TauTosakos darbai XXXiVFolklore sTudies XXXiV
F O L K L O R ES T U D I E S
XXXIV
THe iNsTiTuTe oF liTHuaNiaN liTeraTure aNd FolkloreVilNius 2007
ISSN 1392-2831
T A U T O S A K O SD A R B A I
XXXIV
Lietuvių Literatūros ir tautosakos institutasVilNius 2007
Svetainė internete Website wwwlltiltKontaktinis adresas Contact address direklltiltcopy Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2007
Printed in LithuaniaissN 1392-2831
Redaktorių kolegija Editorial Board
leonardas sauka vyriausiasis redaktorius Head of the editorial Board Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (folkloristika)
kostas aleksyNas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (folkloristika) Magdalene HuelMaNN Miunsteris Tarpdisciplininių baltų studijų institutas (folkloristika) Nijolė laurinkienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (etnologija) stasys skrodeNis Vilniaus pedagoginis universitetas (folkloristika) rimantas sLiužinskas Klaipėdos universitetas (etnomuzikologija) bronė stundžienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (folkloristika) Vilmos VoiGT Budapeštas Loraacutendo Eoumltvoumlso universitetas (folkloristika)
Parengė Edited by bronė stundžienėKalbą redagavo Language editing by danutė giLiasevičienė
Leidinį parėmė Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijasponsored by the Ministry of education and science of Lithuania
Viršelyje On the cover ndashakmuo dievo stalas (Plungės r Purvaičių girininkija)
Fotografavo Laima Proškutė 2005 m the stone lsquogodsrsquos tablersquo (Purvaičiai forestry Plungė district)
Photo by Laima Proškutė 2005
TURINYS CONTENTSISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
PratarMė 9
ForeWord 12
žeMaičių FoLkLoro tYriMai sTudies oF saMoGiTiaN Folklore
Petras kalNius žemaičių etniškumas esamas ar konstruojamas the samogitian ethnicity real or Constructed Summary (31) 1
Bronė stundžienė žemaičių folklorinė atmintis the samogitian Folkloric Memory Summary (52) 32
BronislaVa kerBeLYtė žemaičių pasakos XiX a ir XX a pradžioje the samogitian Folktales in the 19th Century and in the Beginning of the 20th Century Summary (67) 4
lina Būgienė nūdienos žemaičių sakmė tarp anekdoto ir siaubo istorijos the nowadays samogitian Folk Legend between a Joke and a scary story Summary (78) 68
Vita ivanauskaitė žemaičių sapnai tekstų folkloriškumas ir kontekstų reikšmė the samogitian dream narratives Folkloric Character of the texts and Contextual Meanings Summary (96) 79
daiVa račiūnaitė-vYčinienė aukštaitijos ir žemaitijos paribio dainuojamojo folkloro ypatumai Peculiarities of the Folksongs at the Borderlands between aukštaitija and samogitia Summary (123) 97
Jurgita ūsaitYtė apie vieną žemaičių dainuojamosios tradicijos pažinimo aspektą XiXndashXXi a tautosakos užrašinėtojų pėdsakais regarding one aspect of knowing the samogitian Folksong tradition tracing the steps of Folklore recorders from the 19thndash21st Centuries Summary (134) 124
dalia urBanavičienė žemaičių šokių ratelių ir žaidimų bruožai Features of the samogitian dances roundelays and games Summary (153) 136
6
rytis aMBrazevičius intonavimas žemaičių dainose intonation in samogitian songs Summary (160) 1
gaila kirdienė telšių rajono liaudies smuikininkų repertuaro ypatybės the Characteristic traits of the Folk Fiddlersrsquo repertoire of the samogitian telšiai district Summary (177) 162
rūta žarskienė žemaitijos instrumentinis muzikavimas ir jo pokyčiai the samogitian instrumental Music-Making and its Changes Summary (192)179
Jonas bukaNTis vakarų žemaičių tarmės ypatybės Peculiarities of the Western samogitian dialect Summary (206) 194
žeMaičių kuLtūros kasdienYBė tHe daiLY LiFe oF saMogitian CuLture
marceliJus MarTiNaiTis Prisiminimai apie kalbą iš užrašų remembering the Language From the sketchbook 207
austė nakienė žemaičių savimonės paieškos internete searching for samogitian identity on internet Summary (219) 214
Bronė stundžienė aukštaitės folkloristės akistata su žemaičiais Folklorist from aukštaitija Meeting samogitians Summary (242) 220
tautinių MažuMų tautosaka Folklore oF NaTioNal MiNoriTies
kas šiandien pasakojama latvių ir apie latvius žemaitijoje Parengė Vilma daugirdaitė What is related today by Latvians and about Latvians in samogitia edited by Vilma daugirdaitė 243
tekstų PuBLikaCiJos PuBLiCations oF teXts
Birutė Jasiūnaitė žemaičių formuliniai keiksmai samogitian swearing Formulas Summary (262)27
žemaitiškų keiksmų tekstai Parengė birutė Jasiūnaitė texts of samogitian expletives edited by Birutė Jasiūnaitė 263
bdquodidelē graži sapną eso sapnavusildquo Parengė Vita ivanauskaitė ldquoi Have seen a Wonderful dreamhelliprdquo edited by Vita ivanauskaitė277
7
sukakTys aNNiVersaries
Vilma daugirdaitė ar jau įmintos visos vinco krėvės folklorinės veiklos mįslės Have all the riddles of the Folkloric activities of vincas krėvė already Been solved Summary (309) 294
leonardas sauka Mykolas Biržiška ir lietuvių dainos 125-ąsias gimimo metines paminint Mykolas Biržiška and Lithuanian songs on the occasion of His 125th anniversary 310
Gražina kadžYtė iš giliųjų ramuvos versmių venantui Mačiekui ndash 70 From the deepest sources of ramuva the 70th Birthday of venantas Mačiekus 318
algirdas sabaliauskas Pavelo trosto šimtmečiui The 100th anniversary of Pavel trost 323
kostas aleksyNas zenonas slaviūnas ir radijas 100-ąsias gimimo metines paminint zenonas slaviūnas and the radio on the occasion of His Centenary 329
algirdas sabaliauskas Prisiminkime olandų filologą 125-ąsias gimimo metines paminint Commemorating the dutch Philologist on the occasion of His 125th anniversary 334
Jurga sadauskienė Poetinės semantikos kaita dainose arba dainuoti Brazdžionį 100-ąsias gimimo metines paminint Changes of Poetical semantics in songs or singing Brazdžionis on the occasion of His Centenary 337
eksPediCiJų Patirtis FieLdWork eXPerienCes
Vita ivanauskaitė kuo gilyn į žemaitiją tuo daugiau baidymų Pamąstymai apie ketvirtą ją ekspediciją vakarų Lietuvoje the deeper You get into samogitia the greater the Haunting reflections of the Fourth Fieldwork session in Western Lithuania 344
reCenziJos revieWs
saulė MatuLevičienė Profesoriaus donato saukos bdquoLietuvių tautosakaldquo ir betarpiškumo malonė ldquoLithuanian Folklorerdquo by Professor donatas sauka and the Grace of Intimacy 32
Vita ivanauskaitė dialogo variantai bdquokazio grigo pokalbiuose laiškaisldquo variants of dialogue in Correspondence by kazys grigas 38
8
Kostas aleksyNas už tėvynę ndash tad ir už mus For the Homeland thus for ourselves 362
Giedrė BuFienė Patarlių sisteminimo keliai ir klystkeliai Pathways and Fallacies in systematization of Proverbs 364
anotaCiJos annotations
Jurga sadauskienė didaktinės lietuvių dainos Poetinių tradicijų sandūra XiXndashXX a pradžioje vilnius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2006 (liliJa kudirkienė) 371
Jadvyga čiurlionytė sudarė ir parengė Laima Burkšaitienė vilniusLietuvos muzikos ir teatro akademija 2006 (aušra žičkienė) 372
Barbora Buivydaitė autentiškas folkloras vilnius Lietuvos muzikos ir teatro akademija 2006 (živilė raMoškaitė) 372
Jurga ivanauskaitė odė džiaugsmui eilėraščiai vilnius tyto alba 2007 (LiliJa kudirkienė) 373
druvis almanach Сentru etnakasmalogiji laquokryŭjaraquo Mensk 2005 1(radvilė raCėnaitė) 374
angelika Juško-štekele Latgaliešu folklora rēzekne 2007(liliJa kudirkienė) 376
kronika CHroniCLe 378
9
PRATARMĖISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
tautosakos darbų XXXIV tomas yra teminis ndash jame analizuojamas Žemaitijos istorinis folkloras ir dabartinė folklorinė situacija Dauguma straipsnių parašyti vykdant tarpinstitucinę mokslo programą regioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuva remiamą Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (2003ndash2006) bdquoŽemaičių folkloro tyrimųldquo skiltyje skelbiamas etnologo Petro Kalniaus straipsnis skirtas išsiaiškinti dabartinę žemaičių etniškumo būklę išdėstyti argumentus ko-dėl net pripažindami žemaičių genties egzistavimą iki Lietuvos valstybės susida-rymo šiandieninių žemaičių negalime vadinti etnosu ir kodėl jie išskirtini iš kitų lietuvių regioninių bendruomenių Bronė Stundžienė neseniai vykdytų lauko tyrimų rezultatų pagrindu mėgina nustatyti kam ir kiek šiandien naudojamas folkloras kokiais praeities ir dabarties jo ženklais reiškiasi žemaitiška tapatybė ir kaip kons-truojama bendruomenės atmintis jų atžvilgiu Bronislava Kerbelytė gilinasi į XIX a ir XX a pradžioje Žemaičiuose užrašytų pasakų tekstų ypatumus kuriais remiantis šį tą galima pasakyti apie jų rinkėjus užrašymo aplinkybes regioninius pasakų bruožus ir to meto tradicijos būklę Naujausi tradicinių folklorinių naratyvų vadi-namų jų mitologinių sakmių pokyčiai ir raidos tendencijos besikristalizuojančio naujo pasakojamosios tautosakos žanro ndash antisakmės apibendrinimai skelbiami Linos Būgienės straipsnyje Vita Ivanauskaitė aptaria būdingiausius sapnų kaip folklorinių naratyvų bruožus analizuoja dažniausius pastarų jų metų ekspedicijo-se užrašytų sapnų motyvus ir įvaizdžius Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės straipsnio dėmesio centre yra Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio dainuojamasis folkloras jo atlikimo ypatumai aptariama šių dviejų regionų ribų sampratos kaita paribio folk-loro identiteto problema išskiriami būdingiausi aukštaičių ir žemaičių dainavimo tradicijas reprezentuojantys bruožai bei dėsningumai Jurgita Ūsaitytė pastarų jų metų lauko tyrimų pagrindu ir pasitelkusi ankstyvesnius šiaurinės Žemaitijos tau-tosakos rinkinius apžvelgia šio regiono dainų užrašinėjimą atskirais istoriniais lai-kotarpiais Dalios Urbanavičienės straipsnyje aptariami Žemaitijos choreografi-nio folkloro (šokių ratelių žaidimų) svarbiausieji bruožai remiantis jau skelbtais ankstesnių tyrimų rezultatais analizuojami senesniuose šaltiniuose ir vėlyvesnėje archyvinėje medžiagoje pateikti duomenys nustatomos raidos tendencijos Ryčio Ambrazevičiaus straipsnyje apie intonavimą žemaičių dainose įvertinami glissando reiškiniai nustatomi glissando parametrai tikslūs (akustiškai) atskirų dainų gar-saeiliai atskleidžiami tiek bendrieji tiek individualieji jų dėsningumai Gaila Kir-dienė rašo apie Telšių rajono liaudies smuikininkų repertuaro ypatybes išsamiai
10
aptaria kūrinių žanrų grupių ir tipų kaitos tendencijas Rūta Žarskienė pateikia bendrą Žemaitijos instrumentinio muzikavimo ir jo pokyčių vaizdą atskleisdama XX a pirmos pusės ir XXI a pradžios žemaičių instrumentinio muzikavimo tradici-ją parodydama jos savitumus pokyčius ir jų priežastis Jono Bukančio straipsnyje analizuojama vakarų žemaičių tarmės padėtis XX a pabaigoje pristatoma lingvis-tinė Klaipėdos krašto situacija pateikiamos ryškiausios fonetikos morfologijos ir leksikos ypatybės skiriančios vakarų žemaičius nuo kitų žemaičių
Skyrelyje bdquoŽemaičių kultūros kasdienybėldquo publikuojamas Marcelijaus Marti-naičio rašinys kuriame pateikiami prisiminimai apie jam iš vaikystės gerai pa-žįstamą žemaičių kalbą apmąstomi jos vartosenos subtilumai tarp jų ir keiksma-žodžių pravardžių vartojimo niuansai Austės Nakienės publikacijoje pristatomas žemaičių savimonės apraiškų internete tyrimas analizuojamas žemaičių kultūros paveldo pristatymas interneto svetainėse Bronės Stundžienės publikacijoje patei-kiama 2004 metais Salantuose ir jų apylinkėse (Kretingos r) vykusių folkloro lauko tyrimų rezultatų peržvalga iš apibendrinto ir labai asmeninio autorės patirto kultū-rinių įspūdžių atskaitos taško
Skyrelyje bdquoTautinių mažumų tautosakaldquo šį kartą pristatoma Vilmos Daugirdai-tės iš pastarų jų metų lauko tyrimų medžiagos parengta tautosaka susijusi su Že-maitijoje gyvenančiais latviais (skelbiami keli pasakojimų fragmentai) taip pat pri-dedami folkloro tekstai kuriuose vienaip ar kitaip žemaičių kalbama apie latvius
bdquoTekstų publikacijoseldquo pateikiami Birutės Jasiūnaitės parengti žemaičių keiks-mai surinkti iš įvairių šaltinių greta pridedamas keiksmų bruožus apibūdinantis autorės straipsnis Taip pat pirmą kartą tautosakos darbuose skelbiami 26 sapnų pasakojimai užrašyti įvairiose Žemaitijos vietovėse 2001ndash2007 metais vykusių folk-loro ekspedicijų metu (parengė Vita Ivanauskaitė)
Pažymint 125-ąsias Vinco Krėvės gimimo metines bdquoSukakčiųldquo skyriuje pu-blikuojamas Vilmos Daugirdaitės straipsnis kuriame primenami svarbiausi ra-šytojo folklorinės veiklos aspektai analizuojamas ankstesnis V Krėvės pareng-tų tautosakos rinkinių vertinimas svarstoma apie galimas tolesnes jų tyrinėjimų perspektyvas Mykolo Biržiškos 125-ų jų gimimo metinių proga Leonardas Sauka rašo apie šio žymaus XX a pirmosios pusės kultūros ir mokslo veikėjo įnašą į lie-tuvių tautosakos mokslą ypač iškeldamas jo nuopelnus lietuvių dainų studijoms Gražina Kadžytė rašo apie žinomą kraštotyrininką ilgametį Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo vadovą Venantą Mačiekų 70-ojo jubiliejaus proga Algirdas Sabaliauskas apžvelgia čekų lingvisto Pavelo Trosto mokslinį kelią ir sąsajas su tautosaka straipsnyje skirtame jo šimtmečiui pažymėti taip pat prisimena olandų filologą Reinderį van der Meuleną Kostas Aleksynas 100-ų jų gimimo metinių pro-ga primena Zenono Slaviūno veiklą populiarinant tautosaką per radiją Paminė-dama poeto Bernardo Brazdžionio 100-ąsias gimimo metines Jurga Sadauskienė savo straipsnyje analizuoja poetinės semantikos kaitą tuose poeto eilėraščiuose kurie buvo dainuojami
Skyrelyje bdquoEkspedicijų patirtisldquo Vita Ivanauskaitė pristato 2007 metais vykusių folkloro lauko tyrimų Židikuose (Mažeikų r) rezultatus
11
Šiame tome skelbiamos keturios naujausių su folkloru susijusių leidinių recen-zijos Saulė Matulevičienė pateikia išsamią analizę apie atnaujintą Donato Saukos Lietuvių tautosakos vadovėlį (2007) Vita Ivanauskaitė aptaria Juditos Grigienės parengtą knygą kazio grigo pokalbiai laiškais (2006) Kostas Aleksynas pristato kompaktinę plokštelę-albumą už laisvę tėvynę ir tave (2007) ir aptaria šio parti-zanų dainų leidinėlio pasirodymo reikšmę Giedrė Bufienė analizuoja Outi Lau-hakangas parengtoje monografijoje (the Matti kuusi international type system of Proverbs FF Communications No 275 Helsinki 2001) pristatytą bendrą jos ir tėvo žymaus suomių folkloristo Matti Kuusi darbą ndash tarptautinę patarlių tipų klasifikaciją
Tomo gale pateikiamos knygų anotacijos taip pat svarbesnių 2007 metų su folkloristika susijusių įvykių kronika
12
The 34th volume of tautosakos darbai Folklore studies is a thematic one it deals with Samogitian traditional folklore and the contemporary folklore situation The majority of the articles have been written as part of the inter-institutional research program regional studies of Folklore and dialects Western Lithuania supported by the Lithuanian State Science and Studies Foundation (2003ndash2006) Under the heading of ldquoStudies of Samogitian Folklorerdquo an article by an ethnologist Petras Kalnius is published aiming at elucidating the nowadays situation of the Samogitian ethnicity and presenting the reasons why even though the existence of the Samogitian tribe prior to the formation of the Lithuanian State is recognized the nowadays Samogitians cannot be defined as an ethnos but also why they should be distinguished among other Lithuanian regional communities On the basis of results gained in the course of the recent fieldwork research Bronė Stundžienė attempts at finding out the ways and purposes that folklore is used today what past and present folkloric signs are employed to express the Samogitian identity and how the memory of the community is constructed in relation to them Bronislava Kerbelytė analyzes the peculiarities of the Samogitian folktales recorded in the 19th ndash beginning of the 20th century on the grounds of which certain assertions can be made regarding their collectors the circumstances of recording the regional features of the tales and the state of the tradition of the time The most recent changes and the development tendencies of the traditional folk narratives the so-called folk belief legends along with attempts at defining the newly crystallizing folk narrative genre namely the anti-legends are presented in the article by Lina Būgienė Vita Ivanauskaitė discusses the most typical features of dreams as folkloric narratives and analyzes the most frequently occurring dream motives and images recorded in the course of the recent fieldwork sessions In the focus of attention in the article by Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė are folksongs existing at the borderlands between Aukštaitija and Samogitia peculiarities of their performance as well as the shifting notion of the border between these two regions and problems of the identity of the borderlandsrsquo folklore the most typical features and consistent patterns representing the singing traditions of Aukštaitija and Samogitia are also discerned On the grounds of the recent fieldwork sessions as well as the earlier recordings of the Northern Samogitian folklore Jurgita Ūsaitytė surveys the process of folksong collecting in this region during different historical periods Dalia Urbanavičienė discuses the most characteristic features of the Samogitian
FOREWORDISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
13
choreographic folklore ie dances roundelays and games referring to the already published results of the earlier investigations she analyzes the data presented in the old sources and in the somewhat later archived materials and establishes the development tendencies Further Rytis Ambrazevičius deals with intonation in Samogitian songs appreciating the phenomena of glissando establishing the parameters of glissando the acoustically exact sound degrees of various songs and revealing both their general and individual patterns Gaila Kirdienė describes the characteristic traits of the folk fiddlersrsquo repertoire of the Samogitian Telšiai district exhaustively discussing tendencies of change observed in the genre groups and types of the musical pieces Rūta Žarskienė presents a general survey of the Samogitian instrumental music-making and its changes revealing the tradition of instrumental music-making in Samogitia in the first half of the 20th century and in the beginning of the 21st century and describing its peculiarities changes and their reasons Jonas Bukantis analyzes the state of the Western Samogitian dialect in the end of the 20th century introducing the linguistic situation in the Klaipėda region and presenting the most distinct phonetic morphological and lexical traits distinguishing the Western Samogitians among other Samogitians
Under the heading ldquoThe Daily Life of Samogitian Culturerdquo recollections by Marcelijus Martinaitis are published representing the authorrsquos impressions of the Samogitian dialect that is well-known to him since childhood his ponderings regarding the subtleties of its use including the nuances of using expletives and nicknames A publication by Austė Nakienė is meant to introduce the search for Samogitian identity on internet and to analyze the ways that Samogitian cultural heritage is represented in the internet sites Bronė Stundžienė surveys the results of the folklore fieldwork session that took place in 2004 in Salantai parish (Kretinga district) from a generalized although extremely personal point of view based on the cultural impressions individually gained by the author
The folklore of national minorities is this time represented by folklore related to the Latvians living in Samogitia (several fragments of texts are published) accompanied with folklore texts in which Samogitians describe the Latvians in one way or another The publication was edited by Vilma Daugirdaitė on the basis of the recent fieldwork recordings
Among the textual publications the Samogitian swearing formulas picked out from various sources and edited by Birutė Jasiūnaitė are presented along with an article by the same author describing the peculiarities of Samogitian expletives Also hereby 26 texts of the dream narratives are published for the first time in the series of tautosakos darbai Folklore studies recorded in various Samogitian localities in the course of the folklore fieldwork sessions taking place in 2001ndash2007 (edited by Vita Ivanauskaitė)
Among commemorations of significant anniversaries an article by Vilma Daugirdaitė is published dedicated to the 125th anniversary of Vincas Krėvė and reminding the readers of the most important aspects of his folkloric activities analyzing the earlier approach to the folklore collections by Krėvė and pondering
14
over the possible perspectives of further research in this sphere On the occasion of the 125th anniversary of Mykolas Biržiška Leonardas Sauka describes the contribution of this famous cultural figure and researcher of the first half of the 20th century to the Lithuanian folklore scholarship particularly elucidating his importance to the studies of Lithuanian folksongs Gražina Kadžytė writes about a well-known person in the Lithuanian regional studies the long-term leader of the Club of the Regional Studies of Vilnius University Venantas Mačiekus congratulating him on his 70th birthday Algirdas Sabaliauskas surveys the scholarly merits of the Czech linguist Pavel Trost and his connections with folklore studies in an article dedicated to his 100th anniversary the same author also commemorates the Dutch philologist Reinder van der Meulen On the centenary of Zenonas Slaviūnas Kostas Aleksynas reminds us of his activities popularizing the Lithuanian folklore on radio While commemorating the 100th anniversary of Bernardas Brazdžionis Jurga Sadauskienė discusses the changes of poetical semantics in those poems by this poet that turned into folksongs
Under the heading of ldquoFieldwork Experiencesrdquo Vita Ivanauskaitė introduces the results of the folklore fieldwork session taking place in 2007 in Židikai (Mažeikiai district)
Four reviews of the recent folklore-related publications are also published in this volume Saulė Matulevičienė presents an exhaustive analysis of the updated textbook of Lithuanian folklore by Donatas Sauka (2007) Vita Ivanauskaitė discusses the collection of letters by Kazys Grigas edited by Judita Grigienė (2006) Kostas Aleksynas introduces a CD album of partisan songs entitled For Freedom Homeland and for You (2007) also discussing the meaning of this publication while Giedrė Bufienė analyzes a study edited by Outi Lauhakangas (the Matti kuusi international type system of Proverbs FF Comunications No 275 Helsinki 2001) which presents a joint work by herself and her father a famous Finnish folklorist Matti Kuusi ie the international classification of proverb types
And finally annotations of several books as well as chronicle of significant events of 2007 related to folkloristics are presented
1
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAI ISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
ŽEMAIČIŲ ETNIŠKUMAS ESAMAS AR KONSTRUOJAMAS
Petras kaLniusLietuvos istorijos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash žemaičių bendruomenės etnokultūrinė charakteristikad a r b o t i k s l a s ndash išsiaiškinti šiandieninę žemaičių etniškumo būklę išdėstyti ar-
gumentus kodėl net pripažindami žemaičių genties egzistavimą iki Lietuvos valstybės susidarymo šiandieninių žemaičių negalime vadinti etnosu ir kodėl jie išskirtini iš kitų lietuvių regioninių bendruomenių
ty r i m o m e t o d a i ndash istorinis lyginamasis istorinių paralelių statistinisž o d ž i a i r a k t a i lietuviai žemaičiai etninė tauta subetnosas (potautė) tradicinė
kultūra regionas
Įvadinės pastabos
straipsnyje nagrinėjamas žemaičių bendruomenės etnokultūrinio statuso ir san-tykio su lietuvių tauta klausimas Pastaruoju metu dalyje žemaičių bendruomenės deklaruojami teiginiai apie šalia lietuvių egzistuojančią etninę žemaičių tautą pa-teikė galvosūkių Lietuvos politikams teisės praktikams bei gyventojų statistikos specialistams siūlomas žemaičių bendruomenės etnokultūrinio statuso bdquoperkaino-jimasldquo nebūtų vien politinių teisinių ir kultūrinių Lietuvos visuomenės gyvenimo sąvokų koregavimas ar patikslinimas nesukeliantis jokių pasekmių žemaičių ben-druomenės sampratos peržiūrėjimas (kartu ir lietuvių moderniosios tautos etninio nehomogeniškumo pripažinimas) eventualiai subrandintų daugelį šalies vidaus gy-venimo permainų kurias suderinti su dabar esančia valstybės ir visuomenės san-kloda būtų labai nelengva
žemaičių etniškumo klausimas anaiptol nėra paprastas kaip kad atrodo teigian-tiems jog žemaičiai ndash atskira tauta arba kaip atrodo manantiems jog tokio klausimo kėlimas yra nelogiškas ir neturi pagrindo net kai kalbama apie žemaičius iki Lietu-vos valstybės susidarymo Bet jeigu kalbame apie šiandieninę žemaičių bendruome-nę jos etniškumo klausimas nėra tiek paskendęs ūkanose kad pasiremdami mokslo argumentais negalėtume jo išsiaiškinti ir siekti bendro mokslinio sutarimo supran-tama sutarimo galima tikėtis tik tarp tų mokslo žmonių kurie apskritai pripažįsta etnines tautas ne kaip įsivaizduojamas bendruomenes o kaip realybę
16
teritorinių kultūrinių bendruomenių tapatybės pripažinimo klausimai pasta-ruosius du dešimtmečius užima svarbią vietą tiek tarptautinėje arenoje tiek atskirų nacionalinių valstybių gyvenime epochoje kai iš istorijos scenos pasitraukė im-perijos išryškėjusios tendencijos lokalinėms kultūrinėms grupėms deklaruoti savo atskirumą ir unikalią tapatybę daug kam atrodo anomališkos ir neįprastos bdquotikrotilde-sios savo tapatybėsldquo paieškos dažniausiai pasireiškia paskiro etniškumo deklara-cijomis Poreikis turėti bdquosavą jį etniškumąldquo išplito ir sustiprėjo ne tik iš skirtingų etninių bendruomenių susidedančiose šalyse (Jav indonezijoje) bet ir šalyse su vadinamosiomis monoetniškomis nacijomis Lokalinės kultūrinės bendruomenės (tautų etnografinės grupės) daug kur ėmė skelbtis tautomis reikalauti jas pripažinti suteikti politinę teritorinę autonomiją o kai kur ndash ir nepriklausomybę reiškinys kurį žymus nacionalizmo tyrinėtojas anthonyrsquos d smithas pavadino bdquošetlendo efektuldquo (kai nuo didelės senos valstybės atsiskyrusios arba atsiskiriančios tautotildes subetninės grupės iškelia nacionalistinius reikalavimus neseniai nepriklausomybę arba dalinį suverenitetą pasiekusiai tautai ndash smith 1994 230) yra pastebimas ne vienoje dabartinėje europos šalyje
Be to pradeda rastis ir tokių postmodernizmo epochos nacionalizmo apraiškų kai kurios nors tautos dalis istorinių negandų atskirta nuo savo tautos kamieno at-sidūrusi kitoje valstybinės sienos pusėje nustoja puoselėti siekius išlaikyti tapatybę ir kultūrinę bendrybę su savo tautos kamienu bet kartu nerodo noro asimiliuotis ir su savo šalies tituline tauta
antai 1999 m rugsėjo 23 d atlikus masinę Prancūzijos elzasiečių apklausą paaiškėjo jog tik vienas procentas apklaustųjų mano kad jų kalba yra vienas iš vokiečių kalbų dialek-tų o 95 procentai ndash kad jų kalba nėra jokios kalbos dialektas o vienintelė unikali elzasiečių kalba (Yacoub 2000 192) tai kartu yra nedviprasmiška užuomina kad jie ndash elzasiečiai ndash nėra nei prancūzai nei vokiečiai o atskira savarankiška etninė bendruomenė
Lietuvoje panašius klausimus mėginama kelti žemaičių vardu kitotildes lietuvių potautės ndash lietuvininkų ndash kultūrinio atgimimo kukliuose bandymuose tautinio ats-kirumo deklaravimo apraiškų nepastebime tai lemia daugelis objektyvių priežas-čių Pirmiausia lietuvininkų bendruomenė labai negausi Mažosios Lietuvos dalies (buvusio klaipėdos krašto) lietuvininkų ir prieš antrą jį pasaulinį karą buvo kelis kartus mažiau negu žemaičių 1945 m absoliuti lietuvininkų dauguma buvo sunai-kinta fiziškai kiti pabėgo į vakarus arba buvo ištremti iš gimtųjų vietų atsitiktinai išlikę lietuvininkai gyvena nekompaktiškai atmiešti daugybės čia gyvenančių imi-grantų daugiausia dėl to lietuvininkų istorinė patirtis ir savimonė yra kitokia negu žemaičių tiesa lietuvininkais bando skelbtis į klaipėdos kraštą atsikėlę žemaičiai aukštaičiai dzūkai suvalkiečiai tačiau jie patys jaučia kad jų argumentai dekla-ruojant lietuvininkų tapatybę yra labai silpni
straipsnyje remiamasi 2001ndash2005 m ekspedicijose paties autoriaus surinkta lauko tyrimų medžiaga1 taip pat kitų mokslininkų atliktų etnologinių tyrimų lygi-namąja analize
1 Proporcingai pagal gyventojų amžiaus socialinio sluoksnio lyčių požymius kvotų metodu buvo atrinkti ir apklausti 558 visų šalies regionų gyventojai iš jų 250 žemaitijoje
17
darbe teigiama kad žemaičių genties egzistavimas iki Lietuvos valstybės su-sidarymo Xiii a dar nėra galutinai įrodytas Bet kartu autorius yra linkęs manyti jog argumentų jai pripažinti galima rasti daugiau negu jos egzistavimui paneigti žemaičių bendruomenė dėl vykusių etninių procesų kaip etnosas neišliko šimt-mečius trukusios žemaičių kultūros ir savimonės raidotildes pasibaigusios glaudžia integracija į modernią ją lietuvių tautą rezultatas ndash žemaičių potautė (subetnosas) šiandieninėje Lietuvoje
Istoriografinė problemos apžvalga
apžvelgiant žemaičių etniškumo klausimo istoriografiją iš begalės mokslo dar-bų apie žemaičių istoriją tarmę ir kultūrą dėl vietos stokos teko atrinkti tik tuos kuriuose nagrinėtas arba kaip nors komentuotas žemaičių etniškumo klausimas
žemaičių etniškumo ir tapatumo su lietuviais dilemos pradžia chronologiškai atsekama jau viduramžiais Ji kaip praktinis politinis klausimas iškilo Xv a pra-džioje sprendžiant žemaitijos valstybinės priklausomybės klausimą istorikai linkę manyti kad į konstanco bažnytinį susirinkimą vykusį 1414ndash1418 m žemaičių delegacija siųsta siekiant įrodyti ir pačių žemaičių lūpomis patvirtinti lietuvių ir žemaičių tapatybę ir taip laimėti žemaitijos priklausomybę Lietuvai (Janulaitis 1932 52ndash54) vytautas dar iki šio susirinkimo ir po jo įrodinėdamas savo teises į žemaitiją kaip vieną svarbiausių argumentų kėlė lietuvių ir žemaičių tapatumą teigdamas jog bdquožemaičiai ir Lietuva visuomet sudarė nedalomą vienetą ir turi ben-drą kalbą ir vienodus žmones žemaičiai vadinami atskiru vardu vien dėl to kad kraštas esąs žemiau jūros paviršiaus negu Lietuva žemuma pavadinta žemaičiais priešingai ndash aukštuma ndash aukštaičiais žemaičiai jau nuo nebeatmenamų laikų vadi-nasi lietuviais o ne žemaičiais ir vytautas dėl to vienodumo niekados savo titule neminėjęs žemaičių Bendra kalba kilmė ir žemė buvo jo argumentaildquo (Pficneris 1989 187)
Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (toliau ndash Ldk) kurioje gyvavo ne etninė o luominė tautos samprata suprantama teoriniai klausimai ar kuri nors regioni-nė lietuviškai kalbančių gyventojų (valstiečių) bendruomenė viena kitos atžvilgiu yra bdquokita padermėldquo galėjo kilti tik kokio nors pokalbio o ne mokslinių svarstymų lygmeniu nes tuo metu nebuvo ir etninės tautos sąvokos nors pačios etninės ben-druomenės buvo jau daug šimtmečių
kiek kitaip buvo žiūrima į tą klausimą carinėje rusijoje prie kurios Xviii a pabaigoje buvo prijungta ir Lietuva daugiatautė imperija veikiausiai iš pragma-tinių teritorijos valdymo motyvų skyrė dėmesio gyventojų etniniams skirtumams išsiaiškinti ir siekė tam tikro mokslinio pagrindimo ir sisteminimo dar XiX a viduryje rusijoje įsigali savotiška etnokultūrinė imperijos gyventojų klasifikaci-ja giminingų tautų (pagal dabartinę tautos sampratą) grupė sudaro vieną giminę (gentį) vadinamą племя o ši savo ruožtu skirstyta į tautybes (народности) Lie-tuvių gentis šioje klasifikacijoje susidėjo iš trijų tautybių latvių žemaičių ir tikrų-jų lietuvių (собственно литовцы ndash МГСР 276ndash309) taigi žemaičiai laikyti tokio pat lygio bendruomene kaip ir latviai bei bdquotikrieji lietuviaildquo žemaičiai lietuviams
18
čia tiek pat savi svetimi bei tiek pat giminingi kiek ir latviai žemaičiai ndash kita tautybė (народность)
1897 m gyventojų surašymo duomenys rodytų kad platiesiems žemaitijos gy-ventojų sluoksniams ilgametė valdžios traktuotė jog žemaičiai yra atskira tautybė įtakos turėjo nes minėto surašymo metu 444 921 kauno gubernijos gyventojas su-rašinėtojams sakė kad kalba žemaičių o 574 853 ndash lietuvių kalba (ПНРИ 80ndash81) Pagal tuos duomenis ir vėliau carinėje statistikoje buvo nurodomas žemaičių ir aukštaičių tautybių (народностей) gyventojų skaičius kauno gubernijoje šis pa-siskirstymas leidžia rimtai manyti kad tiek vieni tiek antri gubernijoje ir tada už-ėmė panašius plotus kaip kad jau XX a rado dialektologai tik bdquožemaičių kalbosldquo plotas turėjo būti kiek didesnis negu yra dabar
tačiau kitaip žemaičius tarp lietuvių suvokė žemaičių ir aukštaičių šviesuo-menė Jai galvosena kad etninė ir kultūrinė distancija tarp lietuvių ir žemaičių yra tokia pati kaip tarp žemaičių ir latvių nebuvo priimtina (prisiminkime kad ir simono stanevičiaus pasakėčią bdquoarklys ir meškaldquo) stanevičiaus amžininkas Liu-dvikas adomas Jucevičius maždaug tuo pat metu rašė bdquodabartinė vilniaus gu-bernija žemaičiai Prūsų Lietuva ir senobinė augustavo vaivadija yra gyvenamos grynai lietuvių liaudies jų papročiai vienodi bendri visam didelės tautos plotuildquo (Jucevičius 1959 183) 1890 m bdquožemaičių ir Lietuvos apžvalgaldquo paskelbė straips-nį kuriuo kaip tik ir siekta platiesiems lietuvių visuomenės sluoksniams išaiškinti tautos esmę ir žemaičių neatsiejamumą nuo lietuvių Jame rašoma bdquotauta susideda ne iš vieno arba trijų žmonių bet iš daugybės ir turi taipogi paveikslą draugijos kurios pamatinis riszys yra vienas tikėjimas (nors ne visur) viena kalba ir vieni paproczei ltgt Mes Lietuvei su žemaiczeis taipogi turime vieną katalikišką ti-kėjimą ir vieną lietuvišką arba žemaitišką kalbą ir vadinamės tauta Lietuvių arba žemaičiųldquo (šermunėlis 1890 121) tiesa iš šios citatos galima manyti kad ir to meto šviesuomenė stokojo ryžto kaip nors konkretinti žemaičių bdquosubordinacijąldquo etninės lietuvių tautos atžvilgiu vienu atveju panašu kad autoriui žemaičiai ir lietuviai yra sinonimai kitu ndash dvi sudėtinės pamatinės lietuvių tautos bendruo-menės Miglotai žemaičių ir lietuvių santykis atrodė ir to meto kitataučiams ty-rinėtojams antai eduardas volteris etniniu požiūriu apibūdindamas vietinius Lietuvos gyventojus kai kada vartoja terminą литовцы и жмудины kai kada литовско-жмудский народ (Вольтер 1887 1 17) tiek vienu tiek kitu atveju galima manyti kad e volteriui lietuviai atrodė susidedantys iš dviejų paritetiškų lygiaverčių etninių bendruomenių ir vieno termino bdquolietuviaildquo etninei gyventojų charakteristikai apibūdinti nepakanka
visoje europoje tautinių są jūdžių laikotarpiu konsoliduojantis kultūriškai labai giminingoms regioninėms bendruomenėms į nacijas iš naujo buvo pažvelgta ir į kalbas bei tarmes nacijų veiklos ir interesų lauke atsidūrusios lokalinės bendruo-menės imtos laikyti ne kuo kitu kaip nacijos sudedamosiomis dalimis jų etnografi-nėmis grupėmis samprata apie žemaičius kaip vieną iš lietuvių dialektinių grupių vis labiau ėmė įsigalėti susikūrus nepriklausomai Lietuvos respublikai tačiau kaip matyti iš XX a trečiojo dešimtmečio lietuviškos spaudos liaudyje toliau kerojo su-
19
vokimas kad kito Lietuvos krašto gyventojai yra lyg ir ne bdquomūsiškiaildquo arba net ne lietuviai dzūkai visus taip pat ir savo kaimynus aukštaičius bei suvalkiečius toliau vadino žemaičiais guogais o žemaičiai visus nežemaičius ndash gudais arba šiaulyčiais dėl to net praėjus po Lietuvos valstybės atkūrimo beveik dešimtmečiui inteligentija aiškino liaudžiai atskirų regionų lietuvių etnografinius ir kalbinius skirtumus kartu pabrėždama kodėl liaudis klysta taip vadindama kitų regionų lietuvius kad bdquošiau-lyčiaildquo toli gražu neužima visos likusios Lietuvos dalies kad gudai ndash ne lietuvių o slavų tauta labiau gimininga rusams ir kad nepaisant įvairių šių skirtumų visų etnografinių Lietuvos kraštų vietiniai gyventojai tarp jų ir žemaičiai yra lietuvių tautos žmonės (Pučkoriškis 1925 3)
tai kad žemaičiai pirmosios Lietuvos respublikos metais lietuvių mokslinėje ir populiariojoje sampratoje įsitvirtino kaip lietuviai kalbantys vienu iš lietuvių kal-bos dialektų didžiausias nuopelnas yra to meto kalbininkų kazimieras Būga buvo didelis autoritetas visiems humanitarams ir jau anksčiau jo suformuluota žemaitiš-kumo samprata apsišvietusiems lietuviams neatrodė kvestionuotina dar 1913 m jis tuo klausimu rašė bdquovisus lietuvius tiek augštaičius tiek žemaičius viena tauta daro kalbaldquo (išretinta paties Būgos ndash P K) (Būga 1958 403) veikale bdquoLietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiaildquo k Būga rašė bdquoLietuvių tautos vakarinė dalis praradusi ilgainiui lietuvio vardą šiandie besivadina žemaičiais iš istorijos dokumentų žinome kad dar Xv amžiuje žemaičių tebesinešiota lietuvio vardas kas aiškiai matyti iš 1420 m vytauto laiško į karalių zigmantąldquo (Būga 1961 85ndash86)
nacistinės okupacijos metais žemaičių kultūrinio są jūdžio pavieniai veikėjai ėmė kelti į viešumą mintį kad lietuvių nacija susideda iš dviejų paritetiškų etninių bendruomenių (bdquodviejų šakųldquo) tačiau pritarimo nesulaukė net savojoje bendruo-menėje (Jurkus 1944 4) galimas dalykas jog tokią galvoseną skatino ir prieškario Lietuvoje paskelbti keleto vokiečių mokslininkų darbai kuriuose buvo kvestionuo-jamas žemaičių lietuviškumas taip manė ne tik tendencingai lietuvių atžvilgiu nusiteikusieji bet ir lietuviams palankus ir objektyvus istorikas Jozefas Pficneris teigęs kad vytauto kartojimai apie žemaičius kaip žemumoje gyvenančius lie-tuvius tarptautiniame ginče dėl žemaičių priklausomybės neišlaikydavo kritikos (Pficneris 1989 187)
sovietų okupacijos metais žemaičių kaip vienos lietuvių kalbinės grupės sam-pratą toliau palaikė lietuvių kalbininkai Lingvistinė žemaitiškumo samprata vyra-vo ir tarp autoritetingiausių istorikų antai Juozas Jurginis 1967 m rašė bdquotai ką mes dabar vadiname aukštaičiais ir žemaičiais praeityje buvo vadinama Lietuva ir žemaitija nors žemaičių ir aukštaičių genčių iš kurių būtų susidariusi lietuvių tau-ta nebuvoldquo (Jurginis 1967 30) etnologai aukštaičius dzūkus suvalkiečius ir že-maičius tada traktavo taip pat visiškai vienodai ndash kaip lietuvių etnografines grupes nors tuo metu etnologai primordialistai2 kad galėtų išeiti iš aklavietės susidūrę su
2 etnologų ir kultūros antropologų stovykla pripažįstanti etninių tautų seną kilmę ir realų egzistavimą Pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio primordial ndash vartojama norint apibūdinti tai kas yra seniausia ir siejama su kilme ir yra pirmaeilės svarbos fundamentalus esminis (Petit robert Dictionaire de la langue franccedilaise vol 1 Paris 1990 p 1529)
20
netipiškomis netelpančiomis nei į etninės nei į etnografinės bendruomenės charak-teristiką3 etnokultūrinėmis bendruomenėmis ėmė vartoti subetnoso terminą
tačiau Lietuvos moksle kardinaliai priešinga samprata vyraujančiai nuomonei apie žemaičių etniškumą išnyra dar gerokai iki nepriklausomos Lietuvos valsty-bės atkūrimo ir tai anaiptol nėra susiję su jokiais populistiniais nemoksliniais iš-vedžiojimais archeologo adolfo tautavičiaus duomenys aiškiai prieštaravo tarp humanitarų kurie rėmėsi tik rašytiniais šaltiniais nusistovėjusiai nuomonei esą žemaičiai atsirado tik apie Xiv a lietuviams diferencijuojantis į aukštaičius ir že-maičius rutuliojantis šių bendruomenių tarmėms nuo tol a tautavičius atkakliai gynė nuomonę kad iš rytų baltų etninės bendrijos žemaičiai išsiskyrė ir istorijos arenoje pasirodė ne kaip dialektinė lietuvių grupė o kaip atskiras etninis vienetas be to anksčiau (nuo v a po kristaus) negu lietuviai ir nurodė kokius konkrečiai plotus ši genčių są junga užėmė (tautavičius 1981 27ndash31) tuo tarpu Marija gim-butienė aiškios pozicijos dėl žemaičių kaip etninio vieneto nepareiškė tikriausiai todėl kad jai labiau rūpėjo ne atskirų baltų genčių genezė ar raida o visa baltų bendrija kalbėdama apie baltų gentinę struktūrą žemaičių kaip kuršiams žiem-galiams arba sėliams tolygios genties ji neįžiūrėjo žemaičiai jai ndash vieni iš lietuvių (gimbutienė 1985 13) tuo tarpu komentuodama iXndashXiii a baltų visuomeninę struktūrą nurodo kad Xiii a šaltiniai liudija tarp bdquožiemgalių latgalių žemaičių ir lietuviųldquo buvus tokią pat administracinę struktūrą kokią iX a turėjo kuršiai (sričių konfederaciją ndash ten pat 144)
XX a devintojo dešimtmečio pradžioje kai kuriems archeologams pradėjus kvestionuoti vėlyvą žemaičių atsiradimą ir tariamai perdėtą kuršių vaidmenį jų genezėje vienas iškiliausių kalbininkų zigmas zinkevičius archeologų abejonėms prieštaravo teigdamas kad žemaičių tarme virto tik tų bdquožemaičiųldquo (t y žemumos lietuvių) kalba kurie susimaišė su kuršiais ir patyrė didelę jų kalbinę įtaką (zinke-vičius 1981 13)
Lietuvos mokslo visuomenėje bendro sutarimo dėl žemaičių etninės charakte-ristikos nėra ir šiuo metu dauguma kalbininkų tebesilaiko nuomonės kad žemai-čiai ndash tai lietuviai kurių savitumas reiškiasi tuo kad jie kalba vienu iš lietuvių kalbos dialektų (tokio požiūrio linkusi laikytis ir oficialioji šalies valdžia) Panašiai mano dauguma etnologų lygiagrečiai sureikšminančių tradicinės kultūros bruožus ta-čiau kalbininkai (išskyrus z zinkevičių) vengia konkrečiu dialektu kalbančią ben-druomenę (šiuo atveju ndash žemaičius) įvardyti ndash kas ji tokia yra koks terminas yra tinkamas jai apibūdinti turimo etniškumo požiūriu tai bene geriausiai atsiskleidžia iš dialektologo alekso girdenio laikysenos pastaraisiais metais šis žymus kalbinin-kas vis labiau ėmė linkti prie minties kad yra atskira žemaičių kalba Jis taip pat iš esmės ėmė antrinti a tautavičiaus iškeltiems teiginiams apie labai ankstyvą žemai-
3 etnologai skirtingai negu kai kurie archeologai istorikai kalbininkai etninės ir etnografinės gru-pės sąvokų nepainioja Etninis lietuvių kalboje turi atitikmenį tautinis todėl ir etninė grupė (etnosas) siejami su tautybe o etnografinė grupė reiškia kurios nors tautos lokalinę kultūrinę grupę Lietuvoje etninės grupės yra karaimai totoriai čigonai žydai ir t t etnografinės ndash aukštaičiai suvalkiečiai dzū-kai Lietuvininkams ir žemaičiams tinka potautės terminas daug nesusipratimų kyla kai šie dalykai yra painiojami
21
čių išsiskyrimą iš baltų visumos ir mano kad savitą žemaičių kalbą lėmė ne kuršių įtaka o tūkstantmetė pačios žemaičių bendruomenės raida a girdenis rašo bdquone vėins muoksla vīrs ir rašės ir sakės ka tėkra žemaičiu kalba atsiradusi tik dieltuo ka lietovē po žalgėrė mūšė ir Melna taikuos šiaurės vakarū Lietovuo susimaišė su koršēs sakau tėise netėkio tās rašimās ir netėkiesio Je jau archeoluoga rond tarp Jūras ir dubīsas savuotėška senuovės kultūra je tėn jau priš v o kėtēp liūb nabaštė-kus laiduos kėtēp poudus dėrbs ndash kap galiejė kalba neskėrtėis ltgt ir ar galiejė tū koršiū bebūtė tėik daug ir tuokiū jau įtakingū ka galietom sovėsam pakeistė ateiviū kalbaldquo (gėrdėnis 1998 25) daugumos kalbininkų laikysena dėl žemaičių etninės tipologijos nutylėjimo yra visiškai suprantama ieškojimas tokio apibūdinimo regi-oninei kultūrinei bendruomenei nėra kalbininkų tyrinėjimų sritis
apskritai šiuo metu bene visi istorikai pripažįsta kad žemaičių gentis atsiran-da ne Xiii o juo labiau ndash ne Xv a tiesa kai kurių istorikų traktuotėse galima įžvelgti kiek kitokią nuomonę dėl žemaičių genties etninio savitumo edvardas gu-davičius žemaičius iki Lietuvos valstybės susidarymo mato veikiau kaip vieną iš lietuvių genčių o adomas Butrimas ir vladas žulkus rašę bdquožemaitijos istorijosldquo skyrių bdquožemaitijos priešistorėldquo žemaičius laiko gana savita baltų gentimi iki Lietu-vos valstybės susidarymo daugiau kultūrinio bendrumo turėjusia su žiemgaliais o ne su lietuviais (Butrimas [ir kt] 1997 35ndash37) teiginius apie žemaičių atsiradimą po Xiii a jie vadina bdquoankstesniaisldquo tarytum nuėjusiais į praeitį taip lyg ir parodydami kad dabar abejonių dėl žemaičių kilmės esą nekyla (ten pat 35) tuo tarpu kalbinin-kas z zinkevičius dažnėjančius žemaičių kaip buvusios genties vertinimus moks-lininkų aplinkoje pradėjo kritikuoti labai griežtai (zinkevičius 2005 290ndash292)
taigi galima sakyti kad pastaraisiais metais priešingų stovyklų autoriai mintis dėl žemaičių etniškumo reiškia vis drąsiau ir oponentų nuomonę neigia vis katego-riškiau tačiau visų besiginčijančiųjų darbuose išryškėjusi bendra yda remtis tik savo srities duomenimis
vertinant dabartinę žemaičių bendruomenę tarp istorikų ir etnologų ėmė vy-rauti nuomonė kad žemaičiai ndash lietuvių tautos subetnosas (nikžentaitis 1996 26 gudavičius 1999 100) tiesa istorikas alvydas nikžentaitis yra pateikęs ir sub-tautybės terminą (nikžentaitis 1996 26) Panašiai dabartinius žemaičius viename naujausių savo veikalų ryžosi apibūdinti ir kalbininkas z zinkevičius teigdamas kad žemaičiai yra bdquolietuvių tautos etninė grupė (sakytume potautė)ldquo (zinkevičius 2005 291) terminą potautė dabartinei žemaičių bendruomenei pavadinti prieš dešimtmetį siūlė ir straipsnio autorius (kalnius 1997 12)
dabartinių žemaičių etninę savimonę kaip nekvestionuojamą reiškinį linkęs pripažinti mūsų dienų etnologas vaidotas Pakalniškis Jis tuo klausimu rašo bdquoLie-tuviškumas ir lietuviai nėra etninės kategorijos ltgt atrodo kad žemaitiškojo ir na-cionalinio identiteto suderinamumas negalimasldquo (Pakalniškis 2001 199 210) tuo tarpu kiti autoriai neabejojantys kad praeityje būta žemaičių etnoso dažniausiai privengia teigti kad jis išliko iki mūsų dienų arba tęstinumo pripažinimą galima įžvelgti jų darbų kontekste
Pastarą jį dešimtmetį visuomenėje įvairių nuomonių sulaukė ir plačiai imtas komentuoti populiarus aiškinimas kad žemaičiai ne tik labai sena bet ir šiuo metu tebegyvuojanti
22
tauta kurios etniškumą tariamai uzurpavę lietuviai šią tezę eksploatuoja tautinio atgimi-mo metais susikūrusios žemaičių kultūros draugijos radikalusis sparnas tokio požiūrio šalininkai teorine atspirtimi pasirinko mistiškojo autoriaus Charleso L t Pichelio knygą bdquožemaitijaldquo (Pichel 1991)4
Etnografiniai žemaičiai ndash tarp bdquogeografinių žemaičiųldquo
etninių vienetų egzistavimą iki moderniųjų tautų epochos pripažįsta ne tik ma-nantieji kad tautos yra tikrovės reiškinys bet ir tie kurie laiko jas mitu tiesa pastarieji iki moderniųjų tautų buvusius etninius vienetus dažniau vadina bdquokultūri-nėmis grupėmisldquo bdquokultūromisldquo (gellner 1996 84) bdquokalbinėmis bendruomenėmisldquo (anderson 1999 217) rečiau vadina bdquoetninėmis grupėmisldquo pramaišiui su bdquokultū-romisldquo vartodami šį terminą kaip kultūrinės grupės sinonimą (gellner 1996 85) kai kada konstruktyvistai kaip ir primordialistai tokį etninį vienetą vadina vieno-dai ndash gentis (Popper 1998 277ndash278)
akivaizdu kad ginče dėl žemaičių būtina aiškiai pasakyti kada kalbama apie viduramžių o kada ndash apie dabartinę žemaičių bendruomenę norint narplioti lie-tuvių istoriografijoje esamą žemaičių esmės painiavą pirmiausia būtina išsiaiškin-ti ar žemaičiai Ldk laikais buvo tik geografinė sąvoka kad jie buvo suvokiami kaip žemumos lietuviai tai ir straipsnio autoriui atrodo įtikinama Bet ar tarp taip suvokiamų žemaičių negyveno ir etnografiniai žemaičiai su savo lokalia tradicine kultūra savita buitimi folkloru šeimos kalendoriniais darbo papročiais ir kad jie dėl to kaimynų atžvilgiu save suvokė kiek kitaip ir su jais nelabai tapatinosi
etnologų ir tautosakininkų nuomonės taip pat nesikerta dėl to kad daugelis folkloro ir šeimos bei kalendorinių papročių yra atsiradę ne naujaisiais amžiais arba vėlyvaisiais viduramžiais o kur kas seniau dar gentinėje bendruomenėje o kaip tik šios dvasinės kultūros skirtumų nemažai pastebime žemaičių ir aukštaičių tradicinėje kultūroje archeologų teikiami pavyzdžiai apie skirtingus žemaičių ir lietuvių laidojimo būdus vndashXiii a į kapus dedamas įkapes nešiotus papuoša-lus naudotus skirtingų tipų ginklus nėra dėmesio nevertas faktas čia ypač dera sureikšminti iš esmės skirtingą laidojimo būdą nes tai ne tik materialinės bet ir svarbi dvasinės kultūros išraiška etnologai daugmaž vieningai sutaria jog žmo-gaus gyvenimo ciklo papročiai bendruomenėje yra bene patys svarbiausi tad ir kai matome tokius ženklesnius skirtumus galime daryti prielaidą jog turime reikalą su skirtingomis etninėmis bendruomenėmis (gentimis) Laidojimo būdas ir papro-čiai kaip tik yra vieni iš jų svarbu ir tai kad archeologijos duomenimis žiem-galiai ir žemaičiai savo materialine kultūra buvo vieni kitiems labai artimi bet labiau skyrėsi nuo lietuvių (tautavičius 1981 29ndash30 vaškevičiūtė 2004 48ndash49) čia tiktų pridurti ir tai kad ankstyvaisiais viduramžiais europoje nerandame netgi tokio dydžio kaip dabartinė etnografinė Lietuva plotų kuriuos būtų apgyvenusi viena gentis
4 kyla abejonių dėl šio veikalo autentiškumo nes nėra nurodyta originalo leidimo vieta leidykla taip pat autoriaus gyvenamoji vieta pilietybė darbovietė arba institucinė priklausomybė
23
vytauto nevienkartinius žodžius apie lietuvių ir žemaičių tapatybę bei pačių že-maičių delegacijos tokį pat tvirtinimą konstanco bažnytiniame susirinkime atro-do pirmiausia lėmė pragmatiniai politiniai motyvai žūtbūt laimėti suvereno teises žemaitijai žemaičiai savo ruožtu jautė labai didelę savo ir ordino brolių kalbinę ir kultūrinę distanciją bet daug mažesnį atstumą jie matė tarp savęs ir lietuvių todėl ir jų pasirinkimo motyvacija kam geriau priklausyti kai pasirinkimo galimybės jau yra tik tokios yra visiškai suprantama
Beje tuo metu vytautas popiežiui ir užsienio šalių valdovams įrodinėjo kad ir sūdu-viai yra tie patys lietuviai kalba ta pačia ndash lietuvių ndash kalba (Liš 93) nors sūduvių nelietu-viškumas nūnai yra nekvestionuojamas tad ar vytautas sąmoningai melavo ar sūduviai iš tiesų vytauto laikais jau galėjo būti tokie pat lietuviai kaip ir žemaičiai ar mokslininkai disponuoja per menka medžiaga jotvingiams ir žemaičiams pažinti veikiausiai po sūdu-vos nuniokojimo likę gyvi paribio sūduviai buvo gerokai sulietuvėję tad ar galime atmesti prielaidą jog etniniai procesai per keliolika šimtmečių nepaveikė galimai buvusio žemai-čių etninio vieneto tokiu mastu kad jis iš buvusios etninės bendruomenės (genties) vir-to tik savita moderniosios lietuvių tautos sudėtine dalimi Buvusios žemaičių kultūrinės charakteristikos vi (archeologų duomenimis) Xv XiX a ir mūsų dienomis palyginimai leidžia tokią prielaidą drąsiai kelti
žemaičių samprata keitėsi taip pat lėtai kaip ir pati bendruomenė Modernioji etnografinė žemaičių samprata užsimezga ir suveši ne iškart kai žlunga abiejų tautų respublika o kartu ndash ir žemaičių kunigaikštystė istorikas egidijus aleksan-dravičius mano kad patys žemaičiai etnografinę savimonę pamažu įgavo XiX a po to kai caro valdžia ėmė drausti viešai vartoti žemaičių kunigaikštystės terminą todėl šiam išnykus iš viešosios komunikacijos žemaitijos ribos pradėtos suvokti labai siaurai ir vis dažniau žemaitija imta laikyti ta geokultūrinė erdvė kurioje buvo kalbama žemaitiškai (aleksandravičius 1995 12) atrodo turime tokį vaizdą iš bdquogeografinių žemaičiųldquo bendrijos kurią sudarė visi žemaičių kunigaikštystės gyventojai pamažu atsisijojo populiacija pasižyminti savita tradicine kultūra ir tarme Ji visą laiką buvo ir esant žemaičių kunigaikštystei bet susiklosčius tam tikroms sąlygoms glūdėjo nepastebima tarp bdquogeografinių žemaičiųldquo
vis dėlto neginčijamai teigti kad klausimas dėl žemaičių etninio vieneto susi-formavimo v a po kristaus ir jo ilgalaikio buvimo viduramžiais jau yra išspręstas būtų per drąsu euforiją kad tolimoje praeityje buvo žemaičių gentis gesina dvi aplinkybės Pirmiausia iš daugelyje viduramžių kronikų ir metraščių minimų vietų galima susidaryti įspūdį jog ten paminėti žemaičiai suvokiami kaip tam tikros te-ritorijos lietuviai tai itin vaizdžiai patvirtina kad ir toks Hermano vartbergės kro-nikoje randamas aprašymas bdquo1333 metais kristaus Paaukojimo dieną (vasario 2) žygiavo Livonijos broliai kartu su Prūsijos ginkluotomis jėgomis dviem kariuome-nėm į žemaičių žemę (in terram Samayten) kurią grobimais ir gaisrais nunioko-jo privertę lietuvius (Letvinis) bėgtildquo (HLHvLk 179) teritorinės kilmės (žemės) atžvilgiu kaip vieni iš lietuvių žemaičiai traktuojami ir ipatijaus metraštyje ten jie minimi istorijoje pirmą kartą (1219 m) kaip lietuvių kunigaikščių sutarties su Haličo-voluinės kunigaikščiais dalyviai (Liš 34) Bet po trisdešimties metų tame pačiame metraštyje žemaičiai suvokiami jau veikiau kaip gentis Jame taip aprašo-
24
mi 1250ndash1251 m bendrą karo žygį prieš Mindaugą surengę są jungininkai bdquotaut-vilas gi atbėgo į žemaitiją pas savo dėdę vykintą paėmė jotvingius ir žemaičius ltgt žygiavo prieš Mindaugą ltgt tautvilas išjojo iš pilies o su juo danilo rusai ir polovcai ir su jais žemaičiaildquo (Liš 34ndash35)
galima sutikti kad viduramžių kronikos ir metraščiai šiam klausimui spręsti nėra patikimas šaltinis nes to meto žmonių ir dabartinė etniškumo sampratos yra visiškai skirtingos Bet kitas argumentas reikalaujantis didelio atsargumo deklaruo-jant žemaičių etninio vieneto atsiradimą ankstyvaisiais viduramžiais būtų tai kad etnologai kaip ir istorikai turi nemažai pavyzdžių rodančių jog tam tikrotildes arche-ologinės kultūros reiškinių paplitimo arealo ribų tapatinimas su kokios nors etninės bendruomenės apgyventos teritorijos ribomis būna ir klaidingas nors neretai pasi-tvirtina istorikas ir archeologas Haris Moora tuo klausimu rašo bdquoBandymai tiksliai sutapatinti archeologines kultūras su vadinamosiomis kalbinėmis bendruomenėmis tik retais ir paprasčiausiais atvejais viltis paverčia sėkme Juk tik tam tikrais atvejais žinomos tarp savęs giminingos kalbos arba dialektai paprastai susidarė skaidantis jų bendruomenėms pirmtakėmsldquo (Моора 1958 22) visiškai tokios pat nuomonės buvo ir specialiai šį klausimą studijavę rusų etnologai (Арутюнов Хазанов 1979 79ndash89) kita vertus baltų genčių atžvilgiu tą klausimą gvildenęs H Moora manė kad dažniausiai tos ribos iš esmės sutapo (Моора 958 9ndash33) vėliau jo išvada rėmė-si jį citavo ir lietuvių autoriai pavyzdžiui norbertas vėlius (vėlius 1983 176)
sumuojant visus išvardytus faktus tezei kad žemaičiai kaip atskira etninė ben-druomenė (gentis) buvo jau iki Lietuvos valstybės susidarymo straipsnio autorius yra labiau linkęs pritarti o ne ją atmesti Bet kartu mano kad šiandien žemaičių etnoso nėra ir kad senoji gentinė žemaičių bendruomenė ir dabartiniai etnografiniai žemaičiai yra gana skirtingos bendruomenės kodėl
Dabartiniai žemaičiai ndash ne tauta ir ne etnografinė grupė
kai kurie bdquožemaičių tautiškumoldquo aiškintojai stengiasi įrodyti kad jeigu pripa-žįstama jog žemaičių etninis vienetas buvo v iX Xiii a tai tuometinė ir dabartinė žemaičių bendruomenė ir šiandien iš esmės yra viena ir ta pati ndash bdquotokia pat tauta kaip ir lietuviaildquo o žemaičių tautiškumas ndash bdquonutylėtas nuslėptas užmaskuotas tei-sė vadintis tauta uzurpuotaldquo Bet čia jie turėtų atsakyti į klausimą ar jie sutinka kad etninės bendruomenės amžiams bėgant keičiasi ir kad tie pasikeitimai kartais gali būti labai žymūs visai taip pat ir abiejų stovyklų mokslininkai turėtų kelti sau klausimą gal ilgainiui kito ne tik termino žemaitis samprata bet ir pati bendruo-menė Juolab kad dabartinės žemaičių bendruomenės egzistavimo ne geografine o etnografine prasme niekas neneigia
etninė bendruomenė ndash ne koks nors muziejaus eksponatas kuris ten padėtas nekeičia savo formos ir turinio ištisus šimtmečius kiekviena etninė arba kultūrinė bendruomenė yra nepaliaujamos raidos kelyje tai yra patyrę ir žemaičiai kaip beje visi lietuviai vieni veiksniai istorijos tėkmėje žemaičių bendruomenės etno-kultūrinę raidą ugdė kiti smukdė bet atrodo vyravo pastarieji
2
Primordialistiniu požiūriu etnosas privalo turėti etninę savimonę kaip šiuo atžvilgiu yra su žemaičiais straipsnio autorius laikosi labai aiškios nuomonės nepriklausomai nuo to ar pripažįstame kad žemaičiai tolimoje praeityje buvo gentis (etninis vienetas) ar tik geografinė sąvoka šiandien jie nėra atskiras etno-sas Pirmiausia dabartinė žemaičių bendruomenė tikrai neturi etninės (tautybės) savimonės etnologas arūnas vaicekauskas teigia kad žemaičiai nesukūrė etninės savimonės (vaicekauskas 2005 50) tai tinka dabartiniams žemaičiams bet gali būti netikslu kalbant apie viduramžiais buvusius žemaičius gal XiindashXv a žemai-čių politinę trintį su lietuviais lėmė ne vien merkantiliniai kilmingųjų žemaičių interesai bet ir tam tikra prasme savojo ir kito teisių ir galimybių suvokimas že-maičiai etninę savimonę veikiausiai yra praradę šimtmečius trukusiuose etniniuo-se procesuose turėtosios etninės (gentinės) savimonės neteko daugybė senosios europos genčių nors jų palikuonys gyvena kompaktiškai įvairiuose europos šalių regionuose iki šiol
Minėtosios 2001ndash2002 m autoriaus atliktos apklausos metu daugiau kaip 90 proc žemaičių manė kad jie yra lietuviai kaip ir kiti tik kalbantys bdquokiek kitaipldquo arba pasižymintys savo regioninės kultūros bruožais ir tik 32 proc teigė kad že-maičiai ndash atskira tauta kiti (68 proc) šiuo klausimu aiškios nuomonės neturėjo žemaičių tarmę atskira kalba laikė 4 proc žemaičių Įdomu kad kitų regionų res-pondentai (ne žemaičiai) atskira tauta žemaičius manė esant dažniau ndash 59 proc žemaičių tarmę atskira kalba laikė 47 proc apklaustųjų (Liies b 2295 a 1ndash51 b 2296 a 1ndash66 b 2319 a 1ndash134)
nors tarp žemaičių ir kitų lietuvių yra daugybė skirtumų tačiau matome esant daug daugiau bendrybių gana integralią žemaičių ir kitų lietuvių istorinę savimonę patvirtino daugelis istorinių įvykių bendras dalyvavimas sukilimuose knygnešių są jūdyje atkuriant valstybę 1918 m savanorių žygiuose klaipėdos ir vilniaus kraštų vadavimo akcijose partizaniniame kare 1944ndash1953 m są jūdyje Baltijos kelyje ir t t žemaičiai kaip ir kiti lietuviai vartoja ir sava pripažįsta tą pačią ben-drinę kalbą gerbia gina ir laiko sava tą pačią valstybę bendra laiko tautos ir vals-tybės istoriją respektuoja tuos pačius tautos didvyrius ir tautinius simbolius
žemaičiai XX a pradžioje atskiros valstybės nė nebandė kurti vien dėl to kad tuo metu jie jau neturėjo etninės savimonės niekur europoje nežinome pavyzdžių kad telkiantis nacijai į ją savanoriškai būtų įsiliejusi svetima etninė bendruomenė tad ir Lietuvoje jokia agitacija joks bdquovarpasldquo nors ir kaip ilgai ir garsiai jis būtų skambinęs bdquokelkiteldquo nebūtų galėjęs pritraukti latgalių ar sugudėjusių gyventojų bet pritraukė žemaičius ir net lietuvininkus
Pagaliau etninių stereotipų tyrinėtojai pripažįsta kad tais atvejais kai vienos tautotildes atstovai supaprastintai vertina kitos tautos atstovus vertinimas visada pri-klauso nuo atskaitos taško ndash savos grupės ir savi visada vertinami geriau negu svetimi (kuzmickaitė tamošiūnaitė 2000 24ndash26) tuo tarpu straipsnio autoriaus atliktas tyrimas parodė kad Lietuvos etnografinių regionų gyventojų tarpusavio stereotipizacijoje kitų regionų gyventojų vertinimai būna teigiami beveik taip pat dažnai kaip ir savojo regiono gyventojų taip vertina ir žemaičiai nežemaičius ir
26
kiti (nežemaičiai) ndash žemaičius tai reiškia kad Lietuvos regionų gyventojai vieni kitų nevertina kaip svetimo Į kitų regionų lietuvius veikiau žiūrima kaip į kitokius tarp savų (kalnius 2002 35ndash36)
taigi pati žemaičių bendruomenė savo laikysena kitų lietuvių atžvilgiu anaiptol nėra panaši į kitų europos šalių etnines tautas bdquosutalpintasldquo į valstybių regionines bendruomenes ir savo skirtingumą deklaruojančias ne tik lyderių lūpomis bet ir bdquoiš apačiosldquo kaip antai bretonai (Le Coadic 2003 373ndash379) arba elzasiečiai (de-nis 2003 364) žemaičių bendruomenė šiuo požiūriu skiriasi netgi nuo tarkime provansalų kurie kaip ir prancūzai paryžiečiai yra galų kilmės (Pasquini 2003 420ndash421) todėl laikantis etniškumo sampratos kad etnosas yra tai ką lietuviškai suprantame kaip tautybę o etninį ndash kaip tautinį šiuo atžvilgiu nėra jokio pagrindo žemaičius laikyti atskiru etnosu arba tauta
ir vis dėlto žemaičiai tarp visų lietuvių yra gana saviti ir kitaip matomi Jie ndash vieninteliai tarp lietuvių ne taip jau retai turintys sudvejintą savimonę XX a aš-tuntajame dešimtmetyje vilniuje kaune elektrėnuose atlikdami šeimos tyrimus atkreipėme dėmesį kad maždaug kas dvyliktoje anketoje žemaitijoje gimę asme-nys į klausimą bdquoJūsų tautybėldquo atsakydavo bdquolietuvis (žemaitis)ldquo arba bdquolietuvis-že-maitisldquo tiesa tik labai retais atvejais būdavo nurodoma bdquožemaitis-lietuvisldquo Jokio savimonės susidvejinimo anksčiau ir dabar nepastebime tarp aukštaičių dzūkų ar suvalkiečių
žemaitija ryškiau išsiskiria sodybų planavimu ir jų želdiniais pastatų archi-tektūra darbo įrankiais daugeliu buities rakandų sodybos niekada neįrengiamos kalvų viršūnėse o tik atšlaitėse (Butkevičius 1971 134) žemaitijoje nebuvo tradi-cijos trobos fasadą atgręžti į kelią sodybos išdėstymas labai panašus į kuržemės (gotauts 2000 6) niekur daugiau Lietuvoje sodyboms ir pasėliams aptverti ne-buvo naudojamos akmenų ir pusiau gulsčių skeltų karčių jungiamų ir tvirtinamų vadinamosiomis vytimis tvoros žemaičių sodybos želdiniai nesimetriški jų daug ir įvairūs žemaičiai pagal tradiciją prie namų nesodino spygliuočių bet labai po-puliarūs čia buvo vadinamieji taurieji lapuočiai medžiai liepos ąžuolai klevai uosiai (kudaba 2000 5) stasys gutautas laikosi nuomonės kad pagal sodybos ir trobesių vidaus planavimą jos priklausinių išdėstymą ir struktūrą žemaitija kar-tu su suvalkija priskirtinos vakariniam (skandinaviškajam) o kita Lietuvos da-lis ndash rytiniam (slaviškajam) arealui (gotauts 2000 6ndash7) tiek pagal darbo įrankių ir priemonių konstrukciją tiek pagal lietuvių kalbos leksikoje fiksuotą tradicinės materialinės kultūros daiktų terminiją žemaitija taip pat dažnai bdquoiškrintaldquo iš visos Lietuvos konteksto (Lka žemėlapiai Merkienė 1989 45ndash202 Milius 1979 109ndash158) tiesa daugeliu čia suminėtų atvejų žemaitija turi daug bendrumų su už-nemunės suvalkietišką ja dalimi kadaise priklausiusia žemaičių kunigaikštystei valstiečių kinkomojo transporto priemonių konstrukcija ir arklių kinkymo būdas žemaitijoje yra labiau savitas negu žemaičių žemės ūkio padargai (Morkūnienė 1994 14ndash153)
daugelis žemaičių tradicinių valgių (pusmarškonė košė cibulynė rasalynė kraujiniai vėdarai su kruopomis kastinis virtos bulvės su kanapėmis rūgščioji
27
kleckynė ir kt) lietuviams nežemaičiams atrodo labai neįprasti išsiskiria žemaičių tautiniai drabužiai baldų puošyba persirengėlių kaukės (ličynos) ir daugelis kitų tradicinės materialinės kultūros dalykų
ryškų žemaitijos savitumą atskleidžia jos sakralinė architektūra žemaičių me-dinėms bažnyčioms ir koplyčioms būdinga monumentali tapybiška išraiška sunkios proporcijos gražus bet niekada neperkrautas puošmenų interjeras (Jankevičienė 1996 78) Medinės koplytėlės suręstos ant žemės pagrįstai siejamos su žemaitijos kultūriniu kraštovaizdžiu nes pasak jų tyrinėtojų šie paminklai buvo ir tebėra būdingi žemaitijos regionui (Burinskaitė 2006 159) tokios koplytėlės pastatytos žemaičių žemėje XiX a pabaigojendashXX a pradžioje sudarė apie 98 proc žinomų šios rūšies paminklų Lietuvoje (ten pat) Liaudies architektūros ir meno tyrinėtojai pripažįsta kad žemaitija pasižymėjo nepaprasta sakralinių paminklų gausa sody-bų paminklai (koplytėlės rečiau ndash koplytstulpiai) visada turėdavo Mergelės Mari-jos medinę skulptūrėlę vyravo paprotys medines šventųjų skulptūrėles aprengti apskritai žemaičių medinė skulptūra palyginti su aukštaičių yra tikroviškesnė konkretesnė statulėlės tvirtai suręstos kresnos (urbonienė 1998 32ndash38)
žemaitijoje gana savitos ir liaudiškosios religinės katalikiškųjų apeigų prakti-kos čia kaip niekur kitur Lietuvoje yra tvirta Marijos gerbimo tradicija tą galbūt lemia tai kad Marijos apsireiškimo vietos ndash tik žemaitijoje Marijos garbinimo apeigoms atlikti įrengtos lurdų grotos taip pat pirmiausia pasirodė žemaitijoje jos šiame regione absoliučiai vyravo ir tebevyrauja nei aukštaitijoje nei suvalkijoje (pasitaiko dzūkijoje) per šermenis mirties metines nėra giedami kalvarijos kal-nai Be to išimtinai žemaitijoje jie giedami pritariant dūdoms kalnų baigiamosios giesmės skirtos žemaitijai čia yra savotiška šios religinės apeigos apoteozė kupi-na optimizmo vilties ir tikėjimo gėriu (bdquotegul žemaičių žemė giesmes gieda tegul iš džiaugsmo ašaros jai riedaldquo ndash LM 448) daugeliui nežemaičių gali pasirodyti kad ši giesmės dalis nedera prie bendros šermenų arba mirusiųjų minėjimo nuotaikos
etnopsichologai tyrinėję aukštaičių ir žemaičių galimas psichikos ypatybes nu-statė kad tarp žemaičių pastebimas didesnis negu tarp aukštaičių intravertiškumas uždarumas pasyvumas jautrumas empatiškumas didesnis atkaklumas siekiant tikslo stipriau išreikštas Ego tačiau didesnis nerimas ir menkiau išlavinti bendra-vimo įgūdžiai (Bliumas 1998 107) tai leidžia manyti kad straipsnio autoriaus ekspedicijose išaiškinti kitų lietuvių žemaičiams dažniausiai priskiriami hetero-stereotipai ndash užsispyrę atkaklūs darbštūs ir gynybiški ndash atsiradę ne tuščioje vietoje (Liies b 2295 a 1ndash51 b 2296 a 1ndash66 b 2319 a 1ndash134)
Minėtos žemaičių psichikos ypatybės veikiausiai nemažai lėmė ir kai kuriuos jų tradicinės dvasinės kultūros savitumus ryškų žemaičių liaudies dainų melodijų savitumą randa daugelis jas tyrinėjusių autorių (čiurlionytė 1967 23ndash24 kelmic-kaitė 1995 21ndash23 Mukaitė 2000 40) tačiau žemaitijoje nėra kalendorinių liaudies dainų (Pociūtė 2000 36ndash39) tik čia buvo šokami tokie liaudies šokiai kaip Jon-kelis šeinas bdquokadagysldquo Latišius (Lakišius) Lestingis (Blezdingėlė) Lelenderis (uolinderis) vajaunas bdquovokietukasldquo (venskauskaitė 2000 23) autoriaus žinio-mis užrašyta ir daugiau ratelių savitos vaikų tautosakos
28
Minėtini šokiai bdquošiaudų batai šakalėlių padaildquo bdquosied sienis unt grindųldquo rateliai bdquogrybs grybs baravyksldquo bdquošokit panos lenciūgėlįldquo (žMa b 543 l 28) taip pat lyg ir niekieno dar neužrašytas pajūrio žemaičių vaikų ratelis bdquorodė vākāldquo (rudi vaikai) autorius nebūdamas folkloro žinovas nesiima tvirtai teigti kad kai kurių čia išvardytų pavyzdžių tikrai nėra kitose Lietuvos etnografinėse srityse tačiau yra linkęs manyti kad ir tuo atveju nurodytieji pavyzdžiai žemaitijoje turi savitumų arba atliekami savitai
žemaičių tradicinės kultūros savitumas bene visų pasaulio kultūrų konteks-te ndash merginų pavardžių daryba su priesaga -alė nepriklausomai nuo tėvo pavardės galūnės (Martinkalė Juonaitalė kazlauskalė ir pan) nors vyrų vardų su moteriš-kosios giminės galūnėmis aptinkama ir aukštaičių tarmėse tačiau ten tokia kalbė-sena būdingesnė senesniems žmonėms tuo tarpu žemaičiuose įprotis vyrų var-dams pridėti bdquomoteriškas galūnesldquo gajus ir šiandien net jaunesnėje kartoje (pvz eleksėndra (arba Leksėndra) ndash aleksandras sėmė ndash simas kazė ndash kazys ontė (untė) ndash antanas Jozė (Juzė) ndash Juozas vėncė ndash vincas ir t t) žemaičių tradici-nių vestuvių papročiai ir apeigos taip pat gerokai skyrėsi nuo kitų regionų lietu-vių vestuvių apeigų daug skirtumų yra išlikę iki šių dienų (vyšniauskaitė 1985 122ndash184)
taigi konstatavę jog dabartinė žemaičių bendruomenė nėra tauta kartu turime pripažinti kad ji ir nėra paprasta lietuvių etnografinė grupė daugelyje tautų esama regioninių bendruomenių kurios itin ryškiai išsiskiria iš tautos visumos aiškiai su-vokia savo kultūrines skirtybes ir grupės bendrumą dėl tų skirtybių turi savivardį dažnai sudvejintą savimonę (bdquomes tarp jūsų ne svetimi bet labai skirtingildquo) tokia tautos dalis vadinama subetnosu (lietuviškai imta vadinti potaute) tokie yra da-bartiniai žemaičiai tiesa dėl ilgametės glaudžios konsolidacijos su kitais lietuviais ir integracijos į lietuvių naciją žemaičių potautė XX a labai priartėjo prie lietuvių etnografinės grupės savivokos
Išvados
autorius teigdamas jog žemaičių etninio vieneto egzistavimo iki Lietuvos vals-tybės susidarymo klausimas toliau lieka atviras yra linkęs manyti kad žemaičių bendruomenė viduramžiais turėjo etnosui būdingų bruožų ir jų pačių bei kitų buvo suvokiama kaip atskira gentis tačiau kaip ir daugelis į moderniąsias tautas in-tegruotų etninių vienetų ilgainiui etnosui būdingus bruožus prarado nepriklau-somai nuo to ar yra buvusi žemaičių gentis ar ne jų dabartinės bendruomenės padėtis yra perdėm aiški bendruomenė etninės savimonės neturi
tvirtai integravusis į lietuvių naciją ir glaudžiai konsolidavusis su kitų Lietuvos etnografinių sričių lietuviais dabartinė žemaičių bendruomenė kartu išlaikė daug savo tradicinės kultūros savitumų ir jų suvokimą grupės viduje dėl to jai taikytinas lietuvių potautės arba subetnoso terminas
žemaičių integracija į lietuvių tautą ir konsolidacija su kitais lietuviais yra įvy-kęs istorijos faktas akivaizdi to išraiška ndash absoliuti dauguma dabartinės žemaičių bendruomenės narių save laiko lietuvių tautos atstovais
29
dabartinių žemaičių etniškumo propagavimas bandymai įrodyti šiuo metu te-beegzistuojant žemaičių tautą yra spekuliatyvūs kaip tik dėl to kad aiškinant etnoso sampratą ignoruoja patį svarbiausią dalyką ndash pačių bendruomenės atstovų savimo-nę tariamas žemaičių etniškumo bdquoatkovojimasldquo iš tikrųjų yra tik jo konstravimas
žemaičių kultūrinės veiklos nukreiptos į jų savitumo pažinimą ir propagavimą negalima laikyti neotribalizmo apraiškomis tai labiau tiktų tik radikaliai žemaičių grupei deklaruojančiai tariamai uzurpuoto nusavinto žemaičių tautiškumo atga-vimo būtinybę
šaLtiniai ir sutruMPiniMai
a ndash anketaHLHvLk ndash Henrikas Latvis Hermanas vartbergė Livonijos kronikos parengė J Jurginis vil-
nius 1991Liies ndash Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyriaus etnologijos skyriaus fondasLiš ndash Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t 1 sudarė k Jablonskis [ir kt] vilnius 1955Lka ndash Lietuvių kalbos atlasas t 1 Leksika red k Morkūnas vilnius 1977LM ndash Liturginis maldynas Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys red P tamulevičius
kaunasndashvilnius 1984žMa ndash žemaičių muziejaus bdquoalkaldquo mokslinis archyvas МГСР ndash Материалы для географии и статистики России Ковенская губерния cоставил
Д Афанасьев Санкт Петербург 1861ИЭАП ndash Историко-этнографический атлас Прибалтики т i Земеделие отв ред Л Те-
рентьева Вильнюс 1985ПНРИ ndash Первая всеобщая перепись населения Российской империии Ковенская губерния
т Хvii Санкт Петербург 1904
Literatūra
aleksandravičius egidijus 1995 žemaitija XiX amžiuje kraštas ir valdymas Žemaičių žemė nr 2 p 12
anderson Benedict 1999 Įsivaizduojamos bendruomenės vilniusBliumas remigijus 1998 Etninės psichologijos įvadas vilnius Būga kazimieras 1958 kalbų mokslas bei mūsų senovė kn kazimieras Būga Rinktiniai raštai
t i vilnius p 401ndash418Būga kazimieras 1961 Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai kn kazimieras Būga
Rinktiniai raštai t iii vilnius p 85ndash282Burinskaitė ilona 2006 Medinės portiko pavidalo koplytėlės lyginamasis aspektas Lietuvių ka-
talikų mokslo akademijos metraštis t XXviii p 159ndash170 Butkevičius izidorius 1971 Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos t 6 (Iš lietuvių kultūros
istorijos) vilniusButrimas adomas [ir kt] 1997 Žemaitijos istorija vilniusčiurlionytė Jadvyga 1967 žemaičių melodijos (pratarmė) kn simonas stanevičius Raštai Vil-
nius p 23ndash27denis Marie noeumlle 2003 Le dialecte alsacien eacutetat des lieux Ethnologie franccedilaise no 3 (XXXiii)
p 363ndash371 gellner ernest 1996 Tautos ir nacionalizmas vilnius gėrdėnis eleksėndra [girdenis aleksas] 1998 torem gerbtė sava kalba Žemaičių žemė nr 1 (18)
p 25
30
gimbutienė Marija 1985 Baltai priešistoriniais laikais vilniusgotauts stasys [gutautas stasys] 2000 aple žemaitiu gīvenėma būda ėr anū kaimīnus Žemaičių
žemė nr 3 (28) p 6ndash7gudavičius edvardas 1999 Lietuvos istorija t 1 Nuo seniausių laikų iki 1569 metų vilniusYacoub Joseph 2000 Au-delaacute des minoriteacutes une alternative agrave la prolifeacuteration des Eacutetats ParisJankevičienė algė 1996 Žemaičių medinių bažnyčių architektūra vilniusJanulaitis augustinas 1932 Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoj (1414ndash1418) kaunasJucevičius Liudvikas adomas 1959 Raštai vilniusJurginis Juozas 1967 žemaitija ir Lietuva Mokslas ir gyvenimas nr 10 p 30ndash31Jurkus Jonas 1944 kas tie žemaičiai Žemaičių žemė nr 20 (50) p 4J ndash kus [Jurkus Jonas] 1938 žemaičiai palaikykim savo religinius papročius Žemaičių prietelius
nr 33 (660) p 3kalnius Petras 1997 etninio ir etnografinio savitumų prieštaravimas dabartinėje Lietuvoje etno-
loginiai pamąstymai žemaičių klausimu Liaudies kultūra nr 4 p 9ndash15kalnius Petras 2002 bdquokitokieldquo tarp bdquosavųldquo Lietuvos etnografinių grupių stereotipai Lietuvos
etnologija Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos t 2 (11) p 23ndash52kelmickaitė zita 1995 ar žemaičių jaunimėlis giedos kaip jų bočeliai Žemaičių žemė nr 2 (7)
p 21ndash23kudaba česlovas 2000 žemaitijos kaimai ir sodybos Žemaičių žemė nr 3 (28) p 3ndash5 kuzmickaitė Loreta tamošiūnaitė rasa 2000 stereotipai kaip socialinė realybė kn Etniškumo
studijos Teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai vilnius p 22ndash30Le Coadic ronan 2003 Les contrastes bretons Ethnologie franccedilaise no 3 (XXXiii) p 373ndash379Merkienė regina 1989 Gyvulių ūkis XVI andashXX a pirmojoje pusėje vilniusMilius vacys 1979 Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XiX a antrojoje pusėjendashXX a pradžioje
Žemės ūkio inventorius t 13 (Iš lietuvių kultūros istorijos) p 106ndash165Morkūnienė Janina 1994 Valstiečių rogės pakinktai ir jų gamyba vilniusMukaitė Loreta 2000 Pamąstymai apie žodžio ir muzikos sąveiką žemaičių dainose Žemaičių
žemė nr 2 (27) p 40 nikžentaitis alvydas 1996 žemaičių subetnosas Žemaičių žemė nr 4 p 26 Pakalniškis vaidotas 2001 žemaitiškumas globaliame pasaulyje Lietuvos etnologija Socialinės
antropologijos ir etnologijos studijos t 1 (10) p 199ndash216Pasquini Pierre 2003 de la tradition agrave la revendication provincialisme ou reacutegionalisme Ethno-
logie franccedilaise no 3 (XXXiii) p 417ndash423 Pficneris Jozefas 1989 Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas 2-asis leidimas
vilniusPichel Charles L t 1991 Žemaitija kaunasPociūtė audronė 2000 kodėl žemaitijoje nėra kalendorinių dainų Žemaičių žemė nr 2 (27)
p 36ndash39Popper karl raimund 1998 Atviroji visuomenė ir jos priešai vilniusPučkoriškis M [Mantvydas Pranas] 1925 žemaičiai ir aukštaičiai Žemaičių prietelius nr 5 p 3smith anthony d 1994 Nacionalizmas XX amžiuje vilniusšermunėlis J [Pakalniškis kazimieras] 1890 keletas žodžių dėl atskalūnų Žemaičių ir Lietuvos
apžvalga nr 10 p 121tautavičius adolfas 1981 žemaičių etnogenezė kn Iš lietuvių etnogenezės vilniusurbonienė skaidrė 1998 senoji liaudies skulptūra žemaitijoje Žemaičių žemė nr 4 (21) p 32ndash38vaicekauskas arūnas 2005 etnografiniai regionai kn Tradicijos Iliustruota Lietuvos enciklo-
pedija kaunas p 48ndash53 vaškevičiūtė ilona 2004 Žiemgaliai VndashXII amžiuje vilniusvenskauskaitė eugenija 2000 ką ir kaip šoko žemaitijoje Žemaičių žemė nr 2 (27) p 23vėlius norbertas 1983 Senovės baltų pasaulėžiūra vilnius vyšniauskaitė angelė 1985 žemaičių vestuvės kn Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas t 13 (Iš lie-
tuvių kultūros istorijos) p 122ndash189zinkevičius zigmas 1981 žemaičių tarmės kilmės klausimu kn Iš lietuvių etnogenezės vilnius
p 12ndash18
31
zinkevičius zigmas 2005 Lietuvių tautos kilmė vilniusАрутюнов С А Хазанов А М 1979 Проблема археологических критериев этнической
спецификации Советская этнография 6 p 79ndash89Вольтер Эдуард 1887 Об этнографической поездке по Литве и Жмуди летом 1887 года
Санкт Петербург Моора Xapи 1958 О древней территории раcселения балтийских племен Советская архе-
ология 2 p 9ndash33
THE SAMOGITIAN ETHNICITYREAL OR CONSTRUCTED
Petras kaLnius
Summary
the author of the article contributes to the discussion that sparkled in 1970s among the scientists of humanities the subject of which was whether or not samogitians had formed a separate tribe prior to the formation of Lithuanian state in the 13th century Besides the author questions the possibility of scholarly argumentation of the existence of samogitians as an ethnic group in nowadays Lithuania answering this question becomes highly relevant in the social life of Lithuania because the idea of the samogitian ethnic people still existing nowadays is increasingly promoted in the regional samogitian community and attempted to make use of in the internal political struggle
according to the author the question regarding the existence of a separate samogitian tribe in the early middle ages has to remain open because scholarly arguments both to confirm and to disprove such an assertion could be found nevertheless he maintains that assertions regarding the still existing samogitian ethnicity are groundless irrespective of whether or not the samogitian ldquoethnic unitrdquo (tribe) did exist in the middle ages as demonstrated by the mass opinion poll among the population of samogitian region they do not entertain a separate ethnic self-consciousness over 90 per cent of samogitians consider themselves as belonging to the Lithuanian nation thus integration of samogitians into the Lithuanian nation and their consolidation together with other Lithuanians presents an accomplished historical fact
nevertheless the contemporary samogitian regional community has preserved and still upholds its dialect and numerous peculiarities of its traditional culture in primordial perspective this community could be defined in terms of a sub-ethnic group (sub-ethnos)
gauta 2007-10-30
32
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
ŽEMAIČIŲ FOLKLORINĖ ATMINTIS
Bronė stundžienėLietuvių literatūros ir tautosakos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash per pastarųjų ketverių metų laikotarpį žemaitijoje vykdy-tuose lauko tyrimuose užrašytas folkloras
d a r b o t i k s l a s ndash mėginti nustatyti kam ir kiek dabar naudojamas folkloras kokiais praeities bei dabarties jo ženklais šiandien reiškiasi žemaitiška tapatybė ir kaip konstruo-jama bendruomenės atmintis jų atžvilgiu
ty r i m o m e t o d a i ndash interpretacinis aprašomasisž o d ž i a i r a k t a i žemaičiai bendruomenė atminties vietos folklorinė atmintis folk-
loras
Įvadinės pastabos
ketverius metus (2004ndash2007) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folklo-ristai kiekvieną vasarą porai savaičių vykdavo į žemaitiją iš arti iš pirmų lūpų susipažinti su šiuolaikine žemaičių folklorine kultūra kaip ir prieš daugelį metų iš esmės tirta jos situacija kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose salantuose ža-rėnuose viekšniuose židikuose Įvyko daugybė susitikimų su valstietiškoje aplin-koje gyvenančios vyresniosios kartos atstovais kurių tėvai o dažnai ir jie patys vertėsi iš žemės ūkio tad tikėtasi išgirsti iš jų apie dar gerai pažįstamą žemdirbiui įprastą gyvenimo tvarką ir jos nulemtą kultūrinę patirtį tokia socialinė terpė pasi-rinkta ne atsitiktinai o veikiau remiantis seniai susiklosčiusia tradicija jog kaip tik šioje aplinkoje dar tikrai būtų įmanoma aptikti vienokių ar kitokių agrarinei kul-tūrai būdingo savitais bruožais pasižyminčio žemaitiško folkloro pėdsakų1 kaip paprastai taip ir šįsyk folkloro lauko tyrimų programos pagrindą sudarė jau žinoma informacija žemaitiškų sakytinių naratyvų su juose veikiančiais kaukais laumė-mis ar velniais daugiabalsio dainavimo kalnų giedojimo tradicijos kalendorinių ypač užgavėnių taip pat šeimos papročių ir jų atgarsių paieška
1 Beveik visi mūsų informantai yra vyresnio amžiaus (per 70 metų ir daugiau) buvę lauko darbinin-kai namų šeimininkės rečiau ndash mokytojai tarnautojai kultūros darbuotojai atitinkamai skiriasi ir jų išsilavinimas nuo pradžios mokyklos iki aukštojo mokslo dažniau sekėsi prakalbinti moteris nors tarp informantų pasitaikė nemažai ir vyrų
33
vis dėlto reikia pripažinti jog laikas ir šiuolaikinio gyvenimo iššūkiai visų pir-ma žemdirbystės griūties europoje ir pas mus atviros darbo rinkos šalyje ir užsie-nyje atsiradimo ir kitų ekonominių veiksnių išprovokuota migracija gerokai sujaukė prieš kelis dešimtmečius vis dar lyg ir sėslių vietinių bendruomenių situaciją kartu tai savaip pakoregavo ir taip ilgai išsilaikiusio bdquoužsikonservavusioldquo ir su ilgaamže valstietiška kultūra sieto folkloro vaizdą nors kaip pastebėjo etnologai jau bdquoXX a antrojoje pusėje į tradicinę kultūrą besiskverbianti industrializacija ypač išaugusi kaime migracija iškėlė individualios etninės kultūrinės patirties reikšmę kuri glau-džiai siejasi su privačiu gyvenimu ir jo istorija asmenine veikla išgyvenimais ir jų prisiminimais įvairios kilmės žinija aplinkos vertinimais ir kita užrašyti naraty-vai ndash atsakymai į klausimus ir pasakojimai tampa autorine subjektyvaus pasaulio suvokimo ir asmeninės patirties prisodrinta kūryba ltgtldquo ( Merkienė 2007 24) tad ir folkloristams atėjo laikas turėti galvoje ne tiek sparčiai mažėjančią baigiančią sunykti folkloro klasiką (nors stebėtis verčiančių jos gyvastingų reliktų žemaičių krašte vis dar aptinkama2) kiek stačiai į akis krintantį paties folkloro bdquonuvertėjimąldquo akivaizdų jo paskirties ir aktualumo praradimą tarp vietos bendruomenių
taigi šiandien svarbu pasiaiškinti ne vien kaip atsimenamas bet ir kam bei kiek folkloras dar yra naudojamas vien todėl analizuojant mūsų atliktų tyrimų rezulta-tus kilo mintis pasukti iš įprasto žanrinio folkloro apibendrinimo kelio ir atsigręžti į kitoms mokslo šakoms (istorijai sociologijai etnologijai ir kt) apskritai tarpda-lykinėms sociokultūrinės pakraipos studijoms aktualias kolektyvinės ir kultūrinės atminties tyrinėjimų kryptis3
tokių modernių atminties tyrimų pagrindu pastaraisiais dešimtmečiais yra tapę prancūzų istoriko Pierrersquoo nora ir jo bendraminčių sukurta vadinamųjų atminties vietų (pranc lieux de meacutemoire) koncepcija apimanti ne tik istorijai reikšmingas vie-toves bet ir platų kultūrinį lauką lemtingus praeities įvykius kultūrinius tekstus paminklus prisiminimus ir kitokius tautinei atminčiai svarbius ženklus (nora 1984 1987 1992) tai būdas susieti dabartį su praeitimi mėginant užčiuopti ką vieni ar kiti ženklai reiškia dabartinei žmonių bendrijai ir kaip jie atsiliepia šių dienų tauti-niam (prancūziškam vokiškam ir pan) tapatumui nors pripažįstama kad praeitis visada eina išvien su dabartimi bet kartu pastebimas vis didėjantis atotrūkis tarp jų nes iš tikrųjų bdquopraeitis mums neegzistuoja o tik reiškiasi ženklais mįslingomis liekanomis kurias privalu ištirti nes jose slypi mūsų tapatybės paslaptis atsaky-
2 Plačiau žr austė nakienė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicija salantuose Tau-tosakos darbai 2004 [t] XXi (XXviii) p 305ndash306 Bronė stundžienė Folkloro lauko tyrimai žarėnų krašte Tautosakos darbai 2005 [t] XXX p 133ndash139 vita ivanauskaitė nepabaigiami folkloristų dar-bai žemaitijoje 2006 metų ekspedicija viekšniuose Tautosakos darbai 2006 [t] XXXii p 256ndash263 Bronė stundžienė kuo gyvas žemaičių folkloras Liaudies kultūra 2007 nr 1 p 44ndash49
3 tai šiuo metu pasaulyje labai aktualiu ir perspektyviu laikomas mokslo studijų objektas telkiantis jo tyrimams tiek patyrusius tiek pradedančius jaunuosius mokslininkus plg neseniai vykusią talino universitete vasaros stovyklą plėtojusią diskusijas tema bdquokaip atsimena bendruomenės socialinės ir kultūrinės atminties struktūros ir erdvėsldquo (plačiau žr ramunė Bleizgienė apie atsimenančią estiją Šiaurės Atėnai 2007 rugs 15 nr 35 (861))
34
mas kas mes esameldquo4 keliama idėja jog toks atminties prisiminimų ir tapatumo ryšys geriausiai reflektuojamas per kolektyvinę atmintį kuri bdquoyra žmonių grupes ir bendruomenes vienijantis psicho-socio-kultūrinis mechanizmas veikiantis pras-minėje bendrų išgyvenimų įvykių ir potyrių terpėjeldquo (rubavičius 2007 7) Lygia greta plačiai vartojamos artimos savo turiniu kultūrinės socialinės ir komunikacinės atminties sąvokos Pastarą ja ypač aktualia folkloro lauko tyrimams siekiama pa-grįsti jog bdquobendri prisiminimai įtvirtinami pasakojant bendraujant rodantldquo pasak vakariečių teoretikų net yra pagrindo kalbėti apie iš čia kylančias tam tikras atmin-ties figūras sudarančias tarsi savotiškas atminties salas kuriose laikas išgyvenamas kitaip negu kasdienybėje o pati kultūrinė atmintis veikia kaip rėmai palaikantys tapatumų tvirtumą teikiantys prasminius ir vertybinius orientyrus (ten pat 9)
iš šio atspirties taško paranku ir net būtina pasižvalgyti po šiuolaikinės že-maičių folklorinės kultūros lauką dar ir dėl to jog mūsų tyrimų metu be įprastų folkloro kūrinių nemažai buvo užfiksuota gyvenimo istorijų ir folklorizuotų pri-siminimų apie praeitį kurių turinys beveik tiksliai atliepia glaustai aptartą atmin-ties kontekstą kam jei ne tokioms atminties saloms reikėtų priskirti žemaičių senosios kartos kaip savotiškas naratyvų universalijas pasakojamus gyvus prisi-minimus apie anuomet daug kuo išsiskiriančias žemaitijos miesteliuose gyvenusių žydų gausias bendruomenes (žr končius 1996 60ndash80 Būgienė 2007 67ndash69) an-trą jį pasaulinį karą tremtį pokario kolektyvizaciją pamatinius asmeninio gyve-nimo įvykius (vedybas vaikų gimimą artimųjų mirtį religinės patirties atvejus) taip pat tikrai dar neužmiršto bendruomeninio folkloro klestėjimo vienodus paliu-dijimus žemaičių daugiabalsio dainavimo tradiciją kalnų giedojimą itin popu-liarius su liaudies demonologija siejamus naratyvus (apie baidymus vaikštančias švieseles arba žvakeles) ir kitus dalykus kitaip sakant juk tikrai įdomu mėginti nustatyti kokiais praeities ir dabarties folkloro ženklais šiandien reiškiasi žemai-tiška tapatybė ir kaip konstruojama bendruomenės atmintis jų atžvilgiu Panašiai kaip nykstant kalboms tyrinėjimo tikslu tampa ne kalbos duomenų rinkimas o ją vartojančios bendruomenės siekiai (žr Crystal 2005 151) šiuo požiūriu atminties sąvokų laukui priklauso ir folklorinė atmintis
Kraštovaizdžio sakraliniai objektai ir jų motyvacija
tyrimai leido pasidomėti kaip folklorinė bendruomenės atmintis šiandien atsi-spindi vietinių žmonių kraštovaizdžio vertinimuose nežymiai perfrazuojant mate-rialios kultūros paveldo tyrėjų interpretacijas apie praeities paveldo objektų daiktų įgyjamą teigiamą stereotipinį vertinimą apie jiems segamas istorinio įvykio isto-rinės reikšmės tautinio ar istorinio simbolio etiketes (Markevičienė 2003 239) iš folklorinės pozicijos atrodo taip pat pagrįsta kalbėti apie istoriniams religiniams
4 žr Pierre nora Pasaulinė atminties viešpatija iš prancūzų kalbos vertė odeta žukauskienė [interaktyvus] prieiga per internetą lthttpwwweurozineorgarticlesarticle_2007-10-08-nora-lthtmlgt
3
mitologiniams gamtos ir kultūros objektams tarp jų ir tautosakoje paliudytiems seniau teiktas bei dabar teikiamas reikšmes jų sklaidą ir įsigalėjimą bendruomenė-je spręsti apie tai gana paranku iš pačių gyventojų pateiktų sociokultūrinių minė-tų objektų charakteristikų ir kitais būdais gautos informacijos Pirminę refleksiją aptariamu aspektu nesunku nustatyti apibendrinus gautus minėtos komunikacinės atminties rezultatus
kaip ir ankstesniais laikais taip ir dabar klausinėjamas žmogus yra linkęs kalbėti pirmiausia apie savo gyvenimą ir per asmeninę patirtį matomą pasaulį net jei jis pasakoja apie kolektyvinėje atmintyje stabiliai įsigalėjusius dalykus Juk kaip tik tokiai individualiai patirčiai priklauso dažnai visai bendruomenei gerai pažįstami ir kiekvieno jos nario atskirai bet labai panašiai pasakojami sakmiš-ki nutikimai tačiau tokios individualios atminties aiškiai stokoja toponiminiai padavimai apie krašto gamtos paminklus ir istorinius įvykius donato saukos pastebėjimu naratyvuose apie vietines krašto įžymybes asmeniškumas apskritai beveik neįmanomas nes antgamtinis įvykis čia pateikiamas iš tam tikro nuotolio pats pasakotojas jame tiesiogiai nedalyvavo todėl padavimas yra greičiau kolek-tyvinis išgyvenimas ir liudijimas (sauka d 2007 193) gal dėl to mūsų tirtose vietose žmonės retai (tik specialiai pasiteiravus) ir labai apibendrintai iš miglo-tos istorinės perspektyvos kalbėjo apie jų aplinkoje esančius mitologiškai įpras-mintus sakralizuotus gamtos ir kultūros objektus folkloristo akimis žvelgiant priklausančius pagrindiniam tradicinių padavimų teminiam laukui religijotyri-ninko ndash šventviečių erdvei archeologo vykinto vaitkevičiaus susistemintos bu-vusios žemaičių šventvietės ir sudarytas katalogas kaip tik ir rodo nepaprastą jų gausą vakarinėje Lietuvos dalyje (vaitkevičius 1998) kaip senosios šventvietės jame nurodomi miškai ir medžiai vandens telkiniai pelkės daubos piliakalniai ir kalnai akmenys istoriniai statiniai (koplyčios) bei dar kiti gamtos ir kultūros objektai daugelis iš jų pasak autoriaus ypač kai kurios šventviečių grupės taip pat ir šventakalniai kurių kalvotojoje žemaitijoje yra labai daug (itin išsiskiria vadinamųjų alkos kalnų grupė) siejami su senojo tikėjimo apeigomis (ten pat 25) žemaitiškam savitumui priskiriama ir iki šiol neblogai pažįstama šventų medžių ypač pušų gerbimo tradicija nors Lietuvoje suregistruotos 27 pušys kurioms ne-seniai buvo reiškiama ypatinga pagarba vis dėlto šiame fone itin išsiskiria pušų arealas vakarų Lietuvoje akmenės kelmės Mažeikių šiaulių telšių rajonuose (vaitkevičius 2003 67) kad tokios pušys pavyzdžiui viekšnių seniūnijoje auga miškuose vadinamuosiuose apžadų kapeliuose prie kelių galima įsitikinti ne vien iš mokslinės literatūros (žr vaitkevičius 1998 286ndash287) bet ir šiandien lan-kantis šiose vietose tiesa tos pušys su įtaisytomis jose mažomis koplytėlėmis yra labai jau senos o ir koplytėlės gana varganai atrodo ndash gerokai aptrūnijusios ar net guli nukritusios prie medžių kamienų kaip guli nuvirtusi ant žemės jau prieš ke-letą metų su kryželių koplytėlių vietas žyminčiais vinimis baigianti pūti garsioji minėtame kataloge plačiai aprašyta šventoji kegrių pušis (žr ten pat 276ndash277 Būgienė 2007 59) Jos liekanos senųjų kegriečių mums buvo parodytos drauge su glaustu buvusios pušies išskirtinumo apibūdinimu
