2012 m. Nr. 2 (2)

TEISĖS ŽINIOS

NUMERIO SKAIČIUS

19 Tiek metų veiklą vykdė bankas „Snoras“ iki jo nacionalizavimo 2011 m. lapkritį.

Aistros po pirmojo kreditorių susirinkimo:Ar banko „Snoras“ kreditorių susirinkimas tikrai buvo būtinas?

...4Jei toks įvykis būtų įvykęs, tarkime, 2008 ar 2009 metais,

pasekmes būtų buvę labai sunku prognozuoti, nes tuo laiku visi sutikome, kad net ir vieno nedidelio banko problemos

ar uždarymas galėjo reikšti sisteminę krizę.

LIETUVOS BANKŲ ASOCIACIJOS PREZIDENTAS STASYS KROPAS

turinys

redaktoriaus žodis

Mieli skaitytojai, džiaugiamės Jums pri­statydami jau antrąjį „Teisės žinių“ nume­rį ir tikimės vis didesnio Jūsų susidomė­jimo, įsitraukimo į diskusijas, idėjų, kaip laikraštį galėtume padaryti dar įdomesnį ir naudingesnį.

Išanalizavę pirmojo numerio skaitomu­mą, šiame siūlome šiokių tokių pasikei­timų: bei trečiajame laikraščio puslapyje

rasite turinį, iš kurio galėsite patekti tiesiai į jus sudominusius straipsnius. Pažadame keistis ir tobulėti nuolat, taip pat labai laukiame Jūsų minčių, idėjų, komentarų ir pasiūlymų. Mums parašyti galite elektroniniu paštu teise@vipcommunications.lt.

Na, o šįkart pristatome naują mėnesio temą, jau daugiau nei pusę metų neduodančią ramybės, analizuojamą valdžios ins­titucijose, teismuose, žiniasklaidoje. Tai – garsiai nuskambėjęs ir įvairiose srityse nemažos įtakos turėjęs banko „Snoras“ ban­krotas, kurio procesas, pasekmės bei tolimesnė eiga vis dar kelia daugybę klausimų. Ar teisėtai buvo perduotos draudimo lėšos komerciniams bankams? Ar pagrįstai piktinasi smulkieji banko kreditoriai po pirmojo kreditorių susirinkimo? Ar nusta­

tyta kreditorių eilė nepažeidžia teisės aktų ir neiškelia vienų interesų aukščiau kitų?

Į šiuos klausimus atsakyti turėtų padėti kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ teisininkų komentarai bei įžvalgos. Be pagrindinės temos laikraštyje dar siūlome susipažinti su te­momis apie bankų licencijas, naudotos programinės įrangos perdavimo galimybes ir šios temos sąsają su banku „Snoras“. Dar pristatome aktualias ūkinių bendrijų, hipotekos ir ko­mercinio arbitražo reguliavimo naujoves bei dar tris naujus veidus: kontoros partnerį Vaidotą Puklevičių, svečią, Lietuvos bankų asociacijos pirmininką, profesorių Stasį Kropą bei kredi­to unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ vadovą Darių Čepauską. Jie visi lankėsi Jums jau pažįstamose rubrikose.

Pabaigoje kviečiame susipažinti su pirmojo numerio klau­simo rezultatais ir išreikšti nuomonę naujame: Kaip kitaip buvo galima panaudoti pinigus, skirtus organizuoti banko „Snoras“ kreditorių susirinkimui?

Linkime įdomaus ir naudingo skaitymo!

Lina Pusvaškytė

Žvilgsnis į ankstesnį numerį. Kas pasikeitė energetikos sektoriuje?

Praėjusiame laikraščio numeryje Jūsų klausėme, kiek biokuro kati­linės miestų šilumos ūkiuose su­mažins sąskaitas už šildymą? Ačiū visiems išreiškusiems nuo monę, toliau pateiktame grafike rasite apklausos rezultatus.

Prisimindami ankstesnio numerio temą – energetiką – surinkome svarbiausius šios srities teisinio reguliavimo pasikeiti­mus ir siūlome su jais susipažinti.

Taip pat kviečiame aktyviai dalyvauti naujoje apklausoje apie bankrutavusio banko „Snoras“ pirmojo kreditorių susi­rinkimo organizavimą. Nuorodą į apklau­są rasite puslapio apačioje.

Bendrosios energetikos sekto­riaus gairės, strateginiai projektai

Birželio 12 d. buvo priimtas suskystin­tų gamtinių dujų terminalo įstatymas, kuris nustato terminalo įrengimo, jo veiklos ir eksploatavimo bendruosius principus bei reikalavimus, taip pat su­daro teisines, finansines ir organizaci­nes sąlygas projektui įgyvendinti.

2012 m. birželio 26 d. LR Seimas pa­tvirtino Nacionalinę energetinės ne­priklausomybės strategiją. Strategija nustatė esminius Lietuvos energetikos

sektoriaus tikslus ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2020 m. bei plėtros gaires iki 2030 ir 2050 m.

Strategija grindžiama 3 strateginiais principais: energetine nepriklausomy­be, konkurencingumu ir darnia plėtra. Joje numatyta įgyvendinti Visagino atominės elektrinės, suskystintų gam­tinių dujų terminalo, Lietuvos elektros jungčių projektus. Atitinkamai, atsi­naujinančios energetikos sektoriuje iš­skirtas vėjo ir biomasės atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo poten­cialas.

Strategija įtvirtintas siekis šilumos ūkio sektorių pertvarkyti ES trečiojo energetikos paketo principais. Visgi, kadangi šie principai yra pritaikyti dujų ir elektros sektoriams ir nebuvo rengti ar praktikoje pritaikyti šilumos energetikos sektoriaus pertvarkai, šio tikslo įgyvendinimas yra sunkiai įsi­vaizduojamas.

teisininkas Justinas Poderis

Nukelta į 23p.

2

teisės žinios

Platesnės galimybės:Atnaujintas Komercinio arbitražo įstatymas

Efektyvesnis procesas

Naujovės hipotekos ir

įkeitimo reglamentavime17 18

interaktyvus turinys

Apie banko licencijas – trumpai

Kas bendro tarp „Snoro“ ir programinės įrangos?

10

20

12

21

1513

22

16Aktualijos

GLIMSTEDT žmogus

Vaidotas Puklevičius

Kaip buvo

išgelbėtas „Parex“ bankas

Numerio klausimas

GLIMSTEDT klientas

Darius Čepauskas

GLIMSTEDT svečias

Stasys Kropas

Ar teisėtai iškeliavo pinigai?

8

Naujoji Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija

„Snoro“ kreditorių eilė. Teisėtumas, pasekmės, išeitys

6Mėnesio tema

Aistros po pirmojo kreditorių susirinkimo

4

teisės žinios

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite.

El. paštas: teise@vipcommunications.lt

3

teisės žinios

Apie banko

Teisėtumas, pasekmės, išeityskreditorių susirinkimo

Aistros po pirmojo kreditorių susirinkimo

„Snoro“ bankroto chronologija

2012 m. birželio 12 d. įvyko AB banko „Snoras“ kreditorių susi­rinkimas (toliau – Susirinkimas). Apie Susirinkimą kreditoriai buvo informuoti įvairiais žinias­klaidos kanalais, „Snoro“ inter­neto svetainėje. Buvo pateikta išsami informacija apie galimy­bę Susirinkime registruotis ir balsuoti iš anksto, tačiau dau­gelis dalyvavusių kreditorių liko nepatenkinti. Kodėl?

Susirinkimo svarba kreditoriamsPagrindinis tikslas, išplatintas likus beveik mėnesiui iki Susirinkimo, buvo kredito­rių komiteto rinkimai. Remiantis bankų įstatymu, tai vienintelis kreditorius ats­tovausiantis organas bankroto procese: „jeigu banko, kuriam iškelta bankroto byla, kreditorių, pagal teismo patvirtintą sąrašą, yra daugiau kaip 50, visas Įmonių bankroto įstatyme nustatytas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus teisę sudaryti ir keisti kreditorių komitetą, turi tik kredi­torių komitetas“ (85 str. 6 d.).

mėnesio tema

teisininkė Justina rakauskaitė

Kreditorių komiteto galios yra nemenko masto ir turės įtakos visam „Snoro“ ban­kroto proceso administravimui bei kon­troliavimui.

Kreditorių nepasitenkinimasPatvirtinus Susirinkimo darbotvar­kę ir paskelbus balsavimą, paaiškėjo, kad sprendimas dėl komiteto jau yra priimtas ir susirinkusiųjų balsai jokios reikšmės nebeturės, nors Įmonių ban­kroto įstatymas numato galimybę kre­ditoriams iš anksto pareikšti nuomonę dėl kiekvieno Susirinkime svarstytino klausimo (24 str. 1 d.).

Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų fondas“, kuri šiuo metu yra pripažįstama stambiausiu „Snoro“ kreditoriumi, bei kiti stambūs kreditoriai dėl kreditorių komiteto balsavo iš anksto. Tokių kredi­torių patvirtintų reikalavimų suma ver­tine išraiška sudarė daugiau kaip pusę visų reikalavimų, todėl vien jų balsų už­teko priimti sprendimams dėl komiteto sudarymo.

Po istorinio įvykio šalies banki­nėje sistemoje praėjus lygiai pusmečiui ir artėjant „Snoro“ kreditorių susirinkimui pravar­tu prisiminti svarbiausių šios bylos įvykių seką.

2011 m. lapkričio 16 d. Vyriausybė nacionalizuoja „Snorą“

2011 m. lapkričio 16 d. Generalinė prokuratūra, gavusi iš Lietuvos banko informaciją apie banke „Snoras“ patikrinimo metu nustatytus galimus pažeidimus, pradėjo ikiteisminį tyrimą

2011 m. lakričio 21 d. nacionalizuoto banko „Snoras“ klientai įkūrė „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją

2 0 1 1 m . l a p k r i t i s

valstybės įmonė „indėlių ir investicijų fondas“, kuri šiuo metu yra pripažįsta-ma stambiausiu „snoro“kreditoriumi, bei kiti stam-būs kreditoriai dėl kreditorių komiteto balsavo iš anksto.

4

teisės žinios

Į turinį

mėnesio tema

Likusieji kreditoriai apie iš anksto pri­imtus sprendimus nebuvo informuoti, todėl kilo sumaištis ir nepasitenkinimas.

Galimos išeitys ir pasiūlymaiTeisės aktuose nėra numatyta galimybės nešaukti kreditorių susirinkimo net ir tuo atveju, jeigu didžioji dalis kreditorių (pagal reikalavimų sumą) jau pareiškė savo nuomonę dėl susirinkime svarsty­tinų klausimų, ir tokio susirinkimo or­ganizavimas neturės įtakos priimtiems sprendimams. Vienas iš galimų raciona­lių variantų būtų keisti Įmonių bankroto įstatymą ir nustatyti tam tikrą mecha­nizmą, kuris sudarytų išimtinę galimybę neorganizuoti kreditorių susirinkimo, jeigu didžiųjų kreditorių balsai yra gauti iš anksto, ir likusieji nebeturės įtakos pri­imtam sprendimui.

Tačiau iš kitos pusės, toks pakeitimas irgi gali būti abejotinas: kreditorius praranda vieną iš pagrindinių teisių – ginti savo kreditorinį interesą. Šiuo konkrečiu atveju Indėlių draudimo fondas turbūt turėjo balsuoti pačiame susirinkime, juolab, kad atstovė jame dalyvavo.

2011 m. lapkričio 24 d. po laikinojo administratoriaus atas­kaitos atšaukta „Snoro“ licencija

2011 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė ieškinį dėl banko „Snoras“ bankroto

2011 m. gruodžio 15 d. įvyko bankroto administratoriaus Neilo Hunterio Cooperio susitikimas su atstovais iš „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos, atstovaujan­čios žymią kreditorių dalį

2011 m. gruodžio 20 d. įsiteisėjo bankroto sprendimas

2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė „Snorui“ bankroto bylą, Neilą Hunterį Cooperį paskyrė bankro­to administratoriumi

2011 m. gruodžio 7 d. laikinasis administra­torius Simonas Freakley perdavė „Snoro“ kontrolę bei val­dymą bankroto administratoriui Neilui Hunteriui Cooperiui

2011 m. lapkričio 25 d. Didžiojoje Britanijoje vykdant Lietu­vos išduotą Europos arešto orderį, sulaikyti buvę pagrindiniai banko „Snoras“ akcininkai – Vladimiras An­tonovas ir Raimondas Baranauskas

g r u o d i s

Taigi, komitetas turės teisę: nagrinėti kreditorių skundus dėl administratoriaus veiksmų; reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti; tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir

tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines fi nansines ataskaitas;

nustatyti atlyginimą administratoriui; kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo.

Likusieji kreditoriai apie iš anksto pri­imtus sprendimus nebuvo informuoti, todėl kilo sumaištis ir nepasitenkinimas.

