VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

KULTŪRŲ STUDIJŲ KATEDRA

Miglė Ludavičė

VAIKŲ AUKLĖJIMO ASPEKTAI SKIRTINGŲ KARTŲ

PRISIMINIMUOSE

Magistro baigiamasis darbas

Lyginamųjų kultūrų studijų programa, valstybinis kodas 6211NX036

Kultūros studijų kryptis

Vadovas/ė Doc. Dr. Rasa Račiūnaitė – Paužuolienė_____________________

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (parašas) (data)

Apginta Doc. Dr. R. Eidukevičienė __________ ___________

(Fakulteto dekanė) (parašas) (data)

Kaunas, 2019

2

TURINYS

SANTRAUKA......................................................................................................................... 3psl.

SUMMARY............................................................................................................................. 5 psl.

ĮVADAS................................................................................................................................... 7 psl.

1. TEORINĖ PRIEIGA: SAKYTINĖS ISTORIJOS IR ATMINTIES TEORIJOS......... 11 psl.

2. TYRIMŲ APŽVALGA................................................................................................. 13 psl.

2.1. Vaikystės amžiaus tarpsniai................................................................................... 13 psl.

2.2. Vaikų darbai pagal amžių ir lytį............................................................................ 17 psl.

2.3. Vaikų auklėjimo būdai ......................................................................................... 24 psl.

2.3.1. Dorovinis auklėjimas.............................................................................. 24 psl.

2.3.2 Religinis auklėjimas................................................................................. 29 psl.

2.4. Žaislai, kaip materialinės vaikų auginimo priemonės........................................... 32 psl.

3. VAIKŲ AUKLĖJIMO TENDENCIJOS SKIRTINGŲ KARTŲ PRISIMINIMUOSE:

LAUKO TYRIMŲ ATVEJIS....................................................................................... 36 psl.

3.1. Lauko tyrimų aprašymas, metodologija ir pateikėjų charakteristika..................... 36 psl.

3.2. Ankstyvieji vaikystės prisiminimai........................................................................ 40 psl.

3.3. Tėvų įtaka vaikų auklėjimui................................................................................... 43 psl.

3.4. Žaislai ir žaidimai, kaip vaikų ugdymo priemonės................................................ 46 psl.

3.5. Bausmės ir jų poveikis........................................................................................... 48 psl.

3.6. Vaikų skatinimas.................................................................................................... 50 psl.

3.7. Šeimos keliavimo įpročiai...................................................................................... 52 psl.

3.8. Auklėjimo pokyčiai................................................................................................ 53 psl.

3.9. Tėvų ir senelių auklėjimo skirtumai....................................................................... 55 psl.

3.10. Respondentų auklėjimo strategija...................................................................... 58 psl.

4. ANKSTESNIŲ TYRINĖJIMŲ IR AUTORĖS ATLIKTŲ LAUKO TYRIMŲ

LYGINAMOJI ANALIZĖ............................................................................................ 63 psl.

IŠVADOS........................................................................................................................... 61 psl.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI........................................................................................ 66 psl.

PRIEDAI............................................................................................................................ 69 psl.

3

SANTRAUKA

Šiame darbe bus siekiama išanalizuoti vaikų auklėjimo aspektus, auklėjimo būdus bei

priemones, vaikystės amžiaus tarpsnius pagal autorės atliktą tyrimą ir palyginti jį su ankstesnių

tyrinėtojų darbais. Lyginant lietuvių etnologų darbus vaikystės tematika, pastebėtas liaudies

pedagogikos poveikis, siekiant užauginti dorus, darbščius, gerbiančius savo šeimą, šalį, valingus ir

harmoningos pasaulėžiūros piliečius.

Tyrimo objektas – vaikų auklėjimo būdai nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. pradžios

Tikslas – ištirti vaikų auklėjimo aspektus nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. pradžios,

remiantis skirtingų kartų prisiminimais.

Uždaviniai:

1. Remiantis teorine prieiga, ankstesnių tyrinėtojų darbais ir autorės lauko tyrimais,

nustatyti vaikystės amžiaus tarpsnius.

2. Pasitelkus ankstesnius tyrimus ir autorės atliktus empirinius tyrimus, aptarti vaikų

darbus, jų pasiskirstymą pagal vaiko amžių ir lytį.

3. Aptarti vaikų auklėjimo būdus pagal apklausoje gautus duomenis ir palyginti su

ankstesniais tyrimais lietuvių etnologų darbuose.

4. Aprašyti skirtingų kartų vaikų žaislus remiantis lauko tyrimų duomenimis ir juos

sugretinti su aprašytais žaislais lietuvių etnologų darbuose.

Darbo naujumas ir aktualumas. Nors vaikų auklėjimo problematika buvo nagrinėta

ankstesnių tyrinėtojų darbuose, tačiau iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į skirtingų kartų

prisiminimus ir juose atsispindinčius vaikų auklėjimo skirtumus. Šiuo darbu siekiama šią spragą

užpildyti

Darbo problema – išsiaiškinti vaikų auklėjimo kaitą, pasitelkus ankstesnių tyrinėtojų ir

autorės atliktos apklausos duomenis nuo XX a. 4 dešimtmečio – XXI a. pradžios.

Darbo metodai: literatūros turinio analizė, aprašomasis, lyginamasis bei interpretacinis

metodai.

Darbo struktūra. Baigiamąjį magistro darbą sudaro įvadas, santrauka lietuvių ir anglų

kalbomis, keturios dėstymo dalys, išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas. Įvade aptartas tyrimo

objektas, darbo tikslas ir uždaviniai, keliama problema, darbo naujumas ir aktualumas. Pirmojoje

darbo dalyje nagrinėjama teorinė prieiga apie vaikų auklėjimą. Antrojoje darbo dalyje aptariami

ankstesni tyrinėjimai lietuvių etnologų darbuose. Trečiojoje dalyje gilinamasi į autorės atliktą lauko

tyrimą. Ketvirtojoje dalyje palyginami ankstesni etnologų darbai ir šių dienų autorės surinkta

medžiaga apie vaikų auginimą.

4

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad skirtingose kartose vaikų auklėjimas skyrėsi. Vyresnioji

karta pabrėžė, jog jų vaikystėje vaikų auklėjimas buvo griežtesnis, vaikai nuo pat mažens buvo

orientuoti į darbą, vengė tinginiauti. Pirmieji darbai buvo sieti su namų tvarkymu, vėliau, jau

paaugusius vaikus siųsdavo ganyti gyvulių, o gyvulių bandos dydis keitėsi kartu su vaikų amžiumi

ir pajėgumu. Nuo XX a. pabaigos, vaikų auklėjimas švelnėjo, daugiau dėmesio pradėta skirti

emociniam tėvų ir vaikų ryšiui, ilgesniems pokalbiams, aiškinimui. Finansiškai pasiturintys tėvai

kartu su vaikais pradėjo keliauti po užsienį. Kelionių metu išryškėdavo kitos tėvų bei vaikų pusės,

nauji auklėjimo aspektai.

5

SUMMARY

The aspects of childraising in the memories of different generations

In the thesis, based on the analysis carried out by the author, we seek to analyse the aspects

of childraising, the methods and tools used for childraising as well as the age levels of childhood.

Besides, we seek to compare the work carried out with the works of previous researchers. When

comparing the works on childhood carried out by the Lithuanian ethnology researchers, we have

noticed the influence of the folk pedagogy on raising children as honest and diligent citizens having

respect for their family and country, possessing strong will and harmonious world outlook. 

Object of the research: methods of childraising applied in the period between the 1930s

and the beginning of the 21st century.

Objective: analyse the aspects of childraising applied from the 1930s to the beginning of

the 21st century, based on the memories of different generations.

Tasks: 

1. To define the age levels of childhood based on the previous research and the field work

carried out by the author. 

2. To discuss the works assigned to children as well as their distribution according to the

age and gender, on the basis of previous studies as well as empirical studies carried out by the

author.

3. To discuss the methods of childraising according to the data received from the survey

and compare them to previous studies in the works of the Lithuanian ethnology researchers.

4. To describe the toys that have been available to the children of different generations

according to the data received from field studies, and compare the toys with the ones described in

the works of the Lithuanian ethnology researchers.

Novelty and relevance of the thesis. Although the issue of childraising has been discussed

in the works of previous researchers, no attention has been given to the memories of different

generations and the respective differences in childraising. Our thesis is aimed at filling this gap.

The problem analysed in the thesis. In the thesis, we seek to explore the dynamics of

childcare, on the basis of the data from the period between the 1930s and the beginning of the

21st century collected by previous researchers as well as the data received after the survey carried

out by the author.

Methods of work. In the thesis, we have used the following methods: analysis of the

contents of literature as well as descriptive, comparative and interpretative methods.

Structure of the thesis. The final master thesis consists of the introduction, summary in

the Lithuanian and English languages, four recitals, conclusions as well as the list of literature and

6

sources used. In the introduction, we have discussed the object of the survey, the aim and tasks of

the work, the problem raised as well as the aspect of novelty and relevance of the thesis. The

first recital is dedicated to the analysis of the theory of childraising. In the second recital we have

discussed previous research presented in the works of the Lithuanian ethnology researchers. The

third recital is dedicated to the field study carried out by the author. In the fourth recital, we compare

the works of previous ethnology researchers with the recent material on childraising collected by

the author.

The results of the survey have revealed that different generations have been using different

methods of childraising. The senior generation has underlined that childraising was stricter at the

time of their childhood and, from the early age, children were oriented towards working and were

avoiding being idle. The first works of children were related to the household, later, when they grew

up, they used to be sent to work as shepherds, and the size of the flock was changing in parallel with

the age and ability of children. As we have seen from the empirical study, since the end of the

20th century, the childraising methods were getting less strict, more attention started to be given to

the emotional relation between parents and children, to longer talks, explanations. Wealthier

parents have started travelling abroad together with their children. New features of parents and

children as well as new methods of childraising have been revealed during the trips.

7

ĮVADAS

Šiame darbe bus siekiama išanalizuoti vaikų auklėjimo aspektus, auklėjimo būdus bei

priemones, vaikystės amžiaus tarpsnius pagal autorės atliktą tyrimą ir palyginti jį su ankstesnių

tyrinėtojų darbais. Lyginant lietuvių etnologų darbus vaikystės tematika, pastebėtas liaudies

pedagogikos poveikis, siekiant užauginti dorus, darbščius, gerbiančius savo šeimą, šalį, valingus ir

harmoningos pasaulėžiūros piliečius.

Europoje vaikystės samprata atsirado gana vėlai – tik apie 1800 m. Vieno žymiausių

vaikystės tyrinėtojų, prancūzų kultūrologo Philippe Ariès teigimu, vaikystės tarpsnis buvo

suvokiamas tik iki tol, kol vaikas negalėjo pats savimi pasirūpinti, galima teigti, jog iki 6-ųjų vaiko

gyvenimo metų. Nuo to laiko, kuomet vaikas jau pats galėjo save apsitarnauti, jis dirbdavo ir

gerdavo kartu su suaugusiaisiais ir vadintas visuomenėje kaip jaunas suaugusysis. Vėliau atsirado

įstatymas, dėl kurio pasikeitė požiūris į vaiką. Taigi, jaunuoliai buvo pripažinti vaikais ilgesniam

laikui, nei iki šeštų savo gyvenimo metų (Aries, 1962, p. 128-133)

Vaikų auklėjimo klausimai nepraranda aktualumo iki šiol, nes jaunoji karta – tai

visuomenės ateitis, socialinis garantas tėvams, sulaukus senyvo amžiaus. Ypač vaikų auklėjimu

rūpintasi žemdirbių tautose, tarp jų ir Lietuvoje, nes manyta, kad vaikai – tai būsimi šeimos, senų

tėvų išlaikytojai. Be to, Lietuvoje buvo įsigalėjusi tradicija vyriausiam sūnui šeimoje perduoti ūkį,

todėl jau nuo mažens vaikai galėjo stebėti ir įsijungti į ūkyje atliekamus darbus.

Etnologų darbuose, skirtuose vaikystės tyrinėjimams, išryškėja dorovinio ir religinio,

darbinio ir ekologinio auklėjimo svarba. Krikščioniška religija XX a. buvo svarbus liaudies

pedagogikos veiksnys, formavęs augančio vaiko asmenybę, nuostatas, paremtas dora,

humaniškomis vertybėmis ir Dekalogo principais. Remiantis krikščioniška pasaulėžiūra vaikas

buvo ne tik mokomas doro elgesio, tačiau ir gąsdinamas įvairiais draudimais, perspėjamas

krikščioniškais simboliais – pragaru, velniu. Dažniausiai lietuviška abėcėlė ir pirmasis vadovėlis

buvo maldaknygė, kuri atlikdavo dvi funkcijas: mokino poterių ir atstojo vadovėlį, iš kurio vaikas

mokėsi skaityti, pažinti raides, dėlioti pirmuosius sakinius, suprasti tekstą.

Žvelgiant į dabartines šeimas, galima pastebėti tam tikrų šeimos krizės ženklų: daugelis

šeimų patiria skyrybų skausmą, ypač tai sunkiai išgyvena vaikai, kurie sunkiai adaptuojasi

gyvenime, sulėtėja jų brendimas. Taip pat ne visiems tėvams pavyksta išugdyti savo palikuoniams

humaniškumo, pareigos, atsakomybės jausmo, įdiegti kitų dvasinių savybių. Viena iš šios krizės

priežasčių – menki, trūkinėjantys šiuolaikinės šeimos ryšiai, prarastos iš prosenelių ir senelių

paveldėtos vaikų ugdymo ir įtraukimo į visuomenės gyvenimą tradicijos (Vasiliauskas, 2002, p. 4).

Tyrimo objektas – vaikų auklėjimo būdai nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. pradžios.

8

Tikslas – ištirti vaikų auklėjimo aspektus nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. pradžios,

remiantis skirtingų kartų prisiminimais.

Uždaviniai:

1. Remiantis ankstesnių tyrinėtojų darbais ir autorės lauko tyrimais, nustatyti vaikystės

amžiaus tarpsnius.

2. Pasitelkus ankstesnius tyrimus ir autorės atliktus empirinius tyrimus, aptarti vaikų

darbus, jų pasiskirstymą pagal vaiko amžių ir lytį.

3. Aptarti vaikų auklėjimo būdus pagal apklausoje gautus duomenis ir palyginti su

ankstesniais tyrimais lietuvių etnologų darbuose.

4. Aprašyti skirtingų kartų vaikų žaislus remiantis lauko tyrimų duomenimis ir juos

sugretinti su aprašytais žaislais lietuvių etnologų darbuose.

Darbo naujumas ir aktualumas. Autorės 2018-2019 m. surinkta lauko tyrimų medžiaga

yra nauja ir aktuali, padedanti atskleisti vaikų auklėjimo būdus ir jų kaitą nuo XX a. 4 dešimtmečio

iki šių dienų. Nors vaikų auklėjimo problematika buvo nagrinėta ankstesnių tyrinėtojų darbuose,

tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys į skirtingų kartų prisiminimus ir juose atsispindinčius vaikų

auklėjimo skirtumus.

Darbo problema. Šiame darbe siekiama išsiaiškinti vaikų auklėjimo kaitą, pasitelkus

ankstesnių tyrinėtojų ir autorės atliktos apklausos duomenis nuo XX a. 4 dešimtmečio – XXI a.

pradžios.

Darbo metodai. Darbe naudojama literatūros turinio analizė, aprašomasis, lyginamasis bei

interpretacinis metodai. Literatūros turinio analizės metodas padės susisteminti ir išanalizuoti

etnologų darbus pagal skirtingą tematiką. Aprašomasis metodas bus naudingas aprašant lauko

tyrimų duomenis. Lyginamasis ir interpretacinis metodai bus pasitelkti lyginant skirtingus

etnologijos mokslininkų darbus su autorės atliktu tyrimu apie vaikų auklėjimo aspektus.

Šaltinių ir tyrinėjimų apžvalga. Šiame magistro darbe pagrindinis šaltinis – 2018-2019

m. šio darbo autorės atliktų lauko tyrimų medžiaga pagal sudarytą etnografinę anketą „Vaikų

auginimo tendencijos skirtingų kartų prisiminimuose nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. 2

dešimtmečio.“ Šis šaltinis vėliau bus aptartas plačiau. Taip pat darbe remiamasi XX a. – XXI a.

pradžios etnologų darbais, kuriuose vienu ar kitu aspektu tirta vaikystė.

Šaltiniai. Jonas Balys – vienas pirmųjų etnologų, kuris surinko ir suklasifikavo vaikystės

etnografinę medžiagą, kuri vėliau buvo publikuota Jungtinėse Amerikos Valstijose atskiru leidiniu

,,Vaikystė ir vedybos: lietuvių liaudies tradicijos“ (Balys 1979). Minėtą darbą reikėtų vertinti kaip

svarbiausią šaltinį, kuriuo rėmėsi vėlesni vaikystės tyrinėtojai.

Tarpukario Lietuvoje Šiaulių kraštotyros draugijos leistame žurnale ,,Gimtasai kraštas“

buvo publikuota keletas lokalių darbų, skirtų vaikų auginimui ir auklėjimui, kuriuos taip pat galima

9

vertinti kaip šaltinius. Iš jų būtų galima paminėti Albino Kriauzos straipsnį ,,Vaikai ir jų auginimas

Kupiškio apylinkėse“ (Kriauza 1943, p. 203–235), kuriame atskleistas motinos vaidmuo rengiant

mergaitę motinystei nuo gimimo iki vedybų, nurodoma papročių įtaka saugant mergaitės nekaltybę

iki vedybų. A. Vitausko lokaliniame straipsnyje ,,Vaikų gimdymas ir auginimas Padubysio

valsčiuje“ (Vitauskas 1937, p. 65–71) be vaikų auginimo klausimų minima ir pavainikių problema,

neigiamas visuomenės požiūris į šį reiškinį tradiciniame Lietuvos kaime. Reikėtų paminėti dar vieną

A. Griciaus straipsnį ,,Vaikų auklėjimas senovėje“ (1940, p. 98–107), kuriame autorius nagrinėja

XIX a. pabaigos Papilės valsčiaus papročius. Straipsnyje autorius aprašo motinos ir senelės

vaidmenį vaikų religiniam auklėjimui, taip pat jis pabrėžia liaudies pedagogikos ir Dekalogo poveikį

ugdant vaikų religinę pasaulėžiūrą. Sovietmečiu Lietuvos kraštotyros draugija pradėjo leisti lokalias

monografijas. Jose taip pat galima rasti lokalinių darbų, skirtų vaikų auginimui ir auklėjimui. Tai A.

Vyšniauskaitės, R. Paukšytės, M. Kuzmienės, R. Vasiliausko, V. Ulčinsko straipsniai.

Pagrindinis darbo šaltinis - autorės atliktas etnografinis tyrimas. Tyrinėjimai atlikti 2018-

2019 m. Lietuvoje. Tyrimu buvo siekta sužinoti suaugusių žmonių prisiminimus apie jų vaikystę,

kaip jie augo, koks buvo ne tik tėvų, tačiau ir senelių auklėjimo poveikis vaikams, kokie žaislai juos

supo vaikystėje, į kokias keliones jie keliavo kartu su tėvais. Etnografinė lauko tyrimo medžiagai

yra saugoma VDU Kultūrų tyrimų katedros Etnologijos rankraštyne, jai suteiktas 2673 bylos

numeris ( VDU ER B. 2673).

Tyrinėjimai. Angelė Vyšniauskaitė – viena pirmųjų profesionalių etnologių, kuri savo

darbuose susidomėjo šeimos papročiais, vaikų auginimo būdais bei ugdymo priemonėmis,

(Vyšniauskaitė 1964; 2008), kuriuose nagrinėjami tradiciniai senosios šeimos papročiai, šeimos

funkcijos ir struktūra, valstiečių šeimos demografiniai bruožai. Vaikų auginimas, kūdikio priežiūra,

materialinės vaikų auginimo priemonės, moralinis vaikų auklėjimas, vaikų darbai pagal vaiko

amžiaus tarpsnius, vaikų žaislai ir žaidimai, radynos ir krikštynos išsamiai aptarti A. Vyšniauskaitės

kolektyvinėje monografijoje ,,Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) viename iš skyrių ,,Šeimos

buitis ir papročiai“ (Vyšniauskaitė 1964). Rasa Paukštytė savo monografijoje ,,Gimtuvės ir

krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje“ (Paukštytė 1999)

aptarė kūdikio laukimo periodą moters nėštumo laikotarpiu, gimdymą ir vaikų auginimą Lietuvos

kaime. Rasos Račiūnaitės monografija „Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo

papročiai (XIX a. pab. – XX a. vid.)“ pažvelgė į moters gyvenimo ciklą, kuris tampriai susijęs su

gyvybės prasidėjimu, kūdikio gimimu, vaikų auklėjimu ir socializacija. (Račiūnaitė 2002). Žilvytis

Šaknys savo monografijoje „Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a.

pirmojoje pusėje“ (Šaknys 1996) apibūdina jaunystės amžių ir šio tarpsnio sąvoką, gilinasi į

jaunuolių perėjimo ritualus. Irenos Čepienės knygoje „Lietuvių etninė kultūra. Raidos įžvalgos“

(Čepienė 2008) remiantis lietuvių liaudies pedagogika, aptariami dorinis, religinis, ekologinis

10

auklėjimo būdai. Pranė Dundulienė savo monografijoje „Senieji lietuvių šeimos papročiai“

(Dundulienė 2012) nagrinėja vaikų auginimo ir auklėjimo būdus senajame Lietuvos kaime. Audronė

Daraškevičienė nagrinėjusi vaiko socializaciją, išskiria keletą būdų, kaip vaikas yra auklėjamas nuo

gimimo XXI a. pr. (Daraškevičienė, 2017) Vaikų auginimo priemones nuo XIX a. pabaigos iki XX

a. pirmosios pusės yra nagrinėjusi Nijolė Pliuraitė- Andrejevienė. (Pliuraitė- Andrejevienė 2012).

Lokalinius tyrimus apie vaikų auginimą ir auklėjimą atskirose Lietuvos vietovėse yra

paskelbęs Albinas Kriauza „Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėse“ (1943), A. Vitauskas

„Vaikų gimdymas ir auginimas Padubysio valsčiuje“ (1937), Elvyra Dulaitienė-Glemžaitė

„Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka“ (1958), Živilė Driskiuvienė „Šeima. Vaikų

auklėjimas“ (2000), Irena Stonkuvienė „Vaikų ugdymas šeimoje XX a. pirmoje pusėje“ (2011) ir

„Dorinis vaikų auklėjimas šeimoje Griškabūdžio valsčiuje (XX a. pirmoji pusė)“ (2000–2002).

Darbo struktūra. Baigiamąjį magistro darbą sudaro įvadas, santrauka lietuvių ir anglų

kalbomis, keturios dėstymo dalys, išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas. Įvade aptartas tyrimo

objektas, darbo tikslas ir uždaviniai, keliama problema, darbo naujumas ir aktualumas. Pirmojoje

darbo dalyje nagrinėjama teorinė prieiga apie vaikų auklėjimą apie sakytinės istorijos ir atminties

teorijas. Antrojoje darbo dalyje aptariami ankstesni tyrinėjimai lietuvių etnologų darbuose.

Trečiojoje dalyje gilinamasi į autorės atliktą lauko tyrimą. Ketvirtojoje dalyje palyginami ankstesni

etnologų darbai ir šių dienų autorės surinkta medžiaga apie vaikų auginimą.

Vartojami terminai. Magistro darbe terminai dorovinis ugdymas ir moralinis ugdymas

vartojami kaip sinonimai.

Dorovinis ugdymas- geras, tinkamas elgesys, nesukeliantis gėdos jausmo vaikui, tėvams

bei kitiems, artimiesiems.

11

1. TEORINĖ PRIEIGA: SAKYTINĖS ISTORIJOS IR

ATMINTIES TEORIJOS

Nagrinėjant įvairių kartų prisiminimus, magistro darbe remtasi sakytinės istorijos ir

atminties teorijomis, kurios padėjo atlikti išsamesnę pateikėjų prisiminimų analizę.

Renkant atsiminimus iš žmonių ir juos apklausiant, tyrinėtojas susiduria su kasdienybės

istorija, kurią jam padeda atskleisti sakytinė istorija. Sakytinės istorijos terminas skirtingų sričių

tyrinėtojų (etnologų, istorikų, antropologų, sociologų) yra apibrėžiamas skirtingai. ,,Sakytinė

istorija yra viena iš atminties istorijos (angl. history of memories) krypčių, kurios esminis tikslas yra

visos visuomenės arba atskirų jos grupių subjektyvių įsitikinimų, nuomonių ir nuostatų analizė“.

(Marcinkevičienė 2007, p. 15). Neretai sakytinė istorija yra gretinama su mentalitetų istorija,

nagrinėjančia individų grupių kuriamas reikšmes, simbolius ir jų prasmes. Sakytinės istorijos

pagrindinis šaltinis yra interviu, kuriame pateikiama informacija yra subjektyvi ir asmeniška. Anot

Tamaros Haraven, tyrinėjusios skirtingų kartų atmintį, interviu suteikia galimybę nagrinėti

subjektyvius procesus, kurie yra sunkiai suvokiami naudojant įprastus šaltinius ar tyrinėjant

socialines grupes, kurios nepalieka rašytinių šaltinių. (Haraven 1987, p.143)

Atminties ir kartu sakytinės istorijos metodologiją nagrinėjęs istorikas Pierre Nora

pastebėjo, kad atmintis ir istorija dažnai prieštarauja vienas kitam. Atmintį P. Nora apibūdina kaip

socialiai konkretų reiškinį, esantį tam tikroje specifinėje erdvėje, laike, gestuose ir emocijose. Anot

P. Nora, atmintis gali priklausyti tik vienam žmogui arba kolektyvui ir tada tai jau galima vadinti

kolektyvine atmintimi.(Nora, 1989, p. 8-9)

Gilinantis į žmonių prisiminimus, iškyla atminties amnezijos svarbus aspektas, į kurį reikia

atsižvelgti užrašant pateikėjų prisiminimus. Žmogus gali prisiminti daugelį faktų, tačiau

svarbiausios mažos detalės gali būti užmirštos ir jų nebus įmanoma prisiminti. Tamara Haraven,

tyrinėjusi istorinės amnezijos atvejį po fabriko streiko, yra pastebėjusi kolektyvinę amneziją. Kaip

teigė fabriko darbuotojai, jie darbus baigė 1922 metais, tačiau rasti šaltiniai rodo, jog darbai buvo

baigti 1930 m. Tyrinėtojos nuomone, šis streikas buvo aiškesnė jų karjeros pabaigos data nei reali,

1930 m. data.

Kaip galima pastebėti, tyrinėtojas su atminties amnezijos reiškiniu susiduria gana dažnai

lauko tyrimų metu. Pateikėjas negali visko prisiminti arba prisimena netiksliai, kaip, kad galima

matyti iš pateikto pavyzdžio apie fabriko darbuotojus. Kiekvienam tyrėjui, kuris siekia sužinoti kuo

tikslesnę informaciją šis reiškinys trukdo ir neleidžia pasiekti geriausių rezultatų.

Tyrinėjant žmonių prisiminimus, iškyla ir atminties faktorius. Vieni tyrinėtojai išskiria

kultūrinę (atsiminimais atkurta istorija) ir komunikacinę (netolimos praeities) atmintį (Assman

12

2004, p. 52-54), kiti - folkloristinę atmintį (,,įfolklorinto turinio atsiminimai, pramaišiui su

reliktiniais tautosakos fragmentais ar jų tąsa). (Stundžienė 2012, p. 35-36)

Šiame magistro darbe bus remiamasi kultūrine ir komunikacine atmintimi. Kadangi šio

tyrimo chronologiniai rėmai apima laikotarpį nuo XX amžiaus 4 dešimtmečio iki XXI amžiaus 2

dešimtmečio, į šį laiko tarpą patenka kelios kartos, gimusios tarpukariu, karo metais, sovietmečiu ir

Lietuvos nepriklausomybės metais. Atsižvelgiant į pateikėjo amžių, prisiminimus galima skirtyti į

dvi grupes: 1) jaunesni pateikėjai, kurie remiasi komunikacine atmintimi; 2) vyresni, kuriems jau

būdinga kultūrinė atmintis. Komunikacine atmintimi vadinami tie prisiminimai, kurie yra iš

netolimos praeities. Tokiais atsiminimais žmogus dalinasi su bendraamžiais su savo karta. Jie

atsiranda laike ir su juo išnyksta, kada miršta toji karta ir užleidžia vietą naujiems,

besiformuojantiems prisiminimams. (Stundžienė, 2012, p. 34)

Kultūrinę atmintį galima pritaikyti vyresniems žmonėms, kadangi jie nebe taip ryškiai

prisimena faktus, tai yra traktuojama kaip „atsiminimais atkuriama istorija“. (Stundžienė, 2012, p.

35) Vyresnieji pateikėjai savo prisiminimus jau pasakojo kaip istoriją, su pasigėrėjimu ir

nuoskaudomis, tačiau neprisimindavo visų detalių faktų.

