioms kalėms ir 1,5 kartus dažniau nei 5-15 kg svorio kalėms. Patelėms, sveriančioms iki

5kg, gimdos patologijos diagnozuotos 11,2 kartus rečiau nei kalėms, sveriančioms virš 25 kg. (42

pav.).

0

1

2

3

4

5

6

Piometra CEH Kiaušidžių cistos

Atv

ejų

ska

ičiu

s

Mišrūnės

Auksaspalviai retriveriai

Vokiečių aviganiai

Šarpėjai

Prancūzų buldogai

Cvergšnauceriai

Pudeliai

A. stafordšyro terjerai

Pekinai

Rotveileriai

Labradoro retriveriai

52

42 pav. Gimdos patologijų pasiskirstymas pagal svorio grupes

Išanalizavus kalių sergamumą kiaušidžių patologijomis kiekvienoje grupėje nustatyta, kad

dažniausiai susirgimai pasireiškė 3- ios svorio grupės kalėms – 40,0 proc. Virš 25 kg ir iki 5 kg

svorio kalėms kiaušidžių patologijos nustatytos po vienodą atvejų skaičių ir atitinkamai sudarė po

12,5 proc. ir 13,3 proc. visų diagnozuotų kiaušidžių patologijų atvejų. 2- oje svorio grupėje

kiaušidžių patologijos aptiktos 22,7 proc. šios grupės kalių. 15-25 kg svorio kalėms kiaušidžių

patologijos nustatytos 3,2 kartus dažniau nei kalėms, sveriančioms virš 25 kg, 1,7 kartus dažniau

nei 5-15 kg svorio kalėms ir 3 kartus rečiau nei iki 5 kg svorio kalėms (43 pav.).

43 pav. Kiaušidžių patologijų pasiskirstymas pagal svorio grupes

Atliekant tyrimą išanalizuotas ir nustatytas piometros, CEH ir kiaušidžių cistų pasireiškimas

priklausomai nuo svorio.

Dažniausiai piometra (n=6) ir CEH (n=9) nustatyta kalėms, sveriančioms virš 25 kg.

Diagnozuoti kiaušidžių cistų atvejai tolygiai pasiskirstė 2-oje, 3-oje ir 4-oje svorio grupėse - po 3

1

11

6

12 14

11

4

4

Iki 5 kg 5-15 kg 15-25 kg Sunkesnės nei25 kg

Kal

ių s

kaič

ius

Svorio grupės

Sveikos

Sergančios

2 5 4 2

13

17

6 14

Iki 5 kg 5-15 kg 15-25 kg Sunkesnės nei25 kg

Kal

ių s

kaič

ius

Svorio grupės

Sveikos

Sergančios

53

atvejus. Iki 5 kg svorio kalių grupėje nustatyta tik po 1 piometros, CEH ir kiaušidžių cistų atvejį

(44 pav.).

44 pav.Piometros, CEH ir kiaušidžių cistų pasireiškimo dažnumas priklausomai nuo svorio

*Kiekvienoje svorio grupėje patologijos pasireiškimo dažnumas paskaičiuotas nuo visų tos

patologijos atvejų skaičiaus (piometra- 14, CEH – 20, kiaušidžių cistos – 10 atvejų).

Duomenis apdorojus statistiškai nustatyta, jog CEH pasireiškimas priklausė nuo svorio

(r=0,395, p<0,001), bet tarp piometros (r=0,231, p>0,05) bei kiaušidžių cistų (r=0,117, p>0,05)

pasireiškimo ir svorio statistiškai reikšminga priklausomybė nenustatyta.

3.3.4 Gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybė

Iš 32 kalių, kurioms nustatytos patologijos gimdoje ir/ar kiaušidėse, 11 kalių diagnozuotos

abiejų organų patologijos. Kiaušidžių patologijos be gimdos pakitimų aptiktos 2 kalėms, o gimdos

patologijos be kiaušidžių pakitimų nustatytos 19 kalių (45 pav.).

