Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Dizaino teis÷ (tez÷s)

© Vytautas Mizaras

I. Bendrieji dizaino teis÷s klausimai

1. Dizaino teis÷s šaltiniai, apsaugos sistemos ir tikslai

Kaip ir prekių ženklų, taip ir dizaino teisin÷s apsaugos atveju šiuo metu apsauga gali būti įgyjama trimis būdais: nacionalin÷s registracijos, Bendrijos dizaino registracijos ir tarptautin÷s registracijos. Nacionalin÷ dizaino ir Bendrijos dizaino teisin÷s apsaugos sistemos yra visapus÷s ir veikiančios savarankiškai ir autonomiškai viena nuo kitos. Tuo tarpu, kai kalbame apie tarptautinę registracijos sistemą, turime omenyje tik formalią tarptautinę dizaino registracijos sistemą, o pati apsauga, kaip ir prekių ženklų atveju, „perrauga“ į nacionalinį arba Bendrijos lygmenį.

1. Nacionaliniai teis÷s aktai.

Šiuo metu dizaino teisinę apsaugą reguliuoja 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos dizaino įstatymas1, įsigaliojęs nuo 2003 m. sausio 1 d. (toliau – Dizaino įstatymas). Šis įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1998 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/71/EB d÷l teisin÷s dizaino apsaugos. Iki šio Dizaino įstatymo įsigaliojimo galiojo 1995 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas2.

Lietuvoje priimti ir galioja keli poįstatyminiai teis÷s aktai, skirti Dizaino įstatymo įgyvendinimui: Lietuvos Respublikos dizaino registro nuostatai, patvirtinti 2003 m. kovo 18 d. LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 3253, Dizaino registravimo taisykl÷s DR/04/2008 ir Dizaino registro duomenų skelbimo tvarkos aprašas, patvirtinti 2008 m. rugs÷jo 25 d. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro direktoriaus įsakymu Nr. 3R-724, Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį (trumpąjį) valstyb÷s pavadinimą, herbą, v÷liavą ar kitus valstyb÷s heraldikos objektus ar juos m÷gdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižym÷jimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo tvarkos aprašas, aptvirtintas 2001 m. balandžio 10 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 (2008 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 1R-449 nauja redakcija5).

2. ES teis÷s aktai.

ES teis÷s šaltinius dizaino teis÷s srityje galima suskirstyti į dvi grupes: (i) teis÷s aktai skirti derinti ES valstybių narių nacionalin÷s dizaino apsaugos reguliavimą ir (ii) teis÷s aktai, skirti Bendrijos dizaino, kaip min÷ta, savarankiškos vieningo, visoje ES teritorijoje galiojančio Bendrijos dizaino sistemos reguliavimui.

Pirmajai grupei priskirtina 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/71/EB d÷l teisin÷s dizaino apsaugos6 (toliau – Direktyva arba Dizaino direktyva). Direktyva buvo skirta derinti ES valstybių narių dizaino apsaugą reglamentuojančius įstatymus, tačiau numat÷ ne visapusišką derinimo lygį, o tik tų nacionalinių įstatymų nuostatų, kurios tiesiogiai veikia vidaus rinką (Direktyvos 5 konst. d.).

1 Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 112-4980 ( su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais). 2 Iki 1995 m. Pramoninio dizaino įsigaliojimo dizaino apsaugos reguliavimo klausimu žr. šio skyriaus 2 poskyrį. 3 Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 28-1137 (su v÷lesniais pakeitimais ir papildymais). 4 Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 116-4436. 5 Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 138-5466. 6 OL 1998, L 289/28.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Direktyva neriboja valstybių narių teis÷s taikyti nacionalinius ar Bendrijos teis÷s aktus, numatančius kitokią apsaugą negu ta, kurią numato dizaino registracija ar atskleidimas, kaip, pavyzdžiui, teis÷s aktus, reglamentuojančius teises į neregistruotą dizainą, prekių ženklus, patentus, naudinguosius modelius, apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos ar civilinę atsakomybę (Direktyvos 16 str. ir 7 konst. dalis). Direktyva skirta derinti teisių į dizainą ir jų apribojimų bei teisių galiojimo termino, dizaino apsaugos materialinių teisinių sąlygų, registracijos negaliojimo ar atsisakymo registruoti pagrindų reguliavimą. Dizaino direktyva valstyb÷se nar÷se tur÷jo būti įgyvendinta iki 2001 m. spalio 28 d. (Direktyvos 19 str. 1 d.). Lietuva šios Direktyvos nuostatas įgyvendino dar iki tapimo ES nare, pri÷mus 2002 m. Dizaino įstatymą.

Antrajai grupei būdingas 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 6/2002 d÷l Bendrijos dizainų7 (toliau – Reglamentas arba Bendrijos dizaino reglamentas) ir jį įgyvendinantys ES teis÷s aktai. Reglamentas įtvirtina vieningas tiesiogiai taikomas visoje ES teritorijoje teis÷s normas, kurios reglamentuoja savarankiškai veikiančią Bendrijos dizaino apsaugos sistemą. Kitaip tariant, kaip ir Bendrijos prekių ženklo arba Bendrijos augalų veisl÷s atveju, Bendrijos dizainas n÷ra paskirų nacionalinių dizainų teisių visuma, o vieningai galioja visoje ES (Reglamento 1 str. 3 d.), tod÷l j į įregistruoti, perduoti, atsisakyti, priimti sprendimą d÷l jo negaliojimo ar uždrausti jį naudoti, išskyrus Reglamento numatytas išimtis, galima tik visoje Bendrijoje, bet ne paskirose ES valstyb÷se nar÷se. Bendrijos dizaino apsaugos sistema koegzistuoja su nacionalinių dizainų apsaugos sistemomis, t. y. viena kitų nepanaikina. Kaip ir Dizaino direktyva, taip ir Bendrijos dizaino reglamentas neužkerta kelio taikyti Bendrijos arba atitinkamos valstyb÷s nar÷s teis÷s normas, reglamentuojančias neregistruotus dizainus, prekių ženklus ar kitus skiriamuosius žymenis, patentus ir naudinguosius modelius, šriftus, civilinę atsakomybę ar apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos (Reglamento 96 str. 1 d.).

Bendrijos dizaino reglamentą įgyvendina du ES Komisijos reglamentai: (a) 2002 m. spalio 21 d. Komisijos reglamentas Nr. 2245/2002 d÷l Tarybos reglamento Nr. 6/2002/EB d÷l Bendrijos dizainų įgyvendinimo ir (b) 2002 m. gruodžio 16 d. Komisijos reglamentas Nr. 2246/2002 d÷l Vidaus rinkos (prekių ženklų ir dizaino) harmonizavimo tarnybai skirtų mokesčių, susijusių su Bendrijos dizainų registravimu.

3. Tarptautin÷s sutartys.

Dizaino apsaugos srityje yra reikšmingos kelios tarptautin÷s sutartys, kurių vienos reguliuoja tam tikrus materialin÷s teis÷s klausimus, o kitos - procedūrinius dizaino registravimo aspektus.

(a) 1883 m. Paryžiaus konvencijoje d÷l pramonin÷s nuosavyb÷s saugojimo nuostatos d÷l pramoninio dizaino įtrauktos 1958 m. peržiūrint konvenciją Lisabonoje. Konvencijos 5quinquies straipsnis įpareigoja valstybes dalyves saugoti pramoninį dizainą. Konvencija numato apsaugos prioriteto terminą kitų valstybių dalyvių atžvilgiu (Konvencijos 4 str. A d. 1 p., C d. 1 p.).

(b) TRIPS sutartis. Sutarties 25 ir 26 straipsniai reglamentuoja dizaino apsaugos minimalų standartą. Sutartis įpareigoja Pasaulio prekybos organizacijos valstybes nares užtikrinti apsaugą dizainui, kuris yra naujas ir turi individualių savybių. Taip pat numatoma minimali teisių į dizainą apimtis: dizaino savininkas turi teisę drausti trečiajam asmeniui be jo sutikimo gaminti, parduoti ar importuoti gaminius tokios dizaino, kuris yra saugomo dizaino kopija ar žymia dalimi kopija, jei tai daroma komerciniais tikslais. Dizaino apsaugos terminas netur÷tų būti trumpesnis negu 10 metų. Valstyb÷s nar÷s taip pat gali numatyti dizaino

7 OL 2002, L 3/1.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s savininko teisių išimtis su sąlyga, kad tokios išimtys nepagrįstai neprieštarauja įprastam saugomo dizaino naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teis÷tų saugomo dizaino savininko interesų, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų interesus.

(c) Hagos sutartis d÷l tarptautinio pramoninio dizaino registravimo . Tai svarbiausia tarptautin÷ sutartis dizaino srityje, nes ji reguliuoja tarptautin÷s dizaino registracijos procedūras. Pirmoji sutarties redakcija buvo priimta 1925 m. lapkričio 6 d. Hagoje. Sutartis buvo peržiūr÷ta Londone 1934 m. (Londono redakcija) ir Hagoje 1960 m. (Hagos redakcija), papildyta Stokholme 1967 m. PINO konferencijoje 1999 m. buvo priimta nauja sutarties redakcija, vadinamasis Hagos sutarties Ženevos aktas, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 23 d. Šiuo aktu buvo padaryti du labai svarbūs pakeitimai: pirma, dabartin÷s redakcijos sutartis leidžia tapti Hagos tarptautin÷s dizaino registracijos nar÷mis ir tas valstybes, kuriose yra atliekama materialin÷ (esmin÷) dizaino apsaugos sąlygų ekspertiz÷ (pvz., JAV ir Japonija8), antra, leidžia sutarties dalyve būti tarpvalstybinei organizacijai, kaip kad ES. 2010 m. birželio 3 d. Hagos tarptautin÷s registracijos sistemos dalyv÷mis buvo 56 valstyb÷s.

Lietuvos Respublika ratifikavo Hagos susitarimo d÷l pramoninio dizaino tarptautin÷s registracijos Ženevos aktą 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-14319, įsigaliojo Lietuvai 2008 m. rugs÷jo 26 d.

Europos Bendrija prie Hagos susitarimo Ženevos akto prisijung÷ 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos sprendimu, patvirtinančiu Europos Bendrijos prisijungimą prie Hagos susitarimo d÷l pramoninio dizaino tarptautin÷s registracijos Ženevos akto, taip pat tuo tikslu buvo priimtas 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1891/2006, iš dalies keičiantis reglamentus (EB) Nr. 6/2002 ir (EB) Nr. 40/94, siekiant įgyvendinti Europos Bendrijos prisijungimą prie Hagos susitarimo d÷l pramoninio dizaino tarptautin÷s registracijos Ženevos akto10.

Pagrindin÷ Hagos tarptautin÷s dizaino registracijos esm÷ yra ta, kad yra sudaroma galimyb÷ prašyti dizainui apsaugos daugelyje valstybių, esančių Hagos sistemos valstyb÷mis nar÷mis, vienos tarptautin÷s paraiškos pagrindu. Tarptautinę registraciją vykdo PINO Tarptautinis biuras Ženevoje. Nors tarptautin÷s registracijos procedūra bus analizuojama toliau, tačiau čia galima išskirti kelis šios sistemos ypatumus: (i) tarptautinei registracijai bei jos pakeitimui taikomi vienodi formalūs reikalavimai; (ii) taikoma vienoda mokesčių mok÷jimo sistema; (iii) tarptautin÷ paraiška, kuri atitinka formalius reikalavimus, registruojama Tarptautiniame registre ir publikuojama Tarptautiniame dizaino biuletenyje, ir po to pereinama į nacionalinį registracijos lygmenį.

(d) 1968 m. Lokarno sutartis d÷l tarptautin ÷s pramoninio dizaino klasifikacijos. Lietuva n÷ra šios tarptautin÷s sutarties dalyve, tačiau ja vadovaujamasi registruojant tiek nacionalinį dizainą ar Bendrijos dizainą, tiek vykdant tarptautinę dizaino registraciją. Sutartis nustato gaminių klases. Sutartis nuolat atnaujinama, šiuo metu galioja devintasis leidimas11.

Kaip ir bet kurios intelektin÷s nuosavyb÷s teisių apsaugos, taip ir dizaino teisin÷s apsaugos vienas iš pagrindinių tikslų yra skatinti inovacijų kūrybą ir naujoviškumą. Kaip pažymima Bendrijos dizaino reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje, dizaino apsauga turi prisid÷ti ne tik prie individualių dizainerių meistriškumo, bet ir prie novatoriškumo, naujų gaminių bei investicijų į jų gamybą pl÷tros. Taigi, galima sakyti, bendrąja prasme dizaino

8 2010 m. gruodžio 31 d. JAV ir Japonija dar nebuvo Hagos tarptautin÷s registracijos sistemos nar÷mis. 9 Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 15-514. 10 OL 2006 L 386/14. 11 Prieiga per internetą: http://www.wipo.int/classifications/nivilo/locarno/index.htm?lang=EN

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s teisin÷ apsauga skirta gamybos ir inovacijų pažangos skatinimui. D÷l to, kaip toliau matysime, įvertinant šias funkcijas dizaino apsaugos atsiradimui keliami naujumo ir individualumo reikalavimai, taip pabr÷žiant tiek individualios kūrybos pasireiškimą, tiek naujų produktų, o ne esamų rinkoje imitacijų atsiradimą.

Teis÷s doktrinoje pripažįstama ir kita dizaino apsaugos funkcija – komunikavimo funkcija12. Verslo subjekto gaminamų produktų dizainas yra viena iš komunikacijos priemonių, kadangi panašiai, kaip ir prekių ženklas, produkto dizainas geba perduoti informaciją vartotojams, sąlygojančią šių gaminių įsigijimo sprendimus.

2. Bendra dizaino teis÷s istorin÷s raidos apžvalga

Dizaino teisin÷s apsaugos istorijos pradžia sietina su Prancūzija ir Anglija. Prancūzijoje XVI a. Liono šilko industrija buvo apsaugota nuo jos gamintojų dizainų plagijavimo (vagyst÷s). Pirmieji rašytiniai dizaino apsaugą reguliuojantys įstatymai lyginamuoju aspektu vertinant buvo priimti Prancūzijoje: 1787 m. Karaliaus ediktas, patvirtinantis pramoninkams išimtines teises į audeklų pavyzdžius, 1793 m. Įstatymas d÷l literatūros ir meno apsaugos, 1806 m. Įstatymas d÷l pramoninio dizaino. Anglijoje taip pat 1787 m. buvo priimtas Drob÷s, medviln÷s, kartūno ir muslino piešimo ir marginimo aktas, o v÷liau, 1839 m. Dizaino autorių teisių įstatymas. Vokietijoje pirmieji dizaino apsaugai skirti įsakai buvo išleisti 1743 m. ir 1812 m. ir buvo skirti apsaugai nuo komercinių paslapčių apie tekstil÷s gaminių dizaino pavyzdžius atskleidimo darbuotojų ir gamintojų veiksmais. 1876 m. Vokietijoje buvo priimtas Įstatymas d÷l pramoninių pavyzdžių ir modelių apsaugos, o JAV 1842 m. Įstatymas d÷l pramoninio dizaino apsaugos.

Lietuvoje dizaino teisin÷ apsauga 1918 – 1940 m. buvo reguliuojama 1864 m. liepos 11 d. Carin÷s Rusijos nuostatais d÷l fabrikinių piešinių ir modelių nuosavyb÷s teis÷s. Po nepriklausomyb÷s atkūrimo iki 1995 m. įstatymo įsigaliojimo - 1992 m. geguž÷s 20 d. LRV nutarimu Nr. 362 d÷l pramonin÷s nuosavyb÷s teis÷s apsaugos Lietuvos Respublikoje. Iki 1993 m. rugs÷jo 30 d. VPB buvo priimami perregistravimui galiojantys buvusios TSRS pramoninių pavyzdžių liudijimai, išduoti po 1983 m. sausio 1 d., o naujos pramoninių pavyzdžių paraiškos tur÷jo būti rengiamos pagal TSRS 1985 m. Pramoninių pavyzdžių rengimo ir padavimo nuostatus.

3. Dizaino samprata

Pramoninio dizaino teisin÷s apsaugos objektas – yra gaminių (produktų) išorinis vaizdas13. Dizainas reiškia bet kuriuos išvaizdos bruožus, kurie gali būti suvokiami žmogaus reg÷jimo ir lyt÷jimo pojūčiais.

Dizainas apibūdinamas kaip viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir (arba) jo ornamentikos specifinių savybių – linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagos (Dizaino įstatymo 2 str. 1 d. (Direktyvos 98/71/EB 1 str. (a) p.), Bendrijos dizaino reglamento 3 str. (a) p.). Dizaino teis÷ saugo tik materializuotą kūrybinę id÷ją, išreikštą konkretaus gaminio išoriniu vaizdu. Gaminio išorinis vaizdas – tai kūrybin÷s id÷jos išraiškos forma (materializavimas). Tod÷l tam, kad apskritai būtų galima dizaino, kaip pramonin÷s nuosavyb÷s objekto, apsauga, yra būtina realizuoti kūrybinę id÷ją išreiškiant ją konkretaus gaminio vaizdu. Kaip ir autorių teis÷ arba kitos pramonin÷s nuosavyb÷s teis÷s, taip ir dizaino teis÷ pripažįsta minčių ir id÷jų laisv÷s principą ir nesaugo abstrakčių id÷jų, kokio nors meno stiliaus, metodo, technikos ar medžiagos. 12 Žr. Handbuch des Fachanwalts Gewerblichen Rechtsschutz (hrsg. Willi Erdmann; Sabine Rojahn; Olaf Sosnitza). 1. Aufl. Köln: Luchterhand, 2008, p. 1174. 13 Žr. BAINBRIDGE, David. Intellectual Property. 5th ed. Harlow a. o.: Pearson Longman, 2002, p. 453, 454; BENTLEY, Lionel; SHERMAN, Brad. Intellectual Property Law. 2th ed. Oxford University Press, 2004, p. 625.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Dizaino sukūrimas pasireiškia struktūrin÷s kompozicijos – meninio konstrukcinio sprendimo sukūrimu. Šis kūrybin÷s veiklos rezultatas ir sąlygoja dizaino teisinę apsaugą. Išorinis gaminio vaizdas dar gali būti vadinamas pramoniniu pavyzdžiu (dvimatis dizainas) ar modeliu (trimatis dizainas). Gaminio ar jo dalies išorinis vaizdas gali pasireikšti tokiais požymiais, kaip linijos, kontūrai, spalvos (spalvų ryškumas, sodrumas, švelnumas), erdv÷s (tūrio) struktūra, ritmu (vienarūšių ar skirtingų formų elementų kaita), medžiagos savyb÷mis (plastiškumas, atsparumas ir pan.), gaminio paviršiaus savyb÷mis (lygumas, šiurkštumas ir pan.), tekstūra (medžiagos struktūra).

Gaminio vaizdas yra visų išraiškos elementų visuma. Tačiau čia pamin÷tų išraiškos elementų sąrašas n÷ra baigtinis, o tik pavyzdinis. Gaminio išorinis vaizdas gali pasireikšti ne tik vizualiai matomais elementais, bet ir jutiminiais elementais14. Tai ypač gali pasireikšti gaminio išorinio paviršiaus struktūra, kaip galimu gaminio išoriniu vaizdu. Svoris, lankstumas, vartojimo pobūdis gali būti vaizdo elementais. Kita vertus, reikia tur÷ti omenyje, kad tokie elementai dažniausiai neatitiks grafinio pavaizdavimo, kaip vieno iš būtinų dizaino registracijos, reikalavimų (Dizaino įstatymo 2 str. 1 d., Bendrijos dizaino reglamento 36 str. 1 d. (c) p.). Tačiau tokiais atvejais n÷ra užkertamas kelias neregistruoto Bendrijos dizaino teisinei apsaugai. Parengiamieji dizaino teisin÷s apsaugos derinimo ES dokumentai rodo, kad Europos Komisijos pozicija buvo, jog dizainas tur÷tų būti suvokiamas žmogaus pojūčiais (angl. – human senses)15, tod÷l, pvz., tam tikrai audinio tekstūrai (sandarai), kurią liečiant sukeliamas ypatingas pojūtis, apsauga tur÷tų būti taikoma. Kita vertus, doktrinoje išsakoma ir kitokia, t. y. priešinga pozicija. Ji argumentuojama tuo, kad įprastin÷ žodžio „vaizdas“ reikšm÷ orientuoja į tai, kad vaizdas suvokiamas pasitelkiant tik reg÷jimą, o ne jutimo pojūčius. Be to, argumentacija papildoma ir Dizaino direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje bei Bendrijos dizaino reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje esančiu teiginiu, kad dizaino individualių savybių vertinimas atliekamas informuotam steb÷tojui apžiūrint (angl. –viewing) dizainą16.

Dizaino teisinei apsaugai nekeliamas estetinio vaizdo reikalavimas17, - pakanka, kad dizainas būtų vizualiai suvokiamas. Toks reguliavimas paaiškinamas tuo, kad m÷ginama užkirsti kelią svarstymams, kas konkrečiu atveju yra estetiška, o kas ne. Kita vertus, svarbu atkreipti d÷mesį į tai, kad dizaino teis÷ nesaugo gaminio vaizdo savybių, kurias lemia tik gaminio technin÷ funkcija18 (Dizaino direktyvos 14 konst. d., Bendrijos dizaino reglamento 10 konst. d. 1 sak.).

Apibendrinimas: dizaino teis÷s apsaugos objektas yra viso gaminio ar jo dalies vaizdas. Dizainas reiškia kūrybin÷s id÷jos materializavimąsi konkretaus gaminio, tarp jų ir gaminio dalies, išoriniu vaizdu.

Nežiūrint to, kad dizaino teisin÷ apsauga taikoma gaminio vaizdui, bet ne pačiam gaminiui, tačiau, min÷ta, kad vaizdas, kaip kūrybin÷s id÷jos išraiška, turi materializuotis konkrečiame gaminyje. Tod÷l labai svarbi gaminio sąvoka, kurią toliau apibūdinsime.

Gaminio sąvoka yra pateikiama įstatyme, gaminiu laikant pramoniniu būdu arba rankomis pagamintą daiktą (Dizaino įstatymo 2 str. 2 d. (Dizaino direktyvos 1 str. (b) p.), 14 Žr. EICHMANN, Helmut; VOGEL von FALCKENSTEIN, Roland. Geschmacksmustergesetz. 4. Aufl. München: C. H. Beck, 2008, § 1 para. 32. 15 Žr. Green Paper on the Legal Protection of Industrial Design. Working document of the services of the Commission. III/F/5131/91-EN, June 1991.[Interaktyvus], p. 75 (prieiga per internetą: http://aei.pitt.edu/1785/01/design_gp_1.pdf/). 16 Žr. MACQUEEN, Hector; WAELDE, Charlotte ir LAURIE Graeme. Contemporary intellectual property – law and policy. 2nd ed. Oxford University Press, 2007, p. 267. 17 Žr. Dizaino direktyvos 14 konstatuojamąją dalį ir Bendrijos dizaino reglamento 10 konstatuojamąją dalį. 18 Apie tai žr. šio skyriaus [...] poskyryje.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Bendrijos dizaino reglamento 3 str. (b) p.). Gaminiu gali būti pirmiausiai vartojimo daiktai, kaip kad baldai, indai, automobiliai, telefono aparatai, rūbai ir kt. Gaminiais gali būti laikomi ir maisto produktai (pavyzdžiui, gali būti saugomas saldainių dizainas). Gaminio kategoriją atitinka ir apipavidalinimai, etiket÷s ar kitokia reklamos medžiaga. Apipavidalintos gali būti prek÷s, jų pakuot÷s ar kitokie gaminiai. Gaminiu gali būti jo pakuot÷, nežiūrint į tai, ar supakuotas objektas pats yra laikytinas gaminiu dizaino teis÷s prasme. Gali būti saugomi vidinių patalpų erdvių, parduotuvių, traukinių, l÷ktuvų, restoranų, taip pat parkų ar stov÷jimo aikštelių apipavidalinimai.

