2012 sausis

Nr. 1(210)

TURINYS

GAIRĖSISSN 1392–0251

Mėnesinisvisuomenės gyvenimo,politikos, kultūrosir istorijos žurnalasLeidžiamasnuo 1994 metų

Vyriausiasis redaktorius

Algis Kusta

Redakcija

Gediminas DubonikasVaclovas Paulauskas

Autoriai

Algimantas Brazaitis, Dobilas Kirvelis, Gintaras Mitrulevičius, Vytenis Paulauskas, Jonas Rudokas, Lidija Šabajevaitė

Maketavo Gražina Majauskienė

Redakcijos adresas:Laisvės pr. 60 (10 aukštas), 05120 Vilnius.El.p.: gaires@post.skynet.lttel. 241 82 03, 242 88 03Faksas 241 77 98.

Leidžia UAB „Mūsų gairės“

Pasirašyta spaudai 2012 01 18. SL 971.Formatas 60x84/8. Ofsetinė spauda. 6 sp. lankai.Kaina 3,49 Lt (su PVM).

Spausdino AB „Spauda“www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilnius.

Tiražas 1500 egz.© „Gairės“

2012 SAUSIS 1 GAIRĖS

POŽ IŪRIS

Algis Kusta. Paklauskime savęs, ką mes mylime? 2

Rimantas Vaitkus. Vietoj Kalėdų žąsies –

Konstitucinio teismo sprendimas 3

„GAIRIŲ “ IN TERVIU

Faustas Latėnas. Į Maskvą – skleisti kultūrinės šilumos 4

AKTUALIJOS

Gediminas Dubonikas. Savivaldos problemos:

nuo milžiniškų skolų iki butaforinių seniūnaičių 6

Vytenis Paulauskas. Autoritetai, argumentai ir šnipštas 9

DE MOS KOMEN TAR A S

Švietimo politikos vertinimas ir pasiūlymai 12

POLITIK A

Algimantas Brazaitis. Apgaulingas liberalų

auksinių balsų spindesys 16

Petras Eidukevičius. Ar politikai ryšis „vaivorykštei“? 18

Irena Šiaulienė. Įsitikinusio europiečio argumentai 20

NAU JOVĖS

Dobilas Kirvelis. Socialmeritokratija versus

socialdemokratija 23

TĖV YNAINI AI

Tatjana Michniova, Jonas Rumša. Lietuvos rusai:

nauja pažintis 28

IDEOLO GIJOS

Gintaras Mitrulevičius. Ar socialdemokratai siekia

įgyvendinti demokratinį socializmą? 32

NUOMONĖS

Praeities našta, temdanti dabartį 38

Petras Raila. Kur link mes žengiame?... 39

Lietuviškoji kleptokratija atsakinga

už valstybės naikinimą 40

„Reformų“ žirgai ir raiteliai be galvos 41

UŽ SIENYJE

Agnė Gelžinytė. Kam rūpi Afrikos mergaitės? 42

GAIRĖS 2 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 3 GAIRĖS

POŽIŪRIS

Algis KUSTA

Klausimas gali būti retorinis. Bet atsakymą turbūt kiekvienas tu-rime konkretų.

Poetas prisipažino:

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo

Melsvame danguje ant arimų pilkų.

Myliu aš gilią žiemą, kur braižo ir rašo

Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Kai kam labai jau nešiuolaikiška ta meilė gali atrodyti.

Štai prekybos centras savo reklamoje tvirtina: Mes mylime maistą. Nesvarbu, kad žmonės tik mėgsta dešrą ar sūrį... Propaguoja-ma nauja meilės rūšis – vartojimo. Ir senu supratimu meilė tapo kaž-kokia vartotojiška – tik seksas.

Bet girdžiu keistą žmogų: kalba apie mylimą Lietuvą kaip sveikatą, nelyg koks praėjusių amžių Ado-mas Mickevičius. Netiesiogiai tai sako, nes tikrąją meilę prisipažįs-ti ne miesto aikštėje, kur be jokių skrupulų bučiuojasi šiandieniai mūsų vaikai.

„Man yra gėda dėl to, kad mes nesukūrėme tokios Lietuvos, kokios norėjome. Ką gero ši valstybė davė žmonėms, jeigu vos ne kiekviena-me žingsnyje aš girdžiu keikiant tokią Lietuvą?.. Be abejo, asmeniš-kos kaltės neturėčiau jausti, bet tam tikra kaltė tenka mums visiems, kovotojams už Lietuvos laisvę, re-zistentams, kadangi lemiamu mo-mentu vis dėlto mes nesugebėjome

Paklauskime savęs, ką mes mylime?

pasipriešinti, mus nustūmė į šalį pašaliniai, savanaudiški žmonės, ap-sišaukėliai patriotai, labiau besirūpi-nantys savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais“, – sako laikraščio žurnalistui Stasys Stungurys. Lie-tuvos meilė jam kužda: „Būtina kažką daryti, kovoti, išeitis turėtų būti, nes dabartinė kritiška situa-cija valstybėje negali tęsti be galo: lietuvių tauta pasmerkta išnykimui arba... prisikėlimui“.

Šiame žurnalo numeryje spaus-diname nepailstančio naujovių ieškotojo ir propaguotojo Vilniaus universiteto profesoriaus Dobilo Kirvelio straipsnį apie galimą naują visuomenės valdymo formą – me-ritokratiją, galinčią pakeisti dabar-tinę demokratiją, kuri vis labiau neatitiks ateinančios kūrybinės naujų technologijų visuomenės. Jis tiki, kad Lietuva gali būti panaši į Šveicariją, į tą pačią, prie kurios Keturių kantonų ežero atsidūręs Poeta, kad ir užburtas gamtos gro-žio, vis mintimis Ten, kur Dubysos mėlyna juosta /Banguoja plati!..

Išgyventi dėl savo tėvynės liki-mo gali tik ją mylintys žmonės. O ją mylėti labai sunku, kai ji kažko-dėl nėra tikroji motina.

Dabar komentatoriai visaip vartalioja ir interpretuoja neseniai naujienų portale DELFI paskelbtus „Spinter tyrimų“ atliktos apklau-sos duomenis: 70 proc. Lietuvos gyventojų ekonominė gerovė svar-biau nei šalies nepriklausomybė. Anot televizijos laidų vedėjo Vir-ginijaus Savukyno, tai skandalingi duomenys: „Juk dar prieš dvide-šimt metų buvome pasiryžę kovoti už savo laisvę, aukoti savo materi-alinę gerovę, o dabar – še tau... Ar dėl to kaltas vien tik materializmas, savos naudos vaikymasis, nostalgi-ja sovietmečiui? Nemanau. Spėju, kad ne gardus valgio šaukštas čia

vaidina pagrindinį vaidmenį. Šie duomenys – valdžios nepagarbos žmogui rezultatas. Žmogus jaučia-si pažemintas, tad ir nusprendžia, kad jam nereikalinga nepriklauso-mybė, nes ji atnešė jam tik kartėlį kokio nors valdininko asmenyje“. O juk tas valdininkas, Vaižganto žodžiais tariant, tegu ir „padlie-cas“, bet savas.

Baisiausia savų nemeilė sa-viems. Tada jau tikrai „saviškiai savus“ – apgaudinėja, išnaudoja, žudo. Senų mašinų perpardavi-nėtojai, iš kelių sulipdę vieną ir įperšantys kaip gerą, prekybos ar šildymo monopolistai, lupantys kailius nuo vartotojų, savimylos ministrai, kurpiantys įstatymus, kuriais naikinama visiems prieina-ma medicinos ar švietimo sistema. Apie tokių „reformatorių“, įkvėptų laisvosios rinkos ir privatizavimo idėjų, niekdarbos pasekmes kalba-ma naujoje mūsų žurnalo rubriko-je „Demos komentaras“.

Kodėl „saviškiai savus“? Kodėl sūnus nuduria tėvą? Marcelijus Martinaitis pasakytų, kad tai nau-jos kartos archetipinis ar net miti-nis kompleksas: protėvis turi būti „nužudomas“. Kitaip sakant – vai-kai senstantį tėvą išveža į mišką. Sunku mylėti valstybę-mišką.

Bet kodėl mergaitės nužudo vienmetę bendraklasę ir išnieki-

na jos kūną? Čia jau nei mitinis

kompleksas, nei sovietmečio pali-

kimas. Auga karta, kuriai gali būti

nesuprantama tokia mano kaimyno

meilė: jis kas rytą su maišeliu kruo-

pų eina už namo kampo ir beria į

lesyklėlę paukščiams – kad nenutil-

tų jų giesmė. Kuri gali nesusiprasti,

kad kas rytą susiruošus į mokyklą

reikėtų pabučiuoti motiną – davu-

sią šio pasaulio grožį.

Kas čia yra pasakęs, kad meilė

išgelbės pasaulį? Ar jis teisus?

Rimantas VAITKUS LSDP prezidiumo narys,

Vilniaus universiteto prorektorius

Seimo dauguma, Vyriausybė bei

Švietimo ir mokslo ministerijos va-

dovybė prieš Kalėdas gavo „puikią“

Konstitucinio teismo dovaną: net

daugiau nei 30 Mokslo ir studijų

įstatymo nuostatų pripažinta prieš-

taraujančios Lietuvos Respublikos

Konstitucijai. Konstitucijai priešta-

rauja visas valdymo ir „krepšelinio“

fi nansavimo modelis. Taigi, savigyra

užsiimančio švietimo ir mokslo mi-

nistro išliaupsinta aukštojo mokslo

reforma patyrė fi asko.

Esminis nuo 2009 m. pradėtos

aukštojo mokslo reformos bruo-

žas – suteikti studijų „krepšelius“

geriausiai egzaminus išlaikiusiems

moksleiviams. Likusieji, kurių re-

zultatai bent per plauką blogesni,

už savo studijas aukštojoje moky-

kloje priversti mokėti visą studijų

kainą. Mokesčio dydis – didžiulė

Lietuvos gėda: statistikos agentūros

Eurydice duomenimis, pagal stu-

dijų kainos, kurią turi mokėti stu-

dentai, dydį Lietuva aplenkė visas

Europos Sąjungos šalis, išskyrus Di-

džiąją Britaniją. Konstitucija aiškiai

apibrėžia, kad gerai besimokantieji

Vietoj Kalėdų žąsies – Konstitucinio teismo sprendimas

valstybinėse aukštosiose mokyklose

turi mokytis nemokamai. Tuo tar-

pu „krepšeliai“ buvo suteikiami ne

gerai besimokantiems, o gerai eg-

zaminus išlaikiusiems studentams.

Jau nekalbant apie milžinišką so-

cialinę neteisybę ir skriaudą tiems

vaikams, kuriems šiek tiek, gal per

vieną balą iš 100 nepasisekė gauti

geresnį egzamino įvertinimą. Kons-

titucijai prieštarauja ir „krepšelių“

skyrimas nevalstybinėms aukšto-

sioms mokykloms. Norimos studijų

kokybės krepšeliai neatnešė. Prie-

šingai, vaikydamosios jų kai kurios

aukštosios mokyklos ėmė dubliuoti

studijų programas, dažnai tam ne-

turėdamos nei išteklių, nei dėsty-

tojų. Kitos pigina studijų išlaidas

– kuo mažiau dėstytojas dirba su

studentu, tuo studijos pigesnės. Bet

ar turi naudos toks išsilavinimas?

Konstitucinis teismas nurodė sku-

biai pakeisti įstatymo nuostatas.

Pripažintas antikonstituciniu ir

kita svarbi įstatymo dalis – aukštų-

jų mokyklų valdymas. Dabar pagal

naują įstatymą valdymas primena

tiesiog bolševikinius principus: su-

formuojama „kišeninė“ aukštosios

mokyklos taryba, į kurią ministras

deleguoja sau patikimus atstovus.

Jie ne tik renka rektorių, bet ir pri-

ima visus svarbiausius sprendimus

dėl aukštųjų mokyklų. Tarkime,

sugalvotų tokia taryba privatiza-

cijai perduoti pastatus ar valstybės

patikėtą žemę – teisiškai nebelieka

jokių galimybių priešintis tokiam

sprendimui. Puikiai žinome, kad

tokių sprendimų laukia būrys že-

mės savininkų, kurių žemės dabar

priskirtos aukštųjų mokyklų mo-

komiesiems ūkiams, botanikos so-

dams. Katalikų bažnyčia, talkinama

Vyriausybės atstovų, netgi viešai

bando atimti šv. Jonų bažnyčią iš

Vilniaus universiteto. Kas būtų ga-

lėjęs sutrukdyti šiuos sprendimus?

Keli mažumai atstovaujantys aukš-

tosios mokyklos tarybos nariai, ku-

riuos rinko bendruomenė? Tiesiog

gėda matyti, kad pagal akademinės

(pabrėžiu – akademinės) autono-

mijos lygį, Europos universitetų

asociacijos duomenimis, nusirito-

me į priešpaskutinę vietą Europos

Sąjungoje. Ne ką geresnis ir mūsų

fi nansinis savarankiškumas – 19

vieta iš 28 šalių. Ir štai galutinis

sprendimas – valdymo modelis,

kada visus esminius klausimus

sprendžia ministro „kišeninės ta-

rybos“, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis teismas pareiškė,

kad tie pareigūnai, kurie rengė Moks-

lo ir studijų įstatymą, aiškiai žinoda-

mi, kad jis prieštarauja Konstitucijai,

turi prisiimti atsakomybę. Kaltas ne

tik ministras ar viceministrė, ku-

rie tiesiog „stūmė“ antikonstitucinį

įstatymą. Kalti ir tie, kurie dėjo savo

parašus, kad šis įstatymas, neva, ati-

tinka teisės aktus. Negi šie teisinin-

kai ramiai sau dirbs Seimo kancelia-

rijoje, ministerijoje ar Vyriausybėje.

Manyčiau, kad jie turėtų nedelsiant

atsistatydinti, jei jiems liko nors kris-

lelis garbės. Belieka pripažinti viena

– niekada nereikia bandyti buldoze-

rio principu priiminėti tokį svarbų

įstatymą. Deja, dabartinė valdžia net

nebando konsultuotis su specialis-

tais, atsižvelgti į aukštųjų mokyklų

bendruomenių nuomonę. Todėl ir

jų kalėdinė dovana, kurią pateikė

Konstitucinis teismas, yra tokia, ko-

kios ir galima buvo tikėtis.

GAIRĖS 4 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 5 GAIRĖS

– Anksčiau šias pareigas ėjo žinomas aktorius Juo-zas Budraitis, jo iniciatyva Jurgio Baltrušaičio namai Maskvoje buvo tapę svarbiu kultūros centru, būrusiu lietuvių ir rusų meno visuomenę, mokslo žmones.

– Prieš išvykdamas susitikau su J. Budraičiu, jis daug metų ten dirbo, tad jo patarimai buvo naudin-gi. Šiaip situaciją pakankamai gerai žinau. Jau seniai kontaktai, bendri darbai mane sieja su Rusijos kultū-ros žmonėmis Maskvoje, kituose miestuose.

– Kaip Jūs įsivaizduojate naująjį darbą? – Išvažiavus J. Budraičiui jau daugiau kaip metai

ta veikla buvo priblėsusi. Jei kokie kultūriniai renginiai ir vyko – tai ambasados darbuotojų iniciatyva. Reikia sistematizuoti tą darbą – juk vyksta ir kultūriniai mai-nai, ir tarpinstituciniai ryšiai, reikia juos kuruoti, pri-žiūrėti, padėti. Į kultūros atašė pareigybę noriu žvelgti plačiau, ne tik kaip koncertų, parodų rengimą ar spek-taklių rodymą. Aišku, visa tai reikalinga, bet tai vyksta daugmaž savaime. Kultūros politikos dalis turėtų būti rūpestis ten gyvenančiais lietuviais, jų bendruome-ne, kuri ir pati nori dėmesio, glaustis prie ambasados, mūsų kultūros centro, kaip kad Lietuvoje rusų ar len-kų bendruomenės daro. Tai svarbus baras, jis ypač aktualus mažiesiems lietuviukams, kurie ten gimę ir kuriems labiausiais gresia šaknų praradimas.

– Jūsų kontaktų su Rusijos kultūrininkais lyg ir pasekmė – neseniai gauta prestižinė tarptautinė K. Stanislavskio premija. Ji skiriama už ypatingą indėlį į teatro meno raidą.

– Ji man suteikta už muziką Eimunto Nekrošiaus ir

Į Maskvą – skleisti kultūrinės šilumos

Lietuvos kultūros atašė Maskvoje pradėjo dirbti kompozitorius Faustas LATĖNAS. „Mums reikėjo, kad Rusijoje žmogus būtų žinomas, o Rusijos kultūros žmonės jį žino“, sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas, pasirašęs šį paskyrimą. „Gairių“ paprašytas F. Latėnas maloniai sutiko atsakyti į klausimus. Su juo kalbėjosi žurnalistas Algis Kusta.

Rimo Tumino režisuotiems spektakliams. Muzika yra tik vienas spektaklio komponentų, jo sėkmė priklauso pirmiausia nuo režisūros. Ta premija, manyčiau, yra ne tik mano nuopelnas, apdovanojimas atėjo ir mūsų genialių režisierių Nekrošiaus, Tumino, su kuriais jau daug metų kartu dirbu, sukurtų spektaklių dėka.

– Ar Jūs pasirenkate spektaklį, ar režisierius Jus?– Žinoma, yra spektaklių, kuriems norėčiau kurti

muziką, manau, kad ji būtų tinkama, bet nesulaukiu pasiūlymo. Tenka kantriai laukti savo valandos. Kie-kvienas režisierius yra asmenybė, prie jo reikia taiky-tis, ieškoti atitinkamų sprendimų.

Pirmasis spektaklis, kuriam, dar studijuodamas Konservatorijoje, sukūriau muziką, buvo režisierės I. Bučienės „Piteris Penas“. Teatro magnetizmas di-delis, jis paima į savo nelaisvę. Kita vertus, ir man pačiam tai yra galimybė eksperimentuoti, kurti lais-vesnę nei akademinė muziką.

Muzika teatrui tave ir išgarsina – juk spektakliai apkeliauja daugelį pasaulio scenų. Tai patenkina kū-rybines ambicijas.

– O K. Stanislavskio premija ar neužgavo rusų muzikų ambicijų? Žinome, kokie jautrūs yra meni-ninkai. Štai R. Adomaitis pasakoja, kaip V. Žalake-vičius, nuvežęs į Karlovy Varų kino festivalį „Niekas nenorėjo mirti“, buvo nusivylęs, kad apdovanotas buvo ne fi lmas, o jame vaidinęs D. Banionis.

– Iki šiol K. Stanislavskio premija nebuvo skiriama kompozitoriams, tik šiemet pirmą kartą radosi toks apdovanojimas. Juokavau kolegoms, kad pralaužiau

ledus, dabar ir kiti galės gauti tokį apdovanojimą. Pa-vyduolių nemačiau, mane visi nuoširdžiai sveikino.

– Kartais, kai išgirsti, tarkim, apie D. Banionio ar E. Nekrošiaus apdovanojimus, atrodo, kad mūsų menininkai labiau vertinami Rusijoje, nei namie.

– Sakyčiau kiek kitaip – gerbiami. Ten meno žmo-nėms yra išlikusi gal didesnė pagarba. Ir patys kūrėjai labai vertina savo darbą, jam atiduoda visą širdį.

– Jūs esate dirbęs kultūros viceministru, turbūt sutiksite, kad kultūrai, kad ir kokie laikai būtų, visa-da trūksta lėšų.

– Menininkams visame pasaulyje sunku. Kultūros fi nansavimas yra ir mūsų skaudžiausia vieta. Turime išsaugoti ir kultūrinį paveldą, tą sluoksnį, ant kurio gyvename ir galime kurti naujus dalykus. Naujiems dalykams reikia ne tik kūrėjų, bet ir lėšų, kurių sky-rimas susijęs su tuo, kokius prioritetus pasirinksime. Tai visada sukelia didelį rezonansą visuomenėje. Štai mūsų nacionalinis kinas kone merdėja, girdim, meni-ninkai jau nori kelti sparnus į kitas šalis. Būtina skatinti kultūros reiškinių gimimą, juk Lietuvos žmonės nori turėti gerą kultūros produktą čia. Į kultūrą reikia nuo-lat investuoti, skirti dalį lėšų. Politikai, manyčiau, tikrai turėtų tai įsidėmėti. Jie turėtų pagaliau suprasti, kad per kultūrą galima pasiekti daug naudos valstybei.

– Kultūros reiškiniai ar produktai labiausiai pa-siekiami didmiesčių gyventojams. Čia gal daugiau ir vadinamojo elitinio meno.

– Nesutikčiau su meno skirstymu į elitinį ar pa-prastai liaudžiai skirtą, tarkim, etnokultūrą. Remti vien profesionalųjį meną ar avangardą – jokia poli-tika. Yra ir vienokio, ir kitokio meno – ir klasikinės muzikos, ir populiarios – mėgėjų.

Prisiminkime jaunesnius savo laikus – skambėjo Bachas ir Gruodis, Čiurlionis ir Balsys… Be jokio skirs-tymo ar gradacijos. Viskas buvo vertinga kaip dvasinis dalykas. Netgi norint pakliūti į estradinių dainų kon-kursą „Vilniaus bokštai“ reikėjo praeiti didelę atranką.

– Ar dabar tikrosios kultūros neužgožia vadina-masis popsas?

– Ankstesnių laikų vertinimu tai yra saviveikla. Bet ji agresyvi, turi paklausą ir tuo pačiu fi nansinių galimybių. Tas vadinamųjų žvaigždžių kultas suku-riamas daugiausia prodiuserių pastangomis – jie sumaniai išnaudoja rinkos galimybes ir šou įmantry-bes, specialiai kuriamus skandalus. Siekdami pasi-pelnyti, išnaudoja pačius atlikėjus.

– Jūs dalyvaujate ir politinėje veikloje. Ar galime kalbėti apie politikos kultūrą?

– Esu LSDP tarybos narys, vadovauju kultūros komitetui. Tenka dalyvauti rinkimuose. Taigi, iš arti

matau politikos virtuvę. O joje, kaip ir kiekvienoje virtuvėje, pasitaiko visko. Tai ypač matyti Seime. Vi-suomenėje žmonių santykius apsprendžia ne vien jų išsilavinimas, labai svarbu dvasinis pradas, kuris gaunamas šeimoje. Tai, kas vadinama kultūra, aš jaučiau jaunystėje savo aplinkoje – kaimo dainose, darbo papročiuose, žmonių santykiuose, netgi Sar-tų ežero žavesy. Tai formavo mano dvasinę pasaulė-jautą, tam tikra moralinę programą. Jei žmogus yra chamas, tai ir patekęs į politiką gali likti toks.

– Kultūra yra ir tautų bendravimo kalba. Jūs vykstate į šalį, kuri, galima sakyti, laikoma nedrau-giška mūsų atžvilgiu.

– Žinau, kas taip vadina (…) Atskirkime kultūrą nuo politikos (...) Dievišką ar šėtonišką šalių istoriją sukuria žmonės. Turime suprasti ir pačią Rusiją – ji didelė ir išdidi. O kodėl mes vis gūžiamės, pamiršę savo didžią istoriją? Ar visi jauni žmonės gerai žino, kas, pavyzdžiui, buvo Basanavičius? Priartėję prie šios asmenybės, jie priartės, kaip Jūs sakote, ir prie Algirdo ar Kęstučio. Reikia didžiuotis savo istorija, jos ženklais žemėje. Štai atstatomus Valdovų rūmus, mūsų valstybės vieną simbolių, vis apipilame purvu. Jei ten yra kokių statybos pažeidimų, tirkime juos, šalinkime, bet ne kvestionuokime pačios idėjos, atsi-radusios, beje, vos atgavus nepriklausomybę.

Kartais galbūt reikia fi losofi škiau žiūrėti į daug ką. Sumažinti pyktį, neapykantą vienas kitam, ir bus tikrai lengviau gyventi. Tiesiog reikia sugebėti pa-sidžiaugti tuo, ką turime. Tai pasiekta per kančias, aukojimąsi, pasipriešinimą. Buvo caro priespauda, buvo TSRS jungas – kažkaip išsilaikėme. Ir Europos Sąjungoje išsilaikysime, nors bus nelengva. Tikiu, kad mus globoja angelas sargas – mūsų žemę, kiekvieną iš mūsų. Taip, aplink mus yra valstybių, kurioms mes gal ir atrodome maži. Bet nereikia ieškoti amžinų priešų. Ir Maskvoje galime rasti sąlyčio taškų, sričių, kurios padėtų mums bendrauti. Mums svarbu įgy-ti kuo daugiau draugų, netgi priešus paversti mūsų simpatikais. Manau, kuo daugiau turėsime kaimynų draugų, tuo mums bus lengviau išlikti savimi.

– Tai ir kultūros žmonių, diplomatų uždavinys. Jūsų naujos pareigos irgi panašios į diplomato. Beje, vienas mūsų kompozitorius buvo diplomatas – Os-valdas Balakauskas.

– Jis dirbo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje sunkiu mūsų valstybei laiku, ką tik atkūrus nepriklau-somybę. Kaip kūrėjas, tiesiog aukojosi tam darbui. Nelyginčiau savo pareigų su diplomato, jos kuklesnės – stengtis, kad mūsų kultūros darželis gražiai žaliuotų Maskvoje, vienoje didžiausių pasaulio sostinių.

– Dėkojame už pokalbį, linkėdami gražių to dar-želio žiedų.

„GAIRIŲ“ INTERVIU

GAIRĖS 6 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 7 GAIRĖS

Gediminas DUBONIKAS

Įsiskolinimai siekia rekordines sumas

Nepriklausomos Lietuvos sa-

vivalda gyvuoja jau du dešimtme-

čius, tačiau tokios sudėtingos situ-

acijos, kokia susidarė pastaruoju

metu savivaldos lygmenyje, ko

gero nėra buvę. Net kelios savival-

dybės prakalbo apie bankrotą, o

didesnių ar mažesnių skolų turi 57

savivaldybės iš 60. Padėtis gera tik

Birštono, Visagino ir Vilniaus rajo-

no savivaldybėse.

2011 m. pradžioje savivaldybių

skolos fi nansinėms institucijoms ir

ūkio subjektams siekė per 1 mlrd.

700 mln. litų. Daugiausia buvo

skolingos didžiųjų šalies miestų

savivaldybės – Vilniaus, Kauno,

Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Jų

skolos fi nansinėms institucijoms

sudarė nuo 32 iki 69 proc. metams

patvirtintų pajamų. Įpusėjus me-

tams, skolos tik didėjo.

Finansų ministerijos 2011 m.

vidurio duomenimis, skolų rekor-

dininkė buvo sostinės savivaldybė.

Jos skola fi nansinėms institucijoms

liepos mėnesį siekė beveik 382 mln.

litų. Dar daugiau kaip 307 mln. litų

Savivaldos problemos: nuo milžiniškų skolų iki butaforinių seniūnaičių pareigybių

Apie savivaldos reformą kalbama jau ne vienus metus. Nors tiek visuomenė, tiek politikai sutinka, kad šioje srityje reikia permainų, realiame gyvenime savivaldos sistema praktiškai nekinta. Savivaldybės vis giliau grimzta į skolas, vietos bendruomenė nesijaučia savo gyvenamos teritorijos šeimininkė, o nemažai prievolių turintys seniūnaičiai iki šiol negauna jokio fi nansavimo ir galimybių spręsti net ir smulkiausius gyventojų reikalus.

Vilniaus miesto savivaldybė buvo

skolinga įvairiems ūkio subjektams

už prekes ir paslaugas.

Kauno miesto savivaldybė 2011

m. pirmą pusmetį fi nansinėms ins-

titucijoms buvo skolinga beveik

199 mln. litų. Klaipėdos miesto

savivaldybės skolos pirmą pusmetį

buvo 76,6 mln. litų. Klaipėdos rajo-

no savivaldybė skolinga 25,6 mln.

litų. Šiaulių miesto savivaldybę

pirmąjį pusmetį slėgė 67 mln. litų

skola fi nansinėms institucijoms,

26 mln. litų miestas buvo skolingas

ūkio subjektams.

Baigiantis 2011 metams situ-

acija ne ką pagerėjo, o kai kuriose

vietovėse skolos ne tik kad nema-

žėjo, bet netgi išaugo.

Analitikų teigimu, tokios mil-

žiniškos skolos reiškia, kad kai ku-

rios savivaldybės gali bankrutuo-

ti. Išgirdusios šiuos perspėjimus,

tarybos puolė ieškoti galimybių

bankrotams išvengti. Siekiama

sumažinti biurokratinį aparatą, at-

leidinėjami žemiausios grandies iš

biudžeto išlaikomi darbuotojai.

Taupo ir silpniausiųjų sąskaita

Savivaldybių būdai įveikti skolų

problemas nėra visiškai analogiški.

Nors dauguma savivaldybių skel-

bia apie išlaidų mažinimo planus,

priemonės ir iniciatyvos yra skir-

tingos.

Pavyzdžiui, daugiausiai šaly-

je prasiskolinusi Vilniaus miesto

savivaldybė ieško būdų, kaip pa-

didinti pajamas bei teigia, kad dėl

milžiniškų skolų kalta ir vyriausy-

bės politika dėl Gyventojų pajamų

mokesčio dalies savivaldybės biu-

džete.

Šiuo metu Vilniui tenka tik 40

proc. nuo surenkamo GPM. Tai

reiškia, kad jeigu gyventojas sumo-

ka 100 Lt mokesčio, tai į sostinės

biudžetą patenka 40 Lt.

Sostinės savivaldybė siekė, kad

šiuo metu surenkamo gyventojų

pajamų mokesčio paskirstymas

būtų patobulintas ir sostinei skirta

daugiau GPM, tačiau tokio pritari-

mo parlamentarai nedavė.

Kitą būdą rado Šiaulių savi-

valdybė. Planuojama atleisti apie

pusę tūkstančio sargų. Savivaldy-

bės duomenimis, vien iš 40 švieti-

mo įstaigų bus atleista daugiau nei

300 sargų. Teigiama, kad jų darbą

atliks elektroninės apsaugos siste-

mos. Taip tikimasi sutaupyti lėšų

ir sumažinti savivaldybės įsiskoli-

nimą. Tačiau iniciatyvos kritikai ir

oponentai pabrėžia, kad taupymas mažiausius atlyginimus gaunančių biudžetinių darbuotojų sąskaita tik padidins nedarbą.

Akivaizdu, kad dauguma to-kius darbus dirbančių žmonių nėra aukštos kvalifi kacijos, kai kurie jų gan garbaus amžiaus, todėl at-leidžiamiems šimtams švietimo objektus saugojusių žmonių bus sunku susirasti darbą, dalis papil-dys Darbo biržos ir socialinių pa-šalpų prašytojų gretas. Be to, vargu ar elektroninės apsaugos sistemos padės užtikrinti tvarką švietimo įstaigų teritorijose, kurios rizi-kuoja tapti triukšmingų jaunimo susibūrimų ir alkoholio vartojimo taškais.

Taigi, nors savivaldybės įvai-riais būdais siekia mažinti įsisko-linimus, tačiau vargu bau jie duos tokios naudos, kokios tikimasi.

A. Kulakauskas: savivaldybių skolos susidarė dėl dviejų priežasčių

Istorikas ir politologas Anta-nas Kulakauskas, kalbėdamas apie savivaldybių problemas, sakė: „To-kios skolos susidarė dėl dviejų prie-žasčių. Visų pirma, matosi neatsa-kingas politikų požiūris į pajamų ir išlaidų planavimą. Dažnai politikai linkę išlaidauti“.

Mokslininko įsitikinimu, yra ir antra tokių skolų priežastis. „Tai valdžios sąrangos problema, ku-rią nuolat pabrėžia ir savivaldybi-ninkai. „Surenkami mokesčiai vėl grįžta į savivaldybes, tačiau tą rei-kėtų tobulinti, savivaldybėms su-teikti daugiau galimybių pačioms tvarkyti fi nansus. Ypač sudėtinga mažosioms savivaldybėms. Be to, jose netgi nėra reikiamo potencia-lo, galinčio pakelti pelningumą Štai pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje norėjo investuoti užsieniečiai, ta-čiau pastebėjo, kad joje nėra reikia-mos kvalifi kacijos specialistų. O tai jau ne investuotojų, bet savivaldy-bės problema. O pati savivaldybė, dėl svetur išvykusių žmonių netu-

rėdama gerų specialistų, nesugeba jų pritraukti iš kitų miestų, organi-zuoti apgyvendinimo ir t.t.“, – sakė analitikas.

A. Kulakauskas įsitikinęs, kad skolos yra netinkamo savivaldos modelio Lietuvoje atspindys. „Rei-kia tobulinti savivaldos sistemą, jos principus. Šiuo metu esantis mo-delis yra netobulas, netinkamas. Savivalda yra vietos bendruomenės valdžia, tačiau pas mus bendruo-menė beveik neturi įtakos tarybų veiklai. Ji tik renka politikus, tačiau po to negali veikti jų sprendimų. Nebent surengia kokį mitingą. Tai-gi, savivaldos principas iš apačios lieka neįgyvendintas“, – sakė savi-valdos principų tyrinėtojas.

Tobulinti sistemą trūksta politinės valios?

Pasak ne vieną tyrimą savival-dos tema parengusio A. Kulakaus-ko, tobulinti Lietuvos savivaldos principus, įvesti tiesioginius merų rinkimus trukdo partijų nesusikal-bėjimas, galbūt ir nenoras praras-ti stiprias pozicijas savivaldybėse. „Politinės partijos, ypač didžiosios, turi geras pozicijas savivaldybėse, todėl kai kurie savivaldos pokyčiai gali turėti reikšmės jų įtakos mažė-jimui. Tačiau tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau Lietuvoje bus įtvirtinta ti-kra, ne butaforinė savivalda visuose lygmenyse. Šiuo metu egzistuojan-ti lygmenų savivalda yra neišbaig-ta. Tarkim, seniūnaičių idėja buvo gera, tačiau iki galo neištobulinta. Seniūnaitis neturi nei kompeten-cijos, nei fi nansavimo, todėl ne-gali spręsti paprasčiausių žmonių reikalų. Su seniūnų darbu taip pat daug painiavos, jų funkcijas reikia tobulinti, tačiau pirmiausiai reikia tobulinti jų rinkimų sistemą, kad žmonės galėtų išrinkti seniūnijos labui dirbančius asmenis“, – įsitiki-nęs mokslininkas.

