Tarptautinė viešoji teisė

Tarptautinė viešoji teisė – yra atskira teisinė sistema. Tai nėra teisės šaka. Tarptautinė teisė nustato nacionalinės teisės ribas. Daugeliui nacionalinės teisės šakų pagrindai yra nustatyti tarptautinės teisės – žmogaus teisės, baudžiamoji teisė. Tarptautinę teisę daug lemia autoritetas ir galia.

Tarptautinė viešoji teisė – yra specifinė teisės normų sistema, ne nacionalinės teisės šaka. Tarptautinę teisę lemia ypatinga teisės bendrija – kur visuomenė ten ir teisė. Joks organizuotas darinys negali gyventi be taisyklių. Tarptautinė teisė reglamentuoja tarptautinės bendrijos santykius – valstybių santykiai.

Nacionaliniai teisiniai yra būdingas vertikalus reglamentavimas ir subordinacija, taip pat teisinės sistemos centralizavimas.Tarptautinė teisė yra kitokia. Tai lemia, kad tarptautinę bendriją sudaro valstybės. O valstybės teisiškai nėra subordinuotos – jos suverenios ir nepriklausomos. Tai reiškia kad sistema nėra centralizuota ir nėra centinių įstatymų leidybos – viršnacionalinės valdžios būti negali. Būdingi horizontalūs, decentralizuoti santykiai, tarp lygiateisių valstybių. Santykiai pagrįsti bendra valia – normos kuriamos ir realizuojamos bendra valia, daug reikšmės turi autoritetas ir galia. Tarptautinė teisė yra pirmiausia Europos valstybių kūrinys ir dauguma, jei kitų valstybių, gali būti mažareikšmis.

Tarptautinė teisė – specifinė teisės normų sistema, ne nacionalinės teisės dalis, reglamentavimo dalykas ypatingas – santykiai tarp valstybių, tarptautinės bendrijos narių santykiai (valstybių ir kitų subjektų) ir tai yra viešojo pobūdžio santykiai – realizuojami suverenūs viešojo pobūdžio interesai, pvz.: susitaria dvi valstybės įkurti diplomatinę atstovybę. O visi kiti veiksmai tokie kaip žemės pirkimas ir pan. vyks pagal privatinės teisės normos pagal nacionalinę ar tarptautinę privatinę teisę.

Tarptautinės teisės sąvoka kilo iš ius gentium – tautų teisė. Tačiau tik XVII a. sąvoka įgyja teisės tarp valstybių reikšmę. 1870 buvo pavartota šiuolaikine prasme ius inter gentes – prasme kaip santykiai tarp valstybių. Lietuvių kalboje liko tarp tautų terminas, tarptautinė teisė reguliuoja ne tik santykius tarp valstybių.

Tarptautinės teisės vystymasis – Vadapalo vadovėlis (74-116psl.).

Tarptautinė teisė kaip šiuolaikinę ir universalią, galima kalbėti nuo XVII amžiaus. O visuotinai pripažintos tarptautinės normos atsiranda nuo prancūzų revoliucijos. Atsiranda su valstybių kolonizacija ir centralizacija. Pirmieji tarptautinę teisę pradeda kurti vienuoliai.

Tarptautinės teisės periodizacija

Klasikinė tarptautinė teisė – pagrindus išdėstė H. Grocijus – trys knygos apie karo ir taikos teisę apima laikotarpį nuo XVII a. iki pirmojo pasaulinio karo:

a) Karo ir taikos teisėb) Apima iki I-ojo pasaulinio karoc) Klasikiniai valstybės suvereniteto ir kiti pricipaid) Subjektai TIK valstybės.e) Pagrindiniai šaltiniai – paprotys ir doktrina. Apie daugiašaliais tarptautines

sutartis kaip rašytinius ir privalomus šaltinius galima kalbėti nuo vienos kongreso ir jungtinių tautų. 1919 m. tautų sąjunga – statutas numatė apribojimus imtis karo. 1928 – dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės – Briand-Kellogg paktas. Buvo Prancūzijos ir JAV sekretorių paktas. Šiame susitarime dalyvavo 63 valstybės. Kitos valstybės buvo susijusios pagal kitą sutartį ir įsipareigojimas tampa universalus. Karo (ginkluotų konfliktų) teisė nueina į antrą planą – karo vedimo taisyklės, žmogaus teisių saugojimas ginkluotų konfliktų metu. Galutinai jėgos panaudojimo principas uždraustas jungtinių tautų chartija 1945 m.

f) Principai: diplomatinė neliečiamybė, suverenios valstybės, pacta sunt servanta, atvirosios jūros laisvė, nesikišimo į vidaus reikalus

Šiuolaikinė TT:

a) Jėgos ir grasinimo ja draudimas – pagrindinis skirtumas nuo klasikinės TT.b) Nauji tautų apsisprendimo ir pagarbos žmogaus teisėms principai – visuotinai

pripažintas tampa 6-7 dešimtmetyje. Žmogaus teisių gerbimas pripažįstamas visur, tačiau kai kalbama apie konkrečias teises kyla daug problemų, nes realiai gerbiančių žmogaus teises valstybių yra apie trečdalį viso pasaulio valstybių. Žmogaus teisės nėra vidaus reikalas.

c) Subjektų skaičiaus augimas (tarptautinės organizacijos TO, tautos) – globalizacijos procesas. Konferencijų nebepakanka, ir reikia kurti nuolatinius susivienijimus – tarptautines organizacijas. Kuriasi viršnacionalinės organizacijos. Tautos kovojančios už nepriklausomybę irgi tampa subjektais. Individo subjektiškumas tarptautinėje teisėje – ginant žmogaus teises. Žmogus tampa subjektu – tarptautinė baudžiamoji teisė ir žmogaus teisė.

d) TT normų kodifikacija tarptautinėmis sutartimis. Didėjant bendradarbiavimui ir nesant kodifikuotų šaltinių kyla nesutarimai. Priimamos universalios tarptautinės sutartys, kuriomis įtvirtinamos visuotinai pripažintos normos. 1961 m. vienos konvencija dėl tarptautinės diplomatinės teisės. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Taip pat gali būti JT generalinės asamblėjos patvirtinti rezoliucijomis aktai, 1970 tarptautinės teisės principų deklaracija. Autoritetingų tarptautinių teisės mokslo institucijų kodifikacijos – JT TT komisija. Valstybių atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektas.

Skirtumai yra ir kitose srityse. Pripažinimo institutas – nėra valstybės be pripažinimo. Šiuolaikinė teisė žiūri kitaip. Pripažįstant darinį valstybe buvo pagrindas valstybės efektyvumas, dabar yra ir kitų kriterijų pvz.: pagarba žmogaus teisėms.

Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės panašumai ir skirtumai

Paskirtis – tarptautinio bendradarbiavimo reglamentavimas.

Institutai – valstybės imunitetai, lygus lygiam valdžios neturi. Valstybė negali būti traukiama kitos valstybės teisme be jos sutikimo. Tačiau tai ribotas institutas. Dalyvaujant privatiniuose santykiuose imunitetai nepripažįstami. Viešuosiuose santykiuose diplomatinės atstovybės turi visišką neliečiamybę (funkcinis imunitetas – tai kas susiję su funkcijų vykdymu).

Šaltiniai – tarptautinės sutartys ir nacionalinė teisė. Šaltiniai panašūs tačiau skiriasi reikšmė. Lex mercatoria. Tarptautinei teisei tarptautinės teisės sutartys yra pagrindinis šaltinis, o nacionalinė teisė atlieka tik pagalbinį vaidmenį – ji yra arba teisėta arba neteisėta TT požiūriu ir padeda aiškinti valstybių pozicijas. Privatinėje teisėje siekiama unifikuoti nacionalinės privatinės teisės normas – vienos konvencija. Tokios konvencijos yra privalomos tik tada kai yra ratifikuojama. O kitu atveju atlieka tik pagalbinį vaidmenį aiškinant nacionalinės teisės normas.

AT Senato 2000 12 21 nutarimas Nr. 28:

TPT – vidaus teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius šeimos, darbo, ir kitus santykius turinčius tarptautinį elementą:

a) viena iš santykių šalių yra užsienio FA ar JA;b) santykių objektas yra užsienyje;c) juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tam tikri

santykiai, įvyko užsienyje;d) prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;e) civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti

kitus civilinius procesinius veiksmus.

Visada iškyla klausimas kurios šalies teisę taikyti – TPT atsirado kaip kolizinės normos. Kolizinė norma nukreipia į nacionalinės teisės materialines normas.

Pagrindiniai viešosios ir tarptautinės teisės skirtumai

Pagrindiniai skirtumai:

a) TVT reglamentuojami santykiai – politiniai ir viešo pobūdžiob) Subjektai valstybės ir jų dariniaic) Specifinė savarankiška taisės normų sistema

a) TPT Reglamentuojami santykiai – privatiniaib) Subjektai FA ir JAc) Nacionalinės teisės dalis.

Specifiniai tarptautinės teisinės sistemos bruožai

a) Įstatymų leidybos valdžios nebuvimas – JT koordinuoja valstybes. Generalinė asamblėja neturi įgaliojimų leisti aktus valstybėms išskyrus JT darbo organizavimo klausimais. Gali atlikti quasi įstatymo leidimo funkcijas. Teisėkūros subjektais lieka valstybės, o organizacijos padeda priimti. JT priima konvencijas. Konvencija dėl prievartinių dingimų. Tačiau priimant konvencijos tekstą jis netampa privalomu, kad konvencija taptų privaloma reikia ratifikuoti arba prisijungti. Kiekviena valstybė individualiai pareikšti valią.

b) TT normų kūrimo ir privalomumo ypatybės. Kūrimo ypatybės – nesant centralizuotos institucijos normas kuria patys subjektai. TT normos kuriamos suderinant valstybių valią. Nebūtinas konsensusas bet reikia kad būtų atitinkama daugumas. Valios suderinimas vyksta dviem etapais. Pirmiausia valia suderinama dėl normų turinio – teksto priėmimas ir jo autentiškumo patvirtinimas pvz.: sutartį pasirašant, parafavimu. Jei yra tarptautinis paprotys – tai bendra praktika. Antra, sutinkant dėl normos privalomumo – sutartis ratifikuojama, patvirtinama. Papročio atveju reikia nustatyti ir valstybės įsitikinimą papročio privalomumu.Privalomos TT normos yra dėl to, kad kiekvienos normos atžvilgiu privalomumas išplaukia iš pačių subjektų sutikimo. Jei valstybė išreiškia opinia juris, ar ratifikuoja sutartį reiškia, kad normos privalomos.

c) Vykdomosios valdžios nebuvimas – JT generalinis sekretorius nėra valstybių vadovas. Tarptautinės teisės normos įgyvendinimas yra pačių subjektų reikalas, su tam tikromis išimtimis. JT saugumo taryba turi tam tikras teises priimti privalomus sprendimus taikos išsaugojimo klausimais.

d) Privalomos jurisdikcijos teisminės valdžios nebuvimas – tai nereiškia kad nėra teisminių institucijų, bendriausios kompetencijos yra tarptautinis teisingumo teismas. Yra regioninių – žmogaus teisių teismas, tačiau jis apsiriboja žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių konvencija. Privalomas sutikimas išreiškiamas prisijungiant prie konvencijos. Tarptautinis baudžiamasis teismas – papildomos jurisdikcijos įgyvendinimas, kai baudžiamas asmuo už tarptautinius nusikaltimus, kai nacionalinė jurisdikcija nėra veiksminga. Tačiau šių teismų kompetencija yra fakultatyvinė – pagrįsta šalių sutikimu. Tarptautinis teismas byla tarp valstybių nagrinėti gali tik abiejų valstybių sutikimu.

e) TT normų laikymosi užtikrinimo ypatybės (savigalbos priemonės – atsakomosios priemonės) – sistema yra decentralizuota, santykiai yra horizontalūs. Visa atsakomybė už normų užtikrinimą tenka patiems subjektams. Pirmiausia priemonių imasi patys subjektai – self-help ir atsakomosios priemonės. Padarius pažeidimą pirmiausia reikia nutraukti pažeidimą. Sankcijos gali būti kolektyvios, represalijos – nukentėjusi valstybė prieš pažeidimą. Reikalavimui laikui – negalima taikyti po nutraukimo, proporcingumo reikalavimas – priemonės turi būti proporcingos pažeidimui. Kai kurios priemonės yra iš vis ribojamos kurios pažeidžia ius cogens – žmogaus teises (jei pažeidžiamos žmogaus teisės nacionaliniu pagrindu – kaip atsakomosios priemonės negalima taikyti persekiojimo kitos valstybės piliečių). Retorsijos nėra atsakomoji priemonė taip kaip represalija. Represalija yra kai viena valstybė pažeidžia įsipareigojimą, o kita valstybė pažeidžia įsipareigojimą kaip atsakymas, retorsijos – į nedraugišką veiksmą atsakoma nedraugišku veiksmu, tačiau tarptautiniai įsipareigojimai nėra pažeidžiami. Retorsijos dažnai taikomos diplomatijoje – agremanas – išankstinis sutikimas priimti diplomatą. Jei valstybė neduoda agremano, tai dažniausiai seka atsakomojo pobūdžio veiksmas – neduoda agremano tos valstybės atstovui. Paskelbimas persona non grata – kita valstybė imsis tokio pačio pobūdžio veiksmo.

f) Specifiniai TT šaltiniaig) Specifiniai TT subjektai

TT šaltiniai

Šaltiniai paremti bendra subjektų valia ir jų sutikimu su normų privalomumu. Nėra šaltinių hierarchijos. Tarptautinės sutartys nėra viršesnės nei tarptautiniai papročiai. Tarptautiniai papročiai įpareigoja visas valstybes, o sutartys tik jas sudariusias šalis. Paprotys valstybių suvereni lygybė – tačiau sutartimi galima nuo to nukrypti pvz.: nuolatinio nario statusas JT saugumo taryboje. Vienos konvencijos dėl tarptautinių santykių dalyvėmis yra ne visos valstybės, bet tai papročių kodifikacija, todėl įpareigoja ir ne dalyves. TTT (tarptautinio teisingumo teismo) statutas 38 str.

a) Tarptautinės sutartys – tarptautiniai susitarimai sudaryti raštu (teoriškai galiam ir žodžiu, tačiau toks susitarimas nereglamentuojamas vienos konvencijos – džentelmeniški susitarimai – juos sunku įrodyti) tarp TT subjektų ir reguliuojami TT nepriklausomai jo to kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas.

b) Tarptautiniai papročiai – bendra (pasikartojanti ir neprieštaringa) elgesio praktika (objektyvus elementas) pripažinta teisės norma (valstybių išreikšta opinio juris). Opinio juris yra sutikimas su teisiniu privalomumu. Objektyvųjį elementą apibūdina:a) Trukmė (ratione temporis) – ilgą laiką trunkantis – tikslių teminių niekas

nenustatinėja. Diplomatinė neliečiamybė formavosi šimtmečiai, o 12 jūrmylių – keli dešimtmečiai. Kiti principai susiformuoja praktiškai iš karto – kosmose teisė – bendras žmonijos paveldas, visi turi vienodas teises ir valstybių suverenitetas netaikomas.

b) Vieningumas (ratione materiae) – neprivaloma kad būtų šimtaprocentinis sutikimas, tačiau daug valstybių pripažįsta. Vienos ar kelių valstybių pozicija neįtakoja. Turi būti pakankamai vieninga – vertinamasis kriterijus. Pvz.: teritorinė jūra – ne visos valstybės nustatė 12 jūrmylių, bet kitos nepripažino. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – nepaisant prieštaraujančių (SSRS) buvo laikoma papročiu.

c) Visuotinumas / bendrumas (ratione loci) – gali būti lokaliniai, regioniniai papročiai – diplomatinis prieglobstis. Paprastai teikiamas teritorinis prieglobstis. Diplomatinis prieglobstis tai teisė gauti prieglobstį diplomatinėje atstovybėje. Diplomatinis prieglobstis teikiamas lotynų Amerikoje konvencija dėl diplomatinio prieglobsčio. Laive, karinėje bazėje, diplomatinėje atstovybėje.

Subjektyvus elementas – įsitikinimas, kad norma yra būtina ir privaloma. Kuo daugiau yra veiksnių pripažįstant tuo lengviau parodyti kad tai paprotys:

a) Tylus sutikimas (opinio juris generalis) – diplomatinė praktika, ir nėra prieštaraujančiu valstybių.

b) Opinio juris cenventionalis (tarptautinės sutartys) – vienos konvencija dėl diplomatinių sutarčių visi sutinka ir praktikuoja. Daug valstybių ir iš skirtingų regionų arba kitaip bus regioninis paprotys.

c) Kitoks pripažinimas teisės norma (jurisprudencija, doktrina, TO rezoliucijos, vienašaliai aktai) – teismai pripažįsta kaip papročius. Rezoliucijų tapimo papročiu lemia skaičius ir reprezentatyvumas – priėmimas konsensusu. Gali būti įrašyta konstitucijoje. Įsipareigojimas laikytis tarptautinių susitarimų.

c)Bendrieji teisės principai – pripažinti civilizuotų tautų. Šiandien nuoroda nėra reikšminga, nes tautos neskirstomos į civilizuotas ar ne. Tai XIX a. reliktas. Anksčiau buvo teisės sistemos iš kurių nebuvo galima išvesti principų. Bendrieji teisės principai yra pagrindinės teisės idėjos ir yra bendri tiek tarptautinei tiek nacionalinei teisei. Daugelis jų yra iš romėnų teisės ir išreiškiami lotyniškai. Tai nėra tik tarptautinės teisės principai. Ex in jure non oritur jus. Lex posteriori derogat legi priori. Šie principai didesnę reikšmę turėjo XIX a.

Šių principų funkcijos. a) TT sistemos unifikavimas – užtikrina stabilų ir panašų tarptautinės teisės

institutų vystymąsi visose regionuose.b) TT sistemos lankstumo užtikrinimas – TT nesikeičiant formaliai išraiškai

keičiamas turinys. Teisės šaltiniai aiškinami priklausomai nuo gyvenimo poreikių atsižvelgiant į principus.

c) Vertybių diegimas TT sistemoje – kiekvienas principų išreiškia tam tikras teisines vertybes.

d) Dinaminė ir evoliucinė funkcija – ji buvo reikšmingesnė iki TT kodifikacijos, kai nei konvencijos nei papročiai santykio nereguliuoja ir tada užpildomos spragos. 1932 m. Stimpsono doktrina – ex in jure jus non oritur principu paremta – negalima pripažinti jokių teritorijų įgijimų kurie užimti jėga ar grasinimais.

e) Teisės aiškinimo ir jos turinio koregavimo įrankisf) Autonominis teisės šaltinis pasirenkant taikytinas normas – kai yra dvi

taikytinos normos ir neaišku kuriais kriterijais pasirinkti, arba du aiškinimo būdai ir neaišku ką pasirinkti tai bendrieji teisės principai leidžia nustatyti kurį variantą pasirinkti. Kas svarbiau valstybės suverenitetas ar žmogaus teisės ir pan.

g) Pozityviosios teisės normų papildymas – kai pozityvios teisės normos neduoda atsakymo sprendžiama pagal principus.

h) Kompromisų pagrindas kuriant TT normas – kai rengiamos įvairios konvencijos principai gali būti pagrindas bendrai pozicijai surasti.

d)Jurisprudencija – teismų ir arbitražų sprendžiančių tarptautinius ginčus sprendimai. Svarbiausias Tarptautinio teisingumo teismas. Taip pat yra specializuotų ir regioninių teismų – Europos žmogaus teisių teismas. Tarptautinis jūrų tribunolas. Nacionalinės teisės jurisprudencija jei pasisako panašiai tais pačiais klausimais. Nors pagal K joks aktas negali prieštarauti K ir ratifikuota sutartis prieštarauja K reikia arba keisti K arba denonsuoti sutartį.

e)Doktrina – TT mokslo žinios, skirtingu laikotarpiu skirtingų autorių darbai turėjo įtakos. Šiais laikais turi ne pavienių autorių darbai kiek autoritetingiausių ekspertinių ir mokslinių TT specialistų darbai. JT teisės komisija – 34 asmenys – tarptautinės teisės kodifikacija ir jos komentarai ir pažangi TT plėtra, tarptautinės teisės asociacija. Kai normos nėra kodifikuotos JT teisės komisijos darbai padeda orientuotis pvz.: valstybių atsakomybės už tarptautinius teisės pažeidimus straipsniai; diplomatinės gynybos straipsniai; tarptautinių organizacijų straipsnių projektas.

Kiti šaltiniai:

TO rezoliucijos / sprendimai – jos yra rekomendacinio pobūdžio ir tada kai jos yra privalomos yra išimtis JT saugumo tarybos rezoliucijos dėl taikos palaikymo yra privalomos. Tarptautinė civilinė aviacija – jei valstybės nepareiškia nepritarimo per tam tikrą laiką laikoma kad pritaria.

Paprastai yra pagalbinis šaltinis ir nustato pagrindinių šaltinių turinį. Gali išreikšti papročio egzistavimą – TT principų deklaracija (rezoliucija) 1970 m. Taip pat rezoliucijomis gali būti išreikšta TT raidos tendencija kad ateityje bus privalomos normos. Pvz.: deklaracija dėl prievartinių dingimų, o paskui buvo konvencija dėl prievartinio dingimo. Jomis gali būti patvirtinami tarptautinių sutarčių tekstai. i) Vienašaliai aktai – dažniausiai valstybių aktai bet gali būti ir kitų subjektų.

Visa nacionalinė teisė yra vienašalis aktas. Vienašaliais aktais gali būti prisiimami įsipareigojimai. Lietuva įsipareigojo laikytis visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Seimo nutarimai dėl dalyvavimo tarptautinėse karinėse operacijose.

Pagrindiniai šaltinai yra tie kurie nustato ir įtvirtina TT normas. Pagalbiniai šaltiniai naujų TT normų nenustato bet padeda aiškinti jų turinį.

TT Subjektai

TT subjektas – darinys galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas. 1949 m. TTT konsultacinė išvada Žalos JT tarnybai atlyginimo byloje.

Subjektiškumas turi teisnumą ir veiksnumą – galintis turėti ir galintis ginti (įgyvendinti). Dažniausiai išskiriama tik teoriškai, nes teisnumas ir veiksnumas atsiranda vienu metu.

Gali būti kad valstybė kaip TT subjektas egzistuoja bet jos veiksnumas apribotas dažniausiai dėl išorinių veiksnių – JT saugumo tarybos sankcijos draudžiančios užsiimti tam tikra veikla, suvereniteto apribojimai.

Gali būti ir neteisėtas išorinis poveikis – 1940-1990 m. LR neišnyko kaip valstybė bet teisnumo neišnyko bet negalėjo įgyvendinti suvereniteto dėl okupacijos ir dėl to kad neturėjo savo vyriausybės. Veikė tik kai kurios Lietuvos diplomatinės atstovybės – Londone Vašingtone ir šventojo sosto.

Lietuvos vyriausybė atsiranda tik nuo 1990 m. ir tada atgavo veiksnumą.

TT subjektai, TTT nusprendė kad teisė evoliucionavo ir subjektai neprivalo būti vienodi savo teisių prigimtimi ir apimtimi:

a) Valstybės – turi plačiausią subjektiškumą nes turi suverenitetą ir dėl to gali turėti visas teises įmanomas pagal TT. Kitų subjektų subjektiškumas yra ribotas jų tikslų. Valstybės požymiai – Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų 1933 m.Valstybė turi turėti materialius požymius:- Nuolatiniai gyventojai – teritorinė bendruomenė. Valstybės įsteigimui

nebūtina nustatyti pilietybės sąlygas. Pilietybė atsiranda kaip valstybingumo pasekmė.

- Apibrėžta teritorija – valstybės teritorija yra žemės rutulio dalis kuriai taikomas valstybės suverenitetas. Teritorija nėra vien sienų delimitacija ir demarkacija. Tai daugiau yra valstybės sukūrimo pasekmė. Lietuvos sienos tarpukariu praktiškai nebuvo nustatytos. Svarbu kad būtų teritorinis branduolys būtų suformuotas tautai egzistuoti. Sienas vėliau delimituoja ir demarkuoja. Dar ir dabar Lietuvos siena nenustatyta su latviais. Valstybės teritorija susideda iš sausumos teritorijos vandenų teritorijos oro erdės ir žemės gelmių. Valstybės sausumos teritorija tai teritorija apribota valstybės sienos kuri yra tarptautinėmis sutartimis nustatyti taškai... (valstybės sienos ir delimitacijos įstatymas). Vandens teritorija yra dvejopa. Vidaus vandenys ir teritorinė jūra. Teritorinė jūra tai jūros juosta iki 12 jūrmylių pločio kuri eina nuo pakrantės arba labiausiai išsikišusių taškų. Valstybė gali nustatyti ir mažiau. Lietuvoje yra nuo bazinių linijų – labiausiai išsikišusių taškų į jūrą (Palangos jūros tiltas, Klaipėdos uosto įrenginiai). Teritorinė jūra yra valstybė teritorijos dalis, bet bet kurios kitos valstybės laivas turi taikaus plaukimo teisę. Vidaus vandenys yra uostų vandenys (nuo jūros vartų) vandenys einantys nuo bazinių linijų link kranto, kuršių marios yra vidaus vandenys, taip pat įeina pasienio upės ir ežerai ir taip pat vidaus upės ir ežerai. Išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfas nėra valstybės teritorija tai mišraus rėžimo teritorija, kai kurios valstybės ten naudojasi suvereniomis teisėmis. Išskirtinė ekonominė zona yra iki Baltijos jūros vidurio šiaip iki 200 jūrmylių. Kontinentinis šelfas tai žemyno tęsinys po vandeniu ir yra iki 200 jūrmylių, o kartais gali būti pratęstas. Matuojama nuo bazinių linijų. Šiose zonose valstybės turi tam tikras suverenias teisies – žvejybos iškasenų gavybos ir pan. Kitos valstybės gali įgyvendinti visas kitas teises.Jūros rajonas ir atvira jūra, kosmoso erdvė, oro erdvė virš atvirosios jūros nėra suverenitetas. Atvira jūra yra už išskirtinės ekonominės zonos. Baltijos jūroje atvirosios jūros nėra. Už kontinentinio šelfo yra jūros rajonas. Ten visas teises gali įgyvendinti visi.