Galimos išeitys ir pasiūlymaiTeisės aktuose nėra numatyta galimybės nešaukti kreditorių susirinkimo net ir tuo atveju, jeigu didžioji dalis kreditorių (pagal reikalavimų sumą) jau pareiškė savo nuomonę dėl susirinkime svarsty­tinų klausimų, ir tokio susirinkimo or­ganizavimas neturės įtakos priimtiems sprendimams. Vienas iš galimų raciona­lių variantų būtų keisti Įmonių bankroto įstatymą ir nustatyti tam tikrą mecha­nizmą, kuris sudarytų išimtinę galimybę neorganizuoti kreditorių susirinkimo, jeigu didžiųjų kreditorių balsai yra gauti iš anksto, ir likusieji nebeturės įtakos pri­

Tačiau iš kitos pusės, toks pakeitimas irgi

Indėlių draudimo fondas turbūt turėjo balsuoti pačiame susirinkime, juolab, kad atstovė jame dalyvavo.

Į turinį5

teisės žinios

aktualijos

„Snoro“ kreditorių eilė. Teisėtumas, pasekmės, išeitysNors „Snoro“ bankrotas nėra pir­masis banko bankrotas mūsų šalyje – Įmonių bankroto valdy­mo departamento duomenimis nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje bankrutavo 14 bankų – vis dėlto tai vienas skaudžiau­sių atvejų savo apimtimi, palietęs didelę dalį Lietuvos ir užsienio pi­liečių bei verslo subjektų, taip pat ir viešais pagrindais veikiančių įs­taigų.Galbūt tai yra priežastis, privertusi itin atidžiai peržiūrėti galiojančius bankų bankroto procedūras reglamentuojan­čius įstatymus ir visus kreditorius ak­tyviai kovoti už savo interesų gynimą. Vienas iš tokių gynybos veiksmų yra

kreipimosi į Konstitucinį Teismą iniciavi­mas dėl kreditorių reikalavimų tenkini­mo eilės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šiuo metu galiojančio LR Bankų įstaty­mo 87 str. numato kreditorių reikalavi­mų tenkinimo eilę banko bankroto atve­ju. 2 ir 3 straipsnio dalys numato, kad:

antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir in­vesticijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuoto­jams <...>;

trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biu­džetą bei valstybinio socialinio drau­dimo ir privalomojo sveikatos drau­dimo įmokų, taip pat dėl suteiktų

paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.

Tuo tarpu didžioji dalis bankrutuo­jančio banko kreditorių patenka į ketvirtąją–septintąją kreditorių rei­kalavimų tenkinimo eilę (visą įstatymą ga­lite rasti čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=416815). Ši situacija kelia įtarimą, jog toks diferen­cijuotas reguliavimas gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės prin­cipui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straips­niams, nes valstybei ir su ja susijusioms įmonėms, tame tarpe ir „Indėlių ir inves­ticijų draudimui“, yra sudarytos teisinės prielaidos patenkinti savo kreditorinius reikalavimus žemesnių reikalavimų ten­kinimo eilių kreditorių sąskaita.

diferencijuotas teisinis reguliavimas

yra galimas tik tuo atveju, jei jis

nustatomas siekiant apsaugoti didesnį gėrį ir vertybes, apibrėžtas

konstitucijoje.

2012 m. sausio 20 d. – iki šios dienos buvo skirtas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti

Iki 2012 m. vasario 10 d. pratęstas terminas teismo sprendimu

2012 kovo 14 d. pratęstas terminas teismo sprendimu

2012 m. kovo 22 d. teismas patvirtino beveik 30 000 kreditorių reikalavimų

2012 m. balandžio 27 d. nauja teismo nutartimi patvirtintas didžiausio kredito­riaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kredito­rinis reikalavimas

2 0 1 2 m . s a u s i s v a s a r i s B a l a n d i s

2012 m. sausio 19 d. Apeliacinio teismo nu­tartimi galutinai patvirtintas bankroto administratorius

k o v a s

6

teisės žinios

Į turinį

aktualijos

Pagrindiniai prašymo ištirti minėtų nuostatų atitikimą Kons titucijai argumentai

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 str. 1 d., nustato formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų (visą Konstituciją galite rasti čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=274999).

Diferencijuotas teisinis reguliavimas yra galimas tik tuo atveju, jei jis nusta­tomas siekiant apsaugoti didesnį gėrį ir vertybes, apibrėžtas Konstitucijoje. „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturi tokių esminių skirtumų nuo kitų kredi­torių.

„Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“, numato Konstitucijos 46 str. 3 d. Įstaty­mų leidėjas turi konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą valstybėje lai­kantis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo. Ši pareiga yra glau­džiai susijusi su pareiga paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su anksčiau minėtu lygiateisiškumo principu – kitaip teisi­nis reguliavimas būtų nelaikytinas tar­naujančiu bendrai tautos gerovei.

Tačiau negalima grįsti ar pateisinti re­guliavimo, kuriuo tam tikro ūkio sub­jekto teisės ir teisėti interesai būtų ri­bojami daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms ver­tybėms apsaugoti. Dabar nustatytas reguliavimas per daug riboja žemesnės nei antrosios reikalavimų tenkinimo ei­lės kreditorių teises ir interesus.

„Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tei­singai atlyginama“, teigia Konstitucijos 23 str. Pažymėtina, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. Savininko teisės yra ginamos vienodai, nepriklausomai nuo nuosavy­bės teisės objekto. Vadinasi, savininko subjektinės reikalavimo teisės taip pat turi būti ginamos, vadovaujantis nuosa­vybės teisės gynimo principais.

Vienintelio „Indėlių ir investicijų draudi­mo“ nuostoliai, kurie galimai atsirastų iš­mokėjus draudimo lėšas, perkeliami ant žemesnėse eilėse esančių kreditorių pe­čių už tai jiems niekaip neatlyginant, o tai pažeidžia nuosavybės apsaugos principą.

Vienas pagrindinių teisės, kaip socia­linio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima jo pa­siekti, tenkinant tik vienos grupės arba asmens interesus ir kartu neigiant kitų, remiantis vien tik daugumos ar mažu­mos interesais. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfl iktų ga­limybė.

Pareiškėjams nekyla abejonių dėl pirmą­ja eile tenkinamų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais. Taip pat aiškus re­guliavimas ta apimtimi, kai trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Šiais punktais yra stengiamasi apsaugoti silpnąją šalį – bankrutuojančio banko dar­buotojus.

Tačiau, pareiškėjų nuomone, nėra jokių argumentų, pateisinančių reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip

2012 m. gegužės 5 d. AB ban­kas „Snoras“ perdavė Vilniaus apygardos teismui visus iki 2012 m. gegužės 8 d. gau­tus prašymus visiškai arba dalinai kreditori­nius reikalavimus perleisti kitam kreditoriui arba trečiajai šaliai

2012 m. gegužės 18 d. žiniasklaidoje išplatintas praneši­mas apie pirmąjį „Snoro“ kreditorių susirinkimą

2012 m. birželio 12 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje įvyko kreditorių susirinkimas

2012 m. birželio 12 d. pirmajame kreditorių susirinkime išrinktas BAB banko „Snoras“ kredi­torių komitetas

2012 m. gegužės 24 d. banko prašymu teismui nurodyta areštuoti iki 1,699 mlrd. litų vertės buvusio didžiausio Banko akcininko Vladimiro Antonovo turto

pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, prioritetą kitų banko kreditorių, nurodytų Bankų įstatymo 87 str. 4–7 dalyse, reikalavimų atžvilgiu. Toks valstybės ir su ja susijusių kreditorių nuosavybės teisės priešpasta­tymas privačiai nuosavybės teisei galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jei tai būtų neišvengiama. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra.

Jei kreditorių eilė būtų pri­pažinta prieštaraujančia Kon­stitucijaiKonstitucijos 107 str. 1 d. nustatyta, kad teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas Konsti­tucinio Teismo sprendimas, kad atitinka­mas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Kons­titucijai. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konsti­tucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santy­kių, atsiradusių iki tos dienos, kai ofi cialiai buvo paskelbtas sprendimas.

Konstitucija nepaneigia LR Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos pasekmės, kilusios taikant teisės aktą. Šiuo atveju tokios pasekmės yra susijusios su „Snoro“ kreditorių reikalavimų patenki­nimo apimtimi. Konstituciniam Teismui pripažinus minėtas teisės nuostatas prieš­taraujančiomis Konstitucijai, atsirastų pa­grindas Seimui nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, kuris būtų taikomas ir san­tykiams, atsiradusiems iki Konstitucinio Teismo nutarimo, o tai reiškia, jog tikėti­na, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė būtų suvienodinta ir tai proporcingai padidintų visų kreditorių reikalavimų pa­tenkinimo apimtis.

g e g u ž ė B i r ž e l i s

„bernotas ir dominas GLimstedt“ teisininkas, advokatas audrius Žvybas.

7

teisės žinios

bankus, pasigirdo įtarimai, kad pasta­rieji pasinaudos situacija uždirbti papil­domų lėšų, o procesas nebus skaidrus.

Situacija sušvelnėjo kai bankai patvir­tino, jog išmokos bus pervedamos be jokių papildomų mokesčių ir į bet ko­kias Lietuvos kredito įstaigas. Tačiau klausimai, susiję su išmokų administra­vimu, valdymu bei kitais aspektais, liko neatsakyti – buvo nutylėta itin svarbi informacija ir mechanizmas, leidžiantis kitiems bankams užsidirbti iš „Snoro“ bankroto.

Teisinis reguliavimasIndėlių ir įsipareigojimų investuoto­jams draudimo įstatymo nuostatos numato, kad išmokas apskaičiuoja VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, rem­damasi banko perduota informacija apie indėlininkų ir investuotojų, ku­riems taikomas draudimas, prašymus. Deja, nei įstatyme, nei draudikų nutari­me nėra detalizuota, kaip faktiškai turi būti vykdomas mokėjimas, tiesiog ap­siribojama blanketine norma, jog apie mokėjimo vietą ir laiką toliau bus infor­muojama viešai.

mėnesio tema

Ar teisėtai iškeliavo pinigai?

Tęsdami šio mėnesio temą, pri­statome dar vieną labai svarbų ir aktualų klausimą, kilusį po banko „Snoras“ perėmimo ir po to, kai bankas nustojo vykdyti įsipareigojimus savo klientams. Klausimas dėl žlugusio banko in­dėlininkų lėšų neduoda ramybės tiek visuomenei, tiek verslui ir tei­sininkams, todėl Jūsų dėmesiui pateikiame kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ advokato Audriaus Žvybo komentarus.„Snoro“ bankroto bylos pradžioje mūsų iškelta ir viešai išdėstyta hipotezė apie tai, jog komerciniai bankai galimai be pagrindo buvo finansuoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lėšomis („Snoro“ indėlių išmokėjimo istorijoje sudėlioti ne visi taškai“, Verslo žinios, 2012 02 27, Nr. 39), visiškai pasitvirtino.

Paskelbus banką nemokiu ir paaiškėjus, kad indėlininkams, kaip tai numato LR Indėlių ir įsipareigojimų investuoto­jams draudimo įstatymas, draudimo iš­mokos bus mokamos per komercinius

Iki šiol Lietuvos bankas išplatino tik vieną bendro pobūdžio pranešimą, in­formuojantį, kad draudimo išmokoms mokėti buvo pasirinkti beveik visi Lie­tuvoje veikiantys bankai. Pranešime papildomai nurodyta, kad komerciniai bankai „atliks tik pinigų išmokėjimo funkciją, o indėlius kompensuos „Indė­lių ir investicijų draudimas“. Jokios pa­pildomos tvarkos ar taisyklių dėl išmo­kų mokėjimo nebuvo paskelbta.

advokatas audrius Žvybas

Bendras nesikreipusių indėlininkų ir

investuotojų skaičius tą dieną sudarė

daugiau nei 170.000.

Analizuojant teisės aktus, akivaizdu, kad „Indėlių ir investicijų draudimo“ pareiga buvo apskaičiuoti ir išmokėti draudimo lėšas, gavus konkretų kiek­vieno indėlininko ar investuotojo prašymą ir patikrinus jį su „Snoro“ duomenimis. Nebuvo numatyta jo­kios kitos galimybės VĮ „Indėlių ir in­vesticijų draudimas“ mokėti draudimo išmokų indėlininkams, investuotojams ar kitiems tretiesiems asmenims (šiuo atveju – komerciniams bankams), kol nebuvo gautas konkretaus apdraustojo (indėlininko ar investuotojo) prašymas.

Iš turimos informacijos nebuvo įma­noma iš karto nustatyti, kaip „Indėlių ir investicijų draudimas“ panaudojo lėšas ir kokie susitarimai buvo sudaryti su bankais dėl jų mokėjimo. Viešoje erd­vėje buvo paskelbta, kad visos išmokų mokėjimo sąlygos turėtų būti sude­rintos su komerciniais bankais, todėl tapo akivaizdu, jog egzistuoja susita­rimai, kuriuose turėtų būti nustatyta, kokiu būdu yra dalijamasi indėlininkų sąrašais, indėlių sumomis, kaip ir kada išmokamos lėšos, tačiau tokios infor­macijos nė vienai iš šalių nepaskelbus, visos detalės liko nežinomos.

