Tur iu perspeti jus stai del ko. Vykdydamas uzduotj jus busite ginkluotas, kad atrodytu-mete autoritetingiau. Taciau panaudoti gin-k l ^ jums neleidziama jokiomis aplinkybemis. Jokiomis aplinkybemis. Supratote?

[rnestHemingwoy

D oooas Ankos arbaleto buoze buvo istekinta is juodo plastiko, o temple pagaminta is chromuoto plieno ir jsitempdavo vos truktelejus be garso slystant} svert^. Antonas naujoviq nepripazino: jis nau-dojosi senu geru marsalo Toco, karaliaus Pico Pirmojo, stiliaus koviniu jtaisu, apkaustytu juodu variu, su ratuku, ant kurio bu-davo uzsukama jaucio sausgysliii vytine. O Paska turejo pneu-matinj karabinq. Arbaletus jis laike zmonijos vaikystes zaislais, nes buvo tinginys ir negabus staliaus amatui.

Jie priplauke prie siaurinio kranto, kur is geltono smelio skardzio kysojo kreivos stiebiniij pusij saknys. A n k a numete vair in j i r k l ^ ir apsidaire. Saule jau spejo pakilti virs misko, ir viskas buvo zydra, zalia ir gelsvai zydras ri ikas virs ezero, tam-siai zalios pusys ir geltona pakrante anoje puseje. O dangus v i r -sum visko buvo giedras, blankiai melynas.

- Nieko ten nera, - tare Paska. Jie sedejo persisver^ per bort^ ir ziurejo j vandenj. - Didziule lydeka, - jsitikin^s pareiske Antonas. - Su sitokiais stai plaukmenimis? - paklause Paska. - Antonas nieko neatsake. A n k a irgi pazvelge j vandenj, bet

isvydo t ik savo pacios atspindj.

' 9

- But4 gerai issimaudyti, - tare Paska ir i k i alkunes jkiso rankq j vandenj. - Saltas, - pranese.

Antonas perejo j valties priekj ir issoko ant kranto. Valtis su-siubavo. Antonas jsitvere borto ir laukiamai pazvelge } Pask^. Tada Paska pakilo, uzsimete i r k l ^ ant sprando tarsi nascius ir, viksedams apatine kuno dalimi, uzdainavo:

Viclipucli , ko tu lauki? Senas skiperi, aure! Pasisaugok, nes atplaukia Cion kepti} rykl i i j gauja.

Antonas tylomis truktelejo valtj. - E i , ei! - suriko Paska griebdamasis uz borto. - Kodel keptij? - paklause A n k a . - Nezinau, - guztelejo peciais Paska. Jie islipo is valties. - Bet

juk saunu, k^? Keptq rykl i i j gauja! Jie eme traukti valtj \. Kojos grimzdo j dregn^ smelj,

piln§ sudziuvusiij pusq spygliq ir kankoreziij . Valtis buvo sunki ir slidi, bet istrauke j ^ i k i pat laivagalio ir sustojo sunkiai dve-suodami.

- KoJ4 primygo, - tare Paska ir kruopsciai pasitaise raudon^ galvos raistj. 2iiirejo, kad raiscio mazgas butij t iksliai virs de-sines ausies, kaip didnosiq Irukano piratij. - Gyvybe nebrangi, o-hei! - pareiske jis.

A n k a susikaupusi ciulpe pirst^. - {sivarei rakstj? - paklause Antonas. - Ne. Jsidreskiau. Kazkurio is jus^ tokie nagai... - Nagi, parodyk. Ji parode. - Taip, - linktelejo Antonas. - Trauma. Na, k^ darysime? - Ant pe-ties - i r pakrante, - pasiule Paska. - Tai k a m tada lipom is valties? - Val t imi ir vista gali, - paaiskino Paska. - O pakrante: pir-

10

ma - meldynai, antra - skardziai, trecia - sietuvos. Pilnos vege-li i j . Yra ir samij.