45 pav. Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo procentinė išraiška

7,1

35,7

14,3

42,9

5,0

30,0

20,0

45,0

10,0

30,0 30,0 30,0

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Iki 5kg 5-15 kg 15-25 kg virš 25 kg

Piometra CEH Kiaušidžių cistosP

roce

nta

i

Svorio grupės

Gimdos ir kiaušidžių

patologijos 34,4%

Gimdos patologijos

59,4%

Kiaušidžių patologijos

6,2%

54

Apskaičiavus gimdos ir kiaušidžių patologijų koreliacijos koeficientą nustatyta, jog

statistinis ryšys tarp šių organų patologijų yra patikimas (r=0,378, p<0,01) ir daugėjant gimdos

patologijų atvejų, kiaušidžių patologijų pasireiškimas turi tendenciją didėti.

Tyrimo metu taip pat analizuota ar piometros pasireiškimas priklauso nuo CEH ir kokios

patologijos randamos kiaušidėse, pasireiškus piometros – CEH kompleksui.

65,0 proc. kalių pasireiškus CEH, buvo diagnozuota ir piometra. Apskaičiuotas koreliacijos

koeficientas rodo, jog tarp CEH ir piometros yra stipri priklausomybė (r=0,891, p<0,001) ir

daugėjant CEH atvejų, piometros pasireiškimas turi tendenciją didėti.

Iš 12 kalių, kurioms diagnozuotas piometros – CEH kompleksas, 77,0 proc. kalių kiaušidėse

rastos patologijos. Po 20,0 proc. atvejų rastos folikulinės cistos, ovaritai, tinklo cistos, poepitelinės

cistos ir po 10,0 proc. atvejų cistinis geltonkūnis ir mezonefrinio latakėlio cista. Apskaičiavus

koreliacijos koeficientą (r=0,52, p>0,05) nustatyta, kad tarp piometros – CEH komplekso ir

kiaušidžių patologijų statistiškai reikšmingos priklausomybės nėra.

55

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Mūsų tyrimo metu ištyrus 63 kales, gimdos ir kiaušidžių patologijos nustatytos 50,8 proc.

patelių. Dažniausiai diagnozuotos gimdos patologijos buvo CEH (31,7 proc.) ir piometra (22,2

proc.). Navikai nustatyti 4,8 proc., adenomiozė diagnozuota 1,1 proc. kalių. Kiaušidėse dažniausiai

nustatytos kiaušidžių cistos: tinklo cistos sudarė 6,3 proc., mezonefrinių latakėlių cistos - 4,8 proc.

ir poepitelinės cistos - 4,8 proc. Folikulinės cistos nustatytos 3,2 proc., cistiniai geltonkūniai - 1,6

proc., o navikai diagnozuoti 1,6 proc. patelių. Gauti rezultatai sutampa su daugelio autorių tyrimų

duomenimis.

A. Ortega-Pacheso (2006) ištyręs 300 kalių, gimdos ir kiaušidžių patologijas nustatė 43,5

proc. kalių. Dažniausiai diagnozuotos patologijos buvo kiaušidžių cistos: mezonefrinių latakėlių

cistos (6,7 proc.), poepitelinės cistos (5,0 proc.), tinklo cistos (5,0 proc.) ir folikulinės cistos (3

proc.), o gimdoje - CEH (28,5 proc.), piometra (19,7 proc.) ir navikai (11,3 proc.) [15]. Pagal M.

Sforna ir kt. (2003), kiaušidžių navikinių patologijų atvejai varijuoja nuo 1 iki 6 proc. [67].

R. A. Foster (2012), ištyręs 469 kales, gimdos ir kiaušidžių patologijas nustatė 61,7 proc.

kalių. Dažniausiai kiaušidėse nustatė tinklo cistas (20,3 proc.), folikulines cistas (5,9 proc.) ir

cistinius geltonkūnius (1,1 proc.). Navikai nustatyti 25,7 proc. kalių. Gimdoje dažniausiai aptiko

cistinę endometriumo hiperplaziją (28,8 proc.), piometrą (26,7 proc.), adenomiozę (12,0 proc.) ir

navikines gimdos patologijas (3,4 proc.) [20] .

M. V. R. Kustriz ir kiti (2003) aprašė, jog ištyrus 216 biglių veislės kalių, tik 3,0 proc. buvo

diagnozuotos folikulinės cistos, tačiau kito tyrimo metu iš 400 tirtų kalių, šios rūšies cistos rastos

63 (15,8 proc.) kalėms [37].

J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, kad dažniausiai kalėms diagnozuojamų ovarinių cistų rūšis

yra tinklo cistos [3]. Mūsų tyrimo metu dažniausiai nustatytos kiaušidžių cistos taip pat buvo

tinklo cistos (40,0 proc.).