8

teisės žinios

Į turinį

aktualijų apžvalga

Lietuvos Respublikos interesai ir teisės aktai. Tikėtina, kad „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturėjo teisės komerci­niams bankams pervesti visų draudimo lėšų iš karto, nelaukiant konkrečių pra­šymų ir jų neišnagrinėjus. Būtent taip tu­rėjo būti pasielgta pagal įstatymą, todėl gali būti pripažinta, kad savo veiksmais draudikai pažeidė teisės aktus.

Antra, visų draudimo lėšų perdavimas bankams išbalansavo „Indėlių ir inves­ticijų draudimo“ pateiktą kreditorinio reikalavimo dydį. Nors pagal įstatymą valstybės įmonė į jį įgyja teisę tik tada, kai yra išmokama konkreti draudimo išmoka, „Indėlių ir investicijų draudi­mas“ pateikė reikalavimą visai sumai ir nė neketino gilintis, ar tokia suma buvo išmokėta apdraustiesiems.

Tokiu veiksmu buvo siekiama įgyti nepateisinamą pranašumą bankroto byloje prieš kitus kreditorius. Galbūt dalis indėlininkų nė nemano kreiptis dėl išmokų, o tokiu atveju ir „Indėlių ir investicijų draudimui“ nepereitų už juos teisė reikšti reikalavimų „Snorui“. Nepagrįstai padidintas kreditorinis rei­kalavimas būtų sukėlęs ir balsų dispro­porciją kreditorių susirinkime, o valsty­bės įmonė galėjo įgyti nepagrįstą balsų daugumą.

Šią situacija padėjo ištaisyti kiti kredito­riai ir teismas, kuris suabejojo draudikų pateikto kreditorinio reikalavimo dy­džiu ir pareikalavo, kad valstybės įmo­nė detaliai paaiškintų, kiek išmokų yra

išmokėta, o kiek tėra iš anksto perves­ta komerciniams bankams, tačiau dėl jų apdraustieji nesikreipė. Išanalizavus pateiktus duomenis, „Indėlių ir investi­cijų draudimo“ reikalavimas buvo su­mažintas.

Taip pat neaišku, ar tikrai „Indėlių ir in­vesticijų draudimas“ yra vertas privi­legijos, išskiriančios šią įmonę iš kitų kreditorių. „Snoro“ bankroto procese atsiskleidė visiška draudikų nekompe­tencija ir siekis kuo greičiau nusimesti atsakomybę. Nors valstybės lėšos drau­dimo išmokoms mokėti buvo pasisko­lintos nepalankiomis sąlygomis, komer­ciniams bankams buvo leista uždirbti, nereikalaujant jokio atlygio. Tokiomis aplinkybėmis Seimo narių bei teismo siekis išsiaiškinti, ar dabartinis kreditorių eiliškumas neprieštarauja Konstitucijai, tampa argumentuotu ir logišku.

Išvada: procesas turėjo būti ki­toksApibendrinant situaciją, darosi akivaiz­du, kad VĮ „Indėlių ir investicijų drau­dimas“ būtų daug geriau atstovavusi valstybės interesams, jei pati būtų dis­ponavusi draudimo išmokų lėšomis, o naudą iš to gautų valstybė. Išmokų mo­kėjimai per komercinius bankus turėjo būti pradėti tik patvirtinus kiekvieną apdraustojo indėlininko ar investuoto­jo prašymą.

„bernotas ir dominas GLimstedt“

advokatas audrius Žvybas

Susitarimas su komerciniais bankaisKreditoriams pradėjus reikšti abejones dėl pateikto kreditorinio reikalavimo dydžio, teismas įpareigojo valstybės įmonę pateikti išsamią informaciją apie tai, kiek tiksliai jau yra išmokėta draudi­mo išmokų, kaip tai atlikta. Pateikti fak­tai atskleidė įdomių aplinkybių.

2012 m. kovo 22 d. „Indėlių ir investicijų draudimo“ turimais duomenimis, iš ben­dros apskaičiuotos daugiau nei 4 mlrd. litų draudimo išmokos dėl 235 mln. litų apdraustieji dar net nebuvo kreipę­si. Bendras nesikreipusių indėlininkų ir investuotojų skaičius tą dieną sudarė daugiau nei 170.000.

Nors dauguma jų tikriausiai niekada ir nesikreips – net ir 1 cento likutis sąs­kaitoje formaliai yra įtraukiamas į ap­draustąją sumą – tačiau tai nesudaro pagrindo draudikui pažeisti teisės aktų ar teikti prioritetą komerciniams ban­kams. Visgi jiems iš karto buvo perves­tos visos draudimo išmokoms skirtos lėšos, suteikiant galimybę bankams jomis disponuoti ir gauti papildomą pelną.

Tokį įmonės „Indėlių ir investicijų drau­dimas“ sprendimą sudėtinga suprasti ir komentuoti nežinant konkrečių susi­tarimų su komerciniais bankais sąlygų. Tikėtina, kad bankai už naudojimąsi pinigais moka valstybei palūkanas, o jei ne, visiškai nesuprantama, kaip įmo­nė galėjo taip neatsakingai disponuoti valstybės lėšomis, kurių dalis buvo pa­siskolinta tarptautinėse rinkose ne itin palankiomis sąlygomis, bei leisti iš to uždirbti privatiems subjektams.

Kyla klausimas, ar bankai privalo atsi­skaityti, kaip buvo ir dar tebėra nau­dojamos valstybės lėšos, kiek jie už tai yra gavę pajamų, kokios yra su išmokų skaičiavimu, administravimu ir mokė­jimu susijusios sąnaudos. Tokios infor­macijos pateikimas ne tik leistų paaiš­kinti visas išmokėjimo aplinkybes, bet ir suteiktų puikią galimybę bankams pagerinti savo įvaizdį.

Galimos pasekmėsAtsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, būtina paminėti ir iš to kylančias įvairias teisines pasekmes. Visų pirma, instituci­jos, atsakingos už valstybės lėšų panau­dojimą, turėtų ištirti, ar nebuvo pažeisti

9

teisės žinios

aktualijos

Apie banko licencijas – trumpai

Šio „Teisės žinių“ numerio temą norime papildyti ir praplėsti straipsniu apie banko licenci­ją – kas tai yra, kaip ją gauti, ar sunku išlaikyti. Pateiksime ir vie­ną pavyzdį – gana naujo banko „Finasta” istoriją. Banko licencijos subtilybes mums atskleisti padės teisininkas Šarūnas Basijokas – jis specializuojasi bankų teisės srityje ir yra sukaupęs nemažai patirties.

Kas yra banko licencija ir kaip ji išduodamaPaprastai kalbant, banko licencija yra leidimas teikti licencines finansines pas­

laugas. Tai gali būti indėlių ar kitų grąžin­tinų lėšų priėmimas, įvairios mokėjimo paslaugos, elektroninių pinigų leidimas.

Bankams licencijas išduoda priežiūros institucija – Lietuvos bankas. Išduota li­cencija yra neterminuota, bet gali tam tikrais atvejais apriboti banko teisę teik­ti vieną ar kitą licencinę paslaugą, jei to prašo pats bankas ar jam trūksta pasi­rengimo teikti šias paslaugas.

Banko licencija išduodama, jei bankas atitinka visus reikalavimus ir pateikia tai patvirtinančius bei kitus reikalaujamus dokumentus. Norėdamas gauti licenciją, bankas turi turėti įstatymų reikalaujamą minimalų įstatinį kapitalą – ne mažiau nei 5 milijonus eurų, turi būti sukūręs banko veiklos pirmųjų trejų metų planą,

pateikti valdymo ir organizacinės struk­tūros aprašymą, informaciją, patvirti­nančią, kad turi saugią ir patikimą veiklą užtikrinančią vidaus kontrolės ir rizikos valdymo sistemą, personalą, technines, technologines apsaugos priemones, pa­talpas ir turto draudimą. Lietuvos ban­kas turi teisę patikrinti visus faktus, o ga­vus licenciją, savo veiklą naujas bankas gali pradėti iškart.

Kaip išlaikyti banko licencijąBankas privalo laikytis visų nustatytų reikalavimų finansų įstaigai, kitaip Lie­tuvos bankas turi teisę atšaukti išduotą licenciją. Žinoma, tai padaryti galima tik dėl svarbių priežasčių, tokių kaip nepa­sinaudojimas licencija per 12 mėnesių nuo jos išdavimo dienos, vertimasis ne finansinių paslaugų veikla, neatitikimas teisės aktų reikalavimams dėl saugios ir patikimos veiklos, nemokumas, ilgesnis nei 6 mėnesiai licencinės veiklos nevyk­dymas, nesugebėjimas įvykdyti prievo­lių pagal įsipareigojimus ir panašiai.

Bankai – labai sudėtingos ir komplikuo­tos organizacijos. Jų prisiimamos rizikos yra reikšmingos ne tik jų pačių veiklai, bet ir visai valstybės bankų sistemai. Lietuvos Respublikos įstatymai nustato bankų veiklos riziką ribojančius nor­matyvus, kurių turi laikytis visi šalies komerciniai bankai. Laikymosi priežiū­rą ir monitoringą atliekantis Lietuvos bankas gali nustatyti ir kitus normaty­vus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

Bankai – labai sudėtingos ir komplikuotos

organizacijos. jų prisiimamos rizikos yra reikšmingos ne tik jų pačių veiklai, bet ir

visai valstybės bankų sistemai.

teisininkas šarūnas basiJokas

10

teisės žinios

Į turinį

aktualijos

Veiklos riziką suvaldyti padeda šie nor­matyvai:

Kapitalo pakankamumo. Banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įver­tintų pagal riziką, santykis turi būti ne mažesnis nei 8 procentai;

Likvidumo. Banko likvidžiojo turto ir einamųjų įsipareigojimų santykis ne­gali būti mažesnis nei 30 procentų;

Maksimalios atviros pozicijos už­sienio valiuta ir tauriaisiais meta­lais. Leidžiamas bendrosios (išskyrus eurus) atviros pozicijos dydis yra ne daugiau kaip 25, o vienos valiutos (taip pat išskyrus eurus) ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko ka­pitalo. Tai reiškia, kad bankas, nusi­pirkęs užsienio valiutos ar tauriųjų metalų ir siekdamas juos parduoti brangiau pasikeitus rinkos sąlygoms, negali tokiu būdu prisiimtais įsiparei­gojimais viršyti atitinkamai 25 arba 15 procentų savo kapitalo.

Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų nor­matyvai. Paskolų suma vienam sko­lininkui neturi būti didesnė kaip 25 procentai banko kapitalo. Tam tikri ypatumai taikomi patronuojančios įmonės – įmonės, turinčios banke daugumą akcininkų balsų – atžvilgiu.

Tik jei bankas atitinka ir nuolat rūpinasi šių normatyvų sąlygomis, jis gali teisė­tai vykdyti banko veiklą.

Pavyzdys. Bankas „Finasta“Investicinis bankas AB „Finasta“ 2011 m. pabaigoje turėjo reikšmingų finansinių problemų. Tuo metu banko turtas su­darė tik apie 5 milijonus litų, t.y. buvo daugiau nei tris kartus mažesnis už rei­kalaujamą normatyvuose. Banko kapi­talo pakankamumo rodiklis tesudarė 1 procentą iš privalomų 8, „Finasta“ taip pat neatitiko reikalavimų, taikomų pa­skoloms vienam skolininkui, ir užsienio valiutos laikymui. Be viso to, dėl banko „Snoras“ nacionalizavimo ir vėlesnio bankroto „Finasta“ patyrė 26 milijonus litų nuostolių.

Šių metų pradžioje vienintelis banko „Finasta“ akcininkas „Finasta Holding“,

kuris priklausė „Snorui“ iki jo naciona­lizavimo, sustiprino „Finastos“ kapitalą 13,8 milijonais litų. Tai buvo netiesiogi­nė valstybės lėšų injekcija siekiant iš­gelbėti šį banką. Dabar banko kapitalas atitinka rizikos ribojimo normatyvus ir šiuo metu aktyviai ieško investuotojo visai „Finasta“ grupei.

Mažesnis, nei reikalaujama, kapitalas yra grėsmė bankui tapti nemokiu tik tada, kai nėra rūpinamasi kapitalo atkūrimu. Pagal nutarimą, priimtą dar 2006 m., Lietuvos banko valdyba gali nuspręsti pripažinti kredito įstaigą nemokia, jei­gu yra bent viena iš šių sąlygų:

kredito įstaigos turto grynoji vertė yra mažesnė negu jos įsipareigoji­mai;

kredito įstaiga 6 mėnesius iš eilės nevykdo Lietuvos banko valdybos nustatyto kapitalo pakankamumo (mokumo) normatyvo;

kredito įstaiga per 10 darbo dienų negali įvykdyti nors vieno kredito­riaus pagrįsto finansinio reikalavimo.

