VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Gintarė Bukartaitė

AR KYLA CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ SPORTO DALYVIAMS DĖL JŲ

NEATSARGIAIS VEIKSMAIS SUKELTOS ŽALOS SPORTE?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003

Vadovė Dr. Aušrinė Pasvenskienė _________ ______

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta Doc. Dr. Tomas Berkmanas _________ ______

(Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2018

2

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

SUMMARY ........................................................................................................................................ 5

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8

1. NEATSARGUMAS SPORTO TEISĖJE ...................................................................................... 11

1.1. Neatsargumo ir rūpestingumo pareigos sąvokos ir jų tarpusavio santykis sporte .................. 11

1.1.1. Neatsargumas .............................................................................................................. 12

1.1.2. Rūpestingumo pareiga ................................................................................................. 13

1.2. Rizikos suvokimas ir jo santykis su neatsargumu sporte ....................................................... 15

1.2.1. Rizika sporte ir neatsargumas ...................................................................................... 15

1.2.2. Savanoriškas rizikos prisiėmimas ................................................................................ 17

2. NEATSARGUMAS, RŪPESTINGUMO PAREIGA IR CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

KILIMAS ATSKIRTŲ SPORTO DALYVIŲ ATŽVILGIU ............................................................ 20

2.1. Treneriai ................................................................................................................................ 20

2.1.1. Trenerių neatsargumas ................................................................................................. 21

2.1.2. Trenerių pareigos ir jiems keliami reikalavimai ........................................................... 25

2.2. Sportininkai ........................................................................................................................... 27

2.2.1. Sportininkų rūpestingumo pareiga ............................................................................... 27

2.2.2. Sportininkų atsakomybė atsižvelgiant į sporto šakos taisykles .................................... 29

2.3. Sporto teisėjai ........................................................................................................................ 31

2.3.1. Sporto teisėjų rūpestingumo pareiga ............................................................................ 31

2.3.2. Sporto teisėjų atsakomybės kilimui svarbūs aspektai .................................................. 34

2.4. Klubai ir organizatoriai .......................................................................................................... 34

2.4.1. Netiesioginė klubų ir organizatorių civilinė atsakomybė ............................................. 38

2.5. Žiūrovai ................................................................................................................................. 39

3. NEATSARGUMO SPORTE YPATUMAI SKIRTINGOSE TEISINĖSE SISTEMOSE ............. 42

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 45

PASIŪLYMAI .................................................................................................................................. 47

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 48

3

SANTRAUKA

Šio darbo tikslas - atskleisti sporto dalyvių civilinės atsakomybės kilimo problematiką dėl

jų neatsargaus elgesio sporte, kuriuo padaroma žala kitiems sporto dalyviams. Atitinkamai buvo

analizuojama civilinės atsakomybės kilimo problematika, keliant klausimą, ar civilinė atsakomybė

yra galima, kurių sporto dalyvių atžvilgiu ji gali būti taikoma bei kokie pagrindiniai veiksniai lemia

civilinės atsakomybės kilimą. Pasirinkta tema yra aktuali, kadangi Lietuvos teisinėje literatūroje

pasigendama mokslinių darbų, kurie detaliai nagrinėtų šį klausimą civilinės teisės kontekste.

Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sporte klausimai sulaukia pakankamai daug dėmesio

bendrosios teisės sistemos šalyse, tačiau jie nebuvo plačiau nagrinėti Europos Sąjungos kontinentinės

teisės šalyse.

Darbo tikslui pasiekti ir atsakyti į darbe iškeltą klausimą buvo analizuojami šie teisiniai

aspektai: neatsargumo institutas, sporto dalyvių rūpestingumo pareigos kitų dalyvių atžvilgiu ir

prisiimamos rizikos ypatumai. Detalesnei šių teisinių institutų analizei atlikti darbe buvo aptariami

šių sporto dalyvių – sportininkų, trenerių, klubų ir organizatorių, teisėjų bei žiūrovų – neatsargumo

bei rūpestingumo pareigos aspektai, civilinės atsakomybės kilimo atvejai. Taip pat buvo palyginta,

kaip šis civilinės atsakomybės klausimas yra sprendžiamas bendrosios teisės sistemos šalyse bei ES

kontinentinės teisės šalyse.

Atlikus tyrimą ir atskleidus su sporto teise susijusių teisinių institutų problematiką bei

ypatumus, galima teigti, jog civilinė atsakomybė sporto dalyviui dėl jo paties neatsargiais veiksmais

sukeltos žalos kitam sporto dalyviui gali kilti. Pagrindiniai teisiniai aspektai, kurie yra svarbūs

sprendžiant civilinės atsakomybės kilimo klausimą kiekvienam sporto dalyviui dėl neatsargumu

sukeltos žalos yra šie:

1. Neatsargumas – ar atlikti veiksmai, arba neveikimas atitinka teisinę neatsargumo instituto

sampratą;

2. Rūpestingumo pareigos egzistavimas – ar tarp sporto dalyvių egzistavo rūpestingumo

pareiga vienas kito atžvilgiu bei kokia jos apimtis;

3. Rūpestingumo pareigos pažeidimas;

4. Žala kilo dėl to, jog neatsargumu buvo pažeista rūpestingumo pareiga;

5. Žalos numatymas;

6. Priežastinis ryšys;

7. Rizika – sporto dalyvių galimų pavojų suvokimas, savanoriškos rizikos prisiėmimas;

8. Sporto šakos ypatumai – taisyklės, saugumo reikalavimai ir kt.;

9. Kitos toje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

4

Taip pat analizuojant šią temą buvo padaryta išvada, jog neatsargumo institutas,

rūpestingumo pareiga, rizikos suvokimo institutas ir kiti teisiškai svarbūs aspektai egzistuoja ir yra

suvokiami tapačiai bendrosios teisės ir kontinentinės teisės teisinėse sistemose. Dėl to civilinės

atsakomybės kilimo klausimo analizei svarbūs pagrindiniai elementai sporto teisėje yra bendri.

5

SUMMARY

Can the participants of a sports event be held liable for the damage by negligent acts

which they commit during the event?

Sport is a significant part not only of the world market and of economics, but it is also

certainly crucial component of every single culture. It includes not only sportsmen and various staff

members (coaches, physical therapists etc.) who help them to prepare for their competitions, but as

well officials, clubs, federations and their administration staff, spectators and other participants of

sport. Nevertheless, every single kind of sport – individual or team – brings some risk. Therefore,

every single sport is regulated by its own specific rules, which disclose and indicate what kind of

conduct is appropriate and permissible, and what kind of conduct is considered as inadmissible or

even illegal. This is extremely significant within contact sports such as football, rugby or box.

However sport can be risky to every single sport participant – not only because of a potential injury

of a player, but also of any other sport participant’s negligent conduct which may cause damage to

other sport participants.

Negligence in sports and particular in sports law is crucial when dealing with question of

civil liability. Accordingly, it is essential to understand what negligence is – such kind of conduct

that does not go beyond the standard of reasonable and careful person. Hence, it can be described as

failure to exercise reasonable care conversely to the reasonable and careful person’s conduct in the

same or similar circumstances. That shows that there is always a risk of harm in sports. Moreover, if

that harm to a sport participant is committed by negligent act of another sport participant that may

imply to consider liability question. In the issue, it is important to consider sport not only as

worldwide phenomenon, but to comprehend that sport is also a matter of law that establishes rights

and duties to all sports participants.

The problem of this thesis is that negligence is common and important type of tort in sports

that should be recognized while analyzing and understanding sports risk management and sports law.

Yet there is no sufficient discussion of the civil liability question when the damage caused to a sport

participant is committed by negligent acts by another sport participant. This means that there are no

explicit guidelines of how this question should be solved according to civil law. That was discovered

by analyzing various sources of sports law literature. Having in mind that sport is worldwide matter

and as well matter of international and national law, it is significant to ascertain how different systems,

different countries understand this problem, and how they solve it through different situations in

judicial courts. Consequently, to clarify the problematic of civil liability and to answer the question

– “can the participants of a sports event be held liable for the damage by negligent acts, which they

commit during the event?” – it is important to distinguish and determine these objectives:

6

1. To disclose the importance of negligence, duty of care, standard of care, acceptance of

risk in sports law;

2. To consider these elements in a perspective of different sport participants - sportsmen,

coaches, clubs, organizers, officials and spectators;

3. To compare how common law and EU civil law countries understand and deal with this

liability question.

Analyzing the problem of this thesis through those objectives mentioned above, it is

important to emphasize these findings. First, to discover and understand the institute of negligence in

sports law – duty of care, standard of care and risks acceptance are integral and main elements to be

considered and analyzed. Second, it is necessary to have in mind that all sports participants own duty

of care to each other, yet when the damage is done negligently – standard of care of a perpetrator

needs to be considered as well as awareness and acceptance of risks of potential harm of an injured

sport participant. Therefore, it is a necessity to discuss circumstances, the conduct of these sport

participants and compliance with the rules of a particular sport. Third, in a perspective of a various

sport participants it is important that the degree of duty of care owned to different groups of sport

participants usually differ and therefore the threshold of risks may differ too. Fourth, considering if a

particular sport participant can be held liable for his negligence and caused harm, accordingly to a

different law systems, but vicarious liability question usually needs to be discussed as well. Fifth,

comparison of sports legal literature and analysis of cases in different law systems shows that the

main aspects and elements considering liability question is alike.

To summarize the analysis of this thesis the drawn conclusion is that the participants of a

sports event can be held liable for the damage by negligent acts that they commit during the event.

Though, to understand and explicate this question it is extremely important to consider and analyze

these significant legal aspects:

1. The damage committed by the negligent act;

2. Existence of a duty of care between participants of sport;

3. Breach of the duty of care by the sport participant;

4. Damage to the sport participant resulting from that breach of duty;

5. Foreseeability of harm;

6. The degree of certainty that participant of sport has suffered the alleged harm;

7. The closeness of connection between the negligent act and potential injury;

8. The actions of sport participant who suffered damage;

9. Awareness and acceptance of risks;

10. Behavior of sport participants complying with particular sport’s rules and its safety

rules;

7

11. International or national law relevance considering civil liability;

12. Other significant circumstances in the particular situation.

Keywords: sports law, civil liability, negligence, duty of care, risk acceptance.

8

ĮVADAS

Sportas yra svarbi ne tik pasaulinės rinkos dalis, bet taip pat yra neatsiejamas kiekvienos

kultūros komponentas. Savo apimtyje jis įtraukia ne tik sportininkus ir įvairius juos ruošiančius

specialistus, bet taip pat įvairių sporto šakų oficialius varžybų asmenis1 (toliau – teisėjas), klubų ar

federacijų administracinį personalą, varžybų vykdymo techninį bei pagalbinį personalą (pavyzdžiui,

savanorius), ir žiūrovus. Vis dėlto, kiekviena sporto šaka – tiek individuali, tiek komandinė – gali

būti daugiau ar mažiau rizikinga. Būtent dėl to kiekviena sporto šaka yra reguliuojama specialių

taisyklių, kurios nurodo, kokie sportininko veiksmai yra leistini, o kokie ne. Tai ypatingai aktualu

tokiose sporto šakose, kuriose yra daug fizinio kontakto, pavyzdžiui: regbis, futbolas, boksas ir pan.

Tačiau sportas yra rizikingas kiekvieno jo dalyvio atžvilgiu ne tik dėl sportininkų galimų traumų, bet

ir dėl to, jog taip pat ir neatsargūs bet kurio sporto dalyvio2 veiksmai gali sukelti kitiems sporto

dalyviams fizinę bei psichologinę žalą.

