Žmonių sauga ir ergonomikaPaskaitų konspektas

dr. V. Girnius

Programa

1. DARBUOTOJŲ SAUGOS IR SVEIKATOS TEISINIS REGLAMENTAVIMASI. Darbų saugos reikšmė ir uždaviniaiII. Teisiniai darbų saugos dokumentaiIII. Darbdavių ir darbuotojų pareigos saugos ir sveikatos srityjeIV. Potencialiai pavojingi įrenginiai ir pavojingi darbaiV. Darbų saugos ir sveikatos kontrolėVI. Darbdavių ir darbuotojų mokymas, atestavimas, instruktavimasVII. Atsakomybės formos pažeidus darbų saugos reikalavimusVIII. Nelaimingi atsitikimai ir profesinės ligosIX. Nelaimingi atsitikimai darbe. Jų klasifikacijaX. Traumatizmo analizės metodai ir koeficientai

2. DARBO HIGIENAI. Meteorologinės darbo aplinkos sąlygos. Jų įtaka žmogui. Higieninis normavimasII. Gamybinės dulkės. Jų savybės. Higieninis normavimasIII. Kenksmingos cheminės medžiagos. Jų charakteristika. Poveikis žmogui. Higieninis

normavimasIV. Darbo vietų apšvietimas. Apšvietos būdai ir sistemos. Higieninis normavimasV. Triukšmas. Jo charakteristika. Poveikis žmogui. Higieninis normavimasVI. Gamybiniai virpesiaiVII. Jonizuojančioji spinduliuotė. Apsauga nuo jos. Poveikis žmoguiVIII. Elektromagnetinės spinduliuotės. Poveikis žmogui

3. ERGONOMIKOS PRINCIPAII. Ergonomikos samprataII. Istorinė vystymosi apžvalgaIII. Ergonomikos ir kitų mokslo šakų sąsajosIV. Ergonominio tyrimo metodologijaV. 10 ergonomikos fizinių principųVI. 10 ergonomikos pažinimo principųVII. Darbinių sistemų ergonominė samprataVIII. Darbinių sistemų charakteristikosIX. Darbinių sistemų projektavimas

4. GAISRINĖ SAUGAI. Degimo sistemos ir procesaiII. Gamybos procesų gaisrinė klasifikacijaIII. Statybinių medžiagų ir konstrukcijų degumasIV. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniaiV. Žmonių evakuacija iš pastatųVI. Gaisrų gesinimo būdai ir medžiagosVII. Pirminės gaisro gesinimo priemonėsVIII. Gaisro signalizacija ir ryšiai

1. DARBUOTOJŲ SAUGOS IR SVEIKATOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS

I. Darbų saugos reikšmė ir uždaviniai

Darbų sauga – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei išsaugoti. Šios priemonės naudojamos visuose įmonės veiklos etapuose. Jos turi visiškai apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos, arba ta rizika turi būti maksimaliai sumažinta.

Konstitucija (48 str.) teigia, kad kiekvienas pilietis gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti sveikas ir saugias darbo sąlygas. Dirbantieji turi teisę gauti teisingą apmokėjimą, socialinę pašalpą nedarbo atveju.

Konstitucija (49 str.) teigia, kad kiekvienas pilietis turi teisę į poilsį, turėti kasmetines apmokamas atostogas ir turi dirbti nustatytą valandų skaičių.

1991 m. Lietuva prisijungė prie tarptautinės žmogaus teisių organizacijos. Tai įpareigojo valstybę laikytis žmogaus teisių deklaracijos normų ir socialinės gerovės principų.

1993 m.LR Seimas priėmė žmonių saugos darbe įstatymą. 2000 m. šis įstatymas buvo papildytas ir pavadintas LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu.

Pagrindiniai darbų saugos principai:o darbuotojų sveikatos išsaugojimo pirmenybė palyginus su darbo rezultatais;o darbuotojų pareiga vykdyti darbų saugos teisės akto reikalavimus;o trišalis bendradarbiavimas darbų saugos srityje;o darbų saugos mokslo plėtojimas;o vienodos teisins atsakomybės taikymas įmonėms;o valstybinė darbų saugos kontrolė.

Darbų saugos uždaviniai ir priemonės: darbuotojų gamybinės buities gerinimas; darbo vietų tobulinimas; darbuotojų mokymo sistemos tobulinimas; teisinio reguliavimo sistemos kūrimas, mokslo plėtojimas.

II. Teisiniai darbų saugos dokumentai

1) LR konstitucija (48-49 str.).2) 2000m. LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kuris reglamentuoja darbų saugą

įmonėse, organizacijose neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas ir pavaldumus. Šis įstatymas numato, kad visi aukštųjų mokyklų studentai privalo būti mokomi žmonių saugos. Jame teigiama, kad žmogus turi teisę saugiai dirbti, nepriklausomai nuo įmonės veiklos rūšies, rentabilumo, žmogaus pilietybės, rasės, politinių įsitikinimų.

3) Visi poįstatyminiai norminiai aktai, taisyklės, teisiniai aktai, reglamentuojantys saugą darbe. Šiais norminiais aktais ir yra įvardijami valstybiniai arba įmonių standartai, nuostatai, normos ir taisyklės, instrukcijos ir t.t. Yra patvirtinta daugiau kaip 40 teisės aktų. Svarbiausi: Valstybinės darbo inspekcijos, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas, Privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas. Įstatymais yra nustatyti nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų ir apskaitos nuostatai. Yra patvirtintas profesinių ligų sąrašas, nustatyta mokymo, instruktavimo ir atestavimo tvarka.

III. Darbdavių ir darbuotojų pareigos saugos ir sveikatos srityje

Darbdavys privalo:o laikytis darbų saugos norminių aktų reikalavimų;o sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas;o mokyti darbuotojus saugiai dirbti, instruktuoti saugos klausimais, vykdyti darbų

saugos kontrolę;o aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis;

2

o apdrausti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų;o nemokamai duoti darbo drabužius;o aprūpinti juos asmeninėmis saugos priemonėmis;o suteikti pirmąją pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui.

Darbuotojas privalo:o dirbdamas saugoti savo ir aplinkinių sveikatą;o susipažinti su norminių teisės aktų reikalavimais ir juos vykdyti;o naudotis asmeninėmis saugos priemonėmis;o pranešti darbdaviui apie darbo metu gautas traumas ar kitokius nesklandumus;o imtis priemonių pašalinti priežastis, galinčias sukelti nelaimingus atsitikimus ar

avarijas;o vykdyti darbdavio ar kontroliuojančių pareigūnų teisėtus nurodymus.

IV. Potencialiai pavojingi įrenginiai ir pavojingi darbai

Potencialiai pavojingu įrenginiu laikoma didesnio pavojingumo darbo priemonė. Tokiuose įrenginiuose dėl sukauptos energijos ar vykstančių procesų pavojus susižaloti yra didesnis nei dirbant su kitomis darbo priemonėmis. Tokiems įrenginiams nustatoma privalomoji priežiūra.

Potencialiai pavojingų įrenginių sąrašas yra patvirtintas LR Vyriausybės. Savo ruožtu, darbdavys turi sudaryti įmonėje naudojamų potencialiai pavojingų įrenginiu sąrašą.

Potencialiai pavojingi įrenginiai:o garo katilaio šildymo

katilaio slėgimo indai

o elektros įrenginiaio dujų įrangao liftaio kėlimo kranaio įvairūs keltuvai

o branduolinės energijos ar radioaktyvių medžiagų panaudojimo įrenginiai

Visi šie įrenginiai ypač atsakingai projektuojami, gaminami, eksploatuojami, remontuojami. Visa tai turi būti daroma pagal potencialiai pavojingų įrenginių būtinosios priežiūros taisykles.

Pavojingu laikoma darbas, kurio metu atsiranda rizika kenksmingo ar pavojingo veiksnio poveikiui. Darbdavys įmonėje turi sudaryti atliekamų pavojingų darbų sąrašus.

Pavojingi darbai:o su potencialiai pavojingais įrengimaiso su kenksmingomis medžiagomiso su užsiliepsnojančiais skysčiaiso su sprogiomis dujomiso šuliniuose, tuneliuose, šachtoseo atliekami aukščiau nei 5 metrai nuo žemės, perdengimo ar paklotoo po vandeniu

Atliekant pavojingus darbus, darbuotojų apmokymui ir instruktavimui keliami specialūs reikalavimai. Prieš pradedant dirbti vienkartinius pavojingus darbus, išrašomi darbo leidimai. Darbuotojai leidime pasirašo, kad išklausė specialų instruktažą.

V. Darbų saugos ir sveikatos kontrolė

Yra 3 darbų saugos ir sveikatos kontrolės formos:1. VALSTYBINĖ2. VIETINĖ (VIDINĖ)3. VISUOMENINĖ

Valstybinę darbų saugos ir sveikatos kontrolę vykdo vyriausybinės institucijos:

3

Valstybinė darbo inspekcija , pavaldi socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ji vykdo darbų saugos politiką, kontroliuoja, kaip laikomasi darbų saugos teisės aktų reikalavimų. Kontrolę vykdo per valstybinius darbo inspektorius.

Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba , pavaldi sveikatos apsaugos ministerijai. Ji gina gyventojų ir darbuotojų teisę į kuo geresnę fizinę sveikatą. Kontroliuoja, ar užbaigtos statybos atitinka techninius reikalavimus ir pan. Kontroliuoja, kaip įgyvendinamos sanitarinės, priešepideminės priemonės, kad būtų sudarytos sveikos darbo sąlygos. Kontroliuoja įmonių skleidžiamą taršą aplinkai.

Valstybinės energetikos inspekcijos , pavaldžios ūkio ministerijai. Jų pagrindinė funkcija yra vykdyti juridinių ir fizinių asmenų energetikos įrenginių valstybinę priežiūrą ir kontrolę.

Valstybinė atominės energetikos inspekcija , pavaldi LR Vyriausybei. Jos pagrindinė funkcija – užtikrinti saugų branduolinės energijos ir radioaktyviųjų medžiagų naudojimą.

Gaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentas , pavaldus vidaus reikalų ministerijai. Ji vykdo valstybinę priešgaisrinę priežiūrą. Užtikrina gaisrų prevenciją, gesina gaisrus, atlieka gelbėjimo darbus. Kontroliuoja, kaip laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų projektuojant ir eksploatuojant statinius.

Vietinę (vidinę) kontrolę vykdo darbdavys, tam, kad įmonėje būtų laikomasi darbo saugos, higienos ir gaisrinės saugos reikalavimų. Darbdavys įmonėje gali įsteigti darbuotojų saugos tarnybą ar paskirti įgaliotą asmenį, ar pasamdyti kitą organizaciją. Tačiau ir tokiu atveju visa atsakomybė krenta ant darbdavio pečių.

Vidinė kontrolė atliekama atsižvelgiant į darbinės veiklos poreikius ir sąlygas.

Visuomeninei kontrolei įsteigta LR darbuotojų saugos ir sveikatos komisija, reguliuojanti darbdavių ir valstybės santykius. Šią kontrolę taip pat vykdo ir darbuotojų profesinės sąjungos.