Banko nemokumas nustatomas pagal jo finansines ir priežiūrai skirtas atas­kaitas arba, prireikus, atliekant banko inspektavimą.

Taigi, laikinos banko problemos daž­niausiai nereiškia banko nemokumo, licencijos atšaukimo ar jo bankroto, jei­gu šie finansiniai sunkumai yra opera­tyviai ir veiksmingai išsprendžiami.

teisininkas šarūnas basiJokas

11

teisės žinios

glimstedt žmogus

REIKŠMINGIAuSI ATSToVAuTI PRoJEKTAI

Kliento konsultavimas prašymo dėl atleidimo nuo baudų, baudų sumažinimo pateikimo procese;

Nekilnojamojo turto bendrovių konsultavimas probleminio turto pardavimo klausimais;

Kreditų draudimo bendrovės konsultavimas pretenzijų sureguliavimo procese;

Vieno didžiausių Lietuvoje mažmeninės prekybos drabužiais tinklų konsultavimas ūkinės, veiklos restruktūrizavimo klausimais;

Kliento konsultavimas franšizės tinklo Lietuvoje kūrimo klausimais;

Pastovus kredito įstaigos konsultavimas įvairiais įstaigos veiklos klausimais.

Praktikos sritys

Vaidotas daugiausia dirba bendrovių ir komer­cinės teisės srityje, užsiima konsultacijomis res­truktūrizacijos, nemokumo klausimais, imasi finansinio išgelbėjimo precedentų nagrinėjimo. Vaidotas yra ir įmonių susijungimų bei įsigijimų specialistas.

Išsilavinimas

1991–1996 Vaidotas studijavo Vilnius universite­to Teisės fakultete ir įgijo teisės magistro laipsnį.

1994 m. Vaidoto išsilavinimo sąrašą papildė mokslai Švedijos sostinės Stokholmo univer­siteto Teisės fakultete, o 1995 – dar ir Romos tarptautinės plėtros teisės institute.

Kalbos

Lietuvių, anglų, rusų, italų.

Narystės

Vaidotas yra Lietuvos advokatūros narys.

Asmeniniai pomėgiai

Virti ir kepti su meile. Neįsivaizduoja savęs be gero patiekalo ir kokybiško vyno, futbolo ar krepšinio, todėl ideali dienos kombinacija – paties pagamintas patiekalas, taurė vyno, o po to futbolas arba krepšinis.

Nuo 1982 m. aktyviai serga už Brazilijos fut­bolo komandą, o nuo 1972 m. – už Lietuvos krepšinio komandą.

Reguliariai lankosi sporto salėje bei kartkartė­mis žaidžia golfą.

Mėgsta keliauti ir sugrįžti (kai kur pavyko, kai kur dar ne) į labiausiai patikusias šalis, tokias kaip Italija, Ispanija, Meksika, Brazilija, Indija.

Jūsų dėmesiui pristatome jau antrąjį rubrikos „GLIMS­TEDT žmogus“ nominantą – kontoros „Bernotas ir Do­minas GLIMSTEDT“ partnerį Vaidotą Puklevičių.

Vaidotas turi nemažai teisinės patirties, o užsienyje ir Lietuvoje įgytas išsilavinimas leidžia jam užsiimti išties plačia teisine praktika. Be abejo, Vaidotas yra ne tik teisininkas, bet ir žmogus, turintis įdomių laisvalaikio pomėgių.

Primename, kad pirmajame laikraščio „Teisės žinios“ numeryje Jus supažindinome su vienu iš partnerių bei kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ steigėju Egidijumi Bernotu.

Vaidotas Puklevičius savęs neįsivaizduoja be gero maisto ir sporto

12

teisės žinios

Į turinį

glimstedt svečias

Šiame „Teisės žinių“ numeryje, „GLIMSTEDT svečio“ rubrikoje mintimis „Snoro“ tema pasida­lino Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Pro­fesorius teigiamai įvertino šalies bankų susidorojimą su sistemos sukrėtimu. Pasak S. Kropo, ban­krotas taupantiems ir investuo­jantiems vėl priminė apie pelno ir rizikos neatsiejamumą. Rubrikos svečio žvilgsnis į nuo kitų metų įsigaliosiančius griežtesnius reika­lavimus bankams žada ir branges­nį skolinimąsi.Praėjus jau 9 mėnesiams nuo banko „Snoras“ bankroto paskelbimo, galima objektyviau iš tolesnės perspektyvos įvertinti situaciją. Kokių pasekmių vi­sam bankiniam sektoriui turėjo šis įvy­kis?

Galima sakyti, kad tai buvo gan skaudus, bet izoliuotas įvykis, ir bankinis sektorius jį atlaikė galbūt geriau, negu buvo galima tikėtis. Neigiamas poveikis buvo trumpa­laikis ir iš esmės truko keletą mėnesių. Ir tas reikšmingas sukrėtimas buvo sėk mingai atlaikytas turbūt dėl priemonių, kurios buvo įgyvendintos dar krizės laikotarpiu. „Snoro“ sukeltas labai didelis šokas iš es­mės didesnių neigiamų pasekmių ilges­niu laikotarpiu neturėjo. Bankuose laiko­mų indėlių suma buvo sumažėjusi vieną ar du mėnesius, bet dabartinis bankų indėlių lygis įrodo klientų pasitikėjimą – net išmokėjus indėlius, vėliau didžioji da­lis šių lėšų sugrįžo į bankinę sistemą.

Lietuvos banko paskelbtoje finansinio stabilumo apžvalgoje teigiama, kad šalies bankų sistemos stabilumą liudi­ja ne tik jų streso testai modeliuojant nepalankias sąlygas, bet ir realiai pa­tirtas testavimas „Snoro“ bankroto atveju. Kaip šalies bankiniam sektoriui pavyko išsaugoti stabilumą tokiomis sąlygomis?

Jei toks įvykis būtų įvykęs, tarkime, 2008 ar 2009 metais, pasekmes būtų buvę labai sunku prognozuoti, nes tuo laiku visi sutikome, kad net ir vieno nedidelio banko problemos ar uždarymas galėjo reikšti sisteminę krizę. Bet nuo to laiko, kaip minėjau, buvo įgyvendintos tiek stabilumo, tiek reguliavimo priemonės. Pagrindinė jų – indėlių sistemos pakei­timas ir indėlių draudimo sumos padi­dinimas iki 100 000 eurų. Antra, priimtas Finansinio stabilumo įstatymas ir numa­tytos priemonės, kokius veiksmus valsty­bė gali įgyvendinti bankų atžvilgiu tam, kad užtikrintų stabilumą ir veiklos tęsti­numą. Ten buvo numatytas ir garantijų suteikimas, ir pagalba, ir kapitalo įsigiji­

lietuva viena pirmųjų pradėjo daryti tes-

tavimą ypač nepa-lankiomis sąlygomis, įvertindama įvairius galimus neigiamus veiklos scenarijus.

mas, galų gale ir banko perėmimas. Tai teisiškai reglamentavo veiklos tęstinumą ir įvairiais sudėtingais atvejais. Beje, mi­nėtas testavimas bankinėje sistemoje jau seniai vyksta. Lietuva viena pirmųjų pradėjo daryti testavimą ypač nepalan­kiomis sąlygomis, įvertindama įvairius galimus neigiamus veiklos scenarijus įskaitant nekilnojamojo turto kainų pa­sikeitimą, didelį palūkanų normų padi­dėjimą, įmonių nuostolingumą, bendro vidaus produkto apimties mažėjimą ir kt. Bankai save įvertina hipotetinėmis sąlygomis, o „Snoro“ uždarymas buvo realiai vykstantis procesas. Žinoma, ir patys bankai ėmėsi priemonių: sustipri­no kapitalą ir likvidumą, buvo sukauptos pakankamos turto atsargos ir įgyvendi­namos likvidumo stebėsenos priemo­nės. Praktiškai kasdien vyko diskusijos ir aptarimai su Lietuvos banku. Valdymo struktūros buvo sustiprintos, pakeistos ir dar daugybė visuomenei, turbūt, nelabai žinomų, bet bankuose svarbių priemo­nių buvo įgyvendinta, ir jos leido pasi­ruošti tokiam šokui.

Po „Snoro“ istorijos visuomenė atsigrę­žė į kitus Lietuvos bankus, kurie neturi motininių bankų Skandinavijoje. Kaip įvertintumėte lietuviškų bankų tvarky­mąsi – rizikų valdymą, mokumo ir likvi­dumo užtikrinimą, kapitalo kokybę?

Vadinamiesiems vietiniams bankams, kurie neturi motininių bankų, tai buvo di­džiausias šokas. Jiems šioje situacijoje ti­krai buvo nelengva. Bet visi vietiniai ban­kai nuo „Snoro“ skiriasi tuo, kad jie turėjo didesnį kapitalo pakankamumo rodiklį. Dėl jų kapitalo kilmės nekilo neaiškumų – ar čia yra tikras kapitalas, ar iš kažkur perskolintas kapitalas, kaip buvo „Snore“. Daugumą šių bankų aktyvų yra Lietuvo­je, jie lengvai gali būti įvertinami. „Sno­ro“ atveju daug jų buvo ne Lietuvoje – lengvatinio apmokestinimo (ofšorinėse) zonose ir šalyse, kuriose buvo sunku tai įvertinti. Tokie yra pagrindiniai vietinių bankų skirtumai lyginant su „Snoru“. Jie sugebėjo išlaikyti klientus, aktyviai ieškojo nišų sudėtingoje ekonominėje aplinkoje.

Po „Snoro“ bankroto paskelbimo vi­sas lėšas atgavo tik indėlių savininkai. Banko platintų obligacijų ar indėlių sertifikatų savininkai rikiuojasi gerokai

Profesorius S. Kropas: „Sukrėtimas atlaikytas gerai“

13

teisės žinios

glimstedt svečias

žemiau kreditorių eilėje. Kaip šis įvykis paveiks šių investavimo instrumentų rinką Lietuvoje?

Nemanau, kad eiliškumą reiktų kvestio­nuoti. Toks eiliškumas yra praktiškai vi­sose ES šalyse. Tam tikra dalis indėlių yra apsaugota įdėlių draudimo fondų ir tos sumos pagal Lietuvos gyventojų lygį ir pajamas yra labai didelės, galbūt net per didelės mūsų požiūriu. Manau, kad apie eiliškumą galima kalbėti ne po įvykio – jį reikia išsiaiškinti ir suprasti dar prieš įvy­kį. Natūralu, kad už tuos instrumentus ir palūkanos mokamos aukštesnės. Rei­kia turėti mintyje, kad tokia rizika gali egzistuoti. Tačiau kartais dėl aukštesnių pajamų klientai tokias rizikas ignoruoja. Kitas dalykas, kad dalis klientų galbūt ne­buvo adekvačiai informuoti ir nesuprato rizikos, nes indėlių sertifikatai yra savo­tiška aliuzija į kitus indėlius. Turbūt tarp priežiūros institucijų nebuvo tinkamo veiksmų koordinavimo. Buvo matoma, kad tai yra problema, kad reiktų imtis ryž­tingesnių veiksmų, jog nebūtų išleistos tokios šių instrumentų apimtys ir klientai nebūtų netinkamai informuojami. Čia yra tos krizės pamoka. Natūralu, kad tokie instrumentai kol kas nėra populiarūs ir kurį laiką nebus populiarūs. Bet manau, kad šie instrumentai egzistuos – jie yra kitose šalyse, todėl ir pas mus turės būti – nėra nieko išskirtinio. Tokie instrumentai dabar nepadengiami indėlių draudimo ir todėl už juos mokamos aukštesnės palū­kanos. Rinkoje visada bus investuotojų, norinčių gauti aukštesnę grąžą ir pasiren­gusių prisiimti didesnę riziką. Labai svar­bu, kad ji būtų adekvačiai suprantama.

Jau kitąmet įsigalioja Bazel III griež­tesni reikalavimai bankų kapitalui ir rizikos valdymui. Kaip tai paveiks Lietuvos ir šalyje veikiančius bankus? Šalies bankai dabar turi pakankamai solidų kapitalą. Ar jiems nereiks labai staigiai prisitaikyti prie griežtesnių reikalavimų?

