BIOLOGIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMOS … · jų sandarą (nukleotidų sandara ir įvairovė, polinukleotidinių grandinių skaičius). ... Schemose atpažinti augalų

2011 – 04 – 08

1

BIOLOGIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMOS PROJEKTO

(2011) SU BIOLOGIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMA (2009)

Lyginamoji analizė

Apibendrintai:

1. Egzamino tikslas

Biologijos VBE (2009) Biologijos VBE projektas (2011)

Egzamino tikslas – įvertinti mokinio pasirengimą tolesnėms biologijos

studijoms ar šios gamtos mokslų srities žinias ir gebėjimus.

Egzamino tikslas – patikrinti ir įvertinti mokinių įgytą gamtamokslinę

kompetenciją.

2. Apibrėžti egzaminų metu vertinami mokinių pasiekimai: biologijos valstybinio brandos egzamino programos priede nr. 1 pateikti detaliau apibrėžti

mokinių pasiekimai ir taip pat apibrėžta, kad Egzamino programa siauresnė už vidurinio ugdymo biologijos bendrąją programą ir egzamino programoje yra

apibrėžti tie pasiekimai, kuriuos galima patikrinti egzamino metu.

3. Egzaminų programas labiau orientuojant į kompetencijų vertinimą, naujai aprašytos mokinių gebėjimų grupės yra suderintos su vidurinio ugdymo

bendrąja programa – gebėjimai suskirstyti į 3 grupes: žinios ir supratimas, taikymas, problemų sprendimas.

4. Naujai pateikiamas programos priedas nr. 2, kuriame pateiktos programoje aprašytus gebėjimus iliustruojančios užduotys.

5. Programų projektai pakoreguoti taip, kad jose didžiąją dalį sudarytų dalykų 11-12 klasių kursų medžiaga.

6. Egzamino programoje reikalavimai mokinių pasiekimams pateikiami pagal tokias pačias veiklos sritis kaip ir vidurinio ugdymo biologijos bendrojoje

programoje.

7. Programos 1 priedo (reikalavimai mokiniams) pateikiamoje lentelėje, išskirti minimalūs reikalavimai, kurie apibrėžti remiantis tik bendrojo kurso

reikalavimais.

8. Pakoreguota egzamino matrica


2011 – 04 – 08

2

9. Reikalavimai mokinių žinioms ir gebėjimams, kuriuos jie įgijo atlikdami praktikos darbus pateikti atitinkamose srityse kaip ir VUBP ir aprašomi per

pasiekimus.

10. Programos projekte aprašyti klausimai tipai ir jų vertinimo ypatumai.

11. Prie mokinių darbų vertinimo yra apibrėžta preliminari išlaikymo riba: Preliminari išlaikymo riba – 16 taškų (40 proc. bendrojo kurso klausimų taškų

sumos egzamino užduotyje).

12. 2008 m. programos 1 lentelėje aprašyti egzamino reikalavimai problemų sprendimo ir praktiniams gebėjimams yra perkelti prie mokinių gebėjimų

grupių aprašų (2011 m. programos projekto 7.2. ir 7.3. punktai) ir prie veiklos srities Metodologiniai biologijos klausimai.

Paaiškinimai:

1.1. Nurodyti organizmams svarbius cheminius elementus (Fe, Ca, K, Na), paaiškinti jų biologinę reikšmę. – išbraukto sakinio / žodžio ar sąvokos

2011 m. programos projekte nėra.

PT – praktinis tyrimas


Reikalavimai mokiniams, kurie

mokėsi pagal bendrojo kurso

programą


mokėsi pagal išplėstinio kurso

programą



programą



programą

I. LĄSTELĖ – STRUKTŪRINIS

IR FUNKCINIS ORGANIZMO ELEMENTAS

1. Gyvųjų organizmų cheminė sudėtis

II. LĄSTELĖ – GYVYBĖS PAGRINDAS

2. Ląstelės cheminiai junginiai

1.2. Nurodyti į organinių junginių

(angliavandenių, lipidų, baltymų,

nukleorūgščių) sudėtį įeinančius

cheminius elementus (C, O, H, N, P).

1.1. Nurodyti organizmams svarbius

cheminius elementus (Fe, Ca, K,

Na), paaiškinti jų biologinę reikšmę.

__ __

1.3. Apibūdinti angliavandenius kaip

atsargines, statybines, energines

medžiagas, pateikti pavyzdžių.

PT 1. Krakmolo nustatymas jodo

reakcijos būdu.

1.3. Nurodyti monosacharidus kaip

disacharidų ir polisacharidų

sudedamąją dalį. Apibūdinti

sacharidų (angliavandenių) biologinę

reikšmę, pateikti pavyzdžių.

2.1. Apibūdinti angliavandenius kaip

energetines (gliukozė), atsargines

(krakmolas, glikogenas) ir statybines

(celiuliozė) medžiagas.

2.1. Apibūdinti angliavandenių

sandarą (monosacharidas,

disacharidas ir polisacharidas) ir

susieti ją su angliavandenių

funkcijomis: energetine (gliukozė,

sacharozė), kaupimo (krakmolas,

glikogenas) ir statybine (celiuliozė).

Schemose atpažinti monosacharidus,

disacharidus ir polisacharidus.

1.5. Apibrėžti baltymus kaip iš 1.5. Apibūdinti aminorūgšties 2.2. Nurodyti baltymus kaip iš 2.2. Nurodyti baltymus kaip iš

2011 – 04 – 08

3




programą



programą



programą



programą

aminorūgščių sudarytus polimerus.

Apibūdinti baltymų vaidmenį

organizme (struktūrinę, apsauginę,

medžiagų pernašos, katalizinę

funkcijas).

molekulės sandarą, schemoje

atpažinti peptidinį ryšį.

1.6. Susieti baltymų sandarą su jų

atliekamomis funkcijomis. Paaiškinti

denatūraciją kaip baltymų struktūros

pakitimus keičiantis temperatūrai ir

pH. Susieti denatūraciją su baltymų

funkcijų pakitimais.

aminorūgščių sudarytas organines

medžiagas. Remiantis pavyzdžiais

apibūdinti baltymų funkcijas

organizme: hemoglobinas – atlieka

dujų pernašos funkciją, virškinimo

fermentai – katalizuoja maisto

medžiagų skaidymo reakcijas.

aminorūgščių sudarytas organines

medžiagas, atpažinti peptidinį ryšį.

Atpažinti baltymų struktūras

(pirminę, antrinę, tretinę ir

ketvirtinę).

Remiantis pavyzdžiais apibūdinti

baltymų funkcijas organizme:

hemoglobinas – atlieka dujų pernašos

funkciją, virškinimo fermentai –

katalizuoja maisto medžiagų

skaidymo reakcijas, antikūnai –

jungiasi su antigenais ir juos

nukenksmina.

1.4. Apibūdinti riebalus kaip

energines ir atsargines medžiagas.

2.3. Apibūdinti riebalus kaip

energetines ir atsargines medžiagas.

Susieti riebalų savybę – netirpumą

vandenyje su kaupimo funkcija.

2.4. Aptarti cholesterolio reikšmę

žmogui: cholesterolis yra biologinių

membranų sudėtinė dalis, iš

cholesterolio odoje susidaro

vitaminas D, lytinėse liaukose –

lytiniai hormonai, cholesterolio

perteklius kaupiasi arterijose ir

sukelia aterosklerozę.

1.8. Nurodyti nukleorūgštis (DNR,

RNR) ir jų biologinę reikšmę.

1.8. Apibūdinti nukleotidą. Atpažinti

DNR ir RNR struktūrines formules.

Paaiškinti, kaip tarpusavyje jungiasi

dvi polinukleotidinės DNR

molekulės grandinės. Nurodyti RNR

2.5. Schemose (paveiksluose)

atpažinti DNR ir RNR ir apibūdinti

jų sandarą (nukleotidų sandara ir

įvairovė, polinukleotidinių grandinių

skaičius).

2011 – 04 – 08

4




programą



programą



programą



programą

tipus (iRNR, tRNR, rRNR).

2.6. Apibūdinti vandens reikšmę

ląstelei ir susieti ją su ištirpusių

medžiagų pernaša.

2.6. Apibūdinti vandens reikšmę

ląstelei ir susieti ją su organizmo

gyvybinėmis funkcijomis: ištirpusių

medžiagų pernaša, fotosinteze,

virškinimo reakcijomis, homeostaze

(termoreguliacija).



2. Ląstelės sandara ir funkcijos


3. Ląstelės sandara

2.1. Schemose atpažinti prokariotines

ir eukariotines ląsteles.

2.1. Palyginti eukariotinės ir

prokariotinės ląstelės sandarą ir

nurodyti esminius šių ląstelių

skirtumus (branduolys ir

membraniniai organoidai).

3.1. Paveiksluose ir schemose

atpažinti prokariotines ir eukariotines

ląsteles ir nurodyti pagrindinius jų

skirtumus (prokariotinėse ląstelėse

nėra branduolio ir membraninių

organelių).

3.1. Palyginti prokariotines ir

eukariotines ląsteles (visos ląstelės

turi plazminę membraną, citoplazmą,

ribosomas) ir nurodyti pagrindinius

jų skirtumus (prokariotinėse ląstelėse

nėra branduolio ir membraninių

organelių).