36
šventa pušis augo netoli kažauninkaičių namų šalia kalvės apkabinėta pušis buvo kryželių visa virtine koplytėlių prisegiota dabar matyti tik blėkos kurios laikė koplytė-les gal šventuolėliai apačioje yra prispausti nuo vėtros nuvirto Bet niekas nesukūrens niekas nerušins senovėje tik ant pušų bus koplytėlės viduje įstatyta išdrožta Panelė šven-čiausia (Ltr 76387)
Prie šventos pušies žmonės apsižadėdavo dėl pagijimo nuo nelaimių eidavo kliais aplink komunistiniais laikais neleido iš nakties prisega kryželį prie tos pušies rytmetį rasdavo dar ir tvorelę aptvertą Mano tėvai pasakojo ndash sena tai pušis jai daug metų (Ltr 76388)
kokių kitų sakralumo požymių nebuvo užfiksuota tiek apie kegrių tiek apie kitas pušis nors senosiose kapavietėse ant kalniukų vis dar rymo vėjų siūbuojamos augalotos pušys kur kadaise kaip reikia tikėti iš pavienių ir atsitiktinių šiandien nugirstamų reminescencijų dar prieš karą per šeštines buvo prašoma šilumos ir lietaus naujų koplytėlių įkeltų aukštai medžiuose beveik nematyti ir atrodo jog vis labiau tirštėjantis užmaršties rūkas netruks uždengti paskutinius šventomis lai-kytų pušų reliktus
apskritai atliktų folkloro lauko tyrimų metu pavyko iš pirmų lūpų aptikti tik buvusių mitologinių su senais tikėjimais sietų gamtos objektų nežymius atgarsius apibendrintai kalbant mitologizuotas kraštovaizdis šiandieninio jo suvokėjo ref-lektuojamas mažų mažiausiai trejopai 1) išskirtinumu pasižymintys kraštovaiz-džio objektai dažnai prisimenami tik padrikų reminiscencijų pavidalu kaip kitados girdėti dalykai tarsi apie juos būtų vien iš knygų ir mokyklos laikais girdėta ta in-formacija pačiam jos pateikėjui atrodo per daug netikra ir jo nedomina 2) tik gana retai tikima mitologinių vietų realumu6 3) nors objekto išskirtinumas pripažįsta-mas tačiau pateikėjui atrodo jog šio reiškinio priežastis galėtų paaiškinti mokslas7
Plg nerišliai papasakotą padavimą Prie Mosėdžio velnio pamestas akmuo kai pateikėja šiaip taip paaiškino kad velnias nešęs akmenį dabar jis esąs didelėje aikštėje dar pridūrė matyt įstri-gusią dabartinę detalę jog ant akmens yra bdquolaiptā palipt kāp on kuokia stuogaldquo ir baigė retoriniu klausimu kodėl velnias nešęs tą akmenį kam jam to reikėję (Ltr 750455) kitu atveju pateikėjas išdėstęs Alkos kalno padavimo pagrindinius motyvus kaip per užšąlusią Baltiją švedai atvažiuodavo su arkliais lietuvių bdquorabavotildquo kaip jie prisiplėšdavo turto net ir dabar besančios kokios septynios bdquobačkos auksoldquo ten užkastos reziumuoja bdquonieks nežėna ir aš nerondu tėik kon aš galu pasakytė apėi ton kalnąldquo o matydamas vis dar informacijos tebelaukiantį klausančiojo žvilgsnį priduria bdquono kas ndash aug grybā puo bėškėldquo (Ltr 7504256) kalbėdama apie Laumės akmenį pateikėja gražiai pasakoja kaip šieno kūgis pavirto į akmenį ir dabar tebestovi tas bdquokažkoks paminklasldquo tik giliau į žemę įsmegęs o pasiteiravus jo pavadinimo sakė neatsimenanti bet jis esąs užrašytas bdquokažkur knygoseldquo (Ltr 750454) panašiai pateikiama nebedominanti ir primiršta informacija apie aptar-tas šventas pušis tarp jų ir apie Feliksavo pušį prie jos esanti koplytėlė visuomet įkeltas kryželis nors dabar pateikėja nežinanti bdquoar anon nupjuovė ar nenupjuovėldquo (Ltr 7582146) priminus apie netoliese esančius Laumės kūlį Laumės Lovą tik numykiama jog jie yra bdquoož parka kažkorldquo (Ltr 7504209) arba pasakoma bdquotėktā tāp vadėnuos ltgt nežėnau kon prī ton akmena eis baprėdortldquo (Ltr 7505104)
6 Pavyzdžiui tikima jog alkos kalne dega užkeikti pinigai pro šalį einantį žmogų staiga kilęs vie-sulas gali įtraukti į kalno vidų todėl praeinant reikia žegnotis (Ltr 7504359) prie kalno kartais vaide-nasi nuo jo rieda geležiniai tekiniai (Ltr 7504360)
7 detaliai papasakojęs visą alkos kalno švedišką istoriją patikinęs jog ir dabar kalne prie stalų sėdi kareiviai su savo ginklais pateikėjas daro išvadą kad čia praverstų specialūs tyrimai bdquočė rēk dėdelių tuokių atsėdiejėmų čė tor istorikā kėštėisldquo (Ltr 7504358)
37
galima net teigti jog toponiminiai padavimai šiandien vietinės bendruomenės viduje yra tik reliktiniai tai beveik iš atminties bdquoišplauti toposaildquo nors beje ofici-aliai pristatoma kraštovaizdžio versija juos vertina ir jais didžiuojasi antai šventos pušys kaip ir apžadų kapeliai mitologiniai akmenys ir šiaip kuo nors įspūdingi gamtos objektai kaip rodo netoli viekšnių vandens malūno esantis šių apylinkių turistinių objektų žemėlapis net įtraukiami į viekšnių kraštovaizdžio lankytinas vietas žemėlapyje yra nurodytas ir vadinamasis žibikų Meilės akmuo (plg vait-kevičius 1998 288ndash289)8 šie pavyzdžiai leidžia daryti išvadą jog kaip ir visame pasaulyje be muziejais ir šiaip su paminklosauga siejamo atmintinų vietų įprasmi-nimo iš esmės tik su žodine tradicija susiję žemaičių gamtovaizdžio paveldo objek-tai pradedami naudoti edukaciniais ir pramoginiais tikslais nors dėl to kartais gali nukentėti jų autentiškumas nes kaip rodo pasaulio patirtis bdquopasirinkti objektai interpretuojami pagal visuomenės socialinius ir kultūrinius poreikiusldquo kartais net sukuriant visai naują paveldo objekto vertę (vaitkuvienė 2006 89ndash90)
daugumai žmonių kur kas svarbesnės šiandien atrodo su dabartiniu krikščio-nišku tikėjimu susijusios vietos bažnyčios koplytėlės kapinės nors pirmieji du statiniai paprastai yra profesionaliosios sakralinės dailės architektūros ar skulptū-ros tyrėjų akiratyje bdquoatstovauja elitinei bajoriškajai kultūrai daugiausia atsivežtai iš svečių šalių ir inplantuotai Lietuvojeldquo (Jankevičienė 1998 8) tačiau kaip tik šios šventovės atlieka reikšmingą vaidmenį dažno iš tirtųjų žemaičių užfiksuotuose individualios religinės patirties folkloriniuose memuaruose apskritai šiuolaiki-nę kaimo ar miestelio žmogaus pasaulėvoką liudijančiuose pasisakymuose Maža to ndash bažnyčia dažnai suvokiama kaip savotiškas kultūros centras silpnėjant ben-dravimo ryšiams sekmadieniais ar per atlaidus joje susitinka giminės ir pažįstami čia kaip antai Pikelių (Mažeikių r) bažnytėlėje žmonės mielai ne tik gieda bet ir dainuoja kita šių laikų aktualia šventviete laikytinos mažosios koplytėlės (Lietu-vos istoriniuose dokumentuose minimos nuo Xvi a nors vidurio europos šalyse jos žinomos dar iš pagonybės laikų) ndash bdquoįvairūs memorialiniai paminklai su šventųjų figūromisldquo (Jankevičienė kuodienė 2004 9ndash10) statomos pakelėse laukuose ir miškuose kapinėse šventoriuose ir tiesiog sodybose daugiausia senos ir naujos statybos koplytėlių su šventųjų skulptūrėlėmis tarp folkloro lauko tyrimų vietovių pastebėta salantuose ir jų apylinkėse Beje tiek čia tiek apskritai visoje žemaiti-joje ypač daug koplytėlių su švč Mergelę Mariją vaizduojančiomis skulptūromis (ten pat 155) taip ir maga šią tendenciją sieti su mūsų irgi kaip tik žemaičiuose užrašytais regėjimų sapnų naratyvų gausiomis išsklaidomis kurių centre yra šios šventosios figūra
8 Pastarų jų metų ekspedicijų dalyviams nepavyko užfiksuoti jokių prisiminimų apie šitą akme-nį viena kapėnų kaimo gyventoja lyg tarp kitko prasitarė jog žibikuose esąs bdquokažėn kuoks akmou kāp dabar žanijas [prie jo] važiounldquo (Ltr 763842) Beje vėliau viename mokytojams skirtame seminare 2007 m straipsnio autorei viena viekšniškė lituanistė pusiau juokais pusiau rimtai pasa-kojo nuotykį iš savo patirties esą kadaise jos su drauge aplankiusios meilės magijos tikslais žibikų akmenį bet taip ir neišdrįsusios pasinaudoti senų žmonių pamokymu ndash atsisėsti nuogu užpakaliu ant akmens gal dėl to abi ir liko neištekėjusios
38
šiaip jau kaip pažymi sakralinės architektūros tyrėjai seniau bdquomažutėse pakelių koplytėlėse pamaldų nebūdavo ndash čia suklupęs pasimelsdavo užklydęs pakeleivisldquo (Jankevičienė 1998 240) jos skirtos galima tarti kaip ir senojo tikėjimo šventvie-tės bdquoužtikrinti dievo pagalbą vietos gyventojams saugoti juos nuo piktų jėgųldquo ir kitų nelaimių (Jankevičienė kuodienė 2004 11) Įdomu kad pastaraisiais metais prie sodybų ar kitur esančių koplytėlių rengiamos mūsų laikams būdingos liaudiškos religinės apeigos kaimo žmonės daug kur prie jų kas vakarą visą gegužės mėnesį renkasi melstis ir giedoti žemaitijoje populiarių gegužinių giesmių ką jau bekalbėti apie kapinių koplytėlėse ir prie jų vykstančias ilgas pamaldas tam reikalui žemaičių kapinėse prie kiekvieno kapo šiandien pastatoma po suolą ar net kelis (plg dabartines Ylakių kapines) kaip teigia etnografijos šaltiniai tai sena tradicija nes jau nuo se-novės laikų žemaitijoje bdquoper kryžaunas dienas eidavo giedoti visų šventųjų litanijos į sodos kapusldquo dėl to apie dešimtą valandą net mušdavo į kapinėse specialiai įrengtą lentą kad visi be likusių saugoti namų sueitų į kapelius (končius 1996 219)
nebus daug perdėta tvirtinant jog apskritai šiuolaikiniam žemaičių bažnytkaimio gyventojui pagal sakralumą kapai turbūt yra antra vieta po bažnyčios kapavietės kruopščiai tvarkomos puošiamos statomi brangūs paminklai jos dažnai lankomos čia meldžiamasi pavieniui ir kartu su artimaisiais ko gero žemaitiškam savitumui derėtų priskirti ir istorinėje žemaičių atmintyje pagarbiai saugomus vadinamuosius maro kapelius ir realiai jiems rodomą deramą dėmesį pagal išgales juos prižiūri vietos savanoriai9 kartais ten susirenka ir didesni žmonių sambūriai10 žemaičių vyresniosios kartos (ypač apie viekšnius) istorinėje atmintyje gerai išlaikyta dar viena kapų kategorija ndash vadinamieji apžadų kapeliai kur seniau o kai kada ir dabar žmonės apsižada t y ko nors melsdami duoda tam tikrus įžadus (kad pasveiktų ar kitomis materialaus ir dvasinio gyvenimo intencijomis) ir juos vėliau šventai išpildo Paprastai tai senos apleistos kapinės kuriose dabar nelaidojama nors folklorinė at-mintis šias vietas iki šiol tebesieja su baugiais nutikimais (ten vaidenasi baido naktį pro šalį einančius dega užkeikti pinigai ir pan) Mitologizuoti ir įvairiai interpretuo-jami tikrų ir netikrų baidymų siužetai tarp žemaičių gana populiarūs ir šiandien
iš to kas buvo pasakyta peršasi išvada jog apie dabartinių daugumos kaimo ir mažų miestelių bendruomenės narių žemaitišką savastį ndash ideologinį tvirtumą ir ilgalaikį pastovumą ndash galima spręsti tiek iš istorinėje atmintyje neįsivaizduojamai ilgai net iki pat trečiojo tūkstantmečio vienaip ar kitaip išsaugoto su senuoju tikė-jimu susijusio kultūrinio kraštovaizdžio vertinimo tiek iš jo tęstinumo dabartinės religijos pasireiškimo folklorizuotų formų įvairovėje
9 Plg vieną maro kapelių aprašą iš žarėnų krašte vykusios ekspedicijos Buvusiame dideliame Pluo-tinės kaime (Žarėnų seniūn Telšių aps) šiandien tėra penkių gyventojų sodybos Kaimo gale ant me-džiais apaugusio kalnelio yra maro kapinaitės kur pasak vietinių žmonių prieš 300 metų palaidoti šio ir Pakulniškių (dabar nebeegzistuojančio) kaimų gyventojai mirę nuo maro Pluotiniškės seserys Ona ir Zita Dužinskaitės prieš dvejus metus pastatė savo lėšomis paminklinį akmenį maro aukoms atminti Seserys baiminasi kad po jų niekas šių kapų nebeprižiūrės Prašė pasidomėti archyvuose šių kapelių istorija nes vietinė valdžia be dokumentuoto paliudijimo atsisako globoti kapinaites Ltr 7585(36)
10 antai vižančių kaime (Ylakių seniūn skuodo r) paklausus apie dabartines bendruomenės šven-tes buvo paminėta jog kaip tik prie tokių bdquoužmirštų kapeliųldquo šiemet per tėvo dieną gyventojai rinkosi pagiedoti o ir vėliau neskubėjo iš ten skirstytis (Ltr 758560)
39
Šventės ir papročiai kaip atminties vietos
Pagrįstai atrodo kad bendruomeniškumo ir kartu regioniškumo ženklus šian-dien lengviau būtų galima užčiuopti per dar vienos rūšies atminties vietas ndash se-nąsias šeimos ir bendruomenės šventes turima galvoje tradiciniai gyvenimo ir metų ciklo papročiai gerai žinodami jog visuminė ir detali jų analizė priklau-so etnologų tyrimų sričiai folkloristai angažavosi labiau iš tolo patyrinėti kaip bendrame universalių (bendralietuviškų) papročių kontekste šiandien reiškiasi jau anksčiau išryškinti kai kurie jų žemaitiškieji bruožai antai ir šio straipsnio autorė iš kalendorinių švenčių kuriomis bdquodažniausiai būdavo tik pradedami ir pabaigia-mi svarbesni žemės ūkio darbaildquo (žr šaknys 2007 107) tyrimo objektu pasirinko tik užgavėnes itin būdingas žemaičiams iš šeimos ciklo ndash žemaičių vestuvių ir laidotuvių papročius bandydama nustatyti kas yra perimama iš senesnės tradici-jos ir ko šiandien atsisakoma Į akiratį pakliuvo ir besikalantys nauji žemaitiški nežemaitiški papročių daigai kuriuos puoselėja dabartinių miestelių ir kaimo ben-drijų nariai atminties vietų žinovai čia įžiūrėtų tik natūralią kultūrinę raidą nes pripažįstama jog kiekvieną net permanentinį ar tęstinį reiškinį lemia kaita o ne permanentiškumas ir tęstinumas11 Lyg patvirtindamos šį dėsningumą buvusios tradicinės bendruomeninės šventės yra patyrusios esminį lūžį dalis jų visiškai modifikavosi kitos sunyko o jų vietą užėmė naujos Pavyzdžiui akivaizdu jog vestuvės nebeatlieka jokio didesnio vaidmens dabartinių vietinių bendruomenių sanklodoje mūsų sutiktieji informantai retai jose šiais laikais dalyvauja ir beveik vengė apie jas kalbėti
Pastebėta jau iš anksčiau pažįstama tendencija ndash vestuvės žemaitijoje kaip ir kitur Lietuvoje vis dažniau švenčiamos tik siauroje artimiausių giminaičių aplin-koje (stundžienė 2003 23) galimas daiktas kad žmogus tiesiog nebeturi ką pasa-kyti nedrįsta nė kalbėti apie bdquopaprastaildquo švenčiamas vestuves turėdamas galvoje jam neprieinamas miesto vadinamosios elitinės kultūros diktuojamas žiniasklai-dos nuolat viešinamas naujoviškas pompastiškas ir įspūdingai dažnai egzotiškai atrodančias vestuvių madas turima omenyje prakutusių verslininkų ir kitų įžy-mybių prašmatnumu ir įmantriomis apeigomis išsiskiriančios su stulbinamais ves-tuvių efektais ir scenarijais (pabrėžtinai nieko bendra neturinčiais su lietuvių ves-tuvių papročiais) parengtais brangiai atsieinančių samdomų vestuvių planuotojų su fotosesijomis jachtų sraigtasparnių oro balionų pramogomis rožių žiedlapių lietumi į dangų paleistais balandžiais ir dar dievai žino kuo12 klausiami apie šiuo-laikines vedybų apeigas vyresniosios kartos atstovai tik striukai drūtai mesdavo kad vestuvės dabar būna baruose restoranuose iš namų [jaunuosius] tik išleidžia (Ltr 763846) todėl viskas jau nebe taip išeina (LtrF md 20814) senimui tai visiškai nauja patirtis todėl vyresnieji natūraliai labiau linko dalytis įspūdžiais apie jų atmintyje gyvą tarybinių laikų vestuvių šventimą kaip tik šie prisiminimai
11 žr Pierre nora Pasaulinė atminties viešpatija12 žr Laima žemulienė Per santuokos apeigas ndash išradingumo lenktynės Lietuvos rytas 2006
rugpj 18 nr 187
40
buvo pagrindinis šaltinis kalbantis apie vestuves tuo tarpu jau anuomet jų modelis buvo patyręs esminį laiko lūžį neliko buvusio apeiginio scenarijaus iš atminties išsitrynė buvę draminiai apeigomis sankcionuoti epizodai apsieita be žemaitiškų zalietų (sužadėtuvių) pintuvių (mergvakario su apeiginiais šokiais įsiprašymu į namus jaunosios kėlimu į stalelį ačiavimu) zakucijos (prašytuvių) ir kitų dalykų (vyšniauskaitė 1985 131ndash145)
tiesiog pasikeitė pati vestuvių motyvacija ir jos akcentai ndash vestuvės imtos švęsti labiau dėl smagaus juoko pokštų ir linksmybių kai sukviestus svečius (iki 100 ir daugiau) linksmindavo ir pagrindinius vaidmenis atlikdavo samdytų muzikantų grupė ir piršlys su svočia tik bdquoper pirmąjį susėdimą prie vaišių stalo kalbos ir tos-tai būna rimti ltgtldquo (ten pat 167)13 nebeaktualus ir šimtmečiais buvęs per vestuves privalomas apeiginis dainavimas vestuvininkai dainuoja (dažnai labiau klausosi) tik ką nors iš samdytų muzikantų pateikto repertuaro14 vestuvių oracijų vietoje at-sirado visai kitos paskirties ndash linksminimo tekstai primenantys anekdotus ir dažnai nevengiantys obsceniškos retorikos
Ponas antanas savo seseriai rašo kad nupirktų jo sužadėtinei kokią nors dovaną jo var-du sesuo nupirko baltas odines pirštines ir prie progos sau baltas šilkines kelnaites Prie dovanos įteikimo pasitaikė klaida sužadėtinei vietoj pirštinaičių buvo įteiktos kelnaitės Ponas antanas galvodamas kad siunčia pirštinaites rašo laišką bdquoMano mylima mergaite siunčiu tau mažą ženklą savo meilės galvoju svetimos rankos jų nepalies tik mano ži-noma nors niekam paliesti ir neduosi bet neišsaugosi niekam jų neparodžiusi nupirkau tau mažesnio numerio bet jei bus per didelės kai vaikščiosim prilaikysiu nešiok kada būsime drauge kad aš jas matyčiau prieš akis valyk jas kas mėnesį benzinu ir dėl nema-lonaus kvapo šlakstyk odekolonu aš taip dariau su savosiom saugok kad nesušlaptų nes atsiras geltonų dėmių kartais jei pasitaikys suprakaituoti nusimauk ir nešiok rankoj tik žiūrėk niekur jų nepalik užsimaunant pripūsk oro nes lengviau užsimauna Pagal pasku-tinę madą nešiok jas mažiau užmautas ir atsegtas kad į jas daugiau įeitų oro Bučiuoju tave mylintis antanasldquo Pst Skaitoma per vestuves Ltr 7503(16)
tokios ir panašios tematikos tekstų paprastai tik skaitomų apstu per visą pokylį jų klausytis siūloma bet kuriuo vestuvių momentu o linksmą arba pa-brėžtinai iškilmingą šių sakomų intarpų turinį galima nuspėti vien iš jų pavadi-nimų ir pristatymo vestuvių dalyviams Vedusių jų patarimai jaunajam Laiškas jaunajam nuo jaunosios meilužio Kas yra moteris Brandaus bučinio atestacija Trylika įsakymų vestuvių dalyviams kalbos įteikiant jauniesiems gyvenimo raktą pasus šeimos židinį (žr LtrF md 20814 1516 1718 19 20) šias kalbas rei-
13 Plg tipišką rimtą jaunųjų pasveikinimą (pačios sveikintojos sukurtą ir pristatomą kaip bdquogražų ir prasmingąldquo) užrašytą židikuose 2007 m vietinei mokytojai pasakojant apie tarybinių laikų vestuves kuriose ji svočiavusi 40 kartų Gerbiami jaunavedžiai šiandien jums yra didžiulė šventė Jūs sumainėte žiedus Jūsų rankose taurė į kurią turi tilpti viskas laimė ir nelaimės džiaugsmas ir vargai pasisekimai ir nepasisekimai Aš jums linkiu kad šita taurė kurią jūs šiandien paėmėte į rankas pildytųsi vien tik meile džiaugsmu ir laime Būkite laimingi LtrF md 208(23)
14 kaip teigė socializmo laikais vyravusį žemaičių vestuvių modelį išstudijavusi angelė vyšniaus-kaitė muzikantai anuomet propagavo pramogines daineles ir tik vieną kitą humoristinę liaudies dainą o liaudies dainų vaidmuo vestuvėse priklausė nuo atsitiktinumo bdquojei tarp svečių pasitaiko balsingas daugiau liaudies dainų prisimenantis vyresniosios kartos žmogus per vestuves išgirsi ir daugiau liaudies dainųldquo (vyšniauskaitė 1985 177)
41
kėjo parengti iš anksto piršlys ir svočia iš įvairių šaltinių turėdavo prisirankioti visokiausios humoristinės kūrybos sveikinimo tekstų kupletų ir sentencijų juos nusirašinėdavo iš kitų neretai pagal tam tikrą šabloną ir patys kurdavo reikiamus tekstus ndash sveikinimo telegramas vestuvių laikraštėlius ir plakatus o visą sukauptą medžiagą susirašydavo į specialias bdquovestuvių knygasldquo kurios kalbėtojams visada būdavo po ranka (vyšniauskaitė 1985 177ndash178) Modernaus folkloro tyrėjai čia įžvelgia rašytinio žodžio autoritetą pripažįsta jog tautosaka ir literatūra puikiau-siai dera pavyzdžiui vestuviniuose laikraščiuose kuriuose bdquomėgdžiojama oficio-zinių laikraščių struktūra ir stilius jie mirga įvairių literatūros kūrinių oficialių pranešimų ir dokumentų sekimais ir parodijomisldquo (krikščiūnas 2004 255) iš tik-rųjų šiuo atveju vertėtų kalbėti greičiau ne tiek apie folkloro kiek apie tam tikrų parafolkloro formų sklaidą per vestuves apskritai vestuvių sėkmė ir bdquoprestižasldquo aplinkinių akyse beveik tiesiogiai priklausė nuo parodyto jose išradingumo svo-čios bei piršlio iškalbos ir artistinių gebėjimų todėl svočiauti bei piršliauti buvo kviečiami kūrybingi paprastai aukštesnio išsilavinimo gimins (nors nebūtinai) atstovai kaip minėta būtent toks vestuvių modelis su jam būdingais išradingo pasilinksminimo bruožais praktikuotas visoje Lietuvoje labai gyvomis spalvomis yra išlikęs dabartinės vyresniosios kartos istorinėje atmintyje
Pavyko susilasioti šiokios tokios informacijos apie kaitą mūsų dienomis pati-riančias šiaip jau ilgai stabiliai išlaikytas senąsias laidotuvių apeigas ryškiausia inovacija ndash gerokai supaprastintas jų modelis kuriame prioritetai kaip apskritai įprasta mūsų laikų vartotojiškai visuomenei dažnai teikiami patogumui1
iš kapėnų mirusį veža į viekšnius į laidotuvių biurą netoli bažnyčios Musėt pora šimtų litų ndash katafalkas viskas yra šiandien numirė ndash du vakarai o namie vietos gi nėra durys siauros per langą traukia karstą tas yra baisu dabartinis laidojimas yra labai geras daly-kas viskas yra prie rankos niekur nereikia lakstyti eina žmonės lanko neša krepšelius ir vainikus iš giminių ndash vainikai iš kaimynų ndash krepšeliai aš irgi sakau bdquotėk nedorniouket nelaikyket monės numouseldquo
giedami kalnai paskui [groja] dūdos anksčiau patriūbočiai viską atlikdavo maldas mels punktais giedos tada su dūdomis varys dabar ir dūdoriai sutrumpina kur buvo trys penkios valandos dabar nė pusantros nebėra o paima tris šimtus litų apsaugok tu dieve dar reikia pridėti ir tašes ndash tokių niekas nebnori
kaip išgieda kalnus duoda šaltų [patiekalų] valgyti Palaidojus ndash baras užsakytas (vie-nam žmogui 12 litų) Parvažiuoji švarus ndash rengia šviesiau dabar laidotuves
Po laidotuvių praėjus mėnesiui ndash trisdešimtinės užperkamos mišios į kapus važiuoja gėlių nuveža žvakes uždega Paskui vaišės Jau čia yra kviestiniai (Ltr 763840)
tokį iš bdquopraktiškųldquo pozicijų pateiktą laidotuvių ceremonijų apibūdinimą ir jų vertinimą galima laikyti gana tipišku reiškiniu net yra pagrindo teigti kad iš at-minties traukiasi kadaise rituališkai sureikšminta žmogaus laikysena mirties aki-vaizdoje pati mirties samprata ypač senoji marinimo dvasia apie kurią galima
1 tokios nuostatos laikomasi ne vien per laidotuves plg dar apie 1985 m etnologui paklausus ko-dėl per žemaičių vestuves nebebūna pintuvių vakaro gautą trumpą atsakymą ndash pintuvininkai kambarius pritrypią (vyšniauskaitė 1985 137)
42
spręsti iš būtent žemaitijoje gyvavusio papročio kai uždegus mirštančiam žmogui graudulinę žvakę buvo mušama į specialiai įtaisytą lentą kad kaimynai skubėtų ligonio marinti (vyšniauskaitė 1995 444)
kur kas stabiliau išlaikyti ir iki šiol nepaliauja gyvuoti kito tipo su laidotuvėmis susiję tikėjimai t y tie kurių turinys tiesiogiai susijęs su gyvaisiais ir į kuriuos neatsižvelgus gali iškilti grėsmė tolesniam jų gyvenimui plg populiariausius jei važiuojant į bažnyčią ką sutiksi vyrą ar moterį tai pirma tas ir mirs jei arti ndash tai greit mirs jei toliau ndash negreitai procesiją susitikęs žmogus neturi sustoti jei nu-mirėlis žiūri akimis tai ką iš giminių pasikvies ndash tą labai saugo Ltr 7638(40) istorinėje atmintyje dar rusena šiandien įdomiai atrodantis vienas kitas senosios žemaičių laidotuvių buities reliktas (žr pasakojimą Į budynes nešdavosi savo pei-lius ndash Ltr 750354) netiesiogiai su laidotuvėmis turi ryšį ypač ryškus žemaičių atminties klodas siejamas su mirusiųjų grįžimais vaiduokliais neramių vėlių klaidžiojimais (apie juos dar bus užsiminta aptariant žodinę folklorinę tradiciją)
vis dėlto žvelgiant iš folklorinio atskaitos taško centrine žemaičių laidotuvių ašimi pagrindiniu jų apeigų elementu kaip seniau taip ir dabar laikytinas kry-žiaus kelio vadinamųjų kalnų arba kalvarijos giesmių giedojimas taip pat dūdų orkestro (patriūbočių) grojimas (vyšniauskaitė 1995 451 454) kalnų ir grojimo dūdomis tradicija yra visai nepraradusi savo pozicijų nors vidinių kaitos ženklų esama mažėja vietinių gyventojų o kartu silpnėja ir senųjų kalnų giedojimo tradi-cija randasi vis daugiau samdomų laidotuvių giedotojų grupelių kurias sudaro 2ndash3 ir giedantys ir dūdomis grojantys dažnai profesionalūs muzikantai jie savaip pri-taiko trumpina ir atnaujina giesmių repertuarą nors laidotuvių dalyviai pripažįsta ir vertina profesionalų atlikimą tačiau kartu apgailestauja dėl pamažu gęstančios jų pačių giedamų kalnų tradicijos
iš bendruomeninių metų švenčių vienokio ar kitokio vietos gyventojų dėme-sio sulaukia ryškią tradiciją žemaitijoje turėjusios užgavėnės nors jiems patiems jos šiandien mažai ką bereiškia dėl daugybės priežasčių ndash susilpnėjus žmogaus priklausomybei nuo gamtos sąlygų ir sezonų kaitos užgavėnėms nepatekus bdquoį ofi-cialaus bažnytinio kalendoriaus švenčių tarpąldquo (vaicekauskas 2005 50) ir dar kitų dalykų ndash jų papročių ir apeigų prasmė eilinių žmonių akyse yra jau galutinai prara-dusi savo reikšmę virtusi vien pasilinksminimo pramoga šiandien tai arba sauje-lės kultūros darbuotojų iniciatyva rengiamas persirengėlių važinėjimas po kaimus ir kiemus arba dažniau vien vaikų žaidimo forma šiaip jau etnologai užgavėnių bdquosuvaikėjimąldquo laiko dėsningu apeigų degradavimo požymiu taip atsitinka kai iš atminties galutinai išsitrina buvusio papročio paskirtis o jo išorinės formos pa-naudojimas virsta vien pramoga ir žaidimu (ten pat 53) kai kurie užfiksuoti da-bartinių žemaitiškų užgavėnių elementai žymi pabrėžtinai šiuolaikinį jų akcentą už apsilankymą per užgavėnes vaikams mokama pinigais Plg Petraičių kaimo gyventojos (židikų seniūn) paliudijimą
vaikā ein šįmet bėškė mažiau bet pernā mosiet kuokių dvylėka partėjų parėjėn net ir ėš židikų čė vėsė ėš skliaustės ėš dilbikių ndash skouda rajuons jau čė y no eis ir eis
43
kāp pasiotėn no i sositaisys puo litielį puo litielį ta saldainį ta kon nuors [Tai dabar duodate pinigų] no doudam puo litą daugiau aš nadoudu Jego tau vis tėik ožpernā kad ejė dvylėka partėjų dvylėka litų jau tau ėšēn ožtenk vakam sosėrenk anėi (LtrF md 2068)
tarp prisiminimų apie kadaise klestėjusią karnavalinę užgavėnių tradiciją į pir-mą vietą ir tektų iškelti mūsų tirtose vietovėse pačias persirengėlių vaikštynes su daugybe jose dalyvavusių zoomorfinių (ožio arklio meškos gervės ir kitų gyvūnų) demonomorfinių (mirties velnio) antropomorfinių (čigono žydo elgetos vengro) personažų kaukėmis kaip vieningai pripažįstama tokios vaikštynės daug dažnes-nės bdquožemaitiškoje šiaurės Lietuvos dalyjeldquo nei kitur (šaknys 2007 115) svarbiausiu ritualiniu personažu jau seniai laikomas žydas grynai žemaitišku požymiu reikia laikyti ir iki šiol tvirtai įsigalėjusį įprotį užgavėnes apibūdinti kaip ėjimą žydais tiesiog dalyvauti karnavalinėje eisenoje čia ir reiškia eiti žydeliais bdquoJei šiaurės Lietuvos kalėdinio laikotarpio persirengėliai dažniausiai vadinti čigonautojais tai žemaitijoje vaikštynių dalyviai paprastai turėdavo surinktinį užgavėnių žydų var-dąldquo (vaicekauskas 2005 132) toks pavadinimo stereotipas bus atsiradęs iš kito svetimo žmogaus specifinio vertinimo t y dėsningo įvairiose kultūrose kitataučio kitos etninės kultūros atstovo visokeriopo sureikšminimo ir vėliau įsigalėjęs kaip tam tikra kalbos klišė
Įdomu jog dabartinių kaimo bendruomenių nariai nė neraginami ir kur kas entuziastingiau kalba apie visai kitokius mūsų laiko bendruomeninius ir šeimos gyvenimo įvykius ir šventimus Jiems didelį įspūdį palieka dabar įprasti jubiliejų šventimai kai iškilmingam jų paminėjimui susiburia šeimotildes ir giminės dauguma Ypač šviesiai pats sukaktuvininkas prisimena viešą savo kaip jubiliato pagerbimą taigi vos ne kiekvienas apklaustasis turi gražių prisiminimų iš giliai širdin įstrigu-sios sveikinimo ceremonijos ir pagarbiai rodo rajono laikraštyje ta proga paskelbtus artimųjų sveikinimus16 ne menkesnį įspūdį daro ir paprastai vaikų rengiami tėvų vedybų jubiliejai auksinių (deimantinių) vestuvių šventimai prieš kurių iškilmingą ceremonialą bažnyčioje ir per vaišes gerokai nublanksta ir nebe tokia svarbi atrodo tikroji santuoka Prisiminimai apie paprastai dar neseną įvykį labai šviesūs juos palaiko pridaryta gausybė nuotraukų fiksavusių vos ne kiekvieną šventės epizodą tai labai svarbu ndash kad būtent šios įsimintinos dienos paliudijimas liktų anūkams bei proanūkiams
kaip ir visoje Lietuvoje žemaičių tradicines šeimos šventes papildė vadinamieji giminių susitikimai tapę savotiška giminės narių švente kai į vieną vietą susirenka artimesni ir tolimesni giminaičiai tokios tradicijos atsiradimas visiems supran-tamas nes dabartinėmis sąlygomis giminystė dažnai tik formaliai palaikoma dėl
16 antai vos pradėjus kalbėtis su viekšnių seniūnijos kegrių kaimo devyniasdešimtmečiu anta-nu galminu buvo atneštas laikraštis su jam svarbia pasveikinimo publikacija Šiandieną Tavo metai sužydėjo ndash devyniasdešimt įvairių žiedų Čia visko būta saulės vėjo daug praradimų ir vilčių Nuėjai prasmingai ilgą kelią pavargo rankos nuo sunkių darbų Priimk šiandieną degančią ugnelę savo anūkų ir vaikų širdžių Antaną Galminą jubiliejaus proga sveikina dukros ir sūnūs su šeimomis (cit iš Žemaičių būdas 2006 vas 24 nr 21 (1063))
44
įvairių aplinkybių žmonės mažiau bendrauja o toliau gyvenantys susitinka tik mi-rus giminaičiui iškyla rimta grėsmė visai pairti giminių santykiams
todėl labai prasmingi yra giminių susiėjimai tai natūralus giminystės ryšių palaikymo informacijos perteikimo ir išlaikymo būdas čia pasimatome pasikalbame susipažįstame su giminės atžalomis pavartome senus albumus aplankome savo tėviškes tėvų ir protėvių kapus čia dvasia nuskaidrėja ndash išgyvename realų bendrumo jausmą ne tik su savo kartos bet ir su praėjusių kartų giminaičiais tokios akimirkos yra reikšmingos visiems ypač vai-kams jos palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui (kvietkauskienė 2004 2)
antra vertus šį naują giminių susitikimų proveržį galima pagrįstai laikyti eu-ropiniame kontekste dabar itin populiarios genealoginės atminties lietuvišku va-riantu Pasak P nora pastaraisiais metais vis dažniau grįžtama prie konkrečios istorinės atminties įsigali šaknų kultas intensyvėja genealoginiai tyrimai gausėja minėjimų17 žemaitiški giminaičių susitikimai rengiami pagal šiuolaikinius kultū-rinius poreikius nuvykstama į tėviškę (net jei jos nebėra) būna užsakytos mišios aplankomi kapai susinešamos bendros vaišės jų metu sakomos kalbos šokama grojant muzikiniam centrui ir dainuojama iki paryčių o dainuoja kaip ir kitomis panašiomis progomis tikrai su azartu ir daug beresnevičiškai ironizuojant stačiai bdquokaip pasiutęldquo juk jie irgi bdquodainų tautaldquo tad ypač lengvai pagauna ką nors iš Pūko radijo ar pageidavimų koncerto18 žemaičiai šiuo atžvilgiu nė kiek ne prastesni už dzūką ar kitą kokį aukštaitį kur tėvynainis begyventų ndash mieste ar kaime gal net pranašesni ndash jie turi savo žilviną žvagulį o šis gi ištikimai žemaitiškai traukia tad kaip teko įsitikinti geriau nė nebūna ndash paleidi įrašą ir plėši kartu Beje girdėta jog net ir kalnus pratinamasi giedoti kartu su įrašu
daug dėmesio kaip būdinga mūsų laikams kreipiama išsaugant šventės prisi-minimus ateičiai fotografuojama filmuojama rengiami kompaktiniai diskai net eilės ta proga rašomos19 kai kuriais atvejais tokių susitikimų proga raštingesni šeimos atstovai savo iniciatyva net išleidžia giminės istorijos knygas kurias jau tiesiogiai galima sieti su genealoginės atminties įprasminimu apeliuojančiu net į ateitį ndash būsimų vaikaičių atmintį Plg vieną židikų ekspedijos fragmentą iš aprašo bdquosugrįžimas į tėviškęldquo
atokioje vižančių kaimo senoje sodyboje gyvena šeštą dešimtį pradėjusi Janina Brazaus-kienė-Malūkaitė su vyru Moteris sakėsi baigusi telšių dailės technikumą po to trisdešimt metų gyvenusi vilniuje dirbusi tuometinėje bdquoelfosldquo gamykloje o dabar prieš keletą metų grįžusi į tėviškę prižiūrėti kad ji galutinai nesunyktų Mielai aprodė dabar merdėjančią o kadaise klestėjusią didžiulę sodybą šimtametį sodą su keistai pažeme nusiraizgiusiais obelų kamienais baigiančius trūnyti avilius pirtį dengtą dar namų sąlygomis degtomis čerpė-mis ar dėl trūkstamų lėšų tėviškei atnaujinti ar dėl kitų asmeninių negandų moteris kalbė-
17 žr Pierre nora Pasaulinė atminties viešpatija18 žr gintaras Beresnevičius dainavimas atsistojus Šiaurės Atėnai 2003 birž 28 nr 658 19 kapėniškė elena vismantienė-ružaitė septyniolika metų išdirbusi kapėnų mokyklos valytoja
daug pasakojo apie ružų giminės 60-ies žmonių susitikimą rodė sudarytą šeimos medį taip pat atkurtą buvusios gimtosios sodybos muliažą deklamavo jos pačios ta proga parašytą eilėraštį bdquogiminių susitiki-masldquo plg jo ištrauką Tėvelio sodyboj Mes obuolius skynėm Virvytės pakrantėm Mes lakstėm basi Po daugelio metų Mes vėl susitikom Prisiliesti prie eglės senos Nors bakužės jau nėr Ir takeliai užžėlę Bet gyvybės medis Auga vešlus LtrF md 215(5)
4
jo tyliu rezignuojančiu balsu tik be sustojimo nešė ir nešė tolimą praeitį menančias giminės relikvijas įspūdingą jos senelio Benedikto Malūko vestą namų ūkio knygą 19 a pabaigoje rusiškai rašytus skolos raštus nuotraukas portretus dėžutes ir kiek netikėtai pagyvėjo tik atvertusi neseniai išleistą knygą albumą bdquoMalūkų giminėldquo Jame pristatytos keturios šios giminės kartos iš kurių trečiajai priklauso ir pati Janina šeimininkė ne ką mažiau pagarbiai sklaidė ir rajoninio laikraščio [Mūsų žodis 2005 birž 10 nr 45 (7353)] vieną egzempliorių kur su antrašte bdquoPrie šeimos židinioldquo pristatoma minėta knyga (žr Ltr 7639)
Į vieną gretą su giminės sambūriais šlietųsi ir išpopuliarėję vadinamieji kraštie-čių suvažiavimai Į juos iš visos Lietuvos sušaukiami paprastai vasarą iš to krašto kilę žmonės tokius bdquosugrįžimusldquo juos tiriantieji sieja ne vien su prisiminimais apie negrįžtamai prarastą laiką kaip pripažįstama naujų švenčių banga naujos kolek-tyvinio prisiminimo formos bdquoatskleidė visuomenės poreikį įvairialypei tapatumo raiškai leidžiančiai įvairiais būdais save susieti su praeitimi ir suvokti save istorijos bei kultūros subjektuldquo (Merkienė 2007 11) Jei kalbėtume apie čia trumpai apžvelg-tą žemaičių pagarbą praeičiai šalies kontekste tai ji irgi tikriausiai nelabai skirtųsi nuo kituose regionuose panašios atminties formų sklaidos žemaitijoje užrašyta šio pobūdžio medžiaga greičiau leidžia atpažinti ne tiek regioninį savitumą kiek dabar gyvenamą mūsų laikotarpį jo turinį ir jam būdingus ženklus išryškėjusius žmo-giškųjų išgyvenimų erdvėje
kaip turėtų patvirtinti ir etnologai tiek per antrą ją XX a pusę tiek mūsų die-nomis be didesnių pakitimų šalia dabartinės visur vienodai unifikuotos mitybos išsilaikė ir senųjų žemaičių patiekalų tradicija vis dar populiarios košės (pusinė pusmarškonė ir kt) su įvairiais pamirkalais spirginė cibulynė kastinys šiupinys ir kiti nuo senų laikų žinomi žemaitiški valgiai (plačiau žr Miliuvienė 1985 107ndash116) sunku kitiems regionams šiuo požiūriu ir prilygti ndash žemaičiai turi ryškų šio istori-nio paveldo (maisto) kodą be kitų dalykų žymintį ir žemaitišką tapatybę
šiame naujo atminties įprasminimo fone tenka konstatuoti ir iš esmės pakitusį sociumo ir folkloro santykį nes pastarasis kaip buvo mėginta parodyti bent jau klasikiniu savo pavidalu sunkiai integruojasi į aptartą iš esmės naują kultūrinę si-tuaciją nors išorinių sąsajų ir esama minėtomis švenčių progomis jei situacija pa-lanki t y jei tik yra prisimenančių padainuojama ir buvusio žemaitiško repertuaro dainų šokami vietiniai šokiai rateliai prisiminimuose ir šiaip pagarbiai atsiliepia-ma apie kitą gimtinės tautosaką
Folkloras kaip žemaičių tapatumo ženklas
bdquotautosaka kadaise turėjusi vertę ir prasmę savo daugiafunkciškumu konkrečia-me sociume traukėsi traukėsi ir pasitraukė iš gyvenimoldquo ndash neseniai rašė donatas sauka (2007 425) norėtųsi išlygų ndash gal ne visiškai iš gyvenimo gal tik iš akty-vios pozicijos į tylią periferiją labiau į užribį gal teisingiau sakyti jog bdquopasitraukėldquo tik tautosakos klasika drauge su neišvengiama visa buvusios tautosakinės tradicijos transformacija tačiau vis tiek su netekties pabaigos ženklu nes tautosakos išeita iš
46
viešo gyvenimo kur ją dabar kompensuoja kitos ndash modernesnės kultūrinės patirtys tiesiog gal net pavėluotai atėjo metas žiūrėti bdquoį tautosaką kaip į tautos atminties skryniąldquo (savukynas 2007 53) ir žiūrėti reikia iš globalizacijos industrializacijos eurointegracijos ir kitų dabartinių pasaulinių procesų atskaitos taško kaip pasaky-tų juos tiriantieji bdquoraunančioldquo bendruomenes ir kultūras iš joms įprastos aplinkos kad šiame fone beveik nėra ko bekalbėti apie mūsų valstietiškų šaknų tautosaką tarsi aišku tiek ją dar gerai menantiems tiek tiriantiems tai tik praeities visuome-nių gyvenimą liudijantys simboliai o istorikų žodžiais tariant kuo bdquoprimityvesnė visuomenė tuo paprastesni simboliai ją tenkinaldquo (aleksandravičius 2001 37) kas gi ryžtųsi prieštarauti šiam epochų ar civilizacijų raidos dėsningumui nors patys simbo-liai simboliams nelygu vienas iš jų bent jau kalbant apie lietuvių kultūros tapatumą XiXndash XX a laikotarpiu tikrai galėtų būti folkloras Jo vaidmuo laikui bėgant išties keitėsi tačiau dabartyje atidžiau patyrinėjus tų pačių žemaičių bendruomenių vidų paaiškėja jog vienokių ar kitokių folklorinių išsklaidų nors vežimu vežk dėl to tauto-sakininkai ir yra įsitikinę kad nepavyks taip paprastai bei lengvai suvesti sąskaitų su net europiniame kontekste itin turtingu mūsų žodiniu ir muzikiniu paveldu ndash jis nie-kur nedingęs ir dabar tik įgijęs kitus pavidalus ir kitą raišką taigi folklorinė kultūra tiriama tikrai ne vien iš pareigos praeičiai nes jos gyvastinga tradicija vis savaip iš naujo aktualinama tai pakartojant tai perkuriant perprasminant ir pritaikant nūdie-nai (Būgienė 2007 70) Folklorinė dabartis tikrai veikia išvien su praeitimi galima žinoma kalbėti apie kolektyvinėje atmintyje koegzistuojančias dvi ar daugiau viena kitai prieštaraujančias folkloro interpretacijas iš kurių dvi ir plika akimi matomos mūsiškos valstietišką tapatumą žyminčios tautosakos aukštinimas bei propagavimas (su ryškia edukacine linija) ir folkloro kaip atgyvenusio reiškinio vertinimas tarp šių kraštutinumų driekiasi dar kitokie ne tokie išgryninti labiau bdquokompromisiniaildquo variantai toks folkloro supratimas būdingas ir žemaičių bendruomenėms
Lietuvių folkloristika yra pripažinusi jog žemaičių tautosakoje prioritetą turi na-ratyvai o jų pasakotojai kartais pasižymi nepaprastais gabumais (sauka L 1983 108ndash111 Būgienė 2007 56ndash57) situacija nedaug pasikeitusi iki šiol ndash per pasta-ruosius metus užrašyta ir tautosakos prozos kūrinių ir aptikta neblogų jų mokovų (stundžienė 2007 46) daugiau naujovių šiuolaikinės tautosakos sklaidoje atsirado žvelgiant ne tiek iš pasakojančio žemaičio dabarties kiek iš vis tvirtėjančio jį klausi-nėjančiojo apsisprendimo leisti pasakotojui kalbėti visomis jam rūpimomis temomis nuo pasakų ir sakmių iki individualių asmeninio gyvenimo įvykių aplinkos vertini-mo interpretacijų Pagrįstai tikintis kad tokiame plačiame kontekste turėtų išryškėti ir šiame straipsnyje dominantys dalykai ndash folklorinė atmintis jos įtaka dabartiniam kultūriniam tapatumui tikrovė pranoko lūkesčius netikėtai susidurta su iki šiol ne-įsivaizduojama folklorizuotų naratyvų ndash gyvenimo istorijų prisiminimų apie tremtį karą meilę šeimą papročius sapnus bei regėjimus ndash gausa vieno žmogaus atminty-je iškalbingo žemaičio papasakoti ir užfiksuoti kaip vienkartiniai tekstai jie vis tiek teisėtai pakliūva į šiuolaikinio folkloro mokslinę apyvartą kartu su tradiciniu folk-loru jie atveria galimybes tirti šiuolaikinio pasakojimo transformacijas kurioms
47
priskiriamas jų idėjų aktualinimas bandymai racionalizuoti ir moralizuoti (Bū-gienė 2007 62ndash66) kartais labai savaip ir netikėtais rakursais atskleidžiantys ir individo pasaulėvoką tokie atsivėrimai pasisakymai be kita ko visiškai paneigia ir išplitusį uždaroko nepasitikinčio užsispyrusio ir kitokiomis ne itin palankiai vertinamomis savybėmis pasižyminčio žemaičio stereotipą (plačiau žr kalnius 2002 31ndash34)
Įdomu jog mitologinė žemaitiškų naratyvų refleksija ypač ryški su anapusybe susijusiuose demonologiniam sluoksniui priskiriamuose pasakojimuose kuriuose kalbama apie mirusiųjų grįžimus neramias vėles virtusias demoniškais vaiduok-liais ir kitokius nelabai aiškius bdquobaidymusldquo tarp jų kaip ir ankstesnių laikų ar-chyviniuose rankraščiuose iš žemaitijos vyrauja žvakelėmis švieselėmis žiburė-liais vadinamų nekrikštytų mirusiųjų (ypač vaikų) vėlių klaidžiojančių naktimis tema20 aktyviai funkcionuojanti analogiškų siužetų ištisa sankaupa tik patvirti-na šio pobūdžio ryšio tarp mirusiųjų ir gyvųjų aktualumą šiandien tiesiogiai su anapusybe sietini ir plačiai pasakojami sapnų siužetai regėjimai velnio apsėdimo atvejai pribloškiantys tikėjimo jais stiprumu atskirai ir labai gyvastingai siužetų grupei vertėtų priskirti ir nužiūrėjimus apkerėjimus ir dar kitokią kenkimų magiją ne tik atsimenamą iš senovės bet galiojančią ir šiandieninėje agrarinėje veikloje ypač lengvai įžiūrimą dabartiniuose žmonių santykiuose pirmiausia ndash su kaimy-nais sprendžiant iš naujausių naratyvų tiesiog visa žemaitiška kasdienybė jos bui-tis ir būtis kaip ir kadaise tebėra trapi ir nesaugi ją lengvai pažeidžia ne tik šių dienų tikrovės akibrokštai bet ir iš šalies įsikišančios mistinės jėgos
gana ryškiai prisimenamos ir tradicinės kadaise aktyviai veikusios mitinės žemaičių sakmių būtybės ndash velnias kaukas laumė (deivė) nors dalis siužetų su jais ir primiršti dalis perdirbti arba pateikiami tik kaip nerišlūs pranešimai ne-paisant to kone kiekvienas žemaitis paklaustas apie juos patvirtins tikrai apie tai girdėjęs ir būtinai pakomentuos savo tikėjimo netikėjimo šių būtybių realumu versijas kartu reikia pripažinti jog išklausiamus ir primenamus mitologinio po-būdžio pasakojimus tikrai svariai gožia laisvanoriškai besiliejantys memuariniai tekstai akivaizdu jog kolektyvinėje atmintyje mitiniai vaizdiniai gyvi tik frag-mentiniu pavidalu jie tarsi nuvertėję jiems būdinga remotyvacija su ryškia paties pasakojančiojo brėžiama distancija tarp pasakojamo įvykio ir jo tikroviškumo kitas dalykas kad šiuolaikinės bendruomenės viduje beveik neliko šių naratyvų adresato mažėja jų poreikis tiesiog nebėra kam pasakoti21 tuo tarpu memuariniai
20 Plg pastarųjų lauko tyrimų metu žemaitijoje užrašytą pasakojimų apie klaidžiojančias švieseles gausą Ltr 7503(36) (78) (203) (204) (269) (270) 7504(14) (15) (222) (257) 7507(27) (71) (132) LtrF md 213(6) (20) 214(1) (2) ir kt
21 kapėniškis devyniasdešimtmetis zigmantas dzindzelėta tikrų tikriausias pasakų karalius paklaus-tas kam jis dabar pasakoja savo puikiai atsimenamus siužetus nustebęs atsakė kad seniai nebėra kam niekam neįdomios jo pasakos ir pridūrė Vis tėik sakau kėts ož dorną palaika kėts ndash ož gryną pėnigą Daugiau tyliu jok ne šou neluosi prī būduos LtrF md 218(39) nebloga anekdotų ir linksmų istorijų pasakotoja mokytoja ieva olberkienė iš židikų savo situaciją vertino kitaip sakėsi buvusi geriausia pasa-kotoja rajone ją kviesdavęsi į kultūros namus be to dažnai svočiaudama ji ir taip turėjo vos ne nuolatinę klausytojų auditoriją kitokių progų tradicinių naratyvų natūraliai sklaidai beveik ir nebūna
48
pasakojimai dar daug kam yra įdomūs jie turi paklausą tarp šeimos narių gimi-naičių kaimynų šiaip pažįstamų kaip iš pirmų lūpų išgirstama istorinių įvykių nutikimų šeimoje ir giminėje kronika
iš istorinės perspektyvos žvelgiant rūpėjo pasidomėti dar vienu tipišku že-maičių folklorinės tradicijos reiškiniu ndash daugiabalsiu dainavimu šiaip jau tyrimų metu gerokai papildyta iš seniau sukaupta šio regiono dainų kolekcija Fiksuoti visi padainuoti kūriniai neatsirinkinėjant vertingų nevertingų variantų gerų prastų dainuotojų suvokiant jog svarbiausia dainavimo kaip ir pasakojimų tradicijoje yra varijavimas ir kad atrankos atveju daug kas prarandama (plg Crystal 2005 145) tokia praktika net leidžia kalbėti apie naujai besiformuojantį ir per dainavi-mą reiškiamą bdquožemaitišką susipratimąldquo nes naujųjų dainų tekstuose sąmoningai skiriamas didelis dėmesys gimtinei ne vienos bendruomenės viduje susidariusi dainuojanti grupelė kaip ir Pikelių bdquoBočių klubasldquo laisvalaikiu mėgsta pritariant akordeonui dainuoti žemaitiją šlovinančias dainas tokias kaip bdquodainioukem že-maitē dainioukemldquo (LtrF cd 17711) bdquožemaičių žemie žaliou pušynāldquo (LtrF cd 17714) bdquoLeidžias saulė raudonaldquo su jos iškiliu priedainiu Žemaitija Žemai-tija Dievo glėby ndash Žemaitija Žemaitija Gražiausia esi (LtrF cd 17717) šiaip visai nekelia nuostabos kad bendras per vieną ekspediciją užrašytų senesnio sti-liaus dainų skaičius net kartu jas paėmus su visais vėlyvojo klodo kūriniais ne-prilygsta prieš kelis dešimtmečius per panašų tyrimų laiką į rankraščius perkeltų beveik vien žemaitiškai dainų klasikai priklausančių variantų sankaupoms taip bus nutikę ne tik dėl pačios dainavimo tradicijos silpnėjimo kaip viena priežas-čių galėtų būti nurodomas ir senojo kolektyvinio daugiabalsio dainavimo terpės sunykimas22 studijuojant naujausius rinkinius ir garso įrašus krinta į akis dažni žemaičių atsisakymai dainuoti vien dėl to kad bdquoniekada po pirmu balsu nešaukėldquo (todėl ir neatsimena žodžių) nuolatiniai nusistebėjimai kaip gali dainuoti vienas jei nėra kur bdquobalsui atsiremtildquo aibė prisiminimų su kuo seniau dainuojant balsai gerai bdquosueidavoldquo arba bdquoprī kuokia balsa nata liub gerā krėstėldquo tinkamas gražiais o svarbiausia ndash suderintais balsais dainos atlikimas iki šiol labai vertinamas taigi dainavimo būdas ir jo estetika yra šventas dalykas istorinėje žemaičių atmintyje to siekiama ir dabartinėje dainavimo praktikoje ne visada tokius reikalavimus atitinka religinių giesmių tarp jų ir kalnų giedojimo tradicija palaikoma ir pri-pažįstama paprastai absoliučios bendruomenės daugumos galima tik spėlioti jog kaip tik dėl ritualinio giesmių pobūdžio ir dėl noro suburti kuo daugiau giedotojų (tokią teisę turi kiekvienas nesvarbu kokį balsą ar klausą beturėtų) nebe taip pai-soma tikro bdquosusigiedojimoldquo nes kaip rodo praktika dažnai tenka giedoti ir nesant tinkamo giesmių vedėjo be to ne vieną valandą giedant pavargsta ir geriausi balsai tuo nenorima pasakyti jog žemaičiams nesvarbu gražiai giedoti norima tik pabrėžti kad čia svarbiau kiti dalykai dainuoti gali kada tik nori ir kada iš-eina o čia ndash kada reikia taip tarsi iškeliama ne tik šių dienų bene pagrindinio iš
22 kaip teko patirti gerokai rečiau nei dzūkijoje tik pavieniais atvejais dainingesnė žemaitė yra prasitarusi jog ji kai nori tai ir bdquožygioudamuosldquo pagieda pati sau (Ltr 7507110)
49
bendruomenės vidaus kylančio ritualo svarba bet ir pabrėžiamas pats jo bendruo-meniškumas galimybė visiems dalyvauti giesmių rituale tai irgi žemaitiškos da-barties bruožas dzūkijoje ndash priešingai ndash kaip liaudiško giedojimo pavyzdį galima nurodyti tik iš puikius balsus ir klausą turinčių susidariusias laidotuvių giedotojų grupeles nelyginant kokius ansambliukus žinomus vos ne per kelias apylinkes kurie kviečiami iš toliausiai nes tikimasi išgirsti giedojimą kaip geriausiame kon-certe (stundžienė 2003 22) vietos žmonės vien savo jėgomis taip nepagiedotų gal todėl platesnis kolektyvinis vietinių giedojimas ten beveik nebepraktikuoja-mas žinoma ir žemaitijoje kaip jau buvo minėta vis daugėja samdomų muzi-kinį išsilavinimą turinčių giedotojų bet čia šiek tiek kas kita ndash jie turi ir dūdomis groti etnomuzikologai pabrėžia daug platesnės paskirties dūdų orkestrų išplitimą žemaitijoje (tai patvirtino ir dabartiniai tyrimai) ir jį laiko išskirtiniu šio krašto muzikinės kultūros bruožu
tyrimai patvirtino ne vien savitus bet ir universalius ne vien regioninio po-būdžio iš seniau žinomus o šiandien visu ryškumu iškylančius kai kuriuos da-bartinės folklorinės ir rašto kultūrų suartėjimą žyminčius aspektus tai dainų ir kitos tautosakos sąsiuviniai savotiški kultūriniai užrašai bdquovestuvių knygosldquo su sveikinimų ir linkėjimų tekstais taip pat kuriamos viešai nepripažintos eilės ir dar kitokią kūrybą ir kultūrines nuostatas liudijantys pačių užrašyti ir saugomi rankraščiai Folkloristai juos linkę priskirti ne tiek folklorui kiek veikiau šalia jo bet tikrai su juo glaudžiai susijusioms modernių laikų parafolklorinėms raštingo žmogaus saviraiškos formoms (Неклюдов 2003 13) kaip ir kitur žemaitijoje dažniausiai rašomi dainų sąsiuviniai nors pasitaikė ir kitų žanrų tarp jų pasakų anekdotų užsirašinėjimo asmeniniam naudojimui atvejų būta net paliudijimų apie slapčia nuo artimųjų rašomą gyvenimo bdquometraštįldquo tai dėsninga ir atliepia mūsų laikų kultūrinę dvasią vietoj iš lūpų į lūpas tik žodžiu gyvavusios folklorinės tradicijos randasi raštu savaip labiau individualia pajauta grįsta bet vis dar tikrai liaudiška jos pasireiškimo versija tiriamu požiūriu naujoviškų folkloro formų perėmimas rodo kūrybingą žmogaus ndash ne išimtis čia ir žemaičiai ndash gebėjimą prisi-taikyti prie naujų sąlygų
šiaip jau kiekvieno regiono kultūrinį savitumą pirmiausia rodo ir jame vartoja-ma kalba dabartiniuose kaimuose ir miesteliuose gyvenantys žemaičiai bendrauja ne tik dar gana gerai išlaikytomis šnektomis bet ir patys palankiai jas vertina nes kaip tik žemaitiška kalba jiems leidžia išsiskirti iš kitų lietuvių (ne kartą su šypsena buvo prisimenami atvejai kaip pavyzdžiui aukštaičiai jų nesupratę) Įdomu jog jie gerai skiria žemaitišką leksiką žino kokių žodžių nežemaitis turėtų nesuprasti tad reikia nereikia paslaugiai juos aiškina (kramė lsquogalvarsquo kušėti lsquojudėti krutėtirsquo ir kt) tuo tarpu klausančiam nežemaičiui didžiausia problema ndash pats žemaitiškas minties jos raiškos sakinio konstravimo būdas apskritai visa kita nelengvai įker-tama šnekamosios kalbos stilistika o lyg tyčia kaip tik kalbos ypatumai žemaitiš-kai užrašytai tautosakai suteikia ne vien išorinio savitumo bet atskleidžia kur kas gilesnę vidinę žemaitiškumo dvasią Beje ir vietiniai turi šiuolaikinių problemų dėl savo kalbos ndash dažnas prisipažino nemokąs skaityti dabartinio žemaitiško rašto
0
nepaisant to vis tiek žemaitiškas kalbėjimas be išlygų pačių kalbančiųjų supranta-mas kaip pagrindinis jų tapatumo ženklas
nežemaičiui visai kitaip skamba ir žemaitiškai ištarta gerai žinoma patarlė o ką jau kalbėti apie tuos posakius kuriuos tik čia seniai vartojamus arba ir naujai sukurtus gali šiandien išgirsti23 Belieka apgailestauti jog beveik nepasisekė užtik-ti kitų žemaičiams itin būdingų vadinamųjų mažųjų tautosakos formų ndash keiksmų prakeiksmų bei kitokios šmaikščios nevengiančios atviro bet gero obsceniško humoro liaudiškos retorikos variacijų ne paslaptis kad vaizdinga žemaitiška šne-ka jų nestokoja ir dabar tik kaip ne kartą buvo leista suprasti tai ne svetimoms ausims24 ši iškalbinga detalė leidžia daryti išvadą pats žemaitis drovisi tokio kal-bėjimo ir jau tikrai nieku gyvu nepripažintų jo kasdienėje kalboje įprastų tačiau svetimam (ypač nežemaičiui) nešvankiai skambančių pasakymų kaip savasties Bet kuriuo atveju galima teigti jog šnekamosios kalbos ir kartu smulkiosios tauto-sakos ištekliai ne tik gyvi folklorinėje žemaičio atmintyje bet nuolat eksploatuo-jami ir atnaujinami
Vietoj išvadų
apibendrinant plačiai suprantamos žemaičių folklorinės situacijos dabartį ga-lima teigti jog iš esmės šiandien nieko per daug nebereiškia ir be specialių tyrimų pastebimas folkloro klasikos nykimas tiesą sakant kiek perfrazuojant davidą Crystalą tyrinėjantį įvairių pasaulio kalbų išnykimo priežastis juk nežinoma ir kokia turėtų būti folkloro ir jo vartotojų kritinė masė kad galėtume tvirtinti jį tebesant gyvą šiek tiek absoliutinant atsižvelgiant vien į folkloro seną ją paskirtį ir seną jį pavidalą su kai kuriomis išlygomis galima sakyti ndash jo beveik nebėra (išskyrus patarles keiksmus ir kitus trumpus pasakymus) folkloras jau perpras-mintas ir toliau perprasminamas kuriamas naujas o senosios jo formos vienaip ar kitaip permodeliuojamos kitaip pritaikomos nelyginant tekstai kurie verčiami iš vieno kultūrinio kodo į kitą iš čia kyla ir naujų folkloro tyrimų strategijų būtinybė folkloro diskursui reikalingas naujas raktas Lengviau ar sunkiau atpažįstamų folk-loro apraiškų galima įžiūrėti šiuolaikinio žmogaus tiek kasdienėje tiek šventinėje laikysenoje
23 Plg iš paskirų pokalbių su žemaičiais išsirankiotas patarles Ryte ndash rasas dėiną ndash vapsas vakare ndash kuisē nebie kumet darboutėis Ltr 7639 Kiaulių neganės joukų neėšmanysi Ltr 7638 Tyl kāp kropis klecką prarėjės Ltr 7638 Plemp kāp kulkuoza veršis Ltr 7639 Lėižovės klėb vuo nagā ndash sobėnie Ltr 7638 Galva ndash Kapienousė ožpakalis ndash Viekšniousė šėrdis pasiotpolkę šuok Ltr 7638 Kuožnas žmuogos tor vėiną velnė vuo davatka ndash devynis Ltr 7638 Pėrma žmuona no Dieva ontra no angela tretiuojė ndash patė gražiuojė so šėta į peklą juojė Ltr 7639 Parēs eurā būsėm vėsi kiauri Ltr 507(101) Kāp bova tāp i palėks kėts ont kėta lėpa i lėps LtrF cd 174(21) Nu skūros ont tuoruos nu tuoruos unt skūruos Ltr cd 174(1a) Kon toro ton paruodau kon žėnau ton pasakau LtrF cd 175(54) Meilė ėr ož trydą bjauresnė LtrF cd 178(15) ir kt
24 nuolatos teko girdėti atsiprašinėjimus už bdquone vietoje ir ne laikuldquo išsprūdusį netinkamą žodį antai patarlę Ležovis klėb vuo nagā ndash sobėnie pasakiusi ir dėl to sutrikusi moteriškė vėliau jau kitomis dieno-mis vis apgailestavo kaip jai čia pasitaikė nei šiaip nei taip išsitarti
1
turint galvoje atminties vietų teorinį kontekstą yra pagrindo teigti jog folklo-ras tebėra viena ryškiausių šiuolaikinio žemaitijos provincijos (miestelio ir kaimo) gyventojo atminties figūra žyminti šiandieninį jo kultūrinį tapatumą Per šias bdquoat-minties salasldquo ryškėja viena ypač gyvai reflektuojama pozicija dabar ir anksčiau iš esmės ta pozicija susilydo į žmogaus pasakojamą išgyvento laiko kultūrinį nara-tyvą kuriame per kraštovaizdžio vertinimą švenčių ir papročių folkloro kaitą ir tąsą ryškiai atsiskleidžia žemaičio šiuolaikinė tapatybė iš esmės patys žemaičiai ją ir konstruoja didžiuodamiesi savo kalba brangindami ir saugodami religinę patir-tį iš praeities paveldėtą kultūros modelį kiek apardydami bet patiriamas netektis lengvai kompensuodami pagal laiko diktuojamus poreikius kultūriniame žemaičio paveiksle daug savitumo (ypač suaktualintas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys matomas iš religinio pobūdžio papročių religinės liaudiškos prozos tikėjimų mitologinių pasakojimų sapnų ir regėjimų išsklaidų) daug ir bendros lietuviškos dvasios ypač pastebimos naujojo klodo papročiuose šiaip ar taip iš apibendrintos žemaičių folk-lorinės atminties šiandien nesunku atpažinti mūsų gyvenamą laikotarpį ir pagrin-dinius jo ženklus
Literatūra
aleksandravičius egidijus 2001 Praeities miražai ir nevisavertiškumo statybos kompleksai Kul-tūros barai nr 12 p 37
Būgienė Lina 2007 Pasakojamoji tautosaka skirtingų kartų žemaičių lūpose kelios pastabos apie viekšnių apylinkių pasakojimus Tautosakos darbai [t] XXXiii p 56ndash71
Crystal david 2005 Kalbos mirtis iš anglų kalbos vertė edita šidlauskaitė gabrielė gailiūtė vilnius
Jankevičienė algė 1998 Lietuvos medinė sakralinė architektūra vilniusJankevičienė algė kuodienė Marija 2004 Lietuvos mūrinės koplytėlės Architektūra ir skulptū-
ra vilnius krikščiūnas Povilas 2004 iš vestuvinių laikraščių tautosakos Tautosakos darbai [t] XXi
(XXviii) p 255ndash270kalnius Petras 2002 bdquokitokieldquo tarp bdquosavųldquo Lietuvos etnografinių grupių stereotipai Lietuvos
etnologija t 2 (11) p 23ndash52končius ignas 1996 Žemaičio šnekos vilniuskvietkauskienė nijolė 2004 Malūkų giminė telšiaiMarkevičienė Jūratė 2003 senamiesčio įvaizdžiai vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a nuo
kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų kn Kultūrologija t 10 Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai vilnius p 233ndash293
Merkienė regina 2007 Šiokiadienių ir šventadienių etnografija Etnografinių duomenų rinkimo pagrindai vilnius
Miliuvienė Marija 1985 kaimo gyventojų mityba kn Iš lietuvių kultūros istorijos t 13 Šiuolai-kinis Žemaitijos kaimas vilnius p 93ndash121
nora Pierre 1984 Les lieux de meacutemoire t 1 La Reacutepublique vol 1 Parisnora Pierre 1987 Les lieux de meacutemoire t 2 La Nation vol 2 Parisnora Pierre 1992 Les lieux de meacutemoire t 3 La france vol 3 Paris sutrumpintas angliškas ver-
timas Realms of Memory 3 vols Columbia university Press 1996ndash1998rubavičius vytautas 2007 nomenklatūrinės atminties diskursas ir tapatumo politika Kultūros
barai nr 9 p 6ndash12sauka donatas 2007 Lietuvių tautosaka 2-asis leidimas vilnius
2
sauka Leonardas 1983 Tikra ir netikra liaudies kūryba vilniussavukynas virginijus 2007 žmogaus amžius ir etnokonfesiniai santykiai Kultūros barai nr 1
p 53ndash56stundžienė Bronė 2003 Merkinės dainų istorija vizija ir tikrovė Tautosakos darbai [t] XiX
(XXvi) p 13ndash32stundžienė Bronė 2007 kuo gyvas žemaičių folkloras Liaudies kultūra nr 1 p 44ndash49šaknys žilvitis Bernardas 2007 šeimos gyvenimas kn Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas t 1
Papročiai kaunas p 107ndash135vaicekauskas arūnas 2005 Lietuvių žiemos šventės Bendruomeninės kalendorinio ciklo apeigos
XIX a pabndashXX a pr kaunasvaitkevičius vykintas 1998 Senosios Lietuvos šventvietės Žemaitija vilniusvaitkevičius vykintas 2003 Alkai Baltų šventviečių studija vilniusvaitkuvienė agnė 2006 Paveldo industrija Lietuvoje Lietuvos istorijos studijos t 17 p 87ndash96vyšniauskaitė angelė 1985 žemaičių vestuvės kn Iš lietuvių kultūros istorijos t 13 Šiuolaiki-
nis Žemaitijos kaimas vilnius p 122ndash189vyšniauskaitė angelė 1995 Laidotuvės kn vyšniauskaitė angelė kalnius Petras Paukštytė
rasa Lietuvių šeima ir papročiai vilnius p 442ndash461Неклюдов С Ю 2003 Фольклор современного города кн Современный городской фоль-
клор Москва p 5ndash21
THE SAMOGITIAN FOLKLORIC MEMORY
Bronė stundžienė
Summary
on the basis of results and experiences accumulated during the fieldwork sessions taking place in the course of the last four years in samogitia the author of the article strives to highlight the ways that folklore is still used in the investigated territories Besides a question is asked regarding the past and present folkloric signs still used to express the samogitian identity and the ways that memory of the community is constructed in relation to them the theoretical basis of the article rests upon the conception of the so-called sites realms of memory (French lieux de meacutemoire) developed by Pierre nora and his associates and encompassing not only historically meaningful places but also a wide cultural sphere significant past events cultural texts monuments memoirs and other important signs of national memory among various distinctions of memory (like historical collective communicative etc) the author also uses a notion of folkloric memory the latter term is employed to analyze the sacral objects of landscape eg the sacred sites mentioned in the samogitian place legends like stones hills mounds and especially the sacred pine trees which seem particularly popular here an attempt is made to elucidate the treatment these landmarks are given in the human folkloric memory the human relationship with the otherworld especially made relevant in the narratives but also in the modern cultural attitude in general is given special analysis with separate emphasis on the elements of landscape related to the Christian faith chapels and cemeteries (there are several varieties of the latter including the modern cemeteries burial-grounds from the plague times and the so-called ldquovow-givingrdquo burial sites) the conclusion is made that samogitian self-consciousness of the majority of the members of the villages and the small townshipsrsquo communities including its ideological soundness and the long-term stability could best be reflected both by their attitude towards the cultural landscape preserved by the historical memory and related to the old faith and by its continuation in the variety of folklorized forms of the modern religious expression the traditional festivals and customs are also in the field of investigation From the old layer the most typical samogitian celebrations (weddings funerals shrovetide tuesdays) are analyzed along with these the not only samogitian but also pan-Lithuanian character of the new celebrations like anniversaries family reunions meetings of the fellow-countrymen etc is discussed special emphasis being placed on the folkloric expressions occurring in these celebrations
3
Lastly in the third part of the article an interpretation of folklore as a sign of samogitian identity is introduced the nowadays spread of the most popular narratives especially memoirs is investigated and also the still recognizable experience and recollections of the specifically samogitian polyphonic singing is highlighted Besides it is noted that samogitian dialect is unanimously acknowledged by the speakers themselves as a sign of their identity and the common subject of folkloristics and linguistics ie the small folklore forms like proverbs and expletives is discussed in some detail
gauta 2007-12-10
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
4
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
ŽEMAIČIŲ PASAKOS XIX a IR XX a PRADŽIOJE
BronisLava kerBeLYtė Vytauto Didžiojo universitetas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash XiX a ir XX a pradžioje žemaičiuose užrašyti 599 pa-sakų variantai ndash spausdinti ir rankraštiniai tekstai didžiausias dėmesys skiriamas stebukli-nėms pasakoms kurių tuo laikotarpiu užrašyta daugiausia (282 variantai)
d a r b o t i k s l a s ndash apibūdinti tekstų ypatumus kuriais remiantis šiek tiek galima spręsti apie jų rinkėjus užrašymo aplinkybes regioninius pasakų bruožus ir to meto tradi-cijos būklę
ty r i m o m e t o d a s ndash žemaičių pasakų tekstai lyginami su analogiškais kitų Lietuvos regionų variantais Lyginimui naudojama medžiaga ndash detalūs tekstų aprašymai Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje (LPtk) ir pasakų tipų bei jų versijų apra-šymai dviejuose analitinio katalogo tomuose (kerbelytė 1999 2001)
ž o d ž i a i r a k t a i pasakos regiono nacionalinė tradicija siužetas tipas epizodas elementas elementarus siužetas eiliuoti intarpai užrašytojas medžiagos rinkėjas
Panašių pasakų esama įvairių pasaulio tautų ypač jų daug giminingų ar nuo senų senovės kontaktuojančių tautų tradicijose tačiau net vienos tautos pasakose pastebimi tam tikri regioniniai skirtumai šiame straipsnyje pamėginsime apibū-dinti žemaičių pasakų sekimo tradicijos būklę XiX a ir XX a pradžioje kai ji dar mažiau buvo veikiama raštijos ir žmonių migravimo vadovaujamasi prielaida jog archajiškiausių žanrų ndash pasakų apie gyvūnus ir stebuklinių pasakų ndash seniausieji užrašyti tekstai gali padėti atskleisti žemaičių regiono pasakų bruožus ir to meto sekimo tradicijos būklę
norint išsiaiškinti regiono pasakų ypatumus būtina išskirti savitus kitų Lietu-vos regionų variantuose nesančius pasakų epizodus ar ištisus elementarius siužetus įvairias tekstų turinio detales ir pasistengti nustatyti jų atsiradimo priežastis
Medžiagos rinkimas
kadangi visi pasakų tekstai rašyti ranka pirmiausia būtina aptarti požymius priklausančius nuo medžiagos rinkėjų nuostatų ar kitų užrašymo aplinkybių Pirmojo žinomo lietuvių pasakų rankraščio ndash simono daukanto rinkinio bdquoPasa-
kos masiųldquo tekstai (pirmą kartą jie paskelbti leidinyje bdquoLietuvių tautaldquo 1932 m o antrą ndash 1984 m mes remiamės pastarą ja publikacija) buvo užrašyti kretingos Palangos ir gandingos apylinkėse rankraštį studijavę skelbėjai mano jog pasa-kas užrašę keli asmenys (grigas 1983 34) s daukantui talkininkų ieškojęs Jurgis Pabrėža teigė radęs bdquodo stodęteloldquo vienam jų priwadzioojy Alseyka Kriaauczios o antras rašąs ysz losnos gaalwos (ten pat 15) iki šiol nežinoma kurias pasakas rašė tuodu bdquostudentėliaildquo kur konkretūs variantai užrašyti daugumos tekstų kalba gyva vartojama daug dialogų formulėmis tapusių posakių pasakoms būdingos leksikos sakinių sandara atitinka tradicinį pasakų sekimo ritmą tekstai bdquogirdimildquo juos galima skaityti pasakų intonacijomis dėl to manytina kad nemaža dalis vari-antų užrašyta pasakotojams sekant ir stengiantis nuo jų neatsilikti ko gero fiksuoti sekamą pasaką ir tuo pat metu ją savaip perpasakoti būtų nelengva Be to pateikėjai stebi rašantį jį ir neretai geba palengvinti jo darbą sulėtindami sekimo tempą (rašant pasakas ranka tokią sekėjų paramą teko patirti ir šių eilučių autorei) taigi rinkinio skelbėjų teiginys esą bdquoklaidinga būtų manyti kad užrašytojai perteikė kitų pasa-kotojų o ne savo individualios kalbos tipiškas ypatybes nes anais laikais apie pasa-kotojų kalbos manierą dar niekieno nepradėta galvoti ir jos nepaisytaldquo (ten pat 35) gerokai skubotas Paprastai bdquosavais žodžiaisldquo rašoma kai pasakas iš savo atminties fiksuoja niekada jų nesekę asmenys ir kai sekimą girdėję šiek tiek išsimokslinę me-džiagos rinkėjai greičiausiai vėliau stengiasi tekstus pataisyti bet perpasakodami ar suteikdami literatūrinę formą juos tik sugadina gerų pasakų sekėjų net rašymas labai nevaržo ši pastaba tinka XiX a ar vėliau ranka užrašytiems tekstams daliai daukanto rinkinio tekstų būdinga rašto kalba juose iš tikrųjų atsispindi užrašytojo individualybė bet tuose variantuose kaip matysime vėliau pastebima ir turinio netikslumų
Mėginkime bent šį tą apie medžiagos rinkėjus ar pasakotojus sužinoti iš pačių tekstų keliolikoje stebuklinių pasakų variantų yra išplėtotos pabaigos ndash teigiama jog pasakotojas dalyvavęs triukšmingose pasakos personažų vestuvėse aukštaičiai pasakotojai dažniau teigia ten alų midų gėrę bet burnoje neturėję rečiau skirtin-guose regionuose aptinkama pabaiga kurioje sekėjas sako gavęs dovanų bet jas praradęs o žemaičiuose šiek tiek dažniau nei kitur jis priduria kad likęs nuogas ir turėjęs slėptis bet kartu su pakulomis ar lapais buvęs įkištas į patranką ir iššautas Paprastai sekėjas atšaunamas ten kur gyvena ar seka pasaką (minimas tikro kaimo pavadinimas)
vienos daukanto rinkinio pasakos pabaiga netikėta sakoma kad pasakotoją at-šovę į Vilniaus guberniją (džt nr 490) kadangi tekste atsispindi žemaičių tarmės ypatumai galima manyti jog pateikėjas (ar iš atminties rašęs asmuo) pakartojo ne žemaitijoje girdėtą pasaką Beje šiame ir dar viename daukanto rinkinio tos pa-čios pasakos variante (džt nr 489) bei aukštaičių tekstuose vaizduojamos eželio vedybos tuo tarpu žemaičiuose užrašytuose kituose kūrinio variantuose ndash vėželio vedybos Be abejo tai neesminė detalė bet pastebėtas personažo varijavimo dės-ningumas ją sureikšmina
56
dar vienas šio rinkinio variantas baigiamas vestuvininkų šėlimu ir priduriama jog iššautas pasakotojas atlėkęs ant gužauskio kalno ir tebegyvena ant to kalno po dzis dzien (džt nr 500) Mums nepavyko rasti tokio kalno (greičiausiai jis pavadintas žemės savininko ar netoliese gyvenusio žmogaus pavarde) tekste yra tarmėje įprastų svetimybių tačiau sakinio pabaiga rodo jog pasakotojas neretai kalbėjo lenkiškai
Pasakos apie ištikimą tarną tekstas užrašytas rašto net kanceliarine kalba jame nemažai lietuvių kalbai nebūdingų inversijų Į kūrinį įterptas pamokymas tarnams sekti pasakos herojaus pavyzdžiu ir priduriama Negu aš jei teip slūžysiu kuomet jei ponas Dievas duos man poną dvasišką kursai čia rašau (džt nr 494) Po šių žodžių pasaka tęsiama noras tarnauti bdquodvasiškam ponuildquo ir esamojo laiko veiksma-žodis rašau greičiausiai rodo kad tekstą iš atminties rašė neaukšto statuso žmogus
rašto kalbai artimesnė ir pasakėčių kalba (džt nr 459 467 469ndash474) dvi pasakėčios (džt nr 472 474) Lietuvoje daugiau neužfiksuotos o viena dar kartą aptikta tik žemaičiuose (džt nr 468) veikiausiai šiuos kūrinėlius iš atminties rašė mokslo ragavę ir nuo sakytinės tradicijos nutolę asmenys
daugiausia (apie 700) pasakojamosios tautosakos variantų XiX a pabaigoje surinko Mečislovas davainis-silvestraitis tarp jo kartu su talkininkais užrašytų tekstų yra 357 žemaičių pasakų variantai 193 tekstai ndash stebuklinės pasakos M da-vainis-silvestraitis ėmė intensyviai rinkti medžiagą kai susipažino su edmundo veckenstedto 1883 m paskelbtu falsifikuotų bdquožemaičių mitųldquo rinkiniu neatpaži-nęs falsifikatų jis klausinėjo žmones apie niekam negirdėtus dievus ir dievaičius tačiau pateikėjai dažniausiai pasakojo tradicines sakmes ir pasakas (kerbelytė 1973 13ndash16) dabar sunku pasakyti ar egzotiškus personažų vardus dievaičius lietuviškus vietovardžius ir tolimų kraštų pavadinimus įterpė sufleruojančių klau-simų paskatinti pateikėjai ar tekstus ypač rinkimo pradžioje taip bdquopraturtinoldquo pats užrašytojas šie intarpai iš esmės nepaveikė pasakų turinio ir stiliaus M davai-nis-silvestraitis rašė kruopščiai atspindėjo pasakų sintaksės ypatumus ir žemaičių tarmę Ypač autentiška jo ištikimo padėjėjo vincento Bakučio iš savo atminties ir iš kaimynų užrašytų pasakų kalba M davainis-silvestraitis pasakas dosłownie t y pažodžiui vertė į lenkų kalbą meniškus posakius ir formules pateikdamas ir lietuviškai Labai daug pasakų lietuviškų originalų dingo juos slapstant spaudos draudimo laikais Liko jų vertimai į lenkų kalbą ndash varšuvoje lenkų folkloristo Jano karłowicziaus rūpesčiu paskelbti du bdquoPodania žmujdskieldquo tomai (dsPž 1ndash2) pa-rengtas spaudai trečiojo tomo rankraštis (dsPž 3) ir dar kitiems reikalams verstų pasakų rankraštis (dsP) visi M davainio-silvestraičio vertimai ir keli lenkų kalba užrašyti tekstai pristatyti spaudoje (dsPso 409ndash434)
kiti žemaičių pasakų rinkėjai buvo ne tokie produktyvūs bet ir nebuvo linkę ieškoti labai senoviškų net pagoniškų prisiminimų Pirmoji žinoma autentiškų že-maičių pasakų publikacija ndash J karłowicziaus 1887 m lenkiškai paskelbti keturi tekstai (kPBL nr 48 65 67 83) rusų kalbininkas aleksandras Pogodinas užrašė keturias žemaičių pasakas originalus ir vertimus į rusų kalbą 1894 m jis paskelbė periodiniame leidinyje bdquoЖивая старинаldquo (visas a Pogodino užfiksuotas sakmes
7
ir pasakas perspausdino Jonas Basanavičius ndash BsLPĮ 2 nr 1ndash9) nemažai žemaičių pasakų apie gyvūnus užrašė šilutės gydytojas Hugo sheu jos vėliau buvo paskelb-tos kartu su vertimais į vokiečių kalbą (schPP) H scheu rankraštyje yra ir kitų žanrų pasakų prie kai kurių tekstų nurodoma kad užrašyta 1860 m telšiuose (Ltr 1583) iš atminties 18 žemaitiškų pasakų užrašė antano Baranausko paska-tinti kunigų seminarijos klierikai (pirmą kartą tekstai skelbti BLM 1920) kitų rinkėjų užrašytos pasakos buvo paskelbtos tik XX a pabaigoje arba iki šiol tebėra rankraščiai
kai kurie rinkėjai yra žymūs rašytojai ir kiti kultūrai nusipelnę žmonės bei jų paskatinti talkininkai ndash žemaitė vaižgantas gabrielė Petkevičaitė-Bitė Laury-no ivinskio bei Povilo višinskio korespondentai (Lrš) kalbininkas kazimieras Jaunius 1874 m šešias pasakas tarmiškai užrašė pons Vaicekauskis miedinčius šveiseusi kunigaikšti Bagdona Eginski (ra 477ndash525) vieną pasaką iš elgetos nuo Luokės užrašė žymus tautosakos rinkėjas Matas slančiauskas (slšLP nr 120) 1903ndash1905 m savo gimtinėje šiluvos valsčiuje 14 pasakų užrašė būsimas gamti-ninkas Pranas šivickis (LMd i 144 i 315) apie kitus užrašytojus be jų pavardžių ar tik slapyvardžių iki šiol daugiau nieko nežinoma Ypač kruopščiai 16 pasakų užrašė Pranas uoselis (LMd i 558 i 897) 14 pasakų ndash Briedžio slapyvardžiu ži-nomas asmuo po vieną pasaką užrašė teofilė Mineikaitė a Milašius J savickis Bajorinas galvočius žuvis (BsLP 2 BsLPĮ 2) kartais duomenys apie užrašytojus šiek tiek panašūs ir skatina spėlioti ateityje turėtų paaiškėti ar kvėdarnos apylin-kėje pasaką užrašęs J k ndash tai kazimieras Jaunius ar J Basanavičiaus pristatytas kaip Briedis ir a Baranausko talkininkas Brydis ndash ne tas pats asmuo ir panašiai
Pasakų repertuaras
kaip minėjome XiX a ir XX a pradžioje žemaičiuose užrašyta palyginti daug stebuklinių pasakų (282 tekstai) kitų žanrų pasakų užrašyta gerokai mažiau 51 pasaka apie gyvūnus 9 pasakėčios 64 pasakos legendos 71 novelinė pasaka 14 parabolių 34 pasakos apie kvailą velnią 69 buitinės pasakos 4 melų pasakos ir 1 formulinė pasaka nors atstovaujami visi lietuvių pasakų žanrai nustatyti jų populiarumą to meto tradicijoje gana sunku nes dalis medžiagos rinkėjų orienta-vosi į bdquorimtasldquo pasakas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakinės eks-pedicijos (1973 m) dalyviai raseinių rajono apylinkėse kuriose medžiagą rinko M davainis-silvestraitis visus pateikėjus pirmiausia klausinėjo stebuklinių pa-sakų tačiau jų užrašė nedaug Ypač atkakliai ieškota XiX a užrašytų unikalių ir retų kūrinių bet jų rasti nepavyko daugiausia užrašyta pasakų legendų nove-linių ir buitinių pasakų net tokių siužetų kurių nėra M davainio-silvestraičio medžiagoje (kerbelytė 1976) vargu ar XiX a pasakotojai šių pasakų nemokėjo veikiau stebuklinės pasakos atrodė esančios ne tokios aktualios ir ėmė trauktis iš tradicijos o išpopuliarėjo atvirą didaktinę paskirtį turinčios pasakos legendos ir novelinės pasakos dėl ryškesnės klausytojų linksminimo paskirties pasidarė pa-trauklios buitinės pasakos
8
apie XiX a ir XX a pradžios žemaičių pasakų repertuarą šiek tiek galima spręsti iš to kokių kūrinių variantų užrašyta daugelio pasakų žanrų negausūs tekstai vargu ar repertuarą atspindi galima atkreipti dėmesį į tai kad žemaičiuo-se neužrašyta tų pasakų apie gyvūnus kurios populiarios Lietuvos rytuose ir rytų slavų tradicijose tai pasakos bdquovilko giedojimasldquo (at 163 1233) bdquoMeška rei-kalauja savo vilnųldquo (at 163 B 12116) bdquosmalinis veršelisldquo (at 159 11213) keista jog kalbamu laikotarpiu niekas neužrašė daug kur žinomo siužeto žemai-čiams ypač būdingos atmainos apie striukę Bubę ėjusią į dvarą avių vogti ar į pragarą sielų vaduoti (at 210 11118)
gana gausūs žemaičių stebuklinių pasakų variantai teikia daugiau duomenų že-maičių kūrinių repertuarui nustatyti Lietuvių stebuklinių pasakų variantai daugiau ar mažiau atitiko 174 at siužetų tipus ar jų fragmentus o XiX a ir XX a pradžios žemaičių pasakų tekstai priskirti 102 at tipams visi lietuvių stebuklinių pasakų variantai priskirti 74 struktūriniams-semantiniams tipams o ankstyvieji žemaitiški tekstai ndash 51 tipui (kerbelytė 1999 2001) XX a viduryje nemažai žemaičių pasakų užrašė mokytojai ir moksleiviai antrojoje pusėje ndash folkloristai profesionalai kraš-totyrininkai bei kiti patyrę medžiagos rinkėjai todėl repertuaras gerokai pasipildė Pastebėta tendencija kai pirmieji medžiagos rinkėjai užfiksavo po kelis tos pačios stebuklinės pasakos variantus tai XX a viduryje ir antrojoje pusėje užrašyta vari-antų kurie priklauso tam pačiam at tipui kai remiantis kiekvieno teksto analize at variantai šių eilučių autorės buvo priskirti struktūriniams-semantiniams tipams ir versijoms šalia kelių senųjų žemaičių tekstų atsistoja keli ar net keliolika vėliau užrašytų to paties regiono variantų tai rodo jog šios pasakos ilgai buvo perduoda-mos iš kartos į kartą o jų pobūdį tradicija kontroliavo
Prie kelių XiX a žemaitijoje užrašytų pasakų vienintelių variantų naujų tekstų neprisidėjo Pasakos bdquosesuo ir devyngalvis slibinasldquo (at 312 1114) vienintelį variantą užrašė M davainis-silvestraitis (dsPž 3 249) raseinių valsčiaus Pakal-nupio kaime uršulė Mačiulienė 50 metų amžiaus jam papasakojo unikalią pasaką (dsPso nr 1) tekste sujungti du siužetai Pirmajame pasakojama apie karalaitį kuris ieškojo nuotakos mokančios susiūti siūlę be siūlės užlopyti lopą be lopo ir grąžinti tris vėles keliu einančias Herojus tokią nuotaką rado kai mergaitės motina ragana tris kartus išplėšė jo plaučius mergaitė juos sugrąžino taip kad nė žymės neliko nieko panašaus lietuvių pasakose nėra kol kas toks siužetas nerastas ir pa-skelbtuose įvairių tautų pasakų kataloguose antrame šio teksto siužete pasakojama apie nuotakos motinos užduoties vykdymą Jame irgi yra lietuvių pasakose neaptik-tų epizodų bet jis vis dėlto primena kūrinį bdquoPrašoktos kurpaitėsldquo (at 306 3109) gaila kad M davainis-silvestraitis nepasiteiravo iš ko pateikėja šią pasaką išmo-ko Moterys gerokai sėslesnės už vyrus XiX a raštingų kaimo moterų irgi buvo
kaip įprasta straipsnyje nurodomi siužetų tipų numeriai pagal tarptautinį antti aarnersquos ir stitho thompsono pasakų katalogą (vartojama santrumpa at) kadangi at tipams neretai priskiria-mi panašios išorės bet skirtingos semantikos variantai po brūkšnio () rašomas keturženklis skai-čius ndash tipo numeris ar tipų junginių numeriai pagal šio straipsnio autorės sukurtą struktūrinę-seman-tinę pasakų klasifikaciją
9
nedaug vadinasi pasakotoja turėjo girdėti kito pateikėjo sekimą ir gal ne kartą nes tekstas darnus ir meniškas Jis įdomus kaip pavyzdys jog iš svetur savo tradi-cijai nebūdingus kūrinius gali perimti smalsūs ir talentingi žmonės tačiau naujoje dirvoje šie kūriniai neilgaamžiai
kai XX a pradžioje žemaičiuose užrašytas vienintelis pasakos variantas kar-tais vėliau aptinkami jau iš pasakų knygų ar kitaip išmokti XX a išpopuliarintų kūrinių variantai Pavyzdžiui taip atsitiko su pasaka apie žalčio žmoną (at 425 M 3102 + 11123) vienintelį savitų detalių turintį jos variantą užrašė P šivickis kaip ir dalyje kitų variantų pasakos pradžioje skelbiama kad mergaitė tekės už to kas atspės iš kieno odos pasiūti jos batukai iš ledo išlindęs žmogus su žuvies uode-ga atspėja ndash Ogi iš utėlės toliau siužetas gerokai sutrauktas bet tradicinis (LMd i 3154) vėliau užrašyti tos pasakos variantai ndash netobuli išpopuliarinto vakarų aukš-taičiuose užrašyto varianto atpasakojimai Pasakos bdquogulbė patildquo (at 400 1134) vienintelis variantas užrašytas tik XX a antrojoje pusėje tai irgi spausdinto aukš-taitiško teksto miglotas atpasakojimas taigi norint spręsti apie žemaičių pasakų repertuaro pokyčius kiekvieną XX a viduryje ir antrojoje pusėje užrašytą variantą būtina tirti tekstologiškai tikėsimės kad tas didžiulis darbas ateityje bus atliktas
kelių net gana populiarių kituose Lietuvos regionuose pasakų žemaitijoje ne-rasta nei XiX a nei vėliau tai bdquotrys seserys nelaisvėjeldquo (at 311 3103 3203) bdquoPaukščiu paversta žmonaldquo (at 405 12110 12112) bdquooželis padėjėjasldquo (at 314 B 1114 11122 1123) bdquoMotina ndash lūšisldquo (at 409 1218 12110 12112) žemaičiuose neužrašyta pasakų kurių nedaug variantų užfiksuota ir kituose Lietu-vos regionuose galima manyti kad stebuklinių pasakų atranka (archajiškų kūrinių nykimas iš tradicijos) žemaitijoje vyko kur kas intensyviau negu kituose Lietu-vos regionuose teigti kad ir senų senovėje šiame regione nesektos pasakos kurių XiXndashXX a medžiagos rinkėjai neaptiko nėra pagrindo
Saviti tekstų elementai
kai skelbiami tekstai tik priskiriami tarptautiniams siužetų tipams ir iš tarptau-tinio katalogo perkeliama informacija apie jų paplitimą europos tautų tradicijose gali susidaryti klaidingas įspūdis jog pasakų sekėjai stabiliai kartoja tam tikrus modelius kiekviename tekste galima rasti savitų detalių tačiau net tada kai kū-rinių aprašymai kataloge paremti kiekvieno teksto analize tenka praleisti kūriniui nebūdingas detales ar neatspindėti individualių interpretacijų tuo tarpu siekiant apibūdinti regiono pasakų ypatumus ir tiriamo laikotarpio tradicijos būklę šie bdquonu-krypimai nuo normosldquo gali būti iškalbingi nekomentuodami darnių siužetų tekstų kuriuose esama neesminių pateikėjo ar užrašytojo individualybės požymių ap-žvelgsime epizodus ir detales kurių neaptikta analogiškuose kitų Lietuvos regionų variantuose taip pat aptarsime netobulus siužetų logikai prieštaraujančius dalykus (jie galėjo atsirasti ir dėl užrašytojų kaltės)
daukanto rinkinio tekste bdquošuo su kate susibarusiuldquo (at 104 11118) šuo eina kariauti paėmęs levą mešką britvoną o katė paėmusi gaidį (džt nr 458) Paprastai šioje lietuvių pasakoje naminis gyvūnas silpnas žvėrelis susipyksta su
60
vilku Pirmasis pasikviečia naminius gyvūnus kurių vilko talkininkai laukiniai gyvūnai nepažįsta palaiko pavojingais ir išsigandę pabėga (kerbelytė 1999 48) analizuojamame tekste laukiniai gyvūnai slepiasi o katinas vieno jų uodegą palai-ko pele ją griebia ir žvėrį išgąsdina šis epizodas paimtas iš pasakos kaip laukiniai žvėrys katiną palaikė baisiu žvėrimi (at 103 a 103 B 11118) ir liudija apie kūrinių sąveiką
daukanto rinkinio pasakėčia bdquodvi pelėsldquo (at 112 2123) baigiasi tuo kad pas naminę pelę išsigandusi laukinė pelė pasikviečia naminę į svečius ir ją klastingai užmuša (džt nr 459) Pateikėjas ar užrašytojas nesuprato kūrinėlio esmės laukinė pelė pamatė kad naminė pelė turtinga bet nuolat turi bijoti ir nusprendė kad lauke gyventi geriau (kerbelytė 1999 100) greičiausiai nedėsningą pabaigą prikūrė pa-sakėčią primiršęs ir iš atminties ją rašęs asmuo
bdquoPasakų masiųldquo tekste bdquosenas savo mandrumu išeita visurldquo vilkai sumano iš-varytus iš namų gyvulius pavaišinti o paskui papjauti bet išsigąsta bdquosvečiųldquo gie-dojimo ir pabėga sugrįžusį ir į trobą besiveržiantį vilką gyvuliai dar kartą išgąs-dina (džt nr 461) Pirmasis epizodas nelabai logiškas (vilkai žinojo kas netyčia pas juos užklydo) kai tekste yra antras giminingos semantikos epizodas pirmasis nereikalingas analogiškuose variantuose jis ir neaptiktas Pirmąjį epizodą galima laikyti ir pateikėjo ir užrašytojo improvizacija o antrasis ndash tai tradicinis elementas aptinkamas skirtingas pradžias turinčiose giminingose pasakose (at 130 130 a B C 11118)
Pasakoje bdquoMedinčius levas ir lapėldquo (džt nr 464 at 155 11119) nėra svar-baus ir kituose žemaitijos bei kitų regionų variantuose esančio epizodo kuriame sutikti žmonių nuskriausti gyvuliai patvirtina kad už gera užmokama piktu tekste lapė iš karto nori pamatyti kaip levas buvo medžio prispaustas gyvulių bdquoteismasldquo sukelia rimtų apmąstymų apie gyvenimo dėsningumus greičiausiai sutrumpintą tekstą savo atmintyje laikė užrašytojas ndash jaunas žmogus kuriam laiminga pabaiga buvo svarbesnė už žmonių elgesio vertinimus
sudėtingų struktūrų stebuklinės pasakos turi daugiau galimybių varijuoti pa-teikėjai gali pasirinkti kai kuriuos epizodus iš regiono tradicijoje žinomų kelių ekvi-valentiškų elementų arsenalo todėl pirmiausia atkreipsime dėmesį į panašius per-sonažų veiksmus ar objektus kurie aptinkami skirtingų pasakų kontekstuose
M davainis-silvestraitis užrašė net tris pasakos variantus apie raganiui vel-niui pažadėtą sūnų kuriam mergaitė padeda atlikti sunkias užduotis (at 313 a C 3102 31011 31012) kai jaunuolis ir mergaitė sumano pabėgti ji pavirsta debesimi ir neša jaunuolį (dsPž 2 100 434 3 40) kituose variantuose bėgliai mėto daiktus kurie virsta kliūtimis ir trukdo vytis arba tampa neatpažįstami retuose variantuose (vieną jų užrašė M davainis-silvestraitis ndash dsPž 1 88) išlaikiusiam bandymus jaunuoliui leidžiama grįžti namo
Briedžio užrašytame pasakos bdquokaralaičių vadavimasldquo variante (at 301 a 1117 + 11124) grįžęs iš požemio stipruolis trobelėje randa tabakinę su paukščio plunksna kurią pajudinus sulekia daug paukščių ir atneša puikius drabužius (BsLP 2 249) dalyje šios pasakos variantų herojus išvaduotų karalaičių dvarus susideda
61
į kiaušinius o vėliau iš jų paima drabužius ir pristato juos karalaitėms M davai-nio-silvestraičio užrašytame tekste (dsPž 1 175) apdarus ir karietą iš tabokinės išima pamiršta žmona padėjusi jaunuoliui vykdyti užduotis (at 313 C 31011 31012)
Pasakoje bdquokova ant tiltoldquo (at 300 a 11124) stipruolis kaunasi su slibinu o jo draugai miega ir nemato ženklo kad jie turi skubėti į pagalbą pamatę ženklą jie atbė-ga arba bijo slibino ir niekur neina M davainio-silvestraičio užrašytuose variantuose stipruolis prašo išleisti tik jo žirgą bet draugai karčemos šeimininkė miega ir nemato sutarto ženklo žirgas pats išplėšia tvarto stogą ir atbėga padėti (dsPž 3 358 382)
Lietuvoje labai populiariotildes pasakos bdquokaralaitė ant stiklo kalnoldquo (at 530 31013) bdquoPasakų masiųldquo rinkinio variante aptinkama reta ir ko gero archajiška detalė trečias brolis kvailys tris naktis eina prie tėvo kapo ir tėvas kaskart jam liepia susirasti kaukolę ir pažiūrėti į vidų sūnus pažiūri ir pamato pulkus galvijų kuriuos jis bet kada galės pasišaukti vis dėlto ši detalė nelabai suderinta su pasakos siužetu kai kvailiui reikia užjoti ant stiklo kalno jis pažiūri į kaukolę ndash atbėgęs žirgas atneša puikius drabužius ir herojų užneša ant kalno tikriausiai pateikėjas ar užrašytojas jautė nenuoseklumą ir įterpė dar vieną niekur neaptiktą greičiausiai improvizuotą epizodą ndash laimėjęs karalaitės ranką kvailys pažiūri į tris kaukoles ir su visomis bandomis dar kartą užkopia ant stiklo kalno (džt nr 495)
viename M davainio-silvestraičio užrašytame tos pačios pasakos variante kvai-lys eina prie tėvo kapo ir gauna kepurę kurios visko galima prašyti Jis paprašo kad atsidurtų ant stiklo kalno (dsPž 3 328) tai ko gero skubotai papasakota pasaka
P uoselio užrašytoje darnaus siužeto pasakoje (at 554 31012) senis išbando tris brolius ir liepia jiems surinkti daugybę lauke išbarstytų pinigų užduotį įvykdo tik trečias brolis kvailys kuriam padeda jo anksčiau išgelbėtos skruzdės Lietuvių pasakose šio elementaraus siužeto tipo variantuose liepiama išrinkti iš pelenų aguo-nas P uoselio variante kvailiui skiriama užduotis jis turi pasakyti kuris iš trijų negyvų senių yra valgęs duoną su medumi Bitė tai sužino (LMd i 55815) nėra pagrindo šį epizodą priskirti prie improvizacijų tačiau panašios užduoties nepavy-ko aptikti nei lietuvių nei kitų tautų pasakose
stebuklinių pasakų variantuose kartais praleidžiami esminiai epizodai Pavyz-džiui vargšas brolis neša į pragarą miežinį pyragą bet ten jo nepanaudoja (džt nr 504) kituose šios pasakos variantuose vargšas vaišina velnius o šie leidžia pa-sisemti nuo katilų putų (at 480 C 3108) komentuojamame tekste vargšas ne-žinia kodėl prašosi priimamas į pragarą kai velniai bėga klausti dievo ar vargšą galima priimti angelas šiam į užantį pripila putų velniai praneša kad dievas liepęs vargšui eiti namo ir jį išleidžia (toliau pasaka sekama tradiciškai)
stebuklinėms pasakoms nebūdingų detalių atsiranda dėl skirtingų žanrų sąvei-kos Pirmiau apibūdintos pasakos bdquokaralaitė ant stiklo kalnoldquo (džt nr 495 at 530 31013) pradžia beveik sutampa su buitinės pasakos apie trečią brolį kvailį pelningai pardavusį veršiuko odą labai dažna variantų pradžia (at 1535 11213) Buitinėje pasakoje mirštantis tėvas liepia sūnums statyti tvartus kiek į kiekvieno brolio tvartą gyvulių įeis tiek šiam ir teks kvailiui kliūva tik nususęs veršelis
62
s daukanto tekste ši pradžia šiek tiek suderinta su dovanomis kapinėse tarsi nori-ma kiekvienam sūnui pridėti po bandą prie dalijantis gautų gyvulių
Pasakos bdquokaralaitė ant stiklo kalnoldquo variante kvailys pagauna marių kumelę ją pakausto deimantinėmis pasagomis ir užjoja ant kalno (dsPž 1 220) kituose regi-onuose užrašytuose variantuose kvailys irgi atranda racionalių būdų kaip patekti ant kalno jis apvynioja žirgo kojas autais arba užmeta virvę ant karalaitės sosto ir ja užsliuogia (kerbelytė 1999 247) tai atvejai kurie rodo stebuklinių pasakų epi-zodų buitines interpretacijas
anksčiau nagrinėtas pasakos bdquokova ant tiltoldquo variantas (dsPž 3 382) užbaigia-mas buitinės pasakos epizodu stipruolis delnu užmuša daug musių ir prisisega už-rašą bdquovienu kirčiu keturiasdešimt galvųldquo šis epizodas visiškai nesiderina su tikro stipruolio įvaizdžiu
variantuose pasitaiko ir bereikalingų aiškinimų kurie taip pat kenkia stebuk-linių pasakų meniškumui Pavyzdžiui pasakos bdquoBrolių ieškanti sesuoldquo (at 451 3106) varianto pabaigoje prie nekalbančios ir sudeginti pasmerktos sesers atskuba žmonėmis virtę broliai ir pavogtieji vaikai sesuo ima kalbėti ir aiškina kodėl ji nekalbėjo pasako kas pavogė jos vaikus vienas sūnus aiškina kaip balandėlis jį su broliu išmaitino (džt nr 491) šioje teksto vietoje nuosekliai vartojama rašto kalba meniškumu ji nepasižymi tokių aiškinimų kur kas dažniau pasitaiko variantuose kuriuos pateikėjai užrašo iš atminties nematydami klausytojų reakcijos jie tar-si kreipiasi į pasakų nepažįstančius skaitytojus nes abejoja ar jie gebės užpildyti vaizduotei paliktą erdvę
du tiriamojo laikotarpio pasakų variantai baigiami šiek tiek į etiologines sakmes panašiais aiškinimais viename jų sakoma kad išdrabstyto raganos kūno gabalai užkritę ant medžių bet drebulei mažiausiai tekę dėl to ji iš pykčio dreba (kPBL nr 48) kitos pasakos pabaigoje teigiama kad esančios trijų veislių katės vienos viską pjauna kitos pjauna peles ir žiurkes o trečios žiurkių nepjauna (BsLPĮ 2 nr 14) šių aiškinimų analogijos nežinomos tai gali būti pateikėjų improvizacijos
tekstuose aptinkama ir bdquomoderniųldquo detalių apie toli esančio herojaus mirtį se-suo sužino pamačiusi jo bdquoatsimainiusįldquo portretą (džt nr 486) kitoje pasakoje herojus turi bdquoatramentoldquo ir popieriaus jis liepia karaliui pasirašyti kad daugiau ne-kariaus (džt nr 488) Bokšte uždarytą karalaitę lankantis jaunikaitis surandamas pagal bdquomalioriausldquo nupieštą svečio portretą (BsLPĮ 2 nr 25)
retą žanrų sąveikos atvejį aptinkame tekste bdquokaraliaus duktė su žalčiu apsižani-joldquo (džt nr 487) kurį skelbėjai palaikė savitu išpopuliarintos pasakos apie žalčio žmoną variantu (grigas 1983 37) o paaiškinimuose prirašė at 425 a siužeto nu-merį tai tradicinė sakmė kuri vaizduoja kaip mergina baudžiama už tai kad mal-dai skirtą laiką praleidžia darželyje niekaip neišsirinkdama tinkamų gėlių ndash aplink jos kaklą apsivynioja žaltys Pabaigoje žalčio odą nusimetęs angelas paaiškina jog jis taip pasielgęs kad kiti taip nedarytų ir dingsta analogiškose sakmėse mergina mišių metu uogauja miške žmogus medžioja vėžiauja ir kt Papročio laužytojas įvairiai baudžiamas (kerbelytė 2002 141) su pasaka daukanto rinkinio sakmę sieja tik tai kad žaltys reikalauja pažado tekėti Mergaitė net sutuokiama su žalčiu
