Akademinė Lietuvos visuomenė turi susitelkti 1–2 p.

Lietuvos mokslininkams – tarptautinis pripažinimas

4 p.Kaip sukurti visavertę Lietuvą? 5 p.

Seminarai viešbučiuose – pasipinigavimas 5 p.

Eleonora Ravickienė – žmonių atmintį žadinusi mokytoja 6 p.

Kreipimasis į visuomenę: padėkime įamžinti reikšmingiausius valstybės istorijos puslapius 7 p.

Virtualioji kelionė į vienuolyno biblioteką 8 p.

Vadovėlių autorius – panevėžietis mokytojas

9 p.

In memoriam –w Algimantas Valantiejus ir Vladislavas Domarkas 10 p.

Apie kausčiusią ir dingusią baimę 11 p.

Netolimos praeities šešėliai: garsus chirurgas apie keliones į kitas valstybes sovietmečiu 12 p.

Lietuva įžengė į dvidešimt septintuosius laisvės metus

Malonūs skaitytojai

Kviečiame prenumeruoti Lietuvos mokslininkų laikraštį „Mokslo Lietuva“, leidžiamą nuo 1989 metų. Šis laikraštis skirtas ne tik akademinei, bet ir plačiajai visuomenei, visiems, kurie domisi mokslo raida, gyvenantiems tiek Lietuvoje, tiek ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Galite užsisakyti:1) spausdintą laikraštį „Mokslo Lietuva“ – Lietuvos pašto skyriuose arba jo internetinėje

svetainėje „www.post.lt“, kurį gausite įprastiniu paštu, 2) elektroninę laikraščio „Mokslo Lietuva“ versiją (PDF formatu), kuri Jums bus atsiųsta

elektroniniu paštu. El. leidinio prenumeratos kaina metams – 10 eurų, pusmečiui – 5 eurai.Prenumeratą galima apmokėti, naudojantis elektronine bankininkyste arba banko sky-

riuje. Tikimės, kad „Mokslo Lietuva“ visada bus laukiama Jūsų namuose. Kviečiame Jus lankytis ir Lietuvos mokslininkų sąjungos svetainėje http://lms.lt/. Su geriausiais linkėjimais„Mokslo Lietuvos“ redakcija

Kovo 15 d. Vilniuje, Saulėtekio slėnyje įvyko iškilmingas Jungtinio gyvybės mokslų centro, Nacionalinio fizi-

nių ir technologijos mokslų centro ir jame įrengtos didžiosios kilnojamosios Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) parodos atidarymas. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pi-trėnienė, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos generalinis sekretorius Jose Angel Gurria bei kiti įtakingi Europos institucijų, politikos, verslo ir mokslo atstovai.

Naujieji mokslo centrai – didžiausi Lietu-voje. Jie įrengti panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas – iš viso apie 130 mln. eurų. Čia dirbs apie tūkstantį Vilniaus universiteto, Fizinių ir technologijos mokslų centro ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto tyrėjų. Šiuose centruose bus suburti geriausi šalies mokslininkai, įdiegta moderni labora-torinė įranga, todėl dauguma čia vykdomų mokslinių tyrimų bus unikalūs ne tik Lietu-voje, bet ir pasaulyje.

Pagrindinis Jungtinio gyvybės mokslų centro tikslas – sukurti šiuolaikinę moks-linių tyrimų erdvę biotechnologijų ir mo-lekulinės medicinos mokslinių tyrimų bei technologinės plėtros reikmėms. Čia kuriasi VU Biochemijos ir Biotechnologijos insti-tutai, Gamtos mokslų fakulteto biologijos krypties katedros ir verslo inkubatorius.

Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras – didžiausias technologinės ir mokslo tyrimų paskirties pastatas Lietuvo-je. Jame koncentruojasi keturios pagrindinės technologijų kryptys: puslaidininkinė nano-technologija, organinių medžiagų technolo-gijos, chemijos technologijos ir lazerių bei šviesos technologijos. Centras jungia trijų skirtingų mokslo institucijų padalinius – Fizinių ir technologijos mokslų centrą, Vil-niaus universiteto Fizikos fakultetą, dalį šio universiteto Chemijos fakulteto, Taikomųjų mokslų bei Teorinės fizikos ir astronomijos institutus. Įsikurs trys laboratorijos, pri-klausančios Vilniaus Gedimino technikos universitetui.

Atidaryti didžiausi mokslo centrai LietuvojeCERN paroda lankytojams leis susipa-

žinti su didžiausiomis Visatos paslaptimis. Šiuolaikiniai fundamentalūs tyrimai paro-doje pateikiami itin vaizdingai ir paprastai. „Simboliška, kad du Lietuvos mokslo centrai atidaryti kartu su CERN paroda. Lietuva šiais metais pateikė paraišką dėl asocijuotos narystės CERN. Tai suteiks galimybę Lietu-vos mokslininkams padaryti proveržį tarp-tautinėje rinkoje, o visuomenei susipažinti su naujausiais mokslo atradimais“, – pabrėžė švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė.

Švietimo ir mokslo ministerija inicijavo modernaus Mokslo ir technologijų popu-liarinimo centro steigimą. Jau po poros metų jis turėtų atverti duris. Dešimtyje Lie-tuvos miestų įsikurs Gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos ir kūrybiškumo ugdymo centrai, o visos pradinės mokyklos ir progimnazijos bus aprūpintos gamtos ir technologijos mokslams nagrinėti reikalin-gomis priemonėmis. Parengta pagal Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus pranešimą

sustiprės skatinanti giliau pažinti ir su-prasti studijų aplinka, kurioje bus ugdo-mi mūsų talentai: studentai, doktorantai, jaunieji mokslininkai. Pagerės sąlygos tiek mūsų, tiek Vilniaus Gedimino technikos universitetui įgyvendinti savo socialinės atsakomybės funkciją – teikti aukštos ko-kybės mokslinių tyrimų paslaugas verslui

ir komercializuoti idėjas, atsirandančias vykdant mokslinius tyrimus.

– Ar naujieji mokslo centrai turės įtakos Vilniaus universiteto pozicijoms tarptautiniuose reitinguose, ar padės pasiekti mūsų tikslą – patekti tarp 500 geriausių pasaulio universitetų?

Stiprėja mokslo, studijų ir verslo sąveika

Naujųjų mokslo centrų atidarymo šventės išvakarėse su Vilniaus uni-versiteto rektoriumi prof. Artūru

Žukausku kalbėjosi Agnė Grinevičiūtė.– Su kokiomis mintimis, lūkesčiais,

tikslais pasitinkate Jungtinio gyvybės mokslų ir Nacionalinio fizinių ir tech-nologijos mokslo centrų atidarymą?

– Šių centrų atidarymas yra didžiulė ne tik Vilniaus universiteto, bet ir visos Lietuvos šventė. Saulėtekyje ima veikti svarbiausias Lietuvos mokslo branduolys, kuris daugelį dešimtmečių lems šalies pažangą perspektyviausiose technolo-gijų kryptyse. Čia koncentruosis didelė dalis iškiliausių Lietuvos mokslo grupių, bus kuriamos naujos žinios. Reikšmingai

Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas

Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys. E. Kurausko nuotr.

Nukelta į 2 p.

Mokslo LietuvaLIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 1 euras

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2016 m. kovo 15 d.

Nr. 5 (559)

SIAME NUMERYJE

2 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

– Manau, kad ir dabar Vilniaus uni-versitetas yra tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, tik mes iki šiol nepakankamai rūpinomės savo įvaizdžio formavimu, kad tai atsispindėtų ir tarptautiniuose reitinguose. Naujieji centrai leis mums kilti aukščiau, nes turima infrastruktūra sudaro prielaidas ilgainiui atsidurti tarp 300 geriausiųjų.

– Vilniaus universiteto mokslinis potencialas stiprėja. Ar realu ateityje tikėtis mūsų mokslininkus išvysti tarp Nobelio chemijos, fizikos, medicinos premijų laureatų?

– Tokios premijos neatsiranda tuščioje vietoje. O vieta šiandien – jau nebe tuščia. Tolesnė sėkmė priklausys nuo mūsų – kaip sugebėsime pasinaudoti naujomis galimybė-

mis, kaip pavyks susitelkti į beribes pažinimo erdves, atsiribojant nuo antraeilių dalykų, kaip pavyks apsaugoti tikrąsias mokslo ver-tybes nuo trumpalaikės konjunktūros. Mūsų mokslininkai nėra mažiau talentingi nei kitose šalyse. Sudarius jiems sąlygas, galima sulaukti puikių rezultatų.

– Nacionaliniame fizinių ir techno-logijos mokslų centre atidaryta CERN paroda „Accelerating Science“, o Lie-tuva ketina teikti paraišką tapti asoci-juotąja šios prestižinės organizacijos nare. Ką tokia narystė duotų Vilniaus universitetui?

– Simboliška, kad ši unikali paroda pra-dėjo veikti naujųjų mokslo centrų atidarymo metu. Savo mastais ir vaizdingumu ji gerokai pranoks Lietuvoje iki šiol vykusias CERN instaliacijas. Parodos ypatumas tas, kad jos

lankytojus aptarnauja tikri profesionalai – Vilniaus universiteto mokslininkai, daugelį metų dirbantys bendruose projektuose su CERN, paskelbę šimtus publikacijų ele-mentariųjų dalelių fizikos srityje. Todėl šios parodos, kuri veiks iki pat vasaros vidurio, poveikį Lietuvos visuomenei, ypač jaunimui, sunku pervertinti. Ji, be jokios abejonės, žadins siekį suprasti ir suteiks pažinimo džiaugsmą daugeliui lankytojų. Tai vienas svarbiausių žingsnių mūsų šalies narystės šioje unikalioje mokslo organizacijoje link. Tokia narystė visų pirma svarbi suprasti mus supantį pasaulį, suvokti savo vaidmenį šia-me pasaulyje, domėtis didžiosiomis Visatos paslaptimis – svarbi dalykams, kurie skatina talentus atsiskleisti ir atnešti didžiausią nau-dą žmonijai.

– Gamtos mokslų fakulteto profe-sorius, JGMC projekto vadovas Juozas Rimantas Lazutka prisipažino, kad ilgą laiką bene vienintelis su buvusiu rek-toriumi prof. Benediktu Juodka tikėjo, kad šie centrai gali tapti tikrove. Kada ir kokiomis aplinkybėmis tuo patikėjote Jūs?

– Niekada neabejojau abiejų projektų sėkme. Nuo pat pradžių dalyvavau rengiant Saulėtekio slėnio programą, pagal išgales prisidėjau ją įgyvendinant, įtikinant kitus jos būtinumu, ginant ją nuo skeptiško ir net ciniško požiūrio. Buvau ir esu visiškai tikras, kad suplanuoti ir nuveikti darbai yra vieni reikšmingiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje.

Stiprėja mokslo, studijų ir verslo sąveika

Agnė Grinevičiūtė

Kovo 15 d. oficialiai atidarytame Jungtiniame gyvybės mokslų cen-tre (JGMC) studentai jau pradėjo

pavasario semestrą. Šiuo metu čia kuriasi mokslininkai iš VU Biochemijos, Biotechno-logijos institutų ir Gamtos mokslų fakulteto.

„Vilniaus universitetas dar niekada ne-turėjo tokio lygio šiuolaikinių moderniųjų biomokslų centro, kuris po vienu stogu su-telktų vienus geriausių šalies biotechnologijų

centrams Vakarų šalyse. JGMC bus plėtojami tyrimai biotechnologijų, molekulinės dia-gnostikos, genomikos, bioinformatikos, neu-romoklsų ir kitose srityse. Profesorė tikisi, kad naujasis centras suburs jame dirbančius mokslininkus bendriems projektams, paska-tins tarptautinius mokslininkų mainus ir jų bendradarbiavimą, taps tarptautinių moks-linių renginių traukos vieta. Čia jau vyko tarptautinė jaunųjų gyvybės mokslų tyrėjų konferencija „Vita Scientia“ ir tarptautinė studentų konferencija „The COINS 2016“.

„Vietą čia ras visi, tiriantys gyvybės pa-slaptis – nuo molekulių iki senovinių gyvūnų iškasenų. Tikimės savo vietą rasti ir mes, ir mūsų tyrimo objektas – ląstelė. Naujos, tikslingai suprojektuotos laboratorijos leis geriau organizuoti sterilų darbą. Kaip tik tokių sąlygų reikia vykdant eksperimentus su ląstelėmis. Gražios patalpos skirtos ir mūsų pagalbininkams – bandomiesiems gyvūnams“, – geresnėmis darbo sąlygomis džiaugėsi Biochemijos instituto mokslininkė dr. Virginija Bukelskienė. To paties instituto profesorė Rūta Navakauskienė tikisi, kad modernios, šiuolaikiniams moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai pritai-kytos patalpos, atnaujinta mokslinė įranga ir galimybė dirbti su kolegomis iš gretutinių mokslo krypčių neabejotinai turės teigiamą

Naujasis Jungtinis gyvybės mokslų centras nenusileidžia analogiškiems mokslo centrams Vakaruose

Jungtinis gyvybės mokslų centras. M. Slapšio nuotr.

Prof. Edita Sužiedėlienė. E. Kurausko nuotr.

Dr. Virginija Bukelskienė. E. Kurausko nuotr.

Prof. Rūta Navakauskienė. E. Kurausko nuotr.

Dr. Giedrius Sasnauskas. A. Šilansko nuotr.

įtaką mokslinio darbo kokybei. Biochemijos instituto Ląstelės molekulinės biologijos skyrius jau ne vieną dešimtmetį tiria vėžio molekulinius mechanizmus, ieško naujų galimybių vėžio terapijoje. Savo veiklą centre šio instituto mokslininkai pradės tęsdami jau vykdomus mokslinius projektus. Vienas jų – nacionalinės mokslo programos „Sveikas senėjimas“ projektas, skirtas hematologinės sistemos senėjimo problemų tyrimams.

Biotechnologijos institute dirbantis dr. Giedrius Sasnauskas sakė, kad dabar laukia naujakuriams būdingi džiaugsmai ir rūpes-čiai: „Džiaugsmai – naujos, patogios, pačių planuotos patalpos, prie kurių, kaip ir prie bet kokio gero, greitai priprasime. Rūpesčiai – sudėtingas įrangos perkraustymas, sklandus įvairių naujojo pastato sistemų veikimas ir naujojo pastato išlaikymo išlaidos.“ Dr. G. Sasnauskas pabrėžė, kad palengvės bioche-mijos ir molekulinės biologijos studentų gy-venimas – lankyti paskaitas ir dirbti mokslinį darbą laboratorijose jie galės toje pačioje vie-

toje, negaišdami laiko kelionėms tarp Vilniaus centro ir Aukštųjų Panerių ar Visorių.

Jungtinis gyvybės mokslų centras – vie-nas ambicingiausių, didžiausių ir inovaty-viausių mūsų šalies pastatų. Jo plotas – 24 tūkst. kv. metrų. Čia pagal gyvybės mokslų studijų programas studijuos 800 studentų, 160 doktorantų, dirbs 200 mokslinio ir peda-goginio personalo. Jiems įrengta 24 auditori-jos, 10 mokomųjų mokslinių laboratorijų, 3 kompiuterių klasės, 23 moderniausia įranga aprūpintos atviros prieigos mokslinės labo-ratorijos, savarankiškoms studijoms skirtos darbo vietos. Centre atviros prieigos princi-pu veikia 9 biotechnologijų ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir eksperimen-tinės plėtros centrai. Tai bene vienintelis Lietuvoje slėnių programų projektas, kurio vienas pagrindinių prioritetų – jaunimo problemų sprendimas ir pasauliniu mastu konkurencingų studijų plėtojimas.

ir biomedicinos mokslininkus, doktorantus, gyvybės mokslų studijų programų studen-tus“, – sakė GMF profesorė Edita Sužiedėlie-nė. Anot jos, savo infrastruktūra ir moksline įranga centras nenusileidžia analogiškiems

Atkelta iš 1 p.

2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559) 3Mokslo Lietuva

REDAKTORIAUS KOMENTARAS

Prof. dr. Jonas JASAITIS

Lietuvos mokslininkų sąjunga turėtų būti kūrybinė, bet ne profsąjunginė organizacija, t. y. tokia, kaip Rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių, Žurnalistų.