Neatsargumas yra toks elgesys, kuris nepatenka į vidutiniškai protingo ir rūpestingo asmens

standarto apimtį. Tai būtų galima apibūdinti kaip nesėkmingą bandymą elgtis protingai ir apdairiai,

priešingai, negu tokioje pat situacijoje ar panašiomis aplinkybėmis elgtųsi vidutinis protingas bei

rūpestingas asmuo3. Todėl visuomet yra tikimybė ir rizika, jog atsiradus žalai dėl neatsargių ir

neapgalvotų veiksmų ar neveikimo bus sprendžiamas klausimas, kam kyla atsakomybė civilinės

teisės kontekste. Todėl į sportą reiktų žvelgti ne vien kaip į visuotinį reiškinį, bet ir suvokti jį kaip

teisės dalyką, kuris yra ne tik ekonominės rinkos ir kultūros dalis, jungiantis bendruomenę, lavinantis

žmonių kūno kultūros sampratą, skatinantis tarpusavio rungimąsi ar varžymąsi, bet tuo pat sukuria

tam tikras teises bei pareigas.

Temos problematika. Sporte neatsargumo institutas yra dažnas civilinės teisės pažeidimas,

kurį reikėtų suvokti analizuojant sporto rizikos valdymą ir sporto teisę. Tačiau neatsargiais veiksmais

ar neveikimu sukeltos žalos klausimas sporte nėra pakankamai išdiskutuotas. Tą galima pastebėti

nagrinėjant skirtingų sporto šakų teisinę literatūrą įvairiose valstybėse – nėra bendrų ir aiškių teisnių

gairių, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žalos padarymo neatsargumu sporte civilinės

teisės kontekste. Kadangi tokio pobūdžio situacijų vertinimas, rizikos suvokimo faktoriaus

aiškinimas, teisių ir pareigų egzistavimas, galimų ir negalimų veiksmų atskirose sporto šakose

reglamentavimas ir kt. gali skirtis, todėl iškilus teisminiams ginčams priimami sprendimai taip pat

gali būti skirtingi. O atsižvelgiant į tai, jog sportas dažnu atveju gali būti visuotinis teisinis dalykas –

1 Oficialūs varžybų asmenys – tai teisėjas, komisaras, sekretoriato teisėjas, asmenys, atsakingi už varžybų saugumą ar

vykdantis varžybų organizavimą. Šiame darbe daugiausiai bus kalbama apie teisėjus. 2 Sporto dalyvis – tai asmenys, kurie vienu ar kitu būdu dalyvauja sporto renginyje. Kas gali būti sporto dalyviais nurodyta

šio darbo p. 14. 3 Katherine M. Nohr, J.D., The Ball is in Your Court (2013 04 17); [aplankyta 2018 01 16].

http://www.sportrisk.com/2013/04/the-ball-is-in-your-court-5http://www.sportrisk.com/2013/04/the-ball-is-in-your-court-5

9

dažnu atveju yra būtina4 analizuoti ir kitų valstybių sporto teisinę literatūrą bei teismų sprendimus

panašiose bylose. Todėl tam, kad būtų atskleista civilinės atsakomybės sporte problematika bei

ypatumai, yra svarbu išsiaiškinti, kokios nuomonės yra laikomasi bei koks teisinis reguliavimas

egzistuoja skirtingose teisės sistemose ir atskirose valstybėse bei ištirti, ar visgi sporto teisėje vyrauja

pakankamai vieninga nuomonė dėl neatsargumo instituto bei atsakomybės klausimo. Dėl šio

klausimo kompleksiškumo5 norint išsiaiškinti ar gali kilti (ir jei gali – kokiais atvejais ir kam kyla)

civilinė atsakomybė sporto dalyviams dėl jų neatsargiais veiksmais sukeltos žalos sporte – šiame

darbe bus analizuojami šie teisiniai aspektai: neatsargumo institutas, sporto dalyvių rūpestingumo

pareigos kitų dalyvių atžvilgiu ir prisiimamos rizikos ypatumai.

Darbo naujumas ir aktualumas. Tyrimui pasirinktas klausimas Lietuvoje nebuvo

analizuotas. Daugiausia tyrimų atsakomybės sportininkų patirtų traumų atvejais atlikta

baudžiamosios teisės kontekste6. Tačiau pasigendama mokslinių darbų, kurie detaliai nagrinėtų šią

temą per civilinės teisės aspektus, o ypač, kuriuose būtų daugiau dėmesio skiriama atsakomybės,

rizikos ar rūpestingumo pareigos, kurią turi kiekvienas iš sporto dalyvių, klausimams civilinės teisės

požiūriu. Užsienio literatūroje galima rasti įvairių šaltinių – ir naujų ir senų, tačiau apie sporto dalyvių

civilinę atsakomybę būtent Europos Sąjungos (toliau – ES) kontinentinės teisės šalyse nėra plačiai

diskutuojama7. Visgi iškeltas klausimas pakankamai aktyviai yra nagrinėjamas bendrosios teisės

sistemos šalyse – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje ar Jungtinėje Karalystėje (toliau – JK).

Darbo tikslas. Atskleisti sporto dalyvių civilinės atsakomybės kilimo problematiką dėl jų

neatsargaus elgesio sporte, kuriuo padaroma žala kitiems sporto dalyviams.

Darbo uždaviniai.

1. Neatsargaus elgesio sporte samprata: išanalizuoti ir apibrėžti rūpestingumo pareigos ir

rizikos prisiėmimo sąvokas.

2. Atskirų sporto dalyvių grupių neatsargumo, rūpestingumo pareigos bei atsakomybės

kilimo analizė.

3. Palyginti, kaip šis civilinės atsakomybės klausimas yra sprendžiamas bendrosios teisės

sistemos šalyse bei ES kontinentinės teisės šalyse.

Tyrimo metodai. Šiame darbe naudojami keli teisės moksle paplitę metodai. Pirmiausia,

pasitelkiant aprašomąjį metodą, bus aptartos tam tikros temai aktualios sporto bylos bei įvairūs

4 Michal Kralik, „Civil Liability Of Sports Participants For Sports-Related Injuries In The Central Europe And In The

Czech Republic“, The International Journal of Social Sciences and Humanities Invention, Volume 2, Issue 01 (2015), p.

1032. 5 Ten pat. 6 Plačiau žr. Karolis Petronis, Ar smurtas sporte, nesilaikant atitinkamai sporto šakai nustatytų taisyklių, sukeliant žalą

sveikatai, užtraukia asmeniui baudžiamąją atsakomybę? (magistro darbas, Kaunas, VDU, 2017) arba Viktorija Rimšaitė,

Ar sportininkui, kuris varžybų metu, neperžengdamas sporto šakos taisyklių nustatytų ribų, sukėlė varžovui sveikatos

sutrikdymą, kyla baudžiamoji atsakomybė? (magistro darbas, Kaunas, VDU, 2014). 7 Išimtis būtų Čekija (Čekoslovakija) mokslininkų darbai, pavyzdžiui, Michal Kralik straipsniai.

10

užsienio autorių straipsniai bei moksliniai tyrimai, susiję su būtent esminiais šios temos sporto teisės

klausimais. Darbe naudojami analizės ir loginio aiškinimo metodai, padedantys geriau atskleisti bei

suprasti skirtingų valstybių bei teisės sistemų pobūdį ir tendencijas šioje sporto teisės srityje. Taip pat

naudojantis lyginamuoju metodu bus aptariami skirtingi tam tikrų valstybių reguliavimo aspektai.

Hipotezė. Civilinė atsakomybė sporto dalyviams gali kilti dėl jų neatsargiais veiksmais

sukeltos žalos sporte kitiems sporto dalyviams.

11

1. NEATSARGUMAS SPORTO TEISĖJE

Kalbant apie civilinės teisės pažeidimus sporte galima išskirti tris ketinimo sukelti žalą

laipsnius (angl. intent to harm), kuriuos galima pritaikyti ir tuo atveju, kuomet sporto dalyvis sukelia

žalą kitam sporto dalyviui8:

1. Tyčinis elgesys: ketinimas atlikti veiksmą ir ketinimas padaryti žalą priešininkui

(pavyzdžiui, užpuolimas ar sumušimas);

2. Neapgalvotas elgesys arba didelis neatsargumas: ketinimas atlikti veiksmą, bet nėra

ketinama sukelti žalos priešininkui;

3. Neatsargumas: nėra ketinimo atlikti veiksmą ir nėra ketinimo padaryti žalą priešininkui,

bet taip pat nesėkmingas pareigos elgtis protingai ir atsargiai atlikimas.

Kai sporto dalyvis padaro žalą kitam sporto dalyviui vienas iš svarbiausiu kylančių klausimų

būtų – jei yra kaltė – kokia ji (kuri iš šių paminėtų), tačiau toliau darbe nagrinėjamas klausimas yra

būtent dėl neatsargumu padarytos žalos. Todėl pirmiausia šiame skyriuje bus apžvelgtos neatsargumo

ir rūpestingumo pareigos (angl. duty of care) sąvokos ir jų tarpusavio sąsaja. Taip pat bus atliekamas

rizikos suvokimo ir priėmimo sporte svarbos tyrimas.

1.1. Neatsargumo ir rūpestingumo pareigos sąvokos ir jų tarpusavio santykis sporte

Skirtingų teisės sistemų ir įvairių valstybių teisinis reguliavimas ypač sporto teisės srityje

atskleidžia neatsargumo instituto tiesioginę sąsają su rūpestingumo pareiga. Šios dvi sąvokos sporto

teisinėje literatūroje turi glaudų ryšį. Ir nors apie rūpestingumo pareigą yra kalbama ir atskirai, tačiau

neatsargumo instituto analizei, supratimui ir teisinio pagrindo atsiradimui, rūpestingumo pareiga yra

viena iš svarbiausių sąvokų. Todėl žiūrint į sporto teisę kaip į visumą, t. y. neišskiriant atskirų

valstybių reguliavimo, - čia neatsargumas daugeliu atveju yra rūpestingumo pareigos pažeidimo ir

dėl to kylančios žalos pagrindas9. Be abejo, dėl sporto dalyvio neatsargumo kilus žalai kitam sporto

dalyviui, kad būtų inicijuojamas teisminis ginčas ir galimai kiltų civilinė atsakomybė visgi reikia

atskleisti ar apskritai tarp tų dalyvių egzistavo rūpestingumo pareiga vienas kitam, ar ji buvo pažeista,

ar būtent rūpestingumo pareigos pažeidimas sukėlė žalą, ar žala buvo sukelta būtent dėl neatsargaus

veikimo ar neveikimo, ar žala buvo numatoma. Taip pat svarbu yra ir rizikos suvokimo bei

prisiėmimo faktorius.

8 Glenn M. Wong, Essentials of Sports Law, Fourth Edition (ABC-CLIO 2010), p. 64. 9 Coaching Coaches To Avoid Complaints And Negligence Claims (2013 07 01);

[aplankyta 2018 01

17].

http://www.sportslawyer.com.au/coaching-coaches-to-avoid-complaints-and-negligence-claims/

12

1.1.1. Neatsargumas

Neatsargumas yra žalos padarymas, kurio pagrindas yra nerūpestingas asmens elgesys ir jo

veiksmai. Tuo pat tai ir kaltės forma, kuri kontinentinės teisės sistemoje išskiriama tiek civilinėje,

tiek baudžiamojoje teisėje. Be to, kaip viena iš kaltės formų yra įvardinama ir bendrosios teisės

sistemoje. Neatsargų elgesį galima apibūdinti kaip nesėkmingą bandymą elgtis atsargiai ar įprastai

atidžiai, ko būtų tikimąsi iš vidutiniškai protingo asmens tam, kad kiti asmenys būtų apsaugoti nuo

neprotingai didelės rizikos (angl. unreasonable risks)10 dėl galimo žalos padarymo11. Toks elgesys

teisinėje literatūroje yra įvardijamas kaip neatsargus veikimas ar neveikimas, o lingvistiniu aiškinimu

turi ir kitą atitikmenį – nerūpestingumas. Todėl teisiškai neatsargumo institutas taip pat suprantamas

kaip rūpestingumo pareigos turėjimas, kuris dažnu atveju yra abipusiškas, protingų veiksmų

pasirinkimas užkertant kelią žalos kitam asmeniui atsiradimui. Pažeidus rūpestingumo pareigą ir kitai

šaliai patyrus žalą, gali kilti ne tik psichologinės ar moralinės, bet ir teisinės pasekmės12. Būtent vien

dėl šių sąvokų kalbinio supratimo per teisės lingvistikos prizmę kyla loginė išvada, jog

rūpestingumas, atidumas ar atsargumas yra ta bendro žmonių suvokimo pareiga vienas kitam, kurios

nesilaikymas gali sukelti teisinę atsakomybę.