2.2. Nurodyti svarbiausias

eukariotinių ląstelių struktūras

(citoplazmą, branduolį, plazminę

membraną, ribosomas,

mitochondrijas, chloroplastus) ir po

vieną šių struktūrų funkciją

2.2. Apibūdinti ląstelės pagrindines

struktūras (citoplazmą, branduolį,

plazminę membraną, ląstelės sienelę,

mitochondrijas, chloroplastus,

ribosomas, endoplazminį tinklą,

Goldžio aparatą, lizosomas,

vakuoles) ir apibūdinti po vieną šių

struktūrų funkciją.

3.2. Apibūdinti eukariotinės ląstelės

struktūras (branduolį, citoplazmą,


mitochondrijas, ribosomas,

chloroplastus, vakuoles), atpažinti jas

paveiksluose ir schemose ir

apibūdinti jų funkcijas ląstelėje:

branduolys – informacijos

saugojimas

vakuolės – jose saugomos tirpių

medžiagų atsargos, turgorizuotos

ląstelės suteikia žoliniams augalams

ir lapams atramą.

3.2. Apibūdinti eukariotinės ląstelės

struktūras (branduolį, citoplazmą,


mitochondrijas, ribosomas,

chloroplastus, endoplazminį tinklą,

Goldžio kompleksą, lizosomas,

vakuoles), atpažinti jas paveiksluose

ir schemose ir apibūdinti jų funkcijas

ląstelėje:

branduolys – informacijos

saugojimas;

endoplazminis tinklas – susintetintų

baltymų supakavimas į pūsleles ir

2011 – 04 – 08

5




programą



programą



programą



programą

pernaša;

Goldžio kompleksas – jame susidaro

virškinimo fermentai ir lizosomos;

lizosomos – dalyvauja

viduląsteliniame virškinime;

vakuolės – jose saugomos tirpių

medžiagų atsargos, turgorizuotos

ląstelės suteikia žoliniams augalams

ir lapams atramą.

2.5. Schemose atpažinti augalų ir

gyvūnų ląsteles, nurodyti šių ląstelių

pagrindinius skirtumus (sienelė,

chloroplastai, vakuolė).

2.5. Nurodyti augalų, grybų ir

gyvūnų ląstelių skirtumus (ląstelės

apvalkalai, vakuolės, chloroplastai) ir

juos susieti su šių ląstelių

atliekamomis funkcijomis.

3.3. Palyginti augalų, gyvūnų ir

grybų ląsteles, apibūdinant jų

panašumus ir skirtumus (augalų

ląstelės turi celiuliozines, grybų

ląstelės – chitinines sieneles, o

gyvūnų ląstelės sienelės neturi.

Augalų ir grybų ląstelės turi

centrines vakuoles, o gyvūnų ląstelės

neturi. Tik augalų ląstelėse yra

chloroplastų).

3.4. Amebos pavyzdžiu apibūdinti

vienaląsčio organizmo prisitaikymą

vykdyti gyvybines funkcijas –

virškinimą ir dauginimąsi.


atpažinti audinius: augalų – vandens

ir rėtinių indų, statinio mezofilio,

gyvūnų – kraujo, epitelinio, nervinio

ir susieti šiuos audinius sudarančių

ląstelių sandarą su audinių

funkcijomis.

2011 – 04 – 08

6




programą



programą



programą



programą

2.13. Susieti ląstelių specializaciją su

jų prisitaikymu atlikti funkcijas.

Pateikti specializuotų ląstelių ir jų

funkcijų pavyzdžių.

__ __

PT 3.6. Remiantis duota informacija

apie šviesinio ir elektroninio

mikroskopų didinimą ir skiriamąją

gebą ir nuotraukomis, palyginti šiais

mikroskopais matomas ląstelių

struktūras ir jų dydžius.

PT 3.7. Remiantis patirtimi įgyta

atliekant burnos epitelio, svogūno,

elodėjos, samanos ląstelių tyrimus

šviesiniu mikroskopu paveiksluose ir

schemose atpažinti ir įvardyti šias

ląsteles ir audinius bei ląstelių

struktūras.

PT 3.7. Remiantis patirtimi įgyta

atliekant burnos epitelio, svogūno,

elodėjos, samanos ląstelių tyrimus

šviesiniu mikroskopu ir duota

informacija apie šviesinio ir

elektroninio mikroskopų didinimą ir

skiriamąją gebą bei nuotraukomis,

palyginti ląstelių struktūras ir jų

dydžius.






4. Plazminė membrana ir pernaša

2.3. Apibūdinti ląstelės membranų

sandarą (fosfolipidus ir baltymus).

4.1. Paveiksluose atpažinti ląstelių

plazminę membraną ir ją sudarančius

fosfolipidus.

4.1. Paveiksluose atpažinti ir

pavaizduoti piešiniu ląstelių

plazminę membraną ir ją sudarančius

fosfolipidus ir baltymus.

1.4. Apibūdinti fosfolipidų

hidrofilinių ir hidrofobinių savybių

4.2. Apibūdinti plazminę membraną

sudarančių fosfolipidų bei

2011 – 04 – 08

7




programą



programą



programą



programą

reikšmę biologinėms membranoms

susidaryti.

membranos baltymų savybes ir

susieti jas su medžiagų pernaša: per

fosfolipidus praeina mažos,

hidrofobinės, krūvio neturinčios

dalelės, o hidrofiliniai baltymų

kanalai praleidžia jonus ir

hidrofilines mediagas.

2.4. Apibūdinti medžiagų judėjimo į

ląstelę ir iš jos būdus (difuziją,

osmosą).

2.4. Apibūdinti ląstelių pasyviąją ir

aktyviąją medžiagų pernašą.

Schemose atpažinti ir palyginti

skirtingus medžiagų patekimo į

ląstelę būdus.

4.3. Remiantis pavyzdžiais paaiškinti

osmoso (vandens įsiurbimas

šaknimis) ir difuzijos (dujų apykaita)

bei nurodyti egzocitozės (fermentų

išskyrimas) ir endocitozės (bakterijų

įtraukimas į fagocitą) reikšmę

organizmui.

4.3. Organizme vykstančius procesus

susieti su per ląstelės plazminę

membraną vykstančiomis

pernašomis: osmosu, difuzija,

egzocitoze, endocitoze ir aktyviąja

pernaša.

PT 3. Osmoso reiškinio tyrimas. PT 2. Augalų ląstelių plazmolizės

tyrimas.

PT 4.4. Remiantis patirtimi atlikus

plazmolizės tyrimą, paaiškinti

osmoso reiškinį.




II. ORGANIZMŲ SANDARA IR FUNKCIJOS

1. Medţiagų ir energijos apykaita


5. Fermentai

1.7. Apibrėžti fermentų vaidmenį

ląstelės gyvybiniuose procesuose.

5.1. Apibūdinti fermentus kaip

biologinius katalizatorius.

5.1. Apibūdinti fermentus kaip

biologinius katalizatorius,

sumažinančius reakcijoms pradėti

reikalingos energijos kiekį.

1.7. Apibūdinti fermentų specifiką.

Paaiškinti fermentų aktyvumo

priklausomybę nuo pH ir

5.2. Remiantis žmogaus virškinimo

fermentais (amilaze ir pepsinu),

apibūditi fermentų vaidmenį

5.2. Remiantis žmogaus virškinimo

fermentais (amilaze ir pepsinu),

apibūditi fermentų veikimo specifiką.

2011 – 04 – 08

8




programą



programą



programą



programą

temperatūros.

1.3. Nurodyti po vieną baltymus,

riebalus ir angliavandenius

skaidančio fermento pavyzdį.

Grafiku pavaizduoti fermentinės

reakcijos greičio priklausomybę nuo

temperatūros ir pH.

organizme vykstančiose cheminėse

reakcijose

PT 6. pH įtakos kiaušinio baltymą

skaidančių fermentų aktyvumui

tyrimas.


fermentų aktyvumo bandymą,

paaiškinti, kaip fermento aktyvumas

priklauso nuo temperatūros, pH ir

substrato koncentracijos.







6. Energijos virsmai ląstelėje ir organizme (kvėpavimas ir fotosintezė)

2.6. Paaiškinti energijos būtinumą

ląstelei. Nurodyti ATP kaip ląstelės

energinę medžiagą.

2.6. Apibūdinti ATP kaip ląstelės

energinę medžiagą.

6.1. Apibūdinti energijos būtinumą

organizmui ir nurodyti ATP, kaip

universalų energijos nešiklį. Susieti

energijos panaudojimą organizme su

raumenų darbu.

6.1. Apibūdinti ATP, kaip universalų

energijos nešiklį ir susieti ATP

gamybą ląstelėje su jos panaudojimu

organizme.

2.9. Apibūdinti kvėpavimą kaip

procesą, kurio metu deguonis

panaudojamas organiniams

junginiams skaidyti ir energijai gauti.

6.2. Apibūdinti viduląstelinį

kvėpavimą kaip kontroliuojamą

procesą, kurio metu oksiduojant

gliukozę išsiskiria energija,

reikalinga ląstelės gyvybinei veiklai.

2.10. Nurodyti citoplazmoje

vykstančią glikolizę ir

mitochondrijose vykstančio

kvėpavimo etapus – Krebso ciklą bei

elektronų pernašos grandinę ir

apibūdinti jų reikšmę energijai gauti.