Naratyvas tiek folkloristikos, tiek etnografiniuose tyrinėjimuose yra svarbiausias tyrimo

instrumentas, kuris padeda suvokti pasirinkto objekto istoriją, pasakojimo detales, pateikėjo

pasakojimo manierą ir pagrindinę pasakojimo esmę. Norint išgauti tinkamą atsakymą, labai svarbu

suformuluoti ir parinkti tinkamus klausimus, kad pateikėjas sugebėtų juos tinkamai atsakyti ir

pateiktų tyrėjui norimą informaciją, prisiminimus, kurie atskleistų kultūrinę ir komunikacinę

atmintį. Esant lauko tyrime ir kalbinant žmones, ne ką mažiau reikalingos ir psichologijos žinios,

padedančios tyrėjui tarsi nejučiomis iš žmogaus „ištraukti“ reikiamą informaciją.

Vykdant lauko tyrimus, paprastai vyrauja dvi pozicijos. Istorija yra pasakojama iš pateikėjo

pusės, o klausoma iš mokslininko, o tai iššaukia emic ir etic stebėjimo požiūrius. Pirmasis minėtas

emic požiūris yra būdingas pasakotojui, pateikėjui, vietiniam gyventojui, kuris istoriją pateikia sau

žinoma, suprantama kalba, naudodamas tam kraštui ar jam būdingą šnektą. Etinis arba etic požiūris

yra pasakojimo perteikimas moksline kalba, būdinga moksliniams straipsniams, knygoms.

(Stundžienė, 2012, p. 37) Minėti požiūriai yra taikomi ir šiame magistro darbe, analizuojant ir

vertinant pateikėjų prisiminimus.

Šiame darbe toliau pratęsiami metodologiniai sakytinės istorijos principai. Prisiminimai ir

pateikėjų interviu analizuojami kaip kolektyvinė ir kartu individuali skirtingų kartų atmintis, kuri

buvo konstruojama skirtingose pateikėjų gyvenamose epochose (tarpukariu, sovietmečiu, Lietuvos

nepriklausomybės metais), ir kuri suformavo skirtingų kartų unikalias patirtis.

13

2. TYRIMŲ APŽVALGA

Šioje magistro darbo dalyje bus apžvelgti ankstesnių tyrinėtojų darbai apie vaikystės

amžiaus tarpsnius, gilinamasi į vaikų darbus pagal jų amžių ir lytį bei analizuojami vaikų auklėjimo

būdai ir priemonės.

2.1. Vaikystės amžiaus tarpsniai

Vaikų auklėjimo klausimai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra aktualūs ir domina

skirtingų mokslo sričių tyrinėtojus. Jie gilinasi į problemas ir kelia klausimus, kaip naują

visuomenės narį užauginti doru piliečiu, gerbiančiu save bei kitus; kaip išugdyti vertybes, kurios

padėtų priimti teisingus sprendimus. Kai kurie autoriai teigia, kad ką tik gimusiam kūdikiui

reikalingas kasdienis režimas, kiti teigia, jog reikia vaikui pratintis nurimti pačiam, treti nurodo, kad

naujagimis nuo pat gimimo turi visur, be jokios išimties, būti su tėvais, net ir miegoti vienoje lovoje.

Taigi moksliniame diskurse vyksta įvairios diskusijos, kuris iš aptartų variantų yra geriausias.

Lietuvių liaudies pedagogikoje manyta, kad vaiko auklėjimas prasideda dar motinos

įsčiose, todėl jo amžių pradėta skaičiuoti nuo perėjimo į ,,gyvąjį laikotarpį“, t. y. perėjus į antrąjį

nėštumo semestrą. Nuo tada motina po truputį pradėdavo jausti besivystantį kūdikį, užmegzdavo su

juo pokalbį, sekdavo jam pasakas, dainuodavo liaudies dainas. Apskritai, nėštumas ir jį lydintis

laikotarpis lietuvių liaudies pedagogikoje buvo suvokiamas kaip laikotarpis, susijęs net tik su

kūdikio, bet ir su pačios motinos ugdymu. Tradicinėje kaimo kultūroje draudimų, skirtų

besilaukiančiajai kūdikio, buvo žymiai daugiau, nei XXI amžiuje. XIX amžiaus antroje pusėje- XX

amžiaus pradžioje draudimai buvo apgaubti mistiškumo šydu. Daugelis draudimų, skirtų

besilaukiančiajai, šiandien jau yra praradę savo reikšmę, nes jų prasmė yra užmiršta. Visų šių

draudimų svarbiausias tikslas buvo pagrįstas noru išsaugoti sveiką kūdikį.

Šiame poskyryje bus aptarti lietuvių etnologų darbai, kuriuose gilintasi į vaiko amžiaus

tarpsnius. Dera pasiremti keleto šios srities žinovų darbais. Angelė Vyšniauskaitė buvo viena iš

lietuvių etnografijos pradininkių, kuri susidomėjo šeimos papročiais, vaikų auginimu ir auklėjimu.

Apie šeimos papročius ir vaikų auginimą ne vieną darbą yra paskelbusi Pranė Dundulienė, Irena

Čepienė. Vėliau vaikystės tematiką pratęsė A. Vyšniauskaitės mokiniai – Rasa Paukštytė, Rasa

Račiūnaitė, Žilvytis Bernardas Šaknys. Į vaikystės tyrinėjimus gilinasi ir naujosios kartos atstovai,

pavyzdžiui, Audronė Daraškevičienė. Tai tik keletas etnologų, kurie tyrinėja vaikystės amžiaus

tarpsnius, papročius, susijusius su kūdikio laukimu, gimimu ir krikštu nuo XIX a. antrosios pusės

iki XX a. pradžios. Šie autoriai vaikystės amžiaus tarpsnius skiria pasitelkę etnografinius lauko

14

tyrimus. Jų darbuose atsispindi lietuvių liaudies pedagogikos išmintis, paremta ilgalaikiais vaiko

stebėjimo ir auklėjimo rezultatais.

Kaip atskleidė etnologų tyrimai, kūdikio amžius pradedamas skaičiuoti nuo jo užsimezgimo.

Pasitelkus A. Vyšniauskaitė tyrimus, galima išskirti tokius vaiko amžiaus tarpsnius: 1) nuo gyvybės

užsimezgimo iki ,,negyvojo“ periodo, t.y. laikotarpis iki trijų mėnesių, 2) nuo ,,negyvojo periodo“

nėštumo laikotarpiu iki ,,gyvojo periodo“ t.y. iki kūdikio gimimo. ,,Negyvasis“ periodas buvo laikomas

iki trijų mėnesių, o nuo trečio mėnesio moteris pradėdavo jausti besiformuojantį, augantį kūdikį, todėl

šis periodas vadintas „gyvuoju“. Jo metu besilaukianti junta pykinimą, silpnumą, po kiek laiko jau

galima pajusti ir pirmuosius kūdikio judesius, spardymąsi.

Gyvojo periodo metu būsima motina pradėdavo su vaiku bendrauti; kūdikis buvo

pratinamas prie mamos balso, jis jautė, ką mama valgo, tad motina parastai rinkdavosi kuo geresnį

maistą. Nėštumo metu motina vengė sunkių darbų, nes grėsė persileidimas arba kūdikio mirtis. Dėl

sunkių darbų kartais buvo taikomos išimtys, ypač, jei moteris nutekėdavo į neturtingų valstiečių

šeimas. Tokiu atveju ne tik viso nėštumo metu, tačiau ir paskutinėmis dienomis iki gimdymo moteris

privalėjo padėti vyrui dirbti žemę ar tvarkytis ūkyje. (Vyšniauskaitė, 1964, p. 449)

Tradicinėje lietuvių kultūroje vaiko amžius buvo apibūdinamas tokiais terminais: 1)

vaikas; 2) piemuo; 3) pusbernis, pusmergė. Anot A. Vyšniauskaitės pirmasis vaiko amžiaus tarpsnis

būdavo skaičiuojamas nuo jo gimimo iki dešimties metų, nuo 10 iki 15 metų vaikas peraugdavo į

piemenį, o nuo 15 iki 17-18 metų jau buvo galima skirstyti jaunuolius į pusmerges ir pusbernius.

Tik nuo 18 metų mergaitės ir berniukai žengdavo į jaunų žmonių pasaulį, kuriame įgydavo naujus

pavadinimus: merga ir bernas. (Vyšniauskaitė, 1964, p. 461)

Rasa Račiūnaitė monografijoje „Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje (2002) pateikia

fizinį, pažintinį, psichosocialinį vaiko amžiaus tarpsnių apibūdinimą: 1) fizinis, apimantis kūno

pasikeitimus; 2) pažintinis, apimantis jutiminius procesus, atmintį, mąstymą ir kalbą; 3)

psichosocialinis, nagrinėjantis emocijas, asmenybę bei žmonių tarpusavio ryšius. (Račiūnaitė, 2002,

p. 67) Šiuos tarpsnius galima būtų interpretuoti skaičių kalba tokiu būdu: pirmą etapą apimtų

amžiaus laikotarpis nuo gimimo iki 3-4 metų; antrasis etapas tęsėsi nuo 4 iki 10 metų; trečiasis

laikotarpis - nuo 10 iki 18 metų. Toks vaiko metų skirstymas daugmaž apima nurodytus tarpsnius.

Toliau autorė pateikė detalų vaikystės amžiaus tarpsnių skirstymą, remdamasi Eriko

Eriksono psichosocialinės raidos teorija. Vaikystės periodas iki 1 metų buvo laikomas ankstyvąja

vaikyste, kurios metu kūdikis dažniausiai būdavo globojamas motinos. Antrasis ankstyvosios

vaikystės etapas prasidėdavo sulaukus dvejų ir tęsdavosi iki trečiųjų metų pabaigos. Anot autorės,

šiuo laikotarpiu vaikas save lygina su tėvais, berniuko idealas yra tėvas, mergaitės – motina.

Žaidybinis amžius išryškėja apie 4-6 vaiko metus. Šiame laikotarpyje vaikas save nori išreikšti per

žaidimus, tad tėvams labai svarbu surasti balansą tarp teiginių ,,galima“- ,,negalima“, ypač vaikui

15

žaidžiant grupėje. Vaikui ruošiantis eiti į mokyklą, prasideda 7-11 metai- mokyklinis amžius. Nuo

12 metų jau yra vadinamoji paauglystė, kuri tęsiasi iki pilnametystės, t. y. 18 metų. Šį periodą autorė

suskirsto į smulkesnius tarpus pagal Lietuvoje atliktus etnografinius tyrimus. 1) 12-14 m.; 2) 15 m.;

16-18 m. Pirmasis etapas vadinamas ankstyvąja paauglyste, antrasis - viduriniąja, o trečiasis -

vėlyvąja paauglyste. Neretai prie vėlyvosios paauglystės galima priskirti ir dvidešimtuosius

gyvenimo metus. (Račiūnaitė, 2002, p. 70-82)

Etnologo Žilvyčio Šaknio tyrimai atskleidė, kad jaunystės terminas turi keletą reikšmių.

Pirmoji jaunystės termino reikšmė nusako amžiaus tarpsnį. Antroji reikšmė, galbūt jau ne tokia

populiari XXI amžiuje, reiškia pagrindinį kaimo jaunimo susiėjimą, kuris dar kitaip gali būti

pavadintas „vakarėliu“. Bet kokiu atveju tai siejasi su jaunimo amžiaus tarpsniu, tačiau kartais dar

reiktų pasitikslinti apie kurį jaunimą kalbama. (Šaknys, 1996, p. 35)

Žilvytis Šaknys monografijoje „Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje“ (1996) vaiko

gyvenimo tarpsnius skirsto remdamasis archeologų pateiktais duomenimis, atrastais kasinėjimų

metu. Kaip teigia autorius, paauglystės laikotarpis prasidėdavo nuo 7-8 metų ir tęsdavosi iki 14-16.

XXI amžiuje galima vertinti šį skirstymą dvejopai. Septynerių metų sulaukęs asmuo dar yra visiškai

vaikas, kuris tik pradeda savo gyvenimą ir pirmąją klasę, tačiau, palyginti su tuo, jog vaikai XXI

amžiuje bręsta nepalyginti greičiau, nei XX ar XIX a. gal ir galima septintuosius metus laikyti

pereinamaisiais iš trumpo vaikystės periodo į ankstyvąją paauglystę. (Šaknys, 1996, p. 37)

Dar vienas būdas, padedantis suskirstyti vaiko amžiaus tarpsnius - darbinė veikla. Kaip

įprasta skirstyti vaiko amžių ankstesnių tyrinėtojų darbuose, piemenėlių amžius apytiksliai

prasidėdavo septintaisiais vaiko metais ir baigdavosi apie dvyliktus. 12-14 metai buvo skirti akėjimo

darbams, 16 metais – vaikinai mokinosi arti ir pjauti, o sulaukus 17-18 metų amžiaus jau reikėdavo

vesti ir tekėti. Ž. Šaknys, remdamasis Juozu Baldausku, pateikia dar vieną amžiaus tarpsnių

skirstymą: 1) vaikai, 2) jaunuomenė, 3) seniai. Jaunuomene laikyti asmenys nuo lytinio brendimo

pradžios iki vedybų, o jau sukūrę šeimas vadinti seniais. (Šaknys, 1996, p. 38) Dabartinę visuomenę

šiek tiek gali šokiruoti toks skirstymas, kadangi šeimas žmonės dažniausiai kuria jauname amžiuje,

o pagal šį amžiaus skirstymą, sulaukęs 24 m. jaunas žmogus yra priskiriamas brandaus amžiaus

sulaukusio žmogaus kategorijai.

Remiantis šiuo amžiaus skirstymu, galima bandyti išskirti du vaikystės amžiaus tarpsnius:

1) vaikystę, kuri prasideda nuo gimimo ir tęsiasi apytiksliai iki 12 metų; 2) jaunystę - nuo 12 iki 18-

20 ar 24 metų. Šią amžiaus grupę sudaro vadinama jaunuomenė. Toks amžiaus skirstymas gana

sąlyginis ir gana platus.

Kai kurie tyrinėtojai vaiko amžių nustato remdamiesi vaiko darbine veikla, kurią jis atlieka

namų ūkyje. Iki XX a. vidurio vaiko darbinis auklėjimas vyko šeimoje. Vaikai socialinio, praktinio

ir moralinio auklėjimo įgūdžių įgydavo namų aplinkoje iš vyresniųjų. Edita Svidinskienė –

16

Mickūnaitė vaiko amžių ir mokymosi raidą suskirsto į tris etapus: „1) kūdikis ir mažametis vaikas

(iki 6 metų); 2) piemenėlis-suaugusiųjų pagalbinis darbininkas (iki 14-15 metų); 3) aktyviai

besimokantis ūkio darbų jaunas žmogus (iki 19-20 metų)“ (Svidinskienė - Mickūnaitė, 1996,

p. 288) Taigi autorė vaiko amžiaus tarpsnius susiejo su ūkio darbais, kurių vaikas mokėsi savo

aplinkoje.

Vaiko amžiaus tarpsnių svarbą vaiko socializacijai atskleidė edukologas ir etnologas

Romanas Vasiliauskas. Jis išskyrė tris tarpsnius vaikų socializacijoje. Anot R. Vasiliausko,

pirmiausia svarbu vaiką rengti ūkinei veiklai, kad atėjus tam tikram amžiaus tarpsniui, jis turėtų

supratimą apie darbą. Antrasis momentas - vaiko įvestis į kultūrinį gyvenimą, visuomenę, doros

suvokimą. Trečiuoju etapu pažymėta vaiko, kaip asmenybės ugdymas humaniškumo dvasia.

(Vasiliauskas, 2006, p. 32)

Per ūkinę veiklą vaikas buvo ugdomas fiziškai. Norėdamas būti naudingas ūkyje, jis

privalėjo būti fiziškai stiprus, kad vėliau galėtų išgyventi. Todėl vaikas buvo lavinamas, ugdomas

jo sumanumas, valia, ištvermė, gebėjimas užbaigti pradėtą darbą. Taip pat buvo labai svarbu

pripratinti augantį vaiką prie sveiko gyvenimo būdo.

Be to, mažylis socializacijos būdu pamažu buvo įvedamas į kultūrinį gyvenimą,

supažindinamas su tradicijomis ir tam tikromis elgesio normomis, kaip galima, o kaip nederėtų

elgtis visuomenėje. Buvo formuojamos tam tikros pažiūros, pasaulėžiūra, vaiko nuomonė vienu ar

kitu atžvilgiu, gebėjimas apginti savo nuomonę ir ją reikšti viešai, prieš tai ją gerai išanalizavus jos

pagrįstumą. Taip pat buvo ugdomas vaiko santykis su Dievu, gamta, kitu žmogumi, stengiamasi

vaikui įskiepyti doros jausmą, dorą elgesį, kadangi tai laikyta aukščiausia vertybe. To vaikai buvo

mokomi pasiekus antrąjį etapą. (Vasiliauskas, 2006, p. 35)

Trečiajame etape vaikai jau formavosi kaip asmenybės. Jie jau turi pagrindą- išugdytą

doros jausmą, yra įvesti į visuomenę, jiems pristatytas kultūrinis gyvenimas. Kuomet vaikas tampa

jaunu suaugusiuoju, į jo nuomonę atsižvelgia kiti, jis tampa svarbiu asmeniu, į kurį žvelgiama kaip

į protaujantį, galintį prisidėti prie šeimos ir visuomenės problemų sprendimo.

R. Vasiliauskas pabrėžė šių tarpsnių svarbą, nes patys tėvai taip pat turėjo būti perėję visus

šiuos tris etapus. Pasirengimas tėvystei tradicinėje lietuvių kultūroje buvo neįmanomas be

pasiruošimo žingsnių prieš tai. Tėvais galėjo tapti tik brandžios asmenybės, suvokiančios, kas yra

pora, kokią funkciją atlieka šeima. Tėvai turėjo būti pasiruošę perimti ir išsaugoti tradicinį šeimos

modelį iš savo tėvų, turėjo išsaugoti pagarbą tėvui, motinai, seneliams, priešingos lyties atstovams,

apskritai šeimai bei žmonėms. Anot R. Vasiliausko pora, besiruošianti tapti tėvais, turi turėti tokias

vertybes kaip meilė, ištikimybė, altruizmas ir nepamiršti jas ugdyti toliau. Žmonės, besiruošiantys

tapti ar jau esantys tėvai, privalo išmokti įveikti kliūtis, sunkumus kartu ir šio meno nuo gimimo

mokyti vaikus. Ne ką mažesnė vertybė yra tėvų mokėjimas vaikus sudominti papročiais, įvairiais

17

tikėjimais, įteigti, jog tautosaka yra svarbi gyvenimo dalis ir be jos nežinotume ar labai toli pažengė

pasaulis. Be to, prietarai, papročiai gali pasitarnauti ir kaip vaikų auklėjimo priemonė. (Vasiliauskas,

2006, p. 33)

Apibendrinus vaikystės amžiaus tarpsnių tyrimus, galima pastebėti, jog vaikystės amžiaus

skirstymas etnologų darbuose yra gana panašus, nes autoriai remiasi XIX a. pab.- XX a. pr. liaudies

pedagogikos suformuotais vaikystės amžiaus tarpsniais. Tiek Angelė Vyšniauskaitė, tiek Žilvytis

Šaknys, Rasa Račiūnaitė išskiria pusmergės ir pusbernio terminus, kurie nusako paauglystės

amžiaus tarpsnį. Žilvytis Šaknys, nors ir kalba apie jaunuomenę, tačiau detaliai neišskiria atskirų

metų, kurie apibūdintų šį amžiaus tarpsnį, bet mini, jog tai asmenys nuo lytinės brandos iki

santuokos. Labai aiškiai vaiko amžių nusako darbų skirstymas pagal vaiko metus. Išanalizavus

etnologų darbus apie vaikystės amžiaus tarpsnius, galima apytiksliai nusakyti, kokio amžiaus vaikai

ar jaunimas pradeda dirbti vienus ar kitus darbus.

2.2. Vaikų darbai pagal amžių ir lytį

Pirmasis darbas, atliktas dar vaikystėje, ypač svarbus žmogaus gyvenime, nes darbinė

veikla žmogui suteikia galimybių pažinti ne tik save, bet ir aplinkinį pasaulį. Kasdieniu darbu atlikta

pareiga ir pasiektas tikslas gali suteikti vaikui ar jaunuoliui pasitikėjimą savimi, ypač tada, jeigu

jaunas žmogus bus pagirtas už gerai atliktą darbą.

Lytiškumo aspektas auklėjant vaikus buvo nagrinėtas įvairių autorių darbuose. Šį aspektą

išskyrė Angelė Vyšniauskaitė, Rasa Paukštytė ir Rasa Račiūnaitė, Žilvytis Šaknys, Pranė

Dundulienė, Romanas Vasiliauskas. Jie pabrėžė,, jog pirmiausia mergaitė buvo mokoma tapti

motina. Šis procesas vykdavo jau nuo mažų dienų, dar prieš pradedant mergaitei mokintis šluoti

aslą. Mergaitei būdavo patikima prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes, kol tėvai dirbdavo

laukuose ar mama gamindavo maistą. Mergaitė būdavo mokinama doros, jautrumo, gražiai elgtis su

lėlėmis, nes vis tai bus naudinga ateityje. Tiek berniukai, tiek mergaitės buvo mokomi gražiai elgtis

ir su visais gyvais padarais, traktuojant, kad jiems skauda, taip pat drausta spjaudyti ir šlapintis į

vandenį, žaisti su ugnimi, nes liaudies sąmonėje, tai buvę šventi dalykai. (Račiūnaitė, 2002, p. 76-

78)

Sulaukus –2–3 metų amžiaus, vaikai buvo mokinami nesudėtingų darbelių, kurie skatino

jų savivertę, jeigu vaikai viską padarydavo teisingai. Vaiko skatinimas dirbti ir jo klaidų

paaiškinimas - labai svarbus procesas, nes vėliau tai gali atsiliepti vaiko asmenybei, jis gali tapti

pasyvus, nenorėti užsiimti jokia veikla, nes bijos suklysti. Anot R. Račiūnaitės, dar vienas svarbus

aspektas - tėvų elgesys. Tėvai yra pavyzdys dar negimusiam kūdikiui, kadangi jis jau motinos

18

įsčiose girdi, kaip tėvai elgiasi, kalba. Vaikai ne tik mėgsta kopijuoti suaugusiųjų elgesį, bet taip ir

elgiasi. (Račiūnaitė, 2002, p. 77-78)

Pirmasis rimtas mergaitės darbas - aslos šlavimas. Sulaukusi –5–6 metų, mergaitė jau

galėdavo bandyti verpti pakulas, bei kartu su berniukais nuo tokio amžiaus galėjo eiti piemenauti.

Pirmieji pulkai, kuriuos reikėdavo ganyti, būdavo žąsiukai, o po to pereidavo prie kiaulių. Neretai

pasitaikydavo ir tokių ūkininkų, kurie samdydavo po kelis piemenis, kurių vienas vyresnis, kitas

pradedantysis. Stipresnis, vyresnis piemuo buvo pagalba ganant didžiuosius galvijus, o mažieji

piemenukai būdavo priskiriami prie žąsų ir kiaulių. (Račiūnaitė, 2002, p. . 77–78)

Autorė pabrėžia vaiko darbštumo, fizinės ištvermės ir valios ugdymą. Tik dirbdamas kartu

su tėvais jis išmokdavo kaip darbą atlikti taisyklingai, nieko nesugadinti. Be to kiekvieną kartą

vaikas tobulėdavo, už ką tėvai jį girdavo. Tėvų skatinimo būdai suteikdavo vaikui naudą ir savivertę.

Vaikai būdavo mokinami visų ūkio darbų, dirbo visus darbus, kuriuos pajėgdavo ir tai skatino

pareigos jausmo atsiradimą. (Račiūnaitė, 2002, p. 78)

Ankstesnių tyrinėtojų darbuose pabrėžiama, kad mokyklinio amžiaus vaikams (apie 7-11

metus) paskatinamas yra netgi svarbesnis negu mažiesiems. Atsižvelgiant į tai, jog mažas vaikas

savaime yra labai smalsus ir darbštus, jis pats noriai imasi ir atlieka darbus. Vyresnieji laukia

paskatinimo tęsti darbą, pagyrimo, nuteikimo nesustoti pradėjus darbą ir viską pabaigti. (Račiūnaitė,

2002, p. 79) Vaiko skatinimas dirbti, ypatingai apie 7-11 metus, yra labai svarbus, kitaip vaikas

neišsiugdys tolimesnio susidomėjimo darbu ir taip neturės nei gero vardo kaime, nei tarp savų.

12-18 metų jaunimui labiau rūpėjo šokiai, vakarėliai, nei darbai. Nepaisant to, paaugliai

nuo darbų nebuvo atleidžiami. Pagrindinis darbas ir toliau išlikdavo gyvulių ganymas, tik, vaikui

augant, didėjo ir gyvuliai. Stipresniems vaikinams jau buvo patikima ganyti didesnius gyvulius,

tokius kaip karves, jaučius. Mergaitės iki 14 metų vis dar buvo laikoma piemene, penkiolikos jau

pusmerge, o nuo 16 gyvenimo metų jau manyta, kad ji gali dirbti ir didžiąją daugumą moteriškųjų

darbų. (Račiūnaitė, 2002, p. 83)

Anot S. Ylos išimtinė moters teisė ir duonos kepimo apeigos reiškė motinos teisių

perteikimą dukrai. Sulaukus 15-16 metų dukrai būdavo perduodama duonos kepimo tradicija. Tai

sudėtingas ir ypatingai sunkus darbas, kadangi duonos užmaišymas užima ne tik daug laiko, bet ir

reikalauja fizinės jėgos, bei brandos. (Yla, 1985, 169 psl.)

Skirtingai nei R. Račiūnaitės monografijoje, kur aprašomi mergaitės ir merginos darbai,

susiję su skirtingais moters amžiaus tarpsniais, Pranės Dundulienė veikale „Senieji lietuvių šeimos

papročiai“ (2012) nagrinėjami ne tik mergaičių, bet ir berniukų darbai skirtingais vaiko amžiaus

tarpsniais. Tėvai nuo pat vaiko gimimo rūpinosi tuo, kad jis užaugtų darbštus, nebijantis darbo. Anot

P. Dundulienės patys sau neleidžiantys per ilgai ilsėtis ir dykaduoniauti tėvai tą patį siekė įdiegti ir

vaikams. Autorė teigia, jog berniukų ir mergaičių darbai buvo skirstomi pagal vaiko amžių. 5-6

19

metų vaikui jau liepdavo atnešti malkų, pririnkti ar priskusti bulvių, pasupti jaunesnį šeimos narį.

Sulaukę 6-7 metų vaikai jau plėšė plunksnas, kedeno vilnas, o 7-8 metų pradėdavo ganyti ir tuo

užsiimdavo iki 16-17 gyvenimo metų. (Dundulienė, 2012, p. 109)

Vaikai norėdavo išmokti visko, tik tam reikėdavo sulaukti reikiamo amžiaus. Jaunuoliai

žinojo, jog jeigu nedirbs ir dykaduoniaus, užtrauks gėdą ne tik sau, bet ir šeimai. Tinginystė

tradicinėje lietuvių kultūroje būdavo išjuokiama, laikoma didžiule nedorybe, todėl vaikai buvo

mokomi imtis bet kokio darbo.

Mergaitės pradėdavo austi nuo 10-12 metų, tiesa, pirmiausiai mama leisdavo austi tik

prastesnius audinius. Sulaukusi 14-15 metų mergina jau galėdavo austi ne tik geresnius audeklus,

tačiau ir viską daryti savarankiškai. Dar vienas svarbus mergaitėms tenkantis darbas- skalbimas. Jos

buvo mokomos balinti drobinius audeklus, juos kloti ant pievų, o vakare surinkti ir parnešti namo.

13-14 metai buvo skiriami ir virėjos, kepėjos amatui, labai svarbu būdavo mokėti tinkamai

užmaišyti raugą ir iškepti gardžią duoną, ragaišį. Neatsiejama nuo moteriškosios prigimties ir

tvarkos palaikymas darže. Mama 10-12 metų mergaitę jau vesdavosi į daržą „grikių, linų rauti, javų

pjauti, šieno grėbti ar daržo ravėti, o rudenį į bulviakasį“. Ilgų žiemos vakarų metu mergaitės

mokinosi verpti ir tam gaudavo pakulas, kadangi linai buvo skirti jau gerai mokančioms verpti.

(Dundulienė, 2012, p. 110-111)

P. Dundulienė pabrėžia, kad berniukų darbai visada reikalavo daugiau fizinės ištvermės,

tačiau kol ganydavo, jie galėdavo užsiimti ir dailidės amatu- darydavo švilpukus iš blindės ar jaunų

pušelių. Paaugus jau reikėjo keliauti į laukus ir užsiimti arimu, tačiau prieš ariant reikėjo ir gerai

išmanyti, kaip žagrė padaryta, mokėti ją padaryti patiems, nes jei laukuose ji sulūždavo, ten pat

reikėdavo užsiimti ir jos tvarkymu. Laukų arimas prasidėdavo sulaukus 12-14 metų, tačiau jei

šeimoje nebūdavo vyresnio pajėgaus asmens tokiems darbams, šis amžius galėjo ir jaunėti. Tiek

arti, tiek žagrę ar arklą taisyti berniukus mokė tėvas. 10-12 vaiko metai buvo siejami su kūlimu.