Aiški analogija yra ir sporte, kur sportininkų ar kitų dalyvių neatsargumas bei rūpestingumo

pareiga, jų sąsaja ir įtaka sporto dalyvių karjerose ir gyvenime dar labiau išryškėja. Tokio ryšio

pavyzdys galėtų būti tokia situacija: Petras aukštosios mokyklos krepšinio treniruotės metu patyrė

rimtą kaklo traumą. Treneris Jonaitis bandė suteikti medicininę pagalbą ir tą darydamas jis tapo

atsakingas už vėliau atsiradusią žalą, dėl kurios Petras liko paralyžiuotas13. Tokiu atveju kyla

klausimas ar Petras galėtų teikti ieškinį dėl žalos sukeltos neatsargumu? Jei teismas visgi nustatytų,

jog treneris Jonaitis turėjo pareigą elgtis, bet nesielgė taip, kaip „protingas krepšinio treneris“ būtų

pasielgęs šioje situacijoje ir taip sukėlė žalą sportininkui – ar kiltų atsakomybė treneriui? O kaip būtų

situacijoje, kurioje, pavyzdžiui, sportininkas traukdamas kamuolį iš užribio, arba smūgiuodamas,

arba atlikdamas netikslų perdavimą (priklausomai nuo sporto šakos) savo neatsargiais veiksmais

kamuolį nukreipia taip, jog šis skrieja tiesiai į žiūrovą ir šiam sukelią sveikatos sužalojimą -

pavyzdžiui, nosies lūžį? Ar tokiu atveju atsako atletas, nes visgi turėjo rūpestingumo pareigą, ar

neatsako, nes žiūrovas suvokė galimą riziką ir ją savanoriškai prisiėmė ateidamas į sporto varžybas?

O gal visgi atsakomybė kiltų sporto šakos varžybų organizatoriams dėl saugumo taisyklių

10 Tai yra tokios neprotingos rizikos, kurių pavojingumas yra akivaizdus arba turėtų būti akivaizdus tam asmeniui, kuris

veikia. Plačiau žr. išnašą 8: Glenn M. Wong, p. 65. 11 Ten pat. 12 Chris Davies, Negligence and Risk Management and Sport (2012);

[aplankyta 2018 02 02]. 13 Žr. išnašą 8: Glenn M. Wong, p. 66.

https://researchonline.jcu.edu.au/25604/1/25604_Davies_2012.pdf

13

neužtikrinimo, netinkamos patalpos parinkimo arba net patalpos (ar atviros vietos) savininkams14,

nuomininkams dėl to, kad nesiėmė tam tikrų atsargumo priemonių, jog būtų išvengta tokių situacijų?

Iš šių pavyzdžiu aiškiai galima matyti, jog sporte šie trys teisiniai institutai – neatsargumas, rizikos

suvokimas ir rūpestingumo pareiga – yra susiję ir svarbūs ypač, kai norima atsakyti į klausimą ar tam

tikru atveju visgi civilinė atsakomybė kyla, jei žala sporto dalyviui padaroma dėl neatsargumo.

1.1.2. Rūpestingumo pareiga

Rūpestingumo pareiga yra teisėje atpažįstama prievolė, kurios pagrindas yra skirtingų šalių

tarpusavio santykis iš esmės reikalaujantis, kad tam tikras asmuo ar grupė asmenų paklustų tam

tikram elgesio standartui kito asmens ar asmenų grupės atžvilgiu. Nors ši pareiga yra bendra ir plačiai

suvokiama, tačiau kalbant apie tam tikrą veiklą, kuria užsiima žmogus – tokiu atveju tas asmuo jau

turi teisinę pareigą elgtis ne tik kaip vidutiniškai atsargus ir protingas žmogus, bet tuo pat imtis ir

atsargumo priemonių tam, kad savo veiksmais ar neveikimu nesukeltų neprotingos galimos žalos

rizikos kitiems asmenims15. Teisiškai vertinant ar egzistuoja rūpestingumo pareiga ir ar ji buvo

pažeista bei koks pažeidimo laipsnis, yra svarbūs keli elementai16:

1. Žalos numatymas, artumas (angl. proximity) ir racionalumas17;

2. Racionalumas, atsakomybės prisiėmimas, pasitikėjimas.

Šie du testai iš esmės leidžia suprasti, jog sprendžiant apie rūpestingumo pareigą, svarbiausi

šios teisinės pareigos instituto (turint omenyje ir neatsargumo institutą) bruožai yra:

1. Numatoma žala, t. y. asmuo turėtų imtis atsargumo priemonių tokiu atveju, jeigu žalos

padarymo rizika yra numatoma;

2. Racionalumas, t. y. kaip tokioje situacijoje elgtųsi vidutinis protingas žmogus;

3. Rizika, t. y. rizikos suvokimas, prisiėmimas.

Taigi rūpestingumo pareigos turinys yra sudarytas iš abiejų šalių (t. y. sporto dalyvių vienas

kitam turimų) teisių ir pareigų, „kurios neatskiriamai susijusios ir lemia viena kitą, atitinkamus

veiksmus atlikti arba susilaikyti nuo jų ...“18.

14 Ten pat, p. 68, JAV byla: Moulas v. PBC Productions, Inc., 570 N.W.2d 739 (Wis. Ct. App. 1997). Ši byla detaliau

aptarta šiame darbe, p. 36. 15 Žr. išnašą 8: Glenn M. Wong, p. 66. 16 William Norris QC, „A Duty of Care in Sport: What It Actually Means“, Journal of Personal Injury Law, Issue 3

(2017), p. 158. 17 Pagal Caparo Industries v Dickman byloje suformuluotą testą. 18 Dangutė Ambrasienė ir kiti, Civilinė teisė. Prievolių teisė, Trečioji laida (Vilnius: MRU Leidybos centras, 2006), p.

27.

14

Pav. 1 Kas turi rūpestingumo pareigą?19

Sporte visi dalyviai vienas kito atžvilgiu turi rūpestingumo pareigą. Šią pareigą galima

suprasti kaip kiekvieno sporto dalyvio prievolę imtis tokių veiksmų, kurie būtų protingi tam tikromis

aplinkybėmis būtent tam, kad kitas sporto dalyvis galėtų saugiai dalyvauti tam tikroje sportinėje

veikloje20. Todėl rūpestingumo pareigos institutą galima būtų skirstyti net ir į pareigą veikti protingu

būdu bei pareigą neveikti neprotingu būdu21.

Pagal aukščiau minėtus pavyzdžius yra matoma, jog aiškinantis rūpestingumo pareigos

stiprumą ir rimtumą yra ypatingai svarbus ir pats tarpusavio santykis tarp sporto dalyvių. Dėl to

rūpestingumo pareigos suvokimas kalbant apie skirtingas sporto dalyvių grupes gali skirtis. Net

sportininko rūpestingumo pareiga kito sportininko atžvilgiu bus kitokia, priklausomai nuo to ar tai

individuali sporto šaka ir jie rungiasi tarpusavyje, ar tai komandinė sporto šaka ir sportininkai yra

varžovai arba priklausantys tai pat komandai, ar sporto šaka yra didelės rizikos kaip boksas ar regbis,

ar mažesnės kaip plaukimas.

Rūpestingumo pareigos pažeidimas yra svarbus institutas ketinant pradėti teisminį ginčą dėl

patirtos žalos dėl neatsargumo. Dažnu atveju šios pareigos pobūdis bei laipsnis gali būti

reglamentuojamas ir tam tikros sporto šakos taisyklėse - ypatingai tokiose rizikingose kontaktinio

pobūdžio sporto šakose kaip futbolas ar regbis. Tačiau tam, kad būtų galima įrodyti, jog rūpestingumo

pareigos pažeidimas visgi buvo – turi būti aišku, jog asmens, kuris patyrusio žalą sporto dalyvio

19 Žr. išnašas: 12 ir 20. 20 Cory Jones, Sports Fitness Instructors – Duty of Care to your clients? (2016 05 26);

[aplankyta 2018 01 16]. 21 Žr. išnašą 8: Glenn M. Wong, p. 65-66.

Sporto dalyvis

Sportininkas

Klubas

Arbitras

Žiūrovas

Patalpos/ vietos

nuomininkasKiti sporto

dalyviai

Patalpos/ vietos

savininkas

Organizatorius

Medikas

Treneris

15

atžvilgiu turėjo rūpestingumo pareigą, neatsargus elgesys (veikimas ar neveikimas) buvo

nerūpestingas ir neatitinkantis protingai įgudusio ir kompetentingo profesionalaus sportininko ar kito

sporto dalyvio standarto22 (toliau – rūpestingumo standartas) (angl. standard of care). Be to, dėl tokio

veikimo ar neveikimo kilusi žala, pavyzdžiui – kito žaidėjo trauma, turi būti numanoma iš anksto, t.

y. sporto dalyvis turėtų suvokti, jog jo neatsargūs veiksmai ar neveikimas gali sukelti žalą kitam

sporto dalyviui. Pavyzdžiui, sukelto sveikatos sutrikdymo ar kitokios traumos tipas, kurio būtų galima

tikėtis dėl pražangos ar užgriebimo aukščiau minėtose sporto šakose23.

Tad vis dėlto sporto dalyvių turima rūpestingumo pareiga vienas kitam (bei šios pareigos

pažeidimas) ne visuomet yra tokia pati – jos turinys, pobūdis, laipsnis ar net dydis gali skirtis. Tačiau

tai priklauso ir nuo kitų svarbių aplinkybių, todėl kai kurių sporto dalyvių rūpestingumo pareigos kitų

sporto dalyvių atžvilgiu klausimas bus analizuojamas išsamiau kitame šio darbo skyriuje.

1.2. Rizikos suvokimas ir jo santykis su neatsargumu sporte

„Žmonės, kurie dalyvauja rekreacinėse veiklose, tokiose kaip sportas, dažnai tai daro

pavojingomis aplinkybėmis; pavojingumo elementas gali prisidėti prie mėgavimosi tam tikra veikla.

