Su Suvalkijoje žinomo šeimyninio ekologinio ūkio šeimininke, tautinio paveldo ir sveikos gyvensenos puoselėtoja Vilija ŽEMAITIENE kalbamės, kaip paprastam lietuviui išgyventi. Kaip išlaikyti savo baltiškąjį orumą? Mylėti ir saugoti tai, kas užrašyta tautos genuose? Kaip apskritai gyventi ir ką daryti, kad užsieniuose iškrikę vaikai sugrįžtų namo?

- Jūsų ūkis - lyg ta išrekla-muota Prancūzijos smulkaus šeimyninio ūkio ląstelė. Darote patys viską - nuo sėklos išbėri-mo į žemę iki joje užaugintų produktų perdirbimo. Spausti iš daržovių sultis yra viena, o kepti duoną - kita. Kas išmokė apsieiti su duona?

- Duonkubilį padovanojo sena moteris, iš kurios pirkome rąstus klėčiai. Gavau tą duonkubilį, ir kas iš to, duonos kepti nemokėjau. Nu-švitimas atėjo perskaičius Pranės Dundulienės knygą, kurioje radau, kad negalima numarinti dovanoto raugo, kad tai esą labai blogai ir didžiausias buvusios šeimininkės įžeidimas. Pasikviečiau iš gretimo kaimo seną duonos kepėją, atgai-vinome raugą, iškepėme duoną, surengėme šventę. Mūsų darbe reikia mokėti viską. Aš moku vai-ruoti traktorius, sunkvežimius, vy-ras nori nenori turi padėti man prie duonos kepimo. Kepame juodą ru-ginę duoną su kmynais, cibulinę ruginę ir kvietinį raugintą ragaišį. Reikėtų gamybą plėsti, bet aš gal-voju, kad vaikantis kiekybės gresia pabėgti nuo kokybės. Jeigu mezgė-ja nuo virbalų pereis prie mezgimo mašinos, kažin ar jos kojinės bus tokios geros, kaip rankų darbo.

Mes neturime savo duonos ko-kybės ženklo. Esu nusivylusi tam tikrais ženklais. Štai šimtalapis pri-pažintas kulinarinio paveldo pro-duktu. Koks paveldas, jeigu jame yra palmių aliejaus? Totoriai tikrai nepylė palmių aliejaus į savo pyra-gą. Aš nesiveržiu į jokius ženklus, medalių kabinimą. Man užtenka ži-noti, kad mano sąžinei gerai dėl to, ką į duoną įdėjau. Žinau, kad mano rugiai šviežiai sumalti, ne bet ko-kiomis, o titnaginėmis girnomis sumalti. Mums girnas pardavęs se-nelis, turėjo jas dvejas, titnagines ir akmenines. Ar kiaulėms grūdus malsite, ar duoną kepsite, klausė. Viskas tuo buvo pasakyta. Mes re-miamės senolių patirtimi, kam dvi-ratį iš naujo išradinėti. Gerai, kad moterys namuose pačios kepa duo-ną savo šeimai, įdeda savo meilę, bet visada reikia žiūrėti, iš ko kepi, stengtis gerus miltus nusipirkti. Parduotuvės rupūs ruginiai yra tas pats, kas per sietą išbyrėję mūsų smulkiausi miltai. Manęs kartais klausia, ar dedate dar ko papildo-mai į duoną. Neįsivaizduoju, kaip prie to, ką sukūrė gamta, gali dar ką pridėti. Su luobu sumaltas grū-das yra dangaus sukurtas, ir nieko prie jo dėti nebereikia.

- Televizijoje dažnai šmė-žuoja reklama, kurioje mergina

atidaro siuntinuką, o jame - bal-tos duonos kepalas. Merginos veidas nušvinta. Ką emigrantui reiškia lietuviška duona?

- Lietuviui siuntinys su lietu-viška duona yra akimirka, jausmas, kad visa tai, ką šiuo metu darai, ma-tai, girdi, jau esi anksčiau matęs, jautęs ar girdėjęs. Kas užsitepti ant kvepiančios duonos riekės gerų kiaulienos taukų ir mintimis sugrįž-ti į vaikystę. Tas pats iš Lietuvos atkeliavus linkėjimams su duonos kepalu. Duona - tai priminimas, ką gimtinėje turėjai geriausia. Emi-grantai užsienyje nėra alkani, bet ragaudami gimtinės maisto jie pa-tiria labai gerus jausmus. Žinau, nes pati į anapus Baltijos keliaujan-čius autobusiukus perduodu siun-tinius. Duktė sako: „Mamyt, kai ant tavo iškeptos geros duonos užside-du blogą mėsą, išeina gana norma-lus maistas.“ Duona pirmiausia yra

visa ko pagrindas. Juk linkėdamas gero žmogui niekas nesako: linkiu, kad ant stalo visada turėtum kiau-šinių, o sako: linkiu, kad ant tavo stalo niekada netrūktų duonos.

- Jeigu teisingai supratau, šeimoje jūs taip pat turite emi-grantų. Ar galima reikalauti, kad jauni žmonės neišvažiuotų?

- Jau per daug mūsų išvažiavu-sių. Tie, kurie po mokyklos išvažia-vo, nesimokė, jau užsidirbo pinigų, perkasi sklypus, ruošiasi statyti na-mus, jie jau turi pagrindą čia gyven-ti. O tie, kurie mokosi magistran-tūrose, neturi nieko. Tokių magis-trų tūkstančiai, ir jų nereikia. Dėkis kur nori, tu nereikalingas šitoje valstybėje. Jeigu jaunuolis negauna bent pusantro tūkstančio į rankas, vadinasi, jis nereikalingas. Daug pa-žįstu jaunų žmonių, kurie jau dirb-tų įmonėje už tiek pinigų. Jie nori

Lietuvoje kaupti patirtį, daryti kar-jerą, bet niekas jiems nepadeda. Mano vyresnioji duktė išvažiavo į Angliją. Prikalbėjau, buvo grįžę su draugu, siūliau jiems kepti duoną. Paskyrėme jiems rugių plotelį, pa-tys gavo girnomis malti grūdus, pa-tys minkė, kepė duoną. Patys vežė į ūkininkų turgelį. Ištvermės užte-ko nuo rugsėjo iki Naujųjų metų. Jiems buvo labai sunku, už pajamas, kurias čia gavo, jie nesutiko likti. Apgailestavo, beveik viską, ką už-dirba, į automobilio baką supila. Nei pramogoms, nei tuo labiau taupy-mui nelieka. Patyriau tokią euforiją, kai duktė grįžo, galvojau, jau pasi-liks, užkibs. (Gal dar ne vėlu?) Man gėda, kad nesugebėjau sukurti savo vaikams darbo vietų. Sakote, jie pa-tys galėjo sukurti? Vis tiek aš pri-siimu kaltę. Dėl to, kad jų netenki-na tai, ką čia turime.