„Manau, Lietuva politiškai su-brendo ir tiesioginiams merų rin-kimams. Nors tokie rinkimai Eu-ropoje yra retas dalykas, vis dėlto

visuomenės nuomonė ir kai kurių politikų iniciatyvos rodo, kad gali-me bandyti įvedinėti tokį modelį. Akivaizdu, jog pokyčiai nevyks-ta greitai. Galiu teigti, kad net ir įvedus merų rinkimo sistemą, ją dar reiktų nuolat tobulinti. Tačiau pati idėja yra gera. Aš pasisakau už merą, kuris būtų vykdomosios valdžios atstovas, tačiau kurį kon-troliuotų taryba“, – sakė A. Kula-kauskas. Jis viliasi, kad savivaldos sistema anksčiau ar vėliau pasieks tokį lygį, koks kurį laiką egzistavo tarpukario Lietuvoje.

Seniūnaitis – valdžios atstovas be atlyginimo ir įgaliojimų

A. Kulakausko ir kitų ekspertų dažnai pabrėžiama, kad savivaldos principai turi būti įgyvendinami nuo smulkiausio lygmens. Vis dėl-to, tokie principai valstybėje iki šiol nėra ištobulinti. Ypač dažnai kri-tikuojama seniūnaičių pareigybė, tiksliau šios pareigybės neapibrėž-tumas. Vietos savivaldos įstatymas akcentuoja, kad seniūnaitis – se-niūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamosios vietovės bendruo-menės išrinktas atstovas. Kokiu principu bus siūlomos seniūnaičių kandidatūros, kokiam teritoriniam vienetui jie atstovaus, spręs kon-krečios seniūnijos gyventojai.

Vietos savivaldos įstatymas nu-mato, kad seniūnaitijose, kuriose gyvena daugiau nei 500 gyvento-jų, seniūnaičius rinks gyventojų susirinkimas. Jį organizuos seniū-nas. Didesnėse gyvenvietėse ben-druomenės atstovai būtų renkami apklausiant gyventojus, tai atliktų savivaldybės administracijos di-rektoriaus sudaryta komisija. Se-niūnaičiai bus renkami dvejų metų kadencijai ir dirbs visuomeniniais pagrindais.

Taigi, numatyta, kad žmonės savo brangų laiką gaiš be jokio atlygio ir paskatinimų. Be to, visi

seniūnaičių patarimai valstybinių

institucijų vadovams ar atstovams

tėra tik patariamojo pobūdžio.

AKTUALIJOS

GAIRĖS 8 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 9 GAIRĖS

Galbūt dėl visuomeninio princi-

po, gal ir neturint realių įgaliojimų,

seniūnaičių pareigybė išties daug

kur dar nepatraukli. Pavyzdžiui,

sostinėje iš 156 seniūnaičių parei-

gybių buvo užpildyta pusė, kai ku-

riose savivaldybėse tokių bendruo-

menių atstovų apskritai nėra.

V. Kurpuvesas: seniūnaičių skatinimo nenori savivaldybės

Apie tai, kad situaciją savivaldoje

reikia tobulinti, kalba ir Seimo Vals-

tybės valdymo ir savivaldybių komi-

teto vadovas Vytautas Kurpuvesas.

„Situacija savivaldoje yra tobu-

lintina, ypač dėl tiesioginių mero

rinkimų idėjos. Buvo parengtas

siūlymas dėl merų rinkimų, kurį

parėmė didžioji dauguma parla-

mentarų, tačiau vyriausybė pasi-

rinko kitą variantą. Be abejo, ko-

mitetas šioje kadencijoje dar teiks

siūlymus, kaip reiktų įgyvendinti

tiesioginių merų rinkimų idėją, ta-

čiau neaišku, ar vėl nepritrūksime

politinės valios”, – sakė politikas.

V. Kurpuveso teigimu, „Se-

niūnaičiai pamažu renkami visoje

šalyje. Mes manome, kad ši insti-

tucija yra gera. Aišku, galbūt kai

kur jie dar nerinkti, tačiau tai pa-

čių savivaldybių problema”, – sakė

Valstybės valdymo ir savivaldybių

komiteto pirmininkas.

Paklaustas, ką mano apie vis

dažniau skambančius raginimus

seniūnaičių pareigas padaryti ap-

mokamas bei didinti jų kompeten-

ciją, V. Kurpuvesas pabrėžė, kad jų

komitetas siūlė, jog būtų bent kom-

pensuojamos seniūnaičių išlaidos,

susijusios su darbu, tačiau savival-

dybės su tuo nesutiko. „Nemaža da-

limi pačios savivaldybės nepanoro

kelių dešimčių litų per mėnesį skirti

seniūnaičių išlaidoms kompensuoti.

Taigi, matome savivaldybių nenorą

bendrauti su seniūnaičiais”, – apgai-

lestavo V. Kurpuvesas.

Vytenis PAULAUSKAS

Ketvirtosios valdžios įtaka

Žmonės yra labiau linkę tikėti

ne argumentais, bet autoritetais.

Tai visai logiška. Juk norint su-

prasti argumentus ir teisingai juos

įvertinti, reikia bent jau šiek tiek

įsigilinti į problemą, dažnai tam

reikia ir atitinkamos kompeten-

cijos, kurios eilinis pilietis neturi.

Todėl labiau linkstama pasitikėti

žinomu žmogumi: jeigu jis nuolat

kartoja kokį nors teiginį, tai vi-

suomenė tuo ir patiki. Tuo labiau,

kad nuo seno žinomos efektyvios

propagandos dėsnis – daug kartų

pakartotą melą žmonės ima laikyti

nenuginčijama tiesa.

Be abejo, daug įtakos visuo-

menės nuomonei formuoti turi

žiniasklaida, žurnalistai. Jie gali

kiekvieną įvykį, reiškinį nušviesti

atitinkama šviesa, suteikti tribūną

tam tikrų pažiūrų asmenims. Jeigu

kalbinamas asmuo, kurio pažiūros

žurnalistui nepriimtinos, galima tą

asmenį spausti į kampą tendencin-

gais, tam tikra kryptimi orientuo-

tais klausimais.

Teisingai „Gairėse“ (2011, Nr.9)

buvo pastebėta, kad dauguma

mūsų žurnalistų yra liberalių pa-

žiūrų, dažnam trūksta kompeten-

cijos. Manau, kad tai daugiausia

lemia žurnalistų darbo specifi ka.

Autoritetai, argumentai ir šnipštasDažnai sakoma – kokia visuomenė, toks ir Seimas. Su tuo galima sutikti. Visuomenė stengiasi išrinkti panašius į save, atstovaujančius jos interesams, galvojančius taip pat, kaip ji. Vis dėlto procesas vyksta ir priešinga kryptimi – iš viršaus į apačią: politinis, kultūrinis, ūkinis elitas veikia plačiąją visuomenę, formuoja jos nuomonę.

Geras žurnalistas turi turėti pakan-

kamai agresijos, įžūlumo tam, kad

įlįstų ten, kur niekas neįlenda, ir

išgriebtų kokią nors sensaciją. Kai

tai pavyksta, atsiranda pasitikėji-

mas savimi, atrodo, kad jūra iki ke-

lių ir jokių kliūčių nėra. Supranta-

ma, tokiam žurnalistui atrodo, jog

jis gali viską susikurti, pasidaryti

pats ir jam nereikalinga nei vals-

tybės, nei „Sodros“ pagalba. Tokį

požiūrį skatino ir žurnalistų darbo

apmokėjimo sistema, kuri dau-

giausia buvo grįsta autorinėmis su-

tartimis, honorarais ir negarantavo

jokių socialinių garantijų, padorios

pensijos senatvėje. Vyriausybė su-

silaukė daugiausia priekaištų iš

žurnalistų, menininkų būtent dėl

to, kad buvo pabandyta keisti šią

ydingą darbo apmokėjimo sistemą

į labiau socialiai orientuotą, lei-

džiančią senatvėje gauti pensiją, o

ne vien tik pašalpą.

Žurnalistas – televizijos žvaigž-

dė, erelis, jis nieko nebijo, jis užka-

riauja žiūrovų širdis ir protus. Tačiau

praeina keli mėnesiai, televizijos se-

zonas baigiasi, baigiasi ir kontraktas

– „žvaigždė“ dingsta iš televizijos

ekranų ir Lietuvos padangės, užgęs-

ta, tampa bedarbiu. Panaši ir meni-

ninkų, aktorių dalia. Teatruose dar-

bo apmokėjimui stengiamasi taikyti

kontraktų sistemą. Todėl išgyventi

gali tik tas artistas, kuris yra popu-

liarus, kuris turi aukštą reitingą re-

žisierių akyse ir kuris mikliai sukasi

per kelias darbovietes. Tokia siste-

ma nualina žmogaus dvasines ir fi zi-

nes jėgas ir neužtikrina materialinės

gerovės, darbuotoją padaro visiškai

priklausomą nuo darbdavio malo-

nės. Būtent todėl darbdaviai visur

nori įteisinti panašius liberalius dar-

bo santykius, pagrįstus terminuoto-

mis darbo sutartimis, kontraktais.

Gaila, bet žurnalistai to nesupranta

ir, pritardami darbo santykių libera-

lizmui, kasa duobę ne tik sau, bet ir

visai visuomenei.

Žiniasklaida yra ketvirtoji val-

džia. Jeigu kitose valdžiose žmogus

užima kokias nors pareigas, tai jis,

nori ar nenori, privalo priimti spren-

dimus, kuriuos reikia padaryti ei-

nant tas pareigas. Panašiai yra ir su

žurnalistais. Jeigu įvyksta koks nors

įvykis, jie privalo priimti sprendimą,

kaip reaguoti į tą įvykį, kaip vertinti

tai, kas įvyko. Įvykių yra daug, jie la-

bai įvairaus pobūdžio ir juos vertinti

būtina, tačiau objektyviam vertini-

mui žurnalistui labai dažnai trūksta

kompetencijos. Todėl nereikėtų ste-

bėtis tuo, kad tie vertinimai dažniau-

siai būna labai paviršutiniški arba net

ir visai klaidingi.

Verslas ir politika – kas ką veikia

Klestintys verslininkai dažniau-

siai būna visuomenei gerai žinomi

asmenys. Todėl partijos juos sten-

AKTUALIJOS

Ekonominis sunkmetis vis daugiau žmonių stu-mia už skurdo ribos. Apie tai, kaip spręsti skurdo problemą, Lietuvos televizijos laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus miesto Tarybos nariu socialdemokratu Juru Požela. Jis pateikė įdomių skaičių apie socialines pašalpas.

Nuo 2008 m. iki dabar žmonių, kurie gauna soci-

alinę pašalpą, Vilniaus mieste padaugėjo daugiau nei

dešimt kartų – nuo 16,5 tūkst. iki daugiau kaip 165

tūkst. Tai yra labai normalūs žmonės, kuriuos palietė

ekonominė krizė. Tai – greičiau tipinė vidutinė vilnie-

čių šeima gyvenanti iš savo darbo pajamų, auginanti

vaikus, neišsiskirianti kažkokia socialine rizika.

2008 m. socialinėms pašalpoms išmokėti savivaldy-

bė turėjo 8 mln. litų išlaidų, pernai tam reikėjo beveik

100 mln. litų. Tai yra valstybės biudžeto lėšos, kadangi

socialinė apsauga ir parama savivaldybėms yra deleguo-

ta vyriausybės. Ne tik labai smarkiai daugėja socialinių

pašalpų gavėjų, bet ir žmonių, gaunančių kompensa-

cijas už karštą vandenį, gyvenamojo būstų šildymą ir

pan. Čia ir iškyla klausimas, ar reikia skirti tokius di-

džiulius pinigus vien tik socialinėms pašalpoms?

J. Poželos nuomone, tuos pinigus, Vilniaus atveju

100 mln. arba nacionaliniu mastu daugiau nei mili-

jardą litų per metus, geriau skirti darbinėms žmogaus

pajamoms didinti, nes iš pajamų didėjimo turėtume

ir „Sodros“ biudžeto augimą, taip pat būtų daugiau

surenkama gyventojų pajamų mokesčių. Žmogus

tokiu atveju būtų „išimamas“ iš socialinės paramos

gavėjo sistemos, jis galėtų oriai išgyventi iš savo dar-

binių pajamų ir neprašyti socialinės paramos.

Iš valstybės biudžeto socialinėms pašalpoms ir so-

cialinei sistemai skiriamos pašalpos yra tokios dide-

lės, kad, J. Poželos nuomone, žymiai paprasčiau būtų

pačiai valstybei subsidijuoti minimalaus atlyginimo

didinimą (mūsų valstybėje minimalus į rankas gauna-

mas 680 Lt atlyginimas yra trisdešimt litų mažesnis

nei skurdo lygis), subsidijuoti darbo vietų kūrimą ne

tik privačiame, bet ir viešajame sektoriuje. Dabartinis

taupymas, kai viskas daroma mechaniškai braukant

išlaidas, veda prie to, kad žmogus įstumiamas į skur-

do sistemą, socialinių pašalpų gavimo sistemą. Žmo-

gui yra žymiai maloniau ir jis kur kas oriau jaučiasi,

kai gali gyventi iš savo darbinių pajamų ir jam nereikia

priedų iš socialinės pašalpos sistemos.

Žemiau skurdo ribos yra penktadalis Lietuvos

gyventojų, gaunančių minimalų atlyginimą. Didelė

dalis jų dar gauna pajamų, kurios yra neapmokes-

tintos, t.y. vokeliuose arba kitokiais būdais. Tokie

žmonės iš valstybės dar gauna įvairias priemokas ir

kompensacijas.

Labai dažnai iš kai kurių politikų galima girdėti,

jog štai žmonės piktnaudžiauja socialinėmis pašalpo-

mis... Pasak J. Poželos, politikai turi tyliai sutvarkyti,

kad nebūtų piktnaudžiavimo šita sistema, turi būti

pereita prie visuotinio turto, pajamų deklaravimo..

Tačiau negalima kaltinti socialinės paramos gavėjų,

kad jie nesąžiningai gauna socialinę paramą. Tiems

žmonėms tai yra vienintelis pajamų šaltinis.

Skurdas Vilniaus mieste

GAIRĖS 10 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 11 GAIRĖS

giasi įtraukti į savo rinkimų sąra-

šus. Savo ruožtu rinkėjai taip pat

deda dideles viltis į verslininkus,

nes galvoja, kad jeigu verslininkas

sugebėjo sukurti gerovę sau, tai jis

gerovę sukurs ir visai visuomenei,

valstybei. Deja, tokios viltys dar

nepasiteisino. Manau, kad kitaip ir

būti negali, nes verslininkui ir po-

litikui yra reikalingos labai skirtin-

gos, netgi diametraliai priešingos

savybės. Verslininkas, jeigu jis nori

pasiekti gerų fi nansinių rodiklių

savo versle, privalo būti labai sava-

naudiškas, taupyti savo darbuotojų

sąskaita, mokėti jiems kuo mažes-

nius atlyginimus. Iš tiekėjų versli-

ninkas stengiasi žaliavas nusipirkti

kuo pigiau, o savo prekes parduoti

kuo brangiau.

Politiko užduotis yra visai kita.

Jis turi ne siekti, kad jau ir dabar

klestintys verslininkai gautų dar

didesnius pelnus, bet rūpintis, kad

bent jau pakenčiamas gyvenimas

būtų užtikrintas visiems visuo-

menės nariams: ir dirbantiems, ir

ligoniams, ir invalidams, ir pensi-

ninkams, ir vaikams, ir netgi nu-

sikaltėliams kalėjimuose. Versli-

ninkai gi nori, kad visi šie asmenys

pasirūpintų patys savimi taip, kaip

ir verslininkai pasirūpina savimi.

Didelę dalį Seimo sudaro iš

verslo atėję asmenys. Deja, nė vie-

nas iš jų taip ir nesugebėjo pakilti į

aukštesnį lygį – iš bandančio poli-

tikuoti verslininko tapti rimtu poli-

tiku, kuriam rūpi valstybėje egzis-

tuojančios problemos. Ką padarysi

– juk ne kiekvienai vištai lemta pa-

kilti į dangų ir skraidyti kaip ereliui

ir matyti, kas darosi visame pasau-

lyje, o ne vien tik nuosavame mėš-

lyne. Todėl, patekę į Seimą, vers-

lininkai ir rūpinasi ne valstybės,

visų žmonių, bet tik savo buvusio

ar būsimo bizniuko reikalais. Ypač

tokios tendencijos ryškios veiklo-

je A. Kubiliaus vyriausybės, kuri į

savo sudėtį integravo kelis liberalų

lyderius ir netgi Laisvosios rinkos

instituto veikėjus.

Ministras pirmininkas A. Kubi-

lius gyrėsi, kad pernai Lietuvos eko-

nomika augo greičiausiai iš visų ES

šalių. Tačiau minimalus atlyginimas

net nekrustelėjo iš vietos. Matyt, A.

Kubiliaus nuomone, darbuotojai

geriau gyventi nenusipelnė, jų in-

dėlio į ekonomikos augimą, atseit,

nebuvo. Nusipelnė gauti didesnius

pelnus, naudotis dar didesne pra-

banga tik verslininkai.

Tariamieji nusikaltėliai

Kaip galima spręsti iš Vyriausy-

bės atstovų pasisakymų, jie galvo-

ja, kad daugiau kaip 200 tūkstančių

Lietuvos bedarbių nedirba ne dėl

kokių nors objektyvių aplinkybių,

bet tik todėl, kad jie tingi dirbti,

o socialinių pašalpų gavėjai yra

apgavikai, siekiantys pasipelnyti

valstybės sąskaita. Todėl Darbo ir

socialinės apsaugos ministras D.

Jankauskas nuo sausio 1 d. ruošia-

si imtis žiaurių akcijų prieš tuos

pašalpų gavėjus. Tų žiaurių akcijų

dėka Vyriausybė tikisi sutaupyti

keliasdešimt milijonų litų.

Žiaurios akcijos buvo vykdo-

mos ir prieš motinas. Matyt, tokia

yra konservatorių šeimos rėmimo

politika. Motinos buvo persekio-

jamos įtariant tuo, kad jos prieš

išeidamos motinystės atostogų są-

moningai pasididino atlyginimus

tam, kad gautų didesnes motinys-

tės pašalpas. Tačiau juk privačia-

me sektoriuje atlyginimų įstatymai

nereglamentuoja, todėl net ir tuo

atveju, jeigu tie atlyginimai ir buvo

sąmoningai padidinti, tai nėra įsta-

tymų pažeidimas ir už tai negalima

nei teisti, nei bausti.

Jeigu konservatoriai yra tokie

„principingi“ motinų atžvilgiu, tai

jie turėtų į kalėjimą pasodinti ir di-

delę dalį pensininkų, kurie į pensi-

ją išėjo dar tarybiniais metais. Mat

tuomet dauguma tų pensininkų pa-

skutiniais darbo metais prieš pensi-

ją specialiai pasididindavo atlygini-

mą tam, kad gautų didesnę pensiją.

Jie gaudavo kokių nors papildomų

darbų arba pereidavo į kitą darbą,

pavyzdžiui, administracijos dar-

buotojai, kurių atlyginimai būdavo

maži ir jų nebūdavo įmanoma padi-

dinti, metams įsidarbindavo šaltkal-

viais, dažytojais ir pan., tai yra ten,

kur atlyginimai būdavo didesni. Da-

bar visi tie pensininkai, A. Kubiliaus

standartais, yra nusikaltėliai, verti

kalėjimo, nors jie, kaip ir motinos,

tik pasinaudojo tuometėmis įstaty-

mų nuostatomis.

Finansiniai aferistai

Vis dėlto vienu atveju pagirsiu

A. Kubilių – kad jis, nors ir laiki-

nai, pervedimus iš „Sodros“ į pri-

vačius pensijų fondus sumažino

nuo 5,5 iki 2 proc., o svarstant šių

metų biudžetą juos norėjo visai

sustabdyti. Vis dėlto A. Kubilius

nebuvo pakankamai atkaklus, koa-

licijos partneriai liberalai šiai idėjai

griežtai pasipriešino, o opozicijos

pozicija buvo neaiški. Todėl perve-

dimai į privatininkų kišenes buvo

sumažinti tik iki 1,5 proc. Ką gi,

po metų, atėję į valdžią, socialde-

mokratai turės progą ištaisyti savo

prieš keletą metų padarytą klaidą,

kai privatūs pensijų fondai buvo

sukurti, ir juos visai likviduoti, kaip

padarė kai kurios kitos valstybės.

Dar tada, kai privatūs kaupia-

mieji pensijų fondai buvo tik ku-

riami, aš daug kartų rašiau, kad

tie fondai yra nereikalinga tarpinė

parazitinė grandis tarp žmonių ir

ekonomikos ir kad jos tikslas yra

pasipelnyti esamų, būsimų peni-

ninkų ir valstybės sąskaita. Žino-

ma, į visus tuos mano rašymus nie-

kas dėmesio nekreipė, visi aiškino,

jog iš menko pinigėlio, investuoto

į tuos privačius fondus, išaugs di-

džiulis pinigų medis, nuo kurio pa-

birs litų lietus. Deja, dabar, praėjus

aštuoneriems metams po privačių

pensijų fondų įsteigimo, paaiškė-

jo, kad teisus vis dėlto buvau aš,

o ne tie propagandistai, kvailinę

žmones. Pinigų medis neišaugo

– ta suma pinigų, kurią „Sodra“

pervedė privatiems fondams, nė

kiek nepadidėjo. Tiesa, fondų val-

dytojai aiškina, kad jie veikia dar

neilgai, dar tik 8 metus, todėl atei-

tyje padėtis pagerės. Tačiau Čilėje

privatūs pensijų fondai veikia jau

30 metų ir ten jų mokamos pensi-

jos yra labai skurdžios, mažesnės

negu mokamos Lietuvoje, nors Či-

lėje valstybinė socialinė draudimo

sistema buvo visai panaikinta ir

visi pinigai atiteko privatininkams.

Todėl ir Lietuvoje neįmanoma nie-

ko gero tikėtis iš privačių pensijų

fondų. Taip yra dėl labai papras-

tos priežasties – tiek valstybinė

„Sodra“, tiek privatūs fondai gali

užtikrinti tik tokią pensiją, kuri ati-

tinka esamą ekonomikos lygį ir yra

proporcinga sumokamų mokesčių

dydžiui. Privatūs pensijų fondai

netgi stabdo ekonomikos augimą.

Mat ekonomikos lygis priklauso

nuo vartojimo – mokiosios paklau-

sos. Privatūs pensijų fondai dides-

nę dalį savo sukauptų lėšų išveža iš

Lietuvos, investuoja jas užsienyje.

Tuo tarpu valstybinė „Sodra“ visas

lėšas išmoka pensininkams, tuo

padidindama vartojimą šalies vi-

duje ir paskatindama ekonomikos

augimą.

Privačių pensijų fondų valdy-

tojai aiškina, jog būsimieji pensi-

ninkai, prieš išeidami į pensiją, kad

neprarastų lėšų, turėtų pereiti iš

rizikingų pensijų fondų (kuriuose

mokamos didesnės palūkanos, bet

kurie investuoja į akcijas, kurios

gali nuvertėti arba visai dingti) į

nerizikingus, konservatyvius pen-

sijų fondus, investuojančius į vals-

tybių vertybinius popierius. Tačiau

tie pensijų fondai, kurie savo lėšas

investavo į „nerizikingus“ Graikijos

vertybinius popierius, didelę dalį

savo investuotų lėšų jau prarado.

Nedaug kuo geresnė yra Italijos,

Ispanijos ir daugumos kitų ES šalių

padėtis. Netgi Vokietijos, kuri tarsi

tempia visą ES ekonomiką į priekį,

skola yra didesnė negu Lietuvos ir

siekia 80 proc. BVP. Žiniasklaidoje

buvo skelbta, kad nežiūrint sun-

kios fi nansinės padėties, Vokietijos

vadovai žada mažinti mokesčius.

Tai reiškia, kad Vokietijos padėtis

dar labiau pablogės, jos fi nansinės

problemos išaugs. Jeigu net ir ES

lyderiai nesugeba spręsti savo pro-

blemų, tai ką kalbėti apie kitas, ei-

lines jos nares.

Žmonės pasipiktino, sužinoję,

kad valstybinės įstaigos – uždary-

tos Visagino atominės elektrinės

vadovas gauna per mėnesį net 26

tūkstančius litų algos. Atseit, mo-

kėdama tokius didelius atlyginimus

valstybė švaisto mokesčių mokėto-

jų pinigus.

Seimo narys R. Dagys pateikė

duomenis, kad gyvybės draudimo

įmonėse, įskaitant ir privačius pen-

sijų fondus, atlyginimą nuo 5 iki 9

tūkstančių litų gauna 412 asme-

nų, 9–11 tūkst. litų – 54 asmenys.

11–20 tūkst. litų – 65 asmenys ir

28 žmonės gauna daugiau kaip 20

tūkstančių litų per mėnesį algos.

Tad akivaizdu, kad privatūs fondai

tėra tik gudručių šėrykla. Sakoma,

kad privatininkai kuria pridėtinę

vertę. Bet kur ta privačių pensijų

fondų sukurta privatinė vertė? Jos

nėra. Užtat yra kosminiai tų fondų

valdytojų atlyginimai ir jokios atsa-

komybės už savo darbo rezultatus.

Todėl nieko nuostabaus, kad pen-

sininkų sąskaita parazituojančios

fi nansinės grupuotės, matydamos,

kad iš jų burnų gali būti ištrauktas

gardus kąsnis, nori, kad Konstituci-

nis teismas įrodytų, jog jie ir toliau

gali parazituoti. Be abejo, šis suk-

tų verslininkų planas gali pavykti.

Mat dažnai laimi tas, kas garsiau-

siai šaukia. O verslininkai šaukti

moka. Tuo labiau, kad verslininkų,

skirtingai negu kitų visuomenės

grupių, balsus valdžia išgirsta ir jų

nepagrįstus reikalavimus dažnai

tenkina. O juk ir pensininkai galėtų

pasiskųsti Konstituciniam teismui,

kad jie, įsteigus privačius pensijų

fondus, buvo apvogti – iš jų buvo

atimta maždaug 20 proc. jų pensijų.

Deja, pensininkai tyli, jie gal net ir

nesupranta, kad buvo apvogti.

Finansiniai aferistai teigia, jog

jie gina būsimųjų pensininkų in-

teresus. Netiesa, jie gina tik savo

interesus – kad galėtų maitintis

tų pensininkų pinigais. Kas gi at-

sitiktų, jeigu privačių kaupiamųjų

pensijų fondų neliktų? O gi nieko

baisaus – tik dabartiniai ir būsi-

mieji pensininkai gautų didesnes

pensijas senatvėje.

AKTUALIJOS Autoritetai, argumentai ir šnipštas

GAIRĖS 12 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 13 GAIRĖS

DEMOS kritinės minties institutas

Neoliberali švietimo reforma aukštąjį mokslą pavertė eiline preke rinkoje, pamindama jo idea-lus. Todėl dabar aukštasis mokslas – Antikos fi lo-sofo Sokrato, puolamo sofi stų, vietoje. Aukštasis mokslas, simbolizuojantis analitines ir kritines įvairialypės minties tradicijas, akademinį išsilavi-nimą, plataus akiračio užmojį, šiandien pralaimi prieš komercializuotą, pramoninį, primityvų, pavir-šutinišką „aukštąjį mokslą“.

Švietimo reforma Lietuvoje taip ir nebuvo pra-dėta. Vykdoma „reforma“ yra tik priedanga aukšto-jo mokslo privatizavimui ir supolitinimui. Vietoj to, kad būtų gerinama mokslo kokybė, yra naikinama universitetų akademinė autonomija, profesūros likimas atiduotas į akademiškai nekompetentingų administratorių rankas, o studentai parduodami bankams.

Universitetinis išsilavinimas, pilietiškumas ir demokratija

Tiek empiriniai socialiniai mokslai, tiek ir so-

cialinė fi losofi ja bei antropologija šiandien viena-

reikšmiškai pabrėžia, kad nūdienos poindustrinėse

visuomenėse švietimas yra svarbiausias visuomenės

gerovės komponentas.

Politikos mokslai ir ypač normatyvinė politinė

teorija pabrėžia glaudų ryšį tarp visuomenės aukš-

tos demokratinės kultūros bei piliečių dalyvavimu

grįsto politinio proceso, viena vertus, ir kokybiško

universalaus išsilavinimo, kita vertus. Tokiu būdu

kuo universalesnė (t.y. kiek tai įmanoma visiems vie-

nodai prieinamas kokybiškas pradinis, vidurinysis ir

aukštasis ir/ar profesinis išsilavinimas) bei kokybiš-

kesnė visuomenės švietimo sistema, tuo tokios vi-

suomenės piliečių gyvenimo kokybė yra aukštesnė,

o sykiu tokioje visuomenėje yra mažiau socialinės

nelygybės bei socialinio neteisingumo.

Augantis aukštojo mokslo prieinamumas sutapo

ir buvo susijęs su augančiais Europos visuomenių

pragyvenimo standartais, socialinės atskirties mažė-

jimu, ekonominio produktyvumo augimu bei dides-

ne pilietine branda.

Studijų, kaip perkamos prekės, idėja yra sąlyginai

naujas fenomenas, tapęs vyraujančia praktika neoli-

beralizmo laikais. Diferencijuotas mokestis už moks-

Švietimo politikos vertinimas ir pasiūlymai

lą, kai skirtingų studijų programų kainos skiriasi,

skatina ne tik aukštojo mokslo suprekinimą, socia-

linę atskirtį bei nelygybę, bet ir slopina demokratijai

būtiną kritinio mąstymo ugdymą, kada vienintelis

studijų tikslas tampa siaurų įgūdžių formavimas bū-

simiems darbams. Ilgainiui tokia švietimo sistema

mažoje valstybėje kaip Lietuva taps ir jau dabar tapo

ekonomiškai neproduktyvi – paskatins emigraciją,

slopins jaunų žmonių kūrybingumą, o sykiu prisidės

prie mažam kraštui pražūtingos socialinės ir ekono-

minės visuomenės fragmentacijos.

Švietimas, socialinė nelygybė ir socialinis teisingumas

Švietimas yra vienas iš kertinių visuomenės rai-

dos aspektų, kuris, kartu su sveikatos ir gyvenimo

kokybės vertinimais, parodo, kiek toli esame pažen-

gę kaip visuomenė, siekianti taikos, laisvės ir sociali-

nio teisingumo idealų.

Lietuva pagal studijuojančiųjų dalį visuomenėje

pirmauja Europoje (2010 m. Lietuvoje 1000 gyven-

tojų teko 58 studentai ir panašus lygis laikosi nuo

2004 m.), tačiau pajamų skirtumai nuolat auga (1999

m. Gini indeksas, kuriuo matuojamas pajamų pasis-

kirstymo tolygumas, Lietuvoje buvo 34, o 2008 m.

– 37,6). Be to, naujausi tyrimai rodo, kad pajamų

pasiskirstymo netolygumas (nuo aukštojo mokslo

„reformos“ įgyvendinimo pradžios) pradėjo augti ir

tarp studentų (2011 m. Eurostudent IV tyrimo atas-

kaitos duomenimis, Gini indeksas tarp Lietuvos stu-

dentų siekia 42 (plg. Rusijos visuomenėje nustatyta

šio rodiklio vertė – 42,2, Norvegijoje – 25). Pagal

mokesčio už mokslą dalį studento biudžete Lietu-

vos studentų fi nansinė padėtis yra itin sunki visos ES

mastu (vidutiniškai net 41% studento biudžeto suda-

ro mokestis už mokslą).

Todėl daugėja studentų, imančių paskolas gyve-

nimo išlaidoms apmokėti, nors Lietuvoje egzistuo-

janti paskolų sistema, palyginti su kitomis Europos

Sąjungos šalimis, itin nepalanki jas imantiesiems.

Todėl galima teigti, jog šiandien egzistuojanti pasko-

lų sistema yra naudinga pirmiausia komerciniams

bankams, o ne studentams.

Švietimo sistema ima pati ryti savo vaikus – stu-

dentų skaičiaus dirbtinis palaikymas reikalingas fi -

nansavimui pritraukti per „krepšelius“, tačiau toks

augimas – paremtas spekuliatyviu fi nansų modeliu

(„krepšelio“ kaip prekės fi kcija ir jos nuolatinės ver-

tės – burbulo – auginimu rinkodaros priemonėmis)

– negali būti išlaikytas ir jo laukia „perkaitusios rin-

kos“ sprogimas.

Švietimo sistemos susinaikinimo ženklai jau ma-

tyti: tiek patys gabiausi, tiek patys turtingiausi vi-

durinių mokyklų absolventai (dabartinės švietimo

sistemos „auksiniai klientai“) masiškai renkasi kitą,

panašiais pagrindais sutvarkytą aukštojo mokslo sis-

temą Jungtinėje Karalystėje, kuri yra socialiai daug

atviresnė ir teisingesnė už Lietuvos (Gini indeksas

tarp Anglijos ir Velso universitetų studentų – 27, o

visos Britanijos visuomenės Gini indeksas – 34), to-

dėl patrauklesnė studentams iš Lietuvos. Nuo aukš-

tojo mokslo „reformos“ pradžios Lietuvos studentų,

norinčių studijuoti Britanijos universitetuose, skai-

čius išaugo dvigubai (pagal paraiškas stoti pateikusių

studentų skaičių 2011 m. šaltinis: UCAS, 2011).

