Veikalo parasymo aplinkybes ir supratimo strategijos

Sv. Augustinas (354-430) lietuviskai skaitantiesiems jau siek tiek pazjstamas autorius. Norintys daugiau suzinoti apie jo gyvenim^, darbus ir reiksm^ teskaito klasikine laikom^ A u ­gustino biografij^', tepavarto jo tyrimams skirt^ straipsniq rinktinf^. Lietuviskai turime ir vienintelj j j pazinojusio zmo-gaus parasyt^ Hipono vyskupo gyvenimo aprasymq', ir kele-t^ svarbiq Augustino veikali} vertimij'*. Taigi siame jvade ap-tarsime tik tiesiogiai su pristatomu veikalu susijusius dalykus.

Apie Augustino veikalo Apie krikscioniii tnokslq (toliau lot. De doctrina Christiana) parasymo met^ tyrinetojai sprendzia is jvairiq nuorodq. Pirmiausia - paties Augustino Retrac-tationes^: aptariamasis veikalas yra ketvirtasis is parasytqjq

1 Peter Brown, Augustinas / i Hipono: biogmfija, i§ anglij k. verte Darius Alekna, Vilnius; Taura, 1997.

2 Sv. Augustinas: tradicijos, kontekstai, interpretacijos, sudare ir parenge Darius Alekna, Christiana tempora 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.

3 PosidijuSj Augustino gyvenimas, is lotynq k. verte Tomas Vaiciulis, in: Aurelijus Augustinas, Upazinimai, i§ lotynq k. verte Eugenija Ul(iinaite ir Vaidile Stalioraityte, Vilnius: Aidai, 2004.

4 2r. s^rasq sio straipsnio bibliografijoje. 5 Kelet^ metij pries mirtj Augustinas paraso sj veikal^ (pavadinimq galetume versti

Psrmqstymai), kur chronologine tvarka iSdesto savo para.5y tus veikalus, paaiskina jij intencijas, atsiradimo aplinkybes, pateikia dabartin^ savo nuomon? apie kadaise paraSytas knygas.

A P I E K R I K S C I O N I V M O K S L 4 I 10

po Augustino pakelimo j vyskupus ir jterptas tarp De agone christiano, Contra epistulam Manichaei quam vocant funda-menti ir Contra partem Donati, Confessiones. Apie tikslesnes laiko ribas sprendziama is I I knygos pabaigoje paminetq gar-svq krikscioniij rasytojq s^raso: jie, anot Augustino, mokej^ tinkamai pasinaudoti pasaulietiniais mokslais'^. Sioje eileje nera Milano vyskupo Ambraziejaus, kuris mire 397 m. balan-dzio 4 d. Pagal vVntikos paprocius tokiame s^rase Augustinas mini tik mirusiuosius, vadinasi, I I knygos pabaiga parasyta dar iki garsiojo Milano vyskupo mirties. Kad ir kaip biitij, Augustinas expressis verbis sj savo veikal^ mini ne anksciau kaip 398 m. parasytame antimanichejiniame veikale Contra Faustum''.

397 m. Augustinas sio veikalo nebaige. Savo sena-tves Retractationes jis tiksliai nurodo I I I knygos viet^, nuo kurios po 30 metij vel grjzo prie jo rasymo. Jei ne si paties Augustino nuoroda, „siules" niekaip nebutq jmanoma pa-stebeti: „Kai pamaciau, kad knygos Apie krikscioniij mokslq nebaigtos, panorau verciau pabaigti, nei, jas tokias palik^s, imtis taisyti kitas knygas. Tad pabaigiau treci^j^ [ . . . ] , pri-dejau paskutini^jq ir sj veikal^ sutraukiau j keturias knygas, is kuriq pirmosios trys padeda suprasti Rasti|, o ketvirto-j i - kaip pasakyti, kq supratome.**" Retractationes Augustinas rase 427-428 metais. IV-4J4 knygij datuoti leidzia ir paties

6 Dedoctr.chr.nV> / 6\. 7 Contra Faustum, X X I I , 9 1 : „quod vero expoliavit Aegyptios iussu domini del sui, nihil

nisi iustissime iubentis, quid praefiguraverit, iam in quibusdam libris, quos de doctrina Christiana praenotavi, quantum mihi tunc occurrit, me recolo posuisse."