Atliekant tyrimą nustatyta, kad daugiausia gimdos patologijų pasireiškė 5-10 metų amžiaus

kalėms (72,7 proc.), o kiaušidžių patologijos dažniausiai nustatytos vyresnėms nei 10 metų

amžiaus kalėms (33,3 proc.). Tokius tyrimo rezultatus galima susieti su didėjančia amžiaus

predispozicija ne tik reprodukcinės sistemos patologijoms, bet ir kitų organų bei bendros gyvūno

sveikatos būklės kitimui.

E. C. Feldman ir kt. (2004) nustatė, jog piometra suserga virš 60 proc. vyresnių nei 6 metų

amžiaus kalių, o R. Hagman ir kt. (2011) rašo, jog virš 10 metų amžiaus kalių suserga apie 25

proc. [21, 68].

A. Gibson ir kt. (2013) teigia, jog susirgimo amžiaus vidurkis yra 7 metai ir 7 mėnesiai [28].

56

Mūsų tyrimo rezultatai sutampa su šių autorių duomenimis. 71,4 proc., kalių sirgusių

piometra, buvo vyresnės nei 6 metų amžiaus, o sirgusiųjų piometra amžiaus vidurkis buvo 7 metai

ir 3 mėnesiai ± 9 mėn. Apskaičiuota amžiaus priklausomybė piometros pasireiškimui buvo

statistiškai reikšminga ir nustatyta, jog didėjant amžiui piometros pasireiškimų daugėjo (r=0,210),

p<0,05. Kalėms, vyresnėms nei 10 metų, piometra buvo nustatyta 35,7 proc. Tyrimo metu

išsiaiškinta, kad CEH pasireiškia vidutiniškai 7 metų ir 3 mėnesių ±7mėn. amžiaus kalėms ir

priklausė nuo amžiaus (r=0,312, p<0,05).

M. V. R. Kustriz (2003) teigia, jog vidutiniškai 90 proc. vyresnių kalių turi ovarinių ar

paraovarinių cistų, bet veislės predispozicijos neišskiria [37]. Ištyrus 70 kalių nustatė, jog

patologijos pasireiškimo amžiaus vidurkis yra 8 metai. Mūsų tyrimo metu gauti rezultatai

sutampa. Kiaušidžių cistos 70,0 proc. atvejų nustatytos vyresnėms nei 6 metų amžiaus kalėms,

tačiau reikšmingo statistinio ryšio tarp kiaušidžių cistų pasireiškimo ir amžiaus nustatyta nebuvo

(r=0,268, p>0,05). Vidutinis kalių sergamumo amžius buvo 7 metai ir 8 mėnesiai ±14 mėn.

Kiaušidžių cistų pasireiškimas nuo veislės taip pat nepriklausė (r=-0,066, p>0,05).

Pagal L. P. Tiley ir kt. (2011), kiaušidžių navikai dažniau diagnozuojami vyresnio amžiaus

kalėms, o kiaušidžių navikams imliausias veisles priskiria anglų pointerius, anglų buldogus,

bokserius, vokiečių aviganius ir Jorkšyro terjerus [46]. M. Sforna ir kt. (2003) nustatė, kad kalėms

kiaušidžių navaikai gali išsivystyti nuo 5 iki 15 metų amžiaus [67]. L. P. Tiley ir kt. (2011) teigia,

kad gimdos navikai dažniau nustatomi vidutinio ir vyresnio amžiaus kalėms, o imlių veislių

neišskiria [46] .

Mūsų tyrimo metu aptiktas kiaušidžių navikas buvo nustatytas 5 metų amžiaus Jorkšyro

terjerų veislės kalei, o gimdos navikai nustatyti vidutiniškai 7 metų ir 3 mėn. amžiaus kalėms ir

sutampa su L. P. Tiley ir kt. (2011) teiginiu.

Atlikus statistinį tyrimą nustatyta, kad dažniausiai tiek gimdos (30,0 proc.), tiek kiaušidžių

(30,8 proc.) patologijos pasireiškė mišrūnėms. Vertinant gimdos patologijas sergančiųjų

grynaveislių kalių didesnę dalį sudarė tokios veislės kaip auksaspalviai retriveriai, rotveileriai,

vokiečių aviganiai, cvergšnauceriai ir šarpėjai - po 10,0 proc. Kiaušidžių patologijų daugiausia

rasta šarpėjų veislės kalėms (15,4 proc.).