Grafiniai simboliai ir spausdinimo (tipografiniai) šriftai taip pat de lege lata gali būti laikomi gaminio išoriniu vaizdu. Grafiniai simboliai yra, pavyzdžiui, piktogramos, ženklai, emblemos, v÷liavos, logotipai. Pažym÷tina, kad dizaino teis÷, kitaip negu, kad prekių ženklų teis÷, nesaugo grafinių simbolių prasminio turinio19.

Nors gaminio apibr÷žimas pakankamai platus, tačiau juo nebūtų laikomi tokie objektai kaip muzika, vardas ar šūkis, kuris n÷ra pavaizduotas grafiškai, garsai, kvapai, spalvos kaip tokios, arba vien tik žodžių seka, sudaryta iš standartinio šrifto raidžių20. Pažym÷tina, kad net tais atvejais, kai išoriniai vaizdai n÷ra taikomi konkrečiam gaminiui, gali būti saugomi dizaino teis÷s, tačiau atkreiptinas d÷mesys į kai kuriuos tokiems atvejams būdingus ypatumus. Pavyzdžiui, spalvos, kaip tokios, min÷ta, be sąsajos su konkrečiu gaminiu, negali būti išoriniu vaizdu. Spalvos dažniausiai būna vienu iš dizaino elementų. Tas pats pasakytina ir apie kvapus ir skonį. Vien tik žodžiai ar raidžių seka, kaip tokia, taip pat negali būti saugomu išoriniu gaminio vaizdu, jeigu tai neišreikšta kokiais nors grafiniais elementais, pavyzdžiui, kokia nors ypatinga forma, kaligrafija ar šrifto rūšimi, neįprastomis linijomis ar spalvomis. Tod÷l, jeigu žodis ar raidžių seka išreikšta kokiu nors ypatingu stiliumi, kuris gali būti vertinamas kaip vaizdinis elementas, tokiu atveju tai gali būti saugoma kaip dizainas.

Gyviems augalams ir gyvūnams negali būti taikoma dizaino teisin÷ apsauga, kadangi jie n÷ra pramoniniu ar rankomis gaminami daiktai. Tačiau dirbtinių augalų (pvz., g÷lių) dizainas gali būti saugomas.

Jeigu kaip gaminys, kurio dizainas registruojamas, yra statinys, tai jo planas, vidaus ar (ir) išor÷s projektas gali būti laikomas dizainu, jeigu parodo statinio išorinį vaizdą. Pavyzdžiui, namo planas n÷ra namo išorinis vaizdas.

Sud÷tinis gaminys („Set of Article“) laikomas gaminiu, susidedančiu iš daugelio sudedamųjų dalių, kurias galima pakeisti tą gaminį išardant ir v÷l surenkant (Dizaino įstatymo 2 str. 3 d., Bendrijos dizaino reglamento 3 str. (c) p.). Tokio sud÷tinio gaminio išorinis vaizdas taip pat gali būti saugomas kaip dizainas (pvz., automobilio dizainas). Tačiau sąlyga tam, kad sud÷tinis gaminys būtų galimas naudoti kaip vientisas (vieningas) daiktas.

Gaminiu dizaino teis÷s prasme gali būti sud÷tiniam gaminiui sukonstruoti skirtos sudedamosios dalys, nepriklausomai nuo to, paties sud÷tinio gaminio dizainas saugomas ar ne, o taip pat tokia sudedamoji dalis yra esmin÷ ar ne. Tačiau dizaino apsauga sudedamosioms dalims taikoma tik tuo atveju, kai į sud÷tinį gaminį įmontuota sudedamoji dalis išlieka matoma gaminį įprastai naudojant, ir atitinka kitas dizaino apsaugos sąlygas (Dizaino įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. (Dizaino direktyvos 3 str. 3 d.), Bendrijos dizaino reglamento 4 str. 2 d.).

Gaminiu dizaino teis÷s prasme n÷ra kompiuterių programos. Tai tiesiogiai įtvirtinta Dizaino įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinančiame Dizaino direktyvos 1 straipsnio (b)

19 Žr. BULLING, Alexander; LANGÖHRIG, Angelika; HELLWIG, Tillmann. Geschmacksmuster. Designschutz in Deutschland und Europa. 2. Aufl. Köln, München: Carl Heymanns Verlag, 2006, p. 9. 20 Žr. MUSKER, David. Community Design Law. London: Sweet & Maxwell, 2002, p. 177.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s punktą, taip pat Bendrijos dizaino reglamento 3 straipsnio (b) punkte. Toks reguliavimas paaiškinamas tuo, kad kompiuterių programų apsaugai jau nustatytas apsaugos mechanizmas kitais teis÷s aktais (kompiuterių programos saugomos autorių teis÷s normomis, o išradimai, susiję su kompiuterių programomis – patentų teis÷s normomis).

Jeigu objektas n÷ra gaminiu Dizaino įstatymo ar Bendrijos dizaino reglamento prasme, tai jo išorinis vaizdas n÷ra taip pat dizaino teisin÷s apsaugos objektu. Registruojant dizainą, paraiškoje turi būti sąrašas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba kuriuose numatyta tą dizainą panaudoti (Dizaino įstatymo 16 str. 5 d. 2-3 p., Bendrijos dizaino reglamento 36 str. 2 d.), tačiau šių gaminių nurodymas savaime neturi įtakos dizainui taikomos apsaugos apimčiai (Bendrijos dizaino reglamento 36 str. 6 d.). Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad dizaino teis÷s apsaugos objektas yra ne gaminys, o gaminio vaizdas, nuo kopijavimo bus saugomas būtent konkretus dizainas (gaminio vaizdas), nepriklausomai nuo to, kokiam gaminiui dizainas naudojamas.

Apibendrinimas: kad gaminio išoriniam vaizdui būtų taikoma dizaino teisin÷ apsauga, pats gaminys turi būti pagaminamas pramoniniu būdu arba rankomis (turint omenyje ir tai, kad jį būtų galima pakartoti gaminant pramoniniu būdu arba rankomis), nesvarbu yra vientisas ar susideda iš įprastai naudojant gaminį išoriškai matomų sudedamųjų dalių.

4. Dizaino teis÷s santykis su kitomis intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷mis

Min÷ta, Dizaino direktyvos 16 straipsnyje numatyta, kad valstyb÷s nar÷s pasilieka teisę taikyti nacionalinius ar Bendrijos teis÷s aktus, numatančius kitokią apsaugą negu ta, kurią numato dizaino registracija ar atskleidimas, kaip, pavyzdžiui, teis÷s aktus, reglamentuojančius teises į neregistruotą dizainą, prekių ženklus, patentus, naudinguosius modelius, apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos ar civilinę atsakomybę. Iš esm÷s analogiška nuostata pakartota Bendrijos dizaino reglamento 96 straipsnio 1 dalyje. Šios nuostatos sąlygoja poreikį aptarti dizaino teisin÷s apsaugos santykį, ypač akcentuojant skirtumus tarp dizaino teisin÷s apsaugos ir kitų intelektin÷s nuosavyb÷s teisių apsaugos.

1. Dizaino teis÷ ir autori ų teis÷.

Labiausiai artimas ryšys yra tarp kūrinio, kaip autorių teisių objekto, ir dizaino. Min÷ta, kad dizaino teisin÷s apsaugos objektas yra gaminio išorinis vaizdas. Dizaino giminingumas su autorių teise pasireiškia d÷l to, kad dizainas yra kūrybin÷s veiklos rezultatas, kadangi dizaineris suranda tam tikrą meninį ir/ar konstrukcinį sprendimą (kompoziciją). Min÷ta, kompozicija gali pasireikšti gaminio ar jo dalies spalvų prasmingumu, erdv÷s struktūra, ritmu, medžiagų savyb÷mis, tekstūra, gaminio paviršiaus savyb÷mis. Iš viso to gaunasi estetinio vaizdo poveikis. Tai kartu gali reikšti ir sukurtą taikomojo meno kūrinį, fotografiją. Kita vertus, jeigu mes kalbame apie gaminio dizainą, vadinasi, tas gaminys bus naudojamas pramon÷je, gaminamas, tur÷s pramoninį pritaikomumą, nes, kaip nagrin÷ta, gaminys dizaino teis÷s prasme yra pramoniniu būdu ar rankomis gaminamas daiktas.

Tačiau yra skirtingi, apsaugos pagal autorių teisę ir pagal dizaino teisę atsiradimo reikalavimai ir teisių įgijimo sąlygos. Kad autorių teis÷ saugotų kūrinį, jis turi būti originalus ir bent jau kontinentin÷s Europos valstyb÷se originalumui taikomi reikalavimai yra pakankami aukšti. Originalumo lygis autorių teis÷s apsaugos prasme yra pakankamas, jeigu įmanoma atitinkamą kūrybos produktą atriboti nuo kasdieninių įprastai suvokiamų ir numanomų produktų, t. y. lygis turi būti aukštesnis, negu, kad tam tikras „kasdieninis“ standartas.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Kad būtų taikoma dizainui, kaip pramonin÷s nuosavyb÷s objektui, apsauga, originalumo reikalavimai, tokie, kokie taikytini autorių teis÷s prasme, netaikomi, o taikomas naujumo ir individualių savybių reikalavimai. Dizainas yra naujas, jeigu jis n÷ra tapatus arba skiriasi tik neesmin÷mis detal÷mis nuo kito dizaino iki paraiškos padavimo (arba iki prioriteto) datos. Individualias savybes dizainas atitiks, jeigu informuotam vartotojui sudarytas bendras dizaino įspūdis skirsis nuo bet kokio kito dizaino, kuris tapo visuomenei prieinamas iki paraiškos padavimo (prioriteto) datos, sudaryto bendro įspūdžio. Taigi, dizainui, kaip pramonin÷s nuosavyb÷s objektui, iš esm÷s nekeliami aukšti originalumo reikalavimai.

Dar viena skirtumas - dizainas turi būti įregistruotas, išskyrus neregistruotą Bendrijos dizainą, tačiau tokiam dizainui taikoma siauresn÷s apimties apsauga.

Pabr÷žtina tai, kad jeigu dizainas yra originalus individualios kūrybos rezultatas, tokiu atveju jis saugomas pagal autorių teisę, kaip taikomojo meno kūrinys. Jeigu toks dizainas atitiktų ir jam, kaip pramonin÷s nuosavyb÷s objektui, keliamus reikalavimus, jis gal÷tų būti registruojamas kaip dizainas, arba, jeigu būtų atitinkamos sąlygos, gal÷tų būti saugomas kaip neregistruotas Bendrijos dizainas. Pastaruoju atveju būtų taikoma kumuliatyvi dviguba teisin÷ apsauga. Dvigubos teisin÷s apsaugos principas Lietuvoje taikomas nuo 2003 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujasis 2002 m. Dizaino įstatymas, įgyvendinęs Dizaino direktyvos 17 straipsnį. Šis straipsnis nustato, kad dizainą, kuris įregistruojamas valstyb÷je nar÷je pagal direktyvą, nuo tos dienos, kurią jis sukuriamas ar išreiškiamas kokia nors forma turi būti galima saugoti pagal tos valstyb÷s nar÷s įstatymus, reglamentuojančius autorių teisių apsaugą. Kitaip tariant, min÷tos direktyvos nuostatos pagrindu valstyb÷se nar÷se pramoniniam dizainui turi būti leidžiama dviguba apsauga – ir pagal pramonin÷s nuosavyb÷s įstatymus, ir pagal autorių teisių įstatymus. Atsižvelgiant į šią nuostatą, Dizaino įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir buvo nustatyta, kad pagal įstatymą įregistruotas dizainas taip pat gali būti saugomas pagal autorių teisę, jeigu jis išreikštas kokia nors objektyvia forma.

2. Dizaino teis÷ ir preki ų ženklų teis÷.

Prekių ženklų teis÷ suteikia apsaugą žymenims, kurių paskirtis atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų (Prekių ženklų įstatymo 2 str. 1 d.). Prekių ženklų įstatymas numato galimybę registruoti prekių ženklais ir trimačius žymenis, t. y. erdvines formas (gaminių išorinius vaizdus, jų pakuotes, talpyklas) (Prekių ženklų įstatymo 5 str. 4 p.). Be to, dizainu gali būti grafinių simbolių vaizdas (Dizaino įstatymo 2 str. 2 d., Bendrijos dizaino reglamento 3 str. (b) p.), o prekių ženklu gali būti grafiniai žymenys (piešiniai) (Prekių ženklų įstatymo 5 str. 3 p., Bendrijos prekių ženklo reglamento 4 str.). Vadinasi, bendrai tariant, gaminio išorin÷ forma ar pakuot÷ gali būti saugoma tiek kaip prekių ženklas, tiek kaip dizainas.

Kita vertus, pažym÷tina, kad erdvinę formą registruojant prekių ženklu dažnai gali būti susiduriama su sunkumais d÷l skiriamojo požymio buvimo (kadangi pati forma retai kada turi skiriamąjį požymį, ir gali būti, kad forma skiriamąjį požymį įgis tik naudojant tam tikrą prekę per tam tikrą laiką), o taip pat, kad dažnai gaminio formą lemia pačių prekių rūšis, arba būtinumas techniniam rezultatui gauti, arba suteikimas prek÷ms esmin÷s vert÷s, o tai bus absoliutus pagrindas atsisakyti registruoti žymenį kaip prekių ženklą arba pripažinti registraciją negaliojančia (Prekių ženklų įstatymo 6 str. 1 d. 7 p., Bendrijos prekių ženklų reglamento 7 str. 1 d. (e) p.).

Be kita ko reikia pabr÷žti kelis esminius skirtumus tarp prekių ženklų apsaugos ir dizaino apsaugos. Pirmasis labai svarbus skirtumas tas, kad, min÷ta, bendroji taisykl÷, atsižvelgiant į tai, kad pagrindin÷ prekių ženklo funkcija yra prekių ar paslaugų kilm÷s pagal gamintoją identifikavimo, yra tokia, kad teis÷s į prekių ženklą siejamos su konkrečiomis

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s prek÷mis ar paslaugomis, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas (ir tik reputaciją turintis prekių ženklas ar plačiai žinomas prekių ženklas gali būti saugomas ir kitų prekių ar paslaugų atžvilgiu). Tuo tarpu dizaino teisin÷ apsauga galioja ir taikoma nepriklausomai nuo gaminių, nes saugomas vaizdas, o ne gaminys, ir nepriklausomai nuo to, kokio gaminio vaizdas sutaptų su saugomu dizainu. Vadinasi, dizaino teisin÷ apsauga reiškia didesnį išimtumą ir monopoliją, negu prekių ženklo teisin÷ apsauga. Antras esminis skirtumas yra tai, kad skiriasi pagrindin÷s materialin÷s teisin÷s apsaugos įgijimo sąlygos. Prekių ženklui nekeliami naujumo ir originalumo reikalavimai , kurie būdingi dizainui , o būtinas yra žymens skiriamasis požymis bei gal÷jimas būti pavaizduotam grafiškai. Trečia, skiriasi teisių galiojimo terminas: teis÷s į dizainą saugomos maksimaliai 25 metus, o teis÷s į prekių ženklą gali būti saugomos iš esm÷s neribotą laiką, jeigu bus laikomasi galiojimo pratęsimo taisyklių. Ketvirta, dizaino teisei nebūdingas reikalavimas naudoti dizainą, kas yra būdinga prekių ženklui.

Atsižvelgiant į galimą dizaino ir prekių ženklo tarpusavio santykį, pamin÷sime, kad tai gali sąlygoti tam tikrus konfliktus, kuriuos išskirsime į tokias grupes:

(1) Ankstesnis dizainas ir v÷lesnis prekių ženklas.

Pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą, prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jis yra tapatus ankstesniam dizainui arba yra klaidinama į jį panašus. Bendrijos prekių ženklo registracija taip pat gali būti pripažinta negaliojančia, padavus prašymą VRHT arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, jeigu tokio prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis bet kokiomis ankstesn÷mis teis÷mis (tarp jų ir registruoto ar neregistruoto Bendrijos dizaino), vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos arba nacionaliniais teis÷s aktais (Bendrijos prekių ženklo reglamento 53 str. 2 d.).

(2) Ankstesnis prekių ženklas ir v÷lesnis dizainas.

V÷lesnis Bendrijos dizainas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu jame panaudotas skiriamasis ženklas ir jeigu tą ženklą reglamentuojanti Bendrijos teis÷ arba atitinkamos valstyb÷s nar÷s įstatymai teisių į ženklą savininkui suteikia teisę uždrausti taip naudoti ženklą (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (e) p.). Ankstesnio prekių ženklo paskelbimas paprastai sąlygoja ir kitą dizaino negaliojimo pagrindą, o būtent neatitikimą naujumo ir individualių savybių reikalavimams (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d., 5-6 str.). Remiantis Dizaino įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 43 straipsnio 1 dalimi, nacionalinio dizaino registracija taip pat gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu panaudotas ankstesnis prekių ženklas ir n÷ra gautas jo savininko sutikimas.

3. Dizaino teis÷ ir apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad ūkio subjektams draudžiama imituoti kito ūkio subjekto gaminį ar jo pakuotę, kopijuoti to gaminio ar pakuot÷s formą, spalvą ar kitus skiriamuosius požymius, jeigu nustatomos tam tikros sąlygos, o būtent: jeigu tokie veiksmai gali klaidinti d÷l gaminio tapatyb÷s (kilm÷s) arba jeigu šiais veiksmais siekiama pasinaudoti kito ūkio subjekto reputacija. Jeigu šios sąlygos yra, min÷ti veiksmai būtų laikomi deliktu, t. y. pažeidžiantys sąžiningą konkurenciją arba, kitaip tariant, prieštaraujantys ūkin÷s veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Matome, kad nurodyta Konkurencijos įstatymo norma labai tampriai susijusi su dizaino teise, kadangi ji draudžia imituoti, kopijuoti gaminio formą, paskirus vaizdo elementus, su kuriais gali būti identifikuojama produkto kilm÷. Dizaino teis÷, min÷ta, taip pat draudžia kopijuoti saugomą

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s dizainą. Vadinasi, neabejotinai ir teoriniu aspektu, ir praktikoje iškyla dizaino teis÷s normų ir apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos normų tarpusavio santykio klausimas:

Pavyzdžiui, subjektas „A“ yra saugomo nacionalin÷s registracijos pagrindu mobilaus telefono aparato dizaino savininkas. Subjektas „B“ gamina tapataus dizaino mobilų aparatą ir platina toje pačioje rinkoje, kaip ir subjektas „A“. Šiuo atveju subjektui „A“ gali kilti klausimas, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jis gali drausti subjektui „B“ atlikti tapataus dizaino mobilaus telefono aparato veiksmus: ar remiantis Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, ar – Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ar priklausomai nuo faktinių aplinkybių ir sąlygų – jeigu įmanoma, reikalavimą grįsti abiem min÷tais teisiniais pagrindais.

Bendroji taisykl ÷ yra tokia, kad dizaino teis÷ savaime n÷ra taikoma pirmiau, negu, kad apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kitaip tariant, apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos normos gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar konkretus produkto vaizdas saugomas ar buvo saugomas pagal dizaino teisę, ir ar to produkto vaizdą apskritai būtų buvę galima saugoti pagal dizaino teis÷s normas. Šis autonomijos principas pripažįstamas tiek Lietuvos teis÷s doktrinoje21, tiek teismų praktikoje22. Kita vertus, reikia pažym÷ti, kad reikalavimo aptariamu atveju teisinio pagrindo pasirinkti laisvai taip pat negalima, kadangi tiek dizaino apsauga pagal dizaino teisę, tiek apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos yra savarankiški ir autonomiškai taikomi institutai, o tai reiškia, kad skiriasi ir jų taikymo sąlygos. Štai, norint remtis apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos normomis ir taikyti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą, be kita ko, reiks nustatyti ir įrodyti produkto skiriamąjį požymį, esamą reikalavimo pareiškimo momentu, kai tuo tarpu taikant Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, būtų vertinamos dizaino individualios savyb÷s paraiškos registruoti dizainą (registruoti dizaino atveju) ar atskleidimo visuomenei (neregistruoto Bendrijos dizaino) momentu. Tai reiškia, kad dizaino savininkas, nor÷damas ginti savo teises remiantis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tur÷s įrodyti, kad reikalavimo reiškimo metu jo produktas pasižymi tokiu skiriamuoju požymiu, kad atitinkamoje rinkoje jis perteikia informaciją apie produkto kilmę arba kad kito ūkio subjekto veiksmais nesąžiningai pasinaudojama reputacija, t. y. kad produktas turi reputaciją. Nustatant klaidinimą, reiktų įrodyti produkto žinomumą atitinkamoje rinkoje, be to, šios sąlygos konstatavimui kliudytų faktas, jeigu būtų nustatyta, kad rinkos dalyviams, vartotojams yra pateikiama informacija apie tai, kad min÷to pavyzdžio kontekste subjekto „B“ produktas yra imitacija ar kad kokie nors skiriamieji požymiai yra saugomo dizaino kopijos23. Tuo tarpu remiantis Dizaino įstatymo normomis min÷tų sąlygų nereiktų įrodin÷ti, o reiktų įrodyti, kad duoto pavyzdžio atveju subjekto „B“ veiksmais yra naudojamas tapatus ar klaidinamai panašus į subjekto „A“ saugomą dizainą, ir, atsakovas nebent gal÷tų reikšdamas priešieškinį ginčyti saugomo dizaino registraciją, pavyzdžiui, įrodin÷damas, kad subjekto „A‘ dizainas paraiškos registruoti momentu nebuvo naujas ar netur÷jo individualių savybių.