8 Retract. I I , 4: „libros de doctrina Christiana, cum inperfectos conperissem, perficere malui quam eis sic relictis ad alia retractanda transire. conplevi ergo tertium, qui scriptus fuerat usque ad eum locum, ubi commemoratum est ex evangelio testimonium de muUere quae abscondit fermentum in tribus mensuris farinae, donee totum fermentaretur addidi etiam novissimum librum, et quattuor libris opus illud implevi, quorum primi tres adiuvant ut scripturae intellegantur, quartus autem quomodo quae intellegimus proferenda sint."

11 I V e i k a l o p a r a s y m o a p l i n k y b e s ir s u p r a t i m o strategijos

Augustino pastaba ( i V 24, 53), kur jis pasakoja apie savo „veik pries astuonerius metus" buvusi^ kelionf j Mauritanij^ ir ten pasakyt^ pamoksl^. Si Augustino kelione vyko 418 m. ir yra datuojama nepriklausomai nuo De doctrina christiana. Tad paskutinj I I I knygos trecdalj ir vis^ IV knyg^ Augustinas parase 426/427 metais, t. y 30 metij veliau nei pirm^sias dvi knygas.

Kaip paaiskinti toki^ ilg^ pertrauk^? A r tam buta kokios nors atsitiktines priezasties'? Augustin^ uzgriuvusi begaliniij vyskupo rupesciq nasta? Liga'°? Galbxit Augustinui pasirodo, kad jo veikalas nelabai dera prie to meto aplinkybiij" ? |trauke kiti literatiiriniai projektai'^? Iskilo kokia nors vidine veikalo rasymo krize? Siandien labiausiai prigijfs paaiskinimas pri-klauso Edmundui Hil lui O P " , pasiuliusiam De doctrina chris­tiana gretinti su 41-uoju Augustino ir Alypijaus laisku Kar-taginos vyskupui Aurelijui, kuriame juodu sakosi nepamirs? abipusio susitarimo, pras^ Aurelijq atsiqsti pamoksli} rinkinj

9 Manlio Simonetti teisingai primena ir toki^ galimybf (Sant Agostino, L'istruzione cristiana, a cura di Manlio Simonetti, Fondazione Lorenzo Valla, Verona: Arnoldo Mondadori editore, 1994, p. x ) .

10 Kenneth B. Steinhauser, „Codex Leningradensis Q.v.1.3; Some Unresolved Problems", in : De doctrina christiana: A Classic of Western Culture, ed. Duane W. H . Arnold and Pamela Bright, Christianity and Judaism in Antiquity 9, Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1995, p. 38-39.

11 Madeleine Moreau, „lntroduction", in: Saint Augustin, La doctrine chretienne (De doctrina Christiana), texte critique du C C L , revu et corrige, introduction et traduction de Madeleine Moreau, annotation et notes complementaires d'isabelle Bochet et G . Madec, Bihliothique Augustinienne (CEuvres de saint Augustin) 11/2, Paris: Institut d'Etudes Augustiniennes, 1997, p. 12.

12 ,A[lberto] Pincherle (Laformazione teologica di S. Agostino) [1947] argued that a congruence of theme exists between De Doctrina Christiana and the Confessions; the former bemg an abstract discussion of how one might go about approaching Scripture, the latter a concrete narrative of how Augustine himself did in fact approach and learn to interpret Scripture. O n that argument the interruption of the writing of De doctrina christiana led directly to the Confessions" (James J . O'Donnell , „Doctrina Christi.ana, De", in: Augustine through the Ages. An Encyclopedia, ed. Allan D. Fitzgerald O S A , Michigan-Cambridge, U K : Wm. B. Eerdmans Publishing Company, 1999, p. 279).