VI. Darbdavių ir darbuotojų mokymas, atestavimas, instruktavimas

Įmonės naujai skiriamas vadovas turi būti atestuojamas darbų saugos klausimais. Visi vadovai turi būti atestuoti darbų saugos klausimais. Atestavimas kartojamas kas 5 metai. Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys mokomis darbų saugos mokymo institucijose. Darbdavys turi teisę ruoštis savarankiškai. Yra patvirtinti mokymo programos ir planai. Darbdavius atestuoja nemažiau nei 3 asmenų atestacijos komisija (darbų saugos komisija ir kt.). Būtinai turi dalyvauti valstybės darbo inspektorius. Išduodamas pažymėjimas. Jei nepavyko išlaikyti, atestavimas galimas po 2 savaičių.

Visi įmonės darbuotojai, nepriklausomai nuo darbo stažo, turi būti instruktuojami darbo saugos klausimais. Instruktuojama pagal įmonės patvirtintas instrukcijas. Visi instruktavimai turi būti įforminami registravimo žurnaluose.

Privalomi saugos darbe instruktavimai yra 5: įvadinis; pirminis darbo vietoje; periodinis darbo vietoje; papildomas darbo vietoje; specialus.

Įvadinį instruktavimą, sudarydami darbo sutartį, privalo išklausyti visi darbuotojai. Instruktuoja darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, turintis atestavimo pažymėjimą. Įvadinio instruktavimo žurnalas turi būti saugomas 75 metus.

Pirminį instruktavimą darbo vietoje privalo išklausyti tokie darbuotojai: gaminantys produkciją; teikiantys paslaugas; dirbantys su įrankiais, įrenginiais. Instruktuoja padalinio vadovas.

Periodinis instruktavimas atliekamas nerečiau kaip kas 12 mėnesių.Papildomai instruktuojama darbo vietoje, pasikeitus gamybos technologiniams procesams,

patvirtinus naujas saugos darbe instrukcijas, darant esminių pakeitimų, kai darbuotojų žinios nepakankamos, ir visada, įvykus nelaimingam atsitikimui.

Specialiųjų instrukcijų išklauso darbuotojas, dirbantis pagal paskiras-leidimus. Instruktavimas atžymimas paskyroje-leidime.

4

Įvadinis, pirminis ir periodinis atliekami pagal įmonėje sudarytas ir patvirtintas instrukcijas. Papildomas ir specialusis gali būti atliekami be patvirtintų instrukcijų.

VII. Atsakomybės formos pažeidus darbų saugos reikalavimus

Vadovai ir darbuotojai už darbo saugos reikalavimų nevykdymą traukiami į drausminę, administracinę, materialinę ir baudžiamąją atsakomybę.

Drausminė atsakomybė. Už darbo drausmė pažeidimus ar saugos norminių aktų pažeidimus darbdavys gali skirti tokias drausmines formas: pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą ir atleidimą iš darbo. Jei per metus 2 kartą skiriama drausminė nuobauda, darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją iš darbo savo iniciatyva. Drausminė nuobauda darbdavio įsakymu gali būti paskirta nevėliau kaip per 1 mėn., kai paaiškėjo nusižengimas. Per 3 dienas turi būti pranešta darbuotojui. Ant įsakymo darbuotojas turi pasirašyti, kad gavo nuobaudą. Už kiekvieną pažeidimą galima skirti 1 drausminę nuobaudą. Premijos neskyrimas, materialinės žalos išieškojimas nėra drausminė nuobauda.

Administracinė atsakomybė. Už pažeidimus administracine tvarka bausti darbuotojus nustatyto dydžio piniginėmis baudomis turi teisę valstybinę kontrolę vykdančių organų inspektoriai. Už pažeidimus administracine tvarka darbdavys turi būti baudžiamas 200-1000 Lt bauda. Nelaimingo atsitikimo tyrimo tvarkos pažeidimas – 100-140 Lt. Piniginė bauda skiriama nevėliau nei 1 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos.

Materialinė atsakomybė skiriama darbdaviui arba pareigūnui, pažeidusiam darbų saugos reikalavimus ir padariusiam materialinę žalą įmonei. Pvz., avarijų metu sugadinti įrenginiai ir pan. Materialinė atsakomybė gali būti pilnutinė ir ribota. Pilnutinė atsakomybė taikoma tada, kai veiksmuose randame baudžiamojo nusikaltimo faktų. Ribota materialinė atsakomybė sudaro nedaugiau nei vidutinį mėnesinį uždarbį. Darbo įstatymo kodekso 190 str. įpareigoja įmonę atlyginti žalą, padarytą darbuotojui dėl jų suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, vykdant tarnybines pareigas. Darbuotojui žuvus nelaimingo atsitikimo metu, pirmos eilės įpėdiniams įmonė sumoka vienkartinę pašalpą – 100 vyriausybės nustatytų mėnesinių minimalių algų.

Baudžiamoji atsakomybė (Baudžiamojo kodekso 141 str.). Jis numato atsakomybę už darbų saugos norminių aktų pažeidimus. Kaltininkas gali būti nubaustas pataisos darbais, pinigine bauda ar laisvės atėmimu iki 5 metų.

VIII. Nelaimingi atsitikimai ir profesinės ligos

Nelaimingas atsitikimas – tai ūmus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors 1 dienai. Šios pavojingos situacijos trumpalaikiškumu nelaimingi atsitikimai skiriasi nuo profesinių ligų. Profesinėms ligoms būdingas darbuotojų sveikatos sutrikimas dėl ilgalaikio kenksmingo poveikio.

Kenksmingi veiksniai, kurie sukelia profesines ligas: virpesiai, triukšmas dulkės, cheminės medžiagos kiti žalingi veiksniai.

Kenksmingas veiksnys – tai darbo aplinkos veiksnys, dėl kurio susidarius tam tikrom aplinkybėm darbuotojas gali būti traumuotas ar pablogėti jo sveikata. Būna atvejų kai žalingi poveikiai yra ilgalaikiai, tačiau jų pasekmės įvertinamos kaip nelaimingi atsitikimai (saulės smūgis, nušalimai, apsinuodijimai). Profesines ligas sukelia tik kenksmingi veiksniai, o nelaimingus atsitikimus – pavojingi ir kenksmingi.

Nelaimingi atsitikimai gali būti: lengvi sunkūs mirtini grupiniai.Lengvas – tai toks įvykis, kurio metu darbuotojas patiria nepavojingą kūno sužalojimą ar

sveikatos sutrikimą ir netenka darbingumo nors 1 dienai. Po tam tikro laikotarpio darbuotojas pasveiksta be liekamųjų pasekmių.

Sunkus – tai įvykis, kurio metu darbuotojas patiria pavojingą gyvybei arba sunkų sužalojimą (kaulų lūžiai, 3 ir 4 laipsnio nudegimai). Šiai grupei priskiriami nelaimingi atsitikimai, kurie laiku nesuteikus medicininės pagalbos baigiasi mirtimi.

5

Mirtinas – tai įvykis, kurio pasekmių nukentėjęs darbuotojas mirė.Grupinis – tai įvykis, kurio metu nukentėjo daugiau kaip 2 žmonės.

Pavojingi veiksniai, dėl kurių įvyksta nelaimingi atsitikimai gali būti fizinės, cheminės, biologinės ir psichofiziologinės kilmės. Fizinės kilmės veiksniu gali būti konstrukcijos griuvimas. Cheminės – kenksmingų, nuodingų dujų patekimas į darbo aplinką. Biologinės – vabzdžių, gyvačių ir pan. įkandimai. Psichofiziologinės – darbuotojo pervargimas, apsvaigimas nuo alkoholio ir narkotikų, problematiški santykiai darbovietėje.

IX. Nelaimingi atsitikimai darbe. Jų klasifikacija

Nelaimingi atsitikimai yra skirstomi: susiję su darbu, nesusiję su darbu.

Susiję su darbu (draudiminiai) yra tokie, kurie įvyko:o dirbant darbo vietoje, kuri nurodyta darbo sutartyjeo dirbant darbdavio naudai, jo interesams kitoje vietoje darbdavio pavedimuo parengiant arba sutvarkant darbo vietąo pertraukos metu darbo vietoje, įmonės teritorijojeo vykstant į darbą ar iš jo įmonės ar jos samdomu transportuo vykstant darbo reikalais nuosavu transportu jei sudaryta panaudos sutartiso dirbant savo tikslams su darbdavio raštišku leidimuo atliekant pilietinę pareigą (gelbstint žmones, materialines vertybes nelaimės

atveju).

Nesusiję su darbu (nedraudiminiai):o nukentėjusiajam sąmoningai siekiant susižaloti ar nusižudytio nukentėjusiajam darant nusikaltimąo savavališkai dirbant savo naudai be darbdavio leidimoo dėl nukentėjusiojo alkoholinio, narkotinio, toksinio apsvaigimo.

Nelaimingų atsitikimų, susijusių su darbu tyrimo medžiaga surašoma N1 formos akte. Forma N2 surašoma kai nelaimingi atsitikimai įvyksta ne įmonės teritorijoje: einant į darbą arba iš jo numatytų pertraukų metu ne įmonės teritorijoje vykstant į darbą ar iš jo bet kokiu transportu.

Visi nelaimingų atsitikimų tyrimų aktai registruojami specialiuose žurnaluose ir su visa tyrimų medžiaga saugomi įmonėje: lengvo 45 metus sunkaus ir mirtino 75 metus.

X. Traumatizmo analizės metodai ir koeficientai

Traumatizmo analizavimo nuoseklumas:1) duomenų apie nelaimingus atsitikimus kaupimas2) duomenų analizavimas3) traumatizmo prognozavimas4) prevencinių darbų saugos priemonių įgyvendinimas.

Traumatizmo analizavimo metodai:1) Topografinis – nustatoma kokiuose cechuose, įmonėse, pramonės šakose įvyksta

daugiausia traumų2) Monografinis – nustatoma kokie įrenginiai, mechanizmai, darbo zonos yra

pavojingiausi3) Traumatizmo šaltinių paieškos metodas – nustatomos pagrindinės traumatizmo

priežastys4) Statistinis – paprasčiausias labiausiai paplitęs

Kadangi traumatizmą charakterizuoja traumų dažnumas ir traumavimo pasekmių sunkumas, šie rodikliai naudojami taikant statistinį metodą.

Traumų dažnumo koeficientas:

6

Kd = 1000 * N S

N – traumų skaičius per analizuojamą periodąS – vidutinis darbuotojų skaičius per tą periodą

Šis rodiklis parodo kiek darbuotojų iš 1000 susižeidžia per analizuojamą periodą.

Traumų pasekmes įvertina traumų sunkumo koeficientas:

Ks = D ND – bendras dėl nelaimingų atsitikimų sirgtų dienų skaičiusN – nelaimingų atsitikimų skaičius

Jis įvertina traumų pasekmes ir nurodo sirgtų dienų vidurkį.