Oro erdvė yra oro stulpas virš sausumos ir vandens teritorijos. Oro erdvė yra žemutinė dirbtinio palydovo skriejimo orbita t.y. apie 90-100 km. Paprastai laikoma kad tiek kiek gali kontroliuoti valstybė. Oro erdvė virš teritorinės jūros – taikaus skrydžio nėra, skrydžiai visada yra leidiminiai. Žemės gėlės tai gelmės po sausumos ir jūros teritorija. Teoriškai yra mažėjimo tvarka iki žemės branduolio, praktiškai yra kiek galima pasiekti technologiškai.Sienų delimitacija – yra sienų nustatymas tarptautine sutartimi su kaimyninėmis valstybėmis. Ši sutartis turi sienos aprašymą ir žemėlapį. Delimitacijos principai – sausumoje tiesėmis tarp pažymėtų taškų. Vandenyje jei nesusitaria kitaip – vedama tiesė kur siena kerta vandens telkinio krantą (tiese). Kai siena eina upe ir nesusitaria kitaip – jei ne laivybinė upė siena eina upės viduriu; laivybinės upės – farvaterio viduriu (laivybinė upės dalis). Tiltais – tilto viduriu arba jo technologine ašimi. Demarkacija yra jau po delimitacijos – tai sienos pažymėjimas vietovėje. Demarkacija yra reikalinga kad sienos linija būtų pažymėta realioje erdvėje. Demarkuojant yra vykdomas sienos optimizavimas ir kompensavimo mechanizmai (jei vienoje vietoje demarkuojant sumažinta teritorija, tai kitoje padidinta). Žymima sienos stulpais. Vandenų siena jūroje nežymima. O pasienio vandenyse žymima plūdurais. Valstybės sienos keičiamos 4/5 Seimo narių dauguma. Klausimas kyla jei siena nustatoma, kiek reikia balsų? Yra linijų kurios yra panašios į sienas. Išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitacijos linijos. Tai erdvės susijusios su valstybės teritoriją, nors ir nepriklauso teritorijai. Kyla klausimas ar nuostatos dėl sienų keitimo neapima tos pačios daugumos. Pagal TT tai šios sienos prilyginamos sienoms.Egėjo jūros tarptautinio kontinentinio šelfo byla!!!! Išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfas taip pat kaip ir siena atriboja erdvę kurioje valstybė naudojasi tam tikromis teisėmis. Todėl pagal paskirtį prilygsta sienoms. Šiai linijai būdingi stabilumo ir nekintamumo elementai. Negalima denonsuoti sutarties vienašališkai. Taip pat ir sienų neliečiamumo principas išplečiamas šioms zonoms. Laivai orlaiviai diplomatinės atstovybės ir pan. nėra valstybės teritorija o tik teritorija kuriam galioja kitos valstybės jurisdikcija.

- Valdžia (vyriausybė) – ne tik vykdomosios valdžios institucijos bet visos valstybės valdžią įgyvendinančios. Politinė bendruomenė turi turėti institucijas kurios veiktų efektyviai. Tai vienas iš svarbiausių pripažinimo kriterijų.

Nematerialūs požymiai:

- Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis – Montevidėjo konvencija. Kritikuojamas dėl to kad tai jau nebėra išskirtinis valstybės požymis, bet koks TT subjektas turi šią savybę. Todėl nebėra išskirtinis valstybės požymis. Taip pat šis gebėjimas leidžia daryti neteisingą išvadą, kad valstybei atsirasti reikalingas pripažinimas, nors pati konvencija nustato priešingai – kad valstybė egzistuoja nepriklausomai nuo pripažinimo. Reiktų laikyti kad valstybė potencialia gali palaikyti santykius.

- Nepriklausomybė ir suverenitetas – TT literatūra nesusitaria kuo skiriasi šios sąvokos. Arba vartojamos kaip sinonimai arba kartu. Teoriškai suverenitetas yra nepriklausomybės dėka atsiranda suverenitetas (suverenitetas yra nepriklausomybės pasekmė). Jei valstybės valdžia tvarkosi nepriklausomai tai ji yra suvereni. Suverenitetas tai valstybės viršenybė viduje ir nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose.

o Vidinis suverenitetas – valstybės valdžios viršenybė, ji aukščiausia teritorijoje ir išskirtinumas – nėra jokios kitos analogiškos valdžios ir visi subjektai paklūsta tai valdžiai. Dažnai siejasi su teritoriniu suverenitetu – teisinis valstybės titulas – teisinis pagrindas teritorijai valdyti. Gali būti kad valstybė turi suverenitetą, bet neturi teritorinio suvereniteto – teisinio pagrindo, nes teritorijos užgrobimas buvo neteisėtas. Suvereniteto ir jurisdikcijos santykis. Jurisdikcija tai teisė taikyti savo įstatymus tam tikrų subjektų atžvilgiu. Valstybė savo jurisdikciją įgyvendina savo teritorijoje, tačiau yra išimčių – diplomatinės ir konsulinės atstovybės ir jų personalas – teritorija Lietuvos, bet jurisdikcija yra apribota – taip pat užsienio valstybių vadovai, TO atstovai, užsienio karo laivai. Imunitetas suponuoja, kad asmuo, kad naudotųsi imunitetu jis turi būti teisėtai valstybės teritorijoje, su valstybės sutikimu ir žinia. Jurisdikcija gali būti eksteritorinė – Lietuvos laivai ir orlaiviai su Lietuvos vėliava, karinės bazės, diplomatinės konsulinės įstaigos, universali baudžiamoji jurisdikcija užsienio subjektams. Lietuvos valstybė išnyko 1795 m. kadangi aneksija nebuvo draudžiama. O kaip tarptautinės teisės subjektas atsiranda 1918 m. o 1940 metais neišnyko nes aneksija jau buvo draudžiama.

o Išorinis suverenitetas – nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose, gali spręsti savo užsienio politikos klausimus nepriklausomai nuo kitų. Federacijos subjektai gali turėti dalinį suverenitetą bet subjektu išlieka federacija.

o Suvereniteto ribos ir atsakomybė tarptautinei bendrijai – valstybės vis labiau priversto bendrauti tarpusavyje. Suverenitetas turi savo ribas kurias nustato pirmiausia TT. Suverenitetas nereiškia nepriklausomumo nuo tarptautinės teisės. Jei valstybė yra suvereni tai jai nesuteikia teisės pažeisti TT, tarptautinių įsipareigojimų. Suverenitetas yra laisvė pasirinkti tarp leistinių elgesio variantų o ne absoliuti veiksmų laisvė. Suvereniteto ribos prasideda ten, kur prasideda tarptautiniai įsipareigojimai. Įsipareigojimo nustatyta tvarka galima atsisakyti – tai irgi suverenių teisių įgyvendinimas. Pvz.: narystė EU yra kompetencijų ir funkcijų delegavimas bendroms institucijoms, bet ta kompetencija įgyvendinama bendrai. Dėl to suverenitetas nedingsta nes nedingsta valdžia / vyriausybė ji įgyvendina EU nutarimus. Suverenitetas nėra vien teisės, o ir sąžiningas įsipareigojimų vykdymas. Atsakomybė tarptautinei bendrijai – resposibility to protect (R2P) – atsakomybė už žmonių gerovę. Valstybė turi užtikrinti žmogaus teises ir už tai atsako tarptautinei bendrijai. Jei valstybė nevykdo savo atsakomybės tai atsiranda pagrindas įsikišti tarptautinei bendrijai (intervencija) tada galima laikyti kad suverenitetas nepažeidžiamas nes suvereniteto valstybė pati neįgyvendina.

Valstybes teritorija ir jos sudėtines dalys skaidre 3psl!!!

Tarptautinės organizacijos sąvoka

TO – valstybių susivienijimai įsteigtos tarptautinėmis sutartimis tam tikriems nuolatiniams tikslams siekti.

Tarptautinė vyriausybinė organizacija – tai organizacija įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės reglamentuojamu aktu ir turinti savo tarptautinį teisinį subjektiškumą be valstybių TO nariais gali būti ir kiti dariniai.

Požymiai:

a) Steigimo aktas – tarptautinė sutartis tarp valstybių ir reglamentuojama TT. Steigimo aktai gali būti įvairiais pavadinimais. Tam tikrais atvejais gali būti ir kitas TT aktas pvz.: Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija įsteigė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija buvo įkurta valstybių deklaracija. Jei organizacijos steigiamasis aktas yra tarptautinė sutartis tai preziumuojama, kad ji yra vyriausybinė, jei kitkuo tai preziumuojama kad nevyriausybinė. Ar organizacija yra vyriausybinė lemia statutas JT – jei yra stebėtoja tai laikoma dažniausiai vyriausybine, o jie konsultacinį statusą – tai nevyriausybinė. Nevyriausybinės yra ne TT subjektas išskyrus tarptautinį raudonojo kryžiaus komitetą. Jos tikslas teikti paramą ginkluotų konfliktų metu nukentėjusiems asmenims. Jos vaidmuo buvo garantuotos JT. Praktikoje pradėjo sudarinėti tarptautines sutartis dėl imunitetų, gavo stebėtojo statusą JT, buvo įtraukta JAV į tarptautinių organizacijų statusą.

b) Narystė – narės yra valstybės, tačiau tai nėra vienintelės narės. Kai kuriose organizacijose gali dalyvauti ir atskiros nesavivaldžios teritorijos. Pasaulinė pašto sąjunga UNESCO pasaulio meteorologijos tarnyba. Taip yra nes siekai vykdyti tam tikras funkcijas. Nesavavaldžios teritorijos neturi tokių teisų kaip valstybės, tačiau dalyvauja kasdieninėje veikloje. Kai kuriais atvejais buvo taip kad teritorijos dalyvavo kaip valstybės. SSSR atveju atskirai kaip narės buvo Ukraina ir dar viena. Politiniais tikslais buvo padaryta.Narėmis gali būti ir kitos organizacijos. EU yra narė daugelyje organizacijų, ir jei pasiekia susitarimą tai balsuoja 27 balsais, o jei nepasiekia narės balsuoja atskirai.Vis dėlto pirmiausia dalyvauja valstybės.

c) Nuolatinio pobūdžio tikslai – valstybių tarptautinis bendradarbiavimas, veikla yra nepertraukiama ir tęstinė.

d) Instancinė struktūra - Aukščiausia institucija – tai institucija kurioje atstovaujama visoms

valstybėms narėms. Pvz.: JT generalinė asamblėja. Ji veikia sesijomis ir nėra nuolatinė. Ji priima svarbiausius sprendimus organizacijos veiklos

klausimais: narystės, biudžeto, kitų organizacijos institucijų rinkimai, ilgalaikės veiklos strategija, priima įvairius dokumentus.

- Vykdomoji institucija – pvz.: JT saugumo taryba. Ji vadovauja organizacijos veiklai tarp aukščiausios institucijos sesijų ir kontroliuoja administracinė instituciją. Organizuojama taip kad veiktų nuolat. Paprastai sudaro mažiau narių. Paprastai sudaroma pagal kvotas nuo regionų – vidurio ir rytų Europa; vakarų Europa ir kitos valstybės; lotynų Amerikos valstybės; Afrikos valstybės ir Azijos valstybės.

- Administracinė institucija – tai institucija kuri betarpiškai kasdien vykdo organizacijos veiklą. Administracinė institucija dažniausiai vadinama sekretoriatu, biuru ir pan. Ją sudaro tarptautinis personalas – nors dirba ir valstybių narių piliečiai bet jei dirba nepriklausomai ir turi imunitetą ir nuo savo valstybės. Sudaro; politinis personalas – administracinės institucijos vadovas vadovauja – generalinis sekretorius / sekretorius / direktorius / prezidentas. Specialistai. Pagalbinis personalas. Ekspertai atlieka ad hoc pobūdžio uždavinius.

- Kitos institucijos – pagal poreikius.

Regioninėse organizacijose yra viena institucija ir priklausomai nuo to kas posėdžiauja atlieka aukščiausiąsias ar vykdomąsias funkcijas. Pvz.: Europos tarybos komitetas – susirenka užsienio reikalų ministrai tada veikia kaip aukščiausia o kai atstovai jų susirenka tada kaip vykdomoji institucija.

NATO šiaurės Atlanto taryba – kaip aukščiausia institucija veikia nereguliariai kilus poreikiui šaukiami viršūnių pasitarimai ir priima svarbiausius sprendimus. O du kartus per metus susirenka užsienio reikalų ministrai. Vykdomąją valdžią įgyvendina – ambasadorių lygiu kiekvieną savaitę (trečiadieniais 10 h ).

e) Teisinis subjektiškumas – organizacija turi atskirą tarptautinį teisinį subjektiškumą nuo savo steigėjų. Tačiau lieka ir priklausomybė, nes negali turėti daugiau teisių ir pareigų nei steigėjai jam suteikė. Tarptautinė organizacija nėra suverenus subjektas. Numanomų įgaliojimų doktrina (implied power doctrine) organizacija turi ne tik tuos įgaliojimus kurie yra numatyti steigiamajame akte bet ir tuos kurių reikia organizacijos tikslams ir funkcijoms vykdyti nors jie gali niekur rašytine forma neišreikšti. Vis tiek išlieka priklausomybė nuo valstybių narių valios, nes jos numato tikslus ir funkcijas. JT praktikoje atsirado – JT chartija nenumato taikos palaikymo operacijų, tačiau tarptautinės pajėgos siekiant taikos, įvedamos nes reikia tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui. Taip pat nenumato ir baudžiamųjų tribunolų, tačiau ir juos įkūrė remiantis numanoma kompetencija. NATO vykdomos dvi karinių operacijų rūšys – kolektyvinė gynyba pagal 5 str. ir pagal regiono saugumo užtikrinimo tikslą gali būti vykdomos ir kitos karinės operacijos.

f) Atitiktis teisei

Tarptautinės organizacijos sąvoka

Tarpvyriausybinės:

a) Steigiamasis aktas – tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinės teisės aktasb) Valstybių (kartai ir kitų subjektų) narystėc) Tarptautinės teisės subjektas – valstybėse narėse naudojasi juridinio asmens

statusu. Prigimtis yra tarptautinė ir tas JA turi imunitetus nuo jurisdikcijos (funkcinį imunitetą).

Nevyriausybinės:

a) Steigiamasis aktas – steigimo sutartis ar kitas aktas sudarytas nacionalinės teisės aktų tvarka.

b) Fizinių ir juridinių asmenų iš skirtingų valstybių narytė.c) Nacionalinės teisės subjektas.

Tarptautinių organizacijų klasifikacija

Pagal geografinė veiklos sferą ir narystės pobūdį:

a) Universalios – veikla ir tikslai svarbūs visoms valstybėms ir nariais gali būti visos valstybės – JT ir kitos JT sistemos organizacijos)

b) Regioninės – veikla ir tikslai svarbūs regiono mastu (geopolitinis regionas) ir narėmis gali būti tam tikro regiono (geopolitinio) valstybės. (ESBO – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija be Europos valstybių čia priklauso JAV ir Kanada, taip pat kitos buvusios sovietų valstybės kurios nėra Europoje, bet dalyvavo ilgą laiką kaip SSRS dalis. ET, EU, AS – Afrikos sąjunga, AVO – Amerikos valstybių organizacija; NVS; arabų valstybių lyga ir t.t.).- Subregioninės / lokalinės – kelios labiausiai susijusios regiono valstybės

(Baltijos jūros regiono valstybės, Baltijos asamblėja – Lietuvos Latvijos Estijos organizacija, šiaurės taryba ir šiaurės ministrų taryba.)

Pagal narystės pobūdį ir naujų narių priėmimo tvarką (ar gali būti visos valstybės nekeliant neįmanomų reikalavimų (tik laikytis nuostatų ir pan.) ar organizacijos narių

skaičius ribojamas kriterijais kurį gali atitikti tik kai kurios valstybės ir ribojamas potencialių narių skaičius):

a) Atviros organizacijos – JT ir dauguma JT sistemos organizacijos (dauguma universalių organizacijų)

b) Uždaros ir pusiau uždaros organizacijos – narystei keliami papildomo reikalavimai. Pusiau uždaros – priimama kvalifikuota balsų dauguma. Uždaros – priimama visų esamų narių sutikimu. Nors vienai valstybei prieštaraujant nauji nariai nepriimami (NATO ir EU).- Regioninės – Europos tarybos nare gali būti tik Europos valstybė

pripažįstanti žmogaus teises. Baltarusija nėra narė dėl rėžimo ir žmogaus teisių pažeidimų.

- Bendro paveldo – vienija ne regioninė priklausomybė bet istoriniai, kalbiniai, ekonominiai ir pan. tradiciniai, pvz.: ryšiai britų sandrauga – buvusios Britanijos kolonijos; IKO – islamo konferencijos organizacija 57 narės iš įvairių regionų; pagrindinis kriterijus – šalyje vyrauja islamas ir ginamos jo vertybės; NVS – nepriklausomų valstybių sandrauga oficialus tikslas palaikyti buvusius ryšius tarp SSRS valstybių (neoficialiai – palaikyti Rusijos dominavimą).

- Funkcinės – jų narėmis gali būti tik valstybės atliekančios tam tikrą funkciją (dažniausiai ekonominę) OPEC – valstybių naftos eksportuotojų organizacija, pagrindinis šalies užsiėmimas yra naftos eksportas.

- Narystės kitoje organizacijoje reikalaujančios organizacijos – norint įstoti į organizaciją reikia būti įstoti į kitą organizaciją (TRPB tarptautinės rekonstrukcijos ir plėtros bankas (kad būtum narys reikia būti tarptautinio valiutos fondo nariu) įstojus į šitą gali stoti į kitas dukterines organizacijas; PB – pasaulio bankas; tarptautinis valiutos fondas).

Pagal kompetencijos pobūdį:

a) Bendrosios kompetencijos (politinės) organizacijos – apima visas ar beveik visus TT tikslus. JT; ES; AS; ET. Čia valstybes atstovauja valstybių politikai ar diplomatai.

b) Specializuotos (techninės) organizacijos – užsiima viena ar keliomis sritimis – pasaulinė pašto sąjunga, tarptautinė atominės agentūra. Sutarimo laipsnis ir interesas vykdyti funkciją didesnis. Atstovauja valstybes, o atskirų sričių atstovai / ekspertai / specialistai, nors gali būti ir taip kad nuvyksta valstybių vadovai, tačiau tai retas reiškinys.

Pagal kompetencijos ir santykių su valstybėmis narėmis pobūdį:

a) Klasikinės organizacijos – jų esmė ir paskirtis yra koordinacinė.- Valstybių veiklos ir bendradarbiavimo koordinacija- Rekomendacinio pobūdžio ir netiesioginio veikimo sprendimai – valstybės

ratifikuoja ir sprendžia kaip įgyvendinti.- Institucijos sudaromos iš valstybių narių atstovų- Biudžetas sudaromas iš valstybių narių įnašų – įnašai dažnai tampa

spaudimo priemone. b) Viršnacionalinės organizacijos – ES (Lisabonos susitarimai pakeitė ramsčių

sistemą) (AS – siekia būti).- Valstybių integracija – iš integracijos kyla poreikis perduoti dalį

kompetencijos kuri priklauso nacionaliniai sričiai. - Kompetencija spręsti įprastinių vidaus kompetencijai sričių klausimus- Privalomi tiesioginio veikimo ir viršnacionalinės galios sprendimai – ne visi

sprendimai yra privalomi, bet rekomendaciniai aktai yra daugiau išimtis. Pvz.: reglamentai yra tiesioginio taikymo aktai; direktyvos netiesioginio taikymo aktai; spendimai skirti apibrėžtam ratui subjektų; nuomonės ir

rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio. Teisės aktai dar bus skirstomi į turinčius įstatymo galią ir jos neturinčius (Europos sąjungos rėmuose). Viršnacionalinė galia reiškia kad jei nacionalinė teisė prieštarauja reikia taikyti EU teisės aktą.

- Institucijų formavimas ne iš valstybių narių vyriausybių atstovų – yra institucijų kurios suformuojamos ir iš vyriausybių atstovų. Europos parlamentas; Europos vadovų taryba – ją sudaro valstybių ir vyriausybių vadovai; Europos sąjungos taryba – pagrindinis teisėkūros subjektas – susideda iš ministrų atitinkamiems klausimams; Komisija – nors kandidatus iškelia vyriausybės pasitikėjimą suteikia Europos parlamentas. Komisarai yra Europos sąjungos pareigūnai savo funkcijas atlieka nepriklausomai nuo valstybių. Europos sąjungos teisingumo teismas – teisėjai nepriklausomi nuo valstybių nors valstybės siūlo kandidatus. Audito rūmai ir Europos centrinis bankas.

- Autonominiai biudžeto pajamų šaltiniai – mažiau įtakos.- Veiksmingesnis prievarinio sprendimų įgyvendinimo mechanizmas – komisija

gali pradėti pažeidimo procedūrą ir teismui pripažinus gali būti skiriamos ekonominės sankcijos.

Jungtinės tautos

Jungtinių tautų tikslai ir principai nustatyti JT chartijoje.

Institucijų sistema:

a) Pagrindinės institucijos- Generalinė asamblėja – kiekviena valstybė turi po atstovą ir vieną balsą.

Pagrindinius klausimus sprendžia dviem trečdaliais balsų, o kai kuriuos sprendimus gali priimti tik su saugumo tarybos rekomendacija.

- Saugumo taryba – atsako už tarptautinę taiką ir saugumą. Gali veikti visų JT narių vardu nors ją sudaro tik 15 valstybių ir gali priimti privalomus sprendimus tarptautinės taikos ir saugumo klausimais. Penkios narės nuolatinės kitas renka kas du metus rotacijos principu. Tos vietos paskirstomos taip: viena vieta vidurio ir rytų Europai; trys Afrikai; dvi Azijai; dvi lotynų Amerikoje; ir dvi vakarų Europai. Nuolatinės narės turi veto teisę neprocedūriniais klausimais. Veto reiškia balsavimą prieš – susilaikymas ar nedalyvavimas neužkerta kelio sprendimo priėmimui.

- Ekonominė ir socialinė – taryba 54 nariai dotuojami kas trijų metų kadenciją.- Globos taryba (faktiškai neveikia) – buvo skirta nesavivaldžiom teritorijom

prižiūrėti kol jos taps nepriklausomomis valstybėmis (kolonijoms kol atgaus nepriklausomybę) tačiau dabar tokių nebeliko, tai ir globos taryba nebeveikia.

- Sekretoriatas – vadovauja generalinis sekretorius. Yra skyrius Ženevoje. Šveicarija yra JT narė, bet išlaikius neutralitetą. Ženevoje yra pasaulinė prekybos organizacija.

- Tarptautinis teisingumo teismas (TTT) – sudaro 15 teisėjų ir nagrinėja tarpvalstybinius ginčus ir teikia konsultacines išvadas TT klausimais. Visada paprastai būna iš tų valstybių kurios saugumo taryboje yra nuolatinės bus po teisėją. Valstybės kurios teisėjo neturi jos gali paskirti teisėją ad hoc kai nagrinėjama susijusi byla.

b) Pagalbinės institucijos

Jungtinių tautų sistemą sudaro:

a) JTO – pagrindinis ir koordinuojantis centrasb) JT specializuotos agentūros – jų yra 18. Jas kuria ekonominė ir socialinė

taryba o tvirtina generalinė asamblėja.

o Ekonominio pobūdžio (SV): finansų (5) transporto ir ryšių (4) žemės ūkio (2) pramonės (1) meteorologijos (1)

o Socialinio pobūdžio (2)o Kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio (2)

c) Autonominės tarptautinės organizacijos: TATENA – tarptautinė atominės energetikos tarnyba PTO – pasaulinė prekybos organizacija; tarptautinis baudžiamasis teismas.

d) Kitos autonominės institucijos – turi generalinės asamblėjos pagalbinės institucijos statusą – UNCTAD UNDP UNEF UNICEF

Europos tarybos institucijos

a) Ministrų komitetas – aukščiausia ir sprendžiamoji institucijab) Parlamentinė asamblėja – patariamoji parlamento bendradarbiavimo institucijac) Europos vietos ir regionų valdžios kongresas – konsultacinė vietos ir regionų

valdžios institucijų atstovų institucijad) Sekretoriatas – administracinė institucijae) Europos žmogaus teisių teismas – pagal Europos žmogaus teisių konvenciją

sukurta institucija nagrinėjanti valstybių ir fizinių asmenų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų.

NATO institucinė struktūra

Civilinė struktūra:

a) Šiaurės Atlanto taryba ir jos pagalbinės institucijos:- Gynybos planavimo komitetas- Branduolinio planavimo grupė- Pagrindiniai komitetai- Tarptautinis sekretoriatas

b) Karinė struktūra – yra subordinuota civilinei struktūrai- Karinis komitetas ir jam pavaldžios karinės institucijos- Tarptautinis karinis štabas- Strateginės ir kitos tarptautinės karinės vadavietės

NATO PA – autonominė parlamentinio bendradarbiavimo institucija.

Kiti subjektai

Tautos kovojančios dėl nepriklausomybės

Tautai turi būti pripažinta teisė į nepriklausomybę ir turi turėti vyriausybę ar vadovybę atstovaujančia tautos interesus. Palestina – palestinos išsivadavimo organizacija.

Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai

Tai valstybinio pobūdžio dariniai kurie nėra valstybės bet yra lygiaverčiai – šventasis sostas; suverenus maltos ordinas; anksčiau buvo tarptautinės teritorijos; laisvieji miestai.

Šventasis sostas nepriklauso nuo valstybių valios. Tai tradicijos ir dvasinės prigimties suverenitetas. Dėl istorinių aplinkybių šventasis sostas yra TT subjektas. Teritoriniu suverenitetu 1870 m. turėjo ir savo teritoriją iki Italijos suvienijimo. Šventajam sostui buvo palikta 44 ha teritorija. 1927 m. buvo pripažintas suverenitetas Vatikano mieste.

Valstybe nelaikoma dėl to kad teritorija yra labai maža ir naudojasi Italijos policija. Taip pat nėra pilietybės ir nuolatinių gyventojų.

Šventojo sosto paskirtis yra koordinuoti katalikų bažnyčios statusą įvairiose valstybėse.

Šventasis sostas turi generalinėje asamblėjoje stebėtojo statusą. 2004 liepos 16 d. Nr. 58/314 šventojo sosto dalyvavimas JT generalinėje asamblėjoje. Šventasis sostas gali dalyvauti GA debatuose; užsirašyti darbotvarkės klausimais kalbėtųjų; make interventions; turi atsakymo teisę; susisiekti ir gauti GA dokumentus, gauti tarptautinių konferencijų dokumentus; siūlyti spręsti klausimus susijusius su šventuoju sostu; būti cosponsoriumi teikiant pasiūlymus. Neturi teisės balsuoti ir kelti kandidatus, tačiau eina iš karto po valstybių.

