Agnė Žagrakalytė „Eigulio duktė“

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ (g. 1979) – poetė, eseistė, literatūros kritikė. Išleido du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ (2003) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008), jos poezija versta į septynias užsienio kalbas.

„Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmasis Agnės Žagrakalytės prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais fak-tais ir įvykiais. Išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis – rupų rea-listinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčio-janti poetinė kalba. Autentiškos tikrovės įspūdį dar sustiprina išmoningai dėliojama dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraščiai, žinutės iš spau-dos ir pan.). Knygos centre – Juozas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklau-somos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, dramatiško likimo žmogus. Jis tampa savotišku knygos bendraautoriu – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms mo-terims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė, žinoma prieš-kario vertėja. Žvelgdama iš šių dienų perspektyvos, autorė seka, kaip at-sikartoja likimai – tiek vienos giminės, tiek visos tautos gyvenime.

Pasakoju istorijas, nutikusias nuo 1815 iki 1977 metų – Lietuvoje, Suomijoje, Vorkutoje ir Kazachstane. Seku istorijas apie linus, obelis, bulves, pomidorus, vynuoges, vištas ir žirgus. Istorijas apie lietuvius, karaimus ir žydus, čigonus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, midaus vi-rėjus ir abstinentus, apie žodžių rinkėjus. Redaguodama nuobodų ir, rodos, grafomanišką seniai mirusio giminaičio rankraštį, prisikasiau iki Retų knygų ir rankraščių skyriaus archyvo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bi-bliotekoje, iki KGB tardymo dokumentų. Bet už smulkmenišką archyvų pa-viešinimą man buvo svarbesni klausimai „kas atsitiko” ir „kaip kam baigėsi“.

Agnė ŽagrakalytėISBN 978 9986 16 986 4

9 789986 169864

Eigulio dukte:.

AgneZagrakalyte.

.

byla F 117

.. Agne

ZagrakalyteEigulio dukte: .byla F

117

Edga

ro P

late

lio n

uotr

.

| Eigulio duktė: byla F 1172

| 3

Eigulio dukte:.

AgneZagrakalyte.

.

byla F 117

VILNIUS 2013

Romanas


UDK 821.172-31

Ža66

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

ISBN 978-9986-16-986-4

© Agnė Žagrakalytė, 2013

© Asta Puikienė, dizainas, 2013

© “Tyto alba”, 2013

| 5

Pasakojama remiantis

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Retų knygų ir rankraščių skyriaus byla F 117,

KGB archyvų byla Nr. 4619, Apx. Nr. 8436 / 3,

Juliaus Žagrakalio ir knygos autorės asmeniniais archyvais

| 7

Dabar aš eisiu už septintos kalvelės smuikelio darytis, tu tik aukštai tupėk ir žiūrėk – lapės neįsileisk!

„Katinėlis ir gaidelis“Už pasakas – ačiū mūsų visų tėvams ir seneliams.

Dabar pienelio eisiu dar toliau ieškoti, o jūs tik būkit geri, klausykit – vilko neįsileiskit!

„Ožka ir septyni ožiukai“Už pasakas – ačiū mūsų visų mamoms ir babutėms.

Šešios gražios laputaitės,dar gražesnės uodegaitės,O gaidelis, o septintasprie girnelių prirakintas...

Tik kaukšt katinas, smuikele prisidzyrinęs, ir paskutiniam išlindu-siam lapiukui, ir tą į maišą.

„Katinėlis ir gaidelis“Už pasakas – ačiū mūsų visų dėdėms ir dėdienėms,

tetoms ir tetėnams.

| 9

Gerai.

Taip, tai ne aš parašiau šitą knygą. Ne aš parašiau šitą knygą – šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šitą knygą – ją parašė Antanina. De-tales tikslino Juozo sesuo ir broliai, daugiausia Petras. Jie rašo ir rašo, rašymo apsėsti, rašymu besiguodžiantys, plunksna rausiantys slėptuves. Ne juodos avys po šias baltas lankas ganosi – įgriuvusios katakombos juoduoja. Parašę visa, ką spėjo, jie pradingsta. Ne visi iš karto – iš pra-džių, 1955-aisiais, Antanina, maždaug po dvidešimties metų – Juozas, dar po kelerių – ir Petras. Petro vaikas viską, ką jie surašė, surenka ir išsaugo, Petro vaiko vaikas viską, kas surinkta, perskaito, leidžiasi kelionėn, laužiasi pro sienas, krenta į šulinius, grįžta, negrįžta, niekada suvisam nebegrįžta, sykį paniręs istorijon.

Kartojimosi svaigulys mane užsupa, renku iškarpas, dėlioju, – kaip žmonės save atkartoja, kad ir kurioje kartoje būtų gimę. Išsigąstu tik nuo minties, kad dar nėra mūsų krašte kartos – nuo užgimimo iki mirties, jei mirtis ateina padoriai, kas šimtmetį, – nėra kiemo be tremties, emigracijos, okupacijos, priklausomybės. Visa kartojasi ir ataidi, kartojasi ir ataidi – kas nutinka Upytės paviete, kas atsitinka Skrebotiškio parapijoj, gali nutikti ir Pasvalio parapijoj, ir Vilniaus apskrity, ir Pabaltijy, ir visoj Europoj, ir visoj Eurazijoj, nuo Kinijos iki Brazilijos, ir visur, – jei kas kartą nutiko, tai ramiausiai pasikartos dar kartą, niekas niekada nesikeis, niekas niekada nesikeis, bet.

Šitaip norėtųsi.

| 11

2010 ................

Juo mylimiausia

Ji buvo jo mylimiausia. Manėm, ji buvo jo mylimiausia, Vincutė, pati pirmoji, nedaug apie ją

žinom iš tikro, tik tiek, kiek užrašyta, – žvairuojanti, dėl to dažnai nedrąsi, dėl to dažnai užsiplieskianti.

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo dvi. Baltoji Lelija, Lidija, nedaug apie ją žinom iš tikro, tik tiek, kiek užrašyta, – iš mergaičių gra-žiausia, balčiausia jos oda, Juozas galėjo, netgi privalėjo pagal savo įsitiki-nimus, rinktis iš būrio kuo paprastesnę, su kliautim, – bet kokios auksinės jos kasos, ligi juosmens dryksta per nugarą, išdidi ir pelnytai puikybės pil-noji, dėl to dažnai paleidžia kasą palaidą kristi, banguoti, spangia šviesa aptemdyti kambarį, širdį, – galėjo rinktis, galėjo rinktis kuo nuskriaustes-nę, reikalingą pagalbos ar atjautos, – talentais apdovanota, poetė laiškuos, lyderė laikraštėly, ji šoka, ir marios norėtų taip šokti su ja, – galėjo rink-tis, – bet Lidija skambina gitara, raselė virš lūpos jai, žiba scenos prožek-toriai, Baltoji Lelija, toks jos karališkas vardas, Lidija, mėlynos mėlynos akys, tiesi noselė, turtingų tėvų, kaip ir jis, tik vienturtė, motinos paukš-tužėlis, iščiustyta ir numyluota, dailus paveikslėlis, – kaip jie kartu atrodė, dievai, – savo vertę, nepaisant karštai nuolankaus pamaldumo, žinanti, dėl to dažnai egzaltuota, dėl to mirtinai įžeidi.