R. Hagman ir kiti (2011) teigia, jog polinkį susirgti piometra turi ilgaplaukių kolių,

rotveilerių, nykštukinių šnaucerių, auksaspalvių retriverių, Berno kalnų ir anglų springerspanielių

veislių kalės, o žema predispozicija nustatyta taksų ir vokiečių aviganių veislės kalėms [68] .

A. Gibson ir kt. (2013) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai piometra suserga

bulmastifai (36,5 proc.), auksaspalviai retriveriai (30,7 proc.) ir Bordo dogai (27,2 proc.) [28].

57

Šio tyrimo metu dažniausiai piometra buvo diagnozuota mišrūnėms (21,4 proc.) ir

auksaspalvių retriverių veislės kalėms (21,4 proc.). Rotveilerių kalėms nustatya 7,7 proc.

piometros atvejų. Taksų veislės kalėms piometra nenustatyta, o vokiečių aviganių veislės patelės

sudarė 14,1 proc. visų piometra sirgusių kalių. Tačiau duomenis apdorojus statistiškai, tarp

piometros pasireiškimo ir veislės reikšmingos priklausomybės nebuvo (r=0,042, p>0,05). CEH

dažniausiai nustatyta taip pat mišrūnėms ir auksaspalvių retriverių veislės kalėms, po 25,0 proc. ir

15,0 proc. atvejų, bet nuo veislės nepriklausė (r=-0,027, p>0,05).

Vertinant gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo dažnumą pagal svorį, galima išskirti,

kad dažniausiai gimdos patologijos buvo nustatytos kalėms, sveriančioms virš 25 kg (75,0 proc.),

o rečiausiai – iki 5 kg svorio kalėms (6,7 proc.). Tačiau kiaušidžių patologijos šiose svorio grupėse

nustatytos po vienodą atvejų skaičių, bet 15–25 kg svorio grupės kalėms kiaušidžių patologijos

nustatytos dažniausiai - 40,0 proc. visų atvejų.

Dažniausiai piometra (42,9 proc.) ir CEH (45,0 proc.) buvo nustatyta kalėms, sveriančioms

virš 25 kg. Tačiau apskaičiavus koreliacijos koeficientą tarp CEH pasireiškimo ir svorio nustatytas

patikimas ryšys (r=0,395, p<0,001), bet tarp piometros pasireiškimo ir svorio esminės

priklausomybės nebuvo (r=0,231, p>0,05).

S. D. Johnston ir kiti (2001) teigia, kad kiaušidžių cistos dažniau nustatomos didelio svorio

kalėms [69] . Mūsų tyrimo duomenimis kiaušidžių cistos nustatytos po 30,0 proc. 5-15kg, 15-25kg

ir virš 25 kg svorio grupėse, bet tarp svorio ir kiaušidžių cistų pasireiškimo priklausomybė

nustatyta nebuvo (r=0,117, p>0,05) .

Daugelis užsienio literatūros autorių rašo, jog CEH yra piometros vystymąsi

predisponuojantis faktorius ir šios patologijos dažniausiai aptinkamos kartu. Analizuojant

piometros ir CEH tarpusavio priklausomybę nustatėme, jog 65,0 proc. kalių pasireiškus CEH,

buvo diagnozuota ir piometra. Koreliacijos koeficientas r=0,891 (p<0,001) rodo, jog jų tarpusavio

ryšys yra statistiškai patikimas stiprus ir daugėjant CEH pasireiškimo atvejų, daugėja ir piometros

atvejų.

Nustačius piometros – CEH kompleksą, kiaušidėse 77,0 proc. kalių buvo aptiktos

patologijos. Tačiau apskaičiavus piometros – CEH ir kiaušidžių patologijų tarpusavio

priklausomybės koeficientą (r=0,520, p>0,05) galime daryti prielaidą, kad tarp piometros – CEH

komplekso ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo priklausomybės nebuvo.

S. D. Johnston ir kiti (2001) nustatė, kad 57,0 proc. kalių, pasireiškus piometros – CEH

kompleksui, nustatomos folikulinės cistos [69] . Mūsų tyrimo metu nustačius piometros – CEH

kompleksą folikulinės cistos rastos 20,0 proc. kalių. Tokius tyrimo rezultatus galėjo įtakoti tai,

58

jog tiriamųjų kalių imtį sudarė ne vien piometra – CEH sergančios kalės, bet ir kliniškai sveikos

bei su kitomis gimdos ir kiaušidžių patologijomis tirtos patelės.