4. Dizaino teis÷ ir patentų teis÷.

21 Žr. MIZARAS, Vytautas. Autorių teis÷. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. […]. 22 Žr. LAT sprendimus: [...]. Taip pat pažym÷tina, kad kitų valstybių praktikoje, pavyzdžiui, Vokietijos teismų praktikoje laikomasi panašių pozicijų (pvz., žr. Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimus: 2005 m. rugs÷jo 15 d. byloje I ZR 151/02 (Jeans), BGH GRUR 2006, p. 79, 80 (šioje byloje teismas konstatavo, kad tai, jog nagrin÷tu atveju buvo saugomas ar gal÷jo būti saugomas neregistruotas Bendrijos dizainas pagal Bendrijos dizaino reglamentą, neužkerta kelio reikšti reikalavimus pagal Vokietijos įstatymą d÷l nesąžiningos konkurencijos (UWG) 3 str. ir 4 str. Nr. 4 (a) p.); 2007 m. sausio 11 d. sprendimą byloje I ZR 198/04, BGH GRUR 2007, p. 795, 798; 2002 m. vasario 21 d. sprendimą byloje I ZR 265/99 (Blendsegel), BGH GRUR p. 629, 631). 23 Tokia pozicija sutinkama ir, pvz., Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2007 m. sausio 11 d. sprendimą byloje I ZR 198/04, BGH GRUR 2007, p. 795, 798).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Santykis tarp dizaino teis÷s ir patentų teis÷s, lyginant su kitomis aptartosiomis intelektin÷s nuosavyb÷s teisių sritimis, yra aiškiausias, kadangi iš esm÷s skiriasi šių teisių apsaugos tikslai ir objektai. Kaip buvo min÷ta, patentų teis÷ saugo technin÷s id÷jos, t. y. kaip atlikti tam tikrą techninę funkciją (užduotį), išraišką (išradimą). Taigi, apsauga orientuojama į pramoninį pritaikomumą turinčio tam tikros praktikoje esančios problemos techninio sprendimo apsaugą. Dizaino teis÷s apsauga skirta gaminio išorinei formai (vaizdui), ir pagal Patentų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktą gaminių išoriniai vaizdai išradimais nelaikomi, tod÷l net ir formaliai įstatyme atsispindi min÷tasis esminis skirtumas, sąlygojantis patentų teis÷s taikymo negalimumą gaminių išoriniams vaizdams. Be to, kaip buvo min÷ta, Dizaino įstatymas draudžia suteikti apsaugą gaminio vaizdui, kurio savybes lemia tik jo technin÷ funkcija.

II. Materialin ÷s dizaino teisin÷s apsaugos sąlygos ir teisių į dizainą subjektai

1. Bendrosios pastabos

Pagal Dizaino įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (Dizaino direktyvos 3 str. 2 d.) ir atitinkamai Bendrijos dizaino reglamento 4 straipsnio 1 dalį, dizainas, kad būtų saugomas, keliami tokie reikalavimai:

(1) Naujumas,

(2) Individualios savyb÷s.

Ar dizainas atitinka šiuos reikalavimus, registruojant nacionalinį dizainą Lietuvoje, taip pat registruojant Bendrijos dizainą, n÷ra tikrinama, t. y. tai n÷ra atsisakymo registruoti dizainą pagrindai. Tačiau suinteresuoti tretieji asmenys gali ginčyti jau įregistruotą dizainą, remiantis tuo, kad įregistruotas dizainas neatitinka min÷tų sąlygų. Kitaip tariant, tai yra dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 1 p., Dizaino direktyvos 11 str. 1 d. (b) p., Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (b) p., 52 str. 1 d.). Pažym÷tina, kad Dizaino direktyva numato, kad dizaino neatitikimas naujumo ir individualių savybių, gali būti atsisakymo registruoti pagrindu, arba, jeigu dizainas įregistruotas, tai registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindu. Taigi, ar registruojant dizainą atlikti naujumo ir individualių savybių ekspertizę, palikta nuspręsti pačioms valstyb÷ms nar÷ms.

Kitas svarbus bendras pasteb÷jimas yra tai, nežiūrint to, kad naujumo ir individualių savybių reikalavimai iš dalies tarpusavyje susiję, tačiau juos skiria tai, kad:

(a) naujumas yra objektyviai nustatomas lyginant, ar du dizainai yra tapatūs, ar jie skiriasi tik neesmin÷mis detal÷mis;

(b) indivividualios savyb÷s yra daugiau subjektyvus reikalavimas ta prasme, kad yra vertinamos informuoto vartotojo akimis sukeliamas dizaino bendras įspūdis, atsižvelgiant ir į dizainerio kūrybos laisvę tam tikroje srityje24.

Toliau apibūdinsime kiekvieną iš min÷tų dizaino teisin÷s apsaugos materialinių teisinių sąlygų.

24 Žr. taip pat VRHT III-os Apeliacin÷s tarybos 2006-11-22 sprendimą byloje Nr. R 196/2006-3, para. 20 (prieiga per internetą<http://oami.europa.eu/LegalDocs/BoA/2006/en/R0196_2006-3.pdf>). Taip pat žr. HARTWIG, Henning. Designschutz in Europa / Design Protection in Europe. Volume 2. Koln. Munchen: Carl Heymanns Verlag GmbH, 2008, p. 348.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s 2. Materialin÷s dizaino teisin÷s apsaugos sąlygos

2.1. Dizaino naujumas

Dizainas yra naujas, jeigu joks kitas tapatus dizainas iki paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, - iki prioriteto datos netapo prieinamas visuomenei (Dizaino įstatymo 5 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 4 str. 1 sak.), Bendrijos dizaino reglamento 5 str. 1 d. (b) p., TRIPS sutarties 25 str. 1 d. 1 sak.). Neregistruoto Bendrijos dizaino atveju, laiko momentas, pagal kurį nustatomas dizaino naujumas, yra data, kai dizainas, kurį siekiama apsaugoti, tapo pirmą kartą prieinamas visuomenei (Bendrijos dizaino reglamento 5 str. 1 d. (a) p.).

Dizainas laikomas tapačiu kitam dizainui, jeigu j ų savyb÷s skiriasi tik neesmin÷mis detal÷mis (Dizaino įstatymo 5 str. 2 d. (Dizaino direktyvos 4 str. 2 sak.), Bendrijos dizaino reglamento 5 str. 2 d.). Nustatant naujumą, pagrindinį vaidmenį turi ne lyginamų dizainų panašumai, o skirtyb÷s. Kitaip tariant, naujumo neatitiks anksčiau prieinamo dizaino kopija arba labai panašus dizainas. Skirtingi erdviniai matmenys arba spalvų išraiška paprastai nelemia naujumo. Kita vertus, pakeitimams nekeliami dideli reikalavimai, t. y. vertinant dizaino atitikimą naujumo kriterijui neturi būti išskirti reikšmingi (žymūs, pastebimi) skirtumai, tačiau, reikia tur÷ti omenyje, kad nepakankamai žymūs pakeitimai gali neatitikti dizainui keliamų individualių savybių reikalavimų.

Bendra taisykl÷ tokia, kad dizaino atskleidimas visuomenei (tapimas prieinamu) gali vykti bet kokiu būdu (Dizaino įstatymo 8 str. 1 d. 1-2 p. (Dizaino direktyvos 6 str. 1 d. 1 sak.), Bendrijos dizaino reglamento 7 str. 1 d. 1 sak.). Kita vertus, min÷ti teis÷s aktai konkretina tam tikrus dizaino atskleidimo būdus, tačiau nepateikia baigtinio atskleidimo būdų sąrašo. Konkrečiai tariant, dizaino prieinamumas visuomenei (atskleidimas) nustatomas tikrinant:

(i) ar jis po registracijos buvo paskelbtas nacionalinio dizaino atveju VPB oficialiame biuletenyje, o Bendrijos dizaino atveju VRHT leidžiamame biuletenyje, arba kitaip buvo paskelbtas (pvz., kitokiame leidinyje), arba

(ii) buvo eksponuotas parodoje, arba

(iii) buvo pateiktas į rink ą, arba

(iv) buvo visuomenei atskleistas kitu būdu (pvz., atitinkamų pramonin÷s nuosavyb÷s tarnybų, tam tikrų gaminių gamintojų, dizainerių interneto svetain÷se ar kituose leidiniuose (pvz., reklama specializuotame ar kokiame kitame spaudos leidinyje), viešoje konferencijoje ir kt. (bet, pvz., informacija intranete, prie kurio prieiga yra suteikiama tik konkretiems subjektams bendru atveju netur÷tų būti tinkamu dizaino atskleidimo būdu), pavaizduotas tarptautin÷je ar Europos patento paraiškoje, kt. būdais25).

Vertinant dizaino atskleidimą n÷ra svarbu, ar nacionalin÷ ar Bendrijos dizaino registracija po tam tikro laiko buvo panaikinta26.

Dizaino įstatymas ir Bendrijos dizaino reglamentas nustato tam tikras išimtis, kitaip tariant atvejus, kuomet dizainas nelaikomas prieinamu visuomenei. Išimčių sąrašas yra baigtinis, tod÷l tik šios aplinkyb÷s gali būti pagrindu įrodyti, kad vertinamas naujumo prasme

25 Pavyzdžiui, dizainas buvo laikomas atskleistu, kai jis buvo pavaizduotas ant gaminio pakuot÷s su pašto antspaudu ir konkrečia data, o toks siuntinys minimas pranešime apie siuntinį (žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2005 m. rugs÷jo 19 d. sprendimą byloje Nr. ICD 552, paras. 8-9 (prieiga per internetą: <http://oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/129515-0004.pdf>) 26 Negaliojimo skyriaus 2006-02-08 sprendimas byloje Nr. ICD 1568, [interaktyvus], [žiūr÷ta 2009-03-18], parag. 8. Prieiga per internetą: < http://www.oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/1568(EN).pdf>

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s dizainas nebuvo prieinamas visuomenei, o kartu tai reiškia, kad jis atitinka naujumo reikalavimą, net jeigu ir yra nustatyti aukščiau pamin÷ti faktai. Pažym÷tina, kad toliau nurodomos išimtys yra taikomos tik registruotam dizainui (nesvarbu, nacionalin÷s, tarptautin÷s ar Bendrijos dizaino paraiškos pagrindu). Taigi, registruoto dizaino atveju taikomos išimtys yra tokios.

Pirma, dizainas iki paraiškos padavimo (prioriteto) datos netapo žinomas Europos Bendrijoje (taip pat ir EEE teritorijoje (ES valstyb÷s nar÷s ir Norvegija, Islandija bei Lichtenšteinas) atitinkamos srities specialistui įprastu būdu naudojant dizainą. Ši taisykl÷ reiškia, kad tiek nacionalinis dizainas, tiek Bendrijos dizainas kvalifikuotini kaip tapę prieinami visuomenei, jei apie jį sužinojo Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai. Ir atvirkščiai, jeigu min÷ti subjektai iki paraiškos padavimo (arba prioriteto) datos, o neregistruoto Bendrijos dizaino atveju iki prieinamumo visuomenei dienos, nežinojo apie dizainą, tai jis bus laikomas nauju. Matome, kad aiškinant šią išimtį svarbios kelios sąvokos.

Pirmiausiai, svarbu apibūdinti, kas laikytini atitinkamos srities specialistais. Tokiais specialistais gali būti atitinkamos gaminių dizaino srities dizaineriai, gaminių gamintojai, platintojai.

Kita svarbi sąvoka, ką reiškia „Bendrijoje veikiantys specialistai“, t. y. svarbi teritorijos sąvoka. Visų pirma šios sąvokos prasme pabr÷žtina, kad formuluot÷ „Bendrijoje veikiantys“ reiškia, kad trečiosiose valstyb÷se esančių atitinkamos srities specialistų žinojimas n÷ra vertinamas, bet nereiškia, kad dizaino atskleidimas būtų vertinamas tik ES ir EEE teritorijos ribose. Bendriausia prasme tai reiškia, kad būtų vertinami ES ir EEE teritorijoje veikiantys (veiklą vykdantys) specialistai, tačiau būtų vertinami dizaino atskleidimo faktai ne tik ES ir EEE teritorijoje, bet ir tam tikrose trečiosiose valstyb÷se. Taip yra d÷l to, kad Bendrijoje veikiančių specialistų veikla, žinios, verslo ryšiai susiję ne tik su ES ir EEE valstybių rinkomis, bet ir su kitų užsienio valstybių rinkomis. Pavyzdžiui, VRHT praktika rodo, kad Bendrijos dizaino srityje vertinant Bendrijoje veikiančių atitinkamos srities specialistų žinojimą yra svarbios šios rinkos: Japonijos (dizaino paskelbimas Japonijos patentų biuro oficialiame biuletenyje buvo pripažintas tinkamu atskleidimu27), JAV (iš esm÷s tokia pati pozicija išsakyta, atkreipiant d÷mesį į tai, kad JAV patentų tarnybos duomenų baz÷s yra prieinamos internetu)28, Kinijos. Analizuojant kitų valstybių teismų ir VRHT praktiką aišku tai, kad sprendžiant, kurias už EEE ribų esančių valstybių rinkas laikyti susijusiomis su Bendrijoje veikiančiais atitinkamos srities specialistais, labiausiai lemia tokie faktoriai: tam tikrų valstybių reikšm÷ ES rinkai verslo santykių prasme, valstybių pramonin÷s nuosavyb÷s tarnybų ir jų registruojamų objektų kiekis bei svarba ES rinkai, atitinkamos srities specialistų faktiniai vystomi ekonominiai ryšiai su atitinkamomis rinkomis ir kiti panašus kriterijai.

Įrodin÷jimo pareiga, kad dizainas nebuvo prieinamas Bendrijoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams tenka tai šaliai, kuri tokia aplinkybe remiasi, ir tokia šalimi dažniausiai bus ginčijamo dizaino savininkui ar kitam teisių tur÷tojui29. Praktine prasme tai reiškia, kad šalis, kuri pateikia įrodymus, kad kokioje nors rinkoje jau buvo atskleistas tapatus ar klaidinamai panašus dizainas į ginčijamą, pastarojo dizaino savininkui tenka įrodyti, kad

27 Žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2005 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Nr. ICD 420, para. 13 (prieiga per internetą: <http://www.oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/85311-0001-en.pdf>). 28 Žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą byloje Nr. ICD 990, para. 13 (prieiga per internetą: <http://www.oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/ICD-000000990-decision-(EN).pdf). 29 Žr. MUSKER, David. Community Design Law. London: Sweet & Maxwell, 2002, p. 36, taip pat VRHT Negaliojimo skyriaus 2008 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Nr. ICD 3200, para. 10a (prieiga per internetą: <http://www.oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/ICD 3200 (EN).pdf>).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s galima taikyti analizuojamą išimtį, t. y. kad Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai nežinojo ir negal÷jo apie tokį dizainą žinoti.

Dar viena svarbi sąvoka, ką reiškia „atitinkamos srities“ specialistai. Aiškinantis šią sąvoką svarbūs du klausimai.

Pramon÷s sritį, kuriai priskirtinas dizainas, paprastai netur÷tų būti sud÷tinga, kai suagomas (ankstesnis) dizainas ir su juo konfliktuojantis (v÷lesnis) dizainas susijęs su ta pačia gaminių rūšimi (pavyzdžiui, konfliktuoja suknių dizainai). Kai konfliktuojantis dizainas ir dizainas, kuris tur÷tų būti saugomas, priklauso jų gaminių prasme skirtingoms pramon÷ms sritims (pavyzdžiui, konfliktuoja ankstesnis suknios dizainas ir vazos (keramikos gaminio) dizainas, kuriame panaudotas tas pats vaizdas), tada kyla klausimas, kuri pramon÷s sritis turi būti reikšminga Dizaino įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir atitinkamai Bendrijos dizaino reglamento 7 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Pavyzdys: yra vertinamas registruotas suknios dizainas (vaizdas, kurį sudaro g÷lių raštas) ir vazos (keramikos gaminio) Bendrijos arba nacionalinis dizainas, kurio registraciją bandoma ginčyti remiantis tuo, kad jau iki min÷to dizaino paraiškos padavimo datos visuomenei buvo prieinamas (atskleistas) kitas ankstesnis tapatus suknios dizainas. Taigi, tokiu atveju kokio dizaino – suknių (moterų rūbų) ar vazų – srities specialistai (pvz., dizaineriai) turi būti susipažinę, ir kurių žinios būtų vertinamos.

Bendrąja prasme, kai kalbame apie registruotą dizainą – tiek nacionalinį, tiek Bendrijos dizainą, dizaino prieinamumo visuomenei prasme pakanka, kad apie dizainą žinotų ar gal÷tų žinoti kokios nors vienos pramon÷s srities, su kuria gaminių dizaino apsauga gal÷tų būti susijusi, specialistai.30 Tokia pozicija gali būti grindžiama tuo, kad dizaino apsauga, min÷ta, nesusijusi su gaminių rūšimis net jeigu jas ir reikia nurodyti paraiškoje registruojant dizainą, - saugomas gaminio vaizdas toks, koks jis įregistruotas, bet ne gaminys. Be to, jeigu aiškintume kitaip, gal÷tų atsirasti situacija, kai būtų įgyjama apsauga dizainui gaminio toje pramon÷s srityje, kurioje toks gaminio dizainas yra jau žinomas. Grįžtant prie pateikto pavyzdžio su suknios ir vazos dizainu, reiktų teigti, kad vertinant, ar atitinkamos srities specialistai žinojo ar tur÷jo žinojo apie ankstesnį dizainą (min÷to pavyzdžio atveju – suknios dizainą), pakaktų nustatyti, kad apie jį žinojo bent vienos, t. y. arba suknių (moterų rūbų) pramon÷s srities specialistai, arba vazų pramon÷s srities specialistai, arba kitaip tariant, ankstesnis atskleistas dizainas tur÷tų būti saugomas, nepriklausomai nuo to, žinojo ar tur÷jo žinoti apie jį vazų pramon÷s srities specialistai).

[Aptartu atveju tur÷tų būti vertinamos ne ankstesnio dizaino srities specialistų žinios, o būtent to dizaino, kurio naujumas vertinamas, srities specialistų žinojimas. Nurodyto pavyzdžio atveju būtų aiškinamasi, ar vazų dizaino specialistams iki šio dizaino paraiškos padavimo (prioriteto) datos tapo įprastu būdu žinomas ankstesnis suknių dizainas. Tokią poziciją galima grįsti tuo tokiais argumentais. Pirma, būtų neteisinga, jeigu reikalautume, kad vienos srities specialistai dom÷tųsi visiškai skirtingos gaminių srities dizainais (min÷to pavyzdžio atveju, jeigu laikytum÷m÷s kitokios pozicijos, išeitų, kad vazų dizaino specialistai dom÷tųsi suknių ar kokių kitokių gaminių dizainų sritimis). Antra, kaip min÷jome, dizaino teisin÷ apsauga n÷ra susijusi su gaminiais, kurie nurodomi paraiškoje ar registre.]

Antroji išimtis yra tokia, kad dizainas nebus laikomas ne nauju, jeigu jis buvo atskleistas trečiajam asmeniui aiškiai išreikštomis arba pagrįstai suprantamomis konfidencialumo sąlygomis.

Trečioji labai svarbi išimtis leidžiant dizainą laikyti nauju, kai informacija apie dizainą buvo paskelbta visuomenei per 12 m÷nesių iki paraiškos (prioriteto) datos, ir jeigu

30 Žr. taip pat, pvz., RUHL, Oliver. Gemeinschaftsgeschmacksmuster. Kommentar. München: Carl Heymanns Verlag, 2007, p. 144.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s informacija paskelbta: (i) paties dizainerio, jo teisių per÷m÷jo ar kito asmens d÷l dizainerio ar jo teisių per÷m÷jo pateiktos informacijos arba atliktų veiksmų (pvz., dizaineris publikavo straipsnį mados žurnale su dizaino vaizdu), arba (ii) d÷l kito asmens veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama dizainerio (jo teisių per÷m÷jų) teis÷mis (pvz., dizaineris konfidencialumo sąlygomis atskleid÷ savo partneriui informaciją apie dizainą, o šis pažeisdamas konfidencialumo sąlygas atskleid÷ viešai).

2.2. Dizaino individualios savyb÷s

Antroji dizaino teisin÷s apsaugos atsiradimo sąlyga yra ta, kad dizainas turi būti individualus, t. y. pasireikšti individualiomis savyb÷mis (Dizaino įstatymo 4 str. 2 d., (Dizaino direktyvos 3 str. 2 d.), Bendrijos dizaino reglamento 4 str. 1 d., TRIPS sutarties 25 str. 1 d. 1 sak.). Individualios savyb÷s yra, jeigu informuotam vartotojui sudarytas bendras dizaino įspūdis skiriasi nuo bet kokio kito dizaino, kuris tapo visuomenei prieinamas iki paraiškos (prioriteto) datos, o neregistruoto Bendrijos dizaino atveju – iki tos datos, kai tapo pirmą kartą prieinamas visuomenei (Dizaino įstatymo 6 str. (Dizaino direktyvos 5 str. 1 d.), Bendrijos dizaino reglamento 6 str. 1 d.). Kaip nurodoma Bendrijos dizaino reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje (taip pat ir Dizaino direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje), vertinimas, ar dizainas turi individualių savybių, tur÷tų būti pagrįstas tuo, ar įspūdis, kurį jis padaro dizainą apžiūrinčiam informuotam vartotojui, aiškiai skiriasi nuo to įspūdžio, kurį jam padaro esama dizainų visuma, atsižvelgiant į gaminio, kuris turi tą dizainą, pobūdį, ypač į pramon÷s šaką, kuriai gaminys priklauso, ir dizainerio laisvę tą dizainą kuriant.

Taigi, dizaino individualių savybių atveju taip pat turime išsiaiškinti svarbiausias šiai dizaino apsaugos sąlygai būdingas sąvokas.

Pirmiausiai, pažym÷tina, kad, kaip ir naujumo atveju, taip ir individualių savybių atveju yra reikšmingas dizaino prieinamumo visuomenei (atskleidimo) fakto nustatymas. Šis aspektas aiškinamas taip pat, kaip ir aptar÷me prie dizaino naujumo.

Kita svarbi sąvoka yra bendro dizaino įspūdžio skirtumas nuo bet kokio kito atskleisto visuomenei dizaino. Dizaino direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje ir Bendrijos dizaino reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad dizaino individualios savyb÷s vertinamos lyginant vertinamą dizainą su esama dizainų visuma. Kitaip tariant, individualios savyb÷s vertinamos lyginant ne du konkrečius gaminių dizainus, o remiamasi bendru įspūdžiu, kuris suformuojamas iš atskleistų dizainų visumos. Be to, kaip min÷ta, neturi būti vertinama dizainų kokyb÷ (geras ar blogas dizainas), kadangi tokie reikalavimai dizaino teisin÷s apsaugos prasme n÷ra keliami. Pabr÷žtina, kad turi būti lyginami ne gaminių pavyzdžiai, registruoti dizainai, t. y. gaminių vaizdai, ir būtent tokie, kokie yra nurodyti paraiškoje registruoti dizainą ar registre31. Tai sąlygoja, kad dizaino požymiais, kurie neatsispindi ar n÷ra nustatomi iš prie paraiškos registruoti dizainą pateiktų vaizdų, negalima remtis lyginant dizainą su ankstesniu dizainu. Štai, pavyzdžiui, vienoje byloje VRHT nurod÷, kad nors gaminys yra l÷kšt÷ sriubai ir tod÷l tur÷tų tur÷ti tam tikro gylio įdubimą, bet jeigu šis požymis nebuvo nurodytas paraiškoje registruojant dizainą ar registre, tai jis nebus vertinamas nustatant bendrą įspūdį32. Vertinant bendrą įspūdį turi būti atsižvelgiama į visą dizaino vaizdą, tod÷l jeigu vertinamas dizainas sukuria tokį patį bendrą įspūdį tik tam tikros dizaino dalies atžvilgiu, tai nebūtų kliūtimi konstatuoti vertinamo dizaino individualių savybių fakto.