- Kepti} samij gauja, - linktelejo Antonas. - O tu esi ner^s j sietuv^? - Na taip. - Nemaciau. Kazkodel nepavyko pamatyti. - Maza, ko tu nematei. A n k a nuo jq nusigr^ze, pakele arbalet^ ir sove j pusj uz kokii j

dvidesimties zingsniq. Pabiro zieves. - Saunu, - pagyre Paska ir nedelsdamas sove is karabino.

Taikesi j Ankos strel?, bet prasove. - Nesulaikiau kvepavimo, -pasiteisino.

- O jeigu butum sulaikf s? - paklause Antonas. Jis ziiirejo j Ank^.

A n k a stipriai truktelejo temples svert§. Jos raumenys - kaip reikiant, Antonas su pasigerejimu stebejo, kaip po tamsia oda nusirito bicepso gumulas.

A n k a labai kruopsciai nusitaike ir sove dar kartq. Antroj i strele cvaktelejo j kamien^ siek tiek zemiau uz pirm^j^.

- Be reikalo tai darome, - tare A n k a ir nuleido arbalet^. - Kq? - paklause Antonas. - Medj gadiname, stai k^. Vienas toks mazius vakar saude j

medj is lanko, tai as priverciau j j dantimis streles islupineti. - Paska, gal pabegek, tavo dantys geri, - pasiule Antonas. - A h a , nebent svilpti, - atsake Paska. - Tiek to, - numojo ranka A n k a . - Verciau ko nors imkimes. - Neturiu noro karstytis skardziais, - burbtelejo Antonas. - A s irgi. Drozkime tiesiai. - Kur? - paklause Paska. - K u r akys veda. - Na? - kilstelejo antakj Antonas. - Vadinasi, j saiv^, - tare Paska. - Toska, eime prie Uzmirs -

tojo plento. Prisimeni?

11

- Kurgi ne! - Zinai , Anecka... - ziojosi kazk^ sakyti Paska. - As tau ne Anecka, - grieztai nukirto A n k a . Ji negaledavo

pak^sti vadinama ne A n k a , o kaip nors kitaip. Antonas tai gerai jsidemejo. Jis paskubomis prakalbo: - Uzmirstasis plentas. Juo nevazineja. I r zemelapyje jo nera.

I r kur veda, visiskai neaisku. - O jus ten buvote? - Buvom. Bet nespejom istyrineti. - Kelias is niekur j niekur, - atitok^s pratare Paska. - P u i k u ! - apsidziauge A n k a . Jos akys tapo lyg siauri plyse-

liai . - Eime. I k i vakaro nueisim? - tu! Nueisim i k i dvyliktos. Jie eme kepurnetis skardziu j v irs i j . Virsuje Paska atsigr^ze.

Apacioje buvo melynas ezeras su gelsvomis seklumq plikemis, valtis ant smelio ir dideli plintantys ratilai ramiame tarsi aly-vuotame pakrantes vandenyje - matyt, pliaukstelejo toji lydeka. I r Paska pajuto jprast^ neapibrezt^ entuziazm^, kaip visada, ka i jie su Toska pasprukdavo is internato ir pries akis budavo visis-kos nepriklausomybes diena, pilna neistyrinetij vietij, zemuo-giij, kaitri i j tusciij pievij, pi lki j driezij ir ledinio vandens neti-ketuose saltiniuose. Ir, kaip visada, jis panoro surikt i ir aukstai pasokti} virs i j , ir nedelsdamas tai padare, ir Antonas pazvelge j j j juokdamasis - jis visk^ suprato. O A n k a jsikiso j burnq du pirstus ir nutriiktgalviskai susvilpe, ir jie jzenge j misk^.

Miske augo retos pusys, kojos slidinejo ant nukritusii j spy-gliij . Saules spinduliai jstrizai krito tarp statmenq kamienij , ir visa zeme buvo ispiesta auksinemis dememis. Kvepejo sa-kais, ezeru ir zemuogemis; kazkur danguje cirskavo neregimi pauksteliai.