6.3. Apibūdinti ląstelių citoplazmoje

vykstančią glikolizę, susieti ją su

mitochondrijose vykstančiais

kvėpavimo etapais ir nurodyti jų

reikšmę ATP sintezėje.

2.10. Apibūdinti rūgimą kaip 6.4. Remiantis supratimu apie mielių 6.4. Remiantis supratimu apie mielių

2011 – 04 – 08

9




programą



programą



programą



programą

energijos gavimo būdą ląstelėje. alkoholinį rūgimą apibūdinti

anaerobinį kvėpavimą kaip

kvėpavimą be deguonies ir susieti šį

energijos gavimo būdą su organizmų

prisitaikymu apsirūpinti energija

trūkstant deguonies.

alkoholinį rūgimą ir pieno rūgšties

susidarymu raumenyse apibūdinti

anaerobinį kvėpavimą kaip

kvėpavimą be deguonies ir susieti šį

energijos gavimo būdą su organizmų

prisitaikymu apsirūpinti energija

trūkstant deguonies. Palyginti

aerobinį ir anaerobinį kvėpavimą.

PT 13. Maisto kiekio arba

temperatūros įtakos mielių

populiacijos augimui tyrimas.


mielių fermentacijos tyrimą,

paaiškinti temperatūros įtaką

reakcijos greičiui.

2.9. Nurodyti mitochondrijų reikšmę

kvėpavimui.

6.6. Apibūdinti mitochondrijos

sandarą ir susieti jos dydį ir vidinės

membranos paviršiaus plotą su

mitochondrijoje vykstančiais

procesais.

2.11. Parašyti kvėpavimo reakcijos

lygtį. __ __

2.7. Apibūdinti fotosintezę kaip

chloroplastuose vykstantį procesą,

kurio metu šviesos energija

panaudojama gliukozei sintetinti.

6.7. Apibūdinti fotosintezę kaip

augalų ląstelėse vykstantį procesą,

kurio metu šviesos energija

vartojama organinėms molekulėms

sintetinti.

6.7. Susieti organinių molekulių

panaudojimą su augalo augimu ir

didesnio derliaus gavimu: naujų

ląstelių susidarymu (statybinė

medžiaga - celiuliozė), viduląsteliniu

kvėpavimu (energetinė medžiaga -

gliukozė) ir medžiagų kaupimu

(atsarginė medžiaga - krakmolas).

6.8. Apibūdinti kaip chloroplastas

yra prisitaikęs vykdyti fotosintezę:

tilakoiduose esantis chlorofilas

2011 – 04 – 08

10




programą



programą



programą



programą

sugeria šviesos energiją, kuri

panaudojama organinių medžiagų

sintezei.

2.7. Apibūdinti medžiagas, kurios

dalyvauja ir kurios susidaro

fotosintezės šviesos ir tamsos fazėse.

6.9. Susieti nuo šviesos

priklausančias ir nuo šviesos

nepriklausančias fotosintezės

reakcijas, nurodant reakcijos vietą,

šviesos, CO2 ir vandens naudojimą

bei deguonies ir organinių medžiagų

susidarymą.

PT 4. Fotosintezės metu išsiskyrusio

deguonies nustatymas.

PT 4. Fotosintezės greičio

priklausomybės nuo aplinkos

apšvietimo intensyvumo tyrimas.


fotosintezės tyrimą, paaiškinti

fotosintezės reakcijos greičio

priklausomybę nuo šviesos

intensyvumo.

2.8. Parašyti fotosintezės reakcijos

lygtį ir nurodyti, kad fotosintezės

metu susidaro organinės medžiagos

ir išsiskiria deguonis.

6.11. Apibūdinti fotosintezės

reikšmę, susiejant šį procesą

augaluose su gliukozės ir deguonies

panaudojimu kitų organizmų

ląstelėse.

1.1. Susieti organizmo apsirūpinimą

energija su ląstelėje vykstančiais

procesais (fotosinteze ir kvėpavimu).

__ __




III. ORGANIZMŲ GENETIKA, EVOLIUCIJA IR ĮVAIROVĖ

1. Genetinė informacija ląstelėje ir jos realizavimas

2. Paveldimumas ir kintamumas

III. ORGANIZMŲ POŢYMIŲ PAVELDĖJIMAS IR GENŲ

TECHNOLOGIJOS

7. Geno veikimas ir genomas

1.1. Apibūdinti DNR kaip 7.1. Apibūdinti DNR kaip

2011 – 04 – 08

11




programą



programą



programą



programą

sudedamąją chromosomų dalį ir

genetinės informacijos nešėją.

chromosomų sudedamąją dalį ir

genetinės informacijos nešėją.

1.4. Apibūdinti geną kaip genetinės

informacijos vienetą.

1.4. Apibūdinti genetinį kodą ir

paaiškinti jo universalumą.


informacijos vienetą ir kaip vienetą,

kuriame užkoduota informacija apie

baltymų sintezę.


informacijos vienetą ir kaip DNR

atkarpą, kurioje yra informacija

reikalinga atitinkamam baltymui

susintetinti. Apibūdinti genetinį kodą

ir paaiškinti jo universalumą.

1.5. Apibūdinti, kaip baltymų

sintezės metu perduodama

informacija.

1.8. Nurodyti RNR tipų (iRNR,

tRNR, rRNR) vaidmenį baltymų

sintezėje.

1.5. Nurodyti nukleotidų sekos gene

ir polipeptidinės grandinės sandaros

ryšį. Paaiškinti baltymo sintetinimą

ribosomose.

7.3. Nurodyti, kaip perduodama

informacija vykstant baltymų

sintezei.

7.3. Apibūdinti, kaip perduodama

informacija vykstant baltymų

sintezei. Nurodyti geno ir

polipeptidinės grandinės ryšį.

Paaiškinti, kaip susidaro

polipeptidinė grandinė.

2.8. Apibūdinti mutacijas kaip

genetinės informacijos pakitimą.

Nurodyti mutacijų atsiradimo

priežastis (mutagenus).

2.8. Apibūdinti mutacijų, įvykusių

somatinėse ir lytinėse ląstelėse,

paveldėjimą.

7.4. Apibūdinti genų ir chromosomų

mutacijas ir jų atsiradimo priežastis.

7.5. Apibūdinti genomą, kaip genų

rinkinio visumą, būdingą visai

biologinei rūšiai.









TECHNOLOGIJOS

8. Ląstelės ciklas ir naujų ląstelių susidarymas

2011 – 04 – 08

12




programą



programą



programą



programą

4. Dauginimasis ir individualus vystymasis

8.1. Apibūdinti ląstelės ciklą kaip

procesą, kurio metu susidaro vienodą

genetinę informaciją turinčios

ląstelės.

2.12. Apibūdinti ląstelės ciklo

etapus: interfazę kaip DNR

dvigubėjimo etapą ir mitozę kaip

genetinės informacijos tolygaus

paskirstymo į dukterines ląsteles

etapą.

1.2. Apibūdinti DNR dvigubėjimą.

Nurodyti seserinių chromatidžių

susidarymą kaip DNR dvigubėjimo

rezultatą.

1.2. Apibūdinti komplementarumo

reikšmę replikacijoje.

8.2. Apibūdinti ląstelės ciklo etapą –

interfazę, kaip DNR replikaciją.


atpažinti bei pavaizduoti

komplementarumą ir apibūdinti jo

reikšmę replikacijoje.

1.2. Apibūdinti replikacijos procesą.

2.12. Apibūdinti mitozės fazes.

1.3. Paaiškinti genetinės informacijos

pasiskirstymą mitozės metu.

8.3. Piešiniuose ir schemose atpažinti

mitozės fazes.

8.3. Apibūdinti kaip genetinė

informacija (seserinės chromatidės)

po replikacijos tolygiai pasiskirsto į

naujas ląsteles.

8.4. Susieti ląstelių dalijimąsi su

daugialąsčių organizmų augimu,

audinių atsinaujinimu, nelytiniu

dauginimusi.

4.2. Apibūdinti lytinių ląstelių

susidarymą ir jų prisitaikymą atlikti

savo funkciją.

8.5. Palyginti vyriškas ir moteriškas

lytines ląsteles: chromosomų

skaičius, ląstelių dydis, prisitaikymas

judėti, prisitaikymas apvaisinimui.

4.2. Nurodyti, kur susidaro žmogaus

gametos. Apibūdinti mejozę kaip

lytinių ląstelių susidarymo būdą.

8.6. Susieti lytinių ląstelių

susidarymu su mejoze.

8.7. Apibūdinti I ir II mejozės etapus,

kurių metu susidaro haploidinį

chromosomų skaičių turinčios

2011 – 04 – 08

13




programą



programą



programą



programą

ląstelės.

2.1. Apibūdinti atsitiktinį lytinių

ląstelių susiliejimą kaip

kombinacinio kintamumo priežastį.

2.1. Apibūdinti kombinacinio

kintamumo priežastis (krosingoverį,

nepriklausomą homologinių

chromosomų porų išsiskyrimą

mejozėje). Apibūdinti kombinacinio

kintamumo reikšmę evoliucijoje ir

selekcijoje.

4.2. Paaiškinti, kaip mejozė susijusi

su organizmų naujų požymių

atsiradimu.