59

IŠVADOS

1. Ištyrus 63 kales, gimdos ir kiaušidžių patologijos nustatytos 50,8 proc. kalių. Gimdos

patologijos nustatytos 47,6 proc., o kiaušidžių patologijos - 20,6 proc. kalių.

2. Dažniausiai gimdoje diagnozuotos patologijos yra cistinė endometriumo hiperplazija (31,7

proc.) ir piometra (22,2 proc.), o kiaušidėse – cistos (15,9 proc.).

3. Gimdos patologijos dažniausiai nustatytos 5-10 metų amžiaus (72,7 proc.) ir sunkesnėms nei

25 kg kalėms (75,0 proc.), o kiaušidžių patologijos - vyresnėms nei 10 metų amžiaus (33,3

proc.) ir 15-25 kg svorio kalėms (40,0 proc.).

4. Gimdos (30,0 proc.) ir kiaušidžių (30,8 proc.) patologijos dažniausiai nustatytos mišrūnėms.

Iš grynaveislių kalių gimdos patologijos dažniausiai pasireiškė auksaspalvių retriverių,

vokiečių aviganių ir rotveilerių veislių kalėms (po 10,0 proc.), o kiaušidžių patologijos -

šarpėjų veislės kalėms (15,3 proc.).

5. Piometra ir CEH dažniausiai nustatyta mišrūnėms ir auksaspalvių retriverių veislės kalėms,

po 21,4 proc. piometros ir 25,0 ir 15,0 proc. CEH atvejų, o vidutinis sergamumo amžius - 7

metai ir 3 mėnesiai. Kiaušidžių cistos dažniausiai nustatytos mišrūnėms (40,0 proc.) ir

šarpėjų veislės kalėms (20,0 proc.), o patologijų pasireiškimo amžiaus vidurkis yra 7 metai

ir 8 mėnesiai. Statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp šių patologijų pasireiškimo,

priklausomai nuo veislės, nenustatyta (p>0,05), o amžiaus priklausomybė nustatyta

piometros ir CEH pasireiškimui (p<0,05).

6. Dažniausiai piometra ir CEH nustatyta virš 25 kg, o kiaušidžių cistos – virš 5 kg svorio

kalėms. Teigiama reikšminga svorio priklausomybė nustatyta tik CEH pasireiškimui

(p<0,001).

7. Daugėjant gimdos patologijų, kiaušidžių patologijų pasireiškimas turi tendenciją didėti

(p<0,01). Daugėjant CEH atvejų, stebima piometros pasireiškimo didėjimo tendencija

(p<0,001). Tarp piometros – CEH komplekso ir kiaušidžių patologijų reikšmingos

priklausomybės nenustatyta (p>0,05).

60

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gavrilovic BB. Reproductive patterns in the domestic dog; a retrospective study with the

Drever breed as model . Uppsala: Swedish University of Agricultural Sciences; 2007.

2. König HE, Lieblich HG. Female genital organs. Veterinary of domestic animals, textbook

and color atlas. 6th ed. Vienna: Schattauer; 2014. p. 429-443, 447-450.

3. Zachary JF, Donald MG. Female reproductive system. Pathologic Basis of Veterinary

Disease. 5th ed. USA: Elsevier Saunders; 2012. p. 1085-1086,1095-1105.

4. Samuelson A. Textbook of veterinary histology. USA: Elsevier Saunders; 2007. p. 442-

445, 449-451,454-455, 459-463.

5. Dellmann DH, Eurell J. Textbook of veterinary histology UK: Wiley-Blackwell; 2007. p.

247-260.

6. Bacha WJ, Bacha LM. Color atlas of veterinary histology. 2nd ed. USA: Lippincott

Williams &Wilkins; 2000. p. 230.

7. Schatten H, Constantinescu GM. Comparative Reproduction Biology USA: Blackwell

Publishing; 2007. p. 13-99,103,125-127.