Negalėdama pasiūlyti visiems atviro, kritiško,

demokratinio aukštojo mokslo, Lietuva tampa for-

malizuoto ir pakankamai žemo aukštojo mokslo ly-

gio lydere. Tai rodo labai žemi ir nesikeičiantys Lie-

tuvos universitetų tarptautinio vertinimo reitingai.

Pagal inovatyvią Ispanijos mokslinių tyrimų orga-

nizacijos CSIC metodiką „Webometrics Ranking of

World Universities“ 2011 m. Vilniaus universitetas

užėmė 731–ąją vietą tarp pasaulio universitetų, Kau-

no technologijos universitetas – 780–ąją.

Švietimo komercializacija: nuo „krepšelių“ privatizacijos link

Esminis lūžis Lietuvos švietimo sistemos raido-

je įvyko dar 2003 m., kai bendrojo lavinimo moky-

klos buvo pradėtos fi nansuoti vadinamojo mokinių

„krepšelio“ principu. Šis tuo metu pasaulyje išpo-

puliarėjęs švietimo institucijų fi nansavimo būdas

sprendė kelis uždavinius – buvo suvienodinti moks-

leivio išlaikymo kaštai, o mokyklos pradėtos pratinti

prie laisvosios rinkos principų, t.y. kai pinigai eina

paskui moksleivį. Mokyklos iš švietimo ir ugdymo

funkciją tam tikroje teritorijoje vykdančių subjektų

staiga tapo konkurencijos dėl moksleivio (kliento)

dalyvėmis. Rinkos idėjų diegimas mokyklose turėjo

ne tik teigiamų rezultatų (kaštų racionalizavimas,

korupcijos prevencija, savivaldybių vaidmens didi-

nimas ir savivaldybių skolų problemų sprendimas),

bet ir ilgalaikių neigiamų padarinių. Nors Lietuvoje

nėra atlikta išsamios „krepšelizacijos“ analizės, pa-

stebėtini keli akivaizdžiai neigiami padariniai.

Nelygybės skatinimas ir segregacija

Kadangi komercializuotas švietimas suvokiamas

kaip prekė, geriausia prekė konkrečiam jos vartoto-

jui natūraliai brangsta. Brangimas reiškia tik viena

– dalis žmonių neteks švietimo galimybių ne tik dėl

nepakankamų žinių ir gebėjimų, bet ir dėl turtinės

padėties. „Nepastebima“ ir nenagrinėjama tai, kad

visose Lietuvos mokyklose klesti segregacija: spe-

cializuotos klasės, pažangiųjų moksleivių atskyri-

mas nuo atsiliekančių, „geros“ ir „blogos“ mokyklos

– visa tai skaldo mūsų visuomenę. Naujausi tyrimai

rodo, kad beveik pusė apklaustų Lietuvos moksleivių

mano, kad socialinė mokinio padėtis daro įtaką mo-

kytojų vertinimams, o 28 proc. respondentų gėdijasi

DEMOS kritinės minties institutas, įkurtas 2008 metais, yra nepriklausomas politikos analizės centras („think-tank“), vykdantis tyrimus ir užsiimantis šviečia-mąja veikla, skirta darbo judėjimui ir žmogaus teisėms ginti Lietuvoje ir Europoje. DEMOS tikslas yra tapti įtakin-gu balsu formuojant Lietuvos socialinę ir ekonominę po-litiką – instituto ekspertai turi daug praktinės ir teorinės patirties. DEMOS prioritetas – gilinti darbo judėjimo tarp-tautiniu mastu ekspertizę, stiprinti ir įtvirtinti profsąjun-ginės veiklos reikšmę Lietuvoje. Dėl to DEMOS skatina aktyvių ir progresyvių darbuotojų susivienijimų kūrimąsi, rengia mokymus jų nariams.DEMOS kritinės minties ins-tituto šviečiamoji veikla nukreipta į socialinės rizikos ir atskirties mažinimą ir darbo rinkos problemų tyrimus. DEMOS ekspertai leidžia knygas, organizuoja seminarus ir konferencijas, rengia viešas diskusijas opiomis sociali-nėmis ir politinėmis temomis. DEMOS veikla skatina vie-šosios erdvės, demokratinės kultūros ir pilietinės visuo-menės stiprėjimą. Instituto branduolį sudaro penkiolika ekspertų – politikos mokslų, sociologijos, viešųjų ryšių, žurnalistikos ekspertų – dirbančių kartu su kitomis ne-vyriausybinėmis ir jaunimo organizacijomis analizuojant, kritikuojant ir viešinant problemas, kurios kelia grėsmę demokratijai, žmogaus ir darbo teisių užtikrinimui Lietu-voje ir ES.

DEMOS KOMENTARAS

GAIRĖS 14 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 15 GAIRĖS

savo socialinės padėties ir net artimųjų.1

Vienas iš žymiausių Europos socialinės politikos

teoretikų G. Esping–Andersen teigia, kad, siekiant iš-

vengti nelygybės perdavimo iš kartos į kartą švietimo

srityje, reikia kelti keturis tikslus: 1) vengti ankstyvos

atrankos (skirstymo į srautus); 2) skatinti mokyklas,

kuriose mokomi visų gabumų vaikai; 3) sumažinti

iki minimumo privačių mokyklų skaičių; 4) skatinti

ir remti socialiai nuskriaustus vaikus.2 Tačiau realiai

egzistuojanti Lietuvoje universali ir laisvai prieinama

švietimo sistema seniai nebelaikoma vertybe. Ją nuo-

lat „reformuoti“ žadantys politikai siūlo tik vieną kelią

– rinkos dėsnių diegimą, t.y. prieinamumo visiems

(tai, kas vadinama gerovės valstybe) mažinimą.

Švietimo rinkos monopolizacijos grėsmė

Rinkos principų diegimas švietimo sistemoje

dažnai grindžiamas teigiant, kad siekiama paslaugų

įvairovės, lankstumo, prieinamumo ir decentrali-

zacijos. Deja, privataus kapitalo atėjimas į švietimo

rinką ir dosnus privačių įmonių fi nansavimas iš vals-

tybės biudžeto veda prie rinkos iškraipymo ir mono-

polizacijos. Tačiau vis dažniau mokesčių mokėtojų

pinigus privačioms mokymo įstaigoms skiriantys

Lietuvos politikai nesiryžta reguliuoti kainų dėl iš-

tikimybės laisvajai rinkai. Visa Lietuvos švietimo

sistema juda link privatizavimo, ir privačios moky-

klos (darželiai, aukštosios mokyklos) turi labai aiškų

požymį: mokymasis (ugdymas) jose labai brangus

ir neprieinamas neturtinges nių sluoksnių vaikams.3

Nenustebkime, jei po kelerių metų atsiras viena ar

kelios darželių bendrovės, kurios išstums privačius

bendruomenių darželius iš rinkos.

Švietimo, kaip socialinių tikslų siekimo instrumento, krizė

Nevaržomos laisvosios rinkos šalininkai nuolat

pabrėžia, kad konkurencija švietimo srityje ženkliai

pagerins švietimo kokybę. Šiuo metu jau beveik de-

šimtmetį faktiškai egzistuojanti konkurencija tarp

aukštųjų mokyklų nepakeitė nieko. Lietuvos uni-

versitetai kaip buvo visų tarptautinių universitetų

reitingų dugne, taip jame ir liko. Tad konkurencijos

sureikšminimas gali menkinti mokslo ir ugdymo re-

zultatus. Švietimas yra daugialypis socialinių įgūdžių

ugdymas, nešantis ne tik tiesioginę naudą žinių pa-

1 Tai parodė Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto

mokslo darbuotojo, VDU Sociologijos doktoranto Kęstučio

Trakšelio tyrimas. 2 Giedrė Čiužaitė, Giedrė Purvaneckienė, „Švietimo refor-

mos ir teisingumas“. Acta Paedagogica Vilnensia, T, 25, p.

85–99. 3 Čiužaitė, Purvaneckienė, 25.

vidalu, bet ir atliekantis socialinių gebėjimų, užim-

tumo, solidarumo skatinimo funkciją. Be to, laisvos

rinkos konkurencijos principų diegimas reikš, kad

mažiausios mokyklos (kurios nebūtinai yra pras-

čiausios mokyklos), mažiau paklausios specialybės

užsidarys (kas jau vyksta), o tai savo ruožtu skatins

didesnę socialinę atskirtį, atotrūkį tarp pasiturinčių

ir neturtingųjų, tarp miestų ir mažų kaimelių.

Be konkurencijos, šiandieniniai reformatoriai pa-

taikaudami viešajai nuomonei stengiasi, kad moks-

las būtų „labiau praktiškas“, „tiesiogiai pritaikomas

versle ir gyvenime“. Nuolat kalbama apie mokslo

ir verslo bendradarbiavmą. Tačiau vienas iš esmi-

nių akademinės laisvės principų visais laikais yra ir

buvo „laisvė tirti tai, kas neturi tiesioginio pritaiky-

mo galimybės.“4 Šiandieninių ,,reformatorių“ siekiai

sykiu prieštarauja Lietuvos strateginiam tikslui kur-

ti išsilavinusią, kritiškai mąstančią, žiniomis grįstą

ekonomiką.

Anot Socialinių tyrimų instituto, 1996–2006 m.

pajamų nelygybė Lietuvoje didėjo – dešimties pro-

centų labiausiai pasiturinčių gyventojų pajamos augo

sparčiau negu mažiau pasiturinčių. Pajamų nelygy-

bės augimas dešimties metų laikotarpiu, lyginant su

kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje buvo

spartesnis.5 Ar „geresnių“, kokybiškesnių, elitinių,

pažangių darželių, mokyklų ir universitetų atsiradi-

mas bei visokeriopas skatinimas padės spręsti nely-

gybės ir didėjančios atskirties problemą Lietuvoje?

Aukštojo mokslo reforma ir jos klaidos

2007 m. birželio 14 d. visos Lietuvos partijos pa-

sirašė parlamentinių partijų susitarimą dėl mokslo ir

studijų sistemos pertvarkos principų. Iš esmės libe-

ralioji reformos vizija, numatanti tiesioginę aukštųjų

mokyklų fi nansavimo priklausomybę nuo studentų

srautų (krepšelių), buvo priimta vienbalsiai. 2009

metų balandį atliktos apklausos duomenimis, net

62 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė prieš esminį

reformos elementą – konkurenciją dėl valstybinio

fi nansavimo, t.y. žmonės pasisakė, kad valstybės pa-

ramą studijoms aukštojoje mokykloje turi gauti visi,

o ne tik gerai besimokantys6.

Tačiau nepaisant gan aiškaus gyventojų nusiteiki-

mo investuoti į ateities kartos išsilavinimą, politikai

4 Georg Monbiot, Captive state. Th e corporate takeover of

Britain. Pan Books. 20015 Daiva Skučienė, „Pajamų nelygybė Lietuvoje“. Filoso-

fi ja. Sociologija, 2008. T. 19. Nr. 4, p. 22–33. http://

www.1maleidykla.lt/publ/0235–7186/2008/4/22–33.pdf6 Mindaugas Jackevičius, „Apklausa: valstybė turi fi nansu-

oti studijas visiems, o ne tik gerai besimokantiems stu-

dentams“. http://www.delfi .lt/news/daily/education/article.

php?id=21617896

kol kas neketina didinti studijų ir mokslo fi nansavi-

mo iš biudžeto, bet užkrauna jo fi nansavimą studen-

tams. Mokslo ir studijų fi nansavimui 2012 metais iš

viso planuojama skirti 791 milijonų litų (kas yra 184

milijonais litų mažiau nei 2011 metais). Tuo tarpu

kelių remontui ir tiesimui, pavydžiui, skiriama 1,1

milijardo litų. Iš mokslo ir studijų fi nansavimui ski-

riamų lėšų 208 milijonus litų mokesčio už mokslą

pavidalu sumoka studentai.

Konkurencija dėl įvaizdžio iškreiptos rinkos sąlygomis

Kuriant reformos planus joks politikas nesua-

bejojo, kaip apskritai įsivaizduojama konkurencija

oligopolinėje, o kai kurių specialybių atveju – ir mo-

nopolinėje rinkoje. Aukštųjų mokyklų fi nansavimas

„studentų krepšelio“ principu reiškia, kad valstybė

atsisako strateginio planavimo mokslo plėtros srity-

je ir valstybės raidą šioje srityje patiki subjektyviems

abiturientų pasirinkimams.

Praėjus vos metams nuo reformos pradžios dau-

gelis taip reikalingų verslui ir kultūrai specialybių at-

DEMOS KOMENTARAS Švietimo politikos vertinimas ir pasiūlymai

sidūrė ant išnykimo ribos (zootechnika, veterinarija,

muzikologija, kūno kultūra ir t.t.). Nepaisant rinkoje

prognozuojamo poreikio IRT srities specialistams,

studentų skaičius mažėja – akivaizdu, kad „krepše-

liai“ nepadeda įgyvendinti net pačių šios „reformos“

kūrėjų uždavinio – aptarnauti darbo rinką.

Reforma ir demokratijos defi citas

Daugiapartinėse demokratijose neretai naudo-

jama politinio susitarimo forma – dviejų partijų ar

koalicijoje esančių kelių partijų susitarimai Lietuvoje

„išsigimė“ ir virto nacionaliniais susitarimais. Naci-

onalinis susitarimas reiškia, kad visos parlamentinės

partijos iš anksto susitaria nediskutuoti, nesiginčyti,

t.y. neįtraukti plačios visuomenės į diskusiją dėl vie-

no ar kito sprendimo, kuris bus parengtas Vyriausy-

bėje ir tik vėliau pateiktas parlamentui. Kaip tik tai ir

įvyko šiuo atveju – susitarimas dėl aukštojo mokslo

reformos buvo fi ktyvus – jame nedalyvavo plataus

akademinės bendruomenės spektro atstovai (pir-

miausia mokslininkų ir dėstytojų atstovai), o realios

alternatyvos nebuvo aptartos.

Atsisakyti centralizuotos „krepšelių“, kaip pa-

grindinio valstybinio švietimo sistemos fi nansavimo

principo, užtikrinti maksimalią universitetų fi nansi-

nę autonomiją ir savivaldybių fi nansinį savarankiš-

kumą steigiant ir fi nansuojant mokyklas. Stiprinti

atestavimo, nepriklausomo vertinimo ir priežiūros

institucijų veiklos efektyvumą.

1. Suteikti galimybę bakalauro programas stu-

dijuoti nemokamai visiems studentams, kurie laiku

teigiamai įvykdo minimalius akademinius reikalavi-

mus (nepriklausomai nuo pažymio). Tam, kad aukš-

tasis mokslas būtų visiškai nemokamas, reikia 208

milijonų litų, kuriuos mokesčio už mokslą pavida-

lu sumoka studentai. Ši suma galėtų būti surinkta 7

proc. sumažinus kelių asfaltavimo fi nansavimą (apie

70 milijonų litų), įvedus galingų automobilių mokes-

tį (apie 70 milijonų litų) ir sumažinus fi nansavimą

ministerijų pastatų remontui ir naujų kompiuterinių

programų pirkimui (apie 70 mln.).

2. Didinti švietimo sistemos, ypač fundamentinių

ir taikomųjų mokslinių tyrimų, biudžetinį fi nansavi-

mą. Ženkliam švietimo ir aukštojo mokslo fi nansa-

vimui reikėtų perskirstyti arba papildomai surinkti

iš mokesčių vieną milijardą litų. Atsispirti Krašto

apsaugos ministerijos bei politikų siekiui skirti pa-

pildomą vieną procentą nuo BVP kariuomenės mo-

dernizavimui.

3. Skirti papildomą fi nansavimą švietimo sistemos

darbuotojų algų ir studentų stipendijų didinimui.

4. Neskirti valstybinio fi nansavimo privačioms

pelno siekiančioms švietimo įstaigoms, o skiriant

bet kokią paramą ne pelno siekiančioms švietimo įs-

taigoms iš biudžeto – griežtai reguliuoti jų įkainius.

5. Mažinant biurokratinę naštą mokytojams, kla-

sės auklėtojo funkcijas perduoti socialiniams peda-

gogams.

6. Pertvarkyti bankinių paskolų sistemą mokan-

tiems už mokslą studentams. Remiantis Britanijos,

Islandijos ir kitų valstybių patirtimi leisti studentams,

kurie po studijų nerado tinkamo darbo ir nepasiekė

tam tikro pajamų dydžio, negrąžinti studijų paskolos.

7. Reformuota universitetų valdymo sistema ne

tik sumenkino universitetų autonomiją, bet sukū-

rė politizuotą, vyriausybės ir darbdavių įtaka grįstą

aukštųjų mokyklų valdymą. Akademinės bendruo-

menės autonomiškumo idėja ir praktika reikalauja

įtvirtinti universitetų politinę ir ekonominę nepri-

klausomybę nuo vykdomosios valdžios ir kapitalo

kontrolės, suteikiant teisę aukštųjų mokyklų savival-

dos organams – akademiniams senatams universite-

tuose ir akademinėms taryboms kolegijose – vetuoti

Tarybos sprendimus, jeigu jie pažeidžia aukštųjų

mokyklų autonomiškumo principą, įtvirtintą Kons-

titucijos 40 straipsnio 3 dalyje.

Pasiūlymai dėl politikos priemonių švietimo srityje

GAIRĖS 16 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 17 GAIRĖS

Algimantas BRAZAITIS

Mūsų liberalai alpsta iš džiaugsmo, kad tvirtinant

2012 metų biudžetą, pavyko užblokuoti savo par-

tnerių konservatorių – krikdemų sumanymą šiek tiek

socialiau ir teisingiau paskirstyti mokesčių naštą tarp

darbo ir kapitalo.O vienas Liberalų sąjūdžio lyderių

A. Kašėta net tą pergalę pavadino dešimčia gerų žinių

sutinkant 2012 metus. Jis paskelbė savo tiesas ūkio dy-

kumose klaidžiojančiai tautai lyg koks biblijinis Mozė

žydams. Nereikia stebėtis tokiu liberalų džiaugsmu,

juk jie gimė ir gyvuoja tik dėl to, kad atkakliai gintų

kapitalistų interesus, net nesistengdami suprasti, kad

tik darbas yra visų turtų kūrėjas, kad kapitalas pats sa-

vaime yra tik negyvas lobis, neturtinantis net jo savi-

ninkų. Kapitalą gyvą, sugebantį augti padaro tik darbo

žmogus, kuriantis naująją vertę, užtikrinantis kapitalo

kaupimą ir darbo jėgos reprodukciją. Tai K. Markso

labai argumentuotai įrodyta tiesa, kurią jau seniai pri-

pažįsta visi ekonomistai, net priešiškai nusiteikę šiam

garsiam kapitalo analitikui.

Nenorėčiau dabinti mūsų konservatorių socia-

listiniais rūbais ir girti juos už tai, kad krizės ir savo

krikščioniškojo sparno pakratyti, vis tik labiau už ki-

tus dešiniuosius išgirdo tautos balsą. Net kai kurie so-

cialdemokratai pradėjo konservatorius kaltinti socia-

listinių idėjų plagijavimu. Tai kaip „rimtą“ argumentą

savo partnerių kritikai naudoja ir liberalai, kartais va-

dindami save tikrais ir protingais dešiniaisiais, o kitus

priskirdami žemesniajai dešiniųjų politinio sparno

kastai. Matyt jiems atrodo, kad krikščioniškėjantys

konservatoriai per daug orientuojasi į piliečių eko-

nominį solidarumą ir santarvę, kaip socialinę vertybę,

ir taip artėja prie kairiųjų, keldami pavojų dabartinei

koalicijai, be kurios liberalai būtų mažavertė politinė

grupelė, nepajėgianti naudotis savo auksiniu balsu ir

didžiuotis „geromis žiniomis“.

Prisiminkime, kaip Lietuvoje atsirado liberalai. Jų

nei Sąjūdžio mitinguose, nei pirmuosiuose kapitalis-

tiniuose ūkio pertvarkymuose juk nematėme. Pakėlė

galvas tik tuomet, kai dėl vagnoriškos šoko terapinės

politikos susiformavo „naujųjų lietuvių“ ir „užsienio

investuotojų“ sluoksnis. „Naujalietuvių“ kasta susi-

kūrė iš labai margos mūsų visuomenės dalies, prade-

dant korumpuotais privatizatoriais, kooperatininkais,

kontrabandininkais bei gariūnininkais ir baigiant

nusikalstamų grupuočių bosais. O „užsienio inves-

tuotojams“ tuomet atstovavo ne rimti Vakarų vers-

lininkai, bet įvairūs laimės ieškotojai, nesugebantys

įveikti konkurencijos barikadų savo šalyse. Šių dviejų

kosmopolitiškų grupių poreikiams tenkinti buvo rei-

kalinga nauja politinė jėga. G. Vagnoriaus sukompro-

mituoti konservatoriai tam netiko. Buvę komunistai,

persikrikštiję į darbo demokratus, taip pat nesužavėjo

naujosios klasės, nors garsiai žadėjo, kad kurs demo-

kratinį kapitalizmą. Todėl ir iškilo trečiosios jėgos po-

reikis. Staigiai griuvęs tarybinis ekonominis valstybės

pagrindas, spekuliatyvinių fi nansinių bei investicinių

grupuočių krachas, piliečių santaupų pražudymas ir

masinis nepasitenkinimas nedarbu kaip ant mielių

kėlė įvairaus pavidalo centristus, žadančius tikrą, tei-

singą kelią į kapitalizmą. Jie ir buvo mūsų laikų libera-

lų pradininkai, peršantys liberaliosios amerikoniškos

ekonomikos modelį, pritaikytą globalizacijai ir kos-

mopolitiškiems naujiesiems Lietuvos šeimininkams.

Prie mūsų liberalų pirmtakų priskirčiau žlugusius

centristus ir socialliberalus, sukompromitavusius

V. Adamkaus „naująją politiką“. O prie vėlesniųjų

– kitus liberalus, iki šiol gelbėjančius nuo išnykimo

savo ideologiją. Tai dabartiniai liberalsąjūdiečiai ir

liberalcentristai, su prie jų neseniai prisišliejusiais A.

Valinsko keistuoliais. Būtent jie turi auksinio balso

kortą ir ja manipuliuodami gina liberaliąją kapita-

lizmo politiką. Tiesa, liberalais sąlyginai galima būtų

vadinti opozicijoje įsitvirtinusius R. Pakso liberalde-

mokratus, persikrikštijusius į tvarkos bei teisingumo

valstybininkus, ir V. Uspaskicho darbiečius, kurie

blaškosi tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tarp valstybininkų

ir anarchistų, vien tik pavadinimu atstovaudami dar-

bo žmonėms. Todėl nebūtų didelė politinė sensacija,

jeigu išsipildytų kai kurių būrėjų pranašystės, kad

būtent šios partijos gali užimti liberalų vietą sąjun-

goje su konservatoriais.

Anuomet žlugus centristams ir socialliberalams,

liberalų likučius iš griuvėsių ištraukė dabartiniai libe-

ralcentristai ir liberalsąjūdiečiai. Bet dabar, pamačius

jų veiklos padarinius ir pajutus, kad šie politikai gali

nepatekti į Seimą, nauju liberalizmo gelbėtoju veržia-

si būti A. Zuoko partija TAIP, prisidengusi atsakingo-

jo liberalizmo ir krikščioniškų vertybių skraiste. Net

savo bendraminčių klaidų mokslinę analizę žada pa-

daryti. Bet ar nuo to kas iš esmės pasikeis? Juk visiems

liberalams, ir zuokininkams, buvo ir bus svaiginančiai

mielos politinės melodijos, kurias nuolat suokia Lais-

vosios rinkos instituto lakštingalos, kad ekonominė

laisvė, laisvoji rinka – svarbiausia visų laisvių ir demo-

kratijų vertybė. Nors atidžiau pasižiūrėjus į šią laisvę,

pamatytume, kad jai toli gražu iki laisvės sąžiningam

gamybiniam bei intelektiniam darbui plėtotis, nau-

joms darbo vietoms kurti. Tai pirmiausia laisvė ban-

kams ir fi nansų makleriams savintis žmonių santau-

pas, tuštinti jų pinigines apgaulingomis paslaugomis

(kaip Vilniuje už šildymą), vaikyti pinigus iš sąskaitos

į sąskaitą, iš vienos afšorinės kompanijos į kitą, kol tie

pinigai patikimai paslepiami tamsiuose nusikaltėlių

šešėliuose. Tai laisvė spekuliantams manipuliuoti ne-

kilnojamuoju ir kitokiu turtu . Laisvė gaminti pinigą

iš pinigų, statyti apgaulingas investavimo bei kreditų

piramides, laisvė nepateisinamai prabangai švaisty-

ti turtus, nieko naujo visai visuomenei nesukuriant.

Kur atvedė pasaulį prabangus gyvenimas iš neuždirb-

tų vertybių, bet iš skolintų arba iš darbo žmonių nu-

savintų pinigų, įrodo dabartinė ekonominė krizė ne

vien Graikijoje arba Italijoje.

2009–2011 metais liberalų „laimės žiburys“ labai

prigeso.

Vėl iškilo svarba tokių politikų, kurie rūpinasi re-

alia gamyba, kuriančia naujas darbo vietas ir naujus

produktus, kovoja už teisingą naujai sukurtos vertės

paskirstymą tarp darbo ir kapitalo. Naujos vertės

kūrimo apimtis parodo bendrasis vidaus produktas

(BVP), tad remdamasis tarptautinės strateginių rin-

kos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“

duomenimis,, pateikiu skaitytojams palyginti 2010

m. BVP apimtis keliose Lietuvai artimesnėse šaly-

se: Lenkija – 354.513,1 mlrd eurų (9.286 vienam

gyventojui), Danija –233.978,9 mlrd eurų (42.564 vienam gyventojui) ). Švedija – 346.562,4 mlrd.eurų

(37.069 vienam gyventojui). Lietuva – 27.535,4

mlrd. eurų (8.271 vienam gyventojui).

Danija ir Švedija ryškiai pirmauja pagal BVP ap-

imtį vienam gyventojui.. Tai mūsų svajonių šalys,

įsivaizduojamos gerovės valstybės. Bet Lenkija labai

panaši į Lietuvą. Lenkijoje vienam gyventojui tenka

daugiau nei 9 tūkstančiai eurų, tame skaičiuje iš že-

mės ūkio – 3600, iš pramonės – 1700. O Lietuvoje

– vienam gyventojui tenka tik 8 tūkstančiai eurų,

tame skaičiuje iš žemės ūkio apie 2700 , o iš pramo-

nės vos apie 1400. Nors Lenkijoje liberalų taip pat

netrūksta, bet jie, atrodo, mažiau klaidžioja laisvo-

sios rinkos džiunglėse. Šioje šalyje krizė silpnesnė,

nes akivaizdžiai labiau išsaugotas realus gamybinis

sektorius ir valstybė rūpinasi jo tolesne plėtra. Todėl

ir važiuoja lietuviai , rusai, vokiečiai ir kiti kaimynai

prekių pirkti į Lenkiją.

Skaitytojų dėmesiui pateikiu ir „Euromonitor In-

ternational“ duomenis apie minėtų šalių vyriausybės

skolas procentais nuo BVP: Lietuva – 38,5, Lenkija

– 55,0, Danija – 43,4, Švedija –39,7.

Pagal prasiskolinimą kol kas mes atrodome pa-

kenčiamai, nes naudojamės praeities įdirbiu, kai

skolų turėjome žymiai mažiau, nes dirbančių ir už-

dirbančių BVP žmonių buvo žymiai daugiau. Tačiau

mūsų dešinieji politikai, liberalams čiulbant auk-

siniais balsais, sparčiai stumia Lietuvą į skolų be-

dugnę, į popierinių pinigų gamintojų glėbį, kurie

skolininkais paverčia ne tik atskirus piliečius, bet

ir liberalų politika suviliotas tautas ir artina pasaulį

prie ekonominio absurdo –visuotinio prasiskolini-

mo, visuotinio nemokumo ir neregėto masto nu-

skriaustųjų maištų bei revoliucijų.

Liberalų globojamų bankų bei fi nansinių speku-

liantų sukeltos krizės pamokyti dabartinės ūkinės

politikos teoretikai pradeda pripažinti, kad norma-

liai ir stabiliai funkcionuojančioje valstybėje gamy-

binis sektorius turėtų sudaryti ne mažiau 30–40 pro-

centų visos ekonomikos apimčių. Ir to siekti reikia

planingai su valstybės pagalba, o ne vien vadovau-

jantis laisvarinkininkų pseudomokslinėmis reko-

mendacijomis.

Artėja Seimo rinkimai. Gal krizė jau bus prablai-

vinusi rinkėjus. Liberalų vaidmuo Lietuvos ūkinėje

Apgaulingas liberalų auksinių balsų spindesys

Labai dažnai atsitinka, kad partijos, per rinkimus gavę nedaug mandatų, vėliau prisijungia prie koalicijų ir tampa valdančiosios daugumos dalimi. Tiesiog auksine dalimi, nes nuo jų pasirinkimo ne vienu atveju priklauso tos daugumos likimas. Tokius auksinius balsus turi Seime esantys dviejų liberalų partijų atstovai – prieš naujus metus labai gerai matėme, ką tai reiškia. Liberalai tiesiog diktavo savo valią konservatoriams. Kur ta liberalų valia ir ideologija nuveda, rodo nekontroliuojamos rinkos, neprižiūrimos bankinės sistemos sukelta krizė.

POLITIKA

GAIRĖS 18 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 19 GAIRĖS

ir socialinėje politikoje turi sumažėti, o gal ir aps-

kritai išnykti, jeigu rinkėjai atims iš jų tą auksinio

balso teisę. Turi pagaliau į areną išeiti realios ir so-

cialiai orientuotos ūkinės politikos šalininkai. Pana-

šūs į tuos, kurie 1995 metais buvo susibūrę į Ūkio

partiją ir siūlė aiškų nacionalinio ūkio gaivinimo bei

plėtros planą, tuomet dar buvusių stambių įmonių

kooperavimo su smulkiaisiais schemas, darbo vietų

kūrimo,darbo našumo didinimo ir kitus būdus ūkiui

plėtoti. Tačiau dėl radikaliųjų konservatorių išpūsto

desovietizacijos burbulo tuomet rinkėjų galvose dar

vyravo ne ekonominė logika, o ideologinė antisocia-

listinė euforija, atvedusi prie valstybės vairo konser-

vatorius su liberalų auksiniais balsais, slopinusiais

ekonominius, socialiai orientuotus pertvarkymus

ir socialdemokratų valdymo laikais. Jeigu 2012 m.

Seimo rinkimuose krizės sukėlėjai liberalai bei jų

rėmėjai įvairaus plauko verslininkai liks nepamo-

kyti, laisvosios rinkos propagandistų ir fi nansinių

manipuliatorių apgaudinėjami jaunieji liberalai vėl

temps per Vilniaus Gedimino prospektą mokesčių

išlaisvinimo akmenį, vėl Lietuva, kaip rodo „WIN–

Gallup International“ apklausos, bus nelaimingiau-

sia valstybė pasaulyje ir iš jos bėgs darbingi žmonės

laimės ieškoti ten, kur jiems rodoma didesnė pagar-

ba ir mokami teisingesni atlyginimai.

Petras EIDUKEVIČIUS

Paprastai visaapimančio politinio spektro vyriau-

sybė yra kuriama ir sėkmingai veikia tik labai grėsmin-

gos valstybei situacijos atveju, kai valstybės – bendro

laivo – išlikimo klausimas jau užgesina „brolžudišką“

tarpusavio politinių jėgų konkurenciją.

Tokia ypatinga situacija, kaip apokalipsinė fi nan-

sų krizė – skolų burbulo sprogimas su masiniais ban-

kų bankrotais ir visuotine fi nansine sumaištimi, jau

senokai kabo virš mūsų galvų. Ir padėtis tik blogėja.

Ypač pietinėse ES valstybėse. Pučiantis skolų burbu-

lams, kas liko iš valstybinių obligacijų patikimumo?

Skolų burbulai nelikvidžių obligacijų pavidalu gula

nepakeliama našta ant bankų pečių. Tarpbankinė

rinka, kaip primena mūsų fi nansų ministrė, jau ne-

veikia, ir tai papildomai kerta per bankų likvidumą.

Savaime krito pasitikėjimas bankais. Latviškas atsi-

tikimas su „Swedbanku“ įspėja, kad esame prie pat

bankinės panikos slenksčio.

Atsitikimai Amerikoje, kaip ir pas mus su „Sno-

ru“, verčia įtarti, kad privatūs bankų auditai su pui-

kiais vėliau bankrutavusių bankų gyvybingumo įver-

tinimais sąmoningai „klysta“. Nupirkti, ar taip gesina

bankinę paniką? Jei ir gesina, jos neužgesina, tik nu-

kelia vėlesniam, mastais blogesniam atvejui. Ar ne

taip skolų gaisrus gesina ir ES vadovybė?

Tai, ką darė 2011 metų pabaigoje ES vadovybė,

Prezidentės D. Grybauskaitės nuomone, yra didelis

žingsnis stiprinant ES integraciją, tačiau nepakanka-

mas, norint išspręsti skolų problemą.

Žiniasklaida mirga svarstymais: „Išsilaikys ar

žlugs euras, nusitempdamas į duobę ir ES?“

Ar politikai ryšis „vaivorykštei“?

Vertas dėmesio solidus, „Delfyje“ (2012 01 02),

paskelbtas V. Laučiaus straipsnis „Ar išvysime šviesą

tunelio gale?“ Tiksli politologo diagnozė: euras ir ES

yra įkurti integruojant Europą, todėl dabartinė euro

krizė yra Europos bendrumo ir jos vienybės krizė.