A n k a ejo priekyje, arbalet^ laike pasikisusi po pazastimi ir kartkartemis pasilenkdavo prie kruvinos, tarsi nulakuotos, zemuoges. Antonas ejo jkandin su patikimuoju marsalo Toco

12

koviniu jtaisu. Streline su patikimomis kovinemis strelemis svariai dunksciojo j am j uzpakalj . Jis ejo ir zvilgciojo j Ankos sprand^ - jdegusj, bemaz juod^, issisovusiais slanksteliais. Kartais apsidairydavo ieskodamas Paskos, bet Paskos nebuvo matyti, t ik kartkartemis tai desineje, tai kaireje plyksteledavo sauleje raudonas jo raistis. Antonas jsivaizdavo, kaip Paska be garso slysta tarp pusq su parengtu karabinu rankose, atstat^s j priekj plesrij lies^ veid^ apsilupusia nosimi. Paska selino per saiv§, o saiva nejuokauja. Saiva, biciuli, paklaus - ir reikia suspet atsakyti, pagalvojo Antonas ir buvo bepripuol^s prie zemes, bet priekyje ejo A n k a , ir j i galejo atsigr^zti. Buti j nei sis, nei tas.

A n k a atsigr^ze ir paklause:

- Jus isejote tyliai? Antonas guztelejo peciais. - O kas iseina garsiai? - Regis, as vis delto patriuksmavau, - susirupinusi atsidu-

so A n k a . - Numeciau dubenj - ir staiga koridoriuje zingsniai. Turbut Mergele Katia - siandien j i budi. Teko sokti j geliij lysv?. Kaip manai, Toska, kokios geles auga toje lysveje?

Antonas surauke kakt^. - Po tavo langu? Nezinau. O k^? - Labai atkaklios geles. „Jij vejas nepalenkia, audra j i j neis-

rauna." J jas sokineja kelerius metus, o joms - nieko. - Jdomu, - giliamintiskai nut^se Antonas. Prisimine, kad po

jo langu taip pat auga geles, kuri i j „vejas nepalenkia ir audra ne-israuna". Bet jis niekada neatkreipe j tai demesio.

A n k a sustojo, palauke, kol jis prieis, ir istiese sauj^ zemuogiij. Antonas atsargiai paeme tris uogas.

- I m k dar, - pasiule A n k a . - Ac iu . A s megstu r inkt i po vienq. O Mergele Katia - visai

nieko, tiesa? - Na, kaip kam, - numyke A n k a . - K a i zmogui kas vakar^

primena, kad jo kojos tai purvinos, tai dulketos...

13

Ji nutilo. Buvo nuostabiai gera eiti su ja per misk^ dviese, pe-tys petin, susilieciant nuogomis alkunemis, ir zvilgcioti j -kokia j i grazi, v i k r i ir nejprastai geranoriska ir kokios didziules pilkos jos akys juodomis blakstienomis.

- Zinoma, - Antonas isties^s rank^ nuzere blykstelejusj sau-leje voratinklj . - Jos kojos tai jau t ikrai nedulketos. Jeigu tave per balas nesioja ant rankq, kojos t ikrai nesusipurvins...

- Kas J4 nesioja?

- Henrikas is meteorologijos stoties. Na, tas stambuolis bal-tais plaukais.

- Tikrai?

- O kq? Kiekvienas mazius zino, kad jiedu jsimylej^. Jie vel nutilo. Antonas mete zvilgsnj | Ank^. Ankos akys v i r -

to juodais plyseliais. - O kada tai buvo? - paklause j i . - Ogi vien^ toki§ nakt j menuliui svieciant, - nenoriai atsake

Antonas. - Bet tu ziiirek, neisplepek. - Niekas tav^s uz liezuvio netrauke, Toska, - nusijuoke

A n k a . - Nori zemuogiij?

Antonas automatiskai nuslave zemuoges nuo isteplioto del-niuko ir susibere j burn^. Nemegstu plepii4, pagalvojo jis. Nega-l iu pak^sti tauskaliij. I r staiga jis rado argument^.

- Tave irgi kada nors ant ranki j tampys. A r bus malonu, jeigu prades apie tai pliurpti?

- Is kur istraukei, kad as ketinu pliurpti? - atsainiai paklause A n k a . - Apskritai nemegstu plepiij.