Kuliant svarbiausią tai daryti vienu ritmu, o tai buvo nelengva trise mušant spragilus. „Tėtis

pamokydavo, kaip reikia abiem rankomis paimti iškultus šiaudus, pakelti virš galvos ir iškratyti, o

paskui, mušant šiaudų galais į grendymą, sulyginti, išpešioti žolę ir gražiai sudėti“. (Dundulienė,

2005, p. 110)

Sulaukus paauglystės, 14-15 metų, tėvas sūnų pasiimdavo talkon, kai reikdavo šienauti.

Viskas prasidėdavo nuo dalgio paruošimo pamokų, nuo dalgio laikymo. „Paaugliai buvo mokomi,

kaip reikia daryti šieno plekus, krauti vežimus, dėti į kupetas“. Kitas, ne ką mažiau svarbus darbas

buvo sėja ir to mokydavo vyresniuosius, o jaunam leisdavo tai daryti tik tuo atveju, jei namuose

nieko nebūdavo iš vyresnių. (Dundulienė, 2005, p. 110)

Anot Žilvyčio Šaknio, duonos kepimas merginos gyvenime siejamas su būsimomis

vestuvėmis. Kuomet mergina iškepa savo pirmąjį duonos kepaliuką, jo išragauja visa šeima,

20

artimiausia kaimynė ir pasako, ar ji tinkama valgyti. Įvyksta simbolinės apeigos, kuriomis mergina

„įšventinama” į potencialias nuotakas, „marteles”. (Šaknys, 1996, p. 55) Iš tiesų, duonos kepimas

nuo seno labai rimtas užsiėmimas, kuris skirtas ne kiekvienai. Netgi jau pribrendusioms santuokai

merginoms ne visada būdavo leidžiama kepti duoną, nes jos nekėlė pasitikėjimo, jog gali tinkamai

užmaišyti raugą ir iškepti šventu laikytą maistą.

Žilvytis Šaknys monografijoje „Jaunimo brandos apeigos” mini įvesdinimo į darbus

apeigas. Tačiau tai pažymima tik keliuose šaltiniuose. Taigi galima daryti išvadą, jog tokia tradicija

XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje jau buvo benykstanti. Nepaisant to, keletas darbų buvo laikomi

vieni svarbiausių ir juos buvo galima vadinti „įšventinimu“ į rimtus darbus ir įrašymu į suaugusių

žmonių tarpą. Vienas iš tokių darbų, sietinas su merginomis, buvo lynaminis. „Yra užfiksuota, jog

pažymimas ir pirmasis audimas, tačiau iki dabar neaišku, ar pirmasis apskritai, ar kiekvienais

metais“. Nors daugiausiai dėmesio yra skiriama moteriškajai lyčiai, tačiau vyrų darbai taip pat

aprašomi XIX a. pab.- XX a. pr. tyrimų medžiagoje, pirmoji sėja buvo apipinta apeigomis ir sietina

su tuo, kad vaikinas turėtų „gerą ranką“ sėjant . (Šaknys, 1996, p. 58) Nuo seno buvo įprasta viską

pasigaminti pačiam, nesvarbu, ar tai maistas, ar daiktas, reikalingas buityje, ūkyje. Nors XXI a.

pradžioje įprasta trūkstamų produktų, daiktų nusipirkti, tačiau XIX a. gale, XX a. I pusėje žmonės

dažniausiai viską gamino patys. R. Vasiliauskas savo straipsnyje „Vaikų darbinio auklėjimo šaknys

Lietuvos pedagogikos istorijoje“ teigia, jog neesant galimybių pasiimti reikiamų produktų iš

gamtos, reikdavo juos pasigaminti patiems. (Vasiliauskas, 1973, p. 107)

Remiantis minėto autoriaus pateikta nuomone, galima daryti išvadą, jog minėtos

aplinkybės lėmė ankstyvą vaikų mokymą ne tik siekiant įgyti amato, tačiau ir prisidedant talkose,

namų ruošoje. Kuo anksčiau vaikai pradėdavo suprasti darbo reikšmę, tuo paprasčiau būdavo

ateityje. Darbštumas lietuvių tradicinėje kultūroje buvo laikomas pačiu didžiausiu turtu. Merginos

ir vaikinai lietuvių tautosakoje tam tikromis būdo savybėmis buvo lyginami su gamtos ar gyvūnijos

atstovais. „Darbšti mergelė lyginama su skruzdėle, bitele („Darbšti kaip skruzdėlė", „Darbšti kaip

bitė") <...> Darbštus žmogus viską geba pasidaryti („Lietuvis išjoja į mišką, o grįžta važiuotas",

„Geras kalvis ir varlę pakausto", „Gera audėja ir tvoroje išaudžia")“ (Vasiliauskas, 1973, p. 108)

Etnologės Angelė Vyšniauskaitė, Rasa Paukšytė ir Rasa Račiūnaitė savo darbuose

patvirtina, kad ne tik jaunos merginos, bet ir kūdikio besilaukiančios moterys dirbdavo iki

paskutinės gimdymo minutės. Remiantis Vasiliausko darbais, tokioje padėtyje esanti moteris

išeidavo dirbti labai retai, nebent šeima būdavo skurdi ir negalėdavo sau leisti samdyti žmonių.

(Vasiliauskas, 1973, p. 109)

Liaudies išminties ir patirties svarbiausia perteikėja buvo lietuvio valstiečio šeima.

Perduoti vaikams tėvų, prosenelių sukauptą patyrimą, meilę žemei, darbui valstietis laikė šventa

21

pareiga. Lietuvio valstiečio šeima, auklėjanti vaikus darbu ir ruošianti juos praktinei veiklai, atliko

reikšmingą vaidmenį.

Nemažai darbų, susijusių su vaikų darbais, galima atrasti Lietuvos kraštotyros leidinyje

“Gimtasai kraštas” ir leidyklos “Versmė” monografijose. Romas Diglys Lietuvos kraštotyros

draugijos leidinyje “Gimtasai kraštas” 1993 metais straipsnyje apie liaudies pedagogiką teigia, jog

lietuvių šeimose nuo pat mažens efektyvesnis vaikų mokymas buvo ne kalbomis, o darbu. Moteriškų

darbų mergaites mokė mamos, močiutės. Iš moteriškiausių darbų jis išskyrė mezgimą, siuvimą,

valgio gaminimą. Mažesniųjų vaikų priežiūra buvo mergaitėms ir berniukams priskiriamas darbas,

nes žvelgiant į ateitį, tėvais buvo ruošiamos tapti abi lytys. (Diglys, 1993, p. 105)

Živilės Driskiuvienės straipsnis nagrinėja Širvintų apylinkių gyventojų vaikų darbinį

auklėjimą, kuris beveik visoje Lietuvoje nesiskyrė nei amžiumi, nei darbais. Kaip visoje Lietuvoje,

taip ir Širvintų apylinkėse, tėvai pirmiausiai siekė užauginti doras, darbo nebijančias atžalas. Be to,

buvo dėl ko stengtis-kuo darbštesni žmonės buvo, tuo didesnė tikimybė buvo išleisti vaikus į

mokslus. Nuo pat mažumės vaikai, matydami, jog tėvai sunkiai dirba, stengdavosi įsilieti, padėti,

kaip tik sugebėdavo. Pirmiausiai tėvai parodydavo, o paskui vaikai jau patys jais sekdavo.

(Driskiuvienė, 2000, p. 523)

Gana smulkiai vaikų darbus pagal amžių ir lytį yra aprašiusi Ž. Driskiuvienė. Anot jos,

paaugę vaikai turėjo teisę pereiti prie piemenų darbo. Jiems buvo sukuriama tarsi darbo vieta.

Kerdžius buvo piemenų prižiūrėtojas, reguliuojantis piemenis bei jų darbą – jeigu kas neklausydavo,

gaudavo lupti botagu. Ž. Driskiuvienė išskyrė mergaičių ir berniukų darbus skirtingais amžiaus

tarpsniais: apie 8-9 metus, kitur šiek tiek vėliau, apie 11-12 metus mergaitės pradėdavo melžti

karves, o berniukai jau nuo septynerių mokėsi kinkyti arklį. Bendras darbas, kuriuo užsiimdavo

maži, 8-9 metų vaikai, buvo plunksnų plėšymas patalams. (Driskiuvienė, 2000, p. 524)

Pagrindinis darbas, kuriuo turėjo užsiimti mergaitės buvo namų ruoša. 9-10 metų mažosios

panelės iš mamų, močiučių ar tetų mokėsi megzti, austi, siuvinėti, verpti. Be pagalbos, pačios austi

pradėdavo apie 15-16 gyvenimo metus, o 18-os jau ausdavo lovatieses ir nerdavo tinklus. Apie 11

metus prasidėdavo kūlimas. Šieną pradėdavo grėbti nuo 11-12 metų, 10 metų sulaukę berniukai jau

eidavo šienauti, o 7-8 su šakėmis kraudavo šieną. (Driskiuvienė, 2000, p. 524)

Pasak Ž. Driskiuvienės nors vyriški ir moteriški darbai buvo skirstomi, tačiau jei šeimoje

nepasitaikydavo sūnaus ar dukros, tuomet visi berniukai turėjo mokėti ir moteriškus darbus, o

mergaitės – vyriškus. Jei tėvai matė, kad vaikai gali dirbti, juos ir mokino – mama mokė moteriškų

darbų, o tėtė – vyriškų. Be to, vaikai ir taip dirbo visus ūkio darbus: daržus ravėjo, kasė bulves,

eidavo pjauti su pjautuvais. (Driskiuvienė, 2000, p. 524)

Nors ir buvo laikomasi nuomonės, jog tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės atstovai

gali dirbti visokius darbus, tačiau duonos kepimas buvo išskirtinė moterų pareiga. Anot autorės,

22

Širvintų apylinkėse duoną kol galėjo, tol kepė motina, o dukra šią pareigą perimdavo tuomet, kai

mama jau nebepajėgdavo to padaryti. Tačiau ir čia pasitaikydavo išimčių, duonos kepimu

užsiimdavo mergaitės nuo dvyliktų gyvenimo metų. (Driskiuvienė, 2000, p. 524)

Živilė Driskiuvienė savo straipsnyje išskiria vyriškus bei moteriškus darbus, kuriuos

mergaitės ir berniukai skirstosi nuo mažens, ir pastebi, jog neesant šeimoje skirtingų lyčių vaikų,

mergaitės turėjo mokėti dirbti vyriškus, o berniukai moteriškus darbus. Taigi, nors darbų

paskirstymas pagal lytį buvo ryškus, tačiau išimčių būdavo netgi ir čia, o tai rodo, jog vaikai

užaugdavo mokėdami žymiai daugiau darbų, negu jiems priklausė pagal lytį .

Apie moteriškų ir vyriškų darbų pasiskirstymą yra rašiusi ir E. Svidinskienė -Mickūnaitė.

Vaikų darbus ji aprašė šiek tiek detaliau, paaiškinusi, jog mergaitės su mama eidavo į daržą ir

mokėsi pažinti naudingus augalus ir piktžoles, vėlesniame laikotarpyje, kuomet berniukas tapdavo

stipresnis atnešdavo malkų, vandens. Tyrinėtoja pabrėžė ir mokslo svarbos. Ji teigė, kad iki 14-15

metų vaikai jau turėjo mokėti skaityti bei rašyti. Ir nors tolimesni mokslai priklausydavo nuo tėvų

galimybių, tačiau pirmą skyrių baigti vaikams buvo privaloma. Mokykla vaikus išmokindavo ne tik

skaityti, rašyti ar skaičiuoti, tačiau ir drausmės, o tai praversdavo ganant gyvulius ar atliekant kitus

namų ruošos darbus.

Edita Svidinskienė - Mickūnaitė savo straipsnyje, publikuotame knygoje „Sintautai“

: Žvirgždaičiai“ rašo, kad sulaukęs septynerių metų, vaikas turėjo kibti į mokslus, kad išmoktų dirbti

pagrindinius ūkio darbus. Tokių metų vaikas jau puikiai sugebėjo suprasti, ką reiškia atnešti malkų

ar pašluoti stubą. „Berniukų ir mergaičių darbeliai nedaug kuo skyrėsi. 9 metų (o kartais ir anksčiau)

jie eidavo ganyti kiaulių, žąsų ar avių. Ganymo meno išmokydavo patys gaspadoriai. Ilsėdamiesi

piemenukai sukdavo birbynes, pindavo krepšius, mergaitės megzdavo. Vyresnieji ganydami

išmokydavo berniukus vyti botagus.“ Po darbų laukuose grįžę piemenukai pareigų taip pat turėjo ir

namuose. Berniukai atlikdavo sunkesnius darbus - atnešdavo malkų, vandens ar pelų. Mergaičių

laukdavo kitokie darbai, tik jos išmokdavo atskirti, kur nereikalinga žolė, o kur mamos pasodintas

augalas, kartu keliaudavo į daržą jo ravėti. (Svidinskienė - Mickūnaitė, 1996, p. 289) Anot

Svidinskienės - Mickūnaitės, iki 14-15 metų vaikai jau turėjo mokėti skaityti ir rašyti. Pirmieji

mokslai prasidėdavo namuose, kur tėvai išmokydavo vaikus skaičiuoti. Toliau vadinamąjį pirmą

skyrių vaikai baigti privalėjo tam, kad išmoktų skaityti ir rašyti, o tolimesni mokslai priklausydavo

nuo tėvų galimybių. Mokykloje vaikai privalėjo būti drausmingesni, negu laukuose ganant gyvulius,

o jeigu šie nepaklusdavo mokytojams, buvo statomi į kampą, berniukai gaudavo su liniuote per

delną. (Svidinskienė - Mickūnaitė, 1996, p. 289)

Tie vaikai, kurie dirbo pas ūkininkus, ne visada spėdavo į mokslo metų pradžią. Tik po

ganymo pabaigos jie galėjo grįžti į mokyklą. Dažniausiai jie pradėdavo mokytis nuo lapkričio 1-

osios arba Visų šventųjų šventės. Nepaisant to, jog mokykla buvo pirmoje vietoje, namų ruošos

23

darbų taip pat nebuvo galima pamiršti, tad grįžę po pamokų vaikai pirmiausiai turėjo paruošti namų

darbus, tada kibti į namų ruošą – prinešti malkų, iššluoti trobą ar dar kokį darbą nudirbti.

(Svidinskienė - Mickūnaitė, 1996, p. 289)

Vaikai, įžengę į antrą gyvenimo etapą jau rišdavo nupjautus rugius. Prie kūlimo

prisijungdavo sulaukę 13-14 metų, bet tik tie, kurie sugebėdavo greitai išmokti „pakratyti šiaudus ir

šiaip padėti kūlėjams“. Sulaukę 13 ir vyresni vaikinai „pradėdavo šienauti, vėliau pjauti javus“

dalgiais. Tėvas buvo pagrindinis mokytojas, kuris išmokydavo sukrauti vežimus. (Svidinskienė -

Mickūnaitė, 1996, p. 290)

Anot Svidinskienės - Mickūnaitės, mergaičių darbai daugiausiai buvo susiję su namų

jaukumo kūrimu. Jau nuo aštuonerių metų jos „kedendavo vilnas, plėšydavo plunksnas,

prižiūrėdavo vaikus.“ Keturiolika metų buvo tas slenkstis, nuo kurio prasidėdavo avių kirpimas bei

verpimas. Pradžioje merginos gaudavo verpti tik pakulas. Apie 17 metus merginos pradėdavo austi.

„Pirmiausiai išmokydavo taisyklingai suverti siūlus į nytis, įverti į skietą, o paskui tik sėsdavo į

stakles. Visų šių darbų mokydavo ir kurį laiką prižiūrėdavo mama.“ Virtuvėje merginos pradėdavo

mokytis dirbti jau nuo dešimties, tačiau pačios rimtai imdavo gaminti valgį tik ištekėjusios.

„Mamos, mokindamos duoną kepti, pirmiausiai leisdavo paminkyti, padaryti kepaliukus, tačiau

užmaišyti ir į krosnį pašauti mama niekada neleisdavo.“ Iš nepasiturinčių šeimų kilusios mergaitės

dažnu atveju eidavo tarnauti, taip pat buvo mokomos „adyti, lopyti drabužius, megzti, siūti,

siuvinėti.“ (Svidinskienė-Mickūnaitė, 1996, p. 290)

Dar vienas ir labai svarbus darbas, be kurio nebūtų įsivaizduojama žemdirbystė - lauko

arimas. Anot autorės, šio amato mokymasis prasidėdavo apie 15 berniukų metus, tačiau kartais buvo

galima pastebėti ankstesnių atvejų, kuomet vyrų šeimoje nebuvo. Paprastai jaunuolius ūkio darbų

pamokydavo vyresni vyrai. “Kaip dirbti su plūgu, pakinkyti arklius, pamokydavo tėvas, o jei dirba

pas gaspadorių – vyresnis bernas.” (Svidinskienė- Mickūnaitė, 1996, p. 290)

Kuomet prasidėdavo šieno grėbimo metas, paaugliai pirmiau buvo išmokinami štukuoti,

arba kitaip tariant, šake pasmeigti šieną ir perduoti į vežimą. Merginos sulaukusios 17-18 metų, jau

buvo išmokusios daugumą ūkio darbų: ir mėšlą iškratyti, ir avis kirpti. Prie to prisidėdavo ir rugių

rišimas. Galiausiai autorė pabrėžia, jog visi darbai ir auklėjimas buvo pagrįsti tuo, jog vaikai

privalėjo gerbti tėvus ar apskritai vyresnius žmones. (Svidinskienė- Mickūnaitė, 1996, p. 290)

Galima pastebėti, jog darbus reikėjo derinti. Nepaisant to, jog vaikai lankė mokyklą ir

grįžus po jos reikėdavo ruošti namų darbus, namų ruoša irgi negalėjo būti pamiršta. Jeigu tai būdavo

šiltasis periodas, vaikai turėjo suderinti ne tik namų darbus, užduotus mokykloje, namų ruošą, tačiau

ir darbus lauke. Kiekvienas vaikas buvo skatinamas dirbti nuo tada, kada tik pajėgia, apie 2-uosius

- 3-iuosius metus. Vaiką sudominti darbeliais nebūdavo sunku, jeigu patys tėvai rodydavo tinkamą

pavyzdį, kaip viską reikia atlikti ar tiesiog reikia dirbti, nes „darbai patys nenusidirbs“.

24

Sprendžiant iš to, kad kai kurie darbai reikalavo fizinės jėgos, galima teigti, jog jaunuolių

amžius galėjo svyruoti nuo 13 iki 18 metų. Tokiose talkose, kaip mėšlavežis, kūlimas galima įžvelgti

ir susipažinimo momentų, simpatijų, iš ko gimdavo tolimesni jausmai, o galbūt ir vestuvės.

Apibendrinant vaikų darbus pagal jų amžiaus tarpsnius, galima pastebėti, jog visi aptarti

autoriai vaiko darbus pagal amžių skirsto panašiai. Darbai skirstomi pagal vaikų lytį, pagal darbų

sudėtingumą ir fizinę jėgą. Mažiausieji gauna pirmuosius darbus, reikalaujančius tvarkos ir atidumo

– tai aslos šlavimas ir žąsiukų ganymas. Vyresniaisiais labiau pasikliaujama ir patikimi

sudėtingesni darbai – ganyti didesnius gyvulius, taip pat linamynis, verpimas; merginos mokomos

austi, kartais netgi galima įžvelgti skatinimą senuosiuose posakiuose „Gera audėja ir iš tvoros audinį

išaudžia“. Kuo mergina daugiau priverpdavo ir priausdavo, tuo didesnį kraitį galėjo mergina

parodyti piršliui, būsimam vyrui, o vėliau ir nusivežti į vyro tėvų namus po vestuvių šventės. Kai

kuriuos darbus galima sieti ir su tam tikromis apeigomis (pirmasis duonos kepimas siejamas su

merginos fizine branda) ar įšventinimu į suaugusiuosius, perėjimą į kitą amžiaus tarpsnį ir

pasiruošimą suaugusio žmogaus gyvenimui.

2.3. Vaikų auklėjimo būdai

Antro skyriaus trečiame poskyryje bus aptarti vaikų auklėjimo būdai (dorovinis ir religinis

auklėjimas) bei auklėjimo priemonės. Didžiausias poskyris, skirtas doroviniam ugdymui,

atskleidžia vaiko ugdymą nuo gimimo iki jaunystės. Poskyris apie religinį vaiko ugdymą išskirtas

dėl didelio religingumo poveikio, vyravusio Lietuvos kaimuose.

2.3.1. Dorovinis ugdymas

Kaip atskleidė ankstesnių tyrinėtojų darbai, dorovinis auklėjimas vaiko gyvenime užėmė

gana svarbią vietą. Vaiko moralinės ir dorovinės savybės buvo ugdomos socializacijos būdu: jis

buvo mokomas socialinių bendravimo įgūdžių per dainas, šokius, bendravimą su tėvais ir kitais

artimaisiais. Kuomet bendraujame su vaikais, savo kalbėjimu, bendravimu, formuojame jų pasaulį.

Per pasakas, žaidinimus ir žaidimus supažindiname vaiką su jį supančiu pasauliu, mokiname jį būti

atsargiam, nes labai svarbu vaiką išmokyti išsiugdyti saugumo jausmą.

Apie moralinį vaikų auklėjimą tradiciniame lietuvių kaime rašiusi Angelė Vyšniauskaitė

pastebi, jog daugiausiai tuo užsiimdavo seneliai. Labai didelis dėmesys buvo kreipiamas į religinį

vaiko auklėjimą. Būtina pabrėžti, kad už kiekvieną, net ir menkiausią, prasižengimą vaikai „gaudavo

25

beržinės košės“, buvo laikomasi posakio – „su rykšte vaiko į kapus nenuvarysi“. (Vyšniauskaitė,

1964, p. 460)

Pasak A. Vyšniauskaitės, nuo mažumės vaikai buvo mokomi pagarbiai elgtis su vyresniais

asmenimis, skatinami nesiklausyti svetimų pokalbių ir gąsdinami tuo, jog „užaugs didelės, ilgos

ausys“ arba greita senatve – „daug žinosi, greit pasensi“. Senajame kaime vaikus vyresnioji karta

mokino etiketo pradžiamokslio. Kuomet sveikindavosi su vyresniais, vaikai buvo mokomi jiems

pabučiuoti ranką, kreiptis į juos „dėde“, „teta“. Iki šiol gajus prietaras apie švilpavimą kambaryje

labai svarbus buvo ir senovėje. Vaikams buvo draudžiama švilpauti kambaryje ar net dūdelę,

švilpuką pūsti, nes manyta, kad tokiu veiksmu „velnią taip galima prišaukti“. Duona nuo seno buvo

gerbiama žemdirbių tautose, taip pat ir lietuvių kultūroje bei papročiuose ji buvo laikoma šventa.

Nenuostabu, jog ir mažamečius mokindavo su ja elgtis pagarbiai. Nukritus duonos riekei ant žemės

vaikas turėjo duoną pakelti, nuvalyti ir pabučiuoti, tokiu būdu jos atsiprašydamas. (Vyšniauskaitė,

1964, p. 460)

Pasak A. Vyšniauskaitės, vaikas turėjo laikytis visuomenėje priimtų normų: būti drovus,

vengiantis žmonių, paklusnus. Mūsų protėviai tikėjo, jog tik toks vaikas galės būti doras žmogus.

Kaip jau minėta anksčiau, buvo labai svarbu formuoti vaiko religinę pasaulėžiūrą. Jie būdavo

vedami į bažnyčią, mokomi poterių, o už menkiausią nusižengimą ne tik gaudavo rykščių, tačiau ir

būdavo gąsdinami pragaru. (Vyšniauskaitė, 1964, p. 460)

Anot P. Dundulienės, viena iš pagrindinių priemonių, kuria buvo auklėjami vaikai –

paprastas bendravimas tarp žmonių. Tokiu būdu kūdikiai įsisąmonindavo žodžius, mokydavosi

kalbėti, bendrauti, užmegzti pokalbį. Tokiu būdu savotiškai mokėsi ir suaugusieji. Jie buvo priversti

stebėti savo kalbą, galvoti, ką kalba prie vaikų, kad mažieji neišmoktų nepadorių, netinkamų jų

amžiui žodžių. Jeigu kas kalbėdamas pasakydavo kažką nederamo, būdavo iškart sudrausminamas,

primenama, jog viską girdi vaikai. (Dundulienė, 2005, p. 104)

Vaikus mokydavo ir pateikdami pavyzdžių iš kitų vaikų elgesio. Jeigu vaikas nusikalsdavo,

jį klupdydavo kampe ir liepdavo nesisukioti. Jei iš nubausto išdykėlio pradėdavo juoktis ir kiti

vaikai, jie būdavo „apdovanoti“ tokia pat bausme. Nesijuokti iš kito nelaimės vaikai buvo mokomi

nuo pat mažumės. Ypač drausta juoktis iš fizinę negalią turinčio žmogaus. Juoktis buvo griežtai

draudžiama ne tik dėl pagarbos kiekvienam gyvam, tačiau ir dėl to, jog niekada nežinai, kas gali

nutikti pačiam. Mažamečiai dažnai būdavo sudrausminami dėl melavimo, jiems būdavo teigiama,

kad melagiui sutinsta liežuvis. Jei pagaudavo vaiką kažką vagiant, jis gaudavo su rykšte per nagus.

Kartais bausmės būdavo dar griežtesnės. Nusižengęs priimtoms visuomenės normoms, vaikas

turėdavo atsiprašyti žmogaus, pabučiuoti ranką žmogui, iš kurio pasisavino daiktus. (Dundulienė,

2005, p. 105)

26

P. Dundulienė pastebi, jog didelę įtaką vaikų vidiniam pasauliui turėjo ir pasakos. Jos mokė

svajoti, siekti savo tikslų, būti drąsiam, būtinai turėti amatą, kuriuo galėtum duoną užsidirbti, taip

pat būti gudriam. Ne ką mažiau svarbūs dalykai, kurių taip pat mokė pasakos – meilė, supratimas,

pagalba artimiesiems, paklusnumas, kuklumas esant šalia suaugusiųjų. (Dundulienė, 2005, p. 107)

Gudresni vaikai pasakomis netgi pamokydavo suaugusiuosius, priversdavo susimąstyti

apie gyvenimo prasmę. Senus tėvus, anot pasakų, veždavo su rogutėmis į mišką ir palikdavo.

Berniukas, matęs, ką daro tėtė, rogutes parsitempė namo ir tėčiui paklausus, o kam jos, vaikas

atsakė, jog kai tėtis bus senas, jį išveš į mišką. Taigi pasakos mokė gyvenimo išminties, jog reikia

nepamiršti savo šaknų, jas saugoti, prisiminti, taip pat vaikams aiškinti, jog tiek giminystės, tiek

gentystės ryšiais susiję asmenys yra svarbūs, su jais reikia pagarbiai bendrauti.

Vaikų dorovinis auklėjimas buvo susijęs ir su šeimos bei kalendorinėmis šventėmis ir

tradicijomis. Per kalendorines šventes ir apeigas vaikas buvo supažindinamas su mūsų tautos

tradicijomis, mokinamas jas perduoti tolimesnėms kartoms, užtikrinti, kad jos būtų išsaugotos ir

ateities kartoms, kad apie jas nepamirš, nors gal jau ir nesilaikys.

Dar viena svarbi dvasinio auklėjimo dalis buvo žaidimai, kurie mokino vaiką pažinti

aplinkinį pasaulį, išmokti bendravimo su savo bendraamžiais įgūdžių. Žaidimų vaikai prigalvodavo

visokių, nuo paprasčiausių gaudynių ir slėpynių, dar kitaip vadinamų kavonėmis, slapukais, iki

dainavimo ir šokio, reikalaujančių sudėtingų žaidimų. Juozas Baldauskas savo straipsnyje „Vaikai,

pavainikiai, moterystė“, publikuotame leidinyje „Gimtasai kraštas” 1935 m. 6 numeryje, nagrinėjo

dorovinio auklėjimo pasekmes: dorą jaunuolių gyvenimą prieš vestuves, vestuvių reikšmę ir jaunųjų

vaisingumą po vestuvių. Čia jis pateikia trumpų dainų, kaip jaunuolių dorinio auklėjimo pavyzdžių.