31 Žr. taip pat VRHT III-os Apeliacin÷s tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Nr. R 1001/2005-3. 32 Žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2006 m. vasario 20 d. sprendimą byloje ICD 1535, para. 11 (prieiga per internetą: < http://oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/1535(EN).pdf>).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Pavyzdžiui, dizainas apima šaukštą, turintį išskirtinę rankeną, o kitas dizainas tokią pat rankeną turinčią šakutę, tai bendras įspūdis greičiausiai bus skirtingas, nes lyginami nevienodi daiktai. Tod÷l siekiant skirtingo bendro įspūdžio reikia siaurinti apsaugos apimtį ir paraiškoje nurodyti, kad apsauga teikiama ne visam šaukštui, o tik jo rankenai33. Pažym÷tina, kad kai kurie dizainai, kurie daugiausiai išreiškiami požymiais (detal÷mis), kurios tur÷tų būti paliekamos laisvam visuomen÷s naudojimui, kaip pavyzdžiui, geometrin÷s figūros (apskritimai, trikampiai, kvadratai, kubai, piramid÷s, kauliukai ir pan.), paprastai nepasireikš individualiomis savyb÷mis.

Vertinant dizaino individualias savybes reiktų visada nustatyti stipriausius arba, kitaip tariant, labiausiai komunikuojančius dizaino požymius (elementus). Individualios savyb÷s paprastai bus nustatomos, kai būtent tie labiausiai komunikuojantys (stipriausi) elementai ar jų kombinacija skirsis nuo esamų dizainų sudaromo bendro įspūdžio.

Kitas svarbus klausimas yra bendro įspūdžio skirtumo laipsnis, kitaip tariant, kaip aiškiai turi pasireikšti skirtumas. Dizaino įstatyme n÷ra numatyta, kiek daug turi skirtis vertinamas dizainas nuo kitų rinkoje esančių dizainų. Dizaino direktyva ir Bendrijos dizaino reglamentas taip pat apie skirtumo laipsnį nepasisako. Tiesa, atkreiptinas d÷mesys į tai, kad Bendrijos dizaino reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje sakoma, kad įspūdis, kurį dizainas padaro jį apžiūrinčiam informuotam vartotojui, turi aiškiai skirtis nuo to įspūdžio, kurį jam padaro esama dizainų visuma. Tačiau šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančiame dizaino individualias savybes, apie skirtumo laipsnį neužsimenama, t. y. tiesiog numatyta, kad bendras įspūdis turi skirtis nuo įspūdžio, kurį informuotam vartotojui padaro bet koks kitas esamas dizainas34.

Įvertinus tai, kas pasakyta, informuoto vartotojo bendro įspūdžio stiprumo laipsniui n÷ra keliami aukšti individualių savybių reikalavimai, o vadovaujamasi tokia taisykle, kad tik visiškai kasdieniniams, lyginant su esamais dizainais menkai pakeistiems apipavidalinimams (dizainams) nesuteiktina teisin÷ apsauga. Turi būti išlaikomas (pasiekiamas) minimalus atstumas nuo esamų dizainų, kuris jau priklauso nuo gaminių rūšies, taip pat pramon÷s šakos.

Kita svarbi sąvoka yra informuotas vartotojas. Informuoto vartotojo sąvokos teis÷s aktai nepateikia, o ji formuojama teismų ir VRHT praktikos. Informuotu vartotoju laikomas vidutinis protingai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas. Bendrąja prasme konkretinant šį apibūdinimą, informuotu vartotoju pirmiausiai reiktų laikyti asmenį, kuriam dizainas yra skirtas ir kuris d÷l tam tikrų priežasčių turi supratimą apie vertinamo dizaino gaminių tendencijas, apyvartą rinkoje, kitus techninius dalykus. Informuotu vartotoju tur÷tų būti nuolatinis gaminių rūšies, kurių dizainas yra vertinamas, naudotojas (vartotojas, pirk÷jas ar asmuo, kuriam vertinamo dizaino gaminiai žinomi kokiu nors kitu būdu (pvz., naudojant juos darbe)35, ar asmuo tapęs informuotu vartotoju d÷l to, kad nor÷damas įsigyti tam tikrą

33 TRITTON, Guy, et al. Intellectual Property in Europe. 3rd ed. London: Sweet & Maxwell, 2008, p. 581. 34 Pamin÷tina, kad Dizaino direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnyje, susijusiuose su dizaino individualių savybių reglamentavimu, tokių neatitikimų n÷ra, t. y. abiejose nuostatose yra tos pačios pagal prasmę formuluot÷s, kad vertinamo dizaino informuoto vartotojo bendras įspūdis turi tiesiog skirtis nuo esamų dizainų, nenustatant kokio nors skirtumo laipsnio. 35 Žr., pvz. poziciją, išsakytą England and Wales Patents County Court 2005 m. liepos 25 d. sprendime, priimtame byloje Woodhouse UK v Architectural Lighting Systems, Nr. PAT 03-087 („<...> it does not require an archival mind (or eye) or more than an average memory but some awareness of product trend and availability and some knowledge of basic technical considerations (if any). Therefore, a focus on eye appeal seems more pertinent than a familiarity with the underlying operational or manufacturing technology (if any)“) (cituojama pagal HARTWIG, Henning. Designschutz in Europa / Design Protection in Europe. Volume 2. Koln. Munchen: Carl Heymanns Verlag GmbH, 2008, p. 362).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s gaminį specialiai dom÷jimosi internete, specialiuose kataloguose ar parodose36. Tod÷l informuotu vartotoju dizaino individualių savybių vertinimo prasme n÷ra vien tik bet koks eilinis galutinis vartotojas, dizaineris, gamintojas, gaminių dizaino ekspertas ar tiesiog vidutinis vartotojas. Pasak LAT, informuotu vartotoju yra pripažįstami asmenys, geriau informuoti už paprastą (eilinį) vartotoją, žinantys ir suprantantys nagrin÷jamą problemą37. Informuotas vartotojas tur÷tų daugiau išmanyti, kad geb÷tų išskirti dizainą pagal tai, kokios mintys pas jį yra tuo metu, kai apžiūri, o ne mintimis, išlikusiomis po to, kai apžiūr÷jo38. Pats teismas ar ikiteisminio ginčų nagrin÷jimo institucija irgi n÷ra laikytina informuotu vartotoju (nors yra išsakoma ir kitokių nuomonių39). Teismas turi vertinti informuoto vartotojo parodymus kaip įrodymus, tačiau pats negali imtis vertinti informuoto vartotojo akimis lyginamų dizainų.

Pažym÷tina, kad informuotas vartotojas netur÷tų būti siejamas su tam tikrų gaminių, nurodytų dizaino paraiškoje ar registre. Pavyzdžiui, jeigu būtų vertinamas žaislinių automobilių dizainas lyginant jį su tikro automobilio dizainu, tokiu atveju informuotu vartotoju tur÷tų būti laikomas asmuo susipažinęs su automobilių dizainų visuma automobilių rinkoje, o ne vien tik su žaislinių automobilių dizainu40. Galima pritarti doktrinoje išsakomai nuomonei, kad priešingu atveju, jeigu dizainas būtų naudojamas paskiruose gaminių sektoriuose, tai taikant skirtingus kriterijus informuotam vartotojui, vienoje gaminių grup÷je tas pats dizainas galbūt bus pripažintas galiojančiu, o kitoje ne41.

Vertinant individualias savybes yra atsižvelgiama į dizainerio laisv÷s mastą kuriant dizainą (Dizaino įstatymo 6 str. 2 d., (Dizaino direktyvos 5 str. 2 d.), Bendrijos dizaino reglamento 6 str. 2 d., 10 str. 2 d.). Dizainerio laisv÷ bendriausia prasme gali būti apibūdinama kaip kūrybos ribos, kurias sąlygoja išorin÷s objektyvios aplinkyb÷s ar faktoriai (pvz., gaminio, kuriam kuriamas dizainas, funkcin÷ paskirtis, keliami saugumo reikalavimai ir pan.).

Išskirsime kelis svarbius reikalavimus, vertinant dizainerio laisv÷s mastą.

Pirma, pažym÷tina, kad dizainerio laisv÷s mastas gali priklausyti nuo kelių faktorių: nuo gaminio, kurio dizainas vertinamas, rūšies, jo ypatybių, gaminiui keliamų techninių ar saugumo reikalavimų, nuo pramon÷s šakos ir kt. Tai reiškia, kad tose pramon÷s šakose ar tiems gaminiams, kur galimyb÷ sukurti esmingai besiskiriantį dizainą yra ribota būtinybe, kad gaminys, kuriam pritaikytas dizainas, išliktų tinkamas atlikti savo funkcinę paskirtį arba atitiktų technines savybes ar saugumo reikalavimus, reikalavimai individualioms savyb÷ms būtų mažesni, nei, kad toms pramon÷s šakoms ar gaminiams, kurių dizainas menkai įtakoja funkcinį pritaikomumą ar min÷tąsias savybes ar reikalavimus, ir yra labiau pasitelkiamas d÷l estetin÷s vert÷s (t.y., pirmuoju atveju dizainerio laisv÷s mastas kur kas labiau ribotas). Štai

36 Žr. VRHT III-os Apeliacin÷s tarybos 2007 m. spalio 8 d. sprendimą byloje R1337/2006-3, para. 19 (prieiga per internetą: <http://oami.europa.eu/LegalDocs/BoA/2006/en/R1337_2006-3.pdf>). 37 Žr. LAT CBS 2005 m. geguž÷s 16 d. nutartį c. b. UAB „Narbutas ir Ko“ v. UAB „Gurda, Nr. 3K-3-304/2005, kat. 93. 38 Žr. taip pat BAINBRIDGE, David I. Intellectual Property. 7th ed. Harlow et. al.: Pearson Longman, 2009, p. 537. 39 Žr., pvz., TRITTON, Guy, et al. Intellectual Property in Europe. 3rd ed. London: Sweet & Maxwell, 2008, p. 568. 40 Visgi atkreiptinas d÷mesys į tai, kad VRHT praktikoje yra pasitaikę priešingų nuomonių. Pavyzdžiui, VRHT Apeliacin÷s tarybos 2008 m. sausio 25 d. sprendime byloje Nr. R 84/2007-3 buvo išsakyta pozicija, kad lyginant žaislin÷s mašin÷l÷s dizainą su realios mašinos išvaizda, informuotas vartotojas yra susijęs su žaislais, nes būtent tokia gaminių grup÷ yra nurodyta dizaino paraiškoje, bet ne kolekcionierius ar asmuo gerai susipažinęs su tikrų automobilių dizainu (prieiga per internetą: <http://oami.europa.eu/LegalDocs/BoA/2007/it/R0084_2007-3.pdf). 41 MIAZZETTO, Fabrizio, cituojama iš HARTWIG, Henning. Designschutz in Europa / Design Protection in Europe. Volume 2. Koln. Munchen: Carl Heymanns Verlag GmbH, 2008, p. 142.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s min÷to žaislinio automobilio dizaino pavyzdžio atveju buvo pripažinta, kad dizainerio laisv÷ kuriant žaislinių automobilių dizainą yra iš esm÷s neribota, nes šiems gaminiams n÷ra taikomi jokie funkciniai ar privalomi techniniai reikalavimai, išskyrus susijusias su vaikų saugumu42. Kitaip yra min÷to kito pavyzdžio, susijusio su dviračio rato dizaino kūrimu. Šiuo atveju dizainerio laisv÷ varžoma tam tikrais techniniais ir funkciniais reikalavimais (t. y. reikalavimais ratui būti sutvirtintam stipinais tarp stebul÷s ir r÷mo, kad šis gal÷tų išlaikyti dviratininko svorį43).

Antra, pažym÷tina, kad vertinant dizainerio laisvę turi būti atsižvelgiama tik į išorinius objektyvius dizainerio laisv÷s apribojimus, tokius kaip gaminio pobūdis, jam būdingos technin÷s savyb÷s, saugumo ar kiti reikalavimai. Tačiau neturi būti vertinami subjektyvūs faktoriai ar aplinkyb÷s, kurios susijusios su konkretaus dizainerio finansin÷mis galimyb÷mis, naudojamais įrankiais, gamybos technologijomis, išsilavinimu ar pan.

Trečia, vertinant dizainerio laisvę turi būti vertinamas to dizaino dizainerio laisv÷s ribos, kuris įtariama, kad pažeidžia kito dizaino savininko teises.

Ketvirta, vertinant dizainerio laisvę reikia analizuoti konkretaus gaminio, o ne gaminių grup÷s, ir dizainerio laisv÷s santykį44.

Penkta, dizaino laisv÷ vertinama remiantis informuoto vartotojo, kuris susipažinęs su egzistuojančių dizainų visuma ar su pagrindin÷mis tendencijomis atitinkamoje srityje, o ne profesionalaus dizainerio ar turinčio atitinkamai pramon÷s šakai būdingą išsilavinimą profesionalo, žiniomis. Galima pritarti doktrinoje išsakomai pozicijai, kad tose pramon÷s srityse, kuriose gaminiai nepasižymi ypatingu skirtingumu, nes d÷l tam tikrų aplinkybių n÷ra poreikio išskirti gaminį, novatoriškas dizaineris turi daugiau galimybių užsitikrinti savo dizaino apsaugą, kai jo laisvę vertina informuotas vartotojas, o ne profesionalas45. Kita vertus, jeigu nustatoma, kad dizaineris atitinkamoje srityje turi didelę kūrybos laisvę, tai informuotas vartotojas, vertindamas tokio dizaino individualias savybes, tur÷tų būti reiklesnis skirtumams, lyginant su ankstesniais dizainais, nei tada, kai ta laisv÷ n÷ra tokia plati. Paprastai, informuotas vartotojas tur÷tų daugiau d÷mesio skirti dizaino požymiams, kurie yra dizainerio neapribotos kūrybos rezultatas. Gaminiui keliami techniniai ar kiti reikalavimai, taip pat didelis kiekis jau egzistuojančių dizainų toje srityje paprastai labiau riboja dizainerio laisvę, tod÷l net ir nedideli skirtumai tur÷tų būti laikomi pakankamais, suteikiant dizainui teisinę apsaugą46.

Apibendrinimas: dizaino individualių savybių vertinimas paprastai gali būti atliekamas trimis etapais: pirma, nustatomi dizaino požymiai, kurie labiausiai sukuria bendrą įspūdį (t. y. stipriausiai pasireiškiantys, labiausiai įsimenami požymiai (galima juos vadinti „reikšminiais“ požymiais); antra, šie požymiai vertinami lyginant konkretų vertinamą dizainą informuoto vartotojo akimis, kuris turi bendrą įspūdį iš visų esamų dizainų (čia būtų nustatoma, kokie požymiai sutampa su esamų dizainų požymiais, o kurie yra dizainerio kūrybos rezultatas); trečia, nustatoma, ar tie individualūs požymiai, kurie nesutampa su kitų dizainų požymiais, yra pakankami išskirti vertinamą dizainą iš kitų. Pagrindinis yra antrasis pamin÷tas žingsnis, 42 Žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Nr. ICD 842 (prieiga per internetą: <http://oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/ICD_000000842_decision_(IT).pdf>). 43 Žr. VRHT Negaliojimo skyriaus 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą byloje Nr. ICD 271, para. 27 (prieiga per internetą: < http://oami.europa.eu/pdf/design/invaldec/000037189-0010-en.pdf>). 44 Žr. VRHT III-os Apeliacin÷s tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimą byloje R 1001/2005-3, para. 20 (prieiga per internetą: <http://oami.europa.eu/LegalDocs/BoA/2005/en/R1001_2005-3.pdf>). 45 MUSKER, David. Community Design Law. London: Sweet & Maxwell, 2002, p. 34. 46 Žr. taip pat VRHT III-os Apeliacin÷s tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje 196/2006-3, para. 20 (prieiga per internetą: < http://oami.europa.eu/LegalDocs/BoA/2006/en/R0196_2006-3.pdf >).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s nes čia nustatin÷jama, ar vertinamo dizaino požymiai atsispindi esamuose dizainuose ir kaip jie pasireiškia individualiai, kiek jie kitokie, kiek kitokia jų kombinacija ir ar tai nereiškia tik neesminių detalių, kurios nebūtų pakankamos suteikti dizainui apsaugą.

2.3. Išimtys iš dizaino apsaugos

Dizaino teisinę apsaugą reglamentuojantys teis÷s aktai numato keturias išimtis, kai dizainui negali būti suteikta apsauga, arba, jeigu ji suteikta, tai gali būti pripažinta negaliojančia.

1. Grynai technin÷ funkcija .

Min÷ta, dizaino teis÷ nesaugo grynai technin÷s funkcijos nulemtų gaminio vaizdo savybių (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 7 p. (Dizaino direktyvos 7 str. 1 d.), Bendrijos dizaino reglamento 8 str. 1 d., TRIPS sutarties 25 str. 3 d.). Šio pagrindo dizainą registruojanti institucija – nacionalinio dizaino atveju VPB ar Bendrijos dizaino atveju VRHT – ex officio netikrina, o tai yra pagrindu jau atliktą dizaino ar Bendrijos dizaino registraciją pripažinti negaliojančia (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 7 p.47, Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (a) p.).

Grynai technin÷ funkcija lemia gaminio vaizdo savybes tada, kai formos išraiškai n÷ra kitos alternatyvos. Kitaip tariant, gaminio, kuris turi atlikti tokią pat funkciją, išorinį vaizdą turi būti galima išreikšti skirtingais vaizdais. Tokia taisykl÷ gali būti argumentuojama keliais argumentais. Pirma, dizaino teis÷ negali varžyti technikos, technologinio novatoriškumo vystymosi. Antra, techninis tam tikros problemos sprendimas tam tikroje pramon÷s srityje, min÷ta, gali būti saugomas patentų teis÷s normų pagrindu. Trečia, jeigu gaminio vaizdo savybes lemia grynai technin÷ funkcija, tai tokiu dizainas neatitiks individualumo reikalavimų.

2. Vadinamoji „Must fit“ išimtis.

Dizaino teis÷s apsauga netaikoma, jei gaminys turi būti atkurtas būtinai tikslios formos ir tikslių matmenų tik d÷l to, kad gaminys, kuriam dizainas pritaikytas ar panaudotas, gal÷tų būti mechaniškai sujungtas su kitu gaminiu arba prie jo, aplink jį ar į jį įd÷tas taip, kad taip gautas gaminys gal÷tų atitikti savo funkciją (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 8 p. (Dizaino direktyvos 7 str. 1-2 d.), Bendrijos dizaino reglamento 8 str. 1-2 d.). Taigi, netgi, jeigu tokioms sud÷tin÷ms detal÷ms naudojamas dizainas, kuris pagal savybes gal÷tų būti saugotinas, tokiam dizainui apsauga netaikoma (vadinamoji „must-fit“ išlyga). Ši išimtis, kaip ir prieš tai aptartoji yra nacionalinio ar Bendrijos dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindu, t. y. dizainą registruojanti institucija registravimo procesu metu netikrina šio pagrindo (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 8 p., Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (b) p.).

Ši dizaino teisin÷s apsaugos išimtis, kaip ir „technin÷s funkcijos“ išimtis numatyta tam, kad būtų galima užtikrinti tam tikrų gaminių jungtis ir tarpusavio suderinamumą, nepriklausomai nuo jų skirtingos gamybos kilm÷s. Kitaip tariant, tuo nor÷ta išvengti situacijų, kai dizaino teis÷ būtų priemon÷, kurios pagalba vieno gaminio dizaino savininkas gal÷tų drausti tretiesiems asmenims gaminti kitą gaminį, kuris būtų skirtas mechaniškai sujungtas su kitu gaminiu.

47 Dizaino direktyva numato, kad valstyb÷s nar÷s turi numatyti šią išimtį, kaip privalomą pagrindą atsisakyti registruoti dizainą arba pripažinti registraciją negaliojančia, tačiau palieka valstyb÷ms nar÷ms teisę pasirinkti, kokiu min÷tu pagrindu analizuojama išimtis bus (direktyvos 11 str. 1 d. (b) p.).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Pavyzdžiui, elektros prietaisų kištukas (jungtis) ir rozet÷. Dizaino požymiai, kurie nesusiję su kištuko ir rozet÷s sujungimu, gal÷tų būti saugomi, tačiau požymiai, kurie būtini tam, kad būtų mechaniškai įmanomas šių dviejų gaminių sujungimas, negal÷tų būti saugomi pagal dizaino teisę.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad tiek Dizaino įstatyme, tiek Bendrijos dizaino reglamente yra numatytas vienas „Must fit“ išimties taikymo apribojimas. Negalima remtis šia išimtimi, jeigu dizainas yra skirtas tam, kad į sud÷tinę sistemą būtų galima daug kartų sumontuoti ar sujungti vienas kitą pakeičiančius gaminius (Dizaino įstatymo 10 str. 3 d. (Dizaino direktyvos 7 str. 3 d.), Bendrijos dizaino reglamento 8 str. 3 d.). Šiuo atveju turimi omenyje gaminiai, kurių pagrindinis elementas ir yra paskirų sud÷tinių dalių (atskirų gaminių) sumontavimas, sujungimas (pvz., LEGO žaidimo sudedamosios detal÷s).

Pažym÷tina, kad „Must fit“ išimtis neapima vadinamųjų „Must match“ sudedamųjų dalių (galima dar tai vadinti atsarginių (išvaizdą atkuriančių arba prie išvaizdos derančių dalių atveju). „Must match“ sudedamosiomis dalimis bendrąja prasme laikytini gaminiai, kurie skirti tam tikro sud÷tinio gaminio atkūrimui pirmine forma (vaizdu), tačiau kurie n÷ra savaime privalomi bendram to gaminio apipavidalinimui (išoriniam vaizdui).

Pavyzdžiui, matomos sunkvežimio sudedamosios dalys (tarkim, sparnai, durys, žibintai, dangčiai, buferiai ar kitos k÷bulo dalys).