13 Edmund Hill OP, „De doctrina Christiana: A Suggestion", in: Stadia Patristica 6, 1962, p. 443-446.

A P I E K R I K S C I O N H J M O K S L A I 12

ir klausi^ jo nuomones apie Tikonijaus Taisykles^'^. Cia, pali-

kus Augustin^, teks trumpai papasakoti apie donatininkus ir

Tikonijq. Vis4 IV a. Afrikos krikscionirj Baznyci^ vargino donati-

ninkq schizma. Byla jau buvo sena ir tf sesi kelias kartas. Tiek viena, tiek kita puse jvairiu metu buvo panaudojusi prievart^, o tai ypac sunkino susitaikym^. Pradejf s vyskupauti Hipone, Augustinas vadovavo ujamai kataliki^ mazumai: donatinin-kq vyskupas turejo pakankamai galios miesto kepejams uz-drausti pardavineti duon^ katalikams. Pati IV a. pabaiga ir V a. pradzia Afrikos Baznyciai buvo karstos polemikos, politinio ir administracinio veikimo metas kovoje su donatininkais. Tikonijus (JI. ca 380 m.) buvo donatininkas, taciau nesuta-rf s su savo bendratikiais ir jij pasmerktas. Bet svarbiausia tai, kad jis - vienas pirmqjij lotyniskai rasiusiij Rasto aiskintoji} (Paaiskinimai Apreiskimui) ir pirmasis egzegezes teoretikas (veikalelis TaisykUsY^

Grjzkime prie De doctrina christiana. Augustinas liau-jasi rasfs sj veikal^ beveik ten, kur veliau, po trisdesimties metq, jdes to paties Tikonijaus Taisykliii santrauk^. Sj fakt^ sugretin^s su 41-uoju laisku ir atsizvelgdamas j Baznycios padetj Afrikoje, Hillas pasiule manyti, jog Augustinas nu-traukf s veikalo rasym^ todel, kad Afrikos primas, Kartagi-nos vyskupas Aurelijus, niekaip neatsiliepdamas } kartojam^

14 Ep. 41 , 2: „obsecramus te per eum, qui tibi ista donavit et populum, cui servis, hac per te benedictione perfudit, ut iubeas singulos, quos volueris, sermones eorum (sc. omnium ordinatorum fratrum nostrorum et praecipue presbyterorum, qui te (sc. Aurelio) praesente populo infunditur, 41 , 1) conscriptos et emendatos mitti nobis, nam et ego, quod iussisti, non neglego et de Tychonii septem regulis vel clavibus, sicut saepe iam scripsi, cognoscere, quid tibi videatur, expecto."

15 Naujausi^ tyrinejimij apie Tikonijq apzvalgij zr.: Jean-Marc Vercruysse, „Introduction",

in: Tyconius, Le livre des Regies, introduction, traduction et notes par Jean-Marc Vercruysse,

Sources Chretiennes 488, Paris: Cerf, 2004.

13 I V e i k a l o p a r a s y m o a p l i n k y b e s ir s u p r a t i m o strategijos

Augustino klausim^, nepritarfs jo norui pasinaudoti nors ir naudingomis, taciau donatininko parasytomis Taisykle-mis. Veliau, po trisdesimties metq, jau pats biidamas garsus ir jtakingas vyskupas, antra vertus, donatininkij atskalai pa-sitraukus j pogrindj, Augustinas savo nuoziura jtrauksi^s Tikonijaus Taisykles j baigiam^ Ill-qj^ De doctrina christiana knyg4. Antroji svarbi Hillo isvada siulo manyti, kad inte-lektualas Augustinas sj veikal^, galbiit skirt^ „krikscionybes mokytojams" ras^s vyskupo Aurelijaus prasomas. T i k tokiu atveju es4 butq galima paaiskinti visus Augustino klausimus Aurelijui ir Augustino reakcij^ negavus laukiamo atsakymo del Tikonijaus.

Ne visi tyrinetojai pritaria tokiam trijq desimtmecii} pertrukio aiskinimui, bet jis ir toliau lieka vienintele pastanga atsakymo ieskoti paties Augustino arba jo aplinkos tekstuose. Nesutinkantieji pastebi, kad Hillo hipoteze remiasi prielaida, es4 Augustinas De doctrina christiana ras^s vykdydamas A u ­relijaus uzsakymij. Bet tuomet 41-ojo laisko zodziai perdem perifrastiskai ir miglotai apie j j kalb^'*. Jei tai tikrai buvo jta-kingojo „Afrikos sostines" Kartaginos vyskupo Aurelijaus uzsakytas veikalas, tuomet tektq stebetis, kad apie tai Augus­tinas nieko nesako nei paciame De doctrina christiana, nei Re­tractationes'-''. Be to, pacii} donatininki} pasmerkto Tikonijaus figura galejo buti pakankamai polemiskai patogi: Afrikos ka-

Pagrindiniai prieStaraujanciijjq argumentai: a) non negligo [Bp. 41 ,2 ) galbut rodo, kad Augustinas raso kit:}, svarbesnj veikali) {Ispaiimmus'.); b) is to, jog Augustinas klausia Aurelijaus nuomones apie Tikonijq, dar neplaukia, kad veikalq jis raso Aurelijaus prasomas (Roger P. H . Green, „lntroduction", in: Augustine, De Doctrina Christiana, edited with an Introduction, Translation, and Notes by R. P. H . Green, Oxford early Christian texts, Oxford: Clarendon Press, 1995, p x i ) .