8. Akihara Y, Shimoyama Y, Kawasako K, Komine M, Hirayama K, Terasawa A, et al.

Histological and immunohistochemical evaluation of canine ovary. Reprod Domest Anim

2007 Oct;42(5):495-501.

9. Dijk EJ, Gruys E, Mouwen JM. The genital system. Color atlas of veterinary pathology. .

2nd ed. Canada: Elsevier Saunders; 2007. p. 108.

10. Vegad JL, Swamy MA. Female reproductive system. Textbook of veterinary systemic

pathology. 2nd ed. India: Ibdc; 2010. p. 410-415.

11. McIntyre RL, Levy JK, Roberts JF, Reep RL. Developmental uterine anomalies in cats and

dogs undergoing elective ovariohysterectomy. J Am Vet Med Assoc 2010 Sep

1;237(5):542-546.

12. Schulman ML, Bolton LA. Uterine horn aplasia with complications in two mixed-breed

bitches. J S Afr Vet Assoc 1997 Dec;68(4):150-153.

13. Noakes DE, Parkinson T, England CW. 9th ed. USA: Elsevier Saunders; 2009. p. 35-

40,646-666.

14. Nakamura K, Yamasaki M, Osaki T, Ohta H, Sasaki N, Aoshima K, et al. Bilateral

segmental aplasia with unilateral uterine horn torsion in a Pomeranian bitch. J Am Anim

Hosp Assoc 2012 Sep-Oct;48(5):327-330.

61

15. Ortega-Pacheco A, Segura-Correa JC, Jimenez-Coello M, Linde Forsberg C. Reproductive

patterns and reproductive pathologies of stray bitches in the tropics. Theriogenology 2007

Jan 15;67(2):382-390.

16. Bartel C, Berghold P, Walter I. Ectopic Endometrial Tissue in Mesonephric Duct

Remnants in Bitches. Reprod Domest Anim 2011 2011.10.18;46:950-956.

17. Schlafer DH, Gifford AT. Cystic endometrial hyperplasia, pseudo-placentational

endometrial hyperplasia, and other cystic conditions of the canine and feline uterus.

Theriogenology 2008 Aug;70(3):349-358.

18. Kennedy J, Palmer S. Female genital system. Pathology of domestic animals. 5th ed. USA:

Elsevier Saunders; 2007. p. 440-454,461-470.

19. Rao DGA. Pathology of female reproductive system. Textbook of systemic pathology of

domestic animals India: Ibdc; 2010. p. 296-297,307.

20. Foster RA. Surgical pathology of the canine female reproductive tract. 2012; Available at:

http://www.uoguelph.ca/~rfoster/repropath/female/dog/female_dog.htm. Prieiga per

internetą 04/26, 2014.

21. Feldman EC, Nelson RW. Female reproductive system and mammary gland. Canine and

feline endocrinology and reproduction USA: Elsevier Saunders; 2004. p. 752-769,852-855.

22. Whitehead ML. Risk of pyometra in bitches treated for mismating with low doses of

oestradiol benzoate. Vet Rec 2008 Jun 7;162(23):746-749.

23. De Cock H, Ducatelle R, Tilmant K, De Schepper J. Possible role for insulin-like growth

factor-I in the pathogenesis of cystic endometrial hyperplasia pyometra complex in the

bitch. Theriogenology 2002 Jun;57(9):2271-2287.

24. Arrighi S, Cremonesi F, Bosi G, Groppetti D, Pecile A. Characterization of a population of

unique granular lymphocytes in a bitch deciduoma, using a panel of histo- and

immunohistochemical markers. Vet Pathol 2007 Jul;44(4):521-524.

25. Sato Y. Pseudo-placentational endometrial hyperplasia in a dog. J Vet Diagn Invest 2011

Sep;23(5):1071-1074.

26. Biswas D, Das S, Das BC, Saifuddin AKM. Pyometra in a German Shepherd Dog: A

Clinical Case Report. Asian Journal of Animal and Veterinary Advances 2012

2012/02/17;7:446-451.

27. Pretzer SD. Clinical presentation of canine pyometra and mucometra: a review.

Theriogenology 2008 Aug;70(3):359-363.

62

28. Gibson A, Dean R, Yates D, Stavisky J. A retrospective study of pyometra at five RSPCA

hospitals in the UK: 1728 cases from 2006 to 2011. Vet Rec 2013 Oct 26;173(16):396.

29. Holst BS, Gustavsson MH, Lilliehook I, Morrison D, Johannisson A. Leucocyte

phagocytosis during the luteal phase in bitches. Vet Immunol Immunopathol 2013 May

15;153(1-2):77-82.