Jomis buvo perduodamos dorinio auklėjimo pamokos, merginos perspėjamos, jog neprisileistų per

arti jaunuolių, nes vienišos mamos ir dar su vaiku ant rankų ne tik niekas nenori imti į žmonas, bet

jos laukia didelės moralinės bausmės: pašiepimas kaime, pyktis, nuoskauda ir artimiausių žmonių

nenoras bendrauti ir pagelbėti. Galima pastebėti vieną ryškų skirtumą tarp merginų ir vaikinų, kad

vaikinai nėra taip smerkiami, kaip merginos. (Baldauskas, 1935, p. 286-291)

Albinas Kriauza savo straipsnyje „Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje“,

publikuotame 1943 m. leidinyje ,,Gimtasai kraštas“, teigia, kad vaiko dorinis auklėjimas

prasidėdavo dar jo besilaukiant. Būsima mama būdavo priversta laikytis draudimų, gamtos, ritmo,

papročių, ir netgi mistiškų nusistatymų nėštumo metu. Dažniausiai tokiai moteriai patardavo

senesnės giminaitės, kaimynės, ypatingai dukrą saugodavo mamos. Besilaukiančiai moteriai

draudimai buvo susieti su būsimo kūdikio sveikata, fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Nėščioji

negalėjo nieko svetimo imti neatsiklausus, nes tikėta, kad vaikutis gali būti vagis; buvo stengiamasi

išvengti gaisro, o jeigu ir pamatydavo, tuomet nebuvo galima liesti kūno, nes tikėta, kad toje vietoje,

kur palies, vaikas turės dėmę visam gyvenimui. Taip pat buvo draudžiama ir apkalbinėti, nes vaikas

27

gali nebylys gimti. Su fizine negalia susiję draudimai draudė stebėtis, nužiūrėti neįgalų asmenį.

Netgi drausta verkti, rėkti ar sušalti, kad nepakenktų kūdikio ar motinos sveikatai ir gyvybei. Galima

pastebėti, kad kai kurie draudimai išlieka net iki XXI amžiaus pradžios. (Kriauza, 1943, p. 211)

Audronė Daraškevičienė savo straipsnyje „Vaiko socializacija ankstyvuoju jo gyvenimo

laikotarpiu: kultūriniai rūpinimosi kūdikiu aspektai XXI a. Lietuvoje“ (2017) pastebi, jog XXI a. pr.

etnologai neskyrė labai didelio dėmesio kūdikių ir vaikų auklėjimui. Pabrėžiama, jog ši tema labiau

buvo įdomi medikams ir psichologams. Anot autorės, tėvai, susilaukę vaikų XXI a. pirmuosiuose

dešimtmečiuose turi galimybę pasirinkti, kaip ir pagal kokią programą auklėti vaiką. Straipsnyje

pateikiama „P. Büskens klasifikacija, pagal kurią išskiriami du pagrindiniai rūpinimosi kūdikiu

modeliai: romantinis ir racionalusis. Romantiniam modeliui priskiriami tėvai, pasak P. Büskens,

pasižymi tokia rūpinimosi praktika kaip ilgas vaiko žindymas pagal poreikį, šeimos miegojimas

bendroje lovoje, negriežtas elgesys ir t. t. Esminiais romantinio rūpinimosi kūdikiu modelio bruožais

P. Büskens laiko autoriteto ir produktyvumo kvestionavimą, natūralumo ir prieraišumo

akcentavimą. O tokią rūpinimosi kūdikiu praktiką kaip žindymas pagal grafiką, maitinimas iš

buteliuko, disciplina, kūdikio migdymas atskirai nuo tėvų, griežta dienotvarkė P. Büskens laiko

racionaliojo rūpinimosi vaiku modelio bruožais.“ Pagal šią klasifikaciją autorė susistemino gautus

rezultatus ir pastebėjo, jog tie, kurie vaikus auklėja pagal racionalųjį modelį, teigia, jog tai jiems

primena tėvų ir senelių auklėjimą, nors tai būtų galima tapatinti su sovietmečiu. Tačiau, atkreipiant

dėmesį į XXI a. pr. tobulėjimą vaikų auklėjimo sferoje, galima pastebėti, jog vis daugiau tėvų taiko

įvairias vaikų auginimo filosofijas, kurių dėka vaikai turi didesnę galimybę pasiekti daugiau, tapti

kūrybingesniais, veiklesniais ateityje, tapti lyderiais. (Daraškevičienė, 2017, p. 127 - 141)

Dorinis vaiko auklėjimas darė didelę įtaką ir buvo labai svarbi mažamečio gyvenimo dalis.

Problemų sprendimas sudėtingose situacijose buvo svarbiausios priežastys, dėl kurių vaikas turėjo

išmokti bendrauti su pasauliu, kitais asmenimis. Tokiu būdu vyko jo socializacija ir dorinis

ugdymas. Dorinis vaiko auklėjimas atliko svarbų vaidmenį vaiko socializacijai. Tiek dorinis vaiko

ugdymas, tiek socializacija garantavo, kad mažametis būtų auklėjamas pagal to meto visuomenės

normas ir vertybes. Tokias nerašytos taisykles, kaip malonus bendravimas, pagalba, tradicijų

laikymasis ir panašias, vaikai įsisąmonindavo ir stengdavosi laikytis nuo pat mažumės. Tam tikrų

elgesio normų vaikai turėjo laikytis žaisdami, skirstydami darbus sau ir kitiems.

Žvelgiant į XX a. tiek pirmą, tiek antrą puses, galima pastebėti, jog šeimose buvo labai

svarbu išlaikyti, puoselėti ir ugdyti tradicijas bei papročius. Būtent tai vaikui leido pažinti savo

tautos tradicijas, formuoti savo tapatybę, įsitikinimus, o kiekvienais metais jas kartojant šios

įsitvirtindavo ilgam. Dorinis ugdymas vaikui leido pajusti ne tik santykį su kitu žmogumi, bet netgi

ir pačiu savimi, taip pat santykį su religija, tauta, bendruomene. Pagrindinis dorinio ugdymo tikslas

28

– išugdyti idealų žmogų. Ugdymas buvo pagrindžiamas tobulumą išreiškiančiomis idėjomis

(Vasiliauskas, 2006, p. 96).

R. Diglys savo straipsnyje (1993) akcentavo motinos svarbą perduodant vaikams liaudies

kultūrą – dainas, šokius, pasakas. Vėliau liaudies kultūros žinios būdavo perduodamos savo vaikų

vaikams ir taip iš kartos į kartą. (Diglys, 1993, p. 105) Minėtas autorius ypatingai pabrėžė ir vaikų

bausmes, kurios padėjo ugdyti vaikų dorą elgesį. Išdykusius vaikus tėvai ir seneliai ne tik grasindavo

bausmėmis, tačiau ir bausdavo. „Mušdavo įvairiai: su pančiu, su rykšte, su ranka, priklausomai nuo

nusikaltimo. Dažnai tėvai pagąsdindavo: Žiūrėk, neišdykauk, o „gausi beržinės košės“. Kartais ir iš

anksto užmesdavo per kuprą, kad ko nepridarytų. Už gerą visad paglostys, pagirs.“ Anot autoriaus,

tėvai buvo labiausiai gerbiami žmonės, vaikai privalėjo jų klausyti, juos mylėti ir gerbti. Jeigu

suaugusieji kalbėdavo, mažiesiems nevalia juos pertraukti, tai buvo laikoma nepadoriu, negražiu

elgesiu. (Diglys, 1993, p. 105)

Živilė Driskiuvienė savo straipsnyje (2000) kelia problemas, susijusias su merginos doros

išsaugojimu ir atsakomybe pažeidus šias nuostatas. Iškeliamas darbštumo ugdymas nuo mažų dienų.

Darbe nagrinėjama piemenavimo pradžia, moteriški ir vyriški darbai, namų ruošos ir ūkio darbų

pasiskirstymo pagal lytį svarba auklėjant vaikus, dorovinis auklėjimas, kuris tiesiogiai siejamas su

etiketu. Anot Ž. Driskiuvienės vienas svarbiausių mergaitėms skiriamų darbų buvo duonos kepimas.

Straipsnyje nagrinėjamos šeimos problemos ir vaikų auklėjimo būdai. Pradžioje

pabrėžiama, jog net ir savo vaikų jau turintys suaugusieji vis dar privalėdavo paklusti tėvų valiai

pagal liaudies posakį: „Esi vaikas tol, kol turi tėvus“. Tie, kurie nepaklusdavo tėvų valiai, netgi

rizikavo negauti žemės ar pasogos, o kartais net būdavo išvaromi iš namų. Pasitaikydavo ir tokių

atvejų, kad tekdavo eiti tarnauti, kartais net į kaimyninę Latviją. (Driskiuvienė, 2000, p. 518)

Anot Ž. Driskiuvienės moralinis arba dorovinis vaikų auklėjimas, kaip ir darbinis

prasidėdavo nuo pat mažumės. Dažniausiai tokiu vaiko švietimu užsiimdavo mama, o jeigu šeima

gyvendavo su tėvais, tai prie dorovinio vaikaičių auklėjimo prisidėdavo ir seneliai. Tik tuo atveju,

jeigu marčia neįtikdavo anytai, nebuvo galima tikėtis pagalbos auklėjant vaikus. Vaikai buvo

mokomi paprastų, tačiau svarbių dalykų: doros, pagarbos, gerbti vyresnius, mylėti artimus žmones,

būti patriotais ir mylėti tėvynę, taip pat nuo mažens vaikai jau buvo mokomi ir tapti gerais tėvais ir

mamomis. (Driskiuvienė, 2000, p. 525)

Apibendrinant vaikų dorovinį auklėjimą vaikystės ir paauglystės laikotarpiu, matyti, kad

merginai ypatingai svarbu buvo išlaikyti skaistybę. Jos išsaugojimas rodė ne tik merginos vertę, bet

ir visos šeimos ar giminės apgintą garbę. Į suvedžiotą, apgautą ar „pasigavusią vaiką“, retas kuris

žiūrėdavo su užuojauta. Tokia panelė buvo jau ne tik šeimos, tačiau ir visos kaimo bendruomenės

gėda, ją išvarydavo ne tik iš namų, tačiau ir iš kaimo. Pasitaikydavo atvejų, kuomet vaikais iš didelės

gėdos buvo atsikratoma. Vienas iš geresnių būdų, kada vaiką palikdavo bevaikei moteriai ar šeimai

29

užauginti, tačiau yra aprašytas ir ne vienas atvejis, kada motina kūdikį paskandindavo ar kitaip

atsikratydavo naujagimiu. Tos, kurios nuspręsdavo vaikams suteikti galimybę gyventi ir užauginti

iš jų dorus žmones, neretai būdavo pašiepiamos, „merginų vaikus vadindavo benkartais, neretai iš

jų pasišaipydavo.“ (Driskiuvienė, 2000, p. 521)

Nepaisant to, kad idealūs žmonės neegzistuoja, liaudies pedagogikos ir Dekalogo principų

sukurtas idealios asmenybės modelis egzistavo, kuriuo vadovaujantis buvo auklėjami vaikai nuo pat

mažens. Tikėta, kad kuo jaunesni vaikai supras idealo esmę, tuo lengviau bus suaugusiesiems juos

mokyti doro elgesio, aiškinti, kodėl viena ar kita sudedamoji tobulo žmogaus portreto dalis yra labai

svarbi ir be jos žmogus tinkamai nefunkcionuotų. Vaikams augant, bręstant ir tampant jaunuoliais,

buvo svarbu priminti dorovines vertybes, kurių jie buvo mokomi dar vaikystėje ir kurias jie turėjo

perduoti ateinančioms kartoms.

2.3.2. Religinis auklėjimas

Dorinis vaiko auklėjimas glaudžiai susijęs su religiniu auklėjimu, kuris buvo neatskiriamas

nuo asmenybės pasaulėžiūros formavimo. Religinis vaiko auklėjimas ypatingai pasireiškė apie

vaiko 7-uosius metus. Nuo to laiko vaikas buvo mokomas dešimties Dievo įsakymų, o juos išmokęs

jau buvo laikomas žinantis moralės normas. Dievo įsakymai buvo pirmoji mokykla, kuri vaikus

stengėsi išauklėti dorais žmonėmis, toliau sekė Pirmoji Komunija, kurios priėmimas buvo svarbus

tolimesniam vaiko religiniam vystymuisi. Galima teigti, jog religinis auklėjimas buvo savotiška

pareiga vaikui, kadangi jis buvo įpareigotas ne tik mokintis poterių, katekizmo, religinių tiesų, tačiau

ir lankyti bažnyčią kas sekmadienį, gal net joje patarnauti.

Religijos klausimai, ypač XIX a. antroje pusėje- XX a. pradžioje buvo labai svarbūs ne

kiek pačiam vaikui, kiek tėvams ar visuomenei. Anot. R. Vasiliausko, vaikas privalėjo būti

pakrikštytas, mokėti poterius, laikytis Dekalogo, eiti į bažnyčią. Bendruomenėje vyravo elgesio ir

religinių priesaikų atitikimo principas: tobulas žmogus turi būti siejamas su tobulu Kristaus

pavyzdžiu. Tad ir gyvenimas pagal šį principą lėmė tai, jog jaunas žmogus buvo skatinamas

nepamiršti to, ko buvo išmokytas vaikystėje ir toliau gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų, „paklusti

Dievo valiai ir tarnauti artimui“. (Vasiliauskas, 2006, p.90)

R. Vasiliausko darbuose pabrėžiama, kad norint išugdyti, parengti gyvenimui tinkamą

jaunuolį, jis privalo tikėti Dievą, kitu atveju, suformuoti harmoningą asmenybę yra sunku. Nuo pat

gimimo kūdikis, vėliau vaikas buvo įtraukiamas į religinį šeimos gyvenimą. Būtent šeimos religinė

pasaulėžiūra lėmė, ką reikia vaikui perduoti, ir ką nuo jo slėpti. Ypatingai religinėje pedagogikoje

buvo vertinamas autoritetas, paklusnumas, artimo meilė ir visa tai buvo norima perduoti jaunajai

kartai, kuri gyventų šiuo pavyzdžiu ir jį skiepytų savo būsimai šeimai. (Vasiliauskas, 2006, p.90)

30

Bažnyčios religinis auklėjimas taip pat buvo labai svarbus, nes būtent bažnyčia mokėjo

geriausiai perteikti Kristaus skelbiamas tiesas, krikščionišką gyvenimo būdą ir vertybes, meilę kitam

asmeniui. Kunigas, kaip Dievo tarnas, mokė vaikus tikėjimo meno, suteikdavo Pirmąją Komuniją,

Sutvirtinimo sakramentą, dar kitaip vadinamą birmavone. Pasninko ar gavėnios metu jis kontroliavo

ne tik jaunuolius, tačiau ir visus suaugusius. Be to, kunigas formavo ir krikščionybe paremtas

pažiūras į pasaulį, pagarbą gyviesiems ir mirusiesiems. (Vasiliauskas, 2006, p.90)

Pagrindinė ir pirmoji dorovinė vaiko pamoka buvo susijusi su katalikiškomis tradicijomis.

XX amžiuje vyravo griežtas auklėjimas, kuris skiepijo vaikams meilę Dievui, suvokimą apie

tikėjimą, bažnyčios lankymą sekmadieniais ir švenčių dienomis. Nuo pat mažumės vaikas buvo

mokomas žegnotis, o vos tik pradėjęs daugiau kalbėti ir sakyti maldeles ryte ir vakare, padėkoti už

viską, kas jį supa, ypatingai už maistą. Pasisveikinimas su vyresniaisiais, valgymo etiketas prie stalo

irgi buvo siejama su Dievo egzistavimu. Jeigu kelyje sutikdavo pažįstamus, ne visada sveikindavosi

„Laba diena“. Senajame Lietuvos kaime buvo įprasta sveikintis krikščioniškai – „Garbė Jėzui

Kristui“, o atsisveikindavo – „Sudiev“, „Su Dievu“. Tai rodė pagarbą ir Dievui, ir vyresniesiems,

kas buvo ypatingai svarbus reiškinys. (Driskiuvienė, 2000, p. 525)

Apie religinį vaikų auklėjimą daug aprašo ir Irena Stonkuvienė. Ji savo straipsnyje „Vaikų

ugdymas šeimoje XX a. pirmoje pusėje“ (Stonkuvienė, 2011) pabrėžia, jog vaikų švietimas ir

religija buvo neatsiejami dalykai. Vaikai buvo auginami remiantis Dievo įsakymais, iš kurių

labiausiai išskirti „Gerbk savo tėvą ir motiną“, „Nevok“, „Nekalbėk netiesos“ , „Nepaleistuvauk“,

„Nežudyk“ ir pačiu svarbiausiu vadinamas šis, liepiantis mylėti savo artimą. Kiekvienas įsakymas

vaikams būdavo paaiškinamas. Didelis dėmesys buvo skiriamas įsakymui „nepaleistuvauk“ ir

daugiausiai jis buvo pabrėžiamas merginoms, tačiau ne visada aiškinant iki galo, kas tai yra.

(Stonkuvienė, 2011, p.1255-1256)

Juozas Šliavas straipsnyje „Vaikai Žeimelio apylinkėse“ (2010) mini, jog vaikams buvo

diegiama mintis, kad Dievas yra ta būtybė, kuri mato ir girdi viską. Ypač taip buvo galima sakyti

audrų metu, kuomet griausdavo: „Dievulis barasi, kad vaikai negeri“. Pagrindinis auklėjimas buvo

siejamas su baimės įskiepijimu, tad vaikai buvo įpratę visur ir visada bijoti (Šliavas, 2010, p. 236).

Rasos Račiūnaitės - Paužuolienės straipsnyje „Ramygalos apylinkių šeimos papročiai:

vestuvės, gimtuvės, vaikų auklėjimas ir socializacija“ (2016) minima, jog per gegužines pamaldas

visi vaikai kartu su tėvais ir kaimynais eidavo melstis, giedodavo Marijos litaniją. Vaikai, matydami

tokį pavyzdį, kartu mokydavosi iš suaugusiųjų, o vėliau patys perduodavo savo vaikams šias

religines tradicijas ir religinio ugdymo svarbą. Straipsnyje autorė išskyrė Ramygalos apylinkėse

vaikų kultūrą atstovaujančias religines šventes, tarp jų ir Vaikų Kūčeles, švenčiamas Naujųjų metų

išvakarėse. (Račiūnaitė - Paužuolienė, 2016, p. 1244)

31

Kitame straipsnyje „Krikščioniškos vertybės Lietuvių šeimos papročiuose“ (Račiūnaitė,

2004) autorė taip pat mini religijos reikšmę vaiko asmenybei ir pabrėžia krikšto tėvų svarbą vaiko

gyvenime. Anot autorės, jeigu gimdytojams kas nors nutikdavo, vaiko auklėjimą turėdavo perimti

netgi ne seneliai, ar kiti artimi žmonės, bet būtent krikšto tėvai. Krikšto tėvai būdavo renkami labai

atsakingai, pirmiausiai atsižvelgiant į jų religingumą, toliau – į finansinę padėtį. Taigi rinko „dorus,

darbščius, tvarkingus, ne girtuoklius, pakrikštytus katalikus ir priėmusius santuokos sakramentą

žmones. Manyta, kad netgi nuo krikšto tėvų elgesio per krikštynas priklausys vaiko ateitis ir likimas.

Todėl liaudies tikėjimai ir prietarai saistė kūmų elgesį krikštynų metu: reikėjo kūmams kultūringai

elgtis, sėdėti greta, kad vaiko dantys nebūtų reti; negalima per krikštynas krikšto tėvams daug gerti,

kad vaikas nebūtų girtuoklis.<...> Neturtingų tėvų vaikams kūmai padėdavo: šelpdavo pinigais,

nupirkdavo drabužėlių, į mokslus išleisdavo. Mirus tėvams, pagrindinė kūmų pareiga - rūpintis

vaiku, ypač jo dvasiniu gyvenimu. Per krikštavaikio vestuves kūmai neretai buvo kviečiami

piršliais, kurių pareiga būdavo apdovanoti.“ (Račiūnaitė, 2004, p. 212-213)

Irena Čepienė savo knygoje ,,Lietuvių etninė kultūra. Raidos įžvalgos” (2008) taip pat

užsimena ir apie religinio ugdymo svarbą mažamečio gyvenime. Autorė atkreipia dėmesį į Pirmąją

Komuniją ir teigia, jog būtent nuo tada, kada vaikas pradeda jai ruoštis ir prasideda jo sąmoningas

tikėjimas, pradinis religijos ir Dievo suvokimas. Pirmajai Komunijai, kuri vykdavo apie 8-9

gyvenimo metus, vaikai turėdavo mokėti maldas, būti priėję išpažinties. Po Komunijos praėjus

keleriems metams, apie 14 metus, sekė Sutvirtinimo sakramentas, dar žinomas kaip birmavonė.

Religinis auklėjimas buvo labai svarbi vaikų gyvenimo dalis, tad tėvai nuolatos skiepijo tikėjimą į

Dievą, namuose kurdavo tokią aplinką, kurioje buvo galima pajusti Dievo palaimą ir apsaugą. Prieš

miegą, vaikai nuo pat išmokimo kalbėti, melsdavosi ir dėkodavo Dievui už saugiai praleistą dieną,

prašydavo apsaugos namams, šeimai, gyvūnams ir visiems aplinkui. (Čepienė, 2008, p. 204-205)

Apibendrinant vaikų dorovinį bei religinį auklėjimą, galima pastebėti, jog šioje srityje

vyravo griežtumas. Vaikai buvo baudžiami su rykštele ar diržu, jei prasižengdavo, nes fizinė bausmė

buvo suvokiama kaip tinkama vaikų auklėjimo priemonė. Labai svarbu buvo vaiką auginti pagal

liaudies pedagogikos „idealo“ sukurtą versiją, nepaisant to, kad tėvai patys nesielgdavo idealiai.

Merginoms buvo skiepijama skaistybės svarba, buvo aiškinama, jog tai yra garbė ne tik jai, tačiau

ir šeimai. Religinis auklėjimas vaiką gaubė nuo pat kūdikystės. Dievas buvo traktuojamas kaip visą

girdinti ir visą matanti Aukščiausioji Būtybė. Buvo draudžiama negražiai kalbėti, atsikalbinėti,

naudoti fizinę jėgą prieš negalinčius apsiginti. Vaikams buvo formuojamas užuojautos jausmas,

diegiama maldos reikšmė ir padėkos svarba Dievui už sėkmingai praėjusią dieną. Šie du vaikų

auklėjimo būdai, kartais pasitelkiant ir rykštę, buvo pagrindas to, ką vaikas turėjo išmokti ir

prisiminti užaugęs.

32

2.4. Žaislai, kaip materialinės vaikų auginimo priemonės

Auginat naują šeimos narį labai svarbios materialinės priemonės, kuriomis vaikas mokinasi

pažinti naują, jį supantį pasaulį. Jis tai daro pasitelkdamas įvairius žaislus, lavinamąsias priemones.

Net skirtingų formų lopšys gali būti mokomoji priemonė norint sužinoti ir įsidėmėti, kaip atrodo

skirtingos daiktų formos.

Svarbiausia pramoga, kurią prasimanydavo mergaitės, būdavo lėlės. Dažniausiai tai

būdavo arba mamų arba jų pačių pasiūtos lėlės. Su lėle motina mokė mergaitę elgtis kaip su tikru

vaikeliu, neleisdavo pešti plaukų, tąsyti už rankos, galvos ar kojos, neva lėlytei skauda. Lėlė buvo

ne tik pradžiamokslis į būsimą motinystę, tačiau ir puikus įrankis, mokantis siūti. Mergaitė buvo

pratinama siūdinti drabužius, kurti ir kuo įvairiau aprengti lėlę. (Vyšniauskaitė, 1964, p. 461)

Nijolė Pliuraitė - Andrejevienė savo monografijoje „Lietuvos vaikų žaislai“ (Pliuraitė –

Andrejevienė, 2012) gausiai ir gana smulkiai aprašo įvairias žaislų rūšis. Vaikų žaislus ji suskirsto

pagal atskirus socialinius sluoksnius. Kaip pastebi pati autorė, žaislus vyresnio amžiaus vaikai

nevengdavo darytis ir patys, tarpusavyje netgi vykdavo nebylios rungtynės, nes kiekvienas vaikas

norėjo, kad būtent jo žaislais būtų gražiausias, geriausias ir įdomiausias. Žaislų gamyba skatino

vaikų vaizduotės ir kūrybingumo vystymąsi, o tai galima įvardinti vertingesniu užsiėmimu, nei pats

žaidimo procesas. Paprastas pavyzdys, kurį galima pateikti: berniukas interpretuoja jojimą ant

arklio, nors iš tiesų „joja“ ant apžergtos šakos. Šaka nėra žaislas, tačiau vaiko vaizduotėje tampa ne

tik žaislu, bet ir puikiausiu ristūnu. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, jog tai pirmiausiai pastebima

valstiečių šeimose. (Pliuraitė - Andrejevienė, 2012, p. 25-36)

Amatininkų šeimose vaikai daugiau galėdavo pasidžiaugti pirktiniais žaislais arba

meistriškai padarytais jų pačių tėvų rankomis. Nepaisant to, jog didžioji dauguma amatininkų buvo

pasiturintys žmonės, tačiau ne visada vaikai buvo aptekę žaislais. Kai kurie tėvai manydavo, jog tai

gali per daug išlepinti vaiką. (Pliuraitė - Andrejevienė, 2012, p. 37) Pasitaikydavo ir tokių atvejų,

jog vaikai, sulaukę mokyklinio amžiaus, neidavo į mokyklą, o kartu su tėvais pardavinėdavo žaislus,

juos dekoruodavo. Tokia mokykla, kai vaikas dirbdavo su žaislais, juos ruošdavo pirkėjams

skatindavo vaiką domėtis ne tik tėvų amatu, tačiau ir susimąstyti apie savo būsimą veiklą. Žinoma,

dažniausiai pasitaikydavo tokių atvejų, jog jeigu tėtis kalvis, berniukas perims jo specialybę, jeigu

mama siuvėja- dukra bus dar geresnė už mamą perėmus jos amatą. Tą patį patvirtina ir etnologas

Juozas Kudirka. Jis teigia, jog daugelis puodžių vaikų savo gyvenimą siejo su tėvų amatu: „Prie

darbo vaikai pratinosi iš mažens: lipdė švilpukus, žaisliukus ir kt. 10-12 m. paaugliai buvo tėvo

pagalbininkai: ruošė molį, džiovino dirbinius, puošė, padėjo krauti į krosnį, degti ir kt. 12- 14 metų

sėsdavo prie varstoto, 15- 17 metų jau sukdavo puodus.“ (Pliuraitė - Andrejevienė, 2012, p. 41)

33

Tarnautojų šeimų atžalos tarpukariu žaislų turėjo daugiausia. (Pliuraitė-Andrejevienė,

2012, p. 48). Reikia pabrėžti, jog tarnautojai skyrė labai didelį dėmesį vaikų auklėjimui, o tai ypač

matyti pasitelkus jų vaikų žaislų kiekį. Žaislai buvo išrenkami pagal vaiko amžių ir lytį, jų būdavo

nedaug, tačiau ir ne bet kokių. Vaikų žaislai buvo susiję su jų auklėjimu, jie buvo skirti priežiūrai

palengvinti, fiziniams gebėjimams ugdyti. Labiau pasiturintys tarnautojai išgalėjo nupirkti

mergaitėms lėlių ir minkštų žaislų (Pliuraitė-Andrejevienė, 2012, p. 42). Tarnautojų vaikai netgi

galėjo pasigirti ir žaidžiantys su porcelianiniais indais ir su Vokietijoje pagamintais traukinukais

(Pliuraitė-Andrejevienė, 2012, p. 43).

Fiziniams ir protiniams gebėjimams lavinti vaikai naudojo sviedinukus, dviračius,

pačiūžas, slides, šaškes, kitus stalo žaidimus, skatinančius mąstymą. Reikia atkreipti dėmesį, kad

pačiūžas turėjo tik pasiturinčių tarnautojų vaikai, paprastiems žmonėms tai nebuvo įkandama prekė

ir vaikams tekdavo apie tai tik svajoti, arba bandyti pasigaminti patiems. (Pliuraitė - Andrejevienė,

2012, p. 47)

Gražiausi vaikystės prisiminimai dažniausiai siejami su tėvų gamintais žaislais bei kartu

praleistu laiku. Apie tai rašo Povilas Blaževičius savo straipsnyje „Žaisliniai Vidutinės kaimo

arkliukai“ (2016). Autorius pažymi, kad XX amžiuje žmonės, norėdami išgyventi, turėjo užsiimti

papildomu verslu, nes žemė aplink Vidutinę buvo nederlinga. Visi medžio gaminiai buvo skirti

svarbiausiam metų įvykiui – Kaziuko mugei. Apie XX amžiaus 4-ąjį dešimtmetį šiai mugei

vaikiškus supamuosius arkliukus pradėjo gaminti ir Vidutinės kaimo gyventojai. (Blaževičius,

2016)

Didėjant paklausai, išaugo supamų arkliukų gamyba. Autorius detaliai aprašo supamų

arkliukų gamybą nuo žaliavos paruošimo, medienos parinkimo, jos apdirbimo ir žaislo pagaminimo.