8.8. Nurodyti atsitiktinį lytinių

ląstelių susiliejimą kaip

kombinacinio kintamumo priežastį.

8.8. Susieti lytinių ląstelių

susidarymą (atsitiktinis lytinių

chromosomų porų išsiskyrimas ir

krosingoveris) ir apvaisinimą su

vienos rūšies organizmų genetinės

įvairovės atsiradimu.

8.9. Apibūdinti lytinio dauginimosi ir

mutacijų reikšmę evoliucijai bei

selekcijai.




TECHNOLOGIJOS

9. Organizmų poţymių paveldėjimas ir kintamumas

2.2. Apibrėžti genotipą ir fenotipą.

2.5. Apibūdinti homozigotinius ir

heterozigotinius organizmus.

9.1. Apibrėžti genotipą ir fenotipą.

Apibūdinti genų ir chromosomų

vaidmenį susidarant

homozigotiniams ir

heterozigotiniams organizmams ir

susieti su požymių paveldėjimu.

2.3. Apibūdinti homologines ir

nehomologines chromosomas. __ __

2.4. Apibūdinti dominantinius ir

recesyvinius alelius.

9.2. Paaiškinti alelių sąveiką per

nepilną dominavimą.

2.6. Nagrinėti genetiniais simboliais

pavaizduotas kryžminimo schemas.

2.6. Nagrinėti dihibridinio

kryžminimo, nepilno dominavimo,


pavaizduotas kryžminimo schemas,


pavaizduotas kryžminimo schemas,

2011 – 04 – 08

14




programą



programą



programą



programą

Spręsti monohibridinio kryžminimo,

lyties paveldėjimo ir su lytimi

sukibusių požymių paveldėjimo

uždavinius. Paaiškinti, kaip

paveldimos A, B, 0 tipo kraujo

grupės.

analizuojamojo kryžminimo schemas

bei spręsti genetikos uždavinius.

Paaiškinti genų sukibimą.

spręsti genetikos uždavinius:

monohibridinio, su lytimi sukibusių

požymių ir kraujo grupių

paveldėjimo.

spręsti genetikos uždavinius:

monohibridinio, dihibridinio,

analizuojamojo kryžminimo, su

lytimi sukibusių požymių ir kraujo

grupių paveldėjimo.

2.7. Nagrinėti ir sudaryti

genealoginio medžio schemas.

9.4. Nagrinėti ir sudaryti

genealoginio medžio schemas.


4. Dauginimasis ir individualus vystymasis


TECHNOLOGIJOS

10. Organizmų dauginimasis

4.1. Apibūdinti organizmų nelytinį ir

lytinį dauginimąsi. __ __

4.5. Pateiktoje informacijoje

(paveiksluose ir tekstuose) atpažinti

augalų nelytinį dauginimąsi ir

pateikti pavyzdžių.

10.1. Susieti augalų vegetatyvinį

dauginimąsi su požymių pastovumu

ir dauginimąsi sėklomis su požymių

kintamumu.

4.5. Nurodyti apdulkinimo,

apvaisinimo ir sėklų platinimo

reikšmę augalų įvairovei ir plitimui.

10.2. Apibūdinti apdulkinimo,

apvaisinimo ir sėklų platinimo

reikšmę augalų įvairovei ir

išplitimui.

4.6. Nurodyti aplinkos sąlygas,

būtinas sėkloms dygti.

PT 5. Sėklų dygimo priklausomybės

nuo drėgmės ir temperatūros tyrimas.

4.6. Apibūdinti dygstančioje sėkloje

vykstančius procesus (atsarginių

maisto medžiagų skaidymą) ir juos

susieti su sąlygomis, būtinomis

sėklai dygti (deguonimi, drėgme,

temperatūra).

PT 10.3. Remiantis tyrimo

rezultatais paaiškinti, kaip sėklų

dygimas priklauso nuo aplinkos

sąlygų.

4.3. Palyginti gyvūnų išorinį ir vidinį

apvaisinimą varliagyvio ir žinduolio

pavyzdžiu, apibūdinti poembrioninį

10.4. Palyginti vidinį ir išorinį

gyvūnų apvaisinimą, tiesioginį ir

netiesioginį poembrioninį vystymąsi.

2011 – 04 – 08

15




programą



programą



programą



programą

(tiesioginį ir netiesioginį) vystymąsi.

4.3. Paaiškinti žmogaus zigotos

susidarymą ir nurodyti placentos

vaidmenį besivystančiam vaisiui.

10.5. Apibūdinti žmogaus

apvaisinimo procesą, gemalo

vystymasi iki placentos susidarymo

ir placentos vaidmenį vaisiaus

vystymuisi.

10.5. Apibūdinti žmogaus gemalo

vystymąsi iki gimimo.

4.4. Paaiškinti tabako, alkoholio,

narkotinių medžiagų ir vaistų poveikį

besivystančiam žmogaus gemalui.

10.6. Paaiškinti tabako, alkoholio ir

narkotinių medžiagų, medikamentų

poveikį žmogaus gemalo vystymuisi.

10.7. Apibūdinti hormonų vaidmenį

bręstant mergaitėms ir berniukams

bei vyro ir moters dauginimosi

funkcijoms.

10.7. Apibūdinti hormonų vaidmenį

bręstant mergaitėms ir berniukams

bei vyro ir moters dauginimosi

funkcijoms. Apibūdinti moters

lytinio (mėnesinių) ciklo eigą bei

reikšmę apvaisinimui.




TECHNOLOGIJOS

11. Genų technologijos

11.1. Pateikiant keletą paveldimų

susirgimų pavyzdžių, paaiškinti

žmogaus gemalo genetinių tyrimų

reikšmę diagnozuojant šiuos

susirgimus.

11.1. Apibūdinti žmogaus genomo

projektą, kaip svarbų šiuolaikinės

genetikos pasiekimą ir jo reikšmę

diagnozuojant bei gydant genetinius

susirgimus.

11.2. Nurodyti rekombinantinės

DNR svarbą genų technologijoje.

1.6. Nurodyti genų inžinerijos

taikymo praktinių pavyzdžių.

1.6. Apibūdinti genų inžineriją kaip

metodą transgeniniams organizmams

kurti.

11.3. Remiantis žiniomis apie genų

inžinerijos pasiekimus, įvertinti

galimą genetiškai modifikuotų

(transgeninių) organizmų poveikį

aplinkai.

2011 – 04 – 08

16




programą



programą



programą



programą


2. Medţiagų pernešimas ir šalinimas

IV. MEDŢIAGŲ APYKAITA IR PERNAŠA

12. Dujų apykaita vandenyje ir sausumoje

2.1. Apibūdinti dujų apykaitą tarp

alveolių ir kapiliarų.

2.2. Paaiškinti dujų apykaitos

procesą tarp organizmo ir aplinkos

per odą, trachėjas ir žiaunas.

12.1. Apibūdinti vienaląsčių ir žuvų

prisitaikymus (didelis paviršiaus

plotas tūrio atžvilgiu, plonas ir

drėgnas paviršius), vykdyti dujų

apykaitą vandenyje.

12.2. Paaiškinti kaip varlių

kvėpavimo sistema užtikrina tinkamą

dujų apykaitą vandenyje ir pereinant

gyventi į sausumą.

12.3. Paaiškinti kaip vabzdžių

kvėpavimo sistema užtikrina tinkamą

dujų apykaitą sausumoje.

2.1. Paaiškinti, kaip oras patenka į

žmogaus plaučius ir kaip iš jų

pasišalina.

2.1. Susieti plaučių alveolių sandarą

su jų atliekama funkcija.

2.2. Paaiškinti dujų apykaitos

procesą tarp organizmo ir aplinkos

per odą, trachėjas ir žiaunas.

Paaiškinti, kaip kvėpavimo takai

apsaugo plaučius nuo pažeidimų ir

infekcijų.

12.4. Remiantis žmogaus kvėpavimo

organų (trachėja, bronchai, plaučiai)

sandara paaiškinti, kaip oras patenka

į žmogaus plaučius ir kaip iš jų

pasišalina.

2.1. Apibūdinti užteršto oro ir

rūkymo poveikį žmogui. Nurodyti,

kaip užsikrečiama labiausiai

paplitusiomis kvėpavimo ir plaučių

ligomis, kaip nuo jų apsisaugoti.

12.6. Apibūdinti, kaip žmogaus

kvėpavimo organai dėka virpamojo

epitelio yra prisitaikę apsaugoti

plaučius nuo pažeidimų ir infekcijų.




13. Medţiagų pernaša augaluose

2011 – 04 – 08

17




programą



programą



programą



programą


1.2. Apibūdinti augalo lapą kaip

organą, kuriame vyksta fotosintezė,

ir kaip organą, sudarytą iš

tarpusavyje susijusių audinių:

asimiliacinio, dengiamojo ir

apytakinio. Apibūdinti šių audinių

vaidmenį fotosintezėje ir juos

atpažinti schemose.

__ __

1.2. Paaiškinti, kaip augalų lapai

prisitaikę padidinti fotosintezės

efektyvumą (forma, paviršiaus

plotas, išsidėstymas erdvėje).

13.1. Paaiškinti, kaip augalų lapai

prisitaikę padidinti fotosintezės

efektyvumą (forma, paviršiaus

plotas, išsidėstymas erdvėje).