Norint gauti bendrą traumatizmo charakteristiką, nustatomas nedarbingumo koeficientas:Kn = Kd * Ks = ( D * 1000) S

Jis parodo vidutinį dienų dėl traumatizmo skaičių, tenkantį 1000 darbuotojų.

7

2. DARBO HIGIENA

I. Meteorologinės darbo aplinkos sąlygos. Jų įtaka žmogui. Higieninis normavimas

Meteorologines sąlygas (gamybinės aplinkos mikroklimatą) sudaro: oro temperatūra santykinė drėgmė oro judėjimo greitis atmosferinis slėgis šiluminis spinduliavimas

Gamybinių patalpų oro temperatūra turi būti reguliuojama taip, kad svyravimai neveiktų žmogaus organizmo. Temperatūra turėtų būti ne aukštesnė kaip +28C. Aukštesnėje temperatūroje sutrinka organizmo termoreguliacija. Karštame ore žmogaus organizmas pavargsta, perkaista, sutrinka medžiagų apykaitos procesas, sulėtėja reakcija. Aukštoje temperatūroje žmogus pradeda intensyviai prakaituoti, o drėgmė garuodama jį atvėsina, sunaudojama daug mineralų, druskų, vitaminų. Perkaitusį žmogų gali ištikti šiluminis smūgis, prasidėti traukuliai. Esant žemai temperatūrai sulėtėja kraujo apykaita, rankų judrumas. Žmogaus organizmas gali peršalti. Dirbančiųjų lengvą fizinį darbą geriausia temperatūra 16-20C. Jei tai sunkus darbas 10 – 15C. Temperatūra taip pat priklauso nuo oro cirkuliacijos greičio ir patalpų drėgnumo. Visi mikroklimato parametrai tarpusavyje susiję. Padidėjusios temperatūros žalinga įtaka sustiprėja kai yra didelis santykinis drėgnumas ir oro judėjimas. Oro temperatūra darbo vietoje matuojama skystiniais, bimetaliniais, elektriniais termometrais.

Oro drėgnumą darbo vietoje charakterizuoja santykinė drėgmė. Tai santykis absoliučios ir maksimalios drėgmės esant konkrečiai temperatūrai (R = Dsan / Dmax). Absoliuti drėgmė charakterizuojama drėgmės kiekiu (gcm3), randamu ore tam tikroje temperatūroje. Maksimali drėgmė – maksimalus drėgmės kiekis, kuris tam tikroje temperatūroje gali išsilaikyti ore. Santykinė drėgmė parodo vandens garų svorio santykį () su maksimaliai prisotintu oro vandens garų svoriu atitinkamoje temperatūroje. Optimalus santykinis drėgnumas patalpose 40-60. Santykinę drėgmę nustatome psichrometrais, hidrometrais ir hidrografais.

Oro judėjimą patalpose gali sukelti natūralios konvekcinės srovės arba mechaninė ventiliacija. Žmogaus organizmas jaučia oro srautą, kurio greitis 0,15 m s. Optimaliausias 0,1 - 0,2 ms. Didesnis oro judėjimo greitis nepageidautinas, nes susidaro skersvėjai (žmogaus organizmas gali peršalti). Oro srovės, kurių temperatūra iki 40C, žmogaus organizmą gaivina.

Atmosferos slėgis nenormuojamas. Jūros lygyje atmosferinis slėgis yra 101,325 KPa. Didesnis gali atsirasti požemiuose, dirbant su tam tikrais mechanizmais, esant kitoms tam tikroms sąlygoms.

Higieninis normavimas – tai higienos normos. Jos numeris: HN69-1997. Pavadinimas: „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose“.

Higienos normose yra nurodyti leistini ir optimalūs meteorologinių sąlygų parametrų dydžiai. Leistini yra privalomi, o optimalūs rekomenduotini. Šių parametrų normos yra skirtingos atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą. Išskiriamas šiltasis darbo laikas 10C ir šaltasis 10C. Pagal darbo sunkumą nustatytos normos lengvam, vidutinio sunkumo ir sunkiam darbui. Meteorologinės sąlygos gali būti gerinamos bendromis ir individualiomis priemonėmis. Pagrindinė priemonė – ventiliacijos įrengimas. Ventiliacinės sistemos turi būti aprūpintos kaloriferiais ir kondicionieriais. Taip pat sąlygos gali būti gerinamos psichologinėmis darbo priemonėmis.

II. Gamybinės dulkės. Jų savybės. Higieninis normavimas

Atliekant įvairius gamybinius procesus išsiskiria dulkės. Kartu su dulkėmis juda bakterijos, kenksmingos medžiagos.

Dulkės skirstomos į:

8

atmosferines; gamybines.

Dulkių būna skirtingų fizinių bei cheminių savybių ir jos visada kenkia žmogaus organizmui. Dulkės skirstomos į 3 pagrindines grupes:

1) Organinės dulkės: augalinės kilmės (medienos, medvilnės ir pan.); gyvulinės kilmės (vilnos).

2) Neorganinės dulkės: metalo (plieno, ketaus); mineralinės (cemento, kalkių, smėlio).

3) Mišrios.

Pagal dalelių dydį (dispersiškumą):1) smulkaus dispersiškumo (nenusėda ant paviršiaus, o yra ore, nematomos);2) stambaus dispersiškumo (nusėda ant patalpų paviršiaus).

Pagal kenksmingumą žmogaus organizmui:1) nenuodingos;2) agresyvios (sieros, švino).

Dulkių skirtingos fizinės ir cheminės savybės: dalelių dydis (dispersiškumas) forma specifinis svoris degumas sprogumas dalelių įsielektrinimas.

Pagal poveikį žmogaus organizmui dulkės skirstomos į dirginančias ir nuodingas. Dirginančios – metalo, mineralinės, medžio dulkės. Jos sukelia kvėpavimo takų susirgimus, plaučių ligas. Kartais jos sugeria ore esančius nuodingų medžiagų garus ir pasidaro nuodingos. Kietos dulkių dalelės aštriais kraštais gali pažeisti akis, ardyti plaučių audinį ir t.t. Nuodingos – švino, sieros, gyvsidabrio ir kt.

Dulkių kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių leidžiamų koncentracijų, kurios nurodytos higienos normose.

Yra nustatytos dulkių koncentracijos ribinės vertės (mg/m3): cemento – 10 mg/m3 , medienos – 5 mg/m3.

Dulkių koncentracijai nustatyti naudojamas svorinis metodas: užterštas oras respiratoriaus pagalba siurbiamas per popierinį filtrą, ir matuojamas oro tūris, dulkių koncentracija paskaičiuojama pagal formulę:

Q = (G2 – G1) (V0 * t)G1 – filtro svoris prieš bandymąG2 – filtro svoris po bandymoV0 – siurbiamo oro tūris per filtrą per 1 min.t - trukmė

III. Kenksmingos cheminės medžiagos. Jų charakteristika. Poveikis žmogui. Higieninis normavimas

Kenksmingos cheminės medžiagos, patekusios į žmogaus organizmą (per odą, kvėpavimo organus, su maistu), organizmą veikia neigiamai. Kenksmingų medžiagų poveikis priklauso nuo pačios medžiagos pavojingumo koncentracijos, patekimo į organizmą būdo. Kenksmingų medžiagų pavojingumą apibūdina šios koncentracijų ribinės vertės, jos gali būti ilgalaikio ir trumpalaikio poveikio.

Ilgalaikio poveikio vertė nustatoma tokia, kad, darbuotojui pastoviai dirbant, nesukeltų sveikatos sutrikimų. Trumpalaikio poveikio vertė – dirbant 15 metų nepakenktų darbuotojo sveikatai.

Išskiriama neviršytina ribinė vertė: IN-23-2001 higienos norma, kuri nustato cheminių medžiagų koncentracijų ribinę vertę darbo aplinkos ore.

Pagal poveikį žmogaus organizmui:1) labai toksiškos

9

2) toksiškos3) kenksmingos4) dirginančios

Už kenksmingų cheminių medžiagų tvarkymo reikalavimus yra atsakingi jų gamintojai, tiekėjai, profesionalūs naudotojai.

Ant cheminių medžiagų pakuočių turi būti saugos duomenų lapas, kuriame nurodytas pavadinimas, pavojingumo simboliai, nurodymai saugiam medžiagų naudojimui.

IV. Darbo vietų apšvietimas. Apšvietos būdai ir sistemos. Higieninis normavimas

Šviesa – elektromagnetinis spinduliavimas, kurio bangos ilgis yra 0,38 - 0,76 (matomos). Ši matoma spindulinė energija vadinama šviesos srautu (F) ir matuojama liumenais (ln). Žmogaus akis jautriausia 0.55 mm spinduliams. Mažiau nei 0,38 – ultravioletiniai spinduliai, o daugiau nei 0,76 – infraraudonieji spinduliai.

Darbo vietos apšvieta (E) – vadinamas šviesos srauto, krentančio į apšviečiamą plokštumą, tankumas:

E = F /S (lx) F – šviesos srautas(ln), S – apšviečiamo paviršiaus plotas

Apšvietos vienetas – liuksas (lx), kuris parodo 1 m2 paviršiaus ploto apšvietą 1 ln srautu. Krisdamas ant įvairių paviršių šviesos srautas atsispindi. Atspindžio koeficientas (q) – tai santykis krintančio F su atsispindėjusiu F. Šis koeficientas charakterizuoja paviršiaus foną. Jei q > 0,4 – paviršiaus fonas šviesus. Jei 0,2 < q < 0,4 – vidutinis. Jei q < 0,2 – tamsus. Kai paviršiaus fonas šviesus, tai energija atsispindi, kai tamsus – įsigeria.

Apšvietimas: natūralus ir dirbtinis.Natūralus apšvietimas – tiesioginiai ar išsklaidyti saulės spinduliai. Šių spindulių

intensyvumas kinta priklausomai nuo metų, dienos laiko, debesuotumo, geografinės padėties ir pan. Natūralus apšvietimas gali būti: viršutinis, šoninis, mišrus. Tai priklauso nuo pastato paskirties, architektūrinio sprendimo, technologijų. Kadangi natūrali apšvieta pastoviai krinta, jos negalima normuoti pastoviu dydžiu. Todėl yra įvestas natūralios apšvietos koeficientas:

E = (E vid. / E išor.) * 100% Tai santykis apšvietos pastato viduje ir išorėje tuo pačiu metu. E vid. – horizontali apšvieta tam tikrame pastato taške. E išor. – horizontali apšvieta lauke, dangaus skliauto išardyta saulės šviesa.

Dirbtinį apšvietimą sukuria elektriniai šviesos šaltiniai. Dirbtinis apšvietimas gali būti darbo ir specialusis.

1) Darbo apšvietos yra 3 sistemos: 1) bendroji; 2) vietinė; 3) mišrioji. Bendra turi tolygiai apšviesti patalpas, pašalinti šešėlius nuo įrenginių. Ji įrengiama naudojant nuolatinius vienodo tipo ir galingumo šviestuvus. Vietinė apšvieta užtikrina darbo vietos apšvietą. Ji įrengiama pavieniais šviestuvais. Dažniausiai naudojama mišri apšvieta – tai bendros ir vietinės apšvietos derinys.