- Jaunus žmones į užsienį dažniausiai išveja ne skurdas, o skurdo baimė. O ji kasmet tampa vis grėsmingesnė. Sta-tistikos departamento duome-nimis, žemiau skurdo ribos per-nai gyveno beveik 21 proc. ša-lies gyventojų. Ar jūs sutiktu-mėte, kad mes iš tiesų gyvena-me taip apgailėtinai, ką reikėtų daryti, kad žmonės bent turėtų ką valgyti?

- Skurdo daug, bet ir nemažai tokių, kuriems patinka skursti. Vis-kas priklauso nuo suvokimo. Jeigu kaimo žmogus turi žemės prie na-mų, bet neaugina jokių daržovių, vištų, tik per dienas sėdi prie kom-piuterio, lošia kortomis ir laukia pašalpų dienos, ar tai vadinasi skurdas? Arba tos nelabai tvarkin-gos vaikus auginančios motinos, kurios prašosi darbo, o gavusios atlyginimą lekia į parduotuves, pri-siperka, kas po ranka, kai pačių že-mė prie namų apleista. Jos skun-džiasi, dirbti žemę nesą laiko, daug rankų darbo. O kas be darbo atsi-randa? Tikrąja prasme skursta tie miesto seneliai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gauna labai mažas pensijas. Nusiperka vaistų, sumo-ka mokesčius, nelabai kas ir lieka. Mano supratimu, nuo miesto ko-munikacijų nepriklausomi žmonės tikrai gali pragyventi. Nuėjęs ūki-ninkui padėti per javapjūtę, viš-toms kviečių tikrai gausi.

- Ar turtingesni tapsime tik taupydami maistą? Gal turtin-gesni būtume, jei tausotume gamtą, grąžintume jai tai, ką paėmėme, o ne išmėtytume į šiukšlių konteinerius?

- Pasitaiko, ir mes parsinešame iš parduotuvės kandimis užkrėstų grūdų, bet į šiukšlių konteinerį nieko nemetame. Turime paukš-čių, tvenkiny žuvyčių, su jais pa-sidalijame. Aš tai vertinu paprastai - iš vienos būsenos perėjimą į kitą. Sutinku, daug maisto išmetama. Galėtų miestiečiai, kurie su auto-mobiliais važinėja, sudaryti su kai-miečiais sutartis. Aš tau atvešiu maisto atliekų nuo savo šeimos stalo, tu man užauginsi vieną broi-lerį. Kažkaip taip reikėtų spręsti.

Ar pavyktų, kitas klausimas. Ne-labai tikiu, kad kažkas užsidėtų naštą kaupti atliekas ir dar jas ve-žioti. Man atrodo, kad išmesdami maistą pažeminame tai, ką gamta sukūrė. Kita vertus, ką nuosavų namų gyventojai į konteinerius verčia? Meta žaliąsias atliekas, kiaušinių lukštus, bet perka trąšas, juodžemį. Taip ir norisi pasakyti: susikompostuok, turėsi natūralios trąšos bent pelargonijoms. Mes spaudžiame natūralias morkų sul-tis, išspaudų tonos, bet neverčia-me jų į konteinerius, o vežame į sodą. Žiemą mašinos klimpsta, vargas vienas, bet išspaudos yra neįkainojama trąša. Ir jokio nuos-tolio gamtai. Per 25 Nepriklauso-mybės metus turėjome perbristi vargo krizę ir ateiti į protą. Neat-ėjome. Kaimas išnaikino vištas, trinkelėmis išsigrindė kiemus, bet dėl to netapo miestu.

- Gal mūsų reikalavimai per dideli? Gal tik norime viską gauti labai greitai, juk esame jauna valstybė? Gal vardan tos Lietuvos galime susiveržti dir-žus ir dar pakentėti?

- Veržtis diržus žmonių buvo galima prašyti pirmus dešimt Ne-priklausomybės metų. Tada tai jau-nai valstybei buvo sunku, bet da-bar, kai toks valstybės turto grobs-tymas ir toks nebaudžiamumas, nusibodo klausytis legendų. Saky-tum, vis nesėkmės, kataklizmai, užsienis nenori investuoti, su mu-mis niekas nenori bendrauti, bet kai viskas klojasi palyginti gerai, valdžioje daugėja milijonierių, gėda prašyti dar pakęsti. Valdžios vyrų ir moterų algos didelės, bet ne to-kios, kad milijonus susitaupytų. Kitas dalykas - kuris grobstytojas

iš valdžios klano pasodintas už gro-tų? Nė vieno vieniausio. Kai šitaip, jau negali žmonių prašyti luktelėti šviesesnės dienos dėl patriotizmo. Manote, kad nėra Lietuvos patrio-tų? Yra, tik jie dar nėra tiek įpykę, kad ką nors sujudintų. Mane kar-tais ima tokia neviltis ir nebežinau, kas turėtų įvykti, kad pakeistume visą valdžią. Aš galvoju, kad toje neviltyje ir gimsta skurdas. Ne pi-niginėje mūsų skurdas, o dūšioje ir žinojime, kad niekada neišsika-panosi iš žmonių, kuriems suteikė-me teisę mus valdyti, nekompeten-cijos, grobstymo ir visų skurdini-mo. Mes tik tuo ir esame skurdūs, kad neturime žmonėms lojalios valstybės valdytojų, tarnautojų. Pa-žiūrėkime į estus. Atrodo, kad jie kilę ne iš tos pačios beždžionės kaip mes.

Kalbėjosi Dalia BYČIENĖ

Skurdas prasideda ne piniginėje, o sieloje

Kazi

mie

ro L

inke

viči

aus n

uotr.

� Skurdo daug, bet ir nemažai tokių, kuriems patinka skursti. Viskas priklauso nuo suvokimo

Nr. 289ŽALGIRIO NACIO NALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO priedas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIO NALINIO PASIPRIEŠINI-MO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkū-rimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, Smulkiojo ir vidu-tinio verslo tarybos pirmininkas Al-das KIKUTIS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Raimundas MARKAUSKAS ir filosofijos dak-taras Vytautas RUBAVIČIUS. Dis-kusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Euro įvedi-mas didele našta krinta ant smulkiojo ir vidutinio verslo. Ką mano patys smulkieji ir vi-dutiniai verslininkai, kaip juos užgrius šitas vadinamasis kai-nų nekilimas?

A.KIKUTIS: Smulkiausiems verslininkams tenka didžiausia našta iš visų, nes jie daugiausia dir-ba su tais klientais, kurie daro ne-daug pervedimų. Jiems reikės eu-rus priimti, juos inkasuoti, juos atiduoti. Tai ir prekybininkai, ir smulkieji paslaugų teikėjai, kurie dirba su galutiniu vartotoju. Ypač tose vietose, kur yra mažos par-duotuvėlės, kur yra visokių proble-mų, kur pelno maržos negali būti didelės, nėra stabilios, ten tenka didesnė našta. Atsiminkime, kai buvo įvesti kasos aparatai turgaus prekeiviams, valstybė, stengdama-si jiems padėti, šią priemonę kom-

pensavo. Šiuo kartu našta smul-kiausiam verslui išlieka didelė, pa-lyginti su kitomis įmonėmis, stam-besnėmis, kurios irgi teikia paslau-gas ar prekiauja, inkasuoja pinigus.