Lietuvoje veikiantys bankai turi pakan­kamą perteklinio kapitalo likvidumą ir, galima sakyti, kad jie beveik atitinka ir galėtų be sunkumų greitai įgyvendinti Bazelio III reikalavimus. Tačiau kiekvie­nas reikalavimų griežtinimas turi tam tikrą kainą: Europos bankų federacija yra apskaičiavusi, kad dėl aukštesnių kapitalo pakankamumo reikalavimų paskolos klientams pabrangs nuo 1 iki 2 procentinių punktų. Vėlgi, dėl reika­lavimo turėti ilgesnio laikotarpio finan­savimo šaltinius pasiskolinami pinigai bus brangesni 2–3 procentiniais punk­tais. Taigi, jau turime 4–5 procentiniais punktais brangesnius pinigus. Aišku, tai

atsilieps klientams ir bankų galimybei paskolinti. Bankų skolinimo aktyvumas bus natūraliai mažesnis. Ir todėl bankų sektorius vyriausybėms ir politikams sako, kad tai neigiamai atsilieps eko­nomikos finansavimui. Turint mintyje, kad Europai verkiant reikia kuo greičiau pasiekti ekonomikos augimą, nereiktų aklai priimti griežto reguliavimo, bet vertinti sektoriaus galimybės aprūpin­ti ekonomiką reikalingais finansiniais ištekliais. Bankų problemos ir krizės Europoje kilo ne dėl to, kad bankai prisiėmė per didelę riziką, bet dėl to, kad vyriausybės jiems piršo didelį kiekį vyriausybės vertybinių popierių ir vy­riausybės skolų. Bankų balansai per Eu­ropos centrinio banko operacijas buvo dirbtinai susieti su vyriausybių skolos popieriais. Ir tai yra daugiau vyriausy­bių, o ne bankų problema. Dabartinis, pavadinčiau, reguliacinis cunamis, šiuo metu siaučiantis Europoje, didins ban­kų skolinimosi ir kapitalo formavimo sąnaudas, o tai darys neigiamą povei­kį ekonomikos atsigavimui. Aš manau, kad su reguliaciniais reikalavimais ne­reikėtų perlenkti lazdos.

Ar vartotojai griežtesnius reikalavimus bankams irgi pajus ant savo pečių?

Galbūt bankai labiau orientuosis į kitas paslaugų sritis, kurių teikimui kapitalas nėra reikalingas. Griežtesnis regulia­cinis mechanizmas natūraliai skatins bankus teikti paslaugas, nesusijusias su skolinimu.

Ar šalies bankams reikalinga griežtes­nė Lietuvos banko priežiūra?

Pasikartosiu, čia nereikėtų perlenkti lazdos. Svarbiausia, į ką reiktų atkreipti dėmesį, – tai išvengti asimetrijos: rei­kia, kad subjektai, teikiantys tas pačias paslaugas, būtų vienodai reguliuojami. Dabar mes turime labai griežtai regu­liuojamą bankų sektorių, beveik nere­guliuojamą greitųjų paskolų sektorių ir labai menkai reguliuojamą kredito unijų sektorių. Kadangi jos teikia tas pačias paslaugas, svarbiausias prioritetas būtų suvienodinti reguliacinius reikalavimus visiems panašią veiklą vykdantiems subjektams. Sudaryti kažkokių skatina­mųjų preferencijų tam tikriems rinkos segmentams, vien dėl to, kad jie kol kas nėra reikšmingi rinkos dalyviai, yra klai­dinga, nes tai skatina rinkos iškraipy­mus ir didina viso sektoriaus reputacinę riziką.

svarbiausia, į ką reiktų atkreipti

dėmesį – tai išvengti asimetrijos: reikia, kad

subjektai, teikiantys tas pačias paslaugas,

būtų vienodai reguliuojami.

14

teisės žinios

Į turinį

Tęsiame pirmajame numeryje pri­statytą temą, kurios „taikinyje“ – kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ klientas „Vilniaus tau­pomoji kasa“. Jos valdybos pirmi­ninkas ir administracijos vadovas Darius Čepauskas papasakos apie kredito uniją: kuo ji, kaip fi­nansinė institucija, panaši, o kuo skiriasi nuo banko.Šiemet „Vilniaus taupomoji kasa“ švęs jau 15­tąjį gimtadienį. Ji įkurta 1997 m. ir per tą laiką užsitikrino lyderės pozi­ciją Lietuvos kredito unijų tarpe. unija nuolat auga – atsigaunanti rinka pasiū­lė naujų paskolų poreikį, be to, ji ėmė efektyviau dirbti su esamais klientais, pradėjo dalyvauti Lietuvos kredito uni­jų įgyvendinamame projekte „Verslumo skatinimas”, teikdama lengvatines pa­skolas verslo pradžiai.

Kuo skiriasi kredito unija nuo banko?

Kredito unija yra kooperatiniais pagrin­dais sukurta finansinė įstaiga, teikianti paslaugas tik savo nariams. Kredito uni­jos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia paskolas vienas kitam, nu­statydami sau priimtinas sąlygas.

Nariai vienijasi pagal tam tikrą bendrą kriterijų bei teritoriją ir demokratiškai val­do kredito uniją pagal veikiančius įstaty­mus. Kaip ir kooperatinėse bendrovėse, kiekvienas narys, nepriklausomai nuo jo pajaus dydžio, turi vieną balsą. Kitaip ta­riant, unijos valdymas nepriklauso nuo

uždaroji akcinė bendrovė gali tapti uni­jos nariu, jeigu jos akcininkas, valdantis daugiau kaip 51 proc. kapitalo yra unijos narys.

Ar skiriasi rizikos vertinimas bei valdy­mas bankuose ir kredito unijose?

Mūsų kredito unija turto ir paskolų port­felio dydžiu yra pasiekusi mažo banko lygį, todėl Lietuvos Bankas mums taiko, okius pačius rizikos vertinimo reikalavi­mus, kaip ir bankams.

Kodėl šalies kredito unijos sugeba siū­lyti vidutiniškai didesnes indėlių palū­kanas nei bankai? Ar tai yra užtikrinama pati riant didesnę riziką?

Indėlių palūkanų dydis kredito unijoje nėra susijęs su patiriama rizika. Pagrindi­nis unijos veiklos tikslas – narių poreikių tenkinimas. Tuo tarpu bankai siekia už­dirbti akcininkams pelną. Todėl jie moka mažesnes palūkanas už indėlius. Be to, kredito unijos patiria mažesnius admi­nistracinius kaštus. Pavyzdžiui, banke „Fi­nasta“, kuris turi panašius aktyvus kaip ir „Vilniaus taupomoji kasa“, dirba 120 dar­buotojų, tuo tarpu mūsų unijoje – tik 25.

Lietuvos bankas neseniai užsiminė apie iniciatyvą griežtinti kredito unijų kon­trolę. Ar tam yra pagrindo?

Kaip rodo paskutinieji įvykiai, bankų rin­koje stiprinti priežiūrą tikrai reikalinga, nes nuo to bus geriau visiems – ir kredito įstaigoms, ir jų indėlininkams. Tačiau la­bai svarbu, kad priežiūra būtų kryptinga, kokybiška ir padėtų, o ne trukdytų nor­maliai kredito įstaigų veiklai.

nario turimo pajaus dydžio. Visi nariai unijoje turi vienodas teises.

Ar kredito unija yra panaši į banką?

Ir taip, ir ne. Paslaugos, iš esmės, yra pa­našios, bet, kaip jau buvo minėta, kredito unijoje paslaugos gali būti teikiamos tik jos nariams. Tai reiškia, kad kiekvienas indėlininkas ar skolininkas turi būti ir na­riu, t.y. juridinio asmens dalyviu. Atsižvel­giant į tai, net ir mažiausias indėlininkas gali dalyvauti unijos valdyme ir sprendi­mų priėmime. Bankuose nei indėlininkai, nei skolininkai neprivalo kartu būti ir ak­cininkais, todėl, savaime aišku, jie neturi teisės dalyvauti banko valdyme.

Taigi, unijoje nariai gali efektyviau įgy­vendinti valdymo organų priežiūrą. Be to, tokios kredito įstaigos šiuo metu veikia teritoriniu pagrindu: nariais gali būti tik unijos teritorijoje ir su ja besiribojančiose savivaldybėse gyvenantys asmenys.

Kokias paslaugas dažniausiai teikia kre­dito unijos?

Dažniausiai, kaip ir bankuose, yra teikia­mos indėlių priėmimo (terminuotųjų, kaupiamųjų, vaikų, tikslinio taupymo ir kt.), paskolų išdavimo (asmeninių, vers­lo, žemės ūkio, studijų, būsto), mokėjimo kortelių išdavimo, piniginių pervedimų, įmokų surinkimo ir kitos paslaugos.

Ar juridiniai asmenys gali būti unijos nariais ir naudotis unijos paslaugomis?

Juridiniai asmenys gali būti unijos aso­cijuotais nariais, jeigu jų akcininkai ar pajininkai kontroliuoja tokio juridinio asmens kapitalą. Kitaip tariant, paprasta

glimstedt klientas

net ir mažiausias indėlininkas

gali dalyvauti unijos valdyme ir

sprendimų priėmime.

Kredito unijų ir bankų panašumai bei skirtumai

15

teisės žinios

Naujoji Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija

aktualijos

2012 m. birželio 19 d. Lietuvos Respubli­kos Seimas priėmė naują Ūkinių bendrijų įstatymo redakciją. Pakeitimais visų pir­ma siekta, kad mūsų šalies teisinė bazė atitiktų pasaulinėje praktikoje įprastus privataus kapitalo fondų poreikius.

Tokie fondai paprastai steigiami kaip ri­botos atsakomybės partnerystės (angl. limited liability partnership, LLP), kuriose fondo valdytojai tampa tikraisiais nariais (neribotos atsakomybės partneriais), o investuotojai tampa komanditoriais (ribotos atsakomybės partneriais, kurie atsako ne visu savo turtu, o tik įnašo dy­džiu).

Ši teisinė struktūra leidžia lanksčiau nei, pvz., uAB ar AB forma, reglamentuoti įmonės valdymo, finansavimo, investici­jų ir pelno pasidalijimo sąlygas. Taip pat sudaroma galimybė lanksčiai motyvuo­ti fondų valdytojus, siejant jų gaunamą naudą su fondo veiklos rezultatais, ta­

čiau kartu neužtraukiant neproporcin­gai didelės mokesčių naštos.

Privataus kapitalo fondai paprastai yra skirti tik profesionaliems investuotojams (pvz., kitiems fondams ar patyrusiems verslininkams), jų investicijų objektų są­rašas dažniausiai yra ribojamas tik nau­dojant su investuotojais suderintą inves­tavimo politiką.

Kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMS­TEDT“ teisininkai buvo vieni pirmųjų išmėginusių komanditinės ūkinės ben­drijos teisinę formą fondų steigimui: kon­sultavome registruojant „Verslo angelų fondą I“ ir „Litcapital I“ fondą.

Rengiant dokumentus išryškėjo Ūkinių bendrijų įstatymo bei Civilinio kodekso netobulumai. Fondų valdytojų ir inves­tuotojų nusiskundimus išgirdo Ūkio mi­nisterija ir inicijavo reikiamus įstatymo pakeitimus, kuriuos rengti padėjo ir pa­tirtimi dalijosi mūsų kontoros teisininkai.

Reikšmingiausi pakeitimai:

Panaikintas reikalavimas, kad ūkinės bendrijos privalo būti steigiamos jung­tinės veiklos sutarties pagrindu;

Bendrija gali būti steigiama ir veikti bendrijos veiklos sutarties pagrindu, o ne jungtinės veiklos sutarties pagrin­du. Taigi, nuo įstatymo įsigaliojimo Civilinio kodekso imperatyvios nuos­tatos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, neberibos (komanditinės) ūki­nės bendrijos narių teisės susitarti dėl kitokių nuostatų, o bendrijos veiklos sutartis turės atitikti tik Ūkinių bendrijų įstatymo nuostatas;

Anksčiau buvo nustatytas reikalavimas,

kad jungtinės veiklos sutartį sudaryti gali tik tikrieji nariai, o komanditoriai sudaro atskirą sutartį su bendrija. Tai buvo neįprasta tarptautinės praktikos kontekste ir kėlė nemažai teisinių pro­blemų. Įstatymo redakcijoje numatyta, kad visi, tiek tikrieji nariai, tiek koman­ditoriai, sudaro vieną bendrijos veiklos sutartį;

Bendrijos veiklos sutartis galės numa­tyti tam tikras taisykles dėl tikrųjų narių ir komanditorių šalinimo iš bendrijos. Tai reiškia, kad sutarties pagrindu in­vestuotojams bus sudarytos galimy­bės pašalinti pasitikėjimą praradusius tikruosius narius;

Išplėsta formuluotė dėl tikrųjų narių teisės į avansines išmokas iš bendrijos pelno. Tokias lėšas, pagal sutartį, galės gauti tiek fiziniai, tiek juridiniai asme­nys; pastariesiems esamo įstatymo tai­kymas iki šiol nebuvo visiškai aiškus;

Kaip ir anksčiau, bendrijos pelnas galės būti skirstomas taip, kaip tai numatyta sutartyje, t.y. nebūtinai proporcingai narių įnašams;

Numatyta ir tarpinio – įstatyme vadina­mo avansiniu – pelno paskirstymo vi­siems nariams galimybė nepasibaigus finansiniams metams.