- Klausyk, k^ tu sumanei? - Nieko baisaus, - truktelejo peciais A n k a . Po akimirkos

j i patikliai pranese: - Zinai , man kla ikia i nusibodo kiekvien^ miel^ vakar^ po du kartus plautis kojas.

Vargse Mergele Katia, pamane Antonas. Cia tau ne saiva. Jie isejo j keliuk^. Keliukas vede zemyn, ir miskas daresi vis

tamsesnis ir tamsesnis. Cia vesejo paparciai ir auksta dregna

14

zole. Pusij kamienai buvo apej? samanomis ir balta kerpiij puta. Bet saiva nejuokauja. Kimus balsas, kuriame nebuvo nieko zmo-gisko, staiga suriaumojo:

- Stot! Meskit ginklus - tu, kilnusis donai, ir tu, dona! K a i saiva paklausia, reikia suspet atsakyti. T i k s l i u judesiu

Antonas nubloske A n k ^ j paparcius kaireje, o pats liuoktelejo j paparcius desineje, nusirito ir prigludo uz sutresusio kelmo. K i m u s aidas dar ukciojo tarp pusij kamienij , o takelis jau buvo tuscias. Stojo tyla.

Pavirt^s ant sono, Antonas suko ratuk^ tempdamas tempi?. Pokstelejo suvis, Antonui ant galvos pabiro kazkokios siuksles. K i m u s nezmogiskas balsas pranese:

- Donas pasautas j pedq! Antonas sudejavo ir prisitrauke koj^.

i: - Ne j sit^, j desin?, - pataise balsas. Buvo girdeti, kaip Paska kikena. Antonas atsargiai dirstelejo

is uz kelmo, bet nieko nebuvo matyti toje tamsioje zalioje koseje. T4 akimirk^ pasigirdo veriamas svilpesys ir garsas, lyg griutij

medis. - Uau!. . - dusliai sustugo Paska. - Pasigailekit! Pasigailekit!

Nezudykit man^s! Antonas iskart pasoko. Priesais j j is paparciij islindo Paska.

Iskel^s j v irs i j rankas, jis traukesi atatupstas. Ankos balsas pa-klause:

- Toska, tu j j matai? - Kaip ant delno, - pritariamai atsake Antonas. - Nesisu-

kiok! - riktelejo jis Paskai. - Rankas uz galvos! Paska nuolankiai susidejo rankas uz galvos ir pareiske: - A s nieko nepasakysiu.

; - Toska, k^ toliau su juo darysim? - paklause A n k a . - Tuoj pamatysi, - atsake sis ir patogiai atsisedo ant kelmo, o

arbalet^ pasidejo ant keliij . - Vardas! - suriaumojo Geksos I r u -kaniecio balsu.

15

Paska nugara pavaizdavo paniek^ ir nepaklusnum^. Antonas sove. Sunki strele svilpdama jsmigo j sak^ virs Paskos galvos.

- Oho! - pasigirdo Ankos balsas. - A s esu Bonas Saranca, - nenoromis prisipazino Paska. - Ir

cia jis veikiausiai atguls - vienas is ttf, kurie buvo sujuo.' - Pagarsej^s prievartautojas ir zudikas, - paaiskino Anto-

nas. - Bet jis niekada nieko nedaro uz dyk^. Kas tave pasiunte? - Mane pasiunte donas Satarina Negailestingasis, - sumela-

vo Paska. Antonas su panieka teske: - Stai si ranka pries dvejus metus Sunkii j j i j kardq apyrubeje

nutrauke dvokiantj dono Satarinos gyvenimo siul^. - Jsegsiu jam strel?, gerai? - pasisiule A n k a . - A s visai pamirsau, - skubiai prabilo Paska. - Is tiesq mane

pasiunte Arata Grazusis. Uz jusij galvas jis pazadejo man simtq auksiniq.