63
bažnyčioje tai irgi keista detalė pasakose tuoktis į bažnyčią vežama varlė kiauly-tė šieno kupeta bei mergaitę vedantis ežiukas dar karietoje virsta žmogumi o po jungtuvių jis vėl tampa gyvūnu taigi reikalavimas pažadėti tekėti ndash tik pasakos apie vedybas su gyvūnu reminiscencija (siužeto identifikuoti neįmanoma nes panašus ar net visiškai toks pat elementarus siužetas randamas kelių kūrinių struktūrose)
kaip matome mėginimai suderinti skirtingų žanrų elementus viename kūrinyje pakenkė jų vientisumui įvaizdžių darnai žanrų difuzijos atvejai rodo kad žemai-čiuose XiX a jau silpnėjo tradicijos kontrolė ir reiškėsi kūrinių gadinimo procesai
žemaičių pasakose yra lietuvių pasakoms nebūdingų elementų perimtų iš kitų tautų kūrybos a Pogodino užrašytame pasakos apie varlę žmoną variante (BsL-PĮ 2 nr 8) pabėgusi žmona randama sėdinti apkaustyta geležiniais lankais Lankai nukrinta kai vyras šeria žmonai per ausį iš teksto neaišku kodėl nekalta žmona turi taip kentėti (paprastai kenčia žmonos ieškantis jos odą sudeginęs vyras) dau-kanto rinkinio variante kuriame sudeginama vyro ežio oda prieš dingdamas vyras kur tik ranką dėjęs čia vien gelžis paliko ndash sukaustoma žmona taip kad ji negali pajudėti suradęs jos vyrą tėvas pasako kad duktė sunkumoj ežys liepia jai ateiti žmona suranda vyrą ir įvykdo sunkias užduotis (mariose susemia baltas putas kar-tu su vyru perplaukia marias pereina per ugnį atpažįsta gandru ir arkliu paverstą vyrą) bet apie ją kaustančias geležis neužsimenama (džt nr 490) šiuos du epizo-dus padeda suprasti vengrų rumunų moldavų tradicijose užfiksuoti pasakos apie mergaitės vedybas su žalčiu gyvate variantai kai vyro gyvūno oda sudeginama jis įsižeidžia ir šeria žmonai per veidą ndash ji sukaustoma geležiniais lankais išbėgda-mas vyras pasako kad lankai nukris tik tada kai žmoną palies jo ranka sukaustyta žmona negali pagimdyti kūdikio ilgai ieško vyro o suradusi prašo kad šis ją pa-liestų tada lankai nukrenta žmona pagimdo kūdikį (pvz ouv nr 2)
Pasakos bdquokaraliaus šuoldquo (at 449 12110) M davainio-silvestraičio užrašy-tame variante aptinkama rytų tautų pasakoms būdinga pradžia dėl kurios kūrinio kompozicija tampa neįprasta Brolis nušauna zuikį jį iškepa pusę suvalgo bet stai-ga kita pusė zuikio pabėga Brolis stebisi o zuikis nubėgdamas pasako jog jis dar labiau stebėtųsi jeigu pamatytų Joną nelaimingą jį Brolis suranda kumele ariantį žmogų tai Jonas nelaimingasis šis paaiškina kad kumelė ndash tai jo žmona ir pra-dėjęs nuo pabaigos papasakoja visą savo vedybų su ragana ir virtimo gyvūnais istoriją (dsPž 3 102)
šie ir anksčiau minėti kitų tautų kūrinių poveikio atvejai rodo kad XiX a že-maičiuose buvo su kitų tautų pasakomis susipažinusių žmonių deja mes nieko negalime pasakyti apie pažinties aplinkybes Pasakų sekėjų pastangos praturtinti žinomas pasakas patikusiais kitų tautų kūrinių epizodais ne visada buvo sėkmin-gos nes naujovių esmės jie iki galo nesuprato
Reta pasakų formos ypatybė
XiX a ir XX a pradžios variantai teikia duomenų apie žemaičių pasakų poetikos ypatumus XX a antrojoje pusėje žemaitijoje beveik neužrašoma pasakų kuriose
64
būtų eiliuotų ir pateikėjų dainuojamų intarpų dėl to linkstama manyti kad šiam regionui intarpai nebūdingi (grigas 1983 37) vis dėlto XiX a tekstuose eiliuotų intarpų esama kartais jie neišskirti grafiškai bet lengvai atkuriamas eiliavimas rodo kad pasakojant šie teksto fragmentai turėjo būti bent išskiriami intonacijomis M davainio-silvestraičio vertimuose į lenkų kalbą visi eiliavimu pasižymintys fragmentai pateikiami ir originalo kalba Be to dauguma tokių fragmentų panašūs į analogiškus aukštaičių ir dzūkų pasakų dainuojamus intarpus deja aptariamų žemaičių pasakų rinkėjai niekur nenurodė ar eiliuoti fragmentai buvo dainuojami ar sakomi Pateikiame XiX a žemaičių tekstuose esančius ryškiausius eiliuotus fragmentus (remdamiesi analogijomis kai kuriuos fragmentus sueiliavome)
norintis išsigelbėti berniukas taip kreipiasi į paukščius
ndash Gervinėli žąsinėliMesk man po plunksnelę ndash Ir aš lėksiu drauge
dsPž 1 32
devynių brolių sesuo vyksta pas brolius ir kreipiasi į savo kumelę
ndash Kur tawa diewin žirgajTynai mana diewin brolej
Laikoma raganos tarnaite sesuo gano brolių arklius ir verkia Brolis klausia
ndash Ar cze litus lije Ar cze rasa kranta
sesuo atsako
ndash Nej cze litus lije Nej cze rasa kranta ndash Jūsų sesula gailyj werkie
kPBL nr 48
devynių brolių sesuo sėdi medyje kurį graužia devyngalvis Ji prašo paukščių kad apie tai praneštų broliams varna nuskridusi tik sukranksi
ndash Kran kran kažes šūds Kran kran kiaulės šūds
nuskridusi gegutė kukuoja
ndash Kukū devyni broleliai Dešimta sejelė Balnokite žirgus kukū Provykite strielbas kukū Lakinkite kurtus kukū
sesuo girdi brolius atjojant
Miškas dunda pušis braška ndash Ar ne mano broliai atjoja
dsPž 3 249
65
Lapė neša vištą o ta šaukia
ndash Katin katin gelbėk mane ndash Neša mane per aukštus kalnus Per žalias girias
katinas groja prie lapės urvo Šešta pati šešta pati Su penketu vaikų
džt nr 462
vėliau užrašytuose žemaičių pasakų variantuose eiliuotų ir net rečitatyvu ta-riamų intarpų taip pat retkarčiais pasitaiko šio poetikos elemento nykimą galima stebėti ir aukštaičių bei dzūkų pasakose kartais intarpai tik deklamuojami kartais jie sutrumpėja keičiami neeiliuotais stabilios formos sakiniais pagaliau dainuo-jami personažų monologai ar dialogai laisvai atpasakojami dėl to galima manyti kad eiliuoti intarpai kaip ir kiti archajiški folkloro požymiai žemaičiuose nyko anksčiau
Išvados
XiX a ir XX a pradžioje žemaičiuose užrašytos pasakos yra neatskiriama lie-tuvių nacionalinės pasakų tradicijos dalis Beveik visi tuo laikotarpiu žemaitijoje surinkti variantai priklauso tiems patiems kūrinių tipams kuriems priskirti ir kitų Lietuvos regionų pasakų tekstai daugumos variantų siužetai darnūs užrašytojai sugebėjo užfiksuoti autentiškus pasakų kalbos ir stiliaus ypatumus dalis tekstų užrašyta rašto kalba
esama regioninių repertuaro skirtumų 1) kai kurių pasakų apie gyvūnus ir ste-buklinių pasakų siužetų tuo laikotarpiu ir vėliau čia neužfiksuota 2) XX a išpo-puliarintų stebuklinių pasakų XiX a užrašyta vos po vieną kitą variantą o vėliau aptikti jau iš knygų ir kitokių šaltinių išmokti netobuli atpasakojimai
tekstuose pasitaiko kitų Lietuvos regionų pasakose nesančių epizodų ir detalių savitų elementų atsirado dėl įvairių priežasčių 1) dalį pasakų netobulai prisiminė asmenys kurie rašė iš atminties 2) dalyje stebuklinių pasakų variantų vartojami buitinių pasakų epizodai ir improvizacijos 3) pateikėjai stengėsi praturtinti kū-rinius kitų tautų pasakų fragmentais užfiksuotas ir ištisas greičiausiai iš svetur perimtas kūrinys
XiX a užrašytuose tekstuose pasitaiko eiliuotų intarpų kurie labai reti vėly-vuose žemaičių pasakų variantuose
analizuotų pasakų ypatumai leidžia teigti jog pasakų sekimo tradicijos poky-čiai žemaitijoje vyko pirmiau negu aukštaitijoje ko gero tai ypač lėmė kitokios žmonių gyvenimo sąlygos (čia gerokai anksčiau į vienkiemius išskirstyti kaimai) ir artimesni kontaktai su vakarų kaimynais
66
ŠalTiNiai
BLM ndash a Baranowski Litauische Mundarten Bd 1 Texte Leipzig 1920 BsLP ndash Lietuviškos pasakos t 1ndash2 surinko Jonas Basanavičius shenandoah Pa 1898ndash1902 BsLPĮ ndash Lietuviškos pasakos įvairios kn 2 surinko Jonas Basanavičius parengė kostas alek-
synas įvadą parašė Leonardas sauka paaiškinimai kosto aleksyno Leonardo saukos (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka t 2) vilnius 1995
dsP ndash [M davainio-silvestraičio rankraštis ndash lietuvių pasakų vertimai į lenkų kalbą] Lietuvos valstybės istorijos archyvas fondas 1135 aprašas 10 nr 179
dsPso ndash Pasakos Sakmės Oracijos surinko Mečislovas davainis-silvestraitis paruošė Bronisla-va kerbelytė ir klimas viščinis vilnius 1973
dsPž ndash Podania żmujdskie cz 1ndash2 zebrał i dosłownie spolsczył Mieczysław dowojna-sylwestro-wicz Warszawa 1894
dsPž 3 ndash [M davainio-silvestraičio rinkinio Podania żmujdskie 3 t spaudai parengtas rankraštis lenkų kalba] Lietuvos valstybės istorijos archyvas fondas 1135 aprašas 10 nr 175
džt ndash simonas daukantas Žemaičių tautosaka t 2 Pasakos Patarlės Mįslės parengė kostas aleksynas kazys grigas Leonardas sauka vilnius 1984
kPBL ndash J karłowicz Podania i bajki ludowe zebrane na Litwie in Zbioacuter wiadomości do antro-połogii krajowej t 11ndash12 krakoacutew 1887
LMd ndash Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne
LPtk ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka (sudarytoja Bronislava kerbelytė)
Lrš ndash Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės parengė Bronislava kerbelytė vilnius 1981
ouv ndash Ungarische Volksmarchen herausgegeben von prof dr gyula ortutay Budapest 1961 ra ndash Eigulio pasakos parengė Bronislava kerbelytė ir Birutė vanagienė kn Rietavo apylin-
kės parengė vytautas Būda [ir kt] kaunas 1992 p 477ndash525 schPP ndash Pasakos apie paukščius Žemaitische Tierfabeln herausgegeben von H scheu und a kur-
schat Heidelberg 1912
Literatūra
grigas kazys 1983 simonas daukantas ir lietuvių tautosaka kn simonas daukantas Žemaičių tautosaka t 1 parengė vytautas Jurgutis ir Bronė kazlauskienė vilnius p 11ndash42
kerbelytė Bronislava 1973 Mečislovas davainis-silvestraitis tautosakininkas kn Pasakos Sak-mės Oracijos surinko Mečislovas davainis-silvestraitis paruošė Bronislava kerbelytė ir klimas viščinis vilnius p 5ndash39
kerbelytė Bronislava 1976 raseinių apylinkių pasakų raidos tendencijos LTSR MA darbai a se-rija t 4 (57) p 127ndash135
kerbelytė Bronislava 1999 Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t 1 Pasakos apie gyvūnus Pasakėčios Stebuklinės pasakos vilnius
kerbelytė Bronislava 2001 Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t 2 Pasakos-legen-dos Parabolės Novelinės pasakos Pasakos apie kvailą velnią Buitinės pasakos Melų pasakos Formulinės pasakos Pasakos be galo vilnius
kerbelytė Bronislava 2002 Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t 3 Etiologinės sak-mės Mitologinės sakmės Padavimai Legendos vilnius
67
THE SAMOGITIAN FOLKTALES IN THE 19th CENTURYAND IN THE BEGINNING OF THE 20th CENTURY
BronisLava kerBeLYtė
Summary
the regional peculiarities of the old folktale variants recorded in samogitia (Žemaitija) are discussed in the article the article is based on 599 texts but main attention is paid to the 282 variants of magic tales all samogitian variants belong to the same folktale types to which variants from other Lithuanian regions are ascribed However some types of animal and magic tales are not represented in samogitia the majority of variants have been recorded carefully and the authentic language of folktales is reflected in them some variants characterized by literary language have been written down by educated persons from their own memory some fragments and details found in samogitian folktales are not represented in analogous variants from other regions some of them have been improvised by the collectors some are fragments of jokes included into the magic tales and some have been adopted from foreign tales Poetical insertions (in verse) are mainly found in the texts from the 19th century being very rare in the samogitian variants recorded later it is concluded that the peculiarities of the texts appeared because the process of weakening of folktale tradition in samogitia began earlier than in the eastern Lithuanian regions
gauta 2007-11-09
68
NŪDIENOS ŽEMAIČIŲ SAKMĖTARP ANEKDOTO IR SIAUBO ISTORIJOS
Lina BūgienėLietuvių literatūros ir tautosakos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash pasakojamoji tautosaka 2004ndash2007 m užrašyta salantų viekšnių židikų ir Ylakių apylinkėse vykusių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos ekspedicijų metu1
d a r b o t i k s l a s ndash nustatyti naujausius tradicinių folklorinių naratyvų vadinamųjų mitologinių sakmių pokyčius ir raidos tendencijas bei apibrėžti besikristalizuojantį naują pasakojamosios tautosakos žanrą ndash antisakmę
ty r i m o m e t o d a i ndash aprašomasis interpretacinis ir pateikimo analizė2ž o d ž i a i r a k t a i lietuvių tautosaka liaudies pasakojimas sakmė antisakmė tradi-
cija memoratas pateikimas pateikėjas
Įvadinės pastabos
vis didesnę pastaruoju metu folkloro ekspedicijose užrašomos pasakojamosios tautosakos dalį sudaro gana savotiški naratyvai iš pažiūros turintys bent keleto tradicinių folkloro žanrų požymių paprastai pradedami sekti kaip klasikinės mito-loginės sakmės šie pasakojimai netrukus išvirsta nelyginant savo priešybe darosi vis panašesni į anekdotus ar tam tikras siaubo istorijas o neretai užbaigiami dar ir savotiškais pamoralizavimais ar pagraudenimais skirtais paaiškinti populiarių liaudies tikėjimų nepagrįstumą žalingumą ir pan tokio pobūdžio pasakojimų labai gausu jie sekami gyvai ir gana noriai dažnai ndash paties pateikėjo iniciatyva o ne už-rašinėtojo prašymu tuo tarpu tradicinių mitologinių sakmių ndash apie kaukus laumes vaiduoklius numirėlius velnius ir pan ndash nors irgi dar iki šiol prisimenama ir įsten-giama pasekti bet jų kaskart vis mažėja dažnai pateikėjai jas pasakoja nenoriai apeliuodami į vyresniųjų dabar jau mirusių kart patirtį ir pasakojimus sykiu vis
1 straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja visiems šių ekspedicijų dalyviams maloniai leidusiems pasinaudoti jų užrašyta medžiaga ir pasidalijusiems savo įspūdžiais bei pastebėjimais apie žemaičių pasakotojus
2 Pateikimo analizė (angl performer-centered study) ndash liaudies pasakojimų tyrėjos Lindos deacutegh ištobulintas metodas pagrįstas dideliu dėmesiu pasakojimų pateikimui jų pateikėjams ir bendruome-nėms kuriose tie pasakojimai gyvuoja ir plinta (žr deacutegh 1995)
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
69
labiau bandoma net ir tokius senolių pasakojimus savaip permąstyti pakomentuoti remiantis sava išmintimi bei žiniomis pateikti savą racionalistinį sakmės siuže-to ar kai kurių įvykių paaiškinimą Labai smarkiai nyksta ir ankstesnių tyrinėtojų įvardytas neva pamatinis tradicinės mitologinės sakmės bruožas ndash pasakotojo tikė-jimas pasakojamų įvykių tikrumu (plačiau žr Būgienė 2003 110) šis kriterijus dar galioja tiktai kai kuriems memoratams ndash t y tais atvejais kai pasakojama istorija grindžiama asmenine ar iš pirmų lūpų girdėta labai artimo žmogaus patirtimi o kai perpasakojama kokia nors iš vyresnės kartos paveldėta sakmė dažniausiai už-rašinėtojas būna priverstas tenkintis bdquoišvargtuldquo žodiniu jos kevalu vargais negalais atmintyje atkrapštytu siužetu o jau apie kokį nors tradicinei sakmei būdingą deko-rą ndash įspūdingą šiurpą keliantį įtaigumą ndash nėra ko nė kalbėti
kyla klausimas kas būdingiausia tokiems naujoviškiems sakmių tipo pasakoji-mams ar tai ndash visiškai naujas darinys ar tiesiog populiarėjanti tradicinio liaudies pasakojimo forma gyvavusi nuo seniausių laikų kaip ir pati tradicinė mitologinė sakmė ar čia turime reikalą tik su sakmės žanro atmaina o gal jau galime kalbėti apie besirandantį naują žanrą tada kaip šį žanrą derėtų pavadinti Į šiuos ir kitus klausimus bandysime ieškoti atsakymo žvelgdami į naujausius pastarųjų metų že-maitijoje vykusių ekspedicijų užrašytus tekstus
Tradiciniai sakmių siužetai ndash primirštos senienos ar įkvėpimo šaltinis
ekspedicijų metu bendraujant su žemaitijos žmonėmis pastebėta jog toli gražu ne visi tradicinių mitologinių sakmių siužetai šiame krašte bent apylygiai žinomi ir mėgstami pasakoti nors daugelis pateikėjų vis padejuoja kad šiais laikais senųjų mitinių personažų ndash velnių laumių kaukų ndash jau nebelikę esą žemė pašventinta žmonės jais nebetikį ir pan vis dėlto kai kurios teminės sakmių grupės atrodo gajesnės išlieka ilgiau ir turi daugiau įvairių interpretacijų už kitas tarkim iš sak-mių apie laumes žemaitijoje (kaip ir apskritai Lietuvoje) bene gyvybingiausias ir populiariausias yra siužetas apie laumių globojamą ir apdovanojamą netyčia pa-laukėje pamirštą vargingos moters kūdikį o žiauriai nuskriaudžiamą ndash tyčia pa-liktą turtuolės vaiką (BLPk 3691 bdquoLaumės ir kūdikisldquo plg kerbelytė 2002 167) šiemet židikų apylinkėse irgi pavyko užfiksuoti ne vieną tokios sakmės variantą kartais ndash net su itin archajiškais dainuojamaisiais intarpais antai puikios pateikė-jos Cecilijos girtienės (g 1920) sekamoje sakmėje laumės taip čiūčiuoja vaikelį bdquočiūčiulėl užmirštulėl čiūčiulėl užmirštulėlldquo (LtrF md 1958) kitos pasakoto-jos ndash valerijos Milvydienės (g 1926) iš Ylakių seniūnijos skliaustės kaimo ndash lūpose tema apie laumių sūpuojamus vaikus plėtojama jau kiek kitaip pasak jos laumės į aukles eidavusios pačios pas žmones įsiprašydavusios juk reikėdavę joms ką nors veikti ndash bdquobe darba negal būtėldquo (LtrF cd 1739) toliau moteris svarsto kad jos tikriausiai ir savų vaikų turėjusios nes bdquokėtāp būt išnykusiasldquo (LtrF cd 17321) taigi akivaizdu kad talentingiems pasakotojams itin maga savaip perkurti jiems žinomus tradicinius pasakojimus priduriant savų varijavimų ar pamąstymų Bet tai įmanoma tik tada jei pasakojimo tema žmogui tebeatrodo įdomi aktuali kitaip
70
pasakojimas paprasčiausiai pamirštamas arba ndash geriausiu atveju ndash atmintyje išsau-gomas vien iš pagarbos tam asmeniui iš kurio jis kadaise girdėtas antai kone visą įdomios pasakotojos zitos ubienės (g 1936) iš židikų seniūnijos ukrinų miestelio senosios tautosakos repertuarą sudaro jos bdquobabūnelėsldquo pasakojimai Pasak su šia moterimi bendravusios tautosakos rinkėjos irenos žilienės pateikėja vis pabrėž-davusi esą taip bdquobabūnelė sakėldquo bdquokaip čia ta babūnelė sakėldquo ir pan užrašinėtojai susidaręs įspūdis kad savo pasakojamas istorijas moteris laikanti bdquobabūnelėsldquo laikų dalyku pati tartum likdama nuo viso to nuošalyje jos gyvenime to jau nebuvę bdquoBa-būnelėsldquo pasakotas sakmes prisimena labai gerai bet kai apie tai kalba apimdavo jausmas kad ji ne pasakoja o perpasakoja kažkieno žodžius Ji vertina tuos teks-tus tą informaciją prideda savo pamąstymus apie tai tiki ar ne kodėl taip buvo o dabar nėraldquo ndash apibendrina toliau i žilienė3 ši pastaba gana tiksliai nusako tipišką dabartinę senųjų mitologinių sakmių sekėjų situaciją ir labai dažną jų požiūrį su kuriuo tolydžio tenka susidurti sakmes užrašinėjant4
iš kitų tradicinių sakmių siužetų žemaitijoje dar labai populiarūs įvairiausių žan-rų požymių įgyjantys naratyvai apie užkeiktus (užkastus degančius) pinigus ir ban-dymus juos iškasti (dažniausiai pasitaikantis pasakotojų komentaras bdquoJē nier žadie-ta neėškasildquo ndash LtrF md 19541) taip pat ndash ne tiktai mitine bet neretai ndash ir socialine tematika pasižymintys tekstai apie aitvarus ndash kaukus (bdquokėtkąrt būdava kažėkuoks kauks Juk saka baguotam vels ir i košė teršldquo ndash LtrF md 19555) teisybė pasta-rųjų dviejų grupių siužetus irgi linkstama racionalizuoti ar kitaip sumoderninti
dar viena ypač mėgstama sakmiškų žemaičių naratyvų grupė ndash pasakojimai apie nekrikštytas bdquodūšelesldquo prašančias krikšto (vis priduriant savotiškas instrukcijas kaip tokiais atvejais derėję elgtis pvz bdquoreikėjo paklausti kuom nori būti ndash Jone-liu ar onele ta dūšelė atsakydavo reikėjo vesti prie vandens ir kryžiškai užmest vandens ltgt tada atstojaldquo bei patikinant neva bdquoseniau visi mokėjo krikštytldquo ndash LtrF md 1985) Prie šių pasakojimų šliejasi ir itin gausiai užrašytos sakmės ndash tiek tradiciniai siužetai tiek asmenine patirtimi grįsti memoratai ndash apie žmonių matytas vaikščiojančias švieseles ndash bdquožiburėliusldquo Jie taip pat dažniausiai laikyti nekrikštytomis vėlėmis arba tiesiog ndash vaiduokliais tvirtinama neva dažniausiai pasirodydavę prie kapų senkapių ir pan aišku ir vėl neapsieinama be savotiš-kų racionalizacijų teigiama esą bdquoiš kapo išėjęs fosforasldquo (LtrF md 1851) o pakelėje pasirodęs ir vėl pradingęs vaiduoklis galėjo būti bdquokokios dujos metanoldquo (LtrF md 1961) ir pan šiaip ar taip tokių švieselių patys matę tvirtina daugelis žemaičių pateikėjų jų pasirodymus dažniausiai siedami ne tik su kapinėmis bet ir su drėgnomis šaltiniuotomis rūdingomis vietomis apskritai su vandeniu antai
3 Cituojama iš LLti tautosakos archyvo skyriaus darbuotojos i žilienės komentarų ataskaitai apie židikų ekspedicijoje 2007 m surinktą tautosaką ir geriausius jos pateikėjus
4 apskritai kartais atrodo jog tradicinės tautosakos tekstai šiandien žmonių atmintyje saugomi lyg tam tikras prisiminimas apie brangius jau į nebūtį išėjusius artimuosius antai minėtoji C girtie-nė sekdama pasakas bei sakmes irgi nesyk pabrėždavo kad visa tai bdquobabutelėldquo pasakodavusi (pvz bdquoBabutelė lioub pasakuos vuo mas vakalē klausydavuomldquo) o keletą vargiai beprisimintų dainų ji skrupulingai ndash tarsi brangius suvenyrus ndash suskirstė įvardydama kieno jos buvusios bdquobočelioldquo ma-mos brolio ir pan tas pat būdinga ir kitiems žemaičių pasakotojams bei dainininkams
71
minėtosios v Milvydienės tikinimu bdquougnelėsldquo paprastai pasirodydavusios rudens ir pavasario vakarais ndash per polaidžius (LtrF cd 17314) arba kitas liudijimas bdquoBuvo kaimynystėj šaltiniai su rūdim nu tai ten po tuos anapolės laukus vaikš-čiodavo žiburėliai tokie sako kaip pūslė viduj šviečia ltgt Jie galėdavo ir vidun įeiti pasisukinėdavo ir išeidavoldquo (LtrF md 1985) itin originalus pasakojimas užrašytas šių metų ekspedicijoje Ylakių seniūnijos strėliškių kaime iš onos Luko-šiūtės (g 1930) Moteris sakė sykį pati mačiusi kaip visų šventųjų vakarą iš neto-liese esančių maro kapelių pasikėlę penki žiburėliai bdquokiuzi kiuzildquo atėję prie trobos susėdę ant bdquotrepiųldquo ir ėmę čyruoti bdquočyru čyru čyru čyru o aš bėjauldquo ndash prisi-pažįsta pateikėja taip pačyravę žiburėliai paskui vėl grįžę į tuos pačius kapelius (LtrF cd 1775) išgirdus šitokią gerai žinomo mitinio vaizdinio traktuotę darosi akivaizdu kad tradicinės sakmės ar kadaise galbūt girdėti kažkieno pasakojimai individualios vaizduotės (ar mitinės sąmonės) kūrybingai transformuoti gali būti puikiu įkvėpimo šaltiniu rastis naujiems folkloro kūriniams nors ir maža ką ben-dra beturintiems su visuotinai paplitusiais ir daugelį kartų fiksuotais siužetais
bdquoMistikai transcendentalistaildquo ir šiuolaikinės sakmės
toliau aptariant dabartines žemaitiškų sakmių raidos tendencijas ir jų užra-šinėjimo subtilumus neišvengiamai tenka konstatuoti kad esama ypač aktyviai įvairiausiais mistiniais maginiais ir apskritai antgamtiniais reiškiniais ar potyriais besidominčių tartum specialiai šiai sričiai angažuotų pateikėjų tokie žmonės tar-si pasižymi savotiška pagava ar ypatingu smalsumu atrodo kad jie nelyginant kokie lokatoriai vis gaudo įvairius anapusybės signalus kartais neįprastų požymių įžvelgdami net ir kasdieniškuose dalykuose nors kartais tokius asmenis būna ne-lengva prisikalbinti kad papasakotų ką per ilgą laiką yra sukaupę (mat pasitaiko jog ne sykį kritiškai nusiteikusių aplinkinių išjuokti ar bendruomenėje nevertina-mi jie pasidarė nepatiklūs ir atsargūs) tačiau nepasotinamo smalsumo ir aistros visokiems keistiems reiškiniams akinami šie pasakotojai kantresniam klausyto-jui ndash tegu ir pirmąsyk matomam ndash paprastai vis dėlto atsiskleidžia žinoma sakmių gyvavimo ir raidos bendruomenėje tyrėja vengrų kilmės amerikos folkloristė Linda deacutegh tokio psichologinio tipo pasakotojus vadina bdquomistikais transcenden-talistaisldquo ir laiko juos svarbiausia sakmių sklaidos ir gyvavimo visuomenėje ašimi (deacutegh 1995 293ndash294 dar žr deacutegh amp vaacutezsonyi 1976) kalbėdama apie vieną itin ryškią jos sutiktą tokią pateikėją vidutinio amžiaus vengrę imigrantę idą Bodą mokslininkė pažymi kad ši moteris tvirtai tikėjusi mistiniais dalykais ir apie juos nemažai galėdavusi papasakoti Ji aistringai domėjusis paslaptingomis galiomis valdančiomis žmogaus gyvenimą ir mirtį likimu ir nuolatos pasitaikančiais su-sidūrimais su mirusiaisiais vis dėlto pirminė tokio visą gyvenimą jos puoselėto intereso priežastis buvę keletas antgamtinių sunkiai paaiškinamų išgyvenimų ku-riuos šiai moteriai tekę patirti dar vaikystėje ir jaunystėje Pradėdama ar baigdama kurią nors istoriją iš savo sukaupto gausaus pasakojimų apie aiškiaregystę pra-našingus sapnus įvairiausius vaiduoklius piktąsias dvasias burtus nužiūrėjimus
72
ar pan repertuaro ji vis mėgdavusi pasvarstyti teisybė tai ar ne ir tikėdavusis klausytojų reakcijos ar kokio nors atsako ndash tegu ir skeptiško (deacutegh 1995 300ndash301) Pasak L deacutegh nors didelės dalies ponios Bodos sakmių ir tikėjimų repertuaro šaknys glūdėjusios archajiškoje jos gimtojo vengrijos kaimo kultūrinėje aplinkoje tačiau greta klasikinių daugeliui europos tautų žinomų mitinių temų ši moteris buvo paveldėjusi ir tam tikrą ypatingą jautrumą ar pagavumą neapsiribojantį siau-ra kultūrine aplinka o puikiausiai derantį įvairiausiomis socialinėmis sąlygomis Juk aiškiaregystė dvasių pasirodymai nuojautos ir sapnai tebėra įdomūs ir šiuolai-kiniam pramoninio miesto gyventojui tad tokie ponios Bodos interesai rado puikią dirvą prigyti ir jai persikėlus gyventi į Jav (ten pat 302)
kaip rodo patirtis bent po vieną kitą tokio tipo asmenį sakmių užrašinėtojams pasiseka sutikti beveik kiekvienoje ekspedicijoje taigi žemaičiai šiuo atžvilgiu ndash ne išimtis 2007 m vasarą židikų apylinkėse be daugelio kitų įdomių žmonių pavyko pabendrauti su Bronislava vyšniauskiene (g 1934) gyvenančia Lūšėje sunkiai pri-prašyta ką nors papasakoti ir ilgai atsikalbinėjusi neva dėl bdquoprastos galvosldquo nieko neatsimenanti ši moteris galų gale ryžosi apsakyti vieną keistą nuotykį patirtą dar ankstyvoje jaunystėje taigi išgirdome įtaigią sakmę ndash memoratą apie tai kaip bū-dama kokių 15ndash16 metų mergaitė ir sugrįžusi vėlai vakare iš šokių ji išvydusi iš tro-bos išbėgantį margą šunį (tai buvę pakasti pinigai ndash vaiduoklis bdquokad būč ožbraukos tam šuniou būt pėnėgā pasėpylėnldquo ndash LtrF md 19538) toliau B vyšniauskienė jau drąsiau pasakojo apie visokiais pavidalais besivaidenančius pažįstamų ar arti-mųjų susapnuotus pakastus pinigus kitus atvejus kai jai dar kas nors pasivaidenę apie būrimus apsėdimus nužiūrėjimus mirusiųjų pasirodymus ir pan (LtrF md 19539ndash59) klausantis buvo akivaizdu kad visokie antgamtiniai sunkiai paaiški-nami dalykai šią moterį irgi domina nuo pat jaunystės kad ne vieną panašų išgyve-nimą ir jai pačiai tekę patirti nors ir vadindama juos bdquobaikomisldquo bdquoanekdotaisldquo ji aiškiai į tokius dalykus žiūrėjo rimtai visai kaip minėtoji L deacutegh aprašyta patei-kėja B vyšniauskienė pasakodama irgi vis pasvarstydavo ar kokia nors istorija ga-linti būti teisybė ar ne ir buvo linkusi griežtai atskirti tai kas jos nuomone ndash tiesa nuo abejotinų dalykų Ypač įtaigiai ji sekė istoriją apie piktosios dvasios apsėstą mažą mergaitę (bdquomergelė bovosė sučerietaldquo) kurią kasnakt kamuodavę kol visai nukankinę (bdquotik naktėis dvylika visumet ana šauk bdquoJau atein ateinldquo o kėtė nieka nemataldquo ndash LtrF md 19546) tokio šiurpaus mistinį siaubą keliančio pasakojimo pabaigoje priduriamas tradicine morale grįstas paaiškinimas neva mergaitės tėvas pats buvęs kaltas ndash nesumokėjęs pinigų už rygoje skolon įsigytus batelius užtat jo dukterį ir bdquosučerėjęldquo toliau sekama jau visai šiuolaikiška istorija apie tai kad netgi saugumiečiai mėginę naktį to apsėdusiojo patykoti ir nušauti bet šautuvas lūžęs per pusę tik kažin kokie burtininkai paskui atbūrę bdquovėsuokius kelmus ten anėi dėrbldquo (LtrF md 19547) šiuo atveju puikiai galima įsitikinti kaip sklandžiai tradici-nės mitologinės sakmės siužetas apie piktųjų dvasių apsėdimus (plg BLPk 3368 3512) pereina į vadinamąją šiuolaikinę miesto sakmę B vyšniauskienė neigiamai žiūri ir į tokias jaunimo pramogas kaip dvasių kvietimai ar spiritizmas ji sakėsi ir dukterį už tai barusi Mat jos įsitikinimu dvasių būna dvejopų bdquotuos geruosias
73
neprišauksi tik bloguosias ndash anuos pavėršiuj yrldquo o prisišaukus blogąsias galima nukentėti ndash bdquopridarys zbėtkųldquo (LtrF md 19549) apskritai bet koks šaipymasis iš anapusybės šiai moteriai nėra priimtinas tai iliustruojama kad ir tradiciškai jos traktuojama sakme apie vieną pokštininką kuris eidamas pro kapines pasakęs nu-mirėliui bdquokuo čia goli einam pasišuoktėldquo anot pasakotojos jį taip pradėję šokint kad ir plaučius reikėję pamest (LtrF md 19558 plg BLPk 3532)
klausantis B vyšniauskienės pasakojimų susidarė įspūdis kad ji kaip ir dau-gelis talentingų smalsių lakia vaizduote apdovanotų ir pastabių pasakotojų yra linkusi liaudies tradicijoje įsišaknijusius pasakojimus perkurti ndash kad ir nesąmonin-gai priartinti juos prie savo gyvenimo rasti jiems kokią nors vietą savoje patirtyje ankstesnių kartų pasaulėžiūra ir folklorinės tradicijos įamžinta išmintis tokiems žmonėms toli gražu nėra vien nereikalingas balastas ar tegu ir pagarbiai saugoma seniena Priešingai sakmiški mitiniu šiurpu alsuojantys dažniausiai pačių patirti išgyvenimai šiems pasakotojams yra savastis ndash dažnai jie net nesugebėtų nurody-ti iš ko ir kaip juos perėmę išmokę ar girdėję tokios istorijos randasi ir žodinį pavidalą įgyja natūraliai spontaniškai ndash perteikiant savą įspūdį o ne kelintąsyk pakartojant svetimus pasakojimus tokių naratyvų ndash paprastai memoratų ndash ryšys su tradicija nebūtinai akivaizdus dažnai jis netiesioginis ar užslėptas glūdintis kolek-tyvinėje pasaulėžiūroje perleistoje per individualios patirties ir vaizduotės prizmę
Racionalūs pokštininkai ir anekdotais virstančios sakmės
tačiau toli gražu ne visų pasakotojų į sakmes ir populiariuosius jų siužetus žiū-rima vienodai nemažą dalį ekspedicijose kalbintų žmonių sudarė itin kritiškai to-kių dalykų atžvilgiu nusiteikę asmenys kurie arba išvis atsisakydavo kalbėti apie tokias senovines bdquonesąmonesldquo arba kategoriškai gindavosi nieko apie tai nežiną neprisimeną ir nenorį žinoti arba imdavo pasakoti savotiškus anekdotus tradicinių sakmių temomis kaip tik šis sakmės virsmas anekdotu ir atrodytų pats įdomiausias pasakojamosios tautosakos tyrėjui
kaip jau sakėme bdquomistikams transcendentalistamsldquo sakmių pasakojami dalykai anaiptol neatrodo juokingi priešingai ndash jiems visa tai yra labai rimta ar net grėsmin-ga antai minėtoji B vyšniauskienė net ir pasekusi vieną anekdotu lengvai galintį virsti (ir dažnai virstantį) siužetą ndash apie karstą sunkvežimio kėbule į kurį nuo lietaus pasislėpti įlindęs žmogus vėliau netikėtai išlenda mirtinai pergąsdindamas kitas dvi pakeleives (LtrF md 19545) ndash jo pabaigoje tiktai nuoširdžiai išsakė pa-sipiktinimą tokiais netikusiais pokštais ir užjautė vargšes moteris kurios iš baimės šokdamos per kėbulo kraštus net kojas susilaužiusios tuo tarpu skeptiškai racio-nalistiškai ar gana kritiškai sakmių atžvilgiu nusiteikusių pasakotojų ypač linkusių pajuokauti ir palinksminti klausytojus lūpose tokie siužetai lengvai virsta anekdo-tais skirtais pašiepti lengvatikius ar tiesiog šiaip smagiai laikui praleisti
Įdomu kad tokie racionalūs pokštautojai dažniausiai būna vyrai pateikėjai (tuo tarpu mistika sapnai ir paslaptingi reiškiniai dažniau ndash moterų sritis nors jokios griežtos statistikos suprantama šiuo atžvilgiu pateikti neįmanoma) dar įdomiau
74
kad abu minėtieji požiūriai neretai kuo puikiausiai dera neblogai papildydami vie-nas kitą antai minėtame darbe L deacutegh kalbėdama apie savo pateikėjus nurodo jog aistringosios bdquomistikėsldquo ponios idos vyras steversquoas Boda buvęs visiška žmo-nos priešingybė ndash tipiškas bdquoracionalistasldquo ir anekdotų kūrėjas taip pat talentingas jų pasakotojas tolydžio šaipydavęsis iš žmonos bei egzaltuotų jos draugių (deacutegh 1995 293ndash300) Pasak mokslininkės toji sutuoktinių porelė prieš klausytojus elg-davęsi lyg aktoriai scenoje improvizuotais ginčais bei replikomis skatindami au-ditorijos susidomėjimą ir teikdami įkvėpimo vienas kitam tokį tarpusavio santykį folkloristė netgi apibūdina kaip savotišką simbiozę ir konstatuoja kad anekdotai ir sakmės ne tiktai kuo puikiausiai sugyvena po vienu stogu bet net sudaro vieni kitiems būtinas gyvavimo sąlygas (ten pat 293)
keletą gana panašių nors ir ne visai tapačių atvejų pasitaikė aptikti ir užrašinė-jant tautosaką žemaičiuose Ypač atmintin įstrigo 2006 m viekšniuose kalbinta bro-lio ir sesers pora ndash Jonas Beržanskis (g 1919) ir zuzana Beržanskytė (g 1924) ndash abu puikūs pasakotojai ir nepaprastai įdomios asmenybės nors ir gana skirtingi tarp sa-vęs nė vieno jų nepavadintum bdquomistinėsldquo pasaulėžiūros atstovu minėtą ja L deacutegh apibrėžta prasme tačiau z Beržanskytės pasakojimuose nepalyginti daugiau buvo justi graudulio juoko pro ašaras savotiškos melancholijos nuojautų ir pranašingų ženklų ši tremtį patyrusi moteris nemažai ir nepaprastai įdomiai autentiškai ir įtaigiai pasakojo apie vežimą į sibirą buitį ir būtį vagonuose gyvenimą tremty-je kalbėjo apie visokius būrimus (pasak jos vokiečių laikais jaunimas bdquosukdavo lėkštelęldquo toji lėkštelė ir parodžiusi kad veš į sibirą o tremtiniai ir vagone būrę su lėkštele ndash LtrF md 13721 23ndash24) apie mirusiųjų pasirodymus sapnuose ir jų pra-šymus sapnų pranašystes (LtrF md 13533ndash35) pasakė ir keletą gana tradiciškų sakmių apie būrimus baidymus nužiūrėjimus ir pan tuo tarpu jos brolis J Beržans-kis ndash tikras gyvenimiškos išminties ir liaudiško sąmojo lobynas ndash klausiamas apie panašius mitinius ar mistinius dalykus tiktai ranka numojo užtat iš jo išgirdome nemažai originalių folklorizuotų istorijų anekdotų visokių juokingų nutikimų apie senatvėje į tikėjimą bdquoatsivertusįldquo smetonos laikų policininką (LtrF md 13730) apie klebono liokajaus pavogtus ir paslėptus pinigus už kuriuos vėliau pradėtas sta-tyti viekšnių malūnas (LtrF md 13736) apie nesėkmingus bandymus išsirinkti žmoną ir visokius vedybinius išskaičiavimus (bdquopalikau senvaikiuldquo ndash šypsodamasis pridūrė ndash LtrF md 13742ndash45) ir t t Įsišnekėję su Beržanskiais galiausiai išgir-dome ir visą šlovingą bdquokunigaikštiškosldquo jų giminės istoriją kurią J Beržanskis turi sukaupęs ne tiktai atmintyje bet ir visokių raštų iškarpų ir nuotraukų pavidalu (dar žr ivanauskaitė 2006 257 Būgienė 2007 70) Įsiminė ir vienas labai savotiškas tiek brolio tiek sesers pasakojimų bruožas abu nevengė pakritikuoti vienas kito ir pasi-šaipyti patys iš savęs Ypač smagus ir gyvu sąmoju trykštantis buvo J Beržanskio kalbėjimas antai pasakodamas apie jaunystės šokius jis šaipėsi pats iš savęs bdquoaš ta kāp karvė ont leda tuoks šuokiejės aš tėk kamandavuot muokiejauldquo ndash LtrF md 1385b) užtat prasimanęs palaikę bdquoarmoškąldquo ir pramokęs groti tokią bdquokarvapolkęldquo (bdquotpruka tpruka tpruka tuoks gruojėmsldquo) perpus pigiau nei kiti muzikantai groda-vęs šokiuose (bdquoaš konkuravau aš ož lėtąldquo ndash LtrF md 1386)
7
Labai panašaus būdo žmogus kiek galima spręsti iš židikų seniūnijoje Lūšėje gyvenančios irenos Bukontienės (g 1936) prisiminimų turėjęs būti ir šios pateikė-jos tėvelis kazimieras šadauskis (1897ndash1980) Pasak dukters buvęs labai šviesus žmogus Lietuvos kariuomenės savanoris matęs pasaulio mokėjęs kalbų daug vis-ko žinojęs dar iš vaikystės atsimindavęs ir visokių liaudiškų pasakojimų (pateikėja pacitavo tėvelio žodžius esą jo vaikystėje tiek visko pripasakodavę apie baidymus kad paskui vaikai bijodavę laukan bdquosavo reikaloldquo išeiti įsikibdavę mamai į sijoną ir ši turėdavusi vesti ndash LtrF md 19617) tačiau nors ir daug visokių pasakojimų apie baidymus žinojęs dukters teigimu k šadauskis jų nevertinęs ir jais netikėjęs tai iliustruodama i Bukontienė vaizdžiai pasekė bent keletą iš tėvelio girdėtų tipiškų anekdotinių istorijų apie netikrus baidymus ndash vadinamųjų antisakmių (plg Būgienė 2003) tarp jų ndash pasakojimas apie žvejojant varduvoje tėvelio patirtą nuotykį naktį žvejojęs su žiburiu po kurio laiko valtelę prie kranto pritraukęs pailsėti ir išgirdęs kad ūbauja Prašvito ndash ūbauja toliau išsipjovęs gerą karklinę lazdą ir ėjęs žiūrėti susekęs ndash butelis nuskeltu kaklu įsmigęs į žemę vėjas pučia ir ūbauja (LtrF md 19618) kita istorija ndash dar įspūdingesnė
sako ir vėl meškeriojęs irgi naktį ir sako atrodo žinai kaip tamsoj ir rodosi vi-sokių baidyklių sako toks atrodo ndash sėdi kažkas nu atrodo kaip sėdi ir atrodo kaip ranką pakelia kaip galvą pasukinėja kaip kažką toks nu aš šnekinu jį nieko neatsako Latviškai šnekinu latviškai ndash nieko nesako nu sakau bdquoJei nori kalbėk o jei ne ndash gausi į skūrąldquo [Juokiasi] nieko nesako nu dar sako truputį palaukiau palaukiau jau gerai praaušo nu kur sako ndash kadagys toksai sako irgi vėjelis tas jį siūbuoja tokią tą šaką tokia šaka ir sako pakelia tą ndash atrodo ka ranką kilnoja o ta galūnė vėl pajudina ndash atrodo kad galvą sukinėja tai sako ir vėl nusipjoviau tokią lazdą nupėriau gerai tas visas šakas numušau kad ir kitą negąsdintų (LtrF md 19620)
galiausiai ndash jau visai anekdotinis i Bukontienės iš tėvelio girdėtas pasakojimas apie vieną tokį pramuštgalvį kuris į jaučio odą įsisiautęs baubdamas ir ragus prisi-dėjęs eidavęs baidyti moteriškių ndash velnią vaizduodavęs neapsikentę drąsesni vyrai su lazdomis pasaugoję bdquoir parein tas velnias baubčiodamsldquo kai vyrai lazdomis pradėję austi jam per kuprą
viskas ndash velnias jau nebebaubia bet gvaltu šaukia bdquoBaikit baikitldquo ltgt ir išsigando ir gerai lupti gavo ir viskas ir sako daugiau tai jau sakė ir žegnojosi ir dievo vardą šaukė kad bdquotik paleiskit mane gyvąldquo ir viskas (LtrF md 19621)
Pastaroji istorija puikiai atspindi tradicinį kaimo žmonių požiūrį kad tyčia ki-tus gąsdinti esą nedora be to ir pačiam galį blogai baigtis Bet kiek galima spręsti ir iš kitų žemaitijoje užrašytų pasakojimų tokių šmaikštuolių ndash gąsdintojų vis pa-sitaikydavę kartais taip darydavę tiesiog dėl juoko norėdami paerzinti davatkas ar pasišaipyti iš merginų (LtrF md 8411 13) pagąsdinti kaimyną (LtrF md 8626) ir t t o kartais ndash siekdami savanaudiškų tikslų pavyzdžiui atsikratyti naujo darbininko (LtrF md 20424) ir pan šiaip ar taip tikėtina kad pagrindą tokioms istorijoms rastis davė tradicinėje kaimo bendruomenėje vyravusi atmos-fera (plg virtanen 1992 225ndash226) kai tam tikromis aplinkybėmis žmogus būda-vęs tiesiog bdquoužprogramuotasldquo kokiai nors antgamtinei patirčiai o išankstiniams
76
lūkesčiams nepasitvirtinus pats iš savęs turėdavęs gardaus juoko arba tapdavęs kitų pajuokos objektu tikriausiai čia ir slypi minėtojo sakmės ir anekdoto artumo šaknys
Puiki tokio artumo iliustracija sykiu atskleidžianti ir natūralias šių anekdotinių antisakmių gyvavimo aplinkybes šiandieninėje žemaičių kaimo bendruomenėje at-rodytų esą keli iš ritinės kaimo (židikų sen) gyventojo vytauto gedvilo šią vasarą išgirsti pasakojimai Būtent išgirsti o ne įrašyti nes buvo pasakojama spontaniškai prie vaišių stalo pramogos dėlei ir pasakotojas kategoriškai neleido į jungti garso įrašymo aparatūros ndash atseit ką čia tokius niekus įrašinėsime dėl to jo pasakojimų siužetus spėta tik paskubomis užsirašyti ranka deja paskui progų ilgiau paben-drauti su šiuo sąmojingu žmogumi nepasitaikė todėl tąsyk jo papasakotos istorijos taip ir liko ryškus vien atmintyje ir sąsiuvinyje užfiksuotas prisiminimas vis dėl-to šis atvejis atrodo besąs puikus argumentas patvirtinantis vis labiau stiprėjantį įsitikinimą kad dabartinė natūraliai gyvuojanti ir smagioje draugų kompanijoje tebepasakojama žemaičių sakmė yra kaip tik tokia ndash glaustas bet gyvas ir dinamiš-kas pasakojimas pagrįstas kontrastu tarp veikėjo (arba pasakotojo kai pasakojama pirmuoju asmeniu) lūkesčių ar įspūdžių pradžioje ir galutinio rezultato sukeliančio komišką efektą (ir klausytojų juoką) taigi tokią nūdienę gyvosios tradicijos anti-sakmę galėtume apibrėžti kaip mitologinės sakmės ir anekdoto paribyje besifor-muojantį pereinamąjį žanrą pasižymintį anekdoto forma (plg kerbelytė 1994) ir mitiniu sakmišku turiniu
kad būtų aiškiau kas turima galvoje derėtų išsamiau apibūdinti vieną kitą pa-vyzdį remiantis anais konspektyviais tautosakos rinkėjos bdquolauko užrašaisldquo iš viso tąsyk spėta užfiksuoti penkis vieną po kito beriamus pasakojimus du iš jų atrodytų itin artimi anekdotams Pirmasis ndash apie tai kaip vienas girtuoklis užmigęs (kapi-nėse) vainikų krūvoje netoliese susirinkusi smagi sugėrovų kompanija jau taisėsi išgerti anas pabudęs lenda lauk ir šaukia bdquoklausykit o kur manldquo kompanija ndash į kojas o vienas iš baimės ndash bdquogatavasldquo antrasis pasakojimas ndash apie paneles vėlai vakare per pievas grįžusias iš šokių Jas baisiai išgąsdinusi ganykloje gulėjusi nak-čiai palikta karvė ndash iš baimės net peršokusios per ją vienai sijonas plyšęs iki pat juosmens ndash bdquoparlėkė vienais triusikaisldquo
dar viena v gedvilo papasakota istorija ndash klasikinis atu 1676 B tipo (bdquoMirti-nas išgąstisldquo) tekstas kareivis tvirtina nieko nebijąs esą karo metu mirusiųjų prisi-žiūrėjęs Jo paklausia ar nebijotų į kryžių vinį įkalti kareivis atsako kad nebijąs ir nueina ilgai nesulaukdami draugai eina pasižiūrėti kur jis pradingęs Pasirodo kad jis kaldamas vinį savo bdquošineliųldquo persikalęs ir iš baimės numiręs šis siužetas ndash tikrai labai gyvybingas ir populiarus ne vien Lietuvos bet ir daugelio kitų šalių žodinėje tradicijoje (valk 1998)
Likusias dvi istorijas norėtųsi perteikti kiek išsamiau nes jos itin gerai atstovauja abiem pagrindinėms šiuolaikinių sakmių raidos tendencijoms (memoratui apie mis-tinį siaubą keliančius įvykius ir anekdotui) išradingai supindamos jas į viena
toliau cituojama iš rankraštinių straipsnio autorės užrašų
77
čia man pačiam [v gedvilui ndash L B] istorija yr buvus turėjom šunį ndash kudlių o miške buvo pasikoręs pakaruoklis grįžtu namo ndash juodas kamuolys po kojom ėmiau taip klykt o tas kamuolys dukart apsisuko ir nuvarė ant Lūšės ten kudlius buvo
kaimynas iškasė kapinėse duobę į ją įkrito ožys šeimininkas atėjo norėjo tą ožį iš-traukt Įlipo pats ir neištraukia kitas kaimynas varė karves pro šalį girdi ndash šaukia bdquoJonai ateik padėk išliptldquo žmogus atėjo pasilenkė o tas pirmiausia bruka tą ožį Capt už ragų ndash ir brinkt duobėn ir gatavas
Pastaroji istorija atrodytų gimininga 2004 m salantų ekspedicijoje Laivių kai-me iš talentingo pasakotojo kazimiero Puškoriaus užrašytam pasakojimui (LtrF md 8626) pavadintam bdquokaip kaimyną išgąsdinti norėjoldquo tiktai aname tekste gąs-dinama tyčia ndash susiradus palei bdquozomatąldquo ožkos kaukolę ir kaulus Bet rezultatas vis vien toks pat ndash žmogus paralyžiuojamas ir numiršta iš baimės tad peršasi išvada jog tokie pasakojimai nors ir pramoginio pobūdžio turi ir paslėptą auklėjamąją prasmę jie netiesiogiai ragina gerai pagalvoti prieš panašiu būdu pokštaujant ir įvertinti galimas pasekmes
Vietoj išvadų
apibendrinant pastarųjų metų žemaitijos ekspedicijose surinktus pasakoja-mosios tautosakos tekstus reikėtų ypač pabrėžti jų įvairialypę prigimtį ir pobūdį galima teigti jog nuo seno pasakojamąja tradicija garsėjantys žemaičiai dar nėra užmiršę ir senųjų klasikinių tautosakos tekstų ir siužetų tais atvejais kai šių pa-sakojimų motyvai ar temos žmonėms tebėra svarbūs ir aktualūs jie permąstomi iš naujo interpretuojami ar perkuriami paverčiant juos naujais šiuolaikiškais pasa-kojimais kaip tik tokios yra dabar žemaitijoje populiarėjančios antisakmės ndash sa-votiškas anekdoto ir tradicinės mitologinės sakmės hibridas besikristalizuojantis į atskirą pasakojamojo folkloro žanrą ir nors anaiptol negalima teigti kad tradici-nių sakmių parodijos ar sakmiškų siužetų pagrindu sukurti sąmojingi pasakojimai mūsų šiame straipsnyje vadinami antisakmėmis yra visiškai naujas darinys (esama ir labai senų jų užrašymų ndash plg Būgienė 2003 116) tačiau akivaizdu kad šiandien tokie tekstai priklauso itin gyvybingai tradicijos daliai yra aktyviai kuriami bei pasakojami ir natūraliai gyvuoja bendruomenėje
ŠalTiNiai
atu ndash Hans-Joumlrg uther the types of international Folktale a Classification and Bibliography Based on the system of antti aarne and stith thompson 3 vols Folklore Fellows Communications 2004 no 284ndash286
BLPk ndash Jonas Balys Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas Tautosakos darbai t ii 1936 perspausdinta Jonas Balys Raštai t iii parengė rita repšienė vilnius 2002 p 3ndash256
LtrF cd ndash Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka kompaktinių plokštelių rinkiniaiLtrF md ndash Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka mini diskų rinkiniai
78
Literatūra
Būgienė Lina 2003 bdquonuo tada netikiu į baidymusldquo Pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse Tautosakos darbai [t] Xviii (XXv) p 109ndash119
Būgienė Lina 2007 Pasakojamoji tautosaka skirtingų kartų žemaičių lūpose kelios pastabos apie viekšnių apylinkių pasakojimus Tautosakos darbai [t] XXXiii p 56ndash71
deacutegh Linda 1995 narratives in society a Performer-Centered study of narration Folklore Fellows Communications no 255
deacutegh Linda amp vaacutezsonyi andrew 1976 Legend and Belief Folklore Genres ed by dan Ben-amos p 93ndash123
ivanauskaitė vita 2006 nepabaigiami folkloristų darbai žemaitijoje 2006 metų ekspedicija viekšniuose Tautosakos darbai [t] XXXii p 256ndash263
kerbelytė Bronislava 1994 anekdotų struktūros ir semantikos ypatumai Lietuvių liaudies anek-dotai parengė Bronislava kerbelytė ir Povilas krikščiūnas vilnius p 9ndash25
kerbelytė Bronislava 2002 Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t iii Etiologinės sak-mės Mitologinės sakmės Padavimai Legendos vilnius
valk Uumllo 1998 Bravery tested in graveyard From Belief Legend to Joke Horizons of Narrative Communication XIIth Congress of the International Society for Folk Narrative Reserach (abstracts) goumlttingen
virtanen Leea 1992 Have ghosts vanished with industrialism Folklore Processed in Honour of Lauri Honko on his 60th Birthday 6th March 1992 Studia Fennica Folkloristica i p 225ndash231
THE NOWADAYS SAMOGITIAN FOLK LEGENDBETWEEN A JOKE AND A SCARY STORY
Lina Būgienė
Summary
on the grounds of the most recent folk narrative data recorded during the fieldwork sessions conducted in 2004ndash2007 in several samogitian (Western Lithuanian) parishes the author of the article attempts to follow the modern development tendencies of the traditional Lithuanian folk belief legends according to her observations the traditional types of the folk belief legends based on mythical worldview survive in the nowadays storytellersrsquo repertoire only if they are perceived as relevant to the modern life in such cases they are adapted and transformed to become better suited to the nowadays realities and peoplersquos experiences (Yet another condition of remembering ndash most often passively ndash the traditional folk narratives is when these stories constitute certain mementoes of the dear persons that have already passed away) in the wake of discoveries made by the famous Hungarian-american folklorist Linda deacutegh the author of the article notes the existence of some particularly mystically-minded individuals entertaining exceptional curiosity and passion for various supernatural occurrences a number of which they have usually witnessed themselves such persons become especially eager legend-tellers at least one or two of such informants can normally be found during every fieldwork session their repertoire mostly comprises memorates based on personal experiences rather than simple recollections of stories inherited from the older generations Being extremely interested in various manifestations of supernatural phenomena these legend-tellers are inclined to view them seriously such scary occurrences present anything but a laughing stock for them
nevertheless according to the samogitian fieldwork experiences another tendency of the folk belief legend development also seems particularly vivid and alive that of transforming the mythical narratives into jokes and devising certain humorous ldquodisbelief legendsrdquo or anti-legends such stories belong to the living tradition of the community they keep being actively created and told nowadays in order to entertain the audience Balancing on the verge between joke and traditional legend these narratives present evidence of the vitality of the folk creativity constituting certain crossbred genre according to the established folk narrative taxonomy
gauta 2007-11-27
79
ŽEMAIČIŲ SAPNAI TEKSTŲ FOLKLORIŠKUMASIR KONTEKSTŲ REIKŠMĖ
vita ivanauskaitėLietuvių literatūros ir tautosakos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash sapnų naratyvai užrašyti 2001ndash2007 m įvairiose žemaiti-jos vietovėse vykusiose folkloro ekspedicijose
d a r b o t i k s l a i ndash aptarti būdingiausius sapnų kaip folklorinių naratyvų bruožus akcentuoti individualios patirties kolektyvinio prado ir kontekstų įtaką sapnų pasakoji-mų tradicijai glaustai paanalizuoti dažniausius tyrime reprezentuojamų sapnų motyvus ir įvaizdžius
ty r i m o m e t o d a i ndash aprašomasis interpretacinis lyginamasisž o d ž i a i r a k t a i sapnas pasakojimas kontekstas
Vietoj įvado
Pradedant straipsnį matyt derėtų pažymėti kad gal kiek pretenzingai ypač turint omenyje pačios autorės žemaitiškas šaknis nuskambanti pavadinimo pradžia žemaičių sapnai šiuo atveju neatspindi kokio nors išskirtinio žemaičių tradicinei bendruomenei būdingo sapnų repertuaro o tik apibrėžia ir akcentuoja darbe apta-riamos oneirinės medžiagos regioninę priklausomybę kitaip tariant jokiu būdu (bent jau šiame tekste) nesiūlau vis dažniau į folkloristų akiratį patenkančių sapnų skirstyti į dzūkiškus žemaitiškus ir t t kokiu nors kitu o ne išimtinai teritoriniu pagrindu
turbūt ne vienam tyrinėtojui ekspedicijų metu renkančiam folkloro kalbos etnografinę ir kitokią tradicinės kultūros informaciją pažįstama situacija kai ne-tikėtai pajuntame kaip čia pat bendraujant su pateikėjais būnant jų gyvenamojoje aplinkoje keičiasi mūsų iš anksto nusistatytos interesų kryptys kaip atrodytų pati žmonių pateikiama kūryba nukreipia mus kartais patiems netikėta domėji-mosi linkme kaip tik tokią interesų kaitą teko patirti paskutinėse keliose folkloro ekspedicijose kurios visos vyko žemaitijoje iki tol aktyviau besidarbavus užraši-nėjant liaudies dainas ir kai kuriuos kitus klasikinius folkloro žanrus nemažu at-radimu tapo vis dažnesnis susidūrimas su senųjų žemaičių pasakojamais sapnais į kuriuos neįsiklausyti būdavo tiesiog neįmanoma o ir kiek vėliau kai jau ėmiausi
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAI
ISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
80
kryptingesnio sapnų naratyvų fiksavimo būdavau maloniai nustebinta pateikėjų palankumo ir didelio noro pasipasakoti sapnus išsamiai nušviesti jų kontekstus įtikinti klausytoją šių pasakojimų autentiškumu Labiausiai dėmesį patraukdavo pasakojamų sapnų baigtumas nuoseklus ir vaizdingas tradicinėmis naratyvų for-mulėmis užpildytas pateikėjų kalbėjimas pagarbus santykis su sapnuose regėtais vaizdiniais ir tai kad dauguma sapnų kuriuos žemaitijoje aplankyti žmonės pasa-kodavo buvo sapnuoti seniai dešimtmečius išnešioti atmintyje ne kartą pasitikrin-ti ir permąstyti vis kituose asmeninių gyvenimų kontekstuose susieti su lemtingais biografiniais momentais
taigi reikia prisipažinti kad bemaž visa ekspedicijose sukaupta ir straipsnyje aptariama sapnų medžiaga yra ne tiek iš anksto metodologiškai lauko tyrimams pasirengto ir kryptingai vykdyto darbo rezultatas kiek pačių senosios kartos že-maičių pasiūlyta jų kultūros dalis nejučia bet labai užtikrintai tapusi autorei svarbi tiek profesinėje veikloje tiek asmeniniame gyvenime
šiame darbe bus apibendrinama ir aktualesnėmis teorinėmis įžvalgomis pagrin-džiama 2001ndash2007 m Laukuvos (šilalės r) salantų (kretingos r) žarėnų (telšių r) viekšnių židikų (Mažeikių r) ir Ylakių (skuodo r) miesteliuose bei jų seniūnijoms priklausančiuose kaimuose surinkta oneirinė medžiaga1 Bendra jos apimtis ndash maž-daug septyniasdešimt įvairaus dydžio turinio ir struktūros sapnų tekstų dauguma jų ndash išsamūs sapnų pasakojimai turintys informatyvius kontekstus kurie dažnai tampa natūralia pasakojamo sapno dalimi atskirai verta paminėti tekstus kuriuos būtų galima pavadinti pasakojimais apie sapnus2 tai ndash su konkrečiais sapnais tie-siogiai nesusiję bendresnio pobūdžio pateikėjų pamąstymai apie būtinybę tikėti sap-nais juos aiškintis ar ndash atvirkščiai ndash nepasitikėjimo sapnais ir jų interpretavimais akcentavimas Pagrindinis dėmesys straipsnyje skiriamas sapnui kaip naratyvui o ne liaudiškojo sapnininko klausimams t y su papročių tikėjimų bei prietarų sfera glaudžiai susijusiems trumpiems sapnų vaizdinių ir simbolių aiškinimams norė-tųsi pasidalyti kai kuriomis aktualesnėmis įžvalgomis apie sapnus kaip gana pro-blemiškus ir labai specifinius folklorinius pasakojimus išskirti ir glaustai aptarti būdingiausius minėtų ekspedicijų metu užrašytų sapnų motyvus ir jų sąsajas su bendru pateikėjų dvasiniu pasaulėvaizdžiu
teorine atspirtimi gilinantis į ekspedicijose sukauptą medžiagą tapo keletas pasirinktų mokslininkų darbų kaip aktualesni minėtini suomių naratyvų tyrinėto-jų skyrusių nemažai dėmesio sapnų kaip galimo folkloristikos objekto studijoms
1 sapnus užrašinėjo bene visi šiose ekspedicijose dirbę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai apsisprendimą šiame darbe remtis tik savo (kai kurie sapnai užrašyti kartu su kole-gėmis irena žiliene ir Lina Būgiene) surinkta medžiaga lėmė pakankamas užrašytų sapnų naratyvų kiekis ir įvairovė taip pat geresnis susipažinimas su kultūriniais šių pasakojimų kontekstais pasako-tojų biografijomis individualiais bruožais iš visų sapnų pateikėjų buvo užrašinėjama ne tik oneirinė informacija bet ir klasikinio bei naujoviško folkloro kūriniai taip pat gyvenimo istorijos žanrui pri-skirtini naratyvai tai leidžia esant reikalui pasigilinti į sapnų vietą bendrame pateikėjo kūrybos ir gyvenimo kontekste
2 atkreiptinas dėmesys kad lietuviškuose sapnų tyrimuose pasakojimais apie sapnus kartais vadina-mi ir patys sapnų tekstai (žr višinskaitė 2005 119 ir kt)
81
anniki kaivola-Bregenhoslashj ir Leea virtanen tyrimai (žr kaivola-Bregenhoslashj 1993 virtanen 1989) daug įdomių sapnų bei įvairių regėjimų tyrimų atliko prof serge-jaus nekliudovo į specialų seminarą prieš keletą metų suburti ir bendrą leidinį pa-rengę rusų valstybinio humanitarinio universiteto folkloristai (žr Сны и видения 2002) šiuolaikiniuose Lietuvos folkloristikos ir etnologijos akiračiuose taip pat vis dažniau pasirodo įvairių darbų skirtų sapnų studijoms3
Folkloristikoje sapnų tyrimai tebėra nauja sritis tačiau kultūrologų (pirmiausia mediavistų) religijotyrininkų ir ypač psichologų oneirologinės studijos skaičiuo-jamos jau nebe dešimtmečiais o beveik šimtmečiais daugiau ar mažiau į šią sritį besigilinančiam folklorinės kultūros tyrinėtojui viena sudėtingiausių darosi aktua-lių tyrinėjimų atrankos problema Įvairios kultūrologinės studijos jau seniai tapo folkloristikos akiračio dalimi bet klausimas kiek tradicinės kultūros tyrimuose turėtume remtis psichologų darbais vis dar atviras ir gana jautrus4 rašant šį dar-bą iš atokiau nuo folkloristikos esančių mokslo sričių pasitelkiama mediavisto Ja-cqueso Le goffo minčių ir argumentų iš jo monografijos bdquoviduramžių vaizduotėldquo (skyrius bdquosapnaildquo) Platesnį sapnų fenomeno analizės kontekstą pajusti leido kai kurios Carlo gustavo Jungo įžvalgos o bendrą gausių psichologinės sapnų analizės teorijų apžvalgą jų vertinimus ir sąsajas su kai kuriais lietuvių kultūros momentais pavyko išskaityti gražinos gudaitės studijoje bdquoasmenybės transformacija sapnuo-se pasakose mituoseldquo (žr gudaitė 2001)
Sapnas kaip kultūrinės tradicijos elementas ir problemiškas folkloristikos objektas
sapnai jau seniai nebėra vien individualios patirties elementai ar pokalbių tarp artimų žmonių objektai siekiant pasipasakoti ir išsiaiškinti naktinių regėjimų pras-mes ir prognozes Jie vis dažniau tampa viešą ja kultūros dalimi savarankiško lite-ratūros žanro kūriniais turint omenyje sparčiai gausėjančius folkloristų ir etno-logų darbus vienaip ar kitaip susijusius su oneirine medžiaga tarsi ir nebekyla klausimas laikyti ar nelaikyti sapnus folkloru tačiau akivaizdu kad liaudies kū-rybos žanrinėje sistemoje sapnai nebuvo ir kol kas nėra išskiriami kaip savarankiš-kas žanras Lietuvių folkloristikos ankstyvuoju laikotarpiu dar Jono Basanavičiaus
3 sapnų aiškinimų jų sąsajų su liaudies tikėjimais ir atitinkama kaimyninių tautų folklorine me-džiaga studijoms savo darbus yra paskyrusi etnologė asta višinskaitė (žr 2002 2005 2006) taip pat turime vieną kitą folkloristų ir etnologų darbą skirtą lietuvių kultūrai istoriškai reikšmingų sapnų interpretacijoms bei bendresnio pobūdžio oneirologiniams pamąstymams (žr šlekonytė 2001 rep-šienė 2006 ir kt)
4 akivaizdu kad analizuoti folklorinę sapnų kultūrą be psichologinių tyrimų konteksto mažų mažiausiai reikštų perdėtą disciplininį izoliuotumą antra vertus labai nelengva nuspręsti kiek ir kokių tyrinėjimų turėtume pasitelkti
dar visai neseniai pasirodžiusios dvi labai skirtingos lietuviškos sapnų knygos ndash Leonardo gu-tausko bdquosapnų teologijaldquo ir Jono Meko bdquoMano naktysldquo ndash įspūdingai praplečia ir papildo egotekstų (kuriems priskirtini ir laiškai bei dienoraščiai) literatūrinę perspektyvą įteisina sapną jau ne kaip gro-žinio teksto fragmentą (tokių pavyzdžių literatūroje labai daug) o kaip savarankišką kūrinį (žr gu-tauskas 2006 Mekas 2007)
82
tautosakiniuose raštuose gana gausiai ir kryptingai fiksuoti savarankiški sapnų na-ratyvai6 XX a antrojoje pusėje toli gražu nesulaukė atidesnio tradicinės kultūros tyrinėtojų dėmesio sapnai dažniausiai buvo fiksuojami kaip kitų folkloro žanrų dalis ar juos papildanti kultūrinė informacija Pirmiausia tai pasakytina apie liau-diškuosius tikėjimus sapnai tiksliau ndash jų aiškinimai organiškai įsikomponuoja į bendrą tikėjimų visumą o labiausiai ndash į prognostinį pradą turinčius su ateities nu-matymais ar pranašystėmis susijusius liaudies kūrinius7
tokiuose klasikiniuose folkloro žanruose kaip pasakos sakmės padavimai ar legendos gausu motyvų su pranašingais sapnais ir jų išaiškinimais kaip tik sap-nuose neretai sulaukiama pačios svarbiausios informacijos iš esmės keičiančios veikėjų gyvenimą ir veiklą sapne gyviesiems pasirodo ir su jais bendrauja miru-sieji Įdomu kad kūrinių variantuose kartais nebelieka sapno matmens mirusieji gali ne prisisapnuoti o pasivaidenti tiesiog ateiti pasirodyti ir pan8
sapnų gausu ne tik folkloriniuose naratyvuose sapnuojama ir tai kas susapnuo-ta aiškinamasi ne vienoje liaudies dainoje oneiriniai elementai aptinkami ir smul-kiosios tautosakos žanruose taigi sapnų kaip įvairių žanrų folkloro tekstų moty-vinių elementų aktualumas nekvestionuotinas ir yra ne kartą aptartas tyrinėtojų (žr Лурье 2002 26) kiek atidesnio teorinio pagrindimo prašyte prašosi sapno kaip savarankiško folkloro žanro skyrimo galimybė suomių folkloristė a kaivola-Bre-genhoslashj pasiremdama pasak jos vis dar inovatoriškai bendrame folkloristikos kon-tekste atrodančiais kitų autorių oneiriniais tyrimais pažymi jog folkloristo požiūriu sapnai yra kultūrinio paveldo dalis ir turi ne vieną folklorui būdingą charakteristiką jie fiksuojami kaip asmeninės pasakojimo tradicijos elementai anonimiški savo iš-takomis (kilme) jiems būdingas stereotipiškumas ir žodinis perdavimo būdas (kai-vola-Bregenhoslashj 1993 211) naujausiuose sapnų tyrinėjimuose pasigirsta vis daugiau šias nuostatas patvirtinančių argumentų akcentuojamas sapnų žanrinis savarankiš-kumas o jų reprezentacija kituose liaudies kūrybos žanruose laikoma antrine bdquosap-no prisiminimo ir pasakojimo situacija suteikia jam naratyvo ar simbolio formą jau šioje stadijoje sapnas įgyja nepriklausomo folklorinio vieneto statusą toliau ir sapnas naratyvas ir sapnas simbolis gali būti inkorporuoti į sudėtingesnę tikėjimų apeiginių veiksmų ir pan sistemąldquo (Панченко 2002 12ndash13)
6 sapnų pasakojimų J Basanavičiaus sukauptoje tautosakinėje medžiagoje yra ne viena dešimtis kartais jie dedami šalia kitų siužetiškai artimų folklorinių pasakojimų kartais ndash kaip savarankiški vienaip ar kitaip su žodžiu bdquosapnasldquo susijusią antraštę (sapnas išsipildęs sapnavimai ir pan) turintys tekstai (žr BsJk p 40 46 75 ir kt Bsgv p 121 358 ir kt)
7 sapnai kartais tampa būtina tikėjimų išsipildymo dalimi Pirmiausia tai pasakytina apie mergi-nų vedybinius burtus per kūčias atlikus tam tikrus parengiamuosius veiksmus (sušlavus ir išmetus per tvorą šiukšles užsirašius lapeliuose potencialių jaunikių vardus pasistačius prie lovos stiklinę vandens su ant jos uždėtu tiltą imituojančiu šiaudu ir t t) lemtingos žinios tikimasi sulaukti tik per sapną
8 tokių varijavimo pavyzdžių išties apstu visuose stambesniuose sakytinės tautosakos žanruose Plg kad ir J Basanavičiaus tautosakiniuose raštuose užfiksuotą mirusios nuotakos (jaunikio) apsi-lankymą pas išrinktą jį(-ą ją) sapne arba realybėje (žr Bsgv p 201 203 358 ir kt) taip pat įvairiuo-se naratyvuose jaučiama tvirta sapno ir mirties paralelė neabejotinai atspindinti archajinį požiūrį į oneirinius reiškinius kaip prilygstančius mirčiai kaip esančius bdquotarp miego ir mirtiesldquo (iš ankstyvųjų viduramžių atėjusi tertuliano formuluotė ndash žr Le goff 2003 340)
83
Bendra sapnų kaip folkloro žanro galimumo logika galėtų būti išreikšta kad ir taip jeigu sapnai ndash visos žmogiškosios kultūros dalis ir jeigu plačiau žvelgdami folkloru laikome visas tradicinį perimamumą patiriančias kultūros išraiškos formas tada sapnai folkloru pirmiausia laikytini tiek kiek jie atitinka folklorinės tradicijos turinį ir transmisijos modelius tačiau akivaizdu kad šis atitikimas toli gražu ne-vienareikšmis ir labai spalvingas Jeigu sapnas tradicinėje kultūroje atitinka tam tik-rus žodinės kultūros kanonus (yra perduodamas pasakojant ar per tradicinėje kul-tūroje nusistovėjusius tikėjimų ir papročių interpretavimo modelius) tai labai sunku įsivaizduoti kaip ši dvasinės raiškos forma galėtų atitikti vieną svarbiausių folkloro normų ndash variantiškumą žinoma galime kalbėti apie pasikartojančius sapnus ar apie daugybę kartų sapnuotojų ar sapnus girdėjusių žmonių papasakotus tuos pa-čius sapnus kurie neišvengiamai varijuos vis dėlto labai svarbu besigilinant į sap-nų kultūrą nepamiršti jog tai ndash individuali kiekvieno žmogaus vidinė pasąmonės kūryba vargiai paklūstanti mums įprastoms folkloro žanrų tipologizacijoms antra vertus sapnų naratyvų integraciją į folklorinę visumą palengvina požiūris į tradi-ciją kaip į savitą komunikacinę sistemą Pasak s nekliudovo sapnuojantis žmogus visada pasilieka vienas su savimi jo išgyvenimuose kito dalyvavimas neįmanomas tačiau šitoje patirtyje yra komunikacinis pradas paprastai visada sapno patirtis suvokiama kaip kontaktas su anapusiniu pasauliu kurio vaizdą lemia sapnuotojo at-stovaujamos kultūros įvaizdžių ir tikėjimų sistema (žr Сны и видения 2002 5ndash6) oneiriniai pasakojimai tradicinės kultūros kontekste visada turės savito išskirtinu-mo tiek funkciniu tiek teminiu tiek struktūros požiūriu sapnui išskirtinumo teikia ir amžinas jo dviplaniškumas sapnas kaip miegant regėti vaizdiniai kaip žmogaus pasąmonės kūryba ir šią individualią patirtį verbalizuojantis t y realiai sąmonės aplinkai pritaikantis sapno naratyvas yra du skirtingi dalykai žmogus pasakojamą sapną neišvengiamai koreguoja papildo budrios realybės detalėmis kitaip tariant sukuria pasakojimą pasitelkdamas įvairias tradicijos išraiškos formas
kalbant apie sapno kaip galimo folkloristikos objekto problemiškumą kyla būtinybė rimčiau skirti išsamius sapnų pasakojimus ir glaustus sapnų aiškinimus Pastarieji kaip minėta labai natūraliai įsilieja į liaudies tikėjimų įvairių būrimų ir spėjimų tradiciją Jų net ir fiksavimo metodai gali sutapti sapnų aiškinimai kaip ir liaudies tikėjimai neretai fiksuojami pasitelkiant specialiai parengtus klausimynus kurie padeda per palyginti trumpą laiką apklausti daug žmonių ir surinkti nemažai informacijos tokių anketų klausimai dažniausiai artimai siejasi (ar net būna kryp-tingai susiejami) su įvairių papročių tikėjimų rinkimo metodikomis (plg Живица 2004) taip sukaupta medžiaga gali būti susiejama ir lyginama su itin gausia spaus-dintuose sapnininkuose pateikiama oneirine informacija Lietuvių etnologiniuose tyrimuose taip pat pastebima tendencija rinkti oneirinę medžiagą pasitelkiant an-ketavimo metodą (žr višinskaitė 2006) Įdomu ir tai kad tokiu būdu fiksuojant sap-nų aiškinimus gali iš esmės keistis įprastinė užrašymo situacija tyrinėtojų darbo patirtis rodo kad pateikus klausimynus nebėra toks aktualus tiesioginis pateikėjo ir užrašinėtojo kontaktas ndash pateikėjų (respondentų) galima paprašyti atsakyti į sapnų anketų klausimus raštu
84
Fiksuojant sapnų aiškinimus paprastai orientuojamasi į universalias tipiš-kas sapnų įvaizdžių interpretacijas kaupiami vadinamojo liaudiškojo sapnininko duomenys stebima kaip jie siejasi su tradicine tikėjimų kultūra tuo tarpu sapnų pasakojimai su juos supančiais kontekstais pirmiausia sietini su sapnuojančiųjų ir sapnus pasakojančiųjų žmonių individualiomis savybėmis su jų biografijomis šei-mos ir giminių istorijomis tikėjimo patirtimis ir pan kad kokybiškiems tokio po-būdžio tyrimams susidarytų pakankama duomenų imtis reikia rimtai padirbėti su konkrečiais pateikėjais fiksuojant ne vien pačius oneirinius naratyvus ir glaustus jų simbolikos aiškinimus bet ir juos pasakojančių žmonių gyvenimo istorijas o ypač vertybines nuostatas pasaulėvaizdžio niuansus dirbant šia kryptimi ypač svarbus tampa asmeninis pateikėjo ir užrašinėtojo kontaktas bendravimui skirtas laikas užrašinėtojo kaip aktyvaus klausytojo pozicija
apibendrintai skiriant dvi pagrindines tradicinės kultūros tyrinėtojų pasiren-kamas sapnų tyrimų kryptis (fiksuoti ir analizuoti sapnų simbolių aiškinimus arba gilintis į sapną kaip folklorinį pasakojimą paprastai užfiksuojamą su jam svarbiu kontekstu) būtina akcentuoti jog praktiniame darbe abu šie sapnų tyrinėjimo būdai paprastai gražiai dera ir vienas kitą papildo vis dėlto akivaizdu jog pirmasis bū-das t y gilinimasis į sapnų simbolių reikšmes tradicinėje kultūroje į folkloristiką atėjo kur kas anksčiau Bene didžiausios įtakos tam turėjo minėti sapnų aiškinimų bendrumai su senas tyrimų tradicijas turinčiais liaudies tikėjimais papročiais me-teorologiniais spėjimais ir pan kitas dalykas galbūt paskatinęs didesnį tyrinėtojų domėjimąsi sapnais ne kaip išsamiais folklorizuotais pasakojimais o sapnų aiškini-mais ndash gana patraukli pastarųjų fiksavimo forma ši medžiaga kaip beje ir įvairūs etnologiniai duomenys paprastai renkama anketos būdu apklausos rezultatai labai priklauso nuo tyrinėtojo pasirengimo kartais gal net labiau negu nuo pateikėjo-pasa-kotojo talento sapnus juk neišvengiamai sapnuoja visi pateikėjai ir paprastai visi jie turi didesnį ar mažesnį tradiciškai paveldėtą ar iš spausdintų šaltinių pasitelktą sapnų simbolių aiškinimo instrumentarijų ne paskutinį vaidmenį glaustų sapnų aiškinimų ankstyvo išpopuliarėjimo istorijoje suvaidino ir gausūs rašytiniai sapnininkai
kalbėdami apie sapnus kaip folkloristikos objektą būtinai susidursime su dar vienu labai svarbiu klausimu ar įmanoma o jei taip tai kokia sukauptos oneirinės medžiagos klasifikacija ir tipologija ar ji apskritai reikalinga čia ir vėl aktualu diferencijuoti sapnus pasakojimus ir glaustus sapnų aiškinimus Pastarieji dėl pa-rankios savo formos (paprastai tai būna trumpi konstatavimai ką reiškia sapnuoti vieną ar kitą dalyką) kaip ir įvairūs liaudiškieji tikėjimai gana nesunkiai gali būti klasifikuojami pagal nusibrėžtus teminius ar funkcinius parametrus o kalbant apie išsamius sapnų naratyvus reikia pasakyti kad matyt dėl vis dar negausios sukauptos medžiagos ir teorinių jos apibendrinimų stygiaus lietuvių folkloristikoje nebūta rimtesnių tipologizavimo bandymų kitų kraštų tyrinėjimų patirtis rodo kad vargu ar įmanoma rasti kokį bendresnį klasifikavimo pagrindą Pastebima tendencija skirti pranašingus ir nepranašingus sapnus pirmuosius dar grupuojant pagal pranašystės išsipildymus (pvz mirtį vedybas ligą apskritai nelaimę ir t t išpranašavę sapnai) taip pat sapnai skirstomi pagal jų turinio ypatumus atskirai
8
kalbama apie sapnus kuriuose pasirodo mirusieji ir pan detalesnės tipologizaci-jos paprastai prireikia rengiant sapnų tekstų publikacijas (plg Трушкина 2002 145ndash168 ir kt) tačiau atidžiau pažvelgus aiškėja jog išsamiai papasakotas sapnas beveik visada apima ne vieną temą pasižymi simbolių ir įvaizdžių įvairove todėl dažniausiai nesiduoda įspraudžiamas į jokius griežtesnius klasifikacinius rėmus
sapnų tipologizavimų galimybės ir su jomis susiję keblumai seniai neduoda ra-mybės psichologams Bene aktualiausiomis laikytinos sapno vaizdinių kaip indi-vidualaus išgyvenimo ir kaip kolektyvinių kultūrinių patirčių santykio ir oneirinių simbolių daugiaprasmiškumo problemos bdquosapnų klasifikavimą ypač sunkina tai kad sapnas ar jis būtų statiškas vaizdinys ar procesas išreiškiamas simboliais sim-bolis paprastai turi ne vieną reikšmę todėl kiekvienas logikos dėsniais pagrįstas klasifikavimas niekada negali būti tikslusldquo (gudaitė 2001 153)9 C g Jungas vieną sapnams skirtos studijos bdquožvelgiant į pasąmonęldquo skyrių pavadino folkloristui labai daug sakančia antrašte bdquotipų problemaldquo tačiau kalbėdamas apie tipus C g Jun-gas turi omenyje ne sapnų o sapnuojančių jų tipus antra vertus jis akcentavo ir psichologams iškylančią būtinybę ieškoti pagrindų ir kriterijų sukauptos sapnų me-džiagos sisteminimui bdquonepaisant to kad sapnai reikalauja individualaus požiūrio būtinos ir kai kurios bendrybės kad galima būtų klasifikuoti ir aiškinti tą medžia-gą kurią psichologai surenka tyrinėdami daugelį individųldquo (Jungas 1994 54)
Sapnų pasakotojai ir pasakojimo situacijos
kaip jau minėta šio straipsnio pagrindu tapo žemaitijoje per pastaruosius sep-tynerius metus užrašyti sapnų tekstai Pateikėjai ndash vyresniųjų kartų žmonės jų amžius ndash maždaug nuo 70 iki 100 metų čia gera proga klausti kiek turi etnologas ir folkloristas gilindamiesi į sapnus skirti dėmesio pateikėjų amžiui ir individua-liai jų kultūrinei patirčiai tam tikru atžvilgiu galėtume sakyti (be to šią tendenciją patvirtina ir kai kurie šiuolaikiniai etnologų darbai) jog sapnas kaip galimas tra-dicinės kultūros studijų objektas kartu yra ir labai universalus naratyvas ndash sapnus juk sapnuoja absoliučiai visi žmonės nesvarbu koks jų amžius socialinis statusas išsilavinimas gyvenamoji erdvė ar laikas ir t t atrodytų jog sapnų pateikėju gali būti kiekvienas žmogus taip pat ir pats tyrinėtojas tačiau jeigu pripažįstame tie-sioginį ryšį tarp asmeninės žmogaus patirties ir jo sapnų vaizdinių neišvengiamai turime pamąstyti ir apie ryškius kultūrinius skirtumus tarp vyresniųjų tradicinės kultūros atstovų prisimenamų sapnų ir iš esmės pagal kitokį egzistencinį modelį gyvenančių moderniųjų laikų žmonių oneirinių pasakojimų sapnai visada susiję su dvasine žmogaus patirtimi o ypač ndash su jo religinėmis vertybėmis ir požiūriu į anapusinę erdvę kuris yra ne paties asmens susikurtas o tradiciškai ir nuosekliai
9 Psichologijoje aptinkame stebėtinai didelę sapnų klasifikacijų įvairovę skiriamos sapnų rūšys pagal kylančias problemas sapnų kilmę turinį struktūrą ir pan gilinantis į oneirinius vaizdinius ir vyraujančius sapnuotojo patiriamus išgyvenimus sapnai skirstomi į kelionės skridimo ir kritimo ne-rimo mirties ir t t (išsamiau žr gudaitė 2001 152ndash190) Įdomu jog kai kurios psichologų taikomos klasifikacinės kategorijos pasitelkiamos ir folklorinės kultūros tyrimuose
86
perimtas kaip kolektyvinė bendruomeninio gyvenimo aksioma kaip šimtmečiais besiformavusi kultūrinė sistema reikšminga ir tai kad vyresniosios kartos yra paveldėjusios tradicinei bendruomenei būdingą požiūrį į sapnus kaip į labai svarbią žmogaus gyvenimo dalį kaip į patikimą būdą susisiekti su mirusiaisiais Fiksuo-dami vyresnio amžiaus pateikėjų oneirinius pasakojimus taip pat turime galimybę susipažinti su sapnais kuriuos šie žmonės regėjo prieš daugelį metų Įdomu stebė-ti kaip pasakodami savo vaikystės ar jaunystės sapnus pateikėjai neretai pabrėžia sapnų poveikį tolesniam gyvenimui kartais nevengiama pasakyti esą sapnas jį vedęs per visą gyvenimą gali būti kad kai kada susiduriame su apskritai pirmuoju žmogaus atsimenamu sapnu10
Bendraujant su sapnus pasakojusiais pateikėjais buvo daug progų įsitikinti jog vieni jų (dažniausiai daugiau paklausinėti paraginti) prisimena ir papasakoja vieną kitą ryškesnį savo sapną o iš kitų oneiriniai pasakojimai liete liejasi galima sakyti kad kaip tradicinėje kultūroje išsiskiria talentingi pasakų sekėjai ar dainininkai taip ir sapnų fiksavimo atveju išryškėja neeiliniai pateikėjai apdovanoti gebėjimu prisiminti daugiau sapnų o svarbiausia ndash išraiškingai ir vaizdingai juos pasakoti Įdomiai įtikinamai ir gražiai apie savo sapnus kalba tie žmonės kurie iš prigim-ties turi pasakotojo talentą neretai pateikėjai-pasakotojai sapnus kaip įspūdingus asmeninės patirties liudijimus sumaniai įpina į bendrą savo gyvenimo istoriją ir pasakoja juos su tokiu pat įkvėpimu ir artistiškumu kaip ir sekdami pasakas ar porindami įvairius memoratus
iš nemažo būrelio žemaitijoje sutiktų pateikėjų didesnį polinkį pasakoti sapnus turėjo net keli tačiau labiausiai iš jų išsiskyrė konstancija norkienė (g 1914 m netoli rietavo) Ją trumpam atvažiavusią pas gimines dėl lemtingo atsitiktinumo sutikau nasrėnuose 2004 m Pirmąkart teko susidurti su žmogumi turinčiu šitokią autentišką ir įspūdingą kultūrinę su mirusiaisiais susijusių sapnų patirtį11 Laikyti šią moterį išskirtine sapnų pateikėja leidžia ne tik gausybė įspūdingai jos papasako-tų sapnų bet ir ne kartą išsakytos mintys apie sapnų svarbą kad būtina reaguoti į juose gautą informaciją kad sapnus galima ir pasitikrinti Pastaroji pateikėjos nuos-tata ypač sudomino ne vieną sapno pasakojimą ji papildydavo paaiškinimu kaip ir kodėl reikia kai kurias sapno detales pasitikrinti tikrovėje
Jēgo kas mon kuoki nalaimi aš sapnie visumet nusapnouju ėr aš pasitėkrėnu atsikielo-si ndash tēp i būs Monėi sāka bdquoe tu maloujildquo sakau bdquoJūs pasitėkrėnketldquo
ndash Vuo kāp pasitikrinti ndash Jegu aš sapnavau kon nuorėntās nu kas nuors serg kami nuors sapnie sapnouju ka
tėn malkas parveži malkų mašėną abė so arklēs Par puorą metrų malkų beržėnių prikrautų mašėną aš kāp atsėkelo aš nueto tėn į ton vėitą paklausti naklauso ndash pasėžvalgau nieka nu praeji gal kelias dėinas gal savaiti a mienou ndash tėn jau mėri (Ltr 7503257)12
10 šiam fenomenui skiriamas išskirtinis dėmesys psichologijoje (žr gudaitė 2001 143 ir kt)11 iš k norkienės užrašytą tautosakinę medžiagą žr Ltr 7503(248ndash296) 12 Cituojamus sapnų ir su jais susijusių folklorinių tekstų fragmentus čia ir toliau stengiamasi
pateikti pirmenybę skiriant garso įrašui t y netaikant griežto dialektologinio redagavimo paliekant pasitaikančius tarminius nevienodumus Pasirinkta bendrinei kalbai artima žemaitiškų fonemų rašy-ba kursyvu išskirti straipsnio autorės intarpai
87
turtinga oneirine patirtimi pateikėja labai noriai dalijasi su kitais žmonėmis Ji nuoširdžiai stebisi aplinkinių neatidumu sapnams nepasitikėjimu jų perduoda-ma žinia
dabar monėi i saka [kiti žmonės] saka bdquoka tu sapnouji tu visuokių prisapnouji tu malouji tu išgalvuoji ndash saka ndash i pasakuojildquo vuo kam mon pasakuoti jē aš neso sapnavosi nažėnau aš pasakau teisybi (Ltr 7503256)
Bet nieks nieka [netiki] gali šėmtams sakyti Bet munėi tėik palīkt mintie vuo tėi žmuonės e bdquoana tāp sapnava sapnas sapnu palīktldquo Monėi napalīkt ka aš pasitė-krėnu ltgt gerā ka įsitraukiet [įsirašėt] bėn tėn palėks vuo tāp žmuonės [netiki] bdquokāp tu gali nusapnoutildquo aš nažėnau aš i pati galvuoju ėr aš tujau pasitėkrėnu sapną (Ltr 7503293)
Įdomu jog močiutė pateikusi daug ir įvairių oneirinių naratyvų neskubėjo dėstyti sapnų simbolių reikšmių Paklausta trumpai paminėdavo vieną kitą reikš-mę atitinkančią klasikinius liaudiškojo sapnininko kanonus (pvz kad sapnuo-ti drumstą vandenį yra negerai) klausantis susidarė įspūdis kad jai buvo daug svarbiau nuosekliai su visomis gausiomis detalėmis pasakoti pačius sapnus pa-teikti išsamų kiekvieno sapno kontekstą Bendravimas su šia pateikėja prikišamai rodė būtinybę sapnų kaip folklorinių naratyvų pažinimui pasitelkti kiek įmano-ma daugiau informacijos iš sapnuotojo-pasakotojo asmeninės gyvenimo istorijos konstancija pasakodama savo sapnus vis užsimindavo kad jau daug metų nuolatos rūpinasi neprižiūrimais kapeliais kadangi lankydama giminaičius neretai važinė-ja po žemaitiją atsidūrusi kokioje nors vietovėje apžiūri ar netoliese nėra apleistų kapelių o tokių radusi skuba tvarkyti jei savų jėgų neužtenka ieško kitų pagal-bos Ypač rūpinasi kad kapeliai būtų aptverti kad pasak pateikėjos mirusiesiems priklausančioje žemėje žmonės neganytų galvijų Įdomu kad nemažai konstan-cijos papasakotų sapnų turi tiesioginį ryšį su visa šia veikla bdquoJei mirusiems mal-dos nereikėtų jie ir neprašytų per sapnusldquo ndash šią mintį galima laikyti leitmotyvine pateikėjos nuostata Paklausta kaipgi jie paprašo iškart papasakojo keletą sapnų kuriuose pažįstami ir nepažįstami mirę žmonės kreipėsi į ją prašydami maldos (kartais tiesiogiai kartais minėdami kokius nors daiktus) dar viena nepajudinama nuostata ndash jeigu miręs žmogus sapne prašo maldos turi duoti netaupydamas nes mirusieji niekada be reikalo į gyvuosius nesikreipia Jai nesuprantama kaip gali-ma netikėti sapnais arba mirusiųjų nuolatiniu buvimu šalia gyvųjų bdquoi mėrosījē ka mas daba šnekam anėj vės tėik žėna vuo kāp tu mėslėji Mėslėji ka anėi nasoprontldquo (Ltr 7503255) bdquonasėbaidykhellipldquo ndash švelniai ir su šypsena ramino močiutė matyt užrašinėtojos akyse vieno jos pasakojimo metu pamačiusi didelę nuostabą Bekalbėdama ne kartą ir pati nusistebėdavo kaip čia tas jos gyvenimas susiklostęs kad atsidūrusi taip arti bdquomirusiųjų ir šventųjųldquo
Noras pasakoti sapnus Savi ir svetimi sapnai
neabejotino folkloriškumo sapnui suteikia pati jo pasakojimo situacija kal-bant apie pateikėjų nuostatas savo sapnų atžvilgiu pirmiausia norėtųsi išskirti iki
88
pat mūsų dienų išlikusį didelį žmonių norą papasakoti regėtą sapną13 ir ne vien dėl poreikio išsiaiškinti regėtus vaizdinius tradicinės bendruomenės aplinkoje dau-gelyje šeimų kasdieniai sapnų pa(si)pasakojimai tapdavo svarbiu komunikaciniu momentu geriausias laikas pasakoti sapną ndash ankstyvas rytas kai regėti vaizdiniai tebėra ryškūs ir iškalbingi žmonės sapnus noriai pasakodavosi vieni kitiems tokiu būdu ne tik kaip dažnai akcentuoja psichologai išreikšdami išlaisvindami pačią sapno patirtį14 bet ir paversdami naktinį regėjimą žodinės tradicijos elementu su-teikdami jam naratyvo pavidalą
tai kad šeimose nuo seno būdavo įprasta pasipasakoti vieni kitiems susapnuo-tus sapnus rodo ne vieno pateikėjo pasakojimai
Mon i vyrs lioub atsikels ryta metą lioub monėis i užklaus bdquonu sakyk kon basapnavā kas babūsldquo ons monėis jau užklaus bdquonu jau ndash sakyso ndash šįnaktį ramē bova nieka negalio bapasakytildquo ons lioub užklaus monėis (Ltr 7503293)
sapnų pasipasakojimo visuotinumas tradicinėje kultūroje rodo išskirtinį ben-druomenės dėmesį patiems sapnams kaip reikšmingą informaciją skleidžiantiems patyrimams neretai tas pats sapnas būdavo pasakojamas keletui asmenų tai pri-klausydavo nuo jo įspūdingumo arba nuo sapnuotojo noro rasti žmogų kuris išklau-sęs sapną tinkamai jį išaiškintų Laukuviškė Marijona Musvydienė (g 1919 m) jaunystėje susapnavusi bene įspūdingiausią gyvenime sapną su nukryžiuotuoju ne tik labai aiškiai jį atsimena iki šiol ne tik išraiškingai jį pasakoja bet ir prisimena didžiulį troškimą kad sapnas būtų tinkamai išaiškintas
i pažadinau [vyrą] i papasakuojau sapną anam i kunigū pasakuojau ltgt i nieks naiš-varuožiji tik vėina tuoki muotrėška kaimi išvaruožiji iš amerikas bova parvažiavosi saki būs tuokių dīnų ka šū krauji tava nalaks ėr tau dievas vėsor padies Matā Matā kuokį sapną sapnavau išsapnūk tuokį (LtrF k 8479)
sapno pasakojimo adresatas gali būti ir atsitiktinai sutiktas klausytojas gali būti ir kryptingai pasirinktas koks nors išskirtinis žmogus iš kurio tikimasi sulaukti sapno vaizdinių paaiškinimo
sapnų pasipasakojimas šeimose lėmė ir kitą reikšmingą į tradiciją juos įtrau-kiantį komunikacinį aspektą talentingi pasakotojai puikiai prisimena ir vaizdingai pasakoja ne tik savo sapnus Jie gali nustebinti klausytoją gausybe iš kitų išgirstų sapnų kuriuos įsiminti padėjo didelis susidomėjimas oneirinių pasakojimų siuže-tais simboliais ar ryškiomis aktualijomis dažnai tai būna dar vaikystėje girdėti ir įsiminti tėvų ar kitų artimųjų pasakojimai stefanija karbauskaitė (g 1924 m) iš vertininkų kaimo (telšių r) perpasakoja įmotės sapną
da musie smetuonas laikās saka ateji tuoks senoks pas monėis sapnie saka ons mon davi žėlvytį kuokį tėn nupjautą ėr sakons ka tu nuvēk į ton (tėn vadinuos šnerpi) šnerpi i saka ons mon tāp aiškē įpasakuoji nu kuoki tėn medži pradiek mieroutė ana lioub pasa-
13 galima sakyti kad šis poreikis tebėra gyvas iki šiol gal tik keičiasi sapnų pasakojimosi konteks-tai ir intencijos (plačiau žr virtanen 1989)
14 Beje šiuolaikinėje psichoterapijoje labai plačiai eksploatuojančioje žmonių sapnus specialistai paprastai rekomenduoja pacientams užrašinėti savo sapnus ir tai daryti pataria anksti rytą kol sapnas dar neužmirštas
89
kuos saka aš atmenu tāp kāp ruoduos atsibodosi atmenu vėsus kāp ons [mokė] kėik tėn lėip atmatoutė bdquoėr kask ėr rasi pėnėngosldquo rytmetį atsikielosi saka aš pasakuoju (bruolis anuos bova ėr vyrs) anīms anėi joukās čydyjās tėn ėš monės saka natori kėta darba ndash sa-pnouji niekos navieriji neji nieks i naveizieji (Ltr 758288)
užrašinėjant sapnus kartais savo sapną pasakojančio pateikėjo čia pat klausy-davosi kas nors iš jo artimų žmonių (vyras žmona duktė ar pan) anksčiau ne kartą girdėjusių tą pasakojimą Paprastai tokiais atvejais artimieji papildo sapno pasakotoją primena kai kurias detales tokiu būdu sapno pasakojimas užrašymo situacijoje išryškėja kaip tradicinis šeimos naratyvas
Pagrindinės temos ir ryškiausi vaizdiniai
didžią ją dalį užfiksuotų sapnų pasakojimų teminiu (plačią ja prasme) požiūriu pirmiausia galima skirstyti į dvi pagrindines grupes 1) sapnai kuriuose regimi mi-rusieji 2) sapnai kuriuose regimas dievas ar šventieji įvairūs religiniai vaizdiniai simboliai
sapnų kuriuose vienaip ar kitaip susitinkama ir bendraujama su mirusiaisiais užfiksuota nepalyginti daugiau negu sakralinio turinio oneirinių naratyvų Pats populiariausias siužetas ndash mirusysis prašo maldos t y mišių ar žemaitijoje labai populiarių klnų šis prašymas dažniausiai sapne išreiškiamas kokio nors mate-rialaus daikto prašymu o kai kada sapne apsilankęs miręs žmogus tiesiogiai pa-prašo būtent mišių Paklausti kaip atpažinti ar sapne pasirodžiusiam mirusiajam reikia maldų ar kokio kitokio paminėjimo visi pateikėjai atsakydavo kad miru-sieji sapne paprašo neretai apie šiuos sapne išgirstus prašymus pateikėjai linkę pasakoti labai išsamiai atkurdami daugybę smulkiausių sapne regėtų ir girdėtų detalių
ndash nu ka i tėms mėrusīsiams malduos rēk ka nerēkto malduos jok anėi naprašyto ndash Papraša ndash nu ta kāpndash Vuo kāp anī papraša ndash ka aš nažinuočiau aš nasakyčiau ka praša i monėis pačiuos yr paprašėn Matyti
bova reikalingi aš nežėnau kudiendash Vuo kāp anī papraša ndash vuo tep monėis papraši tāp kāp šindėi atsėmenu vuo jau yra aplē dvėdešėmts pinkis
metos [praėję] kāp monėis praši aš atgoliau mėiga sapnie sapnouju tuoks stals padiets i aš atsistuojosi tāp pri stala stuovo tāp tėn dorės i vėinuo pusie muotrėška stuov i ontruo pusie aš napažėnau anou ėr įeji pruo doris Įeji pruo doris tuoks apsivilkės kepori užsidie-jės apsivilkės so šinieliu palietu kareivėšku ons i siautās Baltās baltinēs baltas kelnės ėr ons atēt vuo mon atruoda ka baidykli nu senuovie lioub šnekies ka mažė buvuom kad yr baidyklių kon nuors vės tėik dāra atejėn gal pasmaugti a kon tėn tėi senuovie žmuonės gondėns mus vākos nebova mon tāp atsitėkėn pamatyti ons atēt vuo aš tāp vėsa drebo Bijau i stuov tums muotriškums mėsliu rēk pasakėiti į ausi aš matau ka anuo čia paliets yr atskleists ndash balti baltėnē [matyti] nieka gražė vuo kelnes baltas ėlgas i vėinuos kuojas kelis atskorės bovės kiaurs ėr ontruos iš apatėis luopā uždieti i tėi luopā naatsiovinieti tėi siūlā sodrieskėn ltgt ons pradieji sakėiti bdquovuo gal galietumē douti mėšiasldquo gal galietum
90
žėna ka aš nieka natoru eso biedna atsėminiau ėr aš pati ka toro pinkisdešėmts (roblēs bova a čėrvuoncā a kas tėn bova nabatmeno) atidouso vėsos ltgt vuo tas i saka bdquoJegu dousi tik douk į Plungi par Parcėnkulįldquo [Šv Pranciškaus atlaidus] Pasaki i dėiną i mies-tą ndash aiškē nu paskiau aš jau pryžado ka douso i ons monėis daugiau nieka nabklausi ėr atsibudau Pasaki ka tėn douk i aš atsibudau i ons pranyka i paskiau daviau aš jau tujau atidaviau (Ltr 7503254)
daugybę kartų pateikėjai pasakodavo kad maldos poreikį sapne mirusieji iš-reiškia prašydami kokio daikto dažniausiai ndash drabužio sakydami kad jiems esą šalta
ana [mama] daba čia kumet ne tāp senē mon ir saka [sapne] bdquotu tori dvi blioskas mon vėiną douk mon tāp šalt negerā esoldquo nuliekiau greičiausē mėšias ožpėrkau ir atėdaviau ton bdquoblioskąldquo ltgt Jau kad šalt yr ta žėnuok kad jam rēk malduos (Ltr 7582138)
sapnais tikinčiam žmogui sulaukusiam tokio kontakto su mirusiuoju nekyla jokių abejonių dėl atsiliepimo sureagavimo būtinybės net ir tada kai sapne mal-dos prašo giminystės ryšio neturintis žmogus net ir tada kai asmeninės sapnuo-tojo nuostatos tarsi ir prikišamai liepia nesišvaistyti pinigais viekšniškė zuzana Beržanskytė ekspresyviai pasakojo kaip sapne nesėkmingai bandžiusi derėtis su mirusiu pažįstamu dėl jos nuomone per didelės jo prašomos sumos (žr LtrF md 13533) vieni sapne išgirstiems reikalavimams paklūsta vedami paveldėtos tra-dicinio tikėjimo nuostatos nieko mirusiesiems negailėti kiti ndash iš baimės kad su mirusiais juokauti negalima Mirusiųjų prašymus atspindinčiai oneirinių naratyvų visumai priskirtini ir pasakojimai apie sąmoningą gyvųjų atsisakymą deramai rea-guoti į sapne gautus pranešimus Juose paprastai kalbama apie tai kokios nepaten-kinto mirusiojo reakcijos sulaukia jo prašymo užpirkti mišias sąmoningai neišpil-dęs žmogus
Julijana parejosi [pas mišių neužpirkusį vyrą] prī tuos koknės [atsistojusi] vuo pėkta vuo pėkta Pajam katėlos svėid į kerči kad ana drabstuos tās katėlās kad ana žvang vuo tas [vyras] žėna aiškē kad ana mėrosi ons mata vuo bėja ryta metą atsikieli bova sekmadie-nė ryts tujau biega į bažnyčė ėr ožpėrka mėšias (LtrF cd 1707)
Be ką tik aptartų mirusiųjų prašymų pasimelsti būtina paminėti dar vieną taip pat labai populiarią užfiksuotų sapnų pasakojimų siužetinę liniją susijusią su mi-rusiųjų pagalba sapnuojantiems sapne mirusieji padeda rasti pamestus daiktus ragina miegančiuosius keltis kad šie kur nors nepavėluotų perspėja apie gresiantį pavojų ir pan
vuo kėtą sykį čia buvau jau [Laukuvoje] Paluokystie [kai gyveno] vyrs bova mėrės ne-rondu kauptoka tuokį turiejau vyrs bova padėrbės kauptoks tuoks gražus i gers narondu nuors pasiosk nujīškuojau vėsos pašalios ndash niekor narondu atsėguliau pakaites goliu ant luovas žiūru ndash mona vyrs Laukuvas bažnyčiuo sied atsisiedės luomkuo Pruočka čia dar-būjās ta zozana aš sakau bdquotievā kuo ndash sakau ndash a kelmų daba siedi tuo bažnyčiuo ēk numėi padiek darbūtėisldquo aš naatmenu ka uns mėrės bdquonie tu zozanā padedi nieka dėrbti nie tu numėi dėrbi aš ndash sakau ndash narondu kauptoka kaži kor yr prapūlės kauptėlis tasldquo aš sakau a tuos nervas a tuoks sutapėms [kad kaip tik taip prisisapnavo] uns saka bdquone aš jau numėi nēso zozana mon paded ne aš zozanā vuo tu ēk numėin i parejosi įēk į sandielį
91
i puo skrynias apačiuos paveiziek gerā atitrauk tėn yr pavėrtės tas kauptėlis tavaldquo tāp uns papasakuoji atsikieliau puo pakaites ēnu į ton sandielį (LtrF k 84717)
Mon rēk važiouti į klaipiedą Mėltų rēk negaliejē gauti tāp laisvā iš klaipiedas pigiau parsiveži daugiau ėr aš sau ožmėgau i mėigto ramē vuo autuobusas tor atēti ėr aš sapnou-ju Įeji vyrs vakščiuo puo kumbarį i dā draugs vakščiuo ons [vyras] priejės i saka (vuo aš golo) bdquonegoliek kelk Palėksi naparsėnešosildquo vuo aš kāp bolvių torėnti ēti parsinešti bdquoPalėksi naparsinešosi nabguliek vedu išetov ndash saka ndash ale pamatysi ka palėksi naparsi-nešosildquo ka pasaki bdquoka palėksi naparsinešosi o vedu išetovldquo tas mėigs kāp dėnga veizu į laikruodį ndash ka jau rēk važiouti greitā autuobusas atēs Jego būtų napažadėnės ons monėis būčiau palėkosi nanuvažiavosi i naparsivežosi vuo matā ndash ruošiaus ateji i pažadėna vuo kāp išēn a na teisybi (Ltr 7503281)
visi kalbinti pateikėjai (net ir tie kurie gana skeptiškai žiūri į oneirinius vaiz-dinius) vienu balsu tvirtino esą sapne vienaip ar kitaip susidūrus su mirusiųjų prašymais pasimelsti privalu kuo skubiau šį jų prašymą išpildyti tuo tarpu apie bandymus sapne iš mirusiųjų sužinoti ką nors apie pomirtinį gyvenimą pateikiama prieštaringų vertinimų iš užrašytų sapnų matyti jog kartais sapne mirę artimieji simboline kalba prabyla apie tai kaip jiems ten sekasi būti o kartais griežtai atsisa-ko ką nors pasakoti arba apskritai nereaguoja į klausimus apie pomirtinį gyvenimą Įdomu kad ne vienas pateikėjas prisiminė jog su artimu žmogumi dar prieš jo mirtį prisižadėjo kad tas kuris išeis pirmas sapne atėjęs papasakos kaip ten anapus viskas atrodo