2) Specialios apšvietos yra 3 sistemos: 1) avarinė; 2) evakuacinė; 3) signalinė. Avarinė numatoma tose patalpose, kur gamybiniai procesai turi būti tęsiami dingus pagrindiniam darbo apšvietimui. Ji turi sudaryti 10% normalios bendros apšvietos. Evakuacinė apšvieta įrengiama pavojingose žmogaus judėjimo srautų vietose. Signalinė apšvieta skirta įėjimams – išėjimams apšviesti, kontroliuoti įrenginių, technologinių procesų darbą.

Higienos norma HN-98-2000. Minimalų apšvietimą nurodo higienos normos, statybos normos ir taisyklės, elektros įrenginių įrengimo taisyklės. Natūralus apšvietimas normuojamas natūraliuoju apšvietimo koeficientu. Atskirai nustatomas koeficientas šoniniam ir viršutiniam apšvietimui. Dirbtinis apšvietimas normuojamas liuksais. Normos nustatomos atskirai liumunisensinėms ir kaitrinėms lempoms. Eksploatuojant šviestuvus reikia užtikrinti reguliuotų šviestuvų valymą bei lempų utilizavimą.

10

V. Triukšmas. Jo charakteristika. Poveikis žmogui. Higieninis normavimas

Triukšmas – netvarkingi garsai, kurių jėga ir dažnis skirtingi. Triukšmas – bet koks garsas, kuris trukdo žmogaus darbui ar poilsiui. Triukšmas – tai garso bangos. Dažnio diapazonas, kurį girdime 16000 - 20000Hz; infragarsas < 16000; ultragarsas > 20000 (pastarųjų žmogaus ausis negirdi).

Prie triukšmingiausių įrenginių priskiriama: 1) vibratoriai; 2) betono maišyklės; 3) armatūros pjaustymo staklės; 4) įvairūs suvirinimo aparatai; 5) medžio apdirbimo staklės; 6) įvairūs ventiliatoriai; 7) kompresoriai;

Atsižvelgiant į aplinką, kurioje sklinda garsas, sąlyginai gali būti išskirtas: 1) struktūrinis; 2) oro triukšmas. Jeigu yra kontaktas tarp garso šaltinio ir kažkokios mašinos dalies - tai struktūrinis. Jeigu šaltiniai nėra sujungti su konstrukcijomis ar mašinų dalimis, tai į aplinką spinduliuojamas vadinamas oro triukšmas.

Pagal šaltinio rūšį skiriama į: 1) mechaninį – kyla, judant įvairių mašinų detalėms; 2) smūginį: įvairios vibroaikštelės; 3) aerodinaminė: atsiranda, judant dujoms ar orui dideliu greičiu (ventiliacijos sistemos); 4) sprogimo impulsas atsiranda dirbant vidaus degimo varikliams.

Triukšmas, kaip sudėtingas garsas gali būti skirstomas į sudėtines jo tono dalis, nurodant intensyvumą ir dažnį. Grafinis triukšmo sudėtinių dalių vaizdas vadinamas spektru. Spektras – svarbiausia triukšmo charakteristika.

Žmogaus ausis gali pajusti, esant vidutiniškam dažniui tam tikrą garso slėgio diapazoną. Diapazonas didelis, todėl priimta triukšmą matuoti ne absoliučiais, o santykiniais vienetais – belais. Logaritminis mastelis priimtas akustikoje ne tik garso jėgai, bet ir dažniui nustatyti. Toks dažnių mastelis parenkamas ir dėl to, kad žmogaus ausis gauna ne absoliutinius, o santykinius dažnumus. Kai dažnis pasikeičia 100-5000Hz, jaučiam tą patį, kaip ir pasikeistu 1000-5000Hz.

Garso slėgis:LP = 20 lg P/Po (dB) Po – girdimumo riba (2*10-5 N/m2)

Garso intensyvumo lygis:Ld = 10 lg I/Io Io – ribinis intensyvumas (10-12 W/m2)

Garso šaltinio galingumo lygis:LW = 10 lg W/Wo W – paskaičiuotas garso galingumas

Wo – ribinis galingumas (10-12 W)

Ilgai veikiama triukšmo žmogaus klausos organų funkcija susilpnėja. Įvairaus intensyvumo triukšmo dirgikliai traumuoja ausis, sumažėja žmogaus klausos organų jautrumas. Minimalus garso intensyvumas, kuriam esant triukšmas pradeda neigiamai veikti klausos organus priklauso nuo 2000-4000Hz dažnio, pradedama varginti nuo 80 dB. Jeigu 5000-6000 HZ, tai 60dB – klausos organų susirgimo simptomai būtų tokie: galvos skausmai, ūžimas ausyse, pusiausvyros sutrikimai, pykinimas. Triukšmas skatina širdies ir kraujagyslių ligas, greitina nuovargį, sutrikdo medžiagų apykaitą ir t.t.

Ribiniai leidžiami garso slėgio lygio dažniai nustatyti higienos normose. Tik lygiai normuojami oktavose šiais dydžiais: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz. Jie normose pavaizduoti grafiškai. Kuo didesnis triukšmo dažnis, tuo leidžiamos mažesnio garso slėgio lygio vertės.

Triukšmas normuojamas higieninėmis ir techninėmis normomis. Higienos norma yra HN-33-2001: „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje.matavimo bendrieji reikalavimai“.

Triukšmui mažinti yra taikomi metodai:1) triukšmo mažinimas jo kilimo pačiame šaltinyje;2) garso absorbavimas;3) garso izoliavimas;4) organizacinėmis priemonėmis;5) asmeninės saugos priemonėmis.

11

Tobulinami mechanizmai, triukšmingiausi mazgai keičiami į mažiau triukšmingus.Garso absorbavimo esmė yra krintančios garso energijos transformavimas į šilumą, įvairių

medžiagų ar konstrukcijų savybė sugerti garsą charakterizuojama absorbcijos koeficientu. Jis kinta nuo 0 iki 1. Patalpos paviršiai padengiami garsą absorbuojančiom medžiagom.

Garso izoliavimas: įrenginys statomas atskiroje patalpoje, gali būti statomi izoliuojantys triukšmą ekranai. Įrenginiai statomi po specialiais gaubtais, naudojant izoliacines medžiagas: metalas, plytos, betonas, stiklas.

Naudojamos ir individualios priemonės, kai negalima sumažinti iki leidžiamo lygio: ausinės, šalmai ir t.t. Plačiai pradėtas taikyti aktyvus triukšmo mažinimo metodas. Esant garso šaltinio išspinduliuojamam dažniui, paduodamas tokio pat dažnio priešingo ženklo triukšmo šaltinis. Garso bangos susidūrusios užgęsta.

VI. Gamybiniai virpesiai

Virpesiai – tai periodiškai pasikartojantys mechaniniai svyravimai. Šiuos svyravimus sąlygoja nesubalansuotos tam tikros sistemos dalys arba pasikartojantys smūgiai. Virpesius generuoja įvairūs pneumatiniai instrumentai, rankiniai prietaisai, kompresoriai, vibroaikštelės, transporto priemonės ir kiti mechaniniai objektai.

Pagrindiniai virpesius charakterizuojantys dydžiai:1) amplitudė (A);2) virpesių greitis (v);3) virpesių pagreitis (a);4) periodas (T);5) dažnis (f).

Virpesių greičio lygis:

; v0 – ribinis virpesių greitis, v – virpesių vidutinis

greitisTaip pat galima apskaičiuoti virpesių poslinkio lygį:

; A0 – priimtas poslinkių lygis

Virpesių pagreičių lygis:

Svarbi virpesių charakteristika – dažnis. Dažnių intervalas suskirstytas į oktavinius intervalus. Intervalai yra standartizuoti ir vidutinės dažnių vertės yra tokios: 2; 4; 8; 16; 31.5; 63; 125; 250; 500; 1000; 2000 Hz (hercų).

Poveikis žmogui. Tyrimais nustatyta, kad virpesiai sukelia nuovargį, nusilpimą, žaloja nervų sistemą, sukelia raumenų atrofiją. Nuolat veikiant virpesiams susergama vibracine liga (po 5-6 m.). Pradinėj stadijoj pažeidžiami rankų nervai ir kraujagyslės. Ligai progresuojant sutrinka rankų, odos, raumenų mityba, deformuojasi kaulai, sąnariai, sutrinka skrandžio funkcijos. Liga pagydoma pradinėje stadijoje. Vibracinės ligos profilaktikai taikomas ultravioletinis švitinimas, C, B grupių vitaminai. Pagal poveikį žmogaus organizmui virpesiai skirstomi į bendruosius (žemų dažnių, veikia visą žm. organizmą) ir vietinius (aukštų dažnių, veikia atskiras kūno dalis). Vietinius sukelia rankiniai, mechaniniai instrumentai. Bendrųjų virpesių šaltinių galima išskirti 3 grupes: 1) transporto (įvairios mašinos, traktoriai, statybos mašinos); 2) transporto-technologinius (statybiniai kranai, betono maišiklis); 3) technologinius (įvairių staklių, presų, siurblių virpesiai). Pavojingiausi yra 6-9 Hz. virpesiai, nes jie sutampa su žmogaus organizmo vidaus organų savaisiais dažniais. Jie gali mechaniškai pažeisti vidaus organus.

12

Virpesių normavimas yra higieninis ir techninis. Higienos norma HN-50-1994. Higieniniu nustatomi leistini virpesių dydžiai darbo vietose, kad išvengti ligos. Techniniu atsižvelgiama ir į mechanizmų vibracijos normavimą. Normuojama virpesių greičio vidutinė kvadratinė vertė (m/s) arba virpesių greičio lygis (decibelais). Leistini virpesių greičio lygiai pateikti higienos normose.

Virpesių mažinimo būdai. Efektyviausia slopinti virpesių šaltinio paviršiaus virpesius, paviršius padengiant virpesius sugeriančia medžiaga, reguliuojant mechanizmų judančias detales, kad išvengti rezonansinių reiškinių. Virpesių slopinimas – tai virpesių lygio sumažinimas, pakeičiant svyravimų energiją į šiluminę energiją. Kuo didesnė medžiagos vidinė trintis, tuo medžiaga geriau slopina virpesius (guma). Jeigu pačiame šaltinyje nėra galimybės sumažinti virpesius, tai naudojami virpesius mažinantys jų sklidimo kelyje metodai. Gali būti izoliuojamas virpesių įrenginio pamatas akustine siūle ar darbo vietose įrengtos plaukiojančios grindys, taip pat gali būti įtaisyti amortizatoriai. Jei techniniai metodais negalima sumažinti virpesių, tai naudojamos individualios apsaugos priemonės.

