· Web viewBe to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasa cijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-12874 2019-08-06 2019-07-25 2019-07-25 -

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIUS

Biudžetinė įstaiga, Gynėjų g. 6, LT-01109 Vilnius, tel. (8 5) 261 6466, faks. (8 5) 261 6813, el. p. [email protected] kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188602032

Skyriaus duomenys: tel. (8 5) 261 1393

Galinos Varlamovos atstovei 2019 m. liepos 29 d.Advokatei Dianai Višinskienei Kasacinio skundo Nr. 3P-1172/2019Siunčiama per EPP Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12159-2016-7

DĖL ATSISAKYMO PRIIMTI KASACINĮ SKUNDĄ

Siunčiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 25 d. priimtos nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos Galinos Varlamovos kasacinį skundą, kopiją.

PRIDEDAMA. Nutarties kopija, 2 lapai.

CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS RAŠTINĖS VYRESNIOJI SPECIALISTĖ VILMA AIDUKAITĖ

Tel. (8 5) 249 6390, el. p. [email protected]

Informacija apie asmens duomenų tvarkymą. Teisingumo (teisminių įgaliojimų) vykdymo tikslais gali būti tvarkomi Jūsų asmens duomenys: vardas (vardai), pavardė (pavardės), asmens kodas, gimimo data, gyvenamoji vieta ir adresas korespondencijai, fizinio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento duomenys, telefono numeris, elektroninio pašto adresas, išsilavinimas, užimtumas, profesija, lytis, pilietybė, etninė kilmė ir kiti asmens duomenys, gaunami proceso įstatymuose ir kituose teismo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka ir pagrindais, kai pagal teisės aktus tokie asmens duomenys yra reikalingi vykdyti procesinę veiklą. Tvarkydamas asmens duomenis, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų valstybės informacinių sistemų ir registrų tiek, kiek tai reikalinga bylos procesui vykdyti (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (ES) 2016/679).

_______________________


Nr. 3P-1274/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02785-2012-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 18 d. gautu ieškovų O. J. P., D. G., J. S., D. L., I. L., Z. M. ir A. R. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29381a60b79a11e98451fa7b5933515d

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=397caf30b79a11e98451fa7b5933515d

mailto:[email protected]

mailto:[email protected]

n u s t a t ė:

Ieškovai padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. J. P., D. G., J. S., D. L., I. L., Z. M., A. R. Ž. ir kitų ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys Lietuvos bankas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog bankas Snoras neatliko jokių apgaulės veiksmų ir suteikė visą reikiamą informaciją apie obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo aplinkybes, o kasatoriai buvo supažindinti su Finansinių priemonių ir joms būdingų priemonių aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Tokiu būdu teismai nukrypo nuo teismų praktikoje formuojamos apgaulės sampratos bei netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad bankas Snoras, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis su kasatoriais, turėjo pareigą sąžiningai, aiškiai ir neklaidinančiai informuoti apie savo siūlomas investicines paslaugas, todėl netinkamai taikė ir aiškino Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą. Kasatoriai taip pat mano, kad teismai nepagrįstai priėjo prie išvados, jog sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, kasatorių valia nebuvo iškreipta ir jie suvokė visas reikšmingas sandorių sudarymo aplinkybes, nes byloje esantys įrodymai tai paneigia, todėl teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą ir nukrypo nuo teismų praktikoje formuojamos praktikos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo. Nepripažindami draudimo apsaugos taikymo, teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais

sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 18 d. gautu ieškovės J. B. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė J. B. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams A. A. ir M. A. dėl nekilnojamojo daikto statybos užbaigimo deklaracijos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenus D. P., uždaroji akcinė bendrovė „Fotovoltinė šviesa“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2ce3bd40b79a11e98451fa7b5933515d

klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų pakankamumo, nes byloje esant prieštaringiems įrodymams teismas atsisakė skirti ekspertizę.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Pažymėtina, kad žyminis mokestis buvo užskaitytas ir grąžintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3P-1161, todėl šia nutartimi negrąžintinas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35267470b79a11e98451fa7b5933515d



susipažinusi su 2019 m. liepos 18 d. gautu suinteresuoto asmens D. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1083/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens D. Š. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, daro išvadą, kad kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teikto kasacinio skundo argumentai, o toks skundo modifikavimas nepakeitė jo esmės. Tiek ankstesniame skunde pateikti, tiek ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Atkreiptinas suinteresuoto asmens dėmesys, kad ji 75 Eur sumą sumokėjo įmokos kodu 5630, kuris nėra tinkamas mokant žyminį mokestį, nes tokiu atveju sumokėtos sumos negalima laikyti žyminiu mokesčiu. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog 2019 m. liepos 16 d. AB Swedbank banke sumokėta 75 Eur įmoka nelaikytina žyminiu mokesčiu, ji negrąžintina.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=406d6af0b79a11e98451fa7b5933515d


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu trečiojo asmens I. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi Nr. 3P-546/2019 ir 2019 m. liepos 16 d. nutartimi Nr. 3P-1214 atsisakė priimti trečiojo asmens kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. 2019 m. liepos 16 d. nutartyje Nr. 3P-1214 taip pat konstatuota, kad kasacinis paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nurodytais pagrindais, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. CPK 345 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių turi būti atsižvelgiama į tai, ar termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2017 14-15 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečiojo asmens trečią kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad šis kasacinis skundas paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kuris baigėsi 2019 m. gegužės 14 d.

Trečiojo asmens kasaciniame skunde formuluojamas prašymas atnaujinti procesinį terminą motyvuojamas nedalyvavimu posėdžiuose, sprendimo visišku negaliojimu ir etc.

Įvertinusi trečiojo asmens nurodytas procesinio termino kasaciniam skundui paduoti praleidimo (atnaujinimo) priežastis teisėjų atrankos kolegija trečiojo asmens nurodytų aplinkybių (priežasčių) nepripažįsta svarbiomis termino kasaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ir termino kasaciniam skundui paduoti neatnaujina (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

Kai kasacinis skundas paduodamas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, tai yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti kasacinį skundą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsisakant priimti kasacinį skundą šiuo pagrindu, nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1290/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00233-2018-5


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu ieškovės R. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovams N. S. ir G. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos davėjui paskolą nustatytu laiku ir tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismai nesivadovavo CK 6.873 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba nuo jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Ieškovė teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pinigų perdavimo buvusiam ieškovės sutuoktiniui (atsakovės N. S. broliui) faktas gali būti laikomas tinkamo paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui faktu. Teismai be pagrindo konstatavo, kad ši aplinkybė neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti. Ieškovė taip pat argumentuoja, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės 2008 m. spalio 9 d. pasirašytas liudijimas įrodo pinigų grąžinimo jai faktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pakvitavime, kaip ir pradiniame skolos dokumente, turi būti vienareikšmiškai ir neginčijamai užfiksuotas ne tik pinigų grąžinimo, bet ir gavimo faktas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Pažymėtina, kad 2008 m. spalio 9 d. liudijime nėra įrašo apie pinigų gavimą ir atitinkamai ieškovės parašo, todėl šis liudijimas, kitaip negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu pinigų grąžinimo faktą. Be to, kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai šališkai nagrinėjo bylą, sudarė ieškovei pagrindą suabejoti dėl šalims taikomų skirtingų reikalavimų. Pvz., teismai konstatavo, kad tarp bylos šalių susiformavo paskolos teisiniai santykiai, tačiau nebuvo atlikta išsami analizė, ar paskolinti pinigai buvo grąžinti ieškovei, be to, teismai nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad 2008 m. spalio 9 d. liudijimas iš tikrųjų yra nepabaigtas vykdyti sandoris, nes jame nėra įrašo, liudijančio, jog ieškovė gavo pinigus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3eeb5ed0b79a11e98451fa7b5933515d

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, jog tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina kasacijai nustatytų kriterijų, kurie įtvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde įvardytas teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=251572c0b79a11e98451fa7b5933515d


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu ieškovės B. J. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė B. J. pateikė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo. Klaipėdos apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, pakeitė Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo E. J. reikalavimas dėl 49 275 Eur skolos priteisimo, ir pripažino negaliojančiu 2008 m. gruodžio 4 d. pareiškimą, kuriame atsakovas E. J. patvirtino, kad pagal 2008 m. liepos 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį pirkėja B. A. visiškai ir tinkamai atsiskaitė už parduotą turtą, pretenzijų jai neturi, ir priteisė iš B. J. atsakovui 34 754 Eur skolos.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnį bei ieškovės teisę į teisingą teismą, taip pat netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeisdamas CPK 177, 178, 185 straipsnius, ir neteisingai nustatė santuokos metu užgyventą dalytiną turtą.

Kasacinis skundas paduotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindu.Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais

atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų.Kasacinis skundas turi atitikti bendrus procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimus, nustatytus CPK 111

straipsnyje ir specialius, įtvirtintus CPK 347 straipsnyje. Pažymėtina, kad CPK 111 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta ir dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtys, vardai, pavardės ir kiti duomenys. Ieškovė pateiktame kasaciniame skunde nenurodė nei atsakovo, nei kitų byloje dalyvaujančių asmenų, jų asmens duomenų, todėl kasacinis skundas laikytinas neatitinkančiu ir bendrųjų procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimų.

Dėl nurodytų priežasčių, kasacinį skundą kaip neatitinkanti CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti B. J. (a. k. duomenys neskelbtini) 746 (septynių šimtų keturiasdešimt šešių) Eur žyminį mokestį, 2019 m.

liepos 19 d. sumokėtą į valstybės biudžetą Perlo paslaugų terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu atsakovės K. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė K. K. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=65a53630b86311e98451fa7b5933515d

atsakovei K. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovės K. K. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo, trečiasis asmuo A. D. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad atsakovė teisėtai ir tinkamai atsijungė nuo centrinio šildymo. Teismų priimti procesiniai sprendimai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, nes, remiantis teismo išaiškinimu, asmenys, faktiškai nenaudojantys šilumos energijos, turi teisę nutraukti sutartį su šilumos tiekėju. Atsakovė vertina, kad teismai pažeidė proporcingumo principą skirstant centralizuotą šilumos energiją, nes neturėjo įtraukti asmeninio naudojimo patalpų į šilumos energijos paskirstymą. Kasatorė teigia, kad ieškovė nėra subjektas, galintis skaičiuoti delspinigius, todėl jie negali būti priteisti. Be to, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes nėra įrodymų, kad konkrečiam advokatui buvo sumokėta už suteiktas konkrečias paslaugas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, kasacinio teismo praktika yra tik cituojama, tačiau, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu suinteresuoto asmens T. N. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo T. N. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ pareiškimą dėl priteistos skolos išieškojimo iš įkeisto daikto priklausinio, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „First autologistic company“, T. N. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e31a420b86311e98451fa7b5933515d

aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.128 straipsnio 3 dalį, 2.95 straipsnio 3 dalį, 4.170 straipsnio 4 dalį, 4.224 straipsnio 1 dalį ir 4.170 straipsnio 1 dalį bei nukrypo kasacinio teismo praktikos, nes neteisingai sprendė, jog pasibaigus pagrindinei prievolei žemės sklypo hipoteka nesibaigė ir kad žemės sklypo priklausiniui gali būti nustatyta hipoteka, taip pat netinkamai taikė CPK 542 straipsnio 1 – 2 dalis, nes bylą nagrinėjo ne ginčo, o ypatingąja teisena. Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 6.104 straipsnio 2 dalį, CPK 185 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes pareiškėja neįrodė savo materialinio teisinio tinkamumo reikalavimų atžvilgiu; buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes netinkamai nustatyta ginčo aikštelės statybų pradžia.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatei A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. liepos 17 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 532.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=581cdb30b86311e98451fa7b5933515d

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 24 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo. Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ 73,35 Eur vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi žemės sklypu.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalyje, 301, 320 ir 327 straipsniuose, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už nekilnojamojo daikto servitutą dydį, taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintą Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką. Ši metodika nebuvo patvirtinta ir negaliojo, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą ir atsakovei teikiant apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas be pagrindo ją taikė, tikrindamas pirmosios instancijos teismo, kuris pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kasacinis skundas paduotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais

atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Intra lex“ (j. a. k. 304439599), veikiančiai uždarosios akcinės bendrovės

„Dental Investments“ (j. a. k. 302882425) vardu ir interesais, 15 (penkiolikos) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos 23 d. sumokėtą į valstybės biudžetą (mokėjimo nurodymas Nr. 220).



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 22 d. gautu trečiojo asmens E. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Trečiasis asmuo E. V. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties, kuria nutrauktas apeliacinis procesas pagal trečiųjų asmenų E. V. ir M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria atmestas BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo pirmininko prašymas atstatydinti bankroto administratorę UAB „Avere“.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad: atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą, neskirti šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka parinkto asmens administratoriumi, laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo bylos medžiagos gavimo Lietuvos apeliaciniame teisme dienos; atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti paduoti per 7 darbo dienas nuo atskirojo skundo kopijos išsiuntimo dalyvaujantiems byloje asmenims dienos; Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, negali priimti nutarties ją iškelti; Lietuvos apeliacinio teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64179150b86311e98451fa7b5933515d

nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui išnagrinėjus įstatymo nustatyta tvarka gautą prašymą atstatydinti

bankroto administratorių ar informaciją apie administratoriaus negalėjimą eiti pareigas ir patenkinus tokį prašymą (atstatydinus administratorių), teismo nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka, bet negali būti skundžiama kasacine tvarka. Teismui atmetus prašymą (neatstatydinus administratoriaus), tokia teismo nutartis nei apeliacine, nei kasacine tvarka negali būti skundžiama (2017 m. lapkričio 29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017, 21 punktas).

Konstatuotina, kad skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis nėra kasacinio nagrinėjimo objektas, todėl paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 350 straipsnio 1, 4 dalimis,

n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 22 d. gautu ieškovo A. B. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. B. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. R. dėl teisės be atsakovės sutikimo statyti gyvenamąjį namą neišlaikant teisės aktais nustatyto atstumo, tretieji asmenys A. K. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6d5438e0b86311e98451fa7b5933515d

kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos Nr. 3K-7-230/2010, nes ši kasacinio teismo nutartis nereiškia, jog esant tam tikroms sąlygoms negali būti tenkinamas ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti teisę be gretimo sklypo savininko sutikimo statyti pastatą nesilaikant teisės aktais nustatyto atstumo nuo gretimo žemės sklypo ribos; ieškinys gali būti tenkinamas, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto atstumo yra nedidelis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 0,83 m. nukrypimą nepagrįstai vertino dideliu, toks vertinimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovui T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. liepos 15 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 255.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 22 d. gautu ieškovo V. P. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1092/2019 atsisakė priimti ieškovo V. P. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (100 Eur) grąžintas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1092/2019.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a2a3760b86311e98451fa7b5933515d


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 23 d. gautu atsakovės O. B. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė pateikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi pakeitė Alytaus apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, kuriuo visiškai patenkintas ieškovės A. K. ieškinys atsakovėms O. B. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl kelio servitutų nustatymo.

Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą: 1) nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, paskutiniame teismo posėdyje priėmė ieškovės pateiktą naują žemės sklypo planą servitutui nustatyti, kuris nulėmė bylos baigtį, nesudarė atsakovei galimybės atsikirsti į šį įrodymą, be to, nepasiūlė atsakovei pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta tokiomis aplinkybėmis, yra siurprizinis procesinis sprendimas; 2) teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė ne dėl to atsakovės (vėliausiai) pateikto plano, pagal kurį ji prašė nustatyti servitutą ieškovės naudai, bet dėl visai kito, t. y. ankstesnio, plano. Be to, atsakovė argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, ir proceso teisės normas, įtvirtinančias įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs servitutą pagal ieškovės pateiktą planą, priėmė neįvykdomą nutartį. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovės žemės sklypas yra suformuotas atlikus preliminarius matavimus. Ieškovės pateiktame plane, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, tarp 14 ir 15 taškų pažymėta servituto riba nesutampa su atsakovės žemės sklypo riba. Ieškovė fiziškai negalėtų kartu naudoti kaip kelio apeliacinės instancijos teismo nustatyto servituto ir valstybinės žemės (praėjimo). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nustatant servitutą, apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo daikto savininkui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2015; 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-701/2016). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos: nustatytas kelio servitutas yra atsakovei ypatingai nepatogioje vietoje, nes

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=704f5070b86311e98451fa7b5933515d

padalija jos žemės sklypą į dvi dalis ir atskiria jį nuo kito atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo; atsakovė įpareigota pašalinti medinių karčių tvorą; atsakovė įpareigota pašalinti medžius – liepą ir klevą, kurie priskirtini saugotiniems medžiams.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, jog tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina kasacijai nustatytų kriterijų, kurie įtvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde įvardytas teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, atsakovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 75 (septyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos 20 d.

sumokėtą į valstybės biudžetą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 23 d. gautu ieškovų A. S. ir M. V. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovai A. S. ir M. V. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, kuriuo atmestas jų ieškinys atsakovei Tauragės rajono savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Ieškovų paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovų apeliacinio skundo argumentus ignoravo ir dėl jų nepasisakė; 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes nepasisakė dėl esminių ieškovų apeliacinio skundo argumentų ir nemotyvavo, kodėl atmetė jų pateiktus įrodymus; 3) teismai nepagrįstai sprendė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartyje, Klaipėdos apygardos administracinis teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=93f3f890b92c11e98451fa7b5933515d

2007 m. kovo 1 d. ir 2007 m. gegužės 2 d. sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Ieškovų nuomone, minėtos bylos ir nagrinėjama byla nėra dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko; 4) nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovė buvo tinkamai atstovaujama. Atsakovės Tauragės rajono savivaldybės tarybos procesinius dokumentus pasirašė savivaldybės meras ir įgaliota atstovė L. M. Tačiau byloje nepateikta jokio įrodymo, pagrindžiančio atsakovės poziciją dėl pareikšto ieškinio; 5) apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Ieškovų nuomone, ieškinio senaties terminas neturi būti skaičiuojamas nuo atviro laiško išplatinimo žiniasklaidos priemonėse, nes jų teisių pažeidimai tęsiasi iki šiol, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad pirmosios instancijos teismai buvo šališkas, teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas ieškovų prašymas atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo; ieškovams grąžintinas iš dalies sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą skundą grąžinti jį padavusiems asmenims.Grąžinti M. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. birželio 27 d.

AB Šiaulių bankas, mokėjimo dokumento Nr. 213487.Grąžinti A. S. (a. k. duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 15 d.

Luminor Bank AS, mokėjimo dokumento Nr. 244.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


Danguolė Bublienė





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab6df340b92c11e98451fa7b5933515d



susipažinusi su 2019 m. liepos 24 d. gautu ieškovo A. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams V. Š. ir A. Š. dėl paskolos priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino paskolos teisinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870, 6.871, 6.873 straipsniai), įrodinėjimą (CPK 176 – 185 straipsniai) reglamentuojančias teisės normas, nes pateikto paskolos raštelio nepripažino paskolos rašteliu ir neatsižvelgė į visus pateiktus įrodymus dėl paskolos suteikimo. Be to, priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, nes nebuvo vadovaujamasi rekomendacijose nustatytais kriterijais, vertinant bylinėjimosi išlaidų dydį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.




n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti ieškovui A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 191 Eur (vieno šimto devyniasdešimt vieno euro) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 23 d. Perlo terminale



DANGUOLĖ BUBLIENĖ



Nr. 3P-1315/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01221-2016-7 (S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 25 d. gautu pareiškėjos Z. B. kasaciniu skundu dėl Vilnius apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi Nr. 3P-822/2019 atsisakė priimti pareiškėjos Z. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pareiškėjos paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jo argumentai identiški pirmojo kasacinio skundo argumentams, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija. Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. liepos 18 d., o kasacinis skundas paštui pateiktas 2019 m. liepos 23 d. Taigi pareiškėja praleido CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta trijų mėnesių terminą kasaciniam skundui paduoti ir nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą.

Kasacinis skundas neatitinka ir bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nes prie jo nepridėta advokato atstovavimo sutartis ar jos išrašas (CPK 57 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad kasacinis skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 2 dalis).Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 57 straipsnio 3 dalies, 345 straipsnio 1 dalies, 346 straipsnio ir 347 straipsnio

1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktai).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a6f51550b92c11e98451fa7b5933515d

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą skundą grąžinti jį padavusiam asmeniuiŠi nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DANGUOLĖ BUBLIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolė Bublienė ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 24 d. gautu atsakovės UAB „SKR Baltic“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Paduotas kasacinis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a59166a0b92c11e98451fa7b5933515d


DANGUOLĖ BUBLIENĖ



Administracinė byla Nr. A-1746-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00005-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3;21.3.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės teisų perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės teisų perėmėjas), dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. Č. (toliau – ir pareiškėjas,) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – ir Ignalinos rinktinė, atsakovas) vado 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymą TE–248 „Dėl E. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. spalio 30 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta, jog yra duomenų, kad galbūt pareiškėjas, vykdydamas vyresniojo pasieniečio pareigas, šias pareigas panaudojo priešingai tarnybos interesams, t. y. palaikė ryšius su asmenimis, užsiimančiais cigarečių kontrabanda Adutiškio užkardos saugomame ruože, teikė jiems tarnybinę informaciją apie pajėgų išdėstymą ruože ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo netinkamai taikytos teisės normos, pažeistos procedūros, todėl tarnybinio patikrinimo išvada neobjektyvi, neatitinka

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a4e9a00b86311e98451fa7b5933515d

faktinių aplinkybių ir jos pagrindu priimtas Įsakymas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjui keliami kaltinimai nekonkretūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, paremti tik prielaidomis, pranešimuose apie nusižengimus nenurodyta, kokie veiksmai traktuojami kaip pareigūno vardo pažeminimas. Operatyvine tvarka gauti duomenys nelaikytini leistina įrodinėjimo priemone tarnybiniam nusižengimui nustatyti.

2. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas pažymėjo, kad Ignalinos rinktinės Imuniteto poskyryje 2014 m. kovo 24 d. buvo pradėta kriminalinės žvalgybos tyrimo byla, sąlyginiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), dėl kontrabandos bei piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Atsakovas nurodė, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys apie E. Č. asmenines savybes, ryšius, veiklą leido abejoti jo sąžiningumu, patikimumu ir lojalumu valstybei. Šie duomenys buvo išslaptinti ir panaudoti tarnybinio patikrinimo metu.

II.

3. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Ignalinos rinktinės vado 2015 m. gruodžio 21 įsakymą TE–248 „Dėl E. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir priteisė pareiškėjui E. Č. iš Ignalinos rinktinės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad:4.1. Pareiškėjas E. Č. 2015 m. spalio 30 d. pranešimu Nr. 9-1797 buvo pasirašytinai informuotas apie tai, kad jo

atžvilgiu yra atliekamas tarnybinis patikrinimas, dėl to, kad pareiškėjas galimai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktų reikalavimus. Šiuo pranešimu buvo prašoma pareiškėjo iki 2015 m. lapkričio 6 d. pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. paaiškinime nurodė, jog pranešime nurodyti galimai padaryti pažeidimai neturi nieko bendro su jo veiksmais. Jis su cigarečių kontrabanda užsiimančiais asmenimis nebendrauja ir jiems jokios informacijos neteikia.

4.2. Išslaptinus kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktą ir tarnybinio patikrinimo atlikimui naudojamą medžiagą, pareiškėjui buvo pateiktas antras pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 9-2094, kuriame nurodytas toks pat kaltinimo padarius nusižengimą turinys, kaip ir pirminiame pranešime, tiktai papildomai prašoma atsakyti pareiškėją į pranešime nurodytus klausimus.

5. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamai bylai svarbi teismų praktika numato, kad sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Akivaizdu, kad tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais/neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu.

6. Teismas įvertinęs pareiškėjui teiktų pranešimų turinį, konstatavo, kad juose buvo nurodyti Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio reikalavimai. Atsakovas juose iš esmės nenurodė reikšmingų faktinių pareiškėjo galimai neteisėtos veikos, kuri gali būti vertinama, kaip pareigūno vardo pažeminimas, aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui įteiktų pranešimų turinys yra nekonkretus, dėl pareiškėjui 2015 m. gruodžio 15 d. pranešimu Nr. 9-2094 užduotų klausimų nėra aišku, ar jais atsakovas formuluoja įtarimus dėl neteisėtos veikos padarymo, ar siekia kitų tikslų. Be to, pranešime buvo ribojama pareiškėjo teisė pateikti paaiškinimą ne tik dėl to, kad yra neaiškus nusižengimas, kuriuo pareiškėjas įtariamas, bet ir dėl to, kad reikalaujama paaiškinti tik atsakant į atsakovo užduotus klausimus. Pranešimuose trūkstant duomenų apie neteisėtos veikos padarymo laiką, konkrečių aplinkybių, patvirtinančių įtarimą, kitų reikšmingų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiais konkrečiais pareiškėjo veiksmais buvo padarytas nusižengimas, teismo vertinimu, atsakovas atėmė iš pareiškėjo galimybę tinkamai pasinaudoti savo teise pateikti išsamų paaiškinimą dėl padarytos neteisėtos veikos, pažeminusios pareigūno vardą, teikti įrodymus ir pan., tai yra pažeidė pareiškėjo teisę žinoti, kokios neteisėtos veikos padarymu jis yra kaltinamas bei nuo šio kaltinimo gintis.

7. Teismas dėl liudytojų parodymų pasisakė, kad jie grindžiami prielaidomis ir nepatvirtina pareiškėjo neteisėtos veikos. Atkreipė dėmesį, jog atliekant tarnybinį patikrinimą, liudytojai nebuvo apklausiami, nebuvo iš jų pareikalauta paaiškinimų.

8. Teismas, įvertinęs išvados turinį, pasisakė, kad ji grindžiama bendro pobūdžio teiginiais, kurie nėra tinkamai individualizuojami, trūksta neteisėtos veikos aiškaus ir konkretaus pagrįstumo, kas reiškia, jog padarytas tarnybinis nusižengimas nėra tinkamai ištirtas. Teismas pabrėžė, jog iš patikrinimo išvados nėra visiškai aišku, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus pareiškėjas atliko ar jų neatliko, nors pagal teisės aktus privalėjo atlikti ir kokie įrodymai tai patvirtina.

9. Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra išdėstyta, kokias pasekmes, numatytas Vidaus tarnybos statute, sukėlė pareiškėjo veiksmai. Neįrodžius minėtų pareiškėjui inkriminuojamų veikų, teismo vertinimu, daryti išvadą, jog toks pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, elgesys akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi tam tikroje visuomeninių teisinių santykių apsaugos srityje, autoritetą, bei prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų, nėra pagrindo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra ir kito pareigūno vardo pažeminimą charakterizuojančio požymio, t. y. akivaizdaus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimo, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimo arba jos kompromitavimo.

III.

10. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog:

10.1. Teismas neįvertino prieštaringų E. Č. parodymų priimdamas, jų neišanalizavo tinkamai. E. Č. skunde nurodė, jog buvo pažeista jo teisė gintis, o teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad buvo tinkamai informuotas apie patikrinimą ir supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada. Teismo priimtas sprendimas skatina atsakomybės išvengimą, o pateikti faktai prieštarauja pareiškėjo teiginiams. Teismas paviršutiniškai išnagrinėjo tik skundą palaikančios pusės pateiktus įrodymus ir visiškai neatsižvelgė į Ignalinos rinktinės atstovų bei liudytojų pateiktus įrodymus, jais visiškai nesirėmė.

10.2. Teismas nevertino aplinkybės, kam asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, reikia turėti daug telefonų ir skirtingų kortelių, pareiškėjas posėdžio metu nesugebėjo atsakyti, kokio operatoriaus planą naudoja. Be to, E. Č. nesugebėjo paneigti rinktinės pareigūnų parodymų.

10.3. Apeliantas cituoja liudytojų parodymus ir jo vertinimu prieštaravimus, daro išvadas, kad liudytojų tam tikrų klausimų neatsakymas dėl to, kad neatsiminė aplinkybių, patvirtina tai, kad pareiškėjas atliko neteisėtas veikas ir buvo pagrįstai atleistas iš pareigų.

10.4. Atsakovas pabrėžia, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu tik pareiškėjo ir jo liudytojų parodymais, sprendime nenuosekliai išdėstė, nevisapusiškai ir neobjektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje išdėstytus parodymus. Neatliko teisės aktų nuostatų bei faktinių aplinkybių analizės. Priimdamas sprendimą teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes priėmė šališką sprendimą, kuris turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Motyvuotoje teismo sprendimo dalyje turi būti remiamasi tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Spręsdamas šį ginčą, teismas nevertino teisingumo etine prasme.

10.5. Atsakovas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nevertino E. Č. elgesio ir visos jį charakterizuojančios medžiagos, todėl ginčijamas įsakymas ir Išvada pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nebuvo pagrindo, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo.

11. Pareiškėjas E. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo atstovui, advokatui E. L. ar kokiam kitam pareiškėjo atstovui nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti tarnybinio patikrinimo procese ir advokatas apie proceso eigą atsakovo nebuvo informuojamas, nors 2015 m. lapkričio 9 d. teiktame pasiaiškinime pareiškėjas buvo nurodęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo klausimais konsultuojasi su advokatu E. L.

11.2. Pareiškėjas nurodo, kad atleidimas iš tarnybos yra griežčiausia tarnybinė nuobauda, todėl ją skiriant nėra galimas plečiamasis Vidaus tarnybos statute numatytų jos skyrimo pagrindų aiškinimas. Paprastai, pareigūno vardo pažeminimas siejamas su aiškiai amoraliais, su pareigūno veiksmais nesuderinamais veiksmais, kurias pažeidžiamos administracinių ar baudžiamųjų įstatymų normos. Pareiškėjas jokių panašaus pobūdžio veiksmų nėra atlikęs, tai teisingai ir pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo – Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūno -atleidimo iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje pateiktų reikalavimų, joje yra siekiama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės vado 2015 m. gruodžio 21 įsakymą TE–248 „Dėl E. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Šio įsakymo pagrindu tapo atlikto tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindinę įrodomąją bazę sudaro duomenys, gauti pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, vėliau išslaptinti šio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tvarka.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu įsakymu, savo poziciją grindė tuo, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl jo galbūt padarytų veiksmų, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, jam formuluoti kaltinimai yra nekonkretūs, o įrodymai, kurie buvo gauti, taikant kriminalinės žvalgybos metodus, yra neteisėti.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, akcentavęs tai, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjo veiksmai nebuvo tinkamai ištirti, pareiškėjui pateiktuose pranešimuose nėra nurodyta, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus jis padarė, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę gintis, be to, tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nustatytos pareiškėjo veiksmų pasekmės. Šiuos tarnybinio patikrinimo procedūros trūkumus teismas laikė esminiais ir sudarančiais pagrindą panaikinti skundžiamą įsakymą kaip neteisėtą.

16. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą selektyvaus įrodymų vertinimo aspektu ir pabrėžia, kad teismas pats betarpiškai aktyviai turėjo tirti įrodymus.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Tarnybinio ginčo metu galiojusios Statuto redakcijos 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 5 dalis numato, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai taip pat nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir

garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Taigi pareigūnų elgesys jų tarnybos metu turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normos, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams, susijusiems su konkrečios tarnybos specifika.

21. Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

22. Patikrinusi bylą šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka ir pripažįsta, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra pagrįsti.

23. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamu 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymu TE–248 atleido pareiškėją – Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Sargybų skyriaus vyresnįjį pasienietį -iš vidaus tarnybos, kaip savo poelgiu pažeminusį pareigūno vardą. Pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas vertino kaip pareigūno vardo pažeminimą, aprašyti 2015 m. gruodžio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje, o būtent: 2015 metais pareiškėjas palaikė netarnybinius ryšius su asmenimis, užsiimančiais cigarečių kontrabanda Adutiškio užkardos saugomame ruože ir teikė jiems tarnybinę informaciją apie pasienio pajėgų išdėstymą šiame ruože. Iš Kriminalinės žvalgybos tyrime nustatytų duomenų matyti, kad 2015 m. birželio 15-28 dienomis pareiškėjas bendravo su Z. R. mobiliojo telefono žinutėmis, kuriose šifruotu tekstu buvo tarpusavyje derinami kontrabandos gabenimo ir pasieniečių pajėgų išdėstymo klausimai.

24. Įvertinus administracinėje byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, jog atsakovas tarnybinio patikrinimo metu surinko pakankamai įtikinamų įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai ir savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Tokia išvada daroma įvertinus tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktus ir vėliau nustatyta tvarka išslaptintus įrodymus, tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus, tiek ir pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžių metu. Pripažintina, kad pareiškėjo E. Č. paaiškinimai apie jo bendravimo su Z. R. aplinkybes nėra gyvenimiškai įtikinami ir duodami tik siekiant apsiginti. Liudytojų Z. R., Ž. Č., D. J. parodymai tarpusavyje nedera, juose gausu prieštaravimų, ypač detalizuojant įvykius ir SMS žinutes. Tuo tarpu liudytojų A. N., S. V., I. Š., V. V. parodymai yra nuoseklūs, įtikinami, juos patvirtina kiti administracinėje byloje byloje surinkti dokumentai. Taigi teismas privalėjo kritiškai įvertinti pareiškėjo kviestų liudytojų parodymus ir jais nesiremti, primdamas sprendimą.

25. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, kad pats pareiškėjas neneigia, jog pastoviai naudojosi mobiliojo telefono ryšio numeriu (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nustatyta, kad iš šio telefono 2015 m. birželio mėnesį daug kartų buvo susirašinėjama SMS žinutėmis su telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kurį naudojo Z. R. Pareiškėjo teiginiai, kad 2015 m. birželio mėnesį jis buvo palikęs telefoną sporto klube ir jo telefonu kurį laiką naudojosi kitas asmuo, nėra įtikinami ir juos teismas atmeta. Įvertinusi SMS žinučių turinį, jį sugretinusi su konkrečiomis dienomis pareiškėjo atliekamomis tarnybos funkcijomis bei turėdama omenyje kitus patikrinimo metu surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo bendravimo faktai su kontrabanda užsiimančiais asmenimis yra įrodyti.

26. Taip pat pripažintina, kad tokio bendravimo metu pareiškėjas pašaliniams asmenims neteisėtai teikdavo informaciją apie valstybės sienos apsaugos tarnybos pajėgų išsidėstymą, patruliavimo būdus, laiką, specialiųjų priemonių naudojimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardyti pareiškėjo veiksmai neginčytinai buvo nesuderinami su Valstybės tarnautojų etikos taisyklėmis, Valstybės tarnybos įstatyme numatytomis valstybės tarnautojų pareigomis bei Statute numatyta ir pareiškėjo duota priesaika Lietuvos valstybei. Pareiškėjas, būdamas vidaus tarnybos pareigūnu, piknaudžiavo tarnyba, jos metu gautą informaciją panaudojo priešingai tarnybos interesams, ne tik neužkardė kelio daromiems valstybės sienos pažeidimams, bet ir juos slėpė. Šiuos veiksmus jis padarė tiesiogine tyčia. Pareiškėjo veiksmų vertinimas ir kvalifikavimas yra išdėstytas tarnybinio patikrinimo išvados 24-27 puslapiuose, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog išvada yra neišsami ir neatitinka aktualių teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįsti.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai bei netinkamai, piktnaudžiauti tarnyba o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

28. Vertinant pareiškėjo poziciją, kad nėra duomenų, jog dėl pareiškėjo netinkamo elgesio atsirado pasekmės, akivaizdžiai žeminančios vidaus tarnybos sistemos autoritetą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013).

29. Vertindama tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūras, teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūno atleidimas, kai jis savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra atskiras atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas. Tokiu atveju, skirtingai nuo tarnybinės nuobaudos skyrimo, net nėra būtina atlikti tarnybinį patikrinimą, o jei jis atliekamas, visos tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros turi būti taikomos tiek, kiek yra būtina nustatyti neteisėtos veikos elementus bei užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą. Tokiais atvejais reikalaujama tik esminių procedūrų laikymosi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją tinkamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procesas yra toks, kai valstybės tarnautojas (pareigūnas) jau tarnybinio nusižengimo tyrimo procese turi realias galimybes gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius tarnybinį nusižengimą; jis turi teisę inter alia turėti savo atstovą, būti informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, kartu jam pateikiant turimą informaciją apie jo tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą, taip pat teisę pateikti savo rašytinį paaiškinimą dėl minėto tarnybinio nusižengimo, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, o baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą – susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir visa kita tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudota medžiaga, įskaitant teisę susipažinti su šio tyrimo metu panaudota visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kai ši informacija galėjo (gali) būti perduota pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir šioje byloje. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pradėjęs tarnybinį patikrinimą, informavo pareiškėją apie tai, kad šis įtariamas neteisėtais veiksmais, pradėtas tarnybinis patikrinimas, o pareiškėjas nustatyta tvarka pateikė paaiškinimą, be kita ko, informavęs, kad turi atstovą – advokatą. Be to, 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškėjui buvo pateiktas papildomas pranešimas apie įtarimus neteisėta veika, kuriame buvo pateikta daugiau ir konkretesnės informacijos. Vėliau pareiškėjui buvo suteikta teisė susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje buvo aptarta ir kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauta informacija.

30. Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas pagrindinis tarnybinio patikrinimo atlikimo trūkumas – nekonkretūs pranešimai apie nusižengimą ir tuo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, šiuo atveju nelaikytinas esminiu procedūros trūkumu, galėjusiu turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei objektyviam visų aplinkybių įvertinimui. Turint omenyje tai, kad pareiškėjas prieš tarnybinio patikrinimo atlikimą buvo pakviestas pokalbiui į Ignalinos rinktinės imuniteto poskyrį, jam turėjo būti pakankamai aiškiai žinoma, kokiu neteisėtu elgesiu jis yra įtariamas. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. pateikė paaiškinimą, tačiau jokių reikalavimų jame nesuformulavo, įrodymų neteikė, vėliau pats nesinaudojo savo teise pateikti pakartotinį paaiškinimą po paskutinio pranešimo įteikimo, priešingai, jis atsisakė pasirašyti ir paimti šį pranešimą apie nusižengimą. Be to, ir susipažinęs su tarnybinio patikrinimo išvada ir vėliau kreipęsis į teismą, pareiškėjas nenurodė, kokius įrodymus jis būtų pateikęs tarnybinio patikrinimo metu, jei būtų žinojęs konkretesnę informaciją, kuo konkretumo stoka pranešimuose pažeidė jo teises paaiškinti visas aplinkybes, susijusias su jam pateiktais pranešimais.

31. Darytina išvada, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas tinkamai, iš esmės užtikrinant pagrindines pareiškėjo teises šio patikrinimo metu. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo argumentai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo tarnybinio patikrinimo atlikimo metu atmestini.

32. Atsakant į pareiškėjo skundo argumentus dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktų įrodymų neteisėtumo, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu pripažino, kad išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais; tokiu panaudojimu siekiama apsaugoti valstybės, valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų (inter alia statutines) pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys. Konstitucinis teismas tame pačiame nutarime pripažino, kad Statuto nuostatomis, pagal kurias pareigūnas turėjo teisę skųsti sprendimus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, inter alia jo atleidimo iš vidaus tarnybos, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tarnybinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, garantavus atitinkamai valstybės tarnautojo ir pareigūno konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos, kuri skiriama, kaip minėta, pagal Statuto nuostatose įtvirtintus tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus ir panaudojus išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją, kartu užtikrinama ir jo teisė į tinkamą

teismo procesą. Taigi šiomis Statuto nuostatomis valstybės tarnautojui (pareigūnui) suteikta veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir realios galimybės pasinaudoti teismine gynyba dėl galimai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia Konstitucijos 22 straipsnyje ginamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ginčijant inter alia išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, perduotos pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, kaip įrodymo naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą.

33. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinus su kriminalinės žvalgybos tyrimo metu priimtais dokumentais ir surinktais duomenimis, nėra nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš pareiškėją ir kitus susijusius asmenis buvo atliekami neteisėtai. 2014 metais Ignalinos rinktinės Imuniteto poskyryje pradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą dėl kontrabandos ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros teikimu buvo sankcionuoti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Surinkus pradinius duomenis, Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi teisėtai sankcionavo techninių priemonių naudojimą Z. R. atžvilgiu, o nustatyta tvarka kontroliuojant šio asmens telefoninius pokalbius ir susirašinėjimą, 2015 m. birželio mėnesį buvo už-fiksuotas ir jo bendravimas su pareiškėju. 2015 m. lapkričio 4 d. – 2015 m. gruodžio 2 d. kriminalinės žvalgybos tyrimo dokumentai ir duomenys buvo teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinti ir perduoti atsakovui panaudoti tarnybiniame patikrinime pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į pareiškėjo padarytos veikos pobūdį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokiu būdu gautų įrodymų panaudojimas buvo būtinas ir proporcingas.

34. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

35. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendė tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir priimti pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą, todėl atitinkamas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės teisių perėmėjas) apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.E. Č. skundą dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-12923 2019-08-07 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-1029-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00536-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje V. J.), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. TE2-1-(1.51).

1.1. Skunde pareiškėjas nurodė, jog Komisija 2017 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą Nr. TE2-1-(1.51) „Dėl S. L.“, kuriame, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 9 straipsnio 3 ir 5 dalimis, nusprendė pripažinti, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys S. L. pažeidė Elgesio kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas bei rekomendavo S. L. viešai atsiprašyti Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. J.

1.2. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog pagal Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T-344 patvirtintų Etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23 punktą valstybės politiko elgesio tyrimas pradedamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo Valstybės politikų elgesio kodekse nurodyto pagrindo atsiradimo, tačiau Komisija sprendimą dėl tyrimo pradėjimo priėmė tik 2016 m. vasario 23 d. posėdžio metu, nors klausimą prieš tai svarstė 2017 m. vasario 2 d. posėdyje. Taigi, pareiškėjo vertinimu, Komisija, nesilaikydama Nuostatuose nurodytos valstybės politiko elgesio tyrimo pradžios ir vykdymo tvarkos, pagrindinių procedūrinių principų, pažeidė minėtų nuostatų reikalavimus bei pareiškėjo teises, šie procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais pažeidimais, galėjusiais turėti įtakos galutiniam Komisijos sprendimui.

1.3. Pareiškėjo vertinimu, jo pavartotas žodžių junginys – „O Jūsų žmoną kas, Jūsų vardu kas nors, ar Jūs pats?“ – laikytinas tik metafora, iliustruojančia atliekų tvarkymo mieste situaciją, kadangi pareiškėjui, kaip savivaldybės tarybos nariui, atsakingam už šią sritį, labai svarbi atliekų tvarkymo mieste problema, kuri nėra tinkamai sprendžiama jau ne vienerius metus, todėl išryškindamas apleistą situaciją Alytaus miestą jis palygino su apleista žmona. Nežiūrint to, V. J. prie pasakyto palyginimo pats pridėjo žodį „daro“, kas iš esmės keičia posakio turinį jį suvulgarinant. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis negali atsakyti už kito asmens vaizduotėje gimusius teiginius ir subjektyvų suvokimą, tam turi būti ir objektyvios aplinkybės.

2. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5d4fba50b86311e98451fa7b5933515d

atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Alytaus miesto savivaldybės tarybos

Etikos komisijos nuostatais. Pareiškėjas nepateikė jokių aplinkybių ar argumentų, kurie suteiktų pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas galėjo pažeisti ar pažeidė pagrindines Nuostatuose numatytas procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Vien aplinkybė, jog į komisijos darbotvarkę du kartus buvo įtrauktas tas pats klausimas (dėl minėto rašto) pareiškėjo teisių ir interesų niekaip nepažeidė. Priešingai, komisija, prieš priimdama sprendimą dėl tyrimo pradėjimo, siekė surinkti ir ištirti reikšmingus įrodymus bei posėdžio metu išklausyti tiek pareiškėjo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus. Komisija, susipažinusi su Tarybos Aplinkos ir plėtros komiteto 2017 m. sausio 16 d. posėdžio garso įrašu bei stenograma, S. L. veiksmus bei išsakytus žodžius vienareikšmiškai įvertino kaip tyčinį siekį įžeisti administracijos direktorių. Tad komisijos nariams nekilo jokių abejonių dėl pareiškėjo veiksmų neatitikimo padorumo ir pavyzdingumo principams. Komisija pareiškėjo tiek 2017 m. vasario 23 d. posėdžio metu, tiek skunde teismui nurodytus samprotavimus apie rūpestį savo artimaisiais vertino tik kaip siekį išvengti atsakomybės.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.3.1. V. J. nurodė, jog pareiškėjo klausimus, susijusius su jo žmona, vertino ir vertina kaip tiesioginį jo ir jo žmonos

įžeidimą. Todėl jis 2017 m. sausio 24 d. Komisijai pateikė raštą „Dėl netinkamo tarybos nario elgesio“ (toliau – ir Raštas). Ginčijamu 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Komisija konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas ir rekomendavo viešai atsiprašyti. Jo nuomone, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

II.

4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. kovo

22 d. sprendimo Nr. TE2-1-(1.51) „Dėl S. L.“, kuriuo buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 5 (padorumo principas) ir 6 (pavyzdingumo principas) dalių nuostatas ir jam buvo rekomenduota viešai atsiprašyti administracijos direktoriaus V. J.

6. Teismas pripažino, kad Komisija, 2017 m. sausio 24 d. gavusi V. J. Raštą ir 2017 m. vasario 23 d. pradėjusi tyrimą dėl pareiškėjo elgesio, pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 23 punkto reikalavimus, t. y. tyrimą pradėjo praleidusi nustatytą 10 dienų terminą. Tačiau teismas konstatavo, kad minėtas procedūros pažeidimas vertintinas kaip formalus, neesminis, neturintis įtakos atsakovo priimto sprendimo teisėtumui.

7. Toliau teismas pasisakė, kad tiriant ir vertinant S. L. pasakytą frazę svarbu vertinti ir bylos aplinkybių visumą, analizuoti paskleisto teiginio kontekstą, atsižvelgti į jo formuluotę. Metafora pagal Lietuvių terminų žodyną yra vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu. Tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto. Pareiškėjo pasakyta frazė – O žmoną Jūsų kas, Jūsų vardu kas nors, ar Jūs pats? – teismo vertinimu, akivaizdžiai nėra vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas ar paslėptas palyginimas, pagrįstas panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu ar tapatinimu, iliustruojantis atliekų tvarkymo mieste situaciją. Teismo vertinimu, šioje situacijoje svarstant savivaldybės ir atliekas tvarkančios įmonės santykius, pastarieji nėra niekaip susiję su administracijos direktoriaus šeima ir šeimyniniais santykiais, su bet kokiu rūpesčiu artimaisiais. Pareiškėjas šiuo atveju lygindamas situaciją su V. J. šeima (žmona), retoriškai klausdamas apie pastarojo šeimyninį (ir apie intymų) gyvenimą, suponavo negatyvų, vulgarų ir užgaulų jo šeimyninių santykių apibūdinimą. Be to, pareiškėjas nurodė, jog išryškindamas apleistą atliekų tvarkymo situaciją, jis Alytaus miestą palygino su apleista žmona. Teismas konstatavo, kad palyginimas situacijos atliekų tvarkymo sistemoje su apleista administracijos direktoriaus žmona yra palyginimas su pastarojo privataus gyvenimo dalimi, pateiktas įžeidžiančia forma, išsakytas viešai, ir nepagristais jokiais įrodymais.

8. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, 2017 m. vasario 23 d. Komisijos posėdžio medžiagą bei ginčijamo sprendimo turinį, darė išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Elgesio kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus. Teismas sprendė, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė jam 1 331 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo.

III.

10. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja savo poziciją, išdėstytą skunde, kurį teikė pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai nurodo šiuos argumentus:

10.1. Užduodamas klausimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjas nenorėjo jo įžeisti, o tik atstovaudamas viešąjį interesą, iliustravo santykius, susiklosčiusius tarp Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Ekonovus“, o ne kokius nors kitus santykius ir apie juos nebuvo tikslo kalbėti kaip nors nepadoriai ar pan.

10.2. Atsakovas, vėliau ir teismas, nustatydamas faktinius duomenis iš esmės rėmėsi vien tik trečiojo asmens paaiškinimais, t. y. buvo nustatytas tik šios aplinkybės subjektyvus suvokimas, neturint objektyvių įrodymų, pvz. specialisto išvados šiuo klausimu.

10.3. Tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo vienas kito atsiprašė, dėl ko teismas kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisiją, prašydamas pakartotinai apsvarstyti trečiojo suinteresuoto asmens Raštą komisijai dėl netinkamo pareiškėjo elgesio, pareiškėjo įsitikinimu, rodė teismo abejones dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo.

10.4. Teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir tinkamai nepagrindė dėl ko Komisijos padarytas procedūrinis pažeidimas (tyrimas pradėtas praėjus vėliau nei 10 dienų nuo pagrindo atsiradimo) yra formalus bei nepažeidžia pareiškėjo teisių, taip pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo teisę į gynybą ir teisę į teisingą teismą.

10.5. Nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens kritika, kokia griežta bebūtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, todėl šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę – koliziją, pirmenybė turi būti teikiama teisei skleisti informaciją ir reikšti nuomonę.

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime dėsto faktines aplinkybes ir iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime papildomai nurodo, jog:

11.1. Nesutinka su apelianto nuomone, jog teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir tinkamai nepagrindė dėl ko Komisijos padarytas procedūrinis pažeidimas yra formalus bei nepažeidžia pareiškėjo teisių. Atsakovo vertinimu yra priešingai, teismo išvados atitinka nustatytas ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas ABTĮ nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

11.2. Apelianto argumentai dėstomi apeliaciniame skunde yra prieštaringi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, naujų įrodymų paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes nepateikė, o tik pateikė savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo nuomonė nesutapo su apelianto, ar tai, jog teismas vertino byloje esančių įrodymų svarbą kitaip nei apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog priimtas sprendimas yra neteisėtas.

11.3. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, kurie suteiktų pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas galėjo pažeisti ar pažeidė pagrindines Nuostatuose numatytas procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Vien ta aplinkybė, jog į atsakovo komisijos darbotvarkę du kartus buvo įtrauktas tas pats klausimas „Dėl Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 25 d. rašto Nr. SD-813(6.17)“ pareiškėjo teisių ir interesų niekaip nepažeidė.

11.4. Nors Komisija ir pažeidė 10 dienų terminą, tačiau šis pažeidimas ne tik, kad nepažeidė apelianto teisių, tačiau ir buvo padarytas apelianto naudai, kadangi S. L. buvo suteiktas papildomas ir ilgesnis nei įstatyme numatytas laiko tarpas pasiruošti komisijos posėdžiui, kuriame bus svarstomi jo atlikti veiksmai. Vien tik formalus procedūrų pažeidimas negali lemti priimto sprendimo neteisėtumo. Apeliantas, kreipdamasis į teismą, privalėjo įrodyti tokio pažeidimo svarbą, kuo toks pažeidimas lėmė priimto sprendimo neteisėtumą, bei tai, kaip buvo pažeistos pačio apelianto teisės, tačiau to nepadarė. Šalis neįrodžiusi savo pozicijos, privalo prisiimti neigiamas to pasekmes – skundo ir apeliacinio skundo atmetimą.

11.5. Komisija išklausiusi V. J. ir pareiškėjo paaiškinimus bei Aplinkos ir plėtros komiteto 2017 m. sausio 16 d.

posėdžio garso įrašą, nutarė, jog priimti sprendimui yra surinkta pakankamai medžiagos. Taigi, prieš priimdama Nuostat) 31.1. – 31.6. punktuose numatytą sprendimą, Komisija atliko visą eilę procedūrinių veiksmų, kurie užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei pagrįsto sprendimo priėmimą.

11.6. Priešingai nei procesiniuose dokumentuose nurodo apeliantas, remiantis Nuostatų 33.2. punktu, komisija savo sprendime neturėjo nurodyti, kaip ji suprato pareiškėjo V. J. pasakytą frazę. Komisija įvertinusi surinktus įrodymus (Aplinkos ir plėtros komiteto 2017 m. sausio 16 d. posėdžio garso įrašą bei jo stenogramą), S. L. ir V. J. paaiškinimus, frazės kontekstą bei aplinkybes, kuriomis apeliantas pasakė frazę, konstatavo, jog S. L. elgesys nagrinėjamoje situacijoje neatitiko Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse nustatytų valstybės politikų padorumo ir pavyzdingumo principų bei reikalavimų. Pažymėtina, jog Komisija priimtą sprendimą pagrindė teisės aktų normomis, motyvuotai nurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjo paaiškinimus atmeta kaip nepagrįstus, o išsakytą frazę vertina kaip tyčinį siekį įžeisti administracijos direktorių V. J.

11.7. Atmestini apelianto argumentai, susiję su politiko kritikos teise, bei viešojo asmens kritikos teise. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei, tad jis turi rodyti daugiau tolerancijos. Pastebėtina, jog ši taisyklė taikoma ir pačiam apeliantui, t. y. vadovaujantis tokia praktika, apeliantas neišvengiamai ir sąmoningai atsivėrė savo pasakytų žodžių bei darbo kontrolei, kas būtent ir buvo įvertinta skundžiamu sprendimu.

11.8. Nors apeliantas ir nurodo, jog teisę kritikuoti savivaldybių veiklą garantuoja ir nacionalinė teisė, tačiau iš byloje surinktų įrodymų bei pačio apelianto procesiniuose dokumentuose išsakytos nuomonės yra aišku, jog pasakyta frazė nėra laikytina objektyvia kritika, kadangi šia fraze nėra pateikiama jokia informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens darbo kokybę, priešingai, šia fraze apeliantas siekė ne išsakyti kritiką, o paveikti trečiąjį asmenį, sukurti tam tikrą poveikį priimant sprendimus.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. TE2-1-(1.51) „Dėl S. L.“, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 5 (padorumo principas) ir 6 (pavyzdingumo principas) dalių nuostatas ir kuriuo komisija rekomendavo pareiškėjui viešai atsiprašyti administracijos direktoriaus V. J.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus.

15. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį ginčija teigdamas, kad jo pasisakymas posėdžio metu nebuvo įžeidus, be to, viešo asmens kritika yra leistina, todėl jis turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai neatsakė į jo skundo argumentą dėl Komisijos padaryto procedūrinio pažeidimo praleidžiant terminą dėl tyrimo pradėjimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksas bei Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos nuostatai.

18. Kodeksu siekiama įgyvendinti konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis, skatinti valstybės politikų ir

kandidatų į valstybės politikus atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei (1 str. 1 d.). Šis kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus (1 str. 2 d.). Elgesio kodekso 4 straipsnyje yra nurodyti valstybės politikų elgesio principai, tarp jų padorumo ir pavyzdingumo.

19. Komisija, vertindama pareiškėjo elgesį 2017 m. sausio 16 d. Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos ir plėtros komiteto posėdyje, konstatavo, kad pareiškėjas savo pasisakymu, kuriame įvardino ir administracijos direktoriaus žmoną, pažeidė padorumo (elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoja tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos) ir pavyzdingumo (deramai elgiasi visuomenėje, laikosi visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų) principus. Etikos kodekso 9 straipsnyje numatyta, kad Valstybės politiko elgesio tyrimą atlikusi Komisija gali konstatuoti, kad valstybės politikas pažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus (3 d.), rekomenduoti viešai atsiprašyti (5 d). Taigi nagrinėjamu atveju Komisija veikė savo kompetencijos ribose.

20. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su Komisijos tyrimo pradėjimo praleistu terminu, aktuali yra Elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad valstybės politiko elgesio tyrimas pradedamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pagrindo atsiradimo. Komisija tiria galimus pažeidimus, jeigu nuo jų padarymo praėjo ne daugiau kaip 1 metai. Nuostatų 23 punkte taip pat yra nurodyta, jog Valstybės politiko elgesio tyrimas pradedamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo Elgesio kodekse nurodyto pagrindo atsiradimo.

21. Pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą laikė neesminiu, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Minėtas tyrimo pradėjimo terminas yra naikinamasis, jis negali būti pratęstas ar atnaujintas, o jo nesilaikymas negali būti laikomas neesminiu procedūriniu pažeidimu, nes įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečius terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad tik Komisijai pradėjus tyrimą, valstybės politikas yra informuojamas apie pradėtą jo elgesio tyrimą, jo teises, jam pateikiami turimi duomenys apie padarytą pažeidimą ir valstybės politikas prašomas pateikti rašytinį paaiškinimą. Taigi tik nuo tyrimo pradėjimo asmuo sužino konkrečius kaltinimus etikos pažeidimu ir gali ruoštis gynybai.

22. Iš bylos duomenų yra žinoma, kad įvykis, dėl kurio tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens kilo ginčas, įvyko 2017 m. sausio 16 d. Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos ir plėtros komiteto posėdyje. V. J. į Komisiją kreipėsi raštu 2017 m. sausio 24 d., taigi nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas Elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas ir Komisija galėjo pradėti tyrimą iki vasario 4 dienos įskaitytinai.

23. Iš byloje esančių Alytaus miesto savivaldybės tarybos etikos komisijos posėdžių protokolų matyti, kad 2017 m. vasario 2 d. posėdyje Komisija nutarė klausimą dėl Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 24 d. rašto Nr. SD-813(6.17) atidėti kitam komisijos posėdžiui, į kitą komisijos posėdį kviesti V. J., Tarybos ir mero sekretoriato prašyti Aplinkos ir plėtros komiteto 2017 m. sausio 16 d. posėdžio garso įrašo (b. l. 12-13), t. y. tyrimo nepradėjo. 2017 m. vasario 23 d. Komisija posėdyje nusprendė pradėti tyrimą dėl S. L. elgesio ir, komisijos nariams įvertinus surinktą medžiagą, 2017 m. kovo 22 d. sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė padorumo ir pavyzdingumo principus, jam buvo rekomenduota viešai atsiprašyti (b. l. 14-16).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Komisija atsiliepime patvirtina tai, kad tyrimas dėl pareiškėjo elgesio buvo pradėtas tik 2017 m. vasario 23 d. posėdžio metu, o praleistą terminą vertina kaip pareiškėjui gynybos sąlygų pagerinimą, nes jis turėjo daugiau laiko pasiruošti tyrimui, duomenų surinkimui. Komisija nei 2017 m. vasario 2 d. posėdžio metu, nei atsiliepimuose nenurodė aplinkybių, kurios galėjo objektyviai sutrukdyti pradėti tyrimą nepažeidžiant Elgesio kodekse ir Nuostatuose imperatyviai nustatyto 10 dienų termino. Be to, Elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalyje bei Nuostatų 27 punkte yra numatyta, jog Komisijos atliekamas tyrimas turi būti baigtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tyrimo pradžios. Į šį terminą neįskaičiuojamas politiko laikinojo nedarbingumo, atostogų laikas ir laikas, kai politikas yra išvykęs į tarnybinę komandiruotę. Prireikus komisija gali, bet ne ilgiau kaip dvejiems mėnesiams, pratęsti šioje punkto dalyje nustatytą tyrimo terminą. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad įstatymas yra numatęs konkrečias procedūras, kurias taikydama Komisija galėjo laiku, t. y. 2017 m. vasario 2 d. posėdyje pradėti tyrimą, po to, esant būtinybei išreikalauti papildomą medžiagą ar apklausti kokius nors asmenis – pratęsti terminą tyrimui atlikti ir priimti sprendimą nepažeidžiant nei Elgesio kodekse, nei Nuostatuose nustatytų imperatyvių procedūrų.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarties 23 punkte nustatytas faktines aplinkybes bei Nutarties 20 punkte aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Komisija 2017 m. vasario 23 d. pradėdama tyrimą pagal savivaldybės administracijos

direktoriaus 2017 m. sausio 24 d. raštą Nr. SD-813(6.17), pažeidė Elgesio kodekso 7 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 23 punktą, kuriame yra nurodyta, jog Valstybės politiko elgesio tyrimas pradedamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo Valstybės politikų elgesio kodekse nurodyto pagrindo atsiradimo. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų kurie patvirtintų, kad terminas buvo praleistas dėl ekstraordinarių, nuo atsakovo valios nepriklausiusių aplinkybių, be to, atsakovas termino praleidimą pripažįsta ir pats nenurodo jokių termino praleidimą pateisinančių objektyvių priežasčių. Atsakovo pozicija, jog termino praleidimas pareiškėjui buvo palanki aplinkybė, yra subjektyvi ir neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymo aiškiai apibrėžto termino nepaisymo be jokios pateisinamos priežasties.

26. Apibendrinant nustatytas aplinkybes konstatuotina, jog buvo pažeistos imperatyvios Elgesio kodekso ir Nuostatų normos dėl termino pradėti tyrimą, dėl to tolesni Komisijos veiksmai, kurie buvo atlikti, pažeidžiant šias normas, negali būti pripažinti teisėtais. Vadovaujantis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex iniuria non oritur ius) skundžiamas Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. TE2-1-(1.51) „Dėl S. L.“, kuris buvo priimtas Komisijos 2017 m. vasario 23 d. posėdyje neteisėtai – pavėluotai pradėto tyrimo metu, laikytinas neteisėtu ir, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, naikintinas. Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas sprendimas naikintinas dėl procedūrinių pažeidimų, teisėjų kolegija dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo pasisakymo Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos ir plėtros komiteto posėdyje vertinimu, nebepasisako.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai ir jų visuma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. TE2-1-(1.51) panaikinamas.

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Kadangi sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, tai jis turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų konkretaus dydžio ir nepateikė jas pagrindžiančių duomenų, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Byloje yra pateikti duomenys apie žyminio mokesčio už skundą – 30 Eur ir už apeliacinį skundą – 15 Eur sumokėjimą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 45 Eur suma. Ši suma priteistina iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, tvarko Alytaus miesto savivaldybės tarybos ir jos padalinių finansinius reikalus.



Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. TE2-1-(1.51) „Dėl

S. L.“.Priteisti S. L. iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos 45 eurus teismo išlaidų.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS


DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54a4f280b86311e98451fa7b5933515d

Administracinė byla Nr. eA-4316-662-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04026-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 21.3.10(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui valstybės įmonei „Oro navigacija“, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės „Oro navigacija“ (toliau – ir VĮ „Oro navigacija“) 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. P-315 (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog atsakovas VĮ „Oro navigacija“ (toliau – ir atsakovas, Įmonė) 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. P-315 panaikino 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. P-224 išduotą 2014 m. rugpjūčio 28 d. leidimą Nr. P-224(L) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ (toliau – ir Leidimas). Įsakyme nurodoma, jog atitinkamas sprendimas priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgiant į Saugumo skyriaus viršininko Ž. J., įgalioto vykdyti specialiosios ekspertų komisijos funkcijas, 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-717. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-809 kreipėsi į atsakovą bei prašė raštu nurodyti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvus. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte išdėstė prašomus motyvus.

3. Nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis, yra nemotyvuotas. Pareiškėjas teigė, kad tokias aplinkybes patvirtina ir pats atsakovas, pateikdamas 2016 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. T-830 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Sprendimą panaikinti 2014 m. rugpjūčio 8 d. leidimą Nr. P-224(L) sąlygojo ir pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-763 dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. T-717 nurodytos aplinkybės. Ginčijamame Įsakyme ir Saugumo skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime nenurodytas teisinis pagrindas, konkreti teisės norma, kuriais VTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais siūlomas panaikinti leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsakovas ginčijamame Įsakyme nurodo VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Saugumo skyriaus viršininko 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 nenurodytas nei vienas iš VTPĮ 16 straipsnio 20 dalies siūlomų panaikinimo pagrindų, priešingai, Ž. J., vykdantis specialiosios ekspertų komisijos funkcijas, nurodo VTPĮ 10 straipsnio 7 punktą. Pareiškėjo prašymu, atsakovo 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte pateiktuose motyvuose, atsakovas vėl nenurodo konkretaus teisinio pagrindo – kuo vadovaudamasis priėmė sprendimą. Tai tik patvirtina, jog leidimas panaikintas vadovaujantis blanketine norma, o Ž. J., vykdantis specialiosios ekspertų komisijos funkcijas, atsakovo vertinimu,

teikdamas siūlymą panaikinti leidimą, vadovavosi VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu. Pareiškėjo nuomone, ginčijamame Įsakyme bei 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime konkretaus teisinio pagrindo nenurodymas, yra pagrindas 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. P-31 laikyti neteisėtu.