Rizikos priėmimas, kartais net ir aukšto lygmens, yra daugelio sporto šakų dalis.“24

1.2.1. Rizika sporte ir neatsargumas

Sportas yra rizikinga fizinė veikla, kuri priklausomai nuo sporto šakos grubumo gali tapti

net ir pavojinga veikla. Todėl yra ypatingai svarbus sporto dalyvių rizikos suvokimas ir jos

prisiėmimas. Sporto teisės požiūriu, o ypač sprendžiant klausimus dėl žalos kilimo neatsargiais

veiksmais, rizikos suvokimas tampa tikrai svarbiu, kartais net esminiu, aspektu. Būtent sporte rizikos

prisiėmimas ir pareiga elgtis rūpestingai sporto dalyvių veikloje tampa tapačiai reikšmingais bei

tarpusavyje net persipynusiais institutais. Taip yra todėl, nes kiekvienas sporto dalyvis kitų dalyvių

atžvilgiu ne tik turi pareigą elgtis protingai, atidžiai bei rūpestingai, tačiau taip pat ir suvokti, kokia

22 Užsienio sporto teisės literatūroje dažnai su rūpestingumo pareigos sąvoka - duty of care – kartu yra vartojama ir

rūpestingumo standarto sąvoka - standard of care. Nors pastarosios sąvokos tiesioginio atitikmens lietuvių kalboje nėra,

tačiau sporto teisės kontekste standard of care būtų galima suprasti kaip protingo sporto dalyvio veiksmus, kuris turi

rūpestingumo pareigą kito dalyvio atžvilgiu. Tam, kad būtų aiškiau suprasti šių dviejų sąvokų sąsają, pateikiu

paaiškinimą, kuris atskleidžia šių sąvokų sąsają bei skirtumą:

Rūpestingumo standartas – deliktų teisėje tai vienintelis protingumo ir apdairumo laipsnis, kurio reikalaujama iš to asmens, kuris turi rūpestingumo pareigą. Būtinos sąlygos šiam standartui yra glaudžiai susijusios su

aplinkybėmis. Ar rūpestingumo standartas buvo pažeistas dažnai sprendžiama pagal vidutinio protingumo

žmogaus standartą.

Rūpestingumo pareiga – deliktų teisėje tai yra teisinė prievolė, kuri iš asmens reikalauja rūpestingumo standarto laikymosi, kol yra atliekami bet kokie veiksmai, kurie galimai gali sukelti žalą kitiems

23 Laura McCallum, Sports injuries: a risky business. How does the law look at negligence in the sporting world? (2015

09 25); [aplankyta 2018 01 16]. 24 Autorės versta iš Australijos bylos Agar v Hyde, [2000] HCA 41, citata straipsnyje: Danny Masel SC and Diana

Costaras, Voluntary Assumption of Risk (2015 10 15), p. 1.

16

yra rizika sąveikoje su kitu sporto dalyviu. O ypač kokia ji yra galimame fiziniame kontakte,

pavyzdžiui, sužeisti priešininką ar komandos draugą, susižeisti ar po tam tikro kontakto būti sužeistu

ir pan. Be abejo, sporto dalyviams suvokti ir prisiimti riziką tam tikru apsektu padeda sporto šakos

taisyklės, nurodančios leistinus bei neleistinus veiksmus. Todėl galima suprasti, jog rizika gali būti

būdinga tam tikrai sporto šakai, o sporto dalyviai, priklausomai nuo to, kuriai sporto dalyvių grupei

priklauso, tą riziką turi priimti. Todėl tais atvejais, kuomet žala padaroma neatsargumu ir

rūpestingumo pareiga yra pažeista – rizikos suvokimo ir prisiėmimo faktorius tampa svarus

argumentas. Čia yra svarbu atsižvelgti į tai, kaip yra traktuojamas incidentas pagal sporto šakos

taisykles, t. y. kokia rizika yra numatoma, kaip taisyklės reguliuoja galimą fizinį kontaktą (kuris yra

svarbus rizikos priėmimui)25, taip pat kaip tą bendrai suvokia sporto dalyviai ir individualiai

kiekviena incidento šalis. Taigi rizika būdinga tam tikrai sporto šakai gali šiek tiek modifikuoti

suvokimą apie protingo sporto dalyvio veiksmus, kuris turi rūpestingumo pareigą kito dalyvio

atžvilgiu. Vis dėlto, sporto šakai būdingos rizikos būvimas netūrėtų iš pagrindų pakeisti sporto

dalyvių santykių prigimties taip, kad atsirastų prielaida, jog visgi rūpestingumo pareiga vienas kito

atžvilgiu nekyla26.

Sporte dažnai rizika yra suvokiama bendru aspektu – jog dėl tam tikrų veiksmų ar neveikimo

gali kilti žala. Tačiau kiekvienoje sporto šakoje yra būtent jai būdinga rizika (angl. inherent risk)27.

Kaip ši rizika ir jos realizacija suprantama teisėje galima suvokti atsižvelgiant ir į nacionalinės teisės

aktus, kurie nėra specializuoti sporto klausimais. Pavyzdžiui, Australijos teisės pažeidimų akte28 yra

nurodomos sąlygos, kai atsakomybė būdingos rizikos atveju gali ir nekilti29:

1. Būdingos rizikos atveju asmeniui dėl neatsargumu sukeltos žalos kitam asmeniui

atsakomybė nekyla.

2. Būdinga rizika yra tokios veiklos rizika, kurios negalima išvengti net ir elgiantis protingai

bei rūpestingai.

Dauguma sporto šakų turi būdingas galimas rizikas, ypatingai, kurios gali pasibaigti

sveikatos sutrikdymu ar rimtomis traumomis. Sportininkai gali pasitempti raumenis, krisdami

susilaužyti kaulus, susižeisti ar sužeisti kitą susiduriant tarpusavyje ar pan. Taip pat įvairių sužeidimų

gali kilti ir dėl sporto inventoriaus – netaisyklingo ar neatsargaus naudojimo. Pavyzdžiui, vandens ar

sniego slidžių sporto atstovai dažnai sklendžia pakankamai dideliu greičiu ir gana priešiškoje

aplinkoje - tuomet jie ir krenta, ir susiduria su kokiu nors objektu, dėl ko jų sužalojimai gali būti net

25 Anthony Podosky, Civil and Criminal Liability of Players, P.O.N.C. Working Paper No.39 – QUT (1994 01 27), p. 4. 26 Christine Matthews, Sports Injuries: Inherent Risk or Negligence? (2013 09 26);

[aplankyta 2018 01 16]. 27 Pavyzdžiui, plaukimui būdinga rizika būtų tai, jog plaukikas posūkio metu neteisingai palietęs sienelę gali susilaužyti

pirštus, tačiau ši rizika nebūtų būdinga ledo ritulyje, kuriame sužeidimas rituliu būtų šiam sportui būdinga rizika. 28 Wrongs Act (Vic) 1958, No. 6420 of 1958, Section 55 No liability for materialisation of inherent risk. 29 Danny Masel SC and Diana Costaras, Voluntary Assumption of Risk (2015 10 15), p. 5.

17

mirtini. Kitų sporto dalyvių atžvilgiu rizika taip pat yra – treneriai bei žiūrovai gali būti sužeisti

netaikliai smūgiuotu golfo kamuoliuku, teisėjai nepasirinkę tinkamos pozicijos aikštelėje gali

susidurti su žaidėjais ir pan. O tokių pavojų bei žalos rizika sporto dalyviams vyrauja kiekvienoje

sporto šakoje.

1.2.2. Savanoriškas rizikos prisiėmimas

Volenti non fit injuria

Savanoriškas rizikos prisiėmimas sporto teisėje yra vienas iš pagrindinių gynybos būdų

ginčuose dėl neatsargumo. Šiame institute atsiskleidžia individualizmo filosofijos mintis, jog tam,

kuris sutinka - nėra padaroma jokia žala30. Toks savanoriškas rizikos prisiėmimas gali būti

suprantamas neteisingai - tarsi pareigos elgtis rūpestingai atsisakymas: sporto dalyvis neprivalėtų

laikytis rūpestingumo pareigos ir elgtis pagal protingo bei atsargaus sporto dalyvio standartą, jei kitas

sporto dalyvis suvokia ir prisiima riziką, jog tam tikro incidento metu jam gali kilti žala. Tad atrodo,

jog rizikos prisiėmimas kaip gynybos būdas31 neigia žalą patyrusio asmens teisę teikti ieškinį dėl

žalos, atsiradusios dėl neatsargumo, kadangi patyręs žalą asmuo suvokė galimą rizika ir rizikos atveju

sutiko prisiimti asmeninę atsakomybę. Tačiau svarbu suprasti, kad savanoriškos rizikos prisiėmimas

savaime nepanaikina pareigos elgtis protingai ir rūpestingai. Todėl tokiose situacijose, ypatingai

iškilusiuose teisminiuose ginčuose, yra svarbu tiksliai apibrėžti riziką32. Pavyzdžiui, regbio žaidėjas

gali suvokti ir prisiimti galimą traumos riziką, kuri gali atsirasti po paprasto užgriebimo, kuomet yra

bandoma žaidėją sustabdyti leistinais būdais. Bet ne tokios traumos riziką, kuri gali kilti po pavojingo

užgriebimo, kuomet žaidėją bandoma stabdyti neleistinais būdais, t. y. sąmoningai siekiant

sutraumuoti priešininką.

Visgi svarbu yra ne tik rizikos kaip sąvokos apibrėžtis, bet ir ką sporto dalyvis33 žino apie

riziką – kaip tam tikromis aplinkybės, kuriose ar dėl kurių įvyko incidentas, riziką būtų suvokęs ir

prisiėmęs kitas protingas ir rūpestingas sporto dalyvis. Be to, vertinant rizikos akivaizdumą turi būti

apsvarstyti ir tokie elementai kaip patyrusio žalą asmens: žinios, patirtis toje sporto srityje ir sąlygos,

gyvenimiškoji patirtis ir amžius, patirtis tam tikroje sporto šakoje bei ką toks asmuo galėjo girdėti,

perskaityti, pastebėti ir interpretuoti toje situacijoje34.

Dar vienas aktualus aspektas yra sutikimo prisiimti riziką apimtis – t. y. kaip plačiai toks

sutikimas gali būti suprantamas ir taikomas iškilusiame teisminiame ginče. Be abejo, pirmiausia tai

30 Ten pat, p. 3 31 Būtent šis gynybos būdas yra paplitęs bendrosios teisės sistemoje ir šiek tiek detaliau aptartas kitame poskyryje. 32 Žr. išnašą 29: Danny Masel SC and Diana Costaras, p. 4. 33 Sporto dalyvį suvokiant kaip vidutiniškai protingą ir atsargų sporto dalyvį tam tikroje situacijoje. 34 Žr. išnašą 29: Danny Masel SC and Diana Costaras, p. 10.

18

priklauso nuo sporto šakos taisyklių. Kitas svarbus faktorius yra sąlygos ir susiklosčiusios aplinkybės.

Tai yra pagrindiniai elementai padedantys svarstyti sutikimo prisiimti riziką klausimą. Visgi teisinėje

literatūroje galima rasti ir papildomų klausimų, kurie pagelbėtų analizuojant rizikos prisiėmimo

sutikimo apimtį, pavyzdžiui35:

1. Ar toks kontaktas yra bendrai paplitęs reiškinys36 (angl. common occurrence) arba

numatomas reiškinys?

2. Ar toks kontaktas yra būdingas būtent tai sporto šakai ir leistinas pagal sporto šakos

taisykles ar varžybų (rungčių) papročius?

Nors sporto šakos taisyklės gali leisti tam tikrus sporto dalyvių veiksmus ir dėl to rizika yra

prisiimama, visgi tokios taisyklės neturėtų atleisti sporto dalyvių nuo rūpestingumo pareigos.

Kadangi neatsargus elgesys nėra priimtinas kaip tam tikros sporto šakos taisyklių (ar apskritai

žaidimo, varžybų) dalis, todėl bylose dėl neatsargiai padarytos žalos dažnai į rizikos prisiėmimo

kriterijų nėra atsižvelgiama. Būtent dėl to, tokios bylos yra itin retos37.