Arkliukų įprastai gamybai buvo naudojama liepos, drebulės ar alksnio mediena. Vasarą paruošta

žaliava buvo džiovinama ir saugoma nuo trūkių bei deformacijos. Vėlyvą rudenį ir žiemą,

pasibaigus didiesiems ūkio darbams, ateidavo metas žaislų gamybai. Pirmiausia buvo gaminamos

atskiros dalys. Klasikiniam supamam arkliukui reikėdavo 10 elementų: galvos, 4 kojų, torso ir 4

pavažų detalių. Atskiros detalės pradžioje buvo išpjaunamos ir grubiai aptašomos, vėliau drožiant

kruopščiai formuojami atitinkami fiziologiniai bruožai ir jungimo elementai. Paskutinis detalių

apdirbimo etapas – šlifavimas švitriniu popieriumi ir nedidelių įtrūkimų užglaistymas. Jungiant

detales, prie galvos būdavo pritvirtinamos iš trikampių odos atraižų pagamintos ausys. Surinktas

gaminys dekoruojamas. Arkliukai Vilniaus krašte buvo dažomi įprastu būdu – baltai nudažytas

žaislas būdavo aprūkomas žibaline lempa ir virsdavo obuolmušiu. Pokario metais arkliukai kartais

buvo dažomi ir rudai, o vienas Žaislų muziejuje saugomas Vidutinės kaimo arkliukas, kurio

gamintojas tiksliai nežinomas, išsiskiria ant balto kūno geltonai išpieštu balnu ir juodomis

34

kamanomis. Arkliukų karčiai ir uodegos buvo pritvirtinami jau po dažymo, kartkartėmis iš baltos

virvės, bet dažniausiai – tik iš natūralių arklių plaukų. (cit. Iš Blaževičius, 2016, p. 195-196)

Autorius pastebi, kad mediniai arkliukai būdavę tokio dydžio, jog ir suaugęs galėdavo

atsisėsti ir pasisupti. Nevisi galėjo tokį žaislą įsigyti, nevisi sugebėdavo ir pasigaminti. Tokio tipo

žaislai yra išlikę iki šiol ir vis dar teikia vaikams džiaugsmo. Tiesa, jie yra šiek tiek modernesni,

aptraukti medžiaga, panašesni į gyvus arklius, lingės išlenktos taip, kad vaikas besisupdamas

neapsiverstų.

Savo straipsnyje autorius atkreipia dėmesį į paprastus indus, kurie gali tapti vaiko žaislais:

puodai, samčiai, šaukštai, skardinės pridėtos akmenukų ar kitų skambančių daiktų. Neretai šios

priemonės padeda nukreipti vaiko dėmesį jį perrengiant ir valgydinant. Taip pat vaiką nuraminti

gali ir tėvų balsas, šuns, katės, karvės ar kokio kito gyvūno pamėgdžiojimas. (Vitauskas, 1937, p.

128)

Ypatinga vieta A. Vitausko straipsnyje skirta berniukų žaislams ir žaidimo priemonėms.

Pagrindiniai žmonės, kurie gamindavo žaislus, būdavo tėvai. Tokiu būdu atsirasdavo ryšys tarp

sūnaus ir tėvo, tėvas sūnų mokė, kaip pagaminti žaislą ir tokiu būdu suteikdavo būsimo amato

pradmenis. Vaikui paūgėjus, pradėjus bėgioti, buvo sukuriami žaislai, kurie ridenosi: „maži rateliai,

tačka, ripka ir pan.“ „Tačka dažniausiai daroma praskeliant kokią lazdą ir į tą dvišakį įspraudžiant

užmautą ant ašies „tekinį“, nupiautą nuo apvalaus medžio galo. Ratukai dažniausiai buvo daromi

paskubomis, jie yra labai panašūs į aukščiau aprašytuosius. Tokiais rateliais vaikai vežiojo smėlį,

akmenukus, surankiotus medžio šipulėlius, žoles ir t.t. Buvo naudojama ir ripka- nupiautas nuo

apvalaus medžio tekinukas, taip pat arkliukas, ant kurio vaikas jojo raitas. –Ant nedidelės kėdelės

pritvirtinamas išpiautas iš storesnės lentos arklys, kuris dar buvo nudažomas vienspalviai ar margai.

Kartais dar išpiaustoma lazdelė su galva- „saldotas“.“ Dar vienas, nuo seno vaikų naudojamas

žaislas - dūdelės, dar kitaip vadinamos “klernatais”. Dažniausiai dūdelės daromos iš žalio karklo

lazdelių. Toks žaislas buvo nudažomas žaliai arba raudonai. Tokia “klernata” jau galima groti

įvairiausias melodijas. (Vitauskas, 1937, p. 130)

A. Vitauskas detaliai aprašo vyriškos lyties vaikų žaidimus. Berniukų žaidimuose jis

išskiria dažniausiai sutinkamas dvi žaidimų rūšis: statybos ir karas. Pirmoji žaidimų grupė

pasireiškia berniukams bandant jau asloje dėlioti angliukus, šakutes, ką nors įsmeigti, kad tvirčiau

laikytųsi. Prie šios žaidimų grupės priskiriami ir žaidimai plyname lauke, kur yra bandoma kasti

žemę, kažką lipdyti iš molio, taip pat užtvenkti upelius, daryti vandens nutekėjimo vietas ir panašūs

darbeliai. Taigi, berniukai nuo pat mažens buvo pratinami ir patys suprato, jog vieną dieną reikės

perimti ūkį, dirbti visus darbus, o gal net ir statyti namus. Antrasis žaidimų tipas, populiarus tarp

berniukų-karas. Būtent tokio tipo žaidimai atėjo iš aplinkos, kuri tuo metu buvo perpildyta

tarpukario dvelksmo. Berniukai bėgiodavo po miškus, ieškodavo šovinių, ginklų, taip pat juos

35

mokėdavo pasidaryti ir patys. Dėl kariškos nuotaikos dažnai pasitaikydavo, jog vyresnieji skatino

mažuosius „žaisti” muštynes. Vyresnieji sirgdavo už savo favoritus, taip berniukus paskatindami

dar stipriau pliektis ir nugalėti draugą, kovoje tapusiu varžovu. Neretas atvejis, jog norėdami įsigyti

kokį nors ginklą, berniukai vogdavo tėvų pinigus, o paskui keisdavo juos į geidžiamus ginklus.

(Vitauskas, 1937, p. 130-131)

Jau šiek tiek paūgėję berniukai, pusberniai, paaugliai sugebėjo ir patys kažką išdrožti iš

medžio, pagaminti namų apyvokos daiktų, daržuose reikalingų padargų. Nuo mažens su tėvu kartu

darbuodamiesi ūkyje, berniukai įgyja daug patirties ir tokie darbai tampa kasdienybe, amatu, o

kartais ir šeimos pragyvenimo šaltiniu. (Vitauskas, 1937, p. 132)

Monografijoje „Lietuvos valsčiai. Panemunėlis“ (2011) Almintos Rudytės straipsnyje

„Vaikų žaidimai“ aptariamas vaikų lavinimas žaidimų pagalba XXI a. pr. Lyginant XX a. ir XXI a.

pr. tyrinėtojų darbus, nesunku pastebėti, jog jie pabrėžia žaidimų ir žaislų naudą vaiko kūrybiniam

ir psichiniam vystymuisi. Vaikų žaidimai XXI a. pr. gerokai kūrybiškesni nei jų tėvų ar senelių, o

atsiradę kompiuteriai taip pat pasiglemžia ne mažą dalį vaikų dėmesio. Dviračiai, kamuoliai,

mašinytės ir lėlės buvo ir yra pagrindinės vaikų auklėjimo priemonės peržengus į XXI a. Tačiau,

pati autorė teigia, jog „kartais atrodo, kad vaikai žaidžia nuolatos, bet kurią akimirką jie gali

sugalvoti naują žaidimą ar naują seno žaidimo variantą. Jie kuria, žaidžia, gyvena, taigi Panemunėlio

ir Augustinavos vaikai dar moka žaisti ir bežaisdami mokosi gyventi.“ (Rudytė, 2011, p. 1257-1268)

Taigi, žaislai vaikams buvo ne tik užsiėmimas, kol tėvų nebuvo ar jie negalėjo vaikams

skirti pakankamo dėmesio, tačiau ir lavinamoji priemonė. Nesvarbu, kuriai socialinei grupei vaikai

priklausė – valstiečių, amatininkų ar tarnautojų, – tačiau jie su žaislais ne tik žaidė, bet ir mokėsi iš

vyresniųjų, tėvų ar draugų juos kurti. Judantys barškučiai, skirti kūdikiams, pagaminti iš medžio

arba gyvūnų išdžiovintos odos, molinės švilpynės, iš medžio išdrožtos dūdelės, sviediniai ar tiesiog

paprasta šaka, tampanti eikliu žirgu, ugdė vaiko vaizduotę, padėjo pažinti pasaulį ir netgi galėdavo

tapti pamatu jo būsimai specialybei. Netgi ne visi tarnautojų vaikai galėdavę pasigirti brangiais,

fabrikuose gamintais žaislais, o tai būdavo paskata vasarą ganant gyvulius su bendraamžiais išmokti

jų pasigaminti.

36

3. VAIKŲ AUKLĖJIMO TENDENCIJOS SKIRTINGŲ KARTŲ

PRISIMINIMUOSE: LAUKO TYRIMŲ ATVEJIS

3.1. Lauko tyrimų metodologija ir pateikėjų charakteristika

Etnografinis lauko tyrimas buvo vykdomas pasitelkus autorės sudarytą klausimyną „Vaikų

auginimo tendencijos skirtingų kartų prisiminimuose nuo XX a. 4 dešimtmečio iki XXI a. 2

dešimtmečio“. Tyrimas vyko 2018 m. lapkričio - 2019 m. kovo mėnesiais. Tyrimo pirmame etape

buvo atlikta žvalgybinė apklausa, kurios metu buvo apklausti respondentai struktūruoto interviu

būdu. Bendraujant su respondentais tiesioginiu būdu (face to face metodu), atsirado galimybė gauti

iš jų grįžtamąjį ryšį apie sudarytą anketą. Jie pateikė savo pastabas ir komentarus dėl sudaryto

klausimyno. Į pateiktas respondentų pastabas buvo atsižvelgta, papildant anksčiau sudarytą

klausimyną ar atsisakant kai kurių perteklinių klausimų.

Lauko tyrimų pirmajame etape naudotas struktūruotas interviu metodas, vėliau –

anketavimo metodas apklausiant daugumą jaunesnio amžiaus tyrimo dalyvių bei struktūruotas

interviu metodas taikytas apklausiant vyresnio amžiaus respondentus. Surinktos empirinės

medžiagos analizei buvo taikyti aprašomasis, lyginamasis bei interpretacinis tyrimo metodai. Be to,

atlikta procentinė apklausos duomenų išraiškos analizė. Etnografinis klausimynas buvo patalpintas

internetinėje svetainėje www.manoapklausa.lt (Žr. anketos unikalų adresą:

www.manoapklausa.lt/apklausa/1045963400/) , tad į anketos klausimus galėjo atsakyti visi norintys

ir suinteresuoti asmenys. Klausimynas buvo orientuotas į pateikėjų vaikystėje išgyventas patirtis.

Buvo siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką auklėjimas vaikystėje padarė suaugusiems žmonėms, kas iš

vaikystės įsiminė labiausiai, kokie prisiminimai siejasi su gerąja ir blogąja patirtimi, kokie

auklėjimo metodai buvo taikomi jų vaikystėje, paauglystėje bei kokius auklėjimo metodus jie taikė

savo šeimoje.

Autorės klausimynas buvo sudarytas iš 26 atvirų klausimų, kuriais siekta išsiaiškinti vaikų

auklėjimo tendencijas skirtingose kartose. Tyrimas buvo vykdytas 2018 m. lapkričio-2019 m. kovo

mėnesiais. Per šį laikotarpį surinkta 102 pateikėjų atsakymai iš visos Lietuvos. Visų pateikėjų

atsakymai buvo skirtingi, tačiau vertingi savo informatyvia medžiaga. Apklausoje dalyvavę

pateikėjai noriai atsakinėjo į klausimus, pateikė ir negirdėtas, naujas mintis, supažindino su šeimos,

vaikų ir jaunuolių gyvenimu, skirtingais laikotarpiais.

Didžiausias siekis buvo surasti ir prakalbinti vyresnio amžiaus pateikėjus. Deja, rasti

senolių, norinčių pasidalinti prisiminimais, kurių amžius siekia 80 ir daugiau, buvo nedaug, tačiau

vienos iš pateikėjų pasakojimas pranoko visus lūkesčius. Gana nemažai pateikėjų buvo jauno

amžiaus, t. y. studentai, kurie taip pat mielai pasidalino savo prisiminimais bei ateities lūkesčiais,

37

kaip planuoja auginti būsimas atžalas. Tarp vyresniųjų pateikėjų, kurie jau turi užauginę vaikus,

pasitaikė ir tokių, kurie gailėjosi dėl naudotos vaikų auklėjimo sistemos ir teigė, jog klaidas darę

tokias, kokias darė ir jų tėvai, tačiau dabar jau per vėlu kažką keisti.

Tyrimo metu respondentai buvo suskirstyti į šias kategorijas: pagal amžių, lytį, socialinį

sluoksnį, specialybę, regionus, kuriuose jie gyvena. Iš viso apklausoje dalyvavo 102 pateikėjai: 15

vyrų, 87 moterys. Minėtas pasiskirstymas pagal lytį galimai turėjo įtakos apklausos rezultatams,

kurie labiau atskleidė moteriškosios lyties nuomonę vaikų auklėjimo klausimais. Apskritai,

moterims vaikų auklėjimo klausimai yra svarbesni nei vyrams, todėl nenuostabu, kad moterys vaikų

ir šeimos gyvenimo klausimams skyrė daugiau reikšmės ir laiko. Apibendrinant pateikėjų duomenis

pagal lytį, galima pastebėti, kad apklausoje dalyvavę vyrai tesudarė 14 proc., t. y. mažiau nei

trečdalį, visų pateikėjų. (Žr. 1 pav.):

1 paveikslas. Pateikėjų pasiskirstymas pagal lytį.

Apibendrinant pateikėjų duomenis pagal amžių, galima pastebėti, kad didžiausią

respondentų grupę buvo 19-20 m. apklaustieji, kurie sudarė 36,26 %. (Žr. 2 pav.) :

15

87

V Y R A I M O T E R Y S

LYTIS

38

2 paveikslas. Pateikėjų pasiskirstymas pagal amžių (nuo 18 iki 88 m.)

Vyriausi pateikėjai (85, 88, 60, 57 metų asmenys) tyrimo metu buvo apklausti struktūruoto

ir pusiau struktūruoto interviu būdu, kadangi jie neturėjo kompiuterinio raštingumo įgūdžių.

Išsamiausi atsakymai iš šios grupės pateikėjų buvo 85 metų amžiaus moters prisiminimai. Kalbant

su šia moterimi vos buvo galima suspėti rašyti jos prisiminimus. Jos vaikystė prabėgo natūralioje

gamtoje, rūpinantis savo jaunesne sesute. Moteris prisiminė, kad ji dirbo nuo pat mažumės – ganė

gyvulius, šlavė aslą, gamino valgyti, vėliau teko prižiūrėti ir 9 metais jaunesnę seserį, verpė, taip

pat ir audė. Ji džiaugėsi viskuo, ką turėjo, ką gaudavo dovanų ir nusimindavo netekusi brangesnio

žaislo ar pusseserės dovanotos knygelės. Savo vaikystės gyvenimo momentus ši moteris prisiminė

labai vaizdžiai, pasakojo prisiminimus su tokiu užsidegimu, tarsi tai būtų buvę geriausia, kas jai yra

nutikę. Įsigilinus į jos gyvenimo istoriją, galima pastebėti jos nelengvą gyvenimą.

Būdama 18-kos ji su tėvais ir seserimi buvo ištremti į Tomsko sritį, Kargasoko rajoną,

Staramargino kaimą. Grįžti iš tremties jai pavyko tik po 6 metų, o tėvams tik po

7-erių. Nuo to momento, kuomet naktį atėjo kariuomenė ir pasakė, jog jie yra ištremiami, teko

pamiršti visas vaikiškas svajones ir paaugliškas viltis apie studijas Lietuvos kūno kultūros

akademijoje. Klausyti šios moters buvo nepaprastai gera, bet tuo pačiu ir skaudu. Ne kiekvienas

vaikas užauga taip greitai ir per anksti patiria gyvenimo išbandymus. Nors šios pateikėjos

atsakymai buvo patys išsamiausi, tačiau nustebino ir 60-ties sulaukęs pateikėjas, kurio pirmasis

prisiminimas apie vaikystę – jo pirmoji cigaretė, surūkyta jam esant 5 metų amžiaus. Tai šokiravo,

iškart prisiminus tėvų atsakomybę savo vaikų sveikata.

Žvelgiant į pateikėjų religinę priklausomybę, buvo galima pastebėti, jog 77 pateikėjai save

pripažįsta krikščioniais. Likę pateikėjai save priskyrė kitoms religijoms. ( Žr. 3 pav.) :

18

, 1

19

, 19

20

, 18

21

, 10

22

, 10

23

, 8

24

, 5

25

, 2

26

, 1

28

, 1

29

, 1

30

, 1

35

, 1

37

, 3

40

, 3

41

, 1

42

, 1

43

, 1 44

, 2

45

, 1

47

, 1

48

, 1

49

, 1

50

, 1

53

, 1

57

, 1

59

, 1 60

, 2

65

, 1

85

, 1

88

, 1

1 8 1 9 2 0 2 1 2 2 2 3 2 4 2 5 2 6 2 8 2 9 3 0 3 5 3 7 4 0 4 1 4 2 4 3 4 4 4 5 4 7 4 8 4 9 5 0 5 3 5 7 5 9 6 0 6 5 8 5 8 8

PASISKIRSTYMAS PAGAL AMŽIŲ

39

3 paveikslas: Religinė priklausomybė.

Atsižvelgiat į pateikėjų tautinę priklausomybę, dauguma nurodė esantys lietuviai (98),

tačiau atsirado ir keletas tokių, kurie save tapatino su rusų tapatybe, kiti nenurodė savo tautybės, o

viena pateikėja save priskyrė žemaičių regioninei tapatybei. 101 pateikėjas nurodė, kad jų gimtoji

kalba - lietuvių ir vienas pateikėjas - rusų. ( Žr. 4 pav.):

4 paveikslas: Tautinė priklausomybė.

6

3 1

9

1 1 1

77

2 1

RELIGINĖ PRIKLAUSOMYBĖ

Religinė priklausomybė

98

2 1 1

L I E T U V I A I R U S A I Ž E M A I Č I A I B E T A U T Y B Ė S

TAUTINĖ PRIKLAUSOMYBĖ

Tautinė priklausomybė

40

3.2. Ankstyvieji vaikystės prisiminimai

Remiantis psichologų duomenimis, vaikystės prisiminimai atmintyje išlieka nuo 3 metų

amžiaus. Nagrinėjant anketas, teko pastebėti, jog kai kurie pateikėjai savo vaikystę prisimena dar

ankstesniu metu, maždaug nuo 2 metų. Daugumai pateikėjų pirmieji vaikystės prisiminimai siejasi

su asmeniniais išgyvenimais ar tam tikromis mažomis jų gyvenimo istorijomis. Pateiksiu keletą

pavyzdžių. Vieno vyro teigimu, jis vaikystę prisiminė nuo 5 metų. Jam labiausiai į atmintį įstrigo

paleistas akmuo į seserį. (VDU ER B. 2673/ 62)

53 metų moteris su nostalgija prisimena savo ankstyvąją vaikystę pas senelius kaime:

„Man atrodo [prisimenu] su atotrūkiais, bet nuo labai anksti. Augau kaime pas senelius,

trumpalaikiai tėvų apsilankymai, kai atvažiuodavo ,,kažkoks dėdė" ir tau liepia su juo pasisveikinti

ir sako čia tėvelis. Ir tais laikais tėvai buvo užimti. Prisimenu parvažiavimus į tikrus namus, kurie

tokie nepažįstami buvo. Pasivaikščiojimai su dieduku po mišką, babytės margi blynai. Daug sniego

žiemą, šienas vasarą. Jokios civilizacijos, nieks neverčia kasdien praustis, dantų valytis, tai jau

buvo...“ (VDU ER B. 2673/ 86)

85 metų senolė prisiminė tokį vaizdą pusseserės krikštynose:

„Pirmas prisiminimas buvo pusseserės krikštynos. Mamos sesuo mane laikė ant rankų,

davė sūrio gabaliuką, stovėjom ant kelio, prie kryžiaus. Man buvo 2,5 m. Ir kai parvažiavo jie į

namus, įėjo į kambarį, kūmas turėjo saldainių popieriniam maišelyje ir visiems dalino. Saldainių

skonio neatsimenu.“ (VDU ER 2673/ 98)

Apibendrinant pateiktus pasakojimus, reikėtų pastebėti, kad pirmieji prisiminimai gali

atskleisti, kas vaikui buvo svarbiausia, kokie išskirtiniai įvykiai įsirėžė į atmintį ar vėliau buvo

primenami tėvų. Pirmasis pateikėjas prisimena paleistą į seserį akmenį, kuomet jam buvo 5 metai.

Tai gali atskleisti jo norą valdyti situaciją, nes sesė visada buvo svarbesnė tėvams, o jis likdavo

nuošalėje. Antroji pateikėja teigia, jog tikra vaikystė jai buvo kaime su seneliais, kuriuos laikė

tikresniais tėvais, negu savo biologinius tėvus. O trečiajai pateikėjai vaikystė asocijuojasi su

pusseserės krikštynomis, taip pat jos atmintyje įsirėžę prisiminimai apie saldainius, kai jai buvo tik

2,5 metų.

Apibendrinant pateikėjų atsakymus, galima pastebėti, jog visi, minėdami pirmuosius

vaikystės prisiminimus, išskiria skirtingą amžių. Vienas pateikėjas prisiminė netgi savo kūdikystę,

kai jam keitė sauskelnes. Du pateikėjai prisiminė savo vaikystę nuo 1,5 metų. 5 žmonės savo

vaikystę prisiminė nuo 2-2,5 metų, 20 respondentų – nuo 3-3,5 metų, 32 pateikėjai savo vaikystę

prisiminė nuo 4 metų amžiaus. Apie 30 pateikėjų teigė, jog vaikystę prisimena nuo 5 metų amžiaus.

Pasitaikė ir tokių respondentų, kurie vaikystę prisiminė pakankamai vėlai, virš 5 metų.

41

Nors tyrimo metu pateikėjai į klausimą „iki kelių metų žmogus laikomas vaiku?“ neatsakė

vieningai, tačiau didžioji dauguma respondentų minėjo, jog jų nuomone, vaiku asmuo nebelaikomas

vidutiniškai nuo 12-13 metų. Ne vienas iš tyrimo dalyvių pakartojo mintį, jog vaiku esi laikomas

tol, ko turi tėvus. Kiti minėjo, kad dar patys yra vaikai, nors pagal anketinius duomenis žmonėms

yra 19, 20 ar 40 metų. Dar vieni pasitelkė įstatymus, kuriuose yra nustatytas vaiko amžius, ar

įžvalgą, kad esi vaiku tol, kol pats nesirūpini niekuo. (VDU ER B. 2673 )

Galima pastebėti, kaip išsiskyrė žmonių nuomonės klausiant apie jų pačių patirtis ir

visuomenės normas. Pasitaikė daug tokių, kurie visuomenėje vaiką laiko iki 12 metų, o patys save

laikė iki 18-os. Dauguma teigė, kad save laikė vaiku tol, kol neišvažiavo studijuoti, nepradėjo patys

savimi rūpintis, neemigravo į užsienį. (VDU ER B. 2673)

Tyrimo metu pateikėjų buvo klausiama apie ryškiausiai išlikusius geruosius vaikystės

prisiminimus. Dauguma pateikėjų minėjo laiką, praleistą kartu su šeima, seneliais ar draugais.

Atviresni asmenys papasakojo ir keletą istorijų ar gražiausių vaikystės prisiminimų. Vienas iš jų 85

metų senolės pasakojimas apie jos lėlę:

„Pirmas džiaugsmas ir skausmas – man buvo gal 8 metai. Mama ir aš pati dar siūdavom

pačios lėles, iš skudurėlių, [mama] prideda pakulų, bet tėvelis nupirko man lėlę, kas buvo neįprasta

tais laikais – porcelianinę, su rūbeliais. Bet aš su ja žaidžiau ant lovos ir gal apklojus buvau ir

griuvau ant jos, o ji sudužo. Tai buvo ir pirmas džiaugsmas ir skausmas. Bandžiau dar ją lipdyt, bet

nesisekė.“ (VDU ER B. 2673/ 98).

Artimas ryšys su močiute – vienas gražiausių prisiminimų 20 metų respondentei, kuri teigė,

kad „pokalbiai su močiute. Būdavo, kad kalbėdavomės visą naktį, tol kol užmigdavom.“ (VDU ER

B. 2673/ 26)

Gyvūnų tema taip pat dažnai buvo minėta vaikystės prisiminimuose:

„Kai grįždavau namo, iš toli matydavau, kaip mūsų šuniukas ritasi nuo kalnelio. Kaip buvo

gera prie jo pasėdėti. Taip pat, kaip iš namelio medyje stebėdavau, kada pareis mamytė ir kaip gera,

kai tėtis žiemą pasisodindavo į rogutes ir paveždavo bent dalį kelio iki senelių pirties.“ (VDU ER

B. 2673/ 53)

Nauji ir nuosavi namai, į kuriuos įsikeliama po gyvenimo skirtingose aplinkose,

vienareikšmiškai gali būti pripažintas pačiu svarbiausiu vaikystės prisiminimu:

„Kai pradėjome gyventi savo namuose, kaip buvo gera miegot, kad ir rūsyje prie pečiaus,

o jau perėjus į kambarius, taip minkšta buvo ant grindų. Savi namai. Kelionė su tėvais į Palangą“.

(VDU ER B. 2673/ 86)

Kaip galima matyti iš pateiktų atsakymų, visiems prisiminimai asocijuojasi su skirtingais

dalykais, o kai kurie atsakymai yra pakankamai jautrūs, tad galima kartu išgyventi patirtą

džiaugsmą, nuostabą ar nelaimę.

42

Paklausus apie ryškiausiai įsiminusius blogiausius vaikystės prisiminimus, nustebino

pateikėjų atvirumas. Dauguma jų pažymėjo, jog blogiausias prisiminimas – baimė, kurios rūšių yra

daug ir pačių įvairiausių – nuo baimės eiti į mokyklą, tamsos ar didelių šunų, iki smurto šeimoje,

alkoholio ar griežtų tėvų, prieš kuriuos net ir tamsa neatrodė baisi. Pateikėjai atviravo, kad

vaikystėje iškrėsdavo daug įvairių išdaigų, dėl kurių vėliau bijodavo gauti „lupti“ nuo tėvų, bet prieš

tai nublankdavo rimtas smurtas šeimoje, kuris buvo ir yra ne vienos šeimos problema, susijusi su

alkoholizmu. Pateikiu keletą respondentų atsakymų, kuriuose atsispindi pateikėjų nuoskauda,

patirta vaikystėje, vienatvės, netekčių ir nepriteklių šeimos aplinka, baimė, patirta užsidegus miškui:

„Šeimos spaudimas ir atskirtis. Turiu jaunesnę sesę, todėl visada būdavau kaltinama dėl

jos padarytų kvailysčių, turėdavau už ją padaryti visus darbus ir vis tiek jausdavausi neįvertinta.

Tai išlikę iki dabar.“ (VDU ER B. 2673/ 89).

Pateikėjų pasakojimuose atsispindėjo ir neigiama alkoholio žala šeimos gyvenimui:

„Alkoholio įtaka šeimoje, netektys, nepriteklius.“ (VDU ER B. 2673/ 49), „Kad mama

daug dirbdavo ir neturėdavo mums laiko. Vėliau paauglystėj, kai viena augau, jaučiau didelę

vienatvę, nors draugų turėjau.“ (VDU ER B. 2673/ 45).

Vienos pateikėjos pasakojime išlikęs liūdnas prisiminimas apie sudegintą vaikišką

knygelę, kurios iki šiol moteris gailisi:

„Kad sudeginau knygą ganydama karves 6 metų. Buvo davusi pusseserė, pirmos klasės,

su paveiksliukais. Po atlaidų grįžom namo, mus išleido karves ganyt, norėjom užsikurt lauželį, kad

šilčiau būtų ir aš tą knygutę mečiau, kad geriau degtų, tada dar kvaila buvau, nesupratau, ką darau,

o po to taip tos knygutės gailėjau, iki šiol gailiu. O nuo to laužo dar ir miškas užsidegė. Liepsna,

gražu... Norėjom pervaryt karves iš to išgąsčio, bet viena karvė priklimpo raiste. Išbėgau kviest

tėvelio pagalbon. Bet kaip tas gaisras užgeso, jau neprisimenu, tik, kad tėvelis tą karvę ištraukė. O

paskui tėvai nieko nesakė, ką jau čia besakysi, supratom, kad blogai darėm.“. (VDU ER B. 2673/

98)

Apibendrinant šį poskyrį, galima pastebėti, jog vieni iš pirmųjų prisiminimų vaikui būna

patys ryškiausi bei svarbiausi. Vėlesniais gyvenimo periodais vaikas mokosi iš savo patirties, klaidų,

kurias padarė jis pats arba jo tėvai. Neretai auklėjimo būdai, kurie dažniausiai taikomi vaikams,

nusako, koks vaikas gali būti paauglys ar suaugęs. Jeigu tėvai vartojo alkoholinius gėrimus ir niekas

iš vaiko aplinkos neperspėjo, jog tai netinkamas gyvenimo būdas, tikėtina, jog vaikas taip pat gali

įnikti į žalingus įpročius. Taip pat buvo puikus 98 anketos pavyzdys, kuriame pateikėja gailisi

sudeginusi gražią, iliustruotą paveikslėliais pirmosios klasės knygutę. Šią savo klaidą ji prisiminė

visą gyvenimą ir nuo to laiko saugojo knygas.