antroji svarbi užfiksuotų sapnų tema ndash susitikimai sapne su dievu ar šventai-siais žemaitijoje užrašyti naratyvai rodo kad dažniausiai sapnuojami Mergelė Ma-rija ir Jėzus kristus iš išganytojo pavidalų sapnuose vyrauja du nukryžiuotasis ir kūdikėlis Jėzus šie sapnai išsiskiria ypatingu pateikėjų įsijautimu į pasakojamo sapno siužetą besiklausant susidaro įspūdis jog pasakotojai labai aiškiai yra įsimi-nę visas sapno detales (spalvas garsus patirtas emocijas įvairias aplinkos realijas) ir pasakodami tarsi išgyvena viską iš naujo be to visais šiais išgyvenimais ape-liuodami į klausytoją taip pat nemaža dėmesio skiriama pasakojimui apie būseną patirtą tik pabudus iš tokio sapno tokie stiprūs dvasiniai sukrėtimai neabejotinai susiję su pateikėjų religine patirtimi Būdinga kad pasakodami sakralius savo sap-nus (dažnai jie primena regėjimus) pateikėjai itin ryškiai prisimena ir juose regėtus simbolius ar net girdėtus evangelijos žodžius
dabar žinai einu aš pruo vaistini šilales čia daba kāp yr sena tuoki vaistini vuo čia žmuonių pri bažnyčias ka bieg mėnia jezusmarijė susirinkusių daugiausē žmuonių i kėtė dā pūln ltgt galvuojo bdquokudie daba tī žmuonisldquo Leko ėr aš atleko čia pri didžiųjų vartų švėntuoriaus Jezusmarija vakāli žiūro ndash kristus pri kryžiaus prikalts gyvs ale gražos vyrs akis tuokės gražės i kuomunystā jam tun kristų kunkinti aš tik žiūro į vėsus žmuonis kad kas nuors pagelbietų i nieks nagelbie tuo kryžiaus daba kāp nieks nagelbie tuo kryžiaus (šit i muni [bepasakojant] prakaits pradieji pėltė) aš prasiskverbiau pruo mėni (namalūjo muotriškas) kāp aš prasiskverbiau pruo ton mėni i pasigrībiau tun kry-žių pamislyk ltgt unt kairi peti užsimečiau i daba kāp yr apylinki [savivaldybės pasta-tas] ta gātvi matuos kur pruo apylinki ēn ėr aš išbiego ėr vėsi anī genās muni visi genās jezusmarija aš daba išleko dā tuo prūda nabova [palei gatvę] daba kur tas prūds untā tėn
92
yr i daba tas prūds bēsos didžiausis aš ka pamačiau ton prūdą aš sakau numeso daba ton kryžių ont žemės ėr aš įsimaišysio į žmuonis i monės naišskėrs iš miniuos nieks kāp aš jie-miau tun kryžių nu pečių padieti unt žemės ėr prisimini mon evangelijas žuodē bdquožmuogau kada mirtis gres išsižadi kristausldquo Yr žuodis evangelijas aš atgal pasigrībiau ton kryžių ont pečių užsimečiau i bredu tum vandeniu Bredu tāp ligi kelių įbridau su tou kristum aš tāp tus žuodžius ištariau bdquoviešpatie ndash sakau ndash vuo kur daba dingsam skėnsamldquo kāp aš tus žuodžius ištariau aš išejau su tou kristum nešina tāp kāp būčiau dirvuono ejusi par ton prūdą parejau (LtrF k 8479)
ėš tuos kuoplyčelės pradieji eiti švėisas vuo aš galvuoju sapnie ka jau čia tas sapnas vėskas yr i par tus stėklos išeji ta Marija krikščiuonių Pagelba su kūdikeliu su škaplierēs tuokēs ėr aš daba tik grēt nu tuo dapšana nušuoku pasijemu ton Mariją į ronkas vuo ta truoba baisē dėdeli tuoki i tuo truobuo pilna sielų bova i tuos sielas bova tāp kāp lthellipgt pirštelē [sunykusios] kāp aš ēnu aš nešiuojau [Mariją] ėlgā tuo dievoka aš mačiau ka bova bet ons mon nieka nasaki nadari vuo aš tuos Marijas prašiau bdquoMarija melskēs už mumisldquo i ta Marija vėsą sava karūną nulenki i tris kartus prašiau vakščiuodama puo tou kumbarį tas kumbarys bova dėdelis i tuos sielas kāp aš priēnu anuos išsiskėrsti tuoki takielį dēvi tāp kāp jūra kāp tik aš nuvēnu viel anuos [susitelkia] ūž tas vondou tėik tų sielų tėn bova tami kumbarie (Ltr 758217)
sapne regėta Marija ar kristus savo išvaizda paprastai atitinka pateikėjo matytų (namie bažnyčioje koplytėlėse ar net per televiziją pavyzdžiui aušros vartų Ma-rija) paveikslų ar skulptūrų vaizdus kurie realiame žmogaus gyvenime labai dažnai būna prieš akis (dažniausiai meldžiantis todėl žiūrėjimas į juos būna ypač atidus ir sakralizuotas) kartais šis ryšys nurodomas ir tiesiogiai antai pateikėjas sapne re-gėjęs į jį iš paveikslo besikreipiančią dievo Motiną baigdamas pasakojimą įvardija bdquoMun tas visas fons kāp šiluvuos Marijas tas paveikslasldquo (LtrF md 13020)
atidžiau pasižvalgius po senosios kartos žemaičių pasakojamus sapnus ir kaip jau aptarta patyrus jog visi jie susiję su mirusiųjų pasauliu ir dievo bei šventųjų vaizdiniais būtų galima daryti vieną prielaidą gali būti jog visi kiti sapnai žmo-nių tiesiog nėra taip gerai įsimenami nes neturi gilios kultūrinės motyvacijos ir aktualumo turint galvoje kad realiai sapnų vaizdinių įvairovė paprastai būna kur kas didesnė (juk sapnuojame ir gyvus žmones ir visokiausias kasdienybės gyveni-mą atspindinčias detales) akivaizdu kad pasakojami ryškiausiai į pateikėjų atmintį įstrigę labiausiai jų gyvenimą paveikę sapnai
Sapnas ir jo kontekstai
kaip jau minėta pats sapnas ir sapno pasakojimas ndash du skirtingi dalykai Pasa-kodamas savo sapnus (net ir labai besistengdamas išvengti interpretavimo) žmo-gus tarsi bando suteikti formą tam kas iš esmės neapčiuopiama ir neapibrėžiama sapnas pasibaigia bdquoužsidaroldquo nuo žmogaus tą pačią akimirką kai tik šis pabunda tikrame gyvenime susiduriame ne su pačiais sapnais o tik su jų atspindžiais ndash išsa-mesniais ar glaustesniais pasakojimais kuriuose pasitelkdami atmintį vaizduotę asociacijas bandome sutelkti sapne patirtus išgyvenimus bei pojūčius į daugiau ar mažiau racionalią visumą
93
kalbant apie kryptingą sapnų užrašinėjimą būtina atkreipti dėmesį į keletą reikšmingų dalykų susijusių su fiksavimo metodais tiems kam aktualu surinkti kuo daugiau liaudiškojo sapnininko duomenų kurie labiau linkę pasitelkti socio-logines tyrimų nuostatas pravers profesionaliai parengta anketa su klausimais ką reiškia sapnuoti tą ar kitą dalyką antra vertus jeigu norėsime fiksuoti sapnus kaip vientisus naratyvus turėsime apsispręsti kiek dėmesio skirsime sapno pasakojimo kontekstams šiuo atveju kontekstu įvardiju daugybę aktualių su pasakojamu na-ratyvu susijusių aplinkybių žemaitijoje užrašyta medžiaga kaip tik atspindi dau-gumos pateikėjų norą savo sapną papasakoti išsamiai nurodant visas aplinkybes kada jis susapnuotas kas reikšmingo tuo metu apskritai vyko žmogaus gyvenime neretai didelę pasakojamo sapno dalį sudaro labai konkrečių aplinkybių pristaty-mas žmogus pasakoja ką veikė prieš užmigdamas su kuo bendravo kur vaikš-čiojo ką valgė kur atsigulė miegoti Įsiklausius susidaro įspūdis kad pasakotojas stengiasi įvesti klausytoją į visas patirtas situacijas tarsi ruošia jį sapno pasako-jimui o papasakojęs patį sapną nepamiršta smulkiai nusakyti kaip jautėsi pa-budęs jei pabudo nenatūraliai papasakoja kas jį prižadino toliau paprastai eina mintys apie sapno išsipildymą arba neišsipildymą (jos kartais gali būti išsakytos ir prieš sapno pasakojimą) geras pasakotojas visada jaučia pasakojimo situaciją to-dėl natūralu jog pasakodamas sapną jis stebi klausytojo (ar tai būtų savos aplinkos žmogus ar visiškai svetimas tautosakos rinkėjas) reakcijas jaučia ką šiam reikia paaiškinti Besiklausydama žemaičių pasakojamų sapnų ne kartą pastebėjau jog sapno kontekstas užima gerokai didesnę naratyvo dalį negu pats sapno tekstas toliau kaip pavyzdį pateiksiu tik vieno bet išties tipiško daugelio žemaitijoje už-rašytų sapnų kontekstualumą atspindinčio sapno pasakojimo kontekstines dalis sąmoningai praleisdama patį sapno siužetą1
dā vėiną sapną dėdelē graži toro da ton toro pasakyti Buvau jauna turiejau šešiuolė-ka metokų neturiejuom kur karves ganyti reikieji ganyti naktį ka nuori priganyti vėsa ganykla bova nudžiūvosi nugriaužta ltgt aš sakau [namiškiams] bdquoJūs mėiguoket vuo aš paganysoldquo ėr aš tāp i dėrbau turiejuom jautoką tuokį uns baisē mažā tajiedi gol i gol anam mažā tareikieji atsisiedau aš anam ont nogaras tāp gerā naktis šalta vuo čia šėlts vėsos i uns čiut vėiną sykį monės nenuveži Būt i kaulus išnarstės daugiau nabsiedaus aš ont anuo Jau saulėki pradieji patekieti jau pradieji tuos karvės jiestė (tievā ėšmėrė mas palėkuom vėini seserē bova aštouniuolika metų mon bova keturuolika metų bruo-liou bova šešiuolika vuo kėta sesou musiet jau turieji septyniuolika vėsi tuokei pametinē buvuom) tāp graži paukštelē gėid Misiju bdquokaži kāp mon su tum mėigo ar aš dėiną užmėgso gal užmėgso ndash juk jauna esoldquo nu anei nuveji vėsi goltėis lt gt vuo bova alyvų žydiejims sakau aš daba puo tuos alyvas pakrėso ėr aš pakritau puo tou alyva
[Toliau pateikėja pasakoja sapną kuriame regėjo Mergelę Mariją ir prašė jos melstis už visus žmones]
ėr mon basapnoujint tuokį sapną iš kaži kur ta mona sesou atlieki tās rusų laikās nabova nieka ana batokos sau pasėsiova unt medėnė pada iš kareivėška šinēli padelkų tuokius gražius užvarstuomus padėrba ana atlieki veizieti ndash vėnėkių kaži kuokių ana tėn
1 šis sapnas užrašytas iš žarėnuose gyvenančios stasės gramalaitės pateikusios nemažai onei-rinių pasakojimų visą iš jos užrašytą tautosaką žr Ltr 7582 nr 1ndash36
94
bova iš kor tėn nosipėrkosi vuo tas mona bruolis Juzis sau jiemės ėr iškalės tas vėnėkės kur tėn anam [reikėjo] nepasiklausės anuos kad ana pradieji keiktėis ėr mona sapną nutrauki kad aš atsibudau tuoki na savie aš buvau tuokiam dvasės pakilėmė nemuoku aš pasaky-ti nie kuokiuos žemes dalykās nedžiaugiaus nie kuokiuom vienėkiem juokēs batās ndash nič niekum aš tik būnu tom sapno ka ta Marija tris kartus pažadiejė melstėis aš na už savi prašiau bdquoMarija ndash sakau ndash melskēs už mumisldquo i ta Marija galvą nulenki tris kartus
ir aš dabar ka meldous ka kuoks vargs yra kuoki bieda a kas nuors skaudē užgaun aš sakau bdquoMarija tu daba na tris kartus melskēs vuo vėsą gyvenimą kuol aš babūso gyva čia on tuos žemelėsldquo (Ltr 758217)
nelengva ir suskaičiuoti kiek pačių įvairiausių konkrečių ir apibendrintų pra-nešimų apie savo ir artimųjų gyvenimą pateikėja sugebėjo sudėti į sapno vaizdinius supantį kontekstą čia ir tikslus sapno regėjimo laikas (buvau šešiolikos metukų) ir šeimos patiriami ūkiniai nepritekliai (neturėjom kur karvių ganyti) ir ganymo ypatumai (reikėjo ganyti naktį) iškart paskui netiesiogiai nusakomas ir pateikėjai iš mažų dienų būdingas noras visada ir visur padėti kitiems (Jūs miegokit o aš paganysiu) spėjama užsiminti apie ankstyvą tėvų mirtį seserų ir brolio amžių ir vėl grįžtama prie užmigimo momento čiulbant paukščiams ir žydint alyvoms o nupasakojusi sapną moteris labai detaliai papasakoja kaip ir kokia (buvau tokiam dvasios pakilime) ji atsibudo kaip reagavo į sesers aplink sukeltą triukšmą (pikto-ką jos būdą pateikėja ne kartą minėjo kituose savo pasakojimuose) ir baigia apiben-drinimu parodančiu kaip ką tik pasakotas sapnas iki šiol veikia jos gyvenimą
atidžiau įsiklausius ir pasigilinus ne tik į sapnus bet ir į užfiksuotus pateikėjų autobiografinius pasakojimus aiškėja jog daugumoje oneirinių naratyvų aptinka-mi platūs kai kada gerokai nuo paties sapno siužeto nutolę ir apimtimi juos len-kiantys asociatyvūs kontekstiniai duomenys niekada nebūna atsitiktiniai tokiuose išsamiuose pasakojimuose kaip visuma pateikiamas ir sapnas ir jo vaizdinių nu-lemti išgyvenimai sukeltos reikšmingos asociacijos Ypač tai pasakytina apie tuos pasakojimus kurie pateikti be trikdymų pavyzdžiui be užrašinėtojo įsikišimo be klausimų pasitikslinimų ir pan ir atvirkščiai ndash būna situacijų kai laiku ir vietoje nuskambėjęs užrašinėtojo klausimas gali paskatinti pasakotoją pažerti daug aktua-lių kontekstinių detalių
Bandymas apibendrinti
straipsnyje aptarta tik nedidelė dalis ryškesnių sapnų naratyvų bruožų fiksa-vimo galimybių ir sunkumų sapnų pasakojimo maniera ekspresijos amplitudė ir kiekvieno pateikėjo individualumo įtaka pasakojimui ndash vertingi ir perspektyvūs naratyvų tyrinėtojų studijų objektai Manyčiau ypač aktualu pasekti kaip sapnų pasakojimai atrodo bendrame talentingo pateikėjo atliekamų kūrinių kontekste ir ne tik kūrinių Pastaruoju metu jau ir lietuvių folkloristikoje susidomima folklo-rine bendruomenės žmogaus gyvenimo istorija kaip galimu folkloro žanru indi-vidualūs sapnų pasakojimai neabejotinai galėtų tapti reikšminga tokių tyrinėjimų dalimi
9
akivaizdu jog į sapnus negalima gilintis vien iš klasikinės folkloristikos per-spektyvų būtinas kitoks ndash pačią folkloro sampratą praplečiantis požiūris ir kuo didesnis tarpdalykinis angažuotumas
skirtinos dvi glaudžiai susijusios sapnų kaip folklorinės tradicijos elementų fiksavimo ir tyrinėjimų kryptys fiksuoti ir analizuoti sapnų simbolių aiškinimus gilintis į sapną kaip folklorinį pasakojimą paprastai užfiksuojamą su jam aktualiu kontekstu ir visais naratyvų atlikimui būdingais pateikimo niuansais iš vis gausė-jančių vienaip ar kitaip su sapnais susijusių tradicinės kultūros tyrinėjimų matyti jog bene dažniausiai sapnais domimasi kaip bendrą liaudies tikėjimų visumą papil-dančia tiriamąja medžiaga ateities numatymas meteorologiniai spėjimai mirties laiko ir pobūdžio prognostika o ypač įvairūs pasakojimai apie sapne regėtus mi-rusiuosius ndash visi šie oneiriniuose naratyvuose išryškėjantys kultūriniai elementai glaudžiai siejasi su bendru liaudies tikėjimų ir visos pasaulėvokos universumu
ekspedicijų žemaitijoje metu sukauptuose sapnų pasakojimuose skirtinos dvi pačios bendriausios vaizdinių grupės sapnuose pasirodantys maldų prašantys arba gyviesiems padedantys mirusieji sakraliniai neretai regėjimus primenantys vaiz-diniai
analizuojant sapnus kaip folklorinius naratyvus didelės reikšmės turi kuo išsa-mesnis kontekstų sapno vaizdinių sąsajų su indvidualia ir bendruomenine pateikė-jo patirtimi fiksavimas
kad ir kaip besistengtume pažinti sapnų tradiciją pritaikyti oneiriniams nara-tyvams daugiau ar mažiau mums įprastus tyrimų būdus vis dėlto neturėtume bijoti ir ignoruoti šių pasakojimų nepažinumo
ŠalTiNiai
Bsgv ndash Iš gyvenimo vėlių ir velnių surinko Jonas Basanavičius parengė kostas aleksynas (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka t 7) vilnius 1998
BsJk ndash Juodoji knyga parengė kostas aleksynas Leonardas sauka (Jono Basanavičiaus tautosa-kos biblioteka t 12) vilnius 2004
Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas LtrF ndash Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka
Literatūra
Le goff Jacques 2003 Viduramžių vaizduotė iš prancūzų kalbos vertė diana Bučiūtė vilniusgudaitė gražina 2001 Asmenybės transformacija sapnuose pasakose mituose vilniusgutauskas Leonardas 2006 Sapnų teologija vilniusJungas karlas gustavas 1994 Žvelgiant į pasąmonę iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė
vilniuskaivola-Bregenhoslashj anniki 1993 dreams as Folklore Fabula Bd 34 Heft 34 p 211ndash224 Mekas Jonas 2007 Mano naktys vilniusrepšienė rita 2006 sapno metafizika Metai nr 5 p 98ndash103šlekonytė Jūratė 2001 kodėl gediminas sapnavo geležinį vilką Tautosakos darbai [t] Xiv
(XXi) p 122ndash140
96
virtanen Leea 1989 dream-telling today Studia Fennica vol 33 Studies in Oral Narrative ed by anna-Leena siikala p 137ndash148
višinskaitė asta 2002 sapnų mįslės mirties vaizdiniai Lietuvoje ir Latvijoje Darbai ir Dienos nr 31 p 285ndash300
višinskaitė asta 2005 sapnų aiškinimai teksto formų lyginimas Tautosakos darbai [t] XXii (XXiX) p 119ndash124
višinskaitė asta 2006 individualumas ir tradicija pasakojimuose apie sapnus Tautosakos darbai [t] XXXi p 183ndash189
Живица Е Ю 2004 Методика собирания снотолкований кн Типология фольклорной тра-диции Актуальные проблемы полевой фольклористики Москва р 67ndash71
Лурье М Л 2002 Вещие сны и их толкование (На материале современной русской кресть-янской традиции) кн Сны и видения в народной культуре составитель О Б Христофорова Москва р 26ndash41
Панченко А А 2002 Сон и сновидение в традиционных религиозных практиках кн Сны и видения в народной культуре составитель О Б Христофорова Москва р 9ndash25
Сны и видения 2002 Сны и видения в народной культуре составитель О Б Христофорова Москва
Трушкина Н Ю 2002 Рассказы о снах кн Сны и видения в народной культуре состави-тель О Б Христофорова Москва р 143ndash170
THE SAMOGITIAN DREAM NARRATIVESFOLKLORIC CHARACTER OF THE TEXTS
AND CONTEXTUAL MEANINGS
vita ivanauskaitė
Summary
studies of dreams as subject of folkloristics are discussed in this article also referring to the relevant research in folklore cultural studies and psychology the dream narratives recorded in the course of fieldwork sessions taking place in samogitia in 2001ndash2007 from a number of elderly informants are in the focus of analysis here Yet the main attention in this study is directed not at the explanations of dreams but rather at the distinctly folkloric character of dream narratives and their contexts analysis of the accumulated oneiric materials highlighted two main themes upon which numerous other dream motives are centered ie the appearances of the deceased in dreams (their pleas for praying various useful advices given to the living etc) and various visions of the sacred character (like appearances of god Jesus Christ the Holy virgin and different Christian symbols) Ways of relating the dream visions to the significant occurrences in life employed by the dream narrators and their reactions to the pleas of the deceased heard in dreams are also discussed in the article various contextual meanings of the dream narratives are analyzed here as well
gauta 2007-10-11
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
97
AUKŠTAITIJOS IR ŽEMAITIJOS PARIBIODAINUOJAMOJO FOLKLORO YPATUMAI
daiva račiūnaitė-vYčinienėLietuvos muzikos ir teatro akademija
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash aukštaitijos ir žemaitijos paribio dainuojamasis folkloras jo atlikimo ypatumai
d a r b o t i k s l a i ndash tiriant etnomuzikologijoje iki šiol nenagrinėtą sritį atkreipti dėme-sį į šių dviejų regionų ribų sampratos kaitą ir paribio folkloro identiteto problemą išskirti būdingiausius aukštaičių ir žemaičių dainavimo tradicijas reprezentuojančius bruožus at-skleisti jų pasireiškimo vienos ar kitos tradicijos ribose dėsningumus
ty r i m o m e t o d a i ndash istorinis lyginamasis analitinis aprašomasis sinchroninis dia-chroninis
ž o d ž i a i r a k t a i istorinė žemaitija ribinė aukštaitija muzikinis dialektas intona-vimas artikuliavimas
Sąvokos
Prieš aptariant pasirinktos teritorijos folkloro ypatumus norėtųsi dar kartą atkreipti dėmesį į aukštaitijos ir žemaitijos paribio problemą aktualią daugeliui Lietuvos mokslo sričių (kalbotyrai istorijai etnologijai etnomuzikologijai antro-pologijai archeologijai ir kt) visų pirma rūpėtų trumpai apibrėžti pagrindines są-vokas kaip žinoma Žemaitija ir Aukštaitija ndash gana nauji pavadinimai anksčiau būta Žemaičių (šis pavadinimas reiškė ne etninę ar kalbinę bet geografinę ir poli-tinę sąvoką ndash tai buvęs kunigaikštijos vardas) ir Aukštaičių (terminas vartotas kaip priešingybė žemaičiams šio krašto branduolį kadaise sudarė vilniaus ndash ašmenos aukštumos jis niekada netapo politine sąvoka kartais buvo vartojamas ir kaip Lietuvos sinonimas) (zinkevičius 2005 290ndash292)
žemaičių pavadinimas atsirado nuo teritorijos branduolį sudariusių dabartinės vidurio Lietuvos ndash nevėžio baseino ndash žemumų Xv a viso istorinio ploto gyvento-jus tarp jų ir sulietuvėjusius kuršius imta vadinti žemaičiais vakaruose jų plotas ribojosi su Baltijos jūra rytuose ndash su žeimeliundashLinkuva Pakruojundashšeduva pie-tuose ndash su dabartine suvalkija pagal Prūsijos sieną šakius iki virbalio apylin-kių (ten pat 290) vokiečių ordino kronikininkai Xiii a pabaigoje žemaičių ir
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAI
ISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
98
aukštaičių riba laikė nevėžio upę Į šiaurę nuo aukštaičių ploto anapus Mūšos upės gyveno žiemgaliai vietomis sumišę su lietuviais šiaurės rytuose ndash tokie pat susimaišę sėliai
Lingvistinę reikšmę terminams žemaičiai ir aukštaičiai pasak zigmo zinkevi-čiaus bene pirmasis suteikė kalbininkas augustas schleicheris juos ėmęs vartoti tarmėms pavadinti (zinkevičius 2005 291) Be tarmės pavadinimo žodis aukštai-čiai vartojamas ir kita ndash etnografine reikšme etnografinė sąvoka aukštaičiai dar tik formuojasi ir nėra nusistovėjusi atkreiptinas dėmesys kad etnografiniai aukš-taičiai užima gerokai mažesnį plotą negu aukštaičių tarmė apimanti visus lietu-vius nežemaičius į jį neįeina suvalkiečiai ir dzūkai ndash etnomuzikologijai šis faktas nepaprastai svarbus nes kitokias nei kalbinio aukštaičių dialekto ribas rodo ir mu-zikiniai duomenys Pasak etnologų aukštaičiai užima plotą esantį į rytus nuo du-bysos į šiaurę nuo nemuno ir neries upių šiame plote skiriamos dvi dalys rytinė ir vakarinė rytinė dalis (dabartiniai rokiškio zarasų kupiškio anykščių utenos ukmergės Molėtų ignalinos švenčionių r ir vilniaus šiaurinis pakraštys) pripa-žinta tipiškiausia aukštaičių etnografine teritorija (tokiai nuostatai šiek tiek priešta-rauja muzikiniai duomenys švenčionių ir vilniaus r folkloras daugeliu atvejų ar-timesnis dzūkų nei aukštaičių folklorui bet tai jau ne šio straipsnio problematika) vakarinė dalis ndash nevėžio upės baseinas vidurio Lietuva t y istorinio žemaičių krašto branduolys tai Joniškio Pakruojo radviliškio kėdainių Panevėžio Pas-valio Biržų rajonai šiaulių raseinių Jurbarko rajonų rytinės dalys (vakarinės iš-vardytų rajonų dalys ndash žemaičiai) ir kauno rajono šiaurinė dalis (pietinė ndash sūduva) (ten pat 292) dalis tyrinėtojų nelinkę šio ploto skirti prie etnografinės aukštaitijos daugeliu etnografijos ypatumų (pvz gyvenamųjų namų išorė primena žemaičių trobas moterų tradicinių drabužių sijonai languoti ir pan) minėtas plotas gerokai išsiskiria iš aukštaičių kol kas neapsispręsta kaip pasielgti su šia savita vakarine dalimi ginčijamasi ar prie tipiškosios aukštaitijos verta prijungti ją visą ar tik kai kuriuos šios dalies rajonus (ten pat 294) gali būti kad ginčo sprendimą šiek tiek lems ir būsimi muzikinio folkloro tyrimų duomenys kol kas pirminiai etno-muzikologiniai tyrimai leistų kalbėti apie vakarinės aukštaičių dalies kitoniškumą gretinant ją su rytų aukštaičiais
Aukštaitijos ir Žemaitijos riba
aukštaitijos ir žemaitijos ribos taip pat etninio tapatumo problemos tebelieka svarbios ir šiandien Jų aktualumą rodo prieš keletą metų Panevėžyje surengta konfe-rencija bdquoaukštaičių identiteto paieškos praeities paveldas nūdienos problemos ir atei-ties perspektyvosldquo iš jos pranešimų parengta knyga bdquoaukštaičių tapatumo paieškosldquo (2006) kurioje įvairių mokslų specialistų aptariamos aukštaitijos sampratos teritori-jos ribų ir kitos problemos antai istorikas tomas Baranauskas mano kad galima kelti v i d u r i o L i e t u v o s ž e m a i t i š k u m o i k i p a t X i i i a k l a u s i m ą bdquojuo-lab kad nuo Xiii a pabaigos aukštaitijai buvo priskirta tik pusė šios archeologinės kultūros teritorijosldquo (Baranauskas 2006 28) tyrinėtojo manymu aukštaitija kaip
99
politiškai reikšmingesnė už žemaitiją Xiii a buvo padidinta pastarosios sąskaita anksčiau bdquovisa vidurio Lietuvos žemuma su upytės žeme ir kauno apylinkėmis turėjo priklausyti žemaičiamsldquo (ten pat 37) kalbininkas kazimieras garšva su-tikdamas su kitų tyrinėtojų nuomone jog vakarinė aukštaitijos dalis turi daugiau kalbinių ir etnografinių panašumų su žemaitija vis dėlto teigia kad ji bdquob e m a -ž i a u s i o s a b e j o n ė s t u r i b ū t i p r i s k i r i a m a n e t i k p r i e k a l b i n ė s b e t i r p r i e e t n o g r a f i n ė s au k š t a i t i j o sldquo (citatose išskirta mano ndash D R-V) (garšva 2006 61) kalbininko manymu tiksliausiai n u s t a t y t i d a b a r t i n e s a u k š t a i t i j o s i r ž e m a i t i j o s r i b a s p a d e d a t a r m i ų d u o m e n y s nes XiXndashXX a tarmių ribos iš esmės nesikeitė Pasak jo etnografijos istorijos geo-grafijos kriterijai yra tik pagalbiniai (ten pat 62) k garšva piktinasi kad etninės kultūros globos tarybos ekspertai d Pivoriūnas ir v vaivada bdquokėsinasi prie žemai-tijos prijungti dalį gretimos žiemgalosldquo (ten pat 63) Jo nuomone reikėtų laikytis aukštaičių ir žemaičių tarmės ribų dar 1966 m patvirtintų profesorių a girdenio ir z zinkevičiaus neardant tradicinių kultūrų arealo (ten pat)
Pasak k garšvos dabar kėdainių radviliškio šiaulių Joniškio rajonų gy-ventojai save laiko aukštaičiais ir bdquonereikėtų svajoti juos bdquogrąžintildquo į žemaitijos etnografinį regionąldquo (ten pat 64) kalbininko pastebėjimais toliau į rytus esančiose kriukų Pašvitinio Lygumų ir kitose seniūnijose kalbama jau nebe vakarų aukštai-čių (šiauliškių) bet rytų aukštaičių (panevėžiškių) tarme ja kalba ir radviliškio rajono rytinės parapijos (ten pat)
vis dėlto etnologas Petras kalnius primena Povilo višinskio nuomonę kad v a d o v a u j a n t i s v i e n t a r m e i š v e s t a a u k š t a i č i ų i r ž e m a i č i ų s k i-r i a m o j i r i b a n e b u s t e i s i n g a (kalnius 2006 77) Pasak P višinskio pripa-žįstant skirtumą tarp kultūrinių ir geografinių žemaičių bei aukštaičių n e g a l i m a i g n o r u o t i l a t e n t i n i o teritoriniu požiūriu sunkiai apčiuopiamo p e r ė j i m o i š ž e m a i t i š k u m o į a u k š t a i t i š k u m ą g a l i m y b ė s (ten pat) beje kaip pažymėjo P kalnius pereinamojo tipo gyventojų žemaičiams priskirti P višinskis nesiryžo remdamasis savo ir kitų sričių specialistų tyrimais etnologas daro išvadą kad tolimoje praeityje bdquoetnografine prasme suvokiamų aukštaičių (turėjusių savitą folklorą šnektą ir kitus tradicinės kultūros bruožus) apgyvento ploto riba vakaruose galėjo būti ir į vakarus nuo nevėžioldquo kartu darydamas ir kitą išvadą bdquone tik že-maičių kultūros pirmtakų bet ir etnografine prasme susiformavusių žemaičių ltgt gyventa kiek plačiau negu dabartinė kalbininkų nužymėta žemaičių tarmės ribaldquo (ten pat 80) taip verčia manyti tai kad ž e m a i č i ų materialinės kultūros reiš-kinių bdquop a p l i t i m o r i b a r y t u o s e taip pat n u e i n a k i e k t o l i a u n e g u k a l b i n i n k ų n u s t a t y t o j i aukštaičių ir žemaičių tarmių ribaldquo (ten pat 81) vis dėlto P kalniaus manymu kai kalbama apie nutautintą žemaitijos dalį kuriai že-maičių veikėjų teigimu reikėtų suteikti autentiškąją tapatybę tai teritorine prasme apsišaukėliška Aukštaitija ir suaukštaitėjusi Žemaitija yra mitas kai bdquokalbama apie ne teritorine administracine o etnografine prasme suvokiamų žemaičių asimiliaci-ją bei žemaitiškosios kultūrinės savimonės pasitraukimą iš paribio su aukštaičiais ir aukštaitijos padidėjimą XX amžiuje ltgt ta prasme suvokiama žemaitiškoji Aukštai-
100
tija yra realybėldquo (kalnius 2006 80) Beje ta pačia prasme realybe galėtume laikyti ir suaukštaitėjusią Žemaitiją ndash taip daryti leistų muzikinio folkloro analizės duomenys (apie tai dar kalbėsime)
Muzikinio folkloro regioninio identiteto problema
trumpai aptarę pagrindines Aukštaitijos Žemaitijos aukštaičių žemaičių są-vokas istorinį jų kontekstą ir etninio tapatumo klausimą pereikime prie paribio muzikinio folkloro problematikos Lietuvių folkloristikoje aukštaitijos ir žemai-tijos problema aktuali jau gana seniai su ja neretai susiduriama perpasakojant istorinius šaltinius be istorinio konteksto minint tam tikrų reiškinių gyvavimo kokioje nors teritorijoje faktus ir kitais panašiais atvejais Bene pirmasis šią proble-matiką ėmėsi detaliai gvildenti zenonas slaviūnas spręsdamas sutartinių geogra-finio paplitimo klausimą (slaviūnas 1974) susipažinęs su užrašytomis sutartinė-mis jis pastebėjo kad be rytinių aukštaičių pavieniais atvejais jų buvo užrašyta ir varėnoje Jonavoje užventyje darbėnuose ir kitur atrodytų jog sutartinės buvo giedamos daug didesnėje teritorijoje ndash ne tik rytų aukštaitijoje dzūkijoje bet ir žemaitijoje šią nuomonę sustiprino simono stanevičiaus komentaras prie sutar-tinės Apynėli taduja puruonėli taduja (stanewicze 1829 nr 30) bdquoira tai wyna yzc daynu sutartyniu kurios neseney žemaycziuose yzc mados yr tyksta yszeia Ju pałaykay Lituwoj dar užsylykaldquo ir simono daukanto paminėtas kretingos ra-jone gyvenęs senelis kiauleikis kuris jaunystėje esą girdėjęs giedant ir trimitais pučiant sutartines (daukantas 1993 66) z slaviūnas spręsdamas sutartinių gy-vavimo žemaičiuose klausimą atkreipė dėmesį į kintančią žemaitijos ir žemaičių sampratą ir teigė kad bdquoir s stanevičius ir s daukantas galėjo būti veikiami dvi-lypio žemaitijos ploto supratimo ir jų liudijimai sutartines gyvavus žemaitijoje ne visais atvejais turėjo reikšti jų priklausymą žemaičių tarmės plotui o žemaitijos vardas ne kartą buvo vartojamas turint galvoje visą Lietuvąldquo1 aptardamas Mo-tiejaus strijkovskio bdquokronikojeldquo (stryjkowski 1582) aprašytą grojimą (sutartinių) trimitais ir dainavimą per zieminieko šventę z slaviūnas atkreipė dėmesį kad autorius sakėsi visa tai matęs Lietuvoje ir žemaitijoje2 žemaitijos administracinis plotas M strijkovskio laikais kaip pastebėjo z slaviūnas bdquoapėmė žymią rytų aukštaitijos dalį būtent upytę ukmergę taujėnus veprius šeduvą Betygalą šiaulius kauną ir kitas vietovesldquo (slaviūnas 1974 32) tad galima daryti prielaidą kad bdquopolifoninės liaudies dainos buvo paplitusios toliau į rytų aukštaitijos vaka-rus ltgtldquo (ten pat 33) tokio sutartinių gyvavimo ploto galimybę pasak z sla-viūno patvirtina vėlesni ndash XiXndashXX a duomenys straipsnio pabaigoje teigdamas kad bdquosutartinės yra rytų aukštaičių ir rytų dzūkų [vilniškių ndash D R-V] dainosldquo (ten
1 apie s stanevičių Jurgis Lebedys rašė bdquolietuvis ir žemaitis jam yra sinonimas ir jei jis kalba apie žemaičių dainas tai nereiškia kad kelia jų provincinį savitumąldquo (Lebedys 1955 277 cit iš slaviūnas 1974 20)
2 Beje grojimą ndash tik neaišku ar sutartinių ndash trimitais yra aprašęs ir aleksandras guaninis pasakoda-mas apie žemaitiją (žr guanini 1578)
101
pat 34)3 z slaviūnas sutartinių regioninio identiteto bylą išsprendžia aukštaičių naudai galima sakyti ji jau baigta ndash nuostatos apie aukštaitišką sutartinių kilmę laikomasi ir dabar nors šių dienų tyrėjams (d račiūnaitei-vyčinienei a nakienei d urbanavičienei ir kt) sutartinių paminėjimai žemaitijoje vis dar atrodo mįslingi
aptarėme tik vieno konkretaus žanro ndash sutartinių arba muzikinio stiliaus ndash po-lifonijos etnogenezės klausimą kuris kaip matėme be galo painus sutartinių klausimas jau tarsi išgvildentas bet visas kitas aukštaitijos ir žemaitijos paribio muzikinis folkloras etnomuzikologų nuodugniai netirtas kol kas aukštaitiškumo ir žemaitiškumo problema etnomuzikologinėje literatūroje nusakoma labai glaustai kartais viena ar kita daina tik keliais žodžiais pakomentuojama bdquoturi žemaičių melodijoms būdingų bruožųldquo bdquomelodija artimesnė aukštaitiškiems šios dainos va-riantamsldquo o sykiais trumpai apibūdinamas visas lokalinis dialektas (pvz rasei-nių r) bdquočia ypač jaučiama stipri vakarų aukštaičių dainuojamosios tradicijos įtakaldquo (Mukaitė-sungailienė 2004) tokie glausti etnomuzikologų pastebėjimai nulemti regioninių muzikinio folkloro tyrimų stokos
Muzikinių dialektų tyrinėjimai
iki šiol geriausiai yra ištirtas dzūkų muzikinis dialektas ndash jam bene daugiausia dėmesio skyrė lietuvių etnomuzikologijos pradininkė Jadvyga čiurlionytė (1938 1969) dzūkų dainų stilistika nagrinėta genovaitės četkauskaitės sudaryto rinkinio bdquodzūkų melodijosldquo įvadiniame straipsnyje (četkauskaitė 1981 13ndash53)4 džiugina palyginti neseniai prasidėję gana gausūs suvalkijos muzikinio dialekto tyrimai su-valkiečių kaip vakarų aukštaičių stilius Laimos Burkšaitienės aptartas knygoje bdquoaukštaičių melodijosldquo (Burkšaitienė krištopaitė 1990) jų stiliaus bruožai nuo-dugniai išanalizuoti audronės vakarinienės straipsnyje (vakarinienė 2000) taip pat glaustai aptarti ir neseniai pasirodžiusių kompaktinių plokštelių (četkauskaitė 2002 nakienė žarskienė 2003) komentaruose tik XXi a pradžioje galima sa-kyti iš mirties taško pajudėjo Mažosios Lietuvos muzikinio dialekto tyrimai ndash šia tema neseniai apginta Linos Petrošienės disertacija (Petrošienė 2003)
nepakankamai ištirta ir didžiųjų etnokultūrinių sričių ndash aukštaitijos ir žemaiti-jos ndash muzikinė stilistika etnomuzikologiniai žemaičių muzikinio dialekto dainuo-jamojo folkloro tyrimai palyginti dar labai negausūs vienas ryškiausių straipsnių kuriame praėjus ilgokam laikui nuo J čiurlionytės žemaičių dainuojamosios tra-dicijos trumpų apžvalgų (čiurlionytė 1938 274ndash275 1969 303ndash311) bene pirmą kartą mėginama atskleisti įvairių žemaitijos dialektų dainuojamosios tautosakos muzikinius savitumus yra Loretos Mukaitės studija bdquokvintos intonacijos sklai-da žemaičių liaudies dainoseldquo (Mukaitė 2002) autorės teigimu bdquopati sakytum
3 sutartinių atsinešimo faktus z slaviūnas pagrindė kruopščia poetinių tekstų tarminių ypatybių analize bei patikrintais duomenimis apie pateikėjų persikėlimą į žemaitiją iš aukštaitijos
4 dzūkų melodijų tipologija yra tapusi g četkauskaitės sudarytos lietuvių liaudies dainų tipologijos pagrindu (četkauskaitė 1998b)
šia tema etnomuzikologė 2001 m Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynė magistro darbą žemaičių dainuojamoji tradicija yra ir šįmet jos apgintos disertacijos tema
102
gryniausia muzikinės dialektologijos požiūriu ndash vidurinioji žemaitijos dalisldquo (ten pat 150) Pasak tyrinėtojos pietinė žemaitijos dalis kalbiniu ir muzikiniu požiū-riu labiau nutolusi nuo centrinės žemaitijos bdquoklausantis pietų žemaičių dainų ne-sunku pastebėti tam tikrą skirtumą ir dainuojamojoje tradicijoje šiaurės vakarų dalyje (apie švėkšną šilalę kvėdarną Laukuvą varnius užventį šaukėnus karklėnus kuršėnus) daugiau aptiksime s e n ų j ų t r a d i c i n i ų ž e m a i t i š k ų d a i n ų kurioms būdingi t i p i š k i ž e m a i t i š k o s m e l o d i k o s b r u o ž a ildquo (ten pat) Panašiai L Mukaitė teigia ir neseniai pasirodžiusio pietų žemaičių (ra-seinių krašto) muzikinio folkloro rinkinio bdquooi ūžkit gauskitldquo pratarmėje bdquomūsų ausiai įprastas žemaitiškasis dainos skambesys suardomas atsiranda naujų ne visai žemaitiškų melodinių slinkčiųldquo (Mukaitė 2004 10ndash11) tiesa šios išvados atrodo kiek skubotos neabejotinai nulemtos publikuotų arba archyvuose saugo-mų transkribuotų dainų melodijų stygiaus ir palyginti vėlyvo pietų žemaičių dainų užrašymo Jomis leistų abejoti ir nuoseklūs pietų žemaitijos dainavimo tradicijos lauko tyrimai6 vykdyti 1980ndash1990 m kelmės tauragės šilalės raseinių ir ki-tuose rajonuose gana gausiai užfiksuotos ir tik pastaraisiais metais transkribuotos dainų melodijos rodo šios tradicijos savitumą įvairovę ir kaitą taigi pietų žemai-tijos muzikinis dialektas besiribojantis su aukštaitijos dialektu galima sakyti iki šiol dar nėra ištirtas
a u k š t a i č i ų muzikinio dialekto tyrime ir skelbime taip pat esama nemaža painiavos ir baltų dėmių kapitaliniame aukštaičių dainų rinkinyje bdquoaukštaičių melodijosldquo skelbiamos ir aptariamos ne tik aukštaičių bet ir suvalkiečių ndash pasak kalbininkų vakarų aukštaičių ndash melodijos kurių muzikinė stilistika nuo tikrų-jų aukštaičių gerokai skiriasi apmaudu kad rinkinyje labai nedaug tėra šiaurės aukštaitijos melodijų o dainų iš Pakruojo rajono apskritai nepaskelbta ndash rinkinio parengėjos L Burkšaitienės teigimu šiame rajone bdquoper pastaruosius dešimtmečius buvo mažiau ekspedicijų ir vertingų melodijų beveik neužfiksuotaldquo (aM p 8) taigi norom nenorom aukštaitijos šiaurėje ypač apie Pakruojį atsiranda balta aukštaičių dainų tyrinėjimų dėmė kurią užpildyti nėra lengva
Įdomu jog kaip tik šiaurės aukštaitija kol kas nesulaukė atidesnio šių dienų etnomuzikologų dėmesio kaip kad kiti Lietuvos ypač pietryčių regionai ilgą lai-ko tarpą nuo klasikinio adolfo sabaliausko dainų bei giesmių melodijų rinkinio (sabaliauskas 1916) pasirodžiusio XX a pradžioje ir rodos turėjusio tapti svariu postūmiu tolesniems šio krašto melodikos tyrimams iki XX a pabaigos teužpil-dė vos vienas Pasvalio ir Pakruojo dainų rinkinys tai daugiau kaip 120 dainų padainuotų onos Bluzmienės ir sudėtų į dainininkės tautosakos ir prisiminimų rinktinę bdquoLinelius roviau dainavauldquo (stundžienė 1990) (čia pateikti muzikiniai pa-vyzdžiai nors užrašyti tik iš vienos dainininkės visapusiškai atskleidžia šiaurės
6 nuoseklios folkloro ekspedicijos pietų žemaitijoje buvo pradėtos organizuoti tik 1980 m vilniaus folkloro ansamblis bdquovisildquo (vad evaldas vyčinas) 1980ndash1990 m čia surengė 20 ekspedicijų daugumos jų medžiaga saugoma Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijos skyriaus archyve ne-didelė dalis yra e vyčino asmeniniame archyve
103
aukštaitijos dainų specifiką jų žanrinę įvairovę bei stilistinį margumą) stebėtina kad šis kadaise įvairių muzikos formų bei stilių turtingas kraštas galima sakyti liko tyrinėtojų visiškai pamirštas galbūt tai lėmė išankstinė daugelio folkloristų tarp jų ir etnomuzikologų nuomonė apie ypač spartų šiaurės aukštaitijos senosios dainavimo tradicijos nykimą ir menkaverčių dainų plitimą vis dėlto kartais ir tarp ne itin vertingų kūrinėlių sužiba tikrų deimančiukų ndash senosios dainavimo tradicijos reliktų (nemažai tokių deimančiukų esama ilgamečio folkloro rinkėjo ir puoselėtojo pakruojiečio kazimiero kalibato asmeniniame archyve) tiesa dažniausiai jie taip ir lieka vienąkart užrašyti nepatenka į jokius spausdintus rinkinius arba išblaškomi po atskirus dainynų tomus taigi nenuostabu kad šie folkloro pavyzdžiai nesulau-kia deramo tyrinėtojų dėmesio ndash juos pastebėti surinkti į krūvą išanalizuoti ir aptarti nėra taip paprasta
tiesa kartais etnomuzikologai tiesiog priverčiami susidomėti lokalia iki šiol išsamiai netirta tradicija taip nutinka tada kai publikuojama kokios nors vienos vietovės (pvz valsčiaus rajono krašto) monografija ir joje būna skelbiamas ir muzikinis folkloras svarbu kad tokiai monografijai dažniausiai atrenkama skir-tingais laikotarpiais ir įvairių užrašytojų surinkta medžiaga atspindinti vietinės dainuojamosios tradicijos ypatumus jos kaitą etnomuzikologui bdquobeliekaldquo įvertinti jos savitumą aplinkinės tradicijos (etnokultūrinio regiono) kontekste antai ir šio straipsnio autorei teko rengti ir aptarti Pakruojo rajono Lygumų bei stačiūnų apy-linkėse užrašytas dainas atkreipiant dėmesį į jų kitoniškumą palyginti su aukš-taitiškomis melodijomis (vyčinienė 2001 krikščiūnas vyčinienė 2001) vis dėlto kol kas tai tik pavieniai tyrimai be abejonės reikalaujantys tolesnio nuoseklaus etnomuzikologų darbo
šiaip ar taip lietuvių etnomuzikologijoje galima pastebėti tam tikrą tendenci-ją ndash tarsi atmesti savotiškai sumenkinti nuo etnokultūrinio centro nutolusių paribio regionų pavyzdžiui pietų žemaitijos (ar kai kurių jos lokalinių vietovių kaip antai kelmės tauragės raseinių ir kt) arba vakarų aukštaitijos (Pakruojo radviliškio ir kt) dainuojamosios tradicijos ypatumus neatitinkančius to regiono bdquostandartųldquo kaip minėta būtent šie regionai iki šiol nesulaukė deramo etnomuzikologų dėmesio
Aukštaitiškumo žemaitiškumo požymiai dainavimo tradicijoje
Pirmiausia dar nepradėję analizuoti konkrečių vietovių dainų savybių susipa-žinkime su būdingiausiais skiriamaisiais aukštaitiškumo žemaitiškumo požymiais dainuojamojoje tradicijoje (žr lentelę p 104) aišku tai labai apibendrinti požymiai tiek aukštaičių tiek žemaičių tradicijose jie ne visada pasireiškia be to pasitaiko išimčių nukrypimų nuo tradicijos ir pan kita vertus daugelis nuo seno gyvuojan-čių nuostatų apie vieną ar kitą mus dominančią tradiciją jau yra šiek tiek moraliai pasenusios koreguotinos vis dėlto šiandien jos yra prigijusios ir gana plačiai varto-jamos muzikos mokyklose bendrojo lavinimo mokyklų muzikos lietuvių kalbos ir literatūros pamokose ne kartą su jomis teko susidurti ir straipsnio autorei skaitant paskaitas pedagogams folkloro ansamblių vadovams kultūros darbuotojams
104
Aukštaitija Žemaitijaaukštas skaidrus dainavimas žemas vangus dainavimasdainavimas skanduojant ryškiai pabrėžiant skiemenis
tęstinis dainavimas pamažu bdquoįvažiuojantldquo į garsą
nesudėtingas akcentuotas(kartais ndash sinkopinis) ritmas
sudėtingas ritmas rubato
džiugus optimistinis charakteris Melancholiškas sentimentalus charakterisBūdingi intonaciniai branduoliai iii-ii-v v-iii-ii v-vi-v-iii ir kt
Būdingi intonaciniai branduoliai v-iv(v)-iii-ii(i)-vi-ii-iii-ii-v-iv(v) i-v-iii-ii-v v-iv(uarr)-v ir kt
Melodija baigiama iii laipsniu būdinga baigiamoji kadencija V-V-iii
Melodija baigiama ii arba iii laipsniu (iš kurio neretainušokama į i laipsnį) būdingos baigiamosios kadencijosiv-iii-ii i-iii-ii iv-v(ii)-iii v-iv(ivuarr)-iii(i) ir kt
daugelio lentelėje išvardytų skiriamųjų aukštaitiško ir žemaitiško dainavimo tradicijų bruožų bdquokrikštamoteldquo laikytina etnomuzikologijos klasikė J čiurliony-tė ndash tai ji 1938 m pirmoji pabandė išsiaiškinti visiems Lietuvos etnokultūriniams regionams būdingus ypatumus antai š i a u r ė s a u k š t a i t i j o s melodijoms jos pastebėjimais bdquobūdinga paprasta ritmo ir metro sandara ltgt aukštaičių melodijos dažniausiai esti paprasto dviejų ar trijų dalių metro kur tekstas skanduojamas be ryš-kesnio tam tikrų skiemenų ritminio užtęsimoldquo (čiurlionytė 1969 296ndash297) Pasak J čiurlionytės siauras ambitus tų pačių garsų kartojimas ir akcentinis ritmas bdquoteikia aukštaičių melodijoms monotonijosldquo (ten pat 297) Jau tuomet mokslininkė pastebė-jo kad aukštaičių dainos labai populiarios daugelis jų bdquodėl savo veržlumo ir džiugaus pobūdžio yra plačiai pamėgtos jaunimoldquo (ten pat 300) vis dėlto anot etnomuzikolo-gės jose esama ir praskaidrinto graudulio atspalvio kurį trijų dalių metro melodijose neretai sukuria aukštas registras tercijos pabaigos lėtas tempas (ten pat)
daugelis ž e m a i č i ų melodijų J čiurlionytės teigimu skiriasi nuo šiaurės aukštaičių didesniu dainingumu ir laisvu dainavimo būdu neretai pirmas balsas laisvai improvizuoja bdquožemaičių dainininkų ypač senesnės kartos dainavimo tra-dicija pasižymi nepaprasta laisve sudėtingu ritmu ir struktūrinių melodijos garsų melizmatiniu apdainavimu ltgt savitą jų dainavimo būdą sunku perteikti muzikos rašto ženklaisldquo (ten pat 310) iš būdingiausių žemaitiško dainavimo ypatumų ndash ma-žoriškumo homofoninio daugiabalsumo ir kt ndash mokslininkė išskyrė bdquoryškų vir-šutinio melodijos registro iškėlimą su itin stipriai pabrėžta dominantės atramaldquo ir ypač savitą laisvą melodijų dainavimo būdą (ten pat 304) Pasak jos bdquomelodijų linija banguoja laisvai ir plačiaildquo J čiurlionytė atkreipė dėmesį kad tarp žemaičių ir šiaurės aukštaičių melodijų tarsi nėra esminio skirtumo bet iš tikrųjų bdquonežiūrint harmonijos dėsnių sąlygojamos bendros derminės sandaros žemaičiams būdingas savitas stilius kurį sudaro tam tikri pastovūs intonaciniai kompleksai ir savitas dai-navimo būdasldquo (ten pat) etnomuzikologės manymu kvintos užtęsimas žemaičių dainose turi bdquošvelniai lyrinės nuotaikos pilnos kažkokio laukimo ir ilgesio užtat dauguma žemaičių melodijų skamba kiek sentimentaliaildquo (čiurlionytė 1938 274) vis dėlto neliko jos nepastebėta kad žemaičiai turi ir bdquogreitą gyvą dainą šokio ritmu ltgt Jos svarba glūdi ne pačioje melodijoje bet dainavimo manieroje Ji dai-nuojama greitai aiškiai atskiriant ir pabrėžiant priebalsiusldquo (ten pat)7
7 Beje XX a pabaigos folkloro ekspedicijose užfiksuotas liaudies terminas bdquopakramtomosldquo taiko-mas tokioms gyvo tempo akcentuotoms melodijoms
10
remdamiesi kai kurių XX a pabaigos folkloro ekspedicijų medžiaga bei ne-gausiais etnomuzikologų pastarojo dešimtmečio tyrimais pabandykime paanali-zuoti kaip šie aukštaitiškumo žemaitiškumo bruožai pasireiškia mus dominan-čio paribio teritorijos dainavimo tradicijose tiesa net ir nepradėję analizuoti a priori galime teigti kad minėtos teritorijos dainavimo tradicijos yra sumišusios žemaitiškoji yra įgijusi aukštaičiams aukštaitiškoji ndash žemaičiams būdingų bruožų žemaičių dainavimo tradicijos aukštaitėjimo tema mums rūpi kiek mažiau pasta-ruoju metu visuose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose pastebima dainų melo-dijų ir pačios dainavimo stilistikos aukštaitėjimo bdquolietuvėjimoldquo t y bendrėjimo tendencija8 (prisiminkime kad aukštaitija kaip priešprieša žemaitijai nuo seno ilgai buvo tapatinta su Lietuva) tad panašių aukštaitiškos dainavimo tradicijos bruožų dabar galime rasti ne tik žemaitijoje visų pirma rytiniame jos pakraštyje bet ir kitur rytų ir pietų dzūkijoje suvalkijoje Mažojoje Lietuvoje Mums labiau rūpi aukštaičių dainavimo tradicijos bdquožemaitiškumoldquo klausimas kuris ir yra šio straipsnio pagrindinė tema Pabandykime paanalizuoti minėtus skiriamuosius že-maičių ir aukštaičių tradicijų bruožus pasižiūrėkime kaip jie pasireiškia ribinėje teritorijoje pirmiausia ndash aukštaitijos pusėje
Aukštas žemas dainavimas
ši priešprieša kalbant apie aukštaičių ir žemaičių dainavimo tradicijas etnomu-zikologinėje literatūroje bene žinomiausia ir nusistovėjusi viena vertus dainavimo supriešinimas aukštas žemas labai natūraliai suaugęs su aukštaitijos ir žemaitijos regionų pavadinimų kilme (aukštuma žemuma) antra vertus ši priešprieša daž-nai iš tikrųjų dar gyvybinga ir šių laikų dainavimo tradicijoje antai žemaitijoje dainuojama iš esmės žemai gana sodriais balsais moterys paprastai dainas veda tokiame pačiame registre kaip ir vyrai ndash mažosios oktavos ribose tad klausantis autentiško įrašo neretai net sunku pasakyti kas dainuoja vyras ar moteris aukš-taičių dainavimas ndash aukštas švelnus trapus skaidrus kartais atrodo ypač kito etnokultūrinio regiono atstovui net kiek cypiamas (čia kalbama daugiau apie mote-rų dainavimą) aukšto aukštaitiško dainavimo etaloninis pavyzdys galėtų būti ku-piškio ir gretimų apylinkių tradicija daugelis aukštaičių dainininkių ekspedicijų metu folkloristams yra sakiusios kad bdquodabar jau jų balsai nebe tieldquo esą bdquojaunystėje jos dainavusios gražiai laibaildquo nors garso įrašuose girdėti gana aukštas dainavi-mas iš šių pasakymų matyti kad aukštaitijoje labai vertinamas aukštas ir skaidrus balsas tiesa kartais abiejų tradicijų dainininkai gali dainuoti beveik tame pačia-me aukštyje tačiau klausytojui atrodo kad žemaičiai dainuoja gerokai žemiau nei aukštaičiai tokį apgaulingą įspūdį lemia skirtingi abiejose tradicijose dainininkų tembrai kitokia balso spalva žemaitijoje balsai sodresni pilnesni šauksmingesni aukštaitijoje ndash šiek tiek bdquoplokštesnildquo švelnesni trapesni be abejo reikėtų pabrėžti kad tai tik bendri bruožai kiekvienas dainininkas pasižymi individualiomis balso
8 aukštaitėjimo tendenciją pastebi ir kalbininkai bdquodėl asimiliacijos žemaitija siaurėja o aukš-taitija plečiasi nes paribio žemaičiams atsisakant savo tarmės pereinant prie bendrinės kalbos arba prie aukštaičių tarmės ltgt užsimezga ir įsigali jau kita ndash aukštaitiška ndash jų regioninė savimonėldquo (citiš kalnius 2006 80)
106
ypatybėmis vis dėlto aukštas dainavimas ndash šviesus balso tembras kaip matysime būdingas toli gražu ne visiems aukštaičiams
dalyvaujant folklorinėse ekspedicijose Pasvalio Panevėžio radviliškio bei Pa-kruojo rajonuose9 teko pastebėti kad dauguma pateikėjų dainuoja žemai sodriai jų tembrų spalva ndash tamsi10 Pavyzdžiui šeduviškės (radviliškio r) dainininkės ie-vos šulienės (apie ją dar kalbėsime) beveik visų dainų melodijų pagrindinis garsas yra mažosios oktavos G (kartais Fis F) uliūnų apylinkės (Panevėžio r) dainininkės katrės šipelienės11 ndash F (Fis) skaistgirietės (Panevėžio r) dainininkės Paulinos kanc-lerienės12 ndash EndashF(Es) Pašvitinio (Pakruojo r) dainininkės Bronislavos Martinaitie-nės13 ndash tos pačios oktavos FndashAs (kartais net E) šeduviškės Bronislavos radauskie-nės14 pagrindiniai apatiniai garsai yra AndashH ir pan aišku tai gali būti dainininkių individualios tembrų savybės galbūt nulemtos senyvo jų amžiaus (kaip žinoma su amžiumi balsas keičiasi ndash moterų balsai šiek tiek pažemėja pasodrėja) tačiau gana tamsus sodrus dainavimas būdingas ne tik minėtų rajonų dainininkams bet ir etno-grafiniams ansambliams kaip antai šeduvos (radviliškio r) talačkonių Joniškėlio (Pasvalio r) bdquokruojosldquo ir bdquožiemgalosldquo (Pakruojo r) bei kt Pavyzdžiui talačkonių etnografinio moterų ansamblio dainuojamos dainos Devyni metai kaip viena diena1 MFa kLF 904(1) Ulioj bitela ulioj MFa kLF 904(19) vedančioji dainininkė abi šias dainas dainuoja mažojoje oktavoje pagrindinis melodijos tonas ndash mažosios oktavos F profesionalioje dainavimo tradicijoje tai būtų vyriško balso ndash tenoro ndash registras
1 pav Pad talačkonių k (Pasvalio r) etnografinis moterų ansamblis užr J gudaitė ir a zakaras 1985 m šifr d vyčinienė 2006 m MFa kLF 904(19)
9 šioje vietoje būtų galima prisiminti kad didysis žemaičių kraštas ndash žemaičių kunigaikštystė ndash už-ėmė teritoriją nuo Baltijos jūros vakaruose iki žeimeliondashLinkuvosndashPakruojondashšeduvos linijos rytuose (zinkevičius 2006 51)
10 vis dėlto turėtume pripažinti kad greta žemo balso dainininkių šiaurės aukštaitijoje pasitaiko ir dainuojančių laibu balsu pavyzdžiui eugenija kriaučiūnienė g 1895 m Pelaniškių k Pašvitinio apyl Pakruojo r užr v r kriaučiūnas 1964ndash1967 m (kraa)
11 katrė šipelienė-rečiūnaitė g 1893 m Mildžiūnų k gyv Barklainių k uliūnų apyl Panevė-žio r užr J kubiliūtė ir e timukaitė 1985 m (MFa kLF 640(9) ir kt)
12 Paulina kanclerienė-Mečionytė g 1910 m kirdenių k gyv Bliūdžių k skaistgirių apyl Pane-vėžio r užr J kubiliūtė ir r abukevičius 1987 m (MFa kLF 9069ndash13)
13 Bronislava Martinaitienė g 1919 m titonių k Pašvitinio vls gyv kibų k Pašvitinio apyl Pakruojo r užr k kalibatas 2001 m (kka)
14 Bronislava radauskienė-tamošiūnaitė g 1910 m Pakalniškių k ir apyl radviliškio r (aM 203 ir kt)
1 čia ir toliau rašomi originalūs dainų pavadinimai
107
tiesa čia vėlgi galėtume manyti kad tamsus minėtų kaimų ir miestelių ansam-blių dainavimas nulemtas jų lyderių ndash vedančiųjų dainininkių balsų Pavyzdžiui sodriu tamsios spalvos balso tembru pasižymi bdquožiemgalosldquo ansamblio vadovė daugelio dainų vedančioji emilija genienė Beje kaip matyti melodijos transkrip-cijose (a Auštэ jau aušrela) ji dainuoja visa tercija aukščiau nei talačkonių ansam-blio vedančioji tačiau pats e genienės balso tembras yra tamsaus atspalvio tad klausantis susidaro labai žemo dainavimo16 įspūdis ypač tada kai dainuoja vien moterys (žr Augina tėvelis aadd 22)
2 pav Pad bdquožiemgalosldquo etnografinis ansamblis (Pakruojo r) vedė emilija genienė Įrašyta 2002 m šifr d vyčinienė 2006 m aadd 20
vis dėlto nereikėtų pamiršti kad tradicinėje bendruomenėje gyvuoja ir tam tik-ros nuostatos kanonai kurių privalo laikytis visi jos nariai tradicinėje kultūroje asmenybę varžo pasak rusų folkloristo Piotro Bogatyriovo bdquoišankstinė kolektyvo cenzūraldquo (Bogatyriov Jakobson 1997 203) ndash ribojimas kuris atmeta tradicijai sve-timus elementus Pavienio individo kūryba (analizuojamu atveju kūrybai prilygina-ma interpretacija) tarsi nepripažįstama individas būdamas bendruomenės narys
16 e genienei vedant žemai dalis pritariamųjų balsų dainuoja virš vedamojo balso t y pritaria vedančiajai per oktavą
108
laikosi tradicijos normų autorinė kūryba galima tik tiek kiek ji yra tos tradicijos ribose tradicijos neatitinkanti individuali kūryba (interpretacija) bendruomenės laikoma netradicine taigi yra jos nepripažįstama grįžtant prie e genienės dai-navimo galima manyti taip jei jos balso ypatybės (dainavimo maniera) vietinei bendruomenei būtų nepriimtinos jos būtų atmestos ir dainininkė nebūtų tapusi ko-lektyvo lydere o gal jos balsas bendruomenei tiko todėl kad ir kiti etnografinio an-samblio nariai yra senyvo amžiaus t y jų balsai taip pat natūraliai pažemėję gerai dera prie vedančiosios vis dėlto tokiai prielaidai prieštarautų kupiškio rokiškio Molėtų (pvz videniškio etnografinio ansamblio bdquoievužėldquo aadd 16ndash18) ir kitų rytų aukštaitijos rajonų senyvų žmonių kolektyvų gana aukštas skaidrus dainavi-mas kaip antai bdquoievužėsldquo padainuota Uoj tu berneli ko tu mandravoji aadd 16 arba želvos etnografinio ansamblio Pažiūrėk sesute
3 pav Pad karolina aganauskienė-Papaitė 64 m genovaitė driukienė-ragaitė 59 m karolina Ylienė-druskytė 63 m Monika druskienė-aganauskaitė 60 m visos gyv žel-vos apyl ukmergės r užr 1974 m čad 55
taigi sugretinę skirtingas dainavimo tradicijas aptartą tamsų dainavimą rad-viliškio Pasvalio Pakruojo bei Panevėžio rajonuose vertintume ne kaip nukrypimą nuo aukštaitiškos dainavimo tradicijos bet kaip savitą tam tikros aukštaitijos teri-torijos dainavimą kurio spalva ir maniera artima žemaičių dainavimo tradicijai (čia norėtųsi priminti kad kai kurie iš minėtų rajonų įeina į istorinio žemaičių krašto branduolio teritoriją17)
Baigiant analizuoti aukšto žemo dainavimo skirtingose tradicijose klausimą norėtųsi atkreipti dėmesį į svarbų faktą ndash daugelis mūsų aptartų dalykų melodijų transkripcijose neatsispindi apie dainavimo aukštumą dar galime spręsti iš pradi-nio garso žymimo prie rakto (paprastai visos melodijos pastarojo meto rinkiniuose
17 Beje senoji istorinė žemaičių termino samprata dar buvo gyva praėjusio šimtmečio pradžios vietinių žmonių etninėje savimonėje radviliškio gruzdžių kruopių apylinkių gyventojai kalban-tys aukštaičių tarme anuomet save vadindavo žemaičiais o savo kalbą ndash žemaičių kalba (žr zinke-vičius 2006 52ndash53)
109
skelbiamos transponuotos į vieną aukštį ndash Gsup1) o balso tembro spalva kaip ir bū-dinga dainavimo arba artikuliavimo maniera paties dainavimo negirdintiems ty-rinėtojams taip ir lieka inkognito Balso tembrų skirtumus geriausiai gali atskleisti autentiško solinio ir grupinio dainavimo įrašų garso fonetinės kokybės tyrimai
Skaidrus akcentuotas vangus tęstinis dainavimas
tyrinėjant šiaurinių aukštaitijos rajonų dainavimo tradiciją neretai į akis krin-ta ne tik žemas dainavimas bet ir kitokia nei rytų aukštaičių dainavimo maniera daugelis šiauriečių dainuoja gerokai vangiau tarsi giliau įklimpdami į intonuojamą garsą patį garsą formuodami ne priešakinėje bet labiau gomurinėje gerklės daly-je ndash kalbininkų terminologija dengdami žemindami kai kuriuos balsius panašiai kaip daro žemaičiai Jų dainavimas lyg šiek tiek sulėtintas ritmas laisvesnis kai kurių melodijų ištąsymas primena žemaitišką dainavimo manierą Palyginkime pavyzdžiui du labai artimus to paties poetinio teksto melodinius variantus vienas jų ndash Apynys riete žalis lapelis ndash užrašytas Pakruojo kitas ndash Alutį gėriau gražiai dainavau ndash kėdainių rajone Pirmosios melodijos atlikimas artimas tęstiniam že-maičių išlingavimui antrosios ndash atspindi gyvą akcentuotą aukštaitišką dainavimą
4 pav Pad emilija genienė-Bitininkaitė g 1931 m Bučiūnų k Balsių apyl Pakruojo r užr d ir e vyčinai L Juciutė ir e kubilytė 2002 m šifr d vyčinienė 2006 m
5 pav Pad Bronė Bliuvienė-kiškaitė g 1909 m anciškių k kėdainių r užr š nakas ir a dikčius 1985 m šifr d vyčinienė 2006 m MFa kLF 639(51)
110
šiaurės aukštaičiams būdingo dainavimo pavyzdžiu galėtų būti ir panevėžiškio Juozo razikevičiaus padainuota daina Mano tėvo margi dvarė
6 pav Pad Juozas razikevičius g 1902 m kupstų k Pušaloto vls Panevėžio aps gyv kupstų k skaistgirių apyl Panevėžio r užr a navasaitytė ir t Juzeliūnas 1987 m šifr d vyčinienė 2007 m MFa kLF 906(30)
Aukštaičių žemaičių melodijų intonaciniai branduoliai kadencijos
Cituotoje dainos melodijoje (6 pvz) galima pastebėti nuoseklias intonacines slinktis v-(iv)-iii-ii-i bei i-ii-iii-ii(iv)-v kurios nėra labai būdingos aukštai-čiams Jas galima laikyti žemaitijos klasikinių dainų melodijų (plg Plauki pyle-li MFa kLF 1270(33)18 1270(5) Koks tenai lingvas pailsielis MFa kLF 43(13) 44(15) Aš išdainiavau MFa kLF 625(14)19 625(50) Šviesi ta puselė MFa klF 621(6)20 kvė 39 bei daugelio kitų) intonaciniu pagrindu21 pavyzdžiui
18 Pad C Lukošienė-Puškaitė g 1907 m Putokšlių k sartininkų apyl tauragės r užr e vyči-nas ir L Liaudanskaitė 1989 m
19 Pad z Pečienė-rimkutė g 1905 m kunigiškių k tauragės r užr d Balvočiūtė a nakas a Bareikytė ž zakšeckis 1985 m
20 Pad P klemensas g 1915 m Mažonų k tauragės r užr d račiūnaitė a Maslaus-kas J ivanauskaitė 1985 m
21 Pasak J čiurlionytės tokiai intonacinei krypčiai kurią sudaro sekunda paruoštas kvar-tos šuolis iš antrojo dermės laipsnio į penktąjį žemaičių melodijose tenka vyraujantis vaid-muo (čiurlionytė 1969 305)
111
7 pav Pad M dirkstienė-Pociūtė (vedė) g 1921 B Mažeikienė-nastytė g 1910 m k Pocevičienė-Paulauskaitė g 1896 m visos gyv tučių k nevarėnų apyl telšių r užr r sliužinskas ir i dackevičiūtė 1980 m šifr g razmukaitė 2006 m MFa kLF 43(13)
Beje i n t o n a c i n ė s l i n k t i s i - i i - i i i - i i -v (su akcentuotu užtęstu v laips-niu) būdinga ne tik J raziukevičiaus padainuotai dainai bet ir daugeliui kitų šiaurės aukštaičių dainų melodijų Ji kaip ir minėtose žemaičių dainose Koks tenai lingvas pailsielis Šviesi ta puselė ir kt gali būti melodijos pradine into-nacija pavyzdžiui Oi tu sesuti kdd 8022 Sakyk mergela Ts 2323 Aisim brolė šiena pjauti ts 2 Ūkanio dienełė MFa kLF 632(16) 24 Oi ųžalali kLF 632(17)2 Lrd 45 Barvede pirma pirma Lrd 13 Tai mūsų broliukas tai gana Ls 36 taip pat skambėti melodijos viduryje arba pabaigoje pavyzdžiui Gaidžiuosi kėlio MFa kLF 1527(4)26 Užaugina mani motinėla MFa kLF 1527(29)27 Kur mudu broliukai josim MFa Mg 6840(8)28 Oi ūžia ūžia kdd 76 Tekėk sesuti už mani MFa kLF 909(35)29 Oi sesuti sesutėla kdd 4030 Šią naktelę per naktelę ls 27 Aušt aušrela tek saulala Ls 31 Ko liūd sesuti LLd v 268 Vėlyvi broliukє vėlyvi MFa kLF 1527(25)31 Kai aš augo vien sesute Ls 51 Oi valioj valioj tamsi naktelė ls 73
22 Pad emilija Brajinskienė-Brimanaitė g 1930 m gyv raudondvaryje šeduvos apyl radviliš-kio r šifr L kirsnytė
23 nurodant spausdintą dainos šaltinį visa metrika nerašoma24 Pad akvilė smilgienė g 1901 m valakų k gyv Barklainių k ramygalos apyl Panevėžio r
užr d račiūnaitė ir r račiūnaitė 1985 m šifr L kirsnytė2 Pad a smilgienė (žr aukščiau)26 Pad ieva šulienė-Lazutkaitė g 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl vengerovo r novosi-
birsko sr užr L Burkšaitienė 1988 m šifr d raginytė (rBd 6)27 Pad i šulienė (žr aukščiau) šifr L kirsnytė 1994 m28 Pad Bronė ramanauskienė g 1896 m gyv sidabravo m radviliškio r 29 Pad stasys Briedis g 1914 m Labučių k šeduvos apyl radviliškio r užr a dikčius ir d ra-
čiūnaitė 1987 m 30 Pad e Brajinskienė (žr 22 išnašą) šifr L kirsnytė31 Pad i šulienė (žr 26 išnašą) šifr L kirsnytė
112
8 pav Pad ieva šulienė-Lazutkaitė g 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl venge-rovo r novosibirsko sr užr L Burkšaitienė 1988 m šifr L kirsnytė 1994 m MFa kLF 1527(9)
tiesa minėta intonacinė slinktis kaip pradinė intonacija pasitaiko ir rytų aukš-taičių dainose pavyzdžiui Sutamo tamo tumsi naktala adM 432 Valioj pievų pė-vytałį čad 27 Aisma laukan pažiūrėtų aM 1233 (pastarosios dainos melodinis tipas beje labai artimas žemaičių dainos Kuoks tėn lėngvas pailselis melodiniam tipui) Oi žinklai žinklai aM 22634 O kur tu buvai aM 4873 vis dėlto rytų aukš-taitijoje ji nėra tokia populiari kaip žemaitijoje
vienu iš būdingų žemaičių dainų melodikos bruožų laikoma m e l o d i j ų p a-b a i g a i i l a i p s n i u pavyzdžiui Lek gervė lek gervelė čLLM 11836 Apynėli žaliasis čLLM 128 Augin tėvas du sūneliu čLLM 130 Uoi klevi kleveli MFa klF 1270(95) Augo putinas vidury girios37 Vai tu mergeli ra 7 Oi to seni senuteli Pla 25 Ėr pajauga žali leipa Pla 30 Po Palanguos lygės lonkas Pla 50 Žiūro veizo pruo langelį kvė 16 Tekieje saulele kvė 17 ir kt tokių melodijų nemažai esama ne tik tradicinėje žemaitijoje bet ir apie radviliškį kiek mažiau ndash Pakruojo Pas-valio Panevėžio rajonuose tiesa galima pastebėti kad melodijos besibaigiančios ii laipsniu dažniausia išlikusios garbaus amžiaus šiaurės aukštaitijos dainininkų atmintyje nors be abejo yra ir išimčių Matyt šiose melodijose dar esama anks-tyvojo vietinės melodikos klodo liekanų jos yra mažiau paveiktos aukštaitėjimo proceso nenuostabu kad gana daug (arti 20) tokių melodijų galima aptikti savitos šeduvos krašto dainininkės i šulienės38 gimusios ir augusios toli nuo Lietuvos repertuare pavyzdžiui
32 Pad stefanija Mikalina ir elvyra glemžaitės gyv kupiškyje Įrašyta 1937 m LtrF plokštelė 538(4)
33 Pad emilija kuzavinienė-zaukaitė 69 m kil iš obelių apyl rokiškio r ir edita Meškuotienė-kuzavinytė 36 m gyv vilniuje užr ir šifr d krištopaitė ir L Burkšaitienė 1972 m
34 užr kriaunų apyl rokiškio r3 Pad e kuzavinienė (žr aukščiau)36 var Suka lizdą gerveli ždM 737 Pad Brigita dadurienė-Bandzinaitė g 1925 m zaltriškių k gaurės apyl tauragės r (MFa
kLF 127617)38 dainininkė gimė 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl vengerovo r novosibirsko sr į Lie-
tuvą grįžo tik 1954 m Būdama tremtyje ji išsaugojo arti 100 unikalių gimtosios apylinkės (šeduvos) repertuaro pavyzdžių kuriuose atsispindi senojo vietinio muzikinio stiliaus ir tarmės ypatumai
113
9 pav Pad ieva šulienė g 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl vengerovo r novo-sibirsko sr užr L Burkšaitienė 1992 m šifr L kirsnytė 1994 m kLF 1526(35)
ii laipsnis kaip teigė i šulienės dainų melodiką analizavusi daiva raginytė vyrauja daugelyje dainininkės padainuotų melodijų kartais pradžioje (rBd 9 11 13 15 29 35 36 38 54 59 63 78 85 94 95) dažnai ir baigiamosiose kadenci-jose (rBd 4 14 33 39 47 48 51 66 74 83 95) (raginytė 2001 37) ii laipsnio pabaiga kaip žinoma būdinga senosioms darbo dainoms pavyzdžiui šienapjūtės valiavimams (plg žemaičių ndash LLd d 12 84 85 105 ždM 3 aukštaičių Pakruo-jo r ndash LLd d 12 80 109 Ls 2 3 MFa kLF 1176(53)39 1174(30)40 šl 25)
10 pav Pad ipolitas diržys g 1907 m žibartonių k krekenavos apyl Panevėžio r užr d račiūnaitė ir e vyčinas 1988 m šifr d vyčinienė 2007 m MFa kLF 1176(53)
taigi galima teigti kad ir i šulienės dainos kurioms būdingos pusinės arba baigiamosios kadencijos ii laipsniu rodo ankstyvą melodikos sandarą
tas pat pasakytina ir apie kitų dainininkų padainuotas dainas užrašytas mus do-minančioje aukštaitijos teritorijoje Pavyzdžiui Užuge mučiute užuge senoji MFa kLF 1252(5)41 Ko liūd sesuti LLd v 268 Močiuti tu mana MFa kLF 1174(1)42
39 šis valiavimų melodinis tipas paplitęs ir Pakruojo rajone40 Pad kotryna Pilinkienė-špokaitė g 1924 m Bartkūniškių k kėdainų apyl ir r užr d vana-
gaitė ir L augaitis 1988 m 41 Pad zuzana vaivadienė-šaliukaitė g 1902 m Putrių k Pasvalio vls gyv Pasvalyje42 Pad Bronė gaučienė gyv šašėnų k skėmių apyl radviliškio r užr d vanagaitė ir L au-
gaitis 1988 m
114
Ir atjoja trys broliukai MFa kLF 640(9)43 Oi broli broliukėli44 Ainu par girių girdžiu par antrų MFa kLF 1247(1)4 Apynėli žaliasai purunėli gražusai MFa kLF 1256(29) Atjoja ulanų dvylek eskadronų46 kai kurios šių melodijų itin se-noviškos sandaros neretai sudarytos iš dviejų viena kitai mažai kontrastuojančių dalių47 (AAsup1 arba aasup1 forma) pavyzdžiui
11 pav Pad emilija rauduvienė-vasiliauskaitė g 1919 m diavonų k Pumpėnų vls smiltynės k daujėnų apyl Pasvalio r užr 1987 m šifr d vyčinienė 2007 m MFa kLF 1256(29)
Beje beveik identiškas šios melodijos variantas užrašytas žemaitijoje Mažei-kių rajono židikų valsčiuje
12 pav Pad Leokadija simutienė 56 m Pocaičių k židikų vls Mažeikių r užr z sla-vinskas 1935 m čLLM 128
43 Pad katrė šipelienė-rečiūnaitė g 1893 m Mildžiūnų k gyv Barklainių k uliūnų apyl Pane-vėžio r užr J kubiliūtė ir e timukaitė 1985 m
44 ši daina vidurio Lietuvoje gana populiari nemažai jos variantų (beje visų jų melodijos bai-giamos ii laipsniu) užrašyta Panevėžio ir radviliškio rajonuose MFa kLF 638(22) Pad anelija sipavičienė-Masėnaitė g 1907 m kundarėnų k gyv Lazdinėlių k krekenavos vls Panevė-žio r užr a Bareikytė ir r Baublinskas 1985 m MFa kLF 642(14) Pad klemensas klepšys g 1902 m katrina klepšienė g 1912 m tautkūnų k gyv Marijonavos k velykių apyl Panevė-žio r užr a zakaras r vileišytė ir a nakas 1985 m ta pačia melodija dainuojama ir Žirgelė su-kinkyti pavyzdžiui kdd 84 Pad e Brajinskienė (žr 22 išnašą) užr L kirsnytė ir L Bartašienė 1993 m MFa Mg 6841 Pad Morta Martinaitienė-valnevičiūtė g 1906 m Prastavonių k šeduvos apyl užr g kirvelytė ir r sliužinskas 1977 m ir kt
4 Pad Julija kalvėnienė-keršauskaitė g 1917 m vytartų k Pasvalio vls gyv ustukių k Pasvalio apyl ir r užr 1987 m
46 Pad B Martinaitienė (žr 13 išnašą) užr k kalibatas 2001 m (kka) šifr d vyčinienė 2006 m
47 dviejų dalių formos užuomazgų galima pastebėti senosiose apeiginėse ir darbo dainose (žr čiur-lionytė 1969 261)
11
Pateikti pavyzdžiai leistų teigti kad dainų patildebaigos ii laipsniu ndash dar vienas požymis rodantis minėtų rajonų dainavimo tradicijos savitumą neatitikimą aukš-taitiškos tradicijos kanonams šį teiginį patvirtintų ir L Burkšaitienės komentaras prie dainos Auga kiemi dagilis aM 359 bdquodaina žinoma su vieno tipo melodijomis kurių dalis turi iii laipsnio pabaigas ltgt kitos (dažniausiai a p i e P a n e v ė ž į i r r a d v i l i š k į) ndash ii laipsnioldquo (aM p 704)48 Beje melodijos pabaiga ii laipsniu būdinga ir šios dainos variantams užrašytiems Pakruojo rajone (Ls 55) taigi ir vėl matome tų pačių apylinkių ndash radviliškio Pakruojo ir Panevėžio ndash muzikinio folkloro savitumą
Minėtosios i šulienės repertuare be aptartų baigiamųjų kadencijų ii laips-niu esama ir daugiau savitų intonacijų (intonacinių branduolių) vertų žemaiti-jos aukštaitijos paribio muzikinio dialekto tyrėjų dėmesio Pavyzdžiui nemažas pluoštas melodijų pasižymi baigiamą ja kadencija pagrįsta iv(v)-ii-iii laipsnių intonacija (Užaugina mani motinėla kdd 3 Palankoj palankoj kdd 26 Oj avie-te avietėla kdd 31 ir kt) ši intonacija yra gana būdinga žemaičiams (plg čLLM 120 121 ždM 6 15 35 43 BB 5 6 9 13 29) nors paplitusi ir Pakruojo rajone (plg Ls 31 48) Ji tarsi atvirkščia aukštaitijoje ypač populiariai iii-ii-v laipsnių intonacijai
didelė dalis i šulienės dainų melodijų baigiama krintančia v-iv-iii laipsnių in-tonacija Ji kaip ir aukščiau aptartoji labai būdinga žemaičių melodikai (žr čLLM 122 127 BB 3 7 22 24 ir kt) aptinkama ir ribinių aukštaičių dainų melodijose (pvz žr Pakruojo r ndash Ls 4 7 8 32 35 36 38 41 45 53 54 65 68 72 73 82 84 92 97 radviliškio r ndash kdd 1 18 23 24 53 73 kėdainių r ndash kdd 36) rytinių aukštaičių dainų melodijos paprastai baigiamos šiek tiek kitokia ndash v-v-iii laipsnių ndash intonacija (be pereinamojo iv laipsnio kuris žemaičių dainose neretai būna aukštas arba kintamas bet apie tai ndash vėliau)
Beje kai kuriose i šulienės padainuotose dainose randame ir dar vieną že-maičių dainavimo stilistikai būdingą bruožą ndash s t a i g ų b a l s o n u m e t i m ą i š i l g a i t ę s i a m o d e r m ė s i i i l a i p s n i o į i l a i p s n į melodijos pa-baigoje49 (pvz Sesutėla miela rdB 29 Pas motulę augo rdB 38 Oi jaute jaute rdB 67 Par visą amžių rdB 90) kitose melodijose ndash iš iii į ii (Suklika gulbełės rdB 34) arba iš ii į i laipsnį (Veversėli graž paukšteli rdB 51) žemaitijoje toks balso nušokimas iš iii į i laipsnį yra gana dažnas (čLLM 121 136 139 ra 15 Pla 37 46 ždM 1 ir kt) ndash kai kurie dainininkai mėgsta šitaip pabaigti kone visas savo dainas
48 Plg šl 2 18 49 Į šį žemaičių dainavimo stiliaus bruožą jau buvo atkreipusi dėmesį J čiurlionytė bdquopasitaiko atve-
jų kai dainininkas dainuodamas vienas be pritariamųjų balsų pačioje pabaigoje užtęsia terciją ir nuo jos šoka žemyn į tonikąldquo (čiurlionytė 1969 307)
116
13 pav Pad ieva šulienė g 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl vengerovo r no-vosibirsko sr užr L Burkšaitienė 1990 m šifr d raginytė 2000 m kLF 1527(59)
tai dar kartą patvirtina mintį kad i šulienei gyvenusiai toli nuo Lietuvos pa-vyko išsaugoti reliktines radviliškio krašto (suaukštaitėjusios Žemaitijos) melodi-kos ypatybes kaip matėme daugelis jų būdingos žemaičių muzikiniam dialektui
dar vienas bruožas etnomuzikologų laikomas žemaičių dainų melodikos ypa-tumu (čiurlionytė 1969 308ndash309 plg ždM 14) ndash a u k š t a s (a r b a k i n t a m a s) i v d e r m ė s l a i p s n i s0 kintamas iv laipsnio intonavimas atspindėtas jau pir-majame žemaičių dainų melodijų rinkinyje ndash s stanevičiaus bdquodainų žemaičiųldquo (1833) priede bdquoPažymės ndash žemaitiškos gaidosldquo tai dainos O šalna šalnelė sdž 3 ir Oi neduok dieve sdž 4 toks pat intonavimas būdingas ir daugeliui XX a vi-duryje bei pabaigoje užrašytų dainų melodijų1 pavyzdžiui Dainoukėt mergelės Pla 28 Šiuoj žaliuoj gėreliej Pla 35 Voi Jozi Jozeli Pl 44 Aušt aušrele šonkē Pla 55 Abudu jaunu abudu gražiu kvė 1 Lieke sakalas kvė 18 Oi to mergeli kvė 19 Kytyjai sūreliai MFa kLF 866(35) 866(46) Rūdynė purvynė neišbrendama MFa kLF 625(33) Ir atėjo rudenėlis MFa kLF 866(34) Mislijau ant svieta MFa klF 625(10) Oi klevi kleveli MFa kLF 866(41) Plaukė pyleli MFa kLF 621(20) Aš išdainavau MFa kLF 625(14) ir kt
atkreiptinas dėmesys kad kintamo iv dermės laipsnio intonavimo pavyzdžių XX a pabaigoje aptikta ir ribinėje aukštaitijoje pavyzdžiui radviliškio (žr Apy-nėli žalusis šl 62 Du broliukai kunigai šl 19 Ant ežerėlio plaukioj antelė šl 14) Panevėžio (Pasikloniok motinėlai kdd 663 Mano tėvo margi dvarai 4) Pakruojo (Močiute numiordama ir kt) rajonuose
0 iki XX a pabaigos lietuvių etnomuzikologų darbuose vietoj bdquoaukštoldquo arba bdquokintamoldquo iv laipsnio sąvokų buvo įsigalėjusi sąvoka bdquopaaukštintasldquo iv (arba kuris nors kitas) dermės laipsnis Pastaruoju metu tas pats reiškinys interpretuojamas kitaip pasak muzikos akustikos žinovo ryčio ambrazevičiaus bdquopaaukštintas dermės laipsnis yra paaukštintas lyg koks bdquonetikrasldquo tik mūsų požiūriu o pačiai originaliai muzikinei kalbai jis yra toks pat bdquonormalusldquo kaip ir kiti dermės laipsniaildquo (ambrazevičius 1997 43)
1 nors J čiurlionytė dar XX a septintajame dešimtmetyje rašė kad melodijos bdquosu paaukštintu iv laipsniu mūsų dienomis gali būti laikoma retenybeldquo (čiurlionytė 1969 27)
2 užr šiaulėnų apyl radviliškio r3 užr uliūnų apyl Panevėžio r4 Pad J razikevičius g 1902 m kupstų k Pušaloto vls Panevėžio aps gyv kupstų k skaist-
girių apyl Panevėžio r Pad B Martinaitienė (žr 13 išnašą)
117
14 pav Pad teodora krikščiūnienė-Janutytė 71 m užr g kirvelytė 1977 m šifr J Petrikaitė MFa kF 6838(38) MFa ktr 220(49)
kol kas sunku pasakyti ar šis faktas iš tikrųjų rodo minėtų aukštaitijos rajo-nų melodikos prigimtinį žemaitiškumą o gal tai požymis išreiškiantis universa-lius senojo intonavimo dėsningumus t y natūralią trauką į vyraujantį ndash smarkiai akcentuotą arba tęsiamą dermės v laipsnį56 (Pastebėta kad aukštas iv laipsnio intonavimas žemaičių melodijose būdingas pavyzdžiui intonacinei v-iv(uarr)-v laipsnių slinkčiai nors neretai ivuarr laipsnis skamba ir krintančioje v-iv(uarr)-iii-ii-v laipsnių intonacijoje) norint vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą reikėtų nuodugniau ištirti tradicinio dainavimo ypatumus pasitelkiant psichoakustinių tyrimų metodiką
Aukštaitijos Žemaitijos melodiniai tipai
dainos melodinio tipo7 paplitimas kai kada sutampa (arba iš dalies sutampa) su poetinio teksto variantų paplitimu antai dainos Aš mažui užaugdamu aM 37 varianto poetinio teksto versija žinoma apie Joniškį šiaulius Pakruojį Pasvalį Panevėžį zarasus (aM p 703) kaip matome tai beveik sutampa išskyrus zara-sus su mums rūpima ribine aukštaitijos žemaitijos teritorija Minėtos dainotildes užrašytos Panevėžio rajone melodija (aM 357) kaip teigia L Burkšaitienė iš-siskiria retesne kintančio metroritmo formule (aM p 703) tas pat pasakytina ir apie šios dainos melodijos variantus užrašytus Pakruojo rajone8 taigi visos melodijos priklauso bendram melodiniam tipui jos pasižymi itin laisva metrorit-mine sandara
56 J čiurlionytė manė kad iv laipsnio paaukštinimai ndash tai greičiausiai bdquochromatizmai iškeliantys dominantės reikšmęldquo (čiurlionytė 1969 27) šiandien pasiremdami r ambrazevičiaus lietuvių tra-dicinio dainavimo darnų samprata (žr ambrazevičius 1997 41ndash43 69) minėtą reiškinį interpretuotu-me kaip natūralų iv laipsnio intonavimą jo svyravimą tam tikros aukščio zonos ribose
7 Melodinis tipas ndash tos pačiotildes melodijos temiškai giminingų variantų visuma (četkauskaitė 1998b 12)
8 vieną jų padainavo e kriaučiūnienė g 1895 m Pelaniškių k Pašvitinio apyl Pakruojo r užr v r kriaučiūnas 1964ndash1967 m (kraa) kitą ndash B Martinaitienė (žr 13 išnašą kka)
118
15 pav Pad Bronislava Martinaitienė g 1919 m titonių k Pašvitinio vls gyv kibų k Pašvitinio apyl Pakruojo r užr k kalibatas 2001 m (kka) šifr d vyčinienė 2006 m
vietiniais laikytini ir kitų dainų tipai Oi iš ežera Ls 49 paplitęs Pakruojo Pas-valio Panevėžio Biržų rajonuose Aik oželi vandenio Ls 65 dažnas Pakruojo Pasvalio Panevėžio apylinkėse ir kt tik šiaurės aukštaitijai (Pakruojo r) būdin-gos dainų Aisim broliai šiena pjauti Ldk d 67 Viena linelius nurovio Ldk d 632 Piršly šelmi melagi Ldk v 2359 ir kitos versijos9
vis dėlto neretai dainų poetinio teksto variantų ir melodinio tipo paplitimo teri-torijos skiriasi antai dainos Oi eisiu eisiu aš čia nebūsiu (Ls 54) tipas (Ldk š 558) paplitęs visoje Lietuvoje jis turi keletą versijų tačiau savitas melodinis tipas papli-tęs tik šiaurės Lietuvoje (tiek aukštaitijoje tiek žemaitijoje aM p 701) plg aM 348 rdB 67 (užr radviliškio r) aM 349 (užr Pasvalio r) ir kt tas pat pasakytina ir apie dainų tipus Augo kieme dagilis Ls 55 aM 358 359 (Ldk š 859 jo melodijos PanevėžiondashPakruojondashradviliškio teritorijoje išsiskiria ii laipsnio pabaigomis) Oi tu kleveli (ąžuolėli) žalias medeli aM 284 aM 285 (Ldk v 1984 užr PasvaliondashPakruojondashBiržų teritorijoje) ir kt Įvairiais poetiniais tekstais (Oi brolio broliukėlio Žirgeliai sukinkyti Rūpinkis sesute darželį taisyti aM 40460 ir kt) dainuojamos melodijos priklausančios tam pačiam melodiniam tipui pasak L Burkšaitienės ndash tradiciniam vidurio aukštaičių (aM p 716) giminingos šio melodinio tipo versijos autorės pastebėjimais užrašytos Panevėžio ir radviliškio rajonuose (žr 44 išnašą) analogiškų pavyzdžių rodančių kokio nors konkretaus melodinio tipo susitelkimą tam tikroje aukštaitijos paribio teritorijoje be abejo yra ir daugiau
nemažai dainų paplitusios ir aukštaitijoje ir žemaitijoje (jų melodijos priklau-so bendriems šiaurės Lietuvoje paplitusiems melodiniams tipams) tai jau minėtos Oi eisiu eisiu Jauga kiemi dagilys taip pat Aušt aušrela tek saulala ldk V 17461 Pasėjau linelius lankoj lankoj aM 2762 (Ldk v 1930) ir kt
9 šioje vietoje kalbame apie melodijų ir tekstų tipus žinomus ne tik aukštaitijoje ir žemaitijoje bet kartais ir visoje Lietuvoje todėl manytume tikslinga yra žymėti Lietuvių liaudies dainų katalogo (Ldk) numerius
60 užr kėdainių r krakių apyl61 L Burkšaitienės teigimu iš kvinttoninės dermės šios dainos melodijų bdquopopuliarūs du tipai vienas
paplitęs žemaitijoje kitas ndash šiaurės rytų aukštaitijojeldquo (aM p 681) Mūsų pastebėjimais ribinėje aukš-taitijoje vyrauja žemaitiškas melodijų tipas
62 užr Pasvalio r
119
kai kurie melodiniai tipai užrašyti apie Pakruojį radviliškį šiaulius šeduvą ir gretimuose kraštuose tradicinėje aukštaitijoje iš viso nežinomi arba menkai ži-nomi yra tarsi atklydę iš žemaitijos nors jų poetinių tekstų variantai neretai paplitę gerokai plačiau kartais ndash visoje Lietuvoje Pavyzdžiui rugiapjūtės pabaigtuvių dai-na Išėje broleliai Ls 9 (plg žemaitijoje populiarų melodinį tipą žinomą su poeti-niais tekstais Eisiu į kalną rugelių pakirsti Dainuokit seselės ko nedainuojat Ant ežerėlio rymojau ir kt) vestuvinė sugultuvių daina Oi kleve kleveli Ls 33 (Ldk v 1948 plg žemaičių melodijų artimas versijas Saulute laidžias rBd 71 Ant ežerėlio šl 14 (Ldk v 246) Visi bajorai ir kt) vestuvinė daina Užars takus užsės linus Ls 43 (gimininga šio poetinio teksto melodijoms užrašytoms kelmės ir šilalės r) šeimos daina Kieno tie margi dvarai Ls 47 (užrašyta Pakruojo Pasvalio šiaulių r melodinis tipas paplitęs žemaitijoje keliais variantais užfiksuotas raseinių r) šei-mos daina Kai aš augo vien sesute Ls 51 (gausiai užrašyta Pakruojo Pasvalio Panevėžio r melodijos giminiškos šiaurės aukštaitijoje ir žemaitijoje) vestuvinė daina Kur mudu broliukai josim kdd 1 (plg su žemaitijoje paplitusia Tekiek mergyte už monįs tolimesnė melodijos versija ndash Šelmi berneli laidokeli) vestuvinė daina Po beržyną vaikščiojo kdd 57 (Ldk v 973 gimininga žemaičių dainai Oja oja ojaja po obelim lelija ir kt) vestuvinė daina Oi ūžia ūžia kdd 76 (analogiškas melodinis tipas paplitęs pietų žemaitijoje tauragės r užfiksuotiems variantams būdingos tos pačios melodinės v-ii-v-ii-v v-v-iii-ii-i laipsnių intonacijos) Dygo augo klevelis aM 413 (melodija iškelianti kvintą ir atsiremianti į ii laipsnį būdinga šiaurės aukštaitijai ir žemaitijai) ir kt
16 pav Pad ieva šulienė g 1901 m Baisogalos k Menšikovo apyl vengerovo r no-vosibirsko sr užr L Burkšaitienė 1988 m šifr L kirsnytė 1994 m kdd 57
tokį poetinio teksto variantų ir melodinio tipo teritorinio paplitimo neatitiki-mą matyt galima aiškinti kur kas didesniu melodijų nei poetinių tekstų stabilumu etnomuzikologų pastebėjimais kokiam nors vietiniam melodiniam tipui neretai pritaikomi įvairūs poetiniai tekstai ndash vieni jų vietiniai tradiciniai kiti ndash kontami-nuoti treti ndash atkeliavę iš gretimų regionų dainuojami bendrine kalba ir pan (tiesa būna ir atvirkščiai ndash senam tradiciniam tekstui pritaikoma nauja bendrinė neretai visiškai banali balių melodija) kaip pažymėta ypatingos reikšmės dainų melodi-kos stabilumui turi tam tikros melodijos bei ritmo intonacijos (intonaciniai bran-duoliai) susiformavusios per ilgus šimtmečius dalis jų nedaug tepakito iki mūsų
120
dienų nors būta įvairiausių procesų genčių migracijos istorinių žemių formavi-mosi kultūrinių mainų tarmių maišymosi bendrinės kalbos plitimo ir pan kaip tik iki šių laikų išlikusios minėtos intonacijos ir leidžia etnomuzikologams įžvelgti senuosius dainų melodijų etnokultūrinius ryšius
Išvados
šis nors ir nedidelis ribinės teritorijos dainų melodikos ir dainavimo stiliaus tyrimas leidžia suabejoti kai kurių ankstyvesnės kilmės melodijų aukštaitiškumu Mūsų išskirti požymiai skatina kalbėti apie senojo dainavimo stiliaus palikimą gi-miningą žemaitiškajam o gal tai žemaičių ir žiemgalių savitas kultūrinių mainų re-zultatas tokią prielaidą galbūt leistų kelti archeologų teiginiai bdquoį šiaurės rytus nuo žemaičių plokštinių kapinynų vndashvi a Lielupės bei Mūšos baseine susidarė žiem-galių plokštinių kapinynų sritis riba tarp žemaičių ir žiemgalių laikomos Papilės gruzdžių Lygumų stačiūnų apylinkėsldquo (Lietuvių etnogenezė 1987 135) šiaip ar taip iki šių laikų išlikusi ndash be abejo daugelio šviesios atminties puikių dainininkų dėka ndash dainų melodika matyt dar mena senųjų baltų genčių laikus apie tai labai glaustai buvo užsiminusi ir J čiurlionytė dainų bdquomelodikos skirtumai turi etninį pagrindą ir yra susiję su senovės genčių kai jos dar nebuvo įėjusios į suvienytos Lietuvos sudėtį savitumais tam tikro poveikio šiaurinės srities kaip ir žemaitijos melodikai galėjo turėti ir kaimynystė su latvių gentimisldquo (čiurlionytė 1969 298)
taigi dabar sunku būtų teigti kokį etninį pagrindą turi mūsų nagrinėtos ribinės aukštaitijos dainų melodijos aišku viena jos gerokai skiriasi nuo rytinių aukštai-čių melodikos ir turi neabejotino bendrumo su žemaičių melodika tas pat pasa-kytina ir apie ribinių aukštaičių dainavimo ypatumus intonavimo artikuliavimo būdą balso tembrą ir kt ar visa tai galime laikyti istorinės žemaičių žemės re-miniscencija sunku atsakyti galbūt šioje vietoje derėtų prisiminti ir perfrazuoti archeologo adolfo tautavičiaus žodžius kad bdquodaug kur tarp dubysos ir nevėžio nulupęs dabartinį aukštaitį rasi žemaitį o nulupęs pastarą jį rasi žiemgalį arba ką kitąldquo (cit iš kalnius 2006 83) PakruojondashPasvaliondashradviliškiondashPanevėžio teritori-jos dainų melodikos savitumas galbūt leistų kalbėti ne tiek apie ten bdquobuvusį žemai-tįldquo kiek apie bdquoką kitąldquo Pabandyti išsiaiškinti kas gi tas bdquokažkas kitasldquo ndash tolesnių nuodugnių tyrimų vizija
ŠalTiNiai
aadd ndash Aukštaitija Aukštaičių daugiabalsės dainos sudarė ir parengė daiva vyčinienė (Lietu-vių tradicinė muzika) vilniaus plokštelių studija 2002
adM ndash Aukštaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fonografo įrašai sudarė ir parengė austė nakienė rūta žarskienė vilnius 2004
aM ndash Aukštaičių melodijos parengė Laima Burkšaitienė ir danutė krištopaitė vilnius 1990BB ndash Barbora Buivydaitė (k pl Dainų karaliai ir karalienės) vilnius 2006čad ndash Aukštaičių dainos Šiaurės rytų Lietuva sudarė ir parengė genovaitė četkauskaitė (Lie-
tuvių liaudies muzika [kn] ii) vilnius 1998
121
čLLM ndash Lietuvių liaudies melodijos sudarė ir parengė Jadvyga čiurlionytė Tautosakos darbai [t] 5 1938
kdd ndash Lina kirsnytė Panevėžiškių vestuvės ir vestuvinės dainos [diplominis darbas] rankraš-tis saugomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1994
kka ndash kazimiero kalibato asmeninis archyvaskraa ndash vytauto krikščiūno asmeninis archyvaskvė ndash Kvėdarna sudarytojai kazys Misius albina auksoriūtė [ir kt] (Lietuvos valsčiai kn 5)
vilnius 2004Ldk d ndash vanda Misevičienė Lietuvių liaudies dainų katalogas Darbo dainos Kalendorinių apei-
gų dainos vilnius 1972 p 27ndash242Ldk š ndash vanda Misevičienė Lietuvių liaudies dainų katalogas Šeimos dainos vilnius 1982Ldk v ndash Bronė kazlauskienė Lietuvių liaudies dainų katalogas Vestuvinės dainos jaunosios pu-
sėje vilnius 1976 Lietuvių liaudies dainų katalogas Vestuvinės dainos jaunojo pusėje vilnius 1977
LLd v ndash Lietuvių liaudies dainynas t 5 Vestuvinės dainos kn 3 Mergvakario ir jaunojo sutik-tuvių dainos parengė B kazlauskienė melodijas parengė z Puteikienė ž ramoškaitė vilnius 1989
Lrd ndash Linelius roviau dainavau Onos Bluzmienės tautosakos bei prisiminimų rinktinė sudarė ir parengė Bronė stundžienė [ir kt] vilnius 1990
Ls ndash Lygumai Stačiūnai [sudarytojas robertas Jurgaitis] (Lietuvos valsčiai kn 6) vilnius 2001
Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynasLtrF ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekaMFa kLF (MFa kF) ndash Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto etnomuziko-
logijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo garso įrašai magnetofono juostoseMFa ktr ndash Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto etnomuzikologijos sky-
riaus Muzikinio folkloro archyvo rankraštiniai rinkiniaiPla ndash Plateliai redakcinė komisija venantas Mačiekus (pirmininkas) vacys Milius [ir kt]
(Lietuvos valsčiai kn 3) vilnius 1999ra ndash Rietavo apylinkės parengė vytautas Būda [ir kt] vilnius 1992 rBd ndash daiva raginytė Ievos Šulienės dainos [Bakalauro darbas] rankraštis saugomas Lietuvos
muzikos ir teatro akademijoje 2001sdM ndash Suvalkijos dainos ir muzika 1935ndash1939 metų fonografo įrašai sudarė ir parengė austė
nakienė ir rūta žarskienė vilnius 2003 sg ndash Lietuvių dainų ir giesmių gaidos Lietuvos šiaurės rytuose surinko kun a sabaliauskas
Helsinkai 1916šl ndash Šiaulėnai sudarytojas ir redaktorius aleksandras šidlauskas vilnius 2004ts ndash Tetervins subilda Emilijos Brajinskienės gyvenimas ir veikla sudarė ir parengė vilma
Merkytė vilnius 2006ždM ndash Žemaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fonografo įrašai sudarė ir parengė austė
nakienė rūta žarskienė vilnius 2005
Literatūra
ambrazevičius rytis 1997 Etninės muzikos notacija ir transkripcija vilnius aukštaičių tapatumo paieškos 2006 Aukštaičių tapatumo paieškos straipsnių rinkinys parengė
aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba kaunasBaranauskas tomas 2006 aukštaitija XiiindashXv amžiuje kn Aukštaičių tapatumo paieškos kau-
nas p 27ndash43Bogatyriov Piotr Jakobson roman 1997 Folkloras kaip ypatinga kūrybos forma Tautosakos
darbai [t] vi-vii (Xiii-Xiv) p 201ndash210Burkšaitienė Laima krištopaitė danutė 1990 Aukštaičių melodijos sudarė ir parengė Laima
Burkšaitienė ir danutė krištopaitė vilnius
122
četkauskaitė genovaitė 1981 Dzūkų melodijos sudarė ir parengė genovaitė četkauskaitė vilnius četkauskaitė genovaitė 1998a Aukštaičių dainos Šiaurės rytų Lietuva sudarė ir parengė geno-
vaitė četkauskaitė (Lietuvių liaudies muzika d ii) vilnius četkauskaitė genovaitė 1998b Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija vilniusčetkauskaitė genovaitė 2002 Suvalkiečių dainos Pietvakarių Lietuva sudarė ir parengė g čet-
kauskaitė (Lietuvių liaudies muzika d iii) vilniusčiurlionytė Jadvyga 1938 Lietuvių etnografinės muzikos apžvalga kn Lietuvių liaudies melodi-
jos sudarė ir parengė Jadvyga čiurlionytė spausdinta Tautosakos darbai [t] 5 2-asis pat ir papild leidimas vilnius 1999
čiurlionytė Jadvyga 1969 Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai vilniusdaukantas simonas 1993 Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių parengė B vanagienė
2-asis leidimas vilnius garšva kazimieras 2006 aukštaičiai kn Aukštaičių tapatumo paieškos kaunas p 58ndash65guanini alexandr 1578 Sarmatiae Europea Descriptio quae Regnum Poloniae Litvaniam Sa-
mogitiam Russiam Massoviam Prussiam Pomeraniam Livoniam et Moschoviae Tartariae que partem complexitur krakoacutew
kalnius Petras 2006 aukštaitiškumas lietuviškosios tapatybės kontekste kn Aukštaičių tapatu-mo paieškos kaunas p 66ndash88
krikščiūnas Povilas vyčinienė daiva dainos nuo Lygumų ir stačiūnų kn Lygumai Stačiūnai vyr redaktorius sudarytojas robertas Jurgaitis (Lietuvos valsčiai kn 6) vilnius p 617ndash741
Lebedys Jurgis 1955 Simonas Stanevičius vilnius Lietuvių etnogenezė 1987 Lietuvių etnogenezė straipsnių rinkinys vilniusMukaitė Loreta 2002 kvintos intonacijos sklaida žemaičių liaudies dainose Lietuvos muzikolo-
gija t 3 p 142ndash155 Mukaitė-sungailienė Loreta 2004 Oi ūžkit gauskit Raseinių krašto dainos žaidimai rateliai
šokiai sudarė L Mukaitė-sungailienė vilniusnakienė austė žarskienė rūta 2003 Suvalkijos dainos ir muzika 1935ndash1939 metų fonografo
įrašai sudarė ir parengė austė nakienė ir rūta žarskienė vilniusnakienė austė žarskienė rūta 2004 Aukštaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fonografo
įrašai sudarė ir parengė austė nakienė rūta žarskienė vilniusnakienė austė žarskienė rūta 2005 Žemaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fonografo
įrašai sudarė ir parengė austė nakienė rūta žarskienė vilnius Petrošienė Lina 2003 Lietuvininkų etninė muzika identiteto problema [disertacija] rankraštis
saugomas vytauto didžiojo universitete raginytė daiva 2001 Ievos Šulienės dainos [Bakalauro darbas] rankraštis saugomas Lietuvos
muzikos ir teatro akademijoje sabaliauskas adolfas 1916 Lietuvių dainų ir giesmių gaidos Lietuvos šiaurės rytuose surinko
kun a sabaliauskas Helsinkai slaviūnas zenonas 1974 Polifoninių sutartinių geografinio paplitimo problema kn Liaudies
kūryba t ii vilnius p 16ndash36stanewicze simonas 1829 Daynas Žemaycziu Wylniuje nr 30 3-iasis leidimas vilnius 1999 stryjkowski Maciej 1582 Kronika polska litewska żmoacutedzka i wszystkiej Rusi Warszawastundžienė Bronė 1990 Linelius roviau dainavau Onos Bluzmienės tautosakos bei prisiminimų
rinktinė sudarė ir parengė Bronė stundžienė [ir kt] vilnius vakarinienė audronė 2000 suvalkiečių dainuojamoji tradicija savitas muzikinis Lietuvos dia-
lektas ar kaimyninių regionų paribys Lietuvos muzikologija t 3 p 182ndash193vyčinienė daiva 2001 Lygumų ir stačiūnų apylinkių dainų melodikos ypatybės kn Lygumai Sta-
čiūnai vyr redaktorius sudarytojas robertas Jurgaitis (Lietuvos valsčiai kn 6) vilnius p 611ndash614 vyčinienė daiva 2002 Aukštaitija Aukštaičių daugiabalsės dainos sudarė ir parengė daiva vy-
činienė (Lietuvių tradicinė muzika) vilniaus plokštelių studija zinkevičius zigmas 2005 Lietuvių tautos kilmė vilnius zinkevičius zigmas 2006 etnonimas aukštaičiai amžių bėgyje kn Aukštaičių tapatumo paieš-
kos kaunas p 44ndash57
123
PECULIARITIES OF THE FOLKSONGSAT THE BORDERLANDS BETWEEN AUKŠTAITIJA AND SAMOGITIA
daiva račiūnaitė-vYčinienė
Summary
the article deals with a topic that has hardly ever been investigated in ethnomusicology namely the peculiarities of traditional folksongs at the borderlands between samogitia and aukštaitija so far only certain incongruities in folksong melodics of the peripheral territories (that of southern samogitia or western and northern aukštaitija) and mainstream traditions of samogitia or aukštaitija have been briefly referred to in the scientific literature the author of this article mainly focuses on the question of ldquosamogitianrdquo character of the peripheral aukštaitija asserting that the tendency of folksong melodies becoming more and more ldquoaukštaitija-likerdquo is not entirely original as it keeps increasingly manifesting itself not only in southern samogitia but also in other ethnocultural regions as well she notes that folk singing traditions of the peripheral aukštaitija (eg radviliškis šiauliai Pakruojis Panevėžys and neighboring districts) can be characterized by many features of samogitian melodics and peculiarities of articulation ie low and heavy singing slow ldquoenteringrdquo into the sound ldquotenaciousrdquo intonation loose rhythm pattern of the 1-2-3-2-5 scale degrees coda on the 2nd degree dropping of a voice from 3rd to 1st degree high or variable 4th degree etc Certain folksong melodic types abundant in samogitia are represented in the above-mentioned districts as well while some folksong types should be regarded as local ones found exclusively in districts of Pakruojis Pasvalys Panevėžys and Biržai the conservative character of the folksong melodics the low degree of variation (certain centuries-old intonation nuclei and rhythmic formulas etc) as well as peculiarities of musical articulation related to the dialect (and genetics) enable ethnomusicologists to reveal the ancient ethnocultural ties of the folksong melodies the features of singing typical to the peripheral aukštaitija discerned by the author allow appreciating the ancient heritage of the old singing style related to the samogitian one nevertheless it is still difficult to make it plain whether this could be a reminiscence of the historical samogitian land or some peculiar result of cultural exchange between samogitians and semigallians or something else it probably remains for the future investigations to answer this question it seems that the unique character of the folksong melodics in the Pasvalys-radviliškis-Panevėžys area allows us looking for traces of ldquosomeone elserdquo there rather than for the ldquoformer samogitianrdquo Yet finding out the identity of that ldquosomeone elserdquo remains the task of the thorough future investigations
gauta 2007-09-12
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
124
APIE VIENĄ ŽEMAIČIŲ DAINUOJAMOSIOSTRADICIJOS PAŽINIMO ASPEKTĄ
XIXndashXXI a TAUTOSAKOSUŽRAŠINĖTOJŲ PĖDSAKAIS
Jurgita ūsaitYtėLietuvių literatūros ir tautosakos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash tautosakos užrašytojų pateikiamas dainuojamosios tau-tosakos repertuaro vaizdas rinkiniuose iš žemaitijos ir juose fiksuotas dainų ir dainavimo kontekstas
d a r b o t i k s l a s ndash remiantis 2004ndash2007 m lauko tyrimų duomenimis ir pasitelkus ankstyvesnius šiaurinės žemaitijos tautosakos rankraštinius rinkinius apibūdinti šio regio-no dainų repertuaro fiksavimo atskirais laikotarpiais ypatumus
ty r i m o m e t o d a i ndash aprašomasis lyginamasisž o d ž i a i r a k t a i dainuojamoji tautosaka dainininkas repertuaras tautosakos rin-
kimas folklorinis ansamblis mokyklinis albumas rašytinis folkloras
Įvadinės pastabos
2004ndash2007 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai vyk-dydami lauko tyrimus salantų žarėnų viekšnių židikų bei Ylakių apylinkėse tiesiogiai stebėjo žemaičių gyvenimą nuosekliai žvalgė ir fiksavo šiandienines folkloro apraiškas Parsivežtos medžiagos ndash garso įrašų nuotraukų filmuotų vaizdų taip pat asmeninių įspūdžių dar neišblėsusių po bendravimo su vietos žmonėmis ndash išties pakaktų norint pateikti konkretų ir ganėtinai išsamų šian-dieninį šio regiono folklorinės kultūros vaizdą tačiau straipsnyje rūpėjo pasta-rų jų lauko tyrimų rezultatus apibendrinti pasitelkus platesnę per du šimtmečius įvairių rinkėjų užrašytą medžiagą Labai didelė jos apimtis padiktavo geografinį atrankos kriterijų apsiribojus rinkiniais iš per pastarąsias ekspedicijas tirtų vie-tovių bei gretimų apylinkių Mažai tikėtina jog praplėtus geografines ribas iš-ryškėjusios tendencijos keistųsi iš esmės todėl pristatant XiX a žemaičių dainų rinkimo situaciją remiamasi ir simono daukanto dainų rinkiniu praplečiančiu apsibrėžtą arealą analizei buvo pasirinkta šiaurės žemaitijoje tai yra skuodo
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAI
ISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
12
Mažeikių akmenės kretingos Plungės ir telšių rajonuose užrašyta tautosaka sukaupta visų pirma Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių tautosakos rankraštyno fonduose1 atidžiau analizuota apie penkiasdešimt XiXndashXX a tautosakos rinki-nių2 kurių pasirinkimą lėmė keletas veiksnių chronologinis žanrinis ir kiekybi-nis siekiant nenutrūkstamo dainuojamosios tradicijos vaizdo stengtasi į tyrimą įtraukti įvairiu laiku užrašytą medžiagą kadangi XiX a žemaičių dainuojamoji tautosaka nebuvo nuosekliai renkama todėl labiau gilintasi į XX a rinkinius nes kiekvieną šio amžiaus dešimtmetį reprezentuoja kelios dešimtys rinkinių Be to iš daugiau nei šešių šimtų šiaurės žemaitijos tautosakos rinkinių pirmenybė teikta tiems kuriuose vyravo dainos svarbus motyvas buvo ir rinkinio apimtis peržiū-rai rinktasi stambesni pavienių užrašytojų rinkiniai ir ekspedicijų medžiaga ti-kintis kuo pilnesnio ir nuoseklesnio vaizdo Pirminis sumanymas buvęs apibrėžti žemaičių dainavimo tradicijos kaitos tendencijas tačiau susipažinus su folkloro rinkinių medžiaga iškilo klausimas ar užtenka turimų duomenų fiksuotų kaip sinchroniniai žodinio paveldo tradicijos fragmentai norint suprasti dainuojamą ją tradiciją ir kaip dinamišką procesą galiausiai pasidavus pačios medžiagos dik-tatui apsiribota rinkiniuose fiksuojamo repertuaro bei dainų ir dainavimo kon-teksto analize siekiant pasiaiškinti ar pakanka užrašytosios medžiagos tradicijos kaitos tyrimams
Žemaičių dainų repertuaro apmatai XIXndashXX a rinkiniuose
Folkloristikoje tradicijos elementų istorinė vertinimo perspektyva yra tiesiog neišvengiama tiesa tautosakos moksle istoriniams ir lyginamiesiems tyrimams naudojami duomenys yra sąlygiškai nauji ndash pagrindinis medžiagos masyvas su-kauptas per pastaruosius beveik du šimtus metų Pirmoji pozicija žemaičių dai-nų rinkimo istorijoje neabejotinai priklauso simono stanevičiaus bdquodainoms že-maičiųldquo publikuotoms dar 1829 m taikydamas griežtus estetinius kriterijus į šį leidinį s stanevičius sudėjo trisdešimt gražiausių lyrinių senųjų dainų atrin-kęs iš turėto penkiskart didesnio jų skaičiaus (sdž p 5) kaip tik ši aplinkybė ir neleidžia objektyviai pasinaudoti šiuo šaltiniu tiriant XiX a pradžios žemaičių dainų repertuarą tarp nepaskelbtų ir deja neišlikusių dainų galėjęs būti spėjant iš s stanevičiaus pratarmės žodžio nemažas pluoštas ir kitokių ndash neatitikusių su-darytojo grožio sampratos tikėtina kad tarp jų būta ir humoristinių naujoviškų individualios poetikos kūrinių siekiant apčiuopti anksčiausiai fiksuoto žemaičių dainų repertuaro bruožus atspirties tašku galėtų būti vienas seniausių šio regiono dainų šaltinių ndash s daukanto rankraštinis rinkinys datuojamas 1834ndash1845 m Jį
1 abu fondai ndash Lietuvių mokslo draugijos (LMd) ir Lietuvių tautosakos rankraštyno (Ltr) ndash saugo-mi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyve
2 atidžiau peržiūrėti šie rinkinių rankraščiai LMd i 47 54 83 364 419 1039 Ltr 35 104 234 322 400 658 944 1175 1794 2030 2148 2662 2772 2903 2938 3025 3073 3169 3237 3243 3471 3497 3701 3833 3939 4059ndash4062 4220 4636 4708 4855 4856ndash4858 4967 4970ndash4972 5522 5524 6049 6413 6456 6883
126
sudaro apie 850 dainų ir eilėraščių tekstų3 kuriuos daukanto paraginti užrašė kelios dešimtys jo talkininkų
daukanto rinkinys iš visos XiX a žemaičių tautosakinės medžiagos išsiskiria dainų gausa ir žanrine jų įvairove tikėtina kad bdquožemaitiškojildquo rinkinio dalis tai yra daugiau nei pusšešto šimto dainų (grigas 1983 29) atspindi daugiau ar mažiau visai žemaitijai XiX a pirmojoje pusėje būdingą repertuaro vaizdą
nekeliant sau tikslo pateikti detalią daukanto rinkinio dainų repertuaro ap-žvalgą labiau rūpėtų akcentuoti jo stilistinį margumą sklaidant rinkinį į akis krinta individualiotildes poetikos (dažniausiai ndash socialinės tematikos) tekstų gausa tai rodo kad XiX a pirmojoje pusėje į klasikinį dainų repertuarą natūraliai ir gana intensyviai įsilieja kitotildes estetinės sistemos ndash autorinės rašytinės kūrybos pavyz-džiai iš visų žemaičių tarme užrašytų tekstų šiame rinkinyje net penktadalį suda-ro literatūrinės kilmės tekstai kita vertus žinant daukanto kultūrines intencijas neabejotinai turėjusias įtakos ir dainų rinkimo darbui galima pagrįstai manyti kad dalis rinkinyje randamų individualių eiliavimų dar nebuvo įsilieję į gyvą ją folklorinę tradiciją tapę jos dalimi Pasak kazio grigo nuosekliausiai tyrinėju-sio daukanto tautosakinį palikimą ir liaudies dainos ir individuali poezija šiam buvusi bdquopriemonė tautinei literatūrai ugdytildquo (ten pat 18) atrodo tokia nuostata padėjo populiarinti ir pačią autorinę poeziją dėl to į rinkinį patekę individualios kūrybos tekstai galėjo reikšti keletą svarbių dalykų pirma ndash literatūrinio gyveni-mo intensyvėjimą ir individualios kūrybos potencijų augimą ir antra ndash neišven-giamai viso kultūrinio konteksto veikiamos dainuojamosios tradicijos pokyčius daukanto dainų rinkinys rodo kad folklorinė sistema XiX a pirmojoje pusėje buvo atvira kitų kultūros sferų įtakoms sugerdama atspindėdama ir perdirbdama individualios literatūrinės kūrybos patirtį kitokį pasaulio matymą ir jo raiškos būdus galima spėti kad dalis į rinkinį patekusių individualių eiliavimų buvo to laikotarpio kultūros plitusios raštu elementas kad toks reiškinys XiX a jau buvo išplitęs patvirtina dešimtys Lietuvių tautosakos archyve saugomų rankraščių4 su įvairios tematikos ir žanrų literatūrinės kilmės tekstų nuorašais
XX amžius ndash intensyviausias visų Lietuvos regionų žinoma ir žemaičių tauto-sakos rinkimo metas tačiau šis laikotarpis yra nevienalytis ne tik užrašytos tauto-sakos stilistine žanrine įvairove skiriasi ir pačių rinkėjų intencijos
Pirmojondashpenktojo dešimtmečių rankraščiai leidžia jau gana tiksliai lokalizuoti dainų paplitimą ir susikoncentruoti prie konkretaus regiono ndash šiaurės žemaitijos medžiagos Ji atskleidžia dar ganėtinai turtingą įvairove žaižaruojantį dainų pa-saulį jame klesti senosios klasikinės dainos tačiau šalia jų tarpsta naujoviškos ir iš rašto kultūros atėjusios literatūrinės dainavimo gyvybingumą galėtų patvirtin-ti ir pastebėjimas kad dauguma tekstų ndash pilni išsamūs beveik nepasitaiko nuo-
3 s daukanto sukauptų dainų rankraščių originalai yra Lietuvių nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyve jų nuorašai saugomi Lietu-vių mokslo draugijos fondo rinkiniuose (žr LMd i 54 364)
4 Įvairaus pobūdžio tekstų nuorašų pavyzdžių žr Ltr 329 3293 3297 3302 žemaičių tarmės požymių esama Ltr 3307 3295 3296 rinkiniuose
127
trupų ir kaip susilaikysi čia nepriminus kad šis laikotarpis šiandien ekspedicijose kalbinamų žemaičių nostalgiškuose prisiminimuose iškyla kaip dainavimo aukso amžius tuomet dainos skambėjusios beveik visuose namuose kiekviename kaime ir vienkiemyje vienatvės valandą suteikdamos progų intymiam išsipasakojimui o susitelkusiems į būrį leisdamos pajusti bendrumo džiaugsmą o ir tautosakos res-pondentų būrys tada buvęs gausus ndash vaikai jaunimas suaugusieji ir seneliai ben-dras jų amžiaus vidurkis siektų šiek tiek daugiau kaip 40 metų (palyginkime šių dienų pateikėjų vidutinis amžius perkopia 70)
vertinant iš repertuaro pozicijos atrodytų kad vėliau užrašyta medžiaga žan-riniu ir kokybiniu požiūriu nedaug tesiskiria nuo prieškarinės tačiau tokį vaizdą lėmė XX a pirmojoje pusėje susiklosčiusios tautosakos rinkimo tradicijos pavei-kusios visuose Lietuvos regionuose užrašytos tautosakos pobūdį šeštojo dešimt-mečio folkloristų lauko tyrimuose laikomasi dar prieškariu susiformavusios nuos-tatos visų pirma ieškoti senųjų liaudies dainų6 todėl nereikėtų stebėtis jog nemaža dalis XX a antrojoje pusėje šiaurinėje žemaitijoje sukauptų rinkinių patvirtina selektyvines tautosakos rinkimo tendencijas kita vertus galima pastebėti kad gerokai įvairesnis dainuojamojo repertuaro vaizdas atspindėtas bdquoneprofesionaliųldquo tautosakos rinkėjų daugiausia moksleivių užrašytoje medžiagoje nesigilinant į savo veiklos metodologines prielaidas ir pirmiausia vadovaujantis siekiu užrašyti kuo daugiau jų apylinkėje skambančių dainų šiems užrašytojams atrodo pavy-ko užfiksuoti autentiškesnį gyvą repertuarą dabartiniams tyrinėtojams leidžiantį dar išsamiau pažinti dainavimo tradicijos ypatumus ir kas šiandien galėtų paneig-ti jog ne skirtingi tautosakos rinkėjų motyvai daugiausia lėmė kad tuo pačiu metu vienoje ar gretimose apylinkėse sudaryti dainų rinkiniai bdquokurialdquo gana skirtingas dainų repertuaro versijas7
Panašūs tautosakos rinkimo polinkiai o svarbiausia ndash jos panoraminio vaizdo formavimo folkloristikoje nuostatos išlieka ryškios ir septintojo bei aštuntojo de-šimtmečių rinkiniuose šiai situacijai tirti ypač pravartūs ekspediciniai rinkiniai atspindintys kolektyvinę akademišką folkloristų poziciją Puikus jos pavyzdys galėtų būti stambus net trijų tūkstančių rankraštinių puslapių rinkinys Ltr 3471 Jame yra daugiau kaip tūkstantis dainų iš įvairių daugiausia vyresnio amžiaus pateikėjų užrašytų skuodo kretingos rajonuose 1961 m vykusioje ekspedicijo-je žvelgiant į jį anksčiau sukauptos medžiagos kontekste lyg ir nestebintų jog dauguma rinkinio dainų ndash senosios tarsi atklydusios iš patriarchalinio kaimo kur buvo natūraliai suaugusios su ūkio darbais ir įvairiomis šeimos apeigomis tik vos dešimtą ją dalį dainų sudaro individualios poetikos persmelkti tekstai tačiau šia-me rinkinyje išryškėja ir užmaskuotas tarsi šešėliškas repertuaro vaizdas kurio
apie tai žr stundžienė 2003 15ndash166 vadovas 1936 10ndash207 Plg Ltr 3497 kur absoliučią daugumą sudaro senosios dainos užrašytos vilniaus universiteto
studentų skuodo rajone 1957 m ir Ltr 3075 pristatantį itin platų ir stilistiniu požiūriu nevienalytį židikų ir jų apylinkių (dabar Mažeikių r) 1957ndash1958 m repertuarą pamatytą moksleivių akimis tokiu požiūriu lygintina ir Ltr 4060 bei Ltr 4062 medžiaga rinkta 1969 m gretimuose Mažeikių ir skuodo rajonuose
128
metmenis nubrėžė patys ekspedicijos dalyviai užsimindami apie neužrašinėtas dainas jie kartu akcentavo ir aiškiai besiskiriančias vertybines savo kaip folkloro tyrinėtojų ir žodinės tradicijos reprezentantų nuostatas dainų atžvilgiu8
Belieka apgailestauti kad ne vieno pateikėjo išsakytas polinkis prie naujoviškų dainų ir atviras estetinis jų vertinimas buvo labai menkai atspindėtas akivaizdu jog sprendžiant apie regiono dainų visumą ši kontekstinė informacija dėl ryškaus subjektyvumo visada turės tik šalutinę reikšmę dėl šių aplinkybių susidaryti išsa-mų ir tikrą klasikinių ir naujoviškų dainų santykio vaizdą taip pat tirti dainuojamo-jo folkloro raidos tendencijas darosi ganėtinai keblu Pastangos gelbėti iš užmaršties senosios dainavimo tradicijos reliktus folklorinės kultūros užribyje neišvengiamai paliko nemaža vėlesnės kolektyvinės kūrybos pavyzdžių ndash romansų literatūrinių ir kitų nuo klasikinės stilistikos nutolusių dainų
kas šiandien imtųsi įvertinti kaip ši taktika paveikė ir kokią tebedaro įtaką folk-loro studijoms Bet akivaizdu kad ne vieną dešimtmetį trukęs atrenkamasis tau-tosakos užrašinėjimas pakoregavo dainų repertuaro vaizdą Folkloristų sudarytas (vėliau aprašant ir sisteminant atrinktą ją medžiagą) dainuojamojo folkloro vaizdas neatspindi tikrosios tam tikru metu gyvavusios tradicijos
Platesnių komentarų paaiškinančių užrašytos tautosakos gyvavimo aplinkybes ir sąlygas peržvelgtuose rinkiniuose taip pat stokojama daugiausia pasitaiko kon-kretiems tekstams skirtų glaustų pastabų susijusių su dainos turiniu išmokimo atsiminimo situacija paties pateikėjo įspūdžiu toli gražu ne kiekviename rinkiny-je randame tautosakos rinkėjų apibendrinimus ir paaiškinimus kurie dabar galbūt leistų greičiau pastebėti folklorinės kultūros tęstinumo ar pokyčių ženklus
XX a pabaigos tautosakos rinkiniai tebetęsia iki šiol vyravusį tekstologinį kie-kybinį folkloro rinkėjų interesą dauguma tautosakos rinkinių vis dar sudaromi kaip žodinės tradicijos tekstų saugyklos tekstai yra tarsi praradę ryšį su žmogumi ir jo gyvenimu rankraščiuose fiksuojami jau ne sykį užrašytų dainų variantai kaupiama regioninio ar individualaus repertuaro išklotinė leidžianti konstatuoti konkrečios dainos paplitimą erdvėje ir laike tačiau užrašomi tekstai kaskart aki-vaizdžiau rodo dainavimo tradicijos silpnėjimą pasireiškiantį tekstų trumpėjimu užmiršimu pasitraukimu į pasyvią ją atmintį (turint omenyje rašytinio folkloro apraiškų gausėjimą) reikia pažymėti kad daugumos rankraštinių rinkinių kon-tekstinė informacija taip pat orientuota pirmiausia į teksto kaip kūrinio suvokimą tai leidžia susidaryti gana statišką repertuaro vaizdą kuriame dainos atrodo tarsi sustingusių scenos paveikslų dekoracijos tokį įspūdį daro dauguma pavienių užra-šytojų parengtų taip pat ir lauko tyrimų ataskaitomis virtusių tautosakos rinkinių
8 kaip pavyzdys pateiktini keli individualų pateikėjų repertuarą apibūdinantys komentarai ku-rie neretai yra vieninteliai naujoviškų dainų gyvavimo liudytojai bdquo[Pateikėja] moka daug dainų tačiau labiau mėgsta naujesnes romansus literatūrinės kilmės sakosi daugelį išmokusi iš radijo senąsias tradicinėm žemaitiškom melodijom dainas dainuoja nenoriai ndash jos esančios jai negražiosldquo (Ltr 3471 8 pluoštas p 30) bdquo[Pateikėjas] labai sunkiai prisiminė dainų tekstus ltgt repertuare yra ne tik šios užrašytos tradicinės liaudies dainos bet ir naujoviškos dainos ypač romansai atro-do kad [pateikėjas] nedaro dainų atrankos o stengiasi išlaikyti viską ką girdi aplinkui dainuojantldquo (Ltr 3471 3 pluoštas p 109)
129
Beje ši praktika tarsi patvirtina tendenciją kad plačiau folkloro kontekstų lauką privalu aprėpti tik moksliniame tekste (plg stundžienė 2003 13ndash32 Būgienė 2007 56ndash70) arba žymesniam dainininkui skirtoje apybraižoje (plg aivd)
Ką ir kaip fiksuojame šiandien
atsiremiant į retrospektyvią šiaurės žemaitijos tautosakinių rinkinių apžval-gą įdomu palyginti pastarųjų ketverių metų folkloristų kolektyvinius tyrimus ir individualius pastebėjimus pirmiau minėtose ekspedicijose 2004ndash2007 m ekspe-dicijų tikslas buvo ne tik į garso ir vaizdo laikmenas įrašyti išgirstą tautosaką bet ir stebėti folklorinę kultūrą plačią ja prasme kontekstinė informacija atkreipianti dėmesį į tiriamos vietovės kultūrinę ir socialinę terpę užkabinanti sąsajas tarp praeities ir dabarties reiškinių neretai naujomis spalvomis nuspalvina visą užra-šytą tautosakos repertuarą ir pačiu bendriausiu aspektu rodo tradicijos potencialą jos svarbą konkrečiai bendruomenei
tautosakos kontekstinio tyrimo aktualumą lietuvių folkloristai ėmė kelti jau prieš kurį laiką įvertinę tiek europinę folkloro lauko tyrimų patirtį tiek reflektuodami nū-dienos folkloristikos poreikius ir uždavinius šiandien vis dar tebediskutuodami dėl folkloro konteksto apimties folkloro ir ne-folkloro santykio tautosakininkai pradeda preciziškiau gilintis į dainavimo svarbą kiekvienam žmogui vertinti dainos ir dai-nuojančiojo statusą bendruomenės ir individo gyvenime pastebėti tradicines ir nau-joviškas dainavimo apraiškas sklaidos būdus tautosakos sąlytį su kitomis kultūrinio gyvenimo formomis stebint gyvąją tradiciją gali iškilti naujų iki tol nepastebėtų reiškinių kurie įtraukti į kontekstines studijas leis vienu ar kitu aspektu išryškinti dainuojamosios tradicijos tęstinumo gyvybingumo kaitos bruožus
gero dainavimo (pastaruoju metu jau rečiau tapatinamo vien su klasikinių liaudies dainų mokėjimu) vertės suvokimas net ir šiomis dienomis išliko stimulu vertusiu ieškoti pasižymėjusių dainininkų sugebėjusių išsaugoti nesuaižėjusį dai-nų repertuarą tačiau buvo apsispręsta užrašyti visas dainas ndash tiek žmonių gerai menamas tebedainuojamas tiek ir tas kurias prašymų ir užuominų paskatinti jie traukė iš pasyviosios atminties gelmių nestebino jog netikėtai užkluptas retas kuris galėjo iškart neklysdamas dainą išdainuoti iki galo kiekvienas stabtelėji-mas netrukdavo išsilieti į apgailestavimų tiradą dėl nusilpusios atminties ndash juk ka-daise daugybė dainų mokėta su malonumu dainuota o dabar štai staiga prireikus pinasi jų žodžiai susimaišo posmai stringa gaida tačiau pasitaikė sutikti tokių kurie be didesnių pastangų prisiminė keletą ar net ir kelias dešimtis dainų gal tik retkarčiais užmesdami akį į užrašus padedančius pažadinti atmintį Beje šiuokart ir vėl pasitvirtino nuo seno praktikuojama tautosakos rinkėjų taktika kai sutrik-džius žmogų rodos elementariu prašymu padainuoti pažadama pas jį sugrįžti po keleto dienų ir ne vien tam kad užrašytum dar vieną variantą bet kad sykiu su juo išgyventum atsiminimo malonumą gautum progą prisilytėti prie asmeniškų išsipasakojimų su tokiomis nuostatomis žvelgiant į žmogų ir vietinę folklorinę tradiciją pavyko išgirsti palyginti nemažai tik žemaičių regionui būdingų senųjų
130
klasikinių dainų ir užfiksuoti čia įsigalėjusį ir pamėgtą naujovišką visoje Lietuvoje populiarų repertuarą
vertinant šių dienų dainavimo situaciją neįmanoma apeiti folklorinių ir etno-grafinių ansamblių veiklos ir jų daromos įtakos provincijos kultūriniam gyvenimui sukinėjantis kaime ar miestelyje ir klausiant kelio pas dainuojančiuosius žmonės pirmiausia prisimena meno saviveiklos dalyvių pavardes todėl pagrįstai susidaro įspūdis kad bet kuris bendruomenės narys savęs jau nelaiko žodinės tradicijos tęsė-ju mieliau šią funkciją deleguodamas socialiai aktyvių organizuotų žmonių grupei ir jų atstovams vis dėlto objektyvumo dėlei reikia pripažinti kad dažnai ne tiek tautiškos nuostatos ir jų keliamos aspiracijos paskatina žmones ateiti į folklorinius ansamblius kiek jų teikiamos socialinės ir kultūrinės savirealizacijos galimybės noras patenkinti natūralų bendravimo su žmonėmis poreikį svarbus ir psichologi-nis malonumas patiriamas dalyvaujant priimtinoje veikloje
Lankytose žemaitijos apylinkėse folklorines tradicijas dabar palaiko kultūros namų mokyklų ansambliai kuriems vadovauja ir jų repertuarą sudaro etninės kul-tūros žinovai savo nišą kultūrinėje apylinkės veikloje randa į dainuotojų grupeles susibūrę bendraminčiai ypač iniciatyvos nestokojančios moterys daug laisviau žvelgiančios į folklorinius pasidainavimus savo muzikinius gebėjimus rodo ir vie-nos šeimos kelių kartų atstovus subūrę ansambliukai
gilinantis į folklorą propaguojančių ansamblių dainavimą nesunku įžvelgti be-siskiriančias jų repertuaro sudarymo tendencijas diplomuotas specialistas vado-vaujamą kolektyvą būtinai stengiasi išmokyti kuo daugiau savo regiono daugiau-sia ndash senųjų dainų sąmoningai formuodamas bdquoklasikinįldquo žemaitišką repertuarą dėl to folklorinių ir etnografinių ansamblių repertuarą galima laikyti stilistiškai vienalytiškiausiu bdquoMokytoldquo vadovo neieškančios dainuotojų grupės reprezentuoja reljefiškesnį bdquošiuolaikiškesnįldquo tradicijos paveikslą mėgsta populiarų regionišku-mu neišsiskiriantį bendralietuvišką dainavimą ndash renkasi romansus autorines bei įvairias naujoviškas dainas prisimena ir vieną kitą senesnę ndash neretai savo mamos ar tėvelio mėgstamiausią
svarbu pažymėti kad ansamblių repertuaras daro nemenką įtaką pačiai folklo-rinei tradicijai tarp kolektyvinio ir individualaus išmokto ir paveldėto repertuaro vyksta nuolatinė cirkuliacija asmeninis per gyvenimą susiformavęs ansambliečių dainų repertuaras papildomas bendrai išmoktomis ir atliekamomis dainomis ir tam-pa asmeninės patirties dalimi nors po vieną prikalbintieji padainuoti tebegyvuo-jančių ar jau iširusių ansamblių nariai neužmiršta pabrėžti mokantys ansamblio ir savo dainas
žmonėms dainuojant po vieną arba kaip dažniau patys pageidauja su artimu giminaičiu geru kaimynu draugu tikėtasi ne tik išgauti individualaus repertuaro apmatus bet ir stebėti pateikėjo laikyseną išryškinti požiūrį į dainavimą kiekvie-nas jų išgyvendamas asmeninį santykį su tradicija turėdamas aiškų požiūrį į dai-navimą reprezentuoja tam tikrą laikysenos tipą Pavyzdžiui geram dainininkui puoselėjančiam savo polinkį jau pelniusiam bendruomenės pripažinimą būdingas santūrus rimtumas orus pasididžiavimo išgyvenimas auditorijos dėmesį patyrę
131
scenos skonį žinantys gyvo temperamento dainininkai tautosakos rinkėjus sutinka pasitikėdami savimi jau suvokdami savo vertę ir reikalingumą (tik ar neužčiuopsi tada surepetuoto jausmo amatininkiško nusiteikimo ženklų) Bet yra ir kita patei-kėjų grupė žavinti atsakingumu ir jautrumu kai paprašytas prisiminti daugiau dai-nų po dienos kitos jau lūkuriuoja prie lango su visu pluoštu per kelias nemigo naktis vėl po posmą surankiotų dainų atgyja ne tik žodžiai ir melodijos pats žmogus nu-švinta galėdamas prisiminti dainas Jos pažadina jausmus prikelia prisiminimus iš ko išmokta kada ir su kuo dainuota Per dainą atsiskleidžia visas gyvenimas tačiau vis dažniau tenka susidurti ir su neutraliu ar atsainoku požiūriu kai pernelyg nesi-graužiama dėl kliūvančios gaidos užmirštų posmų kai atsivertus dainų sąsiuvinį ar populiarią knygelę tautosakos rinkėjui siūloma pasirinkti bdquoreikalingasldquo dainas
kadaise klestėjęs dainavimas praėjusiais šimtmečiais tarpęs apeiginėse ir buiti-nėse gyvenimo srityse XX a pirmojoje pusėje pasak vyresnio amžiaus žemaičių dar buvo natūrali visuotinė kaimo bendruomenės ir atskiro žmogaus saviraiškos forma ir nors amžininkai jau XiX a stebėjo dainavimo slopimo požymius dvidešimtajame šimtmetyje dėl itin intensyvių ekonominių socialinių ir drastiškų istorinių pokyčių išryškėjo dar stipresni folklorinės tradicijos poslinkiai kaitą atspindi kontaminuotų fragmentiškų tekstų gausa antrinės dainavimo kultūros raiškos sferos išsiplėtimas Praradęs ryšius su apeiginiu kontekstu dainavimas susikoncentravo kolektyvinėje kultūrinėje pramoginėje arba grynai intymios individualios saviraiškos srityse
tiriant žodinį paveldą neįmanoma apeiti įvairių folklorinių užrašų Jų egzis-tavimą ir plitimą galima sekti per visą XX amžių nors pavyzdžių netrūko jau ir anksčiau ndash devynioliktajame šimtmetyje rašytiniu pavidalu gyvuojanti tautosaka sudaro gana ryškų folkloristų pripažintą tačiau iki šiol dar menkai tyrinėtą žodi-nės tradicijos rūšį9 su jai būdingais formos ir struktūros požymiais apibrėžta funk-cionavimo sfera savitu santykiu su žodžiu gyvuojančia tautosaka dainų tyrėjus pirmiausia domina dainų sąsiuvinių turinys ir gyvavimo kontekstas kokius tekstus kas kur kada kokiam reikalui kaupė ir naudojo Be šių dalykų sąsiuvinių me-džiaga gali atskleisti asmens šeimos giminės repertuaro savitumą leidžia spręsti apie kūrinių gyvavimo laiką jų visuotinumą ar lokalumą suvokti dainuojamosios tradicijos niveliacijos apimtis be to yra parankus objektas tekstologiniams tyri-mams asmeniniai tautosakos užrašai ndash gana patikimi gyvosios žodinės tradicijos liudytojai nes į sąsiuvinius žmonės paprastai užsirašydavo labiausiai patinkančias dainas taip pat populiarius didesnei visuomenės daliai priimtinus jos skonį tenki-nančius kūrinius tai yra užfiksavo konkretaus laiko aktualias folklorinės kūrybos tendencijas tautosakos užrašai gali atskleisti ir kai kuriuos jų sudarytojų individu-alius bruožus ndash estetinį skonį palinkimą prie vieno ar kito tautosakos žanro kon-servatyvumą ar atvirumą masinės kultūros apraiškoms grožinei literatūrai toks požiūris gali suteikti pagrindo pamąstymams apie socialinę ir kultūrinę aplinką jos palankumą žmonių folkloriniams polinkiams pasireikšti todėl dalį tautosakos sąsiuvinių galima laikyti dvasinio gyvenimo metraščiais tradicinės kultūros ir jos atstovų tyrinėjimams reikšmingais dokumentais
9 apie rašytinės ir žodinės tradicijos sąveikas žr ivanauskaitė 2003 13ndash29
132
Pastarųjų metų stebėjimai rodo kad žmonių polinkis užrašyti pačių mokamas naujai išgirstas ar perskaitytas dainas išties yra gajus dažnuose namuose teko sklai-dyti asmeninius tautosakos rankraščius ndash dainų sąsiuvinius albumus ant pavienių lapų ir tiesiog popieriaus skiaučių perrašytų tekstų pluoštus Juos vartant buvo proga paklausinėti kodėl kam jie buvo ir tebėra saugomi panaudojami Motyvų paska-tinusių žmones imtis rašiklio būta įvairių sumanymas rašytine atrodytų patiki-miausia forma įamžinti savo žinojimą ne vienam subrendo savarankiškai taip galė-jo būti realizuotos nuoširdžiai išgyventos kultūrinės aspiracijos panorus sau pačiam atskleisti mokamų dainų skaičių pagaliau taip tikimasi palikti neįkainojamą atmi-nimą vaikams ir anūkams Pastebėta kad dažnas savo apylinkės žmonių žinomas dainininkas turi ir labai brangina asmeninius dainų sąsiuvinius iš galybės panašių užrašų jie išsiskiria stambumu ndash tai ne vienus metus o kartais ir dešimtmečius pil-dyti rinkiniai Jie kalba ne apie atsitiktinį rašiusiojo pomėgį bet esminį susidomėji-mą netgi savotišką bdquoprofesinįldquo interesą norom nenorom susidaro įspūdis kad dainų sąsiuvinis tapo reikalingas kaip atributas pateisinantis gero dainininko vardą
visiškai kitokios prigimties ir pritaikymo galimybių yra pavienių dainų nuo-rašai ant palaidų popieriaus lapų nemažus jų pluoštus sukaupia folklorinių an-samblių nariai mokydamiesi kolektyvo bendro repertuaro tautosakos rinkėjams ir tyrinėtojams tokie užrašai daugiau pasako apie folklorinių ansamblių judėjimo masiškumą ir populiarumą konkrečių kolektyvų repertuaro sudarymo tendencijas nei apie šiuos nuorašus saugančio žmogaus santykį su propaguota tradicija
ne vienuose aplankytuose namuose kalbėtasi apie albumus ndash jaunystėje dar mokyklos laikais rašytus dainų ir poezijos sąsiuvinius su palinkėjimų atminimų aforizmų intarpais Mokykliniai albumai būdami populiariosios kultūros dalis yra įgiję ir gana ryškių folklorinei kūrybai būdingų bruožų albumai paprastai funk-cionuojantys tam tikroje amžiaus ir socialinėje grupėje sudaromi laikantis nusi-stovėjusių modelių lemiančių albumų struktūros ir formos ypatumus stereotipinį turinį kita vertus tokie albumai ndash nuolat kintantis reiškinys pasiduodantis laiko-tarpio mados tendencijoms labai priklausantis nuo kultūrinės aplinkos net ir vien dainoms skirti albumai nėra visiškai vienodi tie keli dainų albumų egzemplioriai kuriuos teko atidžiau pavartyti ekspedicijose kol kas leidžia kalbėti apie du ryškes-nius mokyklinių dainų albumų tipus vienas sietinas su abiturientų tradicija suda-ryti albumą mokyklos baigimo proga Pavyzdžiui šeštojo dešimtmečio pradžioje Ylakių vidurinės mokyklos baigiamosios klasės moksleiviai keitėsi sąsiuviniais į kuriuos vienas kitam įrašydavo po vieną ar keletą dainų šitaip per vienus mokslo metus storus sąsiuvinius užpildydavo liaudiškų ir autorinių dainų tekstai lietuvių poetų ir verstiniai eilėraščiai darbar toks sąsiuvinis10 leidžia susidaryti nuomonę apie tuo metu mėgtas dainas jaunimui aktualų repertuarą vyresniųjų klasių moks-leivių literatūrinį akiratį
kitam albumų tipui atstovautų vieno žmogaus užrašinėti tekstai šiuos sąsiuvi-nius albumus ypač mėgsta paauglės mergaitės sudarydamos albumus jos vadovau-
10 vieno tokio sąsiuvinio albumo savininkė dabar gyvenanti židikuose leido jį nusikopijuoti kopija saugoma Lietuvių tautosakos rankraštyne
133
jasi savo amžiaus grupei būdinga estetikos samprata Paauglystėje patikusios dai-nos buvo ne tik išrašinėjamos bet ir dainuojamos dar prieš porą metų salantuose jauna moteris iš savo prieš du dešimtmečius prirašyto žurnalų iškarpomis ir pačios piešiniais pagražinto sąsiuvinio galėjo prisiminti ir padainuoti kiekvieną dainą
relikvijos teisėmis saugomi asmeniniai tautosakos rankraščiai specialistų ver-tinami kaip žodinės tradicijos visateisiai dokumentai Jie kaip ir išimtinai moterų kutūrinės saviraiškos sferoje išsilaikę mokykliniai albumai dar laukia nuoseklaus tyrinėtojų dėmesio
Baigiamosios pastabos
straipsnyje paanalizuotas vos vienas kitas žemaičių dainuojamosios tradicijos fiksavimo aspektas atsiveriantis rankraštiniuose XiXndashXXi a pradžios tautosakos rinkiniuose tačiau ir ši apžvalga leidžia suvokti kad praeityje vyravusi tautosakos rinkimo praktika užrrašinėtojus orientavo pirmiausia į repertuaro kaupimą šitaip leisdama užčiuopti tik turtingos ir įvairialypės tradicijos fragmentus ir nors šiandien akivaizdu jog tūkstančių dainų variantų anaiptol nepakanka norint pažinti pačią dainavimo kultūrą sukaupta medžiaga jau leistų aprėpti ir aprašyti žemaičių regi-ono dainų repertuaro įvairovę išryškinti jo slinktis žodinės liaudies kūrybos terpė suvokiama ne tik kaip etnografinis fonas bet ir socialinės kultūrinės aplinkybės su-dariusi pagrindą ir sąlygas tautosakai gyvuoti ir reikštis tautosakos rinkėjų taikiklyje atsidurdavo nenuosekliai todėl tik priešokiais arba apskritai nebuvo aprašoma tai lėmė kad šiandien mums prieinamas dalinis nevisapusiškas folklorinės tradicijos vaizdas Pastarųjų lauko tyrimų metu folkloristai stengiasi aprėpti ir rinkiniuose kuo objektyviau atspindėti įspūdį kilusį bendraujant su pateikėju kai pokalbis mode-liuojamas pateikiant klausimus arba sekama pateikėjo minčių kalbos tėkmė ir vienu ir kitu atveju tikimasi pajusti individualų pateikėjo sąlytį su dainomis bei kitais folk-lorinio turinio dalykais neretai įvairialypė kontekstinė informacija suteikia papil-domų kartais netikėtų tautosakinio teksto vertinimo ir interpretavimo aspektų
žvelgiant iš šių dienų perspektyvų archyvuose sukaupta medžiaga sudaro ne-menką pagrindą jau senokai pribrendusiems nuosekliems dainavimo regioninio savitumo tyrimams regioniškumo tyrimai nors folkloristų darbuose apie juos užsimenama jau ne vieną dešimtmetį vis dar nesulaukė problemiškos išsamios studijos pagrindžiančios tokio pobūdžio tyrimų naudą ir svarbą išryškinančios esminius struktūrinius psichologinius socialinius funkcinius kultūrinius ir ki-tokius regionų folklorinės tradicijos bruožus iki šiol vyravę žanriniai poetikos ir semantikos dainų tyrimai nors ir suteikė pagrindo žodinės tradicijos elementuose ieškoti regioninių skirtybių arba bendrumų bet dėl apibrėžtų metodologinių aspi-racijų negalėjo pateikti išsamios analizės o tokios belaukiant žemaitiškoji me-džiaga nepabrėžiant jos etniškumo sėkmingai panaudojama semantiniuose lygi-namuosiuose tipologiniuose folkloristų tyrinėjimuose
134
ŠalTiNiai
aivd ndash Aš išdainavau visas daineles Pasakojimai apie liaudies talentus ndash dainininkus ir muzikan-tus [kn] 1ndash2 sudarė ir parengė danutė krištopaitė vilnius 1985 1988
LMd ndash Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos rankraštyne
Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynassdž ndash Daynas Žemaycziu surynktas yr yszdutas par symona stanewicze Mokslynynka Lyte-
raturas yr gražiuju Prytirymu Wylniuje metuose 1829 p 65 naujas leidimas simonas stanevičius Dainos Žemaičių parengė Juozas girdzijauskas vilnius 1999 p 182
Literatūra
Būgienė Lina 2007 Pasakojamoji tautosaka skirtingų kartų žemaičių lūpose kelios pastabos apie viekšnių apylinkių pasakojimus Tautosakos darbai [t] XXXiii p 56ndash71
grigas kazys 1983 simonas daukantas ir lietuvių tautosaka kn simonas daukantas Žemaičių tautosaka t 1 Dainos parengė vytautas Jurgutis Bronė kazlauskienė vilnius p 11ndash42
ivanauskaitė vita 2003 Folklorinės tradicijos kaitos ypatumai Tautosakos darbai [t] Xviii (XXv) p 13ndash29
stundžienė Bronė 2003 Merkinės dainų istorija vizija ir tikrovė Tautosakos darbai [t] XiX (XXvi) p 13ndash32
vadovas 1936 Tautosakos rinkėjo vadovas kaunas p 80
REGARDING ONE ASPECT OF KNOWINGTHE SAMOGITIAN FOLKSONG TRADITION
TRACING THE STEPS OF FOLKLORE RECORDERSFROM THE 19TH ndash 21ST CENTURIES
Jurgita ūsaitYtė
Summary
the article presents a survey of the northern samogitian folksong tradition reflected in the folklore manuscripts from the 19th till the beginning of the 21st century By using the descriptive and comparative methods the author attempts to evaluate the peculiarities of recording the folksong repertoire from this region in the course of different periods the nature of the investigated subject ie the manuscript folklore collections prompts her deeper inquiry into the recorded data in terms of its exhaustiveness and sufficiency for the purposes of studying the folksong tradition
recording of the samogitian folksongs started in the first half of the 19th century the repertoire from this period is best represented in the folksong collection by simonas daukantas (1834ndash1845) it gives evidence of the rich and varied (both in terms of style and genre) repertoire of samogitian folksongs of the time open and susceptible to various literary influences
The 20th century is usually characterized by the most intensive activities of folklore collection in various Lithuanian regions samogitia being no exception nevertheless during this period the different attitudes towards folklore collection also distinctly took shape significantly influencing the qualitative and generic scope of the recorded materials the priority to recording the classical folklore took root in the beginning of the 20th century and influenced the numerous fieldwork sessions until as late as the 1970s Yet it must be noted that this prominent line of recording primarily the old folksong layer significantly diminishes our possibilities of establishing the real idea regarding the 20th century folksong repertoire and investigating the tendencies of change affecting the folksong
13
tradition Manifestations of these changes in terms of weakening modes of traditional folklore existence and the emerging new forms of folklore creativity become increasingly relevant in the fieldwork investigations of the end of the 20th ndash beginning of the 21st centuries Besides the nowadays scholarly fieldwork sessions distinctly present attempts at not only recording the oral heritage itself but also at observing the folklore culture in its broadest sense at accumulating various contextual information related to different spheres of individual community social cultural and other kinds of life and surroundings
gauta 2007-12-03
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
136
ŽEMAIČIŲ ŠOKIŲ RATELIŲ IR ŽAIDIMŲ BRUOŽAI
daLia urBanavičienėLietuvos muzikos ir teatro akademija
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash žemaičių šokiai rateliai bei žaidimaid a r b o t i k s l a i ndash aptarti žemaitijos choreografinio folkloro pagrindinius bruožus ir
apibūdinti esamus tyrimus išanalizuoti senesniuose šaltiniuose ir vėlyvesnėje archyvinėje medžiagoje pateikiamus duomenis nustatyti žemaičių choreografinio folkloro raidos ten-dencijas
ty r i m o m e t o d a i ndash istorinis aprašomasis lyginamasis ž o d ž i a i r a k t a i žemaitija šokiai rateliai žaidimai apeigos
Tyrinėjimų ir šaltinių apžvalga
Palyginti su kitų Lietuvos regionų choreografiniu folkloru žemaičių šokiai ra-teliai ir žaidimai tyrinėti bene daugiausia 1994 m Lietuvos muzikos akademijos etnomuzikologijos katedros studentė solveiga zvicevičienė apgynė diplominį dar-bą bdquožemaičių pasilinksminimo choreografijaldquo (vadovė d urbanavičienė) nema-žai dėmesio žemaitijos choreografiniam folklorui skyrė buvusi Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja eugenija venskauskaitė 1997ndash1998 m ji surengė semi-narų ciklą bdquoChoreografinis folkloras nūdienos regionuoseldquo kurio metu nufilmavo vietinių folkloro ansamblių atliekamus šokius ir ratelius parengė metodinius rin-kinėlius apimančius įvairias atskirų regionų teritorijas šios medžiagos pagrindu e venskauskaitė pradėjo rengti rinkinį bdquošoks broliukai šokinįldquo vėliau jį pabaigė ir 2001 m paskelbė audronė vakarinienė (2003 m pasirodė šį leidinį papildantys šokių ratelių ir žaidimų garso įrašai) rinkinio įžanginiame straipsnyje glaustai apibūdintos regioninės žemaičių choreografinio folkloro ypatybės skyriuje bdquože-maitijaldquo pateikti 37 šokiai 3 rateliai ir 1 žaidimas nemažai žemaičių choreografi-nio folkloro pavyzdžių paskelbta ir kituose rinkiniuose1 tačiau juose nėra įžanginių pastabų apie pateikiamos medžiagos regionines ypatybes
1 Pavyzdžiui e venskauskaitės sudarytame rinkinyje bdquošokiai ir rateliaildquo (1989) paskelbta 18 šokių (šr 3 11ndash15 17 20 21 24ndash26 33 34 44 48ndash50) ir 2 rateliai (šr 73 78) alinos kirvaitienės suda-rytame rinkinyje bdquoLietuvių liaudies rateliai ir šokiaildquo (1991) ndash 9 šokiai (LLrš 10 26 28 31 32 57 62 64 79) 3 rateliai (LLrš 16 23 80) ir 2 žaidimai (LLrš 11 15)
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAI
ISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
137
Prie žemaičių choreografijos tyrinėjimų dar galima priskirti porą trumpų straipsnelių paskelbtų 2000 m leidinyje bdquožemaičių žemėldquo eugenijos venskaus-kaitės bdquoką ir kaip šoko žemaitijojeldquo ir Lauros gulbinaitės bdquožemaičių choreografi-jaldquo (pastarajame pakartotos kai kurios minėto s zvicevičienės diplominio darbo išvados)
Labai nedaug pastebėjimų apie žemaičių choreografiją pateikta 2001 m išleis-toje kazio Poškaičio knygelėje bdquoapie liaudies choreografijos regioninį savitumąldquo čia užsiminta jog žemaitija iš kitų regionų išsiskiria tuo kad joje daugiausia už-fiksuota vien atskirame rajone pasitaikančių šokių ir ratelių pavadinimų Gailingis Gričinikė Jonkelis Kadagys Kleckai Lakišius Pampiljonis Skrodelis Subatėlė Subotas Tėvas pirko arklį Uolinderis Vajaunas ir kt (Poškaitis 2001 12) rem-damasis Lietuvos liaudies kultūros centro Choreografinio folkloro rankraštyne sukaupta medžiaga2 k Poškaitis teigė jog žemaitiškos choreografijos pavyzdžių daugiausia surinkta skuodo rajone (apie 600 vnt) mažiau ndash raseinių šilalės tau-ragės telšių (po 300ndash370 vnt) mažiausiai ndash akmenės kelmės (po 50ndash90 vnt) klaipėdos rajonuose (apie 30 vnt) tiek tėra apibendrinimų mus dominančia tema toliau didžią ją knygelės dalį užima skirtingose vietovėse įvairiais variantais užfik-suotų penkių ratelių (Abrūsėlis Aguonėlė Kiškelis Mėnesėlis Serbenta) ir dviejų šokių (Ant kalno karklai Noriu miego) palyginimas pagal dainuojamojo teksto ritmikos formos ir struktūros požymius
žinios apie žemaičių tradicinę choreografiją yra vienos ankstyviausių (siekia net Xvi a3) nemažai aprašų išliko iš XiX a4 gausiausi duomenys užfiksuoti XX amžiuje
rengiant šį straipsnį apie žemaitiškus šokius ratelius ir žaidimus stengtasi su-rinkti kiek įmanoma daugiau duomenų aprėpiant istorinius šaltinius įvairius leidi-nius ir archyvinę medžiagą ndash daugiausia iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikinio folkloro archyvo (toliau ndash LMta MFa) vaizdo fondų Lietuvos liau-dies kultūros centro Choreografinio folkloro rankraštyno (toliau ndash LLkC ChFr) šie duomenys buvo papildyti nauja medžiaga užfiksuota pagal mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo 2003ndash2005 m surengtose ekspedicijose žemaitijoje (klaipėdoje kretingoje Palangoje Luokės Plungės Pla-telių tauragės apylinkėse)
2 Jame yra apie 11 000 choreografinio folkloro aprašų iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei klaipėdos universiteto fondų taip pat iš įvairių leidinių nedidelė dalis surinkta pačių Lietuvos liau-dies kultūros centro darbuotojų
3 aleksandras guagninis 1581 m paminėjo žemaitijoje prie kuršo ribos per kapų lankymus atlie-kamus šokius su trimitais ir būgnais (kronika 1612 31) gerardas Mercatorius 1595 m aprašė žemai-čių vestuves ir užsiminė kad šokančiai nuotakai nukerpami plaukai (kraštas ir žmonės 1983 83)
4 Pavyzdžiui Jurgis Pabrėža Laurynas ivinskis Liudvikas adomas Jucevičius Povilas višinskis ambraziejus kašarauskas Motiejus valančius Mečislovas davainis-silvestravičius paminėjo XiX a žemaitijoje gyvavusių šokių ir žaidimų pavadinimus apibūdino kai kurių atlikimo eigą (plačiau žr Poškaitis 1992 86ndash101)
138
Bendrieji žemaičių choreografinio folkloro ypatumai
Palyginti su kitų Lietuvos etnografinių regionų palikimu žemaitijos choreogra-finis folkloras išsiskiria didžiausia įvairove (gal kaip tik dėl to žemaitiški šokiai itin mėgstami įvairiose vakaronėse nors gausesnė medžiaga sukaupta iš aukštaitijos)
žemaitijoje užrašyta daug porinių šokių kurie nežinomi kituose Lietuvos regi-onuose Latišas (Lakišius) Lestingis (Blezdingėlė) Vėdaras Vajaunas (Kariškis) Ulanas Gyvataras Gyvatukas Gyvatas Grečinikė (Gricinelė) Anės polka Gailin-gis (Gailitis) Kadagys Kleckai Skrodelis Subatėlė Subotas Uolinderis (Alinderis Lelinderis Dreilinderis) įvairių figūrinių valsų ndash Vilties valsas Saliamo (Suliamo Salionų) valsas Monietų (Manietų Minietų Minėts) valsas ir pan vien tik čia šo-kami saviti kadriliniai šokiai ndash įvairūs jonkeliai šeinai galiopai Bulius Marcelė pana ir kiti šalia jų gyvavo ir kadriliai šiame regione taip pat buvo populiarūs visoje Lietuvoje paplitę šokiai dažniausiai atneštinės kilmės Aleksandravas (Alek-sandra) Dirižablis Karobuška Kukanuška (Kuchanuška Kalvelis) Vengierka Padispanas Mazurka Mazurpolkė Krakoviakas Jabluška Cvingis Noriu miego Mudu du broliukai ir kt
žemaičių šokiams būdingi įvairiausi choreografiniai motyvai Palyginti nema-žai šokių atliekami po dvi poras (Siuntė Marę į Žagarę Malūnėlis ir kt) kai kurie turi ryškių žaidybinių motyvų (pvz Našliukas Šeinas su vagim)
Mažesnė ratelių įvairovė nedaug jų pasižymi žemaitiška melodika (būdingesnė bendralietuviška) Pati populiariausia ratelių choreografinė forma ndash dviejų dalių kai antrojoje dalyje sukamasi susikabinus už parankių
Patys archajiškiausi yra žaidimai juose atsispindi ryški sąsaja su apeigomis nemažai simbolikos slypi poetiniuose tekstuose
vykdant mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lie-tuvaldquo 2003ndash2005 m surengtų ekspedicijų metu rasta kai kurių papildomų duome-nų paneigiančių ankstesnes išvadas apie žemaičių choreografinį folklorą štai se-niau teigta jog kadrilinio pobūdžio šokio Šeinas paplitimo teritorija apsiriboja vien šiaulių kelmės žagarės ir Joniškio apylinkėmis6 tačiau paaiškėjo kad jis buvo paplitęs ir apie telšius kretingą Pasak Palūksčio kaime (Luokės apyl telšių r) gyvenančio zenono Joniko Šeinas jų krašte pasirodė dar prieš kadrilius o alfredas dauginis tvirtino kad Šeinas šiose apylinkėse buvo pagrindinis vakaronių šokis7 šokio Jadvyga paplitimo teritorija taip pat gerokai platesnė k Poškaitis teigė esą šis šokis gyvavo tik suvalkijoje tačiau 2004 m surengtos ekspedicijos metu užfik-suota kad jis buvo žinomas ir Luokės apylinkėse (luokiškiai vadindavo ne tik Oi Jadvyga bet ir Lelinderiu)8
remiamasi LLkC ChFr duomenimis 6 žr venskauskaitė 2000 237 žr LMta MFa vaizdo fondus 20041119ndash21 d Luokės ekspedicijos 5-ąją dig8 kasetę (ši archy-
vinė medžiaga dar neturi pastovios inventorinės numeracijos) 8 žr LMta MFa vaizdo fondus 20041119ndash21 d Luokės ekspedicijos 3-iąją dig8 kasetę (alekso
vilimavičiaus įrašus) ir 6-ąją kasetę (Pranciškaus šarauskio įrašus)
139
naudingi buvo pakartotiniai apsilankymai pas tuos pačius pateikėjus pati-krinant maždaug prieš penkiolika metų užrašytus duomenis 1990 m vykusios kompleksinės ekspedicijos metu iš antano Baltmiškio gyvenančio vanagų kaime (agluonėnų apyl klaipėdos r) užrašyta net 30 šokių9 2003 m aplankytas tas pats pateikėjas pagrojo ir parodė jau tik apie 15 šokių tačiau dalis jų anksčiau dar ne-buvo užrašyti Atgalšpyčkis Tripusas Valsas-tango savitai šokama Vengierka (su porininkų keitimu)10
2003ndash2005 m surengtose ekspedicijose buvo nufilmuoti ir įvairių folkloro an-samblių pašokti šokiai Beveik visais atvejais tai tėra rekonstrukcijos remiantis se-nesniais aprašais ar pavienių pateikėjų pasakojimais nes išnykus gyvajai tradici-jai negalima tų šokių nufilmuoti šokant kaimo žmonėms tada folkloro ansamblių atliekamos rekonstrukcijos irgi tampa vertingu šaltiniu parodančiu vienokią ar kitokią senojo šokio animuotą interpretaciją (be abejonės ji sėkmingesnė tada kai atlikėjai būna labiau įsigilinę į gyvosios šokių tradicijos savitumus)
gausumu ir didžiausia įvairove išsiskiria Palangos ansamblio bdquoMėguvaldquo reper-tuaras kurį daugiausia sudaro tiesiogiai iš pateikėjų išmokti šokiai šio ansamblio dalyviai parodė net 25 šokius itin saviti tarp trijų kėdžių atliekami šokiai Šokit panos ir Vokietukas merginų šokis su skrybėlėmis Kepurėtis užrašytas kretingos rajone vaineikių kaime (šis šokis labai primena eduardo gizevijaus ir kitų XiX a autorių aprašytą Mažosios Lietuvos šokį Kepurinis) Prie retesnių reikėtų priskir-ti šokį Icki picki atliekamą įvairiai šokinėjant per ant žemės padėtas lazdas (plg su kitur Lietuvoje ir Baltarusijoje šokamais panašaus pobūdžio šokiais Tolkačikas Daukančikas) Mažai žinomas ir Šmululis šokamas su bdquovagimldquo11
kretingos ansamblis bdquovolungėlėldquo pašoko 24 šokius dėmesį patraukia mažai žinomas ratelis Taronkis padainuotas su instrumentiniu pritarimu (šį ratelį ansam-blio dalyviai išmoko per aklųjų draugijos renginius) neįprastai šokamas Gailitis Filmuojant bdquovolungėlęldquo paaiškėjo kad ir šiais laikais folklorinės kūrybos tradicija tęsiama pavyzdžiui dainas paverčiant šokiais prieš kelis metus sėkmingai prigijo dainai Ko liūdi berželi ko liūdi pritaikytas tam tikras porinio šokio eigos būdas12
Šokiai rateliai ir žaidimai žemaičių pasilinksminimuose
didžiausią žemaitijos choreografinio folkloro dalį sudaro pasilinksminimų šo-kiai rateliai ir žaidimai žemaičiai pasilinksminimų renginius vadindavo įvairiai priklausomai nuo vietos tradicijų vakarelē nibrė gužynės grajenkos vakaruš-
9 Plačiau žr urbanavičienė 1995 42710 Pažymėtina kad Baltmiškis su žmona daug ką rodė jau painiodamasis ypač nebeatrinko pavadini-
mų pavyzdžiui Lelenderiu vadino tipišką Narečinką o Narečinka ndash Padispaną (plačiau žr LMta MFa 2003 m Luokės ekspedicijos vaizdo įrašus 1-ąją dig8 kasetę)
11 bdquoMėguvosldquo ansamblio vaizdo įrašus žr LMta MFa vaizdo fonduose ndash 20041119ndash21 d Luokės ekspedicijos 4-ąją ir 5-ąją dig8 kasetes (archyvinė medžiaga dar neturi pastovios inventorinės nume-racijos)
12 bdquovolungėlėsldquo ansamblio vaizdo įrašus žr LMta MFa vaizdo fonduose ndash 20041119ndash21 d Luokės ekspedicijos 3-iąją dig8 kasetę (archyvinė medžiaga dar neturi pastovios inventorinės numeracijos)
140
kos strambambolė bėgė jaunimas ar tiesiog šokiai13 aleksandro Pakalniškio nuo-mone specialiai pasišokti rengiami vakarėliai žemaitijoje atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo14 šie renginiai vykdavo šeštadieniais arba sekmadieniais į juos susirinkdavo kelių gretimų kaimų jaunimas seniau šokdavo klėtyse (jos būdavo grįstos) o vėliau pradėjus statyti erdvesnes trobas su grindimis šokius imta rengti pagrindinėje troboje1 vakarėlių atsiradimo pradžioje šokiams grodavo tik vienas muzikantas smuiku kartais ndash ir armonika o vakarėliams virtus nuolatiniu reiški-niu atsirado kapelos ir profesionalūs muzikantai16
Per šiuos renginius ne tik šokdavo įvairius šokius eidavo ratelius bet ir žaisdavo žaidimus krėsdavo visokius pokštus Buvo įprasta kad po trijų šokių būdavo trys rateliai arba žaidimai Į ateinančius naujus šokėjus muzikantas atkreipdavo dėmesį specialiai jiems užgrodamas bdquonaujokų polkąldquo17 kai kur gyvavo tradicija pasilinks-minimą pradėti tam tikru šokiu ndash Kepurinskiu18 Vainikėliu19 Šalabanu20 Valčiku21 Patrepsieniu22 polka (ir po jos šokamu kadriliumi)23 Paskutinis šokis paprastai bū-davo Suktinis daug kur buvo įprasta vakarėlį baigti trimis šokiais polka valsu ir Suktiniu (netgi prigijo posakis bdquoPolkelė ndash ant kelio valsas ndash į kašelę suktinis ndash pas-kutinisldquo)24
XX a pradžioje žemaitijoje pradinės mokyklos ėmė organizuoti viešuosius va-karus su šokiais (jie dar būdavo vaidinami vakarais vakarėliais šokiais robok-sais) tokiuose renginiuose jaunimo susirinkdavo daugiau norintiems įeiti reikė-davo pirkti bilietą kartais būdavo surengiami vaidinimai čia daugiausia būta vien šokių rateliai eiti gerokai rečiau
Pamėgdžiojant miesto madas kaimuose vėliau pasirodė ir gegužinės kurias rengdavo atviroje gamtoje už kaimo ribų šokiams atitverdami tam tikrą plotą Į jas susirinkdavo jaunimas ne tik iš skirtingų kaimų bet ir iš kitų parapijų Muzikantų gegužinėse būdavo daugiau negu vakarėliuose ndash pasikviesdavo kapelą neretai ir dūdų orkestrą gegužinėse vyravo šokiai (jų repertuaras būdavo panašus kaip va-karėliuose) žaidimų ir ratelių beveik nepasitaikydavo
Apeiginiai šokiai ir žaidimai
apie žemaitijoje gyvavusią apeiginę choreografiją žinių išliko daug mažiau ndash daugiausia tik iš senesnių šaltinių
13 Plačiau žr Pakalniškis 1971 17314 Plačiau žr Pakalniškis 1977 1361 Plačiau žr Martinkus 1940 30416 Plačiau žr Pakalniškis 1977 13717 Plačiau žr zvicevičienė 1994 9ndash1218 Lka ChFr k 125-40119 Lka ChFr v 115-40120 LLMa F 393 ap 1 b11221 Lka ChFr v 26-44522 LLMa F 393 ap 1 b11323 Lka ChFr k 21-42324 Plačiau žr zvicevičienė 1994 13
141
savičiausia ir gausiausiai aprašyta žemaičių v e s t u v i n ė choreografija kaip ir kituose regionuose čia gyvavo tam tikri bdquopirmojo šokioldquo reikšmę turintys šokiai duomenys apie juos labai įvairūs tačiau galima pastebėti kad čia daug rečiau negu kituose regionuose pirmąjį šokį pradėdavo tėvai arba juos pavaduojantys vyres-nio amžiaus žmonės žemaitijoje tokį šokį dažniausiai šokdavo jaunoji poroje su kokiu nors kitu išskirtiniu vestuvių veikėju šiaulių apylinkėse šokius su jauną ja pradėdavo tėvas o paskui jaunoji su visais iš eilės šokdavo bdquoatsisveikinimo šokįldquo (vyšniauskaitė 1967 24) kai kur jaunoji šokius pradėdavo su pabroliu ar pabroliais (Morkūnienė 1982 86) Juozas Mickevičius teigė kad žemaitijoje vestuvių išvaka-rėse pintuvių metu nuotakos namuose šokius pradėdavo jaunoji su bet kuriuo šokė-ju o tą patį vakarą jaunikio namuose jaunasis irgi išvesdavo šokti bet kurią merginą (Mickevičius 1933 72ndash73) Per svočios pietus jaunajai išdalijus dovanas pirmasis jauną ją šokdindavo bdquokoks vyresnis lauktuvininkas arba vainiksegisldquo o vėliau šokti išeidavo jaunieji (ten pat 112)
iš senųjų aprašų matyti kad bdquopirmąjį šokįldquo žemaitijoje galėdavo sudaryti ir ištisas šokių ciklas štai kai kurie iš raseinių apylinkių kilę pateikėjai pasakojo kad net trys šokiai iš eilės būdavo šokami skirtingų vestuvių veikėjų ndash 1) tėvų 2) jaunųjų 3) visų vestuvininkų
Pirmas šokis senų senovėj ndash parvažiuoja jaunieji pirmas ndash tėvukų valsas jaunosios ar jaunojo abu turi pradėt vestuves Jei abiejų gyvi tai abeji ndash jaunosios ir jaunojo ndash susikeitę antras šokis ndash jaunųjų valsas Pamergės pabroliai [šoka] bet pašaliniai ne Po to muzikan-tas bdquoBendras šokisldquo tai jau visi šokdavo2
kai kur bdquopirmasis šokisldquo turėjo savo pavadinimą Pavyzdžiui apie tauragę bū-davo šokamas Pradėtinis jį pirmieji išeidavo šokti jaunieji o po jų ir kiti vestuvių svitos dalyviai šokį šokdavo du kartus ndash po jungtuvių svočios namuose ir vėliau pas jauną ją kiekvienąkart po apeiginio apėjimo aplink stalą26
tauragės apylinkėse užrašytas dar vienas bdquopirmojo šokioldquo pavadinimas ndash Gėlių tancius Jaunoji prisegdavo jaunajam gėlių ir juodu pradėdavo šokius (pagal bet kokią muziką) Paskui ir pamergės prisegdavo gėlių pabroliams ir eidavo su jais šokti bdquosu katrais šoko su tais eis ir į parėtkąldquo27
Pasak J Mickevičiaus pats mėgstamiausias žemaičių šokis kuriuo pradėdavo visus kitus šokius buvęs Piršlys (ten pat 94ndash95) kitur dar vadintas Veselia Pa-dabone Krėsleliu šis šokis (kartais vadintas ir žaidimu) buvo paplitęs Mažeikių Palangos žagarės šiaulių tauragės apylinkėse28 šokio eiga primena žaidimą į krėslą pasodinama mergina arba vaikinas jiems bdquopiršlysldquo perša porą su kuria vėliau šokamas bdquopiršlioldquo parinktas šokis pašokus bdquopiršliuldquo likdavo sėdintysis o bdquojaunuojuldquo ar bdquojauną jaldquo ndash įpirštasis29 šokis neturėjo nustatytos muzikos būdavo
2 MFa V 402 26 stalą apeidavo jaunieji svočia su piršliu pabroliai su pamergėmis (žr LLMa F 393 ap 1
b 107)27 Ltr 3226(133)28 Ltr 435(35) 3434(269) 1428(52) 1507(35) 3429(96) LMd i 403(50)29 Pagal Ltr 435(34 35)
142
parenkami įvairūs populiarūs to meto šokiai kai kuriuose aprašuose pabrėžiama jog šokant Krėslinį jaunoji atsisveikindavo su jaunimu ją vainikuotą sodindavo ant kėdės ir vaikinai paeiliui vesdavo šokti (kiekvienas susimokėdamas muzikan-tams) vėliau vaikinai vesdavo šokti kitas merginas (vyšniauskaitė 1995 309) 2004 m Plungės apylinkėse surengtos ekspedicijos metu pateikėjas Jonas Lileikis (g 1902 m) teigė kad seniau Krėslelį žaisdavo per svočios pietus kai kada ir be muzikos30
Piršlį šokdavo ne tik per vestuves bet ir kiekvienai progai pasitaikius (Mickevi-čius 1933 94) šokant per pasilinksminimus šokyje išlikdavo jaunosios vaidmuo kartais šalia atsirasdavo ir bdquojaunasisldquo vienas iš detaliau aprašytų tokio šokio varian-tų užfiksuotas tauragės apylinkėse ndash kaip vakaronių žaidimas Veselia kurį žaisdavo jaunimas ir suaugusieji išrinkdavo jaunąją ir jaunąjį juos pasodindavo ant kėdžių ir uždainuodavo polkos ritmo talalinės tipo dainą dainuojant priedainį bdquojaunasisldquo paskelbdavo šokį ir tada visi tą šokį šokdavo Paskui bdquojauniejildquo išrinkdavo kitus žaidėjus ir pasodindavo į savo vietą šie rinkdavosi kitą šokį ir taip toliau31
dalis vestuvinių šokių buvo skirti jaunajai ir jaunikiui suvesti į porą skirtingoms pusėms susigiminiuoti tokią funkciją turėjo raseinių rajone užrašytas Marčpiečio aplinkinis Jį šokti pirmieji išeidavo piršlys su svočia paskui piršlys kviesdavo iš užstalės jauną ją o svočia ndash jauną jį Poros viena paskui kitą šokdavo ratu čia lėtai iškilmingai susikibusios bdquokaip suktiniuildquo čia greitai sukdavosi susikabinusios kaip valsui ir šokdamos polkos žingsniu vėliau būdavo kviečiami ir kiti vestuvininkai netgi vaikai stengiantis pašokdinti priešingos šalies atstovus Jaunieji sueidavo į porą tik pačioje šokio pabaigoje32
kitas žemaitijoje populiarus jaunuosius suvedantis šokis buvo vadinamas Pin-tuvių polka Ją šokdavo jaunieji jaunikio pabroliai ir jaunotildesios pamergės iš pradžių jaunoji turėdavo pašokti su kiekvienu vyru ir tik pabaigoje ndash su jaunuoju (Лингис Славюнас Якелайтис 1955 16 42)
savitumu pasižymi žemaitijoje gyvavęs dovanų jaunajai rinkimo paprotys va-dinamas ačiavimu kurio metu buvo atliekami ir tam tikri choreografiniai veiksmai (suvalkijoje irgi būta panašaus papročio tačiau nėra žinoma kad jis būtų atlieka-mas šokant) tauragės apylinkėse ačiuodavo svočia ir keletas pamergių pasiėmusios lėkštę žvakių ir žibintą Pirmiausia šis būrelis šokdamas prieidavo prie jaunamar-tės motinos ir dainuodamos prašydavo bdquopapildėlės kraiteliuildquo kai motina duodavo dovanų ačiuotojos visiems rodydavo dovaną šokdavo ir dainuodavo bdquoačiū ačiū motinėlei ačiū ačiū sengalvėlei Bus kraiteliui papildėlė Bus mučelei pažibėlėldquo toliau būdavo einama prie jaunosios tėvo seserų brolių tetų dėdžių ir kaimynų atitinkamai kreipiantis bdquoLabas vakars seserėle giminėle kaimynėleldquo ir t t Moterys dovanodavo stuomenų rankšluosčių staltiesių o vyrai ndash pinigų gavusios gerą dovaną svočia su pamergėmis girdavo o jei dovana būdavo menka arba iš
30 žr LMta MFa 20041119ndash21 d Luokės ekspedicijos sąsiuvinį pildytą gailos kirdienės (archy-vinei medžiagai dar nesuteikta pastovi inventorinė numeracija)
31 Lka ChFr v 67ndash48732 Lka ChFr a 90ndash441
143
viso jos negaudavo tai dainuodavo bdquoJeigu sidabrinių gaila nereik eiti į veseilią tai ne ačiū brolužėli tai ne ačiū dobilėlildquo Paįvairindamos tekstą ačiuotojos apei-davo visus vestuvių dalyvius gautas dovanas šokdamos visiems rodydavo o paskui įteikdavo jaunajai33
Panašiai ačiuodavo ir upynos apylinkėje (šilalės r) apeigos eiga ir dainos žo-džiai beveik sutampa su ankstesniu pavyzdžiu apraše apibūdintos papildomos šo-kėjų elgesio detalės bdquopravadninkė ltgt sukinėjasi ant vienos kojos rodo dantis šoka ltgt kauškina pirštais ratuoja kulnimis į dainos taktą muša ir dainuojaldquo (čil-vinaitė 1935 300) taigi ačiavimo apeigoje randame ne tik apėjimo bet ir improvi-zuoto šokio užuomazgą
šokis dažnai tapdavo privalomu išperkant jauną ją tokia apeiga vykdavo vestu-vių išvakarėse atvykus jaunikiui kai reikėdavo išpirkti suolą vainiką išpirkimui vadovaudavo piršlys
pagal jaunojo išgales padeda jaunosios motinai auksinį ar sidabrinį pinigą išvedęs mo-tiną aslon kelis kartus apsuka muzikantams griežiant ir paleidžia taip pat išveda jaunosios tėvą padėdamas mažesnį pinigą vėliau ir seseris Paskum pats jaunasis išveda iš užstalės jauną ją šokti (Mickevičius 1933 79)
spontaniškai būdavo šokama ir išperkant vainiką per bdquopanų vakarąldquo Brolis uždengia torielką balta skepetėle suima kertes apačioj padeda ant viršaus pi-
nigus ndash rublį arba tris ar penkis tankiai sidabrinius priklaupęs prieš motiną pakiša jai pinigus Motina priima pinigus brolis linksmas šoka nusipirkęs sau brolienę
Paskui pabrolys siūlydavo vainiką kurį priimdavo jaunosios sesuo o jaunajai jį prisegdavo tik tada kai būdavo pridedama pakankamai pinigų (žemaitė 1953 68)
vestuvių pabaigoje būdavo šokami piršliui skirti šokiai ruošiantis jį bdquokartildquo (šis paprotys buvo žinomas ir suvalkijoje) Piršlys jausdamas artėjantį bdquosusidorojimąldquo bėgdavo slėptis į užstalę tačiau visus ten sėdinčius išviliodavo kviesdami šokti kol galiausiai piršlį išvesdavo šokti pats bdquokorikasldquo (Mickevičius 1933 122) kai kur tokį vestuvininkų išviliojimo iš užstalės šokį vadino Moterišku suktiniu nes bdquočia jau nuo senų senovės žemaičių papročiuose yra duota moteriškosioms pirmenybė jos veda iš užstalio bdquomelagio draugusldquo ir tol šokina kol piršlys patenka prie stalo kraštoldquo (valentas 1938 13)
sugavus piršlį būdavo šokami piršlio bdquokankinimoldquo šokiai šimkaičiuose (šila-lės r) tokį šokį vadino Šakaliniu jį šokdavo ratu aplink testamentą rašantį piršlį kuris reikalaujant išpirkos neva netyčia šokėjų būdavo stumdomas baksnojamas pagaikščiais34 (šio šokio melodija labai panaši į Lakišiaus ndash kito žemaitiško šokio) alsėdžiuose (Plungės r) kankinamo piršlio pasigailėdavo jaunieji ir išpirkdavo iš pamergių duodami pinigų paskui visi šokdavo smagią polką3
tam tikri fizinio išbandymo veiksmai būdingi ir vestuviniam šokiui Čigonas apie raseinius 1890 m jį užrašė M davainis-silvestraitis
33 LLMa F 393 ap 1 b 10734 LLMa F 393 ap 1 b 1083 LLMa F 393 ap 1 b 107
144
taip gal dešimt ir daugiau žmogysčių aprenk vieną kuris gerai moka šokti cigoną per vadovą visi kaip gervės kada lek nuo pirmo lig paskutinio viens į kitą įsikibę taip tur daryti kaip cigonas vadovas daro ansai su pirštu kur rodo taip ir visa šeimyna tur daryti kada anas eina ką bučiuoti taip ir likusieji visi turi bučiuoti ką anas daro taip ir visi turi daryti taip jis landžioja per zoslaną [suolą ndash D U] bučiuoja pečius ir t t dainuodami bdquody-vistes dyvistes iš cigono šokimoldquo vadovas arba pirmasis turi rankoje pitką [lazdą ndash D U] Jeigu kas iš šeimynos taip kaip jis nepadaro tai ans su ta pitka muša36
Toks šokis būdavo šokamas ir suvalkijoje tik ten jis buvo skirtas labiau vai-kams liepiant kartoti maršalkos judesius (suvalkiečių būdavo vadinamas ne tik Či-gonu bet ir Tabalu) greičiausiai tokie šokiai buvo susiję su tam tikromis jaunimo iniciacijomis kurioms būdingas mušimas ir kiti išbandymo veiksmai37
iniciacijoms būdingas ir inicijuojamo asmens kilnojimas akivaizdžių iniciaci-jos požymių randame nuotakos sesers kilnojimo paprotyje Ypač archajiškas kra-žių apylinkėse (kelmės r) gyvavęs paprotys po jungtuvių nuotakos netekėjusią seserį sodindavo ant apvožto duonkubilio ir kilnodavo į viršų taip suteikdami jai teisę ištekėti (čepienė 1993 321ndash322) šiuo atveju simboliškas ne tik pats kilnojimo aukštyn veiksmas bet ir inicijuojamos merginos sodinimas ant duonkubilio ndash vieno iš svarbiausių simbolių reiškiančių vaisingumą ir derlingumą
kai kuriuose vestuviniuose žaidimuose randame mįslingą simboliką vienas įdomiausių yra žaidimas Laumė Jis buvo paplitęs ne tik žemaitijoje bet ir ve-liuonos krašte (aprašytas antano Juškos bdquosvotbinėje rėdojeldquo38) žemaitiškuose šio žaidimo variantuose39 išryškėja žaidimo prasmė čia po simboliško vaikų ir vyro pa-skandinimo aiškiai išsakomas žaidėjų noras susituokti ndash matyt tokį tikslą žaidimo dalyviai tikisi pasiekti iš pradžių atiduodami laumei savo pulko dalyvius (vaikus) o vėliau juos susigrąžindami toks veiksmas yra kaip išbandymas ir siejasi su ini-ciacijų apeigomis
taigi žemaičių vestuvinė choreografija turėjo labai įvairialypę paskirtį bdquopirmo-jo šokioldquo jaunųjų suvedimo į porą dovanų jaunajai surinkimo (ačiavimo) jauno-sios išpirkimo piršlio bdquokankinimoldquo vestuvininkų išbandymo (iniciacijų)
daug mažiau duomenų išliko apie žemaičių k r i k š t y n ų choreografiją J Mic-kevičius apraše bdquožemaičių krikštynosldquo išvardijo po kūmų pietų atliekamų žaidimų ir šokių pavadinimus
Jaunesnės moterys dainuodamos žaisdavo tuolaikinius žaidimus kepurinskį avietėlę ir kt ltgt vyrai mėgo žaisti kepurinskį patupeckį tetirviną mušti avižas pirkti ir kt vaikai šoko žvirblį vilko uodegą žiužį mušė žiedą dalijo (Mickevičius 1935 108)
artimiausias krikštynų papročiams šokis ndash Kepurinskis Jis primena įvairiose Lietuvos vietose užrašytą paprotį per krikštynas arba pirmąkart aplankius gimdy-vę iš vyrų atiminėti kepures nors J Mickevičius neaprašė Kepurinskio atlikimo
36 Ltr Br F1ndash111437 Plačiau apie tokius veiksmus iniciacijose žr urbanavičienė 2000 69ndash7238 Plačiau žr Juška 1955 374ndash37539 Bene anksčiausiai žemaitišką žaidimą Laumė aprašė a kassarewskis (kašarauskas) maždaug
1857ndash1863 m Labai panašus žaidimo variantas vėliau buvo užfiksuotas Jucių kaime (telšių r) (žr MFa ktr 14939)
14
būdo tačiau išliko gana išsamūs vėlyvesni aprašai Pietų žemaitijoje taip pat apie telšius raseinius ir veliuoną užrašyti rateliai-žaidimai Kepurainis Kepurinis40 Juos žaidžiant sukamasi ratu apie viduryje stovintį žaidėją su kepure kurią jis pats atiduoda kitam arba kepurė yra išprašoma gali būti kad toks žaidimo veiksmas kilo iš minėto papročio kai kur gimus mergaitei buvo įprasta atiminėti skareles iš moterų o tai primena šokį su skarelėmis ndash Skepetinę paplitusią pietų žemaitijoje Skepetinės iš kaltinėnų apylinkės (šilalės r) apraše paminėta kad šį šokį šokdavo per krikštynas ir vestuves41 Skepetinės atlikimas labai panašus į J Mickevičiaus krikštynų apraše paminėtos Avietėlės dėl to kyla prielaida kad abu šie šokiai kaip ir Kepurinskis galėjo būti neatsitiktinai susiję su krikštynų apeigomis
tikslesnės sąsajos su krikštynomis atsispindi tam tikruose apeiginiuose veiks-muose žemaitijoje gyvavo paprotys per krikštynų vaišes visiems sustoti ratu ir per-duoti kūdikį iš rankų į rankas išsakant jam laiminimus ir linkėjimus ndash kad vaikelis būtų turtingas protingas ilgaamžis doras ir t t Paskui kūmas arba kūma kūdikį nešiodavo aplink ugniavietę ir po visą ūkį kad būtų geras šeimininkas (dundulienė 1964 253) ši apeiga turėjo vaiko įvesdinimo į naują giminę funkciją dar Xvii a pabaigoje panašią apeigą gyvavusią Prūsų Lietuvoje aprašė Matas Pretorijus42
žemaičių krikštynų choreografijai galima priskirti ir viename apraše paminėtą rato formos šokį kuriame dalyvaudavo elgetos
kai kurie krikštynų puotos dalyviai mėgdavo atsilankiusius nekviestus elgetas pagir-dyti kokiom paplavom vesti juos šokti šokant juos tiek greitai į rinkį sukdavo kad elgetų terbos lėkdavo net iki galvos viršaus (Mickevičius 1935 108)
gali būti kad elgetų įtraukimas į šokį yra jau pamiršto seno apeiginio papročio liekana kai jie dar buvo suvokiami kaip tarpininkai bdquotarp žmogiškojo bdquošiapusldquo ir dieviškojo bdquoanapusldquo (greimas 1979 404)
Prie itin archajiško žemaitiškos choreografijos sluoksnio reikėtų priskirti ir šo-kius per m i r u s i ų j ų m i n ė j i m o a p e i g a s i r l a i d o t u v e s a guagninis 1578 m rašė kad prie kuršo ribos žemaitijoje minint mirusiuosius rudenį būdavo einama prie artimųjų ir genčių kapų su pienu midum ir alum ten pokyliaujama šokama už mirusiųjų vėles skambant trimitams ir būgnams (slaviūnas 1970 58)
Panašiai vaišes su šokiais kurše minint mirusiuosius per kalėdas 1585 m apra-šė reinholdas Lubenau šventajame miškelyje kuriame paprastai buvo draudžiama paliesti žvėrį tą dieną žmonės medžiojo sumedžiotus žvėris kepė uždegę ant lentos sustatytus vaško žibintus protėvių tėvų ir vaikų dvasioms žmonės aplink tą lentą sto-vėdami ar eidami valgė ir gėrė Po kiek laiko buvo atnešta tuščia alaus statinė dviese pradėjo daužyti į ją lazdomis o vyrai moterys ir vaikai šoko aplink stalą (Mannhardt 1936 420) toks rato formos šokis be abejonės turėjo apeiginę reikšmę
apie šokius per žemaičių laidotuves užsimenama ir pasakojime apie skuodo apylinkių papročius XiX a pabaigojendashXX a pradžioje
40 Plačiau žr Lingys 1979 43 Ltr 1298(22) 1226(47) 2101(46) LMd i 198(52) 41 LLkC ChFr a11ndash461 42 Plačiau žr dundulienė 1991 352ndash353
146
kad pagyvenę ar tai jauni žmonės mirdavo tai labai žmonės džiaugdavos iškelda-vo pokylius ir susikviesdavo muzikantus muzikos įvairios šokdavo ir dainuodavo tai jau linksmindavos kad labai jau linksma kad žmogus užbaigė visus vargus ir jam bus galima ramiai ilsėtis o kai naujagimis ateidavo į pasaulį užgimdavo tai labai verkdavo jau kad reiškia labai jau ant vargo ateina ltgt Pasamdydavo tokias bobutes senas jom mokėdavo tokį atlyginimą kaip sakant sietą pupų duodavo ltgt kad jau kaip tik išgalvodava kad ndash verkit ir rokuokit jo ateities vargus ir užmokėdava jom tam pupam43
Tai bene vienintelis aprašas pateikiantis žinių apie gimtuvių raudas dėl to iš vienintelio fakto išvadas reikėtų daryti atsargiai kita vertus šis pasakojimas pa-tvirtina tyrinėtojų teiginius kad baltų pomirtinio pasaulio suvokimas siejasi su reinkarnacijos idėja ir mirties baimės nebuvimu44
savitumu pasižymi žemaitiški p e r s i r e n g ė l i ų m e š k o m i s šokiai kurie būdavo šokami ir vestuvėse ir per kalendorines šventes šimkaičių kaime (rasei-nių r) šokį Meškutė vyrai šokdavo per vestuves naujuosius metus užgavėnes tai buvo improvizacinis šokis kuriame nebūta nustatytų judesių
šokdavo vieni vyrai užsimetę išverstus kailinius po vieną arba susikabinę po du po tris nustatytų judesių nebuvę ndash kiekvienas kaip išmanydamas dripsėdavo ir tucircpčiodavo kaip meškos kartais paropodami ant keturių arba įkišdami galvą vienas kitam tarp kojų tuo sukeldami daug juoko kartais į šokį įsimaišydavo ir mergina su saldainiu ar cukraus gabaliuku rankoje4
šis Meškutės variantas apima įvairius meškos vaizdavimo būdus (šokant po vie-ną po du ar po tris) pasitaikančius ir kituose regionuose ndash daugiausia dzūkijoje ir aukštaitijoje šilalės rajone užrašytas dar vienas užgavėnių šokio Meškutė varian-tas46 ndash jis dviejų dalių judesiai prie dainos melodijos derinami ritmiškai improvi-zacijos šokyje nedaug išskyrus tik meškos judesių imitavimą (pirmoje šokio dalyje vyrai eina vienas paskui kitą linguodami pamėgdžiodami meškos eiseną o antroje dalyje uksėdami liuoksi po du įsirėmę vienas į kitą delnais tarsi galynėdamiesi)
daugiau konkrečių su persirengėliais susijusių žemaitiškų šokių nėra žinoma kai kurie tyrinėtojai persirengėlių šokiams priskiria žemaitijoje paplitusius šokius kurių pavadinime yra žodis velnias (Trijų velnių šokis Veins velns ir pan) tačiau tikslesnių duomenų apie tokią šių šokių paskirtį nėra jų choreografija niekuo nesi-skiria nuo kitų žemaitiškų pasilinksminimo šokių
žemaitijoje palyginti nedaug užrašyta kitų su k a l e n d o r i n ė m i s šventėmis ir jų laikotarpiais susijusių žaidimų šokių bei apeiginių veiksmų Jie aptinkami tik kai kuriuose senesniuose šaltiniuose arba yra užfiksuoti nenurodant ryšio su kalendoriu-mi (nors yra panašūs į dzūkijoje užrašytus advento ir kalėdų laikotarpio žaidimus) Matyt kalendorinių žaidimų tradicija šiame krašte sunyko anksčiau negu kitur viena
43 Birutės vilkauskienės (buv Pečkaitytės) asmeninis archyvas užrašyta iš s vaičiulienės g 1934 m kupiškyje nuo 1970 m gyv Juostininkuose (Panevėžio r) apie tą paprotį jai pasakojo šimtametis senu-kas atvažiuodavęs iš skuodo pas kaimynus
44 Plačiau žr Beresnevičius 1990 68ndash71 vyšniauskaitė 1993 16ndash184 LLMa F 393 ap 1 b 10846 kriščiūnienė 1992 44ndash46 LLrš 32
147
išnykimo priežasčių gali būti ta kad žemaičiai bene pirmieji apsigyveno vienkie-miais o tokie žaidimai būdingesni glaudžiai gyvenančioms bendruomenėms
iš senesnių paliudijimų apie žemaitijoje gyvavusius kalendorinius žaidimus visų pirma reikėtų paminėti XiX a antrojoje pusėje L a Jucevičiaus paskelbtą žaidimo Važiavimas į Karaliaučių aprašą Pasak autoriaus šį žaidimą žemaičių ir lietuvių (t y aukštaičių) jaunimas žaisdavo antrą ją kalėdų dieną specialiai žaidimui iš-keptą didelį riestainį pakabindavo trobos viduryje šalia atsisėsdavo bdquoparduotuo-jasldquo ndash mergina laikanti žiužį kiti apžergę kėdę bdquojodavoldquo prie jos ir klausdavo
ndash kaip gyvuoji ponas Parduotuojau ndash esmi sveikas gyvas o iš kur ponai būsitndash iš žemaičiųndash ko čia atkeliavotndash Prekiųndash kokių gi jums reikiandash Merginos gražios kaip putinas saldžios kaip cukrusndash turiu labai gražių ir saldžiųndash gerai bet ar negalima paragaut
gavę sutikimą pradėdavo graužti riestainį tačiau buvo draudžiama paliesti jį rankomis (už tai bdquoparduotuojasldquo sudroždavo žiužiu ir pavarydavo šalin) tas ku-riam pavykdavo iškęsti šį išbandymą kaip atlyginimą gaudavo iš bdquoparduotuojoldquo bučinį žaidimą dar vadindavo Sūrmalkiu o raseinių apylinkėse (kaip ir svėdasų Panevėžio) ndash Skaisti mergelė (Jucevičius 1959 451)
L a Jucevičius aprašė ir itin archajiškų bruožų turintį žaidimą Meška (jis tik-riausiai priklausė advento papročiams nes įdėtas prieš skyrelį bdquonaujųjų metų išva-karėsldquo)
vienas žaidėjas užsidaro kamaroj o likusieji troboje išrenka iš savo tarpo vieną už meš-ką reikia kad anas kur kamaroj nežinotų kas meška Paskui kiekvienas iš eilės eina prie durų ir beldžia mėgdžiodamas mešką nagais drasko urzgia tas kuris kamaroj spėja jei atspėja kas meška įleidžia pas save uždaro ir pats išeina palikdamas jį savo vietoj o jei neatspėja ir atidaro duris kam kitam tada visas būrys muša jį žiužiu tas žaidimas man rodos turi turėti tam tikrą reikšmę (ten pat 453)
taip aprašęs šį žaidimą L a Jucevičius netikėtai jį susiejo su kerštu už žygiman-to kęstutaičio nužudymą trakuose tačiau žinome jog net karinėse-istorinėse lie-tuvių dainose beveik nėra konkrečių istorinių įvykių atšvaitų o šiame žaidime jokių tiesioginių užuominų ta tema nėra čia greičiau atsispindi gerokai senesnių laikų pėdsakai totemizmo liekanos susijusios su seną ja baltų pasaulėžiūra
kiti žemaičių žaidimai užrašyti nesiejant su konkrečiu kalendoriniu laikotarpiu tačiau turi nemaža atitikmenų su dzūkų advento žaidimais ndash jiems būdingas lindi-mo pro bdquovartusldquo motyvas bdquotiltųldquo sudarymas ir kiti advento žaidimams įprasti veiks-mai Pavyzdžiui žaidimas Žąsų tiltas XiX a užrašytas klošiuose (šilutės r)
šiame žaidime du vaikai kurių vienas yra vilkas o kitas meška paduoda rankas gi li-kusieji atsistoja už jų tarp tų dviejų ir pirmojo pastarųjų (žąsino) užsimezga toks pokalbis bdquokur lėkat žąsėlesldquo ndash bdquoPer jūres macircresldquo ndash bdquonepārlėkstldquo ndash bdquoPasidėsam szaudldquo ndash bdquotas
148
pārluszldquo ndash bdquoPasidėsam lentldquo ndash bdquota parluszldquo ndash bdquoMan tėvs y(r) mestrs ans padėrbs gēlėžės tēlt tad pāresāmldquo su tuo tiedu abudu pakelia rankas aukštyn ir likusieji vaikai lenda po jom kurių paskutinį jį staigiai nuleisdami rankas stengiasi sugauti tada jo klausia ar jis nori pas vilką ar pas mešką eiti (iš čia posakis bdquonei po wilko nei po meszkos eitildquo) ir pagal savo apsisprendimą atsistoja už vieno ar kito kaip čia aprašyta žaidimas tiek kartų kartojamas kol vilkas arba meška bus sugavę paskutinį jį priešingos partijos vaiką Po to už jų stovintieji vaikai stipriai įsikabina į priešais stovintį jį o vilkas ir meška susikabina ir abi grandinės traukia viena kitą tol kol viena parvirsta47
Žąsų tiltas savo veiksmais labai primena dzūkų žaidimą Meška ir vilkas kurį jaunimas žaisdavo pusiaugavėnyje per krikštus48
užvenčio apylinkėse (kelmės r) užrašytas įdomus žaidimo Žiedo dalijimas variantas žaidžiant būdavo spėjama dukart iš pradžių ndash žiedas paskui (jei pa-vykdavo atspėti tris kartus) ndash peršama bdquonuotakaldquo arba bdquojaunikisldquo paslėpti kitame kambaryje ir apibūdinami tik ženklais kas atspėdavo tas eidavo bdquosvirplių graužtildquo (višinskis 1964 221) čia gyvavo ir kitas žaidimo variantas kai atspėjus žiedą vyk-davo gaudynės (ten pat 223)
toje pačioje vietovėje užrašytas įdomus žaidimo Vilkas ir avys variantas kurio pabaigoje bdquovilkuildquo būdavo kuriama pirtis bdquoavysldquo suklaupdavo dviem eilėm o bdquovil-kasldquo turėdavo keturpėsčias triskart perbėgti per eilių tarpą mušamas kumščiais ir žiužiais (ten pat 224ndash225) tokie veiksmai labai primena suvalkijoje užrašytas vaikinų priėmimo į bernus apeigas kai naujokui reikėdavo prabėgti pro diržais jį mušančių bernų bdquošerengąldquo (eilę)
analogijų tarp žemaitiškos ir dzūkiškos choreografijos randame pavasario papro-čiuose sutikdamos pavasarį dzūkės simno apylinkėse (alytaus r) šokdavo Kielytę o žemaitės alsėdžių apylinkėse (Plungės r) ndash Ledspirą (žemaitijoje kielę vadina ledspira) dzūkės Kielytę šokdavo nuo velykų o žemaitės Ledspirą ndash per Blovieš-čius kovo 25 d (t y tuo metu kai kielė pasak žmonių bdquoišspirdavo ledus iš upiųldquo) abu šokio variantai primena kielei būdingus judesius ndash šokama pabėgėjant stabčio-jant tūpčiojant pasikraipant bdquoskraidantldquo ir pan improvizacija būdingesnė žemaičių šokiui (bdquoMerginos užsikišusios sijono kraštus už juostos visaip skraidydavo strak-sėdavo patūpčiodamos ir pasikraipydamos viena prieš kitą kaip kielėsldquo49) o dzū-kiškoji Kielytė yra griežtesnės dviejų dalių struktūros0 abiejų variantų melodijos panašios ndash būdingas 68 metras pulsuojantis ritmas Beje žemaitiško šokio apraše paminėta kad merginos šokdavusios lauke prie sūpuoklių lengvai apsiren-gusios (nors oras tuo laiku galėjo būti dar šaltas) o jei būdavo pradžiūvę ndash basos
žemaičių pavasario sutikimo choreografijoje randame ir gegutės simboliką L a Jucevičius XiX a viduryje aprašė šokį Gegužėlė matytą šokant jaunimo su-ėjime trečiąją velykų dieną vieną kartą šiaulių apskrityje vaiguvos parapijoje kitą
47 Lka ChFr ž 22ndash47148 Plačiau žr Marcinkevičienė 2000 4849 LLMa F 393 ap 1 b 107 0 Pirmoje šokio dalyje merginos susikabinusios po dvi pabėgėja pirmyn ir tūpteli pasisukinėdamos į
vieną ir į kitą pusę o antroje dalyje iš pradžių pabėgėja pirmyn ir atgal vis stabtelėdamos supdamos rankas paskui kiekviena atskirai apsisuka ir vėl tūpteli (plačiau žr LLMa F 393 ap 1 b 108 skelbta LLrš 21)
149
kartą ndash kuršėnų parapijoje viduryje rato sodindavo gražiausią sodžiaus mergelę už-rištomis akimis o aplink visi šokdavo paskui vyrai paėmę sėdinčią merginą už ran-kos dainuodavo o ši pagal balsą išsirinkdavo jai labiausiai patinkančius atsirišdavo akis ir visą dieną šokdavo su jais Pasikeitę dovanomis vėliau vieni kitus vadindavo broleliais ir sesute (Jucevičius 1959 544) tokio pat veiksmo bet labiau išplėtoto poetinio teksto šokis Gegužė Juozo Lingio buvo užrašytas 1966 m radviliškyje1
Beveik neturime duomenų apie žemaitiškus vasaros laikotarpio šokius tik se-nuosiuose šaltiniuose randame užuominų kad ir žemaitijoje gyvavo Joninių šven-timas su šokiais štai žemaičių vyskupas J M karpis 1717 m laiške vyskupijos dvasininkams piktinosi kad tą dieną kaimuose ir miestuose vis dar deginami laužai prie jų susirinkęs jaunimas eina ratelius ir bdquovisą naktį praleidžia linksmybėjeldquo (sla-viūnas 1970 15) apie žemaičių švenčiamą vidurvasario šventę XiX a viduryje rašė ir M valančius
nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv Jono naktį jaunuomenė vaikinai su mergikė-mis gebėjo sueiti į artimus beržynus ir ąžuolynus ltgt berželiais kurdavo didelę ugnį tuo tarpu vienas antras vaikinas kankles ar skripkas atsinešęs pradėjo skambinti ir džirš-kinti ltgt Pailsėjus vėl suniko šokti ir taip bruzdėjo iki pat gaidžiams pragystant (valan-čius 1972 169ndash170)
nedaug duomenų išliko apie su darbo apeigomis susijusią žemaičių choreogra-fiją tik poroje aprašų randama žinių apie r u g i a p j ū t ė s p a b a i g t u v i ų šo-kius ir žaidimus (tuo tarpu gretimoje suvalkijoje rugiapjūtės papročiai pasižymėjo ypač gausia choreografija) sedos apylinkėje (Mažeikių r) būdavo šokamas šokis su bdquobobaldquo kirtėjai ir rišėjos parnešdavo šeimininkams bobą ndash didelį rugių pėdą (kad būtų panašesnis į moterį apgaubdavo skara ir pririšdavo prijuostę) kurį vėliau po iškilmingo įteikimo per vakarienę visi vyrai kirtėjai iš eilės šokdindavo bdquokad kitais metais būtų geresnis derliusldquo2 Panašus paprotys XiX a gyvavo ir Prūsų Lietuvoje čia irgi padarydavo paskutinį pėdą panašų į moterį vadindavo jį bdquobobaldquo ir iškilmingai veždavo namo per sodžių ant paskutinio rugių vežimo o parvežę į namus apliedavo vandeniu (dundulienė 1989 88)
viekšnių valsčiuje (akmenės r) jaunimas per rugiapjūtės patalkes žaisdavo žai-dimą Panedėlio dieną Jį žaidžiant vienas žaidėjas užrištomis akimis būdavo ratelio viduryje kiti dainuodami sukdavosi aplink jį rateliu o vidurinis juos spėdavo (pa-liesdavo vieną menturiu (lazda) šis tuomet turėdavo nekalbėti ir nesijuokti)3
savitumu išsiskiria žemaičių naktimis rengtos linamynio talkos kuriose daly-vaudavo persirengėliai Jie būdavo tokie patys kaip ir žiemos šventėse ndash pirkliai žydai čigonai ožys meška arklys gervė mirtis velnias4 tačiau linamynio persi-rengėliai nešokdavo ir negrodavo triukšmingos muzikos kaip kad žiemos šventėse J Mickevičiaus aprašytas rytmetinis Žydo šokis (dar vadinamas Šabiu-nelabiu) pa-našus į tam tikrą vaidinimą
1 LLMa F 393 ap 1 b 1132 LLMa F 393 ap 1 b 1083 lTt V 99 4 Plačiau žr vyšniauskaitė 1980 61 Mickevičius 1938 356
10
ant pečių užsideda baltą paklodę atsmaukia rankoves iki alkūnių ir rankų staibius ap-sivynioja apvaromis ant kaktos užsideda ragą (ar kokį medgalį) atsistoja arti sienos galvą linkčiodamas šokinėja priekin ir atgal sakydamas bdquoui vieną kartą pasiskolinęs atiduok atiduok antrą kartą ndash atiduok atiduok ui tretį kartą pasiskolinęs ndash nebeatiduok nebeati-duokldquo (alsėdžiai Plateliai) (Mickevičius 1938 358)
žemaičių linamynio papročiuose būdavo ypač populiarūs ir įvairūs žaidimai J Mickevičius išvardijo daugybę jų pavadinimų
žemaičių mėgiamieji ir dažniau žaidžiamieji žaidimai linų mynės talkose buvo šie ubagas avinas ratu riedėti per lauką lįsti teterviną bei mešką šauti roną piauti sūrį slėgti medžioklė (Plateliai) eina mirtis ožys arklys meška (Mažeikiai) kretilus pirkti avižas pirkti avižas piauti kopūstą kirsti brylių velti (alsėdžiai Plateliai) žiužį gaudyti bulves kasti (alsėdžiai) gerve eiti (Ylakiai užventis) mešką vesti (Plateliai Ylakiai) obelį krėsti (užventis) prie lašinių (į čiukurą ar į kartį) lipti į stebulę pūsti (užventis alsėdžiai Plateliai Ylakiai Mosėdis skuodas salantai) rupūžę (sen žem vad kriopę) durti karas (Ylakiai Plateliai salantai) peilius šaukinti (salantai) malimas dratą siūti (Plateliai) (ten pat 355ndash356)
Per darbo pertraukas (pypkiarūkį) vyrai jaujoje ypač mėgdavo žaisti jėgų iš-mėginimo žaidimus ndash Kopūstą kerta Ežiais badosi Krupį duria ir kt kai kuriems iš jų reikėdavo ne tiek jėgos kiek vikrumo ndash tai žaidimai Lipti lašinių Kazį durti Kepeliušą veja Teterviną muša štai žaidžiant Teterviną muša teterviną vaidinantis žaidėjas imituodavo judesiais paukštį (kraipydavosi ulbėdavo) ir turėdavo vikriai šmaukštelėti priešininkams per blauzdas Mušimas būdingas ir kitiems vikrumo žaidimams pavyzdžiui žaisdami Bružą du vyrai užrištomis akimis atsitūpdavo abipus mintuvų (ožio) ir pagal priešininko šauksmą stengdavosi jį apdaužyti kietai susuktais linais (žiužiu)
kai kurie žaidimai būdavo žaidžiami sulygus iš degtinės butelio ar pinigų ir jų užduotys primena įvairius išbandymus bdquokiaulės koją (kiaulės kojų kauliukų) ant trobos maiše nešimas krikštelio nuo kelio pernešimas per šluotą peršokti silkę su akimis suvalgytildquo (ten pat 356) tokie išbandymo motyvai primena iniciacijas Buvę matyt apeiginės kilmės vėliau jie virto pramoga
Mišriai žaidžiami linamynio žaidimai taip pat buvo judrūs bdquoreikalavo vikrumo ir greitos orientacijos o kai kurie duodavo progos artimiau pabendrautildquo (vyšniaus-kaitė 1980 58) Labai buvo mėgstami poromis žaidžiami gaudymo žaidimai Šešką gaudyti (Voverę gaudyti Zuikelį gaudyti) bdquožvėrelisldquo būdavo rato viduryje o gaudy-tojas ndash išorėje tokie žaidimai paprastai būna palydimi dainų kai linamynis vykda-vo jau per adventą dažniau būdavo žaidžiama nedainuojant pavyzdžiui žaidimai užrištomis akimis ndash Lauminėjimas (arba Gužinėjimas Pušinėjimas) Ožkapilė56
žemaičių linamynio žaidimai ir persirengėlių atliekami veiksmai yra turtingiau-sia darbo choreografijos dalis
Plačiau žr vyšniauskaitė 1980 56ndash5756 kiti tokio žaidimo pavadinimai Žiužį mušti Jurgutis Bindzikatas Šarkelę nešti Blusa Šešką
mušti (vyšniauskaitė 1980 58ndash59)
11
Išvados
Palyginti su kitais Lietuvos regionais didžiausia įvairove pasižymintis žemaitijos choreografinis folkloras tyrinėtas bene daugiausia tačiau neišsamiai (išskyrus s zvi-cevičienės diplominį darbą apie žemaičių pasilinksminimų choreografiją) žinios apie žemaičių šokius ratelius ir žaidimus yra vienos ankstyviausių (siekia net Xvi a) ne-mažai aprašų išliko iš XiX a o gausiausi duomenys užfiksuoti XX amžiuje
Pasilinksminimų choreografija pasižymi didžiausia įvairove žemaitijoje užra-šyta daug porinių šokių kurie nežinomi kituose Lietuvos regionuose vien tik čia šokami saviti kadriliniai šokiai ( jonkeliai šeinai galiopai ir kt) greta jų gyvavo ir kadriliai šiame regione buvo populiarūs ir visoje Lietuvoje paplitę šokiai (Aleksan-dra Dirižablis Karobuška ir kt) dažniausiai atneštinės kilmės
žemaitiškiems šokiams būdingi įvairiausi choreografiniai motyvai dalis šokių atliekami po dvi poras (Siuntė Marę į Žagarę Malūnėlis ir kt) kai kurie turi ryškių žaidybinių motyvų (Našliukas Šeinas su vagim) ne tokie įvairūs rateliai nedaug jų pasižymi žemaitiška melodika (ji labiau bendralietuviška) Pati populiariausia ratelių choreografinė forma ndash dviejų dalių kai antrojoje dalyje sukamasi susikibus už parankių archajiškiausias yra žaidimų žanras juose atsispindi ryški sąsaja su apeigomis nemažai simbolikos slypi poetiniuose tekstuose
daug mažiau duomenų išliko apie šiame regione gyvavusius apeiginius šokius žaidimus ir kitus choreografinius veiksmus savitumu išsiskiria persirengėlių meš-komis šokiai L a Jucevičiaus aprašyti žiemos žaidimas Meška ir pavasario šokis Gegužėlė kitų su kalendorinėmis ir darbo apeigomis susijusių žemaičių choreo-grafinio folkloro pavyzdžių yra labai nedaug jie turi nemažai panašumų su kituose regionuose užfiksuotais žaidimais rateliais ir šokiais (rugiapjūtės bdquobobaldquo šokdinta panašiai kaip Prūsų Lietuvoje pavasario šokis Ledspira panašus į dzūkų Kielytę kalėdinis žaidimas Važiavimas į Karaliaučių pasak L a Jucevičiaus buvo papli-tęs ir aukštaitijoje) nedaug duomenų išliko apie žemaičių krikštynų ir laidotuvių papročiuose gyvavusią choreografiją iš šeimos apeigų gausumu išsiskiria tik ves-tuvių choreografija kuri turėjo labai įvairialypę paskirtį bdquopirmojo šokioldquo jaunųjų suvedimo į porą dovanų jaunajai surinkimo (ačiavimo) jaunosios išpirkimo piršlio bdquokankinimoldquo vestuvininkų išbandymo (iniciacijų)
dalis žemaitijos choreografinio folkloro būdinga tik šiam regionui nors esama daug ir tokių kūrinių kurie artimi suvalkietiškiems aukštaitiškiems arba priklau-so bdquobendralietuviškaildquo tradicijai daug instrumentine muzika palydimų šokių yra tarptautinės kilmės
Literatūra
Beresnevičius gintaras 1990 Dausos Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulė-žiūroje klaipėda
čepienė irena 1993 vestuvių papročiai kn Kražiai vilniusndashkaunas p 316ndash327čilvinaitė M 1935 vestuvės upynos apylinkėje Gimtasai kraštas nr 2 (6)dundulienė Pranė 1964 Lietuvių etnografija vilnius
12
dundulienė Pranė 1989 Duona lietuvių buityje ir papročiuose kaunasdundulienė Pranė 1991 Lietuvių etnologija vilniusgreimas Julius algirdas 1979 Apie dievus ir žmones Chicagogulbinaitė Laura 2000 žemaičių choreografija Žemaičių žemė nr 2 (17) p 22Jaronienė J 1985 Lietuvių liaudies rateliai ir šokiai vilniusJucevičius Liudvikas adomas 1959 Raštai vilniusJuška antanas 1955 Lietuviškos svotbinės dainos užrašytos antano Juškos ir išleistos Jono Juš-
kos t 1ndash2 vilnius Lingys Juozas 1979 Sceninis lietuvių liaudies šokis t 2 vilniuskraštas ir žmonės 1983 Kraštas ir žmonės Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai
XVIndashXIX a parengė prof Juozas Jurginis ir doc algirdas šidlauskas vilniuskriščiūnienė inga 1992 Užgavėnės vilniuskronika 1612 Kronika Sarmacycy europejskiej ii krakoacutew Mannhardt W 1936 Letto-Preussische Goumltterlehre Bd 21 rigaMarcinkevičienė nijolė 2000 krikštai bdquošoko lentonldquo ieškojo bdquožiedoldquo krykštavo Liaudies kul-
tūra nr 1 p 43ndash50Martinkus v 1940 kamaros ir klėties papročiai Gimtasai kraštas nr 3-4 p 304 Mickevičius Juozas 1933 žemaičių vestuvės kn Mūsų tautosaka t 7 kaunas p 47ndash125Mickevičius Juozas 1935 žemaičių krikštynos Tautosakos darbai t 1 p 86ndash111Mickevičius Juozas 1938 senovės linų ūkis žemaičių krašte Gimtasai kraštas nr 34 (19-20) p
346ndash361Morkūnienė elena 1982 Lietuvių liaudies choreografijos bruožai XIX a pabaigandashXX a pirmoji
pusė vilniusPakalniškis aleksandras 1971 Jaunimo pramogos Aidai nr 4 p 173Pakalniškis aleksandras 1977 Jaunimo pramogos kn Žemaičiai Etnografija Chicago p 136 Poškaitis kazys 2001 Apie liaudies choreografijos regioninį savitumą vilniusslaviūnas zenonas 1970 Lietuvių liaudies šokiai rašytiniuose iXndashXvii a šaltiniuose Kultūros
barai nr 9 p 57ndash60urbanavičienė dalia 1995 Lietuvininkų choreografijos pėdsakais kn Lietuvininkų žodis kau-
nas p 426ndash448urbanavičienė dalia 2000 Lietuvių apeiginė etnochoreografija vilniusšoks broliukai 2001 Šoks broliukai šokinį Aukštaitijos Suvalkijos Dzūkijos ir Žemaitijos žaidi-
mai rateliai šokiai vilnius valančius Motiejus 1972 Palangos Juzė kn Motiejus valančius Raštai t 1 vilniusvalentas a 1938 senovės žemaičių vestuvės Jaunoji karta nr 7 p 10ndash13venskauskaitė eugenija 2000 ką ir kaip šoko žemaitijoje Žemaičių žemė [nr] 2 (17) p 23 višinskis Povilas 1964 antropologinė žemaičių charakteristika kn Povilas višinskis Raštai
vilnius p 129ndash237 vyšniauskaitė angelė 1967 Lietuvių šeimos tradicijos vilniusvyšniauskaitė angelė 1980 Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XiX a pabaigojendashXX a pra-
džioje [kn] 2 dainos žaidimai vaidinimai kuršio kilmės klausimas Lietuvos TSR Mokslų Akade-mijos darbai serija a t 4 (73) p 53ndash66
vyšniauskaitė angelė 1993 Mirties samprata lietuvių liaudies tikėjimuose Liaudies kultūra nr 2 p 16ndash19
vyšniauskaitė angelė 1995 vedybos kn vyšniauskaitė angelė kalnius Petras Paukštytė rasa Lietuvių šeima ir papročiai vilnius p 271ndash395
zvicevičienė solveiga 1994 Žemaičių pasilinksminimo choreografija [diplominis darbas] Lie-tuvos muzikos ir teatro akademija vilnius
žemaitė 1953 Raštai t 5 vilniusЛингис Юозас Славюнас Зэнонас Якелайтис Витаутас 1955 Литовские народные танцы