4. Pareiškėjo nuomone, paslapčių subjektas, spręsdamas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, turi nurodyti, kokias būtent leidimo turėtojo asmenines savybes nustatė, kokia jo veikla, ryšiai, faktai ar aplinkybės buvo nustatytos, dėl kurių kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir leidimo turėtojas negali būti laikomas patikimu ir lojaliu Lietuvos valstybei. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte nurodyti motyvai panaikinti jam išduotą 2014 m. rugpjūčio 28 d. leidimą nesudaro VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytų aplinkybių panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Saugumo skyriaus viršininko išvada 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime nėra paremta jokiais objektyviais duomenimis, įrodymais, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas nesupranta ir nesilaiko įslaptintą informaciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei skatina nesivadovauti teisės aktais trečiuosius asmenis; turi ryšių arba yra susijęs su R. L. padaryta nusikalstama veika (šnipinėjimu); menkina valstybės institucijų darbą, sprendimus; sistemingai stabdo bei trukdo patvirtinti su saugumo užtikrinimu susijusius dokumentus, procedūras ir tvarkas. Ž. J. atsakovui siūlė panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija dėl konkrečiai neįvardijamų, tačiau vertinamų kaip netinkamų pareiškėjo asmens savybių, tačiau kokios asmens savybės nesuderinamos su teise dirbti su įslaptinta informacija, pareiškėjui nėra žinoma.

5. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl remiantis jo 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniu pranešimu, atsakovas priėjo išvadą, jog pareiškėjas nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei. Atsakovo motyvai, jog pareiškėjas reikalauja, kad Įmonė teiktų Rusijos Federacijos piliečiams įslaptintą ir bet kokią kitą, t. y. neįslaptintą informaciją ir tokiu būdu kelia grėsmę informacijos saugumui, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad ne tariama grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, o jo reiklumas dėl darbo drausmės, kokybės, sąlygojo Saugumo skyriaus viršininko, įgalioto vykdyti specialiosios ekspertų komisijos funkcijas, siūlymą leidimą panaikinti bei atsakovo sprendimą. Pareiškėjas nurodo, jog ne kartą teikė tarnybinius pranešimus dėl Saugumo skyriaus netinkamo darbo, susijusio su ryšių kanalais Ryga–Vilnius ir Vilnius–Varšuva, neveikiančios įrangos, skirtos technologinės informacijos apsikeitimui, už kurios techninę priežiūrą Rygoje ir Varšuvoje atsakingi Saugumo skyriaus darbuotojai Ž. J. ir A. K.

6. Pažymėjo, jog 2016 m. rugpjūčio 10 d. pasitarime, kurio metu spręstas ir neveikiančios ryšio paslaugos klausimas, pareiškėjas siekė atskleisti problemos esmę ir sprendimo būdus, dėl ko tarp jo ir minėtų asmenų kilo konfliktas. Tokios įrangos įsigijimas buvo Saugumo skyriaus darbuotojų idėja, dėl ko dabar Įmonei tenka vystyti, spręsti įrangos efektyvaus panaudojimo klausimus bendradarbiaujant su Lietuvos kaimyninėmis šalimis, tame tarpe ir su Kaliningradu (FSUE). Pareiškėjas yra teikęs siūlymus dėl ryšių, navigacijos, stebėjimo ir oro eismo valdymo įrenginių naudojimo bei priežiūros taisyklių pakeitimo. Atsakovo generalinis direktorius A. R. bei pareiškėjas skirtingai vertino dėl RNS įrenginių techninės priežiūros atlikimo patikėjimo techninių paslaugų organizacijai, kuri nėra oro eismo paslaugų teikėjas. Taip pat pareiškėjas yra pritaręs nutraukti generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. V-40 inicijuotą projektą dėl ADS-B-S. Išdėstytas aplinkybes patvirtina 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 08-02, 2015 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. T-666, 2014 m. kovo 17 d. tarnybinis pranešimas Nr. T-423. Vertino, kad ne jo nepatikimumas ir nelojalumas Lietuvos valstybei, o jo veikla, siekiant užtikrinti civilinės aviacijos saugą, kaip tai numato Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 376/2014, sąlygojo atitinkamą atsakovo sprendimą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

7. Atsakovas VĮ „Oro navigacija“ atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Nurodė, jog atsakovas yra vienintelė oro eismo paslaugų, ryšių, navigacijos ir stebėjimo paslaugų bei oro navigacijos

informacijos paslaugų teikėja civilinės aviacijos reikmėms taikos metu Lietuvos Respublikos erdvėje, ji yra strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė. Įmonė savo veikloje dirba, naudoja įslaptintą informaciją (ją ir kuria), todėl atitinkamai ją turi saugoti, o darbuotojai turi turėti leidimus dirbti su įslaptinta informacija.

9. Saugumo skyriaus viršininkas Įmonės vadovui 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. T-717, kuriame išdėstytos aplinkybės ir faktai kelia abejonių dėl pareiškėjo patikimumo, galimybių dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pasiūlymas dėl leidimo panaikinimo buvo pateiktas pareiškėjui, kad jis pateiktų savo pasiaiškinimą. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad jei jam bus panaikinta teisė dirbti su įslaptinta informacija, tai niekaip nepaveiks jo darbo kokybės, nes vykdydamas savo pareigas, jis vadovaujasi ICAO dokumentais ir jų priedais, Eurokontrolės dokumentais ir jų priedais, Europos Sąjungos reglamentais, reglamentuojančiais oro navigacijos paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikos teisės aktais, Susisiekimo ministerijos dokumentais, Civilinės aviacijos administracijos dokumentais, aktais, protokolais, įrangos technine dokumentacija, aprašymais, kurie, jo nuomone, nėra

įslaptinti. Įmonės vadovas, įvertinęs pasiūlymą dėl leidimo panaikinimo, pareiškėjo pasiaiškinimą, 2016 m. rugsėjo 9 d. priėmė Įsakymą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą – teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija.

10. Nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 25 d. pasiūlymas dėl leidimo panaikinimo, priimtas atlikus patikrinimą, kurio metu nustatytos aplinkybės kėlė abejones dėl pareiškėjo patikimumo, galėjimo dirbti su įslaptinta informacija. Nurodė, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (VTPĮ 18 str. 1 d. 4 p.). Atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad pareiškėjas reiškė abejones dėl atsakovo detalaus įslaptintos informacijos sąrašo reikalingumo, didžiuojasi savo buvusiu mokiniu R. L., kuris teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už šnipinėjimą. Pastarojo nusikalstamą veiką (šnipinėjimą) vadino menkaverte ir menkino valstybės institucijų darbą bei reikšmę. Šie faktai parodo pareiškėjo požiūrį į Lietuvos Respubliką kaip teisinę valstybę, nesuvokimą, kokią žalą šnipinėjimas gali sukelti ne tik Įmonei, bet ir visai valstybei, negebėjimą vertinti tokį nusikaltimą padariusio asmens interesus. Be to, pareiškėjas primygtinai reikalavo, kad Saugumo skyriaus darbuotojai pateiktų Rusijos Federacijos piliečiui jautrią ir svarbią įmonės informaciją. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimai teikti informaciją nežinomiems Rusijos Federacijos piliečiams, nepaisant Saugumo skyriaus viršininko, atsakingo už įslaptintos informacijos administravimą, pastabas, kėlė grėsmę, jog gali būti atskleista įslaptinta informacija. Pareiškėjas savo veiksmais ir kalbomis aiškiai parodė, kad atsakovo padaliniai, kuriems jis vadovauja, valdo ypatingos svarbos infrastruktūrą ir objektus, disponuoja ne tik atsakovui, bet ir valstybei svarbia informacija. Ginčijamas įsakymas priimtas atsižvelgiant į visas aplinkybes.

11. Nurodė, jog kilo abejonės dėl pareiškėjo gebėjimo suvokti, kokia svarbia informacija jis, kaip Įmonės darbuotojas, disponuoja, todėl gali ją atskleisti arba neužtikrinti, kad atitinkama informacija būtų įslaptinta. Iš pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad jis nesuvokia, jog privalo saugoti ne tik jau įslaptintą informaciją, bet ir yra atsakingas už jo, jam pavaldžių darbuotojų kuriamos informacijos įslaptinimą ir atitinkamai saugojimą. Pareiškėjas akivaizdžiai nesupranta, kad negalėdamas dirbti su įslaptinta informacija, negali koordinuoti ir jam pavaldžių padalinių, darbuotojų, kurie turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, darbo.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimas darbuotojas A. K. 2015 m. gegužės 18 d. iš Informacinių komunikacinių technologijų skyriaus buvo perkeltas dirbti į Saugumo skyrių, iki to už darbus, susijusius su skunde nurodomais ryšių kanalais, buvo atsakingas pareiškėjas. Siekiant užtikrinti tinkamą įmonės informacinių išteklių apsaugą ir informacijos saugumo incidentų prevenciją, pareiškėjui buvo pavesta sudaryti ir teikti generaliniam direktoriui tvirtinti detalų ryšių, navigacijos, stebėjimo, oro eismo paslaugų teikimo, energetikos įrangos, informacinių technologijų tarnybinių stočių ir kitų įmonės informacinių/technologinių sistemų, jų sudėtinių dalių, šių sistemų tinklų ir per jas teikiamų informacinių paslaugų funkcijų aprašą, sujungimo schemas, už įrangos priežiūrą ir atitinkamų paslaugų teikimą atsakingų darbuotojų sąrašą, tačiau 2014 metais atlikus pakartotinį auditą buvo nustatyta, kad užduotis nėra įvykdyta.

13. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nevykdydavo savo tiesioginių pareigų, o tarnybinius pranešimus dėl kitų darbuotojų neva netinkamai atliekamo darbo teikdavo tik siekdamas suklaidinti vadovybę ir nukreipti dėmesį nuo savo paties darbo trūkumų. Pareiškėjo skunde minimos aplinkybės, kad pareiškėjas nepritarė projektui dėl ADS-B-S, yra akivaizdžiai pateikiamos tendencingai, taip siekiant parodyti, neva, jo reiklumą darbo kokybei, apsimestinį rūpestį atsakovo interesais. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 2 d. buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba, už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. CAA rengtame posėdyje dėl RNS įrenginių priežiūros taisyklių keitimo, pareiškėjas nepagarbiai elgėsi su kitais darbuotojais, ką patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pavyzdingas darbuotojas.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė bei priteisė iš pareiškėjo atsakovui VĮ „Oro navigacija“ 1056,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nustatė, kad VĮ „Oro navigacija“ Saugumo skyriaus viršininkas 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-717 informavo generalinį direktorių, jog 2016 m. rugpjūčio 10 d. vykusio susirinkimo pabaigoje visiems dalyviams priminė, kad Įmonėje yra patvirtintas ir su Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija suderintas įmonės detalusis įslaptintos informacijos sąrašas. Viso pranešimo metu bei baigus skaityti detalųjį įslaptintos informacijos sąrašą, pareiškėjas jį pertraukinėjo ir reiškė abejones dėl tokio sąrašo būtinumo. K. J. pabandžius nuraminti pareiškėją ir priminus, jog buvęs darbuotojas R. L. yra nuteistas už šnipinėjimą, pareiškėjas garsiai pareiškė, kad R. L. yra jo mokinys. Paklausus, ar jis tuo didžiuojasi, atsakė: „taip, aš tuo didžiuojuosi“. Pareiškėjas R. L. sulaikymą ir įvykdytą nusikalstamą veiką vadino menkaverte. Be to, žodžiais ir el. laiškais primygtinai reikalavo Saugumo skyriaus darbuotojų pateikti Rusijos Federacijos piliečiams jautrią ir įmonei svarbią informaciją. Saugumo skyriui atsisakius tai daryti, parašė: „<…> esu įsitikinęs kad jis

(Ž. J. pastaba: Rusijos Federacijos pilietis G.), kaip ir lenkų kolegos žino ką daryti, o jus nežinote, todėl ir dangstotės visokiais išsigalvojimais apie saugius ir nesaugius dalykus.“ Nurodė, jog tai ne pirmas kartas, kai pareiškėjas emocingai reiškia nepasitenkinimą apie su įslaptinta informacija ir informacijos saugumu susijusią sritį. Sistemingai stabdo bei trukdo patvirtinti su saugumo užtikrinimu susijusius dokumentus, procedūras ir tvarkas. Prie sau pavaldžių darbuotojų reikšdamas savo mintis, kitiems asmenims sukelia abejones patvirtintų tvarkų reikalingumu, kas Ž. J. nuomone, gali nulemti įmonės įslaptintos ir saugomos informacijos neatsargų atskleidimą. Pareiškėjas savo kalbomis aiškiai parodo, kad nesuvokia tokios informacijos svarbos, nesupranta, kad vadovauja padaliniams, kurie valdo ypatingos svarbos infrastruktūrą ir objektus, disponuoja ne tik įmonei, bei ir valstybei svarbia informacija. Tokia pareiškėjo pozicija kelia susirūpinimą, kad savo veiksmais gali tyčia arba per neatsargumą ne tik atskleisti įslaptintą informaciją, bet ir nesiimti atitinkamų veiksmų informacijai įslaptinti. Tokiais veiksmais ar neveikimu gali padaryti nepataisomą žalą įmonei ir valstybei. Vadovaujantis VTPĮ 10 straipsnio 7 punktu, siūlo svarstyti klausimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinama informacija panaikinimo. Taip pat siūlo svarstyti galimybę apriboti pareiškėjo dalyvavimą tarptautiniuose susitikimuose, kuriuose svarstomi strateginiai valstybės klausimai ir juose dalyvauja Rusijos Federacijos atstovai.

16. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-763 nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. vykusio susitikimo metu A. K. ir Ž. J. labai emocingai reagavo į pateiktus faktus ir nenorėjo pripažinti savo klaidų. Dėl šios priežasties pareiškėjas, pakėlęs balsą, apkaltino juos nekompetencija, už ką įsižeidęs A. K. pagrasino paduoti pareiškėją į teismą. A. K. įžeidė visą techninę tarnybą ciniškai pabrėždamas savo viršenybę. Ž. J. pradėjus pranešimą apie saugomos informacijos sąrašą, pareiškėjas išreiškė abejonę dėl vieno punkto, t. y. dėl tikslingumo į minimą sąrašą įtraukti įrangos įžeminimo rezultatų patikros protokolus, kuriuos priskirti prie ypatingos svarbos informacijos yra visiškas absurdas. Nurodė, jog buvo užduotas provokacinis klausimas, ar jis didžiuojasi R. L. Pareiškėjas ne kartą yra minėjęs, kad buvusiam pavaldiniui jokių pretenzijų dėl darbo neturėjo. Be to, jis nėra atsakingas už darbuotojų mintis ir veiksmus, o tai, kad R. L. padarė nusikaltimą sąmoningai, įrodė teismas. Ž. J. teiginiai, jog teisminio proceso metu menkino valstybės institucijų darbą ir reikšmę, yra melas. Rusijos Federacijos pilietis G. yra Kaliningrado SVC darbuotojas, atsakingas už galinės ryšių įrangos konfigūravimą. Nurodė, jog jeigu bus atimta teisė dirbti su įslaptinta informacija, tai pareiškėjo darbo kokybei neturės įtakos, nes darbe vadovaujasi ir neįslaptintais dokumentais.

17. VĮ „Oro navigacijos“ generalinis direktorius 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. P-315, vadovaudamasis VTPĮ 18 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-717, nusprendė panaikinti pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 28 d. išduotą leidimą Nr. P-224(L), suteikiantį teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. T-830 informavo pareiškėją, jog Ž. J., vadovaudamasis VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pasiūlė svarstyti klausimą dėl Leidimo panaikinimo, iš esmės pacitavo minėtą tarnybinį pranešimą. Iš skundžiamo administracinio akto matyti, kad jo priėmimo motyvai išdėstyti atsakovo Saugumo skyriaus viršininko 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717, jo priėmimo teisinis pagrindas VTPĮ 18 straipsnio 1 dalis. Pasiūlymo panaikinti pareiškėjui teisę dirbti su įslaptinta informacija teisinis pagrindas yra VTPĮ 10 straipsnio 7 punktas (asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes netinkamas darbui su įslaptinta informacija).

18. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduodamas bei panaikinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais. VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija) nurodyti atvejai, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra panaikinamas. VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-449 redakcija) nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra panaikinamas, jeigu atlikus patikrinimą nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje – leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ar lojalus Lietuvos valstybei pagal šios įstatymo normos 1–20 punktuose nurodytus kriterijus. Atsakovas taikė VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą, kuriame nustatytas leidimo neišdavimo pagrindas – tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veika ir ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės (asmens savybės; kita veikla ar ryšiai; ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis. Šios aplinkybės yra siejamos su tokiomis tikrinimo metu nustatytomis su leidimo turėtojo asmeniu susijusiomis aplinkybėmis ir jo asmens savybėmis, kurios rodo jo nepatikimumą dirbti su įslaptinta informacija.

19. Byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad VĮ „Oro navigacija“ Saugumo skyriaus viršininkas 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 pažymėjo, kad „savo veiksmais technikos direktorius G. M. gali tyčia

arba per neatsargumą ne tik atskleisti įslaptintą informaciją įvardytą įmonės detaliajame įslaptinamos informacijos sąraše, bet ir nesiimti atitinkamų veiksmų informacijai, kuria disponuoja (rengia) jo kuruojami padaliniai, įslaptinti nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tokiais savo veiksmais ar neveikimu jis gali padaryti nepataisomą žalą įmonei ir valstybei“. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog iš pareiškėjo tarnybinio pranešimo darytina išvada, kad pareiškėjas neskiria informacijos, įslaptinamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą nuo kitos įmonės saugomos informacijos. 2016 m. rugpjūčio 10 d. susirinkimo metu buvo supažindinama su VĮ „Oro navigacija“ detaliuoju įslaptinamos informacijos sąrašu, patvirtintu generalinio direktoriaus 2014 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 3S-1-24.2RN, o ne su kita įmonės saugoma informacija (apibrėžta atsakovo naudojamos ir saugomos informacijos administravimo taisyklėse).

20. Teismas priėjo išvadą, kad buvo faktinis būtinumas priimti ginčijamą Įsakymą, t. y. panaikinti pareiškėjui teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija – nustatytos pareiškėjo asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kilo grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Pareiškėjo raginimai atsakyti Rusijos piliečiui, susijusiam su Rusijos Federacijos karinėmis struktūromis, gmail. com elektroniniu paštu, kurio nežinojo net pats pareiškėjas, jo nesuvokimas jam patikėtos įslaptintos informacijos saugos svarbos ir teiginiai, kad panaikinimas teisės dirbti su įslaptinta informacija „jokiu būdu nepaveiks mano darbo kokybės“, nors ši informacija buvo jam patikėta jo darbinių funkcijų vykdymui. Pareiškėjas pagal jam priskirtas funkcijas organizavo, koordinavo ir kontroliavo jam pavaldžių 5 skyrių, dirbančių su įslaptinta informacija, darbą. Pareiškėjas iš esmės toleravo, palaikė buvusį atsakovo darbuotoją R. L., teismo nuosprendžiu nuteistą už šnipinėjimą.

21. Saugumo skyriaus viršininkas Ž. J., atlikęs patikrinimą ir vadovaudamasis VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. T-717, kad atsakovo vadovas priimtų sprendimą. Atsakovo vadovas savo rezoliucija nurodė pareiškėjui iki 2016 m. rugsėjo 2 d. pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-732 nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime nėra VPTĮ 10 straipsnio 7 punkto pagrindo. Tą pačią dieną Saugumo skyriaus viršininkas Ž. J. patikslino 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-738, nurodydamas tinkamus VPTĮ straipsnius, t. y. VPTĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 1 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-755 patvirtino gavęs patikslinimą dėl VPTĮ straipsnių. Paaiškinimus pareiškėjas pateikė 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-763. Po Įsakymo priėmimo, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-809, paprašė nurodyti leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija motyvus. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 27 d. pateikė atsakymą Nr. T-830. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Įsakymas buvo priimtas pagal VTPĮ nustatytą procedūrą ir pareiškėjui buvo žinomos jo priėmimo priežastys, todėl nėra pagrindo naikinti šį Įsakymą.

22. Teismas vertino, kad VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės yra siejamos su tokiomis tikrinimo metu nustatytomis su leidimo turėtojo asmeniu susijusiomis aplinkybėmis ir jo asmens savybėmis, kurios liudija jo nepatikimumą dirbti su įslaptinta informacija. Paslapčių subjekto vadovas, būdamas atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą, turi būti įsitikinęs, kad su įslaptinta informacija dirbs patikimi darbuotojai, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį. Su valstybės ar tarnybos paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir panašiai negali suteikti pagrindo nuogąstauti, kad jam sužinojus valstybės ar tarnybos paslaptį, kils grėsmė ar bus padaryta žala itin svarbiems valstybės, tarnybos interesams ar bus pažeisti svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai.

23. Teismas vertino, kad patikrinimas buvo paremtas tiek faktinių aplinkybių, tiek rašytinių įrodymų analize. Saugumo skyriaus viršininkas atsakovo vadovui pateikė 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-717 „Dėl leidimo panaikinimo“, kuriame išdėstė aplinkybes ir faktus, keliančius abejonių pareiškėjo patikimumu, galimybe dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nustatytus atlikus patikrinimą ir siūlė atsakovo vadovui panaikinti Leidimą. Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjas reikalavo, jog Saugumo skyriaus darbuotojai pateiktų Rusijos Federacijos piliečiui jautrią ir svarbią įmonės informaciją; kad pareiškėjas reiškė abejones dėl atsakovo detalaus įslaptintos informacijos sąrašo reikalingumo; pareiškėjas didžiuojasi buvusiu atsakovo darbuotoju R. L., kuris teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už šnipinėjimą; jis R. L. nusikalstamą veiką (šnipinėjimą) vadino menkaverte ir menkino valstybės institucijų darbą bei reikšmę; pareiškėjas sistemingai trukdo patvirtinti su atsakovo saugumo užtikrinimu susijusius dokumentus; pareiškėjas savo veiksmais ir kalbomis aiškiai parodo, kad atsakovo padaliniai, kuriems vadovauja pareiškėjas, valdo ypatingos svarbos infrastruktūrą ir objektus, disponuoja ne tik atsakovui, bet ir valstybei svarbia informacija, įskaitant įslaptinta, ir tyčia ar dėl neatsargumo gali ją atskleisti.

24. Byloje nustatyta, kad A. G., kuriam ragino atsakyti pareiškėjas yra susijęs su Rusijos Federacijos karinėmis

struktūromis (II t., b. l. 25–33). Atsakovo darbuotojas G. G. 2016 m. birželio 26 d. gavo elektroninį laišką (II t., b. l. 141) iš Rusijos Federacijos piliečio A. G., kuriame buvo prašoma pateikti atsakovo konfidencialią, jautrią informaciją. Elektroninis laiškas buvo atsiųstas iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini), o ne iš oficialaus elektroninio pašto adreso. G. G. neatsakius į nepažįstamo A. G. laišką, Rusijos Federacijos pilietis V. C. 2016 m. rugpjūčio 3 d. 10:22 val. elektroniniu laišku kreipėsi į pareiškėją (II t., b. l. 17 l.). Pareiškėjas 10:43 val. parašė G. G. (II t., b. l. 201): „G., kame reikalas, kodėl nereaguoji. Jie tau skambina“. Atsakovo Saugumo skyriaus viršininkas Ž. J. 2016 m. rugpjūčio 3 d. 12:55 val. elektroniniu laišku (II t., b. l. 21) paaiškino pareiškėjui, kad Saugumo skyriui nėra žinoma, kas yra A. G. ir, kad nežinomų asmenų elektroniniai laiškai, tuo labiau siunčiami iš „gmail“, nėra pagrindas jautrios informacijos apsikeitimui ar darbų vykdymui. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 3 d. 13:33 val. atsakė, kad jo nuomone nei G., nei A. nežino, ką reikia daryti bei pateikė nuorodą į susitikimo ataskaitą. Ž. J. 2016 m. rugpjūčio 3 d. 14:25 val. parašė pareiškėjui, kad jo nurodytoje ataskaitoje A. G. net nėra minimas. A. G. elektroninį laišką atsakovo darbuotojui siuntė iš pašto adreso (duomenys neskelbtini), be to, A. G., prašydamas informacijos, taip pat nurodo kopiją siųsti elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodomame Antrojo Baltijos techninės grupės susitikime dalyvavę asmenys nurodė savo oficialius elektroninių paštų adresus, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini), ir nebuvo nurodomi tokio pobūdžio adresai kaip (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Saugumo skyrius neturi jokios informacijos apie atsakovo sprendimus, priimtus nurodytais klausimais bei, kad neturi įgaliojimo keistis jautria informacija, nurodyta A. G. elektroniniame laiške. A. G. susitikimuose nedalyvavo ir nebuvo nurodytas kontaktų sąraše. Minėtame susitikime taip pat nedalyvavo ir atsakovo darbuotojas G. G. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 5 d. 10:18 val. elektroniniu laišku pripažino, kad ir jis nepažįsta A. G., tačiau yra įsitikinęs, kad A. G. žino ką daro. Tokiu būdu pareiškėjas labiau pasitikėjo nepažįstamais asmenimis su neaiškiais elektroniniais laiškais, o ne VĮ „Oro navigacija“ darbuotojais. Ž. J. 2016 m. rugpjūčio 5 d. 11:06 val. elektroniniu laišku atsakė, kad kai Saugumo skyriui pavedama atlikti konkrečius darbus – darbai atliekami nedelsiant. Pareiškėjo reikalavimai teikti informaciją nežinomiems Rusijos Federacijos piliečiams, nepaisant Saugumo skyriaus viršininko, atsakingo už įslaptintos informacijos administravimą, pastabas, patvirtino pareiškėjo nepatikimumą. Atsakovo Saugumo skyriaus viršininkas Ž. J. dar 2018 m. rugpjūčio 10 d. įvykusio atsakovo generalinio direktoriaus organizuoto pasitarimo metu pakartotinai priminė atsakovo detalųjį įslaptintos informacijos sąrašą, suderintą su Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. VPTĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad paslapčių subjektai (šiuo atveju, atsakovas), vadovaudamiesi įslaptinamos informacijos kategorijų sąrašu, sudaro detalius įslaptinamos informacijos, susijusios su jų veikla, sąrašus. Detaliuose įslaptinamos informacijos sąrašuose turi būti numatytos įslaptinamos informacijos slaptumo žymos, tokios informacijos įslaptinimo terminai arba išslaptinimo sąlygos. Detalius įslaptinamos informacijos sąrašus tvirtina ir keičia paslapčių subjektų vadovai, suderinę su Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. Patvirtinti detalųjį įslaptinamos informacijos sąrašą atsakovą įpareigoja įstatymas, todėl pareiškėjo abejonės dėl tokio sąrašo reikalingumo yra nepagrįstos, keliančios pagrįstas abejones dėl jo patikimumo. 2016 m. rugsėjo 2 d. pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, kad jei jam bus panaikinta teisė dirbti su įslaptinta informacija, tai niekaip nepaveiks jo darbo kokybės, nes vykdydamas savo pareigas, jis vadovaujasi ICAO dokumentais ir jų priedais, Eurokontrolės dokumentais ir jų priedais, Europos Sąjungos reglamentais, reglamentuojančiais oro navigacijos paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikos teisės aktais, Susisiekimo ministerijos dokumentais, Civilinės aviacijos administracijos dokumentais, aktais, protokolais, įrangos technine dokumentacija, aprašymais, kurie, jo nuomone, nėra įslaptinti.

25. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis, kokias saugumo priemones ir kaip jas turi taikyti atsakovas kaip oro eismo paslaugų teikėjas, yra Nacionalinė civilinės aviacijos saugumo programa, patvirtinta LR Vyriausybės nutarimu. NCASP daugeliu atveju nustato ne naujus reikalavimus, o pateikia nuorodas į atitinkamą Europos Sąjungos ar kitą tarptautinį teisės aktą taip įpareigodama atsakovą vadovautis ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir tarptautiniais teisės aktais. Atsakovo lokaliniai teisės aktai nustato, kad pareiškėjas (technikos direktorius) dirbo, saugojo įslaptintą informaciją ir šias pareigas užimančiam asmeniui yra reikalingas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Tai patvirtina VĮ „Oro navigacija“ struktūrinių padalinių, kuriuose dirbama su įslaptinta informacija ar saugoma įslaptinta informacija bei pareigų, kurias einantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija sąrašas, patvirtintas atsakovo generalinio direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-35. VĮ „Oro navigacija“ technikos direktoriaus pareiginių nuostatų 6 punkte nustatyta, kad technikos direktorius organizuoja, koordinuoja bei kontroliuoja atsakovo ir jo filialų veiklą, taip pat šių pavaldžių atsakovo struktūrinių padalinių ryšių, navigacijos ir stebėjimo veiklą: Ryšių skyriaus; Navigacijos skyriaus; Energetikos skyriaus; Skrydžių valdymo technologijų skyriaus; Informacinių komunikacinių technologijų skyriaus. Pareiginiuose nuostatuose taip pat nustatyta, kad technikos direktorius kontroliuoja pavaldžių struktūrinių padalinių veiklą rengiant ataskaitas, užtikrina, kad jo ir jam pavaldžių darbuotojų veikla atitiktų Lietuvos

Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Remiantis Sąrašo 97-123 punktais, Ryšių skyrius, Navigacijos skyrius, Energetikos skyrius, Skrydžių valdymo technologijų skyrius, Informacinių komunikacinių technologijų skyrius dirba su įslaptinta informacija ir ją saugo, o juose dirbantys asmenys, užimantys atitinkamas pareigybes, privalo turėti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Technikos direktoriui, remiantis Sąrašo 97-123 punktais, pavaldžios 27 pareigybės, kurias užimantys asmenys privalo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsakovo 2014 m. vasario 21 d. įsakymu „Dėl valstybės įmonės „Oro navigacija“ įslaptintos informacijos administravimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-43 buvo patvirtintos Valstybės įmonės „Oro navigacija“ įslaptintos informacijos administravimo taisyklės ir pavesta struktūrinių padalinių vadovams laikytis šiose taisyklėse nustatytos įslaptintos informacijos administravimo sąlygų ir tvarkos. Pareiškėjas dirbo su įslaptinta informacija, tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. gavo įslaptintą 1035/2011 ES reglamentą, kuriuo nustatomi bendrieji oro navigacijos paslaugų teikimo reikalavimai ir iš dalies keičiami reglamentai; jis 2015 m. rugsėjo 23 d. patvirtino įslaptintą – riboto naudojimo dokumentą „SITS sistema. RSVC salė. Elektros energijos tiekimo schema“; pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 23 d. patvirtino įslaptintą – riboto naudojimo dokumentą „SITS sistema. Bokšto salė. Elektros energijos tiekimo schema“; jis patvirtino įslaptintą – riboto naudojimo dokumentą „Įmonės skrydžių valdymo technologinių sistemų jungčių schema“. Pareiginių nuostatų 4.2 punkte nustatyta, kad technikos direktorius privalo išmanyti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ir Europos saugios oro navigacijos organizacijos dokumentų reikalavimus, o remiantis Pareiginių nuostatų 5 punktu, technikos direktorius savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Europos civilinės aviacijos konferencijos, ICAO, Eurokontrolės teisės aktais, NCASP. Technikos direktorius, vykdydamas savo pareigas, privalo susipažinti su įslaptintais dokumentais ir jais vadovautis, be to, pats turi nustatyti, kuri atsakovo informacija turi būti įslaptinama, tvirtinti dokumentus, kurių turinį sudaro įslaptinta informacija. Pareiškėjas iš esmės išreiškė palaikymą buvusiam atsakovo darbuotojui R. L., nepaisant to, kad jis buvo nuteistas už šnipinėjimą. Tai rodo pareiškėjo požiūrį į Lietuvos Respubliką kaip teisinę valstybę, jo nesuvokimą, kokią žalą šnipinėjimas gali sukelti ne tik atsakovui, bet ir visai valstybei, negebėjimą vertinti tokį nusikaltimą padariusį asmenį kaip veikiantį prieš valstybės interesus. Kiekviena iš nurodytų aplinkybių atskirai sudarė savarankišką pagrindą pagal VTPĮ panaikinti teisę pareiškėjui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Remiantis Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atsakovas yra strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartyje pažymėjo, jog ginčijamo Įsakymo turinys bei jo sudėtine dalimi esantis 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinis pranešimas Nr. T-717 nėra išsamiai motyvuoti, tačiau iš paties pareiškėjo skundo bei atsakovo procesinių dokumentų bei pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. T-809 ir atsakovo 2016 m. rugsėjo 27 d. atsakymo Nr. T-830 pareiškėjui, akivaizdu, kad minėto Įsakymo priėmimo priežastys pareiškėjui buvo žinomos. Įsakymo motyvavimo trūkumai, nagrinėjamu atveju, negali būti laikomi užkirtusiais pareiškėjui kelią kreiptis į teismą bei sudarančiais pagrindą priimtą Įsakymą panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartyje taip pat akcentavo vieningą praktiką – jeigu pateikiant skundą teismui visos Įsakymo pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės bei jas patvirtinantys rašytiniai įrodymai pareiškėjui ir nebuvo žinomi, jis bet kuriuo atveju su šiais įrodymais galėjo susipažinti juos atsakovui pateikus teismui.

27. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, priėjo išvadą, kad Įsakymas, kartu su kitais dokumentais, kurie laikytini jo sudedamosiomis dalimis, atitinka visus jiems keliamus reikalavimus. Įsakymo apskundimo tvarkos nenurodymas, nesudarė kliūčių pareiškėjui kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, tai yra tik formalus neatitikimas, nesukėlęs neigiamų pasekmių pareiškėjui. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Įsakymą, tuo atlikdamas VPTĮ įtvirtintą pareigą įslaptintos informacijos saugumui užtikrinti. Teismas priėjo išvadą, jog ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas įsitikinus, kad surinktos informacijos pakanka išvadai, jog pareiškėjo elgesys kelia realią grėsmę, kad jam patikėta įslaptinta informacija gali būti atskleista.

28. Ginčijamo individualaus administracinio akto motyvų trūkumai neužkirto kelio pareiškėjui suvokti šio Įsakymo esmę bei kokias pasekmes jis sukelia. Pareiškėjas galėjo įgyvendinti teisę į efektyvią teisminę gynybą. Teismas vertino, kad skundžiamas Įsakymas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl panaikinti jo pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Teismas pažymėjo, kad netenkinus skundo, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

30. Atsakovas VĮ „Oro navigacija“ pateikė prašymą atlyginti 1 831,46 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 10 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu G. B., 2015 m. gruodžio 8 d. atstovavimą

perįgaliojo advokatui V. R. Atsakovas patirtas bylinėjimosi išlaidas grindė 2019 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 252.

31. Teismas, atsižvelgdamas į teisinių paslaugų teikimo metu galiojusį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, sprendė, kad atsakovo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, sudaro 1 056,60 Eur. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti 9,14 Eur sumą už pašto išlaidas ir techninius darbus, kadangi šios išlaidos yra patirtos už advokato atsakovui suteiktą teisinę pagalbą.

III.

32. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Byloje nėra jokių duomenų, jog apelianto atžvilgiu būtų buvęs atliktas patikrinimas. Nors atsakovas 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-717 vadina patikrinimo medžiaga, tačiau iš tokio dokumento negalima nustatyti, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatytos 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 nurodytos aplinkybės. Jame nenurodyti surinkti konkretūs objektyvūs duomenys, suteikę pagrindą išvadai, nepaminėti įrodymai, kuriais remiantis specialiosios komisijos funkcijas atliekantis asmuo užfiksavo aktualius duomenis.

32.2. Teismas nesivadovavo proporcingumo bei protingumo kriterijais ir neteisingai sprendė, kad per subjektyviai išdėstytus ir faktiniais duomenimis nepatvirtintus faktus pasireiškė G. M. asmeninės savybės, netinkamos ir keliančios grėsmę darbui su įslaptinta informacija. Byloje nesurinkta objektyvių duomenų tokioms aplinkybėms konstatuoti, antra, pagal nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo priskirti G. M. tokių asmeninių savybių.

32.3. Vien tai, jog tikrinimo medžiaga ar išvada yra vadinama „tarnybiniu pranešimu“, parodo, kad šis dokumentas surašytas asmeniškai Ž. J., neatlikus jokio tyrimo. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai tik patvirtina, kad tarnybiniai pranešimai yra įprasta ir priimtina forma bendrauti administracinių padalinių vadovams ir darbuotojams, išsakant būtent asmeninę savo nuomonę ar poziciją, o ne tikrinimo metu surinktų duomenų analizės pagrindu padarytas išvadas. Iš tarnybinio pranešimo turinio akivaizdžiai matyti, kad Ž. J. dėsto tik savo nuomonę, savo subjektyviai suvokiamas aplinkybes bei daro tendencingas išvadas. Papildomai pažymi, jog G. M. susirašinėjimas elektroniniu paštu buvo vienintelis objektyvus įrodymas, kurį Saugumo skyriaus viršininkas Ž. J. savo liudijime paminėjo tyrinėjęs, o visos kitos aplinkybės buvo jo paties subjektyviai išgirstos ar matytos.

32.4. Tikrieji motyvai, dėl ko iš pareiškėjo buvo atimta specialioji teisė, o tuo pačiu ir sprendimas atleisti jį iš darbo, buvo atviras priešiškumas su atsakovo generaliniu direktoriumi, kuris paskutiniaisiais jo vadovavimo metais darė daug pažeidimų. Atsakovo buvęs generalinis direktorius jau yra atleistas, taip pat atleistas ir nebedirba Saugumo skyriaus kibernetinio saugumo administratorius A. K., kuris nors teismo posėdžio metu tvirtino, kad santykiai su G. M. yra geri, „išimtinai“ darbiniai, tačiau tai tik buvo atkartota atsakovo procesinė pozicija byloje.

32.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į Ž. J. suinteresuotumą bei šališkumą, vertinant apelianto G. M. darbo funkcijų vykdymui aktualias savybes, aplinkybes bei faktus dėl jo galimybės dirbti su įslaptinta informacija.

32.6. Teismas citavo atsakovo 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 Saugumo skyriaus viršininko surašytą prielaidą ir tuo pačiu teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tokia išvada darytina iš paties pareiškėjo (apelianto) tarnybinio pranešimo (2016 m. rugsėjo 2 d. Nr. T-763), jog pareiškėjas neskiria informacijos, įslaptintos pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, nuo kitos įmonės saugomos informacijos. Apeliantas pažymi, jog asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, keliantys grėsmę patikėtos informacijos saugumui yra nustatomi tikrinimo metu. Atsakovo 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. T-717 surašymas užbaigia tikrinimo procedūrą. Vadinasi, jeigu apelianto 2016 m. rugsėjo 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. T-763 laikyti atliekamo tikrinimo tęsiniu, išeitų, kad apeliantas pats renka duomenis apie save. Be to, atsakovas ginčijamą 2016 m. rugsėjo 9 d. Įsakymą Nr. P-315 grindė atsakovo 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-717, bet nesirėmė apelianto tarnybiniu pranešimu Nr. T-763.

32.7. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog egzistavo faktinis būtinumas priimti ginčijamą įsakymą, t. y. panaikinti apeliantui teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, dėl to, kad nustatytos apelianto asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kilo grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

32.8. Atsakovas net neįvardijo, o teismas nenustatinėjo, kokią informaciją galbūt būtų tekę teikti, jeigu šalys (VĮ „Oro

navigacija“ ir Valstybinės oro eismo paslaugų agentūros filialas Kaliningrade) ir jų atstovai (inžinierius G. G. ir IT darbuotojas A. G.) būtų vykdę OSPF konfigūraciją Vilniuje. Ar ta informacija yra jautri ir svarbi savaime dėl to, kad ja disponuoja VĮ „Oro navigacija“, ar ji tampa jautri ir svarbi dėl to, kad ją būtų tekę pateikti (jeigu būtų tekę) būtent Rusijos Federacijos (kaip užsienio šalies, su kuria turi būti pastoviai veikiantis ryšio kanalas) įmonės darbuotojams. Atsakovas neanalizavo šių klausimų atlikto tikrinimo metu. Teismas informacijos pobūdį – „jautri ir įmonei svarbi“ laikė nustatytu nesant tam įrodymų.

32.9. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog A. G. susijęs su Rusijos Federacijos karinėmis struktūromis G. M. ir Ž. J. nebuvo žinoma nei tuo metu, kai jie tarpusavyje susirašinėjo elektroniniu paštu, nei paaiškėjo vėliau – Ž. J. atliekamo tikrinimo metu. Šią informaciją atsakovas pirmą kartą panaudojo 2016 m. lapkričio 18 d. atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

32.10. Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas labiau pasitikėjo nepažįstamais asmenimis, o ne VĮ „Oro navigacija“ darbuotojais. Pažymi, jog šio argumento nebuvo 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717, skundžiamame 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. P-315, 2016 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. T-830. Be to, teismo išvada, jog „pareiškėjo reikalavimai teikti informaciją nežinomiems Rusijos federacijos piliečiams, nepaisant Saugumo skyriaus viršininko, atsakingo už įslaptintos informacijos administravimą, pastabas, patvirtino pareiškėjo nepatikimumą“ neparemta jokiais įrodymais. Apeliantas atsakingai pareiškia, kad nereikalavo teikti jokios informacijos Rusijos Federacijos piliečiams.

32.11. Teigia, jog tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 2 d. paaiškinime nurodė, jog jeigu jam bus panaikinta teisė dirbti su įslaptina informacija, tai niekaip nepaveiks jo darbo kokybės (jis ir toliau galės vykdyti savo darbines funkcijas), nereiškia apelianto nepatikimumo. Be to, toks apelianto paaiškinimas be pagrindo interpretuotas kaip atskleidžiantis jo asmeninę savybę neskirti įslaptintos informacijos nuo saugomos. Tai, jog pareiškėjas raštu aiškino galėsiąs ir toliau kokybiškai atlikti pareigas, greičiau reiškia ne jo nepatikimumą ir nelojalumą, grėsmę jam patikėtos įslaptintos informacijos išsaugojimui, bet tiesiog darbo teisės neišmanymą, todėl tai negali būti vertinama kaip nepatikimumas ir nelojalumas Lietuvos valstybei.

32.12. Nurodo, jog 2016 m. rugsėjo 2 d. rašte pareiškėjas paaiškino, kad ne kartą yra minėjęs, jog jokių pretenzijų buvusiam pavaldiniui R. L. dėl darbo neturi. Tuo tarpu klausimas „ar jūs tuo didžiuojatės“ (nusikaltimą padariusiu R. L.) buvo provokacinis.

32.13. Apelianto vertinimu, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Esant prieštaravimams tarp Ž. J. liudijimo ir apelianto paaiškinimų bei liudytojams nepatvirtinus Ž. J. subjektyviai fiksuotų aplinkybių, atsakovo įrodinėjamos aplinkybės turėtų būti pripažintos neįrodytomis.

33. Atsakovas VĮ „Oro navigacija“ nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

34. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo faktinį būtinumą VĮ „Oro navigacijai“ priimti Įsakymą pagal VTPĮ nustatytus pagrindus ir procedūrą, o pareiškėjui buvo žinomos jo priėmimo priežastys, todėl nėra pagrindo keisti teismo sprendimo.

35. Atsakovas nurodo, jog byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimai teikti informaciją nežinomiems Rusijos Federacijos piliečiams, nepaisant Saugumo skyriaus viršininko, atsakingo už įslaptintos informacijos administravimą, pastabas, patvirtino pareiškėjo nepatikimumą.

36. Pareiškėjo teiginiai, kad jis apskritai nedirbo su įslaptinta informacija ar, kad jos jam nereikia (pareiškėjas negalėjo nedirbti su įslaptinta informacija, nes vadovavo padaliniams ir darbuotojams, kurie dirba su tokia informacija), tik patvirtina atsakovo išvadą, jog pareiškėjas neskyrė įslaptintos ir neįslaptintos bei saugomos informacijos, nesuvokė jos reikšmės ir tai, kokią žalą atsakovui ir valstybei gali padaryti jos atskleidimas.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia naują versiją dėl 2016 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimuose pateiktų teiginių dėl teisės dirbti su slapta informacija panaikinimo ir įtakos neturėjimu jo tolimesniam darbui, nurodant, kad taip pasakė dėl darbo teisės neišmanymo, tačiau šią versiją paneigia bylos medžiaga.

38. Pareiškėjo išreikštas pasididžiavimas R. L. parodo pareiškėjo požiūrį į Lietuvos Respubliką kaip teisinę valstybę, įstatymų viršenybę, nesuvokimą, kokią žalą šnipinėjimas gali sukelti ne tik atsakovui, bet ir visai valstybei, negebėjimo vertinti tokį nusikaltimą padariusio asmens, kaip veikiančio prieš valstybės interesus. Atsakovo teigimu VĮ „Oro navigacija“ turėjo ne tik teisę, bet ir privalėjo priimti Įsakymą vykdant VTPĮ įtvirtintas pareigas įslaptintos informacijos saugumui užtikrinti, o ne laukti, kad tokia informacija būtų atskleista.

Teisėjų kolegija


IV.

39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl valstybės įmonės „Oro navigacija“ generalinio direktoriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. P-315, kuriuo panaikintas pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 28 d. išduotas leidimas Nr. P-224(L), suteikiantis teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, t. y. jame akcentuojamus aspektus.

41. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu. Minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu <… > atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

42. Byloje nustatyta, jog VĮ „Oro navigacija“ Saugumo skyriaus viršininkas 2016 m. rugpjūčio 25 d. VĮ „Oro navigacija“ generaliniam direktoriui pateikė tarnybinį pranešimą Nr. T-717, kuriuo siūlė svarstyti klausimą dėl G. M. išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Šis tarnybinis pranešimas 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo pateiktas pareiškėjui, kuris 2016 m. rugsėjo 2 d. pateikė paaiškinimus. VĮ „Oro navigacija“ generalinis direktorius 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. P-315, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje) panaikino pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 28 d. išduotą leidimą Nr. P-224(L), suteikiantį teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“.

43. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., apart pareiškėjo pateikto paaiškinimo, jokie kiti tyrimo (patikrinimo) veiksmai nebuvo atliekami. Taigi pareiškėjo atžvilgiu joks patikrinimas dėl leidimo panaikinimo nebuvo atliktas. VĮ „Oro navigacija“ generalinis direktorius ginčijamą įsakymą priėmė išimtinai remdamasis minėtame Saugumo skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime pateikta informacija, kuri pasižymi neišsamumu, nekonkretumu, abstraktumu ir yra prielaidų pobūdžio. Tuo tarpu anksčiau minėtoje Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymas (leidimo panaikinimas) siejamas su atlikto patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Patikrinimo metu yra išsamiai, visapusiškai ir nešališkai, t. y. objektyviai ištiriamos visos galimo nepatikimumo ir nelojalumo Lietuvos valstybei aplinkybės, priežastys ir sąlygos, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Atsižvelgiant į tai, VĮ „Oro navigacija“ Saugumo skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas nagrinėjamu atveju gali būti vertinamas tik kaip vada (informacija) tokiam patikrinimui pradėti.

44. Teisėjų kolegija vertina, jog neatlikus patikrinimo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, esantis pakankamu pagrindu VĮ „Oro navigacija“ generalinio direktoriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymui Nr. P-315 panaikinti.

45. Pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines

savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

46. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, jog <…> kartu vertintinas ir asmens, pretenduojančio eiti atitinkamas pareigas ar jas jau einančio, patikimumas, lemiantis valstybės pasitikėjimą šiuo asmeniu. Aplinkybių, kurioms esant asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra ribojama, buvimas lemia valstybės nepasitikėjimą šiuo asmeniu, nes jos suteikia pagrindą manyti, kad gali kilti grėsmė ar būti padaryta žalos valstybės interesams. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis.

47. Iš Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto matyti, kad jo dispozicijoje yra pateikiamas tik pavyzdinis (neišbaigtas) aplinkybių sąrašas (asmens atlikta ar atliekama veikla, turėti ar turimi ryšiais su kitais asmenimis, jo paties asmeninės savybės ar kitos su jo asmeniu susijusios savybės), kurių buvimas gali sudaryti pagrindą neišduoti, arba panaikinti turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tačiau tai turi būti ne bet kokios aplinkybės, o yra reikalaujama, kad viena kuri iš šių aplinkybių, ar jų visuma, sukeltų ir atitinkamas pasekmes – keltų grėsmę patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindas gali būti nustatytas tik per konkrečių faktų, įvykių, kurie atskleidžia tokias leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėtojo asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius, ar kitas su asmeniu susijusias aplinkybes ar faktus, kurie paslapčių subjektui sukelia abejonių dėl tokio asmens patikimumo darbui su įslaptinta informacija ar lojalumo Lietuvos valstybei. Kilus ginčui dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi vertinti, ar paslapčių subjektas pagrįstai nustatė, jog leidimo turėtojas pagal atitinkamas savybes, pasireiškusias konkrečiose faktinėse situacijose (per konkrečius faktus), VTPĮ keliamų patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei reikalavimų kontekste yra netinkamas dirbti su įslaptinta informacija (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-895-146/2015, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-143/2015, 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2193-146/2015). Analogiški aiškinimai LVAT praktikoje yra pateikti dėl iš esmės panašios VTPĮ normos (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios VTPĮ redakcijos 16 str. 2 d. 17 p.) (žr., pvz. LVAT 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012, 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-591/2014; 2012 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).

49. G. M. apeliaciniame skunde išdėsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus paneigiančius argumentus, dėl ko jo manymu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto nuostatoje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymui pakanka pagrįstų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei. Šiuo aspektu būtina nustatyti, ar ginčijamo įsakymo Nr. P-315 priėmimo metu atsakovas turėjo pakankami duomenų, leidžiančių įtarti, kad galėjo atsirasti minėto įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės.

50. VĮ „Oro navigacija“ 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. P-315 iš esmės grindžiamas atsakovo Saugumo skyriaus viršininko 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 pateikta informacija. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarnybinio pranešimo ir ginčijamo įsakymo turinį, bylos medžiagą, daro išvadą, kad minėtas tarnybinis pranešimas grindžiamas tarpusavio nesutarimais, kilusiais anksčiau (matosi iš tarnybinių pranešimų) ir susirinkimo metu svarstant detalųjį informacijos sąrašą, taip pat bendro pobūdžio teiginiais (žodžiais ir elektroniniais laiškais primygtinai reikalavo Saugumo skyriaus darbuotojų pateikti Rusijos Federacijos piliečiams jautrią ir įmonei svarbią informaciją, sistemingai stabdo bei trukdo patvirtinti su saugumo užtikrinimu susijusius dokumentus, procedūras ir tvarkas), prielaidomis (palaiko ryšius su R. L.) bei replikomis, kurie nėra tinkamai ištirti ir detalizuoti. Bylos medžiagos kontekste taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas neskyrė įslaptintos ir neįslaptintos informacijos, nesuvokė jos svarbos/reikšmės.

51. Vertinant šiuos teiginius įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste jie nėra pakankami išvadai, jog asmuo

yra nelojalus ar nepatikimas ir netinkamas darbui su įslaptinta informacija. Nagrinėjamu atveju neanalizuotos ir aiškiai nenustatytos G. M. asmeninės ir dalykinės savybės, ryšiai su kitais asmenimis, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas yra praradęs valstybės pasitikėjimą, ir iš jo dėl to turėtų būti atimta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Vien tos aplinkybės, jog G. M. turėjo pastabų dėl detaliojo informacijos sąrašo, taip pat replikavo dėl R. L. bei nurodė atsakyti Rusijos Federacijos piliečiui elektroniniu paštu (neaišku, kokią informaciją norėjo pateikti ir t. t.), negali pakankamai atskleisti jo asmeninių ir dalykinių savybių, reputacijos, ryšių su kitais asmenimis, būtinų darbui su įslaptinta informacija, t. y. kaip šie pareiškėjo veiksmai buvo susiję su kilimu grėsmės patikėtos jam įslaptintos informacijos saugumui.

52. Neatlikdamas tarnybinio patikrinimo ir perrašydamas VĮ „Oro navigacija“ Saugumo skyriaus viršininko 2016 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-717 pateiktą informaciją, VĮ „Oro navigacija“ generalinis direktorius neatliko objektyvaus aplinkybių vertinimo.

53. Remiantis išdėstytu nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo veikla gali būti nesuderinama su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovui nepakako duomenų ginčijamam įsakymui priimti, t. y. jog atsirado aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, t. y. asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Tai reiškia, kad atsakovas skundžiamo įsakymo priėmimo metu neturėjo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti pareiškėjo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei ir jo keliama grėsme įslaptintos informacijos saugumui.

54. G. M. prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu teisme. Patirtas bylinėjimosi apeliaciniame teisme išlaidas taip pat prašo priteisti ir atsakovas VĮ „Oro navigacija“.

55. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą teisme, atlyginimą, o atsakovo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

56. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

57. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir BDU).

58. Pareiškėjas G. M. padavė 2019 m. gegužės 22 d. prašymą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo VĮ „Oro navigacija“ 2 230,43 Eur išlaidų už suteiktas advokato paslaugas rengiant 2019 m. balandžio 18 d. apeliacinį skundą bei perskirstyti pareiškėjo patirtas 5 164,79 Eur bylinėjimosi išlaidas pagal Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktą 2019 m. kovo 4 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

59. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. prašymu prašė priteisti šias išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas: 2 039,68 Eur už 2016 m. spalio 10 d. skundo, 2016 m. spalio 21 d. pareiškimo dėl 2016 m. spalio 13 d. nutarties rengimą,

susipažinimą su atstovaujamojo teikiama informacija, komentarais dėl atsiliepimo, 2016 m. gruodžio 19 d. prašymo dėl liudytojų šaukimo ir rašytinių įrodymų priėmimo rengimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo vardu 2016 m. spalio 10 d. skundą teismui pateikė ir parengė pareiškėjo atstovas advokatas M. Š. (I t., b. l. 55), pareiškėjas už minėto skundo teismui parengimą sumokėjo 1 199,89 Eur (III t., b. l. 10-11), taip pat pareiškėjas advokatui sumokėjo 300,80 Eur už pareiškimo parengimą dėl 2016 m. spalio 13 d. nutarties (I t., b. l. 57), kuria Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė pateikto skundo trūkumus (III t., b. l. 12-13). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas užmokesčio dydis už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį apskaičiuojamas taikant koeficientą 2,5, todėl maksimali priteistina suma už skundo parengimą sudarytų 1 929,75 Eur (771,9 Eur (2016 m. II ketvirčio BDU) x 2,5). Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai šalinami anksčiau to paties advokato ruoštų procesinių dokumentų trūkumai, išlaidos tokiems dokumentams turėtų būti įskaičiuojamos į išlaidas pirminio skundo surašymui, neviršijant Rekomendacijų atitinkame punkte nurodyto maksimalaus dydžio (žr., pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-298/2012). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina išlaidų suma už skundo parengimą – 1 199,89 Eur.

60. Pareiškėjo atstovas advokatas 2016 m. gruodžio 19 d. padavė teismui prašymą dėl liudytojų šaukimo ir papildomų rašytinių įrodymų pateikimo (II t., b. l. 135-136), pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas 538,99 Eur išlaidas (II t., b. l. 14-15) už minėto prašymo parengimą bei advokato susipažinimą su atstovaujamojo teikiama informacija/komentarais dėl atsiliepimo. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už tokio pobūdžio dokumento parengimą apskaičiuojama suma taikant 0,4 koeficientą, ir sudarytų 308,76 Eur (771,9 Eur (2016 m. II ketvirčio BDU) x 0,4). Teisėjų kolegijos vertinimu, advokato susipažinimas su atstovaujamojo teikiama informacija, komentarais dėl atsiliepimo, nagrinėjamu atveju laikytinas 2016 m. gruodžio 19 d. prašymo parengimo paslaugų dalimi, todėl išlaidos už šias paslaugas atskirai nepriteistinos.

61. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. prašyme prašė priteisti 354,93 Eur išlaidas už advokato pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 2017 m. sausio 3 d. teismo posėdyje (IV t., b. l. 44-45) bei 604,54 Eur už advokato pasirengimą bylos nagrinėjimui 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdyje bei atstovavimą (IV t., b. l. 46-47). Bylos duomenys patvirtina, kad administracinė byla buvo nagrinėjama tik 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdyje, teismo posėdis užtruko nuo 14.51 val. iki 17.08 val., t. y. 2 val. 17 min.; pareiškėjui atstovavo advokatas M. Š. ir advokato padėjėja E. P. (III t., b. l. 50-55). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus priteistinas užmokestis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojamas taikant koeficientą 0,1. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 p.). Pagal Rekomendacijų 4 punktą neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė daugiau nei vieno advokato atstovavimo teismo posėdyje būtinybės, o pasirengimas teismo posėdžiui vertintinas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas, todėl pareiškėjui priteistina išlaidų suma už advokato atstovavimą 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdyje sudarytų 158,66 Eur (793,3 Eur (2016 m. III ketvirčio BDU) x 0,1 x 2 val.).

62. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. prašyme prašė priteisti 828,84 Eur už advokato teisines paslaugas: susipažinimą su atsakovo pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, pasirengimą bylos nagrinėjimui teismo posėdyje bei atstovavimą 2017 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje. 2017 m. gegužės 3 d. teismo posėdis užtruko nuo 13.23 val. iki 17.17 val., t. y. 3 val. 54 min., pareiškėjui atstovavo advokatas M. Š. ir advokato padėjėja E. P. (III t., b. l. 90-97). Atsižvelgiant į aukščiau aptartas Rekomendacijų 4, 8.19 ir 9 punktų nuostatas, pareiškėjui nepagrindus daugiau nei vieno advokato atstovavimo teismo posėdyje būtinybės, pasirengimą teismo posėdžiui vertinant kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamąjį elementą, spręstina, kad pareiškėjui priteistina išlaidų suma už advokato atstovavimą 2017 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje sudarytų 329,12 Eur (822,8 Eur (2016 m. IV ketvirčio BDU) x 0,1 x 4 val.).

63. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. prašyme prašė priteisti 1 215,57 Eur už advokato paslaugas parengiant 2017 m. liepos 7 d. atsiliepimą į atsakovo 2017 m. birželio 23 d. apeliacinį skundą (IV t., b. l. 50-51). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus priteistinas užmokestis apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3 ir sudaro 1 062,88 Eur (817,6 Eur (2017 m. I ketvirčio BDU) x 1,3). Kadangi pareiškėjo prašoma suma viršija apskaičiuotą maksimalų dydį, už minėtas paslaugas priteistina 1 062,88 Eur suma.

64. 2019 m. kovo 4 d. prašyme pareiškėjas prašė priteisti 23 Eur žyminį mokestį (sumokėjimo kvitas I t., b. l. 54) bei

98,23 Eur išlaidas už prie 2016 m. spalio 10 d. skundo bei 2016 m. gruodžio 19 d. prašymo pridėtų dokumentų ne valstybine kalba vertimą ir į bylą pateikė jas patvirtinančius dokumentus (III t., b. l. 1-9). Atsižvelgiant į ABTĮ 34 ir 35 straipsnių, 39 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtos išlaidos (t. y. 121,23 Eur) priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

65. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 22 d. prašymu prašo priteisti iš atsakovo 2 230,43 Eur išlaidų, patirtų už advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą apskaičiuojant maksimalų užmokesčio dydį už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas koeficientas 1,7, todėl maksimali priteistina suma pareiškėjui už tokio pobūdžio teisines paslaugas sudarytų 1 598,51 Eur (970,3 Eur (2018 m. IV ketvirčio BDU) x 1,7). Nors pareiškėjas prašo priteisti visas jo patirtas išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, kadangi apeliacinis skundas yra didelės apimties, administracinė bylą tęsiasi nuo 2016 m., o advokatas apeliacinio skundo parengimui skyrė net 51,13 val., teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, neturi pagrindo spręsti, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti pareiškėjui išlaidų dydį, viršijantį maksimalų rekomenduojamą.

66. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas 2019 m. balandžio 18 d. apeliacinį skundą, sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį (IV t., b. l. 117). ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis nustato, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, per atstovą elektroninių ryšių priemonėmis pateikęs apeliacinį skundą, sumokėjo 3,75 Eur daugiau žyminio mokesčio, negu to reikėjo pagal aptartą teisinį reglamentavimą, todėl šią permokėtą žyminio mokesčio dalį Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojama grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 3 d.). Atitinkamai, iš atsakovo pareiškėjui priteistina sumokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio suma už apeliacinį skundą.

67. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bendrą pareiškėjui iš atsakovo priteistiną patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro 4 790,30 Eur, minėta suma yra pagrįsta, atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus ir laikytina racionalia.

68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, kadangi nepagrįstai pripažino VĮ „Oro navigacija“ įsakymą teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir VĮ „Oro navigacija“ 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. P-315 panaikinti.



Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. M. skundą tenkinti. Valstybės įmonės „Oro navigacija“ generalinio direktoriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. P-315 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinti.

Priteisti pareiškėjui G. M. iš atsakovo valstybės įmonės „Oro navigacija“ 4 790,30 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt eurų 30 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui G. M. 3,75 Eur (tris eurus 75 centus) permokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS




Administracinė byla Nr. eA-1406-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01525-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Metoil“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-90 (7-39/2017); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 14 d sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)-FR0682-697. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais sprendimais jam buvo papildomai priskaičiuoti mokesčiai – 865 260 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 134 471,66 Eur PVM delspinigių bei skirta 86 526 Eur PVM bauda. Komisija konstatavo, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai nėra pakankamas įrodymas pagrįsti prekių išgabenimo faktą, o pats pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas, siekdamas surinkti pakankamus ir išsamius įrodymus, pagrindžiančius tinkamą 0 proc. PVM tarifo taikymą. Su tokiomis išvadomis nesutikdamas, pareiškėjas teigė, kad VMI pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei CMR važtaraščiai patvirtina prekių išgabenimo ir tiekimo į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narę faktą, nes ir pati VMI pripažįsta šį prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Be to, krovinio siuntėjas neprivalo rūpintis, kad atitinkamoje CMR važtaraščio grafoje pasirašytų gavėjas. Pareiškėjas manė, kad pateikė tinkamus įrodymus savo pozicijai pagrįsti. Tai, kad prekės buvo pristatytos į Lenkijos įmonę PORRO Sp. z.o.o., kuri buvo sudariusi sutartis su galutiniais prekių gavėjais, patvirtino ir Lenkijos mokesčių administratorius.

3. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad tinkamai atliko visas savo pareigas ir domėjosi kontrahento PVM registracija, ėmėsi visų protingų ir nuo jo priklausančių veiksmų įsitikinti kontrahento Kipro bendrovės Rinaz Limited (toliau – ir Kipro

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=52810110b86311e98451fa7b5933515d

bendrovė) patikimumu. PVM sąskaitos faktūros bei CMR važtaraščiai atspindi, jog tarp minėtų šalių vyko nuolatinė prekyba (toks prekių tiekimas vyko ir 2012 m.). Be to, visos prekybos su Kipro bendrove metu pareiškėjas periodiškai tikrino jo PVM kodo galiojimą VIES sistemoje (Kipro bendrovė buvo registruotas PVM mokėtojas visą laiką, kol vyko prekyba), todėl pareiškėjas negalėjo žinoti apie tai, kad minėta bendrovė netinkamai vykdo kokius nors savo mokestinius įsipareigojimus. Mokesčių administratorius nekonstatavo pareiškėjo nesąžiningumo ir papildomus mokesčius paskaičiavo nepagrįstai. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius neturėjo teisės paneigti mokesčių mokėtojo teisės į nulinio PVM tarifo taikymą.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad esminė pozicija šioje byloje yra ta, kad mokesčių mokėtojas nebuvo pakankamai apdairus, tačiau pagal naujausią teismų praktiką tokia pozicija neteisinga. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas: 1) prekės buvo

tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos; 3) pirkėjas įsigijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Tais atvejais, kai kuri nors iš šių sąlygų netenkinama, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų egzistavimo, nes pateikti dokumentai neįrodė, kad Kipro bendrovė (pirkėjas) įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo, t. y. kad prekes įsigijo būtent įmonė Rinaz Limited.

7. Atsakovas pabrėžė, kad prekės realiai buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėju įvardintam subjektui, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM sudarydami prekių tiekimo sandorius su pareiškėju, kuris, įformindamas prekių tiekimus Kipre registruotam subjektui, dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje. Pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai, nesilaikant Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 6 straipsnio nuostatų, todėl neįrodo prekių perdavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Kipro bendrovei fakto. CMR važtaraščiuose įvardintiems dyzelinio kuro gavėjams laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. iš viso buvo išgabenta dyzelinio kuro už 4 120 286,00 Eur. Pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose visais atvejais neatžymėta prekių gavėjui skirta CMR važtaraščio 24 grafa, o pareiškėjo įformintuose prekių gabenimo dokumentuose vežėjais nurodytos tos pačios Lenkijos įmonės, kurios vežimo paslaugas teikė tęstinį laikotarpį. Pareiškėjas nepasirūpino, kad atitinkami CMR važtaraščių egzemplioriai su pirkėjo žymomis apie prekių gavimą būtų grąžinti jam. Įmonė Rinaz Limited yra „prieglobsčio kompanija“, kurios vardu veikia Lenkijos piliečiai. Kipre registruotos įmonės Rinaz Limited deklaruojama verslo ir valdymo konsultavimo veikla nėra susijusi su dyzelinio kuro sandorių vykdymu.

8. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas prekių tiekimo metu nesurinko ir patikrinimo metu nepateikė jokių įrodymų apie faktinį prekių patiekimą / perleidimą Kipro bendrovei. CMR važtaraščių užpildymas ir jų pateikimas be gavėjo patvirtinimo apie gautas prekes negali patvirtinti prekių disponavimo teisės perdavimo. Prekių pristatymas registruotiems gavėjams Lenkijoje neįrodo prekių perleidimo Kipro PVM mokėtojui Rinaz Limited fakto, taigi nesuteikia ir teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą.

9. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad byloje yra įrodymai, jog pareiškėjas pats neteisingai nurodė įgijėją. Pareiškėjas ne tik nepasidomėjo, kad dokumentus išrašo netinkamam įgijėjui, bet ir pats dalyvavo tame procese. CMR važtaraščiuose yra užpildyta tik pareiškėjo informacija, o apie gavėją nėra jokios informacijos. Šiuo atveju nežinia, kas sumokės PVM, jeigu prekes nusipirko ne Kipro bendrovė. Ši bendrovė pagal Lenkijos mokesčių administratorius informaciją yra sukčiavimui sukurta įmonė. Minėti požymiai įrodo, kad negali būti taikomas 0 proc. PVM tarifas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Metoil“ skundą atmetė.

11. Teismas pažymėjo, kad VMI 2016 m. gruodžio 14 d sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)-FR0682-697 patvirtino VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento I Kontrolės skyriaus 2016 m. spalio 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.13-28)-FR0680-632 papildomai apskaičiuotą 865 260 Eur PVM sumą, apskaičiavo 134 471,66 Eur PVM delspinigius, skyrė pareiškėjui 86 526 Eur PVM baudą. Komisija 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. S-90 (7-39/2017) patvirtino VMI 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Papildomi mokesčiai pareiškėjui

priskaičiuoti už tai, kad 2012 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu deklaravo 4 120 286 Eur vertės dyzelinio kuro tiekimų Kipro bendrovės vardu ir sandorius su šia įmone apskaitė kaip tiekimus į kitas ES valstybes nares bei apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu, tačiau tai padarė pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas.

12. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jo įformintiems prekių (dyzelinio kuro) tiekimams Kipro bendrovei, nustatęs, kad: 1) disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo pareiškėjo kontrahentams ir 2) kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas sandorių su minėta bendrove metu, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

13. Teismas vadovavosi PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąja Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusia 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva), CMR konvencijos 9 straipsniu, 12 straipsnio 1 punktu ir pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas dyzelinio kuro išgabenimo faktui pagrįsti pateikė CMR važtaraščius, kuriuose dyzelinio kuro pirkėju nurodyta Kipro įmonė Rinaz Limited, krovinio iškrovimo vieta nurodyta Lenkijoje registruoto gavėjo PORRO Sp. z.o.o. adresas: ul. Buczka 183d, 16-400 Suwałki. Nustatyta, kad pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose visais atvejais neatžymėta prekių gavėjui skirta CMR važtaraščio 24 grafa, t. y. prekių gavimas nepatvirtintas prekių gavėjo spaudu, nenurodytos prekes gavusių asmenų vardai, pavardės, nėra parašų ir prekių iškrovimo / gavimo datos. Pateiktų CMR važtaraščių 24 grafoje yra pasirašyta tik prekių siuntėjui ir vežėjui skirta CMR važtaraščio vieta. Teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, sutiko su mokesčių administratoriumi ir pripažino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, kuriais įformintas krovinių (pareiškėjo parduotų prekių) gabenimas kitų valstybių narių įmonėms, yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai ir tokie CMR važtaraščiai patvirtina tik prekių pardavimo ar jų perdavimo Lietuvos teritorijoje kitiems asmenims faktą, bet ne prekių perdavimo Kipro bendrovei faktą, kaip nurodė pareiškėjas.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad krovinio siuntėjas neprivalo rūpintis, jog atitinkamoje CMR važtaraščio grafoje pasirašytų gavėjas, teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai prekes iš tiekimo valstybės narės gabena (išveža) įgijėjas (pirkėjas), tam tikri CMR važtaraščių duomenų, kuriuos pildo įgijėjas ar jo vardu (sąskaita) veikiantys asmenys trūkumai (ypač gavimo žymos nebuvimas, kai tiekiamos akcizais apmokestinamos prekės), gali būti, atsižvelgiant į tiekimų apimtį ir dažnumą, vertinama, kaip aplinkybė, suponuojanti tiekėjo pareigą imtis papildomų veiksmų įsitikinti kontrahento sąžiningumu sudarant paskesnius sandorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017). Teismo vertinimu, iš anksčiau paminėtų aplinkybių (netinkamai užpildytų CMR važtaraščių) pareiškėjas galėjo matyti (įtarti), jog būtent šis tiekimas, jį vertinant kartu su kitais tiekimais tai pačiai įmonei, galimai yra įtrauktas į įgijėjo sukčiavimą. Tokiu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, tačiau nagrinėjamoje situacijoje matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu, juolab, kad, kaip pats pareiškėjas teigia, tarp minėtų šalių vyko nuolatinė prekyba. Teismas darė išvadą, kad tokį pareiškėjo elgesį atsakovas pagrįstai įvertino kaip nesąžiningą, nes PVM sąskaitose faktūrose nurodyti ne tikrieji ginčo prekių įgijėjai, o pareiškėjas nesiėmė veiksmų savo kontrahentams patikrinti, todėl neveikė sąžiningai. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-516-602/2017). Pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo ir tiekimo kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų prekių tiekimą kitoje valstybėje narėje įregistruotiems PVM mokėtojams, surinkti daugiau informacijos apie CMR važtaraščiuose nurodytus prekių gavėjus; pasidomėti įgaliotais užsienio įmonių asmenimis (atstovais), kurie faktiškai buvo atsakingi už prekių pristatymą galutiniam pirkėjui; pareikalauti iš jų patvirtintų dokumentų, kad jie turi teisę atstovauti minėtą Kipro bendrovę. Taigi teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jis tinkamai atliko visas savo pareigas ir domėjosi kontrahento PVM registracija bei ėmėsi visų protingų ir nuo jo priklausančių veiksmų įsitikinti kontrahento Kipro bendrovės patikimumu.

15. Bylos duomenimis taip pat įrodyta, kad pareiškėjo įformintuose prekių gabenimo dokumentuose vežėjais nurodytos tos pačios Lenkijos įmonės, kurios transportavimo paslaugas teikė tęstinį laikotarpį, tačiau CMR važtaraščių egzemplioriai su pirkėjo / gavėjo žymomis apie prekių gavimą negrąžinti pareiškėjui. Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė papildomų duomenų, kuriais remiantis būtų galima eliminuoti dokumentų, kuriais buvo grindžiamas 0 procentų

PVM tarifo taikymo pagrįstumas, trūkumus.16. Iš anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad mokesčių mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į

kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę. Teismas pabrėžė, kad pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, nustatydamas, jog nepakanka pareiškėjo pateiktų duomenų pagrįsti 0 procentų PVM tarifo taikymą, taip pat rėmėsi duomenimis, gautais iš kitų valstybių mokesčių administratorių (Komisijos byla, III t.). Byloje nustatyta, kad VMI kreipėsi į Kipro Respublikos kompetentingas institucijas ir pagal gautus Kipro Respublikos kompetentingų institucijų duomenis nustatė, kad įmonė Rinaz Limited yra tik „prieglobsčio kompanija“ („shell company“), kurios vardu veikia Lenkijos piliečiai. Ši įmonė yra įtraukta į EUROFISC darbo grupę WF1, kuri skirta keitimuisi duomenimis apie sukčiavimą įtraukiant dingusius prekeivius. Kipre registruotos įmonės Rinaz Limited deklaruojama verslo ir valdymo konsultavimo veikla nėra susijusi su dyzelinio kuro sandorių vykdymu. Be kita ko, Lenkijos mokesčių administratorius atsakovui pateikė informaciją, kad visos pareiškėjo CMR važtaraščiuose dyzelinio kuro gavėjais nurodytos Lenkijos įmonės yra dingę prekeiviai Lenkijoje, kurie naudojami PVM sukčiavimui. Lenkijos mokesčių administratoriaus duomenimis, šios įmonės nerandamos jų registruotose veiklos vietose, jų nurodytos veiklos vykdymo vietos yra virtualių biurų adresai, kurie gali būti naudojami tik įmonių registravimui bei korespondencijai. Be to, šios įmonės neteikia mokesčių deklaracijų ir dokumentų patikrinimui, neįvykdo savo PVM mokestinių prievolių ir Lenkijos mokesčių administratoriaus sprendimais yra išregistruotos iš PVM mokėtojų registro.

17. Teismo vertinimu, visų byloje nustatytų aplinkybių visuma įrodo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie faktinį prekių patiekimą / perleidimą Kipro įmonei Rinaz Limited ir nepatvirtino, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytam Kipro PVM mokėtojui Rinaz Limited, kuris turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

18. Siekiant prekių tiekimą pripažinti neapmokestinamu teikimu Bendrijos viduje, prekės, be kita ko, turi būti tiekiamas apmokestinamajam asmeniui, įsisteigusiam kitoje nei teikimo valstybėje narėje. Remiantis PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, kai šis tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, privalo turėti ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo CMR važtaraščiuose dyzelinio kuro gavėjais nurodytos Lenkijos įmonės: 1) Adamex Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6372184844, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. gruodžio 13 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 59 655 Eur; 2) AMT Ecology Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6631854358, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. birželio 27 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 1 156 932 Eur; 3) Gold Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6652930509, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. lapkričio 21 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 96 128 Eur; 4) Helcon Sp. z.o.o. (PVM kodas PL7792402975, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. spalio 11 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 552 490 Eur; 5) Meiser Express sp. z.o.o. (PVM kodas PL8971771655, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. spalio 18 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 730 258 Eur; 6) PGS Projekt Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6342805187, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2014 m. sausio 20 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 272 963 Eur; 7) Polpetrol Oil Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6772189443, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2014 m. kovo 26 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 479 566 Eur; 8) Trans Sped Południe Sp. z.o.o. (PVM kodas PL6342797186, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2013 m. birželio 3 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 628 343 Eur; 9) Transpet Sp. z.o.o. (PVM kodas PL7252039732, išregistruotas iš PVM mokėtojų nuo 2014 m. birželio 30 d.), įforminta dyzelinio kuro pardavimų už 143 951 Eur.

19. Teismas iš esmės sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir buvo nepakankamai atidus bei sąžiningas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų jo sąžiningumą, t. y. kad jis įsitikino, jog vykdomais sandoriais nėra įtrauktas į sukčiavimą mokesčių srityje. Vertindamas mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, taip pat proceso šalių teiktus paaiškinimus bei įrodymus, teismas konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog 0 proc. PVM tarifas buvo taikytas nepagrįstai.

20. Šiuo atveju mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, detaliai išanalizavo ūkines operacijas, dėl kurių atlikimo buvo apskaičiuotas papildomas PVM ir su juo susijusios sumos. Mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo, įvertino įrodymų visumą, o ne vien konstatavo, kad pareiškėjas

nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skundą Komisijai grindė tais pačiais argumentais, kaip ir kreipdamasis į teismą. Visi argumentai išsamiai išnagrinėti skundžiamame Komisijos sprendime. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

21. Teismas akcentavo, kad netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

22. Pareiškėjas BUAB „Metoil“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog CMR važtaraščiai nepagrindžia prekių perdavimo Kipro bendrovei fakto. Teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo CMR konvencijos nuostatas, nes jokia CMR konvencijos nuostata neįpareigoja krovinio siuntėjo pasirūpinti, kad atitinkamoje CMR važtaraščio grafoje pasirašytų gavėjas. Važtaraštis gavėjo gali būti pasirašytas, tačiau gali būti ir nepasirašytas, nes to CMR konvencija neįpareigoja. Teismas ignoravo pareiškėjo ir Kipro bendrovės sutarties nuostatas, pagal kurias prekės jų gavėjams buvo gabenamos FCA sąlygomis. Nuo prekių atidavimo vežėjui momento nuosavybės teisė į prekes ir jų atsitiktinio žuvimo rizika buvo perduota pirkėjams. Šiuo atveju CMR važtaraštis yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymas, patvirtinantis, kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Pareiškėjas pardavė prekes ir faktiškai perdavė disponavimo teisę į prekes pirkėjui. Po tokio perdavimo pareiškėjas neturėjo jokių tolimesnių pareigų įsitikinti krovinio pristatymo faktu ar imtis bet kitų papildomų veiksmų, nes tai yra vežėjo ir krovinio gavėjo tarpusavio santykiai. Mokestiniame ginče nustatyta aplinkybė, jog prekės buvo faktiškai išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir buvo faktiškai perduotos gavėjams Lenkijos Respublikoje. Lenkijos mokesčių administratorius, pateikdamas tokią informaciją VMI, patvirtino faktinį pareiškėjo tiektų prekių gavimą Lenkijoje. Pati VMI šio fakto neginčijo, todėl lieka neaišku, kodėl teismas sprendime ignoravo šią aplinkybę ir kodėl prekių pristatymo faktas Lenkijos Respublikoje nebuvo pripažintas pakankama teisiškai reikšminga aplinkybe pareiškėjo pozicijai pagrįsti. Pareiškėjas, perdavęs prekes vežėjui, savo prievoles įvykdė tinkamai. Pagal pareiškėjo ir Kipro bendrovės sudarytos sutarties nuostatas, pareiškėjas nebuvo ir negalėjo būti atsakingas už prekes ir jų pristatymą po to, kai jas perdavė vežėjui, o VMI iš pareiškėjo negalėjo reikalauti to, jog jis toliau sektų kiekvieno krovinio judėjimą.

22.2. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017 (toliau – ir byla Nr. A-516-602/2017) suformuotomis taisyklėmis ir pažymi, kad vien tik formalių dokumentų trūkumų buvimas negali paneigti mokesčio mokėtojo teisės į nulinio PVM tarifo taikymą. Be to, minėtoje byloje pažymėta, jog reikalavimas PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tikrąjį prekių įgijėją nėra viena iš esminių sąlygų (reikalavimų) tiekimą pripažinti tiekimu Bendrijos viduje. Byloje esantys važtaraščiai leidžia nustatyti tiekimo į kitą valstybę narę faktą, todėl tam tikrų jų trūkumų buvimas teismo negalėjo būti laikomas pakankamu pagrindu paneigti pareiškėjo teisę į nulinio PVM tarifo taikymą. Teismas negalėjo spręsti, jog prekių įgijėjams nebuvo tinkamai perduota teisė disponuoti prekėmis, nes mokesčių administratorius yra nustatęs faktą, jog prekės faktiškai buvo gautos Lenkijos Respublikoje. Teismas sprendime turėjo laikytis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir pripažinti tinkamą prekių perdavimo disponuoti faktą.

22.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas. Teismas ignoravo ir kitas reikšmingas aplinkybes – kad pareiškėjas nuolat domėjosi savo kontrahentu, nuolat tikrindavo kontrahento registracijos PVM mokėtoju faktą. Teismas taip pat ignoravo ir faktinį prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą, kas taip pat rodo pareiškėjo sąžiningumą. Kad mokesčių administratorius galėtų apskaičiuoti papildomus mokesčius, jis turi nustatyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, tačiau to nepadarė. VMI neturi jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad pareiškėjas būtų žinojęs apie vykstantį PVM sukčiavimą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1206-438/2016 ir pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu nėra ir nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėjas būtų buvęs nesąžiningas, dalyvavęs sukčiavime ar pan. Pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, kad pareiškėjas nebuvo apdairus, nes nesiėmė priemonių, jog važtaraščiuose būtų fiksuojamas gavėjo parašas, yra nepakankama daryti išvadą apie pareiškėjo nesąžiningumą. Teismas privalėjo tirti visas reikšmingas

aplinkybes, tačiau visiškai nevertino fakto, kad pareiškėjas nuosekliai domėjosi savo kontrahentu, ką patvirtina byloje surinkti įrodymai. Byloje Nr. A-516-602/2017 teismas išaiškino, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų asmenų patikrinimas PVM informacijos mainų sistemoje (VIES) ir aplinkybė, kad įgijėjas buvo įregistruotas šioje sistemoje tiekimo metu, yra pakankama pripažinti, jog tiekėjas įvykdė įrodinėjimo pareigą. Pareiškėjas ėmėsi visų protingų ir nuo jo priklausančių veiksmų įsitikinti kontrahento Kipro bendrovės patikimumu, mokesčių administratorius negalėjo iš pareiškėjo reikalauti kitų įrodymų, nes tai būtų neproporcingas reikalavimas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra nepagrįstos.

23. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jo įformintiems prekių (dyzelinio kuro) tiekimams Kipro bendrovei nustačius, kad disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo pareiškėjo kontrahentams, bei nustačius, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų egzistavimo, nes nepatvirtina, kad Kipro bendrovė įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Rinaz Limited buvo tik sandorių grandinės, siekiančios nuslėpti tikruosius prekių gavėjus, dalis. Prekės realiai buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėju nurodytam subjektui, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM sudarydami prekių tiekimo sandorius su pareiškėju. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia 0 proc. PVM tarifo taikymo ir nepatvirtina prekių perleidimo fakto Kipro bendrovei. Pateikti važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai, nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų. Kipro bendrovė yra tik „prieglobsčio kompanija“, kurios vardu veikė Lenkijos piliečiai. Rinaz Limited teiktas dyzelinis kuras niekada nebuvo pristatytas į Kipro Respubliką, ši įmonė neturi savo sandėlių ir turto.

25. Atsakovas pažymi, jog Lenkijos mokesčių administratorius informavo, kad įmonės PORRO Sp. z.o.o. apskaitoje nėra sutarčių su Kipro bendrove ir pareiškėju. Minėta Lenkijos bendrovė tik teikė akcizinių prekių Bendrijos viduje išmuitinimo paslaugas ir tarpininkavimo vykdant muitinės formalumus bei akcizinių prievolių padengimą. CMR važtaraščiuose dyzelinio kuro gavėjais nurodytos Lenkijos įmonės, kurios įmonių grandinėse veikė kaip dingę prekeiviai ir buvo naudojamos PVM sukčiavimui. Pateiktuose CMR važtaraščiuose visais atvejais nepažymėta prekių gavėjui skirta CMR važtaraščio 24 grafa, t. y. prekių gavimas nepatvirtintas prekių gavėjo spaudu, nenurodyti prekes gavusių asmenų vardai, pavardės, nėra parašų ir prekių iškrovimo / gavimo datos. Atsakovas akcentuoja, kad tos pačios Lenkijos įmonės vežimo paslaugas teikė tęstinį laikotarpį. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų apie faktinį prekių patiekimą / perleidimą Kipro bendrovei. Pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu, nesidomėjo apie asmenis, dalyvavusius teikimo į Lenkiją sandoriuose bei kokiu faktiškai adresu krovinys pristatytas, kokiomis aplinkybėmis ir kas krovinį priėmė Kipro bendrovės vardu prekių pristatymo vietoje. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė asmenų įgaliojimų, suteikiančių teisę veikti Kipro bendrovės vardu ir atstovauti šią įmonę, vykdant sandorius su pareiškėju, ar kitų dokumentų ir įrodymų, susijusių su prekių pristatymu ir gavimu. Kipro bendrovės deklaruojama verslo ir valdymo konsultavimo veikla nėra susijusi su dyzelinio kuro sandorių valdymu.

26. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas patikrinimo ir pastabų nagrinėjimo metu nepateikė pakankamai įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime. Pareiškėjas apsiribojo tik formalių veiksmų (Kipro bendrovės direktoriaus asmens tapatybės kortelės ir šios įmonė registro išrašo kopijų gavimu), kurie nėra pakankami sąžiningumui pripažinti. Nustačius, kad prekės realiai pateiktos ne sąskaitose faktūrose pirkėju nurodytam subjektui, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM sudarydami prekių tiekimo sandorius su pareiškėju, paneigiama pareiškėjo ir Kipro bendrovės sutartyje nurodyta sandorio šalis – įmonė Rinaz Limited, konstatuojant, jog teisę disponuoti dyzeliniu kuru įgijo kiti nenustatyti asmenys. Atsakovas mano, jog jo poziciją patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017, 2018 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-400-556/2018).

Teisėjų kolegija


IV.

27. Šioje byloje mokestinis ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog bendrovė neturi

teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą jos įformintiems prekių (dyzelinio kuro) tiekimams nustačius, kad disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo bendrovės kontrahentams, bei nustačius, jog bendrovė elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ginčo sandorių metu, todėl žinojo ar turėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017 yra konstatavusi, kad pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį (PVM įstatymo 49 str. 1 d.) prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris esmines sąlygas (reikalavimus), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą): (1) teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; (2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; (3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje. Taip pat teismas pažymėjo, kad tiekimo Bendrijos viduje sąvoka, kaip ir įsigijimo Bendrijos viduje sąvoka, yra objektyvaus pobūdžio ir taikoma neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus bei rezultatus (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C-587/10, 30 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Sandoriai turi būti apmokestinami atsižvelgiant į jų objektyvius požymius (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Collée, C-146/05, 29 ir 30 p.) – mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad nuo PVM būtų atleidžiama, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų (Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Plöckl, C-24/15, 38 ir 39 p.).

30. Toje pat nutartyje teismas, pasisakydamas dėl teisės disponuoti preke perdavimo nurodė, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R (C-285/09) 50 ir 55 punktų, reikalavimas PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tikrąjį prekių įgijėją nėra viena iš esminių sąlygų (reikalavimų) tiekimą pripažinti tiekimu Bendrijos viduje. Todėl aplinkybė, jog ši teisė ginčo atveju galimai buvo perduota ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam, o kitam (nenustatytam) įgijėjui, nėra reikšminga sprendžiant dėl aptariamos sąlygos (ne)buvimo.

31. Teisingumo Teismas, plėtodamas teisinę doktriną PVM srityje, 2018 m. birželio 20 d. sprendime byloje C-108/17 nurodė, kad dokumentai, kuriais patvirtinama, kad prekės iš importo valstybėje narėje esančio akcizinio sandėlio nugabentos ne įgijėjui, o į kitoje valstybėje narėje esantį akcizinį sandėlį, gali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais šių prekių išsiuntimo arba išgabenimo į kitą valstybę narę faktą (Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Enteco Baltic, C-108/17, 81 p.).

32. Paminėtame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad „prekių tiekimo“ sąvoka siejama ne su nuosavybės teisės perdavimu taikomoje nacionalinėje teisėje numatytais būdais, bet apima visus materialiojo turto perleidimo sandorius, kuriais viena šalis suteikia kitai šaliai teisę disponuoti tuo materialiuoju turtu taip, lyg ji būtų to turto savininkė (2010 m. birželio 3 d. sprendimo De Fruytier, C-237/09, EU:C:2010:316, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Teisės disponuoti materialiuoju turtu kaip savininkui perdavimas nereikalauja, kad šalis, kuriai šis turtas perduotas, jį turėtų fiziškai arba kad minėtas turtas būtų fiziškai jai nugabentas ir (arba) fiziškai jos gautas (2015 m. liepos 15 d. nutartis Itales, C-123/14, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:511, 36 p.) (Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Enteco Baltic, C-108/17, 86, 87 p.).

33. Be to, primintina, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, kadangi nė vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM, pagal šios direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Vis dėlto, įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus, valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisinės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai. Šiomis aplinkybėmis pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodymų srityje, turi būti nustatomos remiantis aiškiai šiuo atžvilgiu nacionalinėje teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis. Pagal teisinio

saugumo principą reikalaujama, kad apmokestinamieji asmenys žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11, 36, 38 ir 39 p.; 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, 30–34 p.). Taikant šį principą reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o, kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Plantanol, C-201/08, 46 p.).

34. Svarbu pažymėti ir tai, kad aplinkybėmis, kai teisė disponuoti preke kaip savininkui yra perduota įgijėjui tiekimo valstybės narės teritorijoje ir kai šis įgijėjas turi išsiųsti ar išgabenti prekę iš tiekimo valstybės narės teritorijos, įrodymas, kurį tiekėjas gali pateikti mokesčių institucijoms, iš esmės priklauso nuo įrodymų, kuriuos šiuo tikslu jis gauna iš įgijėjo (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, 37 p.).

35. Atsakovas VMI teigdamas, kad įmonė Rinaz Limited teisės disponuoti dyzeliniu kuru neįgijo, o pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie faktinį prekių patiekimą / perleidimą Kipro įmonei Rinaz Limited šios nutarties 29–34 punktuose nurodyta teise nesivadovavo.

36. Kaip matyti iš uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ ir bendrovės Rinaz LTD sutarties 4.2 punkto, prekių pristatymo data yra laikoma prekių pristatymo pirmajam krovinio ekspeditoriui data. Nuo pristatymo datos teisė į prekes ir jų atsitiktinio praradimo ar sugadinimo rizika buvo perduota pirkėjui (Komisijos bylos I t., b. l. 38).

37. Be to, pareiškėjas teigia, kad prekės jų gavėjams buvo gabenamos FCA sąlygomis, tokia sąlyga numatyta pagal visas PVM sąskaitas faktūras, prekių perdavimo FCA Kalnėnai sąlygomis faktą įrodo CMR važtaraščiai su vežėjų parašais, patvirtinančiais prekių priėmimą gabenimui pagal kiekvieną VMI patikrinimo metu analizuotą PVM sąskaitą faktūrą. Laikydamasi FCA Kalnėnai pristatymo sąlygų, bendrovė prekes perdavė vežėjams, ką ir numato tokios pristatymo sąlygos. Šių paaiškinimų atsakovas neginčija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių aplinkybių mokesčių administratorius ir netikrino. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros neįskaitomos ir teismas negali patikrinti, ar šie pareiškėjo paaiškinimai atitinka tikrovę.

38. Be to, patikrinimo akte, vadovaujantis Lenkijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, pripažįstama (patikrinimo akto 4 lapas), jog bendrovės tiektos prekės buvo pristatytos į Lenkijos įmonę PORRO Sp. z.o.o., vėliau Lenkijos įmonėms, be to, už prekes buvo atsiskaityta tarptautiniais mokėjimų pervedimais, trišalėmis užskaitomis (Komisijos bylos I t., b. l. 61). Lenkijos mokesčių administratorius, pateikdamas tokią informaciją VMI, patvirtino faktinį bendrovės tiektų prekių gavimą Lenkijoje. Dar daugiau, Lenkijos mokesčių administratorius patvirtino, kad Lenkijos įmonės pirko iš Rinaz Limited prekes (Komisijos bylos III t., b. l. 141). Tokie duomenys tiesiogiai prieštarauja patikrinimo akto teiginiams, kad įmonė Rinaz Limited teisės disponuoti dyzeliniu kuru neįgijo. Mokesčių administratorius nenustatė momento, nuo kurio pareiškėjas suteikė teisę įmonei Rinaz Limited disponuoti ginčo prekėms, o pastaroji – Lenkijos įmonėms.

39. Pažymėtina, kad CMR važtaraštis yra įrodymas, patvirtinantis, kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon (CMR konvencijos 9 straipsnis). Byloje esantys CMR važtaraščiai neįskaitomi (pateiktos blogos kokybės kopijos), neįmanoma suprasti vežimo sutarties turinio. Patikrinimo akte nėra aptartas kiekvienas tiekimo atvejis atskirai. Byloje nėra nustatyti ir apklausti bendrovės atsakingi asmenys dėl tiekimo aplinkybių, dėl to, kaip buvo tikrinami atstovų, atvykusių atsiimti prekes, įgaliojimai, nėra nustatyta, ar Kipro bendrovės atstovas turėjo įgaliojimus veikti šios bendrovės vardu.

40. Teismas, vadovaudamasis šios nutarties 29–34 punktuose nurodyta teise, bei nutarties 35–39 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad mokesčių administratorius nenustatė svarbių aplinkybių, su kurių buvimu Europos Sąjungos teisė, įskaitant Teisingumo Teismo praktiką, sieja PVM atskaitos sąlygas. VMI išvados padarytos išsamiai neištyrus tiekimų aplinkybių, jų motyvacija prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, iš dalies ir įrodymams, esantiems byloje.

41. Taip pat mokesčių administratorius teigia, kad bendrovė elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ginčo sandorių metu, todėl žinojo ar turėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Dėl šių argumentų teismas primena, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas susijusias ES teisės normas, yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad

įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Enteco Baltic, C-108/17, 94–95 p.).

42. Mokesčių administratoriaus teiginiai, kad bendrovė elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ginčo sandorių metu, todėl žinojo ar turėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose, yra abstraktaus, apibendrinamojo pobūdžio, nesiejami su teise, išdėstyta šios nutarties 29–34 punktuose. Kiekvienas atskiras tiekimas neišanalizuotas. Be to, kaip minėta nutarties 33 punkte, valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Iš atsakovo paaiškinimų nėra aišku, kokių sąlygų ar pareigų, kokiais teisės aktais nustatytų, pareiškėjas neįvykdė, kokias teisės aktų nuostatas įmonė pažeidė. Be to, teismas vertina, kad mokesčių administratorius mokestinį tyrimą atliko aplaidžiai, byloje nėra išnaudotos valstybės turimos galimybės surinkti įrodymus apie mokestinį sukčiavimą, be kita ko, bendradarbiaujant ir su kriminalinės žvalgybos subjektais. Dėl paminėtų skundžiamų administracinių aktų trūkumų seka, kad atliekant mokestinį tyrimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Todėl skundžiami aktai panaikinami ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ skundas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

43. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pažymi, jog pareiškėjas turi teisę į dalies išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

45. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį – 22,50 Eur pirmosios instancijos teisme (b. l. 54) bei 11,25 Eur apeliacinės instancijos teisme (b. l. 141), viso – 33,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies, teismas vertina, kad pareiškėjui priteistina 50 proc. bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, t. y. 16,88 Eur.



Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ skundą patenkinti iš dalies.Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą

Nr. S-90 (7-39/2017); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 14 d sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)-FR0682-697.

Perduoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Metoil“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 16,88 Eur (šešiolika eurų aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-5115-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00077-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant vertėjams Giedriui Kašubai ir Magal Yama,užsienietei Z. (N.) R. ir jos atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Natalijai Ivanovskai,viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Afganistano Islamo Respublikos pilietės Z. (N.) R. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės teikimą dėl Afganistano Islamo Respublikos pilietės Z. (N.) R. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinė (toliau – ir Vilniaus pasienio rinktinė) 2019 m. birželio 28 d. teikime Nr. (21/20) (toliau – ir Teikimas) prašė sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) Afganistano Islamo Respublikos pilietę Z. (N.) R. (toliau – ir Užsienietė), iki kol bus priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

2. Vilniaus pasienio rinktinė paaiškino, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyrius (toliau – ir Prieglobsčio skyrius) 2019 m. birželio 21 d. raštu Nr. (15/6-17)40PR-32 „Dėl perdavimo pagal Dublino III Reglamentą“ informavo dėl numatomo Afganistano Islamo Respublikos piliečių grąžinimo. 2019 m. birželio 26 d. 13.00 val. į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu LH 886 iš Vokietijos pagal Dublino III Reglamentą grąžintos dvi Afganistano Islamo Respublikos pilietės, viena iš jų – Z. R., gimusi (duomenys neskelbtini) (Teikime ir bylos dokumentuose nurodoma ir kaip N. R., gimusi (duomenys neskelbtini)). Užsienietė 2019 m. birželio 26 d. apie 17.00 val. pateikė prašymą dėl prieglobsčio prašymo atnaujinimo Lietuvos Respublikoje.

3. Užsienietė 2018 m. rugpjūčio 15 d. raštu pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio skyrius 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 15PR-174 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, kuriuo nusprendė nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, apgyvendinti prieglobsčio prašytoją Užsieniečių registracijos centre, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą. 2018 m. spalio mėnesį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3156f5e0b79a11e98451fa7b5933515d

Užsienietė, nesulaukusi galutinio sprendimo dėl jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro bei neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu trukdydama prieglobsčio suteikimo procedūrai. Užsieniečių registracijos centras raštu informavo Prieglobsčio skyrių apie tai, kad į Užsieniečių registracijos centrą Užsienietė negrįžo. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-2) 16PR-75 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo sustabdymo“, kuriuo nusprendė sustabdyti Užsienietės prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

4. Vilniaus pasienio rinktinė nurodė, kad Užsienietė pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies ir 135 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-132 patvirtinto Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.9 punkto, taip pat Užsieniečių registracijos centro vado patvirtintų Laikinai užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Užsienietė 2018 metais prisistatė esanti N. R., gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau 2019 m. birželio 26 d. iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką Užsienietė grąžinta su kelionės dokumentu laissez-passer forma, išduotu Z. (toks vardas nurodytas kelionės dokumente) R., gimusiai (duomenys neskelbtini). Nėra duomenų apie tikrąją Užsienietės tapatybę, taip pat Užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Teikdama skirtingus duomenis, Užsienietė teikė klaidinančią informaciją.

5. Vilniaus pasienio rinktinė akcentavo, kad savo veiksmais Užsienietė trukdo priimti galutinius sprendimus dėl jos teisinio statuso, todėl sulaikymas reikalingas kaip objektyvi priemonė tam, kad būtų išsiaiškinti motyvai, kuriais grindžiamas jos prašymas ir galutinai užbaigtos procedūros dėl jos teisinio statuso nustatymo. Netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, Užsienietė vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas šalis, taip dar kartą pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymus.

II.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu Vilniaus pasienio rinktinės Teikimą tenkino ir nusprendė sulaikyti Afganistano Islamo Respublikos pilietę Z. R., gimusią (duomenys neskelbtini) (nurodoma ir N. R., gimusią (duomenys neskelbtini)) Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d., iki bus priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas, įvertinęs Teikime pateiktus duomenis, nurodė, kad nėra duomenų apie tikrąją Užsienietės tapatybę, Užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, galiojančio kelionės dokumento. Be to, yra tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, Užsienietė išvyks iš Lietuvos Respublikos, taip dar kartą pažeis Lietuvos Respublikos įstatymus. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bei 116 straipsnio 1 dalimi Užsienietės buvimas šiuo metu šalyje yra neteisėtas.

8. Teismas pažymėjo, kad Užsienietė teismo posėdyje nurodė, jog asmens tapatybės dokumento neturi, Vokietijoje gyvena jos artimi giminaičiai, dar praeitais metais jį prašė prieglobsčio Lietuvoje, tačiau nesulaukusi atsakymo išvyko. Užsienietė prašė teismo apsvarstyti klausimą netenkinti institucijos Teikimo dėl jos sulaikymo Užsieniečių registracijos centre bei paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

9. Teismas nustatė, kad Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, ji neturi asmens dokumento ir oficialaus pragyvenimo šaltinio Lietuvoje. Be to, nėra kitų dokumentų, įrodančių teisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno erdvės šalyje.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Užsienietė neturi socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir oficialaus pragyvenimo šaltinio, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento bei galiojančio kelionės dokumento, konstatavo, kad yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, – Užsienietė gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus.

11. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. spalio mėnesį Užsienietė, nesulaukusi galutinio sprendimo dėl jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro bei neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu trukdydama prieglobsčio suteikimo procedūrai.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Užsienietė neturi galiojančio kelionės dokumento bei asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, vertino, jog taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, numatytas Įstatymo 115 straipsnyje,

nėra pagrindo.

III.

13. Afganistano Islamo Respublikos pilietė Z. (N.) R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Teikimo netenkinti.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-174 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, 2018 m. spalio 9 d. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas sustabdytas, 2019 m. birželio 26 d. yra pateiktas prašymas atnaujinti procedūrą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, Užsienietė turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, taip, kaip jis yra apibrėžiamas Įstatymo 2 straipsnio 20 punkte, ir turi teisę likti Lietuvos Respublikoje iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jos teisinės padėties. Dėl to teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

15. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimo motyvais, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Užsienietės tapatybė, nes ji prisistatė skirtingais vardais, t. y. teikė klaidingą informaciją. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika akcentuojama, kad sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekdami išsiaiškinti užsieniečio tapatybę. Kompetentingos institucijos, spręsdamos dėl užsieniečio sulaikymo, negali neribotą laiką remtis ta aplinkybe, kad nėra nustatyta (patvirtinta) jo tapatybė. Užsienietė turi du vardus – Z. (oficialus) ir N. (neoficialus), prisistatė vienu iš turimų vardų (asmuo yra neraštingas), neturėdama tikslo pateikti klaidinančią informaciją. Užsienietės identifikaciniai duomenys (vardas, pavardė, gimimo metai ir kiti duomenys) užfiksuoti kartu su apeliaciniu skundu teikiamoje Afganistano Islamo Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pažymoje. Užsienietei pateikus dokumentus, įgalinančius nustatyti jos tapatybę, nėra pagrindo ją sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu.

16. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tam, jog prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo būti tenkinamos dvi sąlygos: sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau tai nereiškia, jog sulaikymo klausimo nagrinėjimo metu nesant išsiaiškintų prieglobsčio motyvų, vien šios sąlygos buvimo pakanka, jog būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

17. Apeliaciniame skunde, akcentuojant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintą teisę į gerą administravimą, pažymima, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Užsienietė, apgyvendinta Užsieniečio registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikinojo išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką, tačiau būtina įvertinti tokio poelgio motyvus, neapsiribojant formaliu situacijos vertinimu. Teismo posėdyje Užsienietė paaiškino, jog būdama neraštinga, baimindamasi dėl tolesnės savo teisinės padėties ir negaudama atsakymo iš Migracijos departamento dėl prieglobsčio suteikimo / nesuteikimo bei staigiai pablogėjus sveikatos būklei (serga cukriniu diabetu), priėmė neapgalvotą sprendimą ir išvyko iš Lietuvos Respublikos. Neteisėto išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ją lydėjo jos duktė – D. R., kelionės tikslas – Vokietija, kurioje gyvena jos sūnus E. R. Užsienietė tikėjosi, jog atvykus į Vokietiją, Vokietija prisiims atsakomybę už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įvertinusi, jog jos sūnus E. R. teisėtai gyvena Vokietijoje, t. y. jog galės susijungti su savo šeima ir taip legalizuoti savo teisinę padėtį bei kartu kreiptis dėl reikalingos medicininės pagalbos. Šiuo metu Užsienietė žino, kad jos prieglobsčio prašymas kitoje Europos Sąjungos valstybėje nebus nagrinėjamas ir ji būtų grąžinta į Lietuvos Respubliką, todėl išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį nėra tikslinga. Užsienietės išsiuntimo / grąžinimo klausimas nėra išspręstas, o prieglobsčio prašymas vis dar nagrinėjamas, todėl Užsienietė, suinteresuota gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, neketina pasislėpti ar kitaip pažeisti Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo.

18. Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad Užsienietės skundo argumentai, jog ji yra neraštinga, jos neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo nepagalvotas sprendimas, vertintini kritiškai, nes Užsienietei, jai pateikus prieglobsčio prašymą, buvo išaiškintos teisės ir pareigos žodžiu. Užsienietės sprendimas išvykti iš Lietuvos Respublikos negalėjo būti apgalvotas, kadangi, kaip ji pati nurodė, kad ji vyko į Vokietiją pas sūnų E. R. Argumentas, jog neapgalvotam sprendimui turėjo įtakos Užsienietės pablogėjusi sveikata, yra neįtikinamas, nes Užsieniečių registracijos centre užtikrinama užsieniečių medicininė priežiūra. Be to, Užsienietės kelionė galėjo tik pabloginti Užsienietės sveikatos būklę.

20. Užsieniečių registracijos centro teigimu, faktas, kad Užsienietės sūnus Afganistano Islamo Respublikos pilietis E. R. į Užsieniečių registracijos centrą pristatė Užsienietės asmens dokumentus bei jų vertimus į lietuvių kalbą, vertinamas kaip siekimas išvengti sulaikymo. Užsienietė turėjo galimybę pateikti savo asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus, kai 2018 metais pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Užsienietė siekė nuslėpti savo asmens tapatybę bei vėliau neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją ir taip suklaidinti kompetentingas institucijas Lietuvos Respublikoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje sprendžiant klausimus dėl prieglobsčio suteikimo ir atsakingos valstybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nustatymą. Tokie veiksmai traktuojami kaip nebendradarbiavimas ir atsakingų institucijų klaidinimas.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta sulaikyti Afganistano Islamo Respublikos pilietę Z. (N.) R., gimusią (duomenys neskelbtini), Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 28 d., iki bus priimti atitinkami sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino Teikimą, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais ir 5 dalies 1 ir 7 punktais, nustatęs, jog Z. (N.) R. neturi asmens ar kitų dokumentų, įrodančių jos teistėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje, neturi socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, oficialaus pragyvenimo šaltinio; ji 2018 m. spalio mėnesį, nesulaukusi galutinio sprendimo dėl jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pasišalino iš Užsieniečių registracijos cento, todėl yra tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojusi laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, ji išvyks iš Lietuvos Respublikos, taip dar kartą pažeisdama Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių įstatymus.

23. Z. (N.) R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad neegzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas jos sulaikymo pagrindas bei nėra jokių kitų faktinių ir teisinių jos sulaikymo pagrindų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Įstatymo 112 straipsnį užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Taigi užsieniečių judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, kad toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Užsienietė, prisistačiusi N. R., gimusia (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio 15 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio skyrius 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą nagrinėti pareiškėjos prašymą iš esmės ir apgyvendinti prieglobsčio prašytoją Užsieniečių registracijos centre. 2018 m. spalio mėnesį Užsienietė neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą sustabdyti Užsienietės prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje

nagrinėjimą. Prieglobsčio skyrius 2019 m. birželio 21 d. informavo Vilniaus pasienio rinktinę apie Užsienietės grąžinimą. 2019 m. birželio 26 d. Užsienietė grąžinta iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką su kelionės dokumentu laissez-passer forma, išduotu Z. (toks vardas nurodytas kelionės dokumente) R., gimusiai (duomenys neskelbtini). Užsienietė 2019 m. birželio 26 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio prašymo atnaujinimo Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio skyrius 2019 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą atnaujinti Užsienietės prašymo suteikti prieglobsti Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

26. Taip pat byloje pateikti duomenys ir įrodymai, kad 2019 m. liepos 10 d. Užsieniečių registracijos centrui buvo pateiktas Užsienietės tapatybę patvirtinantis dokumentas (asmens tapatybės kortelė), iš kurios matyti, kad Užsienietė yra Z. R., gimusi (duomenys neskelbtini).

27. Kaip jau minėta, Užsienietė turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, o prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) 113 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

28. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip ne kartą yra minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekiant išsiaiškinti užsieniečio tapatybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4167-822/2017).

30. Šioje byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Užsienietės asmens tapatybei nustatyti yra pateiktas dokumentas, todėl nagrinėjamu atveju nėra tikslinga remtis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte aptartu sulaikymo pagrindu.

31. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog Užsienietės prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai nėra aiškūs, tačiau Užsienietės nuomone, šios sąlygos nepakanka sulaikymo taikymui. Užsienietės teigimu, turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytoja gali pasislėpti siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

32. Byloje nustatyta, kad Užsienietė, apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikinojo išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką, tačiau nagrinėjamo atvejo kontekste vien ši aplinkybė vienareikšmiškai nesuponuoja pagrindo manyti, jog Užsienietė gali slėptis siekdama išvengti grąžinimo ar išsiuntimo ir ji turi būti sulaikyta.

33. Užsienietė paaiškino priežastis ir aplinkybes, dėl kurių ji buvo išvykusi iš Lietuvos į Vokietiją, t. y. dėl kurių ji pažeidė Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo nuostatas. Vertinant

Užsienietės suvokimą dėl jos galimybės išvykti iš Užsieniečių registracijos centro, būtina atsižvelgti į tai, kad iš 2018 m. rugpjūčio 15 d. Prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminio įvertinimo matyti, jog Užsienietė yra neraštinga, nesiorientuoja laiko ir vietos atžvilgiu, sunkiai įsisavina informaciją, kalba nerišliai. Be to, yra nurodyta, kad ji turi sveikatos problemų, serga, jai reikalingas gydymas, vaistai, kitokios medicininės priemonės. Pažymėtina ir tai, jog vertinant Užsienietės pažeidžiamumą yra nurodyta, kad ji gali būti priskirta prie pažeidžiamų asmenų. Užsieniečių registracijos centro darbuotojos 2019 m. liepos 9 d. el. laiške dėl advokato nurodyta, jog Užsienietė yra neraštinga (nei skaito, nei rašo), kalba tik dari kalba.

34. Įvertinus 2018 m. rugpjūčio 15 d. Prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminį įvertinimą, bylos duomenis apie Užsienietės amžių, sveikatos būklę, galima daryti įtikinamą prielaidą, kad Užsienietė gali būti priskirta prie pažeidžiamų asmenų grupės.

35. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Tai reiškia, kad pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybės privalo būti svarstomos tik išimtiniais atvejais. Sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti savaiminio jų taikymo. Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio 1 dalies k punkte ir 21 straipsnyje pažeidžiami asmenys apibrėžti, kaip specialiųjų priėmimo poreikių turintys prašytojai, kuriems reikia specialiųjų garantijų, kad galėtų pasinaudoti teisėmis ir laikytis įpareigojimų, numatytų šioje direktyvoje, ir tokiais asmenimis laikomi nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, nepilnamečius vaikus turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys, psichikos sutrikimų turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokias sunkaus psichologinio, fizinio arba seksualinio smurto formas. Analogiškas pažeidžiamų asmenų sąrašas įtvirtintas ir Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 9 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad šių direktyvų nuostatos nedraudžia sulaikyti pažeidžiamų asmenų, tačiau kai jie sulaikomi, tai pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 11 straipsnį ir Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB 16 straipsnio 3 dalį ir 17 straipsnį yra privaloma įdėmiai atsižvelgti į ypatingą jų padėtį.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi Užsienietės amžių, sveikatos būklę bei kitas pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė sulaikyti Užsienietę.

37. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią situaciją, tai, kad Užsienietė neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nenustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėja dėl savo sveikatos būklės ir amžiaus negalėtų gyventi Užsieniečių registracijos centre netaikant jai judėjimo laisvės (su tokiu apgyvendinimu Užsienietė sutinka), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. liepos 1 d.) nurodyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

39. Apibendrinant nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Užsienietė turi būti sulaikyta, nepripažintina pagrįsta ir teisėta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria nuspręsta sulaikyti Užsienietę, ir Užsienietei skirtina alternatyvi sulaikymui priemonė – jos apgyvendinamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki kol bus baigta jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. rugsėjo 28 d.


n u t a r i a:

Afganistano Islamo Respublikos pilietės Z. (N.) R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti ir skirti Afganistano Islamo Respublikos

pilietei Z. (N.) R. vietoj sulaikymo alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti ją Valstybės sienos apsaugos tarnybos

prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. rugsėjo 28 d.

Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1676-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00058-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.3.2; 12.15.1; 12.15.7(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. S-255 (7-217/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 68-141 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-298, priimant sprendimą netvirtinti Kauno AVMI 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto Nr. (7.46) FR0680-239 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėja nesutiko su skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, jog pareiškėjos nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) pardavimas laikytinas ekonomine veikla. Teigė, jog tai atsitiktinis sandoris, dėl ko pareiškėjai nepagrįstai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), PVM delspinigiai ir skirta PVM bauda. Komisija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2f0d7b10b79a11e98451fa7b5933515d

skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, tačiau minėtos LVAT nagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, priešingai, jos iš esmės skiriasi. Tiek minėtoje LVAT nutartyje, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje yra nurodyta, kad asmuo, parduodantis žemės sklypus statyboms, laikomas apmokestinamuoju asmeniu tik tada, jeigu atlieka aktyvius veiksmus, siekdamas gauti naudos iš parduodamų sklypų, t. y. jeigu, vykdydamas šiuos pardavimo sandorius, šis asmuo imasi aktyvių prekybos žeme veiksmų, naudodamas priemones, panašias į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie suprantami pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Pareiškėja nurodė, jog neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdama gauti nuolatinių pajamų iš sklypų pardavimo. Pareiškėja tiesiog įsigijo Žemės sklypą, skirtą statybai, laikė jį 12 m. ir, supratusi, kad neturės galimybių pasistatyti sklype namų, jį pardavė. Šis Žemės sklypas buvo įgytas 2004 m., parduotas tik 2012 m. 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėjos parduotas žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (įgytas 2013 m. birželio 26 d.), buvo parduotas dėl to, kad sklype buvo aukštos įtampos laidai. Manė, kad dviejų žemės sklypų pardavimo sandoriai per kelerius metus negali būti laikomi turinčiais versliškumo, veiklos tęstinumo požymių. Pareiškėja su ginčo Žemės sklypu neatliko jokių veiksmų (jo nedalijo į mažesnius, nekeitė sklypo paskirties, neįrenginėjo sklype jokių komunikacijų ir pan.). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja sudarė 14 sandorių, susijusių su nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu, kurių didžioji dalis buvo turto įsigijimas, neleidžia teigti, kad pareiškėja vykdė ekonominę veiklą – siekė gauti pajamų. Pareiškėja per daugiau nei 10 m. pardavė vos kelis nekilnojamojo turto objektus, kurių dalis buvo gyvenamasis būstas.

3. Pareiškėja taip pat nesutiko su Komisijos sprendimo dalimi, kuria Komisija nepanaikino VMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjai buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) nuo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kaduva“ deklaruotų ir sumokėtų palūkanų. Pareiškėjos įsitikinimu, nors ji palūkanų ir nedeklaravo, tačiau jas kaip grąžintas deklaravo UAB „Kaduva“ ir nuo deklaruotų palūkanų sumokėjo pajamų mokestį. Dėl šių priežasčių manė, kad pareiškėjai nepagrįstai apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei skirta GPM bauda.

4. Pareiškėjos įsitikinimu, kadangi Patikrinimo akte jai nepagrįstai apskaičiuotas GPM ir PVM, delspinigiai ir baudos nuo šių mokesčių skirtos taip pat nepagrįstai. Pareiškėja nurodė, jog pareiškėjai Patikrinimo akte nebuvo apskaičiuoti delspinigiai nuo PVM ir GPM, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės jų patvirtinti, o Komisija privalėjo tokį mokesčių administratoriaus sprendimą panaikinti. Pareiškėja manė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nuo 2004 m. spalio 13 d. yra neįgali, jai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, ji turėtų būti atleista nuo baudų ir delspinigių dėl ekonominės ir socialinės padėties. Teismui manant, jog PVM ir GPM pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, pareiškėjos nuomone, jos sudaryti sandoriai jai neturėjo sukurti mokestinių prievolių, nes sudaryti sandoriai yra atsitiktiniai, t. y. pareiškėja sąžiningai klydo nedeklaruodama ir nesumokėdama mokesčių. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad delspinigiai apskaičiuoti pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį. Be to, PVM delspinigiai sudaro net 5 674,97 Eur, t. y. beveik 60 proc. nuo Patikrinimo aktu apskaičiuoto PVM. Tai patvirtina, kad pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, įpareigojimas sumokėti tokio dydžio delspinigius prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjos vertinimu, ji turėtų būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių.

5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė akcentavo tai, jog ginčo Žemės sklypas, kurio pardavimas apmokestintas PVM, buvo įsigytas 2004 m., jame pareiškėja kartu su sugyventiniu planavo statytis gyvenamąjį namą, tačiau vis trūkdavo lėšų, kildavo kitų planų dėl gyvenamojo namo statybos kitoje vietoje, galiausiai pareiškėja išsiskyrė su sugyventiniu, todėl gyvenamasis namas jai nebebuvo reikalingas. Šiuo metu pareiškėja gyvena kartu su sūnumi. Minėtą Žemės sklypą pareiškėja pardavė tik 2012 m. Pareiškėja nevykdė ekonominės veiklos, nes ji pardavė tik 2 žemės sklypus, vienas kurių buvo išlaikytas apie 8 m., kitas – apie 1 m., pastarajame žemės sklype buvo aukštos įtampos laidai, todėl jis buvo nevertingas ir nereikalingas pareiškėjai. Atstovė pažymėjo, jog pareiškėja visą nekilnojamąjį turtą įsigijo, siekdama investuoti turėtas pinigines lėšas, kad šį turtą galėtų palikti vaikams ir vaikaičiams. Tik nereikalingą turtą pareiškėja pardavė. Šiuo metu pareiškėja neplanuoja parduoti jokių turimų nekilnojamojo turto objektų. Ginčo Žemės sklypą pareiškėja perleido tokį patį, kokį įsigijo, jame ji neatliko jokių veiksmų, neinvestavo jokių lėšų. Taip pat atstovė nurodė, jog Žemės sklypą pareiškėja pardavė už 200 000 Lt, riba, nuo kurios skaičiuojamas PVM, yra 155 000 Lt, todėl PVM turėtų būti apmokestintas tik skirtumas. Atkreipė dėmesį į tai, jog PVM delspinigiai sudaro 60 proc. apskaičiuoto PVM. Pažymėjo, jog pareiškėja neslėpė sandorių, manė, jog atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, elgėsi sąžiningai. Nors pareiškėja dirba, tačiau jos darbo užmokestis yra nedidelis, ji yra tik iš dalies darbinga, tai sudaro pagrindą atleisti nuo PVM delspinigių. Dėl papildomai apskaičiuoto GPM pareiškėjos atstovė

nurodė, jog GPM nuo išmokėtų palūkanų už suteiktą paskolą turėjo apskaičiuoti ir sumokėti UAB „Kaduva“.6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 80–92) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.7. Dėl pareiškėjai apskaičiuoto PVM atsakovas nurodė, jog pareiškėja savarankiškai, siekdama gauti nuolatinių

pajamų, nuo 2004 m. vykdė ekonominę (individualią) veiklą, t. y. sudarinėjo nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius, kurie nebuvo atsitiktiniai. 2012 m. vasario 9 d. ir 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėja pardavė du žemės sklypus, kurie pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 32 straipsnio 2 dalį laikytini žeme statyboms. Pareiškėja, pažeisdama PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies, 71 ir 92 straipsnių nuostatas, vykdydama ekonominę veiklą, 2012 m. vasario 9 d. už 200 000 Lt pardavusi statybai skirtą Žemės sklypą, bendrai atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes sumai per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijus 155 000 Lt, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos (forma FR0608), neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą 34 711 Lt (10 052,93 Eur) pardavimo PVM.

8. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatęs, kad Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, taip pat iš Lietuvos erdvinės informacijos portale (https://www.geoportal.lt/map/) viešai prieinamų ortofotografinių žemėlapių bei minėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatęs, kad Žemės sklypas jo pardavimo metu buvo neužstatytas, t. y. jo teritorijoje statinių nebuvo, o 2013 m. jame pradėta 3 gyvenamųjų namų statyba, atsakovas darė išvadą, jog pareiškėjos 2012 m. vasario 9 d. parduotas Žemės sklypas yra skirtas statybai.

9. Vadovaudamasis PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi, PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, remdamasi ESTT praktika, atsakovas teigė, jog siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju atliktas Žemės sklypo pardavimas turėjo būti apmokestintas PVM, turi būti nustatyta, ar „žemės statyboms“ tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Ekonomine veikla PVM direktyvos prasme laikoma savarankiška asmens veikla, kuria siekiama gauti nuolatinių pajamų. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius sudarinėjo savarankiškai ir nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, paneigiančių jos vykdytos veiklos savarankiškumą. Atsakovas pažymėjo, kad nustatant, ar atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno, t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvą, nėra tapatinamas su pelno siekimu. Pareiškėja nuo 2004 m. iki tikrinamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš viso sudarė 16 sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu: 11 įsigijimo ir 5 perleidimo sandorius. VMI teigimu, pareiškėja nuo 2004 m. įsigydama nekilnojamąjį turtą, investavo į savo vykdomą ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdama gauti nuolatinių pajamų ateityje. Asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis jos tikrintu 2012–2014 m. laikotarpiu gautomis pajamomis (darbo užmokestis iš UAB „Kautra“, socialinio draudimo išmokos ir kt.), matyti, kad minėto turto pardavimo pajamos viršijo kitas pareiškėjos pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jos pajamų, kas taip pat patvirtina, jog pareiškėja tiek tikrintu laikotarpiu, tiek iki jo vykdė ekonominę veiklą, siekdama gauti nuolatinių pajamų. Pareiškėja, nuo 2004 m. (tęstinį laikotarpį) įsigydama ir perleisdama nekilnojamojo turto objektus, vykdė ekonominę veiklą, todėl 2012 m. vasario 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-1155, pagal kurią parduotas statybai skirtas Žemės sklypas, negali būti laikoma atsitiktiniu sandoriu.

10. Dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM atsakovas nurodė, jog pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 metais, be kita ko, gavo palūkanas, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 5 straipsnio nuostatomis, apmokestintinos taikant GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Atsakovas pažymėjo, kad pateikta FR0711 forma nėra laikytina mokesčio deklaracija, kaip ji suprantama pagal MAĮ 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėjos teiginius, jog UAB „Kaduva“ deklaravo ir turėjo sumokėti (ar sumokėjo) į biudžetą GPM (už pareiškėjai sumokėtas palūkanas), laikė nepagrįstais. Pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 m. balandžio 7 d. gavusi 6 666 Lt palūkanų, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, iki 2015 m. gegužės 1 d. privalėjo deklaruoti minėtas palūkanas, už jas apskaičiuoti mokėtiną GPM ir jį sumokėti į biudžetą, tačiau to nepadarė.

11. Dėl pareiškėjai paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių atsakovas nurodė, jog atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat į tai, jog pareiškėja mokestinio patikrinimo metu netinkamai vykdė savo pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei kitą informaciją, mokesčių administratorius nuo papildomai apskaičiuotų PVM ir GPM sumų pareiškėjai skyrė 30 proc. dydžio PVM ir GPM baudas, kurias Komisija sumažino iki 10 proc. Už nesumokėtus patikrinimo metu mokesčių

https://www.geoportal.lt/map/

administratoriaus nustatytus mokesčius pareiškėjai apskaičiuoti ir delspinigiai. Kauno AVMI Patikrinimo akte delspinigių pareiškėjai neapskaičiavo, tačiau nurodė, kad jie gali būti apskaičiuoti, o 2017 m. liepos 27 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo iš dalies buvo patvirtintas minėtas Patikrinimo aktas, nurodė pareiškėjai apskaičiuotas PVM ir GPM delspinigių sumas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teismui teiginiu, jog delspinigiai apskaičiuoti, pažeidžiant 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį, nurodydamas, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus.

12. Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių atsakovas nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nėra sąlygos, nustatytos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje, pareiškėja negali būti atleista nuo paskirtų PVM ir GPM baudų mokėjimo. Taip pat nurodė, jog neturi duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo PVM ir GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, atsakovas darė išvadą, jog, įvertinus VMI turimus duomenis apie pareiškėjos pajamas bei jos nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto bendrą vidutinę rinkos vertę, pareiškėja negali būti atleista nuo PVM ir GPM delspinigių minėtu pagrindu.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginio, jog ji sąžiningai klydo nedeklaruodama ir nesumokėdama mokesčių, atsakovas pažymėjo, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio atsakovas nurodė, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais.

14. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo Žemės sklype planavo statyti gyvenamąjį namą. Pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai implikuoja ekonominės veiklos požymius, kurie išsamiai išanalizuoti skundžiamuose sprendimuose. Tai, kad su Žemės sklypu pareiškėja neatliko jokių veiksmų, remiantis PVM įstatymo ir PVM direktyvos nuostatomis, neturi įtakos apmokestinimui PVM. PVM apskaičiuojamas pagal PVM įstatyme įtvirtintą formulę, todėl pareiškėjos atstovės argumentas, kad PVM turėtų būti skaičiuojamas nuo skirtumo tarp PVM įstatyme nustatytos ribos ir pardavimo pajamų, yra nepagrįstas. Nurodė, jog delspinigiai apskaičiuoti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, mokesčių administratorius negali daryti įtakos jų dydžiui. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad delspinigių dydis yra nustatytas netinkamai. Taip pat nurodė, jog vien tai, kad pareiškėja yra 50 proc. darbinga, nesudaro pagrindo atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Atsakovo atstovas akcentavo, kad GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų – B klasės pajamų, turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti pati pareiškėja.

II.15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos V. G. skundą atmetė.16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų,

kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 10 053 Eur PVM, 5 674,97 Eur PVM delspinigių, 1 005 Eur PVM baudą, 289,62 Eur GPM, 68,22 Eur GPM delspinigių ir 29 Eur GPM baudą bei pareiškėja neatleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, tikrinant GPM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir PVM už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., surašė 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-239, kuriame papildomai apskaičiavo 10 052,93 Eur PVM ir 724,05 Eur GPM. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas dėl Patikrinimo akto, patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 10 053 Eur PVM, apskaičiavo 5 674,97 Eur PVM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 3 016 Eur PVM baudą. Dėl minėtu Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuoto 724,05 Eur (2 500 Lt) GPM nurodė, kad byloje esantys ir pareiškėjos su pastabomis pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos nedeklaruotos palūkanų pajamos sudarė 6 666 Lt, todėl perskaičiavo Patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, nurodydama sumokėti 289,62 Eur GPM. Taip pat apskaičiavo 68,22 Eur GPM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 87 Eur GPM baudą (Komisijos byla, I t., b. l. 17–31).

18. VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 68-141 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-298 ir, nenustačiusi atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindų, neatleido pareiškėjos nuo baudų ir delspinigių (Komisijos byla, I t., b. l. 5–11). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. S-255 (7-217/2017), kurio pirma dalimi patvirtino VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 68-141 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 10 053 Eur PVM, 289,62 Eur GPM, 5 674,97 Eur PVM delspinigių ir

68,22 Eur GPM delspinigių, antra dalimi pakeitė VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 68-141 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 3 016 Eur PVM baudą bei 87 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 1 005 Eur PVM baudą bei 29 GPM baudą (Komisijos byla, III t. b. l. 126–142).

19. Dėl papildomai apskaičiuoto PVM teismas vadovavosi PVM įstatymo 2 straipsnio 8 punktu (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija), 3 straipsnio 1 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirma ir antra pastraipomis, 12 straipsnio 1 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 ir, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs nagrinėjamą teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, konstatavo, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėja mokesčių administratoriaus tikrintu laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas, taip pat ir PVM apmokestinamas pajamas. Pareiškėja, būdama savarankiška, tęstinį laikotarpį (nuo 2004 m.) atliko aktyvius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu, t. y. pareiškėja, nepriklausomai nuo kitų asmenų, pati spręsdama visus klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo pardavimu, 2004–2014 m. iš viso sudarė 14 nekilnojamojo turto įsigijimo ir 5 pardavimo sandorius (mokesčių administratoriaus tikrintu 2012–2014 m. laikotarpiu pareiškėja įsigijo 6, pardavė 3 nekilnojamojo turto objektus (Komisijos byla, II t., b. l. 199–202; III t., b. l. 1–4). Be to, pareiškėja ir po tikrinto laikotarpio (2016 m.) vykdė veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto įsigijimu (Komisijos byla, III t., b. l. 96–97, 112–113). Pareiškėja turėjo galimybę nekilnojamojo turto pardavimo veiklą tęsti ir ateityje, nes mokestinio laikotarpio pabaigoje jai nuosavybės teise priklausė 12 nekilnojamojo turto objektų. Pareiškėja, vykdydama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Visi pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, apmokėjimai, be kita ko, buvo vykdomi ir per pareiškėjos bankų sąskaitas (Komisijos byla, II t., b. l. 45–113). Sistemingi pareiškėjos veiksmai, įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį parduodant, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie šio nekilnojamojo turto naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti, priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes jais siekiama ekonominės naudos.

20. Pasisakydamas dėl Žemės sklypo įsigijimo asmeniniams poreikiams tenkinti, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos argumentais, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtą pareiškėjos teiginį. Tai, kad pareiškėja su Žemės sklypu neatliko jokių veiksmų, įvertinus tai, jog minėto Žemės sklypo plotas yra 0,0901 ha, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, nesudaro prielaidų pripažinti, jog šį nekilnojamojo turto objektą pareiškėja buvo įsigijusi asmeniniams poreikiams tenkinti ir jo pardavimas buvo atsitiktinis. Teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju aplinkybė, kad pareiškėja per pakankamai ilgą disponavimo Žemės sklypu laikotarpį neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jos ketinamą šiame sklype statyti gyvenamąjį namą, vertintina jos nenaudai. Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog pareiškėjai trūko lėšų, dėl ko ji nepradėjo gyvenamojo namo statybų. Tačiau teismas pastebėjo, jog pareiškėja po šio Žemės sklypo įsigijimo nuolat (2004 m., 2005 m., 2007 m.) įsigydavo nekilnojamąjį turtą, kas suponuoja išvadą, jog pareiškėja turėjo piniginių lėšų. Pareiškėjos teigimu, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ji pardavė, nes jame buvo aukštos įtampos laidai, todėl šis sklypas buvo nevertingas ir nereikalingas. Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja minėtą žemės sklypą įsigijo 2013 m. birželio 29 d. už 13 650 Lt, o pardavė 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog, manytina, kad pareiškėjai įsigyjant žemės sklypą, jame aukštos įtampos laidai jau buvo, įvertinus, jog sklypas buvo parduotas dvigubai brangiau, nei įsigytas, pareiškėjos argumentai dėl priverstinio šio sklypo pardavimo atmesti kaip nepagrįsti.