VII. Jonizuojančioji spinduliuotė. Apsauga nuo jos. Poveikis žmogui

Reikia skirti jonizuojančią ir nejonizuojančią spinduliuotę. Nejonizuojanti spinduliuotė – radijo ir televizijos bangos, optinės bangos, šviesa ir pan. Jonizuojanti spinduliuotė (radiacija) – iš atomų molekulių susidariusios teigiamos arba neigiamos dalelės, vadinamos jonais. Taigi jonizuojanti spinduliuotė sugeba jonizuoti atomus ir molekules. Iš tų atomų ar molekulių sugeria teigiamas ir neigiamas elektrines daleles vadinamas jonais. Sukelia radiacinius pokyčius gyvuose organizmuose.

Jonizuojančią spinduliuotę sudaro dalelės ar Rentgeno spinduliai, taip pat gali būti neutronai ir kosminiai spinduliai.

dalelės. Tai helio branduolių srautas, kurį skleidžia radioaktyvios medžiagos, ore sklinda apie 10 cm. Tačiau jos turi didelę jonizuojančią galią.

dalelės. Elektronų srautas, kuris sklinda radioaktyvaus skilimo metu. Sklinda ore apie 18 cm. Gali prasiskverbti iki 2,5 cm į audinius. Turi didelę jonizuojančią galią.

dalelės ir Rentgeno spinduliai – aukšto dažnio elektromagnetiniai spinduliai. Jie atsiranda branduolinių reakcijų metu. Jų jonizuojančių spindulių galia maža. Ore sklinda kilometrus, žmogaus organizmą praeina kiaurai.

Jonizuojančios spinduliuotės poveikis žmogui priklauso nuo jonizacijos šaltinio padėties žmogaus organizmo atžvilgiu.

Spinduliuotės poveikis gali būti dvejopas:1) išorinis – kai radioaktyviosios medžiagos veikia žmogų iš išorės;2) vidinis, kai patenka į žmogaus organizmą su maistu, oru ir veikia jį iš vidaus.

Esant išorinei apšvietai, pavojingiausi yra ir Rentgeno spinduliai. Esant vidinei - ir dalelės, nes turi didžiausią jonizaciją.

Jonizuojanti spinduliuotė veikia žmogaus organizmą jonizuodama žmogaus molekules ir atomus. Dėl to žmogaus organizme pakinta audinių cheminė sudėtis, nutrūksta molekuliniai ryšiai.

Požymiai, kad žmogų paveikė spinduliuotė: galvos skausmas, galvos svaigimas, silpnumas, miego sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, širdies pakitimai (pulso padažnėjimas), pykinimas, temperatūros pakilimas, centrinės nervų sistemos pakitimai. Jonizuojanti spinduliuotė sukelia ir genetinius pakitimus, ir poveikio rezultatai gali būti perduoti kitoms kartoms.

Apsaugai nuo jonizuojančios spinduliuotės naudojamos teisinės priemonės: higienos normos, taisyklės, instrukcijos, technologinės ir fizinės priemonės. Jų tikslai: ● užtikrinti žmogaus ir aplinkos apsaugą transportuojant, saugant, naudojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius; ● apsaugoti žmones avarijų metu.

Higienos norma HN-73-1997: „Pagrindinės radiacinės saugos normos“. Ji nustato pagrindinius reikalavimus: ● veiklą vykdyti su jonizuojančia spinduliuote gali tik tam tikros institucijos, turinčios licenzijas; ● darbuotojai turi dirbti su apsaugos priemonėmis. Nuo ir

13

dalelių apsaugo stiklas, aliuminis ir kitos medžiagos, turinčios mažą atominę masę. Nuo ir Rentgeno spindulių apsaugo medžiagos, kurios turi didelę atominę masę.

Išorinę apšvietą galima nutraukti bet kuriuo metu: perkelti žmogų gyventi į kitą vietą ir pan. O vidinė apšvieta vyksta tol, kol tos radioaktyvios medžiagos yra žmogaus organizme.

Asmenims, dirbantiems su jonizuojančios spinduliuotės medžiagomis nustatomos vidinio ir išorinio apšvitinimo dozės higienos normose (ribinės ir leistinos dozės). Vienkartinės ir metinės dozės gali būti apsauga nuo radiacijos: 1) hermetizavimas; 2) ekranavimas; 3) procesų automatizavimas.

VIII. Elektromagnetinės spinduliuotės. Poveikis žmogui

Elektromagnetinė spinduliuotė:o GAMTINĖ (kosmosas, atmosfera, žemės magnetinis laukas);o TECHNOLOGINĖ (radijo ir TV stotys, generatoriai, matavimo prietaisai, kompiuteriai,

mobilieji telefonai ir t.t.).

Natūralūs elektromagnetiniai laukai pastoviai veikia žmones. Jos poveikį jaučia senyvo amžiaus žmonės. Elektromagnetinis laukas žmogaus organizmą įkaitina. Nuolat veikiant elektromagnetiniam laukui sutrinka kraujo apytakos sistema, sumažėja kraujospūdis, sumažėja pulsas, jaučiasi nuolatinis nuovargis, galvos skausmai.

Higieninė norma HN-80-2000: „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje“.

Apsaugai nuo elektromagnetinių spindulių naudojami tokios pačios priemonės kaip ir nuo jonizuojančios spinduliuotės.

Elektromagnetinio lauko intensyvumas priklauso nuo energijos srauto tankio, t.y. energijos kiekio, praeinančio pro paviršių.

Elektromagnetinė spinduliuotė mažai ištirta. Apsisaugoti galima didinant darbo vietos atstumą nuo spinduliuotės šaltinio, normuojant buvimo laiką, įrengiant ekranus, naudojant asmenines apsaugos priemones.

14

3. ERGONOMIKOS PRINCIPAI

I. Ergonomikos samprata

Terminas „ergonomika“ yra kilęs iš graikiškų žodžių „ergo“ (darbas) ir „nomos“ (dėsnis). Ergonomika tiria žmogų ir jo sąveiką su įranga ir aplinka. Ergonomiką galima apibrėžti ar išskirti 3 ergonomikos apibrėžimus:

1) Fizinė ergonomika susijusi su žmogaus anatominių, antropometrinių, fiziologinių ir biomechaninių charakteristikų suderinamumu su fiziniu darbu. Čia svarstomos tokios problemos kaip rankinis medžiagų suderinimas, pasikartojantys virpesiai, darbo pozos ir kt.

2) Pažinimo ergonomika yra susijusi su žmogaus protiniais procesais, tokiais, kaip suvokimas, informacijos apdorojimas, dėmesys, įgūdžiai, atmintis, erudicija ir t.t.

3) Socialinė ergonomika. Tikslai – optimizuoti darbo sistemas, įskaitant jų organizacinę struktūrą, politiką ir procesus (nagrinėjama žmogaus-sistemos sąsaja, komandos išteklių vadyba, darbo projektavimas ir valdymas, komandinis darbas, projektavimas, atliekamas visų darbuotojų pritarimu, kooperacinis darbas).

Ergonomika – tai daugiadisciplinė mokslo sritis, taikoma visose žmogaus veiklos srityse. Naudojant ergonomiką darbo sistemoms projektuoti, kai tiriama žmonių sąsaja su technika ir darbo aplinka, svarbu atsižvelgti į žmogaus sugebėjimus, įgūdžius, ribotumą ir poreikius.

II. Istorinė vystymosi apžvalga

Ergonomikos pradžia siekia tolimą praeitį. Ergonomika prasidėjo tuo metu, kai žmogus pradėjo tobulinti pirmuosius darbo įrankius. Pati ergonomika savo pradžią įgavo 18 a. pab. – 19 a. pr. (vyko techninė revoliucija). Pirmasis pasaulinis karas paspartino pramonės augimą. Dėl intensyvios gamybos, kai darbo diena trukdavo po 14 val., darbininkų nuovargis tapo didelio traumatizmo priežastimi. Todėl buvo būtina peržiūrėti darbuotojų sugebėjimų atitikimą technologijoms.

Praktinius ergonomikos tyrimus pirmasis atliko F. Tayloras (JAV). Jis pasiūlė darbą gamyboje organizuoti moksliškai. Parengė darbo intensyvinimo ir racionalizavimo sistemą. Jos pagrindiniai principai:

patikimų darbininkų atranka;

efektyvių darbo metodų nustatymas;

darbo įrankių pritaikymas žmogaus fiziologinėms galimybėms;

tikslingas darbo pasidalijimas;

diferencijuoto atlyginimo sistemos įvedimas.

Ši pasiūlyta sistema skatino mokslininkus kompleksiškai tirti žmonių gamybinę veiklą ir jos sąlygas. Inžinierius skatino konstruoti tobulus įrankius, prietaisus, mašinas, atsižvelgiant į žmogaus savybes.

Antrojo pasaulinio karo metu padaugėjo tokių tyrimų, kurie išryškino operatoriaus darbo sąlygas ir ribines jo darbingumo galimybes. Tai vyko todėl, kad sudėtinga karinė technika reikalavo iš aptarnaujančio personalo didelės fizinės ir psichologinės įtampos.

1949 m. Anglijoje buvo įkurta Ergonominių Tyrimų Draugija. Ši data oficialiai yra laikoma ergonomikos mokslo pradžia.

Ergonomikos mokslas pradėjo plačiai plisti į visas šalis. Įkurta žmogaus veiksnių tyrimų draugija. 1959 m. buvo įkurta Tarptautinė Ergonomikos Asociacija.

Lietuvoje ergonomikos principus 1966 m. pradėjo tirti Techninis Estetikos Mokslinio Tyrimo Institutas. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. ši institucija buvo reorganizuota į Lietuvos Dizaino Institutą.

15

Nuo 1996 m. VGTU veikia ergonomikos magistratūra.

III. Ergonomikos ir kitų mokslo šakų sąsajos

Ergonomika, kaip kompleksinis mokslas, atsirado ne tuščioje vietoje, bet formavosi remdamasi technikos ir technologijos, fiziologijos, psichologijos ir anatomijos mokslais. Ergonomika taip pat remiasi inžinerinės psichologijos, darbo psichologijos, darbo ir aplinkos fiziologijos, antropometrijos, biomechanikos, kai kuriais vadybos, ekonomikos, teisės, darbo medicinos, techninės estetikos, kibernetikos, sistemų teorijos, automatinio valdymo teorijos mokslų duomenimis.

Tarptautinė darbo organizacija ergonomiką apibūdino kaip kai kurių biologijos ir technikos mokslų sintezę, optimizuojant žmogaus ir darbo santykius, siekiant didinti gamybos produktyvumą ir gerinti darbuotojų sąlygas. Nagrinėjant ergonomikos plėtros problemas pastebima, kad šio mokslo atsiradimą lėmė natūralus mokslinio pažinimo procesas, kai greta mokslo šakų diferenciacijos vyksta ir jų integracija.

Sprendžiant žmogaus veiklos dabartinėje gamyboje optimizavimo uždavinius ergonominiai tyrimai negalimi be sąsajų su antropometrija, fiziologija, psichologija, darbo medicina ir technikos mokslais. Ypač svarbūs antropometriniai tyrimai. Jie būtini, kad darbo vietos ir projektuojamos technologinės įrangos parametrai atitiktų antropometrines ir biomechanines žmogaus charakteristikas, kad būtų teisingai sukonstruoti ir išdėstyti įrenginių valdymo įtaisai.