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo trys. Lazdynų Voveraitė, Pteromys volans, retas žvėrelis, Rita, Margarita, nedaug apie ją žinom iš tik-


ro, tik tiek, kiek užrašyta, – tyriausias perlas, kantriai išaugintas asketiškai paprastoj geldelėj, stipriausia, tvirčiausia kriauklelė nuo įtampos skylan-čiu kiautu, Margarita, Voveraitė, eigulio duktė, Rygoj gimusi, miške au-gus mergaitė, gydančios yra jos rankos, užglostanti, tvirta jos širdis, Rita, darbščios jos rankos, geležinė valia, tvirtesnis nei plienas yra jos tikėjimas, užuojautos visam pasauliui pilna jos širdis, voverėlė, meilės skiliai sklidina jos širdis Juozapėliui ir turtuos, ir negandoj, žėrintis paveikslėlis, – kaip jie kartu atrodė, dievai, – irkluojantys krašto meldėtas upes, pasauliui ežerus kasantys, minantys dviračius, ratlankiai apsukti virvelėmis, karas ir karas, našlaitė, dukart našlaitė, dėl to užsispyrusi, kiek krauna, tiek neša, o krau-na ir krauna, žmona ir gyvanašlė, skilusi, – blunkančios nuotraukos: čia ji vertėja, Suomijoj su Maila Talvio, vasara, o čia ji valytoja, naktinė sargė, žiema, – talvio reiškia žiemą, Pteromys volans, akys atgręžtos į Šiaurę, retas žvėrelis, dėl to mirtinai trapus.

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo dvi, nes Baltoji Lelija, Li-dija, – Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Pranutė, – iškart po Linkuvos gimnazijos Kaune jį vėl susirado, šitoks užsidegimas, džiovos karštis, neužgyjantis Juozo širdy įdrėskimas liko jos mirtis, iki senatvės apie Pranutę rašys švelniai ir su pasigėrėjimu. Baltoji Lelija, Lidija, Pra-nutė – jau prieš jos mirtį keliai jų buvo atsidaliję, tik per siaubingą nesu-sipratimą, – tegul sugildo kas liežuvius, slidžius kaip šliužai, kad pailsėtų nepliauškę, nuodus kad suturėtų, bet gal toks buvo likimas jaunystės, be rimto reikalo įsiskaudinančios.

Kai šalia visad budėjo Voveraitė, Margarita, eigulio duktė, – Juozapo

biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Antanina, – iškart po Linkuvos gimnazijos Kaune jį vėl susirado, netrukus po Pranutės mirties, po ke-leto metų studijų – advokatas ir vertėja – jie susituokia. Manėm, ji buvo jo mylimiausia, per vėją ir ugnį, ir vandenį, Šiaurę ir Rytus šiauriausius Antanina, – jau prieš jos mirtį kelias jų buvo skilęs, tik per siaubingą nesusipratimą, penkiolika metų atskirti ir įkalinti, veržėsi vėl susieiti, kai baigsis žiema, nebūtų niekad nė atsiskyrę, šilo pavasaris, – kad kas prika-potų žmonių liežuvius, kiek jie kraujo pasauly sukepina, bet gal toks li-

Eigulio duktė: byla F 117 | 13

kimas brandžių širdžių, kai daužos jos permainų metais, likimas širdies, visai sudraskytos.

Kai šalia visad budėjo Vincutė, „mergaitė su viena akia“, – Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Polė, – iškart po Linkuvos gim-nazijos Kaune jį vėl susirado, davęs jai šimtą litų akies operacijai, jam jos žvairumas netrukdė, bet mergaitei tas buvo svarbu.

Mes skaitėm, spėliojom, sekėm istorijas apie laukiančią eigulio dukte-rį ir žydinčią Baltąją Leliją, kuri amžinai šalia –

bet tai buvo pusė tiesos. Šalia mums nematoma visad buvo mergaitė, kuri turėjo čigoniško

kraujo, – Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Povilina, Pauli-na, Paulė, Paulytė, – likimas jiems toks buvo lemtas lygiai prieš du šimtus metų, jei skaičiuosim nuo šiandien.

Atsekiau viską, kas užrašyta.


1863 ................Įbėgo jaunas vyras, baltais šilkiniais marškiniais, odiniais auliniais ba-

tais, vietoj diržo juosta graži, be kepurės, be švarko, kryželis ant krūtinės. Įbėgęs prašė duot kur pasislėpti, nes jį žandarai vejasi. Jakūbonienė

parodė būrį vaikų – matai, viena, nieko negaliu padėti, žūsim visi.Žandarai sakė, kad išveš Sibiran už sukilėlių prilaikymą. Nuo Papilio

jau varė pro Biržus du kaimus. Vaikus, moteris ir senius vežė rogės, o vy-rus pėsčius varė. Rankas ir kojas jungia grandinės. Skamba kaip bažnyčios varpai. Po du greta.

Po kokios savaitės suėmė Jakūbonienę ir visų anksčiau areštuotų vyrų visas moteris ir vaikus suvarė į vieną vietą. Vienas Jakūbonienės vaikas buvo dar lopšy, tai su visu lopšiu nusinešė. Trys vaikai, ketvirtas lopšy. Val-gyt davė tik duonos ir vandens. Išlaikė apie dvi savaites.

Žmonių tiek, kad nebuvo kur gulėti, suklupę susėdę miegojo. Iš viso apie dvidešimt šeimų suvarė, kad melo nepakartotų.Ant tilto gulėjo penki sukilėliai, dar keli į Reformatų gatvės pusę. Vie-

nas dejavo, dar kiek gyvi, tai žandarai badė, kol visai pribaigė, ir mirusius sužnekino durtuvais.

Apie bambą išpjaudavo, pririšdavo prie bačkos ir sukdavo, kol visus vidurius išvyniodavo. Tai buvo prie Astravo, kalne. Kitus suvarydavo žiū-rėt. Buvo dvejos kartuvės.

Ne taip.

Eigulio duktė: byla F 117 | 15

1909 ................ Ant pirmų surištų pėdų šalia keliuko motina pasodina Juozapėlį, skepe-

ta nubraukia burnelę ir eina toliau rugių rišti. Vaikas sėdi, pašioja dobiliukus, dėsto krūvelėn. Išžaliuota letenėlė putni, su duobutėm, tiesiasi prie bitės.

Ne, ne šitaip.

1954 ................ Dažai tokį pomidorą į cukrų ir valgai kaip žemuogę. O, pomidorai –

Balchaše visi juos augina, tatai yra pagrindinis mūsų dienos valgymas. Pačius ankstyvuosius, jei spėji juos išnokinti pirmas, parduosi po 10 rub. už kibirą. Kai jau visiems tie pomidorai užkaista, už penkis kibirus gausi 3 rub., ir tai nenorom mokės.

Sako, už Balchašo pomidorus nėra skanesnių visoje šalyje.Nežinau, ar tiesą kalba, bet pomidorai čia auga sveiki, saulė juos ištisą

dieną nokina, ir jokios ligos nei užkratas jų nepuola. Žalius čia raugina žie-mai, kepa, kiekviename kieme tik tuos pomidorus ir tevalgo, žalius, kep-tus, raugintus, sūdytus, virtus, kai yra cukraus, su cukrum, o! Dažai tada tokį pomidorą į cukrų ir valgai kaip žemuogę apsilaižydamas.

Ir dar ne šitaip.

…

Ir kas, po galais, tau šovė į galvą, prikėlinėti mirusius rašytojus, mirusius vertėjus, dailininkus, seniai jau numirusius, kai šiais laikais ir per gyvus ne-perlipsi? Bet eigulio duktė, eigulio dukters šitaip negalim palikti, per daug žmonių apie ją bent girdėję, per mažai žinančių, per daug lengva užmiršti.

„Eigulio dukterį“ tėvas man įteikė sulaukusiai keturiolikos, kai per garsiai galvojama ir per giliai knisama. Kad pačiam nereiktų pasakot – mat mano tėvas iš tų tyliųjų – padavė surašytą, – rusvas segtuvas su įspaudu „ДЕЛО“, trys atskiros mašinėle pilkai atkaltos apysakos dalys, plonytis rūku išvaškuotas popierius pramaišiui su maišo rudumo lakštais, nutrupėju-siais krašteliais, tad vartyti malonėk atsargiai, kaip labai senus laikraščius ar kalendorius, – lapus versti dera nagu atskiriant viršutinį kampelį – visų spaudinių ir rankraščių jie išsilaiko tvirčiausi.