Mokslininkų sąjunga pirmiausia yra mokslininkus, kaip kū-rėjus, vienijanti organizacija. Šios sąjungos tikslai – mokslo plėtotė, mokslo leidinių ir kitos mokslinės produkcijos ana-lizė, mokslo populiarinimas visuomenėje, mokslininkų vai-dmens valstybėje identifikavimas ir jo stiprinimas. Kažkada pasirinkta kryptis – ką tik susikūrusią Mokslininkų sąjungą išstumti iš visuomeninio ir politinio gyvenimo, nugrūdant ją į eilinių „profsąjungų“ stalčių, padarė daug žalos. Moks-lininkai Lietuvoje netapo valstybės strategijos formuotojais, nors akivaizdu, kad jų talka valstybei – gyvybiškai būtina. Tiek įstatymų leidybos, tiek strategijas įgyvendinančiose ins-titucijose kartu turi darbuotis mokslininkai ir aukščiausios klasės profesionalai praktikai, o ne „politikieriai“ – diletantai, gebantys tik knaisiotis skandaliukuose arba juos kurti.

Ką reiškia, pavyzdžiui, „politiko“ skyrimas sveikatos apsaugos ministru, jei jo kompetencija tėra paciento lygio? Todėl ir turime „farmacininkų mafiją“ ir juos aptarnau-jančius lobistus, kurie rūpinasi, kaip parduoti kuo daugiau ampulių ir tablečių, o sanatorijas paversti pinigų surinkimo mašinomis. Apie sveikos gyvensenos formavimą nuo pirmų-jų kūdikio gyvenimo dienų, apie sveikos aplinkos sukūrimą, reguliarius profilaktinius tikrinimus, kūno pokyčių fiksavimą ir ankstyvąją diagnostiką kol kas tik kalbama. Juk nemažai ir tokių, atsiprašant, rekomendacijų, kad, jei graužia sąžinė, nes niekšiškai pasielgei, išgerk tabletę ir praeis. Tik, žinoma, nereikia aiškinti, kad taip yra visame pasaulyje ir esą jau nieko čia nebepakeisi.

Rengiant visuotinį mokslininkų suvažiavimą, turėtų labai aktyviai dalyvauti šakinės mokslininkų organizacijos: fizikų, filologų, istorikų ir pan. O jei šia idėja susidomės ir jai nuo-širdžiai pritars universitetų rektoriai ir prorektoriai mokslo reikalams bei Lietuvos mokslų akademija, tai būsimasis suvažiavimas įgys tikrąją savo prasmę. Kodėl, pavyzdžiui, rektoriams tai neturėtų rūpėti? Juk jie dabar renkami iš gana autoritetingų mokslininkų. Universitetuose neturi būti jokios priešpriešos tarp jų vadovų ir mokslinių kolektyvų.

Klauskime tiesiai: ar garbinga būti mokslininku-kūrėju? Jei taip, tada aišku, kad ir tapti Mokslininkų sąjungos nariu yra garbinga. Tai svarus mokslininko prestižo pripažini-mas. Išgryninus mokslininko sąvoką, bus galima atsijoti ir „kompiliatorius“, energingai pilančius straipsniukus į kelias neva „prestižines“, vadinamųjų mokslo biurokratų parinktas, duomenų bazes ir už tai atestuojamus mokslo vardams, nors nieko savarankiškai nesukūrusius. Mokslo šaltinių analizė – būtina, bet su sąlyga, kad joje tikrai atsispindi atitinkamos mokslo šakos raida ir plėtros tendencijos, o ne primityvus atsitiktinių publikacijų aprašinėjimas. Net ir gera šaltinių analizė, jei ji tėra tik aprašomojo, o ne analitinio pobūdžio, nėra mokslas tikrąja šios sąvokos prasme.

Paklauskime gana nemažo būrio šiandien turinčių soli-džius vardus ir sėdinčių tiek nacionaliniuose, tiek tarptauti-niuose forumuose, kuriuose aptarinėjami mokslo, visuome-nės ugdymo ir net pasaulio politikos strategijos klausimai,

ką šie nuolatiniai forumų dalyviai yra sukūrę patys, koks jų asmeniškas indėlis į pasaulio pažangą, į visuomenės gyve-nimo gerovę ir net jos dorovę. Ar ne todėl šiandien turime iškreiptą mokslo pasiekimų vertinimo sistemą: visokiausias pseudo ekspertines institucijas, imitacines, tačiau didelę mokslininkų laiko dalį praryjančias „savianalizes“? Ar ne todėl visai sumenko dėmesys specifinių, būtent mūsų valstybei būdingų, bet kitose valstybėse nepasireiškiančių procesų analizei? Jas nagrinėjantys mokslininkai lieka beveik nežinomi, nes tokios tematikos publikacijų vadinamosiose „pripažintose“ bazėse nepaskelbsi.

Valstybingumo raida skiriasi net posovietinėse valstybė-se, nes kiekviena iš jų pasižymi savitais ne tik etnografinės kultūros ir socialinės antropologijos, lingvistikos, istorijos, bet ir išorinės aplinkos bruožais, savita savivaldos sistema, visuomenės subrendimo ypatybėmis ir daugeliu kitų speci-finių dalykų. Bandymas unifikuoti ir net niveliuoti skirtingų regionų socialinę raidą priveda prie ypač destruktyvaus elgesio apraiškų, šiurpios emigracijos, netolygaus tos pačios valstybės teritorinių darinių vystymosi ir apleistų, liberalų sąvokomis kalbant, „neperspektyvių“ teritorijų susiformavi-mo, o galų gale prie neefektyvaus vietinių išteklių naudojimo. Vienur tie ištekliai grobuoniškai išgrobstomi, kitur visiškai ignoruojama jų vertė.

Svarbiausia visuotinio mokslininkų suvažiavimo misi-ja – mokslininko statuso visuomenėje ir valstybės valdymo struktūrose atkūrimas, realios ekspertinės planuojamų strateginių programų vertinimo sistemos sukūrimas. Moksli-ninkų vaidmuo bus atkurtas, tik visapusiškai išanalizavus da-bartinę mokslo ir švietimo institucijų struktūrą ir kruopščiai suplanavus racionalią jos pertvarką. Tikra pažanga galima einant ne primityvaus mechaniško jungimo, stambinimo ir uždarinėjimo, o gilios specializacijos keliu. Čia tenka priminti kai kurių dabartinių vadovų pamirštą taisyklę, kad bet kuri nauja institucija gali būti kuriama tik todėl, kad ji bus naudinga visai visuomenei, o ne trumpalaikio verslo grupuotei.

Socialinės problemos, susikaupusios mūsų valstybėje ir jau darančios milžinišką žalą visai jos raidai, keliančios vis didėjantį pavojų pačiam jos egzistavimui, yra gerai žinomos. Žinomos ir priežastys, dėl kurių kyla šios problemos, tačiau dažniausiai vengiama jas įvertinti. Pavyzdžiui, kodėl prara-dome daugiau kaip pusę žmogiškųjų išteklių – potencialių valstybės ūkio kūrėjų, mokesčių mokėtojų ir vidaus rinkos vartotojų? Kodėl visą laiką girdime, kad esą privalome atsižvelgti į vis mažėjantį gyventojų (mokinių, studentų, specialistų ir t. t.) skaičių, todėl turime uždarinėti, naikinti, sujungti? Kodėl sąvoka „optimizavimas“ jau tapo keiksma-žodžiu, o savo neklystamumu įtikėjęs verslo komentatorius net per nacionalinį radiją jau tiesiai tėškė klausytojams, kad būtina nedelsiant „užkalti daugiau kaip pusės Lietuvos aukštųjų mokyklų langus“?

Taigi, komentatoriau, langus užkalti gal ir mokėtum, aišku, pasiūlydamas Lietuvos mokslininkams išsivaikščioti, bet, juos užkalęs, kur pats pasidėtum? Kodėl pasaulyje gy-ventojų skaičius didžiuliu greičiu kyla, o Lietuvoje nyksta, lyg siaučiant marui. Nori Lietuvos su užkaltais universitetų langais? Bet ar suvoki, kad tada labai greitai gali ir lietuvių tautos nebelikti. Anot gerai žinomo okupacinių laikų ide-ologo, gal ir bus Lietuva, bet be lietuvių. Nereikės nei mus traiškančių tankų, nei greitai jau atsirasiančios Baltarusijoje „pigiausios pasaulyje“ elektrinės avarijos.

Kodėl gana neturtingoje Lietuvos Pirmojoje (1918–1940) Respublikoje buvo sumanyta pastatyti tūkstantį naujų mo-kyklų, o Antrojoje (nuo 1990-ųjų) jau per tūkstantį mokyklų uždaryta? Nėra Lietuvoje nei viską niokojančių cunamių, nei žemės drebėjimų. Mes patys užkalame savo tėvų ir senelių mums išsaugotų gimtųjų namų langus ir iškeliaujame... Kas, jei ne Lietuvos mokslininkai, dar gali sustabdyti savosios valstybės naikinimo vajų?

„Užkalkime pusės aukštųjų mokyklų langus!” Apie Lietuvos mokslininkų sąjungą ir visuotinį mokslininkų suvažiavimą

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRANEŠIMAS

Užrašas „Pagaminta Lietuvoje“ tampa kokybės ženklu Japonijoje

Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, su oficialiu vizitu lankydamasi Japonijoje, atidarė tradicinę Lietuvos įmonių produkcijos parodą Lietuvos Respublikos ambasadoje To-

kijuje. Pasak parlamento vadovės, penktą kartą organizuojama paroda rodo stabilius ir vis labiau intensyvėjančius Lietuvos ir Japonijos ekonominius ryšius.„Mums nepaprastai džiugu, kad ir japonai vis dažniau atranda prekių, ant kurių užrašyta „Pagaminta Lietuvoje“. Stebime tendenciją, kad vis daugiau lietuviškų įmonių į Japoniją eksportuoja savo produkciją: nuo maisto pramonės gaminių iki medicinos aparatų ir mokslinių įrenginių“, – sveikindama susirinkusiuosius kalbėjo Seimo Pir-mininkė L. Graužinienė, kviesdama susipažinti su lietuviškos tekstilės gaminiais, pasigrožėti Baltijos auksu vadinamo gintaro dirbiniais, pamatyti unikalius Lietuvos dizainerių darbus.

„Kviečiu atrasti Lietuvą – šalį, kuri labai vertina Japoniją ir didžiuojasi draugyste su ja“, – pabrėžė parlamento vadovė. Ji išreiškė viltį, kad parodoje prasidėjusi Japonijos verslininkų pažintis su Lietuva atvers naujų horizontų ir įžiebs norą artimiau pažinti Lietuvą, kuri, pasak politikės, garsėja „savo didinga praeitimi, unikalia kalba, nepaprasto grožio gamta, kūrybingais ir draugiškais žmonėmis, svariu ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu“.

Seimo Pirmininkė L. Graužinienė padėkojo Lietuvos amba-sados kolektyvui ir Lietuvos ambasadoriui Japonijoje Egidijui Meilūnui už Lietuvos ir Japonijos santykių plėtrą, taip pat en-tuziastams iš Japonijos ir Lietuvos mainų centro, reikšmingai prisidedantiems prie ekonominių ryšių stiprinimo. Lietuvos siū-lomą verslo potencialą ir dvišalio bendradarbiavimo galimybes Seimo Pirmininkė L. Graužinienė taip pat aptarė susitikusi su Japonijos ūkio, prekybos ir pramonės ministru Josuke Takagi.

Vasario 28 – kovo 5 dienomis įvykęs Seimo Pirmininkės vadovaujamos delegacijos oficialus vizitas Japonijoje buvo surengtas minint Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-ąsias metines.

Siekiant užtikrinti efektyvų valstybės lėšų naudojimą ir rei-kalingų specialistų rengimą, būsimųjų pedagogų studijoms šiemet skiriamas tikslinis finansavimas. Tikslinės vietos pe-

dagoginėms studijoms bus skiriamos, savivaldybėms konkrečiai pagrindus mokytojų poreikį šalies mokyklose. „Tikslinis studijų finansavimas pedagoginėms studijoms skiriamas siekiant, kad būtų rengiami tokių specialybių mokytojai, kurių trūksta Lietuvos mokykloms. Valstybė finansuos studijas konkrečių dalykų peda-gogams, kurių pagrįstą poreikį deklaruos savivaldybės“, – sako švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza.

Švietimo ir mokslo ministerija kreipėsi į universitetus ir ko-legijas, kviesdama teikti paraiškas tiksliniam studijų finansavi-mui iki kovo 21 d. Tikslines studijų vietas galės gauti aukštosios mokyklos, pasirašiusios ketinimų bendradarbiauti protokolus su savivaldybėmis, deklaravusiomis konkrečių dalykų peda-gogų poreikį. Tikslinę studijų vietą gavęs būsimasis pedagogas įsipareigos po studijų trejus metus atidirbti, o savivaldybė – jį įdarbinti pagal įgytą specialybę. Tikslinis finansavimas leidžia rengti specialistus, kurių reikia darbo vietoms. Tikslines vietas gali gauti ne tik pirmakursiai, studijas baigsiantys po ketverių metų, bet ir būsimieji absolventai – jeigu konkretaus specialisto mokyklai reikia jau artimiausiu metu.

Bendras finansavimas pedagoginėms studijoms išlieka stabilus. Dalis 2016 metų priėmimui numatomų lėšų kaip ir anksčiau bus skiriama per studijų krepšelius, kita dalis – per tikslinį studijų finansavimą. Iš pedagoginėms studijoms pre-liminariai numatomų 320 vietų apie 120 vietų planuojama skirti tiksliniu būdu. Realus tikslinių vietų skaičius priklausys nuo aukštųjų mokyklų aktyvumo ir savivaldybių deklaruoto pedagogų poreikio. „Taip pat kviečiame pasinaudoti kai kurių savivaldybių jau sukaupta gerąja patirtimi ir pritraukti jaunuo-lius po studijų grįžti dirbti į gimtąsias vietas, skiriant būsimiems reikalingų kvalifikacijų specialistams stipendijas“, – pabrėžia viceministras R. Zuoza.

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJOS PRANEŠIMAS

Būsimų pedagogų studijoms – tikslinis finansavimas

4 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

Penki pasaulio mokslininkai, tarp ku-rių yra ir Vilniaus universiteto Bio-technologijos instituto profesorius

Virginijus Šikšnys, gavo „Warren Alpert“ fondo premiją už reikšmingą indėlį į bak-terijų CRISPR antivirusinės apsaugos siste-mos pažinimą. Tai revoliucinis atradimas, nes ši sistema gali būti pritaikyta genomo redagavimui. „Warren Alpert“ fondo pre-mija skiriama mokslininkams, kurių tyrimai atveria naujų galimybių žmogaus ligų gydy-mui ar prevencijai ir remiasi reikšmingais moksliniais atradimais, keičiančiais mūsų supratimą apie ligas ar jų gydymo metodus.

2015 m. premija skirta Rodolphe Barran-gou iš Šiaurės Karolinos valstybinio universi-teto, Phillipe Horvath iš „DuPont“ mokslinio

„Warren Alpert“ fondo premija – profesoriui Virginijui Šikšniui

padalinio, esančio Prancūzijoje, Jennifer Doudna iš Kalifornijos universiteto Berklyje, Emmanuelle Charpentier iš Umeo universi-teto Švedijoje ir VU prof. V. Šikšniui. Jis yra pirmasis Lietuvos mokslininkas ir vienas iš kelių Europos šalių mokslininkų, įvertintas šia premija. „Man didelė garbė būti vienoje gretoje tiek su šių metų, tiek su ankstesniais „Warren Alpert“ fondo laimėtojais. Šis ap-dovanojimas motyvuoja dar didesniems išbandymams. Labai džiaugiuosi, kad tyrimų pradžioje keltas fundamentinis bakterijų antivirusinės apsaugos mechanizmų klau-simas ilgainiui atvedė prie itin novatoriškų sprendimų – genų redagavimo sistemos sukūrimo“, – moksline sėkme džiaugiasi prof. V. Šikšnys.

R. Barrangou ir P. Horvath nustatė, kad bakterijoms apsisaugoti nuo virusų padeda CRISPR sistema, leidžianti „perkirpti“ virusų DNR tam tikroje vietoje. Tęsdamas šiuos tyrimus, prof. V. Šikšnys su kolego-mis išaiškino, kaip ši sistema veikia, ir pa-rodė, kad ją galima užprogramuoti tiksliai perkerpant norimą seką įvairiuose orga-nizmuose. Tai atvėrė kelius kryptingam DNR sekos redagavimui. „Itin reikšmingos šių penkių mokslininkų įžvalgos netru-ko paplisti pasaulyje, pakeisdamos mūsų supratimą apie genetiką ir suteikdamos didžiules galimybes kurti naujas gydymo metodikas, paremtas genų ir ląstelių tera-pija“, – teigia Jeffrey S. Flier, „Warren Al-pert“ fondo Mokslo patariamojo komiteto

vadovas. Šių ir ankstesnių mokslininkų atradimai leis efektyviai kovoti su iki šiol nepagydomomis paveldimomis žmogaus ligomis ir padės kuriant naujus vaistus kitoms ligoms, įskaitant vėžį, gydyti.