Esant tokiai situacijai reiškia, kad sudedamųjų dalių, kurios laikytinos „Must match“, dizainas gali būti saugomas ir jo savininkas gali drausti kitiems asmenims gaminti jas bei tiekti į rinką. Pavyzdžiui, Volvo automobilio ir jo sudedamųjų dalių dizaino savininkas gali drausti kitiems asmenims gaminti šio automobilio sudedamąsias atsargines dalis, t. y. maksimaliai dvidešimt penkerius metus turi išimtines teises į automobilio ir jo matomų sudedamųjų dalių dizainą. Ši praktin÷ problema nebuvo išspręsta teisinio reguliavimo prasme, kadangi Dizaino direktyva nesuderino „Must match“ dalių reguliavimo, o paliko valstyb÷ms nar÷ms teisę išsaugoti esamą jose teisinį reguliavimą iki kol nebus priimti direktyvos pakeitimai šiuo klausimu (Dizaino direktyvos 14 str.). Bendrijos dizaino reglamentas nenumato išimčių „Must match“ sudedamųjų dalių dizaino apsaugai, vadinasi, Bendrijos dizaino apsauga gali būti suteikiama ir šių dalių (gaminių) dizainui. Šiuo metu ES „Must match“ dalių dizaino teisin÷ apsauga numatyta Lietuvoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Slov÷nijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Tokių dalių dizaino apsauga netaikoma Belgijoje, Italijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Airijoje, Jungtin÷je Karalyst÷je, Liuksemburge, Nyderlanduose, Vengrijoje. Kaip matome, didžiausiose automobilių gamintojų rinkose (Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje) atsarginių sudedamųjų dalių dizainas yra saugomas, ir jau vien tai rodo, kad šio klausimo teisinis reguliavimas didžiausią reikšmę turi automobilių pramonei, ir ypač antrinei atsarginių dalių rinkai, t. y. su sudedamųjų dalių montavimu ne pradiniame gaminio konstravimo procese, o su sud÷tinio gaminio naudojimo metu atsirandančiu poreikiu keisti, taisyti jo sudedamąsias dalis.

Pamin÷tina, kad 2004 m. ES Komisija pateik÷ Dizaino direktyvos pakeitimo projektą48, pagal kurį buvo siūloma numatyti „Must match“ dalių apsaugos išimtį, t. y. netaikyti dizaino apsaugos sudedamosioms dalims, naudojamoms sud÷tinio gaminio remonto tikslais jo

48 Dizaino direktyvos 18 straipsnis numat÷, kad pra÷jus trims metams nuo direktyvos įgyvendinimo datos (t. y. iki 2004 m. spalio 28 d.), ES Komisija privalo pateikti direktyvos padarinių Bendrijos pramonei, ypač labiausiai paveiktoms pramon÷s šakoms, konkrečiai sud÷tinių gaminių ir sudedamųjų dalių gamintojams, vartotojams, konkurencijai ir vidaus rinkai tyrimo išvadas, o ne v÷liau kaip po metų Komisija turi siūlyti Europos Parlamentui ir Tarybai direktyvos pataisas, reikalingas baigti kurti sud÷tinių gaminių sudedamųjų dalių vidaus rinką. Atlikto tyrimo pagrindu buvo parengtas Dizaino direktyvos pakeitimų projektas.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s pirminei išvaizdai atkurti. Tačiau d÷l šio pasiūlymo, ypač d÷l automobilių gamintojų prieštaravimų, kompromisas nebuvo surastas.

3. Prieštaravimas viešajai tvarkai arba geros moral÷s principams.

Tai trečioji išimtis, kai dizainui negali būti suteikta teisin÷ apsauga (Dizaino įstatymo 9 str. 2 p. (Dizaino direktyvos 8 str.), Bendrijos dizaino reglamento 9 str.). Registruojant nacionalinį dizainą, VPB ex officio tikrina šį pagrindą ir juo remiantis gali būti atsisakoma registruoti dizainą, o jeigu įregistruojamas, v÷liau gali būti registracija pripažinta negaliojančia. VRHT Bendrijos dizaino registravimo proceso metu, atlikdama formaliąją paraiškos ekspertizę, taip pat gali atsisakyti registruoti Bendrijos dizainą, jeigu šis prieštarauja viešajai tvarkai ar visuotinai pripažintiems moral÷s principams (Bendrijos dizaino reglamento 47 str. 1 d. (b) p.), arba, jeigu toks Bendrijos dizainas įregistruojamas, v÷liau jo registracija gali būti pripažinta negaliojančia (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (b) p.). Pažym÷tina, kad tai retai taikanti dizaino apsaugos netaikymo išimtis, ir daugiau išimtinis atvejis.

4. Neteis÷tas valstyb÷s ar tarptautinių organizacijų herbų, v÷liavų ar kitų oficialių simbolių naudojimas.

Dizainui negali būti suteikiama teisin÷ apsauga, kai dizainui panaudoti Lietuvos Respublikos oficialusis ar tradicinis (trumpasis) valstyb÷s pavadinimas, herbas, v÷liava ar kiti valstyb÷s heraldikos objektai ar juos m÷gdžiojantis žymuo, taip pat garantiniai ir prabos ženklai, antspaudai, pasižym÷jimo ar apdovanojimo ženklai, jeigu n÷ra Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos dizainui, taip pat, jeigu dizainui panaudoti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų institucijų herbai, v÷liavos ar kiti oficialūs simboliai, d÷l kurių naudojimo n÷ra gautas kompetentingų tų valstybių ar tarptautinių organizacijų institucijų sutikimas pagal Paryžiaus konvencijos 6(ter) straipsnį. VBP registruodamas nacionalinius dizainus ex officio tikrina, ar dizainui nenaudojami min÷ti objektai, ir gali atsisakyti registruoti dizainą arba, jeigu jis įregistruotas, v÷liau gali būti registracija pripažinta negaliojančia (Dizaino įstatymo 9 str. 3-4 p. (Dizaino direktyvos 11 str. 2 d. (c) p.). VRHT savo iniciatyva netikrina šio pagrindo buvimo ir remiantis juo negali atsisakyti registruoti Bendrijos dizaino, tačiau remiantis šiuo pagrindu v÷liau Bendrijos dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (g) p.). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad teisę prašyti dizaino registraciją pripažinti negaliojančia remiantis aptariamu pagrindu turi tik asmuo, kurio teis÷s tiesiogiai pažeidžiamos naudojant tokį dizainą (t. y. asmuo suinteresuotas naudoti dizainą), arba kompetentingų institucijų pareigūnai (Dizaino įstatymo 44 str. 1 p. (Dizaino direktyvos 11 str. 5 d.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 4 d.).

Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį (trumpąjį) valstyb÷s pavadinimą, herbą, v÷liavą ar kitus valstyb÷s heraldikos objektus ar juos m÷gdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižym÷jimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo tvarką reglamentuoja 2008 m. lapkričio 25 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr, 1R-449 patvirtintas min÷tos tvarkos aprašas49. Klausimai sprendžiami analogiškai kaip ir prekių ženklų atveju.

3. Teisių į dizainą subjektai

49 Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 138-5466.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s 3.1. Teisių subjektai

Galima išskirti tokius teisių į dizainą subjektus.

1. Dizaino autorius (dizaineris).

Teis÷ į dizainą priklauso dizaineriui, t. y. dizaino autoriui (Dizaino įstatymo 12 str. 1 d., Bendrijos dizaino reglamento 14 str. 1 d.). Dizainas sukuriamas d÷ka intelektin÷s veiklos, tod÷l jo autoriumi gali būti tik fizinis asmuo (Dizaino įstatymo 2 str. 6 d.). Dizaino, kaip ir bet kokio kito kūrinio, sukūrimas yra teisinis poelgis, tod÷l dizaino autoriumi gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus, ribotai veiksnus ar mažametis asmuo.

Jeigu dizainą bendrai sukūr÷ keli dizaineriai, tai jie visi laikomi dizaino bendraautoriais ir turi lygias teises į dizainą, jeigu jie n÷ra susitarę kitaip (Dizaino įstatymo 12 str. 5 d., panaši nuostata įtvirtinta ir Bendrijos dizaino reglamento 14 str. 2 d.). Dizaino bendraautorystei yra būdingi analogiški požymiai, kaip ir kūrinio bendraautorystei.

Dizaineris, sukūręs dizainą, turi (i) asmenines neturtines teises ir (ii) teisę registruoti dizainą savo vardu. Asmenin÷s neturtin÷s teis÷s yra neperduodamos kitiems asmenims, o teis÷ registruoti dizainą gali būti perduodama sutarties pagrindu kitiems asmenims arba paveld÷ta.

Lietuvoje Dizaino įstatymas numato dvi dizainerio asmenines neturtines teises: (a) teisę į vardą ir (b) teisę į dizaino neliečiamybę.

Teis÷ į dizainerio vardą reiškia, kad dizaineris turi teisę reikalauti, kad paraiškoje ir dizaino registracijos liudijime būtų nurodyta dizainerio pavard÷. VPB, skelbdamas apie dizaino registraciją, privalo nurodyti dizainerio pavardę. Jeigu dizainą sukūr÷ ne vienas, o daugiau dizainerių, ši teis÷ įgyvendinama visų jų atžvilgiu. Taip pat dizaineris turi teisę reikalauti, pateikdamas prašymą VPB, kad jo pavard÷ nebūtų skelbiama.

Teis÷ į dizaino neliečiamybę reiškia, kad dizainas negali būti keičiamas be dizainerio sutikimo, jeigu ko kito nenumatyta sutartimi d÷l dizaino naudojimo. Taigi, ši teis÷ gali būti ribojama arba nuo jis įgyvendinimo atsisakoma sutarties pagrindu.

Bendrijos dizaino reglamentas numato tik veną dizainerio asmeninę neturtinę teisę – teisę į vardą (Bendrijos dizaino reglamento 18 str.): dizaineris, Bendrijos dizainui paraišką padavęs asmuo, taip pat Bendrijos dizaino savininkas turi teisę būti nurodytas VRHT ir registre kaip dizaineris ar bendro dizaino sukūrimo atveju, dizainerių grup÷.

2. Dizaino savininkas.

Dizaino savininku yra asmuo, kurio vardu yra įregistruotas dizainas. Dizaino savininkas turi išimtinę teisę į dizainą (Dizaino įstatymo 12 str. 2 d., 3 d. 1 p., 36 str. 1 d.). Dizaino savininku gali būti dizaineris, o jeigu jo teis÷s perimtos, teisių per÷m÷jai, o tarnybinio dizaino atveju – darbdavys ar užsakovas. Taigi, dizaino savininku gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Išimtin÷ teis÷ į dizainą gali būti perduodama taip pat kitiems asmenims, gali būti paveldima, taip pat gali būti licencijuojama.

Dizaino savininko išimtin÷ teisę į dizainą atsiranda nuo dizaino įregistravimo VPB, o Bendrijos dizaino atveju VRHT (turint omenyje taikomą laikiną apsaugą nuo paraiškos padavimo datos (o kai prašoma prioriteto, nuo prioriteto datos) iki dizaino registracijos liudijimo išdavimo datos). Taigi, matome, kad kitaip, negu, kad teis÷s registruoti dizainą atveju, ši teis÷ atsiranda tik nuo formalių veiksmų atlikimo.

3. Teisių per÷m÷jai.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Kaip min÷ta, tiek teis÷ registruoti dizainą, tiek išimtin÷ teis÷ į dizainą gali būti perduodama singuliariniu būdu (sudarant sutartį d÷l teisių perdavimo), taip pat universaliu būdu (paveld÷jimo būdu arba juridinio asmens reorganizavimo atveju).

4. Darbdavys, užsakovas.

Darbdavys arba užsakovas, kai dizainas yra tarnybinis, ir kitaip nenumatyta su užsakovu sudarytoje sutartyje (Dizaino įstatymo 13 str.), yra teis÷s registruoti dizainą ir išimtin÷s teis÷s į dizainą subjektai. Tarnybinio dizaino atveju darbdavys ar užsakovas laikomas pirminiu teisių į dizainą subjektu, išskyrus min÷tas asmenines neturtines teises, kurių subjektu yra dizaineris.

Tarnybinio dizaino sąvoka apr÷pia keturis atvejus.

Pirma, tarnybiniu dizainu laikomas dizainas, kuris sukuriamas darbuotojo, darbo sutarties, kuri numato dizaino kūrimą, vykdymo metu. Šiam atvejui būdinga tai, kad turi būti nustatyta, kad (i) darbuotoją ir darbdavį siejo darbo santykiai, ir (ii) dizaino sukūrimas sudar÷ darbo funkciją, t. y. kad dizaino kūrimas į÷jo į darbuotojo pareigas pagal darbo sutartį.

Antrasis atvejis, kai dizainas laikomas tarnybiniu, yra tada, kai dizainas sukuriamas vykdant konkretų pavedimą, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu. Šis atvejis skiriasi nuo pirmojo tuo, kad dizaino sukūrimas nepatenka į darbuotojo darbo funkciją, o konkrečiu atveju darbdavys duoda pavedimą, susijusį su projektavimu, konstravimu, moksliniu tyrimu ar technologijų kūrimu, ir to metu darbuotojas sukuria dizainą. Kaip ir pirmuoju atveju, šiuo atveju būtini darbo santykiai.

Trečia, dizainas laikoma tarnybiniu ir tais atvejais, kai darbuotojas esant darbo santykiams, sukurdamas dizainą naudojosi sukaupta darbdavio patirtimi (komercin÷mis, gamybin÷mis paslaptimis, know-how ir pan.) arba jo technologijomis ir įrengimais.

Ketvirtas specialus atvejis numatytas Dizaino įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje. Jeigu dizainas sukuriamas bet kokios teisin÷s formos įmon÷je, atliekančioje mokslinio tyrimo, projektavimo, konstravimo ir kitus kūrybinius darbus pagal sutartį su užsakovu, kuris finansuoja tą darbą, išimtin÷ teisę į dizainą nustatoma sutartimi. Jeigu užsakovas atsisako teis÷s į dizainą arba per keturis m÷nesius nepraneša dizaineriui apie ketinimą pasinaudoti šia teise, teis÷ į dizainą pereina dizaineriui. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad šioje įstatymo normoje kalbama apie išimtinę teisę į dizainą, kuri atsiranda įregistravus dizainą, tačiau nieko nesakoma apie teisę registruoti dizainą, bet aiškinant Dizaino įstatymo 13 straipsnį sistemiškai, užsakovas tur÷tų tur÷ti ir teisę registruoti dizainą.

Kaip ir tarnybinio išradimo atveju, tarnybinio dizaino sukūrimo atveju būdingos tam tikros darbdavio ir darbuotojo pareigos.

Pagrindin÷ darbuotojo, sukūrusio tarnybinį dizainą pareiga yra pranešti apie sukurtą dizainą darbdaviui. Iki paraiškos padavimo darbdavys ir darbuotojas negali atskleisti dizaino tretiesiems asmenims.

Darbdavio pagrindin÷ pareiga yra mok÷ti dizaineriui autorinį atlyginimą. Darbdavys, įregistravęs dizainą savo vardu, privalo mok÷ti dizaineriui autorinį atlyginimą, išskyrus, jeigu dizaino kūrimas buvo darbuotojo pagal darbo sutartį pareiga (pirmasis min÷tas tarnybinio dizaino atvejis). Šio atlyginimo dydis priklauso nuo dizaino ekonomin÷s vert÷s ar kitos naudos, kurią darbdavys gali gauti naudodamas dizainą. Autorinio atlyginimo ir mok÷jimo sąlygos nustatomos darbdavio ir dizainerio pasirašomoje autorinio atlyginimo sutartyje, kuri sudaroma ne v÷liau kaip per pusę metų nuo dizaino registracijos liudijimo išdavimo arba per metus nuo dizaino naudojimo pradžios, jeigu dizainas prad÷tas naudoti iki dizaino registracijos liudijimo išdavimo. Jeigu darbdavys nevykdo autorinio atlyginimo mok÷jimo

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s sutarties reikalavimų arba tokia sutartis nurodytais terminais nesudaroma, dizaineris turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų pripažintas tarnybinio dizaino savininku. Jeigu tarp šalių n÷ra susitarimo, atlyginimo dydį nustato teismas.

Darbdavio ir darbuotojo teis÷s ir pareigos, susijusios su tarnybiniais dizainais, išskyrus autorinio atlyginimo mok÷jimą, pasibaigia dizaino registraciją pripažinus negaliojančia arba po metų nuo darbo santykių nutraukimo (Dizaino įstatymo 13 str. 6 d.).

Darbdavys ir darbuotojas gali susitarti, kad teis÷ registruoti dizainą, išimtin÷ teis÷ į dizainą priklauso darbuotojui, sukūrusiam dizainą. Tokiu atveju autorinis atlyginimas darbuotojui nemokamas, nebent susitariama kitaip.

Bendrijos dizaino reglamento 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad darbuotojui sukūrus dizainą, kuris vykd÷ savo funkcijas arba darbdavio nurodymus, teis÷ į Bendrijos dizainą priklauso darbdaviui, išskyrus, jeigu yra kitoks susitarimas arba jeigu nacionaliniai įstatymai nustato kitokią tvarką. Pažym÷tina, kad ši reglamento norma taikoma tik tokių darbo sutarčių atžvilgiu, kurioms taikoma ES valstybių narių teis÷. Jeigu darbo sutarčiai taikoma trečiosios valstyb÷s teis÷, minima reglamento nuostata netaikoma. Darbdaviui teis÷s priklauso tik į tokį dizainą, kuris buvo sukurtas vykdant darbuotojui jam pagal darbo sutartį priklausančias užduotis arba vykdant darbdavio nurodymus. Pagal šią Bendrijos dizaino reglamento normą, darbdavys taip pat laikomas pirminiu teisių į dizainą subjektu, tod÷l taikoma jo teisių į dizainą prezumpcija (ir neregistruoto Bendrijos dizaino atveju)50. Jeigu dizainas sukuriamas ne vykdant iš darbo sutarties kylančias pareigas ir ne vykdant darbdavio nurodymus, nesvarbu, tai daroma darbo metu ar darbdavio priemon÷mis, Bendrijos dizaino reglamento 14 straipsnio 3 dalies pagrindu neatsiranda darbdaviui teisių į dizainą. Tačiau pastaruoju atveju darbuotojas teises į dizainą darbdaviui gali perduoti atskiros sutarties pagrindu, t. y. darbdavys būtų jau išvestinis teisių į dizainą subjektas. Kaip matome, Bendrijos dizaino reglamentas daug siauriai apibr÷žia tarnybinio Bendrijos dizaino atvejus, lyginant su nacionaliniu tarnybiniu dizainu pagal Lietuvos Dizaino įstatymą.

Bendrijos dizaino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta registruoto dizaino savininko prezumpcijos taisykl÷, kuri reiškia, kad teisių į dizainą subjektu laikomas asmuo, kurio vardu atlikta registruotojo Bendrijos dizaino registracija arba – iki registracijos – asmuo, kurio vardu paduota paraiška. Vadinasi, tol, kol neįrodyta priešingai, t. y. kol nebus nuginčyta, kad registre nurodytas asmuo turi teises į dizainą, tol jis bus laikomas tokias turinčiu subjektu. Lietuvos Dizaino įstatyme tiesiogiai n÷ra numatytos tokios prezumpcijos, tačiau netiesiogiai ji plaukia iš dviejų įstatymų normų. Dizaino įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje sakoma, kad Lietuvos Respublikos dizaino registras yra valstyb÷s registras, o Valstyb÷s registrų įstatymo51 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad registrų duomenys yra laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, aiškinant šias dvi teis÷s normas sistemiškai turime tą patį rezultatą, kaip ir Bendrijos dizaino reglamento 17 straipsnio nuostata.

Dvigubos dizaino kūrybos atvejis. Jeigu tokį pat dizainą sukūr÷ visiškai atskirai keli dizaineriai, tai visi jie turi teisę registruoti dizainą, tačiau išimtin÷ teis÷ dizainą priklausys tam dizaineriui arba jo teisių per÷m÷jui, kuris pirmas paduos paraišką registruoti dizainą ar tur÷s ankstesnį prioritetą į dizainą, jeigu v÷liau ta paraiška nebus atšaukta ar laikoma atšaukta (Dizaino įstatymo 12 str. 6 d.). Tokį reguliavimą, kaip ir patentų teis÷je, sąlygoja „pirmumo“

50 Žr. RUHL, Oliver. Gemeinschaftsgeschmacksmuster. Kommentar. München: Carl Heymanns Verlag, 2007, p. 269-270. 51 2004 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. IX-2371 redakcija (Valstyb÷s žinios. 2004, Nr. 124-4488 (su v÷lesniais pakeitimais)).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s principas. Dvigubos dizaino kūrybos atveju svarbi yra ir pirmalaikio naudojimo teis÷ (Dizaino įstatymo 38 str.), tačiau ji bus nagrin÷jama toliau.

Apibendrinimas: apibendrintai teisių į dizainą subjektus galima suskirstyti į dvi grupes – dizaino autorius (dizainerius), kurie nuo dizaino sukūrimo gali realizuoti visas aptartąsias teises į dizainą, ir kiti teisių į dizainą – teis÷s registruoti dizainą ir išimtinių teisių į dizainą – subjektai, kurie gali būti tiek pirminiai, tiek išvestiniai.

3.2. Reikalavimai teisių neturintiems asmenims

Dizaino įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatytas specialus atvejis, kokių gynimo būdų gali imtis dizaineris ar jo teisių per÷m÷jas, kai paraišką įregistruoti dizainą arba dizainą įregistruoja neturintis tokios teis÷s asmuo. Analogiškas atvejis, tik žymiai detaliau reguliuojamas Bendrijos dizaino reglamento 15-16 straipsniuose.

Dizaino įstatyme ir Bendrijos dizaino reglamente numatyta, kad turintis teisę registruoti dizainą asmuo gali reikalauti, kad paraiška dizainui įregistruoti, o, jeigu dizainas įregistruotas, tai dizainas būtų perregistruotas jo vardu. Šie reikalavimai reiškiami teisme bendra civilinio proceso nustatyta tvarka. VPB arba atitinkamai Bendrijos dizaino atveju VRHT atlieka perregistravimo veiksmus tik po teismo sprendimo pri÷mimo ir įsiteis÷jimo. Be to, šis teisių gynimo būdas nepanaikina galimyb÷s turinčiam teisę asmeniui naudoti kitus gynimo būdus ar priemones. Jeigu asmuo yra vienas iš dizaino bendraautorių, tai jis gali reikalauti pripažinti jį tokiu.

Bendrijos dizaino reglamentas, min÷ta, detaliau reguliuoja minimo gynimo būdo taikymo tvarką ir padarinius. Bendrijos dizaino atveju nustatyta, kad šis reikalavimas gali būti pateiktas ne v÷liau kaip per tris metus nuo registruoto Bendrijos dizaino paskelbimo arba nuo neregistruoto Bendrijos dizaino atskleidimo dienos, išskyrus atveju, kai asmuo, neturintis teis÷s į Bendrijos dizainą, buvo nesąžiningas paraiškos padavimo, registravimo arba neregistruoto Bendrijos dizaino atskleidimo metu (pastaruoju atveju trijų metų terminas netaikomas).

Padariniai, atsirandantys, teismui pri÷mus sprendimą d÷l reikalavimo patenkinimo:

(a) VRHT privalo įtraukti naująjį dizaino savininką į registrą;

(b) į registrą įtraukus naująjį teisių į dizainą savininką pasibaigia ankstesnio dizaino savininko sudarytų licencijų ir kitų teisių galiojimas.

Net ir po Bendrijos dizaino savininko pakeitimo, sąžiningas ankstesnis savininkas arba licenciatas gali išsaugoti teisę naudoti Bendrijos dizainą, jeigu yra laikytasi tokių sąlygų: (i) jis buvo sąžiningas prieš pareiškiant tikrajam teisių subjektui reikalavimą d÷l gynimo; (ii) pateikia naujajam savininkui, kurio vardas įtraukiamas į registrą, prašymą suteikti jam neišimtinę licenciją (prašymas suteikti neišimtinę licenciją turi būti pateiktas per tris m÷nesius nuo naujojo savininko įrašymo į registrą (Komisijos reglamento d÷l Bendrijos dizaino reglamento įgyvendinimo 24 str. 5 d.). Šiuo atveju neišimtin÷ licencija turi būti suteikta per protingą terminą ir įprastomis sąlygomis.