Maltos suverenus ordinas – grynai istorinis dalykas kad yra subjektas. Iš tradicijos yra palaikomi diplomatiniai santykiai kaip su valstybe. Tai humanitarinio katalikiško pobūdžio organizacija.

FA ir JA kaip subjektai

Pripažįstami ribotai. Yra tendencija pripažinti.

Fiziniai asmenys – žmogaus teisių srityje ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Tarptautinė baudžiamoji teisė yra nusikaltimai žmogiškumui genocidas karo nusikaltimai ir agresija. Kai kyla atsakomybė pagal tarptautinę teisę. Šiose srityse fiziniai asmenys turi teises ir pareigas. Galėjimas ginti savo teise – yra peticijų teisė ir tarptautiniai teismai kuriems galima skųstis. Baudžiamojoje teisėje atsakomybė pripažįstama vienareikšmiškai. Tačiau TT teisėkūros subjektu FA būti negali. Negali sudaryti tarptautinių sutarčių savo vardu. Tai jei nelaikoma kad teisėkūra yra privalomas požymis tai ribotai gali būti ir FA subjektais.

JA nelaikomi subjektais nes jiems netaikoma baudžiamoji atsakomybė. Nebent tarptautinės prekybos ir investicijų teisėje.

Pagal klasikinę koncepciją jie nelaikomi TT subjektais. O tai kad jie turi teises ir pareigas ir gali kreiptis į teismus aiškinama pagal valstybių įsipareigojimų prizmę kitoms valstybėms. Žmogaus tesės – valstybės turi užtikrinti teises ir yra atsakinga tarptautinei bendruomenei. Baudžiamoji atsakomybė taip pat valstybės įsipareigojimai.

Konferencija:

Tarptautiniai teisiniai klausimai susiję su LR nepriklausomybės atkūrimu

1990 0311

1990 vasario 24 d. įvyko pirmi laisvi rinkini į Lietuvos TSR aukščiausiąją tarybą per 50 metų. Į deputato vietą pretendavo 472 kandidatai. Iki tol buvo balsuojama už vieną kandidatą į vieną vietą ir visi iš komunistų partijos.

Rinkimus triuškinančia balsų persvara laimėjo sąjūdis, kurio iškeltų ar jo remiamų kandidatų programose buvo aiškiai įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Balsuodami už sąjūdžio iškeltus ir jo remiamus kandidatus, rinkėjai jiems suteikė tautos mandatą atkurti nepriklausomybę. Iki 1990 kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 Lietuvos TSR aukščiausios tarybos deputatai.

Iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Ar tai naujas tautų apsisprendimo teisės realizavimas, ar tai modifikuota „Lietuvos TSR“ valstybė, ar tai atsiskyrimas nuo Sovietų sąjungos, ar tai prieškario nepriklausomos valstybės tąsa?

Ar 1990 vasario 24 d. išrinkta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji taryba gali iš karto priimti aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės

atkūrimo? Kitaip tariant nepriklausomybės atkūrimui panaudoti šią „LTSR aukščiausiąją Tarybą“ ir kartu „neįsiteisinti“ svetimos valstybės primestose „Lietuvos TSR“ struktūrose?

Lietuvos TSR neturėjo suvereniteto, nes negalėjo tauta išreikšti savo valios ir negalėjo užmegzti diplomatinių santykių. Be to tauta okupacijos metu negalėjo išreikšti valios stoti į Sovietų sąjungą. LTSR parlamentai nebuvo tautos atstovai, tai buvo teritorijos valdymo būdas. Maskva taip vaidino tautos atstovavimą.

Lietuvos respublika niekada nenustojo egzistuoti, nors vyriausybės nebuvo, kuri būtų užsienyje nebuvo. Kybartų aktai – Smetonos aktai palikti pavaduoti jį ministrui pirmininkui. Mazūraitis siekė jais pasinaudojant gauti valdžią, bet valdžia nebuvo pripažinta. Tačiau buvo Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse. Nuo 80 metų Lietuvos diplomatinės atstovybės buvo išlaikomos latvių. Taip pat buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba – ji priėmė deklaraciją, kad ji yra aukščiausias politinis organas – tautos atstovybė. Baltijos valstybės išsaugojo savo teisinį subjektiškumą.

Lietuvos nepriklausoma valstybė atsiranda kaip nepriklausomos prieškario Lietuvos tęsinys. Kad nebūtų pripažinta LTSR, buvo priimtas aktas dėl deputatų įgaliojimų – tai kad bus panaudotos SSRS institucijos nereiškia kad pripažįstamas jos suverenitetas. Buvo pakeistas pavadinimas išmetant TSR, taip atribojama nuo LTSR AT. Taip pat išleistas aktas dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti naudojamas vienintelis valstybės pavadinimas Lietuvos respublika. Lietuvos Aukščiausiąją taryba yra vadinama Lietuvos respublikos aukščiausioji taryba. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigybė vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybe.

Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo. Taip pat buvo atstatyta 1936 m. Konstitucija, kadangi jos veikimas, buvo neteisėtai sustabdytas. Nutrauktos TSRS konstitucijų galiojimas. Taip pat buvo sustabdytos kai kurios 1936 m. nuoštos ir neatkurti galiojusių įstatymų. Buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį įstatymą – laikinoji konstitucija. Įstatymus reikėjo suderinti įstatymus. Buvo nuspręsta priimti nuostatą kad galioja tie įstatymą, kurie neprieštarauja laikinajam įstatymui.

Derybos su Maskva po nepriklausomybės paskelbimo (506 dienų)

Lietuvoje po akto paskelbimo vis dar buvo karinės SSRS pajėgos. Vakarai stebėjo SSRS pertvarką, nes nuo jos priklausė šaltojo karo sprendimas, nes turėjo branduolinį ginklą. Todėl paramą Lietuvai reiškė atsargiai. Buvo skatinama siekti abipusiai priimtino sprendimo, tai ribojo Lietuvos galimybes. Buvo siekiama Lietuvai primesti derybas dėl nepriklausomybės. Tarptautinė bendrija skatino jėgos nenaudojimą. SSRS nepanaudojo jėgos iki sausio 13, ir tai leido įtvirtinti Lietuvos suverenitetą. Buvo keičiami seni SSRS įstatymai.

Gorbačiovo ultimatumas kovo 21dieną, kad panaikintų kovo 11 dieną priimtus aktus, tik tokiom sąlygoms bus galimą derėtis. Po to sekė balandžio 14 dienos – per dvi dienas atšaukti visus aktus ir grįžti į padėtį prieš aktus. Ultimatumai atmesti. Buvo pradėta vykdyti energetinė blokada. Vakarų lyderiai paskatino Prancūzijos ir Vokietijos vadovus tarpininkauti. Buvo pasiūlyta paklebti kovo 11 akto moratoriumą. Moratoriumas taikomas ne pačiam aktui o iš jo išplaukiantiems veiksmams ir aktams ir jis taikomas tik tada kai prasidės tarptautinės/tarpvalstybinės derybos. Paskelbtas 100 dienų moratoriumas. Dokumentas buvo siejamas ir su sąlyga kad turi būti derybų pradžios tikslų ir sąlygų protokolas. Buvo nutraukta blokada. Moratoriumas buvo paskelbtas netekusiu galios taip ir nepradėjęs galioti.

Trečiasis ultimatumas reikalavo atkurti SSRS konstitucijos veikimą ir panaikinti visus antikonstitucinius aktus. Po to sekė sausio 13 agresijos aktas.

Derybos: SSRS siekė išlaikyti Lietuvą sovietų sąjungoje. Lietuva siekė visiško suvereniteto. Jau balandžio 14 buvo užfiksuotas derybų tikslas – santykių sureguliavimas tarp Lietuvos respublikos ir SSRS – deramasis kaip su atskira valstybe, nors vis dar siekė išlaikyti ją SSRS sudėtyje. Taip pat buvo pripažinti tarptautiniai principai. Net kai buvo pripažinta Lietuvos respublika Gorbačiovas tebesiekė to paties tikslo.

1990 birželio 12 dieną Rusijos aukščiausioji taryba priėmė valstybės suvereniteto deklaraciją, ji numatė prielaidas sukurti konfederaciją, kaip valstybių sąjungą, tačiau deklaravo Rusijos teisę atstovauti tarptautiniuose santykiuose. Lietuvai atsirado galimybė vesti derybas su abiem vyriausybėm SSRS ir Konfederacijos. Po sausio 13 Jeltsinas pasirašė pareiškimą JT dėl nepriklausomybės pripažinimo ir santykių plėtojimo grindžiant tarptautiniais principais.

Rusija norėjo tiek save tiek Lietuvą traktuoti kaip naujas valstybes. Rusija negalėjo pripažinti tęstinumo, nes turėtų pripažinti neteisėtas okupacijas. Rusija taip pat atsisakė daryti nuorodas į 1940 metų aneksijas.

1991 metais sutartis dėl abipusių santykių pasirašyta ir patvirtinta. Sutartis pasirašyta ir skubiai ratifikuota – kad pučo metu jau būtų ratifikuota.

Derybos dėl kariuomenės išvedimo – nebuvo deramasi ar bus išvesta, bet deramasi kaip ir kada bus išvesta.

a) Dėl kariuomenės išvedimo termino – Rusija norėjo išvesti per trejus metus, o lietuviai siūlė išvesti iki 1992 metų pabaigos. Susitarta kad bus išvesta iki 1993 rugpjūčio.

b) Dėl laikinų karinių bazių – Lietuva atsisakė derėtis. c) Dėl prievolės išvesti kariuomenės kildinimo – kariuomenės išvedimo prievolė

kyla iš tarptautinės teisės pažeidimo. Rusija siekė kad prievolė būtų sutartinė.d) Dėl laikino kariuomenės buvimo statuso – Rusija siekė kad Lietuva pripažintų

teisinį laikinojo buvimo statusą. Lietuva nesutiko ir taip jokio statuso ir nebuvo suteikta.

e) Dėl Rusijos karių legalizavimo – išleisti į atsargą ir juos natūralizuoti kaip piliečius – Lietuva nesutiko, tačiau jiems buvo pripažintos visos žmogaus teisės ir leista privatizuoti butus.

f) Nuosavybės problema – Rusia norėjo kad Lietuva pripažintų nuosavybės teises į karinius pastatus. Lietuva laikė kad nelegali armija negalėjo legaliai įsigyti turto.

Kai kurie susitarimai liko nepasirašyti. O pasirašyti yra registruoti JT sekretoriate ir JT generalinė asamblėja pripažino, kad reikia išvesti kariuomenę iš Baltijos šalių.

Deryboms vadovavo aukščiausioji taryba, o ne vyriausybė – jai buvo suteiktas konstitucinis mandatas atkurti nepriklausomybę. Prezidento nebuvo.

Molotovo-Ribentropo pakto įvertinimas tarptautinės teisės požiūriu (žr. skaidres)

Teisė požiūriu šis paktas yra niekinis. Tai pripažino ir valstybės signatarės ir Europos Žmogaus teisių teismas. 2006 03 16 ždanoka vs. Latvija. Niekinė yra sutartis kuri pagal savo turinį prieštarauja ius cogens. Tai buvo prieštaravimas ir bendrosioms TT normos – pagarba kitų valstybių suverenitetui ir agresijos draudimas. Stimpsono doktrina. Tai reiškia kad sovietų sąjunga neturėjo jokio teisinio pagrindo prisijungti Lietuvos teritoriją.

Agresijos aktas – yra įsiveržimas ginkluotosiomis pajėgomis net ir nepaskelbus karo.

Agresijos aktas negali būti pateisintas net šalies sutikimu.

Niurbengo principai – vertino nacistinės Vokietijos veiksmus (identiškus), ten buvo keliami argumentai kad šalys pačios sutiko.

Toks sutikimas yra neesminis nes pagrindinis veiksnys yra karinė galia ir agresorius metodai. Tarptautinės teisės požiūriu agresijos akto tąsa yra Lietuvos respublikos okupacija ir aneksija. TTT neteisėta aneksija nekeičia okupuotos teritorijos statuso ir ji netampa agresoriaus teritorijos dalimi.

Ex injuria jus non oritur principo taikymas:

a) SSRS neįgijo teisių į Lietuvos teritoriją. Lietuvos teritorija niekada nebuvo SSRS dalimi TT požiūriu.

b) LSSRS nėra valstybės valdymo forma. c) LTSR yra neteisėta, kitos valstybės struktūra. d) Nėra tęstinumo tarp LTSR ir Lietuvos respublikos.e) Įgyjamosios senaties netaikymas aneksijai kaip agresijos aktui. f) Aneksijos nepripažinimo pareiga – kitos valstybės negali pripažinti teisėtu

teritorijos įgijimo jėga – Stimsono doktrina.g) LR tęstinumas – valstybė kai TT subjektas toliau egzistuoja ir nebuvo praradusi

savo subjektiškumo.

Valstybės tęstinumą ir identitetą liudija:

a) Pačios valstybės valai – matoma iš dokumentų ir faktų (žr. skaidres). Tauta niekada nesusitaikė su okupacija.

b) Tarptautinis pripažinimas – diplomatinių atstovybių veikimas. Šitaip ilgai diplomatinė tarnyba veikė neturėdama vyriausybės, kuri joms vadovautų. Paskutiniai teisėti Lietuvos valstybės atstovai. Diplomatinėms atstovybėms vadovavo diplomatijos šefas – jis buvo vienas iš diplomatų jis buvo prima inter pares ir jis atliko kvaziužsienio reikalų ministrų funkcijas. Jis darė paskyrimus, todėl jie buvo reikalų patikėtinio lygio, bet atsižvelgiant į padėtį Lietuvoje jie turėjo išskirtinį statusą.

TT pagrindai nepriklausomybės atkūrimui:

a) Valstybės tęstinumas – restitutio ad integrum principas – atsižvelgiama į dinaminį tęstinumo aspektą. Protingumo ir teisės efektyvumo principas.

b) Tautų laisvo apsisprendimo teisė – subsidiari reikšmė valstybės tęstinumui įtvirtinti.

Atkurtos LR nepriklausomybės pripažinimas. Buvo pripažinta ne nauja valstybė, o nauja valstybės vyriausybė. Kadangi nebuvo pripažinta aneksija tai nebuvo atšauktas valstybės pripažinimas. Todėl buvo pripažinta nauja institucija kuri gali atstovauti tą pačią valstybę. Taip pat buvo pripažintas valstybės tapatumas. Pripažino pirmoji Islandija, o antroji Danija.

Tarptautinės teisės sistema

Pagal geografinę galiojimo sferą:

a) Bendroji TT – visuotinai pripažintos normos, įskaitant ir jus cogens. Bendroji paprotinė TT – bendra valstybių praktika, leidžianti pavienius nukrypimus išreiškiant opinio juris. Išlygas prieštaravimus, priešingas partikuliarines normas. Pvz.: diplomatinės atstovybės turi gerbti buvimo šalies įstatymus, tačiau kai kur yra teikiamas diplomatinis prieglobstis (lotynų

Amerikoje).Visuotinė / universali paprotinė TT – jus cogens normos, nukrypimai negalimi. Pvz.: agresijos / kankinimų draudimas yra visuotinai privalomos normos ir jokiu būdu negalima nuo jų nukrypti.

b) Partikuliarinė TT – regioninės ir lokalinės normos. Pvz.: žmogaus teisių gynimas įvairiuose regionuose varijuoja. Čia kyla pavojus, kad skirtinguose regionuose tie patys institutai yra traktuojami visiškai skirtingai.

Pagal taikymą tarptautinių santykių sritims:

a) Bendroji dalis – TT normos, kurios gali būti taikomos visoms tarptautinių santykių sritims.- Pagrindiniai TT principai- TT subjektų padėtis, įskaitant pripažinimo ir valstybių teisių priėmimo

institutus – 1978 m. vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo sutartims ir 1983 m. vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybės nuosavybei, archyvams ir skoloms.

- Žmogaus teisių apsauga – tarptautinė žmogaus teisų chartija EGZ klausimas – tarptautinės žmogaus teisų chartija ir ją sudarančios dalys.

- Tarptautinių sutarčių teisė – Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės.

- Tarptautinė teisinė atsakomybė – 2001 m. JT tarptautinės teisės komisijos valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus.

b) Specialioji dalis – TT normos, kurios reguliuoja ir yra taikomos tik tam tikroms tarptautinių santykių sritims.- Diplomatinė ir konsulinė teisė – Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių- TO teisė- Tarptautinė humanitarinė teisė – žmogaus teisių apsauga ginkluotų konfliktų

metu – 1949 m. Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos.- Tarptautinė baudžiamoji teisė – apsiriboja tik tarptautiniais nusikaltimais –

genocidas, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui (ir agresija?). 1998 m. tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.

- Tarptautinė ekonominė teisė – pasaulinės prekybos organizacijos susitarimai dėl prekybos barjerų panaikinimo ir t.t.

- Tarptautinė jūrų teisė – JT jūrų teisės konvencija- Tarptautinė oro teisė- Tarptautinė kosmoso teisė- Tarptautinė ekologinė teisė -

Jus cogens normos

Imperatyviosios bendrosios tarptautinės teisės normos.

Požymiai:

a) Fundamentali bendrosios TT norma – gina esmines tarptautinės bendrijos vertybes, be kurių pati bendrija negalėtų egzistuoti.

b) Imperatyvi norma – dažniausiai nustato draudimus ir nuo jų negalima nukrypti ir negalima prieštarauti.

c) Pripažįsta visa tarptautinė valstybių bendrija kaip tokią normą – tai yra bendrosios TT norma.

d) Neleidžiama nukryptie) Gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio normaf) Nustato erga omnes įsipareigojimą – įsipareigojimas visai tarptautinei bendrijai

– visų valstybių interesas dėl įsipareigojimo. Erga omnes doktrina pirmą kartą pavartota 1970 m. Jus cogens ir erga omnes įsipareigojimai yra labai panašūs, tačiau erga omnes įsipareigojimai yra traktuojami plačiau, nes gali būti numatyti ne tik jus cogens normomis.

g) Specifinės pažeidimo pasekmės – niekinės sutartys ir tarptautiniai nusikaltimai. Tai valstybių nusikaltimai. Baudžiamoji atsakomybė valstybėms netaikoma, todėl vartojama sąvoka imperatyvių tarptautinių normų sunkūs pažeidimai.

Rūšys:

a) Jėgos ir grasinimo ja draudimas (agresijos draudimas) – Nikaragvos / branduolinio ginklo panaudojimo, JT rezoliucija dėl jėgos panaudojimo draudimo (?).

b) Laisvo tautų apsisprendimo teisė (kolonializmo ar kitokio užsienio viešpatavimo draudimas) – rytų Timoro byla, Palestinos byla. TTT yra erga omnes įsipareigojimas ir kartu jus cogens.

c) Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (draudžiami sunkiausi šių teisių ir laisvių pažeidimai: genocido, kankinimų, rasinės ir kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas).

d) Humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai / žmogiškumui draudimas).

e) Diplomatinė neliečiamybė, masinio atmosferos ir jūrų teršimo draudimas t.t. ? – kaip jus cogens pripažįsta ne visi – Teherano byla.

Tarptautinė teisė ir moralė

Santykio doktrinos:

a) Prigimtinės teisės doktrina – teisės atitiktis moralės normoms. Hugo Grocijus, De Vitoria ir Suarez – (TT teorijos tėvai – Vytis Valatka) jie buvo vienuoliai. TT buvo suprantama kaip universali prigimtinė teisė ir jos principai yra kildinami iš teisingumo principų kurių galiojimas yra universalus. Teisė yra atrandama ir suprantama, o ne sukuriama. Akvinietis – lex injusta non est lex.Teisingo karo koncepcija – reikia teisingo priežasties, naudojama kaip paskutinė priemonė, siekiama teisingų tikslų pvz.: savigyna. Suvereni valstybių lygybė, tautų teisė būti laisvoms.Trūkumas – skiriasi moralės kriterijai, teiginiai nėra įrodyti ir pati moralė nėra apibrėžta. Todėl atsiranda teisinis pozityvizmas.

b) Teisinis pozityvizmas – teisės ir moralės atskirtis. A. Conto filosofija, Zukas ir t.t. Teisė ir moralė yra atskiri reiškiniai ir teisė yra indiferentiška moralės požiūriu. Svarbiausia yra šalių valia. Teisė yra pirmiausia teisės aktai – TT atveju yra sutarys, nuvertinami tarptautiniai papročiai. TT normos yra tik tos normos kurių egzistavimą galima empiriškai patikrinti ir įrodyti. Kelzenas teigė, kad pagrindinė TT norma yra pasta sunt servanta – toliau tarptautinės sutartys, konvencijos ir taisyklės kurias kuria tarptautinės institucijos. Pozityvizmas paaiškina teisėkūros procesą TT – tarptautinių sutarčių sudarymo procesą ir principų kilmę.Trūkumas – tarptautinių sutarčių suabsoliutinimas, aklas įstatymo raidės laikymasis, vertybių teisėje vaidmens neigimas teisės aiškinimo metu. Kadangi teisinis pozityvizmas gali privesti prie absurdo po WWII grįžtama prie prigimtinės teisės mokyklos. Buvo teigiama, kad pvz.: genocidas prieštarauja žmogiškumui ir moralinei teisei. Todėl nepaisant to kad naciams vykdant dar nebuvo uždrausta buvo sutarta, kad tie asmenys turėjo suprasti, kad tai yra nežmogiška.

c) Teisinis realizmas / instrumentalizmas – indiferentiškumas teisės ir moralės santykio problemoms. Teisė yra tai, kad realiai veikia. Ruso, Paundas, Holmes, Gray – teisė yra tai kaip realiai taikoma pvz.: teismuose. Teisė yra tai kas realiai vyksta. Todėl svarbiausia yra ne teisės doktrina, o tarptautinės politikos formavimas ir įgyvendinimas. Teisė yra priklausoma nuo valstybių interesų. Akcentuojama tai, kas realiai veikia – jurisprudencija.

Teisingumo principo taikymas TT. JT chartija skelbia, kad turi būti laikomais TT ir teisingumo principų. Tai siekiamybė. Teisingumą galima apibrėžti dviem būdais – individai turi teisę į tam tikrą lygią arba nelygią su kitai s padėtį t.y. reikia vienodai traktuoti vienodas situacijas ir skirtingai skirtingas; nuopelnų principas –

atsižvelgiant į savo elgesį, kiekvienas individas privalo gauti tai ko nusipelno – bausmę arba paskatinimą:

a) Intra legem – teisė normų turiniu aiškinti – teisingumas konkrečioje situacijoje veikia aiškinant normą kai pozityviosios TT normos ribos nėra peržengiamos ir reikia pasirinkti aiškinimo būdą reikia pasirinkti teisingą aiškinimo būdą. NATO susitarimas dėl karinių pajėgų statuso nustato materialinės žalos atlyginimą padaryta trečiosios šalies valstybės karinių pajėgų (75% ir 25% trečioji ir buvimo valstybė) norma numato, kad visos atsakingos valstybės atlygina po lygią dalį, o priimančioji pusę kiekvienai valstybei tenkančios dalies. Tačiau remiantis teisingumo principu negalima kad nekalta valstybė atlygintų didžiausią daly, todėl atlyginama pusė vienos dalies.

b) Praeter legem – teisingumas kaip priemonė teisės spragoms užpildyti. Čia nėra pozityviosios teisės, todėl kuriama norma. Jūrų teisė – išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimas buvo nustatoma vadovaujantis lygių atstumų principu. Tačiau praktikoje taikant tik lygių atstumo principą galima gauti neteisingą variantą, todėl TTT pabrėžė, kad jo negalima naudoti kaip vienintelio. Todėl ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimas turi būti toks kad išeitų į kitos valstybės ekonominę zoną. O plotas turi būti proporcingas kranto linijai. Taip buvo užpildyta spraga.

c) Contra legem – neteisingą rezultatą lemiančios normos atmetimas. Kosovo karas nebuvo teisėtas 1999 metais susikirtus moralinėms ir teisinėms normos nusveria teisingumas. Teisingas bet neteisėtas. Nesilaikoma pozityviosios teisės, bet laikomasi teisingumo principo. Siekiama, kad praktikoje tokia situacija susidarytų kuo rečiau.

Teisės ir politikos santykis

Viena vertus tai TT gali būti tapatinama su politiniais procesai ir laikoma labiausiai politizuota teise. Tačiau politika turėtų prisitaikyti prie TT normų ir teisė kaip idealas turėtų lemti politikos turinį. Tačiau jokia valstybė, kuri pažeidžia TT normas, to nepripažins, ji siekia pagrįsti savo elgesį. Grynoji TT atsiejant ją nuo politinio proceso turinio. Įstatymas yra politinė valia paversta teisine norma.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis

Santykį lemia šalies teisinės sistemos ypatybės ir teisinės tradicijos. Tai atspindi pasirinkimo būdus, kaip įgyvendinami TT įsipareigojimai.

Dualistinė doktrina – atskiros teisinės sistemos, kurios tiesiogiai nesąveikauja, nebent įstatymų leidėjas transformuoja TT aktus nacionalinėje teisėje.Monizmas – tiesioginė šių teisinių sistemų sąveiką, joms būnant vieningoje sistemoje (tarptautinės teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę). Monizmas vienu metu buvo ir tokios pakraipos, kad nacionalinė teisė buvo aukščiau, tačiau tai buvo diktatūrinių valstybių praktika.Koordinacinė / realistinė doktrina – skirtingos nesubordinuotos teisinės sistemos, dėmesys tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui pagal nacionalinę sistemą. Ruso ir Fitzmoris. Doktriną galima laikyti dualistinės doktrinos atmaina. Pagrindinis teiginys – kalbėti apie kurios nors teisinės sistemos viršenybę nėra prasmės, nes jos veikia skirtingose srityse. Kiekviena turi savo santykių sritį, jos gali persipinti ir tada kyla vykdymo klausimas. Tačiau vykdyti įsipareigojimus vis vien reikia. TT nesikiša į nacionalinę teisę, bet įsipareigojimai turi būti vykdomi, kad nekiltų tarptautinė teisinė atsakomybė. Šios sistemos nėra subordinuotos, o jos yra koordinuojamos – valstybė nacionalinėje teisėje turi pasirinkimo teisę kaip įgyvendinti įsipareigojimus savo nacionalinėje teisėje.La Grand byla ir Aveno byla (Meksika vs. JAV) – konsulinė gynyba. JAV nesuteikė teisės pasinaudoti kosuline gynyba ir nuteisė mirties bausme. Jie bandė remtis tuo kad nebuvo suteikta teisė į konsulinę gynybą ir bandė atnaujinti procesą. Tačiau JAV teismai pritaikė procedūrinio trūkumo doktriną – jei nepasinaudota galimybe žemesniame teisme, tai negalima ir aukštesnėje instancijoje. TTT pripažino, kad buvo pažeistos teisės ir turėjo būti peržiūrėtos bylos. Kadangi pažeistas tarptautinis įsipareigojimas, JAV turi pati pasirinkti kaip įgyvendinti TTT sprendimą. TT viršenybės principas tarptautiniuose santykiuose – fundamentalus TT principas yra tai, kad TT yra viršesnė už nacionalinę teisę, vidaus teise negalima remtis nevykdant tarptautinių įsipareigojimų ir teisinant TT pažeidimą; nacionalinės tiesės nuostata yra tik faktas TT požiūrių, kuriuo išreiškiama valstybės valia ir kurį galima vertinti atitikties tarptautiniam įsipareigojimui požiūriu.