G.JAKAVONIS: Skaitytuvai kainuos penkiasdešimt litų. Dvidešimt pirmą, dvidešimt an-trą dieną verslininkams išduo-dami eurai - kas juos saugos? Smulkios parduotuvėlės turės samdyti apsaugą... Įsipareigota dykai keisti litus į eurus, bet verslui juos reikės skolintis - vėl našta. Komerciniai bankai jau pasididino įkainius. Ar yra priemonių suvaldyti bankus?

R.MARKAUSKAS: Buvo kal-bama apie visas priemones: kad neišaugtų kainos vartotojams, kad nenukentėtų prekybininkai, kurie dirba su klientais. Komitetas ne kartą yra kvietęsis ir finansų mi-nistrą, ir Lietuvos banko valdytoją, ir Lietuvos bankų asociacijos vado-vą. Ir visi garantavo, kad prie euro bus pereita kuo sklandžiau ir vers-lininkai jokių nesklandumų nepa-tirs. Deja, šiandien lenda tam tikri dalykai ir vykdomoji valdžia, ypač finansų ministras ponas Rimantas

Šadžius, turi tai įvertinti.Didieji prekybos centrai jau yra

užsitikrinę naujus kasos aparatus, kuriuos paprasčiau, lengviau per-programuoti, todėl patirs ne tokias dideles išlaidas. Bet mažųjų par-duotuvėlių savininkai turės nepa-togumų. Manau, Vyriausybė turi priimti sprendimą jiems kompen-suoti kasos aparatus. Kiek žinau, su jais dirbama jau 7 ir daugiau me-tų, - jie neatitinka šių dienų realijų, jų net neverta perprogramuoti. Manau, reikia kuo garsiau šaukti, kad būtų atsižvelgta į smulkiuosius verslininkus.

Dėl eurų atsargų. Kaip žinote, dvi savaites bus galima atsiskaity-ti ir ta, ir kita valiuta. Nemanau, kad smulkiesiems verslininkams tose parduotuvėlėse reikėtų laiky-ti daug pinigų. Manau, užtektų tu-rėti 500-1000 eurų įvairiomis ku-piūromis ir monetomis. Lietuvos bankų asociacijos vadovas ponas Stasys Kropas pažadėjo, kad nebus kliūčių ir bankai tą paslaugą su-teiks. Kaip bus iš tikro, negaliu pa-sakyti, nes iš tikro bankai kartais žaidžia tokius žaidimus.

G.JAKAVONIS: Juk bankai irgi yra verslas, tik specifinis. Vieniems dėl euro įvedimo kai-nų didinti negalima, o jie tas paslaugas vis dėlto brangina, skirtingai, negu girdime per valstybinę žiniasklaidą.

V.RUBAVIČIUS: O ką tai ste-bina? Juk šis klausimas yra ne tiek ekonominis, kiek politinis - valsty-bės suvokimas, valstybės tikslin-gumo supratimas. Mes to suprati-mo neturime, jeigu dar ankstyvoje nepriklausomos valstybės jaunys-tėje atsisakėme sąmoningos finan-sų politikos ir ją atidavėme priva-tiems bankams. Kitaip tariant, pa-vertėme valstybę banko aptarnavi-mo mechanizmu. Jei įdėmiai pa-klausytume, ką kalba S.Kropas ke-lerius metus, tai supratimas labai aiškus: valstybė ir visas politinis elitas turi aptarnauti bankus, dary-ti taip, kad bankams būtų geriau. Galima sakyti, kad Lietuva šią funk-ciją visai neblogai vykdo. Geriau nei kitos Baltijos šalys. Jei pasigi-lintume į to aptarnavimo sąnaudas, tai jos nebūtų tokios galimos, jei ne politinio elito parama. Politikoje tai vadinama įstatymo skylėmis.

Norėčiau grįžti prie euro įvedi-mo. Pinigai yra vienas iš valstybin-gumo atributų. Kai atsisakome vie-no atributo, tai pagrindinis klausi-mas turi būti, ar sustiprėja nuo to valstybingumas ir valstybė, jos są-ranga, jos funkcijos. Kartu ar susti-prėja nuo tokio žingsnio tą valstybę

palaikanti Tauta, pagrindinis subjek-tas ir suverenas. Tai šito klausimo niekas nekelia. Ir keista, kai politikai sako, kad valstybei į ekonomikos problemas nereikia kištis, kad eko-nomiką sprendžia laisvoji rinka. Mes esame laisvosios rinkos subjektai, už beprotiškus procentus skolina-mės finansų rinkose, nekreipdami dėmesio į institucijas, kurios sukur-tos pašalpoms teikti. Politikai pa-miršta politinę priedermę.

Paprasto žmogaus suvokimu, galbūt ir filosofiniu, tai kam valsty-bė reikalinga? Pamatinis jos tikslas yra laiduoti čia gyvenančių žmonių, ypač suvereno, gerovę, jo didėjimą, jo kūrybinių galių stiprėjimą. Tai kur šie klausimai? Jokioje politinė-je darbotvarkėje tų klausimų nema-tyti. O juk euro įvedimas yra poli-tinis apsisprendimas, čia ne ekono-mika. Jeigu kalbėtume apie ekono-miką, vis tiek reikėtų kalbėti kitaip. Pvz., ar tą eurą įsivedame palankiu metu, ypač kai matome euro silpnė-jimą dolerio atžvilgiu. Apskritai ka-pitalizmo sistemos perėjimą į kitą fazę, kai ji pradeda persitvarkyti ne-bežinodama kaip, grėsmių didėjimą. Juk ganėtinai nestabiliai ES tvarky-tis su grėsmėmis bus sunkiau nei paskiriems stipriems subjektams, kurie su vietos grėsmėmis gali tvarkytis geriau.

Šių klausimų niekas nesvarstė, nors aukščiausio lygmens ES pa-reigūnai aiškiai sako: čia politinis sprendimas, ne ekonominis. Poli-tinis - tai naujos europinės integra-cijos politikos vyksmas, su sąnau-domis nesusijęs. Sąnaudos vis tiek guls ant jūsų ir mūsų pečių. Jeigu kalbame apie kompensacijas, tai paklauskime savęs, kaip valstybė kompensuoja. Valstybė gi nepaima, ji skolinasi ir tik taip kompensuoja.

G.JAKAVONIS: Turbūt vi-siems aišku, kad įvedus eurą kainos kils. Teko Strasbūre kal-bėti su estų delegacijos vadove, tai ji aiškiai pasakė, kad įvedus eurą kainos pakilo 40 proc.