Antonas pliaukstelejo delnais sau per kelius - Melagis! - uzriko jis. - A r g i Arata susidetij su tokiu nieksu

kaip tu! - G a l vis delto jsegsiu j am strel?, k^? - kraugeriskai paklause

A n k a . - Beje, tau persauta desine peda, - primine Paska. - Butq

metas nukraujuoti. - Papusk! - papriestaravo Antonas. - Vis i j pirma as nuolatos

kramtau baltojo medzio ziev?, o antra, dvi dailios barbares jau sutvarste mano zaizdas.

Suslamejo paparciai, ir ant takelio isejo A n k a . Jos skruostas buvo perdrekstas, o keliai zemeti ir zaliaukuoti.

- Metas jmesti j j j pelk?, - pareiske j i . - K a i priesas nepasi-duoda, jis sunaikinamas.

* Netiksli citata is A. Dumas romano „Trys muskietininkai" (cia ir toliau -vert. past.).

16

Paska nuleido rankas. - Ties^ sakant, tu zaidi ne pagal taisykles, - tare jis Anto-

nui. - Tau visada iseina, kad Geksa - geras zmogus. - Daug tu ismanai! - purkstelejo Antonas ir taip pat zenge

ant tako. - Saiva nejuokauja, suskret^s samdiny. A n k a atidave Paskai arbalet^. - A r judu visada sitaip vienas j kit^ pliekiate? - pavydziai

paklause j i . - O kaipgi! - nusistebejo Paska. - Negi sukausime: „Pykst

pykst! B u m bum!"? 2aidime turi buti rizikos elementas! - Pavyzdziui, mes daznai zaidziame Vilhelm§ Telj, - atsai-

niai tarstelejo Antonas. - Paeiliui, - pertrauke j j Paska. - Siandien as stoviu su obuo-

l iu, o rytoj - jis. A n k a juos nuzvelge. - Stai kaip? - letai pratare j i . - |domu butij paziureti. - Mes mielai, - vylingai syptelejo Antonas. - Bet nera obuolio. Paska placiai issisiepe. Tada A n k a nuplese jam nuo galvos

piratisk^ raistj ir v i k r i a i susuko is jo pailgq maisiuk^. - Obuolys s^lygiskas, - paaiskino j i . - Stai - puikus taikinys.

Pazaiskime Vi lhelm^ Telj. Antonas paeme raudon^ maisiuk^ ir jdemiai j j apziurejo.

Tada zvilgtelejo j A n k q - jos akys buvo tarsi plyseliai, O Paska smaginosi - jam buvo l inksma. Antonas padave jam maisiukq.

- Is trisdesimties zingsnii^ pro kortq neprasausiu, - ramiai pa-sake jis. - Zinoma, is pazistamij. pistoletif.

- Tikrai? - paklause A n k a ir kreipesi j Paskq: - O tu, mano drauge, pataikysi j kortq is trisdesimties zingsniif?

Paska uzsimove maisiukq ant galvos. - Kada nors mes pameginsime, - issisiepe jis. - Kadaise as

neprastai saudziau.'

* Dialogas is A. Puskino apysakos „Suvis".

17

Antonas apsigr^ze ir zenge taku garsiai skaiciuodamas zings-nius:

- Penkiolika... sesiolika... septyniolika... Paska kazk^ pasake - Antonas neisgirdo, o A n k a garsiai nu-

sijuoke. Tarsi per garsiai. - Trisdesimt, - istare Antonas ir atsigrf ze. Uz trisdesimties

zingsniq Paska atrode visai mazas. Raudonas maisiuko tr ikam-pis piapsojo jam ant galvos kaip juokdario gaubsle. Paska vai -pesi. Jis vis dar zaide. Antonas pasilenke ir eme neskubedamas tempti tempi?.

- Buk palaimintas, mano teve Vilhelmai! - riktelejo Paska. -I r aciu tau uz visk^, kad ir kas nutikti j .

