· Web viewPirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos išvados, kad 7 dienų terminas skundui pateikti praleistas ir neįrodyti jo atnaujinimo pagrindai, ir apeliacinės instancijos

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08620 2019-05-31 2019-05-20 2019-05-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00110-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.2.17.6.1; 1.2.17.7.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 1, 2 dalys, 6 straipsnio 5 punktas), pagal 203 straipsnio 2 dalį – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, nuspręsta konfiskuoti valstybės nuosavybėn kratos metu paimtą automobilių aparatūrą ir detales, kompiuterinę techniką, kuri supakuota dėžėse Nr. 21, 16, 25, 26, 11, 32, 29, 28, 14, 27, 13, 9, 18, 23, 19, 17, 12, 20, 24, 22, 30, 15, 31, 10, 6, 7, 8, 5 ir dėžėje be numerio.

Iš R. V. priteista: Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 740,27 Eur padarytai žalai atlyginti, valstybei 17 Eur proceso išlaidų.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=21554be082f411e993ffd4361ddf8976

1. R. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtu būdu, t. y. pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ reikalavimus, nustatančius, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos apskrities mokesčių inspekcijai pateikti tinkamai užpildytą nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą; nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. būdamas užsienio bendrovės „S. S. LTD“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) Seychelles) atsakingas asmuo, šios bendrovės vardu vykdantis veiklą Panevėžio mieste, pažeisdamas VMI viršininko 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. VA-52 patvirtintų Užsienio juridinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro FR0227 formos užpildymo ir teikimo taisyklių 4 punkto reikalavimus, nustatančius, kad registre turi registruotis užsienio juridiniai asmenys, kai jie numato vykdyti ar vykdo veiklą ir (arba) turi mokestinių prievolių Lietuvos Respublikoje, ir Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Panevėžio apskrities VMI) tyčia nepateikdamas FR0227 formos prašymo registruoti bendrovę „S. S. LTD“ Mokesčių mokėtojų registre, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Panevėžyje ir kitose nenustatytose vietose versliškai, stambiu mastu vertėsi komercine veikla ir naudojo bendrovę „S. S. LTD“ savo vykdomai neteisėtai veiklai nuslėpti, t. y.: iš nenustatytų asmenų įgijęs naudotas automobilių detales ir aparatūrą, skelbdamas duomenis apie savo parduodamą aparatūrą ir detales interneto erdvėje (2012 m. sausio 13 d. atidarytoje interneto svetainėje) parduotuvėje http:http://www.navizip.co.uk, nenustatytuose tinklalapiuose bei per internetinės prekybos sistemą „eBay“ (tiksliai nenustatytu laiku atsidaręs prekybos vartotoją „car-technics“), surasdavo pirkėjus, kuriems sumokėjus už prekes pinigus į jo ir bendrovės „S. S. LTD“ vardu atidarytas bankų sąskaitas, pasinaudodamas UAB „TNT“ paslaugomis, bendrovės „S. S. LTD“ vardu išsiuntė ne mažiau kaip 891 siuntą, pasinaudodamas kitų tiksliai nenustatytų siuntų tarnybų paslaugomis išsiuntė iš Panevėžio nenustatytą kiekį siuntinių į užsienio šalis ir iš šios veiklos į savo bei savo valdomos bendrovės „S. S. LTD“ bankų sąskaitas iš užsienio valstybių fizinių ir juridinių asmenų iš viso gavo pajamų: į savo vardu atidarytas banko sąskaitas 67 861,11 Lt (19 653,94 Eur), į „S. S. LDT“ vardu atidarytas banko sąskaitas 71 848 JAV dolerius, 688 711,08 Eur, 39 902,47 Anglijos svaro sterlingo, 459,63 Latvijos lato, ir iš viso nesumokėjo 69 706,27 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų (28 297,83 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 21 835,40 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 6895,62 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 12 677,42 Eur PVM).

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, atmesti Panevėžio apskrities VMI civilinį ieškinį, panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo ir kratos metu paimtus daiktus grąžinti bendrovei „S. S. LTD“. Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 202 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, nesilaikė teismų praktikos, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų požymių, taip pat padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.1. Kadangi bendrovės „S. S. LTD“ vardu vykdoma veikla buvo teisėta, jo veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-48/2011, 2K-199/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-98/2014, 2K-515/2014, 2K-455-693/2016, 2K-37-689/2018).

2.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo veikla atitinka individualiai veiklai būdingus požymius, nepagrįsta. Iš bylos duomenų visumos matyti, kad jis individualios veiklos nevykdė, o atstovavo bendrovei „S. S. LTD“, veiklą vykdė bendrovės vardu, ir tokia veikla negali būti vertinama kaip individuali veikla, nes neturi savarankiškos veiklos požymių, kuriuos būtina nustatyti inkriminuojant BK 202 straipsnį. Jo veikla visiškai atitinka teismų praktiką analogiškoje byloje, kurią apeliacinės instancijos teismas ignoravo (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-360/2014). Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Teismų praktikoje savarankiška veikla laikoma tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų

http://www.navizip.co.uk/

asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Taigi vienas iš savarankiškos veiklos požymių yra tiesiogiai gaunamos pajamos. Šiuo atveju visos iš minėtos veiklos gaunamos pajamos buvo pervedamos į bendrovės sąskaitas (išskyrus veiklos pradžią, kai dėl techninių kliūčių lėšos buvo pervestos į jo asmeninę banko sąskaitą), priklausė bendrovei ir buvo naudojamos išimtinai bendrovės veikloje (perkant prekes, atsiskaitant už paslaugas ir pan.). Duomenų, kad būtų priešingai ar kad jis asmeniškai būtų šias lėšas pasisavinęs, nėra. Beje, bendrovės „S. S. LTD“ veikla visiškai nebuvo tiriama, netirti ir nevertinti prekių įsigijimą ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai; taigi teismai nesiėmė priemonių, kad nustatytų visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įvertintų visus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius.

2.3. Bendrovė „S. S. LTD“ buvo teisėtas ūkio subjektas, turėjęs teisėtą pagrindą verstis prekyba, tik galimai pažeidė VMI viršininko 2005 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. VA-52 4 punkto reikalavimus (beje, specialistė G. V. patvirtino, kad pagal minėtą reglamentavimą užsienio juridinio asmens „S. S. LTD“, kuris realiai vykdė veiklą, registracija Lietuvoje buvo būtina tik po 183 veiklos dienų). Bendrovė buvo registruota JAV, o jis (R. V.), veikdamas pagal įgaliojimus (juose nebuvo nustatyta pareiga tvarkyti buhalterinius dokumentus), atstovavo bendrovei ir jos vardu prekes pirko ir pardavė užsienyje, taigi veikė kaip tarpininkas. Tarpininkavimas yra normalus verslo elementas, lengvatinės prekybos bendrovių įkūrimo tikslas – mokestinės bazės privalumai, supaprastintas apskaitos tvarkymas, tai yra legalu visame pasaulyje. Vertinant jo, kaip bendrovės atstovo, veiksmus, pažymėtina ir tai, kad teikiant prekybos automobilių dalimis ir aparatūra paslaugas nėra reikalinga licencija, verslo liudijimas ar kitokio pobūdžio leidimas.

2.4. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla kitoks neteisėtas būdas neapima atvejų, kai, vykdant iš esmės legalią veiklą, padaromi atskiri šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai ar įsteigus juridinį asmenį legaliai veiklai vykdyti šis juridinis asmuo naudojamas būtent neteisėtai veiklai nuslėpti. Nenustačius iš esmės nelegalaus ekonominės veiklos pobūdžio arba kitų pirmiau aptartų požymių, būtinų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 202 straipsnio 1 dalį taikyti, įvairūs šios veiklos vykdymo tvarkos pažeidimai gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-895/2016).

2.5. Bendrovės „S. S. LTD“ vardu buvo veikiama ne siekiant nuslėpti savo asmenybę, o kad būtų greičiau atidaryta ir pradėtų veikti bendrovė, paprasčiau tvarkoma apskaita. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad jo veiksmuose nėra versliškumo ir asmeninės naudos siekimo, nes jis veikė pagal įgaliojimus, bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, atsiskaitymai vyko per bendrovės sąskaitas, gautos pajamos buvo skirtos bendrovei ir naudojamos išskirtinai bendrovės veikloje. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys (bankų sąskaitų atidarymo dokumentai ir sąskaitų išrašai, įgaliojimai, duomenys, patvirtinantys bendrovės veiklos pratęsimo mokesčius, paslaugų teikimo sutartis su UAB „D“ ir kt.) ir teisiamojo posėdžio metu pateikti rašytiniai įrodymai (prekių įsigijimo ir apmokėjimo dokumentai), kurių teismai neįvertino. Bankų sąskaitų išrašai patvirtina, kad prekių pirkimas ir pardavimas vyko tik su užsienio partneriais ir tik per bendrovės „S. S. LTD“ banko sąskaitas. Tai reiškia, kad aplinkybių, patvirtinančių, jog jis veikė ir bendrovės lėšas naudojo asmeniniais tikslais, nėra. Savarankiškumo aplinkybė neįrodyta.

2.6. Be to, jis, kaip fizinis asmuo, turėjo verslo liudijimą, buvo įsteigęs ir vadovavo UAB „V“, mokestines prievoles vykdė tinkamai (tai patvirtina specialisto išvados dėl jo (R. V.) ūkinės finansinės veiklos, kurioje pažeidimai nenustatyti), taigi buvo žinomas mokesčių administratoriui. Bendrovė „S. S. LTD“, kaip atskiras mokesčių subjektas, taip pat mokėjo veiklos palaikymo mokesčius tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui, dėl to kasmet iš tikslinės teritorijos Verslo įmonių registro buvo gaunamas sertifikatas apie bendrovės gerą būklę, jame, be kita ko, nurodoma ir tai, jog bendrovė neturi jokių įsiskolinimų, visi mokesčiai sumokėti, bendrovės atžvilgiu nėra pradėta jokių procedūrų dėl neteisėtos veiklos. Taigi darytina išvada, kad jis savo veiklos ir gaunamų pajamų nuo mokesčių administratoriaus neslėpė, dėl to dėl savo pajamų tyčios išvengti privalomų mokesčių neturėjo. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriui nebuvo sudaryta jokių kliūčių, esant pagrindui, ginti valstybės finansinius interesus įprastomis administracinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-976/2018).

2.7. Teismai konstatavo, kad jis pažeidė VMI viršininko įsakymus, tyčia nepateikė FR0227 formos prašymo. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės veikla, gautos pajamos, taip pat ir jo (R. V.) asmeninės pajamos, kurios buvo deklaruojamos, nebuvo slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, kuris, esant pagrindui, bet kada galėjo patikrinti tiek bendrovės, tiek jo, kaip mokesčių mokėtojo, veiklą. Jis tikrai nesuvokė daromos veikos pavojingumo ir nesiekė nusikalstamai veikti. Buvo įsitikinęs, jog bendrovė, kurios atstovas buvo, komercine veikla verčiasi teisėtai. Esant tokioms aplinkybėms, pareiga papildomai pranešti apie bendrovės vykdomą veiklą galėjo būti pažeista ir netyčia. Kadangi bendrovės „S. S. LTD“ veikla buvo teisėta, konstatuoti galimi VMI viršininko įsakymų pažeidimai nelaikytini tokio sunkumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ir gali būti išspręsti mokesčių administratoriaus administraciniais aktais,

juos taikant būtent bendrovei „S. S. LTD“, o ne jam, kaip privačiam fiziniams asmeniui, mokesčių mokėtojui, kuris VMI deklaruodavo savo pajamas, sąžiningai ir laiku vykdė visas mokestines prievoles. Nenustačius veiklos neteisėtumo, taip pat veiklos ir pajamų slėpimo nuo mokesčių administratoriaus fakto, nėra pagrindo kalbėti apie veiklos versliškumą ar stambų mastą. Jo veiksmuose nėra ir tiesioginės tyčios, nes jis atstovavo bendrovei „S. S. LTD“ ir jokių asmeninių pajamų iš šios veiklos negavo, todėl nėra jo tyčios vykdyti nusikalstamą veiką ir išvengti mokesčių. Priešingai, bylos duomenys rodo, jog prekių pirkimą ir pardavimą, paslaugų pirkimą, banko operacijas atliko ne jis, o jo atstovaujama bendrovė.

2.8. Jo veiksmuose taip pat nėra ir BK 203 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos požymių. Bylos duomenys patvirtina jo suvokimą, kad bendrovės „S. S. LTD“ vykdoma veikla yra teisėta, tai, be kita ko, patvirtina minėti sertifikatai apie bendrovės gerą būklę, jie nebuvo įvertinti, deklaratyviai konstatuojant, kad tai tik kaltinamojo gynybinė versija. Bendrovė buvo teisėtai veikiantis ūkio subjektas, vykdantis realią komercinę, ūkinę ir finansinę veiklą, ir nebuvo jokia priedanga tariamai neteisėtai veiklai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis bendrovę specialiai steigė, jai vadovavo (jis buvo tik atstovas), suvokė, kad bendrovė buvo naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti, ir norėjo tai daryti.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų, juos vertino selektyviai, atrinkęs tik kaltinančius duomenis, vertindamas įrodymus padarė esminių klaidų dėl įrodymų turinio, nepagrįstai įrodymais nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Bylos faktinių aplinkybių ir duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad veikla buvo vykdoma bendrovės „S. S. LTD“, kuriai jis atstovavo, vardu. Teismas nevertino šių faktinių aplinkybių ir duomenų visumos: 2011 m. birželio 3 d. buvo įsteigta lengvatinės prekybos bendrovė „S. S. LTD“, registruota Seišeliuose, jos direktoriumi tapo bendrovė „P. M. LTD“, kuriai atstovavo bendrovės „F. H. LTD“ atstovas D. M. (Miss), o jis buvo paskirtas bendrovės įgaliotu asmeniu; kaip įgaliotas asmuo bendrovės vardu atidarė banko sąskaitas, sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „D“ dėl interneto; bendrovės veiklos pratęsimo mokesčiai buvo mokami banko pavedimais iš bendrovės sąskaitos; bendrovės veiklai vykdyti buvo sukurtas tinklalapis http://www.navizip.co.uk, kuriame bendrovės vardu buvo skelbiami duomenys apie parduodamas prekes; už UAB „V“ suteiktas bendrovei paslaugas banko pavedimais atsiskaitydavo bendrovė; visi dokumentai ir gautos lėšos apskaitytos UAB „V“ buhalterinėje apskaitoje; prie internetinės prekybos sistemos „eBay“ buvo prisijungiama bendrovės ir jos direktoriaus bendrovės „P. M. LTD“ vardu; bendrovės prekių užsakymai buvo gaunami tinklalapyje arba „eBay“; užsakymai bendrovės vardu buvo įvykdomi per siuntų bendrovę UAB „TNT“, su kuria buvo atsiskaitinėjama banko pavedimais; siekdama pagerinti bendrovės „S. S. LTD“ žinomumą, bendrovė kas mėnesį pervedinėjo lėšas į „Google AdWords“; bendrovė savo vardu pagal sąskaitas pirko prekes internetu iš įvairių užsienio bendrovių; sąskaitos ir apmokėjimo dokumentai buvo pateikti teismui. Jis, kaip asmuo, turintis verslo liudijimą, atlikdavo bendrovės vardu įgytų prekių remonto darbus ir už atliktas paslaugas bendrovė su juo atsiskaitydavo; sutvarkytos prekės buvo grąžinamos bendrovei, tinklalapyje buvo skelbiami prekių duomenys, kainos ir vėliau parduodamos pirkėjams iš užsienio valstybių; veiklą bendrovė vykdė ir prekes sandėliavo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); šiuo adresu veiklą pagal verslo liudijimą vykdė ir jis; kaip asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, kasmet deklaravo gautas pajamas mokesčių administratoriui, o bendrovė, kaip atskiras mokesčių subjektas, kasmet mokėjo veiklos palaikymo mokesčius tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui, dėl to kasmet buvo gaunamas sertifikatas apie bendrovės gerą būklę; bendrovės vardu mokėjimo pavedimus už įgyjamas prekes, nurodydamas apmokamų sąskaitų numerius, atliko jis. Iš bendrovės banko sąskaitų išgrynintos lėšos buvo naudojamos išimtinai tik bendrovės veiklai vykdyti. Kratos metu paimti daiktai priklauso bendrovei (beje, dalis prekių, už kurias buvo sumokėta, jau buvo paruošta išsiųsti). Prekių įsigijimą ir apmokėjimą bendrovės vardu patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismui.

2.10. Teismai netinkamai įvertino specialistų išvadas, nepašalino prieštaravimų, taip padarė esminį procesinį pažeidimą. Specialistų išvados paremtos prielaidomis, padarytos išvados tikėtinos, todėl laikytinos nepatikimomis. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimams negali būti pripažinti įrodymais. Specialisčių D. S. ir G. V. išvados ir paaiškinimai yra prieštaringi, jos nurodė, kad bendrovės išlaidų nevertino, nes tai nebuvo nurodyta tyrėjo užduotyje, tačiau būtų vertinusios, jei išlaidas pateisinantys dokumentai būtų buvę pateikti. Tačiau 2018 m. vasario 21 d. pateikus bendrovės išlaidas patvirtinančius dokumentus atsisakė juos vertinti, nes nepateikti bendrovės registrai. Tokia specialisčių pozicija nepagrįsta, nes pateikti pirminiai apskaitos dokumentai patvirtina bendrovės išlaidas ir kartu bendrovės veiklą. Teismai pateiktų įrodymų taip pat nevertino, nors jie turi esminę reikšmę apskaičiuojant mokėtinus mokesčius. Taigi laikytina, kad pateikti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, nepagrįstai nepripažinti įrodymais.

2.11. Teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Bendrovės „S. S. LTD“ atsakingi asmenys bei jų galimai padaryti pažeidimai gali būti nustatyti tik

http://www.navizip.co.uk/

atlikus bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Atlikus tyrimą ir įvertinus bendrovės veiklą Lietuvoje, būtų nustatyta, ar bendrovė turėjo registruoti nuolatinę buveinę, nuo kada ji turėjo būti registruojama, pagal pateiktus dokumentus būtų įvertintos ne tik bendrovės pajamos, bet ir išlaidos, į kurias privalu atsižvelgti apskaičiuojant galimas mokestines prievoles. Tačiau teismai to nepadarė, todėl bylą išnagrinėjo neišsamiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju teismai jo kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti aiškinamos jo naudai (in dubio pro reo).

2.12. Kadangi nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, Panevėžio apskrities VMI ieškinys atmestinas.2.13. Kratos metu paimti daiktai negali būti laikomi konfiskuotinu turtu (BK 72 straipsnio 2 dalis), todėl turi būti

grąžinti bendrovei „S. S. LTD“ (beje, už šias prekes pirkėjai jau buvo sumokėję). Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad automobilinė technika buvo tiesiogiai naudojama nusikalstamoms veikoms daryti, nes ją parduodant buvo gaunamos pajamos, kurios nebuvo deklaruotos ir nuo kurių nebuvo sumokėti mokesčiai. Iš bylos duomenų matyti, kad nurodyti daiktai yra užfiksuoti bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Byloje iš viso nebuvo įrodinėjama ir jokiame procesiniame dokumente nebuvo teigiama, kad darant tariamą nusikalstamą veiką buvo įgytas ar naudotas tam tikros vertės konfiskuotinas turtas. Esant tokiai situacijai, minėti daiktai negali būti prilyginami nei nusikalstamos veikos priemonėms, nei įrankiams. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010), darytina išvada, kad konstituciniai teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir kiti principai būtų iškreipti palikus galioti sprendimą dėl turto konfiskavimo, kadangi konfiskuoto turto vertė yra apie 50 000 Eur.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartoti apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasatoriaus teiginys, kad veikla buvo vykdoma ne jo, kaip fizinio asmens, o bendrovės vardu, paneigtas teismų ištirtais įrodymais. Teismų ištirti įrodymai, specialistų išvados patvirtina, kad R. V. ėmėsi komercinės veiklos neteisėtai, nes savo veiklos nustatyta tvarka neįregistravo ir nedeklaravo VMI, taip nuslėpdamas ne tik savo vykdomą veiklą, bet ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus. Nepaisant to, kad prekyba vyko su užsienio šalių subjektais, R. V. komercinę veiklą vykdė faktiškai būdamas Lietuvoje. R. V. būnant Lietuvoje buvo disponuojama gautomis lėšomis. Tačiau, kaip minėta, individualios veiklos neįregistravo, užsienio bendrovės į mokesčių mokėtojus taip pat neįregistravo, pajamų nedeklaravo ir mokesčių nemokėjo. Taigi, šiuo atveju tiek į R. V. asmeninę sąskaitą, tiek ir į bendrovės „S. S. LTD“ banko sąskaitas gautos pajamos yra laikytinos R. V. iš individualios veikos gautomis pajamomis ir priskirtinos individualios veiklos gautoms pajamoms. Vien tai, kad R. V. kasmet mokėjo veiklos palaikymo mokesčius tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui, nepaneigia aplinkybės, jog jis, vykdydamas veiklą Lietuvoje, privalėjo deklaruoti gautas pajamas ir nuo gautų pajamų sumokėti privalomus mokesčius, juolab nepanaikina prievolės įregistruoti užsienio juridinį asmenį Lietuvos teisės aktų nustatyta tvarka, kai pastarasis numato vykdyti ar vykdo veiklą. R. V. gautos pajamos pagrįstai pripažintos apmokestinamomis individualiomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šioje byloje nustatytas ne tik R. V. vykdytos veiklos neteisėtumas, bet ir jos didelis mastas, versliškumo požymis ir tiesioginės tyčios turinys. Tai, kad R. V. prekybą vykdė versliškai, pirmiausia pagrindžia jo veiklos sistemingumas (veiklą jis vykdė daugiau nei ketverius metus, išsiuntė ne mažiau kaip 891 siuntą, kratos metu rasta nemažai automobilinės technikos), stambų mastą patvirtina gautos pajamos (gavo daugiau nei 500 MGL dydžio pajamų). Didesnį veikos pavojingumo laipsnį rodo R. V. atlikti parengiamieji darbai. R. V., dar prieš pradėdamas pardavinėti automobilinę techniką, atliko paruošiamuosius darbus, išsinuomojo patalpas prekėms laikyti ir sandėliuoti, sudarė interneto tiekimo sutartį, sukūrė interneto svetainę prekėms reklamuoti. Vertinant R. V. vykdytos veiklos pavojingumo laipsnį, svarbu pažymėti ir tai, kad ši veikla buvo pagrindinis pajamų šaltinis, tai pagrindžia ir tiriamuoju laikotarpiu iš R. V. komercinės veiklos gautos ir vis didėjančios pajamos.

3.1. Tinkamai taikyta ir BK 203 straipsnio 2 dalis. Nuteistojo argumentus, kad jo suvokimą apie teisėtą bendrovės vykdomą veiklą patvirtina tikslinės teritorijos Verslo įmonių registro gauti sertifikatai apie bendrovės gerą būklę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybos versiją; R. V. teisme pripažino, kad veikiant legaliai sumažėtų gaunamas pelnas. Šiais neteisėtais veiksmais buvo išvengta ganėtinai didelės – 69 706,27 Eur mokestinės prievolės, tai tik dar kartą patvirtina, kad bendrovę „S. S. LTD“ R. V. naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai padarė esminį proceso pažeidimą nevertindami teismo posėdžio metu pateiktų papildomų bendrovės „S. S. LTD“ dokumentų ir neskirdami papildomo tyrimo. Vien dokumentų pateikimas nereiškia

ūkinės operacijos įvykio, tam konstatuoti būtini bendrovės registrai, kurių bendrovė nepateikė. Specialistas negali atlikti tyrimo ir pateikti atitinkamų išvadų apie bendrovės išlaidas, nesant pateiktų visų būtinų dokumentų. Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai.

3.2. R. V. versliškai stambiu mastu vertėsi komercine veikla kitokiu neteisėtu būdu – tokios veiklos teisės aktų nustatyta tvarka neįregistravęs – ir naudojo bendrovę „S. S. LTD“ savo vykdomai neteisėtai veiklai nuslėpti. Kratos metu paimta automobilinė technika buvo tiesiogiai naudojama nusikalstamoms veikoms daryti, nes ją parduodant buvo gaunamos pajamos, kurios nebuvo deklaruotos ir nuo kurių nebuvo sumokėti mokesčiai. Tai, kad už kratos metu paimtas prekes išankstiniais apmokėjimais jau buvo sumokėję pirkėjai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nagrinėjamu atveju automobilinė technika atitinka konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, automobilinė technika konfiskuota pagrįstai.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo R. V. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, skiriant bausmę, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paskirta bausmė, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Kaip matyti iš nuteistojo kasacinio skundo turinio, nemaža dalis jame dėstomų argumentų skirti teismų atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir padarytoms išvadoms paneigti, ir jie nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, nesutinkant su specialistų išvadomis ir specialisčių paaiškinimais, kas yra laikoma tinkamais dokumentais, pagrindžiančiais įmonės veiklą, nurodant, kad specialistės privalėjo vertinti nuteistojo pateiktus kai kuriuos bendrovės išlaidas patvirtinančius dokumentus, yra susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu ir įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies

6. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, kasatorius, neginčydamas faktinių bylos aplinkybių, nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jis vykdydamas jam šioje byloje inkriminuotus veiksmus veikė ne kaip fizinis asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, o kaip juridinio asmens „S. S. LTD“ atstovas.

7. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai

peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018, 2K-130-976/2018). Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviaisiais požymiais kaip versliškumas arba stambus mastas.

8. Byloje nustatyta, kad R. V. bendrovės „S. S. LTD“ vardu išsiuntė daugiau kaip 891 siuntinį su prekėmis į užsienio šalis ir iš šios veiklos į savo bei jo valdomos bendrovės „S. S. LTD“ bankų sąskaitas iš užsienio valstybių fizinių ir juridinių asmenų iš viso gavo pajamų: į savo vardu atidarytas banko sąskaitas 67 861,11 Lt (19 653,94 Eur), į „S. S. LDT“ vardu atidarytas banko sąskaitas 71 848 JAV dolerius, 688 711,08 Eur, 39 902,47 Anglijos svaro sterlingo, 459,63 Latvijos lato. Kaip nustatyta byloje, nuo 2011 m. iki 2014 m. vykdydamas komercinę veiklą, R. V. jokia forma jos neįteisino, t. y. nepateikė nei nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, nei, nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. būdamas bendrovės „S. S. LTD“ atsakingas asmuo (kaip teigia pats kasatorius – vykdydamas tarpininkavimo funkcijas), prašymo registruoti bendrovę „S. S. LTD“ Mokesčių mokėtojų registre.

9. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai, įvertinę bylos duomenis, nustatė, kad R. V. kaip fizinis asmuo de facto versliškai, stambiu mastu vertėsi komercine veikla, o bendrovę „S. S. LTD“ naudojo savo vykdomai komercinei veiklai nuslėpti, todėl tokią veiklą vertino kaip atitinkančią individualią veiklą, o iš jos gautas pajamas (tiek į R. V. asmeninę sąskaitą, tiek ir į bendrovės „S. S. LTD“ banko sąskaitas), kuriomis disponavo R. V., priskyrė iš individualios veiklos gautoms pajamoms. Teismai konstatavo, kad R. V. iš viso nesumokėjo 69 706,27 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų (28 297,83 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 21 835,40 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 6895,62 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 12 677,42 Eur PVM).

10. Išvadą, kad R. V. savarankiškai vykdė komercinę veiklą, o neveikė kaip bendrovės „S. S. LTD“ atstovas, teismai grindė tuo, kad R. V. vienasmeniškai nusipirko bendrovę, registruotą Seišeliuose, jos vardu atidarė banko sąskaitas Latvijos Respublikoje, vienintelis galėjo disponuoti „S. S. LTD“ banko sąskaitose esančiomis lėšomis ir jomis naudotis nepriklausomai nuo kitų asmenų (vykdyti pavedimus, atlikti ūkines operacijas, išgryninti lėšas ir pan.). Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog išgrynintos lėšos buvo naudojamos išimtinai bendrovės ūkinei veiklai. Tai, kad R. V. atliko ir kitas funkcijas, kurias gali atlikti juridinio asmens įgaliotas asmuo (bendrovės vardu sudarė sutartis etc.), nepaneigia, kad nagrinėjamu atveju jis veikė ne kaip fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą. Abiejų instancijų teismai padarė motyvuotą išvadą, kad R. V. savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, nuolat ir sistemingai vykdė veiklą, kuria siekiama pelno ir kuri atitinka individualiai veiklai būdingus požymius, o bendrovę „S. S. LTD“, registruotą užsienio valstybėje, Seišeliuose, naudojo siekdamas ne tik nuslėpti savo neteisėtai vykdomą veiklą, gautas pajamas, bet ir išvengti mokestinių prievolių. Tai, kad prekyba automobilių dalimis ir technika vyko internetu, ir tai, kad R. V. bendrovės vardu kasmet mokėjo veiklos palaikymo mokesčius tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui, nepaneigia to, jog, vykdydamas veiklą Lietuvoje (įgytos prekės buvo laikomos, pateikiamos remontuoti, pakuojamos Lietuvoje ir tada išsiunčiamos pirkėjams į užsienį), jis privalėjo deklaruoti gautas pajamas ir nuo gautų pajamų sumokėti privalomus mokesčius, taip pat nepanaikina prievolės įregistruoti užsienio juridinį asmenį Lietuvos teisės aktų nustatyta tvarka, kai pastarasis numato vykdyti ar vykdo veiklą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo proceso metu nebuvo pateikti dokumentai, kurie būtų patvirtinę R. V. kaip fizinio asmens ar bendrovės „S. S. LTD“ veiklą, kuri inkriminuota šioje byloje, ir mokamus (sumokėtus) mokesčius Lietuvoje ar užsienio valstybėje (buhalterinės apskaitos dokumentai, dokumentai, išduoti užsienio valstybės mokesčių administratoriaus, ir pan.).

11. R. V. tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti, byloje taip pat nustatyta. Teismų nustatytas veikos pobūdis, jos organizuotumas, trukmė, gautų pajamų dydis, nuo kurių nemokėti mokesčiai, taip pat paties kasatoriaus teismo proceso metu nurodyti motyvai, kad jis įsigijo lengvatinės prekybos („ofšorinę“) bendrovę siekdamas mokėti mažiau mokesčių, leido teismams padaryti pagrįstą išvadą dėl R. V. tyčios.

12. Pažymėtina, kad tai, jog R. V., kaip fizinis asmuo, turėjo verslo liudijimą, buvo įsteigęs UAB „V“ ir jai vadovavo, t. y. teisėtai vertėsi kita ūkine veikla (technikos remontu) ir versdamasis ja buvo žinomas mokesčių administratoriui, nepaneigia jo kaltės dėl vertimosi neteisėta komercine veikla (prekyba), jos neregistravus.

13. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai kvalifikavo kaip vertimąsi komercine veikla jos neįregistravus.

14. Kasatorius taip pat nurodo, kad, net pripažinus jo veiklą neteisėta, jos pavojingumas nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų.

15. Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinta ekonomine veikla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nėra savitikslė, ji pagrįsta siekiu apsaugoti verslo tvarką, sąžiningos verslininkystės principus ir finansinius

valstybės interesus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokios veiklos nusikalstamumas siejamas su iš esmės nelegaliu veiklos pobūdžiu, kai ji ir iš jos gaunamos pajamos slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, taip pat su didesniu tokios veiklos pavojingumu (dėl jos versliškumo ar stambaus masto), palyginti su analogišku administraciniu nusižengimu (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsniu (ar nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegaliojančio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsniu)). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje, taip pat ir baudžiamosiose bylose pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014, 2K-515/2014, 2K-455-693/2016, 2K-130-976/2018 ir kt.).

16. Nagrinėjamoje byloje R. V. inkriminuotas vertimasis komercine veikla versliškai, stambiu mastu. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, teismai pasisakė dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo ir nurodė motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju yra taikoma būtent baudžiamoji atsakomybė. R. V., neteisėtai versdamasis komercine veikla, iš vykdomos veiklos iš viso gavo 67 861,11 Lt, 71 848 JAV dolerius, 688 711,08 Eur, 39 902,47 Anglijos svaro sterlingo ir 459,63 Latvijos lato, t. y. daugiau nei 500 MGL dydžio pajamų, todėl pagrįstai konstatuota, kad jis šią veiklą vykdė stambiu mastu. Tai, kad R. V. inkriminuotą prekybą automobiline technika jis vykdė versliškai, pirmiausia pagrindžia jo vykdytos veikos sistemingumas ir nuolatinis jos pobūdis (šią veiklą jis vykdė daugiau kaip ketverius metus, pirkėjams išsiuntė ne mažiau kaip 891 prekių siuntą), taip pat kiti požymiai, rodantys didesnį veikos pavojingumą, būtent paruošiamieji darbai: patalpų prekėms laikyti ir sandėliuoti nuoma, interneto teikimo paslaugų sutarties sudarymas, interneto svetainės prekėms reklamuoti ir prekiauti jomis sukūrimas, rūpinimasis jos geresniu prieinamumu. Ši veikla buvo pagrindinis R. V. pajamų šaltinis – tiriamuoju laikotarpiu vykdydamas neregistruotą individualią veiklą pardavė automobilio aparatūros, detalių bei kompiuterinės technikos ir gavo pajamų, kurios tolygiai augo: nuo 75 602,37 Lt 2011 metais iki 206 015,97 Eur 2015 metais.

17. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, pagal įrodytas faktines bylos aplinkybes nustatė visus kasaciniame skunde ginčijamus BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius, todėl tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 203 straipsnio 2 dalies

18. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. BK 203 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas objektyviai pasireiškia dviejų alternatyvių veikų padarymu: 1) juridinio asmens, naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimu ar 2) vadovavimu tokiam juridiniam asmeniui. Kvalifikuojant šią nusikalstamą veiką svarbu nustatyti tai, ar įsteigtas juridinis asmuo ar juridinis asmuo, kuriam vadovaujama, yra (bus) naudojami neteisėtai veiklai nuslėpti. Būtent tokį juridinį asmenį panaudojant kaip priedangą vykdoma arba ketinama vykdyti ir įvairias nusikalstamas veikas. Dažniausiai toks juridinis asmuo pats nevykdo realios komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos. Tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai neteisėtai veiklai nuslėpti yra naudojamas ir toks juridinis asmuo, kuris užsiima tam tikra teisėta komercine, ūkine, finansine veikla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-895/2018).

19. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako arba asmuo, įsteigęs juridinį asmenį, kurį siekiama panaudoti neteisėtai veiklai nuslėpti, arba asmuo, vadovaujantis tokiam juridiniam asmeniui. Tokio juridinio asmens steigėjas ir vadovas gali būti ir tie patys, ir skirtingi asmenys. Vadovaujamų pareigų juridiniame asmenyje nustatymas priklauso nuo juridinio asmens valdymo struktūros, valdymo organų kompetencijos, valdymo ypatumų ir pan. Tokios pareigos gali būti konstatuojamos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto). Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad jis įsteigia juridinį asmenį, naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti, ar jam vadovauja, ir nori tai daryti. Sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo baudžiamosios atsakomybės esminę reikšmę turi tai, ar jam vadovaujant juridiniam asmeniui šis juridinis asmuo buvo naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti ir juridinio asmens vadovas tai suvokė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-895/2018).

20. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai tinkamai taikė BK 203 straipsnio 2 dalį. R. V. bendrovę „S. S. LTD“ naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti, t. y. nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. versliškai stambiu mastu vertėsi komercine veikla, o gautos pajamos už parduotas naudotas automobilių detales ir aparatūrą buvo pervedamos į jo vienintelio valdomos bendrovės „S. S. LTD“, kuri nebuvo registruota Mokesčių mokėtojų registre, vardu atidarytas

užsienio bankų sąskaitas, ir naudojamos, taip pat išgryninamos, kasatoriaus nuožiūra. Kasatoriaus argumentai, kad jis nesuvokė, jog jis naudoja bendrovę neteisėtai veiklai nuslėpti, yra nepagrįsti. Kaip jau konstatuota pirmiau, nors prekių pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo atliekami bendrovės vardu, teismai nustatė, jog R. V. faktiškai vertėsi individualia veikla, jos neregistravęs, ir taip išvengė 69 706,27 Eur mokestinės prievolės. Kasatoriaus argumentas, kad bendrovė mokėjo veiklos palaikymo mokesčius tikslinės teritorijos mokesčių administratoriui, dėl to kasmet iš tikslinės teritorijos Verslo įmonių registro buvo gaunamas sertifikatas apie gerą bendrovės būklę, nepaneigia jam inkriminuotos veikos neteisėtumo ir R. V. kaltės. Nes bendrovė, kaip jau minėta, nebuvo registruota Mokesčių mokėtojų registre, todėl mokesčių administratoriaus galimybės nustatyti ir patikrinti šią bendrovę buvo apsunkintos, o R. V., kaip matyti iš bylos medžiagos, suvokė, kad verčiasi individualia veikla jos neregistravęs, panaudodamas Lietuvoje Mokesčių mokėtojų registre neregistruotą juridinį asmenį, t. y. bendrovę, registruotą Seišeliuose, kurią, anot paties nuteistojo, pats įsigijo.

21. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal nustatytas byloje aplinkybes BK 203 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio ir konfiskavimo

22. Kasatorius savo nesutikimą su ieškinio klausimo išsprendimu argumentuoja išimtinai tuo, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Šioje nutartyje konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, daroma išvada, jog nėra teisinio pagrindo keisti teismų sprendimą dėl civilinio ieškinio tenkinimo.

23. Kasatorius taip pat kelia prekių konfiskavimo teisėtumo ir proporcingumo klausimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai, pripažinę 2015 m. balandžio 30 d. kratos metu paimtą automobilinę techniką konfiksuotinu turtu, netinkamai taikė BK 72 straipsnį, taip pat netinkamai įvertino konfiskavimo proporcingumą.

24. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018 ir kt.).

25. Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, sprendžiant BK 72 straipsnio taikymo klausimą, būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jų aiškinimo. EŽTT nurodo, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). EŽTT taip pat pabrėžia, jog tam, kad nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią ji yra nustatyta ir skiriama, sunkumą, o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą (2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabrić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 9702/04).

26. Paskirtos bausmės rūšis ir dydis taip pat yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-53-1073/2019). Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019).

27. Žemesnių instancijų teismai pripažino, kad kratos metu paimta automobilinė technika buvo tiesiogiai naudojama nusikalstamoms veikoms daryti, kadangi parduodant automobilių aparatūrą, detales ir kompiuterinę techniką buvo gaunamos lėšos, kurios nebuvo deklaruotos ir nuo kurių nebuvo sumokėti mokesčiai. Tai, kad už kratos metu paimtas prekes išankstiniais apmokėjimais jau buvo sumokėję pirkėjai, nepaneigia jog nagrinėjamu atveju automobilinė technika visiškai atitinka požymius konfiskuotino turto, kurio sąvoka apibrėžta BK 72 straipsnio nuostatose.

28. Teismai, padarydami išvadą, kad automobilinė technika visiškai atitinka požymius konfiskuotino turto, kurio sąvoka apibrėžta BK 72 straipsnio nuostatose, nenurodė, kuriuos konfiskuotino turto požymius atitinka kratos metu rastos prekės – nusikalstamos veikos įrankio, priemonės ar rezultato, o būtent tai lemia turto pripažinimą konfiskuotinu. Toks teismų sprendimas pripažinti prekes konfiskuotinu turtu neatitinka pirmiau išdėstyto BK 72 straipsnio reikalavimų ir teismų praktikos aiškinant ir taikant jį. Visų pirma prekyba automobilinėmis prekėmis pati savaime nėra neteisėta. Nagrinėjamoje byloje neteisėtas, t. y. nesiregistruojant Mokesčių mokėtojų registre, vertimasis komercine veikla, siekiant išvengti mokestinės prievolės, padarė ją nusikalstamą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016). Antra, kaip jau minėta pirmiau, turto konfiskavimo paskirtis yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neteisėtai versdamasis komercine veikla R. V. nesumokėjo 69 706,27 Eur privalomų mokėti mokesčių ir įmokų. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, reikšdama ieškinį 740,27 Eur padarytai žalai atlyginti, nurodė, kad ši žala yra patirta dėl už 2011 m. nesumokėtų R. V. mokesčių, susijusių su baudžiamojoje byloje nustatytu neteisėtu vertimusi komercine veikla. Civilinės ieškovės atstovas nurodė, kad dėl kitos neįvykdytos mokestinės prievolės dalies ieškinio nereiškia, nes ji bus išieškota mokesčių administravimo tvarka. Toks mokestinės prievolės, kuri yra neįvykdyta dėl nusikalstamos veikos, klausimo sprendimas atitinka teismų praktiką ir užtikrina, kad iš nusikalstamos veikos nebus gauta turtinė nauda (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Trečia, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismuose nebuvo įrodinėjama, kad prekės atitinka konfiskuotino turto požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-942/2015, 2K-7-304-976/2016). Kaip jau minėta, teismai padarė lakonišką išvadą, kad prekės buvo tiesiogiai naudojamos nusikalstamoms veikoms daryti, o parduodant jas buvo gaunamos nedeklaruotos pajamos, nuo kurių nebuvo mokami mokesčiai, tačiau nenurodė, kuriuos konfiskuotino turto požymius atitinka kratos metu rastos prekės – nusikalstamos veikos įrankio, priemonės ar rezultato, o būtent tai lemia turto pripažinimą konfiskuotinu.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kratos metu paimta automobilių aparatūra ir detalės, kompiuterinė technika, kuri supakuota dėžėse Nr. 21, 16, 25, 26, 11, 32, 29, 28, 14, 27, 13, 9, 18, 23, 19, 17, 12, 20, 24, 22, 30, 15, 31, 10, 6, 7, 8, 5 ir dėžėje be numerio, nepagrįstai pripažintos konfiskuotinu turtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžius pakeisti:

Panaikinti šių nuosprendžių dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuota valstybės nuosavybėn kratos metu paimta automobilių aparatūra ir detalės, kompiuterinė technika, supakuota dėžėse Nr. 21, 16, 25, 26, 11, 32, 29, 28, 14, 27, 13, 9, 18, 23, 19, 17, 12, 20, 24, 22, 30, 15, 31, 10, 6, 7, 8, 5 ir dėžėje be numerio ir šiuos daiktus grąžinti R. V.

Kitas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, pakeisto Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

VYTAUTAS MASIOKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-80-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44019-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.2; 3.1.1.2.3; 3.1.12.11; 3.1.12.12.2.2; 3.4.5.19(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Griana“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartis atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Griana“ prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti ir atsisakyta priimti ieškovės atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą, termino atskirajam skundui pateikti praleidimo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Spektro“ 8210 Eur skolos, 222,68 Eur palūkanų, 40 Eur išieškojimo išlaidų atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir 254 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovei nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

3. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 30 d. pateikė pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsakovės pareiškimą tenkino, panaikino 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės bei paskyrė teismo posėdį 2018 m. vasario 8 d.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsakovei paliko nenagrinėtą ieškovei neatvykus į teismo posėdį ir priteisė iš ieškovės atsakovei 1161,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2018 m. vasario 26 d. nutartimi – 38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=02c377c0822b11e98436e02a0124fc68

5. Ieškovė prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti ir pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutarčių. Ieškovė nurodė, kad procesiniai dokumentai nebuvo siųsti du kartus jos buveinės adresu, ieškovei jokie dokumentai nebuvo įteikti, be to, ieškovės viešai deklaruojamu adresu Avižienių kaime dokumentai nesiųsti. Todėl praleistas terminas atskirajam skundui pateikti yra atnaujintinas ir atskirasis skundas priimtinas nagrinėti teisme.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 13 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti ir atsisakė priimti ieškovės atskirąjį skundą.

7. Teismas nustatė, kad šaukimai į posėdį ieškovei buvo siųsti tris kartus: 2017 m. gruodžio 15 d. ir pakartotinai 2018 m. sausio 10 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau nutartis (šaukimas) grįžo neįteikta (su žyma, kad neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą); 2018 m. sausio 19 d. – buveinės adresu: Fabijoniškių g. 95-48, Vilnius, ir buvo laikoma tinkamai įteikta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 4 dalis). Skundžiama 2018 m. vasario 8 d. nutartis ieškovei buvo siųsta du kartus buveinės adresu: Fabijoniškių g. 95-48, Vilnius, ir laikoma tinkamai įteikta 2018 m. kovo 12 d.

8. Atskirasis skundas teisme gautas 2018 m. liepos 11 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams nuo dokumentų įteikimo. Teismas pažymėjo, kad civilinį procesą inicijavo ieškovė, taigi ji turi sekti proceso eigą, būti atidi ir iniciatyvi procese. Ieškovė tiek pateiktame ieškinyje, tiek 2017 m. lapkričio 27 d. atsiliepime nurodė adresą: Fabijoniškių g. 95-48, Vilnius, šis adresas sutampa su registruotu ieškovės buveinės adresu. Informacijos dėl adreso pasikeitimo ar prašymo siųsti dokumentus kitu, nei nurodytas ieškinyje ir atsiliepime, adresu negauta.

9. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, į tai, kad procesiniai dokumentai ieškovei buvo tinkamai įteikti pagal įstatymą, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl nėra pagrindo tenkinti UAB „Griana“ prašymą dėl termino atnaujinimo.

10. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovės 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

11. Teismas rėmėsi CPK 122 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į tai, kad ieškovė į bylą nepateikė prašymo siųsti jai skirtus procesinius dokumentus kitu adresu, priešingai, procesiniuose dokumentuose nurodė savo adresą: Fabijoniškų g. 95-48, Vilnius, ir sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesinius dokumentus ieškovei siuntė šiuo adresu.

12. Nustatęs, kad 2018 vasario 8 d. nutartis kartu su 2018 m. vasario 26 d. nutartimi pakartotinai buvo išsiųsta ieškovei tuo pačiu adresu (Fabijoniškų g. 95-48, Vilnius) 2018 m. kovo 2 d., teismas konstatavo, kad, remiantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nutartis ieškovei tinkamai įteikta 2018 m. kovo 12 d.

13. Teismas nurodė, kad CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo teismo sprendimo (nutarties) paskelbimo dienos, per kurį galima prašyti atnaujinti praleistą apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminą, yra naikinamasis. Ieškovė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutarčių teismui pateikė tik 2018 m. liepos 11 d. Kadangi per CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nuo nutarčių priėmimo ir paskelbimo ieškovė neinicijavo apeliacinio proceso, teismas laikė, kad ji prarado teisę į apeliaciją, terminas atskirajam skundui paduoti nebegali būti atnaujintas. Nors pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CPK 307 straipsnio 3 dalimi ir vertino ieškovės nurodytas termino praleidimo priežastis, procesinis sprendimas neatnaujinti termino ir atsisakyti priimti atskirąjį skundą dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų yra teisingas, todėl teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14. Naikinamasis terminas atskirajam skundui dėl 2018 m. vasario 26 d. nutarties, kuria išspręstas tik žyminio mokesčio priteisimo klausimas, pateikti ieškovei 2018 m. liepos 11 d. teikiant atskirąjį skundą taip pat buvo suėjęs, todėl jis nebegalėjo būti atnaujintas (CPK 307 straipsnio 3 dalis).

15. Kadangi byloje sprendžiama tik dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovės atskirajame skunde pateiktų argumentų dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutarčių pagrįstumo teismas nenagrinėjo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutarčių pateikti ir priimti atskirąjį skundą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą (CPK 123 straipsnio 2, 4 dalys), praleisto termino apeliaciniam (atskirajam) skundui paduoti atnaujinimą (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Teismai ieškovei skirtų procesinių dokumentų nesiuntė įmonės vadovo G. B. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovei realiai nebuvo pranešta apie paskirtą teismo posėdį (2018 m. vasario 8 d.) ir priimtas nutartis, nes nutartys ieškovei siųstos ir neįteiktos; jos nesiųstos ieškovės viešai paskelbtu adresu (Avižienių k., Vilniaus r.); 2018 m. vasario 26 d. nutartis nebuvo pakartotinai siųsta ieškovei deklaruotos buveinės adresu.

16.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų 2018 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018 (58 punktas), pagal kuriuos CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas apeliaciniam (atskirajam) skundui paduoti gali būti taikomas tik tokiais atvejais, kai byloje dalyvaujančiam asmeniui yra tinkamai pranešta apie teismo priimamą procesinį sprendimą. Teismai nepagrįstai sprendė, kad pagal CPK 307 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti praleistą terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo nutarčių priėmimo, ir kad šis terminas yra naikinamasis, jam suėjus išnyksta procesinė teisė pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir toks terminas yra neatnaujinamas. Ieškovė nebuvo realiai informuota apie paskirtą 2018 m. vasario 8 d. posėdį, teismai, priimdami 2017 m. gruodžio 14 d., 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutartis bei skundžiamas nutartis, neįsitikino, kad ieškovė buvo tinkamai (realiai) informuota apie pradėtą teismo procesą. Teismai nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo suformuluota taisykle. Netinkamai įvertinę pranešimo ieškovei apie procesą realumą, teismai nepagrįstai nustatė, kad atskiriesiems skundams pateikti suėjęs naikinamasis terminas.

17. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamas nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos išvados, kad 7 dienų terminas skundui pateikti praleistas ir neįrodyti jo atnaujinimo pagrindai, ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad 2018 m. vasario 8 d. nutartis negali būti skundžiama, nes ieškovei buvo tinkamai įteikta, o 2018 m. vasario 26 d. nutartis yra tik procedūrinio pobūdžio, todėl ir nėra pagrindo ją skųsti, nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, nes ieškovė šių išvadų neskundžia.

17.2. Ieškovės nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai gali būti taikomi tik tuo atveju, jei proceso šaliai apskritai nebūtų žinoma apie teisminį procesą. Ieškovė ne tik buvo tinkamai informuota apie teismo procesą, ji šį procesą inicijavo. Ieškovė nesidomėjo proceso eiga, todėl kasacinio teismo praktikoje suformuota CPK 307 straipsnio 3 dalies išlyga jai negali būti taikoma.

17.3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad procesiniai dokumentai jai turėjo būti siunčiami ne viešame registre registruotu ir ieškovės dokumentuose nurodytu jos buveinės (korespondencijos) adresu, o kitais adresais. Ieškovei teko (ne)pasiekiamumo rizika (CPK 121 straipsnio 1 dalis). Ieškovė turėjo pareigą pasirūpinti, kad registrui atskleistoje buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus. Ieškovė iki šiol nėra nurodžiusi tikslaus buveinės adreso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

18. Civilinio proceso teisės normos nustato reikalavimus teismui pateikiamiems dokumentams. Kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta juridinio asmens buveinė, kiti procesinių dokumentų įteikimo adresai (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dalyvaujantys byloje asmenys turi pareigą nedelsdami pranešti teismui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo būdo, adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą (CPK 121 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos nevykdymo teisiniai padariniai nustatyti CPK 121 straipsnio 2, 3 dalyse.

19. Duomuo apie juridinio asmens buveinę (jo adresas) yra vienas esminių Juridinių asmenų registro duomenų

(Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kurioje yra buveinė, adresą (Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalis).

20. Procesinių dokumentų juridiniam asmeniui įteikimo vietą reglamentuojančioje CPK 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 122 straipsnio 2 dalis). CPK 123 straipsnio, kuris reguliuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką, 2 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems Juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. Pagal šio straipsnio 4 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo.

21. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių. Dėl CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatų kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jos nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, t. y. vienas iš atvejų, kai procesinis dokumentas laikomas įteiktu pagal įstatymą netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018 19, 24 punktus).

22. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymo leidėjo valia teisine fikcija grindžiamas (CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas) dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatą turi būti atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas, nesiėmęs papildomų priemonių, iškart po to, tai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti juridinio asmens buveinėje, antrą kartą išsiųstus juridinio asmens buveinės adresu procesinius dokumentus laikys tinkamai įteiktais pagal įstatymą (žr. nutarties 26, 27 punktus).

23. Pažymėtina, kad šios nutarties 22 punkte nurodyti išaiškinimai pateikti byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir kurioje spręsta dėl procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui kaip sprendimo už akių, kuris nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma, priėmimo prielaidos (kai teismai neišnaudojo visų prieinamų protingų priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus atsakovei, byloje esant duomenų apie konkretų atsakovės korespondencijos adresą). Kasacinis teismas šioje nutartyje akcentavo, kad teismo teisė priimti sprendimą už akių glaudžiai susijusi su asmens teisių dalyvauti pradėtoje byloje ir išreikšti savo poziciją užtikrinimu. Sprendimo už akių civilinėje byloje pasyviai besielgiančios šalies atžvilgiu priėmimo prielaida yra tinkamas šios šalies informavimas apie vykstantį teismo procesą, kitaip tariant, tinkamas procesinių dokumentų įteikimas jai (žr. nutarties 15 punktą). Tuo atveju, kai šalis apie pradėtą prieš ją procesą informuojama CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, teismas, prieš tai išnaudojęs kitas jam prieinamas protingas priemones, siekdamas faktiškai įteikti procesinius dokumentus šaliai, esant CPK 285 straipsnyje nustatytiems pagrindams, gali priimti sprendimą už akių, taip pat tokia pačia forma įteikti sprendimą už akių šaliai, prieš kurią jis priimtas (nutarties 32 punktas).

24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovei skirti procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą, bei kvestionuoja pirmiau nurodytą teismų išvadą.

25. Šioje byloje teismų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) civilinį procesą inicijavo ieškovė; 2) atsakovei pateikus pareiškimą dėl 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo už akių, kuriuo buvo tenkintas ieškovės ieškinys, peržiūrėjimo,

ieškovė pateikė atsiliepimą į jį; 3) visuose ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas adresas – Fabijoniškių g. 95-48, Vilnius; 4) šis adresas Juridinių asmenų registre įregistruotas kaip ieškovės atskleistas buveinės adresas; 5) ieškovė nepateikė teismui informacijos apie adreso pasikeitimą ar prašymo siųsti dokumentus kitu, nei ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomas, adresu.

26. Reikšminga aplinkybe, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat laikytina ir bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių dokumentų ieškovei siuntimo ir (ne)įteikimo istorija: teismas šaukimus į 2018 m. vasario 8 d. posėdį ieškovei siuntė tris kartus, t. y. 2017 m. gruodžio 15 d. ir 2018 m. sausio 10 d. adresu: (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas ant voko, kuriame teismui paštu ieškovės vadovo buvo atsiųstas ieškinys ir kuriuo (o ne nurodytu ieškovės buveinės adresu) pagal bylos duomenis iki tol teismo siųsti dokumentai (įskaitant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir teismo pranešimą) būdavo įteikiami; 2018 m. sausio 19 d. siuntė ieškovės buveinės adresu. Abiem adresais siųsti dokumentai grįžo su žyma, kad neatsiimta pašte per siuntos saugojimo laiką. 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutartys, dėl kurių teiktą atskirąjį skundą šią bylą nagrinėję teismai atsisakė priimti, ieškovei siųstos jos buveinės adresu: 2018 m. vasario 8 d. nutartis, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas, – du kartus; 2018 m. vasario 26 d. nutartis, kuria iš ieškovės atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (38 Eur), – vieną kartą.

27. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus bei konkrečias šios bylos faktines aplinkybes (ieškovės informuotumą apie jos pačios pradėtą procesą prieš atsakovę, procesinių dokumentų jai siuntimo ir (ne)įteikimo istoriją, kt.), įvertinusi tai, kad vienintelis teismui ieškovės (teiktuose procesiniuose dokumentuose) nurodytas adresas buvo viešame registre registruotas buveinės adresas (kurį ieškovė nurodė ir kasaciniam teismui) ir informacijos apie kitą korespondencijos adresą ieškovė, turėdama tokią įstatyme nustatytą pareigą, neteikė, bei į tai, kad teismas proceso metu dokumentus, siekdamas juos faktiškai įteikti, ieškovei siuntė ne vien šiuo, bet ir kitu teismui žinomu (vadovo gyvenamosios vietos) adresu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, jog teismas ieškovei procesinius dokumentus turėjo siųsti dar kitu, kaip ieškovė nurodo, viešai skelbiamu įmonės adresu ir realiai įteikti (informuoti). Minėta, kad jei juridinis asmuo teismui nėra nurodęs kito adreso, procesinius dokumentus teismas turi pareigą siųsti juridinio asmens buveinės adresu, o juridinis asmuo privalo pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją; nepavykus įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, juridinio asmens buveinės adresu išsiųstas procesinis dokumentas laikomas įteiktu pagal įstatymą netikrinant, ar faktiškai jis buvo įteiktas. Ieškovei pagrindinė 2018 m. vasario 8 d. nutartis, dėl kurios ji teikė atskirąjį skundą, buvo siųsta buveinės adresu du kartus, taigi apeliacinės instancijos teismui, įvertinus pirmiau aptartas šios bylos faktines aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą, pažeidimo. Nors ieškovė teisingai nurodo, kad 2018 m. vasario 26 d. nutartis jos buveinės adresu buvo siųsta tik kartą, teisėjų kolegija šį argumentą vertina kaip vien formalų, nes pakartotinis nutarties neišsiuntimas buveinės adresu, kuriuo nė karto realiai procesiniai dokumentai ieškovei nebuvo įteikti, šiuo atveju negali būti laikomas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, juolab įvertinus nutarties turinį (nutartimi iš ieškovės priteistas 38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovei).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, be kita ko, į 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutarčių, dėl kurių ieškovė teikė atskirąjį skundą, esmę, ieškovei sukeliamas teisines pasekmes, t. y. kad pagrindine nutartimi ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taigi ji neprarado teisės vėl kreiptis į teismą (CPK 297 straipsnio 2 dalis), sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo teisinį ir faktinį pagrindą konstatuoti, jog procesiniai dokumentai (2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. vasario 26 d. nutartys) ieškovei buvo įteikti tinkamai, pagal įstatymą. Ieškovė, inicijavusi procesą ir žinojusi apie atsakovės pateiktą pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turėjo pareigas toliau domėtis proceso eiga, būti atidi ir rūpestinga, atskleisti teismui ir atsakovei įmonės adresą pašto korespondencijos siuntoms, siekdama, kad jos būtų realiai įteiktos, tačiau jos nevykdė (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad ne tik procesiniuose dokumentuose, bet ir paslaugų sutartyje, kurios pagrindu šalys bendradarbiavo, taip pat atsakovei ieškovės išrašytoje sąskaitoje nurodytas ieškovės adresas – Fabijoniškių g. 95-48, Vilnius.

Dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo, kaip pagrindo taikyti naikinamąjį terminą atskirajam skundui pateikti

29. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad, jos vertinimu, netinkamas teismo procesinių dokumentų įteikimas suponuoja, jog jos atžvilgiu negali būti taikomas naikinamasis terminas atskirajam skundui pateikti, ši ieškovės procesinė teisė (pateikti skundą) nėra išnykusi.

30. Pagal teisinį reguliavimą atskirasis skundas, kai skundžiama teismo nutartis, kuri priimta rašytinio proceso tvarka, gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos (CPK 335 straipsnio 1 dalis). CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. CPK 307 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Tačiau pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.

31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą. Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-400-701/2017, 15 punktą).

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas apeliaciniam (atskirajam) skundui paduoti yra naikinamasis ir jam pasibaigus prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas bei tenkinamas, vis dėlto šis terminas gali būti taikomas tik tokiais atvejais, kai byloje dalyvaujančiam asmeniui yra tinkamai pranešta apie teismo priimamą procesinį sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018, 58 punktą). Bylose, kuriose sprendžiama dėl praleisto termino prašymui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujinimo, akcentuojamas faktiškas (realus) informavimas apie teismo procesą, kaip būtina CPK 287 straipsnio 1 dalies taikymo prielaida (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 39 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju CPK 287 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.

33. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus faktinių bylos aplinkybių visumą, konstatuotas tinkamo procesinių dokumentų, dėl kurių ieškovė teikė atskirąjį skundą, įteikimo pagal įstatymą faktas. Todėl, priešingai nei nurodo ieškovė kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas taikyti naikinamąjį trijų mėnesių terminą atskirajam skundui paduoti, nuo pirmiau nurodytos taisyklės nenukrypo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė teigia, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų 2018 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018, šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, kiek jais akcentuojamas fizinio asmens realaus informavimo apie procesą standartas, nėra pagrindo vadovautis dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama ne dėl fizinio asmens, o dėl nerūpestingai ir neatidžiai veikusio juridinio asmens, realiai žinojusio tiek apie savo paties inicijuotą procesą, tiek apie atsakovės inicijuotą teismo sprendimo už akių peržiūrėjimą, taigi pakankamai informuoto bei nevykdžiusio įstatyme nustatytų pareigų domėtis proceso eiga, atskleisti (kitą) įmonės korespondencijos adresą ir taip eliminavusio galimybę teismui faktiškai įteikti procesinius dokumentus, kas suponavo CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatų (dėl įteikimo pagal įstatymą) taikymą.

34. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlygintinos.

36. Atsakovė UAB „Spektro“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 1000,26 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1

dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovei UAB „Spektro“ (j. a. k. 300155637) iš ieškovės UAB „Griana“ (j. a. k. 123572584) 1000,26 Eur

(vieną tūkstantį Eur 26 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GEDIMINAS SAGATYS

ANTANAS SIMNIŠKIS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-164-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00821-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.4., 2.6.10.5.2.16(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Linmedė“ dėl turtinės žalos, padarytos asmens sveikatai darbo metu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių turtinės žalos (būsimų protezavimo išlaidų ir negautų pajamų, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata) atlyginimą sveikatos sužalojimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=460d2b1082f411e993ffd4361ddf8976

atveju, aiškinimo ir taikymo.2. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 69 361,85 Eur turtinės (19 436,04 Eur

negautų pajamų ir 49 925,81 Eur su PVM protezavimo išlaidų) ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-

313/2018, priteisė ieškovui iš atsakovės 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.4. Nagrinėjant civilinę bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė

priteisti iš atsakovės: 101 294,71 Eur turtinės žalos atlyginimą (51 368,90 Eur negautų pajamų ir 49 925,81 Eur protezavimo išlaidų); 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties visiško įvykdymo; 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos turtinės žalos atlyginimo sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove 2013 m. balandžio 17 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu buvo priimtas į darbą atlikti medžio pjovimo staklių operatoriaus (staklininko) darbą. 2015 m. vasario 13 d. ieškovui dirbant prie daugiapjūklių išilginio medienos pjovimo staklių, jo dešinė plaštaka buvo sunkiai sužalota, dėl to jam buvo atlikta dešinės plaštakos vidurinio delnakaulio trečdalio ir keturių pirštų amputacija.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, buvo konstatuota, kad atsakovė yra visiškai atsakinga dėl nelaimingo atsitikimo ir dėl jo atsiradusios žalos atlyginimo.

7. Dėl neteisėto atsakovės neveikimo ieškovas patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos ir būsimos mioelektrinio plaštakos protezo įsigijimo išlaidos.

8. Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Nors teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje.

9. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis 2015 m. vasario mėn. buvo 647,41 Eur (bruto), t. y. 502,91 Eur (neto). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra jauno amžiaus, kad nelaimės metu šalies vidutinis darbo užmokestis buvo 543,60 Eur (neto), šiuo metu 700,20 Eur (neto), tikėtina, kad ieškovo darbo užmokestis, jeigu jis nebūtų sužalotas darbe ir taip nebūtų netekęs 50 procentų darbingumo, būtų žymiai didesnis. Ieškovui paskirta 105,97 Eur per mėnesį netekto darbingumo pensija ir 105,13 Eur per mėnesį netekto darbingumo periodinė kompensacija. Jeigu ieškovas nebūtų sužalotas darbe ir nebūtų netekęs 50 procentų darbingumo, šiuo metu jis turėtų gauti mažiausiai 650 Eur darbo užmokestį. Ieškovas neteko 50 procentų darbingumo, taigi neteko galimybės gauti ir 50 procentų pajamų, t. y. 325 Eur. Ieškovui mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija nevisiškai padengia (padengs) jo patirtą žalą. Ieškovui galutinis nedarbingumo lygis buvo nustatytas 2016 m. rugpjūčio mėn., kai ieškovui buvo 27 m., jam iki pensinio amžiaus liko 37 metai ir 7 mėnesiai. Iš atsakovės priteistina 51 368,90 Eur suma negautų pajamų.

10. Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį dėl sveikatos sužalojimo patirtus asmens nuostolius sudaro išlaidos, susijusios su sveikatos grąžinimu, įskaitant ir protezavimo išlaidas. Nors šios išlaidos dar nėra realiai patirtos, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad protezavimas yra būtinas, o ieškovas tam lėšų neturi, teismas būsimas išlaidas iš atsakovės turėtų priteisti remdamasis realia jų atsiradimo tikimybe. Mioelektrinio protezo pritaikomumas yra patvirtintas gydytojo rekomendacijomis. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės turėtų būti priteistos būsimos ieškovo mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidos – 49 925,81 Eur.


11. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovui iš atsakovės 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 49 925,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 18 d.) iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-159-313/2018, visiško įvykdymo; 3) išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

12. Pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-159-313/2018, nustatytus faktus dėl atsakovės atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo ir žalos atsiradimo bei ieškovo didelio neatsargumo nebuvimo.

13. Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui.

14. Teismas, spręsdamas dėl negautų pajamų priteisimo, nurodė, kad teisinę reikšmę turi ieškovo vidutinio darbo užmokesčio nustatymas ir netekto darbingumo lygis.

15. Apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį vertinamuoju laikotarpiu (2014 metų lapkričio, gruodžio ir 2015 metų sausio mėnesiais), teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo III skyriaus nuostatomis (galiojanti redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) ir atsakovės į bylą pateiktais duomenimis – 2018 m. birželio 21 d. pažyma, kurią pagrindžia 2018 m. birželio 11 d. atliktų skaičiavimų bei atliktų mokėjimų išaiškinimas, mokėjimų nurodymais.

16. Teismas nustatė, kad, įvertinus aktualiuoju laikotarpiu ieškovo gautas pajamas, jo vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas nuo 1230,95 Eur sumos. Teismas sprendė, kad ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis yra 20,18 Eur (1230,95 : 61), faktiškai dirbtų darbo dienų per mėnesį – 20 (61 : 3). Nustačius, jog ieškovui nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 20 d. buvo konstatuotas 45 proc. netektas darbingumas, ieškovas dėl sužalojimo per dieną neteko 9,08 Eur (20,18 x 45 proc.), per mėnesį – 181,60 Eur (9,08 x 20 (faktiškai dirbtų dienų skaičius)). Nuo 2016 m. rugpjūčio 21 d. ieškovui neterminuotai nustatytas 50 proc. netektas darbingumas, todėl ieškovas dėl sužalojimo per dieną neteko 10,09 Eur (20,18 x 50 proc.), per mėnesį – 201,80 Eur (10,20 x 20 (faktiškai dirbtų dienų skaičius)). Todėl už laikotarpį, kai ieškovui buvo nustatytas 45 proc. netektas darbingumas, ir už laikotarpį, kai ieškovui buvo nustatytas 50 proc. netektas darbingumas, ieškovui mokamos kasmėnesinės 211,10 Eur išmokos akivaizdžiai dengia pajamas, kurias ieškovas būtų gavęs per mėnesį.

17. Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentus, kad jo darbo užmokestis, jei nebūtų įvykusi nelaimė, tikėtina, būtų žymiai didesnis dėl jo jauno amžiaus, perspektyvumo ir atsižvelgiant į augantį minimalų darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog nukentėjęs darbuotojas turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei nebūtų buvusi padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Tuo tarpu ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jo darbo užmokestis šiandien galėtų būti didesnis, teismas vertino kaip objektyviais įrodymais nepagrįstas prielaidas.

18. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti dėl būsimų protezavimo išlaidų pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį priteisimo. Teismas nurodė, kad protezavimo procedūra nukentėjusiajam yra būtina, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį, kiek tai įmanoma esamoje situacijoje, į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį.

19. Teismas ieškovo pateiktą komercinį pasiūlymą dėl mioelektrinio pirštų protezo „Touch Bionics“ pagaminimo vertino kaip objektyvų įrodymą, kadangi atsakovė nepateikė teismui jokių analogiškų jį nuginčijančių įrodymų. Teismas kritiškai vertino atsakovės siūlomus ieškovui alternatyvius rankos plaštakos funkcijos atkūrimo būdus (kojos pirštų transplantaciją ir kosmetinį rankos protezą iš silikono).

20. Teismas nurodė, kad paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, tačiau jo finansinė padėtis yra bloga, jis neturi tam pinigų. Šiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

21. Teismas vertino, kad šioje byloje yra susidariusi išskirtinė situacija, kadangi ieškovas yra jaunas žmogus, siekiantis dirbti, užsidirbti, sukurti šeimą. Teismas pripažino pagrįstu ieškovo norą įsigyti rankos protezą, kuris maksimaliai kompensuotų estetinį vaizdą ir atkurtų pirštų funkciją. Kadangi ieškovas, atsižvelgiant į jo gaunamas pajamas, įsigyti mioelektrinio protezo neturi galimybės, teismas sprendė, kad šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovo būsimų nuostolių už protezavimo paslaugas. Teismas nurodė, kad ieškovui priteistinas būsimų protezavimo išlaidų atlyginimas yra realiai tikėtinas, nustatytas vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177, 185 straipsniai). Todėl teismas tenkino ieškovo

reikalavimą priteisti iš atsakovės 49 925,81 Eur mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidų.22. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi pakeitė Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d.

sprendimą ir jį išdėstė taip: 1) atmetė ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 101 294,71 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovės 187,38 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. birželio 6 d. ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 25 000 Eur sumą nuo 2018 m. birželio 7 d. iki visiško prievolės įvykdymo; 3) išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

23. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimo dalį dėl 51 368,90 Eur negautų pajamų priteisimo. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą. Negautas pajamas, kaip netiesioginius nuostolius, apibūdina pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015). Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jeigu jis nebūtų sužalotas darbe, šiuo metu gautų mažiausiai 650 Eur darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir jam paskirtų netekto darbingumo pensijos dydį bei netekto darbingumo kompensacijos dydį. Ieškovo nurodytos aplinkybės, koks jo darbo užmokestis galėtų būti šiandien, yra tik teoriniai pamąstymai, visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas pripažino pagrįstais ir atitinkančiais įstatymų reikalavimus pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas, nustatant ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį.

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl protezavimo išlaidų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovo būsimų nuostolių už protezavimo paslaugas. Kadangi žala nagrinėjamu atveju ieškovui padaryta sužalojus sveikatą, todėl taikytina specialioji CK 6.283 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurios 2 dalyje nustatyta, jog nuostoliais laikytinos su sveikatos grąžinimu susijusios realiai asmens patirtos, o ne tikėtinos ar galinčios atsirasti išlaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; kt.). Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, turi nustatyti tikslų jų dydį. To padaryti negalima remiantis vien pateiktu komerciniu pasiūlymu, nes, sprendžiant ir iš paties pasiūlymo turinio, jame nurodyti įkainiai nėra pastovūs, juos galima nustatyti tik preliminariai. Teismas sprendė, kad iš esamų įrodymų nėra galimybės įvertinti būsimą žalą, kadangi faktinės mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidos gali kisti, t. y. mažėti ar didėti, kas atitinkamai prieštarautų arba visiško žalos atlyginimo principui arba, atvirkščiai, nulemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Nors ieškovas darbe buvo sužalotas negrįžtamai, tačiau, Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, jis dirba UAB „Godasta“. Taip pat ieškovas turi teisę į valstybės paramą rankos protezui įsigyti (2018 m. balandžio 16 d. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. V-426). Be to, šis teismo procesinis sprendimas neatima iš ieškovo teisės į nuostolių atlyginimą ateityje (CK 6.238 straipsnio 3 dalis).


25. Ieškovas kasaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovo naudai buvo priteisti 49 925 Eur būsimų protezavimo išlaidų atlyginimo, ir dėl šios dalies palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą; 2) pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta galioti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, ir priteisti iš atsakovės ieškovui 51 638,90 Eur negautų pajamų; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio ad integrum) principą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinančios būsimos žalos, patirtos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimo taisykles:

25.1.1. būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), kuris yra neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.

Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti;

25.1.2. pagal kasacinio teismo praktiką ir įstatymus būsimos žalos priteisimas sveikatos sužalojimo atveju ne tik galimas, bet ir privalomas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų. Būsimų išlaidų priteisimą Lietuvoje leidžia taikyti CK 6.249 straipsnio 3 dalis, pagal kurią teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalą padaręs asmuo turi atlyginti nebūtinai faktiškai jau patirtas su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016);

25.1.3. CK 6.250 straipsnis įtvirtina ne minimalaus, bet visiško nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė ta, kad atsakovas turi maksimaliai grąžinti ieškovą į padėtį, buvusią iki jo teisių pažeidimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sveikatos sužalojimo atveju privalo būti įrodyta tik tai, kad konkrečios gydymo procedūros nukentėjusiajam yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012; 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016);

25.1.4. apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino kasacinio teismo praktikoje apibrėžtų kriterijų, taikytinų sprendžiant, ar yra pagrindas asmeniui priteisti būsimos žalos, patirtos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimą. Ieškovo įrodinėtinos aplinkybės, reiškiant reikalavimą priteisti būsimą žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo, yra šios: pirma, akivaizdus žalos padarymo faktas; antra, gydymo procedūros yra būtinos siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius – sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį; trečia, nukentėjusiojo finansinė padėtis neleidžia atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų; ketvirta, būsimos žalos atsiradimo tikimybė yra pagrįstai tikėtina. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos pirma nurodytos aplinkybės:

i) žalos padarymas ieškovui yra akivaizdus. Dėl sužalojimų darbe jam buvo amputuoti trečdalis vidurinio delnakaulio ir 4 pirštai, dėl šių sužalojimų ieškovui reikalingas protezavimas;

ii) kadangi mioelektrinis pirštų protezas, įvertinus visus galimus protezavimo būdus, gali maksimaliai atkurti ieškovo prarastų pirštų funkcijas, jo pagaminimo ir pritaikymo išlaidos vertintinos kaip būtinos. Iš liudytojų parodymų matyti, kad mioelektrinis pirštų protezas ieškovui gali būti pritaikomas. Teismas negali priversti ieškovo pasirinkti mažiau efektyvų gydymą, nes tai prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir kasacinio teismo praktikai. EŽTT asmens fizinį ir psichologinį neliečiamumą priskiria privataus gyvenimo sampratai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme. EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs, kad pati menkiausia priverstinio pobūdžio medicininė intervencija prilygsta šios teisės ribojimui. Laisvė priimti konkrečią medicininę procedūrą arba pasirinkti alternatyvią gydymo formą ar jų atsisakyti yra nepakeičiama laisvo apsisprendimo ir asmens autonomijos principų dalis;

iii) įvertinus ieškovo gaunamas pajamas, aplinkybė, kad jis nepajėgus pats įsigyti mioelektrinio pirštų protezo, yra akivaizdi;

iv) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad būsimos žalos dydis turi būti tiksliai įrodytas. Teismas privalėjo žalos dydį vertinti taikydamas pagrįsto tikėtinumo kriterijų. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjamas žalos dydis yra pagrįstai tikėtinas, kadangi byloje yra pateiktas komercinis pasiūlymas, apibrėžiantis preliminarią mioelektrinio pirštų protezo įsigijimo kainą. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas vien dėl to, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2015).

25.2. Teismai, vertindami, ar yra pagrindas ieškovui priteisti negautas pajamas, nepagrįstai išimtinai apsiribojo vien ieškovo vidutiniu darbo užmokesčiu ir nevertino pagrįstos tikimybės, kad ieškovo darbo užmokestis, iki jis sulauks pensinio amžiaus, būtų augęs:

25.2.1. pagrindas priteisti negautas pajamas yra pagrįsta tikimybė, kad nukentėjusio asmens turtinė padėtis (gaunamos pajamos) būtų geresnė, jeigu jis nebūtų sužalotas. Todėl dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų dydis negali būti išimtinai siejamas su tiesioginiais įrodymais (šiuo atveju – ieškovo vidutiniu darbo užmokesčiu), kadangi negautos

pajamos negali būti tiksliai numatomos ir apskaičiuojamos;25.2.2. pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.283 straipsnio 2 dalį dėl sveikatos sužalojimo negautos pajamos yra

apibrėžiamos kaip pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Kasacinio teismo praktikoje, be realių dėl sveikatos sužalojimo prarastų ar sumažėjusių pajamų, vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo prarasta ar sumažėjusi asmens galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015). Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos, suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-336/2008);

25.2.3. pagal Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutrumpintai PETL) 10:202 straipsnį „Asmens sveikatos sužalojimas ir mirtis“ (angl. Personal Injury and Death), žala sveikatai apima ne tik prarastas realias pajamas (angl. loss of income), bet ir pakenkimą asmens galimybei užsidirbti (angl. impairment of earning capacity), nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu, ar ateityje asmuo realiai pasinaudos šia galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015);

25.2.4. ieškovo prarastą galimybę gauti didesnes pajamas patvirtina tai, kad nelaimės metu ieškovui buvo 25 metai, kad 50 procentų nedarbingumo lygis jam nustatytas neterminuotai, ir tai, kad ieškovas iki nelaimės buvo geriausias ir perspektyviausias darbuotojas įmonėje. Ieškovo byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad per daugiau nei 39 metus ieškovo darbo užmokestis būtų žymiai didėjęs, kadangi visuotinai žinoma aplinkybė, jog tiek šalies vidutinis darbo užmokestis, tiek minimalus darbo užmokestis, tiek asmenų, dirbančių medienos gaminių gamyboje, darbo užmokestis yra augantis. Be to, teismai, vertindami ieškovo negautų pajamų dydį, nepagrįstai atsižvelgė vien tik į nelaimės metu ieškovo gautą darbo užmokesčio dydį ir neįvertino kainų augimo ir infliacijos poveikio.