R.PAULAUSKAS: Kolegos, mes čia jau šimtą kartų tą patį ma-lame ir malame. Bet kas mane ste-

bina? Lietuvoje neatsirado nė vieno ekonomisto finansininko, kuris man būtų atsakęs, kas yra gero iš to, kad atsisakai ekonomikos vairo. O finan-sai - tai valstybės ekonomikos vai-ras. Kitas klausimas, pabrangs ar nepabrangs. Pabrangs, kalbos nėra. Bet tai palyginti maža blogybė. Ir kol bus perturbacija, mėnesį trūks eu-rų - tai irgi bus. Bet ir čia smulkme-na, palyginti su tuo, kad tu atsisakai vairo: važiavai mašina, sėdėjai prie vairo ir tą vairą kažkam atiduodi.

V.RUBAVIČIUS: Dar su prie-moka.

R.PAULAUSKAS: Ir dar su priemoka. Paimkime Graikijos padė-tį. Jeigu graikai būtų išlaikę savo drah-mą, šiandieną jie turėtų alternatyvių galimybių. Kai savo neturi, jie eina į dugną, iš jų atima viską, ką dar turė-jo, valstybinį turtą. Buvau vasarą Graikijoje, kas trečias penktas ko-mercinis pastatas tuščias. Ir euro zo-noje būdami jie niekada iš šios situa-cijos neišeis, nes nebeturi galimybių.

Mane stebina ir Seimo nariai, ir ekonomistai - apie tai jie nešneka. Jie kalba, kad pigiau bus skolintis. Čia yra mitas. Palyginkime Ispanijos ir, pvz., Vokietijos, palūkanų normas - yra didžiulis skirtumas ir jo neišlygi-na buvimas ES. Bet dar ne viskas. Dabar vystosi skandalas: prancūzai suprojektavo kitiems metams defici-tinį biudžetą ir turi Briuselio maldau-ti, kad jį patvirtintų. O Briuselis sa-ko - ne. O prancūzai savo franko ne-beturi. Kad tą deficitą padengtų, jiems reikės maldauti Angelos Mer-

kel, kad jinai paveiktų Europos cen-trinio banko prezidentą ir šis nupirk-tų vertybinių popierių iš Prancūzijos vyriausybės. Patys jie to vairo jau ne-beturi, kurio ir mes atsisakome.

Aišku, litas pririštas prie euro per valiutų valdybos modelį, saky-site. Taip, viskas taip. Bet teoriškai to valiutų modelio galėjome ir at-sisakyti. Tarp kitko, valiutų valdy-bos modelis yra kolonijinių valsty-bių praktika. Ten, kur yra pusiau kolonijinės valstybės, ten yra šitas modelis. Dar ne viskas, laukia dar įdomesnis žingsnis - tai prisijungi-mas prie Europos stabilumo me-chanizmo. Vėl lygiai kaip su euru, nekeliama esminė problema. Juk mes įsipareigojome ne tik tą vien-kartinį mokestį sumokėti, o įsiparei gojome pagal pareikalavi-mą, be jokių išlygų, sumokėti ke-letą milijardų! Ir kam sumokėti!

Seimo nariai, aš į jus kreipiuo-si, kai balsuosite, atsiminkite: jūs tuos pinigus įsipareigojate sumo-

kėti privačioms struktūroms, ne Europos Sąjungai. Ir kai ES suby-rės, tos struktūros išliks. Mūsų skola joms irgi išliks. Aš klausau ir stebiuosi: kas jums, lietuviai, pasi-darė?! Kas atsitiko mums visiems? Kai aš balsavau Kovo 11-ąją, kai pirmą kartą prisisegiau šitą žen-kliuką, negalėjau patikėti, kad savo rankomis atiduosime Ignaliną, ati-duosime žemę, atiduosime litą. Ir dėl ko? Dėl tariamo stabilumo.

G.JAKAVONIS: Teko skai-tyti 1940 metų lapkričio mėne-sį Mečislovo Gedvilo pasakytus žodžius apie perėjimą prie nau-

jos sąjunginės valiutos. Ten kal-bama apie lito perėjimą prie rublio. Ir kai klausau, ką kalba Vitas Vasiliauskas, mūsų banko vadovas, ką kalba R.Šadžius, tai nieko nesiskiria. Tiktai tuo metu buvo kalbama apie perė-jimą prie Tarybų Sąjungos va-liutos, o šiuo metu - prie Euro-pos Sąjungos. Nepasimokėme?

A.KIKUTIS: Supraskime vie-ną dalyką, kas buvo 1940-aisiais, nepradėsime gilintis, puikiai su-prantate. O grįžtant prie nuspręsto dalyko, be abejonės, galima pa-svarstyti, bet vis tiek reikės už jį balsuoti. Žingsnis padarytas, gali-me diskutuoti, kiek norime.

Grįžtant prie temos, mes, Lie-tuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba, norėtume išreikšti šiokią to-kią nuoskaudą. Tenka apgailestauti, kad dabar, kai pasižadėjo verslas, valstybė, komerciniai bankai, vis dėlto priimami sprendimai, kurie nors yra mažiukai, bet sužlugdo ge-rą idėją. Aišku, tą kursą - 3,4528, jis vos ne visur kabo - reikia pritaikyti. Bet kita pusė, iš kurios atėjo tas euro įvedimas, pažeidžia sąžiningą perskaičiavimą: ai, čia apvaliname, čia smulkmena, nesigiliname... O jeigu verslas pabandytų nesilaikyti ir apvalintų į kurią nors pusę? Gau-tų baudą. Nors tie, kurie operuoja grynaisiais pinigais, šiuo atveju - smulkusis verslas, ypač tuose regi-onuose, kur perkamoji galia maža, negali šitų problemų išvengti.

Jeigu lygintumės su bankais, smulkusis verslas negali maisto produktams kelti kainų, nes mūsų perkamoji galia nėra tarp didžiau-sių Europos Sąjungoje. Šiuo atveju, manau, atsakingi vykdomosios val-džios atstovai neišnaudojo visų ga-limybių: pasisemti patirties iš La-tvijos, Estijos, atlikti viešinamojo darbo. Ūkio ministras važinėjo po regionus, tai kodėl neapsvarstyti, neįsiklausyti į pačių smulkiausių problemas?

Grįžkime prie to paties perprog-ramavimo, subsidijų, kurios jau bu-vo taikytos. Lietuvos valstybė jau turi tokį mechanizmą, gali kompen-suoti dalį už kasos aparatus. Saky-kime, tiems verslininkams, kurie patys dirba, turi parduotuvėlę ar teikia mažas paslaugas. Net jei ką nors samdo, jiems verslas yra tik išgyvenimo reikalas, ne tai, kad jie iš to užsidirba, toli planuoja ar su-sikrauna 14 proc. pelno. Kiek teko girdėti, Lietuvos bankų savininkai reikalauja tokio pelningumo. Čia yra normalu, bet smulkiųjų švieso-je pažiūrėjus kitaip išeina. Todėl nuoskauda išlieka.