TT normų įgyvendinimas pagal nacionalinę teisę

Tiesioginis taikymas – net ir tiesioginio taikymo sutartys dažniausiai yra sankcionuojamos. Tačiau kad sutartis būtų tiesiogiai taikoma ji turi nustatyti pakankamai aiškias ir konkrečias teises ir pareigas.

Implementacija (transformacija) – kai tiesiogiai negali būti taikomos. Transformacija – trai TT normos pavertimas nacionaline.

- Nuoroda (bendroji ir konkrečioji) blanketinė nacionalinės teisės norma nurodo taikyti TT normą. Bendroji 0 apima apskritai galimas taikyti teisės nomas jei sutartys numato kitaip. Konkrečioji – nuoroda į konkrečią sutarties normą (Patentų įstatyme 43 str.)

- Inkorporacija – normos perkeliamos perrašomos nacionalinei teisei, kartu jas konkretizuojant ir adaptuojant pagal nacionalinės teisė ypatumus. Pvz.: genocido apibrėžimas – perkeltas į BK, tačiau pagal konvencinį apibrėžimą jis yra siauresnis nei pagal nacionalinę apibrėžimą ir ne tik Lietuvoje. Į konvencinį nepatenka politinės ir socialinės grupės, o Lietuvoje patenka. LR ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas apibrėžia agresiją ir perkelia normas iš JT generalinės asamblėjos rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimo, tačiau kai kur tai yra konkretizuojama.

-

Lietuvos teisė ir TT

Tarptautinės sutartys LT teisinėje sistemoje. Sutartys dalijamos į ratifikuotas ir neratifikuotas:

a) Ratifikuotos – nacionalinės teisės sistemos sudėtinė dalis K 138 str. 3 dalis. - Negali prieštarauti K. Negalioja joks atkas priešingas konstitucijai.- Turi įstatymų galią – seimas ratifikuoja o jis yra įstatymų leidybos institucija.

Tačiau tarptautinė sutartis yra tarptautinės prigimties ir nėra tolygi įstatymams. KT pasakė, kad nesprendžia įstatymų atitikties įstatymams. Laikė tolygiais. Jei ratifikuota tarptautinė sutartis (ir įsigaliojusi) nustato kitokias normas nei Lietuvos įstatymai ir nesvarbu priimti iki ar po sutarties įsigaliojimo vis vien taikoma tarptautinė sutartis. KT parodė kad tarptautinių sutarčių galia yra specifinė, kadangi negalima pateisinti sutarties nesilaikymo nacionalinės tiesės normomis.

- Taikomos tiesiogiai- Kolizijos atveju turi taikymo pirmenybę prieš kitus seimo priimtus įstatymus

(įskaitant konstitucinius). Negali prieštarauti tik K. Tačiau tai neatleidžia nuo vykdymo, nors įgyvendinimas taptų sudėtingas.

b) Neratifikuotos – negali prieštarauti K ir įstatymams 19951017 KT nutarimas. Taip pat yra nacionalinės teisės dalis. Turi vyriausybės poįstatyminių aktų galią. Kadangi įstatymų leidyba yra išimtinai seimo kompetencija tai sutartis kurios nepatvirtino seimas negali turėti įstatymų galios. Taip pat kai kurie įstatymai tiesiogiai nurodo kad suteikiama pirmenybė tarptautinėms sutartims tame tarpe ir neratifikuotos (CK numato)

EGZ Lietuvos respublikos teisės ir TT

Bendroji TT – visuotinai pripažinti TT principai ir normos.

- Konstitucijos 135 str. 1 dalis – „užsienio politikoje“ vadovaujasi TT principais ir normomis. Tai formalus dualizmas, neįtraukiant į nacionalinę teisinę sistemą.

- KT ir LAT pozicija, įstatymų leidyba (plečiamasis K aiškinimas – aiškinama monizmo ir iš bendrosios TT kylančių tarptautinių įsipareigojimų viršenybės ir taikymo vidaus politikai bei teisei link).

o 135 str. 1 dalis reiškia TT viršenybę LR teisei – LAT 2000 12 21 nutarimas

o 135 str. 1 dalis bendrosios tarptautinės teisės principais reikia sekti visoje valstybės politikoje – pripažindama TT principus ir normas Lietuva negali savo šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų.

o 135 str. 1 dalis reiškia TT normų įgyvendinimą visoje valstybės politikoje, jos institucijų veikloje ir nacionalinėje teisėje (tarptautinių

operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymų preambulė – kilo problema stojant į NATO. K minima ginkluoto užpuolimo sąvoką, o ginkluoto užpuolimo sąvoką nustato TT (NATO) ir aiškinama taip kad sprendimą dėl karo veiksmų prezidentas gali priimti prezidentas ir tada kai užpuolamos kitos NATO šalys. Taip pat yra nuostata kad prezidento sprendimą turi patvirtinti ar panaikinti prezidento sprendimą, tačiau kai kalbama apie NATO seimas atsižvelgdamas į savo prisiimtus įsipareigojimus tik patvirtina). Seimui privalomi jo priimti įstatymai, o kartu ir jo ratifikuotos tarptautinės sutartys.

- Paprotinės TT normos gali būti taikomos, bet paprastai netiesiogiaio Per tarptautines sutartiso Priimant nacionalinės teisės aktus ir per priimtu teisės aktus expressis

verbis numatančius tarptautinių papročių taikymą arba savo nuostatomis įgyvendinančius bendrosios TT normas.

Nacionalinės ir tarptautinės teisės (ir ES teisės) suderinamumo prezumpcija:

a) Doktrina – valstybė dalyvauja kuriant TT ir ES teisės normas, todėl atsižvelgia į šias normas nacionalinės teisėkūros procese.

b) Konstitucija – teisinės valstybės ir atviros pilietinės visuomenės principai – preziumuoja suderinamumą. Ir ES gerbia nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

c) LAT ir KT jurisprudencija – TT normos ir standartai taiko aiškinant Lietuvos teisės normas kaip pažangus šaltinis. EŽTT jurisprudencija yra svarbi LT teisės aiškinimui ir taikymui.

d) TT ir ES teisės normų atitikties K prezumpcija suderinamumo metodologijai pagrindai – nereikalauja pažodinio atitikimo. Tam kad paneiktum prezumpciją reikia įrodyti kad:- K nustatymų išsamų ir baigtinį tam tikrų atvejų sąrašą, o sutartis nustatymų

papildomus atvejus.- K ką nors draustų, o sutartis tiesiogiai leistų.- Jei sutarties nuostata pagal turinį nesutaptų su K nuostata.

EGZ tarptautinio baudžiamojo teismo statuto ratifikavimas – perdavimo tarptautiniam baudžiamajam teismui, nes K numato, kad negali būti perduotas kitai valstybei išskyrus tarptautines sutartis. Pagal šį statutą už tarptautinius nusikaltimus niekas neturi imuniteto. Kilo teorinis klausimas – o kas jei reikėtų perduoti seimo narį ar valstybės vadovą? Tačiau pagal K jie turi imunitetą nuo savo valstybės jurisdikcijos, todėl šis imunitetas nereiškia imuniteto nuo tarptautinės baudžiamosios atsakomybės.

Specifiniai Europos sąjungos teisinės sistemos bruožai

ES teisinė sistema – regioninė, santykinai autonominė, sui generis teisinė sistema, nesutampanti nei su tarptautine, nei su nacionaline teisine sistema.

EGZ.: kuo specifinė ES teisės sistema?

Lietuvos respublikos bylos NTTT (EGZ praktinis iš bylų)

1931 10 15 konsultacinė išvada geležinkelio eismo tarp Lietuvos ir Lenkijos (Lentravio – Kaišiadorių ruože) byloje (TS tarybos prašymu): nustatyta, kad Lietuva neturi įsipareigojimo leisti eismą Lentrvario – Kaišiadorių geležinkelio ruože. Konstatuota tik pareiga derėtis su Lenkija, o ne pasiekti susitarimą šaliai nenaudingomis sąlygomis, taip pat pareigos leisti eismą nekilo iš Tautų Sąjungos statuto, Klaipėdos konvencijos ir kitų tarptautinių sutarčių. Bendro pobūdžio pareiga gerinti susisiekimą, nereiškia įsipareigojimo atidaryti susisiekimą konkrečiu ruožu.

1932 08 11 sprendimas dėl Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje nuspręsta, kad Klaipėdos gubernatorius turi teisę atšaukti Direktorijos pirmininką, jeigu jis peržengia autonomijos ribas ar kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui ir nėra kitų priemonių (ši teisė numanoma iš to, kad Klaipėdos konvencija ne suteikia Lietuvai teises, o tik nustato Klaipėdos krašto autonomijos ribas kitaip neribodama Lietuvos suvereniteto ir teisės jį ginti), tačiau neturi teisės paleisti Seimelio, jei jis nepritaria teikiamai Direktorijos primininko kandidatūrai (bet įvykęs paleidimas nepripažintas niekiniu). Autonomija neriboja šalies suvereniteto. Priešingai suverenitetas riboja autonomiją. Jei autonomijos aktai pažeidžia suverenitetą, tai galima imtis visų priemonių suverenitetui išsaugoti ir apginti.

1939 02 28 sprendimas Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio byloje (Estija vs. Lietuva): pripažinta, kad Lietuvos prieštaravimas dėl Estijos reikalavimo nepriimtinumas yra pagrįstas, nes neišnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės (būtina sąlyga diplomatinei gynybai), todėl byla iš esmės negali būti nagrinėjama, kol neišnaudotos teisminės gynybos priemonės pagal Lietuvos teisę (kitas Lietuvos prieštaravimas dėl to, kad dinama bendrovė žalos jei atsiradimo metu neturėjo Estijos nacionalinės priklausomybės, paliktas nenagrinėtu, nes susijęs su bylos esme). Estija teigė, kad vidaus priemonės neefektyvios, nes jau buvo priimtas sprendimas byloje ir Lietuvos teismas konstatavo, kad nepakanka įrodymų, kad yra tinkamas atsakovas – ar yra kompanija teisių perėmėjas.

Pagrindiniai TVT principai

JT chartija 1970 m. TT principų deklaracija 2 str.

Fundamentali teisės idėja, kurios pagrindu kuriamos teisės normos.

a) Taikos ir saugumas:a. Jėgos nenaudojimasb. Taikus tarptautinių ginčų sprendimasc. Valstybių teritorinis vientisumas (Helsinkio baigiamasis aktas)d. Valstybių sienų neliečiamumas (Helsinkio baigiamasis aktas)

b) Tarptautinių santykių palaikymoa. Valstybių bendradarbiavimasb. Valstybių suvereni lygybėc. Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymasd. Nesikišimas į vidaus reikalus

c) Žmogaus teisiųa. Laisvas tautų apsisprendimasb. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms (Helsinkio baigiamasis aktas)

1975 Helsinkio baigiamasis aktas – taip pat numato tarptautinės teisės principas (Helsinkio dekalogas )

Sisteminis TT principų aiškinimas: aukščiau išdėstyti principai, juos aiškinant ir taikant, yra tarpusavyje susiję ir kiekvienas principas turi būti aiškinamas kitų principų kontekste. Praktikoje vedinos savo interesų valstybės akcentuoja vieną kurį nors principą.

Išvada: TT principai – darni sistema (TT pagrindas) ir vienas kitam neprieštarauja.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Įvairių valstybių tikslų koegzistavimo deklaravimas – valstybių pareiga bendradarbiauti nepriklausomai nuo jų politinių ekonominių, socialinių sistemų skirtumų (ypač aktualu bipoliariniame pasaulyje).Bendradarbiavimas siekiant bendrų visoms valstybėms JT tikslų: tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, pagarba žmogaus teisėms, tarptautinė ekonominė pažanga.

Pagarba žmogaus teisėms principas

a) JT tikslas, tapęs TT principu – visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ugdymas ir skatinimas.

b) Prigimtinis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pobūdis – „visos jos išlaukia iš žmogaus orumo ir turi esminę reikšmę jo asmenybei.“

c) Valstybių pareigos gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves bei skatinti jų įgyvendinimą. Pozityvi pareiga valstybei skatinti ir užtikrinti žmogaus teises. Prevencija ir atitinkamų sąlygų sudarymas.

d) Nediskriminacijos principas – žmogaus teisės užtikrinamos visiems be skirtumų dėl rasės, lyties, kalbos, religijos ir t.t.

e) Visuotinė žmogaus teisių reikšmė – visuotinis jų užtikrinimas yra svarbus taikai, teisingumui bei valstybių bendradarbiavimui (ryšys su kitais TT principais). Ten kur šiurkščiai ir sistemingai pažeidžiamos žmogaus teisės paprastai kyla ir grėsmė taikai ir saugumui.

f) Žmogaus teisių būklė nėra valstybės vidaus reikalas – antrinė tarptautinės bendrijos atsakomybė (ESBK (Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija) žmogiškojo matmens dokumentai: rūpestis žmogaus teisėms nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus). Užtikrinti pagrindines teise yra ius cogens norma ir yra tarptautinės bendrijos pareiga. Tačiau visada yra ir protingumo kriterijus, kiek galima kištis ir kokiomis aplinkybėmis. Kištis galima tik tada kai reiškinys yra sisteminis ir šiukštus.

g) Tarptautinės žmogaus teisių chartijos ir kitų dokumentų nuostatų realus įgyvendinimas. Teisės neturi būti popierinės.

Sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principas

a) Principo šaltinis – bendras teisės principas pacta sunt servanda.b) Visų tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, nepriklausomai nuo jų šaltinio ir

pagal JT chartiją ir pagal bendrąją TT ir pagal tarptautines sutartis.c) JT chartijos viršenybė prieš kitas tarptautines sutartis (chartija, kaip

„tarptautinės bendrijos konstitucija“): „kai įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis prieštarauja įsipareigojimams pagal JT chartiją, įsipareigojimai pagal Chartiją turi viršenybę. Pvz.: JT saugumo tarybos rezoliucijos / sankcijos – gali nurodyti veiksmus, kurių reikia imtis – ekonominių diplomatinių santykių nutraukimas ir pan. o yra įsipareigojimas pagal sutartį, tada nusveria chartija.JT chartijoje numatyti JT tikslai ir principai – tarptautinės teisėtvarkos pagrindas, bendrosios TT ir pagrindinių TT principų išraiška, todėl bendrosios TT prieštaravimas JT chartijai yra teorinis.

d) Sąžiningas ir bona fidei tarptautinių įsipareigojimų vykdymas – sąžiningumo, kaip bendrojo teisės principo ir moralinio imperatyvo reikšmė:

a. Pagarba ir ištikimybė prisiimtiems įsipareigojimas – įsipareigojimai turi būti vykdomi ne tik formaliai ir ne tik pagal raidę.

b. Tarptautinių įsipareigojimų tarpusavio suderinimasc. Teisėtų lūkesčių apsauga (tylus sutikimas, estoppel) – jei valstybė savo

elgesiu davė pagrindą kažko tikėtis tai savo įsipareigojimus vykdyti. Estoppel – jei valstybė vienašaliu aktu prisiėmė įsipareigojimus kitos šalies atžvilgiu, tai neturėtų savo elgesiu jo atšaukti.

d. Nepiktnaudžiavimas teisėmise. Abipusiškumasf. Proporcingumas – pasirinkti tinkamiausius būdus įsipareigojimams

vykdyti.g. Protingumash. Konkrečios sąžiningo elgesio taisyklės: draudimas pažeisti sutarties

objektą ir tikslą iki jos įsigaliojimo, sutarties dvasios pirmenybė prieš raidę, naudos iš nesąžiningo elgesio neigimas, protingas laikas ir įvykdymas ir kt.

Valstybių suverenios lygybės principas

a) Suvereni lygybė – valstybių bendradarbiavimo pagrindas. 1949 04 09 TTT sprendimas corfu sąsiausio byloje „pagarba suverenitetui – esminis nepriklausomų valstybių tarptautinių santykių pagrindas.

b) Suvereni lygybė – lygiateisiškumas (lygios subjektinės teisės ir pareigos, nepaisant ekonominių socialinių politinių ir kitų skirtumų), o ne faktinė lygybė.

c) Suverenios lygybės elementai:a. Valstybių lygybė teisės požiūriub. Lygus naudojimas nedalomomis visiško suvereniteto teisėmsc. Pagarba kitų valstybių suverenitetui, politinei nepriklausomybei ir

teisiniam subjektiškumui – sąsajos su jėgos nenaudojimui ir nesikišimo principais

d. Teisės laisvai pasirinkti ir plėtoti valstybės politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą (nesikišimo principo elementas); intervencijos, kaip jėgos politikos, neleistinumas pagal corfu sąsiaurio bylą.

e. Sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymasf. Valstybės teritorinio vientisumo, įskaitant sienas, neliečiamybė

(atitinkamų principų užuomazga). Visiškas ir išskirtinis suverenitetas apima valstybės teritoriją, įskaitant vidaus vandens, teritorinę jūrą ir oro erdvę.

d) Suverenios lygybės (lygiateisiškumo) išimtys nustatomos valstybių sutikimu sutartinėmis (ne paprotinėmis) procesinėmis normomis:

a. „Didžiųjų valstybių“ statusas (nuolatinė narystė ir veto teisė JT ST) – privilegija, susieta su didesne atsakomybe.

b. Sveriamas balsavimas kai kuriose tarptautinėse organizacijose – atsižvelgiama į indėlį organizacijos veikloje.

Valstybių teritorinio vientisumo principas

Pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui – valstybių suverenios lygybės principo elementas.Susilaikymas nuo veiksmų, ypač jėgos panaudojimo prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ir vienybę – jėgos nenaudojimo elementas, sienų neliečiamumo užuomazga.

a) Teritorija negali būti karinės okupacijos ir kitokio jėgos panaudojimo objektub) Okupacija ir teritorijos įgijimas jėga negali būti pripažintas teisėtu.

Valstybių sienų neliečiamybės principas

Susilaikymas nuo reikalavimų ar veiksmų, kuriais būtų siekiam užgrobti kitos valstybės teritoriją (valstybių teritorinio vientisumo principas).Nesikėsinimas į esamas valstybių sienas (jėgos nenaudojimo principo elementas)Egzistuojančių sienų (Europoje) neliečiamybė:

a) Teisėtų sienų neliečiamybė – principas taikomas tik pagal tarptautinę teisę nustatytoms sienoms (pareiga nepripažinti teritorijos įgijimo jėga – jėgos nenaudojimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų elementas). Taikoma tik teisėtos sienoms.

b) Galimybė keisti sienas teisėtu pagal tarptautinę teisę būdu (pvz.: sutartimi). LV ir EST per okupaciją Rusijai atidavė dalį teritorijų, o po atkūrimo pasirašė sutartis legitimizuojančias tuos padarinius. LV KT išaiškino, kad ta sutartis 1991 m. pakeitė sienas padarytas 1939 m. LT 1990 m. teritorijos įgijo. Tačiau Lietuva tarėsi su Baltarusija ir dėl to pragmatiška buvo įtesinti naujas sienas.

c) Ypatinga sutarčių dėl sienos apsauga (draudimas denonsuoti sutartį vienašališkai, nutraukti sutartį dėl esminių aplinkybių pasikeitimo, sutarties privalomumas teisių perėmėjui – teisių perėmimas sutarčių dėl sienos ir sienos rėžimo nekeičia; SSRS buvo sudariusi sutartis su įvairiomis valstybėmis dėl sienos, Rusija naujų sutarčių nesudarinėjo, nes yra SSRS teisių perėmėja). EGZ: ar atsižvelgiant į tai kad Čekoslovakija iširo keičiasi sienų rėžimas? Nesikeičia nes perimamos sutartys dėl sienos ir sienos rėžimo.

d) Taikymas pagal analogiją išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo linijoms, nustatančioms susijusias su valstybėms teritorija ir jos išskirtinių suverenių teisių įgyvendinimo ir erdves. Šios linijos atlieka tokį patį vaidmenį kaip ir valstybės sienos, nes ten valstybės turi kai kurias suverenias teises ir atriboja sferas kuriose vienos valstybės įgyvendina savo teise, o kitos negali įgyvendinti. Vaidmuo tas pats ir apsauga tada turi būti ta pati. Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla.

Nesikišimo principas

Paprotinės teisės dalis. Tiesiogiai nėra JT chartijoje, bet opinio juris aiški iš valstybių praktikos (TT principų deklaracija ir kt. (Žr. skaidres)).Suverenios valstybių lygybės principo išdava – politinės nepriklausomybės ir suverenių teisių apsauga. Apsaugos objektas – suverenios valstybių lygybės principo elementas, kiekvienos valstybės teisė laisvai, be kišimosi...Nesikišimo principo apsaugos apimtis:

a) Iš valstybės suvereniteto išplaukiantys reikalai (Nikaragos byla: reikalai, Kūrius dėl valstybės suvereniteto principo valstybei leidžiama spręsti laisvai) – naudojimas suvereniomis teisėmis:

a. Vidaus reikalai (politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemos pasirinkimas) – abejotina TTT pozicija dėl laisvės rinktis valstybės rėžimą, ideologiją.

b. Išorės reikalai (užsienio politikos formavimas).b) Išskirtinės kompetencijos reikalų ribos – ten, kur prasideda TT normų

reglamentuojami santykiai (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla – vidaus reikalai yra tie, kurių nereglamentuoja TT ir jų sritis priklauso nuo tarptautinių santykių raidos; Nikaragvos byla – vidaus politika priklauso valstybės išskirtinei kompetencijai, kol nepažeidžiamas tarptautinis įsipareigojimas)

a. Išskirtinės kompetencijos reikalų srities dinamiškumas ir siaurėjimas (valstybės administraciniai reikalai, bet ne žmogaus teisės, kurias užtikrinti privalu pagal atitinkamą TT principą – pirminė valstybės atsakomybė.)

b. Šią sritį ribojantys veiksniai, internacionalizuojantys jos klausimusi. Valstybės tarptautiniai įsipareigojimai – (neutralitetas, demokratinė

santvarka) reikalas nustoja būti vidiniu, kai valstybė prisiima dėl jo įsipareigojimus kitoms valstybėms. (Egėjo jūros kontinentinio šelfo byla).

ii. Tarptautinės teįkoš ir saugumo užtikrinimo poreikiai (TT Principų deklaracija) – JTST teisė konstatuoti dėl valstybių vidaus situacijos kylančias grėsmės taikiai ir saugumui bei veikti jas šalinant.

Nesikišimo principo negatyvi pareiga:a) Draudžiamas kišimasis – kai prievartos metodais trukdoma laisvai pasirinkti,

kaip tvarkyti vidaus ir išorės reikalus (Nikaragvos byla: prievartos elementas sudaro uždraustos intervencijos esmę; corfu sąsiaurio byla, intervencija – jėgos politikos apraiška, piktnaudžiavimas):

a. Jėgos naudojimas ar grasinimas ja – viena iš tokios prievartos formų (Ginkluotų veiksmų KDR byla: kai kišimasis susijęs su tiesioginiu ar netiesioginiu jėgos naudojimu, pažeidžiamas ir jėgos nenaudojimo principas.)

b. Nukreiptos į suverenių teisių suvaržymą didelio masto ekonominio politinio ar kitokio pobūdžio prievartos priemonės – SSRS ekonominė blokada Lietuvai.

c. Ginkluotos ar siekiančios prievarta nuversti valdžią opozicijos rėmimas (Nikaragva: nėra teisės remti tokią opoziciją) – ginklų tiekimas (gali prilygti ir jėgos naudojimui), finansinė, logistinė parama. EGZ: kaip įvertinti JAV parama CNTR judėjimui: nesikišimo principo pažeidimas.

Išvada: nesikišimo principo draudžiamų prievartinių veiksmų spektras yra platesnis nei jėgos nenaudojimo principo (Nikaragvos bylą: draudžiamas kišimaisi galimas ir naudojant ir nenaudojant ginkluotos jėgos).Leidžiamas kišimasis:

a) Be prievartos elementob) Humanitarinė pagalbac) Paprotinės teisės normų modifikacija

Taikus tarptautinių ginčų sprendimas

Esmė: reikalavimas spręsti tarptautinius ginčus tik taikiomis priemonėmis, t.y. nesiimant jėgos ar grasinimo ja, taip pat kitokio neleistino prievartinio kišimosi – santykis su jėgos nenaudojimo ir nesikišimo principais.Tarptautinis ginčas – tai nesutarimas tarp valstybių ir kitų subjektų dėl TT normos ar fakto, kai vienas subjektas pateikia reikalavimą (pretenzijas) kitam, o šis visiškai ar iš dalies šį reikalavimą atsisako tenkinti. Paprastai abi šalys turi pretenzijų.Ginčytina situacija – TT subjektų interesai nesutapimas, kai pretenzijos nėra pateikiamos, bert yra įtampa šalių santykiuose.Principo šaltiniai:

a) Įtvirtina TT principąa. Briando-Kelloggo paktas 2 str. 1928 m.b. JT chartijac. TT principų deklaracija ir Helsinkio baigiamasis aktas.

b) Reglamentuoja ginčų sprendimo priemonesa. Hagos konvencija dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimob. TS baigiamasis aktas dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimoc. JT TTT statutas

d. ESBO sutaikymo ir arbitražo konvencija

Ginčų rūšys:

a) Pagal ginčo įtaką tarptautinei taikai ir saugumui:a. Keliantys grėsmę – gali priimti privalomus sprendimus.b. Nekeliantys tokios grėsmės – priima neprivalomus sprendimus.

b) Pagal ginčo dalyką:a. Politiniaib. Ekonominiaic. Teisiniai – kiekvienas teisinis ginčas gali turėti politinių aspektų

(Nikaragvos byla TTT).EGZ: (Nustatyti ar ginčas teisinis – jei yra be politinių ar ekonominių interesų turi būti nors vienas iš šių požymių) Teisinis ginčas:

a) Tarptautinės sutarties aiškinimob) Bet kurio kito TT klausimoc) Fakto, kuris reikštų tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą – ginčijamasi ar buvo

faktas.d) Reparacijos už TT pažeidimą pobūdžio ir dydžio – kokio pobūdžio pareiga

suteikti reparacijas turi būti taikoma (restitucija; kompensacija ir t.t.) ir koks dydis.