25.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to neteisingai apskaičiavo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį:

25.3.1. teismai, spręsdami dėl ieškovo vidutinio darbo užmokesčio 2015 m. sausio mėnesį, vadovavosi atsakovės 2017 m. lapkričio 15 d. pažymos duomenimis (nurodyta ieškovui išmokėta suma – 424,11 Eur), kurie prieštarauja atsakovės 2016 m. balandžio 22 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas duomenims (nurodyta ieškovui išmokėta suma – 766,24 Eur). Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį turėjo būti vadovaujamasi 2016 m. balandžio 22 d. pažyma, kadangi ją į bylą pateikė abi ginčo šalys, jos turinį patvirtina kiti byloje esantys įrodymai (asmens kortelės), o 2017 m. lapkričio 15 d. pažyma pateikta teismui po 1 metų 5 mėnesių, skaičiuojant nuo ieškinio teismui pateikimo dienos;

25.3.2. teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo gaunamų socialinių išmokų suma (211,10 Eur) padengia ieškovo gautas pajamas dirbant pas darbdavę. Kadangi ieškovui neterminuotai nustatytas 50 procentų netektas darbingumas, todėl ieškovas, apskaičiavus jo vidutinį darbo užmokestį pagal Aprašo 7.2 punkto reikalavimus ir remiantis 2016 m. balandžio 22 d. pažymos duomenimis, per dieną netenka 13,30 Eur, o per mėnesį – 266 Eur savo vidutinio darbo užmokesčio;

25.3.3. pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovo vidutinį darbo užmokestį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš visų ieškovui išmokėtų sumų atėmė visą 2014 m. lapkričio mėnesį priskaičiuotų atostoginių sumą (111,11 Eur), iš jų neatskaitęs mokesčių. Tokiu būdu buvo konstatuota, kad 2014 m. lapkričio mėnesį nukentėjusiajam darbdavė išmokėjo 377,80 Eur darbo užmokesčio (be atostoginių), nors faktiškai išmokėjo ne mažiau nei 426,52 Eur.

26. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

26.1. Bylą išnagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas dėl negautų pajamų, todėl pagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą. Negausimų ateityje pajamų vertinimas turi būti pagrįstas realiomis ateities prognozėmis, t. y. kiek dėl neįgalumo ar netekto darbingumo yra sumažėjusi reali nukentėjusiojo galimybė ugdyti, įgyti profesinę kvalifikaciją, pagal ją dirbti ir normaliai integruotis darbo rinkoje. Teismai, atsižvelgdami tiek į individualias ieškovo savybes, tiek į bendrą ekonominę, socialinę situaciją šalyje, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas būtų turėjęs galimybę gauti didesnes nei šiuo metu gaunamas pajamas, jei nebūtų sužalota jo sveikata. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimas žalos dydį negautų pajamų forma skaičiuoti pagal vidutinį darbo užmokestį yra visiškai pagrįstas.

26.2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nustatyti tikslaus ieškovo būsimų išlaidų dydžio, remiantis vien pateiktu komerciniu pasiūlymu, negalima, kadangi, sprendžiant iš jo turinio, matyti, kad jame nurodyti įkainiai nėra pastovūs ir juos galima nustatyti preliminariai. Tai reiškia, kad faktinės mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidos gali kisti, t. y. mažėti ar didėti, kas atitinkamai prieštarautų arba visiško žalos atlyginimo principui arba atvirkščiai – nulemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Byloje nėra objektyvios galimybės įvertinti būsimą žalą.

26.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors ieškovas darbe pas atsakovę sužalotas negrįžtamai, tačiau, remiantis Valstybinio socialinio fondo valdybos duomenimis, jis dirba UAB „Godasta“, taip pat turi teisę į valstybės paramą rankos protezui įsigyti. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-698 patvirtintame Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių ir jų bazinių kainų sąraše įtvirtinta galimybė kitų redukcinių rankos defektų atvejais 100 proc. kompensuoti dalinius plaštakos protezus. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą ar kitą kompetentingą įstaigą dėl tokios kompensacijos gavimo.


Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

27. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis).

28. CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, normos apima tiek bendras abiem civilinės atsakomybės rūšims taikytinas normas, įtvirtintas CK XXII skyriaus pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek ir specialiąsias normas, taikomas atskirai tik sutartinei atsakomybei (CK 6.256–6.262 straipsniai) ir tik deliktinei atsakomybei (CK 6.263–6.291 straipsniai).

29. Deliktinė atsakomybė, kaip viena iš civilinės atsakomybės rūšių, įstatyme yra apibrėžiama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

30. Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai susiję su didesnio pavojaus šaltinio nelaimingo atsitikimo darbe metu padarytos žalos atlyginimu. Tai specialus įstatyme įtvirtintas deliktinės atsakomybės atvejis, reglamentuojantis didesnio pavojaus šaltinių valdytojų civilinę atsakomybę už šių šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis). Jis priskirtinas prie griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai taikoma atsakomybė be kaltės. Todėl sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, kai prievolė atlyginti šią žalą nukentėjusiajam atsiranda CK 6.270 straipsnyje įtvirtintu deliktinės atsakomybės atveju, turi būti įrodytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala (nuostoliai). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta asmens sveikatai, sprendžiant dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo klausimą, taikytinas ir CK 6.283 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis atlygintinos žalos rūšis ir nuostolių sampratą.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, spręsdamas neturtinės žalos sveikatos sužalojimo atveju atlyginimo klausimą, esant tuo pačiu pagrindu pareikštam reikalavimui, pripažino, kad prievolė atlyginti ieškovui dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarytą neturtinę žalą, kai medžio pjovimo staklės sužalojo jo ranką, tenka darbdavei (atsakovei), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, nes ji nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės, neįvertino profesinės rizikos darbo vietoje, dėl to nenustatė ir neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai šalinti ir mažinti – neįrengė automatinio staklių stabdymo įtaiso. Dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovas buvo sužalotas ir jam buvo atlikta dešinės rankos plaštakos amputacija. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, apibrėžiančios atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir ieškovo kaltės dėl atsiradusios neturtinės žalos nebuvimą, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiant turtinės žalos, atsiradusios to paties delikto pagrindu, atlyginimo klausimą, todėl, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, ieškovas neturėjo jų įrodinėti.

32. Nagrinėjamoje byloje esant pareikštiems reikalavimams dėl turtinės žalos (būsimų protezavimo išlaidų ir negautų pajamų, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata) atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju, įrodinėjimo dalyką sudarė turtinės žalos ir jos dydžio įrodinėjimas.

33. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 4 dalimi, žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojantis CK 6.283 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Sisteminis CK 6.283 straipsnio 4 dalies ir CK 6.290 straipsnio 1 dalies aiškinimas suteikia pagrindą daryti išvadą, asmuo, kuris buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, turi teisę į tokį atlygintinos žalos dydį, kurio nepadengia tam asmeniui išmokėtos socialinio draudimo išmokos, nustatytos LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos išmoka; netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; netekto darbingumo periodinė kompensacija) ir LR Socialinio draudimo pensijų įstatyme (netekto darbingumo pensija), kurių paskirtis yra kompensuoti prarastas darbo pajamas arba papildomas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014, 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2014 ir kt.).

Dėl būsimų protezavimo išlaidų

34. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pats normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki delikto padarymo.

35. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Taigi minėtomis išlaidomis pagrįsti nuostoliai apima visas būtinas išlaidas, kurios priežastiniu ryšiu susijusios su sveikatos sužalojimu ir kurias nukentėjęs asmuo patyrė siekdamas grąžinti sveikatą.

36. Lietuvoje veikianti privalomojo sveikatos draudimo sistema garantuoja privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudžiamajam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių (prietaisų), būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis). Kadangi ne visos asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl nukentėjęs asmuo sveikatos sužalojimo atveju įgyja teisę pareikšti reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui dėl iš šio sveikatos draudimo fondo neapmokėtų nukentėjusio asmens turėtų būtinų su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų atlyginimo.

37. Asmens teisė į sveikatą yra viena iš svarbiausių absoliučių žmogaus teisių, kurią pažeidus ji ne visada gali būti atkurta. Kompensacinis deliktinės atsakomybės turinys, kuris reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį grąžinti (lot. restitutio in integrum), leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo gali pasinaudoti visomis su sveikatos priežiūra susijusiomis paslaugomis, kurios yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir turėti teisę į tokių išlaidų atlyginimą. Kita vertus, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, kadangi kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 52 punktą).

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į teismą dėl būsimų mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidų atlyginimo jo sveikatos sužalojimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, nurodė, kad specialioji nuostolių atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojanti teisės norma nustato tik realiai asmens patirtų su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų atlyginimą.

39. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3

dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių būsimų išlaidų atlyginimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 39 punkte aptartu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, daro išvadą, kad būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų.

41. Byloje nustatyta, kad dėl sužalojimų darbe ieškovui buvo nustatyta rankos traiškytinio sužalojimo ir trauminės amputacijos padariniai – dešinės plaštakos trauminė amputacija delnakaulio vidurinio trečdalio lygyje, II–V pirštų netektis, dėl to ieškovui reikalingas protezavimas. Civilinės atsakomybės prasme protezo įsigijimo išlaidos nagrinėjamoje byloje laikytinos su sveikatos sugrąžinimu susijusiomis būtinomis išlaidomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad geriausiai prarastų rankos pirštų funkcijas nagrinėjamu atveju kompensuotų mioelektrinis protezas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas neturi lėšų, reikalingų šiam protezui įsigyti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-698 patvirtintu Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių ir jų bazinių kainų sąrašu, mioelektrinių protezų įsigijimas nėra kompensuojamas. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigė mioelektrinio protezo įsigijimo būtinumo, tačiau ieškovo reikalavimas dėl būsimų protezo įsigijimo išlaidų priteisimo buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė tikslaus būsimos žalos dydžio, t. y. neįrodė šių išlaidų realumo.

42. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

43. Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

44. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nukentėjusiam asmeniui (ieškovui) tenka pareiga įrodyti žalos dydį, o atsakovui tenka pareiga paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus.

45. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, būsimos žalos dydžiui keliamas realaus tikėtinumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas dėl būsimos žalos dydžio nagrinėjamu atveju sprendė, įvertinęs UAB „Pes Planus“ 2016 m. birželio 1 d. komerciniame pasiūlyme nurodytą siūlomo pagaminti „Touch Bionics“ mioelektrinio pirštų protezo kainą,

atsižvelgdamas į tai, kad „Touch Bionics“ yra vienintelė bendrovė pasaulyje, gaminanti tokio tipo protezus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų UAB „Pes Planus“ komerciniame pasiūlyme nurodytą mioelektrinio protezo įsigijimo kainą.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis mioelektrinio protezo įsigijimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šią ieškovo reikalavimo dalį, taikė netinkamą būsimų išlaidų pripažinimo standartą įrodinėjimo procese, nurodydamas, kad priteisiamos išlaidos turi būti realios, o jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo šioje dalyje yra naikintina ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuriuo buvo užtikrintas deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamosios funkcijos įgyvendinimas.

Dėl negautų pajamų sveikatos sužalojimo atveju

47. Ieškovas pareikštu ieškinio reikalavimu prašė žalos dydžio vienkartine išmoka priteisti jo dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas nuo 2016 m. rugpjūčio, kai jam neterminuotai buvo nustatytas 50 proc. darbingumas, iki pensinio amžiaus (65 metų) (už 37 metų ir 7 mėnesių laikotarpį). Ieškovas savo per mėnesį negaunamų pajamų dydžio skaičiavimą grindė savo prarasto darbingumo procentinę dalį atitinkančia pajamų, kurias jis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalimi (50 proc.), sumažinta socialinio draudimo išmokomis (gaunama netekto darbingumo periodine kompensacija ir netekto darbingumo pensija), kurių paskirtis – kompensuoti darbingumo netekusiems asmenims negautas pajamas. Pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį ieškovas grindė objektyviomis aplinkybėmis: vidutiniu darbo užmokesčiu, kurį jis gavo iki sveikatos sužalojimo, šalies vidutiniu darbo užmokesčiu, Lietuvos statistikos departamento 2017 m. IV ketvirčio duomenimis apie asmens, dirbančio medienos gaminių gamyboje, vidutinį darbo užmokestį, taip pat subjektyviomis aplinkybėmis – savo amžiumi nelaimingo atsitikimo darbe dieną ir perspektyvumu.

48. Tiek bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo atmetė, ieškovo pajamų, kurias jis galėtų uždirbti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį prilygindami ieškovo iki sveikatos sužalojimo gaunamam vidutiniam darbo užmokesčiui. Teismai pripažino, kad ieškovo prarastą darbingumą atitinkančią pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalį visiškai kompensuoja ieškovo gaunamos socialinio draudimo išmokos – netekto darbingumo periodinė kompensacija ir netekto darbingumo pensija.

49. Nors kasaciniu skundu keliamas materialiųjų teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas tiek, kiek jis turėjo teisinę reikšmę nustatant ieškovo pajamų, kurias jis galėtų gauti ateityje, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dydį, tačiau pareikštam reikalavimui priteisti dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas tinkamai išspręsti yra būtina plačiau įvertinti asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos, kurios piniginė išraiška yra negautos pajamos, sampratą, apskaičiavimo metodą, šios žalos atlyginimo mokėjimo būdus, taip pat dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos, kurios piniginė išraiška yra negautos pajamos, įrodinėjimo taisykles.

50. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis); nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjęs asmuo, dėl sveikatos sužalojimo tapęs iš dalies ar visiškai nedarbingas.

51. Nors teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, tačiau lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo asmens prarasta ar sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje, net jei iki sveikatos sužalojimo nukentėjusysis nedirbo ir negavo jokių pajamų (pavyzdžiui, nepilnametis (-ė), studentas (-ė), namų šeimininkas (-ė), pensininkas (-ė) ir pan.). Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutrumpintai PETL) 10:202 straipsnį „Asmens sveikatos sužalojimas ir mirtis“ (angl. Personal Injury and Death), pagal kurį žala sveikatai apima ne tik prarastas realias pajamas (angl. loss of income), bet ir pakenkimą asmens galimybei užsidirbti (angl. impairment of earning capacity), nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu, ar ateityje asmuo realiai pasinaudos šia galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604-219/2015).52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.283 straipsnio 1 dalyje negautos pajamos apskaičiuojamos kaip

pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį; negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2013 ir kt.).

53. CK 6.288 straipsnio 3 dalis įtvirtina du su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusios žalos atlyginimo mokėjimo būdus – periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Minėti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Be to, sprendžiant turtinės žalos, padarytos sužalojus sveikatą, atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės.

54. Jei dėl sveikatos sužalojimo patirta žala priteisiama konkrečia vienkartine pinigų suma, laikoma, kad ieškovo patirta žala yra išsamiai įvertinta bei visiškai atlyginta, todėl, net ir pasikeitus aplinkybėms, jis neturi teisės reikšti ieškinio dėl papildomai negautų pajamų iš tos pačios veiklos priteisimo, o atsakovas – reikalavimo dėl jų sumažinimo (CK 6.283 straipsnio 3 dalis, 6.286 straipsnis). Pasikeitusios ekonominės aplinkybės negali būti vertinamos, kadangi tokie pasikeitimai yra susiję su nuostolių dydžio pakartotiniu įvertinimu, o tokio vertinimo peržiūrėjimas prieštarautų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Kita vertus, šis žalos atlyginimo mokėjimo būdas labiau apsaugotų ieškovo interesą gauti dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų atlyginimą nuo galimo prievolę atlyginti tokius nuostolius turinčio skolininko nemokumo ar žymaus jo turtinės padėties ateityje pablogėjimo.

55. Priešingai, periodinėmis išmokomis priteista negautų pajamų suma gali būti bet kada ateityje peržiūrėta, kai pasikeičia aplinkybės, turėjusios tiesioginę reikšmę nuostolių atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimui ar jų dydžiui. Kai iš kalto dėl žalos atlyginimo asmens žalos atlyginimas priteisiamas periodinėmis išmokomis, nukentėjusiam asmeniui nėra apribojama galimybė kreiptis į teismą dėl to, kad, pablogėjus jo sveikatos būklei ar pasikeitus kitoms aplinkybėms, išaugo jo negautų pajamų dydis. Be to, teismo sprendimu priteistų negautų pajamų, mokamų periodinėmis išmokomis, peržiūrėjimą gali inicijuoti ne tik ieškovas (CK 6.286 straipsnis), bet ir atsakovas (CK 6.287 straipsnis). Toks ieškinys nėra tapatus anksčiau išnagrinėtam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, nes jis grindžiamas vėliau atsiradusiomis naujomis aplinkybėmis.

56. Kitas žalos atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis privalumas – tai, kad ieškovo interesui gauti žalos atlyginimą tokiu atveju suteikiama apsauga nuo infliacijos, atsižvelgiant į tai, kad šios išmokos yra indeksuojamos (CK 6.288 straipsnio 3 dalis), taip pat tai, kad žalos atlyginimo mokėjimu šiuo būdu yra tenkinami besitęsiantys ieškovo poreikiai, grindžiami realiuoju laikotarpiu egzistuojančiomis aktualiomis aplinkybėmis, kurios gali būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant periodinėmis išmokomis priteistų negautų pajamų padidinimo ar sumažinimo klausimą.

57. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negautų pajamų skaičiavimo metodas, kai dėl sveikatos sužalojimo negautos pajamos apskaičiuojamos kaip procentinė netekto darbingumo išraiška nuo pajamų, kurias nukentėjęs asmuo gavo iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo ar būtų gavęs, jeigu nebūtų buvusi sužalota jo sveikata, yra labiausiai tinkamas, kai žalos atlyginimo mokėjimas nustatomas periodinėmis išmokomis. Tokiu atveju yra nustatomos iki asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo gautos pajamos.

58. Nukentėjusio asmens iki suluošinimo ar kitokio sužalojimo gautos pajamos apskaičiuotinos nustatant jo vidutinį mėnesio pajamų dydį. Nukentėjusio asmens, kuris dirbo pagal darbo sutartį, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotinas taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu „Dėl darbo kodekso įgyvendinimo“ Nr. 496 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą, įsigaliojusį nuo 2017 m. liepos 1 d. Remiantis šio nutarimo 3.1 papunkčiu, kai, skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintu Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, į skaičiuojamąjį laikotarpį įtraukiami mėnesiai iki šio nutarimo įsigaliojimo, šiais mėnesiais gautas darbo užmokestis į vidutinį darbo užmokestį įskaitomas vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo

galiojusia tvarka. Pažymėtina, kad iki 2017 m. birželio 21 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 350 patvirtintas Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas.

59. Tuo atveju, jei nuo asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo iki teismo sprendimo priėmimo praeina nemažas laiko tarpas, nustatant žalos atlyginimo mokėjimą periodinėmis išmokomis turi būti atsižvelgiama į įvykusius rinkos pokyčius, pasikeitusias aplinkybes, pvz., per tą laikotarpį įvykusį analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimą, atlyginimų augimą konkrečioje įmonėje, kurioje iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo dirbo nukentėjęs asmuo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimą, minimaliosios mėnesinės algos augimą ir pan. (CK 6.249 straipsnio 5 dalis).

60. Tačiau pirmiau nurodyto negautų pajamų skaičiavimo metodo naudojimas gali būti nepakankamas, kai reikalavimas yra pareikštas dėl pajamų, kurių asmuo negaus per ilgą laiko tarpą, priteisimo vienkartine išmoka. Taip yra todėl, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog ilguoju laikotarpiu pasikeis aplinkybės, kurios buvo pagrindas apskaičiuoti asmens negautas pajamas, įskaitant ir aplinkybes, susijusias su asmens darbingumo pasikeitimu. Tokių aplinkybių pasikeitimus gali lemti tiek objektyvios priežastys, pavyzdžiui, pasikeitusios socialinės visuomenės gyvenimo aplinkybės, tiek subjektyvios, kai asmuo įgyja naujų profesinių kompetencijų arba atkuria savo darbingumą ir pajėgumą pakeisdamas profesiją. Kadangi, kaip minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienkartine išmoka priteistas žalos dydis negali būti peržiūrimas, aplinkybių pasikeitimo įtaka apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį taip pat turi būti įvertinta.

61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, esant pareikštam reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo vienkartine išmoka už 37 metų ir 7 mėnesių laikotarpį, turėjo būti naudojamas negautų pajamų skaičiavimo metodas, kai nuostoliai dėl negautų pajamų asmens sužalojimo atveju apskaičiuojami kaip skirtumas tarp pajamų, kurias nukentėjusysis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, ir pajamų, kurias jis uždirba ar galėtų uždirbti, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Taigi ieškovas turi įrodyti, kad dėl jam padarytų kūno sužalojimų sumažėjo arba buvo atimta jo galimybė dirbti ir užsidirbti, taip pat sumažėjusių savo galimybių vertę.

62. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai įrodinėjant ieškovo negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs ilgu laikotarpiu (per visą savo gyvenimą, iki pensinio amžiaus, per darbingo amžiaus laikotarpį ar pan.), jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, įrodinėjamas ne tik iki sveikatos sužalojimo gautų pajamų sumažėjimas, bet ir siekiama įrodyti sumažėjusią ieškovo galimybę ateityje daugiau užsidirbti, įrodinėjimo procesas yra sudėtingesnis, nes apima žymiai daugiau vertinamųjų kriterijų, kuriems nustatyti reikia specialių ekonominių ir (ar) sociologijos ar kitokių kompleksinių žinių. Kai reikalavimu dėl negautų pajamų priteisimo siekiama sumažėjusios galimybės ateityje užsidirbti kompensavimo, iki sveikatos sužalojimo gautos pajamos tėra tik vienas iš vertinamųjų kriterijų. Siekiant nustatyti pajamas, kurias nukentėjusysis tikėtinai pagrįstai galėjo gauti po sveikatos sužalojimo, reikia nustatyti ne tik asmens gautas pajamas, bet ir tai, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų jo sveikatos sužalojimo.

63. Sprendžiant, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, gali būti įvertintos su konkrečiu nukentėjusiu asmeniu susijusios aplinkybės (subjektyvios aplinkybės) ir visuomeninių santykių sąlygoti pasikeitimai (objektyvios aplinkybės). Subjektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo lytis, amžius, socialinė padėtis, profesija, iki sveikatos sužalojimo buvusi sveikatos būklė, darbo pobūdis ir jo keliamos rizikos (jei tokios yra), žalingi įpročiai, gyvenimo būdas, asmeninės charakteristikos, galimybės tobulėti ir uždirbti daugiau, tikimybė, jog dėl sveikatos sužalojimo atsiradęs darbingumas pasikeis, ir kitos reikšmingos aplinkybės. Objektyvios aplinkybės – galima infliacija, analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimas, atlyginimų augimas konkrečioje įmonėje, kurioje iki sužalojimo asmuo dirbo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas, minimaliosios mėnesinės algos augimas, kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Vertinant objektyvias aplinkybes, taip pat gali būti įvertinta, koks yra asmens iki sužalojimo gauto darbo užmokesčio santykis su tuo metu buvusiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimaliąja mėnesine alga.

64. Siekiant nustatyti nukentėjusio asmens pajamas po sveikatos sužalojimo, vertinamos jo gaunamos pajamos, o esant reikalui – ir pajamos, kurias jis galėtų gauti, būdamas iš dalies nedarbingas. Tuo tikslu turi būti įvertintas ieškovo po sužalojimo gaunamas darbo užmokestis, taip pat asmens gaunamos socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos, skirtos nukentėjusio asmens negautoms pajamoms atlyginti. Siekiant nustatyti, kokias pajamas ieškovas galėtų gauti po to, kai buvo sužalota jo sveikata, gali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su ieškovo galimybe įsidarbinti, atsižvelgiant į netektą darbingumą, taip pat darbo rinkos galimybėmis toje vietoje, kur asmuo gyvena, ir kitos reikšmingos aplinkybės.

65. Iš pajamų, kurias ieškovas gautų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, atėmus pajamas, kurias ieškovas gauna ar galėtų gauti po sveikatos sužalojimo, gautas skirtumas atitinka ieškovo negautas pajamas, kurias turi atlyginti už žalą atsakingas

asmuo. Tuo atveju, kai ieškiniu prašoma negautas pajamas priteisti visos žalos dydžio vienkartine išmoka, gautas skirtumas turi būti padaugintas iš laikotarpio, už kurį reikalaujama žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jei žala atsirado vėliau – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis).

66. Įrodinėti teisinę reikšmę civilinėje byloje turinčias aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su negautomis pajamomis, tenka reikalavimą dėl jų priteisimo pareiškusiam ieškovui, o tuo atveju, kai atsakovas jomis grindžia savo atsikirtimus, tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka jų nustatymu suinteresuotam atsakovui, taikant bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimo objektas yra pajamos, kurių ieškovas dėl patirtų sužalojimų negaus ateityje, šių nuostolių įrodinėjimo standartas turėtų būti toks, kuris suformuotų teismo įsitikinimą, jog negautos pajamos yra pagrįstai tikėtinos, jeigu nebūtų pažeidimo.

67. Nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismui laikant, kad klausimui išspręsti reikalinga specialių žinių turinčio asmens išvada, spręstinas ekspertizės skyrimo klausimas (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CPK 212 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad ekspertizės skyrimas priklauso tik nuo dalyvaujančių byloje asmenų valios; ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

68. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

69. Akivaizdu, kad esant pareikštam reikalavimui atlyginti negautas pajamas, kai žala padaryta asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, o žalos atlyginimą prašoma priteisti vienkartinės išmokos forma, šio materialiojo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis nei tuo atveju, jei žalos atlyginimą būtų prašoma priteisti periodinėmis išmokomis. Nustatant ateityje atsirasiančius nuostolius, nuostolių įvertinimas turi būti grindžiamas pagrįstai tikėtinu specialių ekonominių ir finansinių ar kitų žinių reikalaujančiu ateities prognozavimu. Negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, kad visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą ir kartu žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju, būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas.

70. Nors teisė pasirinkti žalos atlyginimo mokėjimo būdą, kaip minėta, priklauso ieškovui, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, įstatyme nustatytą žalos atlyginimo būdą. Šią teismo teisę pagrindžia ir teismo vaidmuo žalos dydžio įrodinėjimo procese, atsižvelgiant į tai, kad, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka teismo įsitikinimui dėl tikslaus nuostolių dydžio susiformuoti, ypač įrodinėjimo prasme apsunkintame negautų pajamų

priteisimo vienkartine išmoka procese, teismas gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, žalos atlyginimo būdą, jei pripažintų, kad, taikant konkretų žalos atlyginimo mokėjimo būdą, būtų geriau užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas bei užkirstas kelias nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Tokiu atveju teismas turėtų informuoti šalis apie kito, nei reikalauja ieškovas, nuostolių atlyginimo mokėjimo būdo parinkimo būtinybę, užtikrinant CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šalių procesinių teisių įgyvendinimą.

71. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant žalos atlyginimo priteisimo klausimą dėl pajamų, kurių nukentėjęs asmuo negaus ateityje dėl jo suluošinimo ar sveikatos sužalojimo, turi būti teikiama pirmenybė žalos atlyginimo negautų pajamų forma mokėjimui periodinėmis išmokomis prieš žalos atlyginimo priteisimą visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Tačiau net ir tokiu atveju negali būti paneigta ieškovo galimybė reikalauti viso žalos atlyginimo sumokėjimo vienkartine išmoka, ypač atsižvelgiant į atsakovo (už žalą atsakingo asmens) mokumą ir jo turtinę padėtį. Todėl ieškovui (nukentėjusiam asmeniui) tenkanti įrodinėjimo našta neturi būti tokia, kad iš esmės paneigtų jo galimybę įrodyti žalos dydį arba ji būtų pernelyg apsunkinta. Tais atvejais, kai iš pateiktų įrodymų būtų galima daryti pagrįstai tikėtiną išvadą, kad ieškovo pajamos, kurias jis galėtų gauti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, ilguoju laikotarpiu didėtų ir egzistuotų skirtumas tarp šių pajamų ir jo po sužalojimo gaunamų pajamų, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus ir CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, turėtų teisę pats nuspręsti, kokio dydžio negautų pajamų atlyginimas ieškovui būtų sąžiningas ir teisingas pagal konkrečios bylos aplinkybes.

72. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą dėl negautų pajamų, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegijai pateikus pirmiau šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus, byloje turi būti nustatytos reikšmingos ieškovo reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo išnagrinėti ir įvertinti aplinkybės. Šios bylai reikšmingos aplinkybės gali būti nustatytos tik pirmosios instancijos teisme. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylos dalį dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylos dalį, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).


73. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 8,10 Eur tokių išlaidų.

74. Kasaciniam teismui nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo priteisimo, ir šią bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimas, atmetant ieškovo A. K. patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 101 294,71 Eur turtinės žalos atlyginimo, ir išspręstas bylos nagrinėjimo procese turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 51 368,90 Eur žalos negautų pajamų forma atlyginimo priteisimo ir išspręstas bylos nagrinėjimo procese turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas, ir bylą dėl šio materialiojo reikalavimo perduoti Alytaus apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Alytaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 49 925,81 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos už teismo priteistą 49 925,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-190-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05520-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.7.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Ž. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui T. B. dėl nuosavybės teisės dalių pakeitimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo ir nuosavybės teisės gynimo, atsakovo T. B. priešieškinį ieškovei I. D. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė buvo pateikusi teismui ieškinį dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovais nurodžiusi T. B. ir Ž. Š. Byloje buvo kilęs ginčas dėl nekilnojamojo turto, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir E. B. Ieškovė, teikdama pradinį ieškinį, nurodė, kad, E. B. mirus, jos turtą paveldėjo Ž. Š. ir T. B., todėl ieškinyje juos abu nurodė kaip tinkamus atsakovus.

3. Atsiliepimu į pradinį ieškinį atsakovė Ž. Š. nurodė, kad ji yra netinkama atsakovė, palikimą po E. B. mirties priėmė tik jos brolis T. B., ši aplinkybė ieškinio pateikimo dieną buvo viešai žinoma; prašė priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. 2013 m. spalio 28 d. teismo posėdyje žodine nutartimi nutarta Ž. Š. nelaikyti atsakove šioje byloje.5. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė.6. 2018 m. sausio 22 d. Ž. Š. teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės patirtų 175,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už

atsiliepimo į ieškinį parengimą ir atstovavimą atlyginimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=39c6c5f082f411e993ffd4361ddf8976


7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 6 d. papildomu sprendimu atmetė Ž. Š. prašymą priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad Ž. Š. parengė atsiliepimą į pradinį ieškinį 2013 m. gegužės 24 d. ir teismui pateikė 2013 m. gegužės 29 d., jau esant sudarytai 2013 m. gegužės 20 d. atstovavimo sutarčiai su advokato padėjėja (dabar advokate) Evelina Davidavičiūte. Atsiliepime nurodyta, kad jo pateikimo metu atsakovė dar nėra apsisprendusi dėl bylos vedimo per advokatą; atsiliepimas pasirašytas atsakovės asmeniškai; bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų prie atsiliepimo nepridėta.

9. Advokato padėjėja E. Davidavičiūtė atstovavo atsakovei Ž. Š. 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. spalio 28 d. parengiamajame ir teismo posėdžiuose; atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2017 m. lapkričio 28 d.); jų nebuvo pateikta ir su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo. Advokatė E. Davidavičiūtė viso proceso metu byloje taip pat atstovavo ir atsakovui T. B., taigi žinojo bylos eigą ir turėjo galimybę pateikti dokumentus, patvirtinančius Ž. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje nesant jokių dokumentų, pagrindžiančių Ž. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymas priteisti jai papildomu sprendimu bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės atmestinas.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir Ž. Š. apeliacinį skundą dėl 2018 m. vasario 6 d. papildomo sprendimo, 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują: ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies; 2018 m. lapkričio 5 d. papildomu sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. papildomą sprendimą ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą: priteisė iš ieškovės I. D. 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Ž. Š.; paskirstė bylinėjimosi išlaidas atsakovui T. B. ir valstybei.

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodymai, pagrindžiantys Ž. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas yra penktojo bylos tomo 172–173 lapuose: 2013 m. rugpjūčio 19 d. sumokėta 600 Lt (173,77 Eur) už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir atstovavimą parengiamajame ir teismo posėdžiuose, todėl ši suma jai iš ieškovės priteistina proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nors šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatyto maksimalaus dydžio, atsižvelgiant į tai, kad Ž. Š. pozicija iš esmės buvo grindžiama jos, kaip atsakovės, netinkamumu, taip pat į tai, kad, galutinai suformulavusi ieškinio reikalavimus, ieškovė nebereiškė jai ieškinio dėl žemės sklypo atidalijimo, Ž. Š. iš ieškovės priteistina suma sumažintina iki 70 Eur Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnis).

12. Teismas taip pat konstatavo, kad Ž. Š. 2018 m. gegužės 31 d. sumokėta 423,50 Eur suma už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme yra neadekvati apeliacijos dalykui (kvestionuotas 173,77 Eur advokato pagalbos išlaidų nepriteisimas), todėl priteistiną sumą sumažino iki 30 Eur (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 98 straipsnio 2, 3 dalys).


13. Kasaciniu skundu Ž. Š. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. papildomą sprendimą, priteisti jai iš ieškovės I. D. 597,27 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendimas nepriimamas dėl ieškovo kaltės, jeigu byla baigiama ieškovui atsisakius ieškinio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018). Tokiu atveju atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra priteisiamas iš ieškovo. Nei CPK, nei teismų praktika nenustato, kad, atsisakius ieškinio reikalavimo vienam atsakovui, šiam atsakovui bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai ieškovo ir kito atsakovo patenkintų reikalavimų daliai. Tokia taisyklė, jeigu ji būtų įtvirtinta, būtų nesąžininga. Tai reikštų, kad asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išimtinai priklauso nuo bylos, kurioje asmuo nedalyvauja, baigties ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų elgesio. Toks įstatymo aiškinimas prieštarautų teisingo

bylos išnagrinėjimo principui bei paneigtų asmens teisės atgauti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl kito asmens kaltės. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklė turėtų būti taikoma tik ieškovui ir atsakovui, kurie dalyvavo byloje, o atsisakius ieškinio reikalavimo vienam iš atsakovų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turėtų būti sprendžiamas pagal CPK 94 straipsnį.

13.2. Ieškovė, nepatikrinusi Nekilnojamojo turto registro duomenų, nepagrįstai pareiškė reikalavimus Ž. Š., dėl to ši patyrė bylinėjimosi išlaidų atsiliepimui į ieškinį parengti, atstovavimui teismo posėdyje. Rekomendacijų 8.2 punkte (2013 m. redakcija) buvo numatyta, kad už atsiliepimo parengimą maksimalus advokato padėjėjo užmokestis yra 2400 Lt (695,08 Eur) (3× MMA × 80 proc.). Ž. Š. už atsiliepimo parengimą sumokėjo 400 Lt (115,84 Eur), t. y. šešis kartus mažiau nei nustatytas maksimalus rekomenduotinas šios paslaugos dydis, likusi paslaugų suma buvo skirta už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Nurodytos sumos ne tik neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, bet, net ir įvertinus parengtą procesinį dokumentą ir atliktus procesinius veiksmus (atstovavimą teisme), negalėjo būti vertinamas kaip neprotinga bylinėjimosi išlaidų suma, kurią būtų pagrindas mažinti.

13.3. Dėl pirmosios instancijos teismo klaidos, padarytos, tikėtina, pasikliaujant ieškovės procesiniame dokumente išsakytu argumentu, buvo atmestas Ž. Š. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo. Dėl šios akivaizdžios klaidos Ž. Š. buvo priversta teikti apeliacinį skundą. CPK 306 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad apeliacinį skundą pasirašo advokatas. Rekomendacijų 8.9 punkte nustatyta, kad maksimalus advokato atlyginimas už apeliacinio skundo parengimą yra 1446,36 Eur. Ž. Š. už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo tris kartus mažesnę sumą nei maksimalus rekomenduotinas atlyginimas. Vien tai, kad apeliacinis skundas buvo rengiamas dėl santykinai mažos ginčo sumos, savaime nereiškia, kad atlyginimas už apeliacinio skundo parengimą turėtų būti mažesnis nei ginčo suma. Įprastai advokatų atlyginimas už teisines paslaugas yra skaičiuojamas valandomis. Šioje byloje apeliaciniam skundui parengti buvo sugaištos 5 valandos, skundo apimtis ir turinys, Ž. Š. nuomone, nekelia abejonių, kad toks valandų skaičius galėjo būti sugaištas. Be kita ko, reikia įvertinti ir tai, kad prie apeliacinio skundo buvo pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Ž. Š. atstovė specialiai vyko į teismą tam, kad pasidarytų šių dokumentų kopijas. Šiam veiksmui taip pat buvo sugaišta kelios valandos, tačiau jos į sąskaitą už apeliacinio skundo parengimą nebuvo įskaičiuotos. Apeliacinės instancijos teismo už apeliacinio skundo parengimą priteista 30 Eur suma paneigė Ž. Š., kuri procese elgėsi sąžiningai ir buvo įtraukta į procesą dėl ieškovės kaltės, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13.4. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad bylinėjimosi išlaidų klausimų procesui gali būti taikomos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) garantijos. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas civilinio proceso normas, nepagrįstai sumažindamas Ž. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

14. Atsakovas T. B. prisideda prie kasacinio skundo.15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. papildomą

sprendimą palikti nepakeistą; priteisti 200 Eurų išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Kasaciniame skunde nurodytoje nutartyje nėra suformuluota taisyklė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendimas nepriimamas dėl ieškovo kaltės, jeigu byla baigiama ieškovui atsisakius ieškinio reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje Ž. Š. bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jos elgesio, nes ji iki bylos užvedimo su ieškove nebendradarbiavo ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Ieškovė sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normą, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, atitinkantį kasacinio teismo praktiką, jog teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Ieškovė buvo pateikusi į bylą išrašą iš VĮ Registrų centro ir notarų biuro išduotą raštą, kad palikimą priėmė mirusios duktė Ž. Š. ir sūnus T. B. Atsakovas nuosavybės teises įregistravo keletą dienų prieš ieškinio padavimą. Jeigu Ž. Š. būtų bendradarbiavusi su ieškove iki teismo, nebūtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų.

15.2. Nors ieškovei ir kyla abejonių, kad atsiliepimas į ieškinį buvo rašytas advokato padėjėjos, nes Ž. Š. ir atsakovo T. B. atsiliepimai skiriasi savo stilistika, tačiau, Ž. Š. nurodant, kad atsiliepimą rašė ta pati atstovė, išlaidos advokato

pagalbai mažintinos atsižvelgiant į šias aplinkybes, kad atstovė byloje atstovavo dviem atsakovams, ir tai, jog laiko sąnaudos buvo daug mažesnės, nes Ž. Š. atsiliepimas rašytas jau po atsakovo T. B. Atsiliepimui surašyti nereikėjo specialių žinių, teismo posėdyje atstovė atstovavo dviem atsakovams ir kiekvienam buvo apskaičiuota atskirai už dalyvavimą teismo posėdyje. Ieškovės nuomone, numatyta maksimali dalyvavimo teismo posėdyje suma mažintina pusiau. Priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Rekomendacijas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagrįstai mažindamas išlaidas, atsižvelgė į tai, kad ginčas dėl mažos sumos ir kad apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies. 2017 m. sausio 2 d. posėdyje advokatė E. Davidavičiūtė atstovavo tik atsakovui T. B., todėl šiame posėdyje negalėjo veikti kaip Ž. Š. atstovė. Rekomendacijų 2 punktas nustato, kad sprendžiant priteisiamų išlaidų dydį atsižvelgiama į ginčo sumos dydį, sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nebuvo keliamas sudėtingas klausimas, jam surašyti nereikėjo specialių žinių. Todėl Ž. Š. išlaidos yra aiškiai neprotingos ir per didelės. Šią ieškovės nuomonę patvirtina tai, kad atsakovo T. B. bylinėjimosi išlaidos už 29 lapų apeliacinio skundo surašymą, 11 lapų atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą surašymą bei rašytinių paaiškinimų parengimą sudarė 1500 Eur.

15.4. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Teisėjų kolegija



Dėl atlygintinų išlaidų advokato pagalbai dydžio nustatymo kriterijų

16. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

17. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

18. Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

19. Nagrinėjamoje byloje kilęs Ž. Š. patirtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimo klausimas, kai ji buvo patraukta atsakove, nesant tam materialinio teisinio pagrindo ir teismui po kelių posėdžių, šalims sutikus, žodine nutartimi nutarus jos nelaikyti atsakove. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tokia byloje susiklosčiusi procesinė situacija šiuo konkrečiu

atveju savo forma neatitinka CPK taisyklių (CPK 140 straipsnio 1 dalies, 293 straipsnio 4 punkto), vis dėlto ji savo esme reiškia bylos dalies baigtį nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis) bei prilygsta bylos dalies, dėl kurios reikalavimų Ž. Š. atsisakyta, išsprendimui jos naudai. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Ž. Š. iš ieškovės priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti paskirstomos proporcingai ieškovės ir kito atsakovo patenkintų reikalavimų daliai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik paminėjo proporcingumo taisyklę, bet, spręsdamas dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, jos netaikė, o vadovavosi kitais kriterijais – aplinkybe, kuria buvo grindžiama Ž. Š. pozicija, ir faktiniu ieškinio reikalavimų jai atsisakymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra pagrindas mažinti Ž. Š. patirtas išlaidas už advokato padėjėjos pagalbą, pirmosios instancijos teisme surašant atsiliepimą į ieškinį ir dalyvaujant 2013 m. rugsėjo 23 d. parengiamajame posėdyje, nuo 173,77 Eur iki 70 Eur. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

20. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovės reikalavimo Ž. Š. atsisakymą lėmė paaiškėjusi faktinė aplinkybė (egzistavusi iki ieškinio pareiškimo), kad Ž. Š. nėra ir niekada nebuvo materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, dalyvė. Taigi Ž. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme lėmė nepagrįsto ieškinio jai pareiškimas ir iškilusi pareiga teikti atsiliepimą bei dalyvauti bylos procese. Ir nors teisme jos išspręstas klausimas yra gana nesudėtingas, reikia atsižvelgti ir į tai, kad prašomos priteisti išlaidos advokato padėjėjos pagalbai pirmosios instancijos teisme yra šešis kartus mažesnės už Rekomendacijų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 5, 7, 8.2, 8.18 nustatytus maksimalius dydžius, taigi, pakankamai nedidelės, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodytas kriterijus nelaikytinas pakankamu pagrindu šių išlaidų atlygintiną dydį dar labiau sumažinti. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės nurodytas kitas aspektas – kad atstovė byloje atstovavo dviem atsakovams – taip pat nevertintinas kaip pagrindas pripažinti Ž. Š. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį neprotingai dideliu, atsižvelgiant į tai, kad abiejų pirminių atsakovų gynybinė pozicija byloje buvo visiškai skirtinga.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nuo 423,50 Eur iki 30 Eur sumažino Ž. Š. prašytą priteisti išlaidų advokato pagalbai surašant apeliacinį skundą atlyginimą, remdamasis tik vienu kriterijumi – ginčijamos sumos dydžiu. Nors šis kriterijus neabejotinai reikšmingas, vien jis negali lemti priteistino išlaidų atlyginimo dydžio. Šiuo atveju svarbu tai, kad apeliacinio skundo padavimo poreikį lėmė pirmosios instancijos teismo padaryta klaida dėl bylos medžiagos turinio, o ne noras prisiteisti didesnį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (pirmosios instancijos teismas išvis jų nepriteisė). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio skundo padavimo metu galiojo CPK 306 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad apeliacinį skundą civilinėje byloje privalo surašyti advokatas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui). Taigi byloje susiklosčiusi procesinė situacija ir teisinis reguliavimas lėmė tai, kad Ž. Š. buvo priversta samdyti advokatę ir patirti išlaidas, taigi jos susidarė ne dėl Ž. Š. kaltės. Pažymėtina, kad Ž. Š. prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme yra tris kartus mažesnės nei Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.9 punktuose nustatytas maksimalus priteistinas dydis ir nevertintinos kaip neprotingai didelės. Apeliacinės instancijos teismas sumažino priteistinas išlaidas iki neadekvataus 30 Eur dydžio.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnį, 94 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnį, atsižvelgęs ne į visus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžiui reikšmingus kriterijus ir nepagrįstai jas drastiškai sumažinęs, dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis pakeistina ir Ž. Š. priteistinas visų jos prašytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (173,77 Eur advokato padėjėjos pagalbai pirmosios instancijos teisme ir 423,50 Eur advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme, viso 597,27 Eur).

Dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

23. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ž. Š. skunde pateikė prašymą priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas, todėl jos nepriteisiamos.

24. Kasacinis teismas patyrė 18,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. papildomą sprendimą: priteisti Ž. Š. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. D. (duomenys neskelbtini) 597,27 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt septynis Eur 27 ct) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės I. D. (duomenys neskelbtini) 18,30 Eur (aštuoniolika Eur 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



ANDŽEJ MACIEJEVSKI



Civilinė byla Nr. e3K-3-188-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08672-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danjana“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danjana“ ieškinį atsakovui M. L. dėl išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e12a40082f411e993ffd4361ddf8976

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 17 736,04 Eur išlaidų atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybė 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67 patvirtino 3 žemės ūkio paskirties sklypų (duomenys neskelbtini), detalųjį planą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų suskirstymo į namų valdas bei inžinerinės infrastruktūros teritorijas. Sprendime nurodyta, kad, paklojus centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, žemės sklypo savininkai įpareigojami prisijungti prie jų, o už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnį eksploatavimą pagal detalųjį planą atsakingas sklypo savininkas. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, sąlygas perima naujas savininkas.

4. Ieškovė buvo įsteigta tam, kad nuotekų ir vandentiekio tinklai būtų tiesiami centralizuotai, todėl (duomenys neskelbtini) yra nutiesusi 1,5 km ilgio inžinerinius tinklus. 2013 m. gruodžio 19 d. ieškovė su Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir UAB „Vilniaus vandenys“ sudarė trišalę sutartį dėl inžinerinių tinklų statybos ir įsipareigojo juos perduoti UAB „Vilniaus vandenys“.

5. Atsakovas pagal minėtą savivaldybės sprendimą, būdamas žemės sklypo savininkas, privalo savo lėšomis užtikrinti centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimą. Atsakovas ne kartą derino sutarties dėl prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygas, bet vėliau atsisakė sudaryti sutartį ir kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu tenkino atsakovo (ieškovo minėtoje byloje) reikalavimą dėl leidimo prisijungti prie inžinerinių tinklų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartyje, palikdamas minėtą sprendimą nepakeistą, nurodė, jog šalys turi pareigą prisijungimo prie inžinerinių tinklų sutarties projekte atskirai aptarti prisijungimo sąlygas ir kainą, paremtą atliktų statybos darbų sąnaudomis. Audito įmonės ataskaita pagrindžia, kad vieno kliento, taigi ir atsakovo, prijungimo prie įrengtos vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemos kaina yra 17 736,04 Eur.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 7827,44 Eur išlaidų atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2016 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 688,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš ieškovės atsakovui 681,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovas, įgydamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žinojo ir suprato apie jam, kaip žemės sklypo savininkui, tenkančią prievolę savo lėšomis pakloti centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus bei prisijungti prie jų. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015, teismo vertinimu, nustatytas prejudicinis faktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), kad ieškovė nevykdo viešojo vandens tiekėjo funkcijų, ji yra privatus juridinis asmuo, neturintis viešojo vandens tiekimo licencijos, o vandens tiekėjo atžvilgiu ji laikytina abonente. Taigi ieškovei nesant viešąsias paslaugas teikiančiu juridiniu asmeniu, teisės aktai nenustato nemokamo prisijungimo prie privataus ūkio subjekto nuosavybės teise valdomų tinklų. Teismo nuomone, minėtoje byloje nustatytas ir kitas prejudicinę reikšmę turintis faktas – šalys turi pareigą aptarti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovei prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą ieškovės atliktų darbų sąnaudomis.

8. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu faktiškai nėra prisijungęs prie ieškovės tinklų, padarė išvadą, jog ieškovė patyrė 305 270,27 Eur inžinerinių tinklų įrengimo išlaidų ir šias išlaidas turėtų atlyginti 39 komercinės paskirties sklypų savininkai, t. y. po 7827,44 Eur.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

10. Kolegija, įvertinusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015 turinį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prejudiciniu faktu minėtoje byloje nurodytą aplinkybę, kad šalys turi pareigą aptarti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, atsakovo pareigos atlyginti ieškovės reikalaujamas priteisti išlaidas (ne)buvimo kontekste.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodytą aplinkybę, jo pripažintą prejudiciniu faktu, nepagrįstai, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, traktavo kaip ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainos, paremtos atliktų darbų sąnaudomis, pripažinimo konstatavimą bei, remdamasis tokiu nurodytos aplinkybės traktavimu, sprendė, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovė tokią teisę turi. Kolegija pažymėjo, kad ginčo dalykas minėtoje byloje buvo

prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų mokesčio dydis ir šio dydžio pagrįstumas, o ne teisės reikalauti sumokėti šį mokestį pagrįstumas, kas implikuoja, jog civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015 nurodytos teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo įrodinėjimo dalykas.

12. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtos teisės buvimo sprendė iš esmės remdamasis nepagrįstai nustatytu prejudiciniu faktu. Tokia situacija, kolegijos vertinimu, lemia, jog teismas nepagrįstai netyrė ir nenagrinėjo, ar ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, o tai reiškia, jog buvo neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegijos nuomone, byloje turi būti tiriama ir aiškinamasi, ar ieškovės reikalavimas turi teisinį pagrindą ir, jei turi, šis pagrindas turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai identifikuotas, nurodant, iš kur jis kyla. Taip pat turi būti identifikuotas atsakovo statusas, t. y. ar nagrinėjamu atveju jis yra traktuotinas kaip vartotojas, bei įvertintos atsakovo statuso implikacijos susiklosčiusiems tarp šalių teisiniams santykiams. Be to, turi būti ištirti ir įvertinti visi į bylą pateikti reikšmingi jos teisingam išsprendimui įrodymai bei paaiškinimai, įskaitant ne kartą į bylą pateiktą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos poziciją ginčo klausimais, bet ja neapsiribojant, dėl to pasisakant procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje.


13. Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.14. Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo

2015 m. sausio 30 d. nutarties turinį, nurodė, kad šiuose sprendime ir nutartyje aprašyta, kaip turėtų vykti atsakovo prisijungimo prie ieškovės tinklų procesas ir atsiskaitymas už šį prisijungimą: atsakovas privalo įvykdyti UAB „Vilniaus vandenys“ jam išduotas prisijungimo sąlygas, o tinklų statytoja ieškovė privalo pateikti atsakovui sąžiningumo kriterijus atitinkančios prisijungimo sutarties projektą su prisijungimo kaina, paremta atliktų statybos darbų sąnaudomis; esant ginčui dėl sumos dydžio ir pagrįstumo, prisijungimo kainą ieškovė gali išieškoti įstatymų nustatyta tvarka.

15. Teismas, taikydamas šią įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nurodytą tvarką, sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė, prieš reikalaudama užmokesčio (išlaidų atlyginimo), pateikė atsakovui sąžiningumo kriterijus atitinkančios prisijungimo sutarties projektą su prisijungimo kaina, paremta atliktų statybos darbų sąnaudomis. Taip pat nėra duomenų, kad, atsakovui nesutinkant su ieškovės nurodytomis prisijungimo prie tinklų sąlygomis, šalys išsprendė ginčą dėl atlygintinų sąnaudų sumos ir dydžio. Teismo vertinimu, ieškovei nevykdžius šių įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų sąlygų, kurioms esant ji turėtų teisę reikalauti tinklų atvedimo išlaidų atlyginimo, atsakovas šių išlaidų atlyginti neprivalo.

16. Teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją atsakovas neturi intereso prisijungti prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų, taip pat nėra sandorių, kurie įpareigotų atsakovą atlyginti ieškovės turėtas ieškinyje nurodytų tinklų tiesimo išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnis). Jokia teisės norma, teismo vertinimu, nesukuria atsakovui prievolės sumokėti ieškovei atlyginimą už tinklų, kuriais atsakovas nesinaudoja ir prie kurių nėra prisijungęs, nutiesimą. Tad atsakovas neturi prievolių, susijusių su ieškovei priklausančių vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų atvedimo iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo išlaidų atlyginimu.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.

18. Kolegija, įvertinusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. T3-67, nurodė, kad savivaldybės taryba neturi įgaliojimų įpareigoti privačių žemės sklypų savininkus savo lėšomis finansuoti centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimą. Tokią išvadą, kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje pateikti Aplinkos ministerijos raštai, kuriuose pagal ministerijos kompetenciją pateikiama aktualaus teisinio reglamentavimo analizė ir ministerijos nuomonė bylai aktualiais klausimais.

19. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi, grąžindamas šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 (t. y. toje pačioje, kurioje Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka priėmė 2015 m. sausio 30 d. nutartį) ieškovės teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo įrodinėjimo dalykas. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad tokia jos teisė (atitinkamai atsakovo pareiga atlyginti ieškovės išlaidas) kyla iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo ir jo pagrindu

išduoto ieškovės sutikimo atsakovui prisijungti prie jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinių tinklų.20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas patvirtino, jog prie ieškovės valdomų inžinerinių tinklų nėra

prisijungęs, o teigdama priešingai, ieškovė tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kolegijos nuomone, ieškovės teisė reikalauti iš atsakovo ginčo išlaidų atlyginimo turi būti pagrįsta egzistuojančiu teisiniu pagrindu, o ne vien atsakovo prisijungimo prie tinklų faktu.

21. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovė neturi teisinio pagrindo – CK 6.2 straipsnyje nurodytų prievolių atsiradimo pagrindų – reikalauti iš atsakovo ginčo išlaidų atlyginimo.


22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 7827,44 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismai netinkamai aiškino CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 6.2 straipsnyje reglamentuotą civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindą – administracinį aktą, sukeliantį civilines teisines pasekmes, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. T3-67 dėl detaliojo plano patvirtinimo nėra privalomas privačių žemės sklypų savininkams savo lėšomis finansuoti centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimą. Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9 dalimis, 4 straipsnio 2, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, minėtas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas, privalomas jame nurodytai asmenų grupei – žemės sklypų savininkams, tarp jų ir atsakovui, ir sukeliantis jiems atitinkamas teises ir teisines pareigas.

22.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Aplinkos ministerijos raštais. Šie raštai nėra susiję su nagrinėjama byla, jie nėra skirti atsakovui ir juose nėra jokių reikšmingų faktinių duomenų – tai yra tik ministerijos (kuri neturi teisės aiškinti įstatymų) nuomonė dėl geriamojo vandens tiekimo gyventojams užtikrinimo ir ieškovės veiklos. Be to, šiuose raštuose minimi aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Dl-500 patvirtinti Naujų abonentų ir vartotojų prijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalavimai ieškovei netaikytini, nes ieškovė yra privati bendrovė, o ne viešąsias paslaugas teikiantis juridinis asmuo, tuo tarpu įstatymų leidėjas nenustato nemokamo prisijungimo prie privataus ūkio subjekto nuosavybės teise valdomų tinklų.

22.3. Teismai netinkamai aiškino CPK 18 straipsnį, įtvirtinantį teismo sprendimo privalomumą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015 konstatavo, kad nors atsakovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti ieškovę leisti prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų, iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų mokesčio dydžio ir jo pagrįstumo, ir būtent šios kainos sumokėjimas yra esminis kilusio ginčo pagrindas, todėl atskirai turi būti aptariamos prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygos ir kaina, paremta atliktų darbų sąnaudomis. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingai, kad ieškovės teisės reikalauti sumokėti prisijungimo prie inžinerinių tinklų kainą, paremtą atliktų darbų sąnaudomis, pagrįstumas nebuvo minėtos bylos įrodinėjimo dalykas, todėl teismas nėra saistomas toje byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Taigi susidarė situacija, kai, esant analogiškoms bylų aplinkybėms, tos pačios instancijos teismai skirtingai vertino tas pačias aplinkybes ir padarė priešingas išvadas, o tai sukelia teisinį neaiškumą.

22.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės argumentai dėl jos, kaip savininkės, teisių garantijų ir nuosavybės teisės gynimo nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, nes šiuos klausimus ieškovė turėtų (turėjo) spręsti su Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir (ar) viešuoju vandens tiekėju, pažeidžia CK 4.37 straipsnį, 4.39 straipsnio 1 dalį, 4.93 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, taip pat padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2009). Aplinkybė, kad už ieškovės nuosavybės suvaržymą visiškai nėra atlyginama, pažeidžia proporcingumo ir sąžiningumo principus. Pagal 2013 m. gruodžio 19 d. ieškovės, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Vilniaus vandenys“ trišalę sutartį dėl inžinerinių tinklų statybos ieškovė, pastačiusi šiuos tinklus, yra įsipareigojusi juos perduoti UAB „Vilniaus vandenys“. Tačiau tinklų perdavimas anksčiausiai gali įvykti tik 2021 m. pabaigoje, taip pat jis gali būti pratęstas neapibrėžtam laikotarpiui. Tai reiškia, kad kol vandentiekio ir nuotekų tinklai nuosavybės teise priklauso ieškovei, tol prie jų norintys prisijungti asmenys gali tai padaryti su sąlyga, kad bus padengtos ieškovės patirtos tinklų įrengimo išlaidos. Tik po inžinerinių tinklų perdavimo UAB „Vilniaus vandenys“, kuri yra viešoji vandens tiekėja, šie asmenys turės teisę prie tinklų jungtis neatlygintinai. Be to, tiek Vilniaus rajono savivaldybės administracija, tiek viešoji vandens tiekėja aiškiai nurodė,

kad negali finansuoti ir nefinansuos centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų įrengimo, o vietiniai vandentvarkos įrenginiai yra negalimi pagal vienos iš detalųjį planą derinusių institucijų –Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento – 2006 m. gruodžio 15 d. nurodymą.

23. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Teismai, atmesdami ieškovės reikalavimus, nepažeidė CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 6.2 straipsnio. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 6 straipsnio 4 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 5–7 straipsniais, savivaldybės tarybai nėra suteikti įgaliojimai nuspręsti dėl dviejų privačių asmenų (fizinio ir juridinio asmens) tarpusavio prievolių (civilinių teisių ir pareigų) atsiradimo. Nors savivaldybė privalo organizuoti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas), jai nesuteikta teisės nuspręsti (įpareigoti), kad privatus (fizinis) asmuo privalo atlyginti centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidas kitam privačiam (juridiniam) asmeniui (šių tinklų savininkui). Dėl šios priežasties savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67 negalėjo nustatyti (ir nenustatė) prievolės atsakovui, kaip žemės sklypo savininkui, atlyginti ieškovei centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų statybos ieškovei priklausančiame žemės sklype išlaidas. Be to, atsakovas (kaip fizinis asmuo – vartotojas) dar nėra savo įrenginių prijungęs prie ieškovės centralizuotų tinklų (nes jų dar neturi, nepastatė), todėl CK 6.384 straipsnio 1 dalies prasme sutartis dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo nėra sudaryta ir atsakovas realiai nesinaudoja ieškovei priklausančiais tinklais.

23.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovui (jeigu jis jau faktiškai jungtųsi prie ieškovei priklausančių centralizuotų tinklų) netaikytini aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-500 patvirtinti Naujų abonentų ir vartotojų prijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalavimai (CK 6.391 straipsnis). Šis teisės aktas reglamentuoja būtent naujų vartotojų prijungimą nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso tinklai, t. y. nurodoma, kokius reikalavimus turi įvykdyti asmuo (vartotojas), pageidaujantis prijungti savo geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo tinklus, įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip jo valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovei priklausančius tinklus naudoja UAB „Vilniaus vandenys“, t. y. viešoji vandens tiekėja, 2013 m. gruodžio 19 d. trišalės sutarties dėl tinklų statybos pagrindu. Tai reiškia, kad viešoji vandens tiekėja naudoja (tiekia vandenį, šalina nuotekas) ieškovei nuosavybės teise priklausančius centralizuotus tinklus. Reikalavimo sumokėti (padengti) tinklų savininkui šių tinklų statybos išlaidas (o juo labiau pelną) šiame teisės akte nenustatyta. Taip pat neegzistuoja ir joks kitas teisės aktas, reglamentuojantis naujų abonentų ir vartotojų prijungimą prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, jeigu ši infrastruktūra (reikalinga viešajam vandens tiekimui) nuosavybės teise priklauso privačiam juridiniam asmeniui.

23.3. Teismai nepažeidė CPK 18 straipsnio. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 ginčas kilo būtent dėl to, kad ieškovė nedavė sutikimo atsakovui prisijungti prie centralizuotų tinklų. Jokie kitokie reikalavimai minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami (jų nereiškė nei ieškovė, nei atsakovas). Priešingai negu teigia ieškovė, ne Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartyje, o 2017 m. birželio 26 d. nutartyje (tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą bei grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui) teismas pasisakė dėl reikalavimų pobūdžio Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015. Ieškovė 2017 m. birželio 27 d. nutarties kasacine tvarka neskundė ir teismo pateiktų išaiškinimų neginčijo, taigi juos pripažino. Būtent minėtoje nutartyje teismas išaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-195-560/2015 (ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014) ginčo dalykas nebuvo teisės reikalauti sumokėti mokestį (tinklų statybos išlaidas) pagrįstumas. Dėl to Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartyje ir nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-293-465/2014 ir Nr. 2A-195-560/2015 nėra nustatyta prejudicinių faktų dėl ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo tinklų statybos išlaidų atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl ginčo ribų. Aplinkybė, jog ieškovė (minėtoje byloje atsakovė), nagrinėjant minėtą bylą, teigė (nurodė), kad atsakovas (minėtoje byloje ieškovas) tariamai privalo jai sumokėti už tinklus (tačiau tokio reikalavimo nereiškė), nereiškia, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas atlyginimo už leidimą prisijungti prie inžinerinių tinklų dydžio ir pagrįstumo klausimas. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo tinklų statybos išlaidų atlyginimą, o ne atlygį už prisijungimą prie inžinerinių tinklų.

23.4. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas ir kiti teisės aktai aiškiai

reglamentuoja atlyginimo už ieškovės infrastruktūrą tvarką ir sąlygas. Būtent viešasis vandens tiekėjas (šiuo atveju UAB „Vilniaus vandenys“) ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl ieškovės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo tinkamų teisinių santykių įforminimo bei atlyginimo už juos išsprendimo. Todėl akivaizdu, jog savivaldybė negali nustatyti (sukurti) prievolės privačiam (fiziniam) asmeniui atlyginti už tinklus, kuriais vykdomas viešasis vandens tiekimas, kitam privačiam (juridiniam) asmeniui, kuriam priklauso šie tinklai. Ieškovės argumentai, jog Vilniaus rajono savivaldybė ir viešoji vandens tiekėja nurodė, kad negali finansuoti ir nefinansuos centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų, yra nepagrįsti bei nihilistiniai, nes tai reikštų teisės aktų (imperatyviųjų viešosios teisės normų) nevykdymą (pažeidimą).

Teisėjų kolegija



Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo santykių teisinio reglamentavimo

24. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. T3-67, kuriuo patvirtino J. P., J. K., D. P. ir A. K. (A. K.) žemės ūkio paskirties sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, žemės sklypai padalyti į atskirus 45 sklypus (tarp jų ir į ginčo žemės sklypą), skirtus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Šiuo sprendimu minėtų sklypų savininkai taip pat įpareigoti, paklojus centralizuotus vandentiekio ir nuotekų tinklus, prisijungti prie jų (sprendimo 2.2. punktas); jie taip pat yra atsakingi už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnę eksploataciją, o pasikeitus žemės sklypo savininkui, minėtas sąlygas perima naujas savininkas (sprendimo 3 punktas). Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad leidimai statyti gyvenamuosius namus bus išduodami, įrengus sklypo infrastruktūrą pagal detalųjį planą ir pripažinus juos tinkamais naudotis.

25. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2010 m. kovo 26 d. išdavė ieškovei statybos leidimą Nr. 158 statyti gyvenamųjų namų kvartalo vandentiekio, buitinių, lietaus, nuotekų, elektros tinklus, įrenginius (nuotekų siurblinė) ir kelius.

26. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus vandenys“ ir ieškovė 2013 m. gruodžio 19 d. sudarė trišalę sutartį Nr. 489-75(14.20-07) dėl tinklų statybos. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo organizuoti ir visiškai apmokėti bendro naudojimo vandentiekio ir nuotekų tinklų (duomenys neskelbtini) ir nuotekų siurblinės (duomenys neskelbtini) statybą (sutarties 1.1 punktas). Šiuos tinklus pastačiusi (per 7 metus nuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašyto statybos užbaigimo akto išdavimo dienos) ir juos įregistravusi teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovė įsipareigojo juos neatlygintinai perduoti Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn (sutarties 2.1, 2.11, 3.1 punktai).

27. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklai 2014 m. rugsėjo 12 d. baigti statyti ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Prie šių tinklų galimybę prisijungti turi ne tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendime nurodytų žemės sklypų savininkai, bet ir aplinkinių teritorijų gyventojai.

28. Šioje byloje ieškovė (geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros tinklų statytoja) kelia reikalavimą atsakovui (žemės sklypo savininkui) dėl minėtų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidų dalies (be kita ko, tinklų atvedimo iki atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, atsakovo prisijungimo prie tinklų) atlyginimo. Savo reikalavimą ieškovė, be kita ko, grindžia minėtu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. T3-67. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovas nebuvo prisijungęs prie ieškovės infrastruktūros tinklų. Tokių duomenų (apie atsakovo prisijungimą prie ieškovės tinklų) taip pat nepateikta kasaciniam teismui.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir teisinio santykio (geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, šalinimas) specifiką, pažymi, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas. Tai ne kartą pripažinta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2014; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015; kt.).

30. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. X-764; čia ir toliau remiamasi įstatymo redakcija, galiojusia Vilniaus savivaldybės tarybai priimant 2007 m. kovo 23 d. sprendimą) yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 2 dalis), o jo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems nuotekų tvarkymo paslaugas (1 straipsnio 3 dalis).

31. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, tvarkydamos nuotekas, vykdo viešąją funkciją, o įstatymai įpareigoja savivaldybes užtikrinti, kad šiomis viešosiomis paslaugomis, tarp jų – nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Taigi valstybės reguliuojama viešąjį interesą tenkinanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo veikla yra patikėta vykdyti savivaldybėms, kartu pabrėžiant savivaldybės pareigą užtikrinti, kad tinkamos kokybės minėtomis viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi.

32. Svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktą vandens tiekimo infrastruktūra – tai vandeniui išgauti, geriamajam vandeniui ruošti, laikyti, transportuoti, tiekti ir apskaitai skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (siurblinės, vamzdynai, šuliniai, apskaitos prietaisai ir kiti objektai). Nuotekų tvarkymo infrastruktūra – nuotekoms tvarkyti skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (vamzdynai, šuliniai, siurblinės, nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai) (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas). Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą.

33. Ši infrastruktūra (ar jos dalys) gali būti formuojama įvairiais būdais, o jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas ar kiti asmenys. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Kai viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, reikalinga viešajam vandens tiekimui ar nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, tokia infrastruktūra savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.).

34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad iš pirmiau aptartos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifikos ir viešojo pobūdžio, būtinybės ir tiesiogiai įtvirtintos savivaldybės pareigos užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams kyla ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumai, kuriais nukrypstama nuo civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyta naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos tvarka – tokia statyba galima esant trišalei savivaldybės, viešojo vandens tiekėjo ir užsakovo (objekto statytojo) sutarčiai. Šioje sutartyje turi būti nurodyta viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto statybos finansavimo šaltiniai, šio objekto naudojimo (eksploatavimo) sąlygos ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei, jei ši yra viešasis vandens tiekėjas, terminai ir tvarka, jei tai nenurodyta Vyriausybės patvirtintame Geriamojo vandens tiekimo ir

nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše.36. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio

nuostatų taikymo, yra nurodęs, kad šios teisės normos turi imperatyvųjį pobūdį, nes tais atvejais, kai sukurta infrastruktūra, geriamojo vandens tiekimas turi būti užtikrintas visiems galintiems prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2013; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015).

37. Taigi naujų viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos atveju su objekto statytoju turi būti sudaroma sutartis, kurioje aptariamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo ir nuosavybės klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju tokio pobūdžio sutartis su statytoja (ieškove) buvo sudaryta tik 2013 m. gruodžio 19 d., tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo ieškovė šioje byloje grindžia savo reikalavimą atsakovui, priimtas 2007 m. kovo 23 d., o statybos leidimas statyti minėtus tinklus ieškovei išduotas 2010 m. kovo 26 d. Be to, ši sutartis buvo sudaryta tik po to, kai tarp šios bylos šalių prasidėjo nesutarimai, tarp jų ir atsakovo inicijuotas teisminis ginčas dėl jo prisijungimo prie ieškovės tinklų, ieškovės (ne)sutikimo dėl tokio atsakovo prisijungimo.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: 1) geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas; 2) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija; 3) savivaldybė privalo užtikrinti, kad minėtomis tinkamos kokybės viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi, galintys prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros tinklų; 4) ieškovė atsakovės pareigą atlyginti dalį infrastruktūros tinklų statybos išlaidų grindžia Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T3-67; 5) pagal trišalę 2013 m. gruodžio 19 d. tinklų statybos sutartį ieškovės pastatyti tinklai savivaldybės nuosavybėn bus perleisti neatlygintinai; 5) prie ginčo infrastruktūros tinklų galimybę prisijungti turi (turės) ne tik Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 23 d. sprendime nurodytų žemės sklypų savininkai, bet ir kiti apylinkių gyventojai, sprendžia, kad tarp šalių kilusio ginčo dėl vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros tinklų statybos išlaidų atlyginimo nėra galimybės tinkamai išspręsti neįtraukus į bylos nagrinėjimą Vilniaus rajono savivaldybės – savarankišką viešąją vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkciją vykdančios institucijos, kurios veiksmai (2007 m. gruodžio 23 d. sprendimas, 2010 m. kovo 26 d. išduotas statybos leidimas, 2013 m. gruodžio 19 d. tinklų statybos sutartis) nulėmė ginčo tinklų statybą.

39. Vilniaus rajono savivaldybei nesant bylos dalyve, jai neturint galimybės šioje byloje pareikšti nuomonės ir (ar) paaiškinimų dėl 2007 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo ir 2013 m. gruodžio 19 d. sutarties sudarymo aplinkybių, nurodyti priežasčių, dėl kurių minėta sutartis buvo sudaryta tik praėjus 6 metams po atitinkamo sprendimo priėmimo, taip pat dėl to, ar bus prijungiami, o jeigu taip, kokia tvarka prie ginčo tinklų bus prijungiami nauji vartotojai po to, kai tinklai neatlygintinai pereis savivaldybės nuosavybėn, negalima tinkamai atskleisti bylos esmės, pasisakyti dėl savivaldybės sprendimų ir veiksmų bei jų vertinti, nes tai galbūt gali turėti įtakos savivaldybės materialiosioms teisėms ir pareigoms.

40. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo priteisti iš atsakovo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų statybos išlaidas (jų dalį), nors atsakovas nėra prisijungęs prie minėtų tinklų ir jais šiuo metu nesinaudoja, o pagal byloje pareikštą reikalavimą atlyginęs šias išlaidas, jis netaps atitinkamos ginčo tinklų dalies savininku. Be to, ginčo tinklai iš esmės buvo sukurti tam, kad būtų teikiama viešoji paslauga – vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, tačiau infrastruktūros tinklų statyba atitiko privatų ieškovės interesą. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas ginčo žemės sklypą pirko su teise prisijungti prie ieškovės infrastruktūros tinklų, kas, tikėtina, galėjo turėti lemiamą reikšmę jam apsisprendžiant būtent dėl ginčo žemės sklypo pirkimo, taigi galimybė prisijungti prie ieškovės tinklų, tikėtina, atitiko ir atsakovo privatų interesą.

41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, neįtraukus į bylos nagrinėjimą Vilniaus rajono savivaldybės, galėjo būti netinkamai atskleista bylos esmė, o tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo spręsti klausimą dėl Vilniaus rajono savivaldybės įtraukimo į bylos nagrinėjimą, vertinti šios nutarties 38, 40 punkte nurodytas aplinkybes ir nustatyti šios nutarties 39 punkte nurodytas aplinkybes. Taip pat, bylą nagrinėjant iš naujo, turėtų būti įvertinta, ar nagrinėjamai bylai turi reikšmės aplinkybė, ar egzistavo buvusio atsakovo sklypo savininko B. K. ir ieškovės susitarimas prisijunti prie ieškovei priklausančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų, o jeigu toks buvo, koks jo turinys, taip pat aplinkybės, kurioms esant į 2011 m. sausio 18 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį buvo įtraukta nuostata dėl

atskiros atsakovo ir ieškovės paslaugų (inžinerinių tinklų atvedimo) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nustatęs, kad šios aplinkybės gali turėti reikšmės sprendžiant bylą, teismas turi spręsti klausimą dėl buvusio sklypo savininko B. K. paaiškinimų dėl nurodytų aplinkybių byloje reikšmės.


42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 2,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

43. Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.



ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-173-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40685-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. T. ir R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. (teisių perėmėja – D. K.) ieškinį atsakovams V. P. (teisių perėmėja – Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3de7586083bd11e993ffd4361ddf8976

Respublika), E. D., D. V., J. T., R. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. D., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. A.-B., Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė Snieguolė Kaplerienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę (teisinį suinteresuotumą) ginčyti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė: pripažinti atsakovų V. P., E. D. ir D. V. 2012 m. birželio 19 d. sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, negaliojančia ab initio (nuo pradžių); pripažinti atsakovų E. D., D. V. ir J. T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytą žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. SK-1451, dalį dėl 169/953 Žemės sklypo dalių perleidimo negaliojančia ab initio; taikyti restituciją, įpareigoti: atsakovą V. P. grąžinti atsakovams E. D. ir D. V. 2896,20 Eur; atsakovus E. D. ir D. V. grąžinti atsakovui J. T. 22 332,67 Eur; atsakovus J. T. ir R. T. grąžinti atsakovui V. P. 169/953 dalis Žemės sklypo.

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 129/953 Žemės sklypo dalys, atsakovams J. T. ir R. T. – 263/953 dalys, trečiajam asmeniui G. A.-B. – 430/953 dalių, Lietuvos Respublikai – 131/953 dalis. Atsakovai J. T., E. D. ir D. V. 2015 m. vasario 19 d. sudarė žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-1451, pagal kurią atsakovai J. T. ir R. T. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypo 263/953 dalis ir jame esantį gyvenamąjį namą. 2012 m. birželio 19 d. atsakovai E. D., D. V. ir V. P. sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, pagal kurią atsakovai E. D. ir D. V. įgijo nuosavybės teises į 169/953 žemės sklypo dalis. Atsakovas V. P. žemės sklypo 169/953 dalis paveldėjo po savo tėvo V. P. mirties 2012 m. birželio 7 d. Kaip nurodyta paveldėjimo teisės liudijime, atsakovas iš savo tėvo paveldėjo ne tik Žemės sklypo dalį, bet ir šiame žemės sklype pastatytame daugiabučiame gyvenamajame name esantį butą (duomenys neskelbtini).