Taip, kaip ir visi tolimiausi ir nematyti mano pusbroliai, savo laiku ga-vau Antaninos istoriją.

Juozo istoriją. Mat Antaninos istorija iš tikro yra Juozo istorija, kaip ir merginų sū-

kurys yra Juozo istorija, net ir ten Baltosios Lelijos neįtikėtinai daugiau nei Margaritos, Margarita, Rita, šita, besišypsanti liūdnom akim, Tosė, eigulio duktė.

Tai Juozas man papasakojo apie eigulio dukterį. Juozas yra sodininko sūnus.

Juozas yra dailus ūkininkaitis.Juozas yra advokatas.Juozas yra vertėjas.Juozas yra knygų leidėjas.Juozas yra žurnalo „Teisininkas“ redaktorius ir savininkas.Dėstytojas. Vlikininkas. Šventasis?Juozas yra kankinys.Juozas yra kalinys.Juozas yra statybininkas.Juozas yra pomidorų augintojas.Juozas yra vynuogyno sargas.Šūdvežys.Juozas yra selekcininkas mičiurininkas.Traktorininkų buhalteris.Meteorologas.Etnografas.Žodynininkas, renka žodžius „Lietuvių kalbos žodynui“.Rašytojas, minimas Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“.Absoliutus grafomanas.Du kartus vedęs.Bevaikis.Miręs.Mano senelio brolis.

Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo

Stebitės, pone, kad sąžinės priekaištus galima paveldėti. Kaip viską, brangus pone. Turime paveldėti, nes priešingu atveju tai, kas įvyko, nuolat kartosis. Negalima iš paveldo rinktis vien tai, kas mūsų neslegia.

W i e s ł aw My ś l i w s k i , „Traktatas apie pupel ių g l iaudy mą“


Senais laikais Upytė garsėjo ne tiek dvaro didumu, kiek tuo, kad ne-šiojo pavieto vardą. Panevėžio mieste turėjo Teismo rūmus, ten suvažiuo-davo ponai ir bajorai savo kivirčų spręsti.

Šitame paviete Apolinaras Blazevičius valdė palivarkėlį, nedidelę, bet vis dėlto bajorišką gūžtą – ant stataus kalniuko, kai pavasarį paleisdavo sniegą, vanduo iš kiemo taip ir čiurkšdavo žemyn į visas keturias puses, o toliau, kur pasibaigia laukai, iš visų keturių pusių augo miškas. Protėviai atsikėlė į miško vidurį, plynai iškirto vietą sodybai, plėtė kirtimus, rovė ir degino kelmus, pelenais tręšė dirvas ir augino javus. Platūs dabar tai buvo laukai, iš aukštesnės sodybos vietos galėjai matyti melsvas miško sienas. Jauku ir šilta užuovėjoj.

1815 metais atsibastė į Upytės apylinkes čigonų taboras. Aplinkiniai Blazevičiaus miškai buvo labai patogūs taborui apsistoti, tad išskėtė savo šėtras rytiniame miško pakraštyje, netoli kelio, kuriuo palivarko žmonės važiuodavo į Panevėžį.

Štai, važiuoja Blazevičių vienturtis, gal jau bus dvidešimt trejų am-žiaus, iš tolo gali pažinti, kad keliu ne koks ordinarčikas ar baudžiauninkas, bet pats dvaro savininkas rieda vienviečiu brikeliu, apžergęs oda apmuštą sėdynę. Nėra abejonės, kad taboro čigonai gerai jį įsižiūrėjo. Kai meške-riotojas nujaučia, kur daugiau žuvies plauko, į tą vietą meškerę meta.

Kartą palivarkėlin atėjo dvi senos čigonės, siūlydamos bajoraičiui iš-burti ateitį. Kiek pasispyręs, tas ištiesė kairę ranką, atvertė delną būrėjai.

Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo | 19

– Nenoriu ponaičio gąsdinti, bet būk labai atsargus. Tamstos gyvy-bės lūšies dantys tyko. Štai per delną eina jėgos ženklas, jis reiškia didelę valią. Galėtum daug tiek valios turėdamas nuveikti, bet štai panteros dan-tys. Gražus gyvulys, mes jį mėgstam, bet jums, laukų gyventojams, žvėries dantys nelaimę reiškia. Nuo savo nelaimės nepabėgsi, žmogaus žingsnis lėtesnis nei žvėries. Matot, iš visų pusių siaučia miškas, nėra kur išbėg-ti, jei nelaimė ateina iš miško. Kiek ilgai grumsies su savo neprieteliu, aš nežinau, bet jis tamstą nugalės... Juodo žmogaus pagalbos ieškot neieško-ti– tau galvoti, nes tavo plaukai gintariniai. Kitas toks pat žmogus atgims penktoj kartoj, kuri pergyvens didelį ir baisų karą. Jei tai bus moteris, ji kare nepražus, gaus vyrą, kurio bus laukusi iki senatvės dienų. Abu bus ne-bejauni, tad tamstos giminė šitoj kartoj pasibaigs. Tai bus antroji nelaimė, kurios nebepamatysi, bet tavo vardas bus paminėtas.

Apolinaras čigonės delnan spraudžia sidabrinį, kad kuo greičiau palik-tų jo namus. Nelabai pranašystėm jis tiki, bet vis tiek šleikštu.

Motina, pamačius iki tol linksmą sveiką bernioką vis užsigalvojant, įtaria, ar tik kokios mergaitės mieste nesutikęs.

Po metų į namus kita čigonė atėjo. Ne viena, atsivedė mergaitę – žvi-triaakę juodukę, galva nupilta smulkiom garbanėlėm. Pašmirinėjo abi po namus, saugomos namų šeimininkės, išeidama vyresnė mirkteli Apolina-rui – palydėk pro duris, o tai sakysit, kad kas priemenėj prapuolė.

– Prašau tamstos tik vieno žodžio, – jau kieme atsigręžusi, – leisk mums dar kartą ateiti.

– O kas gali uždrausti jums vaikščioti? Po visą svietą malatės ir nieko neatsiklausiate, tik žiūrėkite, kad miško nepadegtumėt.

– Jos vardas Filomena, – stumtelėjo priekin čigoniukę. Ta žybtelėjo ir nuleido akis, tokia žarija po plaukų kupeta, ir išėjo iš

kiemo.Mėnesiai bėgo. Ėmė sapnuotis Apolinarui. Štai atėjo į namus Filome-

na, viena atėjo, ir Apolinaras namie vienas. Abu jie – dideliam sode. „Gra-žūs obuoliai“, – sako Filomena. Ne pirmas jau sapnas toks, tik šiame ji dar pasakė: „Mane tau atsiuntė.“

Apolinaras pasisako motinai. Apie išburtą nelaimę, apie sapnus, iš ku-


rių baisu nubusti, apie sapnus, kai jauti, kad netikrai gyveni, apie tai, kad ne-tiki kada būsiąs laimingas. Pasisako, kaip vien tik stebuklo laukia, o dangus kaip tyčia siunčia jam ženklus, tad jeigu nuo lūšies išgelbės čigonės ranka...

– Vaikeli, ką tu kalbi? Atsipeikėk, esi bajoriško kraujo, kaip į tėvo na-mus parvesi laukinę moterį?!

– Jos vardas Filomena, vadinasi, turėtų būti pakrikštyta.– Miškinė.– Ji nebegrįš į mišką.– Per jaunas esi, nepažįsti čigonų. Tavo namuose ji mirties nesulauks,

nėra nė vieno čigono, žmonių kapuose palaidoto.– Bet aš ją myliu, ir ji tai žino, negi miškas už meilę galėtų būti stip-

resnis? Į bajoro Blazevičiaus namus atėjo Filomena, moteris be pavardės ir be

tėviškės namų. Štai – ponia Filomena Blazevičienė. Giminės vengia šitai ištarti, mie-

liau visai sodybą aplenkia. Pradžioj dėl to liūdna ir apmaudas ima, bet Apolinaras dabar gi ne vienišas – jaunos žmonos pilni namai, kai susilaukė sūnaus, prie vyro širdies dar vienas džiaugsmas.

Bobutė lieka šalta ir abejinga (proto, kad nepriekaištautų sūnui, jai užtenka, reikia tik kantriai laukti, kada išsipildys jos žodis). Kol kas paten-kinta, kad marti į jos tvarką nesikiša. O marčiai atrodo, kad čia visko per daug: užvalkalai, krėslai, divonai, takeliai, rankšluosčiai, visokie griozdai, kurie tik užima erdvę ir dusina.

Lauke ji atgyja. Eina kartu su vyru į parką, laukus, net daržą. Glaudžia galvą prie jo peties, bučiuoja, nežiūrėdama, ar kas mato iš šalies, ar ne – ji nieko tada nenorėdavo matyti.

Jei koks tolimas vyro giminaitis užklysta į namus, baisiai tada nepaten-kinta. Kaisti samovarą, virti arbatą, dėlioti stiklines, lėkštes, peilius, visa kita, kas nereikalinga kasdieniniam valgymui, – kokia sunkenybė!

Apylinkėje netruko pasklisti kalbos, kad dvare čigonė apsigyvenusi. Ponia laukinė: mieganti po alyvų krūmais, srebianti barščius su samčiu, vaikščiojanti po palociaus divonus purvinais batais, alų gerianti iš viso uz-bono ir niekad nesėdanti prie stalo pavalgyti.


Tikrų ir prasimanytų kalbų pilnos žmonių gerklės. Ne tik ponai, baudžiauninkai kraipo galvas – dvarininkutis pakerėtas!Senąją ponią tai žeidžia, bet kenčia ponia, nepila savo šiukšlių į kaimy-

nų daržus, tyli, myli anūką ir sūnų, marčios neapkenčia. O sūnus nieko aplink save nemato ir negirdi, tik vieną Filomeną. Jau-

na, anglies juodumo plaukai, akių blyksniai, bronzinės rankos smulkiais piršteliais, saulės nudegtos blauzdos, laibą liemenį viena ranka apkabinsi.

Žodžiai tik Apolinarui kelia rūpesčio, o kartais ir visai nesuprantami. „Tu nežinai, – sako pati jam, – kad čigonas yra pats liuosiausias žmogus ant svieto, gali mylėti ar vogti nežiūrėdamas, ką kiti pasakys, klauso, gerbia ir pripažįsta tik savo karalių, – visas tad pasaulis mūsų namai, visi miškai, kalnai ir lygumos mūsų!“

Į laukus išėjus dirba kartu su baudžiauninkais, nė trys grėbėjos jos ne-pavytų. Taip sukasi, kad grėblys po grėblio jos rankose lūžta, neradus svei-ko, atims iš darbininkės, kuri arčiau pasipainiojo. Suksis net zvimbdama, kol pavargus dribs ant griovio krašto, ir guli kaip negyva, ar saulė degintų, ar lytų – nesikelia, kol nepailsi.

Nedėldienis Filomenai šventė. Tą dieną ji nieko neverda, nekepa, neperka ir neparduoda. Eina prie

komodos, susirenka karolius, apyrankes, blizgančias sages, plaukų špilke-les, raudonus kaspinėlius, prie krūtinės prisisega didelę šilko rožę. Sukne-lė marguliuoja visokių spalvų lapais, obuoliukais, vynuogių kekėm – kada kokia apsivilks, niekad juodos, bateliai sidabrinėm ar auksuotom roželėm pagražinti. „Moteris turi žibėti nuo pat viršugalvio iki kulnų padelių“, – sakydavo ji anytai ir taip pasidabinus sėsdavo karieton su vyru važiuoti bažnyčion.

Dėl arklio – jau pats Apolinaras kinkydavo patį gražiausią. Bažnyčioje jaunoji ponia niekuomet nesės į lanką ar už krotelių, kur

renkasi kitos bagotos moterys – ji nesiskirdavo su vyru, atsistodavo baž-nyčios viduryje, ties kozelnyčia, ir žibėdavo kaip pilnavidurė aguona tarp žalių diemedžio lapelių.

Pirmomis dienomis po vestuvių Blazevičius žmonėse nekaip jautėsi su savo aguonėle, bet su laiku nejaukumas virto pasididžiavimu – tik jis


vienas parapijoj turi tokią pačią, į kurią visų akys nukreiptos. Dėl to po pa-maldų dar kelis kartus pereidavo per miestą – kad žmonėms pasirodytų.

Vežiko niekad su savim neimdavo. Filomenai, šalia įsitaisiusiai, patik-davo žiūrėti, kaip tvirtai Apolinaras valdo žirgus, kaip įsitempia vadelės, kokie puikūs, kokie sunkiai sutramdomi stainaviniai, – vieškely lengvai kitus vežimus lenkdavo.

Apolinaras visaip stengėsi įtikti savo pačiai, kad tik nenuobodžiautų nuo savųjų atsiskyrusi. Bet juo toliau, juo dažniau vyras pastebi, kad Fi-lomenai kažko trūksta. Kodėl ji nešneki, kodėl nė negirdi vyro raminamų žodžių?

– Ko tau trūksta, mano brangioji, ko nepatenkinta? Anksčiau nebūda-vai tokia užsidarius.

– Man ilgu. Ar esi matęs, kaip čigonė šoka? Ar esi girdėjęs jų muzi-ką? Trenksmo, tarškėjimo – štai ko man reikia, – kad eitų per visą kūną, kraują užvirintų iki pasiutimo! Šokti laisvai, siautulingai – ak, – tu niekada nemokėsi su manim šitaip pašokti. Aš čia narve, kaip dagilėlis. Bet aš miš-ko paukštė, ne narvo. Įleisk erelį į tuos savo pakajus – jis tau visus langus išdaužys, – jėga paukščio laukinio laukinė, sparnai ilgi, akys tik tolumas mato, o tu nori, kad aš čia dusdama būčiau laiminga.

Anyta dažnai mato marčią stovinčią prie lango, žiūrinčią į laukus, į miško pusę, į debesis, praskrendantį žąsų pulką, – kai taip užsigalvos, tai nė berniuko verkimo lopšy negirdi.

Prisimena jaunas dienas, miškuose sukurtus laužus, jaunus čigonio-kus – plačios kelnės, raudoni marškiniai, geltonom juostom persijuosę. O, kaip jie šokdindavo, kaip susimušdavo dėl mergaičių, nepigiai meilė atsi-eina, kiek jėgos ir miklumo suktis iki apsvaigimo!

Piktumas suimdavo ant tetulės, kam ji atvedė į šį svetimą dvarą ir pa-rodė ponaitį ne čigonų giminės. Lengva širdžia ji spjautų į visus turtus, žemę ir trobas, kad galėtų grįžti į mišką, kur ją tėvo kraujas šaukia.

Vieną pavasario dieną, po to, kai jau buvo gimusi ir duktė, Apolina-ras, parvažiavęs iš miesto, namie randa tik savo motiną ir mažąjį Zdislavą. Nei mergytės, nei jos motinos nelikę nė pėdsako. Gal Apolinaras ir jautė,


kad pati gali iš namų išeiti, bet kad šitaip, paslapčiomis? Jam nė žodžio nepasakė, juk nei susibarė, nei susipyko, – gal dar būtų perkalbėjęs? Viskas susimaišo į vieną kratinį: sarmata ir piktumas, meilė ir įtūžis. Kur eiti, kur ieškoti, ką kaltinti?

Ant sienos medžioklinis šautuvas. Staiga panoro jį nusikabinti, užtai-syti, bet ką šauti, – pačiam neaišku.

Apolinaro veidas taip persimainęs. „Bijok tu Dievo“, – surinka pašo-kus motina, būtų laikas priminti anksčiau pasakytus žodžius, bet sūnus ir be to labai susikrimtęs.

Toli negalėjo nueiti. Šautuvo neims, batai auliniai, švarkas, švilpynė.Ilgai klaidžiojo po mišką. Dairėsi ugniavietės ar šėtrų žymės. Šūkavo,

švilpinėjo, – negalėjo jie visi spėti išvažiuoti iš miško.Rytojaus dieną kitam miško krašte ieško, vakariniame, braunasi pro

krūmus, tankynes, košiasi be kelio, takelio, kad tik greičiau, – aklai, kokia akla buvo meilė, į šį mišką atvedusi. Vakarop pajuto dūmų kvapą. Vėjas aptilęs, štai ir papilkėjęs melsvumas pro krūmus. Aikštelė. Ganosi arkliai, riogso dengti vežimai, – rado čigonų stovyklą.

Iš vienos būdos jo sutikti išlindo senyvas vyras.– Ko tamsta ieškai?– Filomenos.– Čia čigonų taboras. Matai aikštę? Turi kuo greičiau iš čia išeiti.– Bet juk miškas priklauso man.– Kai mes iš čia išvažiuosim, jis vėl bus tamstos. O dabar – čigonų. Į

taboro užimtą vietą pašalinis neturi įkelti kojos. Mes miško neišsivešim.– Bet jūs išsivešite mano žmoną. – Ir jos nevešim. Ji laisva čigonė, niekas jai negali uždrausti gyventi

ten, kur patinka. Norės – gyvens čia, norės keltis su mumis – tegul va-žiuoja. Nedrausim jai nei į dvarą grįžti, nei iš jo išeiti. Ir tamsta čigonui neįsakinėsi, kaip ir kur jis turi gyventi. Miško paukščiui žemė ir dangus priklauso, jam nepaliepsi. Ant kokio medžio panori, ant tokio ir nutupia, į debesis pasikelia ar nusileidžia į liekną, suka gūžtą medy ar samanose ant kelmo.

– Bet ji išsinešė mano vaiką.– Vaiką ji grąžins, kai tik jis galės išgyventi be motinos. Tikrai sugrą-


žins, vaikas baltas. Filomena gerai žino, kur tamstos namai, pati nuspręs, kada į juos pareiti.

Namo Apolinaras grįžo jau nakčia, taip ir nepamatęs žmonos. Motinai tepasakė ją radęs. Daugiau kuo nusiskųsti negalėjo, nes vedybos – be jos palaiminimo.

Dar keletą kartų tą vasarą Apolinaras ėjo miškan žmonos tykoti, bet sykį senasis čigonas pasakė: nepersekiok mūsų. Tyliai pasakė, dar tyliau peilis jo kumšty geluonį kyštelėjo.

Prieš pat žiemą vieną vakarą palivarkėly pasirodė jo šeimininkė, ne-šina nė metelių neturinčia dukrele. Apolinaras išskėstom rankom sutiko pačią, paėmė iš jos šilton vilnonėn skaron įmuturiuotą mergytę, įnešė vi-dun, paguldė ant lovos. Filomena apkabino vyrą. Jis jautė, kaip plaka jos širdis, – tankiais springiais šuoliais, it tik ką po vestuvių.

– Pagailėjau tavo vaiko. Jis per silpnas. Tokia mergytė per žiemą čigo-nų pastogėj neišgyvens.

Anyta žiūrėjo į sugrįžusią marčią nė neslėpdama išdidumo, o šioji nei nepasveikino senosios, nei už Zdislavą padėkojo, – atseit, tavo pareiga au-ginti sūnaus kūdikį.

Senoji dvariuko ponia mato, kad sūnaus gyvenimas sugriautas, ir jo-kio kelio nežino, kuriuo jis į bajorišką garbę sugrįžti galėtų. Jau vėliau, kai kartą susigraudinęs Apolinaras bučiavo motinai rankas, prašydamas do-vanoti už paklydimą, ji pasakys ne kunigas esanti ir sūnaus griekų atleisti negalinti. Tada tiesiog atsidavė likimo valiai.

O tas likimas toks. Kai tik ateina pavasaris, marti, tik atsikėlus iš lovos, jau ir prie lango. Ne saulės patekėjimą sveikina – laukia sutarto ženklo.

Niekam neprasitarus iš namų taikydavosi išsprūsti tokiu laiku, kad ne-reikėtų su niekuo atsisveikinti. Net tada, kai gimė antroji duktė. „Mane šau-kia atšilusios žemės kvapas, aš neturiu jėgų jo nepaklausyti. Nepyk už tai.“

Vėliau Filomena ėmė mėčioti pėdas. Išeidavo į kitus miškus, kad būtų sunkiau ją rasti, – nugirdo iš taboro žmonių, jog žada užmušti jos vyrą, jei tas nenustos aplink slankiojęs.


Apolinarui žmonos bėgiojimas iš namų – kaip brūžinimas atšipusiu pjūklu pakaklėje. „Jei kartą išėjai, daugiau negrįžk. Gyvenk miške su savo čigonais.“ Nuo tų žodžių jį sulaikydavo dvi juodos ir viena balta galvutė, trys paukšteliai jo lizde – vaikai visuomet džiūgaudami sutikdavo sugrįž-tančią motiną.

Atėjo 1831-ieji, sukilimo metai. Apolinarą ir patį pašaukė miško balsas. Nuėjo į stainią, pasibalnojo patį greičiausią žirgą. Atsisveikino su motina, išbučiavo vaikelius. Filomenai pasakė: „Dabar juos palieku tavo globai. Manęs laukia didesni darbai. Būk protinga ir nepalik jų vienų. Mo-tina nebepajėgs jų išauginti. Jei negrįšiu, papasakok jiems, kaip tave ir juos tėvas mylėjo.“

Visi girdėjo šituos žodžius. Vyresnysis, Zdislavas, šitai jau gerai suprato. Vėliau jis bus tėvo žodžius persakęs savo dukteriai Uršulei, – ne kitaip,

kaip per Uršulės lūpas ta visa istorija išliko ligi mūsų dienų.Nuo tada, kada Apolinaras išjojo iš namų, nebeturime žinių, kas augi-

no jo vaikus ir kur palaidotos jo motina ir žmona. Žinome tik, kad ir jiems teko išeiti iš savo namų. Apolinaras iš sukilimo negrįžo. Palivarkas buvo konfiskuotas.

…

Po kelių dešimčių metų į toli nuo Upytės esantį Baibokų sodžių pas ūkininką Aukštikalnį atėjo tarnauti mergiotė. Pasisakė esanti Uršulė Bla-zevičiūtė. Niekas tądien nežiūrėjo nei į jos plaukus, sprūstančius iš po skarikės, nei į rudas akis – gaspadinė paklausė, ar mokanti austi aštuonia-nyčius, o gaspadorius pasidomėjo, ar mokės sukrauti didelius vežimus. Drūtos rankos ir šiurkštūs delnai rodė, kad mergina darbo nebijo.

Linksmas Blazevičiūtės būdas ir greiti žingsniai patiko Aukštikalnio žmonėms. Metus atitarnavusi, apsiėmė kitiems, net paviržio neėmė. Sa-kėsi, namai toli, geriau žiemą prabūsianti pas ūkininką. Audimo daug – mergiotė pravers.

Antrieji metai pas Aukštikalnius nebuvo tokie sklandūs, – samdinė nė iki pabaigos nebegalėjo išbūti. Kas dėl to kaltas? Tokiais atsitikimais retai


kada būna sąmoningos kaltės. Viską sumaišo nevaldomi jausmai. Į rudens pusę reikalai susipynė taip, kad gaspadinė nieko nelaukdama pasakė Uršu-lei išeiti. Tuojau pat.

Dėl algos ginčų nebuvo. Užmokėjo viską, kad tik greičiau mergiotė dingtų iš jų gryčios.

Štai tada pasirodė, kad samdinę išvaryti jau tikrai per vėlu. Su ja iš-eina ir gaspadorių sūnus Juozapatas. Išeina kaip stovi, tik savo nešiotus drabužius pasiima. Tėvas jam neduoda nė rublio kelionei. Motina – nei pagalvės, nei duknų.

Uršulė per ilgus tarnavimo metus turėjo kiek pinigų susidėjus, tačiau pastogei susilipdyti jų per mažai, tad po šliūbo jau abu ėjo tarnauti.

Uršulė dėl to nesikrimto, buvo papratusi eiti per žmones ir nešioti su savim visą mantą. Kitaip visa tai išgyveno Juozapatas. Dar norėjo priešin-tis motinos valiai, bet ta stačiai atsakė: kaip nesiklausei motinos, kai susi-dėjai su merga, taip dabar nesiklausk, kaip toliau su ja gyvensi.

Tarnaujant jiems gimė pirmasai sūnus, – namų gaspadinė pati nuvežė krikštyti, parvežė – Evaristą, motinos parinktu vardu.

Juozapatas tai gaspadinei statė naują klėtį, ten ji visiems trims leido ir ap-sigyventi, bet ilgai šeimynėlė neužsibuvo – netrukus juos pasikvietė į miestą nutekėjusi Juozapato sesuo Teofilė. Ji nesmerkė brolio, kaip tėvai. Jeigu jau Dievas broliui protą sumaišė, reikia padėti iš tos balos išbristi. Jai patiko ir brolio berniukas, juodas kaip angliukas, tikras motinos vaikas, – šitas turės išaugti labai gražus vyras, visos miesto mergiotės čiulps, į jį žiūrėdamos.

Nagingas pasirodo esąs Juozapatas. Kausto arklius, lenkia ratlankius, siūna akėjamuosius pavalkus, veja viržius, išdirba skūras naginėms. Svar-biausia – gražiai dirba kubilus, rėčkas ir medinius kibirus. Turgun su to-kiais daiktais išleidžia pačią, – jo moteriai turgus gerai eidavo, retai kokią rėčkelę atgal parsiveš, net melžtuves ir sviesto muštokes išparduodavo.

Juozapato tėvas, sužinojęs, kad sūnus mieste visokius medinius rakan-dus išmokęs dirbti, gailėjosi jį iš namų išleidęs, bet kviesti atgal išdidumas neleido. Į miestą nuvažiavęs nė pas dukterį nesustodavo, apie Juozapatą nė neužsimindavo. Nebėr sūnaus.

Gal būtų kitaip į marčią pažiūrėjęs, jei būtų žinojęs jos giminės isto-riją. Juk Apolinaras Blazevičius mėgdavo pasigirti, kad jo seneliai buvę


kunigaikščių sekretoriais ir maršalkomis, giminėj net vyskupų yra buvę, esą Blazevičiai paeiną iš garsios septynioliktojo amžiaus Belazarų giminės. Upytės pavieto gyventojui žinoma, kad maršalkos Kristupo sūnus Jurgis buvo Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčios klebonas, vėliau tapęs net Vilniaus vyskupu. Kai kazokai ir maskvėnai užpuolė Lietuvą, tai jis išvežė ir paslėpė šv. Kazimiero brangenybes, tuo visame krašte pagarsėjo.

Apolinaro vaikams išsiblaškius po žmones, pasimiršo ir tie pasakoji-mai. Uršulės atminty liko tėvo istorijos apie senelio gyvenimą, šias pasa-kas ji didžiuodamasi kartais sekdavo artimiesiems. O savo uošvio akyse tebuvo neturtinga samdinė, einanti nuo vieno gaspadoriaus pas kitą, be kraičio, be savos pastogės, bedalių bedalė...

Vargas yra labai geras mokytojas. Jis išmoko tokių dalykų, apie kuriuos gerai gyvendami mes nė sapnuoti nesapnuojam.

Juozapatas prakutęs nusižiūri krūmų kertelę, su prastu keliuku, vingiuo-jančiu pro krūmus ir dumbravas, – švogeris tokios negailės. Atidavė ne už dyką, surašė pirkimo sutartį – žemė už darbą, ką Juozapatas pas juos dirbo.

– Tik aš to Koto krūmų nenoriu, – purtėsi Aukštikalnis. – Mano šniūras prie jo neprieina, – aiškino sesuo. – Bet ko tau bijoti

budelio krūmų, jei paties budelio nebėra. – Visi sako, kad ten vaidinasi, ir vaiduokliai yra ne vieną žmogų pa-

smaugę. Pro Apaščią eidamas, visada išsilenkiu Katnialankės, – vis atrodo, kad iš ten stovinčios trobelės išlįs ūsuotis, laikydamas storas vadžias ran-kose, užmes ant kaklo kilpą ir ves ant Kartuvių kalno.

– Ką mes darysim tokioj maklynėj? Vieta pempėms perėtis ir var-lėms kurkti, bet ne žmonėms gyventi. Dar vaikas prigers kur tame liekne įklimpęs.

– Nedaug ką tavo galva tesupranta. Iš kur pinigo imsi, pirkdamas žemę miesto vidury? Reikės gryčią statyti, sienojus pirkti, išeis tos tavo kapei-kos kaip slidi žuvelė pro pirštus, nespėsi nė suspausti, o čia žemę tuoj pat atiduoda.

Kirto krūmus, kasė griovius – kitaip ateis pavasaris ir nuplauks visa grytelė, vanduo visą kertę užlieja.

Gryčiutė išėjo tokia maža, visai panaši į pirtelę, švogeris piktai net pa-


sijuokė, kad tokioje vargiai kalė su vaikais sutilptų – nė jokios kamarėlės, nė jokio užkambario, langelių tik du – iš galo ir iš šono, – tik kiek didesni nei pirties, po keturias kvatarkas su stiklais, ne ryzais užkamšyti. Stogas šiaudinis, sesuo davė rugių išsikrėsti, dykai, kaip naujakuriui, – grūdai liks jai, o šiaudai – Juozapatui. Durys tokio aukštumo, kad vyras ar moteris įeidami turėjo galvą nulenkti, jei nenorėjo guzo kaktoj.

Prie žemės prigludus trobelė miesto pakrašty labai skurdžiai atrodė, bet ir vėjas neturėjo už ko užsikabinti – sienų neprapūtė. Viduj pečiukas, kaminėlis per stogą iškištas, tad dūmai akių negraužė, žabų turėjo iš pri-sikirstų krūmų, pirkti nereiks. Jiems aišku, kad grytelė laikina, tam kar-tui galvai priglausti, keletą metų pragyventi. Susispausti. Vienoje kertėje Juozapato kirviai, obliai, kaltai, plaktukai, vinys, lentelės, lankeliai, kitoje kertėje Uršulės puodai, bliūdai, kibirai, – lovelė pasieny, kartis drabužiams pasidžiauti – palubėj. Kai viskas talpiai susidėstė į savo vietas, Uršulei net patiko ta trobelė. Taip arti vienas kito galės jie būti visas dienas, norėdami neišsiskirs... Bet kaimynui užėjus nebus kur kojos pastatyti. Juozapatas dėl to galvos nekvaršino: kam čia reikia svetimų žmonių. Tik išlaidos. Jei kas norės pakalbėti, gali ir kieme susitikti.

Juozapato kertėj su laiku visai nebėr vietos, kiekvienas naujai padirbtas kubilėlis iki turgadienio sau padėjimo reikalauja, tad sugalvoja pasistatyti kitą tokią pat trobelę sodybos pakrašty. Su dumplėmis, su žaizdru – galės ten geležį pašildyti ir lankstys, kaip norės.

Gauna nebrangiai sienojų, stogą uždengia lentelėmis – šiaudai gali nuo žiežirbų užsidegti. Taip išdygo kalvė Aukštikalnio sodyboje. Greitai ją to krašto ūkininkai pamatė. Kam reikia arklius pakaustyti, kam roges, ra-tus apkaustyti, – visi pas Aukštikalnį. Su bačkom ir kubilėliais Juozapatas pasimeta – nebesuspės visko, o kalvė pasirodo pelningesnė. Ir gyvenimas linksmesnis – prisirinkdavo žmonių, pasakų visokių prisakydavo.

Aukštikalnienė kaimynėms niekad nesiskųsdavo, kad jai nepakanka vietos, nei vyrui nepriekaištavo, kad kelintus metus turi pirty gyventi. Su-sirūpino pajutus, kad šeimyna gali padidėti – kur reiks lopšį kabinti? Visos kertės užimtos, tik pačiam vidury vos apsisuksi.


– Negi prisieis mums pirkti tą grafo šuninyčią?Ėjo kalbos, kad grafas savo šunims pastatė naują kūtę, o senąją par-

duoda nusikeltinai, – ši dar nesukirmijusi, tik stogą naują reikės dengti.– Su tokia mažiau darbo, kaip statyti gryčią iš naujų medžių. Ir lubos

dar geros – nereikės lentų ieškoti.Nupirkęs trobą septynių sieksnių ilgumo, trijų platumo, pasitelkė švo-

gerį talkon, išsiardė ir susivežė. – Dabar galėsi vaikus auginti, – pasakė pačiai.

– Sakiau, prašiau, kad lubų lentas gražiau suleistų. Ėmė ir sukrovė vieną ant kitos kaip pakliuvo. Kur siauriau, kur plačiau išėjo, su šakom, įskilimais, kaip tikroj šuninyčioj. Arba durys. Kokios čia durys padarytos į kuknią. Jeigu moteris turi dvilinka susilenkti, tai kaip vyras pralįs? Kokios buvo, tokias paliko. Ne grafai vaikščios, sako, žiūrėk, kad vanduo už apy-kaklės nevarvėtų. Gal prasigyvensim, pasitaisysim. Lubas vopna pabaldy-sim, sienas popieriais išklijuosim. Kad tik blakių nebūtume atsivežę, tada čiulptų kraują visą amžių.

Mes jau neturėsim geros trobos... Nebaigėm stogo dengti, o jau nau-ji vėjai Juozapato galvoj, – susiuostė su Jakūboniais, apie malūną kalba. Kelnes, sakau, numaus tau tie seni miesčionys, tik su jais susidėk. O jis vis savo, jei šovė kas į galvą, tai be adatos neiškrapštysi. Vėjas, matai, suks jiems girnas, o malūnininkas tik sėdės ant maišo ir variokus skaičiuos.

Aš sakau, žiūrėk kokio desentino žemės, net bulvelių nėra kur pasiso-dinti. Kur tik praknisam sodybą – visur vanduo. Kopūstai užauga, burokai irgi dar neprigeria, bet bulves bijau sodinti, reikia kasti dar kiek gilesnį griovį, o tai rudenį iš bulvių viena košė paliks, nei virti nebereikės. Atsikė-lėm ir įlindom į tą balą.

…

Jakūbonis sakė:– Tegu tavo bus žemė ir darbas, aš nupirksiu girnas ir medį statyboms.

Paskui malsim abu.Kad tokie kompanionai gali malūną pastatyti – visi tikėjo, bet kad


sparnai girnas suks – tai ne vienas galvą pakrapštė: tokiame liekne niekas malūnų nestato.

Aukštikalnis sukvietė talkon visą Jakūbonių šeimyną, pririnko iš lau-kų daug akmenų, sumūrijo aukštą padamentą, ant jo subudavojo („sule-bedijo“ – sakė žmonės) malūno sienas.

– Dabar bus kaip ir ant kalno mano malūnas, o gražumo nėra ko žiūrė-ti, jei kiekvieną akmenėlį šlifuosiu, tai ir pasensiu bestatydamas.

Taip miesto pakrašty išdygsta grybas, kurį miesčionys Aukštikalnio malūnu vadina, tarytum Jakūbonis nė piršto nebūtų pridėjęs.

Girnos vienos, prastam malimui. Jei kas norės pikliaus, važiuos į As-travą, ten grafas užtvenkė ežerą, vanduo jam suko girnas.

Diena graži malūnui paleisti. Susirinko kaimynai iš Pakluonės gatvės, dar kiti iš Vilniaus gatvės, atėjo visi, kurie Jakūbonius pažino, o vaikų – visa kirbinė susirinko, visiems norėjosi pamatyti, kaip vėjas malūną suks.

– Tolyn nuo malūno, keriaukšliai! – gainiojo vaikus Meržvinskienė, – čia jums ne ant medinio arklio jodinėti, – paukštels sparnas per pakaušį, ir vienu bus mažiau!

– Kur tu, varliūkšti, įsikerėblinai, – pamatė Uršulė savo Evaristą žilvity ant šakos, – apsisuks galva ir pliumptelsi žemėn!

Vaikas nieko negirdi, akių atplėšti negali: štai tėvas pasuko malūno kepurę į pietryčių pusę, – nuo čia joks medelis vėjo neužstoja, – išskėtė vieno sparno šėtras, paskui kitą nuleido žemyn, tada trečią, ketvirtą... Ja-kūbonis patempė už virvės, meška pasikėlė nuo skersinio veleno, ir spar-nai pradėjo suktis: džiož, džiož, džiož...

– Paleist girnas, – šūkteli Juozapatas, – užpilt grūdų!Iš karto sulėtėjo sparnų sukimasis. Per čebato aulą pradėjo byrėti mil-

tai į maišą.– Smulkūs, nors pyragą kepk, – įkišusi ranką pasako Uršulė.Moters akys žiba – savo miltai. O kiek dar dulkių prisišluos kiaulei.

Paliks kapeika kišenėj.Džiaugiasi ir visi kiti, aplink susirinkę, – malūnas pašonėj, nebereiks

niekur toli važiuoti.– Dabar, Aukštikalni, statyk bačką, – pliaukšteli per petį Jakūbonis.


– Mes malūną statėm, tai magaryčias turi kaimynai statyti. Jiems, negi sau malsim. Bačkelę ar puskvortę išgerti vis tiek reikia.

Norom nenorom susimetė visi po pusrublį. Žinojo, kad iš Aukšti-kalnio nė gaidžio plunksnos neišpeš, o tokios šventės be nieko praleisti nesinorėjo. Vis jau kiek pigiau čia turės malti nei grafo malūne, – kitaip žmonių iš ten neatitrauks.

Išgertuvėms įpusėjus, Jakūbonis atsistojo ir labai balsiai pasakė: – Šią savaitę visiems nemokamai malame! Tegul žino visas miestas,

kad naujas malūnas pastatytas.Aukštikalnis jau žiojosi, norėdamas prieštarauti, bet pati timptelėjo

už skverno, neleisdama nė atsistoti.– Pirmas tris dienas aš malu. Aš, – lyg norėdamas sutvirtinti savo žo-

džius, pridėjo Jakūbonis. – O kitas tris dienas mals Aukštikalnis. Taip pasi-vaduodami ir dirbsim. Kuris kiek užmalsim, tiek ir turėsim pajamų.

– Kuris smulkiau rugelius mals, pas tą ir važiuosim, – dėstė Mikonis iš Vilniaus gatvės. – O kamaroj tikrai nebemalsim. Suk, suk, būdavo, nuo gaidžių – ir rankas įsopsta, ir strėnas pradeda gelti.

– Štai, ponia Meržvinskienė mums atsiuntė šviežienos, – nedrąsiai nešė į stalą Uršulė garuojantį dubenį su dešromis ir paspirgintais lašinėliais.

– Šauni, šauni mano seselė, – vėl nuo suolo šoko Juozapatas. – Ange-las, ne moteris, žino, kad tie Liausadai, Mikoniai tik arielką moka lakti, o kad pilvas gurguliuoja, tai pamiršta. Pjaukit, sveteliai, sotinkitės, nedažnai toks balius pas mus pasitaiko.

– Gal dar iš viso pirmas, – atsiliepė Jakūbonis. – Kiek jau metų mūsų kiemai susieina, o ir jūsų Janytės krikštynos sausai praėjo.