Mokslininkai bus pagerbti Harvardo me-dicinos mokykloje surengtame simpoziume. „Warren Alpert“ fondas įsteigtas 1987 m. ir pavadintas jo įkūrėjo, filantropo Waren Al-pert vardu. Iki šiol daugiau nei trys milijonai dolerių paskirstyti 54 mokslininkams. Aš-tuoni iš jų yra gavę Nobelio premiją. Kasmet šis fondas sulaukia nuo 30 iki 50 kandidatūrų iš viso pasaulio. Laureatus išrenka Mokslo patariamoji taryba, kurią sudaro žinomi biomedicinos srities mokslininkai.

Agnė Grinevičiūtė

Italijos Respublikos Prezidentas Ser-gio Mattarella antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už kultūrinių ir aka-

deminių mainų skatinimą tarp dviejų šalių apdovanojo Vilniaus universiteto Senato pirmininkę, Filologijos fakulteto profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Tai pir-masis tokio aukšto rango įvertinimas VU mokslininkui.

Varginga humanitarikos padėtis posovietinėje Lietu-voje

„Buvau nustebinta ir laiminga. Itali-ja – man brangi šalis. Pradėdama joje is-torinius ir kultūrinius tyrimus, negalvojau apie jokius įvertinimus, ten vedė smalsu-mas“, – netikėtu įvertinimu džiaugiasi prof. D. Pociūtė-Abukevičienė. Jos manymu, būti pastebėtai akademiniame pasaulyje galbūt padėjo tai, kad Italijoje mokslininkai labiau matomi, jų nuomonė svarbi visose gyvenimo srityse. Italų visuomenėje yra susiformavusi pagarba universitetams ir juose dirbantiems mokslininkams.

Filologijos fakulteto profesorė tyrinėja ankstyvuosius naujuosius laikus, Renesanso minties ir kultūros bei religijos procesus. Taigi, dirba prie vis dar intriguojančo XVI a. ir jo dokumentų. Prieš daugiau nei dvi-dešimt metų rašydama disertaciją, moksli-ninkė pajuto šaltinių trūkumą: posovietinė Lietuvos humanitarinių mokslų tyrimų situacija buvo gana varginga: neatliekami sistemiški užsienio archyvų tyrimai, istori-niai dokumentai ir archyvai, kurie yra labai išblaškyti, mokslininkams buvo sunkiai pasiekiami dėl finansinių priežasčių.

„Prisimenu, kaip iš vienos pirmųjų sta-žuočių Italijoje gabenausi du lagaminus kopijų: viršijau leistiną svorį, bet oro uosto darbuotojas italas, pamatęs popierius ir knygas, pagailėjo. Dabar, šaltinių skaitme-ninimo ir viešinimo epochoje atsivėrė daug didesnės galimybės. Nesu siaurų ir speciali-

Italijos įtaka mūsų valstybeiDaugelis Europos šalių XV–XVII a.

patyrė stiprų „italizacijos“ poveikį. Italija viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais buvo Vakarų bažnyčios centras. „Dalį kultūrinių ryšių nulėmė konfesinė priklausomybė ir bažnytinės provincijos santykiai su jos hierarchijos viršūnėmis Italijoje ir Vati-kane. Kitas kultūrinio bendradarbiavimo laukas – politiniai ir diplomatiniai santy-kiai. Juos stiprino ir XV–XVI a. Lietuvoje išplitusi LDK didikų kilmės iš romėnų ir italų teorija, kuri buvo labai svarbi ginant ir įtvirtinant lietuvių tapatybę. Nors Vakarų Europa, net Italija, labai ilgai lietuvius laikė viena iš slavų tautų.

„Tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės dva-rų kultūros plėtra nulėmė italų meno ir architektūros įsišaknijimą Lietuvoje“, – es-mines Lietuvos ir Italijos kultūrinių, poli-tinių ryšių gijas nurodė mokslininkė. Prof. D. Pociūtė-Abukevičienė neabejoja, kad Italijos diplomatai ir jėzuitai daug nuvei-kė, įtvirtindami kontreformacinę kultūrą. Galima sakyti, kad jie buvo suklestėjusios Lietuvos baroko kultūros bendraautoriai. LDK subrendo ir buvo realizuotos ne tik „oficialiosios“ politinės ir religinės Italijos renesanso kultūros formos, bet ir radi-kalios ar net slaptosios, oficialiai laikytos eretiškomis, itališkosios kultūros ir minties apraiškos. Prie jų galima priskirti antitrini-torizmo suklestėjimą XVI–XVII a. Rytų ir Vidurio Europoje.

„Italai ir lietuviai turi daug kultūrinių bendrumų, o dėmesys Lietuvai pastebimas ir šiandienėje Italijoje. Joje visada buvo ir yra lietuvių kultūra ar istorija besidominčių ar ją tyrinėjančių žmonių. Esu sutikusi gerų istorikų, kurie iš įvairių šaltinių labai gerai pažįsta kai kuriuos Lietuvos istorijos, kaip bendro istorinio konteksto, epizodus“, – apibendrino prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.

Italijos Prezidento apdovanojimas – Vilniaus universiteto mokslininkei

zuotų tyrimų mėgėja ar vienos temos tyrėja. Baigdama kokį nors darbą, turiu visai kitą tyrimo idėją. Būti vienos temos specialistu saugiau, tačiau mėgstu iššūkius“, – pabrėžia prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.

Prestižinė stažuotė Floren-cijoje

Mokslininkė, nuo 2003 m. pramokusi italų kalbos, ėmė ieškoti galimybių pa-dirbėti Italijos archyvuose ir bibliotekose. Stažuotes Pizos ir Udinės universitetuose, Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje, darbą Romos, Sienos ir kituose archyvuose parėmė ir finansavo Italijos ambasada Lietuvoje. Prof. D. Po-ciūtė-Abukevičienė laimėjo Italijos mokslo tyrimų tarybos skelbtus konkursus, vėliau – konkursą stažuotei Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje. Šis universiteto padalinys laikomas prestižiš-kiausia pasaulyje renesanso tyrimų insti-tucija. Stažuotę šiame centre dėl didelės

konkurencijos galima laimėti tik kartą gyvenime. Profesorė kol kas yra pirmoji Lietuvos atstovė, kuriai pasisekė.

Po intensyvaus penkerių metų darbo su itališkais šaltiniais, 2008 m. pasirodė monografija „Maištininkų katedros. Anks-tyvoji reformacija ir lietuvių–italų evan-gelikų ryšiai“, kurioje tyrėja apibendrino savo atradimus ir įžvalgas. „Šiuos tyrimus plėtoju toliau. Inicijavau kritinės „Lietuvos reformacijos paminklų“ (Monumenta Re-formationis Lithuanicae) serijos rengimą. 2011 ir 2015 m. išėję tomai yra Lietuvos ir Italijos reformacinės minties sąsajų pavyz-džiai. Šie darbai, publikuoti ne tik lietu-vių, bet ir anglų kalbomis, sulaukė didelio reformacijos istorikų dėmesio Italijoje ir Vokietijoje“, – pasakojo VU profesorė. Ji teigia, kad, naudojant lituanistinį išsila-vinimą tarpdalykiniuose istoriniuose ir religijotyros tyrimuose, atsiveria kitokia Europos perspektyva.

Prof. D. Pociūtė-Abukevičienė. V. Jadzgevičiaus nuotr.

VILNIAUS UNIVERSITETE

2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559) 5Mokslo Lietuva

Prof. Jonas Grigas

Žmonės keičiasi visame pasaulyje. Kai kur jie tampa storžieviai, savanaudiš-ki, siekiantys tik materialinių tikslų.

Žinome, kokių pasekmių galime sulaukti, kilus gripo epidemijai. Dar daugiau nuos-tolių gali sukelti savanaudiškas šiurkštus elgesys. Vaikai, matantys tėvus nemandagiai elgiantis, vieni su kitais arba aplinkiniais elgiasi panašiai. Nemandagus elgesys – už-krečiantis, sužadinantis norą atsakyti taip pat. Augdami pernelyg sumaterialėjusių tėvų šeimose vaikai nesiekia mokytis, tobulėti, daug dirbti.

Visavertę šalį gali sudaryti tik visaverčiai žmonės. O ką reiškia visavertis žmogus? Neieškokime tikslios šio žodžio semantinės prasmės. Paklauskime paprastai, kodėl rei-kia būti visaverčiam sau ir visuomenei, t. y. turinčiam visas žmogui būdingas gerąsias vertes? Istorijoje apie tai būta daugybė ap-mąstymų. Aristoteliui didžiausias žmogaus gėris buvo eudaimonia ‒ teisingas gyvenimas ir geras elgesys. Amerikiečiui psichologui, vienam iš humanistinės psichologijos kūrėjų Abrahamui Maslovui (Abraham Maslow) svarbiausia žmogui yra savęs realizavimas. Vokiečių kilmės psichologui Erikui Erik-sonui (Erik Homburger Erikson) didžiausia žmogaus vertė yra išmintis ir sąžiningumas. Pasak Vokietijos ir JAV psichologo ir filosofo Eriko Fromo (Erich Fromm), svarbiausia žmogui yra orientacija į asmeninį tobulė-jimą ir meilę, o ne į materialines vertybes ir statusą.

Keliaujant po užsienio šalis, teko sutikti daug žmonių, kuriuos drąsiai galiu vadinti visaverčiais. O ar daug Lietuvos gyventojų galėtų vadintis visaverčiais? Ar daug Seimo narių, ministrų, viceministrų, patarėjų ir padėjėjų, valstybinių institucijų tarnautojų, verslininkų, „uždirbančių“ per mėnesį 250 tūkstančių eurų (daugelis tiek neuždirba visą gyvenimą), gali vadintis visaverčiais? Ar muitininkai, kalėjimų viršininkai ir teisėjai, statantys sau pilis, ir visi kiti, kurių pajamos

ir atlyginimas už darbą nekoreliuoja, gali vadintis visaverčiais žmonėmis, kai apie pusė šalies gyventojų dirba už minimalią algą arba gyvena iš pašalpų? Ar Vyriausybė, kuri renkasi ministrus ne pagal išsilavinimą ir kompetenciją, ne pagal gebėjimą išspręsti tos srities problemas, o pagal ištikimybę partijai ar už senelio revoliucionieriaus nuopelnus komunizmo idealams, yra visavertė?

Visiems akivaizdu, kad beveik jokia mi-nisterija nesprendžia jai privalomų spręsti problemų, nes nesugeba. Todėl mūsų vals-tybė „stagnuoja“, kai kitos šalys tobulėja. Atlyginimai nedidėja arba juos didina absur-diškais politiniais sprendimais,. Dešimtme-čiais švietimo ir mokslo ministrais skiriami žmonės, neturintys beveik nieko bendra nei su švietimu, nei su mokslu. Tuos, kurie turė-jo, atleido. Sveikatos apsaugos organizavimu rūpinasi tie, kurie nieko apie tai neišmano, nors yra šimtai aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Atėjo laikas, kai dauguma žmo-nių kalba: „Neduok Dieve dabar susirgti.“

Didžiausias šalies turtas yra ne didelė te-ritorija ir gamtos ištekliai (tai turi skurstanti Rusija), bet gerai išlavintas jaunimas (bū-dingas neturtingiausiai pagal šiuos ištekliais Japonijai). Didžiausias toks turtas jau du dešimtmečius sparčiai nyksta, iš mokyklų iš-eina daug beraščių, kurie, be jokios atrankos, ateina net į aukštąsias mokyklas. Mokytojus ir gydytojus, profesūrą, kuriai patikime savo vaikus, taigi ir Lietuvos ateitį, valdžia vertina blogiau už tuos garbingus žmones, kuriems patikime savo namų santechnikos įrenginių tvarkymą.

Ar tokia valdžia yra visavertė? Ar galime, valdomi tokios valdžios, jaustis saugiai, būti patenkinti dabartimi ir pozityviai žiūrėti į ateitį? Ar tokia valdžia nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui? Prieš šimtmečius kunigaikščiai Radvilos ir kiti tuometiniai vadovai sukūrė Lietuvos valstybę, į kurią veržėsi žmonės iš kitų šalių. Tačiau dabar-tinės besikeičiančios socialdemokratų ir konservatorių vyriausybės sukūrė valstybę, iš kurios jos piliečiai bėga svetur. Daug klau-simų, į kuriuos niekas neatsako...

Bet ar šie klausimai teisingi? Nukrypki-me truputį nuo niūrios Lietuvos tikrovės. Ne visi žmonės pasaulyje gyvena ir mąsto taip, kaip mes Lietuvoje. Yra daug sąžiningų ir kartu materialiai klestinčių žmonių. Ko-lumbijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius Kenas Šeldonas (Ken Sheldon) knygoje „Optimalus žmogus“ („Optimal Hu-man Being“) aiškindamas, kaip pasiekti dorą, sąžiningumą ir harmoniją gyvenimo kelyje, kad būtume sveikesni ir laimingesni, rašo,

kad gyvenime svarbiausia yra subalansuoti savo poreikius.

Daugelis tyrimų parodė, kad įvairių kul-tūrų žmonėms reikia savarankiškumo, kom-petencijos, bendravimo, saugumo ir savigar-bos. Savarankiškais žmonės jaučiasi, kai jie yra savo gyvenimo autoriai, galintys laisvai reikšti savo vertybes ir kurti savo tapatumą, ugdyti talentus ir autoritetą. Kompetentin-gus ir save gerbiančius žmones, teisingai siekiančius savo tikslų, teigiamai vertina kiti. Bendraujantys ir saugūs žmonės jaučiasi socialiai susiję su kitais ir tapę saugios visuo-menės dalimi. Svarbiausia suderinti šiuos poreikius. Jų nesuderinus, sunku pasiekti optimalų gyvenimą. Pavyzdžiui, pagalvoki-me apie vadinamąjį darboholiką, kuris yra labai savarankiškas, kompetentingas, save gerbiantis, bet užsidaręs, mažai socialiai susijęs su kitais. Nepaisant jo didžių pasie-kimų, jis tikėtinai bus linkęs į susvetimėjimą, liūdesį ir vienatvę.

Svarbu siekti harmoningų tikslų. Būtina jausti, kad mūsų asmenybė nuolat keičiasi norima kryptimi. Bet vien to nepakanka. Pa-siekti tikslai mūsų savaime nepadaro laimin-gais, sveikais ir patenkintais gyvenimu. Svar-bu, kad tie tikslai suteiktų vidinės harmoni-jos. Vidinę harmoniją teikiančiais tikslais galima įvardinti tokius, kurie dera su asmens tapatybe, pagrindiniais poreikiais, asmenybe ir talentais. Galima įsivaizduoti situaciją, kai labai išmanus ir gabus jaunuolis, tėvų verčiamas studijuoti mediciną, jaučia, kad dirbdamas ilgas valandas, dažnai ir naktį, neturės savarankiškumo, negalės bendrauti su draugais. Arba, pavyzdžiui, mergina, kuri vaikystėje turėjo talentą muzikai, bet niekada nesidžiaugia tuo, ką ji daro dabar, niekada nelaiko to darbo savo tapatybės dalimi. Tai taip pat nesuteikia laimės.

Tikslus ir visuomeninį vaidmenį svarbu pasirinkti išmintingai. Pasak Eriko Fro-mo, rinkdamiesi išorinius tikslus ‒ pinigus, grožį ir statusą ‒ tapsite mažiau laimingi, nei siekdami vidinių tikslų ‒ intymumo, bendrumo ir asmeninio tobulėjimo. Svarbu pasirinkti tokį visuomeninį vaidmenį, kuris geriausiai atitinka mūsų išskirtinę asmeny-bę. Kartais turime daug tikslų, todėl svarbu siekti asmenybės sujungimo į visumą. Tokios harmoningos asmenybės pasižymi didesne savigarba, tokie žmonės atviresni naujiems iššūkiams, gyvybingesni, labiau patenkinti gyvenimu. Jie pozityviai mąsto ir geriau sutaria su kitais.

Dažnai siekiame tobulinti save ir pasaulį. Nors mūsų asmenybę labai lemia paveldėti genai, tačiau tai nereiškia, kad asmenybės

negalima keisti savo veikla ir elgesiu, nuga-lint stresą, pozityviai mąstant ir elgiantis. Tik dažnai mes nenorime keistis.