III. Dizaino teisin ÷s apsaugos atsiradimas ir galiojimas

1. Bendras apibūdinimas

Min÷ta, kad dizainas saugomas dviem formomis:

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

(1) registruotas nacionalinis dizainas ar Bendrijos dizainas (dizaino teisin÷ apsauga įgyjama atlikus formalius dizaino registravimo veiksmus: paduodant paraišką registruoti nacionalinį dizainą atitinkamos valstyb÷s kompetentingai institucijai (Lietuvos atveju – VPB), paduodant tarptautinę paraišką PINO Tarptautiniam biurui prašant suteikti dizainui apsaugą keliose ar daugelyje valstybių, o registruojant Bendrijos dizainą – paduodant paraišką VRHT);

(2) neregistruotas Bendrijos dizainas (teisin÷ apsauga įgyjama be jokių formalių registravimo veiksmų, o padarius dizainą prieinamu Bendrijos viduje visuomenei).

Lietuvoje saugomas registruotas nacionalinis dizainas (nesvarbu, pagal nacionalinę paraišką ar pagal tarptautinę paraišką), o taip pat neregistruotas Bendrijos dizainas.

Nacionalinio dizaino apsauga atsiranda nuo dizaino registravimo liudijimo išdavimo (nuo paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, - nuo prioriteto datos dizainui suteikiama laikina teisin÷ apsauga) (Dizaino įstatymo 17 str. 3 d.).

Registruotas nacionalinis dizainas ir registruotas Bendrijos dizainas saugomas (registracija galioja) 5 metus nuo paraiškos padavimo datos. Tačiau registruoto dizaino registracijos galiojimas gali būti pratęstas keturis kartus po penkis metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo datos (Dizaino įstatymo 34 str., 35 str. 1 d., Bendrijos dizaino reglamento 12 str.). Nor÷damas pratęsti dizaino registracijos galiojimo laiką, dizaino savininkas tur÷tų pateikti prašymą pratęsti registraciją ir sumok÷ti pratęsimo mokestį. Registracijos galiojimo pratęsimo sąlygos yra tokios: prašymas d÷l pratęsimo ir dokumentas apie sumok÷tą pratęsimo mokestį turi būti pateikti dizainą registruojančiai institucijai per paskutinius 6 registracijos galiojimo m÷nesius (jeigu sumokamas penkiasdešimčia procentų didesnis pratęsimo mokestis, tai prašymas pratęsti registraciją gali būti pateiktas ir per 6 m÷nesius po registracijos galiojimo pabaigos (per šį terminą turi būti sumok÷tas ir min÷tas didesnis registracijos pratęsimo mokestis), tačiau pastarasis terminas jau yra naikinamasis) (Dizaino įstatymo 35 str. 3-4 d., Bendrijos dizaino reglamento 13 str. 1, 3 d.). Pataruoju atveju laikoma, kad dizaino registracija nebuvo nustojusi galioti. Jeigu dizaino registracija nepratęsiama, arba nesumokamas nustatytu terminu reikiamas pratęsimo mokestis, tai dizainas išregistruojamas iš registro. Registraciją pratęsus pratęsimas įsigalioja kitą dieną po esamos registracijos galiojimo pabaigos.

Pamin÷tina dar tai, kad prašymas pratęsti dizaino registracijos galiojimą galima visiems registruotiems pavyzdžiams arba jų daliai.

2 poskyris. Neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugos ypatumai

Min÷ta, kad pagal Bendrijos dizaino reglamentą saugomas ir neregistruotas Bendrijos dizainas (Bendrijos dizaino reglamento 1 str. 2 d. (a) p.). Neregistruoto Bendrijos dizaino teisin÷s apsaugos atsiradimo pagrindas yra teisinis poelgis – padarymas viešai prieinamu visuomenei, ir jis saugomas tris metus nuo to, kai tapo pirmą kartą prieinamas Bendrijos visuomenei (Bendrijos dizaino reglamento 11 str. 1 d.). Tokios apsaugos formos poreikis grindžiamas tuo, kad tam tikrose pramon÷s šakose (pvz., drabužių dizaino) yra sukuriama daug trumpai rinkoje esančių gaminių dizainų ir ilgesnio laikotarpio apsauga n÷ra tokia reikšminga (Bendrijos dizaino reglamento 16 ir 26 konstatuojamosios dalys). Tod÷l ir formalių registravimo procedūrų laikymosi nustatymas n÷ra būtinas. Kita vertus, atsižvelgiant į trumpalaikę neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugą, svarbu pamin÷ti, kad yra labai svarbūs tokio dizaino apsaugos ypatumai, kuriuos toliau nurodysime.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Pirmiausiai pažym÷tina, nežiūrint to, kad neregistruotam Bendrijos dizainui būdingos tos pačios, kaip ir registruotam dizainui, materialin÷s apsaugos sąlygos – naujumas ir individualios savyb÷s – visgi, pamin÷tini su tuo susiję ypatumai. Neregistruotas Bendrijos dizainas nelaikomas tapęs prieinamu visuomenei tik tuo atveju, kai jis buvo atskleistas trečiajam asmeniui žodžiu išreikštomis ar neišreikštomis konfidencialumo sąlygomis (Bendrijos dizaino reglamento 11 str. 2 d. 2 sak.). Svarbu pažym÷ti, kad neregistruotam Bendrijos dizainui netaikomas lengvatinis dvylikos m÷nesių terminas (grace period).

Antra, skiriasi prieinamumo visuomenei sąvokos aiškinimas. Nagrin÷dami registruoto dizaino atskleidimo sąvoką, min÷ta, kad dizainas laikomas tapusiu prieinamu visuomenei, jei jis iki paraiškos padavimo (arba prioriteto) datos tapo žinomas Europos Bendrijoje (ir EEE) atitinkamos srities specialistui įprastu būdu naudojant dizainą. Tokia taisykl÷ numatyta Bendrijos dizaino reglamento 7 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje. Bendrijos dizaino reglamento 11 straipsnio 1 dalyje, reguliuojančioje neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugą sakoma, kad dizainas saugomas trejus metus nuo tos datos, kai jis pirmą kartą tapo prieinamas visuomenei Bendrijos viduje. Reglamento 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dizainas laikomas tapęs prieinamu visuomenei Bendrijos viduje, jeigu jis buvo paskelbtas, eksponuotas, naudotas versle arba kitaip atskleistas, kad apie tai įprastu būdu būtų sužinoję Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai. Taigi, matome, kad lyginant Bendrijos dizaino reglamento 7 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio nuostatas, formuluot÷ „visuomenei Bendrijos viduje“ (angl. - to the public within the Community, pranc. - au public au sein de la Communauté, vok. - der Öffentlichkeit innerhalb der Gemeinschaft)52, kuri aiškiai orientuoja į geografinį kriterijų, t. y. Bendrijos teritoriją, n÷ra būdinga registruoto Bendrijos dizaino atveju. Pamin÷tina ir 2004 m. priimto reglamento papildymo 110a straipsnio 5 dalis, numatanti, kad pagal reglamento 11 straipsnį dizainui, kuris nebuvo atskleistas visuomenei Bendrijos viduje, apsauga n÷ra teikiama. Šis skirtumas nuo registruoto Bendrijos dizaino turi labai didelę praktinę reikšmę. Jeigu dizainas atskleidžiamas už Bendrijos teritorijos ribų (pvz., Turkijoje), tai tokiu prieinamumu visuomenei negali būti grindžiamas neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugos atsiradimas. Ir tai taikoma, nesvarbu, apie tokį atskleidimą Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai žinojo ar gal÷jo žinoti ar ne. Kita vertus, jeigu visgi Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai žinojo ar gal÷jo žinoti apie tokį atskleidimą už Bendrijos teritorijos ribų, tai gali būti kliūtimi registruojant Bendrijos dizainą, nes toks atskleidimas gali kenkti dizaino naujumui (Bendrijos dizaino reglamento 5 ir 7 str.). Tai būtų taikoma ir tam pačiam dizaino savininkui ar teisių tur÷tojui, kadangi Bendrijos dizaino reglamentas nenumato lengvatinio termino neregistruotam Bendrijos dizainui53.

Trečia, neregistruoto Bendrijos dizaino, kitaip negu registruoto dizaino atveju, nustatant dizaino atskleidimo visuomenei klausimą, būtina nustatyti, kad apie atskleistą dizainą žinojo ar tur÷jo žinoti visų aktualiai susijusių pramon÷s sričių specialistai. Tai aktualu, kai dizainas pagal savo pobūdį gali būti naudojamas ne vienai gaminių rūšiai, ypač tai būdinga naudojamiems pagražinimams.

Ketvirta, skiriasi teisių į neregistruotą Bendrijos dizainą apimtis ir turinys. Neregistruoto Bendrijos dizaino atveju jo savininkas, kitaip negu, kad registruoto

52 Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad Bendrijos dizaino reglamento 11 straipsnio vertimas į lietuvių kalbą aptariamos formuluot÷s prasme yra aiškiai neteisingas, kadangi lietuvių kalba vartojama formuluot÷ „Bendrijos visuomenei“ n÷ra tas pats, kaip kad „visuomenei Bendrijos viduje“. D÷l to taikant reglamentą būtina vadovautis tekstu anglų arba prancūzų kalba. 53 Tokiai pozicijai ir Bendrijos dizaino reglamento 11 straipsnio aiškinimui pritariama ir doktrinoje (žr., pvz., MÜHLENDAHL, Alexander von in HARTWIG, Henning. Designschutz in Europa / Design Protection in Europe. Volume 2. Koln. Munchen: Carl Heymanns Verlag GmbH, 2008, p. 93-95).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Bendrijos dizaino atveju, neįgyja išimtinių teisių į tokį dizainą. Pagal Bendrijos dizaino reglamento 19 straipsnio 2 dalį, neregistruotas Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui teisę drausti naudoti tik tuo atveju, kai naudojimas užginčijamas d÷l to, kad saugomas dizainas buvo nukopijuotas. Ši teis÷ dar gali būti vadinama neregistruoto Bendrijos dizaino savininko apsauga nuo jo dizaino kopijavimo. Ši apsauga taikoma tik esant šioms dviem sąlygoms: (a) dizaineris (įtariamasis saugomo dizaino kopijavimu) žinojo apie saugomą dizainą, t. y. buvo susipažinęs su saugomu dizainu, kurį savininkas padar÷ prieinamu visuomenei, ir (b) neįrodoma, kad dizainą dizaineris (įtariamasis kopijavimu) sukūr÷ savarankiškai. Pirmąją sąlygą turi įrodyti tas, kuris reiškia reikalavimus drausti naudoti, kaip įtariama, nukopijuotą dizainą (t. y. teisių į neregistruotą Bendrijos dizainą subjektas). Antrąją sąlygą, t. y., kad dizainas buvo sukurtas savarankiškai, turi įrodyti priešinga šalis, t. y. įtariamasis saugomo dizaino kopijavimu (jis tur÷tų pateikti atitinkamus dokumentus ar remiantis kitomis aplinkyb÷mis įrodyti, kad dizainą sukūr÷ savo savarankiška veikla).

Penkta, skiriasi galiojimo prezumpcija. Pagal Bendrijos dizaino reglamento 85 straipsnio 1 dalį, registruoto Bendrijos dizaino atveju yra taikoma tokio dizaino galiojimo prezumpcija, kuri reiškia, kad tik padavus priešpriešinį reikalavimą d÷l negaliojimo, dizainas gali būti pripažintas negaliojančiu. Tuo tarpu neregistruoto Bendrijos dizaino atveju, toks dizainas teismų bus laikomas galiojančiu tik, jeigu dizaino savininkas įrodys reikiamas neregistruoto Bendrijos dizaino materialines dizaino apsaugos sąlygas: kad dizainas buvo padarytas prieinamu visuomenei (atsižvelgiant į tai, dizaino savininkas tur÷tų pasirūpinti reikiamais atskleidimo faktui patvirtinti skirtais įrodymais (tarkim, atitinkamai dokumentuoti), kad jis yra naujas ir, kad turi individualias savybes. Kaip matome, neregistruoti Bendrijos dizaino atveju, jo savininkui tenka didesn÷ įrodin÷jimo našta tiek d÷l dizaino apsaugos sąlygų, tiek d÷l, kaip min÷ta, d÷l pažeidimo, pasireiškiančio kopijavimu, nustatymo vienos iš sąlygų aktyviu įrodin÷jimu.

Šešta, skiriasi registruoto ir neregistruoto Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančia tvarka. Kaip bus toliau analizuojama, registruotas Bendrijos dizainas gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir administracine tvarka (padavus prašymą VRHT), ir teismo tvarka (padavus priešieškinį reikalavimą Bendrijos dizainų teismui teisių pažeidimo byloje). Neregistruotas Bendrijos dizainas gali būti pripaž įstamas negaliojančiu tik teismo tvarka (a) padavus ieškinį d÷l pripažinimo negaliojančiu arba (b) priešieškinį reikalavimą Bendrijos dizainų teismui teisių pažeidimo byloje (Bendrijos dizaino reglamento 24 str. 3 d.). Taip pat reikia atkreipti d÷mesį į tai, kad skiriasi kai kurių Bendrijos dizaino negaliojimo pagrindų taikymas. Štai remiantis v÷lesnio ir ankstesnio dizaino konfliktu, kaip Bendrijos dizaino negaliojimo pagrindu, ankstesnio dizaino prasme bus vertinami tik registruoti arba pareikšti registruoti dizainai, bet ne neregistruotas Bendrijos dizainas (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (d) p.).

IV. Dizaino teisin÷s apsaugos turinys

1. Registruoto dizaino savininko išimtin÷s teis÷s ir jų apribojimai

1.1. Dizaino savininko išimtin÷s teis÷s

Bendra taisykl÷, taikoma tiek nacionalinio, tiek Bendrijos dizaino atveju, nusakanti dizaino teisin÷s apsaugos apimtį yra tokia: registruoto dizaino savininkas turi išimtines teises leisti arba drausti kitiems asmenims naudoti įstatymų numatytais būdais dizainą bei gaminius ar jų dalis, kurių dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino, ir kad vertinant apsaugos apimtį, atsižvelgiama į

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s dizainerio laisv÷s mastą kuriant savo dizainą (Dizaino įstatymo 36 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 9 str.), Bendrijos dizaino reglamento 19 str. 1 d.). Neregistruoto Bendrijos dizaino apsaugos apimtis jau buvo nagrin÷ta.

Sąvokos, kurios vartojamos nurodytose teis÷s aktų normose (informuotas vartotojas, skirtingo bendro įspūdžio sudarymas, dizainerio laisv÷s mastas), jau buvo analizuotos, kalbant apie materialines dizaino apsaugos sąlygas, tod÷l čia jau nekartosime. Akcentuosime tik tai, kad nurodyta taisykl÷ ir ją įtvirtinančios teis÷s normos aiškiai pagrįstos principu – dizaino teisin÷ apsauga n÷ra taikoma gaminiams, kaip tokiems, o jų vaizdui, ir kad dizaino apsauga neapsiriboja gaminių rūšimis, kurios nurodomos registruojant dizainą. Toliau apibūdinsime pačias išimtines teises ir jų apribojimus, o taip pat pirmalaikio naudojimo teis÷s turinį.

Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (Dizaino direktyvos 12 str. 1 d.), min÷ta, įtvirtinta registruoto dizaino savininko išimtin÷ teis÷ dizainą naudoti pačiam, taip pat leisti arba drausti kitiems asmenims be jo leidimo naudoti dizainą įstatyme numatytais būdais. Bendrijos dizaino reglamento 19 straipsnio 1 dalis numato analogišką išimtinę teisę registruoto Bendrijos dizaino savininkui.

Min÷tuose Dizaino įstatymo ir Bendrijos dizaino reglamento straipsniuose nurodyti tokie dizaino naudojimo būdai, kurie patenka į registruoto dizaino savininko išimtin÷s teis÷s turinį. Bendrąja prasme visi naudojimo būdai susiję su dizaino naudojimu komerciniais tikslais. Konkretinant gaminio ar jų dalies, kurių dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino, naudojimo būdai, kuriuos dizaino savininkas gali leisti ar drausti kitiems asmenims, yra tokie:

(i) gaminimas;

(ii) platinimas (pateikimas į rinką, pardavimas, siūlymas parduoti, importavimas, eksportavimas);

(iii) kaupimas nurodytais tikslais;

(iv) kitoks naudojimas.

Kaip matome, naudojimo būdų sąrašas n÷ra baigtinis, kadangi, min÷ta, registruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę leisti arba drausti kitiems asmenims naudoti dizainą komerciniais tikslais, o įstatyme pateiktas tik dažniausiai pasitaikantys naudojimo būdai kaip pavyzdinis sąrašas.

Gaminimas. Į dizaino savininko išimtinių teisių turinį patenka gaminio gaminimas, kurio išorinis vaizdas patenka į saugomo dizaino teisių apimtį. Nežiūrint to, kad pats gaminimo veiksmas dar tiesiogiai nepažeidžia saugomo dizaino savininko interesų, tačiau tai paprastai daroma, kad pagaminti gaminiai būtų platinami ar kitaip naudojami. Tod÷l jau ir patys gaminimo veiksmai patenka į išimtinių dizaino savininko teisių turinį.

Gaminio sudedamųjų dalių gaminimas kaip toks dar n÷ra laikomas galutinio gaminio gaminimu. Tačiau jeigu saugomas sudedamųjų dalių dizainas, tokiu atveju jų gaminimo veiksmai, jeigu gaminamų sudedamųjų dalių dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, gali būti draudžiami. Be to, sudedamųjų dalių gaminimo veiksmai gali būti kvalifikuojami netiesioginiu saugomo galutinio gaminio dizaino savininko teisių pažeidimu. Pavyzdžiui, taip gali būti, kai sudedamųjų dalių gamintojas gamina ir platina savo gaminius galutinio gaminio gamintojui, o šis iš sudedamųjų dalių sukonstruoja galutinį gaminį, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį. Tarkim, baldų gamintojui patiekiamos sudedamosios dalys, kurių dizainas savaime nepatenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, bet, jeigu galutinio gaminio dizainas patektų į saugomo dizaino apsaugos apimtį, tokiu atveju teisių pažeid÷jais

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s gal÷tų būti laikomi galutinio gaminio gamintojas (tiesioginis pažeidimas) ir sudedamųjų dalių gamintojas (netiesioginis pažeidimas). Tačiau sudedamųjų dalių gamintojas kartu gali būti laikomas ir tiesioginiu pažeid÷ju. Pavyzdžiui, taip gali būti tokiais atvejais, kai sudedamųjų dalių gamintojas, jeigu tų dalių gav÷jas sukonstruoja galutinį gaminį, pripažįstamas pažeidimo bendrininku (dalyviu). Tiesioginiu pažeid÷ju sudedamųjų dalių gamintojas gali būti pripažįstamas ir tais atvejais, kai sudedamųjų dalių reklamos medžiagoje, pakuot÷je ar konstrukcijos, vartojimo informacijoje pateikiami galutinio gaminio pavyzdžiai, kurie patenka į saugomo dizaino apsaugos sferą. Literatūroje siūloma vadovautis prezumpcija, kad sudedamųjų dalių gamintojas laikomas, kol neįrodyta kitaip, ir galutinio gaminio gamintoju54.

Piešinių (iliustracijų), kurių pagrindu gaminamas gaminys, bandomųjų pavyzdžių, tiek, kiek tai nepatenka į išimtinių teisių apribojimus, gaminimą irgi apima saugomo dizaino savininko išimtin÷ teis÷. Interneto tinklalapio atgaminimas, jeigu jo dizainas saugomas (pvz., Framing), laikytinas gaminimu (netiesioginiu pažeidimu), patenkančiu į saugomo dizaino savininko išimtinių teisių turinį, net jeigu tik galutinis vartotojas atlieka atgaminimą savo kompiuterio darbin÷je atmintyje.

Platinimas. Dizaino įstatyme (36 str.) ir Bendrijos dizaino reglamente (19 str.) nurodyti konkretūs su platinimu susiję veiksmai: pateikimas į rinką, pardavimas, siūlymas parduoti, importavimas, eksportavimas. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad platinimo veiksmai patenka į saugomo dizaino išimtinių teisių turinį, jeigu jie atliekami toje teritorijoje, kurioje dizainas saugomas (pvz., nacionalinis dizainas – Lietuvos teritorijoje (išskyrus platinimo teis÷s išs÷mimas taikomas EEE teritorijos mastu), o Bendrijos dizainas – ES teritorijoje).

Siūlymas. Siūlymas, kaip dizaino naudojimo veiksmas, aiškintinas plačiąja prasme: apima bet kokį siūlymą (ne tik ofertą civilin÷s sutarties sudarymo prasme, bet ir reklamą, parodą, rodymą ar kitokį siūlymo veiksmą), skirtą tiesiogiai ar netiesiogiai įgyti gaminį, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, trečiajam asmeniui atlygintinai ar neatlygintinai nuosavyb÷n ar laikinam valdymui ir naudojimui. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad į dizaino savininko išimtinių teisių turinį patenka ir siūlymas, kuris pateikiamas iš trečiosios valstyb÷s, kurioje dizainas n÷ra saugomas (pvz., Bendrijos dizaino atveju – iš Rusijos), arba siūlymo veiksmai atliekami trečiojoje valstyb÷je, kadangi pirmuoju atveju yra gr÷sm÷, kad trečiojoje valstyb÷je esantis subjektas reimportuos į Bendriją arba kitą valstybę, kurioje saugomas dizainas, o antruoju atveju, kad trečiojoje valstyb÷je esantis subjektas, pateikęs siūlymą, gamins gaminį, kurio dizainas pateks į saugomo dizaino apsaugos apimtį55. Tokiu atveju būtų galima reikšti prevencinį ieškinį formuluojant reikalavimą uždrausti atitinkamus veiksmus (pvz., importą ar eksportą), o tokių veiksmų gr÷smę gali būtų grįsti min÷tomis aplinkyb÷mis (siūlymo veiksmų atlikimu).

Pažym÷tina, kad Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad dizaino savininko išimtin÷ teis÷ yra siūlyti parduoti. Taigi, matome, kad formaliąją prasme įstatymų leid÷jas labai siaurai apibūdino siūlymą, kaip naudojimo veiksmą. Tai neatitinka Dizaino direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, kurioje siūlymas nesiejamas tik su pardavimu. Bendrijos dizaino reglamente taip pat siūlymas Bendrijos dizaino savininko išimtin÷s teis÷s turinio prasme taip pat nesiejamas tik su pardavimu (reglamento 19 str. 1 d. 1 sak.). Tačiau net ir esant tokiam neatitikimui, Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina, kaip apimanti bet kokį siūlymą, argumentuojant ne tik tuo, kad tai būtina tinkamam Dizaino direktyvos

54 Žr. RUHL, Oliver. Gemeinschaftsgeschmacksmuster. Kommentar. München: Carl Heymanns Verlag, 2007, p. 322. 55 Žr. taip pat RUHL, Oliver. Gemeinschaftsgeschmacksmuster. Kommentar. München: Carl Heymanns Verlag, 2007, p. 302-303.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s įgyvendinimui bei vienodos apimties teisių turinio buvimui nacionalinio ir Bendrijos dizaino atvejais, bet ir tuo, kad, min÷ta, dizaino naudojimo veiksmų, patenkančių į išimtinių teisių turinį, sąrašas įstatyme n÷ra baigtinis.