30. Yasunaga Y, Takeuchi T, Shimokawa T, Asano A, Nabeta M, Ohta Y. Sugar expression in

the mucosae of the canine uterus and vagina during the oestrous cycle and with pyometra.

Vet J 2013 Apr;196(1):116-118.

31. Ishiguro K, Baba E, Torii R, Tamada H, Kawate N, Hatoya S, et al. Reduction of mucin-1

gene expression associated with increased Escherichia coli adherence in the canine uterus

in the early stage of dioestrus. Vet J 2007 Mar;173(2):325-332.

32. Coggan JA, Melville PA, de Oliveira CM, Faustino M, Moreno AM, Benites NR.

Microbiological and histopathological aspects of canine pyometra. Braz J Microbiol 2008

Jul;39(3):477-483.

33. Walker JT, Frazho JK, Randell SC. A novel case of canine disseminated aspergillosis

following mating. Can Vet J 2012 Feb;53(2):190-192.

34. Payan-Carreira R, Pina J, Costa M, Seixas F, Pires MA. Oestrogen receptors in a case of

hydrometra in a bitch. Vet Rec 2006 Apr 8;158(14):487-489.

35. Almeida MVD, Rezende EP, Lamounier AR, Rachid MA, Nascimento EF, Santos RL, et

al. Segmental aplasia of the uterine body in a mongrel bitch: a case report. Brazilian

Journal of medicina veterinaria 2010 2010/01/01;62(4).

36. England GC, Russo M, Freeman SL. The bitch uterine response to semen deposition and

its modification by male accessory gland secretions. Vet J 2013 Feb;195(2):179-184.

37. Kustritz MVR. Ovarian disorders of the bitch and queens; Uterine disorders. Small animal

theriogenology USA: Elsevier Saunders; 2003. p. 331-361,367-391.

38. England GCW, Heimendahl A. Infertility; Problems during and after parturition. BSAVA

manual of small animal reproduction and neonatology. 2nd ed. UK: BSAVA; 2010. p. 52-

55,131-132.

39. Kim HS, Kang SC, Zhang HS, Kang JS, Kim JH, Kim KH, et al. Uterine Adenomyosis in

Beagle Dogs. Laboratory animals research 2010;26(2):211-213.

40. Tamada H, Kawate N, Inaba T, Kuwamura M, Maeda M, Kajikawa T, et al. Adenomyosis

with severe inflammation in the uterine cervix in a dog. Can Vet J 2005 Apr;46(4):333-

334.

63

41. Walter Y, Borschensky C, Alfaro A, Wehrend A. Adenomyosis in the dog: summary of

three case reports. Kleintierpraxis 2009;54(11):634-638.

42. Meuten DJ. Tumors in domestic animals . 4th ed. Iowa: Blackwell publishing; 2002. p.

547-556,558-567.

43. Marino G, Barna A, Rizzo S, Zanghi A, Catone G. Endometrial polyps in the bitch: a

retrospective study of 21 cases. J Comp Pathol 2013 Nov;149(4):410-416.

44. Gumber S, Springer N, Wakamatsu N. Uterine endometrial polyp with severe hemorrhage

and cystic endometrial hyperplasia-pyometra complex in a dog. J Vet Diagn Invest 2010

May;22(3):455-458.

45. Dobson JM, Lascelles BDX. Reproductive system. BSAVA manual of canine and feline

oncology. 3rd ed. UK: BSAVA; 2011. p. 255-257.

46. Tilley LP, Smith FWK. Blackwell’s five – minute veterinary consult: canine and feline.

5th ed. UK: Wiley-Blackwell; 2011. p. 932.

47. Fossum TW. Reproductive system. Small animal surgery. 4th ed. USA: Elsevier Saunders;

2013. p. 817-819.

48. Withrow SJ, MacEwen’s D. Reproductive system. Small animal clinical oncology. 5th ed.

USA: Elsevier Saunders; 2013. p. 532-535.

49. Kudnig ST, Séguin B. Veterinary surgical oncology USA: Wiley-Blackwell; 2012. p. 342-

343.

50. Millan Y, Gordon A, de los Monteros AE, Reymundo C, de las Mulas JM. Steroid

receptors in canine and human female genital tract tumours with smooth muscle

differentiation. J Comp Pathol 2007 Feb-Apr;136(2-3):197-201.