Kartais kovoti su nusistovėjusiomis pa-žiūromis – naudinga. Kai kurie revoliucio-nieriai matė savo gyvenimo prasmę kovoje su nusistovėjusia tvarka. Todėl svarbu prisi-imti atsakomybę už savo tikslus ir pasirinki-mus. Kartais prisiimame tikslus, kurie veikia prieš mūsų tapatybę, talentus ir esminius poreikius. Todėl reikia įsiklausyti ir būti pa-siruošusiems juos keisti, kai tai būtina. Anot vieno iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Karlo Rodžerso (Carl Rogers), reikia ugdyti pasitikėjimą savo galimybėmis ir žinoti, kas yra svarbu mūsų visaverčiam gyvenimui. Šeldonas pastebėjo, kad žmonės, laikui bė-gant, dažnai keičiasi, labiau vertina vidinius nei išorinius tikslus, ir pabrėžė, kad reikia pasitikėti savimi ir atsisakyti tikslo, kuris nepadeda mums tobulėti.

Stipraus vidinio tikslo siekimas yra su-sijęs su socialiniu elgesiu, tokiu, pavyzdžiui, kaip pagalba kitiems kasdieniame gyvenime. Toks elgesys skatina mus dvasiškai tobulėti. Vienos universiteto (Austrijoje) neurologijos ir psichiatrijos profesorius Viktoras Fran-klis (Viktor Frankl) knygoje „Žmogus ieško prasmės“ (2013 m. išverstoje į lietuvių kalbą) rašė: „Buvimas žmogumi visada rodo į kažką kitą nei save patį. Kuo labiau pamirštame save, atsiduodami tarnauti kitiems reika-lams ar kitiems žmonėms, tuo žmogiškesni tampame, tuo daugiau save įprasminame.“ Gyvenimo pabaigoje minėtasis Maslovas pasiūlė naują savęs įprasminimą, pavadinęs tai savitranscendencija – pralenkti save, viršijant savo galimybes. Šeldonas mano, kad tapsmą visaverčiu žmogumi gali palengvinti siekis aukštesnių tikslų, leidžiančių tarnauti kitiems. Siekiant asmenybės integracijos, rei-kia integruotis į platesnį socialinį gyvenimą, nei tas, į kurį esate įspraustas, dirbdamas laboratorijoje, redakcijoje, ministerijoje ar kitur. Nereikia ieškoti tik sau naudingų dalykų, o stengtis būti naudingam kitiems.

Ką gausime, jei pasirinksime tai priorite-tais? Būsime kelyje, vedančiame į asmenybę, kuria galime tapti. Kiekvienas yra savo gy-venimo kalvis. Visavertis žmogus pasižymi optimalia sveikata, gerove ir laime, todėl iš tokių asmenybių galima daug išmokti. Tikėkimės, kad žmogiškojo visavertiškumo idėjos ateis ir pas mus. Fizikai žino, kad iš chaoso atsiranda tvarka ir grožis. Kada nors ir mes galėsime didžiuotis, būdami visaver-čiais žmonėmis ir gerbti iš savo garbingų žmonių sudarytą nesavanaudišką Vyriau-sybę.

Ar kuriame visavertę Lietuvą?

Seminarai viešbučiuose – pasipinigavimasRima Baškienė

Seminarai savivaldybių specialistams rengiami viešbučiuose, pranešimus skaito valstybinių įstaigų atstovai, o

už seminarą turi susimokėti savivaldybė arba patys specialistai. Ar Lietuvos savival-dybių asociacijos mokymo ir konsultavimo centras, organizuojantis tokius seminarus, nevykdo tiesioginio pasipinigavimo?

Vasario 23 d. Lietuvos savivaldybių Žemės ūkio skyrių vadovai ir specialistai, atsakingi už traktorių ir savaeigių žemės ūkio mašinų techninę apžiūrą savivaldybių teritorijose, gavo VšĮ Lietuvos savivaldybių asociacijos mokymo ir konsultavimo centro kvietimus į seminarą „Traktorių, savaeigių ir

žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registra-vimo ir techninių apžiūrų aktualijos“. Kvie-time rašoma, kad savivaldybių specialistai, išklausę seminarą, įgis daugiau žinių apie teisės aktų, kurie reglamentuoja traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų prie-kabų registravimą, pasikeitimus, taip pat bus aptarti kiti jiems aktualūs klausimai. Atvykstantis į seminarą savivaldybės specia-listas turės sumokėti dalyvio mokestį – 72,25 euro (seminaro trukmė – nuo 9.30 val. iki 14.30 val.).

Seminarai – neabejotinai reikalingi ir svarbūs, tačiau savivaldybės turi ribotas finansines galimybes siųsti specialistus į pastaruoju metu labai dažnai rengiamus se-minarus, tad specialistas, norintis įgyti žinių,

neretai tai turi padaryti iš savo asmeninių lėšų. Atkreiptinas dėmesys, kad seminaruose pranešimus skaito valstybės įstaigų atstovai (šio seminaro atveju, Žemės ūkio ministeri-jos, VĮ Mašinų bandymų stoties, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro spe-cialistai). Ar jiems už teisės aktų aiškinimą ir savo srities žinių perteikimą darbo metu dar bus papildomai mokama? Seminaras buvo rengiamas viename iš Kauno viešbučių. Kodėl? Ar ministerijų ir valstybės įstaigų patalpos tam netinka? Tokie veiksmai rei-kalauja, kad Lietuvos savivaldybių asociacija pasiaiškintų, todėl raštu kreipiausi į asocia-cijos vadovybę. Autorė yra Lietuvos Respublikos Seimo narė, Mišrios frakcijos seniūnė

KVIEČIAME DISKUTUOTI

6 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

Kovo 24 d. 13 val. Mykolo Romerio universitete (Didlaukio g. 55, Vilnius) LAB 102 auditorijoje įvyks laikraščio „Mokslo Lietuva“ redakcinės kolegijos susitikimas su šio universiteto akademinės bendruomenės nariais – Lietuvos mokslininkų

laikraščio skaitytojais, autoriais ir rėmėjais. Bus aptariamos galimybės stiprinti moksli-ninkų vaidmenį, sprendžiant aktualiausias Lietuvos Respublikos ekonomines ir socialines problemas. Svarstysime visuotinio Lietuvos mokslininkų suvažiavimo idėją, aptarsime, kaip galime prisidėti, rengiant Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą, kurį šiais metais siūloma organizuoti Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje.

„Mokslo Lietuvos“ redakcija

SUSITIKIMAS SU AKADEMINE BENDRUOMENE

Dalia Šimkutė

Sausio 23-ąją, šeštadienį, Žemaičių dai-lės muziejuje buvo paminėtos kraštoty-rininkės, pedagogės Eleonoros Ravic-

kienės 100-osios gimimo metinės. Už ją buvo aukojamos šv. Mišios bažnyčioje, ant kapo padėta gėlių, ant Vaišvilos g. 16-ojo namo, kuriame gyveno kraštotyrininkė, atidengtas jos atminimą įamžinantis bareljefas. Rengi-nio metu giminės, bičiuliai, bendraminčiai muziejuje pasidalijo šiltais prisiminimais apie kraštotyrininkę.

Skleidė dvasinę šilumą

„Buvome ir kaimynai, ir bendramin-čiai,  – prasidėjus minėjimui Žemaičių dailės muziejuje, prabilo Plungės Simono Dau-kanto bibliofilų klubo vadovas, mokytojas Gintautas Černeckis. – Visada savęs klau-siu, kas yra tie kultūros pašauktieji, kaip jie atsiranda? Prisimindamas Eleonorą, ją stebėdamas, jutau, kad ji turi šviesos lauką, kuris mane traukė. Ji išsiskyrė pagarba krašto kultūrai, tradicijai.“ Pedagogas prisiminė apie jo vadovaujamo klubo bendradarbiavi-mą su kraštotyrininke, sakė, kad imponavo jos išsilavinimas, supratimas, dvasinė šiluma.

svajojo apie du dalykus: apie parke buvusios vadinamosios muzikantinės atstatymą ir apie Mykolo Kleopo Oginskio „Polonezų“ išleidimą. Ji pasidžiaugė, kad antroji svajo-nė, prie kurios išsipildymo turėjo galimybę prisidėti tiek ji, tiek Genovaitė Žiobakienė, jau įgyvendinta – „Polonezai“ išleisti.

Renginyje kalbėjusi buvusi Plungės My-kolo Oginskio meno mokyklos direktorė G. Žiobakienė apgailestavo, kad E. Ravickienė nespėjo pamatyti restauruotų kunigaikščio rūmų: „Teikdama apie Oginskius žinias, ji nepagalvojo, kad jau dėlioja šio muziejaus mūro pamatus, negalėjo nė įsivaizduoti, kad čia bus rengiami Tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai. Dėkojame mokytojai, kuri padėjo šiuos pamatus.“

Pasak Rietavo Oginskių kultūros isto-rijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkaus-ko, viena didžiausių gerbiamos pedagogės vertybių – matyti mūsų kultūros palikimo visumą Oginskių kontekste, gebėti dalintis. Jis stebėjosi, kaip E. Ravickienė sovietmečiu sugebėjo pažadinti žmonių atmintį ir per tuometinį suvokimą, per laikraščius, skleisti po kruopelę...

Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėjai Aldonai Kuprelytei iš bendravimo su E. Ravickiene labiausiai įstrigo tai, kad ji, nebūdama mokslininke, itin plačiai domėjosi: rašė laiškus, važinėjo į muziejus, paprastai, pagaviai užrašė le-gendas. „Ji man labai daug padėjo, nebijojo dalintis tuo, ką buvo sukaupusi“, – sakė A. Kuprelytė.

Keletą įdomių epizodų iš bendravimo su kraštotyrininke papasakojo ir jos ištikima pagalbininkė, artima bendramintė Emili-ja Mikulskienė. Plungės rajono savivaldy-bės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė teigė, kad iš girdėtų pasisakymų supratusi, jog mokytoja buvo visų. Pasak jos, kraštotyrininkė tiek namuose, į kuriuos kartais pasikviesdavo kultūros darbuotojus aptarti darbų, tiek renginiuose visada būda-vo pasidažiusi, pasitempusi, veide – šypsena, iš akių sklido gerumas.

Šia proga pagerbti savo mamą ir močiutę atvyko sūnus Jonas Ravickas ir dukra Regi-na Kisielienė su vaikais bei anūkais. Dukra įvykdė paskutinį mamos prašymą – perskaitė jos prieš mirtį padiktuotą laišką, kuriame

papasakota apie prosenelius. Visų E. Ravickienės anūkų vardu prisi-

minimais pasidalijo Asta Matuliauskienė. Iš vasarų, praleistų pas mylimus senelius Plun-gėje, į atmintį jai labiausiai įstrigo močiutės pasakotos legendos, padavimai. Prisiminė, kaip kartu su tėvais ir seneliais keliaudavo po įvairias Žemaitijos vietoves, iš kurių grįžus jų, vaikų, buvo prašoma tvarkingai, daily-raščiu, užrašyti savo įspūdžius, kurie sugulė į dabar branginamą sąsiuvinį.

Kraštotyrininkė savo vaikus skatino muzikuoti, tad ir šie užaugę šiuo pomėgiu stengėsi sudominti savąsias atžalas. A. Ma-tuliauskienė su savo vyru bei dviem vaikais – Jurgiu ir Milda susirinkusiems žiūrovams surengė liaudiškų kūrinių koncertą. Na, o norintieji pabendrauti su Jono ir Eleono-ros Ravickų giminaičiais ir bičiuliais, buvo kviečiami pasikalbėti prie arbatos puodelio.

Archyvą paliko muziejui

E. Ravickienė gimė 1916 m. sausio 24 d. Junkūnų kaime, Rokiškio rajone 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo Antrojo pasaulinio karo baisumų, persikėlė į Žemaitiją, mokytojavo Kontaučiuose, Plun-gėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Sau-

Eleonora Ravickienė – žmonių atmintį žadinusi mokytojaPaminėtos žymios kraštotyrininkės 100-osios gimimo metinės

lės“ gimnazija), Statybos technikume, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.

Ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę vei-klą – septynerius metus buvo Plungės Rau-donojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus. Tačiau daugiausia laisvalaikio skyrė kraštotyrai. Mokytojauda-ma kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūru-siame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė nedidelį kraštoty-ros muziejų. E. Ravickienė parašė daugybę straipsnių kraštotyros temomis, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Tačiau reikšmingiausi jos darbai – išleistos knygos: 1992 m. „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurioje pateikta medžiaga apie Rietavą ir jo apylinkes, 1997 m. „Šimtmečių takais“. Pedagogė buvo Žemaičių akade-mijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo

Emilija Mikulskienė – E. Ravickienės bendramintė, kartu su ja apvažiavusi įvairius Plungės, Rietavo krašto kampelius.

Dalios Šimkutės nuotr.

Prie Vaišvilos g. 16-ojo namo pritvirtintas bareljefas, kuriame pažymėta, kad čia 1963–2004 m. gyveno ir dirbo kraštotyrininkė E. Ravickienė. Vyto Rutkausko nuotr.

garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė. E. Ravickienė mirė 2004 m. sausio 6 d.,

palaidota Plungėje, šeimos kapavietėje. Šiuo metu Žemaičių dailės muziejuje eksponuo-jama paroda „Atvertas unikalus Žemaitijos istorijos klodas“, kuriame galima pamatyti dalį kraštotyrininkės rašytinio ir nuotraukų archyvo, kurį E. Ravickienė paliko muziejui. Autorė yra Žemaičių dailės muziejaus mokslinės bibliotekos vedėja

E. Ravickienės vaikai su anūkais. Antano Jonaičio nuotr.

Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos di-rektoriaus pavaduotoja ugdymui Roma Bu-žienė susipažino su Eleonora Ravickiene, kai ši buvo pakviesta vesti pamoką. Mokiniai taip susidomėję klausėsi, kad nė vienas nepa-bėgo, nors pamoka užsitęsė net pusantros va-landos. Pasak pavaduotojos, kraštotyrininkė

2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559) 7Mokslo Lietuva

Prof. Algirdas Žebrauskas

Žemaitija – savitas istorinis etnokul-tūrinis Europos regionas, per šim-tmečius išsaugojęs pagarbą krašto

tradicijoms, kalbai ir istorijai, suvaidinęs ryškų ir svarbų vaidmenį formuojantis ir stiprėjant Lietuvos valstybei. Žemaitijos teritorija, XIII a. pradžioje Rytų Pabaltijyje nukariavimus pradėjus vokiečių ordinams (1202 m. – Kalavijuočių ir 1226 m. – Kry-žiuočių) ir stebėtinai greitai užgrobus Prūsiją bei dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijas, liko lyg pleištas tarp dviejų vokiečių ordinų. Tad neatsitiktinai galinga pirmojo kryžiaus žygio į Lietuvą kariuomenė 1236 m. iš La-terano buvo nukreipta ordinų susijungimo sausuma kryptimi – į Žemaitiją, į „vienintelę teritoriją, kurios nuosekliai siekė Ordinas“ (W. Urban).

Bet 1236 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apy-linkėse (lot. In terra Sauleorum), Šiaurės Žemaitijos žemėse įvykęs Saulės mūšis įti-kinamai pademonstravo Žemaitijos karinį potencialą ir stebėtiną ryžtą ginti savo kraštą ir laisvę. Žemaitijos karinių pajėgų pergalė Saulės mūšio lauke buvo tiesiog triuškina-ma. Po šio mūšio Livonijos ordinas nustojo egzistuoti kaip savarankiška karinė jėga ir 1237 m. susijungė su agresyviu bei stipriu Kryžiuočių ordinu.

Žymiausias Žemaitijos kovos istorinis žymuo – Durbės mūšis, nulėmęs Žemaiti-jos, Lietuvos ir viso Rytų Pabaltijo likimą. Sekant Sambijos nukariavimo (1256 m.) pavyzdžiu suvienytomis pajėgomis smogti lemiamą smūgį, 1260 m. vasarą suvienytos Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų pajėgos, Danijos karalystės kariuomenė iš Talino, Švedijos karalaičio Karolio kariuomenė ir daugybė kryžininkų iš Europos susirinko prie Klaipėdos pilies. Dar nematyta galinga kariuomenė buvo telkiama suduoti Žemaiti-jai triuškinamą smūgį, palaužti jos pasiprie-šinimą ir prisijungti šį išdidų bei nepaklusnų kraštą. Žemaičiai, vadovaujami savo vado Algmino (vieno žymiausių Lietuvos istorijo-je karvedžių), sutelkė savo pajėgas ir 1260 m. liepos 13 d. Kuršo žemėje prie Durbės ežero įvykusiame įnirtingame mūšyje sutriuškino galingą jungtinę kryžiuočių armadą.