4. Atsakovui V. P. nuosavybės teise iki 2012 m. birželio 19 d. priklausiusios žemės sklypo 169/953 dalys yra reikalingos, kad užtikrintų tinkamą buto naudojimą pagal paskirtį. Sudaręs žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. prarado visas teises į žemės sklypą, todėl šiuo metu juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir taip pažeidžia žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovas V. P. negalėjo perleisti ginčo žemės sklypo dalies E. D. ir D. V., kartu neperleisdamas ir jam nuosavybės teise priklausančio buto. Atitinkamai neteisėtai nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį įgiję atsakovai E. D. ir D. V. negalėjo jos perleisti atsakovui J. T. Visa tai sudaro pagrindą pripažinti, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl privalo būti pripažinti negaliojančiais.


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino atsakovų V. P., E. D. ir D. V. 2012 m. birželio 19 d. sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, negaliojančia ab initio; pripažino atsakovų E. D., D. V. ir J. T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytą žemės sklypo dalies bei gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. SK-1451, dalį dėl 169/953 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių perleidimo negaliojančia ab initio; taikė restituciją ir E. D. bei D. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš V. P. priteisė 2896,20 Eur; atsakovams J. T. ir R. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priteisė 22 332,67 Eur iš bendrosios jungtinės sutuoktinių E. D. ir D. V. nuosavybės; atsakovui V. P. priteisė iš bendrosios jungtinės atsakovų J. T. bei R. T. nuosavybės 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

6. Teismas nustatė, kad atsakovas V. P. neturėjo teisės jam priklausančios Žemės sklypo dalies parduoti atskirai nuo jam nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 19 d. sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviajai teisės normai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30

straipsnio 6 dalyje, todėl teismas minėtą sutartį pripažino negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį.

7. Teismas nurodė, kad tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi ir atsakovų E. D., D. V. ir J. T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytos žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 169/953 žemės sklypo dalių perleidimo. Šiuo sandoriu kartu su pardavėjams anksčiau priklausiusia sklypo dalimi buvo perleistos anksčiau V. P. priklausiusios 169/953 žemės sklypo dalys, reikalingos daugiabučiam namui naudoti. Šios sutarties 2.3 punkte, apibūdinant sutarties dalyką, įrašyta, kad ant parduodamos sklypo dalies yra statinys, registro Nr. 10/226669. Šis statinys – tai anksčiau minėtas daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame butą turi atsakovas V. P.

8. Abiem atvejais žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose aiškiai įrašyta, kad ant parduodamų žemės sklypo dalių yra pastatytas daugiabutis namas, pirkėjai buto ar kitų patalpų šiame daugiabučiame name nepirko, o žemės sklypo, reikalingo daugiabučio namo reikmėms, dalį įsigijo. Tokie veiksmai (ir atitinkami sandoriai) akivaizdžiai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalies nuostatoms.

9. Teismas nurodė, kad, pripažinus žemės perleidimo sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnis). Atsakovai J. T. ir R. T. neatitinka sąžiningų įgijėjų sąvokos, kadangi buvo akivaizdu, jog šie pirkėjai perka dalį žemės, ant kurios pastatytas daugiabutis namas, neįsigydami patalpų daugiabučiame name. Sąžiningas, rūpestingas ir atidus asmuo tokio sandorio nebūtų sudaręs.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. T. ir R. T. bei trečiojo asmens notarės S. K. apeliacinius skundus ir atsakovų E. D. ir D. V. prisidėjimą prie trečiojo asmens notarės S. Kaplerienės apeliacinio skundo, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija nesutiko su notarės S. Kaplerienės pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovų teisinius santykius reglamentuoja CK 6.395 straipsnis, o ne Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalis. Kolegija pritarė trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatomis įstatymų leidėjas siekė nustatyti specialų reglamentavimą tais atvejais, kai yra disponuojama butu (patalpomis), esančiu daugiabučiame name, ir jam naudoti skirta žemės sklypo dalimi, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino taisyklę, kad tiek daugiabučiame name esantis butas, tiek ir jam tarnauti skirta žemės sklypo dalis turi būti perleidžiami kartu, t. y. žemės sklypo dalis, reikalinga butui ar patalpai (esančiai daugiabučio gyvenamojo namo dalimi) eksploatuoti, gali būti parduodama išimtinai tik kartu su butu (patalpa), kuriam eksploatuoti reikalingas žemės sklypas, ir priešingai, butas (patalpa) taip pat gali būti perleidžiamas tik kartu su žemės sklypo dalimi. Kolegija nurodė, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 ir 7 dalys yra specialioji norma CK 6.395 straipsnyje įtvirtintų normų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriais buvo perleista nuosavybės teisė tik į žemės sklypą, bet ne į butą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie sandoriai akivaizdžiai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalies nuostatoms.

12. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), pagrįstai taikė restituciją.

13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovai J. T. ir R. T. neatitinka sąžiningų įgijėjų sąvokos, kadangi buvo akivaizdu, kad šie pirkėjai perka dalį žemės, ant kurios pastatytas daugiabutis namas, neįsigydami nuosavybėn patalpų šiame daugiabučiame name.

14. Kolegija nesutiko su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, neturintis jokio materialinio suinteresuotumo, t. y. jog ieškovė neturi reikalavimo teisės. Nurodžiusi, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė yra dalies ginčo žemės sklypo bendraturtė, kolegija konstatavo, kad ginčijami sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas perleido jam nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiame name esančiam butui eksploatuoti, ir visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos pasikeitė, todėl ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI, PAREIŠKIMAS DĖL PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO

15. Kasaciniu skundu atsakovai J. T. ir R. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalį ir CK 6.394 straipsnį bei CK 6.395 straipsnio 2 dalį. Tais atvejais, kai perleidžiama žemės sklypo bendrosios nuosavybės dalis, tačiau joje yra žemės sklypo pardavėjui nuosavybės teise priklausantis visas statinys ar įrenginys, kuris nėra bendroji jungtinė ar dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, tokių objektų nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal CK 6.395 straipsnį. Atsakovai J. T. ir R. T. pagal ginčo sutartį įsigijo vienbutį gyvenamąjį namą ir 263/953 dalis žemės sklypo, kurio plotas yra 953 kv. m. Jame yra keturi pastatai – daugiabutis gyvenamasis namas, vienbutis gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Teismai privalėjo nustatyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiam gyvenamajam namui, vienbučiam gyvenamajam namui ir dviem ūkiniams pastatams naudoti; žemės sklypo dalį, kuri turi būti skirta naudoti bendrai; atsakovui V. P. iki ginčo sutarties sudarymo priklausiusios žemės sklypo dalies, reikalingos (būtinos) daugiabučiam gyvenamajam namui eksploatuoti, apimtį (visa ar tik tam tikra dalis); atsakovui V. P. iki ginčo sutarties sudarymo priklausiusios žemės sklypo dalies, reikalingos (būtinos) bendram žemės sklypo naudojimui, apimtį (visa ar tik tam tikra dalis). Tik ištyrus ir nustačius visas nurodytas aplinkybes būtų pagrindas byloje taikyti Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalį ir pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ab initio. Akivaizdu, kad 300 kv. m žemės sklypo visiškai pakanka daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti, taigi, išvedus aritmetinį vidurkį, kiekvienam daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų (patalpų) savininkui turėtų būti skirta po 60 kv. m ploto iš jam priklausančios Žemės sklypo dalies.

15.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, 4.96 straipsnio 1–3 dalis, reglamentuojančias restitucijos taikymą, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 4.95 straipsnį bei neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nepagrįstai sutapatino vindikacijos bei restitucijos institutus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto savininkas (ar kitas reikalavimo teisę turintis asmuo), prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia, negali pažeistos teisės ginti reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją, nes restitucija yra prievolių teisės institutas ir taikytina tik tuo atveju, kai ginčo šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Restitucija yra asmeninis, o ne daiktinis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali naudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Bylą išnagrinėję teismai nepagrįstai nevertino, kad šalių nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Šiuo atveju pagal abi pirkimo–pardavimo sutartis buvo atlygintinai perleisti nekilnojamieji daiktai, juos perleido ne ieškovė. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės netyrė ir nenustatė.

15.3. Atsakovai J. T. ir R. T. buvo sąžiningi, t. y. sutarties sudarymo metu jie nežinojo ir neturėjo žinoti, kad atsakovai E. D. ir D. V. neturi teisės disponuoti jiems priklausančiomis 263/953 dalimis (arba iš jų 169/953 dalis) žemės sklypo. Civilinėje teisėje galiojant bendrajam sąžiningumo principui, turto valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovai J. T. ir R. T., sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį dėl 169/953 dalių žemės sklypo įsigijimo, žinojo apie tokio sandorio negalimumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog sudarydamas sandorį turto įgijėjas nesidomėjo asmenimis, turėjusiais įgyjamą turtą anksčiau, negu jį įsigijo perleidėjas, ir jų padėtimi, nereiškia turto įgijėjo nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Joks teisės aktas neįpareigoja būsimo pirkėjo peržiūrėti ankstesnius sandorius dėl tam tikro įsigyjamo daikto. 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovai J. T. ir R. T. buvo ir yra sąžiningi.

15.4. 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu J. T. ir R. T. neturėjo jokio pagrindo abejoti dėl 263/953 dalių žemės sklypo ir jose esančio vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo teisėtumo. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nei 263/953 dalys žemės sklypo, nei vienbutis gyvenamasis namas nebuvo suvaržyti.

15.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė, kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis buvo

pažeistos jos teisės ir kokią įtaką jos teisėms bei pareigoms turės byloje priimamas teismo sprendimas, t. y. nenurodė ir nepagrindė savo suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškovė nėra ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių šalis. Restitucija netaikoma, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Tokiu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Tai reiškia, kad, siekiant pripažinti pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis ir taikyti vindikaciją, tokius reikalavimus galėjo pareikšti tik buvęs 169/953 dalių žemės sklypo savininkas (savininkai). Kadangi ieškovė nebuvo ginčo sutarčių dalyko – 169/953 dalių žemės sklypo – savininkė, todėl ji, nebūdama atsakovo V. P. įgaliota atstovė ir neturėdama įgaliojimų ginti viešąjį interesą, šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

15.6. Bylą išnagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Ieškovė, reikšdama reikalavimą taikyti restituciją, privalėjo įrodyti, kad atsakovai J. T. ir R. T. buvo nesąžiningi 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Teismai nepagrįstai atleido ieškovę nuo procesinės pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą ir, ignoruodami sąžiningo elgesio prezumpciją, perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovams. Todėl teismai pažeidė rungtyniškumo (CPK 12 straipsnis) ir šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principus. Teismai ignoravo rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad žemės sklype yra net keturi pastatai, nepagrįstai nustatė, jog žemės sklype yra tik vienas pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki 2012 m. birželio 19 d. sutarties sudarymo atsakovui V. P. priklausiusios visos 169/953 žemės sklypo dalys buvo skirtos tik daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti. Teismai netyrė aplinkybių dėl Žemės sklypo dalies, reikalingos tiek daugiabučiam gyvenamajam namui, tiek vienbučiam gyvenamajam namui, tiek ūkio pastatams naudoti.

16. Ieškovės V. S. teisių perėmėja D. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas skirtas užtikrinti, kad žemės sklypu būtų naudojamasi pagal paskirtį, tačiau atsakovai J. T. ir R. T. siekia atsakovui V. P. anksčiau priklausiusios žemės sklypo dalies, naudojamos ne pagal paskirtį, kuriai nurodytas žemės sklypas buvo suformuotas. Teismų procesinių sprendimų teisėtumą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015). Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės atskirai nuo buto parduoti savo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, įtvirtintą CK 4.82 straipsnio 1 dalyje, taip pat atlikti kitų veiksmų, d ėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad atsakovai E. D. ir D. V. neteisėtai įgijo nuosavybės teises į Žemės sklypo 169/953 dalis, kartu pripažintina, jog jie negalėjo perleisti nuosavybės teisių į šią žemės sklypo dalį atsakovams J. T. ir R. T., kadangi iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injura non oritur jus). Kita vertus, J. T. ir R. T. taip pat negalėjo įgyti nuosavybės teisių į 169/953 dalis žemės sklypo, nebūdami šiame žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai, nes šis žemės sklypas suformuotas, siekiant užtikrinti daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų galimybę naudoti jiems nuosavybės teise priklausančius butus.

16.2. Atsakovai J. T. ir R. T. pripažįsta, kad kiekvienas daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkas turi pareigą jam priklausančią žemės sklypo dalį skirti tam, kad būtų tinkamai naudojamas butas, tačiau nutyli, jog būtent dėl sudarytų ginčo sandorių vienas iš savininkų objektyviai negali jos įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriais buvo perleista nuosavybės teisė tik į žemės sklypą, bet ne į butą, darytina išvada, jog teismai pagrįstai sprendė, kad šie sandoriai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 daliai. Teismų padarytų išvadų pagrįstumą patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu susiklosčiusi situacija, kai, mirus atsakovui V. P., jo turtą paveldėjo valstybė. Perėmusi nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esantį butą, valstybė neįgijo (o dėl sudarytų ginčo sandorių ir negalėjo įgyti) jokių teisių į žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis namas, nepriklausomai nuo to, jog anksčiau pati sudarė sąlygas jį lengvatine tvarka įgyti buvusiam buto savininkui, taip užtikrindama tinkamą buto naudojimą.

16.3. Valstybei šiuo metu priklausantis butas (duomenys neskelbtini) artimiausiu metu turėtų būti parduodamas viešo aukciono būdu, todėl šioje byloje, be kita ko, aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešame aukcione tvarkos aprašo nuostatų analizė. Kaip įtvirtinta šio teisės akto 2.1 punkte, valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas viešo aukciono būdu parduodamas kartu su jam priskirtu valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi, kurio reikia nekilnojamajam turtui naudoti, jeigu pagal valstybinės žemės sandorių sudarymą reglamentuojančius įstatymus žemės sklypas gali būti perduodamas privačion nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju dėl

atsakovų sudarytų ginčo sandorių susiklostė situacija, kai valstybei priklausančiam butui tinkamai naudoti reikalinga žemės sklypo dalis be jokio teisinio pagrindo yra perėjusi kitų asmenų (atsakovų J. T. ir R. T.) nuosavybėn.

16.4. Atsakovai J. T. ir R. T. klaidina teismą tvirtindami, neva teismai šioje byloje nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Naudojami žemės sklypai parduodami lengvatine (ne aukciono) tvarka. Visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas siekiant užtikrinti tinkamą daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų galimybę naudoti jiems priklausančius butus. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kad pirmasis 169/953 ginčo žemės sklypo dalių įgijėjas V. P. šią žemės sklypo dalį įsigijo 1999 m. rugsėjo 14 d. pagal valstybinę žemės sutartį, o ši žemės sklypo dalis nustatyta žemės sklypo naudotojų sutarimu, tai nepaneigia, kad V. P. priklausiusiam butui naudoti ši žemė yra reikalinga.

16.5. Kasaciniame skunde keliama prielaida, neva ginčo žemės sklype esančiam daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti pakanka tik 300 kv. m žemės sklypo, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Ginčo žemės sklypas suformuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos nuostatomis, pagal kurios 7.1.1.2 punktą ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą, piliečiams – privačių butų, taip pat privačių garažų savininkams – bendrosios dalinės nuosavybės teise parduodami žemės sklypai, suformuoti prie privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų. Taigi tuo atveju, jei daugiabučio gyvenamojo namo butams naudoti būtų pakakę tik 300 kv. m, šių butų savininkams nebūtų sudaryta galimybė įsigyti daugiau nei tris kartus didesnį žemės sklypą.

16.6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje turėjo būti pareikštas vindikacinis ieškinys. Ieškovė nesiekia išreikalauti savo daikto iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau siekia pripažinti imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius negaliojančiais. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Todėl teismai teisingai nustatė, kad atsakovai J. T. ir R. T. negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, ir taikė restituciją natūra.

16.7. Atsakovams J. T. ir R. T. iš sutarties turinio turėjo būti žinoma, kad jie įsigijo žemės sklypo, kuriame pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, dalį, todėl jie privalėjo suprasti, kad ši žemės sklypo dalis reikalinga daugiabučiame name esantiems butams eksploatuoti. Be to, atsakovai J. T. ir R. T. nenurodė, kad restitucijos natūra taikymas nagrinėjamu atveju sukeltų kokių nors neigiamų pasekmių, todėl jų sąžiningumas apskritai negali būti pagrindas dėl šios dalies panaikinti skundžiamą nutartį.

16.8. Sudaręs ginčijamą žemės sklypo dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. prarado visas teises į (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą, todėl darytina išvada, kad vėliau juo naudojosi be jokio teisinio pagrindo ir taip pažeidė žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus. Ieškovei kartu su atsakovais bendrąja daline nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas privalo būti naudojamas visų žemės sklypo bendraturčių sutarimu. Ieškovė niekada nebuvo davusi sutikimo atsakovui V. P. naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, todėl darytina išvada, jog šiuo metu jis nėra naudojamas bendraturčių sutikimu. Be to, sudaręs ginčo žemės sklypo dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. gavo turtinės naudos ieškovės sąskaita – iš pirkėjų gavo žemės sklypo dalies kainą, tačiau ir toliau juo naudojosi neatlygintinai, nors ieškovė tokio sutikimo nėra davusi. Taigi ginčo sandoriais ieškovės teisės ir interesai pažeidžiami keturiais aspektais: pirma, pažeistas jos kaip ginčo žemės sklypo bendraturtės interesas, kad kiti žemės sklypo bendraturčiai sklypu disponuotų, nepažeisdami įstatymų reikalavimų; antra, ginčo sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas neatlygintinai naudojasi ieškovei bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, neturėdamas jos sutikimo; trečia, neteisėtų ginčo sandorių pagrindu ginčo žemės sklypo dalimi, reikalinga daugiabučio gyvenamojo namo butui naudoti, šiuo metu be ieškovės sutikimo naudojasi atsakovai J. T. ir R. T., nebūdami žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai; ketvirta, apie ketinimą perleisti nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį atsakovas V. P. ieškovės iš viso neinformavo.

17. Valstybės įmonė Turto bankas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (atstovaujančios atsakovei Lietuvos Respublikai, perėmusiai atsakovo V. P. teises ir pareigas), trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė, trečiasis asmuo G. A.-B. ir atsakovai D. V. ir E. D. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

18. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi netenkintas trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymas dėl termino atnaujinimo atsiliepimui į kasacinį skundą paduoti ir šio trečiojo asmens pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija



Dėl ieškovės teisės ginčyti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorius

19. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino bei taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę šioje byloje. Skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė, kaip ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pažeistos jos teisės ir kokią įtaką jos teisėms bei pareigoms turės byloje priimamas teismo sprendimas, t. y. nenurodė ir nepagrindė savo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl ieškovė, kuri nebuvo ginčijamų sutarčių dalyko – 169/953 dalių žemės sklypo – savininkė, nebūdama atsakovo V. P. įgaliota atstovė ir neturėdama įgaliojimų ginti viešąjį interesą, šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

20. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiamas šios konstitucinės teisės absoliutumas ir universalumas (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimą).

21. Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis).

22. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti (CPK 5 straipsnio 3 dalis). CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.

23. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 2 straipsnį ir 5 straipsnio 1 dalį, yra pažymėta, kad CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Kasacinio teismo konstatuota, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 19 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai E. D. ir D. V. iš atsakovo V. P. nusipirko 169/953 Žemės sklypo dalis, o 2015 m. vasario 19 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai E. D. ir D. V. pardavė atsakovui J. T. 263/953 Žemės sklypo dalis ir gyvenamąjį namą; J. T. šį nekilnojamąjį turtą įsigijo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise su atsakove R. T.

26. Ieškovė ieškiniu ginčija žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartis nurodydama, kad jos, be kita ko, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, įtvirtintoms CK 4.82, 6.394 straipsniuose ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad sudaręs ginčijamą žemės sklypo dalies perleidimo sandorį atsakovas V. P. prarado visas teises į Žemės sklypą, todėl juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir tokiu būdu pažeidžia žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus.

27. Atsakovai ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė atsiliepimuose į ieškinį

nurodė, be kita ko, argumentus, kad ieškinys turėtų būti atmestas taikant CPK 5 straipsnį, kaip pareikštas netinkamo ieškovo, neįrodžiusio, jog jis turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendimu patenkino ieškovės ieškinį remdamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalimi ir CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to pripažinti negaliojančiais, tačiau sprendime nenurodė jokių motyvų dėl atsakovų ir trečiojo asmens Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. Kaplerienės argumentų, susijusių su CPK 5 straipsnio taikymu.

29. Apeliaciniuose skunduose atsakovai J. T., R. T. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė, be kita ko, vėl nurodė, kad ieškinys yra reiškiamas netinkamo ieškovo, kuris neturi jokio materialinio suinteresuotumo.

30. Ieškovė atsiliepimuose į apeliacinius skundus detalizavo savo poziciją dėl savo teisių ir interesų pažeidimo ginčijamais sandoriais, nurodė, kad jos teisės ir interesai pažeidžiami keturiais aspektais: pirma, pažeistas jos kaip ginčo žemės sklypo bendraturtės interesas, jog kiti žemės sklypo bendraturčiai sklypu disponuotų nepažeisdami įstatymų reikalavimų; antra, ginčo sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas neatlygintinai naudojasi ieškovei bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, neturėdamas jos sutikimo; trečia, neteisėtų ginčo sandorių pagrindu ginčo žemės sklypo dalimi, reikalinga daugiabučio gyvenamojo namo butui eksploatuoti, šiuo metu be ieškovės sutikimo naudojasi atsakovai J. T. ir R. T., nebūdami žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai; ketvirta, apie ketinimą perleisti nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį atsakovas V. P. ieškovės iš viso neinformavo.

31. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo nesant pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškinys yra reiškiamas netinkamo ieškovo, kuris neturi jokio materialinio suinteresuotumo. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ieškovė yra dalies ginčo žemės sklypo bendraturtė, ginčijami sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas perleido jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiame name esančiam butui eksploatuoti, ir visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos pasikeitė, todėl ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių.

32. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi nepripažino pagrįstais ieškovės ieškinyje ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų (žr. šios nutarties 26, 30 punktus) dėl jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kuriais ieškovė grindė savo teisės į teisminę gynybą turėjimą, o išvadą, kad ieškinys pareikštas tinkamo ieškovo, apeliacinės instancijos teismas pagrindė ginčijamų sandorių, dėl kurių, kaip pažymėjo teismas, pasikeitė visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos, galėjimu turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių. Darydamas pastarąją išvadą (dėl galėjimo turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių) apeliacinės instancijos teismas nutartyje nekonkretizavo jos turinio, nenurodė kitų ją pagrindžiančių argumentų, išskyrus tai, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo pasikeitė butų bendraturčių žemės dalių proporcijos.

33. Pažymėtina, kad tai, jog atsakovas V. P. perleido jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, o vėliau tą pačią žemės sklypo dalį perleido ir atsakovai E. D. bei D. V., ieškovės turimos bendrosios nuosavybės teise žemės sklypo dalies ir dydžio nepakeitė, t. y. ieškovė, kaip nustatyta teismų, tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek ir po jų sudarymo turėjo ir turi tiek pat – 129/953 Žemės sklypo dalis. Ieškovės nuosavybės teisių į Žemės sklypą – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą – apimčiai (daliai) išlikus nepakitusiai, negalima pripažinti pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvados, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo pasikeitė ieškovei nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies proporcija bendrosios nuosavybės teisės objekte – Žemės sklype. Taigi, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pripažintina nepagrįsta. Ją pripažinus nepagrįsta taip pat nepagrįsta pripažintina ir jos pagrindu apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių.

34. Pažymėtina ir tai, kad atsiliepime į kasacinį skundą pradinės ieškovės teisių perėmėja, teigdama, jog ieškinys šioje byloje pareikštas tinkamo ieškovo, ir nurodydama nesutikimo su aptariamais kasacinio skundo argumentais motyvus, tik atkartoja bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose pradinės ieškovės nurodytus argumentus (žr. šios nutarties 26, 30 punktus), tačiau neargumentuoja esant pagrįstoms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kurių nepagrįstumas konstatuotas šios nutarties 33 punkte, taip pat nenurodo jokių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria šis teismas nepripažino pagrįstais pradinės ieškovės ieškinyje ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų dėl jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kuriais ieškovė grindė savo teisės į teisminę gynybą turėjimą.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas bylos aplinkybes, įvertinusi dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovė (jos teisių perėmėja) nepagrindė (neįrodė), jog ginčijamų sandorių sudarymas pažeidė ieškovės materialiąsias teises ir(ar) teisėtus interesus, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovei sukeltų ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas. Dėl to pripažintina, kad ieškovė nepagrindė sąlygų, kurios būtinos teisminei gynybai jos reikalaujamu būdu taikyti.

36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad ieškovė neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti dovanojimo sandorį. Kaip pirmiau nurodyta (žr. šios nutarties 24 punktą), tokio suinteresuotumo neturėjimas per se (pats savaime) sudaro pagrindą atmesti ieškinį (CPK 5 straipsnis).

37. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, taip pat yra išaiškinęs, kad byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio ieškovo, teismas negali ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

38. Apibendrindama šios nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktus argumentus ir išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo, netinkamai taikydami proceso teisės normas, reglamentuojančias teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, patenkino ieškovės ieškinį. Tai yra pagrindas naikinti teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus priimtinas naujas sprendimas ir ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

39. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sprendimo atgręžimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

40. Naikinant teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmetant perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41. Atmetant ieškinį, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).42. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio

(402 Eur) sumokėjimas. Atmetant ieškinį, atidėta žyminio mokesčio dalis priteistina valstybei iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos).

43. Atsakovai J. T., R T., E. D., D. V., tretieji asmenys G. A.-B. ir Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė prašo priteisti byloje jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kadangi ieškinys atmetamas, tai, atsižvelgiant į šių atsakovų ir trečiųjų asmenų užimtas pozicijas byloje, spręstina, jog sprendimas yra priimtas jų naudai ir šie dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę į atitinkamo dydžio turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

44. Atsakovas J. T. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiam atsakovui pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį ir atstovavo atsakovams J. T. ir R. T. teismo posėdžių metu. Šios prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.2 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Atsakovas J. T. už apeliacinį skundą sumokėjo 502 Eur žyminio mokesčio, už kasacinį skundą – 502 Eur žyminio mokesčio. Už kasacinio skundo parengimą T. T. advokatui sumokėjo 2178 Eur. Atsakovams J. T. ir R. T. kasaciniame teisme atstovaujantis advokatas A. L. jiems atstovavo ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, todėl maksimalus galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už kasacinio skundo parengimą yra 2038,74 Eur (Rekomendacijų 7, 8.13 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovo J. T. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jam iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 4736,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

45. Atsakovas D. V. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 710,21 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o E. D. – 1708,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atsakovams pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atstovavo atsakovams teismo posėdžių metu, atliko paklausimus, rinko bylai reikalingus įrodymus (Nekilnojamojo turto registro išrašus). Šios atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.16, 8.18 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo

priteisti užmokesčio dydžio. Atsakovai E. D. ir D. V. iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) prašo priteisti 715,11 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlyginimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartimi Nr. 3P-111 šių atsakovų pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą buvo priimtas kaip prisidėjimas prie kasacinio skundo. Už minėto dokumento parengimą advokatui sumokėjo atsakovas D. V. Už advokato pagalbą parengiant prisidėjimą prie kasacinio skundo maksimali galima priteisti pagal Rekomendacijas suma yra 370,68 Eur (Rekomendacijų 7, 8.16 punktai). Atsižvelgiant į tai, šių atsakovų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintini iš dalies, iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) atsakovui D. V. priteistinas 1080,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o atsakovei E. D. – 1708,76 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

46. Trečiasis asmuo G. A.-B. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiam trečiajam asmeniui pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo jam teismo posėdžių metu. Šios trečiojo asmens G. A.-B. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.2 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Trečiasis asmuo G. A.-B. nurodė, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai. Remiantis Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, maksimali galima priteisti suma šiuo atveju sudaro 1521,84 Eur. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens G. A.-B. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 2973,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

47. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė prašė priteisti 1852,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Šis trečiasis asmuo už apeliacinį skundą sumokėjo 502 Eur žyminio mokesčio, patyrė 1034,55 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą, kurios neviršija Rekomendacijų 7, 8.9 punktuose nurodyto maksimalaus dydžio, ir 201,16 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į J. T. ir R T. apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau dalis apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimą prašoma priteisti, t. y. 114,95 Eur, yra išlaidos advokato pagalbai už prašymo dėl trūkumų šalinimo parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.17 punktą už dokumentų, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai, parengimą bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas, dėl to aptariamo prašymo dalis dėl 114,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintina. Be to, šis trečiasis asmuo prašė priteisti 258,64 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už prisidėjimo prie kasacinio skundo parengimą atlyginimą. Ši suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.16 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. Kaplerienė prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 1996,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

48. Pirmosios instancijos teisme patirta 13,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 32,33 Eur tokio pobūdžio išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

49. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas J. T. įvykdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovei iš atsakovų J. T. ir R. T. buvo priteista iš viso 1000,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. atsakovas 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovei šią sumą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai J. T. ir R. T. įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis valstybei iš šių atsakovų buvo priteista po 80,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. kiekvienas šių atsakovų 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymais pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą po 80,40 Eur. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, taigi ir jų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atgręžtinas jų įvykdymas ir iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) atsakovui J. T. priteistini jo, vykdant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, sumokėti 1000,24 Eur, o iš VMI atsakovams J. T. ir R. T. priteistina po 80,40 Eur, šių atsakovų sumokėtų vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 762 straipsnio 1 dalis).

50. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nutarta padaryti įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovams J. T. ir R. T. perleisti nuosavybės teises į 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.Atgręžti panaikintų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties vykdymą ir: iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 1000,24 Eur (vieną tūkstantį Eur 24 ct); iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), priteisti atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 80,40 Eur (aštuoniasdešimt Eur 40 ct) ir atsakovei R. T. (duomenys neskelbtini) 80,40 Eur (aštuoniasdešimt Eur 40 ct).

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 4736,74 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt šešis Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. D (duomenys neskelbtini) 1708,76 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuonis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. V. (duomenys neskelbtini) 1080,89 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui G. A.-B. (duomenys neskelbtini) 2973,84 Eur (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt tris Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarei Snieguolei Kaplerienei (duomenys neskelbtini) 1996,35 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt šešis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) 447,58 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovams J. T. (duomenys neskelbtini) ir R. T. (duomenys neskelbtini) perleisti nuosavybės teises į 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini).


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ



Administracinė byla Nr. eA-164-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02149-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41; 61(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3192b4c082f411e993ffd4361ddf8976


2019 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Teisės naudotis reklamine vieta suteikimo komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Pramuštgalvis“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių reklama“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LT Advert padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Teisės naudotis reklamine vieta suteikimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29), kuriuo nutarta UAB „Pramuštgalvis“ konkursui dėl teisės įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį (toliau – ir Konkursas) pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir jį nagrinėti; 2) panaikinti Komisijos sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-30), kuriuo Konkurso laimėtoju dėl teisės įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti Šiaulių miesto reklamos specialiajame plane pažymėtoje reklamos vietoje Nr. 15 (toliau – ir reklamos vieta Nr. 15) nustatytas UAB „Pramuštgalvis“; 3) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. A-1201 „Dėl teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo konkurso rezultatų“ (toliau – ir Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymas); 4) įpareigoti Komisiją ir Administracijos direktorių pakartotinai vertinti Konkurso dalyvių (UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“) iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pateiktus pasiūlymus ir priimti teisės aktuose numatytus sprendimus dėl UAB „LT Advert“ pripažinimo Konkurso laimėtoju; 5) panaikinus ginčijamus aktus, bet dėl kokių nors priežasčių netenkinus reikalavimo įpareigoti pakartotinai vertinti Konkurso dalyvių pateiktus pasiūlymus bei priimti sprendimus dėl UAB „LT Advert“ pripažinimo laimėtoju (ketvirtasis skundo reikalavimas), įpareigoti Administracijos direktorių skelbti naują Konkursą; 6) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Buvo organizuojamas Konkursas dėl teisės įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti. Administracijos

direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 978 „Dėl prašymų suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietose“ buvo nustatyta, kad prašymų suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietose (pagal pridedamą sąrašą) pateikimo terminas yra nuo šio įsakymo įsigaliojimo datos iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. Siekdamas dalyvauti Konkurse, pareiškėjas pateikė prašymą dėl teisės įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietoje Nr. 15. Prašymas Administracijos užregistruotas 2016 m. rugpjūčio 25 d. Prašymą dėl tos pačios vietos pateikė ir UAB „Šiaulių reklama“ (prašymas registruotas 2016 m. rugpjūčio 23 d.). Savivaldybės tinklapyje http://www.siauliai.lt 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo įkeltas pranešimas apie sudarytą Komisiją, kuri organizuoja Konkursą. Tame pačiame pranešime nurodyta, kad Konkurse dalyvauja UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „LT Advert“. Taip pat nurodyta, kad pasiūlymai Konkursui teikiami nuo 2016 m. rugsėjo 6 d., 8 val., iki 2016 m. rugsėjo 8 d., 17 val., pasiūlymų vokai atplėšiami 2016 m. rugsėjo 12 d. 10 val. UAB „LT Advert“ nustatytais terminais pateikė savo pasiūlymą, t. y. įvykdė visas sąlygas, reikalingas dalyvauti Konkurse. Vokų atplėšimo procedūroje UAB „LT Advert“ atstovas nedalyvavo, tačiau po jos sužinojo, kad Komisija Konkurso laimėtoju siūlo pripažinti UAB „Pramuštgalvis“. Kadangi pagal visus oficialius ir viešus duomenis šis subjektas nebuvo pateikęs prašymo ir nedalyvavo Konkurse, pradėta

http://www.siauliai.lt/

domėtis, kokiais pagrindais jis skelbiamas Konkurso laimėtoju. Iš Savivaldybės gauti du 2016 m. rugsėjo 13 d. protokolai. 2016 m. rugsėjo 13 d. protokolo Nr. VM-29 pagrindu (posėdis vyko 2016 m. rugsėjo 12 d., 9:15 val., t. y. likus mažiau kaip valandai iki vokų plėšimo) Komisija nusprendė UAB „Pramuštgalvis“ Konkursui pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir jį nagrinėti, nepaisant to, kad nustatytu terminu (iki 2016 m. rugpjūčio 25 d.) UAB „Pramuštgalvis“ nepateikė Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-1696 patvirtintos Prašymo suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomoje reklamos vietoje formos (toliau – ir Prašymo forma), o iškart pateikė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, nors tai daroma tik po to, kai subjektas paskelbiamas laimėjusiu konkursą dėl konkrečios reklamos vietos. Atplėšus vokus paaiškėjo, kad UAB „Šiaulių reklama“ pasiūlė 5 Eur vienkartinę paramą, UAB „LT Advert“ – 11 Eur paramą, o UAB „Pramuštgalvis“ – 317 Eur paramą. Komisijos posėdyje priimtą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. protokole Nr. VM-30 užfiksuotą sprendimą dėl UAB „Pramuštgalvis“ paskelbimo Konkurso laimėtoju, kuris patvirtintas Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymu.

2.2. Bylai aktualios Administracijos direktoriaus 2016 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-54 patvirtintos Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo konkurso organizavimo sąlygos (toliau – ir Konkurso sąlygos) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-304 patvirtinta Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programa (toliau – ir Programa). Nagrinėjamu atveju prašymus suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietoje Nr. 15 pateikė du subjektai – UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“, kurie ir buvo pripažinti Konkurso dalyviais. UAB „Pramuštgalvis“ tokio prašymo nepateikė, dėl to iki pat 2016 m. rugsėjo 12 d. nebuvo laikomas Konkurso dalyviu. Tai, kad UAB „Pramuštgalvis“ nebuvo laikomas Konkurso dalyviu, patvirtina minėtuose teisės aktuose nustatytas reglamentavimas, nes Konkurse gali dalyvauti (pasiūlymus dėl paramos teikti) tik atitinkamos formos prašymą pateikę subjektai, o jei reikiamos formos prašymas nepateikiamas laiku (nagrinėjamu atveju – iki 2016 m. rugpjūčio 25 d.), asmens prašymas nenagrinėjamas. Komisija iš esmės savo nuožiūra, savavališkai pakeitė teisės aktuose nustatytas imperatyvias taisykles – tiesiog netaikė jų UAB „Pramuštgalvis“. Svarbu ir tai, kad pasiūlymus Konkursui galėjo teikti tik tie asmenys, kurie buvo pripažinti Konkurso dalyviais, t. y. laiku pateikę nustatytos formos prašymą. Jie buvo konkrečiai įvardinti ir Savivaldybės tinklapyje (UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“). Tik asmenų, kurie pripažinti Konkurso dalyviais, pasiūlymai ir galėjo būti vertinami. UAB „Pramuštgalvis“ nebuvo paskelbtas ir pripažintas Konkurso dalyviu, bet vis tiek spręsta, kad jo vokas su pasiūlymu priimtinas ir nagrinėtinas kartu su kitų subjektų, tinkamai ir laiku atlikusių visas teisės aktuose numatytas procedūras.

2.3. Pasiūlymas Konkursui (konkreti paramos suma) teiktas atsižvelgiant į tai, kad Konkurso dalyviais buvo paskelbti tik UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“. Dėl to buvo nutarta siūlyti gana nedidelę paramos sumą, tikintis, jog ji bus pakankama Konkursui laimėti. Tuo atveju, jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad Konkurse dalyvaus ir pasiūlymą teiks ir UAB „Pramuštgalvis“, t. y., kad konkurencija bus didesnė, neabejotinai būtų buvusi pasiūlyta didesnė paramos suma, kuri galbūt būtų buvusi pakankama Konkursui laimėti net ir dalyvaujant UAB „Pramuštgalvis“. Komisijai, pažeidžiant teisinį reglamentavimą, nusprendus vertinti UAB „Pramuštgalvis“ pasiūlymą, net šiai bendrovei nesant Konkurso dalyve, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai laimėti Konkursą, atimta galimybė įvertinti savo konkurentus, pasirinkti konkurencingą siūlytiną paramos dydį ir pan. UAB „Pramuštgalvis“ iš esmės buvo suteiktas prioritetas prieš Konkurso dalyviais paskelbtus subjektus – šiai bendrovei buvo žinoma, kas dalyvauja Konkurse, UAB „Pramuštgalvis“ galėjo įvertinti, kokio dydžio siūlymai bus teikiami, ir, remdamasi turima informacija, priimti sprendimą dėl siūlytinos paramos dydžio.

2.4. Komisijos sprendimas (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29) priimti ir vertinti UAB „Pramuštgalvis“ voką su pasiūlymu buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką bei teisės principus (įstatymų viršenybės, teisėtų lūkesčių ir kt.). Šie pažeidimai yra esminiai, turėję įtakos galutiniams Konkurso rezultatams, todėl priimtas sprendimas pripažintinas neteisėtu. Šį sprendimą pripažinus neteisėtu, objektyviai negali likti galioti kiti jo pagrindu priimti sprendimai, todėl kaip neteisėti vertintini ir Komisijos 2016 m. rugsėjo 13 d. protokole Nr. VM-30 nurodytas sprendimas siūlyti Konkurso laimėtoju pripažinti UAB „Pramuštgalvis“ ir jį patvirtinęs Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymas. Juos panaikinus, Konkurso procedūra vis tiek turėtų būti baigta, t. y. išnagrinėti UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“ prašymai bei pasiūlymai. Kadangi didesnę paramą Konkurse pasiūlė UAB „LT Advert“, ši bendrovė pripažintina Konkurso laimėtoju dėl reklamos vietos Nr. 15.

3. Atsakovai Administracija ir Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Komisijai Konkurso dieną susipažinus su UAB „Pramuštgalvis“ pateiktais dokumentais, buvo matyti, kad UAB „Pramuštgalvis“ prašymo pirmasis lapas neatitiko Prašymo formos, tačiau pridėti priedai aiškiai išreiškė reklaminės veiklos

subjekto tikruosius ketinimus prašyti ne išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, bet reklaminės veiklos subjekto ketinimą prašyti teisės įrengti ir eksploatuoti reklamos inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo. Pareiškėjas, skųsdamas Komisijos veiksmus ir teigdamas, kad UAB „Pramuštgalvis“ negalėjo būti laikomas Konkurso dalyviu, nevertino turinio viršenybės prieš formą principo esmės, sureikšmino formalius pažeidimus. UAB „Pramuštgalvis“ eliminavimas iš Konkurso vien tuo pagrindu, kad ši bendrovė užpildė dokumentą pavadinimu „paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“, o ne pavadinimu „prašymas suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį“, būtų nepagrįstas, nes minėta bendrovė laiku pateikė visus kitus reikalingus dokumentus, kurių pagrindu galima teigti, kad UAB „Pramuštgalvis“ prašė suteikti teisę įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį. Todėl priimti kitokį sprendimą, kaip tik priimti UAB „Pramuštgalvis“ pateiktą voką su pasiūlymu ir jį nagrinėti, Komisija neturėjo pagrindo.

3.2. UAB „LT Advert“ jau yra dalyvavusi konkursuose dėl kitų reklamos vietų Šiaulių mieste, todėl turėjo galimybę pamatyti ir įvertinti, kokio dydžio pasiūlymus įprastai teikia vienas ar kitas subjektas. Konkurso esmė yra jo dalyvių varžymasis dėl konkurse paskelbto tikslo pasiekimo, konkurso dalyvių siekis, sąžiningai tarpusavyje konkuruojant, pagal nustatytą konkurso atrankos kriterijų būti pripažintam laimėtoju. Todėl pareiškėjo motyvas, kad sprendžiant dėl siūlomo paramos sumos dydžio jis vertino, kad jo paramos užteks laimėti, yra niekuo nepagrįstas, nes nėra jokių garantijų, kad kitas dalyvis, lygiai taip pat įvertinęs pareiškėjo ankstesniuose konkursuose siūlytos paramos dydžius, neteiks didesnio dydžio už pareiškėjo siūlytą paramos dydį. Todėl argumentas, kad pareiškėjui buvo apribota konkurencinė laisvė, yra tik prielaida.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pramuštgalvis“ atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dalyvavo Konkurse, nenusižengdamas Konkurso sąlygoms. Siekdamas dalyvauti Konkurse UAB „Pramuštgalvis“ pateikė prašymą dėl teisės įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietoje Nr. 15. Prašymas Administracijoje užregistruotas 2016 m. rugsėjo 24 d., t. y. nepasibaigus dokumentų teikimo terminui. UAB „Pramuštgalvis“ atstovai po kelių dienų pamatė, kad registruotas prašymas nepaviešintas Savivaldybės tinklapyje, todėl kreipėsi į Administraciją, kad klaida būtų kuo skubiau ištaisyta. Tai buvo padaryta ir UAB „Pramuštgalvis“ toliau dalyvavo Konkurse bei laiku pateikė savo voką su siūloma vienkartine parama. UAB „Pramuštgalvis“, siūlydama paramą, rėmėsi ekonomiškai pagrįstais skaičiavimais, nevertindama ir nereitinguodama Konkurso dalyvių, gerbdama viešąjį interesą. Atplėšus Konkurso dalyvių vokus 2016 m. rugsėjo 12 d. ir paaiškėjus, kad nugalėtoju pripažinta UAB „Pramuštgalvis“, per nustatytą terminą, t. y. 5 darbo dienas, buvo sumokėta vienkartinė parama Savivaldybei. Buvo pasirašyta 2016 m. rugsėjo 23 d. teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo sutartis Nr. SŽ-1139 ir 2016 m. rugsėjo 13 d. pateiktas reklaminio inžinerinio įrenginio projektas ir prašymas jį įrengti. Projektas suderintas, leidimas įrengti reklamą išduotas, reklaminis inžinerinis įrenginys sumontuotas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių reklama“ atsiliepimu prašė: 1) panaikinti Komisijos sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29), kuriuo nutarta UAB „Pramuštgalvis“ Konkursui pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir jį nagrinėti; 2) panaikinti Komisijos sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-30), kuriuo Konkurso laimėtoju nustatyta UAB „Pramuštgalvis“; 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą; 4) panaikinus skundžiamus aktus, įpareigoti Administracijos direktorių skelbti naują Konkursą.

6. UAB „Šiaulių reklama“ nurodė, kad palaiko pareiškėjo poziciją. Konkursas vyko ne pagal nustatytas taisykles, apie trečiąjį dalyvį UAB „Pramuštgalvis“ buvo sužinota tik paskelbus Konkurso rezultatus. UAB „Pramuštgalvis“ pateikė siūlymą, tačiau siūlymas pateiktas juridinio asmens, kuris nebuvo pripažintas Konkurso dalyviu. Komisija neturėjo teisės nagrinėti klausimo dėl UAB „Pramuštgalvis“ dalyvavimo Konkurse ir neturėjo teisės plėšti šios bendrovės pateiktą voką, kadangi kitiems asmenims, dalyvavusiems Konkurse, nebuvo žinoma apie tokio asmens dalyvavimą. Sprendimas nagrinėti UAB „Pramuštgalvis“ pasiūlymą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29) nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis, t. y. nenurodoma nuostata, numatanti galimybę daryti tokias išimtis ir suteikianti teisę Komisijai priimti ir vertinti subjekto, laiku nepateikusio reikiamos formos prašymo, pasiūlymą. Komisijos sprendimas (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29) priimti ir vertinti UAB „Pramuštgalvis“ voką su pasiūlymu buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką bei teisės principus, įskaitant įstatymų viršenybės, teisėtų lūkesčių principus. Šie pažeidimai yra esminiai, turėję įtakos galutiniams Konkurso rezultatams.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad Komisijos sprendimu (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29) nuspręsta UAB

„Pramuštgalvis“ pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir jį nagrinėti. Komisijos sprendimu (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-30) nuspręsta UAB „Pramuštgalvis“ nustatyti Konkurso laimėtoju. Teismo vertinimu, Komisija neturėjo teisinio pagrindo priimti minėtų sprendimų UAB „Pramuštgalvis“ atžvilgiu, kadangi UAB „Pramuštgalvis“ nebuvo pateikusi prašymo pagal nustatytą Prašymo formą. Komisija nepriėmė administracinio akto dėl UAB „Pramuštgalvis“ nustatymo Konkurso dalyviu ir Savivaldybės interneto svetainėje paskelbto skelbimo apie Konkursą tekste nebuvo nurodyta, jog UAB „Pramuštgalvis“ yra Konkurso dalyvis. Be to, Komisijos sprendime (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29) nenurodyta, kokia teisės norma vadovaujantis Komisija priėmė šį sprendimą.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Komisijos sprendimas (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29), kuriuo nuspręsta UAB „Pramuštgalvis“ Konkursui pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir jį nagrinėti, ir Komisijos sprendimas (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-30), kuriuo nuspręsta nustatyti Konkurso laimėtoju UAB „Pramuštgalvis“, yra neteisėti ir nepagrįsi, todėl naikintini. Atsižvelgęs į tai, kad Komisija nustato Konkurso rezultatus ir juos teikia tvirtinti Administracijos direktoriui (Administracijos 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. A-25 patvirtintų Teisės naudotis reklamine vieta suteikimo komisijos veiklos nuostatų 6.1.3 punktas), bei į tai, jog minėti Komisijos sprendimai naikintini, teismas pripažino, kad teisėtu ir pagrįstu negali būti pripažintas ir Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymas.

10. Tačiau teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Komisiją ir Administracijos direktorių pakartotinai vertinti Konkurso dalyvių (UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“) iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pateiktus pasiūlymus ir priimti teisės aktuose numatytus sprendimus dėl UAB „LT Advert“ pripažinimo Konkurso laimėtoju. UAB „Pramuštgalvis“ nors ir pateikė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, o ne nustatytos formos prašymą suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomoje reklamos vietoje, tačiau nustatytu laiku buvo išreiškęs valią dalyvauti Konkurse, o Savivaldybės buvo suklaidintas dėl to, kokia forma reikia išreikšti valią dalyvauti minėtame Konkurse. Tai patvirtino liudytojas D. B., kuris yra UAB „Pramuštgalvis“ direktorius. UAB „Pramuštgalvis“ voką su pasiūlymu taip pat pateikė nustatytu terminu. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Komisiją ir Administracijos direktorių pakartotinai vertinti Konkurso dalyvių (UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“) iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pateiktus pasiūlymus ir priimti teisės aktuose numatytus sprendimus dėl UAB „LT Advert“ pripažinimo Konkurso laimėtoju ir dėl to, jog teismas negali už viešojo administravimo instituciją nuspręsti, kaip atlikti konkrečius viešojo administravimo veiksmus (šiuo atveju – kaip vykdyti ir organizuoti Konkursą, kokius Konkurso laimėtojus nustatyti ir tvirtinti).

11. Vis dėlto teismas tenkino alternatyvų pareiškėjo reikalavimą ir įpareigojo Administraciją (kadangi byloje atsakovu būtent yra ji, o ne Administracijos direktorius) skelbti naują Konkursą. Teismo nuomone, esant situacijai, kai UAB „Pramuštgalvis“ yra pateikusi paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, o ne nustatytos formos prašymą suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomoje reklamos vietoje, Administracijos direktoriaus įsakymu turėtų būti nustatytas naujas terminas reklaminės veiklos subjektams pateikti prašymus suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomoje reklamos vietoje Nr. 15, Komisija turėtų apie organizuojamą Konkursą paskelbti Savivaldybės interneto svetainėje, nustatyti Konkurso dalyvius, Konkurso pasiūlymų pateikimo terminą bei atlikti kitas Konkurso organizavimo funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Atsižvelgęs į tai, kad nepateikta rašytinių įrodymų, pavirtinančių visas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, taip pat į tai, kad UAB „LT Advert“ atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateiks per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas paliko nenegrinėtą.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė įpareigoti Administraciją skelbti naują Konkursą ir dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti Komisiją ir Administracijos direktorių vertinti Konkurso dalyvių (UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“) iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pateiktus pasiūlymus ir priimti teisės aktuose numatytus sprendimus dėl UAB „LT Advert“ pripažinimo Konkurso laimėtoju; 2) likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti visų šioje byloje ginčijamų individualių teisės aktų galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir visiško jo įvykdymo dienos bei uždrausti UAB „Pramuštgalvis“ eksploatuoti (naudoti, nuomoti) reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje Nr. 15 bei įpareigoti šią bendrovę per 5 darbo dienas pašalinti ant šio reklaminio inžinerinio įrenginio esančią vaizdinę reklamą (reklaminius

stendus).14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:14.1. Skundžiama teismo sprendimo dalis iš esmės motyvuojama dviem argumentais: 1) UAB „Pramuštgalvis“

nustatytu laiku buvo išreiškusi valią dalyvauti Konkurse, bet Savivaldybės darbuotojo buvo suklaidinta dėl to, kokia forma reikia išreikšti valią dalyvauti Konkurse; 2) teismas negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų ir nuspręsti, kaip atlikti konkrečius veiksmus. Šie teismo argumentai yra nepagrįsti, prieštaraujantis teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai.

14.2. D. B. negalėjo būti apklausiamas liudytoju byloje. Minėtas asmuo, veikdamas kaip UAB „Pramuštgalvis“ direktorius, yra pasirašęs UAB „Pramuštgalvis“ atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Taigi byloje jis veikia kaip minėtos bendrovės vadovas. Kadangi pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovą, pavyzdžiui, advokatą, darytina išvada, jog tai, kad posėdžio metu UAB „Pramuštgalvis“ atstovavo ir advokatas, nepaneigia fakto, kad D. B. atstovavo UAB „Pramuštgalvis“ šioje byloje. Nepaisant to, jis teismo posėdyje paaiškinimus davė ne kaip UAB „Pramuštgalvis“ atstovas, o kaip liudytojas, nors aiškino aplinkybes, kurios vyko jam veikiant kaip UAB „Pramuštgalvis“ vadovui, aiškino, kokia buvo juridinio asmens valia ir pan. Todėl D. B. byloje nepagrįstai suteiktas liudytojo statusas, o jo, kaip liudytojo, parodymais priimant sprendimą byloje neturėjo būti vadovaujamasi.

14.3. Išvada, kad UAB „Pramuštgalvis“ (jos darbuotoja) buvo suklaidinta Savivaldybės darbuotojo, todėl negalėjo tinkamai realizuoti savo valios dalyvauti Konkurse, teismo yra daroma remiantis būtent liudytoju apklausto UAB „Pramuštgalvis“ direktoriaus D. B. paaiškinimais, jog nunešus į Savivaldybę prašymą su priedais, Savivaldybės darbuotojas esą suklaidino dokumentus atnešusią UAB „Pramuštgalvis“ darbuotoją B. G., nurodė jai perrašyti prašymą, ką ši neva ir padarė. Taigi teismas, darydamas išvadą, kad Savivaldybė suklaidino UAB „Pramuštgalvis“ atstovę ir taip užkirto kelią tinkamai realizuoti savo valią, rėmėsi paaiškinimais asmens, kuris tiesiogiai nedalyvavo įvykiuose, t. y. nevyko į Savivaldybę pateikti dokumentų, negirdėjo, kaip Savivaldybės darbuotojas neva suklaidino B. G., nedalyvavo jai galbūt perrašant prašymą. Pagal teismų praktiką liudytojų parodymai apie įvykius, kuriuose jie nedalyvavo, nėra tiesioginis įrodymų šaltinis, todėl taip pat kaip ir asmenų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, teismų praktikoje laikomi neatitinkančiais patikimumo kriterijaus, t. y. nevertinti kaip pagrįsti. Nepaisant to, teismas rėmėsi liudytojo D. B. parodymais kaip absoliučiai teisingais ir tikrais, nors be D. B. liudijimų apie įvykius, kuriuose jis nedalyvavo, jokiu kitų aplinkybes apie UAB „Pramuštgalvis“ atstovės suklaidinimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, iš byloje esančio D. B. liudijimo garso įrašo aišku, kad jis nėra tikras dėl to, kaip tiksliai klostėsi įvykiai. D. B. B. G. suklaidinimą pateikė tik kaip galima versiją, o ne tikslią informaciją. Kita vertus, liudytojas nurodė ir tai, kad apie tariamą suklaidinimą B. G. suprato jau tą pačią ar kitą dieną, tačiau per kelias iki termino pabaigos likusias dienas UAB „Pramuštgalvis“ nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų pateikti tinkami dokumentai. Tai vertintina kaip įrodymas, kad UAB „Pramuštgalvis“ netinkamai, nesilaikydama teisinio reglamentavimo, realizavo savo teisę dalyvauti Konkurse, todėl negalėjo dalyvauti Konkurse ir jo laimėti.

14.4. Nors teismas, atmesdamas skundo reikalavimą įpareigoti vertinti prašymus ir pasiūlymus bei pripažinti UAB „LT Advert“ Konkurso laimėtoju, pažymėjo, kad negali perimti viešojo administravimo subjekto kompetencijos ir tuo pagrindu nuspręsti, kaip atlikti konkrečius veiksmus (šiuo atveju – kaip vykdyti ir organizuoti Konkursą, kokius Konkurso laimėtojus nustatyti ir tvirtinti), tačiau toks teismo argumentas yra formalus, nepagrįstas jokiais teisės aktais ar teismų praktika. Nagrinėjamu atveju panaikinus Komisijos sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-29), sprendimą (2016 m. rugsėjo 13 d. protokolas Nr. VM-30) ir Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą, visi kiti iki tol atlikti veiksmai, priimti sprendimai lieka galioti, t. y. lieka galioti Administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. 978 „Dėl prašymų suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietose“, pranešimai apie organizuojamą Konkursą, UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“ pripažinimai dalyviais ir kt. Aktualūs lieka ir UAB „LT Advert“ bei UAB „Šiaulių reklama“ pateikti prašymai suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietoje Nr. 15, taip pat jų pasiūlymai dėl skirtinos socialinės paramos Savivaldybei. Todėl susiklosto situacija, kad pradėtos teisės įrengti reklamini inžinerini įrenginį ir jį eksploatuoti reklamos vietoje Nr. 15 suteikimo procedūros teismui priėmus skundžiama sprendimą lieka nepabaigtos, UAB „LT Advert“ ir UAB „Šiaulių reklama“ prašymai lieka neišnagrinėti. Teismui nusprendus, kad, panaikinus atitinkamus aktus, turi būti organizuojamas naujas Konkursas, sukuriamas teisinis netikrumas dėl jau pradėto, bet nepabaigto Konkurso, užkertamas kelias Savivaldybei tinkamai įgyvendinti teisės normas, neužtikrinama reikiamos formos prašymus pateikusių, Konkurso dalyviais pagristai pripažintų ir pasiūlymus dėl paramos užpildžiusiu subjektų teisėtu interesų, teisėtų lūkesčių gynyba. Asmenų prašymų išnagrinėjimo svarbą panašiose bylose yra akcentavusi ir pati Savivaldybė, kurios poziciją patvirtino ir

teismas (žr., pvz., Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2317-621/2016). Pagal Programos 15.1 punktą ir Konkurso sąlygų 2 ir 17 punktus Konkurso tikslas yra terminuotos teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimas Konkurso dalyviui, pasiūliusiam sumokėti vienkartinę didžiausią paramą, skirtą socialinės infrastruktūros plėtrai, euro tikslumu. Todėl yra akivaizdu, kad UAB „LT Advert“, kaip pasiūliusi didžiausią vienkartinę paramą, laikoma laimėjusia Konkursą ir įgijusią teisę įrengti eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje Nr. 15. Alternatyvus laimėtojo nustatymo būdas nėra numatytas, dėl to kitoks sprendimas ir negalėtų būti priimamas.

14.5. Skundžiama teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta ir dėl tinkamo jos nemotyvavimo. Teismas, pažymėdamas, kad negali nurodyti viešojo administravimo subjektui kaip atlikti veiksmus, nepateikė visiškai jokio pagrindimo – nenurodė nei teisinio reglamentavimo, nei teismų praktikos, kuriais remiantis daroma tokia išvada.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymo, kurio 1 punktu patvirtinti Konkurso rezultatai ir laimėtojas – UAB „Pramuštgalvis“, bei Konkurso metu priimtų Komisijos 2016 m. rugsėjo 13 d. protokolinių sprendimų Nr. VM-29 ir VM-30, kuriais atitinkamai nutarta UAB „Pramuštgalvis“ Konkursui pateiktą voką su pasiūlymu priimti ir nagrinėti bei šią bendrovę nustatyti Konkurso laimėtoju, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas UAB „LT Advert“ su paskelbtais Konkurso rezultatais nesutinka ir prašo Konkurso laimėtoju pripažinti jį.

16. Remiantis rašytiniais įrodymais nustatyta, kad: skundžiamas Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymas (I t., b. l. 113) priimtas, vadovaujantis aktualios redakcijos Konkurso sąlygų 20 punktu (jame nustatyta, kad Konkurso rezultatai (laimėtojai) tvirtinami Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) (I t., b. l. 132–138); su Konkurso laimėtoju Konkurso sąlygų 25–26 punktuose nustatyta tvarka yra pasirašoma Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo sutartis; Konkurse dalyvavo pareiškėjas (UAB „LT Advert“) bei tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Pramuštgalvis“ ir UAB „Šiaulių reklama“ (I t., b. l. 111–112).

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 bei 17 straipsniais, administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, t. y. ginčus, kylančius iš viešosios teisės normų reguliuojamų santykių, pagrįstų šių santykių subjektų pavaldumu. Civilinius teisinius ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis kriterijus, pagal kurį yra atribojama bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo kompetencija, yra teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, prigimtis ir pobūdis (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) 2007 m. liepos 3 d. nutartį byloje pagal A. M. R. skundą valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, 2007 m. vasario 28 d. nutartį byloje pagal P. N. skundą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir kt.).

18. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymo, kuriuo Konkurso laimėtoju patvirtinta UAB „Pramuštgalvis“, bei Konkurso metu priimtų Komisijos 2016 m. rugsėjo 13 d. protokolinių sprendimų Nr. VM-29 ir VM-30 teisėtumo ir pagrįstumo (nepaisant to, jog Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakyme nurodyta, kad jis skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka) yra išimtinai susijęs su Konkursu, kurio tikslas – sudaryti Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje suteikimo sutartį.

19. Specialioji teisėjų kolegija 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-59/2017, kurioje pateikti išaiškinimai mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamu atveju, yra konstatavusi, kad dalyvavimas tokio pobūdžio konkurse, ir, atitinkamai, konkurso laimėjimas yra sąlyga susiklostyti sutartiniams teisiniams santykiams, o tokiu atveju kilęs ginčas yra susijęs su ikisutartiniais teisiniais santykiais ir nepatenka į administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijas, numatytas ABTĮ 17 straipsnyje. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad savivaldybė, kaip viešasis asmuo, be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, vykdo ir ūkinę – komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Dalyvaudama

šiuose santykiuose, savivaldybė atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Savivaldybė tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra savivaldybė (jos institucija), jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-119/2013 ir joje nurodytą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Savivaldybė (jos institucijos), organizuodama Konkursą ir priimdama skundžiamus sprendimus, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimą.

21. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pažymėtina, kad jis buvo pateiktas netrukus po to, kai iš esmės analogišką pareiškėjo prašymą 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi išsprendė pirmosios instancijos teismas (II t., b. l. 73–75). Šioje nutartyje teismas pareiškėjo prašymo netenkino, be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o tai, kad tęsdamas reklamos inžinerinio įrenginio eksploatavimą UAB „Pramuštgalvis“ gali gauti didelės komercinės naudos, negali būti siejama su didelės žalos atsiradimu pareiškėjui ir nesudaro pagrindo taikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Šios pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjas neskundė, o apeliaciniame skunde prašymą dėl analogiškų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindė analogiškais argumentais, kuriuos teismas jau buvo įvertinęs. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 107 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti su prašymu išspręsti bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Teisės naudotis reklamine vieta suteikimo komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Pramuštgalvis“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių reklama“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-402-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00682-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0aea1b70822b11e98436e02a0124fc68


2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Z. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV, Fondo valdyba) 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. (6.5) I-197 (toliau – Skundžiamas raštas) ir įpareigoti VSDFV Vilniaus miesto skyrių (toliau – Vilniaus skyrius) į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sprendimus, kuriais 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898; 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328 paskirta senatvės pensija.

1.1. Pareiškėja nurodė, kad 2013 metais prieš skiriant jai senatvės pensiją reikalavo į darbo stažą įtraukti visą dirbtą laikotarpį įmonėse, kurių darbdaviai patvirtino faktinius darbo santykius ir jai padarė įrašus Sodros pažymėjimuose. Skundžiamu raštu VSDFV pateikė Vilniaus skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898; 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328, kuriais buvo paskirta senatvės pensiją, tačiau į išdirbtą darbo stažą buvo neįskaičiuotas laikotarpis dirbtas nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki šiol UAB „Kulautuvos vaistinė „ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki šiol UAB „Įmonių administravimo sistema“. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į VSDFV su prašymais pateikti sprendimus dėl senatvės pensijos paskyrimo ir įskaityti darbo stažą senatvės pensijai gauti dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki šiol UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki šiol priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“. VSDFV atsakydama į pareiškėjos reikalavimus nurodė, kad 2016 m. lapkričio 16 d. reikalavimu pareiškėja kelia tą patį klausimą kaip ir 2014 m. rugsėjo 9 d., 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. gegužės 20 d. skunduose bei 2016 m. vasario 27 d. reikalavime, t. y. nesutinka su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE-SPI-23371 ir tuo sprendimu jai apskaičiuotu valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu. Pareiškėja teigė, kad jai nebuvo įteikti Vilniaus skyriaus raštai kuriais buvo atsakyta į jos reikalavimus, ji nebuvo supažintina su atsakovo priimtais raštais.

2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pagal pareiškėjos prašymus jai senatvės pensija buvo skirta Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. PE-SPI-19898. 2013 m. liepos 17 d. Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE-SPI-23371 pareiškėjai nuo 2013 m. lapkričio 1 d. senatvės pensija paskirta iš naujo. Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328 pareiškėjai nuo 2015 m. lapkričio 16 d. paskirta senatvės pensija iš naujo.

2.2. Vilniaus skyrius paaiškino, kad asmens stažas ir draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. įrodomi Registre esančiais duomenimis. Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. PE-SP1-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE-SP1-23371 skiriant pareiškėjai senatvės pensiją, Registre buvo duomenys tik apie pareiškėjos

valstybinio socialinio draudimo pradžią 2004 m. lapkričio 22 d. UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir iš viso nebuvo duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje bendrovėje, nes draudėjas UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. tokių duomenų VSDFV Kauno skyriui neteikė, taip pat buvo duomenys tik apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pradžią 2006 m. gegužės 4 d. UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir iš viso nebuvo duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje bendrovėje, nes draudėjas UAB „Įmonių administravimo sistema“ tokių duomenų Vilniaus skyriui neteikė. Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328 skiriant pareiškėjai senatvės pensiją iš naujo, Registre nebuvo duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Kulautuvos vaistinė“, nes VSDFV Kauno skyriaus iniciatyva į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2004 m. lapkričio 22 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia), taip pat nebuvo duomenų ir apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Įmonių administravimo sistema“, nes Vilniaus skyriaus iniciatyva 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (7.1E) 5-27-10783 į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2006 m. gegužės 4 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia). Vilniaus skyriaus nuomone, senatvės pensija pareiškėjai apskaičiuota teisingai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 ir remiantis pareiškėjos pensijos byloje esančiais stažą iki 1994 m. sausio 1 d. įrodančiais dokumentais bei Registre esančiais duomenimis apie pareiškėjos stažą nuo 1994 m. sausio 1 d. Visi pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai, nurodyti Registre, yra įskaityti į pareiškėjos stažą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skunde pareikštus reikalavimus.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atmesti pareiškėjos reikalavimus pakeisti Vilnius skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328 ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-197, kitoje dalyje prašo bylą nutraukti.

3.1. Atsakovas nurodė, kad dalyje dėl pareiškėjos reikalavimų įpareigoti Vilniaus skyrių į stažą senatvės pensijai įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus Vilniaus miesto skyriaus sprendimus, kuriais 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898; 2014 m. rugpjūčio 13 d., Nr. PE-SPI-23371 paskirta senatvės pensija byla turi būti nutraukta, nes šie reikalavimai pateikti praleidus nustatytą skundo teismui padavimo terminą ir pareiškėja neprašo šio termino atnaujinti.

3.2. Atsakovo teigimu, pareiškėja, nurodydama 2014 m. rugsėjo 9 d., 2015 m. sausio 9 d., 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. gegužės 20 d. ir 2015 m. gruodžio 28 d. skunduose neteisingą adresą ((duomenys neskelbtini)) ir reikalaudama, kad atsakymai jai būtų siunčiami adresu, kuriuo korespondencija tikrai jos negalėjo pasiekti, sąmoningai vengė gauti į jos skundus parengtus ir jai adresuotus Fondo valdybos sprendimus. Pareiškėja teikė neteisingą informaciją, 2015 m. sausio 9 d. skunde nurodydama, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra parduotuvė, ir 2015 m. gegužės 20 d. skunduose nurodydama, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra jos darbo vieta (nuo 2010 m. lapkričio 7 d. iki šiol pareiškėja dirba UAB „Egvisma“, kurios buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini)). Nurodydama pirmiau minėtuose skunduose klaidingus duomenis ir vengdama gauti jai adresuotus Fondo valdybos sprendimus, pareiškėja piktnaudžiavo jai suteikta teise skųsti Vilniaus skyriaus sprendimus ir veiksmus. Atsakovas pažymi, kad Fondo valdybos 2015 m. birželio 4 d. sprendime Nr. (6.5) I-3809, kuris pareiškėjai buvo išsiųstas ir elektroninio pašto adresu, nurodžius, kad duomenų apie tai, kad prieš tai nurodytu elektroniniu paštu išsiųstas Fondo valdybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (6.5) I-482 nepasiekė adresato ir grįžo, nėra, todėl laikytina, kad Fondo valdybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-482, išsiųstą elektroniniu paštu, pareiškėja gavo. Z. B. vėlesniuose 2015 m. gruodžio 28 d., 2016 m. vasario 27 d. ir 2016 m. lapkričio 16 d. skunduose nurodinėjo draudžianti siųsti atsakymą elektroniniu paštu. Fondo valdybai 2016 m. sausio 28 d. rašte Nr. (6.5) I-557, kuris pareiškėjai buvo išsiųstas ir elektroninio pašto adresu, nurodžius, kad Fondo valdybai yra žinoma, jog adresu (duomenys neskelbtini), yra įsikūręs Lošimo automatų salonas, pareiškėja vėlesniuose 2016 m. vasario 27 d., 2016 m. lapkričio 16 d. ir 2016 m. gruodžio 13 d. skunduose nurodinėjo adresą, kuriuo ji deklaruoja gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės leido daryti prielaidą, kad Fondo valdybos sprendimai, kurie pareiškėjai buvo siunčiami elektroninio pašto adresu, ją pasiekdavo. Pareikšdama reikalavimą teismui panaikinti Fondo valdybos 2017 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-197, skunde teismui pareiškėja cituoja ne skundžiamą sprendimą, o Fondo valdybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6642.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos Nr. I-2718-244/2017 dalį dėl pareiškėjos Z. B. prašymo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai į pareiškėjos darbo stažą neįtrauktas nuo 2004 m. lapkričio 22 d. UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. UAB „Įmonių administravimo sistema“ dirbtas laikas.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo įpareigoti Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sprendimus, kuriais 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898; 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328 paskirta senatvės pensija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimai į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. UAB „Įmonių administravimo sistema“ buvo keliami 2013 m. liepos 8 d., 2014 m. liepos 23 d., 2016 m. lapkričio 16 d. prašymuose. Vilniaus skyrius išnagrinėjęs pareiškėjos prašymus atitinkamai priėmė sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371, 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328. Byloje nustatyta, kad dėl 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. PE-SPI-19898 ir Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. (10.1) 3-102150 (prie šio rašto buvo pridėta 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. PE-SPI-23371 kopija) pareiškėja 2014 m. rugsėjo 9 d. pateikė skundą Fondo valdybai. Fondo valdyba išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2014 m. spalio 10 d. raštu Nr. (6.5) I-8236 nurodė, kad senatvės pensijos apskaičiavimas yra teisingas ir nurodyta dėl kokių priežasčių į stažą neįtrauktas darbo UAB „Kulautuvos vaistinė“ laikas nuo 2004 m. lapkričio 22 d. ir darbo UAB „Įmonių administravimo sistema“ laikas nuo 2006 m. gegužės 4 d. 2014 m. spalio 10 d. Fondo valdybos rašte Nr. (6.5) I-8236 taip pat nurodyta, kad Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898, Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371 ir šį Fondo valdybos sprendimą per 20 dienų nuo šio Fondo valdybos sprendimo gavimo dienos turi teisę apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja minėtų sprendimų neskundė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad ji Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371 gavo su skundžiamu Fondo valdybos 2017 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-197. Kaip nurodė Fondo valdyba atsiliepime, Fondo valdybos 2014 m. spalio 10 d. raštas Nr. (6.5) I-8236 buvo išsiųstas registruotu laišku pareiškėjos skunde nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)) registruotu laišku išsiųstas grįžo su žymomis „Gavėjo nerasta“ ir „Netikslus adresas“ bei pastaba „Nėra tokio asmens“. Tačiau minėtas sprendimas taip pat buvo išsiųstas ir pareiškėjos skunde nurodytu elektroninio pašto adresu ir duomenų, kad išsiųstas elektroniniu paštu raštas nepasiekė adresato ir grįžo, nėra, todėl teismas laikė, kad 2014 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8236 pareiškėja gavo bei atitinkamai žinojo ir susipažino su Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE-SPI-23371. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dar 2014 m. žinojo apie priimtus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, bylą dalyje dėl šių sprendimų pakeitimo teismas nutraukė, kadangi pareiškėja praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 8 punktas).

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekdama panaikinti 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. (6.5) I-197 ir pakeisti 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328 siekia iš esmės to paties tikslo kaip ir ankstesniuose reikalavimuose t. y. į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir tuo pagrindu perskaičiuoti jai paskirtą pensiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad, dėl reikalavimo darbo į stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ yra detaliai pasisakyta dar 2014 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-8236. Atsiliepime Vilniaus skyrius paaiškino, kad Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328 skiriant pareiškėjai senatvės pensiją iš naujo, Registre nebuvo duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Kulautuvos vaistinė“, nes VSDFV Kauno skyriaus iniciatyva į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos

valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2004 m. lapkričio 22 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia), taip pat nebuvo duomenų ir apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Įmonių administravimo sistema“, nes Vilniaus skyriaus iniciatyva 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (7.1E) 5-27-10783 į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2006 m. gegužės 4 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia). Skundžiamame rašte pareiškėjai paaiškinta, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328, kurį pareiškėja skundžia, teisingai paskyrė jai senatvės pensiją iš naujo nuo 2015 m. lapkričio 16 d. (už 12 mėnesių iki prašymo pensijai skirti gavimo dienos, vadovaujantis Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi). Paskirtos pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į iki 2015 m. lapkričio 1 d. įgytą 31,1534 metų stažą (iš jų 30,3201 metai (30 metų 3 mėnesiai 25 dienos) – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 0,8333 metų (9 mėnesiai 30 dienų) – stažas, įgytas dirbant savarankiškai) bei draudžiamųjų pajamų koeficientą 1,2070, apskaičiuotą pagal visas draudžiamąsias pajamas, kurias pareiškėja turėjo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d. Pagal šiuos stažo ir draudžiamųjų pajamų duomenis apskaičiuotas senatvės pensijos dydis šių metų sausio mėnesį yra 222,70 Eur (132 Eur – pagrindinė pensijos dalis, 87,10 Eur – papildoma pensijos dalis, 3,60 Eur – priedas už 1 stažo metus, viršijančius 30 metų). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328 pensijos dydis (taigi ir pareiškėjos stažas) apskaičiuotas teisingai.

8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byla dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nutrauktina, kadangi pareiškėja praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat darė išvadą, kad Fondo valdybos 2017 m. sausio 12 d. raštas Nr. (6.5) I-197 ir Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. PE-SPI-33328 yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus visas aplinkybes, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

9. Teismas nusprendęs, kad atsakovų ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, pasisakė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus miesto skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“.

III.

10. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Teisingumo teismui dėl protingo procesinio sprendimo priėmimo.

10.1. Pareiškėja teigia, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančio teismo procesinio dokumento civilinėje byloje Nr. L2-2550-96/2007, Nr. 2-L-1962-605/805, kuriame pareiškėjai priteistas darbo užmokestis, kurio pagrindu atsakovai nuo sužinojimo, privalėjo koreguoti pareiškėjos draudiminį stažą VSDFV Registre.

10.2. Pareiškėja cituoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat vardina rekomenduojamus teismų procesinių sprendimų kokybės standartus.

10.3. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto savo pamąstymus, kurie nesusiję su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu. Dėsto abstrakčius pamąstymus apie teisingumą, psichologinį smurtą, tvirtina, kad Lietuvoje dirbantys teisėjai nesugeba taikyti įstatymo, surašyti procesinį sprendimą taikant teisėjų rekomendacijas, todėl byla perduotina teisingumo teismui.

10.4. 2017 m. gruodžio 12 d. gautas pareiškėjos apeliacinio skundo papildymas, kuriame pareiškėja dėsto faktines aplinkybes. Nurodo, kad 2017 metu spalio 5 d. iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-36370-996/2017 sužinojo, kad VSDFV Vilniaus miesto skyrius eilinį kartą suklastojo VSDFV duomenis apie pareiškėjos asmenį ir Draudiminį darbo stažą ir suklastotų dokumentų pagrindu priėmė sprendimą.

11. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

11.1. Atsiliepime teigia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su Registre esančiais duomenimis apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir UAB „Įmonių administravimo sistema“. Šioje byloje pareiškėja iškėlė ginčą dėl jos stažo senatvės pensijai gauti apskaičiavimo teisingumo, o reikalavimų dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ar VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, tikslinant pareiškėjos duomenis Registre, pareiškėja šioje byloje nereiškė, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl Registre esančių neteisingų duomenų apie jos stažą UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir UAB „Įmonių administravimo sistema“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kitų

argumentų, pagrindžiančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą, pareiškėja nepateikė, todėl, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

12. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Z. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsiliepime teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai nutraukė bylos nagrinėjimą dalyje dėl Z. B. reikalavimų pakeisti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371, o kitoje dalyje Z. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Apeliacijos dalykas –Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Byloje kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai į pareiškėjos darbo stažą neįtrauktas nuo 2004-11-22 UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006-06-03 UAB „Įmonių administravimo sistema“ dirbtas laikas.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto abstrakčius pamąstymus apie teisingumą, psichologinį smurtą, tvirtina, kad Lietuvoje dirbantys teisėjai nesugeba taikyti įstatymo, surašyti procesinį sprendimą, taikant teisėjų rekomendacijas, todėl byla perduotina teisingumo teismui. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus skyrius 2013-09-06 sprendimu Nr. PE_SP1-19898 pareiškėjai nuo 2013-07-17 paskyrė senatvės pensiją. Vilniaus skyrius 2014-08-13 sprendimu Nr. PE_SP1-23371 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo Z. B.“ pareiškėjai, kaip po pensijos paskyrimo įgijusiai būtinąjį stažą, nuo 2013-11-01 paskyrė senatvės pensiją iš naujo, kurios dydis 679,12 Lt. Vilniaus skyrius 2016-12-01 sprendimu Nr. PE_SP1-33328 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo Z. B.“ pareiškėjai paskyrė senatvės pensiją iš naujo nuo 2015-11-16, kurios dydis 207,99 Eur. Fondo valdyba 2017-01-12 sprendimu Nr. (6.5) I-197 pareiškėjos skundo netenkino ir nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-12-01 sprendimu Nr. PE_SP1-33328 pareiškėjos pensijos dydis (taigi ir stažas) apskaičiuotas teisingai. Pareiškėja prašė įpareigoti Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004-11-22 iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006-06-03 iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sprendimus, kuriais 2013-09-06 Nr. PE-SPI-19898; 2014-08-13 Nr. PE-SPI-23371 ir 2016-12-01 Nr. PE-SPI-33328 paskirta senatvės pensija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE_SP1-19898 ir 2014 m.

rugpjūčio 13 d. sprendimą nutraukė, nes pareiškėja praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą ir neprašo jo atnaujinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 8 punktas).

19. Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu senatvės pensijos gavėjas, kuriam buvo paskirta pensija turint minimalų, bet neturint būtinojo stažo, po pensijos paskyrimo dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu arba dirbdamas savarankiškai įgyja būtinąjį stažą, jo prašymu senatvės pensija jam gali būti skiriama iš naujo, nepaisant to, kad po pensijos paskyrimo jo įgytas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas buvo mažesnis kaip vieni metai.

20. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Fondo valdybos 2017-01-12 raštą Nr. (6.5) I-197 ir pakeisti Vilniaus skyriaus 2016-12-01 sprendimą Nr. PE-SPI-33328.

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekdama panaikinti 2017-01-12 raštą Nr. (6.5) I-197 ir pakeisti 2016-12-01 sprendimą Nr. PE-SPI-33328 siekia iš esmės to paties tikslo kaip ir ankstesniuose reikalavimuose t. y. į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004-11-22 UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006-06-03 UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir tuo pagrindu perskaičiuoti jai paskirtą pensiją.

24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl reikalavimo darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą dirbtą nuo 2004-11-22 iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006-06-03 iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ yra detaliai pasisakyta dar 2014-10-10 sprendime Nr. (6.5) I-8236. Vilniaus skyrius yra paaiškinęs, kad Vilniaus skyriaus 2016-12-01 sprendimu Nr. PE_SP1-33328 skiriant pareiškėjai senatvės pensiją iš naujo, Registre nebuvo duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Kulautuvos vaistinė“, nes VSDFV Kauno skyriaus iniciatyva į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2004-11-22 (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia), taip pat nebuvo duomenų ir apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Įmonių administravimo sistema“, nes Vilniaus skyriaus iniciatyva 2016-09-01 sprendimu Nr. (7.1E) 5-27-10783 į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2006-05-04 (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia).

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Fondo valdybos 2017-01-12 raštas Nr. (6.5) I-197 ir Vilniaus skyriaus 2016-12-01 sprendimas Nr. PE-SPI-33328 yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus visas aplinkybes, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

26. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs

pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į

kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-224-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00977-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ skundą atsakovui Valstybės įmonės Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centras

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ebe22b082f411e993ffd4361ddf8976

Klaipėdos filialui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Daisana“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. cspr.1-53 (toliau – ir Sprendimas), įpareigojant Komisiją nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pripažinti, kad jo 2017 m. sausio 23 d. skundo reikalavimas įregistruoti daiktinę

teisę nėra naujas suformuotas reikalavimas, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeitė, panaikino Registrų centro Komisijos Sprendimą, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas 2019 m. kovo 29 d. teismui pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį, kuriame prašo paaiškinti, kokią Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė pareiškėjo skundą atmesti, ir kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkino pareiškėjo 2017 m. birželio 16 d. apeliacinio skundo prašymo pripažinti, kad jo 2017 m. sausio 23 d. reikalavimas nėra naujas suformuotas reikalavimas, t. y. kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties IV skirsnio 21, 22, 27 ir 33 punktuose konstatuojama ne taip, kaip buvo prašyta 2016 gruodžio 19 d. prašyme. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad reikalavimas dėl daiktinių teisių įregistravimo D. T. jau buvo suformuluotas 2016 m. spalio 16 d. skunde atsakovui bei pakartotas 2016 m. gruodžio 19 d. prašyme trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo,

kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-120-602/2015; 2018 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018).

Prašomoje išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartyje buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Registrų centro Komisijos Sprendimą, įpareigojant Komisiją nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad ja teismas nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti, panaikinti Registrų centro Komisijos Sprendimą, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taigi prašomos išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra aiški, vienareikšmė ir nereikalaujanti papildomo išaiškinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašyme išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nurodyti argumentai yra susiję su priimto teismo sprendimo motyvacija. Pareiškėjas iš esmės siekia ne teismo nutarties rezoliucinės dalies išaiškinimo, o tolimesnio situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo). ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis – pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašoma išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis yra aiški ir suprantama. Prašymas išaiškinti šią nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“ prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties išaiškinimo.


TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-378-261/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14330-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2cbdd42082f411e993ffd4361ddf8976

Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ atskirąjį

skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Neo Group“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prima Sensus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti 2004 m. birželio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T11-162 „Dėl UAB „Nemuno bangos grupė“ žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ ir juo patvirtintą detalųjį planą dalyje dėl specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste (toliau – ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimas); 2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 13SK-295-(14.13.111.) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“, kuriuo pagal 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypo kadastro duomenų formą ir žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą buvo patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste kadastro duomenys, dalyje dėl papildomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo (įrašymo) (toliau – ir NŽT sprendimas); 3) 2016 m. birželio 27 d. Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą ir jo duomenis dalyje dėl žemės sklypui (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos (toliau – ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planas).

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl NŽT sprendimo ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano, o dalį dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo atsisakė priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio nuostatomis konstatavo, kad patikslinto skundo dalis dėl NŽT sprendimo ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano, atitinka ABTĮ reikalavimus, todėl priimtina. Vertindamas skundo dalį dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo, teismas nustatė, kad nuo skundžiamo akto priėmimo dienos (2004 m. birželio 3 d.) iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2017 m. spalio 31 d.) praėjo daugiau nei 12 metų, o į administracinį teismą – daugiau nei 15 metų. Teismas pažymėjo, kad nei bendrosios kompetencijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nei pats pareiškėjas, gavęs 2018 m. kovo 7 d. teismo ekspertizės išvadą nesikreipė į Prokuratūrą dėl klastojimo fakto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl šis teismas, nepradėjęs net bylos nagrinėjimo, remtis civilinėje byloje atlikta ekspertize ir ją, skundo priėmimo stadijoje vertinti, neturi teisinio pagrindo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą ir, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo nepriimtas ir šios skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, jog teismui nėra suteikta prerogatyva ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytam naikinamajam terminui taikyti išimtis yra galimai nepagrįsta, nes ABTĮ numatyta, kad naikinamasis terminas gali būti atnaujinamas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu. Todėl skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtent teismui yra suteikta prerogatyva naikinamajam terminui taikyti išimtis.

2. Teismo išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu, kurioje aiškinama, kad teismai iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą, ir išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl 10 metų naikinamojo termino administraciniams aktams ginčyti taikytinos tik toms teisinėms situacijoms, kai pareiškėjas į teismą kreipiasi praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą ir prašo jį atnaujinti.

3. Pareiškėjui apie administracinio akto ydą – detalaus plano brėžinio (7923D-00-SDP-SPS-3) „Teritorijos užstatymo reglamentai“ suklastojimą tapo žinoma tik civilinėje byloje atlikus ekspertizę (2018 m. kovo 7 d. ekspertizės aktas Nr. 11-180) ir nepraleidus ABTĮ 29 straipsnyje numatyto 1 mėnesio termino buvo pateiktas patikslintas ieškinys. Pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku ir naikinamasis terminas neturėtų būti taikomas. Nagrinėjamu atveju teismo ekspertize nustačius dokumento klastojimo aplinkybę ji pripažintina išimtine, kuri sudaro pagrindą teismui konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ir dėl išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose nustatytą naikinamąjį terminą.

4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismui akcentavo, kad NŽT sprendimo teisėtumas saistomas su Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, todėl šių aktų teisinis patikrinimas negali vykti skyrium. Teismas, skundo priėmimo stadijoje jau turėdamas akivaizdžius dokumento suklastojimo duomenis, turėtų taikyti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį. Formali kliūtis – tik formalus ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies taikymas užkirstų kelią teisingumo vykdymui. Teismas, spręsdamas dėl NŽT sprendimo teisėtumo, neabejotinai turės pasisakyti ir dėl jo priėmimo pagrindo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo. Esant teismo ekspertizei ir akivaizdžiam dokumento klastojimui, teismas negalėtų tokiu dokumentu pateisinti NŽT sprendimo, nes aktui ginčyti suėjo 10 metų terminas.

5. Pareiškėjas nurodo, kad žemės sklypą valdo civilinio nuomos sandorio pagrindu, pastatus – nuosavybės teise civilinio pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Nė viename iš dokumentų nėra nuorodos į tai, kad žemė suvaržyta Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonomis.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašo panaikinti individualų administracinį aktą, kuris priimtas prieš 14 metų. Atsakovas, vadovaudamasis teismų formuojama praktika, pabrėžė, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas tam tikrų interesų gynimo procesas teisme, todėl teismas, priimdamas nutartį pagrįstai nustatė, kad praleistas 10 metų naikinamasis terminas nuo skundžiamo akto priėmimo dienos ir tinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas NŽT) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas NŽT mano, kad teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo, nes pareiškėjas kreipėsi praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas siekia panaikinti 2004 m. birželio 3 d. priimtą administracinį teisės aktą (Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą), nuo kurio priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos 2017 m. spalio 31 d. praėjo daugiau nei 12 metų, o į administracinį teismą – daugiau nei 15 metų, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, pripažino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos, todėl pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-339-525/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo 10 metų termino ir spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu. Todėl byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimą, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas yra naikinamasis, t. y. šis terminas negali būti atnaujinamas, pabrėžia, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl termino eigos pradžios momento, praleisto termino atnaujinimo ir pan. šiuo atveju nėra reikšmingos, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai nevertintos, apeliacinės instancijos teismas dėl jų taip pat nepasisako.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos iš esmės panašiose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1158-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-167(7-120/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67; 4) arba pakeisti minėtus sprendimus, pripažįstant nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų atlikimo aktą (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) 67 155 Lt (19 449,43 Eur) sumai, atitinkamai sumažinant mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą, panaikinti priskaičiuotas baudas ir delspinigius; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. spalio 20 d. pavedimą Nr. (13.2)-FR0773-2619, atliko fizinio asmens Z. K., mirusios (duomenys neskelbtini), kurios įpėdinė yra pareiškėja, GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktu Nr. (13.2)FR0680-723 apskaičiavo Z. K. 16 357,16 Eur GPM. Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (4.7.2)-FR0682-67 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeitė patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, t. y. apskaičiavo 19 274,51 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 9 714,08 Eur GPM delspinigius ir skyrė 5 782 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67. Komisija 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. S-167(7-120/2017) pakeitė VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63, t. y. nurodė Z. K. sumokėti 19 274,51 Eur GPM, 9 714,08 Eur GPM delspinigius ir 1 927 Eur GPM baudą. Antra minėto sprendimo dalimi Komisija atleido Z. K. nuo 4 857,04 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

3. Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą, taip pat sprendimais nepripažinti išlaidomis, pagrindžiančiomis nekilnojamojo turto įsigijimą, UAB „Ober Haus“ pagal 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą sumokėtą 67 155 Lt sumą už tarpininkavimą parduodant turtą. Pareiškėja paaiškino, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ceeb9e082f411e993ffd4361ddf8976

turtas buvo parduotas užsienio piliečiui, kuris dėl turto įsigijimo kreipėsi į turinčią patirtį specializuotą įmonę. Senyvo amžiaus ir serganti Z. K. pati asmeniškai nebūtų sugebėjusi parduoti turto, nes neturi turto pardavimo patirties, nemoka naudotis turto pardavimo portalais, kompiuteriu. Pažymėjo, kad turtas yra pakankamai brangus, o turto pardavimo įmonė, veikianti Z. K. pavedimu, buvo garantas, kad Z. K. nebus apgauta nesąžiningo pirkėjo. Pareiškėjos manymu, šios išlaidos pripažintinos pagrįstomis dar ir dėl to, kad tik 2016 m. lapkričio 28 d. VMI raštu Nr. (32.42-31-1E)RM-33292 parengė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) pakeitimą, pagal kurį minėtos išlaidos nepriskiriamos prie būtinų išlaidų ir jų suma nemažinamos turto pardavimo pajamos. Iki tol galiojo VMI nuostata (komentaras), pagal kurią patirtos tarpininkavimo parduodant turtą išlaidos yra priskiriamos turto įsigijimo išlaidoms.

4. Pareiškėja skunde prašė pripažinti, kad 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir Z. K., yra tinkama bei laikytina nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas (374 000 Lt) pagrindžiančiu dokumentu. Akcentavo, kad daiktai buvo dovanojami artimam asmeniui. Pareiškėja nesutiko su VMI ir Komisijos pozicija ginčo santykiui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.469 straipsnio 1 dalį, teigdama, kad minėta norma reglamentuoja ne daiktų, kurių vertė didesnė nei 50 000 Lt, o piniginių sumų, didesnių nei 50 000 Lt, dovanojimą. Nurodė, kad daiktų dovanojimo sutartyje išvardinti daiktus bei įrangą buvo sudėtinga dėl jų gausos, daiktai buvo palikti name ir ūkiniuose pastatuose, kurie notaro patvirtinta turto pardavimo sutartimi buvo parduoti pirkėjui M. E. Z.

5. Pareiškėjos teigimu, jeigu teismas manys, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, prašo atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, nes ši prievolė yra kilusi Z. K., kuri galimai neteisingai deklaravo pajamas. Mano, jog žala valstybei finansine prasme nebus padaryta, nes mokesčio išieškojimas yra užtikrintas turto areštu. Nurodė, kad pajamų neturi, yra registruota darbo biržoje, nedarbo išmoka nėra mokama, tuo tarpu mokėtina suma yra didelė, bauda ir delspinigiai dar labiau apribos pareiškėjos finansines galimybes atsiskaityti su valstybės biudžetu.

6. Pareiškėja taip pat prašė teismo svarstyti senaties termino taikymo VMI reikalavimams klausimą bei, esant teisiniams pagrindams, taikyti senatį.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Z. K. pagal 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-2414 pardavė 0,1679 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą ir 601,75 kv. m pastatą – gyvenamąjį namą kartu su priklausiniais (ūkiniu pastatu), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., taip pat 0,1517 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., 0,1504 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., bei 0,0450 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., pirkėjui M. E. Z. už 1 850 000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartyje į bendrą nekilnojamųjų daiktų kainą įskaičiuota ir gyvenamajame name bei ūkiniame pastate esančių bei kartu parduodamų baldų, buitinės įrangos ir technikos, kurių sąrašas (su nuotraukomis) pridėtas prie sutarties, kaina. Minėtą nekilnojamąjį turtą Z. K. įgijo 2010 m. vasario 26 d. pagal dovanojimo sutartį Nr. 891 iš dukros A. A. (pareiškėjos). Be to, papildoma 2010 m. vasario 26 d. dovanojimo sutartimi pareiškėja padovanojo Z. K. namų apyvokos daiktus, baldus, buitinę įrangą bei kitus daiktus ir įrengimus, esančius gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dovanojamą turtą įvertindama 374 000 Lt.

9. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nekilnojamojo turto pardavimo išlaidomis pripažino 1 411 969 Lt sumą: 1 407 500 Lt pagal 2010 m. vasario 26 d. notaro patvirtintą nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį; 4 469 Lt pagal 2011 m. balandžio 5 d. Vilniaus 7-ojo notaro biuro notarės D. B. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. DNB71294 už suteiktas notaro paslaugas. Teigė, kad nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu nepripažino 2010 m. vasario 26 d. notariškai nepatvirtintos namų apyvokos daiktų, baldų, buitinės įrangos ir kitų daiktų, įvertintų 374 000 Lt, dovanojimo sutarties, nes joje nenurodyti dovanojamų daiktų kiekiai, neapibūdinta jų būklė (nusidėvėjimas), įsigijimo data ir kaina. Taip pat nebuvo atliktas daiktų vertinimas, todėl padovanotų daiktų vertė yra sąlyginė ir nepagrįsta jokiais įrodymais (nepateikti juridinę galią turintys dokumentai, pagrindžiantys nurodyto kilnojamojo turto įsigijimo išlaidas). Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 „Dėl Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 punktu, CK 6.469 straipsnio 1 ir 2 dalimis, GPMĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, galima daryti išvadą, kad 2010 m. vasario 26 d. sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis dėl kilnojamojo turto,

įvertinto 374 000 Lt, negali būti pripažinta juridinę galią turinčiu dokumentu, pagrindžiančiu daiktų įsigijimo išlaidas, taip pat nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu nepripažintinas ir UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktas 67 155 Lt sumai (pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VHAN Nr. 6663167155), kurį Z. K. apmokėjo banko pavedimais: 2011 m. balandžio 21 d. – 40 000 Lt, 2011 m. birželio 29 d. – 14 000 Lt ir 2011 m. spalio 10 d. – 13 155 Lt, nes tarpininkavimo paslaugos nėra priskirtinos prie privalomų mokėjimų parduodant nekilnojamąjį turtą.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu atleisti ją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo. Nurodė, kad Z. K., kurios paveldėtoja yra pareiškėja, vardu buvo įregistruotas žemės sklypas su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., įsigytas 2004 m., 2007–2009 m. buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai ir 2010 m. birželio 22 d. aktu Nr. PTN-20-100616-00406 pastatas pripažintas tinkamu naudoti. 2012 m. birželio 27 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. IJ-2481 įsigytas šalia esantis 0,0735 ha žemės sklypas už 25 000 Lt. Mano, kad nustačius šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis atitinka sunkios padėties sąvoką, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Vadovaudamasis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nesumokėjo apskaičiuoto 19 274,51 Eur GPM, su mokesčio administratoriumi nėra pasirašiusi mokestinės paskolos sutarties, atsakovas padarė išvadą, kad negali būti sprendžiamas atleidimo nuo baudos klausimas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytus atleidimo pagrindus.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotų 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu susijusių išlaidų pripažinimą pagal 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt) ir UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt), vadovavosi GPMĮ 5, 6, 16 ir 19 straipsnių nuostatomis. Teismas akcentavo, kad mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos; 2) jos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamųjų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VMI ir Komisija neginčijo pirmosios sąlygos egzistavimo, tačiau teigė, kad 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartis, kuria pareiškėja padovanojo motinai Z. K. 374 000 Lt įvertintus namų apyvokos daiktus, baldus, masažinę kėdę, kilimus, šviestuvus, sporto įrenginius, paveikslus, integruotą virtuvės įrangą, buitinę įrangą ir techniką, lauko techniką, lauko baldus ir kitus daiktus, buvusius gyvenamajame name ir ūkiniame pastate, Z. K. parduotus 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi, nelaikytina šio parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą pagrindžiančiu dokumentu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatant Z. K. tenkančias mokestines prievoles nebuvo pagrindo vertinti 2010 m. vasario 26 d. sudarytos daiktų dovanojimo sutarties galiojimo klausimų pagal privatinės (civilinės) teisės nuostatas. Šiuo atveju mokestine teisine prasme svarbu nustatyti, ar Z. K. siekiant sumažinti apmokestinamąsias pajamas, egzistavo betarpiškas ryšys tarp parduodamo (perleidžiamo) turto ir patirtų išlaidų, t. y. gali būti atimamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos konkrečiam parduodamam (perleidžiamam) turtui įsigyti.

14. Įvertinęs 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutarties turinį, teismas pažymėjo, kad minėtoje sutartyje nėra detalizuoti dovanojami daiktai, todėl nėra galimybės nustatyti, jog būtent tie patys dovanoti daiktai 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleisti (parduoti) pirkėjui. Teismas pastebėjo, kad daiktų dovanojimo sutartimi pareiškėja dovanojo Z. K. kilimus, šviestuvus, paveikslus, buitinę įrangą ir techniką, lauko techniką, tačiau šie daiktai kartu su gyvenamuoju namu bei ūkiniu pastatu pirkėjui nebuvo perleisti (pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.3. p.). Tuo tarpu 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties priede Nr. 1 nurodyta, jog virtuvėje buvusi viryklė lieka pardavėjai. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas betarpiškas ryšis tarp parduoto turto ir patirtų turto įsigijimo išlaidų (374 000 Lt), todėl 2010 m. vasario 26 d.

daiktų dovanojimo sutartis, kuria pareiškėja padovanojo motinai Z. K. 374 000 Lt įvertintus daiktus, buvusius gyvenamajame name ir ūkiniame pastate, Z. K. parduotus 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi, pagrįstai nepripažinta šio parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą pagrindžiančiu dokumentu.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikyta 8 000 Lt lengvata, teismas vadovavosi GPMĮ 17 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje nėra išskirta parduotų baldų bei virtuvės balduose įmontuotos buitinės technikos kaina (t. y. neaiški gautų pajamų suma), be to, šio turto įsigijimo kaina nėra pagrįsta dokumentais, todėl nėra pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkte nustatytą lengvatą.

16. Spręsdamas, ar pagrįstai mokesčių administratorius Z. K. išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu, nepriskyrė išlaidų pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą 67 155 Lt sumai, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Z. K. patirtų tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą išlaidų laikyti su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais, nes joks teisės aktas neįpareigoja asmens, parduodančio nekilnojamąjį turtą, naudotis nekilnojamojo turto tarpininkų paslaugomis.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumento, kad iš apmokestinamųjų pajamų turi būti atimtos išlaidos pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą, nes tik 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (32.42-31-1E) RM-33292 VMI parengė GPMĮ 19 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) pakeitimą, teismas vadovavosi 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo Nr. XI-111 15 straipsniu, kuriuo buvo pakeistas GPMĮ 19 straipsnis, jį išdėstant nauja redakcija. Teismas sprendė, kad šiuo atveju apskaičiuojant ir deklaruojant 2011 m. mokestinio laikotarpio pajamas, GPMĮ buvo imperatyviai įtvirtinta, jog pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimti su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję privalomi mokėjimai ir šie privalomi mokėjimai yra nustatyti teisės aktuose. Dėl nurodytų priežasčių Z. K., 2012 m. apskaičiuodama ir deklaruodama 2011 m. mokestinio laikotarpio pajamas, privalėjo vadovautis galiojančiomis GPMĮ nuostatomis ir iš turto pardavimo pajamų atimti tik tokias išlaidas, kurios yra susijusios su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais.

18. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo 1 927 Eur GPM baudos ir 4 857,04 Eur GPM delspinigių mokėjimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į MAĮ 100 ir 141 straipsnius, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog GPM, nuo kurio buvo apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda, buvo apskaičiuotas ne pareiškėjai, o pareiškėjos motinai Z. K., kurios įpėdinė ir paveldėtoja yra pareiškėja, nesudaro teisinio pagrindo atleisti jos nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad papildomai apskaičiuotas 19 274,51 Eur GPM būtų sumokėtas (įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas, todėl teismas vertino, kad pareiškėjos prašymas atleisti ją nuo 1 927 Eur GPM baudos mokėjimo negali būti nagrinėjamas, nes nėra tenkinta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma atleidimo nuo baudos sąlyga. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog mokesčio išieškojimas yra užtikrintas turto areštu, nepaneigia žalos, kilusios GPMĮ nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjus GPM, biudžetui padarymo fakto.

19. Nustatęs, kad valstybės biudžetui buvo padaryta žala, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus prašymui atleisti ją nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįsti, teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė padėtis yra sunki.

20. Dėl pareiškėjos prašymo svarstyti senaties termino taikymo VMI reikalavimams klausimą bei, esant teisiniams pagrindams, taikyti senatį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojos Z. K. mokestinis patikrinimas pradėtas 2016 m. spalio 20 d. pavedimu tikrinti Nr. (13.2)-FR0773-2619, todėl Z. K. galėjo būti tikrinama už einamuosius 2016 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2015 m., 2014 m., 2013 m., 2012 m. ir 2011 m., dėl ko nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas akcentavo, kad kadangi nagrinėjamu atveju mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra nėra pradėta, nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 107 straipsnio, reglamentuojančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, nuostatas.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Kauno AVMI, VMI ir

Komisijos ginčijami sprendimai dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 19 274,51 Eur GPM ir su juo susijusias sumas yra pagrįsti ir teisėti.

III.

22. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) pridėti prie bylos naujus įrodymus, kuriais pareiškėja įrodinėja gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvusių baldų, įrangos ir kt., vertę.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais pritarta atsakovų išvadoms, kad 2010 m. vasario 26 d. baldų ir kito turto dovanojimo sutartis bei UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio mėn. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktas negali būti laikomi perleisto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą ir kitas su jo pardavimu susijusias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais. Pareiškėja pažymi, kad namo pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo išvardinti visi daiktai, baldai, įranga, kurie buvo parduoti M. E. Z. Name buvo įrengtos dvi virtuvės, iš kurių pardavėja pasiėmė vieną viryklę, integruota įranga ir virtuvės baldai liko name, kuriame yra vienuolika kambarių, dvi salės, holai, sporto salė, pirtis, kambarys su židiniu rūsyje, du baseinai (vienas lauke). Teigė, kad iš namo buvo paimti tik asmeniniai daiktai. Aplinkybę, kad name esantys baldai, užuolaidos ir kt. buvo aukščiausios kokybės ir didelės vertės, patvirtina kartu su skundu pateikiamų daiktų įsigijimo dokumentai (išlikę) 290 350 Lt sumai. Pabrėžia, kad pateikiami dokumentai buvo perduoti namo pirkėjui M. E. Z., kuris labai mažai gyveno Lietuvoje, nuolat buvo išvykęs į užsienį, todėl su juo susisiekti pavyko tik 2018 m. pradžioje ir gauti baldų, šviestuvų, vonios baldų ir įrangos, virtuvės baldų ir buitinės technikos, užuolaidų ir kt. daiktų užsakymo bei įsigijimo dokumentus. Pareiškėja prašo ištirti šiuos dokumentus, kurie patvirtina didelę name buvusių baldų, įrangos ir kt. vertę, kadangi pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybę patiekti minėtus dokumentus.

24. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Ober Haus“ atlikti darbai 67 155 Lt sumai (turto pardavimo tarpininkavimo paslaugos) nepriskirtinos išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu. Pažymi, kad palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išsakytus motyvus dėl nurodytos patirtų išlaidų sumos pripažinimo su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais.

25. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 8 000 Lt lengvatos dėl daiktų pardavimo. Teigia, kad pagal turto 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį namas ir ūkinis pastatas su daiktais bei visa kita M. E. Z. buvo perleistas už 1 255 000 Lt, o pareiškėja savo motinai namą ir ūkinį pastatą padovanojo be daiktų už 812 500 Lt (2010 m. vasario 26 d. dovanojimo sutarties 1.3 p.). Skirtumas sudaro 442 500 Lt (daiktų vertė), todėl ir nurodyta lengvata pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punktą turi būti taikoma bei šia suma pajamos mažintinos.

26. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra nėra pradėta, dėl ko nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 107 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad VMI yra pradėjusi priverstinį išieškojimą iš Z. K. priklausiusio turto areštuojant jį ir į jį nukreipiant išieškojimą. Mokestinės nepriemokos išieškojimas yra sustabdytas, o ne nepradėtas.

27. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manys, jog atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėja prašo pakeisti Komisijos sprendimo dalį dėl baudų ir delspinigių paskyrimo, visiškai atleidžiant pareiškėją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, kadangi ši prievolė yra kilusi asmeniškai Z. K., kuri galimai neteisingai deklaravo pajamas. Pareiškėjos įsitikinimu, ji asmeniškai jokio nusižengimo finansų sistemai ir valstybei nepadarė.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateikti buitinių prekių (namų apyvokos daiktų) įsigijimo dokumentai, kuriais ji nori pagrįstai, jog jos parduotame gyvenamajame name buvę daiktai yra didelės vertės, nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti ginčijamus sprendimus, kadangi iš pateiktų prekių įsigijimo dokumentų negalima nustatyti, kurioje namo vietoje išvardinti namų apyvokos daiktai buvo naudojami.

Teisėjų kolegija


30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. S-167(7-120/2017), VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 68-63 ir Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (4.7.2)-FR0682-67 teisėtumo bei pagrįstumo.

31. Kauno AVMI, atliko Z. K., mirusios 2017 m. rugpjūčio 3 d., kurios įpėdinė yra pareiškėja, GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-72.

32. Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (4.7.2)-FR0682-67 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeitė patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, t. y. apskaičiavo 19 274,51 Eur GPM, 9 714,08 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 782 Eur GPM baudą.

33. VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67.

34. Komisija 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. S-167 (7-120/2017) pakeitė VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63 ir nurodė Z. K. sumokėti 19 274,51 Eur GPM, tačiau atleido Z. K. nuo 4 857,04 Eur (50 proc.) jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, taip pat sumažino iki 1 927 Eur paskirtą GPM baudą.

35. Papildomos gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nepripažinus Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotos 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumos pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt) ir 2010 m. vasario 26 d. namų apyvokos daiktų, baldų, kilimų, šviestuvų ir kitų daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt).

36. Pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus dokumentus, kurie, jos nuomone, pagrindžia deklaruotą parduoto nekilnojamojo turto kainą. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybės šiuos dokumentus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

37. Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog pareiškėja prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti galimybę pateikti duomenis apie turto įsigijimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo dalyką, į tai, kad ginčas buvo nagrinėjamas Komisijoje, o pareiškėja tokių duomenų nei teikė, nei prašė juos išreikalauti, taip pat į tai, jog iki teismo posėdžio turėjo galimybę imtis šių veiksmų, o posėdžio metu pripažino, kad net nebandė to daryti, į tai, jog buvo siūlyta tokius dokumentus pateikti, nutarė šio pareiškėjos prašymo netenkinti.

38. Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis.

40. Teisė teikti įrodymus yra susijusi su rungimosi principo įgyvendinimu teisminiame procese, todėl nepagrįstas teisės teikti įrodymus ribojimas pažeidžia rungimosi principą bei neužtikrina proceso šalių lygiateisiškumo principo.

41. Prie apeliacinio skundo pridėti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja turėjo realią galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti papildomus įrodymus, jos teigimu, pagrindžiančius parduoto nekilnojamojo turto kainą, kuri, nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste, pripažintina aplinkybe, turinčia reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, pareiškėja, mirus mokesčių mokėtojai Z. K., į nagrinėjamo mokestinio ginčo procesą įstojo tik po to, kai buvo priimtas ginčijamas Komisijos sprendimas, todėl negalėjo pateikti papildomų faktinių duomenų ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė minėtą pareiškėjo prašymą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti

konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar padavusio skundą asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

43. Pirmosios instancijos teismas, be pakankamo pagrindo apribodamas pareiškėjos teisę pateikti papildomus įrodymus, nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis), t. y. pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

44. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos klausimas nesprendžiamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1186-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3328970082f411e993ffd4361ddf8976

trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugpjūčio 1 d. individualų administracinį aktą Nr. (21.143)R-4416 (toliau – VMI 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymas), kuriuo atsakovas atsisakė priimti administracinės procedūros sprendimą dėl gauto pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundo (toliau – 2017 m. liepos 26 d. skundas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundą ir priimti administracinės procedūros sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI nepagrįstai atsisakė priimti administracinės procedūros sprendimą dėl 2017 m. liepos 26 d. skundo, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnio 8 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 „Dėl Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu. Pareiškėjo teigimu, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. balandžio 20 d. teiktas skundas (toliau – 2017 m. balandžio 20 d. skundas) ir 2017 m. liepos 26 d. skundas atitinka Kauno AVMI ir VMI kompetenciją, todėl šios institucijos nepagrįstai atsisakė juos nagrinėti, motyvuodamos tuo, kad dėl skunduose keliamų klausimų pasisakys teismas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu buvo pažeisti VAĮ 3 ir 20 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4, 5 ir 7 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 20, 25, 30 ir 46 straipsniai, kitų teisės aktų nuostatos. Pareiškėjo nuomone, baudžiamojoje byloje pateikta Kauno AVMI 2016 m. gegužės 24 d. specialisto išvada Nr. AU22-14 (toliau – ir Išvada) laikytina pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas priimtu mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar panašaus pobūdžio sprendimu, kuriuo pareiškėjui, kaip mokesčių mokėtojui apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, o pareiškėjas šį mokestį ginčija. Pareiškėjas teigė, kad toks Kauno AVMI ir VMI atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundus daro didelę turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjui ir sukelia sunkias teisines pasekmes.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad Kauno AVMI pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos

(toliau – ir FNTT) užduotį parengė Išvadą baudžiamojoje byloje. Išvada buvo išsiųsta užduotį pateikusiam subjektui. Išvada yra savarankiškas įrodomųjų duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, su kuriuo ikiteisminio tyrimo metu galima susipažinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 181 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors BPK tiesiogiai nenumato galimybės patikslinti specialisto išvados, tačiau ikiteisminio tyrimo subjektai turi teisę kviesti specialistą, kad šis pateiktų paaiškinimus klausimais, priskirtais jo kompetencijai. Proceso dalyviai, norėdami, kad duota išvada būtų paaiškinta, gali kreiptis į prokurorą su atitinkamais klausimais, jie turi teisę susipažinti su specialisto išvada, reikšti prašymus dėl papildomo ar pakartotinio tyrimo atlikimo. Specialistas baudžiamajame procese yra savarankiškas subjektas. Ypatingas specialisto statusas suponuoja jo tarnybinį nepriklausomumą ir nešališkumą, todėl pareiškėjo reikalavimas VMI, kaip centriniam mokesčių administratoriui, aiškinti ar komentuoti Išvadą buvo neteisėtas ir negalėjo būti vykdomas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Kauno AVMI su skundu dėl Išvados panaikinimo, kuri buvo parengta pagal FNTT užduotį, taip pat reikalavo jam atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kauno AVMI, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis, persiuntė pareiškėjo skundą Kauno apylinkės teismui, kur yra nagrinėjama pareiškėjo baudžiamoji byla. Pareiškėjas buvo informuotas, kad jis, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus raštu, turi teisę jį apskųsti Kauno apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo.

Skunde teismui pareiškėjas neprašo panaikinti jokio Kauno AVMI rašto ar sprendimo. Atsižvelgiant tai, laikytina, kad Kauno AVMI išsamiai ir tinkamai 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (7.46-4.5.2)K-2261 (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją apie priežastis dėl kurių jo skundas buvo perduotas Kauno apylinkės teismui

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas su 2017 m. balandžio 20 d. skundu kreipėsi į Kauno AVMI, prašydamas panaikinti Išvadą, atlyginti dėl šios Išvados padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Iš 2017 m. balandžio 20 d. skundo turinio matyti, kad juo pareiškėjas, be kita ko, pareikalavo iš Kauno AVMI pateikti su Išvados turiniu tiesiogiai susijusią informaciją.

8.2. Kauno AVMI Raštu nustatė, kad juo pareiškėjas skundžia Išvadą, kuri yra baudžiamosios bylos medžiagos dalis, ir pareiškėjo 2017 m. balandžio 20 d. skundą persiuntė šią baudžiamąją bylą nagrinėjančiam Kauno apylinkės teismui. Rašte išaiškino pareiškėjui, kad jis turi teisę per 1 mėnesį nuo Rašto įteikimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka atsakymą apskųsti Kauno apygardos administraciniam teismui. Duomenų, jog pareiškėjas šia teise būtų pasinaudojęs byloje nėra. Raštas nėra ir šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

8.3. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje vienas kaltinamųjų yra pareiškėjas. Iš šios baudžiamosios bylos medžiagos, matyti, kad 2017 m. balandžio 27 d. įregistruotas Raštas, kuriuo pareiškėjo 2017 m. balandžio 20 d. skundas persiųstas Kauno apylinkės teismui.

8.4. Pareiškėjas su 2017 m. liepos 26 d. skundu kreipėsi į VMI. Iš šio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas išreiškė nepasitenkinimą Raštu ir paprašė, kad jo (pareiškėjo) 2017 m. balandžio 20 d. skundą, kuris buvo teikiamas Kauno AVMI, išsamiai išnagrinėtų VMI ir pareiškėjo 2017 m. balandžio 20 d. skunde keliamais klausimais priimtų administracinės procedūros sprendimą.

8.5. VMI skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymu grąžino pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundą kaip nenagrinėtiną. VMI 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakyme nurodė, kad: Kauno AVMI persiuntė pareiškėjo 2017 m. balandžio 20 d. skundą nagrinėti Kauno apylinkės teismui pagal kompetenciją ir apie tai Raštu informavo pareiškėją; Kauno AVMI valstybės tarnautoja Išvadą, kurios turiniu yra nepatenkintas pareiškėjas, teikė Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl šios išvados išsamumas, pakankamumas, teisingumas bei ištyrimo visapusiškumas pagal BPK 6 ir 20 straipsnius gali būti vertinamas tik šią baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo; pareiškėjas, kaip proceso, dalyvis BPK 270 ir 275 straipsniuose nustatyta tvarka turi teisę teikti prašymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams (taip pat ir specialistui) teismo posėdžio metu.

9. Teismas pažymėjo, kad, siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju VMI 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymu teisėtai ir pagrįstai kaip nenagrinėtiną grąžino pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundą, kuriame buvo reiškiamas nepasitenkinimas Išvada, bei reikalaujama pateikti su Išvados turiniu tiesiogiai susijusią informaciją.

10. Teismas, remdamasis VAĮ, Taisyklių ir BPK nuostatomis (VAĮ 14 straipsnio 8 dalimi, Taisyklių 9 punktu, BPK 6, 20, 270 ir 275 straipsniais), konstatavo, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad VMI, nustačiusi, jog skundas priklauso ne jos, o teismo kompetencijai, per 5 darbo dienas gautą skundą privalo grąžinti pareiškėjui. Teismas nurodė, kad į baudžiamąją bylą pateiktą specialisto išvadą BPK nustatyta tvarka vertina tik teismas, o ją vertinant turi teisę BPK nustatyta tvarka dalyvauti proceso dalyvis, inter alia (liet. be kita ko) kaltinamasis.

11. Teismas nusprendė, kad VMI teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundą grąžino jam kaip nenagrinėtiną VMI, t. y. dėl to, kad šio skundo nagrinėjimas priklauso ne VMI, o baudžiamąją bylą nagrinėjančio Kauno apylinkės teismo kompetencijai.

12. Teismas nurodė, kad netenkinus pareiškėjo skundo, netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas grindė skundą pirmosios

instancijos teismui.15. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą

palikti nepakeistą. Savo atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymo Nr. (21.143)R-4416, kuriuo VMI atsisakė priimti administracinės procedūros sprendimą dėl gauto pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VMI teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundą grąžino jam kaip nenagrinėtiną VMI, t. y. dėl to, kad šio skundo nagrinėjimas priklauso ne VMI, o baudžiamąją bylą nagrinėjančio Kauno apylinkės teismo kompetencijai. Ginčijamas VMI 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymas yra aiškus, objektyvus, atitinkantis VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, susijusių su ginčijamu VMI 2017 m. rugpjūčio 1 d. atsakymu, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (žr. šios nutarties II dalį) ir jų nebekartoja.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS








Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. N. prašymą dėl papildomo procesinio sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. eAS-208-438/2019 pagal pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą su skundu dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. S2018/(21.12-2101)-12-6689 (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo ir įpareigojimo tinkamai išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. lapkričio 19 d. skundą (toliau – ir Skundas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos J. N. skundą.Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio

31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos J. N. skundą arba perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi pareiškėjos J. N. atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį paliko nepakeistą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4afff3f082f411e993ffd4361ddf8976

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėja, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčija vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos (Lietuvos banko) atsisakymą nagrinėti vartojimo ginčą, todėl šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį byla perduodama pagal rūšinį teismingumą tuo atveju, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, tačiau šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neperdavė bylos bendrosios kompetencijos teismui, laikytini nepagrįstais. Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, į tai, kad šiuo atveju pareiškėjai išlieka fundamentali teisė kreiptis teisminės gynybos, paduodant ieškinį bendrosios kompetencijos teismui.

III.

Pareiškėja 2019 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą apeliacine tvarka išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eAS-208-438/2019 ir išspręsti pareiškėjos 2019 m. vasario 3 d. atskirajame skunde pareikštą procesinį prašymą dėl atskirosios nutarties atsakovo atžvilgiu priėmimo.

Pareiškėja nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatytas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas dėl įstatyminės pareigos – priimame administraciniame sprendime detaliai ir aiškiai nurodyti sprendimo apskundimo tvarką, netinkamo įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja buvo suklaidinta Sprendime nurodant klaidingą šio Sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjos įsitikinimu 2019 m. sausio 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo konstatuotas atsakovo veiksmais padarytas neįgalaus vartotojo interesų pažeidimas, sąmoningai jį suklaidinant dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarkos, kas tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam, atkartojamo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, principui, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-439/2013). Pareiškėjos teigimu, esant įrodytam ir teismo pripažintam netinkamam atsakovo procesinių pareigų įgyvendinimui pareiškėja siekia, kad jo atžvilgiu vadovaujantis ABTĮ 110 straipsniu būtų priimta atskiroji nutartis.

Pareiškėja akcentuoja, kad visi procesų šalių ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais pateikti procesiniai prašymai privalo būti išsprendžiami. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą pareiškėjos procesinės teisės pažeidimas pašalintinas apeliacinės instancijos teismui priimant papildomą procesinį sprendimą ir išsprendžiant pareiškėjos prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo atsakovo atžvilgiu.

Lietuvos bankas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos prašymu priimti papildomą sprendimą ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


IV.

Sprendžiant klausimą, ar šioje buvo pagrindas priimti papildomą sprendimą, pirmiausia pastebėtina, kad ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių pareiškimu gali priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Pareiškėja prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo bei atskirajame skunde prašė teismo ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtinta tvarka priimti atskirąją nutartį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad tiek pirmosios instancijos, tiek, atitinkamai, ir apeliacinės instancijos teismas pareiškimą dėl papildomo sprendimo nagrinėja pagal ABTĮ 97 straipsnyje tvirtintas ribas – t. y. sprendžia, ar yra pagrindas byloje priimti papildomą sprendimą.

Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos J. N. skundą arba perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo; 2) priimti atsakovo atžvilgiu atskirąją

nutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmasis pareiškėjos reikalavimas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartimi, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Remiantis ABTĮ 97 straipsnio 1 dalimi, teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo byloje priimta nebuvo, todėl ir pagrindo priimti papildomą sprendimą nėra.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Pagal ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas šio įstatymo 110 straipsnyje nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 110 straipsnio ir 149 straipsnio nuostatos yra taikomos, kai byla yra nagrinėjama iš esmės. Šiuo atveju, pareiškėjos byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl jokių faktinių aplinkybių, susijusių su Lietuvos banko neteisėtais veiksmais, negalėjo būti nustatyta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos priimti papildomą sprendimą, todėl pareiškėjos prašymas priimti papildomą sprendimą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. N. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti kaip nepagrįstą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. K. ir K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=34eb55a082f411e993ffd4361ddf8976

administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K. ir K. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. kovo 19 d. gautas pareiškėjų K. K. ir D. K. skundas, kuriame jie prašė panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 25 d. raštą „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Panerių seniūnijoje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“(toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) atlikti veiksmus: organizuoti žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (su tikslu atidalinti pareiškėjų dalį). Taip pat prašė priteisti iš Administracijos pareiškėjų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai pateikė prašymą atnaujini terminą skundui paduoti, argumentuodami tuo, kad kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2019 m. vasario 28 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Nurodė, kad pareiškėjai minėtą sprendimą gavo 2019 m. kovo 5 d. ir operatyviai kreipėsi į teismą su skundu. Teigė, kad atsakovas nenurodė Rašto apskundimo tvarkos. Pažymėjo, kad pareiškėjai Komisijai Raštą apskundė laiku.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjų prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai skundžia 2019 m. sausio 25 d. Raštą, skundą teismui pateikė 2019 m. kovo 19 d. Taigi, skundą teismui pateikė praleidę terminą skundui paduoti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teigia, jog Rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau kaip matyti iš Rašto turinio – jame yra nurodyta apskundimo tvarka. Be to, pareiškėjai naudojosi profesionalaus teisininko paslaugomis, todėl turėjo galimybę realiai pateikti skundą tiesiogiai teismui, o ne Komisijai. Teismas nurodė, kad teisminė praktika tokio pobūdžio bylose yra aiški, apskundimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Teismas nurodė, kad kreipimasis į Komisiją tai pačių pareiškėjų pasirinkta galimybė savo pažeistas teises ginti neteismine tvarka. Rašte buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Tokia teise pareiškėjai nepasinaudojo.

Papildomai teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jie operatyviai pateikė skundą teismui yra nepagrįstos. Atsižvelgęs į tai, kad Komisijos sprendimą pareiškėjai gavo 2019 m. kovo 5 d., o skundą teismui pateikė praėjus dviem savaitėms, teismas vertino, kad toks terminas negali būti vertinamas kaip operatyvus galimai pažeistų teisių gynimas.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui dėl 2019 m. sausio 25 d. atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašto „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) seniūnijoje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“, pateikti.

Pareiškėjai nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjai galėjo teikti skundą ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Pareiškėjai pažymi, ABTĮ 23 straipsnio 6 dalis nustato, kad tais atvejais, kai įstatymai neįpareigoja asmens kreiptis tiesiogiai į teismą, asmuo turi teisę pateikti skundą (prašymą, pareiškimą) pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Pareiškėjai kreipėsi į Komisiją su skundu, tikėdamiesi, kad pastaroji atliks pažeidimų tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju įstatymai nereikalauja pareiškėjų kreiptis tiesiogiai į teismą,

pareiškėjai turėjo (ir turi) teisę kreiptis su skundu į Komisiją. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 6 dalį pareiškėjai turėjo (ir turi) teisę pasirinkti į kurį subjektą – Komisiją ar administracinį teismą kreiptis ginčo atveju. Pareiškėjai pasirinko teisę kreiptis į Komisiją tikėdamiesi ikiteisminio ginčo išsprendimo, taip pat – skundų nagrinėjimas Komisijoje neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Komisijai atsisakius priimti nagrinėti pareiškėjų skundą, pareiškėjų teisė išspręsti ginčą ikiteisminiu būdu, neapkraunant teismų darbu bei mažesnėmis sąnaudomis buvo pažeista. Pareiškėjų nuomone, pasirinkimas spręsti ginčą kreipiantis į Komisiją negali būti vertinamas kaip pareiškėjų aplaidumas.

Dėl teismo motyvo, kad pareiškėjų prašymas pateiktas praėjus dviems savaitėms po Komisijos sprendimo gavimo, pareiškėjai nurodo, kad Komisijos sprendimas gautas 2019 m. kovo 5 d. Prašymas atnaujinti praleistą terminą pateiktas 2019 m. kovo 19 d. Nuo Komisijos sprendimo iki prašymo pateikimo yra 9 darbo dienos. Per šį terminą pareiškėjai ir jų atstovai turėjo susipažinti su pateiktu dokumentu, aptarti tolimesnius veiksmus, atstovai – parengti procesinį dokumentą, jį suderinti su pareiškėjais ir pateikti teismui. Pareiškėjų nuomone, nurodytiems veiksmams atlikti 9 darbo dienų terminas negali būti laikomas neprotingai ilgu.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria, netenkinus pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo terminą atnaujinti, pareiškėjų skundą atsisakė priimti kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.). Pareiškėjai su šia išvada nesutinka ir atskirajame skunde nurodo, kad ABTĮ 23 straipsnio 6 dalis nustato, kad tais atvejais, kai įstatymai neįpareigoja asmens kreiptis tiesiogiai į teismą, asmuo turi teisę pateikti skundą (prašymą, pareiškimą) pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. 2019 m. kovo 5 d., pareiškėjai gavo Komisijos sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti terminą skundui pateikti ir priimti pareiškėjų skundą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjai skundžiamą Raštą gavo 2019 m. sausio 25 d. (ginčo dėl šios aplinkybės nėra). Pažymėtina, jog Rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas per vieną mėnesį Lietuvos administracinių ginčų komisijai, Seimo kontrolieriui arba administraciniam teismui. Pareiškėjai skundą Komisijai padavė 2019 m. vasario 22 d., t. y. nepraleidę skundo padavimo termino, o Komisija 2019 m. vasario 28 d. sprendimu (pareiškėjai jį gavo 2019 m. kovo 5 d.) atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kaip nepriskirtą Komisijos kompetencijai. Pareiškėjai 2019 m. kovo 19 d. padavė skundą teismui.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjai, siekdami apginti savo teises, nepraleidę termino kreipėsi į Komisiją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjų prašyme nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, konstatuoja, kad pareiškėjai galėjo būti suklaidinti dėl Rašte nurodytos apskundimo tvarkos. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti pareiškėjų sąžiningumu. Pažymėtina, kad sąžiningai pagal procesą elgęsis dalyvis dėl to, kad buvo suklaidintas dėl galimai jo teises pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) apskundimo tvarkos, vienos pagrindinių procesinių teisių – kreiptis į teismą – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Nagrinėjamu atveju formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmenų teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi praėjus 14 kalendorinių dienų (tarp jų 9 darbo dienos) po gauto Komisijos sprendimo, kas atitinka protingą terminą, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks terminas negali būti vertinamas kaip operatyvus galimai pažeistų teisių gynimas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinamas, o skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjų D. K. ir K. K. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų D. K. ir K. K. skundo

priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-878-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01587-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2307b6d082f411e993ffd4361ddf8976




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 69-52 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (42.72)-FR0682-725 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame VMI sprendime nurodyti argumentai ir apskaičiuotos pajamos neatitinka faktinių aplinkybių. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo nurodyti asmenys paskolų faktiškai nesuteikė, dėl ko gautos paskolos neįtrauktos į turėtas pajamas. Nurodė, kad į jo gautas pajamas taip pat nepagrįstai neįtraukta 50 000 Lt suma, kurią jis gavo pardavęs akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas. Pareiškėjo nuomone, VMI padarė įrodymais ir mokestinio tyrimo metu surinktais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad paskolas suteikę asmenys nurodytų sumų nepaskolino, nes jie tokių sumų paskolinti negalėjo. Akcentavo, kad skolinę lėšas asmenys neturi įstatymu nustatytos pareigos teikti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaracijas, todėl vien atitinkamų, pajamas atspindinčių deklaracijų nebuvimas ir duomenų, iš kur tokios pajamos gautos, neturėjimas, pareiškėjo įsitikinimu, nereiškia, jog asmuo skolintų lėšų faktiškai neturėjo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, veikdama kaip mokesčių administratorius, negalėjo daryti išvadų neištyrusi skolintojų realios turtinės padėties ir negalėjo atmesti pajamų, pagrįstų pateiktomis paskolos sutartimis. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo teisė paneigti VMI apskaičiuotas mokesčio sumas ir padarytas išvadas tik turint pagrindžiančius įrodymus, šiuo atveju negali būti įgyvendinta, nes pareiškėjas kitų asmenų duomenimis apie turtinę padėtį, pajamas nedisponuoja, šių asmenų atžvilgiu negali teikti jokių privalomų prašymų dėl minėtų duomenų, todėl pateikti įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus išvadas, objektyviai negali. Kadangi paskolos buvo realiai suteiktos, jos turėtų būti pripažintos gautomis pareiškėjo pajamomis tikrinamu laikotarpiu.

4. Pareiškėjas dėl VMI sprendimo dalies, kuria 50 000 Lt nepripažinta gautomis pajamomis pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, paaiškino, kad VMI turėdama visas galimybes nesikreipė į šią bendrovę ar jos teisių perėmėją, nesiaiškino akcijų pardavimo aplinkybių. Mano, kad siekiant nuspręsti, jog minėta suma negali būti priskiriama pareiškėjo pajamomis, neužtenka vien prielaidų konstatuoti faktą, kad pats tikrinamasis asmuo nepateikė atitinkamų dokumentų, patvirtinančių įvykusį sandorį.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. P. 2012 m., 2013 m. patirtos išlaidos bei paties pareiškėjo 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (įnašams į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Svajonių baldai“, automobilio įsigijimui,

bankų paskolų ir palūkanų grąžinimui, vartojimo išlaidoms) panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Pažymėjo, kad nustatęs šias aplinkybes Panevėžio AVMI pagrįstai pareiškėjo patikrinimą atliko taikydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas.

7. Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio AVMI pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Panevėžio AVMI patikrinimo metu remdamasi VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, UAB „Svajonių baldai“ apskaitos duomenimis, pareiškėjo paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2012 m., 2013 m. bei paties pareiškėjo 2014 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino pareiškėjui palankesnes nustatytas faktines aplinkybes, apskaičiuodamas pareiškėjo šeimos (2011–2013 m.) ir paties pareiškėjo (2014–2015 m.) vartojimo išlaidas. Pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI teiktuose paaiškinimuose apie gautas pajamas ir iš fizinių asmenų gautas paskolas nurodė, jog apie 50 000 Lt gavo pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, šią sumą panaudojo verslo vystymui 2000–2010 m., taip pat gaudavo trumpalaikes paskolas iš fizinių asmenų, šių sandorių notariškai netvirtino, visų paskolas teikusių asmenų įvardinti negalėjo, išskyrė J. G. ir D. I. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad apie 25 000 Eur kaip paskolą yra gavęs iš E. K. 2013–2015 m. laikotarpiu, dalį šios paskolos yra grąžinęs grynais pinigais ir pavedimais. Panevėžio AVMI patikrinimo metu pareiškėjo paprašė papildomai pateikti paskolų gavimą pagrindžiančius dokumentus, nurodyti asmenų identifikavimo duomenis, paskolų gavimo ir grąžinimo laikotarpį ir sumas, tačiau dokumentų, įrodančių paskolų gavimą, pareiškėjas nepateikė.

8. Atsakovo teigimu, mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo paaiškinimuose pateikta informacija apie gautas paskolas iš fizinių asmenų neįrodė realaus pinigų gavimo, piniginių lėšų perdavimo fakto, o Panevėžio AVMI išanalizuotoje kredito įstaigų informacijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pervedęs pinigus E. K. Pareiškėjas nepateikė paaiškinime nurodytai 50 000 Lt pajamų sumai, gautai pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, juridinę galią patvirtinančio dokumento, o pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas gavo nurodytą sumą.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad pinigų sumas, gautas kaip paskolas ir sumą, gautą pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, jis realiai gavo, o pareiga įrodyti šių lėšų gavimą teko būtent pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių paskolų gavimą ir pajamų, pardavus akcijas, gavimą, šios sumos, atsakovo manymu, pagrįstai nepriskirtos tikrinamo laikotarpio pajamoms. Nustačiusi, kad 2012–2014 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 176 386 Lt suma, Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, jog 176 386 Lt patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas panaudojo iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo deklaruotos, todėl jas apmokestino GPM.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI, atlikus mokestinio tyrimo užduotį, 2016 m. rugsėjo 20 d. sudarė mokestinio tyrimo ataskaitą Nr. (42.72) FR0686–1880 ir inicijavo pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. teminį mokestinį patikrinimą (tikrintas GPM) ir surašė 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-705, kuriuo pareiškėjui už 2012–2014 m. priskaičiuota 8 330,63 Eur mokėtina GPM suma. Tikrinimo metu nustatyta, kad 2012–2013 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. P., 2014 m. paties pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Atsižvelgdama į tai, Panevėžio AVMI sprendė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVMI vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4 punktu bei pritaikiusi išlaidų metodą konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2012 m. gautas pajamas viršijo

111 685 Lt, 2013 m. – 159 090 Lt, 2014 m. paties pareiškėjo išlaidos gautas pajamas viršijo 40 998 Lt. Mokesčių administratorius, įvertinęs, kad pareiškėjo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), apskaičiavo 178 383 Lt GPM bazę ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2, 3, 6, 22 ir 27 straipsnių nuostatomis apskaičiavo 8 330,63 Eur GPM.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo, ar buvo MAĮ 70 straipsnyje nustatyti pagrindai apskaičiuoti pareiškėjo GPM bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taip pat neginčija paties aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, kitų Panevėžio AVMI veiksmų, susijusių su pareiškėjo 2012–2014 m. išlaidomis laikytinų sumų apskaičiavimu tikrinamų mokestinių laikotarpių išlaidų-pajamų balansuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu tik dėl gautų paskolų iš fizinių asmenų (E. K., J. G., D. I. ir kitų asmenų) bei 50 000 Lt, gautų pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, priskyrimo pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVMI ir VMI nesurinko pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš atlikto mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius atliko pareiškėjo ir pareiškėjo šeimos 2011–2015 m. gautų ir išleistų piniginių lėšų analizę, atsižvelgė į ankstesnių mokestinių laikotarpių, skaičiuojamų nuo 2004 m. sausio 1 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turimas lėšas banke ir ne banke. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas galėjo gauti grynųjų pinigų iš savo motinos S. S. ir buvusios sutuoktinės D. P., nors šie lėšų perdavimai nebuvo tvirtinami raštu.

14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių, kad į jo pajamas neįtraukta 50 000 Lt suma, kurią jis gavo pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, pagrįstumą, ir susipažinęs su mokestinio patikrinimo medžiaga, padarė išvadą, kad jokių įrodymų, patvirtinančių akcijų perleidimo sandorį ir šio sandorio pagrindu gautų pajamų faktą, išskyrus pakartotinius iš esmės panašaus turinio paaiškinimus, Panevėžio AVMI pareiškėjas nepateikė. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nuo 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nustatė, jog akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios (41 straipsnio 1 dalis), o nematerialių akcijų perleidimas pažymimas debeto įrašu jų perleidėjo vertybinių popierių sąskaitoje ir kredito įrašu jų įgijėjo sąskaitoje (49 straipsnio 2 dalis). Esminiai reikalavimai, keliami nematerialiųjų akcijų perleidimo įforminimui, išliko nepakitę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę mokesčių administratoriui pateikti tikslius duomenis apie įvykusį akcijų perleidimo sandorį, tačiau to nepadarė, dėl ko teismas pripažino, jog pareiškėjas nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nurodytos sumos gavimo realumą (faktą).

15. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, susijusius su gautomis piniginėmis lėšomis verslo vystymui iš privačių asmenų J. G., D. I. ir E. K., bylos aplinkybių ir aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, teismas neturėjo pagrindo nepritarti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvadoms, kad pareiškėjas neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių (paskolų suteikimo laikotarpių, sumų, įvardijo tik du galimai skolinusius asmenis), suponuojančių išvadą, jog pareiškėjas gavo pajamų paskolų forma. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigia, jog su kreditoriais yra visiškai ar iš dalies atsiskaitęs, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių juridinę galią turinčių įrodymų, patvirtinančių suteiktų paskolų grąžinimą, kurie galėtų netiesiogiai patvirtinti pareiškėjo nurodytų paskolų gavimą, t. y. pajamų gavimo faktą. Mokesčių administratoriui patikrinus pareiškėjo banke atliktas operacijas, duomenų, kad būtų pervestos lėšos pareiškėjo įvardintiems kreditoriams, nustatyta nebuvo, todėl pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas neįrodė suteiktų paskolų gavimo fakto 2011–2015 m. laikotarpiu.

16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Panevėžio AVMI ir VMI visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, juo vertindamos vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus ginčijamus sprendimus. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, kadangi paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčio sumą privalo mokesčio mokėtojas, pateikdamas lygiaverčiais laikytinus įrodymus, o ne abstrakčius paaiškinimus.

III.

17. Pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas sprendimo nemotyvavo, o tik pritarė mokesčio administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai faktinių duomenų ir juos

pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių paneigti išvadą, kad pareiškėjas realiai (faktiškai) negavo nurodytų 50 000 Lt pajamų pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas.

19. Pareiškėjo teigimu, VMI nepagrįstai nepripažino pajamomis 50 000 Lt sumą, gautą pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, nesiaiškino, už kiek ir kada, kam tos akcijos buvo parduotos, nesikreipė į AB „Rytų skirstomieji tinklai“ teisių perėmėją su prašymu pateikti informaciją, kada ir kam bei už kiek akcijos buvo parduotos, todėl VMI sprendimo dalis, kurioje nurodoma, jog ši suma nelaikytina gautomis pajamomis, yra nepagrįsta, nes sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Mano, kad teismui neįvertinus šių argumentų dėl VMI sprendimo pagrįstumo, skundžiamas sprendimas taip pat negali būti laikomas išsamiu ir pagrįstu.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai patvirtino VMI sprendime pateiktą įrodymais ar konkrečiais mokestinio tyrimo surinktais duomenimis nepagrįstą išvadą, neva pareiškėjui paskolas suteikę asmenys nurodytų sumų nepaskolino. Pažymi, kad nors nurodoma, jog pareiškėjas neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių, tačiau tai neatitinka aplinkybių, išdėstytų pareiškėjo skunduose. Atkreipia dėmesį, kad asmenys skolinę lėšas neturi įstatyminės pareigos kiekvienais metais teikti GPM deklaraciją, todėl vien atitinkamų pajamas atspindinčių deklaracijų nebuvimas ir duomenų neturėjimas nereiškia, jog asmuo skolintų lėšų faktiškai neturėjo. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo vertinta, ar skolintojais nurodyti asmenys galėjo turėti ir turėjo santaupų. Mano, kad šiame mokestiniame patikrinime VMI negali remtis nevisapusiškomis išvadomis, neištyrusi skolintojų realios turtinės padėties, negali atmesti pajamų, grindžiamų pateiktomis paskolos sutartimis.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismų praktika, kurioje išdėstyta, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus išvadas, sprendimus, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius, šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi tikrinamas fizinis asmuo neturi galimybės gauti duomenų apie kitų fizinių asmenų turtinę padėlį, pajamas, be to, negali teikti jiems privalomų prašymų, todėl pats surinkti informaciją ir pateikti mokesčių administratoriui, siekdami paneigti jo nepagrįstas išvadas, objektyviai negali.

22. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 69-52 ir Panevėžio AVMI 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (42.72)-FR0682-725 teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Panevėžio AVMI, nustačiusi, kad pareiškėjas 2012–2014 metais teiktose metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo 176 386 Lt gautų pajamų ir nesumokėjo GPM, 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (42.72)-FR0682-725 patvirtino Panevėžio AVMI patikrinimo aktą, ir nurodė pareiškėjui sumokėti 8 330,63 Eur GPM, 2 382,18 Eur GPM delspinigių ir 833 Eur GPM baudą.

26. VMI, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 69-52 patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (42.72)-FR0682-72.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, jog jis neįrodė suteiktų paskolų gavimo fakto 2011–2015 metų laikotarpiu, taip pat nepateikė pakankamai faktinių duomenų apie tai, kad realiai (faktiškai) gavo 50 000 Lt pajamų pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas.

28. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

30. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Be to, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, taip pat kurios bylai reikšmingos aplinkybės nėra nustatytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

32. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

33. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

34. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisykles, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalėjo pateikti objektyvius faktinius duomenis apie gautas pajamas. Nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti pajamų pagal civilinius sandorius (AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijų pardavimo sutartį bei pareiškėjo nurodytas paskolų sutartis) gavimo faktą tenka ne mokesčių administratoriui, o pareiškėjui (mokesčių mokėtojui). Tačiau pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė nei rašytinių civilinių sandorių nei kitų objektyvių faktinių duomenų, kad jis realiai gavo pajamas pagal akcijų pardavimo ir paskolų sutartis. Vien pareiškėjo paaiškinimai negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais minėtų pajamų gavimo faktą.

35. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. A-273-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00354-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 13.9(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1A-444 „Dėl V. U. skundo nagrinėjimo sustabdymo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad su kitais ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 įtariamaisiais pripažintais asmenimis Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686 buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei, įregistruojant mokestinę prievolę muitinei: 85 594 Eur muitą, 741 336 Eur akcizus, 204 861 Eur PVM, 72 058

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=300c62e082f411e993ffd4361ddf8976

Eur akcizų delspinigius, 19 912 Eur PVM delspinigius ir 103 179 Eur baudą. Pareiškėjui inicijavus mokestinį ginčą, Muitinės departamentas ginčijamu sprendimu sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą Muitinės departamente iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15. Pareiškėjo nuomone, Muitinės departamentas privalėjo mokestinį ginčą išnagrinėti iš esmės, nes po 2016 m. gegužės 1 d. skola muitinei negalėjo būti įregistruota nei pagal pareiškėjui inkriminuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo metu galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) nuostatas, nei pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), nuostatas. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog importo muitu apmokestinamos prekės (cigaretės „Fest“ ir „Minsk Capital“), 2015 m. gruodžio 22 d. įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsiant buvo sulaikytos ir tuo pačiu metu konfiskuotos, todėl pareiškėjo atžvilgiu taikytina Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog importo skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos.

3. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu taikytinas ir Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (f) punktas, kuriame nurodyta, jog importo skola muitinei besąlygiškai išnyksta ir tuo atveju, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn . Nagrinėjamu atveju importo muitu apmokestinamos prekės (banderolėmis nepaženklintos, neaiškios kilmės cigaretės, kurių civilinė apyvarta yra draudžiama), 2015 m. gruodžio 22 d. įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, kurios nedelsiant po įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją buvo sulaikytos ir tuo pačiu metu konfiskuotos, šiuo metu jau yra sunaikintos arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 1116 „Dėl konfiskuotų ir valstybės naudai perduotų tabako gaminių sunaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnyje nustatyta tvarka privalomai bus sunaikintos prokuroro nutarimu ar baudžiamąją bylą, jei tokia būtų perduota teismui, nagrinėsiančio bendrosios kompetencijos teismo procesiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, skola muitinei vienareikšmiškai išnyksta, kai yra konfiskuojamos importo muitais apmokestinamos prekės ar jos sunaikinamos. Toks teisinis reguliavimas neleido Vilniaus teritorinei muitinei registruoti pareiškėjo atžvilgiu skolos muitinei, o Muitinės departamentui nenagrinėti pareiškėjo skundo dėl akivaizdžiai nepagrįsto ir neteisėto vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, remiantis ikiteisminiame tyrime nustatytinais juridiniais faktais, kaip esminę teisinę reikšmę turinčiu argumentu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Muitinės departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo nuosekliai laikytis ir savo paties pozicijos, suformuotos 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, o būtent – nuo 2016 m. gegužės 1 d. neberegistruoti importo skolų muitinei, jeigu prekės konfiskuotos arba sulaikytos ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos, tačiau iki 2016 m. gegužės 1 d. nebuvo priimtas sprendimas dėl skolos muitinei atsiradimo.

5. Pareiškėjas tvirtino, jog importo skola muitinei negalėjo būti įregistruota ir pagal jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu, t. y. 2015 m. gruodžio 22 d., galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, nes pagal Bendrijos muitų kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punktą skola muitinei išnyksta, jei prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Ikiteisminio tyrimo Nr. 02-4-00132-15 medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad apie 2015 m. gruodžio 22 d. į Sąjungos muitų teritoriją įvežamas cigaretes buvo žinoma Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams, kurie sąmoningai šias specifines prekes sulaikė ne muitinės poste, o šalia jo, taip sukurdami prielaidas skolos muitinei įregistravimui. Jei 2015 m. gruodžio 22 d. cigaretės būtų sulaikytos Šalčininkų pasienio kontrolės poste, o ne už kelių kilometrų nuo jo, tuomet klausimas dėl skolos muitinei įregistravimo net negalėtų būti keliamas, nes, vadovaujantis aukščiau nurodyta Bendrijos muitinės kodekso nuostata, skola muitinei tokiu atveju neginčijamai išnyksta. Tačiau šiuo atveju prekės taip pat buvo sulaikytos pirmoje prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje, t. y. netoli Šalčininkų pasienio kontrolės posto, be to, jos niekada nebuvo išėjusios iš Muitinės kriminalinės tarnybos, kuri nedelsdama šias prekes sulaikė, faktinės kontrolės, šios prekės buvo arba bus Muitinės kriminalinės tarnybos žinioje iki jų sunaikinimo.

6. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2015 m. gruodžio 22 d. Šalčininkų kelio poste buvo įforminta muitinio tranzito

procedūra (tranzito deklaracija T1 MRN 15LTVK300014D70CE0) prekėms – medinių padėklų dangčiams (24 pakuotės, 16 800 kg). Tranzito procedūros vykdytojas – UAB „Durga“ (Lietuva), siuntėjas – OOO „Russkij les“ (Baltarusija), gavėjas – Paletten deBacker NV (Belgija); paskirties muitinės įstaiga – MENEN-LAR D AE douanekantoor (BE349000), Belgija. Prekės buvo gabenamos vilkiku VOLVO, kurį po muitinio įforminimo Šalčininkų rajone, kelio A15 43-ame

kilometre, sustabdė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai patikrinimui. Minėto vilkiko puspriekabėje buvo rastos paslėptos muitinei privalomos pateikti akcizais apmokestinamos prekės – 260 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 200 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, nepaženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais (banderolėmis). Muitinės kriminalinė tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 199 2 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) įtrauka, 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686 pripažino pareiškėją ir dar 4 asmenis solidariais skolininkais muitinei bei apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę.

8. Muitinės departamentas iš pareiškėjo skundo, Muitinės departamentui skundžiamo Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo, su šio sprendimo priėmimu susijusių dokumentų nustatė, kad vietos mokesčių administratorius skolą muitinei apskaičiavo ir įregistravo, remdamasis pirmine ikiteisminio tyrimo medžiaga, o tai, atsakovo vertinimu, lemia, kad tarp mokestinės bylos ir atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagos egzistuoja arba gali egzistuoti prejudicinis ryšys. Muitinės kriminalinė tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 dėl kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, o pranešimai apie įtarimą padarius šias nusikalstamas veikas bendrininkų grupėje buvo pareikšti taip pat ir pareiškėjui. Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamame sprendime pažymėjo, kad minėtiems asmenims įtarimai buvo pareikšti dėl to, kad jie yra susiję su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių disponavimu, tačiau, Muitinės departamento nuomone, teisėtam ir pagrįstam sprendimui mokestiniame ginče priimti reikalinga papildomai įvertinti ir kitas ikiteisminiame tyrime nustatinėjamas aplinkybes. Visapusiškam išnagrinėjimui ir sprendimui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 154 straipsnio 4 dalį priimti yra tikslinga skundo nagrinėjimą sustabdyti, nes mokestinės prievolės šiame ginče atsiradimui gali turėti įtakos ikiteisminiame tyrime nustatinėjamos faktinės aplinkybės, kurių nagrinėjamu atveju nustatyti neturi kompetencijos nei pats centrinis mokesčių administratorius, nei teritorinė muitinė. Tokiu būdu, remdamasis MAĮ 156 straipsnio 1 dalimi, centrinis mokesčių administratorius pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdė iki bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog Muitinės departamentui pateiktas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. MAĮ 145 straipsnis nustato mokestiniams ginčams privalomą ikiteisminę nagrinėjimo procedūrą. Pagal MAĮ 150 straipsnį centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis MAĮ 156 straipsnio 1 dalimi, sustabdė skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą Muitinės departamente iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi MAĮ apibendrintame komentare pateiktu 156 straipsnio taikymo komentaru, kuriame nurodyta, kad praktikoje skundo nagrinėjimas gali būti sustabdomas, jeigu nustatoma, jog tam asmeniui yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatinėjimas atitinkamas faktas, su kuriuo tiesiogiai siejamas mokesčių mokėtojo apmokestinimo klausimas. Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nurodė, kad Muitinės kriminalinė tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 18KP-17-686, įvertinęs dokumentus, susijusius su sprendimo priėmimu, ir Muitinės kriminalinės tarnybos pateiktą informaciją, padarė išvadą, kad nustatyti juridiniai faktai ar jų nebuvimas gali turėti įtakos mokestinės prievolės atsiradimui nagrinėjamame mokestiniame ginče. Muitinės departamentas pagrįstai ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą sustabdė iki bus priimtas galutinis sprendimas pagal Muitinės kriminalinės tarnybos pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15.

12. Dėl pareiškėjo argumentų vadovautis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktais, panaikinančiais importo skolą muitinei, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog Sąjungos muitinės kodekso nuostatos taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Pagal Muitinės kriminalinės tarnybos informaciją neteisėto prekių (cigarečių) įvežimo į

Bendrijos muitų teritoriją data – 2015 m. gruodžio 22 d., todėl ginčo santykiams turi būti taikomos tuo metu galiojančių teisės aktų normos, t. y. Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Bylai aktualūs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012 dėl teisės principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) taikymo pateikti išaiškinimai.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (7.17/16)

informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje. Tyrimo metu nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 22 d. apie 6 val. Šalčininkų rajone, kelio A15 43-ame kilometre, buvo sustabdytas vilkikas VOLVO su puspriekabe Schmitz, kurioje buvo rastos už gabenamo krovinio paslėptos privalomos pateikti muitinei akcizais apmokestinamos prekės – dėžėse sudėtos cigaretės, t. y. 260 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 200 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ be Lietuvos Respublikos banderolių, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą. Atliekant ikiteisminį tyrimą, pranešimai apie įtarimą, padarius minėtas nusikalstamas veikas grupėje, buvo įteikti penkiems asmenims, tarp jų pareiškėjui. Vilniaus teritorinė muitinė, remdamasi Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pateikta informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, kurių padarymu įtarimai pareikšti penkiems piliečiams, tarp jų ir pareiškėjui, nustatė, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos cigaretės buvo nedeklaruotos Bendrijoje ir už jas nebuvo apskaičiuoti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai. Atsižvelgdama į gautą informaciją, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 dalimi, 38 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsniu, 202 straipsnio 1 dalies (a) punktu, 202 straipsnio 2 dalimi, 202 straipsnio 3 dalies 1 įtrauka, 215 straipsnio 1 dalies 1 įtrauka, 213 straipsniu, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 „Dėl muitinės administruojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 punktu, Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686 nusprendė: 1) pripažinti penkis įtariamaisiais ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 pripažintus asmenis solidariai atsakančiais skolininkais muitinei; 2) skolos muitinei atsiradimo data – 2015 m. gruodžio 22 d.; 3) skolos atsiradimo vieta – Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zona; 4) įregistruoti skolininkais muitinei pripažintiems asmenims mokestinę prievolę muitinei: 85 594 Eur muitą, 741 336 Eur akcizus, 204 861 Eur PVM, 72 058 Eur akcizų delspinigius, 19 912 Eur PVM delspinigius; 5) skirti minėtiems asmenims 103 179 Eur baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą; 6) įpareigoti skolininkais muitinei pripažintus asmenis per 10 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę, mokėjimo pavedimuose nurodant įmokų kodus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686, 2016 m. lapkričio 25 d. su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas panaikinti minėtą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Pareiškėjas ginčijo jo pripažinimą muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, teigdamas, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra susijęs su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, taip pat kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog 2015 m. gruodžio 22 d. sulaikytos cigaretės yra įvežtos neteisėtai. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1A-444, vadovaudamasis MAĮ 156 straipsnio 1 dalimi, sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą Muitinės departamente iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15, motyvuodamas tuo, jog šiame ikiteisminiame tyrime nustatyti juridiniai faktai ar jų nebuvimas gali turėti įtakos mokestinės prievolės atsiradimui nagrinėjamame mokestiniame ginče.

15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo ribos yra apibrėžiamos tik Muitinės departamento sprendimo sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą Muitinės departamente teisėtumu ir pagrįstumu, t. y. nagrinėjamo ginčo esmė yra MAĮ 156 straipsnio 1 dalies taikymo šioje mokestinėje byloje klausimas. Todėl šiuo atveju nėra vertinama, ar egzistavo teisinis ir faktinis pagrindas įregistruoti mokestinę prievolę muitinei pareiškėjo atžvilgiu.

16. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais atkreipė dėmesį, kad yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti sustabdyti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą. Visų pirma, nuoroda apie juridinio fakto nustatymą reiškia tam tikrų turinčių juridinę reikšmę faktinių aplinkybių nustatymą, o ne šių faktinių aplinkybių įvertinimą kitais nei mokestiniai aspektais. Taip pat analizuojamai teisės normai taikyti yra aktuali ir būtina aplinkybė, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija visiškai neturi arba turi nepakankamai kompetencijos pati nustatyti šioje normoje nurodytą ir turintį mokestinę reikšmę juridinį faktą (juridinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes). Antra, tam tikro juridinio fakto buvimas ar nebuvimas turi būti nustatytas ne bet kurios kitos institucijos, tačiau tik minėtoje teisės normoje nurodytos institucijos – teismo, teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą.

17. Teismas nurodė, kad ginčo nėra, jog 2015 m. gruodžio 22 d. Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio poste buvo įforminta muitinio tranzito procedūra (tranzito deklaracija T1 MRN 15LTVK300014D70CE0) prekėms – medinių padėklų dangčiai (24 pakuotės, 16 800 kg). Tranzito procedūros vykdytojas – UAB „Durga“ (Lietuva), siuntėjas – OOO „Russkij les“ (Baltarusija), gavėjas – Paletten deBacker NV (Belgija); paskirties muitinės įstaiga – MENEN-LAR D AE douanekantoor (BE349000), Belgija. Prekės buvo gabenamos vilkiku VOLVO, kurį po muitinio įforminimo Šalčininkų rajone, kelio A15 43-ame kilometre, sustabdė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai patikrinimui. Atlikus patikrinimą, vilkiko puspriekabėje Schmitz buvo rastos už gabenamo krovinio paslėptos privalomos pateikti muitinei akcizais apmokestinamos prekės – dėžėse sudėtos cigaretės, t. y. 260 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 200 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, be Lietuvos Respublikos banderolių. Nustatęs minėtas aplinkybes, Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, įtarimus pareiškęs penkiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui.

18. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 punktu, 38 straipsnio 1 dalimi ir 40 straipsnio nuostatomis, visos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į muitinę ir jai pateiktos. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktą importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje C-459/07, neteisėto įvežimo sąvoka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme reiškia situaciją, kai prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorinę sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, esančios Bendrijos muitų teritorijoje, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą ir nepateiktos muitinei, dėl ko už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė. Skolos atsiradimo momentas yra įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje, t. y. skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Skolininkais muitinei laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.

19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad į Bendrijos muitų teritoriją 2015 m. gruodžio 22 d. buvo neteisėtai įvežtos importo muitais apmokestinamos prekės, išdėstyto teisinio reglamentavimo kontekste darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju būtina nustatyti asmenis, privalančius sumokėti skolą muitinei.

20. Teismas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, vertino, kad tam, jog pareiškėjas galėtų būti pripažintas skolininku muitinei dėl neteisėto prekių – 260 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 200 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais (banderolėmis), įvežimo, privalu nustatyti, ar pareiškėjas yra asmuo, kuris neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežė ginčo prekes, ar asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai įvežant šias prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ar asmuo, kuris įsigijo arba laikė prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686 pripažino pareiškėją skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 įtraukos prasme, t. y. laikė, kad ginčo prekes neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežė pareiškėjas. Muitinės departamento atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog byloje nėra

pakankamų duomenų, leidžiančių pareiškėją pripažinti skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, teigdama, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 nustatyti juridiniai faktai ar jų nebuvimas gali turėti įtakos mokestinės prievolės atsiradimui nagrinėjamame mokestiniame ginče.

21. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pareiškėją pripažinti skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį. Tik priėmus galutinį sprendimą pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15, bus nustatyti asmenys, neteisėtai įvežę / dalyvavę įvežant į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes ir / ar neteisėtai disponavę akcizais apmokestinamomis prekėmis. Todėl darė išvadą, jog ginčijamame Muitinės departamento sprendime pagrįstai nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 turi būti nustatytas toks juridinis faktas, kuris turės esminę įtaką dėl muitinės skolininko pripažinimo pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų cigarečių. Be to, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai skunde remiasi Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, nes jo nurodytos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d., o ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai įvežtos 2015 m. gruodžio 22 d.

22. Teismas konstatavo, jog ginčijamas sprendimas atitinka MAĮ 156 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas ir šį sprendimą naikinti nėra pagrindo.

III.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas tik formaliai pasiremiant MAĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostata, leidžiančia mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai sustabdyti skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju MAĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir jo taikymo išaiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje skundo nagrinėjimą ir privalėjo mokestinį ginčą išnagrinėti iš esmės.

25. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamas sprendimas taip pat priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus, netinkamai taikant muitų teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į Sąjungos muitinės kodekso 124 str. I d. (e) punkte nurodytą teisinį reguliavimą, sulaikius ir vėliau konfiskavus importo muitais apmokestinamas prekes, importo skola muitinei išnyko, todėl Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo teisinio pagrindo priimti skundžiamo sprendimo, o Muitinės departamentas privalėjo laikytis įstatymų nuostatų ir priimti atitinkamą sprendimą, o ne formaliu pagrindu nenagrinėti pareiškėjo skundo. Konkrečiu atveju yra aktualūs Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016.

26. Pareiškėjas, akcentuodamas Muitinės įstatymo 6, 15, 17 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, vertina, kad juridinio fakto buvimas / nebuvimas nustatinėjamas vienoje institucijoje, todėl MAĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo pagrįstumas nagrinėjamu atveju abejotinas.

27. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas akcentuoja, jog vietos mokesčių administratorius skolą solidariems skolininkams, tarp jų ir pareiškėjui, apskaičiavo ir įregistravo remdamasis pirmine ikiteisminio tyrimo medžiaga, o tai lemia, kad tarp mokestinės bylos ir atliekamo ikiteisminio tyrimo egzistuoja arba gali egzistuoti prejudicinis ryšys. Sutinkamai su Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tam, kad pareiškėjas galėtų būti pripažintas skolininku muitinei dėl neteisėto prekių įvežimo, turi būti nustatyta, ar pareiškėjas yra asmuo, kuris neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežė ginčo prekes, ar asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai įvežant šias prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ar asmuo, kuris įsigijo arba laikė prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. sprendime Nr. 18KP-17-686 pažymėjo, kad įtarimai asmenims ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 buvo pareikšti dėl to, kad jie yra susiję su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių disponavimu, tačiau teisėtam ir pagrįstam sprendimui mokestiniame ginče priimti reikalinga papildomai įvertinti ir kitas ikiteisminiame tyrime nustatinėjamas aplinkybes, todėl buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismui nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pritardamas Muitinės departamento ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, papildomai nurodo, jog

pareiškėjo cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pareiškėjo nuomone, jog nepripažinus jo kaltu baudžiamojoje byloje, jam negali būti taikoma mokestinė atsakomybė, pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 1A-444 „Dėl V. U. skundo nagrinėjimo sustabdymo“, kuriuo sustabdytas pareiškėjo skundo nagrinėjimas Muitinės departamente, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad Muitinės departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalimi, sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą Muitinės departamente iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15, nes šiame ikiteisminiame tyrime nustatyti juridiniai faktai ar jų nebuvimas gali turėti įtakos mokestinės prievolės atsiradimui nagrinėjamame mokestiniame ginče.

34. Nagrinėjamo ginčo esmė yra Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumas.35. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalį ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija

(šiuo atveju atsakovas) gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos; skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą.

36. Iš šios normos matyti, kad mokestinės bylos nagrinėjimo sustabdymas yra galimas, kai ją nagrinėjant yra būtina nustatyti tam tikro juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, tačiau tokio fakto nustatymas yra ne mokestinį ginčą nagrinėjančios, o kitos (teismo ar teisėsaugos, užsienio valstybės įstaigos) institucijos kompetencija. Kolegija pažymi, kad nuoroda apie juridinio fakto nustatymą reiškia tam tikrų turinčių juridinę reikšmę faktinių aplinkybių nustatymą, o ne šių faktinių aplinkybių įvertinimą kitais negu mokestiniais aspektais (šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu pagal požymius nusikalstomų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje). Taip pat pažymėtina, kad analizuojamai teisės normai taikyti yra aktuali (yra būtina) aplinkybė, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija visiškai neturi arba turi nepakankamai kompetencijos pati nustatyti šioje normoje nurodytą ir turintį mokestinę reikšmę juridinį faktą (juridinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes). Šiuo atveju pastebėtina, kad reikšmingų šiai mokestinei bylai (mokestinę reikšmę turinčių) aplinkybių nustatymas yra vietos mokesčių administratoriaus kompetencija (Mokesčių administravimo įstatymo 26 str. 1 d. 7 p.).

37. Atkreiptinas dėmėsis, kad ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas, grindžiamas tik formalia Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe sustabdyti skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimą. Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad vietos mokesčių administratorius skolą solidariems skolininkams, tarp jų ir pareiškėjui, apskaičiavo ir įregistravo remdamasis pirmine ikiteisminio tyrimo Nr. 02-4-00132-15 medžiaga, o tai lemia, kad tarp mokestinės bylos ir atliekamo ikiteisminio tyrimo egzistuoja arba gali egzistuoti prejudicinis ryšys. Pažymėtina, kad Muitinės departamentas ginčijamame sprendime ir teisminio nagrinėjimo metu nedetalizavo papildomai ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00132-15 nustatytinų aplinkybių, atribojant baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės klausimus, reikšmės pareiškėjo skundo viešojo administravimo institucijoje nagrinėjimui.

38. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, į išvardintus Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalies taikymo

požymius, konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstomų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, kuriame tiriamos ar gali būti tiriamos (baudžiamosios atsakomybės nustatymo aspektu) papildomos aplinkybės, kurios taip pat turi ar gali turėti ir mokestinę reikšmę, buvimo faktas savaime negali būti pripažintas pakankamu pagrindu sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą.

39. Apibendrinant išdėstytus argumentus, Muitinės departamentas neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalį, iki bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15.

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareiškėjo skundo nagrinėjimo sustabdymo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 1A-444 „Dėl V. U. skundo nagrinėjimo sustabdymo“ panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1A-444 „Dėl V. U. skundo nagrinėjimo sustabdymo“.

Sprendimas neskundžiamas.





Administracinė byla Nr. eA-1900-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04133-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1(S)





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=47db5b6082f411e993ffd4361ddf8976

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-34459 „Dėl prašymo išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei priimti sprendimą išdėstyti 3 472 Eur administracinę baudą 24 mėnesių laikotarpiui nuo 2017 m. gruodžio 1 d., mokant po 144,67 Eur per mėnesį.

2. Pareiškėjo teigimu, jis VMI pateikė visus būtinus dokumentus, įrodančius, kad negali iš karto sumokėti skirtos baudos, nes turi ir kitų finansinių įsipareigojimų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) įpareigoja VMI skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą, tačiau VMI šia imperatyvia nuostata nesivadovauja. Akcentavo, kad VMI nepateikė jokių įrodymų, jog išdėsčius bauda ji nebus sumokėta.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nesumokėjus išdėstytos baudos VMI turi teisę pradėti priverstinį baudos išieškojimą. Mano, kad VMI piktnaudžiauja savo teisėmis ir nepagrįstai bei nemotyvuotai, vien tik formaliais pagrindais, atmetė jo prašymą, dėl ko yra pagrindas panaikinti VMI 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą prašymą išdėstyti baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą, įvertinusi surinktą papildomą informaciją, nustatė, jog pareiškėjo įsipareigojimas mokėti teismo paskirtą baudą už administracinį nusižengimą dalimis kelia pagrįstas abejones. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjas pagal pateiktus duomenis gauna 394,48 Eur darbo užmokestį, iš kurio kas mėnesį moka 137 Eur įmoką uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „LSV Intergroup“ ir 95,27 Eur įmoką UAB „Nordecum“. Išdėsčius baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, pareiškėjui pragyvenimui ir kitoms išlaidoms liktų tik 17,54 Eur.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė pajamų šaltinio, iš kurio būtų mokama bauda, jeigu būtų priimtas sprendimas išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, o pagal pateiktus banko sąskaitų išrašus pareiškėjas piniginių lėšų bankų įstaigose neturi. Atkreipė dėmesį, kad remiantis antstolių informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra užvesta vykdomoji byla, kurioje iš pareiškėjo išieškoma 11 063,09 Eur dydžio skola. Pažymėjo, kad baudos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo finansinė padėtis nesuteikia pagrindo manyti, kad išdėstyta bauda bus padengta.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nėra pajėgus sumokėti išdėstytos administracinės baudos, o netenkinus MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, administracinės baudos sumokėjimo išdėstymas nėra galimas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 29 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas

išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-407-195/2017 paskirtos 3 472 Eur baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą dalimis 24 mėnesiams, mokant po 144,67 Eur per mėnesį. Pareiškėjas prašymą grindė gaunamomis 395 Eur mėnesinėmis pajamomis, įsipareigojimais už būsto paskolą 112 Eur sumai, komunaliniais mokesčiais – nuo 29 Eur iki 90 Eur. VMI 2017 m. spalio 3 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-30667, vadovaudamasi Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba

išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 21 punktu, paprašė pareiškėjo patikslinti prašymą ir pateikti papildomus dokumentus, reikalingus priimti sprendimui išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą prašymą, papildomus dokumentus, įvertinusi surinktą informaciją, VMI ginčijamu 2017 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-34459 netenkino pareiškėjo prašymo dėl paskirtos baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo išdėstymo.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pažymėjo, kad sprendimas dėl baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y. pirma, jog nedelsiant sumokėjus baudą už administracinį nusižengimą asmens finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, baudos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks asmeniui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti baudą vėliau. Vadovaudamasis Taisyklių 7, 20 punktais, teismas taip pat akcentavo, kad mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo tik tuo atveju, kai yra įsitikinęs, jog nedelsiant sumokėjus baudą asmens finansinė padėtis taps kritine arba jis turės didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat yra įsitikinęs asmens galimybe baudą už administracinį nusižengimą sumokėti, bet sumokėti ne iš karto, o vėliau, ir tuos įsitikinimus pagrindžia esantys rašytiniai įrodymai (dokumentai).

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjui paskirtos baudos už administracinį nusižengimą dydį (3 472 Eur), pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį (apie 400 Eur / mėn.), turimus finansinius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartis, kitas būtinas išlaidas, įvertinęs banko sąskaitų likučius, sprendė, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą mokestinės nepriemokos (baudos už administracinį nusižengimą) sumokėjimo išdėstymo pirmą imperatyvią sąlygą – nedelsiant sumokėjus baudą už administracinį nusižengimą pareiškėjo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Tačiau, vertindamas pareiškėjo atitikimą antrajai būtinajai sąlygai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių realią jo galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau. Teismas akcentavo, kad šią sąlygą pareiškėjas grindė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (baudą sumokėti dalimis jam padės tėvai, brolis, seserys, be to, jis ieškos galimybės įsidarbinti papildomai), kurie nepagrįsti jokiais tai patvirtinančiais įrodymais.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VMI, įgyvendindama jai suteiktą diskreciją dėl baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paties atsakovo surinktus duomenis bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antrosios imperatyvios sąlygos, dėl ko ginčijamas sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

III.

13. Pareiškėjas L. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad VMI nepagrindė išvados dėl argumento, jog išdėsčius paskirtos baudos mokėjimą dalimis, ji nebus sumokėta. Teigia, kad aplinkybės, susijusios su papildomų pajamų gavimu, siekiant padengti išdėstytą mokėtinos baudos dalį, yra jo problema, o ne VMI, dėl ko atsakovas turi pareigą sudaryti jam sąlygas savanoriškai sumokėti paskirtą baudą bei nepiktnaudžiauti savo teisėmis, sprendžiant mokesčio mokėtojo skundą.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik perrašė atsakovo išdėstytą poziciją. Pabrėžia, kad nei VMI, nei pirmosios instancijos teismas, konstatuodami, jog jis nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad išdėstytą baudą sumokės, nenurodė, kokius rašytinius įrodymus būtina pateikti.

16. Pareiškėjo nuomone, tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų.

17. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti

nepakeistą.18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad VMI turi įvertinti visus asmens,

teikiančio prašymą išdėstyti baudos mokėjimą, pateiktus duomenis ir tik nustačiusi, jog yra pagrindas atidėti baudos mokėjimą ir asmuo sugebės sumokėti atidėtą baudą, gali priimti sprendimą atidėti baudos sumokėjimą. Teigia, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, VMI turi diskrecijos teisę, o ne pareigą priimti sprendimą išdėstyti baudos sumokėjimą. Ši teisė yra naudojama tik tada kai asmuo, prašantis atidėti baudos mokėjimą, atitinka visus įstatymuose numatytus kriterijus, tame tarpe ir finansinį pajėgumą sumokėti baudą.

19. Atsakovo teigimu, tiek teismas, tiek VMI įvertinę pareiškėjo pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjo įsipareigojimas mokėti paskirtą baudą už administracinį nusižengimą dalimis kelia pagrįstas abejones. Akcentuoja, kad ne VMI turi pateikti įrodymus, jog pareiškėjas negalės sumokėti baudos, bet pareiškėjas turi įrodyti, kad jis yra pajėgus sumokėti išdėstytą baudą. Atkreipia dėmesį, kad baudos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta, tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjo finansinė padėtis nesuteikia pagrindo manyti, kad išdėstyta bauda bus padengta. Be to, pareiškėjas deklaruodamas, kad yra pajėgus sumokėti baudą dalimis, per visą laikotarpį nuo prašymo išdėstyti baudos mokėjimą dalimis pateikimo, neatliko nė vienos savanoriškos įmokos baudos dengimui.

Teisėjų kolegija


20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-34459 „Dėl prašymo išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VMI priimti sprendimą išdėstyti 3 472 Eur administracinę baudą 24 mėnesių laikotarpiui nuo 2017 m. gruodžio 1 d., mokant po 144,67 Eur per mėnesį.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatos. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Taisyklių, detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte.

24. LVAT, aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra ne kartą nurodęs, jog vien tik aplinkybės konstatavimas, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus

pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, kadangi mokesčių mokėtojas yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011). Taigi, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (LVAT 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymas išdėstyti baudą 24 mėnesių laikotarpiui neatitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų abiejų sąlygų, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą pareiškėjo prašymą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių realią jo galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau. Įvertinus pareiškėjo gaunamas pajamas ir kitus finansinius įsipareigojimus, abstraktūs pareiškėjo teiginiai, jog sumokėti baudą padės šeimos nariai, ar tai, jog pareiškėjas ieškos galimybės įsidarbinti papildomai, nepatvirtina jo realios galimybės sumokėti paskirtą baudą vėliau. Kitų duomenų, patvirtinančių realią galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau, pareiškėjas nepateikė. Pažymėtina, kad MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimą turi pagrįsti pareiškėjas (LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2139/2011). Todėl nenustačius, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti jam paskirtą baudą 24 mėnesių laikotarpiui tenkina MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas abi sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

26. Nors pareiškėjas teigia, kad VMI turi suteikti galimybę sumokėti paskirtą baudą visais atvejais, kai asmuo siekia savanoriškai sumokėti, vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog toks prašymas išdėstyti paskirtą baudą turi atitikti MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, be kita ko, pareiškėjui tokiu atveju tenka pareiga pagrįsti nurodytų sąlygų buvimą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, tačiau šio teiginio nedetalizuoja bei nepateikia dėl to jokių įrodymų. Pastebėtina ir tai, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali būti savaime vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta aptariamą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą.

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, atitinkamai netenkinamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-633-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Atea“ kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) Atsakymu į pareiškėjo Pretenziją Nr. 3, 2018 m. birželio 12 d. CVP IS pranešimu Nr. 6262765 ir, atitinkamai Atsakymu į Pretenziją Nr. 1 bei Atsakymu į Pretenziją Nr. 2 (išskyrus tą dalį, kuria buvo panaikinta neteisėta Pirkimo sąlygų 4.1.7 p. dalis) įformintus sprendimus; 2) pripažinti neteisėtais Pirkimo Nr. 478241 sąlygų 4.1.9 ir 4.1.10 p. nustatytus reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai; 3) nutraukti Pirkimą Nr. 478241.

Pareiškėjas pareiškė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VAD sustabdyti Pirkimo Nr. 478241 procedūras (uždrausti jas tęsti) ir uždrausti sudaryti Pirkimo sutartį, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Atea“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pareiškėjas UAB „Atea“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB

„Atea“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė. Pareiškėjo UAB „Atea“ prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, persiuntė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

II.

Pareiškėjas UAB „Atea“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, jog rengiant atskirąjį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15e98f5082f411e993ffd4361ddf8976

skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sugaišo 1 val. 45 min., t. y. patyrė 324,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Atea“ prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2010 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-529/2012, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-624-438/2016, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1390-492/2018 ir kt.). Teisės normos formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016, 2018 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-371-1062/2018 ir kt.). Taigi išlaidų atlyginimas yra siejamas su pagrindine sąlyga – bylos laimėjimu, todėl atlyginamos tik tos proceso šalies, kurios naudai yra priimtas sprendimas, išlaidos.

Byloje nustatyta, kad kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Atea“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė, todėl pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė. Vadinasi, galutinis sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jam bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atea“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkinti.


TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

STASYS GAGYS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-31-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02130-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 pagal pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja I. N. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodyta, kad pareiškėja, būdama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) Personalo skyriaus vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Pareiškėja pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kurie privalo deklaruoti privačius interesus, tokiems asmenims, be kita ko, priskiriami dirbantieji biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus. Tam, kad asmuo būtų prilygintas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui ir jam būtų taikoma pareiga deklaruoti privačius interesus, būtina nustatyti du požymius: pirma, asmuo turi dirbti biudžetinėje įstaigoje, antra, asmuo turi turėti administravimo įgaliojimus. LNOBT yra biudžetinė įstaiga, tačiau administravimo įgaliojimų sąvokos įstatymų leidėjas neapibrėžė nei Įstatyme, nei kitame teisės akte, šis terminas nėra aiškus, todėl nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo laikomas turinčiu administravimo įgaliojimus, administravimo įgaliojimų turinys, jų apimtis ir svarba. Nėra įmanoma nustatyti, ar pareiškėja, eidama tam tikras pareigas LNOBT, turi administravimo įgaliojimus Įstatymo prasme. Net ir pripažinus, kad pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti privačius interesus, vadovaujantis proporcingumo principu ir atsižvelgus į normos neatitikimą teisinio aiškumo principui, pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

3. Iš skundžiamame Sprendime pacituotų pareiškėjos pareiginėje instrukcijoje nustatytų funkcijų matyti, kad šias pareigas einantis asmuo „valdo, tvarko ką nors“, tačiau nėra nustatyta jokių įgaliojimų priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, pavyzdžiui, priimti ar atleisti pavaldžius darbuotojus, sudaryti sutartis ar jų nesudaryti, leisti įsakymus ar jų neleisti ir pan. Pareiškėja yra atsakinga už veiklos (ūkinio pobūdžio) organizavimą ir kontrolę vykdant kitų atsakingų asmenų priimtus sprendimus, o ne už pačių sprendimų, kuriuos būtų galima laikyti „administravimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29b0bb3082f411e993ffd4361ddf8976

įgaliojimais“ Įstatymo kontekste, priėmimą. Įstatymų leidėjas nustato pareigą deklaruoti privačius interesus ne visiems darbuotojams, kurie ką nors valdo ar tvarko, o tiems, kurių veikla gali būti siejama su LNOBT, kaip biudžetinės įstaigos, sprendimų priėmimu. Sprendimai turi būti susiję ne su bet kokių vidinių ūkinių (veiklos) funkcijų atlikimu, o su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, t. y. sprendimai, kuriuos dažniausiai priima biudžetinės įstaigos organai ar juos pavaduojantys asmenys, nes tik toks sprendimų priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. LNOBT darbuotojai neatlieka vidaus administravimo veiklos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. LNOBT neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų viešojo administravimo funkcijų, nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga. VTEK terminą „administravimo įgaliojimai“ aiškino plečiamai, nevertino „administravimo įgaliojimų“ sampratos teisės principus įtvirtinančių teisės normų kontekste, nesiaiškino, ar pareiškėjos įgaliojimai atliekant tas funkcijas turi reikšmės viešajam interesui, ar tokias funkcijas einantį asmenį protinga, tikslinga ir proporcinga laikyti turinčiu administracinius įgaliojimus ir dėl to privalančiu deklaruoti privačius interesus. VTEK, priimdama Sprendimą, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika nagrinėjant baudžiamąsias bylas. VTEK, aiškindama „administravimo įgaliojimų“ terminą, netaikė daugelio galimų teisės aiškinimo metodų, kuriuos galėjo taikyti, vadovavosi iš esmės tik lingvistiniu metodu, o pagal metodų pirmumo taisyklę turi būti pasirenkami būtent sisteminio ir teleologinio aiškinimo rezultatai. Ribojant biudžetinių įstaigų darbuotojų teisę į privatumą, būtina „administravimo įgaliojimų“ terminą aiškinti palankiau būtent šių darbuotojų atžvilgiu. Teisės aiškinimo metodų taikymo nepakankamumas ir netinkamumas rodo, kad Sprendimas nėra pagrįstas, motyvuotas, argumentuotas.

4. VTEK netinkamai susiejo teisės normas su faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė į pareiškėjos faktiškai atliekamas pareigas, jų mažą svarbą viešiesiems interesams, apimtį, galimų sprendimų pobūdį, formaliai analizavo pareiškėjos atliekamas funkcijas, netinkamai aiškino teisės normas, nepakankamai motyvavo skundžiamą Sprendimą. Buvo pažeistas viešojo administravimo lygiateisiškumo principas, nes vienu metu atlikdama tyrimą ne tik dėl pareiškėjos, bet ir dėl kitų LNOBT darbuotojų, VTEK akivaizdžiai nusitaikė į vienos įstaigos (LNOBT) darbuotojus – tokie veiksmai laikytini diskriminaciniais. VTEK taikomos priemonės neatitinka proporcingumo principo, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių komisijos narys, tačiau Sprendimo priėmimo metu minėtas pareigas ėjo ir Sprendimą pasirašė nurodytos sąlygos neatitinkantis komisijos narys.

5. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina Personalo skyriaus

vadovės pareigas, todėl vien šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, apibrėžimą. Tai, kad pareiškėjai visa apimtimi taikomos Įstatymo nuostatos, lemia ne tik formalus jos pareigybės pavadinimas, bet ir pareigybės aprašyme jai deleguotos tarnybinės pareigos: organizuoti skyriaus darbą ir pan. LNOBT visuomenei teikia viešąsias paslaugas, t. y. aukščiausiu meniniu lygiu organizuoja profesionalaus scenos meno (spektaklių, koncertų ir (ar) kitų meno programų) kūrimą ir viešą atlikimą, kuria ir viešai atlieka muzikinius spektaklius, kitas meno programas; organizuoja Lietuvos ir užsienio scenos meno kūrinių pristatymą visuomenei ir kitus meno bei kultūros renginius. Pareiškėja, būdama LNOBT Personalo skyriaus vadove ir užtikrindama tinkamą LNOBT personalo valdymą, rengdama darbo sutartis, įsakymus bei kitus dokumentus personalo klausimais ir kontroliuodama jų vykdymą, dirbdama prevencinį interesų konfliktų vengimo darbą, kontroliuodama darbo laiko apskaitos žiniaraščių teisingumą, administruodama Personalo skyriaus veiklą, pagal kompetenciją užtikrina LNOBT viešųjų paslaugų teikimą visuomenei. Todėl pagal einamas pareigas pareiškėja nėra eilinė darbuotoja. Skundo argumentas, kad pareiškėjos tarnybinės funkcijos yra nereikšmingos viešojo intereso požiūriu – subjektyvi ir nepagrįsta pareiškėjos nuomonė. Pati pareiškėja VTEK paaiškino, jog pareigą deklaruoti privačius interesus įvykdė pavėluotai, tačiau, kai tik apie šią prievolę buvo informuota, deklaravo privačius interesus 2017 m. balandžio 11 d. Todėl VTEK nesuprantama pareiškėjos pozicija ginčyti faktą, kad ji yra Įstatymo nuostatomis reguliuojamų teisinių santykių subjektas.

7. Pareiga pareiškėjos statusą turintiems asmenims deklaruoti privačius interesus buvo nustatyta LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“. Vadovaujantis teismų praktika, Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti formaliuosius požymius, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo nesilaikė šiame Įstatyme jam nustatytų prievolių, nagrinėjamu atveju – nustatytais terminais deklaruoti privačius interesus. Pareiškėjos pareiga deklaruoti interesus kyla iš jos pareigybės aprašymo ir LNOBT teisinio statuso. VTEK pareigos įspėti apie pareigą deklaruoti privačius interesus nenumato jokie teisės aktai,

tokie veiksmai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo principams. Pareiškėja nepagrįstai prievolę deklaruoti privačius interesus tapatino su įgaliojimais priimti viešiesiems interesams įtakos turinčius sprendimus. Tai, kad VTEK vertino ne tik pareiškėjos, bet ir kitų jos kolegų iš LNOBT elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, jokiems teisės aktams neprieštarauja. VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“. Penktasis VTEK narys, ėjęs pirmininko pareigas, buvo atleistas nuo 2017 m. kovo 20 d., o naujas Sprendimo priėmimo dieną nebuvo paskirtas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. sausio 14 d. terminuotos darbo sutarties Nr. P7-4 pagrindu nuo 2016 m.

vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. dirbo LNOBT Personalo skyriaus vadove. Reikalavimus pareiškėjos užimamoms pareigoms ir atliekamas funkcijas nustatė Personalo skyriaus vadovo pareiginė instrukcija, patvirtinta LNOBT generalinio direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. P1-42. VTEK 2017 m. balandžio 5 d. posėdyje, susipažinusi su viešai skelbiama informacija apie LNOBT padalinių vadovus, kurie nėra pateikę privačių interesų deklaracijų, nusprendė pradėti šių asmenų elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimus, kreipėsi į LNOBT administraciją, prašydama pateikti dokumentus ir informaciją. 2017 m. gegužės 24 d. įvykusio VTEK posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pareiškėja, buvo svarstomas klausimas dėl pareiškėjos I. N. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms. Pareiškėja posėdžio metu pripažino padariusi Įstatymo pažeidimą. Privačių interesų deklaraciją pareiškėja elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2017 m. balandžio 11 d. VTEK nariai vienbalsiai nutarė pripažinti, kad LNOBT Personalo skyriaus vadovė I. N., teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis laiku nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priėmė skundžiamą 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėja skunde teismui nurodė, jog ji neprivalėjo deklaruoti privačių interesų, kadangi neturi administravimo įgaliojimų. Šios bylos kontekste nustatydamas, ar pareiškėja priskirtina asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, ir ar turi prievolę deklaruoti privačius interesus, atsižvelgęs į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, sąvoką, teismas darė išvadą, kad asmuo turi atitikti du požymius: dirbti biudžetinėje įstaigoje ir turėti administravimo įgaliojimus. Teismo vertinimu, administravimo įgaliojimai Įstatymo taikymo prasme nesietini vien su viešojo administravimo įgaliojimais, kaip tai suprantama VAĮ prasme, bet ir su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, t. y. dalyvauti įstaigos vidinės veikos organizavimo procesuose, teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdymui nurodymus, kadangi visuomenei yra svarbu, jog vykdant tokius įgaliojimus biudžetinėje įstaigoje pirmenybė taip pat būtų teikiama viešiesiems interesams ir sprendimai priimami nešališkai.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjos atliekamas funkcijas, jų pobūdį, pareiškėjos įgalinimus, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, dirbdama LNOBT Personalo skyriaus vadove, turėjo administravimo įgaliojimus. Šie įgaliojimai pasireiškė tuo, kad pareiškėjai buvo priskirta vadovauti skyriui, administruoti jo veiklas, užtikrinti tinkamą personalo valdymą, kontroliuoti įsakymų personalo klausimais vykdymą ir kt. Kadangi pareiškėja dirbo biudžetinėje įstaigoje – LNOBT, ir turėjo administravimo įgaliojimus, jos statusas atitiko Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, sąvoką, todėl ji turėjo pareigą nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus (Įstatymo 3 str. 2 d., 4 str. 1 d., 5 str. 1 d.). Tokią pareiškėjos pareigą, be kita ko, patvirtino ir LNOBT generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. S1-219 (b. l. 45), kuriuo LNOBT skyrių ir tarnybų vadovams buvo nurodyta pildyti privačių interesų deklaracijas, bei LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriuo LNOBT tarnybų ir skyrių vadovai įpareigojami nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus. Kadangi pareiškėja Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos deklaruoti privačius interesus per 30 kalendorinių dienų nuo priėmimo į pareigas dienos neįvykdė, privačių interesų deklaraciją pateikė tik 2017 m. balandžio 11 d., VTEK jau pradėjus tyrimą, teismas pripažino, kad ji pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas, todėl VTEK pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą.

12. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja, jog VTEK įteiktų įspėjimą

asmenims, kurie privalo deklaruoti privačius interesus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji nebuvo įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus, atmesti kaip nepagrįsti.

13. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudarė pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas vadovavosi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsniu ir pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino, jog VTEK 2017 m. balandžio 5 d. posėdyje kolegialiai ir vienbalsiai, dalyvaujant keturiems nariams, nusprendė pradėti tyrimus dėl vienuolikos administravimo įgaliojimus turinčių LNOBT darbuotojų elgesio (b. l. 56–57). Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems Lietuvos Respublikos Seimo paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“ (b. 1. 58–70). Todėl teismas pripažino, kad VTEK, priimdama Sprendimą, veikė Įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, už Sprendimo priėmimą balsavo Įstatyme nustatytas komisijos narių skaičius.

14. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas.

III.

15. Pareiškėja I. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:

15.1. VTEK ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Administracinių įgaliojimų sąvoka nėra apibrėžta nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Iš tokio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo yra pripažįstamas turinčiu administravimo įgaliojimus. VTEK, aiškindama administravimo įgaliojimų sąvoką, vadovavosi: 1) gramatiniu loginiu aiškinimo metodu; 2) doktrina; 3) teismų praktika vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2003. Tačiau doktrininio aiškinimo Sprendime nėra pateikta, o baudžiamosios bylos ratio decidendi vadovautis negalima, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, be to, baudžiamojoje byloje buvo analizuota administravimo įgaliojimų sąvoka, tačiau ne kaip savarankiška sąvoka, o kaip vienas iš požymių, kurį atitinkantis asmuo gali būti laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

15.2. Naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, galima teigti, jog administravimo įgalinimai reiškia teisę priimti sprendimus. Pirma, Įstatymas taikomas valstybės politikams, valstybės tarnautojams, teisėjams ir karininkams. Kitiems asmenims Įstatymas taikomas tik kaip išimtis. Todėl pareigos deklaruoti privačius interesus įtvirtinimas yra asmens privatumo siaurinimas (pažeidimas) ir negali būti aiškinamas plečiamai. Iš Įstatymo 1 straipsnio matyti, jog viešųjų ir privačių interesų konfliktas susijęs su teise priimti sprendimus, o ne siūlyti, rengti projektus, organizuoti ir pan. Įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos sąvokos, kurios taip pat siejamos su sprendimų priėmimu. Todėl sąvoką administravimo įgaliojimai reikia aiškinti taip, kad tik tie asmenys, turintys teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, privalo deklaruoti savo privačius interesus. Antra, plečiamasis administravimo įgaliojimų aiškinimas sukels neigiamas pasekmes biudžetinių įstaigų darbuotojams, juos diskriminuodamas kitų viešųjų kultūros įstaigų darbuotojų, kuriems pareiga deklaruoti nekyla, atžvilgiu. Nėra prasmės privačių interesų deklaravimui, kai asmens veikla yra nukreipta į vidinį valdymą, o ne išorinį, nes visuomenė neturi informacijos apie vidinio valdymo veiksmus ir todėl negali sugretinti informacijos, pateikiamos deklaruojant ir atliekant valdymo veiksmus.

15.3. Pareiškėja neatlieka vidaus administravimo VAĮ 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. Šiuo atveju LNOBT nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga, nes neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų.

15.4. Administraciniai įgaliojimai negali būti tapatinami su valdymo įgaliojimais. Biudžetinėse įstaigose tarp pavaldžių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, susiformuoja ne administraciniai santykiai ir ne valstybės tarnybos santykiai, o darbiniai santykiai. Reikalavimai LNOBT darbuotojams deklaruoti privačius interesus neatitinka nusistovėjusios praktikos arba yra diskriminaciniai, nes net kai kurių įstaigų vadovai ar jų pavaduotojai šios pareigos nėra atlikę (pvz., Klaipėdos ir Kauno muzikiniai teatrai ir kt.). Todėl administraciniai įgalinimai turi atitikti šiuos kriterijus: 1) asmuo vykdo vidaus administravimą, kaip apibrėžta VAĮ; 2) asmuo atlieka biudžetinės įstaigos valdymo išorines funkcijas. Tik tokių sprendimų, kurie susiję su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų

konfliktą.15.5. Pareiškėja neturi administravimo įgalinimų, nes neturi įtakos priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems

interesams. Pareiškėja yra atsakinga už tam tikros veiklos organizavimą. Pareiškėjos funkcijos yra vidinės valdymo funkcijos.

15.6. VTEK Sprendimas pažeidžia išsamumo ir įstatymų viršenybės principus, nes VTEK nesilaikė teisės aiškinimo taisyklių. Be to, Sprendimas neproporcingas, nes pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

15.7. Sprendimas pažeidžia piktnaudžiavimo valdžia principą, nes VTEK pirmininko pareigas ėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies sąlygos neatitinkantis asmuo.

16. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.17. Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai einant Personalo skyriaus vadovės pareigas buvo išleistas LNOBT

generalinio direktoriaus G. K. 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriuo, be kita ko, įsakyta teatro tarnybų ir skyrių vadovams deklaruoti privačius interesus. 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo išleistas LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojos, pavaduojančios generalinį direktorių, Laimos Vilimienės įsakymas Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo“, pagal kurį privačius interesus įpareigoti deklaruoti visų tarnybų ir skyrių vadovai. Minėti įsakymai pareiškėjai turėjo būti žinomi ir vykdytini. Pažymėjo, kad Sprendimas yra ne teisės aiškinimo, o teisės taikymo aktas, nes VTEK nėra suteikta teisė aiškinti Įstatymo reikalavimus. Visi Įstatymo reikalavimai yra formalaus pobūdžio.

18. Atsakovo nuomone, taikant Įstatymo nuostatas nereikia vadovautis kito įstatymo normomis (VAĮ), aiškinant būtent Įstatyme vartojamas sąvokas. LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina Personalo skyriaus vadovės pareigas – vien šių aplinkybių užtenka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytą apibrėžimą. Minėtą išvadą patvirtino ir pareiškėjai pagal pareigybės aprašymą deleguotos tarnybinės pareigos. Pareiškėja buvo paskirta vadovauti skyriui, administruoti jo veiklas, užtikrinti tinkamą personalo valdymą, kontroliuoti įsakymų personalo klausimais vykdymą ir pan. VTEK yra priėmusi ne vieną įsiteisėjusį sprendimą dėl biudžetinių įstaigų struktūrinių padalinių vadovų. Dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A442-2240/2012; Nr. A822-107/2014).

19. Pareiškėja nepagrįstai prievolę deklaruoti privačius interesus tapatina su įgalinimais priimti viešiesiems interesams įtakos turinčius sprendimus. Įstatymų leidėjas privačių interesų deklaravimo prievolę nustatė ir tokiai asmenų grupei, kuri jokių sprendimų objektyviai priimti negali, pvz., asmenims, pretenduojantiems dirbti valstybės tarnyboje. Pagrindas teismui naikinti Sprendimą atsirastų tada, jei paaiškėtų, kad jį priėmė neteisėtos sudėties subjektas. Tiek priimant Sprendimą, tiek dabar VTEK dirba ne visos sudėties, Lietuvos Respublikos Seimas nėra paskyręs penktojo nario ir VTEK pirmininko. Tačiau VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai.

IV.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“.

21. Teismas nurodė, jog teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, tokios nuostatos įtvirtintos ir į bylą pateiktuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. ĮV-252 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. ĮV-753 redakcija). Kadangi asmenims, dirbantiems biudžetinėse įstaigose ir turintiems administravimo įgaliojimus, priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti, LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį.

22. Teismas sprendė, jog personalo skyriaus vadovui nėra pavesta vykdyti biudžetinės įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį: jam nėra pavesta savarankiškai priimti sprendimus, susijusius įstaigos vidaus administravimu (personalo valdymu), visos jo funkcijos nukreiptos į pagrindinio uždavinio – užtikrinti tinkamą LNOBT personalo valdymą, rengiamų personalo dokumentų teisėtumą, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų taikymą teatro veikloje – vykdymą, t. y. susijusios su tinkamo biudžetinės įstaigos vadovo pareigų, susijusių su įstaigos vidaus administravimu, vykdymo užtikrinimu, dėl ko

toks asmuo (LNOBT Personalo skyriaus vadovas) nėra priskirtinas LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja, dirbusi LNOBT Personalo skyriaus vadove, pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį reguliavimą nėra priskirtina LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ji, nedeklaravusi privačių interesų Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko ginčijamas VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. KS-45 „Dėl I. N.“ yra naikintinas vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

V.

24. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas nagrinėti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

25. Atsakovui neaišku, kodėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad „biudžetinėse įstaigose dirbantys asmenys turi administravimo įgaliojimus tik tuomet, jeigu pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turi įgaliojimus juos valdyti“. Atsižvelgiant į tai, kad „teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, anot teismo, „LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar dalį jų“. Pasak teismo, pareiškėja tokių funkcijų neturi. Nepaisant to, kad Įstatymas ir nepateikia tikslios „administraciniai įgaliojimai“ definicijos per šios sąvokos apibrėžimą, pareiškėjos tarnybinio statuso asmenys, atsakovo nuomone, priskirtini Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje „valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys“ nurodytam subjektų ratui, nes:

25.1. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje tarp kitų asmenų (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs) labai aiškiai išskirtos trijų subjektų kategorijos, pagal tai, kuriose įstaigose, įmonėse, ar organizacijose šie asmenys eina tarnybines pareigas. VTEK nuomone, teismas, išeidamas už administracinio ginčo ribų, savo sprendimą grindė su šiuo ginču nesusijusiais motyvais teigdamas, kad „Įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją, kuri nustatyta tvarka gali būti viešinama, yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimų“. Jeigu teismas ginčijamoje situacijoje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytu subjektu pripažįsta tik LNOBT generalinį direktorių, vadinasi toks teismo išaiškinimas susiaurina pačiame Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir galbūt prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai.

25.2. VTEK nesutinka su teismo aiškinimu, jog pareiškėja, dirbdama LNOBT, valdymo galių neturi, ir teigia, kad teismas netinkamai išaiškino įstaigos valdymo ipso fakto sąvoką, t. y. nepagrįstai ir nemotyvuotai ją susiaurino. Teisės doktrinoje laikoma, kad institucijos valdymas apima tokias funkcijas: planavimą ir prognozavimą; reorganizavimą; koordinavimą; kontrolę ir vadovavimą. Teismas nei vienos iš šios valdymo srities atskirai ir (ar) kartu neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nors iš pareiškėjo pareigybės aprašymo akivaizdu, kad LNOBT Personalo skyriaus vadovas visas klasikinio valdymo sampratą atitinkančias funkcijas turi ir jas vykdo. Tai, kad pareiškėja, dirbdama LNOBT, užsiima profesine veikla, orientuota į šios įstaigos struktūrinio padalinio tvarkymą, veiklos administravimą, kontrolę bei priežiūrą, dokumentų ir personalų išteklių valdymą, VTEK nuomone, liudija ją turint administracinį subjektiškumą. Todėl pareiškėja priskirtina Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybės tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, inter alia, privalančiai deklaruoti privačius interesus, atitinka Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintai šio teisės akto paskirčiai ir tikslams.

25.3. Teismas pasisakė, kad teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato „tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą“. Anot teismo, „tokios nuostatos įtvirtintos ir LNOBT nuostatuose“. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog LNOBT nuostatai minėtos įstaigos generaliniam direktoriui suteikia teisę priimti atitinkamus sprendimus dėl įstaigos struktūros tvirtinimo, etatų bei pareigybių, struktūrinių padalinių nuostatų, vadovų tarnybinės kompetencijos, deleguoti dalį valdymo. Be to, LNOBT generalinis direktorius, inter alia, savo įsakymu pareiškėjos statuso asmenis įpareigojo deklaruoti ir privačius interesus.

26. Atsakovo teigimu, teismas nesivadovavo savo paties suformuotais precedentais dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų vertinimo. Net ir tuo atveju, jeigu teismo nuomone, VTEK nurodytos nutartys (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2240/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107/2014) nagrinėjamu atveju nėra aktualios, apie tai, laikantis proceso šalių lygiateisiškumo principo, derėjo pasisakyti, tačiau teismas to nepadarė. Taip pat atsakovas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-655/2013 pagrįstais pripažino VTEK argumentus, kad valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės Eksploatacijos nutraukimo direkcijos Eksploatacijos nutraukimo projektų valdymo tarnybos vadovas, eidamas tokias pareigas, turėjo administracinius įgaliojimus.

27. Pareiškėja I. N. atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėja nurodo, jos VTEK, prašydama atnaujinti procesą, turėjo nurodyti materialiosios teisės normos pažeidimą jos taikymo atžvilgiu. Tačiau VTEK nurodyta sąlyga, kad VTEK nėra aišku, nėra ir negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Tuo labiau, net ir VTEK prašyme toliau paneigia pačios sugalvotą sąlygą, teigdama, kad „VTEK nuomone, galbūt galėtų būti artima LVAT sprendime pateiktam argumentavimui, administravimo įgaliojimus tiesiogiai sieti su vienasmeniu įstaigos valdymu įstaigos vadovo funkcijų ar dalies jų turėjimu“. Be to, VTEK, prašydama atnaujinti procesą turėjo įrodyti padaryto materialinio pažeidimo akivaizdumą. VTEK sąvokos „valdymas“ analizė yra visiškai neaktuali nagrinėjamoje byloje, kadangi LVAT, remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis bei Įstatymo nuostatomis, turėjo analizuoti bei analizavo sąvokos „administraciniai įgaliojimai“, bet ne sąvokos „valdymas“ reikšmę. Taip pat VTEK neįrodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neva padarytas pažeidimas yra esminis, galėjęs pakeisti sprendimą iš esmės.

29. Pareiškėja pažymi, jog tai, kad teismas nepasisakė dėl visų atsakovo paminėtų bylų, nėra pagrindas teigti, kad jis jų neanalizavo ir nevertino. Be to, VTEK nurodyta byla negali būti laikoma precedentu, kadangi nesutampa nurodytos ir nagrinėjamos bylų tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis pagrindas.

Teisėjų kolegija


VI.

30. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

31. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

32. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

33. Nagrinėjamoje byloje atsakovas VTEK prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

34. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą

sprendimą ar nutartį.35. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį

pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

36. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

37. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog jam neaišku, kodėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad „biudžetinėse įstaigose dirbantys asmenys turi administravimo įgaliojimus tik tuomet, jeigu pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turi įgaliojimus juos valdyti“. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, o tiesiog pateikė savo samprotavimus dėl asmenų, kurie turi įgaliojimus vykdyti įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį, tačiau tai negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesą atnaujinti siekia prašyme nenurodydamas jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą. Visa tai reiškia, kad atsakovas neįrodė, jog taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šiuos teisinius santykius, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad aptartą bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius nurodytu aspektu.

39. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

40. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

41. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesivadovavo savo paties

suformuotais precedentais dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytose administracinėse bylose faktinės aplinkybės nėra identiškos (tapačios) ar labai panašios, kadangi, visų pirma, administracinėje byloje Nr. A442-2240/2012 ginčas buvo kilo dėl to, kad asmuo savo veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tačiau nebuvo analizuojama, kokie asmenys turi viešojo administravimo įgaliojimus. Tuo tarpu kitose atsakovo nurodytose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-655/2013) buvo analizuojamos įstaigų vadovų atliekamos funkcijos. Taigi paminėtos administracinės bylos negali būti laikomos analogiškomis dėl kitokių faktinių aplinkybių.

42. Atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nurodo argumentus ne dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo, bet iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu teisės aiškinimu dėl asmenų, turinčių administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.

43. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas neįrodė ir šio proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte.


n u t a r i a:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 pagal pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.



DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-680-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01112-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f90df9082f411e993ffd4361ddf8976

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto ABC“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto ABC“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auto ABC“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. KAKT-592 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. csprl-90 ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti nekilnojamuosius daiktus ir UAB „Auto ABC“ nuosavybės teises į šiuos statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune: aikštelę su šaligatviu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – b, paskirtis – kiti inžineriniai statiniai; tvorą su vartais ir varteliais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – t, paskirtis – kiti inžineriniai statiniai; kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – e, c, paskirtis – kiti inžineriniai statiniai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas, išnagrinėjęs UAB „Auto ABC“ prašymą įregistruoti nekilnojamųjų daiktų: aikštelės su šaligatviu, tvoros su vartais ir varteliais, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į juos, nusprendė prašymą atmesti (pagrindas – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas), nes pateikti dokumentai nepatvirtina UAB „Auto ABC“ daiktinių teisių atsiradimo į prašomus įregistruoti nekilnojamuosius daiktus. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. csprl-90 UAB „Auto ABC“ skundą atmetė ir paliko galioti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. KAKT-592. Pareiškėjo manymu, tiek VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. KAKT-592, tiek ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. csprl-90 yra nepagrįsti bei neteisėti. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Auto ABC“ pateikė registratoriui prašymą registruoti nekilnojamuosius daiktus, vadovaudamasis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 (Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1263 redakcija) „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sąrašas) nuostatomis. Pareiškėjo tvirtinimu, kaip matyti iš UAB „Auto ABC“ VĮ Registrų centro Kauno filialui 2017 m. vasario 24 d. pateikto prašymo, prie jo buvo pridėti būtent tie dokumentai, kurie išvardyti Sąraše. Pabrėžė tai, kad 1987 m. kovo 31 d. užbaigto valstybinio objekto atidavimo eksploatuoti Valstybinės priėmimo komisijos akte 11 punkte aiškiai nurodyta dengta aikštelė, kurią ir nori įregistruoti UAB „Auto ABC“. Pateikti kelių ir automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo aktai taip pat patvirtino aikštelės su šaligatviu statybos teisėtumą ir priklausymą UAB „Auto ABC“. Pareiškėjas akcentavo ir tai, kad norimi įregistruoti statiniai yra apskaityti VĮ Registrų centro Kauno filiale esančioje pastatų inventorinėje byloje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune ir tai patvirtina 1996 m. vasario 23 d. tuometinės VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ 1996 m. vasario 23 d. išduotas pažymėjimas žemėtvarkos tarnybai, kuriame be pagrindinių statinių 8 punkte nurodyti kiemo įrenginiai, įvertinti 710 700 litų. Būtent šiuos kiemo įrenginius ir prašo įregistruoti UAB „Auto ABC“ vardu. Teigė, kad kartu su prašymu pateikti teritoriniam registratoriui dokumentai patvirtina prašomų įregistruoti statinių ir daiktinių teisių atsiradimą UAB „Auto ABC“.

3. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir VĮ Registrų centras atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų

apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie VĮ Registrų centrą ir jo filialus įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose. Atsakovas nurodė, kad nei viename iš pareiškėjo kartu su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateiktų dokumentų nėra vienareikšmiškai įtvirtinta, jog būtent ginčo statiniai, kurių

kadastro duomenys nustatyti 2016 m. gruodžio 30 d. kadastrinių matavimų metu, nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjo kartu su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateikti dokumentai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio reikalavimų neatitinka, todėl atsakovas darė išvadą, jog tiek teritorinis nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas, tiek Centrinis registratorius teisėtai ir pagrįstai priėmė šioje byloje ginčijamus sprendimus ir nėra jokio teisinio pagrindo juos naikinti. Pabrėžė ir tai, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija patvirtina, jog toje pačioje teritorijoje nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu buvo įregistruoti: 1) kiti inžineriniai statiniai (kiemo aikštelė, tvora, estakada e2, 17 vnt. šulinių, tepalo surinkimo talpyklos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistruoti buvo 2005 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-03837-451/2005, pagrindu, o išregistruoti – 2007 m. sausio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. A2-301-713/2007 ir 2008 m. birželio 30 d. Kauno apygardos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-17-343/2008 pagrindais); 2) kiti inžineriniai statiniai (tvora, kiemo aikštelė, estakada, 4 kanalizacijos šuliniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šie statiniai buvo įregistruoti 1995 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6912/95, pagrindu, o išregistruoti – 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A143-2323/2011, pagrindu). Atsakovas teigė, jog sulyginus ginčo statinių 2016 m. gruodžio 30 d. kadastro duomenų bylą su anksčiau nekilnojamojo turto registre įregistruotų inžinerinių statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylomis, matyti, jog 2016 m. gruodžio 30 d. ginčo statinių kadastro duomenų byloje pažymėti statiniai yra iš dalies tapatūs jau išregistruotiems iš nekilnojamojo turto registro statiniams. Taigi, nors pareiškėjas nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui ir pateikė kitą kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro duomenų bylą, tačiau tai yra tapatūs statiniai, kuriems atlikus statinių išskaidymą, suteikti nauji unikalūs numeriai. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl tų pačių kiemo statinių ir daiktinių teisių į juos įregistravimo nekilnojamojo turto registre ne kartą kreipėsi į teritorinį nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoją, kuris visus pareiškėjo prašymus atsisakė tenkinti. Dėl kiemo statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), vyko daug teisminių procesų. 2012 m. birželio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau 2011 m. birželio 21 d. nutartyje konstatavo teisinės padėties dėl abiejų pagrindinio daikto priklausinių (kuriems buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) panašumą, todėl konstatavo būtinumą panaikinti statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją, kuomet yra panaikinta registracija statinių Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog tik palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti pagrindu atlikti tam tikrus veiksmus nekilnojamojo turto registro tvarkytojui ar kitam viešojo administravimo subjektui, o bendrosios kompetencijos teismas priėmė šiuo atveju pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą. Vertindamas visus vykusius teisminius procesus, susijusius su ginčo statiniais, atsakovas darė išvadą, jog pareiškėjas neturi dokumento, vienareikšmiškai patvirtinančio jo nuosavybės teises į kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 4 dalies

2 punkto 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Kadastro nuostatai), 84, 93 punktų, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (toliau – ir Registro nuostatai), 11, 16, 27 punktų nuostatomis. Darė išvadą, jog tam, kad būtų patenkintas prašymas dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo ir nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo, reikia, kad toks prašymas atitiktų tam tikras būtinas sąlygas. Pirma, prašymas turi būti paduotas šio nekilnojamojo daikto savininko (asmeniškai ar per atstovą). Antra, kartu su prašymu turi būti pateikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, dokumentai, įrodantys asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimą. Trečia, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

7. Teismas pažymėjo, kad prašomi įregistruoti statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d. Šioje byloje pareiškėjas,

teikdamas prašymą registruoti nekilnojamuosius daiktus, vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir Sąrašo nuostatomis. Sąraše nurodyti dokumentai, teiktini nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant Registre neįregistruotus statinius, pastatytus iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 (1 punktas). Pagal šio nutarimo 2 punktą pastatyti seni statiniai Registre registruojami Registro nuostatų ir Kadastro nuostatų nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir atitinkamus dokumentus.

8. Pareiškėjo nuomone, kartu su prašymu teritoriniam registratoriui jis pateikė būtent tuos dokumentus, kurie yra išvardinti Sąraše (2, 2.3, 5.5, 5.7, 6.3, 6.4, 6.7 punktai) ir kurie neabejotinai patvirtina prašomų įregistruoti statinių ir daiktinių teisių atsiradimą UAB „Auto ABC“. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo skundžiamais sprendimais pareiškėjo prašymą atmetė, nurodydami, jog visi pareiškėjo pateikti dokumentai nėra tinkamas juridinis pagrindas daiktinėms teisėms įregistruoti į Nekilnojamojo turto registrą, nes nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių atsiradimo į prašomus įregistruoti ginčo statinius. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais sutiko.

9. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., 5 str. 2 d.) ir teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2017 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-600-442/2017; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010), darė išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą. Teismas konstatavo, kad tokią pareigą atsakovas įvykdė.

10. Teismas, atlikęs pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimą jų patikimumo aspektu, konstatavo, kad kartu su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateikti dokumentai, kurių pagrindu, pareiškėjo nuomone, turėtų būti patvirtinamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatytų reikalavimų neatitinka, nes nei pateiktame 1987 m. kovo 31 d. užbaigto statybinio objekto atidavimo eksploatuoti Valstybinės priėmimo komisijos akte, nei visuose kituose kartu su prašymu pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtinų duomenų. Teismas darė išvadą, kad tiek atsakovas, tiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo išsamiai patikrinęs bei įvertinęs visus pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus jų patikimumo aspektu, skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nurodė, kad nei viename iš pareiškėjo kartu su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateiktame dokumente nėra vienareikšmiškai įtvirtinta, jog ginčo statiniai, kurių kadastro duomenys nustatyti 2016 m. gruodžio 30 d. kadastrinių matavimų metu, nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Auto ABC“.

11. Nagrinėjamu aspektu akcentuota ir tai, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašas su istorija patvirtina, jog toje pačioje teritorijoje nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu jau buvo įregistruoti: 1) kiti inžineriniai statiniai (kiemo aikštelė, tvora, estakada e2, 17 vnt. šulinių, tepalo surinkimo talpyklos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 2005 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-03837-451/2005, pagrindu, o išregistruoti – 2007 m. sausio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. A2-301-713/2007 ir 2008 m. birželio 30 d. Kauno apygardos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-17-343/2008 pagrindais; 2) kiti inžineriniai statiniai (tvora, kiemo aikštelė, estakada, 4 kanalizacijos šuliniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 1995 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6912/95, pagrindu, o išregistruoti – 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A143-2323/2011, pagrindu.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui pateikė naują ginčo kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro duomenų bylą. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad šioje 2016 m. gruodžio 30 d. ginčo statinių kadastro duomenų byloje pažymėti statiniai, kurie nors ir išskaidyti bei su naujai suteiktais unikaliais numeriais, sulyginus juos su anksčiau nekilnojamojo turto registre įregistruotų inžinerinių statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylomis, yra iš esmės tapatūs jau išregistruotiems iš nekilnojamojo turto registro statiniams. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas dėl tų pačių kiemo statinių ir daiktinių teisių į juos įregistravimo nekilnojamojo turto registre jau ne vieną kartą kreipėsi į teritorinį nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoją, kuris visus pareiškėjo prašymus atsisakė tenkinti. Dėl kiemo statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), vyko teisminiai procesai (2011 m.

birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143- 2323/2011, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-301-713/2007). Akcentuota, kad 2012 m. birželio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 buvo nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau 2011 m. birželio 21 d. nutartyje konstatavo teisinės padėties dėl abiejų pagrindinio daikto priklausinių (kuriems buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) panašumą, todėl pabrėžė būtinumą panaikinti statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją, kuomet yra panaikinta registracija statinių Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog tik palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti pagrindu atlikti tam tikrus veiksmus nekilnojamojo turto registro tvarkytojui ar kitam viešojo administravimo subjektui, o bendrosios kompetencijos teismas priėmė šiuo atveju pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą.

13. Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo atstovės prašymą dėl nekilojamųjų objektų įregistravimo, yra pagrįsti ir teisėti, todėl skundas dėl šių sprendimų panaikinimo ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo nepagrįsti.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Auto ABC“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas mano, kad statiniams, pastatytiems iki 1991 m. liepos 25 d., įregistruoti pakanka dokumentų, išvardintų Sąraše. Atsakovui pateiktame 1987 m. kovo 31 d. užbaigto statybinio objekto atidavimo eksploatuoti Valstybinės priėmimo komisijos akte aiškiai ir tiksliai įvardinta aikštelė, pateikti kiti šios aikštelės statybos dokumentai. Kokių konkrečiai duomenų pritrūko atsakovui ir teismui, teismo sprendime nebuvo įvardinta.

16. Pareiškėjo teigimu, ginčo statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų turinyje yra įvardinti prašomų registruoti statinių pavadinimai, kitų indentifikavimo duomenų šiuose dokumentuose tuo metu (1987 m.) nurodyti nereikėjo. Prašomi įregistruoti į Nekilnojamojo turto registrą daiktai yra inžineriniai statiniai, kurių registracijos Nekilnojamojo turto registre būtinybė atsirado tik Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011.

17. Ginčo inžinerinių statinių kadastriniai matavimai yra užfiksuoti ir apskaityti VĮ Registrų centro Kauno filiale esančioje pastatų inventorinėje byloje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, dar 1995 m. vasario 20 d. ir tai patvirtina pateiktas į bylą 1996 m. vasario 23 d. tuometinės VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ išduotas pažymėjimas Nr. 374453 Žemėtvarkos tarnybai, kuriame be pagrindinių statinių 8 punkte nurodyti kiemo statiniai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad tuo metu galiojęs Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ nenumatė kiemo statinių (įrengimų) teisinės registracijos, jie buvo tik aprašomi kadastro matavimo byloje.

19. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo kiemo statiniai iš tiesų buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre su unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2323/2011 įpareigojo išregistruoti šiuos statinius, nes statinių registracija buvo atlikta nesant tam pakankamo teisinio pagrindo. Ši byla vyko tuometinių pretendentų į nuosavybės atkūrimą iniciatyva. Šiuo metu ginčai dėl žemės sklypo ir statinių jau pasibaigė, nuosavybės teisė į žemės sklypus atkurta, pareiškėjas neteko dalies žemės sklypo ir dalies statinių, pastatytų ant grąžinto žemės sklypo. Todėl UAB „Auto ABC“ privalo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre visus statinius, likusius įmonės teritorijoje, nes privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį valstybei. Jokių trečiųjų asmenų teisių pareiškėjo statinių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nepažeidžia.

20. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad joks bendrosios kompetencijos teismas nėra priėmęs jokio nepalankaus sprendimo dėl byloje prašomų įregistruoti statinių, taip pat dėl kiemo statinių, anksčiau įregistruotų unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini).

21. VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas pažymi, kad 1987 m. kovo 31 d. užbaigto statybinio objekto atidavimo eksploatuoti Valstybinės priėmimo komisijos akto 11 punkte nurodoma aikštelė nėra identifikuota, nežinoma jos konkreti buvimo vieta bei parametrai. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas, būdamas viešojo administravimo subjektu, negali nustatyti daiktines teises ir jų apimtį (pvz., kokia konkreti aikštelė, kokio dydžio yra pripažinta tinkama naudoti), jeigu dokumente, kurio pagrindu prašoma atlikti nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registravimą, nėra konkrečiai įvardintas

nekilnojamasis daiktas ir daiktinių teisių į jį apimtis.23. Atsakovas nurodo, jog nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam

pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Todėl yra paneigti pareiškėjo argumentai, kad kartu su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateikti dokumentai galėjo būti teisiniu pagrindu ginčo statinių ir nuosavybės teisių į juos įregistravimui nekilnojamojo turto registre.

24. Atsakovo teigimu, nei viename iš pareiškėjo su 2017 m. vasario 23 d. prašymu pateiktame dokumente nėra vienareikšmiškai įtvirtinta, jog būtent ginčo statiniai, kurių kadastro duomenys nustatyti 2016 m. gruodžio 30 d. kadastrinių matavimų metu, nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjui. Atsakovo manymu, byloje pateikti teismų priimti procesiniai sprendimai patvirtina, jog pats pareiškėjas iniciavo teismų procesus dėl nuosavybės valdymo fakto nustatymo, kadangi jis neturėjo dokumentų, vienareikšmiškai patvirtinančių nuosavybės teises į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Dauguma dokumentų, kurie buvo pateikti su 2017 m. vasario 23 d. prašymu, jau buvo įvertinti 2007 m. sausio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą, kuriuo buvo atmestas UAB „Auto ABC“ pareiškimas dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį į inžinierinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažino aplinkybę, kad ginčo statiniai jau buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo aplinkybės, jog vieno ginčo statinio sudėtyje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 2 tepalo surinkimo rezervuarai (pažymėjimas plane c1, c2), kurie 2005 m. gegužės 16 d. kadastrinių matavimų metu buvo sudėtinė kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis.

26. Atsakovo manymu, nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad bendrosios kompetencijos teismas nebuvo priėmęs jokio nepalankaus sprendimo dėl kiemo statinių, anksčiau įregistruotų unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad po proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-03837-451/2005, pareiškėjas patikslino civilinėje byloje reiškiamus reikalavimus ir nuosavybės teises prašė pripažinti ne tik į statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šių statinių sudėtyje buvo tik viena žvyro aikštelė, plane pažymėta b3 – 386 kv. m ploto ir viena tvora, plane pažymėta t4 – 25,5 kv. m ploto), tačiau ir į kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šių statinių sudėtyje buvo aikštelė, plane pažymėta b1 – 5335 kv. m ploto, aikštelė b2 – 304 kv. m ploto ir kt.).

Teisėjų kolegija


IV.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

28. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant

kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

29. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.30. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašas su istorija patvirtina, jog toje pačioje teritorijoje

nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu jau buvo įregistruoti: 1) kiti inžineriniai statiniai (kiemo aikštelė, tvora, estakada e2, 17 vnt. šulinių, tepalo surinkimo talpyklos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 2005 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-03837-451/2005, pagrindu, o išregistruoti – 2007 m. sausio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. A2-301-713/2007 ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-17-343/2008 pagrindais; 2) kiti inžineriniai statiniai (tvora, kiemo aikštelė, estakada, 4 kanalizacijos šuliniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 1995 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6912/95, pagrindu, o išregistruoti – 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A143-2323/2011, pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 buvo nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 21 d. nutartyje konstatavo teisinės padėties dėl abiejų pagrindinio daikto priklausinių (kuriems buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) panašumą, todėl pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad yra kitokia teisinė padėtis dėl ginčo statinių ir yra teisinis pagrindas panaikinti statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją, kuomet yra panaikinta registracija statinių Nr. (duomenys neskelbtini). Dvi pastarosios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, taikant Nutarties 28 punkte išdėstytas teisės aiškinimo taisykles, sprendžiant ginčą šioje byloje turi prejudicinę galią. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. A2-301-713/2007, ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-17-343/2008, nors prejudicinės galios šioje byloje ir neturi, tačiau yra įrodymai (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įsiteisėjęs apylinkės teismo sprendimas, o taip pat ir apygardos administracinio teismo sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys tapo privalomomis. Minėta, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas buvo įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje (dabar ABTĮ 16 straipsnyje). Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas.

31. Pareiškėjas nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui pateikė naują ginčo kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro duomenų bylą. Šioje 2016 m. gruodžio 30 d. ginčo statinių kadastro duomenų byloje pažymėti statiniai išskaidyti, suteikti nauji unikalūs numeriai, tačiau sulyginus juos su anksčiau nekilnojamojo turto registre įregistruotų inžinerinių statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylomis, statiniai yra iš esmės tapatūs jau išregistruotiems iš nekilnojamojo turto registro statiniams.

32. Tai suponuoja, kad faktai, nustatyti Nutarties 30 punkte nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, šioje byloje negali būti iš naujo įrodinėjami, taigi inžinerinių statinių įregistruoti nekilnojamojo turto registre nėra teisinių pagrindų dėl jau paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartyje ir 2012 m. birželio 25 d. nutartyje nurodytų argumentų.

33. Šie teisėjų kolegijos argumentai yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti nepasisakant dėl visų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto ABC“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.






Administracinė byla Nr. eP-32-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03412-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjos K. R. ir T. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 48SD-8120(14.48.104) (toliau – ir Sprendimas Nr. 8120) (išskyrus dalį dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų taikymo), NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2393-18.5 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2393) bei įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakartotinai nagrinėti žemės sklypų, reikalingų pastatams – gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui – ūkio pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas).

2. Pareiškėjų teigimu, Projektas ir nustatytos žemės sklypo ribos atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Pardavimo ir nuomos taisyklės) 8 punkto reikalavimus. Pasak pareiškėjų, iš skundžiamų sprendimų nėra aišku, kokius Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 36 punkto reikalavimus pažeidžia Projektas. Pažymėjo, jog nesuprantami ir Projekto prieštaravimai Taisyklių 43 punktui, nes šio punkto reikalavimai taikomi tik, kai žemės sklypas yra atskiriamas iš žemės ūkio paskirties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4977311082f411e993ffd4361ddf8976

žemės sklypo. Be to, neaišku, apie kokius į Projektą įtrauktus neregistruotus, neaiškios funkcinės priklausomybės statinius kalba atsakovas. Pareiškėjos nesutiko ir su išvada dėl Projekto sprendinių prieštaravimo Taisyklių 32 bei 40 punktams. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pagal Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punktą, kai gyvenamojo namo pagalbinio ūkio paskirties statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais (pagrindiniais daiktais) ir nuosavybės teise priklausantys gyvenamojo namo savininkui (bendraturčiams), yra kitame žemės sklype, ne tame, kuriame stovi gyvenamasis namas, nes šiuos žemės sklypus skiria kelias, šių statinių užimti ir jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai formuojami kaip namų valdos žemės sklypas ir parduodami tokia pat tvarka kaip namų valdos žemės sklypas, jeigu tokiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas atskiras žemės sklypas. Paaiškino, kad rengiant Projektą buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. birželio 13 d. spendimu, kuriame nurodyta, jog turėtų būti formuojami atskiri žemės sklypai gyvenamojo namo ir ūkio pastato eksploatavimui. Pabrėžė, jog išilgai (duomenys neskelbtini) g. yra suformuoti žemės sklypai pagal vietinės reikšmės kelią ir šiuo atveju nepagrįstai reikalaujama pagrįsti šio kelio egzistavimą. Pareiškėjos taip pat pažymėjo, kad neaišku, kokiais teisės aktais vadovavosi atsakovas, darydamas išvadą, jog žemės sklypo formavimas po gyvenamuoju namu negalimas.

3. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, jog atsisakė derinti Projektą, kadangi jo sprendiniai neatitinka Lietuvos Respublikos žemės

įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 40 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 9 straipsnio 2 dalies, Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 ir 8 punktų, Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09.2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ (STR 2.02.09.2005) 8 priedo 1.1 punkto reikalavimų (Taisyklių 63 p.). Nurodė, kad didžiąją formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr. 2) dalį sudaro kiemas, kuriame parkuojami automobiliai, pasodinti pavieniai želdiniai, vaikų žaidimų aikštelė, sandėliuojamos malkos, plytos, mediniai padėklai, briketai, žvyras, smėlis bei dalį naudmenų sudaro ariama žemė, kuri nėra dirbama kaip vientisas plotas, kurie pagal ŽRĮ bei Pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas nepriskirtini sodybos (namų valdos) naudojamam žemės sklypo plotui, nes yra už sodybos teritorijos ribų, todėl neatitinka sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimų. Be to, matyti vis didėjantis žemės sklype (projektinis Nr. 2) naudojamos žemės plotas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad formuojamo žemės sklypo Nr. 1 ribose pažymėti gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir du Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai. Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra savavališka statyba ir T. V. nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Pabrėžė, jog po savavališkai pastatytais statiniais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais, neaiškios paskirties statiniais negali būti formuojamas žemės sklypas. NŽT Vilniaus rajono skyriaus nuomone, formuojamas 0,1334 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2) po pagalbinio ūkio pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra per didelis šiam statiniui eksploatuoti, nes statinys užima tik 15 kv. m ir formuojamo žemės sklypo naudmenos neatitinka namų valdos eksploatacijos reikalavimų. Projekto formuojamo žemės sklypo (sklypų) naudmenų eksplikacijos žemės sklypo (projektinis Nr. 1) lentelėje taip pat nurodyta, kad užstatytas plotas yra 0,0567 ha, tačiau pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatytas plotas yra 112,55 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Projekto sprendinių brėžinyje formuojamame žemės sklype (projektinis Nr. 1) nėra nurodyti atstumai nuo gyvenamojo namo iki žemės sklypo ribų, todėl neaišku, ar šie Projekto sprendiniai nepažeidžia gretimų žemės sklypų savininkų interesų. Be to, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas statinys ribojasi su formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr. 1) pietine riba. Nors Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad formuojami du žemės sklypai, nes pastatus skiria neprivatizuojamas keliukas, tačiau nepaaiškinta, kokiu teritorijų planavimo dokumentu buvo suprojektuotas tas kelias, nepateikti duomenys apie kelio kategoriją, plotį ir teisinį statusą. Aiškinamajame rašte taip pat nepaaiškinta, kokiu pagrindu į formuojamo žemės sklypo (projektinis Nr. 1) ribas įtraukti Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti du statiniai.

5. Atsakovas taip pat prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2054-341/2016, kurioje sprendžiamas ginčas dėl K. R. įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (ŽĮ 40 str. 1 d. 3 p., 10 str. 5 d. 1 p., 40 str. 6 d. 1 p., ŽRĮ 9 str. 2 d., Taisyklių 36 p., 43 p., 32 p., 40 p.), teismas padarė išvadą, kad žemės sklypai turi būti formuojami racionalių ribų, tokio dydžio, kuris reikalingas juose esantiems teisėtiems statiniams eksploatuoti pagal paskirtį. Be to, prie statinio ar įrenginio formuojamas tik vienas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai žemės plotus skiria valstybinės reikšmės (magistraliniai, krašto, rajoniniai), vietinės reikšmės (viešieji, vidaus) keliai, geležinkelio keliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos Projekte suformavo du atskirus žemės sklypus gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui eksploatuoti. Projekto aiškinamajame rašte toks žemės sklypų formavimas grindžiamas tarp gyvenamojo namo ir ūkinio pastato esančio kelio egzistavimu. Nors teismo posėdyje pareiškėjų atstovas papildomai nurodė, kad dviejų atskirų sklypų formavimas minėtiems statiniams buvo pasiūlytas ir atsakovo 2012 m. raštu, teismas atkreipė dėmesį, jog tokio pasiūlymo buvimas nereiškia jo privalomumo, nes visais atvejais žemės formavimo ir pertvarkymo projektai turi būti rengiami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Be to, teismas akcentavo, jog vienas žemės sklypas suformuotas prie gyvenamojo namo, o antrasis – prie ūkinio pastato, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Abu šie statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tuo pačiu registro numeriu. Atsižvelgęs į ūkinio pastato paskirtį, teismas sprendė, jog ginčo ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys (tarnaujantis daiktas), susijęs bendra ūkine paskirtimi su gyvenamuoju namu. Todėl ginčo ūkinis pastatas negali funkcionuoti kaip atskiras daiktas, atitinkamai jam ir gyvenamajam namui turėjo būti formuojamas vienas bendras žemės sklypas. Teismas nenustatė Taisyklių 40 punkte nurodytų aplinkybių, kurioms esant pareiškėjoms priklausantiems statiniams būtų galima formuoti du atskirus žemės sklypus. Teismo vertinimu, nei į bylą pateikti dokumentai, nei Projekto aiškinamasis raštas neįrodo, jog žemės plotus prie pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato skiria valstybinės reikšmės, vietinės reikšmės kelias, todėl dviejų žemės sklypų formavimas šiuo atveju yra nepagrįstas, neatitinka teisės aktų reikalavimų, o atsakovas pagrįstai atsisakė tvirtinti Projektą šiuo aspektu.

8. Teismas taip pat sutiko su atsakovo išvadomis dėl per didelio pareiškėjų formuojamų sklypų ploto, kadangi nagrinėjamu atveju ūkiniam pastatui, kurio užstatytas plotas VĮ Registrų cento duomenimis yra 15 kv. m (Projekte užstatyta teritorija nurodoma 0,0017 ha), suformuotas net 0,1334 ha žemės sklypas, į kurį patenka kiemas, kuriame statomi automobiliai, pavieniai želdiniai, vaikų žaidimų aikštelė, sandėliuojamos malkos, plytos, mediniai padėklai, briketai, žvyras, smėlis bei pavieniai ariamos žemės plotai. Tačiau minėti objektai nepatenka į ŽRĮ ir Pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis apibrėžiamą sodybos (namų valdos) teritoriją. Tai, kad pareiškėjos faktiškai naudoja apie 0,1334 ha teritoriją savo reikmėms, negali būti pagrindu visą šį žemės plotą laikyti reikalingu pareiškėjų pastatams eksploatuoti, tuo labiau, kai toks valstybinės žemės užėmimas atsakovo buvo pripažintas savavališku. Be to, iš Projekto duomenų matyti, kad į prie gyvenamojo namo formuojamo sklypo Nr. 1 teritoriją patenka metalinis garažas bei savavališka statyba pripažintas ūkinis pastatas. Pagal Projektą užstatytas plotas sklype Nr. 1 nurodomas 0,0567 ha, nors vienintelis registruotas pastatas minėtame plote užima 112,55 kv. m. Pareiškėjos į Projektą įtraukė Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus du statinius, nors pastariesiems eksploatuoti žemės sklypas negali būti formuojamas.