51. Serin G, Aydogan A, Yaygingul R. Uterine leiomyosarcoma in a dog: a case report.

Veterinarni medicina 2010;55(8):405-408.

52. Pires MA, Seixas F, Palmeira C, Payan-Carreira R. Histopathologic and

immunohistochemical exam in one case of canine endometrial adenocarcinoma. Reprod

Domest Anim 2010 Jun;45(3):545-549.

53. Cave TA, Hine R, Howie F, Thompson H, Argyle DJ. Uterine carcinoma in a 10-month-

old golden retriever. J Small Anim Pract 2002 Mar;43(3):133-135.

54. McEntee K. Cyst in and around the ovary; Ovarian neoplasmas. Reproductive pathology of

domestic mammals USA: Academic press; 1990. p. 52-54,57-63,70-84.

64

55. Akihara Y, Shimoyama Y, Kawasako K, Komine M, Hirayama K, Kagawa Y, et al.

Immunohistochemical evaluation of canine ovarian cysts. J Vet Med Sci 2007

Oct;69(10):1033-1037.

56. Reynaud K, de Lesegno CV, Chebrout M, Thoumire S, Chastant-Maillard S. Follicle

population, cumulus mucification, and oocyte chromatin configuration during the

periovulatory period in the female dog. Theriogenology 2009 Nov;72(8):1120-1131.

57. Rijnberk A, Kooistra HS. Clinical Endocrinology of dogs and cats. 2nd ed. Germany:

Schlűtersche; 2010. p. 203-204,208-210,219-220.

58. Nickel RF, Okkens AC, van der Gaag I, van Haaften B. Oophoritis in a dog with abnormal

corpus luteum function. Vet Rec 1991 Apr 6;128(14):333-334.

59. Bertazzolo W, Dell'Orco M, Bonfanti U, DeLorenzi D, Masserdotti C, De Marco B, et al.

Cytological features of canine ovarian tumours: a retrospective study of 19 cases. J Small

Anim Pract 2004 Nov;45(11):539-545.

60. Ichimura R, Shibutani M, Mizukami S, Suzuki T, Shimada Y, Mitsumori K. A case report

of an uncommon sex-cord stromal tumor consisted of luteal and sertoli cells in a spayed

bitch. J Vet Med Sci 2010 Feb;72(2):229-234.

61. Robinson NA, Manivel JC, Olson EJ. Ovarian mixed germ cell tumor with yolk sac and

teratomatous components in a dog. J Vet Diagn Invest 2013 May;25(3):447-452.

62. Urhausen C, Buschhaus J, Wolf K, Kramer S, Piechotta M, Beyerbach M, et al.

Identification of ovarian remnant tissue in the bitch after incomplete ovariectomy or

ovariohysterectomy. Canada: International Symposium on Canine and Feline

Reproduction; 2012.

63. Ball RL, Birchard SJ, May LR, Threlfall WR, Young GS. Ovarian remnant syndrome in

dogs and cats: 21 cases (2000-2007). J Am Vet Med Assoc 2010 Mar 1;236(5):548-553.

64. Perez-Marin CC, Molina L, Vizuete G, Sanchez JM, Zafra R, Bautista MJ. Uterine and

ovarian remnants in an incorrectly spayed bitch: a case report. Veterinarni Medicina

2014;59(2):102-106.

65. Sontas BH, Gürbulak K, Ekic H. Ovarian remnant syndrome in the bitch: a literature

review. Archivos de Medicina Veterinaria 2007;39(2):99-103.

66. Rota A, Tursi M, Zabarino S, Appino S. Monophasic teratoma of the ovarian remnant in a

bitch. Reprod Domest Anim 2013 Apr;48(2):e26-8.

67. Sforna M, Brachelente C, Lepri E, Mechelli L. Canine ovarian tumors: A retrospective

study of 49 cases. Veterinary research communication 2003;27(1):359-361.

65

68. Hagman R, Lagerstedt AS, Hedhammar A, Egenvall A. A breed-matched case-control

study of potential risk-factors for canine pyometra. Theriogenology 2011 Apr

15;75(7):1251-1257.

69. Johnston SD, Kustritz RMV, Olson PNS. Canine and feline theriognology USA: Elsevier

Saunders; 2001. p. 195-207, 221.