Ergonomika – tai daugiadisciplinė mokslo sritis, taikoma visose žmogaus veiklos srityse. Naudojant ergonomiką darbo sistemoms projektuoti, kai tiriama žmonių sąsaja su technika ir darbo aplinka, svarbu atsižvelgti į žmogaus sugebėjimus, įgūdžius, ribotumą ir poreikius.

IV. Ergonominio tyrimo metodologija

Ergonomika yra pagrinde empirizmo mokslas. Pagrindinis, kaip mokslo, požiūris yra svarbios informacijos apie žmogaus sugebėjimus ir elgseną pritaikymas vartojant mašinas, įrangą, įrankius, darbo aplinką ir t.t. Ši informacija pagrinde yra gaunama stebėjimais ir bandymais. Tiriamieji darbai užima pagrindinę vietą.

Aprašomaisiais tyrimais yra siekiama charakterizuoti tam tikros žmonių grupės požymius. Tokie tyrimai apima žmogaus kūno matmenų apžvalgą, energijos sąnaudų matavimus, pvz.: klausos praradimo. Šie aprašomieji darbai yra labai svarbūs, nes pateikia pagrindinius duomenis apie žmogų, kuriais remiamasi priimant pagrindinius sprendinius.

Eksperimentiniai tyrimai – jų tikslas yra išbandyti keleto kintamųjų poveikį elgsenai. Kokius kintamuosius tirti, kokias elgsenas matuoti, sprendimas priimamas praktinėje situacijoje.

Įvertinamieji tyrimai panašūs į eksperimentinius, tačiau jie yra visapusiškesni. Įvertinamaisiais tyrimais įvertinama kažkieno tai įtaka (sistemos, gaminio).

Ergonominiame tyrime plačiai paplitę yra tokie metodai: indukcinis metodas , kuris yra pagrįstas loginiu samprotavimu, kai nuo pavienių,

atskirų faktų pereinama prie bendresnių; dedukcinis metodas – kai išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius

ir taisykles. taip pat yra naudojami kokybiniai, kiekybiniai, palyginamieji metodai.

V. 10 ergonomikos fizinių principų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių ergonomikoje susiformavo nemažai reikšmingų principų, nors daugelis iš jų gali atrodyti labai paprasti, tačiau nereikia nuvertinti jų reikšmių kuriant darbo vietas, atliekant technologinius procesus.

16

10 ergonomikos fizinių principų:1) Viskas turi būti lengvai pasiekiama – žmogaus kūnas įsitempia, kai jis siekia toliau

padėto daikto, kas apsunkina darbą, be to dar yra sugaištas laikas, todėl, kad palengvinti darbą, dažnai naudojamus daiktus (įrankius, jungiklius, detales) reikia padėti lengvai pasiekiamose vietose.

2) Darbui reikia pasirinkti tinkamą aukštį – neteisingai parinktas darbo plokštumos aukštis priverčia dirbantįjį dirbti iškreipta kūno padėtimi, o tai didina nuovargį.

3) Reikia dirbti patogia kūno padėtimi. Kadangi nepatogi kūno padėtis dirbant sumažina fizinę jėgą, to pasekmė – užduotis tampa sunkesnė.

4) Būtina sumažinti per didelę naudojamą jėgą. Šis principas teigia, kad bereikalingai naudojama fizinė jėga sukelia nuovargį ir padidina galimybę susižaloti.

5) Siekti sumažinti nuovargį – šis principas teigia, kad nereikia viršyti žmogaus galimybių.

6) Siekti sumažinti nebūtinus pasikartojimus. Šis principas teigia, kad dažni pasikartojimai gali sužaloti raumenis ir sąnarius, todėl reikia kiek įmanoma sumažinti pasikartojančių judesių skaičių. Šis principas gali būti įgyvendintas panaudojant mechanizmus pasikartojantiems judesiams atlikti.

7) Darbui turi būti pakankama erdvė. Darbo erdvė reikalinga patogiam ir laisvam žmogaus judėjimui darbo vietoje.

8) Reikia sumažinti tiesioginę kontaktinę įtampą. Šis principas teigia, kad darbe pasitaiko tiesioginis sprendimas arba kontaktinė įtampa.

9) Turi būti pateikta galimybė judėti ir keisti darbo padėtį. Šis principas teigia, kad nėra vienos teisingos kūno pozos visai darbo dienai, todėl žmogaus kūnas turi judėti ir keisti padėtį.

10)Turi būti sukurta patogi darbo aplinka. Šis principas teigia, kad darbo aplinka neturi veikti, žaloti sveikatos ir neturėti įtakos darbo kokybei ir efektyvumui. Visų pirma darbo vietoje turi būti įrengta tinkama apšvieta, neturi būti dideli temperatūros pokyčiai, turi būti izoliuoti virpesiai, sumažintas triukšmas ir t.t.

VI. 10 ergonomikos pažinimo principų

1) Būtina norminti. Dažnai klystama dėl suderinamumo, kaip informacija perteikiama ir kaip veikia valdymo įtaisai. Pagrindinė taisyklė yra užtikrinti, kad panašūs įtaisai veiktų tuo pačiu principu. Todėl būtina norminti.

2) Taikyti stereotipus. Paprastai prie kai kurių stereotipų priprantama ir žinoma, ką reiškia vienas ar kitas signalas, pagal juos atliekamas vienas ar kitas veiksmas. Gerame projekte turėtų būti atsižvelgta į žmonių suvokimo principų prigimtį ir į tai, ko vienu ar kitu atveju tikimasi.

3) Siekti tiesioginio suvokimo ir veikimo ryšio. Idealu, jei būtų tiesioginis ryšys tarp suvokimo, kokį veiksmą reikia atlikti, ir paties veiksmo, kitaip tariant, informacijos ir veiksmo suderinamumas. Geras projektas – tai vykęs šių dalykų suderinamumas, kad būtų savaime suprantama, ką daryti, norint gauti norimą rezultatą.

4) Supaprastinti informacijos pateikimą. Kartais informacijos pateikiama per daug arba per sudėtingai. Informacija turi būti aiški, lengvai suprantama.

5) Siekti reikiamo informacijos pateikimo detalumo. Svarbu tai, kokia informacija vartotojui būtina. Yra daug galimybių pasirinkti pateikiamos informacijos detalumo lygmenį, ir tai gali arba pagerinti, arba pabloginti naudojamos sistemos eksploatacines savybes. Kartais vartotojui reikia tik bendrosios informacijos, tuomet signalai turėtų būti bendri. Yra atvejų, kai detali ir smulkmeniška informacija tam tikra prasme žalinga.

6) Naudoti vienareikšmį atvaizdą simboliams. Netinkamai panaudojus simbolinius atvaizdus paprasčiausiai jų nesupras. Tad būtina skirti dėmesį trims dalykams: matomumui, raiškumui, interpretavimo vienareikšmiškumui.

7) Informaciją pateikiant taikyti perteklių. Kartais žinutę pateikti vienu būdu neveiksminga. Suklysti lengva, nes žmonių galimybės ribotos. Todėl svarbu informaciją pateikti daugiau nei vienu būdu.

8) Informaciją pateikti modeliu. Žmogaus akis gerai pastebi grafiškai sutvarkytą, pagal modelį išdėstytą informaciją. Informacija, atvaizduota pagal tam tikrą modelį, gali būti suprasta greičiau ir tiksliau nei pateikta kitais būdais.

17

9) Naudoti kintamąjį jaudiklį. Daug geriau išskiriami kintami jaudikliai nei pastovūs, nes jutimo organai paprastai su pastoviu dirgikliu greitai apsipranta. Teikiant informaciją svarbu neapsiriboti vienu būdu – vengti monotonijos.

10)Numatyti akimirksninį grįžtamąjį ryšį. Papildomas principas, padedantis išvengti klaidų, yra grįžtamojo atsako gavimas vartotojui atlikus veiksmą. Kuo greičiau grįžtamasis signalas yra gaunamas, tuo lengviau nustatyti ar nepadaryta klaida.

VII. Darbinių sistemų ergonominė samprata

Pagrindinė ergonomikos sąvoka yra sistema. Pats paprasčiausias apibrėžimas būtų toks, kad sistema yra būtis, kuri egzistuoja tam, kad įvykdyti tam tikrus tikslus. Darbinę sistema sudaro žmonės, mašinos ir kiti objektai, sąveikaujantys kartu, kad pasiektų tikslus, kurių atskirai veikiant pasiekti neįmanoma.

Pagrindinė ergonomikos sistema yra „žmogus–mašina–aplinka“. Ši sistema vieno ar daugiau žmonių, vienos ar daugiau fizinių sudėtinių dalių, sąveikaujančių tam, kad atliktų darbą ir būtų gautas rezultatas. Paprasčiausia tokios sistemos forma yra žmogus su darbo įrankiu. Einant aukštyn sudėtingumo skale, būtų tokios sudėtingos sistemos – automobilis, žoliapjovė ir t.t. Dar sudėtingesnės sistemos – lėktuvai, laivai, ryšių sistemos, įvairios gamyklos su aptarnaujančiu personalu ir t.t. Kai kurių sistemų negalime apibrėžti. Ir jos daugiau yra beformės – sveikatos apsauga, transportas, laivininkystė ir t.t.

Visas sistemas galime išskirti į tris grupes:1) Rankinės sistemos. Sudaro rankiniai įrankiai ir kitos pagalbinės priemonės valdomos

žmogaus. Žmogus kontroliuoja darbo eigą. Energijos šaltinis – žmogaus fizinė energija.2) Mechaninės sistemos. Šią sistemą sudaro energetinės mašinos. Jos sukurtos atlikti

numatytą darbą arba padaryti pakeitimus. Energijos šaltinis – mašina. Žmogaus funkcija – kontroliuoti darbo eigą, panaudojant kontrolės prietaisus. Šioms sistemos yra priskiriama pusiau automatinė sistema.

3) Automatinės sistemos. Pilnai automatizuotos. Nustatytą darbą atlieka be žmogaus įsikišimo, t.y. robotai ir pan. Atrodytų, kad automatinėse sistemose dingsta ir ergonomika – nelieka žmogaus, tačiau tai ir yra ergonomikos esmė – be žmogaus fizinio darbo valdyti automatines sistemas, kad jos visiškai atliktų darbą. Šios sistemos kuriamos atsižvelgiant į ergonomikos principus.

VIII. Darbinių sistemų charakteristikos

Kiekviena darbinė sistema turi tikslą. Sistemos uždavinys: ką sistema turi padaryti, kad pasiekti norimą rezultatą?

Sistemos gali būti pagrindinės ir antraeilės.Charakteristikos:

Darbinės sistemos gali būti sudarytos taip, kad jos yra didesnių sistemų dalis. Sistema gali būti sudaryta iš daugelio mažesnių darbinių sistemų. Analizuojant kiekvieną darbinę sistemą visą laiką iškyla klausimas: kur kiekviena iš jų

prasideda ir baigiasi?. Todėl kiekvienai darbinei sistemai būtina nustatyti sistemos ribas.