Kiekvienoje byloje yra ne vienas, o keli aspektai, o neretai ir visi kartu.

Ginčų sprendimo priemonės:

a) Tiesioginės derybos – betarpiškas bendras ginčytinų klausimų svarstymas. Pagrindinė priemonė, kitų priemonių pagrindas, nes reikia susitarti dėl kitų priemonių ir jos veiksmingesnės nes didesnė tikimybė, kad tokių būdu išsprendus ginčą bus laikomasis sprendimo, nei įsikišus tretiesiems asmenims. Konsultacijos – tiesioginių derybų porūšis.

b) Tarptautinė taikinamoji procedūra – pagalba šalims derėtis ir išspręsti ginčą. Čia dalyvauja trečioji šalis, kuri suteikia pagalbą. Trečiosios šalies dalyvavimas niekuo šalių neįpareigoja, t.y. sprendimai yra rekomendacinės galios.

a. Gerosios paslaugos – tikslas padėti šalims užmegzti kontaktą ir pradėti derybas. Trečiosios šalies veikla yra pasyvi, ji siūlo susitikti ir pradėti derėtis. Tokie pasiūlymai niekuo neįpareigoja.

b. Tarpininkavimas – pasiūlymai kaip išspręsti ginčą, neįpareigoja šalių. Dažnai gerosios paslaugos tampa tarpininkavimu.

c. Tyrimas sudaroma mišri komisija ir trečiosios šalies ir šalių atstovų, ji turi išspręsti ginčą iš esmės. Reglamentuojamos / formalizuotos. Naudojama procedūra jei šalys nenumato kitaip. Įtvirtinta Hagos konvencijoje. Tikslas – ištirti faktus ir pateikti išvadas dėl jų. Šalys neprivalo vadovautis išvada. Paskiriama po du nuo šalies o jie apskiria pirmininką.

d. Sutaikymas – tikslas pasiūlyti ginčo sprendimą iš esmės (ESBO konvencija). Šalys paskiria po vieną savo atstovą, o sutaikymo ir arbitražo ir teismo biuras dar paskiria tris.

c) Teisinės institucinės priemonės EGZ – institucijos sudaromos iš specialistų. Jei šalys pasirenka šis priemones jos įsipareigoja vykdyti jų sprendimus t.y. laiko juos privalomais.

a. Arbitražas – sudarymas panašus į sutaikymo ir tyrimo komisijas. Arbitražas skirstomas į ad hoc ir nuolatinį. Tačiau konkreti institucija sprendžianti konkretų ginčą visada sudaroma ad hoc. Nuolatinė skiriasi tik tuo kad nereikia tartis dėl arbitrų paskyrimo tvarkos, egzistuoja arbitrų sąrašas ir reikia tik paskirti. Nereikia spręsti procedūros klausimų nes tai jau sureguliuota. Ad hoc reikia sureguliuoti viską iš pradžių. Nuolatiniai arbitražai: nuolatinis arbitražo teismas Hagoje (Tarptautinis biuras. Nuolatinė administracinė taryba. Šalys skiria iki 4 narių į arbitro sąrašą. Šalys ginčo atveju skiria po 2 arbitrus bet tik vieną iš savo deleguotą. Tie 2 pasirenka superarbitrą iš sąrašo – pirmininką) ir ESBO arbitražinis teismas. Ad hoc: 1827 m. Alabamos arbitražas (JAV v. UK).

b. Teisminis nagrinėjimas – šalys neturi įtakos formuojant instituciją. Šalys gali labai ribotai įtakoti sudėtį (pvz.: ad hoc teisėjai). Funkcijos Bylų nagrinėjimas – teisinių ginčų sprendimas:a) Šalys tik valstybėsb) Fakultatyvinė jurisdikcija, pagrįsta šalių sutikimuc) Teismo diskrecijos nebuvimas sprendžiant jurisdikcijos klausimą –

neturi teisės atsisakyti spręsti ginčą jei turi jurisdikciją.d) Sprendimas privalomas tik bylos šalimse) Sprendimas byloje – pagalbinis TT šaltinisKonsultacinių išvadų teikimas – tarptautinės teisės aiškinimasa) Čia gali dalyvauti tik pagal JT chartiją įgaliotos organizacijos.b) Teismas turi formaliai diskreciją, nors niekada ja nepasinaudojo.c) Atskirais atvejais konsultacinė išvada gali būti privaloma ginčo šalims.

(1999 04 29 teismo konsultacinė išvada dėl ginčo JT žmogaus teisių komisijos specialaus pranešėjo imuniteto nuo teisminio proceso).

Sąlygos:a) Teikia konsultacines išvadas teisės klausimais (vakarų Sacharos ir

palestinos bylos)a. Išreikštas teisės terminaisb. Iškelia TT problemasc. Reikalauja teisė pagrįsto atsakymo (teismas nustato TT normas,

jas aiškina ir taiko atsisakymui suformuluoti).Teisės klausimas gali būti konkretus arba abstraktus ir neaiškus (palestinos byla). Gali burėti politinių aspektų (JT specialaus pranešėjo, PSO ir Egipto susitarimo bylos).b) Įgaliotas institucijos kreipimasis:

a. JTGA ir ST gali kreiptis bet kuriuo klausimu.b. Kitos JT institucijos , JT specializuotos agentūros ir JT sistemos

organizacijos – JTGA leidus ir pagal savo kompetenciją (PSO kompetencija Branduolinio ginklo byloje).

c) Teismo diskrecija – teismas gali pateikti konsultacinę išvadą – Statuto 65 str. 1 d. Paprastai tuo nesinaudojama, išskyrus įtikinamas priežastis (1923 m. Rytų Karelijos byla – įtaka negalinčios dalyvauti šalies

teisėms). Tokiomis įtikinamomis priežastimis nėra (palestinos byla) – susijusios valstybės nesutikinąs (tai nėra ginčas, todėl nereikia sutikimo), galima įtaka politinės deryboms ir JT veiklai (priešingai gali būti naudinga), tariamas duomenų trūkumas (ar pakanka duomenų sprendžia teismas), kitų JT institucijų išankstinė nuomonė (teismo nuomonės nesaisto, nes jis nepriklausomas), suinteresuotos šalies nesąžiningumas ir „nešvarios rankos“ (ginčas nėra sprendžiamas yra nagrinėjamas tik vienas aspektų). Kas yra įtikinamos priežastys reikia spręsti kiekvienu konkrečiu atveju. Teismas laikosi pozicijos kad jis kaip dalyvis veikloje turi atsakyti į jų institucijų klausimus ir jiems padėti.

TTT fakultatyvinės jurisdikcijos tarpvalstybinėms byloms rūšys:a) Jurisdikcija ginčams specialiai numatyti JT chartijoje – JT chartija tokių

ginčų nenumato.b) Jurisdikcija pagrįsta šalių sutikimu ad hoc. Specialiai šalių perduotos

bylos:a. Kompromisub. Forum prorogatum – vienai ginčo šaliai pripažįsta jurisdikciją,

kita atskirai pripažįsta jurisdikciją šiam ginčui. Šalis kreipiasi, ir ruošiasi procesui ir tuo parodo, kad pripažįsta jurisdikciją.

c) Jurisdikcija pagrįsta šalių sutikimu ante hoc. Šalių sutikimu ginčai susiję su konkrečia tarptautine sutartimi aiškinimo arba taikymo ginčai gali būti perduoti TTT. Kai visos šalys nesutinka, gali būti fakultatyvieji protokolai.

d) Privalomos jurisdikcijos pripažinimas vienašaliu aktu. Jurisdikcija pripažįstama sutikimu ante hoc pagal fakultatyviąją išlygą (66 valstybės):

a. Terminuotos ir neterminuotos deklaracijos;b. Deklaracijos be išlygų ir su išlygomis – išlygos gali būti terminu

apribotos (pvz.: išskiriami ginčai iki deklaracijos padarymo; išskiriami vidaus reikalai; išlyga dėl ginčų su šalimi, kur specialiai pripažino teismo jurisdikciją, kad būtų išspręstas tas ginčas; arba jei kita ginčo šalis pripažino jurisdikciją per paskutinius 12 mėn.)

Nikaragvos ir Notebomo bylos: teismas turi jurisdikciją, kai ginčai šalių deklaracijos galioja ginčą perduodant teismui – nors po to deklaracijos terminas gali baigtis ar šalis gali bet kada deklaraciją atšaukti, toks deklaracijos galiojimo pasibaigimas neturi retrospektyvios galios ir nepanaikina teismo jurisdikcijos. Tada bet kuri šalis galėtų išvengti jurisdikcijos.

e) Perduotoji jurisdikcija – perimta ir nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo.

a. Pagrįsta šalių sutikinu ante hoc.b. Vienašaliai privalomos jurisdikcijos pripažinimo aktai

d) Kitos priemonėsa. Ginčo sprendimas TO pagalbab. Bet kuri kita taiki priemonė – taikomas kurių nors priemonių derinys

Jėgos nenaudojimo principas

Prigimtinės teisės mokykloje visada buvo siekiama pabrėžti, kad karas turi būti teisingas.Jėgos draudimo susiformavimas – Briando-Kelloggo paktas – agresyvaus karo draudimo principas. Taip pat TS statuto 10 str. ir daug dvišalių ir daugiašalių nepuolimo sutarčių. Dauguma šių sutarčių apibrėžė, ką pagal Briando-Kelloggo paktą laikyti agresija. Susiformavimui reikšmės turėjo ir valstybių praktika (1932 m. Stimsono doktrina).Šiuolaikiniai jėgos draudimo principo šaltiniai. 1945 m. JT chartija, rezoliucijos ir bylos.

Jėgos nenaudojimas pagal Briando-Kelloggo ir JT chartiją:

Lietuvos Latvijos ir Estijos okupacijos nepripažinimo politika remiasi agresijos draudimo doktrina, nes net nepasipriešinus laikoma, kad yra ginkluotas užpuolimas. Tokia pat taisyklė taikoma ir nacistinės Vokietijos vykdytoms okupacijoms.

Jėgos draudimas pagal JT chartijos 2 str.:

a) Universalus principas – taikomas visoms valstybėms, net kai nėra JT narės.b) Paprotinė bendrosios tarptautinės teisės jus cogens norma – chartija atspindi

paprotines nuostatas.c) Taikymo sritis – tik tarptautiniai santykiai – nėra jėgos nenaudojimo principo

vidaus teisėje. Vidaus teisėje veikai kiti principai.d) Jėga – tik ginkluota (karinė) jėga (sisteminis aiškinimas atsižvelgiant į chartijos

preambulę, jos nuostatas plėtojančius tarptautinės teisės aktus ir jurisprudenciją).

e) Apsaugos objektai – valstybės teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė, JT tikslai.

f) Draudžiami veiksmai:a. Grasinimas jėga – neteisėtas tomis aplinkybėmis tada kai ir jėgos

panaudojimas yra neteisėtas. Teisėta pagal JT ST sankciją. Tai deklaracija, kad bus panaudota jėga, jei nebus tam tikri reikalavimai įvykdyti.

b. Jėgos nenaudojimasi. Agresija – sunkiausias pažeidimas, tai laikoma tarptautiniu

nusikaltimu.ii. Ginkluotas užpuolimas – apima ir lengvesnes užpuolimo formas

(pvz.: karo laivo apšaudymas) pagal savo mastą neprilygsta agresijai.

iii. Kitoks jėgos naudojimas – lengvesnės nei ginkluotas užpuolimas formos: represalijos (ginkluotos represalijos prieš civilius

draudžiamos (Konono prieš Latviją byla)), opozicijos ginklavimas, ginkluotų grupių organizavimas, apsauginės ienos statyba.

g) Teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja – branduolinio ginklo byla: kai ne prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę ar JT tikslus:

a. Savigyna – Chartijos 51 str.b. JT ST sankcijac. Kiti atvejai ? – humanitarinė intervencija, tautos savigyna (Chartija

nereglamentuojama) diplomatinė gynyba – tačiau diplomatinės priemonės yra taikios.

Agresijos samprata:

Savigyna:

JT chartijos 51 str. jokia chartijos nuostata neriboja neatimamos (prigimtinės) teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jeigu įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas tol, kol ST nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša ST apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir šios priemonės jokiu būdu nedaro įtakos ST įgaliojimams ir atsakomybei pagal chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie būtini tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.

a) Teisė naudoti jėgą ar grasinti ja (teisėtas jėgos panaudojimas ar grasinimas ja) – pradėtam ginkluotam užpuolimui atremti.

b) Neatimama teisė – kiekviena valstybės teisė, išplaukianti iš bendrosios TT. Chartija nenustato, o tik pripažįsta savigynos teisę, įtakodamas ją procedūrinėmis taisyklomis. Nuoroda į paprotinę TT. Neribojama teisė – ST nesankcionuoja, o reikia tik pranešti.

Savigynos formos:a) Individuali – ginasi užpulta valstybėb) Kolektyvinė – užpultai valstybei padeda kitos (teisė suteikti pagalbą). Teisė gali

tapti pareiga jei sudaryta kolektyvinės gynybos sutartis.c) Savigynos trukmė – kol ST nesiims efektyvių priemonių – paprastai sankcijos

naudoti jėgą.

Savigynos sąlygos ir kriterijai:

a) Ginkluotas užpuolimas (Nikaragvos ir Kongo bylos)a. Valstybės ginkluotas užpuolimas kitos valstybės pajėgomisb. Į agresijos apibrėžimą nepatenkantis kitos valstybės jėgos panaudojimas,

pagal mastą ir pasekmes prilygintinas ginkluotam užpuolimui. Galbūt galėtų prilygti pasirengimas pulti branduoliniu ginklu.

c. EGZ: kuo praplėtė savigynos sąvoką 2001 09 11? Pagal mastą ir pasekmes ginkluotam užpuolimui prilyginti teroro aktai, vykdomi nevalstybinių subjektų iš užsienio. (Valstybinis terorizmas). JAV konsulinio personalo paėmimas įkaitais – JAV mėgino išvaduoti kariniu būdu ir teisino savo veiksmus savigyna. Jėga gali būti panaudota ir prieš piliečius siekiant tam tikrų tikslų – 1976 m. Palestiniečiai užgrobė lėktuvą su Izraelio piliečiais ir reikalavo paleisti suimtus asmenis. Lėktuvas buvo nutupdytas Ugandoje. Izraelis nusiuntė karinius padalinius sunaikino Ugandos kareivius ir teroristus ir išsivežė įkaitus. Izraelis rėmėsi savigyna. Taip pat kiber atakos galėtų būti prilygintos jei sukelia sunkius padarinius pvz.: žūsta daug civilių, sunaikinami strateginiai objektai ar karinės bazės ir pan.

Ginkluotų užpuolimo pradžios neapibrėžtumas – karinės operacijos aktyvios stadijos pradžia yra tikra ir neišvengiama jos grėsmė pabaigus planavimą bei esant visiškai parengčiai. Laukti kol bus iššautas primas šūvis nereikia – sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Tais atvejais kai akivaizdu, kad ginkluotas užpuolimas pradėtas nors dar nevyksta, galima naudoti savigyną. Yra tikra ir neišvengiama grėsmė.Preventyvios savigynos neteisėtumas – negalima savigyna ne nuo ginkluoto užpuolimo, o nuo jo grėsmės. Chartija tokią savigyną draudžia.

b) Savigynos priemonių teisėtumo kriterijaia. Būtinumas (ir neatidėliotinumas) – jėga yra vienintelė priemonė, taikoma

nedelsiant (per protingą laiką). b. Proporcingumas – užpuolimui atremti būtina jėga. Negalima sunaikinti

visiškai užpuoliko, aišku atsižvelgiant į situaciją (pvz.: WWII kare buvo rėžimų, kurie buvo sunaikinti, laikantis proporcingumo). Ir siekiant, kad jis neatsinaujintų – sugriauti puolamąją jėgą. Jie pažeidžiamas proporcingumas savigyna perauga į agresiją.

c) Procedūriniai reikalavimaia. Ginkluoto užpuolimo aukos (o ne kitos valstybės) pranešimas apie

užpuolimą.b. ST informavimas apie savigynos priemones – tam, kad ji imtųsi

atitinkamų priemonių.d) Papildomos procedūrinis reikalavimas kolektyvinei savigynai – ginkluoto

užpuolimo aukos kreipimasis pagalbos.

JTST sankcija naudoti jėgą:

a) Teisinis pagrindas – Chartijos 42 str. (jėgos naudojimas, kai gali nepakakti ar nepakanka kitų priemonių taikia ir daugumui atkurti bei palaikyti) ir VII skyrius apskritai.

b) Faktinis pagrindas – grėsmė taikai (gali kilti ir iš situacijos valstybės viduje) taikos pažeidimas ar agresijos aktas ir būtinumas panaudoti jėgą taikai bei saugumui atkurti ir palaikyti. Kompetencija neapsiriboja valstybių santykiais, o galima ir valstybės viduje jei kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui.

c) Sankcijos buvimo problema (politinė, o ne taisinė institucija). Politinė institucija yra tokia, kad jos priimami sprendimai yra kompromiso būdu. Paprastai duodama sankcija paskui naudojama jėga. Ex post facto sankcija – sankcija duodama po jėgos panaudojimo. 1999 06 10 rezoliucija nr. 1244 dėl Kosovo. Galbūt yra numanoma ir sąlyginė sankcija. 2002 11 08 ST rezoliucija nr. 1441 dėl Irako.

JT ST atsakomybė ir įgaliojimai:

a) Pagrindinė (pirminė), bet ne išimtinė atsakomybė už tarptautinės tvarkos ir saugumo palaikymą. Antrinė atsakomybė tenka valstybėms – JT narėms. Jei saugumo taryba nepajėgi išspręsti, tai spręsti turi pačios valstybės.

b) Unikali atsakomybė ir veikla: ribota narystė, nuolatinių narių veto teisė, teisė priimti privalomus sprendimus.

c) Įgaliojimų ribos – ne konkrečios chartijos nuostatos, o JT tikslai. ST gali imtis visų veiksmų reikalingų palaikyti taikiai, net jei tai nenustatyta chartijoje (taikos palaikymo operacijos, vidaus ginčų sprendimas, tarptautinių tribunolų steigimas, šalies politinės santvarkos nustatymas).

d) Numanomų galių doktrina – ST praktikos pagrindas.

JT ST ir GA įgaliojimų atribojimas.

a) Įgaliojimų (dalykinės kompetencijos) konkurencija. ST pagrindinė, bet ne išimtinė atsakomybė už tarptautinę taiką ir saugumą (Chartijos 24 str.) GA galios nagrinėti visus tarptautinio bendradarbiavimo klausimus (įskaitant tarptautinės taikos ir saugumo) bei teikti rekomendacijas dėl jų (Chartijos 11 str.)

b) GA įgaliojimų apribojimas ST naudai: ST vykdant chartijoje numatytas funkcijas dėl ginčo ar situacijos įgyvendinant pagrindinę atsakomybę, GA negali teikti rekomendacijos jei ST neprašo.

c) GA galios veikti ST neveiksnumo atveju (Vienybės taikos labui rezoliucija 1950 11 03 GA rezoliucija nr. 377(V)). GA gali rekomenduoti bet kurios situacijos taikaus sureguliavimo priemones. Priemonės gali apimti aktyvius veiksmus. Jos yra neprivalomos, bet gali būti kitokios nei ST.

a. Grėsmė taikai, taikos pažeidimas ar agresijos aktas.b. ST neveikia

i. Klausimo nėra darbotvarkėje arba ST tuo metu nesprendžia darbotvarkės klausimas

ii. Dėl nuolatinių narių vienybės stokos – veto panaudojimas balsuojant dėl klausimos iš esmės.

iii. Veto grėsmė – neišvengiamas neto panaudojimas, jei dėl klausimo būtų balsuojama ST (1999 m. situacija dėl Kosovo – ST negalėjo imtis veiksmų)

Humanitarinė intervencija

Sąvoka – jėgos panaudojimas kitoje valstybėje be ST sankcijos daugelio žmonių gyvybei ir pagrindinėms teisėms apsaugoti nuo jiems gresiančio pavojaus, aki tokios apsaugos negali ar nenori sutiekti valstybė, kurios teritorijoje jie yra.

Ši koncepcija labiau panaši į kitą – pareigą apsaugoti. Ji yra platesnio pobūdžio, nes jėgos panaudojimas yra tik viena iš galimybių. Tarptautinės intervencijos ir valstybės suvereniteto komisijos pranešimas.

Bruožai:

1) Jėgos panaudojimas be ST sankcijos (kitaip būtų pagal ST sankcionuotą jėgos panaudojimą)

2) Tikslas – kitos valstybės jurisdikcijai priklausančių asmenų apsauga nuo šiurkščių ir sistemingų jų pagrindinių teisių pažeidimų (jei savų piliečių gynyba – paprastai laikoma savigyna).

3) Būtina sąlyga – valstybė, kurioje ginami asmenys yra, nevykdo iš jos suvereniteto kylančios pirminės atsakomybės teikti apsaugą savo žmonės (natrinė atsakomybė pagal jus cogens tenka tarptautinei bendrijai).

Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo problema

1996 07 08 TTT konsultacinė išvada Branduolinio ginklo panaudojimo ar grasinimo juo byloje

Laisvo tautų apsisprendimo principas

Ištakos: tautos suvereniteto principas, nacionalinių valstybių susikūrimas po WWI JAV prezidento Vilsono 14 punktų (čia dar nėra visuotinai pripažintas principas, nes vis dar yra kolonijinė sistema, JT chartijos 1 str. 2 p. (JT tikslai) ir dekolonizacijos procesas (transformacija į principą).Pagrindiniai šaltiniai: 1960 12 14 JT GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijos šalims ir tautoms; 1970 m. TT principų deklaracija; universalios sutartinės normos – 1966 m. tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisų pakto identiški 1 str.

Kolektyvinė žmonių teisė – priklauso tautai, kaip žmonių visumai, o ne individualiems asmenims (kitaip nei mažumų teisės) tautinė mažuma nėra tautų apsisprendimo teisės subjektas.Tai jus cogens norma sąlygojanti erga omnes įsipareigojimus. (Rytų Timoro, Palestinos, Gvinėjos Bisau ir Senegalo delimitacijos arbitražo bylos).Subjektas – visos tautos. Tauta – doktrininė sąvoka ir fakto klausimas. Tauta yra politinė bendrija. Tai nėra grynai tautos kaip etninės grupės teisė. Tauta negali atsirasti po etinio valymo kaip atsitiko Pietų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tauta – žmonių grupė apibūdinama per du elementus:

a) Objektyvusis – išoriniai skirtumai nuo kitų žmonių grupių (bendra istorija, rasinė ar etninė kilmė, kultūrinis homogeniškumas, kalbinis, religinis, ideologinis bendrumas, bendra gyvenamoji teritorija ir ekonominis gyvenimas).

b) Subjektyvusis – tautos savimonė (žmonių grupės saviidentifikacija kaip atskiro tautinio vieneto).

Reikšmė – universalus visų tautų apsisprendimas yra esminė sąlyga užtikrinti individualias žmogaus teises (1992 12 16 GA rezoliucija Nr. 83(47) dėl universalaus tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo ir kt. – universalus šios teisės įgyvendinimas yra pagrindinė prielaida garantuoti individualias žmogaus teises ir jas saugoti.). Neleidžiant pasinaudoti apsisprendimo teise, gali kilti grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui. Taip pat kartu seka masiški žmogaus teisių pažeidimai. Turinys: kiekviena tauta turi teisę laisvai be kišimosi iš išorės:

a) Nustatyti savo politinį statusąa. Politinio statuso formos

i. Suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimasii. Laisvas susijungimas su kita nepriklausoma valstybe

iii. Kitoks laisvai nustatytas politinis statusasApsisprendimo rūšys:o Vidinis – apsisprendimo dėl raidos egzistuojančios valstybės vidujeo Išorinis – (recesija, galima tik išimtiniu atveju) – atsiskyrimas nuo

esamos valstybės sukuriant savo valstybę.b) Pasirinkti ekonominės socialinės ir kultūrinės raidos kelią – kiekvienos tautos

teisė laisvai naudotis savo gamtos turtais ir ištekliais; nuolatinio suvereniteto gamtiniams ištekliams principas (1962 m. JT GA deklaracija dėl Naujosios ekonominės tvarkos ir 1974 m. JT Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija.) Atitinkama valstybių pareiga neatimti iš tautų jų pragyvenimo šaltinio ir pagrindo.

Atitinkamos valstybių pareigos:a) Gerbti apsisprendimo teisė, skatinti jos įgyvendinimą ir jam teisėtomis

priemonės padėti;b) Besąlygiškai sudaryti sąlygas kolonijų tautoms laisvai apsispręstic) Netrukdyti tautoms laisvai apsispręsti ir neatimti iš jų šios teisės

Draudžiamas trukdymas ir pažeidimai: naudoti jėgą; motyvuoti tautos politiniu ekonominiu ir kultūriniu atsilikimu; reiškiant nepagrįstas suvereniteto pretenzijas į tautos teritoriją remiantis vasaliniais ar personalinės unijos ryšiais, žemės nuosavybės teisėmis (vakarų Sacharos ir Tibeto byla), taip pat vykdant tautos teritorijos de facto aneksiją ir keičiant joje gyventojų sudėtį (Palestinos byla).

Tautų apsisprendimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų santykis:

Kiekviena tauta turi teisę į apsisprendimą, net išorinį, tačiau to riekia siekti teisėtomis priemonėmis. Pvz.: terorizmas nėra apsisprendimo teisės dalis – Rusijos prielaida. Terorizmas nukreiptas prieš civilius ir siekiant įbauginti.

Šaltiniai – s Valstybių teisių perėmimas

pecialios susijusių valstybių (teisių perėmėjų, valstybės pirmtakės ir teisių perėmėjų) sutartys; 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims ir 1983 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei, archyvams ir skoloms.

Sąvoka – vienos valstybės tarptautinių teisių ir įsipareigojimų perėjimas kitai valstybei – vienos valstybės pakeitimas kita atsakant už tam tikros teritorijos tarptautinius santykius. Būtina sąlyga – vienos valstybės suverenitetu tam tikrai teritorijai – tos teritorijos teisinės priklausomybės (teisinio titulo, ne faktinio valdymo), pasikeitimas.