Visi šie pakeitimai, nors ir nėra itin plataus masto, sudaro prielaidas steigti tokias ko­manditines ūkines bendrijas, kokios yra įprastos pasaulinėje privataus kapitalo fondų praktikoje. Nors tokios bendrijos jau buvo steigiamos Lietuvoje, teisinis re­glamentavimas nesuteikė aukšto teisinio užtikrintumo, kokio pageidauja investuo­tojai bei fondų valdytojai.

Prisitaikymo prie investuotojų reikalavi­mų ir pasaulinės praktikos pagrindą su­daro plati diskrecijos laisvė susitarti dėl bendrijos valdymo, finansavimo ir pelno paskirstymo klausimų. Sutartimi bus ga­lima pakeisti beveik visas įstatymo nusta­tytas standartines taisykles.

Įstatymas įsigalios 2012 m. rugsėjo 1 d. Iki to momento įsteigtos ūkinės bendri­jos per 18 mėnesių privalės savo veiklos dokumentus priderinti prie naujojo įsta­tymo arba nutraukti veiklą.

advokatas andrius ivanauskas

advokatas

andrius ivanauskas

16

teisės žinios

Į turinį

aktualijos

Platesnės galimybės

Lietuvos Respublikos Seimas šių metų birželio 21 dieną priėmė naują Komercinio arbitražo įsta­tymo redakciją, kurią jau patvir­tino ir šalies Prezidentė. Šis teisės aktas buvo parengtas vadovau­jantis 2006 m. atliktais 1985 m. uNICITRAL Pavyzdinio tarptauti­nio komercinio arbitražo įstaty­mo pakeitimais.Įstatymo projekto autorių teigimu, nauja įstatymo redakcija buvo rengia­ma atsižvelgiant į geriausią tarptautinę komercinio arbitražo praktiką, o pakei­timais siekiama užtikrinti pažangią jo plėtrą Lietuvoje.

Pakeitimai – daugiausiai procedūriniaiEsminių naujovių, kurios keistų komer­cinio arbitražo reglamentavimą Lietu­voje, nėra, o didžioji dalis pakeitimų yra susijusi su procedūrų reglamentavimu ir konkretizavimu.

Naujoji įstatymo redakcija numato ga­limybę arbitražinį susitarimą sudaryti naudojantis elektroninėmis priemonė­mis, pavyzdžiui, patvirtinant jį elektro­niniu paštu.

Tiesiogiai įtvirtinta galimybė atskirai kreiptis į arbitražą dėl teisės (teisės nor­mų ar sutarties nuostatų aiškinimo, kal­tės nustatymo) ir fakto klausimų (žalos

dydžio nustatymo, terminų skaičiavi­mo). Jų išskyrimas yra aktualus, kadan­gi dažnai ginčuose vienos srities klausi­mai yra aiškūs, tačiau nesutariama dėl kitos. Galima tikėtis, kad naujasis regla­mentavimas leis paprasčiau ir operaty­viau išspręsti kilusius ginčus.

Nuo šiol bus galima procesą inicijuoti pateikiant ne ieškinį, bet mažai konkre­tizuotą prašymą. Arbitražinis teismas galės taikyti laikinąsias apsaugos prie­mones, numatyta ir jų taikymo tvarka.

Verta paminėti, kad naujajame Komer­cinio arbitražo įstatyme detalizuota arbitrų skyrimo tvarka, apibrėžtas Vil­niaus apygardos teismo vaidmuo ren­kant įrodymus, apklausiant liudytojus, sprendžiant dėl arbitrų skyrimo ir nu­šalinimo bei atliekant kitus procesinius veiksmus; taip pat aptarti įrodinėjimo principai, nustatytos konkrečios arbi­tražo išlaidų rūšys bei jų atlyginimo tvarka.

Nagrinėtinų ginčų sąrašas nuo šiol bus platesnisIš Komercinio arbitražo įstatymo nau­jovių norėtųsi išskirti išplėstą arbitraže nagrinėtinų ginčų sąrašą: įtvirtintas bendras principas, kad sprendžiami gali būti visi ginčai, išskyrus numatytas išimtis.

Įstatymas pateikia pavyzdinį komerci­nių ginčų sąrašą, į kurį patenka ginčai, kilę iš sutartinių ar nesutartinių teisi­

nių santykių, žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlygini­mą, sutartis, sudarytas viešųjų pirkimų pagrindu.

Leista nagrinėti ir ginčus, susijusius su konkurencija. Sąraše numatyta, kad arbitraže gali būti nagrinėjami ginčai dėl žalos, padarytos pažeidus konku­rencijos teisės normas, atlyginimo; pa­vyzdžiui savavališkai naudojant žyme­nį, panašų į registruotą prekės ženklą, pateikiant klaidinančią informaciją ar reklamą.

Svarbi yra įstatyme numatytą galimybė arbitražui perduoti ginčus dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino, o draudžiama nagrinėti tik ginčus, susijusius su jų registracija (pavyzdžiui, ginčus dėl re­gistracijos pripažinimo negaliojančia). Tačiau bus nagrinėjamas žalos, atsira­dusios dėl teisių pažeidimų, atlyginimas, teisių pripažinimas.

Kadangi įstatymas nenumato baigtinio šios srities ginčų sąrašo, arbitraže galėtų būti sprendžiami ginčai ir dėl konkuren­ciją pažeidžiančių veiksmų nutraukimo bei tikrovės neatitinkančios informa­cijos paneigimo. Kadangi tokie ginčai dažniausiai nėra susiję su ginčo šalių su­tartiniais santykiais, tačiau kyla iš teisės pažeidimo (delikto), arbitražinė išlyga, šalims susitarus, be abejo, galėtų būti sudaroma po ginčo atsiradimo.

Įstatymo rengėjai numatė, kad ginčai, kilę iš viešųjų pirkimų sutarčių, gali būti

vyresnysis teisininkas, advokatas marius embrektas

17

teisės žinios

Efektyvesnis procesas

Šių metų liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Nota­riato įstatymo ir kitų teisės aktų pa­keitimai, kurie numato daug naujovių hipotekos ir įkeitimo reglamentavime. Atsisakoma hipotekos objekto drau­dimo privalomumo, reikalavimo kartu su pastatu įkeisti ir žemės sklypą ar jo nuomos teisę, nebedraudžiama kredi­toriui perduoti įkeistą daiktą ir kt. Kele­tą svarbesnių pasikeitimų apžvelgsime plačiau.

Padidėja įkeitimo objektų ratasIki šiol nebuvo galimybės įkeisti būsimą turtą, t.y. tokį, kuris dar nepriklauso įkai­to davėjui nuosavybės teise arba dar apskritai nėra sukurtas. Pagal galiojusį reglamentavimą, kiekvienas įkeičiamas objektas, išskyrus prekių atsargas, tu­rėjo būti tiksliai aprašytas (identifikuo­tas). Dabar šį reguliavimą keičia turtinio komplekso įkeitimas, reiškiantis, kad gali būti įkeičiamas kilnojamasis tur­tas, kurio sudėtis ir forma nuolat kinta. Nebelieka reikalavimo individualizuoti kiekvieną įkeičiamą objektą, tik svar­bu sandoryje nurodyti įkeičiamo tur­to grupę: tai gali būti prekių atsargos, įrenginiai, reikalavimo teisės ir pana­šiai. Įkaito davėjas turi teisę disponuoti įkeisto turtinio komplekso objektais tik tuo atveju, jei nemažėja bendra įkeisto turto vertė. Perleidus vieną iš turtinio komplekso objektų, įkeitimas jam pa­sibaigia, o įkaito davėjui įsigijus naują turtą, jis tampa įkeitimo objektu nuo nuosavybės teisės įgijimo momento.

Tarp įkeitimo objektų atsirado ir įmo­nė. Pagal šią nuostatą verslininkai gali gauti paskolas rizikuodami verslu, kurio naudai imamas kreditas, o ne visu savo

turtu. Įmonė įkeičiama kaip nekilnoja­masis turtas, tačiau tai apima visą jos turtą: tiek kilnojamąjį, tiek nekilnoja­mąjį, taip pat ir turtines teises. Įmonės hipoteka iš esmės yra panaši į turtinio komplekso įkeitimą, tik gerokai pla­tesnė savo apimtimi. Pažymėtina, jog įmonės hipotekos atveju kreditorius ir įkaito davėjas gali susitarti dėl turto, kuris negalėtų būti perleistas įkeitimo galiojimo laikotarpiu. Svarbu tai, kad sudarant įmonės hipotekos sandorį, yra privalomas priedas – įmonės inventori­zavimo aktas. Turtinio komplekso įkei­timo atveju tokio reikalavimo nėra. Vis dėlto, praktikoje jau pasitaiko atvejų, kai teikiant dokumentus dėl turto, kaip turtinio komplekso, įkeitimo, notarai reikalauja pateikti įmonės balansą, kad įsitikintų, jog įmonė turi turto.

Hipotekos / įkeitimo formos ir registravimo naujovėsPagal įsigaliojusius pakeitimus, yra at­sisakoma hipotekos / įkeitimo lakšto formos, privalomo registravimo ir hipo­tekos teisėjų funkcijų registruojant hi­potekos / įkeitimo faktą.

Civilinis kodeksas reglamentuoja, kad hipotekos sandoris turi būti notarinės

aktualijos

perduoti arbitražui. Nors draudimo na­grinėti tokius ginčus iki šiol taip pat nebuvo, tačiau šiuo pakeitimu, matyt, buvo siekiama išspręsti tam tikrus ne­aiškumus, kuriuos sukėlė Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo išaiškinimai, kad ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties kainos kei­timo negali būti nagrinėjami arbitraže.

Visgi, Komercinio arbitražo įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo kolizija ir atei­tyje gali sukelti tam tikrų neaiškumų dėl galimybės perduoti arbitražui tokio po­būdžio ginčus.

Dar viena svarbi naujovė yra tai, kad nuo šiol galės būti nagrinėjami ban­krutuojančių bendrovių ir tokioms ben­drovėms pareikšti ieškiniai, tačiau su­sitarimo sudarymas po bankroto bylos iškėlimo nėra leidžiamas. Be to, ginčas turi būti nagrinėjamas bankroto bylą

nagrinėjančiame teisme, jeigu to prašo visos arbitražinio susitarimo šalys, ku­rioms bankroto byla nėra iškelta.

Vėlgi, kaip ir ankstesniu atveju, naujasis įstatymas turėjo aiškiau išspręsti Ko­mercinio arbitražo įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo neatitikimus.

Nauja nuostata liberalizuoja iš darbo ir vartojimo sutarčių kylančių ginčų na­grinėjimą arbitraže. Nors šalys negalės iš anksto, t.y. sudarydamos sutartį, susi­tarti dėl būsimo ginčo nagrinėjimo ar­bitraže, tokią teisę jos įgis tik po ginčo atsiradimo.

Teisė perduoti arbitražui su darbo san­tykiais susijusius ginčus gali būti aktua­li sprendžiant didelių įmonių ir aukštas pareigas užimančių jų darbuotojų ne­sutarimus, pavyzdžiui, dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kompensacijų mokė­

jimo, žalos atlyginimo ir pan. Tokio po­būdžio ginčai, ypač bendrovių ginčai su buvusiais vadovais, dažnai yra susiję su svarbios įmonės informacijos atskleidi­mu, todėl jų nagrinėjimas arbitraže dėl proceso konfidencialumo gali būti pa­trauklus.

Džiaugiamės, kad turėjome galimybę prisidėti prie įstatymo rengėjų darbo grupės, kuri siekė plėtoti ginčų nagri­nėjimą Komerciniame arbitraže, ir kad dabartinis teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas efektyviam procesui. Taip pat norime paskatinti valstybę ir jos institucijas dar daugiau dėmesio skirti verslo visuomenės švietimui ir supažin­dinimui su ginčų sprendimo galimybė­mis bei privalumais.

vyresnysis teisininkas, advokatas

marius embrektas

teisininkė Justina rakauskaitė

18

teisės žinios

Į turinį

formos, tačiau privalomos sandorio for­mos nenumato. Hipotekos sandoris gali būti sudaromas kaip atskiras sandoris arba susitarimas dėl hipotekos gali būti įtrauktas į sutartį, iš kurios atsiranda pa­grindinė prievolė. Tai reiškia, kad šalys gali pačios pasirinti sandorio formą arba tiesiog pagrindinėje sutartyje įtvirtinti nuostatas dėl hipotekos.

Pagal anksčiau galiojusį reglamentavimą, hipoteka įsigaliojo nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, o įkeitimo įsigaliojimas priklausė nuo to, ar įkeičia­mas daiktas perduodamas kreditoriui, ar lieka pas įkaito davėją. Tuo atveju, kai įkei­čiamas daiktas buvo perduodamas kredi­toriui, įkeitimas įsigaliodavo nuo sutar­ties sudarymo momento, o daiktui likus pas įkaito davėją – nuo įregistravimo hi­potekos registre momento. Po liepos 1 d. pakeitimų sutartinė hipoteka ir įkeitimas šalims galioja nuo hipotekos / įkeitimo sandorio sudarymo momento, jeigu sandoryje nenustatyta kitaip. Be to, šalys gali susitarti, kad ir hipotekos sandoris nebūtų registruotas registre. Tačiau prieš sąžiningus trečiuosius asmenis neįregis­truotas sandoris negaliotų. Priverstinė hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo momento.