Pateikimas į rinką. Pateikimas į rinką apima kiekvieną laikiną ar neterminuotą atlygintinį ar neatlygintinį gaminio, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, perleidimą nepriklausomam trečiajam asmeniui. Nesvarbu, tai vyksta pirmą kartą, ar atliekami jau tolesni perleidimo veiksmai. Pateikimu į rinką nebus laikomi veiksmai, jeigu perleidimas vyks nuo pateikiančiojo asmens priklausomam (pavaldžiam) asmeniui. Pavyzdžiui, jeigu gaminys perleidžiamas vež÷jui, kuris yra susijęs pavaldumo santykiais su siunt÷ju (pateikiančiuoju subjektu), tai nebus laikoma pateikimu į rinką dizaino savininko išimtin÷s teis÷s prasme. Bet, jeigu gaminys bus perduotas nepriklausomam vež÷jui, o šis transportuos krovinį trečiajam asmeniui, tokiu atveju tai būtų laikoma pateikimu į rinką.

Importas. Importu laikomi fiziniai veiksmai, kai gaminys, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, iš trečiosios valstyb÷s įvežamas: nacionalinio dizaino atveju į Lietuvos Respublikos teritoriją, Bendrijos dizaino atveju į bet kurią pirmąją ES valstybę narę (t. y. į ES teritoriją). Neturi reikšm÷s, po įvežimo pateikiamas į rinką ar ne. Tačiau pažeidimu importo veiksmų prasme nebūtų laikomi atvejai, kai grynai tranzito atveju gaminys iš trečiosios valstyb÷s laikomas ES teritorijoje išorinio siuntimo ar muitin÷s sand÷liavimo proceso tikslais56.

Eksportas. Eksportu laikomi atitinkami veiksmai, kaip ir importo atveju, tik susiję su gaminio išvežimu į trečiąją valstybę.

Kaupimas (valdymas). Kaupimas (valdymas) yra fizinis gaminio, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino apsaugos apimtį, tur÷jimas min÷tais tikslais: platinimo, gaminimo, siūlymo, pateikimo į rinką ar kitokio naudojimo. Taigi, jeigu gaminys turimas ar gaminiai kaupiami ne min÷tais tikslais, toks veiksmas nepatenka į dizaino savininko išimtin÷s teis÷s turinį.

Kitoks naudojimas. Min÷ta, kad Dizaino įstatyme ir Bendrijos dizaino reglamente nurodyti tik pavyzdiniai ir dažniausi su komerciniu naudojimu susiję veiksmai, patenkantys į dizaino savininko išimtinių teisių turinį. Tačiau išimtinių teisių turinys gali apimti ir kitokius naudojimo veiksmus, pavyzdžiui: min÷tais tikslais atliekamas vežimas, pakavimas, sand÷liavimas, pavyzdžių ar projektų parengimas, gaminimas ar atgaminimas, dizaino paraiškos, kurioje nurodomi saugomo dizaino pavyzdžiai, viešas paskelbimas (šiuo atveju pažeid÷ju būtų laikomas pareišk÷jas), sutarčių sudarymas d÷l būsimo gaminio įgijimo ir kt.

1.2. Dizaino savininko išimtin÷s teis÷s apribojimai

Kaip ir kitos intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s, taip ir registruoto dizaino savininko išimtin÷ teis÷ yra ribojama. Išimtin÷s teis÷s apribojimai reiškia, kad veiksmai, pasireiškiantys dizaino naudojimu, kurie patenka į nustatyto apribojimo apimtį, gali būti atliekami be dizaino savininko sutikimo ir nemokant atlyginimo. Įstatymas numato baigtinį dizaino savininko išimtin÷s teis÷s apribojimų sąrašą (Dizaino įstatymo 37 str. (Dizaino direktyvos 13 str.), Bendrijos dizaino reglamento 20 str.). Numatyti tokie dizaino savininko išimtin÷s teis÷s apribojimai :

56 Žr. 2005 m. spalio 18 d. ETT sprendimą byloje C-405/03, Class International BV v. Colgate-Palmolive, OJ C 304/3, para. 33.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

(1) Dizaino naudojimas asmeniniams savo poreikiams tenkinti ir tai daroma nekomerciniais tikslais (Dizaino įstatymo 37 str. 1 d. 1 p. (Dizaino direktyvos 1 d. (a) p.), Bendrijos dizaino reglamento 20 str. 1 d. (a) p., TRIPS sutarties 26 str. 1 d.). Pirmiausiai pabr÷žtina, kad šis apribojimas siejamas ne su privačia teritorija, o su asmenų ratu. Apribojimas apima gaminio, kurio dizainas patenka į saugomo dizaino sritį, naudojimą paties naudotojo, šeimos narių, jo artimų draugų asmeniniais poreikiais. Pavyzdžiui, šis apribojimas apimtų baldų pastatymą savo ar kitų šeimos narių bute, arba žaislų padovanojimą draugų vaikams. Bet, pavyzdžiui, gaminių naudojimas kolegų tarpe ar kokios nors viešos įstaigos (tarkim, ligonin÷s, bibliotekos) viduje, nepatektų į šį apribojimą.

Kita šio apribojimo sąlyga yra tokia, kad naudojimas negali būti atliekamas komerciniais tikslais. Komerciniai tikslai suprantami kaip bet koks tęstinio pobūdžio naudojimas turint tikslą gauti iš to tiesioginį ar netiesioginį pelną ar pajamas. Savo privataus daikto pardavimas nebūtų laikomas atliktu siekiant komercinių tikslų, jeigu daiktas nebuvo įsigytas ar pagamintas tolesniam perleidimui.

Jeigu gaminys (pvz., drabužis) naudojamas ir asmeniniais, ir, pavyzdžiui, profesin÷s veiklos vykdymo tikslais, tokiu atveju reiktų vadovautis bendra taisykle, kad tokį naudojimą apima analizuojamas apribojimas. Toks aiškinimas gali būti grindžiamas tuo, kad, tarkim, drabužio naudojimas tampriai susiję su asmenyb÷s išraiška, stiliumi, ir tai nesvarbu, ar drabužis nešiojamas laisvalaikiu ar darbo vietoje. Aišku, tai tik bendra taisykl÷, ir d÷l to, gali būti atvejų, kai naudojimo veiksmai gali labai priart÷ti prie komercinių tikslų požymio, ir jau gal÷tų būti pripažįstama, kad gaminio naudojimas vyksta komerciniais tikslais, ir tai nepatektų į analizuojamo apribojimo apimtį. Pavyzdžiui, taip gali būti tais atvejais, kai drabužį vilk÷tų televizijos laidų ved÷jas, kuris būtų viešai matomas.

(2) Dizaino naudojimas eksperimentiniais tikslais (Dizaino įstatymo 37 str. 1 d. 2 p. (Dizaino direktyvos 1 d. (b) p.), Bendrijos dizaino reglamento 20 str. 1 d. (b) p.). Panašiai, kaip ir patentų teis÷je, šis dizaino savininko išimtinių teisių apribojimas grindžiamas galimybių pažinti sukurtą intelektin÷s nuosavyb÷s objektą, jį tobulinti sudarymu, o taip pat siekiu suderinti patentų teis÷s ir dizaino teis÷s normas, kad patentų teis÷s suteikiami apribojimai nebūtų „panaikinami“ dizaino įstatymais. Šis apribojimas taikomas tik tais atvejais, kai dizainas yra eksperimento (bandymo) objektu, bet ne priemone. Šis apribojimas aktualus dizainerių veiklos srityje (pvz., darant atitinkamus projektus, piešinius, eskizus, br÷žinius. Dizaino naudojimas eksperimentiniais tikslais laikomi veiksmai, kuriais siekiama gauti tam tikrų žinių apie sukurtą dizainą. Tačiau svarbu pamin÷ti, kad būtina būti rūpestingiems, nes, min÷ta, projektų gaminimo veiksmai gali patenka į išimtin÷s teis÷s turinį, ir d÷l to būtina nenukrypti nuo pagrindinio šio apribojimo taikymo tikslo – eksperimentas tik pažinimo tikslais.

(3) Dizaino atgaminimas citavimo (nuorodos pateikimo) arba mokymo tikslais, su sąlyga, kad tokie veiksmai atitinka sąžiningo verslo praktiką, netrukdo įprastai naudotis dizainu, ir nurodomas šaltinis, iš kurio paimtas dizainas (Dizaino įstatymo 37 str. 1 d. 3 p. (Dizaino direktyvos 1 d. (c) p.), Bendrijos dizaino reglamento 20 str. 1 d. (c) p.). Šis apribojimas aiškintinas analogiškai autorių turtinių teisių tokiam apribojimui, išskyrus tai, kad yra šiek tiek platesn÷s apimties. Remiantis šiuo apribojimu gali būti dizaino reprodukcijos naudojamos mokymo tikslais ir vadov÷liuose, taip pat paskaitų metu tarp studentų57.

(4) Dizaino naudojimas užsienio valstyb÷se registruotuose laivuose, l÷ktuvuose ir kitose transporto priemon÷se bei jų įrengimuose, kai šie laivai, l÷ktuvai ir kitos transporto priemon÷s 57 Žr. RUHL, Oliver. Gemeinschaftsgeschmacksmuster. Kommentar. München: Carl Heymanns Verlag, 2007, p. 336.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s laikinai yra Lietuvos Respublikos (Bendrijos dizaino atveju bet kurios valstyb÷s nar÷s) teritorijoje, taip pat į Lietuvos Respubliką (Bendrijos dizaino atveju į bet kurią valstybę narę) importuojant atsargines dalis bei reikmenis, skirtus pamin÷toms transporto priemon÷ms remontuoti, ir remontuojant šias transporto priemones (Dizaino įstatymo 37 str. 3 d. 1-2 p. (Dizaino direktyvos 2 d. (a)-(b) p.), Bendrijos dizaino reglamento 20 str. 2 d. (a)-(c) p.). Šis dizaino savininko išimtinių teisių apribojimas grindžiamas Paryžiaus konvencijos d÷l pramonin÷s nuosavyb÷s apsaugos 5ter straipsniu.

Apribojimai, nurodyti (i)-(iii) punktuose, taikomi, jeigu dizaino naudojimo veiksmai neprieštarauja sąžiningos ūkin÷s ar komercin÷s veiklos praktikai ir nepagrįstai nepažeidžia teis÷tų dizaino savininko interesų. Kaip matome, iš esm÷s visi šie apribojimai susiję su veiksmais, atliekamais ne komerciniais tikslais, o asmeninių privačių interesų tenkinimo srityje. Apribojimų turinys atitinka analogiškų kitų intelektin÷s nuosavyb÷s teisių (pvz., autorių turtinių teisių, patento savininko teisių) numatytus apribojimus, tod÷l jų aiškinimas taip pat tinka ir dizaino savininko išimtinių teisių apribojimams.

Pažym÷tina, kad dizaino savininko suteikta teis÷ netaikoma veiksmams, susijusiems su gaminiu, kuriame pritaikytas arba panaudotas nacionalinio ar Bendrijos dizaino apsaugą turintis dizainas, kai tas gaminys paties dizaino savininko arba jo sutikimu yra pateiktas į Europos Ekonomin÷s Erdv÷s rinką (Dizaino įstatymo 39 str. (Dizaino direktyvos 15 str.), Bendrijos dizaino reglamento 21 str.). Tai vadinamoji platinimo teis÷s išnaudojimo taisykl÷, kuri būdinga ir kitų intelektin÷s nuosavyb÷s teisių atveju. Atkreiptinas d÷mesys, kad ši taisykl÷ taikoma tik tų gaminių, kurie min÷tomis sąlygomis yra pateikti į rinką, platinimo atžvilgiu, tačiau dizaino savininkas toliau turi išimtinę teisę naudoti dizainą kitais naudojimo būdais ir platinimo būdu taip pat, kitų gaminių atžvilgiu. Ir, kaip min÷ta, platinimo teis÷ pasibaigia tik EEE teritorijoje, tačiau dizaino savininkas gali naudoti išimtinę teisę, kai gaminiai, kuri dizainas saugomas eksportuojami į trečiąją valstybę arba iš tokios valstyb÷s importuojami į EEE teritoriją arba atliekami toje valstyb÷je kiti naudojimo veiksmai, patenkantys į išimtin÷s teis÷s turinį, ir toje valstyb÷je yra saugomas tas dizainas. Ryšium su tuo, kritikuotina Dizaino įstatymo 39 straipsnio formuluot÷, kuri neatitinka nei Dizaino direktyvos 15 straipsnio, nei Bendrijos dizaino reglamento 21 straipsnio normos prasm÷s. Dizaino įstatymo 39 straipsnyje sakoma, kad dizaino registracijos suteiktos teis÷s pasibaigia, kai gaminiai, kurių dizainas yra saugomas šio įstatymo nustatyta tvarka, paties dizaino savininko arba jo sutikimu yra pateikti į Europos Bendrijos rinką. Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pasibaigia išimtin÷ teis÷ apskritai, tačiau toks aiškinimas neatitiktų platinimo teis÷s išnaudojimo esm÷s ir, aišku, min÷tų ES teis÷s aktų.

2. Pirmalaikio naudojimo teis÷

Nors Dizaino įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 4 punkte pirmalaikio naudojimo teis÷ numatyta kaip vienas iš dizaino savininko išimtin÷s teis÷s apribojimų, tačiau konceptualia prasme tai nieko bendro su išimtin÷s teis÷s apribojimu neturi. Išimtin÷s teis÷s apribojimu pirmalaikio naudojimo teis÷ negali būti laikoma, kadangi ji pagal įstatymą suteikiama kitam asmeniui, ir tai to asmens savarankiška subjektin÷ teis÷. Tuo tarpu įstatyme nurodyti dizaino išimtin÷s teis÷s apribojimai n÷ra kitų asmenų savarankiškos subjektin÷s teis÷s.

Pirmalaikio naudojimo teis÷ numatyta Dizaino įstatymo 38 straipsnyje ir Bendrijos dizaino reglamento 22 straipsnyje, pagal kurį ši teis÷ suteikiama tik registruoto Bendrijos dizaino atveju. Pirmalaikio naudojimo teis÷ suteikiama asmeniui, kuris iki paraiškos registruoti dizainą (arba iki prioriteto datos, jeigu prašoma prioriteto):

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

(a) buvo nenukopijavęs, o savarankiškai sukūręs dizainą, nepriklausomai nuo kito asmens registruojamo dizaino,

(b) tas dizainas buvo prad÷tas naudoti arba buvo visiškai pasirengęs (rimtai pasirengęs) naudoti dizainą, ir tai buvo atliekama sąžiningai.

Esant min÷toms sąlygoms, toks asmuo gali ir toliau savo įmon÷je ir jos veiklos tikslais dizainą naudoti taip, kaip naudojo ar numat÷ naudoti pasirengimo metu.

Pažym÷tina, kad pirmalaikio naudojimo teis÷ n÷ra išimtin÷ teis÷, kadangi asmuo, kuria turi šią teisę, negali suteikti kitam asmeniui licencijos naudoti dizainą, o taip pat ji negali būti perduodama, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis veiklos, kurioje dizainas jau buvo naudojamas ar buvo rengiamasi jį naudoti (Dizaino įstatymo 38 str. 2-3 d., Bendrijos dizaino reglamento 22 str. 3-4 d.).

V. Dizaino teisin÷s apsaugos pabaiga

Dizaino teisin÷ apsauga pasibaigia kelių rūšių pagrindais: (1) nustojus galioti d÷l įstatymuose numatyto termino su÷jimo arba įstatymų nustatyta tvarka nepratęsus dizaino registracijos galiojimo; (2) pripažinus dizaino registraciją ar neregistruotą Bendrijos dizainą negaliojančiu; (3) pripažinus dizaino paraišką atšaukta; (4) dizaino savininko prašymu atsisakant dizaino apsaugos.

1. Dizaino pripažinimas negaliojančiu

1.1. Dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia bendrosios nuostatos

Dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus galima suskirstyti į dvi grupes:

(1) su ankstesn÷mis trečiųjų asmenų teis÷mis nesusiję pagrindai, arba, galima sakyti, registracijos negaliojimo pagrindai per se (absoliutūs);

(2) su ankstesn÷mis trečiųjų asmenų teis÷mis susiję pagrindai – santykiniai registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai.

Abiejų grupių dizaino pripažinimo negaliojančiu pagrindams būdingos tokios taisykl÷s.

Pirma, Dizaino įstatymas ir Bendrijos dizaino reglamentas numato baigtinį dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašą, t. y. dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia tik tais įstatyme numatytais pagrindais. Bendrijos dizaino reglamente nurodyti Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu pagrindai yra tie patys ir registruoto, ir neregistruoto Bendrijos dizaino atveju.

Antra, dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia net nustojus jo registracijai galioti arba jos atsisakius (Dizaino įstatymo 43 str. 4 d. (Dizaino direktyvos 11 str. 9 d.), Bendrijos dizaino reglamento 24 str. 2 d.). Tas pats taikoma ir neregistruoto Bendrijos dizaino atveju – jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir su÷jus jos apsaugos terminui (tiesa, pastaruoju atveju įmanomas tik ieškinys d÷l neregistruoto Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu, kadangi antrasis būdas – priešieškinys d÷l negaliojimo gali būti reiškiamas tik byloje d÷l teisių pažeidimo, o teisių pažeidimo byla turi būti prad÷ta, jeigu ji pradedama apskritai, tol, kol galioja neregistruotas Bendrijos dizainas).

Trečia, dizaino registracijos pripažinimas negaliojančia turi ex tunc galią, t. y. dizainas laikomas negaliojančiu nuo pat pradžios. Tokios atgalin÷s galios teisiniai padariniai Lietuvos

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s dizaino įstatyme nesureguliuoti, tuo tarpu Bendrijos dizaino reglamento 26 straipsnio 2 dalyje yra jie įtvirtinti detaliau. Šiame reglamento straipsnyje numatyta, kad Bendrijos dizaino negaliojimas neturi atgalin÷s galios: (a) sprendimams d÷l teisių pažeidimo, d÷l kurių buvo priimtas galutinis sprendimas ir kurie buvo įvykdyti iki dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia; (b) sutartinių prievolių įvykdymui, atliktam iki dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia sprendimo pri÷mimo (tačiau, jeigu pagal konkrečios situacijos aplinkybes tai pateisinama, gali būti išreikalaujama pagal sutartį atlikto įvykdymo). Kita vertus, tiek, kiek numatyta nacionalinių teis÷s aktų, gali būti reiškiami reikalavimai d÷l žalos atlyginimo, jeigu Bendrijos dizaino savininkas buvo nesąžiningas ar nerūpestingas, arba pagal be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Nors, min÷ta, pagal Dizaino įstatymą tokių padarinių n÷ra aptarta, juos pagal analogiją būtų galima taikyti ir nacionalinio dizaino atveju, kadangi Bendrijos dizaino reglamento nuostatos grindžiamos bendraisiais principais (teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat civilin÷s apyvartos stabilumo). Žalos atlyginimo ar be pagrindo įgyto turto išreikalavimo reikalavimai gal÷tų būti reiškiami vadovaujantis bendromis deliktines ir kondikcines prievoles reguliuojančiomis CK normomis.

Ketvirta, dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia remiantis įstatyme numatytais pagrindais arba administracine, arba / ir teismine tvarka.

Penkta, dizainas gali būti pripažįstamas negaliojančiu ne tik visa apimtimi, bet ir iš dalies (Dizaino įstatymo 45 str., Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 6 d.). Tačiau tokiu atveju, kad būtų galima toliau naudotis teisine apsauga, keliamos tokios sąlygos: (i) po dalinio pripažinimo negaliojančiu pakitęs dizaino vaizdas turi atitikti bendras dizaino teisin÷s apsaugos sąlygas, ir (ii) turi būti išlikęs tapatumas (t. y. skirtis ne daugiau, negu neesmin÷mis detal÷mis (kaip ir vertinant dizaino naujumą).

1.2. Dizaino pripažinimo negaliojančiu pagrindai

Buvo min÷ta, kad dizaino pripažinimo negaliojančiu pagrindai gali būti absoliutūs ir santykiniai. Absoliutūs dizaino pripažinimo negaliojimo pagrindai yra tokie, kuriems esant dizainas laikomas negaliojančiu savaime. Tuo tarpu santykiniai negaliojimo pagrindai yra tokie, kuriems esant reikia nuginčyti dizainą. D÷l to, kaip matysime, skiriasi ir subjektų, galinčių reikšti reikalavimus d÷l dizaino pripažinimo negaliojančiu, ratas, priklausomai nuo negaliojimo pagrindų. Toliau apibūdinsime kiekvienos grup÷s pagrindus.

1.2.1. Absoliutūs dizaino pripažinimo negaliojančiu pagrindai

Dizaino įstatymas ir Bendrijos dizaino reglamentas išskiria kelis pagrindus, kuriems esant dizainas laikomas negaliojančiu. Šiuos pagrindus registruojant nacionalinį dizainą Lietuvoje tikrina VPB, o registruojant Bendrijos dizainą – VRHT, tod÷l jie yra ir pagrindai, kuriais remiantis gali būti atsisakoma registruoti dizainą. Tod÷l, jeigu dizainą registruojančios tarnybos tinkamai nustato jau registracijos procedūros metu šių pagrindų buvimą, tai dizainą apskritai atsisakoma registruoti. Tod÷l šie pagrindai yra aktualesni neregistruoto Bendrijos dizaino atveju, o registruoto dizaino atveju - tik tuo atveju, jeigu registruojančios tarnybos šių pagrindų nenustato registruodamos dizainą.

1. Gaminio vaizdo negal÷jimas laikyti dizainu (Dizaino įstatymo 2 str. 1 d., 9 str. 1 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 1 str. (a) p., 11 str. 1 d. (a) p.), Bendrijos dizaino reglamento 3 str. (a) p., 25 str. 1 d. (a) p.).

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

2. Dizaino, jo naudojimo ar viešo paskelbimo prieštaravimas viešajai tvarkai arba geros moral÷s principams (Dizaino įstatymo 9 str. 2 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 8 str., 11 str. 1 d. (b) p.), Bendrijos dizaino reglamento 9 str., 25 str. (b) p.).

3. Neteis÷tas valstyb÷s ar tarptautinių organizacijų herbų, v÷liavų ar kitų oficialių simbolių naudojimas dizainui (Dizaino įstatymo 9 str. 3-4 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 11 str. 2 d. (c) p.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (g) p.).