R.MARKAUSKAS: Aš nebu-vau euro skeptikas, balsavau už euro įvedimą. Tik man dėl lito, kaip simbolio, balsuojant iš tiesų teko susimąstyti.

R.PAULAUSKAS: Ne simbo-lis - praktinis ekonomikos tvarky-mo instrumentas.

V.RUBAVIČIUS: Simboliai yra veiksminga galia. Bet tuos simbo-lius reikia vienaip ar kitaip palaiky-ti kūrybiniu darbu. O pinigai yra ne tik simbolis, pinigai yra labai stiprus valstybingumo atributas. Neturėda-ma šito atributo, valstybė silpnėja. Jeigu, sakykime, nusikertame ranką ir kam nors atiduodame - kokį me-chanizmą susikuriame, kad kom-pensuotume arba sustiprintume vi-są kūną? Apie tai nebuvo kalbama. Visą laiką buvo aiškinama, kaip mums bus gerai. O dabar Seime apie gerumą ar bekalba kas nors?

Dabar kalba apie nenukentėjimą. Tada jūs ir Seimas painiojate funk-cijas. Techninius dalykus turi eks-pertai svarstyti, o Seimas - politi-nius. Kitaip Seimas tampa vien eko-nomikos arba bankų problemų svarstytoju. Vadinasi, mes nebetu-rime valstybės supratimo, suvoki-mo, kam ta valstybė reikalinga.

Atsisakydami mechanizmo, kuris gali padėti reaguoti į tam tikrus iš-šūkius, kurių dabar daugės, mes ati-duodame paskutinį valstybingumo atributą kažkam tvarkyti. Ir akivaiz-du, kad galios, kurios tvarkys, yra ganėtinai konkrečios - tai pagrindinė ekonomika, Vokietijos galios. Mūsų politinis elitas tarsi tampa to elito nariu. Bet kuo tada tampa visa Lie-tuva? Taigi Lietuva tampa ne valsty-be, o tik teritorija. Jeigu neturi vals-tybingumo, savarankiškų atributų ir politinio elito, kuris suvokia valsty-bės tikslą, ji tampa valdoma teritori-ja. O mūsų politiniam elitui suteikta teisė, - ko gero, ji bus garantuota daugybę metų - valdyti tą teritoriją. Ir jam visai nesvarbu, kad tauta ma-žėja, - įsivešime darbo jėgos. Kaip kolonizuotos šalies teritorija, kurio-je nesvarbu vietos gyventojai. Įsi-klausykime į mūsų politikų svarsty-mus apie darbo jėgos trūkumą, dar-bo vietų kūrimą: jie kuria tik darbo vietas ir žmonės jiems beveik nerei-kalingi. Ir už tą kūrimą dar pasiima iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Niekas iš ekonomistų nekalba, kaip galėjo susiklostyti tokia padė-tis, kai niekas nežino ir net neklau-sia, nei ekonomistai, nei bankinin-kai, kokią pridėtinės vertės dalį atiduodame atlyginimams - dar-buotojams. Šitas procentas mažiau-sias tarp Europos Sąjungos valsty-bių. Kitaip tariant, pridėtinės ver-tės dalį pasiima verslas. Mokesčių sistemą mes irgi žinome. Tai vėl rodo, kad esame tapę tik valdoma teritorija. Tas teritorijos suprati-mas įsivyrauja ir žmonių mentali-tete. Ginti ką - teritoriją? Kokia prasmė. Savo valstybę - galbūt.

R.PAULAUSKAS: Beveik visų ES valstybių užsienio prekybos ba-lansas deficitinis, didžiųjų šalių, pvz., Prancūzijos, keliasdešimt milijardų eurų kasmet. Gyvenimas ne pagal kišenę, išaugusios skolos, krintantis gyvenimo lygis - pastaruosius kele-rius metus viskas ES eina žemyn. Pinigų veltui ten duoda, palūkanų norma yra 0,05 proc. Komerciniai bankai jau už minusines palūkanas centriniuose bankuose saugoti gali. Viskas daroma kaip nors įsukti var-tojimo mechanizmui, kuris sustojo.

Toliau - atsirado konkurentų: pirks šalys, kurios kuria alternaty-vius bankus, emisijos centrą ir t.t. Šanchajuje pradėjo veikti aukso birža, kontroliuojama Kinijos, ir jie ten auksą parduoda su pristatymu. Tai suponuoja milžiniškus rezervi-nių valiutų sistemos pokyčius - pa-saulyje yra dešimtys susitarimų tarp valstybių, apeinant rezervines valiutas. Tai reiškia ir dolerio silp-

nėjimą, ir euro. Visa tai ne fantazi-jos, tai faktinė medžiaga, apie kurią nekalbate nei jūs, nei mūsų finan-sininkai. Jie apsimeta, kad viso ši-to nėra. Bet visa tai yra.

Amerikiečiai nuo spalio nebe-spausdins po keliasdešimt milijardų dolerių. Tai suponuoja kritimo fondų biržoje paniką. Tai štai į kokį stabi-lumo lauką mes einame. Šitomis aplinkybėmis laikytis įsitvėrus į savo valiutos vairą būtų galimybė dar kaip nors reguliuotis. O jūs atiduodate sa-ve į va šitų tarptautinių vėjų rankas.

A.KIKUTIS: Mes ir seniau ne-turėjome tų mechanizmų. Ir neturi-me savo bankų, jie yra skandinaviški. Toks jau priimtas politinis sprendi-mas - jungtis prie ES valstybių, stoti į NATO. Euras - irgi tam tikras atri-butas, gal ne šimtaprocentinis, nes mes, būdami maža valstybė, įžengė-me į Europos ekonominę sąrangą.

Sakysime, smulkiajam ir vidu-tiniam verslui galbūt nėra didelio skirtumo, kokia yra valiuta. Vis tiek žmonės perka, yra mažesnė ar di-desnė perkamumo galia. Ar šitas kraujas, šitie pinigai, bus elektro-niniai ar kokie, bet jie bus. Mūsų smulkiausiam verslui svarbu, kad tai vyktų be didelių stresų, su ma-žiausiomis įmanomomis sąnaudo-mis - racionaliai, nesukeltų kokių nors dalykų, kurie paveiktų žmones tame pačiame kaime. Nes ten žmo-nės gyvena ne taip jau gerai.