Vertinant savanorišką rizikos prisiėmimą38 kaip gynybos būdų ginčuose dėl neatsargumo,

reiktų suvokti, jog šis būdas bene vienas pagrindinių, kuris tiesiogiai gali kvestionuoti rūpestingumo

pareigos egzistavimą tam tikrame sporto dalyvių santykyje, kai žala kyla dėl neatsargumo. Jeigu

sporto dalyvis savanoriškai prisiėmė riziką – ar tokiu atveju yra pagrindas rūpestingumo pareigos

kilimui? Tam, kad pasitelkti šį gynybos būdą, reikia įrodyti, jog patyręs žalą sporto dalyvis39:

1. Puikiai suvokė riziką;

2. Visiškai suprato rizikos prigimtį ir mastą;

3. Laisvai ir savanoriškai priėmė riziką.

Čia svarbu tai, jog gynyba koncentruojama ne į žalos numatymo faktorių, bet į tai, jog žalą

sukėlęs sporto dalyvis turi atskleisti to sporto dalyvio, kuriam buvo padaryta žala, subjektyvų

sąmoningumą ir rizikos supratimą, bei sutikimą tą riziką prisiimti ta apimtimi, jog įvykus incidentui,

po kurio sporto dalyvis lieka sužeistas – jis iš asmens, kuris savo neatsargiais veiksmais ar neveikimu

sukėlė žalą, nereikalaus žalos atlyginimo. Be abejo, kad būtų panaudotas šis gynybos būdas ginče dėl

35 Žr. išnašą 25: Anthony Podosky, p. 10. 36 Pavyzdžiui, byloje Hilton v Wallace regbio rungtynių metu atliekant užgriebimą Wallace atliko pagal taisykles

neleistiną judesį taip pirštu pataikydamas Hilton į akį, dėl ko jis neteko regėjimo toje akyje. Teismo nuomone, tai buvo

atsitiktinumas ir tai, jog Wallace judesys nors ir buvo neleistinas, bet tai buvo įprastas reiškinys (angl. ordinary

occurance) ir pagrįstai atsitiktinis – jo veiksmas buvo būdinga rizika regbyje, kurią Hilton suvokdamas prisiėmė. Ten pat,

11 p. 37 Ten pat. 38 Pavyzdys iš bylos, kurioje šis gynybos būdas pasiteisino: ieškovė buvo vieno golfo klubo kapitonė, kuri pakankamai

gerai žino to golfo klubo išdėstymą ir pavojus bei galimas sužeidimų rizikas einant tam tikru žaidimo takeliu. Nepaisant

to, kadangi šis žaidimo takelis buvo artimesnis kelias link jos tikslo, ji juo ėjo ir buvo sužeista golfo kamuoliuko. Būtent

dėl savanoriško rizikos prisiėmimo jos ieškinys nebuvo tenkintas. Žr. išnašą 29: Danny Masel SC and Diana Costaras,

p. 6. 39 Ten pat, p. 4.

19

žalos atsiradimo neatsargumu – atsakomybės kilimas yra esminis dalykas; jeigu ji nekyla – šia

gynybine priemone pasinaudoti neverta40.

Taigi suvokiant riziką sporte ir sporto teisėje bendrai, galima suprasti, jog sporto dalyvių

prisiimama rizika yra tiesiog tai sporto šakai būdingos rizikos prisiėmimas, kuris yra svarbus faktorius

sprendžiant klausimą dėl atsakomybės kilimo už neatsargumu padarytą žalą.

Rizikos valdymas sporte yra svarbus tuo, jog ne tik padeda užtikrinti bendrą sporto dalyvių

saugumą, bet taip pat kiekvieną sporto dalyvių grupę apsaugo nuo galimų pavojų atsižvelgiant į jų

tarpusavio santykį. Vieni svarbiausių dokumentų, kuriais sporto dalyviai turi vadovautis vertinant

riziką ir imantis saugumo priemonių ar kitų veiksmų – yra teisės aktai bei sporto šakos taisyklės.

Todėl rizikos valdymas gali būti suprantamas kaip tam tikrų saugumo taisyklių įgyvendinimas bei

sporto dalyvių pareigų (tokių kaip rūpestingumo pareiga) vienas kitam suvokimas ir atsargumo

priemonių ėmimąsi tam tikrose situacijose. Būtent dėl to, kad sporte būtų galima išvengti žalos dėl

neatsargumo ir būtų laikomasi rūpestingumo pareigos sąlygų, dažnai yra pasitelkiami įvairūs rizikos

valdymo būdai41. Pavyzdžiui, keli galimi žingsniai, padedantys užtikrinti bendrą sporto dalyvių bei

aplinkos saugumą42:

1. Identifikuoti galimus pavojus;

2. Nuspręsti, kas gali patirti žalą;

3. Įvertinti riziką ir nuspręsti, kokių atsargumo priemonių reikėtų imtis;

4. Tikslingai paskirti asmenys, kurie bus atsakingi už tam tikrų rizikų valdymą;

5. Užtikrinti, jog atsakingi asmenys yra pajėgūs tinkamai vadovauti;

6. Peržiūrėti ir įvertinti rizikos valdymo strategijas bei esant būtinybei jas pakeisti.

Visgi nors yra įprasta, jog rizikos valdymą dažniausiai atlieka organizatoriai ar klubai, tačiau

pagrindinius elementus gali pasitelkti ir kiti sporto dalyviai.

40 Ten pat. 41 Žr. išnašą 12: Chris Davies. 42 Ten pat, p. 4.

20

2. Neatsargumas, rūpestingumo pareiga ir civilinės atsakomybės kilimas

atskirų sporto dalyvių atžvilgiu

Sportas nėra tik tai, ką daro sportininkai ir kokius rezultatus jie pasiekia – jis įtraukia

daugybę žmonių, kurių kiekvienas turi tam tikras teises bei pareigas. Kai kurios sporto šakos turi savo

taisyklėse ar etikos bei drausmės kodeksuose numatytas sporto dalyvių pareigas dėl, pavyzdžiui,

sportininkų sveikatos bei gerovės užtikrinimo arba privalomo varžybų dalyvių saugumo, reikalingos

medicininės priežiūros užtikrinimo ir pan.43 Tad akivaizdu, jog visi sporto dalyviai vieni kitiems turi

ir rūpestingumo pareiga, kuri gali kilti ir dažniausiai kyla būtent tarp šių sporto dalyvių grupių44:

1. Sportininkas ir sportininkas (t. y. sportininkai ne tik besivaržantys tarpusavyje, bet ir

toje pat komandoje);

2. Sportininkas ir žiūrovas;

3. Treneris/ medicinos personalas ir sportininkas;

4. Teisėjas ir sportininkas;

5. Klubas ir sportininkas;

6. Klubas ir žiūrovas;

7. Savininkas/ nuomininkas/ organizatorius ir sportininkas;

8. Savininkas/ nuomininkas/ organizatorius ir žiūrovas;

9. Organizatoriai ir kiti (pašaliniai) asmenys;

10. Mokyklos.

Šioje darbo dalyje aptariami šių sporto dalyvių – sportininkų, trenerių, klubų ir organizatorių,

teisėjų bei žiūrovų – neatsargumo bei rūpestingumo pareigos aspektai, civilinės atsakomybės kilimo

atvejai. Taip pat aptariamos ir skirtingų valstybių sporto teisės bylos, iliustruojančios įvairius

neatsargumo sporte ir atsiradusios žalos pavyzdžius skirtingų sporto dalyvių atžvilgiu – kokiais

atvejais buvo pažeista rūpestingumo pareiga, kokiais atvejais veiksmus ar neveikimą galima laikyti

neatsargumu, kokiais atvejais ir kuriam sporto subjektui kyla civilinė atsakomybė dėl neatsargumo.

2.1. Treneriai

Treneriai yra viena iš pagrindinių bet kurios sportinės sistemos dalių. Kiekvienas treneris

atlikdamas savo profesines pareigas turi ne tik teisių, bet ir pareigų, atsakomybių. Be to, jog jie yra

sporto organizacijų ar sporto klubų dalyviai, nariai ar darbuotojai - jie yra bene svarbiausi asmenys

sportininkų vystymosi, tobulėjimo ir tapimo sporto meistrais etapuose. Jų vaidmuo sporte turi

valdžios kontrolės ir pasitikėjimo elementų. Treneriai suteikia sportininkams visus reikalingus

43 Asociacijos „Hockey Lietuva“ etikos ir drausmės kodeksas (2017 11 27), 15 str. 20 p. ir 21 p. 44 Žr. išnašą 12: Chris Davies, p. 1.

21

pagrindus – kaip taisyklingai atlikti tam tikros sporto šakos veiksmus, kokie veiksmai yra neleistini,

kokios yra taisyklės. Jie taip pat yra ir atsakingi už sportininkų fizinį ir psichologinį parengimą, jų

sportinių įgūdžių lavinimą, bendravimo ypatumus su kitais sporto dalyviais. Todėl jų atliekamas

darbas sukuria ir tam tikrais atvejais net padidina lūkesčius atletų, jaunųjų sportininkų tėvų, lygų,

asociacijų bei visuomenės atžvilgiu45. Kadangi treneriai turi mokėti valdyti ir laviruoti tarp skirtingų

funkcijų, jų įsipareigojimai ir vaidmuo sporte ypatingai išauga.

Kai kurios sporto šakos turi savo taisykles, kuriose numatyta, kaip treneriai turėtų elgtis.

Nors tokios taisyklės kaip „tinkamas, etiškas ir atsakingas elgesys“ daugumai trenerių gali atrodyti

elementarios ir aiškiai suprantamos, tačiau treneriai visuomet turėtų jų laikytis ir mokėti įvertinti

aplinkybes – pavyzdžiui, vengti situacijų, kai yra treniruojamas tik vienas sportininkas, jaunesnis nei

18 metų amžiaus, o treniruotė nėra prižiūrima kitų asmenų. Taip pat sąmoningai ir apgalvotai vertinti

fizinį kontaktą su treniruojamais sportininkais (net kai fizinis kontaktas yra būtinas tobulinti

sportininko įgūdžius) ar kitais sporto dalyviais. Tokios taisyklės ir jų svarbos suvokimas – kaip dera

elgtis, kokių veiksmų imtis ar nesiimti – padeda išvengti ne tik, pavyzdžiui, galimų kaltinimų

seksualiniu priekabiavimu ar smurtiniu elgesiu, bet padeda išlaikyti savo profesionalumą, reputaciją

bei įvertinti galimas neatsargių veiksmų ar neveikimo rizikas.

2.1.1. Trenerių neatsargumas

Neatsargūs trenerio veiksmai ar neveikimas gali būti ir jo paties kaip asmens veiksmai, taip

pat kaip ir nurodymai jo treniruojamiems atletams ar kitiems pavaldiems asmenims, už kuriuos jis

(kaip komandos vadovas) yra atsakingas. Tad trenerių atliekamoje veikloje viena svarbiausių pareigų

yra būtent rūpestingumo pareiga. Be abejo, svarbu paminėti, jog ši rūpestingumo pareiga bei atidumo

standartas yra aukštesnis profesionalių trenerių atžvilgiu, o ne trenerių-savanorių, kadangi

profesionalūs treneriai yra ne tik savo srities specialistai, turintys teorines žinias apie tam tikrą sporto

šaką, bet dažnai ir praktinės asmeninės sportininko patirties. Todėl tokių trenerių tam tikros sporto

šakos suvokimas, žinios, patirtis bei jų atliekami veiksmai ar nurodymai yra vertinami kritiškiau nei

kitų sporto dalyvių.

Teisminio ginčo metu tam, kad būtų tenkinamas ieškinys dėl kilusios žalos būtent dėl

trenerio neatsargumo – turi būti įrodyta, jog treneris pažeidė savo rūpestingumo pareigą kito sporto

dalyvio atžvilgiu. Kadangi rūpestingumo pareigos pažeidimas, dėl kurio kyla žala, dažniausiai yra

pasekmė neatsargių veiksmų arba neveikimo – įrodyti trenerio neatsargumą kaip vienas iš pagrindų

gali būti naudojamas vidutiniškai protingo ir rūpestingo žmogaus testas (šiuo atveju – trenerių

45 Australian Government, Australian Sports Commision, Avoiding complaints and negligence claims against coaches,

p. 1.