Atvejai:

a) Naujos nepriklausomos valstybės susikūrimas (buvusios kolonijos tapimas valstybe).

b) Valstybė pirmtakė lieka (teritorijos dalies perėjimas kitai valstybei, secesija – nauja valstybė).

c) Valstybės pirmtakės nelieka (valstybės iširimas, prijungimas prie kitos valstybės, valstybių susijungimas į jaują.

Ne atvejis: valstybės tęstinumas ir identitetas (teisinio subjektiškumo tapatumas). Negali būti teisių perėmimo ir tęstinumo kartu yra arba vienas arba kitas.

Objektai:

a) Tarptautinės sutartys (sutartinės teisės ir įsipareigojimai)b) Valstybės nuosavybė (nuosavybės teisės)c) Valstybės skolos (skoliniai įsipareigojimai)d) Valstybės archyvai (istoriniai ir administravimo dokumentai)

Ne objektai:

a) Narystė tarptautinėse organizacijose (nesuderinama su TO steigiamąja sutartimi)

b) Tarptautinės privatinės teisės kontraktai (taikomos TPT normos)c) Privačios nuosavybės teisės, privatūs skoliniai įsipareigojimai.

Valstybių teisių perėmimo ir valstybės tęstinumo (identiteto) sąvokų santykis:

Išvada: sąvokų ir atvejų netapatumas, skirtingumas bei nesuderinamumas.

Valstybių teisių perėmimo tarptautinėms sutartims:

Dviejų principų kolizija:

- Pacta sunt servanda- Valstybės suvereniteto apsauga, savanoriškas tarptautinių įsipareigojimų

perėmimas.

Kolizijos sprendimo būdai:

a) Automatinis teisių perėmimas – kai kurios svarbiausioms tarptautinei bendrijai sutartims:

a. Daugiašalėms sutartims (erga omnes ir jus cogensb. Dvišalės sutartys dėl sienų ir sienos rėžimo

b) Neperimamos sutartys – tos, kurių taikymas atitinkamai teritorijai būtų nesuderinamas su sutarties objektu ir tikslu ar iš esmės pakeistų jos vykdymo sąlygas.

c) Kitos sutartysa. Pirmenybė specialioms sutartimsb. Vienašaliu valstybės pareiškimu.

Valstybių teisių perėmimo valstybinei nuosavybei principai:

a) Pirmenybė specialioms sutartimsb) Nuosavybės perėjimas be kompensacijosc) Nuosavybės perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:

a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka visa nuosavybė pereina valstybei teisių perėmėjai.

b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjosi. Nekilnojamasis turtas – pagal buvimo vietą tai valstybei, kurioje jis

yraii. Kilnojamas turtas, teisiškai susijęs su tam tikra teritorija

(registravimo vietą) atitenka valstybei su kuria jis susijęs.iii. Kitas nekilnojamas ir kilnojamas turtas pereina teisių perėmėjai

teisinga dalimi proporcingai indėliui, kurį su teisių perėmimu susijusi teritorija padarė kuriant turtą.

Valstybės teisių perėmimo valstybės finansiniams įsipareigojimams (skoloms) principai:

a) Pirmenybė specialioms sutartimsb) Pasekmių kreditoriui nebuvimasc) Skolų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:

a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka Visos skolos pereina valstybei teisių perėmėjai.

b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjosi. Skolos perėjimas valstybei teisių perėmėjai teisinga dalimi –

atsižvelgiant š teisių perėmėjai atitenkančią nuosavybę, turtines teises ir interesus, taip pat lokalizuotas skolas.

ii. Naujoms nepriklausomoms valstybėms taikoma tabula rasa principas, išskyrus lokalizuotas skolas.

Archyvai:

a) Pirmenybė specialioms sutartimsb) Archyvų perėjimas be kompensacijosc) Archyvų grupių integralumo užtikrinimasd) Perduodamų archyvų saugumo užtikrinimase) Archyvų perėjimo taisyklės konkrečiais teisių perėmimo atvejais:

a. Kai yra 1 valstybė teisų perėmėja, o valstybės pirmtakės nelieka visi archyvai pereina valstybei teisių perėmėjai.

b. Kai yra kelios valstybės teisų perėmėjosi. Municipaliniai archyvai – įprastiniam teritorijos administravimui

būtini archyvai pereina atitinkamai teisių perėmėjai, kuriai atitenka ta teritorija.

ii. Teisių perėmėjai pereina išimtinai ir daugiausia su jos teritorija susijusi valstybės pirmtakės nacionalinių archyvų dalis.

iii. Teisių perėmėjai laiduojamas priėjimas prie susijusios su ja neperimamos valstybės pirmtakės nacionaliniu archyvų dalies – archyvų susijusių su teisių peėmėjos teritorija, sienomis, istoriniu ir kultūriniu paveldu, perimtų archyvų dokumentų turiniu ir panašiomis aplinkybėmis.

iv. Kolonijoms grąžinama viskas.

Pripažinimas tarptautinėje teisėje

Pripažinimas – vienašalis tarptautinės teisės subjekto aktas, kurio konstatuojama tam tikra situacija, teisė, faktas ar kitoks objektas ir jo atitiktis tarptautinei teisei.

a) Vienašalis valstybės aktas – individualios valios aktas. Nepriklausomai nuo to, kad gali būti įtvirtintas ir dvišalėje sutartyje.

b) Pripažinimo akto elementas:a. Pripažinimo objekto buvimo konstatavimasb. Pripažinimo objekto teisėtumo konstatavimasc. Ketinimas užmegzti santykius (nėra būtinas)

c) Savanoriškas politinis aktas, turintis teisines pasekmes (politinis-teisinis aktas)a. Nėra teisinės pareigos pripažinti, gali būti tik nepripažinimo pareiga.b. Pripažinimo kriterijų reliatyvumas

d) Pripažinimo akto formaa. Įgaliotos institucijos ar pareigūno aktasb. Numanomas pripažinimas – diplomatinių santykių užmezgimas,

priėmimas į TO ir pan.

Pripažinimą turėtų priimti prezidentas, nes jam yra paskirti vykdyti užsienio politiką. Tačiau Lietuvoje tą paprastai daro Seimas.

e) Pripažinimo objektai (rūšys pagal objektą):a. Valstybės pripažinimasb. Vyriausybės (valdžios) pripažinimasc. Vyriausybės emigracijoje pripažinimasd. Tautinio išsivadavimo judėjimo pripažinimase. Teisės, pretenzijos, kito objekto pripažinimas

f) Pripažinimo rūšys (pagal teisines pasekmes)a. De jure (visiškas, galutinis ir neatšaukiamas) šiuo metu pripažinimas

paprastai yra tik šios formos.

b. De facto (dalinis, negalutinis, neįpareigojantis fakto konstatavimas). Nėra įsitikinę fakto buvimu ir užmezga tik tam tikrus santykius. Koncepcija atėjusi iš klasikinės TT.

c. Ad hoc (vienkarčiai fragmentiški kontaktai, iš esmės nereiškiantys pripažinimo)

Pripažinimo teisinė reikšmė:

Valstybių ir vyriausybių pripažinimo kriterijai:

a) Klasikinė TT:a. Vyriausybės efektyvumas – veiksminga šalies teritorijos ir sienų bei

gyventojų kontrolė ir nėra jokios alternatyvios valdžios.b. Kiti šalutiniai kriterijai: TT normų laikymasis, tam tikra vyriausybės

politika, kirų valstybių pozicija pripažinimo klausimu.b) Šiuolaikinė TT:

a. JT Chartijos ir Helsinkio baigiamojo akto principų laikymasis, ypač sienų neliečiamybės ir taikaus ginčų sprendimo principų

b. Pagarba žmogaus teisėms, įskaitant tautinių mažumų teisės, ir kitų ESBK žmogiškojo matmens dokumentų nuostatų pripažinimas bei įgyvendinimas

c. Kitų teisinės valstybės ir demokratijos principų pripažinimas bei įgyvendinimas

d. Nusiginklavimo, branduolinio ginklo neplatinimo ginklų uždraudimo įsipareigojimų prisiėmimas

e. Įsipareigojimai taikai spręsti su valstybių teisių perėmimu susijusius ir kitokius lokalinius ginčus.

f. T.t.c) Bendras dėsningumas – pripažinimo akto politinis pobūdis lemia bet kurių

pripažinimo kriterijų reliatyvumą ir nevieningą taikymo praktiką. Lietuvos vyriausybės, Bosnijos ir Hercogovinos, Čečėnijos, Kinijos respublikos ir Taivanio vyriausybės.

Valstybių atsakomybės už TT pažeidimas

Pagrindas – TT pažeidimas – valstybės veika, kurios sudėtį sudaro elementai:a) Objektyvusis – valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas. Neveikimo

atveju sąlygos (įkaitų Teherane byla): žinojimas apie įsipareigojimą ir būtinybę veikti, buvimas tinkamų priemonių ir jų nesiėmimas.

b) Subjektyvus – veikos priskyrimas valstybei. a. Valstybės institucijų ir pareigūnų veika – nepriklausomai nuo vietos

valstybės institucijų sistemoje ir hierarchijoje, taip pat nepriklausomai nuo to, ar viršijami turimi įgaliojimai, (TTK, genocido byla: valstybės institucija – pagal valstybės teisę jos vardu veikianti jos organizacijos dalis ar formaliai atskiras, bet iš tikrųjų visiškai priklausomas darinys, o ne tik išlaikomas ar remiamas politiškai, finansiškai, logistikai ar kariškai.

b. Asmenų ar darinių, vykdančių valstybinės valdžios elementus, veika. Jei įgalioti vykdyti tam tikras funkcijas pagal nacionalinę teisę. Pvz.: nevyriausybinės organizacijos, vykdančios viešojo administravimo funkcijas.

c. Valstybės kontroliuojama asmenų ar asmenų grupių veikla – jeigu elgesio kontrolė yra efektyvi. Reikia, kad būtų kontroliuojamas tas elgesys, kurio pažeidžiama TT normos.

d. Faktiškai vykdančių valstybės valdžios elementus situacijose, kai valdžios institucijų nėra ar jos nefunkcionuoja, asmenų veika – jei faktiškai įgyvendinama valdžia ir to reikalauja aplinkybės (pvz.: laivo kapitonas kritišku atveju ir pan.)

e. Sukilėlių ar panašaus judėjimo veika, jei jiems pavyksta sukurti naują valstybę ar vyriausybę.

f. Priskirtų valstybės

Atsakomybę šalinančios atsakomybės:

a) Sutikimas – jus cogens normos pažeidimui negaliojab) Savigynac) Atsakomoji priemonėd) Force majeuree) Nelaimė – asmens veiksmais gelbėjamas savo ar kitų asmenų gyvybė; nėra kitos

išeities; nelaimės situacija nesusidarė dėl valstybės elgesio; veika nesukelia tokio paties ar didesnio pavojaus.

f) Būtinasis reikalingumas – ginamas valstybės esminis interesas (ne asmenų gyvybė, kaip nelaimės situacija); tai vienintelis būdas esminiam interesui apsaugoti; ginamam interesui yra iškilęs sunkus ir neišvengiamas pavojus; TT įsipareigojimas nesukusia rimtos grėsmė.

Tai nėra pagrindas nutraukti sutartį.

TT pažeidimo rūšys:

Žalos atlyginimo rūšys ir formos

Grindžiama visiško atlyginimo principu. Rūšys:

a) Materialinėa. Restitucija – parastai nėra galima. Teisėtos situacijos, kuri buvo iki

pažeidimo atkūrimas.b. Kompensacija – bet kokios finansiškai įvertintos žalos atkūrimas.

b) Nematerialinė a. Satisfakcija – moralinės žalos atlyginimas. Pasireškia: pažeidimo

pripažinimas; oficialus atsiprašymas, apgailestavimas, nominalus nuostolių atlyginimas, kaltų dėl pažeidimo asmenų patraukimas atsakomybėn, kitoks tinkamas aktas. Satisfakcijos formos reikalavimai: proporcingumas žalai ir atsakingos valstybės nežeminimas.

Atsakomosios priemonės – tai atsakomybės įgyvendinimo priemonė, kurios imasi nukentėjusioji valstybė, su tikslu, kad būtų įgyvendinamos su atsakomybe susijusios pareigos. (pirmiausia nutraukiant pažeidimą). Turinys – atsakomąja tvarka suspenduojamas tarptautinis įsipareigojimas.

Teisėtumo reikalavimai:a) Proporcingumas – pagal pažeidimo pobūdį ir sunkumą (negalima naudoti jėgos,

jus cogens normų pažeidimai, diplomatinių ir konsulinių imunitetų pažeidimai).b) Trukmė – iki bus nutrauktas pažeidimas ir ginčas sprendžiamas teisme ar

arbitraže. Jei nepaklūsta sprendimui dėl reparacijos – iki reparacijos sumokėjimo.

c) Procedūriniai reikalavimai – prieš imantis priemonių reikia įspėti.EGZ: bus uždavinys – atsakomųjų priemonių teisėtumo reikalavimas remiantis proporcingumu.

Dr. Zenonas Kumetaitis – sienų delimitavimas ir demarkavimasValstybės siena – tai linija, už kurios galioja kitos valstybės jurisdikcija (tai linija kuri saugoma kariuomenės - totalitarinis apibrėžimas). Pagrindinis dokumentas reguliuojantis valstybės sieną – valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. 1990 m. kovo 11 aktu aukščiausioji taryba deklaravo, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma ir pripažįsta TT principus ir sienų neliečiamumą pagal Helsinkio baigiamąjį aktą. Šiuo aktu buvo pripažintos sienos, kurių nebuvo. Sovietinės administracinės ribos buvo pripažintos kaip valstybės sienos.

Sienų delimitavimo komisijos paskirtis buvo parengti ir sudaryti sutartis dėl sienų su kaimyninėmis valstybėmis. Paskui atitinkamai demarkuoti sienas. Sienų nustatymas susideda iš dviejų dalių:

a) Sienų delimitavimas – susideda iš trijų dokumentų:- Sutartis dėl valstybės sienos- Valstybės sienos aprašas- Delimitavimo žemėlapis – jame parodoma būsimoji valstybės sienos linijos

padėtis – tai topografinis žemėlapis, kuriame parodoma situacija į abi puses nuo sienos bent per kilometrą.

Šiuos tris dokumentus pasirašo visi komisijų atstovai, o sutartį pasirašo premjerai prezidentai ir pan.

b) Sienų demarkavimas – kai sutartis dėl sienų yra pasirašoma ir įsigalioja, tada valstybės sudaro bendrą sienų demarkavimo komisiją. Sienos demarkavimas – tai delimitacinės linijos nustatytos sutartimi dėl sienos pažymėjimas vietovėje nustatytos formos sienos ženklais. Paženklinus valstybės sieną parengiami dokumentai:- Demarkacinis žemėlapis- Sienos padėties aprašas- Sienos ženklų protokolai- Sienos ženklų koordinačių katalogas- Baigiamasis protokolas

Siena su Latvija Iki okupacijos Lietuva turėjo sieną su Latvija Vokietija ir turėjo sutartį su Rusiją tačiau dėl konflikto demarkuota nebuvo. Siena su Latvija 1921 nustatyta konvencijos pagalba. Ja buvo nustatyta siena ir pasienio rėžimas. Konfliktas kilo dėl to kiek Baltijos jūros kranto turėtų tekti Lietuvai. Nesisekant susitarti buvo pasitelktas tarptautinis arbitražas. Arbitras buvo lordas Simpsonas. Lietuva su Latvija susitarė dėl sienos padėties. Už krantą Lietuvai prie Baltijos jūros Latvija gavo kompensaciją rytinėje dalyje. Pasikeitus teritorijomis reikėjo išspręsti ten buvusių asmenų likimą. 1930 m. buvo pasirašyta deklaracija dėl galutinio sienos nustatymo ir siena buvo demarkuota.Lenkijai okupavus dalį Lietuvos ta dalis nebuvo nustatyta. Po 1990 m. prasidėjo derybos su Latvija dėl sienos atstatymo. 1993 m. Biržuose pasirašyta sutartis dėl sienos atstatymo. Sienos padėtis neapibrėžtam ruože buvo nustatyta pagal buvusią administracinę liniją įstojimo į jungtines tautas datą. Valstybių sienų sankirta tai vieta kur baigiasi dviejų valstybių siena ir ji susisiekia su kitos valstybės siena. Jiems nustatyti pasirašomi trišaliai susitarimai. Lietuva 2000 m. pasirašė trišalę sutartį su Latvija ir Baltarusija. Tas taškas vadinama Liudvinavo sankirta.Siena su BaltarusijaIki tol niekada nebuvo valstybės sienos, todėl nustatymas buvo pats sunkiausias. 1920 m. siena nebuvo paženklinta dėl karinių veiksmų su Lenkija. Pasirašius Ribentropo-Molotovo protokolus 1939 m. Lietuvai patekus į sovietų sąjungos įtakos zoną buvo pasirašytos dvi sutartys su sovietų sąjungą: dėl tarpusavio pagalbos ir dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai. Tačiau siena nebuvo demarkuota dėl sovietų okupacijos. (siena liko popierinė ). Okupacijos laikotarpiu, kadangi SSRS nebuvo svarbu, kokiai teritorijai priklausys rajonai, tai buvo atiduoti tam tikri rajonai Lietuvai. Nei Lietuvai nei Baltarusiai nedalyvavo nustatant sienas. Darybose sunkiausias klausimas buvo dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Nustatant sieną buvo vadovaujamasis administracine riba. 1995 m. buvo pasirašyta sutartis dėl sienos. 1996 m. prasidėjo sienos demarkavimas. Užbaigtas 2007m. tai buvo primoji istorinė siena su Baltarusija. Administracinės ribos buvo vedamos sovietinės organizacijos, o sienų keitimas vyko pagal ūkių / kolūkių pirmininkų pageidavimus ir formaliai įforminamos tarybose. Todėl lyginant žemėlapius buvo daug diskusijų dėl neatitikimų tarp žemėlapių.

Siena su LenkijaNustatant sieną su Lenkija Lietuva taip pat nedalyvavo. Dėl karo vykusio tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo sutarties dėl sienos. Ją pasirašė SSRS. Lenkija po karo už prarastas rytines žemės gavo dalį Rytprūsių. Kita Rytprūsių dalis tapo Kaliningradu. Lietuva nustatydama sieną perėmė tą pačią sieną. 1994 m. buvo pasirašyta draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis. Abi šalys pasmerkė prieškario karą, o lenkai pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Buvo pripažinta nusistovėjus siena, kurią turėjo nustatyti sienos inventorizacijos komisija. Ji parengė visus reikalingus dokumentus. Siena buvo paženklinta stulpais ir plūdurais. Siena su RusijaKai SSRS perėmė Karaliaučiaus srities administravimą, ši teritorija buvo siūloma Lietuvai. Lietuva atsisakė Kaliningrado srities, nes Lietuva buvo absoliučiai sugriauta ir inteligentija arba pabėgo arba buvo ištremta arba išžudyta, todėl trūko žmonių administravimui Sniečkaus motyvas. Antras siūlymas prijungti šią sritį buvo Chruščiovo valdymo metu Sniečkus dar kartą atsisakė. Motyvas toks, kad jei respublikoje būdavo mažiau nei 50 % vietinių gyventojų buvo keičiamas socialistinės respublikos statusas. Jei prijungus Kaliningrado sritį sumažėtu procentas Lietuvos teisės būtų dar labiau suvaržytos. Siena buvo nustatyta pagal administracines linijas.Siena dar nedemarkuota bet ženklinimo darbai turėtų prasidėti.

Jūrų siena, išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfasNuo 1996 m. įsigaliojo JT jūrų teisės konvencija. Ji pajungė Ženevos konvencijų pažangiausias nuostatas, tarptautinių teismų sprendimus ir praktiką. Lietuvai nustatyti šias ribas buvo naujas iššūkis, nes SSRS sąjunginėms valstybėms nebuvo priskiriama jūrų sienos. SSRS ilgai derėjosi su Suomija. Pagrindinis principas delimitacijai yra lygių atstumų principas. Tačiau pagal konvencijas salos priklauso krantui. O Švedija turi salų. Švedai matavo atstumą nuo salų, o SSRS nuo žemyno. Todėl nepavyko susitarti dėl „pilkosios zonos“ su ypatingu rėžimu. Tik esant Gorbačiovui ši dalis buvo padalinta – ¾ Švedijai ir ¼ Rusijai.Pirmiausia kiekviena valstybė pirmiausia turi nustatyti bazinius taškus ir išvesti liniją nuo labiausiai išsikišusių į jūrą taškų. Ta linija Lietuvoje išvesta pagal stacionarius uosto įrenginius ir Palangos tiltą. Nuo šių taškų išvesta linija. Visas vandens paviršius esantis į vidų nuo šios linijos priskiriamas vidaus vandenims.Nuo šios linijos atitinkamai nustatoma teritorinė jūra – 12 jūrmylių. Teritorinė jūra yra suvereni valstybės teritorija, kurioje galioje visi teisės aktai kaip ir sausumoje. Toliau pagal konvenciją gali būti gretutinė zona – 12 jūrmylių joje galimi tam tikri veiksmai. Toliau seka ekonominė zona ir kontinentinis šelfas. (Bet Baltijos jūra yra nedidelė balutė ir jokio kontinentinio šelfo nėra. ) ekonominė zona reglamentuoja viską, kas yra po vandeniu, plaukia ar juda, t.y. visi gyvieji ištekliai. Kontinentinis šelfas reglamentuoja išteklius, todėl nors kontinentinio šelfo nėra geografine prasme tačiau teisės į išteklius galioja.

Tarptautinių sutarčių teisėSąvoka – TT šaka, kurios normos reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymą, galiojimą ir vykdymą.Svarbiausi šaltiniai – 1969 m. vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. 1986 m. vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų. Nacionalinė teisė – LR K. Tarptautinių sutarčių įstatymas. LR tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklės.Tarptautinė sutartis:

a) Tarptautinis susitarimas – numato TT subjektų tarptautinės teisės ir pareigos.b) Sudarytas tarp TT subjektų – valstybių ir organizacijų.c) Reglamentuojamas TT – sudarymo tvarkos principus galiojimą vykdymą ir

nutraukimą apibrėžia TT. d) Rašytinis susitarimas – yra ir žodiniai susitarimai (džentelmeniški susitarimai),

tačiau jų nereglamentuoja vienos konvencija (pvz.: susitarimas su Latvija dėl Lietuvos diplomatinės tarnybos išlaikymo).

e) Nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų jį sudaro – tarptautinę sutartį paprastai sudaro vienas, tačiau gali sudaryti ir keli dokumentai (apsikeitimas notomis tarp užsienio reikalų ministrų). Su tarptautinėmis organizacijomis apsikeičiama laiškais.

f) Nepriklausomai nuo pavadinimo (konvencija (dažniausiai daugiašalės sutartys), sutartis (dvišalės sutartys dėl tarptautinių santykių), susitarimas (realizuojamos dvišalės sutartys, mažiau reikšmingiems klausimams realizuoti; taip pat sutartys su TO; būna išimtis pvz.: NATO sutartis), protokolas (sutartys keičiančios ar papildančios pagrindines sutartis), paktas, kompromisas (susitarimas kreiptis į teismą ar arbitražą), konkordatas (sutartis su šventuoju sostu), apsikeitimas votimis, memorandumas / deklaracija (paprastai dokumentai nėra privalomo turinio, išskyrus išimtinius atvejus), chartija / įstatai / konstitucija / statutas (TO steigiamieji aktai), kosulinė konvencija (dvišalė sutartis suteikianti papildomas garantijas diplomatams) ir t.t.).

Tarptautinis / tarpžinybinis susitarimas:

a) Tarptautinio pobūdžio susitarimas (dėl bendradarbiavimo su užsienio subjektais). Dažniausi pavadinimai: susitarimas ar deklaracija, (supratimo) memorandumas, (ketinimų) protokolas.

b) Sudaro ministerijos, vyriausybės įstaigos, kitos institucijosc) Sudarytas su kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos institucijad) Formaliai TT požiūriu nėra įpareigojantis – moralinio pobūdžio pareiga.e) Neprieštarauja K įstatymams ir vyriausybės nutarimams.

Tarptautinių sutarčių rūšys:

Pagal vidaus teisines procedūras:a) Ratifikuotinos – tarptautinių sutarčių įstatymas 7 str. Taip pat gali būti

ratifikavimas numatytas tarptautinėje sutartyje.a. Dėl valstybės sienų pakeitimo, išskirtinės ekonominės zonos ir

kontinentinio šelfo (šios linijos pagal Egėjo jūros bylą gali būti prilygintos sienos reikšmei).

b. Dėl politinio bendradarbiavo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartys.

c. Dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys.d. Dėl Lietuvos ginkluotų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių

teritorijose. (NATO valstybėse ir NATO operacijose sureguliuoja NATO).e. Dėl Lietuvos dalyvavimo universaliose ir regioninėse TO.f. Daugiašalės arba ilgalaikės (5m.) ekonominės sutartys.g. Dėl užsienio valstybių ginkluotų pajėgų buvimo ir jų statuso Lietuvos

teritorijoje. (NATO SOFA (susitarimas dėl karinių pajėgų statuso). Pvz.: sprendžiamas jurisdikcijos pirmumo klausimas. Pirmenybę turi siunčiančioji šalis, jei veika atlikta vykdant tarnybines pareigas, kitu atveju pirmenybę turi priimančioji valstybė.).

h. Nustatančios kitokias normas, nei LR įstatymai, sutartys.i. Sutartims numatant ratifikavimą.

b) Neratifikuotinosa. Tvirtinamos – tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 3 d., 9 str. Tvirtina

vyriausybė.

b. Netvirtinamos – pasirašomos ir apsikeitimas notomis. Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 str. 4 ir 5 d. Tos kurios yra pasirašomos ir įsigalioja nuo pasirašymo. Vyriausybė tada suteikia įgaliojimus sudaryti.