Tai svarbu ir tam pačiam vers-lui, kuris yra smulkusis, ir Lietu-vos piliečiams, kurie irgi balsavo, rinko jus arba pasirinko Lietuvos nepriklausomybės kelią. Faktas yra tas, kad įsivedant eurą galima kai ką daryti geriau ar blogiau. Smul-kusis verslas norėtų, kaip minėjau, kad būtų kuo mažiau netikėtumų. Kad žmonės, kurie gyvena iš bend-rų su juo pozicijų, klestėtų. Kad išliktų Lietuvos valstybingumas. Euras... aš irgi nesu visai patenkin-tas, kaip jisai buvo įvestas, kad ne-buvo Tautos atsiklausta. Tačiau čia kiti dalykai.

R.PAULAUSKAS: Jūs irgi esate Tauta. Ir jeigu nekeliate klausimo, ar turite savo sprendimą priimti, tai kas tada jį turi priimti?

A.KIKUTIS: Mes keliame.R.MARKAUSKAS: Tam ir eita

į Europos Sąjungą, kad žmonės pa-matytų tą Europos Sąjungą. Kad ga-lėtų ten uždirbti. Mes patys į ją ver-

žėmės, ar ne taip? Dabar norime su-stabdyti. Ką mes norime sustabdyti? Duokime čia uždirbti. Jeigu minima-li arba vidutinė alga pas mus būtų 5 tūkst. litų, tai 10-20 proc. kaipmat grįžtų čia gyventi.

V.RUBAVIČIUS: Tai bankru-tuotų 80 proc. verslo ir išvažiuotų.

R.MARKAUSKAS: Tai reikia dirbti kartu su mokesčių sistema.

R.PAULAUSKAS: Čia pinigas, kolega. Pinigas tam ir reikalingas.

R.MARKAUSKAS: Turėsime mes tą pinigą.

R.PAULAUSKAS: Kaip jūs turėsite? Iš kur?

R.MARKAUSKAS: Tai ką, su euru negalima daryti verslo?

R.PAULAUSKAS: Čia ne pi-nigas. Ne jūsų.

V.RUBAVIČIUS: Juk euras dabar smunka.

R.MARKAUSKAS: O litas nesmuktų? Mūsų biudžetas yra 30 mlrd. litų, tai mums gali atvežti do-lerių ar eurų koks nors turtuolis verslininkas.

V.RUBAVIČIUS: Taip pat sė-kmingai gali supirkti valstybės skolą, ir viskas... Mes gi žinome, kokia ekonomika vyrauja ir Euro-poje, ir pasaulyje. Kapitalizmo sis-temos ekonominė būsena paremta spausdinamais popieriais. Visos ekonomikos teorijos, kurias čia dėsto, yra niekinės, nes atspausdi-nus tiek pinigų, kiek per pastaruo-sius 5 metus, infliacija suvaldyta. Vadinasi, ekonomikoje vyksta vi-siškai kiti dalykai, kuriais tik rodo-mas stabilumas. Ateis laikas - da-bar visi kalba apie 2015-2016 me-tus - naujam kriziniam kapitalizmo sistemos finansų tarpsniui.

R.MARKAUSKAS: Kapitaliz-mas pagrius.

V.RUBAVIČIUS: Pagrius ir tarsi persitvarkys. Mažosios vals-tybės, kurios neturi jokių šansų, bus laidojamos. Bet vienas iš po-litinių ES interesų - Rytų ir Cen-trinėje Europoje išnaikinti tą naci-onalizmo židinį, kuris išsilaikė kaip priešinimasis sovietinei okupaci-jai. Tai tas nacionalinės jausenos židinys bus išnaikintas per emigra-ciją, darbo jėgos maišymąsi ir t.t. Mes įėję į didžiulę savinaikos spi-ralę, o esame labai laimingi. Jeigu per tiek metų netekome minima-liai 700 tūkst. žmonių, tai kalbos apie gimstamumo didėjimą bepras-mės, nes jis nieko nekompensuos. Kas čia dirbs, niekam gi nesvarbu. Niekas to klausimo politiniu ly-gmeniu nesvarsto.

R.MARKAUSKAS: Teisus esate. Bet ar žinote, apie kokius dalykus šnekate? Jų nesuvaldysi.

V.RUBAVIČIUS: Krizės kelia-mos ir valdomos, tik ne visi suvaldo pasekmes. Krizė dažnai naudinga, nes tada pasitvarkai ir iš krizės iš-eini stipresnis nei tavo priešininkas, jis labiau nusmunka. Tai čia žinomi dalykai. Man šiaip visada norisi kel-

ti valstybingumo, tautos išlikimo ir likimo klausimą, kuris politiniu ly-gmeniu turėtų būti svarbus.

R.MARKAUSKAS: Kiekvie-nam žmogui, kiekvienam lietuviui.

R.PAULAUSKAS: Kiekvie-nam lietuviui. Bet jūs verčiate mūsų valstybę savivaldybe ir, kaip supran-tu, tuo dar džiaugiatės. Tuos pačius klausimus kelia vokiečiai. Sako, mes nekontroliuojame savo muitų, ne-kontroliuojame savo pinigų, migra-cijos srautų. O visą šį procesą kon-troliuoja niekieno nerinkti Europos komisarai. Ir kam mums šito reikia? Šitą klausimą kelia ir prancūzai. Tai-gi visa Europa kelia tuos klausimus, ne tik mes čia susėdę.

Iš Lietuvos atėmė pinigus. Ati-davėme muitus, atidavėme mokes-čių teisę reguliuoti, daugumą mo-kesčių irgi nustato Briuselis. Atida-vėme įstatymų viršenybę Briuseliui, o paskui klausiame, kaip išgelbėti Lietuvą. Atėmė iš manęs visus ins-trumentus ir paskui čia, prie šito stalo, sėdėsime ir svarstysime smulkmenas, kaip padėti smulkia-jam verslui? Kaip mes jums galime padėti, jeigu nebėra jokių instru-mentų. Kaip galima kurti darbo vie-tas nekontroliuojant muitų, pasaky-kite, kai paprastos prekės ateina iš Kinijos, Pietryčių Azijos, kur atlygi-nimas yra kelis kartus mažesnis.

Šitas klausimas ne tik Lietuvai. Visoje Europoje nedarbas milžiniš-kas dėl to, kad gamybą iš jos iškėlė. Iš ten eina prekės, kur visiškai kita savikaina, - na, kaip tu gali su jais konkuruoti. Nėra kito kelio, tik grįžti prie savo muitų, prie savo va-liutos, prie centrinio banko, nes jis nustato pinigų kainą. Kai tu turi sa-vo pinigus ir savo banką, tu nusta-tai pinigų kainą. Vienoms valsty-bėms ją reikia pamažinti, kitoms padidinti, o dabar ES sprendimas visoms bus vienas. Ir, aišku, daž-niausiai bus Vokietijos naudai, jinai visus tuos procesus reguliuoja.