„Swedbank“ analitikas N. Mačiulis mato „genia-

lų” ES Centrinio banko (ECB) sprendimą, gelbstint

privačius bankus – suteikti jiems iki 500 milijardų

eurų pigiųjų kreditų. Tik šiam ekonomistui nerūpi,

iš kur gaus tas bankas pinigų. Analitikui tai tik to

ECB bėdos. O kas pusę trilijono tų ECB obligacijų

supirktų? Yra vienas pirkėjas, kuriam toks riešutėlis

įkandamas. Tai – Kinija. O ką reiškia lįsti į Kinijos

kišenę, neverta ir klausti. Gresia juodžiausias Euro-

pai scenarijus, koks tik gali būti. O visų blogiausia

tai, kad šis „genialus“ scenarijus skolų krizės ne-

sprendžia, bet tik nutolina atomazgą su dar didesnio

masto nuostoliais.

V. Laučiaus straipsnyje paminėta dar viena svarbi

aplinkybė, nusakanti tos ES integracijos kūrimo dra-

matizmą. Pasirodo, pats ES Centrinis bankas neturi

teisės remti į bėdą patekusias vyriausybes. Jis gali

paremti tik tą pačią integraciją ir stabilumą griau-

nančius privačius bankus, kurie savo savanaudiška,

netoliaregiška pelnų vaikymosi politika pūtė skolų

burbulus, taip patys pasiekė liepto galą ir dabar stovi

prie bankroto slenksčio.

Pats principinis dramatizmas pasireiškia pačia-

me ES, kaip Europos vienijimo instrumento, kūrime.

Buvo paliktas dominuoti liberalusis principas „Lai-

zess faire“, kuris pasireiškia priešinga vienijimuisi

tendencija: kuo mažiau (vienijančios demokratinės!)

valstybės, mažiau mokesčių, mažiau viešųjų paslau-

gų, mažiau Centrinio banko funkcijų, visai be vals-

tybinių komercinių bankų... Kaip tik tų liberaliųjų

principų, kuriuos politikai visuotinai įgyvendino

Lietuvos ir kitų vyriausybių praktikoje, pasekmė ir

yra ši skolų krizė.

Tik jau pritilo su tuo rinkos pradžios reliktu

„Laizess faire“ net ir mūsų Laisvosios rinkos insti-

tuto (LLRI) atstovai, kai dabar bankams ir kitiems

rinkos galiūnams prisireikė tos niekinamos valsty-

bės pagalbos.

Pasikeitė ir premjero A. Kubiliaus retorika visai

į kitą pusę nuo LLRI rekomendacijų. Jau ir kon-

servatorius premjeras, kaip kad kairieji, aiškina,

kad mokesčiai jokia bausmė, o tik piliečio pilietinė

pareiga dalintis su valstybe, teikiančia jam viešą-

sias paslaugas, savo pajamomis. Tenka tik užjausti

premjerą, kai jis, valstybės aukščiausias valdininkas,

skundžiasi mokąs mokesčių 160 kartų daugiau, nei

V.Uspaskichas nuo savo 8 milijonų pelno iš privačių

verslų 2010 metais.

Tik vertėtų ne piktintis, bet taisyti šią netvarką

pagal liberaliuosius principus mokesčiuose.

Tenka pastebėti, kad tokius lengvatinius mokes-

čius sugeba mokėti tik stambieji. Smulkesni verslai,

darbdavių vado D. Arlausko teigimu, moka apie tris

kartus daugiau nei stambieji.

Galima pagirti premjerą A.Kubilių už jo pastan-

gas, siekiant viešųjų pirkimų skaidrumo. Tik šios

pastangos kelia abejonių būsima sėkme. Pamiršta

pamokoma buvusio fi nansų ministro A. Butkevi-

čiaus patirtis. Jam nepasisekė įkurti centralizuotą

atsiskaitymų centrą valstybinėms įstaigoms per iždą,

apeinant privačius bankus. Sumanymas buvo už-

blokuotas bendromis valdininkų, valstybės vadovų

ir bankų pastangomis pačioje pradinėje sumanymo

užuomazgoje, taip ir neišėjęs į viešąjį svarstymą.

Dabartinės Vyriausybės siūlymas, bent koks pri-

statytas per TV, formaliai (biurokratiškai) centra-

lizuoti pirkimus, atsiskaitymus palieka po senovei

per privačius bankus. Toks pirkimų patobulinimas

korupciją, „otkatus“ menkai pristabdys, kai techninė

– procedūrinė pirkimų pusė taps labiau komplikuo-

ta su padidėjusiomis žmogiškosiomis ir administra-

vimo išlaidomis.

Tenka prisiminti ir įvertinti dabartinių, libera-

lizuotų pagal UAB „komercinės paslapties“ stan-

dartus, viešųjų pirkimų pamoką. Viešųjų pirkimų

produktai visuotinai kainuoja daug brangiau nei tie

patys privačiuose sandoriuose. Išvirkščias „rinkos

reguliavimo efektyvumas“?!

Verta prisiminti ir įvertinti demokratijos

įsisavinimo pamoką, kurią davė Lietuvos partijų

konkurencinė kova pagal liberaliuosius principus, kai

valstybiniai reikalai lieka žemiau privačių. Ji daugiau

priminė pagalių kaišiojimą į oponentų siūlymus, nei

konstruktyvų dialogą ieškant geriausios valstybei ir

visiems jos piliečiams išeities. Tų „pagalių“ gal kiek

sumažėjo tik tada, kai vyriausybė buvo mažumos.

Nors tų „pagalių“ ir tuomet buvo pakankamai daug.

Galima tą mažumos atvejį vertinti kaip

vaivorykštės, kai politinę konkurenciją keičia talka,

užuomazgą. Gaila, mums iki talkos santykių poli-

tikoje, kaip ir daug kur kitur,

dar labai toli.

Gal čia paminėtos išorinės

apokalipsinės grėsmės, kaip ir

vietinės nemažiau grėsmingos,

vaizdingai Arvydo Juozaičio

„Respublikos“ (2012 01 03)

straipsnyje „Lietuva išeina –

miršta tylėdama“ išdėstytos,

mus privers atsiremti į blaivų

protą ir surasti drąsos talkai ir

vaivorykštei?

Vaivorykštės reikia ne tik

politikams. Jos – kaip pro-

to prablaivėjimo simbolio,

išsivadavimo iš individual-

izmo nuodų – reikėtų dauge-

liui. Profesorius Povilas Gylys

primena: „Užnuodytoje indi-

vidualizmu sąmonėje nelieka

vietos Tėvynei“.

POLITIKA

A.Janušonio pieš.

GAIRĖS 20 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 21 GAIRĖS

Per valandą trukusią kalbą, kurioje buvo anali-zuojama Europos praeitis ir pažvelgta į ateitį, salėje buvo labai tylu – jokio šnaresio, vien tik sukauptas dėmesys. Beveik 93 metų amžiaus valstybės vyras, sėdintis vežimėlyje, stebino jauna ir skaidria dva-sia. Kalboje buvo galima justi Vokietijos kanclerio, kuriam teko išgyventi ir suvaldyti ne vieną krizę, patirtis. Kalbėdamas šiandieninės Vokietijos soci-aldemokratams kaip įsitikinęs Europos integracijos šalininkas, prisiekęs europietis, jis kvietė ir lenkė savo partiją suprasti Vokietijos užduotį ir vaidmenį Europos integracijoje, prisidėti prie laipsniško šios sąjungos klestėjimo. Apie šią išskirtinę kalbą jau kitą dieną rašė visi Vokietijos dienraščiai pirmuosiuose puslapiuose.

Kalbą H.Šmidtas pradėjo nuo asmeninių prisi-minimų. „Kai mano partija paprašė manęs parengti pranešimą, prisiminiau, kad tą pačią dieną prieš 65 metus kartu su Loki (Hanerole „Loki“ – H. Šmito žmona) klūpėdamas ant kelių piešiau VSDP kvie-timo plakatą Hamburge–Noigrabene. Turiu Jums prisipažinti: būdamas tokio amžiaus ir žvelgdamas į partijos politiką, esu jau anapus gėrio ir blogio. Jau seniai, visų pirma, galvoju tik apie mūsų tautos už-duotį ir vaidmenį Europos bendrijoje“, – tokia įžanga H. Šmidtas pradėjo pranešimą „Vokietija Europoje ir su Europa“. Aktuali ir reikšminga ši kalba buvo dar ir todėl, nes buvo pasakyta ES lyderių susitikimo gruo-džio 8–ąją Briuselyje, ieškant problemų sprendimo rakto, išvakarėse ir turėtų skambėti visomis progo-

Įsitikinusio europiečio argumentai

Paskutiniame 2011 m. „Gairių“ numeryje spausdinome Vokietijos socialdemokratų partijos (VSDP) suvažiavime pasakytos buvusio VFR kanclerio (1974–1982) Helmuto Šmidto kalbos ištraukas. Svečių teisėmis suvažiavime kartu su kitais Lietuvos socialdemokratų partijos atstovais dalyvavusi Seimo narė, LSDP frakcijos seniūno pirmoji pavaduotoja Irena ŠIAULIENĖ dalijasi įspūdžiais, atkreipia dėmesį į H. Šmidto kalbos akcentus, kurie yra reikšmingi Europos ir Lietuvos ateičiai.

mis šiandien Vokietiją valdančiųjų ausyse.Kalboje apžvelgęs Europos istoriją ir Vokieti-

jos, kaip šalies, esančios Europos centre, likimą, H. Šmidtas pareiškė norįs, kad vokiečiai suprastų, jog jau Trisdešimties metų karas ( 1618 – 1648) buvo konfl iktas tarp Europos centro ir periferijos. Tas pats vyko ir per kitą trisdešimties metų karą (1914–1945), kuris buvo Europos katastrofa, išprovokuota Vokietijos, ir kartu vokiečių nacionalinės valstybės katastrofa. H. Šmidtas pabrėžė, kad jis nėra pasibai-gęs ir šiandienos Europoje, vis dar išlikęs konfl iktas tarp centro ir periferijos ir vis dar pavojingas. Vi-duramžių karai nugrimzdo į užmarštį, bet atmintis apie abu pasaulinius karus tebevaidina latentinį do-minuojantį vaidmenį, nes dar kelios kaimynų kartos jaus nepasitikėjimą vokiečiais. Su šia našta gyvens ir naujai gimusios vokiečių kartos, o šiandien turėtu-me, ragino H. Šmidtas, nepamiršti, kad nepasitikė-jimu pokarine Vokietijos raida buvo grįsta ir Euro-pos integracijos pradžia 1950 m. H. Šmidtas reiškė įsitikinimą, kad visi to meto Europos politikai veikė ne idealizmo Europai vedami, bet Europos istorijos išmanymo – suvokę būtinybę išvengti kovos tarp pe-riferijos ir vokiečių centro tąsos. Tas, kas nesuprato šio Europos integracijos kilmės motyvo, kuris vis dar yra pagrindinis elementas, tam trūksta esminės prie-laidos išspręsti nūdienos labai keblią krizę Europoje – tokia H. Šmidto išvada.

Jis prisiminė, kad kai gimė praėjusio amžiaus pra-džioje, žemėje gyveno du milijardai žmonių, šian-

dien – septyni, bet Europos tautos sudaro tik 7 proc. visų pasaulio gyventojų, o 2050 m. kiekviena atskira Europos tauta sudarys tik 1 proc. visų pasaulio gy-ventojų. Iš to išplaukia ilgalaikis nacionalinių vals-tybių strateginis integracinio vienijimosi interesas. Tautos tai dar ne visiškai suvokia. „Vyriausybės taip pat nepadeda tautoms to įsisąmoninti“, – pažymėjo H. Šmidtas.

Daugelyje Europos sostinių didėja susirūpini-mas Vokietijos dominavimu, jos tapimu nepaprastai stipriu centru. „Jei mes, vokiečiai, remdamiesi savo ekonomine galia susigundysime vadovauti Europai arba bent jau vaidinti pirmus tarp lygiųjų, tai dau-guma mūsų kaimynų pradės tam veiksmingai prie-šintis. Labai greitai atgis periferijos nuogąstavimai dėl pernelyg stipraus Europos centro iškilimo. Labai galingai VFR – dar ir tam, kad apsisaugotų pati nuo savęs – reikalinga Europos integracija. Bendras dar-bas remiantis subsidiarumo principu ir dabartinė ES institucijų veiksmų krizė šių principų nepakeičia. Vokietijos pasiūlymai turėtų būti ištarti ne skambio-se TV laidose, bet konfi dencialiai aptarti ES institu-cijose. Ir tai neturėtų būti pateikta partneriams kaip vokiečių pranašumas, o kaip viena iš galimybių“, – mokė senasis kancleris.

H. Šmidtas reiškė įsitikinimą, kad prieš ateities Europą atsakingi visi. „Mes (vokiečiai – I.Š) privalo-me mąstyti europietiškai ir ne tik mąstyti, bet ir tu-rėti jautrią širdį savo kaimynų ir partnerių atžvilgiu. Mūsų geopolitinė padėtis Europos centre, nelemtas vaidmuo Europos istorijos raidoje iki XX a. vidu-rio ir dabartinis ekonominis pajėgumas – visos šios aplinkybės įpareigoja kiekvieną Vokietijos vyriausy-bę įsijausti į kitų ES valstybių narių interesus. Mes privalome būti pasirengę padėti savo partneriams“.

Kalboje nebuvo paminėta A. Merkel – dabartinė Vokietijos kanclerė, bet užtat dažnai buvo minimas didysis europietis H. Kohlis. Užteko H. Šmidtui tar-ti, kad bendras ES valstybių įsiskolinimas, prieš kurį pasisako A. Merkel, neišvengiamas, o taupymo po-litika, kurią Berlynas išrašo kitoms Europos šalims, jam primena defl iacinės politikos padarinius 1930–1932 metais, kurie sukėlė depresiją, masinį nedarbą ir Veimaro Respublikos žlugimą, ir tampa aišku, kad tai yra priekaištas kanclerei A.Merkel, Vokietiją val-dančiai krikdemų ir liberalų koalicijai. Juo labiau, kai H. Šmidtas ištaria, kad „jei kuris nors Vokietijos už-sienio reikalų ministras manytų, esą jo pasisakymai Tripolyje, Kaire arba Kabule svarbesni už politinius kontaktus Lisabonoje, Madride, Varšuvoje arba Pra-hoje ir labiau verti televizijos laidų, arba jei dar kas nors manytų privaląs apsaugoti valiutų sąjungą – tai būtų tik kenksmingas jėgos demonstravimas.“

Kuo ilgiau kalbėjo senasis kancleris, tuo labiau jo žodžiai krito į klausančiųjų širdis. Socialdemo-

kratai seniai įsitikinę, kad neatsakingai žaidžiančios fi nansų rinkos, reitingų agentūros pagaliau turi būti kontroliuojamos politikų. H. Šmidtas teigė, jog „kai išsilavinusių, tačiau į psichozes linkusių vadybinin-kų minia vėl ėmėsi seno pelno, azartinio lošimo visų nežaidžiančių sąskaita“, atėjo laikas tam pasipriešin-ti – europiečiai turi parengti išsamią fi nansų rinkos reguliavimo sistemą, kad galėtume tapti stabilumo zona. „Tačiau jei mums nepavyks, Europos svar-ba mažės, o pasaulis vystysis Vašingtono ir Pekino dumvirato link“, – tokia H. Šmidto išvada.

H.Šmidtas, pasiremdamas kairiojo fi losofo Jurge-no Habermaso išsakyta mintimi, kad „mes pirmą kar-tą ES istorijoje išgyvename demokratijos silpninimo laikotarpį“, kreipėsi į suvažiavime dalyvaujantį Euro-pos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos vadovą Martiną Šulcą, ragindamas kartu su krikščionimis demokratais, liberalais, žaliai-siais bei kitomis EP politinėmis jėgomis stiprinti EP vaidmenį, o tokiam Parlamento proveržiui labiausiai tiktų „sukilimas“ prieš bankų lobizmą.

H.Šmidtas kalbą baigė pareikšdamas savo credo: „mes – socialdemokratai – jau daugiau kaip šimtą metų esame labiau internacionalistiškai nusiteikę nei liberalai ar konservatoriai. Ir šiandien, būdamas senas, tvirtai tikiu trimis Gotos programos pagrin-dinėmis vertybėmis – laisve, teisingumu ir solidaru-mu. Dirbkime ir kovokime už tai, kad istoriškai uni-kali ES iš dabartinio silpnumo pakiltų tvirta ir savimi pasitikinti“.

Kalba ne kartą buvo pertraukta plojimų. H. Šmid-tui baigus kalbėti 7 tūkstančių žmonių auditorija at-sistojusi plojo penkias minutes. Tai buvo jaudinantis

momentas, o senasis kancleris, taip pat susijaudi-

nęs, po šios kalbos vos tik nuvežtas nuo scenos už-

sirūkė… Tai retransliacijos ekranuose stebėjusi audi-

torija vėl pratrūko plojimais.

POLITIKA

GAIRĖS 22 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 23 GAIRĖS

Dobilas KIRVELIS

Mes, europiečiai, pripratome manyti ir teigti, kad

demokratija yra būtinas teisingo visuomenės gyvenimo

ir valdymo būdas. Bet kažin ar demokratija – sprendi-

mų priėmimas pagal daugumos nuomonę yra jau toks

tobulas būdas? Ypač tais atvejais, kai slystama į krizes,

kai reikia, vardan geresnės visuomenės ateities, kai

kuriam periodui pasirinkti pasunkintą gyvenimą, sun-

kesnį kelią. Pavyzdžiui, mokslo metodais ieškant, ku-

riant ir įgyvendinant radikaliai naujas, bet sveikesnes,

efektyvesnes, jau kitokio požiūrio, visuomenės išlikimą

lemiančias gyvenimo technologijas. Juk demokratija

turi silpnybę sprendimus priimti pagal daugumos, o tai

reiškia pagal vidutinybių nuomonę, kurios visada bijo

radikalesnių sprendimų. Gal kaip tik tokiais atvejais

kur kas efektyvesnis būtų nedemokratinis – merito-

kratinis visuomenės valdymas.

Kas yra meritokratija ir socialmeritokratija ?

Dar labai retai mūsų žiniasklaidoje sutinkama me-

ritokratijos (angl.– meritocracy) sąvoka reiškia tam

tikrą visuomenės, valstybės valdymo būdą. Lotyniškas

žodis meritus – reiškia talentingas, vertas, o graikų

kratos – valdžią. Meritokratija – tai toks nedemokra-

tinis valstybės valdymo būdas, kai valdžia patikima ta-

lentingiausioms ir nusipelniusioms sprendžiant visuo-

menės problemas, labiausiai tinkamoms asmenybėms

bei grupėms, kurios pasižymi aukštu intelektu, profe-

sine kompetencija, moralinėmis ir kitomis visuomenei

svarbiomis savybėmis, bet ne paveldėjimo, sockilmės,

turtingumo, valdymo trukmės bei kitais netiesioginiais

principais. Gali kilti mintis, kad bet kuri totalitarinio

valdymo šalis jau ir yra meritokratinė. Tai jau kitoks,

podemokratinis visuomenės valdymo būdas. Merito-

kratija skiriasi nuo plutokratijos, kurios sąlygomis pa-

dėtį nulemia turtas, ar kleptokratijos, kai elitas atsiran-

da iš nusikaltėlių ir valdininkų sueities.

Meritokratijos terminą 1958 m. įvedė britų so-

ciologas, leiboristas Maiklas Jangas (Michael Young,

Baron Young of Dartington, 1915–2002) samprotauda-

mas apie tobulos visuomenės gyvenimo būdą, kurioje

žmonės vertinami pagal mokslinį išsilavinimą, intelek-

tinius gebėjimus, talentingumą, motyvuotumą, pastan-

gas ir pan. Šias nuostatas D. Britanijoje platino Fabianų

(britų socialistų judėjimo) draugija, kurios ideologas

– žinomas dramaturgas Bernardas Šou (Georgas Ber-

nardas Shaw) ir intelektualai Beatričė ir Sidny Vebai

(Beatrice and Sidney Webb). 1994–1995 m. tobulos

visuomenės asmenybių ugdymui jie įkūrė specialų uni-

versitetą – Londono Ekonomikos mokyklą, plačiai ži-

nomą sutrumpintu vardu – LSE. Šią mokyklą yra baigę

14 Nobelio premijos laureatų ir daugybė žinomų poli-

tikų (taip pat JAV prezidentas Dž. F. Kenedis ir garsioji

Baltųjų rūmų stažuotoja Monika Levinsky).

Meritokratija prioritetus teikia ne konkurenciniams,

bet lygybės sambūvio principams, kur konkurencija

keičiama kooperatyviniais sambūviais. Ypatingas dė-

mesys teikiamas įgimtiems talentams, jų profesiniam

ir etiniam ugdymui, pagal pasiekimus bei sugebėjimus

suteikiamos jiems galios visuomenės veikloje, valdymo

struktūrose. Suprantama, viena didžiausių tokios vi-

suomenės organizavimo problemų – asmenybių gebė-

jimų ir tinkamumo įvertinimas. Kol kas nėra sukurta

gerų, pakankamai objektyviai vertinančių testų bei kri-

terijų, bet tam kurtinos specialios jaunimo ir visuome-

nės edukacijos sistemos.

Socialmeritokratijos terminas viešoje žiniasklai-

doje dar nesutinkamas, bet siūloma pridėti priesagą

soc– tam, kad tokia forma meritokratijos sampratą

atribotume nuo elitarinės, išrinktųjų, liberalų ar soci-

aldarvinistinio valdymo visuomenės sampratos. Soci-

almeritokratijoje turi atsispindėti socialdemokratinio

valdymo evoliucija į naujai ateinančios konverguojančių

(NBICE) technologijų mokslo kūrybinės visuomenės

esmę, kurioje harmoningai, pagal valstybės, kaip gyvo

organizmo funkcinės organizacijos, principus būtų ne-

pažeidžiamos teigiamosios demokratijos vertybės, bet

ištaisomos tos demokratinio valdymo silpnybės, kurios

trukdo inovacinei kūrybai ir naujovių įgyvendinimui.

Socialmeritokratija yra kolektyvinio, o ne indivi-

dualistinio visuomenės gyvenimo sistema, todėl ji ir

propaguotina kaip socialdemokratinio visuomenės gy-

venimo tobulesnis būdas. Šiandienos Europos politinės

nuostatos yra tai, kas Viduramžiais buvo (ir dar išlieka

šiandien) vadinama religijomis. Akivaizdu, kad ir me-

ritokratija ar socialmeritokratija dvelkia tam tikru, be-

veik religiniu „kvapu“.

Kaip žinoma iš Europos socialdemokratijos istori-

jos, socialdemokratija yra pagrįsta ankstyvosios krikš-

čionybės (Romos katakombų) gyvenimo principais,

mokslo modernizuotais Imanuelio Kanto (neokanti-

niu) etinio imperatyvo ir Karlo Markso socialekonomi-

kos teorijomis bei Europos, ypač Vokietijos, darbininkų

politinio judėjimo praktika. Tai reiškia, kad Europos, ir

JAV visuomenės gyvenimas remiasi krikščioniškosio-

mis vertybėmis. O meritokratija, kaip rodo jos esmė,

yra artimesnė Azijos budizmui, ypač Kinijos konfuci-

anizmui.

Meritokratija, konfucianizmas ir krikščionybė

Teigiama, kad meritokratijos istorinės idėjinės ša-

knys slypi kinų konfucianizme.

Konfucianizmas („intelektualų mokykla“) – eti-

nė–fi losofi nė sistema, valstybinė doktrina, neretai pri-

skiriama prie religijų, atsirado Kinijoje ir yra paplitusi

po Rytų Aziją. Svarbiausiu pagrindėju ir autoritetu lai-

komas kinų fi losofas Konfucijus (551—479 pr.m.e.). Ši

doktrina po beveik 300 metų persekiojimų, nuo 206 m.

pr. m. e. iki 220 m. m. e., buvo pagrindinė Kinijos valsty-

binė ideologija, radikaliai veikusi Rytų Azijos gyvenimo

ir kultūros raidą. (Kultūrą suprantant kaip žmonių ir

visuomenės kasdienio gyvenimo technologijų visumą).

Konfucianizmas, tam tikru racionalizmo požiūriu, aiš-

kina visuomenės, valstybės valdymo, šeimos ir moralės

esmę ir reikalauja darnos tarp šių visų vertybių. Didžiu-

lę įtaką konfucionizmo idėjos darė Rytų Azijoje anks-

čiau, formavo galingas imperijas, tebedaro dabar, ypač

paskutiniaisiais metais naujai jas „atrandant“.

Konfucianizmui būdinga tai, kad jau aštuntame

amžiuje prieš mūsų erą Kinijoje buvo iškeltas huma-

nizmas – „Žmogaus“ samprata kasdieniame gyvenime

savo svarba pradėjo viršyti „Dievo“ sampratą. (Europo-

je tai prasidėjo tik su Reformacija, po 2 tūkst. metų, o

Lietuvoje dar neatėjo iki šiol.)

Visa tai lėmė, kad Kinijos gyvenime žmogus tapo

esmine fi gūra ir ypatingas dėmesys jo ugdyme buvo

skiriamas etikai, asmenybės moralinėms savybėms.

Specialiai pabrėžiama meilė žmogui („ženi“) ir šios

meilės išraiškos („li“) ritualas, kas reiškia žmogiškosios

vertybės viršenybę prieš dieviškąją. Pagal šią humaniz-

mo sampratą konfucianizmas formulavo ir visuomeni-

nių santykių moralės sampratą, kuri nurodė valdovų ir

pavaldinių, tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių santy-

kius, visuomeninius ir žmogiškuosius santykius, har-

monizuotus pagal humanistinį „ženi“. „Ženi“ iš asme-

nybės reikalauja kategoriško principinio humanizmo

priimant sprendimus, ypač tuos, kurie lemia žmonių

likimus, ugdant asmenybes. Konfucianizmas tvirtina,

kad jeigu kiekvienas žmogus savo elgsena laikysis šių

apibrėžtų normų, tai visuomeninės, politinės, dvasinės

problemos bus sprendžiamos sėkmingai, bus pasiekta

ideali visuomenės sugyvenimo harmonija.

Primintina, kad dr. Jonas Šliūpas, Lietuvos laisva-

manių etinės kultūros draugijos ideologas ir įkūrėjas,

prisimindamas jaunystę rašė: „ Jaunystėje skaitydamas

Kon Fūcę, pas jį radau žmonių tarpusavio santykių

principą – Nedaryk kitam to, jeigu nenori, kad kitas tau

tai darytų – ir priėmiau jį pagrindiniu savo etiniu gy-

venimo credo.“ Tai gana bendras etinis principas, ku-

ris mokslo požiūriu atsispindi Kanto kategoriškajame

etiniame imperatyve, pagal kurį evoliucinė socialde-

mokratija (neokantininkai E. Bernšteinas, K. Kautskis)

transformavo revoliucionizuotą Pirmojo socialistų in-

ternacionalo (pagrįsto K. Markso programa) į šiandie-

ninę Europos demokratinio socializmo demokratiją.

Ne vienas pasakytų, kad šis etinis principas yra ir krikš-

Socialmeritokratija versus socialdemokratijaAr demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Visuomenės raidos modeliu pasirinkus idėją – valstybė kaip gyvas organizmas – solidari kūrybinė visuomenė, iškyla nemažai abejonių dėl demokratinio valdymo tobulumo. Socialdemokratija atsirado kaip industrinės visuomenės raidos pasekmė. Industrinei visuome-nei keičiantis nauja, kaip gyvas organizmas paradigmine – pagrįsta konverguojančių NBICE (Nano–Bio–Info–Cogno–Eco) technologijų mokslinės kūrybos visuomene – turi keistis ir jos valdymo būdas. Atrodo, atėjo laikas reformuotis Europos demokratijai. Tam labiausiai tinkamos reformistinės – socialdemokratinės partijos. Lietuvoje – LSDP.

NAUJOVĖS

GAIRĖS 24 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 25 GAIRĖS

čioniškasis. Bet ar tikrai konfuciniškosios ir krikščio-

niškosios etikos sampratos yra tapačios ?

Europinė krikščioniškoji doktrina yra judėjų istori-

jos (Biblijos – Senojo ir Naujojo Testamento) ir grai-

kų fi losofi jos hibridas (Tomas Akvinietis, 1225–1274),

lėmęs šiuolaikinę Vakarų technologinę kultūrą, moks-

liniu požiūriu pagrįstą Platono (Aristoklas, 422–347,

p.m.e.) ir Aristotelio (384–322, p.m.e.) pamatinėmis

idėjomis. Tenka pripažinti, kad tai lėmė Europos ma-

terialiąją technologinę kultūrą, kas apsprendė paskuti-

niųjų bemaž 200 metų industrinės visuomenės raidą.

Platesniu lyginamuoju požiūriu įvertinus mūsų vi-

suomenės raidą, tektų pripažinti, kad Europos visuo-

menė pasaulinio gyvenimo madas pradėjo lemti kur

kas vėliau nei Azijos šalių – Indijos ir Kinijos kultūros.

Pastarosios kultūros, grindžiamos ne krikščioniškąja

etika, susiformavo ženkliai anksčiau, davė pasauliui ir

mums, Europai, ne vieną lemtingą technologiją. Azijos

gyvenimo technologinės kultūros paremtos budizmu

ir konfucianizmu, kurių pamatinė esmė slypi kolekty-

vizme ir psichologizme, kai mūsų europinė – indivi-

dualizme ir materializme. Iškyla poreikis žvilgtelti, kas

ateitis: Europa ar Azija?

Europa ar Azija?

Ignas Brazauskas dar 2008 m. DELFI.lt bandė Lietu-

vos dėmesį atkreipti į besiformuojančią Azijos ateities

strategiją. Jis pateikė buvusio Singapūro ambasado-

riaus Jungtinėse Tautose Kishore Mahbubanis knygos

„Naujasis Azijos pusrutulis: neišvengiamas pasaulio

jėgų persistūmimas į Rytus“ idėjinę esmę pagal britų

savaitraščio „Th e Economist“ recenziją. Mahbubanis,

kuris atstovauja indiškai, musulmoniškai, kinų kultū-

roms ir civilizacijoms, teigia, kad Vakarų (Europos ir

Šiaurės Amerikos) mąstyme yra fundamentali klaida

manyti, kad būtent jie yra pasaulio problemų spren-

dimo šaltinis. Jis tvirtina, kad per paskutiniuosius 20

šimtmečių, net 18, iki pat 1820 metų, didžiausiomis pa-

saulio ekonomikomis nuolat buvo Kinija ir Indija. Tai,

kad jos laikinai prarado savo pozicijas, tebuvo laikinas

nukrypimas, kuris jau iki 2050 m. bus visiškai ištaisy-

tas. Tuomet nė viena iš Europos valstybių nepateks į di-

džiausių pasaulio ekonomikų ketvertuką (kuriame eilės

tvarka rikiuosis Kinija, JAV, Indija ir Japonija). Europos

tame sąraše jis nematąs.

Tiesa, kokios bus Europos pozicijos po, tarkim, tris-

dešimties metų, labai priklausys nuo dabartinių euro-

piečių sumanumo ir energijos. Apžvelgiant šiandienos

pasaulio ir Europos valstybių valdymosi principus, ma-

toma tam tikra įvairovė bei kaitos tendencijos. Žinias-

klaidoje galima rasti minimų susitvarkiusių valstybių,

kurių gyvenime randama meritokratijos elementų. Tai

ir Australija, Naujoji Zelandija – Pietiniame Žemės

pusrutulyje. Galima kalbėti apie Europos socialdemo-

kratines Skandinavijos šalis – Norvegiją, o ypač Švedi-

ją bei jos kaimynę Suomiją. Josišsiskiria tuo, kad gal ir

vienintelės, nuo pat 1990 metų, priėmė ES Lisabonos

strategijos nuostatas, vis didino biudžetinius įdėjimus į

mokslo–technologijų kūrybą, ir šiandien nesigirdi, kad

joms grėstų krizinis bankrotas. Kai kur bandoma at-

kreipti dėmesį į Estiją, net įtariant, kad jos visuomenė ir

valstybė TSRS invazijos išvakarėse jau turėjusi jaunos,

sveikos meritokratijos bruožų. Teigiama, kad merito-

kratija įgyvendinama Gruzijoje. O Ukrainoje prieš me-

tus įteisinta Meritokratinė Ukrainos partija, kurios jau-

nas lyderis Igoris Ševčenko ruošia partiją ateinantiems

parlamento rinkimams, ukrainiečių ir rusų kalbomis

skleidžia meritokratines valstybių valdymo nuostatas,

ypač taikytinas Rytų Europos šalims.

Bet ryškiausios meritokratizacijos tendencijos Eu-

ropoje pastebimos Šveicarijoje.

Šveicarija kaip meritokratinio valdymo šalis

Mes mažai žinome apie Šveicarijos valdymą. Iš A.

Čekuolio girdėjome, kad šioje Alpių kalnų šalyje prak-

tiškai nėra opozicijos. Šveicarijoje veikia keturios pa-

grindinės partijos. Per rinkimus jos surenka 80 proc.

balsų ir visada visos keturios sudaro vyriausybę. Joje

– 7 ministrai. Vienas jų tampa šalies prezidentu, bet tik

vieniems metams, po to šios pareigos atitenka kitam.

Todėl laikoma, kad šalyje nėra opozicijos, o į valstybės

valdymą įtrauktos ne tik visos partijos, bet ir visi gyven-

tojai. Užtenka surinkti 50 tūkst. parašų, ir skelbiamas

referendumas bet kuriuo klausimu. Net tuomet, kai

parlamentas patvirtina vyriausybės parengtą įstatymą.

Iš keturių partijų sudaryta vyriausybė svarsto pa-

čius jautriausius klausimus ir randa kompromisą, nes

žino, kad reikės gauti ne parlamento, o visų gyventojų

pritarimą. Tokia sistema padeda išspręsti ir pačią sun-

kiausią – kalbų problemą. Šveicarijoje gyvena keturios

tautos, valstybinėmis paskelbtos keturios kalbos (vo-

kiečių, prancūzų, italų, reto–romanų). Praktikuojamos

ir kelios religijos. Tačiau politinių karų nėra, ir neatro-

do, kad jie galėtų kilti. Vyriausybės išsilaiko iki kaden-

cijos pabaigos.