2.3. Apibūdinti augalo žiotelių

išsidėstymą dengiamajame lapo

audinyje. Paaiškinti dujų apykaitos

procesą lape.

13.2. Apibūdinti augalo žiotelių

išsidėstymą dengiamajame lapo

audinyje. Paaiškinti dujų apykaitos

procesą lape.

PT 7. Vandens ir jame ištirpusių

medžiagų judėjimo augalo stiebu

tyrimas.

2.4. Nurodyti vandens, mineralinių ir

organinių medžiagų judėjimo

augaluose kryptis ir kelius. Paaiškinti

transpiracijos reikšmę vandens ir

neorganinių medžiagų judėjimui.

PT 7. Vandens garinimo pro lapus

tyrimas.

PT 13.3. Remiantis vandens ir jame

ištirpusių medžiagų judėjimo augalo

stiebu tyrimo duomenimis paaiškinti

apytakos audinių išsidėstymą stiebe,

medžiagų judėjimo kryptis augale ir

kaip šio tyrimo rezultatai galėtų būti

pritaikomi sodininkystėje,

pavyzdžiui, skiepijant, genėjant

augalus, apsaugant sodinukų stiebus

juos aprišant.

PT 13.4. Remiantis vandens

garinimo pro lapus tyrimo

rezultatais, paaiaškinti lapo

2011 – 04 – 08

18




programą



programą



programą



programą

paviršiaus ploto ir aplinkos sąlygų

(temperatūros, vėjo ar drėgmės),

įtaką vandens pernašai augaluose.




14. Ţmogaus kraujotaka

2.8. Apibūdinti širdies ir didžiojo bei

mažojo kraujo apytakos ratų

funkcijas. Schemose atpažinti kraujo

apytakos ratus ir nurodyti arterinio ir

veninio kraujo tekėjimo kryptį.

14.1. Apibūdinti širdies ir didžiojo

bei mažojo kraujo apytakos ratų

funkcijas. Schemose atpažinti kraujo

apytakos ratus ir nurodyti arterinio ir

veninio kraujo tekėjimo kryptį.

2.8. Paaiškinti širdies darbą,

kraujagyslių sandarą susieti su jų


14.2. Susieti kraujagyslių sandarą su

jų atliekamomis funkcijomis.

14.3. Remiantis kraujotakos

sutrikimais: padidėjusiu

kraujospūdžiu ir tromboze, paaiškinti

kraujotakos svarbą žmogaus

organizmui.

2.8. Paaiškinti širdies darbą,

kraujagyslių sandarą susieti su jų


14.4. Paaiškinti širdies darbo ciklą

nagrinėjant elektrokardiogramas.

2.5. Nurodyti kraujo sudėtį,

paveiksluose atpažinti kraujo

ląsteles. Susieti kraujo sandarą su

atliekamomis funkcijomis: medžiagų

pernešimu, imunitetu, krešėjimu.

14.5. Apibūdinti kraujo sandarą ir


ląsteles.

14.5. Apibūdinti kraujo sandarą ir


ląsteles. Paaiškinti, kaip kraujo

sudėties pokyčiai: sumažėjęs

hemoglobino kiekis, padidėjęs

leukocitų skaičius ir sumažėjęs

trombocitų skaičius gali turėti įtakos

organizmui. Deguonies pernašą

susieti su eritrocitų sandara ir juose

2011 – 04 – 08

19




programą



programą



programą



programą

esančiu hemoglobinu, leukocitus –

su imunitetu, trombocitus – su

kraujo krešėjimui.

2.9. Apibūdinti žmogaus organizmo

vidinę terpę (kraują, limfą, audinių

skystį) kaip vientisą sistemą.


vidinę terpę kaip sistemą, kurioje

kraujas, limfa ir audinių skystis

dalyvauja medžiagų pernašoje.

14.7. Apibūdinti A, B, O sistemos ir

Rh kraujo grupes ir turėti

argumentuotą nuomonę apie kraujo

donorystę.




15. Virškinimo reikšmė ţmogaus organizmui

15.1. Susieti plonosios žarnos

sandarą su maisto medžiagų

įsiurbimu.

1.3. Apibūdinti liaukinio epitelio

atliekamas funkcijas, susijusias su

virškinimo liaukų (kepenų ir kasos)

veikla.

15.2. Apibūdinti liaukinio epitelio

atliekamas funkcijas, susijusias su

virškinimo liaukų (kepenų ir kasos)

veikla.

1.3. Paaiškinti virškinimo procesą,

nurodyti virškinamojo trakto vietas,

kuriose skaidomi baltymai, riebalai ir

angliavandeniai. Susieti virškinimą

su fermentų veikla ir nurodyti maisto

medžiagų skaidymo produktus.


atpažinti virškinamojo trakto vietas,

kuriose skaidomi baltymai, riebalai ir

angliavandeniai. Susieti virškinimą

su fermentų veikla ir nurodyti maisto

medžiagų skaidymo produktus.

15.4. Nurodyti virškinimo reikšmę

organizmui.

15.4. Paaiškinti virškinimo reikšmę

organizmui.

__ V. ŢMOGAUS SVEIKATA

16. Sveikata ir sveika gyvensena

2011 – 04 – 08

20




programą



programą



programą



programą

16.1. Apibūdinti fizinei ir psichinei

sveikatai palankų elgesį (asmens

higiena, fizinis aktyvumas, sveika

mityba).

16.2. Apibūdinti 2-3 užkrečiamųjų ir

neužkrečiamųjų ligų priežastis.

Naudojantis duota informacija

analizuoti šių susirgimų paplitimus.



V. ŢMOGAUS SVEIKATA

17. Maistinių medţiagų ir energijos poreikis

1.5. Apibūdinti vitaminų A, C, D

reikšmę žmogaus organizmui ir

nurodyti jų šaltinius.

1.5. Apibūdinti vitaminų (B6, B12, ir

E) reikšmę ir nurodyti Fe ir Ca

reikšmę žmogaus organizmui.

Nurodyti šių vitaminų ir mineralinių

elementų šaltinius.

17.1. Remiantis žiniomis ir

supratimu apie organines,

neorganines medžiagas bei junginius,

aptarti tinkamą žmogaus mitybą,

susiejant ją su organizmo energijos

poreikiais, teikiamu energijos kiekiu,

kūno augimo ir atnaujinimo

procesais bei tinkamu medžiagų

apykaitos reguliavimu

(metabolizmu).

17.1. Remiantis supratimu apie

organines, neorganines medžiagas

bei cheminius junginius, aptarti

aminorūgščių, riebalų rūgščių bei

vitaminų reikšmę kasdienėje

mityboje.

17.2. Apibūdinti energijos ir

maistinių medžiagų poreikio

skirtumus priklausomai nuo amžiaus

ir fizinio aktyvumo.

1.6. Analizuoti ir vertinti reklamoje

ir maisto etiketėse pateiktą

informaciją. Susieti mitybą su

žmogaus sveikata.

17.3. Suprasti sveikos (racionalios)

mitybos principus, jos įpročių

formavimą, reikšmę žmogaus fizinei

gyvenimo kokybei.

17.3. Kritiškai vertinti maiste esančių

maisto priedų, žymimų raide E

(natūralių ir dirbtinių konservantų ir

kt. papildų), poveikį sveikatai.

1.4. Nurodyti 2–3 virškinimo

sistemos ligas bei jų priežastis ir

17.4. Nurodyti 2–3 virškinimo

sistemos ligas bei jų priežastis ir

2011 – 04 – 08

21




programą



programą



programą



programą

pateikti siūlymų, kaip šių ligų

išvengti.

pateikti siūlymų, kaip šių ligų

išvengti.

1.6. Analizuoti ir vertinti reklamoje

ir maisto etiketėse pateiktą

informaciją. Susieti mitybą su

žmogaus sveikata.

17.5. Remiantis vainikinių širdies

arterijų ligomis bei jas sukeliančių

rizikos veiksniais paaiškinti ir turėti

savo nuomonę apie netaisyklingos

mitybos pasekmes.



3. Judėjimas


18. Sveikos gyvensenos poveikis ţmogaus organizmo gyvybinėms

sistemoms

3.1. Paaiškinti judėjimo reikšmę

organizmų gyvybinei veiklai.

3.1. Susieti judėjimo būdų kitimą

evoliucijoje su skeleto formavimusi

(odos raumenų maišas, išorinis ir

vidinis skeletas).


atramos ir judėjimo sistemą,

paaiškinti taisyklingos laikysenos ir

aktyvaus gyvenimo būdo reikšmę

žmogaus sveikatai.

18.2. Remiantis plaučių tūrio

matavimo tyrimų duomenimis ir

analizuojant įvairiuose šaltiniuose

pateiktą informaciją, apibūdinti

reguliarios mankštos poveikį

kvėpavimo sistemos veiklai.

18.2. Remiantis supratimu apie dujų

apykaitą tarp alveolių ir kraujo, tarp

kraujo ir organizmo audinių ląstelių,

apibūdinti sporto įtaką viso

organizmo ištvermei didinti.

PT 8. Pulso priklausomybės nuo

fizinio krūvio tyrimas.

PT 18.3. Apibūdinti pulso dažnio

priklausomybę nuo fizinio krūvio.