21. Remdamasis išdėstytu, teismas sprendė, jog pareiškėja, įsigydama žemės sklypus adresu: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), turėjo išankstinį tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš jų pardavimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo, siekdama investuoti turėtas pinigines lėšas, kad šį turtą galėtų palikti vaikams ir vaikaičiams, tik nereikalingą turtą pardavė. Kodėl Žemės sklypas pareiškėjai buvo „nereikalingas“, pareiškėja motyvų nepateikė. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės – pareiškėjos aktyvūs ir sistemingi veiksmai, nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslai, siekis gauti ekonominę naudą, sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją apmokestinamuoju asmeniu, t. y. asmeniu, tiekiančiu prekes vykdant savo ekonominę veiklą.

22. Apmokestinamajam asmeniui, vykdančiam ekonominę veiklą ir parduodančiam PVM apmokestinamas prekes, jeigu atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 155 000 Lt, pagal PVM Įstatymo 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nuostatas atsiranda prievolė pagal PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nuostatas apskaičiuoti PVM už visą parduotą

nekilnojamojo turto objektą (objektus), dėl kurio (kurių) tiekimo nurodytoji suma buvo viršyta. Minėta PVM įstatyme nustatyta riba buvo viršyta 2012 m. vasario 9 d., kai pareiškėja už 200 000 Lt pardavė Žemės sklypą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną 10 053 Eur PVM. Pažymėjo, jog ginčo teisiniam santykiui aktualus teisinis reglamentavimas, būtent PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalis, paneigia pareiškėjos atstovės teismo posėdžio metu nurodytą argumentą, jog PVM turėtų būti apmokestintas skirtumas tarp pareiškėjos gauto atlygio, pardavus ginčo sklypą, ir PVM įstatyme nustatytos 155 000 Lt ribos, nuo kurios skaičiuojamas PVM. Kadangi pareiškėjai 2014 m. gegužės 14 d. pardavus už 30 000 Lt žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gauta atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 Lt, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai PVM už minėtą laikotarpį neskaičiuotas.

23. Dėl papildomai apskaičiuoto GPM teismas pažymėjo, jog pareiškėja, iš UAB „Kaduva“ 2014 m. gavusi 6 666 Lt palūkanų pajamų, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, iki 2015 m. gegužės 4 d. privalėjo mokesčių administratoriui pateikti metinę pajamų deklaraciją, joje deklaruoti minėtas palūkanų pajamas, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM. Pareiškėjai šios prievolės neįvykdžius, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 289,62 Eur GPM. Pareiškėja, nesutikdama su nurodymu sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM, nei skunde teismui, nei pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nemotyvavo argumento, jog prievolę apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo UAB „Kaduva“ išmokėtų pareiškėjai palūkanų už suteiktą paskolą turėjo UAB „Kaduva“. Taip pat pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad UAB „Kaduva“ sumokėjo GPM nuo pareiškėjai išmokėtų palūkanų pajamų. Tai, kad UAB „Kaduva“ 2015 m. sausio 22 d. FR0711 formoje deklaravo pareiškėjai išmokėtas 6 666 Lt palūkanas už suteiktą paskolą (Komisijos byla, I t., b. l. 197), patvirtina, jog įmonė tinkamai vykdė savo pareigą išmokėtas palūkanas deklaruoti, tačiau nėra pagrindas pripažinti, jog ji turi prievolę sumokėti GPM nuo išmokėtų palūkanų.

24. Dėl delspinigių apskaičiavimo teismas vadovavosi PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi, GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju PVM delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti nuo 2012 m. kovo 26 d., GPM delspinigiai – nuo 2015 m. gegužės 4 d., t. y. nuo tada, kada pareiškėja neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti PVM ir GPM, iki Patikrinimo akto surašymo (Komisijos byla, I t., b. l. 33–34). Teismas pabrėžė, jog minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo teiginys, kad delspinigiai jai apskaičiuoti, pažeidžiant maksimalų 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpį, atmestas kaip nepagrįstas.

25. Dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių teismas vadovavosi 141 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog papildomai apskaičiuotas PVM ir GPM sumas pareiškėja būtų sumokėjusi (sumos įskaitytos ir (arba) priverstinai išieškotos) ar šių mokesčių sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas. Todėl pareiškėjos prašymas atleisti nuo 1 005 Eur PVM baudos ir 29 GPM baudos mokėjimo negali būti nagrinėjamas, nes šiuo atveju nėra tenkinta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma atleidimo nuo baudos sąlyga.

26. Toliau teismas sprendė klausimą, ar egzistuoja teisinis pagrindas atleisti pareiškėją nuo PVM ir GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pažymėjo, kad nors nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog pareiškėjai nuo 2004 m. spalio 13 d. neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (Komisijos byla, 1 t., b. l. 100), tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti ją nuo delspinigių. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja asmeninės nuosavybės teise valdo didelį kiekį nekilnojamojo turto objektų, gauna darbo užmokesčio ir nekilnojamojo turto nuomos pajamas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė ir (ar) socialinė padėtis yra sunki. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėja negali būti atleista nuo PVM ir GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

27. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad įpareigojimas sumokėti PVM delspinigius, sudarančius beveik 60 proc. papildomai apskaičiuoto PVM, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, kas sudaro pagrindą atleisti ją nuo PVM delspinigių, teismas nurodė, jog pagal MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktus, mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Byloje nenustatyta (to neteigė ir pareiškėja), kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjos mokestinio patikrinimo veiksmus. Todėl apskaičiuota PVM delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė ir šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta. Be kita ko, teismas pabrėžė, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str.

1 d. 1 p.). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Susidarius priešingai situacijai, t. y. mokesčių administratoriui disponuojant mokesčių mokėtojo permokėtomis lėšomis, pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Teismo nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina delspinigių kompensacinį pobūdį.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs viešojo intereso surinkti mokesčius svarbą, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesus, nenustatęs MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo atleisti nuo PVM delspinigių. Kitoks aiškinimas, teismo vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 8 str. 3 d., 7 str.).

29. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas ir Komisija iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai įvertino ir ištyrė ginčui reikšmingas aplinkybes, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

30. Teismas pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjos skundo, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str.).

III.

31. Pareiškėja V. G. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

31.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjos mokestines prievoles, susijusias su PVM, nes pareiškėja nevykdė ekonominės veiklos. Teismas be pagrindo vadovavosi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, nes skiriasi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju atliktas žemės sklypų pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM, turėjo būti nustatyta ne tik tai, ar žemės sklypų pardavimas yra „žemės statyboms“ tiekimas, patenkantis į bendrą PVM sistemą, bet ir tai, ar žemės statyboms tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo. ESTT praktikoje nurodyta, kad asmuo, parduodantis žemės sklypus statyboms, laikomas apmokestinamuoju asmeniu tik tada, jeigu atlieka veiksmus, siekiant gauti naudos iš parduodamų sklypų. Priešingai nei LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, pareiškėja neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdama gauti nuolatinių pajamų iš sklypų pardavimo. Pareiškėja tiesiog įsigijo Žemės sklypą, skirtą statybai, laikė jį 12 metų ir supratusi, kad neturės galimybių pasistatyti namo, jį pardavė. Pareiškėja nepardavinėja nekilnojamojo turto ir ekonominės veiklos nevykdė ir nevykdo, tą patvirtina faktas, jog sklypas buvo išlaikytas ilgiau nei 10 metų. Turto įsigijimas ir perleidimas negali būti laikomas ekonomine veikla, jeigu asmuo neatlieka jokių veiksmų, susijusių su turto kainos didinimu, vertės kėlimu.

31.2. Per ilgą tęstinį laikotarpį pareiškėja sudarė apie 16 sandorių (11 turto įsigijimo, 5 perleidimo, iš kurių dalis gyvenamojo būsto perleidimo sandoriai), t. y. vidutiniškai vienas sandoris per metus. Žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) buvo įsigytas 2004 m. ir parduotas tik 2012 m. Žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) parduotas dėl to, kad jame realiai buvo aukštos įtampos laidai. Dviejų žemės sklypų pardavimo sandoriai per kelerius metus negali būti laikomi kaip turintys versliškumo, veiklos tęstinumo požymių. Pareiškėja dar kartą akcentuoja, jog su minėtu Žemės sklypu neatliko jokių veiksmų (sklypo nedalijo į mažesnius, nekeitė sklypo paskirties, neįrenginėjo sklype jokių komunikacijų ir pan.).

31.3. Dėl mokestinių prievolių, susijusių su GPM, pareiškėja pažymi, kad nors ji palūkanų ir nedeklaravo, tačiau jas kaip grąžintas deklaravo UAB „Kaduva“ ir nuo deklaruotų palūkanų sumokėjo pajamų mokestį. Todėl mano, jog GPM, GPM delspinigiai ir bauda apskaičiuoti nepagrįstai.

31.4. Pareiškėjos įsitikinimu, jai nepagrįstai apskaičiuotas GPM ir PVM, todėl delspinigiai ir baudos taip pat skirtos nepagrįstai. Be to, mokesčių mokėtojai Patikrinimo akte nebuvo apskaičiuoti delspinigiai, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės jų patvirtinti, o Komisija privalėjo tokį mokesčių administratoriaus sprendimą panaikinti. Pareiškėja akcentuoja, kad nuo 2004 m. spalio 13 d. yra neįgali, jai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Taigi ji dėl ekonominės ir socialinės padėties turėtų būti atleidžiama nuo baudų ir delspinigių. Teismui manant, jog GPM ir PVM pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, prašo laikyti, jog pareiškėja sąžiningai klydo nedeklaruodama ir nesumokėdama mokesčių.

31.5. Anot pareiškėjos, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpis, o PVM delspinigiai sudaro beveik 60 proc. nuo Patikrinimo aktu apskaičiuotos PVM sumos, kas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

32. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai mokėtinas į biudžetą PVM apskaičiuotas už kitos paskirties Žemės sklypo pardavimą. Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Žemės sklypas jo pardavimo dieną nebuvo užstatytas, o 2013 m. jame pradėta 3 gyvenamųjų namų statyba, kas patvirtina, jog Žemės sklypas buvo skirtas statybai.

34. Atsakovas akcentuoja, kad iš išanalizuotų pareiškėjos sudarytų sandorių visumos (sandorių skaičius, apimtis, sudarymo trukmė, gautų pajamų dydis, žemės sklypo padalijimas) matyti, kad pareiškėja nuo 2004 m. įsigydama nekilnojamąjį turtą, investavo į savo vykdomą ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdama gauti nuolatinių pajamų ateityje. Pareiškėjos gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis tikrintu laikotarpiu jos gautomis pajamomis (darbo užmokestis, socialinio draudimo išmokos ir kt.), matyti, kad minėtos turto pardavimo pajamos ženkliai viršijo kitas pareiškėjos pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jos pajamų. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad Žemės sklype iš tiesų buvo planuota vykdyti namo statybą ir kad buvo imtasi kokių nors veiksmų tokių planų įgyvendinimui. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kad Žemės sklypas buvo įsigytas ir ketintas naudoti asmeniniams poreikiams.

35. Atsakovas pažymi, kad UAB „Kaduva“ pateikta FR0711 forma nėra laikytina mokesčio deklaracija, kaip ji suprantama pagal MAĮ nuostatas, todėl pareiškėjos teiginiai, jog UAB „Kaduva“ deklaravo ir turėjo sumokėti (ar sumokėjo) į biudžetą GPM, yra nepagrįsti.

36. Atsižvelgiant į Patikrinimo akte nurodytų pažeidimų pobūdį, taip pat į tai, jog pareiškėja mokestinio patikrinimo metu netinkamai vykdė pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei kitą informaciją, pareiškėjai skirtos 30 proc. PVM ir GPM baudos, kurios Komisijos sprendimu sumažintos iki 10 proc. Pareiškėjos argumentas dėl 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino pažeidimo nepagrįstas, nes minėtas terminas taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento.

37. Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius neturi duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso daug nekilnojamojo turto, ji gauna su darbo santykiais susijusias išmokas. Dėl delspinigių dydžio atsakovas pažymi, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais pareiškėjai V. G. papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 10 053 Eur PVM, 5 674,97 Eur PVM delspinigių, 1 005 Eur PVM baudą, 289,62 Eur GPM, 68,22 Eur GPM delspinigių ir 29 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, tikrinant GPM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir PVM už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., surašė 2017 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-239, kuriame papildomai apskaičiavo 10 052,93 Eur PVM ir 724,05 Eur GPM. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas dėl Patikrinimo akto, patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 10 053 Eur PVM, apskaičiavo 5 674,97 Eur PVM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 3 016 Eur PVM baudą. Dėl minėtu Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuoto 724,05 Eur GPM nurodė, kad byloje esantys ir pareiškėjos su pastabomis pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos nedeklaruotos palūkanų pajamos sudarė 6 666 Lt, todėl perskaičiavo Patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, nurodydama sumokėti 289,62 Eur GPM. Taip pat apskaičiavo 68,22 Eur

GPM delspinigius ir skyrė 30 proc. dydžio 87 Eur GPM baudą.40. VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 68-141 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. liepos 27 d. sprendimą

Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-298. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. S-255 (7-217/2017), kurio pirma dalimi patvirtino VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 68-141 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 10 053 Eur PVM, 289,62 Eur GPM, 5 674,97 Eur PVM delspinigių ir 68,22 Eur GPM delspinigių, antra dalimi pakeitė VMI 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 68-141 dalį, kuria nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 3 016 Eur PVM baudą bei 87 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 1 005 Eur PVM baudą bei 29 GPM baudą (10 proc.).

41. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.42. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl papildomai

apskaičiuoto PVM, GPM ir mano, jog turėjo būti atleista nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.43. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos

teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto PVM

44. PVM pareiškėjai apskaičiuotas už tai, kad ji, vykdydama ekonominę veiklą, 2012 m. vasario 9 d. pardavė Žemės sklypą, skirtą gyvenamųjų namų statybai, ir sandorio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 155 000 Lt ribą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant apmokestinti žemės sklypo pardavimą, būtina nustatyti: pirma, kad šis pardavimas yra „žemės statyboms“ tiekimas PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies prasme ir, antra, kad tokį pardavimą atliko apmokestinamasis asmuo.

46. PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. vasario 9 d. ir 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėja pardavė du žemės sklypus, kurie pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį laikytini žeme statyboms. Šios aplinkybės pareiškėja neginčija. Ginčas yra kilęs dėl to, ar pagrįstai pareiškėja pripažinta apmokestinamuoju asmeniu, kuris vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą.

48. PVM įstatymo 2 straipsnio (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) 8 dalyje ekonominė veikla apibrėžiama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Pagal minėto straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas.

49. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Europos Sąjungos teisė įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos. Todėl, aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, būtina atsižvelgti į minėtų direktyvų nuostatas bei ESTT jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).

50. Apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą (PVM direktyvos 9 str. 1 d.; Šeštosios direktyvos 4 str. 1 d.). Ekonominė veikla – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma, ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų (PVM direktyvos 9 str. 1 d. antra pastraipa; Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.). Pagal bendrąją taisyklę būtent ekonominę veiklą, kaip ji suprantama pagal minėtas nuostatas, vykdantys asmenys pripažįstami apmokestinamaisiais asmenimis. Nors PVM direktyva (Šeštoji direktyva) nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apmokestinamosios veiklos sąvoka apima tik ekonominio pobūdžio veiklą (ESTT 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje EDM, C-77/01, 47 p.; 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Kretztechnik, C-465/03, 18 p.). Paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (ESTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gbtz, C-408/06, 18 p.). Pagal bendrą taisyklę „ekonominės veiklos“ sąvoka yra susijusi su asmens siekiu gauti ne bet kokių, o nuolatinių pajamų iš atitinkamos veiklos. Šiuo aspektu primintina, kad norint nustatyti, jog atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno (pvz., žr. 2013 m. birželio 20 d. ESTT sprendimo byloje Unabhängiger Finanzsenat Außenstelle Linz, C-219/12, 25 p.), t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal minėtas direktyvas, nėra tapatinamas su pelno siekimu.

51. Pažymėtina ir tai, kad ESTT ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad savininko nuosavybės teisės įgyvendinimas pats savaime negali būti laikomas ekonomine veikla (žr. ESTT 1996 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Wellcome Trust, C-155/94, 32 p.). Paprastai asmens privataus turto valdymu nelaikytina situacija, kai, pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie apibrėžti PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, naudojamas priemones (ESTT 2012 m. liepos 19 d. sprendimo byloje Rëdlihs,C-263/11, 36 p.), kaip pavyzdžiui, rinkodara, įprastiniam turto naudojimui nebūdingi parengiamieji darbai (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo sujungtose bylose Slaby, C-180/10 ir C-181/10, 39–41 p.). Klausimas, ar atitinkama veikla siekiama nuolatinių pajamų, norint ją pripažinti „ekonomine veikla“, yra fakto klausimas, kurį reikia įvertinti atsižvelgiant į visus bylos duomenis (ESTT 2012 m. liepos 19 d. sprendimo byloje Rėdlihs, C-263/11, 33 p.).

52. Iš aptartų nuostatų matyti, kad tam, jog ekonominę veiklą vykdantis asmuo būtų pripažintas apmokestinamuoju PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies (Šeštosios direktyvos 4 str. 1 d.) prasme, pirmiausia jis šią veiklą turi vykdyti savarankiškai.

53. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėja veiklą (prekybą nekilnojamuoju turtu) vykdė savarankiškai. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius sudarinėjo nepriklausomai nuo kitų asmenų, pati spręsdama visus klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo pardavimu, ir nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių vykdytos veiklos savarankiškumą.

54. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja tęstinį laikotarpį, t. y. nuo 2004 m., atliko aktyvius veiksmus su nekilnojamuoju turtu, t. y. įsigijo 14 nekilnojamojo turto objektų, iš jų 6 – tikrintu laikotarpiu, pardavė 5 nekilnojamojo turto objektus, iš jų 3 – tikrintu laikotarpiu. Nustatyta, kad visi pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, (Komisijos byla, II t., b. l. 45–113). Sistemingi pareiškėjos veiksmai, įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį parduodant, nors savaime negali pagrįsti ekonominės veiklos vykdymo, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie šio nekilnojamojo turto naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti, priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes rodo veiklos atlygintinumą, sistemingumą, ir patvirtina, kad minėti su nekilnojamuoju turtu susiję sandoriai nebuvo atsitiktiniai.

55. Nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. vasario 9 d. pardavė ginčo Žemės sklypą, skirtą gyvenamųjų namų statybai, už 200 000 Lt. Minėtas Žemės sklypas buvo įsigytas 2004 m. birželio 9 d. Po mažiau nei mėnesio, t. y. 2004 m. liepos 7 d., pareiškėja įsigijo dar vieną žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, be to, 2005 m. kovo 31 d. pareiškėja įsigijo dalis sklypų, 2009 m. birželio 9 d. ir 2009 m. liepos 17 d. apskrities viršininko įsakymais ir pagal sutartį su žemės savininkais suformuoti nauji sklypai. Šios aplinkybės, vertinant pareiškėjos sudarytų sandorių visumą (sudarytų sandorių skaičių, apimtį ir pan.), iš esmės paneigia pareiškėjos teiginius, jog Žemės sklypas buvo įsigytas asmeniniams poreikiams tenkinti, ir parodo, jog jau Žemės sklypo įsigijimo metu ji siekė vykdyti ekonominę veiklą. Nors pareiškėja nurodo, jog ruošėsi statyti gyvenamąjį namą, nustatyta, kad per pakankamai ilgą disponavimo Žemės sklypu laikotarpį (8 metus) ji neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jos ketinimą šiame Žemės sklype statyti gyvenamąjį namą. Argumentas, jog pareiškėjai trūko lėšų, dėl ko ji nepradėjo gyvenamojo namo statybų, paneigtas byloje surinktais įrodymais, iš kurių matyti, kad pareiškėja po Žemės sklypo įsigijimo nuolat (2004 m., 2005 m., 2007 m.)

įsigydavo nekilnojamąjį turtą ir tam turėjo pakankamai piniginių lėšų. Pareiškėjos teiginys, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ji pardavė, nes jame buvo aukštos įtampos laidai, irgi pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja minėtą žemės sklypą įsigijo 2013 m. birželio 29 d. už 13 650 Lt, pardavė 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt (dvigubai brangiau nei įsigijo) ir kad pareiškėjai įsigyjant žemės sklypą, jame aukštos įtampos laidai jau turėjo būti. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius dėl atsitiktinių ginčo sklypų pardavimo sandorių.

56. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (be kita ko, pareiškėjos aktyvius ir sistemingus veiksmus, nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslus, siekį gauti ekonominę naudą, vykdytos veiklos savarankiškumą, atlygintinumą, sistemingumą, kas iš esmės atitinka PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominę veiklą), konstatuotina, jog pareiškėja pagrįstai pripažinta apmokestinamuoju asmeniu, t. y. asmeniu, tiekiančiu prekes vykdant savo ekonominę veiklą.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktiką bei šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo vertinti šių byloje surinktų duomenų kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėja vykdė prekybą nekilnojamuoju turtu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjos veiklos versliškumas, nustatytas ir dėl to, jog pareiškėjos gautos pajamos iš nekilnojamojo turto veiklos sudarė didžiąją dalį jos gaunamų pajamų.

58. Kadangi 2012 m. vasario 9 d. pardavus ginčo Žemės sklypą sandorio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 155 000 Lt ribą, pareiškėjai pagrįstai apskaičiuota 10 052,93 Eur PVM, kurį ji turėjo deklaruoti ir iki 2012 m. kovo 25 d. sumokėti į valstybės biudžetą, bet to nepadarė. 2014 m. gegužės 14 d. už 30 000 Lt parduotas kitas statybai skirtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), mokesčių administratoriaus taip pat pagrįstai vertintas kaip PVM objektas pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, tačiau už jį gauta pajamų suma per paskutinius 12 mėnesių neviršijo 155 000 Lt ribos, todėl PVM neapskaičiuotas.

59. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas sprendimą šioje byloje, rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 pateiktais išaiškinimais, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra panašios, teisinis reguliavimas iš esmės nepasikeitęs, todėl administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 pateikti išaiškinimai dėl žemės statybai apmokestinimo PVM yra aktualūs ir šioje byloje.

Dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto GPM60. Nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėja iš UAB „Kaduva“ 2014 metais gavo 16

665,96 Lt palūkanų pagal 2012 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutartį, kurių pajamų deklaracijoje už 2014 m. nedeklaravo ir GPM nesumokėjo, įvertinęs GPM apskaičiavimui reikšmingus duomenis, apskaičiavo pareiškėjai 2 500 Lt (724,05 Eur) mokėtiną GPM. Kadangi su pastabomis pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėjos nedeklaruotos palūkanų pajamos sudarė 6 666 Lt, Kauno AVMI perskaičiavo Patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, nurodydama sumokėti 289,62 Eur GPM.

61. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjos argumentai, kad jai GPM negalėjo būti apskaičiuotas, nes palūkanas deklaravo UAB „Kaduva“ ir nuo deklaruotų palūkanų sumokėjo pajamų mokestį, atmestini. Pažymėtina, kad būtent pareiškėja, iš UAB „Kaduva“ 2014 m. gavusi 6 666 Lt palūkanų pajamas, kurios priskiriamos B klasės pajamoms, turėjo pateikti metinę pajamų deklaraciją, joje deklaruoti minėtas pajamas ir už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM. Savo teiginiui, kad UAB „Kaduva“ nuo deklaruotų palūkanų sumokėjo pajamų mokestį, pagrįsti įrodymų pareiškėja nepateikė. Taigi mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 289,62 Eur GPM, nes pareiškėja aptartos savo prievolės neįvykdė.

Dėl pareiškėjai apskaičiuotų baudų ir delspinigių

62. Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

63. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog papildomai apskaičiuotas PVM ir GPM sumas pareiškėja būtų sumokėjusi (sumos įskaitytos ir (arba) priverstinai išieškotos) ar šių mokesčių sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas. Taigi pareiškėja negali būti atleista nuo baudų mokėjimo, nesant MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos privalomos atleidimo nuo baudos sąlygos.

64. Pasisakant dėl pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog delspinigiai jai buvo apskaičiuoti, pažeidžiant 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminą. Nagrinėjamu atveju PVM delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti nuo 2012 m. kovo 26 d., GPM delspinigiai – nuo 2015 m. gegužės 4 d., t. y. nuo tada, kada pareiškėja neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti PVM ir GPM, iki Patikrinimo akto surašymo (Komisijos byla, I t., b. l. 33–34). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad MAĮ yra nustatyti du skirtingi delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindai. Pareiškėjos minimas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius.

65. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Pagal MAĮ 113 straipsnio (2013 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-602 redakcija) 1 dalies 3 punktą, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

66. Šiuo atveju pareiškėja pateikė duomenis, kad jai nuo 2004 m. spalio 13 d. neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (Komisijos byla, I t., b. l. 100), tačiau vien ši faktinė aplinkybė savaime nėra pagrindas atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo. Sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis turi būti nustatoma įvertinus visas pareiškėjos ekonominę ir (ar) socialinę padėtį apibūdinančias aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad minėtos MAĮ nuostatos negali būti taikomos vien tik formaliai atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kuriai valstybė paprastai teikia paramą. Asmuo, net ir priklausydamas atitinkamai socialinei grupei (būdamas pensininkas, bedarbis, neįgalusis ar pan.), vis tik gali turėti nemažai turto ir finansinių lėšų, o tokiu atveju jo atleidimas nuo delspinigių jau negalėtų būti pateisinamas ekonominiu ar socialiniu požiūriu (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2900/2011; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1321-442/2017).

67. Pagal byloje surinktus duomenis matyti, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo daug nekilnojamojo turto objektų, gauna darbo užmokestį ir nekilnojamojo turto nuomos pajamas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė ir (ar) socialinė padėtis yra sunki.

68. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad įpareigojimas sumokėti PVM delspinigius, sudarančius beveik 60 proc. papildomai apskaičiuoto PVM, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, kas sudaro pagrindą atleisti ją nuo PVM delspinigių.

69. Teisėjų kolegija su minėtu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad būtent mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Delspinigiai yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.), jie skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei kitą informaciją, tai, kad byloje nenustatyta, jog mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjos mokestinio patikrinimo veiksmus, taip pat nesant pateiktų duomenų, kad pareiškėja savo noru būtų sumokėjusi jai apskaičiuotą papildomą PVM sumą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo PVM delspinigių mokėjimo dėl to, kad apskaičiuotų delspinigių dydis prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

70. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio

aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-544-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00114-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atskiruosius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovams V. D. ir V. D., tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, leidimo atlikti veiksmus ir atlyginimo dydžio už žemės sklypą nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9f84a240b92c11e98451fa7b5933515d

prašydamas:1) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) direktoriaus

2018 m. gruodžio 27 d. akto Nr. ŽVP-923-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą; leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovo V. D. asmeninės nuosavybės teise valdomą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

2) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą; leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovų V. D. ir V. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu; panaikinti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie šio žemės sklypo hipoteką, įregistruotą 2012-01-27 hipotekos registro pranešimo apie hipotekos įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, taip pat žymas apie sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui ir įsiskolinimą už įsigytą turtą, įrašytas 2011 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 3021, pagrindu, ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

3) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą, leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovų V. D. ir V. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu; panaikinti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie šio žemės sklypo hipoteką, įregistruotą 2012-01-27 hipotekos registro pranešimo apie hipotekos įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, taip pat žymas apie sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui ir įsiskolinimą už įsigytą turtą, įrašytas 2011 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 3021, pagrindu, ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

4) nustatyti, kad atsakovui V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. aktu Nr. ŽVP-923-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 17 960 Eur;

5) nustatyti, kad atsakovams V. D. ir V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019m. sausio 18 d. aktu Nr. ŽVP-183-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 8 110 Eur;

6) nustatyti, kad atsakovams V. D. ir V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019m. sausio 18 d. aktu Nr. ŽVP-184-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 13 030Eur.Atsakovas V. D. (toliau – ir atsakovas) atsiliepime, be kitų prašymų, prašė sustabdyti administracinės bylos

nagrinėjimą, kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1362-1063/2019, pradėta pagal V. D. skundą dėl Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) projekto patvirtinimo ir dėl suprojektuotų žemės sklypų pertvarkymo, servitutų nustatymo, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 1P-386-(1.17E)). Teigė, kad iki nebus išspręstas ginčas dėl nurodyto įsakymo teisėtumo, negali būti sprendžiama dėl Tarnybos priimtų aktų Nr. ŽVP-923, Nr. ŽVP-183 ir Nr. ŽVP-184 teisėtumo patvirtinimo.

Atsakovė V. D. pritarė V. D. prašymui sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą.Pareiškėjas Ministerija su atsakovo prašymu sustabdyti bylos nagrinėjimą nesutiko ir prašė jo netenkinti.Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės

svarbos projektus įstatymo (toliau – ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymas) 6 straipsnio 2 dalis nustato 14 dienų terminą nutarčiai, kuria išsprendžiamas klausimas, ar patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartimi buvo atmestas V. D. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti skundžiamo 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E) galiojimą. Administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 teismo posėdis nepaskirtas, šioje byloje procesas gali užtrukti ir tai prieštarautų vykdomo ypatingos valstybinės svarbos projekto tikslams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ su atsakovo prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad V. D. skundžiamas 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 1P-386-(1.17E) buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintu Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialiuoju planu, kuris yra galiojantis ir bus toliau vykdomas, net ir panaikinus skundžiamą įsakymą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 11 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. eI-5413-283/2019 iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 įsiteisės priimtas galutinis procesinis sprendimas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas Ministerija, remdamasis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su pareiškimu, kuriame, be kitų reikalavimų, suformulavo prašymą patvirtinti Tarnybos 2018 m. gruodžio 27 d. aktų Nr. ŽVP-923-(1.18), Nr. ŽVP-183-(1.18) ir Nr. ŽVP-184-(1.18) teisėtumą. Pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, teismas, priimdamas nutartį, išsprendžia klausimą, ar yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 3 d. buvo gautas V. D. skundas atsakovams Tarnybai, Ministerijai, Tarnybos Pasvalio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties, kuria buvo priimtas nagrinėti paduotas skundas, matyti, kad V. D. ginčija Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E) teisėtumą.

Teismas nurodė, kad iš Tarnybos 2018 m. gruodžio 27 d. aktų Nr. ŽVP-923-(1.18), Nr. ŽVP-183-(1.18) ir Nr. ŽVP-184-(1.18) įžanginių dalių matyti, jog šie aktai priimti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 „Dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena specialiojo plano patvirtinimo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena nutiesti procedūros pradžios“ ir atsižvelgus į Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. 1P-386-(1.17E), kuriuo buvo patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) projektas; pertvarkyti žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), reikalingi paimti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje; nustatyti pertvarkytų žemės sklypų kadastro

duomenys; nustatyti servitutai; išspręsti žymų apie pradėtą žemės paėmimą visuomenės poreikiams perkėlimo ir žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre klausimai.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punktu, sprendžiant klausimą, ar yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas, nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-5413-283/2019 nustačius duomenų, jog kilęs ir teismine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl administracinio akto, kurio pagrindu priimti žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktai, nepakanka formaliai konstatuoti, kad tokie aktai yra priimti. Teismas vertino, kad Tarnybos 2018 m. gruodžio 27 d. aktų Nr. ŽVP-923-(1.18), Nr. ŽVP-183-(1.18) ir Nr. ŽVP-184-(1.18) teisėtumo klausimas negali būti tinkamai išspręstas, iki nepaaiškės, ar teisėtas ir pagrįstas yra Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 1P-386-(1.17E).

III.

Pareiškėjas Ministerija atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės atmetant atsakovo prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai taikė proceso teisės normas, dėl to nutartis yra nepagrįsta ir turėtų būti panaikinta. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu bylos sustabdymas yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys, o toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje. Šiuo atveju skiriasi nagrinėjamų bylų dalykas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-5413-283/2019 pareiškėjas į teismą kreipėsi specialiojo – Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo, nustatyta tvarka. Šio įstatymo 6 straipsnyje yra nustatyta aiški tvarka ir terminai kaip yra nagrinėjamos administracinės bylos įgyvendinant žemės paėmimą visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad teismas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo žemės savininko ir (ar) kito naudotojo atsiliepimo pateikimo dienos priimdamas nutartį turi išspręsti klausimą ar patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą. Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgiant į tai, kad ypatingos svarbos projektai būtų įgyvendinami kuo skubiau ir užkertant kelią proceso vilkinimui, nustatė tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrinama, jog įgyvendinant ypatingos svarbos projektus žemė visuomenės poreikiams galėtų būti paimama ypač operatyviai, taip užtikrinant visos visuomenės poreikių tenkinimą. Taigi ir bylos stabdymo klausimas tokiose bylose turėtų būti sprendžiamas ypatingai atidžiai ir bylos stabdomos tik tais atvejais, kuomet egzistuoja akivaizdus bylos sustabdymo pagrindas ir teismas nustato, jog nėra kito būdo tinkamai išspręsti kilusi ginčą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

Pažymi, kad vykdomas „Rail Baltica“ projektas yra ypatingai svarbus valstybės interesams, nes užtikrina visuomenės poreikius dėl susisiekimo tarp Baltijos valstybių, Suomijos ir vakarų Europos valstybių įrengiant vakarų standartus atitinkančią geležinkelio vėžę. Atitinkamai tiek Seimo, tiek Vyriausybės, tiek tarptautiniuose dokumentuose akcentuojama šio projekto svarba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintame Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialiajame plane numatyta, kad šio specialiojo plano sprendiniai turi būti įgyvendinti iki 2025 m. gruodžio 31 d. Tai tik dar kartą patvirtina projekto svarbą bei trumpus įgyvendinimo terminus, dėl to turi būti užtikrinama, kad ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra turėtų būti atliekama operatyviai, jog išliktų galimybė šį ypatingos svarbos projektą įgyvendinti laiku. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 dar net nėra paskirtas teismo posėdis, o visas bylos nagrinėjimas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose gali užtrukti apie 2-3 metus. Taigi teismas turėjo visas aplinkybes įvertinti ypač atidžiai ir atsakingai spręsti ar tikrai egzistuoja prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamų bylų.

Nurodo, kad šioje bylos stadijoje yra nagrinėjamas tik Tarnybos žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų (Nr. ŽVP-923, Nr. ŽVP-183 ir Nr. ŽVP-184) teisėtumas. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teismas turėtų tik patikrinti šių Tarnybos žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumą, tikrindamas konkrečius 1-6 punkte nurodytus kriterijus. Tuo tarpu šioje konkrečioje situacijoje atsakovo administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 ginčijamas Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas nėra vienas iš tų dokumentų, kurių teisėtumą turėtų tikrinti teismas šioje bylos stadijoje, t. y. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nėra numatyta, kad teismas turėtų vertinti bei tikrinti ir kitus administracinius aktus, susijusius su žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymu.

Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai

reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą. Tačiau skundžiamoje nutartyje nėra nurodytos aplinkybės (faktai), kurios negali būti nustatytos šioje byloje, kurios konkrečios aplinkybės, nustatytos kitoje administracinėje byloje, bus prejudicinės šioje byloje. Nutartyje tik nurodyta, kad Tarnybos aktai priimti atsižvelgus į kitoje administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 ginčijamą Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymą. Tačiau minėti Tarnybos aktai priimti visų pirma vadovaujantis Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintu specialiuoju planu. Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymą, žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra vis tiek būtų tęsiama vadovaujantis minėtu specialiuoju planu. Taigi teismas nepagrįstai vertino, jog nėra galimybės išnagrinėti administracinę bylą, kol nepriimtas procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019, nes šių administracinių bylų nagrinėjimo dalykas nesutampa, o atsižvelgus į nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eI-5413-283/2019 specifiką, nėra pagrindo konstatuoti, kad šios bylos (jos dalies dėl Tarnybos aktų teisėtumo patvirtinimo) negalima išnagrinėti, kol nebus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-1362-1063/2019.

Atkreipia dėmesį, kad V. D. administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 prašė taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo galiojimą, tačiau teismas, preliminariai įvertinęs skundo pagrįstumą ir Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27d. įsakymo galiojimo sustabdymo galimas neigiamas pasekmes, V. D. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė. Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas yra galiojantis, taip pat ir kiti pareiškėjo pareiškime nurodyti dokumentai yra galiojantys bei išlaikyta Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatyme nustatyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos sprendžiant bylos sustabdymo klausimus. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatyme nustatyta, kad tais atvejais, kai projektą įgyvendinanti institucija kreipiasi į teismą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, teismas įvertina, ar yra šio straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai. Šiuo atveju, kaip ir nurodo pareiškėjas, visos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos yra tinkamai įvykdytos, tai pagrindžiantys įrodymai pateikti kartu su pareiškimu teismui, todėl yra teisinis pagrindas teismo nutartimi patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą administracinėje byloje Nr. eI-5413-283/2019. Atsakovo inicijuotoje administracinėje byloje nebus nustatyti jokie faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius administracinės bylos Nr. eI-5413-283/2019 nagrinėjimas būtų negalimas, nes pareiškėjas yra pateikęs visus įrodymus, patvirtinančius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų išpildymą, taip pat ir tai, kad yra parengtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas ir paimamo visuomenės poreikiams turto vertinimo ataskaita. Atsakovo inicijuotoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartyje nurodė, kad iš skundo turinio nustatyta, jog pareiškėjas nesutinka su Tarnybos priimtu įsakymu bei Tarnybos Pasvalio skyriaus 2018 spalio 8 d. raštu Nr. 24SD-3086-(14.24.104.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės atsakovo inicijuotoje byloje nebuvo pritaikytos, šiuo metu įsakymas yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl nėra kliūčių tęsti procesą ir patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumą.

Atsakovo inicijuotoje byloje teismui pateiktame skunde nenurodyta konkrečių faktų, kad priėmimo atveju procedūra būtų pažeista ar nebūtų buvę pateikti jai reikalingi dokumentai. Pats pareiškėjas įsakymo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad jis priimtas remiantis teisės aktais, kurie prieštarauja visuomenės poreikiui ir viešajam interesui. Mano, kad teismas, spręsdamas dėl administracinės bylos sustabdymo, galbūt nevisapusiškai įvertino atsakovo inicijuotoje byloje nagrinėjimo dalyką ir teismo sprendimo, jeigu ginčijamas įsakymas būtų pripažintas neteisėtu, įtaką nagrinėjamai bylai, todėl buvo nepagrįstai nustatytas bylų tiesioginis ryšys, lemiantis būtinybę stabdyti vieną iš bylų.

Akcentuoja, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas yra parengiamas atlikus kadastrinius matavimus pagal specialiojo plano sprendinius. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo etape nėra priimami savarankiški sprendimai dėl trasos vietos koregavimo. V. D. abiejose bylose kelia klausimus apskritai dėl geležinkelio linijos lokacijos pasirinkimo, projekto pagrįstumo ir t. t. Akivaizdu, kad tokių aplinkybių patikrinimas negali būti įgyvendintas nagrinėjant bylą tik dėl Tarnybos sprendimo patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, kuris priimamas po atitinkamų Seimo, Vyriausybės sprendimų bei specialiojo plano patvirtinimo. Taigi netgi panaikinus atsakovo inicijuotoje byloje ginčijamą Įsakymą, liktų galioti specialiojo plano sprendiniai dėl konkrečios geležinkelio kelio vietos, todėl tokiu būdu ginčas nebūtų išspręstas iš esmės. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę pats įvertinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes dėl atsakovo inicijuotoje byloje ginčijamo įsakymo

teisėtumo ir galimo panaikinimo reikšmės administracinės bylos Nr. eI-5413-283/2019 kontekste bei atitinkamai savarankiškai priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumo patvirtinimo.

Pažymi, kad įsakymu patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas apima ne tik atsakovų, bet ir visus Pasvalio rajono teritorijoje esančius žemės sklypus, patenkančius į geležinkelio kelio trasą. Pagal parengto projekto sprendinius jau pasirašyti 607 žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktai ir jų atžvilgiu yra tęsiamos procedūros, mokamos kompensacijos, valstybės vardu registruojami žemės sklypai ir bus atliekami europinės vėžės tiesimo darbai, nepasirašyti liko tik 7 aktai. Taigi Įsakymas jau yra pradėtas įgyvendinti, todėl jo galiojimas pilna apimtimi nebegalės būti stabdomas. Šios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, kad, kol bus nagrinėjama atsakovo inicijuota byla, o vėliau – tęsiamas administracinės bylos Nr. eI-5413-283/2019 nagrinėjimas, trijose atkarpose, patenkančiose į atsakovų valdomus žemės sklypus, bus įšaldyti darbai ir atsiras geležinkelio linijos „tuščios atkarpos“. Tokiu būdu iš esmės bus neįmanoma įgyvendinti projekto visa apimtimi. Operatyvus teismo nutarties, kurioje būtų patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumas, priėmimas yra labai svarbus įgyvendinant „Rail Baltica“ projektą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Šiame nutarime numatyta specialiojo plano sprendinius įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d., o tai reiškia, kad iki to laiko turi būti nutiesta geležinkelio linija, todėl yra labai svarbu kuo greičiau baigti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, kad būtų galima inicijuoti tolimesnius veiksmus, reikalingus linijos tiesimui ir kurių atlikimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis vieną po kito einančius etapus: geležinkelio linijos statybos techninio projekto ir darbo projekto parengimą (apytikslė trukmė optimaliu atveju – 2 metai), geležinkelio linijos statybos darbus (apie 2 metai), geležinkelio linijos inžinerinių sistemų projektavimą (apie 2 metai), įrengimą bei testavimą (apie 1 metai).

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais ir palaiko prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateiktame prašyme nurodo, kad prisideda prie pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskirųjų skundų ir palaiko juose išdėstytus argumentus. Prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti.

Atsakovas V. D. atsiliepime į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskiruosius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Atsakovas nurodo, kad atskirųjų skundų teiginiai yra nepagrįsti ir neteisingi, trafaretiniai ir paremti tik geležinkelių transporto bendrovės logistikos verslo interesus ginančiais politiniais teiginiais, juose pateikiamos tik iš įvairių teismų nutarčių konteksto ištrauktos citatos, kurios priimtos visiškai kitokio pobūdžio ginčo bylose, ir kurios nėra precedentas nagrinėjamai bylai, todėl jomis negalima remtis priimant sprendimą šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 yra prejudicinis ryšys, nes pastarojoje byloje (Nr. eI-1362-1063/2019) priimtas sprendimas bus pagrindas sprendimui byloje Nr. eI-5413-283/2019. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje vienas iš ginčijamų klausimų yra dėl administracinio akto – Tarnybos direktoriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. lP-386-(1.17E) – kurio pagrindu ir yra priimti prašomi patvirtinti aktai – teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme nėra išspręstas teisinis ginčas dėl minėto įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, negali būti nagrinėjamas pareiškėjo prašymas patvirtinti aktų teisėtumą. Priešingu atveju, būtų akivaizdžiai pažeistas teisės principas, kad teisėti veiksmai negali kilti iš neteisėtų veiksmų. Taigi nagrinėjamų abiejų bylų dalykas yra tapatus, jis nesiskiria. Tai, kad abiejų administracinių bylų nagrinėjimo dalykas sutampa, pripažįstama ir pareiškėjo atskirajame skunde, nurodant apie teismo atmestą atsakovo prašymą, pateiktą administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019, sustabdyti Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo galiojimą. Tai, kad šio įsakymo galiojimas nesustabdytas, visiškai nereiškia jo teisėtumo bei pagrįstumo ir nepatvirtina, kad išlaikyta Žemės paėmimo įstatyme nustatyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde subjektyviai, klaidinančiai ir visiškai neteisingai interpretuoja „visuomenės poreikį dėl susisiekimo tarp Baltijos valstybių, Suomijos ir vakarų Europos valstybių“ – nes visuotinai žinoma, kad toks susisiekimas tarp visų Baltijos valstybių, Suomijos ir visų vakarų Europos valstybių jau dabar realiai egzistuoja ir jis vyksta ne tik kelių, vandens ir oro transportu, bet ir tuo pačiu geležinkeliu – nuo Lenkijos iki Kauno yra jau nutiesta ir nuo 2016 m. veikianti europinio standarto greitojo traukinio linija, o platesnio parametro vėžės geležinkeliu nuo Kauno ir Vilniaus – iki Rygos, Talino, Minsko, Kijevo ir kitų miestų.

Nurodo, kad pareiškėjo skunde neteisingai akcentuojama ir tai, kad šioje bylos stadijoje nagrinėjamas tik Tarnybos

aktų Nr. ŽVP-923, ŽVP-183 ir ŽVP-184 teisėtumas“. Tai, kad šiuos aktus paruošė ir juos pasirašydamas patvirtino turintis teisę pagal pareigas tai daryti atitinkamas pareigūnas – Tarnybos direktorius, dar nereiškia, kad tiek 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas ir šio įsakymo pagrindu suformuoti aktai Nr. ŽVP-923, ŽVP-183 ir ŽVP-184 yra pagristi, teisingi ir atitinkantys realų viešąjį interesą bei dabartinius visuomenės poreikius.

Nors atskiruosiuose skunduose teisingai nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas specifinis klausimas, tačiau juose nurodoma teismų praktika šiuo atveju nėra tinkama, todėl negalima ja vadovautis – tokia teismų praktika nėra precedentas nagrinėjamai bylai – cituojamų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, nes visoje teismų praktikos istorijoje niekada nebuvo nagrinėjamas toks specifinis geležinkelio krypties per laukus, pievas ir miškus atitikimo visuomenės poreikiui klausimas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nėra suformavęs teismų praktikos dėl tokių specifinių teisinių ginčų klausimų teisingo ir tinkamo išsprendimo.

Atsakovo teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirieji skundai atmestini. Taip pat atsakovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad atsakovas galėtų pateikti įrodymus, išsamesnius paaiškinimus ir prašymus, kurių šiame atsiliepime dėl trumpo atsiliepimo pateikimo termino ir laiko stokos nėra galimybių išsamiai išdėstyti.

Atsakovė V. D. atsiliepime į atskiruosius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti, teismo nutartį dėl bylos sustabdymo palikti nepakeistą.

Atsakovė nurodo, kad nei karto jokiu būdu iki pat teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutarties nebuvo informuojama ir nebuvo informuota apie tai, jog atskiruosiuose skunduose nurodytą Projekto 2-os dalies įgyvendinimą yra planuojamas įgyvendinti atsakovei nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje. Atsakovei nebuvo atsiųstas ir atskiruosiuose skunduose nurodytas Vyriausybės nutarimas Nr. 31, kuriame nėra nurodyta, kad Projekto ar kurios nors jo dalies įgyvendinimui reikalinga būtent atsakovės nuosavybė ar jos dalis. Taigi Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimai yra neišpildyti, todėl atskiruosiuose skunduose neteisingai nurodoma, kad galima paimti jos nuosavybę kitų privačių užsienio kompanijų krovinių gabenimo ar keleivių vežimo geležinkeliu verslo plėtrai. Taip pat atsakovei nėra žinoma apie jos turto, kurį planuojama paimti minėtiems tikslams, vertinimo ataskaitą, kuri turto, kurio dalis jai priklauso kaip bendrasavininkei, dalis yra įvertinta ir apie tai netgi egzistuoja tokios turto dalies vertinimo ataskaita. Atsakovė neinformuota, už kurią turto, kuris jai priklauso kaip bendrasavininkei pagal įstatymą, dalį yra planuojama sumokėti ir kokia tos žemės dalies vertė, todėl Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktai taip pat yra neišpildyti.

Atsakovė pažymi, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutartyje teisingai pripažinta, jog su šia byla ir su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. eI-1362-1063/2019 yra teisinis ryšys, todėl kol nėra išnagrinėta byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme, negali būti nagrinėjama ši byla.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sustabdė administracinę bylą iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo V. D. atsiliepime į atskiruosius skundus prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 151 straipsnyje nustatyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė

tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017 ir kt.).

Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atskirieji skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į atskiruosius skundus. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. atsakovams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją nagrinėjamu klausimu.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovo V. D. prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, jog teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Šioje byloje taikytas bylos sustabdymo pagrindas yra privalomasis. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai.

Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-253-415/2019 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011; 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-336-520/2019). Vien ta aplinkybė, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo sustabdyti bylą, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-624/2012). Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.).

Vien tik prielaida, jog tam tikros faktinės aplinkybės gali būti nustatomos kitoje byloje, nėra pakankamas pagrindas stabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepaisant to, kad jos gali palengvinti įrodinėjimo procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, remdamasis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymu, be kitų reikalavimų, prašo patvirtinti Tarnybos 2018 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. sausio 18 d. aktus Nr. ŽVP-923-(1.18), Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir Nr. ŽVP-184-(1.18.) dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą. Šie aktai, kaip nurodyta jų įžanginėje dalyje, yra priimti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 „Dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena specialiojo plano patvirtinimo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena nutiesti procedūros pradžios“ bei atsižvelgiant į Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. 1P-386-(1.17E), kuriuo patvirtintas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos valstybių siena Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) projektas, pertvarkyti žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), reikalingi paimti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas-Lietuvos ir Latvijos siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje, nustatyti pertvarkytų žemės sklypų kadastro duomenys, nustatyti servitutai, išspręsti žymų apie pradėtą žemės paėmimą visuomenės poreikiams perkėlimo ir žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre klausimai.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtoje nagrinėti administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, Susisiekimo ministerijai, Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“, pareiškėjas, be kita ko, ginčija Tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto patvirtinimo ir dėl suprojektuotų žemės sklypų pertvarkymo servitutų nustatymo, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ teisėtumą. Taigi skiriasi nagrinėjamų bylų dalykai ir bylose nustatinėjamos skirtingos aplinkybės (faktai).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodytos aplinkybės (faktai), kurios negali būti nustatytos šioje byloje, kurios konkrečios aplinkybės, nustatytos kitoje administracinėje byloje, bus prejudicinės šioje byloje.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių administracinė byla sustabdyta, administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 nagrinėjamo ginčo pobūdį, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo paskirtį, tai, kad sustabdant bylos nagrinėjimą nebuvo nustatytos aplinkybės (faktai), kurių negalima išnagrinėti šioje administracinėje byloje, konkrečios prejudicinės aplinkybės, kurios bus nustatytos administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019, teisėjų kolegijos vertinimu, administracinė byla sustabdyta be teisėto pagrindo.

Atsakovo atsiliepime į atskiruosius skundus nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios su ginčo esme, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė šią administracinę bylą, todėl atskirieji skundai tenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atskiruosius skundus tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti

nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS





NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Serenus“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo įvykdyti Inspekcijos Vilniaus departamento 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277 ir papildomai pateikti atsakymą į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. raštu pateiktą pasiūlymą Bendrojo plano aiškinamojo rašto sprendiniui – „panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius.“

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. birželio 14 d. gautas pareiškėjo prašymas sustabdyti

administracinę bylą, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-3670-281/2019.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9b41ef80b92c11e98451fa7b5933515d

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. eI-2362-244/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00601-2019-2), kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01849-2019-7).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277, skirto Administracijai, įvykdymo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą, 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), kuris papildytas 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3) išnagrinėjo ir pateikė atsakymus į pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, pateikė sprendimą dėl jų atmetimo, nurodė tokio sprendimo motyvus paaiškindamas pasiūlymo nepriimtinumą, todėl Inspekcija nustatė 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 įvykdymą ir apie tai Administracija bei UAB „Serenus“ buvo informuoti 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (5.6)-2D-5160.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, minėtas Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. (5.6)-2D-5160 buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir šiuo metu jo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tarp nagrinėjamų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, kadangi, tik administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 nustačius, ar pagrįstai Inspekcijos priimtu sprendimu buvo konstatuotas 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 įvykdymas, toliau galima spręsti dėl šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo įpareigoti Administraciją įvykdyti 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277. Teismas pripažino, kad siekiant teisingo ir objektyvaus bylos aplinkybių nustatymo, nagrinėjamu atveju yra tikslinga sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01849-2019-7).

III.

Atsakovas Administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė privalomą administracinės bylos sustabdymą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką bylose, todėl visiškai nepagrįstai nusprendė, jog kitoje administracinėje byloje bus nustatinėjamos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė kokios teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios turi įtakos administracinėje byloje sprendžiant skundo reikalavimus, ir dėl kurių negalima nagrinėti skundo reikalavimų, bus nustatinėjamos administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019.

Administracija nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. kreipėsi į Administraciją teikdamas pasiūlymus dėl bendrojo plano keitimo. Administracija 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. A51-74148/18 UAB „Serenus“ pateikė atsakymą, kuriuo informavo, kad į pasiūlymus neatsižvelgta. UAB „Serenus“, nesutikdamas su Administracijos atsakymu, 2018 m. rugsėjo 12 d. su skundu kreipėsi į Inspekciją, kuri, išnagrinėjusi UAB „Serenus“ skundą, nustatė, kad planavimo organizatoriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu pateiktas atsakymas į 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus yra neišsamus, nekonkretus, nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais, todėl priėmė privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių (Administraciją) pakartotinai išnagrinėti UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus ir išsamiai bei motyvuotai (pagrindžiant konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais) atsakyti į teiktus pasiūlymus, pakeičiant 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. A51-74148/18.

Administracija, vykdydama 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą, 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51- 99507/18 pateikė UAB „Serenus“ naują atsakymą, kuriame pateikti atsakymai tiek į 2018 m. gegužės 29 d., tiek į 2018 m. liepos 24 d. teiktus pasiūlymus. Pažymi, kad Inspekcija, išnagrinėjusi Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51-99507/18 pateiktą atsakymą į UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, nustatė, kad planavimo organizatorius pateikė išsamius ir motyvuotus atsakymus į UAB „Serenus“ pasiūlymus pakeisti Bendrojo plano rodiklius (foninio (vyraujančio) aukštį aukštais, pastatų aukštį, užstatymo intensyvumą), sąlyginį didžiausią nelaidžių dangų kiekį, pratęsti Bendrojo plano viešinimo laikotarpį, panaikinti apribojimą, draudžiantį įrengti automobilių

stovėjimo vietas tarp gatvių raudonųjų linijų ir pastatų ar numatyti galimybę įrengti automobilių stovėjimo vietas neįgaliųjų poreikiams, atsisakyti reikalavimo privalomai sertifikuoti naujai statomus statinius ir reglamento, pagal kurį žemės sklypui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), taikomi Bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo brėžinyje nustatyti reikalavimai. Tačiau Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. A51-99507/18 nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. raštu pateiktą pasiūlymą Bendrojo plano aiškinamojo rašto sprendiniui – „panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius.“. Todėl Inspekcija kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Administraciją įvykdyti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 dalį, kurią Inspekcija laikė neįvykdyta.

Atsižvelgiant į tai, kad Administracija 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19 pateikė atsakymą į 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, dėl kurio Inspekcija kreipėsi į teismą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 4 straipsnio 5 dalimi, kuria valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai įtvirtinta pareiga pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui arba iki šio termino pabaigos gavus subjekto, kuriam pateiktas privalomasis nurodymas, raštą, kad šis nurodymas yra įvykdytas, ir tai patvirtinančius dokumentus, privalomąjį nurodymą pateikusi teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija privalo patikrinti, ar šis nurodymas yra įvykdytas. To paties įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad jeigu atlikusi patikrinimą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustato, apie tai ji per 5 darbo dienas nuo patikrinimo pabaigos informuoja skundą ar pranešimą pateikusį asmenį ir patikrintus subjektus. Inspekcija 2019 m. balandžio 23 d. pateikė teismui raštą, kuriuo informavo, kad Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išnagrinėjęs Administracijos direktoriaus 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19 pateiktą atsakymą į UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymą, 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (5.6)-2D-5160 informavo planavimo organizatorių ir UAB „Serenus“, kad planavimo organizatorius įvykdė Inspekcijos Vilniaus departamento 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277.

Pažymi, kad šioje administracinėje byloje nėra sprendžiamas Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (5.6)-2D-5160 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamu atveju Inspekcija kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Administraciją įvykdyti privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277 tik toje dalyje, kurioje Inspekcija manė jį esant neįvykdytų. Pagal dispozityvumo principą, administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis savo reikalavimą grindžia. Įvertinus Inspekcijos procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu formuojamą poziciją, Administracijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, ginčo dalykas šioje administracinėje byloje išnyko.

Administracinėje byloje dėl kurios teismas nutarė sustabdyti šią nagrinėjamą bylą sprendžiamas Inspekcijos priimto sprendimo teisėtumo, o ne Administracijos atliktų veiksmų/teiktų raštų teisėtumo klausimas, todėl net ir hipotetiškai vertinant situaciją, tuo atveju, jeigu administracinę bylą Nr. eI-3670-281/2019 nagrinėjantis teismas priimtų Inspekcijai nepalankų sprendimą, tai Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. vasario 26 d. raštų nepanaikintų, taip pat savaime nesuponuotų, jog minėti raštai yra nemotyvuoti ir/ar netesėti, o 2018 m. spalio 10 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-1277 neįvykdytas. Inspekcijai tik atsirastų pareiga pakartotinai patikrinti, ar planavimo organizatorius tinkamai įvykdė teiktą privalomąjį nurodymą t. y. įvertinti, ar Administracija motyvuotai atsisakė atsižvelgti į pasiūlymus dėl bendrojo plano keitimo, nevertinant tokių sprendimų teisėtumo, kuris šioje bendrojo plano derinimo stadijoje nėra imamas domėn.

Pažymi, kad teismas spręsdamas, jog tik administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 nustačius, ar pagrįstai Inspekcijos priimtu sprendimu buvo konstatuotas 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 įvykdymas, toliau galima spręsti dėl šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo įpareigoti Administraciją įvykdyti 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277, išplėtė nagrinėjamos bylos ribas ir modifikavo pačios Inspekcijos suformuotą reikalavimą, kuris apsiribojo įpareigojimu Administracijai įvykdyti privalomąjį nurodymą dalyje dėl apribojimo, numatančio, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros <…>. Vien tai, kad kitoje byloje bus įvertintas Inspekcijos atliktų veiksmų teisėtumas, nėra pakankamas pagrindas stabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą,

nepaisant to, kad ši nustatyta aplinkybė gali palengvinti įrodinėjimo procesą šioje byloje. Administracijos nuomone, šioje nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje, dėl kurios teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, yra tiriamos ir vertinamos skirtingos aplinkybės, bendrąja prasme skiriasi bylų įrodinėjimo dalykai, todėl sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 neturės jokios prejudicinės galios šiai bylai. Teismas nepagrįstai ignoruoja faktą, kad Administracija įvykdė 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277, tai patvirtinto Inspekcija 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (5.6)-2D-5160. Aplinkybė, kad administracinės bylos tam tikra prasme yra tarpusavyje susijusios, per se (savaime) nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, juolab, kad administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti bylos aplinkybes.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Inspekcija atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą vieningą

praktiką dėl Inspekcijos teisių ir pareigų apimties tikrinant planavimo organizatoriaus atsakymus į visuomenės pasiūlymus, kurioje nurodytas toks elgesio modelis, kad šioje stadijoje Inspekcija neturi pareigos tikrinti planavimo organizatoriaus atsisakymo atitikimo teisės aktų reikalavimams, o tik patikrina, ar atsisakymas buvo pakankamai motyvuotas, Administracijos direktorius, kaip bendrojo plano organizatorius, 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), kuris papildytas 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3), išnagrinėjo ir pateikė atsakymus į visus UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, pateikė sprendimą dėl jų atmetimo, nurodė tokio sprendimo motyvus paaiškindamas pasiūlymo nepriimtinumą, todėl buvo konstatuotas Inspekcijos 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 įvykdymas ir apie tai Administracija bei UAB „Serenus“ buvo informuota 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (5.6)-2D-5160. Tačiau šis Inspekcijos sprendimas neturi realios teisinės galios tol, kol jis nėra įsiteisėjęs, kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-3670-281/2019 pagal pareiškėjos UAB „Serenus“ 2019 m. gegužės 20 d. skundą atsakovui Inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Administracijai dėl Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. rašto Nr. (6.5)-2D-5160 panaikinimo.

Pažymi, kad tarp nurodytų administracinių bylų yra tiesioginis prejudicinis ryšys, todėl prašymas dėl bylos stabdymo buvo tenkintas pagrįstai. Nėra galimybės išnagrinėti šios administracinės bylos ir spręsti ar yra teisinis pagrindas įpareigoti Administraciją vykdyti Inspekcijos 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą tol, kol kitoje susijusioje administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 teismas nepatikrins ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nenuspręs, ar Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriuo konstatuotas privalomojo nurodymo įvykdymas, yra teisėtas.

Paaiškina, kad kaip ir buvo nurodyta pateiktame prašyme dėl administracinės bylos stabdymo, nagrinėjamu atveju, teismui tenkinus Inspekcijos prašymą yra modeliuojami du atvejai: pirma, jei 2019 m. balandžio 16 d. Inspekcijos Vilniaus departamento sprendimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 būtų panaikintas, atnaujinus šios bylos nagrinėjimą, Inspekcija ir toliau turėtų teisines galimybes užtikrinti ir sukontroliuoti 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo vykdymą, taip būtų užtikrinti viešojo administravimo principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje; antra, teismui įsiteisėjusiu sprendimu konstatavus, kad Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, būtų laikoma, kad Administracija įvykdė Inspekcijos privalomąjį nurodymą, todėl nebeliktų teisinio pagrindo tolesniam šios bylos tęsimui, ir Inspekcija spręstų dėl bylos užbaigimo. Taigi bylos nesustabdžius, o kitoje administracinėje byloje teismui panaikinus Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą, Inspekcija neturėtų teisinių būdų užtikrinti privalomojo nurodymo vykdymą. Privalomojo nurodymo galutinis įvykdymas bus konstatuotas tik teismui įvertinus Inspekcijos sprendimo teisėtumą, todėl akivaizdu, kad nagrinėjama administracinė byla, tiek ir kita byla yra tarpusavyje tiesiogiai susijusios, ir sprendimas dėl Inspekcijos sprendimo priėmimo turės tiesioginę prejudicinę galią šioje byloje ir sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 bus sprendimo šioje byloje pagrindas. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai išplėtė prašymo nagrinėjimo ribas, ir kad pagrindo sustabdyti šios bylos nagrinėjimo nebuvo, yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjo nuomone, nors administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 UAB „Serenus“ teismui skundžia tik Inspekcijos sprendimą, tačiau iš skundo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra ginčijamas planavimo organizatoriaus 2019 m. vasario 27 d. raštu pateiktas atsakymas į pareiškėjo pasiūlymus, kuris jam sukelia teisines pasekmes, todėl, mano, kad pareiškėjas turėtų tikslinti skundo dalyką.

Akcentuoja, kad tik įvertinus Inspekcijos administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bus galima spręsti ar planavimo organizatoriaus pilna apimtimi atsakė į visus gautus pasiūlymus, juos motyvavo ir paaiškino, ar tinkamai 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3) išnagrinėjo ir pateikė atsakymus į visus pareiškėjo UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, dėl kurių nebuvo pasisakyta 2018 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį,

ją motyvavo, pagrindė teisės normomis, teismų praktika ir šią administracinę bylą sustabdė pagrįstai, tenkinti atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Serenus“ atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Atsiliepime nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja akivaizdus prejudicinis ryšys tarp šios administracinės bylos ir

administracinės bylos Nr. eI-3670-281/2019. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra privalomojo nurodymo bei Administracijos pareigų, įtvirtintų Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnyje, tinkamas įvykdymas. Tuo tarpu susijusioje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo konstatuota, kad privalomasis nurodymas yra tinkamai įvykdytas. Taigi akivaizdu, jog susijusioje byloje priimtas sprendimas taps pagrindu priimti atitinkamą sprendimą ir administracinėje byloje, t. y. jeigu susijusioje byloje bus priimamas sprendimas, kuriuo bus konstatuota, kad privalomasis nurodymas nėra tinkamai įvykdytas ir Inspekcija neturėjo teisės priimti atitinkamo sprendimo, administracinėje byloje turėtų būti priimamas analogiškas sprendimas. Taigi nesustabdžius nagrinėjamos administracinės bylos, kol įsiteisės sprendimas susijusioje byloje, gali susidaryti situacija, kai nagrinėjama administracinė byla negalės būti teisingai išspręsta, nesiremiant susijusioje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymi, kad Administracija atskirajame skunde teikia akivaizdžiai klaidinančius argumentus, neva, jeigu administracinę bylą Nr. eI-3670-281/2019 nagrinėjantis teismas priimtų Inspekcijai nepalankų sprendimą, tai Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. vasario 26 d. raštų nepanaikintų, tai savaime nesuponuotų, jog minėti raštai yra nemotyvuoti ir/ar netesėti, o 2018 m. spalio 10 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-1277 neįvykdytas, Inspekcijai tik atsirastų pareiga pakartotinai patikrinti, ar planavimo organizatoriaus tinkamai įvykdė teiktą privalomąjį nurodymą t. y. įvertinti, ar Administracija motyvuotai atsisakė atsižvelgti į pasiūlymus dėl bendrojo plano keitimo, nevertinant tokių sprendimų teisėtumo, kuris šioje bendrojo plano derinimo stadijoje nėra imamas domėn. Toks traktavimas yra absoliučiai nepagrįstas. Susijusioje byloje priėmus UAB „Serenus“ palankų sprendimą, Inspekcija, nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, negalėtų priimti analogiško sprendimo, o administracinėje byloje negalėtų būti konstatuojama, kad Administracija tinkamai įvykdė privalomąjį nurodymą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sustabdė administracinę bylą iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, vadovavosi ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, jog teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Šioje byloje taikytas bylos sustabdymo pagrindas yra privalomasis. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai.

Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-253-415/2019 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos

nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011). Vien tik prielaida, jog tam tikros faktinės aplinkybės gali būti nustatomos kitoje byloje, nėra pakankamas pagrindas stabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepaisant to, kad jos gali palengvinti įrodinėjimo procesą administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šioje administracinėje byloje prašo įpareigoti atsakovą Administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo įvykdyti Inspekcijos Vilniaus departamento 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277 ir papildomai pateikti atsakymą į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. raštu pateiktą pasiūlymą Bendrojo plano aiškinamojo rašto sprendiniui – „panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius.“

Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išvadą dėl pagrindo sustabdyti administracinę bylą, nurodė, kad Administracija, vykdydama 2018 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą, 2018 m. lapkričio 16 d. raštu, kurį papildė 2019 m. vasario 27 d. raštu, išnagrinėjo ir pateikė atsakymus į UAB „Serenus“ 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, todėl Inspekcija 2019 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (5.6)-2D-5160 nustatė, kad 2018 m. spalio 10 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-1277 įvykdytas, ir apie informavo Administracija bei UAB „Serenus“. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimta nagrinėti administracinė byla dėl Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (5.6)-2D-5160 (adm. byla Nr. eI-3670-281/2019). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp nagrinėjamų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, kadangi administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019 nustačius, ar pagrįstai Inspekcijos priimtu sprendimu buvo konstatuotas 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 įvykdymas, galima spręsti dėl šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo įpareigoti Administraciją įvykdyti minėtą privalomąjį nurodymą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju tarp nagrinėjamų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Siekiant užtikrinti objektyvų ir visapusišką šios administracinės bylos išnagrinėjimą ir siekiant užtikrinti vienodą aplinkybių vertinimą, būtina sulaukti kol įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019, kurioje, kaip minėta, ginčijamas Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. raštas, kuriame konstatuota, kad 2018 m. spalio 10 d. privalomasis nurodymas įvykdytas tinkamai. Šioje byloje Inspekcija prašo įpareigoti Administraciją įvykdyti 2018 m. spalio 10 d. privalomojo įrodymo dalį ir papildomai atsakyti į UAB „Serenus“ pasiūlymą. Taigi nesustabdžius nagrinėjamos administracinės bylos, kol įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3670-281/2019, gali susidaryti situacija, kai nagrinėjama administracinė byla negalės būti teisingai išspręsta, nesiremiant minėtoje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymą, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos

teismo nutartis paliekama nepakeista (ABTĮ 154 str. 1 p.).


n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS





NUTARTIS



teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. V. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja K. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. 02-06-9993 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kėdainių r.)“ (toliau – ir Įsakymas) ir klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės savininko A. J. 10,42 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kėdainių rajono skyriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl įsakymo panaikinimo paduoti ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšius dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės savininko A. J. 10,42 ha žemės sklypą, esantį (duomenys

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8da06730b92c11e98451fa7b5933515d

neskelbtini). Nurodė, kad ginčijamą Įsakymą gavo tik 2019 m. sausio 9 d., kreipėsi į Lietuvos istorijos archyvą dėl papildomų dokumentų gavimo, taip pat 2019 m. vasario 7 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais buvo aktyvi ir ėmėsi įgyvendinti savo įstatyminės įpėdinės teises nuosavybės teisių į A. J. žemę atkūrimo procese. Nurodytas aplinkybes prašė pripažinti svarbiomis ir atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo paduoti ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Kadangi pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 straipsnių reikalavimų, teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, pasiūlant patikslinti bylos šalis, pateikti įrodymus, kada pareiškėja susipažino su ginčijamu Įsakymu, pateikti įrodymus, ar kreipėsi į NŽT su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo.

Pareiškėja 2019 m. gegužės 10 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame suformulavo tokius pačius reikalavimus kaip ir pirminiame skunde.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnį, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja neginčija aplinkybės, jog praleido terminą skundui paduoti, nurodo, kad ginčijamą Įsakymą gavo 2019 m. sausio 9 d., todėl skundą teismui pareiškėja turėjo pateikti vėliausiai iki 2019 m. vasario 8 d. Pareiškėjos atstovė skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2019 m. balandžio 16 d., t. y. daugiau nei du mėnesius praleidusi įstatyme nustatytą skundo padavimo teismui terminą.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad kreipimasis į institucijas (šiuo atveju į Lietuvos istorijos archyvą) savaime neužkerta kelio skųsti administracinius aktus ginant savo interesus teisme. Pareiškėjos kreipimąsi į Lietuvos istorijos archyvą teismas vertino kaip siekį pagrįsti skundo teiginius, argumentus. Teismas atkreipė dėmesį, kad į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėja su prašymu kreipėsi 2019 m. vasario 7 d., advokatei J. B. 2019 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 2.1(NTP-2)-19-T-650-3941 buvo pavesta pareiškėjai K. V. teikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau pareiškėjos skundas teismui buvo pateiktas tik 2019 m. balandžio 16 d., t. y. po vieno mėnesio ir 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Teismas vertino, kad terminas skundui paduoti šiuo atveju buvo praleistas dėl pareiškėjos atstovės nepakankamo rūpestingumo ir atidumo. Pažymėjo, kad atstovo neatidumas ar nerūpestingumas laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį Nr. AS442-669/2011). Objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, nenustatyta. Teismas sprendė, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga, nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo vertinti, kad terminas kreiptis į teismą yra praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-06-9993 panaikinimo teismui padavė praėjus daugiau nei 10 metų nuo šio akto priėmimo dienos (2019 m. balandžio 16 d.). ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo

atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo. Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad būtų neteisinga taikyti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą. Duomenų apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo Įsakymo priėmimu, byloje nėra.

Teismas, įvertinęs ABTĮ 30 straipsnio 1dalies nuostatas ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus minėtų nuostatų išaiškinimus, sprendė, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Įsakymo, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidusi dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Įsakymo panaikinimo netenkino ir šiuo pagrindu (ABTĮ 30 straipsnis). Neatnaujinęs skundo padavimo teismui termino, teismas pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. 02-06-9993 atsisakė priimti. Taip pat atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą, kuriuo prašoma klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduoti iš naujo nagrinėti NŽT Kėdainių rajono skyriui (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.). Kadangi klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išspręstas ginčijamu Įsakymu, dėl kurio panaikinimo skundą atsisakoma priimti, atitinkamai atsisakytinas priimti skundo reikalavimas, kuriuo pareiškėja prašo teismo atnaujinti terminą dokumentams, įrodantiems giminystės ryšius dėl nuosavybės teisių į žemės savininko A. J. 10,42 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti. (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Pareiškėja K. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-06-9993 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kėdainių r.)“ ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšius, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės savininko A. J. 10,42 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad spręsdamas dėl skundo padavimo administraciniam teismui termino atnaujinimo, teismas netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kai atstovo neatidumas ar nerūpestingumas laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu. Teismo nurodomos LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 faktinės aplinkybės yra panašios, bet nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Teismo nurodomoje administracinėje byloje pareiškėja savo lėšomis samdė advokatą, kuris gynė jos teises kitoje administracinėje byloje skųsdamas administracinius aktus, kuriais į ginčo sklypą kitiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovo NŽT Įsakymas laiku nebuvo apskųstas dėl to, kad pareiškėjai tuomet teisinę pagalbą teikęs advokatas nekvalifikuotai atliko savo darbą ir neparengė tinkamo skundo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesamdė savo lėšomis advokato jokioje kitoje byloje, kurioje buvo skundžiami administraciniai aktai ir buvo neapskųstas Įsakymas. Priešingai – pareiškėja, nepraleidusį termino, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Pareiškėja prašyme atnaujinti terminą nurodė, kad surinkti reikiamus dokumentus kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo užtrunka laiko. Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba taip pat prieš priimdama sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą turi atlikti privalomuosius veiksmus (patikrinti prašyme išdėstytus faktus, prie jo pridėtus dokumentus ir kt.), tam taip pat reikia laiko, todėl sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą priimtas tik 2019 m. kovo 6 d. Advokatė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą sprendimu paskirta 2019 m. kovo 6 d., kai jau buvo pasibaigęs terminas skundui paduoti. Tai advokatei buvo žinoma, todėl ir rašant skundą buvo prašoma skundo terminą atnaujinti, nes advokatė įžvelgė akivaizdžias objektyvias nuo pareiškėjos valios nepriklausančias priežastis. Teismas neįsigilino į skunde išdėstytas aplinkybes ir į antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų darbo specifiką. Antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai apie jiems paskirtas bylas ir klientus informuojami Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais, kuriuose tebūna nurodyta bylos specifika ir pareiškėjo kontaktiniai duomenys, o skundui parengti reikalingi

dokumentai pateikiami pareiškėjų ir, jeigu reikia, papildomai gaunami Advokatūros įstatymo nustatyta tvarka. Tai, kad 2019 m. kovo 6 d. sprendimu buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, dar nereiškia, kad tą dieną advokatė gavo visą reikalingą medžiagą paruošti procesinį dokumentą teismui. Advokatė gavo tik sprendimą, o tam kad galėtų tinkamai atstovauti pareiškėją, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, advokatė turėjo susisiekti su pareiškėja, suderinti susitikimo laiką (pirma konsultacija įvyko 2019 m. kovo 18 d.), susitikimo metu išklausyti pageidavimus ir gauti visą bylai reikšmingą medžiagą. Tai reikalauja advokatės laiko sąnaudų, kurios reikalingos ir susipažinimui su pateikta medžiaga, ir gautos medžiagos pagrindu atitinkamo procesinio dokumento surašymui. Skundas teismui pateiktas praėjus vienam mėnesiui ir 10 dienų nuo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo priėmimo, ir nepraėjus vienam mėnesiui nuo advokatės susitikimo su pareiškėja ir reikiamos medžiagos gavimo dienos, t. y. praėjus protingam terminui. Tiek pareiškėja buvo aktyvi siekdama atkurti nuosavybės teises ir kreipdamasi dėl teisinės pagalbos suteikimo, tiek ir jos atstovė advokatė buvo atidi ir rūpestinga, kai per protingą terminą susisiekė su pareiškėja, ją konsultavo, surinko visus reikiamus dokumentus bei pateikė skundą teismui.

Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamoje byloje terminas praleistas ne dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios pasirinkti advokatą ar advokatės priklausančių priežasčių, o dėl objektyvių, ne nuo jos valios priklausiusių priežasčių – dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo specifikos. Pareiškėja pažymi, kad duomenų apie tai, kad ji ir jai teisinę pagalbą teikianti ir atstovaujanti advokatė būtų elgęsi nesąžiningai, itin nerūpestingai ir neatidžiai, neoperatyviai, nėra, todėl teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo, visiškai nevertino aplinkybių, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-17553- 962/2018 pagal pareiškėjos K. V. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys D. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, nustatyti faktai ir pareiškėjos nurodytos priežastys pripažintos svarbiomis, dėl kurių atnaujintas terminas palikimui priimti, rodo, kad pareiškėja, sužinojusi apie atsiradusį močiutės B. G. palikimą, ėmėsi aktyviai ir rūpestingai įgyvendinti savo teises priimti palikimą. Šioje byloje teismas priėjo prie visiškai nepagrįstos išvados, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga, nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog terminas kreiptis į teismą yra praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių.

Pareiškėja pažymi, kad teismas, nustatęs, jog skundas dėl Įsakymo panaikinimo teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 metų nuo šio akto priėmimo dienos (2019 m. balandžio 16 d.), nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog būtų neteisinga taikyti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą. Tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta objektyviu visų bylos aplinkybių vertinimu, yra neteisinga ir neproporcinga siekiamam tikslui bei diskriminuoja pareiškėją teisės į teismą požiūriu. Akcentuoja, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018, atsižvelgusi į tai, kad analogiškos arba labai panašios tiek faktų, tiek teisės taikymo požiūriu bylos nagrinėjamos ir bendrosios kompetencijos teismuose, kur ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis netaikoma, o taikomas ieškinio senaties civilinis teisinis institutas, yra pažymėjusi, kad asmenų lygiateisiškumo ir teisinio tikrumo imperatyvai suponuoja teismų pareigą garantuoti vienodą, nepriklausomai nuo jurisdikcijų skirtumų, teisės aiškinimą ir taikymą. Tuo pačiu, teisėjų kolegija, formuodama administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę bylose, kuriose, kaip ir ši, ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, konstatuoja, kad administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (CK 1.136 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 straipsnis) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.

Nagrinėjamu atveju skunde nurodomos aplinkybės, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad skundžiamas Įsakymas prieštarauja imperatyvioms Atkūrimo įstatymo normoms. Pareiškėja yra įstatyminė įpėdinė mirusio asmens, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, nežinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tik pasibaigus naikinamajam terminui įgijo subjektinę teisę kreiptis į teismą dėl jos teises pažeidžiančio administracinio akto panaikinimo, todėl šios aplinkybės pripažintinos išimtinėmis, dėl kurių nuosavybės teisės turi būti atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos jai, kaip mirusio asmens įpėdiniui, nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo. Nagrinėjamoje byloje neatnaujinus naikinamojo dešimties metų termino, bus iš esmės paneigiami konstituciniai teisės į nuosavybę, disponavimo nuosavybe ir nuosavybės teisės apsaugos principai, nes turtas, turintis išimtinės valstybės

nuosavybės teisinį statusą, turi didesnę nuosavybės apsaugą, nei neteisėtai 1940 m. valstybės nuosavybe paverstas teisėto savininko turtas.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria pareiškėjai neatnaujintas terminas skundui paduoti ir jos skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir jis neatnaujintinas (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo specifikos, todėl prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti turi būti tenkintas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino naikinamojo termino skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakant dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pažymima, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas minėtą teisės aiškinimą dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, sprendė, kad tam tikrose bylose (konkrečiu atveju buvo ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, kad administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo. Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (33 straipsnio 2 dalies 9 punktas taikant jį kartu su ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi). Akcentuotina, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu.

Minėta, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos tam tikros išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 str. 1 d.) nustatytą naikinamąjį terminą ir būtų būtina priimti nagrinėti skundą teisme.

Šio vertinimo nekeičia ir pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės. Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėja kreipėsi į teismą dėl sprendimo, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidusi dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos. Pareiškėja nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu. Todėl byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimą, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. V. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8a983040b92c11e98451fa7b5933515d



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., V. A. ir I. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., V. A. ir I. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. SFP694-(14.8.36), NŽT 2018 m. spalio 17 d. žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. FPA-1069-(8.14) (toliau – ir NŽT sprendimai) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. A-3745 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas). Pareiškėjai taip pat prašė tuo atveju, jei teismas laikytų, kad jie praleido terminą skundui dėl administracinių sprendimų panaikinimo paduoti, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi, be kita ko, neatnaujino skundo padavimo teismui termino ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Teismas nurodė, kad informacija apie pradėtą rengti, rengiamą ir parengtą projektą teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama ŽPDRIS interneto svetainėje. Ši informacija prieinama ir sistemoje neprisiregistravusiam vartotojui. ŽPDRIS svetainėje buvo paskelbta: 1) 2018 m. gegužės 22 d. informacija apie pradedamą rengti projektą; 2) 2018 m. rugpjūčio 30 d. skelbimas apie parengtą projektą (įskaitant projekto sprendinius), nustatant terminą suinteresuotiems asmenims susipažinti ir pateikti pastabas nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d; 3) 2018 m. lapkričio 8 d. informacija apie patvirtintą projektą, įsakymas (visas įsakymo tekstas su data ir numeriu), pavadinimas.

Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtino, kad projekto ir įsakymo viešinimo procedūra buvo atlikta Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs tai, kad ŽPDRIS interneto svetainėje paskelbtoje informacijoje buvo nurodytas įsakymo turinys, subjektas, priėmęs įsakymą, jo priėmimo data, nurodyta, kokiu adresu projektas buvo patvirtintas, sužinojimo apie įsakymo priėmimą diena laikė 2018 m. lapkričio 8 d., kai jis buvo paskelbtas ŽPDRIS svetainėje. Tai reiškia, kad pareiškėjai skundą teismui dėl įsakymo panaikinimo turėjo teisę paduoti iki 2018 m. gruodžio

8 d., tačiau į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 18 d., t. y. praleidę terminą skundui paduoti.Teismas nurodė, kad informacija apie projekto rengimo proceso pradžią, eigą ir patvirtintą projektą buvo skelbiama

viešai, todėl laikė nepagrįstomis ir atmetė pareiškėjų pretenzijas dėl jų neinformavimo apie rengiamą projektą, nedalyvavimo projektavimo ir viešo svarstymo procedūrose.

Teismas iš byloje esančių pareiškėjų skundų atsakovams ir teismui nustatė, kad pareiškėjams vėliausiai 2019 m. vasario 1 d. tapo žinoma apie įsakymo priėmimą, tačiau į teismą dėl ginčijamo akto panaikinimo kreipėsi 2019 m. kovo 18 d., t. y. praleidę vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Teismas pažymėjo, kad kreipimasis į kitas institucijas, o ne į teismą, siekiant apginti pažeistas teises, nėra pripažįstamas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti terminą kreiptis į teismą, nes yra nulemtas ne objektyvių priežasčių, o tam tikro gynybos būdo pasirinkimo, kurį apsprendžia subjektyvūs kriterijai. Taigi, ir šiuo atveju pareiškėjų kreipimasis į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir NŽT negali būti laikomas objektyvia aplinkybe, apribojusia pareiškėjų valią paduoti skundą dėl ginčijamų aktų panaikinimo teismui.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą priimti (atnaujinant skundo pateikimo terminą, jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų nustatyta, kad šį terminą pareiškėjai praleido) ir perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjų sužinojimo apie įsakymą diena laikytina 2018 m. lapkričio 8 d., kai įsakymas buvo paskelbtas ŽPDRIS svetainėje. Pareiškėjų vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklėse nustatytus reikalavimus dėl skirtingų asmenų supažindinimo su žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo procedūromis ir pačiais projektais. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo remtis Taisyklių 55 punktu ir konstatuoti, kad pareiškėjai apie pradedamą rengti projektą privalėjo būti informuoti registruotais laiškais jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresais, nurodant apie elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimų sekimo ir pasiūlymų teikimo galimybes. Be to, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad pareiškėjai tokią informaciją per ŽPDRIS iš tiesų žinojo (pvz., kad pareiškėjai jungėsi prie minėtos svetainės ar pan.). Kaip matyti iš savivaldybės 2019 m. balandžio 11 d. rašto, pareiškėja I. B. žinojo tiktai apie (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio daugiabučio namo gyventojų ketinimą inicijuoti projekto rengimą, tačiau nežinojo apie jokius su projektu susijusius veiksmus.

Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nepripažino svarbia termino skundui paduoti atnaujinimo priežastimi aplinkybės, jog įsakyme nėra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Be to, ŽPDRIS pateiktas įsakymas yra be datos ir numerio, be parašo ir antspaudo, todėl pareiškėjai nesuprato, ar šis įsakymas yra galutinis, ar tik projektas.

Teismas nepagrįstai nelaikė svarbia skundo padavimo termino atnaujinimo priežastimi aplinkybės, kad tik gavus atsakovų atsakymus į jų prašymus, pareiškėjams tapo aiški atsakovų pozicija atsisakyti ištaisyti nurodytus projekto procedūrų ir sprendinių trūkumus administracine tvarka. Pareiškėjai veikė aktyviai ir nepraleido termino skundui paduoti dėl savo neveiklumo, be to, terminas, jeigu jis ir buvo praleistas, tai nežymiai.

Pareiškėjai akcentuoja, kad jie nepraleido termino apskųsti NŽT sprendimus. Šie sprendimai nebuvo įkelti į ŽPDRIS, pareiškėjai apie juos sužinojo tik iš atsakovų atsakymų į jų prašymus, o pačius NŽT sprendimus gavo 2019 m. balandžio 3 d., t. y. jau po pradinio skundo pateikimo teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą individualių teisės aktų apskundimo terminą ir atsisakius šį terminą atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai, be kita ko, siekia apskųsti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. A-3745 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“.

Pareiškėjų teigimu, apie paminėtą įsakymą jie sužinojo tik 2019 m. sausio mėn. pabaigoje (nors turėjo būti informuoti prieš pradedant atitinkamas procedūras), aktyviai siekė apginti savo teises (kreipėsi į savivaldybę ir NŽT), terminą skundui dėl šio įsakymo paduoti praleido, nes įsakyme nenurodyta aiški jo apskundimo tvarka ir terminai, įsakyme nenurodyta jo data, numeris, jis nepasirašytas, be antspaudo.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 55 punkte įtvirtinta, jog kai projektas rengiamas Taisyklių 2.4 papunktyje nurodytu atveju (kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį), organizatorius apie pradedamą rengti projektą registruotais laiškais informuoja formuojamame žemės sklype esančių statinių savininkus jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresais, nurodydamas apie elektroninių paslaugų, teikiamų ŽPDRIS priemonėmis, būsenų pasikeitimų sekimo ir pasiūlymų teikimo galimybes. Tuo atveju, kai formuojamame žemės sklype yra daugiabutis namas, organizatorius registruotu laišku informuoja daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininką ir (ar) bendrijos valdybą ar daugiabučio namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotą atstovą, ar butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, nurodydamas paskelbti šią informaciją (skelbimų lentose) namo gyventojams.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad formuojamame žemės sklype pareiškėjas A. K. turi garažą su rūsiu (I t., b. l. 55), V. A. turi garažą su rūsiu (I t., b. l. 18), o pareiškėja I. B. turi dalį buto ir garažo (I t., b. l. 69–70). Tai reiškia, kad visi pareiškėjai apie rengiamą projektą turėjo būti informuoti Taisyklių 55 punkte nurodytu būdu, tačiau nebuvo, atsakovai to neneigė, jokių pareiškėjų informavimą patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė ir pareiškėjai šių aplinkybių iš esmės neginčijo, kad pareiškėjams vėliausiai 2019 m. vasario 1 d. tapo žinoma apie įsakymo priėmimą, tačiau į teismą dėl ginčijamo akto panaikinimo kreipėsi 2019 m. kovo 18 d., t. y. praleidę vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties <…>.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.

Iš byloje esančio įsakymo, jo priedo bei detalių metaduomenų (I t., b. l. 10–13) matyti, jog šiame įsakyme nėra nurodyta jo priėmimo data bei numeris. Šie duomenys, kaip ir informacija apie įsakymo pasirašymą, yra nurodyti įsakymo detaliuose metaduomenyse, nors prieš tai nurodytos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nepatvirtinta, kad individualaus administracinio akto data ir numeris galėtų būti nenurodytas pačiame akte.

Įsakymo 3 punkte nurodyta, kad „šis įsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo laikyti, kad paminėtoje nuostatoje yra nurodyta teisės aktų reikalavimus atitinkanti įsakymo apskundimo tvarka. Ši nuostata ne tik nėra aiški (joje nenurodyta, kam ir kokiu terminu būtų galima apskųsti priimtą administracinį aktą), bet ir klaidinanti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad apskundimo tvarkos nenurodymas ginčijamame sprendime gali būti pakankamas pagrindas pripažinti, jog terminas skundui dėl šio sprendimo paduoti praleistas dėl svarbios priežasties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. AS525877/2011).Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su pareiškėjų argumentais, kad jie terminą skundui dėl įsakymo panaikinimo paduoti

praleido dėl svarbių (objektyvių ir nuo jų valios nepriklausiusių) priežasčių. Pareiškėjai, sužinoję apie ginčijamo įsakymo priėmimą, aktyviai ėmėsi ginti savo galimai pažeistas teises, gavę atsakymus iš savivaldybės ir NŽT (pripažintina, kad į šias institucijas pareiškėjai kreipėsi suklaidinti dėl prieš tai nustatytų įsakymo trūkumų), be nepagrįsto delsimo kreipėsi su skundu į teismą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad savo skunde pareiškėjai kėlė ne tik reikalavimą panaikinti ginčijamą įsakymą, bet ir panaikinti tam tikrus NŽT sprendimus. Pirmosios instancijos teismas dėl pastarųjų pareiškėjų reikalavimų priėmimo skundžiamoje nutartyje nepasisakė, atsisakydamas priimti visą pareiškėjų skundą.

Atsižvelgdama į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą skundui dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą paduoti, todėl atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

pareiškėjų A. K., V. A. ir I. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti.Tenkinti pareiškėjų A. K., V. A. ir I. B. prašymą ir atnaujinti terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės

administracijos 2018 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A-3745 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ panaikinimo paduoti.

Pareiškėjų A. K., V. A. ir I. B. skundo priėmimo klausimą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1607-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03320-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.7; 12.14.1.1.; 12.14.1.2; 12.14.1.3; 12.14.1.14(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8f2ad7c0b92c11e98451fa7b5933515d


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų medienos grupė“ (toliau – ir UAB „Vakarų medienos grupė“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-85, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-60 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. S-194(7-144/2017) (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies – patvirtinti VMI 2017 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 69-60 nurodymus sumokėti 169 109,12 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM), 55 519,58 Eur PM delspinigius ir sumažino paskirtos baudos dydį iki 16 911 Eur, vietoje nurodytos sumokėti 33 821 Eur baudos. Pareiškėjas vertino, kad MGK, priimdama ginčijamą sprendimą, neįvertino visų mokestiniam ginčui svarbių faktinių aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

3. Klaipėdos AVMI, atlikusi Bendrovės pelno mokesčio (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo pakartotinį patikrinimą, nustatė, jog Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 43 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai sumažino 2009 m. apmokestinamąjį pelną perimtų dviejų bendrovių, t. y. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“, kurios 2009 m. gruodžio 22 d. reorganizavimo metu buvo prijungtos prie Bendrovės, mokestinių nuostolių suma (2 919 502 Lt). Klaipėdos AVMI apskaičiavo Bendrovei papildomai 169 109,12 Eur PM ir surašė 2017 m. sausio 4 d. patikrinimo aktą Nr. (7.8) FR0680-8 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi Bendrovės pastabas dėl Patikrinimo akto, 2017 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-85 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo akte nurodytą 169 109,12 Eur PM, apskaičiavo 55 519,58 Eur PM delspinigius ir skyrė 33 821 Eur (20 proc. mokesčio dydžio) baudą. VMI 2017 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 69-60 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Nepaisant Bendrovės pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. nusprendė iš dalies patvirtinti VMI sprendimą, sumažindama baudą iki 10 proc. Šis mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo perkeltų UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir UAB „Alytaus AMDF“ mokestinių nuostolių.

4. Pareiškėjas vertino, kad jis atitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. PMĮ pateikta veiklos sąvoka yra labai plati ir tiek UAB „Jungtinė medienos kompanija“, tiek UAB „Alytaus MDF“ vykdyti sandoriai pagrindžia, kad šių įmonių veikla buvo realiai vykdyta, o Bendrovė ją tęsė: sandoriai, kuriuos sudarė reorganizuojant prijungtos įmonės, buvo realūs ir tai nustatė pati Klaipėdos AVMI. Šis faktas neleidžia teigti, kad įmonės nevykdė jokios veiklos, sandoriai buvo įvykdyti ir savo esme atitiko investicinės veiklos apibrėžimą, ką patvirtino ir MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime. VMI nepagrindė pozicijos, kad minėtos įmonės veiklos nevykdė ar kad Bendrovė jos netęsė. UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir Bendrovė vykdė kontroliuojančių bendrovių investicinę veiklą, siekdamos to paties tikslo – investuoti į medienos sektoriuje veikiančias bendroves ir gauti dividendų pajamas bei uždirbti turto vertės padidėjimo pajamas akcijų pardavimo atveju. Įvykdžius reorganizavimą, Bendrovė tęsia prijungtų bendrovių veiklą, t. y. vykdo

analogišką veiklą – valdo medienos pramonės bendroves. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Bendrovė pažeidė PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nustatytus reikalavimus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, vengdamas pareigos įrodyti, jog pareiškėjas neatitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies, atsisakė vertinti šį klausimą. MGK šią VMI poziciją palaikė ir taip pat atsisakė pasisakyti dėl PMĮ 43 straipsnio taikymo. Toks atsisakymas vertinti pareiškėjo veiklą ir aplinkybių atitikimą PMĮ 43 straipsnio 1 daliai pažeidžia VMI bei MGK nustatytas pareigas nešališkai ir visapusiškai išnagrinėti visus faktus ir priimti teisės normų nuostatomis pagrįstus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratoriaus ir MGK padarytos išvados yra nepagrįstos ir naikintinos. Tiek pirminio, tiek pakartotinai atlikto mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ iki prijungimo prie Bendrovės vykdė veiklą, o Bendrovė ją tęsė.

6. MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu mokesčių administratorius buvo įpareigotas įvertinti pareiškėjo vykdytus veiksmus PMĮ prasme. Nepaisant to, mokesčių administratorius šių įpareigojimų neįvykdė. Pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, vietoj to, kad vertintų pareiškėjo veiklą, išeidama už patikrinimo ribų, tikrino UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ veiklą. Pareiškėjas pabrėžė, kad šio mokestinio ginčo objektas yra Bendrovės mokestinės prievolės, t. y. ar yra tenkinami PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai, o ne UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ sąnaudų pripažinimas pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalį. Mokesčių administratorius, atlikęs UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ sandorių vertinimą PMĮ kontekste, priėmė sprendimus, kurie pakeitė šių subjektų mokestines prievoles. Remdamasis šių neteisėtų patikrinimų rezultatais, mokesčių administratorius pakeitė ir pareiškėjo mokestines prievoles. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidė MAĮ 120 straipsnyje, 32 straipsnio 3 punkte bei 36 straipsnio 9 punkte įtvirtintas nuostatas.

7. Patikrinimo metu Bendrovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ palūkanų sąnaudos yra įprastinės veiklos sąnaudos, o iš jų susidaręs mokestinis nuostolis yra įprastinės veiklos nuostolis. Siekdama suderinti savo poziciją, Bendrovė 2014 m. sausio 27 d. pateikė raštišką paklausimą. VMI 2014 m. vasario 24 d. atsakyme Nr. (32.40-PM)-RM nurodė, jog sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas. Todėl, jeigu vienetas paėmė paskolą kito vieneto akcijoms įsigyti, tokios paskolos palūkanų sąnaudų priskyrimas paskolą paėmusio vieneto leidžiamiems atskaitymams neprieštarauja PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos sąnaudos nėra siejamos vien su pelno gavimu. Faktinė aplinkybė, jog veikla buvo nuostolinga, savaime nepaneigia galimybės atitinkamas vieneto sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais PMĮ 17 straipsnio 1 dalies prasme.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius paneigė jo teisę taikyti PMĮ 43 straipsnį remdamasis tuo, kad sandoriai buvo fiktyvūs. Mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 69 straipsniu, tačiau neįrodė, kad veikla neturėjo ekonominės ar kitokios logikos ir ja buvo siekiama vienintelio tikslo – išvengti mokėtinų mokesčių. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjo paskolų suteikimas, UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ sprendimai įsigyti akcijas, reorganizavimo įgyvendinimas, neturėjo jokių ekonomine ir valdymo logika pagrįstų priežasčių ir buvo atlikti tik siekiant mokestinės naudos. Pareiškėjo pateikti įrodymai buvo ignoruoti.

9. UAB „Jungtinė medienos grupė“ iš pareiškėjo gauta paskola buvo panaudota atsiskaityti su UAB koncernu „SBA“. UAB „Jungtinė medienos grupė“ mokamos palūkanos buvo gerokai mažesnės nei ankstesnės iš koncerno SBA gautos paskolos (palūkanų norma už paskolą, gautą iš UAB koncernas „SBA“, siekė 5,46 proc., o refinansavus paskolą, palūkanų norma buvo gerokai mažesnė ir siekė tik 3,563 proc.). Pareiškėjas nurodė, kad toks didelis skirtumas tarp palūkanų normų parodo, jog UAB „Jungtinė medienos grupė“ buvo ekonomiškai naudinga refinansuotis. UAB „Jungtinė medienos grupė“ palūkanų sąnaudas būtų skaičiavusi ir tuo atveju, jei pareiškėjas nebūtų suteikęs refinansavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas paskolą UAB „Jungtinė medienos grupė“ suteikė siekdamas mokestinės naudos.

10. UAB „Alytaus MDF“ paskolos buvo gautos iš to paties akcininko kontroliuojamų įmonių (pareiškėjo ir UAB „Inovacinės technologijos“) ir buvo reikalingos tam, kad būtų galima įsigyti akcijas. Nors mokesčių administratorius akcentuoja, kad visais šiais sandoriais įmonių akcininkas S. P. siekė mokestinės naudos, pareiškėjas tvirtino, kad jei to paties akcininko kontroliuojama įmonė (pareiškėjas) suteikė paskolą ir skaičiavo palūkanų pajamas, kurias pripažino apmokestinamomis pajamomis, tuo tarpu kita kontroliuojama įmonė (UAB „Alytaus MDF“) skaičiavo palūkanų sąnaudas, kurias pripažino leidžiamais atskaitymais, vertinant bendras abiejų įmonių prievoles, neatsiranda jokios mokestinės naudos – nei pareiškėjui, nei akcininkui.

11. Pareiškėjas pabrėžė, kad sandoriai buvo realiai sudaryti ir vykdomi, todėl nebuvo jokių tariamų sandorių ar imituojamos veiklos, kaip teigia mokesčių administratorius ir MGK. Sandorių realumas ir jų pasekmės nebuvo nuginčytos nei įrodymais nei teisės aktų nuostatomis. Sandoriai taip pat nebuvo perkvalifikuoti į kitus, tad MAĮ 69 straipsnio sąlygos nebuvo išpildytos.

12. Dėl paskolų sandorių susidariusios palūkanos buvo apskaitomos kaip pajamos UAB „Inovacinės technologijos“ ir pareiškėjo bei kaip sąnaudos UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“. Po reorganizavimo palūkanų pajamos susidengė su perkeltais nuostoliais (jų pagrindu buvo sukauptos palūkanos už tas pačias paskolas), tad jokios mokestinės naudos pareiškėjas nepatyrė.

13. MGK netinkamai vertino faktus, nes ne kitas mokesčių mokėtojas, o pats pareiškėjas pripažino pajamas už UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ suteiktas paskolas. Perimtais nuostoliais pareiškėjas iš esmės sumažino savo paties palūkanų pajamas. Mokesčių administratoriaus argumentas, kad paskolos buvo suteiktos ir apmokestinamos pajamos pripažintos dėl to, kad pareiškėjas galėtų vėliau perimti nuostolius ir sumažinti mokėtiną PM, yra nelogiškas ir nepagrįstas. Tai paneigia mokesčių administratoriaus ir MGK poziciją, kad sandoriais buvo siekta mokestinės naudos.

14. Mokesčių administratorius ir MGK atsisakė nagrinėti Bendrovės veiksmų atitiktį PMĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nepaisant to, kad šis klausimas yra šio mokestinio ginčo objektas. Tokia mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija leidžia abejoti jų vertinimo nešališkumu ir objektyvumu, bei pažeidžia MAĮ 32 straipsnio 3 punkto ir 6 punkto nuostatas. Mokesčių administratorius ir MGK nepateikė nuorodų į teisės aktus ar įrodymų, kuriais pagrįstų savo poziciją, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ neturėjo teisės palūkanų sąnaudų pripažinti leidžiamais atskaitymais. Mokesčių administratorius ir MGK, grįsdami savo išvadas prielaida, kad sandoriai buvo dirbtini ir jais buvo siekiama mokestinės naudos, nesivadovavo MAĮ 69 straipsniu ir nepateikė jokių įrodymų dėl tariamai kitokių sandorių ar jų sukurtos mokestinės naudos. Pareiškėjo pateikti įrodymai buvo ignoruoti. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, kaip teigė pareiškėjas, taip pat pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jo ir MGK sprendimai turėtų būti panaikinti.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.16. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo

akcininkai: UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“, S. P., V. A., nuspreęsta reorganizuoti pareiškėją, t. y. pakeisti ir įregistruoti naujus pareiškėjo įstatus bei optimizuoti įmonių valdymo struktūrą, sumažinti valdymo kaštų sąnaudas ir sujungti kelių juridinių asmenų veiklą. Tuo pačiu 2009 m.gruodžio 22 d. buvo nuspręsta optimizuoti UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir pareiškėjo valdymo struktūrą bei sumažinti investicinių valdymo įmonių lygių skaičių, todėl buvo atliktas reorganizavimas, prijungiant prie pareiškėjo jį valdžiusias UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“. Visų reorganizuojamų (prijungiamų) įmonių akcininkas tiesiogiai bei netiesiogiai 100 proc. akcijų savininkas buvo S. P.

17. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 8 d. pateikė patikslintą 2009 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurioje apmokestinamąjį pelną padidino paramos suma – 77 998 Lt, tačiau prijungtų įmonių atkeltų mokestinių nuostolių 2 474 551 Lt suma apmokestinamąjį pelną ne padidino, o 709 151 Lt sumažino ir mokėtino pelno mokesčio nedeklaravo. Po perkeltų mokestinių nuostolių padidinimo pareiškėjo bendra perkeltų mokestinių nuostolių suma sudarė 4 232 224 Lt. Pareiškėjas 2012 m. kovo 29 d. raštu informavo, kad visos reorganizuotos bendrovės vykdė holdingo bendrovių veiklą, t. y. jų tikslas buvo valdyti įmonių akcijas ir su jų įsigijimu susijusius įsipareigojimus, kad prijungta UAB „Inovacinės technologijos“ be pagrindinės holdingo veiklos vykdė ir turto (miško medienos perdirbimo įrenginio) nuomos veiklą ir kad turto nuomos veiklą pareiškėjas tęsia. Pareiškėjas 2009 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apmokestinamąjį pelną mažino reorganizuotų prijungimo būdu bendrovių perkeltų mokestinių nuostolių sumomis – 3 019 920 Lt. Tačiau 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas pateikė patikslintas 2009, 2010 ir 2011 metų Metines pelno mokesčio deklaracijas, kuriose apmokestinamąjį pelną atkeltų UAB „Inovacinės technologijos“ mokestinių nuostolių suma padidino 1 212 304 Lt suma. Mokėtino pelno mokesčio valstybės biudžetui priskaičiavo 190 034 Lt. Pareiškėjas 2009 ir 2010 metais nepatikslino Metinių pelno mokesčio deklaracijų ir apmokestinamojo pelno nepadidino atkeltų mokestinių nuostolių sumomis – viso 2 919 502 Lt.

18. VMI pažymėjo, jog MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-175(7-128/2014) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69-104 panaikino Klaipėdos AVMI 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. FR0682-89 ir pavedė teritoriniam mokesčių administratoriui atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo mokestinės prievolės buvo vertinamos iš naujo. Anot atsakovo, Iįpareigojimas atlikti

pakartotinį patikrinimą nėra saistomas tik būtinybe surinkti papildomus faktinius duomenis. Pakartotinis patikrinimas siejamas ir su būtinybe teisingai teisiškai įvertinti ir pagrįsti jau surinktus įrodymus. Atlikus pakartotinį patikrinimą, Klaipėdos AVMI nepripažino UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ patirtų sąnaudų leidžiamais atskaitymais, tuo pačiu neleido minėtų aplinkybių pagrindu perkelti apskaičiuoto pelno mokesčio nuostolio.

19. VMI vertino, kad nepagrįsta laikytina pareiškėjo pozicija, jog mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu turėjo nustatyti, ar pareiškėjas tęsia UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veiklą, tačiau negalėjo vertinti, ar šių įmonių sąnaudos galėjo būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas. VMI pažymėjo, kad jau inicijuodamas ginčą dėl MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-175 (7-128/2014), pareiškėjas rėmėsi motyvu, jog MGK peržengė mokestinio ginčo ribas, tačiau šio motyvo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepripažino pagrįstu. Ginčo atveju matyti, kad pagal 2012 m. kovo 26 d. pavedimą tikrinti Nr. A1-7 buvo atliktas pirminis pareiškėjo PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas už 2009 metus (kitoje patikrinimo dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m gruodžio 31 d. mokesčių administratorius pažeidimų nenustatė). Pareiškėjui dėl pelno mokesčio apskaičiavimo pažeidimų patikrinimo metu buvo apskaičiuota 583 900 Lt pelno mokesčio, dėl kurio apskaičiavimo pagrįstumo pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą, kurio eigoje mokestinio ginčo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui. Ginčo atveju patikrinimo procedūra VMI spendimu buvo sugrąžinta į pirminę mokesčių administratoriaus kontrolės stadiją, todėl atlikdamas pakartotinį to paties mokesčio už tą patį laikotarpį apskaičiavimo patikrinimą, mokesčių administratorius iš naujo atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Mokesčių administratoriaus pagrindinė veiklos funkcija – užtikrinti teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, kuriai įgyvendinti jis turi imtis visų jam teisės aktų suteiktų priemonių, todėl tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pakartotinį tikrinimą, nepažeisdamas tikrinamojo dalyko ir tikrinamojo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus ar savo poziciją paremia kita informacija ar kitu vertinimu (MAĮ neapibrėžia kokia tikrinimo metodika turi remtis mokesčių administratorius, tai yra sprendžiama konkrečiu atveju individualiai), o ne tuo, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administratoriaus veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius savo poziciją grindė papildoma informacija, atlikdamas naują teisinį vertinimą, savaime nesudaro pagrindo šių veiksmų pripažinti nepagrįstais ar atliktais, pažeidžiant ginčo / skundo ribas.

20. Atsakovas nurodė, kad nepagrįsta pareiškėjo pozicija, jog darydamas atitinkamas išvadas dėl UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ susidariusių nuostolių (patirtų išlaidų atitikimo PMĮ nuostatoms), mokesčių administratorius turėjo šiuos veiksmus įforminti kaip šių įmonių atžvilgiu atliktus kontrolės veiksmus. Ginčo atveju Klaipėdos AVMI, atlikdama pareiškėjo (ūkio subjekto, perėmusio UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolius) patikrinimą, įvertino šių ūkio subjektų mokestinių nuostolių susidarymą, atlikdama šių aplinkybių vertinimą ir šiomis aplinkybėmis grindė savo poziciją, todėl pareiškėjo pozicija, kad buvo atliktas šių mokėtojų mokestinis patikrinimas ar perskaičiuoti mokesčiai šiems mokesčių mokėtojams, negali būti vertinama kaip pagrįsta.

21. Ginčo atveju pakartotinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo būtinybė buvo grindžiama nevisapusišku su apmokestinimu susijusių aplinkybių nustatymu, įvertinimu, poreikiu atlikti pakartotinį, galimai papildomą / naują ginčo vertinimą, siekiant išsiaiškinti, ar ūkio subjektų, kurie buvo prijungti prie pareiškėjo, atlikti veiksmai, nors ir atitinkantys formaliuosius investicinės veiklos požymius, gali būti pripažinti realia investicine veikla, siekiant šiai veiklai būdingų tikslų. Klaipėdos AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, savo poziciją dėl pareiškėjo negalėjimo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolius, grindė pozicija, kad investicinė veikla buvo tik imituojama; UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos negali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas. Mokesčių administratorius, atlikdamas ginčo situacijos vertinimą, pirmiausia sprendė, ar UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas, o konstatavęs aplinkybes, jog tai nebuvo įprastinės šių įmonių veiklos sąnaudos, nevertino pareiškėjo atitikties PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

22. Mokesčių administratorius nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad atliktais veiksmais būtų realiai siekta iš investicinės veiklos įprastai gautinos naudos. Nors laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki reorganizacijos buvo vykdyta daug operacijų, pavyzdžiui, S. P. dalį savo valdytų akcijų perleido UAB „Alytaus MDF“, tačiau po reorganizavimo šiuos ūkio subjektus prijungus prie pareiškėjo, jų turėtos pareiškėjo akcijos buvo nurašytos, o S. P. proporcingai buvo suteiktos pareiškėjo akcijos, tai yra iš viso po reorganizacijos S. P. gavo 165 083 vnt. akcijų, jam priklausė 188 249 vnt. (165 083 + 23166) pareiškėjo akcijų (20 917 vnt. akcijų priklausė kitam akcininkui). Taigi, atsakovas pažymėjo, kad S. P. valdė praktiškai tiek pat pareiškėjo akcijų, kiek turėjo 2009 m. sausio 1 d., kai 20 917 vnt. valdė tiesiogiai, o 104 583 vnt. per

UAB „Jungtinė medienos kompanija“.23. Atsakovas pabrėžė, kad nors pareiškėjas akcentuoja vykdytų ūkinių operacijų, taip pat reorganizavimo tikslą –

valdymo supaprastinimą, tačiau taip ir liko nepaaiškinta situacija, dėl kokių priežasčių, pavyzdžiui, S. P., po 2009 m. birželio 29 d. (po įstatinio kapitalo padidinimo) valdęs tiesiogiai 127 666 vnt. pareiškėjo akcijų (dalį akcijų jis valdo tiesiogiai ir po reorganizavimo), 2009 m. rugpjūčio 20 d. (likus maždaug mėnesiui iki reorganizavimo sąlygų parengimo; reorganizavimo sąlygų bendrosiose nuostatose nurodyta, kad sąlygos parengtos 2009 m. rugėjo 16 d. vienintelio akcininko sprendimu) 104 500 vnt. pareiškėjo akcijų pardavė UAB „Alytaus MDF“ (2009 m. spalio 19 d. pats įsigydamas pastarojo akcijas), nors ši įmonė neturėjo jokių lėšų pareiškėjo akcijoms įsigyti: dalies akcijų įsigijimui finansuoti UAB „Alytaus MDF“ lėšas skolino pareiškėjas, už kitą akcijų dalį buvo atsiskaityta perimant įsiskolinimą, tai yra buvo pasirašyta trišalė sutartis. Šių ūkinių operacijų pasekoje, laikotarpiu nuo pareiškėjo akcijų įsigijimo iki 2009 m. gruodžio 22 d. įvykdytos reorganizacijos susidarė daugiau kaip 200 tūkst. Lt mokėtinų palūkanų (kurios buvo priskirtos leidžiamiems atskaitymams) pagal UAB „Alytaus MDF“ pasirašytą paskolos sutartį ir trišalį susitarimą, todėl pareiškėjo skunde dėstomi motyvai dėl turimų akcijų vertės didėjimo ir kitos aplinkybės dėl investavimo veiklai būdingų požymių, veiklos trukmės, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad vykdytais sandoriais buvo siekta su realia investavimo veikla susijusių tikslų: gauti pajamų iš akcijų vertės padidėjimo, dividendų. Nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad S. P. tiesiogiai arba per kitus vienetus buvo visų prie pareiškėjo prijungiamų įmonių dalyvis, todėl jis disponavo informacija apie šių įmonių veiklos perspektyvas, turimus resursus, jam buvo žinomi tolesni su šių įmonių valdomu turtu (taip pat finansiniu) numatomi atlikti veiksmai, atsižvelgiant į tai, ginčo situacijoje akcijų turėjimas, o UAB „Alytaus MDF“ atveju jų turėjimas ypač trumpą laiką, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ vykdytais veiksmais buvo siekiama realių su investicine veikla susijusių tikslų.

24. Ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius konstatavo, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ vykdytomis ūkinėmis operacijomis buvo siekiama formaliai atitikti investicinės veiklos požymius, o ne realiai ją vykdyti, atliekamais veiksmais buvo paskirstomi pinigų srautai ir finansinis turtas tarp susijusių asmenų. Todėl aplinkybės, susijusios su UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ vykdytomis ūkinės operacijomis, formaliu jų pobūdžiu, vertintinos ir kaip aplinkybės, pagrindžiančios patirtų sąnaudų neatitikimą PMĮ nuostatoms, taip pat neleidžia pripažinti, kad pareiškėjas atitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, tai yra, kad pareiškėjas perėmė ir vykdo reorganizavimo būdu prie jo prijungtų ūkio subjektų veiklą.

II.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vakarų medienos grupė“ skundą atmetė.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės ginčas tarp šalių yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 43 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, pakartotinio mokestinio patikrinimo procedūrų, UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ iki reorganizavimo vykdytos veiklos ir atliktų ūkinių operacijų vertinimo.

27. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ vykdyta veikla ginčo laikotarpiu buvo tikrinama MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-175(7-128/2014) pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patvirtindamas šio MGK sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2016 m. birželio 17 d. nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant mokestinį ginčą dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo pagrindu priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, MGK padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėtu atveju nebuvo nustatyta, kokios konkrečios pozicijos buvo laikomasi atsisakant pripažinti pareiškėjo teisę perimti mokestinius nuostolius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad identifikuojant ūkio subjekto veiklą vieninteliu kriterijumi negali būti nurodytas atitinkamas EVRK kodas, tuo tarpu UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, kaip galbūt atskiros savarankiškos investicinės veiklos, susijusios su finansinio turto (vertybinių popierių) įsigijimu ir turėjimu, vykdymas, nebuvo įvertinti, kaip ir nebuvo pagrįsta, kodėl su vertybinių popierių įsigijimu susiję veiksmai nebuvo pripažinti realiai mokėtojų vykdyta veikla.

28. Vykdant MGK sprendimą (patvirtintą ir teismų), įpareigojantį mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą, nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo patikrinta UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ginčo laikotarpiu vykdyta veikla, be kita ko, ir susijusi su finansinio turto įsigijimu ir turėjimu. Teismas nurodė, kad svarbu pabrėžti, jog minėtų įmonių veikla buvo tikrinta, vykdytų ūkinių operacijų analizė atlikta ir įvertinta

pareiškėjo pakartotinio mokestinio patikrinimo metu. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju būtų buvęs atliktas UAB „Alytaus MDF“ ir / arba UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinis patikrinimas, kaip tai yra apibrėžta MAĮ 2 straipsnio 24 dalyje, todėl šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos MAĮ 6 skyriuje nustatytos procedūros.

29. Teismas vertinto kaip nepagrįstą fakto ir teisės taikymo prasme pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius, neteisėtai atlikęs UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ sandorių vertinimą PMĮ kontekste, priėmė sprendimus, kurie pakeitė šių subjektų mokestines prievoles. Pareiškėjas nei skundu MGK, nei skundu teismui nepaneigė, jog turėjo galimybę aktyviai dalyvauti pakartotiniame mokestiniame patikrinime, teikti savo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Mokesčių administratorius, atliekantis pakartotinį tikrinimą, kai pavedimas atlikti tokį tikrinimą yra duotas ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos, ribojamas tikrintinu laikotarpiu ir tikrintinais mokesčiais. Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju būtų peržengęs šias ribas, t. y. atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą tikrino tą patį mokestį (PM) ir už tą patį laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), kaip ir pirminio mokestinio patikrinimo metu 2013 metais.

30. Pareiškėjo teiginys, kad mokesčių administratorius MGK įpareigojimų įvertinti pareiškėjo vykdytus veiksmus PMĮ prasme neįvykdė, o pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, vietoj to, kad vertintų pareiškėjo veiklą, išeidama už patikrinimo ribų, tikrino UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ veiklą, teismo vertinimu, prieštarauja aptartai situacijai, kad vertinti šių įmonių veiklą, tikrinant pareiškėjo mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, mokesčių administratorių, be kita ko, įpareigojo ir MGK, turinti tam įgaliojimus MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu.

31. Pareiškėjo poziciją, jog nagrinėjamu atveju UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestiniai patikrinimai buvo atlikti ir buvo pakeistas jų mokestinių prievolių dydis (sumažinant mokestinį nuostolį), patikrinimo rezultatai nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, o šių patikrinimų rezultatais, nepaisant esminių procedūrinių pažeidimų, buvo remiamasi pakeičiant ir pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, teismas atmetė kaip nepagrįstą fakto, ir teisės taikymo prasme.

32. Teismas, atsižvelgęs į PMĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisinį reglamentavimą, darė išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo nurodomi jo perimtų vienetų (UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“) veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, gali būti vertinami kaip investicinė veikla, kurios vykdymą perėmė ir vykdo pareiškėjas.

33. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas negalėjo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolių, nes šių įmonių investicinė veikla imituojama (vykdytomis ūkinėmis operacijomis, dėl kurių susidarė palūkanų sąnaudos, buvo perskirstomi pinigų srautai, finansinis turtas tarp susijusių ūkio subjektų). Mokesčių administratorius nusprendė, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ deklaruotos sąnaudos negali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ nuostatas (vykdytos operacijos nebuvo susijusios su įmonių ūkine veikla, jomis buvo siekiama išimtinai akcininko interesų). Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas negalėjo perimti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nuostolių, nes šių įmonių investicinė veikla imituojama, vadovaudamsis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo tarp proceso šalių nėra.

34. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte ir sprendimuose (tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI) konstatuotos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos kompanija“ ir pareiškėją kontroliuojantis akcininkas tiesiogiai ir per susijusius asmenis buvo tas pats asmuo (S. P.), todėl patikrinimo akte aptartų sandorių aplinkybės ir tikslai buvo iš anksto žinomi, faktiškai paskolos grąžintos nebuvo, palūkanos nebuvo mokamos, delspinigiai neskaičiuojami. Reorganizacijos metu UAB „Alytaus MDF“ prijungiant prie pareiškėjo, įsigytos akcijos buvo anuliuotos (nurašytos į nuostolius), o įsiskolinimai pareiškėjui ir UAB „Inovacinės technologijos“ užskaityti tarpusavyje (sudengti). Prijungiant prie pareiškėjo UAB „Jungtinė medienos kompanija“, įsiskolinimai pareiškėjui už paskolą ir palūkanas užskaityti tarpusavyje (sudengti). Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir MGK pozicijai, kad nustatyti faktiniai duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ investicinės veiklos nevykdė, atlikti aprašyti pavieniai veiksmai su vertybiniais popieriais (akcijomis) neturėjo tęstinumo požymių ir negali būti laikomi investicine veikla. UAB „Alytaus MDF“, paimdama paskolą ir įsigydama pareiškėjo akcijų, o UAB „Jungtinė medienos kompanija“, paimdama paskolas atsiskaitymui su UAB koncernu „SBA“, neveikė kaip vienetai, vykdantys komercinę gamybinę veiklą, kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos (PMĮ 17 str. 1 d.). Minėtais sandoriais buvo perskirstytas finansinis turtas ir pinigų

srautai tarp akcininkų, kas visiškai atitiko išskirtinai pastarųjų interesus ir teikė jiems ekonominę naudą. Tai, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ pareiškėjo išlaidas pripažino savo pajamomis, nepaneigia tokių sąnaudų pobūdžio ir nepatvirtina jų atitikimo PMĮ reikalavimams (PMĮ 17 str.).

35. Teismas vertino, kad pagrįsta MGK pozicija, jog vadovaujantis PMĮ įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, prieš sprendžiant klausimą dėl ūkio subjekto galėjimo / negalėjimo perimti mokestinius nuostolius, turi būti įvertintas ir susidariusių nuostolių realumas, jų atitikimas PMĮ reikalavimams. Iš to seka ir pagrįsta išvada, kad mokesčių administratoriui pripažinus, jog UAB „Alytaus AMDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ patirtos sąnaudos neatitiko PMĮ reikalavimų dėl jų pripažinimo leidžiamais atskaitymais, tolesnis pareiškėjo vertinimas, remiantis PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra tikslingas, kadangi pareiškėjas neturi teisinio pagrindo tokių nuostolių perimti dėl jų, kaip ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų, neatitikimo bendriems PMĮ reikalavimams.

36. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI ir MGK.

37. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius ir MGK nagrinėjamu atveju savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

38. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir atsakyti į klausimą: ar pareiškėjas, suteikęs paskolų susijusioms įmonėms (dėl palūkanų už šias paskolas mokėjimo susidarė mokestiniai nuostoliai, kurie vėlesnio reorganizavimo metu buvo perduoti pareiškėjui), gali būti laikomas vengusiu mokesčių ar juos slėpusiu 1990 m. liepos 23 d. Tarybos Direktyvos 90/434/EEB Dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių jungimui, skaidymui, turto perleidimui ir keitimuisi akcijomis (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio 1 dalies prasme, jei pareiškėjas ankstesniais mokestiniais laikotarpiais yra deklaravęs ir apmokestinęs šių suteiktų paskolų palūkanų pajamas, ir ši aplinkybė mokestinio ginčo metu nėra ginčijama?; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą; 3) panaikinti MGK 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. S-194 (7-144/2017); 4) panaikinti VMI 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-60; 5) panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. kovo 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-85; 6) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:39.1. Įmonių reorganizavimas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais ir juos įgyvendinančiu PMĮ, yra neutralus

ir suteikia galimybę perkelti reorganizavimo metu veiklą baigiančių įmonių mokestinius nuostolius, nebent mokesčių administratorius įrodo, kad sandoriai buvo apsimestiniai ir sudaryti su vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą. Mokesčių administratorius neįrodė, kad sandoriai buvo sudaromi su vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą ir neatkūrė tariamai slepiamų aplinkybių, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.

39.2. Pareiškėjas įrodė, jog paskolų teikimo sandoriai turėjo objektyvius tikslus, o mokesčių administratorius patvirtino, kad sandoriai buvo realiai įvykdyti. Byloje yra faktiniai įrodymai, patvirtinantys, kad visos iš šių sandorių kilusios pajamos (2 819 985 Lt) buvo apmokestinamos, o susidariusios sąnaudos (2 819 985 Lt) – pripažintos leidžiamais atskaitymais tomis pačiomis apimtimis. Pareiškėjas nurodo, kad objektyviai vertinant aplinkybių visumą, akivaizdu, jog pareiškėjas mokestinės naudos negavo.

39.3. Pareiškėjas visada teigė, kad sandoriai buvo realūs, todėl ir veikla nebuvo apsimestinė. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių nėra.

39.4. Pareiškėjo, kaip privataus ūkio subjekto, veiklos tikslas yra siekti pelno, todėl verslo sprendimai, kuriais siekiama efektyvinti veiklą, ir sandoriai, kurie yra sudaromi siekiant gauti daugiau ekonominės naudos, parodo būtent komercinę veiklą. Priešingu atveju, kaip teigia pareiškėjas, ūkio subjektai jų nesudarytų, nes jie neturėtų ekonominės logikos.

39.5. Pirmosios instancijos teismas nesuprato faktinių bylos aplinkybių. UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ nepripažino pareiškėjo išlaidų savo pajamomis. Priešingai, UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ pripažino palūkanų sąnaudas, t. y. leidžiamus atskaitymus, kurie ir sudarė nuostolį, kurį perėmė pareiškėjas, o pareiškėjas – palūkanų pajamas, kurios buvo sudengtos su perimtais nuostoliais. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu pirmosios instancijos teismas nesuprato minėtos esminės aplinkybės, kuri parodo, kad mokestinės naudos nebuvo,

nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vertinti kaip pagrįsto ir teisėto.39.6. Mokesčių administratorius ir kitos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos tariamą mokestinę naudą konstatavo

neįvertinusios aplinkybių visumos (ypač fakto, kad ginčijamos palūkanų sąnaudos pareiškėjo buvo pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis) ir tinkamai nepagrindė išvadų pagal MAĮ 69 straipsnio reikalavimus, kurie įpareigoja mokesčių administratorių atkurti slepiamas aplinkybes ir mokestį apskaičiuoti pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Byloje MAĮ 69 straipsnio nuostatos nebuvo pritaikytos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tai buvo padaryta neatitiktinai, nes, visų pirma, objektyviai nėra mokestinės naudos fakto, antra, nėra jokių slepiamų aplinkybių, kurias būtų įmanoma atkurti. Pareiškėjo tvirtinimu, tai suponuoja mokesčių administratoriaus, MGK ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.

39.7. Apibendrindamas ESTT praktiką Direktyvos, nustatančios mokestinį reorganizavimo ir perleidimo operacijų neutralumą, 15 straipsnio taikymo srityje, pareiškėjas pažymi, kad vieningos mokesčių vengimo ar tinkamų komercinių priežasčių sąvokos nėra pateikiamos. Direktyvoje pateikiamas nebaigtinis tinkamų komercinių priežasčių sąrašas – tai veiklos restruktūrizavimas bei racionalizavimas, kas ir buvo atlikta šio reorganizavimo metu, pertvarkant įmonių grupės struktūrą taip, kad įmonių valdymas taptų kuo paprastesnis ir optimizuotas. Vertinant, ar reorganizavimo priežastys buvo tinkamos, turi būti analizuojami ne akcininkų, o pačių reorganizavime dalyvavusių asmenų interesai.

39.8. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės lygmenyje nustatytus reorganizavimo neutralumo kriterijus. Remiantis ESTT praktika, įmonių reorganizavimas yra neutralus, išskyrus išimtinius atvejus, kai vienas iš pagrindinių reorganizavimo tikslų yra mokesčių vengimas. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas aiškina ESTT, ir į tai, kad turi būti užtikrintas vieningas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimas Europos Sąjungos lygmeniu, pareiškėjas mano, kad yra tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

39.9. Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, spręsdamos dėl pareiškėjo mokestinės prievolės, nesivadovavo reorganizavimo operacijoms skirtomis specialiomis Europos Sąjungos teisės bei PMĮ (konkrečiai PMĮ 43 str.) nuostatomis, kuriomis privalėjo vadovautis. Mokesčių administratoriaus ir mokestinius ginčus nagrinėjusių institucijų pozicija neleisti pareiškėjui perimti mokestinių nuostolių yra grindžiama tik PMĮ 17 straipsniu bei UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinių nuostolių pagrįstumo vertinimu, nors šių įmonių mokestiniam patikrinimui mokesčių administratorius neturėjo įgaliojimų.

39.10. Mokesčių administratorius patikrinimo metu išėjo už pareiškėjo mokestinio patikrinimo ribų ir nesilaikė teisės aktuose nustatytų pakartotinio patikrinimo procedūrinių reikalavimų. Mokesčių administratorius taip pat pakeitė UAB „Alytaus MFD“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ mokestinių prievolių dydžius įstatymų nustatyta tvarka neatlikdamas šių įmonių mokestinių patikrinimų ir šiuo pagrindu neleido pareiškėjui perimti susidariusių mokestinių nuostolių. Kadangi šių dviejų įmonių mokestinių prievolių dydis buvo neteisėtai pakeistas, tai, pareiškėjo nuomone, negali tapti teisėta priežastimi pakeisti pareiškėjo mokestinių prievolių dydį.

40. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.41. Atsakovas nurodo iš esmės anlogiškus argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos

teismui. Atsakovas papildomai pasisako dėl Europos Sąjungos teisės taikymo.42. Atsakovas pažymi, kad ginčą nagrinėjančios institucijos įvertino aktualių teisės aktų nuostatų taikymą ir nenustatė,

kad mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinimo klausimą turėjo spręsti taikydamas Direktyvos nuostatas. Taip pat atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kometentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal ESTT praktiką, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungops teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pažymi, kad ginčą nagrinėjančios institucijos įvertino aktualių teisės aktų nuostatų taikymą ir nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo apmokestinimo klausimą turėjo spręsti taikydamas Direktyvos nuostatas.

Teisėjų kolegija


IV.

43. Byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais mokesčio administratorius papildomai apskaičiavo pelno mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratoriui konstatavus, jog Bendrovė nepagrįstai 2009 metų apmokestinamąjį pelną sumažino kitų ūkio subjektų, kurie vykdant reorganizavimą buvo prijungti prie Bendrovės ir po reorganizavimo baigė savo veiklą, mokestiniais nuostoliais.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Apeliantas teigia, kad Bendrovė tinkamai taikė PMĮ 43 straipsnio 1 dalį. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, jog PMĮ 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reorganizavimo ar perleidimo atvejais, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, įsigyjamojo ar perleidžiančiojo vieneto ar vienetų mokestinio laikotarpio nuostolius, susidariusius iki reorganizavimo ar perleidimo pabaigos ir šio įstatymo nustatyta tvarka neperkeltus į kitus metus, tęsiant šių nuostolių perkėlimą, gali perkelti įsigyjantysis vienetas ar vienetai, jei įsigyjantysis vienetas ar vienetai tęsia perimtą veiklą ar veiklos dalį ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį; įsigyjančiajam vienetui ar vienetams gali būti perduodami tik su įsigyjamojo ar perleidžiančiojo vieneto ar vienetų perleista ir įsigyjančiajame vienete tęsiama veikla ar veiklos dalimi susiję mokestinių laikotarpių nuostoliai. Šioje teisės normoje paminėtas terminas „veikla“ reiškia konkrečią veiklą (veiklos rūšį), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino šią teisės normą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kad šiuo atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo nurodomi jo perimtų vienetų (UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“) veiksmai, susiję su vertybinių popierių įsigijimu, gali būti vertinami kaip investicinė veikla, kurios vykdymą perėmė ir vykdo pareiškėjas.