9. Teismas pritarė ir atsakovo pozicijai, kad Projektas nėra išsamus, nes iš pastarojo nėra aišku, ar iki gretimo sklypo ribos išlaikomas 3 m atstumas (STR 2.02.09:2005 8 priedo reikalavimai).

10. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų Projektas neatitinka Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų reikalavimų, t. y. žemės sklypai suformuoti neracionalių ribų, sklypų ribos nesuderintos su statinių išdėstymu, gyvenamosios paskirties pastatui ir jo priklausiniui be pagrindo suformuoti atskiri žemės sklypai, todėl konstatavo, kad atsakovas Sprendimu Nr. 8120 teisėtai ir pagrįstai atsisakė derinti tokį pareiškėjų Projektą, o NŽT Sprendimu Nr. 2393 tokį atsakovo sprendimą pagrįstai patvirtino. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti pareiškėjų ginčijamus sprendimus ir įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakartotinai nagrinėti Projektą, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11. Pareiškėjos K. R. ir T. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti.

12. Pareiškėjos nesutiko su teismo išvada, kad turi būti formuojamas vientisas žemės sklypas. Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, kad Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punkte išvardinti pagalbiniai ūkio paskirties statiniai (sandėliai, malkinės, tvartai, pirtys, kiti pagalbinio ūkio paskirties statiniai) yra namo priklausiniai. Atitinkamai pareiškėjų ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys. Atsižvelgusios į tai, pareiškėjos manė, jog šiam pastatui eksploatuoti turi būti

formuojamas atskiras žemės sklypas, jeigu yra sąlyga, kad gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą skiria kelias. Šiame kontekste paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimuose 2014 m. balandžio 9 d. nurodė sklypą formuoti atsižvelgiant į įregistruotų gretimų žemės sklypų ribas, numatyti servitutinę teritoriją kelio ir inžinerinių tinklų infrastruktūrai įrengti (5.2 ir 5.3 p.) Projektas buvo rengiamas atsižvelgiant į žemės sklypų, kurie yra suformuoti pagal kelio kraštinę liniją, gretimybes, tai akivaizdžiai matosi iš NŽT patikrinimo akto 2015 m. birželio 3 d. priedo. Pasak pareiškėjų, kelio egzistavimą įrodo ir ištrauka iš skaitmeninio žemėlapio.

13. Pareiškėjos taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl suformuoto sklypo Nr. 2 ploto. Pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės pritarimas Projekto sprendiniams įrodo, kad ji nenumato panaudoti ginčo žemės sklypo savo tikslams. Be to, suformuoto sklypo Nr. 2 plotas 0,1343 ha neviršija ŽRĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio (2,0 ha), sklypas yra suformuotas atsižvelgiant į ūkio pastatui bei šiame sklype esantiems kitiems objektams (automobilių stovėjimo vietoms, želdiniams, vaikų žaidimų aikštelei, žaliai vejai, daržui) eksploatuoti reikalingą plotą.

14. Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad Pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punktas nustato pagrindinius formuojamo sklypo principus, t. y., kad valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jeigu žemės sklype, be kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies, išskiriamas ir bendras visiems (ar keliems) žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingas žemės plotas (plotai) – bendro naudojimo plotas: kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita, šis bendro naudojimo plotas paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui, kuriam išskirtas bendro naudojimo plotas, išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas statinių ar įrenginių, kuriems išskirtas šis bendro naudojimo plotas, savininkams, o jeigu statiniai ar įrenginiai priklauso keliems asmenims, – šių statinių ar įrenginių bendraturčiams.

15. Pareiškėjos kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju valstybinės žemės užėmimas neva buvo nustatytas 2015 m. birželio 3 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, tačiau pareiškėjos negali ginčyti žemės naudojimo patikrinimo akto, nes tai yra tarpinis procedūrinis dokumentas, nors nustatyti faktai šiame akte neatitinka tikrovės. Pareiškėjos nurodo, kad šiuo atveju nėra priimtas galutinis sprendimas, kuriame būtų nustatytas valstybinės žemės užėmimas. Taigi, pareiškėjų teigimu, teismo argumentas dėl valstybinės žemės užėmimo nėra pagrindas atmesti jų skundą.

16. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą.

17. Atsakovas nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymėjo, kad Projektas neatitinka Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktų reikalavimų, t. y. žemės sklypai suformuoti neracionalių ribų, žemės sklypų ribos nesuderintos su statinių išdėstymu, gyvenamosios paskirties ir jo priklausiniui be pagrindo suformuoti atskiri žemės sklypai, o Projekto aiškinamasis raštas yra neišsamus ir pagrįsti ne visi sprendiniai.

IV.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, o K. R. ir T. V. apeliacinį skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, jog Sprendimas Nr. 8120, kuriuo atsisakyta derinti Projektą, grindžiamas Pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 ir 8 punktais, Taisyklių 32, 36, 40 ir 43 punktais, todėl pirmosios instancijos teismas būtent nurodyto teisinio reguliavimo apimtyje ir turėjo atlikti patikrą, kas iš esmės ir buvo padaryta bei nulėmė negatyvų sprendimą pareiškėjų atžvilgiu.

20. Teismas pažymėjo, jog apeliacija dėl Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punkto netinkamo taikymo, kuris nebuvo vienu iš atsisakymo derinti Projektą pagrindų, yra teisiškai reikšminga ta prasme, kad yra išsiskyrusios atsakovo ir pareiškėjų pozicijos dėl faktinės situacijos vertinimo, kuri ir suponuoja teisinį kvalifikavimą. Pareiškėjos tvirtino apie esančią situaciją, t. y. atitinkančią Pardavimo ir nuomos taisyklių 9 punktą, kai gyvenamojo namo pagalbinio ūkio paskirties statiniai (šiuo atveju pagalbinio ūkio statinys), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais (pagrindiniais daiktais) ir nuosavybės teise priklausantys gyvenamojo namo savininkui (bendraturčiams), yra kitame žemės sklype, ne tame, kuriame stovi gyvenamasis namas, nes šiuos žemės sklypus skiria kelias, šių statinių užimti ir jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai formuojami kaip namų valdos žemės sklypas ir parduodami tokia pat tvarka kaip

namų valdos žemės sklypas, jeigu tokiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotas atskiras žemės sklypas (buvo suprojektuoti sklypai Nr. 1 ir Nr. 2). Tuo tarpu atsakovas teigė, kad jokio kelio nėra ir turėjo būti vadovaujamasi Pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punktu, kaip ir pažymėta Sprendime Nr. 8120, o tai lemia tik vieno žemės sklypo formavimą.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, aptariama ginčo kelio aplinkybė yra esminė, nes pareiškėjų siekis – dviejų sklypų formavimas vietoj vieno. Todėl tik atsakius teigiamai į galimybę formuoti du atskirus žemės sklypus, būtų teisiškai reikšminga pasisakyti ir dėl kitų aplinkybių, paneigusių Projekto derinimą.

22. Apeliaciniame skunde dėl kelio aspekto nurodyta, jog šio objekto egzistavimą įrodo Vilniaus rajono savivaldybės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai (2014 m. balandžio 9 d.), kur nurodyta sklypą formuoti atsižvelgiant į įregistruotų gretimų žemės sklypų ribas, numatyti servitutinę teritoriją kelio ir inžinerinių tinklų infrastruktūrai įrengti, NŽT patikrinimo akto priedas, ištrauka iš skaitmeninio žemėlapio.

23. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi įtvirtinta, kad kelio savininku gali būti valstybė, savivaldybės, fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, jų padaliniai, kuriems kelias priklauso nuosavybės teise. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims; 6 straipsnio 4 dalis nustato, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos; 7 straipsnio 3 dalis – kad valstybinės ir vietinės reikšmės kelių duomenys tvarkomi Kelių kadastre, t. y. yra vieši.

24. Teismo vertinimu, teisinis reguliavimas pakankamai aiškiai apibrėžia kelių savininkus, kelių rūšis, subjektus, sudarančius kelių sąrašus, kelių duomenų tvarkymą ir kt. Iš čia seka, kad siekiant pagrįsti ginčo kelio, kaip prielaidos dviejų žemės sklypų formavimui, egzistavimą, jokių kliūčių kilti neturėjo, tačiau faktinių oficialių duomenų dėl kelio byloje nėra. Todėl tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu pareiškėjų argumentais nebuvo paneigta.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ginčo kelio egzistavimo aplinkybės paneigimas buvo pakankamas pagrindas atsisakyti patvirtinti Projektą, todėl kitų apeliacinio skundų argumentų aptarimas buvo teisiškai nebereikšmingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V.

26. Pareiškėja K. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018.

27. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu, nurodo, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

28. Nurodo, kad pareiškėjos 2011 m. parengė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, pagal kurio sprendinius buvo suformuotas vientisas žemės sklypas. Projektas buvo atmestas NŽT sprendimu ir buvo siūloma formuoti žemės sklypus atsižvelgiant į NŽT pasiūlymą, šiame pasiūlyme yra nurodoma, kad turi būti formuojami du žemės sklypai ir paliekamas kelias tarp žemės sklypų. Pareiškėjos taip pat kreipėsi į Žemės ūkio ministerijos vadovą dėl formuojamų žemės sklypų. Žemės ūkio ministerija 2013 m. birželio 13 d. išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, ir priėmė sprendimą Nr. 3IN-RV-710-637, nurodė Taisyklių 9 punktą, šiuo atveju prie gyvenamojo namo ir ūkinio pastato turėtų būti formuojami atskiri žemės sklypai gyvenamojo namo ir ūkinio pastato eksploatavimui.

29. Pareiškėjos teigimu, ginčas, kad turi būti formuojami du žemės sklypai, yra galutinai išspręstas Žemės ūkio ministerijos vadovo. Vien tuo motyvu negalėjo būti atmestas pareiškėjų apeliacinis skundas. Pareiškėjos susidūrė su situacija, kad vienu atveju NŽT pati priima sprendimą ir teikia pasiūlymą nurodydama, kad turi būti formuojami du žemės sklypai, analogišką sprendimą priima ir Žemės ūkio ministerijos vadovas nurodydamas, kad turi būti formuojami du sklypai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:VI.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

31. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

32. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

33. Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

34. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

35. Šiuo atveju K. R. prašyme atnaujinti procesą nurodo dvi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies, numatančios proceso atnaujinimo pagrindus, normas: 8 punktą (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

36. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl

aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-502/2018).

37. Šiuo atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria užbaigta administracinė byla Nr. eA-1743-556/2018, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą, motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis.

38. Įvertinus pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinu, nustatytomis teisiškai reikšmingomis bylai išspręsti aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės. Tai, kad pareiškėja nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

39. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

40. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikusi akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį, t. y. neargumentavo, neįrodė savo teiginių, jog priimant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pažymėtina, jog pareiškėja prašyme neįvardijo jokios konkrečios materialiosios teisės normos, kuri, jos teigimu, šiuo atveju buvo pažeista.

42. Įvertinus pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos administracinės bylos pakartotinį peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Kaip nurodyta pirmiau, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, atsisakytina atnaujinti procesą aptariamoje byloje (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Pareiškėjos K. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1743-556/2018 pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. R. ir T. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės

ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.Nutartis neskundžiama.



VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-373-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01199-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tigesta“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V4-72 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Tigesta“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir neskirti UAB „Tigesta“ nuobaudos.

2019 m. balandžio 4 d. pareiškėjas UAB „Tigesta“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kuriuo prašė įpareigoti Tarnybą netaikyti Įsakymu pritaikytos nuobaudos – įspėjimo, kol nebus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba 2019 m. kovo 25 d. pritaikė nuobaudą pagal Įsakymą, neatsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartyje nurodyta, jog Įsakymas yra neįsiteisėjęs ir apskųstas teismui, todėl negali būti vykdomas. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2019 m. kovo 25 d., kai yra taikoma nuobauda, jis patiria žalą, nes negauna pajamų. Pareiškėjui pritaikius nuobaudą ir sumažinus leistiną administruoti sąlyginių įmonių skaičių (toliau – ir LASĮS) viena sąlygine įmone, pareiškėjo dalyvavimas bankroto administratorių atrankose dėl įmonių tampa beprasmis, nes dėl sumažinto reitingo (LASĮS) pareiškėjas tapo nekonkurencingu ir negauna administruoti bankrutuojančių įmonių, o tai nulemia negautas pareiškėjo pajamas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=28068da082f411e993ffd4361ddf8976

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi tenkino pareiškėjo UAB „Tigesta“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdė Tarnybos 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V4-72 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Tigesta“ skyrimo“ galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Teismas sprendė, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su pareiškėjo teisėmis, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Įsakymo galiojimą. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog sustabdžius Įsakymo galiojimą, kitiems asmenims galėtų kilti žala. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų apsaugos principų.

III.

Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog Tarnybai taikant nuobaudą, pareiškėjas taps nekonkurencingas ir negaus administruoti bankrutuojančių įmonių, neatitinka faktinės situacijos, nes nuobaudos bankroto administratoriui paskyrimo faktas nedraudžia jam dalyvauti bankroto administratorių atrankos sistemoje ir gauti administruoti naujas bankrutuojančias įmones. Dėl pareiškėjo byloje išsakyto teiginio, kad jam teks atleisti 15 bankroto administratorių, atsakovas pažymi, jog iš 16 pas pareiškėją dirbančių bankroto administratorių – 15 bankroto administratorių neadministruoja nė vienos bankroto įmonės, daro išvadą, kad visi pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, jo subjektyvia nuomone, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui nėra pateikta jokių tokius svarstymus pagrindžiančių įrodymų.

Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde keliamo reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindimą, skundžiamo sprendimo turinį, jo įtaką kitiems asmenims, administracinių teismų praktiką, realios grėsmės, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nėra ir pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl teismas, priimdamas nutartį, kuria buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus argumentus bei priėmė nepagrįstą nutartį.

Pareiškėjas UAB „Tigesta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo UAB „Tigesta“ atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:1. Bankroto administratorių atrankos programos algoritmas sudarytas taip, kad bankroto administratoriaus, gavusio

nuobaudas, galimybės gauti administruoti įmones (būti atrinktam programos) sumažėja iki minimumo, t. y. tokiu atveju bankroto administratorius bus atrenkamas tik tada, kai neliks administratorių su mažiau turinčių balų (kaip nurodo pareiškėjas, esamos konkurencijos atveju dažniausiai tai tik asmenys be nuobaudų).

2. Pareiškėjas, turėdamas nuobaudą, tampa nekonkurencingu. Pareiškėjas kartu su 2019 m. balandžio 4 d. prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pridėjo ekrano fiksavimo nuotrauką iš bankroto administratorių atrankos sistemos, kurioje matyti, kad Tarnyba 2019 m. kovo 25 d. pritaikė nuobaudą. Iki nuobaudos pritaikymo pareiškėjas atitiko C grupės administratoriams keliamus reikalavimus, t. y. LASĮS reitingas buvo 80, tačiau pritaikius nuobaudą LASĮS reitingas tapo 79, t. y. jo galimybės dalyvauti C grupės administratorių atrankose tapo minimalios.

3. Pareiškėjas turi 16 bankroto administratorių komandą, tikėdamasis dalyvauti bankroto administratorių atrankos programoje, tačiau kol programa atrinks administruoti įmones, pareiškėjas nurodytiems bankroto administratoriams moka darbo užmokestį. Teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius nuobaudos galiojimo, nebus galimybės bankroto administratoriams dar kelis mėnesius mokėti darbo užmokesčio, nes negaus administruoti bankrutuojančių įmonių ir atitinkamai neturės darbo.

4. Tarnyba, neatsižvelgdama į teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį, pritaikytą nuobaudą atsisakė panaikinti.

Teisėjų kolegija


Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Tarnybos 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V4-72 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Tigesta“ skyrimo“ galiojimo sustabdymas iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo UAB „Tigesta“ prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, padarė išvadą, kad yra būtina iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Įsakymo galiojimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonė taikyta siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su pareiškėjo teisėmis.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2975-662/2018; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvacijos galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, jog pritaikius jam nuobaudą ir sumažinus LASĮS viena sąlygine įmone, pareiškėjo dalyvavimas bankroto administratorių atrankose dėl įmonių tampa beprasmis, nes dėl sumažinto reitingo (LASĮS) pareiškėjas tapo nekonkurencingas ir negauna administruoti bankrutuojančių įmonių, o tai nulemia negautas pareiškėjo pajamas.

Bankroto administratorių atrankos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 (toliau – ir Nutarimas), 23 punktas nustato, kad nuo sąlyginių įmonių skaičiaus priklauso tai, kokiai administratorių grupei atitinkamas administratorius turi būti priskiriamas, t. y. A, B arba C grupės, ir būtent nuo šios grupės priklauso bankroto administratoriui atrinktina įmonė. Nutarimo 29 punkte nurodyta, kad pagal įmonės atrankinį dydį programa administratorių didelei įmonei parenka tokiu eiliškumu: C grupės administratorius, B grupės administratorius ir A grupės administratorius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra pritaikyta nuobauda – įspėjimas, leistino administruoti sąlyginių įmonių skaičiaus riba mažintina viena sąlygine įmone.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėjo galimybės dalyvauti C grupės administratorių atrankose dėl didelių įmonių tapo minimalios, t. y. pareiškėjas tapo nekonkurencingu, akcentuoja, jog pas pareiškėją dirba

16 bankroto administratorių, kuriems turi būti mokamas darbo užmokestis, o 15 iš 16 bankroto administratorių neturi darbo, nes neadministruoja nei vienos įmonės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo byloje nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pateiktą įrodymą, nepripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nepritaikius jo nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam nėra sudaryta galimybė administruoti įmones, o jo nurodyti bankroto administratoriai neadministruoja įmonių vien dėl to, jog pareiškėjui paskirta nuobauda.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tokios aplinkybės dėl nepaskyrimo administratoriumi, kurias nurodo pareiškėjas, per se (pats savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, o tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, pavirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, šalių interesų pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5225-858/2017; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovo atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2b3b04b082f411e993ffd4361ddf8976

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. P-578 ir paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, sustabdė šią administracinę bylą iki įsiteisės galutinis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2197-790/2018. Pareiškėjas 2019 m. kovo 20 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad byla buvo sustabdyta iš esmės jo interesais, todėl jis turi teisę atsisakyti tokios savo teisių gynybos ir prašyti nagrinėti bylą iš esmės. Situacija, kai tarnybinės nuobaudos klausimas nagrinėjamas antrus metus ir dar nėra aišku, kada šis klausimas bus baigtas nagrinėti, pareiškėjo įsitikinimu, pažeidžia jo pagrindines teises, įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjama byla buvo sustabdyta nepagrįstai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos sustabdymo aplinkybės yra išdėstytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje, kurioje nurodoma, jog ši administracinė byla sustabdyta iki įsiteisės galutinis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2197-790/2018 (dabar Nr. eI-175-816/2019). Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis apeliacinės instancijos teismui nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi, o aplinkybės, dėl kurių nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, neišnyko, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti šios administracinės bylos nagrinėjimą.

III.

Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsniu ir 108 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą, turėjo motyvuoti, kodėl nepritaria pareiškėjo išdėstytiems argumentams. Kadangi nutartyje nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, todėl nutartis turi būti panaikinta.

Pareiškėjo įsitikinimu, tolesnis teismo priimto sprendimo, t. y. nutarties sustabdyti bylą, vykdymas prieštarauja esminiams teisės principams ar teisės aktams. Pareiškėjas sutinka, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje nurodyti bylos sustabdymo pagrindai neišnyko, tačiau pažymi, kad tolesnis bylos stabdymas prieštarauja teisės normoms, ginančioms pareiškėjo teisę į darbą bei operatyvų teisminį procesą jo atleidimo iš darbo byloje. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą, kuriame išreikšta pareiškėjo pozicija, jog byla nuo pat pradžios sustabdyta nepagrįstai, turėjo patikrinti bylos sustabdymo pagrįstumą ir būtinybę.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl bylos

atnaujinimo, nurodo, jog byla sustabdyta iš esmės pareiškėjo interesais, todėl jis turi teisę atsisakyti tokios savo teisių gynybos ir prašyti nagrinėti bylą iš esmės. Byla nagrinėjama neprotingai ilgą laiką, todėl yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kurios numatytos nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad byla yra sustabdyta nepagrįstai.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 22 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos

informacinės sistemos Liteko duomenimis administracinės bylos sustabdymo pagrindas buvo patikrintas 2019 m. kovo 8 d., aplinkybė, dėl kurios byla buvo sustabdyta, nėra išnykusi.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartį, kuria netenkintas jo prašymas atnaujinti sustabdytos administracinės bylos nagrinėjimą.

ABTĮ 102 straipsnis nustato, kad bylos nagrinėjimas atnaujinamas pašalinus aplinkybes ar išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo sustabdytas, proceso dalyvių pareiškimu ar teismo iniciatyva. Dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo teismas ar teisėjas rašytinio proceso tvarka priima nutartį.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nustatęs, kad neišnyko šios administracinės bylos sustabdymo pagrindas, nes administracinė byla Nr. eI-175-816/2019, dėl kurios buvo sustabdyta ši administracinė byla, neišnagrinėta. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad sprendžiant pareiškėjo prašymą buvo apsiribota tik šiuo formaliu pagrindu ir visiškai nenagrinėtos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas teigia, kad ši administracinė byla gali būti ir turi būti nagrinėjama, o šios bylos sustabdymas ir jos nenagrinėjamas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra nurodęs aplinkybes, susijusias su tuo, jog dėl šios bylos nagrinėjimo yra sustabdyta kita administracinė byla dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos.

Įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus, dėl kurių buvo prašoma atnaujinti bylos nagrinėjimą, bylos sustabdymo pagrindą, pirmosios instancijos teismo nutartis vertintina kaip nutartis, kuria užkirsta galimybė tolesnei bylos eigai (ABTĮ 152 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-624/2012).

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas sustabdo bylą, kai jos negalima nagrinėti, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Būtent šiuo teisiniu pagrindu sustabdyta administracinė byla.

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu sustabdymas yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys, o toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012). Vien ta aplinkybė, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo sustabdyti bylą, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-624/2012). Be pagrindo sustabdžius bylos

nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu ginčija atsakovo sprendimą skirti tarnybinę nuobaudą, t. y. bylos ginčas yra kilęs iš tarnybinių teisinių santykių dėl pareiškėjo netinkamai vykdytų ir / ar neįvykdytų pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose nurodytų pareigų. Akcentuotina, kad 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje, kuria sustabdyta byla, nėra nurodytos aplinkybės (faktai), kurios negali būti nustatytos šioje byloje, kurios konkrečios aplinkybės, nustatytos kitoje administracinėje byloje, bus prejudicinės šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje nutartyje yra tik nurodyta, jog nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į teismo vertinimą dėl kitoje administracinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės, ar buvo draudžiama pastatus nugriauti neparengus statinio griovimo projekto ir ar buvo būtinas leidimas šiems pastatams griauti.

Administracinėje byloje Nr. eI-175-816/2019 nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp Departamento ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos dėl 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 2D-1933, t. y. skiriasi nagrinėjamų bylų dalykai ir bylose nustatinėjamos skirtingos aplinkybės (faktai).

Įvertinus 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių administracinė byla sustabdyta, administracinėje byloje Nr. eI-175-816/2019 nagrinėjamo ginčo pobūdį, tai, kad sustabdant bylos nagrinėjimą nebuvo nustatytos aplinkybės (fakai), kurių negalima išnagrinėti šioje administracinėje byloje (išnagrinėti tarnybinio ginčo), konkrečios prejudicinės aplinkybės, kurios bus nustatytos administracinėje byloje Nr. eI-175-816/2019, darytina išvada, kad administracinė byla sustabdyta be teisėto pagrindo. Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių administracinės bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas, konstatuotina, kad jos yra pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.Atnaujinti administracinės bylos pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-337-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04493-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 54.6(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=42a4d2c082f411e993ffd4361ddf8976

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. (E. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, kuriame prašė sutvarkyti susidariusią padėtį, susijusią su Kultūros centro direktoriaus leidimo gavimu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 22 d. skundo trūkumams pašalinti: pateikti patikslintą skundą pagal nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytus trūkumus (patikslinti skundo reikalavimą (prašyti panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. A51-100599/18(2.17.1.1.21-TR-3); nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą; pateikti įrodymus, pagrindžiančius sumokėtą žyminį mokestį arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo; nurodyti, ar pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka).

2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame: 1) reikalavo, kad ateityje leidimus foto darbams Katedros aikštėje ir Rotušės aikštėje renginių prie Kalėdų eglutės metu išdavinėtų atitinkamas savivaldybės skyrius, nes pareiškėjo foto darbams nereikalinga techninė įranga ir paviljonai, kuriuos teikia Kultūros centro direktorius, be to, pareiškėjo buvimas Katedros ar Rotušės aikštėje nesudaro problemų ir nesukelia viešosios tvarkos pažeidimų; 2) prašė išspręsti klausimą dėl direktoriaus veiksmų pripažinimo kerštu už kritiką; 3) prašė išspręsti klausimą dėl materialinės ir moralinės žalos išieškojimo iš kaltininkų (už 2011–2014 m., 2018 m.), nes direktorius sąmoningai neišduodavo sutikimo foto darbams, todėl jiems savivaldybėje neišduodavo leidimo; 4) reikalavo, kad direktorius pateiktų patvirtinančius dokumentus apie Lietuvos Regionų Kalėdų Senelio atstovų kasdienį buvimą renginių Katedros ir Rotušės aikštėse, laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. sausio 7 d. Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl materialinių sunkumų, t. y. pareiškėjui paskirta pensija yra mažesnė nei nustatytas minimalus pragyvenimo lygis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi nustatė pareiškėjui E. B. terminą iki 2019 m. vasario 15 d. trūkumams pašalinti: pateikti patikslintą skundą pagal nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytus trūkumus (nurodyti proceso šalis (pareiškėją ir atsakovą (-us)); nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (-us), ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus; patikslinti skundo reikalavimus (prašyti panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. A51-100599/18(2.17.1.1.21-TR-3, sukonkretinti skundo reikalavimą dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo).

2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas teismui pateikė skundą, kuriame teisme prašė: 1) pripažinti Kultūros centro direktoriaus 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. S-100 neteisėtu; 2) pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. A51-100599/18(2.17.1.1.21-TR-3); priteisti 14 800 Eur turtinę žalą; 4) priteisti neturtinę 2 000 Eur neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. kovo 12 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti skundą atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus (nurodyti ne tik skundo reikalavimus, bet ir pagrįsti, kodėl nesutinka su skundžiamais raštais, kokiems teisės aktams skundžiami raštai neatitinka, nurodyti, kuo būtent jam pasireiškė tiek turtinė, tiek neturtinė žala, konkretizuoti ir individualizuoti patirtą žalą ir jos atsiradimo aplinkybes, suformuluoti reikalavimus dėl žalos atlyginimo konkrečiam subjektui), sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui mokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Pareiškėjas 2019 m. kovo 8 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą iki 2019 m. balandžio 30 d. skundo trūkumams pašalinti, nes jo asmens identifikavimo dokumentas jam bus išduotas tik 2019 m. balandžio 1 d. Taip pat pareiškėjas

nurodė, kad kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos, tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino pratęsimo skundo trūkumams pašalinti netenkino.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad kreipiantis į teismą su skundu nėra būtina pareiškėjui turėti asmens dokumentą ir pareiškėjui jau tris kartus buvo nustatyti terminai skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėjas teismo nustatytų trūkumų nepašalino, nors teismas nutartyse konkrečiai išaiškino pateikiamų skundų trūkumus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl neteikiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apskundimas teismine tvarka gali užtrukti ilgiau nei nurodo pareiškėjas. Taip pat pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti netenkintinas ir pažymėjo, kad ABTĮ nenustato skundo trūkumų šalinimo termino, tačiau šis terminas negali tęstis neribotą laiką.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad visus reikalavimus gali įgyvendinti tik padedant advokatui arba pačiam teismui ir pabrėžia, kad visus dokumentus, reikalingus klausimui išspręsti iš esmės, gali gauti pagal teismo užklausą iš savivaldybės ir iš Kultūros centro. Be to, pažymas apie materialinę ir finansinę padėtį gali gauti tik pateikęs asmens dokumentą, kurį gaus tik 2019 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas pažymi, jog buvo pateikęs teismui pažymą apie gaunamą pensiją, t. y. apie tai, kad pareiškėjo pajamos nesiekia pragyvenimo minimumo, todėl prašė atleisti nuo 30 Eur mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti ir jo skundą laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Tačiau suinteresuoto asmens teisė pareikšti skundą teismui turi būti įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytų sąlygų. Kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti paisoma ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Jeigu teismas nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimų, teismo nutartimi pareiškėjui nustatomas terminas nurodytiems trūkumams pašalinti. Teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Skundo trūkumai šalinami per nustatytą terminą. Terminą skundo trūkumams pašalinti nustato teismas (ABTĮ 33 str. 1 d.). Vadovaujantis ABTĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti gali būti teismo pratęstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas pratęsia terminą skundo trūkumams pašalinti, kai nustato, jog buvo svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui pritrūko laiko pateikti tinkamą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-777-662/2015).

Kaip matyti iš nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m.

sausio 4 d., 2019 m. sausio 31 d., 2019 m. vasario 26 d. nutartimis nustatė pareiškėjui terminus skundo trūkumams pašalinti, pasiūlydamas pareiškėjui pateikti patikslintą skundą, kuris būtų parengtas vadovaujantis ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo teiktais skundais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo skundo turinio ir formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdė pradėti administracinės bylos teiseną. Pareiškėjui pagrįstai buvo siūloma pašalinti skundo trūkumus. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarčių, teismas tiksliai nurodė pareiškėjui, kokie yra jo skundo trūkumai ir kaip juos šalinti.

Pareiškėjas, šalindamas nustatytus teismo trūkumus, pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti. Prašymą pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti pareiškėjas argumentuoja tuo, jog pareiškėjo asmens identifikavimo dokumentas bus jam išduotas tik 2019 m. balandžio 1 d. ir kad kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos, tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė teikti valstybės garantuojamą pagalbą, todėl šį sprendimą apskundė teismui. Pirmosios instancijos teismas tokio pareiškėjo prašymo netenkino. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepratęsė termino trūkumams šalinti, nes pareiškėjui terminas skundo trūkumams pašalinti pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas tris kartus, tačiau pareiškėjas nustatytų trūkumų nepašalino, nors pirmosios instancijos teismas išaiškino pateiktų skundų trūkumus. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreipiantis į teismą su skundu pareiškėjui nėra būtina turėti asmens dokumentą, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl neteikiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apskundimas gali užtrukti ilgiau nei nurodo pareiškėjas, t. y. ilgiau nei iki 2019 m. balandžio 30 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartimi, kuria pareiškėjui nebuvo pratęstas terminas trūkumams pašalinti ir skundas buvo laikomas nepaduotu.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3404-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01828-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1bae272082f411e993ffd4361ddf8976

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. (Y. G.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. G. (Y. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (15/6-1)12PR-79 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

II.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą, kuriame iš atsakovo prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3 710,33 Eur. Kaip matyti iš su prašymu pateiktų dokumentų, pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimo išlaidas, susijusias su vertimo, advokato, apgyvendinimo paslaugų suteikimu, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašo pareiškėjo prašymą atmesti arba sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, taip pat pratęsti atsiliepimo pateikimo terminą ir atsižvelgti į atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus. Atsakovas, remdamasis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančiomis teisės normomis ir teismų praktika, nesutinka, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su vertimo, advokato, apgyvendinimo paslaugų suteikimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, yra tinkamos atlyginti ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija


III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, proceso šalių išlaidų, patirtų

pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-63/2010; 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-8-83/2007). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, perduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakys tik dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

Iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 16 straipsnio, reglamentuojančio minėto įstatymo taikymą, 2 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartimi byla skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2019 m. vasario 20 d. 10 val. Nutartis, kuria byla buvo išnagrinėta, priimta 2019 m. kovo 20 d. 15 val.

Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo pateikė 2019 m. balandžio 3 d., t. y., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1833 ir ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nuostatas, praleidę ABTĮ nustatytą terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti, kuris negali būti atnaujintas (prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos), todėl pareiškėjo prašymo dalies dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo nagrinėjimas yra nutraukiamas (ABTĮ 4 str. 7 d., 103 str. 8 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti pareiškėjo J. G. (Y. G.) prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nagrinėjimą.

Pareiškėjo J. G. (Y. G.) prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.




MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24aab87082f411e993ffd4361ddf8976

Administracinė byla Nr. eAS-374-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 59.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjo), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AV investicija“ (toliau ir – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. nutarimą Nr. 1S-16(2019) „Dėl UAB „AV investicija“ 2019 m. vasario 1 d. skundo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Tarybą pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) susirašinėjimą su advokatu Andrejumi Vavilovu, kur Andrejus Vavilovas veikia kaip advokatas, laikyti advokato profesine paslaptimi, taikyti jam advokato profesinės paslapties apsaugą ir tokius duomenis pašalinti iš turimų laikmenų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, baigęs pasiruošimą bylos nagrinėjimui, priėmė 2019 m. balandžio 8 d. nutartį, kuria nutarė: pasiruošimą bylos nagrinėjimui baigti ir administracinę bylą Nr. eI-2605-815/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2019-1) perduoti skirti teismo į posėdį; paskyrus teismo posėdį šioje administracinėje byloje, išsiųsti teismo pranešimus, procesinius dokumentus šios administracinės bylos proceso dalyviams; netenkinti pareiškėjos 2019 m. kovo 26 d. prašymo kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl paaiškinimo pateikimo aktualiais advokato profesinės paslapties taikymo klausimais; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje.

Nutartis dalyje dėl medžiagos pripažinimo nevieša per septynias kalendorines dienas atskiruoju skundu skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

baigė pasiruošimą bylos nagrinėjimui, administracinę bylą Nr. eI-2605-815/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2019-1) perdavė skirti teismo posėdį, netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl paaiškinimo pateikimo aktualiais advokato profesinės paslapties taikymo klausimais ir nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje.

Teismas konstatavo, kad teismo kompetencija yra atsakyti į aktualius teisės taikymo ir aiškinimo klausimus dėl advokato profesinės paslapties taikymo ir nusprendė bylą nagrinėti uždarame posėdyje, bylos medžiagą laikyti nevieša, nes priešingu atveju galėtų būti sutrukdyta Tarybos tyrimui.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria nutarta bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje, o bylos medžiagą – laikyti nevieša, ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje žodžiu ir bylos medžiagą laikyti vieša.

Pareiškėjas nesutinka su teismo nutarties motyvu, kad priešingu atveju galėtų būti sutrukdyta vykdomam Tarybos tyrimui. Bylos esmę sudaro teisės normų bei teismo praktikos, reglamentuojančių advokato profesinės paslapties apsaugą, aiškinimas ir taikymas ir jokių duomenų, susijusių su Tarybos vykdomo tyrimo medžiagos turiniu, byloje nėra. Pareiškėjas nurodo, kad vien faktas, jog ginčas kilo Tarybai vykdant tyrimą, nelemia, jog byla susijusi būtent su tyrimo medžiaga. Tyrimo medžiagos turinys byloje nėra nagrinėjamas, poreikio tokią medžiagą pateikti vėliau byloje taip pat neatsiras. Pareiškėjo vertinimu, bylos pobūdis lemia tai, kad jokio pavojaus pažeisti žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą, atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį nekils, todėl teismo argumentas dėl galimybės sutrukdyti vykdomam Tarybos tyrimui yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 6 dalimi, nurodo, kad byloje nebuvo šalių prašymo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl pagal bendrąją taisyklę, byla nagrinėtina žodžiu. Pareiškėjas pastebi, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu proceso šalies prašymu ar savo iniciatyva ir visų proceso šalių sutikimu teismas turi teisę nutartimi nuspręsti toliau nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 7 dalis), todėl nustatęs aplinkybes, dėl kurių byla nebegali būti nagrinėjama žodžiu, teismas turi teisę bet kada nuspręsti toliau nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundo dalyje „Procesiniai klausimai“ nurodė, kad „sutinkame dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka“. Taryba atsiliepimo į pareiškėjo skundą dalyje „Dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo ir kitų prašymų“ taip pat nurodė, kad „Konkurencijos taryba sutinka dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka“. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 6 dalimi, vertina, kad tokiu atveju nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka teismo buvo paskirtas nepagrįstai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl to, kodėl ši byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Atsakovas nurodo, kad atsiliepimo į pareiškėjo skundą dalyje „Dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo ir kitų prašymų“ pažymėjo, kad teismui pateikiami dokumentai (atsiliepimo priedai Nr. 1-19), t. y. tyrimo veiksmus fiksuojantys protokolai, raštai ir nutarimai siųsti pareiškėjui ir raštai gauti iš pareiškėjo, yra Tarybos tyrimo medžiaga, pateikta vykdant teismo įpareigojimą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui šie dokumentai yra žinomi. Atsakovas pažymi, kad Konkurencijos įstatymo nuostatos numato, kad tretiesiems asmenims Tarybos nagrinėjamo klausimo ar tyrimo medžiaga nėra teikiama susipažinti kol nėra priimamas galutinis Tarybos sprendimas, o procedūros dalyviai su tyrimo medžiaga taip pat gali susipažinti tik baigus tyrimą ir jiems įgyvendinant savo teisę į gynybą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas pagrįstai teismo prašė kol vyksta minėtas Tarybos tyrimas užtikrinti kartu su atsiliepimu pateiktos informacijos apsaugą ir leisti su ja susipažinti tik bylos šalims.

Atsakovas pabrėžia, kad bylos nagrinėjimas dar nėra įvykęs, todėl nėra pagrindo teigti, jog Tarybos pateikta medžiaga nėra ar nebus nagrinėjama, ar ja nebus remiamasi. Atsakovo vertinimu, tyrimo bylos medžiagos dalies paviešinimas, kol tyrimas nėra baigtas, gali turėti neigiamų padarinių vykstančiam tyrimui, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog nėra pagrindo bylos medžiagos laikyti nevieša.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties dalies, kuria teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. balandžio 8 d. nutartyje nurodė motyvus dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, taip pat nurodė, kad nutartis šioje dalyje yra skundžiama, tačiau nutarties dalyje, kurioje nurodomas teismo nutarimas (ABTĮ 108 str. 1 d. 6 p.), šis klausimas nebuvo išspręstas, todėl ši nutarties dalis ir

nėra nagrinėjimo dalykas apeliacinės instancijos teisme.ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti

atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Nei ABTĮ 8 straipsnis, reglamentuojantis bylų nagrinėjimo teisme viešumo klausimus, nei ABTĮ 78 straipsnis, reglamentuojantis bylų nagrinėjimo teisme betarpiškumą, žodiškumą ir nepertraukiamumą, nenustato, kad proceso šalys galėtų atskiraisiais skundais skųsti pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis, kuriomis išsprendžiami bylos nagrinėjimo tvarkos bei teismo posėdžio viešumo klausimai, tokios teismo nutartys neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl yra neskundžiamos.

Kadangi skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties dalis, kuria teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka uždarame teismo, yra neskundžiama, apeliacinis procesas pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties nutraukiamas (ABTĮ 138 str. 3 d. 2 p., 138 str. 8 d., 151 str.).

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje, kliūčių proceso šaliams susipažinti su bylos medžiaga nėra, todėl aspektai, kuriais buvo skundžiamasi, nebėra svarbūs.


n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicijos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. nutarties nutraukti.



VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3b4612f082f411e993ffd4361ddf8976

pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas LAVL kameroje Nr. 25, kurios plotas 8 kv. m, joje buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko apie 2 kv. m ploto. Kameros plotą mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo pelėsio, veisėsi tarakonai. Iš sanitarinio mazgo į patalpą sklido nemalonus kvapas. Dėl nepakankamo kameros apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybėmis dėl pareigūnų netinkamo elgesio, provokacijų. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, tapo irzlus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus

kameroje Nr. 25. LAVL administracija negalėjo daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui, kadangi įstaigoje turėjo suteikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos galėjo būti viršytos. Be to, LAVL turėjo būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. LAVL patalpų vėdinimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per langus. Nuteistųjų bei suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Gyvenamąsias patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Valymo inventorius buvo išduodamas pagal nuteistųjų ar suimtųjų prašymus, o po valymo turėjo būti grąžinamas atgal į valymo inventoriui skirtą patalpą. LAVL palatų sanitarai kartą per mėnesį arba išvykus pacientui atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu buvo išvalomi ir dezinfekuojami visi paviršiai. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 14 d. atliktos operatyvios kontrolės metu kameroje Nr. 25 pažeidimų dėl sienų, lubų paviršiaus, sanitarinių įrenginių, patalpų valymo, dezinfekcijos darbų nebuvo nustatyta. Ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 25 laikomi asmenys dėl mikroklimato ir apšvietimo pažeidimų į visuomenės sveikatos specialistus nesikreipė. Atsakovo teigimu, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 5,31 kv. m ploto. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kameros Nr. 25 plotas yra 8 kv. m, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė. Byloje bėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameros Nr. 25 plotas buvo

mažesnis, nei nurodyta atsakovo atsiliepime. Teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie kameros, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą, todėl jais rėmėsi.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo kameros vėdinimo (kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog LAVL kameros vėdinamos per atveriamus langus, patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-420. Teismas tai pat nurodė, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Pagal nustatytą tvarką LAVL gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 25 patikrinimo metu buvo švaru, sienos lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (drėgmė, pelėsis, kvapas) būtų kreipęsis į LAVL administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė–sanitarinė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LAVL nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo palatų apšvietimo ir žemos temperatūros, todėl šias aplinkybes laikė nustatytomis.

9. Dėl pareiškėjo skunde reiškiamų pretenzijų, susijusių su netinkamu pareigūnų elgesiu, teismas nurodė, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė kaip nepagrįstus.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LAVL ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų dėl nepakankamo apšvietimo bei oro temperatūros, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas neįrodė, kad jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju turėtų būti vertinamas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, t. y. pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III.

11. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas cituoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyti kalinimo sąlygų, susijusių su palatų apšvietimu ir temperatūra, pažeidimai ir pripažinta, jog pareiškėjas dėl to patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų. Taip pat nurodo, kad nesutinka su visais jo argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, mano, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, o pareiškėjo skundas turi būti patenkintas visiškai.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Atsiliepime LAVL nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė

galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kurie jau buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu (2016 m. kovo 8–29 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, susijusias su patalpų apšvietimu ir temperatūra, pripažino šį jo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia nesutinkantis su visais jo argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, tačiau jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų apeliaciniame skunde nenurodo.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas, tačiau šis pareiškėjo argumentas savaime nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

22. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus, neišskirdamas jokių įrodymų, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pažeistų pareiškėjo teisių pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tokio masto ir pobūdžio, kad jam kompensuoti turėjo būti nustatyta tam tikra materiali patirtos neturtinės žalos išraiška. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisių pažeidimo trukmė nebuvo ilga ir neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo dvasinei ir fizinei sveikatos būklei. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, juos pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-504-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01414-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Lietuvos verslo paramos agentūra“, dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas asociacija „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro (toliau – ir ekonomikos ir inovacijų ministras) 2017 m. kovo 31 d. įsakymus Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185 ir Nr. 4-186 (toliau – ir 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai), kuriais nuspręsta susigrąžinti išmokėtas pareiškėjui lėšas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 17 d. ekonomikos ir inovacijų ministras priėmė įsakymą Nr. 4-1079 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Ekonomikos augimo veiksmų programą skyrimo“ (toliau – ir 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymas), kuriuo skyrė finansavimą Dzūkų krašto menų inkubatoriaus projekto „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ kapitalo formavimo išlaidoms padengti.

3. Viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – Agentūra), atlikusi pažeidimų tyrimus, pateikė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (toliau – ir Ministerija) tyrimo išvadas.

4. Ekonomikos ir inovacijų ministras 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-183 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014 vykdytojui Dzūkų krašto menų inkubatoriui, susigrąžinimo“, remdamasis Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02 nustatė, kad pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 22 d. privalo grąžinti 18 812,77 Eur. Ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-184 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014 vykdytojui Dzūkų krašto menų inkubatoriui, susigrąžinimo“, remiantis Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT03, nustatyta, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=382487a082f411e993ffd4361ddf8976

pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 22 d. privalo grąžinti 18 326,69 Eur. Ekonomikos ir inovacijų 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-185 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014 vykdytojui Dzūkų krašto menų inkubatoriui, susigrąžinimo“, remdamasis 2016 m. gruodžio 29 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT05 nustatė, kad pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 22 d. privalo grąžinti 5 863,33 Eur.

5. Ekonomikos ir inovacijų ministras 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-186 pakeitė 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymą ir nurodė skirti pareiškėjui finansavimą kapitalo formavimo išlaidoms padengti – iki 2 058 250,34 Eur.

6. Dėl tyrimo išvados Nr. VP2-2.-ŪM-02-V-01-014/IT03 pareiškėjas nurodė, kad kaip pažymėta 2016 m. spalio 3 d. pateiktuose paaiškinimuose, įrangos pirkimo metu rinkoje nebuvo tokių bepiločių orlaivių, kurie atitiktų keliamus reikalavimus, todėl bepiločių orlaivių savybės buvo pasiektos komplektuojant atskiras rinkoje esančias detales ir atitinkamai suprogramuojant patį bepilotį orlaivį. 2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjui vykdant bepiločių orlaivių pirkimą, rinka buvo mažiau išsivysčiusi, bepiločių orlaivių kaina galėjo būti aukštesnė, tačiau pagrįsta rinkos. 2016 m. spalio 21 d. Agentūra atliko neplaninį patikrinimą pareiškėjo patalpose su Agentūros išorės ekspertu, kuris 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad bepiločių orlaivių maksimalių kainų suminė vertė – ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartyse apibrėžta kaina, o bepiločio orlaivio kameros savybės dėl vaizdo kokybės neatitinka keltų reikalavimų. Agentūra pripažino 19 304 Eur netinkamomis išlaidomis finansuoti ir pateikė Ministerijai siūlymą susigrąžinti išmokėtas lėšas.

7. Agentūros 2017 m. sausio 2 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.-ŪM-02-V-01-014/IT05 nurodyta, kad pareiškėjas, įsigydamas baterijas su transportavimo talpa ir krovikliu, už jas sumokėjo du ar daugiau kartų rinkos kainą viršijančią sumą. Pareiškėjas paaiškino, kad perkamų baterijų komplektacijai buvo keliami aukšti reikalavimai, kad jos būtų universalios ir patogios naudoti įvairiose situacijose ir vietose, taip pat – paruoštos transportavimui. Transportavimui skirtas lagaminas / talpykla yra gaminami pagal specialų užsakymą, kad atitiktų individualius poreikius, baterijos buvo parinktos didesnės talpos, o įtaką kainai turėjo ir trumpas pristatymo terminas. Agentūra, su nepriklausomu ekspertu 2016 m. spalio 21 d. atlikusi neplanuotą patikrą pareiškėjo patalpose, 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė išvadą, kurioje konstatuota, kad baterijų maksimali suminė vertė yra ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartimi apibrėžta bendra kaina, o baterijų lagaminas / talpykla apskritai nebuvo rastas. Agentūra pripažino 6 176 Eur netinkamomis išlaidomis finansuoti ir pateikė siūlymą Ministerijai susigrąžinti išmokėtas lėšas.

8. Agentūros 2017 m. kovo 1 d. pranešime Nr. R4-1333(13.3.18-10), nurodyta, kad Agentūra užbaigė įtariamo pažeidimo tyrimą dėl foto įrangos su priedais pirkimo ir pateikė tyrimo išvados Nr. VP2-2.2.-ŪM-02-V-01- 014/IT04 kopiją. Išvadoje nurodyta, kad pažeidimo tyrimas pradėtas pagal pastebėjime Nr. EX 17 nurodytas ir audito metu nustatytas aplinkybes – projekto vykdytojas televizinę kamerą ir jos priedus nusipirko dviem mažos vertės pirkimais apklausos būdu, nors pateikiamų to paties tipo prekių vertė viršijo mažos vertės pirkimo vertę ir apie šių prekių pirkimus turėjo būti paskelbta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 86 straipsnyje nustatyta tvarka. Profesionalios, pažangios raiškos televizinės kameros su priedais 2015 m. rugsėjo 9 d. pirkimo sutarties Nr. 18 vertė yra 55 764 Eur. Didžiąją perkamo objekto vertę sudaro objektyvai (4 vnt.). Papildomi du objektyvai, pritaikyti televizinei kamerai buvo įsigyti pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. pirkimo sutartį Nr. 11. Atsižvelgiant į tai, kad buvo atlikti du mažos vertės pirkimai apklausos būdu, Agentūra priėmė sprendimus pradėti du įtariamų pažeidimų tyrimus, o ši išvada buvo surašyta tik dėl foto įrangos pirkimo pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. pirkimo sutartį Nr. 11. Agentūra 2016 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydama pateikti įvertinimą: 1) ar pareiškėjas tinkamai pasirinko pirkimo būdus ir mažos vertės pirkimais apklausos būdu nupirko reikalingą televizinę kamerą su priedais ir foto studijos įrangą su priedais, nepažeidžiant Viešųjų pirkimo įstatymo; 2) ar pagrįstai ne visi foto objektyvai buvo pirkti ne kartu su televizine kamera. Viešųjų pirkimų tarnyba 2017 m. vasario 20 d. vertinimo išvadoje nurodė, kad pareiškėjas įgyvendino du pirkimus. Pirmasis – foto studijos įrangos pirkimas, kurią sudaro profesionalus veidrodinis skaitmeninis fotoaparatas (2 vnt.), profesionalių objektyvų komplektas foto studijai (1 vnt.) foto studijos įrangos mobilus komplektas (1 vnt.). Antrojo pirkimo objektas – profesionalios, pažangios raiškos televizinės kameros su priedais (1 vnt.) bei keturių objektyvų pirkimas. Viešųjų pirkimų tarnyba, remdamasi ekspertų išvadomis konstatavo, kad pareiškėjas dirbtinai suskaidė antrojo pirkimo objektą ir du objektyvus, skirtus naudoti su televizine kamera, priskyrė prie kito pirkimo. Tokiu būdu pareiškėjas išvengė Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintos pirkimų tvarkos. Jei pareiškėjas būtų du objektyvus įsigijęs kartu su televizine kamera, pirkimo vertė siektų 79 264 Eur be PVM, ir viršytų Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 1 punkte nustatytą mažos vertės pirkimo ribą. Atsižvelgdama į tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo Viešųjų pirkimų įstatymo normų pažeidimą tik dėl pareiškėjo vykdyto antrojo pirkimo, kurio metu buvo perkama televizinė kamera su priedais, Agentūra neįžvelgė pagrindo nustatyti pažeidimų, susijusių su pareiškėjo vykdytų pirmuoju foto įrangos pirkimu.

9. Agentūra pateikė 2017 m. kovo 1 d. pranešimą Nr. R4-1332(13.3.18-10), prie kurio pridėjo 2017 m. vasario 28 d.

tyrimo išvados Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02 kopiją.Tyrimo išvadoje nurodyta, kad Agentūrai su nepriklausomu ekspertu 2016 m. spalio 21 d. atlikto neplaninio patikrinimo pareiškėjo patalpose tikslas buvo įvertinti pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 9 d. pirkimo sutartį Nr. 18 dėl televizinės kameros ir jos priedų pirkimo. Pirkimu įsigyta įranga susideda iš televizinės kameros, kuriai priskiriamas BVPŽ kodas – 3224000-7, objektyvų – BVPŽ kodas 38651100-4, mikrofono su ilgu tvirtinimu – BVPŽ kodas 32240000-7. 2014 m. sausio 31 d. Viešųjų pirkimų tarnybos pateiktame paaiškinime dėl Numatomos viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos pakeitimų, nurodyta, jog siekiant nustatyti ar prekės yra laikomos tos pačios rūšies prekėmis, BVPŽ kodo pirmųjų trijų skaitmenų tikrinimas yra pagrindinė taisyklė, tačiau jei pagal BVPŽ kodą prekės bus tos pačios rūšies, bet nebus skirtos identiškam ar panašiam naudojimui, tokių prekių vertės gali būti skaičiuojamos atskirai. Agentūra pažymėjo, kad tiek foto įrangos, tiek ir televizinės kameros su įrangos pirkimo sutartys buvo sudarytos su tuo pačiu tiekėju – UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“. Viešųjų pirkimų tarnybai pateiktoje 2016 m. spalio 14 d. eksperto išvadoje nurodyta, kad objektyvai ARRILDS ULTRA PRIME 16/T1.9M ir ARRILDS ULTRA PRIME 24/T1.9 yra skirti filmavimo kameroms, jų naudojimas su CANON EOS-1D X fotoaparatais gali būti pagrįstas tuo, kad norima gauti tam tikrą efektą. Patikros metu objektyvai ARRI LDS ULTRA PRIME 16/T1.9M ir ARRI LDS ULTRA PRIME 24/T1.9 nebuvo sukomplektuoti su Canon EOS-1D X, o perduoti naudoti su filmavimo kamera EOS c500. Tai patvirtino, kad minėti objektyvai įprastai naudojami su kameromis ir tik atskirais atvejais gali būti panaudojami su fotoaparatais, kaip ir nurodė ekspertas. Todėl Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo, jog pareiškėjas dirbtinai suskaidė atliktus pirkimus ir du objektyvus, skirtus naudoti su televizine kamera, priskyrė prie atskiro pirkimo. Tuo atveju, jei pareiškėjas visą aukščiau minėtą įrangą būtų įsigijęs vieno pirkimo metu, pirkimo vertė sudarytų 79 264 Eur be PVM ir viršytų Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 1 punkte nustatytą mažos vertės pirkimo ribą. Nors apie televizinės kameros su priedais mažos vertės pirkimo vykdymą nebuvo paskelbta nei Europos Sąjungos oficialiame leidinyje, nei nacionaliniu lygmeniu, tačiau Agentūros vertinimu, 100 proc. dydžio pataisos normos taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes. Situaciją švelninančia aplinkybe laikė tai, kad apie planuojamą mažos vertės pirkimą buvo paviešinta informacija pareiškėjo svetainėje ir apklausos vykdymo metu kvietimai teikti pasiūlymus išsiųsti ne vieninteliam tiekėjui. Dėl to taikytina rekomenduojama pataisos norma – 25 proc. dydžio finansinė korekcija – 19 816 Eur, o faktinė apmokėta suma – 18 812,77 Eur.

10. Pareiškėjo vertinimu, Ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai yra nepagrįsti, priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo normas bei terminus, skirtus minėtų įsakymų priėmimui, todėl 2017 kovo 31 d. įsakymai turėtų būti panaikinti.

11. Pareiškėjas nurodė, kad visi 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai buvo priimti, praleidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 198 punkte įtvirtintą terminą.

12. Pareiškėjas, remdamasis Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 (Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1S-7 redakcija) patvirtinta Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), Taisyklėmis ir Viešųjų pirkimų įstatymu, nurodė, kad mažos vertės pirkimus pareiškėjas galėjo vykdyti apklausos būdu. Agentūra savo pranešimuose buvo nurodžiusi, kad neprieštarauja multimedijos įrangos pirkimo atviro konkurso išskaidymui į atskirus mažos vertės pirkimus ir Agentūra pateiktiems pirkimo dokumentams pastabų neturėjo.

13. Metodikos 11 punktas yra pateikiamas tik kaip pavyzdinis, leidžiantis konkrečių pirkimų atveju vertinti, ar prekė yra „identiška ar panašaus naudojimo“, tačiau ji nesuponuoja perkančiosios organizacijos diskrecijos teisės vertinti individualiai kiekvieno pirkimo atveju perkamų prekių identiškumo ar panašumo aspekto, nes prekių „identiškumo ir panašumo“ aspektas yra individualus konkrečiu atveju taikomas vertinamasis kriterijus, nustatomas ekspertinio vertinimo metodu. Tokį vertinimą pareiškėjas atliko, patvirtinęs pirkimo dokumentus ir suderinęs pirkimų būdus.

14. Dėl objektyvų naudojimo pareiškėjas nurodė, kad įsigyti objektyvai yra suderinami su foto studijos įranga ir tiesiogiai naudojami fotografijos reikmėms, nors nurodyti objektyvai gali būti tinkami ir kino bei televizijos kameroms, jie yra visų pirma tinkami naudoti su įsigytais foto aparatais. Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje nurodoma, kad objektyvo įsigijimas gali būti pagrįstas tuo, kad norima gauti tam tikrą efektą. Pareiškėjo teigimu, būtent šio meninio efekto tikslais ir buvo perkama reikiama foto įranga (objektyvas). Be to, Agentūra, priimdama sprendimą, neįvertino ir to, kad pareiškėjas jau vykdė multimedijos įrangos pirkimą 2015 m., tačiau buvo gautas tik vienas pasiūlymas, kuris nebuvo tinkamas. Ši aplinkybė parodo pareiškėjo vykdytų pirkimų skaidrumą.

15. Atsakovas, priimdamas 2017 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 4-183, išsamiai neištyrė, ar Agentūros siūlomas 25 proc. finansinis korekcinis dydis yra proporcingas.

16. Atsakovo 2017 m. kovo 31 d. įsakymai Nr. 4-184 ir Nr. 4-185 yra priimti, remiantis eksperto vertinimais. Pareiškėjo nuomone, parengtos ekspertinės išvados turi trūkumų: nėra aiški eksperto kvalifikacija, eksperto išvadose visiškai nenurodyta, kokiu metodu buvo lyginamos kainos.

17. Pareiškėjas nurodė, kad jis vykdė visas projekto finansavimo ir administravimo sutartyje nustatytas pareigas: pirkimus atliko įvykdžius viešųjų pirkimų procedūras, po pirkimų sudarytų pirkimo sutarčių vertės neviršijo nei planuotų pirkimo verčių (planuotos pirkimo vertės – mažos vertės pirkimų ribos), nei 4.6 projekto biudžeto eilutei „Kita (inkubatoriaus įranga)“ skirtos lėšų sumos, nei bendro projekto biudžeto, dėl ko priimti individualūs administraciniai aktai neatitinka tokiems aktams keliamų imperatyvių reikalavimų ir yra naikintini.

18. Atsakovas Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.19. Agentūra, nustačiusi Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinės paramos naudojimo pažeidimą, 2017 m. sausio 4 d.

raštu Nr. R4-160(13.3.18-10) „Dėl įtariamų pažeidimų tyrimų rezultatų (projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014)“ ir 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. R4-1332(13.3.18-10) „Dėl įtariamo pažeidimo tyrimo rezultatų (projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014)“ pateikė Ministerijai priimtus sprendimus – 2016 m. gruodžio 29 d. pažeidimo tyrimo išvadas Nr. VP2-2.2- ŪM-02-V-01 -014/IT03 ir Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT05, ir 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02 bei siūlymus susigrąžinti sumokėtų lėšų dalis.

20. Atsižvelgdama į Taisyklių 197 punktą, Agentūra priėmė galutinius sprendimus dėl netinkamų finansuoti išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, o šių Agentūros sprendimų pagrindu Ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros sprendimais nustatytų netinkamų išlaidų sumų bei pažeidimų apimties ir turinio, priėmė skundžiamus 2017 m. kovo 31 d. Įsakymus. Agentūros sprendimų dalys dėl pažeidimų konstatavimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumų ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, vadovaujantis Taisyklių 198 punktu, negali būti keičiama, ir yra privaloma. Ministerija, negali keisti nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusių netinkamų finansuoti išlaidų sumos (Taisyklių 198 punktas), nes priešingu atveju ji pažeistų Taisykles. Ministerija yra saistoma Agentūros priimamų sprendimų dėl pažeidimų konstatavimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumų, kurie pripažįstami kaip galutiniai sprendimai, sukeliantys teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, Ministerija, gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo ir tam tikrą pasiūlymą (-us), priima vieną (ar kelis) iš Taisyklių 198 punkte numatytų sprendimų. Sprendimo priėmimo pagrindą sudaro Agentūros atliktas tyrimas dėl pažeidimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumos nustatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vieningą praktiką, laikosi nuostatos, kad Agentūros sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir Ministerijos sprendimas, turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas. Pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymas dėl paramos grąžinimo turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas. o motyvuojamąja dalimi pažeidimo tyrimo išvada.

21. Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovas priėmė 2017 m. kovo 31 d. Įsakymus praleidęs nustatytus terminus, Ministerija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Agentūros sprendimus dėl pažeidimų 2017 m. sausio 17 d. buvo apskundęs Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kuri 2017 m. kovo 9 d. raštu pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu, konstatuodama, kad Agentūra pažeidimus nustatė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir taikydama Projektų taisyklėse, Veiksmų taisyklėse bei Metodinėse rekomendacijose nurodytą įtariamų pažeidimų tyrimo ir nustatymo procedūrą. Ministerija, 2017 m. kovo 9 d. gavusi minėtą Finansų ministerijos raštą, nepraleisdama Taisyklėse nustatyto 20 darbo dienų termino, 2017 m. kovo 31 d. priėmė skundžiamus Įsakymus.

22. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Ministerija nevertino Agentūros siūlomo 25 proc. finansinės korekcijos dydžio, atsakovas pastebėjo, kad Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. IK-173 „Dėl Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“, 26 punkte nustatyta, kad institucija, nustatydama pažeidimą, susijusį su pirkimu ir kai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti su tokiu pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti išlaidų, vadovaujasi Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013) 9527 patvirtintomis Gairėmis dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (toliau – ir Gairės) bei Finansinių korekcijų taikymo aprašu (Rekomendacijų 8 priedas).

23. Agentūra, nustačiusi ES finansinės paramos naudojimo pažeidimą, vadovavosi Gairėmis. Kaip nurodyta Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01- 014/IT02, nustatytam pažeidimui proporcingas finansinis poveikis apskaičiuotas, vadovaujantis Gairių 2 punktu, pritaikant 25 proc. finansinės korekcijos dydį. Agentūra, pritaikiusi 25 proc. finansinės korekcijos dydį, apskaičiavo netinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą ir priėmė sprendimą tą sumą pripažinti netinkamomis finansuoti išlaidomis. Minėto sprendimo pagrindu, Ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvadoje nustatytos

netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, priėmė sprendimą dėl Agentūros pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.25. Agentūra nurodė, kad pareiškėjui 2016 m. spalio 3 d. pateikus paaiškinimus, Agentūra 2016 m. spalio 21 d. atliko

neplanuotą patikrą projekto įgyvendinimo vietoje, kurios metu Agentūros išorės ekspertas susipažino su pareiškėjo pademonstruota įranga, įsigyta pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarytą profesionalios, pažangios raiškos televizinės kameros su priedais pirkimo sutartį Nr. 18 (toliau – TV kameros pirkimo sutartis Nr. 18) bei įsigyta pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarytą foto studijos įrangos pirkimo sutartį Nr. 18 (toliau – Foto įrangos pirkimo sutartis Nr. 11), ir po patikros atliko nagrinėjamos įrangos įvertinimą bei pateikė ekspertinį įrangos naudojimo vertinimą. Agentūra 2016 m. lapkričio 8 d. supažindino pareiškėją su ekspertinio vertinimo turiniu, tačiau pareiškėjas savo atsakyme komentarų dėl ekspertinio vertinimo nenurodė.

26. Agentūros organizuotos 2016 m. spalio 21 d. patikros metu Agentūros išorės ekspertas taip pat susipažino su Projekto vykdytojo turima įranga (bepiločiais orlaiviais), įsigyta pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. prekių pirkimo sutartį Nr. 19 ir po patikros atliko įrangos įvertinimą bei pateikė ekspertinį įrangos kainų vertinimą. Agentūrai supažindinus pareiškėją su ekspertiniu vertinimu, pareiškėjas dėl jo komentarų nepateikė.

27. Pareiškėjas, pasirašydamas su Ministerija ir Agentūra Projekto finansavimo ir administravimo sutartį, jos bendrųjų sąlygų 2.1.6 ir 2.1.8 punktais bei specialiųjų sąlygų 2.5 punktu įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, Europos Sąjungos teisės aktų, susijusių su projekto įgyvendinimu, laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo, juo vadovautis ir susitarė, kad projekto vykdytojas atsako už šio Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų laikymąsi. Taip pat įsipareigojo užtikrinti netinkamų ar netinkamomis pripažintų projekto išlaidų apmokėjimą savomis lėšomis. Analogiškas reikalavimas projekto vykdytojui laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų bei būtent projekto vykdytojo atsakomybė už šio įstatymo nuostatų laikymąsi nustatyta ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės), 182 punkte.

28. Dėl pareiškėjo teiginio, jog Agentūra raštu patvirtino, kad pritaria pareiškėjo pateiktiems pirkimo dokumentams ir jiems pastabų neturi, Agentūra pažymi, jog pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. raštu kreipėsi į Agentūrą, informuodamas apie pirminio pirkimo vykdymo rezultatą bei Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimą dėl neskelbiamų derybų vykdymo, tuo pačiu prašydamas pritarti multimedijų įrangos pirkimui, išskaidant perkamas prekes pagal susijusias grupes pagal Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno. Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą detalizavimą, Agentūra 2015 m. rugsėjo 9 d. rašte nurodė: „<…> neprieštaraujame Jūsų planuoto multimedijos įrangos pirkimo atviro konkurso būdu išskaidymui į atskirus mažos vertės pirkimus ir įrangos keitimams pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. 2015/09/07-01 pateiktą įrangos detalizavimą“.

29. Viešųjų pirkimų tarnyba 2017 m. vasario 20 d. vertinimo išvadoje, nagrinėdama pareiškėjo vykdytus pirkimus, nustatė, kad buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Atsižvelgus į tai, Agentūra pažymėjo, kad pareiškėjas dirbtinai suskaidė perkamų objektų sudėtines dalis (objektyvus) į atskirus pirkimus taip, kad tiekėjų pasiūlymuose nurodytos kainos neviršytų Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos ribos, iki kurios galima atlikti mažos vertės pirkimus, tokiu būdu išvengiant aukštesnės kategorijos pirkimo, apie kurį reikėtų viešai paskelbti.

30. Agentūra taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam Viešųjų pirkimų įstatymas suteikia teisę savo nuožiūra pasitelkti tiekėjus, siekiant gauti pasiūlymus bepiločių orlaivių ir baterijų pirkime bei nesirūpinti ar pateiktos kainos atitinka rinkoje esančias kainas. Metodikos 30.3 punktas nustato, kad siekdama nustatyti pirkimo vertę perkančioji organizacija turi remtis skaičiuojamosiomis kainomis, panašių pirkimų praktika, rinkos ir kitais tyrimais nustatyti numatomos (numatomų) sudaryti pirkimo sutarties (sutarčių) preliminarią vertę. Priešingu atveju negalėtų būti užtikrintas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo laikymasis – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

31. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Agentūros ekspertinis vertinimas yra nepagrįstas. Agentūra palyginamaisiais tiriamų prekių rinkos kainų istoriniais duomenimis ekspertiškai nustatė tų prekių rinkos kainų kitimą ir viršutines ribas tuo metu, kai pareiškėjas vykdė pirkimą, todėl teisiškai nereikšmingi yra pareiškėjo argumentai, jog jis apklausė kitus tiekėjus. Agentūra nenurodė kitų tiekėjų, bet įrodymais pagrindė pirkimo metu egzistavusias prekių rinkos kainas. Kadangi pareiškėjas neturi teisės pirkti prekes, kurios neatitinka rinkos kainų, jis tokius tiekėjų pasiūlymus privalėjo atmesti dėl per didelės kainos, nes priešingu atveju yra nepasiekiamas pirkimo tikslas – įsigyti prekes racionaliai naudojant lėšas. Agentūra įrodymais pagrindė, jog bepiločių orlaivių maksimalių kainų suminė vertė pirkimo metu buvo

ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartimi apibrėžta bendra jų kaina (taip pat pažymėtos kitos, nei projekto vykdyto paaiškinimuose akcentuotos orlaivio kameros savybės dėl vaizdo kokybės), bei baterijų maksimalių kainų suminė vertė – ženkliai mažesnė nei pirkimo sutartimi apibrėžta bendra kaina. Agentūra pažymėjo, kad pasitelktas ekspertas yra specialiąsias žinias, profesinę patirtį ir išsilavinimą nagrinėjamoje srityje turintis asmuo, taip pat yra kompetentingas atlikti minėtą vertinimą ir teikti tokias išvadas.

32. Dėl finansinės korekcijos Agentūra nurodė, kad Gairėse 2 pažeidimo rūšiai yra nustatyta pagrindinė 100 procentų finansinė korekcija ir 25 procentų finansinė korekcija, kuri ir buvo pritaikyta šiam pažeidimui.

II.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.34. Teismas nustatė, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu buvo skirtas

finansavimas Dzūkų krašto menų inkubatoriaus projekto „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ kapitalo formavimo išlaidoms padengti. 2017 m. sausio 4 d. Agentūra pateikė pareiškėjui pranešimą dėl įtariamų pažeidimų tyrimų rezultatų, kuriame nurodyta, kad užbaigusi įtariamų pažeidimų dėl bepiločių orlaivių ir baterijų su krovikliais įsigijimų tyrimus, Agentūra teikia priimtų sprendimų dėl projekte nustatytų ES finansinės paramos naudojimo pažeidimų (tyrimų išvadų Nr. VP2.2-ŪM-02-V-01-014/IT03 ir Nr, VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT05 kopijas. Pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT05 nurodyta, kad pažeidimo tipas – netinkamos finansuoti išlaidos, priimtas sprendimas pripažinti 6 176 Eur Projekto išlaidų netinkamomis finansuoti ir vadovaujantis Taisyklių 197.1 ir 197 (1) p. siūlyti Ministerijai susigrąžinti su nustatytu pažeidimu susijusias lėšas – 6 176 Eur. Pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT03 nurodyta, kad pažeidimo tipas – netinkamos finansuoti išlaidos, priimtas sprendimas pripažinti 19 304Eur Projekto išlaidų netinkamomis finansuoti, teikiamas siūlymas Ministerijai susigrąžinti su nustatytu pažeidimu susijusias lėšas – 19 304 Eur. Šiose išvadose nurodyta, kad netinkamomis pripažintų išlaidų suma suskaičiuota kaip faktinis skirtumas tarp Projekto vykdytojo su mokėjimo prašymais deklaruotų pirkimo sutarties išlaidų ir eksperto išvadoje nurodytų prekių maksimaliai galimos kainos. 2017 m. kovo 1 d. Agentūra pateikė pranešimą Nr. R4-1333(13.3.18-10), kuriame nurodė, kad užbaigusi įtariamo pažeidimo tyrimą dėl foto įrangos su priedais pirkimo, teikia tyrimo išvados Nr. VP2-2.2.-ŪM-02-V-01-014/IT04 kopiją. Šioje išvadoje nurodyta, kad pažeidimas nenustatytas. 2017 m. kovo 1 d. Agentūra pateikė pareiškėjui pranešimą Nr. R4-1332(13.3.18-10), prie kurio pridėjo 2017 m. vasario 28 d. tyrimo išvados Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02 kopiją. Minėtoje tyrimo išvadoje nurodyta, kad nustatytas pažeidimas, pažeidimo tipas – 614- teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, nuostatų pažeidimas. Priimtas sprendimas pripažinti 19 816 Eur Projektų išlaidų netinkamomis finansuoti, teikiant pasiūlymą Ministerijai susigrąžinti su nustatytu pažeidimu susijusias lėšas. Pažeidimo rūšis – dirbtinis viešojo darbų, paslaugų ar prekių pirkimo sutarčių suskaidymas. Pareiškėjui buvo taikyta pataisos norma – 25 proc. dydžio finansinė korekcija.

35. Dėl pareiškėjo argumento, jog skundžiami 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai buvo priimti praleidus terminą, teismas nurodė, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas Agentūros sprendimus dėl pažeidimų 2017 m. sausio 17 d. skundu apskundė Finansų ministerijai, kuri 2017 m. kovo 9 d. raštu pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Atsakovas, gavęs šį Finansų ministerijos raštą ir nepažeisdamas Taisyklių 198(3) punkte nustatyto 20 darbo dienų termino, 2017 m. kovo 31 d. priėmė skundžiamus Įsakymus.

36. Teismas pažymėjo, kad Agentūros pažeidimo tyrimo išvadose remiamasi 2016 m. lapkričio 2 d. atitinkamomis (t. y. kiekvienai pažeidimo tyrimo išvadai individualizuotomis) eksperto išvadomis. Šiose išvadose nurodyta eksperto vardas, pavardė, darbovietė, užimamos pareigos, ekspertinės išvados užsakymo data, ekspertui pateikti dokumentai, Agentūros ekspertui užduoti klausimai, eksperto atsakymai, jo išvados data. Agentūra 2016 m. lapkričio 8 d. raštu pareiškėjui suteikė galimybę susipažinti su eksperto atsakymais į Agentūros klausimus, buvo prašoma pateikti komentarus dėl ekspertinių vertinimų, tačiau pareiškėjas komentarų nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Metodinių rekomendacijų 12 punktą pažeidimo tyrimo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, šios metodinės rekomendacijos nenustato baigtinio įrodinėjimo priemonių sąrašo, todėl viena iš galimų įrodinėjimo priemonių – Agentūros pasitelkto eksperto išvada. Apklaustas teisme liudytoju ekspertizę atlikęs P. C. nurodė, kad jis Agentūros užsakymu atsakė į pateiktus paklausimus, nurodė, kad dirba Baltijos pažangių technologijų instituto moksliniu bendradarbiu, turi atitinkamą kompetenciją, yra fizinių mokslų srities fizikos mokslo krypties daktaras. Jis patvirtino, kad savo, kaip eksperto išvadas, pateikė, atsižvelgdamas į jam pateiktus dokumentus bei taikydamas palyginamąjį metodą, vertindamas kainas, atsižvelgdamas į duomenis, esančius internete.

37. Teismas nurodė, kad pažeidimo tyrimas yra savarankiška projekto vykdymo priežiūros procedūra ir šiuo aspektu nėra pakartotinis patikrinimas tų pačių dalykų, kurie buvo tikrinami priimant sprendimą dėl projekto išlaidų patvirtinimo tinkamomis finansuoti, ja siekiama teisėto tikslo – išvengti ES fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo projektų išlaidoms, laikytinomis netinkamomis, finansuoti. Projektų vykdytojai, nepriklausomai nuo pažeidimo nustatymo bei patikrinimo atlikimo momento, negali turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš ES fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti. Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. vasario 20 d. pirkimų vertinimo išvada patvirtina Agentūros 2017 m. vasario 24 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014/IT02 nustatytas aplinkybes dėl Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų. Teismo vertinimu, Agentūra, nustačiusi ES finansinės paramos pažeidimą, pagrįstai vadovavosi Gairėmis. Agentūros 2017 m. vasario 24 d. nustatytam pažeidimui proporcingas finansinis poveikis apskaičiuotas pagal Gairių 2 punktą, pritaikant 25 proc. finansinės korekcijos dydį. Agentūra, pritaikiusi 25 proc. finansinės korekcijos dydį, apskaičiavo netinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą šią sumą pripažinti netinkamomis finansuoti išlaidomis. Šio Agentūros sprendimo pagrindu, atsakovas pagal Taisyklių 198 punktą priėmė sprendimą dėl Agentūros pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo.

38. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašomi panaikinti ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. Įsakymai Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185, Nr. 4-186 yra individualūs administraciniai aktai, kadangi tai vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam asmeniui, todėl turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Tiek iš prašomų panaikinti ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. Įsakymų turinio, tiek iš juos lydinčių Agentūros pažeidimo tyrimo išvadų matyti, kad faktiniai administracinių aktų priėmimo pagrindai bei teisės normos, kuriomis remiamasi, yra nurodyti aiškiai ir suprantamai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2017 m. liepos 3 d. atsakovo įsakymu Nr. 4-387 buvo pakeistas 2017 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 4-183, jį išdėstant nauja redakcija ir nustatant, kad 2017 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 4-183 privaloma grąžinti suma 18 812,77 Eur ES fondo lėšų grąžintina į Ministerijos sąskaitą (t. y. patikslinta grąžintinų lėšų sąskaita). 2017 m. liepos 3 d. ekonomikos ir inovacijų ministro įsakymu Nr. 4-388 buvo pakeistas 2017 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 4-184, jį išdėstant nauja redakcija, nustatant, kad 18 326,96 Eur ES fondo lėšų grąžintina į Ministerijos sąskaitą (t. y. patikslinta grąžintinų lėšų sąskaita). Minėtų įsakymų pareiškėjas neskundžia. Agentūra 2017 m. birželio 9 d. raštu informavo pareiškėją apie finansavimo šaltinių duomenų ištaisymą siūlomų susigrąžinti lėšų formose bei su tuo susijusių duomenų pakoregavimą Agentūros priimtuose sprendimuose.

39. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti atsakovo 2017 m. kovo 31 d. Įsakymus Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185, Nr. 4-186, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

III.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – panaikinti Ministerijos 2017 m. kovo 31 d. Įsakymus.

41. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad vykdant pirkimus, visus klausimus yra privaloma derinti su Agentūra. Pareiškėjas visus veiksmus derino su Agentūra. Teismas nevertino, jog visi pareiškėjo vykdyti pirkimai buvo įtraukti į su Agentūra suderintą pirkimų planą ir visiems pirkimams buvo gautas Agentūros sutikimas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ta pati institucija iš pradžių patvirtina pirkimus, o po kelių mėnesių teigia, kad pirkimai atlikti pažeidžiant galiojančius norminius aktus. Pareiškėjo nuomone, kyla klausimas, kas buvo nustatyta, ar buvo išeikvotos lėšos dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų, ar tai, kad Agentūra, kontroliuodama pirkimus privalėjo tikrinti iš esmės pirkimų teisėtumą, to nedarė ir valstybė galimai patyrė žalą.

42. Pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad pareiškėjas jau buvo vykdęs pirkimą 2015 m., tačiau pirkimui nebuvo pateikta tinkamų pasiūlymų.

43. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo perkamų daiktų vertės nustatymo tvarkos. Kiekvieno pirkimo atveju bendra pirkimo vertė neviršijo mažos vertės pirkimams nustatytos ribos, todėl teisėtai buvo atliktas pirkimas apklausos būdu, apklausiant tris tiekėjus. Metodika neįpareigoja visų vienodus pirmus tris BVŽP kodų skaitmenis turinčius pirkimus vykdyti vienu pirkimu.

44. Tiekėjo pasiūlyti objektyvai buvo pirkti meninės fotografijos tikslais, nes jie yra didelės šviesos pralaidumo ir

galima fotografuoti prie žymiai mažesnio apšvietimo. Tai, jog laimėjusio dalyvio pasiūlyti objektyvai, tenkinantys specifikacijos reikalavimus, gali būti tinkami ir filmavimo kameroms yra ne pareiškėjo kontrolės ribose, tačiau gautą pasiūlymą (atitinkantį specifikaciją) pareiškėjas privalėjo vertinti kaip priimtiną ir tinkamą.

45. Teismas taip pat nepasisakė dėl eksperto išvadų, ar jos yra tinkamos ir pagrįstos. Be to, teismas rėmėsi eksperto išvadomis, kurios negalėjo būti vertinamos objektyviai. Šiuo atveju ekspertas dirba Agentūroje, turi nuolatinę sutartį su Agentūra. Pareiškėjo nuomone, teismas palaikė vienos šalies pusę, sutikdamas su atsakovo eksperto išvada ir neleisdamas teismo nagrinėjimo metu skirti nepriklausomos ekspertizės. Taigi, teismas nepasinaudojo teise suteikti abiem šalims vienodą galimybę rungtis.

46. Atsakovas Ekonomikos ir investicijų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis tiek teisės aktų normomis, tiek teisine sąmone ir priėmė pagrįstą sprendimą.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Agentūros atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai iš esmės tapatūs atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai Agentūra nurodo, kad Agentūros vykdoma projekto pirkimų priežiūra nepanaikina pareiškėjo kaip perkančiosios organizacijos priimamų sprendimų ir atsakomybės tinkamai vykdyti pirkimus. Agentūros raštuose, adresuotuose pareiškėjui, buvo nurodyta, kad: „Pažymime, kad pirkimo dokumentų įvertinimas neprilygsta išlaidų tinkamumo įvertinimui. Vadovaujantis VPĮ bei Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, už tinkamą pirkimų vykdymą yra atsakingas projekto vykdytojas“. Be to, Agentūra nėra specializuota institucija atlikti viešųjų pirkimų priežiūrą ir vertinimą.

48. Agentūra nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nebuvo jam sudaryta galimybė rungtis. Agentūra atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas galėjo visu ginčo nagrinėjimo metu teikti visus įrodymus apie vykdytus pirkimus.

49. Agentūros vertinimu, pareiškėjas apeliacinį procesą inicijuoja iš esmės nepateikdamas jokių savo teiginių, kuriais ginčija priimtus 2017 m. kovo 31 d. Įsakymus, teisinių argumentų ir įrodymų, o tik bendro pobūdžio nuostatas. Agentūra tokį pareiškėjo apeliacinio skundo teikimą vertina kaip galimą piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Teisėjų kolegija


IV.

50. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ekonomikos ir inovacijų ministro 2017 m. kovo 31 d. Įsakymų Nr. 4-183, Nr. 4-184, Nr. 4-185 ir Nr. 4-186, kuriais, atsižvelgiant į Agentūros padarytas tyrimo išvadas, nuspręsta susigrąžinti išmokėtas pareiškėjui lėšas, pagrįstumo ir teisėtumo.

51. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

52. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus,

nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

53. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad byloje nėra jokio faktinių aplinkybių, susijusių su Agentūros nustatytais pažeidimais, lėmusiais ginčijamų Įsakymų priėmimą, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, tik apsiriboja priimtų individualių administracinių aktų procedūriniu aspektu, iš esmės nepateikdamas jokio savo vertinimo nustatytų aplinkybių pagrindu, neatlikdamas teisės aktų analizės, o tik atkartodamas atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

56. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

57. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-363-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00940-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos dailės fondas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos dailės fondas“ skundą atsakovui viešajai įstaigai „Centrinė projektų valdymo agentūra“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Lietuvos dailės fondas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo – VšĮ „Centrinės projektų valdymo agentūros“ – 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 2018/2-7696 dėl VšĮ „Lietuvos dailės fondo“ (toliau – ir Fondas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. paraiškos Nr. 07.1.1-CPVA-K-306-02-0003 atmetimo; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. S2-373 „Atsakymas į VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ skundą“; 3) įpareigoti VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ (toliau – ir CPVA) pripažinti, kad VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ 2018 m. rugpjūčio 9 d. paraiška Nr. 07.7.1-CPVA-K-306-02-0003 dėl projekto „Lietuvos meno pripažinimo centro „Tartle“ atnaujinimas ir pritaikymas kultūrinėms reikmėms“ finansavimo; 4) įpareigoti VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ pripažinti, kad VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ 2018 m. rugpjūčio 9 d. paraiška Nr. 07.7.1-CPVA-K-306-02-0003 dėl projekto „Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ atnaujinimas ir pritaikymas kultūrinėms reikmėms“ finansavimo atitinka Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. rugpjūčio 14 d. įsakyme Nr. ĮV-1085 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ Nr. 07.1.1-CPVA-K-306 priemonės „Modernizuoti viešąją ir privačią kultūros infrastruktūrą“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 patvirtinimo“ įtvirtintus tinkamumo finansuoti reikalavimus; 5) įpareigoti VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ įrašyti VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ projektą „Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ atnaujinimas ir pritaikymas kultūrinėms reikmėms“ į atrinktų projektų ataskaitą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2e673e6082f411e993ffd4361ddf8976

pagal 2017 m. gruodžio 20 d. kvietimą teikti paraiškas, nurodytą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-1085 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ Nr. 07.1.1-CPVA-K-306 priemonės „Modernizuoti viešąją ir privačią kultūros infrastruktūrą“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 9.2 p.; 6) įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją pagal 5-tame materialiniame reikalavime nurodytą VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ atrinktų projektų ataskaitą, vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 „Dėl Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“, 153 punktu, skirti 1 665 708,25 Eur finansavimą VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ projektui „Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ atnaujinimas ir pritaikymas kultūrinėms reikmėms“.

2. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) iki galutinio teismo sprendimo pagal šį skundą įsiteisėjimo uždrausti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir (ar) VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ priimti sprendimus, kuriais Projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-1085 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ Nr. 07.1.1-CPVA-K-306 priemonės „Modernizuoti viešąją ir privačią kultūros infrastruktūrą“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 patvirtinimo“, 9.2 punkte nurodyto antrojo kvietimo (t. y. kvietimo, kuriame paraišką pateikė VšĮ „Lietuvos dailės fondas“) finansavimo lėšos yra perkeliamos į šio Projektų finansavimo sąlygų aprašo 9.3 ir (ar) 9.4 p. nurodytiems trečiajam ir (ar) ketvirtajam kvietimams numatomas skirti finansavimo lėšas; 2) jeigu 7.1 procesiniame prašyme aprašytas sprendimas reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo dieną jau yra priimtas – įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją ir (ar) VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ iki galutinio teismo sprendimo pagal šį skundą įsiteisėjimo rezervuoti VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ 2018 rugpjūčio 9 d. paraiška Nr. 07.7.1-CPVA-K-306-02-0003 dėl projekto „Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ atnaujinimas ir pritaikymas kultūrinėms reikmėms“ finansavimo prašomą finansavimo sumą – 1 665 708,25 Eur, t. y. užtikrinti, kad iki galutinio teismo sprendimo pagal šį skundą įsiteisėjimo bent ši suma iš finansavimui pagal priemonę Nr. 07.1.1-CPVA-K-306 „Modernizuoti viešąją ir privačią kultūros infrastruktūrą“ skirtų lėšų bus nepanaudota, neskirta jokiam projektui ir neišmokėta.

3. Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepime į prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prašė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pateiktoje nuomonėje dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prašė atmesti pareiškėjo VšĮ „Lietuvos dailės fondo“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. atmetė pareiškėjo VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog skundo tenkinimo atveju pareiškėjas iš esmės neteks galimybės realiai gauti Paraiška prašomą finansavimą, t. y. patirs 1 665 708,25 Eur turtinę žalą, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai nepagrindžia, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taip pat teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamus sprendimus, pareiškėjas galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.

7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo ir Kultūros ministerijos pateiktomis nuomonėmis, kad nėra pagrindo abejoti, jog galimos Projekto išlaidos pareiškėjui negalėtų būti apmokėtos kitų, ne Europos Sąjungos fondų, finansavimo šaltinių pagalba – valstybės biudžeto, kitų piniginių išteklių, kuriais disponuoja valstybė, lėšomis.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad objektyvių kliūčių atkurti iki CPVA 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo priėmimo buvusią padėtį nekils, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti tenkinamas.

III.

9. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2722-809/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ – prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

10. Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:10.1. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, Fondui neabejotinai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai

atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo tvirtinimu, tai patvirtina CPVA pozicija byloje:10.1.1. Pareiškėjas paaiškina, kad tiek prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir CPVA atsiliepime

pateikta pozicija patvirtina, kad Fondui palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas iš esmės praras prasmę, nes iki skundžiamo CPVA sprendimo priėmimo buvusios padėties atitaisymas bus neįmanomas.

10.1.2. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nebus galimybės atkurti iki CPVA sprendimo priėmimo buvusios padėties, nes atitinkamos lėšos, kurios turėtų būti skirtos Fondo Projektui finansuoti, bus paskirstytos, panaudotos ir išmokėtos viešųjų juridinių asmenų projektams finansuoti. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priėmus Fondui palankų galutinį sprendimą, nebeliks lėšų projektams pagal Priemonę finansuoti, o tokių, į kitus kvietimus perkeltų ir jau išmokėtų lėšų, susigrąžinti iš viešųjų juridinių asmenų, kuriems jos buvo skirtos, taip pat nebus galimybės.

10.1.3. Pagal Priemonę iš viso yra paskelbti 4 kvietimai teikti paraiškas. Pagal 1 ir 2 kvietimus galimi pareiškėjai yra privatūs juridiniai asmenys, kurie po projekto įgyvendinimo teiks ne viešąją kultūros paslaugą, pagal 3 ir 4 kvietimus – viešieji juridiniai asmenys, kurie po projekto įgyvendinimo teiks viešąją kultūros paslaugą. Nesudarius (finansavimo apimties prasme) pakankamai sutarčių su privačiais juridiniais asmenimis, atitinkamos privačių juridinių asmenų projektų finansavimui skirtos lėšos bus perkeltos viešųjų juridinių asmenų projektų finansavimui.

10.1.4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į pagal atskirus kvietimus gautų paraiškų skaičių, jomis prašomo finansavimo dydį ir jų vertinimo stadiją/rezultatą: pirma, pagal 1 kvietimą buvo pateiktos 2 privačių juridinių asmenų paraiškos ir jomis bendrai prašoma 415 112,92 Eur (t. y. mažesnės sumos nei kvietimui numatytas 2 500 000 Eur finansavimas). Sutartis sudaryta tik su vienu pareiškėju ir liko nepanaudota daugiau nei 2 mln. Eur finansavimo suma. Antra, pagal 2 kvietimą buvo pateiktos 5 privačių juridinių asmenų paraiškos (įskaitant ir Fondo Paraišką) ir jomis bendrai prašoma 3,49 mln. Eur finansavimo (t. y. mažiau nei kvietimui numatytas 4 686 927 Eur finansavimas). Sutartis sudaryta tik su vienu pareiškėju ir liko nepanaudota daugiau kaip 4 mln. Eur finansavimo suma.

10.1.5. Paraiškos pagal 3 ir 4 kvietimą atskirojo skundo pateikimo dieną dar yra nevertinamos ir pareiškėjas nurodo, kad pagal 3 ir 4 kvietimus viešųjų juridinių asmenų prašomas skirti finansavimas beveik 7 mln. Eur viršija pagal Priemonę šiems kvietimams numatytą sumą. Pareiškėjas tvirtina, kad lėšos, kurios pagal 1 ir 2 kvietimus nebūtų panaudotos privačių juridinių asmenų projektams finansuoti ir, vadovaujantis pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondo investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ Nr. 07.1.1-CPVA-K-306 priemonės „Modernizuoti viešąją ir privačią kultūros infrastruktūrą“ Aprašo 9.5 punktu būtų perkeltos į 3 ir 4 kvietimus, praverstų viešųjų juridinių asmenų projektų finansavimui. Ir priešingai, negavus papildomų lėšų, nepanaudotų 1 ir 2 kvietimuose, būtų praktiškai neįmanoma suteikti beveik pusės viešųjų juridinių asmenų pagal 3 ir 4 kvietimus siekiamo gauti finansavimo.

10.1.6. Pareiškėjo teigimu, 3 ir 4 kvietimuose egzistuoja didelis papildomų lėšų poreikis, todėl nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir iš 2 kvietimo, kuriame buvo pateikta Fondo Paraiška, į 3 ir 4 kvietimus perkėlus nepanaudotas lėšas, jos neabejotinai bus panaudotos viešųjų juridinių asmenų projektams pagal pastaruosius kvietimus finansuoti. Tokiu būdu, jei teismas patenkins skundą ir pripažins, kad Fondo Paraiška CPVA buvo atmesta nepagrįstai, o CPVA turėtų iš naujo įvertinti Paraišką ir ją pripažinti tinkama finansuoti, toks teismo sprendimas negalės būti realiai įvykdytas ir negalės būti atkurta iki CPVA sprendimo priėmimo buvusi padėtis. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, Fondas iš esmės neteks galimybės realiai gauti Paraiška prašomą finansavimą, t. y. patirs itin didelę – 1 665 708,25 Eur – turtinę žalą.

10.2. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta nepagrįsta išvada, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra negalimas, nes Fondas galės patirtą žalą išsiieškoti kitame teisminiame procese. Pareiškėjas nurodo, kad skunde Fondas išsamiai pagrindė, kodėl dėl Fondo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo neigiamų pasekmių pašalinti ir atkurti į pradinę padėtį būtų itin sudėtinga (ar netgi neįmanoma), nes atitinkamos lėšos jau bus skirtos ir išmokėtos kitiems, tik jau ne privačių, o viešųjų juridinių asmenų projektams finansuoti. Be to, Priemonės ir/ar kvietimo lėšų išnaudojimo ir objektyvaus nebeegzistavimo fakto tuo metu, kai bus priimtas galutinis sprendimas byloje, skundžiamoje nutartyje teismas neaptarė ir neįvertino. Fondas neturės galimybės (arba turės tik hipotetinę ir realiai itin sudėtingai įgyvendinamą galimybę) išsiieškoti dėl neteisėtų skundžiamų sprendimų Fondo Projektui neskirtų lėšų dėl šių priežasčių: teismų praktikoje iš ES struktūrinių fondų gautos pajamos yra tik tikėtinos, todėl nelaikomos nuostoliais (žala) ir Fondui būtų ypatingai sudėtinga (ar net neįmanoma) atskirame teisminiame procese įrodyti

patirtą žalą; teismų praktikoje nurodoma, kad vien galimybė išsiieškoti žalos atskiru teismo procesu nereiškia, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių (kas buvo padaryta šioje byloje); nusprendęs papildomai inicijuoti teismo procesą dėl žalos atlyginimo (ko greičiausiai nesiryžtų daryti dėl pernelyg didelių procesinių kaštų) Fondas turėtų patirti reikšmingas teisines išlaidas, kurias prisiteisti iš valstybės Fondui būtų sudėtinga; jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos ir CPVA ir (arba) Ministerija paskirtų finansines lėšas kitiems subjektams, tai Fondo atžvilgiu, jam priėmus palankų sprendimą ir įpareigojus valstybę sumokėti finansines lėšas, akivaizdu, būtų pažeistas proporcingumo principas.

10.3. Skundžiama nutartimi nepagrįstai neįvertintas prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių adekvatumas, proporcingumas ir šalių interesų pusiausvyros principas:

10.3.1. Tiek CPVA ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimuose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiek ir skundžiamoje nutartyje yra cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Pareiškėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje šių principų laikymasis nebuvo įvertintas ir į juos nebuvo atsižvelgta.

10.3.2. Fondas prašė reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti ne pagal visus Priemonės kvietimus numatytam finansavimui, o tik pagal 2 kvietimą, t. y. tik kvietimą, pagal kurį buvo pateikta Paraiška, numatytam finansavimui. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemones prašoma taikyti rezervuojant, t. y. jokiems projektams neskiriant ir neišmokant, būtent ir išimtinai tik tokio dydžio finansavimo lėšas, kurias skirti yra prašoma pagal Fondo Paraišką. Prašoma rezervuoti tik 1 665 708,25 Eur, nors pagal 2 kvietimą bendros nepanaudotos lėšos siekia daugiau nei 4,3 mln. Eur.

10.3.3. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas prisidės prie viešojo intereso užtikrinimo. Paraiška siekiama gauti finansavimą iš esmės tik tam, kad būtų galima pabaigti meno pažinimo centro įrengimą ir Fondo sukauptą išskirtinę su Lietuva susijusių meno kūrinių kolekciją padaryti prieinamą visuomenei. Realiai gauti šį finansavimą Fondas galės tik tuo atveju, jei priėmus Fondui palankų sprendimą šioje byloje bus dar likę nepanaudotų finansavimui pagal Priemonę skirtų lėšų.

10.4. Skundžiama nutartimi iš esmės yra paneigiama teisė į reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą bylose dėl finansavimo iš Europos Sąjungos fondo lėšų:

10.4.1. Skundžiama nutartimi, atmetant Fondo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, remiantis argumentu, kad Fonas patirtą žalą galės išsiieškoti atskirame teisminiame procese, iš esmės yra paneigiama galimybė į reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą valstybinių subjektų atžvilgiu bylose dėl Europos Sąjungos fondų lėšų.

10.4.2. Pareiškėjo tvirtinimu, jeigu skundžiama nutartis būtų palikta galioti, tai iš esmės reikštų, kad būtų suformuotas precedentas, kuris iš esmės reikštų, jog tokios kaip Fondo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (t. y. susijusios su Europos Sąjungos fondo lėšų rezervavimu) apskritai negali būti taikomos ir kad šiuo atveju jokios reikšmės neturi pareiškėjo nurodomos su konkrečia byla susijusios aplinkybės. Pareiškėjo įsitikinimu, tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto tikslais. Palikus galioti skundžiamą nutartį iš esmės būtų paneigta ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta Fondo ir kitų pareiškėjų teisė administracinėse bylose dėl finansavimo iš Europos Sąjungos fondo lėšų prašyti ir siekti, kad būtų pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

11. Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti.

12. Atsakovas atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:12.1. Pareiškėjas nepagrindė prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentų dėl ABTĮ 70 straipsnyje

įtvirtintos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teisės. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės užtikrinimo taikymo, teigia, kad pateikti argumentai neįrodo, jog reikalavimo priemonės užtikrinimo netaikymas sukels neigiamas pasekmes pareiškėjo teisėtiems interesams arba teisėms. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia teisiškai nepagrįstu materialiniu reikalavimu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turi įpareigoti CPVA pripažinti, jog Paraiška atitinka Aprašo reikalavimus, o joje nurodytos išlaidos yra tinkamos finansuoti, t. y. netiesiogiai yra reikalaujama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas faktiškai turėtų atlikti CPVA priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir Paraišką įvertinti teigiamai, o visas Paraiškoje nurodytas išlaidas pripažinti tinkamomis finansuoti. Paraiška buvo atmesta, kaip nurodo atsakovas, CPVA vertinimu, nes neatitiko Apraše nustatyto projekto parengimui taikomo reikalavimo. Taip pat jeigu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byloje CPVA sprendimas atmesti Paraišką būtų

panaikintas, atsakovo vertinimu, CPVA turėtų iš naujo nagrinėti Paraiškos tinkamumą finansuoti pagal Aprašo nuostatas ir priimti naują sprendimą dėl Paraiškos finansavimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginys, jog CPVA tokiu atveju turėtų pripažinti Paraišką tinkamą finansuoti, yra klaidinantis, nes Paraiška turėtų būti įvertinta pagal visus projektų tinkamumo bei naudos ir kokybės vertinimo kriterijus, nurodytus Apraše.

12.2. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių Fondas iš esmės neteks galimybės realiai gauti Paraiška prašomą finansavimą, t. y. patirs itin didelę – 1 665 708,25 Eur – turtinę žalą, yra atmestinas ir nepagrįstas. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas skunde teigia, kad teismų praktikoje iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gautos pajamos yra tik tikėtinos, todėl nelaikomos nuostoliais (žala). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės žalos, todėl tikėtinos žalos požymio šiuo atveju nėra.

12.3. Pareiškėjo teiginiai, kad „<…> labai abejotina, ar CPVA priimtų sprendimą Paraišką pripažinti tinkama (taip sukeliant riziką, kad reikšmingo dydžio lėšos, kurias buvo skyrusi Europos Sąjunga, Fondui būtų atlygintos iš pačios CPVA biudžeto). <…> tada vėl, netgi teismui priėmus Fondui palankų sprendimą, išliktų galimybė, kad CPVA atsisakys Paraišką pripažinti tinkama dar kokiu nors pagrindu“, yra deklaratyvūs ir nesusiję su ginčo esme. Atsakovas pažymi, jog CPVA, vertindamas paraiškas, vadovaujasi teisės aktais, o ne prielaidomis, ir jeigu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byloje CPVA sprendimas atmesti Paraišką būtų panaikintas, CPVA iš naujo nagrinėtų Paraiškos tinkamumą finansuoti pagal Aprašo nuostatas ir priimtų naują sprendimą dėl Paraiškos finansavimo, kaip numatyta Taisyklėse.

12.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas prisidės prie viešojo intereso užtikrinimo. Atsakovo vertinimu, pritaikius Pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų pažeistas viešasis interesas ir atkreipia dėmesį, jog Europos Sąjungos fondų finansavimo lėšų panaudojimo tinkamumui ir spartai yra keliami griežti reikalavimai. 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondu investicijų veiksmų programoje, kaip nurodo atsakovas, yra nustatytas Europos Sąjungos fondų lėšų įsipareigojimams paskirstymas tarp veiksmų programos prioritetų, kurių nepanaudojus, Lietuvai skirtos Europos Sąjungos lėšos gali būti prarastos pagal Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 136 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, bet koks Europos Sąjungos lėšų panaudojimo stabdymas turės neigiamų ekonominių padarinių Lietuvos biudžetui ir viešajam interesui. Atsakovas pabrėžia, kad net esant pagrįstiems pareiškėjo argumentams dėl Paraiškos vertinimo, yra visiškai neproporcinga ir neadekvatu stabdyti Europos Sąjungos finansavimo lėšų skyrimą kitiems projektams, nes minėtoms lėšoms yra taikomas ribotos trukmės panaudojimo laikas ir laiku nepanaudotas lėšas Lietuvos Respublika privalėtų grąžinti, nepriklausomai nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Dėl šių priežasčių, 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklių 139 punktas numato, jog ministerijos pagal priskirtą atsakomybę ir kompetenciją spartesniam Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimui užtikrinti privalo laiku imtis priemonių, tokių kaip lėšų perskirstymo tarp savo administruojamų priemonių ir (ar) vykdomų uždavinių. Pažymi, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimą, nėra nustatyta, kad pateikus skundą, būtų stabdomas valstybių institucijų priimtų sprendimų vykdymas.

12.5. Atsižvelgiant į tai, atsakovas daro išvadą, jog vien tik nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, kad pareiškėjas yra pateikęs skundą dėl CPVA sprendimo atmesti Paraišką, per se (pats savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Pareiškėjo prašomas finansavimas negali būti skirtas kitam pareiškėjui, kurio paraiška pripažinta tinkama finansuoti ir (ar) privalo būti stabdomas, t. y. taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Dėl tokių lėšų rezervavimo, kaip teigia atsakovas, būtų pažeisti ir kito pareiškėjo, kurio paraiška yra (būtų pripažinta) tinkama finansuoti Europos Sąjungos lėšomis, interesai. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, jog galimos Projekto išlaidos pareiškėjui negalėtų būti apmokėtos kitų, ne Europos Sąjungos fondų, finansavimo šaltinių pagalba – valstybės biudžeto, kitų piniginių išteklių, kurias disponuoja valstybė, lėšomis.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis, kuria

pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

15. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

17. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

18. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas nurodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, Fondui neabejotinai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, Priemonės ir/ar kvietimo lėšų išnaudojimo ir objektyvaus nebeegzistavimo fakto tuo metu, kai bus priimtas galutinis sprendimas byloje, skundžiamoje nutartyje teismas neaptarė ir neįvertino, taip pat teigia, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai neįvertintas prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių adekvatumas, proporcingumas, šalių interesų pusiausvyros principas ir skundžiama nutartimi iš esmės yra paneigiama teisė į reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą bylose dėl finansavimo iš Europos Sąjungos fondo lėšų.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas nurodė, jog net tuo atveju, jeigu teismo sprendimu CPVA

sprendimas atmesti Paraišką būtų panaikintas, CPVA turėtų iš naujo nagrinėti Paraiškos tinkamumą finansuoti pagal Aprašo nuostatas ir priimti naują sprendimą dėl Paraiškos finansavimo. Be to, Paraiška turėtų būti įvertinta pagal visus projektų tinkamumo bei naudos ir kokybės vertinimo kriterijus, nurodytus Apraše, todėl, kaip nurodė atsakovas, teigti, jog Paraiška būtų įvertinta teigiamai, visos išlaidos būtų pripažintos tinkamomis, o pareiškėjas gautų visą prašomą finansavimą, nei CPVA, nei pareiškėjas šiuo metu negali. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad dėl pareiškėjo prašomų lėšų rezervavimo būtų pažeisti ir kito pareiškėjo, kurio paraiška yra (būtų pripažinta) tinkama finansuoti Europos Sąjungos lėšomis, interesai. Be to, atsakovas pagrindė, jog minėtoms lėšoms yra taikomas ribotos trukmės panaudojimo laikas ir laiku nepanaudotas lėšas Lietuvos Respublika privalėtų grąžinti, nepriklausomai nuo teismo priimto sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtų neproporcinga stabdyti Europos Sąjungos finansavimo lėšų skyrimą.

21. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors kitokio pobūdžio paramos atžvilgiu nei nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendime UAB „Batlanta“ prieš Lietuvos valstybę byloje C-410/13 (pagrindinė byla buvo kilusi nagrinėjant UAB „Baltlanta“ ir Lietuvos valstybės ginčą dėl šios bendrovės reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl prarastos galimybės gauti finansinę paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų) išaiškino, kad Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies e punktą, Reglamento Nr. 2792/1999, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2369/2002, 19 straipsnį ir Komisijos gairių 6 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos atitinkamos viešosios valdžios institucijos neturi pareigos imtis būtinų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta šis ginčas (kai ginčijamas administracinis sprendimas, susijęs su paraiškos dėl finansinės paramos skyrimo tinkamumu), numatytos lėšos būtų rezervuotos, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo. Šiuo požiūriu ESTT pabrėžė, kad ES teisės nuostatos neįpareigoja ES valstybės narės parengti pagalbos schemą, skirtą finansuoti projektą, kuriam nepagrįstai sutrukdyta gauti finansinę paramą, o nacionalinės kompetentingos institucijos savo ruožtu turi įsitikinti, kad naudos gavėjas prisiima įsipareigojimus, suteikiančius jam teisę gauti numatytą finansinę paramą. Šiuo tikslu nacionalinėms kompetentingoms institucijoms leidžiama reikalauti, kad pareiškėjas, kurio projektui vykdyti skirta finansinė parama, tokį įsipareigojimą prisiimtų prieš priskiriant šį projektą prie atitinkamos pagalbos, tokiu būdu sudaroma paramos sutartis.

22. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011) ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo abejoti, jog galimos Projekto išlaidos pareiškėjui negalėtų būti apmokėtos kitų, ne Europos Sąjungos fondų, finansavimo šaltinių pagalba – valstybės biudžeto, kitų piniginių išteklių, kuriais disponuoja valstybė, lėšomis.

23. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nurodo, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos dailės fondas“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-4185-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00225-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. (A. A.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-177 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl turėtų nesantuokinių santykių su ištekėjusia moterimi. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu neįvertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas netinkamai identifikavo esmines prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes, nesurinko informacijos apie nužudymus ir jų sankcionavimą, kai neištikimos sutuoktinės vyras nužudo meilužį. Pareiškėjo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, todėl Migracijos departamentas be pagrindo atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą. Taip pat Migracijos departamentas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog jam gresia mirties bausmė pagal galiojančius įstatymus kilmės valstybėje arba iš moters, su kuria turėjo nesantuokinius ryšius, sutuoktinio.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Pareiškėjas papasakojo, kad kilmės valstybėje keletą mėnesių turėjo seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi,

vardu M. Prieglobsčio prašytojas teigė, jog M. vyras grasino jį nužudyti, todėl jis nedelsdamas išvyko iš šalies. Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo pasakojimas dėl grasinimų nužudyti iš privačių asmenų pusės (M. vyro) nepasižymi detalumu, informatyvumu ir nuoseklumu, yra prieštaringas, iš dalies grindžiamas trečiųjų asmenų pateikta informacija, kurios neįmanoma patikrinti ir įvertinti. Atsakovas konstatavo, kad tai nelaikoma nustatytu faktu ir nevertintina sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atstovas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys, todėl jam nebuvo suteikta papildoma apsauga vadovaujantis Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=366fd2c082f411e993ffd4361ddf8976

Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl to, kad nebuvo pagrindo manyti, jog yra grėsmė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, todėl jam nebuvo suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Įvertinus Migracijos departamento turimą informaciją apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, buvo konstatuota, kad joje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

5. Migracijos departamento 2018 m. gruodžio 21 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada) buvo detaliai nurodyta, į kokius kriterijus atsižvelgiant įvertintas pareiškėjo teiginių patikimumas. Migracijos departamentas pateikė pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimą ir priežastis. Duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją ir kilmės valstybės informaciją, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad grįžęs į kilmės valstybę, pareiškėjas bus persekiojimas dėl santykių su ištekėjusia moterimi, todėl jo baimė nelaikyta visiškai pagrįsta.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Migracijos departamentas neatliko pareigos sutrinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nurodė, kad Migracijos departamentas parengė 2018 m. lapkričio 11 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie nesantuokinių ryšių reglamentavimą bei už šią veiklą taikytinas bausmes (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją apie nesantuokinius ryšius (duomenys neskelbtini) bei dėl jų kylančią atsakomybę. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių Migracijos departamento surinktą informaciją galinčių paneigti šaltinių.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.8. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2018 m. gegužės 8 d. Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos

pareigūnai sulaikė autobusu maršrutu Ryga–Kelnas vykusį (duomenys neskelbtini) pilietį A. A., kuris neturėjo asmens dokumentų ir dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lenkijos Respubliką. Pareiškėjas dėl neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje bei Europos Sąjungoje VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 150-4584 buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. 2018 m. gegužės 10 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, musulmonas, nevedęs, išsilavinimas – aukštasis, profesija – mechanikas, paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. sausio mėn., turėdamas tikslą nelegaliai atvykti į Graikiją. Kelionę organizavo „vedliai“, kuriems pareiškėjas sumokėjo 10 000 Eur. Graikijoje nelegaliai pragyvenęs apie 3 mėnesius, „vedlių“ nurodymu su padirbtu asmens dokumentu lėktuvu atvyko į Lietuvą, iš kur, nusipirkęs autobuso bilietą, važiavo į Berlyną ir buvo sulaikytas. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 10 d. sprendimu nuspręsta sulaikyti pareiškėją trims mėnesiams VSAT Užsieniečių registracijos centre, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre pateikė laisvos formos 2018 m. birželio 18 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nenurodydamas jame jokių motyvų. Pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. vasario 20 d. dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, kylančios iš moters, su kuria turėjo intymius santykius, sutuoktinio, kuris yra policijos pareigūnas, taip pat ir iš valstybės pusės, nes įstatymai dėl intymių santykių su ištekėjusia moterimi turėjimo yra labai griežti. Teigė, kad moters vyras telefonu grasino „susidoroti“ su pareiškėju, nors jis bandė paaiškinti, jog nežinojo, kad moteris yra ištekėjusi, nes ji jam to nepasakė.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su jo rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad jis (duomenys neskelbtini), kelis mėnesius bendravo su ištekėjusia moterimi, vardu M., su kuria turėjo lytinius santykius, ir tai sužinojęs moters sutuoktinis grasino pareiškėją nužudyti. Šiuo aspektu teismas sutiko su Migracijos departamento argumentais, kad pareiškėjo pasakojimas dėl grasinimo jį nužudyti iš privačių asmenų (M. vyro) pusės nepasižymi nuoseklumu ir išsamumu, yra prieštaringas, iš dalies grindžiamas trečiųjų asmenų paaiškinimais, kurių neįmanoma patikrinti ir vertinti. Nustatytos prieštaringos, nuoseklumu ir išsamumu nepasižyminčios aplinkybės sudarė pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nelaikė nustatytu faktu aplinkybių dėl M. vyro grasinimų bei jo vykdomos pareiškėjo paieškos pastarajam išvykus iš (duomenys neskelbtini), jas atmetė ir nevertino, spręsdamas klausimą

dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas nenustatė pagrindų, remiantis kuriais Migracijos departamentas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste turėjo taikyti pareiškėjo atžvilgiu abejonės privilegijos principą.

10. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį taip pat grindė tuo, kad kilmės valstybėje jam gresia mirties bausmė dėl seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi (zina). Tačiau atsakovo surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) Respublikos teisės aktuose įtvirtintą nesantuokinių ryšių reglamentavimą, už šią veiklą numatytas sankcijas, Danijos pabėgėlių tarybos (Danish Refugee Council) ir Danijos imigracijos tarnybos (Danish Immigration Service) surinkti duomenys, taip pat pareiškėjo pateikta informacija, remiantis kuria: nebuvo nustatyta, kad buvo kreiptasi į policiją ir buvo pradėtas tyrimas, ar kad pareiškėjas paieškomas; nebuvo nustatyta, kad svetimavimas yra patvirtintas oficialiai, kas, remiantis kilmės valstybės informacija, yra būtina sąlyga, siekiant nuteisti asmenį dėl svetimavimo; pareiškėjo teigimu, jis gyvena (duomenys neskelbtini), kuris, palyginus su provincija, yra gana liberalus; pareiškėjas yra vyras, o remiantis kilmės valstybės informacija, vyro svetimavimas (duomenys neskelbtini) yra socialiai labiau priimtinas, pateisinamas, negu moters; pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog dėl seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi kilmės valstybėje pareiškėjui buvo grasinama, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad grįžęs į kilmės valstybę pareiškėjas bus persekiojamas dėl lytinių santykių su ištekėjusia moterimi. Todėl nustatęs, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

11. Nenustatęs, kad pareiškėjui kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) grėstų kankinimai arba mirties bausmė, bei nustačius, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, teismas nurodė, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

III.

12. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Atsakovas, turėdamas prieigą prie kilmės valstybės informacijos apie reikalingą liudininkų skaičių tikslu pradėti baudžiamąją bylą dėl svetimavimo ir apklausos metu pateiktą informaciją apie turimą vaizdo medžiagą, turėjo įvertinti, ar pareiškėjui negresia realus pavojus būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn.

12.2. Atsakovas netinkamai identifikavo esmines prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas neužtikrino pareigos surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus.

12.3. Pareiškėjas visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad, įvertinęs kilmės valstybės informaciją bei remdamasis pareiškėjo pateikta informacija, atsakovas nustatė, kad vyro svetimavimas (duomenys neskelbtini) yra socialiai labiau priimtinas, pateisinamas, negu moters. Be to, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė jokios patikimos informacijos, jog dėl seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi kilmės valstybėje jam buvo grasinama. Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad grįžęs į kilmės valstybę pareiškėjas bus persekiojamas dėl lytinių santykių su ištekėjusia moterimi, todėl jo baimė nėra visiškai pagrįsta. Be to, pareiškėjas nepateikė Migracijos departamento surinktą informaciją galinčių paneigti šaltinių. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar bus žeminamas jo orumas, nes yra tikimybė, jog gali būti pažeistos jo pagrindinės teisės ir laisvės.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-177 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, kurį pareiškėjas A. A. prašo panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetė konstatavęs, kad atsakovas atliko visapusišką ir išsamų tyrimą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, nes pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo nustatytų prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vertinimu, kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl turėtų nesantuokinių santykių su ištekėjusia moterimi.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lenkijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė ir Lietuvai perdavė pareiškėją (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį A. A. Kadangi pareiškėjas neturėjo dokumentų, kuriuose būtų nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos, įrodančius jo teisę teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 10 d. sprendimu jis buvo sulaikytas trims mėnesiams Užsieniečių registracijos centre. 2018 m birželio 18 d. Užsieniečių registracijos centre pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuris grindžiamas tuo, jog jam gresia persekiojimas dėl turėtų nesantuokinių santykių su ištekėjusia moterimi.

19. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

20. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018).

21. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

23. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio

prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad prieglobstis turi būti suteiktas dėl baimės būti persekiojamam dėl turėtų nesantuokinių santykių su ištekėjusia moterimi. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su jo rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymui tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste. Be to, ne visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytos įrodytomis, pavyzdžiui, pareiškėjo paaiškinimai dėl moters, su kuria turėjo nesantuokinių santykių, vyro grasinimų buvo nenuoseklūs ir neišsamūs, todėl Migracijos departamentas pagrįstai jas laikė labiau netikėtinomis nei tikėtinomis. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

25. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šiuo atvejus surinko informaciją apie valstybės požiūrį į nesantuokinių santykių turėjimą (duomenys neskelbtini) ir išsiaiškino, jog (duomenys neskelbtini) galiojantys teisės aktai draudžia įvairaus pobūdžio nesantuokinius ryšius, o už jų praktikavimą (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse yra numatytos bausmės. Tačiau įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad pastaruoju metu policijos pareigūnai neinicijuoja tyrimo ir nesiima veiksmų tokių asmenų atžvilgių tol, kol nėra gautas tai patvirtinantis pranešimas. Be to, remiantis įvairių šaltinių duomenimis, dabartinis valdžios požiūris į nesantuokinius santykius švelnėja, jaučiamas vis mažesnis spaudimas jaunimui, o (duomenys neskelbtini) visuomenė tampa vis labiau tolerantiška. Atsižvelgiant į šią Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

26. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo apklausą, taip pat parengė pažymą apie nesantuokinių ryšių reglamentavimą (duomenys neskelbtini). Be to, Migracijos departamentas sudarė pareiškėjui sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie jo manymu reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Migracijos departamentas išvadoje išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko išsamią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą.

27. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.






Administracinė byla Nr. A-359-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00034-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2017 m. sausio 4 d. nutarimą (toliau – ir Nutarimas) ir 2017 m. sausio 5 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Perspėjimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjas, vykdydamas Kauno AVPK viršininko patvirtintą 2017 m. sausio 4 d. nutarimą, 2017 m. sausio 5 d. pateikė pareiškėjui oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. Perspėjime teigiama, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Jame taip pat teigiama, kad pareiškėjo veiksmai, remiantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1, 4, 5 straipsniais, vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui.

3. Pareiškėjo teigimu, jam pareikštas oficialus perspėjimas yra visiškai nepagrįstas, pažeidžiantis Įstatyme įtvirtintas nuostatas. Iš oficialaus perspėjimo neaišku, dėl kokių konkrečiai organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių pareiškėjas yra perspėjamas, neaišku, kokios konkrečios organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamos veikos yra įtariamos, visiškai nemotyvuojama, kaip pareiškėjas yra susijęs su organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamomis veikomis ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų įstatymo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=26550d1082f411e993ffd4361ddf8976

nustatyta tvarka gautų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusikalstamus ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių ryšių gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas nebuvo teistas dėl jokių nusikalstamų veiksmų, turi nuolatinį darbą, gauna legalias pajamas.

4. Pažymėjo, kad jam nebuvo išaiškinta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka, Perspėjime ji taip pat nenurodyta.5. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad informacija, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė,

buvo gauta ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir kriminalinės žvalgybos metu, užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka, kaip numatyta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pažymėjo, kad oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs perspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, todėl atsakovas pareiškėjo argumentus dėl jo veiksmų nenurodymo laikė nepagrįstais.

7. Pareiškėjui 2016 m. spalio 27 d. buvo pareikštas įtarimas dėl 2015 m. kovo 1 d. galbūt padarius labai sunkų nusikaltimą, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei 2016 m. spalio 26 d. kartu su daug kartų teistu už sunkių nusikaltimų padarymą J. K. padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 2 dalyje.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Kauno AVPK 2017 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 20-AT2-14(11.18K) pareiškėjui buvo nutarta

taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Kauno AVPK pareigūnas, vykdydamas minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė M. G. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžė kitų žmonių teises ir laisves, sudarė palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinęs su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas ir priimant sprendimą, šią medžiagą teismas įvertino kaip leistiną bei priimtiną įrodymą, patvirtinantį pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

11. Taip pat teismas pažymėjo, jog tokie slapti duomenys negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas buvo įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika.

12. Teismo vertinimu, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, kad jis nesuprato oficialaus teisines pasekmes sukeliančio dokumento pagrindų ir motyvų, kuriais remiantis jis priimtas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III.

13. Pareiškėjas M. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo patikrinti, ar nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti duomenys buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. išsiaiškinti įslaptintos informacijos gavimo teisinį pagrindą. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar dėl sąsajos su tam tikromis organizuotomis grupėmis ar nusikalstamais susivienijimais pareiškėjas gali daryti sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas teigia, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas tik įslaptintos informacijos pagrindu, o atsakovas

nepateikė jokių teismo prašomų viešų duomenų, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad oficialus perspėjimas priimtas remiantis ir kitais duomenimis.

15. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui buvo taikyta prevencinio pobūdžio priemonė – oficialus perspėjimas. Nurodo, kad M. G. 2015 m. kovo 1 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu. Be to, pareiškėjas įtariamas neteisėtu disponavimu šaunamuoju ginklu ir dideliu kiekiu šaudmenų. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant kratą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, buvo rasta ir paimta kompiuteriai, elektroninės laikmenos, foto albumai, kuriuose buvo aptikta daug nuotraukų su kitais žinomais Kauno apskrityje veikiančių organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais.

16. Kauno AVPK nurodo, kad disponuoja pareiškėją apibūdinančia kriminalinės žvalgybos informacija, kurią gali pateikti teismui susipažinti.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK 2017 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 20-AT2-14(11-18K), kuriuo nutarta M. G. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, ir 2017 m. sausio 5 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-AT2-14, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Nutarimą ir Perspėjimą, kadangi jie yra nepagrįsti, nenurodyta, kokia informacija remiantis jie priimti, nenurodyta jų apskundimo tvarka.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualius teisės aktus, byloje pateiktus įrodymus ir susipažinęs su teismo posėdyje atsakovo pateikta slapta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas, sprendė, kad medžiaga pareiškėjo atžvilgiu surinkta įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomai neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurie suteikia pagrindą vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika, todėl skundžiami Nutarimas ir Perspėjimas yra teisėti ir pagrįsti.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo patikrinti, ar nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti duomenys buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. išsiaiškinti įslaptintos informacijos gavimo teisinį pagrindą. Šiuo atveju Perspėjimas pareiškėjui paskirtas tik įslaptintos informacijos pagrindu, o atsakovas teismui nepateikė jokių viešų duomenų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis priimtas teisėtai remiantis ir kitais duomenimis.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

22. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės bei jų teisiniam įvertinimui.

24. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto

buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką. Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, ne kartą yra pažymėjęs, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-602/2019).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 yra suformuota praktika dėl individualių administracinių aktų, priimtų remiantis valstybės paslaptį sudarančią informacija, kuriame konstatuota, kad atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas išsaugoti tam tikros informacijos slaptumą negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti: tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra. Jei pateikta slapta operatyvinė medžiaga yra vienintelis įrodymas nagrinėjamoje byloje, o duomenis pateikusi bylos šalis nepasinaudoja siūlymu išslaptinti dalį ar visą susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ir ji nėra išslaptinama, gali būti daroma išvada, kad ginčijamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo yra nepagrįstas.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog atsižvelgiant į Įstatymo 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog

skundžiamame oficialiame perspėjime nenurodyta dėl kokių konkrečių organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių yra perspėjama ir pan., atmestini kaip nepagrįsti.

30. Nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pareikštas remiantis ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis jais (duomenimis) galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, tai: Kauno AVPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus 2016 m. spalio 27 d. pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12540-15 surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog M. G. padarė BK uždraustą veiką ir pareiškėjo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalies (Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką), 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte (Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) bei pareiškėjas įtariamas, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu ir jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis); Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. vasario 27 d. išrašas, iš kurio matyti, kad M. G. 2016 m. spalio 27 d. buvo pripažintas įtariamuoju už aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų padarymą. Šie faktiniai duomenys, su kuriais, be kita ko, pareiškėjas galėjo susipažinti, patvirtina, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą priimti skundžiamą sprendimą vadovaujantis Įstatymu.

31. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, papildomai vadovavosi ir nevieša kriminalinės žvalgybos surinkta medžiaga, kuri buvo pateikta ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams. Nevieša medžiaga, su kuria pareiškėjas negalėjo susipažinti, sudarė papildomus duomenis, kuriuos įvertinus kartu su paminėtais viešais byloje esančiais duomenimis, buvo priimti skundžiami sprendimai. Byloje yra minėti vieši dokumentai, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai, taigi neviešų duomenų kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas nepažeidžia pareiškėjo teisių.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčijamų atsakovo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a8043c082f411e993ffd4361ddf8976




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 300 Eur (atsiliepime į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimą prašė priteisti 500 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad užbaigus jo gydymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), jis buvo etapuotas tolimesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti ne į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN), kur atlikinėjo bausmę, o į Lukiškių TI-K, kur praleido tris dienas kameroje vienas, kol buvo etapuotas į Alytaus PN. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje įstaigoje, o iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. LAVL nebuvo teisinio pagrindo etapuoti jį į Lukiškių TI-K, jis turėjo būti etapuotas tiesiai į Alytaus PN, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, dėl to buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, nes tris dienas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, negalėjo lankyti pataisos namuose užsiėmimų, buvo suvaržytas jo bendravimas. Lukiškių TI-K jam nebuvo išduoti higieniniai reikmenys, dėl to negalėjo laikytis higienos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė skundą Lukiškių TI-K direktoriui, kuriame nurodė, jog nebuvo teisinio pagrindo jį laikyti šioje įstaigoje, tačiau gavo atsakymą, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas teisėtai. Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K atsakymo neskundė. Pareiškėjo teigimu, neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažemintas jo orumas, kilo emocinė depresija, patyrė psichologinį sukrėtimą.

4. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad atsakovas dėsto aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas pretenzijų nekėlė, todėl atsakovas neįsigilino į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti netinkamai, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, atviri, atskirti 1,5 m aukščio pertvara, sanitariniu mazgu turėjo naudotis stebint kitiems asmenims. Taigi atsakovas pažeidė higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas prašė skundą tenkinti, atsakovo atsiliepimą atmesti.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gegužės 26 d., išvyko 2017 m. gegužės 29 d., ir šiomis dienomis buvo laikomas kameroje Nr. 114. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų nepriimti į įstaigą. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas

stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai būtų sumontuoti taip, kad nebūtų matomi per duryse esančias stebėjimo akutes, nes priešingu atveju pareigūnai negalėtų užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) nuolatinio stebėjimo, jų elgesio kontrolės. Pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis stengiasi bendrauti nepažeisdami bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo kameros 1,5 m aukščio pertvara, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusios kameros ploto reikalavimų nenumato. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. G. skundo dalį ir pripažino, kad pareiškėjo R. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gegužės 26 d. iš LAVL ir 2017 m. gegužės 29 d. išvyko į Alytaus PN.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog LAVL nebuvo teisinio pagrindo etapuoti jį į Lukiškių TI-K, jis turėjo būti etapuojamas tiesiai į Alytaus PN, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas jo patirtą neturtinę žalą dėl jo etapavimo į Lukiškių TI-K kildina iš LAVL galbūt neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisimo yra išskirtas į atskirą bylą (administracinės bylos Nr. I-2689-414/2017), todėl nagrinėjamoje byloje LAVL veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino.

10. Pareiškėjas patirtą žalą kildina iš jo neteisėto laikymo Lukiškių TI-K, nes jis bausmę atlikti paskirtas į Alytaus PN. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 9 d. su skundu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas be teisinio pagrindo, prašė nustatyti tikrąsias faktines aplinkybes ir jas užfiksuoti. Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 23 d. raštu pareiškėjui atsakė, kad iš LAVL į Alytaus PN jis vyko tranzitu per Lukiškių TI-K, nurodė konkrečias datas, kada buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir kada iš šios įstaigos išvyko. BVK X skyrius reglamentuoja pataisos įstaigų rūšis ir bausmės atlikimo sąlygas jose. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad bausmės atlikimo sąlygos pataisos namuose ir kalėjime iš esmės skiriasi, tačiau, kaip nurodo pareiškėjas, į Lukiškių TI-K jis buvo atvežtas LAVL sprendimu (paraiška). Lukiškių TI-K konvojuotą nuteistąjį priėmė ir pirmuoju planiniu konvojumi jį konvojavo į Alytaus PN, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl konvojavimo tvarkos pažeidimo ar neveikimo sprendžiant pareiškėjo konvojavimą į jam paskirtą bausmės atlikimo vietą. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo jo deliktinei atsakomybei kilti.

11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos reikmenų neišdavimo Lukiškių TI-K, jo privatumo pažeidimo naudojantis kameros sanitariniu mazgu, neįrengtos atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos, teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.; toliau – ir Aprašas) nustato asmeniui išduodamas higienos priemones ir jų kiekį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iš LAVL į Lukiškių TI-K konvojuotas į laisvės atėmimo vietą atvyko pirmą kartą, byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, jog dėl higienos reikmenų išdavimo jis atsakovui pateikė rašytinį prašymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias higienos reikmenų išdavimą nuteistiesiems. Nesant pareiškėjo rašytinio prašymo, nedetalizuojant, kokių higienos reikmenų jam trūko, atsakovas neturėjo pagrindo trūkstamas higienos priemones pareiškėjui išduoti.

12. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog kameros Nr. 114 nebuvo galimybės išvėdinti per langą, byloje nėra. Į bylą

pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai patvirtina, kad patikrinus kamerą Nr. 114, pažeidimų dėl jos vėdinimo (ventiliacinės sistemos) nustatyta nebuvo. Todėl įvertinęs atsakovo pateiktus oficialius dokumentus ir higienos normos nuostatas teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog kameros Nr. 114 vėdinimas (oro šalinimo sistema) įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

13. Teismas nurodė, kad atsakovas privalo užtikrinti, jog naudojantis sanitariniu mazgu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, todėl sanitarinis mazgas turi būti įrengtas taip, kad ši vieta nebūtų visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Iš atsakovo atsiliepimo argumentų matyti, kad kameroje esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai sumontuoti taip, kad yra matomi per kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes ir tuo siekiama užtikrinti nuolatinę nuteistųjų kontrolę. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, nes jis buvo matomas kameros duris atidarantiems ir per stebėjimo akutę nuolatinai nuteistuosius stebintiems pareigūnams, todėl pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

14. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi žeminamas, patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, tačiau įrodymų, kad būdamas pataisos įstaigoje jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė, skunde nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą prašydamas psichologo pagalbos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas ir tik tris paras, todėl toks pažeidimas nelaikytinas ypatingai žeminančiu jo orumą ar pasiekiančiu minimalų žiaurumo lygį, kuris patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo sritį. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (nors ir minimaliai, tačiau pažeidžiant jo privatumą sanitariniame mazge), pažeidimo trukmę ir mastą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

15. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

16. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, sprendė, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), tačiau tik tris paras ir kameroje kartu su juo nesant apgyvendintų kitų asmenų, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos įstaigoje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad iš Alytaus PN į LAVL ir atgal yra tiesioginiai etapai be jokių išlaipinimų kitose laisvės atėmimo įstaigose. Iš LAVL pareiškėją turėjo tiesiai etapuoti į Alytaus PN, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių neetapavo tiesiogiai, bet per Lukiškių TI-K, kur turėjo laukti keturias dienas. Lukiškių TI-K iš dokumentų matydamas, kad pareiškėjas paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę ne kalėjime, o Alytaus PN, neturėjo jo priimti ir grąžinti jį į LAVL, tačiau to nepadarė, tokiu būdu pažeidė BVK 69 straipsnio nuostatas, ir tai sudaro pagrindą atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymi, kad kameros neturėjo atskiros

ventiliacijos sistemos, sanitariniu mazgu turėjo naudotis stebint kitiems asmenims. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, todėl neatitinka higienos normos reikalavimų. Negalėdamas pasinaudoti sanitariniu mazgu nestebint kitiems asmenims, pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimą. Poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ar smulkmeniškas, todėl mano, kad teismo sprendimas nepriteisti neturtinės žalos yra neteisėtas.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir paršo jį atmesti.21. Atsiliepime, remdamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktika, nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė neigiamą įtaką pareiškėjui ir sukėlė neigiamas pasekmes. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

22. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, taip pat laikant jį Lukiškių TI-K nesant pagrindo, kadangi laisvės atėmimo bausmę atlikti jis paskirtas į Alytaus PN, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į Alytaus PN etapu vyko per Lukiškių TI-K ir jame buvo laikomas iš viso 3 dienas, kurias nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teigia, kad Lukiškių TI-K, jo vykstančio etapu į Alytaus PN, neturėjo priimti ir grąžinti LAVL. Taip pat nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pripažįstant, kad jo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog

vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo skundo argumentus nurodytais klausimais, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių dėl jo neva neteisėto laikymo Lukiškių TI-K, taip pat dėl to, kad kameroje nebuvo oro šalinimo sistemos, nepažeidė.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos būdo pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais, kuomet jis Lukiškių TI-K kameroje ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas ir tik tris dienas, jokių kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nebuvo konstatuota, nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai, susiję su nustatytu pažeidimu. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos

teismų praktiką sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. P-36-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04637-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10; 60.3.12(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017 pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo bei grąžinimo į tarnybą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2016 m. spalio 26 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40cd7ab082f411e993ffd4361ddf8976

įsakymą Nr. P2-1127 „Dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. P2-1469 „Dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo“; 2) panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. K3-313 „Dėl T. P. atleidimo iš pareigų“; 3) grąžinti pareiškėją į iki atleidimo iš darbo eitas pareigas; 4) įskaičiuoti darbo stažą į valstybės tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 6) priteisti iš Trakų rajono savivaldybės administracijos neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. birželio 12 d. pradėjo dirbti Trakų rajono savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo administravimo skyriuje vyriausiuoju specialistu (A lygio 10 kategorija). Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. S1-37 „Dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ 1.4 punkte numatyta vietoje Juridinio ir personalo administravimo skyriaus įsteigti Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių (toliau – ir Skyrius); taip skyrius buvo reorganizuotas ir prie skyriaus buvusių funkcijų pridėtos viešųjų pirkimų funkcijos, o į skyrių perkelti du buvusio Strateginio planavimo, investicijų ir ūkio plėtros skyriaus vyriausieji specialistai, atsakingi už viešuosius pirkimus, taip pat visiems darbuotojams buvo įteikti įspėjimai dėl jų pareigybių naikinimo ar keitimo ir jie, jei nebus siūlomos naujos pareigybės arba su siūlomomis pareigybėmis nesutiks, bus atleisti iš darbo, kol nepatvirtintas naujas pareigybių ir darbuotojų sąrašas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P2-1469 patvirtintas Trakų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas. Jame numatyta steigti naują – skyriaus vedėjo pavaduotojo – pareigybę (A lygio 11 kategorija). Įsteigus naują pavaduotojo pareigybę, dalis esminių funkcijų iš pareiškėjo pareigybės aprašymo, pavyzdžiui, korupcijos prevencija, teisės aktų derinimas, skyriaus vedėjo pavadavimas jo kasmetinių atostogų ar nedarbingumo metu ir kt., buvo panaikintos ir priskirtos naujai įsteigtai skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei, nors visos minėtos funkcijos tinkamai jo buvo atliekamos apie 2 metus, o jo paties prašymų sumažinti darbo krūvį naikinant funkcijas nebuvo.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad nors paminėtu 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu buvo naujai įsteigta Skyriaus pavaduotojo pareigybė, skyriuje nebuvo paskelbtas joks konkursas valstybės tarnautojui į šią pareigybę priimti, ir taip pareiškėjui buvo užkirsta galimybė dalyvauti konkurse.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2016 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. P2-1127 1.1.2 punkte numatyta panaikinti jo užimamą Skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorija). Nurodė, kad šio įsakymo pagrindas buvo A. Č. tarnybinis pranešimas, kuriame teigiama, jog, pasikeitus Statybos įstatymui ir Teritorijų planavimo įstatymui bei savivaldybei parengus bendruosius ir specialiuosius teritorijų planavimo planus, sumažėjo civilinių ir administracinių bylų nurodytų įstatymų taikymo klausimais, be to, sumažėjo bylų dėl iškeldinimo iš savivaldybės būsto ir savivaldybės butų privatizavimo, mažėja gyventojų, besikreipiančių į savivaldybės administraciją dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Bet pareiškėjo atleidimo laikotarpiu yra likę 14 bylų, kurių jis nesuspėjo pabaigti, o pareiškėjų, kurie kreipėsi dėl pirminės teisinės pagalbos, bendras skaičius sudaro 176. 2016 m. spalio 27 d. pareiškėjas gavo atsakovo direktoriaus įspėjimą Nr. K8-41, kad jeigu iki 2016 m. gruodžio 30 d. jis nebus paskirtas į kitas pareigas, bus atleistas iš einamų pareigų. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. K3-313 pareiškėjas buvo atleistas iš Trakų rajono savivaldybės administracijos Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) pareigų nuo gruodžio 30 d.

6. Pareiškėjas pabrėžė, jog Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. K3-313 ir 2016 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. P2-1127 dėl pirminio įsakymo pakeitimo yra neteisėti ir nepagrįsti. Jais siekiama ne optimizuoti Skyriaus darbą, o prisidengiant formaliomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) nuostatomis atleisti jį iš teisėtai einamų valstybės tarnautojo pareigų. Iš skyriuje dirbančių darbuotojų panaikinta tiktai vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorijos), t. y. jo pareigybė, ir tuo pagrindu jis atleistas iš darbo. Visos pareiškėjo naikinamos pareigybės vykdomos funkcijos darbovietėje išlieka, tačiau perkeliamos naujai numatytai skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei, kurios visus specialiuosius reikalavimus jis atitinka ir joks asmuo į jas nėra paskirtas. Mažinant darbuotojų skaičių pareiškėjui turėjo būti suteikta pirmenybė likti darbe, kadangi pareiškėjo kategorija yra aukštesnė už kitų skyriaus darbuotojų.

7. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo pareigybė pradėta naikinti nuosekliai dviem etapais – iš pradžių po vykusios reorganizacijos atimtos vykdytos funkcijos, užimančios daug laiko, t. y. korupcijos prevencija ir teisės aktų derinimas, fiktyviai priskirta viena funkcija – buvimas administracinės komisijos sekretoriumi, nors jis sekretoriumi buvo ir kitose komisijose. Darbovietėje nevyko struktūrinis pertvarkymas. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius,

panaikindamas pareigybę, peržengė diskrecijos ribas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi panaikinimas atliktas be kompetentingo organo, t. y. savivaldybės tarybos, sprendimo. Be to, siekdamas realaus, o ne fiktyvaus optimizavimo veiksmų įgyvendinimo, darbdavys galėjo nepriimti naujų darbuotojų, o perskirstyti funkcijas esamiems darbuotojams.

8. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka visus naujos pareigybės specialiuosius reikalavimus, todėl su turima patirtimi visas numatytas funkcijas galėtų atlikti. Be to, naujai steigiama pareigybė parengta nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais, kadangi iš esmės Skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas gali eiti ir asmuo, turintis A lygio 10 kategoriją, o tarp numatytų kategorijų mažiausios ir didžiausios pasirinkimas – įstaigos vadovo diskrecijos teisė.

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad darbdavys tyčia siekia pareiškėją atleisti iš darbo, iš teisėtai einamų pareigų naikindamas jo pareigybę ir įsteigdamas kitą pareigybę ir jai perduodamas pareiškėjo vykdomas pareigas ir funkcijas. Šiuos teiginius įrodo tai, kad per paskutinius 1,5 metų pareiškėjas sulaukė 4 tarnybinių patikrinimų. Taigi tai yra tęstiniai darbdavio veiksmai siekiant sudaryti kuo nepalankesnes sąlygas ir atleisti iš darbo, neatsižvelgiant nei į pareiškėjo kompetenciją, nei į rezultatus.

10. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl siekio atleisti jį iš darbo valstybės tarnyboje patyrė didelę priespaudą, nuolatinį pažeminimą, prieš jį buvo naudojami itin brutalūs metodai, nors darbas buvo puikus, vertinant visus pasiektus rezultatus teisminėse bylose. Taigi apie prieš pareiškėją vykdytus tendencingus veiksmus privalo būti informuota prokuratūra ir iškeltos baudžiamosios bylos, nes dėl nuolatinių ir neteisėtų vykdomų tarnybinių patikrinimų pareiškėjas patyrė didžiulę žalą. Trakų rajono savivaldybės administracijos profesinė sąjunga davė sutikimą dėl jo tik po to, kai jau buvo aišku, kad jis bus atleistas. Taigi tai rodo fiktyvius ir neteisėtus profesinės sąjungos veiksmus. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė paniekinimą ir pažeminimą, pablogėjo tiek psichinė, tiek fizinė sveikata. Tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui yra nesuprantami, kadangi visą laiką dirbdamas elgėsi teisingai, teisėtai ir sąžiningai. Savo pareigas pareiškėjas vykdė atsakingai, atsiribodamas nuo bet kokių politinių interesų.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. P. skundą.12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo

pareigybė panaikinama, teismas turi įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas.13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo pareigybės panaikinimas atliktas be kompetentingo

organo, t. y. savivaldybės tarybos, sprendimo, nurodė, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S1-37 buvo nuspręsta įvykdyti struktūrinius pertvarkymus Trakų rajono savivaldybės administracijoje. Šio sprendimo 1.4 punkte buvo nuspręsta įsteigti Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių. Sprendimo 3 punktu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas atlikti teisinius ir organizacinius veiksmus sprendimo 1 punkto nuostatoms įgyvendinti. Teismas sprendė, jog Trakų rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu suteikė administracijos direktoriui diskrecijos teisę organizuoti Skyriaus veiklą bei tvirtinti darbuotojų pareigybės aprašymus, ir tai visiškai atitiko įstatymų numatytą reguliavimą. 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. P2-1127 buvo nuspręsta panaikinti Skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigybę. Teismas konstatavo, kad priimdamas ginčijamą įsakymą administracijos direktorius įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę organizuoti Skyriaus veiklą, atsižvelgiant į darbuotojų poreikį šiame skyriuje. Šis įsakymo priėmimas laikytinas 2015 m. struktūrinio pertvarkymo įgyvendinimo sudėtine dalimi, todėl papildomas savivaldybės tarybos sprendimas nebuvo reikalingas.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo pareigybės panaikinimas ir atleidimas iš pareigų būtų pateisinamas tik tuomet, jei darbovietėje apskritai nebeliktų jo atliktų funkcijų, jos taptų nebereikalingos, o šiuo atveju jo pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos išlieka, jos perduodamos dar neįsteigtai skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei, todėl jo pareigybė naikinama neteisėtai, nurodė, jog, palyginus atsakovo direktoriaus 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P2-1200 patvirtintą Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą ir atsakovo direktoriaus 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. P2-1127 patvirtintą Skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą, matyti, kad į Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą yra perkeltos kai kurios, tačiau ne

visos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos. Vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme taip pat yra ir tų funkcijų, kurių nebuvo vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme. Taigi matyti, kad Skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymas yra platesnis nei šio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas. Be to, vedėjo pavaduotojo pareigybės kategorija yra 11, o vyriausiojo specialisto – 10. Teismas pabrėžė, jog nors išliko dalis pareiškėjo vykdytų funkcijų, tačiau negalima išvada, kad išliko pareiškėjo pareigybė. Įvertinus šios naujos pareigybės funkcijų apimtį ir paskirtį matyti, jog buvo įsteigta kokybiškai nauja skyriaus pavaduotojo pareigybė. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, teisėtas ir pagrįstas.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad, mažinant darbuotojų skaičių, jam turėjo būti suteikta pirmenybės teisė likti darbe arba suteikta galimybė likti pareigose vykdant vidinį konkursą, nes jis atitinka vedėjo pavaduotojo pareigybei keliamus reikalavimus, nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo panaikinta tik pareiškėjo pareigybė, todėl jam pirmenybės garantija negalėjo būti taikoma.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog 2016 m. gruodžio 22 d. informaciniu pranešimu Nr. K8-43 atsakovas pareiškėją informavo apie esančias laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigybes. Įgyvendinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantijas, abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – turi bendradarbiauti ir sąžiningai naudotis savo teisėmis bei vykdyti nustatytas pareigas. Tik nustačius aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti iš esmės pažeidžiančiomis atleidžiamo iš tarnybos darbuotojo teises pasinaudoti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantija pasirinkti pareigas ir būti paskirtam į tas pareigas, būtų pagrindas pripažinti atleidimą iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą neteisėtu. Šio ginčo atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismo posėdyje pažymėjo, jog neketino rinktis bei eiti kitų pareigų, nes norėjo likti esamose pareigose arba eiti skyriaus pavaduotojo pareigas (A lygio 11 kategorija), nors pareiškėjo užimamos pareigos buvo A lygio 10 kategorija.

17. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad profesinė sąjunga davė sutikimą dėl jo pareigybės panaikinimo tik po to, kai jau buvo aišku, jog jis bus atleistas, pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnis nustato, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Pareiškėjas buvo Trakų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos narys, jis nebuvo išrinktas nei į atstovaujamąjį, nei į valdymo organą, todėl, remiantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu, išankstinio profesinės sąjungos sutikimo norint atleisti jį iš einamų pareigų nereikėjo.

18. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jam patirtą žalą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė Trakų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, kurie šiuo atveju yra viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

19. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad ginčijami įsakymai yra teisėti bei pagrįsti, ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

21. Teismas nustatė, jog byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo pareigybę ir jį atleido iš užimamų pareigų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą nenustatęs ginčijamų aktų neteisėtumo pagrindų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl jo sprendimas turėtų būti panaikintas. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo vertinimu.

22. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog Trakų rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S1-37 nusprendė atlikti Trakų rajono savivaldybės administracijos struktūros pertvarkymus,

be kita ko, vietoje Juridinio ir personalo administravimo skyriaus įsteigti Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių (1.4 punktas), taip pat patvirtinti naują Trakų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakciją (2 punktas). Minėto savivaldybės tarybos sprendimo 3 punktu atsakovo direktorius buvo įpareigotas atlikti teisinius ir organizacinius veiksmus šio sprendimo 1 punkto nuostatoms įgyvendinti. Teismas atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę, jog pirmiau minėto sprendimo 2 punktu patvirtinta savivaldybės administracijos struktūra yra detalizuota skyriaus lygmeniu, t. y. joje nurodyti konkretūs struktūriniai ir teritoriniai padaliniai (konkretūs skyriai ir seniūnijos), tačiau konkrečios pareigybės, jų skaičius padaliniuose nenurodyti.

23. Teismas taip pat nurodė, kad paminėto savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P2-1200, be kita ko, patvirtino Skyriaus nuostatus (1.9 punktas) ir šio skyriaus tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymus, pareiginius nuostatus ir pareigybių skaičių (2.9 punktas). Be to, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P2-1469 patvirtino savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą (1 punktas). Iš paminėtų Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų matyti, kad administracijos Skyriuje buvo patvirtintos skyriaus vedėjo (A13); skyriaus vedėjo pavaduotojo (A11); vyriausiojo specialisto (A11); dvi vyriausiojo specialisto (A10) ir dvi vyriausiojo specialisto (A9) pareigybės.

24. Teismas nustatė, kad ginčijamu 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. P2-1127 Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius, be kita ko, nuo 2016 m. gruodžio 30 d. panaikino Skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 10 kategorija) pareigybę (1.1.2 punktas). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad panaikindamas minėtą vyriausiojo specialisto pareigybę savivaldybės administracijos direktorius veikė ultra vires (lot. k. viršijant įgaliojimus), teismas nepritarė tokiam vertinimui. Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigybes savivaldybės administracijoje tvirtina administracijos direktorius. Byloje vertinamu atveju vienos pareigybės panaikinimas nesukėlė poreikio keisti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S1-37 patvirtintą Trakų rajono savivaldybės administracijos struktūrą, kadangi joje konkretus pareigybių skaičius konkrečiame struktūriniame padalinyje nėra detalizuotas. Dėl šios priežasties prieš priimant ginčijamą 2016 m. spalio 26 d. įsakymą nebuvo būtinybės keisti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. S1-37, o savivaldybės administracijos direktorius, neviršydamas savivaldybės tarybos nustatyto didžiausio leistino pareigybių skaičiaus, turėjo kompetenciją panaikinti ginčo pareigybę.

25. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atmetė pareiškėjo argumentą, jog pareigybė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto požiūriu gali būti panaikinta tik tuomet, kai tam tikroje institucijoje apskritai nebelieka funkcijų, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas, kai jos išnyksta. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, kad į Skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą yra įtraukta dalis, tačiau ne visos, Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos. Vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme taip pat yra ir funkcijų, kurių nėra vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme.

26. Teismo vertinimu, dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo įsteigta vien siekiant fiktyviai panaikinti pareiškėjo pareigybę, juo labiau kad, kaip minėta, ji buvo įsteigta Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P2-1200, dalis joje nurodytų funkcijų, susijusių su viešaisiais pirkimais, tiesiogiai sietinos su faktine aplinkybe, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S1-37 vietoje Juridinio ir personalo administravimo skyriaus buvo nuspręsta įsteigti Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių. Vien faktinė aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu į šią pareigybę nebuvo priimtas valstybės tarnautojas (nepaskelbtas konkursas), savaime neleidžia teigti, jog ši pareigybė įsteigta fiktyviai.

27. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyta kita valstybės tarnautojo pareigybė (A lygis, 9 kategorija) buvo įsteigta iki 2015 m. vykdytų struktūrinių pertvarkymų, t. y. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. P2-729, o valstybės tarnautoja į šias pareigas buvo paskirta nuo 2013 m. spalio 8 d. Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (pagal darbo sutartį) buvo įsteigta 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. P2-897, taigi taip pat iki minėtų struktūrinių pakeitimų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ginčo laikotarpiu atsakovas būtų įsteigęs kitą tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybę, į kurią būtų priimtas asmuo, atliekantis funkcijas, kurios iš esmės būtų analogiškos pareiškėjo vykdytoms. Be to, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą ir pareiškėjas 2017 m. liepos 17 d. teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose iš esmės pripažįsta, kad dalį pareiškėjo funkcijų atlieka likę Skyriaus darbuotojai. Nors pareiškėjas teikė argumentus, susijusius su likusiomis neišnagrinėtomis bylomis, kuriose jis atstovavo atsakovui, ir kitais

nuolatinio pobūdžio darbais, teismas pažymėjo, kad šių darbų tolesnio atlikimo organizavimas yra atsakovo kompetencija.28. Teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad

byloje tiriamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo realus, kad jis yra fiktyvus. Įvertinus atliktus vidinius struktūrinius pertvarkymus, nėra pagrindo teigti, kad skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės įsteigimas buvo fiktyvus, be to, nėra ginčo dėl to, jog šiuo metu aptariamas funkcijas atlieka likę skyriaus darbuotojai, taigi realiai tam tikras funkcijas gali atlikti mažiau žmonių, nei iki ginčo pareigybės panaikinimo, o ši faktinė aplinkybė taip pat patvirtina pertvarkos realumą.

29. Nors pareiškėjas procesiniuose dokumentuose teigė, kad jo pareigybės panaikinimas yra fiktyvus, nes sietinas vien tik su pareiškėjo konfliktu su mere ir administracijos direktoriumi, teismas nepritarė tokiam vertinimui. Viena vertus, apskritai neatmestina, kad tokio pobūdžio aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pareigybės panaikinimo fiktyvumo. Vis dėlto pirmiau įvardytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad byloje vertinamu atveju panaikindamas pareiškėjo pareigybę atsakovas iš esmės optimizavo skyriaus darbą. Įvertinus byloje pateiktą garso įrašą, neatmestina tikimybė, kad tarp pareiškėjo ir jo nurodytų asmenų buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija. Tačiau pareiškėjas iš esmės teikė argumentus dėl konflikto su skyriaus vedėju, mere, o pareiškėjo ginčijamus teisės aktus priėmė administracijos direktorius. Todėl dėl pirmiau minėtų priežasčių vien šios konfliktinės situacijos buvimas byloje vertinamu atveju nesudarė pagrindo traktuoti pareiškėjo pareigybės panaikinimo kaip fiktyvios valstybės tarnybos santykių reguliavimo požiūriu. Todėl šį apeliacinio skundo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

30. Teismas nustatė, kad byloje nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas 2016 m. spalio 26 d. raštu Nr. K8-41 buvo įspėtas apie tai, jog 2016 m. gruodžio 30 d. bus panaikinta jo pareigybė, o jei jis nebus paskirtas į kitas pareigas – 2016 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas bus atleistas iš einamų pareigų. Taip pat nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog atsakovas 2016 m. gruodžio 22 d. informaciniu pranešimu Nr. K8-43 informavo pareiškėją apie tuo metu buvusias laisvas pareigybes Trakų rajono savivaldybės administracijoje. Iš šio pranešimo turinio matyti, pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčijo, jog buvusios laisvos pareigybės buvo aukštesnės už pareiškėjo turėtąsias (A12 ir A11), o laisvai žemesnei kategorijai (Aplinkosaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto, A9) buvo nustatytas specialusis išsilavinimo reikalavimas – turėti aukštąjį biomedicinos mokslo studijų srities visuomenės sveikatos, veterinarinės medicinos srities išsilavinimą, kurio pareiškėjas neturėjo. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija siejama su kitomis to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigomis, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – su žemesnės kategorijos pareigomis. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis atitiko Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pavaduotojui keliamus reikalavimus, todėl turėjo pirmenybę būti paskirtas į jas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ši pareigybė buvo A11 kategorijos, taigi paminėtos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantijos šiuo atveju netaikytinos.