Remiantis kraujospūdžio matavimo

tyrimo rezultatais apibūdinti gautus

duomenis.

2.1. Apibūdinti užteršto oro ir

rūkymo poveikį žmogui. Nurodyti,

kaip užsikrečiama labiausiai

paplitusiomis kvėpavimo ir plaučių

18.4. Remiantis žiniomis apie

kvėpavimo takų ir kraujotakos

sistemos sandarą apibūdinti rūkymo

sukeliamus pavojus (lėtinis


širdies sandarą ir širdies darbo ciklą,

paaiškinti sistolinį ir diastolinį kraujo

spaudimą.

2011 – 04 – 08

22




programą



programą



programą



programą

ligomis, kaip nuo jų apsisaugoti. bronchitas, plaučių vėžys, širdies

infarktas).

18.5. Remiantis plaučių emfizemos,

aterosklerozės ir širdies ligomis

apibūdinti rūkymo poveikį žmogaus

organizmui.




19. Apsauga nuo ţalingo mikroorganizmų poveikio

19.1. Susieti baltųjų kraujo ląstelių

prisitaikymus ginti organizmą nuo

ligas sukeliančių organizmų su

natūralia organizmo gynyba.

19.1. Remiantis pavyzdžiais

apibūdinti, kaip žmogus yra

apsaugotas nuo žalingo aplinkos

poveikio (oda, gleivinė, kraujo

sandara, skrandžio rūgštis).

19.2. Apibūdinti bakterijų

dauginimuisi įtakos turinčius

veiksnius. Nagrinėjant duotus

pavyzdžius, paaiškinti

mikroorganizmų kultūrų auginimą ir

jų panaudojimą biotechnologijose.

19.3. Nagrinėti viruso sandarą ir ŽIV

pavyzdžiu paaiškinti virusų

dauginimąsi ir plitimą.

2.6. Paaiškinti skiepijimo reikšmę.

Nurodyti ŽIV kaip imuninės

sistemos ardytoją ir nurodyti šio

viruso perdavimo būdus.

2.7. Apibūdinti imunitetą ir antikūnų

veikimo specifiką.


antigenus ir antikūnus apibūdinti

skiepų paskirtį.

19.4. Paaiškinti antikūno ir antigeno

sąveikos mechanizmą.

19.5. Nurodyti antibiotikus kaip

mikroorganizmų gaminamas

chemines medžiagas, kurių maža

koncentracija gali sunaikinti ligos

19.5. Nagrinėti antibiotikų veikimo

principą ir paaiškinti organizmo

atsparumą antibiotikams.

2011 – 04 – 08

23




programą



programą



programą



programą

sukėlėjus.



5. Organizmo veiklos reguliavimas ir orientavimasis aplinkoje

VI. HOMEOSTAZĖ IR ORGANIZMO VALDYMAS

20. Homeostazės svarba


homeostazę kaip gliukozės, vandens

ir druskų koncentracijos bei

pastovios kūno temperatūros

palaikymą.

2.9. Paaiškinti kepenų, kasos, odos ir

inkstų vaidmenį palaikant

homeostazę.

5.4. Nurodyti insulino ir gliukagono

reikšmę gliukozės koncentracijai

kraujyje reguliuoti.

20.1. Remiantis žmogaus pavyzdžiu

paaiškinti, kodėl aktyvios fizinės

veiklos metu organizme išsiskiria

daugiau šilumos ir kaip tuo metu

palaikoma pastovi kūno temperatūra.

Apibūdinti pagumburio ir odos

vaidmenį termoreguliacijoje.

20.2. Apibūdinti, kaip veikiant

insulinui ir gliukagonui reguliuojama

gliukozės koncentracija kraujyje.

Susieti gliukozės koncentracijos

reguliavimą kraujyje su kasos ir

kepenų veikla bei kraujotaka.

20.3. Naudojantis cukraligės

pavyzdžiu, kuomet sutrinka insulino

gamyba organizme, paaiškinti šio

sutrikimo priežastis ir pasekmes

organizmui (regėjimui ir širdies

veiklai).




21. Medţiagų šalinimas ir osmoreguliacija

2.10. Nurodyti žmogaus šalinimo

organus ir medžiagų apykaitos

atliekas, kurios šalinamos iš

organizmo su prakaitu, iškvepiamu

oru ir šlapimu.

2.9. Paaiškinti kepenų, kasos, odos ir

inkstų vaidmenį palaikant

homeostazę.

21.1. Apibūdinti inkstą, kaip organą,

sudarytą iš daugybės nefronų,

kuriame susidaro šlapimas ir

reguliuojama vandens ir druskų

pusiausvyra organizme.

2011 – 04 – 08

24




programą



programą



programą



programą

2.10. Susieti inkstų sandarą su

šalinimo funkcija ir paaiškinti

šlapimo susidarymą.

21.2. Naudojantis paveikslais ar

schemomis paaiškinti šlapimo

susidarymą.

21.3. Paaiškinti kaip šlapimo

sudėties pokyčiai, pavyzdžiui,

gliukozės, baltymų ar kraujo ląstelių

atsiradimas šlapime, gali būti

panaudojami diagnozuojant

sutrikimus.

21.4. Susieti inkstų veiklą su vandens

ir druskų pusiausvyros organizme

palaikymu.

21.5. Dykumos ir vandens žinduolio

pavyzdžiu paaiškinti, kaip skirtingoje

aplinkoje gyvenantys gyvūnai yra

prisitaikę reguliuoti vandens ir

druskų pusiausvyrą organizme.


5. Organizmo veiklos reguliavimas ir orientavimasis aplinkoje


22. Nervų sistemos valdymas

5.1. Nurodyti neuroną kaip nervinio

audinio ląstelę ir jo vaidmenį

perduodant nervinį signalą.

5.3. Naudojantis schema apibūdinti

reflekso lanką ir susieti jį su organų

veiklos reguliavimu. Skirti sąlyginius

ir nesąlyginius refleksus.

PT 9. Reflekso laiko tyrimas.

22.1. Apibūdinti neuroną, kaip nervų

sistemos funkcinį vienetą. Susieti

neurono sandarą su jo atliekama

funkcija – nervinio impulso

perdavimu.

22.1. Apibūdinti reflekso lanką.

Skirti sąlyginius ir nesąlyginius

refleksus.

5.1. Apibūdinti, kaip nervinis

signalas sklinda neuronu, ir

paaiškinti, kaip nervinis signalas

22.2. Paaiškinti sinapsės sandarą ir

nervinio signalo perdavimą

sinapsėje.

2011 – 04 – 08

25




programą



programą



programą



programą

perduodamas sinapsėje.

22.3. Skirti sąlyginius ir nesąlyginius

refleksus.

22.4. Apibūdinti centrinės nervų

sistemos vaidmenį nevalingų

refleksų susidaryme.

5.2. Nurodyti centrinės (pusrutuliai,

pagumburis, pailgosios smegenys ir

smegenėlės) nervų sistemos dalis ir

apibūdinti jų funkcijas. Nurodyti, kad

periferinę nervų sistemą sudaro

nervai, jungiantys organus su

centrine nervų sistema.

22.5. Naudojantis paveikslais ir

schemomis, nurodyti, kad pailgosios

smegenys dalyvauja kvėpavimo

refleksų susidaryme, tarpinės

smegenys – homeostazėje ir

smegenėlės dalyvauja koordinuojant

tikslius kūno judesius.

22.5. Naudojantis paveikslais ir

schemomis apibūdinti, kaip centrinės

nervų sistemos dalys dalyvauja:

pailgosios smegenys – kvėpavimo

refleksų susidaryme, tarpinės

smegenys – homeostazėje ir

smegenėlės – koordinuojant tikslius

kūno judesius.

5.2. Nurodyti smegenų žievėje

esančias jutimo zonas (regos, uoslės

ir skonio, klausos ir mąstymo) ir

apibūdinti jų vaidmenį pojūčiams

susidaryti. Apibūdinti juntamuosius,

judinamuosius ir mišriuosius nervus.

22.6. Apibūdinti didžiuosius

pusrutulius, kaip centrinės nervų

sistemos dalį, atsakingą už

sąmoningą žmogaus veiklą.

22.7. Apibūdinti periferinę nervų

sistemą, kaip nervų sistemos dalį

sudarytą iš nervų.

22.7. Paaiškinti nervo sandarą ir

naudojantis paveikslais ir schemomis

susieti ją su periferinės nervų

sistemos funkcija perduoti nervinius

impulsus iš centrinės nervų sistemos

į organus ir atgal.

5.3. Apibūdinti, kokį vaidmenį

atlieka nervų sistema palaikydama

pastovią organizmo vidinę terpę ir

užtikrindama organų bei jų sistemų

__ __

2011 – 04 – 08

26




programą



programą



programą



programą

darnią veiklą.

5.4. Nurodyti žmogaus organizmo

vidaus sekrecijos liaukas (hipofizę,

skydliaukę, antinksčius, kasą, lytines

liaukas) ir jų funkcijas. Nurodyti

insulino, adrenalino ir lytinių

hormonų vaidmenį organizme.

5.4. Paaiškinti, kuo skiriasi nervinis

ir humoralinis reguliavimas

(reakcijos greičiu, veikimo trukme).