Visa ką dabar iš jūsų girdėda-mas, šiaip tą viešą diskusiją stebė-damas, aš suprantu, kad 1990 metų Kovo 11-ąją mes paskubėjome. Pa-sirodė, kad lietuvių tauta valstybin-gumui nepasiruošusi. Mes Kovo 11-ąją suteikėme visus instrumen-tus Tautai, bet per 20 metų dalis Tautos pabėgo, o kiti tik lenteles pakeitė. Tada man kyla klausimas, kam aš balsavau už nepriklausomy-bę, jeigu iš šitų valstybės nepri-klausomybės požymių nieko neliko.

A.KIKUTIS: Gyvenimo klai-da...

R.MARKAUSKAS: Jūs kitaip pagalvokite. Ne už valstybingumą balsavote, o iš socializmo pabėgo-te, nuo komunizmo. O atėjome į kitą.

R.PAULAUSKAS: Palaukite, bet aš ėjau į Lietuvos valstybingumą.

V.RUBAVIČIUS: Daugelyje dalykų aš matau keistus pasikarto-jimus. Tiktai pakeisk „komuniz-mą“ - ir viskas tas pats lieka... Dvi-dešimt metų kurta, bet nesukurta. Artimiausiu dešimtmečiu nebus jokių prošvaisčių pakilti nors laip-teliu aukščiau.

R.MARKAUSKAS: Jūs patys kalti. Per mažai kalbėjote. Ne taip garsiai kalbėjote, kad žmonės pa-suko į kita.

Parengė Jovita MILAŠIENĖ

Iki euro įvedimo lieka mažiau nei pustrečio mėnesio. Aiškėja, kad didžiausių nepatogumų (nuostolių) dėl to patirs smulkieji verslininkai - prekybininkai ir paslaugų teikėjai. Jie turės ir kasos aparatus perprogramuoti, ir skaitytuvus įsigyti, ir valiutą keisti, tačiau eurų atsargų patys sukaupti neįstengs. Valstybė nusiplauna rankas, užsieniečiams priklausantys komerciniai bankai pigiai neskolina. Kodėl piliečiams įvedamas euras, o už tai jie patys dar privalės susimokėti?

� Pinigai yra ne tik simbolis, pinigai yra labai stiprus valstybingumo atributas

Vytautas RUBAVIČIUSFilosofijos daktaras

� Nėra kito kelio, tik grįžti prie savo muitų, prie savo valiutos, prie centrinio banko, nes jis nustato pinigų kainą

Rolandas PAULAUSKASNepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

� Sakysime, smulkiajam ir vidutiniam verslui galbūt nėra didelio skirtumo, kokia yra valiuta

Aldas KIKUTISSmulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkas

Eurą įveda politikai, o įvedimo našta lieka žmonėms

Visa filmuota med�iaga tinklalapyje

Stasio Žumbio nuotr.

� Visi garantavo, kad prie euro bus pereita kuo sklandžiau. Deja, šiandien lenda tam tikri dalykai

Raimundas MARKAUSKASSeimo Biudžeto ir finansų komiteto narys

EUROOPTIMISTAI. Premjeras Algirdas Butkevičius, Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas ir finansų ministras Rimantas Šadžius tikino, kad euro įvedimas - vien tik privalumai. Deja, žmonėms atrodo kitaip

Praėjusį šeštadienį „Vilniaus Zontos“ klubas, „Respublikos“ skaitytojams pažįstamas iš Nacionalinių vertybių rinkimų, džiaugėsi svečiais savo 20-ojo jubiliejaus proga.

Palyginti su visa pasauline „Zonta International“, kuriai 2019 m. sukaks 100 metų, 20 metų su-kaktis nedidelė. Tačiau laisvanoriš-ka organizacija, atsiradusi ketvir-taisiais Nepriklausomybės metais ir iki šiolei gyvuojanti, atrodo, yra gyvybinga. Ir tikrai, „Vilniaus Zon-tos“ darbais pasidžiaugti galėjo de-vynios dešimtys svečių. Klubą pa-gerbė „Zonta International“ (ZI) prezidentė Marija Landeira Oster-gard (Marija Landeira Oesterga-ard). Beje, nė viena ZI prezidentė iki šiolei nebuvo lankiusis Baltijos valstybėse.

ZI tik 1930 m. pasiekė Europą, Vieną, Austrijos sostinę. Lietuvoje iki karo ši organizacija neįsitvirtino. Tik 1992 m. pabaigoje tuometis mūsų valstybės vadovas prof. Vy-tautas Landsbergis iš Europos Par-lamento nario Kristiano Rovzingo (Christian Rovzing) šeimos atvežė informaciją apie šią moterų vadovių organizaciją. 1993 m. keletas akty-vių lietuvių moterų buvo aktyvaus Danijos „Zontos“ dėmesio, stei-giant pirmąjį Lietuvoje ZI klubą, centre. Jau turėdamas konkrečius veiklos planus, 1994 m. gegužės 7 d. klubas „Vilniaus Zonta“ buvo in-tegruotas į didelę „Zontos“ šeimą.

Šeštadienio šventėje buvo gera išgirsti prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus klubui, nors jis pats nė neprisiminė padėjęs klubui su-rinkti projektams skirtų lėšų, kon-certuodamas pirmuosiuose jo ren-giniuose.

Pirmosios „Zontos“ klubo pre-zidentės gydytojos Ramunės Tra-

kymienės, buvusių klubo preziden-čių - filologės prof. Evaldos Jakai-tienės ir ekonomistės Laimos Ner-kevičienės - veiklą įvertino socia-linės apsaugos ir darbo bei švieti-mo ministrai.

Šiandien klubui vadovauja jau 11-oji prezidentė Rasa Birutienė, notarė, kuri ir buvo šio vakaro šei-mininkė. Visa „Zontos“ veikla su-skirstyta dvimečiais - tiek savaran-kiškuose vienetuose, tiek regionuo-se, tiek pasaulinėje organizacijoje.

20-ies „Vilniaus Zontos“ klubo veiklos metų svarbesnius projek-tus priminė pirmoji jo prezidentė Ramunė Trakymienė.

Nuo pirmų dienų „Vilniaus Zon-tos“ moterys rūpinasi Vilnijos krašto mokyklomis. Dėl aktyvios lobistinės veiklos iškilo nauji mo-kyklų pastatai, kai kurios mokyklos nuo 5 vaikų penktoje klasėje išau-go iki vidurinių ar net gimnazijų. Apie tai kalbėjo prof. Evalda Jakai-tienė ir buvusi Kalvelių mokyklos direktorė, dabar „Aušros“ gimna-zijos mokytoja Albina Piščiakienė. Gražių reminiscencijų apie moky-klų projektą padovanojo klubo ve-teranė germanistė Marijanė Čiur-lienė. Apie zontiečių inciatyvas, keičiant švietimo ir kitus įstaty-mus, papasakojo buvusi klubo pre-zidentė teisininkė Teresėlė Kaz-lauskienė.