46. Nustatydamas aukščiau paminėtus faktus, mokesčių administratorius turi teisę (MAĮ 33 str.) ir taip pat pareigą surinkti visumą įrodymų, susijusių su įmonių, dalyvaujančių reorganizavime, veikla, nuostolių atsiradimu. Todėl mokesčių administratroius pagrįstai ir teisėtai rinko įrodymus, susijusius su UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ veikla ir nuostoliais. Apelianto teiginiai, kad šių įmonių mokestiniam patikrinimui mokesčių administratorius neturėjo įgaliojimų, mokesčių administratorius pakeitė mokestinių prievolių dydžius įstatymų nustatyta tvarka neatlikdamas šių įmonių mokestinių patikrinimų, atmetami kaip nepagrįsti.

47. Sprendžiant įmonės mokestinių prievolių klausimą pagal PMĮ, aukščiau paminėtoji PMĮ 43 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma ignoruojant jos sisteminius ryšius su PMĮ 11 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, nustatančia, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai, atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, ir PMĮ 17 straipsniu, nustatančiu, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita, taip pat nustatančia, kad mokestiniai nuostoliai priskiriami ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams.

48. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 16 d. nutartyje Nr. eA-1409-602/2015 akcentavo, jog sąnaudos Pelno mokesčio įstatymo taikymo prasme, – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas; tačiau vien atitinkamų išlaidų pripažinimas sąnaudomis savaime nereiškia jų pripažinimo leidžiamiems atskaitymams. Leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

49. Sistemiškai aiškinant PMĮ 43 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnį yra akivaizdu, kad prieš sprendžiant klausimą dėl ūkio subjekto galėjimo ar negalėjimo perimti mokestinius nuostolius, turi būti įvertintas ir susidariusių nuostolių realumas, jų atitikimas PMĮ reikalavimams. Todėl mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjo teisę perimti reorganizavimo metu prijungtų vienetų mokestinius nuostolius, remdamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, turėjo teisinį pagrindą įvertinti UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos kompanija“ sąnaudų atitikimą PMĮ

reikalavimams dėl sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymais.50. Sprendžiant dėl šio ginčo faktinių aplinkybių vertinimo ir jų kvalifikavimo pagal aukščiau paminėtas teisės normas,

primintina ir tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrino visus byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, išsamiai argumentų nekartoja.

51. Šioje byloje nustatyta, kad visų reorganizuojamų įmonių UAB „Alytaus MDF“, UAB „Jungtinė medienos grupė“, UAB „Inovacinės technologijos“ 100 proc. akcininkas tiesiogiai arba netiesiogiai buvo S. P. (MGK byla I t., b. l. 88). S. P. priklausė ir pareiškėjo kontrolinis akcijų paketas.

52. Byloje nustatyta, kad UAB „Alytaus MDF“ pateiktose pelno mokesčio deklaracijose už 2008 m. ir 2009 m. deklaravo vykdomas veiklas: kitų medienos gaminių gamyba; dirbinių iš kamštienos, šiaudų ir pynimo medžiagų gamyba ir faneravimo dangos ir medienos plokščių gamyba. Patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Alytaus MDF“ veiklos nevykdė, pajamų negavo, deklaravo tik nuostolį. Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. UAB „Alytaus MDF“ darbuotojų nebuvo. Iki ginčo akcijų įsigijimo bendrovė neturėjo resursų vykdyti finansinę veiklą.

53. UAB „Alytaus MDF“ 2009 m. rugpjūčio 20 d. pagal Vertybinių popierių perleidimo sutartį Nr. 2009-124/12 iš sutuoktinių S. P. ir R. P. įsigijo 104 500 vnt. paprastųjų vardinių pareiškėjo akcijų už 10,45 mln. Lt., nors UAB „Alytaus MDF“ neturėjo piniginių lėšų apmokėti S. P. ir R. P. už akcijas. Apmokėjimas už akcijas buvo vykdomas iš bendrovės, kurios akcijos įsigytos 2009 m. rugsėjo 7 d., skolintų lėšų ir užskaitomis tarp UAB „Alytaus MDF“, paties S. P. ir jo įmonės UAB „Inovacinės technologijos“ 2009 m. rugpjūčio 21 d. Akivaizdu, kad įprastomis sąlygomis, kai kiekvienas nepriklausomas ūkio subjektas siekia maksimalaus pelno, tokie sandoriai negalėtų vykti, t. y. pinigų skolinimas jokio reikšmingo turto neturinčiai bendrovei finansinių investicijų veiklai vykdyti, kai ji neturi jokių resursų, yra neįmanomas.

54. Pažymėtina, kad nuo pareiškėjo akcijų įsigijimo (2009 m. rugpjūčio 20 d.) iki akcininkų sprendimo reorganizuoti pareiškėją, prijungiant UAB „Alytaus MDF“ (2009 m. gruodžio 7 d.), buvo praėję mažiau nei keli mėnesiai. Akivaizdu, kad pareiškėjo akcijų įsigijimo sandoris ir apmokėjimo už jį aplinkybės UAB „Alytaus MDF“ ekonominės naudos iki jos pabaigos nedavė ir negalėjo duoti, o tik buvo patirtos didelės palūkanų sąnaudos.

55. Taigi, byloje įrodyta, kad UAB „Alytaus MDF“ veiklos nevykdė, pajamų neuždirbo, ekonominės naudos negavo. Teismas vertina, kad paminėti sandoriai buvo naudingi tik Bendrovei ir jos akcininkui S. P. – akcininkas, pardavęs akcijas ir atlikęs susijusių asmenų sandorių seką, po reorganizavimo jas atgavo ta pačia kiekine ir sumine išraiška, o Bendrovė už 2009 m. apskaičiuotąjį pelną sumažino 252 979 Lt iš UAB „Alytaus MDF“ periimta nuostolių suma. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vertina, kad paminėtu akcijų įsigijimo sandoriu UAB „Alytaus MDF“ nevykdė finansinės investicinės veiklos, ji buvo tik imituojama paskirstant grynųjų pinigų srautus ir finansinį turtą tarp susijusių asmenų.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Jungtinė medienos grupė“ nuo įsteigimo dienos iki prijungimo prie pareiškėjo dienos deklaravo tik nuostolius, 2007 m. ir 2008 m. pajamų nedeklaravo.

57. Pagal 2008 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartį Bendrovė suteikė UAB „Jungtinė medienos grupė“ 30 000 000 Lt paskolą, o pagal 2008 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį – 28 000 000 Lt. Pagal minėtas sutartis 2008 m. buvo paskaičiuota 187 205,49 Lt palūkanų, o 2009 m. – 2 400 291,64 Lt palūkanų, kurios buvo priskirtos UAB „Jungtinė medienos grupė“ nuostoliams (MGK bylos I t. b. l. 75–76). Iš bylos medžiagos seka, kad paskolos buvo panaudotos UAB „Jungtinė medienos grupė“ atskyrimo nuo UAB „Furniture Group“ perimtų finansinių įsipareigojimų apmokėjimui ir tiesiogiai pervestos UAB koncernui „SBA“. Teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, vertina, kad gaunant paskolas buvo žinoma, jog jos nebus panaudotos UAB „Jungtinė medienos grupė“ investicijoms ar kitiems tikslams, todėl UAB „Jungtinė medienos grupė“ minėtų sandorių pagrindu ekonominės naudos negavo. Perimtų skolų grąžinimu nebuvo vykdoma finansinė investicinė veikla, o tik formaliai paskirstytas finansinis turtas ir piniginės lėšos tarp susijusių asmenų.

58. Byloje įrodyta, kad UAB „Alytaus MDF“ ir UAB „Jungtinė medienos grupė“ vykdytomis ūkinėmis operacijomis buvo siekiama formaliai atitikti investicinės veiklos požymius, o ne realiai ją vykdyti, atliekamais veiksmais buvo paskirstomi pinigų srautai ir finansinis turtas tarp susijusių asmenų, taigi pareiškėjas neatitiko PMĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų.

59. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė palūkanas pripažino pajamomis, nesudaro pagrindo kitaip vertinti aukščiau paminėtas aplinkybes.

60. Teismas taip pat nenustatė esminių procesinių pažeidimų. Mokestinio ginčo byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui. Pastarasis apsisprendė patikrinimo procedūrą grąžinti į pirminę mokesčių administratoriaus kontrolės stadiją. Atlikdamas pakartotinį to paties mokesčio už tą patį laikotarpį apskaičiavimo patikrinimą, mokesčių administratorius iš naujo atlieka jo kompetencijai priskirtus veiksmus: duomenų rinkimą, jų vertinimą, savo ruožtu ir mokėtojas pakartotinio patikrinimo metu taip pat gali teikti papildomus duomenis, įrodymus ir poziciją, susijusius su tikrinamu mokesčiu ir konkrečiu laikotarpiu. Tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pakartotinį tikrinimą, nepažeisdamas tikrinamo dalyko ir tikrinamo laikotarpio, pasirenka kitus mokesčių apskaičiavimo metodus, ar savo poziciją pagrindžia kita informacija ar kitu vertinimu, o ne tuo, kurie buvo taikomi pirminio tikrinimo metu, nesudaro pagrindo administratoriaus veiksmų vertinti kaip atliktų netinkamai. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius savo poziciją grindė papildoma informacija, atliko naują teisinį vertinimą, savaime nesudaro pagrindo šių veiksmų pripažinti nepagrįstais ar atliktais pažeidžiant ginčo ar skundo ribas.

61. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti 2009 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 2009/133/EB dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių įmonių jungimui, skaidymui, daliniam skaidymui, turto perleidimui bei keitimuisi akcijomis, ir SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimui iš vienos valstybės narės į kitą (toliau – ir Direktyva 2009/133) 15 straipsnio 1 dalies a punktą, įtvirtinantį, kad „valstybė narė gali atsisakyti taikyti arba gali neleisti pasinaudoti visomis 4–14 straipsnių nuostatomis arba dalimi šių nuostatų, jeigu paaiškėja, kad vienos iš 1 straipsnyje operacijos <…> pagrindinis arba vienas iš pagrindinių tikslų yra mokesčių slėpimas arba mokesčių vengimas <…>.“

62. Teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2009/133 1 konstatuojamosios dalies, ji (direktyva) priimta siekiant kodifikuoti to paties pavadinimo 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvą 90/434/EEB, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Tarybos direktyva 2005/19/EB (toliau – ir Direktyva 90/434). Todėl sprendžiant dėl Direktyvoje 2009/133 įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio yra aktuali ir Teisingumo Teismo praktika aiškinant atitinkamas Direktyvos 90/434 nuostatas.

63. Proceso šalių teikiamų argumentų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip klaidingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekamas Lietuvos įmonių jungimas, t. y. jungime nedalyvavo kitos valstybės narės įmonė, savaime nepaneigia Direktyvos 2009/133 aktualumo (šiuo klausimu žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Pelati, C-603/10, 17–19 p.; 2018 m. kovo 25 d. sprendimo sujungtose bylose Jacob ir Lasus, C-327/16 ir C-421/16, 32–37 p. ir kt.).

64. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, vietos mokesčių administratorius atsisakė pripažinti ginčo nuostolių perkėlimą pagrįstu iš esmės konstatavęs, kad nėra tenkinamos nacionalinėje teisėje nustatytos privalomos materialiosios sąlygos šiai teisei realizuoti, t. y. savo atsisakymo negrindė aplinkybėmis, atitinkančiomis Direktyvos 2009/133 15 straipsnio (Direktyvos 90/434 11 str.) 1 dalies a punktą. Svarbu akcentuoti, kad, kaip yra akivaizdžiai matyti tiek iš Direktyvos 2009/133 15 straipsnio (Direktyvos 90/434 11 str.) 1 dalies a punkto, tiek su jo taikymu susijusios Teisingumo Teismo jurisprudencijos (pvz., žr. 2017 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Euro Park Service, C-14/16, 32–57 p. ir juose nurodytą šio teismo praktiką), jis (punktas) taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausia yra tenkinamos šios direktyvos 4–14 straipsniuose numatytos sąlygos pasinaudoti atitinkamomis lengvatomis.

65. Kiek tai yra susiję su nagrinėjamu mokestiniu ginču, minėti Direktyvos 2009/133 4–14 straipsniai neįtvirtina jokių nuostatų, susijusių su tokių kaip ginčo nuostolių perkėlimo sąlygomis. Šiuos santykius iš dalies reglamentuojantis 6 straipsnis tik įtvirtina, kad „tais atvejais, kai numatyta, kad jei 1 straipsnio a punkte nurodytas operacijas tarpusavyje vykdytų valstybės narės, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, įmonės, valstybė narė taikytų nuostatas, leidžiančias gaunančiajai įmonei perimti perleidžiančiosios įmonės nuostolius, kurie dar nebuvo visiškai atskaityti mokesčių tikslais, ji išplečia tų nuostatų taikymą ir savo teritorijoje esančios gaunančiosios įmonės nuolatinės buveinės perimtiems tokiems nuostoliams“, t. y. Sąjungos teisė nukreipia į nacionalinę teisę.

66. Taigi, nagrinėjamu atveju kilęs mokestinis ginčas yra išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais.

67. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai

nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

68. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, jis neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

69. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų medienos grupė“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-874-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02280-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 19.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a9dbe190b92c11e98451fa7b5933515d

Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V., S. L.

(S. L.), S. Y. (S. Y.), L. M., L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V., S. L. (S. L.), S. Y. (S. Y.), L. M., L. Š. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (teisių perėmėjas – valstybės įmonė Registrų centras) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus žydų bendruomenė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. V., S. L., S. Y., L. M. ir L. Š. (toliau – ir pareiškėjai) 2017 m. liepos 5 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo Vilniaus žydų bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) pirmininku įregistruotas S. G., taip pat įregistruoti nauji Bendruomenės valdybos nariai.

2. Pareiškėjų nuomone, atsakovas Juridinių asmenų registre nepagrįstai įregistravo naują Bendruomenės pirmininką ir valdybą, nes nepatikrino jam pateiktų duomenų tikrumo ir jų atitikties teisės aktų reikalavimams, be kita ko, ar 2017 m. gegužės 24 d. konferencija buvo sušaukta teisėtai, ar konferencijoje dalyvavo ir valdymo organus rinko asociacijos nariai, ar Bendruomenė vadovavosi teisingumo ir protingumo principu, nustatant, ar yra konferencijos kvorumas, bei nenustatinėjo, ar prašymą įregistruoti Bendruomenės valdymo organus pateikė įgaliotas asmuo. Tvirtino, kad S. G., pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir neturėdamas tam įgaliojimų, 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferenciją sušaukė vienasmeniškai, o skelbimą apie konferenciją dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2017 m. balandžio 22 d. paskelbė su niekuo nesuderinęs jo teksto ir neturėdamas teisės nurodyti, kad visais konferencijos klausimais reikia kreiptis į jį. Be to, S. G. neturėjo aktualių Bendruomenės narių sąrašų, o dalyviais konferencijoje buvo registruojami visi pageidaujantys asmenys (tai, kad konferencijoje buvo užregistruoti asmenys, nesantys Bendruomenės nariais, patvirtina antstolio užfiksuota vaizdo medžiaga). Lyginant su Bendruomenės narių sąrašu, ginčo konferencijoje dalyvavo tik apie 10 procentų asmenų (neaišku, kiek iš jų buvo Bendruomenės nariai). Pareiškėjų vertinimu, buvo daugiau nei pakankamai aplinkybių pripažinti, jog neteisinga ir neprotinga konstatuoti esant konferencijos kvorumą, ir S. G. tai žinojo, šis klausimas buvo keliamas konferencijos metu, o A. V. konferencijoje net atsiėmė savo kandidatūrą į Bendruomenės pirmininkus dėl mažo susirinkusių asmenų skaičiaus. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, jog didžiosios Bendruomenės narių dalies neatvykimo į konferenciją priežastis yra tai, kad Bendruomenės pirmininkė F. K. 2017 m. gegužės 3 d. paskelbė pranešimą, jog 2017 m. gegužės 24 d. konferencija neįvyks, nes ji šaukiama savavališkai vieno Bendruomenės valdybos nario. Susidariusioje situacijoje S. G. pasielgė nesąžiningai, nes, susipažinęs su pranešimu apie tai, kad konferencija neįvyks, neinicijavo Bendruomenės valdybos posėdžio dėl naujos konferencijos sušaukimo, o sąmoningai tikėjosi, kad į jo savavališkai organizuojamą 2017 m. gegužės 24 d. konferenciją neatvyks jo nepalaikantys Bendruomenės nariai, jis savo šalininkų (kurie Bendruomenėje sudaro absoliučią mažumą) susirinkime bus išrinktas Bendruomenės pirmininku, kartu išrenkant išimtinai iš jo šalininkų sudarytą valdybą. Pareiškėjai taip pat teigė, kad S. G. neturėjo teisės veikti Bendruomenės vardu, nes konferencijos metu už įgaliojimų jam suteikimą veikti Bendruomenės vardu teismuose ir valstybinėse institucijose balsavo mažiau nei pusė susirinkusių konferencijos dalyvių (129 iš 262).

3. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad jis savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo

8 straipsnio 6 dalimi ir Bendruomenės įstatų, įregistruotų Juridinių asmenų registre 2015 m spalio 30 d., 7.1.1. ir 7.1.2. punktais bei pateiktu 2017 m. balandžio 22 d. viešu skelbimu dienraštyje „Lietuvos rytas“, nustatė, jog Bendruomenės konferencija buvo sušaukta laiku ir tinkamai. Konferencija buvo šaukiama Bendruomenės valdybos iniciatyva ir sprendimu iki susirinkimo likus ne mažiau kaip 30 dienų, pranešime apie konferencijos sušaukimą buvo nurodyta susirinkimo data ir vieta, numatyta darbotvarkė. Pažymėjo, kad Juridinių asmenų registro veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato asociacijos narių sąrašų teikimo šiam registrui bei asociacijos narių duomenų registravimo registre, taip pat neįpareigoja registro tvarkytoją tikrinti, ar konferencijoje dalyvavę asmenys yra Bendruomenės nariai. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.82 straipsnio 3 dalimi, valdymo organas (šiuo atveju – Bendruomenės pirmininkas) atsako už juridinio asmens dalyvių (šiuo atveju – narių) apskaitą, o vadovaujantis Juridinių asmenų registro

nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (toliau – ir Registro nuostatai), 41.2. papunkčiu, dokumentų ir duomenų teikėjai atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą. Todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2017 m. gegužės 25 d. priėmė Bendruomenės prašymą, kurios vardu veikė vienasmenis valdymo organas – pirmininkas S. G.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus žydų bendruomenė atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.6. Bendruomenės nuomone, teisės aktai nenumato registro tvarkytojo pareigos (ar teisės) pareikalauti papildomų

dokumentų, spręsti dėl dokumentuose fiksuotų juridinių faktų (pvz., asociacijos narių susirinkimo sušaukimo ir jame priimtų sprendimų), dėl kurių tarp šalių kyla ginčas, teisėtumo, teisės aktų ar įstatų interpretavimo ir pan. Atsakovas tik išviešina jam pateiktus juridinius faktus, jeigu pateikiami dokumentai atitinka nustatytus minimalius formalius reikalavimus, nespręsdamas dėl tų faktų kilusio šalių ginčo. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 4 dalimi, tvirtino, jog būtent teismas turi kompetenciją vertinti ir spręsti dėl tokių klausimų kaip juridinių asmenų organų sprendimų galimas prieštaravimas imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Dėl 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferencijoje priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais jau yra pradėta civilinė byla Vilniaus miesto apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. e2-33400-155/2017), tai žinoma pareiškėjams.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjų A. V., S. L., S. Y., L. M. ir L. Š. skundą.

8. Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2017 m. gegužės 25 d. gavo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko S. G. prašymą įregistruoti bendrijos pirmininko, valdybos pirmininko bei valdybos narių duomenų pakeitimus. Kartu su prašymu pateiktas 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferencijos protokolas, 2017 m. balandžio 22 d. skelbimas dienraštyje „Lietuvos rytas“ apie Bendruomenės konferenciją, Bendruomenės įstatai bei dienotvarkė. Atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių galėtų atsisakyti atlikti duomenų pakeitimų įregistravimą, 2017 m. birželio 5 d. įregistravo Bendruomenės valdymo organų narių duomenų pakeitimus Juridinių asmenų registre.

9. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs 2017 m. gegužės 24 d. gautą F. K. pranešimą „Dėl neteisėto renginio“ su priedais, taip pat 2017 m. gegužės 30 d. gautą pranešimą „Apie neteisėtą renginį papildymą“ su priedais, kuriais ji prašė neregistruoti Bendruomenės valdymo organų narių duomenų pakeitimų, 2017 m. gegužės 24 d. vykusioje Bendruomenės narių konferencijoje priimtų sprendimų pagrindu, 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. VILIJ(12.5.20.)-l5071 atsisakė tenkinti jos pranešimuose išdėstytus prašymus tuo pagrindu, kad sprendimą įregistruoti ar atsisakyti registruoti registre juridinį asmenį, juridinio asmens duomenų pakeitimus, išregistruoti ar išbraukti registro objektą registro tvarkytojas priima nagrinėdamas tik dokumentų ir duomenų teikėjo, kuris atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą, pateiktus ir tik teisės aktais nustatytus dokumentus, todėl kitų asmenų pateikti prašymai, raštai ar paaiškinimai negali įtakoti registro tvarkytojo sprendimų bei būti pagrindu atsisakyti registruoti duomenų pakeitimus registre, jeigu prašymo bei pateiktų dokumentų nagrinėjimo metu nenustatoma nė viena iš Civilinio kodekso 2.68 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

10. Teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog Civilinio kodekso 2.67 straipsnio bei Registro nuostatų 38 ir 41 punktų nuostatos aiškiai numato, kad duomenis, informaciją ir dokumentus registro tvarkytojui teikia juridinio asmens steigėjai, juridinio asmens valdymo organai ar kitas įgaliotas asmuo, kurie atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą ir jų pateikimą registro tvarkytojui laiku. Taigi, registro tvarkytojas duomenų tikrumą ir dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams tikrina tik pagal jam pateiktus dokumentus. Civilinio kodekso 2.68 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada registro tvarkytojas gali atsisakyti registruoti juridinio asmens duomenų pakeitimus, o už neteisėtą atsisakymą registruoti registrui pateikiamus duomenis numatyta atsakomybė (Civilinio kodekso 2.73 str.). Todėl atsakovas galėjo atsisakyti įregistruoti duomenis apie naujai išrinktus Bendruomenės valdymo organų narius tuomet, jeigu būtų akivaizdžiai nustatęs, kad pateikti ne visi dokumentai, kad pateikti duomenys ir dokumentai neatitinka vieni kitų, yra neaiškūs arba klaidinantys, arba kad dokumentų forma ar turinys prieštarauja įstatymams. Šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl atsakovas pagrįstai įregistravo Bendruomenės valdymo organų duomenų pakeitimus, t. y. išviešino jam pateiktus juridinius faktus, nespręsdamas dėl tų faktų kilusio šalių ginčo.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas netikrino, ar 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės

konferencija sušaukta teisėtai, ar konferencijoje dalyvavo ir valdymo organus rinko asociacijos nariai, ar patys valdymo organuose esantys asmenys yra Bendruomenės nariai, ar Bendruomenė vadovavosi teisingumo ir protingumo principu nustatant, ar konferencijos metu buvo kvorumas, ar prašymą atsakovui įregistruoti valdymo organus pateikė įgaliotas asmuo. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo poziciją, jog atsakovas nustatė, kad Bendruomenės konferencija buvo sušaukta laiku ir tinkamai, o Juridinių asmenų registro veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja registro tvarkytoją tikrinti, ar Bendrovės konferencijoje dalyvavę asmenys yra Bendruomenės nariai, be to, už juridinio asmens dalyvių (šiuo atveju – narių) apskaitą atsako valdymo organas (šiuo atveju – Bendruomenės pirmininkas), o už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą – dokumentų ir duomenų teikėjai. Teismas pritarė ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentams, jog tik teismas turi kompetenciją vertinti ir spręsti dėl tokių klausimų, kaip juridinių asmenų organų sprendimų galimas prieštaravimas imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Šiuo atveju dėl 2017 m. gegužės 24 d. vykusios konferencijos teisėtumo yra inicijuotas ginčas Vilniaus apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. e2-33400-155/2017), todėl būtent Vilniaus miesto apylinkės teismas, o ne atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas, yra kompetentingas nuspręsti, ar 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferencija buvo sušaukta teisėtai, ar buvo kvorumas, ar konferencijoje priimti sprendimai yra teisėti. Teismas papildomai pastebėjo, kad Bendrovės įstatai nustato kitokią kvorumo taisyklę nei įtvirtintoji Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje, t. y. įstatų 7.2.12 papunktis numato, kad kvorumas nustatomas konferencijos nuožiūra, vadovaujantis protingumo principu. Todėl būtent patys konferencijos dalyviai turėjo teisę spręsti dėl kvorumo buvimo. Ši įstatų nuostata yra nenuginčyta ir, teismo vertinimu, atitinka Asociacijų įstatymo asociacijoms suteiktą diskrecijos teisę, todėl, atsakovui pateiktame konferencijos protokole esant įrašytam konferencijos dalyvių sprendimui dėl kvorumo buvimo, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti įstatų ir pateiktų dokumentų teisingumu.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai įvertino jam pateiktus dokumentus, iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus. Teismas kitus šalių argumentus laikė teisiškai nereikšmingus bylos išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakė.

13. Teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes nebuvo pateiktas teismo išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas.

III.

14. Pareiškėjai A. V., S. L., S. Y., L. M. ir L. Š. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo prašo sustabdyti šią administracinę bylą iki bus išnagrinėtas ir priimtas įsiteisėjęs sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3340-155/2017, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Pareiškėjai pakartoja savo argumentus, pagrindžiančius jų poziciją, kad 2017 m. gegužės 31 d. Bendruomenės konferencija buvo sušaukta ir įvyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad tuometinė Bendruomenės pirmininkė atsakovo prašė neregistruoti Bendruomenės valdymo organų narių duomenų pakeitimų, pateikė tokį prašymą pagrindžiančius argumentus ir įrodymus, bet atsakovas prašymo netenkino. Pareiškėjai mano, kad sisteminis Civilinio kodekso 2.68 straipsnio ir Registro nuostatų 44 punkto normų bei teismų praktikos aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas buvo įpareigotas ne tik formaliai vertinti pateiktus duomenis ir dokumentus, bet ir išsiaiškinti tokių duomenų ir dokumentų pasikeitimo aplinkybes, šiuos duomenis ir dokumentus analizuoti patikimumo ir išsamumo aspektais bei patikrinti teikiamų duomenų tikrumą ir faktą, kad prašomus duomenis galima įrašyti registre, bet to nepadarė. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas nustatė, jog Bendruomenės konferencija buvo sušaukta laiku ir tinkamai, laiko, kad teismas nevertino arba netinkamai vertino pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į teisės aktuose numatytas atsakovo pareigas, bei tvirtina, kad atsakovas, gavęs S. G. pateiktus dokumentus, turėjo juos palyginti su jau turimais dokumentais ir iš skelbimo dienraštyje turinio nustatyti, jog konferenciją šaukia ne Bendruomenės valdyba, o tam įgaliojimų neturintis asmuo. Atsakovas turėjo įvertinti, jog konferencijoje galėjo balsuoti tik tikrieji Bendruomenės nariai, o S. G., vienasmeniškai organizuodamas konferenciją, neturėdamas Bendruomenės valdybos įgaliojimų ir aktualaus narių sąrašo, negalėjo užtikrinti, jog būtų laikomasi šio reikalavimo. Atsakovas taip pat turėjo patikrinti, ar buvo vadovautasi teisingumo ir protingumo principais, nustatant, ar yra kvorumas, atsižvelgti į tai, kad net 90 procentų Bendruomenės narių neišreiškė savo pozicijos balsuojant ginčo konferencijos metu. Pareiškėjai akcentuoja, kad

vertinant, ar konferencijoje buvo kvorumas, atsižvelgtina į Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatas, numatančias, kad visuotinis narių susirinkimas gali priimti sprendimus, kai jame dalyvauja daugiau kaip 1/2 asociacijos narių, todėl skundžiamame teismo sprendime pripažinus, jog konferencijoje dalyvaujant tik 10 procentų narių (preziumuojant, kad visi šie asmenys buvo Bendruomenė nariais konferencijos metu) buvo kvorumas, tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja įstatymo imperatyvui, padaryta paviršutiniškai įvertinus Bendruomenės įstatų nuostatas. Be to, pareiškėjai teigia, kad konferencijoje net nebuvo keliamas klausimas dėl teisingumo ir protingumo principų egzistavimo sprendžiant dėl kvorumo buvimo / nebuvimo. Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl jų argumentų, jog prašymą įregistruoti Bendruomenės valdymo organus pateikė neįgaliotas asmuo, todėl, nepasisakydamas dėl vieno iš esminių skundo argumentų, grubiai pažeidė savo pareigą pagrįsti priimtą sprendimą. Pareiškėjai papildomai nurodo, kad teismas neišsprendė jų 2017 m. spalio 18 d. pateikto prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, ir mano, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-33400-155/2017, kurioje keliamas klausimas dėl ginčo konferencijos ir joje priimtų sprendimų teisėtumo, nes šioje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados būtų reikšmingos, būtinos siekiant tinkamai išspręsti administracinį ginčą.

16. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Atsakovo teigimu, teismas vadovavosi aktualiomis teisės normomis, teisingai apibrėžė registro tvarkytojo

kompetencijos ir atsakomybės ribas, o pareiškėjai bando nepagrįstai plečiamai aiškinti registro tvarkytojo kompetencijos ribas, savo argumentus grįsdami negaliojančia Registro nuostatų 9.11 papunkčio redakcija, apygardos administracinių teismų sprendimus įvardydami kaip formuojamą teismų praktiką, be to, apeliaciniame skunde nurodytų bylų fabulos skiriasi nuo nagrinėjamos administracinė bylos. Mano, jog, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos dalyką, apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie ginčo konferencijos eigą nėra aktualios šiai administracinei bylai. Konferencijos teisėtumo, Bendruomenės valdybos narių elgesio sąžiningumo klausimai yra bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamos bylos dalykas. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Be to, atsakovas pastebi, kad apeliaciniame skunde yra nekorektiškai cituojama Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 7 dalis, tokiu būdu iškreipiant šios teisės normos tikrąją prasmę. Jo vertinimu, pareiškėjų teiginiai, kad teismas neišanalizavo visų skundo argumentų ir aplinkybių, yra nepagrįsti, o teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nebuvo pagrindo stabdyti administracinę bylą, nes jo veiksmų priimant ginčijamą 2017 m. birželio 5 d. sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo rezultatai šioje administracinėje byloje visiškai nepriklauso nuo 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferencijos ir joje priimtų sprendimų teisėtumo įvertinimo civilinėje byloje Nr. e2-33400-155/2017. Paaiškina, kad, registro tvarkytojui pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą apie išnykusį teisinį pagrindą įregistruoti naujo Bendruomenės pirmininko ir naujų valdybos narių duomenis, įstatymų nustatyta tvarka būtų atliktas duomenų koregavimas.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus žydų bendruomenė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjų solidariai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pabrėžia, kad pareiškėjai siekia atsakovui primesti teismo funkcijas ir kompetenciją. Teigia, kad atsakovas negalėjo ir neturėjo, be kita ko, tikrinti ginčo konferencijoje dalyvavusių Bendruomenės narių sudėties, nes asociacijų sąrašai nėra privalomai registruojami Juridinių asmenų registre, neturėjo pagrindo kvestionuoti konferencijos protokole užfiksuoto kvorumo buvimo fakto. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens žiniomis, 2017 m. gegužės 24 d. konferencijoje dalyvavusių Bendruomenės narių skaičius buvo didžiausias pastaraisiais metais, todėl atsakovas galėjo pagrįstai manyti, jog kvorumas buvo. Pažymi, jog pareiškėjų dėstomos aplinkybės apie Bendruomenės valdymo organų narių rinkimą, atsižvelgiant į bylų rūšinio teismingumo taisykles, nėra aktualios sprendžiant šią administracinę bylą, o argumentai dėl neva neįgalioto asmens prašymo pateikimo nėra teisiškai reikšmingi bylos išsprendimui, todėl teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė. Dėl įgaliojimų suteikimo Bendruomenės pirmininkui papildomai akcentuota, kad iš šiuo klausimu balsavusių 129 asmenų nė vienas nebalsavo „prieš“. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nepritaria pareiškėjų pozicijai dėl administracinės bylos sustabdymo, nes, jo vertinimu, civilinės bylos Nr. e2-33400-155/2017 išsprendimas neturi jokios prejudicinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo veiksmų, atliktų 2017 m. gegužės–birželio mėn., teisėtumo. Be to, atsakovas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje priimto sprendimo turinį, galės įregistruotus duomenis atitinkamai pakoreguoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo, kuriuo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku įregistruotas S. G., taip pat įregistruoti nauji Bendruomenės valdybos nariai, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

23. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2017 m. gegužės 25 d. gavo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko S. G. prašymą įregistruoti bendrijos pirmininko, valdybos pirmininko bei valdybos narių duomenų pakeitimus. Kartu su prašymu pateiktas 2017 m. gegužės 24 d. Bendruomenės konferencijos protokolas, 2017 m. balandžio 22 d. skelbimas dienraštyje „Lietuvos rytas“ apie Bendruomenės konferenciją, Bendruomenės įstatai bei dienotvarkė. Atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių galėtų atsisakyti atlikti duomenų pakeitimų įregistravimą, 2017 m. birželio 5 d. įregistravo Bendruomenės valdymo organų narių duomenų pakeitimus Juridinių asmenų registre.

24. Civilinio kodekso 2.68 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada registro tvarkytojas gali atsisakyti registruoti juridinio asmens duomenų pakeitimus, o esant kliūčių įregistruoti pateiktus registrui dokumentus ar duomenis, registro tvarkytojas turi skirti terminą trūkumams pašalinti ir tik per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus ar registro tvarkytojui nepateikus pataisytų dokumentų, juridinių asmenų registro tvarkytojas motyvuotu sprendimu turi atsisakyti registruoti duomenų ar dokumentų pakeitimus (CK 2.68 straipsnio 2 dalis).

25. Pirmosios instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad už neteisėtą atsisakymą registruoti registrui pateikiamus duomenis numatyta atsakomybė (Civilinio kodekso 2.73 str.), tinkamai aiškindamas ir taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias normas, pripažinęs, kad duomenis, informaciją ir dokumentus Registro tvarkytojui teikia juridinio asmens steigėjai, juridinio asmens valdymo organai ar kitas įgaliotas asmuo, kurie atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą ir jų pateikimą Registro tvarkytojui laiku, pagrįstai sprendė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti registruoti juridinio asmens duomenų pakeitimus.

26. Tais atvejais kai pagal Registro nuostatus (58 punktas) dokumentai ir duomenys pateikiami tiesiogiai Registro tvarkytojui, šis turi pareigą pagal pateiktus dokumentus tikrinti duomenų tikrumą ir dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams, tačiau tokia patikra savo turiniu negali ir neturi prilygti reikšmingų duomenų vertinimui, atliekamam teismuose nagrinėjant ginčus dėl teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Registro tvarkytojas, vadovaudamasis Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, bendruomenės įstatų, įregistruotų Registre 2015 m spalio 30 d., 7.1.1. ir 7.1.2. papunkčiais bei pateiktu 2017 m. balandžio 22 d. viešu skelbimu Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas“, nustatė, kad bendruomenės konferencija buvo sušaukta laiku ir tinkamai, Konferencija buvo šaukiama bendruomenės valdybos iniciatyva ir sprendimu iki susirinkimo likus ne mažiau kaip 30 dienų, pranešime apie konferencijos sušaukimą

buvo nurodyta susirinkimo data ir vieta, numatyta darbotvarkė.27. Svarbu pažymėti, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartimi, išnagrinėjus civilinį

ginčą dėl pripažinimo negaliojančiais nuo jų priėmimo momento visus 2017 m. gegužės 24 d. asociacijos Vilniaus žydų bendruomenė vykusioje konferencijoje priimtus sprendimus ir pripažinimo neteisėta 2017 m. gegužės 24 d. asociacijos vykusią konferenciją, pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas, kuriuo reikalavimai atmesti, buvo paliktas nepakeistas.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą pateikė pareiškėjai apeliaciniame skunde ir trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus žydų bendruomenė atsiliepime į apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas yra atmestinas, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas. Trečiasis suinteresuotasis asmuo prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas šios proceso šalies naudai ir ji įgijo teisę į išlaidų atlyginimą. Bendruomenė 2019 m. birželio 25 d. teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 200 Eur (II t., b. l. 7–10). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pateikti dokumentai patvirtina Bendruomenės patirtų išlaidų realumą, o prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus dydžio, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nurodytas taisykles (1,3 x 838,80 Eur = 1 090,44 Eur), be to, prašymą įvertinus pagal šių rekomendacijų 2 punkte išdėstytus kriterijus, nenustatytas pagrindas mažinti Bendruomenei priteistiną sumą. Atsižvelgiant į tai, trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistina visa jo prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, proporcingai iš kiekvieno pareiškėjo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. V., S. L. (S. L.), S. Y. (S. Y.), L. M., L. Š. apeliacinį skundą atmesti.Trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus žydų bendruomenei iš kiekvieno pareiškėjo priteisti po 40 Eur

(keturiasdešimt eurų).Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eAS-478-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00512-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=890904c0b92c11e98451fa7b5933515d

(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu dėl termino atnaujinimo skundui pateikti ir skundu, kuriame prašė panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK, atsakovas) 2019 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 19-IL-85-00098-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, Europos šaunamojo ginklo leidimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas prašymą dėl termino atnaujinimo iš esmės grindė tuo, jog ginčijamą Sprendimą gavo tik 2019 m. balandžio 26 d., kai nuvyko į Tauragės AVPK.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29, 30, 33

straipsniais ir nustatė, kad termino praleidimas nepagrįstas jokiais įrodymais ir nenurodytos jo praleidimo priežastys. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog nuvykęs į Tauragės AVPK gavo ginčijamą Sprendimą tik 2019 m. balandžio 26 d., tačiau šio fakto nepagrindė jokiais įrodymais.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę įstatyme nustatytu terminu kreiptis į teismą, nes nenurodė jokių svarbių priežasčių ir jas patvirtinančių įrodymų, kodėl laiku nepateikė skundo teismui dėl ginčijamo Sprendimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčijamą Sprendimą gavo tik 2019 m. balandžio 26 d., todėl pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo nurodytas skundo pateikimo teismui termino praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė buvo neobjektyvi ir priklausiusi nuo jo valios, todėl vertino ją kaip subjektyvią bei nesudarančią pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

III.

Pareiškėjas V. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog teikdamas skundą ir prašydamas atnaujinti praleistą terminą, termino praleidimo priežasčių įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 21 d. skunde išdėstė, jog kreipėsi į teismą tik

tada, nes Sprendimas, kuriuo buvo panaikinti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus, jam nebuvo įteiktas, apie Sprendimo priėmimą pareiškėjas informuotas nebuvo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2019 m. vasario 22 d. kalbėjosi su Tauragės AVPK Veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu, kuris nurodė, kad leidimai laikyti (nešiotis) ginklus bus grąžinti praėjus dviejų mėnesių terminui, o dėl Sprendimo panaikinti leidimus laikyti (nešiotis) ginklus kalbėta nebuvo.

Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo priimtas Sprendimas jam nepalankus, dėl šio Sprendimo pareiškėjas patiria papildomas finansines išlaidas, susijusias su ginklų saugojimu, todėl skundo pateikimo vilkinimas tik apsunkintų jo paties padėtį.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011; 2019 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-489-662/2019 ir kt.)

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-469-552/2019).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo termino kreiptis į teismą eigos pradžios. Pareiškėjas kreipėsi teismą, prašydamas panaikinti Tauragės AVPK 2019 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 19-IL-85-00098-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, Europos šaunamojo ginklo leidimo panaikinimo“, t. y. individualų administracinį aktą, kuris jam turėjo būti įteiktas. Taigi terminas skundui dėl minėto Sprendimo paduoti, pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, skaičiuojamas nuo individualaus teisės akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėjas tiek skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde pabrėžė, kad Sprendimas, kuriuo buvo panaikinti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus, jam nebuvo įteiktas, apie Sprendimo priėmimą pareiškėjas informuotas nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nevertino ir nesiaiškino, kada Sprendimas buvo pareiškėjui įteiktas ar jam tapo žinoma apie šio akto priėmimą. Nenustatęs termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžios, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvados dėl to, kad terminas praleistas, juo labiau vertinti priežasčių dėl termino praleidimo, kai net nėra aišku, ar terminas apskritai praleistas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino termino kreiptis į teismą eigos pradžią, todėl skundžiama nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti

pareiškėjo skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-416-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00377-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M., atstovaujamo A. K. T., atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M., atstovaujamo A. K. T., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nurodė grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas G. M., atstovaujamas A. K. T., skundo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog prašo priteisti 4 milijonus eurų neturtinei žalai atlyginti iš Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų keturių teisėjų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra civilinio teisinio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=954ea690b92c11e98451fa7b5933515d

pobūdžio, todėl ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Specialiosios kolegijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį Nr. T-41/2014).

Teismas taip pat pažymėjo, kad prie skundo buvo pridėta 2015 m. spalio 9 d. įgaliojimo kopija, iš kurios matyti, kad G. M. įgaliojo A. K. T. atstovauti visose teismo įstaigose ir kitose institucijose atliekant konkrečius veiksmus.

Teismas vadovavosi ABTĮ 47 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsniu ir pažymėjo, kad A. K. T. nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog G. M. yra jos artimas giminaitis ir kad ji turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nes tik esant šioms sąlygoms ji turi teisę atstovauti jį administracinėje byloje administraciniame teisme (paduoti skundą ir atlikti kitus procesinius atstovavimo veiksmus). Teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2756-386/2019 A. K. T. jau išaiškino dėl jos atstovavimo sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, kad G. M. vardu skundą padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, teismas skundą atsisakė priimti taip pat ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II.

Pareiškėjas G. M., atstovaujamas A. K. T., pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi nustatė keturiolikos kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo išsiuntimo dienos terminą trūkumui – pateikti duomenis, pagrindžiančius A. K. T. teisę būti įgaliotąja pareiškėjo G. M. atstove (pagal pavedimą) teisme ir paduoti atskirąjį skundą G. M. vardu – pašalinti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo G. M. vardu atskirąjį skundą padavė A. K. T., tačiau jokių duomenų, pagrindžiančių ABTĮ 47 straipsnio 4 dalyje numatytas aplinkybes, kad ji gali būti įgaliotoji atstovė (pagal pavedimą) teisme, nepateikė. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo apeliantui paskirti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad nustatytu terminu trūkumų nepašalinus, apeliacinis procesas pagal pareiškėjo atskirąjį skundą bus nutrauktas, atsižvelgiant į tai, jog atskirąjį skundą pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas asmuo.

Teisėjų kolegija


IV.

ABTĮ 151 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 2 dalį, Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas apeliantui. To paties straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinį skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 8 dalį, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2019 m. liepos 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui G. M. ir A. K. T. terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumą, t. y. pateikti duomenis, pagrindžiančius A. K. T. teisę būti įgaliotąja pareiškėjo G. M. atstove (pagal pavedimą) teisme ir paduoti atskirąjį skundą G. M. vardu

Vadovaujantis ABTĮ 151 straipsniu ir 138 straipsnio 3 dalies 3 punktu, įgaliojimų neturinčio asmens atsirojo skundo padavimas sudaro pagrindą atskirąjį skundą atsisakyti priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. M. ir A. K. T. neištaisė 2019 m. liepos 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytų trūkumų ir iki nustatyto termino įrodymų, patvirtinančių A. K. T. įgaliojimus atstovauti G. M. ir jo vardu pateikti atskirąjį skundą, teismui nepateikė.

Pažymėtina, kad atskirasis skundas dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nutarties negalėjo būti priimtas, nes buvo paduotas įgaliojimų neturinčio atstovo. Paaiškėjus, kad atskirasis skundas buvo nepagrįstai priimtas nagrinėti, kadangi buvo paduotas įgaliojimų neturinčio atstovo, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi ir 151 straipsniu, bylos procesas pagal atskirąjį skundą turi būti nutrauktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis neužkerta kelio A. K. T. paduoti naują skundą pirmosios instancijos teismui savo vardu, ginant savo pažeistas teises.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 8 dalimi, 151 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Bylos pagal pareiškėjo G. M., atstovaujamo A. K. T., atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nutarties apeliacinį procesą nutraukti.






Administracinė byla Nr. A-1526-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01309-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=82eef9f0b92c11e98451fa7b5933515d

1. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atliekant bausmę Marijampolės PN nuo 2015 m. spalio 28 d. atsisakė gyventi paskirtame 16 būryje. Tokį apsisprendimą lėmė rimtos priežastys. Marijampolės PN direktorius nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. pareiškėjui skyrė daugybę nuobaudų ir kiekvienu atveju jis buvo paskirtas bausmes turėjo atlikti baudos izoliatoriuje, nors Marijampolės PN administracijai buvo privalu atlikti išsamius tyrimus, kurių metu paaiškėtų, ar pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje pagrįstas ir teisėtas, tačiau tyrimai nebuvo atlikti. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. sausio 22 d., 2016 m. vasario 10 d., 2016 m. kovo 2 d. ir 2016 m. kovo 30 d. nutarimais pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos už atsisakymą bausmę atlikti 16 būryje, kurias jis atliko baudos izoliatoriuje. Nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. paskirtą bausmę jis atliko karantino patalpose. Atlikdamas paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuje, jis negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, pasinaudoti teise gauti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, parduotuvėje pirkti maisto produktų, vieną valandą per parą galėjo būti lauke, negalėjo žiūrėti televizoriaus, klausytis muzikos ir pan.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, jautė orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194

patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 335.5 punktu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarnybinis tyrimas nebuvo privalomas. Marijampolės PN pareigūnai siūlė pareiškėjui įvardyti rimtas, bent minimaliai pagrįstas priežastis, dėl kurių jis turėtų būti perkeltas į kitą būrį ar neturėtų būti skirta nuobauda, tačiau pareiškėjas to nedarė, atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežasčių nenurodė.

6. Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad jis negalėjo palaikyti ryšių su laisvėje esančiais asmenimis, negalėjo skambinti, rašyti, pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą, nurodė, kad tokį režimą kamerų tipo patalpose nustato BVK 145 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjas bausmės neatliko karantino patalpoje, jis buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis civilines atsakomybės sąlygas, nustatė, kad pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2832 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų už tai, kad 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 151 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų už tai, kad 2016 m. sausio 21 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 323 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų už tai, kad 2016 m. vasario 9 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 517 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų už tai, kad 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 730 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 2 paroms už tai, kad 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 12 d. Marijampolės PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimu Nr. 859 buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas,

kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, už tai, kad 2016 m. balandžio 12 d. atsisakė bausmę atlikti jam administracijos paskirtame būryje.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250 ir 6.271 str.). Kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) pareiškėjas nurodo atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kurį įrodinėja remdamasis atitinkamomis BVK ir jį įgyvendinančiųjų teisės aktų nuostatomis. Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK (143 ir 183 str.) ir jį įgyvendinančiųjų teisės aktų, t. y. Taisyklių, nuostatomis (205 ir 206 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas laiku nepasinaudojo BVK numatytu pažeistų teisių gynybos būdu ir šiuo metu tokios galimybės nebeturi.

10. Teismas pažymėjo, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato BVK, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos. Tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas nebegali būti vertinamas BVK prasme, o turi būti vertinamas tik CK 6.250 ir 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prasme.

11. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas byloje aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su drausminės nuobaudos paskyrimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su drausminės nuobaudos paskyrimo pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. kad buvo laikomasi nustatyto teisinio reguliavimo.

12. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN atsiliepime į skundą pripažino, jog pareiškėjo ginčo laikotarpiu nurodyti nutarimai buvo priimti be tarnybinių tyrimų. Jokių duomenų į bylą dėl šių nuobaudų skyrimo pareiškėjui Marijampolės PN nepateikė, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas teismui nepagrindė, jog pataisos įstaigos direktorius, skirdamas pareiškėjui drausmines nuobaudas (dėl jo atsisakymų atlikti bausmę 16 būryje), veikė jam suteiktų įgalinimų šioje srityje ribose, jas skiriant buvo laikytasi BVK 143 straipsnio reikalavimų, ar atsisakymas atlikti bausmę 16 būryje nebuvo susijęs su iškilusia grėsme sveikatai, saugumui ir panašiai.

13. Teismas, įvertinęs įsiteisėjusį 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3104-422/2015, nustatė, jog nurodytoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš, jo nuomone, neteisėtų ir nepagrįstų Marijampolės PN administracijos veiksmų – pareiškėjo paskyrimo į 16 būrį, jo neperkėlimo į kitą būrį bei dėl drausminių nuobaudų skyrimo, jam atsisakius gyventi 16 būryje. Teismas sprendė, kad skiriant pareiškėją į 16 būrį nebuvo laikomasi Taisyklių 65 punkto reikalavimų bei buvo pažeistas Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 4/07-157, kuriuo patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, todėl pareiškėjo skyrimas į 16 būrį buvo laikomas nepagrįstu ir neteisėtu. Administracinėje byloje Nr. I-3104-422/2015 teismas pripažino faktą, jog nebuvo pakankamo pagrindo skirti pareiškėjui nuobaudą už BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, nes jis atsisakė vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu (ABTĮ 16 str.).

14. Teismui nekilo abejonių, kad dėl neteisėtų nuobaudų paskyrimo pareiškėjas 75 paras patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas ne kamerų tipo patalpoje, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

15. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas aktyviai siekė perkėlimo į kitą būrį, ne kartą atsisakė eiti atlikti bausmę į 16 būrį, už ką buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, sprendė, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

16. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į sprendimo priėmimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatė 700 Eur pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui O. B. priteistas

neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog atsakovo atstovas pareiškėjui neteisėtai paskyrė nuobaudas, tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis BVK 12 straipsnio 2 dalimi ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas 6 kartus deklaratyviai ir nepagrįstai atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame būryje. Teisės aktai nenumato pareigūnų veiksmų esant deklaratyviam ir nepagrįstam nuteistojo atsisakymui, todėl atlikti tarnybinį tyrimą, nesant rimtų priežasčių, yra neįmanoma. Pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos, bausmę atliekant kamerų tipo patalpose ir taikant BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą režimą. Teismo išvada, kad Marijampolės PN nesilaikė Taisyklių 65 punkto, yra nepagrįsta. Pareiškėjas konkrečių aplinkybių, dėl kurių jis negali atlikti bausmės paskirtame būryje, nenurodė.

19. Atsakovas, akcentuodamas Taisyklių 205 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teigia, kad pareiškėjas ne kartą buvo supažindintas su nusižengimu, galėjo kreiptis į Marijampolės PN administraciją, nurodydamas perkėlimo priežastis, tačiau nesikreipė. Pareiškėjo neveikimas, nebendradarbiavimas su Marijampolės PN pareigūnais lėmė pareiškėjo kalinimą kamerų tipo patalpose. Vadovaujantis Taisyklių 335.5 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad BVK 120 straipsnio nuostata neteko galios nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., tarnybinis tyrimas nebuvo privalomas atlikti.

20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė, kokius išgyvenimus jis patyrė, kokiais faktais pasireiškė žala ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Marijampolės PN neturi jokios informacijos ir duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, todėl pareiškėjo prašoma priteisti ir teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

21. Atsakovo įsitikimu, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Atsakovas akcentuoja, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais pripažįstama, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija


22. Byloje kilo ginčas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui O. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Marijampolės PN veiksmų neteisėtai paskyrus pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2832, 2016 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 151, 2016 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 323, 2016 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 517, 2016 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 730 ir Marijampolės PN direktoriaus budinčio padėjėjo 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 859 nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpą.

23. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad dėl neteisėto nuobaudų paskyrimo pareiškėjas 75 paras patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas ne kamerų tipo patalpose, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė pareiškėjui 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos fakto, pareiškėjui nuobaudos skirtos pagrįstai, nesant galimybės pradėti tarnybinį tyrimą, nes pareiškėjas nebendradarbiavo su Marijampolės PN pareigūnais ir nenurodė atsisakymo atlikti bausmę jam paskirtame būryje svarbių priežasčių. Atsakovo teigimu, pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą nebuvo privaloma atlikti tarnybinį tyrimą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str.

1 d.).26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje

reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.).Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

27. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

28. BVK 143 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Pagal Taisyklių 65 punktą pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu.

29. Pagal ankščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nuteistųjų skirstymas į būrius yra pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisė, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Skiriant nuteistuosius į būrius, turi būti atsižvelgta į gyvenamojo ploto normos užtikrinimą nuteistiesiems, tačiau paskyrimo nuteistųjų į būrius esminius kriterijus nustato būtent pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardyti kriterijai, t. y. privalu įvertinti neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat turi būti laikomasi BVK 70 straipsnyje nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2832, 2016 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 151, 2016 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 323, 2016 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 517, 2016 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 730 (2 paros), Marijampolės PN direktoriaus budinčio padėjėjo 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 859 (1 para) buvo skirtos nuobaudos – perkėlimas į baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpas už atsisakymą bausmę atlikti jam administracijos paskirtame 16 būryje.

31. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3104-422/2015 nurodė, kad nuteistieji Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo skirstomi į gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pareiškėjo paskyrimo į 16 būrį atveju turėjo būti papildomai atsižvelgta ir į jo turimus / neturimus žalingus įpročius bei priklausomybes, t. y. iš esmės pripažino, kad Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 7/07-32 pareiškėjo paskyrimas į 16 būrį yra neteisėtas, pažeidžiantis nuteistųjų suskirstymą į būrius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Kauno apygardos administracinis teismas atsakovo atstovo veiksmus, skiriant pareiškėjui dėl atsisakymo gyventi 16 būryje drausmines nuobaudas, pripažino neteisėtais ir nepagrįstais.

32. Remiantis minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nagrinėjamu atveju nebuvo teisėto pagrindo skirti pareiškėjui nuobaudas už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į 16 būrį. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad BVK 120 straipsnis neteko

galios nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. šiuo atveju nekeičia reikalo esmės.33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su šioje byloje kilusio

ginčo esme, konstatuoja, kad atsakovo atstovas, skirdamas pareiškėjui drausmines nuobaudas, akivaizdžiai nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

34. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl neteisėto jo (pareiškėjo) paskyrimo į 16 būrį, jo gyvenimo šiame būryje patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas būryje, kuriame bausmę atlieka žalingų įpročių ar priklausomybių neturintys nuteistieji, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

37. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atlikdamas paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuje, negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, pasinaudoti teise gauti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, parduotuvėje pirkti maisto produktų, vieną valandą per parą galėjo būti lauke, negalėjo žiūrėti televizoriaus, klausytis muzikos ir pan. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmeniui, patalpintam į kamerų tipo patalpas, be kita ko, ne tik realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, bet ir sukeliama kitų nepatogumų, tam tikrų dvasinių išgyvenimų, kas tuo atveju, kai asmuo nepagrįstai patalpinamas į kamerų tipo patalpas, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Be to, tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, patalpintam į kamerų tipo patalpas, vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, taikomas griežtesnis režimas ir su juo susiję ribojimai. Pabrėžtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-309/2012; 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-483/2014 ir kt.).

38. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi šiuo konkrečiu atveju vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

39. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN pareigūnų 2015 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2832, 2016 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 151, 2016 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 323, 2016 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 517, 2016 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 730, 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 859 paskirtų drausminių nuobaudų neskundė. Tačiau nustatyta, kad Marijampolės PN neteisėtų nuobaudų (Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 2230 – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų; Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu – uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų) pareiškėjui skyrimo neteisėtumo faktas, pareiškėjui atsisakius atlikti bausmę 16 būryje, yra nepaneigtas ir kitose administracinėse bylose pagal pareiškėjo skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš jo neteisėto paskyrimo į 16 būrį, neperkėlimo į kitą būrį bei dėl drausminių nuobaudų skyrimo, jam atsisakius gyventi 16 būryje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-756/2018; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-64-415/2018). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas aktyviai siekė ginti savo pažeistas teises, ne kartą atsisakė eiti atlikti bausmę į 16 būrį, už ką nepagrįstai buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas pinigais yra tinkamas apginti pareiškėjo pažeistas teises.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

41. Pažymėtina kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-102-756/2018 ir 2018 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-415/2018 buvo nustatyta, kad pareiškėjui nepriteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes pakankama satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas, tačiau šiose bylose buvo sprendžiama tik dėl vienos drausminės nuobaudos taikymo, o šioje nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl kelių nuobaudų taikymo, pareiškėjas 63 paras (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė 75 paras) praleido kamerų tipo patalpose.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS









teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – Administracija, atsakovas) išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą ir išsamiai į jį atsakyti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 27 d. elektroninėmis priemonėmis pateikė Administracijai 2017 m. spalio 27 d. skundą, kuriuo pranešė apie netvarką Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje (toliau – ir Draustinis), paprašė ją sutvarkyti ir apie tai informuoti. Atsakovas skundą gavo, jį užregistravo 2017 m. spalio 30 d. ir pranešė pareiškėjui, kad jo skundas turi būti išnagrinėtas iki 2017 m. lapkričio 27 d. Administracija pareiškėjo skundą turėjo išnagrinėti per 20 darbo dienų, t. y. iki 2017 m. lapkričio 27 d., ir pateikti atsakymą dar per 3 darbo dienas, t. y. iki 2017 m. lapkričio 30 d., tačiau pareiškėjui neatsakė.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vilkino atlikti jam įstatymais priskirtus privalomus atlikti veiksmus, pažeidė pareiškėjo teisę į objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, teisę gauti atsakymą įstatymo nustatyta tvarka, kaip numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 1 ir 14 straipsniuose, bei konstitucinę pareigą tarnauti žmonėms. Skundo teismui padavimo dieną atsakovo tinklalapyje, kuriame pareiškėjas galėjo sekti jo kreipimosi nagrinėjimo eigą, buvo nurodyta, kad kreipimasis yra nagrinėjamas, vadinasi, atsakymo Administracija neparengė. Pareiškėjas negavo iš atsakovo informacijos apie jo skundo nenagrinėjimą, informacijos, kad jo skundas persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją kitai institucijai ar nagrinėjimo terminas pratęstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, atsakovas įpareigotinas nedelsiant išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą ir parengti išsamų atsakymą.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių, susijusių su įprastinę veiklą viršijančiu darbo krūviu ir darbuotojų

trūkumu, pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą išnagrinėjo Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamente 2017 m. gruodžio 15 d., t. y. nežymiai praleidęs teisės aktų numatytą 20 darbo dienų terminą.

6. Atsakovas paaiškino, kad į Administraciją pareiškėjas dėl tų pačių klausimų jau buvo kreipęsis su 2017 m. rugsėjo 26 d. raštu. Į pareiškėjo keliamus klausimus išsamūs paaiškinimai buvo pateikti Administracijos 2017 m. spalio 27 d. rašte Nr. A63-693/17(3.2.1-EM4) „Dėl Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio netvarkymo“ (toliau – ir 2017 m. spalio 27 d. atsakymas), po šio atsakymo pareiškėjas dar tą pačią dieną, t. y. 2017 m. spalio 27 d., keldamas iš esmės tapačius klausimus, pateikė 2017 m. spalio 27 d. skundą, Administracijoje registruotą 2017 m. spalio 30 d. Į pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą Administracija atsakė 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. A63-813/17(3.2.1-EM4) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymas), kuriame nurodė, jog į pareiškėjo pateiktus klausimus dėl Draustinio tvarkymo jau buvo išsamiai atsakyta 2017 m. spalio 27 d. atsakyme, ir pateikė papildomus paaiškinimus, t. y. pareiškėjo reikalavimas jau yra įvykdytas, todėl nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dalyko.

7. Atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, o iš pareiškėjo išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja teise bei administraciniu procesu, kadangi 2017 m. spalio 27 d. skundą teikė jau turėdamas Administracijos 2017 m. spalio 27 d. atsakymą. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį (nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. gruodžio mėnesio pagal pareiškėjo skundus atsakovui pradėtos 5 administracinės bylos) ir jais inicijuojamų ginčų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.9. Teismas, nustatęs bylai aktualias faktines aplinkybes bei vadovaudamasis Konstitucijos 5 straipsnyje, VAĮ 8

straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 ir 7 dalyse, 34 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės) 4.1., 34 ir 35 punktuose (redakcija, galiojusi pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundo pateikimo Administracijai momentu), nuo 2017 m. lapkričio 23 d. įsigaliojusios, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 933 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių redakcijos 25–26 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Administracija, gavusi ir užregistravusi pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą, privalėjo apie jo nenagrinėjimą pranešti per 5 darbo dienas nuo užregistravimo institucijoje dienos arba jį išnagrinėti per 20 darbo dienų ir per 3 darbo dienas parengtą atsakymą išsiųsti pareiškėjui.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Administraciją su skundais kreipėsi 2017 m. rugsėjo 26 d. ir 2017 m. spalio 27 d. Administracija išnagrinėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. skundą ir pareiškėjui pateikė 2017 m. spalio 27 d. atsakymą. Pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą Administracija užregistravo 2017 m. spalio 30 d. ir apie tai informavo pareiškėją. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą Administracija privalėjo išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo užregistravimo institucijoje dienos, t. y. iki 2017 m. lapkričio 28 d., o parengtą atsakymą pareiškėjui išsiųsti dar per 3 darbo dienas, t. y. iki 2017 m. gruodžio 1 d.

11. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis teismui skundą atsakovui dėl įpareigojimo išnagrinėti jo 2017 m. spalio 27 d. skundą padavė 2017 m. gruodžio 3 d. Administracijos su atsiliepimu pateikto 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymo turinys patvirtina, kad jis parengtas atsakant į pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą.

12. Įvertinęs pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundo gavimo ir užregistravimo Administracijoje datą, teismas darė išvadą, kad jis išnagrinėtas praleidus 20 darbo dienų nustatytą terminą minėtiems atsakymams parengti. Tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog Administracija nevykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytų pareigų ir neišnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundo. Atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas yra nežymus, o pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundas išnagrinėtas, atsakymas į jį pateiktas 2017 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjo skundo teismui reikalavimas patenkintas, byloje neliko ginčo dalyko.

III.

13. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

14. Pareiškėjo teigimu, teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismo vertinimas, jog pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundas yra išnagrinėtas į jį yra atsakyta 2017 m. gruodžio 15 d. ir nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neįvykdė pareigų, yra klaidingas. Administracija 2017 m. gruodžio 15 d. atsakyme, be kita ko, nurodė, kad į pateiktus klausimus yra atsakyta 2017 m. spalio 27 d. rašte. Ši aplinkybė patvirtina, kad Administracija atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą, jo nenagrinėjo ir į pateiktus klausimus neatsakė, tik informavo apie skundo nenagrinėjimą, tuo pažeisdama VAĮ 14 straipsnio 7 punktą (tokia norma nurodyta apeliaciniame skunde).

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo vertinimu, kad atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas yra nežymus, pažymi, jog Administracija pareiškėjo klausimų neketino nagrinėti ir nenagrinėjo. Tik pareiškėjui pasikreipus į teismą buvo parengtas 2017 m. gruodžio 15 d. raštas, kuriame, žeminant pareiškėjo orumą, neprisiimant atsakomybės ir piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, į pareiškėjo keltus klausimus nebuvo atsakyta. Toks neveikimas traktuotinas kaip įžūlus biurokratizmas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

17. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai jo 2017 m. spalio 27 d. skundą traktavo kaip prašymą, nes pareiškėjas skunde kėlė klausimą dėl Administracijos neveikimo, netinkamo pareigų ar pavestų funkcijų atlikimo, todėl jis turėjo būti nagrinėjamas VAĮ III skirsnyje nustatyta tvarka. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. skundu siekė ginti viešąjį interesą. Į šį skundą, kuriame buvo keliami visuomenei aktualus klausimai, nebuvo atsakyta, t. y. liko neapginta pareiškėjo teisė į objektyvų ir įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą.

18. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.19. Atsakovas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad

pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Skunde nebuvo nurodomos jokios teisinės ir faktinės aplinkybės dėl Administracijos 2017 m. spalio 27 d. rašto ir 2017 m. gruodžio 12 d. atsakymo neteisėtumo ir jų panaikinimo.

20. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas byloje yra įvykdytas, į pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą yra atsakyta Administracijos 2017 m. gruodžio 15 d. raštu dėl objektyvių priežasčių nežymiai praleidus teisės aktų nustatytą 20 darbo dienų terminą, nurodant, kad į pareiškėjo pakartotinai keliamus klausimus buvo atsakyta 2017 m. spalio 27 d. raštu. Atsakovo teigimu, byloje nebeliko ginčo dalyko.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo G. B. skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą ir išsamiai į jį atsakyti, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundas yra išnagrinėtas, į pareiškėjo skundą buvo atsakyta Administracijos 2017 m. gruodžio 15 d. raštu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas nežymiai praleidus teisės aktais nustatytą 20 darbo dienų terminą, tačiau dėl to nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog Administracija nevykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytų pareigų ir neišnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundo, ir dėl to tenkinti pareiškėjo skundą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, pritaikė teisės aktų normas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo 2017 m. spalio 27 d. skundą, kuriuo jis siekė ginti viešąjį interesą, traktavo kaip prašymą, neatsižvelgė į tai, kad Administracija, pažeisdama procedūrinį terminą, neketino nagrinėti pareiškėjo skundo, 2017 m. gruodžio 15 d. raštą, jame nenurodant atsakymų į pareiškėjo keliamus klausimus, parengė tik pareiškėjui pasikreipus į teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad liko neapginta jo teisė į objektyvų ir įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ nuostatomis teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

26. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus

įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundas yra išnagrinėtas atsakymą pateikiant Administracijos 2017 m. gruodžio 15 d. rašte. Pareiškėjo teigimu, Administracija, 2017 m. gruodžio 15 d. rašte nurodydama, kad į 2017 m. spalio 27 d. skunde keliamus klausimus yra atsakyta Administracijos 2017 m. spalio 27 d. rašte, iš esmės atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. pateiktą skundą.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dar 2017 m. rugsėjo 26 d. Administracijai pateikė skundą dėl Draustinio netvarkymo, nurodydamas, kad atsakingos valdžios įstaigos Draustinyje neužsiima gaisrų prevencija, daug metų nesugeba užtikrinti tvarkos, faktiškai toleruoja daromus administracinius nusižengimus (šiukšlinimą, triukšmą, atviros liepsnos naudojimą); ši teritorija netvarkoma arba tvarkoma tik po pareiškėjo skundų, nepašalinami neteisėtos veikos padariniai; toks neveikimas daro didelę žalą pareiškėjui, apriboja jo teisę nevaržomai naudotis vieša infrastruktūra. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 26 d. skundu reikalavo informuoti apie priemones, kurių imtasi dėl nurodytos padėties Draustinyje, sutvarkyti Draustinio teritoriją, panaikinti laužavietes, taikyti atsakomybę savo pareigų nevykdžiusiems pareigūnams ir darbuotojams, išsamiai apie tai informuoti pareiškėją, pažyma patvirtinti skundo priėmimą. Kartu su 2017 m. rugsėjo 26 d. skundu pareiškėjas nusiuntė 2 nuotraukas.

29. Administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. skundą ir parengė 2017 m. spalio 27 d. atsakymą, kuriuo pareiškėją informavo, kad Administracija imasi priemonių, jog būtų užtikrintas operatyvus išvykimas gesinti kilusius gaisrus ir atlikti kitus gelbėjimo darbus Vilniaus miesto savivaldybės administruojamuose miškuose; kasmet gaisrams kilti pavojingu laikotarpiu šioje teritorijoje užtikrinamas priešgaisrinis budėjimas, tai atlieka Vilniaus miesto savivaldybės miškus prižiūrinti uždaroji akcinė bendrovė „Stebulė“; Draustinyje esančių regyklų į Neries pusę teritorijos šalia suolų sutvarkytos, laužavietės panaikintos, uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ miško padalinio vadovas įspėtas, kad pagal pasirašytą sutartį regyklų teritorija turi būti tvarkoma reguliariai, kartą per mėnesį.

30. Pareiškėjas su 2017 m. spalio 27 d. skundu į Administracijos 2017 m. spalio 27 d. atsakymą kreipėsi į Administraciją, nurodydamas, kad jam Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento direktorius pateiktų praktinio darbo pavyzdžius, statistinę informaciją apie Draustinyje kilusius gaisrus, uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ pranešimus apie gaisrus ir daromus pažeidimus policijai, o ne bendradarbiavimo sutarčių formuluotes. Pareiškėjas nurodė pasirūpinti, kad Draustinyje būtų sutvarkytos ne tik dvi regyklos, bet ir kita teritorija, piktinosi, kad miesto lėšos skiriamos bendrovėms nekontroliuojant, ar faktiškai atliktas darbas. Pareiškėjas reikalavo informuoti jį, kai teritorija bus sutvarkyta, nes patikrins ir skųs teismui. Pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skunde prašoma patvirtinti jo priėmimą pažyma ir atsakymą siųsti pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu.

31. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą ir parengė 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymą, kuriame nurodė, jog į pareiškėjo keliamus Draustinio tvarkymo klausimus atsakė 2017 m. spalio 27 d. atsakymu, ir papildomai nurodė, jog su uždarąja akcine bendrove „Stebulė“ atsiskaitoma pagal pasirašytą sutartį už faktiškai atliktus darbus, Vilniaus savivaldybės valdomuose miškuose gaisrai 2016 ir 2017 metais nekilo, todėl nereikėjo jų gesinti ar pranešti priešgaisrinei tarnybai ir policijai.

32. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad į pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą Administracija atsakė. Pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. skunde, kreipdamasis asmeniškai į Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento direktorių, iš esmės kėlė tapačius klausimus kaip ir 2017 m. rugsėjo 26 d. Administracijai teiktame skunde dėl Draustinio netinkamo tvarkymo, neužtikrinamos gaisrų prevencijos, Draustinio teritorijos sutvarkymo. Pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. skunde, atsižvelgdamas į Administracijos 2017 m. spalio 27 d. atsakyme išdėstytas aplinkybes, papildomai akcentavo Vilniaus miesto savivaldybės miškus prižiūrinčios uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ pareigas, organizuojant ir užtikrinant priešgaisrinę saugą Draustinyje. Administracija 2017 m. gruodžio 15 d. atsakyme nurodė, kad į pareiškėjo klausimus yra atsakyta 2017 m. spalio 27 d. rašte, papildomai atsakė į pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skunde iškeltus argumentus dėl uždarosios akcinės bendrovės „Stebulė“ teikiamų paslaugų ir jų vykdymo, pateikė pareiškėjo prašomą informaciją apie 2016 ir 2017 metais kilusius gaisrus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymo turiniu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti,jog pareiškėjui nebuvo atsakyta.

33. Akcentuotina, kad VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi,

arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

34. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo 2017 m. spalio 27 d. skundą traktavo kaip prašymą ir jo 2017 m. spalio 27 d. pateiktas skundas turėjo būti nagrinėjamas pagal VAĮ III skirsnio nuostatas, pažymėtina, kad VAĮ (redakcija, galiojusi 2017 m. spalio 27 d.) 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, jog prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.

35. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. (įskaitytinai)) 47 punktu, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Nuo 2017 m. lapkričio 23 d. įsigaliojusių Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 35 punkte yra įtvirtinta tokia pati nuostata.

36. Įvertinus pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. ir 2017 m. spalio 27 d. pateiktų skundų turinį, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui skundų, kuriais būtų prašęs apginti šioje administracinėje byloje nurodomas jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas nurodytose skunduose iš esmės prašė suteikti informaciją apie Draustinyje kilusius gaisrus, reikalavo užtikrinti tvarką ir priešgaisrinę saugą Draustinyje. Pareiškėjas neindividualizavo ir nenurodė atvejų, kaip tvarkos ir priešgaisrinės saugos neužtikrinimas Draustinyje daro žalą pareiškėjui ir kokiais konkrečiais būdais pareiškėjas siekia apginti savo galbūt pažeistas teises. 2017 m. spalio 27 d. skunde pareiškėjas išreiškė abstraktaus pobūdžio suinteresuotumą.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos 2017 m. spalio 27 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymais, turėjo teisę juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje asmuo turi teisę pateikti skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas teise apskųsti 2017 m. spalio 27 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. Administracijos atsakymus nepasinaudojo, tokio reikalavimo panaikinti Administracijos atsakymus teisme nereiškė, o 2017 m. spalio 27 d. skunde Administracijai iš esmės išreiškė nesutikimą su Administracijos 2017 m. spalio 27 d. atsakymu į jo 2017 m. rugsėjo 26 d. skundą, reikalaudamas suteikti papildomą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl, jo vertinimu, netinkamų Administracijos 2017 m. spalio 27 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. atsakymų nėra šio ginčo dalykas.

38. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. skundu iš esmės siekė apginti viešąjį interesą, pažymėtina, jog pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis teisę ginti viešąjį interesą. Pažymėtina, kad viešuosius interesus gali ginti tik įstatymų numatyti subjektai ir tik įstatymų numatytais atvejais. Subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti, kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad nustatytas procedūrinis pažeidimas yra nežymus, akcentuoja, jog Administracija pareiškėjo klausimų neketino nagrinėti ir nenagrinėjo, tik jam pasikreipus į teismą, 2017 m. gruodžio 15 d. administracija parengė atsakymą.

40. Byloje nėra ginčo, kad Administracija praleido Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 34 punkte nustatytą 20 darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje terminą.

41. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012 pateiktais išaiškinimais dėl procedūrinio termino sprendimui priimti, pagrįstai nurodė, jog viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti

administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą.

42. Įvertinus nagrinėjamo ginčo aplinkybes, susidariusią teisinę situaciją, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas yra neesminis, yra pagrįsta.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas prašo priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas nurodo, kad jis sumokėjo advokatei 50 Eur už konsultaciją rengiant 2017 m. gruodžio 3 d. skundą ir 50 Eur už konsultaciją rengiant 2018 kovo 2 d. apeliacinį skundą.

45. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, todėl pareiškėjui neatlygintinos jo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (50 Eur) ir prašymas dėl tokių išlaidų atlyginimo atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

46. Pareiškėjo prašymo dalis dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes šis klausimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir šiam klausimui išnagrinėti yra taikoma ABTĮ 41 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atmesti pareiškėjo G. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Pareiškėjo G. B. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. AS-526-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01581-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=87023840b92c11e98451fa7b5933515d

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininką P. Č. pateikti pareiškėjo 2019 m. balandžio 1 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2019 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 250-P-03 nepripažinti pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimosi peticija“ ir Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) protokolinio nutarimo, kuriuo pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimasis pripažįstamas peticija ar kuriuo atsisakoma pripažinti pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimąsi peticija, projektą Seimui.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas nuo nutarties įteikimo pareiškėjui dienos skundo trūkumams pašalinti: pateikti skunde minimų dokumentų originalias kopijas, patikslinti savo skundo reikalavimą, pateikti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dėl sunkios turtinės padėties pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėjas teismui 2019 m. gegužės 23 d. pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad už skundo padavimą yra sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis, taip pat pateikė patvirtintas kitų dokumentų kopijas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą ir prie jo esančius dokumentus bei žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. gegužės 23 d., grąžinti pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą nagrinėjamu atveju suformulavo kaip prašymą įpareigoti Komisijos pirmininką pateikti Seimui pareiškėjo 2019 m. balandžio 1 d. skundą ir protokolinio nutarimo, kuriuo pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimasis pripažįstamas peticija ar kuriuo atsisakoma kreipimąsi pripažinti peticija, projektą Seimui.

Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas neatitinka ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 23 straipsnis), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 ir 17 straipsniai), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–90 straipsniai) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 99 straipsnis).

Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, peticija perduodama peticijų komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticija perduodama peticijų komisijai nagrinėti. Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, nepagrįstas šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba grindžiamas pagrindais, kurie nenustatyti šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Administraciniam teismui šiuo atveju galėtų

būti skundžiamas tik Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, ir tik tuo atveju, jeigu Seimo sprendimas būtų nepagrįstas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose numatytais pagrindais arba būtų grindžiamas visai kitais nei Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia ne Seimo priimtą sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl Komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, o dėl Komisijos įpareigojimo pareiškėjo skundą pateikti Seimui.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas E. K. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatytos bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nėra nurodyta, kad teismams nepriskiriama tirti Komisijos pirmininko veikla.

2. Tai, kad Peticijų įstatyme nėra nurodyta, jog Komisijos pirmininko veikla gali būti skundžiama administraciniams teismams, nepaneigia asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimų galima spręsti teisme.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Svarbu pabrėžti, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad administraciniam teismui šiuo atveju galėtų būti skundžiamas tik Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, ir tik tuo atveju, jeigu Seimo sprendimas būtų nepagrįstas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose numatytais pagrindais arba būtų grindžiamas visai kitais nei Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais.

Specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, yra Peticijų įstatymas, kurio 6 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Peticijų komisija nagrinėja Seimui adresuotas Lietuvos Respublikos piliečių peticijas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Seimo Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas. Jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, todėl administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti ginčų, susijusių su Peticijų komisijos veikla. Teisminės kontrolės galimybę, išnaudojus privalomą išankstinio skundo nagrinėjimo ne teisme tvarką, Peticijų įstatymas suteikia tik Peticijų komisijos sprendimams, priimtiems pirminėje piliečių kreipimosi padavimo stadijoje, t. y. tik dėl kreipimosi pripažinimo peticija ir jos priėmimo nagrinėti klausimų (2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-91/2014; 2018 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-309-415/2018). Anksčiau nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų

komisijos veiksmų atžvilgiu vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais.Pareiškėjo norimas teisme inicijuoti ginčas yra susijęs su pareiškėjo siekiu, jog Seimo Peticijų komisijos pirmininkas

pateiktų pareiškėjo 2019 m. balandžio 1 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2019 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 250-P-03 nepripažinti pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimosi peticija“ ir Lietuvos Respublikos Seimo protokolinio nutarimo, kuriuo pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimasis pripažįstamas peticija ar kuriuo atsisakoma pripažinti pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. kreipimąsi peticija, projektą Seimui.

Nustatyta, kad Seimo Peticijų komisija 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. S-2019–2145 nusprendė nenagrinėti pareiškėjo skundo dėl Komisijos 2019 m. kovo 13 d. sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, nes Komisijos 2019 m. kovo 13 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas kreipimosi „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto pakeitimo“ nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – neaiškiai, dviprasmiškai ir nenuosekliai suformuluotas kreipimesi pateiktas pasiūlymas. Todėl minėtas procedūrinis veiksmas (atsisakymas pareiškėjo skundą nagrinėti ir teikti Seimui) konkrečiu atveju laikytinas galutiniu Peticijų komisijos sprendimu, priimtu pirminėje piliečių kreipimosi padavimo stadijoje, ir jam taikytina apskundimo teismui taisyklė. Taigi pareiškėjo keliamas ginčas susijęs su Peticijų komisijos sprendimu, užkertančiu galimybę piliečiui realizuoti savo konstitucinę peticijos teisę, todėl galinčiu būti administracinės bylos dalyku.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai taikė įstatymų nuostatas, reguliuojančias skundo priėmimą, todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 154 str. 4 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo

priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS







https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=806b3540b92c11e98451fa7b5933515d


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-887-(2.1) „Dėl K. B. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis vizavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyresniosios specialistės A. K. rengtą 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2) (toliau – ir 2016 m. kovo 31 d. įsakymas) ir jį keitusius 2016 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) (toliau – ir 2016 m. birželio 17 d. įsakymas) ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2) (toliau – ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymas). Šiais įsakymais pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytą eiliškumą buvo patvirtintas asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje, sąrašas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, S. V. buvo įtraukta į asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, sąrašą (toliau – ir Sąrašas).

3. Pareiškėjas nurodė, kad kartu su 2016 m. kovo 15 d. NŽT Telšių skyriaus išvada (toliau – ir Išvada) buvo pateiktas S. V. prašymas, kuriame ji aiškiai nurodė: „<…> už man nuosavybės teise priklausančią buvusio savininko J. S., J. iki nacionalizacijos Telšių apskrities Telšių mieste valdytą 1,1245 ha žemę, kurios vertė 2 042,09 eurų, parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės ploto suteikimo Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybės Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje“. Pareiškėjo įsitikinimu, Išvadoje esantis įrašas „pageidauju gauti žemės, miško sklypą“ negali būti laikomas asmens išreikšta valia ir pasirinktu konkrečiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Teisės aktai nustato pareigą atsižvelgti būtent į asmens prašyme nurodytą valstybės išperkamo turto atlyginimo būdą, tai ir buvo padaryta, įtraukiant S. V. į Sąrašą, nurodant, jog ji turi teisę neatlygintinai gauti tik žemės plotą, kadangi pageidavimas gauti neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą neišreikštas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad S. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos į J. S. valdytą žemę. Buvęs savininkas nuosavybės teise neturėjo nei miško, nei vandens telkinių.

4. Pareiškėjo teigimu, S. V. buvo žinomi visi veiksmai, atliekami nagrinėjant jos prašymą dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, tačiau ji rengiant žemėtvarkos projektą iki viešo svarstymo 2016 m. rugsėjo 20 d. ir jo metu pretenzijų ar pastabų dėl nesuprojektuoto miško sklypo nepateikė.

5. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyrius patvirtino 2017 m. balandžio 7 d. žemės valdos projekto patikrinimo aktą Nr. TPA-135-(8.20.), kuriuo buvo pritarta žemėtvarkos projekto teikimui tvirtinti, nebuvo nustatyta jokių trūkumų, negauta jokių pastabų, tačiau tiriant tarnybinį nusižengimą NŽT konstatavo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas teigė, kad jis savo funkcijas vykdė tinkamai, rūpestingai ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, be to, tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta praleidus nustatytą dviejų mėnesių terminą.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad S. V. buvo išreiškusi valią nuosavybės teises atkurti į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. siekė,

kad jai būtų perduodamas lygiavertis žemės, miško plotas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsniu, atsakovas teigė, kad žemės ploto sąvoka apima ne tik žemės ūkio paskirties žemę.

8. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintą

išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn formą, pilietis, pageidaujantis gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam žemės, miško, vandens telkinio plotui, turi teisę nurodyti, kokios paskirties žemę pageidauja gauti nurodytoje kadastro vietovėje. Išvadoje nurodyta, kad „Su išvada susipažinau 2016-03-10, su ja sutinku ir pageidauju gauti žemės, miško sklypą, Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijoje, Didžiosios Riešės kadastro vietovėje.“

9. NŽT nurodė, kad įgyvendinant Išvadą, S. V. Sąraše turėjo būti įtraukta ne kaip asmuo, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės plotas, o jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas, kaip nurodyta Išvadoje, t. y. pareiškėjo vizuoti 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymai, kuriais buvo patvirtintas ir pakeistas Sąrašas, kiek tai susiję su S. V., priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, kadangi, turėdamas teisinį išsilavinimą, žinodamas teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, vizavo 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymų projektus, neįsitikinęs jų teisėtumu ir nesiėmė priemonių, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo užtikrintas tinkamas NŽT funkcijų įgyvendinimas, tai pakenkė NŽT įvaizdžiui ir diskreditavo NŽT ir valstybės tarnautojo vardą.

11. Atsakovas nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 1PS17-115-(2.30) (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) buvo tinkamai nustatyti ir identifikuoti visi valstybės tarnautojo tarnybinei atsakomybei kilti būtini elementai, o Įsakymas priimtas išsamiai išnagrinėjus ir tinkamai įvertinus tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, kaltę, pasekmes, tinkamai pritaikius teisės aktus, reglamentuojančius tarnybinių nusižengimų tyrimą ir nuobaudų skyrimą, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

12. NŽT paaiškino, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo diena – 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymų pasirašymo diena, o jo paaiškėjimo diena – Tarnybinio patikrinimo išvados surašymo diena, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d. Kadangi tarnybinis nusižengimas nustatytas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui atlikus patikrinimą, terminas nuobaudai skirti skaičiuotinas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos ir nėra praleistas.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo K. B. skundą tenkino – panaikino Įsakymą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo NŽT 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

14. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas, kuris eina NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, vizavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 48VĮ-639-(14.48.2), 2016 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2) projektus. Šiais įsakymais buvo patvirtintas Sąrašas, į kurį buvo įtraukta S. V. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2017 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 4D-2017/1-191 „Dėl S. V. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ (toliau – ir Seimo kontrolieriaus pažyma) pateikė išvadas dėl NŽT pareigūnų veiksmų, pažeidžiant teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą. Seimo kontrolieriaus pažymoje, be kita ko, rekomenduota NŽT inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl pareigūnų (specialistų), atsakingų už Sąrašo parengimą ir patvirtinimą, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį žemės sklypą, veiksmų.

15. Teismas nustatė, jog 2017 m. rugpjūčio 29 d. NŽT direktoriaus 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1PS1-623-(2.1) sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) NŽT direktoriui pateikė Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje pasiūlė pripažinti, kad K. B., vizuodamas 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo projektus, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį turėtajam miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1, 7.7 ir 7.17 punktų nuostatas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, bei pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

16. Teismas, atsižvelgęs į Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus tarnybinei nuobaudai paskirti, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnybinis patikrinimas pradėtas gavus 2017 m. liepos 4 d. Seimo kontrolieriaus pažymą, todėl tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per du mėnesius nuo šios pažymos surašymo, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. Teismas darė išvadą, kad Įsakymas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas praleidus nustatytą

dviejų mėnesių terminą, ir panaikino Įsakymą.

III.

17. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą ir pareiškėjo K. B. skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus. Pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Taisyklės) 3 punktą tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Kadangi Seimo kontrolieriaus pažyma NŽT buvo gauta 2017 m. liepos 10 d., tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas per 5 darbo dienas nuo jos gavimo, t. y. 2017 m. liepos 17 d. Tarnybinis patikrinimas turėjo būti pabaigtas per 20 darbo dienų nuo jo pradėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai valstybės tarnautojai, dėl kurių buvo atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, buvo laikinai nedarbingi, atostogavo, ar buvo išvykę į komandiruotę. Kaip matyti iš Tarnybinio patikrinimo išvados turinio, tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas dėl trijų valstybės tarnautojų.

19. NŽT remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016 ir teigia, kad tarnybinio patikrinimo objektyvumą lemia tik visų trijų valstybės tarnautojų tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimas. Todėl NŽT pratęsė tarnybinių nusižengimų tyrimo laiką visų trijų valstybės tarnautojų atostogų laiku (Tarnybinio patikrinimo išvados įžanginės dalies aštunta pastraipa). Kaip matyti iš Tarnybinio patikrinimo išvados įžanginės dalies šeštos pastraipos, pareiškėjas atostogavo 2017 m. liepos 3 d. – 2017 m. liepos 21 d. ir 2017 m. rugpjūčio 14 d. – 2017 m. rugpjūčio 18 d., A. K. atostogavo 2017 m. liepos 24 d. – 2017 m. rugpjūčio 6 d. Kadangi visų trijų valstybės tarnautojų tarnybinių nusižengimų tyrimas buvo atliekamas bendrai, jų atostogų laikas nesumuojamas, o atsižvelgiama į ilgiausią atostogų laikotarpį (šiuo atveju – 23 dienas trukęs pareiškėjo atostogų laikotarpis) ir šis laikotarpis neįskaitomas į terminą tarnybinei nuobaudai skirti, t. y. dviejų mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti turėjo pasibaigti 2017 m. rugsėjo 27 d., todėl tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta laiku.

20. Atsakovas nurodo, kad nuo nusižengimo padarymo iki tarnybinės nuobaudos skyrimo nebuvo praėję treji metai, ir teigia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepaisant to, kad nuo Seimo kontrolieriaus išvados yra praėję daugiau nei du mėnesiai, konstatuojama, jog trejų metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo pasibaigęs, todėl pripažįstama, kad tarnybinė nuobauda buvo paskirta laiku (nurodoma 2016 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016).

21. Pareiškėjas K. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.22. Pareiškėjas mano, kad teismas pagrįstai tenkino jo skundą, nes tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skirta

vėliausiai 2017 m. rugsėjo 4 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai bando teismą įtikinti, kad šešių mėnesių arba trejų metų tarnybinės atsakomybės taikymo terminas yra absoliutus ir kiti terminai atlikti procedūras nėra reikšmingi ir kad tarnybinės atsakomybės taikymo terminas tapatus procedūriniam nuobaudos skyrimo terminui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai bando įtikinti teismą, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas gali trukti visą tarnybinės atsakomybės taikymo laikotarpį.

23. Pareiškėjas teigia, kad Komisijos nariai tarnybinio patikrinimo metu taip pat atostogavo ir dėl to atsakovas nesugebėjo laiku atlikti įstatyme numatytų procedūrų, mano, kad teismas turėtų išreikalauti iš atsakovo tokius duomenis. Pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu neatostogavo nepertraukiamai, patikrinimo metu dirbo ir teikė duomenis: 2018 m. liepos 31 d. ir rugpjūčio 1 d. elektroniniu laišku pateikė Komisijai paaiškinimus dėl pradėto tarnybinio patikrinimo. Todėl nėra jokių objektyvių priežasčių, leidžiančių atsakovui nesilaikyti įstatyme įtvirtintų procedūrų. Pareiškėjas dėmėjosi atliekamu tarnybiniu patikrinimu, elektroniniu laišku prašė pateikti informaciją, kuo vadovaujantis buvo tęsiamas Komisijos darbas, prašė pareigybės aprašymo, tačiau atsakovas šių duomenų tyčia pareiškėjui neteikė.

24. Pareiškėjas mano, kad atsakovas nepagrįstai savo aplaidumą bando pateisinti sumuodamas visų asmenų, dėl kurių atliko bendrą tarnybinį patikrinimą, atostogų laiką. Tarnybinis patikrinimas pabaigtas individualiai kiekvienam asmeniui pritaikant tarnybinę nuobaudą, todėl atsakovas galėjo atlikti ir pabaigti tarnybinius tyrimus atskirai dėl kiekvieno valstybės tarnautojo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., o skundžiamas Įsakymas priimtas 2017 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija


25. Bylos ginčo dalykas – atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS1-887-(2.1), kuriuo pareiškėjui K. B. (NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyriausiajam specialistui) paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad atsakovas, 2017 m. rugsėjo 21 d. skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, praleido Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (šioje byloje taikoma 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) nustatytą imperatyvų dviejų mėnesių terminą nuobaudai skirti, skaičiuojamą nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo (2017 m. liepos 4 d.), ir padaręs išvadą, jog šio imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas turi būti panaikintas.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

28. Taigi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti du – šešių mėnesių ir trejų metų terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016).

29. Nagrinėjamu atveju akcentuotini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pateikti išaiškinimai dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. kad tokia informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau kaip per

trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos informaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019).

30. Nagrinėjamoje byloje įvertinus pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per trejus metus nuo atsakovo nustatyto nusižengimo padarymo dienos, nes pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas, gavus Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo išvadą.

31. Šioje byloje nustatyta, kad Seimo kontrolierius atliko ne pareiškėjo konkrečių veiksmų (neveikimo) vertinimą ir nekonstatavo, jog būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

32. Seimo kontrolieriaus pažymoje, surašytoje 2017 m. liepos 4 d., buvo nurodyta atsakovui inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistų, atsakingų už S. V. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 31 d. kreipimųsi nagrinėjimą, veiksmų. Seimo kontrolieriaus pažymoje pateikta informacija buvo pagrindas atsakovui sudaryti Komisiją pareiškėjo ir kitų valstybės tarnautojų tarnybiniams nusižengimams ištirti. Atsakovas, 2017 m. liepos 10 d. gavęs informaciją apie galimus valstybės tarnautojų tarnybinius nusižengimus ir vadovaudamasis Taisyklių 3 punktu, per 5 darbo dienas (2017 m. liepos 17 d.) pradėjo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, Tarnybinio nusižengimo išvada surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., o tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas atostogavo nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 21 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d., kiti asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) buvo atliekamas tas pats tyrimas, irgi atostogavo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nėra teisiškai reikšmingi pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomi argumentai apie tai, jog jis neatostogavo nepertraukiamai. Taip pat teisiškai nėra reikšmingi argumentai dėk Komisijos narių atostogų, todėl nėra jokio būtinumo iš atsakovo išreikalauti duomenis apie Komisijos narių atostogas.

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė esminį procedūros pažeidimą (dviejų mėnesių termino skirti tarnybinei nuobaudai pažeidimą), tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis paremtų argumentų, dėl kurių atsižvelgiant į šioje byloje pateiktą Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje nebuvo nustatytas konkretus pareiškėjo ir kitų valstybės tarnautojų padarytas tarnybinis nusižengimas, atliktą tarnybinį patikrinimą, turėtų būti konstatuotas esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas yra naikintinas.

34. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotas dviejų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo kompetentingos institucijos patikrinimo išvados surašymo dienos, nėra naikinamasis terminas, vien šio termino pažeidimas nėra pagrindas panaikinti valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Taip pat akcentuotina, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nurodyto procedūros pažeidimo nepagrindė jokiais argumentais, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl tokio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas Įsakymas.

35. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymą vien tuo pagrindu, jog praleistas dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinei nuobaudai, kuris buvo skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, ir nenagrinėjo faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai atsakovas paskyrė tarnybinę nuobaudą už Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą pažeidimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl tirtinų aplinkybių šiuo atveju byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-1811-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04211-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.9(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=99afddd0b92c11e98451fa7b5933515d

1. Pareiškėjas individuali įmonė „Armos“ (toliau – ir IĮ „Armos“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-236(7-201/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 69-86; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-231 dėl ginčo dalies.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, ir pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, jog taikė ekonominių modelių metodą, tačiau, įvertinus patikrinimo medžiagą, akivaizdu, jog faktiškai apskaičiavimui buvo taikytas palyginamasis metodas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai nevertino, ar galima mokestinę prievolę apskaičiuoti įprastine tvarka ir nepagrįstai ją apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Tokiu būdu apskaičiavęs mokestinę prievolę, mokesčių administratorius turėjo parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas būtų leidęs kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Atsakovas, apskaičiuodamas mokesčių bazę, taikė ekonominių modelių metodą, tačiau nevertino kitų aplinkybių, kurių tiesioginė įtaka turėjo būti įvertinta.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas rėmėsi netinkamais duomenimis, t. y. menamų ūkio subjektų duomenimis, kadangi viešoji įstaiga „Emprekis“ (toliau – ir VšĮ „Emprekis“) naudojo išvestinius statistinius rinkos duomenis, kai kainai įtakos turi regionas, veiklos apimtys, taikoma nuolaidų sistema. Atsakovas nepagrįstai nenustatė, jog automobiliai turėjo didelių defektų, dėl kurių eksploatuoti transporto priemones nebuvo įmanoma, o remonto kaštai galėjo viršyti beveik pusę automobilio kainos. Pareiškėjo teigimu, buvo sudarytos oficialios transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, kurios buvo tinkamai pasirašytos, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas apskaitoje padarė klaidų ir galbūt nedeklaravo visų pajamų, neįrodo mokesčių įstatymų pažeidimo fakto ir savaime nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo teise.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas objektyviai neįvertino pareiškėjo verslo specifikos ir netinkamai vertino faktines aplinkybes, taip pat nenustatė mokesčių vengimo fakto ankstesnėje pareiškėjo veikloje, o patikrinimo metu apskaitos vedimo pažeidimai nebuvo nustatyti. Atsakovas atliko transporto priemonių pirkėjų apklausą ir, nors fiziniams asmeninis buvo parduotas 71 automobilis, atsakymus iš jų pateikė tik 25 asmenys, todėl pareiškėjas manė, kad atsakovas, neturėdamas visų atsakymų, nepagrįstai rėmėsi šia apklausa. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas gautus atsakymus iš pirkėjų dėl automobilių kainos lygino su VšĮ „Emprekis“ duomenimis ir atsižvelgė į automobilių pardavimo skelbimus internete, tačiau manė, kad ydinga tapatinti skelbime nurodytą automobilio kainą ir realią jo pardavimo kainą, kadangi visi pirkėjai siekia susitarti dėl mažesnės nei siūloma kainos.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 17 straipsnį, nes nebuvo įvykdytos dvi sąlygos, kurioms esant buvo galima taikyti šį straipsnį. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius taip pat neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, t. y. pareiškėjo bendradarbiavimą ir tai, kad buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi patikrinimui atlikti.

6. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas paaiškino, kad surinkęs informaciją apie automobilių pardavimo momentu galiojusias rinkos ir faktines

pardavimo kainas pagal pirkėjų apklausas, nustatė, kad pareiškėjas pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir transporto priemonių pardavimą įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis.

8. Atsakovo teigimu, šiuo atveju tinkamai pritaikytas MAĮ 70 straipsnis, nes pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, o mokestinės prievolės nebuvo galimybės nustatyti ją apskaičiavus įprastine tvarka. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo gavęs 3 770 561 Lt pajamų, o deklaravo tik 2 642 Lt mokamo pelno mokesčio (toliau – ir PM), per 5 paskutinius veiklos metus uždirbo 23 909 596 Lt apskaitytų pajamų, pelno apskaičiavo ir deklaravo 94 762 Lt, o tai sudaro tik 0,4 proc. visos apskaitytų pajamų sumos. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat palygino pareiškėjo bendrąjį pelningumą ir grynąjį pelningumą bei šiuos rezultatus palygino su kitų keturių Tauragės apskrities tokios pat rūšies veiklą vykdančių įmonių pardavimų bendruoju ir grynuoju pelningumu, ir nustatė, jog pareiškėjo bendrasis pelningumas buvo mažesnis už kitų trijų atsitiktine tvarka parinktų įmonių pelningumą.

9. Atsakovo teigimu, buvo įvertinta tai, jog didžioji dalis automobilių po pardavimo buvo apdrausti, t. y. buvo tinkami eksploatuoti, todėl atsakovas manė, jog transporto priemonės neturėjo didelių defektų, dėl kurių negalėjo dalyvauti eisme. Apklausęs dalį automobilius pirkusių asmenų, atsakovas nustatė, kad transporto priemones jie pirko už didesnę, nei realiai nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje sumą, taip pat automobilių pardavimo kainas palyginęs su VšĮ „Emprekis“

duomenimis, nustatė, kad parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc., t. y. pareiškėjas automobilius pardavė ne tomis aplinkybėmis, kaip nurodė ir fiksavo apskaitoje, bei į mokesčių deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą – naudotų variklinių transporto priemonių pardavimą, pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas, transporto priemonių pardavimą įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis. Teismas, atsižvelgęs į tai, nurodė, kad pareiškėjui buvo pritaikytas ekonominių modelių metodas ir nuo papildomai nustatytos parduotų transporto priemonių Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse 83 501,68 Eur (288 314,61 Lt) apmokestinamosios vertės apskaičiuota 17 535,37 Eur (60 546,12 Lt) PVM. Klaipėdos AVMI įvertino tai, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu papildomai neapskaičiavo ir nedeklaravo 288 314,61 Lt pajamų, ir papildomai pareiškėjui apskaičiavo 12 525,25 Eur (43 247,19 Lt) PM, 6 900,15 Eur PVM delspinigius ir 3 868,28 Eur PM delspinigius bei skyrė 5 260 PVM baudą ir 3 757 Eur PM baudą. VMI ginčijamu sprendimu pakeitė Klaipėdos AVMI 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir pareiškėjui nurodė sumokėti 17 535,37 Eur PVM, 5 260 Eur PVM baudą (30 proc. mokesčio dydžio), 3 450,07 Eur PVM delspinigius, 12 525,25 Eur PM, 3 757 Eur PM baudą (30 proc. mokesčio dydžio) ir 1 934,14 Eur PM delspinigius.

12. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas didžiąją dalį įsigytų naudotų automobilių iš Prancūzijos ir Italijos įmonių bei fizinių asmenų eksportavo į Rusiją, Kirgiziją, Ukrainą, Baltarusiją, Tadžikistaną, Kazachstaną (parduotos 82 transporto priemonės), dalį pardavė Lietuvos rinkoje fiziniams ir pavieniams juridiniams asmenims (parduoti 86 automobiliai), dalį kitų Europos Sąjungos šalių (Lenkijos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Prancūzijos) piliečiams ir pavieniams tų šalių juridiniams asmenims (parduoti 69 automobiliai). Pareiškėjas apskaitė 237 transporto priemonių pardavimą. Pardavimo už transporto priemones pajamos sudarė 3 769 250 Lt. Pareiškėjo visų parduotų transporto priemonių (237) vidutinis antkainis sudarė 7,32 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumas sudarė 6,82 proc., grynasis pelningumas (santykis tarp grynojo pelno ir pardavimo pajamų) siekė vos 0,4 proc. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis pelningumo rodiklis 2,35 karto, o grynojo pelno rodiklis 5,25 karto mažesnis, nei statistiniai šalies duomenys. Pareiškėjo pelningumo rodiklius palyginus su Tauragės apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, buvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis ir grynasis pelningumas atitinkamai 6,82 proc. ir 0,4 proc. mažesnis nei kitų Tauragės įmonių. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs 3 770 561 Lt pajamų deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo penkerių metų laikotarpio nuo 2009 m. iki 2013 m. veiklos rezultatus, nustatė, kad pareiškėjo pelnas nuo visų apskaitytų pajamų sudarė tik 0,4 proc., taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas apyvartinių lėšų trūkumui padengti buvo pasiskolinęs (100 000 Lt ir 30 000 Eur) iš kredito įstaigų.

13. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti parduotų transporto priemonių vertę, naudojosi informacija iš VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, http://www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų pateiktais paaiškinimais. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo automobiliai 2013 m. buvo parduoti už didesnę, nei apskaityta, kainą, kuri apskaitoje buvo sumažinta, siekiant išvengti mokesčių, taip pat nustatyta, jog pirkti automobiliai buvo su nedideliais defektais, nes 84 transporto priemonės iš 101 (83,16 proc.) buvo draustos ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo, todėl galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.

14. Teismas nustatė, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjo apskaitytas parduotų automobilių kainas palygino su vidutinėmis kainomis, skelbiamomis VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje, atsižvelgęs į minėtos informacinės sistemos nurodytą mažiausią kainą ir iš 129 fiziniams asmenims parduotų automobilių, atmetęs ribines reikšmes (rodiklius) turinčius automobilius, mokesčių administratorius atrinko 72 pareiškėjo parduotas transporto priemones ir nustatė, kad šių parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc. (apskaičiavus svertinį vidurkį).

15. Teismas, įvertinęs vykdyto patikrinimo duomenis, nustatė, kad mokesčių administratorius koregavo ne visas

http://www.autoplius.lt/

pareiškėjo 2013 m. automobilių pardavimo kainas, o tik 72 automobilių, parduotų Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims, t. y. iš 129 naudotų automobilių, parduotų fiziniams asmenims, mokesčių administratorius nevertino: 4 automobilių kainų, nustatytų pagal pirkėjų paaiškinimus, 26 parduotų automobilių kainų, kurie buvo nedrausti ar drausti vairuotojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Lietuvoje po pardavimo antrą dieną ir vėliau, 18 automobilių kainų, kurie neturėjo tikslių techninių atitikmenų VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje, 9 automobilių kainų, kurie buvo parduoti didesne nei rinkos kaina.

16. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28, 29 punktais.

17. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, remdamasis VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, http://www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas automobilius pardavė ne tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė, t. y. apskaitoje fiksavo ir į mokesčių deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, siekdamas patikrinti pasirašytų pirkimo–pardavimo sutarčių ir apskaitoje vestų duomenų realumą, turėjo kreiptis į transporto priemones pirkusius asmenis ir palyginti jų pateiktus atsakymus su duomenimis, esančiais transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse, o priešingų duomenų, kurie paneigtų transporto priemones įsigijusių asmenų paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė.

18. Nors pareiškėjas manė, kad VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje nurodyta kaina negalėjo atitikti tikrosios automobilio kainos, kurią buvo galima nustatyti tik individualiai apžiūrėjus transporto priemonę, teismas nustatė, kad VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje surandama tokius pačius techninius parametrus atitinkanti transporto priemonė, kurios kaina nuo parduodamos transporto priemonės, atsižvelgiant į tuo metu buvusias sąlygas rinkoje, galėjo skirtis neženkliai, tačiau pareiškėjo parduotų transporto priemonių kaina nuo rinkos kainos skyrėsi 51,15 proc.

19. Teismas taip pat nustatė, kad skundo argumentai dėl didelių transporto priemonių defektų buvo nepagrįsti. Remdamasis Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad dalis transporto priemonių, kurias vertino mokesčių administratorius, buvo apdraustos iš karto po pardavimo ir galėjo dalyvauti eisme.

20. Teismas atsižvelgė į tai, jog dalis transporto priemones nusipirkusių asmenų nurodė, kad jos buvo techniškai tvarkingos ir kad jie mokėjo ženkliai didesnę kainą, nei apskaitoje nurodė pareiškėjas, taip pat tai, jog VšĮ „Emprekis“ sistemoje parduotų transporto priemonių kainos yra daug didesnės, nei deklaruoja pareiškėjas, jog transporto priemonės, po jų įsigijimo buvo apdraustos ir galėjo dalyvauti kelių transporto eisme, pareiškėjo pelningumo rodiklius palygino su Tauragės apskrities tokių pačių įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, ir konstatavo, kad pareiškėjo bendrasis ir grynasis pelningumas atitinkamai 6,82 proc. ir 0,4 proc. mažesnis nei kitų Tauragės įmonių, o pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs – 3 770 561 Lt pajamų, deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo parduotų automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašant neteisingus duomenis. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu ir konstatavo, kad lengvinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė reikiamus dokumentus, o sunkinančiomis aplinkybėmis Klaipėdos AVMI laikė tai, jog pareiškėjas netinkamai vykdė jam teisės aktų nustatytas pareigas teisingai apskaičiuoti privalomus mokėti mokesčius. Remdamasis minėtais duomenimis, teismas konstatavo, kad buvo nustatytos tiek sunkinančios, tiek lengvinančios aplinkybės, todėl, įvertinęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, kad pareiškėjas sistemingai mažino transporto priemonių kainą sąskaitose faktūrose ir ne per klaidą apskaitos dokumentuose bei deklaruojant mokamus mokesčius sumažino privalomą mokėti mokesčių sumą, laikė, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija pagrįstai nustatė 30 proc. baudos dydį ir mažinti paskirtą baudą nėra pagrindo.

III.

22. Pareiškėjas IĮ „Armos“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti


bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:22.1. Mokesčių administratorius be pagrindo taikė MAĮ 70 straipsnį, nes mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog iš

52 apklaustų pirkėjų tik 4 patvirtino, kad pirko automobilius už šiek tiek didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Kitaip tariant, nepagrįstai pripažinta, jog 7,69 proc. apklaustųjų patvirtinamai yra pakankami duomenys apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir apmokestinti 72 automobilių pardavimus dirbtinai padidinant jų kainas. Analogiško pobūdžio bylose konstatuota, jog vidutiniškai 35 proc. apklaustųjų patvirtinimai, kad pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta sąskaitose, yra pakankami duomenys apmokestinti automobilius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų, kurie leistų taikyti MAĮ 70 straipsnį.

22.2. MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuo atveju, kai automobiliai sistemingai ir kryptingai pardavinėjami už daug didesnę kainą, nei nurodyta sąskaitose. Tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas pardavė 237 automobilius, todėl mokesčių administratorius, nustatęs, jog 4 iš jų parduoti už didesnę kainą, negalėjo daryti išvados dėl sistemingo ir kryptingo automobilių pardavinėjimo už didesnę kainą.

22.3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojo, kuris užsiima naudotų automobilių prekyba, pajamos ženkliai padidėja mokestinio patikrinimo metu ar po mokestinio patikrinimo, galima daryti išvadą, kad mokesčių mokėtojas sistemingai parduodavo automobilius už didesnes kainas, nei nurodyta sąskaitose. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo pajamos mokestinio patikrinimo metu ir po mokestinio patikrinimo ne tik nepadidėjo, tačiau ir sumažėjo. Taigi pareiškėjo gaunamos pajamos neparodo ir negali parodyti, kad pareiškėjas pardavinėjo automobilius neva didesnėmis kainomis, nei nurodyta sąskaitose. Be to, apeliantas akcentuoja, kad tiriamuoju laikotarpiu skolinosi dideles pinigų sumas iš kredito įstaigų. Jeigu pareiškėjas būtų gavęs 31,96 proc. daugiau pajamų, skolintis nebūtų reikėję.

22.4. Mokesčių administratoriaus nustatytas 31,96 proc. antkainis yra nelogiškas ir neatitinka protingumo ir proporcingumo principų. Jis apskaičiuotas atsižvelgiant tik į 4 pirkėjų parodymus. Pareiškėjas nepripažįsta, kad automobiliai buvo parduoti didesne kaina, tačiau pažymi, kad automobiliai galėjo būti parduoti nebent 5,80 proc. (visų mokesčių administratoriaus apklaustų asmenų nurodyto kainų skirtumo vidurkis) didesne kaina, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Anot apelianto, VšĮ „Emprekis“ ir autoplius.lt duomenys neatspindi ir negali atspindėti realios automobilio pardavimo kainos, nes jie neatspindi esminių automobilio pardavimo kainą nustatančių veiksnių.

22.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2285/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-409/2014) pažeidimo padarymo būdas negali būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, todėl sprendimo išvada dėl 30 proc. baudos skyrimo nepagrįsta.

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad MAĮ 70 straipsnis pareiškėjui buvo pritaikytas pagrįstai, kadangi egzistavo sąlygos šios normos taikymui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir apskaitoje fiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas. Pareiškėjo pardavimo sandoriai nebuvo sudaryti pagal įprastus verslo standartus, siekiant maksimalios ekonominės naudos. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų neatsižvelgęs į visas mokėtino mokesčio dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ar būtų pažeidęs Taisyklių reikalavimus. Atsakovas akcentuoja, kad koregavo ne visų parduotų automobilių, o tik 72 iš jų kainas. Vertinant parduotų automobilių kainos skirtumą nuo rinkos kainos, buvo apskaičiuotas svertinis vidurkis (51,25 proc.), kuris yra tikslesnis nei paprastas aritmetinis vidurkis. Kadangi svertinis vidurkis buvo didesnis nei apklausų duomenimis gautas vidutinis skirtumas nuo apskaitytos sumos (31,96 proc.), mokesčių administratorius neapskaitytų pajamų apskaičiavimui naudojo pastarąjį dydį (jei konkreti nustatyta kaina buvo didesnė už rinkos kainą, mokesčių administratorius ėmė duomenis iš VšĮ „Emprekis“). Atsakovas mano, kad pareiškėjui skirta 30 proc. dydžio bauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, nes nustatyti pareiškėjo sąmoningi ir kryptingi veiksmai, siekiant išvengti PVM ir PM mokėjimo.

IV.

Teisėjų kolegija

https://autoplius.lt/


25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos AVMI ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais pareiškėjui IĮ „Armos“ papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 17 535,37 Eur PVM, 5 260 Eur PVM baudą, 3 450,07 Eur PVM delspinigius, 12 525,25 Eur PM, 3 757 Eur PM baudą ir 1 934,14 Eur PM delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo parduotų automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašant neteisingus duomenis. Pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio.

27. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo. Taip pat mano, jog turėtų būti sumažintos paskirtos PVM ir PM baudos.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103.

30. Aiškinant šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

31. Taisyklių 4.1 punkte numatyta, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

32. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu surinkęs pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašytos sumos taip sumažinant pareiškėjo pardavimo

pajamas, turėjo teisę, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

33. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas, vykdydamas veiklą – naudotų variklinių transporto priemonių pardavimą, pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas, transporto priemonių pardavimą įformindamas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Mokesčių administratorius surinko duomenis, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu apskaitė 237 transporto priemonių pardavimą. Pardavimo už transporto priemones pajamos sudarė 3 769 250 Lt. Pareiškėjo visų parduotų transporto priemonių (237) vidutinis antkainis sudarė 7,32 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumas sudarė 6,82 proc., grynasis pelningumas siekė vos 0,4 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumo rodiklis buvo 2,35 karto, o grynojo pelno rodiklis – 5,25 karto mažesnis, nei statistiniai šalies duomenys. Pareiškėjo pelningumo rodiklius palyginus su keturių Tauragės apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis pelningumas mažesnis už kitų trijų atsitiktine tvarka parinktų įmonių pelningumą. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs 3 770 561 Lt pajamų deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Pareiškėjo pelnas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. nuo visų apskaitytų pajamų sudarė 0,4 proc.

34. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti parduotų transporto priemonių vertę, naudojosi informacija iš VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, http://www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų pateiktais paaiškinimais. Nustatyta, jog pirkti automobiliai buvo su nedideliais defektais, nes 84 transporto priemonės iš 101 (83,16 proc.) buvo draustos ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo, todėl galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina. Iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateikti duomenys apie 83 pareiškėjo parduotų automobilių techninę būklę jų pardavimo metu parodė, jog 49 transporto priemonėms iš 83 techninė apžiūra atlikta iki 5 dienų po transporto priemonės pardavimo. Pareiškėjo įsigytų automobilių remonto išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu sudarė tik 8 863 Lt. Be to, buvo apklausti transporto priemones įsigiję asmenys, kurių didžioji dalis nurodė, jog įsigytos transporto priemonės buvo techniškai tvarkingos, remonto nereikėjo, dalis nurodė už automobilį mokėję daugiau, nei nurodyta pirkimo dokumentuose. Vizitavimo metu automobilių pardavimo aikštelėje surinkti duomenys taip pat patvirtino, jog automobiliai buvo parduodami nedaužti, be jokių išorinių defektų ar pažeidimų, išskyrus tris automobilius, kuriems buvo reikalingas nedidelis remontas. Pareiškėjo parduodamų automobilių antkainis buvo apskaičiuotas pagal vizitavimo metu transporto priemonių pardavimo aikštelėje fiksuotas pareiškėjo automobilių pardavimo kainas ir pareiškėjo bei kitų pardavėjų pardavimus portale autoplius.lt. Mokestinio tyrimo metu nustatytas vidutinis antkainis sudarė 27 proc. ir buvo daug didesnis, nei nurodytas pareiškėjo apskaitos dokumentuose, t. y. 7,32 proc.

35. Mokesčių administratorius pareiškėjo parduotų automobilių kainas palygino ir su vidutinėmis kainomis, skelbiamomis VšĮ „Emprekis“ leidinyje, atsižvelgiant į minėto leidinio nurodytą mažiausią kainą. Iš 129 fiziniams asmenims parduotų automobilių, atmetęs ribines reikšmes (rodiklius) turinčius automobilius, mokesčių administratorius atrinko 72 pareiškėjo parduotas transporto priemones ir nustatė, kad šių parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc. (apskaičiavus svertinį vidurkį).

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio ir dėl to mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, kas buvo pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas.

37. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės.

38. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių

https://autoplius.lt/


mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.39. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas

gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

41. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų dėl pareiškėjo parduotų transporto priemonių kainų skirtumo nuo rinkos kainos, nes tik 4 iš apklaustų asmenų patvirtino, kad pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Anot pareiškėjo, mokesčių administratoriaus nustatytas 31,96 proc. antkainis yra nelogiškas ir neatitinka protingumo ir proporcingumo principų.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių. Pažymėtina, kad parduotų transporto priemonių kainų skirtumas nuo rinkos kainos yra itin ženklus, pvz., pagal VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos duomenis, pareiškėjo parduotų transporto priemonių kaina nuo rinkos kainos skyrėsi 51,15 proc., mokestinio tyrimo metu apskaičiuotas vidutinis antkainis – 27 proc., tuo tarpu pareiškėjo pagal apskaitos dokumentus apskaičiuotas vidutinis antkainis – 7,32 proc. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl didelių transporto priemonių defektų, nes jie paneigti byloje surinktais duomenimis, kurie parodo, jog transporto priemonės, kurias apmokestino mokesčių administratorius, buvo techniškai tvarkingos ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.

43. Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, kad tik 4 iš apklaustų asmenų patvirtino, jog pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose, pažymėtina, kad šioje nutartyje suformuluotos išvados padarytos teismui įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Šiuo atveju vienas iš įrodymų, kurį pareiškėjas vertina atsietai nuo kitų, negali paneigti surinktos įrodymų visumos, kuri iš esmės patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją.

44. Dėl mokesčių administratoriaus surinktų duomenų, kiek parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skyrėsi nuo rinkos kainos, pažymėtina, kad byloje yra pateikti tiek atsakovo, tiek pareiškėjo paskaičiavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekonominę realybę atitinka atsakovo, o ne pareiškėjo paskaičiavimai. Išanalizavus pateiktus duomenis, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės VMI daug neaiškių aspektų įvertino būtent pareiškėjo naudai. Pavyzdžiui, mokesčių administratorius naudojo ne svertinį vidurkį (51,15 proc.), o pirkėjų apklausos duomenis (31,96 proc.), kurie buvo palankesni pareiškėjui, tačiau jei nustatyta kaina pagal apklausos duomenis buvo didesnė nei rinkos kaina, rėmėsi rinkos kaina (VšĮ „Emprekis“), koregavo ne visas pareiškėjo 2013 m. automobilių pardavimo kainas, o tik 72 automobilių, parduotų Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims, t. y. iš 129 naudotų automobilių, parduotų fiziniams asmenims, mokesčių administratorius nevertino: 4 automobilių kainų, nustatytų pagal pirkėjų paaiškinimus, 26 parduotų automobilių kainų, kurie buvo nedrausti ar drausti vairuotojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Lietuvoje po pardavimo antrą dieną ir vėliau, 18 automobilių kainų, kurie neturėjo tikslių techninių atitikmenų VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje, 9 automobilių kainų, kurie buvo parduoti didesne nei rinkos kaina.

45. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėjas (apeliantas) MAĮ 67 straipsnio

apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš apelianto negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.

46. Apeliantas taip pat nesutinka jam paskirtų baudų dydžiu ir akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažeidimo padarymo būdas negali būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, todėl mano, kad sprendimo išvada dėl 30 proc. baudos skyrimo nepagrįsta.

47. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

48. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta bauda yra bendro pobūdžio, t. y. ji gali būti taikoma visiems mokesčių mokėtojams. Kadangi dėl mokesčio nesumokėjimo atsiradę turtiniai valstybės praradimai yra kompensuojami Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais delspinigiais, nagrinėjamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Funkciniu požiūriu šie tikslai yra labai panašūs į bausmių pagal Baudžiamąjį kodeksą paskirtį (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Taigi mokestinė bauda laikytina represine priemone, kurioje yra išreikštas nubaudimo elementas bei siekiama prevencinių tikslų.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirtas įstatyme numatytų baudų vidurkis (30 proc.). Visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste įvertinusi pareiškėjo padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, jo veiksmus ginčo mokestiniu laikotarpiu, susijusius su mokesčių mokėtojo pareigų ir mokestinių prievolių vykdymu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo pareiškėjo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjui paskirtų baudų mažinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, akivaizdžiai neatitiktų minėtų aptariamos sankcijos skyrimo tikslų. Kadangi kiekviena bauda yra individualizuojama, be kita ko, įvertinant, ar ja bus pasiekti baudos skyrimo tikslai, spręstina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis ir jo nurodoma administracinių teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Net ir sutinkant su pareiškėjo argumentais dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių vertinimo, tai neturėtų įtakos nagrinėjamu atveju skirtų baudų dydžio įvertinimui.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-910-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03060-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.16) 2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus; 3) įpareigoti Skyrių skirti pareiškėjai Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką tarnybos metu mirus T. S.

2. Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi į Skyrių su prašymu Įstatymo pagrindu išmokėti vienkartinę draudimo išmoką mirus apdraustajam. Prašymas buvo pateiktas dėl to, kad mirė pareiškėjos brolis, kuris būdamas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato vyriausiuoju patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas (duomenys neskelbtini) žuvo dėl eismo įvykio. Apdraustojo mirties metu buvo gyva apdraustojo ir pareiškėjos motina O. S., tačiau (duomenys neskelbtini) ji mirė, o pareiškėja, būdama jos pirmos eilės įpėdine, priėmė motinos palikimą. Skyrius 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. PA_SP6-11200 apdraustojo žūtį pripažino draudžiamuoju įvykiu. Valdyba skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad Valdybos teritoriniai skyriai, spręsdami nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudžiamaisiais įvykiais bei draudimo išmokų skyrimo klausimus, vadovaujasi Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Paveldėjimo klausimų Valdybos teritoriniai skyriai nesprendžia. Kokios išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo biudžeto priklausė ar nepriklausė O. S. jos mirties dieną ir kas turi teisę jas paveldėti, yra ne įstatymo reguliavimo dalykas. Paveldėjimo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, todėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c1a8a80b92c11e98451fa7b5933515d

turtą, turtines, neturtines ir reikalavimo teises, šiame sprendime nepasisakoma.3. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu Skyrius nepripažino pareiškėjos, kaip O. S. turto paveldėtojos, teisių į

vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, o Valdyba neteisėtai atsisakė spręsti pareiškėjos skundo motyvus dėl nepagrįsto Skyriaus paveldėjimo teisių vertinimo. Įstatymo 6 straipsnio 7 dalis nustato, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valdybos teritoriniai skyriai ir Skyrius, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, Nuostatais ir kitais teisės aktais. Pagal tokį teisinį reguliavimą Skyrius yra vienintelė institucija, valstybės įgaliota spręsti su apdraustojo asmens mirtimi susijusių valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo klausimus, todėl ginčijami sprendimai iš esmės reiškia, kad pareiškėja neturi kitų teisinių priemonių įgyvendinti savo, kaip O. S. paveldėjimo teises ir teisėtus interesus į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Skundžiami sprendimai prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 7 daliai, 11 straipsnio 3 daliai, 25 straipsnio 5 daliai, 27 straipsniui, CK 5.1 straipsniui, o be to, Valdybos sprendimas prieštarauja Valdybos tikslams ir uždaviniams ir tokiu būdu pažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių principą ir viešąjį interesą. Skyriaus sprendimas atsisakyti pareiškėjai skirti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad iki mirties apdraustojo motina nesikreipė dėl draudimo išmokos, yra neteisėtas. Tokiu motyvu materialinė teisė į draudimo išmoką bei jos atsiradimo pagrindas neteisėtai sutapatintas su procedūrine šios teisės įgyvendinimo tvarka ir priemone. Remiantis lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu Įstatymo normų aiškinimu pripažintina, kad asmeniui, kuris patenka į Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų šeimos narių sudėtį, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės į vienkartinę draudimo išmoką įgijimui nereikia atlikti jokių veiksmų. Todėl asmens prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo yra tik šios teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo tvarkos priemonė. Priešingai negu pasisakyta Skyriaus sprendime, prašymas skirti draudimo išmoką neturi teisinės reikšmės draudimo išmokos atsiradimui, t. y. nesukuria teisės į draudimo išmoką. Kadangi teisės į vienkartinės draudimo išmokos gavimą atsiradimo teisiniu pagrindu yra apdraustojo mirties faktas ir momentas, ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo prašymo skirti draudimo išmoką pateikimo, o apdraustojo mirties metu buvo gyva jo motina O. S., konstatuotina, kad Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir 27 straipsnio 2 dalies pagrindu O. S. atsirado materialinė teisė į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Įstatymas nenustato, kad Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pasibaigtų mirus šios teisės savininkui, taip pat Įstatyme nėra nurodyta, kad ši teisė yra nepaveldima. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai ir aiškiai. Todėl šiuos teisės principus pažeidžiantis administracinis aktas laikytinas prieštaraujančiu tikslams ir uždaviniams, dėl kurių jį priėmusi institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažintinas neteisėtu.

4. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 23 d. prašyme pareiškėja prašė neskirti išmokos jos brolio T. S. tėvui, o

skirti išmoką jai, nes po motinos mirties ji paveldėjo motinos neįgyvendintą teisę į išmoką. Prie prašymo pareiškėja nepridėjo paveldėjimo teisės liudijimo apie palikimo priėmimą, liudijantį, kad jos motina O. S. priėmė sūnaus T. S. palikimą. Taigi, pareiškėja Įstatymo prasme nesanti mirusiojo asmens šeimos narė, prašė Skyriaus skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S., motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja, tačiau prie prašymo nepridėjo dokumento, liudijančio šį faktą. Prie skundo Valdybai pridėtas 2017 m. kovo 7 d. liudijimas apie palikimo priėmimą suteikia teisę pareiškėjai, kaip O. S. įpėdinei, gauti reikalingus dokumentus, pažymas ir informaciją apie mirusiajam priklausantį turtą, jo prievoles (įsipareigojimus). Valdybos sprendime nurodyta, kad dėl pažymos ar informacijos apie O. S. mokėtinas valstybinio socialinio draudimo išmokas gavimo pareiškėja turėtų kreiptis į Valdybos teritorinį skyrių bendra tvarka (pateikti prašymą dėl tokios pažymos išdavimo), o paveldėjimo klausimai sprendžiami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S. turtą, turtines, neturtines ir reikalavimo teises, skundžiamame sprendime Valdyba nepasisakė. Pareiškėja prašo panaikinti ginčijamus sprendimus ir skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, vadovaudamasi iš esmės tais pačiais argumentais – kad paveldėjusi motinos turtą, ji paveldėjo ir motinos teisę kreiptis dėl išmokos. Toks prašymas yra nepagrįstas, kadangi, teikdama 2017 m. gegužės 23 d. prašymą Skyriui, pareiškėja nepateikė liudijimo apie motinos palikimo perėmimą (jis buvo išduotas tik 2017 m. rugpjūčio 22 d.), be to, pareiškėja nepagrįstai prašo skirti jai išmoką, nes jai įstatymų nustatyta tvarka galėtų būti išmokėtos tik tos išmokos, kurios buvo paskirtos, bet neišmokėtos jos motinai. Tačiau vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pareiškėjos motinai nebuvo paskirta.

6. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, Įstatymo 27 straipsnio prasme, neesanti mirusiojo šeimos narė, pateikė prašymą

Skyriui skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S., motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja. Prie 2017 m. gegužės 23 d. prašymo pareiškėja pridėjo 2017 m. vasario 20 d. liudijimą apie palikimo priėmimą, kuriame nurodyta, kad mirus T. S., palikimą priėmė O. S. Skyrius 2017 m. birželio 8 d. sprendime Nr. (10.16)2R-1278 pareiškėjai pateikė informaciją, kad vadovaujantis Įstatymu ji negali būti priskirta mirusiojo asmens šeimos nariams, todėl skirti ir mokėti jai vienkartinę draudimo išmoką nėra teisinio pagrindo, o mirusiojo asmens motina O. S. nebuvo pateikusi prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo. Pareiškėja pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas gali prašyti išmokėti jai tik tas išmokas, kurių negavo pats nukentėjusysis T. S., be ne O. S.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.16) 2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (10.16)2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“, Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (11.1)I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką tarnybos metu mirus T. S.

10. Teismas nustatė, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tarnybiniu pranešimu pripažino, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato vyriausiojo patrulio T. S. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusius pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir yra priežastinis ryšys tarp tarnyboje atliktų pareigų ir pareigūno mirties. Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro 2017 m. kovo 7 d. išduoto liudijimo apie palikimo priėmimą duomenimis, (duomenys neskelbtini) mirus O. S. palikimą priėmė įstatyminis įpėdinis – G. J. Liudijime nurodyta, kad šis dokumentas suteikia teisę iš visų valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų, privačių struktūrų, tame tarpe, bet neapsiribojant, iš Lietuvos Respublikoje registruotų bankų, fondų, gauti reikalingus dokumentus, pažymas, gauti visą informaciją apie mirusiajam priklausantį turtą, jo prievoles/įsipareigojimus. Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro 2017 m. rugpjūčio 22 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo duomenimis, turtą, kurio savininkė yra O. S., paveldėjo G. J. Paveldimą turtą sudaro: ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonė SUBARU LEGACY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); piniginės lėšos su priklausančiomis palūkanomis, esančios Šilutės kredito unijos sąskaitoje bei piniginės lėšos su priskaičiuotomis palūkanomis, esančiomis banko Swedbank sąskaitoje.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 1, 2 straipsniais, 25 straipsnio 5 dalimi, 27 straipsnio 1, 2 dalimis, Nuostatų 47, 59 punktais.

12. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad teisės pateikti prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos atsiradimo momentu, t. y. Skyriaus 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. PA_SP6-11200 apdraustojo žūtį pripažinus draudžiamuoju įvykiu, apdraustojo motina, turėjusi teisę gauti šią išmoką, jau buvo mirusi (O. S. mirė (duomenys neskelbtini)). Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, pareiškėjai kreipiantis į Skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu skirti vienkartinę draudimo išmoką, Skyriui buvo žinoma aplinkybė, kad O. S. mirusi, o jos palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – dukra G. J. Taigi, Skyrius, gavęs pareiškėjos prašymą išmokėti vienkartinę draudimo išmoką ir nustatęs, jog nėra pateiktas pareiškėjos teisę į vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimą patvirtinantis dokumentas, turėjo per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo pranešti pareiškėjai, kokie dokumentai ar duomenys turi būti pateikti papildomai. Nagrinėjamu atveju atsakovas Valdyba atsiliepime teismui nurodė, jog pareiškėja, teikdama 2017 m. gegužės 23 d. prašymą Skyriui, nepateikė liudijimo apie motinos palikimo priėmimą (jis buvo išduotas tik 2017 m. rugpjūčio 22 d.), tačiau pareiškėjai kreipusis į Skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu, jai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus išmokai skirti, nors, vadovaujantis Nuostatų 59 punktu bei gero viešojo administravimo principo imperatyvu,

Skyrius tokią pareigą turėjo.13. Teismas konstatavo, kad O. S. įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, tačiau šia teise nepasinaudojo, kadangi

mirė, todėl O. S. teisę į vienkartinę draudimo išmoką įgijo jos paveldėtojai. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pareiškėjai kreipusis į Skyrių nebuvo priimti procedūriniai sprendimai, pagrindžiantys jos teisę į vienkartinę draudimo išmoką, nepaneigia šios teisės buvimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16) 2R-1278 bei Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-4913 yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, todėl sprendimus panaikino, o Skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

III.

14. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Į vienkartinę draudimo išmoką, numatytą Įstatymo 27 straipsnyje, ir periodinę draudimo išmoką, numatytą Įstatymo 26 straipsnyje, turi teisę ne pats nukentėjusysis dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmuo, bet jo šeimos nariai. Pareiškėja, Įstatymo prasme nesanti mirusiojo asmens šeimos narė, prašė Skyriaus skirti jai vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią T. S. mirties dieną turėjo teisę jo motina O. S. Mirusiojo asmens motina O. S. nebuvo pateikusi prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, todėl pareiškėjos prašymas buvo netenkintas. Pareiškėja pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas gali prašyti išmokėti jai tik tas išmokas, kurių negavo pats nukentėjusysis T. S., bet ne O. S.

14.2. Skunde teismui pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamus Skyriaus ir Valdybos sprendimus ir skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus argumentuojant tuo, kad ji yra paveldėjusi motinos turtą, yra nepagrįstas. Pareiškėja nepagrįstai prašo skirti jai išmoką, nes Įstatymas, kuriuo privalo Skyrius vadovautis, skiriant išmokas, nenumato tokios galimybės. Pareiškėjai galėtų būti išmokėta tik ta išmoka, kuri buvo paskirta, bet neišmokėta jos motinai.

15. Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas neįsigilinus į bylos esmę, pažeidus materialiosios ir procesinės teisės normas.

15.2. Atsakovas nepagrįstai yra įtrauktas į bylą antruoju atsakovu, nes tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukelia Skyriaus sprendimas. Valdyba, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija (išnagrinėjusi pareiškėjos skundą ikiteisminė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir palikusi atsakovo sprendimą nepakeistą) šioje byloje turi būti laikoma trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

15.3. Nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvęs apdraustasis T. S. buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalyje yra numatytas kompensacijų mokėjimas pareigūno šeimai pareigūno mirties atveju. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 85-IS-5 nurodyta, kad priimtas sprendimas išmokėti kompensaciją pareiškėjai. Tikėtina, kad pareiškėjai yra (bus) išmokėta viso dydžio kompensacija, nors teisę ją gauti taip pat turi ir žuvusiojo T. S. tėvas R. S. Be to, patenkinus pareiškėjos skundą ir išmokėjus jai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalį pagal Įstatymą, šią dalį (atitinkama sumą) pareiškėja turėtų grąžinti kompensaciją išmokėjusiai įstaigai. Kadangi priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato teisėms ir pareigoms, t. y. ši įstaiga teismo sprendimo pagrindu gali įgyti teisę išieškoti iš pareiškėjos sumą, kuria pagal Statuto 50 straipsnio 1 dalį turi būti mažinama pareiškėjai išmokėta kompensacija (be to, kad ji turėtų būti mažinama dar ir T. S. tėvui R. S. priklausančia kompensacijos sumos dalimi). Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į šią aplinkybę, neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tuo taip pat pažeisdamas procesines teisės normas.

15.4. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs skundo dalyką, išnagrinėjo bylą ne ta apimtimi ir ne tuo klausimu, kuriuo buvo skundžiamasi, neišsprendė ginčo iš esmės, o nukrypo į administracinės procedūros taisyklių nagrinėjimą, nustatė, kad pareiškėjai nebuvo suteikta teisė pateikti papildomus dokumentus, ir pan., nors šie klausimai šioje byloje net nebuvo keliami, be to, neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Tokio teismo sprendimo įvykdymas reikštų

tik formalų teisingumą, neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo, nes ginčas šioje byloje kilo ir vienkartinė draudimo išmoka pareiškėjai nebuvo skirta ne dėl to, kad pareiškėja nepateikė Skyriui paveldėjimo teisės liudijimo (šį dokumentą ji pateikė Valdybai), bet dėl to, kad, atsakovo ir Valdybos nuomone, pareiškėja, kaip O. S. turto paveldėtoja, nepaveldėjo O. S. teisės į Įstatyme numatytą išmoką, nes tokios teisės O. S. neturėjo (neįgijo). Šį ginčą pareiškėja inicijavo po to, kai buvo atsisakyta skirti ir išmokėti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus nesant tam teisinio pagrindo. Pareiškėja prašė išmokėti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus ne pagal Įstatymą (nes žinojo, kad į Įstatymo reguliavimo sritį ji nepatenka), bet pagal CK 5.1 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašyme Skyriui pareiškėja teigė žinanti, kad pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ji, kaip T. S. sesuo, nėra jo šeimos narys (šeimos nariais yra laikomi tik tėvai, vaikai ir sutuoktinis), taip pat teigė žinanti, kad Įstatymo 18 straipsnyje aptarta tik tokia situacija, kai miršta pats nukentėjusysis, kad Įstatymas leidžia išmokėti paveldėtojams tik pačiam mirusiam dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmeniui priklausiusias išmokas, o to asmens paveldėtojų, kurie vėliau mirė, paveldėtojams (t. y. pareiškėjai) Įstatymas išmokų nenumato. Pareiškėja pripažino, kad, kadangi jos atvejis nėra reglamentuotas Įstatyme, ji prašė taikyti „bendrąjį teisinį reguliavimą“, t. y. paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Pareiškėja padarė išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pagal CK 5.1 straipsnį nelaikytina neatsiejamai susijusia su asmeniu, todėl gali būti paveldima kaip turtinė reikalavimo teisė. Pareiškėjos pateikti įrodymai (raštai) apie jos šeimos sudėtį, apie pareiškėjos gerus santykius su broliu bei apie tai, kad T. S. tėvas su sūnumi negyveno bei juo nesirūpino, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui.

15.5. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo esminio klausimo, dėl kurio ir kilo pagrindinis ginčas šioje byloje – ar pareiškėjos motina O. S. iki savo mirties įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, ar ne. Įpareigojęs atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos skyrimo, teismas formaliai išsprendė bylą, nes teismo nurodytas dokumentas buvo pateiktas Valdybai ir jo netrūko, be to, įvykdžius tokį teismo įpareigojimą, pareiškėjos prašymas skirti jai išmoką vėl būtų atmestas, nes paveldėjimo liudijimas leidžia pareiškėjai paveldėti tik tai, ką turėjo pareiškėjos motina savo mirties dieną, o teisės į vienkartinę draudimo išmoką ji, kaip minėta, neturėjo. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama apdraustojo asmens šeimos nariams tik tuo atveju, jeigu egzistuoja visos Įstatymo numatytos sąlygos: 1) apdraustojo asmens mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe dieną asmuo yra (buvo) apdraustojo asmens šeimos narys (tėvas, motina, sutuoktinis ar vaikas); 2) apdraustajam asmeniui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe yra pripažintas draudžiamuoju įvykiu; 3) asmuo kreipiasi dėl išmokos į Fondo valdybos teritorinį skyrių (pateikia prašymą); 4) prašymas skirti išmoką pateikiamas ne vėliau nei per 3 mėnesius nuo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.

15.6. Palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas, taigi paveldėti galima tik tai, ką mirties dieną turėjo palikėjas. Pareiškėja paveldėjo savo motinos O. S. turtą, turėtą O. S. jos mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini). Tą dieną teisės į vienkartinę draudimo išmoką O. S. dar neturėjo, šiuo atveju ji būtų tą teisę įgijusi tik 2017 m. kovo 29 d. (kai buvo priimtas sprendimas pripažinti įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu), tačiau neįgijo. Tuo atveju, jeigu nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, teisės į jokias išmokas jokie asmenys taip pat neįgytų.

15.7. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog ji paveldėjo motinos teisę pateikti prašymą skirti išmoką. Teisė pateikti prašymą yra procesinė teisė materialiosios teisės, t. y. teisės gauti išmoką, atžvilgiu. Asmuo negali įgyti procesinės teisės, jeigu jis neįgyja su ta procesine teise susijusios materialiosios teisės. Materialiosios teisės (t. y. teisės į vienkartinę draudimo išmoką, kurią galėjo įgyti, bet neįgijo pareiškėjos motina) pareiškėja po motinos mirties nepaveldėjo, todėl ir su šia teise susijusios procesinės teisės (teisės pateikti prašymą) pareiškėja taip pat nepaveldėjo.

16. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Skyriaus apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Vadovaujantis lingvistiniu, loginiu ir sisteminiu Įstatymo normų aiškinimu, asmeniui, kuris patenka į Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų šeimos narių sudėtį, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką įgyjama be jokių veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, asmens prašymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo yra tik šios teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo tvarkos priemonė. Todėl prašymas skirti draudimo išmoką neturi teisinės reikšmės teisės į draudimo išmoką atsiradimui, t. y. nesukuria teisės į draudimo išmoką. Tokį aiškinimą patvirtina Įstatymo 25 straipsnio 5 dalis. Minėtą Įstatymo nuostatų aiškinimą taip pat patvirtina Nuostatai, kurių 88 punkte nurodyta, kad jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turintis mirusiojo šeimos narys per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytus terminus nesikreipia dėl išmokos skyrimo arba jos neatsisako, jam priklausanti išmokos dalis nedalijama kitiems teisę į išmoką

turintiems šeimos nariams ir lieka neišmokėta. Tokiu būdu, šiame poįstatyminiame teisės akte tiesiogiai įtvirtinta, kad teisė į draudimo išmoką yra atskira ir nepriklausoma nuo prašymo skirti draudimo išmoką. Priešingu atveju, asmeniui nepateikus prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, jam pagal Įstatymą tenkanti draudimo išmokos dalis turėtų būti dalijama kitiems suinteresuotiems asmenims. Teisės į draudimo išmoką atsiradimo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo prašymo skirti draudimo išmoką taip pat iš esmės patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai panašaus pobūdžio bylose (2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1137/2014; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015). Aplinkybė, kad apdraustojo motina iki savo mirties nepateikė prašymo dėl draudimo išmokos skyrimo, teismo sprendimu teisingai įvertinta, kaip negalinti būti teisėtu pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja, priimdama O. S. palikimą, taip pat paveldėjo O. S. teisę į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką. Būtent šios pareiškėjos paveldėtos teisės į draudimo išmoką įgyvendinimui pareiškėja, laikydamasi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytos tvarkos, 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą Skyriui.

16.2. Įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, jog Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pasibaigtų mirus šios teisės savininkui. Įstatyme taip pat nėra nurodyta, kad ši teisė yra nepaveldima. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme yra nereglamentuotas šios teisės (ne)paveldėjimo klausimas, jis spręstinas vadovaujantis bendrosiomis paveldėjimo teisės nuostatomis.

16.3. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje, kurioje išvardintos nepaveldimos asmens teisės, yra nurodytos tik teisė į alimentus ir pašalpas bei teisė į pensiją. Šiame nepaveldimų teisių sąraše nėra nurodyta teisių į socialinio draudimo išmokas, mokėtas pagal Įstatymą. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškinta, jog asmens teisė, kad jo turtas (įskaitant ir turtines teises) po mirties būtų paveldėtas, laikytina asmens konstitucinės teisės į nuosavybę sudedamąja dalimi.

16.4. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 2 dalimi, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimą. Pareiškėja paveldėjo visą apdraustojo motinos O. S. turtą. Tai įrodo byloje esantys Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės 2017 m. kovo 7 d. liudijimas apie palikimo priėmimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2017 m. rugpjūčio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

16.5. Skyriaus ir Valdybos sprendimai taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir viešąjį interesą, prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių viešojo administravimo subjektas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjos G. J. teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.

18. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių su 2017 m. gegužės 23 d. prašymu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu skirti vienkartinės draudimo išmokos dalį, į kurią pareiškėjos brolio T. S. mirties dieną ((duomenys neskelbtini) žuvus nelaimingo atsitikimo tarnyboje metu) turėjo jo motina O. S., kuri mirė (duomenys neskelbtini), motyvuodama tuo, kad pareiškėja yra O. S. turto paveldėtoja. Skyrius 2017 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (10.16)2R-1278 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ nusprendė neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus motyvuojant tuo, kad mirusiojo motina O. S. nepateikė prašymo skirti išmoką apdraustajam mirus bei, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra T. S. šeimos narys. Valdyba 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-4913 „Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus“ konstatavo, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16)2R-1278 yra teisėtas ir naikinti jį nėra teisinio pagrindo, pažymėdama, kad paveldėjimo klausimai sprendžiami Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teise paveldėti O. S. turtą, turtines ir reikalavimo teises, šiame sprendime nepasisakoma.

19. Pareiškėja skunde prašė šiuos Skyriaus ir Valdybos sprendimus panaikinti, taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti Skyrių skirti pareiškėjai Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą vienkartinę draudimo išmoką.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu abu prieš tai paminėtus administracinius sprendimus panaikino, įpareigodamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą, konstatuodamas, kad Skyriaus 2017 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.16)2R-1278 bei Valdybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (11.1)I-4913 yra nemotyvuoti ir nepagrįsti.

21. Kaip minėta, pareiškėjai nepalankių sprendimų priėmimą – atsisakymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus, lėmė tai, kad mirusiojo motina O. S. nepateikė prašymo skirti išmoką apdraustajam mirus bei, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra T. S. šeimos narys.

22. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, yra Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Šio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.) 27 straipsnio 1 dalis numatė, kad apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 60 šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesio, dydžių. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal nuolatinės formos studijų programą studijuojantys studentai – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

23. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą, byloje surinktus įrodymus, įvertinęs Įstatymo 1, 2 straipsniuose, 25 straipsnio 5 dalyje, 27 straipsnio 1, 2 dalyse, Nuostatų 47, 59 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pripažinus įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, apdraustojo motina O. S. įgijo teisę į vienkartinę draudimo išmoką, tačiau šia teise nepasinaudojo, kadangi mirė, todėl O. S. teisę į vienkartinę draudimo išmoką įgijo jos paveldėtojai. Teismas priėjo prie išvados, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjai kreipusis į Skyrių nebuvo priimti procedūriniai sprendimai, pagrindžiantys jos teisę į vienkartinę draudimo išmoką, nepaneigia šios teisės buvimo. Pareiškėjai kreipiantis į Skyrių su prašymu skirti vienkartinę draudimo išmoką, Skyriui buvo žinoma aplinkybė, jog O. S. mirusi, o jos palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – dukra G. J., tačiau jai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus išmokai skirti.

24. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad aplinkybė, jog apdraustojo motina iki savo mirties nepateikė prašymo dėl draudimo išmokos skyrimo, negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą skirti jai vienkartinę draudimo išmoką. Pareiškėja, priimdama O. S. palikimą, taip pat paveldėjo O. S. teisę į Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienkartinę draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, kaip O. S. turto paveldėtoja, prie prašymo negalėjo pridėti dokumento, patvirtinančio faktą, kad ji paveldėjo motinos neįgyvendintą teisę į išmoką, ir pareiškėjos pridėtame paveldėjimo pagal įstatymą liudijime negalėjo būti nurodyta, kad pareiškėja paveldi ir vienkartinę draudimo išmoką, nes apdraustojo motina O. S. (šeimos narė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies prasme), turėjusi teisę į šią vienkartinę draudimo išmoką, šia teise nespėjo pasinaudoti, kadangi mirė prieš pripažįstant įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu. Tačiau vien ta aplinkybė negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią pareiškėjai siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį).

25. Įvertinus tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad nebuvo pagrindo priimti pareiškėjai nepalankų sprendimą – neskirti pareiškėjai vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam (pareiškėjos broliui) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jos procesinė padėtis byloje turėtų būti trečiasis suinteresuotas asmuo, o ne atsakovas, tačiau, įvertinus tai, jog šiuo atveju byloje dalyvavo ir tinkamas atsakovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šios aplinkybės galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai nesuteikia pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus bei šios teisės įgyvendinimo.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas, panaikinęs šioje byloje ginčijamus sprendimus, pagrįstai įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 23 d. prašymą.

29. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-2394-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03028-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 17.4; 17.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovui G. S. (tretieji suinteresuoti asmenys – R. K. ir D. K., valstybės įmonė Registrų centras) dėl deklaracijos, teisinės registracijos ir įrašų panaikinimo.

Teisėjų kolegija


n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija), galiojimą; 2) panaikinti nekilnojamojo daikto – pastato – dvibučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR); 3) panaikinti 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikto paprastojo remonto (toliau – ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija), galiojimą ir įrašą VĮ Registrų centro NTR.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija 2017 m. sausio 4 d. gavo anoniminį pranešimą apie galbūt neteisėtą statybą (duomenys neskelbtini), ir, atlikusi patikrinimą, 2017 m. sausio 17 d. surašė statybos patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nurodė, kad žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), pastatytas trijų ir daugiau butų gyvenamosios paskirties pastatas (devynių butų gyvenamasis namas) vietoje dviejų butų gyvenamojo namo (pakeista pastato paskirtis). NTR duomenimis žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Inspekcijos įgaliotas pareigūnas nustatė, kad atsakovas, statydamas naują statinį pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 28 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą, pažeidė esminius statinio projekto sprendinius. Todėl 2017 m. sausio 23 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir privalomasis nurodymas), kurio įvykdymo terminas – 2017 m. birželio 18 d. 2017 m. birželio 28 d. patikrinimo metu nustatyta, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas – pastatas – dvibutis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir gyvenamasis namas) 2017 m. gegužės 18 d. įregistruotas NTR. Įregistravimo pagrindas – 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija. Nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą neįregistruota.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos įgaliotas pareigūnas patikrinęs duomenis informacinėje sistemoje (toliau – ir IS) „Infostatyba“ nustatė, kad Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2017 m. gegužės 12 d. patvirtino 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją. Inspekcijos įgaliotas pareigūnas 2017 m. liepos 21 d. patikrino, ar deklaracijos ir prie jos pateiktų dokumentų sudėtis atitinka Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 10.3 punkte (deklaracijų pateikimo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d.) galiojusi akto redakcija) (toliau – ir Reglamentas, STR „Statybos užbaigimas) reikalavimus ir 2017 m. liepos 21 d. surašė deklaracijos apie statybos užbaigimą patikrinimo aktą Nr. DTA-28, kuriame konstatavo, kad deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų – pastatyta ne pagal statybą leidžiančio dokumento (toliau – ir SLD) pateiktą projektą, yra nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių, patikrinimo metu nustatyti pažeidimai nepašalinti, tačiau deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtinta, deklaracija nepilnos apimties, nėra techninio projekto, todėl pažeistas Reglamento 97 punktas.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta esminių projekto sprendinių sąvoka, to paties įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 3 punktu ir 9 punktu. Pakeitus esminius statinio (statinio projekte suprojektuotų statinių, kuriuos norint statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti privalomas statybą leidžiantis dokumentas) projekto sprendinius ir norint tęsti statybą, privaloma gauti naują statybą leidžiantį dokumentą šio reglamento nustatyta tvarka (STR „Statybos užbaigimas“ 48 p.). Atsakovas žemės sklype, kuris pagal naudojimo būdą skirtas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai, turėdamas SLD dviejų butų gyvenamojo namo statybai, pakeisdamas esminius statinio projekto sprendinius ir statomo pastato paskirtį, pastatė devynių butų pastatą, todėl neturėjo teisės teikti Inspekcijai deklaracijos apie statybos užbaigimą (deklaruoti, kad užbaigė dvibučio gyvenamo namo statybą pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus) ir deklaracijos pagrindu įregistruoti gyvenamąjį namą NTR.

5. Atsakovas G. S. ir tretieji suinteresuoti asmenys R. K. ir D. K. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.6. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad atsakovas, reaguodamas į Inspekcijos privalomajame

nurodyme išreikštą poziciją, pakoregavo (papildė) Dvibučio gyvenamojo namo projektą, tokiu būdu pašalindamas privalomajame nurodyme įvardintus trūkumus. Po to, kai namo statyba buvo pabaigta, parengė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir pateikė ją tvirtinti Inspekcijai, kurios pareigūnai jokių šio dokumento trūkumų nenustatė, todėl deklaraciją patvirtino. Po dvibučio gyvenamojo namo statybos užbaigimo šiame objekte buvo atlikti paprastojo remonto darbai – viename iš butų sumontuota vidinė siena (pertvara). Užbaigus paprastojo remonto darbus, kurių užbaigimas buvo įformintas 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija, šie duomenys ir pakeitimai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre. Inspekcija neginčijo 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos, kurios pagrindu buvo užfiksuoti bei įregistruoti paskutinieji dvibučio gyvenamojo namo kadastro duomenys. Inspekcijos 2017 m. birželio 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, kokios aplinkybės (atlikti ar neatlikti statybos darbai) lėmė vertinimą apie dvibučio gyvenamojo namo paskirties pakeitimą. Nebuvo iki galo įsigilinta į situaciją (padarytus projektinės dokumentacijos pakeitimus), todėl padarytos nepagrįstos išvados, kad dvibutis gyvenamasis namas pastatytas ne pagal projektą – yra nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių. Be to, dalis patikrinimo akte nurodytų išvadų yra neaiškios ir nekonkrečios. Dvibutis gyvenamasis namas yra pastatytas pagal projektą bei laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Statybų eigoje projektinės dokumentacijos pakeitimai yra leidžiami ir tai savaime nereiškia teisės normų pažeidimo. Statinio vidinių pertvarų išdėstymas nepatenka į esminių projekto sprendinių kategoriją, todėl nereikėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Pagal statinio ekspertizės vadovo kvalifikaciją turinčio statybų srities specialisto išvadą, ginčo objekto paskirtis atitinka dviejų butų paskirtį. Dvibutis gyvenamasis namas, kaip daiktinių teisių objektas, NTR buvo įregistruotas Inspekcijos pažymų apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto pagrindu, todėl nenuginčijus šių pažymų, Inspekcijos reikalavimas dėl registracijos panaikinimo negali būti tenkinamas. Dėl reikalavimo dėl 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos panaikinimo, nurodė, kad šis reikalavimas yra grindžiamas išimtinai tuo, jog nuginčijus 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją turi būti naikinama ir vėliau įvykdytų paprastojo remonto darbų užbaigimą įforminusi 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija. Pasitvirtinus faktui, jog dvibučio gyvenamojo namo statyba buvo vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų reikalavimų, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir šis pareiškėjo reikalavimas. Atliekant paprastojo remonto darbus dvibučiame gyvenamajame name (t. y. viename iš butų) statybą leidžiančio dokumento gauti nereikėjo, nes to nenumatė teisės aktai (Statybos įstatymo 27 str. 1 d.). Be to, yra praleistas terminas tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, nes pareiškėjas ilgą laiką žinojo apie 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos duomenis ir turėjo realias galimybes įstatymų nustatyta tvarka pareikšti reikalavimą dėl minėto dokumento galiojimo panaikinimo, tačiau to nepadarė.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.8. VĮ Registrų centras nurodė, kad panaikinus 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos galiojimą, registre bus panaikinti tik

šios deklaracijos pagrindu įrašyti duomenys. NTR gyvenamasis namas (kaip nebaigtas statyti) 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 27 d. Pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. lapkričio 17 d. Pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Minėtos pažymos yra teisėtos, nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, todėl jų nenuginčijus, šių pažymų pagrindu NTR įrašyti duomenys negali būti naikinami.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimą patenkino, t. y. panaikino statytojo G. S. 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; panaikino 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikto paprastojo remonto, galiojimą; panaikino 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos pagrindu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre padarytus įrašus.

10. Teismas nustatė, kad naujo statinio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, statyba buvo vykdoma pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 28 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini). Leidimas suteikia teisę statyti naują statinį, kurio paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai), statinio kategorija – neypatingas statinys, pagal projektuotojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Archlinija“ 2015 m. parengtą statinio projektą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dvibutis gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini)“. Pagal NTR duomenis

gyvenamasis namas (kaip nebaigtas statyti) 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. NTR buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 27 d. Pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. lapkričio 17 d. Pažymos apie statinio statymo be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.

11. Teismas nustatė, kad gavusi anoniminį pranešimą apie galbūt neteisėtą statybą (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Inspekcija 2017 m. sausio 17 d. atliko statybos patikrinimą ir surašė statybos patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) Atlikus patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 11 straipsnio 6 dalį buvo surašytas 2017 m. sausio 23 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo statytojas G. S. buvo įpareigotas sklype (duomenys neskelbtini): 1) nevykdyti jokių statybos darbų, susijusių su statinio paskirties keitimu į trijų ir daugiau butų gyvenamąjį namą, vykdyti tik tuos statybos darbus, kurie atitinka statinio projekto sprendinius (Nr. (duomenys neskelbtini), parengimo metai 2015 m.) įkelto informacinėje sistemoje „Infostatyba“ Vilniaus miesto savivaldybei išduodant 2016 m. sausio 28 d. statybą leidžiantį dokumentą, pažymint, jog statinyje pertvarų kiekis gali būti statomas tik projekte numatytam dviejų butų patalpų kiekiui; 2) nugriauti statinio pirmo ir antro aukšto pertvaras, pažymėtas kadastrinės bylos pirmo ir antro aukšto planuose sudarytuose pagal 2016 m. lapkričio 8 d. kadastrinių matavimų duomenis, nevykdyti kitų darbų, susijusių su statinio paskirties keitimu. Inspekcija nustatė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. birželio 18 d. Atsakovas privalomojo nurodymo neginčijo.

12. Teismas nustatė, kad Inspekcija patikrino privalomojo nurodymo vykdymą ir 2017 m. birželio 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.31)-FAK-1848 pažymėjo, jog privalomas nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini) neįvykdytas, t. y. pakeista dviejų butų gyvenamojo namo paskirtis į devynių butų gyvenamąjį namą. 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija NTR buvo įregistruotas neypatingo statinio pastato – dvibučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai)) 100 proc. baigtumas. Nuosavybės teisės į pastatą neįregistruotos. Minėtą deklaraciją patvirtino Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas. Šios Deklaracijos pagrindu minėtų patalpų ir pastato registro duomenys buvo pakeisti ir NTR. Atsakovas, pateikęs 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, 2017 m. birželio 1 d. įregistravo gyvenamojo namo patikslintus kadastro duomenis. Inspekcija, atlikusi 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybos dokumentas privalomas) patikrinimą 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. DTA-28-(7.12) padarė išvadą, jog deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai – pastatyta ne pagal SLD pateiktą projektą, yra nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių, patikrinimo metu nustatyti pažeidimai nepašalinti, tačiau deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtinta. Deklaracija nepilnos apimties, nėra techninio darbo projekto. Taip pat nurodoma, jog deklaraciją tikrinęs pareigūnas nepatikrino įsegto projekto, taip pat nepatikrino, jog nepateikti visi privalomi dokumentai, neįvykdytas 2017 m. sausio 23 d. privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti savavališkos statybos padarinius.

13. Teismas pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl statybos užbaigimo akto galiojimo ar deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva turi teisę Inspekcija. Nagrinėjamu atveju Inspekcija 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos pažeidimus nustatė 2017 m. liepos 21 d., o į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 5 d., taigi TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto dviejų mėnesių termino kreiptis į teismą nepraleido.

14. Teismas nurodė, kad pateikęs 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, atsakovas 2017 m. birželio 1 d. NTR įregistravo gyvenamojo namo patikslintus kadastro duomenis. Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų atitiktis STR „Statybos užbaigimas“ nuostatoms tikrinama vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 1V-10 patvirtintu Statybos užbaigimo aktų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą tikrinimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), kurio 3 punkte nustatyta, kad statybos užbaigimo aktai tikrinami ne vėliau kaip vienus metus nuo jų išdavimo dienos, deklaracijos – ne vėliau kaip per vienus metus nuo jų patvirtinimo, surašymo ar įregistravimo VĮ Registrų centro NTR (kai netvirtinamos) dienos. Nagrinėjamu atveju nepraėjus vienerių metų terminui nuo 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos įregistravimo NTR, Inspekcija kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl 2017 m. gegužės 25 d. ir su ja pateiktų dokumentų, o gavusi šiuos dokumentus, nepraleisdama nustatyto dviejų mėnesių termino, patikslino pareiškimą, reikšdama reikalavimą dėl jos panaikinimo, todėl Inspekcija, patikslindama pareiškimą reikalavimu dėl 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos panaikinimo nepraleido nustatyto kreipimosi į teismą termino.

15. Teismas vertino, kad reikalavimas panaikinti 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos (patvirtintos Inspekcijos) apie statybos užbaigimą galiojimą yra pagrindinis, o kiti pareiškėjo reikalavimai dėl paskesnės 2017 m. gegužės 25 d.

deklaracijos galiojimo ir įrašų viešame registre panaikinimo yra išvestiniai ir galėtų būti tenkinami tik patenkinus pagrindinį reikalavimą.

16. Teismas nurodė, kad Inspekcija atsakovui surašė 2017 m. sausio 23 d. privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo žemės sklype (duomenys neskelbtini): 1) nevykdyti jokių statybos darbų susijusių su statinio paskirties keitimu į trijų ir daugiau butų gyvenamąjį namą, vykdyti tik tuos statybos darbus, kurie atitinka 2015 m. statinio projekto sprendinius; 2) nugriauti statinio pirmo ir antro aukšto pertvaras, pažymėtas kadastrinės bylos pirmo ir antro aukšto planuose, sudarytuose pagal 2016 m. lapkričio 8 d. kadastrinių matavimų duomenis, nevykdyti kitų darbų, susijusių su statinio paskirties keitimu, nustatė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. birželio 18 d. Atsakovas privalomojo nurodymo nustatyta tvarka neginčijo ir atsiliepime teismui pabrėžia, jog jį įvykdė pateikdamas 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, o įvykdęs privalomąjį nurodymą, t. y. nugriovęs privalomajame nurodyme minimas pertvaras, po 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos patvirtinimo, atliko statinio paprastąjį remontą, įrengdamas pertvaras, kurį užfiksavo 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijoje.

17. Teismas pažymėjo, kad TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią tikrinama, ar privalomasis nurodymas tinkamai įvykdytas: Inspekcijai pateikus informacijos apie šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymą (iki jo įvykdymo termino pabaigos arba pasibaigus terminui) Inspekcija patikrina ar privalomasis nurodymas tinkamai įvykdytas. Jeigu privalomasis nurodymas yra tinkamai įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje. Iš į bylą pateikto privalomojo nurodymo matyti, kad jame nėra duomenų apie įrašą, patvirtinantį, jog privalomasis nurodymas įvykdytas. Tokia išvada dėl privalomojo nurodymo tinkamo įvykdymo gali būti daroma tik atlikus pakartotinį patikrinimą. Inspekcija patikrinimą atliko 2017 m. birželio 28 d. ir nustatė, jog privalomas nurodymas neįvykdytas.

18. Teismas nustatė, jog atsakovas, nesilaikydamas privalomojo nurodymo reikalavimo – vykdyti tik tuos statybos darbus, kurie atitinka 2015 m. statinio projektą – atliko 2015 m. projektinės dokumentacijos pakeitimus, parengdamas projekto A laidą ir 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją pateikė Inspekcijai, kuri ją patvirtino. Taip pat atsakovas VĮ Registrų centrui 2017 m. gegužės 25 d. pateikė 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, nesilaikydamas TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. Inspekcijai vietoje neatlikus pakartotinio patikrinimo ir nepatvirtinus tinkamo privalomo nurodymo įvykdymo.

19. Teismas nurodė, kad STR „Statybos užbaigimas“ 10.3 punkte nustatyta, jog deklaracija apie statybos užbaigimą – tai statytojo pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus nurodytus 10.2 papunktyje) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas, o 92 punkte nustatyta, jog statytojas Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir STR „Statybos užbaigimas“ 11 priede nustatytais atvejais surašo deklaraciją ir Inspekcijai pateikia prašymą patvirtinti deklaraciją; šio prašymo ir deklaracijos rekvizitus tvirtina Inspekcijos viršininkas.

20. Teismas sprendė, kad deklaracija pildoma pagal privalomai patvirtintą formą, kurioje nurodoma, jog pagal statinio projekto sprendinius užbaigta naujo statinio statyba, kurio paskirtis gyvenamoji (dviejų butų pastatai) (gyvenamosios paskirties pastatai). Nagrinėjamoje byloje dvibutis gyvenamasis namas buvo pastatytas pagal statinio projektą Nr. (duomenys neskelbtini), parengimo metai 2015 m. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog projektavimo darbai vykdomi vienu etapu. Dvibutis gyvenamasis namas yra dviejų aukštų. Pirmame aukšte projektuojami du holai, dvi katilinės, du WC, dvi virtuvės, dvi svetainės, du miegamieji, dvi vonios, keturios rūbinės, antrame aukšte – du holai, keturios rūbinės, šešios vonios ir šeši miegamieji. Iš Inspekcijos 2017 m. birželio 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-1848 ir 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. DTA-28-(7.12) matyti, kad buvo atliktas patikrinimas vietoje ir nustatyti STR 1.05.01:2017 97.1, 97.3, 97.4, 97.7, 97.8 papunkčių pažeidimai: pastatyta ne pagal SLD pateiktą projektą, yra nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių, patikrinimo metu nustatyti pažeidimai (pakeista dviejų butų gyvenamojo namo paskirtis į devynių butų gyvenamąjį namą) nepašalinti, tačiau deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtinta; deklaracija nepilnos apimties, nėra techninio darbo projekto.

21. Teismas nurodė, kad privalomame nurodyme, patikrinimo vietoje akte ir 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akte padaryta išvada, kad pastatytas gyvenamasis namas neatitinka statinio projekto, pagal kurį išduotas statybos leidimas, sprendinių. Inspekcija nurodo, jog patalpų išdėstymas pastato pirmame ir antrame butuose atitinka daugiabučiui būdingų patalpų išdėstymą. Iš į bylą pateiktos 2017 m. gegužės 25 d. kadastrinių matavimų bylos pirmo ir antro aukšto planų bei pastato vidaus plotų eksplikacijos matyti, kad pastato pirmame bute yra įrengtos penkios (dvi pirmame aukšte ir trys antrame), o antrame bute keturios (po dvi pirmame ir antrame aukštuose) atskiros patalpos į kurias patenkama iš bendrų laiptinių. Iš bendrų laiptinių taip pat galima patekti į katilinę ir atskirus sandėliukus, kurių skaičius iš esmės atitinka pastate

įrengtų atskirų patalpų skaičių (keliose patalpose sandėliukai įrengti patalpų viduje). Visos šios devynios patalpos yra izoliuotos nuo kitų patalpų, visose įrengti atskiri sanitariniai mazgai. Palyginus šių patalpų išdėstymą su 2015 m. projektu, matyti, jog dabartinis patalpų (taip pat sanitarinių mazgų) išdėstymas neatitinka 2015 m. projekto. Pirmame ir antrame butuose suformuotos atskiros patalpos su sanitariniais mazgais, kurių išdėstymas ir patekimas į jas neatitinka numatyto 2015 m. projekte. Lyginant su 2015 m. projektu, sanitarinių mazgų išdėstymas kito tokiu būdu, jog jie buvo įrengti kiekvienoje iš devynių izoliuotų patalpų. Iš į bylą pateiktų nuotraukų kopijų matyti, kad antrame pastato bute įrengti penki atskiri vandens ir dujų skaitikliai. Durys, per kurias patenkama į izoliuotas patalpas, su užraktais, duryse įrengtos „akutės“. Minėtos patalpos atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 (toliau – ir STR „Gyvenamieji pastatai“), 4.13 punkte pateiktą buto apibrėžimą. Minėtame punkte nustatyta, jog butas – tai gyvenamojo namo (pastato) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių virtuvės ir kitų patalpų atitvaromis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Pastato antrame bute įrengti vandens skaitikliai atitinka STR „Gyvenamieji pastatai“ 256.9 punkto reikalavimus, kurie numato, jog kiekvienam butui turi būti numatyta karšto ir šalto vandens apskaita. Teismas iš šių nustatytų aplinkybių darė išvadą, jog devynios patalpos, kurios yra atskiros, ir susijusios tik bendro naudojimo objektais yra būdingos daugiabučiui statiniui dėl namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo elektros, sanitarinės – techninės įrangos, įrengimo. Todėl teismas konstatavo, jog Inspekcija pagrįstai pripažino, jog 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija apie statybos užbaigimą surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes statinys pastatytas ne pagal SLD pateiktą 2015 m. projektą.

22. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR „Statinių klasifikavimas“), 6.2. punktas numato, jog gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai – skirti gyventi dviem šeimoms. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pritaikytas gyventi daugiau, nei dviem šeimoms. Ši aplinkybė akivaizdi iš bylos medžiagos nuotraukų kopijų, statinio plano ir patalpų eksplikacijos, taip pat skelbimų portale Aruodas.lt. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal teisingumo kriterijų, sprendė, jog Inspekcija pagrįstai pripažino, kad atsakovas, pildydamas 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, pažeidė imperatyvų reikalavimą teisingai nurodyti statinio pagrindinę naudojimo paskirtį. Ginčo statinys, dvibutis gyvenamasis namas, atitinka ne gyvenamųjų pastatų tipo 6.2 punkte nurodytą pogrupį gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai, o 6.3 punkte numatytą pogrupį – gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai. Nustatęs, jog yra padarytas imperatyvių normų pažeidimas neteisingai užpildžius deklaraciją, teismas Inspekcijos prašymą dėl 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos galiojimo panaikinimo pripažino pagrįstu.

23. Teismas nurodė, kad teismo eksperto S. S. pateiktame ekspertizės akte padaryta išvada, jog pastatytas dvibutis gyvenamasis namas atitinka dviejų butų pastatų paskirtį. Tokią išvadą ekspertas padarė pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 (toliau – ir STR „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“), V skyriaus 10–20 punktų nuostatas. Taip pat pateikta išvada, jog statinys pastatytas pagal 2015 m. statybos projektą, kurio pagrindu buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

24. Teismas, įvertinęs ekspertizės akto turinį, sprendė, jog šis aktas nėra pakankamai motyvuotas ir juo vadovavosi tik iš dalies. Išvada, kad dvibutis gyvenamasis namas atitinka dviejų butų paskirtį, padaryta pagal STR „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 10–20 punktų nuostatas, kuriose nustatyti bendrieji reikalavimai, keliami namui ir jo patalpų sudėčiai. Šio reglamento 12 punkte yra pateiktas aprašymas butui keliamoms patalpoms, kurį statinio 9 patalpos atitinka. Teismas nurodė, kad jo išvada dėl statinio atitikimo gyvenamųjų pastatų tipo pogrupį (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai,) padaryta įvertintus aptartų teisės aktų reikalavimus bei bylos medžiaga nustatytas faktines aplinkybes, o S. S. teismo ekspertizės išvados nepakankamai motyvuotos (lakoniškos), trūksta teisinio ir faktinio išvadų pagrindimo.

25. Teismas nurodė, kad Deklaracijos apie statybos užbaigimą 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akte nurodyta, kad 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija nepilnos apimties, nėra techninio darbo projekto, t. y. nepateikti visi privalomi pateikti dokumentai. Statybos techninis reglamentas STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir STR „Statinio projektavimas“), nustato projektų, taip pat ir statinio projekto rengimo tvarką, projekto sudedamąsias dalis ir kitus projektui keliamus reikalavimus. Minėto reglamento 6.4 punktas numato, jog techninis projektas – tai techninio projekto pirmasis ir pagrindinis etapas, o 6.3 punkte nustatyta, jog darbo projektas – tai antrasis projekto etapas, techninio projekto

https://Aruodas.lt/

tąsa, kuriame detalizuojami techninio projekto sprendiniai ir pagal kurį atliekami statybos darbai, o II skirsnyje nustatyta, jog projektas gali būti rengiamas vienu arba dviem etapais. Vienu etapu gali būti rengiamas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų techninis darbo projektas, t. y. dokumentas, kuriuo vadovaujantis pasiekiami techninio projekto ir darbo projekto tikslai (12.5 ir 15 p.).

26. Teismas nustatė, kad su prašymu tvirtinti deklaraciją buvo pateiktas tik 2015 m. techninis projektas. Dėl atsakovo argumento, jog STR „Statybos užbaigimas“ 93.2 punkte numatyta išimtis, jog tuomet, jei techninio projekto sprendiniai nebuvo keičiami ir statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas naudojantis IS „Infostatyba“, techninis projektas, techninis darbo projektas nepateikiamas, o pateikiama darbo projekto paskutinė laida, kai projektuojama dviem etapais, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju projektavimas vyko vienu etapu. Be to, byloje nustatyta, jog 2015 m. projektas buvo keičiamas (keičiant pertvaras, sanitarinių mazgų išdėstymą). Taip pat buvo keičiamos statinio konstrukcijos atitvarų tarp pirmo ir antro buto išdėstymas ašyje „C“. Teismas darė išvadą, jog techninis darbo projektas ar darbo projektas turėjo būti teikiamas. Teismo ekspertizės akte taip pat nustatyta, jog nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai, o projekto (A laida) apimtis ir detalumas nėra pakankami techniniam darbo projektui (trūksta konstrukcijų dalies (SK)).

27. Teismas nurodė, kad priėmęs prašymą patvirtinti deklaraciją, pareigūnas per 5 darbo dienas, be kita ko, patikrina, ar: nėra nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, viršijančių nustatytus Reglamento 79.1–79.3 papunkčiuose (97.1 p.); nepažeisti teisės aktų reikalavimai dėl statinių išdėstymo sklype (pagal kadastro duomenų bylą, pagal geodezinius matavimus) ir atstumų nuo statinių iki žemės sklypo ribų (jei projekto rengti neprivaloma) (97.2 p.), dėl deklaracijoje nurodyto statinio nėra surašyta savavališkos statybos aktų (97.3 p.); nereikėjo gauti naujo statybą leidžiančio dokumento, pakeitus statinio projekto sprendinius (97.4 p.); pateikti statinio projektuotojo, statinio projekto ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės dokumentai (97.7 p.). Pagal Reglamento 98 punktą, pareigūnas deklaraciją patvirtina tik nenustatęs pažeidimų pagal Reglamento 97 punktą (98.1 p.), o nustatęs pažeidimų pagal šio reglamento 97 punktą, praneša prašymo patvirtinti deklaraciją pateikėjui, kad deklaracija nebus patvirtinta (98.2 p.).

28. Teismas, aiškindamas aptartą teisinį reguliavimą sistemiškai, konstatavo, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą nagrinėjamu atveju galėjo būti patvirtintos tik tuo atveju, jeigu: 1) nebūtų nustatyti nukrypimai nuo esminių statinių projektų sprendinių, t. y. tokių, kurie nepriskirtini Reglamento 79.1-79.3 papunkčiuose nurodytiems neesminiams faktiniams nukrypimams; 2) nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl statinių išdėstymo žemės sklype (pagal kadastro duomenų bylą, pagal geodezinius matavimus) ir atstumų nuo statinių iki žemės sklypo ribų (jei projekto rengti neprivaloma). Nustačius nukrypimus nuo esminių statinių projektų sprendinių ar nustačius teisės aktų reikalavimų dėl statinių išdėstymo žemės sklype ir atstumų nuo statinių iki žemės sklypo ribų pažeidimus, taip pat nustačius, jog surašyti savavališkos statybos aktai Deklaracija negalėjo būti tvirtinama (97.1, 97.2, 97.3 p.).

29. Teismas nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 punktą esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. Inspekcija nagrinėjamoje byloje prašė panaikinti abiejų deklaracijų galiojimą dėl šių aplinkybių: 1) deklaruotas dvibučio gyvenamojo namo statybos užbaigimas faktiškai neatitinka paskirties, nurodytos statybą leidžiančiame dokumente, nes faktiškai buvo suformuotas 9 butų daugiabutis namas, todėl yra nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių (statinio ar jo dalių paskirtis); 2) nepateikti visi reikiami privalomi dokumentai (nėra techninio darbo projekto); 3) 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija pateiktos esant surašytam 2017 m. sausio 23 d. privalomajam nurodymui pašalinti pažeidimus.

30. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio paskirtį, neatitinka statybą leidžiančio dokumento, o deklaruodamas statinio pagrindinę naudojimo paskirtį atsakovas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus ir statytojo pareigas. Taip pat nustatė, jog 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija nepilnos apimties, nes nėra techninio darbo projekto (konstrukcijų dalies). Statytojas 2015 m. projektinės dokumentacijos pakeitimus (parengdamas projekto A laidą) parengė ir 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją pateikė Inspekcijai bei VĮ Registrų centrui pateikė 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, nesilaikydamas TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. Inspekcijai vietoje neatlikus pakartotinio patikrinimo ir nepatvirtinus tinkamo privalomo nurodymo įvykdymo. Nurodyti veiksmai atitinka esminių statinio projekto sprendinių apibrėžtį. Dėl atsakovo neteisėtos veikos, t. y. jam deklaravus duomenis, kurie yra neteisingi, nes faktiniai statybos darbai neatitinka statybą leidžiančio dokumento, pateikta 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija buvo patvirtinta Inspekcijos pareigūno, ir užregistruota IS „Infostatyba“, o 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija pateikta VĮ Registrų centrui.

31. Teismas nurodė, kad, pateikdamas deklaraciją, statytojas paskelbia, kad statinio statybos darbai yra užbaigti ir atlikti pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius (STR „Statybos užbaigimas“ 10.3 p.), todėl atsakovas, surašydamas 2017 m. gegužės 12 d. ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, bei pateikdamas tvirtinti privalėjo įsitikinti, ar jose nurodyti duomenys yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, t. y. gyvenamasis namas pastatytas pagal projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus.

32. Dėl atsakovo argumento, jog 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija buvo patikrina ir patvirtinta Inspekcijos pareigūno ir užregistruota IS „Infostatyba“, todėl yra teisėta, teismas pažymėjo, jog jis yra teisiškai nepagrįstas. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalies 3 punktą deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimą ir įregistravimą panaikina teismas, o pagal 7 dalies nuostatas deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą panaikina statytojas arba teismas. Teisę kreiptis į teismą, be kitų institucijų, turi ir Inspekcija. Taigi įstatyme numatyta galimybė Inspekcijai ginčyti deklaraciją teisme.

33. Teismas konstatavo, kad nustatyti nukrypimai ir pažeidimai sudaro pagrindą teismui naikinti Inspekcijos patvirtintos 2017 m. gegužės 12 d. ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos galiojimą, deklaracijos pripažintinos neteisėtomis. Reikalavimas dėl NTR įregistruotų duomenų panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos galiojimo panaikinimo, todėl panaikinus deklaracijas, naikintini jų pagrindu NTR centrinio duomenų banko įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti duomenys. Teismas pažymėjo, jog panaikinus minėtų deklaracijų galiojimą, NTR bus panaikinti tik jų pagrindu įrašyti duomenys. Gyvenamasis namas, kaip nebaigtas statyti statinys NTR 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 27 d. Pažymos apie statybą be nukrypimų nuo esminių projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. lapkričio 17 d. Pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl pagal šias pažymas NTR įrašyti duomenys negali būti naikinami.

III.

34. Atsakovas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Inspekcijos pareiškimą atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto 2 mėnesių termino 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos atžvilgiu, nenurodydamas nuo kada minėtas terminas skaičiuojamas. TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustato 2 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai, priėmimo dienos. Pareiškėjas praėjus beveik dviem mėnesiams po 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos surašymo ir pateikimo atliko patikrinimą bei surašė 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo aktą Nr. DTA-28-(7.12). Taigi minėto patikrinimo akto surašymo metu galėjo būti tikrinami ir faktiškai buvo tikrinami minėtos deklaracijos duomenys bei nuo minėto akto datos reikia skaičiuoti TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą 2 mėnesių terminą, kuris 2018 m. balandžio 10 d. pateikiant patikslintą pareiškimą buvo praleistas. Tuo atveju jeigu teismas vertintų, kad 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo aktas Nr. DTA-28-(7.12) nekonstatavo 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos pažeidimų ir TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas netaikytinas, teismas privalėjo vadovautis bendra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle – skundas gali būti paduodamas per 1 mėnesį nuo individualaus teisės akto įteikimo dienos.

36. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso pažeidimų: pripažinęs specialių žinių poreikį ir paskyręs teismo ekspertizę, priimdamas sprendimą, iš esmės atmetė pateiktą eksperto išvadą, kad pastatytas statinys atitinka statinio projekto (A laida) esminius sprendinius, kitų teisės aktų reikalavimus ir esminius statinio reikalavimus, rėmėsi išvada tik iš dalies, iš konteksto išimtais teiginiais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo savo parinkto eksperto darbo trūkumus, kad jo ekspertizės aktas nemotyvuotas, netenkino prašymo atlikti pakartotinę ekspertizę, užduoti patikslinančius klausimus, arba kreiptis į kitą ekspertą, o specialių žinių reikalaujančius klausimus sprendė savo nuožiūra, neturėdamas specialių tokių klausimų sprendimui reikalingų žinių. Teismas visiškai nepasisakė ir neatkreipė dėmesio į dar vieną su bylai reikšmingais specialių žinių reikalaujančiais klausimais susijusį rašytinį įrodymą – teismo eksperto ir statinio ekspertizės vadovo V. M. 2017 m. rugsėjo 30 d. statybos ekspertizės aktą. Netinkamai vedęs bylą bei pažeidęs teismo ekspertizės klausimus reguliuojančių teisės normų reikalavimus, teismas sprendė klausimus, kuriems spręsti neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir dėl to priėmė byloje neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovo nuomone, byloje yra reikalingos specifinės statybos srities žinios, todėl siekiant tinkamai išspręsti bylą, būtina remtis ekspertų išvadomis, laikant jas nepakankamomis – skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

37. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus nesilaikęs privalomojo nurodymo, jo neįvykdęs, tačiau pateikęs 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją. Apeliantas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų. Kaip nurodyta eksperto V. M. išvadoje, deklaracijos pateikimo metu pertvarų išdėstymas atitiko patvirtintą statinio projektą, o teismas ignoravo atsakovo argumentą, kad privalomojo nurodymo reikalavimai buvo įvykdyti pakoreguojant dvibučio gyvenamojo namo projektą parengiant naujos laidos (A laidos) sprendinių projektą

38. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai kaltina Apeliantą nesilaikius TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatytos tvarkos. Minėta teisės norma nenustato jokių įpareigojimų atsakovui. TPSVPĮ 9 straipsnio pavadinimas nurodo, kad yra vardinamos statybos valstybinės priežiūros institucijos teisės, o ne kitų statybos proceso dalyvių pareigos. Atsakovas negalėjo pažeisti pareigos, kuri jam teisės aktu nenustatyta. Aplinkybė, kad pareiškėjas, galiojant privalomajam nurodymui, patvirtino 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją, tačiau nepadarė žymos privalomojo nurodymo egzemplioriuje (TPSVPĮ 11 str. 9 d.), rodo pareiškėjo, bet ne atsakovo darbo trūkumus. Apelianto įsitikinimu, 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos patvirtinimas iš esmės prilygsta patvirtinimui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo, o TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje nustatyti identiški terminai.

39. Atsakovas pažymi, kad STR „Statinių klasifikavimas“, 5.1 punktas nurodo, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Tuo tarpu vieno buto, dviejų butų ar daugiabučiai yra ne pastatų paskirtis, o gyvenamųjų pastatų pogrupiai (STR „Statinių klasifikavimas“ 6 p.). Analogišką teisinį reguliavimą nustato ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 3 priedas, numatantis gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatus. Taigi, pastato paskirtis būtų pakeista tik tuo atveju, jeigu vietoje suprojektuoto gyvenamosios paskirties pastato būtų pastatytas negyvenamosios paskirties pastatas, tačiau jokių duomenų ar argumentų apie negyvenamuosius pastatus byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendime būtent neteisingas paskirties nurodymas 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijoje įvardinamas kaip imperatyvių normų pažeidimas, neteisingai užpildžius deklaraciją, tačiau joje nurodyta gyvenamoji paskirtis, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidžiant. Dėl neteisingo pastatų paskirties klasifikacijos aiškinimo teismas nepagrįstai nurodė esant pažeidimų deklaruojant pastato paskirtį bei priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

40. Pareiškėjas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.41. Inspekcija nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios

instancijos teismo išvadomis. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad su prašymu tvirtinti deklaraciją buvo pateiktas tik 2015 m. techninis projektas. Teismas pažymėjo, kad gyvenamojo namo projektavimas vyko vienu etapu. Be to, byloje nustatyta, kad 2015 m. projektas buvo keičiamas (keičiant pertvaras, sanitarinių mazgų išdėstymą). Taip pat buvo keičiamos statinio konstrukcijos, atitvarų tarp pirmo ir antro buto išdėstymas ašyje „C“. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad techninis darbo projektas ar darbo projektas turėjo būti teikiamas. Teismo ekspertizės akte, kuriuo pirmosios instancijos teismas iš dalies vadovavosi, taip pat nustatyta, kad nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai, o projekto (A laida) apimtis ir detalumas nėra pakankami techniniam darbo projektui. Statinio paskirtis yra laikytina esminiu statinio projekto sprendiniu, kurį keičiant nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, tačiau to nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, teisėtai ir pagrįstai motyvavo skundžiamo sprendimo išvadas dėl deklaracijos neteisėtumo, kurių atsakovas nepaneigė apeliaciniame skunde, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Eksperto išvada teismui nėra privaloma, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą atmesti ekspertizės akto išvadas, su kuriomis nesutiko, nėra pagrindo teigti, kad teismo nesutikimas su kai kuriomis teismo eksperto išvadomis yra nemotyvuotas. Pagal ginčo statinio tūrinį planinį išplanavimą darytina išvada, kad šis statinys atitinka daugiabučio sekcijinio namo požymius. Faktiškai pastačius kitokį statinį, nei numatyta statinio projekte, pastatyto gyvenamojo namo pagrindinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji (trijų ir daugiau butų). Dėl atsakovo į bylą pateikto statinio ekspertizės vadovo V. M. 2017 m. rugsėjo 30 d. statybos ekspertizės akto pareiškėjas pažymėjo, kad atlikus šią ekspertizę, buvo padarytos iš esmės analogiškos išvados teismo eksperto išvadoms, t. y., jog gyvenamasis namas yra pastatytas pagal statinio projektą ir, kad šio statinio paskirtis atitinka deklaruojamą jo paskirtį, dėl kurių atmetimo teismas išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, todėl teismas pagrįstai šio dokumento atskirai nekomentavo ir dėl jo nepasisakė. Inspekcija deklaracijos tvirtinimo pažeidimus nustatė 2017 m. liepos 21 d., o į administracinį teismą dėl deklaracijos ir jos pagrindu atliktų nekilnojamojo turto registro įrašų panaikinimo kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 18 d. (pareiškimas teismui pateiktas 2017 m. rugsėjo 5 d.), taigi teismas pagrįstai sprendė, kad terminas kreiptis į teismą dėl deklaracijos panaikinimo nebuvo praleistas. Inspekcija 2018 m. balandžio 10 d. patikslino reikalavimus byloje ir kaip išvestinį reikalavimą pateikė prašymą panaikinti 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos galiojimą, atsakovas, pateikęs minėtą deklaraciją, 2017 m. birželio 1 d.

įregistravo gyvenamojo namo patikslintus kadastro duomenis. TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas 2 mėnesių terminas yra taikomas tais atvejais, kai pažeidimai yra konstatuojami institucijos, kuri kreipėsi į teismą, surašytame dokumente (pvz., patikrinimo akte). Šiuo atveju 2017 m. gegužės 25 d. deklaracija nebuvo pateikta Inspekcijai tikrinti ir tvirtinti, ją surašęs atsakovas pateikė registruoti tiesiogiai VĮ Registrų centrui, todėl minėtas 2 mėnesių skundo padavimo terminas šios deklaracijos apskundimui negali būti taikomas. Vienerių metų deklaracijos apskundimo terminas nustatytas specialiame įstatyme – TPSVPĮ 25 straipsnio 6 dalies 1 punkte. Deklaracijos patvirtinimas neprilygsta patvirtinimui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad teikiant deklaraciją buvo klaidingai nurodyta gyvenamojo namo paskirtis faktiškai pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą.

Teisėjų kolegija


IV.

42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą dėl gyvenamojo namo galiojimo panaikinimo, gyvenamojo namo teisinės registracijos NTR panaikinimo, 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą dėl gyvenamojo namo atlikto paprastojo remonto galiojimo ir įrašo NTR panaikinimo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Inspekcijos pareiškimą tenkino visiškai, konstatavęs, kad dvibučiame gyvenamajame name įrengtos devynios patalpos, kurios yra atskiros, ir susijusios tik bendro naudojimo objektais yra būdingos daugiabučiui statiniui dėl namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo elektros, sanitarinės – techninės įrangos, įrengimo, todėl Inspekcija pagrįstai pripažino, jog 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija apie statybos užbaigimą surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes statinys (gyvenamasis namas) pastatytas ne pagal SLD pateiktą 2015 m. projektą, atsakovas G. S., pildydamas 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją ir 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, pažeidė imperatyvų reikalavimą teisingai nurodyti statinio pagrindinę naudojimo paskirtį; 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija nepilnos apimties, nes nėra techninio darbo projekto (konstrukcijų dalies); statytojas 2015 m. projektinės dokumentacijos pakeitimus (parengdamas projekto A laidą) parengė ir 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją pateikė Inspekcijai bei VĮ Registrų centrui pateikė 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, nesilaikydamas TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. Inspekcijai vietoje neatlikus pakartotinio patikrinimo ir nepatvirtinus tinkamo privalomojo nurodymo įvykdymo.

44. Atsakovas G. S. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, tikslindamas pareiškimą 2018 m. balandžio 10 d., praleido TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą 2 mėnesių terminą, pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimų – konstatavęs paties parinkto eksperto darbo trūkumus, kad jo ekspertizės aktas nemotyvuotas, netenkino prašymo atlikti pakartotinę ekspertizę, užduoti patikslinančius klausimus, arba kreiptis į kitą ekspertą, o specialių žinių reikalaujančius klausimus sprendė savo nuožiūra, neturėdamas specialių tokių klausimų sprendimui reikalingų žinių, nepasisakė dėl kito svarbaus įrodymo – V. M. 2017 m. rugsėjo 30 d. statybos ekspertizės akto, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus nesilaikęs privalomojo nurodymo, jo neįvykdęs, tačiau pateikęs 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją, neteisingai aiškino pastatų paskirties klasifikaciją, todėl nepagrįstai nurodė esant pažeidimų deklaruojant pastato paskirtį bei priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, atsakovo nuomone, 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos patvirtinimas iš esmės prilygsta patvirtinimui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo.

45. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo

teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

47. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

48. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o pirmosios instancijos teismo motyvus papildo atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

49. Pagal TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais kreiptis į teismą. Prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai. Praleidus kreipimosi į teismą nustatytą terminą, jis gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatyta tvarka. Pagal TPSVPĮ 25 straipsnio 6 dalies 1 punktą skundai ar pranešimai dėl statybos užbaigimo aktų ar pažymų apie statinio nugriovimą išdavimo teisėtumo, deklaracijų apie statybos užbaigimą surašymo ar patvirtinimo teisėtumo, taip pat dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu nuo akto ar pažymos išdavimo, deklaracijos surašymo ar patvirtinimo arba administracinio sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip vieni metai, išskyrus atvejus, kai dėl šių dokumentų išdavimo, surašymo ar patvirtinimo arba administracinio sprendimo teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

50. Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos pažeidimus nustatė 2017 m. liepos 21 d., o į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 5 d., 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją apie atliktą gyvenamojo namo paprastąjį remontą atsakovas pateikė VĮ Registrų centrui ir 2017 m. birželio 1 d. NTR buvo įregistruoti gyvenamojo namo patikslinti kadastro duomenys. Bylos duomenys patvirtina, kad informaciją iš VĮ Registrų centro apie 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją Inspekcija gavo VĮ Registrų centro 2018 m. balandžio 3 d. raštu, o Inspekcija, tikslindama pareiškimo reikalavimą ir prašydama panaikinti 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją, kreipėsi į teismą 2018 m. balandžio 10 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškimo padavimo teismui terminas nebuvo praleistas, nes reikalavimas panaikinti 2017 m. gegužės 25 d. deklaraciją laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją. Be to, Inspekcijai kreipiantis į teismą tiek dėl 2017 m. gegužės 12 d. deklaracijos galiojimo panaikinimo (2017 m. rugsėjo 5 d.), tiek patikslinus pareiškimo reikalavimą prašant panaikinti 2017 m. gegužės 25 d. deklaracijos galiojimą (2018 m. balandžio 10 d.), nebuvo suėjęs TPSVPĮ 25 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas vienerių metų terminas.

51. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų dėl byloje paskirtos ekspertizės išvadų, taip pat atsakovo pateikto kito eksperto akto ir jų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). Pagal ABTĮ 61 straipsnio 4 dalį eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais,

nesuteikiant jam jokios viršenybės. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl eksperto išvada remiasi iš dalies, įvertino eksperto išvados duomenis kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta proceso teisės pažeidimų šiuo aspektu.

52. STR „Statinių klasifikavimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 5 punktas numatė, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai. Kai pastatą sudaro įvairių paskirčių patalpos, suformuotos ar numatomos suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais, pastato paskirtis nustatoma tokia tvarka: pirmiausia nustatoma pastato paskirties grupė pagal didžiausią atskirų paskirties grupių patalpų, suformuotų ar numatomų suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais, suminį bendrąjį plotą. Tada nustatomas paskirties grupės pogrupis pagal didžiausią visų tos paskirties grupės pogrupių patalpų, suformuotų ar numatomų suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais, bendrąjį suminį plotą. Įvairių paskirčių patalpos, formuojamos ar numatomos suformuoti atskirais nekilnojamaisiais daiktais, turi atitikti normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų ir kitų teisės aktų joms nustatytus reikalavimus. Minėto statybos reglamento 6 punktas nustatė, kad gyvenamieji pastatai pagal tipą skirstomi į pogrupius: 6.1. gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai – skirti gyventi vienai šeimai; 6.2. gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatai – skirti gyventi dviem šeimoms; 6.3. gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai – skirti gyventi trims šeimoms ir daugiau; 6.4. gyvenamosios paskirties (įvairių socialinių grupių asmenims) pastatai – skirti gyventi įvairių socialinių grupių asmenims (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai ir pan.).

53. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, o atsakovas jų nepaneigė, kad faktiškai vietoje dvibučio gyvenamojo namo buvo pastatytas gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabutis) pastatas, nes buvo užfiksuota, kad gyvenamosios patalpos pertvarų pagalba suformuotos taip, kad praktiškai įrengti 9 atskiri butai, jiems įrengiant atskirus skaitiklius, be to, nustatyta, kad patalpinti skelbimai apie nekilnojamojo turto pardavimą parduodant pagal faktiškai suformuotas atskiras gyvenamąsias patalpas kaip atskirus butus, t. y. pastatytas pastatas pagal jo požymius priskirtinas kitam pogrupiui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo nukrypta nuo esminių statinio projekto sprendinių, todėl 2017 m. gegužės 12 d. deklaracija negalėjo būti tvirtinama.

54. Atsakovo argumentai, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas prilygintinas patvirtinimui apie privalomojo nurodymo įvykdymą atmestini kaip nepagrįsti. Privalomojo nurodymo įvykdymo tvarką reglamentuoja TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalis, pagal kurią Inspekcijai raštu gavus informacijos apie šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymą iki jo įvykdymo termino pabaigos arba pasibaigus šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų atitinkamai nuo šios informacijos gavimo dienos arba nuo privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos patikrina, ar privalomasis nurodymas tinkamai įvykdytas. Jeigu privalomasis nurodymas yra tinkamai įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Taigi, minėta įstatymo nuostata įpareigoja asmenį, gavusį privalomąjį nurodymą, raštu informuoti inspekciją apie jo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju atsakovas apie privalomojo nurodymo įvykdymą Inspekcijos neinformavo, o atliko iš esmės kitos procedūros veiksmus – pateikė 2017 m. gegužės 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, kartu pateikdamas ir kitus dokumentus, deklaracijoje, be kita ko, patvirtindamas, kad jam žinoma apie atsakomybę už šioje deklaracijoje pateiktų duomenų ir prie prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą pridėtų dokumentų atitiktį tikrovei.

55. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo G. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


AUDRIUS BAKAVECKAS


Documents

· Web viewBe to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasa cijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame