,, POETO KŪRYBA”

80-metų Justinui Marcinkevičiui

Violeta Jarilinienė, 2010

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

• Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r.

• Į mokslus kibti pradėjo Abėcėlės namuose - Alksniakiemio pradžios mokykloje. Nuo pat mažens jam patiko lietuvių kalba, domėjosi poetų gyvenimais.

• Įstojo į Prienų "Žiburio" gimnaziją...• susituokė su nuostabia moterim Genovaite, kuri jam

pagimdė dukras Ramunę ir Jurgą. Augdami vaikai su savo tėvais kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, ir kaip viename interviu Marcinkevičius teigė, jog sunkiausia buvo su namais išsiskirti ir... perkelti knygas į naujo būsto lentynas.

• Daugiausia, anot Justino Marcinkevičiaus, jo aplinkoje būdavo džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės. Sukūręs gražią šeimą, be abejo myli ir savo anūkus, vienas jų taip pat Justinas.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

• Jis - poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Kiti jį vadina Rašytoju profesionalu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalieriumi.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS• Justinas Marcinkevičius, dramaturgas, vertėjas,

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Daugelio knygų autorius.

• Justino Marcinkevičiaus kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis.

• Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kt. antologijose, žurnaluose, almanachuose.

• Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas.

• Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994).

JUSTINAS MARCINKEVIČIUSKada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais". (Justinas Marcinkevičius)

JUSTINAS MARCINKEVIČIUSVisa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUSVisada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

Sapnas(eilėraštis)

• Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.• - Ką gi tu matei Mėnuly?• - Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado,

Stovi kalnas Šokolado,• O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau

valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo… • Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.• Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va

saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. • Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!• Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia:• — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? • Šiandien spinta užrakinta – Skrisk sau į Mėnulį.• Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUSŠVENTOJI DUONA

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis, Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.

Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius Į pečių malkas kraudavo mama,

- Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos. Duonelė, ji sakydavo, šventa!

Ne veltui, pirmą kepalą pašovus, Žegnodavo jį drebančia ranka. O kai lig soties duonos prižiaumoji, Tai ir į aslą nukrenta pluta.

Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja: - Pakelk, sūnau, duonelę! Ji - šventa.

Justinui Marcinkevičiui

– 80 metų

JUSTINAS MARCINKEVIČIUSŠią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,

Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių. Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest, Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu. Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta. Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai. Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant Tie patys horizontai ir laivai. Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų, Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų, Ir taip kankinamai be tolumų ramu, Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

- Ką šiuo metu rašote ir kada skaitytojai gali tikėtis naujos Jūsų knygos?

- Iš tikrųjų šiuo metu nieko nerašau. Kartais iššoka koks įkyrus eilėraštis. Užrašau. Bet tai nėra kokio nors ilgalaikio projekto dalis. Šiaip jau reikia rasti drąsos ir padėti tašką. Pabraukti visa tai, kas parašyta per gyvenimą, ir pasirašyti apačioje.

Ačiū už dėmesį!

Violeta Jarilinienė, 2010