43

3.3. Tėvų įtaka vaikų auklėjimui

Psichologai pabrėžia dviejų tėvų svarbą auklėjant vaikus ir formuojant harmoningą

asmenybę. Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti ar pateikėjai turėjo abu tėvus, ar augo vieno tėvo

šeimoje. Dauguma pateikėjų augo pilnoje, t.y. dviejų tėvų šeimoje. Tik keletas pateikėjų minėjo,

jog gyveno tik su vienu iš tėvų ar augo pas senelius. Siekta išsiaiškinti apie auklėjimo įtaką šeimoje,

kuris iš tėvų darė didesnę įtaką vaiko raidai. Pateikėjų atsakymus būtų galima suskirstyti į tris

pozicijas: 1) vieni pripažino mamos svarbą, 2) kiti – tėčio; 3) paskutinėje klausimų grupėje išryškėjo

įvairūs atsakymai – pateikėjai pabrėžė visos šeimos įtaką vaiko auklėjimui.

Pateiksiu keletą visų grupių atsakymų pavyzdžių:

„Abiejų įtaką panaši. Tėtis visada nuolaidžiaudavo, todėl vis primena, kad kartais reikia

būti nuolaidesniems. O mama visada buvo griežta, todėl visada ją prisiminus pabaigiu pradėtus

darbus“ (VDU ER B. 2673/ 9). Tvarkingas darbų užbaigimas iki galo yra gan opi problema tiems,

kurių tėvai nereikalaudavo darbų užbaigti iki galo, kurių darbus užbaigdavo tėvai arba patys vaikai

juos palikdavo neužbaigtus. Minėta pateikėja vaikystėje turėjo griežtą ir tinkamą motinos pavyzdį,

jog darbai patys nepasidarys ir privaloma viską užbaigti tinkamai. Motinos įtaka dukrai buvo tokia

didelė, jog dabar tinkamas darbų užbaigimas pasireiškia pateikėjos gyvenime kaip įprasta rutina.

„Mamos [įtaka didesnė]. Mama visada buvo griežta. Nemėgau mamos labai, o tėtis visada

buvo tas gerietis, kuris buvo mano pats geriausias draugas iki tol, kol tėvai išsiskyrė. Gyvenau su

tėčiu nuo tada, tad apsivertė viskas: tėtis nebebuvo vien tas gerasis tėtis, kuris nei vieno griežto

žodžio nepasakydavo. Mama dabar tapo taip pat mano geriausia draugė.“ (VDU ER B. 2673/ 13).

Kartais tėvų skyrybos atskleidžia tikruosius tėvų veidus, kurių negalima pamatyti, kuomet esi

mažametis ir visad lepinamas vienos pusės. Pateikėja nesitikėjo, kad po tėvų skyrybų gerasis tėtis

pavirs tokiu pat, kokia anksčiau buvo mama. Šis atsakymas labai primena seną lietuvišką išmintį

„Bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos“.

„Mamos auklėjimo įtaka geresnė, nes ji nelepindavo, drausmindavo, tačiau ir rodydavo,

kaip myli savo vaikus.“ (VDU ER B. 2673/ 17). Drausmė ir didelis lepinimo nebuvimas šiam

respondentui įdiegė suvokimą, jog vien tuo visko nepasieksi. Tėvai turi likti autoritetais ir mokėti

išreikšti savo meilę atžaloms ne vien tik lepinimo būdu.

„Daugiausia auklėti stengiasi mama. Neleidžia keiktis, moko elgtis gražiai, kultūringai ir

t. t. Tėtis šeimoje man daugiau kaip draugas, tačiau ir jis kartais pasako kokius nors nurodymus,

kurių turiu laikytis, pavyzdžiui, kada turiu grįžti, ar grąžinti automobilį.“ (VDU ER B. 2673/ 67) ,

„Tėčio, griežtumas, dideli reikalavimai“ (VDU ER B. 2673/ 86).

44

„Ir vienas, ir kitas turėjo įtaką. Tėvelis buvo labiau supratingesnis, o mama ištisai

bambėdavo, jei kas būdavo blogai. Tėvelis visad užtardavo ir sakydavo, ką čia, savo vaikystės

neprisimeni, vaikas juk.“ (VDU ER B. 2673/ 98).

„Abiejų tėvų vienodai. Tik kai rūkiau- tėvas sužinojo, kai man buvo gal 16 metų, tėvas man

pasakė, kad jei rūkai tai rūkyk, tik nesislėpk, dar namus padegsi“ (VDU ER B. 2673/ 100)

Galima pastebėti, jog šeimose, kuriose vaikus auklėjo abu tėvai, buvo taikomas toks šeimos

modelis: „vienas griežtas, kitas nuolaidus“. Šis modelis gana dažnai pasitaiko ir šiuolaikinėse

šeimose. Įdomus vienos pateikėjos atvejis, kuomet šeimai išsiskyrus ir jai pasirinkus gyventi su

tėčiu, jis nebebuvo „gerasis tėtis“, kurį ji pažinojo visą gyvenimą ir juo pasikliaudavo. Galima teigti,

jog toks įvykis stipriai traumavo vaiko psichiką, kurio pasekmės galėjo pasireikšti ateityje. 86-osios

pateikėjos atsakymas pabrėžė, jog tėtis jos gyvenime visada buvo tas griežtasis, daugiau dėmesio

skiriantis auklėjimui, nei mama. Viena vertus, tėvo per daug dideli reikalavimai, keliami vaikui, gali

sukelti nepilnavertiškumo kompleksus, nepasitikėjimą savimi. Kita vertus, toks tėvo elgesys gali

priversti vaiką tapti perfekcionistu. Paauglio patirtis su tėčiu 100-osios anketos atsakymuose

priverčia susimąstyti. Žvelgiant iš vienos pusės, tėvai turėjo sudrausminti paauglį sūnų ir skatinti

mesti tokį žalingą įprotį kaip rūkymas, tačiau iš kitos pusės tėvas, žinodamas situaciją, bent jau

perspėjo sūnų apie galimą dar didesnę žalą, tai yra gaisrą ir privertė susimąstyti apie dar baisesnius

padarinius. (VDU ER B. 2673) Anot Kęstučio Trimako „asmenybė yra centrinė, asmeninė,

sąmoninga ir nors daugiausiai pastovi, bet galinti dinamiškai keistis.“ Galima teigti, jog asmuo, šiuo

atveju vaikas, dinamiškai keičiasi, kuomet tėvai jam pasako, ką jis daro blogai, tačiau ilgainiui

galima pastebėti, jog asmuo vis dėl to išsaugo savitumą, t.y. iš esmės išlikdamas „savitas“, bet ir

keisdamasis, jis formuoja, net „kuria“ save. (Trimakas, 1997, p. 18)

Pateikėjams buvo pateiktas klausimas apie jų kasdienybę, dienos ritmą vaikystėje. Ne visi

pateikėjai prisiminė savo kasdienybę tėvų namuose, kiti plačiau aprašė savo kasdienybę, treti

plačiau nekomentavo savo atsakymų. Pateiksiu keletą atsakymų pavyzdžių:

„Vieninteliai rėžimai, kuriuos prisimenu – ėjimas miegoti prieš mokyklą (vasaros metu tai

vykdavo dar nesutemus, kai pro atvirą balkoną vasarą girdi kieme tebežaidžiančius vaikus) ir šioks

toks namų darbų ruošos (mokyklai) rėžimas.“ (VDU ER B. 2673/ 54).

„Turėjau rutiną. Keliuosi 7-tą. Einu į mokyklą 7:40. Grįžusi namo apie 14 (val.) iš karto

darydavau namų darbus iki 15-16 (val.). Tada laisvai leisdavau laiką iki 21 (val.) ir iš kart eidavau

miegot.“ (VDU ER B. 2673/ 46).

„Turėjau mitybos ir sporto režimus, nuo 14 metu nevalgau saldumynu ir miegu 8+

valandas per dieną, vis dar jo laikausi“ (VDU ER B. 2673/ 11);

„Tada dar neturėjom laikrodžio, sunku pasakyt. Keldavomės su saule, aptvarkydavom

gyvulius, pusryčius darydavom visi kartu, valgydavom, o kai mokiausi, pradinėj mokiausi iš ryto, o

45

vidurinėj po pietų, nuo 14 val. , turėdavau aslą iššluot, šaukštus suplaut. Prisimenu, dar nepasiekiau

juškos, nėjau į mokyklą, tėvai išėjo į bažnyčią, o aš jiems, kai grįžo buvau paruošus labai skanios

kavos.“ (VDU ER B. 2673/ 98).

Apibendrinant pateikėjų atsakymus, galima teigti, jog dienotvarkė vaiko gyvenime yra

pakankamai svarbus reiškinys, kurį suformuodavo tėvų šeima. Laikydamasis tėvų nustatytos

dienotvarkės, vaikas mokindavosi suvokti laiko prasmę, nors dar nepažino laikrodžio. Jis buvo

mokomas pažinti per kiek laiko yra atliekami vienoki ar kitokie darbai, kam reikia teikti pirmenybę,

o kokie darbai gali palaukti. Vaikas, kuris neturėjo griežtai nustatytos dienotvarkės, pats bandė

organizuoti savo laiką, atlikti jam įpareigotas tėvų užduotis. Iš pateikėjų atsakymų galima pamatyti,

kad dienotvarkės laikėsi dauguma tyrime dalyvavusių žmonių.

Dienos ir nakties ritmas, jų harmoninga kaita labai svarbūs vaiko fiziologiniam brendimui

ir ugdymui. Sudėtinė vaiko dienotvarkės dalis – nakties miegas. Paprastai šeimoje vaikai miega

kartu su tėvais, ypač kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Prisirišimas prie tėvų gali pasireikšti

įvairiomis formomis ir viena iš jų gali būti miegas kartu su tėvais ar vienu iš jų. Respondentų buvo

klausta ar jie miegojo su tėvais, jei taip, iki kokio amžiaus tai truko. Miegas gali būti ne tik viena iš

vaiko prisirišimo formų prie tėvų, tačiau ir baimės išraiška. Neretai maži vaikai bijo nakties tamsos

ir pradeda jaustis nesaugiai: dauguma įsivaizduoja įvairias pabaisas, kurios gali slypėti spintose, po

lova ar už nugaros. Pateikėjų atsakymai apie miegą kartu su tėvais buvo gana įvairūs:

„Tikrai žinau, kad naktimis pabėgdavau iš lovos ir „varydavau“ pas tėvus, bet neilgai

[tiksliai neatsimenu iki kiek metų], nes turėjau du brolius ir gyvenom vienam kambaryje, tad turbūt

gan greitai baigiau bėgiojimus dėl saugumo jausmo su broliais“ (VDU ER B. 2673/ 44) ,

„Su mama miegodavau iki 1 klasės. Kadangi su broliu dalinausi kambariu, jis mėgdavo

žiūrėti siaubo filmus, kurie dažnai man sapnuodavosi naktimis ir pabusdavau šaukdama mamos.“

(VDU ER B. 2673/ 61) ,

„Taip [miegojau], su abiem vidury. Iki 15m, nes neturėjau savo kambario ir atrodė

normalu.“ (VDU ER B. 2673/ 77).

Apibendrinant pateikėjų atsakymus, galima pastebėti, jog kai kuriems respondentams

miegas kartu su tėvais buvo gan normalus reiškinys, kiti tiesiog neturėjo kitos galimybės dėl mažo

būsto, tretiems tai buvo tarsi pramoga ir ramybės jausmas savaitgaliais ar tuo metu, kada

susapnuodavo košmarą.

Keletas pateikėjų papildomai buvo apklausti dėl religinio auklėjimo. Vyresnieji pateikėjai

teigė, jog religija buvo savaime suvokiamas dalykas, kaip, kad valgymas. Vaikai buvo mokomi

poterių prie žibalinės lempos kiekvieną vakarą. Praleisti sekmadienines pamaldas vaikas galėdavo

tik negaluojant, o malda prieš miegą buvo nuolatinis veiksmas. Jaunesni, sovietiniais laikais gimę

bei augę respondentai prisimena, kad bažnyčia, maldos, religija buvo draudžiama tema, o tie, kurie

46

nepaisė draudimų buvo skundžiami ir gaudomi. Jauniausioji karta su religija daugiausiai

susidurdavo mokykloje. Dauguma yra krikštyti, turėjo prieiti pirmosios Komunijos, tačiau į religiją

nežvelgė ir nežvelgia kaip į prievolę ir laisvai renkasi ar būti išpažįstančiu kurią nors pasaulio

religiją, ar tapti ateistu.

3.4. Žaislai ir žaidimai, kaip vaikų ugdymo priemonės

Materialinės vaikų auginimo priemonės ne ką mažiau svarbios nei dvasines. Žaislai padeda

vaikams suprasti pasaulį, pažinti skaičius, tinkamai elgtis su gyvūnais, vaikais, kuriais tampa lėlės

ar barbės, konstruoti Lego kaladėles ar kažkokią jų alternatyvą. Žaislai pateikėjų vaikystėje

(tarpukariu, sovietmečiu ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu) buvo gaminami iš įvairių

medžiagų: medžio, porceliano, pliušo, plastmasės, smėlio, netgi maisto-bulvių, metalo bei kitų

medžiagų.

Respondentai tyrimo metu pasidalino prisiminimais, kokie žaislai juos supo vaikystėje:

„Lėlės, pliušiniai meškučiai ir pan. Iš plastiko, įvairių audinių, vilnos“ (VDU ER B. 2673/

6) , „Pliušiniai, turėjau ir plastmasinių žaislų, ir medinių kaladėlių. Bet labai mėgdavau žaist su

pagaliukais, žolėm, gėlėm ir panašiai.“ (VDU ER B. 2673/ 16) , „visko turėjom. turėjom daugiau

nei vidutinis tuometinis vaikas, dėl ryšių su užsienyje gyvenančiais močiutės broliais ir draugais.

bet mėgdavom žaisti ir su savadarbiais ginklais, popieriniais klijuojamais lėktuvais ir pan.“ (VDU

ER B. 2673/ 44) , „Daugiausia lėlės, pliušiniai žaislai. Turėjau žaislinį kasos aparatą, mikrofoną,

kamuolį, taip pat žaisdavau su pulteliu, prijungtu prie televizoriaus (varnų šaudymas). Daugiausia

vyravo plastikas.“ (VDU ER B. 2673/ 67) .

Viena senolė pabrėžė, kad jai žaislus pagamino tėtis:

„Tėvelis padarė man medinį kabliuką - išmokau megzti, buvo kaip žaidimas. Mama

siūdavo lėles. Tėvelis darydavo iš pušies žievės žvėriukus - visą fermą. O kai ganydavom su

piemenimis darydavom architektūrinius pastatus iš samanų. Mama per žiemą verpdavo. O man

tėvelis padarė iš bulvės verpimą - į bulvę įdėdavo pagaliuką. Būdavo, pakeli, suki pagaliuką, bulvė

sukasi ir siūlai vejasi ir pasidaro tolkos.“ (VDU ER B. 2673/ 98). Iš pateikėjos atsakymo galima

pastebėti, jog anksčiau žmonės buvo kūrybingesni, turėjo žymiai lakesnę vaizduotę ir vertindavo

viską, ką tik gaudavo.

Galima teigti, jog žaislų buvo pačių įvairiausių, tačiau tarp pateikėjų pasitaikė ir tokių,

kurie žaislų neturėjo. Galbūt tai lėmė sunki finansinė šeimos padėtis arba „pažinčių neturėjimas“,

kas buvo minima keliose anketose.

Į klausimą, kas šiuos žaislus padovanojo, daugiausiai buvo atsakyta, jog tėvai, artimieji ar

giminės. Keletas pateikėjų pagal atsakymus galimai netgi įsižeidė, kadangi jų atsakymai buvo

47

šiurkštoki, trumpi, pabrėžiant, jog ne tai buvo svarbiausia. Pateikėjai nurodė, kad maisto produktai

Lietuvai esant Sovietų sąjungoje buvo gerokai svarbesni negu žaislai ar pramogos.

Vaikystė daug kam asocijuojasi su įspūdingais žaislais. Viena vertus, jie primena svarbų

gyvenimo įvykį, gal mylimus tėvus, senelius ar kitus giminaičius. Kita vertus, žaislai neretai buvo

traktuojami kaip apsauginės priemonės ar talismanai. Į klausimą „koks žaislas buvo įspūdingiausias

ir kodėl?“ buvo atsakyta įvairiai:

„Zuikis, kurį gavau krikštynų proga. Dar iki šių dienų mama yra jį išsaugojusi. Jis visas

baisus, apiplyšęs, tačiau vis dar turiu jį. Labai smagu pasiimti į rankas. Dabar prisimindama

vaikystę, manau asocijuojasi su saugumu, nes visur tą zuikį tampydavausi su savimi. Kartą

pamečiau lauke ir naktį negalėjau be jo užmigti, apėmė isterija (užjaučiu tėvus :D), todėl tėvai su

prožektoriais ieškojo to žaislo aplink namus ir rado :D“ (VDU ER B. 2673/ 10). Iš šio pateikėjos

atsakymo galima pastebėti, jog kai kurie daiktai, šiuo atveju žaislas, tampa ne tik vaiko, tačiau ir

visos šeimos relikvija. Dar iki dabar išsaugotas žaislas pateikėjai kelia malonius prisiminimus,

nepaisant to, kaip jis atrodo.

„Liūtas, kurį gavau iš močiutės. Būdamas vaiku jį laikiau geriausiu draugu.“ (VDU ER

B. 2673/ 18).

Vienas pateikėjas pabrėžė, kad kai kurie žaislai jam asocijuojasi su Kalėdų švente:

„Radijo bangomis valdomas automobilis, kurį gavau 8-to gimtadienio proga. Jį turiu iki

dabar, primena paskutines Kalėdas praleistas kartu su visa šeima.“ (VDU ER B. 2673/ 32)

Vaikai sovietmečiu, kai trūko įvairų žaislų, būdavo labai išradingi, todėl neretai

pritaikydavo įvairias buitines atliekas žaidimui. Panašu, jog šią schemą sau pritaikė ir 1995 m.

gimusi pateikėja. Ji prisiminė:

„kartoninė dėžė nuo skalbimo mašinos ar panašaus dydžio daikto, kurią mama nudažė

violetine spalva su įvairiom margom figūrom. Ji buvo skirta žaislam sudėti, bet aš ir brolis juos

iškraudavom, sulipdavom į vidų ir įsivaizduodavom, kad tai mūsų transportas (mašina / lėktuvas /

kosminis laivas - priklausė nuo nuotaikos) kol dėžė nebeatlaikė ir plyšo :D“ (VDU ER B. 2673/ 35).

Lietuvos nepriklausomybės metais vaikų žaidimai pasikeitė, atsirado daug įvežtinių iš

užsienio žaislų, kuriuos mini nepriklausomybės laikotarpių augę vaikai:

„originalus monopolis, Lego dėžė, Packman'as. Monopolis buvo nuolatinis brolių ir jų

draugų žaidimas. Mane priimdavo retai, nes buvau jauniausias, bet buvo įdomu stebėti. Lego tuo

metu turėjo retas, bet mes su draugais labai daug žaisdavom apsidarydami tai ginklus, tai laivelius

tai dar ką. kieme, žemėje, turbūt iki šiol pilna detalių. Packman buvo puikus žaislas, kurį

skolindavom kitiems mainais į kitus žaislus ar daiktus :]“ (VDU ER B. 2673/ 44).

Pateikėjai prisiminė mielus vaikystės žaislus, kuriuos gavo dovanų išskirtinėmis progomis:

48

„Didelis meškinas, kuris buvo įteiktas mano gimimo proga. Jam tiek metų kiek man. Ir

labai brangi ir labai graži porcelianinė lėlė, kurios veidą sudaužė tėtis“ (VDU ER B. 2673/ 49) ,

„Pliušinis šuo, kurį gavau kaip paskatinimą gavus skiepus“ (VDU ER B. 2673/ 50) ,

„Ta lėlė porcelianinė, kurią sudaužiau... Man pusseserė buvo atnešus daug gražių

skudurėlių iš kurių tai lėlei norėjau drabužius siūt, bet kaimynų mergelkos, buvo gal 4 jos, ateidavo

pas mus ir ta vyriausia man pavogė tą maišiuką su tais skudurėliais. Tai va tokie mano nuostoliai.“

(VDU ER B. 2673/ 98) .

Vaikystė ne vien gražių prisiminimų metas. Vaikai savo brangius netektus žaislus

prisimena iki senatvės, visą gyvenimą. Tą galima pastebėti iš 49-osios ir 98-osios anketų atsakymų.

Pateikėjai prisiminė ir jų keisčiausią žaislą, kuriuo jiems teko žaisti. Nors nebuvo tikimasi

sulaukti platesnių atsakymų į šį klausimą, tačiau pateikėjai nustebino ir parašė ne vieną įdomų

pasakojimą apie, jų nuomone, keistus žaislus ar tariamus žaislus, su kuriais yra tekę žaisti.

Pateiksiu keletą respondentų atsakymų, kuriuose išsiskiria berniukų ir mergaičių žaislų

skirtumai:

„Modeliažai - iš popieriaus konstruodavom lėktuvus, tada su chebra nuo balkono padegtus

leisdavom žemyn ir žiūrėdavom, kas patyrė didžiausią katastrofą :]“ (VDU ER B. 2673/ 44), „Keisti

žaislai buvo pačių sugalvoti žaislai. Galėjau žaisti su indų ir kitų stiklinių daiktų šukėmis, bet kokį

daiktą galėjau paversti žaislu. Žaislų buvo mažai, bet labai gerai dirbo vaizduotė.“ (VDU ER B.

2673/ 69) ,

„Iš sesės kaspinų susirišdavau kasas, prisirišdavau prie savo plaukų ir turėdavau labai

ilgas kasas. Sesė labai pykdavo. Nes sesuo būdavo su ilgais plaukais, o man neaugino plaukų.“

(VDU ER B. 2673/ 99).

„Žaisdavom su lenktiniais peiliukais, nuo pirštų, nuo nosies, nuo kaktos mesdavom į žemę,

kad įsmigtų.“ (VDU ER B. 2673/ 100).

Apibendrinant vaikų žaislus, galima teigti, kad skirtingu laikotarpiu (tarpukariu,

sovietmečiu, nepriklausomybės laikotarpiu) vaikų žaislai skyrėsi. Taip pat skyrėsi berniukų ir

mergaičių žaislai. Kai kurie nurodyti pateikėjų žaislai net nepriminė vaikų žaislų ir labiau kėlė

grėsmę vaikų saugumui. Nepaisant žaislų trūkumo, vaikams pramogų norėjosi, todėl jie buvo

kūrybingi ir pasitelkę vaizduotę, galėjo sugalvoti įvairias pramogas.

3.5. Bausmės ir jų poveikis

Fizinės ir psichologinės bausmės – tai viena iš vaikų auklėjimo ir drausminimo priemonių.

Bausmių taikymas priklausomai nuo lyties ir amžiaus skiriasi. Pateikėjai pabrėžė bausmių skirtumus

49

tarp brolių bei seserų bei jų išraišką vėlesniame amžiuje. Vyresnių respondentų atsakymuose vyravo

panašios fizinės bausmės. Dažniau buvo taikomos lengvos fizinės bausmės: populiariausias diržas,

su ranka trenkimas per užpakalį ar klupdymas ant kelių. Skirtingai nei vyresniųjų, jaunesnių

pateikėjų atsakymuose vyravo psichologinės bausmės: vaikams nebuvo galima išeiti su draugais,

žaisti prie kompiuterio, žiūrėti televizorių, ar valgyti saldumynus. Tiesa, balso pakėlimas pasireiškė

tiek vyresnių, tiek jaunesnių pateikėjų atsakymuose. Keletas pavyzdžių:

„ant durų staktos kabėjo diržas, nors gavęs buvo tik kartą vyriausias brolis ir, kaip jis sako,

nestipriai, bet atsakomybės už elgesį pridėjo daug. Tėvai labai retai naudojo jėgą prieš mus, tiesą

sakant, sau atvejo tokio neatsimenu. Nusivylimas būdavo pakankama priežastis pasitempti arba

sugėdinimas.“ (VDU ER B. 2673/ 44);

„Esu gavusi porą kartų diržu. Puikiai žinau už ką. Šių dienų akimis žiūrint nežinau ar verta

buvo, bet tikrai žinau, kad tada elgiausi baisiai piktybiškai. Abejoju, ar psichologinė bausmė būtų

padėjusi, nes tėvai daug dirbo ir negalėjo manęs kontroliuoti taip, kad ne fizinė bausmė būtų

vykdoma ir efektyvi. O psichologiškai: tai neleisdavo valgyti saldumynų, neleisdavo televizoriaus

žiūrėti, ar išeiti žaisti į kiemą. Per visą gyvenimą tik kartą stovėjau kampe, nes mamai liežuvį

rodžiau ir nesielgiau kaip prašoma.“ (VDU ER B. 2673/ 45) , „Neleisdavo mama gal pvz., filmukų

žiūrėt, jei susimušdavom su sese ir jei nesusitvarkydavom išmėtytų daiktų“ (VDU ER B. 2673/52) ,

„Klūpėjimas ant kelių iškeltomis rankomis“ (VDU ER B. 2673/ 70) , „Mokykloje tampydavo už

ausies, su liniuote per rankas, "grušė" (nykščiu nuo sprando į viršų). Namuose – barimas ir

retsykiais tėvas diržu. Dažniausiai vyresnis brolis gaudavo.“ (VDU ER B. 2673/.95) , „Nebuvo“

[bausmių] (VDU ER B. 2673/ 100).

Paklausus ar skirtingo amžiaus ir skirtingos lyties vaikams buvo taikomos skirtingos

bausmės, respondentai pasidalino į kelias stovyklas. Viena pusė teigė, jog bausmės buvo vienodos,

kita pusė pabrėžė, jog vyresnieji gaudavo daugiau pylos, nors kartais būdavo kalti mažieji broliai ar

seserys. Taigi, vaikų nuoskaudos likusios iki dabar, o kartais, net ir šiandien suaugę žmonės dar

gauna barti dėl jaunesnių brolių ar sesių. Išsiskyrė ir dar viena grupė atsakymų, kurioje teigiama,

kad priklausomai nuo to, kuris vaikas labiau padykęs, tas ir gaudavo didesnę bausmę. Pateiksiu

keletą pavyzdžių:

„Su sese gyvenome atskirai, tad nežinau kokias bausmes tetis jai taikydavo, o mamai as

pirmas ir vienintelis vaikas. Kitose seimose bausmes budavo didesnes, draudimai iseiti is namu,

netgi smurtas, as tokiu bausmiu nepalaikiau ir vis dar nepalaikau, nes dabar matau bloga rezultata

tokiu bausmiu. Tie vaikai, kurie uzaugo gasdinami, net iki dabar turi vidimiu baimiu, bet tokiose

situacijose, kur nera pagrindo bijoti. Pavyzdiui, emociju uzgniauzimas, bijojimas pirmam

atsiprasyti, nusileisti net kai esi kaltas-bijojimas pasirodyti silpnam. Bet tai tik padaro mus silpnus

pries save.“ (VDU ER B. 2673/ 83).

50

Kai kurie pateikėjai bausmių savo vaikystėje neprisiminė: „Nepamenu tiek. Manau, kad

tėvų entuziazmas diržui mažėjo su vaikų skaičiaus didėjimu;)“ (VDU ER B. 2673/ 94) , „Aš

gaudavau mažiausiai bart, nes buvau mažiausia. Daugiausiai sesė, o brolis visad pabėgdavo“

(VDU ER B. 2673/ 99).

Paklausius pateikėjų apie fizinių ir/ar psichologinių bausmių padarinius, išryškėjo, jog jie

tikrai yra ir gali pasireikšti net ir po daugelio metų. Kaip pastebėta tyrime, tokios bausmės yra

žalingos asmenybės ugdymui. Kita vertus, dauguma pateikėjų atsakė, kad tiek vieno, tiek kito tipo

bausmės juos privertė susimąstyti, kad tėvų ir senelių griežtumas juos padarė geresniais,

atsakingesniais žmonėmis. Pateikėjai, kurie jau yra tėvai ar seneliai, pastebėjo savo auklėjimo

spragas, jog kartoja savo tėvų klaidas, arba į tai atkreipė dėmesį per vėlai, netgi pildydami anketą.

Galima teigti, jog kartais reikia sukrėtimo, jog suvoktum, kas vyksta. Viena pateikėja teigė, jog

psichologinės bausmės vaikystėje padarė didelę ir nebepataisomą įtaką jos gyvenimui, o ji tas pačias

klaidas pakartojo augindama savo vaiką. Pateikėjos atsakymas siejasi su nepilnavertiškumo, savęs

nuvertinimo jausmu, kurį išugdė tėvai, kurie buvo nepagrįstai griežti ir susilaukę vaiko jau

brandžiame amžiuje manė, jog taip auginti vaiką yra teisingiausia. Jie tikėjosi, kad iš jų atžalos

išaugs dora, tobula asmenybė, pasieksianti karjeros aukštumas. Dabar ji apmąsto tėvų ir pačios

padarytas klaidas, kurios ją liūdina ir verčia gailėti ne tik savęs, bet ir savo vaiko. Galbūt iš šio

pateikėjos atsakymo galima spręsti, jog ji pati bijo, kad jos vaikas nekartotų tokių klaidų, kurias

padarė jos tėvai ar ji pati.