31. Nors pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog jis turėjo 3,5 metų darbo stažą, todėl turėjo pirmenybę būti paliktas tuo metu Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyriuje dirbusio pakaitinio valstybės tarnautojo, pagal darbo sutartį dirbusio darbuotojo atžvilgiu, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad, atleidžiant asmenį pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl pareigybės panaikinimo, darbdavys nėra saistomas pareigos tokiam asmeniui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų pagal darbo sutartis pareigų (žr., pvz., 2014 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012). Atsižvelgdamas į pakaitinio darbuotojo specifinį teisinį statusą (VTĮ 2 str. 10 d., 14 str. 2 d., 44 str. 1 d. 6 p.), teismas analogiškai vertino ir pareiškėjo argumentus dėl jo pirmenybės likti darbe pakaitinio darbuotojo atžvilgiu. Pareiškėjo nurodoma pareigybė ginčui aktualiu metu buvo užimta: į ją paskirta valstybės tarnautoja, kuriai 2016 m. balandžio 4 d. įsakymu buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki 2018 m. vasario 16 d. Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, apskritai negali būti atleistas iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nebent valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas nepatenka nei į vieną asmenų, nurodytų DK 135 straipsnio 1 dalyje, kategoriją. Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjo argumentai dėl netinkamai taikytų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio nuostatų buvo atmesti kaip nepagrįsti.

32. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas pažeidė teisės normas, reguliuojančias tokio pobūdžio sprendimų derinimą su profesinėmis sąjungomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas ginčui aktualiu metu nebuvo profsąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo nariu, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokio

profesinės sąjungos sutikimo nereikėjo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi (darbo, ekonominius, socialinius klausimus įstatymų numatytais atvejais darbdavys privalo spręsti, suderinęs su profesinės sąjungos organais), teismo vertinimu, tai yra bendro pobūdžio nuostata, kuri nustato imperatyvą derinti normoje nurodytus klausimus „įstatymų nustatytais atvejais“. Šiuo atveju įstatymo 21 straipsnio 1 dalis traktuotina kaip specialioji teisės norma, nes ji skirta sureguliuoti būtent su darbdavio pareiga gauti profsąjungos sutikimą atleidžiant darbuotoją susijusius santykius. Taigi nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovo pareiga byloje vertinamu atveju kilo iš Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies. Galiausiai pažymėtina, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Trakų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinė sąjunga 2016 m. spalio 25 d. valdybos posėdyje pritarė byloje vertinamam pareigybės panaikinimui.

33. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teikė argumentus, susijusius su Trakų rajono savivaldybės administracijos profesinės sąjungos įtraukimu atsakovu šioje byloje. Pareiškėjui 2017 m. kovo 27 d. pirmosios instancijos teismui pateikus patikslintą skundą, teismas 2017 m. kovo 28 d. posėdžio metu protokoline nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl šios profsąjungos įtraukimo atsakovu atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą gautas 2017 m. sausio 23 d., pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. raštu patvirtino, kad apie visus byloje atliktus procesinius veiksmus, įskaitant paskirtą bylos nagrinėjimo datą, jam yra žinoma. Patikslintas skundas, kaip minėta, buvo pateiktas 2017 m. kovo 27 d., taigi praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 50 straipsnyje nurodytą terminą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas šios skundo dalies priėmimui nepritarė, taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai šios skundo dalies nepriėmė. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

34. Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą. Šią neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš, jo teigimu, neteisėto jo atleidimo iš valstybės tarnybos. Šiuo aspektu teismas visų pirma pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, faktinėms bylos aplinkybėms taikytinos ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio, o 6.250 straipsnio normos (analogiškai žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2401/2013). Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Nagrinėjamu atveju taikomas DK 250 straipsnis (žr. LVAT 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo sprendimo bei veiksmų, turėjo šioje byloje įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą (CK 6.246 str.), žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėto atsakovo sprendimo (veiksmų) ir patirtos žalos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Vis dėlto vertindamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog šioje byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo panaikinant ginčo pareigybę ir atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą.

35. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu atsakovas jį diskriminavo – nebuvo tenkinami jo prašymai komisijai, nebuvo rengiami komisijos posėdžiai, nebuvo tiriami jo pranešimai apie A. Č. veiksmus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, teismas pažymėjo, jog diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jis buvo traktuojamas mažiau palankiai, nebuvo pagrindo spręsti buvus diskriminaciją.

36. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neturtinės žalos atlyginimą siejo su A. Č. veiksmais ir neveikimu, tačiau, kaip minėta, ginčijamus aktus yra priėmęs administracijos direktorius, taigi A. Č. šioje byloje nėra patrauktas atsakovu. Be to, nors pareiškėjas teikė argumentus ir dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo, iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad pareiškėjo pradėtose administracinėse bylose dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo (konkrečiai, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03351-2016-4; Nr. 3-61-3-02008-2016-2) pareiškėjas taip pat kėlė neturtinės žalos, kurią kildino iš tarnybinių nuobaudų paskyrimo, atlyginimo klausimą, todėl teismas šiuo aspektu nepasisakė.

37. Teismas dėl pirmiau nurodytų priežasčių konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl apeliacinį skundą atmestė kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

IV.

38. Pareiškėjas T. P. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017. Prašymas grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

39. Prašyme pareiškėjas nurodo, jog 2019 m. vasario 20 d. visuomenei žiniasklaidos priemonėmis buvo paskelbta informacija apie teisininkų – teisėjų, advokatų, kitų asmenų galimą korupciją teismuose sprendžiant bylas. Dėl šios situacijos pareiškėjas pradėjo domėtis prieinamomis informacijos priemonėmis ir gilintis, kokie teisėjai nagrinėjo administracinę bylą Nr. A-4274-858/2017 dėl pareiškėjo tyčinio ir neteisėto atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų.

40. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos nariai Irmantas Jarukaitis ir Skirgailė Žalimienė dirba Vilniaus universitete, Teisės fakultete, taip pat šiame fakultete dirba ir atsakovo atstovas advokatas Arnas Paliukėnas, kuris atsakovą atstovavo administracinėje byloje. Todėl pareiškėjo įsitikinimu, minėti teisėjai ir atsakovo advokatas Arnas Paliukėnas turėjo realią ir atvirą galimybę bendrauti ne tik proceso ir procesinių veiksmų metu, tačiau ir kitoje aplinkoje, Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Todėl šiuo atveju egzistavo reali galimybė, kad galėjo būti daroma vienokia ar kitokia įtaka arba poveikis teisėjams priimti atitinkamą sprendimą byloje. Kadangi Vilniaus universiteto Teisės fakultete narių skaičius nėra didelis, pareiškėjo įsitikinimu, tiek teisėjai, tiek advokatas vienas kitą pažinojo ir turėjo ojektyvią galimybę bendrauti. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl šios priežasties teisėjai Irmantas Jarukaitis ir Skirgailė Žalimienė privalėjo nuo bylos nusišalinti, jos nagrinėti negalėjo. Todėl byla turėtų būti atnaujinta ir išnagrinėta iš naujo.

41. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Teisėjų etikos kodekso nuostatomis, kuriose yra reglamentuotas teisėjų nešališkumas ir teisingumo vykdymo principai, asmenų procesinės teisės.

42. Pareiškėjas prašyme taip pat remiasi administracine byla Nr. eA-854-602/2018, kurioje Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, nagrinėdamas bylą konstatavo, kad situacija, kai iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog bylą nagrinėjusi teisėja ir pareiškėjo atstovė pagal pavedimą aktyviai bendrauja socialiniame tinkle, objektyviuoju aspektu gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovui aplinkybė dėl teisėjos ir pareiškėjo atstovės draugiškų ryšių galėjo kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu šioje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo instituto, buvo pažeista atsakovo teisė į nešališką teismą, dėl ko buvo nustatytas pagrindas konstatuoti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

43. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teisėjai nagrinėdami bylą buvo šališki, teigia, kad tai lėmė ir paties sprendimo nepagrįstumą bei nelogiškumą. Byloje buvo nagrinėjamos ir motyvacinėje dalyje aptariamos nereikšmingos bylai aplinkybės, kurių pasekoje buvo padarytos atsakovui palankios išvados dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų. Teismas visiškai nesigilino ir nevertino bylos esminės medžiagos, pareiškėjo pateiktų įrodymų, pareiškėjo byloje nurodytų faktinių aplinkybių.

44. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jo netenkinti.

45. Atsakovo vertinimu, prašyme dėstoma subjektyvi, deklaratyvi, niekuo nepagrįsta pareiškėjo nuomonė ir išvedžiojimai dėl teismo tariamo šališkumo ir priklausomumo. Priešingai nei klaidingai bandoma įteigti pateiktame prašyme, atsakovo atstovas nėra asmeniškai pažįstamas su pareiškėjo minimais apeliacinį skundą nagrinėjusiais teisėjais, o prašyme nurodomi deklaratyvūs teiginiai, jog neva galėjo būti daroma vienokia ar kitokia įtaka arba poveikis teisėjams priimti atitinkamą sprendimą byloje, tėra grindžiami vien paties pareiškėjo keliamomis prielaidomis.

46. Atsakovas pabrėžia, kad teisėjai ir atsakovo atstovas visą laiką dėstė skirtingose katedrose: teisėjai Irmantas Jarukaitis ir Skirgailė Žalimienė dėstė Viešosios teisės katedroje (Tarptautinės ir Europos sąjungos teisės katedroje), o atsakovo atstovas advokatas Arnas Paliukėnas visą laiką dėstė tik Privatinės teisės katedroje (anksčiau Darbo teisės katedroje), minimi teisėjai ir atsakovo atstovas nepalaikė jokių artimų, draugiškų santykių, jų nesiejo ir nesieja jokie pavaldumo ryšiai.

47. Atsakovas pažymi, jog informacija, kad prašyme minimi teisėjai ir atsakovo atstovas dėsto Vilniaus universitete Teisės fakultete, buvo vieša ir laisvai pasiekiama visą šios bylos nagrinėjimo laikotarpį, todėl šią informaciją pareiškėjas turėjo galimybę ir galėjo sužinoti dar iki apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą, bet kuriuo proceso metu teikti teisėjams nušalinimą, tačiau šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo. Atsakovo vertinimu, visa

tai leidžia teigti, kad pareiškėjas be jokių objektyvių ir pateisinamų priežasčių praleido įstatyme numatytą trijų mėnesių terminą tokiam prašymui pateikti, todėl toks prašymas turėtų būti netenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

48. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

49. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. (EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

50. Pareiškėjas T. P. prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, numatantį, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

51. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, bei kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

53. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą iš esmės grindžia savo nuomone, jog apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėję teisėjų kolegijos nariai buvo pažįstami su atsakovo atstovu ir todėl šališki. Tačiau tokia aplinkybė nėra niekaip nesusijusi su bylos įrodinėjimo dalyku, dėl tokios aplinkybės ginčijami teisiniai santykiai neatsirado, nepasikeitė ir nepasibaigė, ji negalėjo turėti esminės reikšmės bylai. Abejonė teismo sudėties šališkumu negali būti laikoma naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, taigi ir pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu yra nepagrįstas ir netenkintinas.

54. Papildomai vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimai neteisėtos sudėties teismo, teisėjų kolegija pažymi, kad tokia aplinkybė, kaip proceso atnaujinimo pagrindas, yra numatyta ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota, nustačius ABTĮ 44 straipsnio nuostatų pažeidimus. Teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

55. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie sprendimą priėmusius teisėjus – jų mokslinis-pedagoginis darbas vienoje įstaigoje su atsakovo atstovu – nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kad bylą nagrinėjusius teisėjus ir kitos ginčo šalies atstovą siejo pavaldumo, draugystės ar kitokie neformalūs santykiai, kurie būtų kliūtis nešališkam bylos nagrinėjimui ar keltų pagrįstas abejones teisėjų nešališkumu. Tokios išvados nepaneigia ir pareiškėjo papildomai pateiktas susirašinėjimas socialiniame tinkle su pašaliniu fiziniu asmeniu.

56. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad T. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl šis prašymas atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.

57. Pareiškėjas pareiškė prašymą jo 2019 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą ir papildomus įrodymus pripažinti nevieša bylos medžiaga. Teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, nes pateikta informacija susijusi su privačiu asmenų susirašinėjimu bei asmens duomenimis.


n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017 pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo bei grąžinimo į tarnybą.

Pripažinti T. P. 2019 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą bei papildomus įrodymus – 21 lapą – nevieša bylos medžiaga, neteikti jos susipažinti ir kopijuoti.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40cb3e7083bd11e993ffd4361ddf8976




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. A. 2016 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-438 (toliau – 2015 m. liepos 7 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 68-187 (toliau – 2015 m. spalio 15 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-21(7-275/2015) (toliau – 2016 m. sausio 25 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Tiek VMI, tiek ir MGK nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo dar 2002–2003 m. iš nekilnojamojo turto pardavimo

gautas pajamas (68 748,55 Eur). Tai, kad šios pajamos nebuvo deklaruotos nepaneigia jų gavimo fakto (pardavimo sutartys sudarytos notarine tvarka).

2.2. Į 2009 m. pareiškėjo gautas pajamas nepagrįstai nebuvo įtraukta 2009 m. birželio 8 d. paskolos sutartimi iš J. K. gauta 200 000 Lt paskola bei 2009 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi iš V. Č. gauta 250 000 Lt paskola. Šios pajamos buvo įtrauktos į pareiškėjo pajamų deklaraciją. Mokesčių administratorius privalėjo vadovautis paskolų sutartimis, kurios nebuvo nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka. VMI darė nepagrįstą prielaidą, kad J. K. neturėjo pajamų paskolai suteikti. J. K. buvęs sutuoktinis 2015 m. rugsėjo 14 d. rašte patvirtino, kad tuo metu sutuoktiniai turėjo pakankamai pajamų tam, kad galėtų pareiškėjui suteikti paskolą. VMI neturi kompetencijos vertinti paskolos sutarčių teisėtumo, galiojimo ir tikrumo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) normos neturi aukštesnės galios už CK normas.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:3.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra išaiškinta, jog mokesčių mokėtojui

pateikus deklaraciją ir pasibaigus jos tikslinimo senaties terminui, jos duomenys įgyja teisinį stabilumą, todėl vėliau teikiami duomenys neturi teisinės reikšmės vertinant deklaracijų turinį. Mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo pateiktų dokumentų dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir iš naujo vertinti pareiškėjo pajamas ir išlaidas už 2009–2010 m.

3.2. Dėl paskolų gavimo turi būti vertinama faktinių aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruodamas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

3.3. VMI nustatė, kad J. K. ir jos sutuoktinis 2009 m. turėjo daugiau išlaidų nei pajamų, todėl negalėjo suteikti pareiškėjui 200 000 Lt paskolos. V. Č. 2014 m. balandžio 7 d. paaiškinime aiškiai nurodė, kad pareiškėjui 250 000 Lt paskolos nėra suteikęs. Be to, VMI nustatė, kad jis ir jo sutuoktinė taip pat neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui minėto dydžio paskolą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Vilniaus AVMI nurodė, kad sutinka su VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimo, VMI 2015 m. spalio 15 d. sprendimo ir MGK 2016 m. sausio 25 d. sprendimo dalis, kuriose nurodyta pareiškėjui sumokėti 23 205,51 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), 2 691,15 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmoką, 11 124,93 Eur GPM delspinigių, 1 527,50 Eur PSD įmokos delspinigių, 10 proc. GPM baudą (2 320,44 Eur) ir 10 proc. PSD įmokos baudą (269,06 Eur), apskaičiuojant pareiškėjui mokėtiną į biudžetą 3 656,03 Eur GPM, 423,99 Eur PSD įmoką, 1 752,93 Eur GPM delspinigius, 240,66 Eur PSD įmokos delspinigius, 366 Eur GPM baudą ir 42 Eur PSD įmokos baudą.

6. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius tyrė tik R. K. ir L. K. veiklą, tačiau nevertino L. K. individualios įmonės „T.“ apyvartos, pelno, pajamų bei patirtų išlaidų ir kokią įtaką iš ūkinės veiklos gaunamos pajamos galėjo turėti minėtų asmenų galimybėms suteikti pareiškėjui paskolą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui negali kilti pareiga įrodyti aplinkybes, ar pareiškėjas galėjo faktiškai gauti paskolas. Šiuo atveju svarbu taip pat nustatyti, ar pareiškėjas gautas paskolas faktiškai naudojo ir kam naudojo, bent iš dalies vykdė įsipareigojimus pagal sudarytas sutartis, deklaravo gautas paskolas.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pasiskolintas lėšas (456 400 Lt) deklaravo 2009 ir 2010 metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose. Deklaracijos buvo pateiktos iki mokestinio patikrinimo pradžios. Pareiškėjo ir K. paaiškinimai, jog pareiškėjui buvo suteikta paskola tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme iš esmės buvo nuoseklūs. Paskolos davėjai ir pareiškėjas patvirtino aplinkybę, kad paskolos sutartys yra faktiškai vykdomos, pareiškėjas atlieka mokėjimus pagal paskolos sutartis. Pareiškėjas gautomis paskolomis finansavo vykdomą ūkinę veiklą. V. Č. 2013 m. gegužės 21 d. teikė paaiškinimus, kuriuose neneigė 250 000 Lt paskolos pareiškėjui. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pagal sudarytą paskolos sutartį tarp jo ir V. Č. banko pavedimu atlygino dalį suteiktos paskolos, pareiškėjas ir V. Č. susitarė dėl paskolos mokėjimo atidėjimo. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog paskolų sutartys buvo sudarytos išimtinai siekiant gauti mokestinės naudos. Įrodymų visuma (rašytinės paskolų sutartys, paskolų davėjų paaiškinimai, paskolos davėjų deklaruotos pajamos (turtas), aplinkybės, kam buvo naudojamos gautos paskolos), įrodo paskolų suteikimo, perdavimo ir gavimo faktą.

8. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino pareiškėjo 2002–2003 m. pajamas, nes byloje nėra konkrečių įrodymų, kad pareiškėjas gavo realias pajamas iš parduoto nekilnojamojo turto. Teismas sprendė, kad turto pardavimo sutartys savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas gavo iš to realias pajamas.

9. Apibendrindamas teismas sprendė, kad mokesčių administratoriaus nustatyta 534 157 Lt pajamų, iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių, suma mažintina iki 84 157 Lt, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pajamos nepagrįstai buvo sumažintos 450 000 Lt suma, kurią pareiškėjas skolinosi iš V. Č. (250 000 Lt) ir R. K. (200 000 Lt). Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė (sumažino) pareiškėjui priskaičiuotas mokėtinas sumas.

III.

10. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Apeliaciniame skunde VMI nurodo, kad:11.1. J. K. 2013 m. gegužės 13 d. paaiškinime nurodė, jog paskolą pareiškėjui teikė jos buvęs sutuoktinis, kuris yra

pareiškėjo draugas. Paskola teikta ilgam laikotarpiui, pasibaigus terminui, paskola negrąžinta, palūkanos nemokėtos. VMI neturi duomenų, kad J. K. ar jos buvęs sutuoktinis būtų ėmęsi veiksmų dėl paskolos išieškojimo. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 3 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad paskolos negrąžino, nes neturi pinigų, nors metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose deklaravo turimas lėšas ne banke (2009 m. – 62 000 Lt, 2010 m. – 76 000 Lt, 2011 m. – 110 000 Lt). Kritiškai vertinant pateiktus paaiškinimus, vien deklaravimas nepatvirtina minėtos paskolos suteikimo. Nors teismas nurodė, kad galimai nebuvo įvertinti duomenys, reikšmingi L. K. ir J. K. pajamų ir išlaidų balanso nustatymui (L. K. individualios įmonės pajamų įtaka), tačiau nesprendė klausimo dėl pakartotinio patikrinimo skyrimo.

11.2. Įvykių versijos keitimą lemia siekis išvengti mokestinių prievolių. V. Č. 2013 m. gegužės 21 d. neneigė, kad

skolino pinigus pareiškėjui, 2014 m. balandžio 7 d. jis aiškiai nurodė, kad pareiškėjui 250 000 Lt nėra skolinęs. V. Č. mokestinio patikrinimo metu negalėjo nieko konkretaus paaiškinti apie paskolos pareiškėjui suteikimą ir galiausiai teismo posėdžio metu nurodė, kad minėtą paskolą pareiškėjui suteikė. Be to, paskola buvo suteikta ilgam laikotarpiui, kuriam pasibaigus, ji negrąžinta, palūkanos nemokėtos, taip pat nemokėti delspinigiai, numatyti paskolos sutartyje, pareiškėjas yra V. Č. draugas, todėl jo paaiškinimai vertintini kritiškai. Pareiškėjas tvirtina, kad gavo paskolas grynaisiais pinigais. Vien deklaravimas nepatvirtina minėtos paskolos suteikimo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašo VMI apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus AVMI nurodo, kad sutinka su VMI apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija


13. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 23 205,51 Eur GPM, 11 124,93 Eur GPM delspinigių, 2 320,44 Eur GPM baudą, 2 691,15 Eur PSD įmokų, 1 527,50 Eur PSD įmokų delspinigių ir 269,06 Eur PSD įmokų baudą, bei šį sprendimą patvirtinusių VMI 2015 m. spalio 15 d. sprendimo bei MGK 2016 m. sausio 25 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimu patvirtino 2015 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-340, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas 2009 m. pabaigai negalėjo turėti deklaruotų 62 000 Lt grynųjų pinigų, o 2010 m. pabaigai negalėjo turėti deklaruotų 76 000 Lt grynųjų pinigų. Minėtame patikrinimo akte padaryta išvada, kad pareiškėjas patirtoms išlaidoms padengti 2009 m. turėjo 154 867 Lt, o 2010 m. turėjo 379 290 Lt kitų pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Nuo šių pajamų pareiškėjas neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM bei PSD įmokų. Atitinkamai, pareiškėjo mokėti mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.). VMI 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimą patvirtino. VMI šiame sprendime nesutiko su pareiškėju, kad į jo gautas pajamas turėjo būti įtraukta 250 000 Lt dydžio paskola (grynais pinigais) iš V. Č. ir 200 000 Lt dydžio paskola (grynais pinigais) iš J. K. VMI atliko šių asmenų gautų pajamų ir patirtų išlaidų tyrimą ir konstatavo, kad jie neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui minėtas paskolas. MGK 2016 m. sausio 25 d. sprendimu minėtą VMI 2015 m. spalio 15 d. sprendimą patvirtino, konstatavusi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų piniginių lėšų pagal minėtas paskolų sutartis gavimą.

15. Pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjo mokėtiną GPM ir PSD įmokas bei su jomis susijusias sumas, konstatavęs, kad ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai pareiškėjo pajamos buvo sumažintos 450 000 Lt suma. Teismas konstatavo, kad byloje pateikta pareiškėjo ir V. Č. 2009 m. birželio 1 d. paskolos sutartis dėl 250 000 Lt paskolinimo pareiškėjui bei pareiškėjo ir R. K. 2009 m. birželio 8 d. paskolos sutartis dėl 200 000 Lt pareiškėjui paskolinimo, pareiškėjas minėtas paskolintas lėšas deklaravo 2009 ir 2010 metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose, V. Č. 2013 m. gegužės 21 d. teiktuose paaiškinimuose neneigė skolinęs pareiškėjui 250 000 Lt, o L. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. pareiškime patvirtino, kad skolino pareiškėjui 200 000 Lt. Visa tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, įrodo paskolų suteikimo, perdavimo ir gavimo faktą. VMI su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjo ir paskolų davėjų paaiškinimai vertinti kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad paskolos buvo suteiktos grynais pinigais, ilgam laikotarpiui, jos nebuvo grąžintos, nors pareiškėjas deklaravo turimas lėšas ne banke, pagal sutartis nebuvo skaičiuojamos palūkanos, nėra duomenų apie kreipimąsi dėl šių sumų išieškojimo, o vien šių lėšų deklaravimas nepatvirtina, kad paskolos grynais pinigais buvo realiai gautos.

16. Nagrinėjamu atveju iš esmės kyla tik įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia savo teiginius, kad 2009 m. birželio 1 d. ir 2009 m. birželio 8 d. paskolos sutarčių (toliau – ir Paskolos sutartys) pagrindu jam bendrai buvo paskolinta 450 000 Lt suma, vertinimo klausimas.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo

sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. MAĮ 5 skyriaus 1 skirsnis, reglamentuojantis mokesčių apskaičiavimą, nustato tam tikras bendro pobūdžio taisykles dėl įrodinėjimo neteisminėje mokestinėje procedūroje, tačiau nenustato nei įrodymų sąvokos, nei pavyzdinio įrodinėjimo priemonių sąrašo, nei įrodymų rinkimo tvarkos, todėl mokestinėje neteisminėje procedūroje taikytinos bendrosios teisės doktrinos taisyklės, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Mokestinio ginčo įrodinėjimo procesui, kaip ir įrodinėjimo procesui kitokiame administraciniame ginče taip yra būdinga tai, kad byloje yra siekiama nustatyti objektyvią tiesą. Mokestiniame ginče taip pat yra įtvirtinta ir formali įrodinėjimo teorija, pagal kurią tam tikros aplinkybės įrodinėjamos įstatyme nustatytais leistinais įrodymais. Įrodinėjimo procesas priklauso nuo mokestinio ginčo dalyko. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012). Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtomis aplinkybėmis (LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016). Įrodymai gali būti nuginčijami paprastai pateikiant kitus įrodymus, paneigiančius vertinamo įrodymo turinį (LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012).

19. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės yra įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019). LVAT ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

20. Paskolos sutarčių vertinimui aktuali LVAT praktika dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis civiliniais sandoriais įrodinėjamas gautų pajamų realumas. LVAT yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos realiai buvo, ar nebuvo perduotos. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, skundžiamame sprendime konstatavo, kad paskolų suteikimo, perdavimo ir gavimo faktas byloje yra įrodytas. Šią išvadą teismas pirmiausiai grindė tuo, kad byloje yra paskolų sutartys. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA110-438/2015). Tokia išvada darytina atsižvelgiant taip pat ir į MAĮ 10 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

21. Pirmosios instancijos teismas realų pinigų perdavimą pagal paskolų sutartis taip pat grindė aplinkybe, kad pareiškėjas pasiskolintas lėšas deklaravo 2009 ir 2010 metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose. Šios deklaracijos atitinka įrodymų patikimumo, leistinumo ir liečiamumo savybes, tačiau, kaip minėta, turi būti įvertinamas ir įrodymų pakankamumas, taip pat turi būti įvertinama, ar minėtas įrodymas nebuvo nuginčytas, pateikiant jį paneigiančius įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), prisiima riziką dėl jam tenkančios didesnės įrodinėjimo naštos. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad vien lėšų deklaravimas metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose, kaip ir vien sudarytų sutarčių pateikimas, nesant kitų pajamų gavimo faktą patvirtinančių įrodymų, realaus pajamų gavimo nepagrindžia.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo naudai įvertino tai, kad V. Č. 2013 m. gegužės 21 d. teiktuose paaiškinimuose neneigė skolinęs pareiškėjui 250 000 Lt (MGK byla, b. l. 115–116). Šiuo aspektu pastebėtina, kad 2014 m. balandžio 7 d. paaiškinime V. Č. neigė paskolinęs pareiškėjui pinigų (MGK byla, b. l. 109), o dar vėliau (teismo posėdyje) šią aplinkybę visgi patvirtino. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. Č. net kelis kartus iš esmės pakeitė poziciją dėl pinigų skolinimo pareiškėjui fakto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2013 m. gegužės 21 d. paaiškinimai (juos vertinant įrodomosios reikšmės aspektu) neatitinka nuoseklumo ir logiškumo reikalavimų, todėl šis įrodymas nelaikytinas patikimu.

23. Pirmosios instancijos teismo pastebėtą aplinkybę, kad pareiškėjas V. Č. bankiniu pavedimu pervedė 15 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog tai yra paskolos grąžinimas pagal 2009 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip netiesioginį įrodymą, kuris nagrinėjamu atveju nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad jis 2009 m. birželio 1 d. paskolos sutarties pagrindu 2009 metais iš V. Č. realiai gavo 250 000 Lt sumą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas šį pavedimą atliko 2016 m. spalio 19 d. (I t., b. l. 112), t. y. pareiškėjui jau pasikreipus į administracinį teismą dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šį netiesioginį įrodymą vertina kritiškai, t. y. kaip pareiškėjo pasirinktą priemonę savo pozicijai byloje sustiprinti.

24. Pirmosios instancijos teismas realų pinigų perdavimą grindė L. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. pareiškime nurodytu patvirtinimu, kad paskolino pareiškėjui 200 000 Lt. Atsižvelgiant į pareiškėjui tenkančią didesnę įrodinėjimo naštą, susijusią su paskolomis grynaisiais pinigais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio įrodymo įrodomąją reikšmę, turėjo vertinti kitas reikšmingas aplinkybes, inter alia (be kita ko) tai, kad: paskolos davėja J. K. 2013 m. gegužės 13 d. paaiškinimuose neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių, susijusių su pinigų (200 000 Lt) pareiškėjui perdavimu (MGK byla, b. l. 133–134); byloje nėra įrodymų, patvirtinančių suteiktų paskolų grąžinimą, nors nuo paskolos sutarties pasirašymo praėjo beveik 10 metų ir pareiškėjas mokesčių administratoriui deklaruoja turimas pinigines lėšas; pareiškėjas ne tik negrąžina paskolos J. K., bet ir nemoka paskolos sutartyje numatytų palūkanų; byloje nėra duomenų apie vykdomus išieškojimo veiksmus, suėjus paskolos grąžinimo terminui. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytais teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad L. K. patvirtinimas dėl pareiškėjui suteiktos paskolos nelaikytinas patikimu įrodymu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad paskolos sutartį pareiškėjas sudarė ne su L. K., o su J. K., todėl J. K. buvusio sutuoktinio L. K. 2015 m. rugsėjo 4 d patvirtinimas dėl paskolos suteikimo pareiškėjui neatitinka ir įrodymų šaltinio patikimumo sąlygos.

25. Apibendrindama tai, kas išdėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai sprendė dėl 450 000 Lt pripažinimo pareiškėjo pajamomis ir priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl VMI apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą“.






Administracinė byla Nr. A-396-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.3; 12.13.1.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Ž. G. 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-443 (toliau – 2016 m. liepos 14 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-306 (toliau – 2016 m. spalio 18 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-15(7-263/2016) (toliau – 2017 m. sausio 16 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Pirmą kartą bylą nagrinėjusios MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime aiškiai bei vienareikšmiškai nurodyta, kad

byloje nėra pakankamai neginčytinų įrodymų, jog pareiškėjas dovanojimo ir paskolos sandoriais negavo atitinkamų piniginių lėšų. Mokesčių administratorius naujų įrodymų dėl minėtų lėšų nerinko ir tik perrašė savo ankstesnį sprendimą, jį papildydamas jau byloje buvusios medžiagos vertinimu, o MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendime, esant tai pačiai bylos medžiagai, padarė priešingą išvadą, nei buvo padariusi 2015 m. spalio 26 d. sprendime, t. y. nurodė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. MGK tokiam teiginiui pagrįsti neįvardijo nei vieno įrodymo, kuriuo galėtų remtis tvirtindama, kad G. P. pareiškėjui nesuteikė 75 000 JAV dolerių paskolos, nes tokio įrodymo nėra.

2.2. Mokesčių administratorius netinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą, t. y. jis, nors ir turėjo tokią galimybę, tačiau nieko netikrino ir nesiaiškino, o tik nesutiko su pareiškėjo pateiktais absoliučiai visais įrodymais, nors jie nėra prieštaringi ir jų visuma visiškai įrodo aplinkybę dėl 75 000 JAV dolerių paskolos gavimo. MGK šios situacijos taip pat neįvertino ir nepaaiškino, kaip jos įvardinta teismų praktika kitose bylose atitinka šioje byloje užimtą mokesčių administratoriaus „neigimo“ poziciją, kuri iš esmės reiškia, kad iš viso neįmanoma įrodyti grynais pinigais gautą paskolą. Be to, mokesčių administratoriaus pozicija nėra aiški, t. y. ar mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo nurodytas asmuo, suteikęs pareiškėjui paskolą, apskritai neegzistuoja, ar jis realiai egzistuoja, tik neturėjo galimybės pareiškėjui suteikti paskolą. Tai,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35b1998083bd11e993ffd4361ddf8976

kad G. P. sąskaitoje nevyko pinigų judėjimas, niekaip nepaneigia paskolos realumo. MGK šiuos pareiškėjo nurodytus prieštaringumus nutylėjo, t. y. tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo.

2.3. Mokestinis patikrinimas pirmą kartą vyko iki 2014 m. gegužės 28 d., o pareiškėjas įrodymus apie 2004 m. gautą 75 000 JAV dolerių paskolą pateikė 2014 m. balandžio 18 d., t. y. dar nepasibaigus pareiškėjo mokestiniam tikrinimui. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 30 d. rašytiniame paaiškinime nenurodė šios paskolos, nes jis buvo klausiamas tik apie 2008–2011 m. laikotarpį.

2.4. Mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, kurie paneigtų MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime padarytą išvadą, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nebuvo padovanota 45 000 Lt, nepatvirtinta neginčijamais įrodymais. Mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo mama A. G. negalėjo pareiškėjui padovanoti 9 800 Lt, o pareiškėjo senelis J. V. negalėjo sukaupti 33 800 Lt, nors visą gyvenimą dirbo, laikė dalį santaupų ir banke. Pareiškėjo mama disponavo daug didesnėmis sumomis, nors ir skolintomis (teisės aktai nedraudžia dovanoti pasiskolintų pinigų). Apie šį pajamų šaltinį pareiškėjas nurodė taip pat dar nepasibaigus pareiškėjo mokestiniam tikrinimui.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:3.1. Atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau –

PSD įmokos) patikrinimą už 2007–2011 metus, apskaičiavo 15 897,24 Eur GPM ir 675,10 Eur PSD įmokų, 13 239,01 Eur GPM delspinigių ir 456,10 Eur PSD įmokų delspinigių, skyrė 1 589 Eur GPM baudą ir 67 Eur PSD įmokų baudą. MGK atleido pareiškėją nuo 6 619,51 Eur GPM ir 228,05 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo išlaidos 2008–2009 metais viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pareiškėjo pajamas.

3.2. Pareiškėjo mama neturėjo finansinių galimybių prisidėti prie 45 000 Lt pareiškėjui dovanotų lėšų (2000–2003 metais ji paėmė 6 paskolas įvairiuose bankuose), o pareiškėjo senelio banko sąskaitose 2003 m. pabaigoje buvo tik 7 908,40 Lt, todėl jis neturėjo galimybės prisidėti 33 800 Lt suma prie pareiškėjui dovanotų 45 000 Lt. Be to, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas iš G. P. gavo 75 000 JAV dolerių paskolą, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina realaus pinigų perdavimo fakto.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo seneliui J. V. per mėnesį tekdavo tik apie 400–500 Lt, teismas konstatavo, kad jam nekyla abejonių, jog minėtas asmuo pareiškėjui negalėjo padovanoti 33 800 Lt. Dėl pareiškėjo mamos A. G. teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu jos išlaidos viršijo pajamas, ji turėjo finansinių įsipareigojimų bankams, kuriuos dengė imdama naujus kreditus, todėl, kaip ir J. V., neturėjo galimybės disponuoti didesnėmis pinigų sumomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas pajamas gauna grynaisiais pinigais ir dėl to jų gavimas nefiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose ir šios pajamos nedeklaruojamos pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, įrodinėjimo pareiga tenka mokesčių mokėtojui (2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-428/2016). Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė 45 000 Lt dovanos realumo.

6. Dėl 75 000 JAV dolerių paskolos teismas nustatė, kad pareiškėjo pateikta paskolos sutartis atitinka vienašalį paskolos gavėjo patvirtinimą apie gautą paskolą, jį pasirašė pareiškėjas, paskolos davėju nurodytas Urugvajaus pilietis G. I. P., tačiau jį identifikuojantys duomenys (gimimo data ar asmens identifikavimo kodas) nenurodyti, sutartis nepatvirtinta notaro ar kito kompetentingo valstybės pareigūno. Pareiškėjo pateiktas G. I. P. ofšorinės banko sąskaitos Kazachstane išrašas nepatvirtintas banko antspaudu ir banko darbuotojo parašu. Be to, jame pateikti duomenys apie G. I. P. turėtas pinigines lėšas iki paskolos sutartyje nurodytos pinigų gavimo datos, o pinigų judėjimas iš sąskaitos neužfiksuotas, todėl teismas vertino, kad šis išrašas negali patvirtinti, kad sutarties sudarymo metu G. I. P. turėjo 75 000 JAV dolerių sumą ir ją iki sutarties sudarymo arba vėliau būtų išgryninęs ir perdavęs pareiškėjui. Pareiškėjas pateikė H. L. paaiškinimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paaiškinime nurodytas aplinkybes (pavyzdžiui, sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio, kad H. L. naudojasi banko saugykla, duomenų, patvirtinančių pinigų padėjimo į saugyklą ir atsiėmimų faktus, datas, sumas ir kt.). Pareiškėjo pateiktus G. P. prisistatančio asmens elektroniniu paštu gautus paaiškinimus vertino kritiškai. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir MGK išvadai, kad negalima identifikuoti elektroniniu paštu pateikusio paaiškinimus asmens tapatybės, paaiškinimo tikrumas nepatvirtintas. Teismas nurodė, kad pareiga įrodyti paskolos realumą tenka pareiškėjui. Pareiškėjas paskolos nedeklaravo, iki šiol nėra grąžinęs jokios jos

dalies, valiutos keitimo čekių neišsaugojo, sudarytos paskolos realumo neįrodė. Vienašalę asmeninės paskolos sutartį teismas vertino, kaip formalią, sudarytą siekiant pagrįsti išlaidas viršijusias pajamas bei išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių.

7. Dėl ilgos mokestinio ginčo trukmės teismas pastebėjo, kad MGK į tai atsižvelgė ir atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių (t. y. nuo 6 619,51 Eur) ir PSD įmokų delspinigių (t. y. nuo 228,05 Eur) mokėjimo. Teismas konstatavo, kad MGK pernelyg ilgai vykusius kontrolės veiksmus įvertino tinkamai.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:9.1. Teismas visiškai neišnagrinėjo dalies pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad mokesčių

administratorius neįvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotų nurodymų, tačiau MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendime tuos pačius įrodymus įvertino priešingai nei MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime, kuriame MGK buvo padariusi išvadą, kad byloje nėra pakankamai neginčytinų įrodymų, kad pareiškėjas dovanojimo ir paskolos sandoriais negavo atitinkamų piniginių lėšų, t. y. bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui buvo susijęs su įrodymu nepakankamumu, tačiau nagrinėjamu atveju jokie papildomi įrodymai nebuvo surinkti. Atsisakymas analizuoti šiuos pareiškėjo skundo argumentus teismo nebuvo motyvuotas.

9.2. Teismas niekaip nevertino fakto, kad dėl 75 000 JAV dolerių paskolos įrodymus teikė tik pareiškėjas, o mokesčių administratorius nesiėmė jokios iniciatyvos pareiškėjo pateiktus duomenis, jei jie kėlė abejonių, patikrinti ir nors pabandyti surinkti jį dominančius duomenis. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodinėjimo naštos taisyklės. Mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai yra neleistini ir nepagrindžia realaus paskolos pareiškėjui suteikimo. Pats mokesčių administratorius savo įrodinėjimo pusės nevykdė, jokių įrodymų nerinko ir užėmė vien tik neigimo poziciją. Mokesčių administratorius negali remtis tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurias vėliau turi paneigti mokesčių mokėtojas. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas H. L. patvirtino, kad dalyvavo paskolos sudarymo sandoryje, padėjo jį organizuoti, matė pinigų perdavimo faktą, pinigus saugojo banko saugykloje, vėliau padėjo pinigus pervežti į Lietuvą. Teismui nebuvo pagrindo liudytojo parodymais nesiremti vien dėl nedidelių liudytojo ir pareiškėjo paaiškinimų nesutapimų, kurie nėra esminiai, atsižvelgiant į tai, prieš kiek laiko buvo suteikta paskola. Teismas taip pat neaptarė ir pareiškėjo skunde nurodyto mokesčių administratoriaus prieštaringumo ir neaiškios pozicijos, ar jis nustatė, kad G. P. iš viso neegzistuoja, ar, kad jis tik neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui paskolos. Banko išrašas įrodo, kad toks asmuo tikrai egzistuoja, kad jis yra pasiturintis ir turėjo galimybę pareiškėjui suteikti paskolą tokiam ilgam laikotarpiui ir ją suteikė. Teismo argumentas dėl nepatvirtinto banko išrašo yra nepakankamas šį įrodymą atmesti. Tiek G. P., tiek H. L. nurodė konkrečius ir išsamius savo kontaktinius duomenis, H. L. atvyko į Lietuvą bei teismo posėdyje prisiekė ir buvo apklaustas. Pareiškėjas pateikė objektyvius ir tiesioginius įrodymus, kad paskolą realiai gavo (paskolos sutartį, susirašinėjimą su G. P., paties G. P. paaiškinimus, liudytojo H. L. paaiškinimus ir parodymus teisme, išrašą iš banko sąskaitos). Pareiškėjui nesuprantama, kokius dar dokumentus jis turi pateikti, kad mokesčių administratorius minėtą paskolą pagaliau pripažintų.

9.3. Paskolos sutartis buvo sudaryta ne Lietuvoje. Forma, kuria sudaryta sutartis, yra standartinė tarptautinė paskolos IOU (I Owe You – aš tau skolingas) forma. Nei Danijos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra numatyta, kad paprastosios paskolos dokumentas turi būti pasirašytas abiejų pusių. Kreditoriaus parašas nėra privalomas, nes jam svarbu turėti paskolos sutartį su paskolos gavėjo parašu, kas patvirtina įsipareigojimą grąžinti jam paskolintą pinigų sumą.

9.4. Dėl 45 000 Lt dovanos mokesčių administratorius nepagrindė, kad J. V. negalėjo sukaupti ir padovanoti pareiškėjui 33 800 Lt, taip pat nepagrindė, kad A. G. nedisponavo 9 800 Lt suma, kurią padovanojo pareiškėjui. Teisės aktai nedraudžia dovanoti taip pat ir pasiskolintų pinigų. Be to, mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, kurie paneigtų MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime padarytą išvadą, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nebuvo padovanoti 45 000 Lt, nepatvirtinta neginčijamais įrodymais.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Šiaulių AVMI 2016 m. liepos 14 d. sprendimo (jame nurodyta data 2016 m. birželio 14 d. laikytina rašymo apsirikimu), kuriuo pareiškėjui apskaičiuota 15 897,24 Eur GPM, 13 239,01 Eur GPM delspinigių, 675,10 Eur PSD įmokų, 456,10 Eur PSD įmokų delspinigių, skirta 1 589 Eur GPM bauda ir 67 Eur PSD įmokų bauda, bei dėl šį sprendimą patvirtinusių VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimo ir MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo 6 619,51 Eur GPM delspinigių ir 228,05 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skundo argumentų; 2) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo H. L. parodymus ir kitus pareiškėjo pateiktus įrodymus (banko išrašą, paskolos sutartį); 3) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėjo senelis ir mama negalėjo pareiškėjui padovanoti ginčo sumų.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kaip mokesčių administratorius įvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotus nurodymus. Pareiškėjas nenurodo, kaip ši aplinkybė nulėmė (galėjo nulemti) po pakartotinio mokestinio patikrinimo priimtų skundžiamų mokesčių administratoriaus ir MGK bei apeliacine tvarka tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius surinko papildomus įrodymus ir juos vertino

kartu su kitais įrodymais. Skundžiamame sprendime teismas vertino visą informaciją ir įrodymus, įskaitant surinktus pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, kuriais remiantis buvo priimti ginčijami mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino, kaip mokesčių administratorius įvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotus nurodymus, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

17. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su 75 000 JAV dolerių paskola bei 45 000 Lt dovanota suma, vertinimui (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrius „Dėl A. G. dovanotų lėšų“ ir „Dėl 75 000 JAV dolerių paskolos“), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai pažymi, kad dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

18. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad teismas neatsižvelgė į liudytojo H. L. parodymus ir kitus pareiškėjo pateiktus įrodymus (banko išrašą, paskolos sutartį). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendime detaliai visų surinktų įrodymų kontekste įvertino teismo posėdyje apklausto liudytojo H. L. parodymus, faktines aplinkybes, susijusias su G. P. vaidmeniu pareiškėjui esą suteikiant 75 000 JAV dolerių paskolą. Tokiam vertinimui teisėjų kolegija pritaria ir sutinka su išvada, kad pareiškėjas nepagrindė gautos paskolos realumo. Su tuo susijusius pirmosios instancijos teismo motyvus (žr. nutarties 6 p.), įvertinusi, be kita ko, paminėtos LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatęs, jog byloje nėra 75 000 JAV dolerių perdavimą pagal paskolos sutartį patvirtinančių dokumentų, pagrįstai sprendė, kad pripažinti nurodytas lėšas pareiškėjo pajamomis nėra pagrindo. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad ginčo paskolos sutartis sudaryta ne Lietuvoje, pagal standartinę tarptautinės paskolos IOU (I Owe You – aš tau skolingas) formą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie pareiškėjo teiginiai, juos vertinant visos bylos medžiagos kontekste, neįrodo paskolos sutarties realumo ir 75 000 JAV dolerių paskolos perdavimo pareiškėjui fakto.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su A. G. ir J. V. galimybėmis pareiškėjui dovanoti 45 000 Lt pinigų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nei A. G., nei J. V. neturėjo realių galimybių prisidėti prie 45 000 Lt sumos. Todėl pareiškėjo teiginius, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjo senelis ir mama negalėjo jam padovanoti ginčo sumų, atmeta kaip nepagrįstus.

20. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-555-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02640-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3; 14.6; 14.10(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno švara“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2016 m. lapkričio 3 d. privalomąjį nurodymą Nr. RSP-25 (toliau – ir Nurodymas, Privalomasis nurodymas) ir Departamento direktoriaus 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. V-91 (toliau – ir Įsakymas).

2. Skunde nurodė, kad Nurodymas ir Įsakymas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti. Pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44603e6082f411e993ffd4361ddf8976

straipsnio 3 punktu. Ši teisės norma suponuoja privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui pareigą tinkamai pagrįsti nurodomų veiksmų būtinybę, t. y. įvardyti konkrečias faktines aplinkybes, kurios sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Pareiškėjo nuomone, Privalomasis nurodymas yra nekonkretus, neapibrėžtas, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių nuostatas, neatitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 ir 20 straipsnių reikalavimų. Privalomajame nurodyme nėra įvardinta nei viena konkreti faktinė aplinkybė, kuri pagrįstų suformuluotą Nurodymą nutraukti atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą be taršos leidimo (duomenys neskelbtini).

3. Nurodė, kad iš Privalomojo nurodymo turinio negali įvertinti, kokiais konkrečiais veiksmais jis pažeidė teisės aktus, nurodytus Privalomajame nurodyme, kokio aplinkos apsaugos reikalavimo pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, dėl kokių priežasčių jo vykdomai veiklai yra reikalingas taršos leidimas.

4. Pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas 2016 m. lapkričio 3 d. Privalomąjį nurodymą Nr. RSP-25 UAB „Kauno švara“ atžvilgiu priėmė dėl neva be taršos leidimo vykdomos atliekų apdorojimo veiklos 2014 m. gruodžio 30 d. sutarties pagrindu Raseinių perkrovimo stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Perkrovimo stotis). Pažymėjo, kad pagal šią sutartį UAB „Kauno švara“ atlieka tik atliekų pervežimą, tačiau minėtoje Perkrovimo stotyje nevykdo atliekų apdorojimo veiklos, todėl pareiškėjo vykdomai veiklai taršos leidimas nereikalingas. Tvirtino, jog Perkrovimo stotis nuosavybės teise priklauso Kauno regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ir KRATC), kuriam yra išduotas taršos leidimas dviem objektams, t. y. Perkrovimo stočiai ir atliekų priėmimo aikštelei (abu šie įrenginiai yra vienas šalia kito). Pažymėjo, jog KRATC taršos leidime net nėra numatyta suspaudimo veikla (S504), nes išduodant leidimą komunalinių atliekų suspaudimas (presavimas), atliekamas Perkrovimo stotyje prieš pervežant atliekas į apdorojimo įrenginius (MBA), nelaikyta atliekų apdorojimo veikla, kuri patenka į šio kodo turinį. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje; o pagal 16 dalį, atliekų šalinimas – veikla, nepriskiriama prie atliekų naudojimo, net jei antrinis tokios veiklos rezultatas yra medžiagų ar energijos gavimas.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad nei viena veikla, patenkanti į atliekų apdorojimo veiklos sudėtį, Perkrovimo stotyje nevykdoma, todėl šiuo atveju taršos leidimas eksploatuojant Perkrovimo stotį, kaip atskirą įrenginį, nėra reikalingas. KRATC taršos leidimas išduotas ne dėl Perkrovimo stotyje vykdomos veiklos, o dėl atliekų priėmimo aikštelėje galimos vykdyti atliekų saugojimo veiklos.

6. Pažymėjo, jog atliekų suspaudimas Perkrovimo stotyje yra atliekamas prieš atliekų pervežimą, o ne apdorojimą, turint tikslą daugiau atliekų sutalpinti vieno transportavimo metu ir tokiu būdu sumažinti pervežimo kaštus. Jokio paruošimo atliekas naudoti ar šalinti UAB „Kauno švara“ perkrovimo stotyje neatlieka dar ir dėl to, jog atliekos pervežtos į MBA yra išpilamos ir įgauna iki pervežimo turėtą (užimtą) tūrį ir tik tada pradedamas paruošimas (rūšiavimas) naudojimui ar šalinimui. Taigi, ne UAB „Kauno švara“, vykdanti tik atliekų pervežimo į MBA paslaugą, kuriai vykdyti turi visus būtinus leidimus, o būtent MBA atlieka atliekų paruošimą pakartotiniam naudojimui ar šalinimui. Be to, UAB „Kauno švara“ nesudaro sutarčių dėl atliekų priėmimo į Perkrovimo stotį ir nėra atsakinga už atliekų sutvarkymą ir apdorojimą. Atliekų apskaitos žurnalus ir ataskaitas pildo ir teikia KRATC. UAB „Kauno švara“ neįsigyja šių atliekų, pervežant atliekas ji pildo važtaraščius, kuriuose atliekų turėtojas yra į Perkrovimo stotį komunalines atliekas atvežusi įmonė.

7. Pareiškėjo nuomone, UAB „Kauno švara“ net neturi subjektinės teisės reikalauti išduoti ar gauti taršos leidimo, jeigu šio proceso neinicijuoja šiuo metu taršos leidimą turintis KRATC. Minėta įmonė jokiu teisiniu pagrindu UAB „Kauno švara“ nėra perdavusi Perkrovimo stoties ir joje esančio įrenginio eksploatavimo ir techninio funkcionavimo kontrolės, todėl ir dėl šios priežasties veiklos vykdytoju Perkrovimo stotyje yra KRATC, o ne UAB „Kauno švara“. Tvirtino, jog Perkrovimo stotyje esantis presas nėra įrenginys, kuriam būtų reikalingas Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje numatytas taršos leidimas, nes jis neatitinka nei vieno kriterijaus, numatyto Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priede „Kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia leidimo“.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsiliepime nurodė, kad Departamento Raseinių rajono agentūros vyriausiasis specialistas surašė UAB „Kauno

švara“ 2016 m. lapkričio 3 d. privalomąjį nurodymą Nr. RSP-25, įpareigojantį nutraukti atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą be taršos leidimo (duomenys neskelbtini). Privalomasis nurodymas buvo duotas atlikus UAB „Kauno švara“ (duomenys neskelbtini) neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog UAB „Kauno švara“ pagal 2014 m. gruodžio 30 d.

sudarytą sutartį Nr. 14-63 su VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl Raseinių perkrovimo stoties operatoriaus paslaugų pirkimo (toliau – ir Sutartis) atliekų perkrovimo stotyje (duomenys neskelbtini)vykdo atliekų apdorojimą-suspaudimą-presavimą, naudodama stacionarią presavimo stotį. Šiai veiklai vykdyti yra privaloma turėti taršos leidimą, tačiau UAB „Kauno švara“ leidimo neturi. Atsakovo nuomone, taršos leidimą pareiškėjas įsipareigojo turėti pagal Sutarties priedo 3 punktą, be to taršos leidimas (toliau – ir Taršos leidimas) tokio pobūdžio veiklai yra privalomas sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 punkto, 6 straipsnio 1 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 44 punkto, Minėtų taisyklių 4 priedo „Atliekų tvarkymo veiklų sąrašas“, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 1 priedo 3.1. papunkčio nuostatas. Pažymėjo, jog už tai, kad pareiškėjas vykdė atliekų apdorojimo veiklą neturėdamas Taršos leidimo, jam buvo skirta administracinė nuobauda. Jo nuomone, į bylą pateiktas Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (15.9)-A4-5103 „Dėl taršos leidimo keitimo procedūrų“ įrodo, kad atliekų suspaudimo (presavimo) įrenginio, esančio atliekų perkrovimo stotyje (duomenys neskelbtini) eksploatavimui, yra privaloma turėti Taršos leidimą pareiškėjo vardu.

10. Nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl to, kad Privalomasis nurodymas nėra aiškus, tvirtino, jog Privalomajame nurodyme yra nuoroda į Patikrinimo aktą, kuris yra sudėtinė Privalomojo nurodymo dalis, iš jo turinio aišku, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai ir kokius aplinkosauginių teisės aktų reikalavimus pažeidžia, todėl skundžiamas aktas yra motyvuotas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Kauno regiono atliekų centras“ (toliau – ir Centras) atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje nurodė, kad skundo pagrįstumą palieka spręsti teismo nuožiūra. Jo nuomone, veiklai, kurią pagal Sutartį vykdo pareiškėjas Perkrovimo stotyje, taršos leidimas nereikalingas.

II.

12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono

agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, atlikęs UAB „Kauno švara“ vykdomos veiklos neplaninį patikrinimą Atliekų perkrovimo stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte konstatavo, jog įmonė vykdo veiklą, neturėdama taršos leidimo, dėl to buvo nutarta skirti administracinę baudą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 511 str. 6 d. ir duoti privalomą nurodymą nutraukti neteisėtai vykdomą veiklą.

14. Atsakovas Privalomajame nurodyme Nr. RSP-25 pareiškėjui nurodė nutraukti vykdomą atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą be taršos leidimo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, pasinaudodamas ikiteismine tvarka, pateikė skundą Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui, kuris 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-91 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

15. Privalomojo nurodymo priėmimo teisiniu pagrindu nurodytas Aplinkos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimas, faktiniu – 2016 m. gegužės 25 d. patikrinimo metu nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo veiklos. Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktas numato, kad privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Konkrečiu atveju Privalomasis nurodymas priimtas siekiant nutraukti atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą, nes ji vykdoma be Taršos leidimo.

16. Teismas nurodė, kad UAB „Kauno švara“ 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. 14-63 su VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl Raseinių perkrovimo stoties, esančios (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso KRATC, operatoriaus paslaugų pirkimo. Pagal minėtos sutarties priedo Nr. 1 „Techninė užduotis“ 2 punktą, pareiškėjui pavesta eksploatuoti stotį, įskaitant mišrių komunalinių atliekų paruošimą pervežimui (presavimą) ir pervežimą į regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną bei atlikti įrenginių ir statinių techninę apžiūrą ir remontą. Sutarties priedo 3 punkte nurodyta, kad perkrovimo stotys eksploatuojamos prisilaikant visų aplinkosauginių, darbų saugos ir kitų teisės aktų, kurie privalomi eksploatuojant šiuos įrenginius, o Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas privalo būti išduotas UAB „Kauno švara“ vardu ir UAB „Kauno švara“ per 1 (vieną) mėnesį po Sutarties pasirašymo privalo suderinti su Departamentu ir kitomis kontroliuojančiomis organizacijomis TIPK leidimą, techninį reglamentą ir kitus privalomuosius dokumentus.

17. Teismas nustatė, kad UAB „Kauno švara“ eksploatuojamoje (duomenys neskelbtini) atliekų perkrovimo stotyje yra stacionari presavimo stotis, kuri naudojama atliekų presavimui. Patikrinimo akte užfiksuota, kad stacionari presavimo stotis sukomplektuota iš trijų pagrindinių dalių: pirmoji dalis skirta atliekų paėmimui ir padavimui į presą; antroji dalis – atliekų presas, kuriame yra 3,5 m talpos atliekų piltuvas (priimtuvas), pakrovimo dėžė, suspaudimo mechanizmas su hidrauline pompa, visiškai automatizuotas durų uždarymo mechanizmas, trečioji preso dalis sudaryta iš 26 kv. m talpos preso prijungtų plieninių konteinerių. Prie preso dirbantis UAB „Kauno švara“ darbuotojas R. K. priima atvežtas atliekas, jas supresuoja ir po to perkrauna į didesnio gabarito mašinas. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija.

18. Pareiškėjas tvirtino, kad jo veikla iš esmės apima tik atliekų pervežimą. Sutarties įvadinėje informacijoje nurodyta, kad Raseinių rajone surinktos komunalinės atliekos gabenamos į perkrovimo stotis, iš kurių pervežamos į regioninius sąvartynus. Įgyvendinus Europos Sanglaudos fondo finansuojamą projektą „Kauno regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ nuo 2015 m. rugsėjo mėn. visos surinktos mišrios komunalinės atliekos tvarkomos Kauno mechaninio–biologinio apdorojimo įrenginiuose ((duomenys neskelbtini)).

19. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją, sutiko su pareiškėjo pozicija, kad pareiškėjas tiesiogiai neužsiima atliekų apdorojimo ir šalinimo veikla, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 11 ir 12 punktuose, ši veikla atliekama mechaninio –biologinio apdorojimo įrenginiuose (MBA), tačiau prieš perveždamas atliekas į MBA, pareiškėjas atlieka jų paruošimą pervežimui, t. y. presavimą. Ši veikla pagal savo pobūdį atitinka atliekų paruošimo naudoti arba šalinti veiklą, kuri pagal teisės aktus prilyginama atliekų apdorojimui (išankstiniam atliekų apdirbimui), todėl sisteminio teisės aktų aiškinimo požiūriu tokio pobūdžio veiklai yra reikalingas Taršos leidimas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pagal Sutarties Techninės užduoties 2 punktą, pareiškėjui pavesta vykdyti Perkrovimo stoties eksploatavimo paslaugas, taip pat atliekų presavimą, kurią jis vykdo pagal Sutarties Techninės užduoties 3 punktą, paslaugos teikėjas yra įsipareigojęs laikytis visų aplinkosauginių reikalavimų, turėti privalomus jo veiklai dokumentus, todėl jo argumentai, kad UAB „Kauno švara“ neturi subjektinės teisės ir pareigos reikalauti išduoti Taršos leidimo, yra nepagrįsti.

20. Teismas vertino, kad konkrečiu atveju Privalomasis nurodymas priimtas siekiant nutraukti atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą, atsakovui konstatuojant konkrečią priežastį, kadangi minėta veikla vykdoma be Taršos leidimo. Privalomajame nurodyme yra išdėstytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, be to, jame yra nuoroda į Patikrinimo aktą, kuriame išsamiai nurodytos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl Viešojo administravimo įstatymo ir kitų procedūrinio pobūdžio pažeidimų atmetė kaip nepagrįstus.

III.

21. Pareiškėjas UAB „Kauno švara“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, todėl turi būti panaikintas. Teismo išvada, kad Perkrovimo stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini) sav., prieš atliekų pervežimą į mechaninio–biologinio apdorojimo įrenginį (MBA), pareiškėjo vykdoma veikla atliekų paruošimas pervežimui, t. y. presavimas, pagal savo pobūdį atitinka atliekų paruošimo naudoti arba šalinti veiklą, pagal teisės aktus prilyginamą atliekų apdorojimui (išankstiniam atliekų apdirbimui), kuriai reikalingas Taršos leidimas, yra visiškai nepagrįsta, nes padaryta neteisingai aiškinant ir taikant teisės aktus, be to, neteisingai nustačius faktines bylos aplinkybes. Teismas neįvertino, kad Perkrovimo stotis nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui KRATC, kurio vardu šiuo metu yra išduotas taršos leidimas. Leidimas yra išduotas vienas dviem objektams, t. y. Perkrovimo stočiai ir atliekų priėmimo aikštelei (abu šie įrenginiai yra vienas šalia kito). KRATC taršos leidime nėra numatyta suspaudimo veikla (S504), nes tokios veiklos nei KRATC, nei pareiškėjas Perkrovimo stotyje nevykdo. Tokia Taršos leidimus išduodančios institucijos pozicija yra logiška ir atitinkanti teisės aktų reikalavimus, nes komunalinių atliekų suspaudimas (presavimas), atliekamas Perkrovimo stotyje prieš pervežant atliekas į apdorojimo įrenginius (MBA), nelaikyta atliekų apdorojimo veikla, kuri patenka į šio kodo turinį. Tai paaiškinama tuo, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje; o pagal 16 dalį atliekų šalinimas – veikla, nepriskiriama prie atliekų naudojimo, net jei antrinis tokios veiklos rezultatas yra medžiagų ar energijos gavimas. Nei viena veikla, patenkanti į atliekų apdorojimo veiklos sudėtį,

Perkrovimo stotyje nevykdoma, todėl šiuo atveju taršos leidimas eksploatuojant Perkrovimo stotį, kaip atskirą įrenginį, nėra reikalingas. KRATC taršos leidimas išduotas ne dėl Perkrovimo stotyje vykdomos veiklos, o dėl atliekų priėmimo aikštelėje galimos vykdyti atliekų saugojimo veiklos. Atliekų saugojimo veiklos pareiškėjas nevykdo. Dėl nurodytų priežasčių teismo išvada, kad pareiškėjas Perkrovimo stotyje vykdo veiklą, priskiriamą atliekų apdorojimui, yra prieštaraujanti tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tiek teisės aktų turiniui ir aiškinimui.

23. Pareiškėjas pažymi, kad teismas ignoravo, jog KRATC skelbė konkursą tik Perkrovimo stoties eksploatavimui ir su UAB „Kauno švara“ pasirašė tik Perkrovimo stoties operatoriaus paslaugų pirkimo sutartį. Joje numatyta komunalinių atliekų paruošimas pervežimui (presavimas) (atkreipia dėmesį, kad ne paruošimas naudoti (tikrinimas, valymas ar taisymas) arba šalinti, o paruošimas pervežimui) bei pervežimo paslauga į MBA, t. y. į atliekų apdorojimo įrenginį (sutarties 1 priedo „Techninė užduotis“ 2 punktas). Tai aiškiai pacituota ir skundžiamame Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. lapkričio 25 d. įsakyme Nr. V-91. Atliekų suspaudimas Perkrovimo stotyje yra atliekamas prieš atliekų pervežimą, o ne apdorojimą, su tikslu daugiau atliekų sutalpinti vieno transportavimo metu ir tokiu būdu sumažinti pervežimo kaštus. Jokio paruošimo atliekas naudoti ar šalinti UAB „Kauno švara“ Perkrovimo stotyje neatlieka dar ir dėl to, kad atliekos pervežtos į MBA yra išpilamos ir įgauna iki pervežimo turėtą (užimtą) tūrį ir tik tada pradedamas paruošimas (rūšiavimas) naudojimui ar šalinimui. Taigi ne UAB „Kauno švara“, vykdanti tik atliekų pervežimo į MBA paslaugą, kuriai vykdyti turi visus būtinus leidimus, o būtent MBA atlieka atliekų paruošimą pakartotiniam naudojimui ar šalinimui. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, kad UAB „Kauno švara“ nesudaro sutarčių dėl atliekų priėmimo į perkrovimo stotį ir nėra atsakinga už atliekų sutvarkymą ir apdorojimą. Atliekų apskaitos žurnalus ir ataskaitas pildo ir teikia KRATC. UAB „Kauno švara“ neįsigyja šių atliekų, pervežant atliekas ji pildo važtaraščius, kuriuose atliekų turėtojas yra į Perkrovimo stotį komunalines atliekas atvežusi įmonė. Taigi UAB „Kauno švara“ pagal Sutartį atlieka tik atliekų pervežimo paslaugą, į kurios sudėtį patenka komunalinių atliekų suspaudimas (presavimas), atliekamas Perkrovimo stotyje prieš pervežant, bet ne apdorojant, atliekas į apdorojimo įrenginius (MBA).

24. Akcentuoja, kad tai, jog 2014 m. gruodžio 30 d. Sutarties 1 priedo „Techninė užduotis“ 3 punkte nurodyta, kad perkrovimo stotys eksploatuojamos prisilaikant visų aplinkosauginių, darbų saugos ir kitų teisės aktų, kurie privalomi eksploatuojant šiuos įrenginius, o Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas privalo būti išduotas UAB „Kauno švara“ vardu ir kt., taip pat negalėjo būti pagrindu pripažinti, kad UAB „Kauno švara“ Perkrovimo stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), vykdo atliekų apdorojimą (suspaudimą), kuriam reikalingas taršos leidimas. Iš šios sutarties priedo nuostatos turinio akivaizdu, jog joje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad eksploatuojant perkrovimo stotis (Sutartyje kalbama ne apie konkrečią perkrovimo stotį, o apskirtai apie perkrovimo stotis) reikia laikytis aplinkosauginių, darbų saugos ir kitų teisės aktų, kurie privalomi eksploatuojant šiuos įrenginius, reikalavimų, o Taršos leidimas, jeigu toks būtų reikalingas pagal veiklos pobūdį, turi būti išduotas UAB „Kauno švara“ vardu. UAB „Kauno švara“ nevykdo veiklos, kuriai reikalingas taršos leidimas. Todėl ir dėl šios priežasties sutarties nuostata teismo negalėjo būti aiškinama kaip įpareigojanti gauti taršos leidimą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog tiek priimant skundžiamą Privalomąjį nurodymą, tiek skundžiamą Įsakymą, UAB „Kauno švara“ pagal galiojančius teisės aktus net neturėjo ir šiuo metu neturi teisinės galimybės savo vardu gauti taršos leidimą veiklai Perkrovimo stotyje vykdyti ar įrenginiui joje eksploatuoti. Pagal Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 51.1 papunktį, leidimo turėtojas (šiuo atveju KRATC) privalėjo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo duomenų pasikeitimo informuoti Agentūrą apie pasikeitusius veiklos vykdytojo duomenis ir kartu pateikti prašymą pakeisti Taršos leidimą. Būtent tokį išaiškinimą pareiškėjui 2015 m. gegužės 11 d. yra pateikusi Aplinkos apsaugos agentūra. KRATC to nėra padaręs, nes teisine prasme UAB „Kauno švara“ nelaiko atliekų apdorojimo veiklos vykdytoju. Pareiškėjas neturi subjektinės teisės reikalauti išduoti ar gauti Taršos leidimą, jeigu šio proceso neinicijuoja šiuo metu Taršos leidimą turintis KRATC.

26. Akcentuoja, kad KRATC jokiu teisiniu pagrindu UAB „Kauno švara“ nėra perdavęs Perkrovimo stoties ir joje esančio įrenginio eksploatavimo ir techninio funkcionavimo kontrolės, kurią vykdo pats. Todėl ir dėl šios priežasties veiklos vykdytoju Perkrovimo stotyje laikytinas KRATC, o ne UAB „Kauno švara“. Taigi, jeigu Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūrai kyla abejonių dėl taršos leidimo, turėtų kreiptis į šio leidimo turėtoją (KRATC), o ne UAB „Kauno švara“.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, teismo spendimą palikti galioti.28. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas ignoravo, kad KRATC

skelbė konkursą tik Perkrovimo stoties eksploatavimui ir su UAB „Kauno švara“ pasirašė tik Perkrovimo stoties

operatoriaus paslaugų pirkimo sutartį, todėl Taršos leidimas pareiškėjo vardu nėra reikalingas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. 14-63 su VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl Raseinių perkrovimo stoties, esančios (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso KRATC, operatoriaus paslaugų pirkimo. Pagal minėtos sutarties priedo Nr. 1 „Techninė užduotis“ 2 punktą, pareiškėjui pavesta eksploatuoti šią stotį, įskaitant mišrių komunalinių atliekų paruošimą pervežimui (presavimą) ir pervežimą į regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną bei atlikti įrenginių ir statinių techninę apžiūrą ir remontą. Sutarties priedo 3 punkte nurodyta, kad perkrovimo stotys eksploatuojamos prisilaikant visų aplinkosauginių, darbų saugos ir kitų teisės aktų, kurie privalomi eksploatuojant šiuos įrenginius, o Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas privalo būti išduotas pareiškėjo vardu ir jis per vieną mėnesį po Sutarties pasirašymo privalo suderinti su Departamentu ir kitomis kontroliuojančiomis organizacijomis TIPK leidimą, techninį reglamentą ir kitus privalomuosius dokumentus.

29. Pareiškėjo eksploatuojamoje Perkrovimo stotyje yra stacionari presavimo stotis, kuri naudojama atliekų presavimui. Patikrinimo akte užfiksuota, kad stacionari presavimo stotis sukomplektuota iš trijų pagrindinių dalių: pirmoji dalis skirta atliekų paėmimui ir padavimui į presą; antroji dalis – atliekų presas, kuriame yra 3,5 m talpos atliekų piltuvas (priimtuvas), pakrovimo dėžė, suspaudimo mechanizmas su hidrauline pompa, visiškai automatizuotas durų uždarymo mechanizmas, trečioji preso dalis sudaryta iš 26 kv. m talpos preso prijungtų plieninių konteinerių. Prie preso dirbantis UAB „Kauno švara“ darbuotojas R. K. priima atvežtas atliekas, jas supresuoja ir po to perkrauna į didesnio gabarito mašinas. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo. Be to, byloje esantis Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (15.9)-A4-5103 „Dėl taršos leidimo keitimo procedūrų“ tik įrodo, kad atliekų suspaudimo (presavimo) įrenginio, esančio atliekų Perkrovimo stotyje, eksploatavimui privaloma turėti Taršos leidimą pareiškėjo vardu.

30. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad KRATC taršos leidime net nėra numatyta suspaudimo veikla (S504), nes tokios veiklos nei KRATC, nei pareiškėjas Perkrovimo stotyje nevykdo. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priedo „Atliekų tvarkymo veiklų sąrašas“ 3 lentelę, atliekų paruošimas naudoti ir šalinti, žymimas kodu S5, apima šias išankstinio atliekų apdirbimo veiklas: jų ardymą, išmontavimą, rūšiavimą, smulkinimą, suspaudimą, granuliavimą, džiovinimą, supjaustymą, kondicionavimą, atskyrimą, maišymą, prekybą, tarpininkavimą bei atliekų laikymą susidarymo vietoje iki jų surinkimo ir ne atliekų tvarkymo metu susidariusių pavojingųjų atliekų laikymą ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingųjų – ilgiau kaip vienerius metus nuo jų susidarymo.

31. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją, sprendimo motyvuojamoje dalyje iš dalies sutiko, jog pareiškėjas tiesiogiai neužsiima atliekų apdorojimo ir šalinimo veikla, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 11 punkte ir 12 punkte, ši veikla atliekama mechaninio – biologinio apdorojimo įrenginiuose (MBA), tačiau prieš perveždamas atliekas į MBA, pareiškėjas atlieka jų paruošimą pervežimui, t. y. presavimą. Ši veikla pagal savo pobūdį atitinka atliekų paruošimo naudoti arba šalinti veiklą, kuri pagal aukščiau nurodytus teisės aktus prilyginama atliekų apdorojimui (išankstiniam atliekų apdirbimui), todėl sisteminio minėtų teisės aktų aiškinimo požiūriu tokio pobūdžio veiklai yra reikalingas Taršos leidimas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pagal Sutarties Techninės užduoties 2 punktą, pareiškėjui pavesta vykdyti Perkrovimo stoties eksploatavimo paslaugas, taip pat atliekų presavimą, kurią jis vykdo pagal Sutarties Techninės užduoties 3 punktą, paslaugos teikėjas yra įsipareigojęs laikytis visų aplinkosauginių reikalavimų, turėti privalomus jo veiklai dokumentus, todėl argumentai, kad UAB „Kauno švara“ neturi subjektinės teisės ir pareigos reikalauti išduoti Taršos leidimo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2016 m. lapkričio 3 d. privalomojo nurodymo Nr. RSP-25, kuriuo pareiškėjui nurodyta nutraukti atliekų apdorojimo (suspaudimą) veiklą be taršos leidimo (duomenys neskelbtini), ir 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. V-91, kuriuo privalomasis nurodymas paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius

argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas UAB „Kauno švara“ apeliacinio skundo ribų.

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Teigia, jog ne visos reikšmingos ginčui aplinkybės įvertintos, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus. Pareiškėjo teigimu, jis nevykdo veiklos, kuriai vykdyti reikalingas taršos leidimas, jis vykdo tik atliekų pervežimą, bet ne jų apdorojimą, todėl taršos leidimas jam nereikalingas.

37. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovo atlikto UAB „Kauno švara“ vykdomos veiklos neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Perkrovimo stotyje ((duomenys neskelbtini)) vykdo atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą neturėdamas šiai veiklai reikalingo Taršos leidimo. Todėl 2016 m. lapkričio 3 d. atsakovas Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodė nutraukti vykdomą atliekų apdorojimo (suspaudimo) veiklą be taršos leidimo (duomenys neskelbtini). Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, skundžiamu 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-91 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

38. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad atliekų apdorojimas yra atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. galiojanti redakcija), 38 punkte nurodyta, kad atliekų apdorojimas apima atliekų naudojimą ir (ar) šalinimą, įskaitant atliekų paruošimą naudoti ir (ar) šalinti, pvz., ardymą, išmontavimą, smulkinimą, suspaudimą, granuliavimą, džiovinimą, supjaustymą, kondicionavimą, atskyrimą, maišymą ir kt. Šių taisyklių 39 punkte nurodyta, kad atliekų apdorojimo veiklų sąrašas nurodytas Taisyklių 4 priede. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priedo „Atliekų tvarkymo veiklų sąrašas“ 3 lentelę, atliekų paruošimas naudoti ir šalinti, žymimas kodu S5, apima šias išankstinio atliekų apdirbimo veiklas: jų ardymą, išmontavimą, rūšiavimą, smulkinimą, suspaudimą, granuliavimą, džiovinimą, supjaustymą, kondicionavimą, atskyrimą, maišymą, prekybą, tarpininkavimą bei atliekų laikymą susidarymo vietoje iki jų surinkimo ir ne atliekų tvarkymo metu susidariusių pavojingųjų atliekų laikymą ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingųjų – ilgiau kaip vienerius metus nuo jų susidarymo.

39. Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti leidimus. Atliekų tvarkymo taisyklių 44 punkte nurodyta, kad įmonė, atliekanti atliekų apdorojimą, ir įmonė, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikanti ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienerius metus, privalo turėti leidimą. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, 1 priedo 3.1 punkte, 2 priedo 4 priedėlyje numatyta, kad atliekų apdorojimui (naudojimui ar šalinimui, įskaitant paruošimą naudoti ar šalinti) ir laikymui reikalingas leidimas.

40. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 punkte numatyta, kad atliekų vežėjas – įmonė, kuri priima atliekas iš jų turėtojo, jas veža ir perduoda atliekų naudotojui ar šalintojui. Šio straipsnio 40 punkte nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga – viešoji paslauga, apimanti komunalinių atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą, šalinimą, šių veiklų organizavimą, stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą. Atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje. Nebaigtinį atliekų naudojimo veiklų sąrašą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija) (2 str. 11 p.). Atliekų perdirbimas – atliekų naudojimo veikla, kai atliekas sudarančios medžiagos perdirbamos į tos pačios ar kitos paskirties produktus ar medžiagas. Ši veikla apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildas (2 str. 12 p.).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, prieš perveždamas atliekas mechaniniam – biologiniam apdorojimui įrenginiuose (MBA), atlieka atliekų paruošimą pervežimui – suspaudimą (presavimą), šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Tačiau, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas tiesiogiai ir neužsiima atliekų apdorojimo ir šalinimo veikla Įstatymo 2 straipsnio 11 ir 12 punktų prasme, tačiau tokia veikla pagal savo pobūdį atitinka atliekų paruošimo naudoti ar šalinti veiklą, kuri, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, prilygsta atliekų apdorojimui (išankstiniam atliekų apdirbimui), o šiai veiklai reikalingas taršos leidimas.

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad skundžiami Privalomasis nurodymas ir Įsakymas yra pagrįsti objektyviai nustatytomis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS


Documents

· Web viewPirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos išvados, kad 7 dienų terminas skundui pateikti praleistas ir neįrodyti jo atnaujinimo pagrindai, ir apeliacinės instancijos