Šveicarijoje kiekviena rimta politinė jėga įeina į vy-

riausybę, kur jai tenka bendradarbiauti su kitų partijų

atstovais, apsvarstyti klausimus iš visų pusių. Jeigu kas

nors stengtųsi dominuoti, būti viršesnis už kitus, susi-

tarimas nebūtų pasiektas.

Kaip žinome, Šveicarija yra kūrybingiausia, inova-

tyviausia šalis Europoje. Tuo ji lenkia ES šalis – Šve-

diją, Suomiją ir Vokietiją. Būdama geopolitiškai sun-

kiose gamtinėse sąlygose, ji be kolonijų ir užkariavimų

yra susikūrusi geriausias piliečių gyvenimo sąlygas. Jie

nebėga iš Šveicarijos kitur. Kitų Europos šalių piliečiai

nori tapti šveicarais, o šveicarai nori būti šveicarais.

Tačiau ryškiausias meritokratijos pavyzdys yra Sin-

gapūras. Ši valstybė realiai gali tapti ne tik Azijos , bet

ir pasaulio naujos mokslo–technologijų epochos kūry-

biniu fl agmanu.

Singapūras – meritokratijos pionierius

1819 m. Singapūro saloje gyveno tik 120 žvejų.Ge-

opolitiškai ši sala buvo ant Kinijos–Indijos jūrų kelio,

tapo uostu, o žmonės maitinosi aptarnaudami karinę

D. Britanijos bazę. Per Antrąjį pasaulinį karą Singa-

pūras buvo nusiaubtas japonų. 1965 m. tapo skurdžia

nepriklausoma valstybe, kuri net ir vandenį turėjo im-

portuotis. Bet po 40 metų valstybė, užimanti pusės Ka-

raliaučiaus krašto žemės plotą ir talpinanti apie 5 mln.

gyventojų, savo gamybinį produktyvumą padidino

maždaug 50 kartų. Šiandien pagal BVP Singapūras nu-

sileidžia tik JAV ir Vokietijai. Jau 20 metų jis „gąsdina“

pasaulio didžiuosius. Margareta Tečer yra pasakiusi:

„Kažkada Singapūras mokėsi iš D. Britanijos, šiandien

mes mokomės iš Singapūro.“

Singapūro suklestėjimas siejamas su Li Kuan Ju

asmenybe. Gimęs Singapūre 1923 m., studijavo teisę

Kembridžo universitete (D. Britanija). Įgijo praktikos

ir grįžęs tapo Singapūro Liaudies Veiksmo partijos

generaliniu sekretoriumi ir po 5 metų atvedė partiją

prie valdžios vairo. Gan ilgai valdžia buvo kietai stabi-

li, nesikeitė. JAV ir Europos politikai jam priekaištavo,

kad jo valdymas nedemokratinis, autoritarinis. Bet jis

įrodydavo, kad jį renka demokratiškai, nes jo valdymo

metu visų tautybių ir socialinių sluoksnių žmonės aki-

vaizdžiai jaučia gyvenimo gerėjimą, yra patenkinti ir už

jį balsuoja. Amerikiečių priekaištams dėl nedemokrati-

nio valdymo atsakydavo: „Tegul pas jus bus jūsų Ame-

rikos demokratija, ir palikite mus ramybėje“.

Singapūro suklestėjimas aiškintinas kaip kompe-

tentingos ir nepaperkamos (nekorumpuotos) admi-

nistracijos kieto reguliuojančio, priešingo Vakarams,

valdymo rezultatas. Valdžia per trumpą laiką griežto-

mis nedemokratinėmis priemonėmis išgyvendino įsi-

galėjusią korupciją. Li Kuan Ju valdymo principai labai

primena konfucionistiškąją meritokratiją.

Pirma – principingai garbingas patriotinis gyveni-

mo būdas. Antra – negailestingos, net žiaurios baus-

mės kyšininkams, kurios buvo taikomos ir tiems, kurie

ne pagal pajamas vedė prabangų gyvenimo būdą.

Trečia – dideli atlyginimai tiems valdininkams, ku-

rie sąžiningi, darbštūs, kompetentingi ir talentingi. At-

lyginimai koreguojami kasmet pagal darbo rezultatus

ne tik didinimo, bet ir mažinimo kryptimi.

Li Kuan Ju pagrindinį dėmesį skyrė kadrų politikai.

Į visus atsakingus postus skyrė sąžiningus, talentingus

ir darbščius specialistus, netgi tada, jeigu jie kuo nors

jam neįtikdavo. Be gailesčio atleisdavo tokius, net ir

artimuosius, kurie šių principų bent kiek savo veikla

netenkindavo. Niekada negailėjo lėšų darbuotojų, ypač

jaunųjų, tobulinimui, mokymams, siųsdavo juos ir į

užsienį. Dėmesingai sekė, kad aukštosiose mokyklose

dirbtų kvalifi kuoti dėstytojai ir studijuotų tik motyvuo-

ti sugebantys studentai.

Tokiomis pačiomis savybėmis, kurių reikalavo iš

kitų, pasižymėjo ir pats premjeras Li Kuan Ju. Jis ne-

pertraukiamai studijavo Platoną ir Konfucijų, į valstybę

žiūrėjo kaip į didelę šeimą, kurioje kiekvienas žmogus

turi savo vietą, atlieka visuomenei reikalingas funkci-

jas, pagal Dangaus ir visuomeninės moralės bei sąži-

nės reikalavimus. Li Kuan Ju sukūrė savitą nacionalinį

gyvenimo „Singapūro moralės kodeksą“, kurio reikala-

vimai kai kur atrodo net perdaug smulkmeniški: pvz.,

saloje uždrausta kramtomoji guma. Už jos naudojimą

bei numestą nuorūką – ne tik piniginė bauda, bet gali-

mi ir kirčiai lazdomis.

Bet tai nereiškia, kad Li Kuan Ju įsijaučia Bonapartu

ar Stalinu. Jo sava nuomonė apie demokratiją. Jis yra

gana kritiškai įvertinęs liberalines Gaidaro–Čiubaiso

reformas Rusijoje. Teigia, kad siekiant krašto gerovės,

reikia jog apie 40–50 procentų gyventojų priklausytų

viduriniajai klasei, gautų orų atlyginimą (apie 5 tūkst.

USD) ir būtų kompetentingi, išlavinti. Priešingu atve-

ju žmonės prezidentu rinks aktorius, sukčius, kino

žvaigždes ir panašiai.

Konfucijus pagrindė etinę-fi losofi nę doktriną, kuri teigia humanizmą ir visuo-menės sugyvenimo harmoniją.

Iš Singapūro turi ko pasimokyti ir didžiosios valstybės.

NAUJOVĖS Socialmeritokratija versus socialdemokratija

GAIRĖS 26 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 27 GAIRĖS

Li Kuan Ju, Singapūrą valdydamas iki 1990 metų,

suformavo ne tik gerovės, bet ir klestėjimo visuomenę.

Jo ekonominio valdymo strategija – planuoti, stengtis

numatyti ateitį. Jis anksčiau nei kaimyninių valstybių

vyriausybės numatė globalizaciją, ir Singapūrą atidarė

transnacionalinėms korporacijoms. Kūrybiškai veikda-

mas, originaliais metodais Singapūrą padarė visaverčiu

lygiu nariu pasaulio fi nansinių centrų grandinėje Ciu-

richas–Frankfurtas–Londonas–Niujorkas–San Fran-

ciskas–Tokijas.

Kai kas visa tai vadina Singapūro stebuklu. Pats Li

Kuan Ju į tai reaguodamas pataiso: jokio stebuklo nėra,

esą tik nepertraukiamas kruopštus darbas, amžinas

mokymasis, griežta savidisciplina ir būtinai moralė.

Aptardamas ateitį jis reziumuoja: „Ateitis yra ne tik

daug žadanti, bet ir neaiški. Industrinė visuomenė už-

leidžia pozicijas visuomenei, pagrįstai žiniomis ir žino-

jimu. Naujos skiriamosios linijos pasaulyje eis tarp tų,

kurie turi žinojimą, ir tarp tų, kurie žinojimo neturi.“

Suprantama, tik ateitis parodys, ar tikrai Singapūre

įsitvirtins meritokratija.

Meritokratija reikalinga visam pasauliui, nes dėl

industrinės visuomenės neigiamųjų padarinių bei ky-

lančių pavojų Gyvajai gamtai, Žemei ir Žmogui būtina

jau šiame šimtmetyje, sukurti ir įgyvendinti radikaliai

kitokias, naujas, Gyvosios gamtos mokslinio pažinimo

idėjomis pagrįstas konverguojančias NBICE technolo-

gijas. Jų kūryba reikalauja viso pasaulio, visos Žmonijos

geranoriško kūrybinio kooperavimosi, ir tik per jų įgy-

vendinimą gali būti pasiektas naujas visuomenės gyve-

nimo gerovės būdas – meritokratija.

Per NBICE technologijas į socialmeritokratiją

Kondratjevo–Shumpeterio socialinės–ekonominės

raidos (K–bangų ar ciklų) teorija akivaizdžiai rodo,

kad iš jau atėjusios ir vis gilėjančios strateginės krizės

galima išlipti tik kuo skubiau sukūrus ir įgyvendinus

naujas, gyvojo pasaulio funkcionavimo principais ir

ištekliais funkcionuojančias konverguojančias techno-

logijas. (Kirvelis, Gairės, Nr.4, 2011). Šių technologinių

idėjų esmėje slypi ir pati socialmeritokratinės visuome-

nės organizacinė samprata. Konverguojančių Nano–

Bio–Info–Cogno–Eco (NBICE) technologijų esmę

kompaktiška forma geriausiai atspindi simbolizuota

schema (žr. pav. 27 p.). Ji rodo harmoningai perpintas

penkias svarbiausias mokslo ir technologijų kryptis, ant

kurių turi būti pastatytas Žmonijos gyvenimas. NBICE

technologinė idėja iškilo analizuojant gyvosios gamtos

technologijas, ypač paskutiniuoju – penktosios sociali-

nės–ekonominės „bangos“ metu, atsirandant sintetinei

biologijai. Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai,

kurių pasekmėje išsivysto nano–biotechnologijų sinte-

zė, molekulinių bio–informacinių ląstelės technologijų

įvaldymas, bio–sensorinių molekulinių ir neuro–ląs-

telinių kognityvinių struktūrų tyrimai bei atitinkamų

technologinių priemonių kūryba ir diegimai. Formuo-

jasi mokslo–technologinis poreikis sukurti dirbtinę gy-

vybę (artifi cial life), kaip kokybiškai naujų technologijų

įgyvendinimas. Tai susiję su principiniais ekologinių

problemų sprendimais. Iškyla svarbus poreikis naujas,

diegiamas gyvenime technologijas harmoningai derinti

su gamta, ypač gyvąja. Visos naujovės turi būti ekolo-

giškai švarios. Ekologinė problema tampa viena aktu-

aliausių. Senosios, industrinės visuomenės, paremtos

negyvosios gamtos fi zikos ir chemijos mokslinėmis

idėjomis, technologijos, ekologiniu požiūriu tampa

kenksmingomis ir atmestinomis. Todėl visu aktualumu

iškyla poreikis jas pakeisti biologinėmis.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje, nepriklausomai

nuo „K–ciklų“ ekonominės teorijos, JAV sociologas

Richardas Floridas paskelbė ir išplėtojo visuomenės

socialinio sluoksnio – kūrybinės klasės (creative class)

koncepciją. Ši teorija išplečia „K – bangų–ciklų“ teo-

riją, parodydama, kad visuomenės ateitį lemia naujas,

kūrybinių darbuotojų socialinis sluoksnis, atsirandan-

tis tam tikruose miestuose ir kūrybiniuose regionuo-

se (Kirvelis, Gairės, Nr.5, 2007). Industrinės gamybos

visuomenės gyvenimo pamatas slypėjo masinėje dar-

bininkijoje, poindustrinei gi visuomenei dėl darbo pro-

cedūrų mechanizacijos ir automatizacijos būdingas tra-

dicinės darbininkų klasės svarbos ir dydžio mažėjimas,

jos peraugimu (virsmu) į didžiausią aptarnavimo klasę,

ir ypatingos svarbos kūrybinės klasės susiformavimas.

Tai socialmeritokratinės visuomenės šerdis.

JAV mokslo futurologas Raymondas Kurzveilas netgi

kalba apie žmogaus epochos pabaigą – 2008 m. jis ypač

intriguojančiai pateikė informacijų technologijų raidos

tendencijas. Jo prognozės rodo, kad dar šiame šimtme-

tyje bus sukurtos kokybiškai kitokios informacinės tech-

nologijos, kurios ne tik susilygins su žmogaus, žmonių

kolektyvų kūrybinės veiklos (informacinę) galia, bet ir

pralenks žmogų. Tai veda dirbtinės (sintetinės) gyvybės,

dirbtinio proto, o gal ir dirbtinės visuomenės link.

Panašią, tik be Eco–, Nano–Bio–Info–Cogno

(NBIC) socialinės–technologinės raidos kryptį dar

2002 m. deklaravo B. Obama, kandidatuodamas į JAV

prezidentus. Tokios žmogaus gerovės didinimo strate-

ginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjun-

goje (2004). Vertos dėmesio Rusijos mokslo nuostatos:

mokslų ir technologijų konvergencija – proveržis į atei-

tį. Čia numatomi ne tik mokslo–technologiniai tyrimai

ir naujų konverguojančių technologijų kūryba, bet ir

specialistų, ateinančių šių technologijų kūrybai ir įgy-

vendinimui, rengimas.

Lauktina, kad šeštoji socialinės–ekonominės raidos

K–banga, kurios idėjinė–technologinė bazė būtų NBI-

CE, pareikalaus ir atitinkamos visuomenės valdymo

būdo. Ji neturėtų būti nei aristokratinė (feodalinės epo-

chos), nei oligarchinė–kapitalistinė (industrinės epo-

chos), nei kapitalistinė–demokratinė (mūsų epochos).

Ieškant demokratinio–liberalinio sambūvio analogijų

gyvojoje gamtoje, atkreiptinas dėmesys į socialdarvi-

nizmą, kuris reiškiasi kaip besireguliuojanti homeos-

tatinė–ekologinė sistema. Populiariai sociologiškai to-

kios visuomenės valdymą būtų galima apibūdinti taip:

„orkestras groja be dirigento“.

Bet valstybės valdymui „dirigentas“ būtinas! Todėl,

ieškant tobulesnio visuomenės podemokratinio valdy-

mosi būdo, tenka orientuotis į nedemokratinį, bet so-

cialiai teisingą. Gyvojoje gamtoje nedemokratiškai, bet

efektyviai funkcionuoja gyvieji organizmai. Jie turi visą

komplektą specialių – tobulų valdymo struktūrų. Tokia

analogija akivaizdžiai rodo, kad visuomenės techno-

loginis, paremtas NBICE principais, gyvenimas turės

būti meritokratinis, o žiūrint socialdemokratiškai – so-

cialmeritokratinis.

Ar reali meritokratija Lietuvoje ?

Šiandien akivaizdu, nedemokratiškai valdyti Lie-

tuvą bando visos vyriausybės, ypač paskutinioji, kuri

nesiskaito net su Konstitucija, Konstitucinio Teismo

sprendimais. Žinoma, jeigu šios nedemokratinės prie-

monės visuotinai būtų įvertintos kaip gerinančios žmo-

nių gyvenimą, būtų galima teigti – pas mus meritokra-

tija. Bet, atrodo, kad jų valdymo efektas priešingas – vis

daugiau pasunkėjimų, pablogėjimų ir nesimato ateities.

Todėl tenka nūdienos valstybės valdymą įvardinti kaip

plutokratiją ar kleptokratiją.

Kyla klausimas, kaip būtų galima pabandyti įgyven-

dinti meritokratiją ar socialmeritokratiją Lietuvoje?

Vargu ar tai galėtų įgyvendinti net mūsų Prezidentė,

nežiūrint to, kad ji, turėdama apie 80 procentų tautos

palaikymą, bandytų įgyvendinti radikalias, gal net ir

nedemokratiškas, bet teisingas antikorupcines prie-

mones. Nes ji neturi organizuotos politinės jėgos, nes

ji yra gan viena gausioje neorganizuotoje masėje. Radi-

kalioms, ypač etinio pobūdžio, reformoms, reikalinga

stipri organizuota politinė jėga.

Taip pat nerealu, kad net ir Lietuvai 2014–2016 me-

tais smukus į gilią ekonominę–socialinę bėdų duobę,

visos ar bent pagrindinės politinės partijos susikoope-

ruotų vienam bendram išmintingo Valstybės gelbėjimo

reikalui. Labiausiai tikėtina, kad pradėjus telktis prasi-

dėtų vienų kitais kaltinimai ir istoriniai priekaištavimai,

taip ir nepriimant dalykiškų sprendimų veiksmui.

Lieka viena galimybė – vienos, turinčios reikšmingą

politinį svorį Lietuvoje partijos ugdymas, perorientavi-

mas meritokratiniam valdymui. Pagal strateginę parti-

jos vystymo programą, per visas aukštąsias mokyklas

turi būti ieškomi jauni žmonės, teikiantys viltį pagal

prigimtines savybes, studijas tinkami meritokrati-niam gyvenimui ir įvairių visuomenės gyvenimo sričių valdymui. Organizuojamos jų politinio ugdy-mo grupės ir palaipsniui rengiami bei atrenkami net nedemokratiniam – socialiai orientuotam valstybės valdymui.

Tokiai Lietuvos gelbėjimo misijai tinkamiau-sia – Lietuvos socialdemokratų partija, kuri per keletą metų, iki 2020–jų, kada reikės įgyvendinti radikaliai kitokias gyvenimo NBICE (Nano–Bio–Info–Cogno–Eco) technologijas, jau galėtų turėti išugdytą politinį elitą socialmeritokratiniam val-dymui.

Simbolizuota konverguojančių NBICE technologijų schema. (Nano–bio-molekulinių, Bio–genetinių, Info–skaitmeninių, Cognopsichoneurorinių ir Eco–harmoningai suderintai su gyvąja gamta)

NAUJOVĖS Socialmeritokratija versus socialdemokratija

Li Kuan Ju 1990 m. atsisakė premjero posto. 2004 m. premjeru tapo jo sūnus Li Sen Lung, daug metų dirbęs ministro pirmininko pavaduo-toju, fi nansų ministru bei Centrinio banko pirmininku. Tėvas-patriar-chas nepaliko vienišų nei sūnaus, nei tautos, liko ministru-mentoriumi.

GAIRĖS 28 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 29 GAIRĖS

– Rusų kėlimasis į Lietuvą vyko ne vieną amžių. Kada jie pasirodė mūsų valstybėje?

– Vilniaus teritorijoje jau XIV amžiuje buvo kelios stačiatikių bažnyčios. Tai patvirtina ir arche-ologinių kasinėjimų, vykdytų prieš pusę amžiaus ir paskutinį dešim-tmetį, radiniai. Todėl kalbos, kad rusai Lietuvoje pasirodė XVII am-žiaus pabaigoje, neatitinka tikro-vės. Rusai čia gyveno jau nuo XIII amžiaus vidurio.

Antroji rusų kėlimosi į Lietuvą banga – tai sentikiai, kurie, gelbė-damiesi nuo Stačiatikių bažnyčios persekiojimų, pradedant XVII a. pabaiga, bėgo iš Rusijos. Jie apsigy-veno ir Lietuvoje, čia galėjo nekliu-domai išpažinti savo tikėjimą. Kai aš studijavau Vilniaus universitete, mes, studentai fi lologai, sentikių kaimuose Zarasų rajone užrašinė-jome dar išlikusių dainų, padavi-mų, pasakojimų. Šių ekspedicijų metu surinkta medžiaga buvo su-dėta į universiteto išleistą knygą „Lietuvos rusų folkloras“.

Vėlesniais laikais, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, čio-

Lietuvos rusai: nauja pažintis

Jeigu statistinio lietuvio paklaustume, kokios tautos atstovus, gyvenančius Lietuvoje, jis geriausiai pažįsta, greičiausiai sulauk-tume atsakymo: rusus. Rusų kalba, kultūra, literatūra, muzika, menas, „svarbiausias iš visų menų“ – kinas, pusė amžiaus vienoje valstybėje, pagaliau gyvas bendravimas su rusais kaimynais, bendradarbiais sudarė mažesnę ar didesnę lietuvių visuomenės kultūrinio, dvasinio gyvenimo dalį. Tačiau ar šiandien mes galime pasakyti, kad gerai pažįstame mūsų bendrapiliečius rusus? Lietuvos rusų visuomeninių organizacijų koordinacinės tarybos atsakingoji sekretorė, Literatūrinio A. Puškino muziejaus Vilniuje direktorė Tat-jana Michniova atsako į žurnalisto Jono Rumšos klausimus.

nai buvo keliami kolonistai, siun-čiami aukšti valdininkai, ypač po XIX amžiuje vykusių sukilimų.

Po revoliucijos ir pilietinio karo dalis rusų inteligentijos apsigyveno Lietuvoje.

Tarybiniais metais Maskva siekė Baltijos valstybes „praskiesti“ kita-taučiais. Į statomas gamyklas buvo siunčiami specialistai su šeimomis, apgyvendinami kariškiai, išėję į pensiją. Lietuvos partinė vadovybė nusprendė, kad reikia pristabdyti didelių miestų augimą ir pramo-nės objektus statyti mažesniuose miestuose – Alytuje, tuometiniame Kapsuke, Utenoje ir kitur. Dėl šios politikos Lietuvoje, kitaip negu La-tvijoje ir Estijoje, nėra tokios didelės rusakalbių dominantės.

– Nemažai rusų inteligentų daug davė Lietuvos kultūrai, moks-lui, menui. Gal paminėtumėte iški-lesniuosius?

– 2008 m. „Vagos“ leidykla rusų kalba išleido autorių kolektyvo pa-rengtą knygą „Rusai Lietuvos isto-rijoje ir kultūroje“. Medžiagą šiam leidiniui mes rengėme daugiau

kaip dešimt metų. Jame sudėtos daugiau nei 400 žmonių, palikusių vienokį ar kitokį pėdsaką Lietuvos žemėje, biografi jos. Knyga apima labai didelį laiko tarpą, pradedant XII a. ir baigiant XX a. pabaiga, netgi XXI a. pradžia.

Negalima visų leidinio asmeny-bių vertinti vienu matu. Tačiau iš istorijos nieko nedera išmesti. Vie-ni uoliai vykdė imperinę rusinimo politiką „Šiaurės Vakarų krašte“, siekė „kitatikius“ atversti į stačia-tikybę, kiti, kalbant šiuolaikiniais terminais, integravosi, išmoko tobulai lietuvių kalbą, daug davė Lietuvos mokslui, kultūrai, menui, dėstė universitetuose. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius Levas Karsavinas, fi losofas Vasili-jus Sezemanas, kalbininkas, baltų kalbų specialistas Morisas Larinas, istorikas, bibliotekininkas, Vilniaus universiteto profesorius Levas Vla-dimirovas, operos dainininkė Je-lena Čiudakova ir daug kitų tapo Lietuvos mokslo, kultūros dalimi.

Profesoriaus Levo Karsavino, rašytojo Fiodoro Dostojevskio,

solistės Jelenos Čiudakovos, mi-nistro–reformatoriaus Piotro Sto-lypino, patriarcho Tichono, kurių gyvenimas ir kūryba susiję su Lie-tuva, vardai Vilniuje įamžinti atmi-nimo lentomis.

Minėtą knygą ketiname išleisti ir lietuvių kalba.

Šiuo metu Inesa Makovskaja (ji yra išleidusi knygą „Mano sesuo Je-lena Čiudakova) rengia enciklope-dinį leidinį „Įžymūs Vilniaus rusai“.

– Kaip vyko rusų kultūros Lie-tuvoje atgimimas? Kokia buvo pra-džia?

– Sovietinė unifi kacija padarė daug žalos ir rusams, jų tautinei sa-vimonei. Kai aš mokiausi Vilniaus mokykloje, kuri dabar pavadinta M. Dobužinskio vardu, mokinių meno saviveiklos pagrindą sudarė tarybinis repertuaras. Rusų liau-dies kūrybos ten nebuvo. Pamo-kose Rusijos istorijos ir kultūros taip pat nesimokėme. Daugiausia dėmesio buvo skiriama Jemeljano Pugačiovo, Ivano Bolotnikovo su-kilimams, revoliuciniam judėjimui, pogrindinei bolševikų partijos vei-klai. Šiandien, be bendros visoms mokykloms programos, nepriklau-somai nuo mokomosios kalbos, yra etninio auklėjimo kursas, kuris remiasi rusų kultūra. Tai ir fol-kloro kolektyvai, meno saviveikla, mokykliniai teatrai. Jų programoje – rusų liaudies kūryba.

Atkūrus Lietuvos Nepriklauso-mybę, rusai galėjo grįžti prie savo istorinių šaknų, atsigręžti į savo autentišką kultūrą, pasijusti Lietu-vos rusais. Impulsą tam davė lietu-vių tautinis atgimimas. Simboliš-ka, kad pirmoji rusų visuomeninė organizacija, įkurta 1987 metais, buvo Rusų kultūros centras prie Lietuvos kultūros fondo. Centras gyvuoja ir šiandien. Jo veikla la-bai įvairi. Centre organizuojamos parodos, vakarai, pokalbiai prie apskritojo stalo, susitikimai, disku-sijos, kuriose dalyvauja žymūs Lie-tuvos, Rusijos kultūros veikėjai. Čia rengiami seminarai, konferencijos,

leidžiama medžiaga apie Lietuvos rusų kultūros istoriją ir dabartį.

Šiandien įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose veikia apie šimtą rusų visuomeninių susivie-nijimų. Galima išgirsti, kad mes susiskaldę, nesusivieniję.Nesutik-čiau su tokia nuomone. Žmonių interesai skirtingi. Vienus traukia kultūrinis darbas, kiti domisi is-torija, socialine sfera ir t. t. Tačiau daugiausia dėmesio tenka kultūrai.

– Taigi kokia šiandien rusų kul-tūros Lietuvoje padėtis?

– Rusų kultūra per visus dvide-šimt Nepriklausomybės metų užė-mė prideramą vietą Lietuvos kultū-riniame gyvenime. Tai rusų klasikų vardai šalies teatrų repertuaruose, įžymių rusų režisierių ir aktorių gas-troliniai spektakliai, rusų klasikinės muzikos, estrados, dirigentų ir atli-

kėjų koncertai. Tarp Lietuvos kultū-ros ir mokslo veikėjų taip pat gausu rusiškų vardų. Rusų kultūra turi savo „vartotoją“. Šiandien rusų kultūros importas – pelningas biznis.

Mums svarbu puoselėti Lietu-vos rusų kultūrą, parodyti ją šalies visuomenei, ypač jaunajai lietuvių kartai, kad šalia gyvenantys rusai neatrodytų keistenybė, kažkokia nežinoma egzotika.

Šiandien vykdomi keli tradici-niais tapę projektai. Tai kasmet ren-giamos Lietuvos rusų kultūros die-nos, tarptautiniai rusų sakralinės muzikos, vaikų kūrybos „Baltijos mūza“ festivaliai, folkloro festivalis „Pokrovo varpai“ ir kita.

Manome, kad svarbu parodyti rusų ir lietuvių tautų istorinius, kul-tūrinius ryšius, kurie siekia tolimą praeitį. Deja, daugelis jų yra mažai žinomi ar visai pamiršti, padengti

TĖVYNAINIAI

Rusaitės. Vlado Uznevičiaus nuotr.

GAIRĖS 30 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 31 GAIRĖS

laiko dulkių. Tačiau užtenka giliau pasidomėti, pasėdėti archyvuose, bibliotekose ir galima užtikti įdo-mių atradimų. Tokių „deimančiu-kų“ nuolat randa Rusų romanso mylėtojų Lietuvoje draugija „Me-los“ ir jos pirmininkė humanitari-nių mokslų daktarė fi lologė Jelena Bachmetjeva. Ji surinko daug įdo-mios medžiagos tema „Lietuva rusų poezijoje ir muzikoje“, surengė įspūdingą vakarą. J. Bachmetjevos nuomone, rusų literatūroje apie jo-kią kitą šalį nėra tiek daug parašyta kaip apie Lietuvą.

Trečią veiklos dešimtmetį skai-čiuoja Kauno M. Dobužinskio rusų kultūros ir Slavų estetinio lavinimo centrai, kuriems vadovauja Jelena ir Valerijus Berežokai. Čia įvairių tautybių vaikai piešia, dainuoja, vaidina, mokosi pažinti ir suprasti grožį. Auklėtinių darbai eksponuo-ti Rusijoje, Anglijoje, JAV, Indijoje ir kitose šalyse, įvertinti aukso me-daliais ir kitais apdovanojimais.

Nedideliuose miestuose vieti-nių rusų organizacijų pastangomis siekiama išsaugoti rusų kultūrinę erdvę.

Atgimė senos geros tradicijos švęsti rusiškas Užgavėnes, senus Naujuosius metus ir kt.

– Mūsų pokalbis vyksta Lite-ratūriniame A. Puškino muziejuje Markučiuose, viename iš rusų kul-tūros Lietuvoje židinių. Bent trum-pai papasakokite apie muziejų.

– Literatūrinis A. Puškino mu-ziejus įkurtas 1940 m. buvusioje jaunesniojo poeto sūnaus Grigori-jaus sodyboje, kurioje jis su žmo-na Varvara apsigyveno 1887 m. Grigorijus mirė 1905 m., Varvara – 1935 m. Šalia sodyboje pastaty-tos koplyčios jie ir palaidoti. Prieš mirtį Varvara paliko testamentą, kuriame rašė, kad Markučių sody-bos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto atminimas ir kad Markučių sodyba visuomet turi tarnauti kultūros ir švietimo tikslams.

Mes daugiausia dirbame su mokyklomis. Mokinių ekskursijos į muziejų atvyksta iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Rengiame A. Puškino kūrybos konkursus. Kas-met birželio 6–ąją, poeto gimimo dieną, čia vyksta didelė ir įspūdin-ga poezijos šventė.

Literatūrinis A. Puškino mu-ziejus, beje, kaip ir Lietuvos rusų dramos teatras – vienintelės rusų kultūros įstaigos, fi nansuojamos biudžeto lėšomis.

– Iš kai kurių Lietuvos rusų vei-kėjų, ypač artėjant Seimo ar savival-dybių tarybų rinkimams, galima iš-girsti: „Mes per mažai giname savo teises. Reikia ginti savo teises“. Apie kokias teises eina kalba? Kas į jas kėsinasi ir nori apriboti ar atimti?

– Žmogaus teisės – plati sąvo-ka. Tačiau mus, Lietuvos rusus, labiausiai jaudina teisė į švietimą gimtąja kalba. Tai aktualu visoms bendruomenėms, gyvenančioms už savo istorinės tėvynės ribų. Už-sienio lietuvių bendruomenės taip pat labai rūpinasi jaunosios kartos švietimu, gimtosios kalbos išsau-gojimu. Kalba yra labai svarbus, jei ne svarbiausias faktorius, siekiant išlaikyti tautinę tapatybę.

Istoriškai Lietuva visuomet

buvo valstybė, kurioje nuo senų laikų gyveno įvairių tautybių at-stovai. Jų bendruomeniškumas de-rinosi su pagarba kitoms kalboms ir kultūroms. Nežiūrint į tai, kad šiandien galima pastebėti homo-geniškos valstybės kūrimo ten-dencijų, norėtųsi, kad ir ateityje tolerantiško bendruomeniškumo tradicijos išliktų.

– Daug diskusijų visuomenėje, netgi protesto mitingų sukėlė nau-jas Švietimo įstatymas. Ar dėl vieno kito dalyko tiktai kai kurių temų, be lietuvių kalbos, dėstymo valstybine kalba galima rusakalbio jaunimo asimiliacija, kuria gąsdina kai ku-rie veikėjai? Ar teisinga priešintis, kad rusų jaunimas geriau mokėtų valstybinę kalbą, sėkmingiau kon-kuruotų darbo rinkoje?

– Rusiškose mokyklose tokios problemos, kaip lietuvių kalbos mokėjimas, praktiškai nėra. Vyres-nių klasių mokiniai ruošiasi egza-minams iš lietuvių kalba parašytų

vadovėlių, egzaminų klausimai irgi

pateikiami lietuvių kalba. Šiandieniniai rusiškų mokyklų

abiturientai gerai moka valstybinę kalbą ir sėkmingai konkuruoja per stojamuosius egzaminus į šalies aukštąsias mokyklas. Rusų mokslei-viai puikiai pasirodo įvairiose olim-piadose, patvirtindami gilias Lietu-vos istorijos ir literatūros žinias.

Problema kita. Kas Lietuvos is-toriją, geografi ją dėstys taisyklinga literatūrine lietuvių kalba? Rusiško-se mokyklose dirbančių mokytojų gimtoji kalba yra rusų. Kaip gerai jie mokėtų šnekamąją lietuvių kal-bą, tai nėra tas lygis, kuris reikalin-gas mokytojui. Dėl to gali nukentėti mokymo kokybė, kristi mokinių žinių lygis. Perėjimas prie mokymo lietuvių kalba turi būti laipsniškas, o ne staigus, nuo rytojaus dienos.

– Kaip vyksta rusų tautinės mažumos integracija į visuomeni-

nį–politinį ir ekonominį Lietuvos valstybės gyvenimą?

– Dvidešimt atkurtos Nepri-klausomybės metų antrai pagal skaitlingumą šalies etninei gru-

pei – rusams – buvo stereotipų

laužymo, Lietuvos rusų tapatybės

formavimosi laikas. Tai susiję su

buvusios valstybės TSRS žlugimu,

nauju savo statusu ir kt.

Šiandien Lietuvoje gyvena apie

150 tūkstančių rusų tautybės žmo-

nių. Absoliuti jų dauguma yra Lie-

tuvos piliečiai.