Nurodyti insulino ir gliukagono

reikšmę gliukozės koncentracijai

kraujyje reguliuoti.


vidaus sekrecijos liaukas

(antinksčius, kasą, lytines liaukas) ir

jų funkcijas. Nurodyti insulino,

adrenalino ir lytinių hormonų

vaidmenį organizme.


vidaus sekrecijos liaukas (hipofizę,

skydliaukę, antinksčius, kasą, lytines

liaukas) ir jų funkcijas. Paaiškinti,

kuo skiriasi nervinis ir humoralinis

reguliavimas (reakcijos greičiu,

veikimo trukme).



3. Organizmų sisteminis giminingumas ir įvairovė

VII. EVOLIUCIJA IR EKOLOGIJA

23. Paveldimas kintamumas ir evoliucijos procesas

3.1. Apibūdinti Č. Darvino gamtinės

atrankos teoriją (paveldimas

kintamumas, kova už būvį, gamtinė

atranka).

3.2. Apibūdinti gamtinę atranką ir jos

reikšmę evoliucijai.

3.1. Nurodyti gamtinės atrankos

prielaidas: populiacijos požymių

įvairovę, palikuonių skaičių,

konkurenciją.

23.1. Apibūdinti evoliuciją, kaip

populiacijose vykstantį prisitaikymo

prie kintančios aplinkos procesą ir

nurodyti, kad Č. Darvinas pirmasis

pasiūlė idėją, kad rūšys atsiranda

vykstant gamtinei atrankai.

PT 10. Požymių pasireiškimo dažnio

tyrimas arba požymių paveldėjimo

modeliavimas.

23.2. Susieti paveldimą kintamumą

(naujų alelinių genų derinių

susidarymą ir mutacijas) su gamtine

atranka, kai organizmai, įgyję naujų

požymių, padedančių geriau

prisitaikyti prie aplinkos, turi

didesnes galimybes patys išlikti ir

palieka prisitaikiusius palikuonis.

23.2. Susieti paveldimą kintamumą –

naujų genų kombinacijų susidarymą

ir mutacijas su organizmų genetine

įvairove.

3.2. Palyginti gamtinę ir dirbtinę

atrankas. Apibūdinti atrankos rūšis

(kryptingąją, stabilizuojančiąją ir

išskiriančiąją) ir jų reikšmę

23.3. Nagrinėjant pavyzdžius (pvz.:

bakterijų atsparumo antibiotikams,

augalų atsparumo herbicidams

atsiradimą), susieti organizmų

23.3. Susieti gamtinės atrankos

formas: stabilizuojančioji

(stabilizuojamoji), kryptingoji

(kreipiančioji) ir išskiriančioji

2011 – 04 – 08

27




programą



programą



programą



programą

evoliucijoje. prisitaikymą su kryptingąją atranką. (skaldančioji) su naujų rūšių

susidarymu.

23.4. Paaiškinti, kaip naujos rūšys

atsiranda dėl populiaciją padalijusių

fizinių barjerų ir dėl atsiradusios

biologinės izoliacijos.

2.9. Apibūdinti modifikacinį

kintamumą kaip prisitaikymą prie

aplinkos sąlygų.

2.9. Nagrinėti variacines kreives ir

remiantis gautais rezultatais įvertinti

genų ir aplinkos sąveikos įtaką

požymiams pasireikšti.

PT 11. Aplinkos veiksnių įtakos

požymiui pasireikšti tyrimas

(variacinės kreivės).

PT 23.5. Atliekant tyrimą, nubraižyti

pavyzdžiui, medžio lapų ilgio

variacines kreives ir remiantis

gautais rezultatais apibūdinti

modifikacinį kintamumą, kaip atsaką

į pasikeitusias aplinkos sąlygas.




24. Evoliucijos rezultatas - naujų rūšių atsiradimas

3.3. Apibūdinti rūšį kaip visumą

individų, kurie gali kryžmintis

tarpusavyje ir palikti vaisingų

palikuonių.

24.1. Apibūdinti rūšį kaip visumą

individų, kurie gali gyventi tam

tikrose aplinkos sąlygose (rūšies

ekologinėje nišoje), kryžmintis

tarpusavyje ir palikti vaisingų

palikuonių.

24.2. Apibūdinti, kad skirtingos

rūšys, išsivysčiusios iš to paties

protėvio, turi bendrus genus ir

panašią sandarą.

3.4. Nurodyti biologinės ir kultūrinės

žmogaus evoliucijos pavyzdžių.

3.4. Pateikti paleontologijos,

lyginamosios anatomijos bei

embriologijos pavyzdžių, įrodančių

žmogaus kilmę.

24.3. Pateikti paleontologijos

pavyzdžių, įrodančių žmogaus kilmę.

24.3. Pateikti paleontologijos,

lyginamosios anatomijos ir

embriologijos pavyzdžių, įrodančių

žmogaus kilmę.

2011 – 04 – 08

28




programą



programą



programą



programą




25. Organizmų sistematika

3.5. Nurodyti, kokiais požymiais

remiantis organizmai skirstomi į 5

karalystes. Eilės tvarka nurodyti

organizmų taksonomines grupes:

rūšis, gentis, šeima, būrys (arba eilė),

klasė, tipas (arba skyrius).

3.7. Apibūdinti protistų reikšmę

gamtai.

3.8. Apibūdinti saprotrofinių ir

parazitinių grybų ekologinę reikšmę.

3.9. Apibūdinti samanų, paparčių ir

magnolijūnų pagrindinius skirtumus

(sandara ir dauginimasis).

3.11. Apibūdinti stuburinių gyvūnų

(žuvų, varliagyvių, paukščių ir

žinduolių) prisitaikymą gyventi

vandenyje ir sausumoje. Palyginti šių

gyvūnų išorinę sandarą – galūnes ir

kūno dangą bei vidinę sandarą –

kvėpavimo sistemas.

PT 12. Rakto organizmams atpažinti

kūrimas.

25.1. Apibūdinti ląstelinę sandarą

kaip vieną iš požymių, pagal kurį

organizmai skirstomi į karalystes.

25.2. Apibūdinti organizmų

klasifikavimą, kaip hierarchinės

organizmų grupių klasifikacinės

sistemos sudarymą (hierarchija, kai

organizmų grupės išrikiuojamos

skirtingomis pakopomis arba rangais:

karalystė, tipas arba skyrius, klasė,

būrys arba eilė, šeima, gentis ir

rūšis).

3.5. Nurodyti organizmų karalystes

(moneras, protistus, grybus, augalus,

gyvūnus) ir pateikti jų atstovų

pavyzdžių.

3.6. Apibūdinti virusus, bakterijas,

grybus ir jų reikšmę gamtoje ir

žmogaus gyvenime.

3.9. Apibūdinti augalų vaidmenį

biosferoje ir ekosistemose bei

reikšmę žmogaus gyvenimui.

3.10. Apibūdinti bestuburių gyvūnų:

parazitinių kirmėlių ir sliekų,

moliuskų ir nariuotakojų (voragyvių,

25.3. Remiantis Lietuvoje

paplitusiais pavyzdžiais apibūdinti 5

karalysčių (monerų, protistų, grybų,

augalų ir gyvūnų), tipų (kirmėlių,

nariuotakojų ir chordinių), skyrių

(samanų, sporinių induočių, pušūnų

ir magnolijūnų) ir klasių reikšmę

gamtoje ir žmogaus gyvenime.

25.3. Remiantis Lietuvoje

paplitusiais organizmais, apibūdinti

karalysčių (monerų, protistų, grybų,

augalų ir gyvūnų), tipų (kirmėlių,

nariuotakojų ir chordinių), skyrių

(samanų, sporinių induočių, pušūnų

ir magnolijūnų), klasių prisitaikymus

gyventi tam tikroje aplinkoje ir

reikšmę gamtoje ir žmogaus

gyvenime.

2011 – 04 – 08

29




programą



programą



programą



programą

vėžiagyvių, vabzdžių) reikšmę

gamtai ir žmonių gyvenimui.

3.11. Apibūdinti stuburinių gyvūnų

(žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių,

žinduolių) reikšmę gamtai ir žmonių

gyvenimui.

IV. ORGANIZMAS IR APLINKA

1. Ekosistemos ir biosfera

2. Populiacijos


26. Biologinės įvairovės svarba ekosistemoms

1.1. Apibūdinti ekologinę bendriją.

Remiantis fotosintezės ir kvėpavimo

procesais paaiškinti gamintojų,

gyvaėdžių ir skaidytojų tarpusavio

ryšius.

26.1. Apibūdinti bendriją, kaip tam

tikroje buveinėje gyvenančių

organizmų visumą.

1.1. Apibūdinti ekosistemą. Nurodyti

tris ekosistemos funkcines karalijas

(gamintojus, gyvaėdžius ir

skaidytojus). Apibūdinti autotrofus ir

heterotrofus, nurodyti jų tarpusavio

ryšius. Pateikti Lietuvos sausumos ir

vandens ekosistemose gamintojų,

gyvaėdžių ir skaidytojų pavyzdžių.

26.2. Paaiškinti, kad ekosistemose

įvairias rūšis sieja mitybos tinklas ir

kiekviena rūšis dažniausiai priklauso

nuo daugelio kitų.

1.2. Sudaryti mitybos grandinių ir

tinklų schemas, nurodyti mitybos

lygmenis.