Mūšio įkarštyje dalis kuršių, kovojusių Ordino kariuomenėje, stojo Žemaičių pu-sėn, dalis kartu su estais pasitraukė iš mūšio lauko… „Jei ne žemaičių ir jiems į pagalbą perbėgusių kuršių ir estų pergalė Durbės mūšyje, kažin ar šiandien geografiniame žemėlapyje būtų minimos Estija, Latvija ir Lietuva. Kažin ar mūsų tautų nebūtų ištikęs giminingų prūsų likimas?” – vertindama mūšio reikšmę 750 metų mūšio metinių minėjime kalbėjo tuometinė Lietuvos Res-publikos Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Triuškinamas Ordino pralaimėjimas žemaičių kariuomenei prie Durbės ežero, po jo sekęs Didysis Prūsų sukilimas ir platus Baltų išsivadavimo judėjimas keliems dešim-tmečiams sustabdė Ordino aktyvius veiks-mus ir sudarė palankias galimybes atsitiesti Žemaitijai bei sustiprėti Lietuvos valstybei. Būtent po Durbės mūšio, labai nusilpus karinei Ordino galiai, prasidėjo didžiausias Prūsijos istorijoje Herkaus Manto vadovau-jamas Didysis Prūsų sukilimas. Išsivadavę pietiniai kuršiai pripažino žemaičių valdžią, sukilo žiemgaliai, estai… Deja, Žemaitija, apgynusi savo žemes Durbės mūšyje ir paty-rusi didžiulių nuostolių, nebegalėjo aktyviai įsitraukti į pačios inspiruotą plačiausią Baltų išsivadavimo judėjimą. Tarp Lietuvos kara-lystės su Ordinu vyravo taika…

Deja, iki šiol šiam, vienam reikšmingiau-sių ir svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių,

neskirta beveik jokio dėmesio, nors pilietiška visuomenė, neabejinga savo kraštui, seniai kelia tinkamo Durbės mūšio įamžinimo klausimą. Nesulaukusi valstybės dėmesio, artėjant Durbės mūšio 755 m. metinėms, Žemaičių kultūros draugija ir visuomenė, vadovaujama architekto Algirdo Žebrausko, ėmėsi iniciatyvos pastatyti Durbės mūšio paminklą. Kartu su žinomu Lietuvos skulp-toriumi Algirdu Bosu parengtas Durbės mūšio paminklo Žemaitijos sostinėje Tel-šiuose projektas. Lėšas paminklui sukurti ir pastatyti renka Žemaičių kultūros draugija. Bendra paminklo sąmata – 110 tūkst. eurų. Surinkta ir panaudota per 70 tūkst. eurų. Iš šios paaukotos sumos jau nulieti paminklo pamatai, išpjautas ir sumontuotas vietoje aštuonių briaunų granito pagrindas, M 1:1 nulipdytas skulptūros goreljefas, nuimtos lie-jimo formos, sutvarkyta paminklo aplinka.

Deja, norint laiku užbaigti skulptūrą, trūksta lėšų liejimo, montavimo ir baigia-miesiems darbams atlikti. Esame dėkingi kiekvienam, paaukojusiam kad ir pačią ma-žiausią sumą šiam iškiliam, prasmingam ir išliekamąją vertę turinčiam paminklui.

Durbės mūšio paminklas Žemaitijos sostinėjePaminklas statomas tik iš aukų. Aukotojai, kurie paaukojo 600 ar daugiau eurų, bus kaip „paminklo rėmėjai“ pagarbiai įamžinti pačiame paminkle. Paaukoję 2000 ir daugiau eurų, taps „didžiaisiais paminklo rėmėjais” ir, be specialaus įrašo paminkle, bus apdo-vanoti Durbės mūšio paminklo medaliu. Paaukoję 5000 ir daugiau taps „pagrindiniais paminklo rėmėjais“ ir, be specialaus įrašo paminkle, bus apdovanoti sidabro medaliu. Visi paminklo rėmėjai, didieji rėmėjai ir pagrindiniai rėmėjai bus iškilmingai pagar-sinti ir įrašyti specialiojoje knygoje, kuri per paminklo atidengimo iškilmes bus perduota amžinam saugojimui Žemaičių muziejui „ALKA“.

Paminklas statomas iškilioje vietoje – Telšių senamiesčio širdyje prie visoje Lie-tuvoje žinomo Telšių amfiteatro, nuo kurio terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Žemai-tijos kalvas. Paminklui, kurio aukštis – 8,5 m, naudojamos ilgaamžės medžiagos: rausvasis granitas, žalvaris ir bronza. Jo atidengimui rengiame knygą, kurioje šalia istorinės apž-valgos ir paminklo kūrimo istorijos būtinai bus pagarbiai pagarsinti paminklo rėmėjai.

2016 m. Telšiai paskelbti Lietuvos kul-tūros sostine. Vienas svarbiausių kultūros sostinės renginių – iškilmingas Durbės pa-minklo atidengimas liepos 23 d. Tą dieną vyks mokslinė konferencija, bus atidaryta archeologinė paroda „Žemaičių ir kuršių ginklai XIII a.“, vyks Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos organizuota Lietuvos kariuomenės šventė. Tą dieną ne-abejingųjų pastangomis iš istorijos paribio ištrauksime tai, kas teisėtai Lietuvos ir Eu-ropos istorijoje bus įrašyta aukso raidėmis.

Žemaičių kultūros draugijai galima rašyti studija.arch@gmail.com

Pavedimui: Juridinio asmens kodas 191914572Adresas: Parko g. 5, Degaičiai. Telšių r.Sąsk. Nr. LT074010042800061620AB DnB bankas, banko kodas 40100Skulptūrai „Durbės mūšis“

Tarptautiniai mokėjimai:AB DNB bankas, J. Basanavičiaus g. 26, LT- 03601 Vilnius, SWIFT kodas AGBLLT2X

Autorius prie kuriamo paminklo

Durbės mūšio atminimo paminklo vieta prie Telšių amfiteatro

Nepaisant pralaimėjimo ir Ordinui atkū-rus jėgas, vėl buvo siekiama prijungti Žemai-tiją ne tik karinėmis, bet ir diplomatinėmis Livonijos ordino priemonėmis – 1251 m. Livonijos ir LDK taikos sutartis (paliekant Žemaitiją kovoti vieną), 1253 m. Mindaugo karūnavimo proga (nors Žemaitija jam ne-buvo pavaldi) Žemaitija buvo padovanota Ordinui, įsipareigojus Žemaitijos neremti… Atrodė, kad Ordinui pavyko pasiekti savo, nes, nugalėjus Žemaitiją, likusią vieną, ir sujungus Ordino žemes nuo Marienburgo iki Talino, būtų sukurtas galingas karinis ūkinis Ordino potencialas. Vieninteliai, kurie nesutiko būti dovanoti ar pavergti, buvo žemaičiai. Suvokdami kraštui iškilusią grėsmę, jie suvienijo savo genčių pajėgas ir 1255 m. sudarė Žemaičių žemių konfede-raciją. Pasak istoriko prof. E. Gudavičiaus, prasidėjo „vienišoji žemaičių kova” – kova už savo žemės išlikimą ir laisvę, trukusi du šimtmečius ir, ko gero, Europos istorijoje neturinti analogo.

Šiaulių universiteto Botanikos sodas organizuoja praktinius seminarus. Pir-masis vyks prieš pat šv. Velykas, kovo

23 d. nuo 8.30 val. Paitaičių g. 4 (Botanikos sode). Kitas seminaras numatomas balan-džio mėnesį. Seminarų trukmė – 8 val. (su pietų pertrauka). Norintiems bus išrašomas pažymėjimas. Seminaro kaina – 20 Eur (su pertraukėlių arbata, be pietų) ir 25 Eur (su pertraukėlių arbata ir su pietumis).

Seminaro programa:8.30–9.00 val. – Registracija9.00–10.00 – Gėlynų tipai10.00–10.15 – Arbatos pertrauka10.15–11.00 – Vaismedžių genėjimas

11.00–12.00  – Vaismedžių genėjimas (praktiniai užsiėmimai)12.00–13.00 – Pietų pertrauka13.00–14.00 – Alpinariumų įrengimas14.00–14.45 – Dekoratyvinių sumedėjusių augalų genėjimas14.45–15.00 – Arbatos pertrauka15.00–16.30 – Dekoratyvinių sumedėjusių augalų genėjimas (praktiniai užsiėmimai)

Būtina registruotis iš anksto. Maksimali grupė – iki 20 žmonių.

Išsamesnė informacija telefonais:(8 41) 553 934; (8 699) 69 359.Botanikos sodo direktorė prof. Asta Klimienė

KVIEČIAME Į SEMINARĄ „Praktiniai darbai pavasarį sode ir gėlyne“

LIETUVOS ISTORIJOS PAMOKŲ ĮAMŽINIMAS

8 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

Dalia DUDZINSKIENĖ

Lietuvos technikos biblioteka praėjusių metų pabaigoje skaitytojus ir visus internetinio puslapio www.tb.lt lan-

kytojus pakvietė į virtualią parodą „Jėzuitai ir knyga“. Tai jau antroji virtuali paroda apie jėzuitus. Taip jau susiklostė istorinės aplin-kybės, kad Technikos biblioteka, gyvuojanti daugiau nei penkis dešimtmečius, 1986 m. įsikūrė buvusiame vienuolyne, jėzuitų novi-ciato (naujokyno) pastatuose.

Kaip žinoma, vienas svarbiausių jėzuitų uždavinių buvo ir yra švietimas. Technikos biblioteka kartu su pastatais tarsi perėmė šią jėzuitų misiją, nes bibliotekos veikla apibūdinama kaip švietimo, mokslo ir kul-tūros sklaida bei žinių ir informacijos pa-teikimas visuomenei. Nedaug faktų išliko apie noviciate buvusią biblioteką, tačiau ir negausi informacija patvirtina apie buvimą.

Biblio tekos atsiradimo pradžia reikėtų laikyti 1604-uosius – noviciato įkūrimo metus, kai netoli dabartinės Šv. Ignoto gatvės jėzuitai nupirko kelis namus. Biblioteka, kaip ir visas pastatų kompleksas, patyrė daugybę negan-dų. Ją niokojo karai, maras, gaisrai, todėl ne kartą teko atkurti. Jei lankėtės Lietuvos technikos bibliotekoje ir buvote Organiza-cijų aptarnavimo skyriuje, tai pabuvojote ir senojoje noviciato bibliotekoje. Manoma, kad būtent ten, antrojo aukšto kambariuose, vienuoliai jėzuitai saugojo knygas.

Pats tikriausias bibliotekos egzistavimo įrodymas – iki mūsų dienų išlikęs ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas jėzuitų noviciato knygų katalogas „Catalogus librorum Bibliothecae Novitiatus Vilnensis Societatis Jesu confectus Anno Do-mini 1748“. Vienas žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų Levas Vladimirovas straipsnių rinkinyje

Virtualioji paroda „Jėzuitai ir knyga“ – mūsų laikų skaitytojui„Apie knygas ir bibliotekas“ apibūdino šį katalogą kaip esantį „tikriausiai XVIII a. katalogavimo meno viršūne“. Tai be galo rūpestingai sudarytas katalogas: tvarkingi įrašai, lengvai surandami skyriai, nes prie kiekvieno priklijuota pergamento juoste-lė su atitinkama raide. Nuostabu paimti į rankas tiek amžių išsaugotą rankraštį ir skaityti lotyniškus, gražiai surašytus knygų pavadinimus. Nenusakomas jausmas vartyti rankraštį, kurį kadaise vartė jėzuitų broliai vienuoliai. Tarsi jauti rankas žmonių, prieš daugelį metų sklaidžiusių tuos pačius lapus, ir gali tik įsivaizduoti, kad tai buvo garsūs jė-zuitų generolai, minimi istorijos šaltiniuose, ar paprasti broliai vienuoliai, kurių vardus amžiai nusinešė užmarštin.

Kurdami šią parodą, norėjome supažin-dinti su jėzuitų noviciato bibliotekos istorija, susieti ją su dabartimi, trumpai papasakoti apie jėzuitų požiūrį į knygą, kaip mokslo

ir žinių šaltinį, jų indėlį į knygų leidybą ir bibliotekas. Parodą sudaro keli skyriai: „Vil-niaus akademijos spaustuvė“, „Vienuolynų bibliotekos“, „Vilniaus noviciato biblioteka“. Paskutinis parodos puslapis – literatūros sąrašas. Jame pateikiami leidiniai ir informa-cijos šaltiniai norintiems plačiau susipažinti su šia tema.

Paroda „Jėzuitai ir knyga“ publikuota 2015 m. gruodžio 21 d. Iki 2016 m. vasario 1 d. parodą jau aplankė 207 virtualūs lankyto-jai. Kviečiame visus joje apsilankyti. Tikimės, kad ji sudomins, suteiks naujos informacijos, o gal ir atves į Lietuvos technikos biblio-teką norinčius pamatyti jėzuitų noviciato architektūros ansamblį, pasivaikščioti po senove dvelkiančio pastato skliautais, pa-sidomėti bibliotekos fonduose saugomais leidiniais, padirbėti jaukiose skaityklose. Autorė yra Lietuvos technikos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

LIETUVOS TECHNIKOS BIBLIOTEKOJE

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETE

Doc. dr. Rimantė KONDRATIENĖ

Vasario 22 d. Lietuvos edukologijos universitete atidaryta profesoriaus Jono Kievišo publikuotų mokslo darbų paroda. Ją atidarydamas, rektorius akad. Algirdas Gaižutis išskyrė profesoriaus mokslo darbų ir ypač kolektyvinių mo-

nografijų „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009), „Ugdymo dvasingumas“ (2012) ir „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (2014) aktualumą. Jis atkreipė dėmesį į šios trilogijos tarptautinį vertinimą ir pažymėjo, kad ji „yra vienas iš svarbiausių mūsų universiteto mokslinių pasiekimų“.

Parodos atidarymo proga sveikinimus atsiuntė LR Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, prasmingų darbų autoriui linkėjo kunigas Vytautas Rapalis ir kiti dalyviai. Profesorius J. Kievišas, padėkojęs visiems už dėmesį ir trumpai apžvelgęs savo darbų problematiką, palinkėjo LEU mokslininkams atsakingai ugdyti Lietuvos švietėjus.

Profesoriaus Jono Kievišo mokslo darbų paroda

Parodos atidaryme kalba kunigas V. Rapalis. T. Razmaus nuotr.

LEU rektorius akademikas A. Gaižutis sveikina prof. J. Kievišą

Prof. Jono Kievišo mokslo darbų parodos atidarymas

2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559) 9Mokslo Lietuva

Prof. Ona VOVERIENĖ

Mokytojas yra visados kaip pranašas, jei jis yra stipriai įsirėmęs į gimtąją žemę, į visą joje vykusią istoriją, į joje kerojančius papročius bei tradicijas. Jo žvilgsnis prasiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir už-davinius ir taip vadovauja tautai.

Antanas Maceina

Istoriką mokytoją ekspertą Juozą Bra-zauską pažįstu jau daugiau kaip dvi-dešimt metų. Pati būdama pedagogė

ir beveik visą savo gyvenimą – šeimoje ir aplinkoje – bendravusi su pedagogais, ieš-kojusi tarp jų, Vaižganto žodžiais tariant, „deimančiukų“, nemažai jų atradusi ir juos išryškinusi savo knygose ir straipsniuose, džiaugiausi atradusi ir mokytoją Juozą Bra-zauską Panevėžyje. Kartkartėmis domėjausi jo veikla. Esu ir straipsnį paskelbusi apie jo pranašiškas įžvalgas, lyginant prieškario Lie-tuvos ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos socialinių šešėlių paraleles, žlugdant Tautos dvasią ir stumiant į neviltį, dažnai ir į fizinį susinaikinimą gabiausius, talentingiausius Lietuvos kultūros kūrėjus (Voverienė Ona. Istoriko iššūkis dabarčiai, kad Lietuvos kul-tūra turėtų ateitį // Lietuvos Aidas. 2008, geg. 31, priedas „Naujausios žinios, p. 3–4).