3.6. Vaikų skatinimas

Skatinimas už gerą elgesį viena iš auklėjimo formų, kuri vaikui suformuoja teigiamas

emocijas. Be to, naudojant šią gudrybę, vaikas lengviau, efektyviau atlieka jam pavestus darbus.

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti ar pateikėjai buvo skatinami už gerą elgesį ir kokiais būdais tai

pasireikšdavo. Pateikiu keletą respondentų atsakymų:

„Nebuvom skatinami. Nes geras elgesys mano šeimoje natūralus dalykas“ (VDU ER B.

2673, anketa nr. 24) ,

„Visais įvairiausiais būdais [mus skatino] nuo pagyrimo iki daiktų pirkimo“ (VDU ER

B. 2673/28); ,„Glostydavo galvą, apkabindavo“ (VDU ER B. 2673/40) ,

„Nežinau ar buvo kažkokia sistema. gal leisdavo ilgiau su vaikais žaisti, gal pažadėdavo

kokį naują daiktą [pvz., mokslams stalą], gal... neatsimenu skatinimų, viskas atrodė labai natūraliai.

ir dabar taip atrodo. tiesiog leido daryti ką pats noriu - eiti sportuoti, kažką veikti kieme ir pan.“

(VDU ER B. 2673/ 44).

51

Nors pateikėjų atsakymai per daug nesiskiria vienas nuo kito, tačiau šio pateikėjo

atsakymas tarsi apibendrina visų išsakytas mintis ir atspindi vaikystės bei paauglystės periodus:

„Anksčiau nupirkdavo saldainių, nusivesdavo į kavinę suvalgyti picos ar nupirkdavo kokį

žaislą, bet vis labiau augant, kai kažką padarydavau gero, jie supranta tai kaip ,,taip ir turėjo būti,

nėra čia už ką skatinti". (VDU ER B. 2673/61)

Galima pastebėti, jog vaikai už gerą elgesį dažniausiai būdavo skatinami geru žodžiu ar

saldėsiais. Retesnis, bet pasitaikantis atvejis – skatinami daiktais ar kelionėmis, stovyklomis vasaros

metu. Tačiau, senesnės kartos respondentai pateikė ir tokius atsakymus, jog už atliktą darbą

skatinami nebuvo, nes, anot jų, tai buvo savaime suprantama, jog reikia dirbti ir padėti tėvams.

Atliekant tyrimą, buvo siekta sužinoti ir apie vaikų darbo motyvaciją, ar vaikai buvo

verčiami dirbti, ar tai atlikdavo savarankiškai, be tėvų skatinimo ar liepimo. Dirbti mažam ar jau

ūgtelėjusiam vaikui gali reikšti laisvalaikio atėmimą, negalėjimą žaisti kartu su draugais, ar

šiuolaikiniam vaikui – žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti televizorių.

Pateikėja, augusi trijų vaikų šeimoje, tarp trijų seserų, prisiminė, kad sesių vienybė ir

sunkesnė padėtis šeimoje skatino prisidėti prie namų ruošos, o savarankiškumo jausmas yra įaugęs

ir tapęs gyvenimo būdu:

„Turėjome rūpintis namų ruoša, tėvai daug dirbo, todėl natūraliai nuo mažens visos 3

sesės norėjome kažkaip padėti. Iki šiol stengiamės gyventi savarankiškai ir dirbti, tam, kad nereiktų

prašyti pinigų.“ (VDU ER B. 2673/ 49).

Šios respondentės atsakymas tik dar kartą įrodo, jog tėvų pavyzdys yra užkrečiamas ir, jei

jis yra geras, vaikai juo seks, kartos tokius pat veiksmus, kaip ir tėvai:

„Nuo pat mažens turėjau gerą pavyzdį iš mamos. Ji labai darbšti. Nuo pat mažens

mokiausi iš jos namų ruošos darbų. Ir jau 7-8 metų be problemų dariau valgyti, nes pirmoji

grįždavau iš mokyklos. Brolis vėliau. Pirmus du mėnesiu dar tėtis ar mama paimdavo iš mokyklos,

o vėliau be problemų su draugėmis pareidavau pati. Skatinimo kaip ir nebuvo, nes mes supratom

su broliu, kad tai yra kasdieninio gyvenimo dalis. Niekad nebuvo nei užmokama už darbą, nei dar

kitaip kas pabrėžiama. Gal geriausias įvertinimas būdavo, kad per kokius giminės susitikimos tėvai

mus pagirdavo kitiems.“ (VDU ER B. 2673/ 45)

Dar vienas respondentas pateikė kiek priešingą atsakymą, kuris nepanašus į tokį, kuris

vaikui ugdytų gerąją patirtį ir gerus prisiminimus iš vaikystės periodo:

„Dirbti buvo privaloma, ir niekas neklausdavo – nori, gali, gal ką skauda, gal susitarei su

draugais, reikia – ir jokių diskusijų. Nebuvo jokio skatinimo, reikia ir viskas“ (VDU ER B. 2673/

86)

88 metų senolė pateikė štai tokį atsakymą:

52

„Reikėjo dirbt ir dirbdavom, aš daugiausiai, nes pamotė savo vaikų daugiau žiūrėjo“

(VDU ER B. 2673/ 101)

Iš atsakymo galima pastebėti, jog naujos moters atsiradimas šeimoje, o kartu ir naujų vaikų

gimimas paliko šios senolės gyvenime skaudžią patirtį, kadangi ji visąlaik buvo „kita“. Našlaitė

turėjo dirbti visus namų ruošos darbus, negalėjo mokytis, buvo mažiau vertinama nei kiti vaikai,

esantys šeimoje.

Tiesa, ne visi vaikai dirbdavo ir ne visi suprasdavo, kad reikia dirbti. Kai kurie to nelaikė

būtinumu, nes tėvai neliepdavo to daryti. Namų ruošą kai kurie pateikėjai suprasdavo tik kaip savo

daiktų ir žaislų susitvarkymą.

3.7. Šeimos keliavimo įpročiai

Apklausos metu siekta sužinoti apie šeimos keliavimo įpročius sovietmečiu ir XXI a.

pradžioje. Tik maža dalis pateikėjų atsakė, jog vaikystėje keliavo su tėvais po užsienio šalis.

Didesnioji dalis atsakymų buvo daugmaž vienodi ir pasiskirstė į dvi atsakymų grupes: 1) tie, kurie

nekeliavo ir 2) tie, kurie keliavo tik Lietuvoje.

Vienas pateikėjas į visus klausimus atsakinėjęs gan plačiai, su įdomiais pavyzdžiais,

pastebėjo, kad keliavimo ypatumus iš savo tėvų šeimos paveldėjęs vaikystėje, vėliau juos perdavė

ir savo vaikams:

„taip, mano tėvai mėgo keliauti, vaikščioti ir judėti. Daug ko neatsimenu, bet išmokau tai

priimti kaip gyvenimo dalį, nepasijusti išėjus iš komforto zonos. tą patį taikom savo vaikams.“

(VDU ER B. 2673/ 44)

Tėvai vaikystėje dažniausiai vaikams būna didelis autoritetas, kaip matyti ir iš šio pateikėjo

pasakojimo. Jį su broliais tėvai vežiojosi drauge visur, skatino judėti, pamėgti keliones, o jis, sukūręs

savo šeimą, taip pat elgiasi su savo vaikais. Taigi, tikėtina, jog vaikai, matydami užkrečiantį

pavyzdį, jį perduos ir būsimai kartai.

Ši respondentė pateikė gan įdomų atsakymą. Iš jo galima įžvelgti ir didelį tėvų pasitikėjimą

savo vaiku, ko gana dažnai trūksta dabartiniams tėvams:

„Nuo 4-5m keliavome su mama į užsienį, ten kurį laiką gyvenome, vėliau su tėčiu

aplankėme Norvegiją, su mama Latviją, o sulaukus 16 m pradėjau keliauti viena su tėvų sutikimu.“

(VDU ER B. 2673/ 74)

Kitas respondentas prisiminė, jog automobiliu su tėvais apvažiavo nemažai šalių:

„Nemazai, masina apkeliavome aplink visa Baltijos jura, buvome Kroatijoje, Izraelyje,

aplankeme daugybe Lietuvos ežerų, kiekvienais metais važiuojame prie juros“ (VDU ER B. 2673/

83)

53

Siekta sužinoti ne tik keliavimo ypatumus, bet ir įsimintiniausias keliones. Apžvelgus

rezultatus, galima teigti, jog labiausiai vaikams įsiminė kelionės į užsienį. Vyresnės kartos atstovai,

atsakinėję į anketos klausimus, prisiminė artimesnius kelionės taškus. Tai buvo netolimo kelionės

savo regiono ar Lietuvos ribose, tokios kaip Žolinės atlaidai kitame miestelyje, esančiame už 10

kilometrų ar išvyka prie Baltijos jūros. Taip pat daug kur minėtas apsilankymas sostinėje. Pateikiu

keletą įdomesnių atsakymų:

„Iš vaikystės [įsiminė] kelionė į Lenkiją, į Hitlerio būstinę, ir akvaparką. Atsimenu, nes

tai buvo pirma kelionė į užsienį.“ (VDU ER B. 2673/ 7)

„Vilniuje pasivaikščiojimas su sese ir tėvais. Tada susipažinau su prosenele ukrainiete –

baba, kurios daugiau nebemačiau“ (VDU ER B. 2673/ 28) ,

„Kelionė į kalnus. (Norvegijoje) Nuo tada negaliu atsižavėti aukštais kalnais.“ (VDU ER

B. 2673/ 29) ,

„Į Bulgariją, kai su tėvais šokinėjom į nerealias bangas ir buvo be galo šiltas, geras

vanduo“ (VDU ER B. 2673/ 47) ,

„Su tėvų draugais žiemą ant ledo, jie su mažais vaikiukais, aš su tėvais, važiavome

žiguliuku traukiamomuis rogėmis ant ledo, gal Kauno marių. Neįmanoma šiais laikais :D“ (VDU

ER B. 2673/ 56) , „Toliausi – Jiezne, Šv. Jono atlaidai, Darsūniškyje – Žolinė, dėl to, kad toliausiai

vykdavo.“ (VDU ER B. 2673/ 98).

Galima teigti, kad kelionės, kaip ir gražus, geras pavyzdys ar paskatinimas, vaikui palieka

didžiulį pėdsaką jo tolimesniame gyvenime. Jis supranta, kad egzistuoja ir kitas pasaulis, nori juo

dalytis su savo bendraamžiais, draugais, o vėliau jau ir sukūrus savo šeimą tęsti gražias tradicijas

bei puoselėti prisiminimus. Nepaisant to, kad kai kurios nurodytos pateikėjų kelionės nebuvo

tolimos ar labai įspūdingos, tačiau vaikui jos paliko neišdildomą įspūdį, ypatingai tokiam, kuris

augo kaime ir labai daug ko pamatyti negalėjo.

3.8. Auklėjimo pokyčiai

Tyrimo metu siekta sužinoti pateikėjų nuomonę bei strategijas, kurias jie taikė auklėjant

savo vaikus ir anūkus. Taip pat siekta išsiaiškinti ir ateityje pateikėjų planuojamus taikyti naujus

auklėjimo būdus. Daugumą pateikėjų yra studentai arba tik sulaukę pilnametystės, tad nenuostabu,

jog vaikų dar neturi ir apie auklėjimo būdus negalvoja. Keletas pateikėjų nurodė, jog sąmoningai

renkasi gyvenimą be vaikų, jų neplanuoja turėti. Pateiksiu vyresnių respondentų atsakymus, kurie

atskleidžia dabartinio ir ankstesniojo laikotarpio auklėjimo skirtumus:

54

„yra skirtumai detalėse – maitinimo tvarkaraščio nebuvimas, gal dar galimybėse [kaip

pampersai], bet visumoje, mano tėvai man suteikė tokią laisvę ir tokias atsakomybes, kurias bandau

įdiegti ir savo vaikams. tai dar ankstoka, bet dirbam ties tuo.“ (VDU ER B. 2673/ 44).

Viena pateikėja teigė, jog šiuolaikiniame pasaulyje vaikų auginimas ir auklėjimas persipina

su paranoja. Vaiko negali bausti griežčiau, elgtis taip, kaip augino tave patį, nes iškart kyla įtarimas

dėl smurto prieš vaikus. Iš šio pateikėjos atsakymo netgi gali kilti diskusija, kas yra aktualu

dabartinei visuomenei, kur riba tarp auklėjimo ir smurto, kaip paaiškinti mažam vaikui, kuris nori

bėgioti gatve, jog tai daryti yra labai pavojinga nepakeliant balso ar nesugriebus tvirčiau už rankos?

Pateikėjos atsakymas:

„Turiu vaikų. Sunku auklėti, nes negaliu taikyti savo modelio kaip aš buvau auklėjama.

Nes jau darželyje buvo vaikams pasakyta, kad vaikai neturi daryti namų ruošos darbų, negaliu

reikalauti net kad indų nusineštų nuo stalo, nes ir darželyje to neleidžia. O per šį rudenį jau du

kartus tikrino vaikus po ilgesnio nebuvo – sirgimo darželyje ar nėra mėlynių, įbrėžimų. Kažkokia

visuotinė paranoja, suirutė. Pradedant nuo darželio baigiant mokykla, kur antrokai pildė anketą ar

nėra baudžiami namie. Net į kampą nebegalima vaiko statyti, jei elgiasi piktybiškai. Vienintelis

dalykas padeda, tai ilgas kalbėjimas, bet ir tai su 6-mečiu labai sunku, nes į daugelį paaiškinimų

kartais atsako, kad nesupranta kodėl negali pavyzdžiui neiti miegoti ar kodėl pavydėti kitam vaikui

ir jį už tai mušti negalima. Ypač sunku išaiškinti kaip tvarkytis su emocinėmis problemomis kai kas

nors yra neleidžiama ir privalu daryti. Po ilgų kalbų namie indus plaunu ir tvarkausi pati, o kur dar

darbui pasiruošti, tai vidutiniškai nueinu miegoti tik apie pirmą nakties. O ryte vėl anksti keltis. O

vaikų darželinio amžiaus neina išprašyti eiti miegoti net gi iki pat 23 valandos! Pamenu, man tėvai

griežtai liepdavo eiti miegoti 21 val. Tai pusę dešimtos jau gulėdavau. O paauglystėj, tai jau pati

suprasdavau, kad jei neužmigsiu bent iki 22:30, tai ryte nebeatsikelsiu ir nuo to mokslai kentės.“

(VDU ER B. 2673/ 45)

Kita pateikėja nusiminusi, jog kartojo klaidas, kurias darė jos tėvai:

„galvojau, kad gal kitaip, bet tik dabar pradėjus rašyt, pastebėjau, kad savo vaikystės-

jaunystės patirtas auklėjimo gudrybes, labai netinkamai pritaikiau savo gyvenime“ (VDU ER B.

2673/ 86)

85-erų pateikėja vaikų auklėjime matė tik vieną skirtumą:

„Pagrindinis skirtumas – savo dukrą jau auginome ne kaime, o miestelyje. O toliau vaikas

jau augo pats, maitinom, rengėm ir tiek, tas pats ir su anūke. Žinoma, sudrausmindavom, jei kažką

darydavo ne taip, kaip reikėdavo, bet daugiau tai nieko“ (VDU ER B. 2673/ 98)

Vyriškis apie savo vaikų auklėjimą kalbėjo taip:

55

„Ne, vaikai patys savaime išsiauklėjo. Viskas yra genuose, kaip pats augi, taip ir perduodi“

(VDU ER B. 2673/ 100) Išties, skaitant tokius pateikėjų atsakymus labai sunku įsivaizduoti, kokius

vaikus jie užaugino, kaip vaikai „patys save išsiauklėjo“.

Daug diskusijų keliantis griežtumo klausimas šiai respondentei pelnė anūkų pagarbą:

„Anūkams griežta, kaip man buvo mano mama, bet mane anūkai gerbia. Vaikus irgi

auklėjau griežtai, bet išleisdavau į keliones, ir buvau šiek tiek švelnesnė“ (VDU ER B. 2673/ 102)

Apibendrinus šį poskyrį, galima teigti, jog vaikų auklėjimo ir auginimo pokyčių buvo

skirtinguose laikotarpiuose, nes modernėjant visuomenei vyko pokyčiai ir vaikų auklėjimo

sistemoje. Modernizacijos ir globalizacijos procesai, vykstantys pasaulyje, neišvengiamai keitė ir

auklėjimo sistemą. Ypač jaunoji karta siekė pritaikyti naujai įgytas žinias ir vaikų auklėjimo srityje.

3.9. Tėvų ir senelių auklėjimo skirtumai

Kiekvienoje kartoje galima pastebėti auklėjimo skirtumų kaip vaikus augino tėvai ir jų

seneliai. Vyresnių pateikėjų atsakymai dėl vaikų auklėjimo skirtumų pasiskirstė į tris stovyklas:

vieni labiau vertino griežtumą, discipliną, rutinos įvedimą į vaiko gyvenimą, ko nepadarė tėvai, o

kiti atvirkščiai –suteikė vaikui žymiai daugiau laisvės, lepino brangesniais žaislais, gal geresniu

maistu, ar rečiau sutinkamu namuose, buvo atlaidesni anūkams nei patys savo vaikams, o trečioji

grupė- kai kurie seneliai apskritai nedalyvavo anūkų auginimo procese. Dauguma pateikėjų

pabrėžė, jog buvo kiti laikai ir kitas auklėjimas. Pateikiu keletą įdomesnių atsakymų:

„Mama pasakodavo, kad labai daug diržo gaudavo. Kartą net praskėlusi per muštynes kitai

sesei galvą bijojo eiti namo. O kai prisidirbdavo, neleisdavo klausytis net muzikos per radiją. Mane

auklėjo griežtai, bet ne baisiai, o seneliai labai lepino ir kartais kai už kokį gerą darbą kažką

duodavo, sakydavo "duodu tai tą ar aną tik nesakyk mamai, nes supyks, sakys, kad per brangus

dalykas "(VDU ER B. 2673/ 45) ,

„Manau, kad skyrėsi. Vien tai, kad šiek tiek pasikeitė laikmetis, požiūris į šeimą. Bet

pagrindas, jog daug laiko turėjom patys sau (mano tėvai ir aš su savo broliais, seserimis), kad

darbas - tai ne prievolė, o pareiga, kad jūs geri ir mes jus mylim (seneliai iš tėtės pusės), išliko.“

(VDU ER B. 2673/ 53) ,

„Taip, fizinėmis bausmėmis. Seneliai daugiau naudojo fizinių bausmių“ (VDU ER B.

2673/ 59) ,

„Taip. Pagal mano mamos pasakojimą močiutė daug dirbo, ji turėdavo sėdėti namuose

viena. Apskritai mama buvo labai stipriai valdoma iki kol ištekėjo. Net ir po to. Senelis nelabai

kišosi, buvo tylus. Bet supykęs yra mamai pliaukštelėjęs per skruostą. Nežinau ar tai vienintelis

kartas. Tėtis savo tėčio nepažinojo, ji augino jo seneliai, o paauglystėje močiutė ištekėjo, susilaukė

56

dukters ir pasiėmė tėtį pas save. Jo močiutė taip nemylėjo, kaip sesers. Abu tėvai visą laiką stengėsi

išauklėti atsakingais, savarankiškais ir nebijančiais už save pastovėti. Mama nedirbo iki pat

mokyklos. Abu norėjo, kad bendrautume šiltai, labiau kaip draugai, be baimės ir priverstinės

pagarbos.“ (VDU ER B. 2673/ 97) ,

„Turėjau tik vieną dieduką, bet jis nelabai mane auklėjo. Prisimenu tik, kad diedukas turėjo

parduotuvę Kruonį, paskui eiguliu buvo, stalium. Ir kažkada man nupirko saldainių, kai užėjau į

žydų parduotuvę ir jį radau.“ (VDU ER B. 2673/ 98).

Nors dauguma jaunųjų pateikėjų dar neturi savo vaikų, tačiau vyresnieji pasidalino

įžvalgomis apie vaikų auklėjimo metodus, kuriuos naudojo ar naudoja savo šeimose:

„Viskas buvo pasiekiama diplomatiškai. Kartais suduodavo ranka į užpakalį. Man

asmeniškai tai padėdavo suprasti, kad kažko daryti negalima“ (VDU ER B. 2673/ 9) ,

„Visai kitus auklėjimo būdus, nes skiriasi visuomenė. Vaikai žino, kad egzistuoja baudimas

diržu, nes kalbėjome apie įvairiausias bausmes. Esu stačiusi ir į kampą, kai vidurnaktį ožiavosi ir

rėkė kambaryje, kad neis miegoti, o ryte neis į darželį. Pavargo kampe ir nuėjo miegoti, net

nepagelbėjo prieš tai sakymas, kad kaimynai policiją iškvies, jei taip šūkaus. Jei "ožiukai" ima viršų,

tai jokios kalbos nepadeda. Nors baisiausias dalykas jiems yra policija, nes darželyje ne kartą

pasakojo apie bausmes, o ir visur kitur girdi kaip yra kalbama. Darželio auklėtoja pagrasino visai

neseniai sūnui, kad išves į kažkokią specialią grupę, kur nematys pažįstamų vaikų (tai kai man

papasakojo pagalvojau, kad ir tai yra smurtas prieš vaikus pagal dabartinį įstatymą).“ (VDU ER

B. 2673/ 45) ,

„Planuoju netaikyti tokio lepinimo, kurį man skirdavo seneliai. Planuoju skatinti

darbštumą ir atkaklumą siekiant savo tikslo.“ (VDU ER B. 2673/ 54) , „Mokiau laikytis žodžio,

griežtumas, tėtį gerbiau, mažai kišdavos, netuščiažodžiaudavo“ (VDU ER B. 2673/ 102).

Apibendrinant minėtus atsakymus, galima teigti, jog pagrindiniai vaikų auklėjimo pricipai

išlieka tokie patys, kaip ir anksčiau – pagarba kitiems, bandymas išsiaiškinti problemos šaknis

gražiais būdais, kalbantis, nevengti ir pastatymo į kampą, jeigu vaikas neklauso.

Respondentų klausta, kaip pasikeitė vaikų auklėjimas nuo to laiko, kai augo jie ar jų vaikai.

Dauguma atsakė, jog įvyko daug pokyčių dėl kompiuterinių technologijų auginant mažą vaiką.

Atsakymuose pabrėžiama, kad šiandien daugiau dėmesio yra skiriama vaiko teisėms, tačiau žymiai

mažiau akcentuojamos pareigos, kai kurie tėvų auklėjimo būdai netgi yra traktuojami kaip smurtinė

apraiška. Vaiko bausmėms yra skiriamas didelis dėmesys, draudžiamos smurtinės bausmės, tačiau

vis dar neišgryninama idėja, kur yra riba, ką tėvai gali daryti. Kalbama apie psichiškai stabilius,

nevartojančius alkoholio tėvus, o kas jau yra traktuojama, kaip nusikalstama veika prieš mažametį.

Daugumos pateikėjų atsakymai buvo pakankamai išsamūs, tačiau išskirti tik keletas:

57

„Sušvelnėjo vienur, bet tapo griežti kitur. Jei mažiau bausmės susijusios su fizinėm

bausmėm ar emocinėm, moralinėm, tai padidėjo su materialiais daiktais susijusios bausmės“ (VDU

ER B. 2673/ 34) ,

„Manau, kad vaikams suteikiama per daug laisvės, mažiau skiepijama pagarba

suaugusiam asmeniui, daugeliu atveju, vaikai tiesiog užtildomi telefonais, planšetėm ir pnš. Kaip

mano vaikystėje tėvams net nereikdavo skatinti, kad laisvalaikį leistume lauke, dabar to nebelikę.

Vaikai mažiau fiziškai aktyvūs, mažiau bendraujantys gyvai, o tai yra labai negerai“ (VDU ER B.

2673/ 42) ,

„Žinoma, kad pasikeitė ir net keičiasi. Pagrindinis dalykas - kalba. Sunkiausia tai, kad

kalboms su vaikais reikia skirti vis daugiau laiko ir jos ne visad padeda. O mus, tėvus, žiauriai

išsekina. Nes iš esmės nėra jokių bausmių. Net gi tėvų susirinkime buvo pasakyta, kad saldumynų

ar skanėstų atėmimas kaip bausmė yra jau psichologinis smurtas. Faktiškai vienas iš tėvų turi

atsisakyti dalies darbo, ar visiškai jo atsisakyti ir skirti tik vaikams, jei jų yra mažiausiai du. Tačiau

iš dabartinio atlyginimo mes, pavyzdžiui, sunkiai išsilaikome, nes mokame ir būsto paskolą. Todėl

tie auklėjimo metodai, kuriais norėtume auklėti yra labai labai apriboti.“ (VDU ER B. 2673/ 45) ,

„Vaikai nebėra auklėjami fiziškai, nes vaikų teisės dar atims juos. Tarkime nebegalima vaikui

trenkti per ranką jei jis ją kiša prie ugnies, lai nudega ir tebūnie dar prastesnės pasekmės“ (VDU

ER B. 2673/ 46) ,

„Dabar vaikas – tai nekalta būtybė, kurios nei paliesi, nei apibarsi. Dar pasiskųs vaiko

teisėms. Taigi ir to auklėjimo kaip ir nebeliko. Vaikas pastatytas aukščiau tėvų, tai kaip jį

pamokyti?“ (VDU ER B. 2673/ 53) , „Auklėjimas tapo liberalesnis, daugiau laisvių vaikams,

leidimų pasirinkti. Įvardintos teisės (deja ne pareigos). Kai mes augome buvo akcentuojama

pareigos, pagarba seniems, mokytojams“ (VDU ER B. 2673/ 55) ,

„Mano tėvų aplinkoje daugėja šeimų su mažais vaikais, todėl dabar matau, jog problema

kyla dėl per didelio vaikų lepinimo ir “cackinimosi”. Mamos eina iš proto dėl bėgiojimo lauke

basomis, valgymo nenuplauto obuolio, net bananus nuvirina karštu vandeniu! Bet kažkaip vis tiek

tie vaikai vienu užauga normalūs, kiti gal per daug išlepę. Visada visokių bus regis.“ (VDU ER B.

2673/ 75).

„jeigu žmogaus mąstymas nepasikeičia, tai sunku kažką pakeisti, o visumoje, taip, juk kiti

laikai , technologijos, kompiuterizacija, platesnės galimybės išvykti, dalyvauti renginiuose, žmonės

gal ne tokie suvaržyti“ (VDU ER B. 2673/ 86).

Jeigu reiktų labai glaustai ir bendrai atsakyti į klausimą apie tai, kas pasikeitė ar turėtų

pasikeisti auklėjant vaikus, šios pateikėjos atsakymo pirmoji dalis būtų tinkamiausia. Gal net visai

ir nesvarbu, kokiame laikotarpyje žmonės gyveno ar gyvena dabar, nes viskas priklauso nuo žmonių

58

mąstymo, naujienų ieškojimo, suvokimo apie vaikų auginimą pakeitimo ar norą apskritai kažką

pakeisti.

„Sumažėjo fizinių bausmių. Bet nesugebėdami rasti jam pakaitalų suaugę prarado

"pagarbą", kurią turėdavo bausmių dėka. Todėl vaikai pajautę "laisvę" pradėjo mažiau gerbti

aplinkinius. Labai blogą įtaką turi tai, kad dažnai išsilavinimas nesudaro sąlygų uždirbti daugiau,

nei žmogus be išsilavinimo.“ (VDU ER B. 2673/ 95) ,

„Man atrodo, kad pasikeitė tik gyvenimas. Kaip kaime – vaikas užgimė ir tada gi nebuvo

nieko, nei knygų, nei laikraščių. Dabar nėra ką vaikams veikt, kompiuteriai, telefonai, o tada buvo

ganymas, darbai, viščiukus tik išsikalusius nuo varnų saugot. Karvių ganymas, prižiūrėjimas. Va,

melžimas buvo, aš ir eidavau su mama, pasiimu puoduką ir einu melžti kartu. Pasivažinėji su

vežimuku, su kuriuo važiuoja šieną vežt, juk tada nebuvo nei dviračių, nei nieko.“ (VDU ER B.

2673/ 98).

Kaip galima pastebėti iš platesnių pateikėjų atsakymų, dauguma linkę peikti dabartines

vaikų auklėjimo tendencijas - nekelti balso, netrenkti per pirštus, jeigu juos tiesia link pavojingo

objekto. Daugelis dabartinių tėvų yra linkę vaiką užimti telefonu, planšetiniu kompiuteriu, o vėliau

stebisi, kodėl suprastėja vaiko regėjimas arba jis nekreipia dėmesio į aplinkinius.