Reikalavimą pripažinti registruotą dizainą ar neregistruotą Bendrijos dizainą negaliojančiu 1 ir 2 aukščiau nurodytuose punktuose min÷tais pagrindais gali reikšti kiekvienas suinteresuotas asmuo, o 3 punkte min÷tu pagrindu – asmuo, kurio teis÷s tiesiogiai pažeidžiamos naudojant tokį dizainą (tokiu asmeniu laikytinas asmuo, kuris suinteresuotas naudoti dizainą58), arba kompetentingų institucijų pareigūnai (Dizaino įstatymo 44 str. 1, 6 p. (Dizaino direktyvos 11 str. 5-6 d.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 4-5 d.).

1.2.2. Santykiniai dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai

Priešingai, negu, kad aukščiau min÷tus absoliučius, santykinių dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų dizainą registruojančios tarnybos netikrina, o jais remtis galima reiškiant reikalavimus d÷l jau įregistruoto dizaino registracijos arba neregistruoto Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu. Dalis šių pagrindų yra susiję su ankstesn÷mis trečiųjų asmenų teis÷mis arba kaip nors kitaip pažeidžiamos trečiųjų asmenų teis÷s, tod÷l ir subjektų, galinčių remtis šiais pagrindais, ratas teis÷s aktuose yra labiau konkretinamas. Toliau nurodysime šiuos dizaino negaliojimo pagrindus.

1. Asmuo, kurio vardu registruotas dizainas, neturi teisių į dizainą (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 2 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 11 str. 1 d. (c) p.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (c) p.). Remiantis šiuo pagrindu reikalavimą d÷l dizaino registracijos negaliojimo gali pareikšti asmuo, kuris turi teises į dizainą (Dizaino įstatymo 44 str. 2 p. (Dizaino direktyvos 11 str. 3 d.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 2 d.).

Pagal Dizaino įstatymą ginčijant nacionalinio dizaino registraciją šiuo negaliojimo pagrindu, nebūtina iš anksto tur÷ti teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad asmuo, kurio vardu įregistruotas dizainas, neturi teis÷s į dizainą. Tą pripažinti gali ir VPB pagal numatytą administracinę procedūrą. Pažym÷tina, kad Dizaino direktyvos 11 straipsnio 1 dalies (c) punktas taip pat nereikalauja teisių netur÷jimo pagrįsti teismo sprendimu. Tuo tarpu Bendrijos dizaino atveju, norint ginčyti jo negaliojimą remiantis šiuo pagrindu, būtina, kad jau būtų priimtas galiojantis teismo sprendimas d÷l teisių į dizainą konkrečiam asmeniui netur÷jimo (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (c) p.).

2. Dizainas neatitinka materialinių jo teisin÷s apsaugos sąlygų (Dizaino įstatymo 4-8 str., 10 str. 1 d. 1, 7-8 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 3-8 str., 11 str. 1 d. (b) p.), Bendrijos dizaino reglamento 4-9 str., 25 str. 1 d. (b) p.). Remiantis šiuo negaliojimo pagrindu dizaino galiojimą gali ginčyti kiekvienas suinteresuotas asmuo.

3. Konfliktai tarp dizaino ir kitų ankstesnių intelektin÷s nuosavyb÷s teisių (Dizaino įstatymo 10 str. 1 d. 3-6 p., 43 str. 1 d. (Dizaino direktyvos 11 str. 1 d. (d) p., 2 d. (a), (b) p.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (d), (e), (f) p.). Šios rūšies negaliojimo pagrindai gali būti taikomi tik tuo atveju, kai prašomas pripažinti negaliojančiu dizainas yra v÷lesnis laiko prasme, negu kitos toliau nurodomos intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s. Kitaip tariant, konfliktai pasireikš tik tada, kai su prašomu pripažinti negaliojančiu dizainu kitos intelektin÷s 58 Tokiam aiškinimui tolygi nuostata tiesiogiai numatyta Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsnio 4 dalyje.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s nuosavyb÷s teis÷s yra ankstesn÷s. Registruojamų intelektin÷s nuosavyb÷s teisių pirmesn÷s apsaugos momentas nustatomas pagal paraiškos registruoti dizainą (nacionalinę, Bendrijos dizaino arba tarptautinę paraišką) padavimo datą arba, jeigu konkrečiu atveju aktualu, tai prioriteto datą (Dizaino įstatymo 10 str. 2 d.). Autorių teisių objekto (kūrinio) atveju, laiko momentas, kad kūrinys sukurtas anksčiau, negu ginčijamas dizainas, nustatomas remiantis bendromis to fakto įrodin÷jimo taisykl÷mis.

Remiantis minimais negaliojimo pagrindais reikalavimus d÷l dizaino pripažinimo negaliojančiu gali reikšti tik asmenys, turintys ankstesnes teises į toliau nurodomus intelektin÷s nuosavyb÷s objektus (Dizaino įstatymo 44 str. 3-5 p. (Dizaino direktyvos 11 str. 4 d.), Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 3 d.).

Išskirsime dviejų rūšių konfliktus.

3.1. Konfliktai tarp dizaino ir ankstesnio dizaino – dizainų konfliktai.

Ginčijamo dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ginčijamas dizainas ar jo sudedamoji dalis yra tapati ankstesniam įregistruotam ar pareikštam registruoti dizainui (nacionaliniam, Bendrijos dizainui ar pagal tarptautinę paraišką registracijos Lietuvoje pagrindu galiojančiam dizainui), kuris tapo prieinamas visuomenei po paraiškos padavimo datos (arba prioriteto datos). Bendrijos dizaino atveju yra aktualūs konfliktai tiek su ankstesniais registruotais ar pareikštais registruoti Bendrijos dizainais, tiek ir valstybių narių nacionaliniais dizainais, į kuriuos teis÷s suteiktos pagal tų valstybių įstatymus (Bendrijos dizaino reglamento 25 str. 1 d. (d) p.). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ankstesnių dizainų prasme vertinami tik registruoti ar pareikšti registruoti dizainai. Vadinasi, šia prasme nevertinami neregistruoti Bendrijos dizainai.

3.2. Konfliktai tarp dizaino ir kit ų ankstesnių prekių ženklų ir autori ų teisių.

Pagal Dizaino įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, ginčijamo dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ginčijamam dizainui panaudotas kitam asmeniui priklausantis prekių ženklas, juridinio asmens pavadinimas arba autorių teis÷s saugomas kūrinys, jeigu n÷ra gautas teisių į min÷tus intelektin÷s nuosavyb÷s objektus subjektų sutikimas. Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsnio 1 dalies (g) punkte analogiškas negaliojimo pagrindas suformuluotas plačiau, t. y. apima ne tik prekių ženklus ir juridinių asmenų pavadinimus, bet ir kitus žymenis, kurie turi skiriamąjį požymį ir kurie saugomi pagal Bendrijos ar valstybių narių teisę. Taigi, Bendrijos dizaino savininkas yra blogesn÷je pad÷tyje, lyginant su nacionalinio dizaino savininku, kadangi nacionalinis dizainas negal÷s būti pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis konfliktuotu su ankstesniu skiriamąjį požymį turinčiu žymeniu, jeigu jis n÷ra įregistruotas prekių ženklu ar nesaugomas kaip plačiai žinomas prekių ženklas, arba n÷ra juridinio asmens pavadinimas. Subjektai, turintys teises į skiriamąjį požymį turintį žymenį, Lietuvoje teises gali ginti tik pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. reikšti reikalavimą uždrausti naudoti dizainą, kuriame naudojamas skiriamąjį požymį turintis ankstesnis žymuo, bet reikalavimo pripažinti negaliojančiu tokio dizaino negal÷s reikšti. Tačiau reikalavimą d÷l Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu toks teisių į skiriamąjį požymį turintį žymenį subjektas gal÷tų reikšti.

Sprendžiant konfliktus tarp ginčijamo dizaino ir ankstesnių prekių ženklų, svarbu atkreipti d÷mesį į tai, kad, min÷ta, prekių ženklų teisei būdingas specifikacijos principas, t. y. kad bendru atveju prekių ženklo apsauga siejama su prek÷mis ar paslaugomis, kurioms žym÷ti yra saugomas ženklas. Kadangi reikalavimas ginčyti dizainą, konfliktuojantį su ankstesniu ženklu, kyla būtent iš prekių ženklų teis÷s tur÷tojo teisių gynimo, tai vertinant konfliktą būtina vertinti ir prekes, kurioms žym÷ti saugomas ženklas, ir gaminių kategorijas, kurių dizainas yra

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s saugomas. Bendruoju atveju reiktų vadovautis taisykle, kad konfliktas analizuojamo negaliojimo pagrindo prasme tarp ginčijamo dizaino ir ankstesnio prekių ženklo, kai yra tos pačios ar panašios prek÷s ir gaminiai (atsižvelgiant, aišku, į plačiai žinomo ir gerą reputaciją turinčio ženklo platesnes apsaugos ribas). Kita vertus, jeigu dizainas gali būti naudojamas daugeliui gaminių (pvz., grafiniai simboliai), tokiu atveju prekių ir gaminių tapatumo ar panašumo netur÷tų būti sunku konstatuoti.

Jeigu Bendrijos dizaine naudojamas ankstesnis kūrinys, tai pakanka, kad kūrinys, kaip autorių teisių objektas, būtų saugomas bent vienoje valstyb÷je nar÷je.

3. Dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia tvarka

Kaip buvo min÷ta, dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia dvejopa tvarka: administracine ir teismo. Kiekvieną iš jų apibūdinsime.

3.1. Dizaino registracijos pripažinimas negaliojančia administracine tvarka

3.1.1. Dizaino registracijos pripažinimas negaliojančia VPB

Nacionalinio dizaino registracija, remiantis įstatyme numatytais negaliojimo pagrindais, gali būti užprotestuota, pateikiant motyvuotą protestą VPB Apeliaciniam skyriui (Dizaino įstatymo 23 str. 1 d.). Protestas turi būti paduotas per tris m÷nesius nuo dizaino registracijos paskelbimo VPB oficialiame biuletenyje. Už protesto padavimą turi būti sumok÷tas nustatytas mokestis (2011 m. sausio 1 d. šis mokestis buvo 320 Lt59).

VPB Apeliacinis skyrius per 14 dienų nuo protesto gavimo dienos patikrina, ar protestas atitinka nustatytus protestui reikalavimus. Jeigu protestas atitinka nustatytus reikalavimus ir paduotas nustatyta tvarka, tai Apeliacinis skyrius jį priima ir užprotestuoto dizaino savininkui ar jo atstovui išsiunčia vieną protesto egzempliorių. Užprotestuoto dizaino savininkas ar jo atstovas per 3 m÷nesius nuo protesto išsiuntimo dienos privalo pateikti motyvuotą atsakymą į protestą. Jei motyvuotas atsakymas į protestą nepateikiamas, laikoma, kad užprotestuoto dizaino savininkas ar jo atstovas atsisako dalyvauti nagrin÷jant protestą, ir tai neužkerta kelio Apeliaciniam skyriui nagrin÷ti protestą (Dizaino įstatymo 23 str. 4 d.). Nagrin÷jant protestą pos÷dyje nedalyvavusiems užprotestuoto dizaino savininkui ar jo atstovui, protestą padavusiam asmeniui ar jo atstovui, apie priimtą sprendimą per vieną m÷nesį nuo jo pri÷mimo dienos pranešama raštu ir pridedamas sprendimo nuorašas (Dizaino įstatymo 23 str. 6 d.).

Apeliacinio skyriaus pos÷džiai, kuriame nagrin÷jamas protestas, yra vieši60. Protestų nagrin÷jimo tvarką reglamentuoja VBP direktoriaus patvirtintos Apeliacijų ir protestų nagrin÷jimo taisykl÷s.

Vadovaujantis Dizaino įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi, išnagrin÷jęs protestą Apeliacinis skyrius priima vieną iš šių sprendimų: (1) patenkinti protestą ir priimti sprendimą pripažinti negaliojančia visų ar dalies dizaino pavyzdžių dizaino registraciją; (2) atmesti protestą ir 59 VPB patvirtinti Mokesčių už dizaino įregistravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei dizaino registracijos galiojimo termino pratęsimą dydžiai (prieiga per internetą http://www.vpb.lt/index.php?n=172&l=lt). 60 Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad LR Seimui pateikto LR Dizaino įstatymo 11, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 33(4), 35, 40, 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 10-3762-01 9 straipsnyje, kuriuo keičiamas Dizaino įstatymo 24 straipsnis, siūloma numatyti, kad protestai Apeliacinio skyriaus pos÷dyje nagrin÷jami rašytinio arba žodinio proceso tvarka. Siūloma įtvirtinti bendrą taisyklę, kad nagrin÷jimas vyksta rašytinio proceso tvarka, - tokiu atveju į pos÷dį suinteresuoti dalyviai nekviečiami. Žodinio proceso tvarka protestai nagrin÷jami tik išimtiniais atvejais, kai ginčas yra sud÷tingas arba jis turi reikšm÷s naujos Apeliacinio skyriaus praktikos formavimui.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s dizaino registraciją palikti galioti. Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas per 6 m÷nesius nuo jo pri÷mimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo sprendimas gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka. Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas skelbiamas VPB oficialiame biuletenyje. Pri÷mus Apeliaciniam skyriui sprendimą pripažinti dizaino registraciją negaliojančia, VPB iniciatyva dizainas išregistruojamas iš LR dizaino registro (Dizaino įstatymo 30 str. 1 d. 1 p., 3 d.). Jeigu v÷liau, apskundus Apeliacinio skyriaus sprendimą d÷l dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, teismas priima kitokį sprendimą, tokiu atveju šio teismo sprendimo pagrindu LR dizaino registre turi būti padaromi atitinkami pakeitimai.

3.1.2. Bendrijos dizaino registracijos pripažinimas negaliojančia VRHT

Iš karto pažym÷tina, kad VRHT gali nagrin÷ti tik registruoto Bendrijos dizaino negaliojimo bylas. Neregistruoto Bendrijos dizaino negaliojimo klausimai nagrin÷jami teismo tvarka. Bendrijos dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia pagal motyvuotą paraišką (pareiškimą) VRHT, sumok÷jus padavimo mokestį61 (Bendrijos dizaino reglamento 24 str. 1 d., 52-54 str., Bendrijos dizaino reglamento įgyvendinimo reglamento 28 str. 2 d.). Paduota paraiška d÷l negaliojimo perduodama VRHT Negaliojimo skyriui (Bendrijos dizaino reglamento 105 str.), kuris sudaromas kiekvieną kartą ad hoc. Negaliojimo skyrių sudaro trys nariai, iš kurių vienas turi tur÷ti teisininko išsilavinimą (Bendrijos dizaino reglamento 105 str. 2 d.). VRHT Negaliojimo skyriuje nustačius, kad paraiška yra priimtina62, atliekama ekspertiz÷, ar Bendrijos dizainui galima taikyti Bendrijos dizaino reglamente numatytus dizaino negaliojimo pagrindus. VRHT gali siūlyti per jos nustatytus terminus pateikti šalims atsiliepimus. VRHT savo iniciatyva (pvz., jeigu reikia išklausyti ekspertus) arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali paskirti žodinį procesą (Bendrijos dizaino reglamento 64 str.), tačiau paprastai procesas vyksta rašytine tvarka.

Padavus paraišką d÷l registruoto Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu ir VRHT nepri÷mus galutinio sprendimo, bet kuris trečiasis asmuo, pateikęs įrodymus, kad jam buvo prad÷tas procesas d÷l teisių į ginčijamą dizainą pažeidimo (įskaitant ir prevencinį ieškinį d÷l tariamo pažeidimo sustabdymo), per tris m÷nesius nuo proceso d÷l teisių pažeidimo pradžios pateikęs prašymą gali būti įtraukiamas į procesą d÷l negaliojimo (Bendrijos dizaino reglamento 54 str.).

D÷l VRHT Negaliojimo skyriaus sprendimo per du m÷nesius sumok÷jus mokestį63 gali būti paduodama apeliacija. Apeliacija nagrin÷jama VRHT Apeliacin÷je taryboje (Bendrijos dizaino reglamento 106 str.). Apeliacin÷s tarybos sprendimai per du m÷nesius gali būti skundžiami EB Teisingumo Teismui (Bendrijos dizaino reglamento 61 str. 5 d.). Apeliacin÷s tarybos sprendimas įsigalioja po dviejų m÷nesių po jo pri÷mimo, o, jeigu, sprendimas buvo apskųstas ETT, - nuo tokio ieškinio atmetimo dienos (Bendrijos dizaino reglamento 60 str. 3 d.).

Informacija apie paraiškos d÷l Bendrijos dizaino negaliojimo pri÷mimą ir proceso pabaigą, taip pat sprendimai panaikinti registraciją registruojami Bendrijos dizainų registre ir skelbiami VRHT oficialiame biuletenyje.

61 2011 m. sausio 1 d. šis mokestis buvo 350 EUR. 62 Jeigu nustatoma, kad paraiška neatitinka formalių reikalavimų, nustatomas terminas trūkumams pašalinti, ir jeigu per nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, laikoma, kad paraiška atmetama. 63 2011 m. sausio 1 d. šis mokestis buvo 800 EUR.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s 3.2. Dizaino pripažinimas negaliojančiu teismo tvarka

Pabr÷šime skirtumą tarp nacionalinio dizaino ir Bendrijos dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia tvarkos. Bendrijos dizaino registracija teismo tvarka gali būti pripažinta negaliojančia tik tuo atveju, kai teisių pažeidimo byloje paduodamas priešieškinis reikalavimas pripažinti registraciją negaliojančia (Bendrijos dizaino reglamento 24 str. 1 d.). Neregistruotas Bendrijos dizainas gali būti pripažįstamas negaliojančiu padavus ieškinį d÷l negaliojimo valstybių narių Bendrijos dizainų teisme arba priešieškinį teisių į tokį dizainą pažeidimo byloje (Bendrijos dizaino reglamento 24 str. 3 d., 81 str. (c) ir (d) p.).

Ieškinį d÷l nacionalinio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia reikia paduoti Vilniaus apygardos teismui (Dizaino įstatymo 46 str. 2 d. 2 p.). Šiam teismui skundžiamas ir VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas d÷l dizaino registracijos pripažinimo ar nepripažinimo negaliojančia (Dizaino įstatymo 46 str. 2 d. 1 p.). Vilniaus apygardos teismas yra ir pirmosios instancijos Bendrijos dizainų teismas pagal Bendrijos dizaino reglamentą, kompetentingas nagrin÷ti priešieškinius d÷l registruoto ar neregistruoto Bendrijos dizaino negaliojimo teisių į jį pažeidimo byloje ir neregistruoto Bendrijos dizaino pripažinimo bylas. Tokios bylos nagrin÷jamos bendra ginčo teisenos tvarka.

Jeigu nacionaliniame Bendrijos dizainų teisme buvo paduotas priešieškinis pareiškimas d÷l registruoto Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu, teismas turi pranešti VRHT tokio pareiškimo padavimo datą, ir tai taip pat registruojama registre (Bendrijos dizaino reglamento 86 str. 2 d.). Įsigaliojusio Bendrijos dizainų teismo sprendimo pripažinti registruotą Bendrijos dizainą negaliojančiu kopija turi būti pristatyta VRHT, kuri turi šį faktą įregistruoti (Bendrijos dizaino reglamento 86 str. 4 d.).

Labai svarbu apibūdinti santykį tarp dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia administracine ir teismine tvarka:

- pirma, sprendimai, priimti administracine tvarka (nacionalinio dizaino atveju – VPB, o Bendrijos dizaino atveju – VRHT), ir sprendimai, priimti teismų, yra lygiaverčiai ir vieni kitus saistantys. Turima omenyje tai, kad, jeigu, tarkim, VRHT priima sprendimą nepripažinti negaliojančia dizaino registracijos, tai toks įsigaliojęs sprendimas saistys teismą, jeigu į jį būtų kreipiamasi tuo pačiu klausimu tarp tų pačių šalių (Bendrijos dizaino reglamento 86 str. 5 d.). Ir atvirkščiai, - jeigu teismas atmeta priešieškinį pripažinti Bendrijos dizaino registraciją negaliojančia, tai VRHT negali prad÷ti procedūros d÷l to paties dizaino tarp tų pačių šalių (Bendrijos dizaino reglamento 52 str. 3 d.);

- antra, jeigu dizaino registracijos pripažinimo procedūra prad÷ta administracine tvarka, tai, jeigu yra kreipiamasi tuo pačiu klausimu į teismą, teismas paprastai, nebent būtų svarbių priežasčių to nedaryti, tur÷tų sustabdyti bylą iki kol administracine tvarka bus priimtas sprendimas ir jis įsigalios; ir atvirkščiai, - administracine tvarka procedūra tur÷tų būti stabdoma, jeigu yra bendrijos dizainų teisme nagrin÷jama byla tuo pačiu klausimu tarp tų pačių šalių (Bendrijos dizaino reglamento 91 str. 1-2 d.). Taip pat pažym÷tina, kad Bendrijos dizaino atveju, Bendrijos dizainų teismas, kuris nagrin÷ja priešieškinį reikalavimą d÷l dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, gavęs dizaino savininko pareiškimą ir išklausęs šalis, gali sustabdyti bylos nagrin÷jimą ir prašyti atsakovą per teismo nurodytą terminą paduoti VRHT paraišką d÷l dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia. Jeigu tai nepadaroma, byla nagrin÷jama toliau, o priešieškinis reikalavimas laikomas atsiimtu (Bendrijos dizaino reglamento 86 str. 3 d.).

2. Dizaino atsisakymas

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Šio skyriaus pradžioje buvo min÷ta, kad dizaino teisin÷ apsauga baigiasi ne tik d÷l dizaino pripažinimo negaliojančiu, bet ir kitais pagrindais.

Dizaino teisin÷ apsauga baigiasi, kai dizaino savininkas atsisako dizaino. Apie registruoto Bendrijos dizaino atsisakymą savininkas raštu turi pranešti VRHT (Bendrijos dizaino reglamento 51 str. 1 d., Bendrijos dizaino reglamento įgyvendinimo reglamento 27 str.). Atsisakymo klausimus spręsti kompetentingas yra VRHT Prekių ženklų ir dizainų administracija ir teis÷s skyrius (Bendrijos dizaino reglamento 104 str. 2 d.). Atsisakymas įsigalioja, kai VRHT padaro atitinkamą įrašą Bendrijos dizainų registre. Jeigu atsisakoma tik dalies Bendrijos dizaino, tai, kaip ir pripažinimo negaliojančiu iš dalies atveju, taikomos dvi sąlygos: pakeistas dizaino vaizdas turi atitikti apsaugos sąlygas ir turi būti išlaikomas dizaino tapatumas (Bendrijos dizaino reglamento 51 str. 3 d.). Jeigu buvo sudaryta licencin÷ sutartis d÷l Bendrijos dizaino naudojimo, tai registracija d÷l atsisakymo bus atliekama tik tada, kai dizaino savininkas pateiks įrodymus, kad apie atsisakymą jis praneš÷ licenciatui.

Dizaino įstatyme atsisakymo institutas iš esm÷s nereglamentuotas, išskyrus tai, kad šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad VPB išregistruoja dizainą, kai to prašo dizaino savininkas (pateikia rašytinį prašymą). Dizaino registracijos taisykl÷s taip pat detaliau nereguliuoja šio klausimo.