22

rūpestingumo standartas46), t. y. ar tokioje situacijoje vidutiniškai protingas ir rūpestingas treneris

būtų numatęs galimą neatsargių veiksmų ar neveikimo riziką, kuri gali sukelti tam tikrą žalą sporto

dalyviui, pavyzdžiui, jo treniruojamam sportininkui, ir ar tokia rizika apskritai gali būti reali47.

Trenerių rūpestingumo pareiga sporto dalyviams visuomet gali skirtis priklausomai nuo

aplinkybių. Bet vienas svarbiausių santykių vertinant neatsargumą, egzistuojančią rūpestingumo

pareigą, rizikas ir dėl to galimas teisines pasekmes yra būtent tarp trenerių ir jų treniruojamų

sportininkų. Treneriai turi labai gerai apgalvoti ir įvertinti savo elgesį bei veiksmų (taip pat ir

nurodymų sportininkui) planą, kad gebėtų laviruoti tarp sportininko pasirodymo optimizavimo ir

neatsargaus elgesio pasekmių, t. y. nepersistengti reikalaujant iš sportininko per daug (dėl ko šis

galėtų patirti traumą ar sužeisti kitą sportininką), siekiant rezultatų ar pergalių48. Todėl trenerių

protingas, atidus, etiškas elgesys, rūpestingumo pareiga tampa tarsi viena iš būtinų ne tik profesinių,

bet ir teisinių reikalavimų49 jiems.

Pavyzdinės situacijos, kai galima kelti klausimą ar treneriui kyla civilinė atsakomybė dėl

neatsargumo ir dėl to atsiradusios žalos:

1. Foscolos v Footscray Youth Club50 byloje imtynininkas kreipėsi į teismą dėl patirtos

traumos, kuri atsirado dėl trenerio neatsargumo. Treniruotės metu treneris imtynėms51 suporavo

Foscolos bei kitą sportininką, kuris nors ir jaunesnis – buvo labiau patyręs imtynininkas. Pastarasis

imtynių metu naudojo manevrus, kurie gali būti labai pavojingi, ypač, jei vienas iš poros nėra

pakankamai patyręs imtynininkas. Atliekant vieną iš tokių manevrų (angl. suplex52) Foscolos

priešininkas užkrito ant jo galvos taip sukeldamas Foscolos abiejų rankų ir abiejų kojų paralyžių.

Treneris šioje byloje nurodė, jog iš jo stebėjimo kampo nesimatė kaip nukentėjusysis krito (ar

nusileido ant galvos, ar ant nugaros), ir jei Foscolos priešininkas būtų tikrai ėmęsis ypač pavojingo

manevro, jis būtų iš karto jį sustabdęs. Bet Foscolos parodymai apie įvykį sutapo su medicininėmis

išvadomis dėl jo patirtų traumų, todėl šioje byloje teismas nusprendė, jog trauma atsirado būtent dėl

atlikto pavojingojo manevro. Klausimas, dėl ko atsirado trauma buvo svarbus trenerio atžvilgiu,

kadangi, teismo nuomone, treneris laiku nesustabdė oponento, nepakankamai atidžiai prižiūrėjo šį

46 Neil Partington, „Sports coaching and the law of negligence: implication for coaching practice“, Sports Coaching

Review (2016 05 19), p. 3. 47 Žr. išnašą 9. 48 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 8. 49 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 9. 50 Australijos byla: Foscolos v Footscray Youth Club, [2002] VSC 148; (null) Aust Torts Reports 81-658. 51 Įprastas 3 minučių trukmės imtyninkų susiėmimas prižiūrint ir patarinėjant treneriui. 52 Suplex – tai toks gynybinis manevras naudojamas profesionaliose ir mėgėjiškose imtynėse. Tai metimas – priešininkas

yra pakeliams ir apsukamas su tikslu stipriai nutrenkiant jį ant jo nugaros. Šis manevras yra pavojingas, kadangi yra

tikimybė, jog sportininkas gali nusileisti pirmiausia tiesiai ant galvos ir patirti rimtų sužalojimų.

23

imtynininkų susirėmimą ir taip pažeidė savo rūpestingumo pareigą turėtą Foscolos atžvilgiu būtent

tuo metu, kai įvyko incidentas. Šioje byloje Foscolos buvo priteistas žalos atlyginimas53.

Taigi šis atvejis parodo, koks yra trenerio vaidmuo – jo profesionaliai atliekamos pareigos

bei rūpestingumo pareigos svarba. Nors treneris ir negalėjo visiškai kontroliuoti kito imtynininko

veiksmų, jei būtų buvusi pakankamai tinkama susirėmimo priežiūra, imtis galėjo būti nutraukta

akimirksniu, kai tik pasirodė pernelyg pavojinga. Be to, treneris, prižiūrintis tokią didelės rizikos

sporto šaką kaip imtynės, net momentui negali atitraukti dėmesio ar būti išblaškytas, nes kitu atveju

– atsakomybė galima būtent treneriui už tuo metu kilusią žalą.

2. Jeigu sportininko neprotingai pavojingi atlikti veiksmai, kurie sukėlė žalą kitam

sportininkui (ar sporto dalyviui) yra tokie veiksmai, kuriuos treneris jiems liepė atlikti – ar tokiu

atveju turėtų kilti atsakomybė būtent treneriui? Šis klausimas kilo atsižvelgiant į McCracken v

Melbourne Storm Rugby League bylos54 aplinkybes: McCracken rungtynių metu patyrė traumą, kai

du priešininkų komandos žaidėjai atliko užgriebimą55. Šioje byloje kaip įrodymas buvo pateiktas

vieno šios regbio lygos trenerio komentaras, jog profesionalūs regbio žaidėjai savo trenerių yra

mokomi ar net skatinami atlikti užgriebimą taip (panaudojant daug fizinės jėgos prieš oponentą), jog

parvertus priešininką ant žemės, smūgis būtų pakankamai stiprus ir ženkliai sumažintų to atleto drąsą

agresyviai rungtis toliau56. Nors byloje buvo pripažinta sportininkų atsakomybė, tačiau atkreipimas

dėmesys į faktą, jog jų atlikti veiksmai buvo pavojingesni nei jie buvo treniruojami. Tačiau tokią

situaciją keistų faktas, jeigu sportininkų pavojingas neapgalvotas elgesys yra vykdomas pagal trenerio

nurodymus, o ypač, jeigu treneris numato tokių veiksmų galimas pasekmes – ar treneris turėtų būti

atsakingas už per daug agresyvų savo žaidėjų elgesį57 - tokiu atveju tai būtų pagrindas trenerio

atsakomybės kilimui58.

3. Jei treneris žinodamas, jog žaidėjas turi sveikatos sutrikdymų ar yra sužeistas, nurodo jam

toliau žaisti bei tuo pat skatina medicininį gydymą, jog palengvintų ir pagerintų sveikatos sutrikimus

– ar treneris gali būti teisiškai atsakingas dėl didesnės žalos atsiradimo59? Šis klausimas sporte vieno

teisingo atsakymo neturi. Nors tokios situacijos gali pasitaikyti gana dažnai, tačiau kai sportininkas

jau turi sveikatos sutrikdymų ir kyla klausimas dėl jo galimybių sportuoti bei dalyvauti varžybose,

apie jo sveikatos būklę dažnu atveju informuoja medicinos personalas60, o sprendimą ar leisti

53 Įdomu tai, jog šioje byloje teismas visgi nusprendė nesigilinti pareiškimą dėl trenerio neatsargumo paskiriant į porą

Foscolos ir jo oponentą, turint omenyje pastarojo didesnę patirtį, kompetenciją bei galimas rizikas atliekant manevrus. 54 Australijos byla: McCracken v Melbourne Storm Rugby League Football Club And 2 Ors [2005] NSWSC 107. 55 McCracken po užgriebimo krito tiesiai ant galvos, tada rankos. 56 Žr. išnašą 54: McCracken v Melbourne Storm Rugby League Football Club And 2 Ors. 57 Žr. išnašą 45: Australian Sports Commision, p. 3. 58 Ten pat. 59 Ten pat. 60 Medicinos personalas gali būti fizinio parengimo treneris, sporto klubo darbuotojas, kuris iš esmės yra komandos

gydytojas, asmeninis atleto pasirinktas gydytojas arba rekomendacijas bei diagnozes teikiantis gydytojai, kurie neturi

darbo santykių ar sudarytų kontraktų su sportininku ar treneriu, ar sporto klubu.

24

sportininkui dalyvauti varžybose, kiek aktyviai jis gali treniruotis ir pan. – priima treneris. Kodėl yra

svarbus medicinos personalo vaidmuo – nes šie žmonės dėl neatsargumo61 taip pat gali pateikti

klaidingas išvadas dėl sužeisto sportininko sveikatos būklės taip suklaidindami trenerį. Be to, sporto

organizacija ar klubas, jeigu šis turi užtikrinti sportininkų sveikatos priežiūrą, bet neužtikrina

atsakingo bei nuodugnaus medicinos personalo darbo – tokiu atveju atsakomybė galima klubui ar

organizacijai.

Brady v Sunderland Association Football Club Ltd62 byla būtent ir parodo tokios situacijos

sudėtingumą. Brady atstovaudamas šį futbolo klubą patyrė traumą ir kreipėsi į teismą dėl žalos,

atsiradusios dėl klubo ir jo atstovų (t. y. medicinos personalo) neatsargumo. Čia svarbus ir trenerio

vaidmuo63 - Brady treniruočių metu skųsdavosi dėl skausmų blauzdoje, bet treneris į tai nekreipė

dėmesio bei sportininkui nuolat kartodavo, jog sportininko požiūris į treniruotes yra netinkamas.

Treneris pripažino, jog šiam sportininkui reikėjo dirbti ir stengtis treniruočių metu, kad pasiektų

geresnius rezultatus. Teismas vertindamas tiek sportininko, tiek trenerio parodymus pripažino, jog

net jeigu treneris buvo smarkus (nes vertė žaidėją treniruotis) – tai dar nereiškia jo neatsargumo.

Visgi, nors šioje byloje sportininko ieškinys dėl klubo ir jo atstovų rūpestingumo pareigos pažeidimo

nebuvo tenkintas, tačiau analizuojant šią bylą galima suprasti, kokie veiksniai64 yra svarbūs, kai

kalbama apie trenerio atsakomybės kilimą – t. y. nerūpestinga priežiūra ar neapgalvoti nurodymai

sportininkui, netinkamas medicininės priežiūros parinkimas, spaudimas sportininkui, jog šis

sportuotų, netinkamas treniruočių intensyvumas bei trenerio elgesys.

Davenport v Farrow65 byla šiuo aspektu tampa taip pat svarbi. Čia aktualus yra trenerio

požiūris ir reakcija į sportininko pasisakymus dėl patiriamų nugaros skausmų. Davenport siekis buvo

žalos atlyginimas dėl patirtos nugaros traumos ir vėlesnių to padarinių jo sveikatai, atsiradusių dėl

trenerio neatsargumo ir jų sutarties pažeidimo. Bylos esmė – treneris atleto nusiskundimus dėl

skausmų siejo su jo požiūrio į treniruotes, tingumo bei motyvacijos trūkumo problemomis. Atleto

nuomone, patirtas psichologinis spaudimas ir intensyvios treniruotės buvo sveikatos sutrikimų

atsiradimo pagrindas. Tai tvirtindamas atletas nurodė konkretų laikotarpį, kada šie skausmai

prasidėjo. Visgi teismas, atsižvelgdamas į pateiktus abiejų šalių, liudytojų bei kvalifikuotų gydytojų

parodymus, sportininko sveikatos istoriją, trenerio darbo metodus ir asmeninį santykį su atletu,

nusprendė, jog nugaros skausmai, dėl kurių vėliau išsivystė rimta trauma, greičiausiai, atsirado kur

kas anksčiau negu nurodė Davenport. Kadangi šioje byloje pagrindinis klausimas buvo išsiaiškinti,

61 Nepakankamas sportininko sveikatos patikrinimas. 62 JK byla: Brady v Sunderland Association Football Club Ltd, [1998] EWCA Civ 1780. 63 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 12-15. 64 Ten pat, p. 14-15. 65 JK byla: Davenport v Farrow, [2010] EWHC 550 (QB).