Teko dažnai bendrauti su mokytoju, da-lyvauti jo rengiamose konferencijose ir jubi-liejiniuose renginiuose. Neatsisakė jis padėti ir Lietuvos moterų lygai, kuriai daug metų vadovauju, organizuodavo mums ekskursijas po Žemaitiją. Supažindino su ryškiausiais Žemaitijos kultūros „deimančiukais“: vys-kupu Motiejumi Valančiumi, rašytoja Ma-rija Petkevičaitė-Šatrijos Ragana, istoriku Simonu Daukantu, Orvidų šeima, nuvežęs į jų sodybas, parodęs, kaip gyveno ir dirbo šie lietuvių kultūros milžinai. Kelionių metu istorikas daug pasakojo apie žemaičių kovas su kryžiuočiais. Kaip tik iš tų dienų atmintyje išliko jo nuostata: „Jeigu mes saugosime Lietuvą taip, kaip gynė savo žemę žemaičiai, sugebėsime atsilaikyti ir prieš didžiausias negandas... Nors aš pats nesu žemaitis, bet juos labai gerbiu ir jiems lenkiuosi.“ (Juozas Brazauskas. Jeigu mylėtume Lietuvą kaip žemaičiai / Užrašė Jaunius Pocius // Respu-blika. Priedas „Žalgiris“).

Tautinės mokyklos vizijaMokytojas Juozas Brazauskas yra vienas

iš nedaugelio dabarties mokytojų, tauti-nės mokyklos kūrėjų praktinėje pedagogo veikloje kūręs lietuvišką tautinę mokyklą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir Lietu-vos politikoje pučiant įvairiausiems vėjams

iš Rytų ir Vakarų, jis, daug ką prarasdamas, įskaitant ir karjeros galimybę, liko ištikimas tautinės mokyklos idėjai. Ištikimas didžiųjų tautos humanistų – Maironio, Vinco Myko-laičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus – idėjoms, mokytojas savo pedagoginėje vei-kloje deklaravo ir vadovavosi lietuvių kal-bos, Lietuvos istorijos ir lietuviškos tautinės kultūros kultais, jų grožį ir prasmę stengėsi perteikti savo auklėtiniams, pažadinti juose nacionalinę savigarbą, užauginti juos Asme-nybėmis, mokančiomis ir pakovoti už savo tautines vertybes. Nebijojo jiems pasakyti, kad Asmenybės – „ryškūs žmonės valdžiai yra nepatogūs“.

Mokytojas Juozas Brazauskas, žinoda-mas, kad žodis tik moko rasti kelią, o pavyz-dys rodo, kaip tuo keliu eiti, dirbo pasiauko-

apimantį laikotarpį nuo Didžiosios Pran-cūzijos revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuris naudojamas Lietuvos mokyklose iki šiol.

Mokytojui Juozui Brazauskui pavyko su-telkti Latvijos, Lietuvos ir Estijos mokytojus ir kartu parašyti bei 2000 m. išleisti „Baltijos šalių istoriją“. Dabar ši knyga yra naudojama kaip istorijos skaitinių variantas vyresniųjų klasių moksleiviams. Tais pačiais metais iš-ėjusiuose „Lietuvos istorijos skaitiniuose V klasei“ pateikta romantizuota gimtojo krašto istorija. Kartu su Lenkijos istoriku Broniumi Makausku 2003–2004 m. J. Brazauskas pa-rengė istorijos vadovėlius „Lietuvos praeities puslapiai“: I knyga – VII–VIII klasėms; II knyga – IX klasei; III knyga – X klasei, api-mančius Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų

žiečio vardą mokslo srityje. 2013 m. Seimo komisija apdovanojo mokytoją G. Petkevi-čaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

2015 m. rudenį darbštus ir talentingas mokytojas Juozas Brazauskas baigė mokslinę ir pedagoginę veiklą. Ar jis sielojasi, netekęs darbo? Manau, kad ne. Ar yra ko gailėtis? „Mokykla nepasikeitė nuo sovietmečio: komandavimas, valdžios, politikų diktatas. Visiškai nukrypome nuo tautinės mokyklos. Didelis diktatas iš Europos Sąjungos institu-cijų: suvienodinti mokyklas, kad jos nebūtų nacionalinės, kad būtų „europietiškos“... Kaip anksčiau sėdintys Kremliuje žiūrėjo, kad Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje ar Maskvoje būtų tas pats, dabar tas pat ir su Europa.“ (cituojama: Brazauskas Juozas. Mums vėl reikia V. Kudirkos // Respublika: priedas „Žalgiris“, Nr. 172). Tautinė tapatybė gana sparčiai nyksta. Net ir patiems entuziastin-giausiems svyra rankos.

Svarbiausia – uždegti žiburį sieloje

Mokytojas Juozas Brazauskas tai žino iš savo patirties. Ji atėjo dar vaikystėje, kai jo lietuvių ir literatūros mokytoja Danutė Muzikevičienė pakvietė jį, kaip geriausio kontrolinio rašinio autorių, perskaityti šį rašinį visai klasei. Mokytoja šį darbą labai gyrė. Juozukui tai buvo netikėta ir lemtinga: jo sieloje buvo uždegtas žiburys, nulėmęs jo profesinę veiklą. Baigęs vidurinę, jis svajojo studijuoti žurnalistiką, tačiau bandymas buvo nesėkmingas. Tais metais iš stojančiųjų į žurnalistiką buvo reikalaujama darbo stažo. Juozas jo neturėjo. Todėl įstojo į Istorijos fakultetą, tikėdamasis, kad ateityje padėtis Vilniaus universitete pasikeis ir antrame arba trečiame kurse galės pereiti į žurnalistiką. Tačiau, aplinkybėms susiklosčius, Juozas Brazauskas tapo istoriku ir pedagogu. Geru pedagogu. Talentingu.

Uždegti sieloje žiburį, deja, ne kiekvienas mokytojas gali. Tik tas, kuris myli vaiką, moka atrasti takelį į jo širdelę. Žinodamas, kad jam reikės perimti iš pradinės mokyklos ketvirtokus ir tapti penktosios klasės auklė-toju, Juozas Brazauskas visą semestrą lankė ketvirtokų pamokas. Patyręs mokytojas jau žinojo, kaip sunku to amžiaus moksleiviams pereiti prie dalykinės mokymosi sistemos: daug naujų mokytojų, ne visi jie giedrais veidais, daug dalykinių kabinetų (kaip juos rasti) ir daug naujų pamokų, kaip jas įveikti ir pamėgti. Su žinomu ir draugišku auklėtoju visa tai – daug paprasčiau ir net įdomu.

Savo pedagoginėje veikloje mokytojas J. Brazauskas dažnai, ypač mokydamas sun-kesnių temų, naudojo žaidybinius elemen-tus, mokinių ekskursijas. Iš pradžių – po mokyklos apylinkes, vėliau – ir po visą Lie-tuvą, supažindindamas su istorinėmis Lie-tuvos vietovėmis ir paminklais. Siekdamas uždegti sieloje žiburį, kiekvienas mokytojas turėtų atrasti raktą nuo vaiko širdelės. O jie – skirtingi. Kiekvienas vaikas – indivi-dualybė. Todėl tai nėra lengva. Mokytojas istorikas atrado tą raktą, kuris tiko daugumai jo auklėtinių – visada ir visur – pamokoje, auklėjimo valandėlėje, pokalbiuose su moks-leivių tėvais, mokslinėje ir viešojoje spaudo-je – sakyti tiesą, anot jo paties, „istorinius įvykius įvardyti tikruoju vardu“.

Nevengdamas būti mūsų laikais nepopu-liarus, kalbėdamas ir rašydamas apie pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos prezidentą Antaną

MOKYTOJAS, ŽIŪRINTIS Į PASAULĮ PRANAŠO ŽVILGSNIU

jančiai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tais pačiais 1990 m. pasirodė mokytojo Juozo Brazausko parengta Lietuvos istorijos moky-mo priemonė „Lietuvos istorija IX klasei“. 1994 m. – jau vadovėlis „Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki Liublino unijos“ (VI–VII klasėms). Vadovėlis, ant kurio vir-šelio pavaizduoti Baltasis ir Juodasis me-traštininkai, neprarado aktualumo ir iki šių dienų, ypač kartojant kursą prieš egzaminus.

1995 m. pasirodė Juozo Brazausko pa-rengtas istorijos vadovėlis VIII–IX klasėms, apimantis laikotarpį nuo Liublino unijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Jame pateikta daugybė schemų, diagramą, pade-dančių suvokti šį sudėtingiausią Lietuvos istorijoje periodą. Tais pačiais metais buvo išleistas „Lietuvos istorijos vadovėlis“ VIII klasei, 1996 m. – istorijos vadovėlis rusa-kalbėms mokykloms Lietuvoje ir Estijoje „Senojo pasaulio istorija“ (Istorija drevnego mira). Jame Lietuvos istorija pateikiama pla-čiame senovės istorijos kontekste. Vadovėlis parengtas su bendraautoriumi M. Kiiv.

1996 m. pasirodė Juozo Brazausko pa-rengtas Lietuvos istorijos vadovėlis VIII–IX klasėms Brailio raštu (1996). 1998 m. su kolegomis parengė vadovėlį „Naujausių laikų istoriją“, kuriame atskleistas ir Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo laikotarpis. Kai kurie Lietuvos istorikai, deja, vadovėlį suti-ko labai prieštaringos kritikos banga. 1999 m. kartu su S. Jurkevičiumi ir K. Petrausku J. Brazauskas parengė pirmąjį integruotą naujųjų amžių istorijos vadovėlį IX klasei,

iki šių dienų. Šiuose vadovėliuose pirmą kar-tą gana plačiai pateikta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorija ir naujausia Lietuvos istorija Europos Sąjungos kontekste. Šį kartą Lietuvos istorikai vadovėlį sutiko ramiai ir gana pagarbiai. 2009 m. šis vadovėlių ciklas išleistas rusų ir lenkų kalbomis Brailio raštu.

Istorijos mokytojas parengė daugiau negu 30 knygų – mokyklinių vadovėlių, skaitinių, mokymo priemonių, vaizdo prie-monių, brošiūrų, monografiją „Dailininkė Marcė Katiliūtė“ (2006), enciklopedinio pobūdžio knygelę „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ (2010), „Kaip mokysimės šian-dien?“, „Išlieka tai, kas užrašyta“ (2012) ir kt. Knyga „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ buvo pristatyta respublikinei Lietuvos leidė-jų asociacijos ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsteigtai „Patrioto“ premijai, kaip aktualus darbas, ugdant jau-nosios kartos tautinę ir pilietinę savimonę. 2011 m. leidykla „Magilė“ išleido Juozo Brazausko knygą „100 klausimų ir atsakymų apie Lietuvos istoriją“. Ši parankinė knyga greitai tapo viena moksleivių mėgstamiau-sių Lietuvos istorijos pažinimo priemone, skatinanti istorinę savimonę.

Penkerius metus mokytojas kartu su savo auklėtiniais dalyvavo rašinių konkur-se „Nacionalinių vertybių rinkimai“, kurį organizavo dienraštis „Respublika“, ir pelnė aukštus įvertinimus. 1993 m. už parengtą mokymo literatūrą mokytojui J. Brazauskui, vienam pirmųjų Lietuvoje, Panevėžio miesto savivaldybė suteikė Nusipelniusio panevė-

J. Brazauskas su žmona Birute. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nukelta į 10 p.

IŠKILIOS ASMENYBĖS

10 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

Smetoną, remdamasis daugybės istorinių šaltinių analize, jis pritarė krikščionių de-mokratų veikėjo J. Matulionio išvadoms, kad „Antanas Smetona istorijoje bus minimas, kaip vienas Lietuvos nepriklausomybės skel-bėjų, kūrėjų, kaip jos pirmasis ir paskutinysis prezidentas. Bet kartu jis bus minimas ir kaip diktatūrinio režimo puoselėtojas, kaip konservatorius, antidemokratas... Jis kovojo už lietuvių vienybę, bet jo valdymo metu Lietuvos politinė visuomenė buvo labiausiai susiskaldžiusi. Skelbė toleranciją ir pažangą, o jo valstybės aparatas persekiojo kitaip gal-vojančius.“ (Brazauskas Juozas. Visuomenės žadinimas iš politinio ir kultūrinio gyvenimo

Atkelta iš 9 p.

MOKYTOJAS, ŽIŪRINTIS Į PASAULĮ PRANAŠO ŽVILGSNIU

Profesorius Algimantas Valantiejus (1958–2016)

Profesorius Vladislavas Domarkas (1939–2016)

sąstingio // Kn.; Brazauskas J. Išlieka tai, kas užrašyta. – Panevėžys, 2012. – P. 8–15)

Straipsnyje minėjau istoriko J. Brazausko monografiją „Dailininkė Marcė Katiliūtė“, kurioje autorius įžvelgė prieškario nepri-klausomos Lietuvos ir dabartinės Lietuvos vadovų požiūrio paralelę į kultūrą ir jos kūrėjus. Nudvasintai, sumaterialėjusiai vi-suomenei, ypač vadovams, nesuprantamos tokios sąvokos, kaip tauta, tautiškumas, tautinė kultūra, tautos garbė, tautos valia, tautos prestižas pasaulio kultūros kontekste, tautos genijus, kaip didžiausia išliekamoji tautos vertybė. Tai suvokiau tik susipaži-nusi su šiuo metu talentingiausių ir, galima sakyti, tautiškiausių Lietuvoje dailininkų

bendruomene – Vilniaus menininku klu-bu „Plekšnė“. „Apčiuopiau“, kuo ir kaip jie gyvena. Daugelio jų, pačių talentingiausių, kūrybos sąlygos dabartinėje Lietuvoje yra ne ką geresnės, nei buvo Marcės Katiliūtės anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tada supratau, kad monografijos autorius, doras ir sąžinin-gas kultūros žmogus, istorikas, žvelgdamas į praeitį, metė iššūkį dabarčiai, kad Lietuvos kultūra turėtų ateitį.

Kitas mokytojo raktas į jo auklėjamų moksleivių širdis, dominuojantis jo pedago-ginėje veikloje, – gaivinti ir puoselėti tautos dvasines vertybes. Tai supratau mokytojo 60-mečiui skirtoje konferencijoje. Mačiau, su kokiu entuziazmu ir spindinčiomis akimis

jo auklėjamosios klasės moksleiviai dainavo patriotines dainas, sukurtas pagal Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio eilėraščius. Su didele meile moksleiviai skai-tė ir tų autorių eiles. Supratau ir kitką: šie vaikinukai ir mergaitės, išugdyti mokytojo Juozo Brazausko ir jo pasekėjų, greitai ateis į visavertį Lietuvos gyvenimą ir bus čia Lie-tuva, kad ir kaip tie, svetimi savame kieme, rašytojo Petro Dirgėlos žodžiais tariant, „kurie įsipareigojo būti svetimos valstybės vietininkais savo tėvynėje“ nenorėtų. Čia ir yra Mokytojo patrioto gyvenimo esmė.

Vadovaudamas Panevėžio miesto Švie-timo skyriaus Pedagogų švietimo centrui,

Eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus mirė Kauno technologijos uni-versiteto profesorius, buvęs Kauno

politechnikos instituto (nuo 1990 m. – KTU) prorektorius mokymo-auklėjimo reika-lams (1980–1983), rektorius (1983–1992), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras (1994–1996), ilgametis Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo

katedros vedėjas (2001–2009), Lietuvos mokslų akademijos narys, buvęs KTU Ta-rybos narys ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos pirmininkas Vladislavas Domarkas.

Prof. Vladislavas Domarkas gimė 1939 m. rugpjūčio 17 d. Vėlaičiuose, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje. 1945–1956 m. mokėsi Balsiškių pradinėje ir Karte-nos vidurinėje mokykloje. 1961 m. Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete su pagyrimu baigė radiotechnikos specialybę. 1961–1967 m. dirbo KPI Ultra-garso laboratorijos inžinieriumi, nuo 1964 iki 1967 m. – aspirantas. Nuo 1967 m. – KPI Radioelektronikos fakulteto dėstytojas, 1969 m. – docentas, 1977 m. – technikos mokslų daktaras. 1979–1980 m. dirbo Radijo prie-taisų katedros vedėju, 1980–1983 m. – KPI mokymo ir auklėjimo reikalų prorektoriumi. Nuo 1981 m. – profesorius. Nuo 1985 m. – mokslų akademijos narys korespondentas,

nuo 2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, nuo 2014 m. – narys emeritas.