– Kur čia baliavosim, ant kelmo sėdėdami, – teisinosi Juozapatas. – Negi ant dumplių arielką gersi, – kiek čia seniai žmoniškesnę gryčią pa-sistatėm.

– Gal negreitai ir kitą kartą gersim, – palingavo galvą Mikonis.– Kad jau malūnininkas nesubaliavos, tai, matos, sūdna diena nebeto-

li, – nesutiko Miežiūnas. – Kai tik prasigyvens Juozapatas, pradėsim naują užsiėmimą. Aš gi ant ežero gyvenu – griekas būtų žuvies nepagauti. Jei-gu jau kaimynai pradėjom pusininkauti, tai ir tinklus pirksim iš pusės. Aš vandens nebijau, o su grafu vis kaip nors susikalbėsim.


– Nebūtų grafas, kad nemokėtų pinigo spausti, nė surūdijusio grašio tau nedovanos. Už žemę paskutines kapeikas surenka. Sako, visi mūsų na-mai ant dvaro žemės, – porino Mikonis.

– Ant dvaro žemės, – nusispjovė į šoną Juozapatas. – Dabar dar kiek per anksti, tegul baudžiava dar kiek pasimiršta. Matysim, kaip toliau bus. Pirma reikia ant stipresnės žemės atsistoti. Kad ir mūsų malūnas, manot, prie dūšios grafui? Tikras pagalys rato stipinuos. Tegul jo malūno nesu-stabdys, bet kapeiką nutrauks.

Svetimiems žmonėms išsiskirsčius, Uršulė pasidairė po gryčią, mato – tik mažoji Joana sėdi ant lovos, tarp keliukų įsispraudus lėlę ir pešioja jai plaukelius.

– Kurgi Evaristas?– Nėla.Motinai dingt negera mintis, bėga į kiemą, šast link malūno – ogi snar-

gliukas jau netoli veleno užsikapstęs! Tekina per kluoną, pribėgus arčiau sulėtina žingsnius, kad neišgąsdintų vaiko. O tas, stipriai kabindamasis už sparno skersinių, tik lipa, tik skubinasi aukštyn, kaip kopėčiom. Atsigrįžęs ir pamatęs motiną, supranta, kad gaus pylos, ir pasileidžia žemyn. Motina nusilaužia karklo žabą, pastveria už pakarpos sprunkantį vaiką ir išvanoja užpakalį.

– Ar atsiminsi kitą kartą, kad ant sparnų karstytis negalima? Kad man nė artyn prie malūno, jei dar kartą pamatysiu, triskart tiek įkrėsiu, galėsi srėbti buzą iš kaušo kaip Pudelis.

Prigąsdino, prigrumeno vaiką. Ne mažiau ir pati išsigandusi – o kas at-sitiks, jei, malūnui sukantis, vaikas po sparnu palįs? Vienas trekštelėjimas, ir šonkaulių nebesurinksi.

…

Bendrininkai susitarė, kad pirmadienį, antradienį ir trečiadienį mals Jakūbonis, o likusias tris dienas – Aukštikalnis.

– Man tegul bus tas pasturgalėlis, – kukliai sutiko Juozapatas, bet slaptai puoselėjo mintį, kad ketvirtadienis – turgaus diena, daugiau iš sodžiaus atva-žiuos, o ir miesčionys, turguje nusipirkę maišelį, tiesiai į malūną patrauks.


Aukštikalniui malūnas pašonėj. Jei Jakūbonis kokią dieną patingi atei-ti – jis ir sutrina maišelį – atliekama kapeika ir yra kišenėje

Pirmas kivirčas – dėl malūno šlavimo. Juozapatas nori, kad visas die-nas malūną šluotų jo pati. Jakūbonis nesutinka. Kai jis mala, tegul šluoja Jakūbonienė.

– Kaip tavo pati eis per miestą su šiukšlių maišeliu? Kas patikės, kad malūnininko moteris šiukšles nešasi namo? Sakys, miltus vagia, – jums ir mums nešlovę užtrauks.

Jakūbonis nenusileidžia:– Kas tavo uždirbta – tau, kas mano – man. Šiukšlės ne šiukšlės, dulkės

ne dulkės – mano šeimyna didesnė, man ir kiaulių reikia daugiau auginti.Šįkart Uršulė Jakūbonio pusę palaiko, dar žmonės juoksis, kad malū-

nininkai dėl šiukšlių susivaidijo: – Man ir savo darbo namie pakanka. Susiverpti, išsiausti, vaikus ap-

siūti, apskalbti, valgyti virti, indus plauti, sviestą mušti, daržus nusiravėti, žabų prisikapoti, – tik sukis – lėk ir lėk, liežuvį iškišus. Nėra kada nė su žmogum susieiti, o čia dar prigalvos kiekvieną dieną malūno grindis šluo-ti. Kad nors tos lentos būtų žmoniškai suklotos! Dabar – kalnai, pakalnės, ramčiai, plyšiai, šakos atsikišusios, visur atpleišėję, amžinai prisižardę tos skylės, krapštyk, krapštyk, jei nori švariai išvalyti.

Ginčas pasiekia teismą.Aukštikalnis net advokatą nusisamdo. Jakūbonis jau linkęs nusileisti,

bet jo pati pasipriešina.Kartą nusileisi – paskui visą laiką ant tavęs jodinės, ko gero, nė į ma-

lūną nebeįsileis!– Kaip buvot susitarę dėl dulkių? – klausia teisėjas.– Nagi kalbos iš anksto nebuvo, – pripažįsta abu. – Bendrai statėm ir

malti sukalbėjom pasikeisdami.– Tai ir malūną šluokit pasikeisdami, – nusprendžia teisėjas.Aukštikalnis apeliuoja į Panevėžį. Negi vienai dienai galios sprendi-

mas – keleriems metams. Vėl abudu važiuoja, vėl teisėjams aiškinasi. Bet ir Panevėžyje Aukštikalnis teisybės neranda, prisieina taikytis su Jakūboniu.

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ (g. 1979) – poetė, eseistė, literatūros kritikė. Išleido du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ (2003) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008), jos poezija versta į septynias užsienio kalbas.

„Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmasis Agnės Žagrakalytės prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais fak-tais ir įvykiais. Išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis – rupų rea-listinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčio-janti poetinė kalba. Autentiškos tikrovės įspūdį dar sustiprina išmoningai dėliojama dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraščiai, žinutės iš spau-dos ir pan.). Knygos centre – Juozas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklau-somos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, dramatiško likimo žmogus. Jis tampa savotišku knygos bendraautoriu – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms mo-terims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė, žinoma prieš-kario vertėja. Žvelgdama iš šių dienų perspektyvos, autorė seka, kaip at-sikartoja likimai – tiek vienos giminės, tiek visos tautos gyvenime.

Pasakoju istorijas, nutikusias nuo 1815 iki 1977 metų – Lietuvoje, Suomijoje, Vorkutoje ir Kazachstane. Seku istorijas apie linus, obelis, bulves, pomidorus, vynuoges, vištas ir žirgus. Istorijas apie lietuvius, karaimus ir žydus, čigonus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, midaus vi-rėjus ir abstinentus, apie žodžių rinkėjus. Redaguodama nuobodų ir, rodos, grafomanišką seniai mirusio giminaičio rankraštį, prisikasiau iki Retų knygų ir rankraščių skyriaus archyvo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bi-bliotekoje, iki KGB tardymo dokumentų. Bet už smulkmenišką archyvų pa-viešinimą man buvo svarbesni klausimai „kas atsitiko” ir „kaip kam baigėsi“.

Agnė ŽagrakalytėISBN 978 9986 16 986 4

9 789986 169864

Eigulio dukte:.

AgneZagrakalyte.

.

byla F 117

.. Agne

ZagrakalyteEigulio dukte: .byla F

117

Edga

ro P

late

lio n

uotr

.

Documents

Agnė Žagrakalytė „Eigulio duktė“