25

kada prasidėjo nugaros skausmai, teismas atsakęs į jį toliau nenagrinėjo šių klausimų66, kurie būtų

svarbūs toliau svarstant trenerio atsakomybės klausimą:

1. Ar treneris žinojo apie sportininko simptomus, kurie vėliau išsivystė į rimtą traumą? Ar

apie tokius simptomus treneris privalėjo žinoti?

2. Jeigu treneris žinojo arba privalėjo žinoti apie tokius simptomus, kokie veiksmai, susiję

su tais simptomais, turėjo būti atlikti ir ar būtent treneris privalėjo juos atlikti, ar jis turėjo

patarti sportininkui, jog šis savo iniciatyva juos atliktų?

3. Jeigu tokie veiksmai būtų įvykdyti ir būtų paaiškėjusi nugaros trauma, koks būtų

tolimesnis sportininko karjeros valdymas bei rezultatai?

Taigi ši byla nagrinėjamai temai tampa svarbi ne tik teismo priimtu sprendimu, bet būtent

trenerio vaidmens analize. Trenerio asmenybė ir jo pasirikti metodai bylose kaip ši turi svarbią

reikšmę. Nors yra akivaizdu, jog treneris visuomet privalo elgtis profesionaliai ir etiškai67, tačiau net

ir toks treneris gali būti per daug kontroliuojantis, įtaigus, nepalaužiamas ar net despotiškas68.

Pavyzdžiui, būtent taip Farrow apibūdino kiti jo treniruoti atletai. Ir nepaisant fakto, jog šis treneris

buvo vienas iš geriausių atletikos trenerių, kas parodo jo kompetenciją, profesionalumą bei etiškumą,

tačiau būtent šios jo asmeninės būdo savybės sukelia pagrindą svarstyti ar jo treniruojamas

sportininkas nebuvo per daug spaudžiamas psichologiškai bei kontroliuojamas ir dėl to kilo žala jo

sveikatai. Tai, kad bylose dėl neatsargumo yra svarstomas rūpestingumo standartas reiškia69, jog yra

objektyviai vertinamas protingas trenerio elgesys, kas yra leistina treneriui tokiomis aplinkybės

(pavyzdžiui, kai sportininkas iš trenerio patiria per daug psichologinio spaudimo tam, kad būtų

pasiekti numatomi rezultatai ar pan.70), tad trenerio asmeninės charakterio savybės gali reikšti trenerio

rūpestingumo pareigos pažeidimą sportininko atžvilgiu71 bei turėti reikšmės teismui priimant

atitinkamą sprendimą72.

2.1.2. Trenerių pareigos ir jiems keliami reikalavimai

Treneris yra tas asmuo, kuris taip pat nurodo tam tikras gaires, priima svarbius sprendimus

– t. y. įgauna vadybininko, fizinio parengimo trenerio, psichologo ar kitus vaidmenis. Dėl to

treneriams yra ypatingai svarbu suvokti kas yra rūpestingumo pareiga ir kaip tai pasireiškia trenerių

profesinėje srityje, koks elgesys yra priimtinas, kokios yra rizikos bei būdai apsaugoti save ar savo

66 Ten pat, 14 p. 67 Žr. išnašą 45: Australian Sports Commision, p. 3. 68 Žr. išnašą 65: Davenport v Farrow, 27, 29 ir 30 p. 69 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 17. 70 Žr. išnašą 16: William Norris QC, p. 160. 71 Ten pat. 72 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 18.

26

atstovaujamas organizacijas nuo galimų ieškinių dėl neatsargumu kilusios žalos kitam sporto

dalyviui. Šie keli esminiai žingsniai pataria, ką ir kaip turėtų daryti treneriai:

1. Atvirai komunikuoti su savo treniruojamais sportininkais. Treneris turėtų paaiškinti ir

aiškiai nurodyti su tam tikra sporto šaka susijusias rizikas73;

2. Prižiūrėti ir protingai kontroliuoti savo treniruojamus sportininkus, ypatingai jei šie yra

tik trenerio asmeninėje priežiūroje74;

3. Jeigu sporto šaka yra didesnės rizikos – treneris treniruočių bei varžybų metu turėtų

išlaikyti koncentraciją ir atidžiai stebėti sportininko veiksmus75;

4. Jeigu sportininkas turi sveikatos sutrikimų ar patiria traumą – pasitarti su medicinos

specialistais dėl sportininko fizinės būklės, jo galimybių toliau treniruotis bei dalyvauti

sportinėje veikloje76;

5. Labai apgalvotai, atsižvelgiant į individualias sportininkų savybes bei poreikius, sudaryti

jų treniruočių, siekiamų tikslų planą;

6. Rinkti bei saugoti informaciją apie sportininko treniruotes, fizinę būklę, psichologinį

stabilumą ir kt.77;

7. Treneris neturėtų mokyti ar skatinti pavojingo elgesio. Jis turėtų atkalbėti ir neskatinti

imtis pavojingų metodų bei informuoti sportininkus apie rizikas, kurios gali kilti, jei bus

imtasi pavojingų veiksmų78;

8. Treneris turėtų suvokti ir plėsti žinias aktualiais sporto teisės klausimas, o ypač suprasti

ryšį tarp trenerio darbo ir neatsargumo instituto79;

9. Laikytis savo rūpestingumo pareigos kitų sporto dalyvių atžvilgiu. Protingu ir rūpestingu

elgesiu užtikrinti, jog asmenys, kurie yra jo priežiūroje, yra apsaugoti nuo neprotingos

nei nepriimtinos rizikos tam tikrose situacijose80.

Taigi ginčus dėl trenerio neatsargumo gali sukelti ne tik rūpestingumo pareigos pažeidimas,

netinkama sportininkų priežiūra, medicininio gydymo bei treniravimosi/ rungimosi plano sudarymas,

bet taip pat ir per didelis psichologinis spaudimas sportininkams, treniruočių intensyvumas dėl

trenerio asmeninių savybių. Būtent dėl to treneriai turi ne tik profesionaliai, etiškai ir atsakingai atlikti

savo profesines pareigas, bet taip pat elgtis protingai, rūpestingai ir atidžiai tiek savo, tiek kitų sporto

73 Žr. išnašą 9. 74 Ten pat. 75 Ten pat. 76 Ten pat. 77 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 19. 78 Žr. išnašą 45: Australian Sports Commision, p. 3. 79 Žr. išnašą 46: Neil Partington, p. 20. 80 Ten pat, 13 p.

27

dalyvių – ypatingai savo treniruojamų sportininkų – atžvilgiu. Todėl kiekvieno trenerio atsakomybė

ir kaip moralinė vertybė, ir kaip civilinės teisės dalykas sporte yra aktualu ir svarbu.

2.2. Sportininkai

Besivaržantys sportininkai, jų kuriama konkurencija, demonstruojamos ambicijos, gabumai

ir talentas, siekiami ir pasiekiami rezultatai yra tas variklis sporte, kuris ne tik suburia daugybę

žmonių, bet ir daro sportą išskirtiniu fenomenu kiekvienoje kultūroje. Todėl nenuostabu, jog tam tikri

incidentai sporte, ypatingai sportininkų traumos, kitų sportininkų ar sporto dalyvių sužeidimai yra ne

tik sveikatos klausimas, bet kartu ir galimas teisminio ginčo kilimo pagrindas.

2.2.1. Sportininkų rūpestingumo pareiga

Sportininkai turi rūpestingumo pareigą kitų sporto dalyvių atžvilgiu – ar tai būtų kiti

sportininkai, ar pagalbinis personalas, ar teisėjai, ar žiūrovai. Rūpestingumo standartas tarp

sportininkų dažnu atveju gali būti reguliuojamas ir sporto šakos taisyklių. Tačiau nors sporto šakos

taisyklės nebūtinai apibrėžia rūpestingumo pareigos egzistavimą arba jos lygį, bet jos aiškiai nurodo

leistinus bei neleistinus veiksmus tam tikroje sporto šakoje. Tad būtent dėl egzistuojančių sporto

šakos taisyklių sportininkams yra pakankamai aiškus ir rūpestingumo pareigos supratimas bei

numanymas.

Kylanti atsakomybė sportininkams yra sprendžiama bendrai suvokiant sportininkų

rūpestingumo pareigą, tačiau išsiaiškinus ar toks elgesys buvo protingas tam tikromis aplinkybės81.

Analizuojant įvairias situacijas sporte gali kilti klausimas – ar rūpestingumo pareigos laikymasis

nesumažina sporto šakos esmės, pavyzdžiui, kad sportininkas turi būti staigus, vikrus, greitas ir t. t.

Tai buvo svarstoma vienoje Čekoslovakijos Aukščiausiojo teismo byloje82, kurios sprendime buvo

pabrėžta, jog: „futbolas taptų visiškai beprasmiu, jeigu žaidėjai būtų priversti judėti atsargiai ir lėtai

aplink tuos individus, kurie, teisėjų nuomone, greičiausiai pažeis žaidimo taisykles.“83 Tad

svarstymas ar rūpestingumo pareiga neapriboja sportininkų siekti rezultatų, vykdyti nustatytus tikslus

išlieka ir yra aktualus sporto pasaulyje. Visgi teismas sprendime nurodo esminį dalyką, kuris

paaiškina sportininkų neatsargumą: „... greitas judėjimas futbole savaime nereiškia neatsargumo,

priešingai – tai svarbus ir reikalingas šio sporto elementas. Neatsargumas gali egzistuoti tik, kai

žaidėjas juda neprotingai greitai taip atsidurdamas rizikingoje situacijoje, kuri nėra būdinga šiam

81 Žr. išnašą 25: Anthony Podosky, p. 8. 82 Michal Kralik, „Civil liability of sports participants for sports-related injuries in the Czech Republic“, Sports Law

eJournal (2015 01 08), p. 3. 83 Ten pat.

28

sportui.“84 Tad atsižvelgiant į skirtingų sporto šakų aspektus sportininkų rūpestingumo standartas

tampa ypač svarbus.

Pagrindiniai elementai85, kurie padeda geriau išsiaiškinti ar tam tikras sportininko elgesys

buvo pakankamai protingas:

1. Sportinės veiklos prigimtis;

2. Sporto šakos taisyklės bei tam sportui taikomos saugumo taisyklės;

3. Sportininko elgesio mastas – kokie veiksmai yra būdingi, įprasti ar tikėtini tame sporte;

4. Aplinkybės bei situacija, kurioje įvyko incidentas.

Šie keturi esminiai elementai yra analizuojami sporto bylose dėl neatsargumo. Pavyzdžiui,

byloje Caldwell v Maguire and Fitzgerald86 žirgų lenktynių metu du žokėjai, atlikdami manevrus

sužeidė kitą profesionalų žokėjų. Kai Žokėjų Klubas atliko vidinį šio incidento tyrimą, buvo manoma,

jog toks elgesys buvo nerūpestingas ir prieštaraujantis taisyklėms. Todėl Caldwell kreipėsi į teismą

dėl žalos padarytos neatsargumu. Žalą patyręs žokėjus turėjo įrodyti, jog kiti du žokėjai nesielgė pagal

rūpestingumo standartą ir taip pažeidė savo rūpestingumo pareigą. Teismas nusprendė, jog šiems žalą

sukėlusiems žokėjams atsakomybė nekyla, kadangi žirgų lenktynės yra greitos bei sukeliančios

stresines situacijas. Tad vykstant lenktynėms rūpestingumo pareigos pažeidimo riba yra aukšta, o šiuo

atveju abiejų žokėjų elgesys atitiko rūpestingumo pareigą. Šioje byloje teismas išskyrė keletą

principų, leidžiančių sportininkų rūpestingumo pareigą sporte įvertinti atidžiau bei tikslingiau87:

1. Teisėtuose sporto renginiuose kiekvienas sportininkas turi rūpestingumo pareigą kitų

sportininkų atžvilgiu;

2. Ta pareiga yra protingas ir rūpestingas elgesys tam tikromis aplinkybėmis, siekiant

išvengti žalos;

3. Reikšmingos aplinkybės yra tokios, kurios įprastos tokiame sporto renginyje, turint

omenyje ir tikslą, reikalavimus, taisykles, papročius, būdingas rizikas ir standartus, kurių

sportininkai paprastai tikisi;

4. Reikšmingos aplinkybės daugelyje sporto šakų gali atsakomybės kilimo ribą iškelti, t. y.

sportininko netinkamas sprendimo priėmimas arba įgūdžių trūkumas nebus pakankamas

pagrindas civilinės atsakomybės kilimui.