Вильнюс
13
sutruMPiniMai
es ndash Lietuvos istorijos instituto etnologijos skyriaus rankraštynasJsd ndash Lietuviškos svotbinės dainos užrašytos antano Juškos ir išleistos Jono Juškos t 1ndash2
vilnius 1955Lka ChFr ndash Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kultūros archyvo Choreografinio folkloro
rankraštynasLLMa F 393 ndash Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas J Lingio archyvasLLrš ndash Lietuvių liaudies rateliai ir šokiai sudarytoja alina kirvaitienė vilnius 1991LMd ndash Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto Lietuvių tautosakos rankraštyneLtt ndash Lietuvių tautosaka t 5 Smulkioji tautosaka Žaidimai ir šokiai medžiagą paruošė
k grigas vilnius 1968Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynasLtr Br ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynasMFa v ndash Lietuvos muzikos ir teatros akademijos Muzikologijos instituto etnomuzikologijos
skyriaus Muzikinio folkloro archyvo vaizdo įrašų vHs kasetėse fondasšr ndash Šokiai ir rateliai sudarė eugenija venskauskaitė vilnius 1989
FEATURES OF THE SAMOGITIAN DANCES ROUNDELAYS AND GAMES
daLia urBanavičienė
Summary
if compared to the other Lithuanian regions the choreographic samogitian folklore characterized by the utmost variety has been investigated most frequently albeit far from thoroughly (the only exception being the diploma paper by solveiga zvicevičienė on the choreography of samogitian merry-making) the data concerning samogitian dances roundelays and games is among the earliest ones reaching as early as the 16th century numerous descriptions surviving from the 19th century while most of the materials being recorded throughout the 20th century
a number of twosome dances unknown in the other regions of Lithuania have been record-ed here Latišas Lakišius [lsquosticktightrsquo] Lestingis Blezdingėlė [lsquoswallowrsquo] Vėdaras Vajaunas Kariškis [lsquosoldierrsquo] Ulanas [lsquolancerrsquo] Gyvataras Gyvatukas Gyvatas [lsquosnakersquo] Grečinikė Gricinelė [lsquobuckwheat porridgersquo] Anės polka [lsquoannrsquos polkarsquo] Gailingis Gailitis Kadagys [lsquojuniperrsquo] Kleckai [lsquodumplingsrsquo] Skrodelis Subatėlė Subotas [lsquosaturdayrsquo] Uolinderis (Alinderis Lelinderis Dreilin-deris) as well as various figurative waltzes like Vilties valsas [lsquohopeful waltzrsquo] Saliamo (Suliamo Salionų) valsas Monietų (Manietų Minietų Minėts) valsas etc there are special quadrille-like dances performed solely in samogitia eg various kinds of jonkelis šeinas galiopas also Bulius [lsquobullrsquo] Marcelė pana [lsquothe girl Marcelėrsquo] and others while quadrilles thrived alongside them as well dances popular throughout the entire Lithuanian territory most frequently those of the foreign origins were danced in samogitia as well eg Aleksandravas (Aleksandra) Dirižablis [lsquozeppelinrsquo] Karobuška Kukanuška (Kuchanuška) [lsquolassiersquo] Kalvelis [lsquosmithrsquo] Vengierka [lsquoHungarianrsquo] Padispa-nas Mazurka Mazurpolkė Krakoviakas Jabluška [lsquoapplersquo] Cvingis Noriu miego [lsquoirsquod like to sleeprsquo] Mudu du broliukai [lsquoWe are two brothersrsquo] etc
the samogitian dances are characterized by various choreographic motives part of the dances has to be performed by two couples (Siuntė Marę į Žagarę [lsquosending Marė to žagarėrsquo] Malūnėlis [lsquothe millrsquo] etc) and some contain vivid game-like motives (Našliukas [lsquothe widowerrsquo] Šeinas su vagim [lsquoŠeinas with a thiefrsquo]) the roundelays are characterized by lesser variety rather few of them being performed under typically samogitian melodies (the melodics mostly being pan-Lithuanian) the most popular choreographic form of the rounds is that of two-part while the second part contains turning
14
arm-in-arm the most archaic genre is that of the folk games which still is distinctly connected to the rituals and considerable amount of symbolism is hidden in the poetic texts
data related to the ritual dances games and other choreographic acts that used to exist in this region is much scarcer among the most peculiar ones dances performed in the bear disguise the winter game Meška [lsquoBearrsquo] described by Liudvikas adomas Jucevičius and the spring dance Gegužėlė [lsquoCuckoorsquo] could be named other pieces of samogitian folk choreography related to the calendar and working rites are very few besides they are mostly similar to the games rounds and dances recorded in other regions (thus the lsquoold hagrsquo of the rye harvest was danced with quite similarly as in the Prussian Lithuania the spring dance Ledspira [lsquowagtailrsquo] is just like the dance Kielytė [lsquowagtailrsquo] from dzūkija while the Christmas game Važiavimas į Karaliaučių [lsquogoing to koumlnigsbergrsquo] was also well-known in aukštaitija according to Jucevičius) Little is known regarding the former choreography of the samogitian christening and funeral rites among the family rituals only the wedding choreography is abundantly represented besides it used to be characterized by rather miscellaneous purposes including those of the ldquofirst dancerdquo the pairing of the newly-weds the collecting presents for the bride ransom of the bride ldquotorturingrdquo of the matchmaker and various trials for the wedding party (initiations)
Part of the samogitian choreographic folklore is typical for this region only while there are folklore pieces quite similar to those performed in suvalkija aukštaitija or belonging to the pan-Lithuanian tradition Many dances accompanied by the instrumental music are those of the international origins
gauta 2007-09-25
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
1
INTONAVIMAS ŽEMAIČIŲ DAINOSE
rYtis aMBrazevičiusKauno technologijos universitetas Lietuvos muzikos ir teatro akademija
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash glissando ir dermės laipsnių intonavimas žemaičių dainosed a r b o t i k s l a s ndash įvertinti glissando reiškinius žemaičių dainose nustatyti glissando
parametrus tikslius (akustiškai) atskirų dainų garsaeilius atskleisti jų bendruosius ir in-dividualius dėsningumus
ty r i m o m e t o d a i ndash akustinis statistinis lyginamasisž o d ž i a i r a k t a i intonavimas žemaičių dainos glissando vibrato dermė
intonavimas ndash viena svarbiausių atlikimo savybių ndash lietuvių tradiciniame dai-navime bemaž netyrinėtas šiame straipsnyje nagrinėjami intonavimo reiškiniai žemaičių dainose glissando ir atskirų dermės laipsnių intonavimas dermės in-tervalika intonavimo reiškinių analizė leidžia įžvelgti kognityvinius dermės dės-ningumus
tyrimui pasirinkti dainų įrašai iš neseniai išleisto žemaičių tradicinės muzi-kos rinkinio bdquožemaitijos dainos ir muzikaldquo (nakienė žarskienė 2005) tai lėmė nuostata kad tiriamieji įrašai turėtų būti kuo senesni ndash tada labiau tikėtina kad juose užfiksuoti senesni nesuniveliuoti intonavimo reiškiniai Pasirinkta po vieną kiekvieno dainininko dainą stengtasi kad jų ambitus apimtų bent jau kvintą ndash nuo (apatinės) tonikos iki kvintos laipsnio (kad būtų galima įvertinti dermės interva-liką) taigi tiriamosios dainos šios Pjaun lunkuo šyną (Juozo alejūno rinkinyje nr 1) Devynias suodas išjuodiau (Mortos katkienės nr 34) Vaikščiuojau vaikš-čiuojau (Jono Juknos nr 6) Suka lizdą gerveli (onos sutkienės nr 7) Tupia žebris rugiuose (antaninos karpienės nr 12) Auga auga apynelis (antaninos ereminie-nės nr 18) ir Aušt aušrele tek saulele (elenos norvaišienės nr 23) išmatuoti šių dainų pirmųjų melostrofų visų garsų aukščiai1 išimtis ndash daina Auga auga apyne-lis tirta jos antroji melostrofa nes pirmosios garsaeilyje trūksta tonikos
1 aukščio matavimo metodika aprašyta anksčiau (ambrazevičius 2005ndash2006 66ndash67) naudota balso akustinės analizės programa Praat
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
156
Glissando2
g l i s s a n d o a k u s t i k a Pastebėta kad tiriamajam dainavimui būdingos gli-sandinės intonacijos Ypač jomis pasižymi kvintos tonai kylančiose slinktyse (to-nika-kvinta sekunda-kvinta ir pan) toliau nagrinėsiu būtent kvintos glissando reiškinius tiriamose melostrofose
glissando dažnai susideda iš dviejų fazių greito glisandinio bdquoįvažiavimoldquo tono pradžioje (foršlaginio glissando 016 s 1 pav) ir lėto glisandavimo tono viduje (in-tratoninio glissando 052 s 1 pav) tai yra kvinta ne tik pradedama greitu glissan-do bet ir toliau dainuojama iš lėto kylančiu aukščiu 1 paveikslėlyje pateiktu tipiš-ku atveju greito glissando metu balsas paaukštėja apytiksliai keturiais pustoniais (t y didžią ja tercija) lėto ndash apytiksliai vienu pustoniu
1 pav tipiškos glisandinės kvintos intonacijos pavyzdys(J alejūno Pjaun lunkuo šyną skiemuo -kuo iš pjaun lunkuo dainos pradžioje)
Matyti greito ir lėto glissando fazės toliau ndash melizminis apdainavimas
2 pav glissando fazių charakteristikosa) aukščio pokyčiai ir trukmės b) glissando koeficientai ir trukmės
tuščiaviduriais rombais pažymėti greiti glissando pilnaviduriais ndash lėtiMatuotos tiriamųjų pavyzdžių kvintos (žr tekstą)
2 glissando lietuvių liaudies dainose šiek tiek tyrinėtas ankstesniuose autoriaus straipsniuose (ambrazevičius 2002 2003)
d1
c1
h
a
g
17
3 pav tiriamųjų pavyzdžių garsaeiliai
išmatuoti visų kvintų kylančiose slinktyse (taip pat ir kvintų kuriomis praside-da frazės) glisandiniai aukščio perkryčiai rezultatai pateikti 2a pav Foršlaginiai glissando apima vidutiniškai 394 pustonio ir trunka vidutiniškai 013 s intrato-niniai ndash atitinkamai 077 pustonio ir 046 s (atmetus nulines vertes) Matyti kad intratoninio glissando gali ir nebūti kai kvintos tono trukmė trumpesnė (iki 04 s) kartais turbūt dėl paprastų fiziologinių priežasčių glissando nespėja pasireikšti glissando apimtis (aukščio perkrytis) šiek tiek priklauso nuo glissando trukmės kuo ilgesnis glissando tuo didesnė glissando apimtis tai logiška bet reikia pažy-mėti kad ši priklausomybė labai silpna (intratoninių glissando atveju koreliacijos koeficientas 032 o foršlaginių ndash tik 015) vadinasi be trukmės glissando apimčiai didelę įtaką turi ir kiti parametrai tikriausiai ndash muzikinis kontekstas balso fizio-logija ir kita
g l i s s a n d o s u v o k i m a s kyla klausimas kiek aptartieji akustiniai glis-sando reiškiniai yra reikšmingi suvokimo požiūriu Juk labai staigus glissando nėra suvokiamas Lėtesnis glisandinis tonų jungimas yra suvokiamas kaip legato3 dar lėtesnis glisandinis tonų jungimas arba atskiro tono vidinis glisandavimas jau yra aiškiai suvokiami kaip bdquonormalusldquo glissando ir galų gale santykiškai lėtas glissando jau nebėra suvokiamas kaip aukščio kitimas t y tokia intonacija atro-do esanti pastovaus aukščio šis suvokimo pokytis yra išreiškiamas vadinamuoju glissando slenksčiu
glissando slenkstis Gtr yra išreiškiamas empirine formule
Gtr = 016 T 2
čia Gtr ndash glissando slenkstis pustoniais per sekundę T ndash garso trukmė sekun-dėmis (lsquot Hart [et al] 1990 pagal drsquoalessandro and Mertens 1995 271) glissando slenkstis apibrėžia statinio ir dinaminio tono suvokimo ribą glissando yra suvokia-
3 Beje sklandus tonų jungimas būdingas vokalinei muzikai palengvina didelių intervalinių šuolių suvokimą padeda klausai laipsniškai persiorientuoti nuo vieno aukščio prie kito (Bregman and dannen-bring 1973)
-1
0
1
2
3
4
5
6
7
8
dainos eil nr
relia
tyvu
sis
auketh
tisp
usto
niai
s
1 34 6 7 12 18 23
me
dia
na
18
mas jeigu tiriamosios aukščio kontūro atkarpos glissando greitis viršija glissando slenkstį (drsquoalessandro and Mertens 1995 272)4
Pasinaudoję pateikta formule galime įvesti naują dydį glissando koeficientą apibūdinantį kaip ryškiai glissando yra suvokiamas glissando koeficientas C = iT čia i ndash glissando apimtis T ndash trukmė Jei C gt 016 (t y jei viršijamas glissando slenkstis) glissando yra suvokiamas kuo didesnis C ndash tuo ryškiau iš 2b paveikslė-lio matyti kad dauguma foršlaginių ir intratoninių glissando yra gerai suvokiami kuo ilgesnis garsas ndash tuo geriau taigi glissando tiriamose dainose yra ne tik identi-fikuojamas akustiškai bet ir (dažniausiai) turi kognityvinę funkciją
tai kad glisandinėmis intonacijomis pasižymi kvintos tonai verta dėmesio kadangi garso intonavimas šiek tiek aukščiau kognityviniu aspektu dažniausiai reiškia to garso pabrėžimą sureikšminimą (sundberg 1999) tai būtent kvintos gli-sandinis išdainavimas pabrėžia šio laipsnio reikšmingumą žemaičių dainose tai-gi akustiniai kvintos intonavimo reiškiniai puikiai koreliuoja su muzikologiniais kvintos svarbumo žemaičių dainose pastebėjimais (čiurlionytė 1968 304ndash306 Mu-kaitė 2002 ir kt) su šia išvada siejasi ir glissando semantikos kitose muzikinėse kultūrose tyrinėjimai (ojamaa 2000)
keli žodžiai apie vibrato specialaus skyriaus apie šį intonavimo reiškinį nera-šau nes jį nagrinėjamoje medžiagoje galima aptarti labai trumpai vibrato dažniau-siai nežymus tam tikri vibrato požymiai pastebimi melizminiuose apdainavimuo-se tačiau dainuojant tęsiamus garsus jis beveik nepastebimas (žr pavyzdžiui lygų be vibrato intonavimą 1 pav)
Dermė
išmatuoti kiekvienos melostrofos garsaeiliai (apskaičiuotos visų dermės laips-nių medianos) jie nutransponuoti taip kad vidutiniai garsaeilių aukščiai sutaptų kvintos aukščiu laikytas bdquotaikinioldquo (angl target) aukštis t y aukštis pasiekiamas intratoninio glissando pabaigoje nutransponuoti kvintos apimties garsaeiliai pa-vaizduoti 3 paveikslėlyje vienos dainos (Auga auga apynelis) ambitus ndash seksta kadangi sekstos laipsnis pasitaikė tik šioje dainoje tai dėl mažo matavimų skai-čiaus sekstos intonavimas nenagrinėtas
Matyti kad įvairūs dainininkai intonuoja labai nevienodai vienodžiausi yra sekundos-tercijos (standartinis nuokrypis 015 pustonio) tercijos-kvintos (s n 017 pustonio) ir sekundos-kvintos (s n 020 pustonio) intervalai iš to galima daryti išvadą kad bendras akustinis derminis branduolys yra sekunda-tercija-kvinta kad ir kaip būtų keista tonikos intonavimas yra labai individualus galima spė-ti kad tonikos intonavimas priklauso nuo individualių balso fiziologijos savybių
4 Pavyzdžiui jei 100 ms trukmės tonas tolygiai glisanduoja pustonio intervalu (nuo tono pradžios iki pabaigos) tai glissando greitis lygus 1 pustoniui01 s = 10 pustoniųs 100 ms trukmės tono glis-sando slenkstis lygus 016012 = 16 (pustoniųs) vadinasi tiriamojo tono glissando greitis neviršija glissando slenksčio ir tasai tonas yra suvokiamas kaip statinis (glissando nėra suvokiamas)
19
tiriamoje medžiagoje tai žemiausias garsas o žemiausio tesitūros garso kartais jau patenkančio į bdquonepatogiųldquo garsų diapazoną intonavimą gali lemti fiziologija tuo tarpu kvinta (iš esmės tai viršutinė tonika) yra svarbus derminio branduolio tonas
Įdomu kad tiriamuosius garsaeilius interpretuoti temperuoto garsaeilio po-žiūriu yra sunku bdquotiksliausildquo yra tonikos-sekundos (vidutiniškai 193 pustonio žr medianą 3 pav) sekundos-tercijos (189 pustonio) kvartos-kvintos (188 pus-tonio) ir tonikos-kvintos (708 pustonio) intervalai galima laikyti kad vidutinis kvintos apimties garsaeilis yra sudarytas iš trijų maždaug vienodų didelių intervalų (tonika-sekunda sekunda-tercija bei kvarta-kvinta) ir vieno mažo (tercija-kvarta 138 pustonio) didieji intervalai šiek tiek mažesni už temperuotą didžią ją sekun-dą mažasis ndash gerokai didesnis už temperuotą mažą ją sekundą tai kad kvartos laipsnis (palyginti su tonika) yra daug aukštesnis už temperuotą jį atitikmenį lyg ir prieštarautų Jadvygos čiurlionytės teiginiui kad bdquopaaukštintas iv laipsnis turi tik atsitiktinį pobūdįldquo (čiurlionytė 1968 308) tai kas yra būdinga apskritai vargu ar gali būti atsitiktina taip pat vargu ar paaukštintas kvartos laipsnis laikytinas chromatizmu (ten pat) pirma jis aukštinamas (vidutiniškai) kur kas mažiau negu pustoniu antra chromatizmu jis galėtų būti laikomas geriausiu atveju temperuotos dermės atžvilgiu o tokios dermės priskyrimas tradiciniam muzikiniam mąstymui apskritai nėra pagrįstas
šie dermės intervalikos dėsningumai pastebimi tik apibendrinus visų septynių dainų matavimų rezultatus kaip jau minėta atskirų dainų garsaeilių intervalika labai skiriasi juose atsispindi nevienodas diatoninio mąstymo lygis Pavyzdžiui dainoje Auga auga apynelis neabejotinai išryškėja joninis pentachordas tuo tar-pu dainos Devynias suodas išjuodiau garsaeilis yra artimas ekvitoniniam (dermės laipsnius skiria maždaug vienodi intervalai)
išmatuotas ir atskirų dainų visų dermės laipsnių nestabilumas Jis įvertinamas tokiais skaičiais (vidutiniškai pustoniais) tonika ndash 016 sekunda ndash 031 terci-ja ndash 014 kvarta ndash 029 ir kvinta ndash 019 taigi stabiliausiai intonuojamas tonikos trichordas vadinasi nors apibendrintos dermės branduolį sudaro sekunda tercija ir kvinta paskiros dainos dermės (dažniau) ndash tonika tercija ir kvinta galbūt šis skirtumas atspindi senojo (apibendrinto) derminio mąstymo ir naujojo individu-alizuoto derminio mąstymo besiremiančio tonikos trichordu sąveiką šį teiginį palieku kaip hipotezę jai patikrinti reikėtų daugiau duomenų
šie nestabilumo rodikliai gauti taip Pirma kiekvienas laipsnis įvairiose melostrofos vietose in-tonuojamas šiek tiek skirtingu aukščiu išmatuoti kiekvienos dainos kiekvieno dermės laipsnio aukš-čio interkvartiliai t y intervalai kuriuose telpa pusė laipsnio aukščio verčių antra apibendrinti kiekvieno dermės laipsnio interkvartiliai visame dainų rinkinyje ir apskaičiuotos tų interkvartilių medianos apibendrinant atmesti atvejai kai dermės laipsnis melostrofoje pasitaiko vieną kartą (nes interkvartilis tada lygus nuliui)
apskritai dermės laipsnių nestabilumo rodikliai (remiantis tiriamąja medžiaga) yra labai įvairūs ndash nuo 004 iki 062
160
Išvados
žemaičių dainų intonavimui ypač kvintoms kylančiose slinktyse būdingi glis-sando tipišką kvintos glissando intonaciją sudaro dvi fazės ndash greitas (foršlaginis) ir lėtas (intratoninis) glissando kvintos glissando paryškina kognityvinę kvintos laipsnio reikšmingumo funkciją Įvairių dainininkų dainų dermės labai individua-lios Palyginti su tolygią ja temperacija (joniniu variantu) labiausiai skiriasi kvar-tos ir tercijos laipsniai kvarta intonuojama vidutiniškai šiek tiek aukščiau terci-ja ndash žemiau apibendrintoje dermėje (suvidurkinus visų tiriamųjų dainų atžvilgiu) išryškėja sekundos-tercijos-kvintos derminis branduolys paskirose dainose stabi-lesnis tercijos trichordas
Literatūra
drsquoalessandro Cristophe and Mertens Piet 1995 automatic Pitch Contour stylization using a Model of tonal Perception Computer Speech and Language vol 9 no 3 p 257ndash288
ambrazevičius rytis 2002 tradicinio dainavimo technikos akustinis tyrimas Liaudies kūryba t v p 147ndash157
ambrazevičius rytis 2003 sutartinių darna psichoakustinis aspektas Lietuvos muzikologija t 4 p 125ndash135
ambrazevičius rytis 2005ndash2006 Modeling of scales in traditional solo singing Musicae Scientiae Special Issue ldquoInterdisciplinary Musicologyrdquo p 65ndash87
Bregman albert s and dannenbring g 1973 the effect of Continuity on auditory stream segregation Perception and Psychophysics vol 13 p 308
čiurlionytė Jadvyga 1968 Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai vilniuslsquot Hart J [et al] 1990 A Perceptual Study of Intonation CambridgeMukaitė Loreta 2002 kvintos intonacijos sklaida žemaičių liaudies dainose Lietuvos muzikolo-
gija t 3 p 142ndash155nakienė austė žarskienė rūta (sud) 2005 Žemaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fono-
grafo įrašai vilniusojamaa triinu 2000 Glissando nganassaani muusikas tartusundberg Johan 1999 the Perception of singing in Psychology of Music edited by diana
deutsch san diego London p 171ndash214
INTONATION IN SAMOGITIAN SONGS
rYtis aMBrazevičius
Summary
two aspects of intonation in samogitian (Western Lithuanian) songs are analyzed glissando and musical scale the sample contains seven songs recorded from seven samogitian singers in 1930s Most pronounced glissandi are observed in the intonations of the fifth scale degree the typical fifth intonation in ascending sequences is made of two stages fast glissando (appogiatura-type glissando pitch change of approximately 4 semitones and duration 013 s on average) and the succeeding slightly gliding intonation of the structural note itself (intratonal glissando approximately 08 semitones and 046 s on average)
161
Most probably the glissandi in fifth play cognitive role they stress the modal significance of the fifth degree the acoustically and cognitively based conclusion is in good agreement with the conclusions of the previous structural-ethnomusicological studies on the specific role of the fifth degree in samogitian songs
Pitch measurements show that the musical scales are quite scattered among the singers the scale generalized across the seven singers deviates noticeably from equal temperament the third and fourth degrees in the pentachord containing the degrees from the first to the fifth differ in pitch from 12et the most the third being roughly 20 cents flat and the fourth being roughly 20 cents sharp the most stable scalar structure when comparing medians of scale degrees of the seven performances is trichord made of the second third and fifth the most stable scalar structure in a sense of separate performance is tonic trichord (first third and fifth degrees) ie pitches of occurrences of the corresponding degrees show the smallest deviations for separate melostrophes
gauta 2007-09-11
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
162
TELŠIŲ RAJONO LIAUDIES SMUIKININKŲREPERTUARO YPATYBĖS
gaiLa kirdienėLietuvos muzikos ir teatro akademija
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash telšių rajono liaudies smuikininkų repertuaras d a r b o t i k s l a s ndash nustatyti telšiškių liaudies smuikininkų repertuaro ypatybes kū-
rinių žanrų grupių ir kūrinių tipų kaitos tendencijasty r i m o m e t o d a i ndash analizės tipologinio lyginimož o d ž i a i r a k t a i žemaičiai telšiškiai liaudies smuiko muzika repertuaras kūrinių
žanrai melodiniai tipai kaitos tendencijos
Įvadas
Lietuvių liaudies muzikantų griežusių smuiku ar kitais muzikos instrumentais dažniausiai per šeimos šventes ir tradiciniuose jaunimo suėjimuose (vakarėliuose gegužinėse ir kt) repertuaras iki šiol tirtas tik fragmentiškai neretai smuikininkai mokėjo groti ir kitais muzikos instrumentais žemaitijoje dažniau negu kitose Lietu-vos etnografinėse srityse smuikininkai grieždavo ne pavieniui o kapelose tai lėmė smuiku ir kitais kapelų muzikos instrumentais grojamo repertuaro panašumus
telšių rajone ir gretimose kelmės vietovėse klestėjo vienas stipriausių Lietuvoje tradicinio smuikavimo centrų garsėjęs trijų smuikų ir basetlės kapelomis siekda-ma nustatyti telšiškių liaudies smuikininkų repertuaro ypatybes autorė analizavo ir lygino visų gretimų rajonų (akmenės Mažeikių skuodo kretingos Plungės rietavo kelmės šiaulių) medžiagą taigi pirmą kartą bandyta aprėpti didelės že-maitijos teritorijos nuošalyje paliekant tik pietų žemaitiją liaudies smuikininkų iš dalies ir kitų instrumentininkų repertuarą
nors XX a pirmoje pusėje telšių krašto liaudies smuikininkų muzikos nebu-vo įrašyta tačiau 1973ndash2005 m folkloro užrašytojams gana nuosekliai ištyrus čia pavyko rasti daugiausia Lietuvoje smuikininkų (66 skaičiuojant su keturiais patei-kėjais pagriežusiais tik basetle) dauguma jų buvo gimę ar gyveno su kelmės ir šiaulių r besiribojančioje pietrytinėje rajono dalyje beveik trečdalis (18) Luokės ketvirtadalis (16) varnių gana daug (10) telšių gerokai mažiau Janapolės (5) po 4
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
163
nevarėnų ir žarėnų tik po vieną kitą kitose (eigirdžių degaičių gadūnavo tryš-kių viešvėnų) apylinkėse ar valsčiuose Beveik tokios pat stiprios kaip ir telšių r liaudies smuikavimo smuikų ir kitų styginių instrumentų ansamblių tradicijos gyvavo kelmės r kuriame užrašyti 38 smuikininkai dauguma jų buvo gimę ar gyveno šiaurinėje rajono dalyje (daugiau nei trečdalis ndash užvenčio kiek mažiau ndash kražių šaukėnų) nemaža ndash kelmės valsčiuje apylinkėje (7) kitur ndash vos vienas kitas kituose tiriamuose rajonuose smuikas buvo ne toks populiarus (kirdienė 2000 23ndash24)
straipsnio autorė savo darbuose smuikuojančius pateikėjus pagal jų gimimo me-tus skirsto į keturias grupes vadinamas kartas 1) gimę XiX a 2) gimę nuo XX a pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo ir per jį (1900ndash1918 m) 3) gimę tarpukariu (1919ndash1940 m) 4) gimę per antrą jį pasaulinį karą ir po jo (ten pat 21) kadangi toks skirstymas tinka smuikavimo tradicijų repertuaro pokyčių tendencijoms at-skleisti ir leidžia palyginti tyrimų rezultatus jo laikomasi ir šiame darbe daugelis telšiškių smuikininkų buvo gimę 1900ndash1918 m (28) arba 1919ndash1940 m (29) tik vienas alfredas vasiliauskas gimęs vėliau šeši skaičiuojant su Ciprijonu niaura gimę XiX a pabaigoje dviejų pateikėjų gimimo data nežinoma kituose tiriamuo-se rajonuose užrašyta tik po vieną kitą XiX a pabaigoje gimusį liaudies smuikinin-ką XX a penktame dešimtmetyje ar vėliau gimusių pateikėjų išvis nepavyko rasti kitų pateikėjų kartų proporcijos panašios
XX a pirmoje pusėje styginiais instrumentais pagrotos muzikos tiriamoje srityje įrašyta labai mažai tik keletas Juozo Jaunzemio (gyv Mažeikių aps akmenės vls alkiškių k) kanklėmis1 ir Jono Joco (gyv šiaulių aps šaukėnų vls giriškių k dab kelmės r) mandolina paskambintų kūrinių2 Penkiuose Lietuvos valstybiniuo-se folkloro archyvuose (kFLF Lka v Lrt F Ltr MFa žr sutrumpinimų pa-aiškinimus) turima 1973ndash2005 m įrašytos telšių r smuiko muzikos (apie 350 kū-rinių daugiausia garso mažai ndash vaizdo įrašų) Panašiu laikotarpiu įrašyta ir kitų tiriamų rajonų smuiko muzikos anksčiausiai jos įrašyta Lietuvos konservatorijos (dab Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) ekspedicijose daug muzikos kūrinių įrašyta nuo 1987 m iki šiol vykdomose instrumentologinėse ekspedicijose kurių pagrindinis iniciatorius buvo instrumentologas romualdas apanavičius (1987ndash1992 1994 1997 m šių ekspedicijų dalyvė buvo ir straipsnio autorė) Pradėjus nuo šiaurės vakarų žemaitijos šiose ekspedicijose sistemingai fiksuojama lietuvių instrumenti-nio muzikavimo tradicija aprėpus visą Lietuvą nuo 2000 m vadovaujant Lietuvos liaudies kultūros centro instrumentinio folkloro specialistui arūnui Luniui tiriama pakartotinai 2006ndash2007 m ekspedicijos vyko šilutės tauragės ir šilalės rajonuose sukaupta medžiaga laikoma įvairiuose archyvuose (eia LLkC kFLF MFa)
2003ndash2006 m pagal Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą pro-gramą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo Lietuvos muzikos ir
1 LtrF pl 7385ndash6 7391ndash2 įrašyta 1937 m muzikantui buvo 60 metų (plg Palubinskienė vi-sockaitė 1992 46)
2 LtrF pl 12891ndash6 12901ndash6 įrašyta 1940 m muzikantui buvo 30 metų (plg nakienė žarskienė 2005 nr 36 p 105)
164
teatro akademijos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtose ekspedi-cijose dar buvo įrašyta keturių telšių r apylinkių (Luokės Janapolės žarėnų) ir trijų kitų tiriamų vietovių (kretingos ir kretingos r salantų apyl Palangos Mažeikių r viekšnių mstl) liaudies smuikininkų gimusių 1918ndash1935 m3 pagriežtos muzikos
dažniausiai užrašytojai lankydami liaudies muzikantus namuose ar vietinėse kultūros įstaigose klausinėjo apie jų jaunystėje bei užrašymo laikotarpiu atlieka-mą repertuarą prašė prisiminti kūrinių pavadinimus o jei pateikėjas dar geba ir prisimena muziką kūrinius pagriežti retais atvejais liaudies smuikininkų muzi-kavimas fiksuotas lankantis tradicinėse šeimos ar bendruomenės šventėse todėl siekiant tiksliau nustatyti užrašytų kūrinių jų žanrų populiarumą gyvavimo laiko-tarpį atsižvelgiama ir į muzikantų ar kitų pateikėjų komentarus vertinimus
gana daug dėmesio repertuarui skyrė lietuvių armonikų tradicijų tyrėjas albertas Baika daktaro disertacijos pagrindu parašytoje monografijoje bdquokaimo armonikosldquo jis tyrė lietuvių liaudies armonikininkų repertuarą ypač akcentuodamas kūrinių pa-vadinimus pasak jo parodančius pačių muzikantų požiūrį į savo atliekamą muziką (Baika 1994 85) kaip žinoma pavadinimas melodinis ir poetinis tipai choreogra-fija ndash skirtingos instrumentinio (neretai ndash ir vokalinio bei choreografinio) kūrinio dimensijos galinčios sudaryti įvairius junginius to paties ar skirtingo tipo kūrinių variantus apibendrinęs lokalines ir regionines tradicijas (atskirai jų neapibūdino) a Baika sugalvojo klasifikaciją kurią taikant armonikų repertuaras skirstomas pa-gal kūrinių paskirtį (buitiniai ar ritualiniai šokiai maršai dainos) ir kilmę (bendra-lietuviškieji lokaliniai bendraeuropietiškos kilmės lenkiškos kilmės rytų slavų kilmės autorinės kilmės) (Baika 1994 92) Choreografas kazys Poškaitis studijoje bdquoapie liaudies choreografijos regioninį savitumąldquo nuodugniai ištyrė septynis lietu-vių liaudies šokių ar ratelių žaidimų tipus (Abrūsėlis Aguonėlė Kiškelis Mėnesėlis Serbenta Ant kalno karklai Noriu miego) aptardamas ir jų muziką melodijas (Poš-kaitis 2001) Įvade jis nurodė jog bdquoyra šokių ratelių aptinkamų tik viename regione ar dar mažesniame ploteldquo (ten pat 11) ir teigė kad bdquovisų daugiausia tik žemaitijos regione užrašytų šokių bei ratelių ndash beveik trisdešimtldquo (ten pat 12)
Lietuvių liaudies smuikininkų repertuaras tirtas tik mažesnės apimties darbuo-se paprastai skirtuose lokalinei regioninei tradicijai ar iškiliems smuikininkams nes sukaupti gana gausūs smuiko muzikos įrašai dar menkai transkribuoti tad ką jau kalbėti apie šios muzikos tipologinimą ir tolesnį tyrimą neturime ir išsames-nio žemaičių smuiko muzikos ir repertuaro tyrimo tyrinėtojų dėmesį pirmiausia patraukė telšių r Luokės apyl smuikavimas undinė vilčinskaitė trumpai apžvelgė 1973 m kelių savo lankytų smuikininkų griežimo būdus ir kai kuriuos jų griežiamų kūrinių (pvz polkos su kairės rankos pizzicato) ar repertuaro (pvz Pranciškaus vasiliausko pamėgtų bdquošvelnių melodijųldquo) bruožus (vilčinskaitė 1974 1ndash5) straips-nio autorė aptarė šios apylinkės liaudies smuikininkų repertuarą ir stilių dviejuose straipsniuose apie įrašams daugiausia kūrinių Lietuvoje pagriežusius smuikininkus
3 telšiškiai aleksas vilimavičius Jonas radžius Pranciškus šarkauskis alfonsas kungys kitų vie-tovių ndash kazimieras Jokubauskas Pranas domeika (abu gyv Palangoje) vladas galdikas (gyv salan-tuose) vaclovas olcvikas (gyv kretingoje) Jonas ružė (gyv Mažeikių r viekšniuose)
165
virtuozus stanislovą ir Feliksą Baltrušaičius (gyv šiaulių r kirdienė 2004a) bei Ciprijoną niaurą (gyv telšių r kirdienė 2005a) kadangi buvo nustatyta kad pas-tarojo muzikanto repertuaras ir atlikimo stilius yra iš dalies būdingi jo gimtajai aukštaitijai straipsnyje jo pagriežtos muzikos duomenys pasitelkiami tik kai reikia palyginti nuo telšių kilę taip pat gana daug kūrinių įrašams pagroję smuikininkai stasys Berenis ir Povilas ročys gyveno klaipėdoje todėl jų repertuarą autorė ap-tarė straipsniuose apie lietuvininkų ir jų kaimynų žemaičių smuikavimą (kirdienė 2004b 2005b) tuo pačiu metu kaip ir telšiškių smuikininkų repertuarą autorė tyrė jų smuikavimo stilių (kirdienė 2007)
Buvo analizuojamas ir gretimų rajonų smuiku ar kitais instrumentais griežia-mas repertuaras aktyvus instrumentologinių ekspedicijų dalyvis profesionalus muzikantas ir folkloro atlikėjas antanas auškalnis savo straipsniuose daugiausia rėmėsi jų medžiaga Jam visų pirma rūpėjo gimtojo šilalės krašto tradicijos Pa-sak autoriaus šilalės r Piliakalnio apyl liaudies muzikantų (smuikininkų armo-nikininkų pūtikų) tradicinį repertuarą sudaro bdquolietuvių liaudies dainos šokiai ir žaidimai kitų tautų liaudies šokiai estradinės dainos ir netgi rimtosios muzikos kūriniaildquo (auškalnis 1990a 83) Jis taikliai išvardijo apylinkės vyresniosios kartos muzikantų ypač pamėgtus lietuvių liaudies šokius (pvz Grečenikė Kadagys Ku-bilas Ant kalno karklai Sadutė Kepurinė Gyvataras) ir pastebėjo kad kitų tautų kilmės šokiai (pvz Kazačiokas Husaras Jabločka) čia buvo populiarūs maždaug iki 1950 m o vėliau beveik užmiršti šilališkių papročius aprašęs etnografas vladas statkevičius išvardijo ir daugiau šokių nurodydamas jų paplitimo laikotarpį XX a pradžioje griežiant muzikantams (neretai ir dainuojant šokių daineles) buvo šokami Kepalušas Drapakinė (polka) Karvapolkė Trenkama polka Diržavas Olenderis Kleckai Zuikelis Galopas Jonkelis ir kt apie 1927ndash1930 m pradėta šokti fokstro-tą džimį tango slovfokstrotą vėliau ndash lėtą jį valsą 1941ndash1960 m tebebuvo šoka-mi valsai polkos Greitpolkė Gričinikė Pjoviau šieną Klumpakojis Krakoviakas Mudu du broliukai čarlstonas fokstrotai tango 1961ndash1980 m dar išliko valsai ir polkos kai kur ir tango nors jaunimas šokdavo tik modernius šokius (statkevičius 1992 127ndash129 1993 108) ir a auškalnis pastebėjo kad XX a liaudies muzikan-tų repertuaro kaitą lėmė besikeičiančios šokių mados XX a trečiamendashketvirtame dešimtmetyje įsivyravusius fokstrotus tustepą tango cvingį bdquoliaudies muzikantai perėmė nesunkiaildquo bet XX a antroje pusėje bdquoplūstelėjusi nauja šokių banga [nuolat kitusių stilių estradinė populiarioji džiazo muzika ndash G K] neprigijoldquo (auškalnis 1990b 6ndash7 plg 1997 393) Be to jis pabrėžė kad XX a antroje pusėje liaudies mu-zikavimui jo tradicijų niveliavimuisi ir nykimui turėjo įtakos sovietinės okupacijos metais puoselėta meno saviveikla tipinės kaimo kapelos kurių muziką dažniau-siai transliuodavo masinės informacijos priemonės radijas ir televizija dėl to vis mažiau buvo vertinamas tradicinių savo krašto muzikantų grojimas bdquoLabiausiai tituluotas ir visų [Piliakalnio] apylinkės gyventojų mėgstamas kolektyvas ndash [tipi-nė] kaimo kapela kolektyvas ne kartą iškovojo nugalėtojo vardą rajone dalyvavo žemaitijos zonos meno saviveiklos apžiūrose lthellipgt išsiplėtė kolektyvų koncertinė geografijaldquo (auškalnis 1990a 83ndash84) bdquosu meno saviveiklos pagyvėjimu apylinkėje
166
lthellipgt vis mažiau muzikuoja vyresniosios kartos muzikantai lthellipgt reikėtų skatinti aktyviau muzikuoti senimą iš kurio patirtį repertuarą ir grojimo ypatumus turėtų perimti jaunoji karta tai laiduotų liaudies muzikavimo tradicijų perimamumą ir tolesnę jų raidąldquo (ten pat 84 plg auškalnis 1990b 7 1997 394)
straipsnyje apie šiaurės vakarų žemaičių (kretingos Plungės Mažeikių skuo-do ir akmenės r) instrumentinį muzikavimą a auškalnis nurodė kad liaudies muzikantai dažniausiai grodavo šokius maršus ir labai retai kada pritardavo liau-dies dainoms (auškalnis 1990b 6) kelmės krašto liaudies muzikantai bdquodaugiausia grojo šokių muziką maršus ir kartais pritarė liaudies dainomsldquo (auškalnis 1997 393) savo straipsniuose a auškalnis šokius skirstė į tautinius ir tiriamoje srity-je vyravusius atneštinius kurie žemaitijoje liudija ženklesnę vakarų europos ir menkesnę rytų europos kultūros įtaką (ten pat 6 8 plg ten pat 393) straipsnio autorės atlikti Plungės ir skuodo r liaudies smuiko muzikos tyrimai leidžia teigti kad šio krašto smuiko muzikoje žymi ne tik vakarų ir rytų bet ir šiaurės europos šalių muzikos tradicijų sąveika (kirdienė 2006b)
Jurga zvonkutė etnomuzikologijos bakalauro darbe tyrusi pietryčių žemaičių smuiko muziką padarė išvadą kad būdinguosius jos bruožus turėtų atskleisti iš-samesni tyrimai lyginantys skirtingų regionų tradicijas vis dėlto ji pastebėjo kad ir iš svetur perimti šokiai laikui bėgant įgijo lietuviškų ar žemaitiškų bruožų (zvonkutė 2005 53)
Smuikavimo tradicijos ir repertuaro pokyčiai
dažniausiai telšiškiai smuikininkai kūrinių mokydavosi ir juos grieždavo iš klausos nors telšių r kaip ir visoje žemaitijoje pasitaikė smuikininkų (ypač gro-jusių ir pučiamaisias instrumentais dūdų orkestre) kurie mokėjo skaityti natas iš natų grojo kai kuriuos maršus (Kęstučio Smetonos) ar polkas garsus luokiškis smuikininkas domininkas Lileikis kapelose grieždavęs tik pirmu smuiku mokytis smuikuoti ir kaupti repertuarą pradėjo vaikystėje bdquoganiau bandą išgirstu smui-ką ndash negaliu [išturėti] Prašysiu piemenų už mane paganyti ir lekiu ten kur smuikas girdėtildquo4 vėliau dirbdamas bdquoprie trobesiųldquo (statybų) jei tik kas nors važiuodavo pro šalį grodamas jis taip pat stengėsi įsidėmėti kuo daugiau melodijų o jei neįsi-mindavo tai būtinai turėdavo susirasti tą muzikantą ir išmokti Per tris mėnesius išmokęs visus valsus ir polkas tai darę įspūdį geriems apylinkės muzikantams ir šie jį gyrę bdquotų gaidų mes neturėjom nei viens iš klausos grodavo lthellipgt net ir pa-triūbočių orkestruose grodavo iš klausos kits kad ir pasistatys lentą prieš akis bet mažai žiūrėdavoldquo6 ndash sakė aleksas vilimavičius
siekdama išsamiau atskleisti kokių žanrų ir tipų kūriniai būdingi apibrėžtų keturių liaudies smuikininkų kartų repertuarui autorė jį suskirstė į aštuonias ž a n r ų g r u p e s 1) įvairūs tradiciniai šokiai 2) kontradansiniai kadriliniai šokiai
4 užr J Misiūnienė apie 1981 m gauta 2004 m (telšių 2004 m ekspedicijos medžiaga laikoma MFa toliau ndash te)
ten pat6 te (MFa v 33 29)
167
3) fokstrotiniai šokiai 4) polkos 5) valsai 6) maršai 7) rateliai žaidimai 8) dainos giesmės nors pasitaiko ir vienas kitas kitokio žanro kūrinys (pvz vyturio pamėg-džiojimas smuiku7 akademinės ar populiariotildesios estradinės muzikos kūriniai) ta-čiau kaip tik išskirtųjų žanrų kūriniai sudaro žemaičių (panašiai kaip ir visų lietuvių) smuikininkų tradicinio repertuaro pagrindą Buvo sudarytas išsamus tiriamų rajonų smuiku (iš dalies ndash ir kitais instrumentais) griežiamo repertuaro sąvadas aprėpiantis visą turimą archyvinę medžiagą žanrų grupėse kūrinių versijos kiek leido medžiagos ištirtumas priskirtos k ū r i n i ų t i p a m s (lentelėje nurodomas būtent jų skaičius) Jie nustatyti ne tik pagal kūrinio pavadinimą bet ir pagal pagrindinei kūrinio daliai (paprastai pirmajai) ar kelioms dalims būdingą melodinį tipą tokį instrumentinio repertuaro sisteminimo ir lyginimo būdą autorė sumanė ir pradėjo taikyti 2003 m tirdama žemaičių smuiko muziką (kirdienė 2004a plg 2005a b) šitaip susisteminus gana gausią medžiagą ir pasitelkus papildomus duomenis apie tam tikrus kūrinius ar žanrų grupes galima patikimai nustatyti kūrinių žanrų grupių ir kūrinių tipų popu-liarumą tam tikrais laikotarpiais jų užrašymo intensyvumą ir paplitimą8
kūrinių žanrai skirtingų kartų telšiškių liaudies smuikininkų repertuare
Žanrų grupės Pirmos kartos Antros kartos Trečios kartos Ketvirtos kartosĮvairūs tradiciniai šokiai 9 22 17 3kontradansiniaikadriliniai šokiai 3 3 ndash
Fokstrotiniai šokiai 1 12 ndashPolkos 7 4 9 ndashvalsai 4 27 14 ndashMaršai 13 17 9 1rateliai žaidimai ndash 3 1 ndashdainos giesmės 3 1 8 ndashiš viso 40 141 66 4
P i r m o s k a r t o s (gimę XiX a pabaigoje) telšiškiai pateikėjai smuiku pa-griežė 40 kūrinių (be dar 55 pagriežtų C niauros žr lentelę) Plačiu repertuaru (įrašyti 38 kūriniai) ir griežimo meistriškumu išsiskiria 1973 m lankytas Juoza-pas žilvitis (gyv Luokės apyl) Jis pagriežė daug įvairių tradicinių šokių polkų ir ypač maršų bei keletą valsų9 Į garso juostelę įrašyti ir Jono Bagočiaus (varnių vls) pagriežti kūriniai bet tik du ndash jaunimo ir meilės daina Augo brolis ir sesuo ir pol-ka10 duomenis apie šios kartos kaip ir kitų smuikuojančių pateikėjų repertuarą papildo anksčiau griežusių pateikėjų prisiminti kūrinių pavadinimai ir jų arba kitų muzikantų kitokiais instrumentais pagriežti kūriniai Prano žakevičiaus (viešvėnų apyl) Leono dovydausko ir olimpijos repšienės-dziržinauskaitės (abu iš nevarė-nų vls) užrašyta 12-os kūrinių pavadinimai duomenis papildo pastarosios muzi-kantės armonika pagriežti kūriniai
7 MFa kLF 677598 dėl didelės tokių sąvadų apimties rašant šį straipsnį jie liko tik kaip rankraštinis tyrimų įrankis9 MFa kF 609639ndash40 610417ndash25 61051ndash3110 MFa kF 665615ndash16
168
dauguma a n t r o s k a r t o s telšiškių smuikininkų įrašams pagriežė po kelio-lika (kazimieras Janušas ir Pranciškus vasiliauskas po 14) ar net mažiau kūrinių iš muzikantų giminės kilę ir nuolat vestuvėse bei vakarėliuose grieždavę broliai domi-ninkas ir Jonas Lileikiai buvo sukaupę itin turtingą repertuarą Lileikiai įrašams po vieną arba kapeloje pagriežė 52 kūrinius (21 polką 13 valsų 11 kitų tradicinių šokių 6 maršus 1 dainą) kai kuriuos po keletą variantų11 iš jų d Lileikis skaičiuojant su kapelos įrašais pagriežė 36 kūrinius daugiausia polkų (15) kitų tradicinių šokių (9) maršų (5) valsus kiek labiau mėgo brolis d Lileikiui labiausiai patikdavo griežti polkas ypač puikaus muzikanto pavarde Liepa polką d Lileikis mokėjo apie 50 polkų Būdamas penkiolikos metų jis pradėjo griežti vestuvėse Per vestuves reikėda-vo pagriežti 34 šokius Po trijų šokių muzikantai darydavo penkių minučių pertrauką vėl trys šokiai ndash vėl pertrauka kai pavargdavo pertraukas ilgindavo iki penkiolikos minučių Muzikantas labai mėgo ir dainuoti ir pats šokti12 iš pateiktų duomenų ma-tome kad įrašyta tik nedidelė d Lileikio mokėto repertuaro dalis neaišku ar įrašyta mėgstamiausioji polka nes nė viena jo pagriežta polka taip nepavadinta
autorės turimais duomenimis gana daug lietuvių liaudies muzikantų būdami patriotai ir šviesios asmenybės nesutiko lengvai paklusti sovietiniam režimui kai kurie dalyvavo ir rezistencinėje kovoje todėl buvo persekiojami tremiami arba ka-linami Be abejo toks sovietų susidorojimas su Lietuvos šviesuomene buvo viena iš lietuvių tradicinės kultūros ir jos svarbios dalies ndash instrumentinio muzikavimo nykimo priežasčių ir brolių Lileikių šeimos 1951ndash1957 m buvo ištremtos į sibi-rą irkutsko sritį išvažiuodami muzikantai pasiėmė smuikus ir grieždavo lietuvių šventėse taip jie išlaikė griežimo įgūdžius ir repertuarą grįžę į gimtą jį kraštą stengėsi gaivinti buvusias stiprias muzikavimo tradicijas įvairiose kapelose griežė per gimtųjų apylinkių bendruomenės šventes o su trijų smuikų ir beacutesedlos (kon-traboso) kapela aktyviai dalyvavo Luokės etnografinio ansamblio veikloje (plg kirdienė 2007) 1976 m publikuotos vinilinės plokštelės su šios kapelos muzikos įrašais ko gero pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatė instrumentinės žemaičių muzikos tradiciją (četkauskaitė 1976a b plg vyčinas 1998)
antrotildes panašiai kaip pirmos telšiškių smuikininkų kartos repertuarui ypač bū-dingi įvairūs tradiciniai šokiai (taip pat ir kontradansiniai kadriliniai) polkos bei valsai gausu ir įvairių maršų tuo jų ir Plungės rajono smuikininkų repertuaras panašus Be to šios kartos telšiškiai pateikėjai pagriežė ir daug įvairių fokstrotų
tr e č i o s k a r t o s telšių r smuikininkų repertuaras gerokai menkesnis Jie įrašams pagriežė dukart mažiau kūrinių negu antros kartos pateikėjai nors pastarų-jų vienu muzikantu mažiau dauguma pasmuikavo nuo vieno kito iki keliolikos tik kai kurie aktyviau muzikavę dalyvavę įvairiuose folkloro ansambliuose kapelose joms vadovavę arba jų vadovus konsultavę smuikininkai buvę nuolatiniai folklo-ro užrašytojų pateikėjai ndash ir gerokai daugiau kūrinių išsiskiria klaipėdoje gyvenę s Berenis (pagriežęs 30 kūrinių) ir P ročys (16 kūrinių) nors šios kartos smui-
11 Lrt F 59459 59482ndash59487 MFa kF 609511ndash23 609710ndash13 19ndash34 609812ndash21 37ndash39 664715ndash23 668713ndash14 18ndash19 66881ndash7 (sutampa su 1976 m publikuotomis plokštelėmis)
12 te užr J Misiūnienė apie 1981 m
169
kininkai visų žanrų kūrinių atsiminė daug mažiau tačiau įvairių tradicinių šokių grupė jų repertuare santykinai išaugo (tik iš kontradansinių kadrilinių šokių griežtas vien Šeinas) o polkų bei fokstrotų ndash tapo menkesnė dar gana daug valsų tačiau jie kitokie negu vyresnių kartų daugelis kaip rodo ir jų pavadinimai pagrįsti romansi-nių dainų melodijomis Polkose pastebima tipinių kaimo kapelų įtaka nors kai kurie muzikantai (kaip antai s Berenis) skirdavo kūrinių senąsias tradicines ir tipinėms kapeloms pritaikytas versijas tradicinių šokių išlaikymą būtų galima aiškinti kaip telšiškių smuikininkų repertuaro savitumą (matyt įtakos turėjo smuikavimas nebe kaimo bendruomenės šventėse kuriose tradiciniai šokiai nyko o tokius šokius puo-selėjančiuose folkloro kolektyvuose) nes kituose tiriamuose rajonuose aiški priešinga tendencija ndash smuikininkai išlaikė (ar pakeitė kitomis) polkas bet pamiršo daug kitų tradicinių šokių tiesa užrašytojai paprastai prašo liaudies muzikantų pagriežti kuo daugiau senesnių kūrinių ypač tradicinių šokių tačiau jei muzikantai jų neprisimin-tų tai ir išklausti nepavyktų tik skuodo r trečios kartos smuikininkai labiau mėgo tradicinius šokius tačiau polkų nemėgo ir vyresnių kartų skuodiškiai muzikantai
vienintelis ketvirtos kartos pateikėjas a vasiliauskas (smuikininko P vasi-liausko sūnus) įrašams pagriežė keletą šokių (Aleksandrovą Krakoviaką ir kitų kartų pateikėjų neminėtą Aštuonnytį) bei Kęstučio maršą
2004 m ekspedicijos telšių krašte metu autorei ir jos kolegoms dar pavyko rasti tris XX a antramendashketvirtame dešimtmetyje gimusius smuikininkus (a vilima-vičių P šarkauskį abu gyv Janapolės apyl ir J radžių gyv Luokės apyl) apie kuriuos minėtuose folkloro archyvuose duomenų iki tol neturėta nors jie jau kurį laiką viešai nemuzikavo tačiau ne tik papasakojo kaip smuikuodavo per kaimo bendruomenės šventes bet ir pagriežė po 12ndash15 kūrinių daugiausia maršų ir šo-kių parodė ir kaip juos šokti Jie pateikė ir keletą iki tol iš telšiškių smuikininkų neužrašytų nors nuo seno žinotų šokių žaidimų dainų 2005 m etnomuzikologės rūta žarskienė ir austė nakienė įrašė dešimt alfonso kungio (gyv žarėnų apyl) pagriežtų kūrinių daugelį jų ndash romansinėmis dainomis pagrįstus valsus keletą tra-dicinių šokių tipinių kaimo kapelų griežiamą Bekerio polką ndash jis pagriežė standar-tizuota rusiška armonika tik vieną fokstrotą ndash smuiku
Pastaraisiais dešimtmečiais liaudies smuikininkai dar griežia kai kurių miestų ir miestelių folkloro ansambliuose kapelose kaip antai Palangos folkloro ansam-blyje bdquoMėguvaldquo klaipėdos tradicinės instrumentinės muzikos ansamblyje bdquoseno-liaildquo gana aktyviai folklorinėje veikloje dalyvauja kretingos rajone užrašyti liau-dies smuikininkai viekšniuose gyvenantis Jonas ružė griežia liaudies muzikantus subūrusioje kapeloje bdquoJonkelisldquo13 tačiau telšių krašto kaip ir daugelio kitų tiriamų rajonų liaudies smuikavimo tradicijos beveik negaivinamos smuiku nebegriežia-ma telšių r Luokės Janapolės folkloro ansambliuose ir kapelose (smuiko klasės nėra ir Luokės muzikos mokykloje) Plungės r Platelių šateikių folkloro ansam-bliuose vienas kitas liaudies smuikininkas dar griežia kaimo kapelose ar iš jų išaugusiose kapelose pavyzdžiui a kungys pastaraisiais metais muzikavo žarėnų
13 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2006 m ekspedicijos Mažeikių r viekšnių apyl duome-nys užr r žarskienė v aglinskaitė
170
kaimo kapeloje skynusioje laurus populiarioje televizijos laidoje bdquogero ūpoldquo Pa-sak r žarskienės bdquokaip ir daugumos kitų kaimo kapelų žarėniškių atliekamos visoje Lietuvoje populiarių dainų aranžuotės niekuo neprimena tradicinio žemaičių muzikantų repertuaroldquo (žarskienė 2006)
XX a antroje pusėje telšių r kaip daug kur Lietuvoje ir gyvąsias liaudies mu-zikos tradicijas tęsusiose kapelose muzikavusiose šeimos jaunimo švenčių metu ir tradicinio ar stilizuoto folkloro kapelose ir ansambliuose smuiką (taip pat klar-netą kornetą) pakeitė saksofonas akordeonas ar standartizuota rusiška armonika drauge su šiais kolektyvais ir liaudies muzikantai vis dažniau griežia koncertuose ir konkursuose
Būdingieji kūrinių žanrai ir tipai
visose tiriamose žanrų grupėse pavyko nustatyti telšių ar kitų rajonų liaudies smuikininkų repertuarui būdingų žanrų ar kūrinių tipų k o n t r a d a n s i n i s ar k a d r i l i n i s šokis Šeinas buvo paplitęs tik telšių kelmės ir šiaulių r (taigi jo paplitimo plotas iš dalies sutampa su mūsų apibrėžtu stipriausiu Lietuvoje smuika-vimo centru) telšiškiai smuikininkai mažiau mėgo Kadrilių o Jonkelį ir Našlelį tik paminėjo Šeino pavadinimas kildinamas iš prancūzų chain (Jurjanu 1921 5) ndash grandinėlė pynimas plg žemaičių rezginėlė vyskupas Motiejus valančius šį šokį Šieną drauge su Marcelės tance Žydelkele paminėjo apysakoje apie smuikuojantį siuvėją Palangos Juzę (valančius 1965 74ndash75 1-asis leid 1869) šis faktas leistų manyti kad žemaičiai tuos šokius mėgo jau XiX a antroje pusėje Šeinas visiškai neužrašytas akmenės Mažeikių Plungės skuodo kretingos ir šilalės rajonuose XiX a pabaigojendashXX a akmenės Mažeikių skuodo kretingos r ypač populia-rūs griežiami visų pirmosndashtrečios kartos muzikantų buvo įvairūs jonkeliai Jie mėgti ir plungiškių ten muzikantai be kadrilių dar paminėjo šokius Rezginėlė ir Vagis kelmės raseinių šilalės ir rietavo r užrašytas kitur nepasitaikęs šokis Marcelė (Marceli pana) (siaurukaitė(-kirdienė) 1992 47ndash48)
Pirmosndashtrečios kartos telšiškiai smuikininkai Šeiną (Šeinį) prisiminė ir pagrie-žė14 labai entuziastingai teigė kad vakarėliuose tai buvo pagrindinis šokis senesnis už Kadrilių užrašyta daug šmaikščių Šeino dainelių pavyzdžiui Tirliam tirliam suka suka aplink pilvą kilbasiuką1 XX a pradžioje šiaulių r gruzdžių parapijoje užrašyta bdquotrelinė šeinio dainaldquo Atein senis pamariais čia Šeiną šokdavo ir kaip kadriliaus priedą16 šiaulių rajone iš muzikantų ir kitų pateikėjų užrašyta bene dau-giausia šio šokio variantų (Šeinis Šeinas Našlys Šeinas su vagim Šeina dubulta) kelmės rajone Šeiną (Šeinis Šeinas Našlys Šeinys su vagim) taip pat prisiminė jį pagriežė pirmosndashtrečios kartos smuikininkai (pirmos kartos ndash tik vienas muzikan-tas mandolina skambinęs J Jocas17)
14 MFa kF 610230 610424 668719 MFa a 11820 Lka v 273ndash4 te (MFa v 33 MFa d)1 Te16 Ltr 169417 LtrF pl 12894 (Šeinys su vagim)
171
daugelis muzikantų griežė dviejų dalių formos Šeiną tik telšių r Luokės apyl smuikininkai Lileikiai (ir C niaura) jį pagriežė trijų dalių telšių kelmės ir šiau-lių rajonuose užrašyto Šeino variantų pirmoji dalis dažniausiai yra vieno melodi-nio tipo kurio pradžia pasižymi kylančiomis trigarsio intonacijomis (žr pavyzdį) šiauliškis s Baltrušaitis šia melodija pagriežė Senovišką šeinį18 tik ji pradedama ne trigarsio o kvartsekstakordo intonacija (čia pasireiškia autorės apibrėžtas melodi-nės sklaidos principas todėl melodijas priskiriame vienam tipui žr kirdienė 1999 121ndash131 plg 2006a 119ndash120) trigarsinės intonacijos paplitusios ir plačiau žemai-čių kadriliniuose šokiuose (pvz kretingos r klarnetu pagrotas Jonkelis19 panašus į Šeiną) Panašumų galima rasti ir telšių r Luokės apyl bei šiaulių r raudėnų apyl smuikininkų pagriežtų kadrilių pirmųjų dalių melodijose
ŠeiNas
18 MFa kLF 6776519 MFa klF 909
Pirmos dalies fragmentas Pagriežė domininkas Lileikis (pirmas smuikas) Jonas Lilei-kis (antras smuikas) Liudvikas šimkus (trečias smuikas) Fortunatas sauka (kontrabosas) Pateikėjų pastaba bdquoJaacuteuni šoka polką o mas seacuteniatilde pašuoksma šeinąldquo (četkauskaitė 1976 nr 4) transkr g kirdienė 1996 m
172
vienas kitas Šeinu ar panašiai vadinamas šokis užrašytas ir kitose Lietuvos vieto-vėse apie raseinius bei aukštaitijoje (anykščių r) dzūkijoje (žr siaurukaitė(-kir-dienė) 1992 8) taip pat ir kitose šalyse pavyzdžiui Latvijoje 1921 m latvių liau-dies šokių rinktinėje randame keturių porų šokius Kreuc-šens ir Trakais šēms (šēns) (Jurjanu 1921 nr 46 47a b) tačiau jų melodijos skiriasi nuo aptartojo melodinio tipo taigi galime teigti kad bent jau XX a o galbūt ir anksčiau Šeinas griežiamas kylančiomis trigarsio intonacijomis prasidedančia melodija buvo vienas iš būdin-giausių telšių bei kelmės šiaulių krašto šokių
iš tik žemaitijoje paplitusių į v a i r i ų t r a d i c i n i ų š o k i ų telšių smuikininkai grieždavo Kadagį ir Žydą kol kas trūksta duomenų apie kai kuriuos tik paminėtus šokius pavyzdžiui telšių ir kelmės r ndash Laivelį Į telšiškių tik paminėtą šokį Šiauče-lė ko gero panašus Plungės r užrašytas Šiaučius (Šiaučius kriaučius ylą dūrė)
sąsajas su šiauriau esančių europos šalių muzikos tradicijomis rodytų šokis Malūnėlis kurį kai kurie pateikėjai ir autoriai kildina iš Latvijos telšių rajonas20 ir kelmės r užvenčio apylinkės21 ndash pietinė šio šokio paplitimo riba (plg kirdienė 2005a 138) šiaurietišką įtaką liudytų ir kai kurios tik telšiškių šiauliškių ir plun-giškių smuikininkų pagriežtų kadrilių dalys22 panašios į didžiojoje Britanijoje ai-rijoje ypač pamėgtą šokį Džigas (išsamiau žr kirdienė 2006b)
telšių ir kitų tirtų rajonų liaudies smuikininkai dažnai grieždavo visoje Lietuvo-je paplitusius tradicinius šokius kai kurie iš jų lietuvių kilmės Mudu du broliukai Pjovėm šieną suktinis Luokės varnių Janapolės jaunimas vakarėlius baigdavo suktiniu Bitute pilkoji ir po jo ndash maršu bdquotada apmoka muzikantams ir ndash namoldquo23 Pasak d Lileikio vestuves irgi pradėdavo ir baigdavo suktiniu24 bdquosmetonos lai-kaisldquo vakarėlių ir vestuvių pabaigoje dar padainuodavo ir pagrieždavo valsinę dainą Sudiev mergele2 nevarėnų valsčiuje vakaruškas pradėdavo polka o užbaigdavo kaip ir Mažeikių aps sedos apylinkėje ndash polkele Ant kelio valsu Į kišenę ir tik tada Suktiniu paskutiniu (kirdienė 2000 195)
dažniau už kitus tarptautinių melodinių tipų šokius be daug kur itin populiarių Aleksandrovo Klumpakojo Krakoviako Padispano telšiškiai smuikininkai griež-davo Gyvatarą (Gyvatėlė Gyvatukas)26 Dūs tau motin (Oi Jadvyga Lelinderis Leilinderis) Rūgštus piens ir saldims (Pampaljonas)27 kai kurių šokių dainelės pa-plitusios tik telšių kelmės krašte Pampaljono ndash tik apie Luokę Mėgti ir Dikapu Dirižablis Kur tos senos mergos dings Mazurka Mazurpolkė Subatėlė (Subota) Vengierka (Vingierka)
kai kurie šokiai kuriuos gretimų rajonų smuikininkai labai dažnai griežda-vo telšiškių buvo ne taip mėgstami arba jiems net visai nežinomi telšiškiai ne
20 MFa kLF 127232 te (MFa v 234 36)21 eia pat J Baliutavičius v vaišvila22 MFa kF 61029 plg MFa kLF 6787 MFa kLF 9218123 te (MFa v 216ndash17)24 te užr J Misiūnienė apie 1981 m2 MFa kF 609729 pat J Lileikis te (MFa v 350ndash51) pat a vilimavičius26 trečios kartos smuikininkai šio šokio jau neprisiminė27 Minėjo ir pagriežė tik antros ir trečios kartos smuikininkai
173
taip mėgo šokius Ant kalno karklai Grečenikė Kiškelis bebėgdams Kochanuška (labai populiarius kelmės šiaulių šilalės r) Greitpolkė (mėgtą kelmės šiaulių klaipėdos r Luokės apyl dar vadintą Kietpolke bdquoPraded rytas auštildquo) Lakišius Nariečninkas Onos (Anios) polka Papliauška Vojaunas telšiškiai smuikinin-kai negrieždavo šiauriniuose rajonuose pamėgtų šokių Gailingis (pasmuikavo tik C niaura) Kitijanka Skruodelis Ulanas Gysta gaideliai (ir kitų Plungės r užra-šytų šokių pagrįstų tradicinių dainų melodijomis nors jie būdingesni bandoninin-kų repertuarui) telšių r taip pat nebuvo žinomi Plungės kretingos šilalės krašte populiarūs figūriniai valsai Manieta Sulamas
telšiškių smuikininkų pagriežti m a r š a i neretai pagrįsti populiariomis liaudies dainomis jie ir atliekami patiems muzikantams dainuojant Augo kieme klevelis28 Anoj pusėj ežero29 Du broliukai kunigai Rūtų vainikas taip pat ir antros trečios kartos smuikininkai prisiminė tokių maršų ypač išleistuvių į jungtuves kai kurie maršai originalūs niekur kitur Lietuvoje neužrašyti Neverk neverk mergužieli30 Sudieu tėveli ir motinėle (kirdienė 2000 nr 19 p 278ndash279) kai kuriuose smui-kininkų pagriežtuose maršuose pastebima pučiamųjų orkestro įtaka ndash jie trijų ar keturių dalių formos su būdingomis įžangėlėmis tačiau tokios formos maršų čia pasitaiko ne taip dažnai kaip šiaurės vakarų žemaitijoje (plg kirdienė 2007) J žil-vitis pagriežė smuikininkų repertuare labai reto o pučiamųjų orkestro repertuare dažno žanro maršą ndash gedulingą (kirdienė 2000 nr 42 p 295) galbūt muzikantas jį išmoko pučiamųjų orkestre (būdamas dvidešimtmetis jis jau pūtė klarnetą Luokės orkestre) o gal į jį įpynė religinės giesmės melodiją nes vyresniame amžiuje jį daž-nai kviesdavo į laidotuves atlikti giesmių sau bei kitiems giesmininkams pritariant fisharmonija
apibendrinus visoje Lietuvoje užrašytus duomenis matyti kad tik telšių ir kelmės r pasitaikė smuikininkų teigusių jog grieždami jie nedainuodavo ir dai-nuojantiems dainas nepritardavo a vilimavičius mokėjęs daug dainų ir buvęs ge-ras dainininkas sakė kad bdquoprie muzikos mažai dainuodavo muzikantai smetonos laikais tik grodavo polką kad užvarys ndash pusę valandosldquo31 smuikininkai pateikė daug dainelių (kupletų) pritaikomų polkoms ir kitiems šokiams nors kai kurie jų pabrėžė jog patys tik smuikuodavo o dainuodavo kiti Be to visuose tiriamuose rajonuose užrašyta smuikininkų pagriežtų nedaug bet gana įvairių d a i n ų (vai-kų jaunimo ir meilės vestuvinių romansų) J radžius padainavo pritardamas sau smuiku (kai kuriuos variantus tik pasmuikavo arba tik padainavo) vestuvines dai-nas Viešiekit sveteliai mano pabrolio apdainavimą Kas čia yr kad brolelio nėra atsakymą Palūkėkit nors adyną pagyrimą Gražus mūsų brolužėlis32 smuikininkai mokėjo ir vieną kitą religinę ar tautinę giesmę (ten pat 104) pavyzdžiui velykų gies-mę Marija Magdalena33 patriotinę Prano Puskunigio sukurtą giesmę Paklausykit
28 MFa kF 61053029 MFa kF 610529 (abu maršus pagriežė ir padainavo tik J žilvitis)30 te (MFa v 343)31 te (MFa v 217 plg 351)32 te (MFa d 136 38 42ndash43 47)33 MFa a 11621
174
jūs lietuviai 34 ar prie rusų namie griežtą nepriklausomos Lietuvos himną3 (vinco kudirkos beje taip pat griežiant smuiku sukurtą Tautišką giesmę)
telšių krašte kaip ir kituose tiriamuose rajonuose smuikininkai nors ir mažai tačiau pagriežė ratelių žaidimų žemaitijoje populiarų vestuvių ir vakarėlių žaidi-mą šokį Krėslelis (Sied jaunieji kriesli) telšiškiai atlikdavo įvairiai Pasak Bronės radienės-venckutės tai bdquotikriausiai žaidimas muzikontai groja o visi stovėdami būrelyje dainuoja ndash muzikontai ir patys dainuojaldquo36 gyvesnio tempo antroji da-lis Jūs jaunieji pamislykit būdavo bdquovietoj polkosldquo37 smuikininkas a vilimavičius Krėslelį padainavo pritardamas sau smuiku (kaip ir ratelį Pasėjau linelius geltonus grūdelius) bet teigė kad bdquotik publika dainuodavo visi eidavo rateliu muzikantams grot nereikėdavoldquo38 šiaulių rajone visas žaidimo šokio Krėsliuk(a)s dalis grieždavo muzikantai pirmąsias ir dainuodavo pabaigoje dar grieždavo polką39 Į Krėslelį panašus telšių aps nevarėnų vls iki Pirmojo pasaulinio karo žaistas vestuvių rate-lis Gričytė kurį žaidėjai dainuodavo o po kiekvieno posmo muzikantai grieždavo polką (vakarinienė 2001 235)
telšių rajone populiarus ratelis Žydi žirniai ir vikiai J žilvitis taip pavadino ir trijų dalių polką tačiau jos melodijos sutampa ne su rateliu o su apie telšius ir kitur žemaitijoje populiaria polka Drugelis perėmusia šokio Žydas melodiją (žr kir-dienė 2005b 29) Labai mėgta polka su sustojimu telšių r pietinėje dalyje vadinta Trampolke šiaurinėje ndash polka Strapt Sustojamoji polka ir pan gretimuose rajonuo-se ji žinoma panašiais pavadinimais tačiau Rendelio kotas būdingas tik kretingos Plungės kraštui tokia polka neužrašyta akmenės Mažeikių šilalės rajonuose
Išvados
apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti kad telšių kaip ir kitų tirtų rajonų liaudies smuikininkų repertuaras turi regioninių žemaitijai būdingų ypatybių bei lokalinių bruožų būdingų mažesnėms sritims kai kuriais atvejais ndash net ir rajono da-lims telšiškių smuikininkų repertuaras panašesnis į kelmės šiaulių ir labiau skiriasi nuo akmenės Mažeikių skuodo kretingos Plungės rietavo ir šilalės rajonų
telšiškių smuikininkų repertuarą daugiausia sudarė įvairūs tradiciniai šokiai polkos valsai ir maršai 1900ndash1918 m gimę smuikininkai nemažai pagriežė ir foks-trotinių šokių
nors kai kurie smuikininkai pabrėžė kad jie tik grieždavo patys nedainuodavo tačiau jų atliekamuose kūriniuose pastebimos ir sąsajos su seną ja vokalinės muzi-kos tradicija smuikininkai kartais grieždavo (arba ir dainuodavo) ratelius žaidimus šokius (Krėslelį Gričytę) dainas ar giesmes jomis pagrįsdavo ir maršus
34 MFa kF 6105313 te (MFa s pat P šarkauskis)36 te (MFa d 158ndash59) pat g 1929 m telšių aps varnių vls Paglūdžių k gyv telšių r Luokės
apyl Biržuvėnų k37 ten pat38 te (MFa v 238 47) taip teigė ir J Lileikio duktė d Lileikytė39 Lka v 13 pat s Baltrušaitis
17
Pasitaikė išleistuvių į jungtuves maršų užrašytų tik telšių rajone (Neverk neverk mergužieli Sudieu tėveli ir motinėle) kai kuriuose maršuose ir polkose pastebima pučiamųjų orkestro įtaka tačiau ne tokia stipri kaip šiaurės vakarų žemaitijoje
Šeinas smuikininkų dažniausiai griežiamas kylančiomis trigarsio intonacijomis prasidedančia melodija buvo tik telšių kelmės ir šiaulių kraštui būdingas senasis kontradansinis kadrilinis šokis Jo paplitimo plotas iš dalies sutampa su mūsų api-brėžtu stipriausiu Lietuvoje smuikavimo centru iš kitų tradicinių tik žemaitijoje paplitusių šokių telšiškiai smuikininkai ypač dažnai grieždavo Kadagį ir Žydą iš tarptautinių melodinių tipų šokių jų repertuare dažniausi Gyvataras Dūs tau motin (Leilinderis) Rūgštus piens ir saldims (Pampaljonas) Labai mėgta polka su susto-jimu vadinta Trampolke polka Strapt
sąsajas ne tik su vakarų ir rytų bet ir šiaurės europos šalių muzikos tradici-jomis rodytų Latvijoje ir šiaurės Lietuvoje paplitęs šokis Malūnėlis (telšių rajonas ir kelmės r užvenčio apylinkės ndash pietinė šio šokio paplitimo riba) bei didžiojoje Britanijoje airijoje itin pamėgto šokio Džigas bruožai tik telšiškių ir plungiškių šiauliškių kadrilių dalyse kita vertus kai kurių šiauriniuose žemaitijos rajonuose populiarių šokių telšiškiai smuikininkai negrieždavo
XX a antroje pusėje kadaise buvusios stipriausios Lietuvoje telšiškių liaudies smuikavimo tradicijos dėl įvairių priežasčių (sovietizacijos globalizacijos masinės kultūros sparčiai besikeitusių šokių muzikos madų) nebeatsigavo Jau XX a tre-čiamendashketvirtame dešimtmečiais gimusių telšiškių smuikininkų repertuaras keitėsi ir menkėjo gana geram tradicinių šokių (taip pat ir Šeino) lyginant su polkomis ir valsais išlikimui šios kartos telšiškių smuikininkų repertuare galėjo turėti įtakos aktyvi XX a antros pusės folkloristinė veikla tačiau pastaraisiais dešimtmečiais telšių kaip ir daugelio kitų tirtų rajonų liaudies smuikavimo tradicijos beveik nepuoselėjamos negaivinamos todėl vis labiau grimzta į užmarštį XX a antroje pusėje gimę liaudies muzikantai kaip ir daug kur Lietuvoje paprastai griežia ne smuiku o saksofonu standartizuota rusiška armonika arba akordeonu jų repertu-are būna vos vienas kitas tradicinis kūrinys
Literatūra
auškalnis antanas 1990a šilalės rajono Piliakalnio apylinkės muzikavimo tradicijos Kraštoty-ra [nr] 24 p 80ndash84
auškalnis antanas 1990b šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis muzikavimas kn Menotyra vilnius p 3ndash9
auškalnis antanas 1997 instrumentinis liaudies muzikavimas kelmės krašte kn Kelmės kraš-tas [straipsnių rinkinys] vilnius p 388ndash394
Baika albertas 1994 Kaimo armonikos vilniusčetkauskaitė genovaitė 1976a Luokės muzikantai [Plokštelė] muziką atrinko genovaitė čet-
kauskaitė garso režisierius vilius kondrotas rygačetkauskaitė genovaitė 1976b Patalkių vakaronė [Plokštelė] parengė genovaitė četkauskaitė
garso režisierius vilius kondrotas ryga
176
Jurjanu andrejs 1921 Latvju tautas muzikas materiali Jurjanu andreja sakārtotas peektā gra-mata Dejas riga
kirdienė gaila 1999 Melodinio tipo identifikavimas ir kai kurie varijavimo būdai lietuvių liau-dies smuiko muzikoje Improvizacija folklore tarptautinė konferencija skirta prof Jadvygos čiurlio-nytės atminimui vilnius 1998 m gruodžio 5ndash6 d p 109ndash133
kirdienė gaila 2000 Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje vilniuskirdienė gaila 2004a Jaumlrjepidevus ja muutused leedu rahvapaumlrases viiulimuusikas isas ja poja
Baltruaitise maumlngitud muusika naumlitel (Continuity and Changes of Lithuanian Folk Fiddle Music Mu-sic by the Baltrušaitis ndash Father and son) Paumlrimusmuusika muutuvas uumlhiskonnnas Toumlid etnomusiko-loogia allat 2 koostanud ja toimetanud ingrid ruumluumltel eesti kirjandusmuuseumi etnomusikoloogia osakond p 47ndash63
kirdienė gaila 2004b smuiko muzika lietuvininkai ir žemaičiai Tiltai Priedas Mokslo darbai nr 24 Lietuviai ir lietuvininkai Etninė kultūra [t] iii p 115ndash137
kirdienė gaila 2005a aukštaitiškos ir žemaitiškos tradicijų sampyna smuikininko Ciprijono niauros muzikoje Tautosakos darbai [t] XXi (XXiX) p 135ndash153
kirdienė gaila 2005b Lietuvininkų ir žemaičių smuiko repertuaras Liaudies kultūra [nr] 4 (103) p 14ndash30
kirdienė gaila 2006a die instrumentalen volkstanzmelodien in Litauen und ihre Beziehungen zum verwandten Musikgut in europa = (instrumentinės lietuvių ir kitų europos tautų liaudies šokių muzikos sąsajos) Lietuvos muzikologija [t] vi p 121ndash122
kirdienė gaila 2006b Folk fiddle Music of Lithuanian Coastal regions [abstract of the Paper] North Atlantic Fiddle Convention ldquoConnecting Culturesrdquo Aberdeen 26ndash30 July 2006 Festival and conference programme aberdeen p 42
kirdienė gaila 2007 telšių r liaudies smuiko muzikos stilius [straipsnio rankraštis] 2007 m numatomas skelbti leidinyje Lietuvos muzikologija [t] viii
nakienė austė žarskienė rūta 2005 Žemaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fonografo įrašai sudarė ir parengė austė nakienė rūta žarskienė vilnius
Palubinskienė vida visockaitė nida 1992 žemaičių kanklininkai kn Senosios kanklės ir kan-kliavimas sudarė romualdas apanavičius vilnius
Poškaitis kazys 2001 Apie liaudies choreografijos regioninį savitumą vilnius siaurukaitė(-kirdienė) gaila 1992 Lietuvių liaudies priešpriešos žaidimai ir šokiai [diplominis
darbas] rankraštis saugomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bibliotekojestatkevičius vladas 1992 Šilališkiai Darbai ir papročiai vilniusstatkevičius vladas 1993 šilališkių pavasario ir vasaros švenčių papročiai Mūsų kraštas [nr] 2
p 106ndash108vakarinienė audronė (sud) 2001 Šoks broliukai šokinį Aukštaitijos Suvalkijos Dzūkijos bei
Žemaitijos žaidimai rateliai šokiai vilniusvalančius Motiejus 1965 Palangos Juzė vilniusvilčinskaitė undinė 1974 Luokės smuikininkai ir kai kurie jų griežimo būdai rankraštis sau-
gomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto etnomuzikologijos skyriaus bibliotekoje
vyčinas evaldas 1998 Smuikas [kompaktinė plokštelė] parengė evaldas vyčinas (Lietuvių tra-dicinė muzika) vilnius
zvonkutė Jurga 2005 Instrumentinė muzika Pietryčių Žemaitijos smuikininkų repertuare [Ba-kalauro darbas] rankraštis saugomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto etnomuzikologijos skyriaus bibliotekoje
žarskienė rūta 2005 Lietuvių etninės muzikos atlikėjas įvaizdis ir tradicija Tautosakos darbai [t XXX] p 112ndash121
žarskienė rūta 2006 Žarėnų instrumentinio muzikavimo tradicija [interaktyvus] prieiga per internetą lthttparchyvaslltiltekspedicijoszarenaigt
177
sutruMPiniMai
eia ndash etnomuzikos instituto archyvas kFLF ndash klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros Folkloro metodinio ka-
bineto fonoteka ir archyvasLka v ndash Lietuvos liaudies kultūros centro vaizdo įrašų archyvasLLkC ndash Lietuvos liaudies kultūros centrasLrt F ndash Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos garso įrašų archyvas Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas LtrF ndash Lie-
tuvių tautosakos rankraštyno fonotekaMFa ndash Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto etnomuzikologijos sky-
riaus archyvas (ir biblioteka) MFa d šio skyriaus fonotekos skaitmeninių garso juos-tų fondas MFa kF MFa kLF ndash šio skyriaus fonotekos magnetofono juostų fondas MFa s ndash šio skyriaus archyvo ekspedicijų sąsiuviniai rankraščiai MFa v ndash šio skyriaus vaizdo įrašų fondas
apyl ndash apylinkė g ndash gimęsgyv ndash gyvenantis gyvenęspl ndash plokštelėr ndash rajonasvls ndash valsčius
THE CHARACTERISTIC TRAITS OF THE FOLK FIDDLERSrsquo REPERTOIRE OF THE SAMOGITIAN TELŠIAI DISTRICT
gaiLa kirdienė
Summary
the samogitian (Western Lithuanian) districts of telšiai and the neighboring kelmė were among the most distinct centers of folk fiddling in Lithuania in telšiai district the investigators succeeded to find the largest number of folk fiddlers (66) in Lithuania these musicians belonged to different generations most of them were born in the beginning of the 20th century (28) or between the 1920s and 1930s (29) only one fiddler was born later and six were born in the end of the 19th century some 350 recordings were made in 1973ndash2005 that are now stored in five Lithuanian state archives
the author of this study attempted to define characteristic genres and composition types of the fiddlerrsquos repertoire in telšiai district seeking to systematize the large material and to reveal which genres and types of compositions were the most popular in certain periods and the tendencies of change she used a way elaborated by herself in 2003 according to the musicianrsquos generation the data about his repertoire was put into a scheme dividing the compositions into the main groups of genres 1) various traditional dances 2) country-dances 3) foxtrots and foxtrot-like dances 4) polkas 5) waltzes 6) marches 7) games and roundelays 8) songs and hymns
the folk fiddlerrsquos repertoire has some regional features characteristic to the whole samogitia and local features characteristic to certain smaller regions ndash in some cases also parts of the districts the folk fiddlerrsquos repertoire of telšiai district is more similar to that of kelmė šiauliai districts and more different from that of akmenė Mažeikiai skuodas kretinga Plungė rietavas and šilalė districts
in telšiai district the fiddlers of older generations used to play mainly various traditional dances polkas waltzes and marches at least in the 20th century an old country-dance Šeinas (cf French word chain) with a tune of its first part starting with the triadic intonations upwards (see example) was one of the most characteristic dances across the territory of the nowadays telšiai kelmė and šiauliai districts the fiddlers from telšiai district played dances popular only in samogitia ie
178
Kadagys [lsquojuniperrsquo] and Žydas [lsquothe Jewrsquo] telšiai district užventis rural-district and kelmė district are the most southern points where the dance Malūnėlis [lsquomillrsquo] was played this dance was popular in northern Lithuania and Latvia among dances with international tunes Gyvataras Leilinderis and Pampaljonas were especially popular and among polkas the one with a sudden stop (Trampolkė) sometimes the fiddlers also played games songs and religious or patriotic hymns some instrumental compositions (marches) are based on traditional songs
the folk fiddling traditions in telšiai district once known as the most prominent in the whole Lithuania in the second half of the 20th century did not recover due to sovietisation globalization spread of the mass culture and other factors the repertoire of the fiddlers from telšiai district born in the 1920s and 1930s changed and declined Fiddlers of this generation maintained quite a lot of traditional dances (also Šeinas) this could be influenced by the activities of the folklore ensembles in the second half of the 20th century unfortunately in the course of the recent decades the folk fiddling traditions in telšiai as well as in many neighboring districts that also were investigated were not fostered or revived therefore increasingly falling into oblivion the folk musicians born in the second half of the 20th century play a saxophone a standardized russian (folk) accordion or a classical accordion rather than fiddle with very few traditional compositions still present in their repertoire
gauta 2007-09-25
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
179
ŽEMAITIJOS INSTRUMENTINIS MUZIKAVIMASIR JO POKYČIAI
rūta žarskienėLietuvių literatūros ir tautosakos institutas
s t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash instrumentinio muzikavimo tradicija žemaitijoje ir jos kaita XX andashXXi a pradžioje
d a r b o t i k s l a s ndash ištirti XX a pirmos pusėsndashXXi a pradžios žemaičių instrumenti-nio muzikavimo tradiciją atskleisti šios tradicijos savitumus jos pokyčius ir šiuos pokyčius nulėmusias priežastis
ty r i m o m e t o d a i ndash statistinis istorinis lyginamasisž o d ž i a i r a k t a i instrumentinis muzikavimas žemaičių instrumentinė tradicija
archyviniai duomenys žemaitija
žemaitijos instrumentinio muzikavimo tradicija be visai Lietuvai įprastų bruo-žų pasižymi ir tik šiam regionui būdingais lokaliniais savitumais tyrimuose re-miamasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (toliau ndash LLti) tautosakos fon-duose saugoma garso įrašų bei rankraštinių rinkinių medžiaga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau ndash LMta) Muzikologijos instituto etnomuzikologijos skyriaus archyvo bei klaipėdos universiteto (toliau ndash ku) Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros Folkloro laboratorijos tautosakos ir etnografijos rankraštyno garso įrašų duomenimis naujausių LLti ekspedicijų1 bei publikuota įvairių autorių šio regiono tyrimų medžiaga
Archyviniai duomenys
Pirmieji žemaitijos regiono muzikantų pagriežti instrumentinės muzikos pa-vyzdžiai buvo įrašyti į fonografo plokšteles 1936ndash1940 m kaune Lietuvių tautosa-kos archyve šie įrašai dabar saugomi LLti tautosakos archyve2
1 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai vykdydami valstybinio mokslo ir stu-dijų fondo remiamą programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo 2003ndash2006 m tyrinėjo tiek archyvuose sukauptos tiek šiuo metu žemaitijoje gyvuojančios tautosakos savitumus ir surengė ekspedicijas salantų bei žarėnų apylinkėse Pastaraisiais metais gavus paramą iš kultūros ministerijos buvo tęsiami šiuolaikinės folkloro situacijos tyrimai viekšnių židikų ir Ylakių apylin-kėse straipsnyje taip pat remiamasi 2002 m LLti ekspedicijos eržvilko regione duomenimis
2 Pirmieji lietuvių liaudies muzikos garso įrašai siekia maždaug 1902ndash1904 m (akademiko Leo-nardo saukos informacija) LLti saugoma 117 fonografo volelių įrašytų 1908ndash1949 m Juos edisono
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
180
iš pateiktų lentelių matyti kad daugiausia tiriamos medžiagos sukaupta LMta folkloro saugyklose akademijos dėstytojai ir studentai XX a antroje pusėje (me-džiaga pradėta rinkti 1962 m) įrašė beveik pustrečio tūkstančio kūrinių kuriuos pagriežė 297 muzikantai nors LLti Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje saugomi seniausi žemaičių muzikantų įrašai tačiau čia per septyniasdešimt metų (1936ndash2005 m) sukaupta perpus mažiau šio regiono instrumentinių kūrinių ku-riuos pagriežė 115 žemaičių muzikantų atgautos nepriklausomybės metais susikū-rusio ku Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros Folkloro laboratorijoje saugoma palyginti nedaug instrumentinės muzikos pavyzdžių užrašytų 1984ndash2002 m Juos pagriežė daugiau kaip 30 muzikantų (žr 1 2 3 lenteles)
šitokio instrumentinių duomenų pasiskirstymo priežastis gali būti ta kad LLti kaupiama medžiaga ilgus metus buvo orientuota tik į sakytinį ir dainuojamąjį folk-lorą galima manyti kad instrumentinė muzika išskyrus fonografo plokštelių ir kai kurių rinkėjų medžiagą sąmoningai čia nebuvo kaupiama Muzikantų atlie-kami kūriniai buvo įrašomi dažniausiai atsitiktinai jei tautosakos pateikėjas dar ir muzikuodavo arba kaimynams nurodžius gerbiamą kaimo grojėją Manau kad panašios priežastys galėjo lemti ir situaciją ku Baltų kalbotyros ir etnologijos ka-tedroje tuo tarpu LMta studentai buvo skatinami užrašinėti muzikinį folklorą todėl jie dažniausiai aplankydavo dainininkus ir muzikantus
visuose archyvuose sukaupta įrašų iš daugelio žemaitijos rajonų bei klaipėdos krašto LLti medžiaga užrašyta 13-oje vakarų Lietuvos rajonų Jurbarko kelmės klaipėdos kretingos Mažeikių Plungės raseinių skuodo šiaulių šilalės šilu-tės tauragės telšių daugiausia instrumentinės muzikos buvo pagriežta Jurbar-ko rajone visai neužrašyta kūrinių iš akmenės ir Palangos apylinkių muzikantų (žr 1 lentelę) Medžiagos iš Palangos ir šilutės apylinkių nėra ir LMta etnomu-zikologijos katedros archyve čia instrumentinė muzika buvo įrašinėjama taip pat 13-oje vakarų Lietuvos rajonų akmenės Jurbarko kelmės klaipėdos kretingos Mažeikių Plungės raseinių skuodo šiaulių šilalės tauragės telšių turtingiau-sia yra Plungės muzikantų pagriežtų kūrinių kolekcija (žr 2 lentelę) ku Folkloro laboratorijoje esanti instrumentinė muzika buvo užrašinėta 11-oje rajonų akme-nės klaipėdos kretingos Mažeikių Palangos Plungės skuodo šiaulių šilalės šilutės telšių čia taip pat daugiausia medžiagos buvo sukaupta iš Plungės apylin-kių tačiau visai nėra įrašų iš pietvakarių žemaitijos ndash tauragės Jurbarko rajonų bei rytinės dalies ndash raseinių kelmės šiaulių apylinkių (žr 3 lentelę)
dauguma muzikantų ndash vyrai ir palyginti visai nedaug moterų LLti ndash keturios (iš 115) LMta ndash dvylika (iš 297) ku ndash aštuonios (iš 30) kaip matome LLti ir LMta turimoje medžiagoje moterys tesudaro apie keturis procentus muzikantų tuo tarpu ku duomenimis jos sudaro jau beveik 26 procentus visų muzikantų Įvairiau-sias muzikantų amžius užfiksuotas LLti medžiagoje ndash nuo 16 iki 97 metų LMta muzikantų amžius svyruoja nuo 43 iki 87 o ku ndash nuo 48 iki 95 metų kadangi LLti saugomi seniausi žemaitijos regiono įrašai tai čia ir daugiausia muzikantų gimu-sių XiX a o vyriausi iš jų gimę 1870 metais
fonografu įrašė Lietuvių mokslo draugijos o vėliau ndash Lietuvių tautosakos archyvo darbuotojai 2006 m į skaitmenines laikmenas buvo perrašyti iki šių dienų išlikę 105 voleliai deja perklausius volelių įrašus paaiškėjo kad juose nėra nė vieno žemaičių instrumentinės muzikos pavyzdžio
181
Jurb
arka
s
kel
mė
kla
ipėd
a
kre
tinga
Maž
eiki
ai
Plun
gė
ras
eini
ai
skuo
das
šiau
liai
šila
lė
šilu
tė
taur
agė
telš
iai
iš v
iso
akordeonas 23 13 18 13 67armonika 37 93 11 9 7 32 11 9 38 14 261Bandonija 70 2 7 8 64 11koncertina 6 24 18 3 26 77Lūpinėarmonikėlė
4 4 2 18 28
gitara 6 6kanklės 4 4 1 23Mandolina 26 12 1 39smuikas 3 40 2 12 13 117 9 13 38 17 292ožragis 3 3karvės ragas 9 9klarnetas 16 16Lamzdelis 2 31 7 40Birbynė 4 2 6varinis pučiamasis
3 3
tošelė 3 8ansambliai 2 23 11 0 12 40 138iš viso 217 133 26 137 4 67 10 20 167 48 22 166 10 1167
1 lentelė LLti garso įrašų duomenys
akm
enė
Jurb
arka
s
kel
mė
kla
ipėd
a
kre
tinga
Maž
eiki
ai
Plun
gė
ras
eini
ai
skuo
das
šiau
liai
šila
lė
taur
agė
telš
iai
iš v
iso
akordeonas 10 1 11 1 24 19 11 2 121armonika 64 20 65 11 69 79 13 4 121 38 1 63 0 734Bajanas 14 1 2 7 17 7 62Bandonija 10 44 1 19 186 1 10 12 116 2 488koncertina 22 117 14 9 32 7 201Lūpinėarmonikėlė
2 9 4 1
gitara 8 8kanklės 28 28Mandolina 2 2smuikas 27 1 9 28 42 47 120 31 2 12 29 166 600klarnetas 10 10ansambliai 14 24 40 8 44 24 20 14 30 218iš viso 127 66 246 4 226 14 600 66 232 102 76 269 318 2487
2 lentelė LMta garso įrašų duomenys
182
akm
enė
kla
ipėd
a
kre
tinga
Maž
eiki
ai
Pala
nga
Plun
gė
skuo
das
šiau
liai
šila
lė
šilu
tė
telš
iai
iš v
iso
akordeonas 3 3 16armonika 3 16 14 33Bajanas 8 8Bandonija 6 6Lūpinė armonikėlė 4 4 8smuikas 12 3 9 17 1ansambliai 1 2 7 4 14iš viso 12 8 6 11 3 32 9 21 9 7 18 136
3 lentelė ku Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros garso įrašų duomenys
visuose trijuose archyvuose vyrauja tie patys instrumentai LLti ir ku daugiau-sia sukaupta smuiku pagriežtų kūrinių o LMta ndash armonika taip pat gana populiari bandonija kiek mažiau ndash koncertina akordeonas LLti tautosakos fonduose esan-čioje medžiagoje yra didžiausia instrumentų įvairovė ndash 16 skirtingų instrumentų LMta ndash11 ku ndash tik šešių skirtingų instrumentų įrašai Be abejo šią LLti įvairovę lėmė ir tai kad čia saugomi ankstyviausi žemaičių instrumentinės muzikos pavyz-džiai (daugiau kaip 120 kūrinių) Prieškaryje į fonografo plokšteles žemaitijos muzi-kantai įgrojo ir vienu primityviausių instrumentų ndash beržo tošele senaisiais piemenų pučiamaisiais instrumentais ndash ožragiu karvės ragu lamzdeliu birbyne taip pat kan-klėmis smuiku mandolina ir to laikotarpio modernios sudėties kapelos atliekamus kūrinius čia buvo įamžinti ir senieji tradiciniai instrumentinės muzikos žanrai pie-menų pučiamaisiais instrumentais pučiami ganymo signalai raliavimai tirliavimai bei archajiškų piemenų dainelių melodijos beržo tošele išringuoti paukščių balsų pamėgdžiojimai kanklėmis paskambinti senoviniai šokiai3 LMta ir ku instru-mentologinėje medžiagoje visai nerandame senųjų piemenų pučiamųjų instrumentų ir nenuostabu nes antrasis pasaulinis karas trėmimai priverstinė kolektyvizacija iš esmės pakeitė Lietuvos kaimo gyvenseną kartu su senaisiais ganymo papročiais išnyko ir su jais susiję muzikos instrumentai ndash piemenų darbo įrankiai
nagrinėjant archyvinę medžiagą kyla įvairių klausimų pavyzdžiui kokiu mas-tu ji atspindi vieno ar kito laikotarpio tendencijas kiek muzikantų tuo metu gyveno viename ar kitame kaime ir kiek jų buvo aplankyta tautosakos rinkėjui jie pagrojo visais instrumentais kuriais grodavo ar tik savo mėgstamiausiu deja į šiuos ir pa-našius klausimus atsakymo jau nerasime dėl to tenka remtis užfiksuota medžiaga tokia kokia ji yra nes kiekvienas užrašytas kūrinys ar rinkėjo pastaba ndash istorinis dokumentas nors archyvuose sukaupti faktai paraidžiui ir neatkartoja konkrečios situacijos bet reikia pripažinti kad jie atspindi bendras reiškinio šiuo atveju ndash ins-trumentinės tradicijos raidos tendencijas
3 aštuoniolika geresnės kokybės senųjų fonografo plokštelių žemaičių instrumentinės muzikos įrašų publikuota leidinyje su kompaktine plokštele bdquožemaitijos dainos ir muzikaldquo (nakienė žarskie-nė 2005)
183
Kolektyvinio muzikavimo tradicija
žemaitiją galima pavadinti kolektyvinio muzikavimo regionu ndash tai viena iš svar-biausių žemaitijos ne tik instrumentinės bet ir vokalinės tradicijos savitumų ir nors ansamblinis muzikavimas XX a buvo populiarus visoje Lietuvoje tačiau žemaiti-ja išsiskyrė šios tradicijos senumu ryškumu ir įvairove4 ko gero visi šio regiono instrumentinės tradicijos tyrinėtojai žemaičių kolektyviniame muzikavime skiria tris tradicinių instrumentinių ansamblių tipus 1) styginių instrumentų 2) pučiamųjų ir 3) mišrių instrumentų dar 1850 m Platelių alsėdžių Ylakių apylinkėse per vestuves bdquodu grieždavo smuikais trečias basedla ltgt o ketvirtas būgneliu ar jau net būgnu pritardavoldquo (Mickevičius 1933 70) styginių kapelijos o kartais net ir orkestrėliai (iki 12 žmonių) ypač išpopuliarėjo XiX a pabaigojendashXX a pradžioje Į jų sudėtį įėjo smuikai mandolinos balalaikos gitaros basetlės kontrabosai kartais cimbolai ir citra šie styginių instrumentų orkestrai pamažu menko iki trijų keturių dalyvių (ši-leikienė 1991 247) LLti ekspedicijos žarėnuose metu smuikininkas ir armonikinin-kas alfonsas kungys geriausiai prisiminė savo pirmąsias griežtas vestuves kur jis bdquotrylikametis žiogasldquo griežė antru smuiku tėvukas ndash pirmu o dėdė ndash basetle (že)
rašytiniuose šaltiniuose taip pat minima jog apie 1870 metus vestuvėse grojo ir pučiamųjų orkestrai (Mickevičius 1933 70) tarpukario Lietuvoje vien taura-gės apskrityje gyvavo 27 valsčių ir kaimų pučiamųjų instrumentų orkestrai so-vietiniais laikais jie dažniausiai buvo kuriami vidurinėse mokyklose įmonėse įstaigose (Batavičius 1995 73ndash268) tai kad žemaitijoje buvo populiarūs ir iki šiol dar gyvuoja pučiamųjų instrumentų ansambliai patvirtina ir XX a antros pusės (auškalnis 1990a 6ndash7 statkevičius 1992 127) bei naujausių LLti lauko ty-rimų duomenys 2004 m ekspedicijoje salantuose užrašėme šeimyninį dapšauskų pučiamųjų instrumentų orkestrėlį kuriame groja tėvai du sūnūs ir dvi dukterys (Ltr 7506 p 88) o 2007 m ndash Pašilės pučiamųjų ansamblį kuriame groja broliai Petras ir alvydas stirbliai ir ričardas daubaris (žarskienė 2007)
trečiasis žemaitiško instrumentinio ansamblio tipas ndash įvairios sudėties mišrūs ansambliai kuriuos dažniausiai sudarydavo smuikas du smuikai armonika arba bandonija (koncertina) ir basetlė (kontrabosas) arba būgnas galima sakyti kad jie įsigalėjo pamažu išstūmę styginių kapelijas Būtent smuiku koncertina ir kontra-bosu Paalsių kaimo muzikantų (viduklės vls raseinių aps) ir Lyduvėnų miestelio gyventojų stasio abromavičiaus ir jo dukters stasės kanklėmis bei smuiku 1937 m pagroti kūriniai yra seniausi žemaičių instrumentinio ansamblinio muzikavimo pavyzdžiai (LtrF pl 673ndash679 733ndash734) Mišrių instrumentinių ansamblių būta ir kitokios sudėties tačiau jie vis dėlto išlaikydavo tam tikrą principą Paprastai juos sudarydavo melodinis (dažniausiai ndash smuikas klarnetas kornetas trimitas) harmoninis (armonika koncertina bandonija akordeonas) ir ritminis instrumentas (basetlė kontrabosas būgnas) (šileikienė 1991 247 auškalnis 1990b 82 augėnai-tė 2001 81)
4 tai patvirtina ir garso įrašų lentelėse pateikti duomenys LLti sukaupti kūriniai buvo pagroti dvyli-ka LMta ndash dvidešimties o ku ndash septynių skirtingos sudėties instrumentinių ansamblių (žr lenteles)
184
Pažymėtina kad ankstesni tyrinėtojai beveik neatkreipė dėmesio į mažos sudė-ties ansamblius t y kai grojama dviem instrumentais kad žemaičiai mėgę šitaip muzikuoti rodo ir archyviniai įrašai vienas pirmųjų tokio ansamblinio grojimo pavyzdžių ndash jau minėtas abromavičių duetas tačiau remiantis rašytinių šaltinių ir ekspedicijų duomenimis galima manyti kad XiX a pabaigojendashXX a pradžioje tokios sudėties ansamblis žemaitijoje nebuvo prestižinis kaip kad dzūkijoje Ma-tyt šitaip žemaičiai grodavo namų šeimos aplinkoje kai kiti kapelos nariai dėl kokių nors priežasčių negalėdavo kartu groti ir pan viešai bdquooficialiojeldquo aplinkoje (pvz vestuvėse) buvo stengiamasi groti pilnotildes ar net gausesnės sudėties kapela
XX a antros pusėsndashXXi a pradžios duomenys rodo kad tradicinė žemaičių ka-pela nors ir labai negausiai dar gyvavo ir šiame laikotarpyje deja pirmojo ir an-trojo tipo ansamblių buvo užrašyta tik keletas du styginių instrumentų (trys smui-kai ir basetlė smuikas ir basetlė ndash LMta) ir trys pučiamųjų ansambliai (iš salantų bei Ylakių seniūnijos Pašilės kaimo (LLti) ir šilutės rajono ndash ku) šiuo laikotarpiu dažniausiai pasitaiko mišrios sudėties instrumentinis ansamblis Pavyzdžiui archy-vuose esama smuiko dviejų smuikų armonikos ir būgno bei smuiko akordeono ir kontraboso (LMta) smuiko bandonijos ir būgno bei smuiko bandonijos ir baset-los (LLti) įrašų Yra užrašyta ir gana keistos netradicinės sudėties mišrių ansam-blių kuriuose jau neišlaikomas pirmiau minėtas tradicinio ansamblio principas pavyzdžiui klarnetas saksofonas ir akordeonas smuikas koncertina ir lūpinė ar-monikėlė bandonija akordeonas gitara ir būgnas smuikas ir balalaika mandolina
dapšauskų pučiamųjų orkestrėlis salantai 2004 Fotografavo Rūta Žarskienė
18
ir lūpinė armonikėlė ir kt (LMta ir LLti duomenys) Pastarųjų metų ekspedicijose autorės surinkti duomenys taip pat rodo kad žemaičių tradicinės sudėties kapelos gana sparčiai nyko ir ansamblyje buvo muzikuojama turimais instrumentais t y per daug jų nesirenkant
Repertuaras
XiX a viduryjendashantroje pusėje žemaitijoje ir kituose Lietuvos regionuose per miestus ir dvarus sparčiai plito vakarų bei vidurio europos pasilinksminimo kul-tūra drauge su armonikos tipo ir kitais atneštiniais instrumentais į Lietuvos kaimą atėjo ir šokiai polka valsas mazurka krakoviakas kiek vėliau iš rusijos ndash kazo-kas kokietka ir kt Fonografo plokštelių įrašai rodo kad net ir senaisiais piemenų pučiamaisiais instrumentais žemaičiai pūtė ne tik tradicinius piemenų žanrus bet ir populiarųjį repertuarą polką mazurką maršą ir pan daugiau nei pusę minėtos Paalsių kapelos įrašyto repertuaro sudaro polkos taip pat yra keletas maršų valsų mazurkų ir kitų šokių (nakienė žarskienė 2005 15 17)
žemaitija iš kitų Lietuvos regionų išsiskiria ir tuo kad čia užrašyta daugiausia pavadinimų šokių tik žemaičiai žinojo kadagį Lestingį (Blezdingėlę) vajauną gyvatarą grečenikę anės polką ir kitus mėgo figūrinius valsus ndash vilties salia-mono (sulamo) Monietų (Manietų) valsus (venskauskaitė 2000) tai patvirtino ir naujausių ekspedicijų duomenys salantų muzikantas stasys gailius šitaip pako-mentavo savo grojamą Manietos valsą bdquokiekveins kaims turieji savo kažkuokius senuoviškus pomiegius vienam kaimi tuokius kitam ndash tuokiusldquo (Ltr 750653) kunigiškių kaime (tauragės r gaurės sen) buvo šokamas valcmanieta (žarskienė 2002 286) eržvilko apylinkių gyventoja parodė kaip buvo šokamas pokaryje jau-nimo mėgtas draugystės valsas (Ltr 752518)
Prieš antrą jį pasaulinį karą žemaitijoje taip pat buvo labai populiarūs kontra-dansiniai ir kadriliniai šokiai visoje Lietuvoje žinomas kadrilis taip pat jonkelis šeinas židikuose ir aplinkiniuose kaimuose (Mažeikių r) buvo šokamas net keturių skirtingų rūšių jonkelis (žYe) Pasak žemaičių smuikininkų repertuarą tyrinėjusios gailos kirdienės žemaičiuose galima aptikti kituose Lietuvos regionuose nežinomų melodijų tačiau jų atitikmenų galima rasti Latvijoje vokietijoje buvusioje rytų Prū-sijoje bei kitose europos šalyse (kirdienė 2000 18) žemaičiai mėgo groti ir tautinius šokius bdquonoriu miegoldquo bdquoPjoviau šienąldquo Malūnėlį suktinį klumpakojį populiarūs buvo ir latvių gailingis skruodelis sūdmalinis (auškalnis 1990a 6) bei vokiečių ir austrų kilmės šokiai Lelinderis Lakišius relenderis greičpolkė šiame regione kaip ir kitur Lietuvoje prieškaryje išpopuliarėjo fokstrotas tustepas tango cvingas
Pučiamųjų orkestrai dažniausiai grodavo gedulingus ir religinius kūrinius žemaičių kalnus ir kitas giesmes (auškalnis 1997 393 se ve žYe) tačiau ne vien ndash pučiamaisiais buvo grojamos taip pat ir polkos valsai bei kiti populiarūs šo-kiai gegužinėse vakaronėse net vestuvėse (Batavičius 1995 93 se) Į laidotuves
g kirdienės nuomone pučiamųjų orkestrai ir kapelos žemaitijoje padarė kur kas didesnę įtaką smuikininkų repertuarui negu kur nors kitur Lietuvoje (kirdienė 2000 18)
186
vestuves ir kitomis progomis dažnai kaimynų kviečiamas salantiškių dapšauskų pučiamųjų orkestrėlis ekspedicijos metu mums pagrojo maršų valsų fokstrotų polkų giesmių (Ltr 7506154ndash176)
XX a pabaigojendashXXi a pradžioje kaimo muzikantų repertuare vyrauja pol-kos valsai fokstrotai ir maršai Lauko tyrimuose priminus muzikantams popu-liariausius tautinius šokius arba krakoviaką padespaną gana ilgai tekdavo juos įkalbinėti kad pagrotų tačiau šių šokių melodijas jie dažniausiai prisimindavo Paklausti ar galėtų pagroti jonkelį šeiną gyvatarą ar kokį kitą seną šokį daž-niausiai atsakydavo kad tokių jie jau negrodavę bet sakosi vaikystėje dar matę juos šokant
Žemaitijos instrumentinio muzikavimo kaita
išanalizavus archyvinius bei palyginus skirtingų laikotarpių duomenis gali-ma įžvelgti tam tikrus žemaitijos instrumentinės tradicijos kitimo dėsningumus Pažymėtina kad dar septynioliktame šimtmetyje Lietuvoje įsigalėjęs smuikas žemaitijoje savo pozicijas išlaikė ir beveik per visą XX a Pasak g kirdienės palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais kaip tik žemaitijoje būta dau-giausia smuikininkų šis regionas pastaruosius pusantro šimto metų pasižymėjo
labiausiai išplėtotomis smuikavi-mo tradicijomis (kirdienė 2000 16) kaip minėta LLti ku fon-duose smuiku pagriežtų kūrinių yra daugiausia sudėjus visų trijų archyvų duomenis jis visiškai nedaug tenusileidžia armonikai tačiau 2002ndash2007 m LLti ek-spedicijų eržvilko žarėnų sa-lantų viekšnių bei židikų ir Ylakių apylinkėse patirtis rodo kad smuikavimo tradicija labai sparčiai blėsta o kai kur jau be-veik visai išnykusi ne vienas muzikantas pasakojo kad tėvas arba senelis griežė smuiku buvo mėgstami ir įvairūs styginių an-sambliai nemažai apklaustųjų muzikantų vaikystėje pradėję mu-zikuoti kaip tik smuiku tačiau vėliau persimetę prie tuo metu jau išpopuliarėjusių dumplinių instrumentų ir smuiku daugiau
vladas galdikas groja rusiška armonikasalantai 2004
Fotografavo Mindaugas Karčemarskas
187
nebegriežę grojimas madingu to meto instrumentu ndash armonika ar kitu dum-pliniu ndash tikriausiai reiškė jauno kaimo muzikanto modernumą ir šaunumą6 o smuikas atstovavo senajai ndash tėvų senelių kartai
armonika o kartu ir lūpinė armonikėlė Lietuvoje pasirodė maždaug XiX a ketvirtame dešimtmetyje iki XiX a pabaigos Lietuvoje buvo paplitusios vienaei-lės vokiškos ir vienos rankinės armonikos koncertina pietryčių žemaitijoje turė-jusioje sieną su vokietija pasirodė jau maždaug XiX a viduryje tačiau tik XX a trečiojo dešimtmečio pabaigoje ji tapo vyraujančiu dumpliniu instrumentu tau-ragės raseinių kelmės Plungės ir šilalės rajonuose (Baika 1994 31) Maždaug tuo pat metu Lietuvoje pasirodė ir artima koncertinos giminaitė bandonija Pasak alberto Baikos iš tiesų bandonija buvo žinoma mažesnėje Lietuvos teritorijoje nei koncertina bet kadangi liaudies muzikantai dažnai neskyrė šių instrumentų susidarė nuomonė apie didelį bandonijos populiarumą (ten pat 35)
Į Lietuvą atėję dumpliniai instrumentai pamažu išstūmė iš tradicinio kaimo muzikavimo kankles kuriomis žemaitijoje buvo mielai kankliuojama XX a pir-moje pusėje Lietuvių tautosakos archyve buvo įamžinta žemaičių kanklininkų stasio abromavičiaus Juozo Jaunziemio ir Bonifaco Brazinsko skambinama muzika apie kanklių populiarumą žemaitijoje XX a pradžioje byloja ir zeno-no slaviūno (slavinskas 1937) Balio Buračo (Buračėlis 1937 Buračas 1939) ir kitų autorių darbai (apanavičius [ir kt] 1994 Baltrėnienė 1990) dar ir 1988 m etnoinstrumentologinės ekspedicijos kelmės krašte duomenys rodo bdquočia buvus stiprią ir gają šių tautinių instrumentų tradicijąldquo (auškalnis 1997 392) Pasak vidos Palubinskienės užplūdus dumpliniams nustota kankliuoti šokiuose ar di-desniuose susibūrimuose kanklės liko daugiau namų muzikavimo instrumentas (Palubinskienė 2007 188) Pastarų jų metų ekspedicijų patirtis rado kad kanklės tampa kaimo kolekcininkų eksponatu ar net kambario interjero dalimi antai sa-lantiškis muzikantas vladas galdikas ant sienos buvo pasikabinęs dvejas kan-kles bet groti jomis nemokėjo
Pasikeitus ganymo papročiams maždaug XX a viduryje natūralioje kaimo aplinkoje visiškai išnyko muzikavimas piemenų pučiamaisiais instrumentais ir jais atliekami senieji žanrai Prisiminimai apie šią tradiciją išlikę tik senosios kartos pateikėjų atmintyje Panašūs procesai vyko ir toliau Po antrojo pasaulinio karo pasirodžiusi diatoninė rusiška armonika ir akordeonas gerokai apmažino smuiko koncertinos ir bandonijos populiarumą Bandonijos ir koncertinos renesansu ga-lima pavadinti XX a devintą jį dešimtmetį Po to kai 1982 m dainų šventėje ban-donijomis buvo grojama kaimo kapelose šis instrumentas ne tik grįžo į žemaitijos muzikavimą bet paplito ir visoje Lietuvoje (Baika 1994 35) štai kaip panašius procesus apibūdino muzikantas iš salantų romanas sungaila bdquoBuvo tuoks mo-ments ndash dar akordeuona nebova papliti vuo armoškuos bova tuokis kaip jau že-
6 kaukazo tautelės adygėjų instrumentinio muzikavimo tyrinėtojos allos sokolovos nuomone viena iš semantinių adygėjų armonikos reikšmių yra tai kad stovinčio instrumento korpusas buvo prilyginamas šauniai džigito figūrai ndash plonam liemeniui platiems pečiams sidabriniam diržui (so-kolova 2006 97)
188
mesnio lygio gruoji su banduonijuom koncertinuom Paskui staiga nukonkurava akordeuons ir nukonkurava teip kad juos net po luova vėsas pasliepi armoškos irgi išieji iš maduos akuordeuonai vėską periem dabar atieji viel į madą Jau ne-praein kapeluos sąstats jeigu niera banduonijuos koncertinuosldquo (Ltr 7506141)
Žemaičių muzikavimas XXI amžiuje
žemaitijos instrumentinį folklorą tyrinėjęs antanas auškalnis remdamasis 1987 m instrumentologinės ekspedicijos patirtimi teigė kad instrumentinio mu-zikavimo tradicija nutrūko maždaug XX a septintame dešimtmetyje o vėliau tik ruseno (auškalnis 1990a 8) šiandien galima pasakyti kad ji nors ir gana silpnai bet teberusena iki šiol Pastarųjų metų lauko tyrimai7 eržvilko salantų žarėnų ir viekšnių apylinkėse atskleidžia žemaičių instrumentinės muzikos pokyčius vyks-tančius jau XXi a pradžioje atkreiptinas dėmesys kad trijų pastarųjų ekspedicijų vieta buvo pasirinkta specialiai neatsižvelgiant į tai ar tose vietovėse yra muzikan-tų todėl jų duomenys gerokai skiriasi nuo eržvilko ekspedicijos
garsiame savo bandonininkais eržvilke ir jo apylinkėse buvo užrašyta dvyli-ka muzikuojančių pateikėjų iš jų tik vienas buvo smuikininkas o kiti grojo ban-donijomis koncertinomis armonika ir akordeonu8 salantuose užrašėme keturis pavienius muzikantus grojančius daugiausia įvairiais dumpliniais instrumentais ir vieną pučiamųjų orkestrėlį sudarytą iš šešių žmonių žarėnuose pavyko užra-šyti tik vieną liaudies muzikantą grojantį smuiku ir armonika antrojo grojančio akordeonu prieš keletą metų mirusio žymaus to kaimo muzikanto sūnaus ne-pavyko rasti namuose dar apklausėme ir dėl silpnos sveikatos jau keletą metų nebegrojantį buvusį to kaimo armonikininką viekšnių apylinkėse aplankėme de-vynis grojančius ir penkis dėl įvairių priežasčių jau nemuzikuojančius pateikėjus dauguma jų mums pagrojo armonika arba akordeonu taip pat gitara smuiku nebegrojantys muzikantai ndash dažniausiai buvę smuikininkai daugelis aplankytų muzikantų mokėjo groti keliais instrumentais iš kurių dažniausiai bent vienas ndash dumplinis taigi šiuolaikiniai duomenys beje kaip ir archyviniai rodo kad ištir-tose vietovėse vyrauja dumpliniai instrumentai ndash diatoninė armonika akordeo-nas koncertina bandonija grojančių smuiku užrašėme vos keturis ndash kiekvienoje ekspedicijoje po vieną
norėtųsi paminėti kad viekšniai pirmoje XX a pusėje buvo gana svarbus apy-linkės kultūros centras bandęs išlaikyti savo pozicijas ir sovietų okupacijos metais galbūt dėl to čia gyvuoja net keletas įvairių kolektyvų jaunimo estradinis ansamblis stilizuota arba tipinė kaimo kapela folkloro ansamblis ir tradicinė kapela kurioje groja mūsų aplankytieji liaudies muzikantai Palyginimui salantų apylinkėse be minėto pučiamųjų orkestrėlio yra du folkloro ansambliai o žarėnuose ndash tik stili-
7 kaip minėta 2007 m vasarą LLti mokslininkai buvo surengę ekspediciją ir Mažeikių rajono židi-kų bei Ylakių apylinkėse tačiau rengiant straipsnį šios ekspedicijos duomenys nespėti apibendrinti
8 eržvilko ekspedicijoje buvo užrašyta 170 muzikantų pagriežtų kūrinių salantų ndash 83 žarėnų ndash 16 viekšnių ndash 117 kūrinių
189
zuota kaimo kapela ištirtose vietovėse senajai žemaičių kolektyvinio muzikavimo tradicijai atstovauja vienintelis salantiškių dapšauskų pučiamųjų orkestrėlis Mu-zikantų vidinį poreikį groti kolektyve šiandien tarsi bdquokompensuojaldquo dalyvavimas įvairiuose specialiai suburtuose ansambliuose Pavyzdys galėtų būti viekšniškių tradicinė kapela bdquoJonkelisldquo kurioje groja vyresnės kartos viekšniuose ir aplinki-niuose kaimuose gyvenantys liaudies muzikantai (ve)
visi ekspedicijose aplankyti muzikantai ndash vyrai9 dauguma jų ndash senosios kar-tos atstovai kuriems jau per šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų Lauko tyrimų metu sutikome tik vieną jaunosios bei keletą viduriniosios kartos muzikantų šie duomenys skiriasi nuo straipsnio pradžioje pateiktų archyvinių bet sutampa su folkloro ansamblių dalyvių amžiaus statistika bylojančia kad žemaitijos regiono folkloro ansambliuose ypač mažai muzikuojančio jaunimo (27 proc) ir daugiausia (38 proc) pagyvenusių žmonių (zabielienė 2007 121) Manau kad tai susiję ne vien su bendra šalies gyventojų senėjimo tendencija bet ir su tuo kad jaunoji karta nenori tęsti tėvų ir senelių tradicijos
Liaudies muzikantai kviečiami dalyvauti etnografiniuose arba folkloro ansam-bliuose suburiami arba patys susimeta į įvairaus dydžio ir sudėties grupes šie ins-trumentiniai ansambliai groja dažniausiai muzikantų jaunystės metais skambėjusį repertuarą ndash polkas valsus maršus fokstrotus romansus ir kitas bdquonaujoviškasldquo liaudies dainas tik vienas kitas jaunesnės kartos atstovas perima senųjų liaudies
9 išimtis salantiškių dapšauskų pučiamųjų orkestrėlis Jame be šeimos vyrų groja ir trys moterys Muzikantų amžiaus vidurkis ndash 44 metai (žr Ltr 7506 p 88)
kapelos bdquoJonkelisldquo muzikantai viekšniai 2006 Fotografavo Rūta Žarskienė
190
muzikantų griežiamą repertuarą ir pačią muzikavimo tradiciją Muzikalusis kai-mo jaunimas baigęs muzikos mokyklas bdquosenovineldquo liaudies muzika dažniausiai nesidomi bet dalyvauja įvairiose estradinėse populiariosios muzikos roko ir pa-našiose grupėse arba stilizuotose kaimo kapelose tokių kaimo kapelų atliekamos visoje Lietuvoje populiarių dainų aranžuotės niekuo neprimena tradicinio žemaičių muzikantų repertuaro
žvelgiant iš retrospektyvos į perspektyvą vis dėlto reikia manyti kad šiuolai-kiniai iš vakarų europos bei amerikos atėję muzikos stiliai visiškai neužgoš ir nesuniveliuos liaudiškos muzikavimo tradicijos Juk dabar tyrinėjame XiX a vi-duryjendashXX a pradžioje tiek žemaitijos tiek visos Lietuvos etninį muzikavimą iš vakarų ir vidurio europos užplūdusią pasilinksminimo muziką ir kartu įsitvirti-nusius dumplinius varinius pučiamuosius ir kitus instrumentus Juk polka taip pat kaip ir maršas valsas kadrilius įsiliejusi į seną ją tradiciją ir sugėrusi jos savitumą tapo tikra žemaitiška aukštaitiška ar dzūkiška polka su savitu melodiniu piešiniu ir specifine šokimo maniera
Išvados
1 daugiausia instrumentinės muzikos įrašų sukaupta LMta Muzikologijos ins-tituto etnomuzikologijos skyriaus archyve tačiau didžiausia instrumentų ir žanrų įvairovė užfiksuota LLti Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje čia saugomi seniausi žemaičių muzikantų įrašai įgroti taip pat ir piemenų pučiamaisiais instru-mentais kanklėmis mandolina LMta ir ku fondai atspindi XX a antros pusės instrumentinės tradicijos situaciją
2 žemaitija iš kitų regionų išsiskiria gilias šaknis turinčia kolektyvinio mu-zikavimo tradicija XX a pradžioje čia gyvavo trys instrumentinių ansamblių rū-šys ndash styginių pučiamųjų bei mišrios sudėties Mišrios kapelos ypač išpopuliarėjo XX a viduryje ir antroje pusėje šiuo metu tradiciją tęsia pučiamųjų ansambliai grojantys per laidotuves bažnytines šventes ar net vestuves tradiciniam kolekty-viniam muzikavimui kintant žemaitijos kaimų ansambliuose pradėta groti su bet kokiais instrumentais nebesilaikant jų derinimo principo
3 žemaitijos muzikantų repertuaras išsiskyrė šokių ir jų pavadinimų įvairove XX a pirmoje pusėje ypač mėgti kadriliniai šokiai žemaičiams saviti ndash jonkelis šeinas kituose Lietuvos regionuose nebuvo tokie populiarūs ir įvairūs figūriniai valsai tačiau populiariausias praėjusio šimtmečio instrumentinis kūrinys ko gero buvo polka Polkos pobūdžio melodijos buvo grojamos įvairiomis progomis viso-kiausiais instrumentais nuo ožragio ar karvės rago iki armonikos akordeono ir kapelijos net ir XXi a pradžioje polka išlaiko savo pozicijas ją groja ir pučiamųjų orkestrėliai
4 Per visą XX a žemaitijos instrumentiniame muzikavime vyko pokyčiai vie-ni instrumentai pasitraukė kiti įsiliejo nors smuikas buvo vienas mėgstamiausių instrumentų tačiau XX a pabaigosndashXXi a pradžios ekspedicijų duomenys parodė kad smuikavimo tradicija žemaitijoje labai sparčiai nyksta kankles o iš dalies ir
191
smuiką išstūmė dumpliniai instrumentai armonika bandonija koncertina akor-deonas Jie buvo pasirenkami ne tik dėl daugiabalsio ir garsaus skambesio bet ir norint pademonstruoti modernumą bei šaunumą
5 XXi a vis dar gyvuojanti žemaičių instrumentinio muzikavimo tradicija palaikoma vyresniosios kartos muzikantų kaip rodo pastarųjų metų ekspedicijų patirtis tik pavieniai jaunesnės kartos atstovai perima senųjų liaudies muzikantų griežiamą repertuarą ir pačią muzikavimo tradiciją Muzikalusis kaimo jaunimas siekdamas būti šiuolaikiškas dažniausiai renkasi populiariuosius muzikos stilius
Literatūra
apanavičius romualdas [ir kt] 1994 Senosios kanklės ir kankliavimas vilniusaugėnaitė Loreta 2001 Liaudies instrumentinis muzikavimas klaipėdos krašte Tiltai Priedas
Mokslo darbai nr 7 Vakarų Lietuvos muzika (i) p 77ndash85 auškalnis antanas 1990a šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis liaudies muzikavimas Meno-
tyra [t] 17 p 3ndash9auškalnis antanas 1990b šilalės rajono Piliakalnio apylinkės muzikavimo tradicijos Kraštoty-
ra nr 24 p 80ndash84 auškalnis antanas 1997 instrumentinis liaudies muzikavimas kelmės krašte kn Kelmės kraš-
tas vilnius p 388ndash394Baika albertas 1994 Kaimo armonikos vilniusBaltrėnienė Marija 1990 senieji Lietuvos kanklininkai Liaudies kultūra nr 1 p 27ndash33Batavičius albinas 1995 Tauragės apskrities dūdų orkestrai tauragė Buračas Balys 1939 Jauna žemaičių kanklininkė Žiburėlis nr 10 p 157ndash158 Buračėlis Balys 1937 žemaičių kanklininkai Sekmadienis nr 48 lapkr 28 p 3kirdienė gaila 2000 Liaudies smuikavimas žemaitijoje Žemaičių žemė nr 2 (27) p 16ndash19 Mickevičius Juozas 1933 žemaičių vestuvės kn Mūsų tautosaka t vii kaunas p 47ndash125nakienė austė žarskienė rūta (sud) 2005 Žemaitijos dainos ir muzika 1935ndash1941 metų fono-
grafo įrašai vilniusPalubinskienė vida 2007 Kanklės lietuvių etninėje kultūroje tradicijos ir jų kaita (XIX a II
pusėndashXXI a pradžia) [Humanitarinių mokslų daktaro disertacija] rankraštis saugomas vytauto di-džiojo universitete
sokolova alla 2006 adyghe Harmonica as a symbolic text Tautosakos darbai [t] XXXii p 95ndash104
statkevičius vladas 1992 Šilališkiai Darbai ir papročiai vilniusšileikienė irena 1991 atneštiniai muzikos instrumentai lietuvių liaudies papročiuose kn Lietu-
vių liaudies papročiai sudarė Juozas kudirka vilniusvenskauskaitė eugenija 2000 ką ir kaip šoko žemaitijoje Žemaičių žemė nr 2 p 23zabielienė aušra 2007 Folkloriniai ansambliai Lietuvoje etnokultūrinės savimonės tęstinumas
1990ndash2006 m [Humanitarinių mokslų daktaro disertacija] rankraštis saugomas vytauto didžiojo universitete
žarskienė rūta 2002 eržvilko muzikantai Tautosakos darbai [t] Xvii (XXiv) p 285ndash287žarskienė rūta 2005 Lietuvių etninės muzikos atlikėjas įvaizdis ir tradicija Tautosakos darbai
[t] XXX p 112ndash121žarskienė rūta 2007 Pučiamųjų ansambliai židikų ir Ylakių apylinkėse Lietuvių literatūros ir
tautosakos instituto ekspedicija Židikuose [interaktyvus] prieiga per internetą httparchyvaslltiltekspedicijoszidikaigt
sutruMPiniMai
192
Ltr ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynasLtrF pl ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka
plokštelėse ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2004 m salantų (kretingos r) ekspedicijos
duomenys saugomi Lietuvių tautosakos rankraštyneže ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2005 m žarėnų (telšių r) ekspedicijos duo-
menys saugomi Lietuvių tautosakos rankraštyneve ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2006 m viekšnių (Mažeikių r) ekspedicijos
duomenys saugomi Lietuvių tautosakos rankraštynežYe ndash Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2007 m židikų ir Ylakių (Mažeikių r) ekspe-
dicijos duomenys
THE SAMOGITIAN INSTRUMENTAL MUSIC-MAKING AND ITS CHANGES
rūta žarskienė
Summary
the article aims at highlighting the peculiarities and change of samogitian instrumental music-making in the course of the 20th century and in the beginning of the 21st century the study is based on the sound recordings stored at the Folklore archives of the institute of Lithuanian Literature and Folklore at the archives of the department of ethnomusicology institute of Musicology of the Lithuanian academy of Music and theatre and the archives of Folklore and ethnography Folklore Laboratory at the department of Baltic Linguistics and ethnology Faculty of Humanities of klaipėda university also data recorded during fieldwork sessions organized by the institute of Lithuanian Literature and Folklore in 2002ndash2006 in eržvilkas salantai žarėnai and viekšniai parishes as well as published materials from this region by different authors have been used
in the course of the whole 20th century various changes took place in the samogitian instrumental music-making some instruments stepped aside others emerged if we compare the old archived materials to the data recorded during the fieldwork sessions in the beginning of the 21st century it becomes evident that the wind instruments played by the shepherds have completely vanished in the natural environments together with specific pieces of folklore they were used to perform although fiddle used to be regarded among the most favored instruments the fieldwork data from the end of the 20th ndash beginning of the 21st century showed rapid disappearing of fiddling tradition in samogitia Kanklės (cither type instrument) and also partly fiddle were replaced by the free-reed instruments like accordion bandonion concertina and diatonic-button accordion (harmonica) the choice of the latter ones was determined not only by their polyphonic and loud sound but also by the purpose of demonstrating the modernity and prowess of the player
samogitia stands out among the other regions for its deeply-rooted tradition of collective music playing in the beginning of the 20th century there existed three kinds of the instrumental groups ie the strings the brass bands and the mixed ones (usually consisting of fiddle (two fiddles) bandonion or another free-reed instrument and bass) the mixed ensembles became particularly popular in the middle and in the second half of the 20th century at that time the tradition was represented by the brass bands performing at funerals church festivals or even during weddings the repertoire of the samogitian musicians was particularly rich in terms of the dances in the first half of the 20th century the quadrille type dances were especially favored including several kinds of distinctive samogitian ones like Jonkelis Šeinas and various figure-waltzes still probably the most popular piece of the instrumental music of the 20th century was polka the polka-type melodies used to be played on various occasions and using all kinds of instruments from the goatrsquos or cowrsquos horn till accordion or the whole ensemble
193
in the 21st century the tradition of instrumental music-making is still alive in samogitia mainly supported by the musicians of the elder generation according to the recent fieldwork experiences only separate individuals from the younger generation inherit the repertoire played by the old folk musicians as well as the tradition of music-making itself the youth from the countryside with and ear for music usually study at the music schools afterwards performing in the instrumental ensembles various pop and rock bands
gauta 2007-09-12
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
194
VAKARŲ ŽEMAIČIŲ TARMĖS YPATYBĖS
JONAS BUKANTISKlaipėdos universitetas
S t r a i p s n i o o b j e k t a s ndash vakarų žemaičių tarmės padėtis XX a pabaigoje Ap-tariama lingvistinė Klaipėdos krašto situacija pateiktos ryškiausios fonetikos morfo-logijos ir leksikos ypatybės skiriančios vakarų žemaičius nuo kitų žemaičių Nurodo-mos atskirų vakarų žemaičių šnektų ypatybės bandoma nustatyti tų šnektų atsiradimo priežastis Analizuojami Klaipėdos krašto asmenvardžiai
D a r b o t i k s l a s ndash aprašyti vakarų žemaičių tarmės padėtį XX a pabaigoje Dar-bui panaudota 1980ndash2005 m Klaipėdos universiteto studentų ir straipsnio autoriaus iš vakarų žemaičių tarmės ploto surinkta ir autoriaus iššifruota tarminė medžiaga taip pat 1941 m sudaryto Klaipėdos apskrities gyventojų sąrašo duomenys Vakarų žemaičių tarmė yra bene sparčiausiai nykstanti iš visų tarmių todėl išlikusių jos faktų užfiksavimas yra labai svarbus Transkripcijai naudoti lietuvių dialektologijoje įprasti ženklai
Ž o d ž i a i r a k t a i vakarų žemaičiai fonetinės ypatybės tarmės leksika asmen-vardžiai
Vardai
Vakarų žemaičių1 pavadinimas yra kalbininkų sugalvotas sudarant naują-ją tarmių klasifikaciją nes šios teritorijos lietuvių kalba neabejotinai priklauso žemaičių tarmei Bet žemaitiškai kalbantys Klapėdos krašto gyventojai savęs žemaičiais nelaiko netgi įsižeidžia jeigu juos kas nors žemaičiais pavadina Taip yra ir dėl to kad Klaipėdos kraštas nepriklausė Žemačių kunigaikštystei ir dėl to kad juos nuo žemaičių daug metų skyrė administracinė ekonominė kultūros ir tikybos ribos Klaipėdos krašte geriau nei Didžiojoje Lietuvoje buvo išvystyta pramonė bei transportas anksčiau įvestas privalomas mokymas lei-džiama daugiau spaudos leidinių vyravo evangelikų tikyba
Dažniausiai šio krašto lietuviai buvo vadinami lietugravevininkais (Lietuvos gy-ventojais) Mat pajūryje asmenų pavadinimai pagal kilmės ar gyvenamąją vie-
1 Seniau buvo vartojamas pravardinis žemaičių donininkų pavadinimas (čia vietoj bendri-nės kalbos duacuteona tariama doacutena)
ŽEMAIČIŲ FOLKLORO TYRIMAIISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
19
tą o kartais ir pagal profesiją paprastai buvo sudaromi su priesaga -ininkas ventildetininkai (Ventildetės gyventojai) kaklininkai (Kaklės gyventojai) žẽmininkai laũkininkai (gyvenantys žemyne žemdirbiai) kotildepininkai (Kušių nerijotildes kopų gyventojai kurie dažniausiai buvo kušininkai) žvẽjininkai (pajūrio ir pamario gyventojai žvejai) Neretai Klaipėdos krašto lietuviai dar buvo vadinami brais ar prsais Patys save jie dažniau vadindavo šišionškiais (čia jie sako ššon)
Tarmės plotas
Vakarų žemaičių tarmė išsidėsčiusi neplačiu ruožu pagal Baacuteltijos jūrą ir Kur-šių marias Šiaurėje tarmės riba prasideda nuo Baltijos jūros ties Nẽmirseta netoli Kretingatildelės pasuka link Pliki ir eina beveik tiesiai į pietus iki Klaipėdos krašto aukštaičių ribos paskui suka į pietvakarius ir ties Šilinintildekais atsiremia į Nẽmuną Šiaurėje ir rytuose jos riba sutampa su administracine buvusio Klai-pėdos krašto riba tik pietuose vakarų žemaičių kaimynai yra Klaipėdos krašto aukštaičiai tarminiu požiūriu priklausantys vakarų aukštaičiams kauniškiams Vakarų žemaičių tarme kalbama vakarinėje Klaipėdos rajono dalyje taip pat Pliki Dovil Prekulės Drẽvernos Kint Ventildetės Saũgų Šilugravetės Rugravesnės Juknaacuteičių apylinkėse Šia tarme kalbėjo ir dalis Kuršių nerijos gyventojų Va-karų žemaičių tarmė pagal užimamą plotą ir šia tarme kalbančių skaičių yra pati mažiausia iš visų žemaičių tarmių
Lingvistinė situacija
Klaipėdos krašte daugiau kaip 700 metų greta gyveno lietuviai (vakarų že-maičiai) ir vokiečiai Nemažoje krašto dalyje (prie Baltijos jūros ir Kuršių ma-rių) seniau gyventa ir kuršių Kuršių palikuonys kurių dalis tikriausiai atsikėlė iš Latvijos kalbėjo latvių - lietuvių - vokiečių kalbų mišiniu ir imti vadinti kuršininkais Jie gyveno daugiausia prie jūros bei marių ir vertėsi žvejyba todėl jų kalbos reliktų daugiau pasitaiko lietuvininkų žvejų kalboje o kitur aiškesnių jų kalbos pėdsakų randama tik vietovardžiuose Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo todėl jų kalbos turėjo paveikti viena kitą Tas poveikis skirtingais laikais nebuvo vienodas
Daugelio šaltinių liudijimu XIV a Klaipėdos krašte gyveno apie 8000 žmonių iš jų tik nedidelė dalis kalbėjo vokiškai Net pačiame Klaipėdos mies-te vokiškai kalbančių žmonių tada buvo nedaug Suprantama kad tais lai-kais vokiečių ir lietuvių kalbos viena kitą veikė nežymiai Daugiau Klaipėdos krašto miestuose vokiečių apsigyveno tik XVII a bet ir tada kalbos viena kitai didesnio poveikio neturėjo vokiečiai gyveno miestuose ir buvo valdi-ninkai amatininkai ir darbininkai o lietuviai dažniausiai gyveno kaimuose ir dirbo žemę nes daugumai lietuvių vienintelis garbingas užsiėmimas buvo žemdirbystė Tik neturintis žemės imdavosi amato ar žvejybos (dar žr Matu-levičius 1989 20)
196
Daug reikšmės kalbos išsaugojimui turėjo ir tai kad beveik visi Mažotildesios Lietuvotildes gyventojai buvo evangelikai Čia anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga bažnyčiose pamaldos buvo laiko-mos ne tik vokiečių bet ir lietuvių kalba mokyklose taip pat mokoma lietu-viškai Todėl iki pat XX a vokiečių kalba tik nežymiai paveikė lietuvių kalbą Miestuose vokiškai kalbėjo tiktai tie kurie turėjo valdišką tarnybą arba patys norėjo šia kalba kalbėti Kaimuose dauguma žmonių kalbėjo lietuviškai Anksti atsiradusios lietuviškos knygos ir lietuviškos mokyklos padėjo išsaugoti gana gryną lietuvių kalbą
Daug prastesnė padėtis susidarė po Antrojo pasaulinio karo Baigiantis karui vokiečių valdžios buvo evakuoti arba emigravo iš gimtųjų vietų per 90 proc gy-ventojų Daug kaimų ir miestelių liko visiškai tušti Net pačioje Klaipėdoje pir-mosiomis pokario dienomis rasta tik apie 30 senųjų klaipėdiškių Manoma kad po karo Klaipėdos krašte dar buvo apie 10 000 lietuviškai kalbančių žmonių
Iš pasilikusių arba grįžusių apie 8000 (dalis jų buvo vokiečiai) 1956ndash1969 m repatrijavo į Vokietiją dalis nerepatrijavusių buvo ištremti į Sibirą Į Klaipėdos kraštą atsikėlė žmonės iš įvairių Didžiosios Lietuvos vietų Dauguma atsikėlėlių buvo žemaičiai bet kai kuriose vietose yra nemažai ir aukštaičių
Dabar Klaipėdos krašte vakarų žemaičių tarmę mokančių liko tik apie 300ndash400 žmonių dauguma jų senyvo amžiaus Jie išsibarstę po visą kraštą didesnės bendruomenės liko tik apie Prekulę Drẽverną Kintugraves Saugagraves Šilugravetę taip pat šiaurinėje Klaipėdos rajono dalyje Senesnio amžiaus vakarų žemaičiai dar kalba gimtąja tarme bet perduoti savo kalbos jie dažnai nebeturi kam ndash vai-kai ir anūkai gyvena miestuose ir kalba bendrine kalba Jaunesnių žmonių mokančių šią tarmę yra tik kelios dešimtys Kuršių nerijoje mokančių vakarų žemaičių tarmę nebeliko
Skiriamosios vakarų žemaičių ypatybės
Pagrindinė skiriamoji žemaičių ir aukštaičių ypatybė ndash bendrinės kalbos ie uo tarimas Aukštaičiai kirčiuotus šiuos dvibalsius išlaiko sveikus žemaičiai vietoj jų taria kitokius garsus Pagal šių garsų atliepimą skiriamos šiaurės pietų ir vakarų žemaičių tarmės
Vakarų žemaičiai vietoj bk ie uo taria o Šie balsiai tariami panašiai kaip bendrinės kalbos ė o Centrinėje tarmės dalyje maždaug nuo Klaipėdos iki Sau-gų garsų porų bk ie ir ė uo ir o atitikmenys dažniausiai tariami vienodai pvz ecirc va lsquoIevarsquo ocircsis lsquouosisrsquo secirc d lsquosėdirsquo decirc ti lsquodėtirsquo šocirck lsquošokarsquo nocirc∙r lsquonorirsquo Kai kuriose vietose girdimas nežymus dvibalsio atspalvis pvz viecirc ns lsquovienasrsquo giecirc ∙r(ẹ) lsquogėrėrsquo duocircd lsquoduodarsquo paruocirc∙dẹ lsquoparodėrsquo daugiecirc ∙ls lsquoDaugėlas) juotildens lsquoJonasrsquo
Šiaurinėje ir pietinėje tarmės dalyje vienodas ie ir ė uo ir o tarimas nėra sistemingas ndash neretai vietoj bk ė ie ir o uo tariami ie uo menesi lsquomėnesįrsquo guleti lsquogulėtirsquo girdeti lsquogirdėtirsquo vena lsquovienąrsquo ziẽguoȓọs lsquolaikrodisrsquo ugravežguoži lsquolenty-narsquo puotacircm lsquopaskuirsquo nuotilde lsquonuorsquo muacuteotna lsquomotinarsquo
197
Į šiaurę nuo Klaipėdos (Kaloacutetė Kaklė) o buvo tariamas labai atvirai arba net kaip labializuotas aring2 pvz ždis lsquožodisrsquo kp(a)s lsquokoposrsquo bb(a) lsquobobarsquo kǻjms lsquokojomsrsquo Panašų a vietoj bk a∙ taria kaimyniniai kretingiškiai prieš lūpinius priebalsius p b m pvz psaka lsquopasakarsquo brẹ lsquobarėrsquo mžas lsquomažasrsquo
Vakarų žemaičių šiaurėje kaip ir kaimyniniame kretingiškių plote vietoje bk žodžio kamieno ir kirčiuotos galūnės ą ę tariami ilgieji ẹ ọ pvz kộstẹ lsquokąstirsquo žsẹs lsquožąsisrsquo sprệstẹ lsquospręstirsquo Tokie pat atitikmenys tariami ir žodžiuose ką tą viską (k t vskọ)
Ploto viduryje tik ę atliepia ẹ bet ą tariamas kaip ir bendrinėje kalboje pvz gršti lsquogręžtirsquo skst skęstarsquo žatildesis lsquožąsysrsquo gratildešts lsquogrąžtasrsquo
Pietinėje dalyje abu garsai tariami kaip ir vakarų aukštaičių pvz atildežols lsquoažuolasrsquo skẽst lsquoskęstarsquo
Nekirčiuotose galūnėse balsius ą ę vakarų žemaičiai trumpina pvz sẽna lsquosenąrsquo pamatildetẹs lsquopamatęsrsquo
Trumpieji balsiai i u taip pat dvigarsių il ir ul ur ir dvibalsio ui pirmieji dėmenys yra platinami ir tariami ẹ ọ Bet platinama ne visais atvejais - plati-nimas dažniausiai priklauso nuo tolesnio skiemens balsio tiksliau - nuo prie-balsio minkštumo Prieš minkštą priebalsį paprastai tariami siauresni i u kitais atvejais - platesni ẹ ọ pvz ktẹ lsquokitirsquo kẹtacircm lsquokitamrsquo lpẹ lsquolipirsquo lpO lsquolipursquo miltnẹs lsquomiltinisrsquo mltacirc lsquomiltairsquo drusknẹ lsquodruskinėrsquo drska lsquodruskarsquo smucirclkẹs lsquosmulkios smộlkOs lsquosmulkusrsquo drbẹ lsquodirbirsquo drbacirc∙ lsquodirbairsquo pasilpsẹ lsquopasilipsirsquo pasilpa lsquopasi-liporsquo zũikẹs lsquozuikisrsquo zikecirc∙ lsquozuikiairsquo Kaip matyti iš pavyzdžių kirčiuoti siaurieji i u dažnai pailgėja Dėsningiau jie ilginami šiaurinėje ir vidurinėje ploto dalyje maždaug iki Saugų Bet nepailgėję i u nėra tokie siauri kaip aukštaičių ar tel-šiškių dažnai jie primena atviresnius varniškių i u Mišriuosiuose dvigarsiuose in im un um esantys i u neplatinami tvirtagališki daugelyje vietų ilginami pvz sũ∙ŋkecirc∙ lsquosunkiairsquo kũ∙mps lsquokumpasrsquo l∙ŋkst lsquolinkstarsquo
Nors vakarų žemaičių galūnės yra gerokai sutrumpėjusios i u ir ẹ ọ jose nėra suplakti Paprastai siauresnieji i u tariami vietoj senovėje buvusių ilgųjų balsių atviresnieji ẹ ọ - vietoj trumpųjų pvz agravekis lsquoakysrsquo agravekẹs lsquoakisrsquo mệltu lsquomil-tųrsquo mệltO s lsquomiltusrsquo
Balsio e tarimas priklauso nuo tolesnio skiemens prieš skiemenį su užpaka-liniu balsiu (ar kietu priebalsiu) jis tariamas atvirai prieš skiemenį su priešaki-niu balsiu (ar minkštu priebalsiu) susiaurėja pvz secircns lsquosenasrsquo snẹs lsquosenisrsquo mẽrga lsquomergarsquo mẹrglẹ lsquomergelėrsquo segravesotilde∙ lsquosesuorsquo sẹs∙tẹ lsquosesytėrsquo
Tarmėje kirčiuoti balsiai a e dažniausiai nepailgėja (išskyrus pietinę ploto dalį) pvz agravekis lsquoakysrsquo magravetẹ lsquomatėrsquo glẹs lsquoeglėsrsquo megravetacircms lsquometamsrsquo
Dvibalsius ai ei vakarų žemaičiai nuosekliai vienbalsina galūnėse dažnai ir priesagose - taria ilguosius a∙ e∙ pvz drabžecirc∙ lsquodrabužiairsquo lagravebatilde∙ lsquolabairsquo gegraveratilde∙ lsquogerairsquo gragravežẽ∙ lsquogražiairsquo šnẽideracirc∙t(i)s lsquoŠneideraitisrsquo o∙racirc∙t(i)s lsquoLioraitisrsquo Negalūni-niuose skiemenyse tie dvibalsiai nuosekliausiai vienbalsinami ploto viduryje ndash
2 Plg M Mažvydo bralei lsquobroliairsquo maksla lsquomokslorsquo ir t t
198
tarp Priekulės ir Saugų šalia Veivržėnų (kretingiškiai) ir Švkšnos (varniškiai) šnektų pvz grẽ∙tacirc∙ lsquogreitairsquo pẽ∙lecirc∙ lsquopeiliairsquo matilde∙šas lsquomaišasrsquo leacute∙dacirc∙ lsquoleidairsquo Pie-tinėje ploto dalyje dvibalsiai neretai išlaikomi ir galūnėse pvz vaika lsquovaikairsquo pelei lsquopeiliairsquo
Nekirčiuotas galūnes vakarų žemaičiai trumpina stipriai Trumpasis balsis a (dažnai ir i) paprastai visai išmetamas kitų balsių lieka tik smarkiai aptrupėjęs pėdsakas pvz vegraved lsquovedarsquo bogravets lsquonamasrsquo gacirc lsquogalirsquo t∙ lsquotylirsquo vẽ∙dO lsquomudursquo kagrave lsquokamersquo secirc ∙dO lsquosėdžiursquo Ilgieji nekirčiuoti balsiai taip pat labai sutrumpinami arba visai numetami pvz kacircrvẹ lsquokarvėrsquo satilde∙k lsquosakorsquo atildeiv lsquolaivąrsquo Kai dėl balsio nukri-timo susidaro sunkiai ištariama priebalsių grupė joje gali įsiterpti neaiškios ko-kybės garsas panašus į šiaurės panevėžiškių pvz t∙ŋkǝl lsquotinkląrsquo tegravekǝrs lsquotikrasrsquo acircrkǝ lsquoarklįrsquo skatildeusǝm lsquoskausmorsquo gatildendǝrs lsquogandrasrsquo Dėsningiausiai šis garsas įter-piamas prie Saugų gyvenusio Jono Užpurvio kalboje Visų stipriausiai galūnės trumpinamos rytinėje tarmės dalyje paribyje su kretingiškiais ir varniškiais - nuo šiaurinės ribos iki Saugų Ten nekirčiuotose galūnėse visai netariami dau-guma balsių Kirčiuotos galūnės netrumpinamos
Vakarų žemaičiai išlaiko sveikus bk an am en em pvz atildeŋkstẹ lsquoanks-tirsquo katildempẹ lsquokampersquo sacircmtẹs lsquosamtisrsquo lecircmpa lsquolemparsquo mẽŋkẹ lsquomenkėrsquo lecircŋks lsquolenkasrsquo tẽmpẹ lsquotempėrsquo
Priebalsiai
Pietinėje vakarų žemaičių ploto dalyje veikia vadinamasis žemaitiškas afri-katų dėsnis - kai kuriose formose prieš priešakinės eilės balsius vietoj bk č dž tariami priebalsiai t d pvz svegravetẽ∙ lsquosvečiairsquo megravedecirc∙ lsquomedžiairsquo svetecircms lsquosvečiamsrsquo megravedecircms lsquomedžiamsrsquo bet svegraveus lsquosvečiusrsquo megraveǯ us lsquomedžiusrsquo Šiaurinėje ploto dalyje ir prieš užpakalinės eilės balsius tariami t d pvz svegraveũ∙ lsquosvečiųrsquo giũ∙ lsquogai-džiųrsquo maacircu lsquomačiaursquo veacircu lsquovedžiaursquo diacircusẹs lsquodidžiausiasrsquo
Dėl ilgų kontaktų su vokiečių kalba vakarų žemaičiai kaip ir Klaipėdos krašto aukštaičiai beveik nevartoja kietojo l visais atvejais dažniausiai tariamas šiek tiek suminkštintas vidurinis pvz agraveps lsquolapasrsquo atildeivs lsquolaivasrsquo patildeuk lsquoplaukiarsquo t∙ŋka lsquotinkląrsquo akšt∙ŋgaa lsquolakštingalarsquo Ne visi vakarų žemaičiai minkštąjį prieš užpakalinės eilės balsius vartoja dėsningai Tas pats žmogus gretimuose sakiniuose gali pasakyti katildeip∙da ir klatildeip∙da XX a pradžios įrašuose minkštasis l prieš užpakalinės eilės balsius pasitaiko gana retai dažniausiai jaunimo kalbo-je Todėl galima spėti kad l minkštinti pradėtas dėl vokiečių kalbos įtakos
Kiti priebalsiai išskyrus k g prieš priešakinės eilės balsius minkštėja silpshynai Ši ypatybė būdinga ir Klaipėdos krašto aukštaičiams bei Rytų Prūsijos lie-tuviams Klaipėdiškiai kartais s š ž dž r m prieš užpakalinės eilės balsius vietoj kitų žemaičių tariamų minkštųjų priebalsių taria kietus pvz pasugravetusi lsquopasiutusirsquo šacircuda lsquošiaudąrsquo žacircunas lsquožiaunosrsquo ǯucirc∙va lsquodžiūvorsquo gratildeitacirc∙ lsquogreitairsquo gro∙v∙s lsquogriovysrsquo kupai lsquokumpiairsquo
Vakarų žemaičių ploto šiaurinėje dalyje kartais painiojami priebalsiai sš zž pvz šo∙patilde∙ga lsquobatorsquo šalt∙us lsquošaltyšius (seniūnas)rsquo silknis lsquošilkinisrsquo Daug
199
gausesnis priebalsių mišimas buvo paplitęs pietrytinėje tarmės dalyje apie Degučiugraves Čia gana sistemingai painiojami priebalsiai š ž č dž ir s z c dz pvz ras∙ti lsquorašytirsquo reacuteiski lsquoreiškėrsquo zẽ∙mi lsquožemėrsquo cesnatilde∙ka lsquočesnakorsquo čekšnas lsquošerkšnasrsquo pẽ∙či lsquopešėrsquo cenoacute∙vi lsquosenovėrsquo Šis reiškinys baigia išnykti shy toks tarimas užfiksuo-tas tik kelių senesnių žmonių kalboje
Kirtis ir priegaidė
Kirtis beveik visame vakarų žemaičių tarmės plote atitraukiamas iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmąjį žodžio skiemenį dalį jo paliekant kituose skiemenyse pvz negraveš lsquonešursquo gegraverũ∙ lsquogerųrsquo vkatilde∙ lsquovaikairsquo negravegeratilde∙ lsquonegerairsquo Tai žemaitiškojo tipo visuotinis kirčio atitraukimas kirtis ati-traukiamas į pirmąjį žodžio skiemenį dalį jo paliekant galūnėje Už Saugų į pietus kirtis beveik arba visai neatitraukiamas
Priegaidės didžiojoje ploto dalyje žemaitiškos Vietoj bk tvirtapradės papras-tai vartojama laužtinė pvz šocirc∙t lsquošluotarsquo secirc ∙d lsquosėdirsquo gacircus lsquogausrsquo bacircts lsquobaltasrsquo tecircta lsquotiltąrsquo Tvirtagalės priegaidės (dialektologų ji dažnai vadinama tęstine) bal-so spūdis dvigarsiuose krinta ant pirmojo dėmens pvz greits lsquogreitasrsquo katildeusa lsquoklausorsquo l∙nda lsquolindorsquo sũ∙ŋkecirc∙ lsquosunkursquo Pietinėje tarmės dalyje priegaidės pana-šios į bendrinės kalbos priegaides
Morfologija ir sintaksė
1 Gana dažnai vartojama vardažodžių dviskaita (du‿acircrku du‿kluotildenu du‿bẽrtaiu) Veiksmažodžių dviskaitos atvejų skirtingai negu kretingiškių tar-mėje beveik nepasitaiko
2 Skiriasi kai kurių daiktavardžių giminės (kratildento∙s lsquokrantairsquo gucircosns lsquogluosniairsquo)
3 Visai nevartojami jungiamieji balsiai (baskocirc∙jis lsquobasakojisrsquo)4 Vietoj priešdėlių ir prielinksnių į ant vartojami tik int (intildetnešẹ lsquoįnešėrsquo
intdjo lsquoįdėjorsquo int‿pastocirc∙gs lsquoį pastogęrsquo int‿šatilde∙tȓu lsquoį Šatriusrsquo)5 Kaip ir dalis kretingiškių vietoj kilmininko linksnio vakarų žemaičiai
vartoja naudininką (katildeus∙ms gdančei akšt∙ŋgaai lsquoklausėmės giedančios lakš-tingalosrsquo ant‿rasocirc∙tai pecirc ∙vai lsquoant rasotos pievosrsquo šv∙sa bugravevo nuo‿matilde∙žai lempugravetei lsquošviesa buvo nuo mažos lemputėsrsquo gulecirc ∙jom ant‿stocirc∙rai šudũ katildertai lsquogulėjom ant storo šiaudų sluoksniorsquo)
6 Vietininko linksnis beveik nevartojamas Vietoj jo dėl vokiečių kalbos įtakos nuo XX a pradžios paplito prielinksninė konstrukcija į + galininkas pvz žatilde∙sis i∙‿atilde∙vižas ∙ra lsquožąsys yra avižosersquo gi∙vecircn i∙‿bugraveta lsquogyvena namersquo
7 Būtasis dažninis laikas neretai sudaromas iš pagalbinio veiksmažodžio liuobėti ir asmenuojamojo veiksmažodžio bendraties ar būsimojo laiko formų pvz o∙becirc ∙ji acircrti lsquoardavorsquo ocirc∙b šecircrs lsquošerdavorsquo Gerokai dažnesnės XX a pabaigos įrašuose buvo būtojo dažninio laiko formos su -dav ẽ∙dava lsquoeidavorsquo vaoacuteudavucircom lsquovažiuodavomrsquo
200
Leksika
Vakarų žemaičių leksika gana savita Tik nedidelę svetimybių dalį suda-ro slavizmai šeši savaitės dienų pavadinimai (pacircndelis lsquopirmadienisrsquo utecircrniŋks lsquoantradienisrsquo segravereda lsquotrečiadienisrsquo ketvẽrgs lsquoketvirtadienisrsquo pẽ∙tni∙čẹ lsquopenktadie-nisrsquo sugravebata lsquošeštadienisrsquo) kai kurie kiti dažnai buityje vartojami žodžiai (pẽ∙us lsquokrosnisrsquo kugraveknẹ lsquoviryklėrsquo šlũ∙ž∙ti lsquotarnautirsquo kotilde∙žnas lsquokiekvienasrsquo bagravečka lsquostatinėrsquo krũ∙ža lsquopuodukasrsquo) Didžioji kitų svetimybių dalis ndash germanizmai Jais vadina-mi patys įvairiausi dalykai (šmatildents lsquogrietinėrsquo plintildecas lsquoblynasrsquo tja lsquoarbatarsquo kapja lsquokavarsquo šikis lsquokumpisrsquo kecirc ∙žas lsquosūrisrsquo trẽ∙pẹs lsquolaiptairsquo šmocirc∙keris lsquodumtuvėrsquo kẽlderis lsquorūsysrsquo šintildedelis lsquoskiedrarsquo skũ∙nẹ lsquodaržinėrsquo rotilde∙sverkis lsquomaniežasrsquo šnẹbždugraveks lsquonosi-nėrsquo spagravets lsquokastuvasrsquo egravestuba lsquošildomas kambarysrsquo klẽidẹ lsquosuknelėrsquo macircntelis lsquoap-siaustasrsquo žegravekẹ lsquokojinėrsquo otilde∙mama lsquosenelėrsquo šotilde∙a lsquomokyklarsquo gẽrmolẹ lsquomorkarsquo b∙del∙ti lsquopikliavotirsquo)
Gausu vakarų žemaičių tarmėje kitiems žemaičiams bei aukštaičiams neži-nomų žodžių trumpnẹs lsquokumštinės pirštinėsrsquo pagraveprastis lsquopaprotysrsquo dagravega lsquojava-pjūtėrsquo dagocirc∙ti lsquonuimti derliųrsquo patilde∙launugẹ lsquopavakariairsquo puacute∙racirc∙ lsquožieminiai kviečiairsquo mẽ∙dins lsquolaukinisrsquo šũ∙rẹ lsquopašiūrėrsquo v∙os lsquovaišėsrsquo las∙ti lsquorinktirsquo) Kai kurie žodžiai turi kitokias reikšmes (bugravets lsquonamasrsquo rocirc∙pẹs lsquobulvėsrsquo ddis lsquodidelisrsquo krucirc∙ms lsquomiš-kasrsquo nugravems lsquokoridoriusrsquo taratildeŋkis lsquodoklasrsquo dũ∙da lsquoarmonikarsquo)
Tiek vokiški tiek slaviški žodžiai yra gerai pritaikyti prie vakarų žemaičių tarmės fonetinės bei morfologinės struktūros Neretai būna sunku nustatyti iš kokio nelietuviško žodžio jie yra padaryti pvz bumbua lsquomedvilnėrsquo muilavocirc∙ti lsquopieštirsquo M Tydekas nuo Plikių sakė bdquoMes ir vokiškus žodžius išvertėm į savo kalbą ir padarėm puikesniusldquo
Asmenvardžiai
Asmenvardžių sandara Klapėdos kraštas ryškiai skiriasi nuo kitų regionų 1941 m gyventojų sąraše kiekvienoje apylinkėje užfiksuota po 250-300 skir-tingų pavardžių iš jų apie trečdalį sudaro vokiškos ar vokiškos kilmės pavar-dės kurios kituose Lietuvos regionuose pasitaiko retai Štai Sendvario sąraše iš 99 skirtingų pavardžių 42 yra nelietuviškos 38 ndash lietuviškos bet LPŽ duome-nimis kitur neužfiksuotos (Angladagis Kiaulakys Klošys Šūdnagys Švelnius Semturys Skrandys Stagaras Žemaitžentis Bruzdeilynas Kirva Padagas Kūljur-gis Šilmiškys Berčžentis Laukmikelis Skersvietaitis ir kt) Šiame sąraše yra tik 19 lietuviškų pavardžių vartojamų ir kituose regionuose daugiausia Žemaitijoje Bernotas Daumantas Grigaitis Gudaitis Kalvaitis Kasperaitis Meižys ir kt Čia beveik nėra pavardžių su slaviškomis priesagomis shyauskas -evičius būdingų aukštaičiams Kitose apylinkėse taip pat yra daugiau kaip trečdalis pavardžių beveik nevartojamų kitur Lietuvoje (Lepys Šlubys Šuišelis Pašalys Dūdjonis Semturys Daugalys Skroblys Krūmaitis Kokštas Lopas)
Taip pat krinta į akis vardo ir pavardės rašymo ir sakymo tvarka Šiaurės ir pietų žemaičiai visada pirma sako pavardę paskui vardą Butkus Petras Milius
201
Stasys Vaišvila Jurgis Dažniausiai tokia tvarka vartojama ir žemaičių literatūro-je Taip yra tikriausiai dėl to kad daugiausia informacijos apie žmogų teikia pa-vardė o vardas tik patikslina Panašiai elgiamasi ir nemažoje dalyje aukštaičių vietų tik čia dažnai vartojamas pavardės kilmininkas ypač kalbant apie jaunus žmones ndash Stankevičiaus Petras Beržinio Adelė Tokios konstrukcijos yra pačios populiariausios ir Dzūkuose ndash Savukyno Antanas Bardzilausko Marė
Klaipėdos krašto šnekamojoje kalboje beveik visada pirma sakomas vardas paskui pavardė Tai rodo ir Ievos Simonaitytės kūryba (Vilius Karalius Grėtė Plonikė) taip pat įvairūs gyventojų sąrašai Martino Tydeko prisiminimuose taip pat nepasitaikė kitokios tvarkos ndash Martins Kibelkštis Jonis Palaviks Mikelis Tydeks Tik prie Saugų (netoli Švėkšnos) gyvenęs J Užpurvis dažniau vartojo pietų ir šiaurės žemaičiams įprastas konstrukcijas ndash Srūgi Marčiuks Bėtatis Jons Pasitaikė tik vienas priešingas atvejis ndash Kristups Klimkus Artimi gerai pažįsta-mi žmonės čia paprastai įvardijami tik vardais Žemaitijoje vardas be pavardės vartojamas gerokai rečiau Vargu ar skirtinga Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos vardų ir pavardžių sakymo tvarka yra atsitiktinė Žinoma šie skirtu-mai nėra labai seni juk pačios pavardės pradėjo atsirasti tik XV-XVI a Skirtu-mus galėjo nulemti ir anksčiau Klaipėdos krašte atsiradusi raštija
Lietuvoje dėl nedidelio gyventojų skaičiaus pavardes visi žmonės gavo gana vėlai (Maciejauskienė 1991 54) Dažniausiai tuo metu vieną vardą turėjo že-mesnių socialinių sluoksnių atstovai ndash nelaisvieji valstiečiai tarnai dvaro šei-myna Žemą socialinį statusą turintys žmonės dažniausiai buvo vadinami tik vardais su įvairiausiomis mažybinėmis priesagomis kurios pabrėžė jų nepri-vilegijuotą padėtį (Onelė Mikutis Petrelis) Tokių atvejų pasitaiko ir dabar Tai būdinga ne tik baltams ir germanams bet ir daugeliui slavų kurie turi gana gausią vardažodžių mažybinių priesagų sistemą Mažiausiai mažybinių priesa-gų pavardėse vartoja žemaičiai ypač negausios jos yra pietų Žemaičiuose Pagal jų skaičių klaipėdiškiai beveik nesiskiria nuo varniškių ndash vyrų asmenvardžiuo-se iš esmės yra vartojamos tik -ukas -elis moterų -ikė shyelė Pavardėse bene dažniausia priesaga yra -aitis
Įdomu yra palyginti ir lietuviškas pravardines (ypač dvikamienes) Klaipėdos krašto pavardes su kitų regionų pavardėmis
Nė viename Aukštaitijos ar Žemaitijos regione nėra tiek daug pravardinių pavardžių kaip Klaipėdos krašte Ypač ryškiai išsiskiria savo gausa pavardės turinčios neigiamą atspalvį Rugulis (miegalius) Purvinas Lepys Šlubys Stai-gys Tendys Šūdnagis Kiaulakys Skrandys Duoblys (pilvotas) Gižas (pašvin-kęs) Kumšlys (rijūnas) Blyžė (žlibas) Lyliškis (kalbus) Šeška Višta Daugiau negu kitur bet gerokai mažiau negu Klaipėdos krašte pravardinių pavardžių yra tik Dzūkijoje Atrodo kad pravardinių pavardžių daugiausia yra kalbos ploto periferijoje ypač jei joje vyravo dvikalbystė nes ten žodžio reikšmė su pavarde beveik nesiejama Tokia išvada peršasi patyrinėjus Dzūkijos ir Vil-niaus krašto pavardes Žemaitijoje neigiamą reikšmę turinčių pravardinių pa-vardžių yra itin mažai
202
Vardų įvairovė Klaipėdos krašte yra gerokai mažesnė Štai 1941 m sąraše Sendvario apylinkėje užfiksuoti 107 vardai Plikių ndash 102 Triušẽlių ndash 76 Plikių apylinkėje iš 62 vyrų vardų tik septyni vartojami ir Didžiojoje Lietuvoje (Jonas Jurgis Kazimieras Andrius Julius Pranas Vladas) iš 40 moteriškų vardų tokių yra tik keturi (Lina Asta Ieva Kristina) Yra nemažai apylinkių kuriose nepa-sitaikė nė vieno lietuviško vardo Tokia buvo oficialiosios vartosenos padėtis Kadangi pavardės yra iš kartos į kartą paveldimi asmenvardžiai užsimanę jų negali keisti nei patys jų turėtojai nei valdininkai Todėl pavardžių sandara tik labai iš lėto pasidavė vokietinimo ar lietuvinimo tendencijoms ndash keisti pavardes visais laikais nebuvo lengva
Vardus tėvai savo vaikams dažniausiai rinkdavo patys todėl čia daug ką lėmė ir lemia mada bei tradicijos Pažiūrėjus į vardų sąrašus atrodo kad XIXndashXX a Klaipėdos krašte daugelis lietuvių norėjo būti vokiečiais Išskyrus vieną kitą išimtį vartoti vien vokiški ar suvokietinti krikščioniški vardai
Vardas DažnumasJohan 16Martin 13Michel 11Georg 5Adam 3Valter 2Hans 16Ana 22Marija 15Barbė 8Greta 8Trudė 7Berta 5Elsė 2Ema 1
Šnekamojoje kalboje padėtis buvo kitokia Nors ir davę vaikams vokiškus vardus (kartais gal paraginti kaimynų ar valdininkų arba nenorėdami atrodyti prasčiokai) namie tuos vardus lietuvindavo Štai Plikių apylinkėje Iš 102 vardų tik penki šnekamojoje kalboje senųjų lietuvininkų liudijimu nebuvę lietuvina-mi ir tai tik todėl kad abiejose kalbose buvo tariami panašiai Berta Ema Herta Marija Urtė Visiems vyriškiems vardams buvo pridedamos bent jau galūnės Horsts Karls Martins Oskars Valters
Dalis vardų buvo ir visiškai sulietuvinami (ypač vaikų vardai)
Vokiškas vardas Sulietuvintas vardas Vaiko vardasAdam Adoms AdomelisChristoph Kristups KristupelisDavid Dovas Dovyds DovuksHans Anskis Jons Jonelis Jonuks
203
Martin Martyns Marčiuks MartynelisMichel Miks Mikelis MykolelisVilhelm Vilius Viliuks VilelisAnna Ona Anė Anelė Anikė OnytėElse Elsė Ilzė Elzikė ElzytėlėEva Ėvė Ieva Ėvelė ĖvikėGertrud Gerda Trūdė Trautė Gerdelė Trūdelė
Kaip matyti mažybinės priesagos nėra labai įvairios -el -uk -ik Jos beveik visiškai sutampa su kaimynų žemaičių (ypač pietų) priesagomis
Šnektos
Nėra žinoma ar labai skyrėsi Klaipėdos krašto ir pietų bei šiaurės žemaičių kalba prieš 400shy500 metų bet šiandien yra visiškai akivaizdu kad visos minė-tos patarmės priklauso tai pačiai žemaičių tarmei Maždaug 35 savo rytinės ribos vakarų žemaičiai turi su šiaurės žemaičiais kretingiškiais 25 - su pietų žemaičiais varniškiais Tik pačiuose pietryčiuose jie šiek tiek ribojasi su pietų žemaičiais raseiniškiais o pietuose - su vakarų aukštaičiais Todėl daugiausia bendrumų vakarų žemaičių tarmė ir turi su kretingiškių ir varniškių tarmėmis Seniau beveik visame vakarų žemaičių tarmės plote gyventa kuršių kurių kal-ba neabejotinai turėjo palikti savo pėdsakų vakarų žemaičių tarmėje
Tarmė iš tikrųjų nėra vienalytė Dėl ją sudarančių patarmių būta įvairių nuomonių 1936 m Walteris Fenzlau teigė kad vakarų žemaičių tarmę su-daro trys šnektos - klaipėdiškių priekuliškių ir šilutiškių (Fenzlau 1936 13) 1960 m Elena Grinaveckienė rašė kad W Fenzlau skirstymas esąs gana ne-tikslus (Grinaveckienė 1960 195) 1973 m Vladas Grinaveckis aprašė keturias klaipėdiškių žemaičių patarmes - pietvakarių pietų vidurio ir šiaurės (Grina-veckis 1973 13) Visų minėtų kalbininkų klasifikacija yra apytikslė patarmių skirtumai nurodyti tik bendrais bruožais 1966 m Zigmas Zinkevičius pastebi kad klaipėdiškių žemaičių tarmė užima tokį mažą plotą kad smulkesnis skirs-tymas darosi praktiškai nereikalingas (Zinkevičius 1966 14) 1978 m knygoje apie patarmes jis jau nekalba (Zinkevičius 1978 121) Tokios nuomonės dabar laikosi ir kai kurie kiti kalbininkai
Vakarų žemaičių patarmių ribos beveik sutampa su kretingiškių varniškių bei raseiniškių ir atskirų jų šnektų ribų tęsiniais Klaipėdos krašte Todėl gana patraukliai atrodo nuomonė kad vakarų žemaičių tarmė susiformavo iš minėtų šiaurės bei pietų žemaičių tarmių Bet gana įdomu yra ir palyginti šių patarmių ribas su senųjų baltų žemių ribomis Tiesa apie kuršių ir skalvių žemes tikslių žinių nėra Taip pat nedaug yra žinoma apie jų kalbas Vis dėlto keletą įdomių pa-našumų tarp vakarų žemaičių šnektų ir senųjų baltų žemių ribų galima įžiūrėti
S k a l v otilde s žemė buvo pietinėje Klaipėdos krašto dalyje (ir kairiojoje Ne-muno pusėje) Šiaurinė jos riba beveik sutampa su dabartine Klaipėdos krašto aukštaičių - žemaičių riba Apie skalvių kalbą nieko nėra žinoma Nesutariama netgi dėl to kas jie buvo - prūsai ar lietuviai Antanui Saliui atrodė kad jie
204
turėjo būti prūsai (taip teigiama ir Dusburgiečio kronikoje) (Salys 1930 123) dauguma Lietuvos istorikų juos laikė lietuvių gentimi Vilius Pėteraitis teigia kad tai buvo tarpinė gentis su lietuvių ir prūsų bruožais (Pėteraitis 1992 50) Likusi Klaipėdos krašto dalis matyt buvo gyvenama kuršių kurie kaip atskira etninė grupė minima iki XVI a pabaigos Tiksli pietinė kuršių riba nėra žino-ma bet daugelis tyrinėtojų mano kad jie ribojosi su skalviais Taigi dabartiniai Klaipėdos krašto aukštaičiai greičiausiai gyvena buvusiose skalvių žemaičiai - kuršių žemėse
Zigmas Zinkevičius mano kad kuršiai buvo gerokai paveikti finų todėl jų kalba turėjo ryškiai skirtis nuo lietuvių ar žemaičių (Zinkevičius 1987 18) Bet apie lietuvių - kuršių ribas galima spręsti tik iš netiesioginių duomenų kurie yra gana prieštaringi Pati kuršių (kaip ir skalvių) kalba išnyko nepalikusi jokių rašto paminklų Vieną kitą jos elementą galima rasti kai kuriuose tikriniuose varduose bei latvių ir žemaičių tarmių kuronizmuose
L a m a t agrave buvo Kuršių marių pakrantėje į šiaurę nuo Nemuno žiočių apėmė Minijos žemupį ir Veivržo Tẽnenio bei Šyšotildes baseinus Pietryčiuose ji ribojosi su Skalva šiaurėje siekė Priekulės apylinkes ir ribojosi su Plsoto žeme rytuose tęsėsi iki Vainugraveto miškų Šio krašto materialinė kultūra ir laidojimo papročiai artimi skalviams Tikriausiai ir jų kalbos turėjo būti gana panašios
P l s o t o žemė maždaug nuo Priekulės apylinkių Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėmis tęsėsi į šiaurę iki M g u v o s žemės Šių žemių riba buvo į šiaurę nuo Klaipėdos bet ar Mėguvos pietinis pakraštys dar siekė dabartinę vakarų žemaičių teritoriją ar buvo ties Patildelanga dabar sunku pasakyti Nekelia abejonių tik tai kad šios sritys buvo gyvenamos kuršių
Dabartinių vakarų žemaičių patarmių plotai yra panašūs į senųjų baltų sri-čių plotus Ar tos patarmės atsirado dėl šiose srityse gyvenusių galbūt skirtingų kuršių genčių substrato dabar sunku pasakyti Kadangi patarmių ribos beveik sutampa ne tik su senųjų sričių bet ir su gretimų šiaurės bei pietų žemaičių pa-tarmių ribomis gali būti kad ir pietų bei šiaurės žemaičių patarmės atsirado dėl tų pačių kuršių genčių įtakos Juk kuršiai gyveno ne tik toje teritorijoje kurioje dabar yra vakarų žemaičiai bet ir nemažoje šiaurės žemaičių ploto dalyje
Vakarų žemaičių tarmė užima nedidelį plotą bet fonetinių ir leksinių skir-tumų atskirose jos vietose yra nemažai
Šiaurinė tarmės dalis (Kalotė Karklė Plikiai) pasižymi šiomis ypatybėmis1 Ilgasis a po lūpinių priebalsių čia tariamas su o atspalviu v∙ks lsquovaikasrsquo
m∙rẹ lsquoMarėrsquo b∙rẹ lsquobarėrsquo Panašiai tariamas ir ilgasis o bǻba lsquobobarsquo mǻ∙t∙na lsquomo-tinarsquo ž∙dis lsquožodisrsquo Į pietus nuo Klaipėdos toks tarimas jau gana retas
2 Bendrinės kalbos ą ę čia dažniausiai atliepia ọ∙ ẹ∙ žsẹs lsquožąsisrsquo gr∙šti lsquogręžtirsquo
3 Prieš minkštą priebalsį tariamas siauresnis ẹ mdẹs lsquomedisrsquo megravedus lsquome-dusrsquo
4 Galūnių redukcija čia pati stipriausia - trumpieji balsiai beveik netariami pl∙ta lsquoplytarsquo šagraveka lsquošakarsquo
20
5 Beveik nevartojami dvibalsiai ai ei Jie pasitaiko tik kai kuriuose naujes-niuose žodžiuose o šiaip visose pozicijose tariami ilgieji balsiai a∙ e∙ laacute∙st∙ti lsquolaistytirsquo ta∙sacircu lsquotaisaursquo lecirc∙sk lsquoleiskrsquo škecirc∙t lsquoiškeičiarsquo
6 Gyvai vartojama dviskaita du‿v∙ru lsquodu vyrairsquo dọm‿su∙nocirc∙m lsquodviem sū-numsrsquo vẽ∙du lsquomudursquo
Šios ypatybės išnyksta į pietus nuo Klaipėdos (žinoma patarmių ribos nu-rodomos gana apytiksliai nes dabar jas nustatyti ar patikslinti dėl labai mažo tarmiškai kalbančių žmonių skaičiaus nebeįmanoma)
Vidurinė tarmės dalis (į pietus nuo Klaipėdos maždaug iki Vlkyčių) nuo šiaurinės skiriasi keletu ypatybių
1 Beveik nevartojami ọ ẹ atliepiantys bk i u vioacute∙ti lsquoviliotirsquo ugravev lsquosiuvirsquo tugravep lsquotupirsquo tk lsquotikirsquo Kaip matyti iš pavyzdžių galūnių redukcija čia ne tokia stipri kaip šiaurėje Ryškesni čia ir šalutiniai galūniniai kirčiai (plg dar pltagrave lsquoplytarsquo šagravekagrave lsquošakarsquo)
2 Daug dažniau vartojamos afrikatos č ǯ ndash t d tariami tik prieš pralietuvių a jaacuteutecirc∙ lsquojaučiairsquo jaacuteuu lsquojaučiųrsquo gidẽ∙ lsquogaidžiairsquo giǯũ∙ lsquogaidžiųrsquo
3 Bk ą ę čia atliepia a∙ e∙ žatildess lsquožąsisrsquo skẽ∙st lsquoskęstarsquoDar toliau į pietus esanti šnekta (Saugos beveik iki Šilutės) yra gana panaši į
kaimyninę pietų žemaičių varniškių Švkšnos šnektąPietinio pakraščio patarmė (nuo Šilugravetės iki Sausgalvi ndash Šilinintildekų) turi ge-
rokai mažiau žemaitiškų ypatybių ir daugiau primena raseiniškių tarmę1 Beveik arba visai neatitraukiamas kirtis rakagrave lsquorankarsquo šakagrave lsquošakarsquo2 Nėra laužtinės priegaidės3 Bendrinės kalbos tą ką katrą tariami tantilde kantilde katrantildeČia paminėtos atskirų šnektų ypatybės rodo kad daugelis vakarų žemaičių
šnektų izofonų yra bendros ir šiaurės bei pietų žemaičiams Šiaurinė klaipėdiš-kių dalis atrodo lyg kretingiškių vidurinė ndash varniškių o pietinė ndash raseiniškių ir vakarų aukštaičių tąsa
ŠALTINIAI
LPŽ shy Lietuvių pavardžių žodynas t 1ndash2 ats red A Vanagas Vilnius 1985ndash19891941 m sąrašas ndash Alphabetische Zusammenstellung der Gemeinden des Kreises Memel 1941
LITERATŪRA
Fenzlau Walter 1936 Die deutsche Formen der Litauischen Orts - und Personennamen des Memelgebiets Halle
Grinaveckienė Elena 1960 Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbų atlasui Lietu-vių kalbotyros klausimai [t] III p 191ndash205
Grinaveckis Vladas 1973 Žemaičių tarmių istorija KaunasMaciejauskienė Vitalija 1991 Lietuvių pavardžių susidarymas Vilnius
206
Matulevičius Algirdas 1989 Tilžės apskrities valstiečių tautybė ir skaičius XVIII a pradžioje kn Lietuvininkai ir Mažoji Lietuva amžių būvyje Klaipėda
Salys Antanas 1930 Žemaitische Mundarten KaunasPėteraitis Vilius 1992 Mažoji Lietuva ir tvanksta VilniusZinkevičius Zigmas 1966 Lietuvių dialektologija VilniusZinkevičius Zigmas 1978 Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius
PECULIARITIES OF THE WESTERN SAMOGITIAN DIALECT
JONAS BUKANTIS
Summary
The Western Samogitian dialect is spoken in the Northern part of Lithuania Minor from Nemirseta till Nemunas River Although its contacts with the German language lasted for about 700 years the dialect contained rather few Germanisms until the middle of the 19th century Since the end of the 19th century the number of phonetic and morphologic elements of the German language began increasing in the dialect In the 20th century the number of lexical Germanisms grew particularly high the majority of them were accurately adapted to suite the phonetic system of Lithuanian language
In the texts recorded in the end of the 20th century all the main phonetic and morphologic features of the Western Samogitian dialect were still preserved including the Samogitianshytype overall accent retraction Only one feature namely the replacement of o with the labialized a was no longer present
The personal names of the Klaipėda region are distinctly different from those in the rest of Lithuania Approximately half of the family names here are those with foreign (nonshy Lithuanian) origins Besides a big part of the Lithuanian ones used in the Lithuania Minor are practically unknown across the rest of Lithuania Particularly numerous family names here are those stemming from nicknames especially those with pejorative sense According to the name list of the 1941 the Lithuanian names are practically extinct in this area
According to the data from the end of the 20th century three subshydailects of the Western Samogitian may be discerned their borders practically coinciding both with the borderlines of the ancient Baltic lands and with the prolongations of the borderlines between the Northern and Southern Samogitians towards the Curonian Bay and the Baltic Sea
Gauta 2007shy10shy18
Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą tarpinstitucinę mokslo programą bdquoRegioniniai folkloro ir tarmių tyrimai Vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
207
ŽEMAIČIŲ KULTŪROS KASDIENYBĖISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
PRISIMINIMAI APIE KALBĄ Iš užrašų
Marcelijus Martinaitis
ne vien įvairūs gyvenimo įvykiai bet ir kalbinė kilmė mus vienaip ar kitaip lydi visą gyvenimą tai dažnai tenka patirti ne tik kuriant tekstus bet ir bendraujant prisimenant žmones santykius su jais jų kalbėjimo būdą dainas pasakojimus Maža to mano vaikystės ir jaunystės kaimo žmonės būdavo atpažįstami ne vien iš veido įpročių keistenybių bet ir iš kalbėsenos ndash vartojamų žodžių jų tarimo tarties defektų Mūsų klasikai sakysim žemaitė mums paliko labai ryškias savo veikėjų kalbines charakteristikas kokiam vingių Jonui užteko tik kelių žodžių kad taptų įsimenamu tingaus kaimo berno tipu taip pat tautosakoje ndash dainose sak-mėse pasakose ndash aptinkame daugybę tokių sustingusių kalbinių vaizdinių kitaip sakant kalbinių portretų
čia reiškėsi ypatingas kaimo žmonių kūrybiškumas nes jie sukūrė ir tam tikrus kalbos vartojimo tipus kuriais savo kūryboje naudojosi mūsų senieji klasikai kris-tijonas donelaitis Motiejus valančius žemaitė Jonas Biliūnas vaižgantas vincas krėvė tie kalbiniai ištekliai lyg ir išsemti kalbinė komunikacija dabar vyksta pa-sitelkiant kitas bendravimo priemones tai sakytina ir apie literatūrą kuri gerokai mažiau naudojasi tais vaizdiniais kalbos ištekliais apibūdinančiais veikėjų indivi-dualybę ir jų bendruomeninį statusą internetas elektroniniai tinklai savaip ištrina kalbą kaip individualią savastį
kalbinė veikla tampa vis anonimiškesnė nes įvairiais raštais pareiškimais nuostatais protestais dažniau pasisako ne asmenys o bendruomenės institucijos firmos savo žodinę individualybę slepia visokie interneto komentatoriai ir rašei-vos netgi politikai kitaip sakant kalba jos išraiškos priemonės vis menkiau cha-rakterizuoja kalbantį jį ar rašantį jį dažnai neišskiriant net ir rašytojų
apskritai žmogų gaubdavo didžiulė kalbinė erdvė kurioje kiekvienas susida-rydavo žodinį arealą priklausomai nuo amžiaus išsilavinimo socialinės kilmės bendravimo būdų ar net savo fizinių išgalių vienaip ar kitaip daug ką iš praeities prisimenu kaip kalbą o pagaliau praeitis būna ženklinama žodžiais vienaip ar kitaip ji pavirsta kalba
rašomos įvairaus pobūdžio biografijos ir autobiografijos kūrybinės intelektua-linės politinės profesinės Man kartais kyla mintis parašyti kalbinę autobiografiją
208
kuri atskleistų labai įdomius ryšius tarp žmonių jų papročių visokių pasakymų bei pasakojimų intencijas asmens sąmonėjimo kelią ir kitokius dalykus šiame rašinyje pateiksiu tik kelis fragmentus iš savo užrašų
Jeigu reikėtų save kaip nors apibūdinti tai prisiskirčiau prie uždaros kalbos tipų daugiau kalbančių savyje ndash su savimi su įsivaizduojamais žmonėmis tikriausiai iš čia ir kilo noras tą vidinę savo kalbą išreikšti raštu Mat augau vienas o gal ir vienišas brolis gimė ir augo kai aš jau miestuose ėjau mokslus Būdavo taip kad ištisomis dienomis suaugusiesiems vis užsiėmus savo rūpesčiais neturėdavau nė su kuo pakalbėti
ir dar Mano tėviškė buvo labai uždaras kraštas ties kalnujais įsispraudęs tarp alksnynų kur senovėje tęsėsi sunkiai išbrendamos miškais apaugusios vietos to krašto žmonės mažai judėjo buvo gana uždari mažakalbiai viską ko reikėdavo gyvenimui pasidarydavo patys svetimas čia sunkiai prigydavo
Be to kalbinė pokario aplinka buvo labai paveikta to meto represijų trėmimų persekiojimų baimės kalba pasidarė tokia pat pavojinga kaip ir visokie dokumen-tai nuotraukos laiškai knygos dėl vieno kito prasitarimo galėjai susilaukti didelių nemalonių tapdavo įtartinas net visai nekaltas pasakymas pasakojimas daina pa-tarlė Labai pritilo žmonių šnekos juokavimai augdamas pokario metais mažai ką girdėjau apie gimines jų kilmę savo krašto žmones suaugusieji pradėjo bijoti savo vaikų tėvai dažnai apie kažką tarp savęs šnabždėdavosi o man neretai liepdavo palakstyti kieme ar atlikti kokį darbelį kad neišgirsčiau paslapčių ir jų neišpasako-čiau čia vis užklystantiems bdquodėdėmsldquo
taigi pokario metais nemenka dalis žodinių klodų vaizdinių įvardijimų istori-jų folklorinių pasakojimų tiesiog buvo užmiršti neperduoti jaunesnei kartai todėl labai susiaurėjo visas kalbinės veiklos laukas o su juo smarkiai pasikeitė ir žmonių santykiai bendravimo būdai viešoji kalba ji tapo bdquosukolektyvintaldquo prikaišiota so-vietinių naujadarų ir svetimžodžių tokia diegiama kalba net nebūdavo ką apie save ir savo artimuosius papasakoti
o ir šiaip per sunkius ūkio darbus nei tėvas nei motina neturėdavo laiko su manim užsiimti ne galvoj būdavo mane pašnekinti ką nors papasakoti nuo ryto iki vakaro mūsų kaip ir kitose kaimo šeimose kalba būdavo kasdieninė ką reikia padaryti kur nueiti ką parnešti sutvarkyti įsakymai išginti gyvulius sužiūrėti vištas parnešti malkų vandens pakurstyti ugnį Liepimai klausimai atsakymai pabarimai kartais tik pagirdavo laiku ar gerai atlikus užduotį Laisvesnėmis va-landomis pavargę tėvai dažniausiai tylėdavo Motina sėdėdavo kažkaip sustingusi pavaitodama braukydavo nuo darbo geliančias ir patinusias kojas o tėvas iš kolcho-zo darbų dažnai pareidavo piktas kartais jau ir pakaušęs nieko nesakęs nuvirsdavo į lovą ir užmigdavo
kas kita ndash ankstesnė šventadienių kalba kai susėdus užstalėn ar prie šiltos kros-nies kieme ant suolelio ar lankant javus būdavo pasakomas gražesnis žodis prisi-menama kas nors gera tada ir mane pašnekindavo pajuokindavo tomis dienomis būdavo nevalia nusikeikti pasakyti piktesnį žodį į daržą ar javus įmaurojusiam gyvuliui Beje su gyvuliais bdquokalbėdavoldquo svetima kalba juos ragindavo bardavo ar
209
šaukdavo kokiu nors rusišku ar lenkišku žodžiu lyg jie kaip kitakalbiai neturėda-vo suprasti mūsų žodžių apskritai tėvai vengdavo man girdint pasakyti bjauresnį žodį nusikeikti kad ir aš neišmokčiau ko nors negražaus
Pikčiausi keiksmažodžiai buvo rupūžė velnias perkūnas žaltys gyvatė eida-mas išpažinties net susirašydavau kiek tyčia ar netyčia esu tuos žodžius pavartojęs dėl jų tekdavo sukalbėti po kelis poterėlius šiandien žiniasklaidoje televizijoje literatūroje net mokykloje įsigalėjus bdquokeikūnų kultūraildquo tie žodžiai atrodo labai mieli neslepia nieko bjauraus net patariama juos dažniau vartoti vietoj rusiškų dabar jau nejaučiame jog taip kadaise veikė religinė cenzūra tabu draudžiantys minėti senųjų tikėjimų mitines figūras
Beje ir mano tėviškėje buvo keikiamasi apsčiai ir sodriai tik kitų kalbų žo-džiais nesidrovint nė vaikų visiškai nežinant tų keiksmažodžių reikšmės gana dažnas buvo vadinamasis rusiškas matas netgi motinai kuri šiaip mane bausdavo už kiekvieną lietuvišką bdquonepadorųldquo žodį tas matas labai dažnai išsprūsdavo kai pats šiek tiek pramokęs rusiškai tą žodį motinai išverčiau ji labai nustebo bet ne-trukus susigriebė kad atseit lietuvių dievas to rusiško žodžio nesupranta tai ir nuodėmė turėtų būti nedidelė
šiaip namuose būdavo daug tylėjimo Man drausdavo ne tik garsiai rėkauti bet ir kalbėti ypač švilpauti šventą dieną mišių laiku kad neprišaukčiau velnio aps-kritai tokiu šventu metu namie kieme laukuose reikalaudavo tylos ramios kalbos Prisimenu nepaprastą sekmadienių tylą kai nesigirdėdavo ne tik darbo garsų bet ir žmonių balsų netylėdavo tiktai paukščiai ir gyvuliai tai būdavo tylos valan-dos ndash be reikalo nekalbėti pereiti į vidinę bežodę kalbą Panašiai būdavo meldžia-masi ndash tyliai savyje lyg ir be žodžių atrodo jau vaikystėje būsiu išmokęs tokios bdquobežodėsldquo kalbos kuri ypač praverčia poezijoje kuri kuriama ne vien žodžiais beje savo giliausia esme panašiai reiškiasi ir dainuotinis folkloras
tuo tarpu ūkavimas o ypač švilpimas švilpavimas būdavo laikomas negeru dalyku Man aiškindavo kad taip daro velnias per vienintelę savo turimą šnervę šventu metu iš visų pakampių sušaukdamas savo vaikus kad velniukai trukdytų žmonėms melstis garbinti dievą apskritai įvairūs garsai neartikuliuota kalba matyt būdavo priskiriama kitam ndash mitiniam anapusiniam ne žmonių pasauliui
vaikams būdavo nevalia kištis į suaugusiųjų kalbą pirmiems užkalbinti vy-resnį ko nors be reikalo klausinėti kartoti suaugusiųjų žodžius pamėgdžioti jų intonacijas vaikų kalba turėdavo būti kitokia ndash drovi santūri net jau gerokai paau-gęs nedrįsdavau ko nors klausinėti už save vyresnio prašyti atėjus nepažįstamam žmogui kartais slėpdavausi bijodamas kad pašnekintas ar ko nors paklaustas galiu atsakyti ne tais žodžiais
tėvai bausdavo už tai jei vaikas lenda į akis bando įsiterpti į jų šneką Jeigu ne vietoje su savo žodžiais pasipainiodavau suaugusiesiems man didžiausia bausmė būdavo eiti bdquoį užpečkįldquo tvartą arba bdquoant pečiausldquo tai yra reikėdavo lįsti į tokį tarpą tarp krosnies ir sienos arba lipti ant duonkepės mūriuko o ten buvo gera vieta nes iš aukšto viską gerai matydavau girdėdavau kas ką šneka ką apkalba kaip suau-gusieji ką nors keiksnoja užmiršę kad juos girdi kad stebi įdėmi vaiko akis taip
210
aš bdquoant pečiausldquo išvengdamas kalbinės bdquocenzūrosldquo ėjau pirmuosius gyvenimo ir kalbos mokslus
nuo mažens visą laiką jausdavau kalbos kalbėjimo badą Jau pramokęs skaityti pasijusdavau dar vienišesnis radęs knygose aprašymų kaip augdami vaikai klau-sydavosi tėvų ar senelių sekamų pasakų kaip juos gražiai kalbindavo dainuodavo lopšines sūpuodavo tėviškėje mažybiniais meiliais žodeliais beveik nesivardinda-vo nei seni nei jauni kartais tik prisiminimuose minėdami mirusius išvykusius dingusius be žinios valgydami kūčias ar visų šventųjų dieną
kiek siekia atmintis prisimenu matyt iš senų laikų mūsų krašte galiojo tam tikri kalbiniai tabu ypač vaikams Būdavo laikoma nusižengimu jei vaikas tėvą ar motiną pavadindavo vardu tiesą sakant ankstyvoje vaikystėje nė nežinojau jų vardų o ir jie patys panašiai kaip ir kaimynų šeimose vardais nesivadindavo at-rodydavo labai keista jei kas tėvą pašaukdavo dzidoriumi dzidu o motiną ndash Mare Marijona atrodydavo kad iš jų tyčiojasi taigi augdamas nesu girdėjęs kad tėvai vienas kitą būtų pavadinę tikrais vardais tėvas šeimoje buvo tik tẽte motina ndash mama motyna senelė ndash baba net ir šiaip suaugusiojo pavadinti vardu vaikui bū-davo nevalia kad ir mažai pažįstamo visi jie būdavo dėdės dėdžiai dėdynos tetos babos uošviai švogeriai marčios susėdai kūmai kūmos krikšto tėveliai
net ir kaimynų vardų beveik nežinodavau nes jie vienas kitą vadindavo pra-vardėmis Jomis tapdavo koks nors nuolat kartojamas priežodis parazitinis žode-lis elgesio keistenybė pomėgis fizinis trūkumas štai viena kita mano tėviškės žmonių pravardė Kliunkienė (nuo žodžio kliunkis ndash kliuksintis sugedęs kiaušinis) Žilius (artimas kaimynas labai anksti visiškai pražilęs) Atseinas (iš nuolat kartoja-mo žodelio atseit) mano senelis Šarap (tuo žodžiu parsivežtu iš amerikos dažnai mėgdavo nusikeikti) Purteklis (turėjo tokią ligą) Liokajukas (šio tolimo mūsų gi-minaičio tėvas Jorudo dvare kadaise tarnavo liokajumi) Labutis (pravadintas dėl pomėgio meiliai su visais sveikintis) Būtent (kalnujų klebono pravardė nes dažnai kartodavo šį mūsų krašte nevartojamą žodelį) Išgrauš Ševe (pagal nuolat kartoja-mą priežodį še va) Vanas (nuo žodžio vadinas) Ūkaj (mano tėvo priežodis o kai) Zaras (iš brus tuojau) Pondzelis (taip buvo pramintas labai liesas mūsų apylinkės žmogus panašus į medinį dievuką jie būdavo vadinami pondziais padaryta iš žodžių ponas Dievas) Beje tos pravardės mano tėviškėje būdavo slepiamos nuo jų turėtojų į akis nesakomos tik už akių nebent užpykus
Moterų taip pat nevadindavo tikrais jų vardais o pagal vyro vardą Dzidorie-nė Antanienė Jonienė Viktorienė vaikai irgi dažniausiai būdavo šaukiami pagal tėvo vardą ir pavardę kol pradėjau lankyti mokyklą kunigui kaimynams aš bu-vau Dzidoriaus Martinaičiukas tuo tarpu mergaitės buvo šaukiamos pagal motinos vardą (Onos Antosikė Marijonos Janikė) tik pradėjęs lankyti mokyklą įgijau man neįprastą suaugusiojo pavardę Martinaitis prie kurios ilgai negalėjau pripras-ti Beje įgijau ir savo oficialų vardą ndash Marcelijus iki tol namie kartais būdavau pašaukiamas antruoju krikšto vardu ndash Teodoras (Tavaduors)
tie mano čia minimi vardai pravardės pravardžiavimai kaip dabar man atrodo nebuvo atsitiktinis dalykas o yra sisteminiai arba kitaip ndash tam tikri gimininiai
211
socialiniai ar net mitiniai kodai vienaip ar kitaip įstatantys žmogų į bendruomenę nurodantys jo vietą joje amžių tam tikrus vaidmenis šeiminę padėtį oficialūs var-dai ir pavardės to vaidmens neatlikdavo priklausė bdquovaldžiaildquo oficialiems raštams
Man iki šiol ta vardo ir pavardės paslaptis o kartais ir slėpimas tebėra labai įdo-mus paprotys matyt turintis gilias mitines šaknis nes dar vis veikė senojo tikėjimo vardo tabu mums gerai žinomas iš pasakų ir sakmių o ypač iš pasakos apie eglę ir žilviną jų vardų išdavystę vardai buvo ir tam tikros likimo šifruotės
dabar manyčiau kad vardai priklauso sudėtingai gimininei socialinei pilie-tinei ar mitinei sistemai suteikiant vardą pavardę pravardę yra koduojama mūsų priklausomybė etnosui giminei religinei bendruomenei ar net žymint tam tikras iniciacijos pakopas
Mūsų giminėje ir mano Paserbenčio kaime nebuvo mados vienas kitam ypač viešumoje rodyti didesnį meilumą kaip jau sakiau net ir mažiems vaikams savo vyrui žmonai pasakyti lipšnesnį žodį šiaip tie mūsų žmonės atrodė rūstoki ma-žakalbiai užsisklendę visada lyg kuo susimąstę ar supykę o atsipalaiduodavo tik švęsdami susėdę prie stalo pasistatę bdquobuteliukąldquo po talkos ar kokia kita proga kas nors tada užvesdavo dainą daugiausia uždainuodavome mes jauni vakarėliuose gegužinėse tik dėdė antanas turėjo stiprų balsą dažnai ragindamas vyrus užplėš-davo taip kaip jis sakydavo kad gestų lempos
tie mano vaikystės žmonės nebuvo pikti kaip galėjo atrodyti nes jie žemaičiai o žemaičiai jie buvo tikri ndash dūnininkai
gerokai vėliau susidurdamas su rytų aukštaičiais o ypač su tarškančiais barš-kančiais dzūkais stebėdavausi jų smagumu šnekumu lipšnumu greitumu lengvu kaip tas jų vėjų pustomas smėliukas būdu smagesnė buvo gal tik mano teta anta-nienė dėdės parsivesta kažkur nuo eržvilko ir jos kalba buvo kitokia nemūsiška sakydavo kad ji girinaitė taip vadindavom bdquomiškų žmonesldquo gyvenančius apie šimkaičius bei vadžgirį
Mes gyvenome ties pačia dūnininkų patarmės riba nes už poros kilometrų už Jurbarko vieškelio bei už kalnujų apie girkalnį ariogalą jau kalbėdavo kitaip nemūsiškai Mūsų kaimuose kalbėti kitaip ne savo tarme būdavo lyg ir gėda su-peikdavo atseit nori pasirodyti esąs labai mandras poniškas kitaip kalbančius įvairiom progom pajuokdavo pasityčiodavo todėl ir aš namie ar su kaimynais net parvažiavęs iš mokslų kalbėdavau tėvų kalba ndash tarmiškai ir jau minėtą Liokajuką taip pravardžiavo kad jis o ypač jo tėvas mėgdavo ką nors pasakyti lenkiškai ndash Jo-rudo dvare išmokta bdquoponiška kalbaldquo dėl to iš jo mūsų žmonės dažnai pasijuokdavo pamėgdžiodavo
ta mūsų kalba buvo primaišyta visokių svetimžodžių o iš tikrųjų buvo kalba-ma trim kalbom tokia lenkų ndash slavų vokiečių žydų kaip sakytų simonas daukan-tas kalbų sąmėžiniu nors kaimo žmonės neblogai buvo išlaikę ir dūnininkų tarmę o jaunesni vienur kitur pasimokę jau kalbėdavo ir knygų kalba ndash lietuviškai kuri nelabai įtikdavo senesniems rašto nemokantiems žmonėms Mūsų tarmė pasako-jimo intonacijos kalbos struktūra gerai pagautos Mečislovo davainio-silvestraičio paskelbtose kalnujų ir mano vaikystės kaimų pasakose bei sakmėse
212
tų svetimybių atsiradimo šaltiniai buvo keli vienas jų ndash religija nes melsta-si iš labai senų maldaknygių (tokią turėjo mano senelė) ir giedama iš giesmynų kuriuose buvo be galo daug polonizmų Jų būdavo prikaišioti net pamokslai ki-taip sakant bažnytinė kalba šventės šalia savų žodžių būdavo vartojami mūkos cūdai prajovai pagrabai pekla čiortas aniolai apiera koronė ir dešimtys kitų svetimžodžių kai kurie ypač man mažiau suprantami maldų maldaknygių gies-mynų pamokslų žodžiai atrodė šventesni kai kurie net gąsdindavo Labai bijoda-vau pamokslo žodžių apie tai kad ištikus pasaulio pabaigai dievas ateisiąs gyvų ir mirusių sūdyti dėl mirusių ndash nieko bet man buvo baisiausia kad sūdys gyvus panašiai kaip papjautas kiaules statinėj o gal ir mane ndash dar gyvą žinoma nesu-pratau kad tas sūdymas yra barbarizmas ir reiškė tik teismą
daug žodžių buvo vokiškos ar jidiš kilmės su naujais daiktais parsivežti iš Prū-sų Lietuvos ar žydų krautuvėlių ypač ėmus irti natūriniam ūkiui ir pradėjus apsi-rūpinti naujais buities reikmenimis medžiagomis ir mechanizmais šia tema daug nekalbėsiu tik priminsiu kad šitaip plėtėsi bendravimo būdai vertybių ir pinigų apytaka darydama didelį poveikį papročiams kalbai žmonių santykiams pasako-jamajai tautosakai sakysim bdquoperkvalifikuojantldquo velnią raistuose atliekantį suktas bdquobankines operacijasldquo aitvarus ir panašiai
Mano krašte kiekvienas žmogus būdavo vienaip ar kitaip stebimas ir įvertina-mas bei apibūdinamas žodžiais nusakančiais jo eiseną išvaizdą pomėgius kartais pakakdavo vieno kito žodžio nepaminint nei vardo nei pavardės ir jau būdavo aišku apie ką kalbama
Mūsų namuose buvo labai patogi vieta stebėti einančius žmones Jau sakiau kad mūsų sodyba buvo apsupta alksnynų tik į šiaurės rytus pro langą matėsi il-gas Palendrių kaimo kelias link kalnujų kalvų tas langas mums buvo lyg koks televizoriaus ekranas šventadieniais ar šiaip neturėdami ką veikti prie jo susėdę žiūrėdavome kas kur eina ar važiuoja kiekvieną jų aptardami apkalbėdami spė-liodami tai būdavo tikros kalbinės pratybos štai pasirodo vos matomas taškelis tolumoje ir jis didėja didėja kol tampa geriau įžiūrimas
apie pasirodančius tame kelyje daugiausia būdavo spėliojama iš eisenos dabar nekreipiame dėmesio į tai kaip kas vaikščioja sakome eina ndash ir viskas šiandien eina automobiliai lėktuvai darbas gyvenimas laikraščiai paskaitos posėdžiai susirinkimai kompiuteriai radijas televizorius debesys lietus tuo tarpu anuo-met beveik apie kiekvieną pažįstamą buvo pasakoma kaip jis eina štai vienas kitas žodis apie tuos ateinančius Palendrių keliu atgunglina atšliaužia atgoglina atkul-niuoja atkrypuoja atsivelka atkerėplina atklampoja atplasnoja atšleivuoja at-kūprina atlinguoja atitipena atvižliuoja atlapnoja atidyžia atslenka Pagal tuos žodžius ne vieną savo tėviškės žmogų regiu atmintyje tarsi gyvą
apskritai gražus dalykas yra žmogaus ėjimas eigastis iš to ir kyla sakytume žmogaus ikonografinis vaizdas tuo tarpu literatūroje mene filmuose televizijo-je miestų gatvėse jau beveik nelieka tikrų einančių vaikščiojančių šiandien retai pamatysi kur nors laukais net kaimo keliukais einantį žmogų vis birbia trakto-riumi mašinėle užgulęs mina dviratį Į tolį nubėgantis kelias dar ir šiandien mane
213
traukia mėgstu į jį žiūrėti ilsėdamasis kokioje nors kaimo ar priemiesčio stotelėje laukdamas autobuso matydamas kaip kas eina skuba juda svyruoja plaukia slenka važiuoja skrenda Bet štai apie savo kojomis judantį žmogų vis mažiau ką turime pasakyti
esu įsitikinęs kad mūsų būdą santykius vis dėlto nulemia keli dalykai tai visų pirma šnekta tam tikras kalbėjimo tempas ir kraštovaizdis žmonės gyvenę bei augę prie vandenų kalnuotose vietovėse smarkiai skiriasi nuo gyvenančių lygumo-se kalbančių šiek tiek kitokiais žodžiais Manau kad ne vieną būdo savybę man yra suteikę ir mano tėviškės žodžiai
214
ŽEMAIČIŲ SAVIMONĖS PAIEŠKOS INTERNETE
Austė Nakienė
šioje apžvalgoje mėginama išsiaiškinti kokią įtaką tautinės ir regioninės savi-monės raiškai turi naũjosios technologijos kaip su savo gimtojo krašto istorija ir kultūra susijusi jaunoji karta kadangi apžvalga rašyta 2006 metais joje išdėstyti pastebėjimai atspindi kaip tik tais metais virtualioje erdvėje gyvavusių interneto svetainių gausą ir įvairovę interneto puslapių kūrėjai dažniausiai yra išsilavinę žmonės dirbantys mokslo ir studijų institucijose kurių dauguma sutelktos sosti-nėje todėl pateikiama medžiaga atspindi ne vien gimtosiose vietose gyvenančių bet ir į vilnių persikėlusių tačiau nuo savo šaknų nenorinčių atitrūkti žemaičių savimonę taigi turime galimybę pasidomėti kaip vyksta žemaitiškos regioninės tapatybės ir vilnietiškos visai lietuvių tautai atstovaujančios tapatybės sąveika
nors Lietuva yra maža valstybė jos kultūra pasižymi ryškiais regioniniais skir-tumais vakarinė Lietuvos dalis ndash žemaitija ndash skiriasi nuo rytinės dalies ndash aukštaiti-jos kaip rašo istorikas alvydas nikžentaitis žemaičiai laikytini nors ir labai gimi-ninga lietuviams bet vis dėlto atskira subtautybe kuri galėjo sukurti atskirą tautybę nors ir neišnaudoję šios galimybės jie išlaikė tam tikrų specifinių bruožų skiriančių juos nuo pagrindinės tautos šakos (nikžentaitis 1998 3) žemaičiai labiausiai iš visų lietuvių tautą sudariusių genčių palikuonių jaučia savo skirtingumą
žemaitiškos savimonės neatsisako ir tie regiono atstovai kurie gyvena ir dirba sostinėje Jie yra įkūrę kultūros draugiją leidžia žurnalą bdquožemaičių žemėldquo orga-nizuoja įvairius renginius ir susibūrimus išeiviai iš žemaitijos yra tarsi dar viena vilniaus gyventojų mažuma greta tradicinių šio miesto tautinių mažumų žydų lenkų rusų ir baltarusių
suprantama kad atviriau reikšti savo kitoniškumą gali tie žemaičiai kurie darbe neprivalo vilkėti kostiumo ndash dailininkai dainininkai džiazo muzikantai antai vos tik prakalbinti apie savo žemaitišką kilmę prabyla skulptorius donatas Jankauskas dainininkė aistė smilgevičiūtė saksofonistas Petras vyšniauskas laidų vedėja zita kelmickaitė tačiau ir savo kilmės nepabrėžiantys viešai tarmiškai nekalbantys žemaičiai tebėra išsaugoję regioninę savimonę sodresniu pajuokavimu kokiu nors spontanišku poelgiu ar originalesniu aprangos elementu jie dažnai sulaužo akade-minį rimtumą ir viešojo gyvenimo oficialumą
ŽEMAIČIŲ KULTŪROS KASDIENYBĖISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
21
žemaičių kultūros paveldą pristatančiose interneto svetainėse taip pat dera ofi-cialumas ir privatumas viena seniausių interneto svetainių kurioje galima rasti daug žemaitijos istorijos ir etnografijos duomenų yra wwwsamogitiamchmiilt Ji pradėta kurti kai tokius projektus inicijuodavo dar ne humanitarai o informatikai virginijaus savukyno apžvalgoje bdquoLietuviško interneto kontūraildquo ji minima kaip viena pirmųjų kultūros paveldui skirtų svetainių (savukynas 1999 3) šiuo metu ši svetainė apaugusi įvairiomis nuorodomis į kitas internetines publikacijas tapusi beveik virtualiu regionu tinkle Joje galima rasti informacijos apie žemaitijos mu-ziejus architektūros ir gamtos paminklus pasiskaityti apie iš šio regiono kilusius mokslininkus bei rašytojus svetainės kūrėjų siekis įamžinti savo kultūros paveldą internete yra išties šiuolaikiškas ir sveikintinas jų darbas prisideda prie skaitme-ninių muziejų ir bibliotekų kūrimo ir atspindi informacinės visuomenės kūrimo tendencijas ši išplėtota svetainė nėra vien akademiškai rimta ilgiau palandžio-jus iš jos galima sužinoti ir apie žemaičių būdo bruožus nekalbumą neskubėjimą atsiverti svetimiems pamaldumą taip pat apie nešiosenos ypatumus ndash garsiąsias žemaičių moterų skaras folklorinės tradicijos savitumus ndash linksmiau negu kituose regionuose švenčiamas užgavėnes
XX a pabaigoje Lietuvą išraizgęs interneto tinklas ir jame skelbiama informa-cija labai greitai keitėsi iš pradžių buvusi oficiali ji vis labiau asmeniškėjo sklei-dėsi į visuomenės gyvenimo paraštes ir žmogaus sielos užkaborius Prisijungimas prie tinklo leido įsitaisius prie kompiuterio virtualiai nukeliauti ten kur niekada gal ir nenukeliautum bei pamatyti tai ko gal ir nepamatytum netikėtus neįpras-tus ir necenzūruotus vaizdus pristatančios interneto svetainės pavyzdžiu galėtų būti fotografo Mindaugo kavaliausko ir sociologės kristinos Juraitės sukurtas
httpsamogitiamchmiiltkuLturasamogitia_laikrhtm
216
bdquokražių portretasldquo (wwwmikaslt) šioje svetainėje iš tikroviškų fragmentų dėlio-jamas nepagražintas šiuolaikinio provincijos gyvenimo vaizdas štai kaip autorių sutikti pašnekovai kalba apie nedaug pajamų teikiantį pagrindinį savo pragyveni-mo šaltinį
bdquoPiens yr pagrindsldquo (vitalijus)bdquodvidešimt centų už pieną kas yra ndash ubagystė tris karves laikom dabar pavyzdžiui
trijų karvių dienos piens ndash tik klaipėdos duonos kepaliuką nusiperku trys dvidešimt ltgt iš karvės papo gyvenam ndash nieko nesugalvojam kiek Jūs už vandenį mokat kaune penkias-dešimt centų o tą karvukę reik pagirdyti reik pašerti vanduo brangiau kainuoja nei tas piensldquo (alvydas)
bdquoaš pati karvės nemelžiu Yra įdomesnių dalykų gaunu pensiją ateina moteris triskart per dieną pamelžia Moku 100 litų per mėnesįldquo (elytė)
ne vien folklorinė tradicija jos kaita bet ir bendresni kaimuose ir miesteliuose vykstantys socialiniai pokyčiai atspindimi taip pat ir Lietuvių literatūros ir tautosa-kos instituto ekspedicijas pristatančiuose interneto wwwlltilttauthtm puslapiuose 2004ndash2005 m tautosakininkų sukurtose salantų ir žarėnų ekspedicijų apžvalgose taip pat stengiamasi pateikti kuo daugiau autentiškų kadrų aprašyti kaimo aplin-koje patirtus asmeninius įspūdžius žemaitijoje vis dar galima pamatyti pakelėse stovinčių medinių koplytėlių ir kryžių išgirsti ir apie užgavėnių linksmybes tačiau akivaizdu kad šie tradiciniai regiono simboliai pamažu praranda savo prasmę juos keičia kiti ndash šiuolaikiniai simboliai
verta pasidomėti žemaičių jaunimui skirtu elektroniniu žurnalu bdquoMeškaldquo (httpperkunasvtumeska) kurio straipsniai parašyti žemaitiškai o redakcija įsikūrusi Vėlniou (t y vilniuje) šiame leidinyje siekiama supažindinti skaitytojus su įvai-riais žmonėmis ir požiūriais paskelbti laisvai išsakytų minčių literatūrinės kūry-bos puortėgrapėjų (nuotraukų) nemaža dėmesio skiriama žemaitijoje gyvuojan-čioms subkultūroms Panaršę po bdquoMeškosldquo puslapius pastebėsime kad žemaitijos regione populiarus baikerių judėjimas
kou jau kou bet baikerēs žemaitėjės nenostebinsi tēp īr dieltuo ka če baikeriu īr ne vėins ėr ne do tik prasėded baikeriu sezuons (vielībs pavasaris ndash vasara) baikerē ėšlend ėš garažu so soremontoutās motuociklās ėr lēdas i keli važevėms motuociklo (īpatingā sava soremontouto a sorinkto) baikeriou īr so niekou nepalīgėnams bdquokaifsldquo vėins ėš anū saka bdquovėsa žėima renko motuocikla vasara ėšvažiouno ndash jautous kāp dongouldquo ltgt
net kelė žemaitiu baikeriu klubā īr sosėkūrė sava klubus tor šiauliū klaipiedas bai-kerē ož vės žemaitėškāsis īr klubs jungontis Mažeikiu telšiū rėitava baikerius ožrašos bdquosamogitianldquo oždedams kuožnam kluba nariou ont baikerėškas uodėnės striukės nogaras tou varda žemaitėjės baikerē tor irašė sava kluba vielevuo Bet nemaža dalės Lietovuos ėr žemaitėjės baikeriu apskrėtā juokėms klubams neprėklausa nes anėi ož vės daugiau miegst važėnietėis vėinė patis (Puocātė 2002a)
Muotuociklā ndash tėkrā vīrėšks pasaulis Bet vėina tuoki īr katra apžergosi muotuocikla skersā ėšėlgā raiža žemaitėjės žemė tik ožsėmink aple žemaitė baikerė ndash vėsė žėnuos ka ta īr nėjuolė ėš Plungės Bet ni ana pati savės ni kėtė anuos par daug tonkē vardo nevadėn vėsėms ana ndash ragana ltgt
217
rasti diel tuo ka ana pati muotuocikla ož ragū notvierosi poikiausē sovalda vuo rasti dieltuo ka pati sava raganas šlouta ndash muotuocikla ndash sosėremontoun vėsė baikerē ragana gerb ltgt (Puocātė 2002b)
tai kad apie subkultūrinį gyvenimą galima sužinoti būtent internete yra labai ti-piška Pasak etnologės egidijos ramanauskaitės subkultūrinėms bendrijoms būdin-gas eksperimentinis kultūrinės aplinkos konstravimo pobūdis kūrybiškumas žaidy-biškumas kultūrinės erdvės estetizavimas ir mitologizavimas bdquotoks gyvenamosios aplinkos modeliavimo pobūdis leidžia subkultūros bdquogyvenamąjį pasaulįldquo simboliškai prilyginti bdquovirtualiai tikroveildquo žaidžiant skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis iš-nyksta bdquolinijinisldquo tradicijos perėmimas ir ji suvokiama kaip žmonių veiklos ir kūrybos sfera kurioje egzistuoja įvairios patirtysldquo (ramanauskaitė 2004 257)
nors alternatyvių jaunimo grupių gyvenimo būdas apranga stilius kuriami tam kad atskirtų juos nuo kitų visuomenės sluoksnių jų sukurtas įvaizdis dažnai pasi-gaunamas tai grupei visai nepriklausančių žmonių ir imituojamas perkuriamas ti-ražuojamas parodijuojamas Pavyzdžiui kietų vaikinų iš provincijos įvaizdis buvo naudojamas mobiliojo ryšio kortelės bdquoežysldquo reklamoje (wwwezyslt) pirk bdquoežioldquo kortelę ir būk toks pat kaip sportiškai atrodantys šiaulietišku slengu kalbantys kęsts ir vyts nors šie daug kam pažįstami reklamos herojai nėra tikri žemaičiai (su jais tapatintis galėtų ir šiaurės aukštaitijos atstovai) jie turi nemažai žemaitiškų bruožų
kiekvienas panaršęs po žemaitišką internetą pastebės jame reklamuojamą mo-dernizuoto žemaičių folkloro kompaktinę plokštelę bdquoa mon sakāldquo kurią 2005 m išleido žemaičių akademinio jaunimo folkloro ansamblis bdquovirvytėldquo (vadovė Loreta sungailienė) apie šią plokštelę galima pasiskaityti net trimis kalbomis žemaitėškā lietuvėškā angliškā gimtą ja tarme parašytoje prakalboje sakoma
httpsamogitiamchmiiltkuLturasamogitia_laikr_2005_geguzishtm
218
žemaitėjė prasided mūsa šėrdies mūsa minties ė niekor ana nesėbėng kas pasaulie be-sėkeistom kuokės naujuovės beatsėrastom žemaitis kap bova tep ė būs (virvītė 2005)
Folkloro ansamblis modernizavo savo krašto dainas nuosaikiai jautriai tačiau nebijodamas pasidairyti už žemaitijos ribų dažniausiai sodriam žemaitiškam dai-navimui pritaria kantri muzikos ansamblis gitaros smuikas lūpinė armonikėlė toks pritarimas nėra netikėtas jis atspindi žemaitijos miesteliuose vykstančių kan-tri roko ir bliuzo festivalių dvasią taip pat ir šiuolaikinio jaunimo mėgstamą dai-navimą su gitara Labiau netikėtas žemaitiškoms dainoms pritaikytas afrikietiško stiliaus pritarimas būgnų ir ksilofonų ritmai bei australietiško trimito didgeridoo garsai šie garsai greičiausiai atspindi ansamblio dalyvių muzikinių kelionių įspū-džius ir savitai praturtina autentišką tradiciją
tiek cituotieji prakalbos žodžiai tiek pats modernizuoto folkloro projektas tai-kliai atspindi vilniuje gyvenančių žemaičių savimonę dažnas žemaitis sostinėje užima aukštas pareigas moka kelias užsienio kalbas siekia tarptautinės karjeros tačiau nėra praradęs ir žemaitiškosios tapatybės Jam tebėra svarbi žemaitiška kil-mė tebetraukia ir gimtosios vietos tačiau mažuose miesteliuose ryšį su gimtuoju regionu palaikyti padeda bendruomenė o sostinėje viską lemia individualus žmo-gaus apsisprendimas autorės nuomone jam apibrėžti labiau tinka ne terminas bdquotapatybėldquo bet bdquosavimonėldquo nes svarbu ne su kuo žmogus save tapatina bet kaip save suvokia Jeigu žmogus įsivaizduoja save esant ne tik vilniečiu lietuviu bet ir žemaičiu tai žemaitija tikrai gyvuoja jo širdyje jo mintyse o žemaitiška savimonė yra labai svarbi jo asmenybės dalis