Sistemos veikimo aplinka yra už sistemos ribų. Priklausomai nuo sistemos ribų, aplinka gali keistis nuo artimiausios aplinkos (darbo vietos) per tarpines (ofisas, universitetas) į pagrindinę aplinką (miestas, valstybė) aukštesnės sistemos. Svarbu pažymėti, kad dalis tos fizinės aplinkos yra natūrali aplinka. Ir ji negali nepasiduoti pakeitimams.

Kiekviena sistemos sudėtinė dalis nulemia bent vieną funkciją . Galima išskirti 4 sudėtines sistemų funkcijas:

1) Informacijos gavimas, priėmimas. Informacija gali būti gaunama iš sistemos ribų išorės arba iš sistemos vidaus.

2) Informacijos išsaugojimas. Informacija gali būti išsaugoma įvairiais būdais.3) Informacijos apdorojimas.4) Veiksmo atlikimas. Kontrolės veiksmas, technologinis veiksmas ir pan.

18

Sistemos sudėtinės dalys tarpusavyje susijusios. Visos jos veikia kartu, kad pasiektų norimus tikslus.

IX. Darbinių sistemų projektavimas

Projektuojant ir kuriant darbines sistemas yra keliami tokie pagrindiniai reikalavimai :o sistemos tikslo nustatymas;o užduoties smulkinimas į atskiras dalis;o dėmesio sutelkimas į sistemos pagrindinius reikalavimus;o nežinomųjų nustatymas ir patalpinimas toje sistemoje;o projektavimo laiko sąnaudų nustatymas;o projektavimo kompetencijos įvertinimas;o sistemos tinkamumo projektavimui nustatymas (ar reali užduotis).

Projektuojant darbines sistemas yra išskiriamos pagrindinės 6 stadijos:1 stadija: Tikslų nustatymas ir tikslų įvykdymo detalizavimasKad būtų sukurta sistema reikalingas jos poreikis, o sistemos poreikis nustato jos tikslus,

įvykdymo detalizavimas (ką sistema turi daryti, kad pasiektų tuos tikslus). Dažnai sistema projektuojama tam, kad patobulintų esamą darbo vietą ar jos sudėtinę dalį. Todėl būtina atlikti egzistuojančios sistemos analizę.

2 stadija: Sistemos apibrėžimasPagrindinė veikla – keičiamų ir tobulinamų sistemos sudėtinių dalių ar funkcijų nustatymas

bei sistemos ribų apibrėžimas.3 stadija: Pagrindinis projektavimasPagrindinė veikla – funkcijų priskyrimas žmonėms, mašinoms ar programinei įrangai,

vartojamų instrukcijų pateikimas, atliekamų funkcijų analizė ir aprašymas, darbinės veiklos projektavimas.

4 stadija: Vidinio ryšio projektavimasNagrinėjamas sistemos vidinis sąryšis: darbai, aplinka, kontrolė, darbo vietos, įvertinami

darbo rezultatai ir t.t.5 stadija: Įrangos, naudojamų medžiagų projektavimasPatvirtinamos ir sudaromos įrangos ir medžiagų instrukcijos. Sudaromos mokymo

programos. Pateikiami reikalavimai personalui, numatomos naudojamos medžiagos ir įrenginiai.

6 stadija: Bandymai ir sistemos įvertinimaiĮvertinama ir išbandoma sistema ar ji atitinka reikalavimus, ar ji patikima. Sistemos

įvertinimas nėra produkto įvertinimas. Sistemos įvertinimas – tai nustatymas ar visi sistemos elementai patogūs naudoti žmogui. Gali būti sistemoje pakeitimai.

4. GAISRINĖ SAUGA

I. Degimo sistemos ir procesai

Degimas – sudėtingas fizinis, cheminis procesas, kurio metu vyksta greita medžiagų oksidacijos reakcija, išsiskiria šviesa ir šiluma. Degimo procese oksidatorius yra deguonis, tačiau degimas gali vykti ir kitų oksidatorių aplinkoje (chromo, chloro).

Tam, kad vyktų degimas, reikalinga degi medžiaga, oksidatorius ir uždegimo šaltinis. Degimo metu kietos ar skystos medžiagos pereina į dujinį būvį, sudarydamos su deguonimi tam tikrą koncentraciją. Uždegimo šaltinis – bet koks kūnas, turintis temperatūrą ar šilumos atsargą, kurios pakanka įkaitinti degią medžiagą iki užsidegimo temperatūros. Uždegimo šaltiniai gali būti šiluminiai (liepsna, kibirkštis, spinduliuojanti šviesa ir kt.) ir energijos pasireiškimas kitokiu būdu (cheminė energija, mechaninė energija, elektros energija, trintis, smūgis, slėgis).

19

Kad įvyktų degimas, turi būti visos sudėtinės dalys.Deguonies ore yra apie 21%, azoto – 78%, kitų medžiagų – 1%. Jeigu deguonies kiekis

sumažėja iki 14-15%, degimas nutrūksta.

Degimo sistemos gali būti: homogeninės (vienalytės) ir heterogeninės (nevienalytės).Homogeninėje sistemoje oras ir degi medžiaga yra tarpusavyje susimaišę. Toks degimas

vadinamas kinetiniu. Kinetinio degimo metu reakcija tarp degimo komponentų yra dujinė.Heterogeninėje sistemoje reakcija vyksta tarp skirtingos energetinės būsenos medžiagų.

Deguonis patenka į degimo zoną difuzijos būdu, todėl toks degimas vadinamas difuziniu degimu. Šis degimas yra plačiausiai paplitęs buityje. Jis vyksta gaisro metu.

Degimo procesai: Užsiliepsnojimas – tai toks degimo procesas, kai nedidelė dalis degiosios medžiagos

tūrio yra šildoma uždegimo šaltiniu iki savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros, o kita dalis yra šalta. Kai degiosios medžiagos dalis užsiliepsnoja, liepsna plinta į šaltąją medžiagos pusę. Užsiliepsnojimas gali būti: šiluminis; grandininis.

Savaiminis užsidegimas. Kai kurios medžiagos, daugiausiai organinės kilmės, užsidega esant normaliam atmosferiniam slėgiui ir temperatūrai: durpės, pjuvenos, akmens anglys, tepaluoti skudurai ir pan. Šios medžiagos turi daug porų, todėl jų oksidacijos paviršius yra didelis. Jei nesilaikoma sandėliavimo taisyklių, medžiagose prasideda fiziniai, cheminiai procesai, kurių metu išsiskiria šiluma ir medžiaga savaime įkaista. Jei šiluma nesisklaido į aplinką, kaupiasi, tai medžiaga savaime užsidega. Savaime užsidegančias medžiagas galima suskirstyti į 3 grupes: 1) savaime užsidegančios dėl sąveikos su oru (akmens anglys, durpės ir pan.); 2) sukeliančios degimą dėl vandens poveikio (negesintos kalkės, kalcio karbidas, šarminiai metalai K, Na); 3) savaime užsidegančios jungiantis vienai su kita (acetilenas, vandenilis). Suslėgtame deguonyje savaime užsidega tepalai.

Pliūpsnis – tai greitas degaus mišinio sudegimas, kurio metu nesusidaro suslėgtų dujų.

Sprogimas. Trumpalaikis greitas medžiagos degimo procesas, kurio metu išsiskiria daug staiga įkaitusių ir išsiplečiančių dujų ar garų, kurie didelio slėgio banga veikia aplinką. Mišiniai sprogsta tik esant tam tikroms koncentracijoms su oru. Toms medžiagoms nustatomos žemutinė ir viršutinė ribinės koncentracijos. Kuo ribos yra didesnės, tuo medžiaga yra pavojingesnė sprogimui.

II. Gamybos procesų gaisrinė klasifikacija

Visi gamybiniai procesai skirstomi į 5 kategorijas: A, B, C, D, E. Tas skirstymas priklauso nuo gamybinio proceso pobūdžio, o taip pat nuo naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų degimo ir sprogimo savybių.

A ir B kategorijos procesai pavojingi sprogimui ir degimui, C – tik degimui.A kategorija – kai gamyboje naudojamos degiosios dujos ir lengvai užsiliepsnojantys

skysčiai, kurių garų pliūpsnio temperatūra yra mažesnė už 28C. Taip pat kai naudojamos medžiagos, kurios sprogsta ir dega sąveikoje su vandeniu, deguonimi arba viena su kita. Šiai kategorijai priskiriamos degalų perdavimo stotys, benzino apdirbimo patalpos, degių dujų balionų sandėliai ir pan.

B kategorija – kai gamyboje naudojami lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, kurių garų pliūpsnio temperatūra yra didesnė nei 28C. Taip pat kai gali atsirasti degios dulkės arba degus pluoštas. Šiai kategorijai priskiriami medienos gamybos cechai, degių skysčių sandėliai ir pan.

C kategorija – kai naudojami degūs ir sunkiai degūs skysčiai, kietos medžiagos, kurios besijungdamos su vandeniu, oru ar viena su kita gali tiktai degti. Priskiriami staklių cechai, kietų degių medžiagų sandėliai ir kt.

D kategorija – kai gamybos procese naudojamos karštos, įkaitusios ar išlydytos nedegios medžiagos, kurias apdorojant yra spinduliuojama šiluma, gali atsirasti liepsna ir kibirkštys. Šiai kategorijai priskiriama metalo terminio apdorojimo patalpos, suvirinimo patalpos, baliklių bandymo patalpos ir t.t.

E kategorija – kai gamybos procese yra naudojamos nedegios medžiagos, apdorojamos šaltai. Priklauso kompresinės, nedegių medžiagų siurblinės, įrankių saugojimo patalpos ir t.t.

Remiantis šia klasifikacija yra nustatomi bendrieji gaisrinės saugos reikalavimai kiekvienai kategorijai. Kuo ši kategorija aukštesnė, tuo griežtesni gaisrinės saugos reikalavimai.

20

III. Statybinių medžiagų ir konstrukcijų degumas

Įvairios statybinės medžiagos ir konstrukcijos skirtingai reaguoja į ugnies šaltinius. Vienos greitai sudega, kitos ilgai išlaiko laikančiąją galią. Atsižvelgiant į jų degumą medžiagos skirstomos į 3 grupes:

1) degios;2) sunkiai degios;3) nedegios.

Degios medžiagos ir konstrukcijos ugnyje dega, rusena, anglėja net ir pašalinus ugnies šaltinį. Tai būtų visos organinės medžiagos (mediena, durpių plokštės ir t.t.)

Sunkiai degios medžiagos ugnyje ar aukštoje temperatūroje užsiliepsnoja, rusena ir dega veikiant kažkokiam ugnies šaltiniui, tačiau šie procesai baigiasi pašalinus ugnies šaltinį. Šių medžiagų sudėtyje yra degių ir nedegių medžiagų. Tai būtų asfaltbetoniai, pjuvenos, mediena (išmirkyta specialiuose skysčiuose) ir kt.

Nedegios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje temperatūroje ar ugnyje nedega, nerusena, neanglija. Tai būtų visos neorganinės ir dirbtinos medžiagos (akmenys, plytos, betonas, įvairūs metalai).