Integracijai palankias sąlygas

sudarė demokratiškas Pilietybės

įstatymas, suteikęs teisę visiems

kitataučiams gauti pilietybę, jeigu

to jie pageidauja. Šis humaniškas

žingsnis padėjo išlaikyti politinį

stabilumą, santarvę visuomenėje,

išvengti priešpriešos bei įtampos.

Pasitikėjimą atkurta valstybe ska-

tino dar 1989 m. priimtas Tautinių

mažumų įstatymas, pirmas tokio po-

būdžio teisinis aktas Rytų ir Vidurio

Europoje. Jis tapo patikimu pamatu,

kuriuo buvo grindžiami valstybės ir

tautinių mažumų, tuomet sudariu-

sių apie 20 proc. šalies gyventojų,

santykiai. Deja, jau dveji metai, kai

šis įstatymas nustojo galioti, o kada

bus priimtas naujas – neaišku.

Pastarųjų metų sociologiniai

tyrimai rodo, jog vyksta sparti Lie-

tuvos rusų integracija į valstybės

visuomeninį–politinį ir ekonominį

gyvenimą. Tačiau reikėtų pažymė-

ti, kad valstybinėse bei savivaldy-

bių administracinėse struktūrose

rusų tautybės žmonių dirba mažai.

Žinoma, mes, rusai, esame

skirtingi, kaip ir lietuviai ar bet ku-

rios kitos tautybės atstovai. Tačiau

dauguma mūsų suvokiame save ne

tiek pagal gimimą, kiek pagal men-

talitetą, identifi kuodami save kaip

„Lietuvos rusai“.

– Rusija vykdo prieš ketverius–

penkerius metus priimtą ir plačiai

išreklamuotą valstybinę vadina-

mųjų tėvynainių savanoriško per-

sikėlimo gyventi į Rusiją programą.

Ar daug Lietuvos rusų atsiliepė į šį

kvietimą ir persikėlė gyventi į savo

istorinę tėvynę?

– Šeima, nusprendusi persikel-

ti gyventi į Rusiją, turi teisę tikėtis

bent geresnių materialinių sąlygų

negu turėjo čia. Tokių garantijų

niekas duoti negali. Tarp siūlomų

vietų nėra nei Maskvos, nei Sankt–

Peterburgo, o tolimesnės sritys,

kaimo vietovės. Lietuvoje ir kitose

Baltijos valstybėse praktiškai nėra

norinčių persikelti nuolatiniam gy-

venimui į Rusiją.

Vilniaus šv. Kankinės Paraskevos (Piatnicos) cerkvė Vilniaus senamiestyje išgarsėjo tuo, kad joje Rusijos caras Petras Didysis krikštijo arabą Hanibalą, poeto Aleksandro Puškino prosenelį.Pernai prie šios cerkvės atidengta skulptūrinė kompozicija, skirta A. Puškinui ir jo proseneliui Abraomui Hanibalui. Paminklą sukūrė skulptorius Vytautas Nalivaika, idėjos autorius – rašytojo Konstantino Vorobjovo fondo prezidentas poetas Jurijus Kobrinas.

Vlado Uznevičiaus nuotr.

Pernai Vilniaus centre atidengta skulptūrinė kompozicija, skirta tarpukariu Lietuvoje kūru-siam žymiam scenografui, grafi kui ir tapytojui Mstislavui Dobužinskiui.

Vlado Uznevičiaus nuotr.

Pernai Vilniaus Žvėryno mikrorajone atidengtas pirmasis pasaulyje paminklas vie-nam iškiliausių ir originaliausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios rusų poetui Konstantinui Balmontui. Poetas visą gyvenimą pabrėždavo savo lietuvišką kilmę.

Vlado Uznevičiaus nuotr.

Klaipėdos rusai švenčia senus Naujuosius metus. Aušros Pilaitienės nuotr.

TĖVYNAINIAI Lietuvos rusai: nauja pažintis

GAIRĖS 32 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 33 GAIRĖS

Gintaras MITRULEVIČIUSMykolo Romerio universiteto dėstytojas

Po SSRS žlugimo praėjo jau pora dešimtmečių,

tačiau terminas-sąvoka „socializmas“ pokomunisti-

nėse šalyse vis dar sutapatinamas su SSRS bei kitose

komunistų valdomose šalyse egzistavusia santvarka

bei ją pagrindžiančia komunizmo ideologija. Kadan-

gi komunizmas vertinamas beveik neigiamai, tai ir

žodis „socializmas“ įgyja negatyvią prasmę.

Lyginant su sovietinio komunizmo laikotarpiu iš

esmės tėra pakeičiamas tik taip suprantamo „socia-

lizmo“ vertinimas – vietoje buvusio teigiamo-apolo-

getiško jis tampa negatyvus. Taigi sovietiniu, proso-

vietiniu komunizmu nusivylusiose pokomunistinėse

šalyse pats žodis „socializmas“ visuomeninėje poli-

tinėje sąmonėje yra tarsi sukompromituotas ir dis-

kredituotas.

Socializmas ir demokratija

Sovietinio ir prosovietinio komunizmo ideologijai

bei propagandai, žymaus prancūzų fi losofo ir socio-

logo Edgaro Moreno žodžais tariant, buvo būdinga

daug „žodžių-mitų“, „žodžių-kaukių“,„žodžių-iliuzi-

jų”, tad kyla klausimas, ar SSRS bei kitų jos pavyzdžiu

sukurtų XX a. komunistinių socialinių ekonominių

ir politinių sistemų identifi kavimas terminu-sąvoka

„socializmas“ nėra vadovavimasis vienu didžiausių

kertinių sovietinio komunizmo ideologijos ir propa-

gandos mitų ?

Juk, kaip dar prieš kelis dešimtmečius rašė žy-

mus XX a. komunistinių sistemų kritikas, žinomas

jugoslavų fi losofas Svetozaras Stojanovičius, termi-

no „socializmas“ priskyrimas Sovietų Sąjungai ir va-

dinamosioms „liaudies demokratijos” šalimis“ ir yra

„svarbiausias XX a. mitas“.

Toks buvo ir istorinės, klasikinės socialdemo-

kratijos požiūris. Ne tik Rusijos socialdemokratai

menševikai bei kiti Rusijos demokratiniai socialistai

(eserai, enesai, etc...), bet ir absoliuti dauguma Va-

karų socialdemokratų Rusijoje bolševikų kuriamos

(sukurtos) santvarkos, kaip ir ją pagrindžiančios

ideologijos, socializmu nelaikė ir nevadino, smerkė

jų priemones bei metodus, kuriuos jie naudojo tiek

ateidami į valdžią, tiek kurdami naują santvarką.

Socialdemokratai nuolat pabrėžė, kad be demo-

kratijos socializmas neįmanomas, kad demokratija

yra tiek neatsiejamas (būtinas) socializmo bruožas,

tiek ir (socialdemokratinėje ideologinėj-politinėje

tradicijoje dominavusių požiūrių visumos aspektu)

būdas pereiti į socializmą. Tokia nuostata buvo nuo-

lat pažymima socialdemokratų politinių lyderių bei

ideologų pasisakymuose, akcentuota įvairių šalių so-

cialdemokratinių partijų bei jas tarptautiniu mastu

vienijančio Socialistų Internacionalo (SI) programi-

niuose dokumentuose.

Prisiminkime, kad SSRS komunistai žodžiais

taip pat pasisakė už demokratiją, tik kitokią, ne li-

beraliąją-vakarietišką (anot jų, „buržuazinę“) bei

skelbė, jog SSRS (arba kitos jų valdomos šalys) yra

„pačios demokratiškiausios“ pasaulyje. Socialdemo-

kratai gi ne tik savo teorijoje deklaravo ištikimybę

demokratijai, bet ir daugiau ar mažiau nuosekliai

ją įgyvendino (jos laikėsi) praktinėje savo politikoje.

Dar 1918 m. Vokietijos lapkričio revoliucija bei po

jos sekę įvykiai parodė socialdemokratų ištikimybę

demokratijos vertybėms. Tuo metu Vokietijoje atė-

jusi į valdžią socialdemokratinė vyriausybė paskelbė

sąjungų ir susirinkimų laisvę, panaikino cenzūrą, ga-

rantavo žodžio, spaudos laisves, pasiekė, kad Vokie-

tijos politinės sistemos pagrindu taptų visuotiniai,

tiesioginiai, lygūs, slapti, proporcine rinkimų siste-

ma vykdomi rinkimai.

Apskritai, matyt galima tik pritarti žinomam po-

litologui bei sociologui Ralfui Dahrendorfui, kuris

tvirtino, kad „socialdemokratija po 1917 m. (išsky-

rus kai kurias frakcines grupuotes) aiškiai ir nedvi-

prasmiškai virto sudėtine pasaulio demokratijų nor-

malios politikos dalimi“, ir kad „įsijungę į normalios

politikos eigą socialdemokratai“, „tapo ištikimais

laisvės konstitucijos gynėjais“, ir todėl „demokratijai,

įstatymų valdžiai, atsidūrusioms jų rankose, niekas

negrėsdavo, nes būdami naujieji ateiviai į šiuos ty-

rus jie (socialdemokratai - G.M.) demonstravo bene

didesnę ištikimybę atvirosios visuomenės vertybėms

nei senieji liberalai“.

Žodis „socializmas“ socialdemokratinio judėji-

mo ideologinėje tradicijoje buvo suprantamas arba

kaip socialdemokratinio judėjimo ideologija, arba

tiesiog socialdemokratijos, kaip politinio judėjimo,

sinonimas, arba kaip tam tikros, iš šios ideologijos

išplaukiančios, siektinos (socialdemokratinio judė-

jimo siekiamos) geresnės ir pažangesnės santvarkos

vaizdinys, arba kaip nuolatinis visuomenės reforma-

vimo ir demokratizavimo (demokratinio socializmo

vertybių ir principų įgyvendinimo prasme), viena

vertus, procesas, kita vertus, principas.

Sovietinis ir prosovietinis komunizmas social-

demokratiją kaltino „socializmo, marksizmo ir

darbininkų klasės išdavimu“, „darbininkų klasės

mulkinimu“, „tarnavimu buržuazijai, kapitalizmui,

imperializmui“ ir t.t.. Vienu metu socialdemokratija

komunistų netgi buvo vadinta „socialfašizmu“, kuris

buvo ir laikytas didesniu priešu už tikrąjį fašizmą.

Vakarų socialdemokratijos „demaskavimui“ SSRS

ir kitose komunistinėse šalyse buvo išleista daugy-

bė knygų, brošiūrų, straipsnių. Pačiose komunistų

valdomose Rytų ir Vidurio Europos šalyse socialde-

mokratų partijos, kaip ir visos kitos nekomunistinės

partijos, buvo likviduotos, o jų nariai buvo persekio-

jami, represuojami ar kaip nors kitaip varžomi.

„Socialdemokratijos amžius“

Komunizmo žlugimas Rytų ir Vidurio Europos

šalyse bei socialinių, gerovės valstybių sukūrimas

Vakarų Europoje akivaizdžiai parodė, kuri socialiai

teisingesnės visuomenės kūrimo vizija geriau išlaikė

laiko ir istorijos išbandymus. Anot buvusio Prancū-

zijos premjero ir buvusio (1992 –1999 m.) Socialistų

Internacionalo prezidento Pjero Morua, „komuniz-

mo žlugimas patvirtino tai, kuo socialdemokratai

buvo įsitikinę praeityje, kad demokratinio socializ-

mo pasirinkimas buvo ne tik morališkai teisingas,

bet ir politiškai pergalingas žingsnis“.

Vidurio ir Rytų Europos šalyse komunizmas žlu-

Ar socialdemokratai siekia įgyvendinti demokratinį socializmą? Apie socialdemokratinės socializmo sampratos aktualizavimo poreikį

go iš karto, kai tik prasidėjo režimų liberalizacija bei

demokratizacija, kai tik atsirado laisvo pasirinkimo

galimybė. Tuo tarpu demokratinėse, politinių par-

tijų bei politinių ideologijų konkurencija paremtose

Vakarų Europos šalių politinėse sistemose socialde-

mokratija tapo vienu iš masiškiausių ir įtakingiausių

politinių judėjimų, o pačioje XX a. pabaigoje – ir

tuometinėje penkiolika Vakarų Europos šalių vieni-

jančioje Europos Sąjungoje.

Nuo pat savo išėjimo į istorijos areną pradžios

XIX a. sparčiai savo įtaką didinusi socialdemokrati-

ja, XX a., ypač jo antrojoje pusėje, suvaidino svarbų

vaidmenį kuriant socialinę gerovės valstybę Va-

karų Europos šalyse. Anot istorikų, politologų ir

kitų tyrinėtojų, nors socialistai – socialdemokratai

ne vieninteliai kūrė ir įgyvendino socialinę gerovės

valstybę (Welfare State), tačiau būtent daugiausiai jų

pastangomis atsirado ir iškilo („gerovės valstybės“)

institutai, leidę iš esmės pagerinti įvairių visuome-

nės sluoksnių padėtį ir būtent jie „vaidino motoro

ir šturvalo vaidmenį vystymosi socialinės valstybės

link procese“. Dėl to socialdemokratai vadinami

„gerovės valstybės visoje Europoje architektais“. Tą

turėjo pripažinti ir ideologiniai jų oponentai.

Štai, pavyzdžiui, jau cituotas R. Dahrendorfas

(beje, liberalas) socialdemokratiją buvo pavadinęs

„dominuojančia XX a. politine jėga“, o patį XX a. va-

dino „socialdemokratijos amžiumi“, visų pirma, dėl

to, kad Vakarų Europos šalyse buvo įgyvendinta so-

Socialistų Internacionalas yra susivienijimas

politinių partijų ir organizacijų siekiančių įgyven-

dinti demokratinį socializmą.

Socialistų Internacionalo šiandien galiojančių įstatų

pirmas punktas.

Socialistų Internacionalas ... suvienijo skirtin-

gų tradicijų partijas ir organizacijas, kurios siekia

bendro tikslo: demokratinio socializmo...

Iš Socialistų Internacionalo pagrindinio programinio

dokumento – 1989 m. priimtos „Socialistų Internacionalo

Principų deklaracijos”

....tautoms, siekiančioms nepriklausomybės ar

jos išsaugojimo ... žmonėms, kovojantiems už savo

laisvę, už savo pagrindinių teisių gerbimą, už bet

kokios nelygybės ir visokio susvetimėjimo likvida-

vimą, vienintelė alternatyva kapitalizmui ir ko-

munizmui yra socializmas.

Iš 1976 m. Socialistų Internacionalo kongrese priimto

dokumento „Rezoliucija dėl politinės padėties“ skyrelio „So-

cializmas ir žmogaus teisės“.

IDEOLOGIJOS

GAIRĖS 34 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 35 GAIRĖS

cialinės valstybės idėja. Socialdemokratijos vaidmuo

kuriant socialinę valstybę buvo toks didelis, kad

dalis lyginamosios politikos srityje dirbančių polito-

logų kai kurių Europos šalių socialinę ekonominę

sistemą traktuoja (šalia liberalizmo, komunizmo ir

merkantilizmo), kaip socialdemokratinę politinę-

ekonominę, išskirdami ją iš keturių šiuolaikiniame

pasaulyje pasireiškiančių

Matyt galime teigti, jog socialdemokratijos poli-

tinė įtaka XX a. bei jos vaidmuo sukuriant socialinę

gerovės valstybę yra pakankamas pagrindas pažvelg-

ti ir specialiai, bent jau tam tikrais aspektais aktua-

lizuoti socialdemokratinę socializmo sampratą, jos

tapsmo bei kaitos ypatybes.

Žinoma, galime išgirsti argu-

mentą, kad tai gal ir galima aiš-

kintis kalbant apie istorinės (iki

Antrojo pasaulinio karo) ar kla-

sikinės (XX a. 6-8 dešimtmečiai)

socialdemokratijos istorinės raiš-

kos laikotarpius. Tačiau kalbėti

apie kokią nors socialdemokra-

tinę socializmo sampratą šiuo-

laikinės (XX a. pabaigos – XXI

a. pradžios) socialdemokratijos

raidos laikotarpyje yra neverta,

nes tiek socialdemokratija, tiek

ir jos nemaža dalimi sukurtoji

gerovės valstybė paskutiniajame

XX a. ketvirtyje patyrė krizę, kad

ji (socialdemokratija) atsidūrė gi-

lioje idėjinėje krizėje ir buvo pri-

versta smarkiai pasikeisti – esą ji

„atsisakė socializmo“. Dėl to kal-

bėti iš viso neverta, nes visa tai

yra praradę aktualumą.

Idėjinė krizė ir naujos identiteto paieškos

Iš tiesų, paskutiniajame XX a. ketvirtyje, prade-

dant 8 dešimtmečiu, dėl globalinių socialinių - kul-

tūrinių pokyčių, procesų ir tendencijų, ypač dėl eko-

nominės globalizacijos bei industrinės visuomenės

transformacijos į postindustrinę informacinę visuo-

menę, „informacinę epochą“ ir jos tapsmo sąlygotą

„naują pasaulį“, buvo pradėta kuo toliau tuo labiau

(ypač 10 dešimtmečio pirmojoje pusėje) Vakarų vie-

šajame diskurse kalbėti apie socialdemokratų kurtos

gerovės valstybės krizę ir pabaigą, apie socialdemo-

kratijos krizę, išsisėmimą, klasikinės socialdemo-

kratinės politikos, apskritai, vadinamųjų „senųjų

kairiųjų“ politikos negalimumą, o tuo pačiu ir social-

demokratijos istorinės misijos pabaigą ir mirtį. Apie

tai („socialdemokratinio šimtmečio“ pabaigą) beje

rašė ir minėtasis sociologas R.Dahrendorfas.

Šias kalbas ypač paskatino su nuolat pasikarto-

jančiais stiprių socialdemokratinių partijų pralaimė-

jimais rinkimuose kai kuriose Vakarų Europos šalyse

(pvz.: JK, Vokietijoje) sutapęs komunizmo žlugimas

Rytų bei Vidurio Europoje. Tokiame kontekste ir

ypač po to, kai buvusiose komunistinėse šalyse buvo

greičiau ar lėčiau pradėtos vykdyti (net ir valdžio-

je esant save socialdemokratinėmis vadinančioms

ar socialdemokratinę orientaciją deklaruojančioms

partijoms) didesniu ar mažesniu mastu neolibera-

lios reformos, imta kalbėti apskritai apie socializmo

idėjų, taigi ir demokratinio socializmo idėjų, soci-

aldemokratinio judėjimo (ne tik pokomunistinėje

Europoje bet ir Vakarų Europos šalyse) mirtį.

Taigi tuo metu – XX a. 9 dešimtmetyje, ypač 9-

10 dešimtmečių sandūroje ir 10 dešimtmečio pir-

mojoje pusėje – vieno iš tyrinėtojų žodžiais tariant,

„triumfalinio neoliberalizmo žygio tečerizmo ir rei-

ganomikos pavidalais“ išdavoje socialdemokratijos

ateitis jos šalinininkams (ar bent tam tikrai jų daliai)

atrodė liūdnai, buvo galima matyti tam tikrą jų idėji-

nį – politinį pasimetimą. Tuo metu, anot tyrinėtojų,

„neoliberalizmo smūgių neatlaikiusi socialdemokra-

tija“ daug kam atrodė nepajėgi pasiūlyti alternatyvos

vadinamuoju „Vašingtono konsensusu“ besiremian-

čiai globalizacijai.

Tačiau nepaisant to pačioje Vakarų socialdemo-

kratijoje (tiek atskirų šalių partijose, tiek tarptautiniu

mastu) XX a. 9-10 dešimtmečiuose vyko intensyvios

diskusijos, kaip ji turėtų atsakyti į postindustrinės

informacinės visuomenės tapsmo bei globalizacijos

iššūkius, taip pat diskusijos dėl didesnio ar mažes-

nio ideologinio atsinaujinimo bei dėl naujos identi-

fi kacijos paieškų.

Nors XX a. 10 dešimtmečio antrojoje pusėje Va-

karų Europos šalyse socialdemokratija ne tik kad at-

gavo politinę įtaką bet ir, atrodo, tuometinėje Euro-

pos Sąjungoje tapo įtakingiausiu politiniu judėjimu

(1999 m. iš 15 Europos Sąjungos šalių net trylikoje

socialdemokratai įėjo į savo šalių vyriausybes ir net

vienuolikai tų vyriausybių vadovavo), tačiau ši politi-

nės įtakos pakilimo banga buvo trumpalaikė – XX a.

pirmąjį dešimtmetį palaipsniui vėl reiškėsi socialde-

mokratijos politinės įtakos mažėjimo tendencijos.

2010 m. pabaigoje socialdemokratai buvo val-

džioje tik keliose iš 27 Europos Sąjungos valstybių.

Padažnėję socialdemokratinių partijų pralaimėjimai

nacionalinių parlamentų rinkimuose bei pasikarto-

jantys socialdemokratijos pralaimėjimai Europos

Parlamento rinkimuose (ypač ekonominės krizės

metu vykusiuose 2009 m.) vėlgi aktualizavo ir susti-

prino kalbas apie socialdemokratijos ne tik politinę

(elektorato įtakos praradimo) bet ir ideologinę krizę.

Apie socialdemokratijos krizę pradėta rašyti ir Euro-

pos socialdemokratines partijas vienijančios Euro-

pos socialistų partijos žurnale „Social Europe“.

Tokioms kalboms įtakos turėjo ir XX a. pabaigoje

- XXI a. pradžioje valdžioje buvusių socialdemokra-

tų vykdyta praktinė politika, pirmiausiai tokie jos

atvejai, kaip britų „naujųjų leiboristų“ lyderio Tonio

Bleiro vadinamojo „Trečiojo kelio“ bei Vokietijos

atveju G. Šrioderio vadinamojo „Naujojo centro“

politika. Kalbas ir diskusijas apie šiandieninės Va-

karų socialdemokratų partijų praktinės socialinės-

ekonominės politikos santykio su socialdemokra-

tijos ideologine-politine tradicija problemiškumą,

apskritai pačios socialdemokratijos identifi kavimo

kaip socializmo problemiškumą skatino ir teoriniai

socialdemokratijos teoretikų ir ideologų, visų pirma

T. Bleiro „dvasinio guru“ žymaus sociologo Entonio

Gidenso, svarstymai apie naująjį socialdemokratijos

identitetą.

Spartus informacinės visuomenės tapsmas ir itin

ryškus žiniasklaidos vaidmens politiniame procese

padidėjimas minėtų socialdemokratijos problemų

kontekste leido atsirasti teiginiams, kad socialde-

mokratija savo, kaip politinio judėjimo, „moralinę

– politinę esmę“ aukoja vardan aptakios „masmedi-

jos estetikos“.

Atsirado vertinimų, jog socialdemokratija pra-

deda orientuotis ne į atnaujintų, bet su ideologine

tradicija susijusių, tradicijos tęstinumą išlaikančių,

konceptualiai ir ideologiškai nuosekliai išdėstytų

programinių nuostatų populiarinimą, o į į infor-

macinių-komunikacinių-reklaminių-viešųjų ryšių

technologijų taikymą siekiant sukurti kiek galima

platesniam potencialių rinkėjų ratui norinčių įtikti

savo lyderių, taip pat ir partijų įvaizdžius. Tai, anot

tyrinėtojų, sąlygoja ne skirtingomis ideologinėmis

tradicijomis paremtų, skirtingų – alternatyvių po-

litinių programų konkurenciją, o lyderių ir partijų

įvaizdžių, juos kuriančių viešųjų ryšių kompanijų

konkurenciją, taigi savotišką politikos „klintonizaci-

ją“, tam tikrą politikos „teatralizaciją“. Visa tai savo

ruožtu skatina stiprėti tolesnį partijų politiką deide-

ologizuojantį pragmatizmą, sąlygoja partijų progra-

moms, ypač praktinei politikai būdingą (ideologiniu

požiūriu) eklektinį pragmatizmą.

Minėti socialdemokratijos raiškos vertinimai, ar

bent jau tam tikra dalis jų, tapo ypač būdingi kalbant

apie XX a. pabaigos – XXI a. pradžios (1 dešim-

tmečio) pokomunistinių šalių (tarp jų ir Lietuvos)

socialdemokratinių partijų ideologinės tapatybės

problemas ar tiksliau – jų realiosios (o ne deklaruo-

jamosios) ideologijos ir ypač praktinės politikos ati-

tikimo (adekvatumo) socialdemokratijos ideologijai

ir ideologinei tradicijai apskritai problemas.

Kita vertus, tokios kalbos ir diskusijos susišaukia

su jau minėtais požiūriais, kad globalizacijos sąly-

gomis tradicinė socialdemokratinė politika (turima

mintyje klasikinei socialdemokratijai būdinga politi-

ka) yra beveik neįmanoma ar apskritai neįmanoma,

ypač globalizacijos veikiamose pokomunistinėse vi-

suomenėse.

Pažymėtina, jog visi šie vertinimai įsikomponuoja

į bendresnius jau ne vieną dešimtmetį besitęsiančius

įvairių socialinių bei humanitarinių mokslų atstovų

svarstymus apie politinių ideologijų supanašėjimą,

suartėjimą, konvergenciją, „hibridizaciją“ ir sintezę,

taigi ideologinės - politinės kairės ir dešinės ribų

„išsiplovimą“ ir išnykimą, į jau ne vieną dešimtmetį

trunkančias diskusijas dėl klausimo, mirė ar išliko

tradicinės industrinės visuomenės epochai būdingos

ideologijos ir – jeigu jos išliko, - koks yra jų vaidmuo

ir likimas apskritai postindustrinėje postmodernioje

informacinėje visuomenėje ?

Galbūt reikėtų pritarti garsiam sociologui M.

Kastelsui, kad „politinės ideologijos, kurias skleidžia

industrinės institucijos bei organizacijos, pradedant

demokratiniu liberalizmu, sudarančiu nacionalinės

valstybės pamatą, ir baigiant darbu grįstu socializ-

mu, naujajame socialiniame kontekste netenka savo

buvusios prasmės“ ir „nespėdamos žengti koja ko-

jon su nauja visuomene, jos praranda patrauklumą

tarsi apdulkėjusios pamirštų laikų vėliavos, nors sie-

IDEOLOGIJOS Ar socialdemokratai siekia įgyvendinti demokratinį socializmą?

GAIRĖS 36 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 37 GAIRĖS

kia išlikti, įvairiausiais būdais nuolat bandydamos

prisitaikyti“.

Tačiau ar toks ir panašūs požiūriai neignoruoja

tokio dalyko, jog keičiantis visuomenėms, jų soci-

alinėms struktūroms bei socialiniams santykiams

ir atitinkamai kintant visuomenių mentalitetams,

vertybių sistemoms, gyvenimo būdams ir todėl tam

tikrą evoliuciją patiriant politinei kultūrai, politi-

niam procesui bei politinėms sistemoms apskritai,

natūraliai tam tikrą kismą – evoliuciją turi patirti ir

politinių grupių (partijų) idėjų, įsitikinimų, nuosta-

tų ir vertybių sistemos, tai yra politinės ideologijos?

Juk, anot tyrinėtojų, dėl paskutiniame XXa. ketvir-

tyje vykusių didžiulių socialinių pokyčių, susijusių

su industrinės visuomenės transformacija į postin-

dustrinę – informacinę visuomenę bei globalizacija,

joks politinis institutas ir politinis reiškinys negalė-

jo išlikti politinėje arenoje neprisitaikęs prie naujų

sąlygų.

Kita vertus, galbūt teisūs yra tie autoriai, kurie

teigia kad „partijos ir ideologijos iš principo nega-

li išnykti iš atstovaujamosios demokratijos modelio

(nors ir susidurdamos su dideliais iššūkiais), vyrau-

jančio dabarties demokratijose, nes kitaip pats mo-

delis negalėtų funkcionuoti“ arba kitaip sakant „be

ideologijų negali funkcionuoti egzistuojanti politinė

sistema“ ir kad „politinei sistemai reikia ideologijų

net tada, kai jos atrodo praradusios bet kokį ryšį su

tikrove“?

Gilesnis žvilgsnis į šias diskusijas ir čia paminėtų

teiginių analizė reikalautų kur kas didesnės apimties

teksto, tad čia galime apsiriboti tik tam tikru at-

sargiu pastebėjimu, prielaida. Nepaisant globalinių

socialinių ir kultūrinių procesų, pokyčių ir tendenci-

jų, sąlygotų abejotinų santykio su ideologine tradici-

ja savo praktinės socialinės - ekonominės politikos

aspektų, ar abejotinos laikysenos šiuo požiūriu tam

tikrų tarptautinės politikos reiškinių atžvilgiu, ar ats-

kirų valstybių politikos atžvilgiu bei nepaisant visų

kalbų apie ideologijų mirtį, pabaigą, konvergenciją ir

etc., matyt visgi galime, kad ir su nemažomis išly-

gomis, kalbėti apie tai, jog Vakarų socialdemokratai

turi (bent jau deklaratyviajame- partijų programų ir

jas aiškinančių komentuojančių tekstų lygmenyje)

daugiau ar mažiau iš savo istorinės tradicijos išplau-

kiančią bei šia tradicija paremtą, tačiau prie sparčiai

besikeičiančios visuomenės besiadaptuojančią ide-

ologiją.

Tuo tarpu kalbėti apie pokomunistinių šalių, tarp

jų ir Lietuvos, socialdemokratinių partijų ideologinę

tapatybę ar tiksliau – jų realiosios (o ne deklaruoja-

mosios) ideologijos ir ypač praktinės politikos atiti-

kimą (adekvatumą) socialdemokratijos ideologijai ir

ideologinei tradicijai yra sudėtinga.

Socialdemokratija Lietuvoje

Mat pokomunistinėje erdvėje, taigi ir Lietuvoje, anot politologų, labiau negu Vakarų demokratijo-se, „dominuoja asmenybių ir „lanksčių“ politikos programų link nukreipta politika“, dėl ko šiose šalyse „politinės partijos nėra labai angažuotos atstovauti kokioms nors nusistovėjusioms ideo-loginėms kryptims“, jos „vengia aiškiau apibrėžti savo ideologinį profi lį“, „vengia užimti aiškią ide-ologinę poziciją“, „nekelia sau tikslo savo veiklą grįsti aiškiai apibrėžtomis ideologinėmis vertybė-mis“, pirmenybę teikia pragmatizmui“.

Pasak Lietuvos partijų santykį su ideologijomis

tyrinėjusių lietuvių politologų, Lietuvos Seimo na-

rių diskurso analizė atskleidė, kad „Lietuvos partijų

politinės ideologijos menkai įsišaknijusios Seimo

narių (partijų elito!) politinėje sąmonėje, taigi partijų

programos jiems greičiausiai tėra tik patogūs ideolo-

ginių šūkių rinkiniai“. Tai tinka ir LSDP.

Galime teigti, jog viena iš šiandieninės soci-

aldemokratijos ideologinės tapatybės didesnio ar

mažesnio laipsnio krizės, ideologinio identiteto „iš-

siplovimo“ priežasčių (šalia kitų) yra ta, kad (nors

be abejo, su tokiu vertinimu bus ir nemažai nesu-

tinkančių) „išsiplauna“ socialdemokratijos santykis

su kapitalizmu ir didesniu ar mažesniu laipsniu so-

cialdemokratinių partijų praktinėje politikoje, viešai

dėstomose ideologinėse - programinėse nuostatose

„pamirštamas“ dažnos iš šių partijų programoje, taip

pat šias partijas tarptautiniu mastu vienijančio So-

cialistų Internacionalo (SI) įstatuose ir programinė-

je deklaracijoje fi ksuotas „demokratinio socializmo

įgyvendinimo siekis“.

1986 m. XVII SI kongrese priimtuose įstatuose

tiesiog sakoma, jog „Socialistų Internacionalas yra

susivienijimas politinių partijų ir organizacijų, sie-

kiančių įgyvendinti demokratinį socializmą“. Kad SI

„suvienijo skirtingų tradicijų partijas ir organizaci-

jas, kurios siekia bendro tikslo: demokratinio soci-

alizmo“, sakoma ir šiandien galiojančiame pagrin-

diniame SI programiniame dokumente – 1989 m.

priimtojoje SI „Principų deklaracijoje“. Iš to seka,

kad SI gali priklausyti tik partijos ir organizacijos,

kurios siekia demokratinio socializmo.

Tačiau atrodo, kad yra pakankamai šalių (tai, be

abejo, tinka ir Lietuvos atvejui), kur socialdemokra-

tinių partijų lyderiai ir ideologai nekalba apie „de-

mokratinio socializmo įgyvendinimą“. Dar daugiau

– neatmestina (tikėtina), kad kai kurių pokomunisti-

nių socialdemokratinių partijų lyderiai ar šių partijų

elitui priklausantys įtakingi partiniai veikėjai, pa-

klausti apie tai, kaip jų partijos įsivaizduoja „įgyven-

dinsiančios demokratinį socializmą“, atsakytų jog jų

partijos jokio demokratinio socializmo įgyvendinti

nesiruošia. Neatmestina kad panašiai į tokį klausi-

mą atsakytų ir nemažai ( o gal ir gana daug ?) LSDP

narių. Kita vertus, jeigu tokia prielaida pasitvirtin-

tų, tai nestebintų - juk, anot Lietuvos politologų

tyrimų, LSDP nesugeba aiškiai apibrėžti savo parti-

jos ideologinių pozicijų, partijos nariai „neturi aiškių

ideologinių nuostatų“ etc....