XX a antrojoje pusėje į vilnių suvažiavus visų Lietuvos regionų atstovams čia vyko regioninių kultūrų sąveika jų konsolidacija taip pat buvo kuriama nau-ja miestietiška kultūra sostinėje įsitvirtinę žemaičiai ženkliai prisidėjo prie šios kultūros kūrimo todėl vilniuje jie yra savi ir sostinės kultūra jiems turėtų būti sava autorės įsitikinimu sudėtinga šiuolaikinio žemaičio savimonė nėra koks nors naujas reiškinys panašiai jautėsi iš Lietuvos kilę bet lenkiškoje aplinkoje gyvenę dviejų tautų respublikos piliečiai lenkiškai rašę bet lietuviais save laikę žymūs rašytojai taip ir šių dienų išeiviai iš žemaitijos nors ir nemokantys žemaičių tar-mės ir nesusiję su regionine kultūra tebesijaučia esą žemaičiai Jų žemaitiškumas giliai glūdintis sunkiai paaiškinamas bet neprarastas
Literatūra ir šaLtiniai
nikžentaitis alvydas 1998 žemaitija Žemaičių žemė 1998 nr 1 p 3 Puocātė audruonė 2002a undergrounds Baikerē Meška rodou [interaktyvus] prieiga per in-
ternetą lthttpperkunasvtultmeskaarchyvai2undergroundshtmgtPuocātė audruonė 2002b žemaitėjės raganas Meška rodou [interaktyvus] prieiga per interne-
tą lthttpperkunasvtultmeskaarchyvai3raganahtmgtramanauskaitė egidija 2004 Subkultūra Fenomenas ir modernumas XX a pabaigos Lietuvos
subkultūrinių bendrijų tyrinėjimai kaunas savukynas virginijus 1999 Lietuviško interneto kontūrai Šiaurės Atėnai nr 36 (477) p 3
nr 37 (478) p 3 6 nr 38 (497) p 11virvītė 2005 A mon sakā Modernizuoto žemaičių folkloro projektas sudarytojai Loreta sungai-
lienė ir vaidas Lengvinas akademinio žemaičių jaunimo korporacija bdquosamogitialdquo 14 dainų
219
SEARCHING FOR SAMOGITIAN IDENTITY ON INTERNET
austė nakienė
Summary
the Lithuanian regions are rather different one could notice many differences between Western Lithuania called žemaitija (in the medieval chronicles referred to as samogitia) and eastern Lithuania called aukštaitija
People from Western Lithuania taking up various positions in the Lithuanian capital try not to lose their roots they founded the society of samogitian Culture publish a journal organize various events sing samogitian songs etc the samogitians behave as if they were another national minority beside Polish russian and other minorities settled in vilnius the community of samogitian ancestry (mostly consisting of educated people) is very interested in cultural heritage of their native region one could find numerous historical and ethnological data presented on their homepage wwwsamogitiamchmiilt and on other official and personal homepages
it could be said that the samogitian wish to immortalize their ancient culture on internet is similar to the scientistsrsquo attempts at creating a virtual archive or a library it reflects the creative tendencies of the information community
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą tarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
220
ŽEMAIČIŲ KULTŪROS KASDIENYBĖISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
AUKŠTAITĖS FOLKLORISTĖSAKISTATA SU ŽEMAIČIAIS
Bronė Stundžienė
Sociokultūrinės žemaitiško kraštovaizdžio pražvalgos
antradienis (2004-06-29) Pirmoji salantų krašto ekspedicijos darbo diena vakar tik perėjome salantų miestelį atmintin brėžiasi pirmųjų įspūdžių detalės1 aukštaitiškų šaknų miestietį šis aplink salantus esantis žemaičių kampelis stebina tiek savo natūraliu gamtiniu tiek bdquosukultūrintuldquo t y istorinėmis vietomis gar-sėjančiu kraštovaizdžiu tai ne tik kiekvieno atvykėlio pravažiuojamas ir sustoti priverčiantis Motiejaus valančiaus gimtinės muziejus ar įspūdinga senoji kalnalio bažnytėlė kurioje kadaise buvo pakrikštytas pats vyskupas turi ši bažnytėlė tik jai vienai būdingą trauką ji ir pastatyta bene ant aukščiausios apylinkėje kalvos nes vaikštinėjančiam šventoriaus pakraščiais atsiveria neįtikėtinai plati žemaičių žemės panorama dar pirmąją dieną apžiūrėjome ir salantų šventovę ndash švč Mergelės Ma-rijos ėmimo į dangų bažnyčią pastatytą 1911 metais2
nuo salantų beveik ranka pasiekiamas orvydų sodyboje po atviru dangumi esantis moderniojo bei sakraliojo meno muziejus su unikaliomis jo įkūrėjo viliaus orvydo akmenų kompozicijomis Per vieną ekspedicijos laisvadienį visi kartu ten praleisime gerą pusdienį jau kiekvienas sau mėgindami suprasti ne tik kūrėjo iš žemaitijos laukų pargabentų tašytų ir skaldytų akmenų mistinę viziją bet ir atspėti šiaip laukuose ar vandeny gulinčio akmens ir žmogaus amžiais nenutrūkstančios sandraugos mįslę Juk kiek kartų iki mūsų pasakota akmens atsiradimo būtų nebūtų istorijų kiek tikėta kad didieji iš jų saugo paslaptingas ir baugias angas anapus kad juose savo ženklus ne šiaip sau palikusios mitinės būtybėshellip akmuo visada turėjo savo vertę buvo reikalingas ir žmogaus ūkinei veiklai ndash tai įrankis iš jo da-
1 šiame rašinyje salantų ekspedicijos įspūdžiai (iš įvadinės dalies esančios tautosakos rinkinyje Ltr 7507) dažnai susipins ir su patirtimi iš vėlesnių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto lauko tyrimų žemaičių krašte (žarėnų ekspedicija 2005 viekšnių ndash 2006 židikų ndash 2007 m)
2 šiaip jau sakralinė architektūra niekada nebuvo folkloro kultūros tyrimo objektu ir šiandien folkloristams labiau rūpi religijos o kartu ir pačios bažnyčios (ir kaip institucijos ir kaip statinio) refleksija žmogaus kultūrinėje patirtyje tad kartais ir materialioji bažnyčia netikėtais rakursais pakliūva į mūsų lauką taip atsitiko pavyzdžiui ir su salantų bažnyčios durimis ant kurių pasak šiandieninių naratyvų su nelabojo pagalba kadaise buvo galima atsidurti ryme (romoje)
221
rytas tai dėtas į pamatus ir kitaip naudotas Prieš akis iškyla žemaičių kapus iki šiol juosiančios akmenų tvoros jų bdquozomataisldquo vadinamos Bene seniausias mano maty-tas variantas ndash nenutrūkstančia platoka grandine sukrauti maži ir didesni akmenys aplink kapaviečių plotą šiandien jie apsamanoję vietomis ši tvora apgriuvusi ir kasmet daugėja plyšių jokia rūpestinga ranka nebeužtaisomų vietiniams matyt neberūpi šios vietos nes daugiau ar mažiau apleistose kapinėse dabar nebelaidoja-ma juos dažnai aplinkiniai mini kaip praeityje sakralizuotus apžadų kapelius3 tad ne vienam iš jų tos išsidriekusios akmenų krūvos tėra tik tėvų ir senelių varganos buities priminimas nors pats akmuo žemaičio akyse anaiptol savo reikšmės nepra-rado antai šiandien akmenys pagerbiami kitaip jie dabar dažnai perkeliami arčiau žmogaus būsto ir paverčiami įspūdingais aplinkos puošybos elementais nes pavie-nių išmoningai iš jų sudėliotų kompozicijėlių gausu ne tik žemaitijoje (žinoma ne-prilygstančių savo mastais orvydiškai akmenų versijai) apninka minčių raizgalynė ar prieš kelis dešimtmečius būtent šiame krašte (orvydų sodyba Mosėdyje vaclovo into iš įvairių Lietuvos vietų sugabenti rieduliai) atsiradę akmenų muziejai kaip nors prisidėjo prie šiuolaikinės kaimo ir nekaimo sodybos interjero sampratos proga nu-sileisti ir bdquoant savo žemėsldquo ar pavyzdžiui v orvydas domėjosi padavimais ką jis žinojo apie tautosakinę akmenų istoriją ir kiek ji jam rūpėjo ar jo akmenų meną išprovokavo vien akmenuotus laukus užklupusi melioracijahellip užrašų knygelėje pa-sižymiu svarbią temą iš vietinio kraštovaizdžio žemaičių akmenys
senuosius žemaičių vienkiemius jau kitomis dienomis akis nesunkiai atskirs tik kas mums iš tohellip atrodo kad nedaug apsiriksiu teigdama jog šiandien istorine kultūros atmintimi kiekvieną besidomintį dažnai nuvilia (ne tik žemaitijoje) užei-nami vienkiemiai su šimtametėmis ant tvirtai mūsų protėvių suręstų pamatų tebe-stovinčiomis trobomis atlaikiusiomis atšiaurius pervartų vėjus žemaičių trobos išsiskiria suręstomis iš tašytų rąstų sienomis keturšlaičiais stogais žemais langais bei pastato viduryje iš buvusio ugniakuro susiformavusiu tradiciniu žemaitišku į viršų siaurėjančiu kaminu tokį vieną senovišką kaminą kantriai tebetarnaujantį ir dabartiniams ūkio poreikiams jo šeimininkai mums maloniai parodys jau kaip retą visame imbarės kaime eksponatą4 tai tik netikėta ir reta išimtis nes daug daž-
3 vėlesnės mūsų ekspedicijos kaups duomenis apie atskirą ir apskritai savitai šiandien susiklos-čiusią žemaičiuose kapinių kultūrą
4 tą sodybą visi ekspedicijos dalyviai aplankys vitos ivanauskaitės siūlymu Plg ištrauką iš jos rinkinio bdquoĮ valerijono Jokubauskio (g 1944 m imbarės k) sodybą užsukome norėdamos pirmiausia pasitikslinti ar po poros valandų ėjimo dulkėtais vieškeliais tikrai pagaliau pasiekėme imbarės kaimą Mus pasitiko dar nesenas vyriškis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nelabai tinkantis mums į pateikėjus Besišnekučiuodamos su šeimininku atidžiau apsidairėme aplinkui ir staiga supratome kad stovime nuostabiausios etnografinės sodybos kieme bdquočia viskas tėvų ir bočių paliktaldquo ndash sako valerijonas nuostabiausia tai kad visas senovinis namų ūkis iki šiol puikiai bdquotebeveikialdquo namuose pilna viso-kiausių buityje tebenaudojamų senovinių rakandų ir naminių audinių Puikiai išsilaikę visi žemaitiš-ko gyvenimo statiniai Prie trobos pamatėme gilų akmeninį šulinį Įsivedęs mus vidun šeimininkas parodė medinę devynioliktojo amžiaus pabaigoje išdrožtą ir puikiai išsilaikiusią kristaus laidotuvių kompoziciją sudarytą iš daugybės medinių skulptūrėlių ir įvairių detalių valerijonas pasigyrė labai mėgstantis šią iš bdquobočiųldquo paveldėtą namų relikviją prieinąs pastovįs šalia vis kitaip šventuolėlius parikiuojąsldquo (Ltr 7582165)
222
niau keliaujančiam tik apgaulingai pasirodo kad kaip tik tokioje troboje teberusena koks nors per stebuklą išlikęs kultūrinio židinio ugnelės atšvaitėlishellip Prieš kelis dešimtmečius kaip pasakytų ano meto tautosakininkas ar etnografas ta ugnelė dar buvo kurstoma kažin kelintos kartos tų namų palikuonio o dabar geriausiu atveju senoviškoje sodyboje dažnai savaip atnaujintoje laisvalaikį leidžia (verčiasi kai-mo turizmu) pasiturintis miestietis verslininkas blogiausiu ir deja dažniausiu ndash po nuo laiko pajuodavusiu stogu glaudžiasi suvargęs ir visais atžvilgiais nusigyvenęs pilietis kurio net kaimynai privengia
Į akis krinta ir kitokie anaiptol ne istorinės prigimties vaizdai ndash vos ne prie kiekvienos sodybos gali pamatyti gandrinę ndash taip žemaičiai vadina gandralizdį tų gandrinių čia tikrai daug ir jos visos tikrųjų gyventojų aptūptos ndash prieglobstį jose randa kasmet pavasariais sugrįžtančios gandrų šeimynėlės spėju kad tai geras ženklas kas nežino jog gandrai ne tik vaikus bet ir laimę neša į namus tikėjimai tikėjimais bet gal šis paukštis tikrai turi kokią auros plunksnelęhellip taip pagalvoti galėtų dažnas kai lankantis žemaičių kalvarijose kryžiaus kelio stotyse ir už-kopus ant šv Jono kalno pirmiausia jį pasitiks šalia medinės koplytėlės augančio medžio viršūnėje jaukiai įsikūrę lyg būtų tokie pat šventi gandro namaihellip dėl to ir ne dėl to vėlesnėmis ekspedicijos dienomis taip ir nepaleisiu iš akiračio gandrų temos nors žmonės deja kalbės tik apie atsitikimus su jais iš savo patirties vardys prietarus susijusius su pirmu tais metais pamatytu gandru rečiau žinomus sakmės apie juodą gandro nugaros ruožą variantus deklamuos gražiai sueiliuotus vaikiš-kus šio paukščio erzinimus o dainuojančioms moterims jis asocijuosis vien su jų pamėgtu romansu apie mylimųjų išsiskyrimą išskrendant gandrams bdquoišėjai išėjai išėjai tu su medžiais žaliaisldquohellip
tikrą ją žmogui reikalingą aukštesnių galių globą vietiniams teikia ir neįprasta kitur Lietuvoje koplytėlių gausa turėti savo tik tau ir tavo šeimai priklausančią nedidelę šventvietę ndash koplytėlę šiandien įprasta tiek salantų miestelio tiek apskritai daugeliui šių vietų gyventojų vėl bandau per jas užčiuopti žemaitiškumo ženkląhellip noriu suprasti ką man ir kitiems reiškia ta daugybė ir iš ankstesnių laikų išlikusių šių šventų paminklų tebestovinčių prie namų ar sodybos teritorijoje laukuose pa-kelėse ir kryžkelėse Be visų religinės paskirties reikšmių šios visuomeninės pri-klausomybės erdvėje įkurdintos koplytėlės provokuoja jose matyti ir kadaise žmo-nes siejusį itin stiprų bendruomeninio gyvenimo pulsą žymintį žmogaus jungtį ne vien su aukštybėmis bet ir tos jungies svarbą tarp žmonių Juk prie tokių koplytėlių su prašymais padėkomis ar kitomis intencijomis galėjo ateiti visi sau bei artimui pagalbos meldžiantys istorijos kurias šiandien galima išgirsti apie šių nedidelių šventyklėlių pastatymą labai panašios kad išgytų sunkus ligonis ar kaip padėka jam išgijus kad šeimą lydėtų santarvė kad būtų kur padėkoti už žemiško gyvenimo patiriamas malones koplytėlės paprastai kruopščiai prižiūrimos šventa skulptūrė-lė dažnai laikoma įstiklintuose rėmuose prie jos merkiamos gėlių puokštelės o per religines šventes atlaidus visada išpuošiamos gyvais žiedais teko matyti ir visai šiuolaikiška technika bdquosuręstųldquo koplytėlių pavyzdžiui koplytėlė įtaisyta ant masy-vaus gelžbetoninio stovo
223
net žinant kad koplytėlės būdingos visai Lietuvai kad jų idėja kaip liudija isto-riniai dokumentai atkeliavusi iš krikščioniškos europinės erdvės vis tiek žemaitiš-ka jų gausybė nori nenori kalba apie tik šių kraštų žmogui būdingą gal net ryškesnę nei kitur sakralumo jauseną ir jos materializuotos raiškos formas neapleidžia ir kol kas tik miglota nuojauta kad mano aukštaitiškai savivokai gerai pažįstama kryžių tradicija ir šios koplytėlės yra skirtingos prigimties šventumo metmenyshellip
Įspūdžiai iš folklorinių užrašų po žemaičių kaimus
Mano būsimos folklorinės tradicijos paieškos turės būti vykdomos vietovėse esančiose nuo salantų Platelių ežero link tai prie pagrindinio kelio išsidėstę Lai-vių tuzų žeimių gintališkės kaimai kiti mūsų ekspedicijos dešimtuko dalyviai pasklysta po pačius salantus bei į visas puses nuo jų Pirmasis kaimas mano kely-je ndash didelė Laivių gyvenvietė (be jokių regioninių savitumų) keliomis namų eilėmis išrikiuota prie pat kelio čia kaip žmonės pasakoja sovietiniais laikais buvo sukelti gyventojai iš artimų ir tolimų pavienių sodybų Prie vienos kitos iki pat šių dienų atsiranda ir po naują koplytėlę iš tipiškų anais laikais statytų gyvenvietėse namų išsiskiria iš tolo matomas dideliais langais pastatas kuriame įsikūrę ir šiandien te-beveikiantys erdvūs kultūros namai net parduotuvėlės esama nors iki salantų ma-žiau nei pora kilometrų
šiuo metu 151-ame Laivių kaimo ūkyje gyvena 414 gyventojų atvažiuoju pas juos turėdama tik žemėlapiuką ir nė vienos orientacinės kokio pateikėjo pavardės vis tiek jaučiuosi gana saugiai nes turiu pagrindinį darbo instrumentą ndash minty-se gražiai surikiuotą metų metais kolektyviai nugludintą tautosakinės apklausos interviu modeliuką tad ir užsuku bene į pirmą ją pakelės sodybą Pasitikusi pana-ši į aštuoniasdešimtmetę moteris mielai leidžiasi šnekinama kilusi nuo Joniškio agronomė vėliau dirbusi salantų internate kur šiuo metu apsistoję ekspedicijos dalyviai sakosi kad vaikai labai ją mylėję visą savo šneką vis kreipia politikos link žavisi rolandu Paksu ndash išvakarėse vyko prezidento rinkimai todėl kiekvie-noje troboje pirmučiausia mus ir užgrius šie įspūdžiai klausiama apie tautosakos žinovus pašnekovė tikina kad nelabai ką čia iš dainuojančių ar pasakojančių ra-siu nebent tokie Puškoriai pagyvenę žmonės žinomi kalnų giedotojai ką nors ir be giesmių mokėtų gyveną jie Laivių kaimo gilumoje Ji pati tai jau tikrai nie-ko bdquonežinoldquo Pasižymiu paminėtą pavardę ir atsisveikinu sukdama dviračiu link nurodytų žmonių Paveju tuo pačiu keliu irgi dviračiais riedančias moteris Pasi-šnekam ndash salantiškės važiuojančios šieno vartyti Juokauja kad jei pastatyčiau butelį tai ir jos padainuotų
vienoje pakelės sodyboje po kiemą sukinėjasi senutė šios progos praleisti ne-galiu ndash kieme esančius žmones visuomet labai patogu nepažįstamam žmogui pa-šnekinti Bet šįkart kalbinamoji tik sumosuoja rankomis ndash nieko ji nemoka nieko
koplytėlės dažniausiai yra skirtos Mergelei Marijai šia proga verta priminti ir kitą žemaitišką religinį reiškinį ndash viekšnių apylinkių šventomis iki šiol vadinamose pušyse baigiančius trūnyti mi-niatiūrinių koplytėlių su jų bdquošventuolėliaisldquo reliktus
224
nenori ją spaudžia vargai ir bėdos per pastaruosius septynerius metus mirę jos vyras ir duktė kad greičiau palikčiau ją ramybėje susimąsto pas ką man vertėtų sustoti atsitiktinai ar ne vėl mini tuos pačius Puškorius dar tokia sena Pocienė Laiviuose nuo seno gyvenanti (kiek vėliau kaip tik su šia moterimi ištisomis po-pietėmis tęsis mūsų vaisingas folklorinis dialogas) o kol kas viena užduotis ndash vi-sus bdquotikrintildquo taip vis stabčiodama pasikalbėti su vietiniais numinu iki apytikrės vietos kur jau galėtų pagal nusakymus tie Puškoriai gyventi ndash kieme žaidžia trys mažamečiai vaikai teiraujuosi gal čia gyvena Puškoriai Mažieji klapsi akimis ir ausimis tad klausiu aiškiau ar yra kas namie
ndash Mama turguj brolis kariuomenėj ieva yra ndash atsitokėjusi išpyškina guvi mer-gaičiukė
Pasirodžiusi iš trobos ta penkiolikmetė ievutė ir nuves mane per daržą pas kai-mynus Puškorius Beje mergaitė beveik nieko negali pasakyti apie savo kaimynus kieme besidarbuojanti pagyvenusi bet dar žvitri moteriškė pasirodo ir besanti Puškorienė iš nukreipusių į šį kiemą žmonių buvau supratusi kad kaip tik ji ir balsą turinti kalnus giedanti ir šiaip šauni pašnekovė esanti tačiau vos sužinoju-si mano tikslą ji iš karto užsisklendžia ir beveik kategoriškai atsisako bendrauti tačiau kiek netikėtai mane mielai pakviečia užeiti vidun jos vyras gulįs turįs laiko daug ką moka tad jam esą tik ir gaišuoti su manimi viduje iš karto pakliūvi į virtuvę kur į akis krenta be didesnės tvarkos sudėlioti kasdienės namų apyvokos reikmenys kiaulių ruošos kibirai ir kiti paprastai ne svečio akiai skirti daiktai šeimininkė dėl to nesuka galvos ir pasiūlo čia pat prisėsti iš senos patirties daug neprašoma grūduosi prie stalo arčiau bdquorozetėsldquo taip šiuose namuose ir užtrunku pirmą ją ekspedicijos darbo dieną apie porą valandų ndash kol senukas bekalbėdamas ndash nuojauta iš karto pakuždėjo jog būsiu užėjusi talentingą pasakotoją ndash pavargo Be jokių įkalbinėjimų sutariame dėl kito karto su palengvėjimu atsidūstu ndash jau būsiu bdquoneblogai užsikabinusldquo
tęsiu toliau savo pražvalgas Pavažinėjusi kaimo gatvelėmis kalbindama sutik-tus žmones susilasioju gana patikimą informaciją mane dominančiais klausimais kultūros namuose repetuoja kartą per savaitę Laivių folklorinis ansamblis (vadovė reda dapšauskienė atvažiuojanti čia vakarais iš salantų) per adventą gavėnią ir laidotuves patys laiviškiai renkasi į kultūros namus kalnų giedoti iš vietinių ak-tyviai dalyvauja toks vladas riveris valiusė dabravolskienė Pranas Bertašius anužis ir dar kiti be to prie kalnų giedojimo atrodo noriai prisideda ir jaunesnė karta anicetas reika zina tuzienė Per užgavėnes čia dar kasmet bdquoeina žydaildquo visas kitas pramogas šventes (atlaidus) ir kitus kultūrinius poreikius žmonės sie-ja su salantų bažnyčia mokyklomis salantų miestelis visiems aplinkinių vietovių gyventojams yra jų kasdienių reikalų reikalėlių kelio galas čia sutelkta socialinių paslaugų įvairovė (medicinos pagalba kelios parduotuvės tik šiame miestelyje vi-sada gausi nusipirkti garsaus net visoje Lietuvoje salantų pyrago pora kartų per savaitę būna turgūs veikia nedidelės ir nebrangios maitinimosi užeigėlės vienoje iš jų maitinosi ir ekspedicijos dalyviai kur pigiai ndash tik už 7 litus galima gauti ska-nius ir gražiai patiektus pietus) todėl neatsitiktinai net Laiviuose ne kartą buvo
22
minimos ir giedančių ir pasakojančių salantiškių pavardės vis dėlto mano užrašų sąsiuvinis sumirga ir nuo laiviškių vardų kas iš to išeis dar pažiūrėsim bet darbo pradžiai ndash gerai
Pamažėle pradedu šiek tiek orientuotis socialinėje kaimo aplinkoje Įdomu kad beveik visų pašnekintųjų pirmiausia esu siunčiama aplankyti pasiturinčią ją kai-mo dalį (net vietos verslininkai minimi) gražiai prižiūrimus jų namus arba pas buvusius mokytojus ir priešingai ndash visi atkalbinėja net primygtinai siūlo aplenkti bdquobomžinįldquo kaimo kampą ndash toliau nuo kelio gražioje gamtos aplinkoje jau ne gy-venvietėje per stebuklą išlikusias senas sodybas vieną dieną vis tiek ten užklysiu deja trumpam nes vidury baltos dienos sutiktų girtų veidų ir baisios netvarkos vaizdas sukėlė net savotišką baimę
tiesa kaip tik panašioje laiviečių gyvenimo užribio zonoje kalbėjausi su viena irgi ne vietine (rodos atsikėlusia iš telšių krašto) pusamže moterim kuri klausė kaip gyvena tiksliau ndash gal aš pažįstu tokį profesorių girdenį Mat jis prieš kokį dvidešimt metų iš jos tėvo rašęs tarmės pavyzdžius nakvodavęs jų sodyboje ant šieno ir baisiai džiaugdavosi vaišinamas mamos paruošta žemaitiška cibulyne abu su tėvu besišnekučiuodami taip tą cibulynę kirsdavę kad mama nespėdavusi nešti tada ji pati buvo jauna technikumo moksleivė grįždavusi tik savaitgaliais iš telšių bet vis tiek labai ryškiai atsimena profesoriaus kelių dienų viešnagę Jis beje dar ir vėliau atvažiuodavęs pas tėvą Mano pašnekovė gal ir nebūtų man to pasakojusi jei prieš kelias dienas nebūtų girdėjusi per radiją kalbant savo tėvą jau seniai mirusį Jos vos šokas neištikęs Įdomu ir smalsu man buvo išgirsti atgarsius iš anuomet vykusių kalbinių ekspedicijų kitomis temomis moteris nenorėjo kalbėtis matyt drovėjosi nepriteklių ir girtuokliavimo sujauktos savo kasdienybės atsimenu dar kaip paslaugiai ji palydėjo iki lieptelio žiūrėdama kad nesikabinėtų jos bičiuliai kaimynai ndash šen bei ten besišlaistančios neblaivios būtybės
kaip teko patirti kiti mažiau pasiturintys gyventojai glaudėsi gyvenvietės cen-tre kadaise pastatytame vadinamajame keturbutyje susidariau bendrą apytikslį vaizdą ir apie šio gana didelio kaimo gyventojų amžių jis labai įvairuoja ypač daug jaunų neseniai atsikėlusių ir vidutinio amžiaus žmonių tuo tarpu senoji karta tikrai nepasirodė vyraujanti o kaip tik su ja t y su pagyvenusiais ir vietiniais žmonėmis labiausiai rūpėjo užmegzti ryšį ne vienu atveju teko nusivilti žiūrėk rodos tik aptinku gero dainininko ar šiaip bdquodaug žinančioldquo pėdsakus ir randu jį tai pasiligojusį jau nebepajėgiantį bendrauti tai išvykusį pas vaikus arba bdquomirtinai užsiėmusįldquo nė minutės neturintį laiko kai kada matyt kišo koją ir mano negebė-jimas prieiti prisijaukinti kaip spėju neblogų ar labai gerų tautosakos pateikėjų tačiau pasižyminčių kieta bdquožemaitiška natūraldquo antai netoli Puškorių gyvena tokia maloniai linkusi bendrauti ir gražų balsą turinti senyvo amžiaus sindrauskienė buvusi Bertulytė kiekvieną kartą važiuojant man pro šalį kvietėsi užeiti kadaise per vaišes ar šeimos pasisėdėjimus jųdviejų su seseria dainavimas sulaukdavęs sa-viškių liaupsių tad ir dabar mielai dainuotų tačiau tik kartu su seseria žvinkliene deja ne Laiviuose gyvenančia bdquonegi kas vienas gali dainuotildquo ndash negalėdama tuo patikėti garsiai svarstė mano pašnekovė Ją tikriausiai tipišką žemaitiško daugia-
226
balsio dainavimo atstovę tiesiog glumino mano prašymas jos vienos padainuoti o štai sesuo kai nuvažiavom kartu su pačia sindrauskiene (specialiai organizavome išvyką su mikriuku) gana piktai ir šiurkščiai vos nepasiuntė mūsų visų ten kur vėžiai žiemoja seserys rimtai apsižodžiavo ta pas kurią atvykome seniai matytą seserį beveik aprėkė ar ji iš galvos išėjusi kaip galima dainuoti nepasirepetavus o jei neišeis negražiai skambės na kas tada Ji nė nemananti apsijuokti Jokiais įtikinėjimais neįveikėme žemaitiškų ambicijų
o šiaip dauguma dažnai tiesiog trumpai atsisakydavo bendrauti (kartais gana pagrįstai ndash dėl darbo) užtat mielai siųsdavo pas kaimynus nors šiaip jau susido-mėjimas mano veikla diena po dienos tarp vietinių didėjo vėliau jau įsibėgėjus ekspedicijai mano naujieji pažįstami jau iš tolo stabdys ir klausinės kaip sekasi Ypač būdavo smalsu visiems ar kaimynas bendravo ar įsileido ką jis moka ne kartą buvau vaišinama ypač netruko kavos siūlymų vis dėlto bendras pokalbis lengviausiai visur mezgėsi viena ndash dabartinės politikos tema aiškiai išsiskyrė ir plika akimi matomos bdquopaksininkųldquo ir dešiniųjų pozicijos karštai ir be jokių kom-promisų abiejų pusių ginamos iki valiai prisiklausiau ir istorijų apie kryžiaus kelius dėl žemės grąžinimo Pagal išgales stengiausi tokius monologus kreipti į man rūpi-mą sritį nors dažnąsyk tokiais atvejais pasijauti mažumėlę juokingai žmonės čia užsiėmę jiems gyvybiškai svarbiais rūpesčiais o tu jų akimis žiūrint išdygusi iš kažkur kaip koks Pilypas iš kanapių pristoji su tokiais bdquoniekaisldquo ndash folkloro dalykų paieškomis vienaip ar kitaip tai kuo tu domiesi pagal seną ją tradicinių tautosakos ekspedicijų patirtį net tolimos provincijos gyventojui atrodo iš tokio tolimo laiko kuris jų beveik pamirštas ir kurį su retomis išimtimis gyveno šiandieninio septy-niasdešimtmečio tėvai ir seneliai kitaip sakant mano bdquoklausimyno modeliukasldquo kaip ir dauguma tebegaliojančių tautosakininkų iš seniau turimų metodinių prie-monių ndash daugelį metų buvusių pagrindinėmis kelrodėmis šiandien nukreipia nebe į magistralę o greičiau tik į šalutinius keliukus vis dar viliojančius jais pavaikštinėti atsikvėpusi minutėlę po pakelės medžiu keliauju juo toliau ir aš
už Laivių link Platelių baigiasi asfaltuotas kelias ir prasideda platus žvyrkelis dulkėtas dviračių vargas dairinėjuosi po tuzų apylinkes Pravažiuoju sugriuvu-sios visiškai įlinkusiu stogu prie kelio stūksančios trobos likučius gąsdinančius kiekvieną keleivį reikėtų nufotografuoti ndash šmėsteli mintis ndash ar nebus tai irstan-čios o greičiau ir visai suirusios šių vietų folklorinės tradicijos graudus simbolis skirtingai nuo Laivių šį kaimą sudaro vienur kitur nemažais atstumais išsimė-čiusios sodybėlės Pasirenku artimiausią sodyba akį traukia skoningai išpuose-lėta aplinka pavyzdingai tvarkomu darželiu nedrąsiai beldžiu į priebučio duris išeina senyva malonaus veido moteris dalykiškai kalbamės Ji greitai susigaudo ko man reikia ir su tikrai stebėtina nuovoka pristato man rūpimu atžvilgiu visus negausius kaimo gyventojus Pašnekovės manymu tikrai verta užeiti pas jos vieną gerą pažįstamą kiek tolėliau kitoje kelio pusėje gyvenančią emiliją rumbutienę gal dar pas valinskienę ir jau būtinai pas seniausią šio kaimo vietinių gyventojų porą ndash Praną ir stasę Puidokus nors ir atokiau pamiškėje gyvenančius Jei ir nieko
227
užsirašyti negausiu tai bent jau malonų bendravimą ji garantavo Beje pataria neužeidinėti bet kur mat visokių dabar žmonių esama Panašiai man ir nutiks ieš-kodama rumbutienės sodybos vėl pataikau pas tikrai neaiškaus gyvenimo būdo atstovus nors kelią jie man ir paslaugiai patikslinohellip Lauko keliuku pavažiavusi vėl beldžiu į duris randu prie stalo sėdinčią pačią rumbutienę iš veido matau kad atvažiavau laiku ji linkusi bendrauti gyvena viena iš karto ant stalo vaišės kalbamės apie viską sakosi kad prezidento rinkimų naktį gėrusi valerijonų ačiū dievui išrinktas adamkus Pokalbio metu ji grįš ir grįš prie rinkimų išsipasako-jusi apie vaikus apskritai savo gyvenimą staiga suskelia gal aštuonias minutes deklamuojamą eilėraštį be jokių užsikirtimų išmokusi prieškaryje iš sieninio ka-lendoriaus dabar kai kada per kokias vestuves dar pasakanti ndash visiems patinka Pamažėle įsidrąsina dainuoti Balsas lygus skaidrus vėliau padainavusi net kele-tą senųjų tradicinių dainų parodys kur gyvena stasė valinskienė ndash jos troba prie žeimių kaimą nurodančios rodyklės
nesunkiai randu tuos namus ir pačią šeimininkę užklupdama ją ką tik grįžu-sią nuo darbų net rankų nespėjusią nusimazgoti Mums įsikalbėjus moteris apgai-lestauja viską pamiršusi dejuoja dėl suprastėjusios pastaraisiais metais atminties nors kadaise su dabar salantuose gyvenančia seserimi Birute žiliene dirbančia medicinos sesele jos mėgusios dainuoti siūlausi suvesti jas tačiau mano šnekos lyg negirdi vien guodžiasi darbų kupinu ir be linksmybių slenkančiu gyvenimu kur kas noriau aiškina kelią iki Puidokų kai pasuksiu keliuku miško link pirmą ją trobą namą vaiduoklį užkaltais langais reikia pravažiuoti ndash ten tėvą užmušė grį-žęs iš kalėjimo sūnus paskui pats pasikorė o jau antroji sodyba bus tų Puidokų ką gi atrodo teks keliauti nelinksmu maršrutu dar paaiškina kad žeimių kaime vos kelios sodybos belikusios dviejose iš jų gyvena neseniai atsikėlę jauni žmo-nės o iki paties kaimo nuo pagrindinio kelio kokie keturi kilometrai nežinau ar tinkamai elgiuosi tačiau vengiu susitikimų su jaunaisiais persikraustėliais kurie dabar sudaro kiekvieno kaimo didelę gyventojų dalį paprastai tai būna jau mi-nėti gyvenimo negandų išvarginti žmonės dažnai ir asocialios šeimos skurdo ir nedarbo genamos iš vienos vietos į kitą tokia gyventojų migracija ndash tikra rakštis tiriančiam regioninę krašto kultūrąhellip
spurdančia širdimi minu užžėlusiu taku pro nelaimingą jį namą paskui nesi-dairydama ir paskubomis tiesiai per pievą veduosi dviratį prie spėjamos Puidokų sodybos kieme tuščia nors dar tik popietė o buvau patikinta kad šeimininkai visada būna namuose Beldžiu ndash iš vidaus užsklęsta girdžiu žingsnius ir pamatau pro mažą langiuką sužiūrusio senyvo vyro veidą skubu prisistatyti o žmogus kiek klauso kiek ne bet prisimerkęs stengiasi įžiūrėti kaip vėliau pats pasakys ar vie-na atvykau galutinai nuramina tik mano paminėtos kaimynų pavardės Įsileidžia žmona aštuoniasdešimt septynerių senutė sėdi jaukiai sutvarkytame kambaryje ir žiūri meksikiečių serialą Pasirodo šiuos žmones prieš kelias savaites apiplėšė keli žaliūkai jiems patiems esant namuose dabar šeimininkai įsibaiminę ir įtariai žvelgia į kiekvieną atvykėlį kuris nors iš trijų sūnų būtinai atvažiuoja aplanky-ti tėvų vieną kartą per savaitę Prisėdu galvodama kokia žiauri neteisybė kai
228
žmogus amžių nugyvenęs savo gimtoje šiuo atveju ndash tokioje jaukioje galingais senais medžiais apsuptoje sodyboje su čia pat nusidriekiančiais daržais ir laukais šienaujamomis pievomis su vakare čia tarsi iš pačių dausų nusileidžiančia die-viška ramybe niekam savo gyvenimu neprasikaltęs savo galudienyje kaip kokio karo sąlygomis turi nė valandėlės nepamiršti brutalios dabarties namie net dieną gali būti užpultas užmuštas apiplėštas sumuštas ar dar kitaip pažemintas Mano kultūriniai interesai atvedę į šią sodybą akimirką pasirodo tokie menki ir nereikš-mingi tarsi iš kito laiko nusileidę ir tokie šioje ašarų pakalnėje nereikalingihellip o šeimininkai kaip tyčia labai šnekūs ypač senukas atrodo kad politikuoti galėtų valandų valandas Lietuva susiskaldė dar prieš karą o dabar dar blogiau tarybi-niais laikais buvusi tvarka ndash ruskelis kelius sutvarkė butus duodavo jis pats va galėjęs visus tris savo vaikus išmokslinti kad greit neišeičiau mėgino dainuoti bet gergždžiantis balsas neklausė susidrovėjęs prisipažįsta kad ir šiaip ne koks dainininkas buvęs nieko negalėjo prisiminti ir iš jo taip pat niekada nedominusio o man taip reikalingo mitologijos ar tautosakos pasaulio ndash tai tik niekų vertos pa-sakėlės žmona į visus mano klausimus apskritai ne ką pasakydavo dažniau šyp-sodamasi purtė galvą apgailestavau dėl to nes abu sutuoktiniai kalbėjo atrodo jokių įtakų nepagadinta švaria vietine tarme išlydėjo per kiemą abu klausdami ar dar užsuksiu Parodė kitą bdquosaugesnįldquo taką vedantį į pagrindinį kelią kai nuo tolokai esančio vieškelio atsisukau nesunkiai įžiūrėjau kieme tebestovinčias dvi figūras o visai netoli už upelio kaip teigė ką tik šiame tuzų paribyje gyvenan-tys mano aplankytieji prasideda gintališkės kaimo valdos žvalgiausi viltingai ton pusėn atsiminusi kokį neseniai varčiau turtingą senosios tautosakos rinkinį iš prieš keturiasdešimt metų vykusios instituto ekspedicijos dar neįtardama kad beveik tuščiai šiandien varstysiu daugybės namų duris
gintališkėje priklausančioje jau Plungės rajonui yra daug gyventojų tai di-delis bažnytkaimis (čia sena nuo Xviii a vis paremontuojama medinė bažnyčia žinoma kaip Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas) su mokykla paštu krautuve kiek pavažiavus vos už kelių kilometrų jau matyti Plateliai gin-tališkė pasižymi ypač gražiu gamtovaizdžiu Prie sodybų daug kur į dangų stiebiasi gandrinės galima pamatyti senų ir naujos statybos koplytėlių nuo kalnelio dairy-damasi po prieš akis atsivėrusią ir namais bei nameliais marguojančią panoramą iš anksto spėju kad dėl laiko stokos įstengsiu tik paviršutiniškai čia pasižvalgyti tyrimą pradedu įprasta tvarka suku į pirmą trobą netrukus tiksliau ndash per kokį pusvalandį sužinau apie pagrindines bažnyčios choristes esu nukreipiama pas paš-tininkę vargonininkę bažnyčios tarnautoją ir dar kitus šviesesnius bažnytkaimio žmones Patiriu ir kuriozinę situaciją kažkas matyt piktokai pajuokaudamas nu-rodo vieną šeimą kurioje esą sutiksiu įdomių žmonių Pakliūvu į asocialios šeimos aplinką mane apstoja daugybė alkanokų ir apleistų mažų ir paaugusių vaikų Jų pakviesta motina dar gana jauna lengvai apgirtusi kiek agresyvokai pristato man paauglę dukterį sako ši turinti gerą balsą gal aš galinti ją įtaisyti į kokią mokymo instituciją gal į televiziją patektų Liepia tuojau pat mergaitei uždainuoti ši per daug nesibrangina ir ima dainuoti tuo tarpu motinai parūpsta kas galėjo patarti
229
man atvažiuoti pas juos iš keblios situacijos gelbsti dar iš rankų nespėtas paleisti dviratis paskubomis atsisveikinu ir nuvažiuoju
aptinku vieną labai gražaus balso bažnyčios choristę tokią ziną Jurčienę vi-soje apylinkėje garsėjančią kaip puikią dainininkę tačiau ji pastaruoju metu yra labai suvargusi slaugo sunkiai sergantį patale gulintį vyrą o dar kaip tik šiandien mirė Plungėje gyvenęs sesers sūnus Ji jau buvo pasiruošusi ten vykti vilkėjo juo-dais drabužiais bet net tokiomis aplinkybėmis stebėtinai mielai bendravo atkrei-piu dėmesį kad ne tik aš bet ir ji gerokai susikremta kad tokiu nepalankiu laiku atvykau iš daugybės kitų aplankytų kiemų Juodkų ndash Juodkienė sakėsi galinti ir mėgstanti su kitais dainuoti apolinaro gedgaudo ndash jo sveikata visai pašlijusi vai-šingų galdikų ndash daug vaišino ir tik šį tą padainavo adelės ir Petro Brencių ndash Petras iš lovos beveik nesikelia kazimiero gedgaudo ndash taip ir nesurado tėvo turėto užra-šytų dainų sąsiuvinio Monikos grinienės gimusios 1912 metais turinčios puikią atmintį menančios daugybę istorinių įvykių bet niekada nesidomėjusios tuo ko klausinėju elenos Jurkutės ndash iš bažnyčios tvarkytojos bdquopročkelėsldquo buvo galima tik vieną kitą tautosakos dalykėlį išpešti apskritai beveik iš visų čia sutiktųjų pasiseka užrašyti tik šį bei tą t y menkas nuotrupas
Iš tautosakos klasikos ieškojimų suvestinės
grįžus iš ekspedicijos nepaliko ramybėje mintis kad ta pati gintališkė ir kitos mano lankytos vietos vertos didesnio visų pirma ilgesnio ir nuodugnesnio tyrimo kartu vis ryškiau tirpo greičiau ndash lūžinėjo mano tvirtasis patyrimo kiautas apnuo-gindamas kol kas tik vidines abejones dėl mano darbo senstelėjusių tikslų Beje salantų ekspedicijos vakarais kai liete liejosi mūsų visų kiekvienos dienos įspū-džiai dar tik pamažėle kaupėsi ir brendo būsimos o pastaraisiais metais kaip seniai tvinkęs pūlinys pratrūkusios diskusijos ką vis dėlto rėpia šiuolaikinis folkloras ir kaip jį turi suvokti mūsų laikų folkloristas iš literatūros pažįstamas platus vakarie-tiškas folkloro sampratos modelis man vis dar atrodė per ankstyvas kam jis mums jei klasikinių žanrų gyvųjų naujų židinių kiekviena ekspedicija suranda Pagaliau juk priklausome rytų europos zonai kur veriasi savita senosios tradicinės ir mo-dernios šiuolaikinės kultūrų sampyna iš šios atskaitos taško žvelgiant mano kaip folkloristės misija ir yra sąžiningai ir nuosekliai kiek leidžia sąlygos kapstytis istorinės atminties kloduose nors kai kurių pagavesnių jaunesniųjų kolegų dikto-fonai jau tuomet fiksavo kur kas iškalbingesnį ir svarbesnį mūsų laikams patyrimą jau išsprūdusį iš griežtų daugiažanrės tautosakos klasikos rėmų
kai pasibaigus ekspedicijai mėginu palyginti savo pirmosios darbo dienos ir visos ekspedicijos tiek įspūdį tiek apskritai rezultatus akivaizdu kad kaip tik pir-mieji pastebėjimai gana tiksliai brėžė mano bdquovizituotosldquo salantų krašto šiuolaiki-nės kaimo vietovėse gyvuojančios greičiau savo amžių bdquonubaigiančiosldquo senosios folklorinės tradicijos kontūrus turiu galvoje nuosekliai mano ligšiolinėse ekspe-dicijose tirtą būtent seną jį klasikinį folklorą kitas dalykas jei būtų kalbama apie antrinių jo formų (folklorinių ansamblių ar kitaip specialiai organizuotų renginių)
230
proveržius ar apskritai daug plačiau dabar suprantamą folklorą nei tradiciškai jam priskiriami istoriniai žanrai kad šiandien senojo folkloro tik pelenus žarstome nėra ko stebėtis klasikinis folkloras kaimo bendruomenėje nebeatlieka jokios vi-suomeninės funkcijos gyvoji tautosakos forma nebeturi net pramoginio akstino ndash pačiam dainuoti pasakoti nebėra nei kam nei dėl ko tai nei svarbu nei būtina net namų aplinkoje su kiekviena diena siaurėja folkloro panaudojimo ratas ndash kaip teigė žmonės per radiją televiziją ne tiek visko gražaus ir įdomaus išgirsti kam bereikia tavo iš anų laikų atėjusios ir pelėsiais pradvisusios patirties nors seniausia karta savo atmintyje tebesaugo įvairias folkloro apraiškas kaip brangintinus su jaunyste apskritai su dorovingo ir dar kitomis vertybėmis grįsto gyvenimo prisiminimus Beje jiems dar pažįstamas iš pirmų lūpų girdėtas ir visas platus tautosakos gyvavi-mo kontekstas ndash tokios informacijos ypač regioninės nuolatos dar stokojame ir pa-gal išgales kruopščiai lasiojame sunkiai užčiuopiame sąlyčio taškus su jaunesniais žmonėmis Jaunesnei kartai pavyzdžiui dainavimo tradicija rūpi iš esmės tik tiek kiek ji padeda realizuoti žmonių turinčių balsą ir klausą poreikius (jiems papras-tai dėl vienų ar kitų priežasčių neteko mokytis dainavimo arba tokioms studijoms pritrūko duomenų) kaip rodo Laivių folklorinio ansamblio dalyvių sudėtis kaip tik šie žmonės ir sudaro folklorinių grupių branduolį nes jie čia yra tikri dainavimo entuziastai nepamainomi dainų vedėjai ir pritarėjai dainuoti jiems iš tikrųjų labai svarbu tačiau šį polinkį toli gražu ne visada galima sieti su vietine seną ja žemai-čių dainavimo tradicija Jei vadovas specialiai nemoko žemaitiško repertuaro (lai-viečiai žemaičių dainas repetavo iš atsišviestų bdquoLietuvių liaudies dainynoldquo lapų) žmonės mieliau dainuoja bet kokias dainas ypač romansus neturinčius regioninių sienų nė iš vieno per šią ekspediciją mano sutiktų dainuojančių žmonių nepasisekė užrašyti daugiau nei dvidešimties dainų visiškai kitaip yra su dainavimui iš dalies artimu jau grynai žemaitišku fenomenu ndash gyvai palaikoma kryžiaus kelio kalnų giedojimo tradicija ši tradicija buria ir dabar visų kartų atstovus aktyviai gieda-mos ir senosios ir naujosios giesmės giedama būryje ir pavieniui už atlygį ir be jo apie kalnus savo požiūrį turi ir paslaugiai dėsto vos ne kiekvienas žemaitis ndash tyrimo horizontai iš tiesų tebėra platūs
o štai senųjų naratyvų žinovui beveik nebėra kur pasireikšti Jau tik prorečiais ir sutinkami seniausios kartos puikūs žemaičių pasakotojai tai tie žmonės kurių galvose dar tebekirba senieji tradiciniai mitologiniai motyvai nepamirštų tikėjimų nuotrupos tebėra gyvos kadaise iš lūpų į lūpas ėjusios šiaip visokios anekdotinės istorijos nors juos prisimindami net talentingi pateikėjai (su retomis išimtimis) maišosi klysta prideda nereikalingų paaiškinamųjų motyvų nevengia laisvai per-kurti taip mėgindami savo pasakojimą pagerinti bei pritaikyti šiuolaikiniam klau-sytojui akivaizdu kad sakmių ir pasakų padavimų gyvavimo terpė sunykusi jie pasakojami retai arba iš viso nebepasakojami nebent mažametį anūką sudomina retsykiais senelio ar močiutės išdėstoma pasakų išmintis vis dėlto pavyko užfik-suoti nemažą skaičių ir šių kūrinių susumavus visą klasikinį naratyvų lobį galima pagrįstai teigti kad mano lauko tyrimai šiuo atžvilgiu sėkmingai įvykdyti Lieka tik paklausti savęs kokius apmąstymus provokuotų mano sutiktų ir bdquoprisijaukintųldquo
231
pašnekovų atviravimas įvairiausiomis temomis jei man būtų atrodę visai profesio-nalu jį fiksuoti
kita vertus ir atviravimas atviravimui nelygu kaip toli gražu bdquone atviraldquo si-tuacija man susiklostė tikintis išgirsti žemaičių patarlių priežodžių juokavimų ypač keiksmų bei dar kitos liaudiškos retorikos variacijų kurios iš seno pasižymėjo žemaičiams būdingu išmoningu šmaikštumu nevengimu visai atviro bet gero obs-ceniško humoro kaip dažniausiai būna taip ir šį kartą nebuvau bdquoprileistaldquo prie tų kalbos aruodų Prie svetimo žmogaus juk visų drovimasi laisvai kalbėti net ir savo namuose ne išimtis pasirodė ir žemaičiai vis tiek keistoka kodėl šiaip jau net sve-čio per daug nesutrikdomi kitų nuomonės nelabai paisantys mano sutikti žemaičiai neperžengė šios ribos žinoma užsirašiau keliolika vaizdingų ir taiklių pasakymų tačiau mano įsitikinimas kad dvi savaites tarsi turėjau progos stebėti šiuolaikinę žemaitišką folkloro tradiciją tarsi iš vidaus šių dalykų atžvilgiu pakimba orehellip tuo būtų galima ir pabaigti šį įspūdžių etiudą iš pirmos trečiojo tūkstantmečio pradžioje instituto surengtos folkloro ekspedicijos žemaičių žemėje jei ne tie užeiti gyvieji naratyvų židiniai ndash talentingi klasikinės pateikėjų mokyklos atstovai nors šį kartą tik vieną iš jų norėčiau plačiau pristatyti
Kazimieras Puškorius ndash tipiškas žemaičių senųjų naratyvų žinovas
kazimieras Puškorius gimė 1924 metais tuzų kaime nors vėliau jau vedęs visą gyvenimą praleido greti-mame Laivių kaime priklausančiame kretingos rajono imbarės seniūnijai vaikystę turėjęs vargingą eidamas trisdešimt septintus metus staiga mirė jo tėvas kazys tuomet turėjo dvyli-ka metų tuzų pradinėje mokykloje buvo bebaigiąs keturias klases kurių taip ir neišėjo iki galo toliau mokytis buvo galima salantuose tačiau moti-na neturėjo iš ko nupirkti batų Bėda ta kad salantuose neleido mokiniams eiti į mokyklą su klumpėmis Jam ir avinčiam kasdien tik klumpėmis buvo labai nejauku nors niekas dėl to jo nevarė iš mokyklos tačiau jis pats pasiprašęs mokytojos kad ši pa-sakytų motinai jog jos sūnus kazys netinkamas mokslui Jau buvo tvirtai apsisprendęs ndash geriau likti bemoksliu negu eiti visų pajuokai į mokyklą
aštuoniasdešimtmetis pasakotojaskazimieras Puškorius
Mindaugo Karčemarsko nuotrauka
232
tikrieji jo mokslai ir buvo išeiti piemenaujant dar paauglystėje juodu su vienu draugu tokiu pat piemeniu ištisomis dienomis susėdę ant savo laukų t y gano-mų plotų bdquorubežiausldquo sekdavo vienas kitam pasakas Jau anuomet nepralenkiamas buvo kazys jo mokėta apie 130 įvairiausių siužetų visas tas bdquopasakasldquo jis išmoko iš bdquobočiausldquo nepaprasto kaip pats gerai prisimena anų laikų pasakotojo tas nugirstas repertuaras vaikui buvo labai svarbus nors berniukas iš tikrųjų turėjo puikią atmin-tį bet vis tiek kad ko dieve gink nepamirštų bdquoužsivedė pasakų žiniaraštįldquo t y pasakų pavadinimus kruopščiai rašėsi į sąsiuvinį kuris gerokai vėliau po daug metų pražuvo per gaisrą iki šiol jam tie pradingę užrašai atrodo didelis praradimas
ne ką mažesni vargai lydėjo ir jaunystėje Ka apėžanėjau netoriejau nieka pradiejuom be kumbarė be stala be šaukšta viską visą neblogą buitį kurią jo šeima šiandien turi buvo užgyventa sūriu prakaitu ir juodu darbu tačiau tai nepa-laužė linksmo būdo darbštuolio visi aplinkiniai iki šiol jį pažįsta kaip nepamaino-mą bdquoštukoriųldquo gebantį dieną naktį porinti būtas ir nebūtas istorijas galimas daik-tas kad jis nevengė ir taurelės kartą net prasitarė jog dabar jo balsas pragertas nors apie tai konkrečiau nei iš jo paties nei iš kaimynų neteko girdėti
nuo pat jaunystės kazimieras Puškorius kartu su kitais giedojo kalnus mat visada buvęs neprastas dainininkas dėl žemo balso jam atitekdavusios boso par-tijos kiti šio kaimo giedotojai ne kartą yra minėję kad Puškoriui pritariant labai gerai giesmės skamba nors dainuoti bei giedoti pastaraisiais metais pasidarė jam per sunku vis tiek jis buvo pasišovęs suorganizuoti kalnų giedojimą su kaimynais jei tik man to reikėtų atidėjome šį įrašymą advento laikui tačiau taip ir neteko išgirsti jį giedant kalnus Po mūsų vasaros ekspedicijos tų pačių metų (2004) rudenį lapkričio 20 dieną kazimieras Puškorius staiga mirė kai gruodžio mėnesį atvy-kome įrašyti laiviečių giedamų adventinių kalnų žmonės labai šviesiai kalbėjo apie jį ir apie ypač gražias iškilmingas jo laidotuves kaip reta nuostabiai skambėjusius kalnus lyg būtų pats senolis tokį garbingą palydėjimą pelnęs savo šviesiu gyvenimu ir kitiems giedotomis giesmėmis
gerai atsimenu mudviejų pirmąjį susitikimą kai jo žmonos pakviesta įsikuriu prie virtuvės stalo pro praviras duris matau kaip iš kitame kambaryje stovinčios lovos pakyla šeimininkas ndash stambokas žilais plaukais ir linksmomis valiūkiškomis akimis Metų naštos prislėgtam žmogui nėra lengva atsikelti stebiu kaip jis sėdasi kitoje stalo pusėje ant kėdės kiek nerangiai ir atsargiai Beje neparodo jokio nė men-kiausio nustebimo dėl mano bdquovizitoldquo Mažumėlę net sutrinku Paskubomis užvedu kalbą kad visi aplinkui šneka koks jis nepralenkiamas bdquogiedoriusldquo ir kad dainų mo-kąs nei patvirtina nei nuneigia tik santūriai šypsosi ir aiškina jog balsas šiandien jau ne tas Palūkėjęs priduria kad tarp kalnus giedančiųjų jis esąs bosas niekada pirmas bdquonešaukialdquo tad žodžių nei anksčiau nei juo labiau dabar neatsimena va prie kitų kartu su kitais tai dar tikrai užtrauktų kalbamės toliau reikėtų pasakų isto-rijų apie velnius ir laumes iš karto suklūsta ir patogiau įsitaiso o pasakoti jis tikrai galįs tiek ir tiek tik kalba atkreipiu dėmesį nelabai aiškiai kažkaip nutraukdamas numurmėdamas galas žino kaip suveldamas prarydamas galūnes ir taip aukštaitei sunkiai suprantamoje žemaitiškoje savo šnekoje (vėliau net žemaičių kilmės tauto-
233
sakininkai pripažins kad jo tartis problemiška) Įtempiu ausis o jis daugiau nė neraginamas vos ne po minutės pokalbio pradeda porinti apie kaukus
taip dalykiškai mes ir bendrausime visą laiką kai kazimieras pavargs (tris kar-tus mudu susitikome) jis ir pasakys tiesiai šviesiai ndash šiandien viskas retai kada taip pasiseka ndash ko tik paprašai apie tą ir kalba sykį net pats sutriko kaip čia yra kad atrodo jog aš žinau ką jis moka net kiek nusivylęs garsiai svarstė gal aš iš kitų jau bdquoviską žinantildquo taip kazimieras kalbėjo kai per antrą jį mūsų susitikimą paklausinėjau etiologinių sakmių tai apie kregždę tai apie gandrą o jis iš karto ir berdavo siužetus kiekviena mano paminėta tema Pirmąjį kartą užsibuvus ilgėliau žmona lyg tarp kitko priminė jau atėjus pietų metą kitaip sakant subtiliai leido suprasti kad turėčiau krautis savo diktofonus krepšin tai buvo paprasta ir labai natūrali laikysena apskritai kaip nedažnai būna bendraujant su šiais žmonėmis nebuvo nė mažiausios įtampėlės šiuose namuose visada buvo aišku kaip reikia elgtis tiesiog buvo gera žinoti kad tavo buvimas nei sujaukė nei pažeidė kasdienio šių namų gyvenimo ritmo lyg visi kaip kasdien būtume dirbę savo įprastus darbus šeimininkė triūsė namie ir daržuose tai įeidama tai išeidama šeimininkas su ma-lonumu kalbėjosi su manimi žinodamas kad jo šneka yra fiksuojama
nebuvo jokio jaudinimosi nei šokinėjimo atvykus ir didesnei grupelei filmuoti ir fotografuoti šio iškalbingo žemaičio Jei jums reikia ndash prašom nebuvo ir ki-tais atvejais įprasto persirenginėjimo šventiškesniais drabužiais tąsyk namiškių susirinko daugiau jie užsidarė kambaryje o virtuvėlėje kiek nušvitęs kazimieras (šitiek klausytojų) ramiai iš anksto tam nusiteikęs porino savo atsimenamus bū-tinai dar nepasakotus naujus siužetus šįkart jis ypač stengėsi kalbėti įtaigiai ndash jam rūpėjo klausytojų reakcija Įdomu kad nei pats kalbėtojas nei jo artimieji beveik nesidomėjo kokiam tikslui užrašinėjami visi pasakojami dalykai kur juos dėsime ir ką su jais veiksime tokios laikysenos nepavadinsi paprastu abejingumu ar šiaip nesidomėjimu tai greičiau prašalaičiui atrodantis kiek savitas sunkiai sutrikdomas savo santūrumu išsiskiriantis žemaitiškas bendravimo būdas Lyg būtų ir taip aišku viskam savas laikas jei bus reikalas tai ir paaiškins
kazimiero Puškoriaus klasikiniais laikytinų naratyvų repertuaras platus nuo anekdotų iki retai šiandien kieno nors besekamų pasakų Pasakas ir linksmus anek-dotus jis pats be jokių priminimų savo iniciatyva skubėjo sakyti o štai dėl sak-mių ndash tiek mitologinių tiek etiologinių ndash klostėsi kiek kita situacija vis reikėdavo tarsi užvesti ant kelio paklausti kaip supratau jis pats juos laikė lyg ir kita pasako-jimų rūšimi nes tai esą tikri atsitikimai su tikromis pavardėmis ir tikrai įvykusiais nutikimais tai tiesiog istorijos iš gyvenimo Labiau nei tikrąsias sakmes buvo lin-kęs prisiminti sutikrovintus jų variantus kuriuose paaiškėdavo kad visi antgamtiš-ki nutikimai paprastai būdavo tik vaikių sugalvoti pokštai įvairiausi jaunimo tyčia surežisuoti mergų baidymai tuo lyg norėta pabrėžti savo netikėjimą mitinių būty-bių realumu visai kas kita pasakų fantastika kaip jis mėgo kartoti čia tik pasaka o ne teisybė Į menkiausią tradicinio naratyvo užuominą gyvai sureaguodavo ir daž-nai vietoj vieno kokio iš anksto numanomo siužeto išgirsdavau net kelis temiškai artimus pasakojimus Ypač jo mėgta pasakoti apie velnius būtinai pabrėžiant vis
234
primygtinai primenant kaip nelabieji besąlygiškai kapituliuoja susidūrę su bet ku-ria krikščioniškos religijos apraiška (žegnone dievo ar šventųjų vardų paminėjimu pašventinimu šventų relikvijų panaudojimu) ši nuostata buvo savotiška semantinė ašis pagrindinis leitmotyvas jo kai kurių perimtų iš senelio siužetų kitaip sakant pasakotojas būtent juos geriausiai išlaikė atmintyje nuo tolimų vaikystės laikų
Įdomu jog kaip tik vien iš jo perteiktos tautosakos prozos galima nesunkiai susidaryti bent jau apytikriai aiškų vaizdą apie jo religinius įsitikinimus spėju kad kazimiero būta tikro praktikuojančio kataliko ir tikėta ne vien iš reikalo ar tradicijos ne kartą patikino kad jis savo anekdotinėmis istorijomis apie kunigų gyvenimo nekunigiškas peripetijas nenori pasijuokti iš religijos tik žinąs kaip kar-tais nutikdavę juokingų situacijų kitas jo kalbėjimo ryškus bruožas ndash humoristiniai akcentai su šiokiu tokiu pasididžiavimu net pasigyrė kad jam pasakojant neretai klausytojai ir maži ir dideli bdquolioub kriuoksldquo iš juokohellip
ar tikrai jo naratyvų repertuaras vien iš bdquobočiausldquo girdėtas ko gero atskiro tyrimo vertas klausimas nebūtų ko stebėtis jei pasirodytų jog kai kurios jo reper-tuaro sakmės būtų atklydusios iš spausdintų šaltinių apie jo apsiskaitymą taip ir nepasisekė iškvosti iki galo minėjo jog apie velnius dabar prirašyta esą storų kny-gų jam žinoma bdquošventosios izabelės istorijaldquo daug ką jis dar mokykloje girdėjęs
kazimiero Puškoriaus naratyvų pagrindiniai personažai yra iš XiX a antro-siosndashXX a pirmosios pusės mūsų tautosakinės prozos repertuaro vieni iš jų susiję su artimiausia nors dažnai jau istorine tapusia jo tėvų ir senelių aplinka ndash tėvai vai-kai gaspadorius ir gaspadinė šiaip moteriškos kunigai muzikantai čigonai žydai pažįstami kaimynai tarnaujantys vaikiai dažnai jis pats ir ypač bdquozimagoraildquo (dar-bininkai) kurie yra nuolatiniai pasak kazimiero visokių bdquošiderstvųldquo pramanyto-jai kitus pažįstame kaip veikiančius tik mitinėje naratyvo erdvėje ndash senelis dievas velnias keista mitinė būtybė upioras6 laumės ir raganos kaukai Jau pirmąją dieną jis dėliojo man žemaitiškus akcentus kad pavyzdžiui lietuviškai sakoma aitvaras o žemaitiškai ndash kaukas net pridūrė kad visus tuos dalykus net tikėjimą sapnais dar jo vaikystės metais draudę kunigai šiai draudžiamai sričiai priklausė ir dažnai į jo kalbamus dalykus įterpiama burtininkų (bdquočerauninkųldquo) tema nors pats pasakoto-jas lyg ir linkęs priskirti šiuos neįtikėtinus nutikimus tamsuoliškam neišmanymui bet ne kartą tik kraipė galvą kas žėna a buva tāp a ne galima neabejoti jį tikrai domino ir mažumėlę glumino paslaptinga užkeikimų prakeiksmų lemtingų paža-dėjimų ir jų išsipildymų galia taip ryškiai atsiskleidžianti jo sektose pasakose
nors kazimieras Puškorius be abejo lengvai įsiterpia į talentingų žemaičių pasakotojų gretas tačiau tiksliai apibūdinti jo pasakojimo stilių ar net manierą nėra paprasta Pasakoja gražia dažnai vaizdinga kalba Bendrą nuoseklaus įvykių dės-tymo įspūdį kiek gadina vieno kito žinomo siužeto apvėlimas iš pirmo žvilgsnio nereikalingais ekskursais visokiomis ndash žodyno papročių ar šiandien nebedirbamų darbų ndash eksplikacijomis taip dabar nutinka dažnam pasakotojui dėl tipiško mūsų laikais noro paaiškinti senas realijas kad tik klausytojas viską suprastų aptariamu
6 upioras (l upioacuter) ndash baimę siaubą kelianti būtybė pabaisa (žr Lietuvių kalbos žodynas t Xvii vilnius 1996 p 517)
23
atveju klausančiai atvykėlei iš vilniaus dar ir ne žemaitei negi nepridursi kas yra jauja ką ir kaip darydavo su linais kaip kadaise atrodė peludė ir dar kiti dalykai dėl kai kurių kitų šiaip per daug stebuklingai ir šiandien dėl to neįtikinamai skamban-čių pačiam kazimierui sakmių motyvų jis išmoningai pašmaikštaudavo kol nebuvę lėktuvų Joninių naktį raganos skraidė su kubilais dar vienu akstinu pasakotojui nuolat nukrypti nuo pagrindinės temos ir taip išplėsti dažno siužeto teminę kompo-ziciją galima laikyti polinkį individualiai vertinti įvykį ar personažo elgesį Pasako-damas sakmę kodėl moterys niekada nepabaigia savo darbų nuo savęs tuoj prideda kad tikrai jos nuo senų laikų dirbo kaip vergės apskritai jis linkęs pateikiamą įvykį ar nuotykį analizuoti ir aptarti vertinti jį iš šiuolaikinių pozicijų kalbėdamas apie užkeiktus ir po kryžiumi pakastus pinigus kuriuos visi anksčiau bijoję pajudinti nesusilaiko nepakomentavęs kad šiandien tuos pinigus su visu kryžium išneštų apskritai šio tautosakos žinovo repertuare labai ryškus pats naratorius
Bene labiausiai klausantis erzino nuosekliotildes siužetinės linijos primiršimai mo-tyvų ar minties peršokimai jų sumaišymai ir nuolatiniai pakartojimai dėl to kai kurių iš jo užrašytų naratyvų siužetų struktūra atrodo šiek tiek apirusi nenuosekli ar kitaip neužbaigta Būta pasakojant ir pagudravimo Jei ko nors gerai neprisimin-davo pasakotojas kartais bendrais bruožais striukai drūtai apmesdavo jam pažįs-tamo turinio motyvus arba tenkindavosi sutrumpintu tekstu iš tikrųjų toks siužeto turinio perteikimas būdingas dažnam mūsų laikų talentingam pateikėjui jei jam retai tenka pasakoti arba kai pavargsta bei šiaip pabosta kalbėti
vis dėlto tuos nežymius jo pateiktų tekstų trūkumus atperka pats šio žmogaus įgimtas pasakojimo azartas žaismingas kalbėjimas ndash jis kalba labai įtaigiai gyvai reaguodamas į sakomus dalykus susidomėjęs jais ir siekdamas sudominti klausy-toją tikiu kad vos pradėjus kazimierui ką nors porinti jam niekada nebuvo sun-ku patraukti bet kokią klausytojų auditoriją užsimiršęs pagautas sekamų įvykių vingių jis juokiasi pyksta pritaria ir nesutinka net iš kasdienės kalbos įpročio nusikeikia ne visada tokiais atvejais pakakdavo žemaitiško žalčio paminėjmo o svarbiausia visa jo kalba liete liejosi net jei kartais sunku būdavo perprasti že-maičių šnekos vingrybes nedrįsdavau įsiterpti tiesiog pripratau prie jo kalbėjimo būdo prie nuolatinio įterptinio žodelio supronti šypsotis versdavo jo vietoj atsikvė-pimo ar pauzės būtinos nuolat kalbant visada vienoda intonacija priduriamas gers yr tarsi tik toks konstatavimas leistų toliau regzti intrigą emocinę įtaigą didindavo ir susijaudinimui ar nustebimui reikšti reikia nereikia vartotas šnekamajai kalbai būdingas retorinis sušukimas jėzosmarėja Jo paties teigimu niekada anksčiau tau-tosaka iš jo nebuvo rašyta
Pabaigos žodis
Motyvacija aprašyti ir paskelbti patirtus įspūdžius iš susitikimų žemaičių kraš-te man pasirodė aiški ir gana paprasta tiesiog rūpėjo paliudyti XXi šimtmečio šiuolaikinės folklorinės situacijos tyrėjo ne visai paprastą kasdienybę kylančią iš sudėtingos dabartinių laikų sociokultūrinės aplinkos iš bandymų susivokti joje
236
siekiant įžvelgti naujus dabartinės folkloro kultūros kontūrus užčiuopti jos turinio esminius momentus ir kartu tęsti įprastą savo misiją fiksuojant jau istorinei atmin-čiai priklausančius klasikinio tautosakos modelio likučius ne mažiau svarbu man pasirodė pasidalyti įspūdžiais iš individualaus asmeninio santykio su žemaičiais ir jų kraštu patirties mėginant įsižiūrėti į žemaitiško kraštovaizdžio dabartį kon-krečiau apsibrėžti kultūrinį joje gyvenančio žmogaus tipažą žymintis pastebėtus žemaičių kultūrinės tapatybės ženklus
toliau bus pateikiami keli kazimiero Puškoriaus papasakoti tradiciniai senieji beveik atsitiktine tvarka parinkti naratyvai7 pristatomi kaip tipiški žemaitiško tau-tosakos paveldo pavyzdžiai pasiekę mūsų laikus
Kaip vaikis suvalgė kauko košę tēp bova šeimininkė somdė vaikį vaikis bova akylos ir ons pastebiejė ka su
kom draugaun šeimininkė ndash ėšverd posrytį onkstė i banešonti veiz ėšvėrosi kuošė įdiejosi taukų supronti po skverna pakėšosi paneš ont truobuos ir padiejė tas vai-kis nieka nesakė bet pastebiejė Pastebiejė ons nieka nesakė kas čė būs dabar lyg kad kavalierē kokėi čė gal būtė bet vėskon vaikiou žėnuotė rēk kas čė supronti tor būtė žalty ir ons tatā nustebiejė vėskon ta ana ton posrytį padiejė tam kaukou ir pati ėšejė žygioutėis prī karvių tas vaikis pašuoka ont truobuos kertės tujau tas kauks nebova parliekės matā dar ana onkstiau padiejė minotę tas i sujiedė žmuogos vėskon vaikis Pajiedė kuošės tus taukus supronti taukų bova įpėlta pamerkts šaukšts bova no bet kāp kāp rēk sugalvuotė ėšvestė gal gražiau kad kėtam pasakytė kad nejouktomėis ėšverstė ton vėiną sakymą mona rēk ėšvers-tėhellip žemaitėškā sakont tas vaikis pajiedės iemės ir prišėkės atsėprašont (bet šėta nerašykėt) ir ons prišlapėnės į taukų vėitą Įdūrė šaukštą i pats pašol į sava kamarą i atgolė Parliekė tas kauks ėš tėn ėš tuos ėš sava darba parnešė tuo torta šuok į tos posryčius Paveiz ka jau y priterliuota liekštė vėsa yr tėktā ož karta kauks sušoka saka ėšliekė lauko pruo kamėną
ndash čė ndash saka ndash ne kuošė ndash saka ndash kakā dek žaltyBlakst ndash ėš karta toriejės a benzėna a kāp a so velne pagelbo oždegė i ton
žmuogų sudegėna sudegė truoba vėskas ka padėrba anam tuokė šėderstvą tas vai-kis ir ons misijė ka šeimėnėnks a šeimininkė vuo ons daugiau nebnešė [turtų]
Ltr 7507(6)
7 šifruoti tekstai pateikiami stengiantis išlaikyti pagrindinius tarmės elementus užrašytoja dėko-ja dviem žemaitėms kalbininkei dr Birutei Jasiūnaitei ir ypač tautosakininkei dr vitai ivanauskaitei padėjusioms suprasti ir parengti spaudai tekstus
237
Kaip vaikis velnią grajyti mokino
no sakysio kāp velnių ar yr ar nier apie velnius papasakuosio apie velnius no bova velnių bova i žmuonis bijuojė naktį ētė vėins kor nuors kėtą kartą svarbiausē naktėmis reikiejė bova tuokėi vot skaituos jaujē no kāp čė jaujė va-dėnuos ndash pėrtis bova Par naktį reikiejė pėrtį kūrintė džiuovėna rugius džiuovėna lėnus pėrties tas pėrtėnis darbs bova Par naktį rēk džiuovintė vuo ryta metą dėi-ną ēt žmuonis darboutėis vuot ka būt išdžiuovintė no ka reikies džiuovintė vėins negaliejē ētė ejė gaspaduorios somdė vaikį vedies vaikį tor būtė būtėnā dvėijuo jē vėins ndash atēs velns i nužodys
no ir gerā tas parejė vėins pas gaspaduorių vaikis ndash bajavs stėpros vyrs ndash aš ndash saka ndash velnė nabijau ndash saka ndash Bet aš tau tarnaujo on dėinų aš torie-
sio laisvų dėinų aš kūrėnsio vėins no aš galiesio dėiną nebeētė dėrbtė to somdā žmuogų kūrėntė ndash nerēk monėi ožmuokiesė ož tou kāp tam [samdiniui] vuo aš eso į darbą aš tou pečio ėškūrėnsio
Liob ons nuēt tuo pečiaus kūrėntė ons pasjiemės smuiką tuokį toriejės armuo-niką armuoniką spauduomą ons tas gaspaduorios vakari paržegnuojė ėšēdams noved anon į pėrtį
ons ognį susėkūrė ons pasijims armuonikelės kuol da užmigs ons posvalondį grajėj apėi dvyliktą naktėis atēt velns ons grajėj Juons bovės tatā vardo gėrd saka bėld bėld ndash sudrebiejė jaujė saka velns parūž Budėnks vėrp vietra parejė saka ir į jejės į ton pėrtį į jejė tas velns ta ons grajėj saka tėik gražē grajėj tas velns nabnuor anuo bauožodytė saka
ndash tu dėdelē gražē grajyjisakandash velnelie jē nuori aš tavi ėšmuokyso ndash saka ndash šėnaktį ne par rytuo naktį tujau
ėšmuokyso aš ndash saka ndash neso instrumėntų atsėnešės vėsų ndash saka ndash aš daba tavės negalio ėšmuokytė atēk rytuo naktį ka aš čė būsio ndash saka ndash pamuokysio tavi grajytė i poikiausē ndash saka ndash tu grajysi kāp ir aš
velns liob velniou rēk žmuogų nužodytė no bet ka jau tuoks yr gers žmuogos anon ėšmuokys velnė grajytė ons palauks tas Juons parejė nomėi ir saka
ndash velnė toriejau ndash saka ndash Papūni aš tau ryt rytą ka atēsi aš paruodyso kuoks ons yr aš jau torieso sava ronkuo anon
no tas gaspaduorios mislij bdquoJezosmarėjėldquo Jau anam y dyvs vėsą omžių anuo buočios ons tievs negaliejė pėrtie kūrėntė vuo ons so velnio ruokoujēs ir anam nieka nedara ons saka
ndash ons nieka nedarys ir čė nebatēs daugiau aš ndash saka ndash anam tāp padėrbso štoką ka ons nebnuories nieka ndash saka
no tas dėiną vaikis darboujēs tam papūniou saka ndash douk mon ndash saka ndash vėiną lėntą platė ndash saka ndash blanką gerą onžoulėnėsakandash kor diesė ndash velniou ndash saka ndash pėrštus taisysio ndash saka ndash ons nepagrajys velnė sukompė y
tėi pėrštā ndash saka ndash aš anus patėisinsio
238
ons pasėdėrba dešėmt skylių ėšgrenžė dešėmt tuokių špuntų pasėdarė ons dėiną susėnešė vėskon į ton pėrtį Lauk tuo velnė ontrą vakarą tas velns parēt no ons grajėj
ndash no ndash saka ndash a dabar jau muokysavuos grajytėndash Je ndash sakadabar tam velniou saka (pasėdiejė ton blanką kerčiuo pastatė)ndash to ndash saka ndash sukėšk vėsus pėrštus į tas skyles kor čė mona išgrožyta ndash saka ndash
tau bėškį patėisins pėrštus ndash saka ndash patrins kad to galiesi spaudžiuotė ndash saka ndash tāp nepagrajysi
tas velns sukėša ons prī kožną vėiną kylatė kal valondą ndash kuol iškėnt ndash to ndash saka ndash kėntiekPaskiau pajiemė ons plaktoką anon puo bėškė kaliniejė tas jau velns nebėškėnt
tas sakandash da bėškį kėntiek da bėškį pakalso no ka jau tėik ėškėntēhellipčeinž čeinž so kūjelio ka ožvež ka tėkrā ėštrauktė nebgal tas velns jau leid į
kelnės nebėškėnt tas maršą grajij ndash Pašuok to dabar mon ndash saka ndash paskui to pagrajīsitas velns pamatė ka jau y be pėrštų vuo ėštrauktė nebgal ka poulė ėš tuo
jauji ndash suvėrpiejė saka vėsas kėims ėšnešė doris vėsas ėšvertė ėšejė kap debesis neblėka nieka ryta metą atēt gaspaduorios ndash doris ėšplieštas
ndash kamė tas velns sakandash nespiejē atētė ėšvertė doris nabdatoriejė ėšbiega
Ltr 7507(10)
Kaip bernas su gaspadine skrido į Šatrijos kalną
seniau par švėntą Juoną mūsų buobas bova daug velniou parsėdavosės i par švėntą Juoną ėš vakara buobas liekė į šatrėjuos kalną tėn [buvo] šatrėjuos ragana ir ta šatrėjuos ragana kielė balių i tėn balios bova dėdelis poikos baliavuojė gierė korėi tėn bova Bova nusėvedosi vėina šeimininkė mozėkontą tėn šuoka grajėjė kuol pataikė avarijė būtė no ta didelē linksma tėn jau bova kamė reikals no tēp Mitri tuokė šeimininkė ana somdė berną i draugava so tou berno no mitri gaspa-dėnė jau anā rēk no i kon vuo tas vaikis berns bova mozėkonts Mitros vaikis mat mozėkonts anā tėnk ta saka (musiet pasėkuolėjė tam bernou kad ana švėnta Juona naktį baliavuo ėšlek)
ndash vuo ka to esi gers mozikonts tatā mums pagrajėntum vedo liekēm abodou sykio tėn nieks nežėnuos
no anėi draugā bova geri anoudo ėšliekė vėiną naktį švėnta Juona naktis ka atēt no muoterės liektovą kamė tėn tories bet rēk kuokė priemonė [surasti] so kom [skristi] Bova trys dėdeli kobėlā kobėlā tuokėi toukart bova žėrniams supėltė puo ketoris centnerius pėnkis supėls Milus vielē kubilūsė tūsė [laikydavo] do trys galies sutėlptė ndash kāp tas stalas stuoroma [Pabeldžia į stalą]
239
saka ndash vedo so vaikiu aboudo ndash saka ndash į vėiną kobėlą sulėpsiou dousiou velniou
įsakymą i vedo tas kobėls pakels į vuorą ir tas kobėls nuneš į šatrijuos kalną i vedo padies kor rēk Pamatysi ka no žemės ons atsėplieš praded soktėis ir į vuorą tėk saka jėzosmarėjė ndash įgondėn tou įgondėn ndash ka nepasakyk kuokė švėnta dalyka i švėnta nieka nevežkėis ka kartās netorietom kuokė abruoza so tuom relėgėjuom švėnta kuokė
kėtą kartą žmuonis nešiuojė i vaikē nešiuojė švėntus kryželius i šėiną pjauda-mi toriejė on kaklų nešiuojė Paskiau jau sakė ka negražē Muotriškas toriejė tuo-kius nešiuojė prancėškuones tuokes bova Bova sotrų prėlėndė no kakla nepluovė anuo so vėsoms sotrėms i nešiuos metās
no tas sakandash ne ne netoriesioka matā jēgu kon so švėnto sugėiduosi paprašysi ir tas kobėls gal nukrėstė
galė užsimoštė Jēgo skaituos rokoujės so švenčiausiu so dievu to gali nukrės-tė tada velns neneš vuo jēgo so švėntās dalykās velns nepajiemė matā Palēs i nukrėsi
ndash Jau to ndash saka ndash būk atsargosno šėtās sutarė so tou gaspadėnė Ba baimeszimaguors mozikonts matā gers pasijem dūdą sau į kobėlą įsėkėša sakandash aš tėn pagrajėnsio jumsno ėr anoudo nuliekė nuliekė i tėn tėkrā ka poikē graži jaunūmenė gražių
jaunūmenės gražių buobų gražių mergų šuok tuos mergas posiau plėkas tas vai-kis [galvoja] bdquoJėbitvaimat čė tokem baliou aš nebovau bovės daldquo ka veiz bet tik pašuok vėiną valondą ne ėlgiau pašuoka ir tuoki bačka kertie padieta i tuoki muostelė graži i saka tori pašuokės valondą laika i vis saka pateptėis į akis vo tēp bėškį muostelė Pateptėis akis Būtinā Jē saka nepatepsi akis nematysi nieka nebūs balios kāp rēk
i vėsė tāp kāp praēt laiks vis ēt pasitep akis no i saka stalā apkrauti vėskas paauksėnta vėskas auksos auksa taurės maists geriausis vėskas tatā y sukrauta ont tų stalų no i baliavuo tas vaikis zimaguors mislij bdquoJoptvaimat čė mon įduomo kas gal būtė dėl kuo akis rēk teptė anėi nepastebies aš vėiną akį tepsio vo vėiną netepsio kas būs tas ar geriau matysio arhellip rēk sužėnuotėldquo
tēp ir padėrba ons padiejė pašuoktė pagrajėndams ons poikē grajėj poikē bet vėinuos akėis netep so ton akė veiz Praejė adyna laika Jėzosmarėjė
ndash šeimininkė ndash saka ndash biegav nomėi ndash saka ndash kor Prapouliau prapouliau kas čė dedas čė velnių pekla so to vėino akė aš ndash saka ndash kor netepiau matau geriam ndash saka ndash iš karvės posnagų čierkų nier ndash saka ndash Baisiausi šlykštybė ndash saka ndash žmuonis ndash senas buobas ndash saka ndash nie jaunūmenės nie nieka
čė papasakuo tujau ana sava vėršininkiems tuoms Jėzosmarėjė Pavadėna ton mozikontą saka
ndash so katro akė matāsaka
240
ndash so tou matau aiškē kon jūs dėrbatndash še ndash makt ir ėšdūrė ton akįndash dabar ndash saka ndash nebmatysii tas i nebmatė daugiau no tuo karta ėšdūrė anam akį ir pasakėndash daugiau nematysi čė tau ne špuosā tierno jau nieka ir toukart vėskon papasakuojė šeimininkē Lieks ir ėšliekė no-
mėi tėktā lekont nomėi vėsai neaukštā gerā ka bebova lek tas vaikis i saka ndash vuo jėzosmarėjė ndash saka ndash kāp gražē bova ndash saka ndash vo kāp blogā palėka kāp vardą dieva sušoka plumt ont žemės so tou kobėlo tas kobėls kāp su-
kuos ka davė ndash vėinam strieną nosoka ontram kuojė kobėls posiau ndash i nokrėta i gerā ka neaukštā bebova ka būt ėš aukštā krėtė būt užsėmušė i daugiau tas vaikis so tou gaspadėnė nebvažiava į švėnta Juona šatrėjuos kalną vuo tėn raganų balios bova
Ltr 7507(21)
Apie pakastus pinigus
no [apie] pinigus pakastus tēp yr Pinigus kas pakas baguoti bova ir toriejė pridietė prīžadą Pinigus ka pakasė ka žėnuosė ka tėi pinigā yr (i šėndėin kāp kad aiškėn tabier anėi) i ton prīžada nežėnuosi kon čerą uždiejės tų pinigų ne-pajimsi lthellipgt
kėtą sykį gyvena do senelē abodo seno matā yr kāp senesni gal kāp šitā aš aso so žmuona tas sopronti senis sapnou sapną saka bdquotievā kelk negoliek ndash saka ndash rēk prīš aušrą keltė būk darželė y pinigāldquo tėi skaituos auksinē y pinigā darželė po longo čė pat nie ētė nie nieka nerēkt ir gėloma negilē tie pakastė tėi pinigā pakasti so čero
Piningus pakas į auguma gėlomą į metrą vuo gali pakastė par dvidešimt cen-timetrų gali net ir ont vėršaus žemės anų nepaims nieks ka prīžada nežėnuosi kuoks dieta
vuo tėn saka nie kuoki prīžada nerēk ndash tas senis sapnava kad rēk tus pinigus pasijimtė
ndash tievā ndash saka ndash kelk lėpk į daržalį naktį imkis tus piningus pasijimk ir par-sėnešk į truobą nie ētė niekor nerēk
tas tievos sakandash Muotinalė sapnas beesąs nie čė y nie čė kon vo jēgo būs anėi mona ir
į truobą parēs Jēgo jau tēp būt būs anėi parēt ir į truobą nie ētė nerēkt bet ndash saka ndash aš netėko
ons nupasakuojė nupasakuojė šeimininkei tāp sau Paskiau puo suodą puo suodą pradiejė sakytė išejė kalba kāp čė ka gyvenvietė seniou saka vaidėnas ons neēt kastė ons saka matyt bėja ėšgėrda sosiedų tėi kaimynų vaikē bdquoĒkiam žalty ir ėškasem kon mas čė bėjuomldquo nuejė pasijemė luopetas nuejė trys vyrā ton žolė atkas tėi veiz ndash kažkas yr kas čė žalty vaikē atkas ndash šou Padviesės nuspruogės jau bėškį ir akys ėšlašiejoses smarvė
241
ndash ak to žalty seni ndash saka ndash to čė momis par dontį trauksi ndash saka ndash šou nuspruo-ga nenuoriejė ndash saka ndash neštė į laukus i pakasė daržalie smėrdies anam par longą truobuo ons mislij atēs vaikē piningų pasijimtė ir ėškas Mas anam ėškasem
kāp ėškasė ton šonį tas vaikis sakandash doukėt ndash sakaužoudė paoustė apsuka ndash švilpt bild pruo longą par stėklą į truobas vėdorįndash šetuone še ndash saka ndash Mes tau ons supovosį šonį pasėkasės ir ons aiškėns ka
piningāPro longą kāp įmetė šonėis kailis pūkš posiau ndash truobuo brrrrr piningā į vėsas
posės ndash ir pabėra auksėnē tėi vaikē į kuojės ndash ka tas žmuogos supronti nepasi-skoustou ka longą ėšmošė ndash pabiega vuo tas senis saka mamalē
ndash sakiau ka bova žadieta ir parēs į truobą dekev žėborį ndash saka ndash i rėnkemšioudo užsėdegė žėborį supronti kuokį toriejė klaupās i renk Prisirėnka tou
piningų ka vėsam omžiou ožteka anum tāp bova žadietaLtr 7507(38)
Kodėl gandro nugara juoda
ndash Gal žinote kodėl gandro nugara juodandash Paprasts dalyks ndash ka dievas sušierė anam so pagaliu paišėnu gondrou diel
tuo i palėka [ juoda nugara]ndash O kodėl šėrėndash no palauk rēk papasakuotė vėsą sudėtį tau jauhellip na vėiną žuodį pasakytė
kėtą kartą pas dievą noejė žmuogos noejė žmuogos i pradiejė pas viešpatį dievą skųstėis saka
ndash viešpatie kon to čė pridėrbā tīms žmuonėms vėsuokių nemaluonumų ndash saka ndash vuo kam ndash saka ndash tau reikiejė tų sutvertė gyvatių rupūžių kriopių kad yr kenksmingi tuokių drėižų žaltių vuo kam tuokių rēk žmuonėms gamtuo ndash saka ndash Panaikink diel kuo sutvierē
saka anus panaikėntė ndash no ndash dievas saka ndash gerā Panaikins Jiemė jis i sutvierė padėrba žmuogou i gondrą anam įdiejė tam
gondrou ėlgą snapą anam neįkond nie gyvatė nieks gondras gauda gyvates ons užmoš vėskon anam kaulėnis snaps ndash neįkond Įdevė maišą tas Pondievs anam maišą užrėša ndash ė jau dievs toriejė prigaudės tou gyvatių pėlną maišą ndash ir saka
ndash Pasėjėmk ton maišą liek į marias ir įmesi išskens tėi vėsė tėi vabalā i tau būs ramybė
Bet ons supronti pasijiemė ton maišą liekė liekė tēp anam bjaurē ka ont no-garas jud mislij bdquoJėzosmarėjė vuo kas čė yraldquo rēk anam paveizietė nusėlēda žemyn atrėša ton maišą ka pasiota lįst gyvatės geltė į nagus ndash tas gondras palēda maišą pasėspyrė į kuojis į vėršų gerā ka paliektė muokiejė jau i paliekė Lieks pri Puondieva skųstėis saka
242
ndash viešpatie ndash saka ndash kon padariau ndash saka ndash tum gyvatių ndash saka ndash nebnoskon-dėnau
ndash vuo diel kuo ndash saka ndash Pykā ont monės ka aš negerā padariau toriejē maišą negaliejē ėšžodytė eik to ndash saka ndash neduors vabale
saka tas viešpats tou vakarą večerį beverdons ons a tėn šaltibarščius vėrė a kon ons dėrba tėn Pondievs so ilgās medēs kūrėna lauke kuol ons tėn vėrė ėš-traukė vėiną apdegusį medį paišėną ka šaus tam gondrou par petius tas medis apdegės i gondrou palėka sparnā joudi
Ltr 7507(28)
FOLKLORIST FROM AUKŠTAITIJA MEETING SAMOGITIANS
Bronė stundžienė
Summary
the publication describes results of the folklore fieldwork session taking place in 2004 in salantai parish (kretinga district) along with personal impressions of the author related to the general cultural situation in the light of different mentalities characteristic to people from aukštaitija and to those from samogitia (a folklorist with an aukštaitija background encountering samogitians) the most typical manifestations of samogitian character are attempted to grasp at the author describes particular cases sometimes even enriched in small details of her personal meetings with local people she is interested in not only the traditional classical folklore that they remember but also in their general attitude towards an outsider suddenly entering their home space and making unexpected inquires special attention is paid to the contemporary village structure to the common daily life to the general landscape viewed by an outsider the social situation in the countryside and certain asocial individuals occurring virtually in every contemporary community are also in the focus of discussion attention is paid to the general attitude of the locals towards such individuals a personal portrait of a talented samogitian storyteller discovered during this particular fieldwork session an excellent connoisseur of the traditional narratives kazimieras Puškorius from Laiviai village is presented in somewhat more detail along with concise evaluation of the folklore recorded from him and a description of his personal manner of storytelling the publication is concluded with presentation of several narrative texts recorded from this informant
straipsnis parašytas vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamątarpinstitucinę mokslo programą bdquoregioniniai folkloro ir tarmių tyrimai vakarų Lietuvaldquo (2003ndash2006)
243
TAUTINIŲ MAŽUMŲ TAUTOSAKAISSN 1392ndash2831 Tautosakos darbai XXXIV 2007
KAS ŠIANDIEN PASAKOJAMA LATVIŲIR APIE LATVIUS ŽEMAITIJOJE
sutapo kad prie žemaitiškos šio tomo tematikos dera ir bdquotautinių mažumų tautosakosldquo skyrelis skiriamas artimiausiems žemaičių kaimynams latviams žinant kad tomas dau-giau ar mažiau orientuojamas į šiandienos aktualijas latvių žodinei kūrybai pristatyti taip pat pasirinkta pastarųjų metų folkloro lauko tyrimų medžiaga tirtose salantų žarėnų viekšnių bei židikų apylinkėse buvo aptiktas vos vienas kitas čia gyvenantis latvis 2006 metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloro ekspedicijos viekšniuose dalyvius pateikėjų paieškos nuvedė į Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namus Pakalbinta ir čia sutikta latvė arija vecvagarė kuri žvelgiant iš folkloro klasikos pozicijų pateikė ne kažin ką padainavo keletą dar mokykloje išmoktų latviškų dainų prisiminė vieną kitą posakį lietuviškai papasakojo pasaką legendą apie Jėzų kristų kur kas mieliau ji buvo linkusi kalbėti apie įdomią savo gyvenimo patirtį
glaustas iš kelių gyvenimo įvykių sapnų vertinamųjų pastabų ar pamąstymų su-dėliotas a vecvagarės gyvenimo pasakojimas tarsi niekuo neypatingas gimė 1923 m Liepojoje Buvo vienturtė turtingų ūkininkų dukra iki karo gyveno viename embutės valsčiaus kaimų čia baigė mokyklą Buvo ne itin gabi todėl didelių mokslų neišėjo Po karo su mama atvažiavo į Lietuvą čia ir pasiliko dirbo vaistinėje ištekėjusi nebuvo ir tuo džiaugiasi galima sakyti ndash net didžiuojasi kaip minėta dabar gyvena Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namuose
tačiau kad ir trumpiausia autobiografija nėra tik biografinių duomenų rinkinys kiek žmonių tiek skirtingų gyvenimo istorijų turinčių savo ašį apie kurią ir sukasi pasakoji-mas Jeigu reikėtų įvardyti a vecvagarės gyvenimo istoriją pavadinčiau ją tikėjimo istori-ja tikėjimo dievu likimu sapnais kortomis visas jos gyvenimas ndash tarsi likimo ar dievo duodamų ženklų stebėjimas reflektavimas priėmimas jų kaip neišvengiamos duotybės tikriausiai nesuklysiu teigdama jog tas ne kartą pabrėžiamas jos žinojimas bdquokad taip bus ir taip busldquo suteikė jai stiprybės praeityje apie kurią kaip ir apie dabartį pasakoja be jokio kartėlio leidžia jaustis ramiai ir užtikrintai dėl ateities ir kito gyvenimo ndash jau po mirties siekiant atspindėti tą tikėjimo aspektą parinkti ir gyvenimo pasakojimo fragmentai
ir dar ndash a vecvagarės pastebėjimas kad bdquoLatvijoj bendras stovis yra visai kitoks ltgt čia Lietuvoj yra geriau tokie malonesni žmonėsldquo paskatino parengti ir kitą publikacijos dalį kurioje atsispindėtų o ką gi apie artimiausius kaimynus pasakoja patys žemaičiai tuo labiau kad kaip liudija keleto pastarųjų metų folkloro ekspedicijų žemaitijoje medžiaga folklorinėje tradicijoje dar gana gyvi pasakojimai apie latvius ndash svetimus ir nesupranta-mus jų papročius įpročius tikėjimą elgseną Publikacija parengta remiantis naujausiais lauko tyrimų duomenimis kurie yra tik iš Mažeikių rajono tokia lokalizacija nuspręsta ir apsiriboti įtraukiant ir anksčiau šiame rajone užrašytus tekstus Juo labiau kad skelbiama
244
medžiaga atspindi bendras folkloro tekstuose vyraujančias tendencijas o Plungės rajone užrašytas pasakojimas skelbiamas kaip Pagramančio istoriją apie latvės užkerėtą vaiką papildantis tekstas
Latviams priskiriami tipiniai kitatikių ir kitataučių bruožai ryškiausi mitologinėse sak-mėse apie kenkiamojo pobūdžio burtininkavimą1 jų daugiausia ir skelbiama Pateikia-ma ir keletas naratyvų apie kerų bdquonuėmimąldquo ar apsisaugojimo nuo užkerėjimo priemones siejamas tiek su krikščioniškosios tiek su ikikrikščioniškosios kultūros realijomis keli mažųjų formų pasakymai bei jau folklorizuoti prisiminimai apie šalia gyvenusius latvius rodo kad buvo pastebima viskas ką daro kaip elgiasi ar kalba tame pačiame ar gretimame kaime gyvenantis kitatautis kitatikis ir iš jo pasišaipoma apkaltinama būtomis ir nebūto-mis bdquonuodėmėmisldquo
netaisyklinga lietuviškai su ryškiu akcentu (pusiau žemaitiškai) kalbančios a vecvaga-rės pasakojimų kalba redaguota artinant ją prie bendrinės kalbos normų šifruojant žemai-tiškus tekstus pirmenybė teikta garso įrašams Publikacijos parengėja dėkoja kolegei vitai ivanauskaitei už pagalbą šifruojant ir rengiant žemaitiškus tekstus spaudai Laužtiniuose skliaustuose ir teksto apačioje pateikiami publikacijos parengėjos aiškinamieji intarpai
Vilma Daugirdaitė
iš ariJos veCvagarės gYveniMo istoriJos
Iš religinės patirties
Buvau į upę įkritus ltgt aš įkritau į upę ir mane neša ir tiek toli nuneša kaip tos durys ir aš sakau taip bdquodieve gelbėk mane Juk aš dėl mamos gyvenuldquo iškart atplaukia lenta ir ltgt primuša [mane] prie krašto ir aš apsikabinu medį ir laikau-si ir lenta nueina o aš palieku [apsikabinusi] medį kaboti
aš esu tvirta tikyboj labai Pavyzdžiui kai mama mirė aš nėjau rengtis [lai-dotuvėms] aš pirmiausia ėjau į bažnyčią Bet ne liuterių o lietuvių Įėjau ir sakau bdquodieve padėk man dabar tu man labai reikalingasldquo na man taip gerai skleidės viskas visi kaimynai atėjo aš stoviu prie mamos verkiu [o jie] sako
ndash ko tu verki tu žiūrėk jau mašina atvažiavusi yratiesiog taip stebuklingai [sekėsi]
LtrF md 211(10)
1 Pasak Laimos anglickienės visi Lietuvoje gyvenę kitataučiai laikyti turinčiais maginių galių pavyzdžiui Latvijos pasienyje latvių su burtais susiję gebėjimai rytų Lietuvoje atiduodami rusėms gudėms ar dar kitam svetimajam (Laima anglickienė Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore vilnius 2006 p 83) virginijaus savukyno manymu demonizavimo procesuose svarbiausią vaidmenį vai-dina religinis kriterijus (virginijus savukynas keletas protestantų įvaizdžių LenkijosndashLietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas Lietuvių mentalitetai tautinė istorija ir kultūros problemos vilnius 2002 p 137)
24
Tikėjimas
aš labai jau tokia aš labai prietaringa Pavyzdžiui kai aš ėjau į mokyklą kad nesutikčiau pirma moteriškos (reiškia vyrą reikia sutikti tada sekasi) bėgsiu aplin-kui keliu kad nesutikčiau moterų
LtrF md 211(10)
Sapnai
ndash O sapnais tikitendash Labai ir aš labai nusapnuoju net labai ir aš netikiu tam kad reiškia aš
numirsiu ir numirsiu visam ne Man bus toks gyvenimas reiškia taip kaip iš židikų parėjau čia o taip iš čia pareisiu į kitą gyvenimą aš žinau aš visus ma-tau sapne juos [mirusiuosius] Mano šeimininkė mirė įsivaizduokit šįmet ir po vieno mėnesio aš matau ją sapne ir jinai čia bliūdą padėjus ir čia sėdi kaip ta panelė ar ponia [rodo į vieną iš užrašinėjančių] čia sėdžiu aš o čia jinai sėdi ir valgom tas salotas
aš esu nusapnavusi ir aš mirti nebijau nors šiandien pat nors šiuo momentu aš mirti nebijau aš pareisiu į kitą gyvenimą
ndash Tai ką jūs nusapnavusi dar esatndash na vienu žodžiu sakant aš esu mirusi ltgt aš esu mirusi ir aš ateinu visi
kas aplinkui mane vaikščioja ndash žmonės mirę kiti pažįstami kiti ndash ne vaikų nėra Bet tie žmonės apie trisdešimt metų trisdešimt penkių metų gal keturiasdešimt Bet tokių senelių su lazdomis visai nieko nėra Bet visi labai rimti labai aš įėjau ir aš sakau
ndash vajė kaip man bus dabar Man moteriška atsiliepė bet aš nematau jos jinai sako ndash tau blogai nebus tu virsi valgyti sakaundash ką aš dirbsiu ndash tu virsi valgyti ir pečius kūrensiaš sakau ndash Pečių aš galiu kurti bet valgyti aš nemoku virti ndash aš sakaundash kap išvirsi taip pavalgysimir aš tuo tikiu kad taip bus ndash ir taip ir bus
LtrF md 211(10)
Apie lemtį
ir nesek [ateities] pagal tokius kaip buvo [kaip rodė įvairūs ženklai] kaip buvo kai mane krikštijo reikėjo sekmadienį krikštyti numirė kūma
dabar reikia dirmavoti (liuteriai dirmavoja irgi) ndash bažnyčia sugriuvo Mes bu-vom ir užmetė [bombą] tiesiog ant bažnyčios rusas gerai kad pabėgom išėjom
246
o sugriuvo bažnyčia čystai bdquonu ndash sako tas klebonas ndash [yra] dar kita ndash embutės bažnyčia galėsim tenldquo nueinam ten ndash ten pamatai vieni
Mama sakė bdquotoks bus tavo gyvenimas jei tokia pradžia nesėkminga tai bus visokių nesėkmiųldquo ir taip ir buvo aš labai tokia jau esu ir prietaringa ir taip viskuo tuo tikiu kad taip bus ir taip bus
LtrF md 211(10)
bdquoKortoms labai tikiuldquo
ir tada kai prasidėjo karas tai buvom namuose ir nugriuvo troba Mūs žemės buvo aštuoniasdešimt hektarų Jo ir nugriuvo troba gyvuliai visi išėjo iššaudyti [buvo] išvežti kur tik ką kas galėjo [darė] vienu žodžiu sakant tėvas buvo miręs mes su mama vienos ltgt karą praleidom visą namuose Baisu Baisūs dalykai bet įdomūs
ir žmogui reikia visko visko reikia matyti ndash bloga ir gera ir labai blogai gyven-ti ir labai gerai ir vidutiniškai ir suvisu blogai
na bet vat dabar yra tas laikas kai aš [gyvenu gerai] kortomis labai tikiu kai kortas man dėjo tai sakė kad man gyvenimas bus berūpestingas tik gyvenimo pačiame gale tai šit tas galas yra
LtrF md 211(3)
žeMaičiai aPie Latvius ČERAUNĖNKĀ DAUGIAUSĒ YR LATVĒ
bdquoSakydavo kad po pietų latviams protas silpnesnis esąsldquo
ndash O apie latvius čia nieko nepasakojandash Brālių tauta [Pateikėja juokiasi] ltgt Latvių toks gal kas jau sakė toks
pajuokos žodis yr zirgu galva2 ndash arklio galva reiškia negudrus kartais pajuo-kaudavo taip
arba sakydavo kad po pietų latviams protas silpnesnis esąs pavakary protas silpnesnis3
2 dėl šio šiandien gana plačiai žinomo frazeologizmo kilmės kol kas sunku būtų pasakyti ką nors konkretesnio nebent tai kad latvių kalbos frazeologizmų žodynuose tokio pasakymo nepavyko aptikti
3 Plg Durnas kaip prūsas po pietų Ltr 2723(24) Šneka kaip vokietys po pietų LMd i 701(616) Durnas kap vokietis po dvyliktai valandai Ltr 2765(37) Pasiuto kai vokietys po pietų Ltr 371(43) v savukynas tokius priežodžius aiškina konfesiniais katalikų ir liuteronų skirtumais susijusiais su val-gymu nevalgymu pasninkaujant (plačiau žr virginijus savukynas kodėl bambizai stori ir pagonys Kultūros barai 2007 nr 7-8 p 53ndash58)
Lietuvių patarlių ir priežodžių kartotekoje aptikusi šio priežodžio paaiškinimą ndash Šiandien kvailas kaip vokietis po pietų (kvailas todėl kad ant piet lašinių valgo) (Ltr 5323170) ndash rankraščio paraštėje pasižymėjau pastabą kad skaitytojui būtų šiek tiek aiškiau ją kaip laisvą savo interpretaciją pridedu ar nebus buvus išplėstos priežodžio versijos Kvailas kaip vokietis penktadienį pasninke po pietų arba Kvailas kaip vokietis penktadienį pasninke po pietų lašinių mėsos privalgęs
247
nu ir kad latvis sako bdquoBruzduļ bruzduļ nāc te šliegas nāvldquo reiškia kviečia [perkūną] bdquošliegaldquo nežinot kas yra kuoka tokia kuoka pas mus šliega vadinam kuoka ten kuolui va įkalt tokia reiškia latvis užsideda už nugaros tą kuoką o bdquobruzdulisldquo latviškai bdquoperkūnasldquo bdquoPerkūne perkūne ateik kuokos neturiuldquo o reiškia tiek jis gudriai sugalvojo bdquoBruzduļ bruzduļ nāc te šliegas nāvldquo4 ltgt
užrašyta židikuose Mažeikių r 2007 m LtrF md 190(18)
Prisiminimai apie latvį Šikšnių
ltgt Bova mona bruolia draugā tuoks šikšnys vuo apie anuo tievą papasakuo-so tėn bova keistenybių keistenybė ruodos žmuogus normalus bova vėskou aš tėk niekāp nėsopronto kāp ons galieja apsižanytė o apsižanija vėsai normalė mote-rišką ėr trės vaikus augėna ėr tous mergaitės bova kāp mergaitės ėr tas sūnos bova vėsai poikos bernioks ėr protėngi vėsė bova saka ka ons latvis bova ltgt
Laikė drėgontą eržėlą nu anam jau sonkē tou drėgontą tėn sovaldytė ons gal-vuoja bdquorēk išdarydintė tou iškastroutėldquo kam čia tou vetrėnarių šauksė ėr kam anou rēk muokietė pėnėgus tų pėnėgų nīkoumet niera nu ėr ons galvuoja bdquoaš pats anou iškastrousiu kuo jau aš tėn nemuokieso anou iškastroutėldquo nu o tas mokslas bova dėdelis kāp iškastrava tas drėgonts ėr nudviesė bdquoo kou dabar aš padariau nu kou dabar aš padariau tai jau dievs mon daba neatlygėns kou dabar darytldquo žėima bova speigs nežėnau kėik tėn laipsnių tou šalti bova ons palėpa unt truobuos pasirėša lėntą tuokė išsėdarė čystā plėks atsėgolė unt tuos lėntuos ėr gulieja kuol sošalės nokrėta nokrėta ons jau dar ons matā torėja jėguos palėptė atsėgolė ontrą kartą ka jau ontrąkart nokrėta ėr trečiokart nokrėta toukart jau ejė į kambarė sošėltė ka jau nėsosėrgtom
o tēp ons lioub ėr so dievu pasėroukous ėšeis tėn į tus Prapoltos ons pri tų Prapoltų gyvena Bova tuoks ežers ožakės čia pakris į žuoli pakels kuojės ėr ron-kas į vėršų ndash roukoujas su dievu roukoujas
nu ėr ons vėsąlaik bova ėlgu barzdu eis (Ylakious bažnyčia latvių bova) ėr ons atein į tou bažnyči nu vėsė žėnuoja šikšnius šikšnius yr barzduotas ltgt nu ėr dabar ons sugalvuo kad rēk nosėskostė tou barzdų ons nuein į tou bažnyči ėr dabar gėrd kad tuos muoteriškas saka bdquoale vuo kuoks šikšnius poikus žmuogus kad tou barzdą nosėskotaldquo
a o šikšniou jau ein į galvą bdquotēp jau negal būtė čia yr kielimuos į poikybi aš jau papėktėno žmuonisldquo tad tuol nebejė į bažnyči kuol ta barzda viel ne-ožauga ltgt
užrašyta židikuose Mažeikių r 2007 m LtrF md 186(9)
4 kolegės Lilijos kudirkienės pastebėjimu bruzdulis tik su išlygomis galėtų būti laikomas latvišku žodžiu dėl latvių kalbai nebūdingos šaknies iš mums prieinamų latvių žodynų vienintelis karlio Miū-lenbacho bdquoLatvių kalbos žodynasldquo (t 1 ryga 1923) pateikia bruzd- šaknies žodžių daiktavardį bruzda lsquostaigi netikėta nelaimėrsquo ir veiksmažodį bruzdēt lsquobrazdėtirsquo (p 340) tačiau su perkūnu ar perkūnija nė šis žodynas kalbamojo veiksmažodžio nesieja tiek šis faktas tiek visa posakio sintaksinė konstrukcija rodo greičiau lietuvišką nei latvišką jo kilmę (t y kelia prielaidą jog tai vertinys)
248
bdquoJūso Dievas ar jūso verbas yr stėpresnės kāp mūsoldquo
o daba Latvijuo pajėmk Laižuvuo daba Laižuvuo mūso ciuoci mamas se-sou gyvena saka daba būdava verbas Par verbas latvių pėlna bažnyčia vuo anėi yr liuteruonā anėi nēn į mūso bažnyči Bet par verbas pėlna latvių priejėn ėš Latvėjas
ndash diel kuo jūs čia einat jau ndash nu bova tėn ėr ėš sėbėra [po tremties] bova latvē šalip ciuocės gyvena Bet
anėi nebova nėi kuokiej čerauninkā nėi neika anėi sakandash Matai ltgt jūso dievas ar jūso verbas yr stėpresnės kāp mūso Moms yr tuo-
kių žmuonių kad mas nagaliam apsėgėntė no anou so gyvulēs padara negerā ndash saka ndash o mas pasišvėntėnam verbas Laižuvuo ėr mas parūkuom gyvulius so tuom švėntėntuom verbuom arba jeigu tėn jau padara kas nuors ėr toukart dar mačėja kad parūkā švėntėntuoms verbuoms
ėr anėi lioub verbas [šventindavosi] tou jau tėkrā Laižuvuo lioub švėntėns latvē
užrašyta viekšniuose Mažeikių r 2006 LtrF md 137(18)
bdquoČeraunėnkā daugiausē yr latvēldquo
čeraunėnkā daugiausē yr latvē ėr daba aš ka dar bovau kuokiuos aštuoniuolėkas metų skoudė gyvenau pas tuokios rosus ėr ana turiejė ontrą vyrą ėr ana pasakuojė kāp ana so pėrmouju vyru gyvena apsėžanėja so latviu ėr daba ana bova nieščia so tou pėrmouju sūnu ėr tas vyrs kažkor bova išvažiavės į keliuoni ar ons jūrinėnku bova neprisėmenu ėr ana dabar sugrįža į tou kaimą kor gyvena anos bovės mylė-masis ana saka bet aš apie anou negalvuojau nieka nes aš anuo bovau užmėršosė myliejau tou sava vyrą tou karlą ėr aš neīškuojau tų kėtų vyrų dabar ons atein munėi aplunkytė atneš medaus o aš būdama nieščia baisē nuoriejau medaus nuo-riejau saldumynų ėr aš tėik skanē tou medų valgau tėik skanē išejė tas vyrs nu ėr saka ons muni kalbin kad aš eičiau su anou gyventė mesčiau tou vyrą
ndash aš mylieso tavi tou vaiką jau tu tik eik jau su munėm gyventė vuo aš juo nie gėrdietė nenuoriu monė tik jouks ein kāp ons išejė o aš tuo
medaus privalgiosė kā mon pasėdarė tuoki trauka pri tuo vyra aš nubiegau pas tou anuo seserė ėr sakau kad aš eiso gyventė su anou nerondu vėitas sau niekur mun tėik neramē tėik neramē ta sesou saka
ndash a tau neatneši ons nieka eidamsndash atneši medaus privalgiauaha vėskas aišku atneši kažkuokių apdavų tas vyrs nu ėr ta paskou ana ejosė
pas kažkuokė bortinėnkė kad anā tėn viel sutaisė kažkuokių tėn tų čemeryčių ėr saka nieka neleida skuolėntė iš tų numų nieka išnėštė nieka neleida skuolėntė ėr tāp saka paskou aš atsitaisiau
vuo bova pati vuo tēp sugedosė kad reiškia kažkuokėi tai čeravuojimā yr užrašyta židikuose Mažeikių r 2007 m LtrF md 186(9)