Sutrikusio vystymosi vaikus au-ginančioms motinoms į pagalbą „Zontos“ moterys surinko labai so-lidžią pinigų sumą ir 1996 m. įrengė kineziterapijos kabinetus Universi-tetiniame vaiko raidos centre. Pro-jekto vertė - 56 tūkst. litų. Kaip kal-bėjo centro direktorė Jovita Petru-lytė, „Zontos“ dovana buvo bene pirma nevalstybinė iniciatyva ligo-ninėse ar kitose įstaigose įrengiant taip reikalingus kabinetus, palatas. Už sėkmingai suremontuotus ir rei-

kalinga įranga aprūpintus kinezite-rapijos kabinetus centro direktorė padėkojo visai Vilniaus „Zontai“.

Gimdyvėms užtikrinant koky-biško donorų kraujo poreikį, „Zon-ta“ finansavo filmo apie neatlygin-tiną donorystę sukūrimą. Apie tai pasakojo Jūratė Končiuvienė iš Na-cionalinio kraujo centro Donorų skyriaus.

Rūpestį sutrikusio regėjimo vaikais inicijavo optikė Ramunė Ruginienė, pati patikrinusi regą ir aprūpinusi akiniais kelių Vilnijos regiono mokyklų moksleivius. Pa-rama teikta ir Silpnaregių vaikų darželiui (kartu su Danijos rotarie-čiais), ir Lietuvos silpnaregių ir aklųjų ugdymo centrui, kuriam daug dėmesio skyrė signatarė Ro-mualda Hofertienė.

Daugiavaikės šeimos augina daug gabių vaikų. Dėmesį ir para-mą gabiausiems skirti siūlė ir pro-jektą kuravo Auksė Žukienė, gale-rininkė ir buvusi klubo prezidentė.

Apie „Zontos“ indėlį rengiant trečiąjį ir ketvirtąjį moterų suva-žiavimus papasakojo buvusi prezi-dentė doc. Ina Dagytė Mituzienė. Jai paantrino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vy-rų lygybės skyriaus vedėja Vanda Juršėnienė, priminusi apie Nacio-

nalinį konsultacinį moterų forumą bei Nacionalinį susitarimą moterų ir vyrų lygybei užtikrinti, kurį pa-sirašė visos parlamentinės parti-jos, ir apie Ramunės Trakymienės nacionalinio lyčių lygybės mecha-nizmo autorystę.

Europos moters rinkimai... Net dvi „Zontos“ narės tapo Lietuvos pretendentėmis į Europos moters titulą: Leonarda Jakentaitė - 2001 m. ir Evalda Jakaitienė - 2004 m. Abi pažymėtos Europos Parla-mente. 2008 m. „Vilniaus Zonta“, Europos komisijos įpareigota, pati vykdė Europos moters rinkimų na-cionalinį turą. Jo nugalėtoja tapo Agnė Zuokienė su projektu NE-DELSK, skirtu ankstyvai krūtų vė-žio diagnostikai. Ir Europoje Agnė Zuokienė pripažinta trečiąja pagal nuveiktus darbus.

Kultūros srityje „Zonta“ buvo viena iš organizatorių ir donorių rengiant kuriančių moterų iš 25 pa-saulio valstybių visuose žemynuo-se darbų parodą TAPIS VOLANT. Apie tai kalbėjo profesorė, Grafinio dizaino katedros vedėja Aušra Li-sauskienė. Menotyrininkė Kristina Žoromskienė priminė ekopamink-losauginį klubo projektą.

Trys pilietiškumo tematikos projektai vyko 2007, 2008 ir 2009 metais padedant Švietimo ir moks-lo ministerijai. Idėjos autorė Ina Dagytė, projektą įvykdė doc. Ras-ma Manelienė, psichologė Ina Sa-vickienė, mikrochirurgė okulistė ir buvusi klubo prezidentė Lilija So-cevičienė. Projektų partneriais ta-po „Soroptima“, LUMA. Kaip tėvas ir pilietis prie šeimų projekto pri-sidėjo meras Artūras Zuokas. Ge-riausiai suprantančios „Zontos“ veiklą giminiškos pasaulinės vadi-namosios serviso organizacijos „Soroptima“ sąjungos Lietuvoje valdytoja Nijolė Netikšienė ir he-

patologė doc. Danutė Speičienė projektą pristatė įdomiau ir „So-roptimos“ vardu, kaip įprasta šiose tarptautinėse organizacijose, įteikė ir dozę finansinės paramos projek-tams.

Jau devintus metus tęsiasi Na-cionalinių vertybių paieškos su „Respublika“, jas pristatė „Respu-blikos“ leidinių“ direktorė Diana Veleckienė, priminusi, kad puiky-bės ir informacinio triukšmo eroje randama nuostabių Lietuvos kam-pelių, pasimetusių istorinių įvykių, gyvenusių ir gyvenančių žmonių, palikusių pėdsaką ne vienoje šir-dyje. Projekto iniciatorėms Nidai Binkauskei, Laimai Lingytei ir Ra-munei Trakymienei pasisekė rasti galingų ir geranoriškų palaikytojų tarp „Respublikos“ žmonių.

Aktyvių vertybių ieškotojų var-du kalbėjusi doc. Dalia Triponienė, angiochirurgė, Vilniaus medicinos draugijos siela, džiaugėsi galimybe „Respublikos“ skaitytojams visoje Lietuvoje parodyti, kiek nepapras-tų žmonių, kiek ypatingų reiškinių turi Lietuva. Ir kad „Zontos“ mo-terys rodo visiems, jog mes turime daug pagrindo optimizmui ir tikė-jimui savo žmonėmis ir valstybe.

Renginyje muzikavo Turgelių mokyklos, tos pačios, kuri ir „Zon-tos“ pastangomis iš uždaromos po keturių lietuviškų klasių pradinės 2002 m. jau tapo vidurine, merginų ansamblis, vadovaujamas muzikos mokytojos Dianos Juškevičienės, Muzikos akademijos studentės ir muzikos grandai Valerijus Ramoš-ka bei Egidijus Buožis.

Vaišes vainikavo „Mažosios Ra-gainės“ savininkės architektės Ha-nos Radzivilovičienės dovana - tor-tas su „Zontos“ simboliu ir geriau-siu simpatijos svečiams užtaisu.

Ieva MIŠKINYTĖ

Nacionalinių vertybių projekto partnerė „Vilniaus Zonta“ švenčia 20-metį

� „Vilniaus Zontos“ klubas, „Respublikos“ skaitytojams pažįstamas iš Nacionalinių vertybių rinkimų

„Vilniaus Zontos“ klubo prezidentės: Rasa Birutienė, Ramunė Trakymienė, Nijolė Vagnorienė, Teresėlė Kazlauskienė, Evalda Jakaitienė, Auksė Žukienė, Lilija Socevičienė

2014 metų NACIONALINĖS VERTYBĖS pristatomos penktadieniais „Žalgirio“ nacionalinio pasipriešinimo judėjimo priede su „Respublika“. Rašykite ir Jūs!NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2014, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25