Prancūzijos Kasacinio teismo byloja88: futbolo draugiškų rungtynių metu vienos komandos

vartininko spirtas kamuolys pataikė į kitos komandos žaidėjo galvą, todėl jam prasidėjo smegenų

kraujavimas ir vėliau – pusės kūno paralyžius. Rungtynių teisėjas šią situaciją įvertino kaip futbolui

84 Ten pat. 85 Žr. išnašą 25: Anthony Podosky, p. 8-9. 86 JK byla: Caldwell v Maguire and Fitzgerald, [2001] EWCA Civ 1054. 87 Ten pat. 88 Žr. išnašą 4: Michal Kralik, p. 1039-1040.

29

būdingą incidentą. Vienas iš klausimų, kuris buvo sprendžiamas Kasaciniame teisme buvo tai – ar

nebuvo pažeista teisė, nes spiriant kamuolį buvo panaudota didžiulė jėga, o aikštė buvo mažesnė nei

įprastai, be to, buvo prašoma atsižvelgti į neįprastas aplinkybes – tai, jog komandos buvo sudarytos

tik iš šešių žaidėjų. Kasacinis teismas šį argumentą atmetė, kadangi vartininkas neturėjo ketinimo

sužeisti oponentą, bet turėjo kuo greičiau ir stipriau spirti kamuolį89, jog priešininkas jo neperimtų ir

nepataikytų įvarčio – o tai yra vienas iš esminių futbolo žaidimo elementų. Taip pat, šis incidentas

įvyko nepažeidžiant futbolo taisyklių ar žaidimo esmės ir nebuvo sukeltas žaidėjo nerangumo, todėl,

teismo nuomone, vartininkas savo elgesiu nepažeidė jokių taisyklių, kurios keltų atsakomybę jam.

Antrasis klausimas buvo dėl rizikos prisiėmimo90 – kadangi rungtynės buvo draugiškos, o tai turi

įtakos traumos rizikos suvokimui bei rizikos numatymui. Rizikos prisiėmimui yra svarbus galimos

žalos numatymas. Šiuo atveju žalą patyręs žaidėjas tvirtina, jog ši žala nėra normali ar būdinga rizika,

kurios buvo galima tikėtis. Kasacinis teismas argumentą dėl draugiškų rungtynių fakto ir to daromos

įtakos rizikos prisiėmimo institutui savo sprendimą aiškindamas kamuolio valdymo ir judėjimo

svarba ir esme žaidime. Toks teismo sprendimas, nors ir ne visiškai atitinkantis reikalaujamas įprastas

sąlygas (pavojaus ar rizikos realumas, sporto dalyvis turi žinoti apie riziką visais aspektais prieš

pradedant užsiimti ta sporto šaka, tokia rizika turi būti prisiimama sąmoningai) – parodo, jog

kiekvienoje situacijoje yra nuodugniai įvertinami ne tik įprasti standartai bei reikalavimai, bet ir

specifinės tokių incidentų aplinkybės91.

2.2.2. Sportininkų atsakomybė atsižvelgiant į sporto šakos taisykles

Sporto šakos taisyklės padeda sportininkams suvokti kas yra leistina ir neleistina jų

atstovaujamame sporte. Dėl jų sportininkams yra ir lengviau suprasti galimas sporto šakos rizikas –

ko jis gali tikėtis iš priešininko veiksmų arba iš savo veiksmų, kurie gali ir nepavykti. Tad kuo

išsamesnės yra sporto taisyklės ir sportininkų galimų bei negalimų veiksmų apibrėžtis, tuo jiems yra

aiškiau suvokti visas galimas rizikas, pavojus, rūpestingumo standartą bei egzistuojančią

rūpestingumo pareigą kitų sportininkų (arba sporto dalyvių) atžvilgiu.

Vis dėlto, nereiktų pamiršti, jog sporto šakų taisyklės nėra teisės normos ir jų pažeidimas

savaime nereiškia, jog sportininkui kils teisinė atsakomybė. Tad klausimas kiek įtakos galimai

sportininko civilinei atsakomybei, kai šis neatsargumu sukelia žalą kitam sporto dalyviui, turi būtent

sporto taisyklių pažeidimas išlieka svarbus. Vertinant sporto taisykles ir atsakomybės kilimą civilinės

89 Kamuolio valdymas sporte, ypač sprendžiant tokio pobūdžio teisminius ginčus yra labai svarbu analizuojant taisykles,

rizikas, rūpestingumo pareigą ir jos pažeidimą: kas valdė kamuolį, kokios buvo galimybės jį perimti ir pan. 90 Apeliacinis teismas nusprendė, jog žalą patyręs žaidėjas riziką prisiėmė. Nors pagal Prancūzijos Civilinio kodekso 1384

str. sporte žalą patyrusio asmens rizikos prisiėmimas gali būti pagrindas, jog atsakomybė nekiltų tik tuo atveju, jei vyksta

sporto varžybos, t. y. oficialios rungtynės. 91 Žr. išnašą 4: Michal Kralik, p. 1039-1040.

30

teisės kontekste reikia suvokti, jog rūpestingumo pareigos egzistavimas negali viršyti sporto

prigimties ir taisyklių, t. y. tam, kad sportininkas absoliučiai laikytųsi rūpestingumo pareigos, varžybų

metu jis negalėtų atlikti neleistinų veiksmų, pavyzdžiui, prasižengti92. Kadangi kiekvienu atveju, kai

neatsargumu sportininkas sukelia žalą kitam sporto dalyviui yra vertinama ir tos situacijos aplinkybės

– yra atsižvelgiama į sporto šakos taisykles, prigimtį ar papročius. Nenuostabu, jog komandiniame

sporte žaidėjui kils atsakomybė dėl tyčinių jo veiksmų, sukėlusių žalą, kurie faktiškai viršija

numatytas sporto šakos saugumo taisykles93. O kontaktinio pobūdžio sporto šakose, ypač didelės

rizikos sporte, pavyzdžiui, regbyje ar bokse, kur saugumas yra detaliai reglamentuotas tos sporto

šakos taisyklėse – jeigu tų taisyklių buvo laikomasi, tai jomis gali būti pasinaudojama kaip absoliučia

gynyba civilinės atsakomybės kilimo atveju94. Tad faktas ar sportininkas pažeidė sporto taisykles

incidento metu, kai kilo žala dėl jo neatsargumo, vienareikšmiško atsakymo dėl atsakomybės kilimo

nepateikia, bet tampa svarbiu aiškinantis rizikos faktorių, t. y. ar žalą patyręs sporto dalyvis tą galimą

riziką prisiėmė95.

Šiuo klausimu JK teismų praktika rodo, jog kai žaidime yra pasitelkiama daug fizinės jėgos

ir jis yra įtemptas, pavyzdžiui, futbole ar regbyje, sportininko rūpestingumo pareigos pažeidimą

nustatyti lengviau, jeigu šie jo neatsargūs veiksmais, sukėlę žalą oponentui, buvo nepaprastai

šiurkštūs ir pažeidė sporto šakos taisykles96. Ir galiausiai, atsakomybė kylanti dėl neatsargumo, kai

pažeidžiamos sporto šakos taisyklės, ir „numatytos pasekmes“, kilusios būtent dėl tokio pažeidimo

dažnai reikalauja nuodugnaus patikrinimo įsigilinant ne tik į sporto taisykles, bet ir į konkrečias tokio

incidento aplinkybes, galimo pavojaus suvokimą ir rizikos prisiėmimą97.

Sporto teisėjų ar kitų sporto asociacijų sprendimai dėl taisyklių pažeidimų neįpareigoja

teismo jų paisyti, kai ginčas sprendžiamas teisme. Todėl yra analizuojamos ne tik sporto šakos

taisyklės, bet ir jų sąsaja su teise, žalos atsiradimu ir pan. Dėl to atsakomybė gali kilti net jei sporto

šakos taisyklės ir nebuvo pažeistos98. Tad sporto taisyklių pažeidimas, dėl ko galėjo sportininkas

neatsargiais veiksmais sukelti žalą kitam sporto dalyviui, nėra vienintelis pakankamas elementas

sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės kilimo.

92 Ten pat, p. 1037. 93 Žr. išnašą 25: Anthony Podosky, p. 13. 94 Craig Dickson, „Complex rules and inconsistent interpretation: Duty of care and causation in collision sports“, Sports Law eJournal (2015 11 12), p. 2. 95 Žr. išnašą 25: Anthony Podosky, p. 9. 96 Žr. išnašą 4: Michal Kralik, p. 1038. 97 Žr. išnašą 94: Craig Dickson, p. 3. 98 Žr. išnašą 4: Michal Kralik, p. 1047.

31

2.3. Sporto teisėjai

Sporto teisėjai yra svarbūs sporto dalyviai. Nors jų vaidmuo sporte yra pakankamai

kontraversiškas99, tačiau jie yra ypač svarbūs sporto varžybų ar rungtynių metu, kadangi ne tik

fiksuoja rezultatus, prižiūri varžybų eigą ir, jog viskas vyktų pagal tam tikras sporto šakos taisykles,

tačiau taip pat stebi ir besivaržančiųjų sportininkų, trenerių, komandą ar atletą lydinčių asmenų elgesį.

Pav. 2 Teisėjų atliekamus vaidmenis sporte galima būtų apibrėžti taip:

Būtent dėl išvardintų skirtingų teisėjų vaidmenų100, jų pareigos, rūpestingumo standartas ir

net atsakomybė, kylanti dėl neatsargumo gali ne tik skirtis, bet būti suprantamos ir aiškinamos kitaip.

2.3.1. Sporto teisėjų rūpestingumo pareiga

„Teisėjų vaidmuo yra vykdyti [žaidimo] taisykles. Kai teisėjas tą daro, mums neabejotinai

atrodo, jog žaidėjų pasitikėjimas teisėju, jog šis teisėjaudamas vykdys ir savo rūpestingumo pareigą,

yra sąžininga, teisinga ir protinga ...“101

Sporto dalyvių atžvilgiu teisėjai turi rūpestingumo pareigą pritaikant tai sporto šakai

būdingas taisykles. Jų turimai rūpestingumo pareigai ypatingai svarbu yra kontekstas – kokia sporto

šaka, kokioje aplinkoje ir kokiomis sąlygomis vyksta varžybos ir pan. Todėl rūpestingumo pareigos

lygis priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kai ir atsakomybės kilimo riba gali skirtis.

Nėra tikėtina, jog teisėjui kiltų atsakomybė dėl paprasčiausiai netinkamai pritaikytų ar

interpretuotų sporto šakos taisyklių, apsirikimo, techninių ar net esminių klaidų. Įprasta praktika

daugumoje sporto šak