Išanalizavus respondentų atsakymus, galima teigti, kad vaikų auklėjimo praktikos nuo XX

a. 4 dešimtmečio iki šių dienų yra pasikeitusios. Žmonių mąstymas, bėgant laikui keičiasi, patys

tapę tėvais pradeda suvokti, kas būtų naudinga jų vaikui, kuo galima remtis iš savo patirties, o ką

geriau pamiršti kaip praeities relikvijas. Kaip atskleidė pateikėjų atsakymai, ne visi tėvai yra linkę

priimti šių dienų auklėjimo metodų, ypač tada, kuomet vaikai elgiasi nepagarbiai. Galima pastebėti,

jog lietuviai dar neatrado to aukso vidurio, kuris turi būti leistinas ir toleruotinas auginant ir tinkamai

auklėjant mažus vaikus.

3.10. Respondentų auklėjimo strategija

Tyrimo metu siekta nustatyti šiuolaikinę vaikų auklėjimo strategiją. Respondentų buvo

paprašyta pagalvoti apie tai, kaip jie savo vaikus auklės ateityje. Kai kurie pateikėjai, kurie jau

užaugino savo atžalas, galėjo apmąstyti, kaip juos auklėjo ir ką norėtų pakeisti, jeigu galėtų.

Apklaustieji laikėsi kelių nuomonių, kurias galima suskirstyti į keletą grupių: 1) auklėti vaikus, kaip

juos auklėjo tėvai, stengtis jiems būti draugais; 2) tartis dėl vaikų auklėjimo su antrąja puse; 3)

pasikliauti nuojautomis; 4) naudotis šiuolaikine pedagogine-psichologine literatūra; 5) rodyti

vaikams tinkamą pavyzdį.

Pateiksiu keletą platesnių respondentų atsakymų:

59

„Niekad negalvojom apie auklėjimo būdus prieš vaikų turėjimą. Nes niekad negalvojome,

kad gali kilti absurdiškų situacijų, nors matydavom besiraitančius ar rėkiančius vaikus viešumoje.

Dabar suprantu, kad "ožiukai" ateina net geriausiems vaikams bent retkarčiais.“ (VDU ER B.

2673/ 45) ,

„Planuoju stengtis vaikams viską detaliai išaiškinti kai jie ko nors klaus. Planuoju būti

vaikų draugė, kuriai galima viską išsipasakoti, tačiau jie turėtų nepamiršti kad esu jų mama ir noriu

tik gero. Planuoju už namų ruošos darbus juos apdovanoti saldainiais, euru arba pagyrimais.

Trumpai tariant naudosiu psichologinius būdu“ (VDU ER B. 2673/ 46) ,

„Manau, kad tokius pat, kokius taikė ir mano mama. Aš užaugau laiminga: tačiau jei vaikas

būtų ne toks sukalbamas, kokia buvau aš, imčiausi turbūt šiek tiek rimtesnių priemonių, tokių kaip

balso tono pakėlimas“ (VDU ER B. 2673/ 92).

Taigi auklėjant vaikus gali būti taikomos labai įvairios vaikų auklėjimo strategijos.

Paskutinis klausimas, pateiktas respondentams, buvo apie tai, ar jie planuoja naudoti

papildomą pedagoginę literatūrą, ar jie remsis tik tėvų patirtimi. Kai kurie atsakymai buvo panašūs

į ankstesnio klausimo atsakymus, tačiau keletas pateikėjų pasidalino ir savo planais: „Manau,

sudėsime su vyru savo asmenines patirtis iš savo šeimų, be abejo, psichologinės auklėjimo žinios

nepamaišytų (kalbu apie knygas, kurios atsakytų į klausimus, kylančius visais laikais, o ne to meto

madas)“ (VDU ER B. 2673/16) , „Daug pati domiuosi psichologija, tad galbūt net išsirinksiu ir

auklėsiu pagal kažkokį metodą.“ (VDU ER B. 2673/ 13).

Būta ir kategoriškų atsakymų, pasisakančių prieš pedagoginę literatūrą:

„Knygos - nesąmonė. Kai laukiausi prisikaičiau, ir bandėm daryti kaip parašyta.

Bandymas kalbėti, tai vienintelis knygoje ir praktikoje bandytas veiksmas, kuris tik 2/3 pasiteisino.

O praktiški patarimai iš kitų irgi nepadeda, nes kiekviena situacija individuali ir vis kitokia. Ypač

tas senelių patarimas, po vieno tokio labai blogo "pasirodymo" viešoj vietoj, "laikyti rykštelę

matomoj vietoj". Maniškiai net nesuprato apie ką kalba eina. Net gi skirtingi psichologų patarimai

būna, kai kurie net prieštarauja dabartinėms smurto nuostatoms.“ (VDU ER B. 2673/ 45).

Kai kurie pateikėjai pripažino knygų vertę: „Manau, knygų teks paskaityti, taip pat

išbandysiu auklėjimo kursus ir priimsiu mano manymu mano šeimai tuo metu geriausius

sprendimus. Nes visi yra individualūs, tad aklai nereiktų sekti nei viena metodologija. Klysti ir

taisytis irgi yra metodas.“ (VDU ER B. 2673/ 49). Išsiskyrė dar viena nuomonė, teigianti, kad:

„Vaikai patys turi auginti savo vaikus, seneliams tik padaboti palikti, bet ne auklėti.“ (VDU ER B.

2673/ 98)

Apibendrinant galima teigti, kad respondentų nuomonės išsiskyrė dėl vaikų auklėjimo

strategijos. Vieni teigė, jog vadovausis pedagogikos ir psichologijos vadovėliais, kiti – perims tėvų

auklėjimo metodus ir juos pritaikys savo vaikų auklėjime, dar vieni - taikys naujus, savo sugalvotus

60

metodus, nebijos klysti ir taisytis. Reikia pastebėti, jog beveik visi, jau suaugę ir suaugusius vaikus

turintys respondentai išreiškė nuomonę, kad vaikaičių auginti nenorėtų, nes šį darbą turi atlikti tėvai,

o seneliai tik retkarčiais galėtų pasirūpinti vaikaičiais.

61

4. ANKSTESNIŲ TYRINĖJIMŲ IR AUTORĖS ATLIKTŲ

LAUKO TYRIMŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Išanalizavus ankstesnių tyrinėtojų darbus bei autorės surinktą lauko tyrimų medžiagą,

galima teigti, jog vaikų auklėjimo specifika bei strategija pasikeitė gana pastebimai. Ankstesni

tyrinėtojai savo darbuose pabrėžė, jog vaiko auklėjimas vyko stebėjimo būdu, nuo pat gimimo

rodant vaikui pavyzdį darbu. Kūdikis su mama, ypatingai vasarą, daugiausiai laiko praleisdavo

gamtoje. Kol motina dirbo lauko darbus ir rūpinosi ūkiu, kūdikis miegodavo vežimėlyje. Vyresnis

nei kelių mėnesių kūdikis jau tyrinėjo jį supančią gamtą, o vėliau, jau mokantis vaikščioti, po

truputėlį žaidimo būdu imdavosi pagalbinių darbų. Smulkius namų ūkio darbus vaikas buvo

mokinamas atlikti jau nuo 5-7 metų

Remiantis Dalios Marcinkevičienės įžvalgomis apie šeimą, galima teigti, kad „paskutinieji

sovietmečio metai kūrė naujus lyčių vaidmenis Lietuvos visuomenėje. Jie kito, kai devintojo

dešimtmečio pradžioje visoje europinėje buvusios Sovietų Sąjungos dalyje imta pabrėžti motinystės

svarbą ir susirūpinta pailgintomis vaiko priežiūros atostogomis, stengtasi kurti labiau egalitarinius,

partneriškus vyro ir žmonos įvaizdžius.“ (Marcinkevičienė, 2007, p. 11) Remiantis lauko tyrimų

medžiaga, galima teigti, jog motinos ir vaiko santykis tampa labiau egalitarinis XX amžiaus

pabaigoje - XXI a. pradžioje, nei, kad XX amžiaus 4-6 dešimtmečiuose.

Lyginant tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpių vaikų auklėjimo

tendencijas, pastebėtas gan griežtas vaikų auklėjimas, paremtas darbiniu auklėjimu ir Dekalogo

vertybėmis, vyravęs tarpukario laikotarpiu; sovietmečiu išryškėjo ideologinės vaikų auklėjimo

tendencijos, kurios ryškiausiai sklido per tarybines mokyklas ir jose vyravusias jaunimo

organizacijas. Nepriklausomybės laikotarpiu išryškėjo egalitariniais principais paremtas

auklėjimas, kuris skatino individualistines vaiko asmenybės ugdymo tendencijas.

Lauko tyrimų medžiagos analizė atskleidė gan ryškius atsakymų skirtumas tarp sovietinio

ir šiuolaikinio vaiko kelionių specifikos. XX a. augusi vaikų karta keliones siejo su netolimos

aplinkos pažintinėmis kelionėmis ir jas apibūdino kaip nuvažiavimą į Palangą, pas senelius į kaimą,

ar į Lietuvos sostinę - Vilnių. Retas kuris tuo metu augęs pateikėjas minėjo užsienio šalį. O XXI a.

augę vaikai keliones daugiau siejo su Europos Sąjungos šalimis, šiek tiek Azijos ar net Afrikos

kraštais. Tai atskleidžia ryškius šalies ekonominius, kultūrinius ir politinius pokyčius, įvykusius po

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, taip pat ir pakitusias finansines šeimos galimybes.

Nors tyrimas buvo koncentruotas į vaikų auginimą ir auklėjimą, tačiau vienas iš svarbiausių

klausimų apklausoje - vaikų bausmių sistema. Būtent šis klausimas atskleidė daugumos pateikėjų

senas žaizdas, kurios pasireiškė, net ir jiems užaugus, sukūrus šeimas ir jose auginant savo vaikus.

62

Dažniausiai buvo minimos psichologines bausmės, o smurtinės bausmės buvo pažymėtos rečiau.

Atsižvelgiant į dabartinę situaciją Lietuvoje, galima pastebėti, kad šiuolaikiniams tėvams labai

sunku rasti „aukso vidurį“ tarp bausmių, kurios vaikui paaiškintų, kas iš tiesų yra blogai ir tokių

bausmių, kuriomis vaikas traumuojamas negrįžtamai.

Etnografiniu tyrimu buvo pasiektas norimas rezultatas, galbūt net viršyti lūkesčiai

atsižvelgiant į tai, kiek daug žmonės įsitraukė į tyrimą ir kiek daug tyrimo dalyvių atsivėrė

pasakodami savo vaikystės prisiminimus. Iš pateikėjų pasakojimų galima susidaryti ir aiškų

paveikslą tarp dviejų skirtingų politinių sistemų - TSRS ir ES, kuriose jie augo ir gyveno savo

vaikystėje. TSRS labai ribojo asmens politinį, ideologinį, religinį ir pažintinį ugdymą. ES atvėrė

plačiai duris asmenybės tobulėjimui, ugdymui, kuri skatino siekti vaiko asmenybę tobulėti, pažinti

pasaulį ir dalintis kitų šalių patirtimis, nei vien tik užsidaryti namų ar mokyklos aplinkoje.

63

IŠVADOS

Remiantis pateikėjų prisiminimais ir ankstesnių tyrinėtojų darbais, skirtingose kartose

vaikų auklėjimas skyrėsi. Vyresnioji karta pabrėžė, jog jų vaikystėje vaikų auklėjimas buvo

griežtesnis, vaikai nuo pat mažens buvo orientuoti į darbą, vengė tinginiauti. Pirmieji darbai buvo

sieti su namų tvarkymu, vėliau, jau paaugusius vaikus siųsdavo ganyti gyvulių, o gyvulių bandos

dydis keitėsi kartu su vaikų amžiumi ir pajėgumu. Kaip atskleidė empirinis tyrimas, nuo XX a.

pabaigos, vaikų auklėjimas švelnėjo, daugiau dėmesio pradėta skirti emociniam tėvų ir vaikų ryšiui,

ilgesniems pokalbiams, aiškinimui. Finansiškai pasiturintys tėvai kartu su vaikais pradėjo keliauti

po užsienį. Kelionių metu išryškėdavo nauji tėvų ir vaikų bendravimo būdai, auklėjimo priemonės.

Žaidimai, kaip viena iš auklėjamųjų priemonių buvo minėta skirtingų kartų pateikėjų.

Vyriausiosios pateikėjos prisiminė, kaip žaidimo būdu jos mokėsi nerti mediniu vašeliu ar verpti

rateliu. Jauniausi pateikėjai prisiminė modernesnius pliušinius žaislus ar elektroninius žaislus.

Pateikėjų prisiminimuose pastebėti ryškesni pokyčiai auklėjant vaikus bausmėmis. Ankstesni

tyrinėtojai savo darbuose pabrėžė vaiko auklėjimą bausmėmis, o šio darbo autorės atlikto tyrimo

rezultatai parodė, kad šių dienų vaikai nebaudžiami fizinėmis bausmėmis. Priešingai, jie turi vis

daugiau teisių, nes šiuolaikinėje visuomenėje yra išvystyta vaikų teisių ir jų apsaugos sistema.

Keletas vyresnių pateikėjų paminėjo ir stalo žaidimus, kurie jų namuose atsidūrė dėl turimų

pažinčių užsienyje. Iš pateikėjų duomenų pastebėta, jog mergaičių ir berniukų žaislai skyrėsi:

mergaičių žaisluose daugiau vyravo lėlės ir pliušiniai žaislai, o berniukai daugiau turėjo žaislinių

mašinėlių, įvairių kareivėlių figūrų. Neretai vaikai patys susigalvodavo kokį žaislą ir jį

susikonstruodavo arba naudodavosi fantazija. Tiek moterų, tiek vyrų atsakymuose apie žaislų

medžiaginę sudėtį figūravo medis, plastikas ar metalas. Vyresnių pateikėjų atsakymuose dažniausiai

vardinti mediniai ar moliniai žaislai, jaunesniųjų – plastikiniai ar pliušiniai žaislai. Keletas vyresnių

pateikėjų paminėjo ir stalo žaidimus, kurie jų namuose atsidūrė dėl turimų pažinčių užsienyje.

Remiantis ankstesnių tyrinėtojų darbais ir autorės atliktu tyrimu, galima pastebėti vaikystės

amžiaus tarpsnių pokyčius. Ankstesni liaudies pedagogikos tyrinėtojai vaiko amžiaus tarpsnius

pradėdavo skaičiuoti jau motinos laukimosi periodu, t. y. nuo gyvybės užsimezgimo iki 18 metų, ar

net iki 20-ties metų, t. y. vėlyvosios paauglystės. Remiantis Eriko Eriksono psichosocialinės raidos

teorija, vaikystės periodas iki 1 metų buvo laikomas ankstyvąja vaikyste. Jos metu kūdikis

dažniausiai būdavo globojamas motinos. Antrasis ankstyvosios vaikystės etapas prasidėdavo

sulaukus dvejų ir tęsdavosi iki trečiųjų metų pabaigos. Šiuo laikotarpiu vaikas save tapatindavo su

tėvais. Žaidybinis amžius išryškėdavo apie 4-6 metus, kai vaikas save norėdavo išreikšti per

žaidimus. 7-11 metais prasidėdavo vaiko mokyklinis amžius, o nuo 12 metų - vadinamoji

paauglystė, kuri tęsėsi iki pilnametystės, t. y. 18 metų. Šį periodą ankstesni tyrinėtojai suskirsto į

64

smulkesnius etapus:1) 12-14 m.; 2) 15 m.; 16-18 m. Pirmasis etapas vadintas ankstyvąja paauglyste,

antrasis - viduriniąja, o trečiasis - vėlyvąja paauglyste. (Račiūnaitė, 2002, p. 70-82)

Kaip atskleidė šio darbo autorės empirinis tyrimas, šių dienų kultūroje išryškėja šiek tiek

kitoks amžiaus tarpsnių skirstymas. Pagal pateikėjų atsakymus galima pastebėti, jog daugiausiai

žmonės savo vaikystę prisimena nuo 3-5 metų. Žmogus nebelaikomas vaiku vidutiniškai nuo 12-13

metų amžiaus. Vaiko amžius nėra taip stipriai išskaidomas, kaip anksčiau. Vaikai dažniausiai nuo 2

metų eina į darželį, nuo 6-7 pradeda lankyti mokyklą, o nuo 18-19 metų įstoja mokytis į aukštesnės

pakopos mokymosi įstaigas ir nuo to laiko jau nebėra laikomi vaikais oficialiai.

Apžvelgus ankstesnius tyrinėjimus, galima pastebėti, jog vaikų darbai ir jų pasiskirstymas

pagal lytį XX a. pirmojoje pusėje buvo griežtesnis, aiškesnis nei šiandien ar XX a. pabaigoje.

Anksčiau vaikas nuo pat mažumės buvo pratinamas prie darbo, jam rodomas pavyzdys, kaip reikia

dirbti, skatinamas netinginiauti ir pripažinti, kad darbštumas – didžiausia vertybė. Remiantis

anketos duomenimis, galima pastebėti, jog pateikėjai nebuvo primygtinai verčiami dirbti, kaip

ankstesniais laikais. Tyrimas atskleidė, kad XXI a. pradžioje vaikų darbas daugiau skatinamas, bet

nėra priverstinis.

Išanalizavus tiek ankstesnių tyrinėtojų darbus, tiek pačios autorės tyrimą, pastebėta, jog

auklėjimo būdai keitėsi skirtingose kartose. Kiekviena karta atrasdavo kažką naujo ir savito, ką

pritaikydavo vaikų auklėjime. Auklėjimas, anot ankstesnių tyrinėtojų, buvo paremtas fizinių

bausmių taikymu. Tradicinėje liaudies pedagogikoje vadovautasi nuostata: „Mylėk, kaip dūšią,

krėsk, kaip grūšią“. Buvo taikomos įvairios bausmių rūšys, kurias galima suklasifikuoti į įvairias

grupes nuo žodinių perspėjimų iki klupdymo ant žirnių, rykštės ar diržo panaudojimo. Bausmės

turėjo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių vaikų auklėjimui. Neretai dėl tokių bausmių vaikai

tapdavo labai uždari, bailūs, sumažėdavo jų siekiai, vaizduotei trukdavo kūrybingumo. Empirinis

tyrimas atskleidė, kad XXI a. pradžioje į vaikų auklėjimą įtraukiama daugiau pokalbių, aiškinimo,

kodėl vieni veiksmai yra galimi, o kiti draudžiami. Auklėjimas tampa sąmoningesnis, daugiau

atsižvelgiama į vaiko teises.

Lyginant ankstesnių tyrinėtojų darbus su autorės atlikto tyrimo rezultatais, galima išskirti

ryškiausią skirtumą tarp žaislų skirtingose žmonių kartose. Ankstesni tyrinėtojai daugiau mini iš

natūralių medžiagų pagamintus medinius žaislus, ar gamtoje rastus ir žaidimui pritaikytus natūralius

daiktus, o respondentai – plastmasinius žaislus – lėles, mašinėles ar pliušinius, minkštus žaislus.

XXI a. pradžioje, keičiantis visuomenei, keitėsi ir žaislų pramonė; ji tobulėjo, atsirado įvairių stalo

žaidimų, elektroninių žaislų, populiarėjo lavinamieji žaislai, skirti kūdikiams ir mažamečiams.

Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, galima teigti, kad vaikų ugdymas, nepriklausomai

nuo epochos, buvo ir yra svarbus procesas, norint užauginti gerą, protingą, kitus ir save gerbiantį,

orų žmogų. Kiekviena šeima stengiasi vaikui atiduoti sukauptas žinias, visą savo meilę ir išmintį.

65

Kuomet tėvai atiduoda visą, ką turi savyje geriausio, vaikai jiems atsilygina savo meile, pasiekimais

moksle ar išmoktais darbais ūkyje, o vėliau - tėvų priežiūra senatvėje. Taigi, vaikai daugelį dalykų

išmoksta savo šeimoje, nuo gimimo užmezgę tvirtus, šiltus ryšius su gimdytojais, matydami tinkamą

jų pavyzdį ir jais sekdami, bei augdami jaukioje ir saugioje aplinkoje, kuria galima pasitikėti.

66

LITERATŪRA

1. Ariès, P. 1962, Centuiries of Childhood. A Social History of Family Life, Alfred A. Knopf,

New York.

2. Ассман, Я , Культурная память. Письмо, память о прошлом и политическая

идентичность в высоких культурах древности. — М.: Языки славянской культуры,

2004.

3. Balys, J. 1979, Vaikystė ir vedybos: lietuvių liaudies tradicijos, Lietuvių tautosakos leidykla,

Jungtinės valstijos

4. Baldauskas, J. 1935 „Vaikai, pavainikiai, moterystė“ Gimtasai kraštas: praeities ir

dabarties kultūros metraštis Balandis-birželis 2 , Šiaulių kraštotyros draugija, Šiauliai, p.

286-291

5. Blaževičius P. , „Žaisliniai Vidutinės kaimo arkliukai“. Lituanistica. 2016. T. 62. Nr.

3(105), p. 194–200. Prieiga per internetą:

http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/viewFile/3377/2182

6. Čepienė, I. 2008, Lietuvių etninė kultūra. Raidos įžvalgos. Alma littera, Vilnius. p. 202-207.

7. Čepienė, I. 1995, Valstiečių šeimos tradicijos – vestuvės, krikštynos, laidotuvės. Tradicinis

vaikų auklėjimas. Lietuvių etninės kultūros istorija, Šviesa, Kaunas, p. 128-139.

8. Daraškevičienė A., 2017 „Vaiko socializacija ankstyvuoju jo gyvenimo laikotarpiu:

kultūriniai rūpinimosi kūdikiu aspektai XXI a. Lietuvoje“. Lituanistica ., T. 63, Nr. 2, p.

127-145. Prieiga per internetą:

www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/download/3537/2336

9. Driskiuvienė , Ž. 2000 „Šeima. Vaikų auklėjimas“ Širvintos Versmė, Vilnius p. 518–531

10. Dulaitienė-Glemžaitė, E. 1958, Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka. Valstybinė

grožinės literatūros leidykla, Vilnius.

11. Dundulienė, P. 2002, Senieji lietuvių šeimos papročiai, Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, Vilnius.

12. Dundulienė-Stakėnaitė, P. 1992 „Vaikystės atsiminimai“ Mūsų kraštas: Lietuvos

kraštotyros draugijos leidinys Lietuvos kraštotyros draugija, Vilnius.

13. Yla, S. 1985, Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai, Amerikos lietuvių

biblioteka, Čikaga

14. Kriauza, A. 1943, „Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėse“ , Gimtasai kraštas, p. 203-

235.

15. Marcinkevičienė, D. 2007 Prijaukintos kasdienybės 1945-1970 metai Biografiniai Lietuvos

moterų interviu, Vilniaus universitetas, Vilnius,

67

16. Paukštytė-Šaknienė, R. 1999. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime: XIX a.

pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje, Diemedis, Vilnius

17. Pliuraitė-Andrejevienė, Nijolė. 2012. Lietuvos vaikų žaislai :[XIX a. pabaiga - XX a. pirmoji

pusė]. Versus Aureus, Vilnius.

18. Račiūnaitė, R. 2002, Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: Gyvenimo ciklo papročiai: XIX

a. pabaiga - XX a. vidurys, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas.

19. Račiūnaitė-Paužuolienė, R. 2012. Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a.- XXI a. pradžia),

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Kaunas.

20. Račiūnaitė R. 2004 „Krikščioniškos vertybės lietuvių šeimos papročiuose“.

Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2006~1367158440538/DS.002.0.01.ARTIC

21. Silver Spring, Md., Cunningham, H. 1998, "Histories of Childhood". The American

Historical Review. Oxford University Press on behalf of the American Historical

Association, 103 (4), p. 1195–1208.

22. Stundžienė, B. 2012 „Šiuolaikinė lietuvių folkloristika ir jos metodologiniai horizontai“,

Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

Vilnius,.

23. Šaknys, Ž. B., 1996, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje

pusėje. Pradai, Vilnius.

24. Vasiliauskas, R. 2006, Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos

fenomenas. VPU leidykla, Vilnius.

25. Vyšniauskaitė, A., Kalnius, P., Paukštytė, R. 1995. Lietuvių šeima ir papročiai Mintis,

Vilnius.

26. Vyšniauskaitė, A., Kalnius, P., Paukštytė-Šaknienė, R. 2008. Lietuvių šeima ir papročiai.

Mintis: Vilnius.

27. Vyšniauskaitė, A. 1967, Lietuvių šeimos tradicijos Mintis: Vilnius

28. Vyšniauskaitė, A. 1964, Vaikų auginimas. Lietuvių etnografijos bruožai. Sud. A.

Vyšniauskaitė. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, p. 448-475.

29. Stonkuvienė, I. 2011 „Dorinis vaikų auklėjimas šeimoje Griškabūdžio valsčiuje ( XX a.

pirmoji pusė)“ Lietuvos lokaliniai tyrimai Versmė, Vilnius p. 743-771

30. Stonkuvienė, I. 2011 „Vaikų ugdymas šeimoje XX a. pirmoje pusėje“ Panemunėlis II

Versmė, Vilnius p. 1222-1256

31. Račiūnaitė-Paužuolienė, R. 2016 „Ramygalos apylinkių šeimos papročiai: vestuvės,

gimtuvės vaikų auklėjimas ir socializacija“ Ramygala Versmė, Vilnius p. 1241-1246

68

32. Svidinskienė- Mickūnaitė, E. 1996 „Liaudies pedagogika“ Sintautai : Žvirgždaičiai

Vakarinės naujienos, Vilnius p. 288–290

33. Šliavas, J. 2010 „Vaikai Žeimelio apylinkėse“ Žeimelis II Versmė, Vilnius p. 231-238

34. Trimakas, A. K. 1997 Asmenybės raida gyvenime Tarpdiecezinės katechetikos komisijos

leidykla, Kaunas

ŠALTINIAI

1. VDU ER B. 2673. Užr. M. Ludavičė 2018-2019 m. Lietuvoje.

69

PRIEDAI

Anketos „Vaikų auginimo tendencijos skirtingų kartų prisiminimuose

nuo XX a. 4 deš. iki XXI a. 2 deš.“ klausimai

1. Jūsų lytis;

2. Jūsų amžius;

3. Gyvenamoji vieta;

4. Išsilavinimas;

5. Užsiėmimas;

6. Gimimo data;

7. Religija;

8. Tautybė ir gimtoji kalba;

9. Vardas arba slapyvardis;

10. Nuo kelių metų prisimenate savo vaikystę? Kaip ją prisimenate?

11. Kaip manote, iki kelių metų žmogus laikomas vaiku?

12. Nuo kada savęs pradėjote nebelaikyti vaiku?

13. Koks(-ie) ryškiausi prisiminimai iš vaikystės (gerieji)?

14. Koks (-ie) ryškiausi prisiminimai iš vaikystės (blogieji)?

15. Ar turėjote/ turite abu tėvus? Jei ne, su kuriuo augote/ augate?

16. Jei turite abu tėvus, kurio auklėjimo įtaka didesnė? Kaip tai pasireiškia?

17. Ar turėjote režimą, kuomet augote? Pvz.: miego, valgymo, mokymosi?

18. Ar miegojote su tėvais/ vienu iš tėvų? Jei taip, iki kada?

19. Kokie žaislai Jus supo? Iš kokių medžiagų jie buvo pagaminti?

20. Kas šiuos žaislus Jums padovanojo?

21. Įspūdingiausias žaislas, kurį prisimenate? Su kuo jis Jums asocijuojasi, ką Jums primena?

22. Pats keisčiausias žaislas, kuriuo teko žaisti? Kam jis buvo skirtas?

23. Kokios fizinės ir psichologinės bausmės būdavo Jums ir Jūsų broliams/ seserims vykdomos

dažniausiai?

24. Gal tėvai skirtingiems vaikams taikydavo skirtingas bausmes? Jei taip, kokias ir kodėl šios

bausmės skyrėsi?

25. Kaip manote, ar bausmės už Jūsų netinkamą elgesį paveikė Jus kaip asmenybę? Ar tos bausmės

turi įtakos Jūsų asmenybei dabar?

26. Kaip būdavote skatinami už gerą elgesį?

27. Ar būdavote verčiami dirbti? Kaip būdavo skatinamas Jūsų darbštumas?

28. Ar daug keliavote su tėvais? Lietuvoje ar užsienyje?

70

29. Kokia ir kur kelionė buvo įsimintiniausia? Kodėl?

30. Jeigu jau turite savo vaikų ar anūkų, ar auklėjate juos kitaip? Jei taip, kokie pagrindiniai

skirtumai auklėjant vaikus ir anūkus?

31. Ar Jūsų tėvų auklėjimas skyrėsi nuo senelių auklėjimo? Jei taip, kuo jis skyrėsi?

32. Kokį vaikų auklėjimo metodą taikėte savo šeimoje? Ar taikėte tėvų, senelių, ar kitą auklėjimo

būdą savo šeimoje?

33. Kaip manote, kaip pasikeitė vaikų auklėjimo būdai nuo tada, kai augote Jūs?

34. Jei dar neturite vaikų, ar jau galvojate, kokius planuojate taikyti auklėjimo būdus?

35. Ar planuojate auklėti savo vaikus pagal to meto populiarias knygas, pagal savo tėvų šeimos

auklėjimo metodus, kitų žmonių patarimus?