Sandorio registravimo etape nebelieka hipotekos teisėjų. Notarai, patvirtinę su­tartinės hipotekos / įkeitimo sandorį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną reikiamus duomenis elektronine forma pateikia hipotekos registrui. Kartu su jais – prane­šimą dėl hipotekos ar įkeitimo registravi­mo, jeigu šalys nepareiškė valios sando­

rio neregistruoti. Hipotekos ir įkeitimo sandorių pakeitimai sudaromi tokia pačia forma, kaip ir pats sandoris.

Hipoteka ir įkeitimu užtikrinami reikalavimai, maksimalioji hi­poteka / įkeitimasNuo liepos 1 d. hipoteka / įkeitimu gali­ma užtikrinti tik pagrindinio reikalavimo įvykdymą ir iš šio reikalavimo atsiran­dančių palūkanų išieškojimą. Ankstesnis reglamentavimas numatė, jog netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipote­kos vykdymu, išieškojimas ar išieškojimo išlaidos pagal įkeitimo sandorį gali būti užtikrinamos hipoteka ar įkeitimu. Nau­jieji pakeitimai numato, jog netesybos ir kreditoriaus nuostoliai, patirti dėl prie­volės neįvykdymo, gali būti užtikrinami tik maksimaliąja hipoteka / įkeitimu. Tai labai svarbus pakeitimas, reiškiantis, kad neužteks sandoryje numatyti sąlygos, jog skolininkas / įkaito davėjas atlygina kreditoriui nuostolius ar išieškojimo iš­laidas – sandoriai su tokiomis sąlygomis turės būti forminami kaip maksimaliosios hipotekos ar maksimalaus įkeitimo san­doriai.

Reglamentuojant maksimaliąją hipoteką išnyksta ribojimas ją registruoti ne ilges­niam nei penkerių metų laikotarpiui, taip pat anksčiau galiojęs įpareigojimas susi­tarti dėl paskolos panaudojimo srities.

Išieškojimas iš įkeisto turtoNuo šiol, skolininkui neįvykdžius įsiparei­gojimų per nustatytą terminą ar esant ki­tiems hipotekos sandoryje nustatytiems

pagrindams, kreditorius kreipiasi ne į hipotekos teisėją, o į notarą, kuris

atlieka vykdomąjį įrašą. Notaras, patikrinęs kreditoriaus ir Hi­

potekos registro duomenų atitikimą, prieš atlikdamas

vykdomąjį įrašą skoli­ninkui išsiunčia prane­šimą, kuriuo pasiūlo­ma sumokėti skolą per 20 dienų nuo praneši­mo išsiuntimo dienos arba pateikti duomenis

dėl kreditoriaus reikalavimo ne­pagrįstumo.

Taip skolininkas gauna laiko įsi­pareigojimams įvykdyti. Nota­

ras pagal surinktus duomenis sprendžia, atlikti vykdomąjį įrašą ar pateikti moty­vuotą atsisakymą. Svarbu yra tai, kad pa­gal LR Teisingumo ministro įsakymu pa­tvirtintą vykdomųjų įrašų atlikimo tvarką, skolininko prieštaravimai dėl kreditoriaus nurodyto skolos dydžio ar dėl teisinio pagrindo hipotekai / įkeitimui patenkinti prieš terminą pagrįstumo, pranešimo su siūlymu sumokėti kreditoriui skolą neįtei­kimas nestabdo notaro vykdomojo įrašo išdavimo. Tai dar labiau įtvirtina jau ga­liojančią teismų praktiką, teigiančią, jog „įstatymas neįpareigoja hipotekos tei­sėjo (pagal dabartinį reglamentavimą – notaro (aut. past.) aiškintis ir spręsti įkei­timo sutarties šalių ginčų. Tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas sustabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą „dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo“ (LAT 2008­01­31 nutartis civ. byloje Nr. 3K­3­103/2008). Pažymėti­na, jog notaro vykdomasis įrašas yra lai­komas vykdomuoju dokumentu ir patei­kiamas vykdyti antstoliui.

Tokios pačios nuostatos dėl išieškojimo taikomos ir įkeitimo atveju, kai įkeitimo objektas yra perduodamas trečiajam as­meniui arba paliekamas davėjui. Jei įkei­timo objektas perduotas kreditoriui, jis turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuo šiol įstatymas įtvirtino nuostatą, pagal kurią skolininkas ar įkaito davėjas turi teisę rei­kalauti, kad kreditorius atlygintų nuosto­lius, atsiradusius dėl neteisėtai vykdyto išieškojimo. Todėl kreditorius turėtų ap­svarstyti, ar tikrai jo reikalavimas gali būti patenkintas tik priverstine tvarka, nes įstatymas neįpareigoja notarų gilintis į ginčo aplinkybes ir vertinti kreditoriaus prašymo atlikti vykdomąjį įrašą pagrįs­tumo.

Tikimės, kad įsigalioję pakeitimai leis įkeitimo procesą įgyvendinti efektyviau, t.y. ne tik taupys laiko sąnaudas, bet ir suteiks šalims galimybę pasirinkti iš platesnio spektro prievolių užtikrinimo priemonių. Nors vis dar diskutuojama dėl pakeitimų įgyvendinimo ir elektro­ninės sistemos veikimo, vis dėlto hi­potekos ir įkeitimo reformą vertiname teigiamai – tai didelis žingsnis į priekį modernizuojant šią teisės sritį.

teisininkė Justina rakauskaitė

aktualijos

19

teisės žinios

Kas bendro tarp „Snoro“ ir programinės įrangos?

Prieš porą metų bankas „Snoras“ skelbė, kad jis pirmasis Baltijos šalyse sudarė su programinės įrangos gigantu „oracle“ neribotą licencijų sutartį, kuri apima ne tik patį banką, bet ir jo dukterines ben­droves. Tai reiškia, kad šios bendrovės, kurių pardavimo procesai kaip tik šiuo metu vyksta, neturi tiesioginių licenci­nių sutarčių, o naudojasi „oracle“ pro­gramine įranga pagal banko sudarytąją.

Absoliuti dauguma „oracle“ programi­nės įrangos licencijų numato, kad licen­cija yra neperleidžiama. Tokia nuostata turėtų galioti ir „Snoro“ sutartyje, o pa­gal tokią nuostatą, parduodama duk­terinė bendrovė, kuri faktiškai naudoja programinę įrangą, turėtų sudaryti nau­ją programinės įrangos licencinę sutartį ir, žinoma, vėl už ją sumokėti.

Šių metų liepos 3 d. Europos Sąjungos Teisingumo teismas byloje „usedSoft GmbH prieš oracle International Corp.“ nusprendė, kad programinės įrangos gamintojai neturi teisės uždrausti pa­kartotinai perleisti vieną kartą jų jau par­duotą programinę įrangą. Ar šis spren­dimas byloje, kurios viena iš šalių yra tas pats oracle, pakeis situaciją ir banko „Snoras“ dukterinių bendrovių naudoja­mos įrangos atžvilgiu?

Pagal Teismo sprendimą, naudotos pro­graminės įrangos perleidimas nepažei­džia autoriaus teisių, kadangi pirmąjį kartą pardavus įrangos kopiją Europos ekonominės erdvės valstybių teritori­joje, išimtinė teisė platinti šią konkrečią kopiją nustoja galioti (yra išnaudojama).

Tai reiškia, kad ir licencijos nuostata, draudžianti perleisti programinę įrangą trečiajam asmeniui, turėtų būti laikoma negaliojančia, nes prieštarauja impera­tyvioms įstatymų normoms.

Platinimo teisės išnaudojimo principas daugelio kūrinių atžvilgiu iki šiol buvo aiškus ir nekėlė abejonių. Pavyzdžiui, jei nusiperkate knygą, galite ją laisvai per­parduoti kam tik norite – knygos auto­rius negali jums uždrausti to padaryti. Tačiau programinės įrangos atžvilgiu, ypač kai ji atsisiunčiama internetu, tokio aiškumo nebuvo. Gamintojai teigė, kad įrangos pardavimas yra tik paslaugos su­teikimas, todėl nėra susijęs su platinimo teise ir jos išnaudojimu, o bet kuris vė­lesnis perleidimas galimas tik su gamin­tojo sutikimu.

Teismas šioje byloje išaiškino, kad jeigu autoriaus teisių turėtojas suteikė asme­niui teisę neterminuotai naudotis pro­gramine įranga ir gavo už tai užmokestį, tai laikoma pardavimu ir išimtinė teisė platinti pasibaigia.

Svarbu, kad Teismas sprendime kelis kartus pabrėžė, jog nėra ir neturi būti skirtumo tarp programinės įrangos pardavimo duomenų laikmenoje (CD, DVD ar pan.) ir jos atsisiuntimo inter­netu. Abiem atvejais, jeigu įranga buvo perduota neterminuotam laikotarpiui ir už ją sumokėta, tai turi būti laikoma jos pardavimu.

Tačiau taip pat buvo pabrėžta, kad as­muo, perleidžiantis programinės įrangos kopiją, privalo užtikrinti, kad ji neišliks nei jo kompiuteryje, nei kitoje laikmeno­je. Taigi, teisė laisvai perparduoti progra­minę įrangą nereiškia, kad asmuo, kuris turi grupinę licenciją, gali ją išskaidyti ir perleisti kitiems jos dalį, o

toks veiksmas pažeistų išimtinę auto­riaus teisę atgaminti programinę įrangą, ir nebūtų įgyvendinta perleidėjo pa­reiga užtikrinti, kad pradinė kopija taps nenaudojama.

Šis Teismo sprendimas visoje Europo­je atveria kelią naudotos programinės įrangos perleidimui ir po jo neabejotinai atsiras daugiau naudotos programinės įrangos supirkimo ir pardavimo verslu užsiimančių įmonių, kurios paseks Vo­kietijos kompanijos „usedSoft GmbH“ pavyzdžiu.

Tačiau, „Snoro“ dukterinių bendrovių atveju, vienareikšmiai pritaikyti Teismo sprendimo gali ir nepavykti. Visų pirma, „oracle“ neribotos licencijų sutartys, pa­prastai, nėra visai neribotos. Dažniausiai jos sudaromos kelerių metų laikotarpiui, taigi šiuo aspektu banko licencinė su­tartis gali neatitikti pagrindinių sąlygų, kad programinė įranga būtų laikoma parduota. Taip pat reikėtų vertinti, ar „oracle“ sutartis gali būti skaidoma ne­pažeidžiant autoriaus teisių.

advokatė Giedrė rimkūnaitė

aktualijos

advokatė Giedrė rimkūnaitė

20

teisės žinios

Į turinį

Kaip buvo išgelbėtas „Parex“ bankas

Nuo 2008 m. rugsėjo 15 dienos, žyminčios „Lehman Brothers“ banko Jungtinėse Amerikos Valstijose žlugimo datą, buvo praėjęs mažiau kaip mėnuo, kai „Parex“ bankas, kuris tuo metu buvo vienas trijų didžiausių Lat­vijos bankų ir vienintelis daugiau kaip 15 metų Latvijos gyventojų kontroliuojamas privatus bankas, spalio viduryje susidūrė su aštria likvidumo problema. Porą savai­čių trukusios sumaišties pasaulio finansų rinkose metu Švedijos Vy­riausybė bei kitos Europos šalys rugsėjo pabaigoje paskelbė, kad jos apdraudžia visus jų bankuose rezidentuose laikomus indėlius arba žymiai padidina draudžiamą indėlio sumą.2008 m. spalio 22 d. „Parex“ bankas Vy­riausybei pateikė prašymą, kad ši pa­dėtų 300 milijonų eurų dydžio indėlį. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas, nes jau tada pastebėtas lėšų iš sąskaitų nutekėjimas. Finansų ir kapitalo rinkos komisijos (FKRK) vėliau atlikta ypatingos padėties vertinimo analizė parodė, kad „Parex“ banko vertybinių popierių port­felį reikia tikslinti sumažinant jį 40 milijo­nų eurų suma.

Iki 2008 m. spalio mėn. pabaigos iš „Pa­rex“ banko buvo atsiimta indėlių, kurių

ĮdomyBės

vertė apie 200 milijonų eurų, todėl kapi­talo pakankamumo rodiklis sumažėjo iki reikalaujamo 8% lygio. Be to, paaiš­kėjo, kad nebus grąžintos „Parex“ ban­ko 2007–2008 m. gautos dvi didelės sindikuotos paskolos, kadangi jų gra­žinimo terminas turėjo sueiti 2009 m. pradžioje.

Staigus vertybinių popierių biržos in­deksų kritimas visame pasaulyje žymiai sumažino „Parex“ banko galimybę grei­tai realizuoti savo aktyvus be laikinos stipresnio ūkio subjekto paramos. „Pa­rex“ banką kontroliuojantys akcininkai neturėjo galimybių šias lėšas mobili­zuoti.