IV. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai

Atsparumas ugniai priklauso nuo konstrukcinių elementų degumo. Atsparumas ugniai yra jų sugebėjimas gaisro atveju neprarasti ugnies atitvarinių ir laikančiosios galios savybių.

Ugnies atitvarinių savybių praradimas – tai konstrukcijų įkaitinimas iki tokios temperatūros, kurią viršijus gali užsiliepsnoti daiktai, esantys gretimose patalpose, arba atsirasti konstrukcijose plyšiai, pro kuriuos gali prasiskverbti liepsna ar kiti degimo produktai.

Laikančiosios galios praradimas – tai konstrukcijų griuvimas. Sudėtinguose statiniuose deformacijos atsiradimas konstrukcijose neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra matuojamas atsparumo ugniai riba, - tai būtų laikas, kuriam praėjus, konstrukcija praranda atitvarinę ar laikančiąją galią. Matuojamas valandomis nuo gaisro pradžios arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios, kai bandant konstrukcijas tas laikas nustatomas konstrukcijoje atsiradus šiems požymiams:

1) konstrukcijoje atsiranda plyšiai ar skylės, pro kurias prasiskverbia liepsna;2) gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės temperatūra vidutiniškai pakyla daugiau kaip

140C arba daugiau kaip 180C bet kuriam paviršiaus taške;3) konstrukcija suyra arba deformuojasi.

Visos konstrukcijos pagal atsparumo ugniai laipsnį skirstomi į 8 grupes: I, II, III, IIIa, IIIb, IV, IVa, V. Kuo didesnis atsparumo laipsnis, tuo mažesnis pastatų atsparumas ugniai. Visų statinių konstrukcijų atsparumą ugniai galima padidinti įvairiais būdais. Pavyzdžiui degios medžiagos padengiamos nedegiomis medžiagomis (medinių pastatų tinkavimas); degios medžiagos prisotinamos specialiais skysčiais, kurie nepalaiko degimo. Gelžbetoninės ir metalinės konstrukcijos padengiamos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis.

V. Žmonių evakuacija iš pastatų

Evakuacijos pagrindinis ypatumas yra tas, kad kilus gaisrui jau pradinėje jo stadijoje žmonėms gresia pavojus. Degančios medžiagos išskiria šilumą ir nuodingas medžiagas, kurios pavojingos žmogaus gyvybei. Todėl evakuacijos procesas turi būti saugus ir baigtis per norminį laiką. Gaisro metu dėl gresiančio pavojaus žmonių judėjimas prasideda vienu metu ir ta pačia kryptimi, link išėjimo. Praėjimuose susidaro tam tikro tankio žmonių srautai. Didėjant srautų tankiui, žmonių judėjimo greitis mažėja.

21

Evakuacijos procesas charakterizuojamas tokiais pagrindiniais dydžiais: srauto tankiu (D), žmonių srauto judėjimo greičiu (v), evakuacinių kelių pralaidumu (Q), judėjimo intensyvumu (g). Taip pat įvertinamas evakuacinių kelių ilgis (l) ir plotis (b).

Žmonių srauto tankis: D=N/AN – žmonių skaičius; A - evakuacinio kelio ruožo plotas (A=l*b)

Judėjimo greitis (v) priklauso nuo jo tankio (D) ir evakuacinio kelio rūšies (horizontalus ar su nuolydžiu).

Evakuacinio kelio pralaidumas: Q=D*v*b. Tuo pralaidumu vadiname žmonių kiekį, praeinantį per laiko vienetą b pločio kelio skerspjūvį.

Judėjimo intensyvumas: g=D*v

Evakuaciniai išėjimai ir keliai. Visi evakuaciniai išėjimai ir keliai kilus gaisrui turi garantuoti saugią ir patogią žmonių evakuaciją.

Evakuaciniai išėjimai – tai visos durų angos, pro kurias galima patekti: iš pirmo aukšto patalpos tiesiog į lauką arba pro koridorių, vestibiulį; iš bet kuriame aukšte esančios patalpos, turinčios išėjimą į koridorių, vedantį į laiptinę; iš bet kurios patalpos į gretimą patalpą. Pastatuose turi būti ne mažiau kaip 2 evakuaciniai išėjimai. Nedideliuose daugiaaukščiuose pastatuose gali būti 1 išėjimas, tačiau turi būti įrengtos priešgaisrinės kopėčios.

Evakuaciniams keliams priskiriami: koridoriai, laiptinės, vestibiuliai, holai, kurie veda į evakuacinius išėjimus. Liftai, ekskavatoriai nepriskiriami evakuaciniams keliams. Pats evakuacijos procesas skirstomas į 3 etapus:

Pirmasis etapas . Kai žmonės juda nuo labiausiai nutolusio patalpos taško iki evakuacinio išėjimo (žiūrovų salės, klasės, auditorijos ir pan. ).

Antrasis etapas . Kai žmonės juda nuo evakuacinio išėjimo iš patalpos iki išorinio evakuacinio išėjimo. Judėjimas vyksta koridoriais vedančiais į laiptines, laiptinėmis iki išorinių durų.

Trečiasis etapas . Žmonių judėjimas iš išorinio pastato išėjimo iki nepavojingos zonos.

Evakuacijos metu susidaro atitinkami žmonių srautai. Tai vieneilis, pirminis ir kompleksinis srautai. Vieneiliai srautai susidaro žiūrovų salėse, žmonėms judant eilėse tarp kėdžių. Vieneiliai srautai jungdamiesi sudaro pirminius srautus. Pirminiai srautai jungdamiesi holuose sudaro kompleksinius srautus.

Evakuaciniuose keliuose draudžiama sandėliuoti bet kokias medžiagas. Virš išėjimų įrengiamas evakuacinis (avarinis ir signalinis) apšvietimas. Visos durys turi atsidaryti ta kryptimi, kuria vyksta evakuacija.

Evakuacijos laikas yra normuojamas. Iš 1-o ir 2-o atsparumo ugniai laipsnio pastatų – iki 6 min., 3-io ir 4-o – iki 4 min., 5-o – iki 3 min.

VI. Gaisrų gesinimo būdai ir medžiagos

Gaisrų gesinimo būdai: fizinis ir cheminis.Fizinis gesinimo būdas – tai degiųjų medžiagų paviršiaus atšaldymas gesinimo medžiagomis

(vandeniu, kietu anglies oksidu ir pan.), arba degiųjų medžiagų išsklaidymas ir ataušinimas, arba aplinkos oro prisotinimas garais, gaisro židinio izoliavimas nedegiomis medžiagomis, patalpų angų izoliavimas nuo šviežio oro.

Cheminis gesinimo būdas – tai degimo reakcijų slopinimas ir sustabdymas tiekiant į degimo zoną chemines gesinimo medžiagas. Gaisrų gesinimui naudojamos medžiagos, kurios nekenksmingos žmogaus organizmui, kurių nedidelis kiekis efektyviai gesina gaisrą, kurias nesunku paruošti gesinimui.

Plačiausiai naudojamas gaisrui gesinti – vanduo. Jis pasižymi dideliu šviesos imlumu. Gesinant tokias medžiagas, kurias sunkiai suvilgo vanduo, į vandenį pridedama specialių priedų, kurie geriau padeda sudrėkinti paviršių. Vandeniu pavojinga gesinti degančius elektrinius įrengimus, kuriuose yra elektros srovė ir medžiagas, kurios reaguodamos su

22

vandeniu išskiria deguonį. Gesinant vandens garais yra sudrėkinamas medžiagos paviršius ir sumažinamas deguonies kiekis ore.

Suslėgtu oru yra gesinami degūs skysčiai. Suslėgtas oras yra leidžiamas į degantį skystį, jis tą skystį maišo ir kai paviršiaus temperatūra tampa mažesnė už užsiliepsnojimo temperatūrą, tai degimas užgesta.

Inertinės dujos – anglies dioksidas, azotas, helis yra naudojamos tai atvejais, kai negalima gesinti vandeniu (gesinant šarminius metalus; kai gali pasklisti liepsna; gesinant benziną; tada, kai vanduo gali sugadinti vertybes ar aparatūrą). Elektros įrenginiai gesinami anglies dioksidu.

Sprogstamosiomis medžiagomis gesinami dujų, naftos ir atviri gaisrai. Sprogimo banga nubloškia liepsną ir degimas nutrūksta.

Kietomis gesinimo medžiagomis gesinama tik gaisro pradžioje. Tai tokios medžiagos kaip smėlis, dirvožemis, žvyras. Šiomis medžiagomis padengiamas degimo paviršius, tuo izoliuojamas deguonies patekimas į degimo zoną ir degimas nutrūksta.

VII. Pirminės gaisro gesinimo priemonės

Pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis gesinami gaisrai jų kilimo pradžioje. Šios priemonės yra kilnojamosios ir stacionarinės.

Kilnojamomis priemonėmis kilusį gaisrą gesina dirbantieji. Šioms priemonėms priklauso įvairaus tipo rankiniai gesintuvai, vidiniai gaisriniai vandens čiaupai, dėžės su smėliu ir priešgaisriniai stendai (kibirai, kabliai, kastuvai, kirviai). Gesintuvai gali būti dujų, putų ir milteliniai.

Stacionarinės priemonės yra skirstomos į: automatinio gesinimo ir distancinio gesinimo. Jos dažniausiai įrengiamos sandėliuose prie lubų. Jas sudaro vamzdžių tinklas su įrengtais purkštuvais. Tie įrenginiai gali būti vandeniniai ir oriniai. Vandeniniai – kai visa vamzdžių sistema pripildyta vandens. Jei yra orinė sistema, tai vamzdynas vandeniu neužpildytas, o jame yra suslėgtas oras. Veikimas panašus į vandeninį.

VIII. Gaisro signalizacija ir ryšiai

Gaisrinė signalizacija ir ryšiai naudojami siekiant greitai ir tiksliai pranešti apie kilusį gaisrą, jo vietą bei gaisro gesinimo priemonių paruošimą, o taip pat, norint gesinimo padalinius operatyviai valdyti.

Gaisrinės signalizacijos ir ryšių paskirtis būtų pranešti apie kilusį gaisrą gaisrinės saugos tarnyboms.

Dispečerinis ryšys naudojamas operatyviai vadovauti ugniagesių daliniams ir bendradarbiauti su tokiomis tarnybomis kaip vandentiekio, elektros tinklų, greitosios pagalbos ir kt.

Operatyvinis radijo ryšys naudojamas gaisro vietoje.

Gamybiniuose pastatuose gali būti įrengti rankiniai gaisro signalizatoriai. Taip pat gali būti įrengtos elektrinės gaisrinės signalizacijos sistemos. Jos paprastai būna automatinės ir jų yra 3 tipai: šilumos (reaguoja į pakilusią temperatūrą), dūmų (reaguoja į šviesos sumažėjimą) ir ultragarso.

Automatinės signalizacijos pagrindiniai elementai: 1) signalizatoriai; 2) signalų priėmimo stotis.

23