Aurelijaus prasymu Augustinas veliau parasys, pavyzdziui, De opere monachorum, kurj pradeda tokiais zodziais: „iussioni tuae, sancte frater Aureli, tanto devotius obtemperare me oportuit, quanto magis mihi quis ex te iusserit daruit".

A P I E K R I K S C I O N I V M O K S L A 1 14

talikxj polemistai visuomet mielai naudojosi nesutarimais pa-ciij donatininkq viduje. Tad, tarkime, 397 m. Augustinas, j I I I De doctrina christiana knyg^ jtraukdamas Tikonijaus Taisyk­les, lygiai jtaigiai galejo rasyti: „Toksai Tikonijus, neatremia-mai rasf s pries donatininkus, nors ir pats buvo donatininkas, o ten, kur nenorejo ji} galutinai palikti, pasirode bes^s labai negrabios sirdies, parase knyg^, kuri^ pavadino Taisykles}^" Augustinas apie 400 m. (kitu datavimu - apie 404 m.) pasi-telkia Tikonijaus nesutarimij su donatininkais byl^, rasyda-mas veikal^ Contra epistolam Parmeniani, kur uz jau mirusj Tikoni j^ atsako j teologinius siam kadaise Afrikos donati-ninkij primo, Kartaginos donatininkrj vyskupo Parmenino pareikstus priekaistus.

Tarp priezasciq, privertusi^ Augustin^ nutraukti ra-sym^, taip pat minimos cura ecclesiae, galbut uzmojis rasyti kokj nors reiksmingesnj veikal^, pavyzdziui, Ispazinimus^'^, Tikonijaus veikalo nesupratimas^". Hillo paziiiros salininkai atremia, kad cura ecclesiae Augustin^ lydejo vis^ gyvenim^ ir nesutrukde rasyti ir pabaigti daug didesniij veikalq, ku-riuos, beje, jis sugebedavo diktuoti bent kelis vienu metu^'. Taip galejo biiti ir su Ispazinimais: esama pakankamai daug temos ir stiliaus panasumij tarp sio didziojo Augustino

18 De liodr. cfc I I I 30 / 42. 19 Roger R H . Green, „Introduction", p. XI ; James J. O'Donnell , „Doctrina Christiana, De",

p. 279; Alberto Pincherle, La formazione teologica di Sant'Agostino, Roma; Edizioni Itahane, 1948, p. 194

20 Charles Kannengiesser, ,,'Ihe Interrupted De doctrina christiana , in; De doctrina christiana: A Classic of Western Culture, p. 8.

21 „Rasyti" Antikos pabaigos laikais reiSke „diktuoti". Sprendziant is Augustino palikimo, Hipono baznyiioje rastininkq (notarii ecclesiae) darbas buvo sutvarkytas puikiai. Kurybine Augustino energija ~ prisiminkime gausias vyskupo pareigas - buvo fenomenali. Viename is neseniai rasti} laiskl) Augustinas 419 m. gruodj raso Posidijui, kad nuo rugsejo 11 d.

iki gruodzio 1 d. padiktav?s 6000 eilucii). Cf Bp. 23 A*, 3. Tyrinetojq skaidiavimu, viena Augustino rastininkq eilute turetq atitikti 3/4Jacques'o-Paulio Migne'o Patrologia Latina leidimq eilutes (zr. Serge Lancel, Saint Augustin, Paris: Fayard, 1999, p. 308).