Tarptautinės sutarties sudarymas. Stadija tai procesas duodantis teisiškai reikšmingą rezultatą.:

a) Teksto priėmimas ir jo autentiškumo nustatymas – tekstas priimamas kaip galutinis ir nekeičiamas ir patvirtinamas jo tikrumas (dvišalėse sutartyse teksto priėmimas ir autentiškumo nustatymas sutampa. Daugiašalės sutartyse tekstas priimamas balsavimus, o autentiškumas nustatomas pasirašant.). Vienos konvencija (9-10 str.)

a. Pasirašymas (pasirašoma alternato principu).b. Pasirašymas ad referendumc. Parafavimas (pasirašomas kiekvienas sutarties puslapis. Parafuoja

žemesnio lygio atstovai).Iki įsigaliojimo negalima pažeisti sutarties objekto.

b) Sutikimas su sutarties privalomumu (Vienos konvencijos 11-16 str.)a. Pasirašymasb. Pasikeitimas sutartį sudarančiais dokumentais (pvz.: notomis ir laiškais).c. Ratifikavimas – būna nacionalinis ir tarptautinis. Nacionalinis sutarties

patvirtinamas aukščiausiosios atstovaujamosios institucijos. Tarptautinis sutarties ratifikavimas – ratifikavimo raštų deponavimas depozitarui arba informuoti apie ratifikavimą kitą šalį (jei sutartis dvišalė).

d. Tvirtinimas, priėmimas – vyriausybė tvirtina nutarimu ir informuoja kitą šalį ar deponuoja raštus.

e. Prisijungimas – prisijungimas Lietuvoje atliekamas ratifikavimu, o traktuojama kaip prisijungimas. Anksčiau buvo prisijungimo raštai, tačiau dabar tokios praktikos nėra.

LR tarptautinių sutarčių sudarymo procesas:

a) Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyva (3 str.)

b) Sprendimas dėl sutarties sudarymo tikslingumo (4 str.) – sprendimą gali priimti: prezidentas, užsienio reikalų ministerija, vyriausybė (kai sutarties iniciatorius nesutaria su užsienio reikalų ministerija). Įvertinti reikia ir teisinius dalykus (atitiktį K ir t.t.) ir politinius dalykus (kiek atitinka Lietuvos saugumo ir užsienio politikos pagrindus.)

c) Įgaliojimai derėtis, priimti sutarties tekstą ir nustatyti jo autentiškumą. Be įgaliojimų gali sudaryti Prezidentas, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Tačiau K pagal nacionalinę teisę apriboja jų teises. Ambasadoriai gali jų šalyje priimti sutarties tekstą (norint pasirašyti reikia įgaliojimų), asmenys įgalioti atstovauti TO dėl sutarties teksto priėmimo. Ratifikuotinoms sutartims įgaliojimus išduoda prezidentas vyriausybės teikimu. Neratifikuotinoms: tvirtinamos MP išduoda, jei netvirtinama – vyriausybė nutarimu. Mišrioms sutartims LR vardu pasirašyti įgaliojimus išduoda MP suderinus su Prezidentu.

d) Sutarties teksto priėmimas ir jo autentiškumo nustatymas.e) Sutikimas su sutarties privalomumu.

Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai

Absoliutus negaliojimas – niekinės sutartys negalioja nuo jų sudarymo momento ir jokių teisių ir pareigų valstybės neįgyja.

Santykinis negaliojimas – nuginčijamos sutartys – sutartis laikoma negaliojančia, nuo jos pripažinimo negaliojančia, o visa kas įvykdyta iki nuginčijimo, laikoma teisėta.

Prievarta prieš valstybės atstovą – prievarta prieš Čekoslovakijos vadovą prijungti ją prie reicho. Dalai Lamos atstovų paėmimas įkaitais Kinijoje, kad pasirašytų taikų Tibeto išvadavimo sutartį.

Esminės reikšmės vidaus teisės normų dėl įgaliojimų sudaryti sutartį pažeidimas – turi būti esminės reikšmės norma (pvz. K). Tas pažeidimas pagal aplinkybes turi būti akivaizdus kitai susitariančiai šaliai.

Prievarta prieš valstybę (grasinimas jėga ir jėgos naudojimas) – Vilniaus gražinimo ir savitarpio pagalbos sutartis. Klaipėdos krašto atplėšimas.

Įgaliojimų išreikšti sutikimą su sutarties privalomumu viršijimas – įgaliojimų viršijimas turi būti akivaizdus kitai šaliai.

Prieštaravimas jus cogens normoms – retrospektyviai vertinant (nes kategorija atsirado 1969 vienos konvencija) toks prieštaravimas yra Ribentropo-Molotovo pakto slaptieji protokolai dėl teritorijų pasidalijimo.

Klaida – šalis neturi pati prisidėti prie klaidos susidarymo. Klysti reikia objektyviai.

Apgaulė – šalis yra suklaidinama kitos šalies dėl aplinkybių, kurios yra esminės sutarties sudarymui.

Valstybės atstovo papirkimas

Negaliojančiomis pripažįstamos tos sutarys, kurios turėjo ydų sutarties sudarymo metu: valios, turinio ydos. Nutraukiamos sutartys neturi ydų, tačiau dėl tam tikrų priežasčių / aplinkybių reikia jas nutraukti.

Tarptautinės sutarties nuraukimo ir veikimo sustabdymo pagrindai:

a) Šalių susitarimub) Denonsavimas (vienašalis sutarties nutraukimas) – reikia pranešit prieš 12

mėn. jei nenustatyta kitaip. Yra sutarčių, kurios negali būti denonsuojamos pvz.: humanitarinės karo metu, sutartys dėl sienos. Tvarka gali būti numatyta pačioje sutartyje.

c) Vėlesnės tapačios sutarties sudarymasd) Esminis sutarties pažeidimas – esminis sutarties atsisakymas nuo sutarties

neleistinu pagrindu ar įsipareigojimų, kurie yra esminiai sutarties tikslui, pažeidimas.

e) Paskesnis sutarties vykdymo negalimumas (objekto išnykimas)f) Esminis aplinkybių pasikeitimas – turi pasikeisti aplinkybės, kurios yra esminės,

ir šalys pačios neturi prisidėti prie pasikeitimo.g) Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas – toms sutartims, kurioms

reikia turėti diplomatinius ar konsulinius santykius.h) Naujos jus cogens normos atsiradimasi) Karo būklė ?

Molotovo-Ribentropo pakto įvertinimas TT požiūriu

Niekinis pakto pobūdis – negalioja nuo sudarymo momento:

a) Prieštaravimas tuomet galiojusioms bendrosios TT normoms (pagalba kitų valstybių suverenitetui ir agresijos draudimas)

b) Šiuolaikiniu požiūriu – prieštaravimas jus cogens normaic) 1932 m. Stimsono doktrina: nepripažįstama sutartis prieštaraujanti

Briando-Kellogo paktui ir pažeidžianti trečiosios šalies suverenitetą bei nepriklausomybę.

d) Ankstesnių sutarčių draudžiamųjų nuostatų pažeidimas ir jų pagrindų griovimas

e) Sutartis be objekto (trečiųjų šalių teritorija nepriklauso pakto šalims)

Pasekmė – SSRS neįgijo jokių teisių į Lietuvos teritoriją.

1940 60 15 SSRS agresijos aktas prieš Lietuvos Respubliką Egz. kvalifikuoti – neteisėti veiksmai ir agresija.

a) Briando-Kelloggo pakto 1 str. – (agresyvaus karo draudimas) ir Stimsono doktrinos taikymas.

b) Sutartys dėl agresijos apibrėžimo – įsibrovimas ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją – 1933 07 05 LR-SSRS konvencijos užpuolimo sąvokai apibrėžti II str. 2 p.

c) Niekinis Lietuvos sutikimo su agresija pobūdis – Niunbergo principų universalumas: pagrindinis veiksnys – karinė galia ir agresoriaus metodai (Austrijos ir Čekoslovakijos užėmimas). Svarbus yra ne sutikimas, o karinė jėga, kuri būtų panaudota, jei sutikimas nebūtų gautas. 2007 m. Niunbergo principų universalumą patvirtino EŽTT – principų taikymas neapribotas kurios nors teritorijos, pieliečių ar laiko atžvilgiu.

Agresijos tąsa – LR teritorijos okupacija ir aneksija: neteisėta aneksija nekeičia okupuotos teritorijos statuso. Aneksija vienašalė teisių pasekmių neturi sukelti, todėl TT požiūriu Lietuva visą laiką turi būti traktuota kaip okupuota. Pagal 1974 m. JT GA agresijos apibrėžimas: ginkluotų pajėgų įsiveržimas, okupacija ir aneksija – agresijos aktai.

Pažeidžiami ir kiti TT principai.

Principo ex injuria jus non oritur taikymas:

a) SSRS suvereniteto teisių (teisinio titulo) į LR teritoriją paneigimas – LR teritorija nebuvo SSRS dalis:

a. Marionetinis „liaudies vyriausybės“ pobūdis – LTSE neteisėta SSRS struktūra okupuotoje LR teritorijoje. Tai kitos šalies darinys. Jos pareigūnai nėra Lietuvos pareigūnai.

b. Secesijos netaikymas atkuriant LR nepriklausomybę. (negalima išstoti iš ten į kur neįstojai ).

b) Įgyjamosios senaties netaikymas aneksijai, kaip ir agresijos aktui. (imperatyvių normų pažeidimas) Agresija yra pats sunkiausias TT nusikaltimas, nes apima visus pačius blogiausius nusikaltimus.

c) Aneksijos nepripažinimo pareiga – LR tęstinumo pripažinimas. Okupacijos pripažinti nereikia, tai yra faktas. Nepripažįstama yra aneksija.

d) LR tęstinumas – valstybės, kaip TT subjekto. Tolesnis egzistavimas nepaisant teritorijos okupacijos ir vyriausybės nebuvimo. Jie sovietų sąjunga neįgijo jokių teisių Lietuva išsaugojo visas teises į teritorijas, tačiau negali jų įgyvendinti. Tai svarbiausia nepriklausomybės atkūrimo pagrindas.

LR tęstinumas ir identitetas:

a) Pačios valstybės valia a. Tautos pasipriešinimas okupacijai ir siekis atkurti nepriklausomybęb. Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla užsienyje – diplomatijos šefo

pareigybė (jis neturėjo pilnų užsienio reikalų ministro jis skyrė patikėtinius).

c. LR teisės aktai ir teismų praktika (identitetui konstatuoti) EGZ.: identitetą iliustruoti Kovo 11 aktų nuostatomis (1918 m. deklaracija ir 1920 m. rezoliucijos niekada nenustojo teisinės galios. 1938 m. K veikimo atstatymas.)

b) Tarptautinis pripažinimas – tolesnis LR pripažinimas:a. LR sutarčių galiojimas ir jų veikimo suspendavimo okupacijos laikotarpiu

– atkūrus nepriklausomybę susitarė, ką daryti su sutartimis sudarytomis tarpukariu. Vienas nutraukė, kitas pratęsė.

b. LR pilietybės pripažinimas – Vašingtone buvo išdavinėjami LR pasai, ir jie buvo pripažįstami kitose valstybėse.

c. LR teisės taikymas ir sovietų nacionalizacijos nepripažinimas užsienio teismuose.

d. Valstybinės nuosavybės teisių išsaugojimas – buvo grąžinta Lietuvai sklypas kuriame stovėjo Lietuvos pasiuntinybė. Ten kur grąžinti negalima (Prancūzijoje) buvo pripažintos teisės ir Prancūzija nupirko pastatą, kuris buvo perduotas sovietų sąjungai.

e. Narystės TO pratęsimas ir atkūrimas – tarptautinėje darbo organizacijoje ir t.t.

Nepriklausomai LR tapatumas atkurtai LR.

TT pagrindai nepriklausomybės atkūrimui:

a) Valstybės tęstinumas (esamos valstybės nepriklausomybės atkūrimas) – restitutio ad integrum principas (šis principas negali būti absoliutus) restitucija negali atmesti natūralios raidos. Atsižvelgiama į dinaminį tęstinumo aspektą. Protingumo ir teisės efektyvumo principas. Atsirado nauji TT principai, pasikeitė situacija, todėl negalima atmesti natūralios kaitos ir vystymosi. Pietvakarių Afrikos byla – nepripažinti okupacijos aneksijos, ši pareiga negali būti taikoma taip, kad pakenktų privatinės teisės subjektų. Nepripažinimo pareiga taikoma tik viešosios tarptautinės teisės reguliuojamus santykius.

b) Tautų laisvo apsisprendimo teisė – subsidiari reikšmė valstybės tęstinumui įtvirtinti:

a. Tautos apsisprendimas patvirtinti anksčiau pasirinktą valstybinį statusą (atkurti valstybės nepriklausomybę) 1990 02 24 rinkimai; 1991 01 13 pasipriešinimas agresijai; 1991 02 09 plebiscitas.

b. Aukščiausios Tarybos įgaliojimai atlikti Atkuriamojo Seimo funkcijoms.

LR nėra SSRS teisių perėmėja:

a) Doktrininis valstybių teisių perėmimo ir valstybės tęstinumo sąvokų nesuderinamumas.b) Nėra būtinos teisių perėmimo sąlygos – nėra suvereniteto Lietuvos teritorijai pasikeitimoc) Valstybių ir tarptautinė praktikad) Valstybių ir tarptautinė praktika (žr. skaidres)e) Visas sovietų turtas Lietuvoje priklauso Lietuvai nes SSRS neturėjo jokių teisų į tą turtą.

Atkurtos LR nepriklausomybės pripažinimas. Buvo pripažinta ne nauja valstybė, o nauja valstybės vyriausybė. Kadangi nebuvo pripažinta aneksija tai nebuvo atšauktas valstybės pripažinimas. Todėl buvo pripažinta nauja institucija kuri gali atstovauti tą pačią valstybę. Taip pat buvo pripažintas valstybės tapatumas. Pripažino pirmoji Islandija, o antroji Danija. Nebuvo vyriausybės tęstinumo.

LR sienų atkūrimas ir nustatymas

Reikėjo suderinti valstybės tęstinumą ir sienų neliečiamybę uti possideti juris (turėk tai, ką turi) negalima pretenduoti į to realiai valstybės nevaldo. (Pagal Helsinkio baigiamąjį aktą.) – Lietuva perėmė į de fakto

administracinių ribų įtvirtinimas.

EGZ LR suverenitetas Klaipėdos kraštui:

a) Klaipėda atiteko Lietuvai atiteko cesijos būdu:a. 1919 m. Versalio taikos sutartis. Vokietija visiems laikams atisakė

suvereniteto Klaipėdai ir perlaido antantės naudai.b. 1923 01 15 Klaipėdos sukilimas. 1923 02 16 antantės konferencijos

nutarimas ir 1924 m. Klaipėdos konvencija – Klaipėda perduota Lietuvai.b) Klaipėdos netekimas – Vokietijos agresijos aktas:

a. 1939 Vokietija pateikė ultimatumą ir krašto perleidimas.b. Vokietija užima Klaipėdą

c) Ex injuria non oritur jus. (žr. skaidres)

LR suverenitetas Vilniaus kraštas:

Lenkija užgrobė Vilnių pažeisdama paliaubos sutarties objektą. Iš neteisėtų veiksmų suverenitetas negali būti pripažintas. (žr. skaidres).

1994 04 26 LR-Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis: preambulėje patvirtinamas šalių „dabartinių teritorijų pripažinimas su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva“.

LR pilietybės atkūrimas

Egz.: LR pilietybės tęstinumas ir kuo skiriasi LR pilietybės reglamentavimas asmenims turėjusiems pilietybę iki 1940 m. ir neturėjusiems.LR piliečių korpuso atkūrimas – pilietybės tęstinumo principas:

a) SSRS pilietybė niekinė – agresijos ir niekinės aneksijos pasekmė (ex injuria non oritur jus). Specialus draudimas okupuojančiai valstybei primesti savo pilietybę okupuotos teritorijos gyventojams. Taip pat draudžiama prisiekti ištikimybę okupuojančiai valstybei ir yra draudimas imti asmenis į okupuojančios valstybės kariuomene.

b) LR piliečiai yra asmenys iki 1940 m. 06 15 turėję pilietybę ir jų palikuonys automatiškai yra LR piliečiai – jiems tereikia pasiimti pasą.

Buvusių SSRS piliečių 1989 11 03 gyvenusių Lietuvoje, natūralizacija. Visi šie asmenys atvyko į Lietuvos teritoriją neteisėtai. Lietuva neturėjo pareigos suteikti jiems pilietybės, nes jie nėra susiję teisiniais ryšiais su LR ir jie perkelti į Lietuvos teritoriją pažeidžiant TT normas. Jiems buvo pritaikyta supaprastinta natūralizacija (faktinė optacija – kadangi Lietuva nėra teisių perėmėja, todėl nėra teisinė optacija). Šie asmenys per 2 m. turėjo pasirinkti pilietybę. Ginkluotosioms pajėgoms to nebuvo taikoma.

Konsulinė ir diplomatinė teisėIrano įkaitų byla; arešto orderio byla – uždaviniai per EGZ.Diplomatinė ir konsulinė teisė yra TT šaka, kurios normos reglamentuoja taikių ir oficialių santykių palaikymą tarp TT subjektų per specialias užsienio arba išorės santykių institucijas. Užsienio kai kalbama apie valstybes, išorės – TO. Svarbiausi šaltiniai 1961 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių; 1963 Vienos konvencija dėl konsulinių santykių; konvencija dėl specialiųjų misijų. Nacionalinės teisės aktai: diplomatinės tarnybos įstatymas. EGZ: valstybės užsienio santykių institucijos. Sistemą sudaro valstybės institucijos, kurios formuoja ir palaiko tarptautinius santykius. Sistemą sudaro:

a) Bendrosios kompetencijos / politinės institucijos – daugiau formuoja užsienio politiką, rečiau įgyvendiną. Be užsienio politikos yra vykdomos ir kitos funkcijos. Užsienio politikos formavimas yra vyriausybės prerogatyva.

a. Užsienio vadovas – Lietuvoje prezidentas – sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo užsienio politiką, pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria diplomatinius atstovus (su vyriausybe), priima kitų valstybių diplomatų įgaliojamuosius raštus. Prezidentas gali turėti patariamąsias institucijas savo funkcijoms vykdyti. Šiuo metu nėra jokios.

b. Vyriausybė – kartu su prezidentu įgyvendina užsienio politiką; užmezga ir palaiko diplomatinius santykius su TT subjektais. Šiuos įgaliojimus dažniausiai įgyvendina užsienio reikalų ministerija. Teikia pasiūlymus dėl diplomatų paskyrimo ir sutarčių.

c. Parlamentas – (žr. K). Įtakoja užsienio politiką per įstatymų leidybą. Pvz.: nacionalinio saugumo strategija ir pan. Taip pat vykdo parlamentinę kontrolę – užsienio reikalų komitetas (įtakoja diplomatinio korpuso formavimą) Europos reikalų komitetas. Užsienio reikalų komiteto sprendimai nėra privalomi, bet dar niekada nebuvo nesilaikyta. Seimas taip pat palaiko riboto apimti užsienio santykius su kitų valstybių parlamentais ir dalyvauja TO parlamentinių institucijų darbe – formuoja parlamentines delegacijas: pvz.: Baltijos asamblėja, Europos tarybos parlamentinė asamblėja, NATO asamblėja ir t.t. Parlamentinių ryšių grupės – pačių seimo narių iniciatyvą glaudesniam bendradarbiavimui su kitų valstybių parlamentais.

b) Specializuotos institucijosa. Veikiančios valstybės viduje

i. Užsienio reikalų ministerija – koordinuoja kitų institucijų veiksmus. Nuostatuose pagrindiniai uždaviniai (5). Jai pavaldžios visos užsienyje esančios institucijos.

ii. Kitos institucijosb. Veikiančios valstybės išorėje

i. Nuolatinės1. Diplomatinės atstovybės (diplomatinės atstovybės įstatymas)

yra dvi rūšys: diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse ir atstovybės prie TO. Jos vykdo šiek tiek skirtingas funkcijas.

2. Konsulinės įstaigos – generalinis konsulatas ((garbės) generalinis konsulas); konsulatas ((garbės) konsulas); vicekonsulėtas ((garbės) vicekonsulas); konsulinė agentūra ((garbės) konsulinis agentas). Yra karjeros konsulai ir garbės. Garbės konsulams tai nėra pagrindinis darbas.

ii. Laikinos – specialiosios misijos.1. Specialiosios misijos užsienio valstybėse – laikinos delegacijos

konkretiems klausimams spręsti (ad hoc).2. Delegacijos TO institucijose – pvz.: valstybės vadovas važiuoja

sakyti kabos JT generalinėje asamblėjoje.EGZ diplomatinių atstovybių funkcijos:

a) Atstovavimas valstybeib) Derybų vedimasc) Savo valstybės ir jos FA ir JA interesų gynimas – diplomatinė gynyba – taikios

priemonės, kuriomis esant TT pažeidimui ginamos FA ir JA teisės užsienio valstybėje. Valstybė turi būti padariusi TT pažeidimą ir tuo pažeisit savo įsipareigojimus. Reikia kad asmuo priklausytų valstybės jurisdikcijai (pilietis arba registruotas – nacionalinė priklausomybė; nuolat gyvenančių asmenų ir pabėgėlių atžvilgiu taip pat taikoma). Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimas – tik prieinamos ir efektyvios.

d) Informacinė funkcija, informacijos platinimas apie LR užsienio valstybėjee) Draugiškų santykių plėtraf) Gali vykdyti visas kosulines funkcijas, jas vykdant diplomatinės privilegijos ir

imunitetai išliekag) Paprastai kontaktuoja su centrinėmis priimančiosios valstybės institucija

Konsulinės pagrindinės funkcijos 5 Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių straipsnis:

a) Politinio atstovavimo valstybei nėrab) Derybų funkcijos nėrac) FA ir JA gynyba – kosulinė pagalba įvairių nelaimių atveju. Konsulinė pagalba.

a. Konsulinė gynyba – valstybės įstaigos sulaikiusios asmenį privalo pranešti kosuliniai įstaigai (pagalba teikiama piliečių suteikimu).

b. Konsulinė pagalbac. Konsulinė pagalba piliečio mirties atvejud. Palikimo apsauga

d) Informacinė funkcijae) Draugiškų santykių plėtraf) Administracinės funkcijos – išduoda įvairius dokumentusg) Notarinės funkcijos atliekamos ribotai

Nesant tam tikros šalies kosulinės atstovybės galiam kreiptis į bet kurios kitos EU šalies atstovybę.EGZ: diplomatinių atstovybių personalas. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ir įstatymas. Sudaro 3 personalo rūšys:

a) Diplomatinis personalas – atstovybės personalo nariai turintys diplomatinį randą (įskaitant diplomatinės atstovybės vadovą). Įstatymas numato, kad diplomatinį personalą sudaro diplomatai, specialieji atašė ir jų pavaduotojai, kariniai atstovai ir jų pavaduotojai ir specialieji patarėjai ir jų pavaduotojai (asmenys prilyginti diplomatiniam personalui). Jie yra prilyginti diplomatams ir nesudaro diplomatinės tarnybos sudėties.

a. Specialieji atašė – asmenys atstovaujantys specialiose srityse. Svarbiausias gynybos atašė. (čia ne ranga, o pareigybė)

b. Kariniai atstovai – ginkluotojų pajėgų atstovai TO, kurios turi karines institucija pvz.: atstovybė prie NATO karinis komitetas.

c. Specialieji patarėjai – asmenys siunčiami padėti atstovybės darbui savo kompetencijos klausimais. Prie NATO yra gynybos patarėjas. Jei prilyginami atitinkam diplomatiniam rangui.

b) Administracinis-techninis personalas – kanceliarijos funkcijas vykdo, sekretoriai ir pan.

c) Aptarnaujantis personalas – aptarnaujančios funkcijos: vairuotojai, ūkvedžiai ir pan. Dažniausiai iš vietos valstybės.

EGZ: Diplomatiniai atstovai (diplomatinių atstovybių vadovai). Klasės (tik diplomatiniam atstovam – 14 Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių) parodo atstovavimo lygį. Paprastai dabar atstovaujama ambasadorių lygiu. Jei siunčiama žemesnio lygio rodo arba įtemptus santykius arba rodo, kad yra nesvarbūs santykiai:

a) Ambasadoriai ir nuncijai (šventojo sosto atstovas) – skiriami valstybių vadovų ir akredituojami prie valstybės vadovo

b) Pasiuntiniai ministrai ir internuncijai – skiriami valstybių vadovų ir akredituojami prie valstybės vadovo

c) Reikalų patikėtiniai – skiriami užsienio reikalų ministro ir akredituojami prie užsienio reikalų ministro.

d) Laikinieji reikalų patikėtiniai – veikia kai nėra ambasadoriaus (išvykus ar atšaukus).