Kaip dar vienas papildomas argumentas šio

straipsnio problematikos aktualizavimui būtų susi-

jęs su tuo, jog kai kurių šalių socialdemokratijoms

(ar nemažoms jų dalims) pamirštant, ar tiesiog dėl

tam tikrų stojimo į politines partijas (ypač į val-

džioje esančias ar į didelę tikimybę į valdžią ateiti

turinčias partijas) ypatybių, net ir nežinant, kas tai

yra socialdemokratiškoji socializmo samprata ir ne-

girdėjus(!) socialdemokratiškajai tradicijai būdingos

socialdemokratijos ir demokratinio socializmo są-

vokų sampratų tam tikro sinonimiškumo, ir dėl to

savaime suprantama viešai nevartojant ir neaktua-

lizuojant sąvokos „demokratinis socializmas“, ši są-

voka tampa ideologiniu orientyru ar savo ideologiją

įdentifi kuojančia sąvoka nesocialdemokratinėms

kairiosioms ekskomunistinės kilmės ar palankiau

SSRS patyrimą vertinančioms naujoms save socia-

listinėmis laikančiomis kairiosioms partijoms, ar net

ir šiandien esančioms prokomunistinės orientacijos

partijoms, nors savo laiku sovietinis ir prosovietinis

komunizmas vedė tikrą idėjinį karą prieš demokra-

tinį socializmą, kaip (komunistiniu požiūriu) „neti-

krą socializmą“.

Tokios partijos pavyzdžiu galima laikyti šian-

dien Lietuvoje veikiantį „Socialistinį Liaudies Fron-

tą“ (SLF), kuris įsikūrė 2009 m. pabaigoje partijai

„Frontas“ susijungus su Lietuvos socialistų partija.

Tik čia reikėtų pažymėti, kad 2008 m. pavasarį su-

sikūrusi „Fronto“ partija, nors pagal savo narių ideo-

logines orientacijas ir buvo labai nevienalytė, tačiau

bent jau pagal savo bazinę programą ji pozicionavosi

kaip kairiųjų socialdemokratų partija, kaip demo-

kratinio socializmo socialdemokratinėje interpreta-

cijoje partija ir šiuo požiūriu smarkiai skyrėsi nuo

šiandieninio SLF .

Pastebėtina, kad kai kuriose šalyse demokratinio

socializmo sąvoka tampa viena iš sąvokų, apibrė-

žiančių trockistinės ar protrockistinės orientacijos

kairiųjų partijų ar grupių ideologiją, nors toks ide-

IDEOLOGIJOS Ar socialdemokratai siekia įgyvendinti demokratinį socializmą?

ologinis identifi kavimasis trockistinio komunizmo

tradicijai irgi nebuvo būdingas.

Visa tai sąlygoja tai, jog tikrai nemaža dalis po-

litikų, ir laikančių save socialdemokratais ir priklau-

sančių analogiškai besivadinančioms partijoms, taip

pat nemaža dalis žurnalistų, politikos apžvalgininkų,

kitokių viešosios erdvės komentatorių ir net kai ku-

rie politologai bei kitų socialinių ar humanitarinių

mokslų atstovai atskiria socialdemokratijos ir de-

mokratinio socializmo sąvokas, nekalbant jau apie

socialdemokratijos ir socializmo sąvokų atskyrimą

arba tiksliau pasakius – socialdemokratijos atsky-

rimą nuo socializmo, nes socializmo sąvoka jiems,

kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, asocijuojasi

su prosovietine, prokomunistine šio termino varto-

sena bei sąvokos prasme.

Tiesa, pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir

apskritai socializmo sąvoka taikoma kalbant apie

vadinamąjį „XXI a. socializmą“, siejamą pirmiausiai

su Venesuelos prezidento Hugo Čaveso ir kai kurių

kitų Lotynų Amerikos šalių prezidentų skelbiamo-

mis socialistinėmis idėjomis bei jų vykdoma prakti-

ne socialistine politika, taip pat su Čaveso pata-

rėju buvusio vokiečių sociologo Heinco Ditericho

analogiškai (XXI a. socializmu) vadinama teorija.

Nors apskritai pasaulyje „XXI a. socializmo“ sąvo-

ka vartojama ir kai kurių radikaliųjų (trockistinių,

protrockistinių, postrockistinių) Europos kairiųjų,

taip ir kai kurių ekskomunistinių, (prosovietiškai)

prokomunistinių ar net prosovietiškai komunistinių

kairiųjų, tiek buvusiose pokomunistinėse, tiek ir ne-

buvusiose komunistinėmis Europos šalyse.

Matyt paminėtoji aplinkybė (nors žinoma ne tik

ji, bet ir apskritai straipsnio pradžioje pažymėtas

socializmo sąvokos tapatinimas su sovietiniu komu-

nizmu) turi įtakos tam, jog kai kuriuose lietuviš-

kuose tekstuose apie „XXI a. socializmą“ ši sąvoka

yra siejama (kad ir netiesiogiai) su XX a. komuniz-

mu, taigi vėlgi socialdemokratija yra tarsi atskiriama

nuo socializmo.

Tačiau toks socialdemokratijos ir demokratinio

socializmo sąvokų, apskritai socialdemokratijos ir

socializmo sąvokų atskyrimas, prieštarauja ne tik

socialdemokratijos ideologinei –politinei tradicijai,

bet ir visai Vakarų politinei tradicijai.

Taigi taip galėtume apibūdinti argumentus už tai,

kodėl šiandien, nuolat besigirdint kalboms apie so-

cialdemokratijos ideologinę krizę, yra reikalinga ak-

tualizuoti socialdemokratinę socializmo sampratos

tradiciją ir jos evoliuciją.

GAIRĖS 38 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 39 GAIRĖS

Istorija yra įnoringa, nes ji rašoma ne tik istorikų, tai mėgina daryti ir politikuojantys žmonės. Gal to-dėl, kaip pokalbyje su „Respubli-kos“ žurnalistu Rimvydu Stanke-vičiumi pastebi poetas Marcelijus Martinaitis, „mes norime išpjauti pusę amžiaus, lyg tuo metu bu-vome niekas“. Gal tai daroma to-dėl, kad žmonės būtų atpratinami nuo varginamos pareigos mąstyti ir objektyviai įvertinti praeitį?

„Nori ar nenori, istorijai reikės

atsakyti, kas vyko Lietuvoje per 50

metų, kaip ji per keletą metų pri-

sikėlė, atgavo nepriklausomybę,

atkūrė valstybę vadinamuosiuose

„kultūros griuvėsiuose“. Ar toje

išdegintoje žemėje nieko nebuvo

likę, ar tai padarė tik nežinia iš kur

atsiradę įvairūs dabartiniai dekla-

matoriai? Visais laikais yra moko-

masi iš visų sunkiausių laikotarpių,

o ar kada nors neiškils būtinybė

pasimokyti iš to, kas buvo patirta

vienoje sunkiausių 20 amžiaus at-

karpoje“, – klausia M. Martinaitis.

– Nelaimingoms tautoms, kurios iš

to nesimoko, tai būna ženklas, kad

jos nyksta ir dingsta iš istorijos. O

mes norime išpjauti pusę amžiaus,

lyg tuo metu buvome niekas“.

Kodėl taip atsitinka? „Rodėsi,

paprasčiau buvo tą pusę amžiaus

pavadinti „kultūros griuvėsiais“,

įsivaizduoti tai kaip išdegintą lau-

ką, kuriame niekas neaugo, ir tuo

viską užbaigti. Gal dėl to dabar yra

NUOMONĖS

tiek savo viduje išdegusių piktų

žmonių, kurie niekaip nesukabina

savo gyvenimo atkarpų su tuo, kas

buvo ir kas yra šiandieną. Kartais

nirštama taip, lyg tuo metu Lietu-

voje turėjo nebūti kokio trečdalio

dabartinių žmonių“.Šiuo požiūriu pokalbyje apta-

riamas Justino Marcinkevičiaus atvejis.

Žurnalistas klausia: „Nemano-te, kad Nepriklausomybę lydėjęs žmonių supriešinimas įsiplieskė būtent dėl psichologinio neapsis-prendimo, kaip vertinti sovietmečiu brandintą kultūrą, moralę, išmintį? Buvo metas, kai Justinas Marcinke-vičius kone su ašaromis akyse tiki-nęs tauta nenurašyti Lietuvos labui triūsusių žmonių įdirbio ir nenu-mesti šalin jų suneštų dvasinių in-telektinių korių. Niekas neklausė. Nepaniekinę ano meto dorų ir tei-singų darbų, šiandien Lietuvą galė-tume kurti ant tvirtesnio moralinio ir dvasinio pagrindo“.

„Suprantamas J. Marcinkevi-čiaus nusiminimas, – sako M. Mar-tinaitis. – Jis buvo pultas, niekintas dėl anksčiau parašytų dalykų, kita vertus, publika jam reiškė pagarbą. Čia susipynė daugybė dalykų: kai kurių kūrėjų pavydas, politinis ir emocinis praeities vertinimas, pa-galiau naujos kūrėjų kartos arche-tipinis ar net mitinis kompleksas: protėvis turi būti „nužudomas“. Gerai žinome pasaką apie tai, kaip vaikai senstantį tėvą išvež-

davo į mišką. Toks miškas dabar yra spauda,TV, įvairūs sambūriai, literatūrinė publicistika“. Pasak M.Martinaičio, atgavus nepriklau-somybę ant J. Marcinkevičiaus pečių buvo užkrauta didžiausia sovietinės praeities našta, tiksliau, nukrauta nuo tų, kurie daugiausia buvo „nusipelnę“ ir kurių „nuopel-nų“ dabar niekas net nemini.

„Tas laikas, – sako M. Martinai-tis, – paliko daug nuoskaudų, buvo skverbiamasi į pačias slapčiausias žmogaus gyvenimo kerteles, o at-siradus progai pradedama savo bu-vusių negerumų ar kalčių ieškoti kituose žmonėse ar jų kūryboje. Kaip saldu savo naštą užkrauti ant kitų pečių!

Mums būdingas bjaurus daly-

kas: dažnai visą žmogaus gyvenimą

vertinti pagal tai, ką jis sąmoningai

ar netikėtai kada nors padarė, pra-

sitarė, parašė ar pasakė, lyg jis nie-

kada nesikeitė, nieko nepergalvojo,

nesigailėjo, nesuprato.Kaip žino-

me, nesikeičia tik kvailiai“.

Bet nesikeičia ir niekšybė, piktų

žmonių perrenginėjama vis kitu dra-

bužiu, ji graužia mūsų gyvenimą.

M. Martinaitis pastebi, kad

dabar niekšybė tampa sisteminė,

anoniminė: „Štai kas labiausiai er-

zina, supriešina, kelia nepasitikė-

jimą ne vien valdžia, bet ir vienas

kitu, skatina įtarinėjimą, įkalčių

ieškoma netolimoje praeityje. O tai

persimeta net į artimiausių žmo-

nių santykius“.

Petras RAILA

Vieną vakarą žiūrėjau per te-levizorių diskusiją apie netradici-nės orientacijos žmones – gėjus, lesbietes, jų teises, propagandą ir įstatymus.

Dėl to, ką mačiau ir girdėjau, norėčiau išsakyt ir savo nuomo-nę. Esu laisvamanis ir daug ką to-leruoju. Bet gi mąstau – gamta daug tūkstančių metų evoliucijos keliu tobulino įvairias gyvybės for-mas. Bet nesukūrė gyvo padaro su dviem galvom. Sako, kad pasitai-ko, kad išsirita viščiukai su dviem galvom, bet jie negyvybingi. Būna, kad gimsta Siamo dvyniai – suaugę kuria nors kūno dalimi. Šiuolaikinė medicina jau pajėgi sudėtingomis operacijomis juos atskirti ir išgel-bėti. Visa tai yra gamtos anomali-jos. Gamta irgi neišvengia klaidų.

Pagrindinis gamtos dėsnis – yra normalūs patinai ir patelės. Jų priedermė – lytinių santykių būdu pratęsti savo giminę (rūšį). Gamtoje būna tam tikri periodai, kai vyksta poravimasis-ruja. Rujos metu tarp patinų dažnai vyksta ar-šios grumtynės, o patelės poruoja-si su nugalėtojais. Tai irgi gamtos dėsnis – patelės nori turėti stiprių palikuonių

Nežinau, kaip žvėrių pasauly-je, bet susiporavę paukščiai, pvz., gandrai ar kregždės, savo vaikais rūpinasi bendrai. Tai jau kažkas panašaus į šeimą. Žmonių pader-mėje lytiniai santykiai (seksas) ne-priklauso nuo metų laiko. Kadangi seksas teikia tam tikrą malonumą, tuo mėgautis galima bet kada. Kiek tai leidžia amžius ir sveikata. Šiais laikais medicininės priemonės lei-džia apsisaugoti nuo nepageidau-jamo pastojimo. Bet vis tiek išlieka pagrindinis gamtos dėsnis ir prie-sakas – normalūs lytiniai santykiai – tarp vyro ir moters, pagrindinis

Praeities našta, temdanti dabartį Kur link mes žengiame?...

tikslas – giminės pratęsimas. O tam priemonė – šeima. Nes žmo-nių palikuonims globa reikalinga gana ilgai.

Gamta neišvengia klaidų. Atsi-randa individų, kurie turi potraukį savo lyties atstovams. Nesigilinant, kaip jie patenkina savo lytinius poreikius, aišku viena – jie nega-li turėti palikuonių. Jie – gamtos anomalija. Kompensuodama šią skriaudą gamta kartais juos apdo-vanoja įvairiais talentais. Vis tik drįsčiau teigti, kad žymiai daugiau garsių žmonių buvo tradicinės orientacijos – turėjo šeimas ar bent nesantuokinių vaikų. Prastuome-nėje šis netradicinis reiškinys gana retas, o jei pasitaiko, yra slepiamas ir nepropaguojamas.

Šiais laikais madinga burti įvai-rias organizacijas, judėjimus, kurie „gina“ mažumų teises. Tiek tau-tinių, tiek ir netradicinės lytinės orientacijos. Gal ta mada atėjo iš Vakarų, kur „netradiciniai“ deda daug pastangų susireikšminti vi-suomenėje. O mes juk visada linkę beždžioniauti...

Ką nors „ginti“ – visada len-gviau, negu dirbti kokį nors kon-kretų darbą, nešantį materialinę naudą visuomenei. Ypač „ginti“ kaip tik tuos, kurių niekas nepuo-la. Nuo gimimo gyvenu Lietuvoje, teko išgyventi įvairius laikus, įvai-rius sukrėtimus. Visko buvo... Bet neatmenu atvejo, kad kas būtų „užmėtytas akmenimis“ dėl lytinės orientacijos. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Jei dabar politi-kai susigrumia tarpusavyje, tai tam naudoja „rusofobiją“, KGB ir fi nan-sinius „kompromatus“. O šiaip juk prieš rinkimus iš kandidatų į bet kurio lygio postą nereikalaujama deklaruoti savo lytinę orientaciją. Jei žmogus energingas, profesi-onalus, gebantis dirbti visuome-nės labui, kas kam rūpi su kuo jis

bendrauja, tenkindamas lytinius poreikius. Žinoma, nenusikalstant įstatymams, t. y. neprievartaujant, netvirkinant nepilnamečių. Tai kur gi čia diskriminacija, kur žmogaus teisių pažeidimas, ką čia reikia „ginti“?

Iš žiniasklaidos susidariau nuo-monę, kad šis iš Vakarų ateinantis „netradicinių“ judėjimas siekia ne lygybės visuomenėje, bet VIRŠE-NYBĖS joje. Lygybės ir taip pa-kanka. Juk nei statistika skaičiuoja, kiek tų „netradicinių“ Lietuvoje yra, nei kas nors dėl tos priežas-ties tapo bedarbiais. Jie tokie patys kaip ir visi kiti piliečiai ir turi visas įstatymais numatytas teises.

Taigi šis „netradicinių“ judė-jimas turi visai kitą tikslą – pa-laipsniui įsivyrauti visuomenėje ir kuo daugiau ją užvaldyti. Siekiama kurti įvairias organizacijas, įteisinti vienos lyties santuokas, atitinkama propaganda jau ikimokykliniame amžiuje niveliuoti, ištrinti skirtu-mus tarp berniukų ir mergaičių. Iš pradžių tarsi nekaltai – suvie-nodinant aprangą, elgseną. Vėliau palaipsniui diegiant mintį, kad visi juk vienodi, tai koks skirtumas, kokį rinktis partnerį, su kuo ir kaip santykiauti.

Gamta nenubrėžia skiriamojo brūkšnio tarp lyčių jų gyvenimo veikloje. Vienose šeimose domi-nuoja moteris, kitose – vyras. O gal dažniau ir vienas, ir kitas pakaito-mis, žiūrint kokia iškyla problema. Yra nemažai moterų žymių politi-kių, mokslininkių, gabių vadovių. Vyrų – nemažai dirbančių kulina-rais, padavėjais ir kitokiose „mo-teriškose“ profesijose. Bet visada išlieka pagrindinis gamtos priesa-kas – giminės pratęsimas. Abiejų lyčių individams gali būti ir būna „užprogramuota“ iš prigimties vie-niems stipriai įdiegtas noras vado-vauti, dominuoti, kitiems – polin-

„Prisipažinsiu, kad šiandieninė visuomenė man kelia be galo daug klausimų ir net rūpesčio. Dažnai klausiu savęs kodėl. Esu šventai įsitikinęs, kad po 20 metų nepriklausomybės dar neįvyko psi-chologinis lūžis tautoje, visuomenėje. Atrodo, kad mes kažko negalime atsikratyti, kad kažko trūksta mūsų visuomenėje. Visos problemos, kurios supa mus valstybiniame gyvenime, yra žmogaus pagar-bos žmogui stoka. Ir to seka ir pagarba įstatymui, pagarba valstybei“,

Prezidentas Valdas Adamkus

GAIRĖS 40 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 41 GAIRĖS

NUOMONĖS

Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, per Lietuvos radiją komentuoda-mas Konstitucinio Teismo nutartį, kad kai kurie prieš pustrečių metų priimto Mokslo ir studijų įstatymo straipsniai prieštarauja Konsti-tucijai, kritikuoja ne tik įstatymo šalininkus, kurių klaidų ištaisy-mas daugeliu prasmių, t.y. ne tik fi nansiškai, kainuos daug, bet ir atkreipia dėmesį į apskritai neat-sakingą politikų požiūrį į žmonių gyvenimą.

A.Kulakauskas sako buvęs nuo

2006 m. asmeniškai įsitraukęs į su

šiuo įstatymu siejamos mokslo ir

studijų reformos rengimą, jo pradi-

nį etapą, ir pastebėjęs, kad, išskyrus

vieną kitą, „daugumai profesiona-

lių politikų, nepriklausomai nuo jų

partinės priklausomybės, visuome-

nės gyvenimas, kaip žmonių gyve-

nimas, nė nerūpi. Jie bemaž į viską

linkę žiūrėti per valdžios, galios ir

tarppartinės konkurencijos prizmę,

siekdami gauti sau ir savo partijoms

kuo daugiau politinių taškų, net jei

tie taškai gaunami už akivaizdžiai

prastos kokybės produktą, žinoma,

prieš tai jį įvyniojus į įvaizdžiu vadi-

namą blizgantį popierių“.

Kita vertus, pasak A.Kulakausko,

tai „nėra pats blogiausias politikos

variantas, koks būna diktatūros ar

autoritarinio režimo sąlygomis.

Tarppartinė konkurencija lemia,

kad už politinį pseudoproduktą

gauti taškai, ilgainiui jų gavėjams

dažniausiai virsta politiniais guzais.

Tačiau ir gero tame mažai – už po-

litikų nekompetenciją, egoizmą ir

socialinį neatsakingumą, kaip jau

sakyta, sumokame mes visi. Bet

kitaip, matyt, ir negali būti, kol ne-

bus didesnio spaudimo iš apačios,

kol visuomenė nesusiorganizuos

į veiksmingesnes interesų grupes,

kol neįsitrauks ar nebus įtraukta į

politikos formavimo procesus, o

tik beviltiškai lauks protingų ir są-

žiningų politikų“.

Vienoje iš tuomet Seime vykusių

konferencijų įstatymo projektą A.

Kulakauskas pavadino „raiteliu be

galvos, arba dar viena reforma dėl

reformos“. „Metaforą pasigavo kai

kurie žurnalistai, ją ištiražavo, ta-

čiau projektą stūmusiai valdančiajai

daugumai tai įspūdžio nedarė. Tuo-

met, atrodo, nepagarsinau viso ta

proga parašyto pamfl eto teksto“.

Štai šiek tiek patrumpintas jo va-

riantas. „Valdžios garde prunkščia,

kojomis trypia dar vienas „reformų“

klasės žirgas. Jį valdžios vyrai ir mo-

terys ruošiasi paleisti į plačias, bet

ne itin vešlias Lietuvos mokslo ir

studijų lankas, kuriose ganosi dido-

ka kaimenė žemesnės klasės žirgų.

Manoma, kad „reformų“ klasės žir-

gas pabus už vedlį ir nuves šią kai-

menę į už miškų ir pelkių esančias

vešlesnes pievas, žinoma, pakeliui

atsikratydamas nereikalingais pri-

pažintų žirgelių. Viskas būtų gerai,

tik va bėda – vedliu turintis būti

žirgas ir vėl su raiteliu be galvos. Jau

daug tokių žirgų-vedlių su raiteliais

be galvos laksto po Lietuvą – trypia

kultūros, švietimo, sveikatos ir so-

cialinės apsaugos, viešojo saugumo

ir kitas lankas, bet vešlesnių pievų

taip ir nesurado, baigia nutrypti

esamas, arba įklimpo pakelės pel-

kėse. <...> Politinės fi ziologijos po-

žiūriu raitelis, žinoma, su galva. Tik

kad galvoje – vėjai. Raitelis nežino

jojimo taisyklių , nesuvokia, kad jos

turi atitikti Konstitucijos normas,

dorai nemato kelio, kuriuo joja, o ir

kelionės tikslą įsivaizduoja miglotai.

Drąsindamas save ir savo „sirgalius“

be paliovos garsiai laido užkeikimo

formules, bet dėl to, deja, reikalai

nesitaiso“.

Politinei klasei, „reformato-

riams“ yra apie ką pagalvoti. Bet

pirmiausia reikia turėti galvą.

kis paklusti. Štai tie „paklusnieji“ ir yra ta minkšta „molio masė“, iš kurios galima lipdyti ką nori.

Nenorėčiau visiškai sutikti su laidoje dalyvavusio psichologo (jo pavardės neįsidėmėjau) teiginiu, kad viską lemia prigimtis. Be abejo prigimtis turi daug įtakos individo polinkiams, tarp jų ir „netradici-nei“ orientacijai. Bet liaudies iš-mintis byloja: „Įpratimas – antras prigimimas“. Nemanau, kad visi kriminaliniai nusikaltėliai ar pros-titutės tapo tokiais, kad visa tai jau buvo „užprogramuota“ jų prigim-tyje. Manyčiau, kad nemažą jų dalį tokiais pavertė įvairios aplinkybės, sunkios gyvenimo sąlygos.

Taigi, jei jau norima ką nors

„ginti“, tai pirmiausia reikėtų ginti ir saugoti tą minkštą „molio masę“. Štai čia, manau, yra platus ir nelen-gvas veiklos baras, kuriame politi-kų energija garbingai ir naudingai pasitarnautų visuomenės labui. Ži-noma, neužmirštant ir kitų sociali-nių klausimų, nes mūsų visuomenė dar toli gražu nėra ideali.

Plačiau mąstant apie „netradi-cinių“ judėjimą kyla klausimų: kam to reikia, kam tai naudinga, kur tai veda? Be abejo, viskas yra susipy-nę, bet pabandysiu paanalizuoti.

Tarkim, kad mūsų šalyje įsi-vyrauja „netradiciniai“. Ir tarkim, kad jie stengiasi imituoti norma-lias šeimas, auginti vaikus. Bet pa-tys jų gimdyti negali. Taigi reikia

„žaliavos“ iš šalies. Kol kas tai ne

problema, vaikų namuose beglo-

bių pakanka. Labai tikėtina, kad

įvaikintieji bus auklėjami „netradi-

cinių“ polinkių. Tarkim, kad dalis

nepasiduos tai įtakai. Spėkim, kad

rezultatas bus maždaug lygus. Bet

kur gi tai veda? Kur link mes žen-

giame? Atrodytų į laipsnišką žmo-

nijos išnykimą...

Žmonija, be abejo, neišnyks.

Afrika ir Azija dūsta nuo žmonių

pertekliaus. O štai senutė Europa

jau senokai turi demografi nių pro-

blemų. Galbūt po kelių šimtmečių

baltajai rasei lemta išnykti, būti asi-

miliuotai į kitas rases. Bet ar reikia

mums patiems jau šiandien prie to

prisidėti?...

Padėtis žmogaus teisių srityje kas-met vis blogėja, o pastaraisiais me-tais jau tampa katastrofi ška, tin-klapyje www.demokratija.eu teigia Giedrius Grabauskas-Karoblis.

„Lietuvoje įsigalėjęs kriminali-

zuotas elitas ir autoritarinis Kubi-

liaus režimas, skleidžiantis propa-

gandinius pramanus – kad mūsų

krašte neva egzistuoja demokrati-

ja ir gerbiamos žmogaus teisės, o

ekonomikos sfera gerai tvarkoma

ir šioje srityje lenkiame daugelį Eu-

ropos kraštų, – rašo G. Grabaus-

kas-Karoblis. – Pasitaiko ir visiškai

absurdiškų aukšto rango valstybės

pareigūnų pareiškimų, neva, pagal

ekonomikos ir fi nansų sektoriaus

tvarkymą Lietuva lenkia Airiją, Ita-

liją, Portugaliją bei kitas šalis. Tai

ko gero valstybinio lygio komedija,

kažin ar begali būti daugiau juo-

kingų aukšto rango valdžios veikė-

jų pareiškimų?“

Lietuviškoji kleptokratija atsakinga už valstybės naikinimą

Pasak autoriaus, mūsų krašte

įsigalėjusi santvarka – lietuviš-

koji kleptokratija esąs modernus

fašizmo variantas. „Kleptokratija

atsakinga už žmonių skurdinimą,

už klestinčios korupcijos įsigalėji-

mą, už Lietuvos švietimo ir mokslo

sistemos griovimą ir didžiulę emi-

graciją, faktiškai masinę gyventojų

deportaciją į Vakarus. Juk pokario

metais, kai Lietuvą valdė stalinis-

tai, irgi vykdoma masinė deporta-

cija, tiesa, ne į Vakarus, o Sibirą.

Skirtumas tas, kad tuomet iš mūsų

krašto išvaryta apie 300 tūkstančių

žmonių, o šiuo metu nuo 1990 m.

išvaryta net penkis kartus daugiau

žmonių. Dalis mūsų šalies piliečių

dar prisimena stalinizmo laikus,

dalis apie tai skaito istorijos kny-

gose ar iš vyresnių žmonių pasa-

kojimų“. G. Grabausko-Karoblio

nuomone, dabartinė padėtis tokia

pat: „Lietuvoje įsigalėjo nuožmus

išnaudotojų režimas, o Kubilius –

tai Lietuvos Stalinas, kartu su savo

bendrininkais skurdinantis mūsų

kraštą ir organizuojantis masinę

deportaciją į Vakarus“, – drastiš-

kai teigia autorius. Pasak jo, Lie-

tuvoje faktiškai egzistuoja cenzūra

– televizijos laidose ir dienraščių

puslapiuose beveik nenagrinėja-

mos kraštui opios temos, sekamos

laikraščių redakcijos, pasiklausomi

žurnalistų, visuomenės veikėjų ir

žmogaus teisių gynėjų telefoniniai

pokalbiai, organizuojami dabarti-

nei korupcinei santvarkai neparan-

kių žmonių persekiojimai,, dangs-

tomi kontrabandos organizatoriai.

„Tad dabartinė mūsų krašto pa-

dėtis dramatiška – didėja skurdas

ir socialinė atskirtis, toliau griau-

nama švietimo ir mokslo sistema,

vyksta nuožmios politinės represi-

jos“, – rašo G. Grabauskas-Karoblis.

– Lietuva nusirito į gilią korupcijos

duobę – pagal lapkričio mėnesį pa-

skelbtą 2011 m. pasaulinę korupci-

jos reitingų lentelę korupcija mūsų

šalyje dar labiau padidėjo, Lietuva

šioje lentelėje yra greta Ruandos,

Omano, Seišelių salų ir kitų Afri-

kos bei Azijos valstybių. Tad ko-

rupcija mūsų šalyje klesti ir didžio-

sios korupcijos architektai toliau

rezga aferų tinklus. Tiesa, verta

pastebėti, kad sąžiningi teisėsau-

gos pareigūnai kovoja su korupci-

jos ir organizuoto nusikalstamumo

apraiškomis – štai lapkričio mė-

nesį Panevėžyje demaskuotas jau

du dešimtmečius veikęs Šidlausko

klanas. Ši gauja vykdė didžiules

aferas, grobstė valstybės biudžeto

pinigus, klastojo dokumentus. O

visai neseniai – gruodžio 19 dieną

Specialiųjų tyrimų tarnybos pa-

reigūnai sulaikė Radviliškio rajo-

no merą A.Čepanonį ir vieną jam

artimą Radviliškio tarybos narį.

Teigiama, kad vykdomi ikiteismi-

niai tyrimai dėl Europos Sąjungos

paramos lėšų grobstymo. Čepano-

nio klanas klestėjo daugelį metų,

tačiau panašu, kad atėjo valanda X

– prasideda klano demaskavimas.

Šis klanas pasižymėjo kaip tvirtai

susicementavusi struktūra, kai ku-

rie klano nariai užėmė ir įtakingus

postus įvairiose ministerijose“.

G. Grabausko-Karoblio nuo-

mone, Lietuvoje įsigalėjęs krimi-

nalinis režimas anksčiau ar vėliau

žlugs, kaip kadaise žlugo Muso-

linio režimas Italijoje, kaip žlugo

Serbiją ir Slovakiją valdę kruvini

Miloševičiaus bei Mečiaro režimai.

„Lietuvos ateitį nulems piliečių va-

lia ir jų vertybinis pasirinkimas“.

„Reformų“ žirgai ir raiteliai be galvos

GAIRĖS 42 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 43 GAIRĖS

UŽSIENYJE

Agnė GELŽINYTĖ

Kiekvienais metais Afrikoje tūkstančiai mergi-

nų miršta dėl nėštumo ar gimdymo komplikacijų ir

nesaugaus aborto. Čia registruojamas didžiausias

pasaulyje neplanuotų nėštumų bei gimdyvių mirtin-

gumo rodiklis. Nėštumas yra pagrindinė 15-19 metų

amžiaus merginų mirties priežastis. Kasmet 5,5 mln.

abortų atlieka medicininio išsilavinimo neturintys

asmenys. 15 mln. moterų dėl su nėštumu susijusių

priežasčių tampa neįgalios. Daugiau nei 130 mln.

mergaičių yra patyrusios lytinių organų sužalojimus,

atliekamus laikantis religinių tradicijų.

Tarptautinį projektą „Kam rūpi Sophie?“ įgy-

vendina Danijos, Vokietijos, Nyderlandų, Lietuvos,

Latvijos ir Estijos nevyriausybinės organizacijos.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija

yra viena iš projekto partnerių ir siekia informuoti

Lietuvos visuomenę − jaunimą, moteris, politikus,

žiniasklaidą – apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą ir

teises bei jų sąsają su skurdu, neraštingumu, motinų

mirtingumu Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Prie šios

veiklos prisidedu ir aš, kaip Afrikos mergaičių amba-

sadorė Lietuvoje.

Mano tikslas atkreipti dėmesį į problemas, su ku-

riomis susiduria Afrikos paauglės, ir svarbiausia – įti-

kinti mūsų šalies politikus ir visuomenę, kad Lietuva

padėtų Afrikos mergaitėms ir pradėtų įgyvendinti

sveikatos projektus Užsachario Afrikos šalyse.

Kartu su jaunimo ambasadoriais iš Vokietijos,

Danijos ir Olandijos teko nuvykti į Keniją sužinoti,

kaip gyvena šios šalies paauglės mergaitės, su kokio-

mis reprodukcinės sveikatos ir teisių problemomis

jos susiduria. Lankėme ligonines, sveikatos centrus,

susitikome su žurnalistais, valdžios atatsovais.

Aplankėme Jaunimui palankių paslaugų centrą

(pirmoji kilusi mintis – kodėl tokių centrų nėra pas

mus?). Tai sveikatos įstaiga, kuri teikia paslaugas tik

Kam rūpi Afrikos mergaitės?

Šio pasakojimo autorė, Vilniaus universiteto trečio kurso psichologijos studentė, laimėjo Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos konkursą ir tapo Afrikos mergaičių ambasadore Lietuvoje. Konkursas buvo tarptautinio projekto „Kam rūpi Sophie?“, kurį fi nansuoja Europos Komisija, dalis. Projektu siekiama prisidėti prie JT Tūkstantmečio deklaracijos penktojo vystymosi tikslo (TVT 5) įgyvendinimo besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje – trimis ketvirtadaliais sumažinti gimdyvių mirtingumą, užtikrinti, kad reprodukcinės sveikatos paslaugos būtų prieinamos visiems.

jaunimui. Centre priimamas 10-25 metų jaunimas,

jis nemokamai konsultuojamas aktualiomis temo-

mis (kontracepcija, neplanuotas neštumas ir t.t.), iš-

skyrus kelis specifi nius tyrimus (bet jei pacientas la-

bai neturtingas, įmanoma ir juos gauti nemokamai);

teikiamos psichologo konsultacijos merginoms, ku-

rios susilaukia neplanuotų vaikelių; atliekami lytiškai

plintančių infekcijų (LPI) testai, gydoma, vykdomos

LPI prevencijos programos.

Susitikome su kaimo pribuvėja, kuri jau 30 metų

priima kaimo moterų gimdymus. Pribuvėja pasa-

kojo, kad ji siūlo moterims gimdyti ligoninėje, kur

mažiau pavojinga, tačiau daugelis moterų renkasi

gimdyti pas ją, nes bijo nedraugiško ligoninės perso-

nalo arba neturi pinigų gimdyti ligoninėje. Pribuvėja

prasitarė, kad jai trūksta kai kurių būtinų priemonių,

pavyzdžiui, chirurginių pirštinių, todėl dažnai tenka

tas pačias pirštines naudoti kelis kartus, kol jos visai

suplyšta.