15 I V e i k a l o p a r a s y m o a p l i n k y b e s ir s u p r a t i m o strategijos

veikalo IX-osios ir Il-osios De doctrina christiana knygq^^. Sa-votisk^ Hillo hipotezes variant^ neseniai pasiiile Jeanas-Pau-lis Bouhot^^, megindamas atsizvelgti j Fran9ois Dolbeau rastuosius Augustino Kartaginoje galbut 397 m. sakytus pamokslus^'*. Jo manymu, vyskupo Aurelijaus atsakymas j Augustino klausim^ is 41-ojo laisko buv^s kvietimas atvykti j Kartagin^ ir miesto baznyciose sakyti pamokslus, kurie, juos uzrasius, biitij daug geresnis pavyzdys pamokslininkams nei jo rasomas „vadovelis", galintis papiktinti konservatyvius Af­rikos vyskupus.

Musij manymu, galetume svarstyti dar vien^ priezas-tj: galbut Augustinas tiesiog nebezinojo, kaip jam sj veikal^ pabaigti? Atsakym^ j klausim^ del intriguojancio pertriakio rastume skirtingose ankstyvosios ir velyvosios veikalo dalies adresato figurose^l Mat pradedamas sj veikal^, Augustinas j i skyre studiosis scripturarum, „Rasti} tyrejams"^^ Si s^voka apima kelet^ dalykq. Pirmiausiai, j i nusako „Rasto tyrejus.

22 Cf Darius Alekna, „Sv. Augustino De doctrina christiana 11 41, 62: autobiografine egzegeze", in; Literatura 42(3) , 2000, p 68-80; Roger P. H . Green, .Introduction", p. x i l l ; Alberto Pincherle, „S. Agostino: tra il De doctrina christiana e le Confession!; in: Archeologia classica 25-26, 1973-1974, p 555-574; Leo C . Ferrari, „From Pagan Literature to the Pages of the Holy Scriptures; Augustine's Confessions as Exemplary Propaedeutic", in: Kerygma and Logos. Beitrdge zu den geistesgeschichtlichen Beziehungen zwischen Antike und Christentum. Festschrift fiir Carl Andresen zum 70. Geburtstag, hg. v. Adolf Martin Ritter Ritter, Gottingen: Vandenhoeckund Ruprecht, 1979, p 173-182; Isabelle Bochet, « Lefirmament de l':^criture »: L'hermeneutique Augustinienne, Paris: Institut d'Etudes Augustiniennes, 2004, p. 94-106.

23 Jean-Paul Bouhot, „Augustin predicateur d'apres le De doctrina christiana", in: Augustin predicateur (39S-411): actes du Colloque International de Chantilly (S-7 septembre 1996), edites par Goulven Madec, Paris; Institut d'Etudes Augustiniennes, 1998, p. 4 9 - 6 1 . Jam pritaria ir Serge'as Lancelis (op cit, p. 288-289) .

24 Augustin d'Hippone, Vingt-six Sermons au Peuple dAfrique, retrouves a Mayence, edites et commentes par Franfois Dolbeau, Collection des Etudes Augustiniennes, Serie Antiquite 147, Paris: Institut d'Etudes Augustiniennes, 1996.

5 Issamiau zr. Darius Alekna, Sv. Augustino veikalo De doctrina christiana adresato paveikslas, daktaro disertacija: humanitariniai mokslai 04 H , Vilniaus universiteto bibUotekos RankraScii) skyrius, F76-4771, 2007. Smulkiau zr. Darius Alekna, „Studiosi scripturarum: Augustino De doctrina christiana skaitytojai" in: Sv. Augustinas. Tradieijos, kontekstai, interpretacijos, p 41-54.

A P I E K R I K S C I O N I V M O K S L A I 16

zinovus" sakytume, Senojo ir Naujojo Testamento specialis-tus siuolaikine prasme. Kita vertus, tai - „suinteresuoti" zino-vai: ji} santykis su Rastu kai kuriais atvejais yra analogiskas pagoniq filosofq, studiosi sapientiac", santykiui su ismintimi: ir vieniems, ir kitiems pazinti savo troskimq objekt^ yra, saky­tume, egzistencine butinybe. Skirtingai nei ankstesni kriks-cioniq rasytojai, Augustinas nebijo sios analogijos ir kartais

net pabrezia. Taciau ankstyvosios De doctrina christiana dalies adresatas - studiosi scripturarum - turi ir tam tikrxj is-toriniv} krikscioniq intelektualij burio bruozxj: visq pirma, tai atskira grupe Baznycios bendruomeneje, kurios skirtingum^ nuo populus Dei, Dievo tautos, Augustinas pakankamai ais-kiai pabrezia. Tai tikrai nera paprasti tikintieji ir ne dvasi-niu gyvenimu besirupinantys kunigai ar vyskupai. Sie studiosi scripturarum labiausiai panasus j vienuolius, j Augustino su-burtus Hipono Sodo vienuolyno biciulius.