Antonas jdejo strel? ir atsitiese. Paska ir A n k a ziurejo j j j . Jie stovejo greta. Takelis buvo lyg tamsus dregnas koridorius tarp auksti| zaliij sieni}. Antonas pakele arbalet^. Kovinis marsalo Toco jtaisas tapo nejprastai sunkus. Virpa rankos, pamane Anto-nas. Negerai. Be reikalo. Jis prisimine, kaip ziem^ jiedu su Paska vis^ valand^ laide sniego gniuztes j ketaus kankorezj ant tvoros stulpelio. Laide is dvidesimties zingsnii}, is penkiolikos ir is de-simties - ir niekaip nejstenge pataikyti. O tada, kai jau nusibodo ir jie susirenge eiti, Paska atsainiai, neziiiredamas mete paskuti-n? gniuzt? ir pataike. Antonas is visi j jegij jsprenge buoz? j petj. A n k a stovi per arti, pagalvojo jis. Norejo rikteleti, kad pasitrauk-ti j , bet suprato, jog butij kvaila. Auksciau. Dar auksciau... Umai j j uzpludo jsitikinimas, kad net jeigu atgr?ztij j juos nugar^, strele vis tiek jsmigs tiesiai Paskai j tarpunosj, tarp linksmi^ zali^ akii j . Jis atsimerke ir pazvelge j Pask^. Sis jau nebesivaipe. O A n k a letai letai kele rank^ isskestais pirstais, o jos veidas buvo jsitemp?s ir visai kaip suaugusios. Tada Antonas kilstelejo arbalet^ dar auks-ciau ir paspaude nuleistuk^. Jis nemate, kur nuskriejo strele.

- Nepataikiau, - labai garsai istare jis. Kilnodamas nesilankstancias kojas jis zenge taku. Paska nu-

sisluoste raudon^ja gaubsle veid^, krestelej?s j§ isvyniojo ir ap-

18

siriso galv^. A n k a pasilenke ir pakele nuo zemes savo arbalet^. Jeigu situo jnagiu vozteles man per galv^, pasakysiu jai aciu, pa-galvojo Antonas. Bet A n k a j j j net nezvilgtelejo.

Ji grjztelejo j Pask^ ir paklause: - Eime? - Tuoj, - atsake sis.

Jis mete zvilgsnj j Antony ir tylomis pastukseno sulenktu

pirstu sau j kakt^. - O tu jau ir issigandai, - tare Antonas. Paska dar kart^ bilstelejo pirstu sau j kakt^ ir zenge jkandin

Ankos. Antonas pedino is paskos ir stengesi nuslopinti kylan-cias abejones.

O k^, tiesq sakant, as padariau, vangiai svarste jis. Ko jie pa-sipute? Na, Paska, tiek to, jis issigando. T i k dar nezinia, kuris labiau bijojo - tetusis Vilhelmas ar sunus Telis. Bet A n k a , ko ji? Matyt, issigando del Paskos. O k^ as turejau daryti? Stai velkuo-si jkandin j i j lyg koks giminaitis. Imt i ir pasitraukti. Pasuksiu dabar j kair?, ten puiki pelke. Ga l pagausiu peled^. Bet jis net nesuletino zingsnio. Vadinasi, tai jau visiems laikams, pamane sau. Buvo skait^s, kad taip nutinka labai daznai.

Apleist^ keli^ jie pasieke net anksciau negu tikejosi. Sau-le kabojo aukstai, buvo karsta. Bade jkrit? uz apykakles pusij spygliai. Kelias buvo betoninis, is dviem eilemis sudeliotij pi l -kai rudi} sueizejusiq betono plokscixj. Plokscixj sandurose zele tanki sausa zole. Salikelese buvo pilna apdulkejusiij varnalesij. V i r s u m kelio zvimbdami skraide bronzinukai, ir vienas jzuliai bumbtelejo Antonui tiesiai j kakt^. Buvo tylu ir alsu.

- 2iurekit! - suktelejo Paska. Ties kelio viduriu ant surudi-jusios skersai istemptos vielos kabojo apskritas skardos diskas apsilaupiusiais dazais. Sprendziant is visa ko, ten buvo pavaiz-duotas geltonas staciakampis raudoname fone.

- Kas cia? - ne it in susidomejusi paklause A n k a . - Kelio zenklas. „Vaziuoti draudziama", - paaiskino Paska.

19