Diplomatiniai rangai suteikiami visam diplomatiniam personalui – reglamentuoja nacionalinė teisė, bet paprastai nesiskiria nuo kitų šalių. Tai tarnybiniai laipsniai skirti karjerai žymėti ir pareigos, kurias galima eiti.

a) Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius – gali vadovauti diplomatiniai atstovybei

b) Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras – gali vadovauti diplomatiniai atstovybei

c) Ministras patarėjasd) Patarėjase) Pirmasis sekretoriusf) Antrasis sekretoriusg) Trečiasis sekretoriush) Atašė

Diplomatinių atstovų skyrimo tvarka (žr. diplomatinė teisė knyga). 4, 5, 13 Vienos konvencijos straipsniai ir diplomatinės tarnybos įstatymo apie 32 str. diplomatinio atstovo skyrimo tvarka. Diplomatiniu atstovu asmuo gali būti skiriamas tik esant išankstiniam kitos valstybės sutikimui – agremanui. Jis gaunamas diplomatiniais kanalais – notomis. Gautas turi būti teigiamas ir aiškus, per protinga laiką. Jei nesutinka arba per 4-6 savaites negaunama (jei nepaprašo palaukti ilgiau) laikoma, kad agremano negauta. Jei gaunama skiriamas – pirmuosius du skiria valstybės vadovas, trečiąją užsienio reikalų ministras. Jie savo pareigas pradeda eiti priklausomai nuo nacionalinės praktikas arba nuo įgaliojamųjų raštų įteikimo (taip yra Lietuvoje) arba rečiau nuo tada kai yra pranešama apie atvykimą ir įgaliojamųjų raštų nuorašai įteikiami užsienio reikalų ministerijai.Pagal nacionalinę teisę kandidatus parenka užsienio reikalų ministras, tada kandidatas teikiamas užsienio reikalų komitetui Seime. Apsvarsčius prašomas agremanas. Jį gavus kandidatas teikiamas vyriausybei. Vyriausybė nutarimu kreipiasi į prezidentą ir prezidentas dekretu skiria asmenį. Kad dekretas įsigaliotų reikia kontrasignacijos MP.Reikalų patikėtinius skiria užsienio reikalų ministras.Skiriant atstovus prie TO agremanų nereikia.EGZ: kosulinių pareigūnų skyrimo tvarka ir palyginimas su diplomatai. 10-12 Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių straipsniai. Visus konsulinius pareigūnus skiria užsienio reikalų ministrai arba jų įgalioti asmenys. Agremano nereikia. Konsulinis patentas (užsienio reikalų ministro išduodamas dokumentas, kurio paliudijama, kad jis skiriamas ir konsulinė apygarda, kurioje jis veiks) ir konsulinė egzekvatūra (laikomas, kad jis paskirtas nuo šio dokumento, tai užsienio valstybės patvirtinimas, kad jam leidžiama vykdyti funkcijas toje valstybėje).Funkcijos nutrūksta diplomatinio atstovo: atšaukus (prezidentas vyriausybės teikimu), atsisakymas pripažinti asmenį diplomatiniu pareigūnu prieš tai paskelbus jį

persona non grata, tada duodamas laikas per kurį asmuo turi būti atšaukiamas ir turi išvykti; jei neišvyksta galimas persekiojimas (niekad nėra buvę). mirus, išnykus valstybei. Konsulinio pareigūno egzekvatūros panaikinimas.EGZ: diplomatinės privilegijos ir imunitetai.Imunitetas – netaikymas asmeniui priimančiosios valstybės įstatymų ir kitų jurisdikcijos priemonių. Istoriškai atsirado pirmesnis. Privilegijos atsirado iš mandagumo taisyklių. Pvz.: susigrąžinti mokesčius ir pan. Specialios pirmenybės, kurių neturi kiti asmenys valstybėje.Klasifikacija 20-36 str. Vienos konvencijos.Pagal objektą:

a) Asmens arba patalpų neliečiamybėb) Imunitetas nuo jurisdikcijos (nuo baudžiamosios, administracinės ir civilinės)c) Muitų privilegijosd) Fiskaliniai imunitetaie) Susisiekimo privilegijosf) Teisė naudoti savo simbolikąg) Imunitetas nuo prievolių (pvz.: karo prievolė)

Pagal objektą:a) Diplomatinių atstovybių kaip įstaigų. 20-28+36 str. 1 d. Turi imunitetą nuo

jurisdikcijos (funkcinis imunitetas) vykdant savo viešąsias funkcijas. (Cudak Byla) Patalpų neliečiamybė – jokia priimančiosios valstybės institucija negali įeiti į patalpas be vadovo sutikimo. Konsulinėse institucijose sutikimas preziumuojamas esant būtinajam reikalingumui. Priimančiojo valstybė pagal galimybes turi suteikti apsaugą. Atleidimas nuo mokesčių. Reikia mokėti už paslaugas. Susisiekimo neliečiamybė. Galima įsivežti prekes be muitų ir susigrąžinti mokesčius brangiam turtui skirtam oficialioms pareigoms.

b) Diplomatinės atstovybės personalo ir susijusių asmenų. (diplomatų, personalų ir šeimos narių).

a. Asmens neliečiamybė – asmuo negali būti sulaikytas ar suimtas bet kokia forma. Teherano įkaitų byloje TTT – nors suformuluota absoliučiai, bet diplomatas gali būti trumpam sulaikytas, kad būtų nutraukta jo daroma nusikalstama pavojinga veika arba kad jo veika nekeltų grėsmės aplinkiniams (pvz.: vairuoja neblaivus). Sulaikius ir išsiaiškinus, kad asmuo yra diplomatas, turi būti paleistas nedelsiant.

b. Imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės – arešto byla. Asmuo neturi imuniteto nuo savo valstybės. Jo valstybė gali atsisakyti imuniteto. Imunitetas nustoja galios kai asmuo baigia eiti pareigas. Tada jį galima patraukti atsakomybėn už veikas padarytas prieš pradedant eiti pareigas arba už veikas padarytas einant pareigas nesusijusias su oficialiomis pareigomis. Neturi imuniteto nuo tarptautinio baudžiamojo teismo. Konsulinis pareigūnas gali būti sulaikytas ir suimtas už sunkaus nusikaltimo padarymą.

c. Nuo civilinės jurisdikcijos – išimtys susiję su privačiu turtu, autorių teisėmis, komercine veikla (šeimos nariams), diplomatui pateikus ieškinį, nėra imuniteto nuo priešieškinio. Neprivalo duoti parodymų kaip liudytojas.

d. Atleidimas nuo prievoliųe. Atleidimas nuo mokesčių 34 str.f. Teisė įsivežti prekes asmeniniam naudojimui. Asmeninis bagažas

atleidžiamas nuo apžiūros. Tačiau oro uoste peršveičiamas bendrąja tvarka dėl saugumo sumetimų. Bet esant pagrindui / įtarimui dalyvaujant diplomatui ar atstovui gali būti apžiūrėtas.

TT pagalba ir jos rūšysEkstradicija ir jos sąlygos

Kas yra ir kokios sąlygos, kada asmuo neišduodamas

Tarptautinė jūrų teisėŠaltiniai S. Katuoka „Tarptautinė jūrų teisė“. Teritorinės jūros delimitacija ir rėžiams 2-7 str., taikaus plaukimo teisė17-21 str. (tam, kad plaukimas būtų taikus jis neturi kelti grėsmės pakrantės valstybei, plaukimas turi būti greitas ir nenutrūkstamas, sustoti galima tik kai tai būtina navigacijai ar dėl nelaimės ar nenugalimos jėgos. Karo laivai turi specifinę taikaus plaukimo teisę), baudžiamoji (27 str. gali turėti jurisdikciją 4 atvejais: kai susiję su pakrantės valstybe, nusikaltimas trikdo šalies ramybę, paprašo laivo kapitonas, būtina užkirsti kelią narkotinėms medžiagomis) ir civilinė jurisdikcija (28 str.) užsienio laivams teritorinėje jūroje. JT jūrų teisės konvencija. Išskirtinės ekonominės zonos delimitacija ir rėžimas. Iki 200 jūrmylių nuo bazinių linijų. Valstybė turi ten suverenias teises 55-58 str. tyrinėti ir eksploatuoti gamtos išteklius. Tyrinėti ir eksploatuoti pačią zoną (išgauti energiją). Jurisdikcija dėl dirbtinių salų.Kontinentinis šelfas 76-79 – žemyno tęsinys po vandeniu už teritorinės jūros ribų. Panašiai sutampa su ekonomine zona. Paprastai tęsiasi iki žemyno povandeninio krašto ribos 1,5 km gylis. Irgi iki 200 jūrmylių. Arba iki povandeninio krašto ribos + 100 jūrmylių. Atskirais atvejais galima pratęsti dar. Suverenios teisės: tyrimai ir gamtos turtų eksploatavimas. Atvirosios jūros teisinis rėžimas 87-91 str. 98-111 str.:

a) Atvirosios jūros laisvės – atviroje jūroje visos valstybės turi lygias teises ir turi 6 pagrindines teises (žr. 87 str.)

b) Apžiūros teisė – suteikiama karo laivams. Galima apžiūrėti užsienio civilinį laivą. 110 str. pagrindai kada galima apžiūrėti laivą. Laivas gali užsiimti piratavimu, prekyba vergais, transliavimu be leidimo, laivas neturi nacionalinės priklausomybės, laivas turi tą pačią priklausomybę kaip apžiūrintis laivas, tačiau plaukia su kita vėliava arba atsisako iškelti vėliavą.

c) Persekiojimas karštais pėdsakais – civilinis laivas yra pažeidęs valstybės jūros taisykles, turi būti pradėtas nedelsiant, nenutrūkstant ir turi baigtis jei įplaukia į kitos valstybės jūrą 111 str. Persekioja karo laivai.

Tarptautinis baudžiamasis teismas TBTRomos statutas – pagrindinis šaltinis. EGZ: TBT jurisdikcija 5-8 str. 11-13 str. 16-17 str.:

a) Racione materia – agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai.

a. Agresija neapibrėžta individualiai atsakomybei.b. Genocidas – siekis išnaikinti tam tikrą grupę apibrėžtą nacionaliniu

etniniu rasiniu ar religiniu požiūriu 6 str.c. Nusikaltimai žmoniškumui 7 str. nuo įprastinių veikų skiriasi tuo, kad tai

didelio masto ir sistemingi civilių užpuolimai padaryti tiek taikos, tiek karo metu, masinio bendro kriminalinio konteksto dalis (daug asmenų daro).

d. Karo nusikaltimai – padaromi tik ginkluoto konflikto metu, nebūtinai prieš civilius, ir tai yra karo įstatymų ir papročių taisyklių pažeidimas (pvz.: reikia skirti civilius nuo kombotantų, nešaudyti karo belaisvių kol nebėga). Tai gali būti ir vienkartiniai nusikaltimai nereikia masiškumo ir sistemingumo.

b) Racione temporis – jurisdikcija po teismo statuto įsigaliojimo 2002 m. liepos 01 d. Tai valstybei, kuri ratifikavo vėliau, įsigalioja nuo ratifikavimo, jei valstybė nepadarė pareiškimo, kad sutinka su jurisdikcija nuo įsigaliojimo t.y. 2002 m.

c) Racione loci – toje valstybėje, kuri ratifikavo.d) Racione persone – asmenys, valstybės piliečiai, kuri ratifikavo.

Jurisdikcija gali būti suspenduota metams pagal saugumo tarybos jurisdikciją.

TBT jurisdikcijos papildomumas – teismas gali tirti ar persekioti asmenis, kai atitinkama valstybė nenori arba negali persekioti nusikaltėlių. Jei nacionalinė jurisdikcija pati susitvarko, teismas nesikiša. 17 str.

Tarptautinė humanitarinė teisėEGZ valstybių neutralitetas ir jo rūšys – www.icrc.org. Dėl neutralių valstybių teisių ir pareigų ir Dėl neutralių valstybių teisių ir pareigų (jūrų teisės) karo metu. Įsipareigojimas nedalyvauti konkrečiame arba visuose ginkluotuose konfliktuose (ir kartu nesijungti į jokias karines gynybines sąjungas). T.y. ad hoc – konkretaus konflikto atžvilgiu ir nuolatinis.Nuolatinis gali būti sutartinis Austrijos sutartis dėl Austrijos nepriklausomos valstybės sukūrimo. Gali būti pripažintas pvz.: Šveicarijos. Gali būti deklaruotas vienašališkai – Malta. EGZ kombatantai – teisėti karo veiksmų dalyviai. Tai tik tarptautinių ginkluotų konfliktų kategorija (tarp dviejų kariaujančių valstybių arba tarp valstybės ir nacionalinio išsivadavimo judėjimas). Nevyriausybinių judėjimų dalyviai nelaikomi kombatantais.Patekę į nelaisvę jie turi tam tikras garantijas – tampa belaisviais. Negali būti patraukti atsakomybėn vien už dalyvavimą. Kiti asmenys gali būti patraukti atsakomybėn už maištą. Reglamentuoja 4 Ženevos konvencijos. 1 papildomas protokolas 43-47 str. Kombatantia tai – valstybės reguliariųjų ginkluotojų pajėgų nariai. Nereguliariosios pajėgos – partizanai ir gyventojai stichiškai besigriebiantys ginklo. Jiems reikia turėti vada, turėti ženklus ir nešioti ginklą. Pakui pirmi du buvo panaikinti ir palikta tik atvirai nešioti ginklą. Kombatantais nelaikomi: šnipai ir samdiniai. Šnipas – asmuo renkantis informaciją klasta (apsimesdamas civiliu arba kitos šalies karinių pajėgu dalyviu). Šnipas nėra žvalgas. Samdiniai 47 str.: užverbuotas dalyvauti konkrečiame konflikte, yra kitos valstybės pilietis, dalyvauja karo konflikte dėl asmeninės naudos (gauna didesnį atlygi nei ginkluotųjų pajėgų narys).

Pilietybės klausimų reglamentavimas TTEGZ: Principai ir šaltiniai, pilietybės klausimai reglamentuojami 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės. 1930 Hagos konvencija. 2006 diplomatinės gynybos straipsnių projektas. Notebomo byla – efektyvios pilietybės doktrina (dabar taikoma retai).Pilietybė pagal Europos konvencija – asmens ir valstybės teisinis ryšys nenurodantis jo etninės kilmės. TT palieka pilietybės klausimus nacionalinei teisei. Tačiau yra bendrieji reglamentavimo principai:

a) Pilietybės įgijimo pagrindai – sąrašas nėra išsamus valstybės gali numatyti kitus.

a. Gimimas – kraujo arba žemės (saulės) teisė.b. Natūralizacijac. Optacijad. Transferase. Bet kuris kitas būdas, kuris nėra nesuderinamas su TT (pvz.: suteikimas

išimties teise).b) Pilietybės įgijimo ir jos santykiu nebūtinai turi būti efektyvus ir tikras valstybių

ryšys. Valstybė savo nuožiūra gali numatyti, kad pilietybė prarandama jei prarandamas tikras ryšys.

c) Lygus vyrų ir moterų teisių traktavimas. Tačiau gali būti preferencijos etniniu pagrindu (pvz.: supaprastinta tvarka gauna lietuvių kilmės asmenys).

d) Taikoma įgijimo teisėtumo prezumpcija. e) Įgijimo ir netekimo reglamentavimas 4 str. Europos konvencija dėl pilietybės

www.coe.int:

a. Kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę – tai nereiškia teisės į konkrečios valstybės pilietybę.

b. Turi būti be pilietybės atvejų – 1961 m. konvencija dėl be pilietybės atvejų atžvilgių. Reglamentuojama taip, kad jei prarandama pilietybė turi būti įgyta kitos valstybės pilietybė. Tai paprotinė norma.

c. Iš nieko negali būti savavališkai atimta pilietybė t.y. kaip bausmė. Tačiau tai nereiškia, kad asmuo negali netekti pilietybės dėl savo elgesio. Atimti galima įgijus kitos šalies pilietybę arba praradus ryšį, arba keliant valstybės interesams.

f) Asmens pilietybės nekeičia santuokos sudarymas, jos nutraukimas ir sutuoktinio pilietybės pasikeitimas. 1957 m. sudaryta konvencija dėl ištekėjusių moterų pilietybės.

g) Dviguba pilietybė nedraudžiama – vaikams, kurie gimę skirtinų pilietybių tėvams, skatinama suteikti dvigubą pilietybę, bet sulaukus pilnametystės gali pareikalauti apsispręsti.

Žmogaus teisėsPeticijų priimtinumasAr pakliūna tam tikra teisė į žmogaus teisių teismą? Soren byla.Ar konfiskacija gali būti pateisinama žmogaus teisių konvencija?Ar suimto žmogaus laisvė pažeidžiama? Turi žinoti kodėl suimtasTarptautinė žmogaus teisių chartija ir jos sudėtinės dalys. Tai žmogaus teisių katalogai ir teises įtvirtinančių universalių dokumentų visuma. Ją sudaro visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pilietinių ir politinių teisių paktas (du protokolai: išplečia žmogaus teisių komitetą (– individualios peticijos nagrinėja) ir mirties bausmės uždraudimas) ir ekonominių socialinių ir kultūrinių paktas, 2009 m. papildomu protokolu įsteigtas komitetas, kuris nagrinės peticijas dėl ekonominių socialinių ir kultūrinių teisių pažeidimų.Teoriškai neprivaloma, tačiau kodifikuoja paprotinės teisės normas. Valstybės taip pat pripažįsta chartiją kaip privalomą. Lietuva įsipareigojo 1989 m. Kuo skiriasi įsipareigojimai pagal pilietinių ir politinių teisių paktą ir ekonominių socialinių ir kultūrinių teisių paktą? Rezultatas (ekonominės socialinės ir kultūrinės teisės) ir elgesys (pagrindinės teisės ir laisvės).Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivinių apsaugos konvencijoje teisių ir laisvių kvalifikacija:

a) Pagal turinį:a. Elementarios žmogaus teisės – teisės, kurios yra neatskiriamos nuo

kiekvieno žmogaus, be jų žmogus negali egzistuoti: i. teisė į gyvybę (2 str. 6 str. 13 protokolas),

ii. kankinimų žiauraus ir nežmoniško elgesio ir baudimo draudimas, (esminės ir fundamentalios žmogaus teisės, jų pažeidimas yra sunkiausiais),

iii. teisė būti pripažintu teisinių santykių subjektu, ir draudimas atimti laisvę dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

iv. Teisė į laisvę ir saugumą 5 str. Teisminės garantijos – teisė į teisingą ir nešališką teismą ir baudžiamojo proceso garantijos 6 str.

v. Privataus ir šeimos gyvenimo apsauga 8 str. 12 str. – teisė į santuoką. 7 protokolo 5 str. sutuoktinių civilinis lygiateisiškumas.

b. Pagrindinės laisvės – esminė pliuralistinės visuomenės ir demokratijos garantija. Be šių laisvių demokratija negali egzistuoti.

i. Susirinkimų ir asociacijos laisvė. ii. Daugumos nuomonė negali būti ribojanti mažumos teises.

iii. Sąžinės minties ir religijos laisvė. iv. Saviraiškos laisvė. v. Teisė į nuosavybę 1 protokolo 1 str. – teisė į nuosavybę nėra

absoliuti. Socialinė nuosavybės paskirtis. Kilnojimosi laisvė ir

garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies (teisėtai esančius užsieniečius ir savo piliečius).

vi. 1 protokolo 3 str. rinkimų teisė į įstatymų leidybos institucijas. Negalima apriboti taip, kad būtų apskritai paneigta, tačiau draudžiamos antikonstitucinės partijos.

b) Pagal apimtį:a. Absoliučios teisės – teisės, kurios egzistuoja besąlygiškai, jų riboti

valstybė negali, tačiau gali turėti išimčių. Teisė į gyvybę, gali būti apimta ginantis arba malšinant riaušes. Šios teisės negali būti ribojamos nei karo nei nepaprastosios padėties metu.

i. Teisė į gyvybęii. Kankinimų draudimas

iii. Teisė būti pripažintu teisinių santykių subjektuiv. Draudimas atimti laisvę dėl sutartinių įsipareigojimų

b. Ribojamos teisės – teisės, kurios ribojamos aiškiai nustatytais pagrindaisi. Teisė į laisvę ir saugumą – 5 str. 6 pagrindai, kada laisvė gali būti

apribota. Valstybė nuožiūros laisvės neturi.c. Sąlyginės teisės ir laisvės – teisė į nuosavybė, privatų gyvenimą, sąžinės

ir religijos, susirinkimų. Čia valstybė turi diskreciją riboti šias teises. Ribojimai turi būti nustatyti įstatymu; būtini demokratinėje visuomenėje; teisėtas tikslas – siekis apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumą, teritorinį vientisumą, užkirsti kelią nusikaltimui, užtikrinti visuomenės sveikatą, užtikrinti slapos informacijos saugumą, kitų asmenų teises ir laisves; apribojimas turi būti proporcingas teisėtam tikslui – pagal savo esmę nepaneigia visos atitinkamos teisės esmės.

Žinoti konvencijos turinį.

Žmogaus teisių ribojimų rūšys, pagrindai ir kriterijaiApribojimai gali būti laikini ir nuolatiniai:

a) Nuolatiniai galioja ribojamoms ir sąlyginėms laisvėms pagal kriterijus (supra).b) Laikini apribojimai galimi karo ir nepaprastosios padėties atvejais 15 str.

Yra karas arba nepaprastoji padėtis. Karas yra dėl išorinės grėsmės. Nepaprastoji padėtis dėl vidinės grėsmės. Dėl kurių kyla grėsmė valstybės gyvavimui, galima nukrypti nuo įsipareigojimų, tačiau galima nukrypti tiek, kiek reikalinga dėl susidariusios padėties ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems įsipareigojimas pagal TT. Pvz.: humanitarine teise. Taip pat reikia informuoti atitinkamos tarptautinės sutarties depozitarą apie ribojimus (JT generalinį sekretorių; Europos tarybos generalinį sekretorių).

JT žmogaus teisių komitetasĮsteigtas pagal tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir pagal 1966 m. protokolą išplėsta kompetencija:

a) Bendra pakto įgyvendinimo kontrolė – atliekama periodiškai nagrinėjant valstybių dalyvių ataskaitas apie pakto įgyvendinimą.

b) Valstybių pareiškimų ir individualių peticijų nagrinėjimas – čia gali skųstis tik FA. JA kreiptis negali. Valstybių pareiškimams keliamos sąlygos:

a. Valstybės turi būti pripažinusios komiteto kompetencija – dalyvavimas pakte kompetencijos automatiškai nesuteikia.

b. Per 6 mėn. jos turi būti neišsprendusios tarpusavio ginčo.c. Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimas – prieinamos ir efektyvios.

Individualioms peticijoms:a. Valstybė tariamai padariusi pažeidimą pripažinusi 1 protokolą.b. Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimas – prieinamos ir efektyvios.c. Nėra naikinamųjų terminų.d. Peticija ne anoniminė.e. Nepiktnaudžiaujama peticijos teise.

f. Nesvarsto kita institucija to paties klausimo.g. Peticija suderinama su paktu.

Europos žmogaus teisių teismo jurisdikcijaKompetencija:

a) Bylų nagrinėjimasb) Konsultacinių išvadų teikimas konvencijos aiškinimui.

Jurisdikcija privaloma dėl konvencijos pažeidimų:a) Tarpvalstybinės bylosb) Individualios peticijos – FA ir JA, nevyriausybinės organizacijos.

Sąlygos bendros visoms peticijoms:a) Racione materea – dėl teisių numatytų konvencijojeb) Racione persone – pažeidimas priskiriamas valstybei; kreiptis dėl peticijos gali

tik pažeidimo auka (kartais ir netiesiogiai nukentėję asmenys)c) Racione temporis – pažeidimas įvykdytas nuo konvencijos įsigaliojimo tam

tikrai valstybei ir ne vėliau kaip 6 mėn. nuo galutinio sprendimo valstybėje.d) Vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimas. Prieinamos ir efektyvios. Taip

pat nereikia kreiptis jei nėra teismo, kuris galėtų apginti teisę.Papildomos sąlygos individualioms peticijoms:

a) Peticija nėra anoniminė teismui.b) Jei tokią pačią peticiją svarsto kita institucija nepriimama.c) Peticija suderinama su konvencijos nuostatomis.d) Peticija nėra aiškiai nepagrįsta. e) Nepiktnaudžiaujama peticijos teise.f) Pagal 14 protokolą pridėta žymi žala. Jei pareiškėjas nepatyrė žymios žalos.

Klausiami susiję su teismo darbo organizavimu: teismo teisėjo, komiteto, kolegijų ir didžiosios kolegijos kompetencija 14 protokolas. 1 teisėjas pagal protokolą gali spręsti individualių peticijų priimtinumo klausimus ir išbraukti jas iš bylų sąrašo. Atmesti negali vienas nacionalinis teisėjas. Komiteto kompetencija gali pripažinti nepriimtina jei to nepadarė 1 teisėjas. Arba gali pripažinti priimtina ir kartu išspręsti iš esmės jei yra nusistovėjusi teismo praktika tuo klausimu. Kolegijos kompetencija – jei yra nenusprendžiama dėl priimtinumo ir esmės žemesnėse stadijose, nutarimus dėl priimtinumo ir esmės gali spręsti atskirai. Taip pat sprendžia dėl tarpvalstybinių peticijų priimtinumo ir esmės – sprendimai atskiri. Didžioji kolegija nagrinėja tarpvalstybines bylas ir dėl individualių peticijų jei perduodamos – kai kolegijos turima bylą kelia sunkų konvencijos aiškinimo klausimą arba nukryptų nuo praktikos. Taip pat nagrinėja kolegijų sprendimus per 3 mėn. nuo kolegijos sprendimo paduoti skundą į didžiąją kolegiją. Pvz.: raudonojo partizano byla.

Partizanų statusas TTXVIII a. Amerikos nepriklausomybės karas ir Didžioji Prancūzijos revoliucija. Nuo šių įvykių pasikeitė politinė vakarų kultūra (žlugo luominė visuomenė). Idėjos: laisvės idėjai (kaip žmogaus laisvė tvarkyti savo gyvenimą ir žmonių bendruomenės laisvė apsibrėžti savo politinę formą), tėvynės ir tautos koncepcijos susiformavimas (pasikeitė tėvynės reikšmė).Kultūrinės figūros:

a) Revoliucionieriai – profesionalūs revoliucionieriai siekė pakartoti Prancūzijos revoliuciją kitose valstybėse.

b) Profesionalūs biurokratai – biurokrato idealas su visomis geromis savybėmis. c) Partizanas – iki XVIII a. tai buvo karininkas, turintis savo atskirą būrį ir

kovojantį savarankiškai ir tik formaliai paklūstantis vadovui (karo taktika). XIX a. tai pradeda keistis. Pirmasis modernus partizanų karas vyko Ispanijoje prieš Napoleoną – gereljera. Jie turi specifinius politinius tikslus. Nuo čia prasideda partizano sąvoka taip kaip ji suprantama dabar.

Kariniu požiūriu nepasikeitė, tačiau turi specifinius tikslus:a) Kovojo už tėvynę – nacionalinis aspektas.

b) Turėjo politinės formos siekį – kaip taisyklė pasisakė už didesnę laisvę ir piliečių aktyvumą (demokratiją plačiąja prasme).

c) Socialinių vertybių siekis – visada siekiama socialinio teisingumo, taip kaip jį suprato.

Partizanai labiausiai išryškėja WWII ypač vakarų Europoje.Partizanas – civilis kariaujantis kare. Po WWII karo kilo klausimas kaip įspausti visus šiuos judėjimus į teisinius rėmus. Visos diskusijos baigėsi Ženevos konvencija. Buvo nuspręsta, kad jei turi struktūrą jie pripažįstami teisėtais karo dalyviais.Partizanai Lietuvoje kovojo su sovietų sąjunga. Lietuvos partizanų karas skirstomas į tris dalis.

a) Pirmasis periodas pasižymėjo didelio masto pasipriešinimu. Buvo dideli būriai, struktūra ir t.t.

b) Antrasis periodas – atsiranda pastovus struktūrinis vienetas – apygarda. Buvo siekiama sukurti vieningą struktūra visoje Lietuvoje. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.

c) Trečiasis periodas – nuosmukis. Didžiausia istorinė problema yra skirtingas / nevienareikšmiškas įvykių vertinimas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje buvo totalitarinis rėžimas ir po karo. Partizanų karas paneigė savanorišką įstojimą į sovietų sąjungą. Tuo metu, kai vyko partizanų karas žmonės yra bauginami. Taip slopinama jų atmintis. Paskui buvo pateikiama versija kaip pilietinis karas – partizanai buvo liaudies priešininkai, nacių rėmėjai ir pan. Propaganda buvo vykdoma per klastojamus istorinius faktus, meno kūrinius („Niekas nenorėjo mirti“ apie ką tylim vyrai? ) ir pan. Nepriklausomoje Lietuvoje vertinimas buvo toks, kad priimtas asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams rėžimams įstatymas. Nereabilituojami tie, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose ir civilių žudynėse.