Prof. Vladislavas Domarkas aktyviai dalyvavo mokslinėje ir metodinėje veikloje, skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose, stažavosi JAV Kalifornijos, Stanfordo, Teksaso pietvakarių universite-tuose ir Pietų Korėjos Centriniame valstybės tarnautojų tobulinimosi institute. Profe-sorius yra devynių knygų bendraautoris: Valstybės tarnybos departamento prie Vi-daus reikalų ministerijos 2007 m. išleistos monografijos „Valstybės tarnyba Lietuvoje“ ir tais pačiais metais KTU išleistos moko-mosios knygos „Naujoji viešoji vadyba“, „Įvadas į viešąjį valdymą“ (2009 m.) ir kt. Jis paskelbė 200 mokslinių straipsnių ir yra 50-ies išradimų bendraautoris. Profesorius buvo ilgametis KTU ir Mykolo Romerio uni-versiteto leidžiamo žurnalo „Viešoji politika ir administravimas“ vyriausiasis redaktorius

ir Mykolo Romerio universiteto leidžiamo mokslo žurnalo „Socialinių mokslų studijos“ redaktorių kolegijos narys.

Prof. Vladislavas Domarkas buvo ak-tyvus mokslininkas, pelnęs dvi Lietuvos valstybės mokslo premijas (1976 ir 1987 m.). Nuo 1999 m. buvo JAV nacionalinės viešojo administravimo asociacijos narys. 2005 m. apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos Heseno žemės ordinu už ben-dradarbiavimo tarp Vokietijos ir Lietuvos skatinimą švietimo srityje. 2003 m. jam suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas.

Skaudžią netekties valandą KTU ben-druomenė reiškia nuoširdžią užuojautą du-krai Evelinai Meilienei (KTU Plėtros projek-tų centro vadovei bei Ekonomikos ir verslo fakulteto Vadybos katedros docentei), sūnui Andriui Domarkui ir visiems artimiesiems. Parengta pagal KTU pranešimą

Pirmadienio (kovo 14 d.) rytą savo namuose, rengdamasis vykti į darbą, netikėtai mirė Vilniaus universiteto

Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Algimantas Valantiejus, tik ne-seniai sulaukęs 58-ojo gimtadienio. Gimęs tremtinių šeimoje (1958 02 26, Inta, Komijos Respublika, Rusijos federacija), įveikdamas anais laikais socialinės kilmės sąlygotas kliū-tis, velionis atkakliai siekė galimybės tapti sociologu. Atgimimui ir atkurtai Lietuvos nepriklausomybei pašalinus paskutines

kliūtis, 1992 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute jis apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją „Socialinės struktūros ir kultūros santykio problema nacionalizmo sociologijoje“. Disertacijos faktinis vadovas buvo Vytautas Kavolis, kurio žymiausiu mokiniu tarp Lietuvos sociologų, tęsiančių vadinamąją „kavolišką“ tradiciją lietuviškoje sociologijoje, ilgainiui ir tapo Algimantas.

1992–2001 m. A. Valantiejus dirbo Klai-pėdos universitete, kuriame mažiau nei per dešimtį metų iš asistento tapo profeso-riumi. Klaipėdos universitete jis vadovavo Sociologijos katedrai, o 1997 m. įkūrė ir iki pat netikėtos mirties redagavo pagrindinį Lietuvos sociologijos žurnalą „Sociologija. Mintis ir veiksmas“, žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Kylančią Algimanto Valantiejaus žvaigž-dę pripažino ir kiti Lietuvos sociologai. 2001 m. Algimantas buvo pakviestas vadovauti Socialinių tyrimų institutui ir dėstyti Vil-niaus universitete. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedroje jis dėstė šiuolaikinės

sociologijos teorijos, kritinių sociologijos diskursų, politikos sociologijos, Lietuvos sociologijos, etninių santykių ir nacionaliz-mo sociologijos kursus. Paskelbė apie šimtą mokslinių straipsnių ir parengė sociologijos veikalus, tapusius svariu įnašu į šio mokslo lobyną. Žymiausios jo sociologinės studi-jos: „Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo“ (2004); „Socialinės struktūros samprata: nuo ma-kro prie mikromodelių“ (2007); „Sociolo-gijos istorija: teorinės idėjos, problemos ir sąvokos“ (2007). Ant velionio rašomojo stalo liko baigiamas rengti spaudai naujas fundamentalus veikalas „Fenomenologi-nė sociologija“. Iš užsienio kalbų vertė ir redagavo reikšmingus Lietuvos sociolo-gijos raidai užsienio sociologų veikalus, tarp kurių: R. Dahrendorf „Modernusis socialinis konfliktas“ (1996), A. Giddens „Sociologija“ (2005) ir A. Garfinkel „Etno-metodologiniai tyrimai“ (2005).

Aktyviai dalyvavo nacionalinėje ir tarptautinėje mokslo ekspertinėje veikloje.

Buvo Ohio universiteto (JAV) Globalizacijos centro, vadovaujamo prof. Algio Mickūno, narys, Lietuvos mokslų tarybos socialinių mokslų srities ekspertas.

Sociologija Algimantui buvo ne tik po-mėgis, bet ir įdėmus santykis su kasdieniu gyvenimu, leidžiantis ir džiaugtis akimirkos lengvumu, ir būti dėmesingu smulkme-noms, ir jausti atsakomybę už geresnės visuomenės siekį. Gausus intelektualinis palikimas, išsiskiriantis pagarba lietuviš-kam žodžiui, ir iki išnaktų užsitęsę bičiuliš-ki pokalbiai niekam nepalikdavo abejonių, kad kalbėjimas ir rašymas apie sociologiją buvo jo gyvenimo principas. Todėl daugelio mūsų atmintyje jis visada liks žmogumi, įkvepiančiu prasmingai ieškoti ir atsakin-gai tarti žodžius apie mus supantį pasaulį, mus pačius ir mūsų mąstymo formas. Visa Lietuvos socialinių ir humanitarinių moks-lų bendruomenė kartu su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais liūdi dėl šios ankstyvos ir netikėtos netekties. Parengta pagal Vilniaus universiteto pranešimą

In memoriam

Nukelta į 11 p.

2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559) 11Mokslo Lietuva

MOKYTOJAS, ŽIŪRINTIS Į PASAULĮ PRANAŠO ŽVILGSNIU

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė

Laikas vis eina. Laikas vis laukia.Šešiolikmečiai žiūri į laiką,šešiolikmečiai rašo ir braukia,taiso skausmingai kiekvieną klaidą.

Just. Marcinkevičius

Poeto Just. Marcinkevičiaus skausmin-gai apraudotiems „šešiolikmečiams trisdešimtųjų metų gimimo“ šiais

metais sukanka 86-eri. Vieni jų jau seniai žemėje miega, bet, be abejo, yra ir laimin-gųjų, kurie švęs gražią savo amžiaus sukaktį. Įvairios datos nejučiomis verčia susimąstyti, primindamos žmones, sutiktus gyvenimo kelyje. Vienas tokių žmonių yra mokytojas Vytautas Labulis, apie kurį reikia kalbėti jau būtuoju laiku. Kažkada dažnai susitikda-vome Alytaus gatvėse ir pasikalbėdavome. Dabar iš praeities ūkų taip noriu ištraukti tą tolstančią prisiminimų pynę, kad atsiskleistų mokytojo likimas, būtent gimusio tais lem-tingais 1930 metais, vasario 16-ąją.

Mano tėviškė šalia judraus plento Aly-tus–Lazdijai. Vaikystėje mėgdavau žvelgti į jį, stebėdavau pravažiuojančias mašinas, kurių buvo keliskart mažiau negu dabar. Dažnai nudardėdavo vežimai, o daugiausia kulniuodavo pėsčiųjų. Atkreipiau dėmesį į vieną vyrą, kuris pralėkdavo visada maždaug tuo pačiu metu, vakarop, visada skubantis, niekada neidavo žingsniu – visada ristele. Kažkas puse lūpų prasitarė, kad jis grįžęs iš Sibiro. Kaip ir kodėl, niekas neklausinėdavo, apskritai vengdavo apie tai kalbėti. Aš savo vaikišku protu skaičiavau, kiek daug žmonių grįžta, o žodis „Sibiras“ nuo kūdikystės dienų buvo tapęs kažkokia pabaisa.

Kiek vėliau sužinojau, kad tas paslap-tingasis, dažnai plentu pro mano tėviškę lekiantis vyras, yra mokytojas ir mano tėčio pusbrolis. Jo gimtinė yra netoli Alytaus, Likiškėlių kaime. Iš ten jis išsinešė tėvelių ir šešeriais metais jaunesnės sesutės Emilijos meilę, beržų ošimą ir naminės duonos kvapą. Be abejo, čia aplankė ir mėlynoji svajonių paukštė, kurią jis vijosi visą gyvenimą, o ji vis išsprūsdavo ir plasnodavo pro šalį. Tačiau jis niekada nekeikė savo dalios.

Neprisimenu, kada pradėjome bendrauti artimiau. Dabar tenoriu iš atsiminimų nuo-trupų, tarsi iš mažų gintaro gabalėlių, sudė-lioti mozaiką – mokytojo ir žmogaus por-tretą. Vieną kartą susitikome miesto sode, netoli senosios Alytaus gimnazijos (įkurtos 1919 m.). Nesupratau, kodėl jis vis žvilgčioja į Žaliąją mokyklą. Paprastai, kalbėdamas jis žiūrėdavo į akis, buvo labai pagarbus, visada įsiklausydavo į mano žodžius, nuoširdžiai stengdavosi, kad kartais gana ilgi pokalbiai būtų turiningi, kalbėdavo labai taisyklingai. Pagaliau nejučiomis ištarė:

– Tai – mano gimnazija... Mano jaunystė. Jo žodžiuose buvo tiek pagarbos ir mei-

lės, kad aš, sulaikiusi kvapą, vyliausi išgirsti dar ką nors labai gražaus. Deja...

– Tada mes buvome šešiolikmečiai, ne-kentėme sovietų valdžios, tikėjome Lietuvos laisve. Slapta platinome atsišaukimus prieš sovietų valdžią. Labai bijojome, bet vis tiek ėjome. Vieną kartą prisėlinau prie gimnazi-jos, keletą kartų apsidairiau, atrodo, nieko nesimatė, buvo tylu. Drebančiomis ranko-mis išsitraukiau iš kišenės lapelį ir siekiau priklijuoti, kaip staiga pajutau, kad kažkas stipriai sugriebė mane už kitos rankos. Tai buvo čekistas.

Patylėjo ir tyliai pridūrė:– Už tai „atpyliau“ penkerius metus Ka-

ragandos lageriuose. Dirbau traktorininko padėjėju, vadinamuoju prikabinėtoju. Buvau šešiolikmetis, todėl gavau mažiau. Jeigu bū-čiau buvęs pilnametis, tai būtų atrėžę 10 metų.

Tai pasakęs, baugščiai apsidairė aplinkui, tarsi ir dabar kažkas sektų jo kiekvieną žings-nį ar žodį, ir karčią minčių giją audė toliau:

– Grįžau į išsvajotą Tėvynę ir pasijutau svetimas tarp savų. Sovietinė valdžia visus politinius kalinius ir tremtinius laikė priešais: neleido prisiregistruoti norimoje vietoje, kliu-dė įsidarbinti pagal specialybę. Buvo neįma-noma sąžiningai ir oriai užimti vadovaujamą postą, nes įtarūs žvilgsniai bylote bylojo, kad „tu esi nepatikimas, nes buvai „ten“.

Supratau, kad priešais mane stovėjo žmo-gus, silpnas kūnu (iš prigimties silpna širdis), bet tvirtas dvasia. „Didysis nusikaltėlis“ Vytautas Labulis, grįžęs iš Karagandos „ku-rortų“ ir šiaip taip įsidarbinęs F. Dzeržinskio kolūkyje (Alytaus r.) apskaitininku, iš karto kibo į mokslus, tarsi norėdamas susigrąžinti

prarastą laiką. Sėkmingai baigė Alytaus va-karinę (pamaininę) mokyklą ir stojo mokytis į Vilniaus V. Kapsuko universitetą, pasirinko Istorijos–filologijos fakultete studijuoti lietu-vių kalbą ir literatūrą. Jaunuolio, paženklinto lagerio ženklu, į stacionarą mokytis nepri-ėmė, tačiau jis rankų nenuleido ir pradėjo studijuoti neakivaizdiniu būdu.

Tuo metu buvo jaučiamas mokytojų sty-gius, todėl Vytautui Labuliui pavyko įsidar-binti Pupasodžio aštuonmetėje mokykloje (Alytaus r.). Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kūno kultūrą ir muziką, subūrė mokinių cho-rą. Iki vėlumos užtrukdavo treniruotės prieš sporto varžybas, tačiau ne tik mokiniai, bet ir mokytojas buvo laimingas, kai laimėdavo varžybas, vadinasi, kruopščiai rengtasi ne veltui. Dirbo su didele meile ir pasiaukojimu, niekada negailėdamas savo laiko, neskaičiuo-damas papildomai išdirbtų valandų – net nešovė mintis prašyti už jas papildomo užmo-kesčio. Mokytojas grojo akordeonu, skambino gitara, mandolina, pianinu, turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti, gal todėl mokiniai noriai lankė choro repeticijas, o baigę mokyklą buvo dėkingi už pamokas ir nuoširdų bendravimą. „Muzika ir sportas – nekalčiausi dalykai“, – ne kartą prasitardavo.

Labai stengėsi išmokyti vaikus gimtosios kalbos. Žinoma, tekdavo nugalėti save, kai per literatūros pamokas reikėdavo aiškinti socialistinio realizmo metodą, atskleisti Lenino paveikslą lietuvių literatūroje, tačiau visada stengėsi, nes labai bijojo, kad kažkas kažko neįtartų. To meto programose buvo nurodyta gana nemažai kūrinių, kuriuos mokinai privalėjo išmokti atmintinai. Mo-kytojas jų atmintinai mokėjo dvigubai dau-giau. „Neturiu teisės reikalauti iš mokinio to, ko pats nežinau“, – mėgdavo pabrėžti. Pirmiausia mokytojas raiškiai atmintinai pasakydavo eilėraštį ar prozos ištrauką, o tada aiškindavo, mokydamas suvokti groži-nės literatūros kūrinį.

Praslinkus nemažai metų, dirbo kitoje – Pivašiūnų vidurinėje mokykloje, (Alytaus r.). Nors jau turėjo didelę pedagoginio darbo

DINGUSI MOKYTOJO BAIMĖ

patirtį, bet vis tiek kruopščiai ruošėsi kiekvie-nai pamokai. Iki išnaktų taisydavo mokinių rašinius ar savarankiškus darbus, norėdamas kuo greičiau grąžinti, analizuodavo padarytas klaidas, daug dirbdavo su mokiniais indivi-duliai, jeigu reikėdavo, po pamokų. Sulaukęs pensinio amžiaus, iš karto išėjo į užtarnautą poilsį. „Mokytojas turi pasitraukti laiku, kaip aktorius nuo scenos. Negaliu žiūrėti, kai dirba pensininkai, sveikatos negalių kamuojami, netvarkingai apsirengę.“ Jis pats, tikriausiai, niekada nedrįso įžengti į klasę nevilkintis kostiumu, visada balti marškiniai, tvarkingai parištas kaklaraištis, nublizginti batai.

Vytauto Labulio baimė dėl savo praeities baigėsi su Atgimimu. Aušo gražus pava-saris jau laisvoje Lietuvoje. Atsitiktinai vėl susitikome gatvėje. Pirmieji žodžiai, vietoj pasisveikinimo, – „Lietuva laisva“. Po dau-gelio metų pamačiau jį laimingą. Atrodė, kad savo džiaugsmą jis nori šaukte iššaukti visam pasauliui. „Ar tu girdėjai, skamba kažkada uždraustos dainos.“ Ir čia pat tyliai uždainavo:

Išėjo vyrai ginti Tėvynės,Drąsūs ir narsūs tarsi arai.„Dainuoju, nes žinau, kad daugiau manęs

nesuims ir į lagerį neįkiš“, – entuziastingai suskambo jo žodžiai. Žiūrėjau į jį ir gėrėjausi: juk taip džiaugtis gali tik žmogus, savo kan-čią sudėjęs ant tautos Laisvės aukuro.

Praėjusieji metai jau suskaičiavo dešim-tmetį, kai mokytojas Vytautas Labulis ilsisi šalia savo tėvelių Alytaus r. Daugų kapinėse. Net kapų tyloje dažnai suskamba girdėtos dainos žodžiai – dabar jau tarsi priesaika: branginti Laisvę.

mokytojas-ekspertas Juozas Brazauskas 1998-1999 m. parengė kvalifikacijos kėlimo programą klasių vadovams „Pilietiškumo ugdymas mokykloje“, kurioje visas trečiasis skyrius, šalia kitų temų, buvo skirtas tauti-nės savimonės gilinimui, Tėvynės sampra-tai, tautiniams simboliams, pagarbos jiems reiškimui, kitų tautų ir tautinių mažumų tolerancijai. (Brazauskas Juozas. Moksleivių pilietiškumo ugdymas // ten pat, p. 16–22).