26.3. Sudaryti mitybos tinklus

susiejant bendrijos organizmus.

2.4. Remiantis pavyzdžiais (ežero

pelkėjimas, kopų apaugimas)

apibūdinti daugiametę bendrijų kaitą.

26.4. Remiantis pavyzdžiais (ežero

pelkėjimas, kopų apaugimas)

apibūdinti daugiametę bendrijų kaitą.

III. ORGANIZMŲ GENETIKA, EVOLIUCIJA IR ĮVAIROVĖ VII. EVOLIUCIJA IR EKOLOGIJA

2011 – 04 – 08

30




programą



programą



programą



programą



2. Populiacijos

27. Organizmų mitybos būdai ir lygmenys

27.1. Apibūdinti gyvosios gamtos

funkcines karalijas ir paaiškinti, kaip

šių karalijų atstovai yra tarpusavyje

susiję ekosistemose.

3.8. Apibūdinti saprotrofinių ir

parazitinių grybų ekologinę reikšmę.

27.2. Apibūdinti saprofitinį mitybos

būdą, būdingą grybams ir

bakterijoms. Susieti šį mitybos būdą

su organizmų (grybų ir bakterijų)

ląsteline sandara.

27.3. Apibūdinti parazitinį mitybos

būdą, būdingą grybams ir gyvūnams.

Susieti šį mitybos būdą su organizmų

(tam tikrų grybų ir gyvūnų) ląsteline

sandara.

2.2. Apibūdinti biotinius veiksnius:

plėšrumą, parazitizmą, mutualizmą ir

komensalizmą, pateikti šių santykių

pavyzdžių. Apibūdinti ekologinę

nišą.


apibūdinti mutualizmą.


1. Ekosistemos ir biosfera

3. Ekologija ir aplinkosauga


28. Medţiagų ir energijos srautai ekosistemoje

1.2. Sudaryti mitybos grandinių ir

tinklų schemas, nurodyti mitybos

lygmenis.


paaiškinti, kad mitybos grandinė yra

kelias, kuris jungia skirtingas

bendrijos rūšis. Nurodyti mitybos

lygmenis.

28.1. Remiantis pavyzdžiu, paaiškinti

mitybos grandinių ilgį ribojančius

veiksnius.

2011 – 04 – 08

31




programą



programą



programą



programą

1.2. Palyginti medžiagų ir energijos

srautus gamtinėse ir žmogaus

sukurtose bendrijose.

1.3. Remiantis produkcijos

piramidėmis, paaiškinti energijos

virsmus ir perdavimą ekosistemose.

28.2. Paaiškinti energijos piramidės

sudarymą.

28.2. Remiantis produkcijos

piramidėmis, paaiškinti energijos

virsmus ir perdavimą ekosistemose.

1.3. Paaiškinti, kodėl tik dalis

energijos ekosistemose perduodama į

aukštesnį mitybos lygmenį.

28.3. Paaiškinti, kodėl kuo ilgesnė

mitybos grandinė, tuo didesni

energijos nuostoliai.

1.1. Apibūdinti ekosistemą. Nurodyti

tris ekosistemos funkcines karalijas

(gamintojus, gyvaėdžius ir

skaidytojus). Apibūdinti autotrofus ir

heterotrofus, nurodyti jų tarpusavio

ryšius. Pateikti Lietuvos sausumos ir

vandens ekosistemose gamintojų,

gyvaėdžių ir skaidytojų pavyzdžių.

3.3. Paaiškinti, kokį vaidmenį atlieka

skaidytojai (bakterijos, grybai,

sliekai) gamtoje.

28.4. Apibūdinti gamintojų,

gyvaėdžių ir skaidytojų vaidmenį

ekosistemoje.

1.4. Remiantis schemomis apibūdinti

azoto apytaką biosferoje. Nurodyti,

kaip žmogaus ūkinė veikla gali

pakeisti šių elementų apytaką.

28.5. Apibūdinti azoto apytaką

biosferoje. Įvertinti skaidytojų,

nitrifikuojančių, azotą fiksuojančių ir

denitrifikuojančių bakterijų vaidmenį

azoto apytakoje.

1.4. Apibūdinti anglies ir deguonies

apytaką biosferoje. Nurodyti, kaip

žmogaus ūkinė veikla gali pakeisti

28.6. Apibūdinti anglies ir deguonies

apytaką biosferoje. Apibūdinti šių

medžiagų apytakos reikšmę gamtai ir

28.6. Apibūdinti anglies, deguonies

ir azoto apytakų reikšmę gamtai ir

žmogui.

2011 – 04 – 08

32




programą



programą



programą



programą

šių elementų apytaką. žmogui.


2. Populiacijos


29. Kitimai populiacijose

2.1. Apibūdinti populiaciją. Nurodyti

abiotinius ekologinius veiksnius

(temperatūrą, šviesą, drėgmę),

lemiančius populiacijų dydžio

kitimą. Pateikti organizmų

prisitaikymo prie šių aplinkos

veiksnių pavyzdžių.

2.3. Nurodyti, nuo ko priklauso

populiacijos augimo greitis (

populiacijos gimusių ir žuvusių

individų santykis).

29.1. Paaiškinti, kad populiacijos

individų gausumas didėja dėl

gimstamumo ir imigracijos, mažėja

dėl mirtingumo ir emigracijos.

2.3. Apibūdinti populiacijos augimo

greičio priklausomybę nuo abiotinių

ir biotinių veiksnių: konkurencijos,

plėšrumo ir parazitizmo. Apibūdinti

demografinius sprogimus.

29.2. Paaiškinti, kad populiacijos

dydį tam tikru laiko momentu lemia

biotinis potencialas, aplinkos

pasipriešinimas ir aplinkos talpa.

2.1. Apibūdinti populiaciją. Nurodyti

abiotinius ekologinius veiksnius

(temperatūrą, šviesą, drėgmę),

lemiančius populiacijų dydžio

kitimą. Pateikti organizmų

prisitaikymo prie šių aplinkos

veiksnių pavyzdžių.

2.2. Apibūdinti biotinius veiksnius –

vidurūšinę ir tarprūšinę konkurenciją





nišą.

29.3. Paaiškinti, kad aplinkos

pasipriešinimas yra visi veiksniai

(abiotiniai ir biotiniai), galintys

stabdyti populiacijos augimą.

29.3. Paaiškinti, kad aplinkos

pasipriešinimas yra visi veiksniai

(abiotiniai ir biotiniai), galintys

stabdyti populiacijos augimą.

Konkrečios populiacijos pavyzdžiu

paaiškinti, kaip aplinkos veiksnių

poveikis populiacijai priklauso nuo

populiacijos tankio.

2011 – 04 – 08

33




programą



programą



programą



programą

ir šių santykių vaidmenį reguliuojant

populiacijos dydį.

29.4. Plėšrūno ir aukos ciklo

pavyzdžiu parodyti glaudžius dviejų

skirtingų rūšių populiacijų

organizmų tarpusavio ryšius.





nišą.

29.5. Pateikti kelis pavyzdžius apie

plėšrūnų ir parazitų panaudojimą

biologinėje apsaugoje.


3. Ekologija ir aplinkosauga


30. Ţmogaus veiklos įtaka ekosistemoms

3.1. Apibūdinti žmonių poveikio

aplinkai problemas: šiltnamio

reiškinį, rūgščiuosius kritulius,

dirvos eroziją, upių ir ežerų taršą.

3.1. Apibūdinti ozono sluoksnio

plonėjimo globalią problemą.

Paaiškinti žmogaus ūkinės veiklos

(miškų kirtimas, pesticidų

naudojimas žemės ūkyje, žvejyba,

medžioklė, vandens ir dirvos

užterštumas naftos produktais) įtaką

biologinei įvairovei ir jos

išsaugojimo galimybes.

30.1. Apibūdinti globalines aplinkos

problemas: klimato kaitą, rūgščių

kritulių problemą, ozono sluoksnio

plonėjimą, paviršinių vandenų ir

dirvos užterštumą, susieti jas su

Lietuvos ekologine situacija,

nagrinėti šių problemų priežastis ir

sprendimo būdus.

3.2. Apibūdinti taršos šaltinius kaip

žmogaus veiklos rezultatą. Nurodyti

vandens ir oro teršalus bei būdus,

kurie naudojami taršai sumažinti.

3.4. Apibūdinti dirvos eroziją

sukeliančius veiksnius ir nurodyti,

kokiais būdais galima ją sumažinti.

3.2. Apibūdinti bioindikatorius ir

pateikti jų pavyzdžių.

3.3. Paaiškinti, kaip ir kodėl kinta

mikroorganizmų skaičius, jų rūšinė

sudėtis bei deguonies koncentracija

vandenyje, kai į telkinį patenka

organinių atliekų.

30.2. Analizuoti žmogaus veiklos

įtaką Lietuvos biologinei įvairovei ir

jos išsaugojimo galimybes.

2011 – 04 – 08

34




programą



programą



programą



programą

PT 13. Dirvos erozijos tyrimas.

30.3. Paaiškinti apie priemones,

kurių imamasi, kai rūšims gresia

pavojus išnykti.

Documents

BIOLOGIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMOS … · jų sandarą (nukleotidų sandara ir įvairovė, polinukleotidinių grandinių skaičius). ... Schemose atpažinti augalų