Pradejfs De doctrina christiana rasyti biidamas vienas is tokiq krikscioniq intelektualq vienuoli^, Augustinas tapo vyskupu, ganytoju, atsakingu uz vis^ krikscioniq bendruo-men^. Tai didelis ir svarbus pokytis - jam ir is jo plaukian-cioms pasekmems apm^styti galbiit reikejo laiko, ir De doctri­na christiana pabaigimas atidedamas trisdesimciai meti^.

Pakelimas j vyskupus 395 ar 396 m. Augustinui galbut buvo toks pat svarbus kaip krikstas Milane 386 m. Apie tai neturime tokio issamaus pasakojimo kaip Ispazinimai, taciau vienas kitas faktas liudija gana iskalbingai. Antai, pakelimo j vyskupus svarb^ Augustinui rodo tai, kad, rasydamas Re­tractationes, jis savo viso gyvenimo literatiirinj darb^ suskirs-to j dvi dalis: knygos, parasytos iki pakelimo j vyskupus, ir

27 C / C i c . r u s c . V , 9 - 1 0 .

17 I V e i k a l o p a r a s y m o a p l i n k y b e s ir s u p r a t i m o strategijos

knygos, parasytos po sio jvykio. Be to, Afrikoje apskritai ir ypac Numidijoje svarbi vyskupo gyvenimo data budavo jo pakelimo dienos sventimas: zinoma, kad j ^ minejo Augusti­nas^*, Kartaginos primas Aurelijus^', taip pat ir donatininki} vyskupai^". Atrodo, kad buvo svarbu ir isvyskupautas laikas: Numidijos baznytines provincijos, kuriai priklause ir Hipono vyskupija, vyskupi} vyresniuoju tapdavo seniausiai pareigas einantis vyskupas-''. Apm^stydamas naujos savo padeties su-keltus didelius pokycius, Augustinas beveik desimt meti} pa-moksluose ir rastuose nenagrineja su vyskupo pareigomis ir misija susijusiij klausimq.

Taigi vel emf sis kadaise pradeto veikalo, Augustinas jau nebera tas pats - kaip ir jo velyvosios dalies adresatas. Megs-tamiausias Augustino zodis jam pavadinti jau nebe studiosi scripturarum, bet doctor, „mokytojas"^^. K 4 gi jis moko? Kur? O kaip Augustinas pavadina sio doctor mokom^ dalyk^? Pra-dekime nuo pastarojo klausimo. Jo mokomasis dalykas yra Sventasis Rastas^', sventumas''*, is amzino blogio islaisvinan-tys ir amzin^jj gyvenim^ uztarnaujantys dalykai^*, jis kalba di-dzius dalykus'^. Sis Augustino mokytojas yra Baznycios zmo-gus (vir ecclesiasticus^\ ecclesiasticus^^), jis kalba j bazny-ci^ susirinkusiems tikintiesiems"", jis, kaip ir pats Augustinas,

28 Yra islik? du ta proga pasakyti Augustino pamokslai; Serm. 339 ir 340. 29 Augustinus, Serm. 111. 30 Augustinus, Ep. 108, 5; Contra lift. PetiUani 11 23, 52. 31 Serge Lancel, op cit., p. 696, n. 21. 32 Kai kurie tyrinetojai tai pastebi, bet placiau nesvarsto. Pvz., zr. David Foster,

„Eloquentia nostra ( D D C IV, V I , 10): A Study of the Place of Classical Rhetoric in Augustine's De doctrina christiana Book Four", in: Augustinianum 36 (2) , 1996, p. 473.

33 De doctr chr.lV A / 6. 34 Dedoctr.chr.W3 / 4. 35 Dedoctr.chr.Wl8/37. 36 Dedoctr.chr.W 19/38. 37 Dedoctr.chrW IS / 32. 38 Dcdocfr .c / i r . rV18/35 . 39 Dedoctrchr.Wl8/37.