Papildydamas šią programą, mokyto-jas parašė kelias dešimtis straipsnių, skirtų moksleivių pilietiškumui ir tautiškumui ugdyti. 2008 m. dienraščio „Respublika“ rašinių konkurse „Nacionalinių vertybių rinkimai. 2008“ vertybėmis pripažinti Juozo Brazausko straipsniai „Vyskupas Kazimieras Paltarokas“ ir „Lietuvos himno atsiradimas“. 2011 m. rašinių konkurse „Nacionalinių ver-tybių rinkimai. 2011“ vertybėmis pripažinti J. Brazausko straipsniai: „Medalis Kauno

sporto halei“; „Nuosavas laivynas – jūrinės valstybės pasididžiavimas“ ir „Atminimo ženklas partizanų motinoms“. 2009 m. is-torikas J. Brazauskas apdovanotas Lietuvos vardo tūkstantmečio medaliu.

„Išlieka tai, kas užrašyta“Jau minėtoje mokytojo istoriko Juo-

zo Brazausko konferencijoje, skirtoje jo 60-osioms gimimo metinėms, jo auklėjamoji klasė surengė įspūdingą koncertą, kuriame skambėjo gražiausios lietuvių poetų eilės ir pagal jas sukurtos dainos. Mokytojas visiems savo auklėtiniams, dalyvavusiems iškilmėse, ir renginio svečiams padovanojo savo knygą „Išlieka tai, kas užrašyta“ (Panevėžys, 2012). Knygoje perspausdinti šiame straipsnyje minėti ir cituoti mokytojo straipsniai, pa-teikiamas naujausių laikų Lietuvos istorijos įvykių 1918 m. Vasario 16-osios ir 1990 m. Kovo 11-osios, kaip svarbiausių Lietuvos valstybingumo atkūrimo datų, vertinimas,

nupintas ryškiausių Lietuvos „deimančiu-kų“ vainikas, skirtas žymiausiems Lietuvos pedagogikos filosofams ir mokytojams – Vydūnui, Antanui Maceinai, Stasiui Šalkaus-kiui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Julijonui Lindei-Dobilui, prof. Kaziui Pakštui, moky-tojams Esmaičiui (S. Matijošaičiui), M. Ma-černiui, V. Čižiūnui, V. Ruzgui, A. Vireliūnui, P. Šinkūnui, J. Jablonskiui, J. Laužikui, A. Vokietaičiui, M. Grigoniui, Marijai Giedrai-tienei, Jurgiui Elisonui, Onai Maksimaitie-nei, taip pat jų gyvenimui ir pedagoginei veiklai, kuriant Lietuvos tautinę mokyklą ir tarnaujant lietuvių tautai ir valstybei. Tai įkvepiantys lietuvybės ir jos tautinės dvasios kūrėjų pavyzdžiai. Mokytojo knyga – puiki dovana, priminsianti jo auklėtiniams dienas, praleistas kartu mokykloje ir įvairiausiuose renginiuose. Ši knyga lyg tylus įpareigojimas jiems perimti iš savo Mokytojo ir Auklėtojo atsakingiausią estafetę – tarnauti savo Tautai ir kurti savo Nepriklausomą Valstybę.

Pupasodžio (Alytaus r.) pagrindinė mokykla, kurioje dirbo ilgiausiai mokytojas Vytautas Labulis

Mokytojas Vytautas Labulis 1964 m.

Atkelta iš 10 p.

12 2016 m. kovo 15 d. Nr. 5 (559)Mokslo Lietuva

Mieli Lietuvos mokslininkų laikraščio skaitytojai,užsiprenumeruokite „Mokslo Lietuvą“ 2016-iesiems metams ir paskatinkite tai

padaryti savo kolegas. Prenumerata priimama visuose „Lietuvos pašto“ skyriuose ir internetu.

GERA NAUJIENA: jau dabar galite užsiprenumeruoti laikraščio elektroninę versiją (PDF).

Šios prenumeratos kaina metams – 10 eurų, pusei metų – 5 eurai.

„Mokslo Lietuvos“ internetinėje svetainėje: http://mokslolietuva.lt/ pasirinkus „ML prenumeratą”, atsiveria http://mokslolietuva.lt/prenumerata/, kur siūloma užpildyti kvitą http://mokslolietuva.lt/prenumeratos-kvitas/ ir jo laukelius perkelti į savo el. banko pavedimo formą arba atsispausdinus apmokėti banke.

Mums Jūsų parama reikalinga kaip niekad!

MINTYS APIE GYVENIMĄLietuvos medicinos bibliotekoje parengtos knygos ištraukos

Prof. Algirdas JACKEVIČIUS

Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (557) ir 4 (558)

Kadangi ilgai darbavausi tame pa-čiame institute, teko jame atšvęsti savo septyniasdešimtmečio jubilie-

jų. Turiu pripažinti, kad darbas Onkologijos institute man patiko, jame aktyviai dirbau iki 2008 m. Labai šiltai paminėtas ir mano aštuoniasdešimties metų jubiliejus, į kurį buvo susirinkę chirurgijos klinikos darbuo-tojai ir instituto bendradarbiai. Intensyviai darbavausi ir mokslinėse draugijose. 1996 m. buvau išrinktas Lietuvos širdies ir krūti-nės chirurgų draugijos prezidentu. Ir dabar lankausi Nacionaliniame vėžio institute, kurio vadovybė man skyrė atskirą kabinetą. Dalyvauju ligonių vizitacijose, taip pat multi-disciplininiuose ligonių būklės aptarimuose. Taip palaikant ryšį su savo ilgamete darbo-viete, išlieka noras domėtis naujausiomis vėžio gydymo problemomis.

Mes – 1948 m. baigusieji Vilniaus uni-versiteto Medicinos fakultetą, reguliariai susirinkdavome. Dažniausiai net kelis kartus per metus. Rinkdavomės pas Ruviną Ptaše-ką, kuris buvo vedęs mūsų kurso studentę M. Ramanauskaitę. Iki šiol palaikau ryšį su Ptašekais. Gaila, kad mūsų gretos retėja ir likusius jau galima suskaičiuoti ant pirštų.

Mano kelionėsAplankiau daug šalių, kurios paliko man

didelį įspūdį. Nuo vaikystės mėgau skaityti kelionių knygas. Labai noriai perskaičiau Mato Šalčiaus kelionių knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Vaikystėje kasmet vykdavome vasaros atostogų pas mamos tėvus Gineičius į Tauragnus, esančius už 14 kilometrų nuo Utenos. Ten yra garsusis Tauragnų ežeras, per kurį mes, vaikai, plaukdavome valtele, sustodami pakelyje aplankyti giminaičių.

Pirmoji mano didesnė kelionė buvo 1949 m. į Užkaukazę. Teko važiuoti vadinamuoju Gruzijos karo keliu. Iš pirmosios kelionės iki šiol prisimenu nuotykį, kuris padėjo supras-ti, kad kelionės metu reikia apdairiai maitin-tis, siekiant išvengti nepavydėtinų situacijų. Lietuvoje mėgau kaukazietiškus šašlykus,

kuriuos valgydavome viename Vilniaus restorane, kuriam vadovavo gruzinas. Taigi, nuvykęs į Užkaukazę, drąsiai apsilankiau miestelio turgavietėje ir užvalgiau šio mėgs-tamo patiekalo. Paskui visą naktį bėgiojau į tualetą, o rytą atsisakiau pusryčių, nes laukė ilga kelionė kalnyno keliu. Alkanam pavyko išbūti penkias valandas ir laimingai pasiekti miestelį, kuriame pietavau jau atsargiai.

Antroji pamoka buvo dar rimtesnė. Pa-bandžiau kopti į kalnus, nes jau turėjau alpi-nizmo atskyrį, kurį įgijau alpinistų stovykloje Urale. Lipdamas uola, paslydau ir pakibau ore. Laimei, kartu kopęs kitas alpinistas sugebėjo sulaikyti virvę ir padėjo man pa-siekti kalno viršūnę. Jeigu mane saugojęs vyras būtų neišlaikęs virvės, būčiau kritęs iš labai didelio aukščio. Tąkart supratau, kad netapsiu geru alpinistu, nes mano rankos nėra stiprios. Teko atsisakyti šio sporto, tačiau noras keliauti nedingo, keliaudavau per visas atostogas.

Po Stalino mirties sumažėjo sovietinės valdžios draudimas keliauti. Po išsamaus patikrinimo, būdavo sudaromos turistų grupės vykti į kapitalistines valstybes. Man pavyko patekti į tokią grupę, vykusią į Šve-diją. Grupei vadovavo iš Maskvos atvykusi moteriškė, kuri dar Vilniuje mums pravedė instruktažą, įspėjo, kad grįžtume į viešbutį ne vėliau kaip 23 val.

Be abejonės, Stokholmas mums, sovie-tiniams turistams, padarė labai gerą įspūdį. Aplankius gyvenamuosius kvartalus, vienas iš turistų garsiai išreiškė savo susižavėjimą švedų butais. Netrukus grupės vadovė jam pranešė apie telegramą apie staiga susirgusią jo žmoną, todėl jam teko skubiai grįžti namo. Laimei, grįžęs į Vilnių, šis turistas namuose rado sveiką žmoną. Tik vėliau paaiškėjo, kad tokią grėsmingą telegramą „suorganizavo“ saugumietis, lydėjęs mūsų grupę.

Toje išvykoje ir aš padariau klaidą. Bai-giantis mūsų kelionei, švedė vadovė pakvietė praleisti vakarą kabarete. Programa buvo įdomi, taigi buvau iki jos pabaigos. Po to autobusų stotelėje ilgokai laukiau autobuso, todėl į viešbutį grįžau pavėlavęs. Vos įėjęs pro viešbučio duris, pamačiau manęs laukiantį saugumietį, o grįžęs į Vilnių, sužinojau, kad grupės vadovė jau parengė raštą, pagal kurį man net 18 metų bus uždrausta vykti į kapitalistines šalis. Tik vėliau, padedant įtakingiems pažįstamiems, man vėl atsivėrė durys tokioms kelionėms. Jose labai tiksliai vykdydavau turistinių grupių vadovų nu-rodymus. Kapitalistinėse šalyse buvo daug įvairių technikos prekių, kurių galima buvo įsigyti tik už užsienio valiutą. Jos buvo gali-ma gauti pardavus cigarečių arba alkoholinių gėrimų, kurie Sovietų Sąjungoje buvo piges-ni. Tačiau aš vengdavau užsiimti tokia veikla.

1974 m. nuvykau į Egiptą. Ten pamačiau garsiuosius sfinksus, kurie išliko atmintyje iki šiol.

1980 m. aplankiau Jungtines Ameri-kos Valstijas. Tuo metu ten gyveno mano giminaitis Romas Gineitis, Marytės brolis Vladas Ašmonas ir mano tėvelio pažįstamos Lietuvių knygyno vedėjos Šlapelienės duktė. Atskridęs į Ameriką, nutariau toliau į Los Andželą (Los Angeles) vykti autobusu.

Tai buvo varginanti, bet įdomi kelionė: pamačiau Amerikos gamtą, o keičiantis keleiviams, galėjau su jais pabendrauti. Au-tobuso pirmose eilėse sėdėjo vyresniojo am-žiaus asmenys, kurie turėjo pagalves, o gale buvo įsitaisiusi jaunesnė kompanija – mer-ginos ir jauni vyrai. Pirmąją naktį atsibudęs pajutau stiprų skausmą kakle. Matyt, mie-godamas be pagalvės, prispaudžiau nervą. Šalia manęs sėdėjęs juodaodis bendrakeleivis davė kažkokio skysčio, kuriuo įtrynęs kaklo odą, netrukus pajutau palengvėjimą. Tada iš lagamino išėmiau drabužius ir iš jų pasida-riau pagalvę, kad galėčiau patogiai miegoti kitą naktį. Užkąsti buvo galima autobusų stotelėse.

Amerikos keliai – geri, tačiau matėme to-kių vaizdų, kaip ir Europoje. Pašalėse stovėjo kelių policininkai, prižiūrintys automobilių eismą. Netrukus įsitikinau, kad Amerikos keliuose viešpatauja sunkvežimiai, kurių vairuotojai turi radijo ryšio priemones ir taip sužino, kaip reguliuoti greitį. Autobuso vairuotojas man pasakojo, kad reikia stebėti sunkvežimių vairuotojus, nes jie turi daug informacijos apie padėtį kelyje.

Po dviejų parų pasiekiau Los Andže-lą. Mano tėvelio pažįstamos duktė pasiūlė važiuoti į Las Vegasą – Amerikos linksmy-bių centrą. Pastebėjęs, kad jos vyras prastai vairuoja, pasisiūlau sėsti prie vairo. Tuojau paaiškėjo, kad, važiuojant amerikietiškomis mašinomis, nebūtina stipriai spausti stabdį, kaip mes buvome įpratę, nes automobilis greitai sustoja, o nuo staigaus stabdymo ant užpakalinės sėdynės sėdintys keleiviai net

virsta. Las Vegasą pasiekėme po kokių 3–4 valandų. Pakelėje pastebėjau šunų kapines, kurių nebuvau matęs nė vienoje šalyje.

Vaikštinėdamas po pramogų centrą, ma-čiau daug moterų, stovinčių prie lošimo au-tomatų. Vienu metu pastebėjau, kad damai, dėvinčiai šiaudinę skrybėlę, į kibirėlį pribiro daug monetų. Bet kai po kokių trijų valandų vėl užėjome į tą pačią lošimo salę, sėkmingai išlošusios damos kibirėlyje monetų buvo likę nedaug, o skrybėlaitė jau paslinkta į šoną. Kai kuriose salėse žiūrovai buvo vaišinami šampanu, o pietūs valgykloje kainavo pigiau nei miesto užkandinėse. Vakare lošėjams buvo rodoma gana gera programa. Taigi atvykusiems poilsiautojams čia sudarytos geros sąlygos linksmai praleisti laiką.

Grįžęs į Los Andželą, aplankiau „Yel-lowstone“ parką. Paaiškėjo, kad pirmykštės gamtos čia mažai liko: keliai – asfaltuoti, o bizonai ramiai vaikštinėja ganyklose. Iš ten nuvykau į Čikagą, kurioje turėjau pažįstamų. Važiavome prie Niagaros krioklio, kuris at-rodė įspūdingai. Teko apsilankyti Niujorko ir Vašingtono muziejuose. Keliaudamas po JAV stengiausi ilgai neužsibūti vienoje vieto-je, nes buvau gavęs leidimą tik dviejų savaičių kelionei. Turint giminių ir pažįstamų viskas vyko sklandžiai.

Tuo metu Maskvoje vyko pasaulinės var-žybos ir aš iš JAV išskridau tiesiai į Maskvą. Grįžus namo, Marytė man pasakė, kad skam-bino Onkologijos instituto direktorius prof. Albertas Telyčėnas ir klausė: „Ar Jackevičius jau grįžo iš Amerikos?“ Tuo metu sovietų saugumas labai sekė, kad asmuo, gavęs lei-dimą išvykti tam tikram laikotarpiui, laiku grįžtų namo. Viena Onkologijos dispanserio gydytoja JAV užsilaikė ilgiau, nes sakėsi, kad buvo susirgusi. Po šio pavėluoto grįžimo jai nebeleido vykti į kapitalistines šalis. (Tęsinys – kitame numeryje)

Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Jonas JasaitisStilistė-korektorė Jolanta NiaurienėDizainerė Giedrė Zaveckienė

ISSN 1392-7191 Leidžia

UAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169Spausdino

UAB „Petro ofsetas“ Savanorių pr. 174D, LT-03153, Vilnius

Tiražas 500 egz.

Redakcinės kolegijos pirmininkas Alfonsas Ramonas. Nariai: Valentinas Baltrūnas, Vygintas Gontis, Valentas Daniūnas, Raimundas Dužinskas, Rimas Norvaiša, Andrius Puksas, Milena Medineckienė,

Emilis Urba, Janina Valančiūtė, Alvydas Baležentis, Nelė Jurkėnaitė, Dalia Shilas (PLB)Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, LT-01118 Vilnius

El. paštas mokslolietuva@gmail.com (pagrindinis); mokslolietuva@takas.lt (papildomas)Tel. (8 5) 212 1235, laikraštis internete: www.mokslolietuva.lt

Redakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://www.mokslolietuva.lt paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.

Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.

PASKUTINIO PUSLAPIO SKAITINIAI