2008 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo parengtas ir Latvijos Vyriausybei pa­

teiktas svarstyti siūlymas dėl valstybi­nio Hipotekos ir žemės banko (LHZB) galimybės perimti 51% „Parex“ banko akcijų. Sandorio struktūra numatė sa­vanorišką daugumos (bet ne visų) ban­ko akcijų perdavimą su galimybe buvu­siems akcininkams vėliau šias akcijas atpirkti, jei padėtis normalizuosis.

Kartu su banko gelbėjimo sandoriu FKRK pareikalavo, kad „Parex“ banko klien tams nedelsiant būtų pradėti tai­kyti apribojimai ir sustabdytas tolesnis lėšų nutekėjimas. Tačiau pagal įstaty­mus tokie apribojimai galėjo būti nu­statyti tik bendru FKRK ir Vyriausybės sprendimu, todėl Ministrų kabinetas šiam pasiūlymui pritarė tik praėjus 3 savaitėms po jo pateikimo. Toks už­delsimas smarkiai sumažino „Parex“ banko likvidumą netgi po to, kai buvo paskelbta, kad banką perėmė Latvijos Vyriausybė.

Kai 2008 m. lapkričio 8 d. Latvijos Vy­riausybė sutiko suteikti paramą „Parex“ bankui, Latvijos centrinio banko val­dytojas kreipėsi į Europos Komisiją bei Tarptautinį valiutos fondą (TVF) su pra­šymu suteikti finansavimą.

Jau pirmosios derybos su šiomis institu­cijomis parodė, kad dalinis „Parex“ ban­ko perėmimas, suteikiant buvusiems akcininkams teisę atgauti savo akcijas ir tokiu būdu galimai pasinaudoti vals­tybės teikiama parama, tarptautinėms

pareikalavus, kad „parex“ nedelsdamas grąžintų visą, daugiau

kaip 750 milijonų eurų dydžio, paskolą, teigiama įtaka banko

likvidumui tuo pat išnyktų.

Partneris eriks bLumberGs

GLimstedt & Partners, LatviJa

21

teisės žinios

fi nansinėms institucijoms buvo nepriim­tinas. 2008 m. lapkričio mėn. pabaigoje buvo atnaujintos derybos tarp Finansų ministerijos ir dviejų pagrindinių „Parex“ banko akcininkų dėl pradinės akcijų pir­kimo­pardavimo sutarties pakeitimo, siekiant iki galo įgyti 85% akcijų kontrolę prieš suteikiant bankui paramą.

2008 m. gruodžio 3 d. buvo pasirašytas sutarties pakeitimas, suteikiantis valsty­biniam LHZB bankui teisę visiškai kon­troliuoti „Parex“ banko akcijas. Sutartyje buvo aptarti įvairūs buvusių akcininkų patvirtinimų bei garantijų aspektai, ta­čiau nebuvo numatytos subordinuotos skolos, atsiradusios dėl buvusių įvairių „Parex“ banko akcininkų šeimų narių ir jų verslo partnerių veiksmų, grąžinimo sąlygos. Šis faktas vėliau nuolatos kėlė susirūpinimą dėl to, kad minėtieji asme­nys galės pasinaudoti „Parex“ bankui tei­kiama valstybės parama.

Galimas įsipareigojimų užsienio bankų sindikatui nevykdymas iš „Parex“ banko pusės buvo pagrindinė kliūtis šiam sis­teminiu požiūriu svarbiam akcijų perda­vimui, kuris visais kitais atžvilgiais būtų buvęs sėkmingas. Pareikalavus, kad „Pa­rex“ nedelsdamas grąžintų visą, daugiau kaip 750 milijonų eurų dydžio, paskolą, teigiama įtaka banko likvidumui tuo pat išnyktų.

Derybos tęsėsi per visą 2008 m. Kalėdų laikotarpį. Latvijos parlamentas priėmė kelis naujus įstatymus, kuriais buvo sie­kiama pasirengti „blogiausio atvejo“ sce­narijui.

2009 m. sausio mėn. pabaigoje buvo su­sitarta dėl paskolų restruktūrizavimo su Latvijos Vyriausybės garantija. Siekiant padidinti restruktūrizavimo programos

ĮdomyBės

efektyvumą, Europos rekonstrukcijos ir plėtos bankas buvo pakviestas tapti 25% akcijų paketo savininku. LHZB pri­klausančios „Parex“ banko akcijos vėliau buvo parduotos Latvijos privatizavimo agentūrai, kuri iki šiol yra kontrolinio ak­cijų paketo savininkė.

Tolesnė „Parex“ kapitalizacija buvo atlie­kama konvertuojant banke esančius La­tvijos valstybės iždo padėtus indėlius į akcinį kapitalą ir Privatizavimo agentūrai pasirašant naujas akcijas. Kita galimybė buvo suteikti valstybės paskolą agentū­rai, kuri vėliau šias lėšas investuotų į „Pa­rex“ akcinį kapitalą.

Finansinė parama buvo teikiama visus 2009 m., atsižvelgiant į sindikuotos pa­skolos grąžinimo terminus bei būtinybę „Parex“ bankui laikytis nustatytų kapitalo pakankamumo reikalavimų.

2010 m. sausio mėn. bendrovė „Nomura International“ buvo pasamdyta parengti „Parex“ banko restruktūrizavimo planą, kurio svarbiausias uždavinys – atgauti didžiąją dalį Latvijos Vyriausybės į banką įdėtų lėšų.

Per pirmąjį metų ketvirtį bendrovė „No­mura International“ ir teisininkų konto­ros „GLIMSTEDT“ Latvijoje konsultantų darbo grupė parengė du modelius. Pagal „gerojo“ banko scenarijų visa mažmeni­nė bankininkystė (įskaitant einamąsias sąskaitas ir gerų paskolų portfelį) būtų perkelta į Vyriausybės naujai įsteigtą įmonę. Pagal antrąjį scenarijų būtų pri­taikytas Švedijos bankų gelbėjimo mo­delis, kai į įmonę, sukurtą turto susigrąži­nimui, būtų perkelti tik blogi aktyvai.

Po karštų debatų dėl ilgalaikio abiejų modelių patikimumo, dėl esamo „Parex“

banko paskolų portfelio skaidrumo, taip pat dėl nepagrįstos naudos, kurią gali­mai galėtų gauti „Parex“ banko smulkieji akcininkai bei subordinuotų skolų ir obli­gacijų turėtojai, Vyriausybė patvirtino daugiau techninių iššūkių keliantį „ge­rojo“ banko modelį. Šiam tikslui keletą šimtų tūkstančių einamųjų, depozitinių, kredito kortelių bei kitokių sąskaitų žai­biškai reikėjo perkelti iš vienos kredito įstaigos į kitą, t. y. į naujai įsteigtą banką. Latvijoje to anksčiau dar nebuvo tekę da­ryti, o ir Europoje tokio užmojo sandorių nebuvo daug.

2010 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo veikti naujasis „Citadele“ bankas, į kurį sėkmin­gai buvo perkelti visi buvę „Parex“ banko klientai.

Po padalijimo banke liko „blogieji“ akty­vai, kuriuos sudarė vis didesnių atidėji­mų balanse reikalaujančios mažmeninės ir verslo paskolos projektams Latvijoje bei užsienio šalyse. Toliau mažėjant pa­skolų portfeliui, Privatizacijos agentūra nuolatos jautė kapitalizacijos poreikį. Be to, 2011 m. „Parex“ turėjo surinkti pa­kankamai lėšų, kad galėtų savarankiškai įvykdyti sindikuotos paskolos grąžinimo įsipareigojimus be tolesnės valstybės paramos.

2012 m. kovo mėn. Privatizavimo agen­tūra parengė pasiūlymą dėl tolesnio banko restruktūrizavimo atsisakant ban­ko licencijos ir pakeičiant pavadinimą į „AS Reverta“. Dabar ši bendrovė valdo beveik 1 mlrd. eurų vertės aktyvų portfelį ir yra pati didžiausia turto susigrąžinimo ir valdymo įmonė Baltijos šalyse.

Partneris eriks bLumberGs

GLimstedt & Partners, LatviJa

po padalijimo banke liko „blogieji“

aktyvai, kuriuos sudarė vis didesnių atidėjimų balanse

reikalaujančios mažmeninės ir verslo paskolos projektams latvijoje bei užsienio

šalyse.

22

teisės žinios

Į turinį

Atkelta iš 2p.

Siekiant įgyvendinti Visagino atomi­nės elektrinės projektą, birželio 21 d. Seimas priėmė įstatymą dėl koncesi­jos suteikimo ir Lietuvos Respublikos esminių turtinių įsipareigojimų prisi­ėmimo Visagino branduolinės elektri­nės projekte.

Atsinaujinančių išteklių energija

Birželio 18 d. Energetikos ministro įsakymu patvirtintas naujų gamtinių dujų sistemų, tiesioginių vamzdynų ir biodujų gamybos įrenginių prijungi­mo prie veikiančių gamtinių dujų per­davimo ar skirstymo sistemų tvarkos ir sąlygų aprašas. Jis reglamentuoja sis­temos operatorių ir asmenų, norinčių prie jos prisijungti, tarpusavio santy­kius, teises ir pareigas. Aprašas aktua­lus biodujų energetikoje veikiantiems subjektams.

Birželio 21 d. Seimas priėmė Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šis pakeitimas ak­tualus asmenims, siekiantiems vystyti elektros energijos gamybą ant pastato ar jo konstrukcijos.

Iki įstatymo pakeitimo leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gauti buvo būtina nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdyti žemės sklypą teritorijoje, kurioje numatoma verstis šia veikla. Siekiant sumažinti kliū­tis, leidimai bus išduodami ir asmenims, turintiems pastato bendraturčių ar savi­ninko sutikimą.

Liepos 4 d. Vyriausybės nutarimu, buvo patvirtintas Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energi­jai gaminti skatinimo tvarkos aprašas. Jis nustato skatinimo priemonių, su­darančių paramos energijos gamybai schemą, bendruosius taikymo kriteri­jus, reikalavimus, tvarką ir sąlygas.

Šilumos energetika

Birželio 28 d. Seimas pakeitė Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, susijusias su pastatų šildymo ir karšto vandens priežiūra. Esminis pakeisto regulia­vimo principas – išskyrus įstatyme numatytas išimtis, įvestas draudimas pastato sistemos prižiūrėtoju (eks­ploatuotoju) būti šilumos tiekėjui, asmenims, susijusiems su juo darbo santykiais, ar asmenims, kurie verčia­si šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, taip pat su visais šiais asmenims susi­jusiems subjektams.

elektros energetika

Birželio 12 d. buvo priimtas Integra­cijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatymas. Įstatymu nusta­tyti svarbiausi visavertės integracijos etapai, būtinosios sąlygos ir bendrieji įgyvendinimo principai.

Birželio 18 d. Energetikos ministras patvirtino elektros tinklų naudojimo taisykles, kurių nuostatos yra privalo­mos perdavimo sistemos ir skirstomų­jų tinklų operatoriams, elektros ener­gijos gamintojams bei vartotojams ir tiekėjams. Taisyklės reglamentuoja sisteminių ir persiuntimo paslaugų teikimo tinklų naudotojams ir papil­domų paslaugų teikimo operatoriams sąlygas, ilgalaikės plėtros planavimo klausimus, reikalavimus elektros tin­klų naudojimui ir eksploatacijai, elek­tros apskaitai ir informacijos mainams elektros energetikos sistemoje.

teisininkas Justinas Poderis

klausimas

apklausos reZultatai

Nesumažins.

Iki 5 proc.

Nuo 5 iki 15 proc.

Daugiau nei 15 proc.

Kiek biokuro katilinės miestų šilumos ūkiuose sumažins sąskaitas už šildymą?

50%31,3%

6,3%12,5%

Kaip kitaip buvo galima panaudoti pinigus, skirtus organizuoti banko „Snoras“ kreditorių susirinkimui?

klausimas

Atsakymų variantai:

a) Buvo galima padengti dalį kredito-rinių įsipareigojimų;b) Buvo galima padengti dalį proceso administratoriaus sąskaitos;c) Buvo galima skirti lėšų proceso ko-munikacijai;

d) Buvo galima tiesiog organizuoti pa-prastesnį susitikimą, ne tokioje speci� -nėje vietoje;e) Viskas buvo atlikta teisingai – kito-kių variantų nebuvo;f) Neturiu nuomonės.

23

teisės žinios

24

teisės žinios

Bernotas ir Dominas GLIMSTeDT

Jogailos g. 4LT­01116 Vilnius, LietuvaTel. +370 5 269 0700Faks. +370 5 269 0701El.paštas: vilnius@glimstedt.ltwww.glimstedt.lt

Kviečiame Jus prisidėti prie šio leidinio turinio kūrimo. Siųskite klausimus, siūlykite temas, diskutuokite.

El. paštas: teise@vipcommunications.lt

kontaktai

teisės žinios