Lankėmės Dienos mokymo centre, jis skirtas

mergaitėms, kurios metė mokyklą, bet nori gauti

išsilavinimą. Centre vykdomos keturios programos:

viešojo maitinimo, siuvimo, kirpėjų ir kompiuterio

pradmenų. Į centrą atėjusi paauglė gali išsirinkti jai

patinkančią programą ir po metų, baigusi kursus, ji

gali ieškotis darbo toje srityje. Jeigu darbo paauglė

negauna, gali grįžti dirbti į centrą ir taip užsidirb-

ti pragyvenimui. Maitinimo programoje dirbančios

merginos centre atidarė restoranėlį, kuriame dirba

virėjomis, padavėjomis. Kirpėjos turi nedidelį gro-

žio saloną.

Labiausiai mane sužavėjo siuvimo programą bai-

gusių merginų veikla. Afrikoje labai daug mergaičių

meta mokyklą dėl mėnesinių. Higieniniai paketai yra

brangūs, tad skurdžiai gyvenančios šeimos neišgali

dukroms jų nupirkti. Merginos iš dienos centro rado

išeitį: jos siuva daugkartinio naudojimo paketus.

Kruopščiai pasiūti, gražių spalvų ir švelnaus audinio,

o svarbiausia pigūs paketai suteikia merginoms gali-

mybę ramiai tęsti mokslus.

Vieną kelionės dieną aš ir Vokietijos jaunimo

ambasadorius Patrikas praleidome Karagosho (di-

džiausiame visoje Kenijoje, o gal ir visoje Afrikoje)

lūšnyne. Milžiniški plotai trobelių iš skardų, faneros

ar kartono, kelio pakraščiuose dulkėse su šiukšlėmis

žaidžiantys vaikai – šie vaizdai kelia gailestį, beviltiš-

kumo jausmą.

Lūšnyno centre – „prestižinėje“ vietoje – įsikū-

ręs Visuomenės centras. Nors skurdas ir bado akis,

centras paliko jaukios ramybės nuotaiką. Lūšnyne

yra bažnyčia, mokykla, sveikatos centras, futbolo ir

teniso stadionas ir didelė aikštė, kurioje vyksta pa-

maldos. Ant mokyklos sienų - žemėlapiai, daugybos

lentelė, rašybos taisyklės ir kita – taip vaikai mokosi,

nes vadovėlių nėra.

Renginys, prie kurio mes prisidėjome, buvo skir-

tas visai Karagosho bendruomenei: daktarai nemo-

kamai tikrino gyventojų sveikatą, vaistininkai dalino

vaistus, tarp jų ir kontraceptikus. Buvo teikiamos

konsultacijos dėl šeimos planavimo, veikė savano-

riškas konsultavimo ir testavimo punktas, kuriame

žmonės galėjo pasitikrinti dėl ŽIV ir tuberkuliozės.

Deja, šis punktas nebuvo populiarus, nes vietos

bendruomenė yra labai religinga ir neigiamai žiūri

į žmones, užsiimančius seksu iki vestuvių. Afrikoje

ŽIV labai paplitęs, ypač tarp jaunimo. Jauni žmonės

neina pasitikrinti, nesikreipia dėl gydymo, nes neno-

ri būti apkalbėti kaimynų, ir toliau skleidžia virusą.

Susipažinau su dviem nuostabiais žmonėmis

- Farida ir Hasanu - vietinės nevyriausybinės jau-

nimo organizacijos savanoriais. Jie papasakojo apie

jaunimo gyvenimą Kenijoje ir padėjo geriau suprasti

žmones, gyvenančius lūšnynuose. Su Hasanu svėrė-

me žmones (turbūt linksmiausia ir labiausiai darbą

primenanti dalis). Jis studijuoja socialinius mokslus,

o laisvalaikiu vaidina ir nori būti komikas.

Nuostabiausia buvo tai, kad Farida pakvietė mane

apsilankyti jos namuose. Iš pradžių negalėjau patikė-

ti, kad tokia visuomeniška ir protinga mergina gyve-

na lūšnyne. Jaučiausi labai pamaloninta jos kvietimo

ir, žinoma, sutikau.

Lūšnynas labai pavojinga vieta svetimšaliams,

bet tik ne tada, kai eini su vietiniais. Aš nepapras-

tai džiaugiuosi, kad turėjau tikrai retam svetimšaliui

tenkančią galimybę pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš

vidaus. Faridos namai buvo vieni iš geriausių lūšny-

ne - tai penkiaaukštis pastatas, su daugybe butų. Be

vandens, bet yra elektra. Farida pakvietė užeiti pas

save į kambarį, kuris buvo vos poros kvadratinių me-

trų. Farida turi tris brolius ir dvi seses, taigi su tėvais

iš viso jų yra aštuoni ir jie visi gyvena dviejuose ma-

žulyčiuose kambariukuose. Nemoku apsakyti, koks

jausmas apėmė užėjus į svečius. Be galo susižavėjau

Faridos atvirumu ir svetingumu, ji visiškai nesigėdijo

man, nepažįstamajai iš kito pasaulio krašto, parodyti

savo gyvenimo ir supažindinti su savo šeima.

Farida ir Hasanas papasakojo apie gyvenimą lūš-

nynuose, apie tai, kad čia užaugę vaikai įgyja tokių

sugebėjimų, kurių neišmoksi jokioje mokykloje,

gerai išauklėti ir yra stiprios valios sugeba atsispirti

žalingiems įpročiams ir nepasiduoti nevilčiai, išau-

ga visuomeniški, atsakingi ir moka džiaugtis tuo, ką

turi. Tuo aš įsitikinau bendraudama su Farida ir Ha-

sanu.

Keli faktai apie seksualinę ir reprodukcinę svei-

katą ir teises Kenijoje:

Abortai Kenijoje griežtai draudžiami, todėl atlie-

kama daug nelegalių abortų. Kenijos ligoninėse yra

skyriai, kuriuose gydomos pacientės po nesėkmingo

aborto.

Homoseksualumas yra draudžiamas įstatymo.

Viešai paskelbęs, kad esi homoseksualus, gali atsi-

durti kalėjime.

Baigdama savo pasakojimą norėčiau pažymėti,

kad Lietuva gali ir turi prisidėti sprendžiant Afrikos

moterų ir paauglių mergaičių reprodukcinės sveika-

tos ir teisių problemas. Kodėl Lietuva turi prisidėti?

Į šį klausimą noriu atsakyti Andriaus Mamontovo

žodžiais – kai skęsta žmogus mes nepuolame galvo-

ti, ar mes jį pažįstame, ar jis mūsų kaimynas... Mes

tiesiog padedame. Kodėl kitaip turėtų būti su Afri-

kos moterimis ir mergaitėmis? Kaip Lietuva galėtų

padėti? Būdama ES narė, šalis donorė, ji turėtų skirti

reikiamą pagalbą Afrikos moterims. Deja, Lietuva iki

šiol vystomojo bendradarbiavimo politikoje neskyrė

prioriteto reprodukcinės sveikatos ir teisių užtikri-

nimui besivystančiose šalyse, ir ypač Afrikoje.

A. Gelžinytė (kairėje) su Kenijos nevyriausybinės jaunimo organizacijos savanoriais.

GAIRĖS 44 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 45 GAIRĖS

Skaitytojai atsako į „Gairių“ anketos klausimus Juos skelbėme paskutiniame 2011 m. žurnalo numeryje

1. Ar žurnalas „Gairės“ pakankamai atspindi kairiosios pasaulėžiūros poziciją? Kuo, Jūsų manymu, kairieji skiriasi, turėtų skirtis nuo dešiniųjų?

2. Kurios žurnalo temos Jus labiausiai domina? Kokių pasigendate?3. Kokius šių metų įvykius įsiminėte, laikytumėte reikšmingais Lietuvai? Kokią idėją,

strategiją siūlytumėte, kad Lietuva sparčiau žengtų pažangos keliu?4. Kam suteiktumėte 2011 m. patikimiausio politiko titulą? Ką laikytumėte didžiausiu metų

melagiu?5. Žmonės siekia skirtingų tikslų, bet vienas yra bendras - laimė. Kas jums yra laimė?

Gediminas PAVIRŽISVilniaus rajono savivaldybės tarybos narys

Mielieji, esu Jūsų žurnalo skaity-

tojas ir tuo didžiuojuosi. Pastebėjau,

kad Jūs paliečiate ir labai aktualius

klausimus, deja, kairiųjų kai kurie

apeinami arba tiesiog ignoruojami.

Manyčiau, kad daug kas retai skaito

tai, apie ką Jūs rašote. Suprantu, kad

daug ką lemia pinigai, bet Jūsų žur-

nalas turi būti prieinamas skaityto-

jams ir, pirmiausia, visose mokyklo-

se, kaimų bibliotekose. Tiesos žodis,

kurį Jūs skleidžiate, turi būti išgirs-

tas, o jis visada nugalės, tik norėtųsi,

kad kuo greičiau.

Noriu atsakyti į Jūsų pateiktos

skaitytojų anketos klausimus.

1. Manau, kad žurnalas „Gai-

rės“ pakankamai atspindi kairio-

sios pasaulėžiūros poziciją. Bijau

būti nesuprastas, bet manau, kad

tarybiniais laikais, atmetus eko-

nominius absurdus, demokratijos

išdaigas ar nelygumus, ypač „pe-

restroikos“ laikais, to kairumo,

socialinio teisingumo, dėmesio

žmonėms, buvo daugiau. Sociali-

nės atskirties buvo mažiau. Skir-

tumas tarp daugiau uždirbančiųjų

ir mažus atlyginimus gaunančiųjų,

lyginant dabartinius mastus, buvo

menkas. Dirbantieji valstybinėse

ar savivaldos institucijose nebu-

vo Tautos ar valstybės priešai. Tai

parodė ir Sąjūdžio gimimo laikais

daugelio valstybės tarnautojų el-

gesys. Tai gerai žinau, nes dirbau

Ministrų taryboje skyriaus vedėju.

Deja, apie tai mažai rašoma.

Esu kairysis pagal visus poli-

tinius, ekonominius, socialinius

standartus. Sunkus klausimas dėl

skirtumo Lietuvoje tarp kairiųjų ir

dešiniųjų partijų. Klasikiniu lygme-

niu šios partijos skiriasi požiūriu į

valstybinio turto valdymą, valsty-

bės prioriteto pabrėžimą, svarstant

ekonominius klausimus, valstybės

rūpesčio žmonėmis prioritetu,

prieš laisvės suteikimą kiekvienam

plaukti pagal savo sugebėjimus

ir kt. Tačiau pas mus viskas taip

persipainiojo, kad kartais į tokį

klausimą rimtai sunku ir atsakyti.

Manau, kad mažokai geranoriškos

kritikos pačių kairiųjų gretose dėl

savo partiečių netinkamų veiksmų,

nesvarbu kokio lygmens – valsty-

bės ar savivaldos – jie būtų.

2. Mane labiausia domina ats-

kirų žmonių, mokslininkų, speci-

alistų, istorikų mintys ir mažiau

tų, kurie daug kalba, bet jau nutolę

nuo realybės.

Aš pasigendu skirtingų nuomo-

nių ES atžvilgiu. Esu už Europos

Sąjungą. Deja, ne viskas man pa-

tinka tiek ES, tiek mūsų šalies kai-

riųjų veiksmuose, ypač valstybin-

gumo, tautiškumo, patriotiškumo

plėtojimo srityse.

Reikia rodyti ne tik pliusus, yra

ir minusų. Tai ypač išryškėjo eko-

nominės krizės metu, kai ES dali-

jama į dviejų greičių Europą, kai

mūsų žemdirbiai nepateisinamai

ignoruojami išmokų prasme, lygi-

nant su ES senbuvių šalių ūkinin-

kais, kai nesiekiama iš esmės suly-

ginti ekonominių rodiklių tarp visų

ES šalių, kai iš vienos pusės pasi-

remiama Lietuvos pavyzdžiu dėl

kovos šalyje su bankroto grėsme, ir

tuo pačiu ignoruojama, kokiomis

pastangomis Tauta tai išgyveno.

Parama siūloma neadekvati savo

syvais išgyvenusiai valstybei, lygi-

nant su fi nansine parama daugiau

išlaidavusioms šalims ir kt.

3. Džiaugsmingas įvykis – Eu-

ropos krepšinio pirmenybės Lie-

tuvoje. Malonu, kad gauti teigiami

atsiliepimai apie čempionato orga-

nizavimą.

Mane daugiausia skaudina emi-

gracijos statistika. Tai turbūt svar-

biausia, ypač dėl Lietuvos ateities.

Tik naivus žmogus, arba mus lai-

kantieji kvailiais tikina, kad daug

palikusiųjų savo šalį sugrįš. Taip,

dalis gal ir sugrįš, bet kokia bus ta

dalis, jei daugelio jų vaikai jau lan-

ko užsienio šalyse mokyklas ir tik

namuose, arba, geriausiu atveju,

dar per šeštadienines mokyklas iš-

girsta lietuvišką žodį?

Banko „Snoras“ bankrotas labai

skaudus daugeliui šeimų ir apskri-

tai šaliai. Negaliu suprasti, kodėl

Seimas, Vyriausybė, ypač Lietuvos

bankas buvo nuošalyje, maitino

informacija apie gerą banko eko-

nominę būklę, neperspėjo žmonių

dėl per didelio pasitikėjimo šiuo

banku, nors, kaip dabar aišku, ži-

nojo apie realią situaciją ne vienus

metus. Jokiu būdu neteisinu tų, ku-

rie su žmonių pinigais elgėsi kaip

su savais ir dabar pasislėpė Londo-

ne, bėda tai, kad Lietuvoje žmonės

pagrįstai suabejojo mūsų kontro-

liuojančių institucijų veikla, ir aps-

kritai valdžia. O tai didelis akmuo

ir į kairiųjų daržą.

Manau, kad turi mažėti Sei-

mo narių, jų padėjėjų, apskritai,

ministerijų ir valdininkų. Reikia

rotacijos užsisėdėjusiųjų Seime

galimybei būti išrinktiems apribo-

ti. Manyčiau, kad veržtis į Seimą,

nepabuvus bent kadenciją savival-

dybės nariu, švelniai tariant, ne-

rimta. Turi būti daugiau deleguota

funkcijų savivaldai. Reikia baigti su

valdininkų kaitaliojimu pasikeitus

politinei valdžiai. Atsakingi parei-

gūnai susitikimuose su žmonėmis

turėtų daugiau įsiklausyti į žmo-

nių mintis ir pastabas, o ne mokyti

savo tuščiomis kalbomis ir teikti

informaciją, kuri puikiai žinoma ir

gauta kitais prieinamais kanalais.

Ekonominiu požiūriu labai

svarbu energetinė nepriklausomy-

bė: atominė elektrinė, suskystintų

dujų terminalas, atsinaujinančių

energijos šaltinių vystymo prio-

ritetas. Tam tikslui reikia baig-

ti postringauti apie strateginius

partnerius bei nuolaidas jiems ir

susikoncentruoti į bendrus veiks-

mus su tais, kam šie reikalai išties

svarbūs.

4. Man labiausia patinka Seimo

pirmininkė Irena Degutienė. Iš jos

veiksmų nesimato to politikavimo,

koks egzistuoja daugelio vadina-

mųjų politikų veikloje, kalbose iki

šiol. Ji vienodai reikli opozicijai ir

pozicijai. Tai valstybinio mąstymo

žmogus, kuriai valstybė ir jos gy-

ventojas sinonimai.

Deja, melagių Lietuvoje daug.

Vieni žino, kad meluoja, aptakiai

vyniodami į vatą melą, atskiestą

dalele teisybės. Kiti tai daro dėl

neišmanymo, naivumo, pavaldu-

mo, kvailo pataikavimo arba tie-

siog nesuprasdami, kad yra ne savo

vietoje. Gal jie susipras pagaliau,

kad ne tame vežime sėdi, jei nori

nelikti tokiais visam laikui žmonių

atmintyje. Didžiausiais melagiais

įvardinčiau visus „naktinių mokes-

čių“ keitimo iniciatorius ir tuos sal-

džiabalsius, kurie, tiesa, bijodami,

bet kartu būdami įsitikinę, kad jų

siūlymai nepraeis, vis tiek maitina

visuomenę savo „kieta“ pozicija.

5. Taip, laimė po sveikatos

žmogui turbūt svarbiausias daly-

kas. Man regis, laimė, kai tave su-

pranta, kai esi reikalingas, kai tau

pasako gerus žodžius ir prisimena

žmonės, kurių net nepažįsti.

Antanas KRŪVELISPrienų r., Užuguosčio k.

1. Ilgai nesvarstydamas teigiu,

jog „Gairės“ tikrai pakankamai at-

spindi kairąją mintį tiek analizuo-

jant dabarties gyvenimo aktualijas,

tiek kairiosios minties sklaidą ir jos

skleidėjus tolimesnėje ar artimes-

nėje praeityje. Manau, kad Lietu-

voje (ir ne tik) kairieji skiriasi nuo

dešiniųjų savo ideologinėmis nuos-

tatomis, ypač sprendžiant visuome-

nės socialines problemas. Suprnta-

ma, jog šios linijos kairieji privalo

laikytis ir ateityje savo politiniame

gyvenime. Bet realybėje atsiranda

tam tikros sumaišties, kai kairieji

šiek tiek „sudešinėja“ (suliberalė-

ja), o dešinieji – lyg ir „sukairėja.“

Atrodo, kad tokiam kairiųjų suli-

beralėjimui turėjo įtakos ir TSRS

subyrėjimas. Tai palietė visas kai-

riąsias jėgas, ypač Europoje. Euro-

pos socialdemokratai, pabrėžtinai

traukdamiesi nuo tarybinio socia-

lizmo, pernelyg „atleido vadžias“ ir

pradėjo „pataikauti“ liberalizmui.

Žinoma, tuo pasinaudojo dešinio-

sios partijos. Netgi Švedijos kairio-

sios partijos, keletą dešimtmečių

turėjusios valdžią savo rankose,

rinkimuose į Riksdagą pralaimėjo,

užleisdamos valdžią dešiniesiams.

Tuo tarpu Lietuvos kairiųjų sulibe-

ralėjimas galbūt buvo dar ryškesnis

nei Vakarų Europos šalyse. Lietu-

vos kairiųjų ryžtingumą, įtvirti-

nant ryškesnes socialdemokratines

nuostatas, slopino nuogastavimai

(ir pagrįstai) dėl galimo dešinių-

jų radikalų (kitokių lyg ir nebuvo)

puolimo. Kažin ar ir platūs pečiai

būtų tą puolimą atlaikę.

Na, o dešiniųjų „sukairėjimą“

lemia ne kas kita, kaip dėl jų pačių

vykdytos grobuoniškos politikos

pasaulį apėmusi gili ne tik eko-

nominė, fi nansinė, bet ir, atrodo,

socialinė krizė. Kas yra tas, saky-

kim, Lietuvos konservatorių sukai-

rėjimas, kurį pastebi žiniasklaida,

komentatoriai, politologai? Tai ne

daugiau, kaip prastokai padažytas

fasadas – „reikia mažinti socialinę

atskirtį,“ „reikia pasidalinti su tais,

kuriems mažiau pasisekė“ ir t.t.

Na, apmokestins vieną kitą jach-

tos, galingesnio visureigio, moto-

ciklo, lėktuviuko, namo savininką

ir viskas. Bet spaudoje pastebima

ir tai, kad prie notarų durų jau ei-

lės susidaro – prasidėjo skyrybų,

turto dalybų, dovanojimų ir kito-

kių „labdarų“ vajus. Žiūrėk, taip

konservatoriai ir socialinę atskirtį

sumažins, o gal ir visai panaikins.

„GAIRIŲ“ PAŠTAS

GAIRĖS 46 2012 SAUSIS 2012 SAUSIS 47 GAIRĖS

Visą tą dešiniųjų „sukairėjimą“ aki-

vaizdžiai parodo fi nansų ministrė

I. Šimonytė, iš Seimo tribūnos pa-

reikšdama, kad ji nepasitiki valsty-

biniais bankais ir kad tokių turėtų

nebūti. Galvoju, kad kairiųjų pa-

žiūrų fi nansų ministras (ministrė)

tikrai taip nepasakytų, o atvirkščiai

– kad pasitiki valstybe ir valstybi-

niais bankais. Tai va, ir čia skirtu-

mas tarp Lietuvos kairiųjų ir de-

šiniųjų. Yra dar vienas momentas,

turintis įtakos Lietuvos dešiniųjų

ir kairiųjų skirtumui. Kuo daugiau

nepasidrovėsi keikti, koneveikti

buvusį sovietmetį, o dabar – rusus,

būsi tikriausias dešinysis (konser-

vatorius). Žinoma, tai ne taisyklė,

bet vis tik tai ryšku ypač iš kon-

servatorių rėmėjų pusės. Neretai

iš jų galima išgirsti nusistebėjimų

– kaip gali būti, kad buvęs tremti-

nys ar politinis kalinys šiandien yra

aktyvus socialdemokratas? Taigi

šis Lietuvos dešiniųjų ir kairiųjų

skirtumo niuansas dar pakankamai

gajus ir tebeegzistuoja.

2. Neperskaitytų straipsnių žur-

nale nelieka. Visuose randu tai, kas

skatina mąstyti - padeda geriau

susivokti preities įvykiuose bei da-

barties aktualijose, žadina ieškoti

kitų alternatyvų ar variantų ir t.t.

Bent kiek kategoriškiau išskirti vie-

ną ar kitą` temą, kuri labiau patik-

tų, gana keblu. Vieną kartą vienos

temos publikacijos labiau suintri-

guoja, kitą kartą kitos.

Galbūt reikėtų straipsnių, ku-

riuose būtų giliau atskleidžiama

socialdemokratinių principų reikš-

mingumas visai visuomenei, jų

vertingumas ir nauda visoms soci-

alinėms grupėms, kad socialdemo-

kratų partija savo programiniais

uždaviniais laiko ar turėtų laikyti

siekį visos visuomenės sutarimo,

jos konsensuso, sprendžiant svar-

biausias valstybės, tautos gyveni-

mo problemas. Ir dar galėtų būti

tokių straipsnių, kurie neleistų ap-

ledėti mūsų širdims, o tuos ledus

tirpdytų. Apie tą „apledėjimą“ su

nerimu klausia ir poetas Justinas

Marcinkevičius: „...bet kas ją (Lie-

tuvą – A.K.) išgelbės nuo atšliau-

žiančio pykčio ledyno...“ O taip pat

straipsnių, mažinančių mąstymo

defi citą, ugdančių kritinį mąstymą.

Šią problemą pastebi ir Valentinas

Sventickas savo knygoje „Apie Jus-

tiną Marcinkevičių“: „Apskritai

mąstymas šiandieninėje Lietuvoje

darosi kažin koks pažemintas, pri-

spaustas kasdieninių įvykių, neten-

kantis visuotinio žinojimo aprėp-

ties ir egzistencinių pjūvių.“

3. Įsimintinas Europos vyrų

krepšinio čempionatas Lietuvoje.

Malonu, kad mūsų šalis šiam rengi-

niui deramai pasiruošė, tai padidi-

no Lietuvos prestižą tarptautinėje

erdvėje. Gal tamsesnė dėmelė buvo

tai, jog dalis godulio apimtų vers-

lininkų, manydami, jog krepšinio

sirgaliai iš užsienio atvažiuos su

maišais eurų ar dolerių, neprotin-

gai iškėlė paslaugų, aptarnavimo ir

kitas kainas.

Skaudžios netektys – poeto Jus-

tino Marcinkevičiaus, verslininko

Bronislovo Lubio, o mūsų rajono

žmonėms, ypač socialdemokra-

tams, – ir Seimo nario Juozo Palio-

nio netektis.

Kad Lietuva sparčiau judėtų

pažangos link, siūlyčiau ryškaus

lietuvių emigracijos mažinimo,

realaus lietuvių susigrąžinimo iš

svetur strategiją. Dabar gi valstybė

savo politika didele dalimi tiesiog

išvaro savo piliečius iš šalies, jau-

nos šeimos dėl pragmatiškų, išgy-

venimo problemų vengia gimdyti.

Iškyla grėsmė tautos išlikimui. Ma-

nau, kad šioms aktualioms Lietuvai

problemoms spręsti turėtų būti pa-

rengta rimta strategija.

4. Labai ryškaus politiko į šį

titulą neturiu, bet vis tik 2011 m.

patikimiausio politiko titulą skiriu

LSDP pirmininkui gerb. Algirdui

Butkevičiui. Na, meluojančių poli-

tikų tikrai netrūksta. O didžiausią

melagį išskirčiau pagal užimamas

pareigas – jei meluoja žmogus,

esantis aukštesnėse pareigose, tuo,

mano manymu, jis didesnis mela-

gis. Tada – Premjeras.

5. Dažniausiai įvairiomis pro-

gomis vieni kitiems žmonės lin-

ki – daug laimės ir džiaugsmo ir

t.t. Manau, jog šios sąvokos yra

žmogaus dvasinė būsena, jausmų

pasaulis. Tai ne materialinės ver-

tybės. O ta būseana gali trukti ir

trunka įvairų laiko tarpą. Dukre-

lė, parėjus iš mokyklos, pasigiria:

šiandien iš matematikos gavau

dešimtuką! Veidas švyti, akyse

džiaugsmo ir laimės žiburiukai,

net nejaučia, kad pasišokinėja. Ji

– laiminga. O aš? Aš irgi laimingas

matydams ją laimingą. Ir kas gali

pasakyti, kuris iš mūsų laiminges-

nis? Manau, kad žmogus, pasiekęs

bet kurį tikslą, pajaučia ar išgyvena

laimės būseną. Labai apibendrintai

apibrėžti kas man yra laimė – gana

sudėtinga. Galbūt atsakyčiau taip:

esu laimingas ir laimė man yra tai,

jog Aukštoji Sąmonė, Lemtis leido

man gimti, ateiti į šį pasaulį, jame

gyventi ir jaustis taip, kaip rašo

Justinas Marcinkevičius:

Buvai laimingas. Gal šiek tiek daugiau

nei nelaimingas. Šito nepasversi.

Neišmatuosi. Gal tik prisiminsi,

Kad šiandien, pavyzdžiui, graži diena...

Jonas VAINAUSKASKėdainiai

1. Aš manau, kad žurnalas ne

visai pakankamai atspindi kairio-

sios pasaulėžiūros poziciją. Kodėl?

Todėl, kad redakcija stengiasi įtikti

kitos pakraipos nuomonėms, ku-

rios perša ir savo nuostatas, smer-

kia tarybinį socializmą, o giria eu-

ropinį ar pasaulinį socializmo idėjų

mišinį, patys jo nematę ir neragavę

jo privalumų. Nemažai kairiųjų

kartais sutampa su dešiniaisiais

ir niekuo nesiskiria. Kapitalistinė

ponija užvaldė Seimą, Vyriausybę,

didžiąją dalį savivaldybių, daugelį

prokuratūrų ir teismų, – ten nerasi

nei užtarimo, nei teisingumo, nei

pagarbos. Visur ir visus lydi pelnas

ir pinigai.

2. Mane domina įvairios temos,

spausdinamos „Gairėse“. Labiausiai

domina paprastų darbo žmonių

gyvenimas ir išgyvenimas, neturint

net pagrindinio darbo, o svarbiau-

sia, kad ir už darbą mokami skur-

dūs grašiai, už kuriuos pragyventi

neįmanoma. Kita nemažiau aktuali

tema, kad turtuoliai giriasi savo

prabanga, varto savo šimtatūks-

tantinius atlyginimus nežinodami

ką geriau pirkti – jachtą ar lėktuvą,

taip supriešindami žmones.

Norėtųsi, kad „Gairės“ rašytų

ne tik apie socialdemokratus, bet

ir pasitelktų komunistinių ir soci-

alistinių pažiūrų žmones, ir leistų

jiems išreikšti savo nuomones vi-

sais gyvenimo klausimais.

Dabar su amerikonų pagalba

Afrikos ir kituose kontinentuose

vykdomos karingos akcijos, žūs-

ta šimtai ir tūkstančiai nekaltų

žmonių, o amerikonai lieka teisūs,

jiems pritaria ES valstybių vado-

vai. Ar nevertėtų apie tai plačiau

paanalizuoti „Gairių“ puslapiuo-

se? Konservatoriai ir jų klapčiu-

kai įvairūs liberalai niekina ne tik

buvusią tarybinę santvarką, bet ir

joje gyvenusius paprastus žmones,

vadindami raudonosiomis utėlė-

mis ir kitais niekšiškais pavadini-

mais, versdami varguolius nutilti

ir nusižeminusiai ponams dirbti už

vergiškus grašius. Gal todėl šian-

dien Marksas, Engelsas ir Leninas

yra niekinami, kad būtų pasiųstos

užmarštin jų idėjos?

3. 2011 metai labiausiai įsimin-

tini Lietuvoje vykusiomis krepšinio

batalijomis, nors lietuviai ir netapo

prizininkais. Lietuva išleido daug

pinigų, pristatė visuose didžiau-

siuose miestuose įvairių sporti-

nių kompleksų. O kas toliau? Kas

atstatys sugriautą Lietuvos ūkį ir

pramonę? Kas maitins Lietuvoje li-

kusius pensininkus? Nemaža dalis

pensijų jau pasisavinta. Dabartinę

nusikaltėlių valdžią privalome kuo

skubiausiai keisti, o piktnaudžiau-

tojus, vagis, įvairaus plauko afe-

ristus, sukčius be išimties teisti ir

sodinti į kalėjimus.

4. Patikimiausio politiko titulą

galima iš dalies suteikti Algirdui

Butkevičiui. Aš manau, jis nuose-

kliausiai gina kairiosios pakraipos

žmones. Drąsių kairiosios pakrai-

pos žmonių yra nemažai. Bet yra ir

daug melagių. Pažiūrėkite spaudo-

je – vienas po kito, ypač prieš rin-

kimus pilasi politikierių pažadai,

jog dirbs tik žmonėms, o po rin-

kimų pamiršta visus savo įsiparei-

gojimus. Didžiausiu metų melagiu

galiu drąsiai įvardinti A. Kubilių su

jo valdžios ministrais ir ištikimais

jų visais klapčiukais.

5. Lietuvos ponija, per 20 metų

susikūrusi sau gyvenimą, nesiskun-

džia. Jiems gerai, jie esą laimingi. O

lietuvių daugumos nuomonė apie

laimę kitokia. Kokia čia laimė, kai

neturi darbo, kai neturi pinigų nu-

sipirkti būtiniausių maisto prekių,

nors jais parduotuvės užverstos.

Aš manau, kad šiandien apie laimę

kalbėti neverta ir nėra reikalo. Tos

laimės visai neliko. Prieš Naujuo-

sius Kėdainiuose pastatė kremato-

riumą, kuris jau sėkmingai dirbda-

mas kasdiena dūmais paleidžia vis

daugiau žmonių, tapusių „laimin-

giausiais“… Nes iškeliavus į kitą

pasaulį baigiasi vargai ir įvairios

negandos.

Socialdemokratinės minties

žurnalas „Gairės“ turėtų daugiau

atsiriboti nuo kapitalistinės san-

klodos įsitvirtinimo gyvenime. Nes

kapitalizmo puoselėtojų atsiranda

vis daugiau ir daugiau, o remti kai-

riąją mintį nėra kam, nes tam rei-

kalingi pinigai. O pinigai šiandien

keliauja pas turtinguosius. Taip ir

sukasi laimės ratas.

„GAIRIŲ“ PAŠTAS

Mirė Jurgita Smolski

Sausio 15 dieną mūsų pa-

saulį paliko Belgijos pilietė, iš-

tikima Lietuvos bičiulė, istorikė

ir pedagogė Jurgita Smalstytė

(Georgette Smolski). Ji gimė

1920 m.vasario 8 d. Belgijoje,

Vervje mieste, po to, kai 1919

m. liepos 6 d. Rokiškio krašte

grubiai, Lietuvos armijos pulki-

ninko nurodymu, buvo nušau-

tas jos tėvas – Nepriklausomos

Demokratinės Lietuvos Respu-

blikos kūrėjas, Rokiškio krašto

kultūros veikėjas, žurnalistas ir

dramaturgas, savivaldos orga-

nizatorius, pirmasis apskrities

pirmininkas Jurgis Smalstys-

Smolskis. (apie jį – D.Kirvelis,

„Gairės“, 2011, Nr.10). Jurgitos

motina valonė Žermena Ge-

elen-Smolski Rokiškio, Mari-

jampolės gimnazijose mokė

lietuviukus prancūzų kalbos,

dirbo Lietuvos universiteto bi-

bliotekoje, Kaune.

Jurgita 1994 m., pagerbda-

ma savo tėvų atminimą, Lais-

vajame Briuselio universitete

įkūrė „Smolski-Geelen Fondą“,

fi nansuojamą jos lėšomis, Lie-

tuvos-Belgijos kultūriniams

moksliniams ryšiams stiprinti.

Be to, įsteigė Smolski-Geelen

premiją tėvo tėviškės Kama-

jų mokyklos abiturientams už

geriausią lietuvių kalbos rašinį.

Smolski-Geelen fondo įkūrėja

ne vienam Lietuvos jaunuoliui

suteikė galimybę tobulintis

Briuselio Laisvajame universi-

tete, o kai kam išeiti į Vakarų

mokslo pasaulį. Šviesus Jurgi-

tos atminimas neges Lietuvos

padangėje.

GAIRĖS 48 2012 SAUSIS

Jis daug metų ateidavo į mūsų redakciją.

Atsinešdavo savo karikatūrų, pieštų tik jam

vienam būdingu stiliumi, kuris kai kam

atrodydavo kiek grubokas. Bet tuose piešiniuose

visada alsavo gyvenimo aktualijos.

Mielai spausdindavome.

Už savo darbus pelnydavo apdovanojimų

karikatūristų parodose. O pernai baigiantis

metams sužinojome skaudžią žinią –

Antanas Janušonis jau niekada

nieko nebenupieš.

Bičiuliui atminti skiriame šį puslapį, kuriame

matome dalį redakcijai paliktų karikatūrų.